LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr.

1997 m. birželio 13 d.

Dėl teismų praktikos taikant įstatymus

dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo

 Aukščiausiojo Teismo senatas, apsvarstęs Lietuvos Respublikos teismų praktiką

baudžiamosiose bylose, taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo, pažymi,
kad, 1993 m. birželio 10 d. pakeitus Lietuvos Respublikos BK 14 straipsnio redakciją ir
papildžius kodeksą 141 straipsniu, išplėstos būtinosios ginties ribos, suteikta daugiau teisių
gintis. Dėl to buvo būtina susipažinti su naujų įstatymų dėl būtinosios ginties ir jos ribų
peržengimo taikymo praktika ir atitinkamai ją išaiškinti.

Teismų praktikos analizė rodo, kad teismai pagrįstai išteisindavo asmenis, pasinaudojusius
būtinosios ginties teise nuo nusikalstamo pasikėsinimo į juos, jų turtą, būsto neliečiamumą ir
kitas teises, bei teisingai kvalifikuodavo kaltų asmenų veikas, padarytas peržengiant būtinosios
ginties ribas. Tačiau teismai dar nepakankamą dėmesį skiria šių bylų nagrinėjimui, ypač tose
bylose, kuriose asmenys nuteisti už būtinosios ginties ribų peržengimą. Ne visose bylose
parengtinis tyrimas yra išsamus ir visapusiškas. Teismai, nagrinėdami bylas, ne visada vykdo
įstatymų reikalavimus, pažeisdami BPK 18 str., neišsamiai ir nevisapusiškai išaiškina įvykio
aplinkybes, užpuolimo grėsmės realumą, jo pradžią ir pabaigą, gynybos priemonių ir veiksmų
atitikimą situacijai, kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Nuosprendžiai šiose bylose ne visada
tinkamai motyvuoti, dažni bylų nagrinėjimo terminų pažeidimai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas

 nutarė:

 Išaiškinti teismams, kad:

 1. Teismai turi užtikrinti įstatymų dėl būtinosios ginties teisingą taikymą, vadovaudamiesi
tuo, kad teisė ginti save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar
valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi yra svarbi
įstatyminė žmogaus teisių, visuomenės ar valstybės interesų apsaugos garantija. Teisingas šio
instituto taikymas turi skatinti asmenis plačiau naudotis šia teise.

2. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti
pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar
pareigūnus.

3. Atremiant pavojingą kėsinimąsi, įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų
teises, valstybės ar visuomenės interesus. Ginant kitą asmenį ar jo teises, nebūtinas to asmens
sutikimas.

4. Įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises,
visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo
įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę,
nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (visuomenės ir valstybės
saugumą, normalų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir pan.).
 5. Pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja
objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Tuo atveju, kai nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės
pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar
negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta
žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje.

Jeigu, esant toms pačioms sąlygoms, besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad įvykio
aplinkybes suvokia klaidingai, tai jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui kvalifikuojami
kaip padaryti dėl neatsargumo.

Nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais
padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai
gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Šiuo atveju BK 14 ir 141
str. numatytos nuostatos netaikomos.

6. Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra
pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės
interesams.

Itin kruopščiai turi būti tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių
aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais
atvejais, kai yra reali jo grėsmė (išsitraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis
apsupamas kitų asmenų ir pan.).

Teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj
po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo
pasibaigimo momentas.

Besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi,
kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo
gintis.

Pavojingas kėsinimasis negali būti laikomas pasibaigusiu, jeigu jis buvo tik laikinai
sustabdytas. Taip pat kėsinimosi pabaigos besąlygiškai nereiškia ginklų ar kitų daiktų, pavartotų
pavojingo kėsinimosi metu atitekimas besiginančiajam.

Nėra būtinosios ginties ir tais atvejais, kai iš anksto, siekiant apsaugoti asmenų teises ir
interesus, įtaisomi pavojingi gyvybei įrenginiai (aptvarai su įjungta elektros srove, sprogstamieji
įtaisai ir pan.), jei dar nėra realios kėsinimosi grėsmės.

7. Negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi įstatymo ir kitų norminių aktų apibrėžti
pareigūnų ar kitų asmenų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės. Tačiau visais
atvejais asmuo nepraranda teisės į būtinąją gintį, jeigu pareigūno ar kito asmens veiksmai yra
aiškiai neteisėti.

8. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi

pobūdžiui ir pavojingumui, kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu
vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo
panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.
 Vertindami ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismai privalo atsižvelgti į
kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei besikėsinančiajam padarytos žalos dydį.

Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė,
lytinė laisvė, gyvybė, sveikata, valstybės saugumas ir pan.).

Kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų

santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios
aplinkybės.

Teismai turi žinoti, kad įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jos intensyvumas
visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik
žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis.

9. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės toks veikimas, kai būtinosios ginties ribos buvo
peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė besikėsinantysis arba ginantis
nuo įsibrovimo į būstą (Lietuvos Respublikos BK 141 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos BK 141 str. 3 d. numatytos didelio sumišimo ir didelio išgąsčio

būsenos turi būti vertinamos pagal faktines bylos aplinkybes, o esant reikalui gali būti skiriama
atitinkama ekspertizė (psichologinė, psichologinė-psichiatrinė ir kitos).

Būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo taisyklės, ginant būstą, taikomos tik tais atvejais,
kai įsibrovimas į būstą turi pavojingo kėsinimosi požymius.

10. Įstatymas nelaiko būtinosios ginties ribų peržengimu veiksmų, kurių metu
besikėsinančiajam padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, materialinė žala (Lietuvos
Respublikos BK 141 str. 2 d.). Tokiu atveju, kai besiginantysis, peržengdamas būtinosios ginties
ribas, nužudo ar padaro besikėsinančiajam sunkų kūno sužalojimą, jis atsako pagal BK 141 str. 1
d. ir atitinkamai pagal 111, 104 str. ar 105 str. kai kuriuos punktus.

11. Ginties provokacijai netaikomos būtinosios ginties nuostatos. Ginties provokacija - tai
tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus,
siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą.

12. Priminti teismams, kad atremiant nusikaltimą padariusio asmens pasipriešinimą jį

sulaikant, galioja taisyklės, nustatytos būtinajai ginčiai (Lietuvos Respublikos BK 142 str. 2 d.).

13. Teismai nuosprendyje privalo nurodyti būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo
požymius ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Kvalifikuojant veikas, padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, nuosprendžio

rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta Lietuvos Respublikos BK 141 str. 1 dalis ir šio kodekso
ypatingosios dalies norma, pagal kurią asmuo pripažįstamas kaltu.

14. Skirdami bausmes už nusikaltimus, padarytus peržengiant būtinosios ginties ribas,

teismai privalo atsižvelgti į šią aplinkybę kaip atsakomybę lengvinančią (BK 40 str. 5 p.) arba
leidžiančią skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (BK 45 str. 3 d.).