AISTRA

Amanda Kvik
PRALAIMĖJIMAS
Romanas

Vilnius Rosma
 IJDK n.V(/.\) J
Qu 26

Quickr Amanda
Qu26 Pralaimėjimas: romanas / Amanda Kvik; [iš >
lų k. vertė Ona Simonavičienė].—Vilnius: R<
1996.—336 p.—(Aistra)
ISBN 9986-00-145-4
Romano herojai —žavi turtinga paveldėtoj
klastingas jos turto medžiotojas. Ir jų meilė prir
tikras grumtynes. Nakties nuotykiai, karšti buč
mėnesienoje'. . .
Kuo baigsis jų dvikova?
UDK 820

© Jayne A. Krentz, I99i

© Vertimas, Rosma, 199 į
ISBN 9986-00-145-4 © Rosma, |1996
 PROLOGAS
Laikrodis hole išmušė vidurnaktį. Ji bėgo koridorium.
Aplink kojas plaikstėsi puošni senamadiška suknelė. Ji
buvo nepatogi ir svetima, nes priklausė kitai moteriai.
Plonas vilnonis audinys lipo prie blauzdų ir trukdė bėgti.
Kad nesukluptų, ji pasikėlė sijoną aukščiau... dar aukš­
čiau, beveik ligi kelių. Ir išdrįso atsigręžti per petį atgal.
Jis artėjo. Jis vijosi ją, kaip, užuodęs kraujo kvapą,
medžioklinis šuo vejasi sužeistą elnią. Ir šitas veidas, kaž­
kada toks gražus,—dėl jo jos lengvabūdė motina ryžosi
šitai santuokai, kuri ją ir pražudė,—dabar atrodė lyg ko­
kia siaubo kaukė, deganti mirtina neapykanta. Jis buvo
jau visai čia pat. Plaukai pasišiaušę, akys paklaikusios...
Dar du žingsniai —ir peilis, suspaustas jo rankoje, pasieks
jos gerklę.
— Velnio išpera! —Hole pasigirdo jo piktas riksmas.
Blausi šviesa mirgėjo ant jo peilio ašmenų.—Tu jau ne­
begyva! Kodėl nepalieki manęs ramybėje? Nuvysiu tave
ten, iš kur ir atėjai,—į pragarą! Šį kartą pasistengsiu pa­
daryti viską kaip reikiant. Ar tu girdi mane, velnio šmėk­
la? Šį kartą aš nepaleisiu...
Ji pamėgino surikti, bet nepajėgė. Galėjo tiktai bėgti —
bėgti iš paskutiniųjų.
— Pasijuoksiu tada, kai tavo kraujas varvės man per
rankas!—šaukė jis jau visai arti, čia pat, už nugaros.—
Ir šįkart neprisikelsi iš numirusiųjų! Bus baigta visiems
laikams!
3
 Ji išlėkė į laiptų aikštelę, neatgaudama kvapo. Iš bai­
mės visa tirtėjo. Pasikėlusi sijoną dar aukščiau, ji puo­
lė žemyn laiptais, viena ranka kabindamasi už turėklų,
kad nepargriūtų. Būtų užvis kvailiausia —bėgant nuo pei­
lio, nusisukti sprandą.
Jis jau arti, visai arti. Jai buvo aišku: išsigelbėti be­
veik neįmanoma. Šį kartą ji nuėjo pernelyg toli. Panoro
suvaidinti šmėklą, ir dabar šį vaidmenį, atrodo, jai teks
vaidinti iki galo. Jis pavys ją, nespėjus jai nė laiptais nu­
lėkti.
Ir vis dėlto ji pasiekė savo —gavo įrodymų, kurių
ieškojo. Girtas ir įniršęs jis viską prisipažino. Jeigu jai pa­
vyks išsigelbėti, ji sugebės atkeršyti už savo vargšę mo­
tiną. Tiktai šis mėginimas, ko gero, baigsis visai prastai —
jai teks paaukoti savo gyvybę.
Dar sekundė, ir jo rankos ją sučiups —baisi jo gašlaus
glėbio parodija, į kurį jis traukė ją pastaruosius metus!
Ir į ją įsmigs peilio ašmenys.
Peilis!
Viešpatie, peilis!
Ji spėjo nulėkti ligi pusės laiptų, kai staiga beprotiškas
jos persekiotojo riksmas perskrodė tamsą.
Ji pasibaisėjusi atsigrįžo atgal ir suprato: nuo šiol
pasmerkta visą gyvenimą tirtėti prieš išmušant vidurnaktį.
Tada ją vėl apniks košmarai...
I SKIRSNIS
Viktorija Klerė Hantington jautė, kad vyrai ima žiū­
rėti į ją kaip į nuotaką. Būdama dvidešimt ketverių, ji
jau mokėjo perkąsti aukštuomenės liūtų —kraičio medžio­
tojų—gudrybes. Ką padarysi, turtingos paveldėtojos*—
gardus kąsnelis ne vienam jaunikiui.
Tokia turtinga, o lig šiol netekėjusi... Aišku kaip
dieną —Viktorija mokėjo ištrūkti iš gudrių medžiotojų
pinklių. Ir senių seniausiai buvo sau užsižadėjusi: nieka­
da, girdi, nebus jų auka, kad ir kokie žavingi jie atro-
dytų.
Tačiau Lukas Meloris Kolbrukas, naujasis grafas Stoun-
veilas, jai pasirodė visai kitoks. Gal jis irgi iš tų, kurie
4
tiktai ir laukia tinkamos progos, tačiau kol kas neatrodo
nei koks klastūnas, nei lengvabūdis. Tarp išsipusčiusių
aukštuomenės povų jis greičiau panašus į pilką vanagą.
Viktorija susimąstė: ar tik ją netraukia prie Stounveilo
tos būdo savybės, dėl kurių kaip tik reikėtų laikytis nuo­
šaly,—jo vidinė jėga ir nepalaužiama valia? Jie buvo su­
pažindinti tik prieš valandą, bet ji negalėjo nepripažinti,
kad šitas nepaprastas žmogus ją iš karto sužavėjo. Ir
jausmas, kurį pajuto, jai sukėlė nerimą. Viktorija suprato:
čia —pavojus!
— Man atrodo, aš vėl išlošiau, milorde.—Gražia, pirš­
tinaite apmauta rankele Viktorija išdėliojo savo kortas
ant žalios stalo gelumbės, dar žavingai nusišypsodama sa­
vo priešininkui.
— Sveikinu, panele Hantington. Šiandien jums tikrai
sekasi.
Stounveilas, kurio pilkose akyse šmėkštelėjo lyg ir
koks šešėlis, dėl savo pralaimėjimo nė kiek nesusijaudino.
Atvirkščiai, jis atrodė netgi patenkintas, tarsi būtų pavy­
kęs koks nors gerai apgalvotas planas. Viktorija jautė,
jog grafas iš jos kažko tikisi.
— Taip, man šiandien labai sekėsi,—sumurmėjo Vik­
torija.—Gali pasirodyti netgi įtartina.
— Man ir į galvą neatėjo tokia mintis. Juk jūs tikrai
nerizikuotumėte savo reputacija, panele Hantington.
— O, tai gana riteriška, milorde. Bet aš turėjau gal­
voje anaiptol ne reputaciją. Aš ne blogiau už jus žinau,
kad tikrai nesukčiavau.—Viktorija sulaikė kvapą, gerai
suprasdama, jog, tardama šią frazę, ji užlipo ant plono
ledo. Kitaip tariant —apkaltino grafą, kad jis tyčia leido
jai išlošti.
Stounveilo akys atlaikė jos žvilgsnį, ir jo veidas liko
ramus. Nejaugi šitose pilkose akyse niekada ir nesužib­
davo jausmo kibirkštėlė? Viktorija šiame veide neįžiūrėjo
daugiau nieko, tiktai atsargų laukimą.
— Būkite maloni, paaiškinkit!^ savo žodžius, panele
Hantington.
Viktorija tuoj pat ryžosi atsistoti ant tvirtesnio pa­
mato;
— Oi, nekreipkite dėmesio į ma'no žodžius, milorde.
5
Aš paprasčiausiai nustebau, kad man taip sekasi, lygiai
taip pat, kaip ir jūs. Mane geriausiu atveju galima pava­
dinti mėgėja, o jūs —tikrai patyręs lošėjas.
— Jūs man pataikaujate, panele Hantington.
— Nemanau,—atsakė Viktorija.—Aš girdėjau daugy­
bę istorijų apie jūsų žygdarbius prie Vaito ir Bruko kortų
stalų, ir dar kituose, ne tokiuose prašmatniuose klubuose.
—- Manau, jog šitie žygdarbiai gerokai perdėti. Tačiau
jūs man sužadinote smalsumą. Mes su jumis ką tik susipa­
žinome—tai kada jūs spėjote prisiklausyti šitų istorijų?
Ne, jokiu būdu negalėjo Viktorija prisipažinti, jog
prieš dvi valandas, kai grafas tiktai įėjo į pokylių salę,
ji jau ėmė klausinėti apie jį savo draugę Anabelą Lind-
vud.
— Aš manau, jūs puikiai žinote, kaip greitai sklinda
tokie gandai, milorde.
— Aišku. Tiktai tokio aukšto intelekto moteris, kaip
jūs, galėtų jų ir nesiklausyti.—Lengvu grakščiu judesiu
Stounveilas surinko kortas, padėjo ant stalo savo gražų
delną ilgais aristokratiškais pirštais ir šaltai nusišypsojo.—
Tai jūs pasiimsite savo laimikį, panele Hantington?
Viktorija neramiai sužiuro į jį, nepajėgdama paslėpti
susijaudinimo. Jeigu ji turėtų bent lašelį sveiko proto,
viską užbaigtų tuoj pat ir visiems laikams, tarė ji viena
sau. Bet šiandien jai kaip tik trūko tos šaltos ir aiškios
logikos, kuri ją panašiomis aplinkybėmis visad gelbėda­
vo. Niekada ji dar nebuvo sutikusi tokio vyro kaip Stoun­
veilas.
Šnekos ir juokas prie kortų stalų ledi Aterton svetai­
nėje kažkas lyg ir nutolo, ir muzika, sklindanti iš salės,
atrodė tarsi prislopinta. Didžiulė Atertonų vila Londone
buvo pilna išsipusčiusios aukštuomenės, aplinkui zujo tar­
nai, tačiau Viktorijai netikėtai pasirodė, lyg ji su grafu
būtų likusis dviese.
— Mano laimikis...—iš lėto pakartojo Viktorija, mė­
gindama surikiuoti mintis.—Žinoma, juk aš turiu jį gauti,
ar ne?
— Kiek prisimenu, mes lošėme iš norų? Jūs išlošėte ir
dabar turite teisę reikalauti iš manęs, ko tik pageidauji
6
te,—aš pildysiu bet kokią jūsų užgaidą. Taigi jūsų pa­
slaugoms. ..
— Manau, pone, šiuo metu man jūsų paslaugų ne­
reikia.
— Ir jūs tuo tikra?
Pamačiusi jo suokalbišką žvilgsnį, ji nustebo. Sis žmo­
gus, matyt, žino daugiau, negu reikėtų.
— Visiškai tikra,—patvirtino ji.
— Deja, turiu su jumis nesutikti, panele Hantington.
Jums mano paslaugos pravers —be jokios abejonės. Kiek
man žinoma, šiąnakt jums prireiks palydovo, kai su pa­
nele Lindvud trauksite ieškoti nuotykių į mugę.
Viktorija apmirė.
— Ir ką jūs dar žinote?—aiktelėjo ji.
Stounveilas lengvai pakrutino pirštu kortų kaladę.
— Mes su Lindvudu draugai. Tie patys klubai, kartais
kartu lošiame kortomis... Žinote, kaip tai būna...
— Lordas Lindvudas? Anabelos brolis? Jis jums pasa­
kė?
— Taip.
Viktorija baisiai įširdo:
— Jis pasižadėjo mus šiandien palydėti ir davė žodį
niekam apie tai nepasakoti. Kaip jis drįso aptarinėti su
draugais? To jau per daug! Ir dar vyrai drįsta sakyti, jog
plepa moterys... Kokia gėda!
— Jums nereikia taip ant jo pykti, panele Hantington.
— Tai paaiškinkite, ką pasakė tas Lindvudas? Apskel­
bė visam klubui, kad lydi savo seserį su drauge į mugę?
— Ką jūs, tikrai neapskelbė visam klubui, būkite ra­
mi. Jis santūrus ir atsargus. Galų gale tai liečia jo seserį.
Jeigu norite žinoti tiesą, Lindvudas pasitikėjo ųianim, nes
situacija jam atrodė gana sudėtinga.
— Sudėtinga? Nieko sudėtingo čia nematau! Nejaugi
jis ima jaudintis dėl šitokių smulkmenų? Jis turi tiktai
palydėti mane su Anabela į parką, ir tiek. Kas gali būti
paprastesnio?—nenusileido ji.
— Kiek man žinoma, jūs su Anabela Lindvudą gerai
prispaudėte ir privertėte jį veltis į šitą avantiūrą. Jis dar
visai vaikas, ir jūs darote su juo, ką norite. Laimė, jam
7
vis dėlto pakako proto tuoj pat pasigailėti savo nuolai­
dumo ir kreiptis į mane pagalbos.
— Ojojoj, vargšas vaikelis! Kokie niekai! Atrodo, lyg
mes su Anabela jėga temptume Bertį į mugę.
— O argi ne taip?—ginčijosi Stounveilas.
— Aišku, ne. Mes jam tik paaiškinome, kad vis tiek
eisim į mugę, ar jis to norės, ar ne, ir tada jis pasisiūlė
mus lydėti. Labai gražu iš jo pusės —bent jau taip at­
rodė.
— Jam nebeliko kitos išeities. Jūs puikiai žinote, kad
jis, kaip džentelmenas, negalėjo paleisti jūsų vienų. Čiagi
grynas šantažas, ir aš įtariu, panele Hantington, kad tai
jūsų idėja.
— Šantažas?—Viktorija net įširdo.—Aš atmetu jūsų
kaltinimą, milorde.
— Kodėl gi? Gal aš kiek ir perdedu, bet iš tikrųjų
taip ir yra. Juk jūs suprantate, kad Lindvudas nebūtų su­
tikęs lydėti jūsų ir savo sesers į tokią abejotiną vietą,
jeigu nebūtumėte jį prigrasinusios, kad eisite vienos. Jei­
gu panelės Lindvud motina sužinotų apie šitą užmačią,
ją ištiktų isterijos priepuolis; ir jūsų tetą, ko gero.
— Patikėkite, tetulė Kleo niekada nepuola į isteriją,
ji labai protinga moteris,—atsakė Viktorija. Ji iš tikrųjų
gerbė ir mylėjo savo tetą.
Bet mergina suprato, kad dėl Anabelos mamos grafas
Stounveilas sakė tiesą. Jeigu ledi Lindvud sužinotų apie
savo dukters ketinimus, jai tikrai užeitų isterijos priepuo­
lis. Mat kilmingos ledi naktimis nevaikštinėja.
— Gal jūsų teta ir protinga moteris —galiu patikėti
jūsų žodžiais, nes neturėjau garbės susipažinti su ledi
Netlšip,—bet vis tiek manau, kad ji nepritartų jūsų su­
manymui,—toliau kalbėjo Stounveilas.
— Kai tik pamatysiu lordą Lindvudą, aš jį prismaugsiu.
Jis ne džentelmenas. Jis pardavė mus, ir labai negarbin­
gai.
— Nekaltinkite jo už tai, kad jis pasitikėjo manim.
Aš daug metų praleidau armijoje ir tuoj pastebiu, kai
jaunuolis dėl kažko susirūpinęs. O viską išklausinėti buvo
tik vienas juokas.
— O kam jums tai?—prisimerkusi paklausė Viktorija.
8
 — Na, sakysim, sumanymas man pasirodė gana įdo­
mus. .. Ir kai Lindvudas suprato, jog aš mielai pasirengęs
jam šiąnakt padėti, bemat viską smulkiai išklojo ir papra­
šė mane būti jūsų palydovu.
— Jūs neatsakėte į klausimą. Kodėl jūs išvis tai su­
domino?
— Apie mano samprotavimus neverta kalbėti.—Ilgi
Stounveilo pirštai vėl lengvai perbėgo kortų kalade.—
Man atrodo, dabar kaip tik laikas aptarti iškilusią prob­
lemą.
— Nematau čia jokios problemos.
Nebent... kaip tavęs atsikratyti,—mintyse pridūrė ji
viena sau. Nuojauta ir šį kartą Viktorijos neapgavo. Jai
reikia bėgti nuo Stounveilo, kai tik pasitaikys proga, bet
juo toliau, juo labiau ji juto, kad tokios galimybės, ko
gero, nebus. Ji pati nepajėgs. ..
— Ar jūs nemanote, panele Hantington, jog dėl šito
vakaro reikėtų aptarti viską smulkiau?
— Ačiū, bet mes jau viską apgalvojome.—Viktorija
stengėsi nepaleisti iniciatyvos iš rankų.
— Pasistenkite mane suprasti. Gal aš kalbu kaip bu­
vęs kariškis, o gal čia kaltas mano smalsumas, tačiau no­
rėčiau žinoti visas smulkmenas iš anksto. Būkite gera,
išklokite viską mio pradžios iki galo,—nekaltu balsu pa­
prašė Stounveilas.
— O kodėl, leiskite paklausti? Aš gi jūsų nekviečiau.
— Aš noriu padaryti jums paslaugą, panele Hanting­
ton. Lindvudas buvo dėkingas, kai pasiūliau jam savo pa­
galbą, bet ir jūs turėtumėte suprasti, jog visai ne pro šalį
turėti dar vieną palydovą. Naktį minia pasidaro įžūli ir be­
veik nebevaldoma.
— Manęs nė kiek nejaudina toji minia. Čia ir yra visas
žavesys!
— Tada jūs, šiaip ar taip, būsite man dėkinga, kad
išlaikysiu paslaptį... kai šįvakar būsiu pristatytas jūsų
tetai.
Kurį laiką Viktorija tylėdama žiūrėjo į jį.
— Man atrodo, Lindvudas šioje istorijoje ne vienintelė
šantažo auka. Kaip matyt, dabar jūs ėmėtės manęs.
— Jūs mane įžeidžiate, panele Hantington.
9
 — Aš mielai tai padaryčiau, jeigu tiktai įžeidimas iš­
gelbėtų mane nuo visų problemų.
— O jūs žiūrėkite į mane ne kaip į problemą, bet
kaip į jos sprendimą.—Jis lengvai šyptelėjo. Tačiau akys
vis taip pat keistai žiūrėjo į ją.—Aš tik prašau leisti būti
jūsų palydovu vakare, kai išdrįsite pasirodyti pavojingose
miesto gatvėse. Šitaip aš išsimokėsiu ir savo kortų skolą.
— O jeigu aš atsisakysiu tokio laimikio, jūs viską
papasakosite tetai?
Stounveilas atsiduso:
— Būtų labai nemalonu mums visiems, jeigu panelės
Lindvud motina ar jūsų teta sužinotų apie šio vakaro
suokalbį, bet juk niekas negali iš anksto nuspėti, kur pa­
kryps pokalbis, ar ne?
Viktorija smarkiai suspaudė rankoje vėduoklę ir trink­
telėjo ja per stalą:
— Aš taip ir žinojau. Vis dėlto —šantažas!
— Bjaurus žodis, bet aš priverstas sutikti su jumis:
taip, šantažas.
Kraičio medžiotojas. Kito paaiškinimo ir negali būti.
Ji dar niekad nebuvo sutikusi tokio savim pasitikinčio ir
atkaklaus gerbėjo. Paprastai kraičio medžiotojai stengiasi
atrodyti kuo geriausiai —kilnūs ir malonūs... Tačiau Vik­
torija priprato pasitikėti savo nuojauta.
Ji vėl susitiko su Stounveilo žvilgsniu ir akimirkai ap­
mirė: jo pilkos akys atkakliai žvelgė į ją. Ji panoro pa­
kilti nuo kortų stalo —grafas atsistojo ir padėjo jai ati­
traukti kėdę.
— Aš lauksiu pasimatymo su jumis vakare,—sušnibž­
dėjo jis, kai mergina kilo nuo stalo.
— Jeigu jums rūpi turtas, milorde, gal apsidairykite
kur nors kitur,—tyčia iš lėto tarė Viktorija.—Čia jūs
tiktai veltui gaištate laiką. Aš galiu pripažinti jūsų ma­
nierą gana originalia, bet ji anaiptol manęs nedžiugina.
Patikėkite —man pavyko išvengti kur kas įmantresnių
pinklių.
— Apie tai jau esu girdėjęs.
Jis ėjo greta jos —jie abu traukė į ryškiai apšviestą,
pilną svečių šokių salę. Ir Viktorijai, kaip ir anksčiau,
dar prieš lošiant kortomis, krito į akis kažkokia nenatūrali
10
Stounveilo eisena. Elegantiškas juodas vakarinis kostiu­
mas, puikiai parištas kaklaraištis, blizgantys batai... Jo­
kios tualeto gudrybės negalėjo paslėpti, jog grafas kaire
koja šlubuoja.
— Ir ką gi jūs girdėjote, milorde?—gana reikliai pa­
klausė Viktorija.
Jis patraukė pečiais:
— Kad jūs nelabai domitės santuoka, panele Hanting-
ton.
— Jūsų informatoriai apsiriko.—Ji šaltai šyptelėjo.—
Cha, nelabai domiuosi... Aš ja visiškai nesidomiu. Visiš­
kai!
Stounveilas įdėmiai žvilgtelėjo į ją:
— Labai gaila. Jeigu turėtumėte vyrą, vakarais rūpin­
tumėtės savo šeima ir nereikėtų ieškoti rizikingų nuoty­
kių. .. Na, tokių, kaip, sakysim, šiandien.
Viktorija nusišypsojo akinančia šypsena:
— O, mano giliausiu įsitikinimu, šitas nuotykis, kurį
pasirinkau šiandien, bus kur kas įdomesnis už nuobodžias
žmonos pareigas!
— Ir iš kur jau šitoks įsitikinimas?
— Iš savo pačios patirties, milorde. Mano motina ište­
kėjo už žmogaus, kuriam reikėjo tik jos turto, ir jis pra­
žudė ją. Mano teta irgi ištekėjo už kraičio medžiotojo,
bet, laimė, jam pakako sąžinės žūti jaunam medžioklėje.
Kadangi aš negaliu būti tikra, jog man pasiseks taip kaip
jai, esu linkusi išvis nerizikuoti ir apie santuoką negalvoti.
— Ir jūs nebijote prarasti tai, kas svarbiausia moters
gyvenime?—išdrįso paklausti jis.
— Nė kiek. Nematau santuokoje nieko patrauklaus.
Viktorija išskleidė vėduoklę, ir jos pirštai nejučiom
suvirpo. Ji vis dar negalėjo pamiršti patėvio žiaurumo
motinos atžvilgiu ir jo girto įniršio. Net ryški salės šviesa
nepajėgė išsklaidyti šitų slogių prisiminimų.
Ji keliskart pasivėdavo vėduokle, tikėdamasi, jog
Stounveilas supras, kaip jai nusibodo su juo šnekėtis.
— Atleiskite, milorde. Aš turiu pasikalbėti su drauge.
Jis pagavo jos žvilgsnį:
— Ak taip, bebaimė Anabela Lindvud. Žinoma, ji irgi
nekantrauja kuo greičiau aptarti visą sumanymą. Na, ką
11
gi, jeigu jau manimi nepasitikite, teks visas smulkmenas
sužinoti pačiam. Nesijaudinkite, strategija —mano arkliu­
kas.—Ir Stounveilas galantiškai palinko prie Viktorijos
rankos.—Susitiksime vėliau, panele Hantington.
— Aš melsiu Viešpatį, kad jūs rastumėte sau ką nors
įdomesnio, negu lydėti mus į naktinę iškylą.
— Kad kažin ar pavyks...—Grafas dabar plačiai nusi­
šypsojo, parodydamas baltus sveikus dantis.
Viktorija staigiai apsisuko, tik šilkiniai sijonai sušla­
mėjo, ir dingo nė neatsigrįžusi į savo palydovą. Grafas,
pasirodo, ne tik pavojingas, jis —visiškai nepakenčia­
mas!
Braudamasi pro minią, Viktorija šiaip taip užgniaužė
atodūsį. Jai iš pat pradžių nereikėjo su juo susidėti —ne­
reikėjo priimti kvietimo lošti kortomis. Be to, kortuoti su
vyru jaunai ledi nelabai ir pritinka. Bet ji niekada nega­
lėdavo atsispirti nuotykiams, o šitas žmogus iškart ją per­
kando, atspėjo jos silpnybę, ir —pasinaudojo ja! Reikėtų
atsiminti.
Nors šiaip ji ir neturėjo dėl ko kaltinti grafą. Pati
Džesika Aterton jai pristatė Stounveilą.
Visi žinojo, jog ledi Aterton —visų dorybių įsikūniji­
mas. Liesutė, tamsiaplaukė ir mėlynakė ji atrodė jauna,
švelni, nepaprastai kukli ir delikati. Kitaip tariant, jai ir
į galvą nebūtų atėję pristatyti savo viešniai kažkokį niek­
šą ar kraičio medžiotoją.
— Viki, aš tavęs visur ieškojau.—Anabela Lindvud
beveik bėgte pribėgo prie savo draugės. Išskleidusi vė­
duoklę, ji prisidengė ja lūpas ir pamėgino kalbėti pa­
šnibždom:—Ar tu iš tikrųjų lošei kortomis su Stounvei-
lu? Oi, kokia negera mergaitė! O kuris išlošėte?
Viktorija tiktai atsiduso:
— Aš išlošiau, bet kas iš to?
— Jis tau sakė, kad Bertis jį pakvietė eiti kartu su
mumis? Aš baisiai užpykau, tačiau Bertis varo savo ir
gana: girdi, dar kažkas turi eiti, kad jam būtų ramiau.
— Aš taip ir supratau.
— Oi, brangioji, tu pyksti? Man labai gaila, tikrai
gaila, bet nieko nepadarysi. Bertis pažadėjo niekam apie
12
mūsų sumanymą nepasakoti, tačiau Stounveilas gudrumu
viską iš jo iškvotė.
— Taip, aš įsivaizduoju, kaip jam tai pavyko. Matyt,
jis tol girdė Bertį vynu, kol tiesa išplaukė į paviršių. La­
bai gaila, bet tavo brolis nemoka laikyti liežuvio už dantų.
Na, tiek to —aukščiau nosį, Anabela! Mes vis tiek šian­
dien gerokai pasilinksminsime.
Žydros Anabelos akys nušvito. Ji nusišypsojo ir su­
linksėjo galva —tiktai garbanos išsidraikė į šalis. Kai ku­
rie moteriško grožio vertintojai manė, jog Anabela Lind-
vud kiek pilnoka, tačiau jos polinkis pilnėti anaiptol ne-
atbaidydavo gerbėjų. Anabelai neseniai buvo suėję dvi­
dešimt vieneri, ir ji prisipažino Viktorijai, kad šiemet,
girdi, vis dėlto teks kuriam nors „dūsautojui" pasakyti
„taip". Dėl netikėtos tėvo mirties Anabela aukštojoje vi­
suomenėje pasirodė kiek pavėluotai, tačiau iškart pelnė
didelį pasisekimą.
— Ką tu apie jį žinai, Belą?—tyliai paklausė Viktorija.
— Apie ką? Apie Stounveilą? Atvirai tariant, ne tiek
jau daug. Kaip Bertis sako, klubuose jį gerbia. Atrodo,
visai neseniai jis paveldėjo titulą. Ankstesnis grafas buvo
jam tolimas giminaitis, dėdė, ar kas ten, tiksliai ir nežinau.
Bertis minėjo dvarą Jorkšyre.
— O ką dar Bertis apie jį pasakojo?
— Reikia pagalvoti. Bertis sakė, jog šita giminė jau
beveik išnykusi. Ir būtų visai nieko nebelikę, kai Lukas
Kolbrukas prieš metus buvo sužeistas Pirėnuose.
Ir Viktorija pajuto, kaip jai smilktelėjo širdį.
— Dėl to jis ir šlubuoja?
— Taip. Jam teko palikti karinę tarnybą. Nors iš tei­
sybės su tarnyba vis tiek būtų tekę atsisveikinti, nes jis
paveldėjo titulą. Pati supranti, dabar jis jaučia pareigą
savo vardui ir savo žemei.
— Aišku.—Viktorija daugiau nenorėjo nieko klausti,
tačiau savaime išsprūdo: —Kaip tai atsitiko?
— Kaip sužeidė? Smulkmenų aš nežinau. Bertis sako,
jog Stounveilas niekam apie tai nepasakoja. Tačiau, anot
brolio, patsai Velingtonas savo raportuose ne kartą yra
minėjęs grafą. Tame mūšyje Stounveilas buvo sužeistas,
bet jis vis dėlto išsilaikė balne ir puolė su savo kariais į
13
ataką, tačiau vėliau prarado sąmonę ir buvo paliktas mū­
šio lauke, nes visi manė, kad nebegyvas.
Paliktas mūšio lauke? Ir visi manė, kad nebegyvas?
Viktorijai net bloga pasidarė. Tačiau ji greitai nuslopino
gailestį Lukui Kolbrukui —gailėtis jo, girdi, nėra ko. Be
to, netgi labai abejotina, ar jis apsidžiaugtų dėl tokio jos
gailesčio. Nebent greitai susigriebtų, kaip jį panaudoti
savo tikslams!
Ir Viktorijai staiga toptelėjo: ko gero Stounveilas dėl
to ir pasiūlė jai lošti kortomis, kad išvengtų varginančių
judesių. Šlubumas, reikia manyti, trukdė šokti.
— Kokį jis tau padarė įspūdį, Viki? Aš pastebėjau,
jog panelė Pilkington Pati Tobulybė visą vakarą nuo jo
nenuleidžia akių, taip pat ir kitos ledi, jau nekalbant apie
jų mamutes. Truputėlis šviežio kraujo sužadina grobuonių
apetitą, ar ne?—Anabela mėgino pamėgdžioti savo drau­
gės manierą.
— Nuo tokio palyginimo apetitas gali tik sugesti,—
susijuokė Viktorija.—Ar Stounveilas supranta, kad jį nu-
žiūrinėja, lyg ristūną?
— Nežinau, bet jis susidomėjęs tik tavim. Juk visi
matė, kaip nusiviliojo tave į svetainę lošti kortomis.
— Manau, jam prireikė mano kraičio,—atsakė Vikto­
rija.
— Viešpatie, Viki, tau visada atrodo, jog vyrai galvo­
ja tik apie tavo kraitį. Nuo šitos minties tu tiesiog pa­
kvaišusi. Nejaugi nė vienas iš tavo gerbėjų negali rimtai
susižavėti tavim, negalvodamas apie pinigus?
— Belą, man jau beveik dvidešimt penkeri. Mes abi
puikiai žinome, kad tokio amžiaus moteriai vyrai šiaip
sau nesiperša, visada turi kokių nors praktinių sumetimų.
O mano kraitis tam visiškai tinka.
— Tu kalbi taip, lyg būtum jau senė. Juk tai netiesa.
— Kaip tik taip ir yra, ir man visiškai patinka,—abe­
jingai patvirtino Viktorija.
— Bet kodėl gi?—pakraipė galvą Anabela.
— Tai daug ką supaprastina,—paaiškino Viktorija, ne­
sąmoningai ieškodama akimis Stounveilo.
Pagaliau ji pamatė, jog grafas kalbasi su namų šei­
mininke prie durų į didžiulį Atertonų sodą. Viktorija ne­
14
galėjo nepastebėti be galo draugiškos grafo manieros, kai
jis lankstėsi prie nuostabiosios ledi Aterton —tikro an­
gelo rausva suknele.
— Kad šiek tiek nurimtum, pasakysiu, jog Bertis ne­
minėjo nieko tokio, iš ko būtų galima daryti išvadą, jog
Stounveilui reikia tavo kraičio,—pastebėjo Anabela.—At­
virkščiai, žmonės sako, jog senasis grafas buvo gana ori­
ginalus žmogus, jis slėpė visus savo pinigus —taupė tol,
kol numirė. Ir dabar viskas liko naujajam grafui. Tu juk
pažįsti Bertį: jis niekada nebūtų kvietęs šito žmogaus mus
lydėti, jeigu juo nepasitikėtų.
Visa tai tiesa, pagalvojo Viktorija. Lordas Lindvudas
buvo tik dvejais metais vyresnis už savo seserį. Neseniai
paveldėjęs titulą, jis visai rimtai įsijautė į šeimos galvos
pareigas, nuoširdžiai rūpinosi savo koketiška, guvia sesu­
te ir visada buvo malonus su Viktorija. Jis nebūtų rizika­
vęs nei dėl vienos, nei dėl kitos, nebūtų ryžęsis jų pa­
žadinti su abejotinos reputacijos žmogum. Gal Anabela
ir teisi, ir šį kartą Viktorija, išsigandusi tų kraičio me­
džiotojų, viską perdeda...
Bet tuoj pat Viktorija prisiminė Stounveilo žvilgsnį.
Jeigu grafui ir nerūpi jos kraitis, vis tiek jis daug pavo­
jingesnis už bet kurį kitą vyrą, kokius jai teko sutikti,
išskyrus, žinoma, patėvį.
Nuo tokios minties Viktorijai net kvapo pritrūko, ir
ji pati piktai save išbarė. Ne, staiga, netikėtai pati sau
užginčijo, kad ir koks pavojingas atrodytų Stounveilas,
jo nė lyginti negalima su tuo žiauriu niekšu, kuris vedė
jos motiną. Ir kažkokia nuojauta jai pakuždėjo, jog šie
abu vyrai vargu ar nudrėbti iš to paties molio...
— Viktorija, mieloji, sveikinu. Mačiau, jog tu visiškai
patraukei naujai iškeptą grafą. Stounveilas —neblogas
grobis, ar ne?—Jos apmąstymus patraukė pažįstamas bur­
kuojantis balselis.
Viktorija atsisuko ir pamatė šalia savęs Izabelę Rikot.
Ji prisivertė nusišypsoti. Tiesą sakant, Viktorija šitos mo­
ters negalėjo pakęsti, bet kartu jai ir pavydėjo.
Izabelė Rikot Viktorijai priminė egzotišką brangakme­
nį. Jai neseniai suėjo trisdešimt ir ją gaubė kažkokia mo­
teriška paslaptis —ji traukė vyrus taip, kaip nektaras
15
vilioja bites. Ji atrodė egzotiška dėl savo gracingos kaip
katės eigasties, lygių tamsių plaukų ir kiek įkypų akių.
Ji buvo viena iš nedaugelio moterų —prie jų priklausė ir
Viktorija,—kurios nekreipė dėmesio į madą ir dėvėjo
ryškias spalvas, o ne pastelinius tonus. Smaragdų spalvos
Izabelės suknelė tiesiog švytėjo šviesos nužertoje salėje.
Bet Viktorija pavydėjo jai ne egzotiško grožio, o tos
laisvės, kurią ji turėjo dėl savo amžiaus ir našlės padė­
ties. Štai apie ką ji svajojo. Ledi Rikot nereikėjo pergy­
venti dėl kiekvieno savo žingsnio, kaip Viktorijai, ir ji
netgi galėjo turėti,—tik, žinoma, atsargiai,—ir kokį slap­
tą romaną.
Viktorija dar niekada nebuvo sutikusi žmogaus, su
kuriuo būtų norėjusi užmegzti romaną, bet šiaip ji nebūtų
atsisakiusi, jeigu tik būtų pasitaikiusi tokia proga.
— Labas vakaras, ledi Rikot.—Viktorija žvilgtelėjo
žemyn į savo pašnekovę, kuri buvo gerokai už ją žemes­
nė.—O jūs pažįstama su grafu?
Izabelė papurtė savo gražią galvutę:
— Deja, mūsų dar niekas nesupažindino. Jis visai ne­
seniai pasirodė visuomenėje, nors, kaip girdėjau, jau pa­
sidarė nuolatinis klubų lankytojas, ypač jį dažnai galima
pamatyti prie kortų stalo.
— Aš irgi apie tai girdėjau,—įsiterpė į pokalbį Ana-
bela.—Bertis sako, jog jis puikus lošėjas, be galo šalta­
kraujiškas.
— Iš tikrųjų?—Izabelė žvilgtelėjo į tą kambario pusę,
kur grafas vis dar kalbėjosi su ledi Aterton.—Gražiu jo
tikrai nepavadinsi, ar ne? Bet jis turi savyje kažką tokio...
intriguojančio.
Gražus? Viktorija vos nenusikvatojo —toks netinka­
mas atrodė šis žodis Stounveilo atžvilgiu. Ne, gražiu jo
tikrai nepavadinsi. Jo veido bruožai ryškūs, netgi griežti,
nosis tiesi, smakras agresyviai atsikišęs į priekį, o pilkose
akyse —kažkokia įtampa. Plaukai tamsūs, o smilkiniai
jau kiek pašviesėję. Ne, grožio čia tikrai neįžiūrėsi...
Įdėmiau pažvelgus, galima pamatyti ramų, šaltakraujišką
ir valdingą vyrą, bet jokiu būdu ne aukštuomenės puo­
šeivą.
— Bet jis puikiai rengiasi,—įsiterpė Anabela.
16
 — Taip,—ramiai sutiko Izabelė,—rengtis jis moka.
Viktorijai nepatiko žvilgsnis, kokiu Izabelė nuvėrė gra­
fą nuo galvos ligi kojų. Tačiau ji negalėjo nepripažinti,
jog Stounveilas yra iš tų vyrų, kurie neleidžia net madin­
gam siuvėjui primesti jiems savo skonio. Jo plačių pečių,
plono liemens ir stiprių kojų nereikėjo pagražinti.
— Ir tikriausiai įdomus,—dar pridūrė Izabelė.
— Aišku,—optimistiškai pritarė Anabela.
Viktorija vėl žvilgtelėjo į tamsią figūrą greta ledi Ater-
ton. Įdomus —ne tas žodis. Jis pavojingas.
Bet Viktorija staiga panoro pažaisti su šituo pavojum,
jai jau seniai trūko pramogų, ir ji, kaip galėdama, jų
prasimanydavo vakarais, kad nereiktų praleisti vienai il­
gas nakties valandas. Jai būtinai reikėjo dar ko nors, kad
galėtų pabėgti nuo tų amžinų naktinių košmarų.
Gal grafas Stounveilas ir bus tasai raminamasis vaistas,
kurio jai taip trūksta?
— Lukai, mielasis, kokį ji tau padarė įspūdį? Manai,
tiks?—Ledi Aterton, susirūpinusi, kilstelėjo į grafą savo
nuostabias akis.
— Manau, Džesika, kad ji visiškai tiks.—Lukas nugė­
rė gurkšnelį šampano. Jo akys kažko ieškojo svečių mi­
nioje.
— Bet ji ne pirmos jaunystės...
— Aš irgi ne pirmos jaunystės,—greitai atsakė jis.
— Kvailystės. Trisdešimt ketveri metai —pats tinka­
miausias amžius vyrui vesti. Edvardui buvo trisdešimt
treji, kai aš už jo ištekėjau.
— Šit kaip?
Ledi Aterton tuoj pat pasijuto kalta ir ji maldaujamu
žvilgsniu sužiuro į grafą:
— Lukai, aš labai apgailestauju! Buvau labai netak­
tiška. Bet juk tu žinai, aš tikrai nenorėjau tavęs įskaudin­
ti.
— Kaip nors išgyvensiu.—Pagaliau Lukas minioje pa­
matė Viktoriją. Jis nenuleido akių nuo jos aukštos figū­
ros—Viktorija kaip tik ėjo į šokio ratą, lydima apkūnaus
nebejauno barono. Ji dievino šokius, bet buvo tokia at­
sargi, kad pasirinkdavo partneriu arba kokį neapsiplunks­
navusi jauniklį, kuris jausdavosi it sukaustytas, arba vy­
2—606 17
rus, kur kas vyresnius už save. Turbūt juos laikė nepavo­
jingais.
Lukas pasigailėjo, jog nesiryžo pakviesti Viktorijos
šokti. Įdomu būtų pamatyti, ar ji tą kvietimą priimtų taip
pat paprastai, kaip ir anksčiau, prie kortų stalo? Tačiau
Lukas nežinojo, kaip ji pažiūrėtų į tą jo nevikrią kairę
koją, o rizikuoti jis nenorėjo.
Tiesa, jam pasirodė, jog Viktorijai žiaurumas nebūdin­
gas. Charakteris, aišku, ne iš lengvųjų, tačiau Lukas su­
prato, jog ji jokiu būdu nesišaipytų iš jo šlubumo, neže­
mintų jo. Žinoma, jeigu jis ją taip išnervintų, kaip buvo
prie kortų stalo, ji galėtų užlipti jam ant nuospaudų. Ir
Lukas, apie tai pagalvojęs, vos nesusijuokė balsu.
— Aišku, priimti tavo pasiūlymą ir sėstis lošti korto­
mis—kiek ekscentriška, tačiau mūsų panelei Hantington
tai gana būdinga,—toliau kalbėjo ledi Aterton.—Ji visa­
da rizikuoja ant padorumo ribos. Tačiau esu tikra, jog,
padedant vyrui, šią nelemtą charakterio ypatybę lengvai
bus galima ištaisyti.
— Įdomi mintis.
— Ir dar —ji mėgsta dėvėti ryškiai geltonos spalvos
drabužius,—pridūrė ledi Aterton.
— Viskas aišku. Panelė Hantington užsispyrusi ir gu­
dri. Bet turiu pripažinti, jog geltona suknelė jai labai
tinka. Mažai kam iš moterų šitaip tiktų.
Lukas vėl nužvelgė iš tolo aukštą, lanksčią Viktorijos
figūrą. Geltonas šilkas tviskėte tviskėjo, atrodė lyg koks
saulės spindulys pilnoje svečių salėje, lyg koks žiedelis,
šiltas ir gyvas baltų ir blankaus atspalvio gėlių klomboje.
Vienintelis dalykas, kas jam nepatiko, tai pernelyg
didelė suknelės iškirptė. Ji pernelyg drąsiai atidengė krū­
tinę. Lukas vos susilaikė nestvėręs šalio iš kokios garbin­
gos matronos ir neapmūturiavęs Viktorijos... Tai buvo
taip nepanašu į jį, kad jis nuo tokios minties akimirkai
net sutriko.
— Jos reputacija —kaip gana originalios merginos.
Tai, be abejo, jos tetos darbas. Kleo Netlšip —gana sa­
votiška moteris. * ' ' '

18
 — Man jau geriau savotiška moteris. Su ja bus daug
įdomiau kalbėtis, ar ne? Šiaip ar taip, man visgi teks
kalbėtis su moterim, kurią aš vesiu. Nuo to nepabėgsi.
Džesika atsiduso:
— Deja, šį sezoną turtingų nuotakų ne taip jau daug.
Jų, beje, niekad nebūna daug. Tačiau dar yra panelė Pil-
kington. Tu būtinai turi su ja susipažinti, kol pagaliau
galutinai nuspręsi. Patikėk, šita mergina labai patraukli.
Ir nepriekaištingo elgesio, kai tuo tarpu panele Hanting-
ton, mano nuomone, vis dėlto pernelyg aikštinga.
— Pamiršk tą panelę Pilkington. Man visiškai tinka
panelė Hantington.
— O dar tasai jos amžius —beveik dvidešimt pen-
keri... Panelei Pilkington tik devyniolika! Juo moteris
jaunesnė, juo lengviau ji pasiduoda vyro įtakai. Nepa­
miršk, Lukai!
— Džesika, patikėk, manęs nė kiek negąsdina panelės
Hantington amžius.
— Tikrai?—neramiai sužiuro į jį ledi Aterton.
— Man geriau turėti reikalą su vyresne moterim, kuri
žino, ko nori, o ne su kokia mažamete, kuri ką tik iš vaikų
kambario... Mes su tavimi priėjome vieningos nuomonės,
jog panelė Hantington visada žino, ko nori.
— Tu turi galvoje, kad jai lig šiol pavyko neištekėti?
Turbūt tu teisus. Ji aiškiai davė visiems suprasti, jog ne­
sirengia keisti savo turto į vyrą. Į ją jau visi numojo
ranka, išskyrus pačius atkakliausius kraičio medžiotojus.
Stounveilas kreivai šyptelėjo:
— Tada man kelias laisvas.
— Suprask mane teisingai, Lukai. Ji žavinga būtybė,
ji, kaip ir jos teta, įpučia aukštuomenės gyvenimui gai­
vaus oro, ją daug kas myli, bet Viktorija linkusi turėti
draugų, o ne gerbėjų.
— Žodžiu, ji sugebėjo visus pastatyti į savo vietą, ir
niekas nedrįsta protestuoti.
— Jei kas nors pažeidžia sąlygas, ji tuoj pat nutrau­
kia santykius. Panelė Hantington apskritai gera mergina,
ji visada šypsosi ir kiekvienam suras malonų žodį, ji no­
riai šoka su droviais jaunuoliais ir ne itin patraukliais
partneriais, tačiau su tikrais aukštuomenės vyrais, kurie
19
mėgina aplink ją suktis, ji susidoroja negailestingai,—
paaiškino Džesika.
Tai jo nenustebino. Jeigu panelė Hantington nebūtų
mokėjusi valdyti vyrų, kurie aplink ją rėžė sparną, jau
seniai būtų praradusi savo laisvę. Lukas suprato: asistuo­
ti tokiai merginai —tai nelyginant vaikščioti lynu.
— Aš manau, ji gerai išsilavinusi?—paklausė jis.
— Kai kas mano, jog netgi per daug. Kiek man žino­
ma, ledi Netlšip auklėjo giminaitę savo nuožiūra, ir štai
kas iš to išėjo. Jeigu ne ledi Netlšip padėtis aukštuome­
nėje, panelei Hantington būtų nekaip.
— Kas nutiko panelės Hantington tėvams?
Ledi Aterton kiek sudvejojo, paskui pasistengė ramiai
atsakyti:
— Jie numirė. Viskas. Tai labai liūdna, žinoma. Ta­
čiau Dievas duoda ir Dievas atima...
— Kaip tik taip jis ir daro.
Ledi Aterton klausiamai į jį sužiuro ir negarsiai nusi­
kosėjo:
— Na, jos tėvas mirė, kai panelė Hantington dar bu­
vo visai vaikas, ir jos motina ištekėjo antrą kartą. Maž­
daug prieš pusantrų metų ji užsimušė —nukrito nuo ark­
lio. Nepraėjo nė du mėnesiai, ir numirė panelės Han­
tington patėvis, Semiuelis Vitlokas. Kiek žinau, tai buvo
nelaimingas atsitikimas: jis nukrito nuo laiptų ir susilaužė
sprandą.
— Keista tragedijų grandinė, bet panelė Hantington
neteko tėvų, kurie, galimas daiktas, šiandien panorėtų
įdėmiau panagrinėti mano finansinę padėtį. Gandai apie
turtus, kuriuos, girdi, sukaupė mano dėdė, tokio patikri­
nimo turbūt neatlaikytų...
Džesika nepritariamai patempė lūpą:
— Manau, jog panelė Hantington patėvio negedėjo.
Ji aiškiai davė suprasti, jog apverkia tiktai savo motiną,
ir šitas gedulas baigėsi labai greitai —tuoj apsivilko kitus
drabužius, kai tiktai leido padorumas.
— Tu, Džesika, mane nuraminai. Užvis mažiausiai no­
rėčiau vesti moterį, kuri linkusi į amžiną gedulą. Gyveni­
mas ir taip trumpas, tiesiog gėda jį eikvoti tam, ko mes
nepajėgsime pakeisti. Argi ne?
20
 — Bet mes privalome kantriai kęsti savo sielvartą —
tai grūdina charakterį. Ir padorumo pamiršti nevalia,—
atsakė Džesika, kiek įsižeidusi.—Taigi belieka tiktai ledi
Netlšip, panelės Hantington teta, labai gerbiama moteris,
turinti puikių ryšių visuomenėje... Bet negalima neigti ir
kitko —kai kada ji būna tikrai keista. Ir ji kiek išlepino
savo giminaitę. Kaip tu manai —ar pajėgsi susitaikyti
su kiek neįprastomis panelės Hantington manieromis?
— Patikėk, Džesika, aš puikiai sutarsiu su panele Han­
tington.—Lukas vėl nugėrė šampano, nenuleisdamas akių
nuo Viktorijos, kuri vis dar tebešoko su keturiasdešimt­
mečiu baronu.
Ir staiga Lukui širdyje palengvėjo: Viktorija, pasirodo,
visai ne tokia nuotaka, kokią jis tikėjosi rasti. Jis buvo
pasirengęs atlikti pareigą savo vardo ir titulo atžvilgiu,
ir tų žmonių, žinoma, kurie dabar nuo jo priklausė, ta­
čiau jis anaiptol nesitikėjo, kad ši pareiga dar bus susijusi
ir su malonumu.
Taip, ji visai ne tai, ką jis tikėjosi išvysti.
Visų pirma jis nesitikėjo, kad jo nuotaka pasirodys
tokia išvaizdi, tokia patraukli. Džesika buvo jį perspėjusi,
kad Viktorija Hantington gana simpatiška, bet ne dau­
giau.
Viktorija pasirodė aukštesnė, negu jis manė, aukštes­
nė už daugumą moterų šioje salėje. Bet Lukas ir pats
buvo ne žemas, jis norėjo vesti moterį, kuri padėtų galvą
jam ant peties, o ne įsikniaubtų į krūtinę.
Visai ne tai, ko jis tikėjosi. *
Jos eigastis buvo graži, laisva ir anaiptol nepanaši į
tuos mažus žingsnelius, prie kurių pratinasi dauguma mo­
terų. Šoka ji irgi gerai, liūdnai sau vienas pastebėjo Lu­
kas. Čia, deja, jis nesusilygins nė su tuo pilvotu baronu.
Lukas žiūrėjo, kaip baronas lengvai vedžioja Vikto­
riją, tuo metu jie kaip tik pasisuko po sietynu, ant jų krito
šviesa ir tamsiuose Viktorijos plaukuose sužybsėjo auk­
sinės kibirkštys. Iškirptė iš tikrųjų buvo per didelė, bet
šiaip ar taip ji pabrėžė švelnią jos kaklo liniją, o suknelės
spalva nuostabiai tiko prie jos gintarinių akių. Ledi pui­
kiai žinojo, ko jai reikia, ir nekreipė dėmesio į madą.
_Visai ne tai, ko jis tikėjosi.
21
 Džesika buvo jį perspėjusi: nors ji, girdi, ir neturi
kokių rimtesnių pastabų dėl panelės Hantington išvaizdos,
gražuole vis dėlto jos nepavadinsi. Įsižiūrėdamas iš tolo
į pagyvėjusį, išraudusį Viktorijos veidą, Lukas pripažino,
jog Džesika sakė tiesą, tačiau, jo nuomone, tos šiltos ru­
dos akys, išdidžiai pakelta nosis ir akinanti šypsena kaip
reta derinosi tarpusavyje. Viktorija buvo žavinga ir ne­
jučiom patraukdavo vyrų žvilgsnį. Ko gero ji netgi ais­
tringa, pagalvojo Lukas, tiktai tą aistrą reikia pažadinti.
Jis dar kartą žvilgtelėjo į šypseną, kuria mergina ap­
dovanojo savo partnerį, ir pats panoro pajusti jos lūpų
skonį. Ir kaip galima greičiau!
— Lukai, mielasis!
Lukas nenorom atitraukė akis nuo savo išrinktosios.
Nuo savo —dabar jis jau buvo tikras. Jis dar kartą vie­
nas sau pakartojo šituos žodžius.
— Aha?—Jis atsigrįžo į gražuolę ledi, kurią kažkada
mylėjo ir kurią prarado, nes neturėjo nei titulo, nei pi­
nigų.
— Ar ji tau tiks, Lukai?—paklausė Džesika.—Dar ne
vėlu pagalvoti apie panelę Pilkington.
Lukas prisiminė, kaip Džesika, paklusdama savo tė­
vams, ištekėjo už kito vyro, kuris turėjo ir titulą, ir turtų.
Tada Lukas negalėjo nei suprasti jos poelgio, nei jai at­
leisti. Dabar, paveldėjęs titulą, tačiau, kaip ir anksčiau,
neturėdamas pinigų, jis pagaliau suvokė, į kokią padėtį
buvo patekusi Džesika prieš ketverius metus.
Dabar jis suprato, kad ji ištekėjo ne iš meilės, o iš
pareigos. Pareiga —šis žodis Lukui, tiek metų ištarnavu­
siam armijoje, buvo labai gerai suprantamas.
— Na tai kaip, Lukai?—neatlyžo Džesika. Jos gražios
akys atrodė susirūpinusios.—Tu ryšiesi ją vesti? Dėl
Stounveilo, žinoma!
— Taip,—atsiliepė Lukas,—manau, panelė Hanting­
ton man visiškai tiks...

22
 2 SKIRSNIS
— Retbaunai, ar teta namie?—paklausė Viktorija, grei­
tai įėjusi pro paradines duris. Gatvėje pasigirdo ratų bil­
desys—Anabela ir jos garbioji tetulė, lydėjusios Vikto­
riją iš pokylio, nuvažiavo namo.
Viktorija paliko jų karietą palengvėjusia širdim. Ana-
belos teta, pripratusi vaidinti jaunų merginų globėją, visą
kelią prikaišiojo Viktorijai dėl jos netinkamo elgesio —
per kviestinį vakarą eiti lošti kortomis su vyru!
Viktorija negalėjo pakęsti pamokslų. Vyresnysis lioka­
jus, stambus vyriškis praretėjusiais žilais plaukais ir ilga
nosim, kuri būtų tikusi bet kokiam lordui, visada laikėsi
oriai. Jis išdidžiai parodė į uždaras bibliotekos duris:
— Manau, ledi Netlšip užsiėmusi su savo Gamtos
mokslų ir sodininkystės draugija.
— Puiku. Ir nebūkite, Retbaunai, toks paniuręs. Vis­
kas ne taip jau ir blogai. Juk bibliotekos jie dar nepa­
degė. ..
— A, tiktai laiko klausimas...—sumurmėjo šis.
Viktorija, praeidama pro tarną prie bibliotekos durų,
nusišypsojo ir nusimovė pirštinaites:
— Betgi iš tikrųjų, Retbaunai... Jūs tarnaujate pas
mano tetą jau senių seniausiai, ir ji dar nė karto nebuvo
padegusi savo namo.
— Prašau atleisti, panele Hantington, tačiau jau buvo
toks atvejis, kai jūs abi darėte bandymus su paraku,—
pagarbiai jai priminė Retbaunas.
— Ką? Nejaugi jūs lig šiolei negalite pamiršti mūsų
nevykusio mėginimo surengti sau fejerverką? Na, ir ilga
jūsų atmintis, Retbaunai.
— Kai kurie mūsų gyvenimo momentai taip įsirėžia
į atmintį, kad niekaip neištrinsi. Aš, pavyzdžiui, jokiu
būdu negaliu pamiršti liokajaus veido tuo metu, kai įvyko
sprogimas. Mums pasirodė, kad jūs žuvote!
— Bet, kaip paaiškėjo, trenksmas mane tiktai apkur­
tino. Visi išsigando dėl to, kad aš nuo galvos ligi kojų
buvau apipilta pelenais,—mėgino guosti jį Viktorija.
— Jeigu man bus leista pasakyti savo nuomonę, jūs
buvote mirtinai išblyškusi, panele Hantington.
23
 — Tikriausiai tai atrodė gana efektingai, ar ne? Bet
neverta prisiminti senų nuotykių. Mūsų laukia dar visa
daugybė gamtos mįslių, kurias turėsime įminti. Einu pa­
žiūrėti, ką šiandien veikia mano teta.
Retbaunas žiūrėjo, kaip liokajus atidaro Viktorijai bib­
liotekos duris, ir iš jo veido atrodė, jog jis pasirengęs
viskam.
Iš pradžių kambaryje išvis nieko nebuvo galima ma­
tyti. Bibliotekoje buvo visiška tamsa, netgi židinys nede­
gė. Viktorija atsargiai peržengė slenkstį, veltui mėginda­
ma bent ką įžiūrėti neįžvelgiamoje tamsoje. Kambario
viduryje kažkas spragtelėjo —buvo pasukta kažkokio me­
chanizmo rankenėlė.
— Teta Kleo? ..
Kaip atsakymas Viktorijai plykstelėjo balta liepsna,
apšviesdama grupelę žmonių, susėdusių vidury kambario.
Kai kurie iš jų, susižavėję, net suaikčiojo.
Po sekundės milžiniška kibirkštis užgęso, ir pasigirdo
linksmi balsai.
Viktorija šypsodamasi atsisuko į atviras duris, prie
kurių stovėjo sustingęs Retbaunas ir liokajus.
— Šiandien jums nėra ko jaudintis,—patikino ji.—
Draugijos nariai paprasčiausiai žaidžia su nauja lordo Pot-
berio elektros mašina.
— Jūs mane labai nuraminote, panele Hantington,—
šaltai atsakė Retbaunas.
— Viki, mieloji, tu grįžai?—pasigirdo linksmas balsas
iš tamsos.—Kaip tau patiko pas Atertonus? Įeik, mes kaip
tik pradėjome kvapą gniaužiančius bandymus.
— Aš taip ir supratau. Gaila, kad pavėlavau. Juk ži­
nai, kaip aš mėgstu elektrą.
— Aišku, žinau, mieloji.—Teta Kleo įžengė į šviesos
ruožą, kuris krito nuo atdarų durų, ir patraukė savo au­
gintinės link.
Ledi Netlšip savo ūgiu beveik nenusileido Viktorijai,
jai neseniai buvo suėję penkiasdešimt, ir jos tamsius plau­
kus jau buvo išmarginusios sidabro gijos. Ji buvo išraiš­
kingų akių ir gyvo veido, kaip ir visos Viktorijos šeimos
moterys.
24
 Kaip tik dėl šios savybės jos atrodydavo gražios jau
būdamos ir pagyvenusios, kaip teta Kleo. Ir apsirengusi ji
buvo madingai —prinokusių persikų spalvos suknelė puo­
šė jos vis dar grakščią figūrą.
— Uždarykite duris, Retbaunai,—paliepė ledi Netl-
šip.—Ši mašina kur kas efektingiau atrodo tamsoje.
— Mielai, ponia.—Retbaunas linktelėjo liokajui, ir ta­
sai aiškiai palengvėjusia širdim užtrenkė duris. Biblioteka
vėl nugrimzdo į tamsą.
— Eikš šen.—Teta Kleo paėmė giminaitę už parankės
ir nusivedė per kambarį prie kitų savo svečių, kurie sto­
vėjo apspitę elektros mašiną.—Juk tu visus čia pažįsti,
ar ne?
— Aišku,—atsakė Viktorija, prisimindama veidus, ku­
riuos spėjo įžiūrėti šviesai plykstelėjus. Ledi Netlšip sve­
čiai jau buvo pripratę prie šiokių tokių nepatogumų, kaip,
sakysim, sveikintis pragariškoje tamsoje.
— Labas vakaras, panele Hantington.
— Jūsų nuolankus tarnas, panele Hantington. Jūs šian­
dien labai graži. Tiesiog nepakartojama.
— Mano pagarba, panele Hantington. Jūs kaip tik
laiku —tuoj pradėsim kitą bandymą.
Viktorija iškart pažino šituos vyriškus balsus: tai lor­
das Potberis, lordas Grimšas ir lordas Totingemas —patys
ištikimiausi jos tetos gerbėjai. Lordui Potberiui jau buvo
virš penkiasdešimt, lordui Totingemui visai nedaug tetrū­
ko ligi septyniasdešimt, o lordas Grimšas, kiek Viktorija
prisiminė, neseniai buvo šventęs savo šešiasdešimtmetį.
Jie visi trys nuo neatmenamų laikų vaikščiojo prieš
tetą ant paskutinių kojyčių. Viktorija labai abejojo, ar
jie iš pat pradžių tuo mokslu domėjosi lygiai taip pat,
kaip ir jų dama, tačiau, laikui bėgant, visi trys pasidarė
aistringi bandytojai ir botanikai kolekcionieriai.
— Darykite, darykite savo bandymus,—paprašė Vik­
torija.—Aš pažiūrėsiu vieną kitą, o paskui eisiu miegoti.
Vakaras pas ledi Aterton visgi buvo varginantis...
— Suprantama, suprantama,—atsakė teta Kleo, pa-
tekšnodama jai per ranką.—Potberi, gal šį kartą jūs leisi­
te Grimšui sukti rankenėlę?
25
 — Mielai,—atsakė šis.—Atvirai tariant, aš jau pavar­
gau. Nagi pradėkite, Grimšai. Ją reikia gerai paspausti.
Grimšas kažką suburbėjo, ir po sekundės Viktorija vėl
išgirdo, kaip spragtelėjo rankenėlė. Šilkinis audinys vis
labiau trynėsi į ilgą stiklinį cilindrą, kaupdamas elektros
krūvį. Visi apmirė laukdami, ir štai tamsoje vėl žybtelėjo
baltos šviesos kibirkštys. Susižavėjimo atodūsiai vėl per­
skrodė tylą.
— Aš girdėjau, jog kai kas mėgina elektra atgaivinti
numirėlius,—pareiškė Potberis saujelei atidžių klausyto­
ju-
— Va, čia tai bent! —atsiliepė teta Kleo, tuoj pat su­
sidomėjusi šia idėja.—Ir kas iš to išėjo?
— Tiktai mėšlungiškai trūkčiojo rankos ir kojos, dau­
giau nieko. Aš pats dariau tokius bandymus su varle. Rau­
menys trūkčioja, bet atgyti ji negali. Nemanau, kad šito­
kie tyrimai duotų mums ką nors įdomaus.
— O iš kur jie ėmė lavonų?—paklausė Viktorija, nesi­
tverdama smalsumu.
— Pas budelį,—atsakė Grimšas,—kurgi daugiau? Sa­
ve gerbiantis mokslininkas nesiraus kapuose, patys supran­
tate.
— Jeigu tai buvo pakaruoklių lavonai, juo geriau, kad
jie ir neatgijo,—pareiškė ledi Netlšip.—Kokia prasmė ši­
tiek laiko ir eikvoti jėgų galvažudžiui sugauti ir pakarti,
jeigu po poros dienų jis sau vaikščios gyvas ir sveikas
vien dėl to, kad kažkas sumanė daryti bandymus su elek­
tra?
— Taip.—Viktorijai pasidarė bloga vien nuo minties,
kad tokie dalykai gali būti įmanomi. Tai pernelyg panė­
šėjo į jos nuolat besikartojančius nakties košmarus.—Aš
sutinku su tavim, teta Kleo. Nėra prasmės galabyti niek­
šus, jeigu jie paskui vėl atgys.
— Kadangi lavonų bandymams trūksta ir gauti jų tik­
rai nelengva, aš nė kiek nesistebiu, kad iš to kai kas už­
darbiauja, vogdami numirėlius,—pasigirdo tamsoje virpan­
tis ledi Fine balsas.—Girdėjau, jog lavonų vagys praėju­
sią naktį vėl išrausė kapinaites netoli Londono. Iškasė du
kūnus, kurie buvo ką tik palaidoti.
26
 — To reikėjo ir tikėtis! —ramiausiai atsiliepė Potbe-
ris.—Juk universitetų daktarams Edinburge ir Glazge rei­
kia kažką pjaustyti. Kaipgi išmokysi gerą chirurgą be
praktikos? Šitie lavonų vagys veikia neteisėtai, bet jų pre­
kė turi nemažą paklausą.
— Atleisk,—sušnibždėjo Viktorija tetai į ausį, kai la­
vonų biznis patraukė visų dėmesį,—aš turbūt eisiu mie­
goti.
— Pailsėk kaip reikiant, mieloji.—Teta švelniai pa-
tekšnojo jai per ranką.—Aha, primink dar man rytoj, kad
parodyčiau tau puikią vabzdžių kolekciją, kurią atnešė
ledi Vudberi. Ji surinko ją, kai vyko į Suseksą. Ledi Vud-
beri buvo tokia maloni, kad paliko man šitą savo brange­
nybę dar kelioms dienoms patyrinėti...
— Mielai pažiūrėsiu,—atsakė Viktorija, ir su entuziaz­
mu. Mat vabzdžių kolekcija ją domino nė kiek ne mažiau
negu koks naujas egzotiškas augalas iš Amerikos ar Kini­
jos.—Bet dabar aš vis dėlto eisiu miegoti...
— Labos nakties, mieloji. Tau nereikia pervargti. Pas­
taruoju metu, man atrodo, tu pernelyg daug važinėji.
Reikėtų bent kartą grįžti namo anksčiau.
— Tikriausiai tu teisi.—Viktorija apgraibom išėjo iš
bibliotekos, sumirksėjo akimis, priprasdama prie ryškios
holo šviesos ir patraukė prie raudonu kilimu išklotu laip­
tų. Kai pasiekė savo aikštelę, jai vėl sukilo nuotykių azar­
tas.
— Galite eiti, Nen,—tarė ji jaunai kambarinei, įeida­
ma į prabangų, geltonais ir baltais tonais išdabintą miega­
mąjį.
— Bet kaipgi jūsų suknelė, panele? Aš padėsiu jums
nusirengti.
Viktorija šypsodamasi nusileido, gerai suprasdama: jei­
gu atsisakys Nen pagalbos, tik sukels bereikalingą įtarimą.
Ji pasistengė kaip galima greičiau atleisti tarnaitę ir vėl
atsigrįžo į savo drabužių spintą.
Iš po šalių krūvos ji išsitraukė bridžius, o iš po ant­
klodžių—ilgaaulius batus. Liemenė Viktorijos laukė ten,
kur buvo ją paslėpusi,—didelio stalčiaus dugne. Dabar jau
buvo galima rengtis.
27
 Po kelių minučių Viktorija kritiškai nužvelgė save
spintos veidrodyje. Keletą savaičių ji rinko tą vyrišką
kostiumą ir dabar ryžosi jį išbandyti.
Bridžiai pernelyg glaudžiai aptempė šlaunis, pabrėžda­
mi jų moteriškumą, bet čia jau nieko nepadarysi. Beliko
tikėtis, jog tamsiai mėlyno apsiausto skvernai ir nakties
tamsa paslėps gana ryškius jos lyties požymius. Tačiau jos
krūtinė buvo nedidelė, ir Viktorijai lengvai pavyko ją pa­
slėpti po vyriškais marškiniais ir geltona liemene.
Užsimaukšlinusi ant trumpai kirptų plaukų kastoro
skrybėlę, Viktorija liko patenkinta. Ji buvo tikra, jog
naktį ją visi palaikys jaunuoliu. Galų gale žmonės mato
tik tai, ką jie nori matyti.
Ji tiesiog degė nekantrumu. Ir staiga suprato: ją vi­
lioja ne tiek pati mugė, kiek naujas susitikimas su grafu
Stounveilu.
Anabela, ko gero, teisi sakydama, jog Stouiiveilas yra
tikras džentelmenas, kitaip —nei ledi Aterton, nei Bertis
Lindvudas su juo neturėtų nieko bendro. Bet moteris, ir
ypač pasiturinti, negali pasitikėti netgi džentelmeno gar­
bės žodžiu. Viktorija jau buvo gavusi gerą pamoką iš
savo patėvio. Ir vis dėlto ji tikėjosi, jog bus gana saugi,
jeigu jai pavyks kontroliuoti situaciją.
Ji nusiramino, lūpose pasirodė lengva šypsena. Vik­
torija situaciją visada kontroliuodavo —turėjo nemenką
patyrimą.
Perėjusi gauruotu mėlynu kilimu, ji atsisėdo į geltoną
aksominį krėslą prie lango. Dar truputėlį reikia palaukti
ir —bus galima dingti iš namų.
Šiandien jai pagaliau pavyks išvengti naktinių košma­
rų, kurie persekioja ją rytais, prieš aušrą, šiandien neteks
prisiminti to baisaus pavojaus, kurį jai kažkada teko iš­
gyventi, nereikės galvoti vėl ir vėl —ar galima atgaivinti
numirėlį elektros pagalba...
Vidurnaktis jau netoli, oi kaip gerai! Jei gerai seksis,
ji visą naktį išbus ant kojų ir nebeliks laiko tiems bai­
siems košmarams, kurie vis dažniau landžioja jai į sap­
nus. Viktorija jų jau bijojo. Net ir dabar kūnu nuėjo leng­
vas šiurpas, kai ji stengėsi nustumti prisiminimus į pačią
toliausią sąmonės kertelę. Jo rankoje buvo peilis. Peilis!
28
 Ne, šiąnakt šis košmaras jai neprisisapnuos. Jei pavyks,
ji negrįš namo ligi pat aušros. Dieną Viktorija nieko ne­
bijojo, ją baugino tik tamsa.
Viktorija įsižiūrėjo į sodą, pilną šešėlių, ir pamėgino
įsivaizduoti, kaip ištįs Stounveilo veidas, kai jis pamatys
ją vyrišku kostiumu.
Ji, rodos, matė, kaip jis nustemba, kaip išplečia akis...
Ir šito visiškai pakako, kad nugintų nuo savęs paskutinę
ją kankinančią šmėklą.
Lukas žvilgtelėjo pro karietos langą ir susiraukė, mė­
gindamas bent ką įžiūrėti nakties tamsoje. Jo nuotaika
buvo nekokia:
— Kas per beprotybė! Kodėl panelė Hantington nega­
lėjo mūsų pasitikti prie paradinių durų?
— Aš gi jums sakiau,—užginčijo Anabela Lindvud,—
jos teta šiaip viską supranta, bet šį kartą netgi teta Kleo
gali nesutikti ir viską sugadinti.
— Džiaugiuosi, kad dar bent vienas žmogus, be manęs,
nepametė sveiko proto,—suburbėjo Lukas. Ir atsigrįžo į
savo bendrakeleivį: —Manau, Lindvudai, dėl viso pikto
mums reikia susitarti, kur susitiktume, jeigu kartais tektų
pasimesti minioje.
— Puiki mintis,—atsiliepė Lindvudas. Lukas jam buvo
tikra atrama, jis negalėjo atsidžiaugti.—Turbūt geriausia
būtų palikti karietą kur nors, sutartoje vietoje, toliau nuo
žmonių, ar ne?
Lukas greitai apgalvojo jo pasiūlymą ir linktelėjo:
— Prie parko bus sunku apsisukti. Minia greitai už­
tvenks gatves ir pasidarys nebevaldoma. Pasakyk vežėjui:
jeigu jis neras mūsų toje vietoje, kur išlaipino, tegu pa­
važiuoja du kvartalus ir palaukia prie smuklės „Šuns
dantis".
Lindvudas linktelėjo, jo gražus veidelis atrodė susirū­
pinęs.
— Aš žinau tą vietą, ir vežėjui, reikia manyti, ji ži­
noma,—patikino jis.—Noriu dar kartą jums padėkoti,
Stounveilai, kad prisidėjote prie mūsų. Jeigu jau ledi
panoro nuotykių, vyrai niekaip nesulaikys, ar ne?
— Tai dar pažiūrėsime,—atsiliepė Stounveilas.
29
 Anabela, pasipuošusi mėlyna suknele su mėlyna pele­
rina, susijuokė:
— Jeigu jūs, milorde, galvojate neleisti Viktorijai da­
ryti, kas jai šaus į galvą, jūsų laukia didelis siurprizas.
— Aš suprantu, jog panelė Hantington pernelyg lin­
kusi į tokias pramogas?
Anabela vėl susijuokė:
— Su Viktorija nebus nuobodu, galite neabejoti, bet
šitokį nuotykį ji sumanė pirmą kartą. Ji man sakė, jog
viską seniai iš anksto apgalvojo...
— Turbūt panelei Hantington jau seniai reikia vyro,
kuris ją prilaikytų,—pastebėjo Lukas ir piktai atsigrįžo
į Anabelą —jos kikenimas pasidarė nebepakenčiamas.—
Aš pasakiau ką nors juokingo?
— Panelė Hantington tikisi pragyventi visą gyvenimą
be vyro pagalbos,—pareiškė Anabela.
— Aš supratau, jog ji bijo patekti į pinkles dėl savo
turtų,—atsargiai kalbėjo Lukas. Jam norėjosi gauti kuo
daugiau žinių, tačiau jis bijojo bereikalingais klausimais
atkreipti į save dėmesį.
— Ji išvis bijo vedybų,—atsakė Anabela jau visiškai
rimtai.—Savo šeimoje ji matė tiktai pačius liūdniausius
pavyzdžius, kuo gali moteriai pavirsti santuoka. Ją tiek
metų medžiojo dėl kraičio, kad galų gale vargšelei dingo
bet koks noras ištekėti. Kartais pagalvoju, kad ji, ko gero,
teisi. Ką gero gali duoti moteriai santuoka?
— Velniai griebtų, Belą,—griežtai įsikišo brolis,—tu
vėl šneki kvailystes. Tikiuosi, tau nešaus į galvą sekti
panelės Hantington pavyzdžiu? Aš visai nenorėčiau, kad
mamą vėl ištiktų isterijos priepuolis. Atvirai pasakius,
nors Viktorija ir žavinga, ir jos teta artima mūsų mamos
draugė, vis dėlto nežinau, ar teisingai elgiuosi, leisdamas
tau draugauti su ja. Juk viskas, kas šiandien dedasi,—
irgi per ją. Juo greičiau tu ištekėsi, juo bus geriau. Garbė
Dievui, Bartonas jau, atrodo, beveik subrendęs.
Anabela apsimestinai kukliai nusišypsojo karietos še­
šėlyje:
— Aš žinau, Berti, jog tu nori kuo greičiau nusikra­
tyti atsakomybės, tačiau aš priversta tave apvilti. Gerai
30
viską apgalvojusi, nutariau, jog tau vis dėlto teks lordui
Bartonui pasakyti „ne", kai jis sumanys man pasipiršti.
— „Gerai viską apgalvojusi" reiškia tik tiek, kad tu
jau viską aptarei su panele Hantington,—piktai atsakė
brolis.
— Kiek prisimenu, mes iš tikrųjų apie tai kalbėjome,—
ramiai paaiškino Anabela.—Panelė Hantington, kaip visa­
da, labai atidžiai mane išklausė ir paaiškino, koks bus
mano gyvenimas su Bartonu.
Pastaroji pastaba Luką taip sudomino, kad jis ryžosi
įsiterpti į brolio ir sesers pokalbį:
— O kaip panelė Hantington susidarė nuomonę apie
Bartoną?
— Atrodo, jis mėgino jai asistuoti prieš keletą mėne­
sių. Pasinaudojusi ta proga, ji viską apie jį sužinojo.
— Šit kaip?—šaltai paklausė Lukas.—Ir ką gi jau ji
sužinojo?
— A, nieko ypatingo... Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad
Bartonas jau sugyveno vieną ar du vaikus su savo meilu­
že, kad jis dažnai taip nusigeria, jog vežėjui tenka jį ant
rankų įnešti į vidų. Ir dar —jį traukia lošimo namai,—
beveik neatsikvėpdama išklojo Anabela.
— Paklausyk,—burbtelėjo Lindvudas,—juk reikia at­
leisti žmonėms, visi ne be nuodėmės.
— Tikrai?—pro atdarą karietos langą staiga pasigirdo
pažįstamas skambus moteriškas balsas.—O vikontas Bar­
tonas taip pat lengvai pažiūrėtų ir į panašias savo suža­
dėtinės nuodėmes?
Lukas staigiai atsisuko. Netgi jos balso tembras žadino
jam tą jausmą, kurį jis pajuto ledi Aterton namuose, ste­
bėdamas Viktoriją. Jis sugebėjo paslėpti savo susijaudi­
nimą; šaltas protas, kaip visada, ir šį kartą atėjo jam į
pagalbą. Lukas buvo pasirengęs pagal visas taisykles pa­
sisveikinti su „savo nuotaka".
Tačiau vietoj žavingos moters elegantiška suknele ir
skrybėlaite jis netikėtai išvydo figūrą, apsitaisiusią vy­
rišku kostiumu. Tamsoje blizgėjo jos besijuokiančios akys,
mesdamos jam iššūkį.
— Viešpatie,—prakošė Lukas pro dantis,—tai bepro­
tybė, daugiau nieko.
31
 — Ne, milorde, tai viso labo tiktai pramoga.
Išgirdęs, kaip grumas keliasi iš savo vietos greta ve­
žėjo padėti įlipti jai i karietą, Lukas atsipeikėjo. Jis ati­
darė dureles, nespėjus tarnui prie jų nė prisiliesti, ir ryž­
tingai sučiupo Viktoriją už rankos. Ji nespėjo nė suvokti,
ką jis rengiasi daryti. Lukas buvo pasirengęs susitikti su
dama, linkusia į nuotykius, bet jis visai nežinojo, kaip
elgtis su šita beprote.
— Lipkite į karietą, išdykėle, kol jūsų niekas dar ne­
atpažino! —Vienu sykiu jis įtempė Viktoriją į vidų, ir ji,
uždususi ir praradusi pusiausvyrą, šleptelėjo ant odinės
sėdynės greta Luko. Ji siekė skrybėlės, norėdama pasi­
taisyti ją ant galvos, ir Lukas pastebėjo, jog jo ledi ran­
koje spaudžia masyvią brangią nendrę.
— Dėkoju jums, milorde,—pašaipiai tarė ji.
Lukas stengėsi nekreipti dėmesio.
— Važiuojam greičiau, Lindvudai,—tik tiek tepasakė.
Lindvudas paklusniai pabarbeno nendrės galu į karie­
tos viršų:
— Į parką, mielasis! —sušuko jis vežėjui.
Karieta pajudėjo, ir Anabela, sveikindama Viktoriją,
nusišypsojo:
— Tu puikiai atrodai, Viki, tau šita apranga labai tin­
ka. Turbūt mėgdžiodama Brumelį pasirinkai mėlyną spal­
vą? Kiek žinau, jis labai ją mėgsta, bet tu, atrodo, papras­
tai renkiesi geltoną.
— Aš bijojau, jog geltonas apsiaustas pernelyg kris į
akis,—prisipažino Viktorija.
— Todėl tu apsiribojai tiktai geltona liemene. Aš su­
žavėta tavo pusiausvyra, mieloji! O kas gi tau užrišo šitą
kaklaraištį? Gyvenime nemačiau tokio elegantiško mazgo.
— Tau patinka?—Viktorija palietė pirštais tikrai su­
maniai parištą mazgą.—Tai mano asmeninis išradimas. Aš
rengiuosi įvesti jį į madą ir pavadinti „Viktorija".
— Oi, Viki, tu kalbi visai kaip puošeivos iš Bondo
gatvės. Tu taip tiksliai kopijuoji jų toną! Atsainiai, kiek
nuobodžiaujamai... Tu lengvai galėtum eiti į sceną ir
užsidirbti sau duoną kaip aktorė.
— Ačiū, Belą. Toks pagyrimas man labai prie širdies.
Lukas atsilošė į pagalves ir ėmė kritiškai nužiūrinėti
32
>’iHa sėdinčią Viktoriją. Pirmas įspūdis jau buvo praėjęs,
«'.ilmr jis buvo piktas ir kažkoks sumišęs,—anksčiau taip
iikkad nebūdavo. Buvo aišku, jog Viktorija Hantington
iikrai linkusi paišdykauti, tačiau šitokie triukai jai galėjo
n bėdą prišaukti.
— Ir dažnai jūs, panele Hantington, pasirodote šitaip
.ipsirengusi?—Lukas suprato, jog kalba su ja tokiu tonu,
kokiu paprastai kreipdavosi į jaunus savo pulko karinin­
kus, kai tie prisidarydavo nemalonumų. Bet jis negalėjo
susivaldyti, jis iš tikrųjų buvo suirzęs.
— Tai mano pirmas bandymas, pone, bet, atvirai ta­
riant, aš rengiuosi dar ne kartą ateityje apsirengti šituo
kostiumu. Vyriškas drabužis duoda man kur kas daugiau
šansų negu moteriška suknelė,—prisipažino Viktorija.
— Kur kas daugiau šansų užsitraukti ant savo galvelės
visuomenės pyktį ir panieką! Jeigu pasklis gandai, kad
jūs mėgstate vaikščioti naktimis Londono gatvėmis, apsi­
rengusi vyriškai, iš jūsų reputacijos per dvidešimt keturias
valandas beliks vieni prisiminimai.
Viktorija ryžtingai suspaudė nendrės rankeną:
— Labai keista tai girdėti iš jūsų, pone. Mane stebina
toks požiūris. Tikrai negalvojau, kad jūs šitoks davatka.
Turbūt mane suklaidino jūsų pasiūlymas per kviestinį va­
karą sulošti kortomis. Nejaugi jūs visai nemėgstate nuo­
tykių? Įtariu, jog tikrai nemėgstate, kitaip nebūtumėte
vienas iš artimiausių ledi Aterton draugų, ar ne?
Ši moteris jam spendė spąstus labai apgalvotai. Lukas
šią minutę būtų mielai likęs su ja dviese.
— Nežinau, ką jūs tuo norite pasakyti, panele Han­
tington, bet, drįstu jums priminti, jog ledi Aterton repu­
tacija be priekaišto.
— Kaip tik tai aš ir turėjau galvoje. Visiems aišku,
jog Džesika Aterton nė už ką nesiryžtų atsidurti vidur­
naktyje šitoje karietoje ir važiuoti į mugę,—pasičiupo jo
žodžius Viktorija.
— Tai jau tikrai! —sukikeno Anabela.
— Jūs drįstate tvirtinti, jog ledi Aterton —davatka?—
pareikalavo atsakymo Lukas.
Viktorija patraukė pečiais; liemenė, prigludusi prie
kūno, pabrėžė kiekvieną jos judesį.
3-606 33
 — Aš nenorėjau pasakyti jokio užgaulaus žodžio, mi­
lorde. Tiesiog ji ne iš tų moterų, kurios, dievina nuotykius.
Manau, jog ir jos draugai labai išrankūs —bet kokia pra­
moga netiks. Ir jokiu būdu nesupras žmonių, kurie į viską
žiūri kur kas laisviau.
— Vadinasi, jūs iš tų moterų, kurios dievina nuoty­
kius?—paerzino ją Stounveilas.
— O taip, milorde. Aš labai juos mėgstu.
— Netgi pasiryžusi rizikuoti savo reputacija?
— Be tikros rizikos nėra ir tikro nuotykio, ar ne tiesa,
milorde? Manau, jog toks lošėjas, kaip jūs, turėtumėte tai
suprasti.
Nuo šitų jos žodžių Lukas dar labiau sunerimo.
— Gal jūs ir teisi, panele Hantington. Bet aš paprastai
rizikuoju tada, kai mano pusėje daugiau šansų laimėti.
— Jūs turbūt nuobodžiai gyvenate, pone.
Lukas jau norėjo atsakyti į šitą pašaipą, bet laiku su­
sivaldė. Nugalėjo savitvarda ir šaltas protas. Jokiu būdu
negalima leisti, kad geidžiamas grobis iš pat pradžių ap­
šauktų jį davatka ir nuobodybe. Nuojauta jam kuždėjo,
jog Viktorija mielai priims bet kokį iššūkį, netgi velsis į
ginčus ir grumtynes, bet jeigu jis jai nusibos, ji tiesiog
praeis pro šalį.
Davatka ir nuobodybė. Viešpatie! Vien pagalvojus, kad
nusipelnė tokios etiketės, Luką suėmė juokas. Niekada
gyvenime nebuvo girdėjęs šitokių, atsiprašant, kompli­
mentų. Ir jis dar nebuvo kaip reikiant atsipeikėjęs nuo
šoko, kurį jam sukėlė Viktorijos vyriškas kostiumas.
O ši dabar visai nekreipė į jį dėmesio. Ji šypsojosi
Anabelai:
— Vadinasi, tu visgi nutarei atstumti Bartoną? Malonu
tai girdėti: jis tau, mieloji, būtų tikrai baisus vyras.
— Nė kiek neabejoju ir tavim tikiu,—Anabela išraiš­
kingai patraukė pečiais.—Į jo azartinius žaidimus dar ga­
lėčiau pažiūrėti ir pro pirštus, bet ištekėti už žmogaus,
kuris turi du vaikus su kažkokia vargše moterim... Juk
jis nesiteikė jiems duoti netgi savo pavardės!
— Jis neturi jokio garbės supratimo! —niūriai patvir­
tino Viktorija.
Lukas karietos tamsoje stengėsi įsižiūrėti į jos veidą:
34
 — O kaip jums pavyko sužinoti apie nesantuokines
Bartono atžalas? Nemanau, jog šie gandai pasiekė jūsų
ausį per pokylį pas ledi Aterton.
— Aišku, ne. Aš pasamdžiau seklį, kad sužinotų viską
apie Bartoną, jis man ir pranešė apie jo vaikus ir meilužę.
Lukas iš siaubo net pašiurpo:
— Jūs pasamdėte seklį?
— Aš pagalvojau, jog tai pats geriausias būdas viską
išspręsti.
— Labai geras būdas! —pritarė ir Anabela.
Lindvudas sudejavo:
— Viešpatie, jeigu mūsų mama tai girdėtų. Vargšas
Bartonas... Man atrodo, tu iš tikrųjų patinki jam, Belą.
— O aš dėl to kažkodėl abejoju,—gyvai atsiliepė Vik­
torija.—Jo šeima nusprendė, kad jam laikas vesti, ir jis
paprasčiausiai ieško nuotakos, kuri patiktų jo tėvui. Per­
nai jis savo žavesius demonstravo man, bet aš jam išaiš­
kinau, jog šiam vaidmeniui tikrai netinku, tada jis pa­
mėgino laimę su panele Pilkington. Su Tobulybe... Ir, kaip
atrodo, jai pakako sveiko proto atpažinti kraičio medžio­
toją ir —pačios prasčiausios rūšies... Dabar jis ėmėsi
Belos ir nusprendė jai pasipiršti. Štai ir visa istorija.
— Panelė Pilkington... Tobulybė?—Lukas nukreipė
žvilgsnį nuo vienos merginos į kitą.—Kodėl jūs ją taip
vadinate?
— Todėl, kad ji —tobulybė,—mėgino paaiškinti jam
Anabela.—Ji gyvenime nė sykio neprašovė pro šalį. To­
bulybės įsikūnijimas ir viena dorybė!..
— Dėl panelės Pilkington jums daugiau nekils jokių
klausimų, jeigu sužinosite, kad ji-1-ledi Aterton prote­
žė,—pridūrė Viktorija.
— Suprantama.
Tai štai kodėl Džesika norėjo jį pristatyti dar vienai
turtingai nuotakai. Ir Lukas galėjo galvą guldyti: jeigu
jis būtų pasirinkęs panelę Pilkington, jam tikrai nereikėtų
dabar sėdėti karietoje su mergina, išdrįsusią apsirengti
vyriškais drabužiais. Akimirkai Lukas netgi sudvejojo, ar
tik šįvakar nebus padaręs klaidą, bet tuoj pat susigriebė:
kad ir kokia didelė rizika, jo visgi laukia įdomi naktis
panelės Hantington draugijoje.
35
 — Aš taip ir maniau, kad jūs suprasite, milorde,—
pagyvėjo Viktorija.
— Šiaip ar taip, man aišku viena: dėl jūsų įsikišimo
panelė Lindvud niekada nesužinos, ką jaučia jai Barto-
nas,—šaltai pastebėjo Lukas.—Ir Bartonas niekada nesu­
žinos, kad jį susekė seklys, pasamdytas kažkokios panelės
Hantington. Jūs netgi neleidote jam gintis.
— Gintis?!—pasipiktino Viktorija. Jos akys taip ir
žybčiojo tamsoje. Žvilgsnis buvo tiesus ir iššaukiamas, ne­
sijautė nė kibirkštėlės juoko.—Jūs manote, seklys mane
apgavo?
Lukas nepasidavė ir stengėsi išlaikyti ramų atsainų
toną:
— Aš manau, jūs paprasčiausiai įsikišote ten, kur ne­
reikia. Juk gali būti kokių nors lengvinančių aplinkybių.
— Cha! —atkirto Viktorija.—Va, kuo jau abejoju, tai
abejoju!
— Aš irgi,—įsiterpė į jų ginčą Anabela.—Tiktai įsi­
vaizduokite—mesti vargšę moterį su dviem vaikais!
Lindvudas nejaukiai sukrutėjo ant sėdynės krašto:
— O jums, jaunosios ledi, išvis nereikėtų žinoti apie
kokias ten nesantuokines Bartono atžalas. Jums netinka
netgi aptarinėti tokius dalykus. Ar ne, Stounveilai?
— Aukštosios visuomenės merginos apie tokius daly­
kus nekalba,—suburbėjo Lukas ir liūdnai pagalvojo, kad
dabar Viktorija tikrai jį pakrikštys davatka ir nuobodybe.
Viktorija pergalingai nusišaipė:
— Leiskite man jums priminti, lorde Stounveilai: jeigu
mano žodžiai jūsų švelnioms ausims atrodo pernelyg
šiurkštūs, jūs lengvai galite rasti išeitį —išlipti iš karie­
tos.
Šią akimirką Lukas suvokė, kad Viktorija sumalė į
šipulius jo geležinę savitvardą, kurios paprastai neiškli­
bindavo niekas. O jai pavyko, ir visai lengvai, be jokių
ypatingų pastangų. Taip, ši ledi pavojinga. Jeigu jis nori
kontroliuoti situaciją, reikia būti atsargesniam.
Lukas nusikosėjo:
— Mano klausa nenukentės nuo jūsų ekscentriškų ma­
nierų, panele Hantington. Aš negaliu dabar palikti karie­
tos. Savigarba verčia išsimokėti kortų skolą.
36
 — Cha! Kuo čia dėta savigarba ir kortų skola? Jūs
paprasčiausiai mane šantažavote, ir tiek.
— Leiskite jus patikinti, kad šantažas irgi ne toks jau
nieko nevertas dalykas, jeigu auką vaidinate jūs.
Išgirdus šitą pašaipų komplimentą, Viktorijos akys iš­
dykėliškai sužibo, ir Lukas pajuto, kaip įsitempė jo visas
kūnas,—jam sukilo geismas. Jis sudėjo rankas ant krūti­
nės ir atsilošė atgal, nenuleisdamas nuo jos akių. Šią
minutę jis būtų atidavęs viską, kad tiktai galėtų liktis
dviese su šita viliojančia būtybe. Jis pasisodintų ją karie­
toje ant pasostės ir be jokių ceremonijų parodytų, kuo ji
rizikuoja, atvirai mesdama jam iššūkį.
Kurį laiką jie abu įtemptai tylėjo. Pagaliau Viktorija,
neatlaikiusi jo žvilgsnio, sumirksėjo ir nusuko akis —
Lukas suprato, jog ji atspėjo jo mintis.
Tačiau Lukas neilgai džiaugėsi savo pergale. Jis jau
suvokė, jog, ryžęsis asistuoti Viktorijai, pasmerkė save
kur kas didesnei rizikai, negu atrodė iš pradžių. Džesikos
ir savo mokėjimo lošti kortomis dėka Lukas tikėjosi gana
ilgai slėpti nuo aukštosios visuomenės savo piniginius rei­
kalus—slėpti tol, kol galų gale ras sau nuotaką. Kaip
paprastai, jis viską kruopščiai apgalvojo.
Bet jeigu jo išrinktoji sugalvos nusisamdyti seklį, tei­
sybė, žinoma, tuoj paaiškės. Mitas apie jo turtus nueis
vėjais! Ir Lukas pagalvojo, kad pasiekti šią merginą jam
turbūt bus pats sunkiausias dalykas gyvenime, kokio dar
nebuvo. Vienas klaidingas žingsnis, vienas negeras ėji­
mas —ir jis praras viską.
— Kiek laiko jūs paskyrėte šitam nuotykiui, panele
Hantington?—Lukas stengėsi kalbėti ramiai ir abejingai.
— O kas yra? Jūs turite numatęs dar kokį susitiki­
mą?—anaiptol nemaloniu tonu paklausė ji.
Jis suprato, jog Viktorija nori sužinoti, ar nesirengia
jis šiandien, vėliau, susitikti su meiluže.
— Ne, nieko. Absoliučiai nieko. Tik su Lindvudu tu­
rime perspėti vežėją, kad karieta mūsų lauktų sutartoje
vietoje, ir dėl viso pikto, jeigu kartais pasimestume minio­
je, reikia nuspręsti, kurią valandą mes važiuosime namo.
—.Taip, suprantu. Manau, dviejų valandų užteks, kad
gerokai pasilinksmintume.
37
 Anabela tyliai atsiduso:
— Deja, taip ilgai aš negalėsiu. Po dviejų valandų
mama grįš iš Milrikų, iš pobūvio, tuo laiku jau turėsiu
būti namie.
Lukas net lengviau atsipūtė, tiktai pasistengė to nepa­
rodyti.
— Tai gal valandos?
— Man atrodo, valandos, visiškai pakaks,—skubiai
įsiterpė Bertis Lindvudas.
— Daugiau laiko mes neturime,—apgailestaudama pa­
kartojo Anabela.
— Ką gi, puiku.—Viktorija kiek nuliūdo, bet tuoj pat
susitaikė su tuo, kas neišvengiama.—Valanda —vadinasi,
valanda. Jei suskubsime, gal ir suspėsime viską apžiūrėti.
Lukas nieko neatsakė, širdies gilumoje jausdamas, kad
artimiausia valanda jam, ko gero, bus pati ilgiausia gy­
venime.
Po pusvalandžio jis tuo visiškai įsitikino. Didžiuliame
parke linksmai žibėjo daugybė įvairiaspalvių žibintuvėlių,
į visas puses ėjo neaprėpiamos kioskų eilės su mėsos py­
ragėliais ir eliu, visur stovėjo cirko palapinės, kur savo
meną rodė akrobatai. Ir dar buvo pristatyta kitokių pala­
pinių, jose buvo rodomi lėlių vaidinimai ar lošiama iš pi­
nigų.
Žmonių minia buvo įvairių įvairiausia. Galėjai pama­
tyti liokajus, tyliai išsmukusius iš namų, smulkių krau­
tuvėlių savininkus su žmonomis, pameistrius ir pardavė­
jas, sutenerius ir prostitutes, kišenvagius ir aristokratiškus
puošeivas, kariškius ir jūreivius —visi susiliejo šiandien
į šitą didžiulį šurmulį, tikėdamiesi nakties nuotykių.
— Milorde,—sušnibždėjo Viktorija Lukui, kai jie stab­
telėjo nusipirkti pyragėlių.—Aš suprantu, jog jums kelia
nerimą mano kostiumas...
— Kelia nerimą... Pernelyg švelniai pasakyta, panele
Hantington,—suburbėjo Lukas, nužvelgdamas jos apvalius
klubus.—Šitos velnio kelnės taip prilipusios, lyg kokia
antroji oda.
— Aš mielai duosiu jums mano siuvėjo adresą. Bet kol
kas būtų geriau, jeigu nelaikytumėte manęs už parankės.
Tasai žmogus priešais jau seniai į mus spokso.
38
 — Po perkūnų! —Lukas paleido jos ranką, tarsi nude­
gęs. Jis net paraudo, įsivaizduodamas, ką galėjo pagalvoti
tasai žioplys —džentelmenas laiko už parankės džentel-
mencfy tarsi jis būtų dama...—Na tik palaukite, šita savo
kvaila apranga dar prisišauksite bėdos! ..
— Niekas nieko nepastebės, jeigu tiktai jūs liausitės
elgęsis su manim, kaip su moterim.—Viktorija ramiai sau
ėmė valgyti pyragėlį.
— Svarbiausia ne tai, kaip aš su jumis elgiuosi, o kaip
ant jūsų atrodo šitie bridžiai.
Viktorija perbraukė pirštu apsiausto apykaklę:
— Aš manau, jog apsiaustas mane visai paslepia.
— Aš turiu jums naujieną: jis jūsų visai nepaslepia.
— Ir jums būtinai reikia burbėti visą vakarą, milorde?
Būkite toks geras ir prisiminkite, kad pats ir įsiprašėte į
kompaniją. Aš —tiktai nekalta jūsų šantažo auka.
Lukas niūriai šyptelėjo:
— Nekalta auka? Oi, panele Hantington, galiu jus nu­
liūdinti—šitokie žodžiai jums visai netiks, ir jokiomis ap­
linkybėmis. Jūs niekada nebūsite nekalta auka.
Viktorija pažvelgė jam tiesiai į akis, apgalvodama jo
pastabą:
--- Tikriausiai man reikėtų įsižeisti, bet man kažkodėl
labai linksma. Va, žiūrėkite, akrobatai... Eime artyn!
Lukas apsidairė aplinkui:
— Aš nematau Lindvudo ir jo sesers.
— Bertis dar norėjo išgerti elio. Jie tuoj sugrįš, nesi­
jaudinkite.
— Aš nesijaudinu, panele Hantington, aš tiktai sten­
giuosi laikytis kaip galima atsargiau. Mūsų kompanijoje
tas atsargumas, kaip atrodo, daugiau niekam ir nerūpi.
— Ogi todėl, kad iš jo jokio malonumo! Nagi, grei­
čiau, nes pražiopsosime akrobatus!
Ir po kelių minučių, kai Lukas jau atsipalaidavo ir
buvo beveik patikėjęs, kad ši valanda parke praeis ra­
miai be jokių nemalonumų, staiga įvyko katastrofa.
Viskas prasidėjo, ko gero, nuo didžiulės petardos —
nuo jos kilo gaisras. Ar gal kalčiausios buvo dvi prostitu­
tės, reikalavusios iš kareivio užmokesčio už savo paslau­
39
gas? Ar paprasčiausiai ši minia, kaip ir bet kokia minia
Londone, būtinai turėjo sukelti sumaištį? ..
Kad ir kaip ten būtų, daugybė linksmai nusiteikusių
mugės lankytojų akimirksniu pavirto nevaldomu s^gj#PT—
beprotišku ir sugebančiu tiktai viską griauti. Virš galvų
sproginėjo petardos, žmonės klykė ir keikėsi, pavojus di­
dėjo.
Arkliai ėmė prunkšti ir blaškytis, mėgindami nusi­
traukti, kur buvo pririšti. Berniūkščių govėda, nutaikiusi
momentą, pasičiupo padėklą su pyragėliais ir leidosi tolyn,
o jiems iš paskos, keikdamasis, lėkė pardavėjas. Iš visų
pusių girdėjosi riksmas ir klyksmas. Nuo fejerverko užsi­
degė artimiausias kioskas, ir žmonės susigrūdo bėgti —
klupdami, lipdami vienas per kitą. Visai galimas daiktas,
kad kas nors šitoje paklaikusioje minioje sutiko ir savo
mirtį.
Lukas, pajutęs minios permainą, sureagavo žaibiškai.
Jau antrą kartą šią naktį jo pirštai tvirtai sučiupo Vikto­
rijos riešą.
— Va čia! —įsakė jis, pakeldamas balsą, kad ji išgirs­
tų jį pro minios gaudesį.—Paskui mane!
— O kaip Anabela su Berčiu?—suriko jam Viktorija.
— Jie patys pasirūpins savim, kaip ir mes.
Viktorija daugiau nesiginčijo, ir Lukas už tai jai buvo
labai dėkingas. Šita ledi, atrodo, vis dėlto sugeba parodyti
bent lašelį sveiko proto, kai to labai prireikia.
Čiupęs ją už rankos, Lukas prisitraukė Viktoriją prie
savęs, praskindamas jai kelią pro žmonių maišalynę siau­
rų alėjų ir gatvelių link, kurios buvo čia pat, prie parko.
Iš pat pradžių buvo aišku, jog su šita mergina jis turės
vargo!..
3 SKIRSNIS
Pavojus, staiga atsiradęs, lyg perkūnas iš giedro dan­
gaus, Viktoriją ne juokais išgąsdino. Ir šiuo momentu vie­
nintelė viltis išsigelbėti buvo toji stipri vyriška ranka, tar­
si geležis suspaudusi jos riešą. Ji aklai sekė paskui Luką,
instinktyviai pasitikėdama jo vikrumu, kaip jis laviravo
per triukšmingą minią.
40
 Tik staiga Viktorija pajuto, kaip kažkieno svetimi pirš­
tai stipriai įsitvėrė jos apsiausto, ir ji suprato: ją taikosi
amplėšti. Kažkas truktelėjo jai iš rankų inkrustuotą nen-
dripflRieko nelaukusi, mergina uždrožė ja vagišiui per
pirštus.
Užpuolikas šaižiai sukliko, ir Lukas bemat atsigrįžo.
Jam pakako tiktai dirstelėti ir buvo aišku: nevykėliai plė­
šikai jau paleido iš nagų nusižiūrėtą auką.
— Šaunuolė!—pagyrė jis ir toliau žiūrėjo, kaip pra­
sibrauti pro minią.
Lukas yrėsi per žmonių srautą, lyg koks irkluotojas
per stiprią srovę. Jis laviravo, kaip mokėdamas, atkakliai
verždamasis į kraštą, jo žingsniai, nepaisant šlubumo, bu­
vo tvirti ir lankstūs. Lukas nemėgino bėgti galvotrūk­
čiais ir stumdytis —nuo to būtų buvę tik blogiau. Buvo
aišku, jog jis seniai pripratęs prie savo šlubos kojos, ir ji
jam beveik netrukdo.
Jo šalta savitvarda šitokioje maišalynėje Viktorijai
parodė, kad jis —iš tų nedaugelio žmonių, kurie nepa­
meta galvos net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Ir
ji su juo jautėsi saugi, nors minia ir kunkuliavo aplinkui,
tarsi audringa jūra.
Ir galų gale pasiekę šitos rėkiančios, besistumdančios
minios kraštą, jie galėjo lengviau atsipūsti. Lukas rengėsi
kitam žingsniui, laukdamas momento, kai jie galės iš­
trūkti iš parko. Nutaikęs patogią akimirką, jis vienu ju­
desiu patraukė Viktoriją į tamsią pavartę.
Paskui jie pasuko alėjos link, ir Viktorija klupdama
sekė paskui Luką. Batai slydo purvu, ir jai teko net kvapą
užgniaužti —nuo šiukšlių krūvų, supiltų čia pat, prie na­
mų, sklido dvokas.
Ji jau buvo beapsidžiaugianti, kad pavojus praėjo, tik
staiga prie įėjimo į alėją pasigirdo girti balsai:
— Čia, čia, mielasis. Nešk žibintą. Sakau tau, aš ma­
čiau, kaip jie čia pasuko! Abudu. Kaip atrodo ponaičiu­
kai. ..
— Velnias!—pašnibždom nusikeikė Lukas.—Viktori­
ja, lįskite už manęs ir pritūpkite.
Ir nė nelaukęs, kol ji įvykdys jo komandą, Lukas pa­
traukė ją už rankos ir taip stipriai pastūmė sau už nuga­
41
ros, kad ji net atsitrenkė į mūro sieną. Vos išsilaikiusi
ant kojų, ji baimingai sužiuro į alėją, kur jau sublyksėjo
žibinto šviesa, ir pamatė du jaunus plėšikus, apsiginkla­
vusius peiliais. Jie nutykojo savo aukas ir dabar pž|#?čzu
sėlino prie jų.
— Ko gi lauki, Tomai Ilgši?—riktelėjo antrasis savo
draugužiui.—Na, greitai! Šiąnakt mūsų broliukas turės
darbo.
Stounveilas stovėjo nejudėdamas, užstodamas Viktori­
ją. Ji matė, kaip jis traukia iš palto kišenės kažkokį mažą
blizgantį daiktą.
— Velnias! Jis turi ginklą!—burbtelėjo pirmasis, kai
žibintas apšvietė pistoletą Stounveilo rankoje.
— Visai tiksliai pastebėjote, džentelmenai,—nuobo­
džiaujančiu tonu atsiliepė Stounveilas.—Ar norite pažiū­
rėti, kaip aš šaudau?
Priekyje ėjęs vaikigalis suklupo, antrasis užlėkė tie­
siai ant jo. Žibintas šleptelėjo į purvą, stiklas sprogo, ir į
visas puses pasipylė žiežirbos. Blausi šviesa krūptelėjo,
mesdama ant sienos keistus ištįsusius šešėlius, ir užgeso.
— Velniai griebtų! —vėl nusikeikė pirmasis, ne juo­
kais įširdęs.—Mėgini užsidirbti sau duonai —ir ką iš to
turi?—Jis pasikėlė nuo žemės ir, šiaip taip laikydamasis
ant kojų, nubindzino atgal prie alėjos vartų.
Antrojo plėšiko taip pat nereikėjo ilgai raginti. Tik
sukaukšėjo batai, pasigirdo dar vienas kitas keiksmas, ir
netrukus Viktorija su Luku alėjoje liko vieni.
Lukas veltui laiko negaišo. Ilgi aristokratiški pirštai
vėl sučiupo Viktorijos riešą, ir jis greitai nusitempė ją
tamsiu taku į kitą gatvę.
Minia dar nebuvo jos pasiekusi, ir čia viešpatavo tyla.
Viktorija mėgino sulėtinti žingsnį ir atsipūsti, bet Stoun­
veilas nė nemanė sustoti, taigi jai teko paklusniai sekti
paskui jį.
— Lukai, aš noriu jums pasakyti: jūs puikiai su jais
susidorojote!
Lukas stipriau spustelėjo jos ranką:
— To išvis nebūtų buvę, jeigu jūs nebūtumėte įsika­
lusi į galvą, kad būtinai šiąnakt reikia traukti į mugę.
— Lukai, iš tikrųjų...
42
 — Belieka tiktai tikėtis, jog Lindvudo vežėjas įsidė­
mėjo, ką jam sakėme,—nutraukė ją Lukas, kaip ir anks­
čiau, greitai tempdamas Viktoriją paskui save.
— Aš labai jaudinuosi dėl Anabelos ir Berčio,—uždu­
susi tarė Viktorija.
— Ir teisingai darote.
Viktorija net krūptelėjo: koks jis visgi negailestin­
gas—vėl ir vėl pateikia jai sąskaitas! Ir užvis blogiausia,
kad jis teisus: šitą anaiptol ne linksmą nuotykį sumanė ne
kas kitas, o ji.
Laimė, Stounveilas daugiau nepratarė nė žodžio, kol
pagaliau jie pasuko užąkampo ir išėjo į gatvę, kur turėjo
jų laukti vežėjas. Viktorija jau įžiūrėjo pažįstamą Lind-
vudų ekipažą prie įėjimo į taverną, ir net lengviau atsi­
duso, pamačiusi du šešėlius karietos viduje.
— Jie karietoje, Lukai! Jiems nieko neatsitiko.—Vik­
torija net paraudo, pernelyg vėlai pastebėjusi, kad iš susi­
jaudinimo ėmė kreiptis į Stounveilą vardu.
— Taip. Vadinasi, šiandien mums visgi pavyko.—Ir
jis vėl nutilo.
— Viešpatie, mes taip dėl jūsų jaudinomės! —Lind-
vudas pasilenkė, atidarydamas jiems dureles.—Bijojome,
kad minia jūsų nesutryptų. Greičiau, čia negalima ilgai
stovėti, nes jie visi netrukus atgarmės...
— Ramiau, Lindvudai, niekas nė nemano čia stovėti.—
Lukas kilstelėjo Viktoriją į karietą ir greitai įlipo pats,
užtrenkdamas paskui save dureles.
Karieta tuoj pat pajudėjo iš vietos —ir kaip tik laiku.
Iš tolo jau girdėjosi minios ūžesys.
Viktorija susirūpinusi žvilgtelėjo į Anabelą:
— Kaip tu jautiesi, brangioji?
Anabela suspaudė draugės ranką:
— Puikiai! Kai prasidėjo panika, mes su Berčiu sto­
vėjome pačiam pakrašty ir lengvai iš ten išsmukome. Bet
aš taip jaudinausi dėl jūsų. Jūs buvote pačiam vidury,
kur didžiausia spūstis, ar ne?
— Taip. Ir vos išsikapstėme,—patvirtino Viktorija. Jai
dabar atlėgo įtampa ir apėmė palaiminga euforija, kad
pavyko išsigelbėti.—Ten, skersgatvyje, mus užpuolė du
43
vaikinukai, norėjo apiplėšti. Bet Stounveilas išsitraukė pis­
toletą, ir jie bemat išgaravo. Jis buvo nuostabus.
— O, Viešpatie,—sušnibždėjo išsigandusi Anabela.
— Velniai griebtų, Stounveilai,—susirūpino ir Lindvu-
das,—jūs iš tikrųjų buvote per plauką nuo nelaimės.—Ir
nė vienas iš jūsų nenukentėjo?
— Mes jaučiamės puikiai, pats matote,—atsakė Lukas
Lindvudui. Jis sąmoningai pabrėžtinai ramiai tarė žodžius,
kad nebūtų daugiau jokių klausimų.—Nebent kiek nu­
kentėjo panelės Hantington maskaradinis kostiumas.
Viktorija čiuptelėjo ranka plaukus ir pagaliau suprato
ko trūksta.
— Oi, atrodo, aš pamečiau skrybėlę.
— Jūsų laimė, kad nepametėte ko nors daugiau, pane­
le Hantington.—Ir vėl Stounveilo balsas jai pasirodė per­
nelyg ramus.
Viktorija pašnairavo į sustingusį Luko veidą ir supra­
to, kad jis įširdęs. Ir pirmą kartą nuo tos minutės, kai ji
atsidūrė tarp įsisiautėjusios minios, Viktorija pajuto tikrą
baimę.
Karietai sustojus, Lukas iškišo galvą ir apsižvalgė po
tuščią skersgatvį.
— Jūs norite išlipti, panele Hantington? Bet nuo čia
ligi namų jums gana toloka.
— Aš nenoriu eiti per paradines duris,—ramiai atsakė
Viktorija, čiupdama savo raižytą nendrę.
— O kaip tada pateksite namo, jeigu ne per paradines
duris? —irzliai paklausė Stounveilas.
— Perlipsiu per sodo sieną ir prasibrausiu per oran­
žeriją—kaip tik per ją šiandien aš ir išėjau. Nesijaudin­
kite, milorde, aš gerai žinau kelią namo.
Kai tik durelės atsidarė, Viktorija suskubo iššokti iš
karietos. Ji manė, jog Lukas jos nelydės.
— Labos nakties, Viki,—tyliai tarė jai Anabela. Buvo
puikus nuotykis, ar ne?
— Aišku! —patvirtino Viktorija.
Lukas išlipo iš karietos paskui ją.
— Palaukite manęs, Lindvudai,—metė jis per petį.—
44
 Aš tuoj grįšiu. Kai tik perkelsiu į sodą mūsų jaunąjį avan­
tiūristą.
Viktorija sunerimusi atsigrįžo į jį:
— Nereikia manęs lydėti, milorde. Patikėkite —aš tik­
rai rasiu kelią.
— Nenoriu nieko girdėti.—Atrodo, jam pavyko pa­
justi nerimą jos balse ir dabar jis ironiškai šypsojosi.—
Puiku,—sumurmėjo jis, čiupdamas Viktoriją už rankos ir
traukdamas ją į tamsą,—pagaliau jūs pastebėjote, jog aš
ne per geriausiai nusiteikęs. Taigi perspėju: kai pykstu,
su manim geriau nesiginčyti.
— Milorde,—prašneko ji, karingai kilstelėjusi smak­
rą,—jeigu norite visą atsakomybę už šį vakarą suversti
man, jums geriau būtų patylėti.
— Ir vis dėlto kaip tik jūs dėl visko kalta, panele
Hantington.—Lukas žvilgtelėjo į aukštą sodo tvorą, kurią
visą buvo apraizgiusios gebenės.—Ir kaip mes į tą sodą
pateksime?
Viktorija pabandė ištraukti ranką, bet Lukas tarsi ir
nepastebėjo šito mėginimo, ir ji, paklususi, galvos link­
telėjimu parodė į takelio galą:
— Ten, toliau, galima perlipti.
Lukas tylėdamas nusivedė ją paskui save. Pagaliau ji
sustojo prie mūrinės tvoros toje vietoje, kur sunkios vy­
nuogių kekės dengė plyšius tarp plytų. Netarusi nė žo­
džio, Viktorija apčiuopė koja tamsoje nematomą įdubą ir,
įsikibusi į vynuogienoją, pasitempė aukštyn.
Lukas nepritariamai pakraipė galvą, žiūrėdamas iš apa­
čios, kaip ji ropščiasi siena. Jausdama jo įdėmų žvilgsnį,
Viktorija kaip tyčia pasidarė nevikri ir negrabi. Beliko
tiktai viltis, kad mėnulio šviesa nelabai išryškina jos bri­
džiais aptemptas šlaunis.
Tuo tarpu Lukas pasičiupo nukarusį vynuogienoją, ba­
to galu apčiuopė skylę sienoje ir —taip pat ėmė lipti aukš­
tyn.
Atsidūrusi viršuje, Viktorija lengvai nušoko ant žemės
ir pamatė, jog Lukas irgi rengiasi šokti žemyn. Ji greitai
atsitraukė atgal, ir jis stryktelėjo kaip tik priešais ją.
Mergina pastebėjo, jog didesnė svorio dalis teko jo svei­
kąją! kojai, ir Lukas išsitiesė net nesusvyravęs.
45
 — Milorde, - piktai sušnibždėjo ji,—jūs turite grįžti
į karietą. Lindvudai jūsų laukia.
— Bet pirma aš turiu jums kai ką pasakyti.—Jis apsi­
žvalgė po tamsų sodą.
Ir Viktorija įsidrąsino:
— Turiu jus perspėti, Stounveilai, jog aš nesirengiu
klausytis pamokslų dėl to, kas įvyko šįvakar. Ir taip jau
puikiai supratau, kad nebūtų buvę jokio pavojaus, jeigu
nebūčiau sugalvojusi šio žygio į mugę.
— Jūs visiškai teisi, panele Hantington.
Jo balsas —ramus ir be jokių emocijų —Viktoriją iš­
gąsdino labiau, negu kokia pikta kalba. Bet čia pat ji pri­
siminė, kad jis išgelbėjo ją tamsiame skersgatvyje. Ir ji
staigiai truktelėjo jį už rankovės:
— Milorde, aš labai esu jums dėkinga, bet turiu prisi­
pažinti: kol minia neįsisiautėjo, man buvo labai linksma.
Netgi neatsimenu, kada taip gerai buvau praleidusi lai­
ką.—Ji giliai atsiduso ir, nesulaukusi nė atsakymo, kal­
bėjo toliau: —Aš noriu, kad jūs žinotumėte, milorde: jūs
elgėtės taip, kad žodžių trūksta! Kaip sakoma, išlikote
šaltakraujiškas ugnyje. Jūs ištraukėte mane iš tos baisios
minios... Ir dar, patikėkite, aš niekada nepamiršiu, kaip
jūs susidorojote su plėšikais alėjoje. Aš jums labai dė­
kinga. Labai.
— Dėkinga...—susimąstęs pakartojo jis.—Vis dėlto
nesu tikras, kad jūs pakankamai man atsimokėjote... tu­
rint galvoje visas aplinkybes.
Viktorija žvilgtelėjo į jį, staiga pajutusi, koks tamsus
ir tuščias tetos Kleo sodas šią nakties valandą. Kažkurį
akimirksnį jai pasirodė, jog Stounveilas nori duoti valią
savo pykčiui, ir ji net nežinojo, ką jai daryti, jeigu tai iš
tikrųjų nutiktų. Ji paklusniai atsitraukė per žingsnį.
— Milorde?
— Ne,—ryžtingai tarė jis, tarsi priėmęs galutinį spren­
dimą,—jūsų dėkingumo aiškiai nepakanka už tai, ką teko
pakelti, ir, be jokios abejonės, dar teks išgyventi su jumis.
Staiga Luko rankos nusileido jai ant pečių ir jis grei­
tai ją patraukė ppe sodo tvoros.
46
 Nespėjo Viktorija nė susigaudyti, kas čia dedasi, kai
Lukas ją apkabino, ir jo stiprus, tvirtas kūnas prisispaudė
prie jos. Viktorija pasijuto visiška beginklė.
Luko koja nuslydo jai tarp kojų. Akimirkai Viktorija
sustingo, pajutusi prisiliečiant jo raumeningą šlaunį...
Jos akys išsiplėtė ir ji tiesiai pažvelgė į rūstų Stounveilo
veidą.
— Išdykusi, aikštinga mergiotė, nutrūktgalvė laukinu­
ke, kurią seniai laikas sutramdyti, kol dar neprisidarė ko­
kios didesnės bėdos... Jei turėčiau bent lašelį sveiko pro­
to, tuoj pat viską užbaigčiau! —suriaumojo Lukas.
Viktorija apsilaižė perdžiūvusias lūpas:
— Ką jūs užbaigtumėte, milorde?
— O va šitą...—Jo lūpos aistringai prigludo prie jos
lūpų, galų gale parodydamos jai, kaip pavojinga jį erzinti.
Ji buvo pasirengusi atmušti jo pyktį, bet pasijuto vi­
siška bejėgė prieš vyrišką geismą.
Stounveilas jos geidė.
Akimirkai Viktorija net sumišo dėl tokios jo aistros.
Ją ne sykį buvo bučiavę gerbėjai —pernelyg drąsūs arba
priėję kraštutinę ribą, o porą kartų tai įvyko vien dėl jos
smalsumo. Bet šitokio pabučiavimo —gilaus, aistringo, at­
kaklaus, tuoj pat reikalaujančio iš jos atsakymo,—ne, ne­
buvo.
Viktorija suvirpo, pirštai įsikibo Lukui į rankas. Jis
atsakė jai duslia dejone ir dar stipriau prispaudė prie ge­
benėmis apraizgytos mūrinės tvoros; jo šlaunis privertė
Viktoriją praskėsti kojas. Jai viskas ėmė suktis prieš akis.
Viktorija pajuto, kaip Luko liežuvis slystelėjo jos apa­
tine lūpa, ir ji instinktyviai prasižiojo —lygiai taip pat pa­
klusniai, kaip ir prieš valandą, kai sekė paskui jį, brauda-
masi per minią, į saugią vietą.
Ji krūptelėjo, kai Luko rankos apsivijo ją per liemenį,
bet nesipriešino, nors ir žinojo, kad turėtų priešintis. Nie­
ko nesakė ir tada, kai jo pirštai drąsiai palietė jos nedide­
les krūtis, kiek pakeldami jas į viršų.
— Milorde,—pagaliau pratarė ji, kai Lukas atsitrau­
kė nuo jos lūpų ir dabar švelniai kandžiojo jos ausų spe­
nelius.—Milorde, aš nežinau... jūs neturėtumėte...
47
 — Aš noriu, kad tu gerai mane prisimintum, Viktori­
ja,—sušnibždėjo Lukas.
Ji sunkiai atsiduso ir pamėgino atsipeikėti:
— Galite būti tikras: aš niekada jūsų nepamiršiu.
— Na, ir puiku.—Jis švelniai kandžiojo spenelį, jokiu
būdu nesukeldamas skausmo, tačiau primindamas Viktori­
jai, kokia ji visgi pažeidžiama. Ši keista glamonė ją su­
krėtė. Ji visa degė, širdis smarkiai daužėsi.
Ir staiga ji apkabino Luką. Jai patiko jo kvapas, pati­
ko perbraukti delnais per jo stiprius pečius. Ir dar —ji
aiškiai jautė jo vyrišką jėgą po aptemptais bridžiais.
— Iš to gali išeiti tikrai įdomus nuotykis,—sušnibž­
dėjo Lukas. Jo pyktis išsisklaidė kaip dūmas, užleidęs vie­
tą geismui,—ji matė, kaip žiba jo akys.
— Jūs taip manote?—Viktorija drąsiai kilstelėjo į jį
akis. Ką tik užplūdusi euforija, jog laimingai pavyko iš­
vengti pavojų, susimaišė su kitokiu džiaugsmu —lig šiol
dar nepažįstamu kūno jauduliu... Ji pajuto keistą silpnu­
mą ir tiktai dabar pastebėjo, kad laikosi įsikibusi Luko.
— Jūs dar pati kaip reikiant nesuprantate, tačiau visgi
jau įteikėte man savo tvirtovės raktą. Dabar aš žinau jūsų
paslaptį ir perspėju: aš ja pasinaudosiu, kai jums asistuo­
siu.
— Jūs man asistuosite?—Viktorija bemat atsipeikėjo
nuo jausmų antplūdžio.
— Aš noriu jums atsistuoti, pasiekti jus, sugundyti.
Jūs būsite mano, Viktorija. Tiktai pats drąsiausias ir nu­
trūktgalviškiausias jūsų gerbėjas pajėgs pakelti tuos išban­
dymus, kuriuos jam teks patirti norint jus užkariauti, bet
galų gale jūs vis tiek pasiduosite.—Jo šypsena mėnulio
šviesoje buvo kažkokia vangi ir valdinga.
— O kodėl jūs manote, kad aš jums pasiduosiu, mi­
lorde?
— Jūs nusileisite man todėl, kad neturėsite kitos išei­
ties. Nerasite kito žmogaus, kuris tenkintų visus jūsų no­
rus,—atsakė jai Lukas.—Kai jūs viską suprasite, man
nesipriešinsite. Dabar, kai aš žinau, ko jūs ieškote, ko
trokšta jūsų siela, jūs —mano rankose.
— Ir ko gi aš, jūsų manymu, ieškau, milorde?
— Nuotykių.—Jis pabučiavo jos nosies galiuką.—Ne­
48
paprastų nuotykių.—Jis pabučiavo jai akių vokus, vieną
po kito.—Jums reikia palydovo. Šiandieninė mugė —vie­
ni niekai palyginti su tuo, kur aš galiu jus nuvesti. Jūs
pabuvosite tokiose vietose, kur nedrįs kelti kojos nė viena
ledi. Aš galiu jums parodyti tą gyvenimo pusę, apie kurią
nė neįtaria jokia aukštuomenės moteris.
— Betgi tai pavojinga,—išgirdo ji savo pačios šnibž­
desį.
Jai pasirodė, jog jis skaito jos mintis.
— Jūs galite tyrinėti jums nepažįstamą pasaulį kartu
su manim, ir niekas apie tai nesužinos. Juk jūs nesiren­
giate pakliūti ir sugadinti savo reputaciją, o kartu pakenk­
ti ir tetai.
Pamažu ji ėmė suprasti, ką būtent jis jai siūlo. Ji ne­
turi jėgų atsispirti tokiai pagundai, ir Lukas, kaip matyt,
tai supranta.
— Bet, Lukai, jeigu kas nors sužinos, kils skandalas.
— Viskas, ką mes darysime tarp vidurnakčio ir auš­
ros, liks paslaptis, ir ją žinosime tik dviese. Aš siūlau jums
sandėrį, Viktorija, ir jūs negalėsite atsisakyti. Aš paten­
kinsiu jūsų smalsumą, parodysiu jums kitą gyvenimo pu-
sę.
— Jūs turite aiškiau suformuluoti savo sąlygas, milor­
de. Ką tikitės iš manęs už tai gauti?
Lukas patraukė pečiais:
— Ne taip jau daug. Damą, kuriai aš asistuosiu dieną,
ir kompanionę, su kuria kartu patirsiu nakties nuotykių.
— Aš ne tokia kvaila, kad patikėčiau, jog viskas taip
paprasta. Jūs sakėte, jog rengiatės man asistuoti ir mane
pasiekti, bet aš galiu dar kartą pakartoti: ištekėti tikrai
nesirengiu.
— Gerai, gerai, apie santuoką mes visai nekalbėsim,—
nuramino jis ją.—Man, kaip ir jums, naktimis reikia bend­
rakeleivio. Aš jūsų paslaugoms. Mes praleisime tas naktis
taip, kaip jūs panorėsite. Vienintelis dalykas, ko jūsų pa­
prašysiu,—kad neturėtumėte jokių kitų nuotykių be ma­
nęs.
— Ir jūs visiškai tikras, kad daugiau nieko iš manęs
nenorėsite,—už tai, kad būsite mano partneris ir gynėjas?
4—606
49
 — Kol kas —nieko. Visa kita —likimo valioje. Mes
žaisime kartu, Viktorija. Pavojingą žaidimą. Tokį, kokio
dar niekada nesate žaidusi.
Viktorija žiūrėjo į jį lyg užburta jo neįtikėtinų paža­
dų. Ji suprato, jog jai reikia bėgti neatsigręžiant, bet nie­
ko negalėjo padaryti —nepajėgė atsispirti jo kerams.
Viktorija vis dar tebejautė jo delną ant savo krūtinės,
ir staiga ji skausmingai panoro sužinoti: o ką pajustų, jei­
gu šie ilgi vyriški pirštai kilsteltų aukštyn ir suspaustų
jos speniuką? Ji net suvirpo.
Ir vėl Lukas perskaitė jos mintis. Jo rankos iš lėto
pakilo į viršų ir suėmė krūtis. Pro vyrišką liemenę ir marš­
kinius Viktorija jautė jo karštus delnus; sulaikiusi riks­
mą, ji prisispaudė prie Luko.
Nespėjo ji nei atsipeikėti, nei priešintis, kai Luko ran­
kos vėl slystelėjo žemyn ir apmirė jai ant liemens. Vik­
torija pamėgino giliau įkvėpti vakaro oro. Visas jos kūnas
troško glamonių —ir dar kitokių, uždraustų...
— Na tai kaip, Viktorija? Jūs sutinkate? Sutinkate būti
mano ledi dieną ir bendrakeleive naktį? Dar turėsime
tokių vakarų, kaip šitas, kurį ką tik praleidome dviese?
— O man pasirodė, kad jūs tiems mano nuotykiams
nepritariate.
— Pasakysiu atvirai: iš pradžių aš buvau šokiruotas
jūsų drąsos ir užsispyrimo. Bet kai atsipeikėjau, pamačiau,
kad naktinės išvykos kartu su jumis man kur kas įdomes­
nės už vakarus klube ar jaunų merginų kompanijoje,—
patikino ją Lukas.
Viktorija dar kiek lyg ir dvejojo, bet širdies gilumoje
jau žengė paskutinį žingsnį nuo uolos.
— Bet tegu tai liks mūsų paslaptis,—perspėjo ji,—
niekas neturi apie tai sužinoti. Jeigu teta pajus, kuo aš
užsiiminėju, ji iš baimės išprotės; be to, aš nenoriu, kad
ji būtų pažeminta dėl manęs. Ji man tokia gera, ir aš jai
už tą gerumą niekad neatsidėkosiu.
— Aš šventai laikysiu jūsų paslaptį. Galite manim pa­
sitikėti,—pareiškė Lukas.—Garbės žodis.
Ir ji patikėjo juo. Viktorijai daugiau nebereikėjo jo­
kių įrodymų, nes šito žmogaus žodis —viskas. Jis nešne­
50
 kės, ko nereikia, klube ar svetainėje, jis bus jai malonus,
kaip visad, per kviestinius vakarus ir pobūvius.
— Oi, Lukai, aš taip norėčiau tuos savo naktinius nuo­
tykius patirti kaip tik su jumis.
Jo lūpos vėl palietė jos lūpas.
— Sakyk „taip", Viktorija. Sakyk, jog priimi mano
pasiūlymą.
— Aš turiu pagalvoti. Tai gana rimtas klausimas. Man
prireiks laiko galutinai viską nuspręsti.
— Leiskite man rytoj aplankyti jus ir jūsų tetą. Tada
jūs ir pasakysite man savo sprendimą.
Ji giliai atsiduso, suprasdama, kad iš tikrųjų jau įsi­
traukė į pavojingą žaidimą:
— Jūs nemėgstate gaišti laiko, milorde.
— Aš niekada nemėgau gaišti laiko.
— Labai gerai. Galite pas mus užsukti.—Ji greitai ap­
sivijo rankomis jo kaklą, jau gerai žinodama, koks bus
jos atsakymas. Paskui jį paleido, staiga sunerimusi ir net­
gi sumišusi. Ir dar atsigrįžo į tamsius namo langus: —Man
laikas eiti. Grįžkite greičiau pas Lindvudus, kol jie dar
nepradėjo dėl jūsų nerimauti.
— Aš jiems pasakysiu, kad ne taip lengva užsiropšti
ant sodo tvoros,—linksmai atsakė jis.
Lukas galantiškai palinko prie jos rankos. Kai jis pa­
kėlė galvą, ji mėnulio šviesoje įžiūrėjo jau pažįstamą vos
pastebimą pašaipėlę. Dviem žingsniais jis atsidūrė prie
tvoros ir iškart atrado skyles, kur buvo galima pastatyti
kojas. Ir štai jis išnyko tamsoje.
Viktorija dar kurį laiką pastovėjo, mėgindama susi­
gaudyti, ką ji iškrėtė, o paskui įėjo į oranžeriją.
Ji dar ilgai gulėjo lovoje be miego, prisimindama
Stounveilo atsisveikinimo šypseną —jis tiesiog triumfavo.
Aš noriu jums asistuoti, pasiekti jus, sugundyti!
Jai būtina apgalvoti kiekvieną žingsnį, bet vis dėlto
su vidurnakčio grafu galima turėti reikalų, pamėgino save
įtikinti Viktorija. Jai reikia išmokti jį valdyti, kitos išei­
ties nebėra: atsisakyti jo pasiūlymo ji nepajėgs. Kaip tik
tų nuotykių jai ir trūko.
Pirmą kartą per daugelį mėnesių Viktorija ramiai už­
migo ir jos nekankino naktiniai košmarai.
51
 Praėjus dešimčiai minučių po scenos sode, Lukas išlipo
iš Lindvudų karietos, atsisveikino ir pakilo savo neseniai
paveldėtos vilos laiptais. Vyresnysis liokajus, kurį, kaip
ir kitus tarnus, Lukui pasamdė Džesika Aterton, atidarė
jam duris.
— Paleiskite visus miegoti, Grigsai. Aš dar kiek pa­
dirbėsiu bibliotekoje,—tarė Lukas.
— Gerai, milorde.
Lukas nuėjo į biblioteką, kur buvo sustatyti patys ge­
riausi namuose išlikę baldai, ir prisipylė sau portveino.
Prakeikta koja vėl įsiskaudėjo. Tai vis nuo to lakstymo
mugėje, o paskui dar jie korėsi ant tos velnio tvoros, net­
gi šoko nuo jos žemyn.
Jis tyliai nusikeikė ir nugėrė gerą vyno gurkšnį, iš
savo patyrimo žinodamas, jog maudžiantis šlaunies skaus­
mas tuoj praeis.
Šį kartą skaudėjo ne tik koją. Ten, apačioje, vis dar
pulsavo geismas, sužadintas naktinės scenos sode. Kai jis
prispaudė Viktoriją prie sodo mūro, staiga pajuto, jog ji
pati linksta prie jo. Jis dar prisiminė, ir jos aromatą, kuris
dabar sumišo su seno gero vyno aromatu.
Luko žvilgsnis užkliuvo ties portretu, kabėjusiu virš
židinio. Jis iš lėto pakilo, perėjo senu kilimu ir sustojo,
įsižiūrėdamas į niūrų savo dėdės veidą.
Meitlendui Kolbrukui, ankstesniam Stounveilo grafui,
pastaraisiais gyvenimo metais nebuvo ko džiaugtis. Jį ka­
mavo ligos ir melancholija, jis nekentė visų ir savęs pa­
ties. Kaprizingas Meitlendo charakteris kartais virsdavo
nesuvaldomu įniršiu, ir tada grafas puldavo visus, kas tik­
tai po ranka pasitaikydavo,—tarnai vienas po kito jį pa­
likdavo.
Jaunystėje Meitlendas Kolbrukas mėgo moteris ir vyną,
buvo linkęs į azartinius žaidimus ir peštynes. Jis dingo
iš aukštosios visuomenės, iššvaistęs beveik visą šeimos
turtą, kurį ir taip jau buvo gerokai apmažinęs jo tėvas.
Jis pasidarė atsiskyrėlis, tikras keistuolis, kuris nepalai­
kė jokių santykių ne tik su Londono pažįstamais, bet ir su
artimiausiais giminaičiais. Meitlendas apsigyveno kaime,
išspausdamas iš savo dvaro viską, ką tiktai galima. Jis
taip ir nevedė, ir kai prieš keletą mėnesių mirtis jau buvo
52
visai čia pat, grafas sukandęs dantis išsikvietė savo pa­
veldėtoją —giminaitį, kurio lig šiol nebuvo nė matęs.
Lukas puikiai prisiminė jų susitikimą. Netgi niūrus
grafo miegamasis, išmuštas nublukusiais gobelenais ir ap­
statytas senais, suskeldėjusiais baldais, buvo ne toks bai­
sus kaip patsai Meitlendas Kolbrukas,—susiraukšlėjęs, iš­
blyškęs, gulintis lovoje su portveino buteliu.
— Čia viskas, mielasis, bus tavo,—sakė jis Lukui.—
Ir jeigu turi bent kiek sveiko proto, tuoj pat nešk iš čia
kudašių,—tegu šis namas supūva... Iš šitos žemės nie­
kada nebuvo naudos,—prašvogždė jis, spausdamas kau­
lėtais pirštais nešvarią antklodę ir piktai dėbčiodamas į
Luką.
— Tikriausiai niekas ir nemėgino įdėti į šitą žemę
pinigų ir darbo,—piktokai atsakė Lukas.—Netgi kvailiui
aišku, jog Stounveilas gali duoti nemažą pelną. Čia derlin­
gos žemės, ir jos gali būti derlingos. Kad Stounveilas atsi­
gautų, reikia pinigų, pinigų... ir šeimininko, kuris rūpin­
tųsi savo žeme ir žmonėmis.
— Kišti pinigus į Stounveilą nėra jokios prasmės. Šita
vieta prakeikta... prakeikta, aš tau sakau. Paklausk ko
tiktai nori, jeigu manimi netiki. Jau ne vieną kartą...
Dirvožemis prastas, nuomininkai —tinginiai, ir vandens
pasėliams trūksta... Čia nėra ko gelbėti. Man seniai rei­
kėjo parduoti šitą velnio žemę. Nežinau, kodėl aš to nepa­
dariau,—gergždžiančiu suirzusiu balsu šnekėjo senis.
Ir čia pat, lyg kažką prisiminęs, senasis grafas pasi­
kėlė lovoje ir siekė naktinio staliuko stalčiaus. Virpantys
pirštai pasikuistė jame ir sugrabaliojo kažkokį daiktą. Kitą
sekundę jis metė jį Lukui, ir šis automatiškai pagavo.
Atgniaužęs pirštus, Lukas pamatė delne apvalų gintaro
medalioną plona grandinėle. Jame buvo išraižytos dvi
žmonių figūros. Dailininkas buvo toks didelis meistras, kad
jos atrodė lyg du gyvi žmogeliukai, amžiams įėję į skaid­
rų gelsvą gintarą,—riteris ir jo dama.
— Ką tai reiškia, pone?—paklausė Lukas, suspaudęs
rankoje gintaro brangenybę.
— O iš kur aš žinau? Man jį paliko tėvas prieš mirtį.
Jis sakė, jog rado šį medalioną senajam pietinio sodo la­
53
birinte. Vietiniai žmonės šneka, kad tai susiję su le­
genda.
Lukas įsižiūrėjo į medalioną:
— Su kokia legenda?
Meitlendas staiga nuo eilinio pykčio priepuolio visas
paraudo.
— Ogi su ta, dėl kurios šitie velnio laukai išdžiūvo,
dėl kurios aš pražudžiau savo gyvenimą ir man taip ir
negimė paveldėtojas. Legenda apie Gintarinį riterį ir jo
ledi.
— Kas čia per legenda? Ar yra bent kiek tiesos?
— Eik ir pasiklausinėk tų senų raganų kaime, jeigu
tau taip įdomu. Aš turiu svarbesnių reikalų už pasakėles.
Išrėkęs šiuos žodžius, Meitlendas užsikosėjo. Lukas
greitai pripylė taurę portveino ir prikišo prie plonų, iš­
blyškusių senio lūpų. Dėdė nugėrė gerą gurkšnį ir kiek
nusiramino.
— Jokios prasmės, jokios prasmės,—pakartojo jis.—
Jokios. Nebuvo jos ir nebus. Visa ši velnio žemė —tiktai
našta, akmuo ant kaklo. Paklausyk mano patarimo, vaike,
ir viską mesk. Nė nemėgink gelbėti Stounveilo.
Lukas žvilgtelėjo į gintarinį medalioną, ir jį staiga
apėmė ryžtas.
— Žinote, dėde, aš, ko gero, nepaklausysiu jūsų pata­
rimo. Visgi pamėginsiu gelbėti Stounveilą.
Meitlendas Kolbrukas tiktai pavartė išvargusias akis:
— O iš kur tu imsi pinigų? Aš girdėjau, tu neblogai
loši kortomis, bet tų pinigų neužteks šitoms žemėms. Kas
jau kas, o aš žinau. Pats mėginau, kai buvau jaunas.
— Vadinasi, teks jų pasiieškoti dar kur nors.
— Dar kur nors? Nebent rastum turtingą nuotaką. Ta­
čiau kur kas lengviau pasakyti, negu padaryti. Nė viena
padori aukštuomenės moteris, turinti nuosavo turto, į nu­
sigyvenusį grafą nežiūrės. Nė iš tolo. Jos giminėlė mokės
paieškoti ką nors geresnio už mudu abudu.
Luko žvilgsnis susitiko su mirštančiojo akimis:
— Tada teks nusileisti žemiau.
— Tiktai veltui laiką gaiši. Dieve mieliausias, aš pri­
simenu šitokias šnekas klubuose... Visi tiktai, būdavo, ir
svajoja iškeisti savo titulą į kokio krautuvininko dukterį
54
su geru kraičiu... Nieko neišeis. Pinigai veda pinigus. Ir
tai teisinga —ne tiktai tituluotos aukštuomenės, bet ir
kitų miesto gyventojų atžvilgiu. Taip, mažai kam pasise­
kė. ..
Ir šiandien Lukas, žiūrėdamas į Meitlendo Kolbruko
portretą, vėl prisiminė jo žodžius. Jis niūriai šyptelėjo
ir pakėlė taurę:
— Tu suklydai, dėdule. Aš radau turtingą paveldėtoją
ir paspendžiau jai gudrius spąstus. Ji, žinoma, gerokai
mane pakankins, bet galų gale bus mano.
Ir juo greičiau, juo geriau, galvojo Lukas, gerdamas
savo portveiną. Jam reikia Viktorijos pinigų. Taip, reikia.
Tačiau šią naktį jis suprato, kad jam reikalinga ir pati
Viktorija.
Padėjęs taurę ant stalo, Lukas prisilietė prie gintaro,
kuris kabėjo jam ant krūtinės. Šią relikviją jis visada
nešiojo po drabužiais —nuo tos dienos, kai Meitlendas
jam perdavė ją.
Stovėdamas vienas ir mąstydamas apie savo ateitį, Lu­
kas staiga pagalvojo: ogi lygiai tokios pat neįprastos spal­
vos, kaip šis gintaras, yra ir Viktorijos akys.
4 SKIRSNIS
Lukas iš lėto pakilo ledi Netlšip vilos laiptais. Jis buvo
kupinas nerimo ir vidinio ryžto. Taip būdavo visad, kai
jis sėsdavosi už kortų stalo: savo dėmesį sutelkdavo vien
į išlošį —ir išlošdavo.
Jis jau seniai suprato, kad žmogus, užsidirbantis sau
duoną protu, be ypatingos strategijos nieko nepasieks.
Išlikti šaltakraujiškam ir visas emocijas į šalį! Kitaip ne­
laimėsi nei prie kortų stalo, nei mūšyje! Lukui visada
padėdavo šalta logika, ir jis niekad jos nepamiršdavo.
Taip, jo sėkmė —ar klube, ar lošimo namuose,—pri­
klausė tik nuo jo paties pastangų: jis niekad neduodavo
valios emocijoms. Skirtingai nuo impulsyvių jaunuolių ir
pasipūtusių, jau kiek apgirtusių, lordų, skirtingai nuo tuš­
čių puošeivų, melodramatiškai švaistančių savo pinigus,
Luko poelgiai buvo aiškūs ir apgalvoti, jie niekada nepri­
klausė nuo nuotaikos.
55
 Jeigu nesiseka, reikia paprasčiausiai keltis nuo stalo
ir palaukti savo valandos! Lukas visada mokėjo pasirinkti
tinkamiausią laiką ir vietą.
Tačiau nors ir sėkmingai jis lošė kortomis, velionis dė­
dė buvo teisus: tiek pinigų, kiek reikėjo Stounveilui atgai­
vinti, jis negalėjo išlošti. Nebent loštų visą gyvenimą!..
Tačiau tiek laiko negalėjo laukti nei Stounveilo žemė, nei
jo žmonės.
O suvaidinti turtuolį vienam sezonui didelių lėšų nerei­
kėjo. Protingas ir mokantis skaičiuoti pinigus žmogus
nesunkiai išsilaikys nuo vieno naktinio laimikio ligi kito.
Aukštoji visuomenė apie jį, žinoma, šnekės ir spėlios,
bet, kol seksis vaizduoti turtingą, niekas ir niekada jo
reikalų netikrins. Džesikos Aterton titulas ir globa irgi
prisidėjo prie jo reputacijos.
Lukas atsigrįžo per petį į savo ekipažą —brangią juo­
dą karietą ir du puikius bėrius, kuriuos pasikinkęs jis at­
vyko vizito. Vežėjas laikė vadeles, tramdydamas nenu­
stygstančius arklius ir galvodamas juos gerokai pravažinė-
ti, kol šeimininkas svečiuosis.
Ekipažas su kinkiniu Lukui atsiėjo daug brangiau, ne­
gu jis to norėjo, bet vis dėlto paklojo reikalingą sumą,—
lygiai taip pat, kaip apmokėdavo ir paties madingiausio
siuvėjo sąskaitas. Išėjus medžioti kraičio, reikia gerai
užsimaskuoti, juo labiau, kad nuotaka pratusi samdyti sek­
lius ir viską tikrinti.
Paradinės ledi Netlšip vilos durys atsidarė kaip tik
tuo momentu, kai Lukas mintyse sumetė visos dienos stra­
tegiją. Jis įteikė liokajui savo kortelę:
— Grafas Stounveilas pas ledi Netlšip ir jos giminaitę.
Liokajus iškišo pro pravertas duris savo ilgą nosį:
— Aš sužinosiu, ar šiandien ledi Netlšip priima.
Ir Lukas staiga susijaudino: o ką reikės daryti, jeigu
Viktorija kartais persigalvojo ir šiandien jo nenorės maty­
ti? Visiškai galimas daiktas, jog ryškioje saulės šviesoje
ji sugebėjo įžiūrėti jai gresiantį pavojų...
Jis turėjo vakar susivaldyti ir neliesti tų Viktorijos
lūpų. Iš pradžių jis net minties tokios neturėjo. Tiktai
paskui Lukas sulaužė geležinę taisyklę ir leido jausmams
56
įveikti protą. Ir jis sau vienas pasižadėjo: ateity tikrai
bus atsargesnis.
Liokajus sugrįžo, ir Lukas lengviau atsiduso,—netgi
pajuto savotišką triumfą! —kai buvo palydėtas į praban­
gią svetainę. Jis buvo tikras, jog iš jo veido, kaip visad,
nieko nesimato, bet širdyje džiūgavo: pirmasis išbandymas
jau praėjo, ir jis prasibrovė į namą, kur buvo jo grobis.
Tačiau triumfas tuoj pat pavirto nerimu: saulės nu­
tviekstam kambary Lukas nepamatė Viktorijos. Jis nė
kiek neabejojo, dėl jos ryžto ir drąsos ir tikėjosi su ja
vėl susitikti rytą. Tačiau ledi, taip narsiai žingsniavusi
paskui jį alėja praėjusią naktį, atrodo, bus persigalvo­
jusi ir visai nė nemano pasirodyti jam dienos šviesoje.
Lukui teks kalbėtis su įnoringa vidutinio amžiaus dama,
atsisėdusią ant ištaigingos sofos...
— Jūsų nuolankus tarnas, ledi Netlšip,—tarė jis, pa­
linkdamas prie žiedais apmaustytos rankos.—Dabar žinau,
iš ko Viktorija paveldėjo savo nuostabias akis.
— Jūs labai malonus, milorde. Prašom sėstis. Mes jūsų
laukėme. Viktorija, brangioji, palik kol kas tą kolekciją
ir ateik pasisveikinti su savo svečiu.—Ledi Netlšip šyp­
sodamasi atsigrįžo į giminaitę.
Jis nudžiugo. Garbė Dievui, mažoji išdykėlė visgi ne­
persigalvojo. Lukas nusišypsojo, visas pasitempė ir atsi­
suko į Viktoriją, kuri tyliai stovėjo toliausiam kambario
kampe. Nė kiek nenuostabu, kad jis iš karto jos nepaste­
bėjo. Ji vilkėjo geltoną baltai puoštą suknelę, kuri beveik
susiliejo su geltonomis užuolaidomis jai už nugaros.
Viktorija, kaip ir anksčiau, stovėjo nejudėdama, ir
Lukui buvo aišku: ji sąmoningai pasirinko tokią poziciją —
šitaip kur kas patogiau stebėti, kai jis įeis į kambarį...
Pritardamas jos taktikai, Lukas kiek pašaipiai kilstelėjo
antakius. Visada patogu ir naudinga stebėti priešą pasi­
slėpus, dar nespėjus su juo susitikti akis į akį. Vadinasi,
ne tik jis vienas moka iš anksto viską numatyti.
— Labas rytas, panele Hantington. Man pasirodė, kad
jūs pamiršote apie mūsų susitikimą.
Viktorija lengvai pajudėjo jam priešais, minkšti na­
miniai bateliai tyliai, be garso, žengė kilimu. Rankose ji
laikė plokščią dėžutę, akys valiūkiškai žybčiojo.
57
 — Kaip jūs galėjote pagalvoti, milorde, kad aš pa­
miršiu jūsų pažadą mus aplankyti?
— Niekada negalima pasitikėti jaunos ledi atmintim.—
Lukas palinko prie jam ištiestos puikios rankelės. Jos
pirštai buvo visai šalti, ir Lukas pastebėjo, kad Viktorija
iš tikrųjų anaiptol nėra jau tokia savim pasitikinti, kaip
stengiasi atrodyti. Tai jį nudžiugino.
— Patikėkite —mano atmintis labai gera.
— Vargšų džentelmenų nelaimei, apgauti gali ne tik­
tai ledi atmintis,—kartais ledi paprasčiausiai gali persi­
galvoti,—toliau kalbėjo Lukas.
Viktorija kilstelėjo galvą aukštyn ir drąsiai sužiuro jam
į veidą:
— Nebent ledi turėtų kokią rimtą priežastį. Sėskitės,
paklausykite tetos patarimo. Ar domitės vabzdžiais?
— Vabzdžiais?—Pagaliau Lukas žvilgtelėjo į dėžutę
ir pamatė tvarkingas smeigtukais prismeigtų vabzdžių ei­
les. Jie buvo išdėstyti pagal dydį, viršutiniame kairiajame
kampe buvo prisegtas tikras monstras.—Atvirai tariant,
panele Hantington, vabalai niekada nebuvo mano dėme­
sio objektas.
— Čia yra įdomių egzempliorių. Ar ne, teta Kleo?
— Taip, puiki kolekcija,—lygiai su tokiu pat entuziaz­
mu pritarė ledi Netlšip.—Juos surinko ledi Vudberi, mū­
sų nedidelės mokslinės draugijos narė.
— Hm, gana keista,—tarė Lukas, sėsdamasis į krės­
lą ir neatitraukdamas akių nuo Viktorijos, kuri įsitaisė
ant sofos greta tetos.—Kaipgi ledi Vudberi pavyko nu­
marinti šitiek vabzdžių?
— Visai paprastai,—atsakė teta Kleo,—persmeigė
juos adatėle žemiau sparnelių arba užlašino kamparo...
Arba pasiėmė ilgą laidą...
— Jūs irgi domitės vabzdžiais, panele Hantington?—
paklausė Lukas.
— Ne, mano nervai per silpni,—prisipažino ji, žvilg­
čiodama į dėžutę,—šitie vargšai kartais merdi taip pama­
žu, taip iš lėto...
Lukas į ją pašnairavo:
— Turbūt ir jie ne iš karto pasiduoda, dar grumiasi
dėl savo gyvybės?
58
 — Taip,—atsakė Viktorija ir atidėjo į šalį dėžutę su
vabalais.
— Kai kuriems moksliniams tyrimams mano giminaitė
turi pernelyg jautrią širdį,—su šypsena pastebėjo teta
Kleo.
— Atvirai pasakius, man geriau patinka botanika ir so­
dininkystė,—patikslino Viktorija.
— Jūsų interesai, panele Hantington, gana platūs,—
atsiliepė Lukas.
— O jūs manėte, kad labai siauri?—Viktorija kilste­
lėjo blakstienas. Jos akys buvo kažkokios pašaipios.
Lukas tuoj pajuto spąstus:
— Visiškai ne. Kad ir trumpai pažįstami, aš jau spė­
jau suvokti, kad jūs labai savita mergina, ne tokia kaip
visos.
Teta Kleo smalsiai į jį sužiuro:
— O jūs, pone, domitės botanika ir sodininkyste?
— Kaip tikriausiai jau girdėjote, aš visai neseniai pa­
veldėjau titulą. Ir supratau, jog paveldėjimas pareikalaus
iš manęs gerokai išplėsti savo interesų ratą. Teks daug ką
sužinoti apie sodininkystę ir panašiai, kad sėkmingai ga­
lėčiau tvarkytis savo dvare,—paaiškino Lukas.
Tetos Kleo veidas nušvito.
— Puiku. Vadinasi, jums turėtų patikti Viktorijos ak­
varelės: ji piešia augalus.
Viktorija taip paraudo, jog Lukas ne juokais nustebo.
— Teta Kleo, aš manau, jog milordui nė kiek neįdo­
mios tos mano teplionės.
— Garbės žodis, aš labai noriu pažiūrėti,—skubiai at­
siliepė Lukas. Jis iš tikrųjų nekantravo pamatyti, dėl ko
šita mįslinga mergina šitaip išraudo.
— Ji nepaprastų gabumų,—tarė ledi Netlšip, keldama­
si nuo sofos. Ji paėmė nuo stalelio albumą ir ištiesė jį
Lukui.—Štai, pažiūrėkite.
— Iš tikrųjų gi, teta Kleo...
— Na, tik nesikuklink, Viki. Tu puikiai pieši, be to,
visiškai tiksliai. Aš ne sykį tau esu sakiusi, jog mums
reikėtų tai išleisti. Tik pažiūrėkite, milorde. Ir ką jūs pa­
sakysite?—Ledi Netlšip įdavė albumą Lukui į rankas, ir
jos akys sužibo, laukdamos pagyrimo.
59
 Jausdamas, jog Viktorija įtemptai jį stebi, Lukas ne­
skubėdamas vartė lapus. Atversdamas albumą, jis tikėjosi
pamatyti mėgėjiškus piešinukus, juk nieko kito vyrai iš
moterų ir nesitiki. Kas gali būti geriau jaunai ir gerai
išauklėtai ledi, kaip piešti ir spalvinti gėlytes?
Bet, išvydęs jos darbus, jis buvo maloniai nustebintas.
Augalai,' sakytum, gyveno albumo puslapiuose. Jie buvo
ne tik gražūs, kaip meno kūriniai, bet ir nupiešti visiškai
tiksliai, ligi menkiausių smulkmenų.
Lukas, sužavėtas, sklaidė puslapį po puslapio —rožės,
aguonos, lelijos, irisai atrodė tartum gyvi. Ties kiekviena
gėlele dar buvo lotyniškas jos pavadinimas: Rosa provin-
cialis, Passifloia alata, Cyclamen lineaiilolium ir taip to­
liau.
Jis kilstelėjo akis ir pamatė, jog Viktorija vis taip
pat sunerimusi žvelgia į jį. Ir Lukas suprato: tie piešiniai
jai labai svarbūs, čia jos silpniausioji vieta.
Lukas užvertė albumą:
— Puikūs darbeliai, panele Hantington, esu tikras, jog
ne sykį tai jau girdėjote. Netgi mano mėgėjiškam žvilgs­
niui —ir akvarelės, ir piešiniai nuostabūs.
— Ačiū.—Ir Viktorija taip nusišypsojo, tarsi jis būtų
pagyręs jos pačios grožį, o ne piešinius. Gintarinės akys
pasidarė beveik auksinės.—Jūs labai malonus.
— Aš retai kada būnu malonus, panele Hantington,—
atsakė jis,—ir sakau jums tikrą tiesą. Tačiau turiu paste­
bėti, kad kai kurie augalai man nepažįstami. Jūs radote
juos botanikos sode?
— Mūsų oranžerijoje,—paaiškino teta Kleo.—Mes su
Viktorija surinkome, atrodo, visai neblogą kolekciją. Ži­
noma, čia ne Kju sodas, bet vis dėlto. Turime kuo didžiuo­
tis. Norite apžiūrėti oranžeriją? Viktorija mielai parodys.
Lukas linktelėjo:
— Labai norėčiau.
Mergina gracingai pakilo:
— Prašom, milorde.
— Na, eikite,—dar paragino juos teta Kleo.—Manau,
po ekskursijos dar sugrįšite puodeliui arbatos.
— Ačiū.—Lukas vos galėjo susilaikyti nenusišypsojęs,
sekdamas paskui Viktoriją į holą, o iš ten trumpu korido­
60
rium į galinę namo dalį. „Kol kas viskas eina ge­
rai",—tarė jis sau, įeidamas į didelę stiklinę galeriją, ku­
rioje buvo pilna augalų. Ore jautėsi drėgnos, patręštos
žemės kvapas. Pagaliau jis likosi vienas su savo auka.
Lukas apsidairė ir suprato, kad šiandien jam teks me­
džioti tarp tikrų džiunglių. Jis pažvelgė pro stiklą į di­
džiulį, ūksmingą sodą, pamatė jau pažįstamą mūrinę tvorą,
apaugusią gebenėmis ir vynuogėmis.
— Labai norėjau pasižiūrėti į sodą dienos šviesoje,—
tarė jis.
Viktorija sunerimo:
— Tyliau, milorde. Dar kas nors išgirs.
— Vargu. Man atrodo, mes čia visiškai vieni.—Ir jis
apsidairė į vešlius augalus, į ryškias egzotiškas gėles, ku­
rių buvo pilnas kambarys.—Jūs su savo teta iš tikrųjų
domitės sodininkyste. Sodas tiesiog nuostabus.
— Teta pastatė oranžeriją prieš kelerius metus,—pa­
aiškino Viktorija, eidama į šoninį sparną, kuris iš tolo
atrodė viena žaluma.—Ji turi daug draugų, kurie keliauja
po visą pasaulį, jie siunčia jai auginius ar jaunučius au­
galėlius. Neseniai ponas Persis Hikingbotas, vienas iš jos
gerbėjų, atsiuntė naują rožių rūšį, išrastą Kinijoje. Ir jis
ją pavadino Kleo Raudonais Skruosteliais. Tetos garbei.
Na, argi nemalonu? O praėjusį mėnesį ponas Persis at­
siuntė mums labai gražų chrizantemų krūmą. Mes beveik
tikros, kad jis prigis. Ar jums kas nors žinoma, apie
chrizantemas, milorde?
— Atrodo, ne. Tačiau aš žinau, kodėl žmogus ima
šnekėti kaip užsuktas. Nusiraminkite, Viktorija. Tikrai
nėra ko šitaip nervintis.
— Aš visai nesinervinu.—Ji vėl išdidžiai kilstelėjo
smakrą ir stabtelėjo prie didžiulio padėklo, ant kurio buvo
pristatyta keistų, neišvaizdžių, spygliuotų augalų.—O kak­
tusais domitės?
Lukas smalsiai žvilgtelėjo į šiuos dygius augalėlius,
taip nepanašius į tuos, kurie jam buvo pažįstami. Jis at­
sargiai palietė pirštu vieną spygliuką ir tuoj pat įsitikino,
kad jis aštresnis ir už adatą. Kilstelėjęs akis, jis susiti­
ko su Viktorijos žvilgsniu.
61
 — Aš visada domėjausi gynybos linijomis,—paaiški­
no jis.
— Domėjotės, kaip jas pralaužti, ar ne?
— Tiktai jeigu grobis būdavo vertas tokio mūšio.—
Jų žodinė dvikova jam teikė malonumo. Mergina nebi­
jojo ir nesitraukė.
— O kaipgi jūs galite įvertinti grobį, dar nepradėjęs
mūšio?
„Vadinasi, aš ne be reikalo ją vakar pabučiavau",—
nusprendė Lukas. Iš to, kaip ji žiūrėjo į jį, Lukas suprato,
jog Viktorija daug galvojo apie tai, kas tarp jų įvyko.
— Kartais pavyksta paimti... mmm... mėginį. Saky­
sim, tas kąsnelis, kurio man teko paragauti praėjusią
naktį, pasirodė labai skanus.
— Aišku. Vadinasi, jūs tik sukinėjatės aplinkui, tai
čia, tai ten atsikąsdamas paragauti, kol galų gale nuspren­
džiate, kokį grobį verta vytis?—Viktorija akimirksniu
užsiplieskė pykčiu.
— Reikia turėti pradinių duomenų, kad būtų galima
palyginti.
Pašaipa jos akyse virto panieka. Viktorija nusisuko
ir patraukė į oranžerijos gilumą.
— Aš taip ir maniau.
Ir staiga, netikėtai pačiam sau, Lukas ant jos įsižei­
dė. Viktorija sąmoningai mėgino išprovokuoti ginčą. Lu­
kas greitai stvėrė ją už riešo ir privertė sustoti. Ji atsi­
grįžo ir nuvėrė jį smerkiamu žvilgsniu.
— Kas yra, Viktorija? Jums nepatinka, kad mano gy­
venime buvo ir kitų pergalių? Jos man taip taip mažai reiš­
kė. ..
— Man nepatinka, kad jūs toks neišrankus dėl gro­
bio, ir labai nepatinka, kad tuo dar ir giriatės.
— Patikėkite, aš niekada nebuvau neišrankus ir giriuo­
si gana retai. Tiesą sakant, ne taip jau daug tų pergalių
ir turėjau. Didesnę gyvenimo dalį aš praleidau armijoje,
o iš karininko algos meilužės neišlaikysi.—Jis sąmonin­
gai stipriau suspaudė pirštus, prisitraukdamas Viktoriją
prie savęs artyn.—Geriau pakalbėkime apie jus... Jūs
labai sumaniai ginatės. Ar tai reiškia, kad šituose žaidi­
muose jūs irgi esate patyrusi?
62
 — Taip, milorde, man amžinai tenka vaidinti kaktusą.
Lukas šypsojosi.
— O kam nors jau pavyko prasmukti tarp spyglių?
— Jūsų tai neliečia, pone.
Jis matė, kaip jos skruostai lengvai paraudo, tačiau
akių ji nenuleido.
— Atleiskite. Savaime suprantama, kad man prabudo
smalsumas. Galų gale aš tvirtai pasiryžęs prasibrauti per
užtvaras ir pasičiupti grobį. Aš jus jau perspėjau praėju­
sią naktį.
— Jūs nemėgstate gudrauti, Stounveilai?—paklausė ji.
— Aš labai gudrus, kai reikia, bet šiuo atveju, tikiuosi,
galiu atvirai iškloti savo ketinimus. Jūs gi ne kvailutė
mergaitė iš pensiono. Nemanau, jog garbingo žmogaus
ketinimai galėtų jus išgąsdinti.
Viktorija išsitiesė ir pažvelgė jam tiesiai į akis:
— Kadangi jūs prašnekote apie garbę, milorde, tai pa­
aiškinkite savo ketinimus! Praėjusią naktį jūs kalbėjote
gana miglotai. Aš turiu žinoti viską.
— Man atrodė, jog aš pakankamai aiškiai pasakiau.
Jums jau žinoma, kad aš noriu jus turėti. Ir dėl to aš pa­
darysiu viską.
— Praėjusią naktį,—ryžtingai pradėjo ji, bet kiek pri­
tilo ir stabtelėjo, norėdama parinkti tinkamus žodžius,—
praėjusią naktį aš jus perspėjau, kad apie santuoką ne­
noriu net pagalvoti.
— Aš tai girdėjau. Kiek atsimenu, jūs pakartojote
net kelis kartus ir kiekvieną sykį vis kitaip.
— Vadinasi, jūs supratote, kad nejuokauju. Aš nesi­
rengiu tekėti.
— Aš supratau.—Lukas kiek šyptelėjo, žvelgdamas į
jos rimtas akis. Ji tikisi išvengti šito žaidimo, ir vis dėlto
ji žais ir pralaimės.—Bet jūs norite ir kitokių žaidimų,
argi ne? Turiu galvoje vidurnakčio pramogas.
Ji tylėjo. Lukas pastebėjo, kad jos pirštai kiek suvirpo,
kai ji išsiblaškiusi siekė kažkokio egzotiško augalo lapo
virš peties.
— Jūs teisingai supratote, milorde. Aš mielai norėčiau
turėtų partnerį naktiniams nuotykiams. Ką nors, kas mo­
kėtų laikyti paslaptį, kas nusivestų mane į tokias vietas,
63
kur aš negalėčiau patekti nei viena, nei su tokiais drau­
gais kaip Anabela ir jos brolis. Prisipažįstu, tai, ką jūs
pasiūlėte vakar vakare sode, mane labai traukia. Tiktai
jaudinuosi dėl kitko —man neramu, kad jūs pernelyg ge­
rai žinote, koks viliojantis man yra šitas jūsų pasiūlymas.
— Jūs jaudinatės todėl, kad nesate tikra: ar galima
priimti tai, ką jums pasiūliau, ir už tai nieko nemokėti?
Juk tai ir yra svarbiausia, ar ne, Viktorija?
Ji linktelėjo:
— Taip, milorde. Jūs mokate iš karto eiti prie reikalo.
Aš nesu tikra, ar jus patenkins tas užmokestis, kokio aš
pati jums nepagailėsiu.
Lukas giliai atsiduso ir sukryžiavo rankas ant krūtinės:
— Man atrodo, čia jau mano reikalas. Ligi to laiko,
kol šis sandėris man pačiam tiks, jums nėra ko jaudintis.
— Matote, milorde, atvirai tariant, aš negaliu įsivaiz­
duoti, kad jūs pasitenkintumėte pora bučinių slapčia, sode,
bet drįstu jus patikinti: daugiau nieko iš manęs negausite.
Štai šitaip. Ar viską gerai paaiškinau?
— Tiesiog puikiai.
Viktorija jau buvo pasirengusi atsikirsti jam, tačiau
Lukas mandagiai ir abejingai palinko ties retu kaktusu.
Kaip jis ir manė, Viktorija greitai prarado savitvardą.
Ši ledi išdrįso nuplaukti pernelyg toli, bet ji dar pati to
nesuprato.
— Ir jūs nekalbėsite su manim apie santuoką?—pa­
kartojo ji.
— Nekalbėsiu.—Jis palietė dar kito nematyto kaktuso
spyglius ir įsitikino, kad jie tokie pat aštrūs.—Tačiau
aš privalau jus perspėti, jog pažadas nekalbėti apie san­
tuoką anaiptol nereiškia, kad aš nedėsiu pastangų, norė­
damas turėti jus savo glėbyje. Jūs visiškai teisi, Viktorija:
aš tikrai nenorėčiau apsiriboti keliais atsitiktiniais buči­
niais.
— Jūs pernelyg įžūlus, milorde!
— O kokia prasmė slėpti tiesą? Jūs turite žinoti, ką aš
norėčiau gauti kaip užmokestį už mūsų bendrus nuotykius.
— Kad pernelyg didelė kaina... Aš niekada nesutik­
siu,—pareiškė ji.
64
 —Aš pasakiau: tai užmokestis, kurį galėčiau gauti...
Bet jokiu būdu nekalbu, kad jo pareikalausiu.—Jis pa­
žvelgė į ją ir pats pasidžiaugė: akyse liepsnojo geismas ir
smalsumas.—Nereikia bijotis manęs, Viktorija. Duodu
jums garbės žodį, kad tikrai neversiu jus pralaimėti.
— Pralaimėti? Būkite geras, daugiau niekad nevarto­
kite šito žodžio,—išpyškino ji.
Lukas patraukė pečiais:
— O kas gi čia blogo? Pagaliau, jei nepatinka, galite
kaip nors kitaip pavadinti tuos mano ketinimus, tiktai
jokiu būdu neapsigaukite dėl pačių ketinimų.
— Jūsų ketinimų niekaip nepavadinsi kilniais,—atsakė
ji, sučiaupdama lūpas.
— Tai ką daryti? Jūs neleidote man rinktis. Juk pra­
šyti jūsų rankos uždraudėte!
— Tos mano sąlygos, ko gero, jums labai tiko,—dygiai
tarė ji, čiupinėdama pirštais lapą, nukarusį jai virš pe­
ties.—Man netgi pasirodė, milorde, kad toji santuoka ne
per daug jus ir domina.
— Ne visi vyrai kiša galvas į santuokos kilpas. Kam
sveiko proto žmogui atsisakyti laisvės, jeigu jis ir taip
gali turėti tą moterį, neduodamas jai savo pavardės?—
šaltai atsakė jis.
— Su sąlyga, žinoma, jeigu jis iš tikrųjų ją turės.
Lukas nusijuokė:
— O, šitaip būna gana dažnai. Manau, jūs jau pakan­
kamai suaugusi ir ne sykį esate girdėjusi apie tokius da­
lykus, ar ne?
— Taip, suprantama.—Ji atsiduso, ir jos balse kažko­
dėl pasigirdo nusivylimas.—Nesupraskite manęs klaidin­
gai, bet, kiek žinau, dauguma vyrų veda visai ne iš mei­
lės, o iš reikalo. Na, sakysim, nori turėti įpėdinį ar už­
valdyti svetimą turtą, arba nori turėti ir viena, ir kita.
— Aš visada laikiau meilę ganėtinai miglotu dalyku ir
anaiptol nepakankamu argumentu žengiant tokį svarbų
žingsnį.
Viktorija žiūrėjo į jį pro nuleistas blakstienas.
— Jūsų žodžiai, milorde, skamba ciniškai, tačiau, ma­
nau, jie visai tinka žmogui, kuris trokšta viso labo tiktai
nesantuokinių, skandalingų ryšių.
5-606 65
 Lukas liūdnai palingavo galvą:
— Bijau, jog jūs, Viktorija, prieštaraujate pati sau.
Jūs ką tik uždraudėte man duoti padorų pasiūlymą ir tuoj
pat, nė neatsikvėpdama, imate man priekaištauti dėl ci­
nizmo, kad aš svajoju bent apie tokį ryšį su jumis...
Viktorija neaiškiai nusikeikė —ledi tai, žinoma, visai
netiko.
— Jūs teisus,—nusileido ji.—Jeigu aš neturėčiau krai­
čio, viskas būtų kur kas paprasčiau. Anabela man yra
sakiusi, kad aš pernelyg priekabi ir įtari.
Lukas švelniai nusišypsojo, ją užjausdamas:
— Išgąsdinta varna ir krūmo bijo?
— Ko gero,—sutiko Viktorija.
— Jūs visada viską tikrinate —ką gi, neblogas meto­
das.
— Lig šiol šis metodas manęs nėra apgavęs,—paste­
bėjo Viktorija.
— Ir jūs tikitės sėkmingai pasilikti sena pana?
— Velniai griebtų! Jūs užsimirštate!—nusišaipė ji.—
O apskritai jūs teisus. Aš senmergė, ir esu labai patenkin­
ta. Ir netgi tikiuosi ja likti visiems laikams.
Lukas atitraukė žvilgsnį nuo egzotiškų kaktusų, susi­
domėjęs puikia gelsvos spalvos gėlele, kurios vardo jis
nežinojo. Lyg kokia auksinė karūna ant ilgo žalio stiebo
su raudonu viduriuku... Lukas patraukė prie jos, suvilio­
tas auksinio atspalvio, savotiškai jam primenančio Vikto­
rijos akis. Atsargiai prilaikydamas ranką šią karališką gė­
lę, jis atidžiai apžiūrinėjo jos keistus lapelius.
— Po to, kas įvyko tarp mūsų sode naktį, jūs negalite
tvirtinti, kad rengiatės nugyventi visą gyvenimą, nepažinu­
si savo pačios aistrų. Jūs labai panaši į šitą gėlelę, Vik­
torija: nuostabi, viliojanti, žadanti aistringą meilę.
Ji šyptelėjo:
— Oi, milorde, kažin ar verta šitaip žavėtis gėlėmis
ir įmantriomis metaforomis. Kiek man žinoma, jūs —ka­
riškis, o ne rašytojas.
— Kartais žmogus, susidūręs su mirtim, sužino apie
gyvenimą tokių dalykų, kokių nerasi jpkioje Antikos poe­
zijoje. Net jeigu jums pavyktų palaidoti savo aistrą ligi
66
gyvenimo pabaigos, aš labai abejoju, ar pajėgtumėte su­
tramdyti savo smalsumą. Kad kažin...
— Smalsumą? Nejaugi jūs manote, kad iš smalsumo
riš sutiksiu turėti nesantuokinius ryšius? Pernelyg originalu.
— Užtat visiškai suprantama. Jeigu moteris geba ža­
vėtis vabzdžiais ir kaktusais, ji, be abejo, turi domėtis ir
savo pačios organizmu.—Jis nuleido galvą ir galantiškai
nusilenkė. - Aš pasirengęs jums padėti atlikti šį mokslinį
bandymą, panele Hantington. Ir esu tikras, jog neatsilai­
kysite.
Viktorija piktai įsistebeilijo į jį, tačiau jau po kelių
sekundžių pyktį pakeitė linksmumas. O po minutės ji taip
kvatojo, jog turėjo įsikibti į durų staktą, kad neparkristų.
Lukas žiūrėjo į ją, vis dar tebelaikydamas delne gels­
vą žiedelį. Jis buvo sužavėtas: Viktorija nekikeno, kaip
daugelis mergiočių, įsivaizduodamos savo juoką kaip upe­
lio čiurlenimą ar varpelių skambėjimą, jos juokas buvo
gyvas ir pilnas šilumos. Užvis labiausia jis panoro su­
spausti ją savo glėby ir tol bučiuoti, kol juokas pavirs
geismo atodūsiu,—to geismo, kurį jis sugebėjo jai suža­
dinti vakar.
„Aš galėčiau tai padaryti“,—pagalvojo Lukas. Vakar,
kai Viktorija sode atsakė į jo bučinį, jis suprato, jog pa­
jėgs pažadinti jai geismą. Jis kaip tik ir galvojo pasinau­
doti jos aistra nuotykiams, kad galėtų ją sugundyti. Galų
gale ji-tikrai prieš jį neatsilaikys. Kaip jis ir buvo ją
vakar perspėjęs, ji neras kito tokio žmogaus, kuris pasiū­
lytų jai tai, ką pasiūlė jis.
Ir kai ji pagaliau atsidurs jo glėby, ligi santuokos be­
liks tik vienas žingsnis. Tegu Viktorija ir drąsiai šneka
apie nesantuokinius ryšius, jis buvo tikras, kad ji nesiryš
statyti į pavojų ne tiktai savo reputacijos, bet ir jos tetos.
Galų gale jaunoji ledi gavo puikų išsilavinimą, ir ji puikiai
žinojo taisykles, kurias diktavo aukštoji visuomenė.
O visuomenė reikalavo, kad jaunosios ledi iš padorių
šeimų susilaikytų nuo nesantuokinių ryšių, kol ištekės ir
padovanos vyrui įpėdinį. Po to moterys galėjo turėti kur
nors ir romaniuką, tiktai su sąlyga, žinoma, kad bus labai
atsargios. Ir vyrai, suprantama, turėjo meilužių —tiek ligi
67
santuokos, tiek ir po to,—tiktai jiems jokio atsargumo
nereikėjo.
Bet žiūrėdamas, kaip Viktorijos veide juokas pamažu
užleidžia vietą akinančiai šypsenai, Lukas staiga susigrie­
bė, kad jis visai nesirengia leisti savo būsimajai žmonai
eiti įprastu keliu —pirma prie altoriaus, paskui į santuo­
kinį guolį, o dar vėliau —nuo vieno slapto romano prie
kito.
Lukas buvo ne iš tų vyrų, kurie atlaidžiai žiūri į mo­
terų neištikimybę. Jo moteris priklausys tiktai jam —su
niekuo ja nesidalys. Jo pavydas viršijo visus jausmus,
kuriuos jis galėjo pajusti moteriai, kuriai kada nors duos
savo pavardę.
„Tegu tik ji pasidaro mano,—nusprendė Lukas.—Ji
bus mano ir tik mano,—visiems laikams". Velniop visus
aukštuomenės papročius! Ši žavinga pakvaišėlė priklausys
tik jam.
— Milorde, su jumis neįmanoma turėti reikalų. Visiš­
kai neįmanoma.—Viktorija nusišluostė drėgnas nuo ašarų
akis ir palingavo galvą, vis dar nesiliaudama juoktis.—
Tik pagalvokite —jūs man siūlotės kaip partneris moks­
liniam bandymui! Kaip kilnu iš jūsų pusės! Koks pasiau­
kojimas! Iš tikrųjų jūs elgiatės kilniadvasiškai.
— Aš pasirengęs viskam, kad tiktai jus užkariaučiau.
— Ir kaip jūs tikitės mane užkariauti, milorde?
— Aš pasiūlysiu jums nuotykį, pasiūlysiu džiaugsmą,
pasiūlysiu aistrą! Aš jums, Viktorija, duosiu viską...
Ji pažvelgė į jį, ir Lukas jos akyse jau perskaitė spren­
dimą.
— Aš rinksiuos labai atsargiai, aš priimsiu iš jūsų
tik tai, ką manysiu esant reikalinga, ir už viską taip už­
mokėsiu, kaip man atrodys geriau.
Jis klusniai nulenkė galvą, širdies gilumoje džiaugda­
masis pergale:
— Viskas jūsų valioje.
Ji kiek sudvejojo, paskui greitai žengė prie jo ir pa­
lietė jo rankovę:
— Lukai, ką jūs turėjote galvoje, kai sakėte, jog no­
rite manęs, būtent manęs, o ne mano pinigų?
68
 Jis švelniai perbraukė ranka jai per skruostą:
— Aš noriu tavęs.
— Aš nieko negaliu jums pažadėti,—kaprizingai pri­
minė ji.—Man patiko bučiuotis vakar vakare, bet toliau
mes neisime, ir jūs turite tai žinoti.
Jos pirštai vis dar tebelietė Luko rankovę, ir jis už­
spaudė juos savo delnu:
— Aš suprantu. Nereikia dabar galvoti, ką jūs galite
žadėti ir ko negalite. Mes leisimės į kelią abu ir sužinosi­
me, kaip toli galime nueiti.
Kurį laiką Viktorija stovėjo kaip įbesta. Stovėjo ir žiū­
rėjo į jį taip liūdnai, kad jis panoro tuoj pat ją prie sa­
vęs priglausti. Dabar jos puikiose gintarinėse akyse jis
įžiūrėjo ne aistrą ir beprotišką smalsumą, o kažką dau­
giau—kažkokį nerimą. Ir džiaugsmą, ir baimę. Jos žvilgs­
nis buvo kupinas vilties ir širdį draskančio liūdesio.
— Jeigu jūs tikras, kad tai viskas, ko norite, aš pri­
imu jūsų pasiūlymą,—tarė Viktorija.—Ir siūlau būti ma­
no palydovu!
Lukas šiaip taip atsipūtė.
— Nuspręsta ir pasirašyta.—Jis pasilenkė ir savo lū­
pomis švelniai palietė jos lūpas. Ji visa suvirpo, o Lukui
užėjo noras ją nuraminti ir paguosti ir —pasiguldyti tie­
siai čia, oranžerijoje, ant mozaikiškų grindų, ir mylėtis,
mylėtis... Nespėjo jis nė atsipeikėti nuo tokių prieštarin­
gų jausmų, kai Viktorija šastelėjo į šalį, palikusi jam ran­
koje mažutį popieriaus lapelį.
— Kas čia?—Lukas, suraukęs kaktą, skaitė gražią ra­
šyseną.—Lošimo namai. Viešnamis. Žirgų lenktynės. Vy­
rų klubas.
— Tai patys pirmieji punktai mano sąraše,—paaiškino
ji*
— Kokiam sąraše?—Pagaliau jis suprato. Jis kaip rei­
kiant neįvertino savo priešininko —šitaip jam būdavo ga­
na retai.—Velniai griebtų, jūs manote, kad aš vesiuos jus
į lošimo namus ir į viešnamį? Dėl Dievo, Viktorija, būkite
bent kiek protingesnė. Nueiti į naktinę mugę ar pasi­
vaikščioti tamsiom Voksholo Gardeno alėjom —dar pusė
bėdos, bet nusivesti jus į viešnamį ar lošimo namus! ..
Jūs juokaujate?
69
 — Klystate, milorde. Aš kalbu rimtai, kaip niekad,—
nenusileido Viktorija.
Jis pažvelgė į ją ir suprato, jog tiesa.
— Velniai griebtų! Aš anaiptol ne tai turėjau galvoje.
Viktorija tiktai rankomis sumojavo:
— Ketvirtadienio vakaras kaip tik tinka nuotykiams.
Aš pamatysiu jus per pobūvį pas Kinslius, ir mes galu­
tinai dėl visko susitarsime. O tuo tarpu. . .
Jos šneką pertraukė Kleo Netlšip balsas:
— Viki, brangioji, jūs vis dar ten? Na gal jau gana,
kitaip tavo paskaita lordui Stounveilui tikrai nusibos. Ne
visi mėgsta tokias ekskursijas po oranžeriją.
Lukas atsisuko ir pamatė ledi Netlšip prie pat durų —
ji visa šypsojosi.
— Patikėkite, miledi, gyvenime dar nebuvo taip įdo­
mu,—mandagiai atsakė jis.
— Taip, su Viktorija tikrai nenuobodu,—sutiko ledi
Netlšip.
Lukas žvilgtelėjo į patenkintą Viktorijos veidelį, o pas­
kui vėl į keistą auksaspalvį žiedą, patraukusį jo dėmesį.
— Prieš paliekant oranžeriją, būčiau labai jums dė­
kingas, panele Hantington, jei pasakytumėte man šito nuo­
stabaus augalo vardą.
— Strelitzia regime. Visi buvo tiesiog priblokšti, kai
jis pirmą kartą pražydo Kju sode. O mums su teta Kleo
labai pavyko —mes irgi gavome atžalėlę. Tikrai puiki gė­
lė, ar ne?—pasidžiuodama tarė Viktorija.
Luko akys vėl nukrypo į ją. Ji buvo pilna gyvybės, ji
tarsi švytėjo savo auksiniu apdaru, ir jos gintarinės akys
blizgėjo iš džiaugsmo.
— Taip,—atsakė jis,—ji tiesiog nuostabi.
5 SKIRSNIS
Po savaitės Viktorija užsivilko naują rudą geltonais
apvadais amazonę, nusmaukė ant šalies nedidelę skrybė­
laitę su geltona plunksna ir liepė grumui atvesti jos mėgs­
tamą arklį. Buvo penkta valanda vakaro —pats laikas,
kai visi traukia pasijodinėti į parką.
70
 Tarp tų „visų", žinoma, bus ir grafas Stounveilas. Pra­
ėjusį vakarą pas Banerbrukus Viktorija gal kokias pen­
kias minutes jį įkalbinėjo būtinai pasirodyti parke. Jai
reikėjo su juo pasikalbėti.
Kaip Viktorija jau spėjo įsitikinti, sunkiausia, bend­
raujant su Luku, buvo tai, kad jis, nors ir priimdavo visus
jos nurodymus, vis dėlto turėjo kvailą įprotį viską per­
dirbti savaip. Gana šitų nevykusių manierų! Užtenka!
Viktorijai leidžiantis laiptais, teta Kleo kaip tik per
holą ėjo į biblioteką. Ji net nustebo, pamačiusi tokią gi­
minaitės aprangą:
— Rengiesi pasijodinėti, brangioji?
— Taip. Man reikia kiek prasiblaškyti.—Viktorija
lengvai pakštelėjo tetai į skruostą ir patraukė prie durų.—
Nesijaudink, grįšiu namo laiku ir spėsiu persirengti Grim-
šo paskaitai apie Jorkšyro žemdirbystę.
— Ką gi, puiku.—Teta Kleo patenkinta nusišypsojo.—
Manau, paskaita bus įdomi ir Lukui.
Viktorija staiga sustojo ir atsigrįžo:
— Ką tu pasakei?
— Pasakiau, jog tikiuosi, kad paskaita bus įdomi.
— Tu pasakei, jog ji bus įdomi ir Lukui?
— O taip, jam tikriausiai patiks. Jis pats man apie
tai kalbėjo. Tai juk visai suprantama, ar ne? Galų gale
jis turi dvarą Jorkšyre, kiek esu girdėjusi. Aš jį pakvie­
čiau dar trečiadienį, kai kartu apžiūrinėj ome mano nau­
jus jurginus. Turiu pastebėti, jog mūsų grafas labai domi­
si sodininkyste ir su ja susijusiais kitais dalykais,—pasa­
kė teta Kleo.
,,Taip, atrodo, jog grafas iš tikrųjų labai domisi sodi­
ninkyste ir su ja susijusiais kitais dalykais'1,—niūriai pa­
galvojo Viktorija, pasitaisydama skrybėlaitę. Pastaruoju
metu jo susidomėjimas sodininkyste ir žemdirbyste pasi­
darė net įtartinas. Viktorijai netgi pasirodė, jog dabar ji
tik ir girdi apie trąšas ir sėjomainas...
Dar prieš savaitę jis norėjo ją sugundyti. Tačiau Lukas
taip staiga nutolo nuo savo sumanymo, kad Viktorija ne­
žinojo—pykti jai dėl to ar džiaugtis?
Po kelių minučių ji ristele įjojo į parką, paskui ją
ant ponio sekė grumas. Parko keliukai buvo pilni išsi­
71
pusčiusių raitelių, karietų, atidengtų ekipažų. Šią valandą
čia buvo visa aukštuomenė —kaip sakoma, žmonių pažiū­
rėti ir savęs parodyti. Tie, kurie iš tikrųjų mėgo pasijo­
dinėti, traukdavo į parką anksti rytais.
Viktorija šypsojosi, sveikindamasi su daugybe pažįsta­
mų ir nesiliaudama dairytis Luko. Jai jau ėmė rodytis, kad
jis tyčia vengia susitikti, ir spėliojo, kaip jis vėliau aiš­
kinsis dėl savo elgesio, kai staiga Lukas netikėtai išdygo
šalia ant savo puikaus bėrio. Viktorijos nepasitenkinimo
neliko nė pėdsako.
— Koks puikus arkliukas! Tiesiog gražuolis!
Lukas šyptelėjo:
— Malonu girdėti. Aš pats prisirišęs prie senuko Džor­
džo. Oi, Džordžai, kur tik mūsų nebūta, ar ne?
Viktorija suraukė nosytę:
— Jūs taip jį pavadinot karaliaus garbei?
— Ne. Pavadinau Džordžu todėl, kad šitą vardą man
lengva įsiminti.
— Tokio arklio niekaip nepamirši, kad ir kaip jį pa­
vadintum. O kumeliukų nuo jo neatsirado?—toliau klausi­
nėjo Viktorija.
— Dar ne, bet tikrai bus. Džordžas turi gana rimtų
sumanymų.
Tai išgirdusi, Viktorija susijuokė:
— Jūs tikitės, kad jis bus dinastijos įkūrėjas?
— O kodėl gi ne? Grynaveislis kumelys turi atlikti
savo pareigą, juo labiau tokios kilmės, kaip Džordžas.
Mes, vyrai, turim žinoti, kas iš mūsų priklauso, ar ne,
mielasis?—Jis patekšnojo arklį per sprandą, ir bėris, atsi­
sukęs, suprunkštė.
Šypsena iš Viktorijos veido dingo. Ji užpyko pati ant
savęs už nevykusius juokus, už tą „dinastiją“. Mat Lukas
vis mėgdavo kartoti, kad jis turįs pareigų savo vardui ir
titului, o Viktorija kažkodėl nė galvoti nenorėjo, jog lor­
das Stounveilas vieną kartą išsirinks sau žmoną, kuri pa­
dovanos jam paveldėtoją.
— Taip, labai gražus gyvulys, tačiau aš norėjau pasi­
kalbėti su jumis ne apie bėrį,—skubiai paaiškino ji.
— Labai gaila. Aš taip mėgstu šnekėtis apie arklius.—
Lukas mandagiai nusilenkė elegantiškai vidutinio amžiaus
72
porai, kuri važiavo karieta. Jie irgi jam nusišypsojo, įdė­
miai nužvelgdami Viktoriją.
Viktorija, spustelėjusi žirgą, pasiuntė lordui Foksto-
nui ir jo žmonai karališką šypseną. Džordžas nušuoliavo
paskui ją. Atsigrįžusi per petį, Viktorija griežtai parei­
kalavo:
— Lukai, gana juokauti! Kartoju: man būtinai reikia
su jumis aptarti svarbų reikalą.
— Tada nevykite taip smarkiai savo arklio.
— Aš tik norėjau išvengti pokalbio su ledi Fokston.
Ji taip į mane žiūri, tarsi ką nors apie mane žinotų. Ir,
beje, ne ji viena. Kaip tik apie tai ir norėjau su jumis
pasikalbėti. Visuomenė jau kreipia dėmesį į mūsų... san­
tykius.
— O ko gi jūs tikėjotės? Juk ne blogiau už mane
žinote: tereikia porelei tik pašokti vakare daugiau kaip du
kartus, kai kažkas jau ima skleisti gandus, jog netoli ir
vestuvės.
— Bet mes gi kartu nešokome.
— Tai visai nesvarbu. Mes buvome kartu keliuose va­
karuose, ir to visiškai pakanka.—Jis ranka prisilietė prie
skrybėlės, sveikindamasis su pagyvenusia ledi, kuri jam
įdėmiai nusišypsojo.
— Na ką gi. Kaip jau yra, taip. Aš išsikviečiau jus
todėl, kad nematau kitokios galimybės pasikalbėti su ju­
mis dviese, o mums reikia kai ką išsiaiškinti.
— Kaip tik to aš ir bijojau.
— Tik nevaidinkite kankinio, būkite geras. Jūs pats
pasiūlėte man nuotykius. Pasisiūlėte lydėti naktimis. Mes
sudarėme sandėrį jūsų iniciatyva, Lukai,—išpyškino Vik­
torija.
Lukas prisimerkė:
— Ar tik nemanote skųstis, kad aš blogai einu savo
pareigas? Na ką gi, pasiduodu. Bet negi jums nepatiko tie
du nuotykiai, kai aš rizikavau rankomis, kojomis ir netgi
gyvybe, lįsdamas per jūsų sodo tvorą?
— Jūs puikiai žinote, kad abi išvykos praėjusią savai­
tę man buvo labai įdomios. Bet aš visgi tikėjausi daugiau.
— O ką jūs norėjote pamatyti, prasibrovusi į vyrų pa­
saulį?
73
 Viktorija, susimąsčiusi, prikando apatinę lūpą.
— Aš negaliu jums tiksliai atsakyti, milorde. Tikriau­
siai—daugiau nuotykių. Daugiau aštrių pojūčių.
— Jums dar mažai buvo aštrių pojūčių ir nuotykių
trečiadienio vakarą?
— Vakarienė restorane vėlai naktį —aišku, linksma,
neneigiu. Šiaip ar taip, buvo linksma, kol tie du jaunikliai
neapsivėmė prie stalo, tiesiai ant savo draugužių suknelių,
tų operos šokėjų.—Prisiminusi šią sceną, po kurios ji
daugiau nebegalėjo valgyti, Viktorija padarė grimasą.
— Man gaila jus nuliūdinti, Viki, bet turiu pasakyti
liūdną tiesą, jog vargu ar vyrai jums padės pamatyti ką
nors naujo. Susirinkę naktį, jie nieko kito ir neveikia, tik
geria. Na, o jūsų ekskursija į Voksholą —juk ji jums pa­
tiko, ar ne?
— Viešpatie, Lukai, tik nemanykite, kad aš pasiten­
kinsiu ta išvyka į Voksholą. Tokia padori, rami vieta.
Aš galėčiau ten nukakti su Anabela ar kokia kita drauge,
ir niekas dėl to nenustebtų.
— Sakykim. Tačiau būkite teisinga, Viktorija. Juk jūs
patraukėte apsivilkusi vyrišku kostiumu, ir Voksholą jūs
pamatėte visai iš kitos pusės.
— Jūs vengiate tiesaus pokalbio, Lukai,—tvirtai tarė
Viktorija.—Ir, manau, sąmoningai.
— O apie ką jūs norite kalbėtis?
— Apie tai, kad jūs lig šiol nenuvedėte nė į vieną vie­
tą, kur pažymėtos mano sąraše.
— Ak taip, jūsų sąrašas... Kaip tik ir bijojau, kad
jūs prašneksite apie tą velnio sąrašą!
— Lukai, juk jūs žadėjote. Žadėjote nuvesti mane ten,
kur panorėsiu. O vietoj to jūs sąmoningai stengiatės at­
mušti man norą nuotykiams. Argi ne? Nemanykite, kad
aš neperkandau jūsų ketinimų! Jūs tikėjotės, kad bjaurios
scenos, kur jaunuoliai prisigeria ligi sąmonės netekimo,
arba kur boksininkai talžo vienas kitam nosis, kaip buvo
Vokshole, privers mane atsisakyti savo sąrašo!
— Aš tik norėjau jums parodyti, kas jūsų laukia, kol
dar neištiko tikras pavojus. O dėl boksininkų mačo. ..
man atrodo, jūs visai nebijote kraujo.
74
 — Taip ir maniau! Galvojate, jog man pakaks tų pa­
prastučių scenų. Nieko neišeis! —pareiškė Viktorija.—Aš
reikalauju, kad jūs įvykdytumėte savo įsipareigojimus.
Rytoj pat naktį mes trauksime į viešnamį ar lošimo namus.
Ir niekur kitur. Manau, man labiau patiktų lošimo namai.
Taip, nuspręsta,—mes trauksim į tikrus lošimo namus.
— Jums ten nepatiks, Viki.
— Leiskite man pačiai spręsti, kas patiks, o kas ne.
Tai kaip —susitarėme, ar man ieškoti kito kompaniono?
Lukas šypsodamasis nulenkė galvą, pasisveikino dar su
viena pagyvenusia ledi, kuri pravažiavo pro šalį karieta.
Iš šalies žiūrint, jis buvo mandagumo įsikūnijimas, tačiau
jo balsas, atsakant į Viktorijos grasinimą, suskambo šaltai.
— Kam tie grasinimai, Viki, jeigu jie ir liks tiktai
grasinimais?
Viktorija jau žinojo —jeigu Lukas su ja kalba tokiu
tonu, geriau kol kas atsitraukti ir pamėginti pasiekti savo
kitaip. Ji pyko matydama, jog, jos spaudžiamas, jis daro­
si tik dar tvirtesnis ir labiau pasitikintis savim, bet jis
buvo teisus: kur ji ras kitą tokį palydovą, kuris jai paro­
dytų miesto naktinį gyvenimą?
Be to, kiekvieną kartą atsisveikinimo bučinys sode po
nuotykių Viktoriją vis labiau pavergdavo. Tokių bučinių
buvo jau du, neskaitant tos scenos, kai jie grįžo iš mugės,
ir mergina nekantriai laukdavo kito susitikimo, kai Lukas
vėl suims ją į savo glėbį.
— Lukai, jūs pamirštate, kad paskutinis žodis yra ma­
no, nes aš nusprendžiau, kur mums eiti. Taigi kitą kartą
mes... Velniai griebtų!—Viktorija priverstinai nusišyp­
sojo pažįstamai porai, kuri privažiavo prie jų karieta.
Pašaipiai smalsios Izabelės Rikot akys žvelgė jai tiesiai
į veidą.
Izabelė švytėjo tarsi mažas, tačiau brangus akmenu­
kas,—na gal, sakysim, rubinas. Greta jos laikė vadeles
jos nuolatinis palydovas Ričardas Edžvortas. Praėjusį va­
karą Viktorija su juo susipažino, bet jis nepadarė jai
ypatingo įspūdžio. Atvirai tariant, ji net nustebo, kodėl
Izabelė, turinti tokį pasisekimą, pasirinko būtent jį.
Iš pirmo žvilgsnio jokių ypatingų trūkumų jame ir
nesimatė. Edžvortas buvo šviesiaplaukis ir atrodė palyginti
75
 neblogai. Jam neseniai suėjo trisdešimt, ir Viktorija pa­
galvojo, jog po dešimties metų, kai bus keturiasdešimt,
jokio patrauklumo nebeliks. Jo žvilgsnis buvo niūrus, tar­
si Edžvortas būtų viskuo nepatenkintas, o kažkokios sugle­
busios lūpos rodė, jog jam trūksta vidinės jėgos.
Ir Viktorijai šmėstelėjo mintis: o ar teisingai ji spren­
džia apie šį žmogų, juk ji nejučiom jį lygina su Luku?
— Viki, mieloji, laba diena,—sučiulbo Izabelė,—kaip
malonu vėl susitikti su tavim.
— Jūsų paslaugoms, panele Hantington,—burbtelėjo
Edžvortas. Greitai žvilgtelėjęs į Luką, jis nusuko akis į
šalį.—Sveikas, Stounveilai.
— Sveikas, Edžvortai.
Pajutusi šaltelį tarp vyrų, Viktorija sužiuro į neįžvel­
giamą Luko veidą, ir, kaip visada, niekaip negalėjo at­
spėti jo jausmų. Ji greitai atsigrįžo į Izabelę Rikot:
— Kokia jūsų puiki skrybėlaitė, ledi Rikot. Gal pasa­
kytumėte, kur pirkote?
— Mielu noru. Krautuvėlėje Oksfordo gatvėje. Gal
mes šiandien abi pasišnekėtume? Ledi Aterton rengia ne­
didelį priėmimą.
— Prašau atleisti, bet aš užsiėmusi,—atsakė Viktorija,
prisiminusi, jog prieš kelias dienas atsisakė pakvietimo.
Įdomu, ar jį priėmė Lukas?—Šiandien turiu kitokių planų.
Gal kada nors... kitą kartą.
— Kada nors...—pakartojo ledi Rikot ir, mįslingai
nusišypsojusi Lukui, mostelėjo ranka savo gerbėjui, kad
tasai pasuktų arklius į šoninį keliuką. Edžvortas bemat
pavijo arklius, gracingai mosteldamas pilkom pirštinėm
apmautom rankom.
— Jums nelabai patinka ledi Rikot,—pastebėjo Lu­
kas, kai tiktai karieta nuvažiavo.
— O jums, sprendžiant iš visko, nelabai patinka ponas
Edžvortas,—atsakė Viktorija.
— Nieko ypatingo... Šioks toks ginčas prie kortų sta­
lo.
Viktorija pašnairavo į jį:
— Jūs kartu lošėte kortomis?
— Tik vieną kartą. Jis sukčius.
Viktorija buvo priblokšta:
76
 — Edžvortas —sukčius?! Tik pamanykite! Tai kaip jam
leidžia lošti klube?
Lukas pasekė akimis karietą, kol ji visai dingo už
medžių.
— Jo dar niekas nėra sugavęs. Jis labai gudrus suk­
čius.
— O kas nutiko tą vakarą, kai jūs su juo lošėte?—
degdama smalsumu neatlyžo Viktorija.
Jis tiktai karčiai šyptelėjo.
— Lošimui įpusėjus, kai jau nemažai buvau pralošęs,
man pavyko paskleisti ant žemės visą kortų kaladę. Su­
prantama, tuoj pat buvo atneštos naujos kortos.
— Jūs atsikratėte sužymėtų kortų? Oi, kaip puiku! —
Viktorija tiesiog džiūgavo.—Ir tada Edžvortas prakišo?
— Taip. Visiškai.
— Nuostabu! Va matote, Lukai, šitokio nuotykio ir aš
norėčiau.
— Kad iš šalies nebuvo nė ko žiūrėti. Kortos nukrito
ant grindų. Edžvortas žvilgtelėjo į mane. Aš mintyse pa­
dėkojau Dievui už tai, kad laiku suvokiau, kas čia dedasi,
ir nespėjau dar daugiau pralošti.
— O šis lošimas —jūsų pirmas susidūrimas su Edžvor-
tu?—pasiteiravo ji.
— Kodėl jūs klausiate?
— Nežinau. Jūs kažkaip keistai pasižiūrėjote vienas į
kitą. Man pasirodė, jog jūs seni pažįstami. Bet tiek to,
nesvarbu. Grįžkime prie mūsų pokalbio...
— O kodėl jūs nemėgstate Izabelės Rikot?
Viktorija prikando lūpą.
— Ir šitaip aiškiai matyti?
Lukas nusilenkė dar vienai porai ir tarė:
— Tiktai tam, kas jus gerai pažįsta. O aš jau išmokau
pažinti jus, brangioji.
— Man nėra dėl ko į ją šnairuoti. Mus supažindino
tik prieš kelias savaites, bet ji iš karto pareiškė, kad yra
sena mano mamos ir patėvio draugė.—Daugiau ką nors
aiškinti Viktorija nenorėjo.
— Jūsų patėvis buvo Semiuelis Vitlokas?
— Taip.
77
 — Jūs nė žodžiu neprasitarėte apie savo šeimą, ne­
skaitant, žinoma, tetos Kleo,—pastebėjo Lukas.
— Mano šeima —ne aptarimo objektas. Iš kur jūs ži­
note mano patėvio vardą?
— Atrodo, man jį yra sakiusi Džesika Aterton.
— Taip, suprantama.—Ir Viktorijos balsas virptelėjo.
— Kas nors ne taip?—švelniai paklausė ją Lukas.
— Ne, ne, viskas gerai.
— Viki, nepamirškite,—aš jūsų draugas. Ir tikiuosi
kada nors būti jūsų mylimuoju. Kodėl jums nepasikalbė­
jus su manim atvirai?
Viktorija staigiai atsisuko, jausdama, kaip jos skruos­
tus užlieja raudonis.
— Dieve mieliausias, Lukai! Kaip gi galima aptarti ši­
tokius dalykus parke? Be to, dar visai neaišku, kokie to­
liau bus tie mūsų santykiai. Būkite malonus —negalvokite
apie save pernelyg gerai.
— Jums nepatiko, kad mes su Džesika kalbėjomės apie
jus?
— Taip, nepatiko.
— Jūs jos irgi nemėgstate?
— Nepasakyčiau, kad nemėgstu... Aš jau esu jums
sakiusi, kad mes maža ką turim bendro, tačiau aš prieš
ją nesu nusiteikusi. Kaipgi galima nemėgti visų dorybių
įsikūnijimo?—Ir Viktorija atsipūtė.—O jūs seniai su ja
pažįstamas?
— Su Džesika Aterton? Jau keletas metų. Mes buvome
pažįstami dar ligi jos santuokos su Atertonu.
„Kažkas vis dėlto slypi tuose jų santykiuose, jis aiš­
kiai kažką nutyli",—pagalvojo Viktorija, įsiklausydama į
Luko balsą. Ji nežinojo, kaip išpešti iš jo visas smulkme­
nas, todėl tuoj pat pakeitė pokalbio temą.
— Tikrai įdomu, ką ledi Rikot rado tame Edžvorte?—
sušneko ji.—Matyt, ji nežino, kaip jis lošia kortomis.
— Tikriausiai.
— Kaip vis dėlto gera būti našle! —atsiduso Viktori­
ja.
Pastaroji pastaba atkreipė Luko dėmesį.
— Ką jūs turite galvoje?
— Suprantate, ledi Rikot, tvarkydama savo turtą, kaip
78
jai atrodo geriau, turi kur kas daugiau laisvės negu aš.
Ji netgi gali turėti meilužį!
— Apie tai nepagalvojau,—apatiškai atsakė Lukas.
— O aš pagalvojau, ir ne sykį. Kadangi esu neište­
kėjusi, taigi visiems ant akių! Ir kiekvieną kartą turiu
nepamiršti: o ką pasakys visuomenė? Ir netgi būdama
šitokio amžiaus aš vis dar privalau žiūrėti savo reputaci­
jos. O Izabelė Rikot gali sau važinėtis parke karietoje su
Edžvortu —ir šokti su juo, ir po kviestinio vakaro traukti
kartu namo,—ir niekam ne galvoj! Viešpatie, kaip netei­
singai sutvarkytas pasaulis!
— Jums belieka tiktai už manęs ištekėti ir patyliukais
mane nunuodyti,—tada irgi būsite turtinga našlė ir galė­
site džiaugtis į valias!
Viktorija tyliai susijuokė:
— Įdomi mintis. Tačiau aš nelinkusi tekėti, net jeigu
ir būtų perspektyva pavirsti turtinga ir laisva našle.
Lukas įdėmiai į ją pasižiūrėjo:
— Jeigu jau mes viską aptarėme, ar nebūtų geriau
išsiskirti? Jau gana ilgai jodinėjam. O juk nenorim at­
kreipti dėmesį į mūsų. .. santykius. %
— Taip, taip, jūs visiškai teisus.—Oi, kaip ji dabar
norėjo turėti tokią laisvę, kaip Izabelė Rikot! Bet jie su
Luku jau priversti skirtis.—Luktelkite, Lukai. Dėl to kito
mūsų nuotykio... Aš tikrai reikalauju ko nors įdomesnio
už jestoraną ar Voksholą. Rytoj naktį, kai grįšiu iš sve­
čių," iš Čilingvortų, aš lauksiu jūsų tetos sode ir norėčiau
tikėtis patekti bent į lošimo namus.
Stounveilas kilstelėjo antakius:
— Jūsų norai —man įstatymas! Bet aš tikiuosi jus pa­
matyti dar šiandien vakare, per Grimšo paskaitą.
Jos veidas nušvito šypsena.
— Jūs taip susidomėjote žemdirbyste?
— O kas gi čia juokingo?
Ji patraukė pečiais.
— Nieko. Visai nieko.
Lukas, atsisveikindamas, kilstelėjo savo skrybėlę:
— Būkite atsargi, Viktorija. Jūs dar daug ko apie ma­
ne nežinote. Ligi vakaro.
79
 Nespėjo ji nė atsakyti, kai jis pasuko savo Džordžą ir
nušuoliavo tolyn. Viktorija žiūrėjo jam pavymui, kol ga­
liausiai ją pašaukė Anabela Lindvud. Nuslopinusi šį keistą
ir lig šiol nepažįstamą jausmą, Viktorija nuskubėjo drau­
gei priešais.
Naktį po Grimšo paskaitos Viktorija nutykino per na­
mą į oranžeriją. Blausi mėnulio šviesa krito pro langą ir
egzotiški augalai atrodė kažkoks keistas ir netgi baugus
pasaulis.
Viktorija jau buvo pripratusi prie „džiunglių“, kurio­
mis naktį pavirsdavo oranžerija. Ji nuskubėjo prie šoninių
durų ir išėjo į sodą. Nakties oras buvo vėsus, po kojomis,
jautėsi drėgna žolė. Mergina kiek palaukė, stengdamasi
įžiūrėti Luką tamsoje, bet, kaip visada, nepamatė jo tol,
kol jis pats nesujudėjo.
Lukas išėjo iš savo slėptuvės prie mūrinės tvoros —
tamsi įspūdinga figūra, vilkinti juodą kostiumą. Rūpestin­
gai nušveisti batai blizgėjo netgi mėnulio šviesoje. O vei­
dą dengė šešėlis. Viktorija tyliai atsiduso ir, nujausdama
įdomu nuotykį, net visa suvirpo.
Lukas ištiesė jai ranką. Linksmai šypsodamasi, Vikto­
rija patikliai įkišo jam savo pirštelius į delną. Tuo tarpu
Lukas laisva ranka kilstelėjo jos smakrą ir Viktoriją karš­
tai pabučiavo. Ji žinojo, jog neturi leistis bučiuojama,
tačiau kiekvienas jo bučinys vertė ją svajoti apie dar
kitokias, kur kas drąsesnes glamones.
— Aš pasamdžiau ekipažą nakčiai, jis laukia mūsų už
kampo,—tarė Lukas, lengvai nušokęs ant žemės greta jos
kitoje tvoros pusėje.—Greičiau! To betrūko, kad mus kas
pastebėtų prie tavo tetos sodo.
— Nesijaudinkite, Lukai.—Tačiau tuoj pat nuskubėjo
prie ekipažo ir bemat į jį įlipo.
Lukas įsėdo jai iš paskos. Paprastai, lipdamas į ka­
rietą, jis perkeldavo kūno svorį ant dešinės kojos. Blausio­
je mėnulio šviesoje Viktorija pastebėjo, kaip Lukas, sėsda­
masis ant sėdynės priešais, susiraukė ir pasitrynė seną
randą.
— Skauda koją?—paklausė Viktorija.
— Sakysime, taip —vis atsiliepia, ir gana.
80
 — Ir dabar?
— Aha. Bet nekreipkite dėmesio.
Ji prikando lūpą:
— Draugė man yra sakiusi, kad jūs buvote sužeistas
Pirėnuose...
Karietos prietemoje jų akys susitiko.
— Viktrija, aš į šitą temą žiūriu maždaug taip, kaip
jūs į savo patėvį.
— Vadinasi, nenorite kalbėti?—pasitikslino ji.
— Visiškai teisingai.
— Dieve mielas, Lukai, jums tikriausiai labai skau­
dėjo!
— Aš jau pasakiau: apie tai mes nekalbėsime.—Ir jis
liovėsi trynęs koją.—O dabar, būkite gera, atidžiai pa­
klausykite manęs. Šiandien jūsų noras išsipildys. Mes nu-
vyksim į vieną užeigėlę, kurios kitaip nepavadinsi kaip
lošimo namais. Aš negaliu jūsų nusivesti į savo klubą.
Pirmiausia, tai labai rizikinga, nes kas nors gali jus pa­
žinti, netgi apsirengusią vyrišku kostiumu, o antra —aš
turėčiau jus pristatyti,—tai jau visai neįmanoma.
Viktorija iš džiaugsmo net pašoko:
— Lošimo namai! Lukai, tai nuostabu! Oi, kaip gferai!
Tiktai greičiau, greičiau!
Lukas atsiduso:
— Oi, kad aš turėčiau šitiek entuziazmo! .. Viki, to­
kios užeigėlės turi tik vieną tikslą —išspausti iš kliento
visus pinigus. Ten daug geriama, būna ir prostitučių.
— Ar tai pavojinga?—paklausė ji, tiesiog nesitverda­
ma džiaugsmu.
Lukas niūriai pažvelgė į ją:
— Pačiam viduje retai kada imamasi prievartos, nes
tai būtų nuostolis „įstaigai", tačiau kai žmogus išeina iš
lošimo namų... Va, čia jo ir tyko nelaimės.
— Ką jūs turite galvoje?
— Būna, kad žmogus, pralošęs didelę sumą, mėgina
susigrąžinti savo pinigus, užpuldamas su pistoletu ar pei­
liu tą, kuris laimėjo. Arba patsai šeimininkas pasamdo
ką nors iš padugnių —atimti iš jūsų pinigus kur nors
tamsioj alėjoj.
— O!—Viktorija net išsižiojo, ir jos akys išsiplėtė.
6-606 81
 — Aš noriu jums paaiškinti, kad reikia būti labai at­
sargiems. Duokite man žodį, kad klausysite manęs, da­
rysite viską, ką pasakysiu,—pareikalavo Lukas.—Mums
negalima rizikuoti.
— Lukai, jūs gerokai perdedate. Iš tikrųjų, milorde,
nusiraminkite. Garbės žodis, aš elgsiuosi protingai.—Ir
ji akinančiai nusišypsojo.
Išvydęs šią šypseną, jis atsiduso ir tarė:
— Nežinau kodėl vidinė nuojauta man sako, kad šian­
dien be reikalo jus pasiėmiau.
— Kvailystės. Mes puikiai praleisime laiką.
— Ir vis dėlto reikėtų nedelsiant mums aptarti, ką gau­
siu aš iš šito sandėrio, Viktorija.
Ji visa sukluso:
— Jūs gi žadėjote tenkintis tuo, ką aš pati nuspręsiu
jums duoti.
Lukas į tai tik nusišypsojo.
Viktorija krūptelėjo ir nusisuko į langą. Nakties gat­
vės anaiptol nebuvo tuščios. Jomis plaukė ištisa karietų
virtinė —aukštoji visuomenė keliavo arba į pokylį, arba
jau iš jo namo. Ir šitaip ligi paties ryto... Kol pagaliau
juos pakeis valstiečių vežimaičiai ir pieno pardavėjai.
Po dvidešimties minučių Viktorija išgirdo, kaip jų eki­
pažas sustojo. Ji džiaugsmingai sužiuro pro langą ir pa­
matė purviną apleistą namą su sena iškaba, kreivai ka­
bančia virš durų. Šiaip taip įskaitė pusiau nusitrynusį už­
rašą:
— „Degla kiaulė"?
— Pavadinimas nelabai džiugina, ar ne?
— Tik jau nemanykite, milorde, kad aš persigalvosiu.
Jokiu būdu!
— Aš to ir nesitikiu. Taigi, pirmyn, jeigu jau ryžotės
eiti iki galo!
Iš lauko pusės „Degla kiaulė" atrodė tikrai nekaip,
o viduje buvo dar baisiau. Kažkada kambariai buvo ap­
statyti raudonais baldais, tačiau dabar —viskas pajuodę:
ir užuolaidos, ir kilimai. Visur —vienos dėmės, metų me­
tais nenuplaunamos... Ugnis židinyje metė kažkokį vel­
nišką atšvaitą, ir visa ši užeigėlė atrodė it koks pragaras.
82
 Sekdama paskui Luką prie baro, Viktorija nustebusi
dairėsi aplinkui. Nieko panašaus gyvenime ji nebuvo ma­
čiusi. Pritemdytas kambarys buvo pilnas žmonių, visokių
visokiausių, ir jie įtemptai sekė, kokios iškris kortos ar
kauliukai. Petys petyn čia stovėjo ponaičiai, vežėjai ir
boksininkai profesionalai... Kauliukų kaukšėjimas, nusi­
vylimo atodūsiai, triumfuojantys pergalingi šūksniai —vis­
kas susiliejo į bendrą gaudesį. Įtampa, nervai ir vyriškas
prakaitas... Aplink žalia gelumbe aptrauktus stalus žmo­
nės buvo sustoję trim ir netgi keturiom eilėm. Pro minią
brovėsi merginos iš baro, siūlydamos lošėjams stipraus
elio ir demonstruodamos beveik visai nuogas krūtines,—
ir viena, ir kita turėjo skatinti klientus lošti toliau.
Lukas privertė Viktoriją paimti puodelį.
— Dėl maskuotės,—burbtelėjo jis.—Atrodys keista,
jeigu jūs negersite, tačiau gerkite atsargiai—„Kiaulėje"
elis labai stiprus,
— Nesijaudinkite, Lukai. Tikrai nenusigersiu, nereikės
nešti mane ant rankų,—patikino jį Viktorija.
— To norėčiau ir tikėtis."
Viktorija iš lėto gurkšnojo elį, kartu dairydamasi ap­
linkui. Jos dėmesį patraukė žmogus —nusiminęs ir pri­
slėgtas jis lipo aukštyn, lydimas malonios merginos iš
baro. Po kiek laiko jie sugrįžo, ir lošėjas godžiai puolė
prie kortų,—nusivylimo veide neliko nė pėdsako.
Viktorija negalėjo atsidžiaugti:
— Puiku, Lukai! Nuostabu! Visai nepanašu į tai, ką
man gyvenime teko matyti.
Lukas apsidairė aplinkui:
— Nelabai noriu tikėti. Argi tai neprimena jums mai­
šalynės pas Banerbrukus praėjusią naktį?
Viktorija, susijuokusi, net užspringo elio gurkšniu:
— Jeigu jus girdėtų ledi Banerbruk, ilgai tektų laukti
jos naujo kvietimo!
— Jei ledi Banerbruk žinotų, kur jūs praleidžiate nak­
tį, jūs nesulauktumėte iš jos kvietimo net ligi Paskutiniojo
Teismo dienos. Ir ne tik ji —niekas iš aukštosios visuo­
menės nesiųstų jums kvietimų.
— Nemėginkite mane išgąsdinti ar nuliūdinti. Aš pui­
kiai leidžiu laiką, Lukai. Tai kur kas geriau už restoraną
83
ir tūkstantį kartų įdomiau už Voksholą. Tiktai sakykite,
ko vyrai vis laipioja aukštyn su merginomis iš baro?
Lukas greitai dirstelėjo siaurų laiptų pusėn toliausia­
me kambario kampe:
— Tai tie, kurie pralošė. Jiems reikia paguodos ir nu­
siraminimo, kad dar kartą pamėgintų savo laimę.
— Paguodos?
— Ten, viršuje, yra keli miegamieji, Viki.
Ji sumirksėjo, jausdama, kaip ima rausti skruostai.
— Supratau.—Ir nusisuko, kad gerai įsižiūrėtų į pore­
lę, kuri dabar kaip tik lipo aukštyn. Vyras buvo toks gir­
tas, kad net svyravo, ir jo draugužei teko jį prilaikyti.
Viktorija paniuro:—Tikiuosi, jums, Lukai, niekad neteko
lipti šitais laiptais.
Jis kreivai šyptelėjo.
— Niekada, duodu jums žodį. Jau esu sakęs, kad dėl
kai kurių dalykų aš esu be galo išrankus. Ir, be to, laiptai
skirti tiems, kas pralošė.
— O jūs visada laimite,—linksmai pasičiupo Viktori­
ja, pajutusi palengvėjimą.—Paklausykite, Lukai, aš irgi
noriu mesti kauliukus. Mes su teta esam nagrinėjusios
azartinių lošimų taisykles. Baisiai įdomu. Ar jūs žinote,
pavyzdžiui, kad vienus numerius kur kas lengviau išmesti
negu kitus?
— Taip, aš apie tai girdėjau,—abejingai atsakė Lukas.
— Na, aišku... žinoma... jūs turite žinoti. Sėskimės
prie kokio staliuko.
— Valdykitės, mieloji. Šitoje užeigoje negalima imtis
kauliukų. Čia nerasi gerų...
— Kvailystės. Jūs kalbate tik tam, kad mane atbaidy-
tumėte. Aš čia atėjau pasilinksminti, todėl ir noriu sulošti.
Aš labai patyrusi lošėja, kaip jums žinoma.
— Viktorija, šitokiuos reikaluos jūs neturite jokio pa­
tyrimo, net jeigu ir manote kitaip.
Ji nekaltai išplėtė akis:
— Bet aš turbūt visai gerai lošiu, jeigu laimėjau tą
vakarą, kai mes sėdomės prie kortų...
— Viktorija! ..
— Kitaip jūsų pralaimėjimą galima paaiškinti nesąži­
84
ningu lošimu, o aš visai nenoriu jūsų įžeisti tokiais nevy­
kusiais įtarinėjimais.
— Protinga mergaitė! —šaltai pagyrė ją Lukas.
— O jeigu aš jus įžeisčiau, ar jūs mane iškviestumėt
į dvikovą?—neatlyžo Viktorija.
— Abejoju. Aš negaliu pakęsti šūvių auštant —beje,
ir kitu paros metu.
— Kaip keista tai girdėti iš buvusio kariškio.
— Kaip tik tai jums pasakys kiekvienas atsargos ka­
rininkas, netgi kareivis, galite manim patikėti.
— Bet jūs nešiojatės pistoletą,—tyliai priminė jam
Viktorija.
Jis patraukė pečiais:
— Mes su jumis —Londone, ir jūs tampote mane po
naktinį miestą. Kas gi belieka daryti?
Viktorija dar nugėrė gurkšnelį elio ir, jau visiškai
įsidrąsinusi, palinko prie jo visai arti:
— Sakykite, Lukai, jūs tyčia tą vakarą man leidote
išlošti? Aš tiesiog mirštu iš smalsumo.
— Argi tai ką nors reiškia?
— A! Jeigu jūs šitaip kalbate su manim... aš rasiu
kaip pasilinksminti.
Ir Viktorija patraukė prie artimiausio stalo.
— Palaukite, Viki...
Bet ji jau nusižiūrėjo sau vietelę netoli paties vidu­
rio. Suspausta įsiaitrinusių, prakaituotų vyriškų kūnų, ji
palinko į priekį, sekdama lošimą. Ir pajuto, kaip Lukas
atsistojo jai už nugaros, tačiau apsimetė nepastebėjusi.
Tuoj pat jai buvo perduoti kauliukai. Ji sukratė juos ir
lengvai paleido ant žalios gelumbės.
— Šitas džentelmenas —laimės kūdikis: septyniukę iš­
metė!—kažkas sustaugė jai virš ausies, ir visi ėmė gin­
čytis, kiek ji išloš kitu metimu.
Viktorija pajuto, kaip ją užliejo džiaugsmo banga. Ji
prisiminė, jog žaidžiant kauliukais septyniukė —puiki pra­
džia. Ji pamiršo, ir vyriško prakaito smarvę, ir sunkius
kūnus, kurie ją spaudė iš visų pusių. Ji žinojo, jog Lukas
dengia ją iš nugaros ir jautėsi visai saugi. Ji puikiai links­
minosi!
Viktorija metė kauliukus dar kartą.
85
 — Vienuolika! —sustaugė tas pats balsas.—Pataikė į
tašką!
Iš visų pusių pasigirdo pritarimo šūksniai.
Nutaikiusi momentą, Viktorija sušnibždėjo Lukui:
— Ką tai reiškia „pataikė į tašką"? Man atrodo, aš
išlošiau.
— Taip, tu išlošei. Tai ir vadinasi „pataikė į tašką".
O dabar pasiimk savo išlošį ir viską baik,—pareikalavo
Lukas,
— Bet juk aš išlošiu. Negaliu gi viską mesti.
Čia pat stovėjęs jau gerokai išgėręs vyriškis, vos be­
silaikantis ant kojų, nutrintu paltu ir purvinu kaklaraiš­
čiu, išgirdo paskutinius Viktorijos žodžius. Išsproginęs akis
jis puolė Luką:
— Ei, klausyk, vaikinas turi teisę lošti kiek tik nori.
Nėra ko jo traukti nuo stalo.
— Sis žmogus sako teisybę, Lukai. Aš turiu lošti.
Lukas tik ranka numojo į „šio žmogaus" patarimą ir
palinko Viktorijai prie ausies. Dabar jis buvo jau kaip
reikiant įširdęs:
— Viki, tau bus leista laimėti tol, kol pakliūsi ant
kabliuko. Tada tu imsi pralošti, ir gana smarkiai. Pati­
kėk manim, aš žinau, ką kalbu.
— Na ką gi, aš paprasčiausiai lošiu tol, kol laimė man
šypsosis,—linksmai atsakė ji ir vėl pasisuko į stalą. Jai
pasigirdo, jog Lukas tyliai ir beviltiškai nusikeikė, tačiau
lošėjų balsai užgožė jo žodžius.
Po dešimties minučių laimė iš tikrųjų nuo jos nusi­
grįžo, kaip ir buvo pranašavęs Lukas. Viktorija net pa­
kraupo, kai vienu metimu neteko visų savo pinigų. Įšir­
dusi ji atsisuko, norėdama vėl pasišnibždėti su Luku.
— Jūs matėte? Kaip tai galėjo būti? Aš juk išlošda-
vau, Lukai. Negaliu patikėti, kad mane taip staigiai būtų
apleidusi sėkmė.
Lukas nusivedė ją nuo stalo:
— Taip jau būna... Ypač šitokiose vietose. Aš jus bu­
vau perspėjęs.
— Jūs pernelyg savim pasitikintis, Lukai. Bet juk iš
pradžių aš laimėdavau...
86
 Lukas jos jau nebesiklausė. Jo žvilgsnis, visą laiką
klaidžiojęs po kambarį, staiga stabtelėjo ties kortuotojais
kampe.
— Velniai griebtų!
— Kas atsitiko?—Viktorija taip pat atsigrįžo į kortų
stalą.
— Aš pasirinkau šią užeigėlę, nes buvau visiškai tik­
ras, kad čia mes nieko nesusitiksime iš tavo pažįstamų.
Pasirodo, klydau. Reikia išeiti.
— Lukai, liaukitės drebėjęs. Niekas manęs neatpa­
žins. Žmonės mato tik tai, ką tikisi pamatyti, o niekas iš
mano pažįstamų nė nemano manęs čia sutikti, juo labiau
vyriškai apsirengusios,—nenusileido Viktorija.
— Aš nenoriu rizikuoti. Eime, Viki.—Ir Lukas ryžtin­
gai patraukė prie durų.
Ji nenorom nusekė paskui jį, metusi paskutinį žvilgs­
nį į kortų stalą, ir staiga visa apmirė:
— Dieve mielas, ten gi Ferdis Meriveilas, ar ne?
— Visiškai teisingai.
— Jis, atrodo, visai girtas, Lukai. Pažiūrėk, jis vos
nusėdi prie stalo ir vis tiek dar mėgina lošti kortomis,—
susirūpino Viktorija.
— Taip, ir dar su Dadingtonu. Vadinasi, Meriveilas
šiandien atsisveikins su neseniai gautu palikimu. Na, ei­
me, Viki, gana šnekėti.
— O ką jūs pasakytumėte apie Dadingtoną?
— Puikus lošėjas, nepralenkiamas sukčius, žmogus be
sąžinės ir garbės. Jis tuoj pat apmaus tokį kvailį kaip
Meriveilas. Tik iš to ir gyvena.
Viktorija staigiai sustojo:
— Vadinasi, reikia kažką daryti.
— Aš ir mėginu daryti tą „kažką". Noriu jus iš čia
išvesti, kol Ferdis Meriveilas dar neatpažino.
— Šitoks girtas jis vargu ar ką atpažins. Lukai, nega­
lima jo palikti Dadingtono naguose. Ferdžio sesuo Liusin-
da —mano draugė. Aš negaliu stovėti ir žiūrėti, kaip jį
apgaudinėja nesąžiningas lošėjas. Ferdis labai geras vai­
kinas.
— Jums neteks stovėti. Mes išeiname, ir tuoj pat.
87
 — Ne, Lukai. Mes turime kažką daryti. Ir aš ne pra­
šau, o reikalauju.
Lukas atsisuko ir piktokai paklausė:
— Tai ką, tavo manymu, mes turėtume daryti?
Viktorija greitai susivokė:
— Jūs turite nutraukti lošimą ir įtikinti Ferdį palikti
„Kiaulę".
— Viešpatie! Kaipgi jūs galite šito reikalauti? O jeigu
Ferdis nesutiks?
— Jūs jį priversite.
— Nieko nebus. Tiktai skandalas kils ir daugiau nie­
ko, o šito neturi būti.
— Nesijaudinkite dėl manęs, Lukai. Aš palauksiu prie
pačių durų. Ferdis manęs nepastebės. Jūs turite ištraukti
jį iš užstalės, pasodinti į karietą ir išsiųsti namo.
— Tai jus aš turiu pasodinti į karietą ir parvežti na­
mo,—prakošė pro dantis Lukas.—Vis dėlto be reikalo
sutikau, nereikėjo jums paklusti ir atsivesti čia.
— Greičiau, Lukai. Jie rengiasi lošti naują partiją. Gel­
bėkite Ferdį.
— Paklausykite, Viktorija...
— Aš neišeisiu, kol neišgelbėsite vargšo Ferdžio. Jis
labai mielas vaikinas... nenusipelnė, kad jį apgaudinėtų
kažkoks Dadingtonas. Na, eikite! Gelbėkite jį.—Ji pama­
žu stumtelėjo Luką prie kortų stalo.—Aš prižadu nesimai-
šyti po akių.
Lukas negarsiai nusikeikė, tačiau, kaip ir visi patyrę
kareiviai, jis mokėjo pripažinti savo pralaimėjimą. Neta­
ręs daugiau nė žodžio, jis apsisuko ir patraukė prie lošėjų.
Viktorija nematė, kas ten dėjosi, tačiau po kelių minu­
čių pasirodė Meriveilas, o paskui jį ėjo Lukas. Mergina
pastebėjo, kad Ferdžio ranka kažkaip keistai užlaužta į
užpakalį, ir išvis vargšelis atrodė labai nelaimingas, kai
Lukas vedė jį į gatvę.
Viktorija sugavo įsakmų Luko žvilgsnį ir sekė paskui
vyrus per atstumą. Gatvėje ji išgirdo, kaip Ferdis Meri­
veilas rėkia girtu balsu:
— Velnias... Stounveilai, jūs neturite teisės! Man kaip
tik turėjo pasisekti... Dar pora partijų, ir aš būčiau jį
sutvarkęs!
88
 — Dar pora partijų, ir jums būtų tekę rytą palikti
miestą ir mažų mažiausiai metus šalti kaime. Abejoju,
ar tai būtų jums patikę, Meriveilai. Jūs pernelyg mėgstate
Londoną. Kiek spėjote pralošti Dadingtonui?
Ferdis kažką sumurmėjo, ir Lukas tiktai galvą palinga­
vo:
— Aš suprantu, kad jūs dabar ant manęs pykstate, ir
man pačiam, patikėkite, jūsų šneka nelabai prie širdies.
Bet kito kelio jums išgelbėti nebuvo. Rytoj, galimas daik­
tas, iūs man padėkosite.—Ir Lukas, mostelėjęs ranka, su­
stabdė pro šalį važiavusį ekipažą.
— Po velnių, Stounveilai, manęs nėra ko gelbėti, aš
tikrai išlošiu...—girtu balsu niurzgė Ferdis.
— Padarykite šitą malonę kitą kartą, kai jums vėl
užeis noras paleisti vėjais savo turtą, tiktai paieškokite
tokią vietelę, kur mano akys nematytų. Jei norite žinoti,
šiandien jūs man pridarėte labai daug nemalonumų.
Lukas įgrūdo jaunuolį į ekipažą ir pasakė vežėjui jo
adresą. Vežimo ratai subildėjo grindiniu, ir Lukas atsi­
suko, dar mėgindamas įžvelgti tamsoje Viktorijos veidą:
— Dabar jūs patenkinta?
— Jūs puikiai viską sutvarkėte, milorde,—Juokdama­
si iš džiaugsmo ir netgi juo didžiuodamasi, Viktorija pri­
ėjo prie Luko.—Gal Ferdis jums ir nepadėkos, tačiau aš
jums esu labai dėkinga.
Lukas jau išsižiojo, norėdamas kažką sakyti, tik stai­
ga visas persimainė iš veido: jis kažką pamatė už jos
nugaros. Kitą sekundę Viktorija išgirdo visai arti arklių
kanopas ir vežimo ratų bildesį.
Visai arti, čia pat. Mergina atsisuko —į ją lėkė juo­
da karieta, pakinkyta dviem juodžiais.
Šią akimirką jai pasirodė, jog saugusis šaligatvis nuo
jos labai toli —per visą mylią, ir, nespėjo ji nė surikti,
kai kažkas sunkaus į ją atsitrenkė ir nubloškė į šalį nuo
karietos ratų. Viktorija išsitiesė ant žemės, sunkus Luko
kūnas ją prispaudė, o kanopos ir ratai pralėkė jai visai
pro pat galvą.
89
 6 SKIRSNIS
— Tikriausiai koks nors girtas idiotas sumanė parodyti,
kaip jis važnyčioja karietą,—sumurmėjo Viktorija, susi­
traukusi ekipažo kampe.
— Tikriausiai.
Mergina stengėsi įžiūrėti tamsoje Luko veidą. Po ką
tik patirto įvykio ji buvo išsigandusi ir sukrėsta. Tačiau
vis tiek nesigailėjo čia atvykusi. Labiausiai dabar ji neri­
mavo dėl savo kompaniono.
Nuo to laiko, kai Lukas jai padėjo pakilti nuo žemės
ir įsodino į ekipažą, jis nepratarė nė žodžio. Viktorija
jautė, koks jis visas įsitempęs ir piktas. Lukas vėl pasi­
trynė koją, ir mergina pagalvojo, kad jis, ko gero, bus ją
užsigavęs, puldamas jai padėti.
— Jūs taip greitai susigriebėte, Lukai! Jeigu ne jūs,
karieta būtų mane pervažiavusi.
Tyla.
— Ar labai jums skauda koją?
— Nieko, iškęsiu.
Viktorija atsiduso:
— Dėl visko, žinoma, aš kalta, ar ne? Jeigu nebūčiau
šiandien užsispyrusi važiuoti į lošimo namus, jūs nebūtu­
mėte susižeidęs kojos.
— Galima ir šitaip pagalvoti,—sutiko Lukas.
— Man labai gaila.
— Gaila?
— Aš turiu galvoje ne patį žygį į ,,Deglą kiaulę“,
jokiu būdu ne,—pasitaisė ji.—Aš iš tikrųjų puikiai pra­
leidau laiką. Bet man labai gaila, kad jūs susitrenkėte
koją.—Ji staigiai prisislinko prie jo.—Leiskite, aš ją pa­
masažuosiu. Ne sykį esu masažavusi arklius.
— Tai jūs manote, jog čia —tas pat?
Ji susijuokė, pajutusi jo balse pašaipą.
— Žinoma, o kaipgi kitaip! Kiekvieną kartą po be­
protiško jojimo ramindavau gyvulius...
— Bet, leiskite pastebėti, jog kaip tik jūs šiandien
buvote partrenkta ant žemės. Aš nubloškiau jus tiesiai
ant akmenų. Ar pati neužsigavote?
90
 — Ne, viskas gerai. Vyriški drabužiai tokie patogūs,
jie kur kas geriau apsaugoja kūną, negu vakarinė sukne­
lė. Kad tik jūs nebūtumėte išsisukęs kojos, mane gelbė­
damas!
Ir Viktorija be paliovos šnekėdama, uždėjo jam ranką
ant šlaunies ir atsargiai spustelėjo. Ji iškart pajuto, kaip
jo stiprūs raumenys atsiliepė į jos prisilietimą. ,,Lyg bū­
čiau palietusi nuogą koją",—pagalvojo Viktorija, atsar­
giai trindama skaudamą vietą.
Lukas tylėdamas žiūrėjo, kaip ji masažuoja, o ši iš visų
jėgų stengėsi palengvinti jo kančias.
,,Ir koks jis kietas,—pagalvojo ji,—Kaip akmuo".
— Aš labai vertinu tai, ką jūs padarėte Ferdžio Meri-
veilo labui,—Viktorija stengėsi šnekėti, kad kaip nors
nutrauktų tą slogią tylą.
— Malonu girdėti. Bet labai abejoju, ar pats Merivei-
las tai įvertins.—Ir Lukas giliai įtraukė oro.—Oi, Viki, ne
taip smarkiai, juk tai sužeista koja.
— Taip taip, suprantama.—Ji atleido pirštus ir vėl
kilstelėjo akis, įsižiūrėdama jam į veidą.—Šitaip geriau?
— Kur kas geriau.—Ir patylėjęs pridūrė: —Jūsų leng­
va rankelė. Aš galiu tik pavydėti jūsų arkliams.
Ji vėl žvilgtelėjo į jį ir pamatė, kad jis šypsosi ta pa­
slaptinga šypsena, kuri jai visad keldavo susižavėjimą.
Įtampą dėl skaudamos kojos pakeitė kažkokia kitokia
įtampa,—dabar Viktorijos ranka slydo vidine jo šlaunies
puse.
Jis kilstelėjo ranKą ir iš lėto perbraukė pirštais jai
per kaklą kiek stabteldamas ties duobute prie gerklės.
Viktorija sulaikė kvapą, laukdama bučinio. Ji jau išmoko
skaityti jo žvilgsnį. Ne sykį buvo susitikusi su tuo žvilgs­
niu auštant, tetos Kleo sode, kai jie bučiuodavosi po nak­
tinių nuotykių. Ir pakako tiktai vieno prisiminimo, kad ji
visa suliepsnotų.
— Lukai...
— Sakyk man, Viki, tau patinka mūsų atsisveikinimo
bučiniai?
— Aš...—Atsakymas, matyt, įstrigo jai gerklėj.—
Taip. Taip, man patinka.
91
 — Prie tavo neabejotinų privalumų aš priskirčiau dar
ir nuoširdumą pačiose sudėtingiausiose situacijose.—Jis
suleido pirštus jai į plaukus ir švelniai prisitraukė ją prie
savęs.—Tu niekada nepagalvojai, ką šitie bučiniai reiškia
man?
Ji noriai prie jo prigludo, ekipažas lingavo ir šokinėjo,
ir netrukus Viktorija atsidūrė ant Luko kelių. Tyliai su­
dejavusi iš malonumo, ji apsivijo rankomis jo kaklą ir
kilstelėjo veidą, laukdama bučinio. Kad šis bučinys jai pa­
tiks, mergina nė kiek neabejojo, nes jau buvo pažinusi jo
saldybę naktį, sode.
Luko lūpos palietė jos lūpas, liežuvis pareikalavo jį
įleisti gilyn.
Viktorija dar labiau prie jo prigludo. Jis tvirtai ją ap­
kabino, ir kai Luko pirštai ėmė atsagstyti jos liemenės
sagutes, mergina nė nemanė priešintis.
Vakaras ir šiaip buvo neramus, jaudulys dar ir dabar
nepraėjęs, tačiau šis momentas —buvo pati jo kulminaci­
ja. Ji jautė, kaip Lukas atriša jai kaklaraištį, kaip jo pirš­
tai paliečia duobutę kakle... Viktorija, atsakydama į jo
glamones, švelniai paglostė Luko kaklą.
Jis tyliai susijuokė, liesdamas lūpomis jos lūpas, jo
rankos atsargiai nuslydo žemyn, prie liemenės ir marš­
kinių:
— Kaip keista tave nurenginėti, mieloji, kai tu apsi­
rengusi vyriškai.
Ji neatsakė —kaip tik tą akimirką jo ranka suspaudė
jos apnuogintą krūtį. Viktorija giliai atsiduso ir apmirė.
Ji suprato, jog turėtų priešintis, tačiau tiktai įsikniaubė
degančiu veidu Lukui į petį ir dar stipriau jį apkabino.
— Tau patinka, kai aš tave liečiu, Viki?
Ji linktelėjo:
— Taip!
Ji juto, kaip brinksta jos spenelis, kai liečia jo pirštai.
— Tu tokia nuoširdi. Ar tu jauti, ką man darai?
Taip, ji jautė. Ji sėdėjo jam ant kelių ir jautė, koks
jis visas įsitempęs. Lukas kiek praskėtė šlaunis, ir ji po
aptemptais bridžiais pajuto jo kietą vyriškumą.
— Lukai, tavo vargšė koja!
— Oi ne, dabar man jos visai neskauda.
92
 — Mes turime liautis.
— Ar tu iš tikrųjų nori, kad daugiau tavęs neves­
čiau?—sušnibždėjo Lukas.
— Būk geras, neklausinėk manęs apie tai.—Visa už­
dususi, ji konvulsingai suspaudė rankomis jo pečius. Jai
pasidarė karšta, ir ji pajuto šiltą drėgmę sau tarp kojų.
Ir jis žinojo, kaip ten jai karšta ir drėgna. Lukas ėmė
alseginėti jos bridžius. Jai derėjo pakelti balsą ir parei­
kalauti, kad jis liautųsi, bet ji neturėjo jėgų nė žodžio
ištarti! Ji buvo tiesiog apsvaigusi nuo vyriško kūno kvapo
ir augančios įtampos. Jos pirštai tai spūsteldavo jo pe­
čius, tai vėl atleisdavo.
— Tu jau visa drėgna, tu lauki manęs.—Luko ranka
nuslydo į jos bridžius, į slaptą šiltą vietelę tarp kojų.—
Jau pasirengusi mane priimti.
— Lukai!
— Nesijaudink, mieloji. Aš džiaugiuosi, kad tu manęs
taip pat geidi, kaip ir aš tavęs. Ateis laikas, ir mums abiem
bus labai gera.
Priblokšta to, kas įvyko, ji bejėgiškai kilstelėjo galvą,
norėdama pažvelgti jam į akis.
— O kada tas laikas ateis?
— Tik ne šiandien. Pirmas kartas turi įvykti lovoje,
o ne karietoje ant sėdynės. Man reikia visos ilgos nakties,
o ne tų trumpų minučių, kur liko,—mes jau tuoj priva­
žiuosime tavo namus.
— Lukai, mes turime sustoti, mes turime...
Šitaip jis dar niekad nebuvo jos lietęs. Viktorija ne­
bepajėgė sutramdyti savo jausmų... Ją apėmė švelni pa­
laima.
— Ar tu tikra, kad nori sustoti, mieloji? Su tavimi taip
gera! —Jo lūpos vėl prigludo prie jos lūpų, ir jo pirštai
nuslydo dar žemiau, praskleisdami švelnius lapelius ir ap­
čiuopdami klitorį...—Oi... Kaip gera! Ir tu geidi manęs.
Na, sakyk man, Viki. Aš turiu išgirsti tuos žodžius šian­
dien.
Viktorija staigiai atsiduso, ji visa virpėjo nuo ją apė­
musio lig šiol nepatirto jausmo. Jai labai reikėjo Luko,
labai! Akimirksniu vėl prisiminė, jog reikėtų uždrausti jam
šias intymias glamones, bet... vėl neturėjo jėgų. Nebe­
93
galėjo jam priešintis. Bent jau ne dabar, ne... Tegu daro,
ką nori... Ji panoro dar ir dar kartą pajusti šį nuostabų
jo prisilietimą, jai buvo aišku, jog ji geidžia jo.
— Sakyk man, brangioji, argi aš daug prašau?—Jo
balsas skambėjo taip švelniai, taip intymiai.—Aš tiktai
noriu, kad man pasakytum, ką tu jauti. Ar tau gera?
— Taip, Lukai, taip.—Ji užsimerkė, nenorėdama susi­
tikti akimis su jo degančiu triumfuojančiu žvilgsniu, ir be­
jėgiškai išsilenkė, spaudžiama jo rankos.
— Netylėk, mieloji. Kalbėk su manim, kalbėk. . . Sa­
kyk, ką jauti, kai aš tave glamonėju va šitaip.—Ir jo pirš­
tas staigiai slystelėjo į vidų.
Ji tyliai aiktelėjo ir įsikniaubė veidu jam į krūtinę.
— Ir šitaip.. .
Viktorija visa suvirpo ir kitą akimirksnį suprato, jog
jai reikia tik šito... Jo ploni ilgi pirštai buvo ten, jos
viduje... Ji visa jam pasidavė, tyliai maldaudama jį tęsti,
nesustoti, pati nesuvokdama, ko prašo.
— Lukai, dar.. . Dar paglamonėk...
— Tau patiko, mano brangioji?—Jo pirštai darė ste­
buklus ten, jos karštose gelmėse.—Viešpatie, kokia tu
nuostabi, Viki! Tu atsiliepi į mano jausmą, tarsi mes bū­
tume sutverti vienas kitam.
— Dar... dar.. . Būk geras.—Ji vos pajėgė ištarti šiuos
žodžius, išsilenkdama visu kūnu ir vėl sukrūpčiodama nuo
jo prisilietimo.—Aš nežinau.. . aš negaliu...
— Taip. Suprantu. Atsiduok savo jausmui, mieloji.. .
Tu manęs geidi?—pakartojo jis.
— Taip! Taip! Taip! —Ir ji daugiau nebegalėjo nei
galvoti, nei kalbėti. Tarsi stangri virpanti spyruoklė, be­
mat atsileido ir pasidavė... Viktorija pajuto, kad ją visą
krečia drebulys. Jis nuėjo per visą kūną, nuo galvos ligi
kojų, tačiau ji nejautė nei šalčio, nei baimės. Dar niekada
gyvenime ji nebuvo tokia laiminga.
Pagaliau, nusilpusi, ji krito Lukui ant krūtinės.
— Kokia tu graži! Kokia karšta...—Lukas apibėrė bu­
činiais jos veidą ir kaklą ir greitai užsagstė jos drabu­
žius.—Aš iš proto išeisiu, laukdamas tavęs, Viki. Bet tu
juk neversi manęs ilgai laukti, ar ne? Nebūsi man tokia
žiauri.
94
 Viktorija kiek patylėjo, norėdama atsikvėpti. Ji pakė­
lė galvą Lukui nuo peties. Ekipažas jau visai artėjo prie
namų. Viktorija žvilgtelėjo į Luką, ir jai prieš akis viskas
( įnė plaukti. Lukas žiūrėjo į ją, švelniai ir suprantamai
šypsodamasis.
— Tai buvo. . .—Ji apsilaižė perdžiūvusias lūpas ir dar
sykį mėgino prašnekti: —Tai buvo taip keista. ..
— Gali laikyti bandymu... iš gamtos pažinimo...
— Bandymu?—Nors ir smarkiai susijaudinusi, Vikto­
rija nesusilaikė nesusijuokusi, jausdama kaip jai grįžta jė­
gos, išvaduodamos ją iš to saldaus sąstingio, kurio nelais­
vėje ji ką tik buvo.—Jūs nepakenčiamas, milorde.
— Labai klystate.—Jo šypsena buvo švelni, tačiau
akys pavojingai blizgėjo.—Visiškai įmanomas dalykas...
ką aš rengiuosi jums daryti. Kai kas jums gali pasirodyti
neįtikėtina, bet nieko negalimo nėra.
Ji tylėdama jam žvelgė į akis, bet tuo metu ekipažas
kaip tik sustojo. Viktorija jau buvo kiek atsipeikėjusi ir
pasitaisė kaklaraištį.
— Viešpatie, mes jau parvažiavome. Reikia lipti lauk,
nes vežėjas pagalvos, kad mes užmigome.
Ji susiieškojo tamsoje savo apsiaustą ir nendrę. Lip­
dama iš karietos, ji pastebėjo, jog Lukas juda atsargiau
nei paprastai. Ji nušoko nuo laiptelių ir, suraukusi kaktą,
atsigrįžo į jį:
— Ar tu gerai jautiesi?
— Ne.
— Koja!
— Visai ne koja.—Jis sustojo greta jos, norėdamas
užsegioti jos apsiaustą.
— Kas atsitiko, Lukai?—atkakliai paklausė ji.
— Šiandien tu negali man padėti, tačiau būk tikra, jog
aš sulauksiu tos nakties, kai sutiksi palengvinti man kan­
čias.—Lukas pabarškino nendre vežėjui:—Būkite geras,
palaukite manęs kelias minutes. Aš tuoj sugrįšiu.
Vežėjas, nuobodžiaudamas, kilstelėjo ranką sau prie
skrybėlės ir vėl siekė gertuvės po sėdyne.
— Bet, Lukai, kas gi yra? Aš noriu žinoti, kas atsiti­
ko!—pakartojo Viktorija, kai jie pasuko už kampo ir
nuskubėjo tamsiu skersgatviu prie sodo tvoros.
95
 — Prisiminkite gamtos mokslus, kur teko mokytis...
Ypač kur kalbama apie patinus, jų reprodukciją. Ir tikrai
rasite atsakymą į savo klausimą.
— O Dieve.—Jai pritrūko kvapo, jos skruostai degė.
ji vis tiek dar ne viską suprato, ką turi galvoje Lukas,
tačiau, šiaip ar taip, bent jau numanė, dėl ko jis kenčia.
— Viešpatie. Aš nė nepagalvojau. Jums... jums labai
negera, milorde?
— Nežiūrėkite į mane šitaip susirūpinusi,—šyptelėjo
jis.—Aš labai patenkintas mūsų bandymo rezultatais. Dėl
jų verta kentėti šį nepatogumą, kurį jaučiu dabar.—Jis
padėjo jai perlipti sodo tvorą.—Juk žadėjau gi padėti
jums moksliškai viską pažinti, argi ne?
— Man labiau patiktų, kad viso to nevadintumėte
bandymu,—atsiliepė Viktorija, nušokdama į pilną šešėlių
sodą ir pasitraukdama į šalį, kad ir Lukas turėtų kur koją
pastatyti.
— Manau, jums bus lengviau, jeigu dar kurį laiką
žiūrėsite į tai, kaip į bandymą.—Jis pabučiavo ją į nosies
galiuką.—Labos nakties, Viktorija. Gerai išsimiegokite.
Ji žiūrėjo jam pavymui, kai jis ropštėsi mūrine tvora,
paskui, atsidususi, patraukė į oranžeriją. Ji norėjo kuo
greičiau pasislėpti savo kambario tyloje ir apgalvoti viską,
kas nutiko tarp jos ir Luko.
Jausmai, kuriuos jis sukėlė jai, Viktoriją labai nustebi­
no ir kiek išgąsdino. Per tą trumpą laiką ekipaže ji visiš­
kai prarado savitvardą. Ji tiesiog atsidavė Luko valiai,
ir šis jai parodė, ko trokšta ir reikalauja jos pačios kūnas.
Ir Viktorija susikaupusi galvojo apie tai, kas įvyko.
Jai nereikėjo paleisti vadžių, reikėjo būti atsargiai. Ji
visiškai atsipalaidavo, visiškai. Tačiau Lukas toks nepa­
našus į visus jos pažįstamus vyrus... Viktorijai darėsi vis
sunkiau galvoti apie jį protingai, logiškai, ji vis labiau
pasidavė savo jausmams, o tai, kaip žinoma, be galo pa­
vojinga.
„Velniai griebtų! —liūdnai atsiduso ji,—kaip vis dėl­
to neteisinga, kad našlelė, tokia kaip Izabelė Rikot, gali
turėti romantišką ryšį, o aš, sena pana, apie tokią privile­
giją negaliu nė svajoti". Bent jau ne dabar, kai jai viso
labo dvidešimt ketveri. Gal po dešimties metų ir ji galės
96
daryti, ką nori, bet kas norės laukti šitiek laiko, kad para­
gautų tos paslapties, nuo kurios uždangą ką tik buvo pa­
kėlęs Lukas?
„Ir kur bus patsai Lukas po tų dešimties metų?—ne­
linksmai mąstė Viktorija.—Tikriausiai kur nors savo dva­
re, su žmona ir vaikais..
Tai tikrai neteisinga.
Dabar Viktorija jau tvirtai žinojo: jeigu jai šaus į
galvą pabandyti šioje gamtos mokslų srityje, ji norės tai
padaryti tik su Luku ir daugiau su niekuo. Gal jai iš tik­
rųjų verta paklausyti jo patarimo ir į viską žiūrėti moks­
liškai?
Taip begalvodama, svarstydama apie pliusus ir minu­
sus, ji staiga pastebėjo baltą šilkinę skarelę: pririšta prie
oranžerijos durų ji plaikstėsi vėjyje.
Matyt, kuris nors iš tarnų ją čia pamiršo, kai išėjo į
sodą pasiskinti prieskonių vakarienei, pamanė ji. Bet ko­
dėl tada ji tos skarelės nepastebėjo anksčiau, kai išėjo
iš namų susitikti su Luku?
Smalsumo dėlei ji nurišo skarelę ir apčiuopė joje siu­
vinėtą monogramą, tiktai blausioje mėnulio šviesoje ne­
galėjo gerai įžiūrėti.
Viktorija nuskubėjo namo, dar stabteldama oranžeri­
joje ir įsiklausydama, ar nepasigirs koks nors garsas, ir
pagaliau nusprendė, kad jos teta iš kviestinio vakaro, iš
Krendolų, dar nebus grįžusi. Krendolų vakarai tuo ir gar­
sėjo, kad svečiai nesiskirstydavo ligi aušros.
Viktorija nuskubėjo aukštyn į savo kambarį ir užside­
gė žvakę. Kilstelėjusi skarelės kraštą, ji įžiūrėjo monogra­
mą. Gražiai ir raitytai buvo išsiuvinėta raidė „V".
Mergina virpančiais pirštais skarelę suvyniojo ir pa­
dėjo. Tokią monogramą ji jau kažkur buvo mačiusi... Ji
puošdavo jos patėvio, Semiuelio Vitloko, skareles ir kak­
laraiščius.
Pro oranžerijos langus krito rytmečio šviesa, nuauk­
sindama spinduliais egzotišką gėlelę Plumeria nibrei, ku­
rią dabar Viktorija kaip tik ir stengėsi nutapyti akvarele.
Tačiau nelabai sekėsi, ir Viktorija, žiūrėdama į savo dar­
7—606 97
bą, tiktai kaktą raukė. Mintys klaidžioja kažkur kitur, ar
nebūtų geriau šitą darbą išvis atidėti?
Viktorija nesiliovė galvojusi apie vakarykščią dieną,
tiksliau, apie tai, kas nutiko naktį Luko glėbyje. Ji nie­
kaip negalėjo atsikratyti tų prisiminimų, nors jau buvo
praėjusios ir kelios valandos. Ir ji suprato: jei tuoj pat
nesuvaldys savo jausmų ir konkrečiai ko nors nenuspręs,
ji paprasčiausiai išprotės.
— Va, kur tu, Viki, mieloji. Aš tavęs ieškojau.—Teta
Kleo pasirodė iš už kampo ir artėjo prie savo giminaitės.
Ji vilkėjo žavinga šviesiai rausvos spalvos rytine sukne­
le.—Puiki diena, ar ne? Kaip aš iš karto nesupratau, kad
tu čia?—Ji stabtelėjo ties nedideliu augalu.—Beje, ar tu
matei naują amerikietišką irisą, kurį mums atsiuntė iš
Cesterio? Jis puikiai žydi. Nuostabiai. Kad tik nepamirš-
čiau jo parodyti Lukui.
Viktorija krūptelėjo ir užliejo rausvą dėmę ant savo
darbo.
— Velnias!
— Kas atsitiko?
— Nieko. Nedidelė katastrofa mano kūriniui. Tu ma­
nai, jog irisas Luką sudomins?
— Aišku. Argi tu nepastebėjai, kaip jis susidomėjo
sodininkyste? Jis nori viską sužinoti šioje srityje, kad pas­
kui galėtų pritaikyti savo valdose. Ypač jį traukia gėlės,
neseniai atvežtos iš Amerikos. Jeigu taip bus ir toliau,
jam tikrai pavyks Stounveile užveisti puikų sodą,—pa­
sakė teta Kleo.
Viktorija trynė rausvą dėmę nuo popieriaus.
— Atrodo, jog jis iš tikrųjų domisi sodais. Ar tau
neatrodo kiek keista? Juk jis beveik visą savo gyvenimą
praleido armijoje.
— Nematau nieko keisto. Prisimink Plimptoną ir Bernį.
Du atsargos karininkai apsigyveno savo dvaruose, užveisė
puikius sodus ir netgi sėjomainą sutvarkė. Matyt, sodinin­
kystė ir žemdirbystė yra labai ramus, taikus darbas, todėl
ir traukia žmones, mačiusius gana daug prievartos ir krau­
jo.
Viktorija prisiminė, kaip Lukas atsisakė pasakoti, kada
ir kur jis buvo sužeistas.
98
 - Turbūt tu teisi, teta Kleo.
Beje, dėl Luko, brangioji.—Ledi Netlšip dėmesį vėl
palraukė kitas augalas —jis ką tik išleido ūglius.
Viktorija pašnairavo į ją ir pasirengė išgirsti pamoks­
lą. Teta retai kada skaitydavo jai moralus, bet jeigu jau
pradėdavo šnekėti, Viktorija turėdavo klausyti.
— Tai kas dėl to Luko, teta Kleo?
— Bijau nuklysti pernelyg toli. Viki, brangioji, tu
jau, galų gale, suaugusi moteris ir, kiek suprantu, visada
žinai, ko būtent tau reikia. Bet turiu pasakyti, aš dar nie­
kada nesu mačiusi, kad tu tiek daug laiko praleistum vieno
ir to paties žmogaus draugijoje. Ir kad taip dažnai minė­
tum šnekėdama kokį savo pažįstamą, kaip dabar mini Lu­
ką. Ir jokiu būdu negaliu nekreipti dėmesio, kaip dažnai
jis pas mus lankosi pastaruoju metu.
Viktorijos pirštai stipriau suspaudė teptuką.
— Tu gi sakei, jog jis tau patinka.
— Taip, jis man patinka, netgi labai. Bet ne tai svar­
biausia ir, aš manau, tu mane suprasi.—Teta nekėlė balso,
jos rankos buvo užimtos —tikrino, ar pakankamai drėgna
žemė.
— Jeigu Lukas pastaruoju metu pas mus ir dažnai
lankosi, tai kaip tik dėl to, jog tu jį kvieti į paskaitas ir
bandymus, kurie, tavo manymu, turėtų jį sudominti,—
gynėsi Viktorija.
— Taip. Aš visada jį kviečiu ir jis priima mano kvie­
timą,—susimąsčiusi atsakė teta.—Bet juk Lukas lanko ne
tik mūsų susirinkimus, skirtus gamtos mokslams ir sodi­
ninkystei. Pastaruoju metu, man atrodo, jis lankosi kiek­
vienam vakare, kur tiktai būni tu.
Viktorija sunerimo:
— Jis draugauja su ledi Aterton, ji pristatė jį visiems
savo pažįstamiems.
Kleo linktelėjo:
— Visiškai teisingai. Mes irgi esame iš tų ledi Aterton
pažįstamų. Ir vis dėlto manau, jog tau reikia apgalvoti
savo žingsnius.
Viktorija padėjo teptuką ir kilstelėjo akis į tetą:
— Kodėl tu nenori atvirai man pasakyti, dėl ko neri­
mauji, teta Kleo?
99
 — Aš ne nerimauju... Aš tiesiog susirūpinusi dėl tų
tavo susitikimų dviese su grafu. Juk kažkada pareiškei,
jog išvis nesirengi tekėti...
Viktorija apmirė.
— Aišku. Taip ir bus!
Kleo veidas atsileido, ji švelniai pažvelgė į savo užsis­
pyrėlę:
— Tada, Viki, tu turi jausti pareigą... Aš netgi saky­
čiau, moters savigarba įpareigoja neleisti savo gerbėjams
dėti į ją jokių vilčių. Tu supranti, ką turiu galvoje?
Viktorija, nustebusi, įsispitrėjo į savo tetą:
— Juk tu nemanai, kad aš vedžioju grafą už nosies?
Apsimetusi, jog sutikčiau priimti jo pasiūlymą?
— Aš net minties tokios neturiu, kad tu sąmoningai jį
apgaudinėtum,—skubiai paaiškino Kleo,—tačiau pasta­
ruoju metu man pasirodė, jog Stounveilas turi teisę tikė­
tis, jog tu jo pasiūlymą priimsi. Jeigu jis padarys tokią
išvadą, čia jau bus ne jo kaltė.
Viktorija šyptelėjo:
— O kaip dėl tavo draugystės su juo? Kaip jis turi
išsiaiškinti tavo nuolatinius kvietimus, teta Kleo?
— Taip anaiptol ne tas pat, mano brangioji. Jeigu jis
mano kvietimus išsiaiškins neteisingai, tai tiktai dėl to,
kad tu visada ateini į tas pačias paskaitas ir bandymus,
kaip ir jis,—ramiai atsakė teta.
— Čia nėra nieko keisto. Aš visada stengiuosi patekti
į pačias įdomiausias jūsų mokslinės draugijos paskaitas ir
bandymus.
— Tik niekaip negaliu pamiršti, brangioji, kad dar vi­
sai neseniai paskaitos apie sėjomainą, vynuogininkystę
ir vaisių sodus tavęs nelabai domino,—atsainiai tarė jai
teta.—Tau labiau patiko gyvuliai, elektros bandymai ir
egzotiški augalai.
Viktorija pajuto, kaip jai paraudo skruostai.
— Patikėk, teta, Stounveilas puikiai žino mano požiūrį
į santuoką. Tikrai nėra ko baimintis, kad jis mūsų drau­
gystę išsiaiškins neteisingai.
— O tu pati, Viki?—Teta Kleo priėjo artyn ir nusi­
šypsojo: —Ar tu pati nepersigalvosi? Nepradėsi žiūrėti
į santuoką kitaip?
100
 .lokiu būdu. Mano nuomonė apie santuoką nė kiek
in‘pasikeitė,—tvirtai atsakė jai Viktorija.
• Atleisk, kad aš tavęs apie tai paklausiu, brangioji,
bei ar negali būti, kad tu imtum galvoti apie kitokius
santykius su Stounveilu?
Viktorija žvilgtelėjo tetai Kleo į akis:
—Tu manai, aš galėčiau... turėti su Luku meilės
ryšių?
Kleo atlaikė tiesų savo giminaitės žvilgsnį ir tvirtai jai
atsakė:
— Viki, aš ne akla. Ir ne kvaila. Be to, aš moteris ir
pragyvenau jau daugel metų. Aš matau, kaip tu žiūri į
Luką, kai tau atrodo, jog jis tavo žvilgsnio nemato. Pridėk
dar jo susidomėjimą tavim ir tai, kad tu normali, sveika
mergina, bet jokiu būdu nenori ištekėti,—ir mes lengvai
galėsime galvoti, kad tu pasukai slidžiu takeliu. Aš esu
tavo artimiausia giminaitė ir globėja ir mano pareiga —
tave perspėti.
Viktorija sugniaužė rankas. Ji įsmeigė nieko nematan­
čias akis į savo piešinį ant kelių:
— Aš labai dėkinga tau už rūpinimąsi, teta Kleo.
— Ne, tu paprasčiausiai pasipiktinusi, ir aš tavęs ne­
kaltinu. Bet mes turime skaitytis su faktais. Tu rizikuoji
ne tik savo pačios reputaciją, bet ir Stounveilo,—kalbėjo
teta Kleo.
Viktorija kilstelėjo galvą:
— Stounveilo reputacija?
— Tu puikiai žinai, brangioji, kad jo padėties žmogus
jaučia tam tikrą atsakomybę prieš savo vardą ir titulą.
Vieną kartą jam teks rinktis sau tinkamą žmoną iš geros
šeimos. Jis negali pagarsėti dorų nekaltų merginų suve­
džiotoju. Tokia reputacija tik pakenktų —visuomenė jam
neatleistų, ko gero, net išvytų iš savo tarpo. Be to, jis pats
nenorės tokios reputacijos. Patikėk, Viki, jis tikrai puikus
žmogus.
— Dieve mielas, kaip visa tai neteisinga?
— Kas neteisinga? Kad tu, jauna netekėjusi mergina
iš padorios šeimos, neturi teisės net svajoti apie kokį nors
romantišką ryšį su Stounveilu? Gal tai ir neteisinga, sutin­
ku. Tačiau į šitokius dalykus visuomenė visada žiūri griež­
101
tai, ir tau teks susitaikyti su jos nerašytais įstatymais, jei­
gu nenori užsidaryti tarp keturių sienų. Tu ir taip ne visų
taisyklių laikaisi. Pakentėk. Laikui bėgant, daug kas pa­
sikeis.
— Man dvidešimt ketveri metai. Aš jau išaugau iš
nuotakos amžiaus. Tu turi tai pripažinti, teta Kleo!
Kleo šyptelėjo ir tiktai galvą palingavo:
— Tu taip pat gerai žinai, kaip ir aš, jog tai ne visai
teisybė. Visuomenės akimis žiūrint, tu dar nuotaka, ir ta­
vo turtas garantuoja, jog dar keletą metų būsi patraukli.
Taigi būk apdairesnė.
— Jeigu būčiau našlė, kaip Izabelė Rikot, būčiau lais­
va,—sumurmėjo Viktorija.
Kleo nusišypsojo, mėgindama praskaidrinti atmosferą:
— Ar tik nesirengi ištekėti už mūsų grafo ir jį pri­
baigti, kad turėtum laisvę, tokią kaip Izabelės Rikot?
Viktorija irgi nenorom šyptelėjo:
— Stounveilas atkakliai prašė manęs to nedaryti.
Kleo nustebusi įsispitrėjo į ją ir staiga garsiai nusi­
kvatojo:
— Malonu girdėti, kad Stounveilas toks protingas ir
įžvalgus. To aš ir tikėjausi. Matyt, jūs puikiai suprantate
vienas kitą. Vadinasi, tau, Viki, nereikia jokių patarimų.
Atleisk, kad mėginau kištis ne į savo reikalus.
Viktorija kiek aprimo:
— Ačiū tau už rūpestį, teta Kleo. Aš viską apgalvo­
siu, ką tu man pasakei.
— Apgalvok. Visuomenė daug ką atleidžia, bet viskam
yra ribos, ypač kalbant apie moterį. Aš nenorėčiau, kad
tu prarastum savo gerą reputaciją, brangioji. Tavo drau­
gai tau labai svarbūs, tu neturi jų prarasti,—švelniai pri­
minė Kleo.
— Taip, tiesa.—Viktorijai net šiurpas nuėjo per nu­
garą pagalvojus, kad ji daugiau negalėtų matytis su Ana-
bela ir kitomis savo draugėmis.
Kleo patenkinta linktelėjo:
— Va, matai, brangioji. O dabar, kaip tu prisimeni,
mes turime pasiruošti dalykiniam pokalbiui su mūsų pa­
tikėtiniu. Dėl laivo, į kurį mes įdėjome pinigus praėju­
siais metais. Kaip atrodo, laivas grįžo iš Kinijos su geru
102
l'.loviniu. Mes su tavimi praturtėjome keliais tūkstančiais
•.v.iriĮ. Tu patenkinta?
Viktorija tuoj pat susidomėjo šita tema. Ji mėgo rizi­
kingus kapitalinius įdėjimus, pavyzdžiui, į laivus. Lašelis
n/.ikos —ir viskas atrodydavo daug patraukliau.
Nuostabu! —sušuko Viktorija.—Reikia padėkoti
Ihnnii Bekfordui už tai, kad jis pasiūlė mums kaip tik šitą
laivą. Oi, teta Kleo, palauk, aš dar norėjau tavęs kai ko
paklausti.—Viktorija išsitraukė šilkinę skarelę su mono­
grama, kurią rado naktį prie oranžerijos.—Ar pažįsti šį
daiktelį?
Kleo, suraukusi kaktą, įsižiūrėjo į monogramą ir grą­
žino skarelę merginai:
— Ne. Bent jau ji ne mano. Kur tu ją radai?
— Sode. Aš jau apklausinėjau tarnus, bet jie visi sako,
kad nieko nežino. Gal ją pamiršo kas nors iš tavo moksli­
nės draugijos narių? —spėliojo Viktorija, braukdama pirš­
tu per puošnią monogramą „V".
— Hm, galimas daiktas. Tai vyriška kaklaskarė. Kieno
iš mūsų pažįstamų vardas prasideda raide „V"? Viberlis,
Vilkinzas... Kad tik nepamirščiau kitą kartą, kai jie pas
mus atvyks, paklausti. Dabar, manau, jau viskas, ar ne?
— Taip, teta Kleo, tiktai tiek ir norėjau sužinoti. Ei­
me, aptarsime su ponu Bekfordu mūsų naują sėkmę. Gal
jis mums dar ką nors parekomenduos?
7 SKIRSNIS
Viktorija, suprantama, labai nenorėjo pripažinti, ta­
čiau žygis į viešnamį pasirodė didelė klaida.
Ji įsitaisė šešėlyje, spausdama rankoje šampano taurę,
ją iš dalies dengė ryškios paauksuotos širmos. Šitam kam­
bary, ir gretimam, buvo keletas tokių kampelių. Šviesa
buvo pritemdyta. Už širmų girdėjosi kikenimas ir kitokie
garsai —Viktorijai net šiurpas ėjo per nugarą. Ji krūp­
čiojo, mėgindama įsivaizduoti, kas dedasi ten, antrame
aukšte...
Buvo jau labai vėlu, trečia valanda nakties. Šį laiką
buvo numatęs Lukas: girdi, neverta anksčiau čia važiuoti,
nes dar gali susidurti su kuo nors ne visai girtu,—ne­
103
duok Dieve, atpažintų Viktoriją! .. Lukas kaip tik ir pa­
sirinko šitą užeigą, nes čia buvo pritemdyta šviesa ir dau­
gybė širmų,—lankytojai galėjo vienas kito ir nematyti.
Visi čia aplinkui, išskyrus Viktoriją ir Luką, buvo girti
girtutėliai. Keletas vyrų jau buvo sudribę ant rausvų ak­
sominių sofų ir garsiai knarkė. Kambaryje buvo triukšmin­
ga, karšta ir tabako dūmų ligi lubų... Su brangiais ciga­
rais maišėsi ir dviejų trijų pypkių dūmas...
Viktorijai pasidarė bloga. Ji ką tik matė, kaip Lukas
rankos mostu nuvijo dvi jaunas moteris —tokias pusnuo­
ges, su tokiom suknelių iškirptėm, kad styrojo išlindę raus­
vi krūtų speniukai.
— Šiandien mes atėjome tik pažiūrėti,—ramiai paaiš­
kino jis, kai viena iš jų pasipiktino, jog jis ją atstumia.
— Kur kas maloniau būtų ir pačiam pasilinksminti,—
suburkavo antroji. Ji nužvelgė Luką tokiu žvilgsniu, kad
Viktorijai užėjo noras čiupti naktipuodį ir paleisti į ją.
— O kaip jūsų jaunasis džentelmenas?—pasiteiravo
pirmoji moteris, nutaisiusi žavingą šypseną Viktorijai.—
Ar džentelmenas eis su manimi į viršų? Oi, koks gražus
berniukas! O aš kambary ant sienos turiu didžiulį veid­
rodį. Galėsi viską viską pamatyti... Ir dar galėsi pažiūrėti,
kokių aš turiu rykščių! .. Visai tokių pat, kokiomis mūsų
mažąjį lordą pliekė mokykloje...
Viktorija greitai pakratė galvą, pasitraukdama tolyn.
Į širmos šešėlį. Lukas metė į ją pašaipų žvilgsnį ir toliau
gėrė savo šampaną, visai neskubėdamas jai į pagalbą.
Ji tarsi girdėjo jo balsą: „Aš jus buvau perspėjęs..."
Negana to, kad pati mintis traukti į viešnamį buvo
klaida, Viktorija staiga pajuto, jog ir vyriški drabužiai
jai ne tokie patogūs, kaip buvo anksčiau. Šiandien jos
kaklaskarė buvo užrišta pernelyg aukštai ir pernelyg smar­
kiai užveržta, jos viršus jai siekė ausis ir smakrą. Ji tie­
siog skendo joje, ir viskas per tą Luką. Prieš lipant iš
karietos jis pats jai tą kaklaskarę ir pataisė —pareika­
lavo, kad jos veidas būtų kuo labiau uždengtas.
Jis taip pat užsispyrė, kad ji nenusiimtų skrybėlės, o
užsitrauktų ją ant akių, kol nusigaus į savo kamputį už
širmos. Ir Lukas sąmoningai pasirinko šitą užeigą, nes čia
104
nesilankydavo aukštuomenė. Jis norėjo išvengti bet kokios
rizikos. . .
Jai vėl ėmė svaigti galva. Dabar jos vienintelis noras
buvo kuo greičiau smukti iš čia. Užtenka šitų šlykštybių!
Viktorija kaip tik jau norėjo sušnibždėti Lukui, jog
jai nuobodu ir laikas traukti namo, kai staiga toliausiame
kampe pasigirdo džiaugsmingi šūksniai, o paskui visa
govėda girtų vyrų ir iššaukiamai apsirengusių moterų stai­
ga nutilo.
Į neskoningai apstatyto kambario vidurį išėjo vieš­
namio šeimininkė, vidutinio amžiaus moteris, apsivilkusi
,,rėkiančią" suknią su gilia iškirpte. Senos pasileidėlės vei­
das buvo gausiai nubarstytas skaistalais ir balta pudra,
mėgdžiojant stilių, kuris jau gal penkeri metai kaip buvo
išėjęs iš mados. Jos suknelė, siūta iš brangaus rausvo ak­
somo, tokios pat spalvos, kaip ir baldai, nė iš tolo nepri­
minė paprastumo ir elegancijos, būdingos aukštuomenei.
Ji buvo tokia pat vulgari, kaip ir jos šeimininkė.
— Artyn, artyn prie manęs, gerbiami džentelmenai, vi­
si, kas tik nori pažinti mano temperamentą. Mes jums
pristatysime puikią prekę. Mergina —švarutė, tarsi ką tik
gimusi, su garantija. Iš provincijos, jai dar nėra nė try­
likos. Leiskite jums pristatyti mūsų kilnios profesijos nau­
jokę —panelę Moli!
Viktorija, sėdėdama už širmos, su siaubu žiūrėjo, kaip
į kambarį buvo įstumta sumišusi mergaitė balta permato­
ma tunika. Moli dairėsi į šalis, mėgindama rankomis prisi­
dengti krūtinę, o aplinkui stovėję girti vyrai ją nužiūri-
nėjov
Moli akys, kaip kokio užspeisto žvėrelio, klaidžiojo
nuo vieno veido prie kito, kol galiausiai susitiko su Vik­
torijos žvilgsniu. Mergaitė neatsitraukdama žiūrėjo tiesiai
į ją. Viktorija įsikibo į krėslo ranktūrius, jausdama, kaip
jai kyla šleikštulys.
— Pradedame aukcioną. Tokios gražuolytės, kaip mūsų
Moli, yra nepigios,—pareiškė savininkė.
— Manau, mums kaip tik laikas išeiti,—sumurmėjo
Lukas pro girtų balsų šurmulį. Jis metė paskutinį piktą
žvilgsnį į viešnamio šeimininkę ir atsistojo.
105
 — Ne.—Viktorija papurtė galvą, nepajėgdama ati­
traukti žvilgsnio nuo išsigandusių Moli akių.—Ne, Lukai,
mes negalime išeiti. Bent ne dabar.
— Velniai griebtų, Viki, ar tik tu nemanai į tai žiū­
rėti?
— Jie išstatė ją į aukcioną, Lukai. Lyg kokią karvę ar
arklį.
— Taip, ir tasai, kuris užmokės daugiausia už visus,
nusives Moli į viršų ir apmokys ją naujojo amato,—kar­
čiai tarė Lukas.—O gal jis nė nemėgins slėptis ir atliks
viską čia, publikai matant? Argi tu nori būti tokios scenos
liudytoja?
— Aišku, ne. Lukai, mes turime ją išgelbėti.
Lukas buvo priblokštas —jis iš lėto susmuko atgal į
krėslą.
— Ją išgelbėti? Tiktai įdomu, kaip? Čia, mieste, šitoks
įvykis —visai įprastas dalykas. Jaunos merginos atvyksta
iš provincijos ir tiesiai iš traukinio patenka į šitokių są­
vadautojų nagus. Mergaitės pasmerktos, ir čia jau nieko
nepadarysi.
— Juo labiau mes turime padėti bent šitai mergaitei,—
pareiškė Viktorija.—Aš ją išpirksiu.
Lukas tiktai atsiduso:
— Tu nesupranti, kam ryžtiesi, Viki.
Bet Viktorija jau įsitraukė į beprotišką aukcioną.
Ji turėjo neabejotiną pranašumą —buvo kur kas tur­
tingesnė už bet kurį čia atėjusį vyrą; kaip tik ir sumanė
tuo pasinaudoti.
— Trisdešimt svarų! —sušuko žmogus iš kambario
kampo.
Viešnamio šeimininkė nuvėrė jį niekinamu žvilgsniu:
— Už nekaltybę su garantija? Nejuokaukite, pone. Pa­
klausysime, ką dar pasiūlys mūsų džentelmenai.
— O kas gali garantuoti, kad ji nekalta?—pasipiktino
kitas.—Aš rizikuoju pusšimčiu, ir nė svaro daugiau!
— Neblogai,—pritarė savininkė,—bet vis tiek mažoka.
Na, greičiau, greičiau, aš daugiau iš jūsų tikėjausi. Už
tiek jūs nė arklio nenupirktumėte.
’ — Bet arkliuku ilgiau važiuosi negu nekaltybe! —rik­
telėjo trečias ir nusikvatojo.
106
 Kvailystės. Mūsų Moli, mūsų gražuole, irgi galima
tumiai pasivažinėti, ar ne, mieloji?—Moteris perbraukė
i.mka Moli per plaukus —siaubinga motiniškos glamonės
parodija.
- Gerai jau gerai, daugiau kaip aštuoniasdešimt sva­
rų ji tikrai neverta, bet jeigu dėl tos nekaltybės sumela­
vai —pinigėlius grąžinsi!
Moli pravirko, o aplinkui pasigirdo dar garsesnis juo­
kas. Viktorija pažvelgė Moli tiesiai į akis, žvilgsniu pa­
drąsindama ją laikytis. Reikėjo dar kiek palaukti.
Kainos kilo, bet jau nebe taip greitai, kaip iš pradžių.
Ir pasitvirtino Viktorijos nuomonė: visų pirma, anaiptol
ne visi buvo tikri, kad ji nekalta, o antra —čia nebuvo
pinigingų klientų. Pasiturintys vyrai paprastai buvo linkę
turėti savo meilužes ir į šitokias užeigas užklysdavo nebent
iš smalsumo.
Viktorija palaukė dar keletą minučių, kol siūloma su­
ma pasiekė devyniasdešimt svarų. Tada ji staigiai kilste­
lėjo ranką virš širmos:
— Trys šimtai svarų.
Lukas sudejavo.
Išsipusčiusi dama dėkingu veideliu atsisuko į paauk­
suotas širmas:
— Ak, pone, jūs turite puikų skonį, kad ir kas ten
būtumėte. Tikrai puikų —galvą guldau. Manau, šį vakarą
Moli grynai jūsų rankose.—Ji patekšnojo merginai per
petį.—Ir kokia tu laiminga, kaip tau pas mus pasisekė,
mieloji. Toks šaunus, toks padorus džentelmenas... Dabar
eik pas jį ir pasistenk jam patikti, nes kitaip pasigailėsi!
— Jūs neturite pasiėmusi trijų šimtų svarų,—pro su­
kąstus dantis Viktorijai priminė Lukas.—Gal manote šitai
bobšei įteikti savo čekį? Tada ji tuoj sužinotų jūsų vardą.
Viktorija bemat susivokė:
— Jūs visiškai teisus. Vadinasi, užmokėti teks jums.
Pasakykite, kad mokate už mane, nes aš, girdi, labai dro­
vus. .. Na, Lukai, greitai!
— Po perkūnų! —sumurmėjo Lukas, iš lėto keldamasis
nuo krėslo.—Tik jau nesitikėkite, kad šitą skolą aš pa­
miršiu.
107
 — Galite būti ramus —pinigines skolas aš visada išsi­
moku,—šiurkščiai atrėžė jam Viktorija.
Lukas atsistojo ir patraukė prie viešbučio savininkės,
nekreipdamas dėmesio į kikenimą ir juokelius iš visų
pusių. Priėjęs kambario vidurį, jis lengvai stumtelėjo Moli
prie širmos, už kurios slėpėsi Viktorija.
— Eik ten mergaite. Na, greičiau!
Moli pasibaisėjusi į jį atsisuko, bet kaip užhipnotizuota
pakluso jo balsui. Ji ėmė brautis pro kvatojančią govėdą
į kampą, kur jos laukė Viktorija.
— Tyliau, tyliau, viskas bus gerai,—sušnibždėjo Vik­
torija, spausdama virpančias mergaitės rankas ir vesda-
masi ją paskui save prie durų. Užsitraukusi skrybėlę ant
akių, Viktorija drąsiai skynėsi sau kelią per minią.
Moli buvo tokia išsigandusi, kad nedrįso nė priešintis.
O gal išeiti į gatvę, į nakties tamsą, jai atrodė kur kas
garbingiau, negu užlipti į antrą aukštą? Merginai pynėsi
kojos, ji visą laiką klupinėjo, ir Viktorija pagalvojo: arba
jie ją prigirdė, arba davė opiumo dozę, kad viskas plauktų
prieš akis.
— Palaukite, palaukite, o kur jūs vedatės mūsų mer­
giną? Prekės iš vitrinos išimti negalima, ji turi likti krau­
tuvėje!—Viktorijai kelią pastojo augalotas vyras buka
fizionomija. Viešnamyje jis vadinosi durininkas, bet da­
bar Viktorija suprato, kad jis čia turi ir kitokių pareigų.
— Paduokite man mano nendrę! —paliepė ji jam.
— Aš jums jau sakiau: mergaičių išsivesti negalima! —
suriaumojo šis.
— Aš jos ir neišsivedu,—nuvargusiu balsu tarė Vikto­
rija. Ji prisiminė prostitutės žodžius apie rykštes.—Aš tu­
riu savo skonį ir noriu pasimylėti taip, kaip man patinka.
Mano nendrės tokiais atvejais visiškai pakanka. Jos la­
bai patogi rankena, ir ji gana nelengva,—jeigu jūs su­
prantate, ką turiu galvoje.
Vargšė Moli vos susilaikė nesurikusi, tačiau išverstakis
dilba tokiu jos atsakymu buvo patenkintas. Prie tokių da­
lykų jis, matyt, buvo pripratęs.
— Na, jeigu jau šitaip...—Ir jis nusišaipė Moli: —
Linksma tavęs naktelė laukia, vaike, a?
108
 Viktorija įsitempusi laukė, vis žvilgčiodama per petį,—
kur gi Lukas? Jis vis nesirodė. „Durininkas" jau sugrįžo
su lazda. Viktorija ryžosi rizikuoti viena —prasimušti prie
durų, kurias tvarkdarys buvo užtveręs nugara.
— Aš manau, mums būtų geriau užsidaryti mano ka­
rietoje, negu čia,—šaltakraujiškai tarė ji ir patraukė pir­
myn, tempdamasi Moli paskui save.
„Durininkas" prisimerkė ir susidėjo rankas sau ant
krūtinės:
Jums pasakyta: mergiotės išsivesti negalima!
Viktorija griebėsi paskutinio šiaudo —daugiau jai nie­
ko ir nebeliko: ji staigiai žengė pirmyn ir dūrė nendrės
galu tiesiai tvarkdariui į pilvą.
„Durininkas" nusikeikė ir atšoko prie sienos, susilen­
kęs dvilinkas ir susiėmęs už skaudamos vietos. Viktorija
puolė prie durų ir nusitempė Moli.
— Velnias,—pasigirdo jai už nugaros Luko balsas.—
Taip ir maniau, kad šitaip baigsis.
Tvarkdarys suriko nesavu balsu ir krito ant žemės.
Viktorija, nejučiom atsigrįžusi, pamatė, kaip smuklės tar­
nas išsitiesė ant grindų ir kaip Lukas šaltakraujiškai mau­
nasi pirštines...
— Eime,—sukomandavo jis.—Greičiau į karietą!
Moli išsigandusi glaudėsi prie Viktorijos. Netgi pra­
trūko isteriškai verkti: visa išblyško ir tiesiog springo
ašaromis.
Viktorija lengvai patapšnojo ją per pečius:
— Nusiramink, mieloji, mes tau nepadarysime nieko
blogo.
Pamatęs savo klientus, vežėjas, atvežęs Luką su Vik­
torija į viešnamį, pabudo iš snaudulio, pasičiupo vadeles
ir pasirengė važiuoti. Pamatęs, kaip Viktorija grūda į
vidų nelaimingąją Moli, net nusišaipė.
— Aš noriu namo,—raudojo ši, kai Viktorija sėdosi
greta jos, ant sėdynės.—Pone, būkite geras, paleiskite
mane namo, į Žemutinį Beritoną. Mano mama taip jau­
dinasi. .. Man nereikėjo išvažiuoti, bet žmonės sakė, jog
čia, mieste, darbo kiek tik nori, o mes namie visai neturim
pinigų.
109
 — Tyliau, tyliau, viskas bus gerai. Tu grįši namo, aš
prižadu.—Viktorija vis dar glaudė prie savęs verkiančią
mergaitę, kai į karietą įlipo Lukas. Jis žvilgtelėjo į už­
verktą Moli veidelį.
— Na, dabar ji —jūsų. Ir ką jūs manote su ja da­
ryti?—paklausė Lukas, duodamas vežėjui ženklą važiuo­
ti.—Juk nesivešite jos namo pas savo tetą —kaipgi pa­
aiškintumėte, iš kur ją paėmėte? Tada visi suprastų, ką
šiąnakt veikėte.
— Kaip visada, Lukai, jūs teisus. Ir labai įžvalgus. Ji
negali važiuoti su manim —vadinasi, išsiųsti ją namo teks
jums. Nakčiai jūs ją patikėsite ekonomės globai, o rytoj
rytą ji pasodins mergaitę į traukinį.
— Velniai griebtų,—suburbėjo Lukas, susitaikydamas
su tuo, kas neišvengiama.
Įsivyravo tyla, girdėjosi nebent tik Moli šniurkščioji-
mas.
— Jūs patenkinta pamačiusi viešnamį?—pagaliau pa­
klausė jos Lukas.
— Taip, visiems laikams. Daugiau mano kojos čia ne­
bus. Bjauresnės vietos jau neberasi. Kad moterys būtų
priverstos dėl duonos kąsnio parsidavinėti šitiems girtiems
vyrams... baisu pagalvoti!
— Padaryti jus tokių scenų liudytoja —irgi... baisu
pagalvoti! —burbtelėjo Lukas.—Aš pats kaltas, kad aklai
jūsų klausau. Net imu galvoti, jog mūsų naktinės pra­
mogos nuėjo per toli.
Viktorija, išgirdusi jo tokį neįprastą, griežtą toną, ne
juokais sunerimo:
— Betgi jūs nenorite viską užbaigti?!
Lukas kryptelėjo į Moli, kuri vis dar tyliai šniurkščiojo.
— Mes tai aptarsime patogesniu metu.
— Bet, Lukai...
— Beje, jūs man skolinga tris šimtus svarų.—Lukas at­
silošė sėdynėje ir prisimerkė —Plius dar ta suma, kurios
prireiks traukinio bilietui.
Viktorija pasišiaušė:
— Iš tikrųjų, Lukai, jeigu jūs taip nekantrausite, tuos
pinigus aš jums tuoj pat grąžinsiu.
— Neverta skubėti, Viki. Galiu palaukti ligi rytojaus.
110
 .Ii prikando lūpą:
Bet jūs būtinai norite atsiimti iš manęs skolą?
Lukas atsimerkė ir pažvelgė Viktorijai tiesiai į akis.
Taip, mieloji,—patvirtino jis.—Dėl šito jūs nė kiek
neabejokite.
Lukas paėmė taurę šampano nuo liokajaus padėklo ir
alsigrįžo pasisveikinti su Džesika Aterton, kuri ryžtingai
skynėsi kelią prie jo per išsipusčiusią mirgančią minią.
Arbatinių rožių spalvos suknele ji, kaip visada, atrodė
labai patraukliai, jos plaukai buvo sušukuoti pagal pas­
kutinę madą ir papuošti dvejomis rubinais nusėtomis šu­
komis,
Džesika buvo nutaisiusi tokią miną, tarsi būtų pasišven­
tusi kokiai kilniai misijai. Lukas prisiminė, jog jau nebe
pirmą kartą pastebi įtampą šios moters veide —moters,
kurią kažkada mylėjo ir prarado.
Iš pradžių jis manė, jog šitaip ji nori pasirodyti kuk­
li ir gerai išauklėta, bet dabar suprato, jog Džesika amži­
nai viskuo nepatenkinta. Jos akyse jis pastebėjo kažkokį
šaltelį, kažkokį liūdesį, tarsi ji būtų įsitikinusi, jog nie­
kas pasaulyje neatitiks jos reikalavimų ir niekas niekada
nepasieks jos lygio.
Per tas kelias minutes, kol Džesika brovėsi ligi jo, Lu­
kas vis mėgino įspėti jos akių paslaptį. Ir paskutiniu mo­
mentu jis staiga suprato, kodėl ji daugiau jam nebepa-
tinka. Jai trūko ugnelės —bent dabar jis taip galvojo,—
joje jautėsi tik „angeliškas" teisumas, kitaip tariant, šal-
telis... Na, dar moteriškas pasiaukojimas... tebūnie jis
prakeiktas! Kaip-gerai, kad jam niekada neteks spausti
savo glėby šitos nežemiškos, šventos būtybės!
Ir Lukas sau vienas nusišaipė: per tokį trumpą laiką,
kai jis asistuoja Viktorijai Hantington, ir dar taip savotiš­
kai, neįprastai, jis išmoko vertinti moteryje „ugnį".
— Lukai, brangusis, aš taip jaudinausi, laukdama jū­
sų.—Džesika nusišypsojo jam kankinės mina, tarsi iš tik­
rųjų būtų bijojusi, jog per tas kelias dienas jam galėjo
nutikti kažkas baisaus.—Jums viskas gerai?
— Viskas puiku, Džesika, ačiū.—Lukas nugėrė šam­
pano, akimis ieškodamas minioje Viktorijos.
111
 Džesika pažemino balsą ligi melodramatiško šnibžde­
sio:
— Aš labai pergyvenau: juk turiu sužinoti, kaip sekasi
mūsų planams. Vaikšto visokie gandai, bet kol kas nieko
konkretaus, patys suprantate.
Lukui labai nepatiko tie „mūsų planai", tarsi ir Džesi­
ka būtų turėjusi ką nors bendro su jo jausmais. Bet ne­
galima buvo neigti, kad viskam pradžią davė kaip tik ji.
Jeigu ne Džesika, jis niekada nebūtų susipažinęs su Vik­
torija.
— Kokius tuos gandus jūs turite galvoje?
— Tiesiog žmonės šneka, kad dažnai jus mato kartu
su panele Hantington pokyliuose, vakaruose, kad keletą
kartų net kartu jodinėjote parke. Viena yra susitikinėti
su ja per paskaitas ir panašiai, dalyvaujant jos tetai, ir
visai kita —lydėti panelę Hantington, jodinėjant parke.
Todėl aš ir klausiu —ar visa tai veda į mūsų tikslą?
Ir vėl —„mūsų tikslas"... Lukas sugriežė dantimis.
— Būkite tokia maloni —nesijaudinkite. Man visiškai
patinka šitie mano santykiai su panele Hantington.
— Iš tikrųjų, Lukai, nereikia taip pykti. Aš tiktai no­
riu jums padėti tokiu svarbiu reikalu, juk jums būtina
gauti gerą kraitį. Aš žinau, ko reikalauja jūsų pareiga,
ir padarysiu viską, ką galėsiu, kad tik jums padėčiau.
Mes vis dar turime atsargai panelę Pilkington, nepamirš­
kite.
Lukas vos susilaikė nenusikeikęs ir pasistengė nutai­
syti dėkingą miną:
— Ačiū, Džesika. Aš labai vertinu jūsų pastangas,
labai daug man padėjote.
— Aš viską darau mūsų buvusiems santykiams atmin­
ti. Tikiuosi, jūs suprantate, Lukai, kad visada buvau jums
švelni ir prielanki.
„Švelni ir prielanki"—tai ir visa Džesikos Aterton ais­
tra,—paskelbė jai nuosprendį Lukas. Ugnelės nė per nago
juodymą!
Ir šią akimirką jis pagaliau pastebėjo Viktoriją to­
liausiam kambario kampe. Ji gyvai šnekėjosi su savo
drauge Anabela Lindvud. Kai Viktorija pamils, ji užsilieps­
112
nos kaip miško gaisras,—pamanė jis vienas sau ir pats
šyptelėjo nuo tokios minties.
Viktorija atsigrįžo, tarsi pajutusi įsmeigtą jo žvilgsnį.
Kažką pasakiusi Anabelai, ji ėmė skverbtis pro minią.
Kol ji ėjo prie jo, Lukas nenuleido nuo jos akių. Vik­
toriją buvo lengva stebėti —ji išsiskyrė savo ūgiu ir ryš­
kiai geltona šilko suknele. Ji buvo žavinga, tikra kara­
lienė, ir jam atrodė, jog šį vakarą niekas negalėtų prieš ją
atsilaikyti. Kaip visada, ji pasirinko suknelę su gilia iš­
kirpte. Jo skoniui, visos jos suknelės buvo pernelyg de­
koltuotos. Bet šiandien —ypač, ir Lukui užėjo noras čiupti
Viktoriją į glėbį, išsinešti ją į sodą ir suplėšyti tą suknelę,
tegu matosi nuoga krūtinė! O! Ši krūtinė iš tikrųjų jį
varė iš proto —aukšta, švelni, tarsi sutverta jo delnui...
Viktorija ėjo prie jo, stabteldama dar persimesti žodžiu
tai su vienu, tai su kitu svečiu, o Lukas prisiminė, kaip
vakarykščiui karietoje jis glamonėjo jos įkaitusį, grakštų
kūną. Jau vien nuo šios minties jo visas kūnas įsitempė.
Nelengva vis dėlto jam vaikytis turtingą paveldėtoją!
Sulig kiekviena diena jam buvo vis sunkiau susilaikyti
nuo to, ką Viktorija buvo pasirengusi jam pasiūlyti. O, jis
puikiai viską nujautė, jam buvo aišku kaip dieną.
Bet jeigu jis ryžosi laimėti šitą nepaprastą merginą, tai
užvis svarbiausia —strategija, ir Lukas laikėsi savo plano
netgi tada, kai Viktorija tiesiog virpėdavo jo rankose, pir­
mą kartą pajutusi moterišką aistrą... Tiktai prisiversda­
mas protauti šaltai ir logiškai, Lukas sutramdydavo savo
geismą, kuris jį vesdavo iš proto. Bet dar keletas tokių
eksperimentų, ir jis nebeišlaikys.
Jis kiek šyptelėjo pamatęs, kaip Viktorija stabtelėjo
netoliese, norėdama kritiškai nužvelgti Džesiką Aterton.
Paskui mergina vėl nutaisė aukštuomenės šypseną ir žen­
gė artyn.
Džesika, prie jo palinkusi, toliau varė savo globėjišką
šneką:
— Žinote, Lukai, aš vis labiau imu abejoti, ar tinka
mums Viktorija. Aišku, ji turi puikių ryšių visuomenėje
ir didelį kraitį, bet jums su ja bus nelengva.
8—606 113
 — Nereikia taip pergyventi, Džesika. Manau, man su
panele Hantington bus visai nesunku.—Lukas nulenkė gal­
vą, pasisveikindamas su Viktorija, ir iš karto kreipėsi į
ją: —Labas vakaras, panele Hantington. Koks malonus ne­
tikėtumas —sutikti jus pas Ridlius. Jūsų teta irgi čia?—
Jis pajuto, kaip apmirė ir akimirksniu nutilo Džesika.
— Taip, žinoma,—atsakė Viktorija,—ji dabar kalbasi
su ledi Ridli. Labas vakaras, Džesika. Kokia puiki jūsų
suknelė. Tikiuosi, laikotės gerai?
— Ačiū, gerai. O jūs?
— Pastarąsias dvi tris dienas blogai jaučiausi,—tarė
Viktorija, akimis perspėdama Luką.
— Oi, kaip liūdna tai girdėti,—atsiliepė Džesika.
— Bet nieko baisaus, čia tiktai šiokie tokie nemalo­
numai dėl virškinimo. Mano apetitas, kaip atrodo, perne­
lyg priklauso nuo nuotaikos, o aš, turiu prisipažinti, pas­
taruoju metu buvau labai suirzusi. Sakykite, Džesika, jus
irgi taip veikia bloga nuotaika?
— Apskritai taip. Kai tik susijaudinu, iškart netenku
apetjjto. Be to, mane dažnai kamuoja galvos skausmai,—
prisipažino Džesika.
— Kaip tik dėl to jūs visada visus ir užjaučiate. Ne
taip, kaip kiti.—Viktorijos šypsena buvo aiškiai skirta
Lukui.
Lukas apsimetė, tarsi jos užuominos visai ir nesuprato:
— Tikiuosi, jums dabar jau geriau, panele Hantington.
— O, aš pasijusiu daug geriau, kai tik pavyks man
sutvarkyti vieną nedidelį reikalą, kuris pastaruoju metu
man neduoda ramybės...
— Aš jus puikiai suprantu,—tarė jai Džesika,—virš­
kinimas tuoj susitvarko, kai tik mes atgauname dvasios
ramybę.
— Tikra tiesa.—Viktorijos šypsena dabar galėjo už­
temdyti ir saulę. Ir ji buvo skirta Lukui.—Lordai Stoun-
veilai, gal leistumėte pasikalbėti su jumis?
— Savaime aišku, panele Hantington. Aš jūsų paslau­
goms.—Tačiau jis nepajudėjo iš vietos, kad nusivestų ją
toliau nuo Džesikos. Jis ramiausiai nugėrė dar vieną šam­
pano gurkšnį.—Apie ką gi jūs norėjote su manim pasi­
kalbėti?
114
 Viktorija sumišusi kelis kartus dar kostelėjo, reikš­
mingai žvilgčiodama į Džesiką:
— A, smulkmenos, milorde. Dėl artimiausios paskai­
tos—kiek man žinoma, jūs labai domitės paskaitomis.
— Žiūrint kokia tema. Ji bus moksliniais klausimais?
— Aišku. Tai mokslinis bandymas.
— Tada aš norėčiau apie tai sužinoti kaip galima dau­
giau.—Lukas išsitraukė iš kišenės laikrodį.—Tiktai, deja,
aš susitaręs susitikti su draugu klube, taigi turiu skubėti
ir tikriausiai užtruksiu... Būkite maloni, perduokite savo
tetai, kad aš visada džiaugiuosi gaudamas jos kvietimą
bet kokiam jos mokslinės draugijos renginiui, ir man jau
iš anksto aišku, kad paskaita bus įdomi, nesvarbu kokiai
temai ji būtų skirta. Taigi jums leidžiant, panele Hanting-
ton ir ponia Aterton.. .—Ir Lukas, mandagiai nusilenkęs,
skubiai paliko pokylio salę.
Pastaruoju metu jis jau nebe pirmą kartą šitaip iš­
smukdavo. Ir dabar vienas sau nusišaipė... Jis kaip ga­
lėdamas stengėsi išvengti vis atkaklesnių Viktorijos mė­
ginimų pasilikti su juo dviese.
Strategija.
Lukas buvo tikras, kad žino, apie ką suksis kalba, kai
pagaliau leis savo grobiui jį pasiekti.
Jis galėjo net susilažinti, kad Viktorija nori jo pa­
prašyti naujų „mokslinių bandymų", na, visai tokių,
kuriuos jie išgyveno karietoje, grįždami iš „Deglos kiau­
lės".
Ir Lukas jau nežinia kelintą kartą sau priminė, kad jis
neturi iš karto leistis jos įkalbamas. Galų gale, pagalvojo
jis, kai jo karieta sustojo prie klubo durų, reikia pasirū­
pinti, kad dama neprarastų jam pagarbos ir kitą rytą...
Tačiau buvo dar viena ir kur kas svarbesnė priežastis:
juk jis buvo atsakingas už Viki. Kaip jos busimasis vyras,
jis privalėjo ja rūpintis. Gerai, jie ims mylėtis, o jeigu
ji pastos? Kas tada?
Anksčiau Lukas manė, jog Viktorijos nėštumas jam
išeitų tik į naudą —būtų dar vienas šansas ją laimėti.
Kaip tik taip atrodė iš pat pradžių, kai jis ėmė gana
keistai jai asistuoti. Tačiau dabar jis norėjo, kad mergina
pultų jam į glėbį savo noru, savo valia. Jis norėjo, kad ji
115
pati jo geistų. Ir tikėjosi, kad taip bus,—jos geismas taip
suliepsnos, kad ji ryšis rizikuoti netgi savo nepriklauso­
mybe. Jis svajojo, kad ji už jo ištekėtų iš meilės, o ne iš
būtino reikalo.
Ir Lukas tiktai liūdnai galvą palingavo: štai į ką pa­
virto, lakstydamas paskui Viktoriją, šaltakraujiškas ir blai­
viai mąstantis kariškis,—jis pasidarė tikras romantikas!
Kortų kambarys klube labai skyrėsi nuo tos landynės,
kur Lukas buvo nusivedęs Viktoriją. Čia buvo galima
įeiti tiktai nepriekaištingos kilmės ir reputacijos džentel­
menams. Ir lošėjai už stalų, aptrauktų žalia gelumbe, el­
gėsi santūriai ir kultūringai. Tačiau statomos pinigų su­
mos čia buvo kur kas didesnės negu lošimo namuose, ir
nepatyrusiam lošėjui grėsė katastrofa.
Bet ir šansas daugiau išlošti čia buvo nepalyginti di­
desnis, be to, buvo galima tikėtis garbingo lošimo, to­
dėl Lukas užsidirbdavo sau gyvenimui būtent čia, klube.
— Klausykite, Stounveilai, aš noriu su jumis pasikal­
bėti,—pakilo jam priešais Ferdis Meriveilas.
Lukas paėmė vyno butelį ir įsipylė sau į taurę. Jis
kilstelėjo antakius, žiūrėdamas, kaip skubiai eina prie jo
jaunuolis, ir vienas sau spėliodamas, ar tik nesirengia ta­
sai iškviesti jį į dvikovą, kad įsikišo į jo lošimą ,,Degloj e
kiaulėje“? Ir Lukas jau pamėgino įsivaizduoti, kaip jam
tektų aiškintis damai, dėl kurios ir pakliuvo į tokią keb­
lią padėtį: ,,Beje, Viki, tasai pienburnis, kurį aš išgelbėjau,
tau reikalaujant, nutarė rytoj rytą paleisti man kulką į
kaktą“.
Na, o toji Moli jau tikrai bus parvykusi namo ir į
Londoną daugiau turbūt niekad kojos nekels.
— Kas yra, Meriveilai?
Ferdis paraudo, perbraukė pirštais per kaklą, kiek at­
laisvindamas kaklaraiščio mazgą. Tačiau jo žvilgsnis bu­
vo tiesus ir ryžtingas.
— Aš norėjau padėkoti jums, milorde.
Lukas prisimerkė, mėgindamas paslėpti savo nustebi­
mą:
— Iš tikrųjų? Už ką?
— Už tai, ką jūs padarėte tą naktį,—atsakė Merivei-
116
Ids,—atrodo, tada aš ne per daug įvertinau jūsų rūpestį.
1iuvau išgėręs ne vieną taurę vyno...
— Gal ne vieną butelį?
— Taip,—patvirtino Ferdis.—Bet aš nė neįtariau, ko­
kia to Dadingtono reputacija... Tik neseniai man pasakė,
kad padorūs žmonės nesėda su juo prie kortų stalo.
— Bent jau protingi .žmonės to tikrai nedaro,—patiks­
lino Lukas.—Džiaugiuosi, kad pagaliau jums paaiškėjo.
Nenoriu įkyrėti moralais dėl jūsų pareigų savo šeimai ir
vardui, bet ateityje dukart pagalvokite prieš sėsdamas
lošti kortomis ir rizikuoti stambia pinigų suma,—ir visai
nesvarbu, ar su padoriu, ar su nepadoriu lošėju.
Meriveilas šyptelėjo:
— Jūs sakote nenorįs skaityti man moralų? Kad, žino­
te, nė nebūtina. Mat aš jau iš mamos išklausiau mažų ma­
žiausia tris paskaitas...
Lukas nusišypsojo:
— Atleiskite. Aš labai ilgai tarnavau armijoje. O ten
įpranti mokyti karininkus... Ir, būkite geras, Meriveilai,
nedėkokite man. Atvirai tariant, aš visai nesirengiau tą
vakarą jūsų gelbėti. Buvau užsiėmęs kitais dalykais.
— Tai kodėl gi jūs man padėjote, pone?—paklausė
Meriveilas.
— Mano taip vadinamas partneris jūsų pagailėjo ir pa­
prašė manęs ko nors griebtis. Aš jo paklausiau. Štai ir vi­
sa istorija.
— Aš tuo netikiu, pone. Jūs buvote toks geras, kad
išgelbėjote mane tada, kai galėjau pralošti visą savo tur­
tą. Ir žinokite: liekuosi jums skolingas.—Meriveilas nusi­
lenkė ir pasitraukė —nuėjo pas savo draugužį prie baro.
Lukas, nustebęs, tiktai galvą palingavo. Viktorija, pa­
sirodo, sakė tiesą. Ferdis Meriveilas iš tikrųjų dar ne visai
žuvęs vaikinas. Jeigu jis ir toliau taip mokysis iš gyveni­
mo, netrukus bus savo šeimos ir giminės pasididžiavimas.
Tačiau tai vis dėlto neapsaugojo jo nuo baisaus pri­
siminimo, kaip Viktoriją vos nesuvažinėjo karieta, kol jis
grūdo į ekipažą girtą Ferdį Meriveilą. Ir kiekvieną kartą,
kai tik ši baisi scena iškildavo jam prieš akis, Lukas
visas pašiurpdavo.
117
 Bet pagaliau jis susikaupė ir nuvijo nuo savęs šitą
kraupų reginį. Šiandien jo laukia svarbus reikalas. Pasi­
čiupęs butelį vyno, jis perėjo per kambarį pažiūrėti, kas
šiandien susėdo lošti,—mat Lukui būtinai reikėjo papil­
dyti savo finansus. Norint lankytis aukštuomenės salonuo­
se, reikėjo pinigų ir nemažų.
Ir užvis labiausiai Luką liūdino, kad šitų pinigų, ku­
riuos jis leidžia savo imidžui palaikyti, tam maskaradui,
jis negali skirti Stounveilui atgaivinti.
Tačiau guodėsi mintim, jog kartais tenka rizikuoti pa­
lyginti nedidele suma vardan tikrojo laimikio!
Netrukus Lukas rado tai, ko ieškojo,—visto partija
žadėjo laimėti didelę sumą. Jis tuoj pat buvo pakviestas
prisidėti prie lošimo. Lukas atsisėdo ir pasistatė šalia vyno
butelį.
Iš tikrųjų jis visą vakarą gėrė tik po mažutį gurkšnelį.
Jau seniai buvo supratęs, jog blaivi galva patikimesnė.
Vyno butelis jam buvo tiktai priedanga, kai tuo tarpu
kiti jų ne vieną ištuštindavo.
Po keturių įtempto lošimo valandų Lukas nusprendė,
jog laimikio visiškai pakaks užsimokėti siuvėjui ir batsiu­
viui, dar tiems keliems tarnams Stounveile atlyginimams
išmokėti. Jis mandagiai atsiprašė, pakilo nuo stalo ir nu­
ėjo pasiimti apsiausto su skrybėle.
Jis buvo labai išvargęs. Nuo tos begalinės įtampos,
nuo susikaupimo Lukas paskui jausdavosi kaip išgręžtas.
Tačiau jis suprato, kad tiktai šitaip ir galima laimėti.
Aukštuomenės žmonės paprastai mėgdavo lošti kaip
pakliuvo, per daug nesukdami galvos ir neskaičiuodami.
Azartiniai lošimai būdavo tiktai proga pademonstruoti sa­
vo turtą ir prabangą, valdžią ir jėgą, nustebinti partnerius
šaltakraujišku elgesiu.
O katastrofiškai pralošus, į nesėkmę būdavo žiūrima
netgi su panieka —pinigai, girdi nieko nereiškia! Tiktai
paskui atsitikdavo, kad vargšas kortininkas, grįžęs namo,
kartais net kulką sau paleisdavo į kaktą!
Lukui verkiant reikėjo išlošti, ir jis netingėjo pasuk­
ti galvą. Galų gale, gerai pasistengus, gali sektis ir prie
kortų stalo.
118
 Jis jau buvo prie durų, kai pastebėjo Edžvortą,—šis
stovėjo prie židinio ir žiūrėjo į jį. Lukas aiškiai jautė Edž-
vorto priešiškumą, tačiau dėl to visai nesijaudino. Šitas
jausmas, beje, buvo abipusis. Jis nė kiek nesusikrimto,
prieš porą savaičių gerokai palengvinęs Edžvorto kišenę —
išlošęs visai padorią sumą. Ir daugiau lošti su šituo suk­
čium jis nė nemanė.
— Labas vakaras, Stounveilai. Ir labai jus linksmina
jūsų aikštinga, bet turtinga draugužė?—Edžvortas kalbėjo
negarsiai, tarsi norėdamas, kad jį girdėtų tiktai Lukas.—
Itin veikli jaunoji ledi, ar ne?
Lukas žiūrėjo į pašaipiai išsiviepusį Edžvortą, svarsty­
damas: ignoruoti jo žodžius, ar ne? Kad gal ne. Šią rep­
liką, atrodo, girdėjo ir Ferdis Meriveilas su savo draugu­
žiu. Jie abu pasuko galvas, laukdami, ką atsakys Lukas.
— Aš neaptarinėju padorių moterų su jūsų luomo žmo­
nėmis, Edžvortai,—ramiai atsakė Lukas.—O asmeniškai su
jumis aš išvis nekalbėčiau apie jokią moterį.
— Žmonės sako, kad mūsų ledi visai nesirengia te­
kėti,—toliau varė savo Edžvortas, nekreipdamas dėmesio
į Luko žodžius.—Kadangi santuoka atkrenta, aš darau
išvadą, jog, lakstydamas paskui panelę Hantington, jūs
siekiate kitų tikslų, ar ne? Jus jau tiek sykių žmonės ma­
tė kartu, kad belieka tiktai laužyti galvą, kaip toli nuėjo
tie jūsų santykiai...
,,Tai štai kuo baigėsi mano, kaip šaltakraujo žmogaus,
reputacija, žmogaus, kurį nelengva išvesti iš pusiausvy­
ros“,—su kartėliu pagalvojo Lukas. Tą vakarą, kai jis
sugavo Edžvortą sukant, reikėjo visiems girdint jį apkal­
tinti, kad visi žinotų, o dabar niekšas jau visai suįžūlėjo.
Ir galvodamas, ką jam atsakyti, Lukas dar nugėrė vyno
gurkšnį. Jis gerai suprato, kad jo atsakymą išgirs ne tik­
tai Edžvortas. Meriveilas ir jo draugužis, suraukę kaktas,
laukė, kaip Lukas pasielgs su žmogum, viešai įžeidusiu
Viktorijos garbę.
— Protingas žmogus susilaikytų nuo pagundos per
daug šnekėti apie panelę Hantington,—tarė Lukas,—arba
iš anksto pasirengtų susitikti Kleri Filde auštant, lydimas
dviejų sekundantų.
Meriveilas su savo draugužiu staiga liovėsi šnekėjęsi.
119
 Edžvortas prisimerkęs žiūrėjo į Luką.
— Ir ką jūs norite tuo pasakyti, Stounveilai?—pa­
klausė jis.
Lukas šaltai šyptelėjo.
— Būtent tai, ką ir išgirdote. Kaip žinote, aš galiu
numoti ranka į nedidelius nusižengimus, kaip, sakysim,
sukčiavimą lošiant kortomis. Bet aš anaiptol nesu toks
kantrus, kai įžeidžiamas doros merginos vardas. Taigi
spręskite pats, Edžvortai.
Šis atsitraukė nuo židinio lentos, jo veidas net parau­
do iš pykčio.
— Velniai jus griebtų, Stounveilai! Kad tu prasmeg­
tum, šunsnuki! Manai, tau visad seksis?—Taip taręs ap­
sisuko ir išėjo iš kambario.
Meriveilas ir jo draugužis net išsižioję žiūrėjo Edž-
vortui pavymui. Lukas vienu sykiu išgėrė daugiau vyno,
negu buvo gurkšnojęs visą vakarą. Jam iš tikrųjų pasise­
kė—Edžvortas nesiryžo Luko padiktuotam lošimui, ku­
riame žymėtomis kortomis jau anaiptol nepasinaudosi...
— Viešpatie,—sušnibždėjo Ferdis Meriveilas, šluosty­
damasis kaktą nosine,—žinote, akimirkai man netgi pasi­
rodė, kad teks būti sekundantu,—pirmą sykį gyvenime.
Jūs puikiai su juo susitvarkėte, pone. Suprantama, negali­
ma leisti, kad šitaip kas tik nori valkiotų panelės Han-
tingdon vardą.
— Aišku,—pritarė Meriveilo draugužis.—Panelė Han-
tington iš tikrųjų garbinga ledi. Ji šoko su manim per
mano pirmą pokylį, kai man atrodė, jog nė kiek nesiski­
riu nuo asilo... O po to šokio aš pasijutau daug tvirčiau,
ir kitos jaunos ledi noriau priimdavo mano kvietimus.
— Ji buvo labai gera mano seseriai,—pridūrė Meri­
veilas,—vargšė Liusinda nežinojo kur dėtis iš baimės, kai
pirmą kartą pasirodė aukštuomenėje. O panelė Hanting-
ton priėmė ją po savo sparneliu ir parodė, kaip reikia
laikytis, ką kalbėti ir taip toliau. Mama jai buvo labai
dėkinga. Ir Liusinda, kaip panelės Hantington draugė,
ėmė gauti puikių kvietimų.
— Edžvortas iš karto pabūgo ir išnešė kudašių, ar
ne?—linksmai kalbėjo antrasis jaunuolis.—Aš ne pirmą
120
l.,iil.| girdžiu, kad Edžvortas nelabai mėgsta garbingai
Ii i :;I i .
Manau, pone,—susimąstęs tarė Meriveilas,—Edž-
vi»i tas pyksta ant jūsų nuo to karto, kai sugavote jį suk­
čiaujant. Juk visi supranta, kad toks geras lošėjas, kaip
liis , negali šitaip netyčia išbarstyti kortų kaladę. O kai
pis pareikalavote naujų kortų ir ėmėte išlošti, Edžvorto
ankstesnė sėkmė pasirodė ypač įtartina. Dabar jis beveik
neranda sau partnerių, niekas nenori su juo susidėti. Nė
kiek nenustebsiu, jeigu jį kada nors ir iš klubo išmes.
— Na ir gerai,—linktelėjo galvą Lukas,—o dabar pra­
šau atleisti, aš turiu eiti.
Lukas nusileido paradinių durų laipteliais ir sėdosi į
savo karietą. Atsilošęs sėdynėje, jis giliai atsiduso. Rei­
kėjo daug ką apgalvoti.
Jis išsiblaškęs pasitrynė smakrą ir įsispitrėjo į tamsą.
Žaidimas su Viktorija kasdien darėsi vis labiau rizikingas.
Viktorijos reputacijai iškilo grėsmė. Net jeigu jis ir būtų
nudėjęs Edžvortą dvikovoje, gandonešiai nebūtų nutilę.
Negalima leisti, kad Viktoriją ištiktų bėda, niūriai
tarė sau Lukas. Sulig kiekviena naktine išvyka didėja ir
pavojus, kad ji gali būti atpažinta, ir kiekvieną kartą,
kai žmonės juos mato svečiuose ar parke, ilgi liežuviai
turi ką veikti. Lukas gerai pažinojo Viktoriją ir suprato:
net jeigu jis dabar atsisakytų ją lydėti naktimis, ji rastų
kokį kitą būdą, kaip išsiblaškyti. Mergina be galo daug
vilčių dėjo į savo vyrišką kostiumą.
O be to, jeigu jis atsisakytų būti jai kompanionu, ji
rastų kokį kitą vyrą. Lukas apie tai negalėjo nė pagalvoti.
Ir jis susimąstęs trynė skaudamą koją, vėl ir vėl ana­
lizuodamas savo išvadas. Buvo aišku, jog šituos pavojin­
gus žygius reikia baigti, ir kaip galima greičiau. Kitaip
tariant —reikia paskubėti vesti.
Netgi jo paties nervai neišlaikys tokio beprotiško, to­
kio keisto naktinio romano...
Praėjus dviems dienoms, Lukas, sunėręs rankas ant
krūtinės, ironiškai šypsojosi Viktorijai, kuri neramiai er­
zėjo gretimam krėsle. Ji mėgino apsimesti, jog nepaste­
121
bi jo įdėmaus žvilgsnio, bet visą laiką taisėsi savo suk­
nelę.
Greta Viktorijos sėdėjo Kleo Netlšip ir susidomėjusi
klausėsi pono Vintropo paskaitos: „Principai, kurių reikia
laikytis auginant grikius".
Lukui ši tema iš tikrųjų buvo įdomi. Jis net pagalvojo,
ar nereikėtų kelis laukus Stounveile užsėti grikiais? Pui­
kus pašaras avims ir kitiems gyvuliams, ir, kaip atrodo iš
Vintropo pranešimo, šiuos kraštuos juos noriai vartoja ir
žmonės. O Europos gyventojai, kaip žinoma, įpratę mai­
tintis kuo tik nori. Juo labiau, kad Anglijoje amžinai
trūksta kviečių, grikiai tikrai galėtų juos pakeisti.
Viktorija jau nekantriai ėmė stuksenti koja. Lukas
suprato, jog neturėtų taip griežtai elgtis su ja. Viktorijos
galvoje dabar sukasi visai ne grikiai, ir Lukas buvo tikras,
jog žino, kur dabar klaidžioja jos mintys.
Iš pasitenkinimo jis net šyptelėjo. Lukas nė nemanė
palengvinti savo ledi dvasinių kančių. Ji užkibo ant kab­
liuko, tačiau į krantą jis jos netrauks,—teks iššokti pa­
čiai.
Akimirkai jis nugrimzdo į malonius prisiminimus apie
tą saldžią aistrą, kurią jis sužadino Viktorijai, tačiau tuoj
pat pajuto, kad jam pačiam kyla geismas, ir prisivertė
susikaupti paskaitai. Vintropas kaip tik pasakojo, kaip
reikia tręšti grikius.
— Be galo naudinga paskaita,—tarė ledi Netlšip, kai
viskas baigėsi.—Nors, turiu prisipažinti, aš labiau lin­
kusi klausytis apie egzotiškus augalus. Tačiau mes turime
išmanyti apie naujausius žemdirbystės metodus. Ar jums
buvo įdomu, Lukai?
— Nepaprastai. Dar kartą jums dėkoju, kad mane pa­
kvietėte.
— Labai džiaugiuosi, kad jūs patenkintas. Viktorija,
tu jau rengiesi eiti?
— Taip, teta Kleo. Mums laikas.—Viktorija jau paki­
lo, pasiimdama skrybėlaitę ir rankinuką.
— Gerai, bet ko taip skubėti? Man dar reikia su kai
kuo pasikalbėti.—Ir ledi Netlšip apsidairė po kambarį.—
Aš tuoj grįšiu.
122
 Viktorija, prisimerkusi, reikšmingai žvilgtelėjo į Lu­
ką, ir jie kartu patraukė prie salės durų. Jis nuleido ją
žvilgsniu, grožėdamasis figūra: ant baltos muslino sukne­
lės ji buvo užsivilkusi elegantišką gelsvą švarkelį. Ir kaip
busimasis savininkas pagalvojo, kad Viktorija atrodo pui­
kiai. Lukas mielai lydėjo ją pro duris, dar linkčiodamas
į šalis —atsisveikindamas su mokslinės tarybos nariais, su
kuriais jau buvo spėjęs susidraugauti. Kai kurie iš pažįs­
tamų net stabteldavo paplepėti, ir Lukas jautė, kad Vik­
torija tiesiog dega nekantrumu.
— Kas nors atsitiko?—tiesiai paklausė jis, kai jie pa­
galiau prasibrovė pro minią ir sustojo už durų, laukdami
ledi Netlšip.
— Ne, nieko, bet man reikia su jumis pasikalbėti, Lu­
kai.
— Vadinasi, kažkas vis dėlto įvyko?
— Nieko neįvyko. Tiesiog man reikia susitikti su ju­
mis vienu, akis į akį. Aš neturėjau progos su jumis pa­
būti dviese nuo tos nakties, kai...—Čia jos balsas nutrū­
ko, ir Viktorija smarkiai paraudo. Paskui ji nusikosėjo ir
užbaigė frazę:—Nuo tos nakties, kai buvome „Degloje
kiaulėje".
— Beje, vakar klube aš susitikau Ferdį Meriveilą.
Jums bus malonu sužinoti, kad jis visai ant manęs ne­
pyksta, kaip maniau. Netgi padėkojo už tai, kad jį išgel­
bėjau. Atrodo, jis visiškai atėjo į protą ir puikiai supranta,
jog vos išsigelbėjo.
Viktorijos žvilgsnis iškart praskaidrėjo.
— Aš taip džiaugiuosi. Man visada patiko ir Ferdis,
ir jo sesuo.
— Tiktai gaila, kad negaliu jums pasakyti, kam iš tik­
rųjų turėtų būti dėkingas. Aš pats tikriausiai būčiau pali­
kęs Ferdį jo paties likimui...
— Tiktai dėl to, kad buvote be galo susirūpinęs mano
saugumu,—paprieštaravo jo ištikimoji kompanionė,—ki­
tokiu atveju, esu tikra, jūs ir pats būtumėte padėjęs varg­
šui vaikinui. Juk jūs ir Moli išgelbėjote.
Lukas šyptelėjo:
— Aš pamatysiu šiandien jus pas Fokstonus?
— Aišku, tiktai tokioje minioje taip sunku atsiskirti...
123
Lukai, ar nenorite rytoj pasijodinėti parke? Aš irgi ten
būčiau.
— Labai norėčiau, tiktai, deja, turiu paskyręs kitą su­
sitikimą.
Viktorija nukabino nosį:
— Šit kaip? Ir jūs tikrai negalėsite? Netgi kelioms
minutėms, apie penktą valandą?
Lukui jos pagailo. Vargšė mergina nuplaukė pernelyg
toli ir be jo pagalbos jau nebepajėgia sugrįžti į krantą.
Jis tuoj sumetė, kaip reikėtų ją gelbėti:
— Viki, aš nemėgstu dieną jodinėti parke. Ten daug
žmonių.
— Taip, suprantu, bet man būtinai reikia su jumis susi­
tikti. Jei negalite pasimatyti su manimi parke, tada turite
šiąnakt ateiti į sodą. Ten ir pasikalbėsime.—Viktorija pa­
žemino balsą ir pridūrė: —Lukai, tai labai svarbu.
— Bijau, jog šiąnakt nuotykis neišeis... Tokius daly­
kus reikia iš anksto planuoti, jūs pati žinote.
— Velniai griebtų, Lukai,—piktai sušnypštė ji,—aš nė
neprašau tų nuotykių. Aš tiktai noriu su jumis pasikal­
bėti. Ir būsiu jums labai dėkinga, jei, atitrūkęs nuo savo
reikalų, skirsite ir man minutę kitą.
Lukas nustebo:
— Atrodo, jūs pykstate, panele Hantington? Kažkokia
suirzusi.
Viktorija įdėmiai pažvelgė jam į akis:
— Taip, lordai Stounveilai, aš labai suirzusi. Su jumis
neįmanoma turėti reikalų.
— Aš tiktai rūpinuosi jūsų reputacija, Viktorija. Mes
turime būti labai atsargūs,—perspėjo ją Lukas, demons­
tratyviai žvalgydamasis per petį.
— Velniop tą mano reputaciją! Mums reikia pasikal­
bėti.
Jos atkaklumas Luką gąsdino ir kartu džiugino. Vik­
torija jau priėjo pavojingą ribą. Jis irgi jau seniai pasi­
rengęs pereiti prie kito „strateginio etapo". Laikas baigti
tą jos nepasitenkinimą, kaip ir jo paties, beje.
— Puiku,—tarė Lukas, tarsi pasvėręs visas aplinkybes
ir kažką nutaręs,—aš žvilgtelsiu į savo užrašus ir pažiū-
124
ifsiu... Gal ir galėsiu skirti keletą minučių susitikti su
lumis vidurnaktį sode. Na, taip kaip?
— Jūs be galo geras, milorde.
Lukas net krūptelėjo: savo aštriu liežuvėliu Viktorija
.1 įrodė, tarsi brūkštelėjo jam per odą.
— Tai sutarta? ..
— Man ima rodytis, kad jūs manimi žaidžiate.
Lukas kilstelėjo antakius. Negalima visgi pamiršti, ko­
kia protinga ši moteris.
— Aš iš tikrųjų pasistengsiu ateiti šiandien į sodą
mūsų įprastu laiku. O dabar prašau atleisti, atrodo, matau
Totingemą. Jis žadėjo man paskolinti Vaito knygą „Gam­
tos mokslai ir Selborno senienos". Aš labai norėjau pa­
vartyti šį veikalą, kai tik jis apie jį užsiminė.
— Neverta trukdyti Totingemą, milorde,—šaltai atsa­
kė Viktorija.—Jei šiandieną su manim susitiksite, aš jums
padovanosiu savo egzempliorių.
Jis šyptelėjo:
— Viktorija, mieloji, ar tiktai negalvojate mane pa­
pirkti?
Viktorija dar smarkiau paraudo ir, nusisukusi nuo Lu­
ko, patraukė ieškoti savo mokytos tetos.
8 SKIRSNIS
Užsiropštęs ant sodo tvoros, Lukas pamatė Viktoriją,
laukiančią jo po dideliu medžiu,—tikrai puikus vaiduok­
lis, apsisiautęs bordinės spalvos aksomine pelerina pa­
auksuotais apvadėliais. Kaip tik taip apsirengusi ji buvo
pokylyje pas Fokstonus.
Lukas lengvai nušoko ant žemės, kaip visada steng­
damasis remtis dešine koja, tačiau, nors ir buvo labai
atsargus, visgi dilgtelėjo sužeistą vietą. Matyt, šokinėti
per sodo tvorą —ne jo pašaukimas.
Lukas atsitiesė, automatiškai pasitrindamas seną kojos
randą, ir spėliodamas, ar ilgai dar Viktorija vedžios jį už
nosies. Jis laksto aplink ją, kaip tik moka, ir kol kas —
jokios naudos!
Seniai laikas pasiguldyti ją į lovą. Ji turi jam priklau­
syti. Lukas būtų linkęs pradėti nuo vestuvių, bet kadangi
125
 ji apie tai nenori nė girdėti, reikia naudotis proga. Vien
pagalvojus, kad jam pavyks praleisti naktį lovoje su
Viktorija, nesikankinant ant samdyto ekipažo sėdynės ir
nežaidžiant su ugnim, Lukui liovėsi skaudėti koją, ir jam
vėl pasirodė, kad nuo lovos visai netoli ir ligi santuokos.
— Lukai!—Viktorija žengė jam priešais rasota žole.
tyliai pašnibždom jį šaukdama. Ir, atsistojusi prieš jį,
taip švelniai pažvelgė jam į akis, kad Lukui net dilgtelėjo
širdį.
Sunkiai atsidusęs, Lukas suėmė jos veidą rankomis.
Netardamas nė žodžio, jis pasilenkė ir godžiai įsisiurbė jai
į lūpas. Ir kai pagaliau Viktorija paleido, jo visas kūnas
virpėjo nuo geismo.
— Prakeikimas... Ne taip jau lengva žiūrėti, kaip tu
šoki tai su vienu partneriu, tai su kitu...—sumurmėjo
Lukas, slysdamas lūpomis jai prie krūtinės.
— Oi, Lukai, geriau manęs šiandien nebučiuok. Mes
nedaug turime laiko. Netrukus grįš teta. Aš jai pasiskun­
džiau, jog skauda galvą... kai palikau Fokstonus. Ir grį­
žusi namo, ji greičiausiai užsuks pas mane į kambarį pa­
siteirauti, kaip sveikata.
— Ir dėl ko mes vėl rizikuojame?tavo reputacija, Vik­
torija?
Viktorija dar labiau susisupo į savo peleriną, tačiau
jos akys drąsiai sutiko Luko žvilgsnį.
— Aš maniau, jog bus lengva jums paaiškinti, bet,
pasirodo, ne taip paprasta.
Jis norėjo prispausti ją prie savo krūtinės ir papra­
šyti, kad ji daugiau nieko nekalbėtų, bet Lukas susilaikė
nuo pagundos. Šį žingsnį ji turi žengti pati. „Strategija",—
niūriai priminė pats sau.
Strategija ir begalinis noras išvengti priekaištų, kad
jis ją sugundė. Kur kas geriau bus jiems abiem, jei ji pati
kris jam į glėbį.
— Aš klausau tavęs, brangioji.
Viktorija ryžtingai kilstelėjo smakrą aukštyn:
— Pastaruoju metu aš daug galvojau, milorde.
— Tai ne visada į naudą. Aš pastebėjau, jog protinė
įtampa žmogui gali įvaryti nemigą.
126
 Aš ir taip blogai miegu...—Ji atsitraukė nuo jo ir
• m. v.iikščioti šlapia žole pirmyn ir atgal. Ko gero, ne
m. |».i-.i<*hc'jo, kaip sušlapo jos šilkiniai bateliai.—Aš ne
\U| viską apgalvojau... Jūs, be abejo, suprantate, kad
ii •Uiiį dalykų negaliu aptarti netgi su savo teta.
Suprantu,—rimtai patvirtino jis,—yra problemų,
Kurių negalime patikėti netgi patiems artimiausiems žmo­
nėms.
— Būtent.—Ji apsisuko ir žengė kelis žingsnius į kitą
pusę.—Manau, jau esu jums sakiusi, jog nesirengiu te­
kėti.
— Sakėte, ir ne vieną kartą.
— Tačiau pastaruoju metu supratau, kad aš anaiptol
nesu taip kategoriškai nusiteikusi prieš... romantišką ryšį
su vyru.
— Aišku.
— Aš džiaugiuosi, kad jūs suprantate, nes man labai
sunku tai išsakyti žodžiais.—Ji vėl apsisuko ir taip pat
greitai žengė kelis žingsnius atgal.—Jūs... jūs prisime­
nate, kas įvyko karietoje, kai mes išvažiavome iš „Kiau­
lės"?
— Kuo smulkiausiai.
Viktorija sumišo.
— Aš buvau nustebinta, kad vyro ir moters santykiai
gali būti tokie... tokie gilūs.
Jis pasistengė nuslėpti šypseną:
— Džiaugiuosi, kad jums bandymas patiko.
— Patiko.—Ji sustojo ir pasisuko į jį, žvelgdama jam
į veidą, jos akys mėnulio šviesoje atrodė neįtikėtinai di­
delės.—Tai pernelyg švelniai pasakyta, milorde! Tai bu­
vo —kiek baisoka ir kartu —nepaprasta! Prisipažinsiu, bu­
vo nuostabiai gera.
Jis buvo sužavėtas jos atvirumo:
— Jūs man pataikaujate.
— Visiškai ne,—Ji vėl ėmė vaikščioti pirmyn ir at­
gal.—Lukai, aš daug svarsčiau ir pagaliau priėjau prie
išvados, kad būtų ne pro šalį bandymą pakartoti. Ir —aš
pasiryžau eiti iki galo... Kaip suprantate, pajutau moksli­
nį susidomėjimą.
127
 — Mokslinį susidomėjimą,—iš lėto pakartojo jis.—
Tai panašiai, kaip ir vabzdžių kolekcija, ar ne?
— Galima pasakyti ir taip.
— O eksperimentui pasibaigus, jūs persmeigsite mane
smeigtuku.
Viktorija paniuro:
— Neerzinkite manęs, Lukai. Aš kalbu visai rimtai.
— Taip, aš matau.
— Pasakysiu atvirai. Aš noriu, kad ir tarp mūsų būtų
toks romanas, kaip ir tarp Izabelės Rikot su Edžvortu.
— Viešpatie mielas! Tik ne tai!
Viktorija stabtelėjo ir sumišusi pažvelgė į jį:
— Tu manęs negeidi?
Jis akimirksniu suprato, kaip ji išsiaiškino jo žodžius.
Žengęs į priekį, Lukas šiurkštokai sučiupo Viktoriją, prisi­
traukė prie savęs ir taip įsisiurbė į jos lūpas, kad mergi­
na visa ėmė drebėti. Pagaliau, paleidęs ją iš savo glėbio,
Lukas suėmė rankomis Viktorijos veidą ir pažvelgė tie­
siai į ją: jo akys liepsnojo geismu.
— Aš noriu tavęs labiau už viską pasaulyje. Niekados
šito nepamiršk, Viktorija. Ir prisimink, kad ir kas atsitiktų.
Ji uždėjo savo pirštelius jam ant riešų ir baikščiai nu­
sišypsojo:
— Aš irgi noriu tavęs, Lukai. Niekada nesu jautusi
nieko panašaus. Na, sakyk, sakyk, ar tu mylėsies su ma­
nim?
— Viki! Oi, Viki, brangioji, pakvaišėle mano mergy­
te! —Jis spaudė ją prie savęs, jausdamas jai aistrą, švel­
numą ir —triumfuodamas.—Aš mylėsiuos su tavim... my-
lėsiuos tol, kol tu plykstelsi ugnim: tavo liepsna mane
sudegins, ir mes abu žūsim šitam lauže!
— Skamba lyg ir grėsmingai, milorde,—sumurmėjo ji,
įsikniaubusi veidu į jo apsiaustą.
Jis šyptelėjo:
— Palauk, ateis laikas.
Ji tyliai susijuokė, ir jos rankos apsivijo Luką per
liemenį.
— Lukai, aš taip sujaudinta.
— Aš irgi,—sušnibždėjo jis, o paskui sąmoningai pri­
dūrė: —Beveik taip, lyg rengtumės tuoktis.
128
 Ji apmirė.
— Lukai!
— Beveik, bet ne visai. Nesijaudink, Viktorija. Ne­
noriu tave gąsdinti, bet tu ir taip žinai, jog būčiau linkęs,
kad tarp mūsų būtų kai kas daugiau negu ,,romantiškas
ryšys". Gal vis dėlto sutiktum už manęs ištekėti?—Jis net
kvapą sulaikė, prašydamas Dievo, kad ji atsakytų „taip",—
tada viskas būtų labai paprasta.
— Ačiū, Lukai. Labai miela iš tavo pusės. Visiškai ne­
reikalinga, žinoma, bet miela. Aš labai vertinu tavo pa­
siūlymą, nes tau nebuvo jokio reikalo tai daryti,—atsakė
ji šypsodamasi.
— Vadinasi, tavo atsakymas —„ne"?
— Aišku, ir tau jis buvo žinomas. Dėkoju, kad dar
paklausei, pasitikrinai.—Ji kilstelėjo galvą ir lengvai lū­
pomis palietė jo lūpas. Paskui vėl apdovanojo jį akinan­
čia šypsena.—O dabar aptarkime mūsų planus.
Luką truputėlį įžeidė jos lengvabūdiškas atsisakymas.
Vadinasi, ji mano, jog turi teisę iš jo gauti viską ir nie­
ko už tai nemokėti? Laikas jai paaiškinti, kad viskas ne
taip paprasta, kaip ji galvoja.
— Puiku. Kada?
Ji sumirksėjo akimis:
— Kas „kada"?
— Kada mes paskirsime mūsų pirmąjį meilės pasima­
tymą? Ir kaip tai padarysime? Jūs esate ką nors numa­
čiusi? Juk reikia pasiruošti. Ir, be to, dar reikia susitarti
dėl vietos, ar ne? Juk nesisamdysim ekipažo, kad jis va­
lamtų valandas vežiotų mus po Londoną, kol mylėsimės
unl užpakalinės sėdynės. Pirmiausia, tai labai nepatogu,
o antra, aš tikrai nenorėčiau, kad vežėjui tektų spėlioti,
kas gi ton dedasi jam už nugaros,—tiesiai, be jokių senti­
mentą, išpyškino jis.
Viktorijai jo žodžiai nepatiko.
Aš maniau... maniau, jūs pats pagalvosite apie vi­
sas š ila s smulkmenas. Manau, jūs turite pakankamai paty­
rimo, L u k a i.
Kad kažin. Aš niekada neužmegzdavau romantiškų
ryšiij su jaunomis ledi. Mano aplinkoje kažkaip nepriimta.
Bent jau taip nesielgia vyrai, kurie laiko save džentelme­
0 *.04.
129
nais. Kaip matote, Viktorija, jūs statote mane į labai ne­
patogią padėtį.
— Ji sunkiai atsiduso:
— Teta Kleo mane perspėjo, kad aš rizikuoju ne tik
savo reputacija, bet ir jūsų.
— Iš tikrųjų?—Lukas nė kiek nenustebo, kad ledi
Netlšip kai ką supranta. Tiktai jis norėtų žinoti, kaip teta
Kleo įvertintų visą situaciją.—Ledi Netlšip labai įžvalgi.
Suprantama, ji neleis, kad jūsų reputacija būtų pastatyta
ant kortos.
— Arba jūsų? Lukai, aš puikiai suprantu, kad viskas
ne taip paprasta ir yra šiek tiek rizikos. Aš ne tokia naivi,
kad nesuvokčiau.
— Džiaugiuosi, kad jūs tokia protinga, Viktorija.
Ji prikando lūpą ir žvilgtelėjo į jį:
— Iš mano pusės turbūt labai negarbinga prašyti jūsų
tokios paslaugos.
— Kaip jau pastebėjote, negalima nuneigti, jog yra ir
tam tikros rizikos.
Ji atsiduso:
— Jūs visiškai teisus. Aš negaliu rizikuoti jūsų re­
putacija, kaip ir savo pačios. Turbūt geriausia mums būtų
viską pamiršti ir nieko neplanuoti.
— Aš siūliau jums gana protingą išeitį,—atsargiai
priminė jis.
Viktorija patekšnojo jam per ranką, tarsi glostyda­
ma kokį išdykaujantį šunytį.
— Aš jau sakiau: labai miela, kad jūs siūlote man
ištekėti, Lukai. Tiktai manau, jog vienintelė išeitis man —
palaukti dar keletą metų, kol galutinai pavirsiu senmer­
ge. Tada, reikia manyti, niekas nekreips dėmesio, jei aš
paseksiu ledi Rikot pavyzdžiu. Atleiskite, Lukai. Šito po­
kalbio man nereikėjo nė pradėti.
Jį apėmė siaubas. Jis suprato, jog Viktorija jau pasi­
rengusi atsisakyti savo sumanymo. Ir ji, kaip ir anksčiau,
linkusi likti senmerge, kad tik nereikėtų tekėti. Jeigu jis
dabar leis jai nueiti, niekada jos neturės. Be to, ji leng­
vai gali susirasti kitą vyrą, kuris ją nusives į lovą be jo­
kių ceremonijų.
Lukas paėmė ją už smakro:
130
 \ ikl<hija, jeigu jūs iš tikrųjų norite būtent romano,
i- i i ih1m.m ii r ia būti jūsų palydovu.
h akimirksniu nušvito —sakytum, pajuto savo trium-
ii
Mokslinio bandymo dėlei, ar ne, milorde?
Lukas pajuto savotišką nerimą, tačiau jau buvo per
' 'Iii. Jis įsižiūrėjo į pralinksmėjusį Viktorijos veidą, ir
i.1111 pasirodė, lyg ji būtų vėl jį pergudravusi.
Aš visada buvau mokslinių bandymų šalininkas,—
uliniai sumurmėjo jis.
Ak, Lukai, kaip man jums atsidėkoti?—Ji apsivijo
lankomis jo kaklą ir prisiglaudė prie jo.—Tu man visada
loks geras.
Lukas nenorom atitraukė Viktorijos rankas ir švelniai
pabučiavo ją į nosies galiuką:
— Vadinasi, sutarta. O dabar, mano mieloji, tau ge­
riau grįžti namo. Atrodo, parvažiuoja karieta...
— Viešpatie! Tikriausiai grįžta teta Kleo. Laikas eiti.—
Ji greitai apsisuko, tiktai pelerina suplevėsavo. Akimirkai
dar atsigrįžo per petį, susirūpinusi: —Būk atsargus, Lukai,
lipdamas per tvorą. Man labai neramu dėl tų tavo šuolių.
J avo kojai ne į naudą.
— Esu priverstas su tavimi sutikti.—Prakeiktą koją
skaudėjo jau po pirmojo šuolio. Ir dabar jam vėl teks
kailis ant šitos sienos, dar sykį nušokti...—Aš laukiu
los nakties, kai man jau nereikės laipioti per tvorą. Labos
nakties, Viki.
- Kai dėl mūsų to pirmo. . . pirmo susitikimo. . .—Iš-
gmlusi ratų bildesį, ji neramiai atsigrįžo į oranžerijos du-
iis.
Nesijaudink, Viki. Aš viskuo pasirūpinsiu.
Tikrai?
Lukas stabtelėjo, atsišliedamas į sieną ir žvelgdamas
|.n | akis. Jis vėl tyliai sau vienas nusikeikė ir pažadėjo:
T a ip , Viki, aš viskuo pasirūpinsiu. Juk tai mano
p a i r i g a , a r ne?
Tu man praneši, kai viską sutvarkysi?—dar pasi­
liki ino ji.
Patikėk, brangioji, iš karto viską pasakysiu.
Jis greitai pakilo tvora aukštyn ir nušoko į skers­
131
 gatvį. Šuolis atsiliepė skausmu kairioje šlaunyje ir, grįž­
damas prie savo ekipažo, jis šlubavo labiau nei paprastai.
Šiaip ar taip, laikas baigti tuos prakeiktus šokinėjimus.
Lukas apsidairė į šalis, bet nieko nepastebėjo. Jis per­
ėjo gatvę, pasuko už kampo ir vos neatsitrenkė į žmogų,
kuris rankoje laikė atlenktą peilį.
Netikėtas susitikimas, atrodė, nustebino ir patį plėši­
ką. Jis, matyt, jau seniai stovėjo šešėlyje, laukdamas savo
grobio, ir nė neišgirdo, kaip priartėjo Lukas. Tačiau tuoj
pat sureagavo —ištiesė ranką su peiliu.
Lukas spėjo išsilenkti į šoną ir pratrūko keiksmais,
pajutęs, kaip nuo jo kūno svorio linksta kairė koja. Stai­
giai priklaupęs ant sužeistos kojos kelio, jis prisivertė
užmiršti skausmą ir tuoj pat, prisitaikęs, stvėrė užpuoliką
už rankos, kurioje šis spaudė peilį.
Plėšikas iš piktumo net suriko, kai Lukas, užvirtęs
aukštielninkas, stipriai truktelėjo jį į save. Užpuolikas
perlėkė per jį ir įsirėžė į kampinio namo sieną. Peilis nu­
lėkė ant grindinio.
Lukas persivertė ir vėl atsiklaupė ant kelių. Paskui,
viena ranka remdamasis į namo mūrą, pamažu išsitiesė
visu ūgiu. Kairę koją vėrė aštrus skausmas.
Plėšikas jau skuodė į tamsą, jo žingsniai aidėjo nak­
tyje. Netgi savo peilio nepasiėmė nuo žemės.
— Ei, ten!..—suriaumojo vežėjas, gana pavėluotai
pamatęs, jog jo ponas pateko į bėdą.—Kas jums nutiko,
milorde? Jūs sužeistas?
— Ne.—Lukas piktai nužvelgė savo brangų apsiaustą
ir dar kartą nusikeikė. Jis ką tik už jį užmokėjo šitiek
pinigų, o dabar teks užsisakyti naują.
— Kažkokiam plėšikui prireikė jūsų piniginės,—šne­
kėjo vežėjas, keldamas nuo žemės peilį.—Šlykštus daik­
telis. Šis vyrukas turėjo rimtų ketinimų.
— Taip,—sutiko Lukas,—tiktai man ne visiškai aiš­
ku —kokių?
— Šitam mieste naktį žmogus į gatvę ir nosies neiš-
kiši,—pasiskundė vežėjas.—Jūs šauniai jį sutvarkėte, mi­
lorde. Aš mačiau, kaip jis kūlvirsčiais nulėkė. Jūs turbūt
mokėtės pas Džentelmeną Džeksoną?
132
 Ne. Man mano pamokos atsiėjo brangiau.—Lukas
h. mkr prie karietos, net kvapą sulaikydamas: kairę koją
m . i i i i l ė kiekviename žingsnyje. Jis mėgino įsivaizduoti jau­
ku krėslą savo bibliotekoje ir portveino butelį.—Važiuo-
|.un. Man nelabai patinka stovėti vidury gatvės tokiu me­
lu.
- Aišku, pone. Aš tik tiek norėjau pasakyti, jog dar
nebuvau matęs, kad džentelmenas šitaip greitai sudorotų
plėšiką. Daugumas ponų, kuriuos man teko vežioti, pa­
prasčiausiai būtų leidę perpjauti jiems gerkles.
Viktorija grįžo į savo kambarį ir tyliai uždarė duris.
Užsimerkusi atsišliejo į medžiu išmuštą sieną. Jos širdis
daužėsi, kojos linko.
Pagaliau ji tai padarė!
Jai prireikė kur kas daugiau drąsos, negu ji manė, kur
kas daugiau ryžto, negu kada nors gyvenime, bet vis dėl­
to ji tai padarė. Ji turės romaną su Luku Meloriu Kolbru-
ku, grafu Stounveilu!
Jai virpėjo rankos. Mergina netvirtais žingsniais pri­
ėjo prie lango ir įsižiūrėjo į tamsą.
Pasiekusi tikslą, kurio ji siekė ir dėl kurio kankino­
si, Viktorija pajuto baisų nuovargį. Juos abu —ją ir Lu­
ką—tykojo dar daug pavojų. Bet ji pažins aistrą Luko
glėbyje, ir dėl to vertėjo rizikuoti.
Koks jis visgi nuostabus žmogus —anaiptol ne tuščias
puošeiva ar prityręs širdžių ėdikas. Jis rūpinosi jos repu­
tacija ir vis dėlto skaitėsi su jos noru išvengti santuokos.
Viktorija jau patikėjo, kad Luką traukia ji pati, o ne jos
kraitis.
— Viešpatie, aš, atrodo, įsimylėjusi šitą žmogų.—Nu­
stebusi dėl tokios savo minties, mergina net kvapą sulai­
kė. - Taip, aš jį įsimylėjusi.
Ji stipriai sugniaužė rankas. Įsimylėti ir visgi išlikti
laisva! Apie ką gi dar gali svajoti moteris?
Viktorija dar ilgai stovėjo prie lango, mėgindama
įžvelgti tamsoje savo ateitį. Bet ji atrodė jai miglota,
kažkokia neaiški. Pagaliau ji atsigulė į lovą.
Auštant Viktorija pabudo tarsi kažkieno* pastūmėta ir
staigiai kilstelėjo nuo pagalvių.
133
 . .Velnio išpera! Aš nuvysiu tave ten, iš kur ir atė­
jai,—į pragarą!"
Peilis! Viešpatie, peilis!
Ji beveik nieko neatsiminė iš košmaro, kuris privertė
ją pabusti, bet smulkmenų jai ir nereikėjo. Pernelyg daž­
nai pastaruoju metu jai sapnavosi vienas ir tas pats sap­
nas, pabudusi ji paskui dar ilgai blaškydavosi lovoje, išsi­
gandusi, sumišusi, jausdama artėjant kažkokią grėsmę,
nors tiksliai įvardyti jos ir negalėjo.
Šiaip ar taip, šį kartą ji bent jau nerėkė. Kartais vi­
dury baisaus sapno jai išsiverždavo laukinis riksmas, ir
tada vargšė Nen šokdavo iš lovos ir lėkdavo pažiūrėti,
kas nutiko jos jaunajai poniai.
Viktorija nusprendė keltis —dienos šviesa nakties
šmėklas išvaikys. Kad ir kaip stengtųsi, užmigti daugiau
ji vis tiek neužmigs.
Ji siekė peniuaro. Mergina tikėjosi giedros dienos, ne­
trukus saulė nušvies oranžerijos langus. Kaip tik puiki
diena akvarelei. Piešimas jai padėdavo atgauti dvasinę
pusiausvyrą.
Greitai apsirengusi, Viktorija nuskubėjo žemyn. Na­
mas pamažu budo. Ji girdėjo, kaip virėjas barškina puo­
dus virtuvėje.
Teptukas, dažų dėželė ir albumas Viktorijos laukė
įprastoje vietoje. Kurį laiką ji dar pastovėjo, apžvelgdama
oranžeriją, paskui jos akys stabtelėjo ties puikia gėlele
Strelitzia reginae.
Ryto šviesoje gėlelė mainėsi visais atspalviais —nuo
geltono ligi auksinio, ji buvo panaši į gintarą, iš vidaus
apšviestą raudonų kibirkštėlių...
Viktorija atsisėdo iš tos pusės, iš kur Strelitzia ypač
gražiai atrodė. Mergina prisiminė, kaip ši nepaprasta gė­
lelė patiko Lukui, kai pirmą kartą ją pamatė.
Paklusdama kažkokiam vidiniam polėkiui, Viktorija
sumanė šį piešinį padovanoti Lukui. Jam, atrodo, iš tik­
rųjų patiko jos botanikos darbai, ir jo susidomėjimas so­
dininkyste, be abejo, ne dirbtinas. Strelitzia reginae jam
bus brangus prisiminimas apie tą naktį, kurį jie praleis
kartu kaip meilužiai. Ji padovanos jam piešinį ilgai at­
minčiai.
134
 „Tai lyg ir kokia vestuvinė dovana",—staiga pakuždė-
|o jai vidinis balsas. Bet mergina tuoj pat nuvijo šią min-
Iį šalin ir ėmėsi darbo.
Atsidariusi dažų dėžutę, ji pamatė joje tabakinę.
Kurį laiką mergina tylėdama žiūrėjo, niekaip negalė­
dama atsistebėti, kam gi prireikė šitokiu būdu atsikratyti
puikaus daikčiuko. Rasti čia tokį daiktą buvo taip pat
keista, kaip ir šilkinę skarelę prie oranžerijos durų...
Išsigandusi, virpančiais pirštais Viktorija pakėlė taba­
kinę ir ėmė atidžiai ją apžiūrinėti. Gražaus darbo, nieko
nepasakysi.. . Nors šiaip ir neatrodytų kažkokia ypatin­
ga, jeigu... jeigu ne monograma „V" vidinėje pusėje.
Viktorijai net kvapą užėmė. Paskui mergina piktai sau
priminė, jog šmėklomis ji netiki. Tačiau mintis, jog kaž­
kas sumanė su ja piktai pažaisti, guodė ją dar mažiau,
negu galimas susitikimas su vaiduokliu.
,,Ir viena, ir kita gana neįtikėtina",—pakartojo Vik­
torija, giliai įkvėpusi oro, kad nusiramintų. Tabakinė irgi
negali būti jos velionio patėvio, kaip ir kaklaskarė.
Kažkoks nevykęs, kvailas sutapimas, daugiau nieko.
Matyt, koks nors tetos lankytojas užėjo čia, į oranžeriją,
ir pametė tabakinę su skarele. Skarelė buvo rasta iš kar­
to, o tabakinę kažkas įdėjo čia, ji buvo pamiršta, ir Vik­
torija rado tik dabar.
Kito paaiškinimo ir negali būti, nes niekas, joks žmo­
gus, be jos pačios, nežinojo, kas įvyko tą baisią naktį, kai
jos patėvis nuvirto nuo laiptų ir nusisuko sprandą.
Po keturių dienų Viktorija stovėjo ryškiai apšviestoje
Midlšipų pokylių salėje ir dairėsi į išsipusčiusių svečių
jūrą. Ir pajuto, kad jaudinasi, lyg jaunoji. Mat artėjo toji
naktis. ..
Kadangi jos gyvenime daugiau nieko panašaus į ves­
tuves nebus, ji turi tą naktį patirti kuo daugiau malonu­
mo, nusprendė Viktorija.
Prieš tris dienas Lukas ramiai ją perspėjo, jog viskas
jų pirmajai nakčiai paruošta. Nebent, sakė jis, sutrukdytų
ledi Netlšip, paskutiniu momentu atsisakydama važiuoti
į savo senų draugų vilą užmiestyje.
Tačiau nieko panašaus neįvyko. Teta Kleo iš pat ryto
linksmai susikrovė daiktus ir išdardėjo į svečius.
135
 — Ir tau tikrai bus nebaisu visą vakarą būti vienai?—
jau trečią kartą paklausė teta Kleo, risdamasi prieš veid­
rodį skrybėlaitės kaspinus ir akies krašteliu dirsčiodama,
kaip į karietą liokajus krauna jos lagaminus.
— Bet juk aš ne viena, teta Kleo. Su manim liekasi
visi tarnai, tarp jų ir Nen. O be to, šiandien aš pakviesta
į vakarą pas Midlšipus, kur ir išbūsiu iki aušros. Kai
grįšiu namo, saulutė jau bus patekėjusi, o po pietų ir tu
sugrįši.
— Ką gi, tau jau beveik dvidešimt penkeri. Manau,
niekam neatrodys labai keista, kad praleisi vieną naktį
savo namuose be mano priežiūros. Ledi Lindvud su dukra
vyks į pokylį kartu su tavim, taigi nėra ko jaudintis. Tik­
tai būk atsargi, Viki.—Teta, atsisveikindama, greitai pakš­
telėjo jai į skruostą ir taip įsitaisė karietoje, tarsi jos iš
tikrųjų būtų laukusi ilga kelionė.
Viktorija pamojavo ranka jai nuo prieangio ir pajuto,
kad jai svaigsta galva,—vis dėlto atsiliepė įtampa.
Naktis jau čia pat. Trauktis per vėlu: ji greitai turės
tai, ko šitaip troško. Šiandien ji užmegs romantišką ryšį
su žmogum, kurį myli. Pagalvojus apie tokį „mokslinį ban­
dymą", jai net šilta pasidarė.
Pagaliau —laikas. Viktorija yrėsi per žmones, steng­
damasi kaip galima nepastebimiau atsidurti prie durų. Lu­
kas jos laukia.
— Jau išeinate, Viktorija?—iš kažkur pasigirdo Iza­
belės Rikot balsas.
— Deja, turiu dar kelis pakvietimus šiam vakarui,—
mandagiai atsakė ši.—Pažadėjau draugei užsukti trumpam
pas Bridžvoterius, o paskui dar į vieną pokylį.
Izabelė papliaukšėjo vėduokle per Viktorijos pirštinėtą
rankutę ir mįslingai nusišypsojo:
— Aš visiškai suprantu jus, brangioji. Jūs važinėjate
iš vieno vakaro į kitą, kur turite susitikti su savo grafu,
ar ne?
Viktorija paraudo:
— Net nesuprantu, ką jūs turite galvoje, ledi Rikot?
Izabelė švelniai, netgi su kažkokiu kartėliu, šyptelėjo:
— Nereikia jaudintis, mano vaike! Susidomėti gražiu
vyru —visiškai nieko nuostabaus. Tokia jau mūsų dalia.
136
Tačiau protinga moteris visada turi kontroliuoti ir savo
jausmus, ir apskritai visą situaciją. Protinga moteris pa­
prastai renkasi ne tokius stiprius vyrus, nes juos leng­
viau valdyti.
— Atleiskite, ledi Rikot, bet aš iš tikrųjų skubu.
— Taip, taip, žinoma. Bet nepamirškite mano žodžių.
Kaip artimiausia Semiuelio ir Karolinos draugė, aš jums
linkiu tiktai gero.—Izabelės akys staiga piktai blykstelė­
jo.—Ir nedrįskite riesti nosies, velniai jūsų nematė!
Viktorija, be galo nustebusi, į ją įsispitrėjo:
— Patikėkite, aš tikrai nenorėjau jūsų įžeisti.
Izabelė nutaisė šypseną, tačiau jos anaiptol nebuvo ga­
lima pavadinti mįslinga, ir juo labiau —žavinga.
— Aišku. Jūs gi —įsikūnijęs gerumas, ar ne? Bet aš
puikiai žinau, ką jūs manote apie mano draugužį Edžvor-
tą. Mačiau, kaip jūs pasižiūrėjote į jį tą dieną, kai susi­
tikome parke. Jūs lyginate jį su savo brangiausiuoju gra­
fu, ir jis atrodo jums ne toks patrauklus, ar ne?
— Aš nieko tokio nesakiau,—išsigandusi sumurmėjo
Viktorija.
— Ir nereikia sakyti. Aš viską perskaičiau iš jūsų akių.
Koks išpuikimas! Manote, jog jums teko grynaveislis ku­
melys, o aš tenkinuosi tiktai senu kuinu. Bet jūs dar pasi­
gailėsite dėl savo pasirinkimo,—sušnypštė Izabelė.
— Ledi Rikot, jūs tiktai be reikalo nervinatės.
— Aš nė kiek nesinervinu. Ir štai dar ką jums pasa­
kysiu, mieloji. Aš visada renkuosi tokį žmogų, kaip Edž-
vortas, o ne Stounveilas, ir jūs galėtumėte padaryti tą pa­
tį, jeigu būtumėte bent kiek nuovokesnė. Bet jūs suklydo­
te, ir ši klaida jus pražudys.
Viktorija nesumetė, kaip užbaigti šitą beprotišką šne­
ką. Ji tik spėliojo, kiek vyno spėjo išgerti toji ledi Rikot.
Našlės akys svaidė žaibus; šitaip įniršusi, ji atrodė baisi.
— Prašau atleisti, ledi Rikot,—sumurmėjo Viktorija,
mėgindama prasibrauti prie durų. Kaulėti Izabelės pirštai
įsikibo į jos apnuogintą petį.
— Manote, jog išsirinkote įdomesnį, patrauklesnį vy­
rą? Kvailė! Moteriai iš vyro jokios naudos, jeigu ji negali
daryti su juo, ką nori. Nesupranti? Visuomenė mus už­
speičia į kampą, mes visiškai priklausome nuo vyriškos gi­
137
minės. Vienintelis išsigelbėjimas —būti stipresnei už sa­
vo vyrą. Jeigu stipri moteris pasirinks silpną, pasirengusį
jai paklusti vyrą, ji turės viską, ko tik panorės. Viską.
— Paleiskite ranką, ledi Rikot. Man skauda.
Izabelė žvilgtelėjo į savo pirštus ir, atrodo, pati nu­
stebo. Ji tuoj pat paleido Viktorijos ranką, jai grįžo savi­
tvarda.
— Niekada šito nepamiršk. Nors... gal jau ir vėlu jus
perspėti. Bet jeigu jūs bent kiek galvojate, tikrai supra­
site, koks pavojingas yra stiprus vyras. Jei turėtumėte
bent lašelį sveiko proto, jūs pasirinktumėte Edžvortą, o ne
Stounveilą.
Izabelė apsisuko ir dingo tarp žmonių, tačiau paskuti­
nę akimirką Viktorijai pasirodė, jog egzotiškose gražuolės
akyse lyg ir sužvilgo ašaros...
Viktorija žiūrėjo jai pavymui, galvodama apie jos keis­
tą elgesį. Laiminga vakaro nuojauta buvo kiek aptemdyta
nemalonaus pokalbio. Bet, vilkdamasi savo apsiaustą ir
kišdama galvą po gobtuvu, Viktorija vėl pajuto malonų
nerimą... Ji greitai nusileido vilos laiptais žemyn.
Kaip Lukas ir buvo žadėjęs, uždara karieta jos jau lau­
kė. Vežėjas, sėdėjęs priekyje ant pasostės, buvo ligi ausų
įsisupęs į apsiaustą, o ant akių užsitraukęs skrybėlę. Vik­
torija su juo greitai susižvalgė, kol Midlšipų liokajus so­
dino ją į karietą.
Po minutės karieta jau dardėjo tuščiomis gatvėmis, ir
netrukus jie išvažiavo į ramesnį, beveik tuščią, Londono
priemiestį. Čia visai nesigirdėjo miesto triukšmo. Prieš
akis atsivėrė laukai, miškeliai ir fermos, užlieti mėnulio
šviesos.
Staiga karieta pasuko į viešbučio kiemą ir sustojo. Vik­
torijai išdžiūvo gerklė. Ją apėmė prieštaringiausi jaus­
mai. Palaimingas laukimas, džiaugsmas, aistringas geismas
grūmėsi su nerimu ir kažkokiu netikrumu. Ji vėl susimąs­
tė —ar teisingai elgiasi?
Bet juk jai dvidešimt ketveri, jau nežinia kelintą kar­
tą ji priminė sau. Ji —ne kokia nors septyniolikmetė
mergytė... Žino, ko jai reikia. Ji taip nusprendė, ir trauk­
tis jau vėlu.
138
 Viktorija žvilgtelėjo į kiemą, įsiklausydama, kaip jos
,, vežėjas" nurodinėja jaunuoliui, išėjusiam pro viešbučio
duris, kur pastatyti arklius. Luko balsas skambėjo tvirtai
n įtikinamai.
Karietos durelės atsidarė. Lukas stovėjo apačioje,
žvelgdamas į ją. Jis nusiėmė skrybėlę ir nusivilko vežėjo
apsiaustą. Tylėdamas ištiesė jai ranką.
— Ir tu įsitikinusi, kad nori būtent šito, Viktorija?—
lyliai paklausė jis.
— Taip, Lukai. Aš taip laukiu nakties su tavim, kaip
dar nieko gyvenime nelaukiau!
Jo šypsena, kaip ir anksčiau, buvo mįslinga, tačiau
dabar ji atrodė švelnesnė.
— Vadinasi, tu ją turėsi.
Po kelių minučių Viktorija jau sėdėjo jaukiame kam­
baryje antrajame aukšte, prie pat židinio, ir gėrė arbatą,
kurios jai ant padėklo atnešė šeimininko žmona. Šalia
arbatinuko dar stovėjo nedidelis grafinas su vynu. Geroji
moteriškė vadino Viktoriją „miledi", ir ši suprato, jog
Lukas čia ją pristatė kaip savo žmoną. Niekam ir į galvą
nebūtų atėję įtarti porelę iš aukštuomenės...
— Aš pasakiau viešbučio šeimininkui, kad tu pavar­
gusi ir mums reikia kelias valandas pailsėti, tačiau mes
skubame ir dar prieš auštant leisimės į kelią,—paaiškino
Lukas, įeidamas į kambarį ir užsidarydamas duris.—Mes
turėsim pakankamai laiko nuvažiuoti į paskutinį pokylį,
kur tu būtinai turi pasirodyti, dar svečiams neišsiskirsčius.
Kaip ir numatyta, tu grįši namo kartu su Anabela Lind-
vud ir jos mama. Niekas nieko nesužinos.
— Tiktai aš.—Viktorija kilstelėjo galvą ir susijaudinu­
si nusišypsojo.
Luko žvilgsnis sušvelnėjo.
— Manau, jog šiąnakt mes abu daug ką sužinosime.—
J.is priėjo prie kėdės šalia židinio, priešais Viktorijos krės­
lą. Įsitaisęs greta, pripylė taures vyno:
— Už mokslinį bandymą, Viki!
Viktorija pastūmė arbatą į šalį ir paėmė iš jo rankų
taurę, jausdama, kaip sunkiai paklūsta jos pirštai.
— Už mokslinį bandymą,—sušnibždėjo ji.
Lukas kilstelėjo taurę, neatitraukdamas akių nuo mer­
139
ginos. Įtemptoje tyloje jie išgėrė vyną, tada Lukas pa­
ėmė jos taurę ir pastatė greta savosios.
Viktorija, prisiminusi savo dovaną, staigiai pakilo nuo
krėslo ir patraukė į kambario kampą, kur buvo jos ap­
siaustas ir rankinukas.
— Viki! Kas nors atsitiko?—sunerimo Lukas.
— Ne, nieko. Aš tau kai ką turiu. Nedidelę dovanė­
lę.—Ji atsigrįžo į jį, spausdama rankose nedidelį ryšu­
liuką. Ir jai staiga pasirodė, kad ši dovana per kukli...—
Aišku, niekniekis, bet aš maniau... tikėjausi, kad tau gali
patikti.—Ir ji svajingai nusišypsojo.—Taip norisi, kad kas
nors liktų atminčiai, kad šitos nakties tu nepamirštum.
Jis iš lėto pakilo.
— Taip, čia tokia naktis, kurią reikėtų prisiminti. Tik­
tai gaila, kad aš neturiu tau dovanos. Matyt, kaltas tasai
mano kareiviškas mąstymas... Mano mintys sukosi tik
apie tai, kaip viską praktiškai sutvarkyti, ir visai nepa­
galvojau apie kitus, svarbesnius dalykus.—Jis vėl paly­
dėjo ją prie krėslo šalia židinio ir, atsisėdęs greta, ėmė
vynioti ryšulėlį.
Viktorija žiūrėjo, kaip Lukas iš lėto vynioja popierių,
kaip įdėmiai žiūri į Strelitzia ieginae. Ir staiga ji pabū­
go: o jeigu jam nepatiks? Juk čia ne kokia rimta dovana,
o paprasčiausias piešinys!
Bet kai Lukas vėl pakėlė akis, mergina lengviau atsi­
pūtė. Vis dėlto, pasirodo, jam patiko.
— Ačiū, Viki. Tai labai gražu. Pasikabinsiu piešinį pa­
čioje matomiausioje vietoje ir grožėsiuosi juo kasdien.
Ir kiekvieną kartą, žvilgtelėjęs į gėlelę, aš prisiminsiu
mūsų naktį.
— Džiaugiuosi, kad tau patiko. Ne kiekvienam vyrui
būtų malonu gauti dovanų nupieštą gėlę.
— Aš sužavėtas! Bet tikrai nenoriu, kad tu dovanotum
savo piešinius visiems vyrams, ir dar šitokiomis progo­
mis.
— Jis paėmė ją už rankos.
— Lukai? ..
— Tavo šalti pirštai,—tarė jis, ir jos delnukas visiš­
kai paskendo jo rankoje. Lukas pabučiavo jos apnuogintą
riešą. Viktorija konvulsingai suspaudė pirštelius.
140
 — Atsipalaiduok,—paprašė jis.
— Atvirai sakant, aš labai jaudinuosi,—tarė ji.
— Tau bus lengviau, jeigu aš prisipažinsiu, jog irgi
jaudinuosi dėl to, kas mūsų laukia.
— Negaliu net patikėti, milorde...
— Vadinasi, tu pervertini mano jėgas, ir be reikalo.
Aš noriu tavęs, Viki, aš visas degu, tiktai bijau tave įskau­
dinti, išgąsdinti... bijau sugriauti mūsų stebuklą savo
nevikrumu ar praradęs savitvardą...—tyliai atsakė jis.
Viktorija nustebo, ir staiga jai kilo noras jį raminti.
— Man reikėjo suprasti, jog kai kuriais atžvilgiais tau
visa tai irgi nėra paprasta, kaip ir man. Mes su tavim
daug kuo panašūs, ar ne?
Lukas linktelėjo:
— Man taip atrodo.
— Tu tai darai dėl to, kad aš paprašiau. Aš priverčiau
tave nusižengti padorumo taisyklėms.
— Ne, Viktorija, nesu aš jau toks šventas, kaip atro­
dau. Tu net neįsivaizduoji, kaip svajojau suspausti tave
glėbyje... nuogą... pajusti, kaip tu suvirpi, kai aš į tave
įeinu... kaip slenku gilyn... Aš atėjau šiandien čia dėl to,
kad tu aiškiai davei man suprasti: tai, girdi, vienintelė
galimybė sužinoti, kokia tu karšta ir aistringa. Ir aš ne­
pajėgiau atsilaikyti.
Viktorija pažvelgė į jį ir nebegalėjo atitraukti akių
nuo jo įdėmaus, ugningo žvilgsnio. Ji pajuto, kaip virpa
jos pirštai jo rankoje.
— Lukai, aš turiu tau kai ką prisipažinti.
— Ką, brangioji?—švelniai atsiliepė jis.
— Man... Man atrodo, kad aš įsimylėjau tave, Lukai.
— Tiktai atrodo?—Jis kilstelėjo galvą, jo akys tiesiog
švytėjo.
— O, Lukai!
Jis pasisodino ją ant kelių ir stipriai priglaudė prie
krūtinės. Luko pirštai paniro jai į plaukus, jis užvertė
Viktorijos galvą ir pabučiavo ją į lūpas.
Viktorijai pasirodė, jog ji šiame pabučiavime paskendo,
ištirpo... Dingo visas nerimas ir baimė, tarsi burtų lazde­
le mostelėjus. Aišku, jis jos geidė. Argi ji dar galėjo abe­
joti? Ir ji jo norėjo. Aistringai troško suartėti.
M1
 Kitą akimirką Lukas apibėrė Viktoriją bučiniais ir gla­
monėmis. Ji nė nepajuto, kaip išsinėrė iš suknelės, apati­
nių sijonų ir visko, kas buvo po jais. Dar pagalvojo, jog
jai reikėtų jaustis šiek tiek nepatogiai, tačiau aistra už­
gožė viską.
— Tu man toks geras,—pirštų galiukais ji palietė jo
skruostą.—Tiek daug man davei. Mūsų nepakartojami
nuotykiai, o dabar dar šita naktis.
— Tiktai žinok: nuo šiolei visi tavo nuotykiai turi būti
mūsų abiejų —bendri.—Jis iš lėto perbraukė ranka jai
nuo krūtinės ligi šlaunų, ir ji net sudejavo, prisiglausda­
ma prie jo. Liepsna, kurią ji įžiūrėjo jo akyse, įplieskė
ir joje ugnį.
Lukas nusivedė Viktoriją prie lovos. Ji iš karto nėrė
po antklode, žiūrėdama, kaip jis gesina žvakes. Dabar
kambarį apšvietė tiktai židinys. Lukas prisėdo ant lovos
krašto. Ant grindų nulėkė išblizgintas batas. Ir kitas iš
paskos...
Viktorija nesąmoningai glamžė pirštais antklodės kraš­
tą, žiūrėdama, kaip rengiasi Lukas. Ugnies atšvaitai jo odą
darė bronzine, ir dar labiau išryškėjo jo platūs pečiai.
Lukas turėjo plokščią pilvą ir gerai išsivysčiusius rau­
menis. Garbanotuose plaukeliuose ant krūtinės kažkas
blykstelėjo, ir Viktorija pasikėlė ant alkūnių, norėdama
geriau įsižiūrėti:
— Kas čia per grandinėlė, Lukai? Ji auksinė?
Jis išsiblaškęs palietė medalioną:
— Auksinė grandinėlė su gintaru. Mūsų šeimoje ji yra
nuo senų laikų.
— Ir tu visada ją nešioji?
Jis patraukė pečiais:
— Nešioju nuo to laiko, kai man ją perdavė dėdė.—
Ir Lukas nusišypsojo.—Man patinka galvoti, kad šis daik­
telis gali atnešti laimę,—galimas daiktas, taip ir yra, jei­
gu atsidūriau šalia tavęs.—Ir staiga jo pirštai čiupo pa­
puošalą.—Bet tau, manau, jis labiau tiks.
Jis nusiėmė medalioną nuo kaklo ir prisislinko prie
Viktorijos.
— Ne, Lukai, ne, aš nepriimsiu tavo grandinėlės. Tai
šeimos brangenybė. Tu neturi teisės ją kam nors dovanoti.
.142
 — Aš galiu su ja daryti viską, ką tik noriu.—Lukas
atsargiai užsegė grandinėlę jai ant kaklo ir patenkintas
linktelėjo. Ant jos baltos odos gintaras švytėjo ir mainėsi,
tarsi koks sustingęs medaus lašas. Galima buvo kuo aiš­
kiausiai įžiūrėti išraižytas jame figūrėles —riterį ir jo da­
mą.—Oi, kaip tau tinka, Viki! Aš noriu, kad medalionas
liktų tau, kaip šios nakties prisiminimas. Ir kol tu jį ne­
šiosi, aš žinosiu, kad tu apie mane galvoji, kad, galimas
daiktas, mane myli.
Ji nusišypsojo.
— Tada aš niekuomet nenusiimsiu grandinėlės. Nega­
liu nė įsivaizduoti, kad mano jausmai tau atvėstų.
— Nepamiršk šito, gerai?—Ir jis švelniai brūkštelėjo
jai per skruostą, o paskui pasilenkė ir atsisagstė savo bri­
džius.
Jis nusimetė drabužius, ir Viktorijos akiai atsivėrė stip­
rus, raumeningas kūnas. Tačiau ji nieko nematė, tiktai
didelį baisų randą šlaunyje.
— Dieve mieliausias,—sušnibždėjo ji.
— Tau baisu?—Jis visas net apmirė, laikydamas bri­
džius rankoje.
Viktorija ištiesė ranką ir švelniai palietė jo sužeistą
koją.
— Baisu? Aišku, ne. Ta prasme, kaip tu manai.—Ir ji
pažvelgė jam į veidą.—Bet tau taip skaudėjo. Baugu net
pagalvoti, kaip skaudėjo. Juk galėjai ir numirti.
— Tyliau, Viki. Nereikia taip jaudintis. Tai buvo la­
bai seniai, ir dabar, patikėk, šis randas man visai nekliu­
do. Ma^ dabar rūpi kur kas įdomesni dalykai, nieko ben­
dro neturintys su mirtim,—tik su gyvenimu.-^ Jis pačiupo
jos virpančius pirštelius ir ėmė bučiuoti.—Žinai, aš ne­
maniau, kad tu taip susijaudinusi dėl to rando. Kitas mo­
teris jis galėtų net išgąsdinti, bet tavęs, maniau, jis labai
neįbaugins. Juk tu, Viktorija,—nepaprasta moteris. Tik-
rai.
— Ne, bet aš...—Ir ji staiga nutilo, pagaliau pama­
čiusi nepalyginti įdomesnę jo kūno dalį.—Oi! —sužavėta,
ji net išplėtė akis. Luko penis jau buvo sukietėjęs ir paki­
lęs—nepatyrusiai Viktorijos akiai jis atrodė nepaprastai
didelis.
143
 — Na galų gale bent palikai ramybėje tą randą! —•
linksmai tarė Lukas, numetęs bridžius ant kėdės atkaltės.
— Tu labai...—Viktorijai, atrodė, net liežuvis ištino..
Ji apsilaižė lūpas ir vėl pamėgino kalbėti: —Tu nuostabus,,
milorde. Ir toks didelis... Dar didesnis, negu galėjau įsi­
vaizduoti.—Ji pastebėjo, kaip Lukas pašaipiai kilstelėjo
antakius, ir paraudo.—Ne, aš nežinojau, kaip tai atrodo,
bet aš... na, paprasčiausiai nesitikėjau, kad tavęs tiek
daug.
Lukas tiktai šyptelėjo ir, nieko nelaukęs, įsmuko po-
antklode pas Viktoriją.
— Viki, brangioji, tu turi tiesiog talentą kalbėti be
galo atvirai pačiu netinkamiausių momentu. Viešpatie, ko­
kia tu puiki. Kaip aš neišprotėjau laukdamas, kol pagaliau
būsi su manim.
Jis prisitraukė ją prie savęs, jo rankos maigė nuogą
Viktorijos kūną, versdamos ją glaudžiai prisispausti jam
prie šlaunų. Jis atsargiai praskėtė jai kojas, ir Viktorija
suprato, jog lig šiol nesąmoningai buvo jas suglaudusi.
Stengdamasi atsipalaiduoti, ji prisitraukė kelius artyn ir
dar labiau kojas suglaudė.
Lukas kone su užuojauta šyptelėjo:
— Brangioji, aš priverstas tave perspėti: mums šitas-
mokslinis bandymas tikrai nepavyks, jeigu tu nesiteiksi
praskėsti kojų.
Gana netikėta tokiu momentu pastaba Viktoriją netgi
prajuokino —jai dingo visa baimė. Ji apsivijo rankomis
Luko kaklą ir nusišypsojo:
— Tikrai, milorde? Niekada nebūčiau pagalvojusi. Tu
turi man paaiškinti visą šitą bandymą... smulkiai.
— Gerai. Tokiu atveju nereikia pamiršti dar vienos
smulkmenos.—Palenkęs galvą, jis atsargiai dantimis su­
ėmė vieną jos speniuką.
' — Lukai!—Viktorija staigiai įkvėpė oro ir prisimer­
kė, pajutusi džiaugsmo virpulį. Netgi instinktyviai išsilen­
kė, kad geriau jam atsiduotų...
Lukas tuo pasinaudojo, ir Viktorija, apakinta aistros,
tik neaiškiai pajuto, kaip Luko koja nuslydo jai į tarpkojį.
Šį kartą ji jau nebesipriešino —visiškai atsidavė jo gla­
monėms.
144
. — Tokia švelni... Tokia miela, tokia atvira...—ais­
tringai šnibždėjo jis. Jo ilgi pirštai glostė jos kūną, dar
labiau ją kaitindami.
Pamažu priprasdama prie neapsakomo malonumo, Vik­
torija įsidrąsino. Ji paglostė Luko pečius, perbraukė ran­
ka jam per nugarą, ir jis bemat jai atsiliepė:
— Taip gera su tavimi, Viktorija... Kai tu prie ma­
nęs prisilieti, aš tiesiog iš proto kraustausi.
Jis prigludo prie jos, leisdamas jai pajusti savo vyriš­
kumą, bet kol kas dar nereikalaudamas jo įleisti.
Viktorija instinktyviai pasilenkė žemyn ir palietė pirš­
tų galiukais jo kietą penį. Tačiau, pajutusi drėgmę, ji
staigiai įkvėpė oro ir ranką atitraukė.
— Na, būk gera,—sušnibždėjo Lukas, įsikniaubęs jai
į krūtinę.—Būk gera, padaryk taip dar kartą.—Jis visu
kūnu palinko prie jos delno, maldaudamas dar vienos
glamonės.
Ir Viktorija atsargiai virpančiais pirštais jį palietė.
Lukas, patenkintas, net suinkštė. Mergina liko labai pa­
tenkinta, kad jį šitaip veikia jos rankos...
Paskui Lukas iš lėto pakilo ir užgulė ją, įsitaisydamas
jai tarp kojų. Viktorija pajuto, kaip jis suėmė ranko­
mis jos kelius ir kilstelėjo, priversdamas ją visiškai jam
atsiduoti. Paskui ją pabučiavo.
— Pasikelk,—pareikalavo jis.
Viktorija giliai atsiduso ir pamėgino paklusti įsaky­
mui. Lukas jau buvo pasirengęs ir jos laukė. Kai tik ji
pajuto, jog jis eina į ją, tuoj pat automatiškai trūktelėjo
atgal. Jis buvo toks didelis ir kietas. Kaip jis joje tilps?
Ir Viktorija, kilstelėjusi blakstienas, pažvelgė į sustingusį
Luko veidą.
— Aš nesu visai tikra, kad mums išeis,—baikščiai tarė
ji-
— Mums puikiai išeis. Nereikia taip skubėti, brangioji,
mes dar turime kelias valandas.—Jis pabučiavo ją į kak­
lą, atsargiai ir švelniai sukando dantimis jos ausies spe­
nelį.—Tiktai anaiptol nemanau, kad galėčiau taip ilgai
laukti.
Taip taręs, jis tuoj pat įkišo ranką jai tarp kojų ir
10—606 245
pirštu ėmė sklaidyti rausvus lapelius... Viktorija alsiai
suaimanavo.
Lukas dovanojo jai glamones, kurios vedė ją iš proto
tada, naktį, karietoje, kurios privertė ją dejuoti ir krūp­
čioti, prisiglaudus prie jo peties. Ir kai ši palaimos ban­
ga užliejo ją visą, Viktorija tvirtai įsikibo pirštais į Lu­
ką, instinktyviai kilsteldama šlaunis, kad jam dar pato­
giau būtų ją glamonėti... Dar ir dar... Jos dejonės virto
trumpais šūksniais, netgi atkakliu reikalavimu tuoj pat
patenkinti moterišką aistrą.
— Dabar tu nori manęs, mylimoji,—sušnibždėjo Lu­
kas, rankomis jas praskėsdamas ir vėl prisiliesdamas prie
jos savo peniu.
Šį kartą ji neatsitraukė.
— Taip, mylimasis! Taip!
Jis sudejavo, jo visas kūnas drebėjo nuo įtampos. Jis
kaip galėdamas stengėsi tvardytis. Ir iš lėto, netgi labai
iš lėto, jis ėmė grimzti į jos gelmes.
Viktorija krūptelėjo, ji nesitikėjo, kad jo spaudimas
bus toks stiprus. Rožinės miglos bemat išsisklaidė. Tačiau
ji nė nemanė trauktis. Juk nueita jau gana toli ir, savaime
aišku, Lukas daugiau negali laukti. Ji tiktai dar smar­
kiau suspaudė jo ranką ir giliai įkvėpė oro.
— Ramiau, brangioji, ramiau. Niekas nesirengia tavęs
kankinti,—sušnibždėjo jai Lukas.
— Atleisk. Viskas gerai. Eik tolyn, Lukai... tolyn.
— „Viskas gerai"—šito per maža.—Jo lūpos prigludo
prie jos lūpų, o patsai Lukas iš jos gelmių pasitraukė. Slys­
telėjęs kiek žemyn, jis vėl ėmė ją glamonėti.
Jo pirštai —tai vienas, tai kitas,—negiliai įeidavo į
ją, švelniai glostydami, kol ji visa sudrėko. Ir netrukus
ji vėl atsidavė aistrai.
Jis dar kiek luktelėjo, kol ji visa įsitempė, išsilenkė
it lankas, galva nusviro jam ant rankos... Jos kūnu per­
bėgo virpulys, ir mergina taip įsikibo į jį pirštais, kad net
raudonos dėmės liko.
Tada ir tik tada Lukas vienu judesiu į ją įėjo, visiškai
ją pripildydamas.
Jis gerte gėrė jos palaimingas aimanas, kol pagaliau
ir jo paties aistra pasiekė viršūnę.
146
 9 SKIRSNIS
Viktorija šiaip taip nubudo ir jau ėmė suvokti, kad
bildesys, kurį ji girdėjo sapne, yra ne kas kita, kaip at­
kaklus beldimas į jų duris. Keista! Nen ir į galvą neateitų
šitaip smarkiai belsti, ir kiti namo gyventojai, išskyrus
nebent tetą, nesiryžtų jos žadinti taip anksti.
Bet juk tai ne paprastas rytas. Tai —rytas po...
Viktorija bemat atsimerkė, pagaliau prisiminusi, kur ji
ir su kuo. Už langų dar buvo tamsu, ir ji kiek nurimo.
Jiems su Luku niekas negresia. Dar yra laiko ligi auštant
patekti į pokylį. Tiktai savo didžiausiai nuostabai pama­
tė, kad guli lovoje viena.
Mergina staigiai kilstelėjo, užsitraukdama antklodę li­
gi smakro, ir kojūgalyje pastebėjo Luką, kuris skubiai
movėsi bridžius. Tyliai nusikeikęs, Lukas dar pasičiupo
marškinius ir basas patraukė prie durų.
— Lukai, ne! Palauk! Aš... man baisu. Neatidaryk du­
rų! Nereikia...
Bet jos perspėjimas pavėlavo, Lukas jau darė duris ir
piktai šaukė ant nekviesto svečio:
— Kokio velnio jūs pas mane veržiatės? Mes su žmo­
na ką tik užmigome! —Paskui sekė keista pauzė, ir Lukas
niūriai, tačiau pagarbiai prašneko: —Prašau atleisti, ledi
Netlšip. Aš visai nenorėjau ant jūsų rėkti. Prašau atleisti.
Atvirai tariant, mažų mažiausiai tikėjausi jus pamatyti
čia.
— Taip,—lediniu balsu atsakė Kleo Netlšip.—Supran­
tu.
Viktorija užsimerkė ir susirietė į kamuoliuką, įsikniau­
busi veidu į kelius. Nelaimė jau užgriuvo ją.
— Gal palauktumėte keletą minučių, kol apsirengsiu?
Aš ateisiu pas jus į viešbučio holą. Manau, jog jūs norė­
site išgirsti mano pasiaiškinimą?
— Visiškai teisingai, pone. Tačiau, prieš nusileisdama
žemyn, norėčiau dar sužinoti, ar mano gražuolė gerai
jaučiasi?
— Viktorijai tikrai viskas gerai, miledi. Patikėkite
mano žodžiu.
147
 — Gerai. Paskubėkite. Dar neišaušo, bet laiko mes tu­
rime labai mažai. Mums reikia priimti sprendimą ir tuoj
pat pradėti veikti,—manau, ir jūs pats viską suprantate.
— Aš suprantu jus. Po kelių minučių aš nusileisiu že­
myn. Kol Viktorija rengsis, mes viską aptarsime.
Lukas greitai uždarė duris ir iš lėto grįžo prie lovos.
Blausioje židinio šviesoje jo veidas atrodė lyg kokia ne­
įžvelgiama kaukė.
— Viki, man labai gaila, bet, kaip matai, įkliuvome.
— Viešpatie, ką gi mums dabar daryti?—Viktorija
niekaip negalėjo atsipeikėti. Jai atrodė, jog ji skęsta įsi-
siautėjusio chaoso jūroje...
— Mes padarysime tai, kas turi būti padaryta.—Jis at­
sisėdo ant kėdės ir greitai ėmė autis batus. Paskui vikriai,
kaip įprasta kariškiui, užbaigė savo tualetą.
Viktorija sumišusi žiūrėjo į Luką:
— Aš nieko nesuprantu. Kaip teta čia atsirado? Iš kur
ji suuostė apie mus ir viešbutį? Aš pati nežinojau, kur tu
mane veži, ligi pat paskutinės minutės, kol čia atsidūrėme.
Lukai, tai kažkokia nesąmonė!
Jis priėjo prie lovos ir palinko prie Viktorijos. Jo
veidas buvo niūrus.
— Aš neturiu supratimo, kaip teta Kleo atsirado čia ir
iš kur ji sužinojo apie mūsų planus. Patikėk, aš būtinai
pasistengsiu įminti šitą mįslę. Bet dabar jau nebesvarbu.
Mes iš pat pradžių supratome, jog šitoks poelgis susijęs
su tam tikra rizika. Ir įkliuvome. Ir atgal kelio nebėra.
Turime veikti, atsižvelgdami į situaciją.
Viktorija apglėbė rankomis kelius ir pažvelgė į jį, jos
sumišimas virto baime:
— Tu apie tai kalbi kažkaip... kažkaip kariškai. Ir
atrodai lyg kareivis prieš mūšį. Lukai, man baisu...
Jo žvilgsnis akimirkai sušvelnėjo, kai jis palinko prie
Viktorijos ir suėmė jos veidą delnais.
— Aš labai nenorėjau, kad būtent šitaip tektų aiškintis
santykius... Bet jeigu jau taip išėjo, man belieka tiktai
prašyti tave, kad manim pasitikėtum. Aš pasirūpinsiu ta­
vim, Viktorija! Garbės žodis!
Nespėjo ji nė atsakyti, kaip jis išėjo pro duris ir
ėmė leistis laiptais žemyn. Viktorija dar keletą minučių
148
sėdėjo tarsi suakmenėjusi, paskui iš lėto nubloškė antklo­
dę ir išlipo iš lovos.
Atsistojusi ant grindų, pajuto, kad jai skauda ten,
žemiau pilvo... Ji būtų kažin ką davusi už karštą vonią,
bet, deja, tai buvo neįmanoma.
Nuogu kaklu nuslydo auksinė grandinėlė —taip ne­
įprasta. .. Viktorija kilstelėjo ranką, norėdama prisiliesti
prie gintarinio medaliono, tarsi jis būtų jos talismanas.
Beprotiškos nakties prisiminimai jai šmėkštelėjo gal­
voje lyg koks sidabro lietus, kol ji ėjo prie kėdės, kur
buvo sukrauti jos drabužiai. Ji užsitempė apatinį sijoną,
apsivilko suknelę —beliko Lukui tik pavydėti vikrumo, jis
taip greitai susirengė. Ji pati viena, be kambarinės pagal­
bos, niekad nė nemėgino vilktis vakarinės suknelės... Ne
taip paprasta, kaip atrodo.
Paskui Viktorija susisiautę į savo apsiaustą, išeidama
iš kambario dar beviltiškai atsiduso ir nusileido laiptais.
Seimininkas, susirūpinęs, ir, kaip atrodo, ką tik pažadintas
iš miego, palydėjo ją į nedidelę svetainę.
Viktorija, įėjusi pro duris, iš karto pajuto įtampą.
Lukas stovėjo prie židinio viena ranka atsirėmęs į židinio
lentą, bato galu stūmė didelę pliauską gilyn į ugnį. Ledi
Netlšip sėdėjo krėsle. Vos tik ji kėlė koją per slenkstį,
jie abu atsigrįžo.
— Atrodo, mane palydėjo ne į tą svetainę?—piktai
prašneko ji.—Aš patekau į šermenis?
— Meldžiu Dievą, kad tavęs neapleistų gera nuotaika
ir po to, kai mus išklausysi,—atsakė teta Kleo.—Sėskis,
Viktorija.
Teta beveik niekad su ja nekalbėdavo tokiu tonu. Vik­
torija atsisėdo. Ji sužiuro į Luką, tačiau iš jo akių nieko
negalėjo suprasti. Matė tiktai nenumaldomą ryžtą, kurį
Lukas rodydavo ne taip jau dažnai, bet Viktorija, su juo
susidūrusi, visada pajusdavo baimę.
— Taigi,—prašneko teta Kleo, tarsi pradėdama Gam­
tos ir sodininkystės tyrimų draugijos posėdį,—mes su Lu­
ku jau aptarėme, ką reikia daryti. Lukas pasirengęs viską
sutvarkyti. Tu irgi, manau, esi pasirengusi užsimokėti už
savo neatsargumą. Jūs tuoj pat susituoksite, dar šį rytą,
149
 pagal specialią licenziją. Aš būsiu liudytoja —kad visi
suprastų, jog jūsų santuoka įvyko mano palaiminimu.
Santuoka. Viktorija stipriai sugniaužė pirštus ant ke­
lių. Dar miegamajame antrame aukšte, kol ji greitosiomis
rengėsi, visą laiką vijo šalin šitą mintį... Ji iš paskutiniųjų
stengėsi nusiraminti ir galvoti blaiviai.
— Mums nėra jokio reikalo šitaip skubėti,—atsargiai
pradėjo ji.—Man labai gaila, kad tu, teta Kleo, mus už­
tikai, bet apie tai, kas įvyko naktį, žinai tik tu viena,
vadinasi, viską galima paslėpti.
— Aš nemaniau, kad tu tokia kvailė, Viki. O juk ši­
tiek mokiau! Jau patsai faktas, kad aš jus suradau, rodo,
jog dar kažkas žino apie jus. Juk kaip kitaip aš būčiau
jus radusi?
Viktorija akimirkai prisimerkė:
— Taip, suprantama. Atleisk, teta Kleo, bet kaip tu
mus radai?
— Į mano draugų namus atėjo laiškas —mes kaip tik
baigėme pietauti,—šaltai atsakė teta Kleo.—Laiškas be
jokio parašo, tiktai pranešta, jog man, girdi, bus įdomu
sužinoti, kad mano giminaitė dabar yra tokiam ir tokiam
viešbutyje su žmogum, kurį aš savo namuose priiminėjau
kaip draugą. Suprantama, aš tuoj pat grįžau į miestą.
— Suprantama,—pakartojo Viktorija, dirsčiodama į
Luką.
Santuoka, mintyse pagalvojo ji. Santuoka su mylimu
žmogum. Ne šito ji tikėjosi, sumaniusi šį nuotykį, bet, ge­
rai pagalvojus, ne taip jau ir blogai.
Santuoka turi ir privalumų. Jiems nereikės daugiau
slėpti savo santykių nuo visuomenės. Jie galės visur lais­
vai rodytis dviese. Ir kiekvieną naktį miegos kartu. Trum­
pai drūtai —santuoka ne pats baisiausias dalykas pašau-
lyje.
— Mums prireiks laiko, kad gautume specialią licen-
■ ziją.
Lukas atlaikė jos žvilgsnį.
— Ji mano kišenėje. Aš jau keletą dienų visur ją ne­
šiojuos.
Viktorijos akys iš nuostabos išsiplėtė.
— Tavo kišenėje? Bet kam tu nešiojies tą licenziją?
150
 — Jeigu būtinai prireiktų... Va, tokiam atvejui, kaip
dabar. Ir ką gi tu sau manei? Mes iš pat pradžių rizika­
vome įkliūti, ir tai ne vienintelis pavojus, kur mums grėsė.
Aš norėjau sutikti tai, kas neišvengiama, apsiginklavęs...
kad nuostoliai būtų kuo mažiausi,—kariška maniera iš­
pyškino jis ir kiek šyptelėjo.—Seniai išmokau iš anksto
ruošti pozicijas trauktis...
— Karinis mąstymas, pritaikytas praktikoje.—Viktori­
ja palingavo galvą, nejučiom žavėdamasi jo strateginiu
protu.—Atrodo, jūs apie viską pagalvojote, jeigu ištiktų
katastrofa... Viską, išskyrus mane.
Kleo kažkodėl apgailestaudama pasižiūrėjo į ją:
— Turiu prisipažinti, Viktorija, aš gana nustebinta, jog
tu ryžaisi šitokiam pavojui. Aišku, tu visada mėgai vaikš­
čioti peilio ašmenimis, tačiau santykiuose su vyrais būda­
vai labai atsargi. Tai kaip tu galėjai šitaip nusileisti...—
Ji staiga pertraukė savo šneką ir atsigrįžo į Luką.—
Nors... nesvarbu. Atsakymas ir taip aiškūs. Šiaip ar
taip, trauktis mums tikrai nėra kur. Reikia eiti pirmyn.
— Mes negalime eiti nei pirmyn, nei atgal,—švelniai
atsakė jai Lukas,—ligi to laiko, kol nuspręs pati Vikto­
rija. Negalima jos versti tekėti, ji gi ne vaikas. Aš jai
jau piršausi, ir būčiau labai laimingas, jeigu sutiktų už
manęs tekėti, bet versti jos niekaip negaliu.
— Taigi, Viktorija?—Teta Kleo vėl atsigrįžo į ją.—
Lukas pasirengęs ir mielai padarys tai, ką turi padaryti.
Kaip pasielgsi tu?
Viktorija pažvelgė į Luką. Meilė ir geismas, kaltė ir
baimė —viskas susipynė į vieną mazgą. Ji pati kalta, kad
šitaip žemai puolė. Lukas į šią padėtį pateko tik dėl to,
kad nusileido jos reikalavimams, kad jai pakluso.
Ji rizikavo ne tik savo garbe ir tetos reputacija aukš­
tojoje visuomenėje, ji ant kortos pastatė ir Luko gerą
vardą.
— Dėl visko, kas įvyko, aš kalta,—prisipažino Vikto­
rija, nuleidusi akis.—Jeigu lordas Stounveilas padarys
man tokią garbę ir prašys mano rankos, aš priimsiu jo
pasiūlymą.
Po jos žodžių įsivyravo tyla. Kai Viktorija pagaliau
ryžosi pakelti akis, ji suprato, jog teta jau kiek aprimo,
151
bet jai kur kas svarbiau buvo įspėti, ką reiškia šitas
įtemptas, įdėmus Luko žvilgsnis.
Netardamas nė žodžio, jis atsitraukė nuo židinio ir
priėjo prie jos. Švelniai, atsargiai jis padėjo Viktorijai
atsistoti:
— Tai tu darai man garbę. Dėkoju tau, Viki. Duodu
žodį, aš pasistengsiu padaryti tave laimingą.
Ji prisivertė nusišypsoti, tačiau jo rankos prisilieti­
mas bemat išsklaidė visą įtampą. Ji mylėjo jį ir nė kiek
neabejojo, kad ir jis jaučia jai tą patį.
— Santuoka man visada atrodė baisiau už mirtį, tačiau
mūsų ateitį aš visgi matau kitokią, milorde.
Lukas nusišypsojo, jo akys linksmai žybtelėjo. Jis pa­
bučiavo ją į nosies galiuką —greitai, trumpai —ir vėl
atsigrįžo į ledi Kleo:
— Viskas gerai, ponia, blogiausia jau praėjo. Ledi
susitaikė su savo likimu. O dabar reikia veikti greitai ir
atsargiai.
Kleo kilstelėjo antakius:
— Man susidarė įspūdis, jog jūs sugebėsite mums ko­
manduoti, kad veiktume „greitai ir atsargiai". Aš visiškai
pasitikiu jumis, Stounveilai.
Po kelių valandų Viktorija patenkinta įsitikino, kad
jos teta buvo visiškai teisi. Po to, kai jie su Luku susituokė
auštant, įvykiai ėmė klostytis nepaprastai greitai. Visi
tetos Kleo tarnai nusivarė nuo kojų, rinkdami Viktorijos
daiktus,—reikėjo kuo greičiau važiuoti į Stounveilą. Lu­
kas nusprendė, o teta Kleo iškart sutiko, jog, esant tokiai
situacijai, jiems užvis geriausia tuoj pat palikti Londoną.
— Mes visiems pasakysime, kad tu atsisakei iškilmin­
gos vestuvių ceremonijos dėl to, kad jau esi nebe jaunu­
tė,—paaiškino teta Kleo, išklodama Viktorijai Luko pla­
nus. Patsai Lukas dar nepasirodė. Iš karto po santuokos
ceremonijos, kuri ilgai neužtruko, jis atsiprašė ir nusku­
bėjo namo pasirengti kelionei.
Išgirdusi žodžius „nebe jaunutė", Viktorija susiraukė,
bet nesiginčijo. Ne pati tinkamiausia dingstis tokiai sku­
biai santuokai, bet kur čia sugalvosi geresnę?
— Mes taip pat pasakysime, kad Lukas gavo žinią,
jog skubiai reikia vykti į Stounveilą. Jūs abu paliksite
152
miestą šiandien ir praleisite medaus mėnesį Stounveile,
kad grafas galėtų rūpintis savo dvaru. Jeigu mums pavyks,
jūs spėsite išvykti anksčiau, negu aukštuomenė pradės
klausinėti, o kai po kelių savaičių grįšite, jūsų romanas jau
bus sena, niekam neįdomi istorija,—kalbėjo Kleo.
Viktorija nulenkė galvą, ramiai sutikdama su viskuo.
Juo labiau ji ėmė apsiprasti su mintim, kad santuoka su
Stounveilu jau įvykęs faktas, juo mažiau toji mintis ją
slėgė. Žiūrėdama, kaip tarnai tempia į holą lagaminus su
jos daiktais, Viktorija net pagalvojo: ko gero, visa ši
istorija bus tikrai puikus nuotykis, ir kur kas įdomesnis
negu anos vidurnakčių klajonės...
Po valandos Retbaunas pranešė apie ledi Aterton vi­
zitą.
Atrodė, jog sprogo bomba.
— Ji taip retai mus aplanko. Tikriausiai jau girdėjo
apie vestuves. Bet kaip galėjo šitaip greitai sužinoti?—
nusiminusi Viktorija paklausė tetos.
Teta Kleo piktai susiraukė:
— Tu puikiai žinai, kaip greitai sklinda gandai. Dže-
sikai Aterton sužinoti apie mūsų santuoką —vienas juo­
kas, ne tiek jau daug laiko reikia... Bet, atvirai kalbant,
aš vis dėlto tikėjausi, kad kelias valandas dar bus ramu.
Tiek to, Viktorija, viskas klostosi ne taip jau blogai. Ga­
lų gale, jeigu ji galvotų mus praryti gyvus, neatvyktų
čia vizito, ar ne?—Ir teta Kleo patraukė į svetainę.
Džesika Aterton grakščiai įėjo į kambarį —nuostabi
būtybė šviesiai žydra suknele, švelnia ir atlaidžia šypse­
na lūpose. Ji iš karto priėjo prie Kleo ir paėmė ją už
rankų, rodydama jai giliausią užuojautą.
— Kleo, brangioji, aš taip nuliūdau sužinojusi, jog
viskas taip staigiai įvyko. Supratau, kaip jums sunku,
todėl nieko nelaukusi čia ir atvykau.
— Labai malonu iš jūsų pusės, Džesika. Prašom sės­
tis.—Kleo mostelėjo ranka į artimiausią krėslą ir rūsčiai
dėbtelėjo į Viktoriją, kuri, paniurusi, stovėjo ir žiūrėjo
į lubas.—Kaip jūs sužinojote apie mūsų vestuves?
— Ak, gandai, kaip visad, tuoj pat pasklido po visą
miestą.—Džesika užjaučiamai nusišypsojo Viktorijai: -
Tu, Viki, visada buvai didelė nutrūktgalvė. Ir vis dėlto
būtų buvę protingiau viską padaryti taip kaip priimta,
kaip turi būti... Čia tokia puiki santuoka, ir aš norėčiau
iš visos širdies pasveikinti ir tave, ir Luką.
Viktorija šiaip taip išspaudė šypseną. Kai tenka turėti
reikalų su Džesika, ji visada verčia kitą žmogų būti jai
dėkingu, o tai be galo vargina.
— Ačiū, Džesika.
Džesika atsilošė į minkštas krėslo pagalvėles:
— Aš linkiu jums tiktai gero. Nereikia jaudintis dėl
žmonių šnekų. Nė kiek nenuostabu, kad jos taip greitai pa­
sklido, bet, patikėkite, lygiai taip pat greitai jos ir baigsis.
Kaip matote, aš jau daug padariau, kad užkirsčiau kelią
gandams: vargu ar kas nors drįs atvirai reikšti savo ne­
pritarimą šitai santuokai po to, kai sužinos, jog aš jus
aplankiau ir pasveikinau.
Kleo kilstelėjo antakius:
— Jūs visiškai teisi, Džesika. Kaip miela iš jūsų pu­
sės, kad taip greitai atėjote į pagalbą Viktorijai.
— Lukas mano senas draugas, ir mažų mažiausia, ką aš
galiu jo labui padaryti, tai iš visos širdies pasveikinti jo
jaunąją žmoną. Džesika palinko į priekį ir švelniai pa-
tekšnojo Viktoriją per ranką.
— Mano teta sako tiesą,—patvirtino Viktorija,—mes
labai jums dėkingi už rūpestį.
Virš Džesikos galvos supleveno šventosios kankinės
nimbas.
— Žinote, ledi Netlšip, aš jau tiek esu girdėjusi apie
jūsų puikią oranžeriją. Gal Viktorija skirs minutėlę ir
man ją parodys, jeigu jau atvykau.
— Aišku. Parodyk Džesikai oranžeriją, Viki,—tuoj pat
sukruto Kleo, nesitverdama noru kuo greičiau atsikratyti
šitos itin saldžios viešnios.—Manau, jai tikrai patiks ki-
nietiškos rožės, kurias mes ką tik gavome.
Viktorija pakilo, stengdamasi neparodyti savo nepasi­
tenkinimo. Lydėdama Džesiką Aterton per holą į oranže­
riją, ji netgi išbarė save už tokį blogą elgesį. Džesika
neriasi iš kailio, norėdama padėti jai ir Lukui, tai kodėl.
Viktorija negali būti su šita ledi bent jau mandagi?
154
 — Koks nuostabus gėlynas,—pratisai užgiedojo Dže­
sika, įeidama į oranžeriją.—Tiesiog pasaka! ..
Ji patraukė takeliu tarp augalų lysvių, vis stabtelda-
ma geriau įsižiūrėti į jai patikusią gėlelę, o Viktorija se­
kė iš paskos, dar smulkiau paaiškindama apie rožių ir
irisų rūšis.
Tačiau kai jos atsidūrė toliausiam oranžerijos kampe,
Viktorija pastebėjo, jog Džesika į gėles kreipia vis ma­
žiau ir mažiau dėmesio. Netgi jos veido išraiška pasikeitė.
Dabar Viktorija suprato: Džesika įsiprašė į ekskursiją
tiktai dėl to, kad jos galėtų pasikalbėti dviese.
Ledi Aterton staiga sustojo prieš ryškiai raudoną tul­
pę—matyt, rengėsi rimtai šnekai. Ir kai ji pagaliau pra­
kalbo, jos balsas skambėjo tegu ir negarsiai, bet labai
atkakliai:
— Tu būsi jam gera žmona, ar ne, Viki?—Džesika
vengė Viktorijos žvilgsnio, apsimesdama, jtig žiūrinėja tul­
pę.—Jis turi turėti gerą žmoną!
Pirmoji Viktorijos reakcija į šį neprašytą, tokį grynai
asmenišką klausimą buvo pyktis. Bet ji jį nuslopino. Džesi­
ka jiems linkėjo tiktai gero, ji rūpinosi Luko gerove.
— Patikėk, Džesika, aš padarysiu viską, ką galėsiu.
— Taip, žinoma, tu stengsies. Visa bėda, supranti, kad
tu —ne jo skonio... Aš tai žinojau iš pat pradžių, bet
jis tikino, kad tu —vis dėlto tinkamas variantas.
— Na, ir kokio tipo moters jam reikia?
Džesika akimirkai prisimerkė:
— Tokios, kuri tvarkytų namus, būtų puiki šeiminin­
kė, mokėtų priimti svečius... Žmonos, kuri padovanotų
jam įpėdinį ir pasirūpintų, kad vaikai būtų auklėjami taip,
kaip priimta visuomenėje. Jam reikia žmonos, kuri nepa­
mirštų savo pareigų ir atliktų jas nesiskųsdama. Reikia
moters, kuri leistų jam ramiai gyventi, nevargintų kvai­
lomis pretenzijomis, neverstų jo be reikalo jaudintis ir
nestatytų į nepatogią padėtį. Juk Lukas labai išdidus, kaip
tu žinai’.;
Viktorija paskutinį kartą pasišaukė į pagalbą visą savo
kantrybę:
155
 — Aš dar kartą jus patikinu, kad padarysiu viską, ką
tik galėsiu. Šiaip ar taip, Lukas savo nauja padėtim, at­
rodo, visiškai patenkintas.
— Ką gi, jis taip nusprendė. Lukas visada žino, ko
nori, ir moka siekti savo tikslo. Jis nepamiršta pareigų
savo vardui. Jis man yra sakęs, jog tokia santuoka jam
tiks, ir aš meldžiu Dievą, kad jis nebūtų apsirikęs.
— Lukas aptarinėjo su jumis mūsų santuoką?—Vikto­
rija vis dėlto ryžosi atkreipti dėmesį į savo kankintojos
žodžius.
— Savaime aišku. Lukas žinojo, jog manim gali vi­
siškai pasitikėti. Kaip jau esu sakiusi, mes pažįstami senų
seniausiai ir visada suprasdavome vienas kitą.—Ploni Dže-
sikos pirštai palengva glostė ilgą tamsiai žalią lapą.—
Mielasis Lukas. Aš baisiai jį įžeidžiau, kai prieš ketverius
metus buvau priversta atmesti jo pasiūlymą. Bet kai jis
pats pateko į panašią padėtį, tada suprato, kodėl aš pasi­
elgiau būtent taip, o ne kitaip. Jis pajuto, jog gali kreip­
tis į mane pagalbos.
Viktorija nurijo kamuoliuką gerklėje:
— Aš apie tai nežinojau...
— Lukas yra daug pareigingesnis už kitus vyrus ir jis
dabar supranta, kad, priėmusi lordo Atertono pasiūlymą,
aš paprasčiausiai atlikau savo pareigą. Santuoka —yra pa­
reiga plius praktiniai sumetimai, ar ne? Kiekvienas daro
tai, ką jis turi daryti.
Viktorija pašiurpo:
— Aš ir nežinojau, kad jūs su Luku tokie geri pažįs­
tami,—galiausiai šiaip taip išspaudė ji.
— Taip, labai geri.—Tamsios Džesikos blakstienos su­
drėko, ašarų lašai nukrito ant rožės lapelių ir sublizgo it
rasa.—Jūs negalite nė įsivaizduoti, kaip man buvo skaudu,
kai, praėjus šitiek metų, jis mane susiieškojo, norėdamas
pasidžiaugti, jog paveldėjo savo dėdės titulą, ir pasakyti,
kad jam reikia tinkamos žmonos.
Viktorija žiūrėjo į švelnų Džesikos profilį, stebėdama,
kaip ritasi ašara ir kaip vėl krenta ant rožės lapelių..,
— Tinkamos žmonos...—Jos pačios balsas atsiliepė
ausyse tarsi aidas... nereikalingas, kvailas aidas.
156
 — Jis paprašė manęs įvesti jį į tą visuomenės ratą,
kur jis galėtų rasti tinkamą merginą.
— Ir kokia turėjo būti šita mergina?—perdžiūvusiomis
lūpomis paklausė Viktorija.
— Suprantama, pagrindinis reikalavimas buvo tinka­
mas kraitis.
— Kraitis...
Viktorijai viskas ėmė plaukti prieš akis.
— Manau, dabar jūs jau žinote, kad visos šnekos, jog
jo dėdė paliko po mirties didelį turtą, paslėptą po lova,
yra grynos nesąmonės. Aš pati paleidau šitą gandą, kad
niekas neįtartų, kokie iš tikrųjų tie reikalai.
Viktorija apmirė:
— Taip, suprantama. Jūs pasielgėte labai protingai.
— Darau, ką galiu,—melodramatiškai tarė Džesika.—
Aš negalėjau atsisakyti jam padėti, juk kažkada mes taip
daug reiškėme vienas kitam. Atvirai tariant, kartais man
būdavo nelengva žiūrėti, kaip jis asistuoja tau.
— Taip, įsivaizduoju,—atsakė Viktorija. Nedaug te­
trūko, kad ji būtų paleidusi gėlių puodą į oranžerijos stik-
lą!
— Ir kai šįryt aš išgirdau, kad jus su Luku taip stai­
giai susituokėte, sau viena tariau: viskas eina tik į gerai
Žinojau, jog Lukui verkiant reikia vesti, jeigu jis nori
išgelbėti savo dvarą. Ir jam, ir man —juo greičiau viską
padarai, juo geriau.
— O kaipgi aš, Džesika? Ar jūs išvis apie mane negal­
vojote, kai ryžotės supažindinti su Luku?
Pagaliau Džesika į ją atsigrįžo, tarsi norėdama pasi­
tikslinti tai, ką išgirdo:
— Jūs? O ko gi jums skųstis? Juk būtumėte likusi sen­
mergė! O dabar grafienė. Ištekėjusi už Luko. Apie ką gi
dar svajoti?
— Pavyzdžiui, visam gyvenimui likti senmerge.—Vik­
torija sugniaužė rankas į kumščius.—Galite manyti, kiek
tinkama, jog padarėte Lukui didelę paslaugą, bet dėl ma­
nęs pačios —neverta apgaudinėti savęs. Patikėkite, aš tik­
rai nejaučiu jums jokio dėkingumo, už tai, kad įsikišole į
mūsų reikalus. Kaip jūs galėjote pasielgti su manim (uip
beširdiškai, taip žiauriai?
 Ir Viktorija, nelaukusi nė atsakymo, apsisuko ir puolė
prie durų.
— Viki, Viki, palaukite. Nereikia taip pykti. Aš ma­
niau, jūs suprantate. Jūs gi protinga moteris, Viktorija,
netgi garsėjate savo protu. Maniau, jog, būdama tokio
amžiaus, jau suprantate, jog užvis labiausia traukiate jau­
nikius savo kraičiu. Kitaip —kam gi vyras piršis mergi­
nai, pagarsėjusiai savo nežabotu elgesiu, be jokios savi­
tvardos ir...—Džesika, išsigandusi, prikando lūpą.—Žo­
džiu, aš buvau įsitikinusi, jog jums irgi tinka šitas sandė­
ris, kaip ir Lukui. Juk galų gale gavote į vyrus grafą.
Viktorija stabtelėjo ir staigiai į ją atsisuko:
— O Lukas gavo mano pinigus. Jūs visiškai teisi, Džesi­
ka. Mes abu sudarėme sandėrį ir dabar mums teks jo lai­
kytis. Tačiau jūs savo vaidmenį jau suvaidinote ir daugiau
Luku galite nesirūpinti.
Džesikos akys plačiai išsiplėtė, jose vėl sužvilgo ašaros.
— Man labai gaila, kad jūs dėl to taip susikrimtote.
Bet juk jūs —moteris, o mūsų pareiga —paklusti. Tiktai
mergaitės tikisi ištekėti iš meilės. Mes visi darome tai,
ką turime daryti. Jeigu jūs nejaučiate tikro jausmo Lukui,
privalote pagalvoti, kaip jam bus sunku. Daug sunkiau,
negu jums. Galų gale jis turi teisę tikėtis iš jūsų pavel-
idėtojo.
— Ačiū, jog priminėte man santuokines pareigas.
— Viešpatie, jūs, matau, iš tikrųjų pykstate. Visiškai
nieko nesupratote. O aš maniau, kad jūs protingesnė. Vik­
torija, paklausykite, man labai gaila. Jūs nė neįtariate,
kaip aš apgailestauju...—Džesika, karštligiškai ieškoda­
ma nosinės, tiesiog springo ašaromis.
Viktorija sustojo, jos pyktis nenorom užleido vietą ne­
prašytai užuojautai. Džesikos ašaros buvo tikros.
Pagaliau, įširdusi ant savęs, bet nepajėgdama palikti
kūkčiojančios moters, Viktorija žengė artyn ir atsargiai
palietė Džesikos ranką:
— Nesijaudinkite, Džesika. Dar, ko gero, susirgsite. Na,
nusiraminkite. Kas padaryta —neatitaisysi. Aš jūsų nekal­
tinu. Tai mano pasirinkimas. Ir kaltinti galiu tiktai save.
158
 Mžosika tiesiog springo ašaromis, bejėgiškai kabinda-
m.isi Viktorijai už rankos, ir toji beviltiškai mėgino ją
i;m>sli.
Būk gera, Viki, nepyk ant Luko. Jis padarė tai, ką
piivalėjo padaryti,—dėl savo titulo.
Viktorija karštligiškai ieškojo žodžių, kurie dar dau­
giau nesuerzintų verkiančios moters, ir nerado jų. Dabar
ji mielai būtų privertusi grafą Stounveilą kentėti —jeigu
lik būtų galėjusi. Jos galvoje jau sukosi keršto planai, tik
staiga hole ji išgirdo Luko balsą.
— Viki! Renkis! Teta sako, kad tu dar nepersirengei
kelionei.—Pasigirdo jo žingsniai mozaikiškom oranžerijos
grindim, ir netrukus pasirodė jis pats. Grafo akys nekant­
riai apžvelgė patalpą ir stabtelėjo ties krūpčiojančiais Dže-
sikos pečiais.
Viktorija ramiom akim žiūrėjo, kaip Lukas mėgina at­
spėti, kas gi verkia ant jo žmonos krūtinės?
— Ledi Aterton atvyko mūsų pasveikinti, milorde. Kaip
malonu iš jos pusės, ar ne, juo labiau turint galvoje visas
aplinkybes. Kiek suprantu, jūs su ja seni ir artimi draugai,
ir ji labai stengėsi surasti jums turtingą nuotaką. Dabar
taip pat žinau, jog visi gandai apie tariamus jūsų dėdės
turtus yra grynos nesąmonės. O dabar, jums leidžiant, aš
palieku jus dviese, kad galėtumėte atsisveikinti. Nenoriu
kištis į ne savo reikalus.
Pagaliau Lukas viską suprato.
— Velniai griebtų, Viki,—kone pašnibždom tarė jis.
— Kaip tik tai aš ir norėjau pasakyti,—grėsmingai nu­
sišypsojo ji.
Išsilaisvinusi iš Džesikos glėbio, Viktorija patraukė prie
durų. Priėjusi prie Luko, kuris stovėjo jai skersai kelio, ji
Iylrdama į jį žvilgtelėjo.
Mes dar pasikalbėsime,—pažadėjo jis pro sukąstus
dantis.
Man atrodo, mums jau nebėra apie ką kalbėtis.
Jums Iri/.iant, milorde...
Jis nenorom leido jai praeiti, jo akys degė vos sulai­
komu pykčiu.
— Renkis greičiau, Viki. Aš noriu važiuoti tuojau pat.
Musų laukia ilgas kelias.
1.SU
 Ji nesiteikė jam nė atsakyti. Jai prireiks visos savi­
tvardos, kad galėtų tylėdama išeiti iš kambario, nepalei-
dusi į jo galvą kaktuso.
Pagaliau pasiekusi savo kambarį, Viktorija iš pykčio
ir nuoskaudos visa drebėjo. Atidariusi duris, ji pamatė,
kad Nen krauna į lagaminą kaip tik tuos daiktus, kuriuos
ji prisiminė paskutinę minutę.
— Ak, štai ir jūs, miledi. Aš jau baigiau. Albertas
žadėjo tuoj pat nunešti lagaminą į karietą, arkliai jau
pakinkyti. Jums reikia greitai persirengti. Girdėjau, mi­
lordas jau čia, ir jis pyksta, kad mes dar nesusiruošusios.
— Nėra ko taip skubėti, Nen. Aš šiandien niekur ne­
važiuosiu. Būk gera, palik mane ramybėje. Aš pašauksiu,
kai man tavęs prireiks.
Nen, išsigandusi, net išsižiojo:
— Ką jūs pasakėte, miledi? Milordas griežčiausiai lie­
pė pasiskubinti. Jis labai užpyks, jeigu mes dar užtruksi­
me.
— Palik mane, Nen.
Kambarinė prikando lūpą. Jai retai kada tekdavo ma­
tyti savo jaunąją ponią šitaip prastai nusiteikusią, ir ji
tiesiog nežinojo, kaip jai elgtis.
— Ar nenorite arbatos, miledi?—dar pasiūlė ji. Jeigu
jūs blogai jaučiatės, milordas, žinoma, leis jums atidėti
kelionę, bent kol arbatos išgersite.
— Aš nenoriu arbatos. Aš noriu, kad tu paliktum ma­
ne ramybėje.
— Dieve mieliausias, na ir klius mums už šituos kapri­
zus,—sumurmėjo Nen, traukdamasi prie durų.—Vyrai
nemėgsta laukti, kai susirengia į kelionę. Juo labiau tokie
vyrai, kurie kažkada komandavo kareiviams. Jie pratę,
kad visos jų komandos būtų tuoj pat vykdomos.
Viktorija žiūrėjo, kaip pasipiktinusi tarnaitė uždaro
duris, o paskui pati iš lėto priėjo prie lango. Prašmatnus
Džesikos Aterton ekipažas vis dar tebelaukė savo ponios.
Viktorija matė, kaip Lukas padėjo nulipti priebučio laip­
tais savo buvusiai mylimajai ir kaip pasodino ją į karietą.
Jis liepė vežėjui važiuoti, paskui apsisuko ir susiraukęs,
paniuręs, grįžo atgal į vidų.
160
 Po sekundės Viktorija visai nenustebo išgirdusi sku­
bius žingsnius hole, o vėliau ir beldimą į duris.
— Milordas nori pasikalbėti su jumis, miledi,—pasi­
girdo iš už durų prislopintas Nen balsas.—Jis sako, jog
labai svarbu.
Viktorija perėjo kambarį ir atidarė duris:
— Perduokite milordui, kad aš nesveikuoju.
— Oi, tik neverskite manęs jam taip atsakinėti. Jis ir
šiaip prastos nuotaikos, aišku kaip dieną!
— Velniop tą jo nuotaiką! —Viktorija užtrenkė duris
išsigandusiai Nen prieš pat nosį. Paskui ji vėl grįžo į savo
vietą prie lango. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip tarnai į karietą
krauna jos bagažą. Karieta buvo tetos Kleo dovana jau­
navedžiams.
Ir visai nesunku buvo nuspėti, jog netrukus į šitas
duris pasibels ledi Netlšip.
— Viki, brangioji, tuoj pat atidaryk. Kas per kvai­
lystės? Tavo vyras nori tuoj pat leistis į kelionę. Kariškiai
nemėgsta ilgai delsti.
Viktorija, atsidususi, vėl atvėrė duris:
— Perduok mano vyrui, jog jis gali važiuoti, kada tik
nori. Ir tegu manęs nelaukia, nes aš su juo vykti nesiren­
giu.
Kleo piktai dėbtelėjo į ją:
— Ak, štai kaip tu elgiesi?—Ji įėjo į kambarį ir už­
barė duris.—Man iš pat pradžių ledi Aterton vizitas pasi­
rodė labai keistas. Dėl Dievo meilės, ką ji tau prikalbėjo,
kodėl tu tokia suirzusi?
Tu esi girdėjusi, kad Lukas kažkada jai siūlė už jo
h- kol i?
No, bet argi tai svarbu? Lukui jau trisdešimt ket-
vtii, Hutų keista, jeigu tu būtum pirmoji, kurią jis no-
m111 vošti. Nejaugi dėl to tu taip susijaudinai? Na, už-
biik.i, Viki, tu pakankamai protinga, kad gadintum nuo­
laikų do| lokių niekų. Kad ir kokie būtų tie jų santykiai,
v i n k l i ? ; | • 111 s o n i a i praėję,— užbaigė Kleo.
h nugulėjo priimti jo pasiūlymo, nes jis neturėjo
m i Mulo, nei lėšų,—bent taip manė jos giminės.
Holgį c:ia jos rūpestis, ne mūsų. Dabar Lukas pavel­
di |o Mule}. Aš nesuprantu, kodėl tave taip paveikė, Viki.
161
 — Lukas paveldėjo titulą, bet ne pinigus,—šaltai kal­
bėjo Viktorija.—Džesika man papasakojo, jog grafas pri­
ėjo prie išvados: jam reikia vesti turtingą nuotaką, kad
išgelbėtų savo triskart prakeiktą titulą. Ir jis paprašė savo
brangiosios draugės ledi Aterton supažindinti jį su tinka­
ma mergina. Na, atspėk, kam iš tavo pažįstamų ledi Ater­
ton suteikė tokią garbę?
Teta Kleo, kaip įpratusi, kilstelėjo antakius:
— O tu atspėk, kas iš mano pažįstamų pasiklojo sau
lovą, o dabar skundžiasi, kad teks joje miegoti? Jeigu tu­
rėtum bent pusę to blaivaus proto, kurio stengiausi tau
įkrėsti, verčiau pasistengtum padaryti tą lovą patogia —
ir sau pačiai, ir savo vyrui.
Viktorija, nesulaukusi pritarimo, sumišo. Sudėjusi ran­
kas ant krūtinės, ji pažvelgė tetai į akis:
— Atrodo, dėl to tu nė kiek nesistebi.
— Atleisk. Aš jau buvau pakankamai nustebusi, kai
užtikau tave viešbutyje, vidurnaktį. Mano amžiaus žmogui
visiškai pakanka vieno streso per parą.
Viktorija pajuto, kaip jos skruostus užlieja piktas rau­
donis.
— Taip, žinoma. Man labai gaila, kad taip atsitiko.
Dabar aš dėl to gailiuosi daug labiau, negu tą minutę, kai
tu mus radai.
Teta Kleo atsileido.
— Viki, brangioji, man atrodo, tu tik be reikalo ner­
viniesi. Aš nė kiek nesistebiu, kad Lukas anaiptol ne toks
turtingas, kaip tu tikėjaisi,—jis pats man prisipažino šįryt,
kai tu viršuje rengeisi.
— Jis tau prisipažino, jog ves mane dėl pinigų?
— Jis sakė, jog norėjo susipažinti su tavim, nes, šiurkš­
čiai tariant, išėjo medžioti kraičio. Jis sakė, jog nori tave
vesti, nes nuoširdžiai prie tavęs prisirišo, ir tu būsi jam
tokia žmona, kokios jam reikia.
— Prisirišo! Kaip gražu iš jo pusės,—suprunkštė Vik­
torija.
— Viktorija, aš būsiu su tavim visiškai atvira. Aš iš
pat pradžių įtariau, kad santykiai su Stounveilu gali pri­
šaukti bėdą. Tarp jūsų jau ne sykį šokinėjo kibirkštys, nė
kiek ne prastesnės negu iš lordo Grimšo elektros mašinos.
162
 i.mmii Lukas man patinka, ir aš nusprendžiau: jeigu jau
i.m lemta viską pastatyti ant kortos dėl vyro,—tegu tasai
vvi.is huną Lukas.
Tai tu mus, ko gero, palaiminai?!
Nereikia kalbėti su manim tokiu tonu. Tu pati pri-
m virei košės.
Viktorija nuleido akis žemyn, tarsi žiūrinėtų kilimą
inl grindų, paskui vėl kilstelėjo jas ir susitiko su užjau-
< i di l i ų, bet vis dėlto griežtu savo tetos žvilgsniu:
— Tu teisi, kaip visad. Dabar man reikia nuspręsti,
Kaip toliau gyventi.
Teta Kleo vėl sušvelnino savo balsą:
— Pirmiausia persirenk kelioniniais drabužiais. Lukas
nori išvykti tuoj pat, ir, turiu pasakyti, jis daro teisingai.
Juo anksčiau jūs iškeliausite iš miesto, juo bus geriau.
— Aš nenoriu niekur važiuoti su Stounveilu.
— Viki, užtenka kvailysčių. Tau nėra kitos išeities:
važiuosi su juo.
Nespėjo Kleo daugiau nė žodžio tarti, kai vėl pasigirdo
beldimas į duris. Kitoje pusėje girdėjosi išsigandęs Nen
balsas:
— Atleiskite, miledi, bet milordas liepė jums perduoti:
jei nesiteiksite tuoj pat nusileisti žemyn, jis ateis pats ir
nusineš jus į karietą.
Kaip tik taip jis ir padarys. Dėl to Viktorija nė kiek
neabejojo. Nevertėjo atidėlioti neišvengiamo susitikimo.
Ji praėjo pro tetą ir, jau liesdama durų rankeną, atsigrįžo
i ledi Netlšip:
— Na, argi man nepasisekė? Juk koks malonus, koks
kilnus mano vyras! Geresnio jau ir negali būti!
10 SKIRSNIS
Lukas laukė jos bibliotekoje. Jis stovėjo prie lango
ir žiūrėjo į sodą —tą patį sodą, kur susitikinėdavo su ja
vidurnaktį. Viktorija įėjo į kambarį ir išgirdo, kaip jai už
nugaros tyliai užsivėrė durys. Lukas, matyt, spėjo įvaryti
baimės tarnams.
Viktorija pastebėjo, jog visi tarnai, netgi jos kamba­
rinė ir liokajus Retbaunas, vaikšto po namus kone pirštų
163
galais. Lukas dar tiktai kelios valandos kaip jos vyras ir
tetos namuose vadinasi svečiu, bet netgi per tokį trumpą
laiką jau spėjo suimti viską į savo rankas: niekas nenorė­
jo užsitraukti jo pykčio. Ši teisė buvo palikta Viktorijai.
— Jūs liepėte mane pakviesti, milorde?—paklausė ji
šaltai ir abejingai. Nepriekaištingas mandagumas ir ledinis
tonas —tai visa, kas jai beliko.
Lukas žiūrėjo, kaip Viktorija įeina į kambarį, kaip žen­
gia kelis žingsnius jam priešais. Jis kaip galėdamas sten­
gėsi būti ramus.
— Tu dar nepersirengei kelionei.
Jai prireikė daugiau drąsos, negu ji manė, išsakyti jam
tiesiai viską, ką nusprendė.
— Tam yra gana svarbių priežasčių: aš nevažiuosiu su
jumis. Linkiu jums laimingo kelio, milorde.—Ji apsisuko
ir patraukė prie durų.
— Jeigu tur Viki, dabar išeisi iš kambario, labai pasi­
gailėsi.
Tylus, grėsmingas balsas ją sustabdė, kai, atrodė, jau
niekas nebesustabdys. Ji atsigrįžo ir pažvelgė jam tiesiai
į akis:
— Prašau atleisti. Jūs dar kažką norėjote man pasa­
kyti?
— Netgi labai daug. Tačiau turime maža laiko, ir aš
manau, būtų kur kas geriau, jeigu pasikalbėtume karie­
toje, o ne jūsų tetos bibliotekoje. Kol kas aš tik tiek pasa­
kysiu: prašau atleisti už tokį netikusį Džesikos Aterton
elgesį. Patikėk —aš nė nepagalvojau, kad ji galėtų sukelti
tokią isteriją...
— Ir, be to, labai ne laiku, ar ne? O kada tu pats ren­
geisi man papasakoti visą tiesą?
— Kokios tiesos tu iš manęs nori? Kad aš kažkada
prašiau Džesiką už manęs tekėti? Tai jau seni dalykai,
Viki, ir su mumis neturi nieko bendro.
— Velniai tave griebtų! —pratrūko ji.—Tu puikiai ži­
nai, jog tiesos man reikia dabar. Tu pradėjai man asis­
tuoti, suviliotas mano kraičio. Na, pamėgink paneigti, kad
tai netiesa!
Lukas atlaikė jos piktą žvilgsnį:
— Aš neneigiu. Tu iš karto atspėjai mano ketinimus —
164
argi pamiršai? Aš puikiai atsimenu, kaip mėginai manęs
atsikratyti. Ir vis dėlto tu troškai gauti tai, ką aš tau siū­
liau, ar ne? Tu žaidei rizikingą žaidimą ir pralošei, tačiau
žaisti pradėjai gera valia. Argi tu pati man nesi sakiusi:
nėra tikro žaidimo be tikros rizikos?!
— Tu dabar manipuliuoji mano pačios neapgalvotai
ištartais žodžiais?!
— O kodėl gi ne? Argi tu tikėjaisi iš manęs kitokio
elgesio. Juk aš tiktai beširdis kraičio medžiotojas, kuris į
žmonas pasičiupo turtingą nuotaką.
Jo žodžiai skaudžiai ją įžeidė.
— Ir tu manai, kad aš tyliai susitaikysiu su šituo pa­
žeminimu?
Dviem žingsniais jis perlėkė kambarį ir sučiupo Vikto­
riją aukščiau alkūnių. Jo akys degė, tarsi įkaitintos ang­
lys.
— Velniai griebtų, aš maniau, jog tu manim pasitikėsi.
Pastarąsias savaites tu aklai manim tikėjai. Dabar esi ma­
no žmona ir... privalai pasitikėti.
— Pasitikėti tavim? Po to, ką tu man padarei?
— Ir ką gi aš tokio padariau? Ne mano kaltė, kad mus
užtiko pačią pirmąją naktį. Aš buvau tave perspėjęs, jog
šitokia užmačia gana pavojinga, tačiau tu norėjai tos
nakties —mokslinio bandymo labui,—norėjai bet kokia
kaina. Argi pamiršai?
— Nedrįsk iš manęs tyčiotis, Lukai!
— Aš visai nesityčioju. Aš tik primenu, kaip tu mėgi­
nai pridengti savo norą su manim mylėtis. Tu troškai ma­
nęs praėjusią naktį taip pat stipriai, kaip ir aš tavęs. Ir
dar sakei, jog mane myli.
Viktorija papurtė galvą, jos akyse sužibo ašaros.
— Aš pasakiau —man atrodo, kad tave myliu. Deja,
apsirikau.
— Tu padovanojai man savo piešinį Strelitzia reginae
ir padovanojai pati save —be jokių išlygų ir negrįžtamai.
Aš patikėjau, jog tu mane myli. Kai tavo teta pasibeldė
į mūsų duris, mano pirmoji mintis buvo —apginti tave.
Tai ką, tavo nuomone, aš turėjau daryti? Atsisakyti tave
vesti?
165
 — Nereikia iškreipti mano žodžius. Tu pasinaudojai
proga, kai tik ji tau pasitaikė. Ir nemėgink to neigti.
— Aš neneigiu, jog norėjau tave vesti. Tikrai nebū­
čiau tą naktį rizikavęs nei savo, nei tavo reputacija, jeigu
nebūčiau tikėjęs, jog anksčiau ar vėliau mes susituoksime.
Man labai gaila, kad tavo teta mus užtiko ir viską pagrei­
tino, bet, šiaip ar taip, santuoka vis tiek buvo neišven­
giama.
— Nesąmonės! —piktai suriko ji.
— Viki, būk bent truputėlį protingesnė. Tu juk pati
supranti —šitaip ilgai tęstis negalėjo. Jau ir ligi tos nak­
ties mūsų reikalai buvo ne per geriausi. Žmonės ėmė apie
mus šnekėti, o tu nė piršto nepakrutinai, kad tuos gandus
užgniaužtum. Dėl tavo kaprizų, dėl tų naktinių nuotykių
mes smarkiai rizikavome. Anksčiau ar vėliau mus vis tiek
būtų susekę, ir tada tikrai nebūtų buvę kitos išeities.
Ir dar —tu visai nepagalvojai, jog gali ir pastoti?
— O kodėl tu neatvėrei man visos tiesos anksčiau?—
Jos balsas skambėjo kone isteriškai. „Elgiuosi, kaip tur­
gaus boba'1,—spėjo pagalvoti ji, tvardydamasi.
— Jeigu kalbėsim atvirai, neperspėjau tavęs tiktai dėl
to, kad man tavęs reikėjo. Aš bijojau: jeigu papasakosiu
tau apie savo finansus, man nebeliks jokio šanso. Tu taip
ryžtingai buvai nusiteikusi niekada neištekėti, taip bijojai
kraičio medžiotojų, kad man nebeliko kitos išeities,—pri­
ėmiau visas tavo sąlygas, kad tik galėčiau būti su tavim.
Tu niekada nesuprasi, kokios sunkios man buvo tos kelios
savaitės. Viki, tu galėjai man parodyti bent kiek suprati­
mo, bent truputėlį užuojautos...
— Užuojautos?! —Ji nepatikėjo savom ausim.—Tai tu
tikiesi, jog aš tavęs pasigailėsiu?
— O kodėl gi ne? Tu juk gali pasigailėti kiekvieno
žmogaus, netgi Džesikos Aterton. Aš mačiau —tu mėgi­
nai ją paguosti, kai ji raudojo tau ant krūtinės oranže­
rijoje.—Ir Lukas, sumišęs, persibraukė ranka plaukus.—
Nejau aš negaliu tikėtis bent kiek gailesčio? Galų gale aš
pasidariau tavo vyras ir, patsai Dievas mato, manęs laukia
anaiptol ne lengvas gyvenimas.
— O ką aš už tai gausiu?
Jis giliai atsiduso:
166
 — Velniai griebtų, jeigu aš nepadarysiu visko, kad
tik tau būtų gera su manim! Duodu žodį.
— O ką tu manai daryti, kad man būtų gera?—Ji pa­
sitrynė delnu raudoną dėmę ant rankos, kurią paliko Luko
pirštai.—Kiek žinau, materialiai palaikyti manęs tu nega­
lėsi. Kaip sako tavo buvusi mylimoji, iš manęs už šitą
santuoką tu tikiesi pinigų. O už tai davei man titulą. Tik­
tai, prisipažinsiu, titulai manęs niekada nejaudino.
Lukas sukando dantis.
— Aš daviau tau nuotykių, kurių tu ieškojai.
— Tiksliau tariant —suviliojai mane tais nuotykiais.
— Viki, paklausyk...
— Pasakyk man tik viena, Lukai. Dabar, kai tu sėk­
mingai vedei, ar nemanai vėl užmegzti romano su ledi
Aterton?
— Viešpatie, tiktai to dar betrūko. Aš suprantu, dabar
mane laikai niekšu, bet juk tu gerai pažįsti Džesiką,—
neįmanoma nė įsivaizduoti, kad ji turėtų kokį romaną.
Viktorija krūptelėjo:
— Prašau atleisti. Suprantama. Ledi Aterton —visų do­
rybių įsikūnijimas. Jai nė sapne neprisisapnuos toks ne­
padorus dalykas, kaip romanas su tavim.
— Būtent.
— Džesika —kilni, nežemiška būtybė. Atrodo, ji ne­
ilgai dvejojo, paklusdama pareigai, o ne klausydamasi
širdies balso, kai prieš ketverius metus priėmė lordo Ater-
tono pasiūlymą vietoj tavojo.
— Ji padarė tai, ką turėjo padaryti,—nekantriai atsa­
kė jai Lukas.
— Ir tu taip ramiai gali apie tai kalbėti?
— Praėjo jau ketveri metai.—Lukas patraukė pe­
čiais.—Ir, atvirai tariant, dabar aš patenkintas, kad ne­
vedžiau Džesikos. Neseniai aš aiškiai supratau, jog tokia
santuoka būtų buvusi nesėkminga.
Viktorija pašnairavo į jį:
— Kodėl tu taip sakai? Ji kaip tik būtų tau tikusi.
Būtų buvusi pavyzdingiausia žmona ir, kaip mes jau sa­
kėme, visų dorybių įsikūnijimas...
— Paslėpk nagelius, Viki, nereikia...—Lukas vos pa­
stebimai šyptelėjo.—Visa bėda, kad man su ja nuobodu.
167
Pastaruoju metu aš suvokiau, jog kur kas labiau patinka
avantiūristės. O po praėjusios nakties galiu drąsiai pri­
durti, jog renkuosi aistringas moteris.
— Iš tikrųjų?—Viktorija kilstelėjo smakrą dar aukš­
čiau.—Manau, šitoks jūsų teiginys paremtas patyrimu?
Jūs turėjote progos palyginti mane lovoje su ledi Ater-
ton?
Lukas dar plačiau nusišypsojo.
— Nebūk naivi, Viktorija. Ar tu gali įsivaizduoti, kad
Džesika ryžtųsi eiti į viešbutį pasimatyti su manim ar su
kitu vyru? Patikėk —ir prieš ketverius metus ji buvo to­
kia pat tvarkinga ir pavyzdinga, kaip ir dabar. Ji jokiu
būdu nebūtų rizikavusi savo reputacija dėl vyro ar dėl
mokslinio bandymo...
— Ne taip, kaip aš,—atsiduso Viktorija.
— Ne taip, kaip tu. Visiškai ne. Tiesą sakant, man
dar neteko sutikti moters, kuri bent iš tolo būtų priminusi
tave. Tu, Viki,—išimtis. Todėl aš ne visada žinau, kaip
su tavim elgtis, ką daryti. Bet viskas bus gerai, pamatysi.
O dabar —gana! Mes jau ir taip daug laiko sugaišome
šitam tuščiam ginčui. Lipk į viršų ir tuoj pat persirenk.—
Jis žvilgtelėjo į laikrodį.—Duodu tau penkiolika minučių.
— Pakartoju, milorde, paskutinį kartą: aš niekur su
jumis nevažiuosiu.
Lukas dviem žingsniais perkirto juos skiriantį atstu­
mą. Jo tvirta, kiek įtempta, eigastis jai pasirodė itin grės­
minga. Vienu pirštu Lukas kilstelėjo Viktorijos smakrą
į viršų ir privertė žvilgtelti jam į akis. Susitikusi su jo
žvilgsniu, Viktorija krūptelėjo: jo akyse žibėjo stipri, jo­
kių kliūčių nepripažįstanti valia.
Ir staiga Viktorija suprato, kodėl vyrai traukdavo pas­
kui Luką į mūšį ir kodėl šiandien visi tarnai vaikšto lyg
išdresiruoti.
— Viktorija,—priminė Lukas,—man atrodo, tu dar ne
visai supratai mano įsakymą: mes išvykstame po penkio­
likos minučių. Aš pats kaltas: lig šiol gana atlaidžiai žiū­
rėjau į tavo užsispyrimą ir gana dažnai atsisakydavau sa­
vo blaivaus proto paslaugų, kad tik patenkinčiau tavo
kaprizus... Todėl tu ir manai, kad į mano žodžius galima
nekreipti jokio dėmesio. Patikėk —tu smarkiai klysti.
168
 — Aš nesirengiu klausytis įsakymų —nei jūsų, nei dar
kieno nors kito.
— Deja teks. Laimei ar nelaimei, bet dabar tu turi
vyrą, ir tasai vyras rengiasi išvažiuoti,—jis vėl žvilgte­
lėjo į laikrodį,—po trylikos minučių. Jei ligi to laiko
nepersirengsi kelioniniais drabužiais, aš pasodinsiu tave į
karietą taip kaip stovi. Ar dabar viskas aišku?
— Ką gi, jėga —jūsų pusėje, milorde,—niekinamu to­
nu tarė ji.—Kaip ir visi vyrai, jūs irgi paleisite į darbą
rykštes.
— Patikėk, Viki, tu niekada tų rykščių nematysi. Be­
je, ir pati puikiai žinai. O dabar —nevesk manęs daugiau
iš kantrybės. Liko mažiau kaip dvylika minučių.
Viktorija apsisuko ir išbėgo iš kambario.
Kelionė į Jorkšyro užkampį Viktorijos gyvenime buvo
pati ilgiausia. Važiuodama ji vyro beveik nematė. Lukas
didesnę savo kelionės dalį jojo greta karietos ant savo
Džordžo —tai, girdi, kur kas geriau, negu turėti reikalų
su prasta Viktorijos nuotaika. Naktimis ji miegodavo vie­
name kambary su Nen, o Lukas nuomodavo kitą kambarį
sau ir savo liokajui. Susitikdavo jie tik prie stalo —tylė­
davo arba kalbėdavosi tik šaltai, formaliai.
Ir pasiekus Stounveilą, Viktorijos nuotaika nė kiek ne­
pagerėjo. Ji įtarė, jog Lukas irgi širsta, nors ir stengiasi
nekreipti į ją dėmesio, kol ji nepradeda rodyti kaprizų.
Pirmas Stounveilo įspūdis buvo tikrai nekoks. Nerei­
kėjo nė ypatingo išmanymo apie botaniką ir sodininkystę,
kad suprastum: vasaros derlius bus mažesnis už vidutinį.
Ir viskas, ką aplinkui matė Viktorija, buvo apleista ir be­
viltiška, pradedant apšiurusiais fermerių nameliais ir bai­
giant sulysusiais galvijais laukuose.
Netgi kaimo krautuvėlės vitrina buvo tuščia. Viktorija
paniuro, pamačiusi vaikų kirbinę, kurie kuitėsi čia pat,
purve. Jei buvo skarmaloti, apiplyšę, kaip kokie Londono
gatvės berniūkščiai.
— Tai nedovanotina,—sumurmėjo ji, kreipdamasi į
Nen.—Žemė apleista, iš jos išspausta viskas, ir ji palikta
likimo valiai.
169
 — Manau, milordui čia bus darbo,—atsargiai pratarė
Nen. Jai jau buvo aišku, kaip jos ponia žiūri į savo vy­
rą.—Jis tikrai bus vertas savo titulo, jei pajėgs prikelti
iš numirusiųjų šitą kraštą.
— Taip, žinoma,—niūriai sutiko Viktorija. „Ir, be abe­
jo, reikės mano pinigų",—pridūrė viena sau. Ji pirmą kar­
tą pamatė, kokia atsakomybė užgulė Luko pečius, kai jis
paveldėjo Stounveilą. Visų dvaro ir apylinkių gyventojų
likimas priklausė nuo to, kaip mokės tvarkytis didžiųjų
rūmų šeimininkas.
O jeigu, sakysim, ji, Viktorija, būtų pašaukta atgaivinti
šią žemę, kaip ji žiūrėtų į santuoką dėl pinigų? Ji už­
davė pati sau šį klausimą ir niekaip nerado atsakymo. Gal
ji iš tikrųjų pasielgtų taip, kaip Lukas? Ledi Aterton žo­
džiais tariant,—velniai ją griebtų!—kiekvienas žmogus
daro tai, ką jis turi daryti.
Tačiau ši mintis Viktorijos nė kiek nesuminkštino Lu­
ko atžvilgiu. Ji suprato, jog jam verkiant reikėjo vesti
turtingą žmoną, bet negalėjo jam atleisti, kad jis pasirinko
būtent ją ir gudrumu įsiviliojo į tą santuoką. Juk jis
galėjo rasit grobį, kuris patsai mielai būtų ėjęs į jo tinklą,
tereikėjo jam tik paieškoti tarp aukštuomenės damų ir
merginų... Visada atsiras tokia, kuri sutiks iškeisti savo
turtą į dvarą ir titulą.
— Gražus namas, ar ne, miledi?—susižavėjusi prašne­
ko Nen, iškišdama galvą pro langą ir įsižiūrėdama į di­
džiulius Stounveilų rūmus.—Tiktai gaila, kad parkas ir
sodas apleisti. Visai ne taip, kaip pas ledi Netlšip.
Viktorija irgi žvilgtelėjo pro langą, nors ir buvo sau
prisiekusi žiūrėti į viską šaltai ir abejingai —į viską, kas
susiję su Stounveilų giminės lizdu.
Tarnaitė sakė teisybę. Rūmai darė didelį įspūdį. Didin­
gas mūrinis pastatas stebino savo grožiu. Platūs paradinio
prieangio laiptai leidosi į grįstą kiemelį. Prie namo vedė
platus kelias, juosdamas didelį fontaną. Sausas baseino
dugnas buvo grįstas akmenimis —fontanas, matyt, jau se­
niai nebeveikė.
Namas irgi atrodė nykiai, kaip ir patsai kaimas ar lau­
kai. Karieta sustojo, ir Viktorija niūriai pasižiūrėjo į jos
170
laukiantį būstą. Kaip vis dėlto nepanašu į tą sutvarkytą,
patogų ir ištaigingą pasaulį, kuriame ji gyveno lig šiolei.
Lukas padavė gramui savo arklio pavadžius ir priėjo
prie Viktorijos —palydėti ją laiptais aukštyn į namą.
— Kaip matai,—tyliai tarė jis,—čia dar daug ką reikia
padaryti.
— Visiškai teisinga pastaba, milorde,—burbtelėjo ji.
Viktorijai kiek svaigo galva.
— Aš norėčiau, Viki, kad mes tai padarytume kartu,
juk Stounveilas priklauso mums abiem. Dabar čia ne tik
mano namai, bet ir tavo. Čia gyvens mūsų vaikai.
Išgirdusi šituos žodžius, ji krūptelėjo, nes prisiminė
Džesikos Aterton pamokslas: „Jeigu jūs nejaučiate tikro
jausmo Lukui, turite pagalvoti, kaip jam bus sunku. Galų
gale jis turi teisę tikėtis iš jūsų paveldėtojo".
Viktorija pasistengė nutaisyti abejingą veido išraišką,
tačiau jai buvo aišku, jog Lukas pastebėjo šią pykčio ki­
birkštėlę,—jo veidas vėl sugriežtėjo:
— Aš supažindinsiu tave su tarnais. Jų kol kas ne­
daug. Vyriausiasis liokajus vardu Grigsas. Jis atvyko iš
Londono. Ekonomė —ponia Snit. Ji iš kaimo.
Nuvargusi po ilgos kelionės, susierzinusi dėl visko, ką
jai teko matyti Stounveile, ir pernelyg išdidi, kad bent
kiek nusileistų Luko švelnumui, Viktorija pasikėlė sijonus
ii patraukė aukštyn laiptais į savo naują kambarį.
Vakare jie susitiko per kuklius pietus. Grigsas atsipra­
šinėjo už blogą vyną ir už tai, kad per maža liokajų. Pa­
tiekalai buvo neskanūs ir daugmaž vienodi. O valgomasis
atrodė dar prasčiau, negu patsai valgis: kilimas visai pra­
sitrynęs, baldai subraižyti —reikia iš naujo lakuoti, si­
dabro indai seniai nevalyti, lempa, kabėjusi jiems virš
galvų, pro suodžius beveik nešvietė...
Tačiau užvis labiausiai Viktoriją slėgė tyla prie stalo.
Tylėti ji niekada nemokėjo, ir netrukus jos kantrybė bai­
gėsi. Ją labai skaudino, kad Lukas nė dėmesio nekreipia į
jos blogą nuotaiką.
— Na, tai sakykite, milorde,—prašneko ji, pasistipri­
nusi vyno gurkšniu,—kaip jūs manote leisti mano pinigė­
lius? Gal pradėsite nuo sodo? Ar nuo nuomininkų namelių?
171
O gal pirma rūmus apstatysite? Man atrodo, čia teks pa­
keisti visus baldus.
Lukas kilstelėjo savo taurę ir sužiuro į Viktoriją:
— O nuo ko tu norėtum pradėti, Viki?
— Nejaugi jums įdomu mano nuomonė? Stounveilo
gelbėjimas —jūsų rūpestis, ne mano.—Ji šaltai nusišai­
pė.—Dabar, kai jūs užvaldėte mano pinigus, kaip nors
mokėsite juos išleisti? Mano patėvis, pavyzdžiui, puikiai
susidorojo su panašia bėda, išleisdamas mano motinos pi­
nigus arkliams ir moterims.
— Man atrodo, ponia, jūs patekote į tokią sudėtingą
situaciją visų pirma dėl to, kad gyvenimas niekada nėra
metęs jums pakankamai rimto iššūkio.
— Ką jūs norite tuo pasakyti?—pasipiktino ji.
— Jūs protinga ir energinga moteris, paveldėjusi ne­
maža pinigų. Jūs naudojote palikimą, norėdama sukiotis
aukštuomenėje ir būti nepriklausoma, bet jums nė į galvą
neatėjo padaryti ką nors naudingo.
Jo žodžiai Viktoriją užgavo.
— Aš visada daug aukodavau labdarai.
— Bet dėl to jums nereikėjo eikvoti nei laiko, nei
jėgų. Be to, jūs neturėjote vyro, nei šeimos,—nieko, kam
būtumėte galėjusi paskirti savo neišsenkamą energiją. Kad
kaip nors praleistumėte laiką ir būtų kas veikti, jūs lan­
kydavote mokslines paskaitas ir piešdavote augalus,—dau­
giau jokio rimto darbo neturėjote. Vienintelis jūsų užsi­
ėmimas buvo rodytis aukštuomenėje. O kai viskas nusibo­
do, ėmėte ieškoti nuotykių. Va, šitaip ir patekote į bėdą,
mano brangioji.
— Patikėkite, milorde, miesto gyvenimas man visai
neatrodė nuobodus! —pasipiktino Viktorija.
— Tikrai? O aš maniau, kad būtent nuobodulys pri­
vertė ieškoti naktinių nuotykių.
Viktorija išblyško:
— Tai netiesa. Jūs nieko nežinote, dėl ko aš ėmiau tų
nuotykių ieškoti, ir būčiau jums labai dėkinga, jeigu susi­
laikytumėte nuo savo idiotiškų spėlionių.
Lukas, susimąstęs, tiktai galvą palingavo:
— Ne, visgi mano teisybė. Iš pradžių aš jus patraukiau
būtent tuo, kad pasiūliau tų nuotykių. Jums nemalonu
172
net galvoti, kad aš vedžiau jus dėl pinigų, bet pamėginkite
įsivaizduoti, kaip aš jaučiausi, kai staiga supratau, jog
dominu jus tik kaip naktinis palydovas. Jūs labai noriai
manim pasinaudojote, ar ne?
— Viskas absoliučiai ne taip,—nė nesusimąsčiusi at­
sakė ji.
— Argi? Nori pasakyti, jog tavo jausmai man buvo
kur kas rimtesni, negu paprasčiausias noras pasinaudoti
manim kaip priemone, ieškant nuotykių?
— Taip.—Viktorija suraukė kaktą.—Tai yra aš norė­
jau pasakyti —ne. Po velnių, Lukai, kam čia žaisti žo­
džiais?
— Šiaip ar taip, miledi, jūs pakliuvote, ir atgal kelio
nebėra. Jūs žinojote, kuo rizikuojate, ir pati troškote tos
rizikos. Mano brangioji, bet kurio žaidimo pirmoji taisyk­
lė: pralošei —mokėk, ir nesiskųsdamas. Tu norėjai žais­
ti —malonėk užsimokėti,—pakartojo Lukas.
— Aš nesiskundžiu. Aš įširdusi. Tai anaiptol ne tas pat.
Lukas atsilošė atgal ir sudėjo rankas ant krūtinės:
— Tu paprasčiausiai visą laiką burbi, Viki, štai ir vi­
sas tavo įniršis. Man dar neteko matyti tavo tokios nuo­
taikos ir, atvirai tariant, gana smalsu, kaip ilgai ji truks.
Aš tikėjausi, jog ligi to laiko, kol pasieksime namus, visa,
kas blogiausia, jau bus praėję, tačiau, kaip atrodo, klydau.
— Taip, tu suklydai.—Viktorija tiesiog virpėjo iš pyk­
čio. Kaip jis drįsta mesti jai —jai! —tokius kvailus kalti­
nimus!—Tu dėl visko apsirikai —nuo pradžios iki galo!
— Tu visgi turėtum man padėkoti, Viki. Aš duodu tau
progą išvengti panašių pavojų ateity. Ir džiaugiuosi, galė­
damas surasti tau ką veikti, galėdamas pasiūlyti darbo,
kuris pareikalaus tavo pinigų ir laiko.—Jis pažvelgė jai į
akis: —Padėk man atgaivinti Stounveilą, Viki!
— Kaip malonu, jog pagaliau prašnekai apie mano pi­
nigus!
— Viki, aš noriu, kad šita žemė būtų ir tavo. Mudviejų
abiejų. Aišku, aš nieko negalėsiu padaryti be tavo kraičio,
tačiau nė nemanau leisti pinigų tau nežinant. Būčiau lai­
mingas, jeigu ir tu imtumeis šito dvaro. Esi aiškaus proto,
išsilavinusi, tavo žinios nė kiek ne menkesnės už mano.
Tikrai galėtum tvarkyti Stounveilą. Ir prašau, labai pra-
173
 sau: imkis darbo kartu su manim, užuot toliau gyvenusi
savo prasta nuotaika.
— Tai, ką tu siūlai, žinoma, labai vilioja,—vis tuo pa­
čiu abejingu balsu atsiliepė ji.—Ir jeigu tu taip nori,
kad aš dalyvaučiau, priimant kiekvieną sprendimą, galbūt
tu man duotum raštišką vedybų sutartį —garantiją, jog,
man nežinant, iš mano pinigų nepaimsi nė grašio?
Lukas tik liūdnai nusišaipė.
— Aš juk ne toks kvailutis, ponia. Kaip tu šitaip nusi­
teikusi, pasirašyti panašią sutartį iš mano pusės būtų di­
džiausia kvailystė. Mes galėtume viską aptarti vėliau, kai
būsi pasirengusi tapti man tikra žmona, mylinčia ir atsi­
davusia.
— Cha! Tu niekada nepasirašysi sutarties —mes abu
puikiai žinome.
— Net jeigu aš ją ir pasirašyčiau, įstatymiškai žiūrint,
mažai kas pasikeistų, Viki. Mes vyras ir žmona. Tai duoda
man tam tikrų teisių.
— Svarbu patsai principas.
Lukas šyptelėjo:
— Principas! Jeigu aš dabar pasirašysiu sutartį, tu ją
panaudosi prieš mane, norėdama atsimokėti už šitą san­
tuoką. Na, prisipažink, Viki! Juk negali pakęsti, jei pa­
matai ką nors protingesnio už save, ir dabar tavo visos
mintys sukasi tik apie kerštą.
— Šiaip ar taip, kerštas būtų visai neblogas užsiėmi­
mas, galėčiau jam skirti ir savo laiką, ir jėgas!—Vikto­
rija nusišypsojo ledine šypsena ir pakilo.—O dabar, jums
leidžiant, milorde, aš grįšiu į savo kambarį ir toliau gy­
vensiu savo prasta nuotaika. Kad ir kokios protingos būtų
jūsų išvados, aš vis dar save apverkiu, ir tiek.
Ji taip greitai išbėgo iš valgomojo, jog Grigsas vos
spėjo atidaryti jai duris.
Lukas, prisimerkęs, žiūrėjo, kaip jo žmona, įširdusi, pa­
lieka kambarį. Kai durys užsidarė, jis liepė liokajui at­
nešti portveino butelį —Lukas vyno atsargų buvo atsive­
žęs iš Londono. Po kelių dienų jojimo koja visai įsiskau­
dėjo.
174
 Lukas dar ilgai sėdėjo, gerdamas vyną ir svarstydamas,
ką gi jam dabar daryti: pasmaugti Džesiką Aterton ar
iškaršti Viktorijai kailį.
Apskritai jis buvo labiau linkęs išlupti jaunamartę.
Tai kur kas įdomiau: lupdamas galėtų dar ir pasigrožėti
jos nuostabia figūrėle.
Ir Lukas, susimąstęs, iš lėto gurkšnojo vienas butelį
portveino. Vynas ne tik apmalšino skausmą kairėje kojoje,
bet ir kiek prislopino jo geismą. Po tos nakties viešbu­
tyje, kai jie abu atsidavė aistrai, prisiminimai Lukui ne­
davė ramybės, ir tarpais imdavo šlubuoti netgi jo geležinė
ištvermė.
Jis nenorėjo tikėti, kad Viktorija šito nejaučia, kad ji
nieko neprisimena. Ji taip aistringai atsiliepė į jo jausmą,
buvo tokia paslanki, patikli.. . Ji netgi sakė jam, jog, at­
rodo, jį įsimylėjusi! Ir nebuvo jokios abejonės, kad ji ši­
tuos žodžius būtų kalbėjusi dar kokiam vyrui.
Ir ligi jo ji su niekuo nebuvo suartėjusi. O malonumas,
kurį jis patyrė, jam buvo pats didžiausias gyvenime.
Piešinys Strelitzia leginae jau kabėjo jo kambary ant
sienos prie veidrodžio. Jis žiūrės į jį kiekvieną rytą. Lu­
kas pasirūpino, kad piešinys būtų išpakuotas pirmiausiai.
Ar supranta Viktorija, kaip jam svarbi ši nepaprasta do­
vana?
Tikriausiai ne. Dabar ji galvoja tik apie savo įžeistą
išdidumą.
Bet piešinys iš tikrųjų jį sujaudino. Nuo to laiko, kai
jo motina numirė, Lukas atprato gauti dovanų, juo labiau
iš moterų. Jeigu neskaitysime medaliono su plaukų sruo­
ga, kurį jam prieš ketverius metus įteikė Džesika.
Ji įdėjo šį kvailą daikčiuką jam į delną tą pačią mi­
nutę, kai verkdama atsisakė priimti jo pasiūlymą ir pa­
aiškino, ko reikalauja iš jos pareiga. Naktį prieš ataką
Lukas išmetė medalioną į kažkokį griovį.
Išgėręs portveiną, Lukas pasižiūrėjo į tuščią butelį.
Prieš akis buvo naktis. Ir šaltas guolis.
Jeigu viskas nebūtų įvykę taip staigiai ir netikėtai,
jis dabar būtų Londone ir kaip tik persirenginėtų, kad
vidurnaktį vėl galėtų ropštis per jam gerai pažįstamą sodo
175
tvorą. Jo pakvaišėlė nakties bendrakeleivė būtų laukusi
jo ir naujų nuotykių.
Dabar viskas pasikeitė. Jis vedė mažąją išdykėlę, ir da­
bar jie privalo išmokti gerbti vienas kitą. Jis nenorėjo
nugyventi gyvenimo su paniurusia ir pikta žmona ir užvis
mažiausiai troško leisti naktis vienas.
Viktorija moka užjausti bet ką, įsižeidęs pagalvojo Lu­
kas, keldamasis nuo krėslo. Kodėl gi jai bent kiek nepasi­
rūpinus savo vyru? Argi taip sunku suprasti, jog jis pada­
rė viską, ką galėjo, ir jam nebuvo kitos išeities?
Žmogus, pakliuvęs į tokią padėtį, kaip jis, turi ieš­
kotis turtingos nuotakos. Viktorija ne maža mergytė, pri­
valo suprasti praktinę santuokos pusę. Šiaip ar taip, viskas
jau padaryta, ir Viktorijai daugiau nieko nebelieka, kaip
susitaikyti su savo nauja padėtim ir išmintingai ja pasi­
naudoti. Laikas atsikratyti tos savo nuotaikos. Jis daugiau
neleis jai burbėti.
Ir jis daugiau nenori miegoti vienas. Jis vedęs žmogus,
ir tai jam duoda tam tikrų teisių.
Ir pagaliau pasiryžęs, Lukas išėjo iš valgomojo ir ėmė
kilti laiptais aukštyn. Šiąnaktį jis pamėgins dar kartą įti­
kinti Viktoriją, bet jeigu ji vėl atsisakys jį išklausyti,
ką gi —jis ras kitą būdą, kaip ją nuraminti.
Tarnas Ormis Luko miegamajame kaip tik pakavo daik­
tus. Šeimininkui įėjus, jis nustebęs atsigrįžo:
— Labas vakaras, pone. Šiandien eisite gulti anksti?
— Taip, anksti. Pasakykite Grigsui, jog visi gali eiti
miegoti. Mes pavargę po kelionės.
Ormis linktelėjo:
— Gal dar ką nors įsakysite, pone? Paprastai jums
skauda koją po ilgo jojimo.
— Aš ką tik išgėriau butelį portveino. Turėtų padėti.
— Gerai, pone.—Išmuštruotas tarnas judėjo lengvai ir
buvo apskaičiuotas jo kiekvienas judesys.—Nen sakė, jog
ledi Stounveil irgi nuėjo pailsėti. Kaip matyt, čia, kaime,
bus visai kitokia tvarka negu Londone.
— Juo geriau. Man labiau patinka kaimo gyvenimas
negu miesto triukšmas.—Lukas išsiblaškęs pasitrynė kairę
koją. Garbė Dievui, daugiau jam neteks laipioti per tą
velnio tvorą. Ir jis gali tik džiaugtis, jog daugiau nereikės
176
baimintis dėl savo nutrūktgalvės draugužės reputacijos,
kol ji linksmai skraidys iš lošimo namų į viešnamį ir atgal.
Po kelių minučių Ormis išėjo. Lukas palaukė, kol tar­
no žingsniai nutilo, paskui pasiėmė žvakę ir priėjo prie
durų, kurios skyrė miegamuosius. Iš Viktorijos kambario
nesigirdėjo nė garso. Galimas daiktas, ji jau atsigulė. Gal
net ir užsnūdo.
Lukas tyliai atsidarė duris, įtikindamas save, jog jis
turi teisę įeiti į savo žmonos miegamąjį. Durų rankena
lengvai pasidavė. Įdomu, ar mėgino Viktorija nuo jo už­
sirakinti? Jis, beje, numatė tokią galimybę ir iš anksto
pasiieškojo antrą raktą.
Viktorijos kambaryje buvo tamsu, tiktai pro langą
krito blausi mėnulio šviesa. Matyt, Viktorija mėgsta mie­
goti, neužsitraukusi užuolaidų, pagalvojo Lukas. Keistas
įprotis.
Šviečiant mėnuliui ir žvakei, Lukas įžiūrėjo savo žmo­
nos kūną po plona antklode. Jis bemat pajuto, kaip jam
sukilo geismas.
Tiktai žvakė, deja, apšvietė ir išblukusias portjeras,
ir purviną kilimą, ir aptriušusius baldus, kuriais buvo ap­
statytas miegamasis. Lukas pajuto kažką panašaus į sąži­
nės graužimą. Naujieji namai, kur jis parsivedė Viktoriją,
menkai tebuvo panašūs į tai, prie ko ji buvo pripratusi.
Jis priėjo prie lovos, spėliodamas, kaip čia dabar pri­
sistatyti ir kaip paaiškinti, jog jis, kaip vyras, turi ir šio­
kių tokių teisių.
Lipdamas laiptais, Lukas jau buvo sugalvojęs tiradą
apie vyro teises ir žmonos pareigas, bet dabar ji skambėjo
neįtikinamai netgi jo paties ausiai, ir sumišęs jis dar pa­
galvojo: o ką reikės daryti, jeigu ji iš tikrųjų jo nebe­
norės?
Tačiau tą pačią akimirką, kai ši baisi mintis jam
šmėstelėjo galvoje, šviesos spindulys krito ant gintaro
medaliono, kuris dabar gulėjo jai tarp krūtų.
Tai vis dėlto ji jį nešioja!
Jis lengviau atsiduso. Vadinasi, dar ne viskas prarasta.
Tačiau nespėjo jis pasimėgauti savo džiaugsmu, kaip
Viktorija neramiai sujudėjo ir kilstelėjo. Blakstienos su-
krūpčiojo, ji atsimerkė, pasižiūrėjo į jį ir suriko:
1 2 -6 0 6
177
 — Oi, Viešpatie, ne, ne! Palik mane!
Lukas, visas pašiurpęs, žiūrėjo, kaip Viktorija keliasi
ant pagalvių. Ji ištiesė ranką, norėdama jį atstumti. Va­
dinasi, jis visgi apsiriko. Ji nenorėjo jam leisti netgi pri­
eiti prie jos. Lukui suspaudė širdį —nusivylimas buvo
pernelyg didelis.
— Viki, dėl Dievo. . .
— Peilis! Dieve mieliausias, peilis! —Ji nenuleido iš
siaubo paklaikusių akių nuo žvakės šviesos.—Ne, ne!
Pagaliau Lukas suprato, jog ji dar miega. Kaip ma­
tyt, jis ją užklupo vidury košmaro, ir baisusis sapnas jos
niekaip nepaleido.
Lukas greitai atsitraukė atgal, pasidėjo žvakę ant sta­
liuko ir, grįžęs, apkabino Viktoriją per pečius. Ji suriko,
o akys neatsitraukdamos žiūrėjo į tai, ką matė tik ji viena.
Lukas ją papurtė už pečių:
— Viki, nurimk!
Jos akys, kaip ir anksčiau, buvo pastirusios, ji nieko
nesuprato, ir tada Lukas padarė tai, ką jau ne kartą buvo
tekę daryti, kai kareivis mūšio metu puldavo į isteriją.
Kiek atitraukęs ranką, jis šaltakraujiškai ir apskaičiuotai
pliaukštelėjo Viktorijai per skruostą.
Ji atsibudo. Dar sumišusi sumirkčiojo ir pagaliau įžiū­
rėjo jo veidą.
— Lukai!—atsipūtė ji.—Viešpatie, čia tu!—dar ne­
garsiai šūktelėjo, greičiau iš palengvėjimo, ir puolė jam į
glėbį. Ji taip prie jo prisispaudė, tarsi jis būtų angelas
sargas, ištraukęs ją iš pragaro nasrų.
Už durų pasigirdo greiti žingsniai, paskui į Viktorijos
duris kažkas pasibeldė:
— Miledi? Tai aš, Nen. Ar jums viskas gerai?
Lukas nenorom išsilaisvino iš Viktorijos glėbio. Ji dar
gailiai šniurkštelėjo ir norėjo jį sulaikyti, bet jis vienu
mostu ją nuramino:
— Tyliau, mano brangioji. Reikia paaiškinti tavo kam­
barinei. .. Aš tuoj sugrįšiu.
Jis priėjo prie durų ir jas atidarė. Hole, nerimaudama,
trypčiojo Nen.
— Aš kaip tik lipau laiptais, ėjau į savo kambarį, ir
tuo metu miledi kaip tik suriko.—Nen žvilgtelėjo į jį, ir
178
Lukas pastebėjo jos akyse kažkokį įtarimą.—Ar jai nie­
ko neatsitiko, milorde?
— Tikrai nėra ko jaudintis, Nen. Tai aš kaltas, aš ne­
atsargiai pažadinau miledi, kai jai prisisapnavo blogas
sapnas.
— Aš taip ir pagalvojau.—Įtarimas Nen akyse din­
go.—Vargšelė. Pastaruoju metu jai taip dažnai sapnuojasi
tie košmarai. Manau, kaip tik dėl to ji ir ėmė ilgai ne­
grįžti iš pokylių... Kad atsigultų tik paryčiui... O dabar
va —atsigulė anksti, ir jai vėl kažkas prisisapnavo. Gal
man reikia miegoti su ja vienam kambary?
— Nesijaudinkite, Nen. Ji dabar turi vyrą, supranta­
te? Aš pasirūpinsiu jūsų ponia. Juk irgi galiu įsitaisyti jos
kambary?
Nen paraudo ir skubiai linktelėjo:
— Aišku, pone.—Atsisveikindama ji dar greitai top­
telėjo ir nuėjo.
Lukas uždarė duris ir grįžo prie lovos. Viktorija sekė
jį akimis iš tamsos, apglėbusi rankomis kelius. Mėnulio
šviesoje jos akys atrodė didžiulės.
— Atleisk man, Viki. Nemaniau, kad taip tave išgąs­
dinsiu,—tarė Lukas.
— Pirmiausia aš norėčiau žinoti, kokiais tikslais tu
prasibrovei į mano kambarį?—griežtai paklausė ji.
Lukas atsiduso, suprasdamas, jog akimirka, kai ji bu­
vo pasirengusi juo pasitikėti, jau praėjo...
— Aišku, tau, Viki, tai nepatiks, bet dabar tu turi
vyrą, o vyras turi teisę įeiti į savo žmonos miegamąjį.—
Jis perėjo kambarį ir atsisėdo ant lovos krašto, stengda­
masis nesusitikti su jos priešišku žvilgsniu.—Kambarinė
sakė, jog pastaruoju metu tave dažnai kamuoja košmarai.
Ar čia yra kokia nors priežastis? Kaip tu manai?
— Ne.
— Aš tik todėl klausiu, kad kartais irgi sapnuoju bai­
sius sapnus,—tyliai kalbėjo jis.
— Man atrodo, šitaip kiekvienam būna.
— Taip, bet tai ypatingas sapnas, visada vienas ir tas
pats. Tau irgi šitaip, Viki?
Ji kiek padelsė.
179
 — Taip,—ir tuoj pat, mėgindama nukreipti pokalbį
kitur, paklausė: —O ką tu sapnuoji?
— Sapnuoju, jog guliu vidury lauko, tarp žuvusių ir
jau mirštančių kareivių. O mane užgulęs negyvas ark­
lys. ..—Lukas trumpai atsiduso ir atsigrįžo į žvakės švie­
są.—Kai kurie kareiviai miršta labai ilgai. Ir kiekvieną
kartą, kai sapnuoju šitą sapną, aš girdžiu jų priešmirtines
dejones. Aš vėl išgyvenu mirties baimę, nes nežinau —
išgyvensiu ar taip pat numirsiu... Gal vienas iš tų niekšų,
kurie ateina į mūšio lauką plėšti numirėlių, perrėš man
gerklę ir bus viskas baigta...
Viktorija palietė jo rankovę. Luko akys vėl įsmigo į ją.
— Kaip tai baisu,—sušnibždėjo ji.—Viešpatie, Lukai,
kaip tai baisu. Tavo sapnas dar baisesnis ir už mano.
— O ką tu sapnuoji, Viki?
Viktorija įsikibo pirštais į antklodės kraštą ir nuleido
akis:
— Aš sapnuoju. .. aš visada sapnuoju, kad stoviu vir­
šutinėje laiptų aikštelėje. Ir prie manęs prieina žmogus.
Vienoje rankoje —žvakė, kitoje —peilis!
Lukas kiek padelsė, suprasdamas, jog ji kažką nutyli.
Pasakiusi „žmogus", Viktorija padarė pauzę, ir jis suprato,
jog ši figūra jos naktiniuos košmaruos turi veidą, o tasai
veidas jai pažįstamas. Tačiau buvo visiškai akivaizdu, jog
apie tą sapną ji nenori nė kalbėti.
Iš tikrųjų, pagalvojo Lukas, per paskutinę valandą jam
pavyko pasiekti daugiau, negu per visą laiką nuo tos lem­
tingos nakties, kai jie pirmą kartą atsidavė meilei. Jis
turi būti protingas —nereikia daugiau jos versti pasakoti,
jeigu ji nenori. Ir apskritai nereikia prievartauti.
Strategija! —dar prisiminė jis sau. Strategija vis dėlto
jam padės kur kas daugiau pasiekti, negu šiurkšti jėga.
Numaldęs žiovulį, Lukas atsistojo:
— Dabar jau nusiraminai?
Viktorija greitai linktelėjo, vengdama jo žvilgsnio:
— Taip, ačiū. Dabar jaučiuosi gerai.
— Tada labos nakties. Jei prireiks —pašauk. Miegok,
Viki.
Tie keli žingsniai, kurie jį skyrė nuo jo miegamojo,
Lukui pasirodė pats didžiausias gyvenimo išbandymas.
180
 11 SKIRSNIS
Kitą dieną Viktorija, pasičiupusi albumą ir dažus, pa­
sislėpė artimiausioje giraitėje, kad nereikėtų šnekėtis su
vyru,—to šalto ir mandagaus priešiškumo ji jau pati ne­
galėjo pakęsti.
Ji nuėjo gana toli, kol susirado tinkamą vietelę. Vik­
torija išsirinko nedidelę pievelę ant kalvos po medžiais,
iš kur atsivėrė nykus vaizdas į kaimą. Ji matė namelius
prakiurusiais stogais, išvažinėtą, duobėtą kelią, kurį seniai
reikėjo taisyti, ir apleistus laukus. Kažkur šitais laukais
dabar vaikščioja Lukas, pagalvojo ji. Apžiūrinėja savo
žemes kartu su valdytoju.
Taip, darbų čia —iki kaklo, pripažino Viktorija. Kad
ir kaip ji širdo ant vyro, buvo aišku kaip dieną: jos pini­
gus jis norėjo panaudoti kilniems tikslams. Kol kas ne­
buvo jokių požymių, kad jis ketintų švaistyti jos kraitį
moterims, vynui ir linksmybėms. Nors ir turėjo lošėjo re­
putaciją, Lukas anaiptol nebuvo lengvabūdis ar pasileidęs
žmogus.
Suraukusi kaktą nuo tokių niūrių minčių, Viktorija
mėgino sukaupti dėmesį į žoleles ir augalus. Kaip patyrusi
botanike, ji iš karto nustatė jų rūšis, tačiau tuoj pat jai
į akis krito gana reta grybų šeimynėlė. Viktorija atsivertė
savo albumą.
Kaip tik to man ir reikia, nusprendė ji. Įprastas darbas
padės jai vėl atgauti dvasinę pusiausvyrą.
Ir Viktorija pasinėrė į piešimą, kuo smulkiausiai at-
kurdama grybus popieriuje. Laikas bėgo greitai.
Baigusi piešti grybus, Viktorija nupiešė dar keletą la­
pų, taip gražiai nukritusių į krūvelę, kad ji atrodė lyg
kokia mozaika. Paskui ji pastebėjo įdomų pumpotaukšlį.
Juos piešti būdavo visada sunku —pamėgink viską tiks­
liai atvaizduoti, nepraleisdamas nė vienos detalės? O bota­
nikos piešinius Viktorija labai mėgo, nes čia menas deri­
nosi su moksliniu tikslumu.,
Maždaug po dviejų valandų Viktorija užvertė albumą
ir atsišliejo nugara į medį. Dabar ji jautėsi jau kiek ge­
riau. Buvo ramesnė ir labiau savim pasitikinti. Saulutė
šildė, laukai ir medžiai jau nebeatrodė tokie beviltiški.
181
Stounveilą dar galima išgelbėti, netikėtai viena sau pagal­
vojo ji. Lukas išgydys šią žemę. Lukas padarys viską, ką
gali padaryti žmogus.
Suprantama, jos pinigų pagalba.
Bet dabar netgi ši mintis Viktorijai neatrodė tokia baisi,
kaip anksčiau. Tikriausiai Lukas buvo teisus, kai vakar
per pietus jai papriekaištavo, jog ji nepanaudojo palikimo
geriems darbams.
Ir vis dėlto tai jos pinigai.
Viktorija, paniurusi, atsikėlė ir nusipurtė nuo suknelės
lapus. Visgi nereikia pamiršti, kad ji —nekalta kraičio
medžiotojo auka!
Po trijų dienų Viktorija pirmą kartą išsirengė į kaimą.
Ji norėjo joti raita, tačiau Lukas griežtai paprieštaravo.
— Aš neleisiu,-kad grafienė Stounveil pirmą kartą kai­
me pasirodytų raita. Mums reikia laikytis tam tikro eti­
keto. Jūs važiuosite karieta su kambarine ir grumu, arba
išvis nevažiuosite,—pareiškė jis.
Kadangi jų santykiai su Luku šiuo momentu priminė
mūšio paliaubas, Viktorija nusileido —nesiginčijo.
Ir pasirinkusi tokią taktiką, ji net pasijuokė iš savęs:
girdi, ir ji pasidarė tokia pat paklusni, kaip ir visi kiti
aplinkui. Ji jau ėmė suprasti, kad ne tik jai, bet ir tarnams
bus daug geriau, jeigu ji nepriešgyniaus vyrui kiekviena­
me žingsnyje.
Ji anaiptol nenorėjo trauktis, nė per žingsnį, tačiau iš
teisybės pernelyg sunku buvo kariauti visas dvidešimt
keturias valandas per parą. "Be to, ji troško pajusti Luko
artumą, o ne peštis su juo.
Ir dar —netgi apsimestinė taika turi tam tikrų priva­
lumų, liūdnai prisipažino sau Viktorija. Kai tiktai ji nusi­
leisdavo ir pasielgdavo protingai, Lukas, tarsi į tai atsaky­
damas, apsaugodavo visą namą nuo savo prastos nuotai­
kos skersvėjų. . . Taip, šitas žmogus mokėjo komanduoti:
tarnai paklusniai ii pagarbiai vykdė jo paliepimus.
Viktorija manė, jog Lukas šitaip moka įsakinėti ir va­
dovauti dėl to, kad ilgą laiką buvo kariškis. Tačiau ji
įtarė, kad ši jo savybė ir įgimta, Lukas buvo gimęs valdyti
kitus. Jis buvo atkaklus ir savim pasitikintis. Tačiau šito­
182
kio charakterio Stounveile, matyt, ir reikia, kitaip čia nie­
ko nepadarysi.
Ir karietai važiuojant išmaltu keliu į kaimą, Viktorija
vėl ir vėl viską iš naujo pergalvojo.
Ji viena sau prisipažino, jog ir ligi santuokos buvo
pastebėjusi Luko tvirtą charakterį. Matyt, tasai tvirtumas
ją ir patraukė. Tačiau, atvirai tariant, jai anksčiau neteko
atsitrenkti į šitą plieną. Galų gale Lukas tada jai asistavo
ir buvo gana atsargus.—nenorėjo parodyti blogosios savo
pusės.
— Ar tik nemanote užeiti į šią apšiurusią krautuvę,
miledi! —pasipiktino Nen, kai karieta įvažiavo į pagrin­
dinę kaimo gatvę.—Čiagi ne Londonas!
— Aišku, ne. Bet aš nesirengiu pirkti vakarinių sukne­
lių. Man reikia apsidairyti ir pasirinkti žmonių, kurie ga­
lėtų dirbti Stounveile. Dabar čia mūsų namai, Nen. Laikas
susipažinti su mūsų naujaisiais kaimynais.
— Kaip liepsite, miledi,—atsakė ši. Tačiau, atrodo,
Viktorijai nepavyko įtikinti Nen, jog ji elgiasi protingai.
Viktorija šyptelėjo ir pamėgino jai paaiškinti kaip ga­
lima įtikinamiau:
— Tu gi matei, kaip Stounveile viskas apleista. Rūmai
tiesiog baisūs. Milordas turi daug reikalų kaime, jam
nebelieka laiko užsiiminėti namų ūkiu. Be to, jis —buvęs
kariškis, todėl labai abejotina, ar jis tuos namus kaip rei­
kiant sutvarkytų, net jeigu ir labai norėtų.
— Tai tiesa. Rūpintis tokiais namais, kaip Stounvei-
las,—moters darbas. Jūs atleiskite, kad aš taip kalbu, mi­
ledi.
— Taip, tu visiškai teisi, Nen. Aš sutinku imtis šitų
pareigų. Kol čia gyvename, turime stengtis, kad ši vietelė
būtų jauki. O jeigu jau mums tenka leisti pinigus Stoun-
veilui sutvarkyti, geriau juos leisti čia, kaime. Juk vietinių
gyventojų pajamos priklauso nuo Stounveilo.
Kambarinės veidas prašviesėjo, ji suprato savo ponią.
— Taip. Man aišku, ką jūs norite pasakyti, miledi.
Grafo karieta iš lėto judėjo išmaltu keliu, iš krautuvė­
lių ir smuklių išeidavo žmonės į ją paspoksoti. Viktorija
linkčiojo kaimiečiams ir šypsojosi.
183
 Du ar trys jai pamojavo ranka, tačiau visi kiti į nau­
jąją Stounveilo šeimininkę pasižiūrėjo gana abejingai, ir
šitoks elgesys ją pribloškė. Viktorija spėliojo: ar ji pati
jiems taip nepatinka, ar vietiniai gyventojai išvis kreivai
žiūri į visą Stounveilų giminę? Ir ji negalėjo kaltinti fer­
merių ir nuomininkų už tai, kad jie taip beviltiškai žiūri
į ateitį: rūmų šeimininkai juos seniai buvo palikę likimo
valiai.
„Vargšai,—galvojo ji, iš įpročio kramtydama apatinę
lūpą.—Šitiems žmonėms gyventi nelengva. Čia iš tikrųjų
galėtų padėti mano pinigai“.
Vidury kaimo Viktorija pastebėjo nedidelę galanterinių
prekių parduotuvę.
— Manau, nuo šitos krautuvės mes ir pradėsime savo
žygį —pareiškė ji.
Nen patylėjo, tačiau veide aiškiai matėsi nepalanki
nuomonė apie šią krautuvėlę.
Viktorija išlipo iš karietos, prisilaikydama grumo ran­
kos ir kiek šaipydamasi iš skeptiško savo bendrakeleivės
veido.
Kaitri pavasario saulutė tiktai paryškino jos gintarinę
suknelės spalvą, auksiniai spinduliai sužvilgo plaukuose.
Geltona Viktorijos skrybėlaitės plunksna nuo lengvo vė­
jelio suvirpo, o gintaro medalionas, kurį ji visą laiką ne­
šiojo ant kaklo, blykstelėjo ir ėmė švytėti visais savo
atspalviais. Praeiviai, ją pamatę, net sustojo iš nuostabos.
Maža mergytė, ligi to laiko stovėjusi gana saugiai —
užlindusi mamai už sijono, staiga iš džiaugsmo klyktelėjo,
išlėkė į vidurį gatvės ir puolė prie Viktorijos.
— Gintarinė ledi, gintarinė ledi! —linksmai šūkavo
mažylė, trepsėdama basomis kojelėmis.—Puikioji ginta­
rinė ledi! Tu grįžai! Man senelė sakė, kad tu grįši. Ji
sakė, jog tavo plaukai kaip auksinis medus, ir suknelė
auksinė.
— Palauk, palauk,—geranoriškai sustabdė ją Nen,—
tu juk nenori išpurvinti mūsų ledi nuo galvos ligi kojų,
ar ne? Ramiau, mažiule. Bėk atgal pas savo mamą.
Mergytė, jos neklausydama, pralėkė pro šalį ir čiupo
purvinais piršteliais geltoną grafienės sijoną.
184
 — Sveika,—linksmai tarė jai Viktorija.—Ir kuo gi tu
vardu?
— Liusė Hokins,—iškilmingai tarė mažoji, žvelgdama į
ją nustebusiom akim.—O čia mano mama. O ten —sesu­
tė, ji jau didelė.
Liusės mama jau skubėjo prie jų, jos raukšlėtas veidas
buvo net persikreipęs iš baimės. Ji buvo gal tik penkeriais
metais vyresnė už Viktoriją, bet jau atrodė kaip senutė.
— Prašau atleisti, miledi. Ji dar visai kvailutė. Ji
nieko blogo nenorėjo. Nežino, kaip reikia kalbėtis su di­
deliais ponais, ne taip jau daug ji matė jų savo gyvenime.
— Viskas gerai. Ji nieko blogo nepadarė.
— Nepadarė?—Moteris tikrai buvo sumišusi.—Ji jums
visą suknelę išpurvino, miledi.—Ir kaimietė parodė pirštu,
manydama, jog grafienė dar nespėjo pamatyti purvinų dė­
mių ant gintarinės spalvos muslino.
Viktorija į tas dėmes nė nežvilgtelėjo:
— Aš džiaugiuosi, kad Liusė taip karštai mane pasvei­
kino. Ji —pirmas žmogus kaime, su kuriuo man teko susi­
pažinti, žinoma, neskaitant mūsų ekonomės ponios Snit.
Beje, gal jūsų vyresnioji duktė ar kas nors iš jos draugių
norėtų gauti darbo virtuvėje? Mums labai reikia žmonių.
Aš negaliu nė įsivaizduoti, kaip Stounveilui lig šiolei pa­
vyko apsieiti beveik be tarnų.
— Darbo?—Moteris iš susijaudinimo net išblyško.—
Tikro darbo dideliuos namuos, miledi? Viešpatie, mes bū­
tume jums taip dėkingi. Mano vyras jau šimtą metų ieško
darbo, ir beveik visi vyrai šitaip vargsta.
— Tai mes būsime jums dėkingi, lordas Stounveilas
ir aš.—Viktorija nužvelgė žmones, kurie buvo apstoję ka­
rietą ratu: —Mums reikės daug žmonių. Jeigu kas norite
gauti darbo sode, arklidėse ar virtuvėje, užeikite pas mus
rytoj rytą. Iškart galėsite pradėti dirbti. O dabar, jums
leidžiant, aš noriu užsukti į parduotuvę —man reikia kai
ką nusipirkti jūsų kaimelyje.
Viktorija žengė pirmyn, kambarinė jai iš paskos, ir
minia prasiskyrė tarsi burtų lazdelei mostelėjus. Ji jau
buvo parduotuvėje, o už nugaros dar vis girdėjosi džiaugs­
mingas Liusės balsas: „Gintarinė ledil11
185
 Po dviejų valandų Viktorija įėjo į paradinę Stounveilo
salę ir pasišaukė liokajų:
— Kur dabar grafas, Grigsai? Man reikia tuoj pat jį
pamatyti.
— Bibliotekoje, su ponu Sazerveitu, miledi. Milordas
griežtai liepė niekam jo netrukdyti, kol kalbėsis su nau­
juoju valdytoju.
— Esu tikra, jog man padarys išimtį, juo labiau, kad
aš kaip tik norėjau pamatyti jį kartu su ponu Sazervei­
tu,—Viktorija nusišypsojo ir greitais žingsniais patraukė
prie bibliotekos durų, pakeliui nusimaudama gražią odinę
pirštinaitę.
Grigsas stojo jai skersai kelio:
— Atleiskite, ponia, bet milordas man griežtai įsakė...
— Nesijaudinkite, Grigsai, aš pati jam viską paaiškin­
siu.
— Atleiskite, atleiskite, ponia, bet aš jau keli mėne­
siai, kaip tarnauju milordui grafui, ir galiu didžiuotis, jog
suprantu jo reikalavimus. Jis visada nori, kad visi jo
klausytų be jokių atsikalbinėjimų.
Viktorija niūriai šyptelėjo:
— Patikėkite, Grigsai, aš neblogiau už visus žinau, kad
Stounveilo charakteris anaiptol ne iš lengvųjų. Būkite
geras, atidarykite duris man, Grigsai. Prižadu: jeigu jis
bus nepatenkintas, aš prisiimsiu visą kaltę.
Dar vis abejodamas, bet nedrįsdamas daugiau ginčytis
su savo ponia, Grigsas atvėrė duris ir apmirė laukdamas
paties blogiausio.
— Dėkoju jums, Grigsai.
Viktorija įėjo į kambarį, paskutinę akimirką nusimo­
vusi ir antrą pirštinaitę. Ji pastebėjo, jog Lukas kilstelėjo
akis ir susiraukė, tačiau jo veidas greičiau buvo nuste­
bęs nei piktas. Jis paprasčiausiai nesitikėjo, kad ji pas jį
užeis.
— Laba diena, ponia.—Lukas pagarbiai atsikėlė nuo
kėdės.—Aš maniau, jog jūs išvykote į kaimą.
— Aš ten buvau. Dabar, kaip matote, jau grįžau.—Ji
nusišypsojo ponui Sazerveitui, gana rimtam jaunuoliui, sė­
dinčiam kitoje stalo pusėje. Valdytojas atidėjo žurnalą į
186
šalį, kurį laikė rankose, ir, pašokęs nuo kėdės, žemai nusi­
lenkė grafienei:
— Jūsų paslaugoms, miledi.
Lukas įdėmiai žvelgė į Viktoriją:
— Kuo galiu pasitarnauti, brangioji?
— Norėjau jums kai ką papasakoti. Aš apskelbiau vi­
siems kaimo gyventojams, jog mes ieškome tarnų. Ir visi,
kas tik nori dirbti,—o tokių, ko gero, bus nemažai,—turi
ateiti čia rytoj rytą. Manau, ponas Sazerveitas sugebės
susitvarkyti. Aš dar pasitarsiu su Grigsu ir ponia Snit,
kiek žmonių mums reikės pačiuose rūmuose. Kadangi jums
pakanka rūpesčių su nuomininkais, aš taip pat galvoju
dar imtis ir sodo.
— Aišku,—atsakė Lukas.
— Be to, norėjau jums pranešti, jog man pavyko kai­
me kai ką nusipirkti,—rytoj čia viskas bus pristatyta.
Pasistenkite, kad sąskaitos būtų tuoj pat apmokėtos: juk
žmonėms reikia pinigų, jie negali ilgai laukti.
— Dar ką norite pasakyti, ponia?—santūriai paklausė
Lukas.
— Taip, kaime aš sutikau ponią Vort, vikaro žmoną,
ir pakviečiau ją kartu su vyru užsukti rytoj pas mus
arbatos. Reikia aptarti labdaros reikalus. Būkite geri, susi­
planuokite rytdienai savo darbus taip, kad galėtumėte pa­
būti ir su mumis.
Lukas pritariamai linktelėjo:
— Aš pasistengsiu tą valandą būti laisva. Dabar vis­
kas?
— Ne visai. Mes turime kažką daryti tam baisiam
kaimo keliui. Jis visai niekam tikęs.
Lukas vėl linktelėjo:
— Užsirašysiu į savo neatidėliotinų darbų sąrašą...
— Būkite toks geras, milorde. Manau, šiandien bus jau
viskas.—Viktorija dar kartą draugiškai nusišypsojo ponui
Sazerveitui, kuris žiūrėjo į ją išplėtęs akis, apsisuko ir
nuskubėjo prie durų. Ant slenksčio ji dar stabtelėjo ir at­
sigrįžo į Luką: —Taip, dar vienas dalykas.
— Kad ir kaip būtų keista, manęs tai nė kiek neste­
bina,—atsiduso Lukas.—Kalbėkite, ponia, aš klausau.
— Kas čia per šnekos dėl tos Gintarinės ledi?
187
 Lukas greitai žvilgtelėjo į jos gintaro medalioną:
— Kur jūs tai girdėjote?
— Kaime. Viena maža mergytė pavadino mane šituo
keistu vardu. Aš tik norėjau sužinoti, ar jums ką nors sako
šitie žodžiai? Turbūt kokia nors vietinė legenda, ar ne?
Lukas dirstelėjo į Sazerveitą.
— Aš papasakosiu jums viską, ką žinau,—tarė jis Vik­
torijai,—tiktai vėliau.
Viktorija patraukė pečiais:
— Kaip jums patogiau, milorde.
Ir ji išėjo iš bibliotekos, o Grigsas, skubiai uždaręs
duris, neramiai sužiuro į savo ponią.
— Nebijokite, Grigsai,—tarė Viktorija su pergalinga
šypsena. Iš tikrųjų neįtikėtina —jai pavyko įsmukti į bib­
lioteką! —Milordas, aišku, kartais kandžiojasi, tačiau žmo­
nos vizitas jam kol kas nesukelia pykčio priepuolio.
— Turėsiu galvoje, ponia.
Kai bibliotekos durys užsidarė, Lukas vėl atsisėdo ir
siekė kitos apdulkėjusios pajamų ir išlaidų knygos. Jis
pajuto įdėmų, nesitveriantį smalsumu Sazerveito žvilgsnį.
— Kaip matote, mano žmona pasirengusi aktyviai imtis
dvaro reikalų,—tarė Lukas.
— Taip, milorde. Atrodo, ji iš tikrųjų domisi viskuo,
kas liečia mūsų žemes.
Lukas atlaidžiai šyptelėjo:
— Grafienė Stounveil —energinga moteris. Jai ver­
kiant reikėjo rimto darbo, kuriam galėtų skirti visas savo
jėgas.
— Jau patsai pirkimas musų kaimelyje —savotiška
labdara. Esu tikras, jog tokio nepriekaištingo skonio da­
ma ten negalėjo rasti nieko tinkamo.
— Aš manau, ji tiesiog norėjo padėti gyventojams,—
susimąstęs tarė Lukas.—Esu jai už tai labai dėkingas.
Stounveilo gelbėjimas pareikalaus iš mudviejų abiejų daug
jėgų. Kaip jau esu sakęs, mes pradedame mūšį.
Sazerveitas žvilgtelėjo į buhalterinių žurnalų ir knygų
krūvą ant stalo:
— Stounveilui išgelbėti, pone, reikėtų ištisos armijos.—
Jis pažvelgė į savo šeimininką tokiu dievinamu žvilgsniu,
kaip paprastai jaunuolis žiūri į vyresnį žmogų —tikrą
188
didvyrį, pabuvojusį kare.—Nors jums, milorde, turinčiam
tokį karinį patyrimą, tikriausiai nebus per sunku.
— Atvirai tariant, Sazerveitai, šitą dvarą atgaivinti
man bus kur kas įdomiau, negu kariauti. Joks karas ne­
prilygs.
Sazerveitas, kaip matyt, nepatikėjęs, jog dvaras gali
būti įdomesnis už karą, buvo linkęs patylėti ir, užuot ką
nors atsakęs, tik atsivertė pajamų ir išlaidų knygą.
Vakare Lukas, atsilošęs krėsle, ištiesė kojas arčiau
prie ugnies ir patenkintas žiūrėjo, kaip žmona pilsto ar­
batą svetainėje.
Atrodo, tokia smulkmena, bet dabar toji arbata reiškė
labai daug ką. Lukas buvo ne toks kvailas, kad manytų,
jog Viktorija susitaikė su tuo, kas neišvengiama, tačiau
jos noras eiti bent šitokias santuokines pareigas rodė, jog
viską eina į gera.
Pastarąsias tris dienas jie laikėsi paliaubų, tačiau bet
kuriuo momentu galėjo vėl supokšėti šūviai. Visi ūkiniai
reikalai baigdavosi produktų pirkimu ir nešvarių indų plo­
vimu. Grigsas jau buvo puolęs į neviltį, o ponia Snit
grasino išeiti iš darbo.
Tačiau nuo to laiko, kai Viktorija grįžo iš kaimo, vis­
kas staiga ėmė keistis. Ir Lukas pajuto, kaip jis trokšta
to jaukaus, šeimyninio gyvenimo. Viktorija įpylė jam ar­
batos, auksinis medaus lašelis įkrito jam į puodelį. Pir­
masis medaus lašas nuo to laiko, kai priesaika prie alto­
riaus juos sujungė amžiams!
— Taigi, apie Gintarinę ledi, milorde,—šaltai paprašė
Viktorija, paduodama Lukui puoduką su lėkštele.—Aš no­
rėčiau sužinoti visas smulkmenas dabar, jeigu jūs neprieš­
taraujate.
— Atvirai kalbant, nelabai gerai ir žinau tą legendą.—
Lukas pamaišė šaukšteliu arbatą, stengdamasis užtęsti va­
karinį pokalbį. Mat pastaruoju metu Viktorija buvo įpra­
tusi gultis į lovą vos tik sutemus.—Dėdė prieš mirtį man
kai ką papasakojo. Legenda susijusi su tuo medalionu,
kurį jis man perdavė.—Lukas paniuro, jis jau pasigailėjo
prasitaręs apie grandinėlę su gintaru, kurią Viktorija vis
dar nešiojo ant kaklo. Ji, atrodė, nė nepastebi, kad to
189
papuošalo nenusiima nei dieną, nei naktį.—Aš prašiau jo
papasakoti visą istoriją, bet mano dėdė buvo irzlus ir
piktas, taigi išklausti nepavyko. Be to, man atvažiavus,
jis jau laukė mirties, ir jam visai nerūpėjo mano norai,
ar kaprizai, kaip jis sakė.
— Ir ką gi jis jums papasakojo?
— Jis tik pasakė, kad šis papuošalas perduodamas mū­
sų šeimoje iš kartos į kartą. Kaip atrodo, jis priklausė pir­
majam Stounveilo šeimininkui. Smulkiau apie viską, sakė
dėdė, aš galiu sužinoti kaime. Aš klausiau ponios Snit. Kaip
tu žinai, tiktai ji viena ir liko visuos namuos, kai tas senas
nenaudėlis numirė. Visus kitus tarnus jis išvijo.
— Pasakokite. Ir ką gi jums papasakojo ponia Snit?
Lukas žvilgtelėjo į ją ir pamatė, jog Viktorijos akys
tiesiog dega smalsumu.
— Tu jau pažįstama su ponia Snit ir galėjai pastebėti,
jog ji ne iš plepiųjų. Ji sakė, jog kaime išliko pasaka,
ją po šiai dienai žmonės seka savo vaikams,—apie pirmąjį
lordą Stounveilą ir jo žmoną. Lordas Stounveilas buvo pra­
mintas Gintariniu riteriu, nes kaip tik gintaro spalvos bu­
vo jo ginkluotė.
— Vadinasi, jis irgi buvo karys,—sumurmėjo Viktori­
ja, įsmeigusi žvilgsnį į židinio ugnį.
— Kaip ir daugumas kitų, kurie sugebėjo užsitarnauti
dvarą, panašų į Stounveilą,—paaiškino Lukas.
— O jo žmona buvo praminta Gintarine ledi?
Lukas linktelėjo:
— Jeigu tikėsime legenda. Gintarinis lordas ir Gintari­
nė ledi labai mylėjo vienas kitą ir buvo atsidavę šitai
žemei ir jos žmonėms. Jiems čia gyvenant, Stounveilas
klestėjo. Jų įpėdiniais buvo dar kelios laimingos sutuokti­
nių poros, ir žmonės kalbėjo, jog šio krašto gerovė pri­
klauso nuo didžiųjų rūmų šeimininkų laimės.
Viktorija paniuro:
— Pernelyg rizikinga, kai žmonių gyvenimas priklauso
beveik nuo atsitiktinumo.
— Taigi čia tiktai prietarai, Viki.
— Žinau, bet vis dėlto. ..
Lukas skubiai ją pertraukė:
— Kaip sako ponia Snit, kaime buvo nuspręsta, jog
190
grafai Stounveilai turi tuoktis iš meilės, kitaip šitas kraš­
tas vėl nusigyvens. Turint galvoje grafų giminės turtą,
jos atstovams buvo visai nesunku vesti iš meilės, o ne dėl
pinigų.^
— Žinoma. Manau, jog ligi šios kartos, ligi mūsų,
jiems tikrai neteko tuoktis „praktiniais sumetimais".
Lukas pasakojo toliau:
— Dar prieš tris kartas grafas Stounveilas pamilo jau­
ną merginą, kuri, kaip pasirodė, jau buvo atidavusi .savo
širdį kitam.—Lukas kiek sumišo.—Ir ne tik širdį, bet, kaip
sakoma, ir visa kita. Jos giminės privertė ją tekėti už
grafo, nors jau po širdim nešiojo savo mylimojo kūdikį.
Ir kai ji pasidarė Stounveilo grafienė, šis išvyko į Ameri-
ką.
— Vargšė mergaitė. Kaip baisu, kad ją išskyrė su my­
limu žmogum ir privertė tekėti už kito. Bet suprantama —
jos giminės negalėjo praleisti progos padaryti ją grafie­
ne,—liūdnai sumurmėjo Viktorija.
— Taip, aišku,—pritarė Lukas.—Bet jeigu tu taip už­
jauti šitą merginą, tikriausiai reikia pagailėti ir mano pro­
senelio: jis ‘Susiejo savo gyvenimą su moterim, kuri pra­
rado nekaltybę dar nesulaukusi pirmosios nakties.
Viktorija šaltai blykstelėjo akimis.
— Šit kaip? Bet aš tuokdamasi jau irgi nebebuvau
mergina, ar jūs neatsimenate?
— Tai visai ne tas pat, juk aš buvau vienintelis tavo
vyriškis ligi mūsų vestuvių. Be to, povestuvinės nakties
mes dar neturėjome, taigi ir kalbėti kol kas nėra apie ką.
— Žinai, Lukai, aš nesuprantu, kodėl tu ar tavo prose­
nelis, ar koks kitas vyras reikalauja, kad jo išrinktoji bū­
tinai būtų nekalta. Juk jūs patys tos skaistybės visai ne­
paisote. Na, argi ne taip?
— Kai moteris nusidėjusi, gali kilti abejonių dėl vai­
ko, ar jis tikrai tavo?
Viktorija tik pečiais patraukė:
— Teta Kleo man ne sykį yra sakiusi, jog moterys se­
niai moka tą skaistybę padirbti. Ir be to, net jeigu pirmąją
naktį žmona bus nekalta,—iš kur galėsi būti tikras, kad
ji nepagimdys tau vaiko nuo liokajaus?
— Viktorija!
191
 — Ne, milorde, man atrodo, kad yra tik vienas būdas:
jei nori neabejoti dėl savo vaikų, reikia pasitikėti žmona
ir jos žodžiu. Jeigu ji sako, kad vaikas tavo,—vadinasi
taip ir yra.
— Aš pasitikiu tavim, Viktorija,—tyliai atsakė Lukas.
— Gerai. Bet dėl mūsų, kaip tu jau sakei, kol kas ir
kalbėti nėra ko.
— Ne visai taip,—burbtelėjo jis.—Gal tu man leisi
užbaigti legendą?
Ji vėl ėmėsi arbatinuko.
— Taip, žinoma. Užbaikite savo legendą, milorde.
Lukas nugėrė gurkšnį arbatos, mėgindamas suprasti,
kodėl kalba pakrypo būtent šita linkme?
— Grafui kilo įtarimų, bet įrodymų jokių nebuvo, o
jis buvo labai įsimylėjęs savo jaunąją žmoną ir buvo lin­
kęs tikėti tuo, kuo norėjo tikėti. Tai, žinoma, padėjo ligi
to laiko, kol gimė vaikas —negyvas. Grafienė iš sielvarto
vos neišprotėjo. Ji viską prisipažino ir dėl savo nelaimės
apkaltino tiktai grafą —juk tai dėl jo ji negalėjo ištekėti
už mylimojo, ir pareiškė, jog jai belieka tik numirti. Ir
netrukus šis grasinimas išsipildė.
Viktorijos akys įsmigo į Luką.
— Ir nuo ko ji mirė?
— Nereikia žiūrėti į mane tokiom akim. Jis nebuvo
kaltas dėl jos mirties. Ji tiesiog neatsigavo po gimdymo.
Kaip sako ponia Snit —ji panoro numirti, ir drugys tuoj
pat atėjo jai į pagalbą. Taip byloja legenda.
— Kokia liūdna istorija. O ką paskui darė grafas?
— Jis pasidarė piktas ir įtarus, baisiausiai nekentė
moterų. Šeima reikalavo įpėdinio, taigi po kurio laiko jis
iš naujo vedė, tiktai šį kartą ne iš meilės. Tai buvo grynai
praktiška sąjunga, ir nei jis pats, nei jo žmona nebuvo
laimingi. Ir gimus palikuoniui, grafas su žmona labai mažai
kur būdavo kartu, o Stounveile visai nesirodydavo.
— Ir tada žemė ėmė nebeduoti derliaus?
Lukas linktelėjo:
— Taip. Apie tai kalba ne tik legenda, bet seni už­
rašai. Šiandien aš iš smalsumo varčiau senas knygas ir
galiu patvirtinti, jog pamažu Stounveilas ėmė nykti nuo
tos lemtingos santuokos.
192
 — Tikrai?
— Tikrų tikriausiai. Kitas grafas, mano dėdės tėvas,
garsėjo kaip piktas ir abejingas žmogus. Dar blogiau —
jis buvo ištvirkėlis ir azartinis lošėjas, bet prastas lošėjas.
Jis pirmas iš Stounveilų visą savo laiką skyrė lošimo
namams ir visai nekreipė dėmesio į dvarą, Jis irgi vedė,
tiktai anaiptol ne iš meilės. Nuo to laiko, kai gimė mano
dėdė, jo tėvas su motina jau kartu nebegyveno.
— Ir žemė, suprantama, buvo apleista, jos niekas ne­
dirbo. O kas nutiko tavo dėdei?
— Meitlendas Kolbrukas išvis nesiteikė tuoktis —nei
dėl titulo, nei dėl ko nors kito, jau nekalbant apie meilę.
Jis gyveno palaidai ir švaistė viską, kas dar buvo likę.
Jis iščiulpė iš dvaro visą kraują, ir gyvenimą jam teko
nugyventi kaip tik kaime, keikiant savo piktą likimą.
— Tai štai dėl ko kaimas toks nuskurdęs.—Viktorija
neatitraukė žvilgsnio nuo ugnies.—Įdomu.
Lukas matė tiktai jos švelnų profilį ir spėliojo, kaip
ji reaguotų, jeigu jis dabar pasisodintų ant kelių ir pabu­
čiuotų? Ištirptų jo glėby, kaip anksčiau, ar šoktų jam į
eikis? Aišku tiktai viena: kai jam pavyks suimti Viktoriją
į savo glėbį, bus užvis įdomiausias nuotykis jiems abiem.
— Tikrai keistą* kad Hokinsų mergytė pavadino tave
Gintarine ledi,—negarsiai tarė Lukas.
— Kas gi čia nuostabaus? Ji, kaip ir visi, šitą pasaką
buvo girdėjusi ir, pamačiusi mane geltona suknele, nu­
sprendė, jog aš ir būsiu iš tos legendos...
Lukas žiūrėjo, kaip židinio ugnies šviesa žaidžia Vik­
torijos plaukais.
— O aš manau, kad ji nė kiek neapsiriko. Tu tikrai
panaši į Gintarinę ledi. Tavo akys, tavo plaukai, tavo
mėgstama gelsva spalva...
Viktorija į jį sužiuro:
— Dėl Dievo, Lukai, gana šitų kvailysčių!
Jis ištiesė jai puodelį, tikėdamasis dar gauti arbatos:
— Nieko nuostabaus, jog mergytė pamanė, kad tu iš
legendos. Aš dar nebaigiau pasakoti.
Viktorija vangiai pasižiūrėjo į jį, pildama arbatą į
puodelį.
— Na, ir kaip viskas baigiasi?
13—606 193
 — Sakoma, jog vieną kartą grįš į rūmus Gintarinis
riteris ir jo ledi, ir jų meilė vėl atgaivins Stounveilo
žemes.
— Tikrai puiki pasakėlė,—su panieka prunkštelėjo
Viktorija,—tiktai jeigu šio krašto gerovė priklauso nuo
lordo ir jo žmonos meilės, vietiniams gyventojams teks
palaukti kitos kartos. Nes paskutinysis grafas Stounveilas,
kiek man žinoma, vedė ne iš meilės, o dėl pinigų.
— Velniai griebtų, Viki...
Bet ji jau pakilo nuo stalo:
— Jums leidžiant, milorde, linkiu jums labos nakties.
Aš labai pavargau.
Lukas, keikdamasis sau po nosim, irgi atsistojo. Jis
nulydėjo akimis žmoną, palaukė, kol užsidarė durys, pa­
stūmė puodelį į šalį ir susiraukęs priėjo prie spintelės,
kur stovėjo brendis.
Jis susimąstęs patrynė skaudamą koją. Jo laukė dar
viena ilga naktis.
Po trijų valandų Lukas gulėjo savo lovoje, niekaip ne­
galėdamas užmigti ir įsiklausydamas į tylius garsus greti­
mame kambary. Gal jis tik be reikalo tvardosi, galvojo
Lukas. Gal laukimas —ne pati geriama strategija šiuo
atveju?
Šlamesys už sienos vis nenutilo. Atrodo, Viktorija at­
sikėlė. Vadinasi, ji irgi nemiega. Matyt, bijo užsnūsti per
anksti, kad vėl neprisisapnuotų tasai baisus sapnas.
Jų meilė gali išvaikyti pačius baisiausius sapnus, tarė
sau Lukas. Kaip rūpestingas vyras jis privalo paguosti Vik­
toriją, paglamonėti ją, net jeigu iš pradžių reikėtų grieb­
tis ir jėgos.
Jis ryžtingai nubloškė antklolę ir siekė chalato. Nu­
eita visgi jau pernelyg toli. Šiaip ar taip, jie privalo gy­
venti normalų vedybinį gyvenimą, ir sulig kiekviena die­
na darėsi vis aiškiau, kad jo priverstinis tvardydamasis nė
kiek neveikia Viktorijos užsispyrimo.
Kitaip tariant, liūdnai pagalvojo Lukas, Viktorija ne­
rodo jokio ženklo, kad jai reikėtų jo meilės.
Jis išgirdo, kaip atsivėrė ir užsitrenkė jos miegamojo
durys —kaip tik tuo momentu, kai jis norėjo pasibelsti
194
į tarpines duris. Tada Lukas atsargiai nuspaudė durų ran­
keną ir įėjo į tuščią žmonos kambarį.
Jis buvo išsigandęs ir įširdęs. Negali būti, kad ši pa-
kvaišėlė mėgina nuo jo bėgti —vidurnaktį! Paskui jis
prisiminė, kaip Viktorija mėgsta naktinius pasivaikščioji­
mus. Be to, jis gi pats jai yra padėjęs.
Lukas pastatė žvakę ant stalo ir greitai apsimovė bri­
džius, užsivilko marškinius, apsiavė batus. Po kelių mi­
nučių jis jau greitai žingsniavo per holą. Nuojauta jam
sakė, jog Viktorija bus išėjusi per virtuvę. Jis pats pa­
darytų kaip tik taip, jeigu norėtų nepastebėtas išsmukti
iš namų.
Jis nuskubėjo paskui ją.
Dar po minutės Lukas išėjo iš namų ir netrukus pama­
tė Viktoriją. Ji tyliai stovėjo apleistam sode tarp medžių.
Nuo nakties vėsos ją saugojo ilgas gintaro spalvos ap­
siaustas, ant galvos buvo užsimovusi gobtuvą. Atrodė, jog
ji maudosi mėnulio šviesoje. Ir Luką užliejo seni prisimi­
nimai—kaip jis vaikščiodavo į slaptus pasimatymus su
Viktorija, į jos tetos sodą. Jam sukilo geismas, beveik ligi
skausmo.
Tai jo žmona, irjis taip jos geidžia.
Lukas atsargiai įslinko iš šešėlio, stengdamasis judėti
tyliai, be garso, tačiau ji tuoj pat jį pajuto ir atsigrįžo.
Lukas atsiduso. *
— Man dar tik betrūksta vidurnakčio pasimatymų so­
de,—tyliai prisipažino jis.
— Tu labai gudriai pagavai mane ant kabliuko, paža­
dėjęs vidurnakčio nuotykius. Argi ne? Aš pasidaviau šitai
pagundai, kaip niekam kitam.
Jam suspaudė širdį: jos balse jis vėl pajuto kartėlį.
— Tu sumanei šiandien ieškoti nuotykių viena? Labai
gaila, Viki, bet čia aplinkui nėra nei lošimo namų, nei
viešnamių, nei viešbučių, kur įžūlūs jaunikaičiai nusige­
ria ligi sąmonės netekimo operos šokėjų draugijoje.—Da­
bar jis priėjo prie jos visai arti.
— Aš tik norėjau pasivaikščioti,—tyliai atsiliepė ji.
— Gal leisi man palydėti?
— Argi aš turiu kokią kitą išeitį?
195
 — Ne.—Dar to betrūko, kad jis leistų jai vienai vaikš­
tinėti naktimis, pagalvojo Lukas.—Kur tu norėjai eiti?
— Nežinau. Apie tai aš negalvojau.
Lukas greitai pasuko galvą, stengdamasis prisiminti,
ką pavyko pamatyti įdomaus per tas kelias dienas, kai jis
apvažinėjo savo valdas.
— Ne toli nuo čia yra apleistas namas. Ten turbūt
gyveno jėgeris —dar tais laikais, kai Stounveilai laikė me­
džioklinius šunis ir eidavo medžioti. Mes galėtume nueiti
iki jo ir sugrįžti.
— Gerai,—sutiko ji.
— Graži naktis, ar ne?
— Tik gal kiek šaltoka,—atsakė ji.
— Taip,—sutiko Lukas, greitai sumesdamas, ką reikia
daryti. Kiek jis prisiminė, šalia namelio buvo suversta ža­
bų krūva. Gaila, kad vakar, apžiūrinėdamas tą vietą, jis
neliepė darbininkams to namelio sutvarkyti. Ir eidamas
jis paslydo —atrodo, užmynė ant akmenuko,—šiaip taip
'susilaikė nesurikęs.
— Kas atsitiko?—nervingai paklausė Viktorija.
— Nieko ypatingo. Mano koja šiandien nelabai manęs
klauso.—Jis stengėsi, kad jo balsas skambėtų stoiškai ir
vyriškai.
— Iš tikrųjų, Lukai, nereikėtų tau daryti kvailysčių
ir vaikštinėti šaltom naktim, jeigu šitaip nesveika.
— Jūs teisybė, ponia, tiktai taip jau atsitiko, kad
jūs mėgstate naktinius pasivaikščiojimus. Aišku, man ne­
belieka nieko kito kaip tik jus lydėti.
— Reikėjo išsirinkti turtingą nuotaką be užgaidų ir
kaprizų,—patarė ,ji,—panelė Pilkington, Pati Tobulybė,
tikrai nepridarytų jums tokio vargo.
— Iš tikrųjų? Ji irgi buvo Džesikos Aterton sąraše ir
netgi pati pirmoji, viršutinėje eilutėje, bet manęs ši pers­
pektyva kažkodėl neviliojo. Būti šitos tobulybės, panelės
Pilkington, vyru —kokia nuobodybė! Kaip jūs sakote su
Anabela, ji labai panaši į ledi Aterton.
Viktorijos veidą dabar beveik visai dengė gobtuvo
klostės, ir jos balsas skambėjo dusliai:
— Jūsų tiesa. Jeigu manote, jog ledi Aterton, slenkant
metams, jau pasidarė nuobodi, tai reikia tik pasižiūrėti
196
į panelę Pilkington. Nenoriu pasakyti apie ją nieko blo­
go, ji miela mergaitė, jai viso labo tik devyniolika, bet ji
slapčia man yra prasitarusi, jog užvis labiausiai nori būti
vienuole.
— Aišku. Mes vienas kitam nebūtume tikę. Aš netgi
nebūčiau galėjęs jos nusivesti į lošimo namus. Ir jau vi­
sai neįsivaizduoju, kaip ji būtų susidorojusi su tuo ilgšiu
tvarkdariu viešnamyje.
— Kita vertus, ji, be abejo, nebūtų pridariusi jums ne­
patogumų. Esu tikra, jog būtų buvusi tokia gera, tokia
paklusni žmona. Beje...
— Aha?—atsiduso jis.
— Ledi Aterton mane perspėjo, jog man teks nepa­
miršti savo santuokinės pareigos ir padovanoti jums įpė­
dinį. ..
— Teks man važiuoti į Londoną ir pasmaugti Džesiką
Aterton!
— Ji tiktai bandė padėti. Jūs gi pats prašėte jos rasti
jums turtingą nuotaką.
— Nereikia amžinai man šito priminti.
— Lukai?—baikščiai kreipėsi ji.
— Aha?
— Ledi Aterton man sakė: jeigu man bus nelengva
atlikti vedybinę pareigą, aš, girdi, turinti prisiminti, kaip
visa tai sunku bus tau, juk būsi priverstas apsimesti, jog
kažką jauti. . .
— Velniai ją griebtų! —Lukas staigiai stabtelėjo ir,
suėmęs Viktoriją už pečių, atgręžė į save. Dabar jie žvel­
gė vienas į kitą.—Tu nori pasakyti, kad ja patikėjai?
Po tos nakties, kai mes buvome kartu?!
Viktorija tvirtai atlaikė jo žvilgsnį, jos akys gobtuvo
šešėlyje keistai žvilgėjo.
— Mano mama ir teta —jos abi man yra sakiusios, jog
vyrai be jokio vargo gali simuliuoti fizinį potraukį, jeigu
jiems tai naudinga.
— O, šitą moka ne tiktai vyrai,—atsakė Lukas ir ne­
gailestingai pridūrė: —Tiesą sakant, ir aš galėčiau suabe­
joti, ką tu jautei tą naktį.
Jos akys piktai blykstelėjo.
— Kaip tu drįsti dar klausinėti apie mano jausmus!
197
Aš buvau su tavim atvira —atvira iki galo. Tu viską apie
mane žinai, viską!
Lukas patraukė pečiais:
— Jeigu tavo jausmai būtų tokie gilūs, kaip sakei tą
naktį, nebūtum galėjusi jų taip greitai palaidoti.
— Dar ir kaip būčiau galėjusi! Juk tu mane įžeidei.
Kas gi man daugiau beliko? Tiktai ištrinti tą kvailą prie­
raišumą tau! Kai aš prisimenu visus savo poelgius tą pra­
keiktą naktį, jaučiu tiktai pažeminimą, daugiau nieko!
— Tu be jokio vargo ištrynei tą prieraišumą. Dabar
niekas ir nepagalvotų, jog kažkada žiūrėjai į mane be
pasibjaurėjimo.
— Na, šito jau per daug! —Ji pertraukė savo kaltina­
mąją kalbą, nes tą patį momentą Lukas susvyravo ir susi­
raukė iš skausmo.—Kas yra?—sunerimo ji.
— Aš jau tau sakiau, kad šiandien skauda koją.
— Kartais man atrodo, jog proto turi ne daugiau už
kūdikį.—Ji paėmė jį už parankės, mėgindama padėti.—
Manau, mums geriau grįžti namo, kol tu dar neparkritai.
— Manau, jog nepailsėjęs taip toli nenueisiu. Ir tasai
namelis jau visai arti. Jeigu tu man leisi ten kiek atsi­
pūsti, aš parkibilkščiuosiu namo.
— Gerai,—nepatenkinta burbtelėjo ji.—Geriau remkis
į mane.
— Ačiū, Viki. Tu tokia gera.—Sunkiai remdamasis į
jos petį, Lukas leido Viktorijai nuvesti jį į tamsų jėgerio
namelį.
12 SKIRSNIS
Strategija.
Lukas įsitaisė ant grindų, prisitraukęs prie savęs vieną
kelį ir ištiesęs skaudamą koją. Jis linksmai žiūrėjo, kaip
Viktorija pluša, kurdama ugnį židinyje. Ji griežtai jam
uždraudė eiti malkų ir liepė pailsėti.
— Kokia smagi vietelė, ar ne?—tarė ji Lukui, kai pa­
galiau malkos židinyje įsidegė, nušviesdamos namelio sie­
nas.—Atrodo, jog čia visai neseniai kažkas gyveno. Ka­
minas išvalytas, grindys iššluotos.
198
 — Galimas daiktas, jog ligi mums atvykstant čia glau­
dėsi koks nors nusigyvenęs nuomininkas. Mano dėdė tuo
ir garsėjo, kad dažnai iš savo žemių išvydavo žmones.
— Bjaurus žmogus.
— Nepamiršk, jog aš kilęs iš kitos giminės šakos,—
priminė jis.
Užuot nusišypsojusi, Viktorija labai rimtai atsakė:
— Aišku, mes negalime atsakyti už savo prosenelių
darbus. Leisk, patrinsiu tau koją.
Lukas neprieštaravo. Atmintyje bemat atgijo tie vaiz­
dai, kai Viktorija pirmą kartą prisilietė prie jo skaudamos
kojos.
— Ačiū,—padėkojo jis,—būčiau tau labai dėkingas...
Viktorija atsiklaupė ant grindų, kur jis buvo patiesęs
apsiaustą, ir ėmė švelniai, atsargiai masažuoti skaudamą
Luko koją. Ir vos tik ji spėjo prisiliesti pirštais, kai Lukas
sudejavo.
— Skauda?
— Ne. Viskas tiesiog puiku.—Lukas užsimerkė ir at­
sišliejo į sieną.—Tu negali nė įsivaizduoti, kokia palaima.
— Tikriausiai tai buvo baisu.
Lukas atsimerkė ir įdėmiai pasižiūrėjo žmonai į veidą:
— Apie ką tu?
— Kai tave sužeidė.
— Turiu pripažinti, jog tai nebuvo pati šviesiausia
mano gyvenimo diena. Būk gera, kiek aukščiau. Taip, va
šitaip.—Jos pirštai buvo jam prie pat pilvo. Tiktai Lukas
tikėjosi, jog Viktorija ne iškart pastebės, kaip greitai di­
dėja jo geismas.
— Lukai?—Ir įtempta pauzė. Viktorija įdėmiai žiūrėjo
i ji-
— Aha?—atsiliepė jis.
— Tu labai ją mylėjai?
Lukas net prisimerkė, mėgindamas sugauti Viktorijos
minčių siūlą. I
— Ką?
— Ledi Aterton, suprantama.
— Ak taip. Tikriausiai... Bent jau man taip atrodė.
Kitaip —kam gi man būtų reikėję prašyti jos rankos?
— Iš tikrųjų, kam gi?—neatlyžo Viktorija.
199
 — Tačiau, atsigręždamas atgal, aš dabar vos galiu
patikėti, kad buvau toks kvailas.
— O ji tave vis dar myli.
— Ji mėgsta vaidinti kankinę, kuri paukojo savo mei­
lę dėl pareigos, ir tai kur kas stipriau, negu tas jausmas,
kurį ji įstengtų pajusti vyrui. Va, kam jau nepavydžiu,—
tai lordui Atertonui.—Ir vienas sau Lukas pridūrė: —,,Ir
jo šaltam patalui".
— Prašau atleisti, milorde,—atsiliepė Viktorija,—bet
tai kaip reta įžvalgi pastaba, ypač jeigu ji pasigirsta iš
vyro lūpų.
Lukas pramerkė akį:
— Tu manai, įžvalgumas būdingas tiktai moterims?
— Ne, žinoma, bet vis dėlto...
Lukas vėl užsimerkė:
— Kai kurie vyrai irgi sugeba mokytis iš savo klaidų
ir, metams slenkant, pasidaro gana įžvalgūs.
— Ar šitaip gerai?
Lukas staigiai įkvėpė oro:
— Viki, ar negalėtum kiek atsargiau? Kaip tik pati
skaudžiausia vieta. Trink truputėlį aukščiau.
— Šitaip?—Jos pirštai slystelėjo aukštyn.
Lukas nesiryžo jai atsakyti.
Jos prisilietimas buvo toks jaudinantis, kad jis bet
kuriuo momentu galėjo nebesusivaldyti...
— Lukai, tau bloga?—Šį kartą Viktorijos balse su­
skambo tikras nerimas.
— Po tos nakties, praleistos kartu viešbutyje, jau ga­
lėtum suprasti, kaip mane veikia tavo rankos.
Jos pirštai apmirė Lukui ant šlaunies.
— Nori, kad liaučiausi?—lyg abejodama paklausė ji.
— Niekada. Jokiu būdu. Jau geriau mirsiu nuo palai­
mos, šitaip kankinamas.
— Lukai, tu... tu nori, kad aš tave sugundyčiau?
Lukas staigiai atsimerkė ir sužiuro į žmoną:
— Atiduočiau už tai ir savo nemirtingą sielą!
— Nemanau, jog jums teks mokėti taip brangiai, mi­
lorde.
Lukas palietė jos veidą, pirštai atsargiai nuslydo že­
myn, apčiuopdami gintarinį medalioną.
200
 — Garbė Dievui, kad tu tokia sąžininga... mūsų moks­
liniuose bandymuose!
— O, Lukai!—Tyliai aiktelėjusi, Viktorija puolė jam
į glėbį, prisispaudė prie vyro krūtinės ir apglėbė jį abiem
rankom.—Lukai, aš visą laiką atsimenu tą naktį. Aš bu­
vau tokia laiminga su tavim tas kelias trumputes valandas.
— Tiktai tavo išdidumas neleidžia tau vėl būti laimin­
gai.—Jis švelniai paglostė Viktorijos ranką, jausdamas
malonų jos kūno sunkumą ant savo krūtinės.—Nejaugi ta­
vo išdidumas reikalauja, kad mes išsiskirtume? Mes susi­
ję dabar vienas su kitu visam gyvenimui, Viki. Nejaugi
tu nori, kad kiekviena naktis mums virstų pragaru?
Viktorija įsikniaubė veidu vyrui į petį, kad nereiktų
žiūrėti jam į akis.
— Kai tu taip kalbi, aš atrodau gana kvailai, ar ne?
Teta Kleo man sakė, jog aš pati pasiklojau sau patalą, ir
dabar man teks jame miegoti. Ji dar ir pakartojo: kaip
pasiklosi, taip išsimiegosi.
— Aš vertinu tavo tetos išmintį, bet tikrai nenorėčiau
gultis į lovą su šventąja kankine. Kaip žinai, vieną kartą
jau vos išvengiau panašaus likimo,—priminė Lukas.
Viktorijos pečiai sukrūpčiojo nuo tylaus juoko.
— Taip, taip, atrodo, kažką prisimenu. Tada aš žiūrėsiu
į savo, kaip žmonos, pareigas ^ana logiškai ir blaiviai...
Kvaila, anot tavęs, mums abiem beprasmiškai kankintis.
— Jau geriau protinga „mėlynoji kojinė", negu dievo­
baiminga kankinė.—Lukas dviem pirštais kilstelėjo Vik­
torijos veiduką ir ją pabučiavo.—Jeigu „mėlynoji kojinė"
bus įsitikinusi, jog reikia pasiduoti aistrai, ji bent neapsi-
metinės, kad nieko nejaučia.—Ir jis prigludo lūpomis prie
jos lūpų.
Viktorija akimirką dar sudvejojo, tarsi svarstydama,
ar teisingai ji nusprendė pasielgti. Paskui, tyliai aiktelė­
jusi, atsakė į bučinį —atsakė taip nuoširdžiai ir aistringai,
kad Lukui susvaigo galva.
Stipriai apkabinusi vyrą, Viktorija pravėrė lūpas, lauk­
dama naujo bučinio. Luko liežuvis nuslydo jai gilyn į bur­
ną. Viktorija prisispaudė prie jo, jis pajuto po korsažu
jos krūtinę, ir visu Luko kūnu nuėjo geismo virpulys.
201
 — Brangioji, aš taip ilgai laukiau mūsų povestuvinės
nakties! —Lukas šiaip taip atsitraukė nuo Viktorijos lūpų
ir pasilenkė, siekdamas apsiausto, kurį ji buvo pasiklojusi
sau po kojų. Viena ranka Lukas apsiaustą patraukė artyn,
padarydamas savotišką meilės guolį.
— Jis visiškai susipurvins,—murmtelėjo Viktorija.
— Tu turi ir daugiau drabužių.
Lukas vazojosi su jos suknele, pats stebėdamasis ir
savo skubotumu, ir netikėtu nevikrumu. Velniop visą stra­
tegiją! Tikrasis Lukas, lig šiol kankinęsis jame, ištrūko
į laisvę. Jo laukimui atėjo galas.
Tada, pirmą kartą, jis prisivertė tvardytis —kentėjo
tol, kol pajuto ir Viktorijos geismą, nė kiek ne mažesnį
negu jo paties. Jis taip stengėsi jos neįskaudinti, neišgąs­
dinti, taip norėjo suteikti jai malonumo. Bet dabar jis
galėjo galvoti tiktai apie viena: greičiau, greičiau ją pa­
imti. Jam reikėjo įsitikinti, jog ji vėl priklauso jam.
Šį kartą jis negalėjo tvardytis.
Pajutusi jo nekantrumą, Viktorija krūptelėjo, bet kai
jis padėjo jai atsigulti ant apsiausto, ji paklusniai išsitiesė
aukštielninka. Lukas neįveikė jos suknelės —tiktai sijoną
užvertė aukštyn, ligi pat liemens. Ir žvilgtelėjo jai į vedą:
ar kartais jos neįžeidė savo skubotumu? Viktorija sutiko
jo žvilgsnį visa švytėdama, akyse blykčiojo kibirkštėlės.
Lukas ėmėsi savo drabužių.
— Velniai griebtų!
— Kas yra?—švelniai atsiliepė ji.
— Nieko, užsikirto...
Pagaliau jam pavyko atsisegti bridžius. Jis nusprendė
jų nenusimauti, ir juo labiau —batų. Jis visas liepsnojo
geismu, jį tiesiog krėtė meilės karštligė. Jis užgulė savo
žmoną, ir vos tik jis suspaudė rankomis jos šlaunis, Vikto­
rija tuoj pat išskėtė kojas, visiškai jam atsiduodama. Jis
švelniai suėmė dantimis Viktorijos speniuką ir atsargiai
jį ėmė kramsnoti, kartu iš lėto leisdamasis į jos ankštas
karštas gelmes.
Viktorija suriko ir kilstelėjo jam priešais. Jis pajuto,
jog jos kūnas ne iš karto jį priėmė, ir gilyn ėmė slinkti
dar lėčiau, vis prisimindamas, kad jo žmonai visa tai dar
nėra įprasta.
202
 — Kilstelėk truputėlį. Na, dar, dar. , .—Viena Luko
ranka nuslydo žemyn, padėdama Viktorijai pasikelti, kad
jis galėtų dar giliau įeiti į jos kūną.
— Lukai!
— Tau skauda?—Jis neatpažino savo paties balso.
— Ne. Tik labai keista. Lukai!
— Taip, brangioji... Aš žinau, žinau.—Lukas iš lėto
grimzdo į ją vis gilyn ir gilyn.—Užkelk kojas man ant nu­
garos. Va, šitaip. Gerai!
Tyliai aiktelėjusi, Viktorija atsidavė jam taip pat ais­
tringai, kaip ir jų pirmąją naktį. Ji glaudėsi prie vyro,
kartodama jo vardą ir maldaudama malonumo, kurį jis jai
žadėjo.
Lukas atsimerkė ir pasižiūrėjo į užmerktas savo žmo­
nos akis. Ji tankiai alsavo, užvertusi galvą ant jo sulenktos
rankos. Viktorija buvo apimta aistros, ir šis vaizdas varė
Luką iš proto. Pamažu, atsargiai judėdamas jos kūne, jis
leido Viktorijai šaukti jį vėl ir vėl, kiekvieną kartą, kai
tik jis beveik išeidavo iš jos.
— Lukai!
— Aha?—Jis vėl įėjo į ją ir pajuto, kaip noriai jį pri­
ima jos drėgnos, meilės ištroškusios įsčios. Jo kūnu žliau­
gė prakaitas. Pagaliau Viktorija visa įsitempė, ir jis, vie­
na ranka suėmęs ją iš užpakalio, kitos pirštu nuslydo prie
to paslaptingo taško, kur lietėsi jų kūnai.
Viktorijos akys išsiplėtė ir lūpos prasivėrė —ji trum­
pai klyktelėjo:
— Lukai! Viešpatie, Lukai!
Ji prisispaudė prie jo, krūpčiodama visu kūnu ir vers­
dama jį dar giliau smelktis į ją. Lukas pasiekė palaimos
viršūnę ir išgirdo, kaip jo paties triumfuojantis balsas
nuaidėjo kambary.
Praėjo net kelios minutės, kol jis vėl pajudėjo. Jis
persivertė ant šono, prisitraukęs Viktoriją artyn prie sa­
vęs. Ugnis židinyje tebedegė, linksmi šešėliai šokinėjo ant
sienos. Lukas pajuto lengvą Viktorijos kojos prisilietimą
prie savo šlaunų; nurimusi, ji gulėjo jo glėbyje.
— Teks jums pripažinti, ponia, jog santuoka turi ir
savo privalumų. Bent jau šį kartą mums nereikėjo jaudin­
tis, kad kaip nors nepakliūtume ir nepakenktume savo re­
203
putacijai.—Lukas saldžiai nusižiovavo, dar niekada jis ne­
buvo pajutęs tokio malonumo.—Kaip tu manai, gal kitą
kartą mes vis dėlto išmėgintume tavo lovą ar mano? Vieš­
butyje mums pasitaikė nepatogus čiužinys, o čia velniškai
kietos grindys.
— Betgi čia —nuotykis! O mylėtis savo miegamaja­
me—taip nuobodu! Argi ne, pone?
— Ir kam gi aš vedžiau tokią ekscentrišką moterį? Ji
tik ir trokšta mylėtis pačiose neįtikimiausiose vietose ir
kiekvieną kartą ieško kažko naujo.—Lukas švelniai pape­
šiojo trumpas žmonos garbanas.—Nesijaudinkite, ponia,
jūsų vyras pasistengs, kad jūs pajustumėte malonumą ir
savo pačios lovoje.
— Galima pagalvoti, jog jums teks padėti labai daug
pastangų,—suburbėjo ji.
— Patikėk, man bus kur kas lengviau sugalvoti tau
naujų nuotykių lovoje, negu vaikytis tave vidurnaktį ir
spėlioti: kur tu dabar beldiesi ir kas tau šovė į galvą?
Viktorija nieko neatsakė, tiktai tingiai, patenkinta su­
judėjo. Ji nemėgino išsilaisvinti iš Luko glėbio, bet kai
tylėjimas kiek užtruko, jis sunerimo.
Pagaliau ji jį pašaukė:
— Lukai!
— Klausau, brangioji.
— Ar gali prisiekti, jog ne tu kaltas, kad teta užtiko
mus viešbutyje? Čia ne tavo darbas?
Luką apėmė pyktis, akimirksniu nušluodamas ką tik
patirtą malonumą. Pasirėmęs alkūne, jis pasižiūrėjo jai į
veidą:
— Viki, ką tu sau manai? Aš norėjau tave sugundyti,
bet jokiu būdu ne pažeminti. Nejaugi tu tiki, kad aš galė­
jau griebtis tokių dalykų?
— Tu pats sakei, jog tau būtinai reikėjo vesti turtin­
gą nuotaką.
— Man reikėjo vesti būtent tave! —griežtai atkirto
jis.—O ne kokią nors kitą. Ir dar, mano džiaugsme, jeigu
jau kalbėsim atvirai,—nebuvo jokio reikalo griebtis tokių
primityvių gudrybių, kad tavo teta mus užtiktų kompro­
mituojančiomis aplinkybėmis.
Viktorija suraukė kaktą:
204
 — Ką tu turi galvoje?
— Tik tai, kad man pamažu būtų pavykę įkalbėti tave
ištekėti už manęs. Ir jokios pagalbos iš šalies man nerei­
kėjo. Mūsų santykiai taip klostėsi, kad netrukus tu pati
būtum įsitikinusi, jog toji santuoka reikalinga.
— Ak tu, akiplėša! —Viktorija pamėgino ištrūkti jam
iš rankų ir atsisėsti.
Lukas, juokdamasis, prispaudė koja Viktorijos šlaunis.
Paskui užgulė ją, atversdamas aukštielninką:
— Tai tiesa, ir tu pati tai žinai, brangioji. Na, pri­
pažink. .. pripažink, kad pati būtum neištvėrusi ir anksčiau
ar vėliau mes būtume susituokę. Slapti ryšiai negalėjo ilgai
tęstis.
Viktorija veltui raitėsi, stengdamasi ištrūkti, verdama
Luką deginančiu žvilgsniu.
— Mums viskas būtų pavykę. Tiktai reikėjo kaip rei­
kiant suplanuoti.
— Patikėk: ką jau ką, o planuoti moku ir strategiją
išmanau kaip niekas kitas, bet aš jokiu būdu nebūčiau
galėjęs apsaugoti tavo ramybės ir laimės. Po velnių, man
nepavyko šito padaryti nė tą vieną vienintelį kartą, kai
mes ryžomės važiuoti į viešbutį. Na, sutik: iš tikrųjų
neįmanoma smukti iš pokylio samdyta karieta kiekvieną
kartą, kai tik užeis noras mylėtis su manim. Anksčiau ar
vėliau mus vis tiek kas nors būtų išaiškinęs.
— Aš būčiau buvusi labai atsargi,—nenusileido Vikto­
rija.
Lukas nusijuokė:
— Šitaip kaip? O sezonui pasibaigus, kai pokylių dau­
giau jau nebėra, iš kurių galima nepastebėtiems išsmukti,
ką tada mes būtume darę, a?
Viktorija iš pykčio kramtė lūpas.
— Vis tiek ką nors būčiau sugalvojusi.
— Ne, brangioji. Mes iš pat pradžių buvome pasmerk­
ti.
— Ir tu šitai žinojai!
— Aišku. Ir tu, kaip protinga moteris, irgi būtum tai
supratusi. Ir tada, be abejo, pati būtum panorėjusi už
manęs tekėti.—Lukas pašaipiai šyptelėjo.—Atvirai ta­
riant, turint galvoje tavo neapsakomą domėjimąsi šitokiais
205
moksliniais bandymais, vargu ar man būtų tekę labai ilgai
laukti.
Viktorija net apmirė ir žvilgtelėjo į jį pro pramerk­
tas blakstienas:
— Tai tu buvai toks tikras, kad iš anksto pasirūpinai
ir licenzija?
— Aš turėjau numatyti visus atsitiktinumus, brangioji.
Mes žaidėme pavojingą žaidimą.
Viktorija užsimerkė, kad nematytų jo pašaipos.
— Mes žaidėme su ugnimi —ir aš nudegiau.
— Ir tau taip skauda?—tyliai paklausė jis, bučiuoda­
mas ją į lūpas. Visas jo kūnas bemat atsiliepė į pabučia­
vimą, iš krūtinės pasigirdo dusli aimana.
— Pastarosiomis dienomis aš daug galvojau apie šitą
situaciją,—tarė Viktorija, ir jos veidas vėl pasidarė rim­
tas.—Jeigu visuomenė būtų sutvarkyta kitaip, aš jokiu
būdu netekėčiau.
Jos užsispyrimas jau ėmė jį erzinti.
— Jeigu mūsų visuomenė būtų sutvarkyta kitaip, man
nebūtų reikėję ieškoti turtingos nuotakos.
— Būtent. Lukai, kaip jau sakiau, aš daug apie tai
galvojau. Mes abu pasielgėme pagal garbės kodeksą ir
dabar turime tiktai laikytis savo sandėrio. Manau, jog į
mūsų santuoką reikia žiūrėti kaip į savotišką dalykinį su­
sitarimą. Mes —partneriai, įdėję lėšų į vieną ir tą pačią
įmonę.
Lukas paniuro:
— Man nepatinka šitoks pernelyg praktiškas požiūris
į mūsų santuoką.
Viktorija nekantriai papurtė galvą:
— O kodėl tau nepažiūrėjus į viską iš kitos pusės?
Juk faktas lieka faktu: mes turime rūpintis savo ateitim.
Taigi bendradarbiaudami daugiau ar mažiau ir patenkin-
sim vienas kitą.
— Daugiau ar mažiau?—aidu atsiliepė jis, dar galvo­
damas: ar tik nereikia jai gerai įkrėsti?—Tai štai ką tu
jautei prieš kelias minutes, virpėdama mano glėby! Dau­
giau ar mažiau?!
Viktorija išraudo, ir anaiptol ne nuo židinio karščio.
206
 — Iš tikrųjų, Lukai... Argi džentelmenas gali uždavi­
nėti tokius klausimus?
— O iš kur tu žinai? Negi yra tekę būti ir su kokiu
nors džentelmenu?
— Ne, žinoma, bet maždaug galiu įsivaizduoti,—su­
burbėjo ji.—Ir išvis ne tai svarbiausia.
— O kas gi? Tu nori, jog mūsų santuoka būtų tiktai
dalykinė partnerystė? Savotiškas kapitalo įdėjimas? Daly­
kinis susitarimas, į kurį įeina ir bendra lova?—Jų žvilgs­
niai susitiko, Luko akys svaidė žaibus.
— Bet juk viskas taip ir yra, argi ne? Tu gi šito
siekei!
— Ne, jokiu būdu. Aš siekiau visai ne to.
— Aišku. Tu paprasčiausiai nenori pripažinti mane ly­
giaverčiu partneriu? Norėtum paprasčiausiai susišluoti ma­
no pinigus ir —kad aš niekur nesikiščiau? Ak, tiesa, aš
dar atsakau už tai, kad tu vis dėlto turėtum įpėdinį.
— Viki, Viki, nusiramink. Tu iškreipi mano žodžius,
išverti viską į blogąją pusę.
— Aš stengiuosi daryti būtent tai, ko visi dabar iš ma­
nęs reikalauja. Mėginu rasti normalią, protingą išeitį. Ma­
niau, jog tu tik apsidžiaugsi, jog aš panorau taikytis.
Lukas šiaip taip nuslopino pyktį.
— Man nereikia dalykinio partnerio, man reikia žmo­
nos.
— O koks skirtumas? Nebent toks, kad, kaip žmona,
aš turėsiu kartais miegoti su tavim.
— Tai bus kur kas dažniau negu „kartais", o skirtu­
mas tas, mieloji, kad jūs mane mylite. Juk pati prisipaži­
note.
Viktorijos akys išsiplėtė.
— Aš neprisipažinau jums meilėje.
— Prisipažinote. Tą naktį viešbutyje aš girdėjau sa­
vom ausim.
— Aš tik pasakiau, jog man atrodo, kad aš jus myliu.
Ir apskritai daug kas nuo tos nakties pasikeitė.
— Na jau, ne...—Jo pirštai suspaudė Viktorijos rie­
šus.—Viki, liaukis tauškusi niekus apie tą dalykinį susi­
tarimą. Mes su tavim —vyras ir žmona.
207
 — Tai yra, mūsų santykiai —kažkas daugiau negu da­
lykinis susitarimas?
— Suprantama.
Viktorija prisimerkė:
— Tu mėgini mane įtikinti, jog mane myli?
— Jeigu aš taip pasakyčiau, vis tiek manim nepatikė­
tum.—Lukas paleido Viktoriją ir atsisėdo, pasitaisydamas
drabužius.
— Tu taip manai? O gal vis dėlto verta pabandyti?
Lukas pasižiūrėjo į ją, stengdamasis įspėti jos akių
išraišką. Suprantama, ji vėl jį provokavo.
— Ko tu iš manęs nori, Viki?
— To, ko nori kiekviena jaunamartė,—šaltai atsakė
ji,—Meilės prisipažinimo... pažado mylėti ligi grabo len­
tos ir amžinos ištikimybės. Bet juk man to tikėtis neverta?
— Po velnių! —Lukas pajuto, kaip jam žemė slysta iš
po kojų. Moterys tiek daug reikšmės teikia žodžiams, o ši
moteris sugeba piktnaudžiauti kiekviena nuolaida iš jo
pusės. Jis jau įsitikino, kaip greitai ji priverčia jį nepai­
syti sveiko proto. Vien tik prisiminus tas naktis, kai jis
laipiodavo per ledi Netlšip sodo tvorą, jam iškart suskau­
do koją.—Veltui jūs stengiatės mane suerzinti, ponia.
— Vadinasi, tu negali man duoti to, ko prašau?
— Man nepatinka tavo nuotaika, Viktorija, ir kelia
nerimą tai, kas slypi po šitais reikalavimais. Tu nori pri­
versti mane šokti pagal savo dūdelę. Juk ištraukusi meilės
prisipažinimą, tu svaidysi jį man į veidą kiekvieną kartą,
kai tik atsisakysiu patenkinti tavo eilinį kaprizą. Ir sakysi,
kad aš melavau, tavęs nemylėjau ir taip toliau.
— Ar tai reiškia, kad tu manęs tikrai nemyli?
— Tai reiškia, jog aš veltui tau dariau nuolaidas Lon­
done. O tu įsivaizdavai, jog tereikia tik pamoti piršteliu,
ir aš —tavo rankose,—prakošė jis pro sukąstus dantis.
— Aišku.—Viktorija iš lėto pakilo —irgi ėmė taisytis
savo suglamžytus drabužius.
Lukas žiūrėjo į jos grakščią nugarą, į išdidžią lai­
kyseną, ir pasijuto lyg koks užguitas žvėrelis. Prieš kelias
minutes juos jungė aistra, o dabar dėl kažkokių niekingų
žodžių jų trapus ryšys vėl nutrūko. Ir jis niekaip negalėjo
208
 suprasti, kada —būtent, kada?! —viskas ėmė ristis že­
myn, ..
— Viki, nereikia.—Apkabinęs Viktoriją per pečius,
Lukas prisitraukė ją prie savęs. Jam pasirodė, kad ji aša­
roja, ir jis visai sutriko, nežinodamas, ką tokiais atvejais
daryti.—Viešpatie, tu juk ne maža mergytė.
Viktorija kiek pagalvojo ir nenorom linktelėjo, slėp­
dama veidą jam ant krūtinės:
— Tu teisus. Aš elgiuosi tikrai kaip maža, lyg negalė­
čiau priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.—Viktorija atsi­
traukė nuo Luko ir ryžtingai pažvelgė į jį:—Aš jau sa­
kiau, kad iš mūsų santuokos gali kas nors išeiti, jeigu
tiktai abu būsime protingi. Aš pasirengusi vykdyti savo
pareigas.
Lukas žvilgtelėjo į akis, kurios buvo pilnos ašarų, ir
nežinojo ką atsakyti. Jis staiga panoro išgirsti iš Viktorijos
tuos švelnius meilės žodžius, kuriuos ji ištarė jų pirmąją
naktį, tačiau suprato, jog dabar beprasmiška iš jos rei­
kalauti prisipažinimų.
— Viki?
— Klausau, milorde.
— Ačiū, kad tu savo išmintim stengiesi palaikyti mūsų
santuoką.—Jis stengėsi su ja kalbėti kaip galima švel­
niau.—Ačiū tau už tai...
— Džiaugiuosi, milorde.
Jis susiraukė nuo jos perdėtai mandagaus tono, tačiau
visgi pasistengė nusišypsoti. Jis žiūrėjo, žiūrėjo į savo
nepaklusnią žmoną, ir tik tada, kai židinio šviesoje ant
jos krūtinės blykstelėjo gintaro medalionas, jis kiek apri­
mo.
„Viskas susitvarkys,—pagalvojo jis.—Tiktai reikia
laiko".
— Netramdyk savo jausmų, Viki. Ir manųjų taip pat.—
Jis palietė auksinę grandinėlę su medalionu ir nusišypso­
jo: —Pamatysi, viskas bus gerai. Laikas grįžti namo.
Viktorija skubiai linktelėjo ir atsitraukė, laukdama, kol
jis išpurtys jos apsiaustą. Jis buvo visas dulkinas, tačiau
per daug nenukentėjęs —nesudrąskytas. Lukas užmetė jį
Viktorijai ant pečių, dar patenkintas sau pagalvojęs: tegu
14—606
209
ji kaip moteris ir gana aukšta, vis dėlto už jį gerokai že­
mesnė. Ir vėl jį apėmė noras ją globoti ir ginti.
— Lukai,—susimąsčiusi pradėjo ji, kai jis gesino ži­
dinyje ugnį,—jeigu čia ne tu pasirūpinai, kad teta mus
užtiktų, tai kas gi?
— Nežinau...—patraukė jis pečiais.
— Gal ledi Aterton? Ji taip stengėsi suieškoti tau tur­
tingą nuotaką.
Lukas šyptelėjo, vėl išgirdęs iššūkį Viktorijos balse,
bet šį kartą jam net lengviau pasidarė.
— Visai galimas daiktas. Koks skirtumas? Kas pada­
ryta—padaryta.—Jis paėmė Viktoriją už rankos ir nusi­
vedė prie durų.
— Tu teisus,—iš lėto tarė ji.—Kas padaryta —pa­
daryta. Bet pastaruoju metu Londone man nutiko gana
keistų dalykų, o čia dar paslaptingas šnipas, kuris susekė
mus viešbutyje. Yra apie ką pagalvoti.
— Apie ką, pavyzdžiui?
— Apie nieką. Taip sau pasakiau.
Luką nukratė šiurpas. Jie jau buvo išėję iš namelio, ir
jis staiga sustojo:
— Viktorija, apie ką, po galais, tu kalbi? Kokie tie
keisti dalykai?
— Ai, Lukai, esu tikra, kad čia vieni juokai.
— Aš reikalauju atsakymo, ponia!
— Žinai, Lukai, kai tu griebiesi tokio tono, visi ap­
linkui stengiasi nertis iš kailio, kad tik tau įtiktų. Tu
šito išmokai armijoje?
Lukas meldė Viešpatį, kad jis atsiųstų jam kantrybės.
— Užtenka, Viktorija! Atsakyk pagaliau, kodėl tu nu­
sprendei, jog kažkas mus sekė? Atsakyk, mieloji žmona,
arba mes čia liksime ligi paties ryto.
— Aš pastebėjau, jog po mūsų mokslinių eksperimen­
tų tu paskui labai šiurkščiai su manim kalbi. Aną kartą
aš pagalvojau, jog dėl visko kalta įtampa, kurią sukėlė
mano teta, bet dabar kuo paaiškinti? Ar visi vyrai šitaip
elgiasi?
— Tau būtinai reikia mane erzinti? Vieną kartą tu
nueisi per toli. O dabar atsakyk, arba tas ,,vieną kartą“
tau bus tuoj pat, šią minutę.
210
 Viktorija patraukė pečiais:
— Na gerai, tik nelabai yra ir kas pasakoti. Londone,
tetos Kleo sode, aš radau du daiktelius —jie nė vienas
ne mano ir abu pažymėti monograma „V". Iš pradžių ant
oranžerijos durų aš radau kaklaskarę, ir tai nutiko kaip
tik tą vakarą, kai mes ėjome į lošimo namus.
— Tą naktį, kai karieta tavęs vos nesuvažinėjo...—
Lukas paniuro.—O koks tas antras radinys?
— Tabakinė —argi ne juokinga? Ją radau dažų dėžu­
tėje.
— Daiktų šeimininkas taip ir neatsirado?
— Ne,—Viktorija papurtė galvą ir vėl patraukė namų
link.
Lukas nusekė paskui ją.
— O kada tu radai tabakinę?
Viktorija kažką sumurmėjo, bet jis jos žodžių nesu­
prato.
Lukas metė nekantrų žvilgsnį į Viktoriją, bet ji nusu­
ko akis į šalį.
— Taigi? ..
— Tai buvo rytojaus dieną po mūsų paskutinio, to ne­
laimingo pasimatymo tetos sode. Jūs tikriausiai atsimena­
te tą vakarą, milorde. Tada aš paprašiau jūsų... papra­
šiau pasirūpinti, kad galėtume...
— Taip, taip. Prisimenu. Tikrai nelaimingas pasima­
tymas, kaip jūs sakote.—Ir mintyse jis dar pakartojo jos
žodžius, mėgindamas įžiūrėti tarp tų įvykių kokį nors ry­
šį.—Keista,..
— Kas būtent jums atrodo keista?
— Tą naktį, kai aš grįžau ekipažu, mane užpuolė plė­
šikas,—trumpai paaiškino Lukas.—Ir man pasirodė, jog
plėšikas laukė būtent manęs, tiktai aš greitai tą mintį
nuvijau šalin.
Viktorija akimirksniu atsigręžė, jos akys iš siaubo iš­
siplėtė.
— Tave užpuolė plėšikas? Ir tu nė žodžio man nesa­
kei? Viešpatie! Tu turėjai man pasakyti, Lukai!
— O ką aš galėjau pasakyti?—Širdyje nelabai apsi­
džiaugė jis, matydamas, kaip ji susijaudino.
211
 — Nereikia juokauti. Viskas pernelyg rimta. O jeigu
jis tave būtų sužeidęs?! Jis atėmė pinigus, laikrodį?
— Ne, jis nieko nepaėmė.
— Aišku ne,—skubiai pritarė ji,—nes jis tavęs neįvei­
kė.
— Tu man pataikauji. Prisipažinsiu, man tiesiog pa­
vyko.—Jis vėl paėmė Viktoriją už parankės, jie jau bu­
vo netoli namų.—Netikėtas susitikimas daug žalos man
nepadarė, nebent apsiaustas nukentėjo. Bet sutapimas iš
tikrųjų keistas.
— Koks sutapimas? Ir kodėl tu taip lengvabūdiškai
žiūri į šitą istoriją? Juk jis galėjo tave užmušti.
— Taip, bet kur kas įdomiau, kad panašūs nemalonu­
mai atsitikdavo kiekvieną kartą prieš tai, kai tu rasdavai
daiktelį su ,,ViJ monograma.
Viktorija tylėjo. Lukui atrodė, jog jis jaučia, kokios
įtemptos jos mintys.
— Tu manai, jog sutapimai —anaiptol ne atsitikti­
niai?—paklausė Viktorija.
— Tiesą sakant, aš nežinau ką ir galvoti. Gal čia ir at­
sitiktinumas, bet... man staiga atėjo į galvą mintis, jog
plėšiką atsiuntė Edžvortas.
— Edžvortas? Ak, taip, Edžvortas. Dėl to, kad pralošė
kortomis? Manai, kad jis sumanė tau keršyti dėl to, kad
nemažai prakišo?
Lukas prisiminė paskutinį susidūrimą su Edžvortu.
— Tarp mūsų įvyko kai kas rimtesnio negu paprastas
ginčas už kortų stalo. Bet jeigu Edžvortas ir būtų ryžęsis
griebtis tokios taktikos, tai dar jokiu būdu nereiškia, kad
jis pakišo ir tą kaklaskarę oranžerijoje.
Viktorija suraukė kaktą:
— Aišku, ne. Ir be to, tai neturi nieko bendro su ta
karieta. O jeigu ši istorija irgi iš anksto sumanyta, tai
auka turėjo būti visai kas kitas, o ne aš.
— Vadinasi, pasikėsinta į mane?—Lukas, abejodamas,
papurtė galvą.—Nežinau, nesu tikras. Nors tuo momentu
mes stovėjome visai greta.
— Vadinasi, Edžvortas?
Lukas susimąstė. Tą naktį, kai įvyko šis incidentas,
jie su Edžvortu dar nebuvo susipykę dėl Viktorijos, dėl
212
to, kad jis ją įžeidė. Tačiau jau buvo po ginčo prie kortų
stalo, ir Edžvortas negalėjo nepastebėti, kaip smarkiai
krenta jo reputacija klube. Ir be to, buvo dar tasai įvy­
kis—anksčiau, praeity,—dėl kurio jie visiems laikams li­
ko priešai.
— Taip, tikriausiai,—pagaliau atsakė Lukas.
— Bet ką turi bendro tie užpuolimai ir rasti daiktai —
skarelė ir tabakinė?
— O tu pažįsti ką nors, kieno vardas prasidėtų rai­
de „V"?
— Ne. Tai yra, aišku, taip. Bet, kaip jau esu sakiusi,
niekas iš jų nieko nepametė.
Ir ji greitai išvardijo Lukui visus pažįstamus, kurių
vardai prasidėjo kaip tik ta raide,—teta Kleo, girdi, visus
apklausė, bet niekas nieko nepasigedo... Tačiau Lukas
jos jau nebesiklausė.
Jo dėmesį patraukė kitkas: kaip keistai suvirpo jos
balsas, kai ėmė atsakinėti į jo klausimus. Jau kiek anks­
čiau jis buvo pastebėjęs kažką panašaus, o paskui ji ėmė
taip tarškėti, tarsi būtų norėjusi žūtbūt išvengti atviro
pokalbio. Lukas iš karto prisiminė: tai buvo tą naktį, kai
jis paklausė Viktorijos, kas jai prisisapnavo.
— .. .Ir dar teta Kleo paklausė ledi Viberli, kuri visą
laiką uosto tabaką, ir lordą Vilkinzą... jis, žinoma, irgi...
jis visada nešioja skarelę... O paskui paklausėm Voter-
sono, irgi veltui...
— Viki...
— Tiesa, lordas Votersonas amžinai viską supainioja...
Gal jis pas mus paliko ir skarelę, ir tabakinę, tiktai nepa­
sigedo? Jis visada galvoja tik apie aukštas materijas, pa­
vyzdžiui, meteorologiją. Netgi išrado prietaisą krituliams
matuoti.. . ^
— Viktorija!
— Bet teta Kleo turi tiek pažįstamų, kad mes turbūt
ką nors būsime praleidusios.
— Viki, brangioji, luktelk... bent minutėlei. Aš noriu
tau užduoti vieną konkretų klausimą ir labai prašyčiau ta­
vęs atsakyti į jį nuoširdžiai.—Ir Lukas stabtelėjo, sulai­
kydamas Viktoriją greta. Paskui gražiai apsikabino per
pečius ir prisitraukė prie savęs.
Ši kilstelėjo į jį akis.
213
 — Viki, sakyk, ar yra kas nors, kieno vardas prasidėtų
raide „V“ ir ko tu bijotum? Na, žmogus, kuris tau nepa­
tinka ir kuriuo tu nepasitiki? Kuris tau sukelia nerimą?
— Ne! —tuoj pat atsakė ji.
Lukas šyptelėjo: ji sumelavo labai nevykusiai.
— Pagalvok, brangioji. Nebijok pasakyti tiesą. Aš gi
tavo naktinis kompanionas, argi jau pamiršai? Tu man gali
papasakoti tai, ką nuslėpei nuo kitų.
— Lukai, būk geras, nereikia.
Lukas stipriau prispaudė Viktoriją prie savęs, ji pa­
slėpė veidą jo marškiniuose. Gintaro spalvos apsiaustas
apsivijo jam apie kojas.
— Atsakyk man atvirai, Viki.
Viktorijos pečiai įsitempė, ji tarsi suakmenėjo.
— Tu nesuprasi...
— Bet kodėl, Viki, kodėl?
— Lukai, šitas žmogus miręs!
Lukas suraukė kaktą ir ėmė bučiuoti jos šiltas garba­
nas—jis prisiminė viską, ką jam buvo sakiusi Džesika
Aterton. Ir iš karto atminty atgijo vardas: Semiuelis Vit-
lokas!
— Paklausyk,—švelniai sušneko jis,—ar tik tu neturi
galvoj savo patėvio?
Viktorija staigiai kilstelėjo galvą, iš visų jėgų steng­
damasi tvardytis.
— Aš gi sakiau, jog tai neįmanoma. Jis miręs ir palai­
dotas.
— Bet tu nelabai jį mylėjai, ar ne?
Viktorijos akys žybtelėjo.
— Aš nekenčiau jo už tai, ką jis padarė mamai ir ką
galėjo padaryti man, jeigu tik būtų mane pasiekęs. Mama
išgelbėjo mane nuo šito ištvirkėlio —išsiuntė gyventi pas
tetą. Bet ji pati neišsigelbėjo, ir galiausiai jis ją užmušė.
13 SKIRSNIS
— Tu manai, jog tavo motiną užmušė patėvis?—Luko
balsas Viktorijai pasirodė stebėtinai ramus. Tokiu tonu jis
galėjo jos paklausti, ar nori ji, sakysim, išgerti vyno prieš
pietus? Lukas ją apkabino per pečius ir nusivedė į vidų.
214
 — Taip. Aš dėl to visiškai tikra. Niekam apie tai ne­
sakiau, tiktai tetai Kleo.—Ji jautė jo sunkią ranką sau
ant peties, ir kažkodėl šis prisilietimas Viktoriją ramino.
,,Jis toks stiprus!—su džiaugsmu pagalvojo ji.—Su juo
nebaisu".
Viktorija dar nesuprato, kodėl Luko glėbys jai atrodo
toks patikimas, bet per daug apie tai dabar ir negalvojo.
Ji kruopščiai rinko žodžius kitai savo frazei. Ir taip jau
ji išsidavė per daug, negu reikėjo.
— Ir ką pasakė tavo teta?
Viktorija dar labiau susisupo į apsiaustą:
— Ji nė kiek nenustebo. Sakė, jog iš šito niekšo visko
galima tikėtis. Amžinai girtas, amžinai nieko neveikia ir
neturi jokio supratimo apie padorumą. Ji tik pastebėjo,
jog jai atrodo keista, kodėl Semiuelis Vitlokas užmušė
mano mamą tik dabar, praėjus šitiek metų, o ne atsikratė
jos iškart, kai tiktai vedė ir užvaldė jos kraitį?
— Gal pirmaisiais metais jam nebuvo jokio reikalo jos
žudyti,—susimąstęs atsiliepė Lukas, tarsi šis klausimas ir
jam atrodytų ne mažiau svarbus.—Galų gale, kaip tu sa­
kai, jis iš karto gavo jos pinigus. Kokio galo rizikuoti
savo kailiu ir galabyti žmoną?
Viktorija atsiduso:
— Tą patį sako ir teta Kleo. Mama išsiuntė mane pas
ją gyventi, ji pati dažnai atvažiuodavo pas tetą Kleo ke­
lioms savaitėms ir netgi keliems mėnesiams. Kai tik su­
prato, koks žmogus teko jai į vyrus, ji kaip galėdama sten­
gėsi jo vengti. Prisigėręs jis visai sužvėrėdavo.
— Vadinasi, ji ne tik atidavė jam savo pinigus, bet ir
stengėsi kuo mažiau maišytis jam po kojų. Bet kodėl tada
po šitiek metų jis vis dėlto ją užmušė?—pakartojo savo
klausimą Lukas.
— Gal ji tiesiog jam nusibodo?—niūriai burbtelėjo
Viktorija.—Ar vieną gražią dieną jis taip įsiuto, kad vi­
siškai prarado savitvardą? Jis buvo baisaus charakterio.
Įniršęs jis galėjo padaryti ką tik nori. Tiesiog beprotis.—
„Ne taip kaip Lukas,—nejučiom apsidžiaugė Viktorija.—
Lukas moka valdytis".
— Atrodo, tavo mama užsimušė, krisdama nuo arklio?
— Taip. Tai nutiko netoli namų, visai čia pat. Mama
215
buvo nuvykusi kelioms dienoms priimti Semiuelio svečių.
Prieš tai ji, kaip paprastai, svečiavosi kelias savaites pas
tetą Kleo, tačiau Vitlokas pasišaukė ją grįžti ir „atlikti
savo vedybinę pareigą", kaip jis tai vadindavo. Mano ma­
ma buvo labai graži moteris, puiki šeimininkė, ir Vitlokas,
priiminėdamas svečius, visada ją išsikviesdavo,—paaiški­
no Viktorija.
— Užsimušė, krisdama nuo arklio... Jeigu čia žmog­
žudystė, tai ji buvo iš anksto apgalvota, suplanuota, o ne
šiaip, pykčiui užėjus.
Viktorija patraukė pečiais:
— Galimas daiktas. Bet tiksliai aš žinau tik viena: jis —
žudikas.
— Iš kurgi tu žinai?
„Jis pats man tai pasakė,—pagalvojo Viktorija.—Pats
pasakė —tada, kai ritosi laiptais ir nusisuko sprandą!"
Bet ji negalėjo Lukui papasakoti, kaip išgavo šį baisų
savo patėvio prisipažinimą. Lukas pernelyg įžvalgus. Jei­
gu ji jam bent kiek prasitars, jis tol nenurims, kol neiš­
trauks iš jos viską. Viktorija jau žinojo, kad jo glėby ji
pasidaro be galo jautri, lengvai pažeidžiama ir patikli.
Be to, niūriai pagalvojo ji, tegu Lukas ir neeilinis žmo­
gus, bet vargu ar jis supras, užjaus ir juo labiau —atleis,
kai sužinos, jog ji pati prisidėjusi prie šios žmogžudystės.
— Įrodymų aš, aišku, neturiu,—užuolankom atsakė
Viktorija, bet esu įsitikinusi —tvirčių tvirčiausiai,—jog
jis kaltas!
Lukas tiktai galvą palingavo:
— Bet kas gali užsimušti, nukritęs nuo arklio.
— Mano mama puikiai jodinėjo,—atkirto Viktorija,
tikėdamasi baigti šitą ginčą.
Tačiau Lukas, kaip jau buvo pratęs, neatlyžo:
— Tu mėginai išklausti Vitloką?
Šis klausimas reiškė, jog jie vis dėlto įžengė į pavo­
jingą teritoriją.
— Jis suprato, jog aš nieko negalėsiu įrodyti. Jis
paprasčiausiai mane išjuokė.
Lukas stipriau suspaudė Viktorijos pečius:
— Ir ką vis dėlto tu darei?
— Aš buvau bejėgė... O po dviejų mėnesių jis irgi
216
galą gavo, ir mes su teta Kleo sakėme, kad jį nubaudė
Dievas.
— Aš girdėjau, jis nukrito nuo laiptų?
Viktorija greitai atsigrįžo į Luką:
— Iš kur tu žinai?
Lukas perkreipė lūpas:
— Džesika Aterton.
— Ledi Aterton tave informavo apie viską.
— Palauk, nesipykim. Vadinasi, kaip tik taip numirė
tavo patėvis?
— Taip.—Viktorija atsargiai rinko žodžius.—Atrodo,
tą vakarą jis smarkiai nusigėrė, kaip visad. Suklupo ir
nulėkė laiptais žemyn. Taip ir baigėsi šita istorija...
— Ne visiškai.
Viktorija krūptelėjo:
— Ką tu kalbi?
— Tu vis dar baiminiesi, pamačiusi šitą monogramą
ant kokios skarelės ar tabakinės, keistu būdu patekusios
į tavo namus. Kas yra, Viki? Juk tu netiki šmėklomis?
Ar manai, kad Vitlokas atsikėlė iš kapo ir vėl tave per­
sekioja?
— Nutilk! —Bet Viktorija tuoj pat susivaldė.—Aišku,
aš šmėklomis netikiu. Tiktai man vis dėlto keista, kaip ir
skarelė, ir tabakinė atsirado būtent ten, kur būtinai turėjo
man kristi į akis,—ir kaip tik man, o ne kam nors iš tar­
nų.
— Ypač keistai buvo parinkta vieta skarelei, ar ne?
Matyt, kažkas visgi žinojo, jog tu grįši namo vėlai naktį
ir pereisi per oranžeriją.
— Būtent. Ir juo labiau aš apie tai galvoju, juo labiau
man ima rodytis, jog kažkas mus sekė iš pat pradžių. Tasai
pats žmogus, kuris matė, kaip aš slapčia palieku pokylį ir
sėduosi į tavo pasamdytą karietą. . .—atsakė Viktorija.
— Ir kas mus sekė ligi pat viešbučio? Visai galimas
daiktas.
— Tikriausiai Džesika Aterton.
— Bet aš niekaip neįsivaizduoju, kad ledi Aterton ga­
lėtų rioglintis per tvorą, ir dar vidurnaktį,—linksmai at­
siliepė Lukas.
217
 — Tavo teisybė. Vadinasi, skarelę ir tabakinę pamė­
tėjo kažkas kitas. Nebent...
— Nebent kas? ..
Viktorijai į galvą šovė netikėta mintis.
— Kaip tu manai, ar ji negalėjo pasamdyti seklio?
— Tu, brangioji, geriau už kitus žinai, kaip lengva tai
padaryti.
Atviras pokalbis bemat nutrūko. Viktorija prisiminė:
jeigu būtų klausiusi proto, o ne širdies, būtų pasamdžiusi
seklį ir viską sužinojusi apie paslaptingąjį grafą Stoun-
veilą.
— Aš ir pats spėliojau, kiek tau laiko prireiks šitam
dalykui,—tarė Lukas.
Viktorija susiraukė: Lukas perskaitė jos mintis...
— Padaryti... kam?
Lukas nusišaipė, jo dantys blykstelėjo tamsoje.
— Pasamdyti seklį ir sužinoti apie mane viską o viską.
Dar ir dėlto aš norėjau kaip galima greičiau užbaigti mūsų
romaną...
— Jūs nepakenčiamas, Stounveilai!
— Argi? Užtat aš labai patenkintas mūsų sandėriu, po­
nia.—Jie kaip tik priėjo atsargines duris, Lukas palietė
jos lūpas. Jo akys švytėjo.—Ir nors aš tikrai nenorėjau,
kad tu patektum į nepatogią padėtį, kaip tą naktį viešbu­
tyje, prisipažinsiu —visgi esu patenkintas, kad taip įvyko.
Galų gale, gerai pasvarsčius, kuo mes rizikavome,—dar
lengvai išsisukome.
— Argi man dar galėjo būti kas nors blogiau?
— Ponia, jums tiesiog trūksta vaizduotės. Aš naktimis
negalėdavau užmigti —vis galvodavau, kuo gali baigtis tie
mūsų naktiniai nuotykiai.—Dviem pirštais Lukas kilstelėjo
jos smakrą.—Ar tau iš tikrųjų taip blogai su manimi,
Viki?
Ji, atrodė, jį užmuš: jis visai jos nemyli, o ji atidavė
jam visą savo sielą! Viską! Ji norėjo pulti savo vyrą —
už tai, kad jis įtraukė ją į šitą santuoką, kur jos širdis
visą laiką draskoma, o jis toks ramus, toks šaltakraujiš­
kas! Ji troško, kad Lukas visiškai suprastų savo kaltę,
kad maldautų jos atleidimo, kad, atsiklaupęs ant kelių,
prisipažintų mylįs ir kalbėtų jai apie savo amžiną aistrą.
218
 Kitaip tariant, Viktorija norėjo bent kokio užmokesčio
už tą nepakenčiamą padėtį, kurioje ji atsidūrė Luko dėka.
Ak, kaip čia būtų galima jam atkeršyti!
Tačiau Viktorija sau prisiekė, jog ateityje bus protin­
gesnė. Ji išsaugos savo širdies paslaptis taip pat, kaip iš­
saugojo ir kitas, daug baisesnes. Jeigu jau grafui Stoun-
veilui ši santuoka patinka, ji irgi pasistengs rasti sau ma­
lonumo. Bet jis gaus tik tai, ko ieškojo,—turtingą pavel­
dėtoją, kuri susitaikė su ta mintim, kad vyras ją vedė dėl
pinigų.
— Manau, kaip vyras tu ne blogesnis už kitus,—at­
šiauriai tarė ji.
— Ir viskas? Nejaugi tu man nerasi kitokių žodžių?—
tyliai paklausė jis.
Viktorija prikando apatinę lūpą ir žvilgtelėjo į jį. Luko
veido bruožai mėnulio šviesoje atrodė dar griežtesni, jo
akys degė,—Viktorijai vėl prabudo ką tik numalšinta ais­
tra. Jai reikia saugotis šito žmogaus, priminė ji viena sau.
O iš tikrųjų jai visad taip ramu šalia jo...
Širdis jai liepė pulti jam ant kaklo ir prisipažinti, jog
jį myli. Tačiau savisaugos instinktas ir išdidumas draudė
jai žengti tokį skubų ir neapgalvotą žingsnį. Ji neleis Lu­
kui vėl visiškai ją pavergti, kaip buvo tą naktį viešbutyje.
— Manau, aš jau jums aiškinau, milorde, jog pasi­
stengsiu padaryti viską, kas tik nuo manęs priklauso, kad
būtų įvykdytos visos mūsų sandėrio sąlygos.
Lukas tiktai galvą palingavo ir juokais pakštelėjo Vik­
torijai į nosį:
— Tu pernelyg išdidi. Tu tvirtai nusprendei, jog aš
negausiu iš tavęs daugiau nė per nago juodymą, negu man
priklauso. Kodėl tu tokia žiauri, Viki?
— Ir tai jūs vadinate žiaurumu?! Aš jau sakiau, jog
susitaikiau su savo padėtim. Ko jūs dar galite iš manęs
reikalauti, Lukai?
— Visko!
4 — Atrodo, jūs tikitės, jog aš pasiduosiu, milorde?
— O kodėl gi ir ne?
— Jūs turbūt greičiau sulauksite, jog moterims bus
leista rodytis visuomenėje su bridžiais! —išpyškino ji.—
Kitaip tariant, niekada!
219
 — Galimas daiktas, man vis dėlto neteks laukti taip
ilgai. Bet mes dar grįšime prie šito klausimo. Šiandien aš
ir taip patenkintas tavimi, Viki.—Jis paėmė ją už paran­
kės ir įsivedė į tamsų, miegantį namą.
Vikaras ir jo žmona iš susijaudinimo nežinojo kur dė­
tis. Gerti arbatą pas Stounveilus —jiems buvo neįprasta.
Viktorija teisingai manė, jog lig šiol į rūmus jų niekas
nebuvo kvietęs, ir ankstesnis grafas tikrai neaptarinėjo su
jais vietinių vargšų reikalų. Viktorijai net pikta pasidarė:
Luko dėdė nekreipė jokio dėmesio į žmonių skurdą, kurie
gyveno jo žemėse.
— Mes taip džiaugiamės, kad jūs ir jūsų žavinga žmo­
na nusprendėte apsigyventi čia, lordai Stounveilai. Didžiai
gerbiamo Vorto, raudonskruosčio pagyvenusio žmogaus,
žodžiai skambėjo kaip reta rimtai.
— Tikrai, tikrai! Mes laimingi, galėdami pasveikinti
jus gimtosiose vietose,—pritarė ir ponia Vort, nedidukė
geraširdė moteriškė, baimingai glausdamasi prie vyro. Ji
nugėrė gurkšnelį arbatos, ir puodelis jos rankose suvir­
pėjo. Tarpais ji slapčia greitai dirsteldavo į sienaš,* į Sve­
tainę aplinkui, lyg vis dar netikėdama, jog ji pateko į
į rūmus.
— Ačiū,—mandagiai atsiliepė Viktorija ir nusišypsojo,
norėdama padrąsinti viešnią.—Iš jūsų pusės labai malonu,
kad jūs taip greitai atsiliepėte į mūsų kvietimą.
— Ką jūs, ką jūs,—vargšelė sukruto ir vos arbatos ne­
išliejo.—Mes taip dėkingi, kad susidomėjote mūsų rūpes­
čiais.
Vikaras prisivertė vyriškai atlaikyti namo šeimininko
žvilgsnį:
— Tikiuosi, pone, jūs nesuprasite klaidingai mano žo­
džių, bet jūsų gimtasis dvaras pernelyg ilgai buvo likęs
be priežiūros. Aš laimingas, galėdamas jums pranešti, jog
jau girdėjau kaime šnekas apie tai, kad stengiatės.. . de­
date pastangas.. . Man tai didelis džiaugsmas.
— Džiaugiuosi, kad jūs manim patenkintas, didžiai ger­
biamas Vortai. Negaliu nesutikti su jūsų nuomone dėl ma­
no dvaro ir aplinkinių žemių.—Lukas atstūmė puodelį į
šalį, gana smarkiai taukšteldamas jį į stalą. Viktorija lai-
220
kėši kaip galėdama, kad tik nesusijuoktų. Jos vyras sten­
gėsi paslėpti savo susierzinimą, tačiau ji gerai žinojo: jei­
gu tik būtų galėjęs, būtų mielai išsisukęs nuo šitos nuobo­
džios pareigos —gerti arbatą su šventiku.
Mat rytą Lukas buvo tiesiai jai pareiškęs, jog jis turi
darbo ir nė nemano gaišti laiko arbatai su vikaru. Tačiau
Viktorija užsispyrė: ne, jokiu būdu jis nepaliksiąs jos vie­
nos! Ir nugalėjo —didžiausiai dviejų trijų tarnų nuostabai
ir džiaugsmui, kurie netyčia nugirdo jų ginčą svetainėje.
Apskritai, jau visi ėmė pastebėti, jog griežtas ir neperkal­
bamas lordas Stounveilas kartais nusileidžia savo žmonai.
— Dar daug ką reikia čia padaryti,—kalbėjo Vor-
tas,—padėtis —tiesiog beviltiška.
— Miledi padarė labai gerą įspūdį vietiniams gyvento­
jams,—tyliai prašneko ponia Vort.—Šiandien rytą aš už­
ėjau pas Betsę Hokins perduoti suknelę jos mergaitei, ir
ji man išdidžiai pareiškė, jog daugiau labdaros nereikia.
Sakė, jog jos duktė gavo darbą rūmuose, virtuvėje, o vy­
ras—arklidėje. Ji tokia laiminga! Jūs, miledi, negalite nė
įsivaizduoti, kaip ji džiaugėsi. Si vargšė moteris matė daug
vargo, kaip ir dauguma gyventojų.
— Mums pasisekė, kad čia mes radome daug darbo
rankų. Prireiks nemaža žmonių, kad pagaliau dvare būtų
tvarka,—atsakė Viktorija. Ji žinojo, ką sako: tik vieną
svetainę sutvarkyti kiek buvo vargo! Naujosios tarnaitės
plušo nuo ankstyvo ryto.
— Turiu pasakyti, vaiduoklis, kurį pamatė mūsų bra­
konierius, irgi padėjo jums lengviau susišnekėti su vieti­
niais gyventojais,—sukikeno vikaras. Tačiau jo žmona
išsigandusi dirstelėjo į jį, ir jis tuoj pat nutilo,—tik grei­
tai gurkštelėjo arbatos ir užsikosėjo.—Prašau atleisti.
Bet Lukas jo žodžius išgirdo.
— Apie kokį vaiduoklį ir kokį brakonierių jūs kalba­
te?—paklausė jis.
Vikaras pasijuto nepatogiai. Jis suprato, jog kažką ne
taip pasakė, ir, kiek atsikosėjęs, paaiškino:
— Bijau, sere, jog ne vienas mūsų kaimynas pasidarė
brakonierius, nes sunkūs laikai, sunkus gyvenimas. Jie
rizikuoja susižeisti ir netgi žūti, nes buvęs grafas visam
miške pristatė spąstų.
221
 — Nesijaudinkite, vikare, aš tarnavau armijoje, ir kar­
tais mums tekdavo valgyti tai, ką patys susigaudavome.
Aš negaliu kaltinti brakonierių ir jau liepiau išardyti miške
visus spąstus.
Vikaras visas nušvito:
— Džiaugiuosi tai girdėdamas. Kaip jūs tikriausiai ži­
note, jūsų dėdė į brakonierius žiūrėjo visai kitaip.
— Tai kokie čia dabar tie vaiduokliai? Kas juos ma­
tė?—negarsiai paklausė Lukas.
Vikaras bejėgiškai žvilgtelėjo į savo žmoną ir sunkiai
atsiduso:
— Na, žinote, paprasčiausia istorija, kurią aš išgirdau
kaip tik šįryt. Kaimo plepalai, kitaip sakant. Kažkoks drą­
sus medžiotojas traukė namo takeliu ir pamatė Gintarinį
riterį ir jo ledi. Jūs, manau, girdėjote šitą legendą?
— Taip, girdėjau.
Viktorija staigiai palinko į priekį:
— Čia netoliese matė Gintarinį riterį ir jo ledi?
Vikaro žmona nervingai susijuokė:
— Tiesiog čia, dvare! Žinoma, jeigu tikėsime tuo, kas
sakosi savo akimis regėjęs. Atrodo, jis pastebėjo juos apie
vidurnaktį, riteris ir jo ledi grįžo namo per sodą. Na, argi
ne puiku?
— Nuostabu,—sutiko Viktorija, pamažu imdama su­
prasti, kas nutiko iš tikrųjų. Ji pamėgino įsivaizduoti, ką
galėjo pagalvoti išsigandęs brakonierius, kai vidurnaktį
pamatė susisupusią į geltoną apsiaustą naująją Stounveilo
grafienę.—Nuėjo į namą per sodą, taip jūs, atrodo, sa­
kėte?—Ji sugavo perspėjamą Luko žvilgsnį, bet apsimetė,
jog nieko nepastebi. Jai buvo taip linksma.—Ir ką gi jie
veikė tokiu vėlyvu metu, kaip jums atrodo? v
Lukas nusikosėjo:
— Įpilk man dar arbatos, brangioji. Gerklė perdžiūvo.
— Žinoma, žinoma.—Viktorijos akyse šokinėjo juoko
kibirkštėlės. Griežtas Luko žvilgsnis tiktai dar labiau ją
kurstė.—Ką jūs sakote, ponia Vort?
— Argi aš ką nors sakiau? A, jūs apie tai, ką jie ga­
lėjo veikti tokiu vėlyvu metu.. . Viešpatie! ..—Ji meiliai
nusišypsojo Viktorijai.—Taigi čia vaiduokliai, patys su­
prantate. .. Jie tiktai naktimis ir slankioja. Be to, legenda
222
sako, jog Gintarinis riteris ir jo ledi mėgo naktinius pasi­
vaikščiojimus. Vidurnaktį jie apvažiuodavo savo žemes
ir grįždavo namo prieš auštant.
Vikaras savo ruožtu nusikosėjo.
— Na, gana šnekėti apie vaiduoklius, mano mieloji.
Lordas Stounveilas ir jo žmona pagalvos, kad mes dau­
giau nieko neveikiame, tiktai klausomės kaimo plepalų.
— Nieko panašaus,—atsiliepė Viktorija.—Man labai
įdomu, o jums, milorde?
— Man atrodo, jog visa tai —nesąmonės,—nepaten­
kintas burbtelėjo Stounveilas.
— Suprantate,—skubiai įsiterpė vikaro žmona,—kai­
me žmonės labai nudžiugo, išgirdę šią istoriją. Ir visi nori
ja tikėti, nes visi turi viltį, jog jų gyvenimas pagerės.
Kaip sako legenda, Stounveilas suklestės tiktai tada, kai
grįš Gintarinis riteris ir jo ledi. Ir jūs nepykite ant žmonių
tik dėl to, kad jie stvėrėsi legendos kaip savo paskutinės
vilties.
— Na, žinoma,—Viktorija švelniai nusišypsojo savo
vyrui.—Milorde, nebūkite toks paniurėlis.
Vikaras ir jo žmona išsigandę sužiuro į Viktoriją. Lu­
kas tiktai dėbtelėjo į ją ir prisivertė išgerti arbatą.
Vikaras, įtaręs, kad jie su žmona bus pataikę į šeimos
kivirčus, dar smarkiau paraudo ir pamėgino pakeisti po­
kalbio temą:
— Dėl manęs —jau geriau vaiduoklių porelė, negu tas
plėšikas, nuo kurio jau keli mėnesiai kenčia visos apylin­
kės.
— Plėšikas?—sukluso Viktorija.—Ką jūs kalbate, vi­
kare? Jus kas nors apiplėšė?
— Mane —ne. Iš kaimiečių, kiek žinau, irgi niekas
nenukentėjo. Nė vienas neturės tiek pinigų, kad pritrauktų
plėšiką. Kaip teko girdėti, plėšikas stabdo pravažiuojan­
čius žmones. Ir, atrodo, jis dar nepatyręs, šitas niekšas.
Sykį vienas vežėjas atstatė į jį pistoletą, ir nevykėlis už­
puolikas bemat spruko į krūmus. O kitą kartą keleiviai
atsipirko pora svarų ir pigiu žiedeliu.
— Paprastai plėšikai turi savo lizdą toje vietoje, kur
plėšia,—pastebėjo Lukas.—Kaip jūs manote, jis —iš vie­
tinių?
223
 Vikaras papurtė galvą, gal net per greitai, ir dar labiau
sumišo.
— Ne, ne! Gal kas nors atsitiktinai užklydo į mūsų
kraštą. Nė kiek nenustebsiu, jeigu paaiškės, jog jis jau
dingęs. Turint tokį amatą, reikia dažnai keisti vietą.—Ir
nusprendęs, jog jam pavyko išlaikyti laisvą pokalbio toną,
kuris būdingas aukštuomenei, vikaras grįžo prie reika­
lų: —Paklausykite, Stounveilai. Aš nenoriu pasirodyti
jums įkyrus, bet ką jūs galvojate sėti šiais metais? Aš čia
pragyvenau jau ne vienerius metus ir galiu jums patarti,
kas gerai dera mūsų laukuose.
Ponia Vort bemat įsiterpė:
— Mielasis, aš manau, kai milordui prireiks tavo pata­
rimo, jis pats pasakys.
— Taip, taip, suprantama.—Vikaras smarkiai parau­
do.—Prašau atleisti. Aš, žinote, domiuosi sodininkyste ir
netgi vaidinu žinovą!
Lukas, susidomėjęs, kilstelėjo galvą:
— Iš tikrųjų, pone?
Vikaras vėl nusikosėjo —šį sykį save drąsindamas:
— Galiu net pasigirti: paskelbiau porą straipsnių ,,Bo­
tanikos vaisiuose". O dabar rengiu knygą apie sodo gė­
les.
— O ką jūs manote apie grikius?—dalykiškai pasido­
mėjo Lukas. Ir jo veidas iškart pagyvėjo —mandagaus
nuobodulio neliko nė pėdsakų.
— Puikus pašaras gyvuliams. Juos galima auginti ir
prastam dirvožemy, o gerose dirvose patarčiau sėti kvie­
čius, avižas ir rugius.
— Girdėjau, jog nederlingais metais grikius valgo ir
žmonės.
— Tiktai žemyne, ne pas mus. Kažin ar jūs priversite
anglą juos valgyti, nebent jis mirtų badu.
— Aišku. Pastaruoju metu aš daug girdėjau apie mer­
gelį. Mūsų akimis žiūrint, kaip trąša, jis geresnis ir už
mėšlą?—vėl paklausė Lukas.
— Aš net esu patyrinėjęs šitą sritį,—atsiliepė vika­
ras, visas švytėdamas iš pasitenkinimo.—Pamėginau mer­
geliu tręšti žmonos rožes. Ir durpėmis, ir žuvų atliekom.
224
Net vedžiau dienoraštį, kruopščiai viską užrašinėdamas.
Norite pamatyti, kokie rezultatai?
— Taip.—Lukas pakilo.—Manau, mums būtų geriau­
sia pereiti į biblioteką. Ten turiu po ranka ir dvaro že­
mėlapį.—Atsipeikėjęs, jis pasisuko į Viktoriją: —Tau lei­
džiant, brangioji?
— Žinoma.
— Eime, vikare. Mums reikia tuoj pat aptarti kai ku­
riuos klausimus. Apie mėšlą pasakyčiau tiek: jis turi savo
privalumų —pirmiausia, visada jo yra.
— Teisingai. O jeigu šios atsargos baigsis, galima už­
sisakyti iš Londono. Ten tūkstančiai arklių ir jų savinin­
kų tiktai džiaugsis juo atsikratę. Ar teko skaityti Hamfrio
Levio knygą „Žemės ūkio chemijos pagrindai"?
— Ne,—atsakė Lukas,—bet aš gavau Maršalo „Jork­
šyro žemės ūkį“. Maršalas pasisako tik už mergelį.
— Sutinku, tai geros trąšos. Jei norite, aš jums duosiu
Levio knygą. Jis trąšų problemą aiškina grynai moksliš­
kai. Manau, jums bus tikrai įdomu.
— Be abejo,—atsakė Lukas.
Ir vyrai, įsitraukę į pokalbį, paliko svetainę.
Viktorija žvilgtelėjo į savo viešnią:
— Gal dar norite arbatos, ponia Vort?
— Ačiū, miledi.—Vikaro žmona kaltai pažvelgė į gra­
fienę.—Būkite gera, nepykite ant mano vyro. Bijau, jog
jis per daug pasinėręs į tą savo sodininkystę ir žemės ūkį.
Viktorija nusišypsojo:
— Patikėkite —jis gavo tikrai gerą pašnekovą. Pasta­
ruoju metu mano vyras irgi susidomėjo tais dalykais. Ir
jūs pati tikriausiai pastebėjote.
Ponia Vort kiek aprimo. Ji irgi nusišypsojo:
— Taip, žinoma. Tiktai pagalvokite —jie kalbėjo apie
mėšlą prie damų! Bet ką padarysi, toks jau kaimo gyve­
nimas.
— Jis visai nedaug kuo skiriasi nuo mano tetos namų.
Teta Kleo irgi dievina mokslinius atradimus ir, bijau, jog
aš irgi pasekiau jos pavyzdžiu. Aš labai mėgstu tokias
kalbas.
Vikaro žmona iš džiaugsmo visa nušvito:
— Gal jums su lordu Stounveilu bus įdomu apsilankyti
15 606 225
kokiam mūsų posėdyje? Turime sukūrę vietinę Įdomių ty­
rinėjimų draugiją. Mes renkamės pirmadieniais pas mus
namuos. Ir, turiu jums pasakyti, ateina gana nemažai žmo­
nių.—Tai pasakiusi, vargšelė paraudo ir vėl užsikirto.—
Aišku, jums tie susirinkimai gal ir nebus tokie įdomūs,
nes Londone, manau, jūs jau seniai mus aplenkėte.
— Visiškai ne. Aš taip džiaugiuosi, kad jūs pakvietėte
mane į savo draugiją. Būtinai ateisiu, kad ir šitą pirma­
dienį.
Ponios Vort veide vėl sušvito šypsena.
— Kokia jūs gera. Aš perspėsiu visus mūsų draugus.
— Kiek supratau, jūs mėgstate rožes, ponia Vort?
Ši bemat praskaidrėjo ir kukliai atsakė:
— Prisipažinsiu —aš dievinu rožes.
— Aš labai norėčiau pasitarti su jumis, kaip mums
atgaivinti sodą Stounveile. Aš negaliu gyventi be tikro
sodo, o Lukui pakanka rūpesčių dėl žemės, jis neturi kada
man padėti. Gal neatsisakytumėte apžiūrėti sodą kartu su
manim? >
— Mielu noru. *
— Puiku. O pakeliui mes aptarsime dar ir labdaros
problemas. Atvirai tariant, jos man dar svarbesnės negu
sodas.
Vikaro žmona pritariamai jai nusišypsojo:
— Dabar aš suprantu, kodėl kaimas taip greitai pati­
kėjo, jog Gintarinė ledi iš tikrųjų grįžo.
Viktorija susijuokė:
— Tai užuomina, kad aš mėgstu geltoną spalvą? Gar­
bės žodis, čia tik paprasčiausias sutapimas,—ir žvilgtelėjo
į savo auksinės spalvos suknelės rankovę.
Ponia Vort net krūptelėjo išsigandusi —grafienė jos
žodžiuose išgirdo kažkokią familiarią užuominą?
— Ne, ne, miledi, aš visai ne apie jūsųTiuostabią suk­
nelę. . . ne. Nors, turiu pasakyti, geltona spalva jums nuo­
stabiai tinka ir iš tikrųjų kiek primena gintarą. Ne, aš
turėjau galvoje tiktai legendą. O ji sako, jog Gintarinio
riterio žmona buvo labai gera ir kukli.
Viktorija pašaipiai suraukė nosį:
— Tada tikrai nepanašu į mane. Aš anaiptol nesu ge­
rumo įsikūnijimas. Jei netikite —paklauskite mano vyro.
226
 Praėjo savaitė. Viktorija žiūrėjo į savo atvaizdą ant
tualetinio staliuko, Nen padėjo jai nusirengti. Kambarinė
kaip tik padavė jai naktinius marškinius, kai, tyliai pasi­
beldęs, įėjo Lukas —pro duris, jungiančias jo miegamą­
jį su Viktorijos kambariu. Jis priėjo prie žmonos toks sa­
vim pasitikintis, kaip pastaruoju metu dažnai būdavo.
Žvilgtelėjusi į jį veidrodyje, Viktorija tarė kambarinei:
— Galite eiti, Nen. Ačiū.
— Klausau, miledi. Gal dar atnešti arbatos?
Viktorija sugavo veidrodyje pašaipų Luko žvilgsnį ir
papurtė galvą:
— Ne, ačiū. Šiandien arbatos jau nebegersiu.
— Klausau, miledi. Linkiu jums labos nakties. Ir jums,
milorde.—Nen greitai tūptelėjo ir patraukė prie durų.
Lukas palaukė, kol durys užsidarys, paskui iš lėto,
grobuoniškais žingsneliais prisėlino prie Viktorijos ir at­
sistojo jai už nugaros. Palinkęs virš jos, jis atsirėmė ran­
kom į tualetinį staliuką, kad Viktorija negalėtų išsisukti
nuo pokalbio.
Viktorijos kūnu perbėgo lengvas šiurpuliukas —Lukas
visada ją veikdavo. Tačiau ir ji jau ne kartą buvo paju­
tusi, kad vyras nelieka abejingas, jai esant greta. Įdomu,
ar visam laikui išliks šitas jų tarpusavio ryšys?
— Aš mačiau, tu šiandien gavai tetos laišką,—tarė
Lukas, bučiuodamas žmoną į kaklą.—Ir ką gi mums rašo
ledi Netlšip?
— Atrodo, mes išsisuksime, nė kiek nepakenkę savo
reputacijai,—niūriai šyptelėjo Viktorija, prisimindama
laiško turinį.—Džesikos Aterton dėka, kuri mūsų nutrūkt­
galvišką santuoką pavertė didžiausiu sezono romanu.
— Sena geradarė Džesika,—sumurmėjo Lukas, lūpo­
mis glamonėdamas jos ausies spenelį.
Viktorija patraukė pečiais:
— Garbės žodis, Lukai, man nepatinka, kad aš būsiu
skolinga ledi Aterton.
— Mielai sutinku su tavim, brangioji, bet kare aš pri­
pratau mielai priimti bet kokią pagalbą, kad ir kas man ją
siūlydavo.
— Suprantama. Kitaip tau jokiu būdu nebūtų pavykęs
tavo grandiozinis planas!
227
 — Na, ir užsispyrėlė! Kada tu liausies mane erzinusi?
— Kad neįmanoma susilaikyti,—pasiskundė Viktorija.
Tereikėjo Lukui tiktai prieiti artyn ir pažvelgti jai į akis,
kai Viktorijai iš karto kraujas užvirė gyslose. Ir ji pagal­
vojo: net jeigu ir atsirastų koks burtininkas ir vienu laz­
delės mostelėjimu išardytų šitą santuoką, ji vis tiek nebūtų
laisva nuo šito žmogaus.
— Ką dar naujo praneša tavo teta?
Viktorija pastebėjo įdėmų jo žvilgsnį ir suprato —tai
anaiptol ne aistra.
— Tu turi galvoje —ar nerado ji dar kokių daiktų su
monograma „V"? Ne. Teta rašo: kaip jai pavyko išsiaiš­
kinti, niekas iš jos draugų nėra pametęs nei skarelės, nei
tabakinės.
— Ji nepaminėjo Edžvorto?
— Ne.
— Juo geriau. O ką tu parašei savo tetai?—toliau
klausinėjo Lukas.
— Apsakiau savo sumanymą dėl mūsų sodo ir pakvie­
čiau ją mus aplankyti, kai tik ji panorės. Taip pat para­
šiau, kad jūs su vikaru radote bendrą šneką —dėl sodi­
ninkystės, žemės ūkio ir ypač dėl dirvų tręšimo. Ir dar
prašiau jos atsiųsti man sėklų ir daigų.
— Ir viskas? Jokių nusiskundimų, kad teko paklusti
piktam likimui ir duoti kilnų pažadą eiti savo santuokines
pareigas?—Lukas vėl pabučiavo ją į kaklą.—Ir neparašei
nė dviejų trijų abzacų, kad tos pareigos tau atrodo sunkios
ir nepakeliamos?—Jis vėl krimstelėjo ausies spenelį.—Ne­
paminėjai nė apie kankynę, kurią tenka patirti santuo­
kiniam guolyje?—Dar bučinys —į petį.—Ir neužbaigei
melodramatiškai: štai kokia, girdi, kvailystės kaina, ir tegu
visos iš to pasimoko?
Viktorija pašoko ir pasisuko į jį —iš visų jėgų ėmė
tvatinti vyrą per šonus:
— Stounveilai, jūs nebepakenčiamas! Visą laiką veda­
te mane iš kantrybės! Na, dabar aš duosiu!
— Koja, koja! Pasigailėkite, ponia, jeigu nenorite su­
žaloti mane visam gyvenimui! —Lukas, kvatodamas, atsi­
traukė prie lovos.
228
 — Kad ją galas, tą tavo koją! —Viktorija niekaip ne­
atstojo, tol puldama Luką, kol šis, traukdamasis, parkrito
ant lovos. Tada ji krito ant jo ir triumfuodama prispaudė.
Lukas iškėlė rankas aukštyn, atsiduodamas nugalėtojo
valiai.
— Maldauju —būkite gailestinga, ponia! Nejaugi jums
negaila paguldyto ant menčių, beginklio priešo?
— Gal jūs ir paguldytas ant menčių, bet anaiptol ne
beginklis. Liežuvis, kaip ir anksčiau, ištikimai tarnauja, o
juk jis ir pridarė jums bėdos. Nejaugi jūs niekada nesi­
liausite manęs erzinęs?!
Jis švelniai, jausmingai nusišypsojo:
— Mano liežuvis, ponia, tinka ir bučiniams.
Jis valdingai prisitraukė jos galvą prie savęs ir už­
spaudė jos lūpas bučiniu. Tyliai atsidususi, Viktorija iš­
tirpo savo vyro glėbyje.
14 SKIRSNIS
Atėjus pirmadieniui, plonutis taikos voratinklis, kurį
Lukas taip atsargiai audė, vėl suplyšo, ir dėl to jis galėjo
kaltinti tiktai save.
Jis priekaištavo sau, kad nenumatė šito ginčo, kad iš
anksto nepasirengė. Juk visada taip didžiuodavosi savo
strategija, mokėjimu viską planuoti... Ir še tau: priešas
jį užklupo iš netyčių. Tai nedovanotina.
Bet jo žmona mokėjo pasirinkti laiką puolimui ne blo­
giau už patį feldmaršalą.
Kaip tik tuo metu, kai Lukas vartė dokumentus, žiū­
rinėdamas Viktorijos išlaidas ir kapitalinius įdėjimus per
pastaruosius trejus metus, ji staiga įsibrovė į biblioteką,
mojuodama nauju laišku, kurį ką tik gavo iš tetos.
— Ak, štai kur tu! Aš tavęs visur ieškau! Ne, ne, ne-
sikelk. Tiktai norėjau tave perspėti, jog rengiuosi paimti
iš savo sąskaitos gana didelę sumą pinigų,—atsirado pro­
ga planingai panaudoti kapitalą. Pagalvojau, jog ir tau
reikėtų atsižvelgti, kai planuosi savo išlaidas kitam mė­
nesiui.
Lukas vėl atsisėdo ant kėdės ir sužiuro į savo žmoną.
Jis dar nebuvo spėjęs atsipeikėti nuo anų Viktorijos „ka­
229
pitalinių įdėjimų"... Kitoje stalo pusėje stovėjo jo žmona
ir linksmai šypsojosi. Vaiskiai geltona rytine suknele ji
atrodė kaip niekada elegantiška ir žavinga.
— Kokios sumos tau reikės ir ką tu sugalvojai?—at­
sargiai paklausė jis.
— Na, manau, šį kartą pakaks kelių tūkstančių svarų.
— Kelių tūkstančių?
— Dešimt ar penkiolika.—Ir ji vėl žvilgtelėjo į ran­
koje suspaustą laišką.—Teta Kleo rašo, jog renkasi kom­
panija naujoms šachtoms Lankasteryje finansuoti.
— Dešimt ar penkiolika tūkstančių svarų? Lankasterio
anglių kasykloms?—Lukas ne juokais įširdo.—Aš manau,
tai būtų didelė klaida. Aišku, negaliu šito leisti.
Jos nuostabiose akyse blykstelėjo pykčio ugnelė, ir
Lukas suprato, kad .vėl padarė didelę taktinę klaidą.
— Mūsų patikėtinis, ponas Bekfordas, primygtinai re­
komendavo tetai šį projektą,—ėmė aiškinti Viktorija.—
Teta Kleo rašo, jog ji būtinai investuos į jį savo pinigus.
— Tavo teta gali elgtis, kaip nori, bet aš jokiu būdu
neleisiu, kad tu investuotum tokią sumą į Lankasterio
anglį. Čia labai lengva prakišti.
— Bet aš juk turiu daug pinigų, ar ne?—tyliai priminė
ji.—Argi tu pamiršai, kodėl mane vedei?
Lukas pamėgino išbristi iš klampynės, į kurią pats save
ir įvijo.
— Brangioji, tavo turtas, žinoma, didelis, bet ir jis
vieną kartą gali baigtis. Tikrai. Ir tu pakankamai protinga,
turi suprasti. Tau negalima rizikuoti tokia didele suma —
dešimt ar penkiolika tūkstančių! Šitokius pinigus reikia
įdėti į žemę, o ne kasti dar vieną šachtą.
— Aš turiu dvejus namus Londone, kurie man duoda
padorų pelną. Be to,—ji iššaukiamai jam nusišypsojo,—
dar turiu su kompanionu pajiniais pagrindais neblogą
dvarą Jorkšyre... Aš nesirengiu daugiau pirkti žemės, Lu­
kai.
Lukas vėl dirstelėjo į sąskaitas, kurias ką tik žiūrinėjo,
ir ramiu, lediniu tonu atsakė:
— Tad tu galėtum leisti pinigus Stounveilui.
— O argi tu jų čia neleidi, beveik visų mano pinigų?
230
Anglių šachta —mano asmeniniai įdėjimai, ir aš jų neat­
sisakysiu, kad ir kokia būtų rizika.
— Viki, patikėk, anglių šachtos —pernelyg rizikingas
dalykas, juo labiau kad visą darbą dirbs tau nepažįstami
žmonės. Jeigu tu jau taip susidomėjai mineralais, mes pa-
sižvalgysime jų čia, Stounveile. Jorkšyre irgi yra anglies,
ir kitų iškasenų, žinoma. Galimas daiktas, kas nors ver­
tingo rasis ir mūsų dvare. Bet aš negaliu tau leisti mėtyti
pinigus kažkokiam projektui dievai žino kur —mes ne­
galėsime nė pasekti, kaip tie pinigai bus panaudoti.
Viktorija priėjo beveik prie pat stalo ir metė ant jo
laišką:
— Tu nori uždrausti man savo pačios pinigus?
Lukas mintyse paprašė Dievo: „Viešpatie, apšviesk
man protą!" Bet nieko panašaus neįvyko, jokia išganinga
mintis į galvą neatėjo. Ir Lukas suprato: kad ir kaip jis
žmonai atsakytų, spąstai vis tiek užsitrenks.
Ir jis atsargiai prašneko, apgalvodamas kiekvieną žodį:
— Tu atnešei man didelį kraitį ir jį reikia išsaugoti
mūsų vaikams, anūkams ir proanūkiams. Aš —tavo vyras,
ir mano pareiga žiūrėti, kur tu įdedi pinigus.
— Taip aš ir maniau,—niūriai užbaigė Viktorija,—nuo
to viskas ir prasideda. Įsivaizduoju. Iš pradžių vyras sako
žmonai, kad ji nesugebės tvarkyti savo reikalų —tegu,
girdi, leidžia jam pačiam viską spręsti. O paskui, kai jis
ima valdyti, neduoda jai nė žodžio ištarti, nors leidžia jos
pinigus, o ne savo.
Šį kartą Lukas iš tikrųjų įširdo. Jis nekantriai moste­
lėjo į sąskaitas, kurios gulėjo čia pat, ant stalo:
— Drįstu pastebėti, brangioji, aš anaiptol nesu tikras,
kad tu sugebi pati viską spręsti. Finansiniuose reikaluose
tu per daug rizikuoji ir jau ne sykį esi pakliuvusi į keblią
padėtį.
— Bet visada išsisuku,—nenusileido ji.—Tuo nesunku
įsitikinti, pasižiūrėjus į galutinį rezultatą!
— Tau pavyko išplaukti tik dėl to, kad turėjai namus
Londone. Ar supranti, Viki? Užvis patikimiausia inves­
tuoti pinigus į nekilnojamąjį turtą. Tik tie namai tave
ir išgelbėjo. Tau negalima rizikuoti didelėm sumom, įde­
dant jas į kažkokius fondus, laivus ar šachtas.
231
 — Negalima rizikuoti? Iš tavęs tai girdėti —tiesiog
juokinga. Kol dar nebuvai manęs vedęs, visos tavo paja­
mos priklausė nuo rizikos. Juk užsidirbdavai pinigus prie
kortų stalo ar mūšio lauke!
Ir ji buvo teisi, dėl to Lukas dar labiau įpyko.
— Po galais, Viki, aš dariau, ką galėjau. Bet dabar
viskas pasikeitė. Mes abu atsakome už Stounveilą, ir mes
privalome protingai naudoti tavo kraitį. Praėjo tas laikas,
kai tu galėjai šitaip beprotiškai rizikuoti.
Viktorija žengė paskutinį žingsnį —ir jos kumšteliai
atsirėmė į stalą. Akys tiesiog degė pykčiu.
— Pasakyk man viską tiesiai, Stounveilai. Aš noriu
išgirsti, kaip tu ištarsi tuos žodžius.
— O ką gi dar tau pasakyti?
— Pasakyk man paprastai ir aiškiai, kad uždraudei
man leisti savo pačios pinigus taip, kaip man atrodys
geriau. Tegu mūsų santykiai bus tikrai aiškūs.
Lukas dabar įširdo nė kiek ne mažiau už ją.
— Tu tyčia varai mane į kampą, Viki. Nori, kad aš —
arba ištarčiau žodžius, kurie tau duotų visišką laisvę, arba
prisipažinčiau esąs nuožmus tironas, kaip tasai, už kurio
kažkada ištekėjo tavo motina. Ir jūs manote, ponia, kad
taip lengvai galėsite mane valdyti?
— Aš visai nemėginu jūsų valdyti. Atvirkščiai —tai
jūs norite man komanduoti, kaip jums šaus į galvą.
Lukas griežtai žiūrėjo į ją, tačiau Viktorijos balsas
net nesuvirpo.
— Aš noriu apsaugoti tave nuo tavo pačios beproty­
bės, Viki.
— Beprotybės? Jūs vadinate mane beprote? Jūs, buvęs
kareivis ir lošėjas? Cha! Tai tiktai tuščios frazės, ir jūs
pats puikiai žinote! Jūs norite kontroliuoti mano pinigus
ir uždraudžiate man net prie jų prisiliesti. Tai kas gi to­
liau, Lukai? Man teks pasitenkinti kuklia sumele... išlai­
kymui? Ateity iš tų pinigų, kuriuos man paskirsi, tegalėsiu
nusipirkti tik drabužių, dažų ir knygų, dar retkarčiais —
arkliuką, a?
Ji pasiekė savo. Lukas prarado savitvardą.
— O kodėl gi ne? Jeigu tu galvoji elgtis kaip lengva­
būdė švaistūne, kaip moteris, kuri apie taupumą nė negir­
232
dėjusi, man teks atitinkamai su tavim ir elgtis. Tačiau mes
abu žinome, jog tu per daug protinga, kad darytum man
viską tyčia, iš pykčio...
— Tai tu neleisi man naudotis savo pinigais?
— Aš neleisiu tau rizikuoti didelėm sumom, investuo­
ti jas į projektus, apie kuriuos tau žinoma tik tiek, kad
juos rekomenduoja tavo tetos patikėtinis.
— Klausydama pono Bekfordo patarimų, aš uždirbau
nemažai pinigų.
— Taip, bet nemažai ir praradai. Aš peržiūrėjau visas
tavo sąskaitas. Pono Bekfordo jokiu būdu nepavadinsi iš­
minčium,—nenusileido Lukas, greitai sklaidydamas Vik­
torijos dokumentus.
— Nieko nuostabaus: kai nori daug išlošti, reikia būti
pasirengusiam ir pralošti.
— Žmonės, kurie darė būtent štiaip,—ir, beje, daug
turtingesni už tave,—visai nusigyveno, jų šeimos nuskur­
do.
— Na, pasakyk pagaliau, Lukai, Pasakyk viską, vel­
niai tavęs nematė! Pasakyk man tiesiai į akis, jog nuo šiol
aš neturiu teisės tvarkyti savo turto.
Lukas dar paskutinį kartą mėgino gelbėti padėtį:
— Viki, aš tikiuosi, jog tu jau supratai: nors aš ir
pataikauju beveik kiekvienai tavo užgaidai, vis tiek ne­
pavyks manęs valdyti, piršteliu pamojus. Šiaip ar taip,
tu privalai tai žinoti.
— Pasakyk, Lukai!—Ji, kaip ir anksčiau, iššaukia­
mai žvelgė jam į akis, dar nusišaipydama.
Lukas tyliai nusikeikė.
— Gerai, ponia, jeigu jums būtinai prireikė su manim
susipykti, taip ir bus. Ir neatsisakysiu pabūti jūsų vertu
priešininku. Aš draudžiu jums investuoti pinigus į anglių
kasyklas. Perspėsiu jūsų bankininką, kad nuo šiol gausite
kas mėnesį nedidelę sumą pragyvenimui, ir be mano žinios
daugiau jums nebus išduota nė skatiko.
Viktorija, visa nustėrusi, į jį įsispitrėjo, ligi širdies
gelmių sukrėsta tokio nuosprendžio.
— Aš netikiu tuo, ką girdžiu. Negali būti, kad jūs
norėtumėte šitaip pasielgti. Uždrausti man investuoti pi­
233
nigus į anglių šachtas —dar tiek to, bet atimti iš manęs
visus pinigus —tai jau... jau negirdėta.
Lukas atsilošė kėdėje ir ramiai žiūrėjo į ją. Atrodo, jam
bus pavykę pralaužti jos gynybą. Ne tokios pabaigos ji
tikėjosi, kai pradėjo eilinį mūšį.
— Aš suprantu, tu nustebai,—švelniai prašneko jis.—
O juk kai čia įėjai, prieš kelias minutes, buvai tikra, kad
laimėsi. Tu labai užsispyrusi, Viktorija, ir nebūtum nė
pradėjusi to ginčo, jeigu nebūtum tikėjusis pergalės. Bet
tu nepakankamai įvertinai mane, brangioji, ir bijau, jog
tau teks pralaimėti dar ne vienas tokias grumtynes. Geras
feldmaršalas savo priešą greičiau pervertintų, negu ne­
įvertintų.
— Galima pagalvoti, kad čia iš tikrųjų —mūšis.
Lukas niūriai linktelėjo:
— Deja, kaip tik taip ir yra.
— O aš, kvailė, tikėjausi, jog tu pagaliau pasidarysi
visai pakenčiamas vyras.
Viktorija bemat apsisuko ir patraukė prie durų. Vis
tiek ji neleis jam laimėti. Ir išsyk atlapojo duris...
— Ir kur gi tu dabar eini, Viki?
— Tolyn nuo čia.—Dabar jos šypsena tiesiog degino.
— Viki, jeigu tu rengiesi man atkeršyti —dar ką nors
iškrėsti,—verčiau iš anksto keliskart pagalvok!
— Nesijaudinkite, milorde. Aš rengiuosi į pačią pado­
riausią draugiją. Esu pakviesta į susirinkimą pas vikarą.
Manau, netgi jūs, toks jau padorus ir šventakupris, netu­
rėsite ko prikišti, jeigu aš praleisiu dieną tokioje garbin­
goje kompanijoje.
— Ir kokia ten draugija renkasi pas vikarą?
— Įdomių tyrimų draugija! —iš aukšto pareiškė ji.
— Gal aš irgi surasčiau laiko, ir mes nueitume abu,—
Lukas žengė nedrąsų žingsnį susitaikymo link.
— Viešpatie, Lukai, apie tai negali būti nė kalbos. Jūs
toks užsiėmęs, tiek daug visko reikia padaryti! Juk nuo
jūsų sprendimų priklauso ir mūsų likimas, ar ne?—Ir,
smarkiai trinktelėjusi durimis, ji išėjo.
Palubėje sulingavo lempa.
Kurį laiką Lukas sėdėjo nejudėdamas, paskui pakilo
ir perėjo per visą kambarį —įsipilti sau brendžio.
234
 Stovėdamas prie lango, jis gėrė brendį, liūdnai gal­
vodamas apie tai/ kas įvyko. Visgi, pasirodo, apsiriko,
manydamas, jog sunkiausia jau praėjo, jeigu pavyko vesti*1
Viktoriją. Sunkiausias momentas dar tik prasideda...
Viešpatie! Nejaugi neseniai jį užgriuvusi atsakomybė
jį iš tikrųjų pavertė paniurėliu? Kad kažin... nesinori ti­
kėti.
Viktorija, pasiekusi jaukų vikaro namelį, dar vis buvo
įširdusi. Tačiau jai pavyko nutaisyti gana malonią šypseną,
kai šeimininkai ją įsivedė į jaukią, saulės užlietą svetainę,
kur jau buvo susirinkę vietos skvairai ir jų žmonos. Ji
buvo sutikta labai šiltai, ir prasta Viktorijos nuotaika be­
mat išsisklaidė.
— Sveiki atvykę į mūsų nedidelį pasitarimą, ledi Stoun-
veil. Pastaruoju metu mes visas savo jėgas skiriame
vaistams ieškoti, kurie malšintų reumato skausmus ir po­
dagrą,—pareiškė ponia Vort, pristačiusi grafienę savo sve­
čiams. Ir rankos mostu ji parodė į staliuką, ant kurio buvo
pristatyta stiklinių. Kiekvienoje stiklinėje matėsi kažkoks
skystis.—Daugumas iš mūsų domisi vaistažolėmis ir auga­
lais. Pavyzdžiui, čia esantis ponas Alfredas tikisi netgi
gauti Mokslų akademijos apdovanojimą už tai, kad išrado
būdą, kaip padidinti aguonų plantacijų derlių Anglijoje.
Jam pavyko gauti pačios aukščiausios kokybės produktą.
— Kaip įdomu,—atsiliepė Viktorija.—Jūs turite kuo
didžiuotis, pone Alfredai.
Ponas Alfredas kukliai paraudo.
— O mūsų daktaras Torbis daro bandymus su viso­
kiais užpilais ir nuovirais, į kuriuos įeina spiritas ir įvai­
rūs augalai, tokie kaip rabarbarai, ramunėlės ir saldyme­
dis,—toliau pasakojo ponia Vort.
Dabar išraudo daktaras Torbis.
— Puiku,—sumurmėjo Viktorija, žiūrinėdama įvairia­
spalvius skysčius stiklinėse.—Mes su teta dažnai lankyda­
vome medicinos paskaitas. O jums pavyko pasiekti tai, ko
norėjote?
— Kaip žinote,—karštai pradėjo aiškinti daktaras Tor­
bis,—opijaus ir spirito mišinys gana efektyviai mažina
skausmą, bet pacientą migdo. Kai kada tai būna į naudąf
235
bet sergant tokiom chroniškom ligom, kaip podagra, reu­
matas ar... moteriški negalavimai,—nelabai gerai. Šiais
atvejais mes irgi turime malšinti skausmą, tiktai pirmiau­
sia reikia išvengti migdomojo poveikio.
— Jūs norite gauti mikstūrą, kuri malšintų skausmą,
bet neverstų paciento miegoti.—Viktorija linktelėjo gal­
vą, tuo parodydama, kad viską suprato.—Iš tikrųjų gana
įdomus tyrinėjimas. Netgi labai įdomus.
— Čia, apylinkėse, fermeriams ir darbininkams šiuo
metodu jau pavyko kai ką pasiekti,—atsiliepė apkūnus
džentelmenas, sėdėjęs kampe.—Jiems pasisekė sutaisyti
puikių nuovirų.
— Visa bėda,—įsiterpė kitas,—kad mes neanalizuo-
jam ir nesisteminam receptų. Kiekviena šeima naudoja
savo priemones, receptai perduodami iš kartos į kartą,
ir pagrįsti jie pasakomis, padavimais, o ne patyrimu ir
mokslu. Čia kiekviena šeimininkė verda savo sirupą nuo
kosulio, ir dviejų vienodų receptų jūs niekur nerasite.
— Vadinasi, mums reikia patyrinėti daugybę tokių
mišinių,—pastebėjo Viktorija.
— Visiškai teisingai.—Daktaras Torbis priėjo prie sta­
lo.—Bet moksliniu požiūriu tiktai šitaip ir galima išspręsti
problemą. Mes turime atlikti bandymus, kruopščiai viską
užrašinėdami. Kiekvienoje stiklinėje yra tam tikra prie­
monė nuo skausmo, ir mes turime šiandien patikrinti, kuri
migdo, o kuri ne.
— Bet kaip mums sužinoti, ar tie vaistai malšina skaus­
mą, ar ne?—susidomėjo Viktorija.—Man, pavyzdžiui, da­
bar nė galvos neskauda.
— Prie to mes prieisime antroje bandymo stadijoje,—
pasiūlė vikaras.—Ne taip lengva parinkti penkis ar de­
šimt žmonių, kuriems vienu sykiu paaštrėtų podagra ar
reumatas.
— Kaip pasisekė! —linksmai atsiliepė ponia Vort.—
Kaip tik šiandien rytą aš tą reumatą ir pajutau...
— Ir mano senoji podagra atsinaujino,—įsiterpė kaž­
kas iš svečių.
— Aš visą dieną kankinuosi nuo danties skausmo,—
pasisiūlė pagyvenęs džentelmenas.
236
 — O man atrodo, kad tuoj tuoj suskaus galva,—atsi­
duso ledi Alisa.
Vikaras visas nušvito, o kartu ir daktaras Torbis su
ponu Alfredu.
— Nuostabu, tiesiog nuostabu. Šiandien mes galėsime
atlikti abu bandymus.—Ponas Alfredas žvilgtelėjo į Vik­
toriją, jo akyse švietė viltis.—Atrodo, jūs domitės pana­
šiais dalykais, ledi Stounveil. Ar jūs irgi dalyvausite mūsų
bandymuose, ar norėsite stebėti viską iš šalies?
— Viešpatie, aišku, man būtų daug įdomiau kažką da­
ryti pačiai, o ne paprasčiausiai žiūrėti. Aš mielai padėsiu
jums išbandyti užpilus. Juk tai pasitarnaus visų žmonių
labui.
Ponas Alfredas, kaip ir kiti svečiai, buvo labai paten­
kinti.
Į priekį vėl išėjo daktaras Torbis:
— Taigi aš dedu ant stalo sąsiuvinį, ir kiekvienas iš
mūsų čia turės tiksliai ir aiškiai užrašyti, ką jis jaučia
po kiekvienos spirito porcijos, kol pereisime prie skausmą
mažinančių mikstūrų.
— Taip, suprantama,—pritarė ir vikaras.—Mes turime
skirti spirito poveikį, kai vartojame jį gryną ir kai maišo­
me su kitais gėrimais. Labai protingas pasiūlymas, Torbi.
Viktorija kiek susimąstė ir staiga jai šovė į galvą:
— Bet ar nebūtų geriau, jeigu kuris nors iš mūsų visą
laiką, kol tęsis bandymas, gertų tiktai gryną brendį? Tada
mes visą laiką galėtume lyginti įvairių užpilų poveikį ir
paties brendžio.
Visi kaip vienas sulinksėjo galvomis.
— Puikiausiai sugalvota, miledi! —tarė ponas Alfre­
das.—Matyt, jūs mokslinių bandymų srityje jau turite ne­
maža patyrimo.
— Aš turiu patyrimo, tiktai iš tikrųjų labai nedaug,—
kukliai prisipažino Viktorija.—Kadangi aš pati tai pasiū­
liau ir man šiandien nieko neskauda, aš ir gersiu tiktai
brendį.
— Jūs labai mums padėsite, ledi Stounveil. Labai pa­
dėsite,—atsakė daktaras Torbis.—Na, ką gi, pradėkime.—
Ir jis grakščiai ištiesė Viktorijai pirmąją stiklinę.
Po pietų Lukas grįžo namo, aplankęs vieną savo nuo­
237
mininką, ir staiga išvydo neregėtą vaizdą: kambarinė ir du
susijaudinę tarnai padėjo Viktorijai lipti laiptais aukštyn,
ši smarkiai svyravo į šonus. Numetęs vadeles grumui, Lu­
kas nuskubėjo prie jos.
— Viešpatie, kas čia dabar? Viki, tu susirgai?—sune­
rimo jis.
— A, Lukas. . . Sveikas! —Ji palaimingai jam nusišyp­
sojo ir vos neparkrito,—Taip ir prasėdėjai visą dieną
kaip davatka? O aš šiandien padariau daug naudingo.. .
Aš atlikau nedidelį...—Ji stabtelėjo ir lengvai sužagsė-
jo.—. . .nedidelį bandymą.
Lukas pajuto slogų brendžio kvapą. Jis atstūmė susi­
rūpinusią tarnaitę —jam jau buvo aišku, kas įvyko.
— Aš pats pasirūpinsiu miledi.—Jo balse pasigirdo
plieninės gaidelės.
— Taip, milorde. Nubėgsiu į virtuvę, pasakysiu virė­
jai, kad miledi paruoštų arbatos.
— Nereikia! —suriaumojo Lukas, ir jo ranka apsivijo
Viktorijos liemenį.
Jis greitai nusivedė ją į vidų, žiūrint sunerimusiems
liokajams ir tarnaitėms, padėjai užlipti laiptais ir paguldė
į lovą. Viktorija atsišliejo į pagalves ir vėl nusišypsojo,
mieguistai žvelgdama į jį:
— Lukai, brangusis, nežiūrėk į mane taip piktai. Ir
kodėl tu visą laiką ant manęs pyksti?
— Ką tu gėrei?
Ji suraukė kaktą, iš visų jėgų stengdamasi susikaupti:
— Palauk. Daugiausia, atrodo, brendį. Aš gi tau sa­
kiau, kad tai buvo mo-o-okslinis ban-dy-y-mas. ..
— Gerai. Smulkiau papasakosi vėliau.
— Viešpatie, tu vėl man skaitysi moralus?
— Tikriausiai taip,—niūriai patvirtino Lukas.—Aš
daug ką sutinku ištverti, brangioji, bet jokiu būdu neleisiu,
kad grįžtum vidury šviesios dienos prisigėrusi brendžio.
Tai jau virš visko!
— Lukai, tu išbark mane vėliau, gerai? Dabar aš ne­
kaip jaučiuosi.—Ir Viktorija pavirto ant šono, greitai pa­
siieškodama naktipuodžio po lova.
Lukas atsiduso ir pasistengė jai padėti. Viktorija sakė
teisybę. Moralams teks palaukti.
238
 Griežtą pamokslą teko atidėti ligi paties ryto. Viktorija
mėgino išvis jo išvengti, ilgai voliodamasi lovoje, o pas­
kui paprašydama, kad tarnaitė arbatą atneštų jai į kam­
barį. Tačiau netrukus po devintos kambarinė atėjo per­
spėti, kad Lukas laukia jos bibliotekoje lygiai dešimtą.
Viktorija pagalvojo: kažin ar verta jai gudrauti, sten­
giantis išsisukti nuo to nemalonaus pokalbio ir apsimeti-
nėjant, kad ji dar neatsigavo nuo vakarykščios? Ir nuga­
lėjo jos praktiškoji prigimtis.
,,Jau geriau kuo greičiau ir iš karto viską baigti",—
tarė ji sau, nenorom ropšdamasi iš lovos. Pajutusi skaus­
mą akyse ir pakaušyje, ji susiraukė. Gerai, kad nors skran­
dis nurimo. Kai kambarinė atnešė arbatos, Viktorija iš­
gėrė net kelis puodelius, ir jai pasidarė geriau.
Ji išsirinko pačią ryškiausią aukso spalvos rytinę suk­
nelę ir taip rūpestingai apsirengė, tarsi eitų į svečius.
Paskui iškilmingai nusileido laiptais.
Kai ji įėjo į biblioteką, Lukas pakilo nuo stalo ir įdė­
miai sužiuro jai į veidą.
— Sėskis, Viki. Turiu pripažinti, tu atrodai ne taip
jau blogai. Sveikinu —tavo tikrai stiprus organizmas. Pa­
žįstu nemažai vyrų, kurie šiandien tavo vietoje jaustųsi
kur kas prasčiau.
— Mokslas reikalauja aukų,—išdidžiai priminė jam
Viktorija, sėsdamasi į krėslą.—Aš didžiuojuosi, kad ir pa­
ti galėjau bent kiek pasitarnauti žmonijos labui.
— Žmonijos labui?—Lukas nusišaipė.—Ak, štai kas?
Tu grįžti namo vidury šviesios dienos girtut girtutėlė ir
dar drįsti tvirtinti, kad tai buvo mokslinis bandymas?
— Mano gyvenime buvo ir pavojingesnių bandymų,—
reikšmingai priminė jam Viktorija.—Ko vertas, pavyz­
džiui, toks faktas, kad aš ištekėjau už žmogaus, kuris man
visai neleidžia naudotis savo turtu, kaip patinka. Tai vis
dėlto, kad aš ryžausi bandymui...
Lukas kietai sučiaupė lūpas.
— Užtenka šitų priekaištų, Viki. Dabar kalbamės tik
apie tai, kaip tu elgeisi vakar. Paaiškink, ką jūs ten vei­
kėte pas vikarą?
— Mes ragavome gydomuosius užpilus, norėdami pa­
tikrinti, kaip jie veikia,—atsakė Viktorija, vėl kilstelda­
239
ma smakrą. „Tegu tik pamėgina kibti prie tokio protingo,
grynai mokslinio užsiėmimo",—piktai pagalvojo ji.
— Ir visuose užpiluose buvo brendžio?
— Ne, aišku ne. Vienos žolės buvo užpiltos eliu, ki­
tos—vynu. Mes juk dar nežinome, koks spiritas geriau
tinka,—čia ir yra visas klausimas.
— Viešpatie Dieve! Ir kiek gi tu išgėrei per visą ši­
tą. .. šitą bandymą?
Viktorija suėmė delnais smilkinius. Jai ne juokais ėmė
skaudėti galvą.
— Tiksliai neprisimenu, bet, manau, daktaras Torbis
viską pasižymėjo savo užrašuose.
— O vikaras su žmona irgi dalyvavo tuose... tyrinė­
jimuose?
— Gaila, ponia Vort labai greitai užsnūdo,—atsakė
Viktorija,—o vikaras iš vienos stiklinės išgėrė pernelyg
didelę dozę. Jis nuėjo į kampą, atsisėdo ir žiūrėjo pasti-
rusiom akim į sieną, kol viskas baigėsi.
— Aš bijau netgi galvoti, kokių ten užpilų tu'raga­
vai?
Viktorijos veidas bemat nušvito.
— Nesijaudink, Lukai, aš gėriau tiktai brendį. Su ma­
nimi ir lygino visų kitų bandymo dalyvių savijautą. Tai
labai svarbi sąlyga, norint apibūdinti kiekvieno užpilo po­
veikį.
Lukas tyliai nusikeikė ir nutilo. Kambaryje girdėjosi
tiktai laikrodžio tiksėjimas. Viktorija neramiai sukruto.
— Atrodo, man teks nustatyti jums dar vieną taisyk­
lę,—galiausiai tarė Lukas.
— Kaip tik to aš ir bijojau.—Ji norėjo grumtis už sa­
vo teises, bet jai plyšo galva. Nebuvo nei jėgų, nei noro
ginčytis. Vienintelis dalykas, ko ji pageidavo,—tai grįžti
į kambarį ir kristi į lovą.
Lukas nekreipė dėmesio į jos surūgusią miną, tačiau,
aiškindamas jai tą naująją taisyklę, visgi sušvelnino balsą:
— Tau vis dėlto teks manęs atsiklausti, jei dar sykį
sumanysi dalyvauti tuos moksliniuose bandymuose. Ar
supratai, brangioji?
— Jūs, kaip visada, kalbate be galo aiškiai, milorde.—
Viktorija pakilo ir išdidžiai iškėlė smakrą.—Ir kokį malo­
240
numą moterys randa toje santuokoje? Nei nuotykių, nei
mokslinių bandymų, nei pagaliau teisės tvarkyti savo nuo­
savus pinigus! Tiktai galiu stebėtis, kaip jos, ištekėjusios,
nenumiršta iš nuobodulio pačiais pirmaisiais metais.
Taip tarusi, ne itin tvirtais žingsniais ji patraukė prie
durų, ir išėjo iš kambario.
Naktį Lukas gulėjo lovoje be miego ir žiūrėjo pro lan­
gą į mėnulį. Viktorijos kambaryje nesigirdėjo nė garso —
nuo to momento, kai prieš valandą kažkas sunkaus nu­
čiuožė grindim ir užrėmė duris iš viršaus.
Lukas niršdamas klausėsi, kol Viktorija krovė savo ba­
rikadą. Užvis buvo liūdniausia, kad ji traukia tokius sun­
kius baldus... Būtų geriau pašaukusi ką nors iš tarnų.
Kita vertus, aišku, nepatogu prašyti liokajaus ar kambari­
nės padėti jai kariauti su vyru.
„Bet visgi gerai, kad ji pagaliau atsigavo",—pagalvojo
Lukas. Ji, reikia manyti, jaučiausi kur kas geriau negu ry­
tą. Gyvenimas pradeda grįžti į normalias vėžes.
Jeigu jų gyvenimą su Viki išvis galima pavadinti nor­
maliu.
Lukas nubloškė antklodę ir atsisėdo lovoje.
Strategijos požiūriu, kaip jis pratęs galvoti, pastaro­
jo ginčo išvengti buvo neįmanoma. Ir jeigu jau prieita prie
grumtynių, vyras turi ginti savo poziciją.
Viktorija, atrodo, dar nesusitaikė su savo santuoka.
Ji išaugo užsispyrusi ir nepriklausoma, pernelyg ilgai tu­
rėjo laisvę, it laukinis kumeliukas. Kol nebuvo susitikusi
su Luku, ją sulaikydavo tiktai įgimtas intelektas, moteriška
nuojauta ir noras nepakenkti savo tetos reputacijai.
Bet dabar ji žiūrėjo į Luką kaip į kažkokią kliūtį, kaip
į grėsmę savo nepriklausomybei. Ji ir mylėjo jį, ir pyko
ant jo, jausdama skriaudą, kad jis apgaule ją įviliojo į šitą
santuoką.
Lukas prisiminė visus vyrus, kurie Londone tik ir tūp­
čiojo aplink ją, ir vos susilaikė nesudejavęs. Ji priprato,
kad jie visi žino savo vietą, vaikšto prieš ją pasitempę,
o ji tiktai komanduoja...
Tačiau Lukas jautė,—nors pati Viktorija dar to nebuvo
suvokusi,—kad ją pavergė būtent jo valia: ji nebuvo tik­
16—606 241
ra, kad galės jį valdyti. Stipri prigimtis ieškojo dar stip­
resnės—jai reikėjo valingo vyro, valingesnio ir už ją
pačią.
O suradusi jį, tuoj pat išsikvietė į dvikovą.
Ir vis dėlto Lukas apgailestavo, kad prieita prie atvi­
ro susidūrimo, nors ir suprato, jog dabar, kai priešo armi­
ja užėmė savo pozicijas, jis negali pasiduoti ir leisti Vik­
torijai tvarkytis savaip: pernelyg brangiai teks mokėti už
tai ateityje.
Šiaip ar taip, jų gyvenimas pasikeitė. Ir Viktorija turi
tai suprasti. Jie abu privalo galvoti apie savo palikuonis,
ne tik apie save. Tokį dvarą, kaip Stounveilas, reikia iš­
saugoti. Čia —ne tik jų dabartis, bet ir ateitis.
Jų vaikuose jo kraujas susilies su Viktorijos krauju.
Ši žemė jai turi būti taip pat brangi, kaip ir jam. Nė vienas
iš jų negali gyventi taip nerūpestingai, kaip lig šiolei,
ligi santuokos.
Viešpatie Dieve! Jis iš tikrųjų pasidarė grasus žmogus.
Tikras bambeklis.
O gal naujoji Kolbrukų karta jau pakeliui? .. Kas ži­
no? . . Ir Lukas patenkintas įsivaizdavo, kokia apvali pa­
sidarys Viktorija, kai įsčiose nešios jo vaiką.
Lukas vėl paniuro, prisiminęs, kad ji pristūmė sunkų
baldą prie jo durų. Negalima daugiau šito leisti, juo la­
biau dabar, kai ji, galimas daiktas, jau nėščia! Viktorija
priklauso jam, ir jis ja rūpinsis —norės ji to, ar ne.
Bet pirma jis turi pralaužti jos gynybą. Lukas prisimi­
nė kaktusus ledi Netlšip oranžerijoje ir vienas sau šyp­
telėjo. Paskui jis priėjo prie spintos, išsitraukė marškinius
ir bridžius. . .
Viktorija pastebėjo jį kaip tik tuo momentu, kai jis
pasirodė ant lango karnizo —tamsi, grėsminga figūra si­
dabru užlietos nakties fone. Ne, ne vaiduoklis iš jos sap­
nų, o patsai Lukas! Tiktai dabar ji suprato, jog visą laiką
jo laukė.
Argi kokia norsįįjuokinga kliūtis, kaip jos tualetinis
staliukas, pristumtas prie durų, galėjo jį sulaikyti?! Vikto­
rija atsisėdo lovoje ir apsikabino kelius. Tamsi figūra at­
242
vėrė langą ir nušoko nuo karnizo į kambarį. Lukas buvo
visiškai apsirengęs.
— A, tai čia buvo tualetinis staliukas,—atsainiai tarė
jis, žvilgtelėjęs į durų pusę.—Brangioji, tau negalima tam­
pyti sunkių baldų. Kitą kartą paprašyk ko nors padėti.
— O ką —dar bus ir kitas kartas?—tyliai paklausė ji,
pajutusi vėl tarp jų atsiradusią įtampą.
— Visai galimas daiktas.—Jis žengė pirmyn ir sustojo
lovos kojūgalyje.—Manau, jog teks dar susipykti, mano
džiaugsme. Tu —tokia nutrūktgalviška, aš —toks klastin­
gas, toks nuobodus... Taip, ginčai neišvengiami.
— Aš nesu sakiusi, kad tu klastingas, Lukai. Greičiau
jau pavadinsiu tave pasipūtėliu, tironu, arba užsispyrėliu.
— Ir davatka?
— Deja, pastaruoju metu kartais toks atrodai...
Jis atsargiai nuleido vieną ranką ant lovos ir liūdnai
šyptelėjo:
— Ir vis dėlto malonu, kad bent jau nelaikai manęs
visai beviltišku.
Viktorija pasišiaušė:
— Lukai, jeigu tu manai, kad gali prasibrauti į mano
kambarį naktį, niekam nematant, ir pasinaudoti savo ve­
dybinėmis teisėmis, labai klysti. Tik pamėgink gultis į ma­
no lovą —tuoj imsiu rėkti ir prikelsiu visą namą.
— Labai abejotina. Tu tikrai nepanorėsi žemintis prieš
tarnus. Be to, jūs labai klystate, ponia: aš niekada iš jūsų
nereikalaučiau tokios aukos. Kaip jau esu sakęs, jūs manęs
kaip reikiant neįvertinate.
Ji įtariai pasižiūrėjo į jį:
— Tai ką gi jūs manote daryti?
Jis nusuko akis į šalį, pažvelgė į atdarą langą, kur
nakties vėjelis virpino nuleistas užuolaidas.
— Naktis šaukia, ponia, o jūs visada priimate iššūkį.
Ar teko kada nors jodinėti vidurnaktį?
Ji apstulbo:
— Jūs juokaujate?
— Anaiptol.
— Jūs kviečiate mane pasijodinėti? Dabar?
— Taip.
243
 — Čia vėl naujos gudrybės? Tikitės mane nuginkluo­
ti, kad daugiau nepykčiau?
— Teisingai.
— Jūs netgi nemėginate gintis?
Jis išraiškingai truktelėjo pečiais:
— O kam? Tiesa yra tiesa.
— Vadinasi, aš turiu atsisakyti.
Tamsoje blykstelėjo Luko pašaipi šypsena:
— Tiktai kažin ar jūs galėsite atsisakyti?
Ji viską suprato, jis pernelyg gerai ją pažįsta. Vikto­
rija net prikando apatinę lūpą. Jodinėti su juo naktį —
dar ne pralaimėjimas. Ji paprasčiausiai pasinaudos puikia
proga patirti dar vieną nuotykį. Jodinėti šviečiant mėnu­
liui! Juk tai nuostabu! Be to, nors galvos skausmas jau
buvo praėjęs, užmigti ji vis tiek negalėjo.
— Jūs tikriausiai neteisingai mane suprasite, jeigu aš
sutiksiu,—tarė ji.
— Šit kaip?
Ji liūdnai linktelėjo:
— Pagalvosite, jog aš viską jums atleidau.
— Aš ne toks kvailas —ne taip greitai man atleisite.
— Puiku. Aš ir nesirengiu atleisti.
— Viskas aišku,—niūriai pritarė jis.
— Ir jūs neturite į tai žiūrėti kaip į pralaimėjimą.
— Jūs viską man išaiškinote —aiškiau jau ir nebegali
būti,—patikino ją Lukas.
Viktorija dar kiek padvejojo, paskui vienu šuoliu iš­
sirito iš lovos ir puolė prie spintos ieškoti bridžių, kuriuos
ji buvo paslėpusi, kad tarnaitė nepamatytų.
— Nusisukite,—paliepė ji, vilkdamasi naktinius marš­
kinius.
— O kam? Aš jau kelis kartus mačiau tave nuogą.—
Lukas atsirėmė į lovos galą ir sunėrė rankas ant krūti­
nės.—Aš seniai norėjau pažiūrėti, kaip tu užsitempi tuos
bridžius...
Ji piktai dėbtelėjo į jį, čiupo drabužius į glėbį ir nu­
ėjo už širmos, kur stovėjo kambario kampe.
— Lukai, tu ne džentelmenas,—pareiškė ji iš už šir­
mos, skubiai rengdamasi.
244
 — Džentelmenas tau senų seniausiai būtų nusibodęs.
Bent jau tiek prisipažink.
— Nieko aš neprisipažinsiu, nėra jokio reikalo.
Po dešimties minučių Viktorija stovėjo prie arklidžių,
užsimetusi apsiaustą su gobtuvu ir apsisukusi ant kaklo
šiltą gintaro spalvos šalį. Laikydama rankose pavadėlį,
ji žiūrėjo, kaip Lukas balnoja jos kumelaitę ir mieguistą
savo Džordžą.
— Tikiuosi, bent šito nuotykio man neteks gailėtis,—
atsiduso Lukas, sodindamas ją į balną.
—. Per vėlai susigriebėte.—Viktorija pasičiupo pava­
dį, negalėdama atsidžiaugti,—galų gale balne ji sėdi taip
kaip reikia —vyriškai.—Užvis geriausiai tu man patinki,
kai elgiesi neklausydamas „sveiko proto". Na, jojam, Lu-
kaiį
— Tyliau,—perspėjo jis, šokdamas į balną.—Visai
tamsu. Žiūrėk atidžiai savo kumelaitės, Viki, kad nenuklys­
tų į šalį nuo keliuko.
— Bet aš noriu traukti per mišką,—užsispyrė ji.
— Nesu tikras, kad pavyko surinkti visus spąstus,—
atsakė jis.—Teks joti keliu.
Viktorija išvis buvo patenkinta ir daugiau nesiginčijo.
Juk čiagi —nuotykis! Joti mėnuliui šviečiant —kas gali
būti geriau? Ji pasuko į kelią, ir Džordžas paklusniai ėmė
žingsniuoti greta jos kumelaitės.
Kurį laiką jie tylėdami jojo medžių alėja, kuri vedė
prie paradinių namo durų. Lukas probėgšmais tarstelėjo:
— Aš kalbėjau su vikaru —čia galima pasodinti dau­
giau medžių, ąžuolų ir uosių, sakysim. Miškas kada nors
bus puikus pajamų šaltinis mūsų vaikams ir anūkams.
— Būk geras, Lukai, nereikia šiandien svarstyti jokių
pajamų,—tuoj pat nutraukė jį Viktorija.
— O gal tu nori pasikalbėti apie mūsų ateitį?
Ji tvirčiau suspaudė pavadį:
— Geriau neverta.
Luko balsas sušvelnėjo:
— O tu pagalvok —gal kartais jau nešioji mūsų vai­
ką?
— Va, kaip tik apie tai aš neturiu jokio noro galvoti!
245
 — Tau taip baisu? Nesitikėjau iš tavęs, Viki. Kiek
žinau, tu ne bailė.
— Tu pasikvietei mane pasijodinėti, kad pasišnekėtum
apie savo įpėdinį? Jeigu taip, geriau mums iš karto grįžti
namo.
Valandėlę jis patylėjo. Paskui paklausė:
— Aš tau toks bjaurus, kad tu nenori net vaiko man
padovanoti?
— Nusiramink, tu visai ne bjaurus,—pratrūko ji. Vėl
jis ją spaudžia, verčia...—Argi tai svarbiausia?
— Ką gi, ačiū ir už šiuos žodžius.
Viktorija atsiduso:
— Tiesiog aš nenoriu galvoti apie tą tavo įpėdinį —
nei šiandien, nei rytoj, nei bet kurią kitą naktį,—tol, kol
baigsis visi mūsų ginčai.
— Tų ginčų visai nebūtų, jeigu taip smarkiai nesi­
stengtum likti nepriklausoma. Ar būtų tau lengviau, j^įgu
suprastum, kad ne tu viena praradai laisvę?
Ji pašnairavo į jį:
— Ar tik ne save turite galvoje, milorde?
— Taip.
— Mano nuomone, jūs visiškai laisvas.
— Pasižiūrėk atidžiau, Viki. Aš praradau laisvę tą die­
ną, kai paveldėjau Stounveilą. Dabar aš pririštas prie sios
žemės ir ligi grabo lentos turėsiu būti atsakingas už sąVo
vaikus ir anūkus.
— Ir jūs visada vykdote savo pareigas, kad ir kokios
būtų pasekmės?—Ji įdėmiai žvelgė į kelią, nežinodama,
ką išgirs iš Luko lūpų.
— Aš darysiu viską, ką galėsiu, Viki, net jeigu taį ir
neras atgarsio tavo širdyje. Tiktai noriu, kad tu įsidėmė­
tum ir nepamirštum net pykdamasi su manim: visa, ką
aš darau,—darau tikėdamasis, jog taip bus geriau mums
abiem ir mūsų ateičiai. Aš juk nesiginčiju su tavim dėl
niekų.—Jis šyptelėjo.—Patikėk: šitas mūsų mūšis atįma
tiek laiko ir jėgų, kad aš negaliu jų švaistyti smulkme­
noms. Ir kur tiktai galima, aš tau visur nusileidžiu.
— Nusileidi?—pasipiktino ji.—Ir tau tikrai atrodo,
kad nusileidi? Jūs, kaip visad, milorde, per daug g^rai
galvojate apie save.
246
 Jis lengvai mostelėjo ranka, tarsi norėdamas apglėbti
mėnulio šviesos pasidabruotą pasaulį.
— Apsidairyk aplinkui, brangioji. Kas iš tavo pažįs­
tamų ropštųsi iš šiltos lovos šitokiu laiku tiktai dėl to, kad
suteiktų tau malonumo?
Ji nenorom šyptelėjo. Jodama su Luku tokiu vėlyvu
metu ieškoti nuotykių, Viktorija širdyje jautė keistą jau­
dulį. Nebeliko nė to pykčio, kurį puoselėjo visą dieną,—
nors ir visaip stengėsi jį atgaivinti.
— Ko gero, milorde, niekas iš mano pažįstamų tokios
paslaugos man nepadarytų. Tačiau aš niekad jų ir nepra­
šiau. Jeigu ieškočiau, gal ir rasčiau kokį kilnų džentel­
meną, ar net kelis, kurie sutiktų tenkinti mano užgaidas.
— Jeigu aš tik sugausiu tave ieškant... tu savaitėlę
ant arklio nesėsi!
Jos džiaugsmas tuoj pat užgeso.
— Štai kaip jūs man nusileidžiate, milorde.
— Viskam yra ribos, mieloji, ir jums teks su tuo su­
tikti.
— Beje apie ribas! .. Priskirkite prie jų ir mano tua­
letinį staliuką —aš jį pristumsiu prie durų kiekvieną nak­
tį! —pagrasino Viktorija.
Lukas atlaidžiai šyptelėjo:
— Net pačią tamsiausią naktį aš galiu pereiti karnizu
prie jūsų lango. Bet perspėju: jeigu jūs visą laiką versite
mane šitaip karstytis, aš, vieną kartą, įlindęs pas jus, ga­
liu ir prarasti kantrybę.
— Ir vis dėlto jūs pro tą langą landžiosite?
— Galite būti tikra, mano džiaugsme. Jūs pamatysite
mane lange taip pat, kaip ir saulutę rytais tekant.
Viktorija vėl įsidrąsino į jį dirstelti ir pamatė, jog
Lukas įdėmiai žiūri į ją. Jo akyse atsispindėjo mėnulio
šviesa... Visas jos kūnas bemat atsiliepė į jos nebylų
šauksmą. Lukas jos geidė, ir to geismo nė neslėpė. Ji
pajuto savo jėgą, savo įtaką jam, ir iš susijaudinimo jai
susvaigo galva.
Tuo metu jos kumelaitė negarsiai sužvingo.
— Lukai, aš...
— Tyliau!—Lukas truktelėjo pavadį ir ištiesė ranką,
247
norėdamas sustabdyti jos arklį. Geismas jo akyse bemat
dingo, jis visas įsitempė.
Ji instinktyviai prislopino balsą:
— Kas yra?
— Atrodo, mes čia ne vieni,—atsakė jis.—Greitai.
Prie medžių!
Viktorija nesiginčijo. Ji paklusniai nusekė paskui Lu­
ką į miško tamsą. Ten jie pasislėpė ir žiūrėjo į mėnulio
nušviestus laukus, neišleisdami iš akių kelio.
— Ir nuo ko mes slepiamės?—pašnibždom paklausė ji.
— Aš dar ne visai esu tikras, bet galiu įsivaizduoti,
kas čia klaidžioja vidurnaktį.
— Plėšikas! —iškart pagyvėjo Viktorija.—Vadinasi,
jis iš čia neišsinešdino. Oi, Lukai, kaip įdomu! Gyvenime
dar neteko sutikti tikro plėšiko!
— Dėl to reikia tiktai džiaugtis, mieloji. Ir aš šiandien
turėsiu kaltinti save, kad jums teks jį pamatyti.
Viktorija išgirdo, kaip kažkur kelyje sukaukšėjo ka­
nopos. Ir netrukus iš už posūkio pasirodė tamsi figūra —
raita ant nugeibusio arklio, greičiausiai paprasto kaimiško
kuino. Plėšikas buvo apsisiautęs sutrintu juodu apsiaustu,
apatinė veido pusė užrišta skarele.
Kai jis išjojo į kelio vidurį, Viktorija pastebėjo, jog
jojikas nekantriai spardo kojomis išsipūtusius arklio šo­
nus. Nakties tyloje aiškiai girdėjosi raitelio balsas:
— Greičiau, greičiau, tinginy! Jau tuoj atvažiuos ka­
rieta! Pasijudink, velniai tavęs nematė!
Arkliukas neskubėdamas risnojo keliu, kol galiausiai
raitelis jį pasuko į mišką ir pasislėpė prie kelio visai prie­
šais Viktoriją su Luku.
Viktorija suprato, jog jie turi liktis savo slėptuvėje.
Jie negali išjoti į kelią, kol tasai žmogus nedings iš čia.
Jai net pasirodė, jog Lukas iš savo įpročio tyliai sau vie­
nas nusikeikė. Bet nespėjo ji Luko nė paklausti, kaip jis
mano išsisukti iš šitokios padėties, kai tyla vėl buvo su­
drumsta,—šį kartą pasigirdo vežimo ratų bildesys.
Ar tik neteks jiems būti liudytojais, kaip plėšikas plėš
žmones?
248
 Netrukus iš už posūkio išniro girgždanti karieta, pa­
kinkyta tokiais pat nugeibusiais arkliais. Ji ramiai riedėjo
sau keliu.
Plėšikas, be paliovos ragindamas arklį, išlindo iš miš­
ko ir sustojo vidury kelio. Rankoje jis laikė didelį pisto­
letą.
— Stoki —riktelėjo jis.—Klok pinigėlius!
Vežėjas, išsigandęs, sukliko ir greitai truktelėjo va­
deles, stabdydamas ir taip vos bepasivelkančius arklius.
— Ei!—nedrąsiai dar paklausė jis plėšiko.—Ko jūs
norite?
— Tu girdėjai, ką sakiau, drauguži. Liepk savo kelei­
viams atidaryti pinigines, nes bus blogai!
Lukas atsiduso:
— Mes negalime leisti, kad vagys plėšikautų mūsų
žemėse. Stovėk, kur stovi, Viki, ir jokiu būdu nelįsk lauk,
kol tavęs nepašauksiu. Supratai?
— Jai buvo aišku, jog jis rengiasi plėšiką sučiupti.
— Aš tau padėsiu.
— Jokiu būdu! Nė iš vietos! Aš tau įsakau!
Ir nė nelaukęs atsakymo, Lukas išsitraukė iš kišenės
pistoletą. Netrukus jis jau buvo kelyje, plėšikui už nu­
garos.
15 SKIRSNIS
— Gana kvailysčių! Atiduok man pistoletą, vaikine,
kol dar ne vėlu.
Lukas kalbėjo pabrėžtinai ramiai ir griežtai —šis jo
balsas visus priversdavo paklusti. Netgi Viktorijai padarė
įspūdį.
Plėšikas staigiai pasisuko balne:
— O kokio velnio! Ei, kas tu čia toks? Karieta mano.
Eik ieškok sau kitos. Aš nesirengiu su tavim dalytis.
— Tu mane ne taip supratai, mielasis. Karietos man
nereikia —aš turiu visai kitą amatą. Atiduok man pisto­
letą.
— O kas tu per vienas?—plėšiko balsas virptelėjo.—
Pone, kas jūs? Juk ne vaiduoklis, ar ne? Ne vaiduoklis?
 — Pistoletą! —Lukas kiek pakėlė balsą, ir tą pačią aki­
mirką pistoletas atsirado jo valdingai ištiestoje rankoje.—
Va, šitaip! O dabar pažiūrėsime keleivių.
Tuo metu vežėjas, pamanęs, jog dabar jau atsirado ir
antras plėšikas, pasinaudojęs momentu, nušoko žemėn ir
kiek kojos neša leidosi į mišką.
Karietoje pasigirdo klyksmas: kažkas iš keleivių, žvilg­
telėjęs pro langą, pamatė, kaip vežėjas skuodžia į pa­
krūmę.
Šis klyksmas išgąsdino arklius: jie suprunkštė ir trūk­
telėjo pirmyn, traukdami paskui save numestas vadeles.
— Po velnių! —Lukas pamėgino sučiupti vieną arklį
už kamanų, bet nespėjo.
Tuo metu ir plėšikas nusprendė pasinaudoti proga: iš
visų jėgų spyrė kojomis arkliui į pilvą. Arklys išsigandęs
kilstelėjo ir sunkiai nubindzeno keliu —visai į kitą pusę.
Pro atdarą karietos langą pasigirdo dar vienas riksmas.
Viktorija matė, kaip Lukas pasuko žirgą atgal, norė­
damas vytis karietą, ir nusprendė daugiau negaišti laiko.
Karieta dabar buvo kur kas arčiau jos, negu Luko, o plė­
šikas bemat galėjo pasprukti.
Viktorija supliekė savo arkliuką ir išjojo į kelią.
— Aš sustabdysiu karietą, Lukai! Nepaleisk jo!
Paklusdama jai, Viktorijos kumelaitė leidosi šuoliais,
ir moteriai pavyko pačiupti numestas vadeles. Arkliai
tuoj pat sulėtino žingsnį, tarsi apsidžiaugę, jog pagaliau
vėl pateko į protingas žmogaus rankas. Ir galiausiai visai
sustojo.
— Dėl Dievo meilės, atsargiau! —dar šūktelėjo jai
Lukas, tačiau jau buvo aišku, jog karieta išgelbėta. Tada
jis apgręžė savo žirgą ir leidosi paskui lėtą kaimišką arklį.
Viktorija patekšnojo putotas arklių nugaras, atsigrįžo
ir patenkinta pamatė, jog kaimo arkliokas nė iš tolo ne­
prilygsta grynaveisliui Luko žirgui,—plėšikui išsigelbėti
nebeliko jokio šanso.
Čiupusi vadeles, Viktorija užsitraukė apsiausto gobtu­
vą ant akių, kad jos niekas neatpažintų.
— Viskas gerai! —riktelėjo ji krūmuose pasislėpusiam
vežėjui.—Galite išlįsti. Pavojus jau praėjo. Grįžkite prie
arklių!
250
 Liesa pagyvenusi moteriškė su dideliu tiurbanu ant
galvos žvilgtelėjo pro karietos langą:
— Viešpatie Dieve, juk jūs —moteris? Tikra pasaulio
pabaiga, jeigu moterys jodinėja naktį ir dar su bridžiais?
Jums turėtų būti gėda!
Viktorija nusijuokė.
— Aišku, ponia,—trumpai atsakė ji.—Mano vyras vi­
są laiką taiį> sako.
— Įdomu, kur dabar tas jūsų vyras?
Viktorija galvos mostu parodė į kelią: Lukas jau ve­
dėsi prie karietos galvą nuleidusį plėšiką.
— Štai ir jis, ponia. Jis pagavo jums plėšiką.
— Viešpatie, o kam gi man jo reikia?! —Moteris sku­
biai atsitraukė nuo lango ir sušneko su savo bendrake­
leive,—toji, atrodo, jau seniai buvo puolusi į isteriją.
— Dėl Dievo, Marta, liaukis verkusi ir pašauk Džoną,
tą mūsų vežėją. Man atrodo, jis išsmuko į mišką. Mūsų
laikais net tarnais negalima pasitikėti.
— Štai ir aš, ponia,—kaltai atsiliepė vežėjas, greitai
braudamasis per krūmus.—Aš tik norėjau nutaikyti mo­
mentą ir sučiupti tą akiplėšą.—Ir jis baikščiai sužiuro į
Viktoriją, kuri tylėdama jam tiesė vadeles.—O jūs mūsų
neplėšite?
— Ne, šiandien ne.
— Viešpatie, nejaugi ji panaši į plėšiką!—Galva su
tiurbanu vėl išlindo pro langą, ir pagyvenusi dama prie­
kaištingai dėbtelėjo į savo vežėją, kuris dabar jau ėmėsi
arklių.—Tai tik kažkokia pakvaišėlė, apsirengusi vyriš­
kai,—baisu pažiūrėti! Kad ledi jodinėtų naktimis, ir šitaip
apsitaisiusi?! . Jei jos vyras turėtų bent kiek sveiko proto,
jis jai kailį išpertų!
Lukas, kaip tik spėjęs prijoti su savo belaisviu, iš­
girdo jos pastabą.
— Kada nors aš paklausysiu jūsų patarimo, ponia,—
pažadėjo jis.
Moteris tuoj pat jį užsipuolė:
— Vadinasi, jūs ir esate jos vyras? Tai kaipgi lei­
džiate jai šitaip rodytis?
Lukas šyptelėjo:
251
 — Aš mėginu ją tramdyti, bet, patikėkite, tai anaip­
tol nelengva. O jums viskas gerai?
— Taip, viskas gerai. Mes pernelyg ilgai užtrukome
svečiuose. Daugiau taip nebus. O ką jūs jam darysite?—
moteris linktelėjo į nelaimingą plėšiką, kurio veidas vis
dar buvo uždengtas skarele, lyg kauke.
— Manau,—susimąstęs tarė Lukas,—manau, aš jį nu­
vesiu į nuovadą.
Plėšikas, protestuodamas, tyliai suinkštė, bet tuoj pat
nutilo.
— Taip jam ir reikia,—suburbėjo moteris,—jis to nu­
sipelnė. O kai jį sutvarkysite, aš jums patarčiau imtis
žmonos. Jeigu leisite jai ir toliau šlaistytis naktimis su
bridžiais,—geruoju nesibaigs tokie triukai, paminėsite ma­
no žodį. Tiek to, užtenka plepėti. Važiuojam namo, Džo­
nai.
— Taip, taip, ponia.—Vežėjas vėl atsisėdo į savo vie­
tą ir pasiėmė vadeles. Karieta tuoj pat pajudėjo ir netrukus
dingo už posūkio.
Viktorija smalsiai sužiuro į plėšiką. Nereikėjo jokio
seklio talento, kad suprastum: arklį jis pasičiupo artimiau­
sioje fermoje.
— Man atrodo, tikram plėšikui reikėtų bent miklesnio
arklio. O kas tu toks? Ar vietinis, ar iš kur atklydęs?
Plėšikas vėl suinkštė ir gailiai žvilgtelėjo į Luką, tar­
si laukdamas jo pagalbos.
— Atsakyk ledi, jeigu klausia,—negarsiai jam tarė
Lukas.
Nevykėlis plėšikas kilstelėjo ranką ir nusitraukė ska­
relę nuo veido. Viktorija nustėro pamačiusi, jog plėšikui
ne ką daugiau kaip penkiolika. Berniokas žiūrėjo užguitu
žvilgsniu:
— Mano vardas Bilis.
— Bilis. O toliau?—ramiai patikslino Lukas.
— Bilis Simsas.
— Ką gi, Bili, atrodo, tu patekai į bėdą,—prašneko
Lukas, slėpdamas savo pistoletą.—Grafas Stounveilas ne­
leis plėšikams šeimininkauti jo žemėse.
— Nusispjaut man —ko ten leis ir ko neleis tasai
jūsų pasipūtėlis grafas!—pratrūko Bilis.—Jeigu grafas
252
nebūtų išmetęs mūsų su mama ir seserim iš namų, aš ne­
būčiau ėmęs plėšikauti. O kas gi man beliko daryti, jei­
gu tėtis numirė? Mes dabar gyvenam pas tetą, ten ir ap­
sisukti nėra kur. Ir aš turiu žiūrėti, kaip mano moterys
miršta badu? Nė velnio! Darau, ką galiu, o pistoletas yra
senas, tėvo, štai ir visa šneka.
Lukas kurį laiką tylėdamas žiūrėjo į jį:
— Atrodo, tu teisus, Bili. Tavo vietoje aš turbūt irgi
taip pat pasielgčiau.
Bilis nustėro:
— Bet jūs gi džentelmenas. Nejaugi jūs eitumėte plė­
šikauti?
— Kaip žinai, Bili, vyras turi atlikti savo pareigą.
Tačiau aš girdėjau, pastaruoju metu šitam krašte daug
kas pasikeitė. Stounveile dabar —naujas šeimininkas.
— Paminėsite mano žodį, jis bus nė kiek ne geresnis
už aną. Visi jie vienodi, tie grafai. Tiktai kraują mūsų
geria. Mama sakė, teisybė, kad naujieji visai kitokie, ir
kaime netgi šneka apie vaiduoklius, tiktai aš tuo netikiu.
— Iš tikrųjų?—Luko arklys kilstelėjo galvą, bet šei­
mininkas švelniai patapšnojo jį per karčius, ir Džordžas
nurimo.—O juk iš pradžių tu ir mane palaikei vaiduokliu,
ar ne?
Bilis niūriai dėbtelėjo į jį:
— Jūs mane užklupote iš netyčių, va ir viskas. Vai­
duoklių išvis nebūna.—Tačiau berniokas negalėjo ati­
traukti akių nuo Viktorijos auksaspalvio šalio. Jo bliz­
gesys krito į akis net šviečiant mėnuliui.
— Ir čia, manau, Bili, tavo teisybė. Nors —ne taip jau
ir svarbu. Pasišnekėkim apie mūsų reikalus.
Atgalia ranka Bilis nusišluostė nosį:
— Kokius reikalus?
— Ką mums su tavim daryti?
— Ogi sušaudykite mane tuo savo prakeiktu pistoletu,
ii bus tvarka?
— Irgi išeitis. Visiškai garbingas galas plėšikui. O ką
jūs pasakysite, ponia?—Lukas atsigrįžo į Viktoriją.
— Man atrodo,—negarsiai prašneko Viktorija,—Biliui
reikia rytoj rytą prisistatyti į lordo Stounveilo arklidę ir
pasakyti vyriausiajam arklininkui, kad jam liepta imtis
253
darbo. O kol kas tegul traukia namo, kad mama nesijau­
dintų. Įsivaizduoju, kaip ji dėl jo pergyvena.
Bilis net akis išpūtė:
— Kas man duos to darbo pas grafą?
— Nė kiek neabejok, Bili,—ramiai patvirtino Lukas,—
darbą tu gausi. Gyvenimas susitvarkys. Aišku, plėšiku bū­
ti linksmiau, bet mes jau susitarėme: vyras privalo atlikti
savo pareigas. Tu privalai rūpintis savo moterimis ir mesti
šitą savo pavojingą amatą, kitaip —ne šiandien, tai rytoj
gulėsi po velėna.
Berniukas įtariai prisimerkė:
— Jūs su manimi juokaujate.
Viktorija šyptelėjo, kaip ir anksčiau slėpdama savo
veidą gobtuvo šešėlyje:
— Mes visai nejuokaujame, Bili. Grįžk namo, pas ma­
mą, o rytoj ateik pas vyriausiąjį arklininką. Iš pradžių
tavo uždarbis, reikia manyti, nebus toks didelis, kaip gro­
bis naktį, plėšiant žmones, bet turėsi pastovų pajamų šal­
tinį. Tavo šeimai kaip tik to ir reikia. Juk tu nieko ne­
prarandi, ar ne? Jei darbas nepatiks, visada galėsi grįžti
į vieškelį...
Bilis įsispoksojo į ją, tarsi norėdamas prasiskverbti
žvilgsniu pro gobtuvą. Ir staiga išsigandęs nuleido galvą:
— Tai jūs ir esate?.. Jūs abu —vaiduokliai! Gintari­
nis riteris ir jo ledi. Va, tasai jūsų šalis! .. Ko gero, kai­
me sakė tiesą.. . Jūs grįžote ir dabar naktimis važinėjate
po Stounveilą.
— Jok namo, Bili. Šiai dienai nuotykių jau gana.
— Klausau, pone. Jums nereikės man dukart kartoti.
Aš tiktai nepratęs kalbėtis su šešėliais...—Bilis truktelėjo
pavadį, spustelėjo šonus savo arkliokui ir privertė jį
leistis ristele.
Viktorija žiūrėjo į berniuką, kol pagaliau jis dingo už
posūkio. Tada ji atmetė gobtuvą ir tyliai susijuokė:
— Turiu prisipažinti, milorde: kiekvieną kartą, kai mes
su jumis vidurnaktį kur nors išsirengiame, mūsų visada
laukia tikras nuotykis.
Lukas negarsiai nusikeikė.
— Mes su jumis nenuobodžiaujame, ponia, ar ne?
— Nenuobodžiaujame. O kas dabar?
254
 — Manau, reikia paklausyti ledi iš karietos patarimo.
Jojam namo, ir aš išlupsiu jus už įžūlumą, kad drįstate
rodytis naktį raita, ir dar su bridžiais. Ar gal neverta?
— Neverta,—bemat sutiko Viktorija.—Ir, be to, šitą
nuotykį sumanėte kaip tik jūs —būtų tikrai neteisinga
bausti mane.
— Argi jūs, Viktorija, mane laikote teisingu žmogum?
Juk sakote, kad aš tironas, despotas ir visiškai nepaisau
jūsų jausmų. Beje, aš dar nepaminėjau davatkos. ..
Viktorija nuleido blakstienas:
— Lukai, aš...
— Tiek to, nereikia. Laikas grįžti namo. Šios dienos
nuotykiai baigėsi.
Džordžas paklusniai pasuko galvą į tą pusę, iš kur jie
buvo atvykę, ir Viktorijos kumelaitei teko sekti paskui
jį-
Po pusvalandžio Viktorija jau saugiai gulėjo lovoje.
Bet ir vėl —viena! Ji vėl negalėjo užmigti.
Vartydamasi nuo šono ant šono, vis pasitaisydama pa­
galvę, ji prisiminė Luko žodžius: ,,Juk sakote, kad aš ti­
ronas, despotas ir visiškai nepaisau jūsų jausmų..."
Ir ji buvo teisi, nuolat kartojo sau Viktorija. Argi ne
dėl to jie šiandien susipyko? Juk žinojo, jog anksčiau ar
vėliau Lukas parodys savo tikrąjį veidą ir pasielgs, kaip
ir bet koks kitas ,,džentelmenas1', galiausiai prisikasęs prie
turtingo kraičio.
Bet Viktorija puikiai suprato, jog tas ,,bet koks kitas"
džentelmenas iš jos pažįstamų tikrai būtų nuvedęs nelai­
mingą Bilį į nuovadą ir nepajutęs jokio sąžinės graužimo
dėl to, kad vargšelį pakars! Arba —toks ,,džentelmenas",
pasijutęs tikru vyru, galėjo be jokių ceremonijų nudėti
berniuką vietoje.
Tačiau kai Viktorija suvokė, jog plėšikas —tikrai vie­
tinis berniokas, ji nė kiek neabejojo, kad Lukas nepada­
rys jam nieko blogo. Jai ir į galvą neatėjo, kad jis galėtų
berniūkštį nudėti ar pasiųsti į kartuves.
Tiesą sakant, jos vyras labai menkai tebuvo panašus į
jos aplinkos džentelmenus,—tai Viktorija žinojo iš pat
pradžių. Kaip tik dėl to ji už jo ir ištekėjo.
255
 Aišku, kartais Lukas būdavo neteisingas, užgaidus, ir
tada ji jį apšaukdavo tironu.
Apsivertusi ant kito šono, Viktorija žvilgtelėjo į vi­
dines duris. Prie jų, kaip ir anksčiau, stovėjo tualetinis
staliukas. Palydėjęs Viktoriją ligi jos kambario durų, Lu­
kas iš karto nuėjo gulti.
Viktorija širdies gilumoje tikėjosi, kad naktinis nuo­
tykis jiems abiem baigsis lovoje. Bet Lukas vis dėlto pa­
sielgė kitaip, ir dėl to ji buvo kiek sutrikusi.
Ir Viktorija net sunerimo —ar tik ji nenuėjo per toli,
užtverdama duris? Gal ji mirtinai įžeidė Luko išdidumą?
Galų gale jis —jos vyras. Jis turi teisę pas ją ateiti.
Ji dabar kaip tik norėjo būti greta Luko.
Viktorija, supratusi, jog vis tiek neužmigs, išlindo iš
po antklodės. Lengvai naktiniais marškiniais ji pribėgo
prie tualetinio staliuko, norėdama jį atitraukti šalin. Ir
įsiklausė —ar kartais kas nors nesigirdi už durų, iš ko
galėtų spręsti, jog ir Lukui nesimiega. Bet ne, nieko ne­
išgirdo.
Užvis labiausiai ji norėjo tyliai praverti duris ir dirs­
telti į Luko kambarį —ar jis iš tikrųjų miega, bet jai
kliudė jos pačios barikada. Aišku, staliuką galima nu­
stumti, bet tada triukšmas Luką pažadintų.
Viktorija žvilgtelėjo į langą ir viena sau nusišypsojo:
jeigu jau grafas Stounveilas galėjo pereiti karnizu iš vie­
no kambario į kitą, tai pereis ir jo žmoiia.
Ir ji ryžtingai patraukė prie lango —atidarė jį ir pa­
sižiūrėjo žemyn. Jai pasirodė, jog karnizas yra labai aukš­
tai nuo žemės ir anaiptol ne toks platus, kaip ji manė.
Ir vis dėlto Lukas juo praėjo, nors jam ir koją skaudėjo.
Viktorija giliai atsiduso ir išlipo pro langą. Šaltas vė­
jas tuoj pat pūstelėjo pro jos plonus muslino marškinius,
ir ji ėmė drebėti.
Kabindamasi už šaltos, mūrinės sienos, Viktorija iš
lėto ėmė slinkti prie gretimo lango. Viskas pasirodė daug
sunkiau, negu tikėjosi. Ir staiga ji pajuto, jog daugiau
nebepakelia aukščio. Tereikėjo tiktai žvilgtelti žemyn —
ir viskas ėmė plaukti prieš akis.
Pusiaukelėje tarp dviejų langų Viktorija įstrigo. Ji
negalėjo prisiversti žengti dar bent vieną žingsnį. O Lukas
256
šnekėjo apie tą karnizą su tokiu jumoru, lyg čia būtų bu­
vęs tik paprastas pasivaikščiojimas. Viktorija niekaip ne­
suprato, kaip jis galėjo čia praeiti, ji buvo priversta pri­
sipažinti, jog pralaimėjo.
Ji pamėgino grįžti karnizu atgal, ir tiktai dabar supra­
to, kad pateko į aklavietę,—rankos jos niekaip neklau­
sė. Grįžti atgal buvo taip pat sunku, kaip ir eiti pirmyn.
Tiesiog juokinga. Viktorija save keikė, bet pajudėti
iš vietos negalėjo. Drebėdama iš šalčio, ji užsimerkė ir
dar stipriau prisispaudė prie sienos, mėgindama susikaupti
ir rasti kokią išeitį. Juk nestyros čia visą naktį! Pagaliau
atsimerkė ir pamatė, kad Luko langas atdaras.
— Lukai! Lukai, ar tu mane girdi?
Atsakymo nepasigirdo, ir Viktorija kone puolė į ne­
viltį. Ji, žinoma, galėjo suklykti, kad pabustų koks nors
tarnas, bet nė galvoti nenorėjo apie tokį žeminimąsi.
— Lukai!—kiek garsiau pašaukė ji.—Lukai, ar tu
čia? Po velnių, Stounveilai, tai tu dėl visko kaltas. Pabusk
pagaliau ir padėk man.
— Po perkūnų! —suriaumojo Lukas, staiga iškišęs gal­
vą pro langą.—To reikėjo ir tikėtis... Na, tai ką dabar
tu čia veiki?
Viktorija akimirksniu nurimo.
— Išėjau pasivaikščioti,—burbtelėjo ji,—tik, atrodo,
turiu rūpesčių dėl aukščio...
— Stovėk ramiai. Aš tuoj ateisiu ir tave nukelsiu.
— Aš stoviu.—Viktorija žiūrėjo, kaip pro langą iš­
lenda ir stoja ant karnizo basa Luko koja.—Viešpatie,
bet juk tu visai nuogas!
— Atleisk, jeigu vėl įžeidžiau tavo subtilius jausmus.
Gal man pirma apsirengti?
— Ne, ne! Nedrįsk! Pirma nuimk mane nuo to baisaus
karnizo!
— Klausau, ponia. Jūsų paslaugoms. Džiaugiuosi ga­
lėdamas padėti. Tiktai nešaukite taip, nes tarnai rytoj
tikrai turės ką šnekėti.
Stiprūs pirštai čiupo Viktoriją už riešų. O, dabar —
visai kitaip... Dabar ji jau nieko nebijo.
— Kaip tu čia galėjai praeiti, kai lipai į mano kam­
barį?
17—606
257
 — Patikėk, aš irgi ne mėgėjas laipioti karnizais. Aš
buvau priverstas šitaip brautis, nes tu prie durų pristūmei
tualetinį staliuką. Kiek suprantu, jis vis dar stovi ten,
ir dėl to nutarei pasekti mano pavyzdžiu?
— Taip. Kaip tik taip,—mielai sutiko Viktorija, at­
sargiai slinkdama paskui Luką prie lango. Netrukus ji jau
buvo jo kambary, išgelbėta. Lengviau atsidususi, Vikto­
rija nusipūtė nuo rankų dulkes.
— Ačiū tau, Lukai. Turiu prisipažinti, man ten buvo
tikrai ne per geriausiai.
— Turiu prisipažinti, aš vos nepražilau, tave ten pa­
matęs.—Jis apkabino ją per pečius ir priglaudė prie sa­
vęs.—Aišku, man labai smagu matyti, su kokiu entuziaz­
mu tu veržiesi pas mane į lovą, bet kitą kartą, kai tau
užeis toks noras, geriau paprasčiausiai pasibelsk į duris.
Viktorija patempė lūpą:
— Nerieskite nosies, milorde!
— Šit kaip? Tai tu nori pasakyti, kad užlipai ant kar­
nizo tik dėl to, kad pasidarė nuobodu ir panorai kiek
prasiblaškyti, pasivaikščioti nuo vieno lango prie kito?
Ginčytis buvo beviltiška. Iš tikrųjų kvaila neigti, kad
ji traukė pas jį į miegamąjį.
— Nereikia manęs erzinti, Lukai. Man ir taip nepato­
gu.
Jis nusišypsojo:
— Nejaugi taip sunku prisipažinti, mano džiaugsme,
kad tie mūsų vedybiniai nuotykiai —tau tik vienas ma­
lonumas? ..
— Ne, visai ne... Aš pykau ant tavęs visą dieną, o
dabar tu dar sakai, kad aš ėjau pas tave mylėtis.
— O argi ne?
— Bet tai visai nereiškia, kad aš nebuvau' teisi' dėl
viso kito. Tu tikriausiai pamanei, kad pakeičiau savo nuo­
monę, arba dar blogiau —kad visada galėsi mane nu­
glostyti, nuraminti, išsiviliojęs naktį pajodinėti. Toli gra­
žu ne taip.
Jis tyliai nusijuokė:
— Dėl to, kas dabar nutiko, nėra ko jaudintis, Viki.
Čia nieko gėdingo. Kad tau širdy būtų lengviau, aš sutin­
ku: tavo buvimas čia anaiptol nereiškia, jog man atleidai
258
viską ir visiems laikams. Na, ar dabar gerai? Rytoj mes
pradėsim savo mūšį iš tų pačių pozicijų, kur šiandien
buvome sustoję, jeigu tiktai tu, žinoma, norėsi.
— Lukai, tu nepataisomas. Tu puikiai supranti, jog ry­
toj tarp mudviejų viskas bus kitaip. Kaip aš galėsiu rytoj
tave laikyti per atstumą, jeigu šiandien mes mylėsimės?
— Iš tikrųjų,—atsakė jis, čiupdamas Viktoriją ant
rankų ir guldydamas ją į savo lovą.—Ir kaip tu įstengtum
mane laikyti per tą atstumą?
Primerkusi blakstienas, Viktorija žiūrėjo, kaip Lukas
gulasi į lovą šalia jos.
— Ar ne geriau man būtų arklidėje užimti Bilio Simso
vietą? Bent galėčiau atidirbti už tuos pinigus, kuriuos tu
žadi išmokėti man kas mėnesį.
Lukas pabučiavo ją į kaklą:
— Tu galėjai žūti ar susižaloti, nukritusi nuo to pra­
keikto karnizo! Ir visa tai dėl to, kad galėtum toliau gin­
čytis? O ar ne geriau vis dėlto mums būtų pasimylėti?
Viktorija pasitempė ir apsivijo rankomis Luko kaklą:
— Atėjau čia, kad tu galėtum atlikti savo vedybinę
pareigą ir... kad aš būčiau mylima.
— Na, ir puiku! —Jo rankos švelniai suspaudė Vik­
torijos krūtis, ir lūpos prigludo prie jos lūpų.
Praėjus kuriam laikui, Viktorija mieguistai pasirąžė
plačioje lovoje. Atsimerkusi ji pamatė, kad Lukas stovi
prie lango ir vieną koją jau kelia ant karnizo.
— Viešpatie, ką gi tu darai?
— Reikia nustumti tualetinį staliuką nuo tavo durų.
Ar nori, kad kambarinė rytą pamatytų, kaip tu barikado­
mis giniesi nuo savo vyro?
— Ne, aišku, ne. Tik būk atsargus, Lukai.
— Aš tuoj sugrįšiu.
Lukas ištirpo naktyje, ir po poros minučių Viktorija
išgirdo, kaip jis traukia į vietą sunkų tualetinį staliuką.
Paskui kambarių durys atsidarė, ir Lukas įėjo į savo mie­
gamąjį. Viktorija piktai į jį pašnairavo.
— Kas gi vėl ne taip?—paklausė jis, guldamasis šalia
jos.
259
 — Nesuprantu, kaip tu gali šitaip laisvai vaikščioti
nuogas?
— O kas mane pamatys? Tiktai tu.—Jis nusijuokė,
spausdamas koją Viktorijai prie šlaunies.—Bet juk ir tu
visiškai nuoga.
— Na, ir kas.—Viktorija užsikirto.—Taip, Lukai, aš
turiu tau pasakyti vieną dalyką.
— Ką, mano džiaugsme?
Viktorija įdėmiai pasižiūrėjo į Luką, atidžiai rinkdama
žodžius:
— Dėl mūsų ginčo.
— Kokio?
— Na, to... dėl mano pinigų.
— Gal atidėtume šitą šneką ligi rytojaus? Aš tikrai
esu pavargęs. Šuoliuoti ant žirgo vidurnaktį, gelbėti ledi
nuo karnizo, stumdyti sunkius baldus —mano amžiaus
vyrui tikrai nelengva.
— Lukai, tai gana rimta.
— Gerai, sakyk, o paskui bent kiek pamiegosime.
— Aš tiesiog norėjau tavęs atsiprašyti už didžiąją dalį
įžeidimų, kuriuos paleidau ginčydamasi dėl pinigų,—iš­
kilmingai tarė Viktorija.
— Už didžiąją dalį? Taip, vadinasi, ne už visus?
— Ne, ne už visus, nes aš vis dėlto iš dalies buvau
teisi. Nors man ir nereikėjo tvirtinti, kad tu toks pat vy­
ras, kaip ir kiti, kurie tiktai ir galvoja, kaip čia užval­
džius žmonos pinigus. Atvirai tariant, tu labai skiriesi nuo
visų mano pažįstamų vyrų.
Lukas palietė gintarinį medalioną, kuris kabėjo jai ant
krūtinės:
— Tu irgi nepanaši į moteris, kurias kada nors paži­
nojau. Kadangi tu atsiprašei už savo žodžius —už didžiąją
dalį įžeidimų,—aš irgi atsiimu savo grasinimą atimti iš
tavęs visus pinigus, išskyrus kuklią mėnesinę sumą pra­
gyvenimui.
— Iš tikrųjų, Lukai. .. Tu nė neįsivaizduoji, kokiu
baisiu balsu tu man tada pagrasinai.
Lukas susijuokė, švelniai prisitraukdamas ją prie krū­
tinės:
260
 — O kad tu girdėtum, kokiu bjauriu balseliu pati kal­
bi, mėgindama mane priversti šokti pagal tavo dūdelę...
— Aš visai nemėginu...
— Nejaugi?—Lukas lengvai palietė jos skruostą.—Tu
visą laiką spendi man spąstus, Viki, amžinai tikrini, kiek
aš galiu tau nusileisti. Ir kai tau jau ima rodytis, jog sėk­
mė visai arti, o aš eilinį kartą atsisakau daryti taip, kaip
tu nori, tu įžiūri manyje bjauriausią vyrą, tikrą tironą,
kuriam rūpi tik žmonos pinigai.
Ir Viktorija staiga suvokė, jog Lukas kalba visai rim­
tai.
— Lukai, tu labai klysti!
— Man atrodo, tai tiesa, mano džiaugsme. Ir, atvirai
sakant, aš tavęs nekaltinu, nes tu turi dėl ko ir manim
abejoti. Tiktai aš jokiu būdu negeidauju būti tau po padu.
Viktorija visa sustingo.
— Tai štai kaip tu mane supranti! Manai, man daugiau
niekas nerūpi, tik —pasikišti tave po padu?
— Tu mėgini įrodyti, jog aš neturiu teisės tau nieko
pasakyti ir būtent tu valdai mane ir tą situaciją, kurioje
mes atsidūrėme. Visiškai natūralu, kad tu taip reaguoji,
tačiau tai nuodija gyvenimą mums abiem.
— Ne, tai tu stengeisi manim manipuliuoti, ir iš pat
pradžių,—negarsiai užginčijo Viktorija.—Atsimeni, tu
pats prisipažinai patį pirmąjį vakarą mano tetos sode, pa­
reiškęs, kad aš nepajėgsiu tavęs atstumti, nes tu duosi
man tai, ko negalės pasiūlyti niekas kitas.
— Taip ir buvo.
— Argi tu neturėtum manęs atsiprašyti bent už tai?
— Kokia prasmė? Aš nieko nesigailiu.—Lukas lūpomis
palietė jos lūpas.—Aš būčiau ryžęsis viskam, kad tik ta­
ve turėčiau.
Viktorijos kūnu nuėjo lengvas drebulys. „Lukui rei­
kėjo nuotakos su kraičiu, ir jis ją gavo". Jų sandėris
meilės nenumatė, bent jau iš Luko pusės. Iš pat pradžių
jis atkakliai, negailestingai siekė savo tikslo. Ji neturi
to pamiršti nė minutei —ir visų pirma tada, kai jis spau­
džia ją savo glėby. Tokiomis akimirkomis labai lengva
patikėti abipuse meile —patikėti, jog Lukas visiškai ne­
reikalauja iš jos pasiduoti. Ir besąlygiškai.
261
 — Izabelė Rikot kartą yra pasakiusi, jog moteriai rei­
kia ne stipraus vyro, o silpno,—tokį lengviau valdyti,—
susimąsčiusi tarė Viktorija. Jų lūpos beveik susilietė.
— Žvilgtelk į mane, brangioji. Aš visiškai tavo val­
džioje. Nuolankus tavo užgaidų vergas. Kokio dar vyro
tau reikia?
— Aišku, milorde. Šitoje santuokos dalyje jūs visada
mane aplenkiate.—Viktorija pravėrė lūpas ir lyžtelėjo lie­
žuviu jo lūpų kamputį.
Lukas giliai atsiduso ir pasistengė įrodyti savo ledi,
kaip noriai jis pasirengęs jai tarnauti ,,šitoje santuokos
dalyje".
Prieš aušrą Viktorija trumpam pabudo. Lukas neramiai
blaškėsi lovoje —jį, matyt, kankino košmaras. Ji apčiuopė
ranka jo šlaunies randą ir ėmė|masažuoti mėšlungio su­
trauktus raumenis. Vyras beveik iškart nurimo ir nugrimz­
do į ramų miegą.
Viktorija dar kurį laiką pagulėjo atvertom akim, svars­
tydama, kodėl Stounveile baigėsi jos košmarai,—žinoma,
neskaitant to pirmojo. Tačiau savotiška, neaiški baimės
nuojauta jos vis dėlto neapleido. Viktorijai rodėsi, jog
jai iš paskos visą laiką slenka kažkokia grėsmė.
Ji stipriau prisispaudė prie Luko karšto kūno, ir šis,
sapnuodamas, ją apkabino. Išlaisvinusi ranką, Viktorija
siekė gintarinio medaliono, kurį nešiojo ant krūtinės. Pas­
tarosiomis dienomis šis gestas jai tapo įprastas. Paskui ji
nurimo ir užmigo.
16 SKIRSNIS
— Jūs nepatikėsite, miledi, bet žmonės sako naktį vėl
matę vaiduoklį. Tiesiog šiurpuliai eina per kūną, ar ne?
Nors vietiniai, atrodo, kaip tik patenkinti, kad ši šmėklų
porelė vėl čia pasirodė. Tie kaimiečiai tokie keisti.—Nen
užsagstė Viktorijai geltonos muslino suknelės liemenę ir
išsitraukė šepetį plaukams sidabrine rankenėle.
Viktorija smalsiai sužiuro veidrodyje į savo kamba­
rinę: j
— Jūs kalbate apie Gintarinį riterį ir jo ledi?
— Taip, miledi. Aš girdėjau apie juos virtuvėje.
262
 — O kur juos žmonės matė?—pasidomėjo Viktorija.
Tą pačią akimirką atsivėrė gretimo miegamojo durys
ir į kambarį įėjo Lukas. Viktorija lengviau atsiduso, kad
šį kartą jis ne nuogas —apsirengęs. Ir užvis labiausiai ap­
sidžiaugė pamačiusi, jog jis visai beveik nešlubuoja.
— Labas rytas, milorde,—Nen tūptelėjo ir vėl ėmė
šukuoti trumpas Viktorijos garbanas, dėliodama jas visaip
į viršų, pagal paskutinį mados žodį.
— Labas rytas,—linksmai atsiliepė Lukas. Jo akys
veidrodyje susitiko su Viktorijos akimis, ir jis ramiai jai
nusišypsojo.— Na, pasakok, Nen, pasakok. Tai kur gi ma­
tėte tuos vaiduoklius?
Nen visa nušvito.
— Jie atseit jojo keliu, vidurnaktį. Ar galite įsivaiz­
duoti? Kurgi tai matyta, kad vaiduokliai jodinėtų naktimis
raiti ant arklių? O kai kas čia netgi tvirtina, jog matė
juos savom akim.
— Aš linkęs sutikti su jumis,—kuo rimčiausiai pareiš­
kė Lukas, ir toliau valiūkiškai žvelgdamas į Viktoriją
veidrodyje.—Vaiduokliai tikrai nejody^ja. O kas juos
matė?
— Kad negaliu tikrai pasakyti, milorde. Man pasa­
kojo indų plovėja, o ji girdėjo iš berniuko, kuris atėjo
šįryt dirbti į arklides. O kas jam sakė, aš nežinau,—atsa­
kė Nen.
— Ar tik nebus jis pats viską sugalvojęs —nuo pra­
džios iki galo?—atsiliepė Viktorija.—Ačiū, Nen, užtenka.
Dabar jau bus gerai.
— Taip, miledi.—Nen vėl nusilenkė ir išėjo iš kam­
bario.
Lukas šyptelėjo:
— Kertu lažybų, kad Bilis viską dar gerokai pagra­
žino.
— Tikriausiai,—nusijuokė ir Viktorija.—Išėjo visai
neblogas spektaklis, ar ne?
— Manau, kad tau dings visi juokai, kai kas nors pa­
galiau susivoks, jog tie vaiduokliai —ne kas kitas, kaip
gyvas grafas Stounveilas ir jo išdykėliška grafienė. Na,
bet kol dar nieko neatsitiko, nėra ko sukti galvos. Ar jau
eisim pusryčių?
 — Taip. Aš kaip tik labai išalkusi. Kaip niekad.
— Tiktai įdomu, nuo ko gi šitaip? ..—sumurmėjo Lu­
kas, atidarydamas duris savo grafienei.
Viktorija paėmė vyrą už parankės:
— Fiziniai pratimai visada kelia apetitą, milorde. Ką
jūs manote šiandien veikti?
— Man reikia susitikti su vikaru —kai ką aptarti dėl
naujos drėkinimo sistemos. O tu, mieloji?
Viktorija liūdnai šyptelėjo:
— Man tikriausiai teks pasėdėti prie stalo ir gerai įsi­
skaityti į palūkininkų pasiūlymus: juk reikia žinoti, už
kokius procentus galėsiu skolinti pinigų, kurių tu man
duosi kas mėnesį... pragyvenimui.
— Neeikvokite be reikalo jėgų, ponia. Juk leisti tau
kreiptis į palūkininkus man būtų tolygu prisipažinti nu­
galėtam ir iškelti baltą vėliavą.
— Ojojoj, kaip įdomu! Kartais man atrodo, kad tu iš­
vis nesugebi prisipažinti pralaimėjęs,—niekada.
— Tu pamažu imi priprasti prie manęs, Viki.
Pusryčiams baigiantis, atėjo paštas. Trys laiškai. Ant
vieno iš jų Viktorija atpažino savo tetos antspaudą, kitą,
be jokios abejonės, atsiuntė Anabela Lindvud. Ir Viktorija
atplėšė draugės laišką:
„Brangioji Viki!
Na, ir sukėlei sumaištį! Visi tiktai ir kalba apie di­
džiausią sezono romaną. Ledi Hesterli duktė netgi pasiūlė
lordui Baironui parašyti eilėraštį šito neeilinio įvykio pro­
ga. Tai išgirdusi, Karolina Lem tiesiog įniršo: ji, girdi, nie­
kam neleis užgožti jos pačios romantikos! Šiaip ar taip,
dabar visi tik ir šneka apie tavo santuoką. Greičiau grįžk
pas mus, Viki! Būsi primta lyg pasakiška meilės deivė,
nužengusi iš klasikinio romano puslapių. Ir be to, be tavęs
mieste taip nuobodu. Vienintelis įdomiausias momentas
buvo, kai aš pagaliau įkalbėjau Bertį kategoriškai atsi­
sakyti vikonto Bartono pasiūlymo. Dabar jis puolė į ne­
viltį (lordas Bartonas, ne Bertis), bet, manau, praeis kiek
laiko ir jis susitaikys su savo likimu,—galės vėl ieškoti
sau nuotakos.
Tave mylinti Anabela".
264
 — Na, štai ir viskas baigta,—sumurmėjo Lukas.—Le­
di vargšą Bartoną atstūmė.
— Baigta! —iškilmingai pakartojo Viktorija. Ji atplė­
šė tetos laišką, greitai permetė jį akimis ir liūdnai aik­
telėjo: —Dieve mielas, va čia tai bėda!
Lukas atsitraukė nuo laikraščio, kurį liokajus buvo
atnešęs kartu su laiškais:
— Kas atsitiko?
— Viskas žuvo! Koks siaubas... Tikra katastrofa.
Lukas sulankstė laikraštį ir padėjo šalia savo lėkštės.
— Kas nors nutiko tavo tetai? Ji susirgo?
— Ne, ne, nieko panašaus. Bėda nutiko mums. Dieve,
Lukai, ką gi daryti? Kaip mums išsipainioti iš šitos koš­
mariškos padėties? Ne, aš nebeištversiu...
— Manau, tikrai galėčiau tau padėti, jei bent keliais
žodžiais paaiškintum, kas čia per nelaimė?
Viktorija beviltiškai kilstelėjo akis į dangų:
— Čia nėra nieko juokingo, Lukai! Teta rašo, jog
ją aplankė Džesika Aterton. Ir pasakė, jog būtų labai ge­
rai, jei mes su tavim pasirodytume Londone dar ligi se­
zono pabaigos. Ledi Aterton buvo tokia gera, kad pasi­
siūlė pati pirmoji mus priimti. Matai, kokia garbė!
Lukas kiek pagalvojo, paskui patraukė pečiais:
— Ko gero, ji teisi. Nebloga mintis. Šitaip mūsų san­
tuoka visiems laikams pavirstų romantiška istorija.
— Lukai, ar tu girdi, ką tau sakau?! —pasipiktino Vik­
torija.—Taigi Džesika! Džesika Aterton nori mus priimti!
— Puiku! Ko gi daugiau bereikia? Juk žinom, kokią ji
turi padėtį visuomenėje.
Viktorija pyktelėjo:
— Tu išprotėjai? Manai, aš leisiu, kad Džesika Aterton
vėl imtųsi tvarkyti mūsų reikalus? Jokiu būdu! Aš nenoriu
dar kartą pasijusti jai skolinga.
Įsivyravo tyla.
— Dar kartą?—pagaliau atsiliepė Lukas.—Ar tik ne­
nori pasakyti, jog jau esi jai skolinga,—už tai, kad ji
mus supažindino ir prisidėjo prie mūsų santuokos?
— Neerzink manęs, Lukai. Aš nenusiteikusi juokauti.
Viskas iš tikrųjų baisu. Ką gi aš pasakysiu tetai Kleo?
Kaip išsisukti?
265
 — Mano nuomone,—tarė jis, keldamasis nuo stalo,—
mums visai nereikia nervintis. Tavo teta visiškai teisi. Tik­
rai puikus žingsnis —pasirodyti visuomenėje nepasibaigus
sezonui pas garbingąją ledi Aterton. Po to niekas nedrįs
apie mus liežuvauti.
Viktorija nenorėjo tikėti savom ausim.
— Jokiu būdu! Aš kategoriškai atsisakau. Ir niekas
neprivers manęs persigalvoti —nei tu, nei teta. Gana
man Džesikos ir jos kilnių pasiaukojamų paslaugų. Ir nė
kiek nepasigailėsiu, jei daugiau niekad šitos moters nepa­
matysiu. Nesirengiu vykti į Londoną, į priėmimą mūsų
garbei. Apie tai negali būti nė kalbos.
Lukas priėjo prie Viktorijos ir pasilenkęs pabučiavo
jos išsidraikiusias garbanas.
— Brangioji, tu perdedi. Man atrodo, Džesikos pasiū­
lymas visiškai protingas.
— Aš gyvenime nesu girdėjusi kvailesnio pasiūlymo!
— Mes aptarsime viską paskui, kai tu bent kiek nu­
rimsi. O dabar, deja, man reikia eiti. Tuoj ateis vikaras.
— Tau nepavyks manęs įtikinti, Lukai. Taip ir žinok,
Viktorija piktai žiūrėjo jam pavymui, kai jis ėjo iš
valgomojo, o paskui, kiek atvėsusi, ėmėsi trečiojo, pas­
kutiniojo laiško. Ji pavartė storą voką, apžiūrėjo —ir ra­
šysena, ir antspaudas jai buvo nematyti.
Tada ji greitai jį atplėšė. Iš laiško iškrito brošiūrėlė,
laikraščio iškarpa ir trumpas laiškelis be parašo:
„Ponia, kadangi jūs be galo domitės moksliniais tyri­
nėjimais, drįstame tikėtis, jog jus sudomins ir ši medžia­
ga. Negyvėliai, pasirodo, kartais visgi prisikelia iš numi­
rusiųjų".
Laiškelio pabaigoje puikavosi vis ta pati mįslinga rai­
dė „V".
Jausdama, kaip ją vis labiau apima baimė, Viktorija
žvilgtelėjo į brošiūrą ir perskaitė pavadinimą: „Apie elek­
tros pritaikymą numirėliams atgaivinti".
O laikraščio iškarpa smulkiai pasakojo apie išraustą
kapą, kuriame buvo rastas tuščias karstas. Iš pradžių bu­
vo pamanyta, jog kūną pavogė kapinių vagys ir nugabe­
no chirurgams, tačiau pasklido gandai, jog numirėlį mė­
266
ginta atgaivinti elektros pagalba. Ir valdžios organai ėmėsi
tyrimo.
Pirmą kartą Viktorija pajuto, kad jau jau... tuoj ap­
alps. Ji linktelėjo liokajui, kad jis dar įpiltų jai kavos,
ir bukai spoksojo į puodelį, kai į jį tarnas pylė karštą
tamsų skystį.
Be galo atsargiai, virpančiais pirštais, Viktorija pa­
kėlė trapų porceliano puodelį ir vienu gurkšniu nugėrė ligi
pusės. Galvos svaigimas liovėsi.
Dar kiek pasėdėjusi, Viktorija ryžosi keltis nuo stalo.
Ji pasiėmė baisųjį laišką ir užlipo aukštyn į savo kambarį.
Lukas, eidamas į biblioteką, negalėjo nepasidžiaugti,
kaip puikiai sutvarkytas holas. Jis jautėsi laimingas.
Nuo to laiko, kai jis dvarą paveldėjo, Stounveilas la­
bai pasikeitė. Medžio paneliai buvo iš naujo nulakuoti ir
blizgėjo, senieji gobelenai pataisyti ar pakeisti naujais,
kilimai išvalyti —vėl aiškiai matėsi jų subtilus senovinis
raštas. O pro išblizgintus langus švietė ryto saulutė.
Namai buvo pilni tarnų. Liokajai išdidžiai apsivilko
naujom livrėjom, ir pietums buvo paduodami skanūs, su­
maniai pagaminti valgiai.
Pro bibliotekos langą Lukas galėjo matyti, kaip, Vik­
torijai prižiūrint, atsigauna jo sodas. Netrukus bus prista­
tyta nedidelė oranžerija. Teta jau išsiuntė iš Londono
egzotiškų augalų sodinukus ir sėklas.
Lukas suprato, jog visos šios naujovės atsirado Vik­
torijos pastangų dėka. Vieni pinigai nebūtų padarę tokio
stebuklo, nebūtų pavertę Stounveilo tikraisiais namais.
Tam reikėjo moteriškos rankos.
,,Ji davė man kai ką vertingesnio už pinigus",—prisi­
pažino Lukas. Viktorija jam patikėjo pačią save, savo pro­
tą, kilnią, dosnią širdį ir, žinoma, energiją. Ją dievino
visi tarnai, o kaimo gyventojai tiesiog džiūgaudavo, kai ji
užeidavo į jų krautuvėles. Neliko nepastebėta ir tai, kad
ji visada, nė kiek nevėluodama, apmokėdavo sąskaitas.
Kaime atsirado naujų prekių.
Kaip visgi jam pasisekė, galvojo Lukas, stovėdamas
prie lango. Jis gavo viską, apie ką galėjo tik svajoti: iš­
mintingą šeimininkę dieną ir aistringą, kupiną ugnies mei­
lužę naktį. Ko dar gali norėti vyras?
267
 Bet kad ir kaip būtų keista, jis nesijautė visiškai pa­
tenkintas, ligi laimės viršūnės dar šiek tiek trūko... Mat
pastaruoju metu Lukas suprato, jog jam iš Viktorijos rei­
kia dar kai ko. Jis laukė švelnių meilės žodžių, kurių
nuo vestuvių nebuvo girdėjęs, jis svajojo pelnyti jos mei­
lę ir pasitikėjimą.
Gal to pasitikėjimo ir meilės jis visai ir nenusipelnęs,
tačiau be jų jam nebėra gyvenimo. Jam nepatiko atvirai
dalykiškas Viktorijos požiūris į santuoką,—vis dėlto ji
anaiptol ne sandėris ar koks kapitalo įdėjimas. Ir jis pri­
vers Viktoriją pakeisti savo nuomonę.
Lukas nusuko žvilgsnį į Strelitzia reginae —šiandien
jis atsinešė piešinį į biblioteką ir pasistatė ant savo stalo.
Ir kiekvieną kartą, žiūrėdamas į nupieštą gėlę, jis pri­
simindavo Viktorijos žodžius, pasakytus tą naktį viešbu­
tyje:
„Atrodo, aš įsimylėjau tave, Lukai!"
Bibliotekos durys atsidarė kaip tik tuo metu, kai Lukas
kraipė piešinį, norėdamas, kad jis matytųsi ir iš kito stalo
galo. Į kambarį įėjo didžiai gerbiamas Vortas ir linksmai
nusišypsojo, tiesdamas jam eilinį žurnalo numerį.
' — Paskutinis „Žemės ūkio apžvalgos" leidinys,—pa­
reiškė jis.—Manau, jums bus įdomu pažiūrėti.
— Aišku. Ačiū, pone. Sėskitės.
— Pro langą tikrai atsivers nuostabus vaizdas, kai
ledi Stounveil baigs tvarkyti sodą.—Prieš sėsdamasis į
krėslą, vikaras dar kurį laiką pažiūrėjo į darbininkus, ku­
rie ten dirbo.—Leiskite man pasakyti: jūsų žmona —nuo­
stabi moteris. Puiki pagalbininkė savo vyrui.
— Maždaug apie tai aš ką tik ir galvojau.
— Beje, kaime jos dabar niekas kitaip ir nevadina,
kaip Gintarine ledi.
Lukas šyptelėjo:
— Nieko baisaus, kad tiktai nuomininkai manęs nepra­
mintų Gintariniu riteriu. Nesinorėtų, kad jie laikytų savo
šeimininką vaiduokliu, nes paskui gali atidėti nuomos mo­
kestį ligi susitikimo aname pasaulyje.
— Nesijaudinkite,—juokdamasis ramino jį vikaras.—
Jie žiūri į jūs kaip į tikrai realų, apčiuopiamą žmogų.
Jūsų, grafe, niekaip nepalaikysi vaiduokliu, jūs tiesiog
268
apsigimęs vadovauti kitiems,—tai, manau, ir pats žinote.
O žemei ir jos žmonėms kaip tik ir reikia patyrusio vado­
vo. Beje, aš prisiminiau...
— Aha?
Vikaras kilstelėjo antakius:
— Sako, žmonės naktimis vėl mato Gintarinį riterį ir
jo ledi.
— Tikrai?
— Atrodo, vienas kaimo berniokas susitiko su jais.
Tiktai klausimas: ką veikė vidurnaktį patsai berniūkštis...
Nors kai ką aš jau numanau. Šiaip ar taip, susitikimas su
riteriu ir jo ledi atitraukė vaikėzą nuo jo gana pavojingo
amato: užuot, plėšęs žmones, jis stojo dirbti jūsų arkli­
dėje.
— Arklidėje dirbti saugiau, nors ir nebe taip įdomu.
— Aišku,—šypsodamasis patvirtino vikaras.—Apskri­
tai Bilis —geras vaikinas, jam tenka išlaikyti motiną ir
seserį, taigi aš labai džiaugiuosi, kad riteris nepalaikė
savo pareiga nudėti vyrioką vietoje arba atiduoti valdžios
organams.
Lukas patraukė pečiais:
— Galimas daiktas, riteris savo gyvenime matė nema­
ža jaunuolių, kurie mūšio lauke žuvo veltui. Tai gali net
vaiduokliui nusibosti. O dabar, vikare, aš norėčiau iš­
girsti, kaip sekasi rengti knygą apie sodininkystę.
Vikaras kurį laiką žiūrėjo į jį —jo žvilgsnis sakė, kad
jis viską puikiai suprato, o paskui, kukliai šypsodamasis,
tarė:
— Kaip malonu, kad jūs apie tai klausiate. Aš kaip
tik perėjau prie rožių.—Ir jo žvilgsnis užkliuvo už Stre-
litzia ieginae.—Koks puikus piešinys! Ir visos detalės per­
teiktos stebėtinai tiksliai, gėlytė atrodo tarsi gyva. Puikus
darbas. Leiskite paklausti, kur jūs pirkote šį piešinį?
— Aš gavau jį dovanų.
— Iš tikrųjų? O aš niekaip negaliu rasti dailininko,
kuris iliustruotų mano knygą.
— Taip, jūs minėjote, jog jums reikia dailininko, pui­
kiai nutuokiančio apie botaniką.
Vikaras neatitraukė akių nuo Viktorijos akvarelės.
269
 — Be jokios abejonės, tai didelio meistro darbas. Gal
jūs kartais tą dailininką pažįstate?
— Taip,—abejingai patvirtino Lukas.—Aš su juo pa­
žįstamas.
— Puiku, puiku. O ar negalėtumėte mūsų supažindin­
ti?
— Tai dailininkė. Ir, žinoma, aš jus supažindinsiu pir­
ma pasitaikiusia proga.
— Aš jums būsiu labai dėkingas.—Vikaras atrodė iš
tikrųjų nudžiugęs.—Nemoku išreikšti žodžiais, kaip man
tai svarbu.
— Mielai surengsiu jums pasimatymą,—pakartojo Lu­
kas.—O dabar aš norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, kaip
mums organizuoti drėkinimo sistemą fermose prie miš­
ko.—Lukas išskleidė ant stalo žemėlapį ir parodė vi­
karui į žemės sklypą.
— Jūsų tiesa. Šiose vietose reikia pakelti derlingumą.
Pažiūrėsim, pažiūrėsim, ką čia sugalvojote...—Vikaras
palinko ties žemėlapiu, bet paskutiniu momentu vėl atsi­
grįžo į Strelitzia reginae.—Atleiskite, bet ar nepasakytu­
mėte, kaip greitai aš susitiksiu su dailininku?
— Greitai,—nuramino jį Lukas.—Net labai greitai.
Po dviejų valandų Lukas palydėjo svečią ir nuėjo aukš­
tyn, pasičiupęs savo brangenybę —Strelitzia reginae. Jis
buvo patenkintas. „Kaip gudriai viską sutvarkiau",—gyrė
save Lukas, lipdamas laiptais į kambarį.
Vis dėlto nelengva sugalvoti dovaną moteriai, kuri sa­
vo vyrui atnešė didžiulį kraitį. Juk negali save gerbiantis
sutuoktinis atnešti žmonai perlų vėrinį, pirktą už jos pa­
čios pinigus.
Lukas atsargiai pakabino piešinį ten, kur jis kabėjo,
atsitraukė porą žingsnių atgal dar kartą pasigrožėti kūri­
niu, paskui priėjo prie Viktorijos miegamojo durų ir pa­
sibeldė. Neišgirdęs atsakymo, Lukas suraukė kaktą ir pa­
sibeldė dar kartą. Grigsas jam buvo sakęs, jog Viktorija
savo kambary.
— Viki!
Nesulaukęs atsakymo nė šį kartą, Luas nuspaudė durų
rankeną ir žvilgtelėjo į kambarį.
270
 Viktorija sėdėjo prie lango. Trys laiškai, gauti šian­
dien per pusryčius, gulėjo greta ant raudonmedžio sta­
liuko.
Viktorija kryptelėjo į jį ir vangiai nusišypsojo:
— Atleisk, Lukai, bet aš nekaip jaučiuosi. Noriu tru­
putėlį pailsėti.
Lukas pajuto, kaip jam kūnu nuėjo šiurpulys. Tai pri­
minė tą įtampą, kurią jis jausdavo kare, prieš mūšį, lauk­
damas pirmojo šūvio*
— Per pusryčius tu niekuo nesiskundei.
— Taip, bet paskui atnešė paštą.
Lukas kiek atsileido.
— Tu vis dar širsti dėl Džesikos Aterton kvietimo?
— Dabar jis man buvęs nebuvęs.
— Malonu girdėti.—Priėjęs artyn, Lukas atsisėdo į
krėslą priešais žmoną. Jis ištiesė kojas ir ėmė išsiblaškęs
masažuoti sužeistą šlaunį.—Tai kas gi yra, Viki? Aš jau
pažįstamas su visokiom tavo nuotaikom, bet šitokios dar
nemačiau. Atvirai tariant, mieloji, aš iš kailio neriuosi,
bet vis tiek nespėju paskui tavo užgaidas.
— Aš niekada nesu patekusi į šitokią baisią padėtį ir
nežinau, ką daryti. Bet vis tiek reikia kažko griebtis, ki­
taip aš išprotėsiu.
— Tu iš tikrųjų nesveikuoji?—Jis šyptelėjo.—Gal vis
dėlto tu nėščia? Kaip tau atrodo?
— Lukai, dabar man net nėštumas atrodytų kur kas
geriau, negu šita baisybė.
Vadinasi, ji dar nepradėjo jo vaiko. Akimirkai Lukas
netgi nuliūdo.
— Labai gaila, brangioji. Papasakok pagaliau, kas gi
tau kelia tokį nerimą.
Viktorija žvilgtelėjo į popierius ant staliuko. Kai ji
atitraukė akis, jos buvo sustingusios iš siaubo.
— Lukai, ar tu tiki, kad elektros mašina gali atgaivinti
numirėlius?
— Atgaivinti numirėlius? Nesąmonės. Pastaruoju metu
tu, ko gero, per daug žaidei tais vaiduokliais. Man dar
neteko girdėti, kad šitoks bandymas kam nors būtų pavy­
kęs.
271
 — Bet juk mes negalime žinoti apie visus bandymus!
Dabar visoje Anglijoje žmonės linksminasi, kurdami elek­
tros mašinas.
Lukas tiktai galvą palingavo:
— Jeigu nors vienas šitoks bandymas būtų pavykęs,
apie jį būtų parašę visi laikraščiai ir žurnalai.
— O jeigu kas mokslininkui gerai užmokėjo, kad vis­
kas liktų paslaptyje?
Lukas pagaliau suprato, kaip Viktorija išsigandusi, ir
jį apėmė pyktis. Netaręs nė žodžio, jis ištiesė ranką ir
susišlavė visus popierius nuo stalo. Anabelos ir ledi Netl-
šip laiškus tuoj pat atmetė į šalį. Pakako tiktai vieno
žvilgsnio į brošiūrą ir laikraščio iškarpą, ir iškart pasidarė
aišku: jos kaip tik buvo apie dingusius lavonus ir bandy­
mus juos atgaivinti.
— Aišku, tai gana įdomu, tačiau nėra jokių įrodymų,
kad šitoje srityje kas nors būtų pasisekę. Iš kur tu viską
gavai?—paklausė jis.
— Man atsiuntė. Trečiame voke, kurį atplėšiau po
pusryčių. Štai kas dar buvo į jį įdėta.—Viktorija ištiesė
jam laiškelį.
Lukas greitai permetė jį akimis ir šiaip taip nuslopino
kylantį įniršį.
— Ponia, kadangi jūs be galo domitės moksliniais ty­
rinėjimais, drįstame tikėtis, jog jus sudomins ir ši medžia­
ga. Negyvėliai, pasirodo, kartais visgi prisikelia iš numi­
rusiųjų. .. Parašas: „V“.—Jis numetė raštelį ir dėjo kumš­
čiu į stalą.—Velniai griebtų šitą niekšą!
— Lukai, tai jis, tai vėl „V"... Tasai pats, kuris man
pakišo skarelę ir tabakinę.—Viktorija beviltiškai stengė­
si tvardytis.
Lukas matė, kaip ji visa dreba iš baimės. Ir vis dėlto
jis prisivertė kalbėti ramiai, tarsi būtų kreipęsis į jauną
karininką, šiaip drąsų, tačiau prieš mūšį kiek susinervi­
nusį.
— Viki, nusiramink. To, žinoma, jau per daug. Teks
imtis priemonių ir išsiaiškinti, kas čia mums grasina, o
paskui sutvarkyti tą niekšą.
Viktorijos lūpos suvirpo.
— Aš žinau, kas čia slypi. Semiuelis Vitlokas. Mano
272
motinos žudikas. Lukai, jis sugrįžo. Jis kažkokiu būdu
atgijo ir dabar mane užmuš arba persekios lygiai taip, kaip
aš...—Staiga ji nutilo ir užsidengė veidą rankomis.—Die­
ve mano! Dieve!
Lukas pakilo ir prisitraukė Viktoriją prie savęs. Ji
ieškojo prieglobsčio jo glėbyje, vis labiau glausdamasi prie
vyro. Jo rankos iš lėto, švelniai glostė Viktorijos pečius,
tačiau širdyje jam kilo pyktis.
Pagaliau drebulys, krėtęs visą jos kūną, nurimo, ir
Viktorija tyliai išsilaisvino iš jo rankų. Priėjo prie savo
tualetinio staliuko pasiimti nosinės.
— Tu tikriausiai manai, kad man protas pasimaišė,
jeigu tikiu tokiais dalykais, kaip atgiję numirėliai?—su­
šnibždėjo ji ir nusisuko nusibraukti ašaras.
— Man atrodo, tu labai išsigandusi,—atsakė jai Lu­
kas,—ir kažkas tyčia tave gąsdina.—Tualetinio staliuko
veidrodyje jis matė jos veidą.—Kam tai reikalinga, Viki?
— Aš jau sakiau —Semiueliui Vitlokui.
— Ne, mano brangioji, tiktai ne jam. Jis mirė. Tu taip
išsigandai, pamačiusi tą raidę „V", kad nebesugebi net
blaiviai galvoti.
— Ir vis dėlto jis.—Viktorija staigiai atsisuko.—Kaip
tu nesupranti, Lukai? Jis nemirė. Arba jis iš tikrųjų liko
gyvas, kai nusivertė nuo laiptų, arba jį atgaivino elektros
mašina. Šiaip ar taip —jis grįžo ir dabar mane persekioja.
Niekas, išskyrus Vitloką, negali man taip žiauriai atker­
šyti.
Lukas įdėmiai pažvelgė į ją:
— Palauk —visa tai labai svarbu. Kodėl jis turi tau
keršyti?
Viktorijos akys liūdnai apsiblausė.
— Lukai, aš negaliu tau papasakoti. Išgirdęs šį prisi­
pažinimą, tu imsi manęs nekęsti... netgi žiūrėti į mane
nenorėsi.
Lukas nenorom šyptelėjo:
— Po tokios intriguojančios įžangos jau negalima ne­
papasakoti. Na, greičiau, brangioji, kitaip aš mirsiu iš
smalsumo.
— Aš čia nematau nieko juokingo. Tu, Lukai, nė ne­
įsivaizduoji, ką aš padariau...
18—606 273
 Šis priėjo prie Viktorijos ir priglaudė prie savęs jos
virpantį kūną.
— Paklausyk, tu negali man papasakoti nieko tokio,
dėl ko aš turėčiau tavęs nekęsti. Kad ir ką prisipažin-
tum,—jokiu būdu nepalyginsi su tuo pragaru, kurį man
teko patirti mūšio lauke. Na, mieloji, pasakok.
— Gerai,—atsakė ji dramatišku balsu.—Bet atsimink:
aš tave perspėjau.
— Gerai, atsiminsiu.
— Aš... aš jį užmušiau.—Ji visa sustingo jo glėby,
tikėdamasi, jog Lukas dabar pasibaisės ir pratrūks.—Aš
nužudžiau Semiuelį Vitloką.
— Hm-m,—sumurmėjo Lukas,—maždaug šito ir ti­
kėjausi.
Ji kilstelėjo galvą ir pažvelgė jam į veidą:
— Tikėjaisi? Bet kaip tu galėjai tikėtis? Aš viską
laikiau griežčiausioj paslapty. Net mano teta nieko ne­
įtarė.
— Tu pati niekuo neišsidavei. Tiktai šiaip, stebint
tave, man sukilo smalsumas.
— Kaip stebint? Viešpatie, nieko nesuprantu...
— Pradėsime nuo to, jog Vitlokas numirė beveik tuoj
pat po tavo motinos mirties, ir tu buvai įsitikinusi, jog
jis žudikas. Tačiau jis liko nenubaustas. Aš jau neblogai
tave pažįstu —žinoma, ne taip gerai, kaip norėtųsi, bet
vis dėlto,—ir esu tikras: tu niekada neleistum savo moti­
nos žudikui išsisukti nuo bausmės.
Įsivyravo tyla, o paskui Viktorija vos girdimai su­
šnibždėjo:
— Atrodo, jūs visai ramus, milorde?
Lukas susimąstė.
— Man neduoda ramybės tiktai viena mintis: kaip
visgi smarkiai tu rizikavai, kai apsimetinėjai šmėkla.
Viktorija atsiduso:
— Aš visai nesirengiau jo užmušti, norėjau tik pri­
versti jį viską prisipažinti. Bet kai sužinojau, jog jis nu­
sisuko sprandą, atvirai pasakius, nepajutau jam jokio gai­
lesčio. Man tik stebėtinai palengvėjo.
— Atleisk, bet tu matei, kaip jis užsimušė?
Viktorija įsikniaubė veidu Lukui į krūtinę.
274
 — Taip, mačiau. Aš pati vos neužsimušiau.
— Viešpatie, tai kas gi ten buvo?
— Ilga istorija. Tu iš tikrųjų nori žinoti? 4
— Jei reikės, aš klausysiuos kad ir ligi vakaro... kad
ir visą naktį.—Lukas padėjo Viktorijai atsisėsti į krėslą
ir pats įsitaisė jai priešais.—Viki, papasakok man viską
nuo pradžios iki galo.
Viktorija maigė rankose nosinaitę, bet jos akys Luko
žvilgsnio jau nebijojo.
— Mano patėvis smarkiai gėrė, o prisigėręs imdavo
trankytis. Aš ir sumaniau pasinaudoti šita jo silpnybe.
— Strategija,—pritarė jai Lukas.
Viktorija suraukė kaktą:
— Nežinau. Paprasčiausiai nieko kito nesugalvojau.
Aš gerai žinojau namą, vis dėlto ten buvau gyvenusi, kol
mama neišsiuntė manęs pas tetą. Didžiulė senovinė vila
su slaptais įėjimais ir erdviais holais, kur ramiausiai sau
praeisi ir visai nepastebėsi durų į kambarį... kaip tik tuo
aš ir pasinaudojau, kai pasirodžiau savo patėviui.
— Pasirodei kaip vaiduoklis?
— Taip,—šniurkštelėjusi nosim, patvirtino Viktorija.
— Oho!
— Tik tu jokiu būdu nepagalvok, kad*?¥h buvo koks
malonus nuotykis. Man buvo baisu!
— Pasakok toliau, brangioji.
— Aš įsiprašiau į svečius pas draugus, kurie gyveno
netoliese, kaimynystėje. Jie bendravo su mano mama,
žinojo patėvio būdą ir mane užjautė. Praleidau pas juos
visą savaitę. O naktimis tyliai išslinkdavau iš namų ir per
mišką braudavausi į patėvio namus. Apsivilkdavau suk­
nelę, kuria vilkėjo mama prie altoriaus, ir pasirodydavau
jam,
— Tu manei, jog Vitlokas, būdamas girtas, palaikys
tave velione žmona?
Viktorija linktelėjo:
— Iš pradžių jis pamanė, jog čia haliucinacijos. Pas­
kui ėmė su manim kalbėtis. Tai buvo iš tikrųjų baisu,
Lukai. Jis liepė man nešdintis, palikti jį ramybėje. Pas­
kui sakė, jog niekada nenorėjęs manęs vesti, jog reikėję
tik pinigų, nejaugi, girdi, aš šito nesuprantu? Ir vėl mal­
275
daudavo palikti jį ramybėje... Pagaliau vieną naktį jo
nervai nebeišlaikė: jis puolė mane peiliu, šaukdamas, jog
nužudys dar kartą ir pasiųs į pragarą.
Lukas akimirkai prisimerkė, stengdamasis nuvyti min­
tį, kad jo Viktorija buvo taip netoli mirties...
— Tada jis ir nuvirto nuo laiptų?
— Taip. Aš bėgau nuo jo per holą, o paskui leidausi
žemyn laiptais. Jis vijosi mane iš paskos, mojuodamas
peiliu ir šaukdamas, jog dabar mane persmeigs. Tiktai
ant laiptų suklupo ir nusivertė žemyn galva.
— O tarnai?—sušnibždėjo Lukas.—Kur jie buvo?
— Jis turėjo du tarnus, vyrą ir žmoną. Abu jau senu­
kai, jie gyveno kitame namo gale. Paprastai jie anksti ei­
davo miegoti ir ligi ryto jiems būdavo nesvarbu, ką vei­
kia šeimininkas. Jie buvo pripratę prie jo girtų sapalio-
nių ir nekreipdavo dėmesio.
— Aišku. Ir tu įsitikinai, jog tavo patėvis negyvas?
— Ne. Aš taip išsigandau, kad iškart pabėgau. Matyt,
jis liko gyvas.—Ir Viktorija žvilgtelėjo į laikraščio iš­
karpą.—Lukai, aš nežinau ką ir galvoti. Tu manai, jog
jis galėjo inscenizuoti savo laidotuves, kad paskui man
pasirodytų kaip šmėkla,—taip kaip aš jam?
— Visiškai galimas daiktas.
Viktorija prikando lūpą:
— O kur jis buvo dingęs šitiek laiko, jeigu iš tikrųjų
gyvas?
— Sakysim, slapstėsi? Bijojo, jog tu gali jį įskųsti?
— Jis mirė! Aš tikra, kad jis mirė! Aš jį užmušiau! —
rėkte išrėkė ji.
— Tu jo nežudei, Viktorija. Tu labai sumaniai sten­
geisi išpešti iš jo prisipažinimą, ir tau pavyko. Bet tu pati
vos nežuvai,—dabar aš kaip tik dėl to ir nerimauju.—
Luko balsas pasidarė drąsesnis.—Aišku, pirma reikia įsi­
tikinti, ar jis iš tikrųjų miręs. Ir pasidomėti, iš kur ta
brošiūra ir laikraščio iškarpa.
— Reikia sužinoti, kas atsiuntė man laišką.
— Būtent,—sutiko Lukas.—Mes turime kaip galima
greičiau rasti atsakymą į visus klausimus. Ir dėl tos ka­
rietos, kuri tavęs vos nesuvažinėjo, ir dėl plėšiko, kuris
276
mane užpuolė vakarykščiui, kai kitą dieną tu radai ta­
bakinę.
— Lukai, man tiesiog galva sukasi. Aš nežinau nė ką
galvoti. Pirmiausia turiu suprasti, kas čia dedasi.
— Aš visiškai sutinku su tavim. Kaip jau sakiau, rei­
kia viską išsiaiškinti kaip galima greičiau. Ir, manau, už­
vis būtų geriausia pradėti tyrimą Londone.—Lukas nusi­
šypsojo.—Taigi yra dar viena priežastis grįžti į miestą
ii priimti Džesikos Aterton kvietimą.
Viktorija tiktai gailiai šyptelėjo:
— Lukai, tu nebepakenčiamas, garbės žodis! Netgi to­
kiu momentu imti pinti intrigas, kad vis dėlto mane pri­
verstum pasielgti taip, kaip tu nori.
— Strategija, mano brangioji. Čia ir yra mano jėga.
O dabar aš norėčiau tau pasakyti malonią naujieną. Atsi­
meni savo piešinį Strelitzia reginae?
— Taip, aišku.
— Vikaras norėtų, kad tu iliustruotum jo knygą apie
sodo gėles.
Ji maloniai nustebo, ir ši nuostaba itin tiko jai prie
veido,—benf jau taip atrodė Lukui.
17 SKIRSNIS
Lukas į jos baisųjį prisipažinimą taip ramiai pažiūrėjo,
tarsi ji būtų pasakiusi tik paprasčiausią dalyką,—na, sa­
kysim, kas šiandien bus pietums... Bet kitaip ir būti ne­
galėjo. Viktorija apie tai daug kartų galvojo, netgi pra­
ėjus kelioms dienoms, kai ji kartu su Anabela ir teta
Kleo įžengė į ištaigingą Londono siuvėjos saloną.
Nejaugi ji bent akimirkai galėjo pamanyti, kad Lukas
reaguos taip, kaip būtų reagavęs bet koks normalus su­
tuoktinis į tokią žmonos baisią išpažintį?
Šiaip ar taip, Viktorijai buvo aišku: Luko jokiu būdu
negalima laikyti paprastu vyru. Tarpais jis gana užgaidus,
valdingas, užsispyręs, netgi savotiškai konservatyvus, bet
išmušti jo iš vėžių neįmanoma.
Taip pat neįmanoma jo priversti atsisakyti tų, kurių
likimas jo rankose. Jis atsidavęs savo žemei, atsidavęs
Stounveilo žmonėms.
277
 Tačiau netgi viską žinodama, Viktorija nesitikėjo tokios
ramios, tiksliau —dalykiškos, reakcijos į savo žodžius.
Ji vis dar tebebuvo priblokšta, kaip santūriai Lukas iš­
klausė tai, kas jai gulėjo ant širdies kaip sunkus akmuo.
Suprantama, šitas žmogus vežėsi ją į lošimo namus ir į
viešnamį, šitas žmogus,—argi galima pamiršti?!—kvietė
ją pasijodinėti vidury nakties.. .
— Kaip tau patinka? Tavo mėgstama spalva, brangio­
ji.—Teta Kleo žiūrinėjo gintarinės spalvos šilko atrai­
žą.—Iš jos gali išeiti puiki vakarinė suknelė.
— Aišku, Viki! Kaip tik pokyliui pas Džesiką Ater-
ton,—pritarė ir Anabela.—Tu turi visus pritrenkti savo
išvaizda. Aš sutinku su tavo teta: ši spalva tau labai tinka.
— Gražu.—Viktorija, susimąsčiusi, pirštu palietė šil-
ką.
— O ką tu pasakysi apie musliną?—Teta Kleo pa­
klausė Viktorijos.
— Visai nieko.—Viktorija prisivertė susikaupti. Mus­
linas buvo tamsiai geltonos spalvos. Jis iš tikrųjų jai
patiko.
— Tiktai ne į pokylį! —sunerimo Anabela.
— Tada iš jo galima pasisiūti šiaip suknelę,—pasiūlė
Viktorija. Ji nenorėjo paleisti iš rankų jai patikusios me­
džiagos.
Siuvėja, miniatiūrinė moteris, kalbanti prancūzišku ak­
centu, linksmai linktelėjo, pritardama jos pasirinkimui:
— Tikrai puiku!
— Tada mes pasisiūsim vakarinę suknelę iš šilko ir
kitą, dieninę, iš geltono muslino,—nusprendė Viktori­
ja.—Suknelė pokyliui turėtų būti pagal paskutinę madą...
— Kokia nors ypatinga! —čiulbėjo Anabela.—Pavyz­
džiui, kad ir tokia.—Ji parodė į madingą paveiksliuką,
kurį anksčiau buvo pastebėjusi.
— Taip, tai puiki suknelė, ponia,—pritarė ir siuvėja.
Teta Kleo, susiraukusi, žiūrėjo į Anabelos pasiūlytą
modelį. Moters krūtinė piešinyje buvo smarkiai apnuo­
ginta.
— Viki, brangioji, ar tu tikra, kad Lukas tavo pasi­
rinkimui pritars? Juk atsimeni, ką jis vakar sakė per pie­
278
tus. Jis prašė tavęs nenešioti suknelių tokia didele iš­
kirpte.
— Lukas visada taip šneka,—numojo ranka Viktori­
ja.—Argi jis ką nors išmano apie madas? Man reikia
suknelės vakarui pas ledi Aterton, ir Anabela visiškai
teisi: tiesiog būtina, kad ji visiems kristų į akis.
— Žodžiu, aiškinkis su Luku pati,—suburbėjo teta
Kleo.—Galų gale jis tavo vyras.
Anabela susijuokė:
— Manau, Viktorija jau spėjo paimti vyrą į rankas,
ir jis nieko nesakys.
Viktorija į tai tik nusišypsojo, nenorėdama prisipa­
žinti, kad jai teks dar nemažai pasistengti, kol Lukas at­
sikratys visų savo spyglių ir iš tikrųjų pasidarys idealus
paklusnus vyras.
— Viskas bus gerai, suknelė jam patiks.
— Tu, Viki, mums visiems —pavyzdys! —iškilmingai
pareiškė Anabelą.
Teta Kleo tiktai antakius kilstelėjo:
— Galiu įsivaizduoti, kur jūs nueisite, sekdama tokiu
pavyzdžiu. Na, tiek to, užtenka... Dar reikia užsukti ir į
kitas krautuves.
Viktorija nusekė paskui savo tetą ir Anabelą. Jos iš­
ėjo į Bondo gatvę. Madingų krautuvių kvartale, kaip vi­
sada, buvo pilna žmonių. Gatvės mirgėjo nuo madingų
karietų, išsipusčiusių damų ir dabitų vyrų.
Jos priėjo prie tetos Kleo karietos, ir čia pat, visai
šalia, sustojo kita karieta: grumas nušoko padėti savo
poniai išlipti.
Iš karietos nužengė Izabelė Rikot. Tamsiai žalios spal­
vos drabužiais, kurie jai puikiai tiko prie akių. Ant juodų
blizgančių plaukų buvo nedidelė plunksna puošta skry­
bėlaitė.
— Laba diena, ledi Netlšip. Džiaugiuosi jus matyda­
ma,
— Laba diena, Izabele,—atsiliepė ledi Netlšip, man­
dagiai linkteldama galvą.
— Ir mūsų laimingoji jaunamartė čia.—Izabelė, atsi­
sukdama į Viktoriją, nusišypsojo savo mįslinga šypsena.—
Na, ir sąmyšį sukėlėte, išlėkusi kaip į gaisrą su Stounvei-
279
lu. Suprantama, visa tai labai romantiška, tiktai norėčiau
žinoti, ką apie tokią žaibišką santuoką pasakytų jūsų ve­
lioniai tėvai?
— Jeigu jų jau nebėra gyvų, ko čia dar spėlioti?—at­
sakė Viktorija.
— Ko gero, jūsų tiesa. Girdėjau, jūs su vyru jau grįžo­
te į miestą. Atrodo, ledi Aterton rengia pokylį jūsų gar­
bei?
— Visiškai teisingai,—patvirtino Viktorija.—Tikiuo­
si, jūs gerai jaučiatės, ledi Rikot.—Ir ji išspaudė aukštuo­
menės šypseną.
— Aš jaučiuosi puikiai.
— O jūsų draugas Edžvortas —jis irgi gerai laikosi?
Šypsena Izabelės veide kiek priblėso.
— Pastaruoju metu Edžvortą aš retai matau. Tačiau
manau, jog laikosi neblogai. Sakykite, Viki, mano bran­
gioji, ar pasimatysime pas Fokstonus?
Į tai atsakyti ryžosi teta Kleo:
— Mes rengiamės užsukti, tiktai trumpam. Viki su
Stounveilu atvyko į miestą tiktai kelioms dienoms, ir jie
tiesiog užversti kvietimais. Mes tiesiog nespėjame visur
pabūti, pati suprantate.
— Galiu įsivaizduoti,—sumurmėjo Izabelė.—Tau jei­
gu pati ledi Aterton pavadino jūsų istoriją sezono roma­
nu, tai visos ponios džiaugsis, galėdamos priimti pagar­
sėjusią porelę savo svetainėse. Likite sveikos. Manau, jog
šįvakar visgi pasimatysime, o jeigu ne, tai susitiksime pas
Atertonus.
Viktorija dar pastovėjo, žiūrėdama, kaip Izabelė įeina
į ateljė, paskui nusekė paskui tetą ir Anabelą prie ka­
rietos.
— Viešpatie, šita moteris amžinai mane erzina. Nie­
kaip nesuprantu, kodėl, bet ji man nepatinka, ir tiek.
— Kas? Izabelė Rikot? Aš žinau, ką tu turi galvoje.
Joje tikrai yra kažkas atstumiančio,—sutiko Anabela.
— Tiktai ne vyrams,—šaltai pastebėjo teta Kleo.
Viktorija susiraukė ir dar kartą atsigrįžo į parduotuvę.
Karieta pajudėjo.
— Įdomu, kokie ten jos reikalai su Edžvortu?
— Edžvortas —ne pirmas jos meilužis ir tikriausiai ne
280
paskutinis,—atsakė Kleo.—Šalia Izabelės visada atsiran­
da dūsautojų.
Anabela susimąstė.
— Reikia manyti,—pritarė ji.—Edžvortas pastaruoju
metu kažkur dingęs. Jis nesirodo nei Izabelės draugijoje,
nei kur nors kitur.
— Tikrai?—Viktorija pagalvojo, jog šias žinias reikia
greitai perduoti Lukui.
Tačiau pasikalbėti su vyru jai pavyko tiktai vakare,
kai ji nusileido į jo Londono vilos holą, rūpestingai apsi­
taisiusi savo pirmam, kaip ištekėjusios damos, vizitui. Gin­
taro spalvos suknelė minkštom klostėm krito ligi kulkš­
nių. Viktorija nusprendė atsisakyti papuošalų, paliko tik­
tai gintarinį medalioną ir vėžlio kaulo šukas plaukuose.
Lukas laukė jos hole. Jis vilkėjo elegantišką, juodą
kostiumą. Tamsūs Luko plaukai kandeliabrų šviesoje net
blizgėjo. Kiek stabtelėjusi ant laiptų, Viktorija i^etė
žvilgsnį į vyrą, spėliodama: ar jis ir ją myli taip pat stip­
riai, kaip ji, ar ji turi teisę tikėtis tiktai jo prieraišumo,
draugystės ir globos? Net jeigu čia ir būtų tasai antrasis
variantas, jai vis tiek nėra ko skųstis, kalbėjo sau Vikto­
rija. Daugumas moterų nė to neturi,—jeigu, žinoma, kal­
bėsime apie vyrus, kurie veda dėl kraičio. Ir Viktorija
nusileido žemyn.
Lukas galantiškai palinko prie jos rankos:
— Jūs tiesiog nepakartojama, ponia. Aš —laimingiau­
sias žmogus pasaulyje.
— Aš irgi laiminga,—nusišypsojo ji.
— Tada pirmyn, surengsime publikai spektaklį,—tarė
Lukas, lydėdamas Viktoriją prie durų.
— Bet.. . aš jaučiuosi kiek nejaukiai. Man kur kas
labiau patiktų dar koks naktinis nuotykis su tavim, Lukai!
— Šit kaip? O aš kol kas numatau daugybę ramių
vakarų ir marias nuobodulio perpildytose svetainėse...
Ir šitoks poilsis kur kas patrauklesnis, negu tie nuotykiai,
kurie tuoj pat užgriūdavo mums ant galvų, kai tiktai tu
vidurnaktį ištempdavai mane į gatvę.
Viktorija, įsitaisiusi karietoje, metė į jį smerkiamą
žvilgsnį:
281
 — Tu taip burbi, jog iš tikrųjų galima pagalvoti, kad
tie mūsų vidurnakčio nuotykiai tau visai nebuvo prie
širdies. Beje, aš turiu naujienų... apie Edžvortą.
— O kas jam atsitiko?—paklausė Lukas, sėsdamasis
jai priešais.
— Šiandien Bondo gatvėje aš susidūriau su Izabele
Rikot, ir ji leido visiškai aiškiai suprasti, jog jo nematė
gana seniai. Be to, ir teta, ir Anabela tvirtina, jog pas­
taruoju metu aukštuomenėje jis nesilanko.
— Matyt, visai prasikortavo,—ramiausiai atsakė Lu­
kas.
— Lukai, tu ne kartą esi sakęs, kad ir tą plėšiką, kur
tave užpuolė, ir karietą galėjo pasiųsti jis. Tada ir laiškas
jo?
— Aš apie tai jau galvojau.—Lukas žvilgtelėjo pro
karietos langą į gatvę.—Manau, Edžvortas tiktai džiaug-
tųsii jeigu man nutiktų kokia nelaimė. Bet kodėl jis ėmėsi
tavęs? Nebent rengia dirvą šantažui?
— Bet kol kas pinigų niekas nereikalavo,—atsakė
Viktorija.
— Būtent. Ne, čia galai nesueina. Bent jau kol kas.
Nors savo tyrimą aš kaip tik ir pradėsiu nuo Edžvorto.
Vis šioks toks siūlelis. Kaip sakoma, geriau negu nieko.
— Mes samdysime seklį?—sujuko Viktorija.—Agen­
tas, kuriam buvau pavedusi gauti žinių apie lordą Bartoną,
dirbo puikiai.
Lukas pažvelgė jai į akis:
— Aš būčiau linkęs jo nesamdyti.
— Kodėl?
— Todėl kad, jį pasamdęs, aš rizikuoju sukelti visiškai
nereikalingą smalsumą dėl tavo patėvio mirties,—tau būtų
pateikta klausimų... O šito mums visai nereikia.
— Oi! —sušuko Viktorija, vėl atsilošdama į sėdynės
pagalvėles.—Taip, suprantu. Tu labai protingas, Lukai.
Visada viską iš anksto numatai.
— Stengiuosi.
— O kaip tu manai įrodyti Edžvorto kaltę?
— Pirmiausia apklausinėsiu savo klubo lankytojus.
Edžvortas lošė iš stambių sumų ir buvo visų akivaizdoje.
— Puiki mintis.
282
 — Džiaugiuosi, kad tu pritari mano planui. Tiktai sau­
gumo sumetimais tau teks po mūsų pasirodymo pokyliuo­
se vykti iš karto namo.
— Kaip?! —Jos akys iš pasipiktinimo net patamsėjo.—
Tu negali...
— Bijau, jog teks, ponia. Aš negaliu —ir mes abu tai
suprantame —nusivesti tave į savo klubą, ir jokiu būdu
neleisiu, kad tu kur nors stypsotum naktimis viena, taigi
belieka tiktai viena išeitis —parvežti tave namo.
— O patsai trauksi rinkti žinių?—pasipiktino Viktori­
ja.—Lukai, šitaip visgi negarbinga.
— Kuo čia dėta ta garbė? Aš pirmiausia nerimauju
dėl tavo saugumo. Nenoriu dar kada nors susidurti su
karieta, plėšiku ar vaiduokliu, kuris visur mėto daiktus,
pažymėtus raide „V".
— Bet, Lukai, aš liksiuosi su kompanija, su Anabelą ar
teta Kleo, aš būsiu ne viena,—nenusileido Viktorija. ; *
— Ne, Viki. Teta ar Anabela neapsaugos tavęs nuo
karietos ratų ar plėšiko, juo labiau, kad joms nė į galvą
neateis akylai dairytis aplinkui. Aš noriu būti tikras, kad,
kol būsiu klube, tau nieko neatsitiktų.
Viktorija suprato, jog jis nenusileis, bet ji irgi nebuvo
pratusi pasiduoti.
— Tu negali vienas imtis tyrimo be manęs. Aš to ne­
leisiu. Mes abu nusprendėme grįžti į Londoną, kad viską
išsiaiškintume. Tai kartu ir mano reikalas.
— Aš nė nesirengiu apsieiti be tavęs. Man tiktai rei­
kia žinoti, kur tu esi, kai manęs nėra šalia. Pavojus mūsų
tyko kažkur čia, Londone. Visi nemalonumai mums nutiko
kaip tik čia. Taigi, kol mes Londone, tu būsi arba su ma­
nim, arba namie užrakinta.—Luko balsas, kaip ir jo žo­
džiai, skambėjo griežtai.
Viktorija visa užsiplieskė:
— Turiu tau pasakyti, Lukai: nors kai kuriais atžvil­
giais tu pasidarei visai pakenčiamas vyras, man, kaip ir
anksčiau, nepatinka tavo kalbos maniera —tas kariškas
tonas ir įsakymai. Aš juk ne kareivis. Aš tavo sąjunginin­
kė, nepamiršk. Be to, mes gi dalykiniai partneriai.
283
 — Bet tu dar ir mano žmona! Ir, kaip vyras, aš už
tave atsakau. Atleisk, jeigu tave erzina mano kariškas
tonas. Sunku iš karto atprasti nuo senų įpročių.
Viktorija piktai į jį dėbtelėjo:
— Nėra čia ko versti kaltę seniems įpročiams. Tai tik
dingstis, milorde, ir jūs pats tai puikiai žinote.
— Kų gi, Viktorija, turiu pripažinti, jog kartais tavęs
neveikia niekas, tiktai griežtas įsakymas. Ir nežiūrėk į
mane taip, lyg norėtum pasmaugti, verčiau pasistenk ap­
simesti laiminga jauna žmonele. Mes jau privažiavome
prie Fokstonų namų.
— Lukai, perspėju tave: su manim negalima elgtis lyg
su mažu vaiku.
— Aš ir minties tokios neturiu.—Karieta sustojo, ir
Lukas žvilgtelėjo pro langą.—Kiek galiu suprasti iš dau­
gybės ekipažų, ledi Fokston mūsų garbei sukvietė ištisą
minią. Ir mūsų dėka jos namai šiandien turi pasisekimą.
Tu jau nusiraminai, brangioji?
— Oi, Lukai... tau taip lengvai nepraeis.—Ji piktai
dėbtelėjo į jį, kai Lukas, išlipęs iš karietos, ištiesė jai
ranką.—Tu gali sugundyti mane bet kuriuo momentu, bet
tai dar anaiptol nereiškia, jog aš esu vištelė, su kuria
gali daryti, ką tik nori.
Lukas tiktai tvirčiau suspaudė jos pirštus ir jo akys
žybtelėjo iš juoko.
— Nesu tikras, jog išgirdau jūsų pastabą. Būkite gera,
pakartokite dar kartą, ponia.
— Tu puikiai viską išgirdai. O štai ir Bertis su Ana-
bela.—Viktorija plačiai nusišypsojo.—Kaip noriu paple­
pėti su jumis.—Viktorija puolė pirmyn, vesdamasi paskui
Luką ir skindamasi kelią per minią, susirinkusią prie Foks­
tonų vilos durų.
Kaip visada, jo žmona pasakė patį netikėčiausią daly­
ką pačiu netinkamiausių momentu —Lukas su užuojauta
šypsojosi pats sau, lipdamas iš karietos prie klubo durų.
Kai ji pareiškė, jog jis gali bet kuriuo momentu ją sugun­
dyti, Lukas vos susilaikė nestvėręs ją į glėbį.. . Būtų
nusinešęs namo ir iš tikrųjų „sugundęs"...
284
 Bet vietoj to jis buvo priverstas lydėti ją į Fokstonų
pokylį ir styroti ten, atmušant nuo jos daugybę gerbėjų.
Mat kiekvienas iš jų laikė savo pareiga visiems girdint
pareikšti, jog jo širdis plyšusi kaip tik tą akimirką, kai
sužinojo, jog Viktorija pirmenybę atidavusi Lukui.. . Vik­
torija tiesiog mėgavosi šituo žaidimu ir koketavo be galo,
be krašto. Lukas sau vienas pasižadėjo, jog žmona dar
atsiims už savo elgesį, kai jie grįš namo. Beliko tiktai
nuspręsti, kokia turėtų būti toji bausmė. Tačiau dabar
jis buvo užsiėmęs kitais rūpesčiais.
Įėjęs į klubą, Lukas iš karto sutiko Ferdį Meriveilą.
Vaikinas jam nusišypsojo:
— Sveikinu jus, Stounveilai. Prisipažinsiu, aš nė kiek
nenustebau, sužinojęs apie jūsų vestuves. Priimkite mano
geriausius linkėjimus. Manau, jog jums pavyko, grafie­
nė —nepaprasta moteris.
— Ačiū, Meriveilai,—atsiliepė Lukas, pildamasis sau
į taurę vyno.
— Užėjote palošti kortomis?—pasidomėjo Meriveilas.
— Deja, mano kortų dienelės jau praėjo. Aš dabar
vedęs žmogus. Netgi būtų nepadoru leisti prie kortų ištisas
naktis.
Meriveilas vos sulaikė juoką:
— Ir ledi Stounveil nebūtų patenkinta, ar ne?
— Mano žmona visada randa, ką pasakyti,—sumur­
mėjo Lukas.—Kas naujo?
— Ak taip, jūs gi išbuvote kelias savaites kaime. Ka­
dangi tarp jūsų čia įvyko ginčas su Edžvortu, jums tik­
riausiai bus malonu sužinoti, kad pastaruoju metu jis
klubuose beveik ir nesilanko. O iš mūsų klubo jis išvis
buvo paprašytas išeiti.
— Nejaugi Edžvortas atsisakė kortų?
— Abejoju. Tačiau, kaip girdėti, dabar jis savo amatu
užsiiminėja ne tokiose prašmatniose užeigose. Sako, jis
vaikšto į tuos lošimo namus, iš kurių jūs mane tada iš­
tempėte,—į „Deglą kiaulę". Purvina landynė... Bet Edž-
vortui ji —kaip tik. Ar jums taip neatrodo?
— Taip,—linktelėjo Lukas.—Ten jam kaip tik ir vieta.
Praėjo dvi valandos, kol Lukas nusigavo ligi „Deglos
kiaulės". Čia niekas nepasikeitė nuo tos nakties, kai jis
285
buvo atsivedęs Viktoriją. Vis tokia pat varginanti, triukš­
minga užeiga, kurią jis buvo tyčia pasirinkęs, kad įtikintų
Viktoriją, jog lošimo namuose nėra nieko įdomaus. Tačiau
jam taip ir nepavyko pasiekti savo, vienas sau nusi­
šaipė Lukas. Viktorija sugebėjo pajusti malonumą netgi
tą naktį.
Edžvortas sėdėjo prie kortų su keliais jaunuoliais —
gerai apsirengusiais ir jau gerokai išgėrusiais. Jie grei­
čiausiai paliko aukštuomenę vienam vakarui, kad para­
gautų miesto „dugno". Lukas pasičiupo elio puodelį nuo
padėklo padavėjos, kuri greitai prasmuko pro šalį, ir pa­
traukė prie lošėjų.
— Džentelmenai,—ramiai kreipėsi jis į juos.—Leiskite
man su Edžvortu pasikalbėti akis į akį.
Vienas vaikinas kilstelėjo galvą ir susiraukė:
— Ei, paklausykite, mes gi lošiame. Jūs neturite teisės
kištis.
Bet kitas jaunuolis jau pakilo nuo stalo —jis vis dėlto
pažino grafą:
— Atleiskite, Stounveilai. Labai prašau. Mes, žinoma,
atidėsime partiją. Gal paskui geriau seksis.
Lukas tiktai lengvai šyptelėjo.
— Jums geriau seksis tada, kai rasite kitą parnerį.
O kol lošiate su Edžvortu, niekad nelaimėsite.
— Tarp kitko, tiktai prieš valandą aš išlošiau kelis
šimtus svarų,—atsakė pirmasis vaikinas.
— Tikrai? O kiek jūs išvis esate pralošęs?
Jaunuolis įširdo ir šoko ant Luko:
— Nelįskite į ne savo reikalus!
— Suprantama. Jūs galite elgtis kaip tinkamas. Jūsų
praloštos sumos man visai nerūpi. O dabar —jums lei­
džiant. ..
— Eime, Hari,—sumurmėjo antrasis lošėjas, traukda­
mas savo draugužį tolyn nuo stalo.—Nereikia pyktis su
Stounveilu —tu jau man patikėk. Mano draugas tarnavo
jo pulke Pirėnuose. Jo žodžiais tariant, Stounveilas visada
žino, ką daryti ir kaip laikytis.
Edžvortas žiūrėjo vaikinams pavymui, kol šie dingo
tabako dūmuose, paskui atsigrįžo ir susitiko su Luko žvilg­
sniu:
286
 — Aš nesirengiu dėkoti jums, Stounveilai, kad nu-
baidėte mano avinėlius, dar man nespėjus jų nė nukirpti.
Jums pavyko gauti didelį kraitį, bet juk ir kitiems reikia
pinigų —užsidirbti pragyvenimui.
— Nė kiek neabejoju —ligi ryto jūsų uždarbis bus
kaip reikiant. Jūs —puikus meistras tuštinti kišenes tų,
kurie negali apsiginti. Na, pasakykite, Edžvortai, kas vis
dėlto yra maloniau: apgaudinėti išgėrusius vyrukus ar
plėšti žuvusius ir sužeistus kareivius mūšio lauke?
Edžvortas sumaišė kortas.
— Vadinasi, tu mane tą dieną matei! O aš vis spėlio­
jau—taip ar ne. Reikėjo tau perrėžti gerklę, jeigu jau
atsirado tokia proga, ir įsitikinti, jog tu tikrai pakratei
kojas.
— O kas gi jums sutrukdė?
Edžvortas patraukė pečiais.
— Atvirai tariant, aš nesitikėjau, kad jūs sulauksite
ryto su tokia skyle kojoje. Kas galėjo pagalvoti, kad jūs
išsikapstysite? Jūs —laimės kūdikis, Stounveilai.
— Pastaruoju metu kažkam labai nepatinka toji mano
laimė. Gal pasakytumėte, kas taip atkakliai braunasi į ma­
no gyvenimą?
Edžvortas šyptelėjo, jo akys sužibo.
— Ogi kas nors, kas per jus prarado didelę sumą pi­
nigų.
— Tada jūs visiškai tinkamas kandidatas.
— Teisingai.
Lukas patylėjo.
— Vadinasi, jūs visgi verčiate mane su jumis grumtis,
Edžvortai?
— Būkite ramus, aš neturiu jokio noro kautis dviko­
voje. Kodėl staiga jūs ėmėte manyti, kad laimė gali jus
aplenkti? Man atrodo, jūsų reikalai klostosi kuo puikiau­
siai.
— Tačiau man nutiko du gana nemalonūs dalykai.
Neverta čia smulkiai apie juos kalbėti. Jeigu jūs čia tikrai
nieko dėtas, geriau apsieiti be nereikalingų smulkmenų,
bet jeigu esate prikišęs pirštus, pasistenkite, drauguži, kad
viskas baigtųsi.
287
 — O kodėl gi aš turėčiau jums padėti? Iš jūsų, Stoun-
veilai, nieko gero nesu patyręs, tik nemalonumų. ..
— Pasistengsiu paaiškinti: jeigu dar kas nors nutiks,
kas man nepatiks, aš jus susiieškosiu ir mes pasikalbėsi­
me kur kas rimčiau. Jums tinka Klerifildas auštant?
Edžvorto ranka mėšlungiškai suspaudė kortas.
— Aš neturiu nieko bendro su tais jūsų nemaloniais
dalykais.
— Galbūt. Tačiau gyvenimas pilnas neteisybės. Aš
priėjau prie šitos išvados, gulėdamas mūšio lauke ir žiū­
rėdamas, kaip jūs šliaužiojate tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų
ir kraustote jų kišenes.
Taip taręs Lukas pakilo, apsisuko ir nė neatsigrįždamas
patraukė prie durų.
Viktorija stovėjo prie lango vienais naktiniais marš­
kiniais, kai jai už nugaros atsivėrė durys, skyrusios abu
miegamuosius. Ji atsigrįžo. Lukas jau buvo su chalatu.
— Pagaliau ir tu! Garbė Dievui! Aš taip jaudinausi! —
Ji basa pribėgo prie vyro ir puolė jam į glėbį.
Lukas lengvai susvyravo —tai vis toji skaudama ko­
ja,—tačiau jis greitai atgavo pusiausvyrą ir tvirtai apka­
bino Viktoriją.
— Reikia pasistengti, kad tu dažniau jaudintumeis dėl
manęs, jeigu paskui šitaip audringai susitinkame.. .
— Neerzink manęs.—Ji kilstelėjo galvą nuo vyro pe­
ties ir suraukė antakius.—Kur tu buvai? Pavyko ką nors
sužinoti?
Lukas uždengė jai burną savo delnu:
— Būk gera, uždavinėk klausimus po vieną. Naktis
ir taip buvo sunki.
— Man irgi. Aš daugiau neleisiu savęs užrakinti. . .
Kas gali būti blogiau už laukimą? Na, tai pasakok, kaip
pavyko. Ar radai Edžvortą?
Lukas paleido ją ir prisėdo ant krėslo:
— Taip, radau. Tiktai neaišku, ar mes, rinkdami in­
formaciją, kiek nors pasistūmėsime į priekį. Aš taip ir ne­
supratau—prikišęs jis nagus prie tų mįslingų įvykių, ar
ne. Nors priežasčių manęs nekęsti jis turi į valias.
Viktorija linktelėjo, įsitaisydama priešais Luką:
288
 — Todėl, kad dabar jo nepriima klubai?
Lukas pasitrynė skaudamą koją:
— Yra ir kitokių —anksčiau, praeity...
Viktorija įdėmiai pažvelgė į jį:
— Kas praeity?
— Tą dieną, kai man sužeidė koją, Edžvortas irgi buvo
ten.
— Jis dalyvavo mūšyje?
— Ne visai,—atsakė Lukas.—Na, gal pasakytume ši­
taip: jis buvo linkęs stebėti mūšį iš saugaus atstumo.
Pagaliau Viktorija suprato:
— Jis išsigando ir pabėgo?
— Mūšyje visaip atsitinka. Edžvortas ne pirmas ir ne
paskutinis. Kas žino —jeigu visiems pakaktų sveiko proto
laiku pabėgti ir liautis naikinus vienas kitą, gal ir karai
baigtųsi?
Viktorija nustebo:
— Lukai, tu... tu netgi jo neniekini už bailumą?
— Apskritai ne. Aišku, kažin ar vertas susižavėjimo
žmogus, pabūgęs kulkos, tačiau...
— Tačiau!
— Tačiau aš galiu jį suprasti.—Jis iššaukiamai žvilg­
telėjo į Viktoriją ir pridūrė: —Suprasti ir užjausti. Nuga­
lėti baimę yra labai sunku, be to, karas —ne pats ge­
riausias būdas problemoms spręsti. Gal aš ir nedaug ko
teišmokau armijoje, bet tuo esu tikras. Man nesunku at­
leisti žmogui, kuris mūšio įkarštyje deda į kulnis. Kaip
reikiant pagalvojus, toks poelgis atrodo netgi protingas.
Viktorija, iš pradžių pasipiktinusi, dabar, išgirdusi ši­
tuos jo žodžius, susimąstė.
— Tam tikra prasme tu teisus, Lukai, tiktai žiūrėk, kad
klubo draugužiai neišgirstų tavo nuomonės...
Jis nusišypsojo:
— Aš ne toks kvailas, brangioji. Apie tai kalbu tik su
tavim. Tik su tavim ir galiu būti atviras.
Viktorija jam irgi nusišypsojo, jausdama, kaip viduje
kyla maloni šiluma.
— Aš taip džiaugiuosi, kad tu manim pasitiki, Lukai.
Juk aš irgi galiu pasitikėti tik tavim. Aš pasakoju tau net­
gi tai, ko niekada nesu sakiusi tetai Kleo.
19-606
289
 — Ir aš džiaugiuosi,—paprastai atsakė jis.
Viktorija laiminga nusišypsojo:
— Ir vis dėlto —kad ir kaip tu žiūrėtum į žmogaus bai­
lumą, esu tikra, jog pats taip niekad nepasielgtum. Edž-
vortas tai irgi supranta. Todėl jis tavęs ir nekenčia, ar
ne? Jis žino, kad tu matei, kaip jis smuko į krūmus?
— Dar yra ir kitų dalykų. Svarbiausia —aš mačiau,
ką jis veikė po mūšio! Jis grįžo į mūšio lauką plėšti la­
vonų.
Viktorija plačiai išplėtė akis:
— Viešpatie mieliausias, aš vos galiu patikėti savom
ausim! —Ir staiga ją sukrėtė kita mintis: —O ar jis ži­
nojo, kad tu irgi ten guli, sužeistas? Jis tave matė?
— Jis mane matė.
— Ir nepadėjo?
Jis nusprendė, jog aš vis tiek ilgai netrauksiu, o jis
buvo baisiai užsiėmęs, traukdamas nuo pirštų žiedus, laik­
rodžius ir kita...—paaiškino Lukas.
Viktorija pašoko ant kojų ir piktai ėmė vaikščioti po
kambarį. Niekada gyvenime ji nebuvo šitaip įniršusi!
— Kai tiktai pamatysiu šį niekšą, aš... aš nežinau, ką
jam padarysiu. Kaip jis galėjo šitaip elgtis? Palikti tave...
numirti! Tokių dalykų negalima atleisti!
— Aš galiu sutikti su tavim: jo poelgio kitaip kaip
niekšišku nepavadinsi. Bet nuo to laiko Edžvortas retai
kada elgiasi garbingai,—niūriai sumurmėjo Lukas.
— Taip, teisybė. Tikriausiai Izabelė Rikot sužinojo apie
jo sukčiavimą kortuojant ir metė jį. Nors ji ir mėgsta
silpnus vyrus, tačiau šitokio silpnumo, matyt, ir jai ne­
reikia.
— Ko gero.
Viktorija vėl staigiai apsisuko ir patraukė į kitą kam­
bario galą.
— Vadinasi, tu manai, jog dėl visko kaltas Edžvortas?
Jis jaučia tau pyktį, nes tu žinai, apie jį visą tiesą.
— Galimas daiktas. Aš iš tikrųjų neatsisakau minties,
kad jis žino kur kas daugiau, negu šiandien man sakė.
Aš jį perspėjau: jeigu mums dar kas nors atsitiks, jam
teks turėti reikalų su manim.
Viktorija atidžiai pažvelgė į Luką:
290
 — Bet tu nesi tikras —visu šimtu procentų,—kad dėl
mūsų nemalonumų kaltas būtent jis?
— Manau, dar reikės kiek palaužyti galvą...
— Todėl kad buvo pasikėsinta ir į mane?
— Gal kartais Edžvortas nusižiūrėjo tave kaip auką,
norėdama man atkeršyti?—svarstė Lukas.
Viktorija prisėdo ant lovos krašto:
— Kaip viskas skamba neįtikinamai... Mes nė per
žingsnį nepasistūmėjome pirmyn.
— Reikia palaukti. Jeigu mūsų nemalonumai baigsis,
tada bus aišku, kad Edžvortą aš perspėjau laiku.
— Taip.—Viktorija, suraukusi kaktą, galvojo apie jo
pasakytus žodžius.—Bet jeigu viskas liks kaip buvę, teks
tyrinėti ir kitą versiją: mano patėvis gyvas.
— Ir nepriklausomai nuo to, kokių rezultatų pasiek­
sime, kitoje srityje mūsų laukia nemažas progresas.. .—
linksmai, sušneko Lukas.
— Kur?
— Tu prisipažinai, kad aš galiu tave sugundyti bet ku­
riuo momentu, kada tik panorėsiu.
— A, tu apie tai...—Viktorija pajuto, kaip rausta
skruostai.
Lukas priėjo prie jos:
— Taip, aš apie tai. Tau, mano meile, tai gali atrodyti
ir nesvarbu, bet man tavo prisipažinimas labai daug reiš­
kia. Supranti, man nušvito viltis! Vieną gražią dieną tu
pagaliau žengsi paskutinį žingsnį ir prisipažinsi, jog mane
myli.
Viktorija pakilo ir atsitraukė nuo jo:
— Tu neturi per daug kreipti dėmesio į mano žodžius.
Kai lipome iš karietos, aš labai ant tavęs pykau ir nelabai
žiūrėjau, ką sakau.
Lukas nusišypsojo:
— Nejaugi tu nori išsiginti savo žodžių? Vargu ar
tau pavyks, brangioji. Aš neleisiu.
Viktorija atsiduso, atsitraukdama dar per žingsnį:
— Bet tu tiems žodžiams teiki kur kas daugiau reikš­
mės, negu reikėtų. Manai, kad aš jau pralaimėjau? Esu
tikra, jog kaip tik taip ir galvoji.
— O tu labai bijai pralaimėti, Viki?
291
 — Aš to nepakelčiau! —Ji atsitraukė dar per žingsnį
ir prisispaudė prie sienos. Lukas žengė prie jos, ir Vikto­
rijos akys iš išgąsčio išsiplėtė.
Lukas prisislinko visai arti, jo akys švytėjo džiaugsmu.
Sučiupęs žmoną už riešų, jis atsargiai prispaudė ją prie
sienos. Jo lūpos buvo visai greta, ji jautė jo kvėpavimą.
— Nepakeltum? Hm-m... Puiku, ponia. Tada tegu bus
čia dar vienas žingsnis į mūsų taikos paliaubas, o ne į
pralaimėjimą. Juk galime ir taip galvoti?
Viktorija sulaikė kvapą.
— Kad čia būtų dar vienas žingsnis į taikos paliau­
bas, mes abu turime daryti vienas kitam nuolaidų, milor­
de. Jūs irgi turite pripažinti, kad aš turiu jums įtakos,
taip pat kaip ir jūs man.
— Taip —aš tai pripažįstu.
Liežuvio galiuku ji apsilaižė peržiūdvusias lūpas:
— Tu nori pasakyti: aš galiu tave sugundyti, kada tik
panorėsiu?
— Ponia, jūs galite mane sugundyti netgi eidama per
svetainę ar paduodama man puodelį arbatos. Kiekvieną
kartą, kai tik pažvelgiu į Stielitzia regime, man sukyla
geismas.
— O!—Ji neryžtingai jam nusišypsojo.—Čia irgi ta­
vo strategija, Lukai?
Jis nesiėmė jai aiškinti. Jo lūpos jau prigludo prie
jos lūpų ir susiliejo į karštą, aistringą, svaiginantį bučinį.
Viktorija apsivijo jo kaklą rankomis, gerdama jo šilumą
ir jėgą.
Luko ranka nuslydo jai ant šlaunies ir kilstelėjo aukš­
tyn, ligi liemens, plonus naktinius marškinius.
— Lukai!
— Atsiduok man, brangioji.
Ji tyliai sudejavo, iš palaimos visa virpėdama, ir pa­
kluso jo prašymui. Luko ranka nuslydo jai tarp šlaunų.
— Lukai!
— Taip, mano brangioji. Kaip tik taip! Kaip tik to man
iš tavęs ir reikia. Gali vadinti tai pralaimėjimu ar paliau­
bomis, ar kaip tau patinka. Nesvarbu.
Viktorija laikėsi, tvirtai įsikibusi Luko. Jo liežuvis
prasikverbė jai pro lūpas gilyn, ranka nuslydo žemyn...
292
Ir tuo pačiu kvapą gniaužiančiu ritmu jo pirštai ir lūpos
ją glamonėjo. Viktorija bemat pajuto, kad silpsta...
Jai pakako jėgų tiktai Luko chalatui praskleisti. Pa­
mačiusi jo vyriškumą, ji švelniai suėmė jį pirštais.
— Oi, Viki!
Jis nusitempė ją paskui save ir vienu mostu parvertė
ant lovos. Kitą akimirką jau pats užgulė ją, apiberdamas
bučiniais jos krūtinę, šilkinę pilvo odą ir šlaunis. Staiga
jo bučinys nuslydo dar giliau... Viktorija net kvapo pri­
trūko—pirma iš siaubo, paskui iš malonumo,—kai jo lie­
žuvis pasiekė pačias slapčiausias jos gelmes.
— Lukai, šitaip negalima! Lukai, tu neturi...
Viktorija įsikibo pirštais į tamsius Luko plaukus, jos
visas kūnas įsitempė.
— Lukai!
Ji vis dar krūpčiojo nuo lig šiol nepatirtos palaimos,
o tuo tarpu Lukas stipriai, giliai į ją įėjo. Viktorija, apim­
ta aistros, net kandžiojo Luko pečius. Ji taip glaudėsi prie
jo, tarsi būtų nutarusi niekada daugiau nebepaleisti vyro
iš savo glėbio, ir jo duslus, džiaugsmingas balsas, pasie­
kus ekstazę, atsiliepė jos ausyse.
18 SKIRSNIS
— Turiu pasakyti, jog jūs su Luku iš šito skandalo iš­
sisukote gana sėkmingai.—Teta Kleo kilstelėjo laistytu­
vą, norėdama pasiekti vijoklį, pakabintą aukštai su vazo­
nu.—Praėjusią naktį pas Fokstonus jūs turėjote didžiulį
pasisekimą. Atrodo, jog galėjote apsieiti netgi be Džesi-
kos Aterton palaiminimo. Jus publika paskelbė geriausia
sezono pora, ir, norėčiau tikėtis, jog išsaugosite šį vardą
bent jau iki sezono pabaigos.
— Stengsimės,—nusijuokė Viktorija.—Atrodo, Lukas
prašo Dievą to paties. Kodėl gi jums nesusitikus ir neapta­
rus mano elgesio, a?
— Mums dar daug ką reikia aptarti,—nusišypsojo
Kleo.—Aš jį buvau perspėjusi, jog su tavim nebus nuo­
bodu,
— Aš manau: visai ne mes išsisukome iš šio skandalo,
o viską sutvarkei tu, teta Kleo. Suprantama, ne be Dže-
293
sikos Aterton pagalbos,—pridūrė ji, žiūrėdama į nebaigtą
kaktuso atvaizdą ant molberto. Šituos augalus taip sunku
piešti, tie jų spygliukai —vienas vargas.
Teta Kleo priėjo prie kitos gėlelės, bet, kaip ir anks­
čiau, susirūpinusi, nenuleido akių nuo savo giminaitės.
— Kai jūs su Luku išvykote į Jorkšyrą, iš pradžių aš
labai jaudinausi. Maniau, pasmaugsiu tą Džesiką Ater­
ton,—koks velnias šovė jai į galvą atsirasti čia per jūsų
jungtuves ir sukelti tokią sumaištį?
— Prisipažinsiu, aš irgi turėjau tokią mintį. Atrodo,
ir Lukas jai mielai būtų nusukęs sprandą.
— Nieko nuostabaus, nes ko jau ko, o Džesikos tri­
grašio jam dabar tikrai nereikia. Žodžiu, viskas vos nesi­
baigė katastrofa, ir mane guodė tik tai, kad visgi yra žmo­
gus, kuris sugeba orientuotis panašiose situacijose, ir kaip
tik tu už to žmogaus ištekėjai. Kai aš gavau tavo laišką,
kur prašei išsiųsti sodinukus sodui, tuoj supratau, jog
blogiausia jau praėjo,—pareiškė Kleo.
— Iš tikrųjų, mes su Luku jau, atrodo, imame supras­
ti vienas kitą.
Teta Kleo staigiai kilstelėjo galvą. Jos akys juokėsi.
— Suprasti vienas kitą?.. Štai kaip, pasirodo, visa
tai vadinasi. Kad tu save matytum, kai stovi šalia jo...
Tiesiog visa švyti iš laimės! Tikiuosi, jau nusiraminai ir
daugiau nesibaimini, kad tave bus ištikusi tokia pat bėda,
kaip ir motiną?
Viktorija kruopščiai maišė geltoną ir mėlyną spalvas,
norėdama gauti reikalingą žalią atspalvį.
— Lukas nieko bendro neturi su Semiueliu Vitloku.
— Viešpatie! Žinoma, ne! Ir tu pati ne tiek jau daug
bendro turi su savo motina, vargšele Karolina, duok Die­
ve jai amžiną atilsį. Ji labai mylėjo tavo tėvą. Jeigu jis
būtų gyvas, viskas būtų buvę kitaip, ji nebūtų pasidariusi
lengvu Vitloko grobiu. Tačiau kai tavo tėvas numirė, ji
ieškojo paguodos ir iškart pakliuvo į Vitloko pinkles.
— Man atrodo, jog meilė yra pavojinga, kaip elektros
mašina. Kur kas geriau sudaryti su vyru patikimą, dalyki­
nę sąjungą. Kaip tik taip su Luku mes ir pasielgėme. Ir,
reikia pasakyti, mums sekasi.
Kleo, nustėrusi, kilstelėjo antakius:
294
 — Ką ką? Jūs su Luku sudarėte dalykinę sąjungą?
— Mano nuomone, tai pati protingiausia išeitis, turint
galvoje, kokiomis aplinkybėmis mes tuokėmės. Be to, lai­
kui bėgant, ir patsai dvaras pasidarys pelningas. Ten gera
žemė.
— Šit kaip?—Teta Kleo buvo aiškiai sumišusi.—Tie­
siog neįtikėtina.
— Šio susitarimo laikomės abu, tiktai Lukas niekaip
negali atsikratyti įpročio įsakinėti, komanduoti, kai jam
nepavyksta geruoju susitarti.
— Viki, brangioji, tai, ką tu kalbi, skamba gana įdo­
miai. Vadinasi, Stounveilas priėmė šitą ,,džentelmenišką11
susitarimą?
— Visiškai. Na, gal tik kai kur dar priešinasi...
Kleo išplėtė akis.
— O kur?
— Jis, kaip ir anksčiau, tvirtina, jog jam reikia mano
meilės, ir menkiausia proga stengiasi išgauti mano prisi­
pažinimą.
Teta Kleo pasidėjo laistytuvą ant žemės ir nustebusi
įsispitrėjo į savo augintinę:
— Argi tu jo neįsimylėjusi, Viki? Aš iš pat pradžių
buvau tikra, jog tu klausei tik savo širdies... Argi būčiau
galėjusi tave versti...
— Suprantama, aš įsimylėjusi Luką,—nutraukė ji te­
tą, neleisdama jai nė pasakyti iki galo.—Kitaip nebūčiau
važiavusi su juo naktį į viešbutį. Bet prisipažinimo, kad aš
jį myliu, iš manęs nesulauks,—pareiškė Viktorija.
— Bet kodėl?
Viktorija atsitraukė nuo savo darbo:
— Dėl paprasčiausios priežasties: jis pats manęs ne­
myli.
— Viešpatie, Viki, iš kur gi tu ištraukei? Jis labai
prie tavęs prisirišęs, visi mato.
— Taip, jis prie manęs prisirišęs. Todėl mums kol kas
ir pavyksta išlaikyti santuoką. Bet jis mano, jog negalįs
manęs pamilti, nes aš, girdi, tiktai pasinaudosiu jo jaus­
mais—jam įgelti. Jis laiko mane užgaidžia ir vaidinga,
pernelyg užsispyrusią ir pernelyg nepriklausoma. Žodžiu,
atkišk man pirštą —ir aš nukąsiu visą ranką!
295
 — Matyt, Lukas paprasčiausiai tavim abejoja ir bijo
prisipažinti mylįs, kol pats neįsitikins, jog tu jį myli,—
atsargiai tarė teta.
— Jis nepasitiki manim? Bet juk jis pats norėjo mane
vesti!
— Na ir kas? Ar daug pažįsti moterų, kurios būtų tik­
rai įsimylėjusios savo vyrus? Daugumas žiūri tiktai nau­
dingos partijos, ir viskas. O tokios, kaip Džesika Aterton,
nors ir ištikimos savo vyrams, yra greičiau moteriškos pa­
reigos, negu moteriškos meilės pavyzdys. Argi vyrui ma­
lonu galvoti, kad moteris už jo tekėjo ne iš meilės, o iš
pareigos?
— O kas čia tokio? Lukas pats mane vedė iš pareigos.
Jo tikslas iš pat pradžių buvo —gelbėti Stounveilą, o ne
rasti sau mylimą ir mylinčią žmoną.—Viktorija piktai
brūkštelėjo teptuku per molbertą ir tuoj pat ėmė trinti
jai visiškai nereikalingą žalią dėmę.
— Jeigu vyras veda ir iš pareigos, tai dar visai ne­
reiškia, jog jis neieško meilės. Rytą, po jūsų sutuoktuvių,
Lukas man prisipažino, jog tikrai nesitikėjęs, kad šitaip
viskas pakryps. Jis suprato, jog dėl to, kas įvyko viešbu­
tyje, jis negalės kaip reikiant užbaigti jūsų romano.
— Tuo tarpu jis puikiausiai jį užbaigė. Kaip žinai,
viskas baigėsi santuoka pagal specialią licenziją.—Ant
molberto atsirado dar viena žalia dėmė.
— Man atrodo, Lukas labai gerai supranta, jog jis
neturėjo kaip pelnyti tavo meilės. Tu už jo ištekėjai ne
gera valia, ir jis tai žino. Be to, staiga paaiškėja, kad tuo
metu, kai jis pradėjo tau asistuoti, jį kaip tik domino tavo
kraitis. Taigi jis atsidūrė gana apverktinoj padėty. Kaip
jis gali tavim pasitikėti, jeigu tu pati neprisipažįsti, jog jį
myli?
Viktorija piktai žvilgtelėjo į ją:
— O kieno tu pusę palaikai, teta Kleo?
Si tiktai atsiduso:
— Aš nesirengiu laikyti nė vienos pusės, Viki. Aš tik­
tai noriu, kad tu būtum laiminga.
— Tu manai, aš būsiu laiminga, jeigu pasiduosiu? Jei­
gu pralaimėsiu?
— Pralaimėsi? Kas čia dabar per žodis?
296
 — Taip kalba Lukas,—burbtelėjo Viktorija.—Ar bent
jau mėgina sugalvoti ką nors ne taip smarkiai ausį rė­
žiančio, kaip, sakysim, „taikos paliaubos".
— Tikrai įdomu. Tikriausiai dėl to, kad jis šitiek metų
praleido armijoje, be to, dar lošė kortomis. Kariškiai ir
kortininkai šneka maždaug vienodai. Tik strategija, tik
pergalės, tik pralaimėjimai... Jokio vidurio nepripažįsta.
— Tai aš jau pastebėjau.
—• O va, moterys paprastai būna nuolaidžios ir lanks­
čios,—padarė užuominą Kleo.
— Santykiuose su vyrais tai ne kas kita kaip silpnu­
mas, vyrai dėl to pasidaro dar labiau užsispyrę ir nesukal­
bami. Aš ištekėjau už žmogaus, pripratusio galvoti kariš­
kai ir privalau —arba atpratinti jį nuo šitos kvailos ma­
nieros, arba priversti jį tenkintis mūsų dalykine sąjunga,
daugiau nieko. Šiaip ar taip, aš nestatysiu visko ant kor­
tos, jam pasiduodama, kad ir kaip jis stengtųsi.
Kleo susimąsčiusi žvelgė į ją.
— Ir ką gi būtent tu bijai pastatyti ant kortos?
— Pavyzdžiui, savo išdidumą.
— Jis toks tau brangus?
— Dar ir kaip!
— Na ką gi, čia tavo vyras, brangioji. Elkis taip, kaip
tau atrodo geriau.
Na, pagaliau išsiaiškinta, pagalvojo Viktorija, ir su­
skubo pakeisti temą:
— Ar nenorėtum šiandien pereiti per krautuves? Man
reikia nusipirkti knygų —apie botaniką ir sodininkystę.
— Mielu noru. Nori papildyti savo biblioteką Jorkšy­
re?
— Taip, norėčiau. Bet man dar reikėtų dovanos vika­
rui ir jo žmonai. Jie labai mums padeda. Vikaras rašo
knygą apie sodininkystę.—Viktorija kiek sumišo ir grei­
tai pridūrė: —O aš ją iliustruosiu.
Kleo nušvito:
— Kaip puiku, Viki. Pagaliau mes išleisime tavo nuo­
stabius piešinius. Aš labai džiaugiuosi. Kaip tau pavyko
su juo susitarti?
— Viską sutvarkė Lukas,—tyliai prisipažino Viktorija.
Teta Kleo vėl įdėmiai į ją sužiuro:
297
 — Kaip tai sutvarkė?
— Jis parodė vikarui vieną mano piešinį, ir vikaras
tuoj pat paprašė Luko supažindinti jį su dailininku, nes
jam, girdi, reikia iliustracijų knygai. Lukas man netgi
prisiekė, kad vikaro tikrai neįkalbinėjo ir kad mano var­
dą pasakė tik tada, kai didžiai gerbiamas Vortas pagyrė
mano akvarelę. Atrodo, vikaras iš tikrųjų nori, kad aš
iliustruočiau jo knygą. Turiu pasakyti, aš tiesiog laiminga.
Kleo pasilenkė, žiūrėdama į Viktorijos darbą.
— Aš nė kiek neabejojau, jog Stounveilas sugebės pa­
dovanoti savo turtingai žmonai tokią dovaną, kokios jo­
kiais pinigais nenupirksi,—susimąsčiusi pratarė ji.
Gintaro spalvos suknelė išėjo kukli ir be galo
elegantiška. Viktorijai ji labai patiko. Sijonas krito tie­
siom, lygiom klostėm ligi kulkšnių. Kiek paaukštintas lie­
muo ir gana didelė iškirptė, pro kurią matėsi švelni, gun­
danti krūtinė. Viktorijos bateliai buvo siuvinėti auksiniais
siūlais ir tokios pat spalvos, kaip ir plonutės pirštinės ligi
alkūnių.
Vienintelis papuošalas buvo gintarinis medalionas.
Priekabiai save nužvelgusi veidrodyje, Viktorija liko pa­
tenkinta: Džesikos Aterton pokyliui ji pasirengė kaip tik­
tai mokėjo. Ir dar pasiėmė paauksuotą vėduoklę.
— Nen, paduok man juodą apsiaustą su gobtuvu —tą
kuris puoštas paauksintu satinu.
— Jūs šiandien nuostabi, miledi,—susižavėjusi atsi­
duso kambarinė, užmesdama ant savo ponios pečių ilgą
apsiaustą.—Milordas jumis didžiuosis.—Ji pataisė gob­
tuvą, ir auksaspalvis satino atvartas aplink Viktorijos kak­
lą atrodė it kokia plati apykaklė.—Jūs tokia graži!
— Ačiū. Nen. Man laikas eiti. Milordas laukia manęs
hole. Eik miegoti. Kai grįšiu, pažadinsiu, jeigu man pri­
reiks.
— Klausau, miledi.
Lukas nekantriai žingsniavo po holą prie laiptų, bet,
išvydęs Viktoriją, apsitaisiusią juodu aksomu ir aukso
spalvos šilku, staigiai stabtelėjo. Jis žiūrėjo, kaip ji iš lėto
leidžiasi laiptais, ir jo žvilgsnis buvo kupinas susižavėji­
mo.
298
 — Vadinasi, apsiginklavusi ir pasirengusi mūšiui?—
dar paerzino ją, paduodamas jai ranką.
— Galima pasakyti ir kitaip: nenoriu, kad Džesika tu­
rėtų dingstį manęs gailėti.
Jis susijuokė:
— Jau greičau ji pagailės manęs.
— Tikrai? O kodėl gi?
Lukas tvirčiau spustelėjo Viktorijai ranką:
— Džesika supranta, jog aš savo Gintarinei ledi nieko
negailiu. Ji itin susinervins pamačiusi, jog paskutinis žo­
dis mūsų santuokoje priklauso tau.
Lukas pasodino Viktoriją į karietą, ir ji pašnairavo į
vyrą:
— Tu iš tikrųjų negali man atsilaikyti?
— Nejaugi dar abejoji?—Jis įsitaisė greta ant sėdy­
nės.
— Aš manau, brangusis, tu paprasčiausiai mane erzini.
Lukas apčiuopė pirštinaitę aptemptus švelnius pirštelius
ir pasilenkęs galantiškai juos pabučiavo.
— Patikėkite, miledi, man jūs —nepakartoj omą.
— Prisiminsiu šituos jūsų žodžius, milorde.
Gatvė priešais didžiulę Atertonų vilą buvo pilna ka­
rietų. Daugybė puošniai apsitaisiusių svečių susispietė prie
paradinių durų. Tačiau Lukui su Viktorija, garbingiems
vakaro svečiams, neteko ilgai laukti.
Erdviam, ryškios šviesos užlietam hole Viktorija nusi­
vilko apsiaustą ir sušvito visa savo grožybe —likosi viena
suknele. Lukas greitai nužvelgė žmonos atvirą kaklą, ap­
nuogintus pečius ir krūtinę.
— Tai štai kodėl nenusivilkai apsiausto karietoje,—
prakošė jis pro dantis.—Kitą kartą man pačiam teks
kruopščiai tave apžiūrėti, kol išsivesiu kur nors į žmones.
— Na ką tu, Lukai! Suknelė pasiūta pagal paskutinę
madą.
— Smuklės mergiotė —ir toji taip neapsinuogina. O
tu, atrodo, toje suknelėje nebetelpi, tuoj išvirsi... Jei bū­
čiau matęs tave prieš išvažiuojant, tikrai būčiau priver­
tęs persirengti.
— Dabar jau vėlu,—linksmai atsakė ji,—ir, būk ge­
ras, nesiraukyk. Liokajus tuoj praneš, kad mes atvyko­
299
me,—juk tu nenori, kad ledi Aterton ir visi svečiai pa­
matytų, kaip mes baramės.
— Pripažįstu jūsų pergalę, ponia, tačiau, būkite tik­
ra,—mes dar grįšime prie šito pokalbio.—Lukas nusive­
dė žmoną aukštyn laiptais į šviesų nutviekstą salę, pilną
išsipusčiusių svečių.
Liokajus pranešė grafo ir grafienės Stounveil vardus,
ir per minią nuvilnijo pagarbus šnibždesys. Paskui pasi­
girdo džiaugsmingi šūksniai, svečiai kėlė taures, kol Lu­
kas su žmona ėjo pasisveikinti su namo šeimininkais.
Ledi Aterton švelniai ir liūdnai nusišypsojo Lukui. Pa­
niuręs, susiraukęs lordas Atertonas, kurio niekas daugiau
nedomino, tiktai politika, nulenkė Viktorijai savo blizgan­
čią plikę.
— Kaip miela iš jūsų pusės, kad surengėte mums šitą
vakarą.—Viktorija stengėsi, kad jos balsas skambėtų tik­
rai nuoširdžiai.
— Jūs puikiai atrodote, brangioji,—atsakė jai Džesi-
ka.—Jūsų suknelė tokia puošni ir tokio neįprasto jau­
namartei stiliaus. Bet jūs visada buvote originali, ar ne?
— Stengiuosi,—guviai patvirtino Viktorija.—Nenorė­
čiau labai greitai nusibosti savo vyrui.
Lukas pamėgino žvilgsniu žmoną sutramdyti.
— Nuo to vakaro, kai mes susipažinome, aš nė vienos
sekundės nenuobodžiavau, brangioji.
Lordas Atertonas globėjiškai nusišypsojo:
— Kiek prisimenu, jūs susipažinote kaip tik šitoje sa­
lėje, ar ne?
— Ledi Aterton buvo tokia maloni ir mus supažindi­
no,—mandagiai pritarė Viktorija.
— Džiaugiuosi.—Ir lordas Atertonas nusilenkė Vikto­
rijai.—Padarykite man garbę —leiskite pakviesti jus pir­
majam valsui.
— Mielai.
Eidama su juo šokti, Viktorija spėjo dirstelti per petį
ir pastebėjo, jog svečiai iš visų pusių apspitę Luką. Jis
sugavo jos žvilgsnį virš galvų ir nusišypsojo jai —plačiai,
jausmingai, kaip tikras nugalėtojas.
300
 Pajutusi karštį krūtinėje nuo šitos jo šypsenos, Vikto­
rija pasistengė susikaupti, ką sako Atertonas,—šis, kaip
visada, leidosi į politiką.
Visą vakarą Lukas neišleido iš akių ledi gintarine suk­
nele, bet pasikalbėti jiems taip ir nepavyko. Gal ir gerai,
pagalvojo jis. Būtų jis dabar greta Viktorijos —tikriausiai
vėl kibtų prie jos suknelės, o kadangi jau nieko nebepa­
taisysi, neverta nė ginčytis.
Geras vyras turi suprasti, kokį mūšį galima laimėti, o
kokį ne. Be to, Lukas visgi pripažino Viktorijos gerą nuo­
voką,—jo žodžiais tariant, strategiją!—kurios dėka ji
ledi Aterton pokylyje visus nustelbė.
Ir vis dėlto žiūrėdamas, kaip daugybė partnerių kvie­
čia žmoną šokti, Lukas sau vienas prisiekė: nuo šiolei jis
pats rūpinsis jos tualetais.
— Tavo žmona susirado visą pulką gerbėjų,—subur-
kavo Džesika Aterton, atsiradusi šalia Luko.—Man smagu
matyti, kad ji linksminasi iš širdies.
— O ko gi jai nesilinksminti?
— Suprantama. Juo labiau, kad jai buvo nelengva pas
mane ateiti.
Lukas kilstelėjo antakius, stebėdamasis netikėtu Dže-
sikos įžvalgumu:
— Taip, jai reikėjo prisiversti.
— Aš suprantu, ji buvo šokiruota mano vizito, aš vis­
ką tik sugadinau. Ir labai gailiuosi. Atleisk man, Lukai,
už tokį neapgalvotą poelgį. Savo pasiteisinimui galiu tik
tiek pasakyti: man reikėjo įsitikinti, jog tu su ja būsi lai­
mingas.—Džesikos balsas jau ėmė virpėti.
— Nereikia, Džesika. Viskas praeita ir užmiršta.
— Taip, taip, tavo tiesa. Tą dieną tu ant manęs už-
pykai, ir dabar aš noriu įsitikinti, kad man atleidai.
— Aš jau tau sakiau: nereikia kelti iš numirusiųjų
praeities. Nesijaudink. Mes su Viktorija išmokome su­
prasti vienas kitą ir abu patenkinti santuoka.
Džesika linktelėjo:
— Aš taip ir maniau. Galų gale Viktorija —protinga
moteris. Kartais ji elgiasi gana iššaukiamai, bet niekas
neturi teisės abejoti jos padorumu ar sveiku protu. Kitaip
aš būčiau jūsų nesupažindinusi. Man buvo aišku, kad ji
301
 sugebės susitaikyti su savo likimu ir įsisąmonins savo pa­
reigas, kaip įsisąmoninai tu.
Lukui vėl teko stipriai sukąsti dantis, kad nepasakytų,
ko nerikia. Stvėręs šampano taurę, jis vienu sykiu nugėrė
ją beveik ligi pusės.
— Džesika, o l.u patenkinta savo santuoka?
— Atorlonas visiškai pakenčiamas vyras. Ko dar be­
norėti moteriai? Aš džiaugiuosi, kad iš manęs išėjo gera
žmona. Kiekvienas turi daryti tai, ką privalo daryti.
,,Viktorija jau ne sykį man buvo davusi tokią charak­
teristiką",—prisiminė Lukas. Ir staiga jam pasidarė pikta.
Nejaugi po visko, kas tarp jų įvyko, jis jai —tiktai „pa­
kenčiamas vyras"? Ir nė kiek ne daugiau?
— Atleisk, Džesika. Atrodo, ten, prie lango, aš matau
Potberį. Man reikia su juo pasikalbėti.
— Taip, suprantama.
Lukas nuo Džesikos pabėgo, bet kaip užmiršti jos žo­
džius? Džesika, aišku, kartais irgi klysta, bet ji visada bu­
vo labai pastabi. Ji nė kiek neapsiriko, pavadindama Vik­
toriją padoria ir protinga. Tačiau Lukui norėjosi tikėti,
kad Džesika vis dėlto suklydo, manydama, jog Viktorija
paprasčiausiai tik susitaikė su šita santuoka, nes to reika­
lavo jos garbė ir protas. Jis nenorėjo būti jai tik „paken­
čiamu vyru".
Lukas negalėjo patikėti, kad, virpėdama ir aikčiodama
jo glėbyje, Viktorija tiktai sąžiningai atlikdavo savo ve­
dybinę pareigą. „Ji mane myli",—sakė jis sau. Jis neabe­
jojo, jog jos jausmai dar labiau pražys, kai tiktai ji liausis
gintis ir saugoti tą savo išdidumą... Tiktai tas išdidumas,
tas velniškas moteriškas išdidumas, neleido Viktorijai vi­
siškai pasiduoti.
Pamatęs Luką, lordas Potberis linksmai nusišypsojo:
— Džiaugiuosi, vėl matydamas jus, Stounveilai. Turiu
pasakyti, jūsų žmona šiandien tiesiog žavinga. Kaip laiko­
si Jorkšyras?
— Viskas gerai, ačiū. Tiktai pasiilgau mūsų draugijos
susirinkimų. Norėčiau paklausti —kaip sekasi eksperimen­
tuoti su elektra? Gal yra kas naujo, kokių negirdėtų at­
radimų?
Lordas Potberis visas nušvito:
302
 — Grimšą nutrenkė srovė praėjusią savaitę. Jis taip ir
pašoko į viršų. O kai atgavo žadą, papasakojo: girdi, jau
laikė save numirėliu. Bet dabar jis visiškai sveikas.
— Gerai, kad viskas šitaip baigėsi. O ką jis tyrinėjo?
— Jis sako, jog jam netrukus pavyks sukurti nedidelį
įtaisą elektros energijai kaupti. Reikia manyti, nenutrenks
srovė, kol atliks eilinį bandymą...
— Man neseniai pateko į rankas straipsniai apie nu­
mirėlių atgąivinimą,—tarstelėjo Lukas.
— Taip, taip, aš irgi skaičiau. Įdomu, žinoma, bet, ma­
no nuomone, elektrifikuoti lavonai tarp mūsų dar nevaikš­
to,—susijuokė Potberis.
— O jūs nemanote, kad vieną kartą gali imti ir pasi­
sekti?
— Kas čia žino? Bet aš asmeniškai labai abejoju.
— Aš irgi,—linktelėjo Lukas.—Vadinasi, klausinėti
reikia gyvųjų.
— Atleiskite, ką jūs pasakėte?
— Taip sau, nieko... Tik balsu pagalvojau. Prašau at­
leisti, bet dabar aš pamėginsiu prasiirti pro šitą šurmulį
pas žmoną.
— Linkiu sėkmės. Na, ir svečių prisirinko, ar ne? Ir
sulig kiekviena minute atvyksta vis nauji. Ko gero, čia
bus geriausias sezono pokylis. O štai ir ledi Netlšip. Ji
šiandien puikiai atrodo, ar ne? Pamėginsiu prie jos prieiti.
Lukas mandagiai nusilenkė ir ėmė irtis per žmones.
Slinko jis iš lėto, juo labiau kad visi, kas tik pasitaiky­
davo priešais, būtinai jį sustabdydavo —pakeldavo taurę
į jo sveikatą.
Maždaug pusiaukelėje jis susidūrė su Atertonų lioka­
jum. Šis ištiesė Lukui nedidelį sidabrinį padėklą, ant kurio
gulėjo mažutis laiškelis.
— Kažkoks žmogus paskambino į duris ir prašė jums
perduoti, milorde,—mandagiai kreipėsi į Luką liokajus.—
Prašau atleisti, kad aš negalėjau jums iš karto įteikti,—
sunku buvo rasti tarp šitiek svečių.
Lukas paėmė laiškelį ir, linktelėjęs galvą, atleido tar­
ną. Liokajus, gavęs kelias sidabrines monetas, vėl ištirpo
žmonių jūroje.
303
 „Informacija dėl jums žinomų įvykių. Labai skubu. Lau­
kiu už kampo, juodoje karietoje".
Suglamžęs lapelį, Lukas metė žvilgsnį per salę į Vikto­
riją, apsuptą linksmų, gyvai besišnekučiuojančių svečių.
Paskui jis ryžtingai patraukė prie jos, dabar jau nestab-
teldamas nė pasveikinimų išklausyti.
— Man reikia pasikalbėti su žmona,—tarė jis griežtu
tonu, prasiskirdamas pro grupelę damų, susispietusių ap­
link Viktoriją. Jo žodžiai suskambo ne kaip prašymas, o
kaip įsakymas, ir visi bemat išsiskirstė.
Viktorija nustebusi žvilgtelėjo į jį, o paskui suokalbiš-
kai mirktelėjo savo pašnekovėms.
— Vyrai taip pasikeičia po vestuvių, ar ne?—sumur­
mėjo ji, atsiprašinėdama už vyrą.—Kodėl jie visada tokie
mandagūs, tokie rūpestingi ligi jungtuvių, ir tokie reik­
lūs, griežti po jų —tiesiog tironai?
Lukas paėm Viktoriją už parankės ir pasivedė į šoną,
stengdamasis negirdėti juoko, kuris pasigirdo jam už nu­
garos.
— Aš sutrukdysiu jus tik minutėlei, ponia, paskui ga­
lėsite vėl šnekėtis sau į valias apie vyrus.
— Viešpatie, Lukai, aš tik pajuokavau. Kas yra? Kas
nors atsitiko?
Viktorija perskaitė laiškelį ir išplėtė akis.
— Ecįžvortas?
— Greičiausiai jis. Matyt, Edžvortas negavo kvietimo
į šį vakarą, todėl negali čia ateiti ir pasikalbėti su manim.
Aš norėjau tave perspėti, jog trumpam išeisiu. Bijojau,
jog staiga tu pastebėsi, kad manęs nėra, ir visi svečiai
atkreips dėmesį, kad aš išėjęs. Tikiuosi greitai grįžti.
Viktorija apsižvalgė aplinkui:
— Manau, niekas ir nepastebės, kad išeini. Žinai, mes
galėtume išsmukti ir abu. Dabar —šitiek žmonių, kad nie­
kas nė nepasiges. Jeigu kas ir ieškotų, tai galėtų pama­
nyti, kad mes kur nors kitoje salėje, ar balkone, ar kortų
kambary, ar pagaliau —sode.
— Viktorija!
Pajutus naują nuotykį, jai pasidarė linksma.
— Taip, aš esu tikra,—mes galim išeiti abu. Tu trauk
304
pirmas, o aš, kaip niekur nieko, išslinksiu į sodą —viens
du ir perlipsiu per tvorą. Ir —už kampo. Ten tu mane ir
sutiksi.
— Išprotėjai?—Jis buvo priblokštas, nors save ir įti­
kinėjo, kad nieko kito iš jos ir neįmanoma tikėtis.—Jokių
,,viens du"! Kategoriškai draudžiu! Tu liksiesi čia, Viki.
Tai įsakymas. Kad ir kas atsitiktų, iš salės tau išeiti ne­
valia. Netgi į sodą —pakvėpuoti grynu oru. Aišku?
— Aišku, milorde. Patikėkite —jūsų įsakymai būna
konkretūs ir aiškūs. Nejaugi jūs taip norite atimti iš ma­
nęs malonumą?
— Atleisk, brangioji, bet kartais tu reikalauji to, kas
neįmanoma. O dabar grįžk pas savo draugus. Aš pasi­
stengsiu greitai grįžti.
— Ir iškart man viską papasakosi!
— Klausau, ponia!
Viktorija, uždėjusi ranką vyrui ant peties, staiga visai
rimtai pažvelgė jam į akis:
— Lukai, pažadėk man, kad būsi atsargus.
— Man tikrai negresia joks pavojus,—ramiai atsakė
jis,—bet prižadu būti atsargus, prižadu.—Ir susiraukęs
dar sykį dėbtelėjo į jos suknelę.—Nebent jis grėstų tau —1
kad tik nepersišaldytum šiandien.
Viktorija nusijuokė:
— Aš sušylu šokdama. Eik, Lukai. Ir kuo greičiau
grįžk.
Lukui labai norėjosi priglusti lupomis prie jos lūpų,
bet jis nė už ką nebūtų ryžęsis. Viešai jausmų niekas
nedemonstruoja, tai neįmanoma. Bet nesvajoti apie šį
bučinį jis irgi negalėjo.
— Viki!
— Aha?
— Tu, kaip ir anksčiau, mane laikai tiktai ,,pakenčia­
mu vyru1'?
— Gana pakenčiamu, milorde,—linksmai patikino ji.
Lukas apsisuko ir patraukė prie stiklinių durų. Jis ėjo
pamažu, neskubėdamas, nenorėdamas be reikalo atkreipti
į save dėmesį. Ir įsitikinęs, kad niekas jo neseka, jis pa­
traukė į sodą —neva pakvėpuoti tyru oru.
Toliau Lukas ėjo jau neatsigrįždamas.
20—606
305
 Perlipti per Atertonų sodo tvorą buvo ne taip sunku
po ledi Netlšip sodo praktikos... Lukas susiieškojo ak­
mens įdubą, apčiuopė drūtą vynuogienoją, greitai užsi­
ropštė aukštyn ir laimingai nušoko kitoje tvoros pusėje.
Jis atsidūrė siauram, visiškai tamsiam skersgatvyje.
Čia jautėsi kažkoks sudvisęs, nemalonus kvapas, kaip daž­
nai būna Londono užkampiuose. Tačiau Lukas greitai nu­
sigavo skersgatviu ligi paradinių durų. Praėjęs pro žio­
vaujančius vežėjus ir grumus, dabar lošiančius kauliukais,
Lukas pasislėpė kažkokios karietos šešėlyje ir pamėgino
įžiūrėti, kas dedasi už kampo. Ten, atokiau nuo kitų eki­
pažų, stovėjo nedidelė juoda karieta,—ir gana neišvaizdi,
reikia pasakyti. Vežėjas sėdėjo ant pasostės,—aiškiai ma­
tėsi, jog kažko laukia.
Lukas priėjo artyn ir iš užpakalio pašaukė snaudžiantį
vežėją:
— Jūs ko nors laukiate?
Vežėjas krūptelėjo, atsisuko ir įsispitrėjo į Luką:
— Taip, pone, laukiu...
— Turbūt manęs.
— Atleiskite, pone, kad... aš nepastebėjau, kaip jūs
išėjote pro duris,—pagarbiai atsakė vežėjas.—Aš čia turiu
poną, kuris nori pasikalbėti su jumis.
Lukas atsargiai žvilgtelėjo į ekipažo vidų ir pamatė
ten tamsią figūrą. Tik dabar jis prisiminė, kad, stengda­
masis nepastebėtas išsmukti iš pokylio, rūbinėje paliko
savo apsiaustą, o vakarinio frako kišenėje jis pistoleto,
suprantama, niekad nesinešiojo. Ir, atrodo, be reikalo.
— Labas vakaras, Edžvortai. Manau, jūs laukiate kaip
tik manęs.
— Aš turiu informacijos, kuri jus, Stounveilai, be abe­
jo sudomins. Sėskitės į karietą.
Lukas greitai pasvėrė viską už ir prieš ir nusprendė
rizikuoti —vis dėlto pasitaikė šansas gauti atsakymą į jį
kankinančius klausimus. Jis atsidarė dureles ir įlipo į ka­
rietą, tyčia šlubuodamas labiau, nei paprastai.
Jis nė kiek nenustebo, kai Edžvortas iš po apsiausto
išsitraukė pistoletą.
— Tikiuosi, kiekvieną kartą, kai tik koją suskausta,
jūs prisimenate dieną, kai vos nepadvėsėte, Stounveilai?
306
 — Tikiuosi, jog prieš nuspausdamas gaiduką jūs man
bent paaiškinsite, kas čia dedasi,—atsakė Lukas, visai
ramiai sėsdamasis ant sėdynės ir trindamas skaudamą koją.
— Būkite ramus, Stounveilai. Aš nė nemanau tuoj pat
nuspausti gaiduką. Pirma reikia įgyvendinti savo kompa­
niono idėją, tiktai paskui sau leisti šitokį malonumą.
. — Tai jūsų kompanionas —Semiuelis Vitlokas?
— Vitlokas? Kokios nesąmonės! —Edžvortas dukart
pabeldė į karietos lubas, ir ši pajudėjo. Žvilgtelėjęs į Lu­
ką, jis garsiai nusikvatojo: —Vitlokas! Tik pamanykite:
mano kompanionas —numirėlis! Čia tai bent!
19 SKIRSNIS
Kai Viktorija baigė šokti su lordu Potberiu, jai irgi
ant sidabrinio padėklo buvo paduotas laiškelis. Ji šypso­
damasi atsigrįžo į savo partnerį, atsiprašė ir atplėšė voką.
— Tikiuosi, nieko rimto?—paklausė Potberis.
Viktorija perbėgo akimis trumpą laiškelį, vildamasi,
jog lordas nepastebės, kaip virpa jos pirštai.
„Ateikite tuoj pat, jeigu jums brangi jūsų vyro garbė
ir gyvybė. Už kampo laukia karieta su drabužiais —jūs
privalote persirengti. Kai atvyksite į vietą, vežėjas jums
pasakys, ką reikia daryti. Paskubėkite“.
— Jūsų tiesa.—Viktorija plačiai nusišypsojo Potbe-
riui.—Tikrai nieko rimto. Laiškelį atsiuntė draugė —ji
nori išeiti į sodą pakvėpuoti oru ir prašo palaikyti jai
kompaniją. Matyt, jai nepavyko mane surasti tokiam
šurmuly, tai atsiuntė laiškelį per liokajų. Ar jūs mane at­
leisite, lorde?
— Žinoma.—Potberis galantiškai palinko prie jos ran­
kos.—Jums bus įdomu: ledi Aterton sodas —nepaprastas.
Dar kartą priimkite mano sveikinimus: Stounveilas —tik­
ras džentelmenas.
Viktorija, stengdamasi neatkreipti į save dėmesio, pa­
siuntė vieną liokajų atnešti jai apsiaustą —sode, girdi,
turbūt vėsu. Paskui atsargiai prasibrovė prie lango.
Po minutės ji jau buvo ledi Aterton sode —nuo di­
džiosios salės langų ją skyrė tiktai kelios gyvatvorės. Vik­
torija -viena sau šyptelėjo: Džesikos Aterton sodas buvo
307
panašus į savo šeimininkę, jis buvo toks pat gražus, toks
pat tobulas ir... be priekaištų.
Tačiau užlipti ant tvoros pasirodė ne taip paprasta.
Viktorijai teko net pasikelti sijoną beveik ligi šlaunų, ir
ji akimirksniu pagalvojo: o ką pasakytų Lukas, pamatęs,
kaip ji apnuogina savo kojas? Si mintis Viktorijai net
ašarą išspaudė, kurią tuoj pat nusibraukė ranka. Ak, kad
tik ji prisikąstų ligi Edžvorto —tuoj jį pribaigtų, jeigu ši­
to dar nepadarė Lukas.
Pajutusi šleikštu skersgatvio kvapą, Viktorija suraukė
nosytę, susisuko į apsiaustą ir užsimovė ant galvos gob­
tuvą. Greitais žingsniais nuskubėjo ligi gatvės kampo.
Ten jos laukė samdytas ekipažas. Pusiau girtas vežė­
jas juokais atidavė pagarbą:
— Manau, jūs ir būsite ta ledi, kurią turėsiu atvežti.
Iš jo tono Viktorija suprato, jog vežėjas ją laiko mer­
gele, ištroškusią meilužio glėbio, ir ji nutylėjo, nesakė
nieko. Tiktai dar labiau susisupo į apsiaustą ir greitai
šmurkštelėjo į karietą. Nespėjo Viktorija nė atsisėsti, kai
ekipažas trūktelėjo iš vietos, ir ši vos neparvirto.
Kad išlaikytų pusiausvyrą, ji ištiesė ranką ir atsimušė
į kažkokį paketą. Iš karto suprato, kad čia ir bus tie dra­
bužiai, kuriais ji turės persirengti.
Ji tempėsi ant savęs bridžius, vilkosi marškinius, avė­
si batus, o širdžiai nedavė ramybės kažkokia bloga nuo­
jauta. Šis sutapimas kažin ar buvo atsitiktinis: laiškelio
autorius žinojo apie jos pomėgį vaikščioti naktimis apsi­
rengus vyrišku kostiumu. O jeigu jis žinojo šitą jos pa­
slaptį, visai galimas daiktas, kad bus iššniukštinėjęs ir
kitas.
,,Mano paslaptis, ko gero, žinojo vaiduoklis",—pagal­
vojo Viktorija. Vaiduoklis, ar koks kitas jos persekioto­
jas, panašus į vaiduoklį, kaip ji pati neseniai persekiojo
Semiuelį Vitloką tamsiais jo paties namo koridoriais. Vik­
toriją ėmė krėsti nervinis drebulys.
Tačiau vilkdamasi vyriškais drabužiais, ji uždraudė sau
galvoti apie patį baisiausią... Dabar svarbu tiktai viena:
išgelbėti Luką.
308
 Karieta privažiavo „Deglą kiaulę", ir Viktorija vėl pa­
juto nemalonų kamuoliuką gerklėje. Toks sutapimas irgi
ne atsitiktinis. Kažkas apie ją žinojo viską.
Virpančiom rankom Viktorija užsimetė apsiaustą ant
vyriškų drabužių ir užsismaukė ant veido gobtuvą. Pas­
kui greitai sukišo savo suknelę ir kitus drabužius į paketą.
— Trečias kambarys antram aukšte,—burbtelėjo vežė­
jas, išleisdamas ją iš karietos.—Na, tai pasilinksminsite!
Jūsų broliams —visos linksmybės, ne taip kaip mums —
darbo jaučiams.—Jis netgi nežvilgtelėjo į Viktoriją, tik­
tai nugėrė dar gurkšnį iš gertuvės, truktelėjo vadeles ir
nuvažiavo tolyn.
Viktorija pažvelgė jam pavymui, paskui nusiėmė ap­
siaustą ir užsimaukšlino ant galvos cilindrą, kuris irgi bu­
vo jai įdėtas į paketą. Giliai atsidususi, ji atsitiesė ir ryž­
tingai įžengė į lošimo namus.
Ji nervinosi. Mat šitas jos vizitas beveik nepanėšėjo
į aną jos buvusį nuotykį, ir Viktorija suprato: tai vis dėl
to, kad greta nėra Luko, kuris pavojų moka paversti įdo­
miu žaidimu. Raudona židinio šviesa apšvietė nuolatinius
šios užeigos lankytojus, kurie atrodė lyg kokie demonai iš
pragaro. Girdėjosi duslus, šiurkštus juokas, ir Viktorijai
atrodė, jog bet kuriuo momentu girti vyrai gali kibti viens
kitam į atlapus. Ji patraukė prie laiptų, tačiau padavėja
pastojo jai kelią:
— Juk jūs neisite aukštyn visiškai vienas, pone? Jums
reikia draugužės, o aš kaip tik laisva.
Viktorija akimirkai sutriko.
— Ačiū, bet manęs ten laukia.
— Ak, štai kaip?—ir mergina gašliai mirktelėjo.—Ma­
čiau, kaip jūsų draugužis lipo aukštyn. Ne mano reikalas,
žinoma, .. Be to, jis užsimokėjo už kambarį. Linksminkitės
kaip patinka. Bet jeigu vis dėlto nuspręsite, jog jums
reikia moters, pašaukite senutę Betsi, gerai?
Viktorija sumišusi jai padėkojo:
— Labai ačiū. Tikrai pašauksiu.
Betsi nusikvatojo:
— Oi, jau tie džentelmenai... Netgi pas mus žiūri sa­
vo markės! —Ir ji, kikendama, nuskubėjo ieškoti kito
kliento.
309
 Viktorija niūriai lipo laiptais aukštyn, vienoje ran­
koje laikydama drabužių paketą, ant kitos užsimetusi ap­
siaustą.
Užlipusi ji pateko į tamsų koridorių, praėjo dvejas du­
ris, už kurių girdėjosi dejonės ir nešvankus kvatojimas, ir
ties trečiomis sustojo.
Sukaupusi visą drąsą, Viktorija atsargiai pasibeldė. Du­
rys iškart atsivėrė.
Ant slenksčio stovėjo Izabelė Rikot, vyriškas kostiu­
mas dar labiau pabrėžė jos egzotišką grožį negu vakarinė
suknelė.
— Ledi Rikot. Koks susitikimas.—Viktorija iš visų jė­
gų stengėsi kalbėti ramiai, šaltai, netgi kiek nuobodžiau­
jamu tonu, kaip darydavo Lukas, susidūręs su netikėta
grėsme. Šiaip ar taip —vis geriau, negu atgijęs Šemiuelio
Vitloko lavonas, padrąsino save Viktorija.—Kur mano
vyras?
Izabelė Rikot patenkinta nusišaipė ir atstatė į ją pis­
toletą.
— Jums geriau įeiti į kambarį, ledi Stounveil. Aš jūsų
laukiu. *
Atsipeikėjusi nuo pirmo sukrėtimo, Viktorija pasišaukė
į pagalbą visą savo ištvermę. Ji neišgelbės Luko, jeigu
pasiduos panikai ar pykčiui.
— Edžvortas irgi čia?—paklausė ji, žengdama per
slenkstį.—Manau, jūs negalėjote visko sugalvoti viena.
Be to, jūs nebe pirmą kartą pasinaudojate vyrais... savo
žemiems tikslams.
— Ak, kaip subtiliai!—Izabelė atsitraukė per žings­
nį.—Beje, tu visada buvai protinga mergaitė, ar ne? Net­
gi per daug protinga. Už tai dabar ir užsimokėsi.
Vis tebelaikydama rankose drabužių paketą ir apsiaus­
tą, Viktorija priėjo prie židinio ir atsirėmė į jo atbrailą.
Židinio šviesa metė kraupų atšvaitą į skurdų kambarėlį.
— Nejaug jūs rengiatės man už kažką atkeršyti, po­
nia? Ką aš jums blogo padariau?
— Tu žudikė. Štai kas tu,—prakošė pro dantis Iza­
belė.—Tu nužudei Semiuelį Vitloką. Ir viską man suga­
dinai.
Viktorija visa sustingo.
310
 — Malonėkite paaiškinti, ką bendro turi jo mirtis su
jumis?
— Aš buvau viską suplanavusi, o tu... Kvaila kalei
Vitlokas, užmušęs tavo motiną, turėjo vesti mane. Man
prireikė ištisų mėnesių, kol jį įkalbėjau, kol pagaliau jis
ryžosi užmušti Karoliną. Ištisų mėnesių!
Viktorija vos laikėsi ant kojų.
— Jūs privertėte V/tįloką užmušti mano motiną?
— Aišku! Manai, Semiuelis ryžosi pats? Jeigu ne aš,
jam tikrai nebūtų užtekę parako. Niekaip negalėjo su­
prasti —kam gi ją žudyti? Vis tvirtino, kad jis ir taip tvar­
ko jos pinigus, girdi, tegu sau gyvena. Bet juk tie pinigai
nebuvo mano! Teko paaiškinti Semiueliui: jeigu jis atsi­
kratys žmonos, jam priklausysiu aš. O jis norėjo manęs,
Viktorija, jis labai manęs norėjo, ir galų gale ryžosi. Štai
lavo mamytė ir nuvirto nuo arklio.
— Aš nė kiek neabejojau, kad ji nužudyta, neabejo­
jau dar ligi tol, kol jis prisipažino!
— Taip, tu iš karto susivokei. Nepraėjo nė du mėne­
siai, kai jam atsitiko kažkas keisto, neįtikėtino. Vitlokas
sakė, jog matė tavo motinos vėlę. Aš netgi buvau išsigan­
dusi, kad mano draugužiui pasimaišė ir teks jį uždaryti
i bepročių namus, nespėjus nė manęs vesti. Todėl ryžausi
pati pamatyti, kas ten naktimis jo namuose dedasi.
Viktorija stipriau prisispaudė paketą prie savęs.
— Jūs buvote ten tą paskutinę naktį, kai Vitlokas
puolė mane su peiliu?
— O kas, tavo manymu, įkišo jam tą peilį į rankas?
Aš pasakiau, jog reikia dar kartą nužudyti Karoliną, kad
ji daugiau neprisikeltų. Semiuelis buvo visai pakvaišęs —
ir nuo vyno, ir nuo minties, kad Karolina grįžo jo pasi­
imti,—ir paklausė manęs.
Viktorijos širdis iš pykčio ir siaubo vis smarkiau dau­
žėsi.
— Kur mano vyras? Ką jis turi bendro su mano moti­
nos nužudymu?
— Neskubėk, neskubėk, Viktorija, greitai tavo vyras
bus čia. Edžvortas jį atveš.
— Edžvortas visgi dalyvauja tavo intrigose?..
311
 Izabelė tvirčiau suspaudė pistoletą ir negarsiai susi­
juokė:
— O taip. Edžvortas sugalvojo, kaip viską užbaigti.
Jis turi savo sąskaitų su Stounveilu. Aš leidau jam veikti
savo nuožiūra —su sąlyga, kad kartu galėtume pribaigti
ir tave.
— Nejaugi jus taip domino mano patėvis, šitas amži­
nai girtas padugnė? Netgi pasirengusi atkeršyti už Vitlo-
ką. Mane stebina jūsų skonis, ledi Rikot. Nors... čia nėra
ko ir stebėtis: paskui jūs susigavote Edžvortą... O jis toli
gražu ne geriausias vyras, ar ne? Turbūt jus traukia prie
padugnių.
— Aš jau tau esu sakiusi, man reikia vyrų, kuriuos
galėčiau valdyti. Silpnų vyrų. Jie —kaip vaškas mano
rankose. Aš dariau su Vitloku viską, ką norėjau. Ir su
Edžvortu taip pat.
— Kodėl jūs pasirinkote sau bendrininku Edžvortą?
— Aš numaniau, kad jis nemėgsta Stounveilo. Kai
Stounveilas pradėjo tau asistuoti, aš nusprendžiau, kad jo
didžiausias priešas, Edžvortas, dar man kada nors pravers.
— Dabar jau vėlu mane žudyti,—priminė jai Viktori­
ja.—Pinigus tvarko mano vyras. Jeigu ir jis žūtų, paliki­
mas tektų artimiausiems giminaičiams, iš jų ir mano tetai.
Jūs vis tiek nieko negautumėte.
Izabelės akys piktai blykstelėjo.
Tu manai, aš nieko nežinau. Tą naktį, kai dėl tavo
kaltės tasai nelaimingas idiotas Semiuelis nulėkė nuo laip­
tų, aš praradau bet kokią viltį susišluoti tavo pinigus. Tu
sužlugdei visus mano planus ir dabar už tai užsimokėsi.
— O kodėl jūs lig šiol taip ilgai man nekeršijote? Ko­
dėl palikote Angliją, kai žuvo Semiuelis?
— Todėl, kad bijojau: o jeigu tu suprasi, kas sugal­
vojo užmušti tavo motiną? Tu tokia velniškai protinga —
nevertėjo rizikuoti. Aš gi nežinojau, ką Semiuelis tau
papasakojo tą naktį, kai mėgino tave nudurti. Ir bėgau iš
Anglijos tą pačią dieną, nes bijojau, kad tu susivoksi...
išsiaiškinsi viską, kas įvyko, ir kas dėl to kaltas. Tiktai,
laimė, tau nepavyko.
— Ne, nepavyko. Bet vis dėlto kažkokia negera nuo­
jauta buvo, kad aš kažką svarbaus išleidau iš akių...—
312
Viktorija, krūptelėjusi, staiga prisiminė, kad jos naktiniai
košmarai prasidėjo kaip tik tada, kai ji susipažino su Iza­
bele Rikot.
— Man nelabai patiko gyvenimas žemyne,—šaltai ir
abejingai šnekėjo Izabelė.—Iš pradžių viskas sekėsi gerai,
bet paskui atsirado rūpesčių: aš užmezgiau romaną su
vienu jaunu italų grafu. Įsikišo jo motina, išsigandusi, kad
jos brangiausias sūnelis gali mane vesti, ir tada visas šei­
mos turtas pereitų man į rankas. Jos dėka buvau išvyta
iš aukštuomenės. Gana nemaloni istorija.
— Ir jūs nusprendėte grįžti į Angliją.
— Taip. Čia dar buvo galima tikėtis šiokio tokio tur­
to. Pamatysi, greitai atsiras antras Semiuelis Vitlokas. Aš
jau išleidau pirmojo vyro pinigus, ir dabar reikia iš kur
nors iškasti naują turtą. Netgi labai skubiai. Aš visą laiką
tave sekiau, draugų padedama, netgi tada, kai gyvenau
žemyne. Praėjo keletas mėnesių, viskas buvo ramu, ir aš
supratau, jog laikas grįžti į Londoną.
— Ir tada jūs nusprendėte atkeršyti man vien už tai,
kad aš nenorom sugrioviau jūsų planus.
— Būtent. Be to, reikėjo atsikratyti liudytojo. Negali­
ma palikti pėdsakų. Pernelyg didelė rizika. O tu galėjai
venąkart suprasti, susivokti... Nusprendusi liktis Ang­
lijoje, aš nesirengiu laukti, kol vieną kartą tu viešai iš­
klosi, kiek aš esu prisidėjusi prie tavo motinos mirties.
— Vadinasi, jūs pakišote ir skarelę, ir tabakinę. Ir
dar taip, kad aš būtinai turėjau jas rasti,—ramiai kalbėjo
Viktorija.
Izabelė žvilgtelėjo į savo batus ir bridžius. Ir nusi­
šaipė:
— Man irgi patinka vaikščioti vyriškai apsirengus. At­
virai tariant, aš iš tavęs išmokau. Kaip tu manai, Viktorija,
ar ateis kada nors toks laikas, kai moterims bus leista
nešioti bridžius?
Kad ir kaip būtų keista, tačiau bridžiai šįkart, kaip mo­
teriškas drabužis, Viktorijai visai nerūpėjo.
— Jūs sekėte mane naktimis?
— Taip. Aš visą laiką tave sekiau, kol pagaliau per-
kandau tavo manieras ir įpročius. Tada ir gimė mano pla­
313
 nas. O viskas pasidarė dar paprasčiau, kai prasidėjo tavo
romanas su Stounveilu. Jūs abu lindote į kilpą.
„Taip, atrodo, mūsų tykojo kur kas didesni pavojai,
negu Lukas galėjo įsivaizduoti”,—pagalvojo Viktorija.
— O kieno ekipažas manęs vos nepartrenkė prie lo­
šimo namų?
— Edžvorlo. Aš liepiau jam tave tik pagąsdinti, bet
šitas idiotas, atrodo, pamėgino vienu sykiu pribaigti ir
Stounveilą. Teko gerokai jam įkrėsti.
— O plėšikas, užpuolęs Luką?
— Edžvortas nusamdė tą niekšą, man paliepus. Mes
vėl norėjome tave tiktai pagąsdinti —na, dar būtų kiek
lengvai pakutenęs peiliu, ir viskas. Tačiau tą sykį nepa­
vyko. Jūs pasielgėte labai keistai: Stounveilas įšoko į so­
dą paskui tave, o atgal grįžo vienas. Tačiau plėšikas vis
dėlto puolė grafą —už gautus pinigėlius, girdi, reikia ati­
dirbti,—paaiškino Izabelė.
Viktorija prisiminė, kad viskas įvyko kaip tik tą nak-
t{, kai ji išsikvietė Luką į sodą aptarti jų mokslinio ban­
dymo. Tą naktį jie nesirengė ieškoti nuotykių, todėl jis
ir grįžo karieta vienas,
— Kam jūs mane persekiojote, Izabele? Kam reikėjo
tos skarelės, tabakinės ir straipsnio apie atgijusius numi­
rėlius?
Izabelės akys linksmai blykstelėjo.
— Ogi panorėtus pasinaudoti tavo pačios idėja. Argi
blogai? Norėjau tave mirtinai išgąsdinti, kad nedrįstum
nė pagalbos šauktis. Vis tiek niekas nebūtų patikėjęs,
kad Vitlokas prisikėlė iš kapo. Iš pradžių aš buvau su­
maniusi tave tiek prigąsdinti, kad tu pati pagalvotum —
ar tik neišprotėjai? Patsai geriausias sprendimas —išsiųsti
tave į bepročių namus! Tai būtų juoko, jeigu ten tave būtų
pririšę! Įsivaizduok: visiškai sveika moteris pasmerkta nu­
gyventi likusį gyvenimą tarp bepročių. Labai graži isto­
rijos atomazga ir labai naudinga man.
Viktorija linktelėjo:
— Tada nebūtų tekę rizikuoti savo galva ir mane žu­
dyti.
Izabelė patylėjo, apgalvodama Viktorijos žodžius.
— Teisingai. Neturiu jokio noro tavęs galabyti. Ta­
314
čiau kai tu ištekėjai už Stounveilo ir tuoj pat išlėkei iš
miesto, viskas pasidarė kur kas sudėtingiau. Aš supratau:
jeigu tu viską prisipažinsi Stounveilui, jis imsis tyrimo.
Ir teko sutikti su Edžvortu: jūs abu turite mirti.
— Jūs vis dar neatsakėte į mano klausimą, Izabele.
Kur mano vyras?
— Edžvortas atsiveš jį čia. Jūs abu mirsite čia. Taip
romantiška, taip tragiška, ar ne? Jums jau nedaug beliko
laukti.
Viktorija išdidžiai nusišaipė:
— Be reikalo jūs pasiuntėte Edžvortą atvežti mano
vyrą. Stounveilas greitai bus čia, aš nė kiek neabejoju.
Tiktai Edžvortas kartu su juo tikrai neatvyks.
Izabelė priėjo prie lango ir dirstelėjo į bjaurų skers­
gatvį priešais „Deglą kiaulę".
— Bijau, jog tu veltui tikiesi išvysti savo vyrą, Vik­
torija.
— Jis —didelis strategijos žinovas, ponia.
Iš tamsios Edžvorto karietos, laukusios ant kampo, prie
„Deglos kiaulės", Lukas matė, kaip Viktorija išlipo iš sam­
dyto ekipažo ir patraukė į lošimo namus. Luko rankos su-
signiaužė į kumščius.
— Jūs ką tik pasirašėte sau mirties nuosprendį, Edž-
vortai. Jums nereikėjo painioti į šitą reikalą mano žmo­
nos,—lediniu balsu tarė jis.
— Jūsų žmona čia įsipainiojo dar anksčiau ir už jus,
ir už mane,—atsakė Edžvortas, sarkastiškai šaipydama­
sis.—Jos mirties Izabelei reikia ne mažiau, negu man —
jūsiškės.
— O kaip jūs manote tai padaryti?
— Manau, dabar pats laikas atskleisti jums visas kor­
tas. Stounveilas yra didelis strategas ir taktikas, tą visi
žino, taigi viliuosi, jog bus įvertintas ir mano sumanymas.
Lukas nenuleido akių nuo paradinių „Deglos kiaulės"
durų. Jis tiesiog fiziškai jautė Edžvorto įtampą —nuo jo
taip ir trenkė baime...
— Edžvortai, jūs bailys ir beprotis. Vadinasi: kad ir ką
sugalvotumėte, nieko neišeis.
315
 Edžvortas kiek kilstelėjo pistoleto vamzdį ir piktai
išsišiepė.
— Dar pažiūrėsim, Stounveilai. Šiandien tau nepasise­
kė. Tu atsisveikinsi ne Lik su gyvenimu, bet ir su garber
kurią taip šlovinai. Rytoj rytą visas Londonas žinos, kad
grafienė Stounveil pabėgo iš ledi Aterton pokylio į slaptą
pasimatymą su meilužiu į lošimo namus. Visi su malonu­
mu viens kitam pasakos, kad jūs nusekėte paskui ją ir už­
tikote ją lovoje su kitu vyru.
— Ir kas git tas —kitas vyras?
— Kitas taip ir liks paslaptis —tegu jis paslaptingai
dingsta, kol jūs susidorosite su savo žmona.
— O kaip paaiškinti mano mirtį?
— Cha, paprasčiausiai. Jums nieko kito nebeliko kaip
paleisti sau kulką į kaktą.
— Sakykite, Edžvortai, ar jūs perspėjote ledi Netlšip
tą vakarą?
Edžvortas pašaipiai nusiviepė:
— Tą naktį, kaip ir visad, aš sekiau paskui jus. Bet
kai supratau, jog jūs vežatės Viktoriją į viešbutį, aš nu­
sprendžiau, kad man pagaliau pasitaikė proga bent iš da­
lies jums atkeršyti. Aš buvau tikras: kai jus abu užtiks kar­
tu, iš jūsų reputacijos neliks akmens ant akmens. Tikėjau­
si, jog būsite atskirtas nuo aukštuomenės ir išvytas iš klu­
bų. Bet jūs veikėte stebėtinai greitai ir tą pačią dieną suspė-
jote Viktoriją vesti. O kai jau ir ledi Netlšip, ir Džesika
Aterton pritarė jūsų santuokai, prikibti nebuvo prie ko.—
Edžvortas pakeitė pozą, ginklas, kaip ir anksčiau, buvo jo
rankoje. Staigūs, nervingi judesiai išdavė jo nerimą.—
Mano kompanionė, manau, jau pakankamai prisišnekėjo
su jūsų žmona. Izabelė panaši į katę —prieš smogdama
mirtiną smūgį ji panoro dar kiek pažaisti su savo auka.
Lukas pamėgino išlipti iš karietos, bet suklupo ir, ne­
garsiai sudejavęs, staigiai stvėrėsi durelių.
— Velniai jus griebtų, Stounveilai,—Edžvortas atsilo­
šė atgal, greitai nutaikęs į jį pistoletą ir mėgindamas iš­
laikyti pusiausvyrą.
— Atleiskite, koja. Ją amžinai suskausta pačiu netin­
kamiausių momentu.
316
 — Užsičiaupkite ir lipkite iš karietos,—nervingai
burbtelėjo Edžvortas.
Lukas pakluso, stengdamasis judėti ypač atsargiai. Jis
matė, kad Edžvortas stovi jam už nugaros.
— Užeigoje yra atsarginės durys. Eisime pro jas,—
sukomandavo Edžvortas,—nes dar pakelsite triukšmą vi­
duje ir tada teks nudėti jus prie liudytojų.
— Jūs labai apdairus,—burbtelėjo Lukas, sukdamas į
tamsų skersgatvį, į atsargines „Deglos kiaulės" duris. Nie­
ko baisaus, kad čia taip tamsu. Ir Lukas liūdnai sau vienas
nusišaipė, kad naktiniai nuotykiai su Viktorija išėjo į
naudą. Jis dabar visai laisvai orientuojasi tamsoje.
Tačiau teko palaukti momento, kol jie galėjo įeiti į
vidų. Paklusdamas Edžvorto įsakymui, Lukas ėmė lipti
laiptais, jo priešas sekė jam iš paskos.
— CŽreičiau! —pareikalavo Edžvortas virpančiu iš su­
sijaudinimo balsu.
— Nelengva jums Edžvortai, a? Nervai ne kažin ko­
kie. Jums dabar turbūt tikrai baisu.
— Velniai tave griebtų, Stounveilai! Tu tuoj pat užsi­
mokėsi už savo žodžius, už viską užsimokėsi —prisiekiu!
Na, greičiau!
Lukas pakilo dar vienu laipteliu aukštyn, ir jam vėl
suskaudo kairę koją. Jis atsilošė atgal, beviltiškai mo­
juodamas rankomis.
— Kokio velnio! ..—Edžvortas pamėgino atšokti į ša­
lį, bet laiptai pasirodė pernelyg siauri, ir jis vos spėjo
įsikibti išklibusių turėklų, kai Lukas visu savo kūnu jį
užgulė. Edžvortas pamėgino vėl pakelti pistoletą ir iš­
šauti —deja, buvo per vėlu.
Kova truko neilgai. Abu, susikibę, nuriedėjo laiptais
žemyn. Lukas neišleido iš akių pistoleto, kuris vis dar
tebebuvo Edžvorto rankoje. Edžvorto pirštas jau ėmė
spausti gaiduką, ir Lukas abiem rankom užlaužė priešo
ranką jam už nugaros.
Tasai trūktelėjo— ir trenkė šūvis. Edžvortas beviltiš­
kai suriko —jį pervėrė kulka.
Lukas pajuto smūgį ir staigią konvulsiją, kuri sukrėtė
jo priešo kūną. Ausyse spengė nuo ką tik pasigirdusio šū­
vio. Ant savo pirštų jis pajuto šiltą kraują.
317
 — Velniai griebtų tavo dūšią, Edžvortai! —Jis nustū­
mė priešo kūną į šalį.
— Velniai jau seniai ją pasigriebė. Tą pačią dieną,
kai aš pabėgau iš mūšio lauko.—Edžvortas prisimerkė.—
Tu niekam apie mane nepasakojai.
— Kiekvienas turi rūpintis tiktai savo garbe.
— Tu ir toji tavo velniška garbė. ..—vargais negalais
sušnibždėjo Edžvortas.
— Kur mano žmona, Edžvortai? Nejaugi nori turėti
ant savo sąžinės dar ir jos mirtį, kai atsistosi prieš Aukš­
čiausiąjį?
Edžvortas užsikosėjo krauju.
— Ieškok jos pats, Stounveilai.—Ir jis nutilo.
Lukas pamatė, jog Edžvortas praranda sąmonę. Jis pa­
kilo, nusitrynė rankas į apsiaustą ir pasičiupo pistoletą.
Jau pasisukęs į laiptų pusę, jis išgirdo Edžvorto balsą
paskutinį kartą:
— Aš turėjau perrėžti tau gerklę, kai pamačiau tave
sužeistą mūšio lauke. Reikėjo tave užmušti, kol buvai
mano rankose. Nuo to laiko tu mane persekiojai lyg ne­
labasis. Ir dabar susilaukiau tavo keršto.
Lukas neatsakė. Jis neturėjo ką sakyti. Tik užlėkė laip­
tais aukštyn nesustodamas, stengdamasis daugiau nesu­
klupti.
Pasiekęs antrą aukštą, jis atsidūrė siauram koridoriu­
je. Už uždarų durų girdėjosi dejonės, klyksmas ir juokas.
Jis suprato, kur pateko.
Norint rasti Viktoriją, reikėtų atidarinėti visas duris
vieną po kitos. Bet šitaip jis išgąsdintų Izabelę Rikot, o
Lukas kaip tik norėjo užklupti ją iš netyčių. Jis nenorom
grįžo į laiptų aikštelę ir žvilgtelėjo pro langą —norėjo
pamatyti karnizą. Gerai, kad ir čia jis įgijo praktikos...
Viktorija, kaip ir anksčiau, stovėjo prie židinio, kai
pastebėjo kažką šmėkščiojant už lango. Ji tuoj suprato,
kas čia skuba ją gelbėti. Net širdyje palengvėjo. Krūtinę
užliejo šiluma. Lukas čia, netrukus viskas bus gerai. Vik­
torija pasistengė sutelkti visą savo dėmesį į pokalbį su
Izabele, kad ši kartais nežvilgteltų į lango pusę.
318
 — Izabele, kaip tu manai, ar galėsi atsisakyti įpročio
vaikščioti naktį po miestą, apsivilkusi vyriškai? Juk taip
smagu, taip įdomu. Man, pavyzdžiui, bus labai sunku at­
prasti. Pasaulis iš tikrųjų būtų daug geresnis, jeigu mote­
rims būtų leista nešioti bridžius, kada jos panorės... Ar
ne taip?
Izabelė grėsmingai kilstelėjo pistoletą:
— Užsičiaupk, Viktorija. Tau jau nebėra ko jaudintis
dėl tų savo bridžių.
Viktorija šyptelėjo ir bato galu pataisė malkas židiny­
je.
— Edžvortas —prasta kompanija. Gal silpnus vyrus
ir lengva valdyti, tačiau sunkią valandą į juos neatsirem-
si. Aš pati gerai žinau, kaip nelengva su stipriu vyru,
bet —jis visada patikimas. O tu, Izabele, ar esi kada nors
sutikusi patikimą vyrą? Neseniai aš supratau, jog tokie
vyrai —retenybė ir juos reikia branginti.
— Aš jau liepiau tau užsičiaupti, bjaurybe! Edžvortas
tuoj bus čia. Va, tada tu prikąsi savo liežuvėlį.
Akies kraštu Viktorija stebėjo, kaip Lukas atsargiai
artėja karnizu. Ji nuleido ant žemės drabužių paketą ir
lengvai lingavo apsiaustu, kuris buvo nukaręs jai ant
rankos.
— O kodėl mums nepaplepėjus? reičiau praeis laikas,
kol pasirodys Stounveilas.
— Tavo vyras neišgelbės tavęs, Viktorija. Nė nesiti­
kėk.
— Kvailystės. Lukas —nepaprastas vyriškis, negi tu
dar nesupratai?—Viktorija linksmai nusišypsojo ir tą
pačią minutę langas pažiro į šukes —Lukas įvirto į kam­
barį.
— Ne! —klaikiai suriko Izabelė, atstatydama į jį pis­
toletą.
Tačiau Viktorija jau užsimojo ir metė savo apsiaustą
Izabelei ant galvos. Pasigirdo veriantis klyksmas, bet jį
tuoj pat nutildė sunkios apsiausto klostės, ir pistoletas,
iškritęs Izabelei iš rankų, nučiuožė ant grindų.
Lukas žiūrėjo į Viktoriją, atsitiesdamas ir purtydamas
nuo savęs stiklo šukes.
— Tau nieko blogo?—ramiai paklausė jis.
319
 — Aišku, ne! —atsakė Viktorija, puldama jam į glė­
bį.—Aš žinojau, kad tu ateisi manęs gelbėti. O kur Edž-
vortas?
— Apačioje. Jis negyvas.
Viktorija nurijo seiles:
— Man tai -jokia staigmena. O kas bus ledi Rikot?
— Labai aktualus klausimas.
Lukas paleido žmoną iš glėbio ir pakėlė nuo žemės
Izabelės pistoletą. Paskui nuo Izabelės Rikot nutraukė ap­
siaustą. Jos smaragdų akys degė bejėgišku pykčiu.
— Mes turime maža laiko,—pareiškė jis.—Reikia grei­
tai nuspręsti. Mes turime sugrįžti į pokylį, kol dar niekas
nepastebėjo, kad mes dingome. Manau, užvis paprasčiau­
sia būtų nudėti ledi Rikot vietoje. Užeigos savininkui —
vienas lavonas daugiau ar mažiau, koks skirtumas... Juk
vis tiek turės rytą išnešti Edžvortą, tai tegu išneš ir kitą.
Viktorija išsigando:
— Lukai, liaukis. Tu neišdrįsi paprasčiausiai šitaip im­
ti ją ir nušauti.
— Aš jau sakiau: mes neturime laiko. Reikia kuo grei­
čiau iš čia nešdintis.
Izabelė nemirksėdama žiūrėjo į jį, jos akys buvo pilnos
išgąsčio.
— Jūs neišdrįsite šaltakraujiškai mane nudėti.
— O kodėl gi ne? Užeigos šeimininkas pasirūpins ir
jumis, ir Edžvortu —išmes į upę, ir bus viskas baigta.
Niekas jokio klausimo neužduos.
— Ne! —suriko Izabelė.—Jūs manęs nežudysite!
— Lukai, ji sako tiesą,—pritarė ir Viktorija.
— Nejaugi tau ne vis tiek, kas jos laukia?—paklausė
Lukas.
— Absoliučiai vis tiek. Tiktai aš neleisiu, kad ją žu­
dytum tu. Ne tik dėl to, kad žmogžudystė nesuderinama
su garbės supratimu, bet dar ir todėl, kad negalima grieb­
tis dar vienos prievartos. Tau ir taip gyvenime teko daug
žudyti.
— Tu pernelyg jausminga, mano brangioji. Patikėk,
vyro garbė nė kiek nenukentės, jeigu jis nušaus moterį,
kuri mėgino nušauti jo žmoną, o mano sąžinė nesunkiai
susitaikys dar su viena mirtim.
320
 — Bet tiktai ne mano,—tyliai atsakė Viktorija.—Aš
neleisiu, kad įvyktų žmogžudystė.
— O ką tu siūlai?—ramiai paklausė Lukas.
Izabelė buvo taip persigandusi, kad, atrodė, ims ir ap­
alps.
— Ką gi,—kiek pagalvojusi, atsakė Viktorija,—gali­
ma tiesiog ją palikti čia ir tegu ji išeina pati, bet su sąly­
ga, kad rytoj rytą greitai iš Londono dings ir iškeliaus į
žemyną.
— Į žemyną?—atrodo, Izabelė jau atsipeikėjo nuo šo­
ko.—Bet kaip aš ten grįšiu. Aš neturiu nė grašio. Numir­
siu badu...
— Labai abejoju,—burbtelėjo Viktorija.—Lukai, mes
ją priversime palikti Angliją. Mums šitokia sąlyga visiš­
kai tinka —nereikės nė žudyti.
— Taip,—sukruto Izabelė, žvelgdama į pistoletą Luko
rankose.—Taip, aš išvažiuosiu. Duodu žodį, kad tuoj pat
paliksiu Angliją.
Lukas šyptelėjo:
— Ką gi, mes su tuo sutinkame.
— Taip!—vienu balsu atsakė Viktorija su Izabele.
— Jūs tučtuojau dingsite iš Londono,—toliau kalbėjo
Lukas,—ir daugiau į Angliją niekada negrįšite.
— Ne, ne, aš negrįšiu. Prisiekiu.
— Savaime aišku. Juk jeigu grįšite, jus teis už žmog­
žudystę.
Izabelė iš nuostabos net išsižiojo:
— Aš nieko nežudžiau.
— Manau, kad klystate, ledi Rikot,—nusišaipė Lu­
kas.—Juk jūs, pagauta pavydo priepuolio, pasekėte šian­
dien Edžvortą, kai jis važiavo į užeigą susitikti su kita
moterim. Pasekėte ir —jį nudėjote.
— Nieko panašaus aš nepadariau.
— Deja, ponia, jums teks pasirašyti prisipažinimą, kad
padarėte. Ir jei mėginsite grįžti į Angliją, prisipažinimas
bus perduotas valdžios organams.
Viktorija džiūgaudama atsisuko į Luką:
— Oi, kaip gerai sugalvota! Nuostabiai. Šitaip viską
ir sutvarkysime. Mes išsaugosime prisipažinimą dėl viso
pikto, jeigu kartais Izabelė vis dėlto sumanytų grįžti.
21—606 321
 Izabelės akys klaidžiojo nuo ramaus, neįžvelgiamo Lu­
ko žvilgsnio prie džiūgaujančio Viktorijos veido.
— Aš tokio prisipažinimo nepasirašysiu.
— Ir vis dėlto teks. Kitaip iš kambario neišeisite,—
atsakė Lukas.
20 SKIRSNIS
— Mesk šalin bridžius! Greičiau! Negalima gaišti nė
minutės, jeigu norime išgelbėti savo reputaciją.—Lukas
atidarė paketą ir ištraukė gintarinę suknelę. Luko pasam­
dytas ekipažas yrėsi pro karietas, kurių buvo pilnos gat­
vės. Lukas išskleidė auksinį šilką.
— Aš labai stengiuosi, Lukai. Neužsipulk manęs. Aš
nekalta, kad bridžius taip sunku nusimauti.
— Kas užsipuola? Aš užsipuolu? Na, palauk, parva­
žiuosim namo...
Viktorija liovėsi mautis bridžius ir staigiai kilstelėjo
galvą. Pagaliau ji suprato, jog jos vyras įpykęs.
— Lukai, aš neteisi?
— Tu dar drįsti manęs šitaip klausti? Po to, kas įvyko
naktį?—Lukas nutraukė nuo jos liemenę ir marškinius,
visai nekreipdamas dėmesio į apnuogintą krūtinę. Jis iš
visų jėgų stengėsi įsprausti Viktoriją į madingą vakarinę
suknelę.
— Atsargiau, suplėšysi!—Viktorija įkišo rankas į
siaurutes rankovėles.—Nors dabar ant manęs nerėktum!
Man šitiek teko pergyventi.
— Tau teko pergyventi! O man? Beje, aš visai ant ta­
vęs nerėkiu. Aš rėksiu tada, kai mes grįšime namo. Vieš­
patie, o kur apatinis sijonas?
— Niekas ir nepastebės, kad aš pamiršau jį apsisegti.
— Bet aš tai žinau! Aš neleisiu, kad tu vaikštinėtum
ledi Aterton pokylių salėje be apatinio sijono.
— Gerai, mielasis.—Ji klusniai ėmė tempti ant savęs
apatinį sijoną.—Lukai,^š šiandien taip dėl tavęs jaudi­
nausi.
— O ką jaučiau aš, kai pamačiau, kaip tu išlipi iš
karietos prie „Deglos kiaulės"? Tau nieko nebūtų atsitikę,
322
jei būtum manęs klausiusi... Na, atvažiavome. Užsivilk
apsiaustą.
Viktorija įkišo kojas į batelius ir užsitraukė ant akių
apsiausto gobtuvą, slėpdama veidą. Lukas atidarė karietos
dureles ir greitai ištempė Viktoriją į gatvę.
Jie pasuko už kampo ir nuėjo išilgai mūrinės tvoros,
kuri juosė ledi Aterton sodą.
— Aš lipsiu pirmas.—Lukas užsiropštė ant sodo tvo­
ros. Paskui pasilenkė ir padėjo užlipti Viktorijai.—Vis
dėlto su bridžiais laipioti per tvorą kur kas patogiau,—
pripažino jis, žvelgdamas į jos suknelę, pakeltą ligi kelių.
Jie abu nušoko į žvyro takelį. Lukas pasitrynė koją ir
apsižvalgė po tamsų tuščią sodą.
— Blogiausia jau praėjo,—pareiškė jis.—Jeigu mus
dabar kas ir pamatytų, tai pasakyti galėtų tik tiek: grafas
Stounveilas su savo jauna žmona, girdi, įlindo į patį tam­
siausią sodo kampą... Nepasakyčiau, kad labai gerai,
bet ir skandalo nėra dėl ko kelti. Na, eime į vidų.
Viktorija perbraukė ranka savo garbanas, pamėgino
dar nusipurtyti suknelę ir gražiai įsikibo vyrui į parankę.
Ji vos susilaikė nesusijuokusi, kai Lukas ją vedėsi į ryš­
kiai apšviestą ir svečių pilną salę.
— Kas gi čia juokingo, Viki?
— Nieko, milorde.
— Man reikėtų tau gerai įkrėsti.
— Žinoma, milorde.
— Tu ne sykį esi man sakiusi, kad aš —davatka ir
panašiai, kad tau nusibodo mano pamokslai, bet tai dar
niekis palyginti su tuo, kas tavęs laukia, ponia. Dabar aš
parodysiu, koks iš tikrųjų turi būti vyras...
— Žinoma, milorde.
Nespėjo Lukas daugiau nė žodžio pasakyti, kaip juos
nuo terasos kažkas pašaukė.
— Ak štai kur tu, Viki! —Anabela Lindvud linksmai
jai mojavo ranka.—Aš matau, tau patiko sodas. Noriu
supažindinti tave su lordu Šiptonu. Bertis sako, jog Šip-
tonas tuoj tuoj man pasipirš,—tit būtinai turi jį pamatyti.
— Tik jau nesitikėkite, kad mano žmona vėl samdys
seklį jūsų reikalams tvarkyti,—burbtelėjo Lukas.—Ji nu­
323
sprendė, jog jai laikas būti jau suaugusiai ir elgtis san­
tūriau,—taip kaip priimta.
— Viešpatie!—Anabela net rankomis suplojo.—Tai
ką, jūs norite, kad ji pasidarytų antra Džesika Aterton ar­
ba panelė Pilkington, Pati Tobulybė? Kaip baisu!
— Iš tikrųjų, Lukai,—pasigavo draugės žodžius ir Vik­
torija, nekaltai žvelgdama į griežtas Luko akis.—Tu nori,
kad aš visur mėgdžiočiau ledi Aterton ar panelę Pilking­
ton?
— Nereikia perlenkti lazdos,—nepatenkintas atsakė
Lukas.—O dabar, brangiosios ledi, atleiskite. Aš matau,
Totingemas apie kažką kalbasi su ledi Netlšip. Noriu jo
paklausti, ar kartais nepateko jam į rankas kokių įdomių
knygų apie dirvožemio tręšimą. Šiuo metu man užvis
labiausiai rūpi žemės ūkio reikalai.
Viktorija pasižiūrėjo Lukui pavymui, kuris ėjo į salę,
o paskui šypsodamasi atsigrįžo į Anabelą.
— Puikus vakaras, ar ne?—tarė ji, nusivokdama ap­
siaustą ir eidama prie atdarų salės durų.
Anabela nusišypsojo:
— Nuostabus. Niekas taip nemoka rengti pokylių kaip
ledi Aterton... Viktorija, laikykimės arčiau viena kitos —
aš pasistengsiu pridengti tave savo sijonu, kad niekas
nepamatytų purvinų dėmių ant tavo suknelės.
Po trijų valandų Viktorija sėdėjo prie tualetinio sta­
liuko, iš padilbų žvelgdama į vyrą, kuris blaškėsi po kam­
barį pirmyn ir atgal. Ji dar niekad nebuvo mačiusi jo to­
kio įširdusio. Jo balsas buvo žemas, grėsmingas, akys taip
ir svaidė žaibus. Matyt, trokšdama nuotykių, ji vis dėlto
nuėjo per toli, ir šiandien teks už tai užsimokėti.
— Dėl Dievo meilės, paaiškink, kodėl neklausei ma­
nęs? Na, atsakyk! Juk buvau uždraudęs išeiti iš salės, bet
kur tau! Tu nenori man paklusti net tada, kai kyla pavo­
jus tau pačiai. Tereikėjo man tiktai žengti pro duris, ir
tu tuoj pat, vidurnaktį, išlėkei į gatvę.
Viktorija susiraukė:
— O kaipgi aš galėjau liktis, kai gavau tokį laišką?
— Tu turėjau klausytis manęs,—va, kaip tau reikėjo
elgtis!
324
 — O tu būtum likęsis šokti salėje, jeigu būtum gavęs
l.okią žinią?—paklausė Viktorija, vildamasi bent kiek
sušvelninti jo pyktį.
— Ką čia dabar šneki! Tu neturėjai teisės išeiti iš
Džesikos Aterton namų ir pati puikiai supranti.
— Atleisk, Lukai, bet, atvirai kalbant, jeigu viskas
pasikartotų iš naujo, aš padaryčiau tą patį.
— Va va! Teta Kleo tave laiko protinga moterim, o
lu net nesimokai iš savo pačios klaidų. Vienas nuotykis
baigėsi sėkmingai —aha, tuoj pat reikia ieškoti kito. Tu­
riu tau kai ką pasakyti, Viki: šiandien tu paskutinį kartą
lipai per sodo tvorą.
— Klausyk, nekalbėk dabar nieko, kol įpykęs. Nusi­
ramink. Esu tikra, jog rytoj galvosi visai kitaip —suprasi,
jog aš elgiausi kaip tik protingai.
— Tu visai kitaip įsivaizduoji tą protingą elgesį, ne­
gu aš.
— Kad kažin, Lukai. Man atrodo, jog mes galvojame
panašiai.. Aišku, tavo akimis žiūrint, aš —pernelyg užsi­
spyrusi ir kartais elgiuosi visai neapgalvotai.
— Kartais?—Atrodė, jis netiki savo paties ausim.—
Beveik kiekvieną kartą —taip bus kur kas tiksliau, po­
nią.
— Na ką jūs, milorde! Nejaugi aš tokia bloga žmona?
Jis vėl ėmė žingsniuoti po kambarį:
— Aš nesakiau, kad tu bloga žmona. Tu nepaklusni,
neapdairi ir kartais visai negalvojanti moteris... Tu išvesi
mane iš proto, jeigu man nepavyks įkvėpti tau bent kiek
pagarbos šitam savo nelaimingam, užguitam vyrui.
— Bet juk aš gerbiu tave, Lukai,—rimtai atsakė ji.—
Visą laiką gerbiau. Tik ne visada pritariu tavo elgesiui,
ir kartais tu mane tikrai nukamuoji... Bet gerbti aš tave
gerbiu —taip kaip niekas kitas.
— Na taip, tau aš atrodau visai pakenčiamas.
— Beveik visada.
— Oi, kaip malonu girdėti,—prakošė Lukas pro su­
kąstus dantis. Jis apsisuko ir vėl ėmė žingsniuoti po kam­
barį.—Kitą kartą, kai tu man vėl mesi iššūkį, aš pasi­
stengsiu prisiminti, jog tu mane ypatingai gerbi ir laikai
visai pakenčiamu vyru.
325
 — Aš niekada nemetu jums iššūkio, ir visai neturiu
tokio tikslo.
— Tikrai?—Jis staigiai apsigrįžo, žengė dar du žings­
nius ir priėjo prie jos visai arti.—O ką jūs šiandien
padarėte? Argi nenusižengėte mano įsakymui?
Viktorija atsitiesė:
— Na ką gi, jeigu jūs jau taip norite pasmerkti mano
elgesį, galite laikyti, jog aš nepaklausiau, tačiau...
— Prisipažink pagaliau, jog tu šitaip pasielgei dėl to,
kad mane myli!
Viktorijos akys susitiko su Luko akimis, ir miegama­
jame įsivyravo tyla. Ji truko gal minutę, paskui Vikto­
rija tyliai nusikosėjo ir linktelėjo galvą:
— Jūs visiškai teisus, milorde. Aišku, aš jūsų nepa­
klausiau kaip tik dėl to.
— Viešpatie, aš negaliu savo ausimis patikėti.—Aki­
mirką Lukas stovėjo nejudėdamas, paskui pasilenkė ir
patraukė Viktoriją prie savęs, priversdamas ją atsistoti.—
Pakartok dar kartą, Viki. Po viso to, ką šiandien mes pa­
tyrėme, aš turiu teisę pagaliau iš tavęs išgirsti tai, kas
svarbiausia.
Viktorija baikščiai nusišypsojo:
— Aš myliu tave. Iš pat pradžių mylėjau. Tikriausiai
nuo to pirmo vakaro, kai susipažinome pas ledi Aterton.
— Ir todėl tu išskubėjai šiandien man į pagalbą, todėl
ir neleidai man nušauti ledi Rikot, nors pats Dievas mato,
kad ji nusipelnė mirties! Tu mane myli...—Lukas apsi­
kabino jos liauną kūną ir stipriai prisispaudė Viktoriją
prie savęs.—O, mano mylimoji! Aš taip ilgai laukiau tavo
prisipažinimo. Maniau, išprotėsiu, jeigu šitų žodžių ne-
išgirsiu.
— O kaip tu manai, ar ateis laikas, kai tu man irgi
tarsi meilės žodžius?—Viktorijos balsas skambėjo dusliai,
ji buvo įsikniaubusi į Luko chalatą.
— Viešpatie, aš gi myliu tave, Viki! Ir galutinai su­
pratau tą naktį, kai vežiausi tave į viešbutį. Buvo aišku,
jog nė viena moteris man niekada nebus tokia brangi.
Tiktai viskas sugriuvo kitą dieną, kai įėjau į oranžeriją
ir supratau, jog Džesika Aterton tau papasakojo, kokiam
tikslui ji mus supažindino. Ji padarė man tiek žalos, kad
326
nė pati negalėjo įsivaizduoti. Aš įniršau, puoliau į neviltį,
bijojau, kad tu niekada nepatikėsi, jog aš iš tikrųjų tave
myliu.
— Tada aš gal ir nebūčiau pajėgusi klausytis tavo
prisipažinimo. Bet paskui, vėliau, tu galėjai viską paaiš­
kinti. ..
— Paskui, vėliau, tu amžinai man primindavai, jog
kilniaširdiškai susitaikei su mūsų santuoka, ir vis šnekėda­
vai, kaip, girdi, mes puikiai ateity bendradarbiausime...
Ir kai ėmei vadinti mūsų santuoką dalykine sutartim, aš
jau visai buvau puolęs į neviltį. Švietė nebent tiktai
vienas vilties spindulėlis —tu, kaip ir anksčiau, vis tebe­
nešiojai gintaro medalioną.
Ji greitai žvilgtelėjo į jį, net nustebusi dėl jo žodžių.
— Medalioną? Aš jo nenusiimdavau, nes sunkią valan­
dą kartais tik jis vienas man ir padėdavo.
— Tu pati kalta —nereikėjo šitaip spyriotis,—tarė
Lukas.
Viktorija prisilietė pirštais prie gintaro:
— O gal tu laukei, kad aš imsiu prisipažinti mylinti,
kai sužinojau, jog vedei mane dėl pinigų? Be to, tu visą
laiką kartojai, jog nesirengi man nusileisti nė per nago
juodymą. Reikalavai, kad aš pasiduočiau!
— Aš beprotiškai myliu tave, brangioji, ir pažįstu ta­
ve geriau, negu manai. Mūsų šeimyniniam kare tu nepra-
leisdavai nė vienos progos, kad tik laimėtum... Bet aš
tavęs nekaltinu. Atvirkščiai —tiktai gerbiu savęs vertą
priešininką. Ir vis dėlto, Viki, aš norėčiau matyti tavyje
mylinčią žmoną.
— Puikiai pasakyta, milorde.—Ji staigiai jį apkabi­
no.—Lukai, kaip aš tave myliu!
Lukas aistringai ją pabučiavo:
— Ir paskui, jeigu jau įsikalbėjome, norėčiau paaiš­
kinti dar vieną dalyką. Netikėk, kad aš vedžiau tave dėl
pinigų. Prisipažįstu, aš pradėjau asistuoti tau dėl kraičio,
bet vedžiau tiktai dėl to, kad manęs daugiau nedomino
jokia kita moteris. Viešpatie mielas, aišku, aš buvau tave
įsimylėjęs, iš pat pradžių. Kitaip —argi būčiau ryžęsis
susieti savo likimą su moterim, kuri mano gyvenimą gali
paversti ištisu nuotykiu, arba net ir katastrofa?
327
 — Ko gero, tu teisus. Bet nereikia pamiršti, kad tu tu­
rėjai iš ko rinktis. Galėjai mesti akį ir į panelę Pilking-
ton...
Lukas lengvai ją papurtė:
— Moterie, tu iš manęs juokiesi?
— Jokiu būdu. Kaipgi drįsčiau juoktis iš savo vyro?
Aš jaučiau tau tiktai giliausią pagarbą.—Viktorija kilste­
lėjo galvą, jos akys švytėjo.—Tu daugiau ant manęs ne­
pyksi už šitą poelgį?
— Neskubėkite džiaugtis, ponia. Aš dar ne viską su
jumis išsiaiškinau.
— Tikrai? O kas dar? Nori mane perduoti kariniam
tribunolui? Man atims apdovanojimus ir nuplėš antpečius?
— Ne,—atsakė Lukas.—Man pakaks to, kad palydė­
siu tave į lovą ir nuplėšiu drabužius. O paskui tol su tavi­
mi mylėsiuos, kol apgailėsi visu savo paklydimus.
Viktorija apsivijo rankomis jo kaklą, ir Lukas, ją pa­
kėlęs, nusinešė į lovą.
— Skamba labai viliojamai!—nuleidusi blakstienas,
atsakė ji.
Jis susijuokė ir vienu mostu pasiguldė ją ant lovos.
Paskui nusivilko chalatą ir atsigulė šalia. Nutraukęs jos
naktinius marškinius, Lukas pasivertė Viktoriją ant savęs,
ant savo nuogo kūno. Gintaro medalionas, puošęs jos kak­
lą, pakuteno Luko krūtinės plaukelius.
— Pasakyk man dar kartą, kad myli mane, Viki.
— Aš myliu tave. Ir visada mylėsiu.—Ji suėmė jo vei­
dą delnais ir pabučiavo į lūpas, sudėdama į bučinį viską,
kas lig šiol slypėjo jos širdyje.—Tu vienintelis, už
kurio aš galėjau ištekėti. Koks dar vyras galėtų dieną
šnekėtis su manim apie dirvožemio tręšimą, o naktį lipti
per sodo tvorą, kad mane nuvestų į lošimo namus? Tu —
vienintelis, Lukai. O dabar, būk geras, pakartok, kad tu
mane vedei ne dėl pinigų.
Luko rankos stipriau suspaudė Viktoriją, jos lūpos vėl
palietė jos lūpas.
— Dabar jau nebesvarbu, kodėl vedžiau tave, Ginta­
rine ledi. Aš taip susipainiojau tavo tinkluos, kad niekada
nebūsiu laisvas. Aš myliu tave, Viki. Ir sutinku su visais
nepatogumais: karstytis per tvoras, laipioti siaurais kar­
328
nizais, ieškoti naktį nuotykių, kad tiktai tu mane mylėtum
visą gyvenimą. Na, pažadėk!
— Aš iškilmingai prisiekiu, milorde.
Atsiduodama jo bučiniui, Viktorija pastebėjo, jog iš
Luko akių pagaliau dingo niūrūs šešėliai. Ten liko tiktai
meilė, mėnulio šviesa ir aistra, kuri neužges ligi grabo
lentos.
Lukas pabudo vidurnaktį, pajutęs įprastinį skausmą
kojoje ir jau rengėsi keltis ir įsipilti sau portveino. Bet
nespėjo jis nė kilstelti, kai Viktorija palietė ranka jo šlau­
nį ir ėmė švelniai glostyti. Lukas vėl užsimerkė ir tuoj
pat užmigo.
Vėl atėjo pavasaris. Lukas nuėjo ieškoti žmonos ir ra­
do ją, kaip paprastai, oranžerijoje —ji piešė nedidelę re­
tą gėlytę, ką tik atsiųstą iš Amerikos.
Vos tik atsigavusi po gimdymo, nepraėjus nė mėne­
siui, Viktorija vėl griebėsi akvarelės. Girdi, ją pagavo
įkvėpimas, kai sužinojo, jog didžiai gerbiamo Vorto kny­
ga apie gėles jau parduota ir dabar rengiamas papildomas
tiražas.
Vikaras tvirtino, jog kaip tik ledi Viktorijos iliustra­
cijos ir nulėmė knygos sėkmę. Jis norėjo kaip galima grei­
čiau imtis antrojo tomo, skirto egzotiškoms gėlėms, kurias
galima auginti ir savo pačių soduose.
Lukas prasibrovė pro žydinčias gėlių lysves, ir jį pa­
sveikino mažylio balsas. Sustojęs prie vežimėlio greta mol­
berto, Lukas nusišypsojo ir linktelėjo savo sūnui. Ma­
žylis atrodė lyg koks simbolis jo iš naujo atgijusioms že­
mėms.
Sodas už lango margavo pumpurais ir žiedais, laukai
žaliavo, žadėdami gausų derlių. Pagaliau atėjo sėkmingi
metai ir Stounveilui,—o tokių metų dar bus tiek ir tiek,
pasižadėjo sau Lukas.
Jis pasilenkė pabučiuoti savo žmoną, kuri darbavosi
teptuku. Lukas lengvai kepštelėjo oranžinę dėmelę jai ant
nosies.
— Ką tu čia laikai rankose?—paklausė ji, žiūrėdama
į kažkokį odinį aplanką, kurį buvo atsinešęs Lukas.
329
 — Nedidelę dovanėlę, ponia. Liepiau perrišti vieną ta­
vo knygos egzempliorių.
Viktorija iš džiaugsmo visa paraudo ir ištiesė ranką:
— Tai ne visai „mano knyga". Tai didžiai gerbiamo
pono Vorto kūrinys.
— Aš atversiu tau nedidelę paslaptį, brangioji. Teta
Kleo sako, jog žmonės perka šitą knygą ne tik dėl moks­
linių mūsų vikaro samprotavimų, bet ir dėl nuostabių ta­
vo iliustracijų.
Viktorija pavartė knygą rankose, perbraukė ranka jos
odinius viršelius.
— Oi, abejoju...
— Tai tikra tiesa.
— Ačiū, Lukai.—Jos akys buvo kupinos meilės.—Dėl
vieno dalyko teta Kleo visiškai teisi: tu iš tikrųjų moki
dovanoti tokias dovanas, kokių jokiais pinigais nenupirksi.
Jis švelniai, jausmingai nusišypsojo:
— Tai man reikėtų tau padėkoti. Tu davei man kur
kas daugiau, negu galėjau tikėtis, kai leidausi medžioti
kraičio.
— Klausyk,—prašneko ji, išsiblaškiusi čiupinėdama
medalioną sau ant kaklo,—tikriausiai Gintariniam riteriui
ir jo ledi jau laikas traukti naktį pasivaikščioti po Stoun-
veilą.
Lukas net suaimanavo.
— Nepraėjo nė mėnuo po gimdymo! Užmiršk apie tai,
mano meile.—Ir jis grįžtelėjo į sūnų.—Tu dabar nakti­
mis turi rimtesnių rūpesčių.
— Gerai, ne šiandien. Gal net ir ne rytoj. Bet greitai,
greitai! —Ji jam nusišypsojo, ir jos akys sublizgo.—Juk
tu, Lukai, pats žinai, kaip mėgsti tenkinti mano užgaidas...
— Visiškai teisingai. Taip mėgstu tenkinti, kad lig šio­
lei savęs klausiu: o kuris gi iš mudviejų iš tikrųjų pra­
laimėjo, a?—Ir jis švelniai lūpų krašteliu perbraukė jai
per lūpas.
Užuot ką atsakiusi, Viktorija jį pabučiavo. Ir šis bu­
činys jiems siūlė nesuskaičiuojamą daugybę nepamiršta­
mų nakties nuotykių.
330
 Ai s t r a
Amanda Kvik
PRALAIMĖJIMAS
Romanas
Vertė Ona Simonavičienė
SL 1329. 1996 08 27. 10,5 apsk. 1. 1. Tiražas 3500 egz. Užsakymas 606.
Rosma, A. Strazdelio g. 1, 2600 Vilnius. Spausdino Poligrafinių pa­
slaugų įmonė, A. Strazdelio g. 1, 2600 Vilnius. Kaina sutartinė.
 Romano herojai - žavi turtinga paveldėtoja
ir klastingas jos turto medžiotojas. Ir jų
meilė primena tikras grumtynes. Nakties
nuotykiai, karšti bučiniai mėnesienoje...
Kuo baigsis jų dvikova?

ISBN 9986-00-145-4