Iš pradžių riteriai kalba apie pagarbą: Kalbėti aš tikrai nemoku: ne pamokslininkas, ne vienuolis esu,

bet riteris. Su kirviu gi ašį jam kelio pastoti jo pily negalėjau. (paskutine citata).

Dabar jie kalbą apie riteriu luomą: Aš ne riterių luomą žeminu, bet sakau, kad be manęs jūs patys
nieko nesugebate. (paskutine citata).

Poto eina dialogas apie tai kad jie jau nebėra pageidaujami svečiai, ir apie Skirgaila