Sveiki, suaugusieji,

Galėčiau jus vadinti niūriaisiais, skubančiais ar dar kokiais nors žmonėmis, nors šiuos žodžius aš gal
labiau priskirčiau didmiesčių gyventojams. Bet kodėl gi mano tokios mintys? Galiu atsakyti jums
paprastai: aš esu nusivylusi jumis. Esu nusivylusi tuo, kad nesirūpinate savimi, o ką jau šnekėt apie
artimuosius ar netgi Žemę, kurioje visi gyvename. O juk Žemė yra mūsų gimtinė, mūsų motina. Ji mus
visus, nė vieno neišskirdama, globoja, rūpinasi, maitina, gydo, bei suteikia ramybę ir džiaugsmą. Ji mums
teikia maistą, vaistus, pavėsį ir saulę, debesis ir gelmes. Bet ar jūs tai pastebite, ar jai atsidėkojate, kaip
kadaise atsidėkodavote savo tikrosioms mamoms, kurios, jums nugriuvus ir susižeidus kelį, paguosdavo
ar net pradžiugindavo, pažadėjusios saldainį? Aš esu beveik visiškai įsitikinusi, kad dauguma iš jūsų šio
nepakartojamo gėrio nė nepastebi ir jums rūpi tik pinigai, karjera ar kaip pastatyti dangoraižį.

Bet ar iš tiesų mūsų gyvenimai yra paskirti vardan šių dalykų? Ar mes tikrai gimėme tam, kad sukurtume
technologijas, leidžiančias visą dieną drybsoti ant sofos? Aš manau, jog mes čia gyvename tam, kad
išmoktume mylėti visus ir viską neišskirtinai, kaip mūsų motina Žemė, ir išsaugotume ją ateities kartoms.
Pagal įvairius mokslinius tyrimus, galiu drąsiai sakyti, jog mūsų Žemė yra netoli mirties slenksčio. Pvz:

1. Profesorius amerikietis Rogeris Revelle‘is pirmasis su bendradarbiu Charlesu Davidu Keelingu

1958 m. pradėjo kasdienius CO2 matavimus virš vienos iš Havajų salų, esančių Ramiajame
vandenyne. Po kelių metų jiems pakako duomenų grafiniam CO 2 kiekio didėjimui žemės
atmosferoje pavaizduoti. Dar pačioje eksperimento pradžioje tapo aišku, kad CO 2 koncentracija
Žemės atmosferoje pastebimai didėja.
2. Mokslininkas Lonnie‘is Thompsonas su savo komanda 1961-1990m. kopė į visų pasaulio ledynų
viršūnes. Tyrinėtojai gręžė ledą ir paskui tyrė mažučius oro burbuliukus, susidariusius tais metais,
kai snigo. Mokslininkai gali išmatuoti CO2 kiekį ir tikslią temperatūrą praeityje kiekvienais metais.
Jie apskaičiavo, jog per praėjusį pusę amžiaus temperatūra nuo -0,3 oC pakilo iki +0,6oC.
3. Šylant vandenynams, stiprėja audros (o vandenynai šyla, nes veikiama didėjančio CO 2 kiekio kyla
Žemės atmosferos temperatūra). 2004 m. Floridą nusiaubė keturi neįprastai galingi uraganai.
Tais pačiais metais Japoniją užgriuvo net dešimt taifūnų, nors anksčiau buvo daugiausiai septyni
taifūnai. 2006 m. pavasarį Australiją nusiaubė keletas neįprastai stiprių, penktos kategorijos
ciklonų, įskaitant cikloną Moniką, stipriausią kada nors užregistruotą cikloną net už Australijos
krantų – stipresnį už uraganus Katrina, Rita ar Vilma.

Juk argi jūs nesistengiate išgelbėti artimojo, kuris jau būna pusiau miręs? Juk argi po to jūs neraudate
mirus giminaičiui? Tarp šių dalykų yra viskas bendra, išskyrus du skirtumus: jūs iki šiol nieko beveik
nepadarėte Žemei gelbėti (tai, ką darote, yra siaubingai per maži mastai) ir kai Žemė numirs (o gal
sudegs ar dar kas nors atsitiks) nebebus kam gedėti, nebent Saulei ar Mėnuliui, nes viskas, kas gyva, taip
pat ir negyva, išnyks kartu su Žeme.

Tai ką gi, mano nuomone, galėtume padaryti Žemės labui, kad tikrai būtų jaučiamas efektas (nes aš
manau, jog daugkartiniai metaliniai šiaudeliai, daugkartiniai puodeliai ar savo atsinešti į parduotuvę
daugkartiniai medžiaginiai maišeliai nelabai ką nors keičia):

1. Pirmiausia reikia žmonių susivienijimo ir stipraus noro išgelbėti Žemę.

2. Tada manau reikia pradėti kiekvienam nuo savęs: taupyti elektros energiją namuose, mažinti CO 2
emisiją iš automobilių ir kitų transporto priemonių ar mažinti emisiją mažiau vartojant ir
išmintingai saugant.
3. Taip pat reikia dalyvauti pokyčiuose. Tai reiškia, kad reikia apie šią klimato krizę turime tinkamai
informuoti kitus, vykdyti politines akcijas ar paremti aplinkosaugos grupes.