SAULIUS JASIONIS

Kaip ūkininkauti m ažam e sklype

Tegyvuoja daržas
be kasimo, laistym o
ir trąšų!
SAULIUS JASIONIS

Alma [ittera
VILNIUS / 2014
UDK 631.1
Ja607

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN978-609-01-1390-5

Su autoriumi galite susisiekti:

Saulius Jasionis
Bagdoniškių kaimas, Stakliškių seniūnija, Prienų rajonas
Tel. 8 685 26840

©Saulius Jasionis, 2014

©Aldona Griškevičienė, 2014
©Leidykla „Alma littera“, 2014
Visos teisės saugomos
Turinys

Apie šią knygą i 9

I SKYRIUS. APIE GAMTINĘ ŽEMDIRBYSTĘ | 13

„ŽEMDIRBYSTĖ“ GAMTOJE | 20
Kas yra dirva? I 24
Gyventojai I 27
Paklotė I 31
Kuo minta augalai? | 35
Simbiozė - sugyvenimas I 37
Grybai | 38
Trumpai apie ligas ir kenkėjus I44
Nukrypimas apie kenkėjų naudą I46
Vabzdžiai - augalų kenkėjai I48

KAS VYKSTA MŪSŲ SODUOSE IR DARŽUOSE? | 50

Trąšos I 52
Gamtinės žemdirbystės galimybės | 55
Koks gruntas tinkamiausias? | 56

MULČIAVIMAS | 57
Mulčias - dirvos maistas | 57
Mulčiavimo funkcijos | 58
Mulčio rūšys I 60

5
 Kokiu storiu reikia mulčiuoti? I 62
Koks mulčias pats geriausias? I 64
Savos gamybos biologiniai preparatai | 64
Gamykliniai EMpreparatai | 70
Mitas apie azoto trūkumą | 72
Dar šis tas įdomaus apie augalų ir mulčio
„draugystę“ | 74
Derlingumo esmė | 77
Dar šiek tiek apie mulčiavimą | 79

ŪKININKAVIMAS MAŽUOSE SKLYPUOSE | 82

Mažų sklypų ypatumai | 82
Poreikių skaičiavimas | 83

II SKYRIUS. DARŽAS I87

Vieta daržui | 89
Zonavimas I 90
Apsauga nuo vėjo | 91
Mulčiuotas daržas | 93
Daržas be mulčio I 95
Sėjomaina | 98
Kokios gali būti lysvės | 102
Daržovių asortimentas | 110
Jeigu dirva per sunki | 111
Bulvės | 115
Pomidorai | 126
Ropės | 141
Burokėliai | 143
Agurkai | 146
Svogūninės daržovės I 149
Ankštinės daržovės | 150
Ar verta auginti savas sėklas | 151

6
 Kai kurių daržovių sėklų auginimas | 154
Daržas rudenį | 158
Daržas pavasarį I 160

III SKYRIUS. SODAS I 163

Šiek tiek bendros informacijos apie sodą I 165
Apie sodo kultūras ir natūralią „selekciją“ I 169
Kaip pasirinkti tinkamus vaismedžių sodinukus | 173
Sodinimas I 178
Sodo kultūrų dauginimas | 186
Braškės | 196
Avietės I 203
Kriaušės I207
Abrikosai | 209
Vynuogės | 210
Agrastai | 214
Juodieji serbentai I 214
Valgomieji sausmedžiai | 215
Sodo paklotė I 215
Kenkėjai I 220

IVSKYRIUS. SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ | 225

„Istorija“ | 227
Keletas žodžių apie pačias vertingiausias kultūras I229
Mėšlas I 230
Vištos | 232
Antys I 252
Triušiai | 253

Pabaigos žodis | 269

Naudingos nuorodos I270
Apie šią knygą

Jūsų rankose - pirmoji lietuviška knyga apie gamtinę žem­

dirbystę, kuri leis jums atsisakyti daugelio tradicinių sunkių že­
mės ūkio darbų ir auginti aukščiausios kokybės maistą. Gamtinė
žemdirbystė tinka ir stambiam ar smulkiam ūkininkui, ir miesto
ar miestelio gyventojui, prižiūrinčiam vos keletą arų žemės - iš
daugybės siūlomų variantų kiekvienas ras sau priimtiniausius.
Ši knyga pirmiausia skiriama mažų sklypų naudotojams. Joje
aprašyti daržininkystės ir sodininkystės būdai leis net mažiau­
siuose plotuose gauti gerą derlių ir aprūpinti šeimą tokiais mais­
to produktais, kokių nenusipirksite niekur ir už jokius pinigus.
Maždaug penktadalis knygos skiriama gamtinės žemdirbys­
tės pagrindams. Pasakojama apie gamtoje vykstančius procesus,
dėl kurių auga sveiki augalai ir gyvena sveiki gyvūnai, formuoja­
si derlingi dirvožemiai ir juose augantis maistas sukaupia mums
naudingiausias savybes. Ši knygos dalis jums gali pasirodyti per
daug sudėtinga ir moksliška, bet dėl to nesijaudinkite. Jeigu
sunkiai suprantama - neskaitykite, iš karto eikite prie augini­
mo technologijų ar atskirų kultūrų aprašymų. Knyga sudėliota
taip, kad skaityti ją galima nuo bet kurios vietos. O kai pajusi­
te, kad jums trūksta „teorinio pagrindo", - paskaitysite ir apie
gamtoje vykstančius procesus, kuriais remiasi visa gamtinės
žemdirbystės praktika.
Kita knygos dalis skiriama trims pagrindinėms žemės ūkio
sritims: daržininkystei, sodininkystei ir gyvulininkystei. Kadan­

9
gi knyga orientuota į mažus sklypus ir maisto produktų augini­
mą savo reikmėms, čia daugiau pateikiama būtent tokiam ūki­
ninkavimui tinkamų variantų. Gyvulininkystės skyriuje taip pat
aprašytas tik mažiems sklypams tinkančių gyvūnų auginimas.
Tačiau dėsningumai visur tie patys ir aprašytus būdus galima
naudoti visais atvejais, bet kokio dydžio žemės plotuose.
Lietuvoje gamtinė žemdirbystė gyvuoja jau dešimtmetį. Per
šį laiką buvo visko, daug augalų auginimo būdų, kuriuos nau­
dojome pradžioje, dabar pakeisti kitais, produktyvesniais ir
leidžiančiais pasiekti aukštesnę kokybę. Atsirado daug naujų
(iš tikrųjų - senų, bet užmirštų) augalų ir gyvūnų veislių, savo
savybėmis vertingesnių už augintas seniau, kai žemę dirbome
tradiciniais būdais. Šioje knygoje pateikiama tik naujausia in­
formacija, nekalbama apie praeityje naudotus ir prasčiau pasi­
teisinusius metodus.
Ne visi čia aprašomi gamtinės žemdirbystės metodai pati­
krinti asmeniškai, bet visi naudojami ir pasiteisinę Lietuvoje.
Turiu garbės bendrauti su daugeliu Lietuvos gamtinių žemdir­
bių, stebėti jų darbo rezultatus, daryti išvadas ir jas naudoti to­
lesniam gamtinės žemdirbystės tobulinimui.
Šiuo metu žemdirbystėje daugiausia siekiu sudaryti kuo na­
tūralesnes sąlygas augalams ir gyvūnams, kad būtų užtikrinta
geriausia jų sveikata, optimalus produktyvumas (ne eksploata­
cija) ir aukščiausios kokybės iš jų gaunama produkcija.
Natūralu, kad tokioje plačioje srityje kaip gamtinė žemdir­
bystė negaliu aprėpti visko ir daugelis jūsų kur kas geriau už
mane išmanote apie kokių nors bulvių ar kopūstų veisles ar dar­
žovių auginimo konvejerius. Todėl nepykite, kad knygoje nera­
site visko, kas jus domina.
Technologijų ir daržo bei sodo kultūrų aprašymuose galbūt
pasigesite būtent to, kas jums ypač aktualu. Kai ko gal nebus dėl
ribotos knygos apimties, kai ko - tiesiog dėl to, kad neturiu pa­

10 API E ŠI Ą K N Y G Ą
kankamai tos srities kompetencijos ir nenoriu mokyti pats ne­
mokėdamas. Rašau apie tai, kas man gerai žinoma ir patikrinta,
kas man pačiam maloniausia auginti, prižiūrėti, tyrinėti ir, be
abejo, valgyti. Ir neliečiu tų temų, kurios manęs paties nedomi­
na. Manau, kad tai yra sąžininga ir apsaugos jus nuo klaidinan­
čios informacijos.
Gamtinė žemdirbystė žengia labai plačiais žingsniais. Kas­
met atrandame naujas tiesas, tobuliname ir paprastiname agro­
techniką, įsigyjame naujų, perspektyvesnių augalų ir gyvūnų
veislių, todėl kasmet bus ir ko nors naujo, taigi nėra jokio rei­
kalo dabar bandyti sudėlioti viską nuo Aiki Z. Koks bus tas „Z“,
dabar niekas negali pasakyti.
Kada jau žinosime, kad apie gamtinę žemdirbystę viskas
aišku ir nieko naujo ieškoti nereikia? Tada, kai mūsų gyvenime
neliks žodžių „reikia“ ir „darbas“, kai dirbsime tik savo malo­
numui, kai valgysime tik patį skaniausią, vertingiausią ir nieko
nekainuojantį maistą, kai mūsų buitis virs sveika prabanga, tar­
naujančia mūsų gerovei, o ne atimančia jėgas.
Rašydamas šią knygą, be praktinės informacijos, aš noriu
jums parodyti, kaip gamta savarankiškai, be „žemės ūkio specia­
listų“paslaugų, augina augalus bei gyvūnus ir visą gyvąjį pasau­
lį aprūpina pačiu geriausiu maistu. Jos dėsnius ir naudojamus
metodus galime ir turime pritaikyti kasdieniame gyvenime. Tik
taip žemdirbystė taps ne aplinkos ir žmonių naikinimo priemo-
ne, o gyvybės ir sveikatos šaltiniu.
APIE GAMTINĘ ŽEMDIRBYSTĘ
 Gamtinė žemdirbystė - Lietuvoje naujas, bet jau gana plačiai
paplitęs ūkininkavimo būdas. Civilizuotose pasaulio šalyse pir­
mieji bandymai vadovautis natūraliais gamtos dėsniais žemdir­
bystėje ir nustoti beatodairiškai eksploatuoti žemę buvo atlikti
jau daugiau kaip prieš šimtmetį, bet didesnį pagreitį įgavo tik
pastaraisiais dešimtmečiais. Visos nealinančios aplinkos, tvarios,
atsinaujinančios ir natūraliai produktyvios ne tik žemdirbystei,
bet ir visoms kitoms gyvenimo sritims skirtos technologijos pa­
saulyje vadinamos bendru terminu - pėrmakultūra*. Žemdirbys­
tė - tik viena iš permakultūros sričių. Pasaulyje egzistuoja daug
ir įvairių tvarios ir nealinančios žemdirbystės formų, dažnai per­
nelyg sudėtingų, naudojančių daug nenaudingų priemonių ir ap­
kraunančių žmones nereikalingu darbu, nors teoriškai visomis
siekiama to paties - ilgalaikio produktyvumo ir rentabilumo.
Ar iš tikrųjų gamtinė žemdirbystė yra naujas ūkininkavimo
būdas ir kuo ji ypatinga?
Tiesiai pasakius, nieko čia naujo. Žemdirbystė egzistuoja
tūkstančius metų ir beveik visą tą laiką žemdirbys rūpinosi, kad
*Žodžių permanent agriculture (angį. nuolatinė žemdirbystė) junginys. Apibūdina tvarų
ūkininkavimą, gyvenimo būdą naudojant tik vietinius išteklius, įvairias gamtinei aplinkai
palankias žmogaus veiklos sritis.

15
žemės derlingumas ne mažėtų, o bent jau liktų toks pat. Papil­
domų priemonių nebuvo, trąšų niekas negamino, reikėjo vers­
tis iš to, kas yra. Pagrindinis ūkio modelis buvo natūrinis ūkis,
kuriame visos atliekos sunaudojamos derlingumui palaikyti.
Augalais šeriami gyvuliai, o gyvulių mėšlas grąžinamas dirvai.
Paprastas, visiems suprantamas modelis. Gamtinei žemdirbys­
tei irgi pirmiausia rūpi palaikyti dirvos derlingumą, o kartu
saugoti visą gamtinę aplinką. Saugoma ne dėl tuščio įgeidžio ar
madingos ekologinės idėjos, o dėl to, kad nualintoje aplinkoje
mes patys badausime.
Gamtinė žemdirbystė nėra nauja religija ar griežtų taisyklių
rinkinys, kur, gink Dieve, negalima daryti to ar ano, taip pat ji
nėra kažkoks „tik išrinktiesiems“ pasiekiamas mokslas, nors iš
pradžių buvo ir idealizmo, ir taisyklių, ir užtektinai sudėtingu­
mo. Jos užduotis paprasta: kuo paprasčiau, naudojant kuo ma­
žiau energijos apsirūpinti maistu ir kitais reikalingais žemės ūky­
je gaminamais produktais. Ne bet kokiu maistu ir ne bet kokiais
produktais, o pačiais geriausiais, sveikiausiais ir naudingiausiais.
Mes stengiamės atrasti pačius paprasčiausius, pigiausius,
lengviausius ir prieinamiausius būdus kokybiškam maistui už­
auginti. Taip pat siekiame didžiausio rentabilumo, nes norime
būti savarankiški ir oriai gyventi, užsiimdami mėgstama veikla.
Todėl gamtinėje žemdirbystėje neturi būti veiksmų, kurie ne­
būtini ir kuriems iššvaistoma daugiau energijos, negu gaunama
naudos. Gamta visur ir visada taupo energiją, tą patį stengia­
mės daryti ir mes.
Pavyzdžiui, jeigu daržovės puikiai auga neariamoje ir neper-
kasinėjamoje dirvoje, tai kam ją arti ir perkasinėti? Jeigu mes
galime gauti gerą derlių be trąšų ir daržų bei sodų derlingumas
kasmet didėja, kam mums pirkti trąšas? Jeigu mokame sukur­
ti tokią aplinką, kurioje augalų ligos ir kenkėjai nepadaro žalos,
tai kam mums rūpintis profilaktika ir gydymu? Ir kam tą aplin­

16 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
ką kurti, jeigu dažnai ji jau yra sukurta arba kuriama pačios
gamtos be mūsų įsikišimo? Kamauginti dešimties rūšių salotas,
jeigu lengviau vieną kartą susipažinti su čia pat savaime augan­
čiais valgomais ir kur kas skanesniais už salotas augalais - jiems
nereikia priežiūros ir jie nieko nekainuoja. Arba jeigu kai kurios
kultūros gali augti be priežiūros, bet taip augdamos duoda tik
pusę derliaus, palyginti su prižiūrimomis, mes vis tiek dažnai
renkamės pirmąjį variantą, jeigu tokiu būdu gaunama geresnė
kokybė. Na ir kas, kad mažesnis derlius, bet jis mums nieko ne­
kainavo ir mes išeikvojome dešimt kartų mažiau energijos negu
prižiūrėdami, o derlių gavome tik dvigubai mažesnį.
Taigi gamtinę žemdirbystę teisinga būtų apibūdinti taip: tai
tiesiog paprastumo ir savarankiškumo siekis visose žemes
ūkio srityse. Nėra abejonės, kad paprastumo ir kokybės siekis
žemdirbystėje ir gyvenime anksčiau ar vėliau neišvengiamai at­
ves iki pačios žemdirbystės atsisakymo ir paskatins grįžti prie
natūralių produktų naudojimo. Tuo gamtinė žemdirbystė ir
ypatinga, tuo ji išsiskiria iš visų kitų buvusių ir esamų žemės
dirbimo formų: remiantis ja, stengiamasi viską vertinti nešališ­
kai. Dėl to tokios pažiūros vis labiau prieštarauja pačiai žemdir­
bystės esmei - maisto auginimui kultūrinėmis sąlygomis. Tokiu
būdu ji sunaikins pati save. Kitaip tiesiog negali būti, mes bū­
sime priversti tą padaryti. O kol kas darome tai, kas įmanoma
dabartinėmis sąlygomis, - valgyti mums reikia šiandien.
Lietuvoje yra tik šiam kraštui būdingos, nors gana įvairios,
sąlygos ir taip pat turime tik sau būdingus tikslus, kurių siekia­
me vystydami šį dar labai jauną žemdirbystės būdą. Stengiamės
ne tik panaudoti geriausią ir mums naudingiausią kitų šalių au­
gintojų patirtį, bet, svarbiausia, kurti savo sistemą, leidžiančią
racionaliausiai pasinaudoti esamais ištekliais ir gauti aukščiau­
sios kokybės maisto produktus mūsų sąlygomis. Iš čia ir atsiran­
da lietuviškos gamtinės žemdirbystės „mokyklos“išskirtinumai.

17
 PAGRINDINIAI „LIETUVIŠKOS“ GAMTINĖS ŽEMDIRBYSTĖS
PRINCIPAI:

1) žemė niekaip nedirbama, jeigu nėra būtino reikalo;

2)saugomas ir visaip skatinamas dirvos gyvybingumas -
pagrindinė derlingumo sąlyga;
3) soduose, daržuose ir ganyklose stengiamasi išsaugoti ir
didinti augalų ir gyvūnų įvairovę;
4) be reikalo nenaikinamos piktžolės, nes jos daro teigia­
mą įtaką augalų sveikatai ir kokybei;
5) siekiama, kad visi žemės ūkio augalai ir gyvūnai būtų
susiję naudingais tarpusavio ryšiais, t. y. kiekviena ūkio
sritis būtų naudinga kitoms sritims;
6)stengiamasi nekovoti su augalų ir gyvūnų ligomis, ne­
naudoti specialių profilaktikos priemonių, augalų ir gyvū­
nų sveikatą turi užtikrinti teisingos jų gyvenimo sąlygos;
7) nėra tokios sąvokos kaip „kenkėjai“. Didelė augalų ir gy­
vūnų įvairovė aplinkoje neleidžia įsigalėti vienai kuriai nors
vabzdžių ar kitų augalams kenkiančių gyvūnų populiacijai;
8) mažuose miestų ir gyvenviečių daržuose ir soduose
stengiamasi kurti uždaro ciklo sistemas, nenaudojančias
augalų liekanų iš šalies - taip ūkis įgauna savarankiškumo;
9) kaimo vietovėse stengiamasi naikinti ūkių ribas, dar­
nius ūkininkavimo modelius integruoti į natūralią gamti­
nę aplinką;
10) saugomos ir tobulinamos senos, ekstensyvios, prisi­
taikiusios prie vietos sąlygų augalų ir gyvūnų veislės - at­
sparūs, ištvermingi augalai ir gyvūnai užtikrina ūkio stabi­
lumą ir mažesnes energijos sąnaudas.

18 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
 Gamtinės žemdirbystės šviečiamasis tikslas - ne aprūpinti
visus pigiu maistu, o suteikti galimybę kiekvienam norinčiajam
turėti aukščiausios kokybės, geriausių maistinių savybių maistą
mažiausiomis sąnaudomis, naudojantis tik vietiniais ištekliais
ir neperkant jokių pagalbinių priemonių ar preparatų.
Gamtinė žemdirbystė - ne tiek atskirų kultūrų auginimo
technologija, kiek pasaulėžiūra, teigianti, kad mūsų maistas -
ne ūkio, bet visos aplinkos gaminamas produktas. Todėl aplinka
tampa neatsiejama sveiko sodo, daržo ar ganyklos dalimi, ji visa
pasitelkiama maistui kurti.
Sodas, daržas ar ganykla gamtinėje žemdirbystėje suvokia­
mi ne kaip augalų ir gyvūnų rinkinys, o kaip vientisa sistema,
vientisas organizmas, o atskiri augalai ar gyvūnai - kaip to or­
ganizmo dalys, atliekančios tam tikras funkcijas.
Dabar trumpai pakalbėkime apie gamtoje vykstančius pro­
cesus, kuriais vadovaudamiesi prižiūrime žemę, auginame auga­
lus ir gyvūnus. Tai, kas išdėstyta žemiau, - gamtinės žemdir­
bystės „kertiniai akmenys“.

19
,Žemdirbystė" gamtoje

Turbūt visi suprantate, kad gamtoje, natūraliomis sąlygo­

mis, dirvožemiai nenusialina ir dirvų derlingumas nemažėja.
Niekam ne naujiena, kad ir žemės ūkio naudmenose papras­
čiausias būdas sugrąžinti dirvai derlingumą - tai leisti jai pailsė­
ti, dirvonuoti. Ką reiškia „pailsėti“? Tai reiškia, kad per „poilsio
laiką“ žemė elgiasi natūraliai: jos niekas nedirba, joje pradeda
augti laukiniai augalai, netrukdoma gyvena smulkioji gyvūnija.
Žemės poilsį galima apibūdinti trumpai ir tiksliai: joje prasideda
natūralūs procesai. Ir kuo ilgiau ji ilsisi, kuo ilgiau tie natūra­
lūs procesai vyksta, tuo geriau atsikuria, tuo derlingesnė būna.
Tai štai kaip įdomu: pasirodo, mes seniai pripažįstame, kad
gamta geriausiai supranta, kaip atkurti ir palaikyti derlingu­
mą, netgi jį didinti, bet kuo toliau, tuo mažiau jai leidžiame tą
daryti. Dėl to turime vis labiau nualintus dirvožemius ir kuo
daugiau pilame į juos maisto medžiagų - trąšų, tuo greičiau jie
silpsta. Kodėl taip elgiamasi?

Tikruosius ketinimus parodo TIK pasiekti rezultatai.

Nesvarbu, kieno jie - žmogaus, organizacijos, ūkio ar mokslo
krypties ir t. t. Kalbos ir deklaracijos, netgi moksliškai pagrįs­
tos technologijos - tik akių dūmimas, o jeigu norime supras­
ti, ko siekiama iš tikro, žiūrėkime rezultatą ir nesidairykime į
šalis ieškodami pateisinimų. Kitaip sakant, žiūrėkime į faktus.

20 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
Jie niekada neapgauna. Šią taisyklę reikia taikyti visais atvejais,
ir sau taip pat.
Ar jums dabar aišku, ko siekia šiuolaikinė žemdirbystė ir
agronomijos mokslas, nepaisant to, kas yra deklaruojama? Mato­
te jų pasiektus rezultatus? Matote nualintas žemes, vis labiau pa­
žeidžiamą ekologinę pusiausvyrą, nykstančias gyvybės rūšis, vis
didėjantį trąšų ir nuodingų pesticidų naudojimą, bevertį ir nuo­
dingą maistą? Tai faktai, kurių niekas negali paneigti, tai realybė.
Ir nereikia klausyti jokių pasiteisinimų ar „moksliškų“paaiškini­
mų, kad tokiais būdais norima užtikrinti geresnį derlių arba dar
įžūliau - „pamaitinti žmoniją“. Žiūrėkite paprastai, nesileiskite
apgaudinėjami, vertinkite tik faktus - tai, ką matote ir ką valgote.
Taigi tikrieji šiandieninės agronomijos ir žemdirbystės sie­
kiai visiems turi būti aiškūs, daugiau galime prie jų negrįžti.
Jeigu jums kils klausimų - atsakykite į juos savarankiškai, pasi­
naudodami paryškinta taisykle, ir niekada neapsiriksite, o mes
išsiaiškinkime, kokiu būdu gamta sugeba palaikyti ir didinti dir­
vų derlingumą.
Kuo skiriasi intensyviai dirbami laukai nuo natūralių arba
tų, kuriems leidžiama „pailsėti“? Pirma: kultūriniuose laukuose
žemė dirbama keletą kartų per metus. Ariama, kultivuojama,
purenama ir pan. Natūraliuose plotuose jos niekas nedirba, iš­
skyrus dirvoje gyvenančius gyvūnus - vabzdžius, kirmėles, kur­
mius ir pan. Antra: kultūriniuose laukuose auga tik kultūriniai
augalai, kurių derlius nuimamas ir didžioji dalis sukauptos ener­
gijos derliaus pavidalu išvežama. Natūraliuose plotuose auga vis­
kas, kas išdygsta, ir visa užaugusi augalinė organinė medžiaga,
visa sukaupta energija lieka toje pačioje dirvoje. Trečia: kultū­
riniai laukai tręšiami mineralinėmis trąšomis ir purškiami nuo­
dingais chemikalais. Natūraliuose plotuose to nedaroma. Viskas,
šių trijų dalykų užtenka norint suprasti pagrindinius skirtumus
tarp šiuolaikinės agronomijos ir natūralių gamtos procesų.

21
 Sužinojome tris pagrindines žemės „pailsėjimo“ sąlygas, o
iš tikrųjų žinome daug daugiau: kokių sąlygų reikia, kad dirvos
derlingumas būtų palaikomas ir didinamas natūraliai, taip, kaip
sukurta gamtos. Apibrėžkime jas aiškiau.

• Gamta žemės nedirba. Tai reiškia, kad dirva paliekama

ramybėje, ji formuojasi natūraliai, nesumaišomi paviršinis
ir giluminis sluoksniai. Nesuardoma dirvos grumstelinė
struktūra, leidžianti dirvai kvėpuoti ir palaikyti tinkamą
drėgmės režimą. Dirbant žemę dirvą sudarantys grums­
teliai sudyla ir dirva tampa dulkėmis. Turbūt visi matėte,
kaip dirbamų dirvų paviršiuje po lietaus susidaro pluta,
tarsi cementas - tai nualintos, prarandančios gyvybę dir­
vos požymis.
• Gamta užaugintus augalus vėl panaudoja, mikroorga­
nizmai juos suskaido į tas pačias dalis, iš kurių jie susida­
rė. Pagrindinės: vanduo, anglies dvideginis ir skaidymo
metu išsiskirianti energija. Taigi visa dirvoje sukaupta
saulės energija joje ir pasilieka, tampa pagrindine dirvos
derlingumo sąlyga. O tradicinės žemdirbystės atveju di­
džioji dalis Lietuvos žemės ūkio naudmenose sukauptos
energijos patenka ne į žemę, o į Atlanto vandenyną, patys
suprantate kokiu būdu. Jeigu nėra energijos - iš kur der­
lingumas? Taip pat natūraliuose plotuose dirvos paviršius
visada uždengtas nuo tiesioginių saulės spindulių. Dėl to
dirva būna vėsesnė už orą, joje kondensuojasi oro drėgmė
ir jos paviršiuje gali gyventi ultravioletiniams spinduliams
jautrūs organizmai - augalų liekanų skaldytojai.
• Gamta nenuodija dirvožemių gyvybės azotinėmis trąšo­
mis ir pesticidais. Todėl gyvybė klesti ir intensyviai skaido
negyvas augalų dalis, o tai užtikrina energijos grąžinimą
dirvai - derlingumą.

22 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
 Beje, ne tik alinanti žemdirbystė griauna ekologinę pusiaus­
vyrą. Dabar plintanti trumpos žolės (vejų) mada jau padarė di­
delę žalą įvairių vabzdžių rūšių populiacijoms ir ta žala vis didė­
ja. Sparčiai nyksta vabzdžiais mintantys paukščiai. Kokios bus
galutinės šios mados pasekmės - pamatysime ateityje, aišku
tiek, kad jos tikrai nedžiugins. Negana to, vis plačiau naudojami
chemikalai erkių naikinimui. Dabar šios temos neplėtosiu, pasa­
kysiu tik tiek, kad iš pažiūros nekaltas noras „gyventi gražiau ir
saugiau“veda į visišką ekosistemų išbalansavimą, kas tragiškai
atsilieps mūsų visų sveikatai.

SVARBU!

Toliau kalbėsime apie dirvą, jos sudėtį, gyventojus, dir­

vos ir augalų biologinius procesus. Visa tai labai svarbu ir
įdomu, bet prašau: nepriimkite visko už gryną pinigą. Tai
nėra absoliuti tiesa, tai, kas parašyta žemiau - tik šiandie­
ninis matymas. Šiandien atrodo taip, rytoj gali atrodyti
kitaip. Biologiniai procesai - labai sudėtinga ir sunkiai pa­
siduodanti pažinimui sritis. Gamtos mokslai gali atsakyti
tik į labai nedidelę klausimų dalį. Daugybė mokslinių ter­
minų, vartojamų ir šioje knygoje, yra tik susitarimo arba
dar blogiau - „mokslo religijos“ objektai. Moksle labai
daug tokių atvejų, kai vienas autoritetas ką nors pasako
ar parašo, visi patiki, ir kokia nors „mokslinė tiesa“ nau­
dojama kaip absoliuti ir neginčijama, nesigilinant ir visaip
priešinantis jos paneigimui. Juk ją paneigus reikėtų viską
versti aukštyn kojomis, o tai dažniausiai nuostolinga...
mJ
Labai norėtųsi visus gyvojoje gamtoje ir konkrečiai dirvoje
bei augaluose vykstančius procesus nušviesti tikra šviesa, pa-

23
rodyti, kokie jie yra iš tikrųjų. Deja, šiandien niekas to negali
padaryti... Todėl viską pateikiu taip, kaip DABARatrodo teisin­
giausia. Remiantis šiomis žiniomis galima daug ką paaiškinti,
jos kol kas leidžia veikti visų gamtinės žemdirbystės sričių „val­
dymo svertams“ir tenka pasitenkinti tuo, ką žinome...
Čia dar reikėtų pridurti: gamtos dėsniai galioja visur. Tie
patys dėsniai tinka ir bakterijų santykiams, ir didelėms ekosis­
temoms, ir žmonių visuomenei. Bandydami suprasti gamtoje
vykstančius procesus, žiūrėkite, ar tikrai dėsningumai galioja
visais atvejais. Jeigu taip, tai tikras dėsningumas, tiesa, jeigu
ne - netiesa. Ir pernelyg nesigilinkite į cheminių medžiagų, or­
ganizmų ar procesų pavadinimus - jie visiškai nieko nereiškia.
Stenkitės suprasti vien dėsningumus, visa kita tik klaidins.

KAS YRA DIRVA?

Apie dirvožemio sudėtį užtenka pasakyti, kad jis sudarytas

iš mažyčių grumstelių, šie savo ruožtu - iš organinių ir minera­
linių junginių, o tarp grumstelių - vanduo ir oras. Kuo daugiau
tuščios erdvės tarp dirvos dalelių, tuo lengviau į dirvą patenka
oras ir vanduo. Tokią dirvą vadiname puria. Taip pat dirvože-
myje gyvena galybė visokių gyvų organizmų, jame įsitvirtina
augalų šaknys.

Dirvožemis - tai didelės gyvų organizmų bendruome­

nės gyvenamoji vieta. Dirvoje gyvena visų sistematinių gru­
pių mikroorganizmai, taip pat daug kirmėlių, moliuskų, na­
riuotakojų ir net žinduolių. Dirva - tai tarsi žmonių miestai su
daugybe gyventojų, kur kiekvienas užsiima kokia nors visuo­
menei naudinga veikla. Lygiai kaip miestuose, čia yra išvystytos
komunikacijos, kurios natūralioje, nepažeistoje dirvoje veikia

24 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
be jokių sutrikimų. Yra ir tobulas vandentiekis, ir puiki venti­
liacija. Yra netgi „visuomeninis transportas“, kuriuo mikroorga­
nizmai keliauja iš vienos vietos į kitą, ten, kur jie reikalingi - tai
daugialąsčiai gyvūnai (dirvoje pagrindinės „transporto“ prie­
monės - kirmėlės, vabzdžiai ir jų lervos), ir transporto sistema,
kuria transportuojamas maistas ir biologiškai aktyvios medžia­
gos - daugialąsčių grybų grybiena. Toji pati grybiena veikia ir
kaip ryšių sistema - per ją vieni augalai perduoda informaciją
kitiems. Kitaip sakant, dirva - tai tarsi vieta, visus joje gyve­
nančius organizmus jungianti į vieną nedalomą didžiulį vientisą
darinį - gyvąjį dirvožemį.
Dirva nėra vientisa, joje daugybė kanalėlių ir tuneliukų, at­
sirandančių dėl dirvos organizmų gyvybinės veiklos. Maži gy­
ventojai rausia mažus urvelius, sliekai didesnius, o, pavyzdžiui,
kurmiai - labai didelius. Be to, pati dirvos sandara iš mažų
grumstelių lemia, kad joje labai daug erdvės. Ši erdvė vadina­
ma dirvos kapiliarais. Dirva atrodo kaip supainiotas labirintas,
išvarpytas įvairiausios prigimties tunelių ir kapiliarų. Šiais tu­
neliais į dirvą laisvai patenka oras ir vanduo. Tai ir dirvos „plau­
čiai“, ir „vandentiekis“.
„Vandentiekis“ aprūpina dirvos gyventojus vandeniu. Pa­
prastai mes įsivaizduojame, kad vanduo į dirvą patenka su lie­
tumi. Iš tikrųjų tai vyksta kiek kitaip. Didžiuma vandens į dirvą
patenka tiesiai iš oro. Ore net karštą vasaros dieną yra daug van­
dens. Okaip vanduo iš oro atsiranda dirvoje? Labai paprastai -
šis reiškinys vadinamas kondensacija. Kai dirva daug vėsesnė už
orą, atmosferoje esanti drėgmė nusėda ant dirvos grumstelių
rasos pavidalu. Ir kuo didesnis temperatūrų skirtumas tarp oro
ir dirvos, tuo daugiau rasos nusėda dirvoje. Nemanykite, kad tai
menkas vandens kiekis - iš atmosferinės drėgmės susidaro po­
žeminiai vandenys, kurie ištrykšta šaltiniais, šis vanduo sudaro
didesnę dalį lygumų upių vandens. Pastebėjote, kad pastaruo­

25
ju metu mažėja šaltinių, ypač mažų? Kad daugybės prieš keletą
dešimtmečių miškuose, upių pakrantėse tekėjusių šaltinėlių jau
nebėra arba jie visiškai išsekę? O ir didžiosios mūsų upės vasa­
rą vis labiau išsenka. Visa tai - ne klimato kaitos, o dirvožemių
degradavimo pasekmės. Beatodairiškai kertant brandžius miš­
kus ir naikinant natūralias pievas nyksta dirvos paklotė, kuri
palaikė didelį temperatūrų skirtumą tarp oro ir žemės, dirvoje
kondensuojasi vis mažiau vandens, vis mažiau jo patenka į gi­
luminius žemės sluoksnius, vis mažiau iš ten pakyla į paviršių.
Bet tęskime apie dirvą.
Tais pačiais tuneliais į dirvą patenka ir deguonis. Tai „ven­
tiliacijos sistema“. Oras čia būtinas visiems. Visi organizmai,
gyvenantys paviršiniuose dirvos sluoksniuose, kvėpuoja deguo­
nimi, kaip ir mes su jumis. Trūkstant deguonies, pavyzdžiui, su­
slėgtose ar užmirkusiose dirvose, jų staigiai sumažėja. Taip pat
su oru į dirvą patenka azotas ir anglies dvideginis. Azotas akty­
viai dalyvauja augalų mityboje, tai žino visi augalų augintojai.
Nors, tiesą pasakius, azotą jie linkę pernelyg sureikšminti, bet
apie tai vėliau.
O štai apie anglies dvideginio reikšmę dirvos procesuose
mažai kas žino. Anglies dvideginis į dirvą, aišku, patenka iš oro
su lietumi, bet didžiausia jo dalis - kaip dirvos gyventojų gy­
vybinės veiklos produktas. Būdamas sunkesnis už orą, jis ert­
mėmis nusileidžia į gilesnius dirvos sluoksnius. Ten, tirpdamas
vandenyje, virsta anglies rūgštimi, o anglies rūgštis - svarbiau­
sias dirvoje mineralų tirpiklis. Apie šių elementų reikšmę auga­
lų gyvenime taip pat nereikia priminti.
Štai tokios yra dirvos „komunikacijos“, aprūpinančios jos
gyventojus gyvybiškai svarbiais produktais.

26 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
 GYVENTOJAI

Jeigu pažiūrėsime į dirvą iš viršaus, pasirodys, kad joje labai

mažai gyvybės. Na, žinoma, mes matome kurmių, gal dar sliekų
veiklos pėdsakų, bet tai ir viskas. O štai ant žemės pilna gyvas­
ties. Kaip yra iš tikrųjų?
Iš tikrųjų viso pasaulio dirvožemiuose gyvenančių mikro­
organizmų (bakterijų, grybelių ir dumblių) masė daugybę kar­
tų didesnė už visos antžeminės gyvūnijos, įskaitant ir žmoniją,
masę. Dar reikia pasakyti, kad tik labai maža dirvos mikropa­
saulio dalis mums šiandien žinoma.

Bakterijų reikšmės neįmanoma perdėti. Daugeliui iš mūsų

bakterijos atrodo kaip priešai, įvairių ligų sukėlėjai. O ar žinote,
kad žmogaus organizme bakterijų dešimtis kartų daugiau negu
„nuosavų“ ląstelių? Taigi mes nuo jų nepabėgsime. O ir bėgti
nėra kur - juk mūsų nuosavos ląstelės, kaip ir visų kitų daugia-
ląsčių ir kai kurių vienaląsčių organizmų, yra ne kas kita, kaip ka­
daise buvusios laisvos bakterijos, susijungusios simbiozės ryšiais
ir sukūrusios naujus organizmus. Apie tai kalba rimtas ir labai
įdomus mokslas, nagrinėjantis gyvybės vystymąsi - simbiogene-
zė. Bakterijos - seniausi mūsų planetos organizmai, galima būtų
pasakyti, kad sis pasaulis - tai bakterijų pasaulis. Jos valdo
daugelį gamtinių procesų, o visa kita - tik įrankiai jų rankose. Be
bakterijų neišgyventų nė vienas daugialąstis organizmas.

Apie grybų vaidmenį mokslas dar tik pradeda spėlioti... Iki

šios dienos aprašyti penki procentai iš numanomų pusantro mi­
lijono rūšių. Mums pažįstami kepurėtieji grybai - tik labai maža
viso grybų pasaulio dalelytė. Didžiuma grybų - mikroskopiniai
organizmai, nematomi plika akimi. Bet jų reikšmė gamtinėms
sistemoms milžiniška. Panašu, kad nė vienas sausumos augalas

27
neišgyventų be grybų pagalbos. Mikroskopiniai grybai gyvena
ne tik dirvoje, bet ir augalų audiniuose, net sėklose ir žiedadul­
kėse. Grybų mokslas - mikologija - dar labai jaunas, ateityje
mūsų laukia daug didelių atradimų.
Dar keletas žodžių apie bakterijų ir grybų gyvenimo būdą.
Juos jungia bendra savybė - jie neturi nei burnų, nei virškini­
mo organų. Taigi jie negali maitintis kaip mes ar kiti gyvūnai.
Maistą jie siurbia visu kūno paviršiumi. Jau suvirškintą maistą!
Bakterijos ir grybai maistą virškina ne organizmo viduje, o iš­
orėje. Į aplinką jie išskiria tam skirtas medžiagas - fermentus.
Jei paprasčiau - virškinimo sultis. Fermentai suskaido, ištirpina
aplink esančius organinius junginius, ir taip šie organizmai mai­
tinasi. Tiesiog „maudosi maiste“. Kiekviena rūšis išskiria savi­
tus fermentus, galinčius tirpinti skirtingus junginius, todėl vie­
ni organizmai gali maitintis vienokiu maistu, kiti - kitokiu. Tuo
fermentų vaidmuo nesibaigia. Šie ypatingi cheminiai junginiai
kartu su hormonais valdo visas biochemines reakcijas gyvojoje
gamtoje, visos jos vyksta savo laiku ir tvarkingai. Už kiekvieną
iš jų atsakingi specifiniai fermentai. Fermentų aktyvumas pri­
klauso nuo temperatūros. Daugelis jų aktyvūs tarp 10 ir 40 °C
šilumos. Jeigu vėsiau - aktyvumas mažėja, jeigu daugiau kaip
40 °C- fermentai suyra.
Mikroorganizmai - tikri altruistai. Jų suvirškintą maistą
gali valgyti visi, kam tik jis patinka. Tuo naudojasi ir augalai.
Tirpindami aplink save organines medžiagas, mikroorganizmai
tiesiog kviečia visus prie bendro stalo. Dauguma mažųjų dirvos
gyventojų įsikuria keliuose paviršinio dirvos sluoksnio centime­
truose ir prie augalų šaknų - rizosferoje. Kuo giliau, tuo jų ma­
žiau. Dauguma dirvos gyventojų kvėpuoja deguonimi, tad giliai
sąlygos jiems gyventi mažiau palankios. Ir dar labai svarbu, kad
dirvos paviršiuje yra jų maistas - augalų liekanos.
Visus dirvoje gyvenančius mikroorganizmus galima sąly-

28 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
giškai suskirstyti į dvi grupes: saprofitus, mintančius augalų
liekanomis, ir augalų simbiontus, kurie gyvena su augalais,
tiekia jiems maisto medžiagas ir už tai gauna augalų gaminamą
cukrų - gliukozę.
Visi dirvos gyventojai kartu su augalais sudaro labai tvirtai
susaistytą ir labai sudėtingą sistemą. Ši sistema, visų dirvos or­
ganizmų bendrija, gyvena kaip didelis vientisas organizmas. Čia
visi vienodai svarbūs, kiekvienas atlieka savo funkciją.
Pagrindinis komponentas ir maitintojas šioje sistemo­
je - augalai. Dėl ypatingos medžiagos - chlorofilo - jie moka
„sugauti“ saulės energiją ir paversti ją angliavandeniais, kitaip
tariant - cukrumi. O šis cukrus ne tik reikalingas, bet tiesiog
būtinas visiems gyviems žemės organizmams. Iš jo biochemi­
nėmis reakcijomis sukuriami kiti organiniai junginiai augalų ir
gyvūnų organizmuose. Maža to, visi procesai gyvojoje gamtoje
vyksta tik dėl energijos, esančios gliukozės molekulėje. Joje „už­
konservuota energija“- tai kuras, palaikantis ir kuriantis gyvy­
bę. Taigi augalai - visos gyvybės maitintojai. Ir šia visiems bū­
tina gliukoze jie noriai dalijasi. Dalį (kartais net iki pusės) visos
pagaminamos organinės medžiagos augalai per šaknis išskiria į
dirvą. Šios išskyros - ta pati gliukozė nektaro pavidalu, aroma­
tinės medžiagos ir kt. - skirtos mažiesiems dirvos gyventojams.
Šiais skanėstais augalai vilioja juos prie savęs kaip vabzdžius
prie žiedų. Keista, tiesa? O reikalas tas, kad augalai patys vie­
ni irgi gyventi negali. Jie juk irgi - tik didelės bendrijos dalis,
tvirtai susieti su visais kitais dirvos gyventojais. Patys augalai
negali visiškai apsirūpinti nei vandeniu, nei maistu.
Gliukozės energija, t. y. saulės energija gliukozės pavidalu,
yra gyvybės pagrindas. Dirvos gyventojai mainais už gliukozę
siūlo augalams pačias įvairiausias paslaugas: tiekia „suvirškintą“
maistą, vandenį, saugo nuo priešų - ligų sukėlėjų, rūpinasi viso­
mis augalo gyvybinėmis funkcijomis.

29
 Čia mes apžvelgėme tik mažą dalelę tų ryšių, kuriais susieti
šios įspūdingos bendrijos gyventojai. Ir susieti ne šiaip sau. Jų
bendra veikla sukuria ir palaiko sąlygas klestėti gyvybei žemėje.
Si bendrija suka medžiagų apykaitos ratą. Rūpinasi, kad viskas,
kas buvo paimta iš dirvos ir oro, vėl būtų grąžinta atgal.
Kai negyvos augalų dalys patenka ant žemės, gliukozė ir
kiti, sudėtingesni angliavandeniai atitenka dirvos bakterijoms
ir grybams. Jie kartu su augalais sunaudoja pagrindinę negyvos
augalinės masės dalį, o likučiai jungiasi su dirvos mineralais ir
virsta humusu. Bakterijų ir grybų fermentai suskaido organinę
medžiagą į tuos produktus, iš kurių ji susidarė per fotosintezę.
Medžiagų apykaitoje visada yra pusiausvyra - kiek augalai pa­
gamino masės, tiek jos perdirba dirvos organizmai, jeigu yra są-
lygos jiems gyventi. Taip paprastai galima paaiškinti medžiagų
apykaitą dirvoje. Iš tikrųjų procesas kur kas sudėtingesnis.
Kuo daugiau augalinių atliekų perdirbama ir nepanaudo­
jama dirvos gyventojų maistui, tuo greičiau auga vadinamasis
derlingas dirvos sluoksnis, gaminasi humusas.
Dirvos organizmams veikiant išsiskiria anglies dvideginis.
Šitaip į atmosferą ir dirvą sugrįžta anglis, kurią augalai buvo lai­
kinai „pasiskolinę“.
Taigi visa gyvybės formų įvairovė egzistuoja tik dėl saulės
energijos ir augalų sugebėjimo ją „sugauti“. Didžiuma šio ypa­
tingo proceso dalyvių gyvena dirvoje. O dirvožemis - tai jų
veiklos rezultatas. Tai labai svarbu prisiminti: dirvožemis -
dirvožemio gyventojų veiklos produktas. Jis nepasidaro
savaime, jo nesukuria nei plūgas, nei kastuvas, nei trąšos...
Dirvožemis, pagrindinė žemės ūkio darbo priemonė - gyva,
auganti ir atsikurianti sistema. Galima pasakyti ir taip:
sveikas dirvožemis - sveiki ir augalai, ir jų valgytojai. O kas
yra sveikas dirvožemis? Toks, kuriame vyksta nenutrūkstantis
medžiagų apykaitos procesas, kuris visada uždengtas nuo sau­

30 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
lės kaitros šviežiu augalų liekanų sluoksniu, o po šia paklote
niekada netrūksta drėgmės, kurio paviršiniame sluoksnyje ne­
trikdoma triūsia gausi mikroorganizmų bendrija. Ir nesvarbu,
kiek jame lieka maisto medžiagų, kiek susidaro humuso, - nuo
to, kaip vėliau sužinosime, derlingumas visiškai nepriklauso.
Svarbiausia, ko reikia dirvožemiui ir ko trūksta mūsų so­
dams, - paklotė ir ramybė.

PAKLOTĖ

Gyvybinga dirvos paklotė - pati svarbiausia sėkmingo ūkinin­

kavimo sąlyga. Jos reikšmė vienodai svarbi visoms ūkio sritims.
Kodėl tai taip svarbu? Prisipažinsiu, kad visos žinios apie
augalų gyvenimą man buvo tik tuščia informacija, kol nepa­
žvelgiau sau po kojomis. Užteko tiesiog įdėmiau pažiūrėti į tai,
ką matome kiekvieną dieną, bet apie ką beveik neužsimenama
agronominėje literatūroje. O jums ar niekada nekilo klausimas,
kaip auga miškai gryname smėlyje? Čia juk nėra jokių maisto
medžiagų! Na, mes žinome, kad pagrindinis augalų maistas yra
anglis, gaunama iš oro ir augalų liekanų, azoto ore taip pat labai
daug (nors sakoma, kad iš oro augalai jo nepasisavina), bet juk
reikia ir kitų elementų. Ir vandens reikia galų gale, o smėlynuo­
se jis akimirksniu susigeria giliai į žemę... Taigi, einu aš per miš­
ką, Nemuno krantu. Miškas senas, medžiai stori, ąžuolai, ber­
žai, daug lazdynų, kur ne kur - pušis ar eglė. Žolinė augmenija
labai įvairi ir vešli. Derlinga žemė turėtų būti, kad tokią sultingą
augmeniją augina, ne kitaip. Iškasu mažą duobelę, gal dešimties
ar penkiolikos centimetrų gylio - pažiūrėsiu, ar storas derlin­
gasis humuso sluoksnis. Ir ką matau? Paviršiuje - sausų lapų
sluoksnelis, po jais - labiau sudūlėjusių. Iš viso keli centimetrai.
Po paklote - apie pora centimetrų drėgnos juodos žemės, o to­

31
liau - grynas, švarus smėlis! Tiesa, gana drėgnas, nors seniai
nelijo. Tai kur ta derlinga žemė, išauginusi galiūnus ąžuolus? Ar
miško jėga visiškai kitur? Dar į akis krenta tai, kad po paklote
drėgna ir vėsu, o joje ir po ja priraizgyta daugybė baltų siūlelių -
grybienos.
Tai kur išgirtasis humusas, be kurio niekas neturėtų augti?

Humusas. Humuso kiekį galima nustatyti iš akies pagal

dirvožemio spalvą - kuo ji tamsesnė, tuo daugiau humuso yra
dirvožemyje. Pavyzdžiui, derlingame stepių dirvožemyje humu-
singas sluoksnis gali siekti metrą ir daugiau.
Kas yra humusas? Ši sąvoka daug kam žinoma, bet mažai
kam suprantama. Palikime ją ramybėje, neapsisunkinkime be
reikalo raidėmis ir skaičiais. Užteks žinoti, kad humusas - tai
nepanaudoti suskaidytų augalų liekanų produktai, laikomi dir­
voje „juodai dienai“.
Didžiuma humuso menkai tirpi arba iš viso netirpi vande­
nyje, natūraliai jį ištirpinti ir padaryti prieinamą augalams gali
tik anglies rūgštis ir grybų fermentai.
Humuso gamybai labai svarbūs sliekai. Turbūt daugelis esate
girdėję, matę ar net naudoję biohumusą - sliekų gaminamą „pro­
duktą“. Jis iš tikrųjų yra vertingas kaip biologinis stimuliatorius.
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad sliekai, nors vaidina
ir labai svarbų vaidmenį dirvodaroje, vis dėlto nėra būtini au­
galams ir dirvos derlingumui. Pavyzdžiui, Amerikos žemyno
dirvose sliekų nebuvo dešimt tūkstantmečių (nuo paskutinio
ledynmečio iki ateivių iš Europos). Ir augmenija dėl to nenuken­
tėjo. Atvirkščiai - dabar, išplitus sliekams, pastebimi rimti eko­
sistemų pakitimai. Sliekai daug kartų pagreitina nukritusių lapų
irimą plačialapių miškuose, dėl ko dirva lieka be priedangos,
perdžiūsta, susidaro sąlygos, nepalankios mikroorganizmams
ir kitiems miško paklotės gyventojams. Žodžiu, pasakymas, kad

32 API E GAMTINĘ ŽEMDIRBYSTĘ

kuo daugiau sliekų - tuo didesnis derlingumas, ne visai teisin­
gas. Nėra taisyklių be išimčių, ir ypač užsiimant gamtine žem­
dirbyste į viską reikia žvelgti kūrybiškai.
Daugelis humusą tapatina su puvenomis. Tai visiškai skir­
tingi dalykai. Skaidant šviežias augalų liekanas dirvos paviršiuje
dalyvauja aerobiniai mikrobai, kvėpuojantys deguonimi. Opuvi­
mo procese - gyvenantys be deguonies, anaerobiniai. Skirtingi
procesai, skirtingas rezultatas. Ir kvapas skirtingas, turbūt visi
žinote, kaip „kvepia“pūvantys dalykai. Tai neturi nieko bendro
su sveiku dirvožemiu.
Kodėl taip mažai kalbame apie humusą, kuris taip giriamas
ekologinių ir ne tik ekologinių krypčių ūkininkų? Taip, humu­
sas labai pagerina dirvos savybes, padidina jos imlumą drėgmei,
pralaidumą orui, užterštose vietose „suriša“ sunkiuosius meta­
lus - visa tai labai naudingos savybės, bet iš esmės humusas...
augalams nereikalingas.

Keistenybės. Stepėje per tūkstančius metų iš senos žo­

lės mikroorganizmai sukaupė storą juodžemio sluoksnį. Siame
juodžemyje labai daug humuso. Kodėl stepėje gana greitai kau­
piasi humusas? Paprastai paaiškinti galima taip: visa per sezo­
ną užauginta augalų masė (žolės antžeminė dalis - vienmetė)
atitenka dirvos mikroorganizmams - augalų liekanų skaldyto­
jams. Kadangi žaliosios masės užauga daugiau, negu iš dirvos
paimama maisto medžiagų, dirvoje kaupiasi maisto medžiagų
perteklius. Tokiu būdu juodžemio sluoksnis storėja. Atrodytų,
kad tokiose dirvose yra labai daug maisto augalams. Kaip sa­
koma - labai derlinga žemė. Iš tikrųjų taip ir yra. Tačiau stepę
suarus ir užsėjus ją kultūriniais augalais, visas derlingumas iš­
garuoja per keletą metų. Kodėl stepių žolė kažkokiu būdu suge­
bėjo paimti iš dirvos maisto medžiagų, o, pavyzdžiui, kukurūzai
ar kviečiai nesugeba? Čia viskas labai paprasta. Iš tikrųjų hu-

33
muse esančios maisto medžiagos sudaro labai nežymią stepinių
augalų mitybos dalį, jei iš viso sudaro. Humusas paprasčiausiai
kaupiasi, nes ir be jo yra maisto medžiagų perteklius. Ojeigu at­
siranda poreikis (pvz., išdega sausa žolė ir nelieka augalų dalių),
yra kam jį suskaidyti iki lengvai prieinamų junginių. Pagrindinę
maisto dalį stepių augalai gauna iš dirvos paviršiaus, kur skai­
doma pernykštė žolė. Ten ne tik maistas, ten - būtina energija!
Apdirbant žemę ne tik sugriaunamos dirvos „komunikacijos“,
aprūpinančios mikroorganizmus, augalų pagalbininkus, vande­
niu ir deguonimi, bet svarbiausia - dirvos paviršiuje negyvos
augalų dalys neskaidomos, lengvai prieinamos maisto medžia­
gos ir būtina energija netiekiamos! Humuso lieka tiek pat, o au­
galai neauga.
Jeigu šis faktas jūsų neįtikino, eime toliau.
Štai vieta, kur žemė turi būti pati derlingiausia, nes čia už­
auga didžiausi kiekiai žaliosios augalų masės. Čia ir pati didžiau­
sia biologinė įvairovė - nuo mikrobų iki paukščių ir žinduolių.
Tropikų drėgnieji miškai. Bet kas tai? Humuso kiekis čia be­
veik lygus nuliui! Dirvoje, kurioje auga šie patys „sultingiausi“
pasaulio miškai, nėra kone jokių maisto medžiagų! Bet šią dirvą
nuolat dengia storas augalų liekanų sluoksnis. Metinių nuokri-
tų kiekis miške sąlygiškai mažesnis nei stepėje. Juk krenta tik
lapai, o auga ir kamienai, ir šakos. Tokiu atveju suskaidžius au­
galų dalis nieko nebelieka - viskas pasisavinama iš karto. Tuo
pasirūpina ypač gausi dirvos organizmų bendrija. O sąlygos jai
gyventi čia idealios, visą laiką apie 28 °C šilumos ir šimtapro­
centinė drėgmė. Fermentinis augalų liekanų skaidymas tokio­
mis sąlygomis vyksta labai greitai. Žinoma, tai labai primityvus
tokio sudėtingo reiškinio paaiškinimas, bet to užtenka, kad su­
prastume esmę - derlingumas neturi nieko bendro su hu­
muso kiekiu, bet turi labai daug bendro su paklote.

34 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
( SVARBU!
Pačią tobuliausią augalų mitybą užtikrina nuolatinis, ne­
nutrūkstantis augalų liekanų skaidymas dirvos paviršiuje.
Šis procesas ir yra tikrasis derlingumas. Ojam būtinos są­
lygos - drėgmė, šiluma, deguonis ir svarbiausia - maistas
mikrobams. Šviežios augalų liekanos dirvos paviršiuje.

Dirvos derlingumas - tai dinamiškas augalų liekanų skai­

dymo procesas, aprūpinantis mikroorganizmus ir augalus
viskuo, ko reikia mitybai.

Štai todėl gryname smėlyje auga miškai, o „pažangiai“įdirb­

tame juodžemyje tragiškai mažėja derlius.

KUO MINTA AUGALAI?

Augalai, kaip ir bakterijos su grybais, neturi nei burnos, nei

skrandžio. O maitinasi jie dar įdomiau. Maždaug pusę viso
augalų maisto sudaro anglis, apie 20 proc. - deguonis,
apie 15 proc. - azotas ir apie 8 proc. - vandenilis. Tik
7 proc. lieka mineralinėms medžiagoms - fosforui, ka­
liui ir mikroelementams (jų reikia labai mažai). Iš dirvos
atsargų augalai tiesiogiai patenkina tik 7 proc. savo poreikių.
Anglį vandenyje ištirpusio anglies dvideginio pavidalu siurbia
šaknimis, deguonies gauna iš oro. Azotu juos aprūpina azotą
fiksuojančios bakterijos ir grybai - endofitai, gyvenantys auga­
lų audiniuose. Dideli kiekiai azoto junginių yra ir dirvoje - juos
išskiria visi gyvi organizmai. Vandenilio gauna iš vandens.

35
 Daugiausia augalams reikia anglies dvideginio. Ir tai
suprantama, juk iš anglies gaminamas pats gyvybiškai svar­
biausias junginys - gliukozė. Anglį augalai pasisavina per fo­
tosintezę. Fotosintezė vyksta augalų lapuose. Nenagrinėsime
fotosintezės smulkmenų, patikslinsim tik tai, kas svarbiausia.
Kad vyktų fotosintezė, be anglies dvideginio, reikalinga šviesa
ir vanduo. Proceso metu vanduo skyla į vandenilį ir deguonį.
Vandenilis jungiasi su anglimi ir sudaro gliukozę, o deguonis iš­
skiriamas atgal į atmosferą. Fotosintezės intensyvumas pri­
klauso nuo apšvietimo intensyvumo, anglies dvideginio
kiekio, drėgmės ir oro temperatūros.
Vandenyje ištirpusį anglies dvideginį, mineralines medžia­
gas ir azoto junginius augalai įsiurbia šaknimis. Tam reikalui
dalis augalų (ne visi!) turi šaknų plaukelius. Pasisavinti jie gali
tik ištirpusias medžiagas kartu su vandeniu. Geriausias mine­
ralų tirpiklis, kaip jau minėjome - anglies rūgštis, o ji susidaro
iš anglies dvideginio ir vandens. Sveikoje natūralioje dirvoje an­
glies dvideginio pakanka - jį išskiria didžiuma dirvos gyventojų.
Kuo daugiau dirvoje gyvų organizmų, kuo geresnės jiems sąly­
gos, tuo intensyvesnė jų veikla. O kuo intensyvesnė veikla, tuo
daugiau išskiriama anglies dvideginio. Atmosferos ore anglies
dvideginio yra tik maždaug 0,01-0,04 proc., t. y. beveik nieko.
Mulčiuotoje dirvoje prie pat žemės jo būna iki dešimties kar­
tų daugiau. Ten, kur aktyviai veikia mikroorganizmai ir jiems
pakanka maisto, augalai gerai aprūpinami pagrindiniu maisto
produktu ir mineralų tirpikliu. Ir vis dėlto augalai neapsieina be
pagalbininkų. Opadėti jiems nori daugelis.
Truputį sunkiau su mineralais. Dauguma mineralų dirvoje
yra sudėtingų ir netirpių cheminių junginių pavidalu, todėl au­
galai negali jų pasisavinti. Suskaidyti šiuos junginius sugeba tik
bakterijų ir grybų fermentai. Štai būtent šiems pagalbininkams
augalai ir atiduoda beveik pusę savo pagaminto cukraus. Matyt,

36 API E GAMTINĘ ŽEMDIRBYSTĘ

yra už ką. Devynios galybės bakterijų ir mikroskopinių grybelių
apsigyvena prie ir ant augalų šaknų, vadinamojoje rizosferoje. Jie
su augalais taip prisitaikę vieni prie kitų, kad atskirai gyventi ir
nenori, ir negali. Toks bendravimo būdas vadinamas simbioze.

SIMBIOZĖ - SUGYVENIMAS

Iš tikrųjų simbiozė - tai gerokai daugiau negu abipusiai nau­

dingas bendravimas. Tikroji simbiozė, trunkanti ilgą laiką, visa­
da veda prie atskirų organizmų susiliejimo į naują būtybę. Gam­
toje tai pastebima tiesiog kiekviename žingsnyje. Augalas taip
pat nėra atskiras organizmas. Jis tiek pat priklausomas nuo kitų
sistemos dalyvių, kiek ir jie priklausomi nuo jo. Bet pirmiausia
pakalbėkime apie tuos, kurie padeda augalams maitintis.
Augalai - gudrios būtybės. Jie sugeba „galvoti“ ne blogiau
už mus! Okadangi galvų neturi, tai „galvoja“ šaknimis, tiksliau,
jų galiukais. Šioje vietoje ir vyksta bendravimas su sugyventi­
niais - šaknų zonoje įsikūrusiais mikroorganizmais. Čia vyksta
tikros derybos ir prekyba, tiksliau, abipusiai naudingi mainai.
Mikroorganizmai - augalų sugyventiniai (simbiontai) - maiti­
nasi šaknų išskyromis. O kad galėtų maitintis visu kūno pavir­
šiumi, reikia, kad maistas būtų visur aplink juos. Ir jie išskiria į
aplinką didelį kiekį fermentų. Kai viskas aplinkui ištirpsta - val­
gyti gali visi. Taip augalai, viliodami prie savęs mikrobus, apsi­
rūpina lengvai prieinamais maisto produktais. Labai svarbu ir
verta prisiminti, kad tokia augalų mityba vyksta visą augimo
laikotarpį ir labai mažomis porcijomis. Augalai gauna maisto
nuolat ir būtent tiek, kiek jiems reikia.
Dar labai įdomu, kad simbiontai aprūpina augalus būtent
tuo, kas jiems tuo metu reikalinga. Tarsi pagal užsakymą. Kadan­
gi šaknų zonoje (rizosferoje) labai didelė mikroorganizmų rūšių

37
įvairovė ir visi jie specializuojasi gamindami tam tikrus fermen­
tus ir skaidydami tam tikrus junginius, augalams užtikrinama
idealiai subalansuota dieta. Net sunku įsivaizduoti, kaip gamta
sugeba harmoningai valdyti tokius itin sudėtingus procesus.
Anksčiau kalbėjome apie saprofitus - mikrobus, skaidan­
čius organines medžiagas. Nors galima apibrėžti jų ir simbiontų
skirtumus, iš tikrųjų jie tėra tos pačios simbiozės dalys, visi vie­
nodai dalyvauja augalo, kaip didžiulio vientiso organizmo, koo­
peracijos, gyvenime. Abiejų reikšmė dirvai ir augalams vienodai
didelė.
Deja, bakterijos ne visada gali augalams padėti. Jų fermentai
ne tokie stiprūs, kad galėtų ištirpinti visus sudėtingus chemi­
nius junginius, ir augalams gali pritrūkti mineralinių medžiagų.
Čia reikia pabrėžti, kad kalio ir fosforo atsargos visose dirvose
yra neišsemiamos ir labai retai pasitaiko tokių dirvų, kuriose
trūktų šių elementų. Otai, kad jie netirpiuose junginiuose ir au­
galams neprieinami, - kitas reikalas. Štai čia į pagalbą augalams
ateina grybai.

GRYBAI

Grybų pasaulis daugeliui mūsų šiek tiek pažįstamas. Ta­

čiau... Jis nepalyginti didesnis ir įdomesnis, negu mes galime
įsivaizduoti. Grybai - mažiausiai ištyrinėti iš visų organizmų.
Grybai nėra nei augalai, nei gyvūnai. Pagal gyvenimo būdą jie
artimesni augalams, o pagal ląstelių sandarą - gyvūnams. Šian­
dieninėje sistematikoje jie išskirti į atskirą grybų karalystę.
Tikslus rūšių skaičius nežinomas, bet manoma, kad grybų yra
apie 1 500 000 rūšių. Tai tris kartus daugiau nei augalų.
Grybų pasaulis labai įvairus - nuo mikroskopinių vienaląs­
čių iki tikrų milžinų, užimančių didžiulius plotus. Tai, kas mato­

38 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
ma virš žemės, yra tik maža grybo dalelė - vaisiakūnis, skirtas
dauginimuisi. Pats grybas gyvena žemėje ar kitame substrate
(medienoje, paklotėje ar pan.). Tikrasis grybo kūnas - didelis
savotiškų siūlų, vadinamų hifais, tinklas. Dabar mes kalbėsime
apie grybus - augalų simbiontus. Šioje srityje mokslui taip pat
mažai kas žinoma. Manoma, kad grybų ir augalų bendravimas
prasidėjo dar tada, kai augalai iš vandens išlipo į sausumą. Kaip
ir kodėl tai atsitiko, dabar niekas nepasakys, bet grybai su auga­
lais sudarė tvirtą sąjungą visiems laikams. Dar 1964-1965 m.
TSRS mokslininkė F. J. Gelcer pirmąkart pasaulyje išskyrė gryną
grybų kultūrą iš skirtingų augalų ir, remdamasi daugybe ekspe­
rimentų, tvirtino, kad grybų ir augalų simbiozė yra dėsnis,
galiojantis visoms sausumos augalų rūšims.

Augalų ir grybų simbiozė moksliškai vadinama mikorize. Ji

gali būti išorinė, kai grybų hifai apipina augalų šaknis (ektotro-
finė mikorizė), ir vidinė, kai hifai įsiskverbia į augalų audinių
ląsteles (endotrofinė mikorizė). Egzistuoja ir daugybė tarpinių
formų. Bet yra dar ir tokia vidinės mikorizės forma, kai grybas
tiesiogine prasme gyvena augalo viduje. Toks grybas vadinamas
endofitu. Toji pati F. J. Gelcer tvirtino, kad kiekvienas augalas
tiesiog paveldi grybą. Ji aptiko grybų žiedadulkėse, nustatė, kad
jie dalyvauja apvaisinimo procese ir tokiu būdu patenka į sėklas.
Šios grybų ir augalų sąjungos esmė ta pati - visiems būtinas
cukrus. Augalai grybus vilioja taip pat kaip bakterijas. O grybai
puikiai „užuodžia“ skanėstus. Jie priartėja prie šaknų ir apipina
jas savo hifais. O kartais ir giliai įsiskverbia į šaknų audinius.
Augalai nesipriešina tokiai invazijai, netgi atvirkščiai. Jie net
turi specialų mechanizmą, atsakingą už simbiontų paieškas ir
mikorizės sudarymą.
O kokia nauda augalams iš tokios sąjungos? Pirma ir svar­
biausia - grybai augalams padeda apsirūpinti vandeniu, dides­

39
niais jo kiekiais, nei augalas gali įsiurbti šaknimis. O vandens
jiems reikia labai daug. Juk vanduo - gyvybės šaltinis, be jo ne­
vyksta jokie gyvybiniai procesai. Su vandeniu ateina maisto me­
džiagos, vanduo dalyvauja fotosintezėje, biocheminėse reakci­
jose, dalyvauja šalinant kenksmingus ir nereikalingus junginius
ir saugo lapus nuo perkaitimo. Augalas išgarina net iki 98 proc.
viso suvartojamo vandens. Tik 0,2-0,3 proc. suvartojamo van­
dens dalyvauja fotosintezėje, o 1,5-2 proc. įeina į sukaupiamos
organinės medžiagos sudėtį. Taigi nesunku paskaičiuoti, kiek
reikia vandens, kad užaugtų, tarkim, vienas kilogramas obuolių.
80-90 proc. augalo organizmo sudaro vanduo.
Ypač vanduo svarbus karštomis dienomis - jo pagrindu vei­
kia augalų „aušinimo sistema“. Kuo didesnis karštis, tuo dau­
giau vandens išgarinama. Jeigu tuo metu vandens trūksta,
sutrinka fotosintezės procesas. Cukraus gamyba nebevyksta.
O karštos, saulėtos dienos - pats tinkamiausias laikas gliuko­
zės gamybai, tuo metu augalai gali sukaupti daugiausia energi­
jos. Tokiais atvejais pakankamai pagirdyti augalus gali tik pats
galingiausias gamtinis siurblys - mikorizė, arba grybašaknė.
Mikorizė veikia taip, kad vanduo tiekiamas iš gilesnių dirvos
sluoksnių ir kartu maitinamas augalas. Ji - tarsi šaknų tęsinys.
Grybo įsiurbiamasis paviršius gali 100 ir daugiau kartų viršyti
šaknų įsiurbiamąjį paviršių. Tai, sutikite, jau šis tas. Kartu gry­
bai aprūpina augalus viskuo, kas reikalinga šakninei mitybai ir
normaliam gyvenimui: mineralais, fermentais, vitaminais, bio-
stimuliatoriais, hormonais ir 1.1.
Hormonai - tai specifiniai organiniai junginiai, atliekantys
labai svarbų vaidmenį - jie perduoda informaciją iš vienos ląste­
lės arba ląstelių grupės kitai.
Yra grybų, kurie visada gyvena augalo audiniuose, niekada
nepalikdami savo „šeimininko“. Tai mikroskopiniai grybeliai,
vadinami endofitais. Jie aptinkami visuose augalų audiniuose,

40 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
nuo šaknų ir lapų iki dauginimosi organų. Be augalo jie negali
nei gyventi, nei daugintis. Jie sintetina hormonus, vitaminus,
fermentus, lipidus ir įvairių spalvų pigmentus. Kokiuose dar
augalo gyvybiniuose procesuose jie dalyvauja, kol kas labai ma­
žai žinoma. Aišku tai, kad gamtoje nieko nėra šiaip sau, viskas
turi prasmę ir atitinkamą funkciją. Būtent šie grybeliai sudaro
su augalais pačią tikriausią simbiozę, t. y. vientisą nedalomą
organizmą. Jie aptinkami net žiedadulkėse ir sėklose. Vien ką
sako toks faktas, kad išskirta gryna šių grybelių kultūra gamina
tokios spalvos pigmentus, kuriais nudažyti augalo, iš kurio jie
buvo išskirti, žiedlapiai. Panašu, kad be jų pagalbos net negalėtų
dygti sėklos. Taip pat endofitai neturi dauginimosi organų, jie
dauginasi tik kartu su augalu. Ir dar kas labai įdomu - grybas
negali augti ir maitinti daigelio, kol negauna hormoninių me­
džiagų iš bakterijų. Hormonų jam parūpina rizosferinės (šaknų
zonoje gyvenančios) bakterijos, gausiais būriais besirenkančios
prie dygstančios sėklos. Taigi mums prieš akis - triguba simbi­
ozė. Augalas negali be grybo, grybas negali be bakterijų.
Išaiškinta, kad šie grybeliai gali pasisavinti azotą ir krakmolą,
bet negali maitintis celiulioze ir ligninu. Tarp kitko, azotą jie su­
geba pasisavinti tiesiai iš oro. Jie negali aprūpinti augalo pilnu
maisto medžiagų komplektu, bet atlieka ne mažiau svarbų vaid­
menį. Čia vėlgi reikia priminti, kad geram šių grybelių gyveni­
mui reikalingos rizosferinės bakterijos, o pilnaverčiam bakterijų
gyvenimui - tinkama aplinka: oras, drėgmė ir maistas.
Ant vieno augalo šaknų, neskaitant gyvenančių viduje, gali
įsikurti keletas skirtingų grybų. O tas pats grybas gali sudaryti
mikorizę su keletu skirtingų augalų. Kas išeina? Tinklas, ištisos
komunikacijos! Jomis galima „transportuoti“ maisto medžia­
gas, hormonus, informaciją ir dar nežinia ką!.. Nors sunkiai su­
prantamas, bet įrodytas faktas - augalai, augantys toli vienas
nuo kito, atitinkamai veikiant vieną iš jų, reaguoja akimirksniu

41
ir vienodai. Jeigu čia „kaltas“mikorizės tinklas, tai jis veikia pa­
našiai kaip mūsų nervų sistema!
Dėl mikorizės augalai gali „maitinti“ vienas kitą. Nors nėra
tiksliai žinoma, galbūt kaip tik grybai skirsto maistą ir nustato,
ką „penėti“, o ką numarinti. Okai kurie augalai (tai būdinga ge­
gužraibiniams) įsigudrina vogti maisto medžiagas iš savo negi-
miningų kaimynų, ir čia jiems taip pat padeda mikorizė!
Jau greitai gali paaiškėti, kad rūšinę augalų sudėtį ekosis­
temose taip pat reguliuoja grybai. Retųjų rūšių atstovai turi
daugiau galimybių išgyventi negu plačiai paplitusių rūšių - di­
džiąją dalį pastarųjų ankstyvose vystymosi stadijose pražudo
būtent grybai. O retųjų rūšių - labai mažą dalį. Kitaip sakant,
kuo retesnė rūšis, tuo mažesnis individų procentas žūsta. Tai
štai kokia ji, toji mikorizė. Čia paminėjome tik mažą dalelę to,
kas žinoma apie grybus ir mikorizę, o ir žinoma dar labai ma­
žai... Svarbiausia - suprasti, kad mikorizė - tai kur kas daugiau,
nei mes apie ją žinome ar numanome... jos reikšmės niekaip
neperdėsi. Ir dar: augalas - ne savarankiškas organizmas,
o visiškai skirtingų organizmų sąjunga. Organizmų, kurie
atskirai negali egzistuoti. Augalas - tai ne šiaip organizmas, o
kooperacija - milžiniškas vientisas organizmas, kurio ribų neį­
manoma apibrėžti. Kodėl neįmanoma?
Virš žemės matome antžeminę augalų dalį. Po žeme yra
maždaug tokia pat dalis. Negana to, ant šaknų ir šalia jų gyvena
daugybė kitų organizmų - augalų sąjungininkų, kurie taip pat
priklauso šiai kooperacijai. Jau išsiaiškinome, kad šalia augan­
tys atskiri augalai susiję vieni su kitais. Odirva? Ką ji veikia šio­
je kooperacijoje?
Dirva - tai augalų „pilvas“, virškinimo sistema. Tiesio­
gine prasme. Ir dar įdomiau, kad augalų virškinimo sistema
nedaug kuo skiriasi nuo mūsiškės. Mūsų žarnyno viduje, ant
žarnų sienelių, gyvena saprofitinės bakterijos, keli šimtai rū­

42 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
šių. Jos dalyvauja maisto virškinimo procese ir aprūpina mūsų
organizmą daugybe bioaktyvių medžiagų. Taigi realiai jos yra
mūsų organizmo simbiontai ir be jų mūsų organizmas negalėtų
egzistuoti. Jų veiklos zona - erdvė žarnyno viduje. Dirvoje taip
pat gyvena saprofitinės bakterijos, jos skaido augalų liekanas ir
skleidžia į aplinką daugybę biologiškai aktyvių medžiagų, su­
skaidytų liekanų produktais minta augalai. Taigi iš tikro jos yra
augalų simbiontai. Jų veiklos zona - dirvožemis, ypač paviršinis
jo sluoksnis po paklote ir augalų šaknų zona. Daugybė bakterijų
aplipusios augalų šaknis.
Mūsų organizmo bakterijos gyvena ant žarnų sienelių ir
jų viduje, dirvožemio bakterijos - ant augalų šaknų ir dirvoje.
Ar aiškėja bendras vaizdas? Augalų šaknys - tai jų „žarnynas“,
bet išverstas į priešingą pusę, lyginant su mūsų. Visi procesai
jame lygiai tokie patys. Tik mūsų organizme maisto virškinimas
vyksta viduje, o augalų - išorėje. Mūsų organizmas uždaras,
o augalų - atviras. Jų virškinimo sistema atvira, viena visiems
toje pačioje dirvoje augantiems augalams. Vadinasi, daugybė
skirtingų augalų turi vieną „pilvą“, vieną virškinimo sistemą!
Turbūt nereikia priminti, kokią reikšmę kiekvieno organiz-
mo gyvenime turi jo virškinimo sistema. Visi suprantame, kad
ji vaidina lemiamą vaidmenį. Jeigu maistas tinkamas ir virškini­
mas vyksta sklandžiai, organizmas sveikas ir produktyvus, jeigu
ne, organizmas suserga. Dabar turi būti aiškiau, kodėl gamtinė­
je žemdirbystėje daug svarbiau rūpintis ne atskirais augalais,
o dirva - jų virškinimo sistema. Bus sveikas „pilvas“ - bus svei­
ki ir produktyvūs visi juo besinaudojantys augalai. O ir mūsų
pilvas tiesiogiai susijęs su augalų „pilvu“. Žvelgiant dar giliau,
įvertinant, kad ir gyvūnų virškinimo bakterijos laisvai migruoja
iš dirvos į jų organizmus ir atvirkščiai, o ir jų tiesioginis mais­
tas auga dirvoje, nesunku suprasti, kad visų gamtos organizmų
virškinimo sistema yra bendra. Štai taip!

43
 TRUMPAI APIE LIGAS IR KENKĖJUS

„Mikrobiologinis fonas“ darže ir sode. Sodo ir daržo svei­

kata tiesiogiai priklauso nuo mikroorganizmų rūšinės sudėties
ir kiekio dirvoje, paklotėje ir ant visų augalų paviršių. Jeigu dir­
voje ir paklotėje gausu „gerųjų“ bakterijų ir grybelių, joje negali
įsigalėti jokie ligas sukeliantys organizmai. Dėl paprastos prie­
žasties: mikroorganizmų pasaulyje galioja tie patys dėsniai, kaip
ir mūsų gyvenime, tiek jie, tiek mes - ta pati gamta. Kaip žmo­
nės, taip ir mikroorganizmai kooperuojasi kokiai nors bendrai
veiklai, nes taip saugiau ir naudingiau. Kaip žmonės, taip ir mi­
kroorganizmai nemėgsta konkurentų ir stengiasi juos neutrali­
zuoti. Ne, ne jie kopijuoja mūsų elgesį, tai mes elgiamės taip,
kaip gamtos numatyta, t. y. kaip susiklostė dar tada, kai pasau­
lyje gyveno vien bakterijos. Tai jos „uždavė toną“, ir nuo tų laikų
niekas nepasikeitė.
Augalų liekanas skaidantys mikroorganizmai veisiasi ten,
kur daugiausia maisto ir geriausios sąlygos - dirvos paklotėje.
Kad būtų saugiau ir patikimiau, jie gyvena kolonijomis, asocia­
cijomis. Kadangi bakterijos ir vienaląsčiai grybeliai, taip pat jų
sporos labai lengvi, su oro srautais jie lengvai pakyla nuo paklo­
tės ir nusėda kaip dulkės ant visų augalų paviršių. Suprantama,
ten gyvenimo sąlygos ne tokios geros - retai būna tinkama drė­
gmė, o ir maisto ne per daugiausiai, bet vis dėlto ant augalų lapų,
stiebų ir kitų dalių yra organinės medžiagos, kurią galima suvirš­
kinti. Kai metas nepalankus - mikroorganizmai „miega“, jie pui­
kiai prisitaikę išlikti pačiomis blogiausiomis sąlygomis. Okartais
viskas pasikeičia: ryto rasa sudrėkina lapus, smulkus lietutis pa­
lyja. Vos atsiranda drėgmė, mikrobai tuoj pat prabunda, pradeda
skleisti į aplinką fermentus ir virškinti viską, ką pajėgia.
Taip pat elgiasi ir augalų ligas sukeliantys mikrobai: jų spo­
ros ramiai snaudžia ant augalų lapų ir kitų dalių, kol atsiranda

44 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
palankios sąlygos joms sudygti ir pradėti gyvenimą, t. y. virš­
kinti gyvus augalo audinius. „Gerieji“ mikrobai nuo „blogų­
jų“ skiriasi tik tuo, kad pirmieji virškina tik negyvas au­
galų liekanas, o antrieji sugeba suvirškinti gyvas. Ir štai
čia prasideda visas įdomumas.
Jeigu dirvos paklotėje ir ant augalų paviršių jau yra daug
šieno lazdelių, pieno rūgšties bakterijų ir kitų naudingų mikro­
organizmų, šalia atsiradusioms ligas sukeliančių mikrobų spo­
roms sudygti mažai galimybių. Viskas priklauso nuo mikrobų
santykio: jeigu daugiau pirmųjų, jų fermentai neutralizuoja,
sunaikina antruosius, neleidžia jiems daugintis. Jų „logika“
paprasta: jeigu patogenai sunaikins augalą, augalų liekanomis
mintantys mikrobai neturės kur gyventi, jeigu augalai neuž­
augs - nebus liekanų ir mikrobai neturės maisto, o jeigu auga­
lai žus - jų simbiontai liks be maitintojų. Ir štai per evoliuciją
taip susidėliojo, kad daugelio rūšių mikroorganizmai kooperuo­
jasi, buriasi į bendrijas, kurios stengiasi visais būdais išlaikyti
ir puoselėti augalus - savo dabartinius ir būsimus maitintojus.
Juk kuo daugiau augalų, kuo jie vešlesni, tuo daugiau gliukozės
pagamina dabar ir tuo daugiau augalų liekanų bus vėliau. Iš čia
ir „gerųjų“ mikrobų „požiūris“ į „bloguosius“ - ligų sukėlėjus.
Jeigu augalai bus sunaikinti, visi „gerieji“ liks be maisto. Visą
šią mikroorganizmų pasaulio padėtį sode ir darže mes vadina­
me mikrobiologiniu fonu. Kuo daugiau bus augalų liekanomis
mintančių ir simbiotinių mikroorganizmų, tuo mažiau galimy­
bių pasireikšti ligų sukėlėjams.
Visa tai labiausiai priklauso nuo paklotės: kuo ji turtinges­
nė, kuo daugiau joje gyvybės, tuo palankesnis mikrobiologinis
fonas, tuo sveikesni augalai. Taip pat priklauso nuo augalų tan­
kumo, oro judėjimo ir mikroklimato. Kuo tankiau auga augalai,
tuo mažesnis oro judėjimas, tuo drėgnesnis mikroklimatas, tuo
palankesnės sąlygos gyventi ir veistis mikroorganizmams.

45
 Bet čia dar ne viskas, daug kas priklauso ir nuo pačių auga­
lų, kiek jie prisitaikę prie esamų sąlygų.

NUKRYPIMAS APIE KENKĖJŲ NAUDĄ

Gamtoje nėra kenksmingų organizmų. Nė vieno. Visi

grybeliai, bakterijos ir virusai, netgi sukeliantys pačias pavojin­
giausias ligas, yra labai naudingi pačiai gamtai. Be jų ji neišgy­
ventų. Kaipgi taip? Pamėginkim atmesti visus asmeniškumus jų
atžvilgiu ir pažvelgti iš šalies.
Esmė ta, kad patogenai kenksmingi tik atskiram orga­
nizmui. Štai, pavyzdžiui, mes susirgome ir naikiname savo li­
gos sukėlėjus, nes jie kenkia mūsų sveikatai. O iš tikrųjų jie tik
tikrina mūsų sveikatą - mums kenkia mūsų neatsparumas.
Oneatsparus organizmas kenkia bendrai gerovei.
Atskiri organizmai gamtoje neegzistuoja. Mums tik atrodo,
kad auga atskiri augalai, bėgioja atskiri gyvūnai. Iš tikrųjų visi
augalai ir gyvūnai, visos gyvų organizmų formos - tarsi ląs­
telės dideliame žemiškos gyvybės organizme. Ir šis organiz­
mas rūpinasi savo sveikata. Jis šalina iš savęs nesveikas daleles.
Visi patogeniniai organizmai, tarp jų ir patys pavojingiausi
virusai, atlieka labai svarbią funkciją - jie tikrina gyvų orga­
nizmų gyvybingumą. Jeigu organizmas nesugeba pasipriešinti
patogenų puolimui, jis nepakankamai gyvybingas, jo palikuo­
nys taip pat bus nepakankamai gyvybingi ir palikti tokį indivi­
dą gyventi nėra prasmės. Jis sunaikinamas. Gamtai reikalingi
tik tie, kurie gali palikti sveikus palikuonis, antraip visi seniai
būtų išsigimę. Kuo labiau pažeista ekosistema, kuo mažesnė
joje biologinė įvairovė (atsižvelgiant į vietos sąlygas), tuo dides­
nė tikimybė, kad joje gyvena nevisiškai pilnaverčiai organizmai
(prisiminkime, kad pilnavertė gyvybė galima tik harmoningoje,

46 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
gerai subalansuotoje sistemoje). Tokias vietas nedelsdami „ti­
krina“ bakterijos, grybeliai ir virusai. Kuo labiau pažeista pu­
siausvyra, tuo labiau išplinta patogeniniai organizmai. Tokia
jų prigimtis. Epidemijos gali sunaikinti ištisas populiacijas, bet
patys stipriausi vis tiek išlieka. Tie, kurie gali palikti gyvybingus
palikuonis.
Patogeninių mikroorganizmų vaidmuo panašus į plėšrūnų -
visi jie saugo bendrą gamtos organizmo sveikatą. Ir bendrai ge­
rovei netarnaujančius augalus ir gyvūnus stengiasi kuo greičiau
paversti lengvai prieinamu maistu kitiems, perspektyviems or­
ganizmams. Kitaip sakant, nereikalingus tiesiog suvirškina ir
sumaitina reikalingiems. Šį darbą atlieka ir bakterijos, ir grybai,
ir vabzdžiai, ir visi kiti, mintantys augalais.
Gali pasirodyti, kad gamta žiauri ir negailestinga. Iš tikrųjų
ji tik siekia, kad visur vyrautų sveikata ir klestėjimas. Ji myli
visus vienodai ir visiems linki paties geriausio. Juk mes irgi my­
lim savo organizmą ir šalinam iš jo viską, kas jam kenkia. Argi
tai blogai? O jeigu gamta pasirinko tokį būdą, vadinasi, jis pats
geriausias.
Gyvūnų ligų priežastys irgi tos pačios. Neperspektyvius
tiesiog stengiamasi suvirškinti ir sugrąžinti į bendrą medžiagų
apykaitos ratą. Iš čia matome, kad ligos ir kenkėjų (parazitų)
antplūdžiai - tai ne kas kita kaip gamtos gerovės ir visuotinės
sveikatos siekimas. Oaugalams gamtoje juk skiriamas ypatingas
vaidmuo - jie sugeria saulės šviesą ir gamina energiją visai gyvy­
bei, todėl augalų pasaulį mikroorganizmai reguliuoja ypač griež­
tai - paliekami tik tie, kurie ir dabar, ir užaugę, ir net numirę
galės būti efektyviais energijos tiekėjais. Jeigu augalas auga ne­
palankiomis sąlygomis, jeigu jo kaimynai „dirba“naudingiau už
jį, jis sunaikinamas, atlaisvinant vietą kitiems. Gamta stengiasi
kuo veiksmingiau išnaudoti kiekvieną žemės centimetrą saulės
šviesai sugerti, todėl globoja tik tuos, kurie su šia užduotimi

47
susidoros geriausiai, ir naikina tuos, kurie neduos pakankamai
naudos. Matote? Yra iš ko pasimokyti, gamta neklysta.
O štai žmonės, ypač „ekologiško“mąstymo, dažnai didžiuo­
jasi tuo, kad stengiasi kuo mažiau kenkti aplinkai. Gyvenimo
būdas, kai neeikvojami ištekliai ir neteršiama aplinka, laikomas
ypač teisingu. Deja, gamtoje tas nieko nereiškia - ji pripažįsta
tik naudingus, visi neutralūs ir nekenksmingi tiesiog naikinami
ir sumaitinami naudingiesiems. Yra apie ką pamąstyti, jeigu lai­
kote save gamtos dalimi!
Jau turėjote suprasti, kaip elgtis, kad sodai ir daržai būtų
sveiki, - rūpintis ne ligomis ir „kenkėjais“, o pirmiausia naudin­
gais mikroorganizmais ir augalų stiprumu. Visa kita pasidarys
savaime.

VABZDŽIAI - AUGALŲ KENKĖJAI

Vabzdžiai kenkėjai... Tai greičiau visuotinės chemizaci-

jos pasekmė, o ne natūralus reiškinys. Gamtoje yra didelė
gyvūnų įvairovė ir visus juos tarpusavyje sieja mitybos grandi­
nė. Kalbant paprastai liaudiškai, jie nuolat vieni kitus valgo ir
kiekvienų gausumas priklauso nuo jiems tinkamo maisto kie­
kio. Mums svarbu žinoti, kad nėra tokių vabzdžių ar kitų augalų
kenkėjų, kurie nebūtų maistas kokiems nors gyvūnams. Gam­
tinėse sistemose didelė tiek augalų, tiek vabzdžių įvairovė. Čia
nėra vyraujančių „kenksmingų“ rūšių ir augalai nejaučia jokios
kenkėjų daromos žalos. Didelę daromą žalą galima rasti tik mo-
nokultūriniuose laukuose, kur dėl mažos augalų įvairovės nėra
sąlygų gyventi plėšriesiems vabzdžiams ir kitiems kenkėjų val­
gytojams, taip pat ten, kur kenkėjų kiekis „reguliuojamas“ in­
sekticidais. Insekticidai naikina ne tik visus vabzdžius iš eilės,
bet ir dirvos organizmus, jeigu patenka ant žemės. Odėl to net­

48 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
gi keičiasi augmenijos rūšinė sudėtis. Visų rūšių pesticidai -
baisiausias nuodas, ir jų naudojimas negali būti pateisinamas
jokiais atvejais. Kaip tik atvirkščiai - nuodingų chemikalų nau­
dojimas didina kenksmingų vabzdžių skaičių. Juk pažiūrėkite,
kiekvienais metais atsiranda vis naujų, vis efektyvesnių insek­
ticidų, bet kenkėjų nemažėja. Priešingai, jų daugėja. Si kova jau
aklavietėje. Vabzdžiai įgyja imunitetą chemikalams, prisitaiko.
Deja, ne visi.
Kas vyksta mūsų soduose ir daržuose? 1

Per milijonus evoliucijos metų gamta sukūrė gyvybės valdy­

mo mechanizmus ir ne tik išgyveno - ji klesti. Mūsų civilizaci­
jos istorija su visomis jos žemdirbystėmis ir ekonomikomis - tik
vienas nereikšmingas akimirksnis Gamtos gyvenime. Ir mūsų
žemdirbystė jai visiškai nereikalinga, ji reikalinga tik mums ir
niekam daugiau.
Labai svarbu prisiminti, kad visi dirvoje ir augaluose
vykstantys procesai yra sukurti Gamtos ir niekaip negali
būti sukurti žmogaus. Tiesa, žmogus gali daryti jiems įtaką,
gali netgi juos sunaikinti, bet sukurti negali niekaip. Sitai reikia
įsidėmėti visam gyvenimui. Mes savo žiniomis ir protu galime
surasti „valdymo svertus“ir kažkiek valdyti dirvodaros, medžia­
gų apykaitos ir augalų fiziologinius procesus, galime juos pa­
greitinti, bet negalime sugalvoti nieko naujo. Viskas, ko reikia
dirvai ir augalams, viskas, kas geriausiai atitinka jų poreikius ir
leidžia maksimaliai atsiskleisti jų galimybėms, sukurta jau la­
bai seniai ir be mūsų pagalbos. Ir sukurta tobulai. Geriausia, ką
mes galime padaryti, - mokytis iš gamtos ir skatinti natūralius
procesus savo soduose ir daržuose. Visos kitos „pirmaujančios“
augalininkystės technologijos, neturinčios atitikmenų gamtinė­
se sistemose, yra tik neišmanymo ir perdėto godumo rezultatas.
Kad ir kaip viliojančiai atrodytų, jos ne tik neleidžia atsiskleis­
ti augalų galimybėms, bet skatina dirvožemio sistemų irimą,

50 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
aplinkos užteršimą, disbalansą mikropasaulyje, o tai sukelia au­
galų, gyvūnų ir žmonių ligas, sutrikdo normalią augalų mitybą
ir mažina dirvos derlingumą.
Gamtinėse sistemose tikrąjį derlingumą užtikrina švie­
žios augalą liekanos dirvos paviršiuje ir jas skaidantys
dirvos mikroorganizmai. Mūsų sklypuose dažniausiai nėra
nei vieno, nei kito. Dauguma žmonių kažkodėl įsivaizduoja, kad
dirva turi būti nuoga. Dėl tos pačios priežasties mikroorganiz­
mai lieka be maisto. Obe maisto jie, kaip ir bet kas kitas, negy­
vena. Čia, sutikite, nėra nieko keisto...
Augalai priversti maitintis humusu, tiksliau, tirpiąja jo dalimi.
Ką darysi, iš bado ir tai gerai... O ar jūs norėtumėt visą gyvenimą
maitintis vien konservais? Ne. Visi supranta, kad tokia mityba
pateisinama tik ekstremaliomis sąlygomis ir kenksminga sveika­
tai. Gerai būtų užjausti ir augalus. Juk humusas ir yra konservai -
dirvoje užkonservuotos, sunkiai prieinamos maisto medžiagos.
Dirvos kasimas ardo jos struktūrą. Grumsteliai, iš kurių
sudarytas dirvožemis, virsta dulkėmis. Sugriaunamos dirvos
„komunikacijos“, nutrūksta aprūpinimas vandeniu ir oru, mi­
kroorganizmų gyvenimo sąlygos tampa nepakeliamos. Kadan­
gi į dirvą negali patekti anglies dvideginis ir nesusidaro anglies
rūgštis, augalai netenka savo įprasto maisto, t. y. anglies rūgšty­
je ištirpusių junginių.
Kasant dirvą per 4-5 metus išnyksta dauguma mikrobų,
jiems gyvenimo sąlygos tampa netinkamos. Dirvos paviršiuje
nėra augalų liekanų - išnyksta saprofitai; trūksta oro ir drėg­
mės, nėra šviežio maisto - išnyksta augalų pagalbininkai (sim-
biontai). Bet juk lieka gyvi augalai! Lieka ir tie, kurie jais maiti­
nasi - ligų sukėlėjai! Negana to, kai kurie saprofitai iš bado
virsta aktyviais parazitais.
Apie derlingumo didinimą cheminėmis trąšomis net nesino­
ri kalbėti - tai nuodai visiems dirvos gyventojams. Tiesa, jos lai­

51
kinai padidina produktyvumą, tačiau vėliau jų poreikis didėja, o
bendras dirvos produktyvumas krenta. Dėl tokios agrotechni­
kos visa žemdirbystė tapo nuostolinga.
Pesticidai jau tiesiogiai naikina visą dirvos gyvybę, čia paaiš­
kinimai nereikalingi.
Dėl visų šių priemonių nyksta dirvožemiai, vyksta dirvų
erozija, augalai serga. Dirvožemiai, tokie svarbūs visai Žemės
gyvybei, tampa nelaimės zonomis. Juose kaupiasi nuodingi
cheminiai junginiai, kurie galų gale patenka į mūsų organizmus
ir ten atlieka savo juodus darbelius... Daržovės ir vaisiai, užau­
ginti tokiomis sąlygomis, praranda savo tikrą skonį ir kvapą. Ir,
žinoma, vertingąsias savybes. Vietoje gyvybės šaltinio maistas
tampa ligų priežastimi.
Labai jau nemaloni ši tema ir nesinori į ją gilintis. Bet vis
dėlto dėl aiškumo reikia pasakyti keletą žodžių apie trąšas.

TRĄŠOS

Mineralinių trąšų naudojimas taip paplitęs, kad dauge­

lis mano, jog augalai ir maitinasi trąšomis. Pažiūrėkime, kokią
įtaką trąšos daro iš tikrųjų. Trumpai apžvelkime pagrindines -
azoto ir fosforo.
Azotas, kaip mes jau žinome, yra pagrindinis oro komponen­
tas. Natūralioje dirvoje, „mintančioje“ negyvomis augalų
dalimis, azoto visada užtenka. Intensyviai dirbamoje žemė­
je - dažniausiai trūksta. Tokioje dirvoje azotinės trąšos naudo­
jamos dideliais kiekiais. Ir iš tikrųjų, po azotinių trąšų įterpimo
į dirvą augalai pradeda sparčiau augti, patamsėja lapai, atrodo,
kad jiems tai patinka. O kas tuo metu vyksta augalų viduje?
Pirmiausia visada reikia prisiminti, kad augalas - simbioti-
nis organizmas, t. y. gali gyventi tik simbiozėje su grybu. Grybas

52 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
augalo viduje, daugiausia pačiose ploniausiose šaknelėse, gamina
hormonus, vitaminus, fermentus ir kitas pilnaverčiam augalo gy­
venimui būtinas medžiagas. Bet pagrindinis grybo endofito
darbas - azoto junginių sulaikymas. Specifinėse grybo dalyse,
vezikulėse, kaupiasi azoto atsargos (ir ne tik azoto). Kai dirvoje
atsiranda daug mineralinio azoto, t. y. įterpiamos azotinės trąšos,
grybai užsiima tik jo kaupimu (tokia jų prigimtis) ir „užmiršta“vi­
sas kitas savo veiklas. Jie maudosi azote ir „tunka“, užuot auginę
savo grybieną - micelį ir aprūpinę augalą būtinomis medžiagomis.
Kas atsitinka? Augalas, gaunantis didelius kiekius azoto, pradeda
smarkiai augti. Bet jo audiniai negali normaliai subręsti, nes ne­
gauna daugelio kitų reikalingų medžiagų. Be to, augalo organizme
staiga sumažėja biologiškai aktyvių medžiagų kiekis, tarp jų vita­
minų. Organizmas tampa biologiškai nepilnavertis. Ir dar - au­
galas pasidaro neatsparus, praranda imunitetą. Grybas, užsiėmęs
azoto kaupimu, nesaugo nuo patogenų. Štai kokius „pranašumus“
turi azotinės trąšos, ir tai tik augalo organizme. Dirvoje jos - nuo­
dai visiems gyviems organizmams.
O kaip fosforas? Paimkim kad ir pačias nekalčiausias fos­
foro trąšas - kaulų miltus. Netgi organinės žemdirbystės šali­
ninkai juos rekomenduoja kaip natūralų fosforo šaltinį auga­
lams. Žinoma, kad fosforas stimuliuoja šaknų augimą. O gerai
išsivysčiusi šaknų sistema - tai geras aprūpinimas vandeniu ir
mineralinėmis medžiagomis. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad
fosforas - tik mineralas, o ne augimo skatintojas. Bet viskas
būtų gerai, jeigu nežinotume, kad visų rūšių dirvoje, tinkamoje
žemdirbystei, fosforo yra daugiau negu pakankamai. Kas gi at­
sitinka, įterpus į dirvą kaulų miltų? Augalai iš tikrųjų pradeda
greičiau auginti šaknis. Gali pasirodyti, kad tai - stimuliavimo
rezultatas, bet iš tikrųjų viskas yra kitaip.
Kai augalo šaknys negauna pakankamai fosforo, savo ga­
liukais jos išskiria įvairias medžiagas, viliojančias simbiontus.

53
Tokiu būdu jas suranda grybai - simbiontai, kurie, prisijungę
prie šaknų, tiekia augalui visą maisto medžiagų rinkinį. Ypač
sėkmingai grybai tiekia augalams būtent fosforą. Tačiau kai prie
šaknų fosforo pakankamai, augalai, nejausdami jo trūkumo, ne­
išskiria „skanėstų“pagalbininkams vilioti ir maitinti. Negauda­
mi cukraus grybai nesivysto arba vystosi labai silpnai. Nutrūks­
ta augalų aprūpinimas kitomis maisto medžiagomis. O augalas
stengiasi greitai auginti šaknis, kad kompensuotų mikorizės
trūkumą. Kadangi šaknų auginimui taip pat reikia maisto, kurio
neužtenka, šaknys auga antžeminės augalo dalies sąskaita. Štai
tokia nauda iš fosforo trąšų.
Mineralinės žemdirbystės „meistrai“tai pastebėjo, todėl da­
bar dažniausiai tręšiama kompleksinėmis trąšomis, kuriose yra
visko - ir makro-, ir mikroelementų. Atrodytų, padėtis keičiasi,
augalai gauna visų maisto medžiagų. Egzistuoja netgi tręšimo
mažomis dozėmis technologijos, į kurių pusę kartais žvilgčioja
ir organinių krypčių šalininkai. Atrodytų, kas čia blogo, jei au­
galai gauna paruošto, lengvai pasisavinamo maistinio tirpalo?
O blogo štai kas: gaudami viską lengviausiu būdu, augalai ne­
maitina savo pagalbininkų - simbiontų. O juk būtent simbion­
tai turi padaryti maisto medžiagas prieinamas augalams, už tai
jie gauna cukraus. Kai cukraus negauna, neduoda augalams bi­
ologiškai aktyvių medžiagų, kurių patys augalai negamina. Au­
galai tampa nepilnaverčiai. Juose labai mažai vitaminų ir kitų
naudingų medžiagų, jų vaisiai neturi ryškaus būdingo skonio ir
aromato, jie serga dėl savo neatsparumo.
Žmonės sugalvojo trąšas, norėdami palengvinti augalams
gyvenimą ir gauti iš jų daugiau naudos. Išėjo atvirkščiai. Augalai
prarado savo savybes. Žinoma, trąšų gamintojų tai nedomina.

54 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
 GAMTINĖS ŽEMDIRBYSTĖS GALIMYBĖS

Daugelio vertingų laukinių augalų (dekoratyvinių, vaisi­

nių, vaistinių ir kt.) sėkmingo auginimo technologijos dar nėra
sukurtos dėl to, kad labiau paisoma savo įpročių, o ne augalų
poreikių. Augalus bandoma „pripratinti“ prie savo sukurtų
(tiksliau, sugadintų) sąlygų. Gamtinė žemdirbystė, kurią ne vi­
sai teisinga būtų vadinti agrotechnika, eina priešingu keliu. Ji
paiso tik augalų poreikių ir kartu pasiekia maksimalią naudą -
augalai, augdami palankiausiomis sąlygomis, atskleidžia visas
savo prigimtines savybes.
Gal jums kas nors sakė ar patys įsivaizduojate, kad užsiim­
dami gamtine žemdirbyste užsiauginsite aukščiausios kokybės
uogų, vaisių ir daržovių. Tai ne visai tiesa. Tiesa ta, kad tokio­
mis sąlygomis užaugę augalai bus vertingesni už užaugintus
kitais metodais. Tačiau patys vertingiausi užauga tik natūralio­
se ekosistemose. Jokiais pačiais ekologiškiausiais būdais
neįmanoma užauginti aukščiausios kokybės kultūrinių
augalų. Gamtinė žemdirbystė leidžia gauti maksimalų derlių,
apie kokį net nesvajoja „chemikai“ ir „artojai“. Ši žemdirbystė
gali būti intensyvi ir natūrali. Intensyvi leidžia gauti itin dide­
lį derlių, augalai visuomet būna sveiki, produkcija pakankamai
geros maistinės vertės. Natūrali orientuojasi į aukštą augalų bi­
ologinę vertę, leidžia gauti labai vertingus vaisius, tačiau derlius
ne didesnis nei natūraliomis sąlygomis. Tai maksimalus priar­
tėjimas prie natūralių sąlygų, tokia „agrotechnika“ labiausiai
tinka auginant vaistinius, vertingus uoginius, kaprizingus de­
koratyvinius augalus. Pavyzdžiui, jeigu vaismedžių sodas nuolat
niulčiuojamas ne mažesniu kaip 10 cm sluoksniu šiaudais, pju­
venomis ar pan., taip pat prisilaikoma kitų taisyklių, apie kurias
dar kalbėsime, - tai intensyvus sodas. Jame medžiai bus sveiki,
derlius pasakiškas, kasmetinis, vaisiai dideli ir skanūs. O jeigu

55
po vaismedžiais auga įvairiarūšė žolė ir rudenį lapai nesugrė­
biami (lapų grėbti negalima jokiu atveju!) - tai jau artima na­
tūraliai formai. Derlius tokiame sode bus vidutinis, pramečiui,
vaisiai nedideli, bet jų kokybė - labai gera.

KOKS GRUNTAS TINKAMIAUSIAS?

Geriausiai tinka gruntas, kuris be papildomo paruošimo lai­

dus orui, vandeniui ir gerai įšyla. Aišku, kad geriausia - prie-
smėlis, o blogiausia - molis (jis nepralaidus ir šaltas). Man
asmeniškai labiausiai patinka priesmėlis - jame lengviausia su­
kurti sąlygas bet kokiems augalams.
Pastoviai mulčiuojamas bet koks dirvožemis po truputį
įgauna reikiamas savybes. Lietuvos augintojų patirtis tą patvir­
tina - tiek lengvose priesmėlio, tiek sunkiose priemolio dirvose
mulčiuojant galima sėkmingai auginti visas tradicines kultūras.
Tiesa, sunkiuose priemoliuose pagerinti dirvos savybėms prirei­
kia keleto metų ir daug mulčio, bet yra lengvesnių priemonių,
apie kurias pakalbėsime toliau.
Dirvos šiluma. Jeigu dirva per šalta, yra daug būdų, kaip
joje sulaikyti šilumą. Geriausiai čia tinka į dirvą įmaišytas žvy­
ras ar stambesni akmenys, iki pusės įkasti į žemę prie šiluma-
mėgių augalų. Akmenys dieną įšyla ir palaipsniui atiduoda
šilumą žemei, kas labai suaktyvina dirvos procesus ir augalų mi­
tybą. Augalai prie akmenų vystosi gerokai sparčiau. Dar labiau
pasisekė tiems, kurių sklypas su nuolydžiu į pietų pusę - mano­
ma, kad 1 proc. nuolydis į pietų pusę atitinka sklypo perkėlimą
100 km į pietus. Šilumos kiekis dirvoje gali būti reguliuojamas
ir mulčiu: po tamsiu mulčiu dirva šiltesnė nei po šviesiu, o po
drėgnu - šiltesnė nei po sausu. Kita būtina žemdirbystės sąly­
ga - maistas mikroorganizmams.

56 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
 Mulčiavimas

MULČIAS - DIRVOS MAISTAS

Tai pati pagrindinė sėkmingos augalininkystės „paslaptis“.

Mulčiuodami dirvą, mes atkartojame gamtoje vykstantį dirvo-
daros procesą. Visas derlingumo procesas vyksta ten, kur
dirvos paviršius liečiasi su mulčiu. Būtent šis procesas užti­
krina augalams pilnavertę mitybą. Visai nesvarbu, kiek susikau­
pia humuso. Svarbiausia, kad dirvodaros procesas vyksta ne­
nutrūkstamai. Gamtoje jis vyksta periodiškai, tik šiltuoju metų
laiku, kai dirvos temperatūra - ne mažiau kaip 10 °C šilumos.
Olabiausiai - vasaros viduryje. Jeigu ūkininkaujate intensyviai,
turite pasirūpinti, kad šis periodas būtų kuo ilgesnis - dirva turi
gerai įšilti ir mikrobams niekuomet neturi pritrūkti maisto.
Mulčiavimas - tai tarsi kompostavimas, tik ne krūvoje, o
tiesiai prie augalų šaknų. Čia mesiu akmenuką į komposto mė­
gėjų daržą: augalinių atliekų kompostavimas krūvose - tik
bereikalingas neįkainojamos energijos švaistymas. Mais­
to medžiagos komposto krūvose virsta huminėmis rūgštimis,
dideli kiekiai anglies dvideginio išskrenda į orą. Komposte susi­
daro daug netirpių junginių, kuriuos augalams sunku pasisavin­
ti. Gamtoje nėra komposto krūvų, visos augalinės atliekos kren­
ta tiesiai po augalais - vadinasi, taip ir turi būti. Kur kas geriau
„kompostuoti“ tiesiai ant lysvės ar sode, kad suskaidytas negy-

57
vų augalų liekanas gyvieji galėtų pasisavinti iš karto, nespėjus iš
jos pasigaminti „konservams“.
Mulčio sluoksnis papildomas periodiškai, nereikia laukti,
kol dirva apsinuogins, visą laiką palaikomas maždaug vienodas
mulčio sluoksnis.
Tinka praktiškai bet kokios augalinės atliekos: žolė, šiaudai,
pjuvenos, medžių žievė, įvairūs lukštai, kevalai, lapai ir pan.
Auginant kai kurias specifines kultūras, reikalingas specifinis
mulčias. Kaip susigaudyti, koks mulčias geriausias konkrečiam
augalui? Natūralioje aplinkoje gamta augalus mulčiuoja jų pačių
ir kaimynystėje augančiųjų nuokritomis - tai ir yra geriausia.
Jeigu sodininkaujama intensyviai, tą sunku įgyvendinti, nes
reikia didesnio kiekio, tarkim, lapų, negu sodas jų užaugina.
Tokiu atveju reikia pridėti šiaudų, žolės ar pjuvenų - tiesiog to,
kas lengviausiai prieinama. Čia reikia prisiminti paprastą tai­
syklę - augalų likučių dirvai turi būti grąžinta maždaug tiek,
kiek iš jos buvo paimta derliaus ir kt. pavidalu. Jei grąžinsime
daugiau - dirva „augs“ sparčiau. Žodžiu, bet kokios augalinės
atliekos iš daržo ar sodo turi nukeliauti ne toliau kaip iki žemės
po augalais. Bent jau tiek. Dar viena taisyklė - mulčias reikalin­
gas ne tiek augalams, kiek jų pagalbininkams, todėl šiuo atveju
mes orientuojamės į jų poreikius. Žinoma, jo privalumais pasi­
naudoja ir augalai. Geriau, kai mulčio sudėtis įvairiarūšė, taip
skatinama mikroorganizmų įvairovė, o kartu augalai aprūpina­
mi įvairesnėmis maisto medžiagomis.

MULČIAVIMO FUNKCIJOS

Daugelis įsivaizduoja „tradiciškai“: mulčiavimas skirtas ap­

saugoti lysves nuo piktžolių ir neleisti išdžiūti dirvai. Iš tikrųjų
tai tik šalutinės mulčio funkcijos. Pagrindinė jo paskirtis - au­

58 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
galų maitinimas. Skaidantis augalų liekanoms išsiskiria elemen­
tai, iš kurių tos liekanos sudarytos. Augdamas augalas per sau­
lės energiją iš anglies dvideginio ir vandens pagamino gliukozę,
po to prisijungus azotui ir makro- bei mikroelementams iš dir­
vos pagamino visas kitas jame esančias medžiagas, o dirvos
mikroorganizmams skaidant jau negyvas jo dalis visi tie patys
elementai išsiskiria. Jums nereikia išmanyti chemijos, kad su­
prastumėte, jog augalai sudaryti iš to, ką jie įsisavina augdami,
taigi negyvoje augalinėje medžiagoje yra viskas, ko reikia augalų
augimui. Pagrindinių elementų (anglies, deguonies, vandenilio,
azoto) proporcijos visuose augaluose yra labai panašios. Taigi
vienos augalinės medžiagos skaidymosi produktai yra geriausiai
subalansuotas maistas kitiems augalams. Mūsų užduotis - už­
tikrinti, kad augalų liekanų skaidymasis vyktų sklandžiai ir kuo
daugiau jų produktų tektų augantiems augalams. O tam reikia
mokėti pasirinkti tinkamą mulčią, nustatyti reikalingą jo kiekį
ir užtikrinti jo biologinį aktyvumą, t. y. kad jame visada būtų
pakankamai skaidytojų - mikroskopinių ir didesnių, negyvomis
augalų dalimis mintančių dirvos organizmų.
Mulčias ne tik maitina augalus, bet atlieka ir šias funkcijas:

1) saugo dirvą nuo temperatūros svyravimų;

2)sukuria augalams palankų drėgmės režimą;
3) sukuria sąlygas gyventi naudingiems mikroorganizmams,
nuo kurių veiklos tiesiogiai priklauso augalų sveikata, atspa­
rumas ir maistinė vertė;
4) sukuria sąlygas gyventi naudingiems vabzdžiams, kurie
neleidžia išplisti sodo ir daržo kenkėjams;
5) gerina dirvos struktūrą.

59
 MULČIO RŪŠYS

Kadangi mulčiavimui gali būti naudojamos įvairiausios ne­

gyvos augalų dalys ir gyvulių bei paukščių mėšlas, aptarsime, ko­
kiems augalams ir kokiais atvejais koks mulčias yra tinkamiausias.
Mulčias skirstomas pagal jo inertiškumą, paprasčiau pasa­
kius, pagal jo skaidymosi sunkumą. Kuo daugiau celiuliozės yra
augalinėje medžiagoje, tuo sunkiau ji skaidoma. Kita vertus,
kuo ji sunkiau skaidoma, tuo ilgiau ir tolygiau toks mulčias vei­
kia, t. y. išskiria maistines medžiagas augalams. Jeigu augalinė­
je medžiagoje celiuliozės nedaug, ji skaidoma greitai, toks mul­
čias sparčiai sunyksta ir reikia nuolat jo papildyti.
Pats inertiškiausias, sunkiausiai skaidomas mulčias: medie­
na, smulkintos šakos, pjuvenos, žiemkenčių šiaudai. Vidutiniš­
kai greitai skaidomas: vasarinių javų šiaudai, stambus šienas,
kieti medžių lapai (ąžuolo, buko). Greitai skaidomas: minkšti
medžių lapai (liepų, lazdynų, vaismedžių ir pan.), smulkus šie­
nas, stambi žalia žolė. Labai greitai skaidomas: jauna vejos žolė.
Sunkiausiai skaidomas mulčias naudojamas mulčiuoti tuos
augalus, kurių augimo laikas ilgiausias. Pavyzdžiui, daugiame­
tes sodo kultūras neracionalu mulčiuoti vejos žole ar smulkiu
šienu, nes toks mulčias veikia labai trumpai, patogiau būtų sodą
mulčiuoti ne dažniau kaip kartą per metus. O, pavyzdžiui, grei­
tai augančias daržoves, tarkim, ridikėlius ar ropes, racionaliau
mulčiuoti greitai skaidomu mulčiu, nes joms maisto reikia iš
karto po sudygimo, o jeigu mulčiuosime ilgai skaidomu, inertiš­
ku maistu, kuris „įsivažiuoja“ tik per gerą mėnesį, didžiąją dalį
augimo laiko augalai badaus.
Skaidymosi greitis taip pat priklauso nuo mulčio frakcijos -
dalelių dydžio. Kuo stambesnės dalelės, tuo lėčiau jos skaido­
mos. Pavyzdžiui, pjuvenos skaidysis greičiau už nesmulkintą
medieną, stambus šienas - lėčiau už medžių lapus. Kuo didesnis

60 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
mulčio paviršiaus plotas, tuo daugiau mikroorganizmų gali gy­
venti ant dalelių paviršiaus, tuo greičiau dalelės suskaidomos.

Kad jums būtų paprasčiau suprasti, pateikiu tinkamiausias

mulčio rūšis kelioms pagrindinėms kultūroms:

1) vaismedžiams ir uogakrūmiams - stambi nesmulkinta

mediena, stambios pjuvenos ir drožlės, sukapotos ar su­
smulkintos medžių ir krūmų šakos, kiek prastesnis vari­
antas - žiemkenčių šiaudai;
2 )braškėms - pjuvenos, žiemkenčių šiaudai;
3) bulvėms (auginamoms dirvos paviršiuje po šiaudais) -
žiemkenčių šiaudai, prastesnis variantas - vasarinių javų
šiaudai ir stambus šienas;
4) pomidorams - stambus šienas ir stambi žolė, medžių
lapai;
5) agurkams - stambus šienas ir stambi žolė;
6) ilgos vegetacijos šakniavaisiams (burokėliams, pastar­
nokams, morkoms ir pan.) - vasarinių javų šiaudai, šie­
nas, medžių lapai;
7) trumpos vegetacijos šakniavaisiams (ridikėliams, ro­
pėms ir pan.) - vejos žolė, smulkus šienas.

Atskirai reikėtų paminėti mėšlą. Tai tie patys augalų likučiai,

tik jau iš dalies suskaidyti gyvūnų organizmuose. Iš tikrųjų, ar
jie skaidomi dirvoje, ar gyvūno organizme gyvenančių bakteri­
jų, - esminio skirtumo nėra, todėl mėšlas - jau iš dalies paruoštas
maistinis tirpalas. Be to, kai kurių gyvūnų mėšle yra daug gyvų
saprofitinių bakterijų bei veiklių fermentų, dėl to jis gali būti nau­
dojamas kaip biologinis stimuliatorius skatinant mulčio skaidy­
mą, stiprinant augalų imunitetą ir gydant jau sergančius augalus.
Plačiau apie mėšlą pakalbėsime gyvūnams skirtame skyriuje.

61
 Tinkamiausias mulčio rūšis ir jų panaudojimo ypatumus dar
paminėsime prie kiekvienos kultūros atskirai.

f SVARBU! V~*

Ar mulčiuje vykstantys procesai palankūs augalams, ar

kenksmingi (būna ir taip), nustatoma vizualiai ir pagal
kvapą. „Teisingas“mulčias būna purus, neglitus, be pelėsių
ir apačioje visada drėgnas. Jo kvapas kaip miško žemės,
lengvai dvelkia grybais. Jeigu mulčias glitus, jo kvapas ait­
rus, nemalonus - jame įsiveisė pelėsis arba dėl nepakan­
kamo kvėpavimo prasidėjo puvimas. Tokį mulčią reikia
prakedenti, kad pagerėtų oro prieinamumas, ir galbūt su­
mažinti jo sluoksnį.

KOKIU STORIU REIKIA MULČIUOTI?

Tai dažnai užduodamas klausimas. Į jį negalima atsakyti

skaičiais. Pagrindinė mulčio paskirtis - dirvos organizmų ir
augalų maitinimas, todėl jis turi užtikrinti palankiausias są­
lygas augalų liekanoms skaidyti: lengvai praleisti orą ir būti
drėgnas. Taip ir nustatomas tinkamas mulčio storis, skirtingas
kiekvienai naudojamai medžiagai. Kuo smulkesnė ir drėgnes­
nė medžiaga, tuo ploniau reikia mulčiuoti. Pavyzdžiui, šiaudai
geriau negu jauna vejos žolė praleidžia orą, todėl jų sluoksnis
gali būti storesnis. Per plonas šiaudų mulčias greitai perdžius.
Apatinis mulčio sluoksnis visada turi būti drėgnas. Jeigu ma­
tote, kad išdžiūvo, vadinasi, mulčio per mažai, jeigu susiplūkė
ir nepraleidžia oro, - mulčio per daug arba medžiaga netinka­
ma, per drėgna.

62 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
 5-10 cm

1 pav. Užsėtos lysvės mulčiavimas

2 pav. Mažų daigų mulčiavimas

Reikia stengtis visą lysvę mulčiuoti vienodu storiu, nepa­

liekant kalnelių ir plikų vietų. Išimtis - ką tik užsėta lysvė, kai
pasėtose eilutėse paliekama plikos žemės, kad sėkloms būtų
lengviau sudygti (1 pav.), ir maži daigeliai - prie pat jų mui­
luojama ploniau (2 pav.). Žinokite: kuo didesnis mulčiuotas
plotas, tuo didesnis mulčio efektyvumas, todėl stenkitės per­
nelyg nesusmulkinti lysvių, o jeigu jos labai siauros - mulčiuo-
kite ir tarplysvius.

63
 KOKS MULČIAS PATS GERIAUSIAS?

Geriausias mulčias tas, kurį naudoti paprasčiausia ir kuris

turi daugiausiai energijos. Jau žinote apie maistinių elementų
proporcijas augalų liekanoms, bet reikia žinoti ir dar vieną niu­
ansą: kuo daugiau mulčiuje celiuliozės, tuo daugiau jis išskirs
anglies dvideginio. Jaunoje žolėje paprastai būna daugiau azoto
junginių ir mažiau celiuliozės, todėl mulčiuojant jauna žole ga­
limas maisto medžiagų disbalansas. Nors augs labai gerai, auga­
lai gali būti silpni, neatsparūs. Todėl jauną žalią žolę prieš nau­
dojant geriau padžiovinti - maisto medžiagos susibalansuos.
Ogeriausia naudoti užaugusią, subrendusią žolę ir šieną, nukri­
tusius lapus, šiaudus, sode ir daugiametėms kultūroms - pju­
venas. Suprantama, ne kiekvienas turi pasirinkimą, daugeliui
vienintelė išeitis - vejos žolė ir kaimynų išmetamos piktžolės.
Visa tai prieš mulčiuodami tiesiog apdžiovinkite - bus geriau ir
augalams, ir jums mažiau bėdų dėl galimo puvimo.
Darže ir sode mums įdomiausia, kaip padaryti, kad mulčias
būtų veiksmingas, t. y. kad augalai gautų nuolatinį, nepertrau­
kiamą ir subalansuotą maitinimą. Tam reikia užtikrinti, kad
mulčio sluoksnyje būtų pakankamas kiekis jį skaidančių orga­
nizmų, taip pat verta sukurti jiems palankiausias gyvenimo
sąlygas. Pagrindinės dirvos bakterijoms reikalingos sąlygos yra
šios: laisvas deguonies patekimas, tinkama ir pastovi drėgmė,
tinkama temperatūra ir maistas. O reikalui esant galima ir pas­
timuliuoti savos gamybos preparatais.

SAVOS GAMYBOS BIOLOGINIAI PREPARATAI

Vienas geriausių biologinių preparatų - šviežias atrajojan­

čių gyvulių mėšlas. Taip yra todėl, kad atrajotojų skrandžiuose

64 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
vyksta iš esmės tas pats procesas kaip dirvoje - augalų liekanų fer­
mentacija (skaidymas, virškinimas). Ir dalyvauja šiame procese tie
patys organizmai. Šviežiame mėšle yra ir suskaidytų liekanų pro­
duktų (ypač azoto), ir gyvųmikroorganizmų, ir veiklių jų fermen­
tų (augalų liekanų tirpiklių ir biocheminių reakcijų greitintojų).
Naudojimui šviežias mėšlas užpilamas vandeniu. Maždaug
viena karvės „banda" kibirui vandens. Vanduo paprastas, geriau
upės ar ežero, bet šulinio ar gręžinio irgi tinka. Mėšlas tinka bet
kokių atrajojančių gyvulių: karvių, ožkų, avių ir pan., svarbu,
kad gyvuliai būtų sveiki ir šeriami natūraliai (žole arba šienu).
Daug koncentratų gaunančių gyvulių virškinimo mikroflora
būna pakitusi ir joje gali būti netinkamas daržui mikroorganiz­
mų santykis. Visiškai netinka pramoninėse fermose laikomų
gyvulių mėšlas dėl ten naudojamų antibiotikų.
Tirpalas gerai išmaišomas, kad mėšlas ištirptų, jeigu reikia -
perkošiamas. Naudojamas iš karto, rauginti nereikia ir nepatar­
tina. Mulčio laistymui į kibirą vandens pilama 200 ml (stiklinė)
mėšlo tirpalo. Tokiu tirpalu laistomas naujai uždėtas mulčias,
kad prasidėtų aktyvi jo fermentacija. Mulčias sulaistomas taip,
kad sudrėktų visas, nuo viršaus iki apačios. Jeigu lysvėje jau
auga jauni daigai, laistydami stenkitės neužpilti ant jų, nors
tokia tirpalo koncentracija daigams nėra pavojinga. Bet, kaip
sakoma, atsarga gėdos nedaro. Jeigu laikotės visų mulčiavimo
taisyklių, prižiūrite, kad visada būtų reikiamas jo sluoksnis,
mulčias niekada neperdžiūsta ir nesunyksta, palaistyti tirpalu
reikia tik kartą, kai pirmą sykį apmulčiuojate lysves. Ir tik tada,
kai mulčias sunkiai virškinamas, t. y. kai naudojami šiaudai,
stambus šienas ar pjuvenos. Taip pat mėšlą galima naudoti no­
rint greitai suaktyvinti mulčio skaidymą, pavyzdžiui, pavasarį
auginant ankstyvas, trumpos vegetacijos daržoves, pasireiškus
grybinėms ar bakterinėms augalų infekcijoms ar norint paska­
tinti greitesnį sumedėjusių augalų prigijimą.

65
 Kitas lengvai pagaminamas stimuliatorius - įvairūs mielių
raugai. Į trilitrinį stiklainį pripilkite paprasto vandens, įpilkite
stiklinę cukraus. Vietoje cukraus galite įdėti rūgstančios uogie­
nės, medaus ar pan., įdėkite šaukštą paprastų kepimo ar kito­
kių mielių ir pastatykite šiltai. Per dieną ar dvi tirpalas surūgs
ir taps tinkamas naudoti. Koncentracija ta pati: stiklinė raugo
kibirui vandens. Tokiu tirpalu taip pat laistykite mulčią. Jį ga­
lima naudoti dažnai, jokio šalutinio neigiamo poveikio nėra, o
rezultatas pasimatys greitai - mulčio skaidymas taps daug in­
tensyvesnis. Žinoma, šis variantas silpnesnis už mėšlo tirpalą,
bet pakankamai geras, jeigu mėšlo nėra.
Visai paprastas, bet labai veiksmingas stimuliatorius - pa­
prasčiausias rūgpienis. Žinoma, ne iš parduotuvės, bet iš tikro
(gali būti ir lieso) pieno natūraliai (be dirbtinių kultūrų, jogur­
to ar pan.) suraugintas. Naudojant proporcijos irgi tos pačios
(200 ml kibirui), bet čia galima nebijoti, nepadauginsite. Tiesiog
tokios koncentracijos užtenka ir nereikia be reikalo eikvoti ver­
tingo produkto. Tirpalu gali būti laistomas mulčias, stimuliuo­
jant jo skaidymą, bet jis puikiai tinka grybinių ligų profilaktikai
ir net gydymui. Labai pasiteisina pasireiškus pirmiems fitofto-
rozės ir miltligių požymiams. Esmė ta, kad pieno rūgšties bak­
terijos „nepakenčia“ patogeninių grybelių bei bakterijų ir savo
fermentais stabdo jų dauginimąsi arba išvis nužudo. Tokiu atve­
ju tirpalu augalai apipurškiami.
Betgi minėjome, kad gamtinėje žemdirbystėje augalai ne­
gydomi ir nevykdoma jokia ligų profilaktika, skatinamas for­
muotis natūralus imunitetas? Taip, bet, kaip sakoma, „būkime
biedni, bet teisingi“: ne iš karto pavyksta taip susitvarkyti, kad
ligos nepasireikštų, todėl nieko blogo, jeigu panaudosite tikrai
gamtiškas, natūralias priemones. Tuo labiau kad visos minėtuo­
se tirpaluose esančios bakterijos ir grybeliai gyvena ir čia pat,
dirvoje, paklotėje ir ant augalų paviršių, tai ne kokie svetimkū-

66 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
niai, tiesiog dėl kažkokių priežasčių kol kas nėra reikiamos jų
koncentracijos ir jie negali tinkamai atlikti savo darbo.
Viena galingiausių bakterijų skaidant mulčią ir saugant au­
galus nuo patogeninių mikroorganizmų - šieno lazdelė (Ba­
cillus subtilis). Su ja mes susiduriame dažnai, bet retai tinkamai
įvertiname. Turbūt kiekvienam teko matyti „priplėkusį“šieną ar
šiaudus, kurį pakėlus ar papurčius kyla baltos dulkės - tai šieno
lazdelių kolonijos. Jų yra visur, bet tik esant pastoviai drėgmei
ir ramybei jos pradeda intensyviai daugintis - skaidyti negyvas
augalines liekanas. Šieno lazdelių fermentai pražudo daugumą
augalų ligų sukėlėjų, todėl šios bakterijos preparatus ekologinių
krypčių šalininkai plačiai naudoja augalų apsaugai. Jie labai pa­
siteisina saugant vynuoges ir kitus augalus nuo miltligių, kitų
grybinių ir bakterinių ligų.
Ir ne tik augalams. Šių bakterijų pagrindu Rusijoje gamina­
mas bene veiksmingiausias veterinarinis probiotikas - imunite­
to stiprintojas „Vetom“. Kadaise šio preparato prototipas buvo
naudojamas kariuomenėje organizmo apsaugai nuo bakterio­
loginio ginklo, gal naudojamas ir dabar - nežinau. Faktas, kad
veterinarams jis puikiai padeda tvarkytis su galingiausiomis in­
fekcijomis.
Šieno lazdelių preparatą augalams labai paprasta pasigamin­
ti namuose. Tam reikia glėbelio (maždaug tiek, kad prisidėtų
pusė kibiro) seno, bet dar nepriplėkusio šieno arba rudeninės,
jau nelabai gyvos, parudavusios žolės. Žolė ar šienas sudedami
į kibiro talpos puodą, įdedamas šaukštas kreidos (šieno lazde­
lei labiau patinka silpnai šarminė terpė) ir verdama 20 minučių.
100 °C temperatūra šieno lazdelei nepavojinga, o kitos, nerei­
kalingos bakterijos žūva. Išeina tokia santykinai gryna kultūra.
Žinoma, mes neturime laboratorijos, bet šiuo atveju jos ir nerei­
kia - užteks to grynumo. Paviręs tirpalas uždengiamas ir pasta­
tomas į tamsią, bet šiltą vietą, kur nors kambaryje arba vasarą

67
lauke. Kitą dieną ant jo paviršiaus pamatysite pilką plėvelę - tai
nubudusios bakterijos. Jos dauginsis, kol suvartos visą joms
prieinamą maistą. Kai viršuje plėvelė dings, atsargiai nupilkite
bent pusę paviršinio vandens - indo dugne pamatysite balkšvas
nuosėdas, tarsi į vandenį būtų įpilta pieno. Tai - šieno lazdelių
sporos. Štai šis sporų tirpalas naudojamas purškimui ir mulčio
laistymui. Šieno lazdelė - viena aktyviausių mulčio skaidytojų.
Proporcijos - kaip anksčiau minėtųjų tirpalų.
Kiek sudėtingiau pasigaminti labai aktyvų ir universalų
biologinį preparatą, kuriuo galite „užkurti“naujai mulčiuotas
lysves, stimuliuoti jau augančius augalus bei purkšti jų lapus
ligų profilaktikai (jeigu neišvengiama).
Tam reikalingas jau minėtas mėšlas (šiuo atveju gali būti ir
triušių ar arklių), šviežia pievos žolė, sauja humusingos daržo
žemės ir cukrus, dar galite pridėti sau patinkančių ingredien-
tų - pavyzdžiui, kokių nors žolių. Kuo įvairesnes žoles naudosi­
te, tuo turtingesnės sudėties bus preparatas.
Į indą paprasto vandens įdedama šviežio mėšlo, maždaug
pusė kilogramo dešimčiai litrų vandens. Iš karto dedamos žo­
lės, jų gali būti maždaug pusė indo tūrio, įmetama sauja der­
lingos žemės arba komposto, gali būti biohumusas, supilamas
cukrus. Eiliškumas neturi jokios reikšmės, dedant ingredien-
tus maišyti nereikia. Tačiau tokio preparato gamybai būtina
gera aeracija - fermentavimo procesui reikės daug deguonies.
Tam geriausiai tinka akvariuminis kompresorius. Jeigu jo
nėra, galima gaminti preparatą labai sekliame inde, kad van­
duo gerai prisisotintų deguonies iš oro, arba dažnai maišyti,
kol fermentuojasi.
Indas laikomas šiltai (bent 18-20 °C) ir pavėsyje. Geriau
uždengtas, kad negautų tiesioginių saulės spindulių. Jis pradės
rūgti ir paskleis malonų, panašų į giros ar raugintų kopūstų kva­
pą. Štai šiuo metu preparatas tinkamiausias naudojimui. Dabar

68 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
jis aktyviausias. Laistykite mulčią, augalus, purkškite - jis tinka
viskam, praturtina dirvą, mulčią ar augalų paviršių bakterijomis
ir jų veikliaisiais fermentais, taip suaktyvindamas augalų liku­
čių skaidymą ir neleisdamas pernelyg daugintis ligas sukelian-
tiems organizmams.

• Visi biologiniai preparatai mulčiui naudojami tik tada,

kai lysvės dar tuščios, arba tada, kai augalai jau prigiję ir
pradėję augti, rizikinga juos naudoti tik pasodinus daigus,
kol jie neįsišakniję ir silpni, pažeistomis šaknimis. Kai ku­
rie mikrobai dalyvauja natūralios atrankos mechanizmuo­
se ir tokius neįsitvirtinusius augalus didelė jų koncentra­
cija gali dar labiau susilpninti ar net sunaikinti. Prigijus
daigams ir pradėjus augti, naudokite drąsiai.
• Visų biologinių preparatų naudojimas augalų augimo,
žydėjimo ar derėjimo stimuliavimui prasmingas tik tada,
kai yra dirvos paklotė (mulčias) - mikrobų maistas. Be pa­
klotės (auginant plikoje dirvoje) jie veiks tik labai trumpai
arba visai neveiks.
• Jeigu biologiniai preparatai naudojami mulčio aktyvini­
mui, jais laistomas visas mulčio plotas, ne atskiri augalai.
• Biologinius preparatus netikslinga naudoti tada, kai
greitas mulčio skaidymasis nepageidaujamas, pavyzdžiui,
auginant bulves po šiaudais. Čia palankesnis lėtas proce­
sas, o lėtam skaidymui dirvoje bakterijų pakanka.
• Daugelis nuo seno naudoja įvairius žolių raugus, skirtus
augalams primaitinti ir jų augimui stimuliuoti. Iš tikrųjų
tokie raugai labai veiksmingi, bet dažnai tik dėl padidinto
azoto kiekio. O jūs jau žinote, kad daugiau azoto - nie-

69
 ko gero, jeigu atitinkamai nepadaugėja kitų mitybinių
elementų. Geriausiu atveju daržovėse turėsite nitratų
perteklių, blogiausiu - priveisite bakterijų, kurios sukelia
įvairius puvinius. Kaip sužinoti, ar preparatas tinkamas
naudoti darže? Labai paprastai - pagal kvapą. Jeigu jo
kvapas malonus, primena giros ar raugintų produktų kva­
pą - preparatas tinkamas ir daržui bus į sveikatą. Jeigu
kvapas nemalonus, smirda - daržui ne į sveikatą. Arba dar
paprasčiau: jeigu patys tokį raugą gertumėte - tinka jis ir
daržui, jeigu ne - nesiūlykite ir kitiems.

GAMYKLINIAI EM PREPARATAI

EM reiškia „efektyvūs mikroorganizmai“. Tai tokie patys

preparatai, apie kuriuos ką tik kalbėjome, tik jie gaminami pra­
moniniu būdu iš specialiai atrinktų efektyvių mikroorganizmų
štamų. Sudaromos tam tikros jų sudėtys, apie kurias, supranta­
ma, juos gaminančios įmonės linkusios nutylėti. Ne dėl to, kad
ten yra kas nors baisaus, tiesiog tai verslas ir kiekviena įmonė
saugo savo komercines paslaptis nuo konkurentų.
Ar verta naudoti gamyklinius EM preparatus? Manau, kad
kol neužtikrinome didelės bakterijų įvairovės ir didelio biologi­
nio aktyvumo daržuose, soduose, ganyklose ir gyvulių laikymo
vietose (aptvaruose, patalpose ir pan.), tikrai verta, ypač jeigu
reikia greito ir stipraus poveikio. Bijoti nereikia, EM prepara­
tuose esantys mikroorganizmai natūraliai gyvena sveikose, ne­
užterštose dirvose (deja, jų pasaulyje liko jau labai nedaug!), jie
nedaro jokio neigiamo poveikio augalams ar gyvūnams, atvirkš­
čiai - visada daro tik teigiamą.

70 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
 Žinoma, nenoriu skatinti vartojimo, t. y. priklausomybės
nuo parduotuvių ir EMpreparatų gamintojų. Bet norėdami tu­
rėti visapusiškai gerus daržus, sodus ir sveikus bei produkty­
vius gyvūnus mes turime tik du pasirinkimus.
Pirmasis: visomis priemonėmis kurti kuo didesnį biologinį
aktyvumą, vadinamąjį mikrobiologinį foną. Beje, kaip jau su­
pratote, nuo jo tiesiogiai priklauso ir mūsų sveikata. Tai ne vie­
nų metų darbas.
Antrasis: sukurti savus, mūsų klimato sąlygas ir mūsų porei­
kius labiausiai atitinkančius biologinius preparatus. Ir čia noriu
priminti liaudišką posakį: ne šventieji puodus lipdo. Neįsivaiz­
duokime, kad EMpreparatai - kažkoks stebuklas. Tai tiesiog su­
rinktas veiksmingų, tam tikros specializacijos mikroorganizmų
asortimentas, mikroorganizmai dauginami laboratorinėmis są­
lygomis (kad nepatektų nepageidaujami) - ir viskas. Visas „ste­
buklas“ - asortimentas, viename preparate esančios bendrijos,
asociacijos, būtent jų sudėtis lemia vienokį ar kitokį preparato
poveikį. Taigi kruopštesniems žemdirbiams čia yra ką nuveikti.
O kol kas galime naudotis tuo, ką turime... Nesiūlau aklai pasi­
tikėti gamintojų reklama - patys suprantate, viską reikia išban­
dyti konkrečioje vietoje konkrečiomis sąlygomis. Tiek savų, tiek
pirktinių biologinių preparatų naudojimas paspartina natūra­
laus dirvų biologinio aktyvumo sukūrimą.
Paprašiau mūsų augintojų trumpai įvertinti dažniausiai pas
mus naudojamą EMpreparatą „Baikal-EMl“. Štai ką papasakojo:

1) prieš sėją mirkomos sėklos - sudygsta vienu metu, dai­

gai stipresni, nebūna „juodosios kojelės“;
2 ) prieš sodinimą po šiaudais mirkomos daigintos bul­
vės - sudygimas vienodesnis, daigai stipresni;
3) purškiama ant augalų lapų - augalai tampa vešlesni, so­
dresnės spalvos;

71
 4) braškių purškimas apsaugo nuo uogų puvinio;
5) pomidorų laistymas šiltnamyje apsaugo nuo fitoftorozės;
6)lauke laistomi agurkai neserga miltlige ir ilgiau išlieka
žali, t. y. ir ilgiau dera.

Iš „Baikal-EMl“ pagamintas preparatas „Baikal-EM5“ nau­

dojamas augalams nuo kenkėjų ir ligų saugoti. Nupurškus šiuo
preparatu augalų nepuola kenkėjai, taip pat padeda nuo vaisme­
džių rauplių, degligių ir rūdžių.
Visais atvejais tirpalas ruoštas pagal gamintojo instrukciją.

Šiuos duomenis pateikė vos keli augintojai, todėl nerei­

kėtų jais aklai tikėti, viską turite tikrinti patys. Tik būkite
ramūs: biologinio preparato naudojimas neturi jokio nei­
giamo poveikio, nebent naudotumėte jį gryną ir augalai
nukentėtų nuo per didelės pieno rūgšties koncentracijos.
Šis preparatas pagamintas iš natūraliose, švariose Sibi­
ro dirvose gyvenančių mikroorganizmų ir iš plataus povei­
kio preparatų mūsų sąlygomis bene labiausiai tinkamas.

MITAS APIE AZOTO TRUKUMĄ

Turbūt esate girdėję patarimų, kad mulčiuojant būtina nau­

doti azoto trąšas, nes mulčią skaidančios bakterijos sunaudoja
daug azoto ir jo pritrūksta augalams. Išsiaiškinkime.
Azotas - pagrindinė „statybinė medžiaga“ baltymams.
O bakterijų kūnai sudaryti iš baltymų. Bakterijų fermentai -
taip pat baltymai. Nemulčiuotoje dirvoje bakterijų būna ma-

72 - APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
žai - joms nėra maisto. O uždėjus mulčio ir susidarius palan­
kioms sąlygoms, jos ima sparčiai daugintis, ir didėjant jų masei
auga azoto poreikis. Azotas gaunamas skaidant augalų liekanas,
bet kadangi bakterijų masė greitai didėja, didelę dalį azoto jos
sunaudoja savo mitybai ir augalams jo gali pritrūkti.
Daržininkaudami matome, kad pirmą kartą mulčiuojant jau­
na žole azoto trūkumas augalams nepastebimas, o pirmą kartą
apmulčiavus, pavyzdžiui, stambesniu šienu, šiaudais ar pjuveno­
mis, augalai praranda intensyvią žalią spalvą, augimas sulėtėja,
reiškiasi azoto trūkumas. O taip yra todėl, kad jauną žolę bakte­
rijos virškina labai lengvai, greitai pasidaugina, elementų kiekis
dirvoje greitai stabilizuojasi ir augalai nespėja to pajusti. Mul­
čiuojant inertišku, sunkiai virškinamu mulčiu, bakterijoms reikia
daugiau energijos, jos dauginasi greitai, bet tokio mulčio suskai­
dymui reikia daugiau fermentų, atitinkamai ir daugiau baltymų,
taip pat daugiau azoto. Augalai pradeda jausti azoto stygių. Todėl,
mulčiuojant sunkiai virškinamu mulčiu, pravartu pirmiausia dėti
šviežios jaunos žolės sluoksnelį - bakterijų startui. O sode - švie­
žio mėšlo. Iš pradžių gavusios lengvo maisto, bakterijų kolonijos
greitai sustiprės ir skaidant pagrindinį mulčią tirpalas jau bus su­
balansuotas, jame nebus kokio nors elemento trūkumo.
Taip pat veikia ir biologiniai preparatai, kuriuose yra įvairių
organines medžiagas skaidančių bakterijų ir fermentų - į mul­
čią patekus dideliam kiekiui „jau pagamintų“ bakterijų, sutau­
poma ir mulčio energijos.
Pagrindinis azoto šaltinis dirvoje - ne azotą fiksuojančios
bakterijos, ne ankštiniai augalai su savo šaknų gumbeliais, o visa
dirvos gyvybė. Tai joje (baltymuose) saugomos didžiausios azoto
atsargos. Norint, kad augalams visada užtektų azoto, reikia rū­
pintis, kad dirvoje būtų kuo daugiau gyvų organizmų. Kaip mato-
te, gyvas dirvožemis garantuoja augalų aprūpinimą visomis mais­
to medžiagomis, o jokia kita agrotechnika to garantuoti negali.

73
 DAR ŠIS TAS ĮDOMAUS APIE AUGALŲ
IR MULČIO „DRAUGYSTĘ“

Yra toks bendras, visus gyvus organizmus veikiantis dėsnis:

kuo sunkiau - tuo kokybiškiau. Čia pusiau pajuokavau, bet
pastebėkite kad ir savo ar aplinkinių gyvenimą: jeigu žmogus
deda kažkokias pastangas, patiria naujus įspūdžius, daug juda,
mankština raumenis ir protą, ne viskas jam paduodama „ant
lėkštutės“, nepersivalgo ir nepersigeria - jis sveikas ir gyvybin­
gas, o jeigu dienas leidžia sėdėdamas prie televizoriaus ir be sai­
ko valgydamas saldumynus, toks žmogus greitai tampa panašus
į... nesakysiu ką, patys žinote.
Kalbant apie augalus - lygiai tas pats. Jeigu jiems viskas pa­
duodama „ant lėkštutės“, t. y. jeigu jie lengviausiu keliu gauna vi­
sas reikalingas maisto medžiagas ir net jų perteklių, jie iš pažiū­
ros atrodo „labai gerai“, bet iš tikrųjų suglemba, išlempa, tampa
neatsparūs neigiamam aplinkos poveikiui, ligoms ir kenkėjams.
Ir, negana to, jų vaisiai ir kitos mūsų mėgstamos dalys praranda
savo tikrąją vertę. Štai apie tai ir pakalbėsime kiek plačiau.
Praėjusiame amžiuje jau minėta rusų mokslininkė F. J. Gel-
cer, tyrinėdama augalų simbiontus - grybelius, vadinamus
endofitais, aptiko, kad didžioji dalis biologiškai aktyvių me­
džiagų yra bakterinės ir grybinės kilmės, t. y. kad pats augalo
organizmas be simbiontų negali beveik nieko. Taigi bakterijos
ir grybeliai ne tik aprūpina augalus visais gyvenimui būtinais
produktais, bet ir kuria jų kokybę. Juk aromatas, skonis, vita­
minai, vaistinės savybės, taip pat visos „subtiliosios“augalų sa­
vybės - hormoninis poveikis, gyvi fermentai ir pan. - yra tai, be
ko augalai mums neturėtų jokios vertės. Juk niekas nenori val­
gyti gryno krakmolo ar išvalyto cukraus - ne, duokit bulvytę su
lupena, žarijose keptą, arba ką tik nuskintą prisirpusią braškę!
Taigi visa tai, kas vaisiuose ir kitose valgomose augalų dalyse

74 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
mums maloniausia ir vertingiausia, sukuria mikroorganizmai.
Vadinasi, kuo daugiau augalas bendrauja su mikroorganizmais,
tuo jo kokybė geresnė. O kada jam reikia bendrauti? Supranta­
ma, tada, kai kyla kokių nors bėdų. Kas gi ieško pagalbos, bū­
damas visko pertekęs? Štai jums atsakymas, kodėl pomidorai
iš pramoninio šiltnamio neturi jokio kvapo, o ir skonis jų toks,
kad užsimerkęs nelabai suprasi, ką valgai. O kaip kitaip - žemė
negyva, mikroorganizmų joje minimaliai, o ir pomidorai gauna
viską, ko širdis geidžia, ir tiek, kiek pajėgia „suvalgyti“.
Odabar pasidomėkime, kaip auga vienos vertingiausių mūsų
laukinių uogų - žemuogės. Turbūt niekam ne paslaptis, kad
kvapniausios ir skaniausios žemuogės - smėlio šlaituose, prie
pušynėlių, kur tiek skurdi dirva, kad žolė retai pakyla aukščiau
kaip per sprindį, o dar saulė kepina, patikimiausias drėgmės šal­
tinis - ryto rasa. Apie kokią gerą mitybą tokiomis sąlygomis gali
būti kalba... Bet žemuogė sugeba išgyventi ir užauginti vertin­
gas uogas. Kaip? Ogi kviečiasi pagalbon grybus. Maino gliukozę
į vandenį ir maisto medžiagas. Ogrybai net nenorėdami aprūpi­
na žemuogę ir kitais savo gyvybinės veiklos produktais, taip pat
savo hormonais stimuliuoja pačiame žemuogės augale gyvenan­
čius grybelius - endofitus, taigi žemuogė gauna visko tiek, kad
„iš nieko“ sugeba sukurti pačią kvapniausią miško uogą. Jeigu
mes pradėtume žemuoges mulčiuoti jauna žolyte - jos iš karto
atsigautų (mūsų akimis), pradėtų auginti stambius lapus ir dvi­
gubai ar daugiau didesnes uogas, bet... jos jau neturėtų tikros
žemuogės skonio. Su žemuogėmis „žaidžiau“daug metų - viskas
kaip ant delno. Kai gauna daugiau ir lengviau prieinamo maisto,
joms mažiau reikalinga tiesioginė mikrobų ir grybų pagalba, ati­
tinkamai mažiau gauna ir simbiontų gaminamų medžiagų. Tai
išeitų, kad mulčias joms kenkia? Palaukite, viskas iš eilės.
Yra dar vienas labai vertingas augalas - ženšenis. Pas mus
jis neauga, bet minėtoji F. J. Gelcer jį įvardijo kaip „labiausiai

75
mikotrofizuotą“, t. y. visose jo dalyse, o ypač šaknyse, yra di­
džiausias kiekis simbiontinių grybelių grybienos iš visų jos ty­
rinėtų augalų. Iš to, kas pasakyta aukščiau, nesunkiai suprasite,
iš kur ženšenio naudingumas ir galia. Bet ženšenis auga visai
kitomis sąlygomis - storoje miško paklotėje, kur ir maisto, ir
drėgmės visiškai užtenka. Atrodytų, kad jis viskuo pertekęs
ir dėl to jo galia turėtų mažėti.
Dar truputį nukrypkime į šoną: ženšenis auginamas ir pra­
moniniu būdu. Tiksliau, visi iš ženšenio pagaminti preparatai,
kurių sočiai galime rasti ir pas mus, yra pagaminti iš kultūrinio
ženšenio. Plantacijos prižiūrimos, tręšiamos, laistomos, saugo­
mos nuo tiesioginės saulės šviesos. O rezultatas? Na, gal kiek
geriau nei morka, bent jau išvaizda skiriasi, bet, palyginti su lau­
kinio ženšenio savybėmis, kultūrinis yra nieko vertas. Ir neten­
ka jis vertės jau vien dėl to, kad auga visko pertekęs, „šiltnamio
sąlygomis“. Bet juk ir miške, storoje, maisto medžiagų gausio­
je paklotėje, sudarytoje iš trūnijančios medienos ir nukritusių
lapų, jis turi viską. O štai čia ir yra atsakymas: mediena - labai
sunkiai „virškinama“medžiaga. Jai suskaidyti reikia didelių gry­
bų ir bakterijų pastangų. Iš medienos sudarytoje paklotėje susi­
kuria didelės grybų ir bakterijų asociacijos, kur vieni kitiems pa­
deda, vieni kitus keičia ir stimuliuoja, pasiskirsto funkcijomis,
kad toks sudėtingas ir „kietas“ angliavandenis kaip celiuliozė
kuo greičiau būtų suvirškintas ir pasisavintas. Tokie dideli auga­
lų liekanas skaidančių organizmų kiekiai ir daugiarūšės jų ben­
drijos ir sukuria daugybę biologiškai aktyvių medžiagų, kurių
turtingas ženšenis. Kitaip nei mūsų apkalbėta žemuogė, ženše­
nis gauna daug maisto, bet jam paruošti vis tiek įdedama labai
daug pastangų ir tos pastangos dedamos čia pat, prie ženšenio
šaknų, o visi medieną virškinančių organizmų veiklos produktai
irgi yra čia pat, ženšenio šaknų įsiurbiamame tirpale.

76 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
IjŠVADOS
Yra du augalų kokybės kūrimo būdai: didelis simbion-
tų poreikis dėl skurdžių sąlygų ir didelis saprofitų po­
reikis dėl sunkiai skaidomos paklotės. Žodžiu, abiem
atvejais augalų mitybos procese dalyvauja daug įvairių
mikroorganizmų bei daugialąsčių grybų ir abiem atvejais
augalai gauna daug biologiškai aktyvių medžiagų - mikro­
bų ir grybų veiklos produktų. Įsidėmėkite tai, pravers pasi­
renkant geriausias agrotechnikas.

O kaip su mulčiu darže ir sode? Ogi pagal poreikius: kuo

sunkiau virškinamas, kuo inertiškesnis mulčias, tuo geresnė au­
galų kokybė. Taip pat kokybė gerėja nuo sunkių gyvenimo sąly­
gų. Bet ne visais atvejais tai įmanoma, nes, tarkim, iš kasdienio
vartojimo daržovių mums reikia ne tik kokybės, bet ir masės.
Štai ir išeina, kad ieškome „aukso viduriuko“ir kiekvienu atveju
pasirenkame tinkamiausią variantą. Jeigu auginame priesko­
ninius augalus - mulčiuojame juos minimaliai ir visaip „kanki­
name“; daržoves mulčiuojame sočiai ir lengvesniu mulčiu, nes
mums reikia jų masės, o norėdami išlaikyti kokybę stengiamės,
kad mulčias būtų kuo aktyvesnis; sodo kultūras, ypač uogakrū­
mius, pagal galimybes stengiamės mulčiuoti mediena - kad ir
sotūs būtų, ir uogos kvepėtų...

DERLINGUMO ESMĖ

Turbūt jau supratote, kad dirvos derlingumas priklauso ne

nuo maisto medžiagų kiekio dirvoje, o nuo jos biologinio ak­
tyvumo. T. y. kuo aktyvesnis organinės medžiagos skaidymas,

77
kuo aktyvesnė mikroorganizmų veikla, tuo didesnis derlingu­
mas, tuo intensyvesnis sodas ar daržas. Mums meluojama, kad
cheminė žemdirbystė - intensyvi, o ekologinės kryptys atseit
ekstensyvios. Iš tikro gali būti visaip - žemdirbystės intensyvu­
mas priklauso ne nuo chemijos naudojimo ar nenaudojimo, o
būtent nuo procesų (šiuo atveju augalų mitybos) intensyvumo.
Kadangi gamtinėje žemdirbystėje gali būti užtikrinama sklan­
desnė ir labiau subalansuota augalų mityba, taip pat didesnis
maisto medžiagų kiekis, ji gali būti gerokai intensyvesnė už
chemizuotą. Kiekvienas pats pasirenka, koks intensyvumo ly­
gis jam reikalingas. Čia reikia paminėti dar vieną dalyką: ne visa
augalų liekanų energija panaudojama augalų mitybai, realiai jai
panaudojama maždaug trečdalis. Tokia gamtoje tvarka: kiekvie­
nas organizmas pasisavina maždaug trečdalį suvartoto mais­
to, o visa kita grąžina aplinkai. Dirvoje be augalų maitinasi ir
mikroorganizmai, jie dauginasi ir naudoja energiją savo veiklai.
Tačiau bet kokiu atveju energija niekur nepabėga, ji lieka dirvo­
je ir sukasi jos medžiagų apykaitos mažajame rate. Yra ir didysis
ratas - tai medžiagų (dujų) apykaita tarp dirvos ir atmosferos,
bet čia jo nenagrinėsime. Dabar mums užtenka žinoti tiek, kad
jeigu dirvoje augalų liekanų pakanka, t. y. jeigu augdami augalai
ir mikroorganizmai nepristinga energijos, dirvos derlingumas
nemažėja.
Atrodo, viskas paprasta: duodi daugiau augalų liekanų -
derlingumas didėja, duodi mažiau nei paėmei - derlingumas
mažėja. Bet iš tikrųjų čia viskas yra kiek kitaip. Dirvos derlin­
gumas priklauso ne tiek nuo augalų liekanų kiekio, kiek nuo
jų skaidymo proceso pastovumo ir intensyvumo. Žinoma,
jeigu nebus ką skaidyti - nebus ir jokio proceso, bet vis dėlto
svarbiausia, ką mums reikia suprasti apie derlingumą, yra tai:
kol dirvoje skaidomos augalų liekanos, tol ji derlinga. Ir galima
neskaičiuoti, kiek ir ko suskaidoma. Netgi jeigu iš dirvos paim­

78 API E G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
sime daugiau, negu jai duodame, bet užtikrinsime nenutrūksta­
mą augalų liekanų skaidymą - ji bus derlinga. Taip, augalų lie­
kanų kiekio pusiausvyra labai svarbi, augalų liekanų išnešimas
ir negrąžinimas (mineralinės trąšos nesiskaito, ten nėra ener­
gijos - gliukozės) sukuria dykumas. Dykumomis pamažu virsta
ir chemizuoto, mineralizuoto žemės ūkio naudmenos, ir ne taip
pamažu, jeigu pažiūrėsime pasaulio mastu. Bet mes juk nesver-
sime išnešamo derliaus ir atnešamo mulčio, todėl laikykimės
paprastos taisyklės: dirvoje nuolat turi būti skaidomos augalų
liekanos - išsiskirti energija. Kad būtų dar aiškiau: jeigu į dir­
vą įnešime dvigubai daugiau augalų liekanų, negu išnešėme, ir
jos bus suskaidytos per pusę sezono, iš jų pasigamins humusas,
o kitą pusę sezono dirvoje augalų liekanos skaidomos nebus -
dirva bus nederlinga, joje derlingumo procesas nevyks ir visai
nesvarbu, kiek joje humuso, - antrą pusę sezono augalai ba­
daus. Dabar turbūt supratote...

DAR ŠIEK TIEK APIE MULČIAVIMĄ

Lysvėje mulčias turi gulėti kuo lygesniu sluoksniu, kad visa­

me plote būtų užtikrintos vienodos sąlygos jam skaidyti.
Jeigu tarplysviai siauri, naudinga mulčiuoti ir juos, didelė
dalis išsiskyrusio anglies dvideginio pateks į dirvą ir pasieks lys­
vių kraštuose augančius augalus.
Mulčiuojamame darže stenkitės, kad lysvės niekada nenu­
pliktų, net trumpalaikis mulčio sunykimas - stresas mikroorga­
nizmams, nes tuo metu jie lieka be maisto ir visą procesą tenka
pradėti iš naujo. Nuo to mažėja derlingumas. Jeigu būtinai rei­
kia nuimti nuo lysvių mulčią (pvz., pavasarį, norint įšildyti dir­
vą) - sudėkite jį tarplysviuose ar gretimose lysvėse, kad fermen­
tacijos procesas pačiame mulčiuje nenutrūktų. Kai vėl sudėsite

79
ant lysvės - mikrobai dirbs toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę.
Perkraudami mulčią iš vienos vietos į kitą nevartykite jo, nesu­
maišykite apatinių ir viršutinių sluoksnių.
Jeigu kažkuriuo metu (šiltuoju periodu) jūsų lysvės sto­
vi tuščios, laikyti ant jų mulčią neracionalu, nes išsiskyrusios
maisto medžiagos susijungs į huminius junginius ir kitais me­
tais augalams bus sunkiai prieinamos. Bet nemulčiuoti taip pat
neracionalu - dėl nutrukusio skaidymo proceso prarasite daug
brangios energijos. Kaip geriau pasielgti?
Jeigu jūsų daržas visada mulčiuojamas - mulčiuokite ir sė­
kite, sodinkite bet ką, kad tik lysvė nestovėtų tuščia. Užaugu­
sius nereikalingus augalus dėkite čia pat, ant mulčio. Tai verta
daryti dėl vienos pagrindinių našaus ūkininkavimo taisyklių:
saulės energija saugi tol, kol ji yra gyvuose augaluose, ir
nesaugi, kai yra negyvose augalų liekanose. Išsiaiškinkime
tai detaliau.
Jau žinote, kad augalai kaupia saulės energiją ir gamina
gliukozę - energiją visiems gyviems organizmams, tarp jų ir
sau. Kuo daugiau saulės energijos „sugaunama“, tuo daugiau
energijos pagaminama. Tokiu būdu ir mūsų sodų, daržų, ūkių
produktyvumas tiesiogiai priklauso nuo sukauptos saulės ener­
gijos kiekio. Opagaminamos energijos kiekis priklauso nuo lapų
paviršiaus ploto, kuriuo „gaudoma“ saulės šviesa, ir nuo laiko,
kiek ta šviesa gaudoma. Taigi kuo didesnis lapų paviršiaus plo­
tas ir kuo ilgiau vyksta fotosintezės procesas, tuo daugiau sau­
lės energijos sukaupiama, tuo daugiau pagaminama gliukozės.
Visa tai patenka į dirvą, tampa augalų ir kitų organizmų maistu.
Dirvoje vyksta organinės medžiagos skaidymas. Kaip jau
žinome, jeigu augalai ar kiti organizmai skaidymo produktus
iš karto pasisavina, jie vėl patenka į medžiagų apykaitos ratą,
t. y. naudojama energija niekur nedingsta, ji augina augalus ir
padeda toliau kaupti saulės energiją. O jeigu nepasisavinami,

80 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
patenka į humusą ir, tiesiai sakant, iškrenta iš apyvartos. Jeigu
ant lysvės guli mulčias, bet joje neauga augalai, mulčio skaidy­
mo produktai tampa humusu, kurio vėliau panaudojama labai
maža dalis. Jeigu skaidomas mulčias ir auga augalai - jie pasi­
savina išsiskyrusias maisto medžiagas ir panaudoja jas augimui.
Taigi tuščia mulčiuota lysvė šiltuoju metu (šaltuoju skaidymas
nevyksta) - energijos nuostolis, didžioji jos dalis augalams nie­
kada neatiteks. O organinė medžiaga gyvuose augaluose - sau­
gi, nes bent kol kas ji nesiskaido ir negali „iškristi iš apyvartos“.
Taigi mums reikia stengtis, kad augalai pasisavintų kuo dau­
giau mulčio skaidymo metu išsiskiriančių medžiagų ir kuo ma­
žiau jų patektų į humusą. O tą padaryti galima tik vienu būdu -
kai lysvėje nuolat auga žali augalai ir jų šaknys kuo tankiau
padengia dirvos plotą. Jeigu augalų tankumas per mažas, daug
išsiskyrusių maisto medžiagų nebus pasisavintos.
O norint efektyviausiai kaupti saulės energiją, lysvę (ar ki­
tus žemės ūkio plotus) kuo tankiau turi dengti žali lapai. Kuo
tankiau ir kuo ilgiau.
Taigi idealu, kad visą sezoną, kai tik oro temperatūra leidžia
augti augalams, visas lysvių, laukų (ar kitų naudmenų) dirvos
paviršius žaliuoja, o augalų šaknys yra apraizgiusios visą plotą be
tarpų. Pažiūrėkite į pievą ir bus aiškiau: joje nuo ankstyvo pava­
sario iki vėlyvo rudens žaliuoja žolė, o jos šaknys sudaro velėną,
nėra jokių tuščių tarpų nei virš dirvos, nei dirvoje. Saulės ener­
gija panaudojama veiksmingai. Žinoma, viena žolė nepasiekia di­
džiausio efektyvumo, bet tai jau ne šios knygos tema.

Daržuose ir soduose tiesiog reikia stengtis, kad būtų sukau­

piama kuo daugiau saulės energijos ir kuo daugiau jos vėl su­
grįžtų į augančius augalus.

81
Ūkininkavimas mažuose sklypuose

MAŽŲ SKLYPŲ YPATUMAI

Vos keleto arų ar dar mažesnis sklypas verčia sodininką būti

kūrybingą. Bepigu apsirūpinti daržovėmis ir vaisiais skiriant jų
auginimui pushektarį - sodini visko daugiau nei reikia, prižiū­
ri bet kaip, užaugti irgi gali bet kaip, o kas nors vis tiek bus,
nebadausite. Žinoma, jeigu augalininkystė ar gyvulininkystė -
jūsų verslas, tuomet teks į tai žiūrėti rimtai, bet jeigu tik sau...
O jeigu visam tam tegalite skirti tris ar keturis arus, jau teks
pasukti galvą, kaip išdėstyti visus sodo ir daržo komponentus,
kad vieni kitiems netrukdytų, ir kaip gauti kuo didesnį derlių,
neprarandant kokybės. Ojeigu dar norisi ir kiaušinių, ir retkar­
čiais „savos“ mėsytės... Be to, dideliame sklype galima sodui ir
daržui parinkti tinkamiausią vietą. Mažame sklype kiekviena
vieta turi būti „tinkamiausia“ - mes neturime pasirinkimo. Ir
vis dėlto čia jaudintis nėra ko. Išsiaiškinsime viską, kas padės
racionaliai susiplanuoti mažą sklypą ir gauti iš jo maksimalų
maisto produktų kiekį.

82 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
 KAS SVARBIAUSIA MAŽAME SKLYPE,
NORINT JĮ IŠNAUDOTI RACIONALIAI

• Gerai paskaičiuoti savo poreikius, nesodinti daugiau nei

reikia.
• Pasirinkti pačias intensyviausias (didžiausią grąžą duo­
dančias) agrotechnikas.
• Pasirinkti pačias tinkamiausias veisles, kurios labiausiai
atitinka mūsų skonio, išvaizdos ir pan. poreikius, ir neau­
ginti to, kas nebūtina.
• Išdėstyti augalus taip, kad vieni kitiems neužstotų šviesos.
• Pasirūpinti augalų liekanomis dirvos mulčiavimui arba
augalais, kurie specialiai auginami dirvos struktūrai page­
rinti ir mulčiuoti.

Mažame sklype daug lengviau taikyti intensyvias agrotech­

nikas nei dideliame. Čia viskas po ranka, visi augalai arti vieni
kitų, vieni kitiems padeda. Neturi tokios didelės reikšmės sklypo
zonavimas - skirstymas į daugiau ir mažiau priežiūros reikalau­
jančias zonas ir atitinkamas jų išdėstymas. Bet čia didelę reikš­
mę turi priežiūra, svarbus kiekvienas žemės lopinėlis, kiekvie­
nas kvadratinis metras turi būti panaudojamas kuo efektyviau.
Gamtinė žemdirbystė - ne tinginių užsiėmimas, o ypač mažuose
sklypuose. Jeigu ir mažiau dirbsite rankomis, nei dirbote iki šiol
„tradiciniame“darže, kelis kartus daugiau suksite galvą.

POREIKIŲ SKAIČIAVIMAS

Pirmiausia mums reikia apskaičiuoti savo vaisių ir daržovių

poreikius, taip sužinosime, kokį plotą turėtų užimti mūsų sodas
ir daržas, kad užaugintų mums pakankamai maisto.

83
 Pradėkime nuo daržo. Nedarykite klaidos, neskaičiuokite
savo daržovių poreikių svoriu. Skaičiuokite vienetais. Centne­
rius, tonas ir jų svyravimo riziką palikite stambesniems pra­
monininkams, o mums reikia tikslumo ir garantijų. Juk mes
matysime kiekvieną daigelį ir kiekvienam skirsime pakankamai
dėmesio, atitinkamai kiekvienas (na, beveik kiekvienas) patei­
sins mūsų lūkesčius, jeigu viską atliksime sąžiningai. O jeigu
jūsų sklypas toliau nuo namų ir augalams negalite skirti pakan­
kamai laiko, gautus skaičiukus reikės padidinti bent 2 kartus.
Kiekviena šeimininkė nesunkiai gali paskaičiuoti, kiek šei­
ma sunaudoja tam tikros rūšies daržovių per metus. Taip pat
reikia atsižvelgti į sezoniškumą. Pavyzdžiui, jeigu burokėlius
valgote nuo rugpjūčio iki balandžio, kartą per savaitę verdate
barščius ir du kartus darote mišrainę, savaitei jums reikės šešių
vidutinio dydžio burokėlių, taigi jūsų metinis burokėlių poreikis
bus 216 vienetų. Ir nesvarbu, ar jūs juos valgysite šviežius, san­
dėliuosite rūsyje ar rauginsite statinėje - kiekis nuo to nepasi­
keis. Burokėliai sodinami maždaug 10 x 30 cm atstumais (arba
30 vnt. kvadratiniame metre), vadinasi, jūsų metiniam buro­
kėlių poreikiui patenkinti reikės maždaug 7 kv. m ploto, arba
10 m ilgio paties patogiausio pločio lysvės. Čia užbėgdamas už
akių nudžiuginsiu, kad toje pačioje lysvėje dar galite užauginti
ir žieminių česnakų, ir ką nors iš ankštinių daržovių, tokiu būdu
jos neužims atskiro ploto. Apie augalų derinimą ir „konvejerius“
kalbėsime skyriuje „Daržas“.
Taip apskaičiuokite kiekvienos rūšies daržovių poreikius. Tik
bulves, jeigu jos jums „duona kasdieninė“, patogiau skaičiuoti
kilogramais. Jeigu daržininkauti tik pradėsite ir neturite jokios
patirties - skaičiuokite kilogramą nuo krūmo, jeigu kažkokia
bulvių auginimo patirtis jau yra ir auginate tradiciškas, stam­
bias bulves - drąsiai galite skaičiuoti 2 kg (4 krūmai kvadrati­
niame metre), bus didesnis stimulas tinkamai prižiūrėti. Tačiau

84 APIE G A M T I N Ę ŽEMDIRBYSTĘ
yra žmonių, auginančių retas, ypatingų skonių bulvių veisles tik
kaip „desertinę" kultūrą - tokiu atveju jau galima skaičiuoti vie­
netais, nes tokių veislių bulvės paprastai mažos, derlius mažas
ir yra savų auginimo niuansų, t. y. ne taip paprasta jų užauginti
daug. Kilogramais galima skaičiuoti ir ankštines kultūras. Pavyz­
džiui, vidutinis žirnių, krūminių pupelių ir pupų derlingumas -
0,5-1 kg iš kv. m, priklausomai nuo veislės, šparaginių pupelių
gali užaugti ir 2-3, kartais ir daugiau kilogramų kvadratiniame
metre. „Tradicinių“ pomidorų derlingumas mulčiuotose lysvėse
yra maždaug 10 kg iš kv. m, smulkiavaisių delikatesnių veislių,
suprantama, gerokai mažiau, net iki 0,5-1 kg iš kv. m.
Daržovių sėjos ir sodinimo tankumas visada nurodomas ant
sėklų pakelių. Kai kuriuos skaičius pateiksiu ir daržovėms skir­
tame skyriuje.
Suskaičiavę visų vartojamų daržovių poreikius žinosite, kiek
ploto reikės daržui.
O dabar galite suskaičiuoti, kiek jums reikia vaisių ir uogų.
Čia jau skaičiuokite svorį. Kadangi mažame sklype, taupant vie­
tą, racionaliau viską auginti intensyviai, skaičiuokite maždaug
po tris kilogramus vaisių ar uogų iš kvadratinio metro - tiek
drąsiai užauginsite, jeigu laikysitės agrotechninių reikalavimų, o
jeigu sodininkystė jums patiks ir skirsite jai pakankamai laiko -
užauginsite dvigubai daugiau. Pavyzdžiui, per metus jums reikia
100 kg obuolių, 50 kg kriaušių, po 20 kg trešnių, vyšnių ir slyvų -
tokiam kiekiui užauginti reikės 70 kv. m ploto. Pridėkime 20 kg
serbentų, 10 kg agrastų, 20 kg braškių, 10 kg aviečių ir 20 kg vy­
nuogių - gausime dar 27 kvadratinius metrus. Taigi visas mūsų
sodas užims maždaug vieną arą. Suprantama, sodas taip greitai
„negrąžina“įdėto darbo kaip daržas, žemaūgiai vaismedžiai duos
normalesnį derlių po trejų ketverių metų, o aukštaūgiai dar ge­
rokai vėliau, tik braškės ir avietės nudžiugins greitai. Bet kartą
pasodintas ir tinkamai prižiūrimas sodas derės ilgai.

85
 Taigi, jeigu suskaičiavome, kad mūsų daržui reikia, pavyz­
džiui, dviejų arų ploto, o sodui - vieno aro, gauname tris arus, į
kuriuos sutilps visas mūsų „ūkis“. Likusį auginimui skirtą plotą
galima panaudoti „sielos poreikių“ tenkinimui: gėlėms, darži­
ninkystės ir sodininkystės eksperimentams, augalų dauginimui,
daigų ir sodinukų auginimui, pašarų naminiams gyvūnams au­
ginimui ar bet kam kitam, kas jums reikalinga.
DARŽAS
 VIETA DARŽUI

Toli gražu ne kiekvienas daržas, net įrengtas geriausioje dir­

voje, būna sveikas ir derlingas. Todėl labai svarbu, kaip parink­
site ir paruošite daržui vietą.
Labai svarbi sąlyga daržui - kad jis būtų kuo arčiau namo ir
visada matomas. Dar geriau, kai daržas matomas per virtuvės
langą. Atrodo, smulkmena, bet praktika rodo, kad visada „ant
akių* esantys daržai būna sveikesni ir derlingesni. Jokios misti­
kos čia nėra - tiesiog daržas mėgsta priežiūrą, o esantį arti len­
gviau prižiūrėti. Jeigu daržas kur nors paslėptas, nuolat nema­
tomoje vietoje, dažnai jūs jį tiesiog užmiršite... Net per keletą
minučių, specialiai neskiriant tam laiko, darže galima daug ką
naudingo nuveikti, todėl kai praeidami jį nuolat matote, net ne­
pajusite, kaip prižiūrėsite geriau.
Jeigu yra galimybė, daržui parenkama geriausiai apšviesta ir
geriausiai nuo vėjo apsaugota vieta. Dar geriau, jeigu yra nuolydis
į pietus ar pietvakarius - dirva tokiame darže bus šiltesnė. Dirva
geriau lengva: net skurdžiausio priesmėlio dirvoje bus daug len­
gviau sukurti derlingą daržą negu sunkiame priemolyje. Žinoma,
mažame sklype retai būna iš ko rinktis, todėl tiesiog parenkama
gerai apšviesta vieta. Nėra prasmės daryti daržo ten, kur saulė
šviečia mažiau nei pusę dienos. Tokioje vietoje mažai kas augs.

89
 ZONAVIMAS

Planuojant daržą iš karto numatoma, kur augs kokios dar­

žovės. Sėjomaina neturi jokios prasmės, todėl planuokite sta­
cionarias lysves, kur daug metų galės augti tos pačios daržovės
ir veiks tos pačios jų sodinimo schemos. Zonavimo prasmė pa­
prasta: daržovės išdėstomos taip, kad reikalaujančios daugiausia
priežiūros ir ilgiausiai naudojamos būtų kuo arčiau namo durų, o
rečiau naudojamos ir reikalaujančios mažiau priežiūros - toliau.
Arčiausiai, geriausia visai šalia namo, auginami prieskoniniai
augalai - jie vartojami beveik kasdien. Taip pat kuo arčiau augina­
mos ankstyvos pavasarinės daržovės - jų augimo laikas trumpas,
o norint greičiau užauginti reikia dažniau prižiūrėti. O daržovės,

Namas
Prieskonių zona

Ankstyvos ir vasarą
vartojamos

Daržovės žiemai
ir daugiametės

Daugiametės

3 pav. Zonavimo pavyzdys

90 DARŽAS
kurioms reikia mažiau priežiūros, kurios auginamos žiemos lai­
kymui, taip pat daugiametės daržovės auginamos tolimiausioje
daržo dalyje (3 pav.).

APSAUGA NUO VĖJO

Daržą reikia saugoti nuo vėjo. Atminkite, kad visą energiją

daržas gaus iš skaidomų augalų liekanų, todėl mums aktualu,
kad išsiskyręs anglies dvideginis nebūtų nupūstas vėjo ir kuo
daugiau jo patektų į dirvą, o tam reikia, kad prie pat žemės būtų
kuo mažesnis oro judėjimas. Tai galima lengvai sutvarkyti net
atviriausioje, labiausiai vėjo prapučiamoje vietoje. Daržo apsau­
ga nuo vėjo - viena svarbiausių derlingumo sąlygų.
Geriau daržą įrengti prie pastatų, ypač prie pietinių jų sie­
nų. Bet ir tas negarantuoja gero mikroklimato, todėl jeigu dar­
žą mulčiuosite ir sieksite didžiausio derlingumo, apsodinkite jį
aukštesniais augalais. Geriausiai tam tinka daugiamečiai: uoga­
krūmiai, įvairios daugiametės gėlės, topinambai ir pan. Stenki­
tės sodinti kuo įvairesnius augalus, tokiu atveju gyvatvorė sau­
gos daržą ir nuo kenkėjų antplūdžių - žydintys įvairūs augalai
vilios plėšriuosius vabzdžius, o tanki augmenija bus jiems ap­
sauga nuo karščio ir lietaus. Krūmų gyvatvorėje apsigyvens ir
paukščiai. Daržo apsauginės juostos naudingos ir tuo, kad jose
užauga gerokas derliaus priedas - uogos, vaisiai, prieskoniniai
augalai. Jeigu yra galimybė, gyvatvorė auginama kuo tankesnė
ir mulčiuojama ar bent jau po ja negrėbiami lapai.
Daržo apsodinimas nuo vėjo priklauso nuo jo ploto. Jeigu
daržiukas mažas, ne daugiau kaip 5 x 5 m, užtenka apsodinti jo
perimetrą. Jeigu didesnis - verta sodinti aukštesnius augalus ir
viduryje, kad nebūtų daugiau kaip 5 m atstumo vėjui įsibėgėti.
Vidines daržo pertvaras galima formuoti ir iš aukštesnių daržo-

91
 | aukšti augalai žemi augalai

4 pav. Galimas aukštų ir žemų augalų išdėstymas, siekiant stabdyti oro

judėjimą

vių (žirnių, kukurūzų, vijoklinių pupelių, ant atramų auginamų

agurkų, aukštų pomidorų, saulėgrąžų), planuojant lysves taip,
kad aukštos daržovės stabdytų oro judėjimą (4 pav.).
Kol gyvatvorė dar maža ir nestabdo vėjo, laikinai galima ap­
tverti daržą 1 m aukščio tvorele iš polietileno plėvelės ar kitų
medžiagų. Labai naudinga ir atskiras lysves aptverti žema tvore­
le (5 pav.). Mulčiuotose lysvėse tai gali dvigubai padidinti derlių.

5 pav. Polietileno plėvelės tvorele aptverta lysvė

92 DARŽAS
 A B

6 pav. A - Netaisyklingas lysvių išdėstymas

B - Lenktos lysvės

Oro judėjimą pažeme stabdo ir atitinkamas lysvių išdėsty­

mas. Didesniame darže stenkitės, kad tarplysviai nesudarytų
ištisinių ilgų koridorių - lysves galite išdėstyti netaisyklingai
arba daryti ne stačiakampio formos (6 pav.). Jeigu įrenginėsite
aukštas lysves - jas išdėstykite taip, kad padėtų ir vėją stabdyti.
Planuodami daržą numatykite kuo daugiau vietos žydin-
tiems dekoratyviniams ir prieskoniniams augalams - nuo jų
kiekio labai priklausys jūsų daržo sveikata. Labai gerai, kai
prieskoninių augalų grupelės auga bent kas trys keturi metrai.
Tai reiškia, kad reikėtų skirti jiems vietą beveik kiekvienoje lys­
vėje kur nors gale ar kampe.

MULČIUOTAS DARŽAS

Apie mulčią jau prikalbėjome labai daug, todėl nesikarto-

sime. Tik trumpai apžvelkime mulčiuoto daržo pranašumus ir
trūkumus.

93
 PRANAŠUMAI:
1) mulčiuotas daržas labai našus, jame galima gauti di­
džiausius derlius,
2 )mulčiuojant dirva visada optimaliai drėgna, niekada
nereikia laistyti,
3) mulčiuotame darže nebūna piktžolių.

TRŪKUMAI:
1) reikia daug mulčio,
2 ) augimo metu reikia sekti jo storį ir procesus jame,
3) sudėtingiau vienoje lysvėje auginti kelių rūšių daržoves
| (dėl skirtingo dydžio ir skirtingų poreikių mulčio storiui).

Taigi mulčiuotas daržas tinka tiems, kurie turi didelius kie­

kius šiaudų, seno šieno, pjuvenų, laiko gyvūnus ant storo kraiko,
gauna kokių nors kitokių augalinių atliekų arba jei aplink auga
daug didelių medžių, kurių lapus galima naudoti mulčiavimui.
Mulčią galima auginti ir patiems, jeigu yra atliekamos vie­
tos. Tam specialiai auginamos greitai augančios, geriau gilia-
šaknės žolės (jos sukaupia daugiau mineralų iš gilesnių dirvos
sluoksnių), pavyzdžiui, liucerna, lubinai, rytiniai ožiarūčiai. Jei­
gu kieme žolė šienaujama ir nėra kam jos sušerti, ji taip pat gali
būti naudojama daržo mulčiavimui. Bet pjauti pievų žolę ir ja
mulčiuoti daržą - visiškai neekologiškas variantas. Pievoje juk
galioja tie patys dėsniai kaip darže: jeigu išnešite tiek žolės, kad
mikrobams neliks ką skaidyti, pieva pradės degraduoti. Taip at­
sitiks net tada, jeigu bent kartą per metus ją nupjausite ir išneši­
te žolę, tik procesas bus lėtas ir jūs pastebėsite vien augalų įvai­
rovės, o ne jų bendros masės mažėjimą. Bet prisiminkite: labai
vidutiniam daržo mulčiavimui reikia trigubai didesnio ploto (pa­
lyginti su daržo plotu) labai geros pievos. Tikrai našiam daržui
reikės dvigubai daugiau (t. y. bent šešis kartus didesnio ploto).

94 DARŽAS
Ir tas plotas bus nualintas. Taigi tokio metodo niekaip negali­
ma vadinti nei ekologišku, nei draugišku aplinkai, nei gamtiš­
ku. Vienintelis „pateisinimas“mulčiuotiems daržams - yra daug
augalų liekanų, kurių niekaip geriau negalima panaudoti. Dabar
daug kas naudojasi ūkininkų „paslaugomis“ - mulčiavimui nau­
doja šiaudus, kuriuos ūkininkai tiesiog sudegintų. Be abejo, jie
elgiasi teisingai: šiaudus geriau grąžinti žemei, nei sudeginti. Bet
dažnai tie patys daržininkai piktinasi, kad ūkininkai alina žemę,
negrąžindami jai augalų liekanų. Irgi labai teisingai mąsto. Bet
jeigu ūkininkai taps protingi, pradės rūpintis savo ūkių renta­
bilumu ir taupyti energiją, gamtiniai daržininkai liks be mulčio.
Kad ir kaip ten būtų, to jiems ir palinkėkime. Mulčią nesunkiai
galima užsiauginti patiems arba ir be jo puikiausiai verstis.

DARŽAS BE MULČIO

Tai nereiškia, kad toks daržas bus be paklotės, o dirva joje -

plika ir kepinama saulės. Nemulčiuojamame darže negalime
nepaisyti pagrindinės taisyklės, privalome užtikrinti nuolatinį
augalų liekanų skaidymo procesą. Ir užtikrinti jį neturėdami nė
gramo augalų liekanų iš šalies. Štai ir visa užduotis.
Kad tai pavyktų, darže turi užaugti tiek organinės medžia­
gos, kad mes suvartotume kuo mažesnę jos dalį. Tam tereikia
laikytis gamtiško principo - niekada nelaikyti tuščios žemės.
Ir stengtis toje pačioje vietoje užauginti tris derlius. Vienas ar
du gali būti naudojami maistui, kiti - dirvai. O dabar apie vis­
ką iš eilės.
Pavasarį jau turite žinoti, kuriose lysvėse kokios daržovės
bus auginamos. Ten, kur bus sėjamos ankstyvos daržovės, ne­
darome nieko - šildome dirvą ir atėjus laikui sėjame. Kur daržo­
vės bus sėjamos ar sodinamos ne anksčiau kaip po trijų savaičių,

95
vos nutirpus sniegui sėjame šalnų nebijančias žoles. Populia­
riausios garstyčios. Jos greitai auga ir užaugina daug masės. Be
to, garstyčios puikiai „išvaro“ nepageidaujamų žolių perteklių.
Sėti galima bet kokius šalnų nebijančius augalus, svarbu, kad jie
greitai augtų ir būtų vienmečiai.
Taigi - pasėjome, atšilo, dygsta, auga. Tuo metu lysvėms ne­
darome nieko. Ateina laikas sėti daržoves. Pavyzdžiui, burokė­
lius. Juos patogiausia sėti eilutėmis skersai lysvės. Eilutėse, kur
numatoma sėti, sideratus (tai kultūros, auginamos dirvos page­
rinimui) išrauname ir pasidedame į šalį. Kas netrukdo - tegul
lieka. Pasėjame sėklas. Kitų sideratų kol kas nereikia nei rauti,
nei nupjauti, tegul auga toliau ir teikia dirvai pavėsį - sėkloms
bus geriau sudygti. Kai daigai sudygsta, prie pat esančius side­
ratus nupjauname (jokiu būdu nerauname!), kad daigai matytų
šviesą. Nupjauname ir paguldome ten, kur augo - dabar jie bus
mulčiu. Čia pat paguldome ir sėjant nurautus sideratus. Kas ne­
trukdo, paliekame ramybėje.
Burokėlių daigams augant žiūrime, kad sideratai netemdy­
tų šviesos. Juos po truputį pjauname ir guldome ant žemės,
atverdami burokėliams daugiau vietos. Taip pat sėjami visi kiti
šakniavaisiai, sodinami kopūstų daigai, svogūnai, vasariniai čes­
nakai, agurkai, pomidorai ir 1.1. Kopūstų daigams ypač patinka
būti pasodintiems į sideratais apaugusią lysvę - kad gerai pri­
gytų, jiems reikalingas pavėsis, o sideratai kaip tik ir apsaugo
daigus nuo tiesioginių saulės spindulių.
Jeigu matote, kad augant lysvėje yra laisvos vietos - paber-
kite ten sideratų sėklų. Tegul auga, o jeigu ims trukdyti, nu­
pjaukite ir padėkite čia pat. Taip išnaudokite kiekvieną tuščią
plotelį. Vasarą galite sėti viską, kas pakliūva po ranka: įvairias
vienmetes pašarines kultūras, javus, bet kokias likusias ir ne­
reikalingas daržovių sėklas. Populiariausi sideratai be garstyčių:
rugiai, kviečiai, avižos, grikiai, ridikai, pupos, žirniai, vikiai, lu­

96 DARŽAS
binai (pašariniai), facelijos (jos ir šiaip darže labai naudingos),
serenčiai (padės išgyvendinti sprakšius).
Kai artėja derliaus nuėmimo metas, ant dirvos mulčio jau
nebūna. Nelaukite, kol lysvės atsilaisvins - sėkite sideratus bent
dvi savaites iki derliaus nuėmimo. Kiekvienai lysvei bus skirtin­
gas laikas, priklausomai nuo auginamų kultūrų ir jų nuėmimo
laiko. Tiesiog planuojate greitai nuimti derlių kurioje nors vie­
toje, nebūtinai visoje lysvėje - ir berkite ten sėklas. Vėliau iš­
rausite ar nuskinsite daržoves, o lysvė toliau žaliuos kaip niekur
nieko. Žiemą sideratai sušals, suguls ir taps paklote lysvei.
Vasaros pabaigoje galima sėti žiemkenčius javus. Man patiko
javuose auginti pomidorus. Rudeniop pasėti kviečiai (galima sėti
ir rugius, dar geriau) susikrūmijo, peržiemojo. Iki pomidorų sodi­
nimo gerokai paauga, tada visa lysvė nupjaunama ir suguldoma
lysvėje. Susidariusioje „velėnoje“išpjaunamos skylės pomidorams
sodinti. Daigai auga, atauga ir javai. Jie vėl nupjaunami ir sude­
dami, išeina mulčiuota lysvė, o iš mulčio apačios vis kalasi žel­
menys - augina naują mulčią. Taip per vasarą nupjoviau keturis
kartus. Svarbu žiūrėti, kad nesuformuotų varpų, nupjauti anks­
čiau, ir jie vėl sėkmingai atžels. Pomidorams patinka velėnoje, o
mulčias auga čia pat. Taigi viskas labai paprasta, jūs nesunkiai at­
rasite pačius geriausius būdus savo konkrečioje situacijoje.
O dabar apie svarbiausią - kaip auginant sideratus užtikri­
namas nuolatinis augalų liekanų skaidymas. Pavasarį, nupjovus
sideratus, po žeme lieka daug jų šaknų. O ir paviršiuje lieka nu­
pjauta žolė - mulčias. Paviršiuje suskaidoma greitai, o dirvoje
viskas vyksta lėčiau - ten vėsiau ir deguonies mažiau, tačiau iki
rudens viskas sunyksta, virsta maisto medžiagomis. O rudenį
jau auga kita sideratų karta, misdama skaidomomis daržovių
liekanomis. Šių sideratų šaknys kartu su vėlyvųjų daržovių lie­
kanomis atiteks „pavasarinei pamainai“, o ji aprūpins darbu va­
sarinę. Ir taip toliau.

97
 Toks daržas atrodo labai gražiai - kaip gėlynas, man asme­
niškai daug gražiau už mulčiuotą. Jo produktyvumas truputį
mažesnis, bet ilgainiui po truputį didėja.

SIDERUOJAMO DARŽO PRANAŠUMAI:

I
1) nereikia mulčo iš šalies,

2) sukuriama daug organinių medžiagų giliau, šaknų lygy­

je, o tai palengvina dirvos kvėpavimą, naujų šaknų augimą
ir mitybą. Tokioje dirvoje augalai atsparesni paklotės su­
SĖJOMAINA
plonėjimui ar išdžiūvimui, jų maitinamosios šaknys giliau,
tokiamežemdirbystėje
Gamtinėje
3) darže jau savaime daugiausuprantama
tradiciškai įvairovės, daugiau
sėjomaina
žiedų,
neturi dėl to
jokios jis sveikesnis.
prasmės. Čia nėra Taipneipatdirvos
dėl to,nualinimo,
kad dirvą nuo­
nei ligų
lat dengia
židinių. žali augalų
Tas pačias kultūraslapai,
tojeveiksmingiau
pačioje vietoje panaudojama
galima auginti
saulėsmetų,
daugybę energija.
todėl labai patogu planuoti daržą su staciona­

TRŪKUMAI:
98 DARŽAS
1) mažesnis intensyvumas nei mulčiuotame darže, šiek
riomis, konkrečioms kultūroms skirtomis lysvėmis. Patogu ir
įrengti lysves: šilumamėgėms kultūroms aukštesnes, mėgstan­
čioms drėgmę ir vėsą - jeigu reikia, įgilintas, prieskoninėms -
labiausiai apšviestas ir pan.
Gamtiniuose daržuose egzistuoja ne sėjomaina, o kultūrų
derinimas ir konvejeriai. Tai reiškia, kad vienoje lysvėje ga­
lima auginti kelių rūšių daržoves ir jų auginimą sudėlioti taip,
kad būtų racionaliausiai panaudota vieta ir kiek įmanoma su­
mažintas daržo plotas.
Neužsiimsiu skirstyti augalų į vieni kitiems padedančius ir
vieni kitiems kenkiančius, nes šios žinios nėra patikimos. Vie­
noje vietoje ir vienomis sąlygomis kokios nors kultūros nesuta­
ria ir viena kitą slopina, o kitomis jos sutaria puikiausiai. Arba
vienomis sąlygomis vienos kultūros kitas stimuliuoja ar sau­
go nuo kenkėjų, o kitomis pasielgia lygiai atvirkščiai. Ir mums
kartą teko pragaišint visą kopūstų derlių, patikėjus literatūro­
je nurodyta informacija, kad raudonėliai atbaido kopūstinius
baltukus, - jų atsirado tiek, kad kopūstų nespėjome išgelbėti.
Kol nėra nustatyti aiškūs dėsningumai, šia tema nėra ką kalbė­
ti. Tuo labiau kad biologiškai aktyvioje dirvoje mikroorganizmų
fermentai slopina augalų poveikį vienas kitam.

Yra bendrų principų, kuriuos reikia žinoti auginant kelių rū­

šių daržoves vienoje lysvėje.
Pirmas principas: netinka kartu auginti tos pačios šeimos
augalus, išskyrus tos pačios rūšies skirtingas veisles. Pavyzdžiui,
morkos ir pastarnokai priklauso tai pačiai salierinių šeimai, po­
midorai ir bulvės - bulvinių, ridikėliai ir kopūstai - bastutinių
(kryžmažiedžių), žirniai ir pupos - ankštinių. Šiuo atveju „kar­
tu" - tai reiškia vieną šalia kito, bet nereiškia, kad toje pačio­
je lysvėje negali būti atskirų tos pačios šeimos augalų plotelių,

99
svarbiau, kad tos pačios šeimos augalai nesusimaišytų tarpusa­
vyje - dažniausiai jie nemėgsta tokios draugijos. Taip pat vienos
kitų nemėgsta svogūninės ir ankštinės daržovės.
Bet kartu auginti tos pačios rūšies skirtingų veislių daržo­
ves (žinoma, jeigu nerinksite jų sėklų) labai tinka. Tas galioja
ir lysvėms, ir didesniems laukams. Pirma: veislių įvairovė pa­
didina derliaus patikimumą - ne visos veislės kiekvienais me­
tais užauga vienodai, todėl jų įvairovė užtikrina, kad visada bus
normalus derlius. Antra: skirtingų veislių skirtingas augimas ir
skirtingos savybės neleidžia visų augalų vienodai pažeisti ken­
kėjams (jeigu yra toks pavojus) ir niekada nebūna didelio nuos­
tolio. Trečia: veislių įvairovės auginimas tiesiog paįvairina jūsų
racioną, tai ir įdomiau, ir skaniau, ir naudingiau.
Antras principas: daugelis daržovių, išskyrus svogūnines,
mėgsta augti šalia ankštinių augalų. Todėl kiekvienoje lysvėje
galite auginti žirnius, pupas, įvairias pupeles.
Trečias principas: skirtingus augalus reikia išdėstyti taip,
kad vieni kitiems neužstotų šviesos. Aukščiausi sodinami šiau­
riniame lysvės krašte, žemiausi - pietiniame. Pavyzdžiui, ankš­
tiniams visada tenka šiaurinis kraštas, o ridikėliams ar krūmi­
nėms pupelėms - visada pietinis.
Apie pagrindinius daržovių konvejerių principus. Dar­
žovių konvejeriai skirti racionaliau išnaudoti lysvių plotui ir
mulčio energijai. Jeigu daržas nemulčiuojamas, o jame augina­
mi sideratai, daržovių konvejeriai tarnauja tik didesniam daržo
produktyvumui iš to paties ploto.
Pagrindinis tikslas - užauginti bent du, o dar geriau tris
daržovių derlius toje pačioje vietoje. Konkrečias savo daržui tin­
kamiausias schemas susigalvokite patys, nes ne visos daržovių
veislės užauga per vienodą laiką, todėl neprasminga nurodyti
konkrečius sėjimo terminus. Pateiksiu tik keletą universaliausių
schemų, kurias galite drąsiai naudoti.

100 DARŽAS
 7 pav. Burokėlių sėjimas česnakų lysvėje

Burokėliai su česnakais. Rudenį 10 cm atstumais eilėse

ir 30 cm tarpueiliais sodinami žieminiai česnakai. Atėjus laikui
tarp česnakų eilučių, lygiai per centrą, sėjami burokėliai (7 pav.).
Burokėlių sėjos ankstinti nereikia, užtenka sėti gegužės pabai-
goje-birželio pradžioje, o jeigu laikysite per žiemą - visiškai už­
tenka birželio gale. Tuo metu česnakai jau būna gerokai paaugę.
Burokėliai dygsta, auga. Vasaros antroje pusėje česnakai nurau­
nami, o burokėliai tuo metu pradeda greitai augti. Prieš išrau­
nant burokėlius į jų tarpueilius vėl sodinami žieminiai česnakai.
Šis variantas tinka tik mulčiuojamoms lysvėms.

Pavasarinės daržovės su šilumamėgėmis. Tai tradicinė

ir dažniausiai naudojama schema. Tose lysvėse, kur bus augi­
namos vėlai sėjamos ir sodinamos šilumamėgės daržovės, pa­
vyzdžiui, pomidorai, agurkai, paprikos, bazilikai, spėja užaugti
ankstyvų daržovių derlius. Anksti pavasarį sėjami ridikėliai ir
įvairios salotos. Juos nuimant jau ateina laikas sodinti ir sėti ši-
lumamėges daržoves. Kai tik jų derlius baigiasi, vietoj jų iš kar­
to vėl sėjami ridikėliai rudens derliui. Jie nebijo šalnų ir puikiai
spėja užaugti.

101
 Česnakai ir ropės. Šioje schemoje vietoje česnakų gali būti
bet kokios daržovės, kurios nuimamos iki rugpjūčio vidurio. To­
kiu atveju daržovės sėjamos į 1,5 karto platesnius tarpueilius nei
įprasta, o rugpjūčio pradžioje į tarpueilius sėjamos ropės žiemai.
Sparčiausias jų augimas rugsėjo mėnesį, kai lysvė jau visai laisva.

Jūs patys galite susigalvoti daugybę daržo konvejerio sche­

mų, tinkančių būtent jūsų auginamam asortimentui. Pagrindi­
nis schemų sudarymo principas: kita kultūra turi būti sėjama ar
sodinama maždaug dvi savaites prieš nuimant pirmosios derlių.

KOKIOS GALI BŪTI LYSVĖS

Priklausomai nuo vietos, dirvožemio sudėties, auginamų

kultūrų ir jūsų norų lysvės gali būti labai įvairios. Šiame sky­
relyje išsiaiškinsime, kada, kaip ir kodėl įrengiamos tam tikro
tipo lysvės. Sąmoningai nekalbėsiu apie lysvių formą - ją galite
pasirinkti bet kokią, nevaržykite savo fantazijos. Jeigu norite
labai našaus daržo, darykite netaisyklingas, lenktas lysves arba
išdėstykite jas ne viena kryptimi, kad nesusidarytų ilgi tiesūs
koridoriai oro srautams.

„Tradicinės“ lysvės. Tai paprastos lygios lysvės lygioje vie­

toje. Jų ilgis ir plotis - kaip jums patogiau. Tokios lysvės tinka

8 pav. Rąsteliais aprėmintos lysvės

102 DARŽAS
lengvose, laidžiose, gana greitai įšylančiose dirvose. Jose galima
auginti visas daržoves.
Lysvės gali būti aprėminamos lentomis, apvaliais rąsteliais,
plytomis ar pan. (8 pav.), tai jums suteiks patogumo prižiūrint
daržą: į tarplysvius nebyrės mulčias, nemindysite ant daržovių
šaknų, pavasarį pasėjus bus aišku, kur galima vaikščioti, o kur
jau ne, nes neretai, kai daržas ištisai mulčiuotas, o lysvės neap­
rėmintos, pavasarį neįmanoma atskirti, kur lysvė, o kur takelis.
Nemulčiuojamame darže aprėminimas mažiau reikšmingas.
Tokios lysvės gali būti orientuojamos tiek šiaurės-pietų
(jeigu sėjama ir sodinama eilėmis išilgai lysvės), tiek rytų-vaka-
rų (jeigu sėjama ir sodinama eilėmis skersai lysvės) kryptimis.
Jeigu sėjama ir sodinama ne eilėmis, lysvių orientavimo kryp­
tis neturi jokios reikšmės. Iš šiaip jo reikšmė nėra tokia didelė,
kad darytų ryškią įtaką derliui, didesnę reikšmę turi priežiūrai.
Pavyzdžiui, mulčiuotame darže patogiau dirbti, kai augalai auga
eilėmis skersai lysvių.
Koks turi būti lysvių ilgis? Tai jūsų pasirinkimas. Praktika
rodo, kad patogiausias ilgis - ne daugiau kaip 4 m, jeigu lysvės
stačiakampės. Dažnai tenka pereiti iš vienos lysvės pusės į kitą
ir nepatogu, kai iki skersinio tarplysvio eiti reikia toli. O šoki­
nėti per lysves nėra geras įprotis, taip apmindomi kraštai ir lau­
žomi augalai. Atminkite, norint gauti kuo didesnį derlių, reikia
stengtis nepažeisti nei lapų, nei šaknų.
Dažniau užduodamas klausimas: koks geriausias lysvių ir
tarplysvių plotis. Čia irgi galite rinktis, kaip jums patogiau, bet
yra keletas niuansų, kurie palengvins daržo priežiūrą ir padidins
derlių. Man asmeniškai patogiausia, kai nuo vieno lysvės šono
lengvai pasiekiu kitą ir nereikia pereidinėti iš vienos pusės į
kitą - susitaupo laiko. Lysvė išeina maždaug 70 cmpločio. Jeigu
jums pereiti nesunku, nėra prasmės daryti ir metro pločio lys­
ves, darykite tokias, kad iš kiekvieno šono lengvai pasiektumėte

103
lysvės vidurį. Tokiu atveju tinkamiausia bus apie 120-150 cm
pločio lysvė. Galima daryti ir siauresnes nei 70 ar 60 cm lysves,
bet tai jau neracionalu.
Tarplysviai patogiausi tokie, kad juose lengvai apsisuktumė­
te ir galėtumėte pasistatyti kibirą ar pintinę nelaužydami auga­
lų. Maždaug 50 cm, mažesni kaip 40 cm jau nepatogūs. Jeigu
plotas leidžia daryti platesnius tarplysvius - tuo geriau, daržo­
vėms bus daugiau erdvės. Jeigu jūsų daržas didelis ir derlių ve-
žate karučiu - darykite tokius tarplysvius, kad karutis lengvai
išsitektų.
Dėl tarplysvių yra ir dar du niuansai. Jeigu lysvės siauros,
kai kurių augalų (pvz., pomidorų, agurkų) šaknys netelpa lysvė­
je ir daug jų vystosi tarplysviuose. Tokiu atveju geriau platesni
tarplysviai, ir būtinai mulčiuojami - kad šaknys ir tarplysvyje
turėtų kuo maitintis. Jeigu lysvės pakankamai plačios ir augalų
šaknims užtenka vietos, gali būti siauresni ir nemulčiuoti. Taip
pat įsidėmėkite vieną augalų ypatybę: virš žemės vaisius augi­
nantys augalai derės geriau, kai šalia bus tuščios erdvės. Kuo jos
daugiau, tuo geriau. Todėl pomidorams, paprikoms, ant atramų
augantiems agurkams ir pan. geriau platūs tarplysviai. O šak-
niavaisinėms daržovėms gali būti siauresni. Visa tai įvertinę
galėsite suprojektuoti savo daržo lysves ir tarplysvius, kurioje
vietoje kokie patogiausi. Nereikia visame darže daryti vienodų
lysvių ir tarplysvių, geriau taip, kaip patogiau kiekvienai kultū­
rai ir jums.

Pakeltos (aukštos) lysvės. Yra keli pakeltų lysvių tipai.

Jos gali būti žemos, pakeltos virš žemės vos 10-12 cm, gali būti
aukštesnės, pakeltos 20-30 cm, gali būti aukštos su karkasu, iki
80-100 cm aukščio, ir aukštos be karkaso (kūginės). Visi šie ti­
pai turi konkrečią paskirtį, todėl aptarsime kiekvieną atskirai.

104 DARŽAS
 Mažai pakeltos lysvės (9 pav.). Šioms lysvėms būtinas
karkasas. Geriausias - iš kokių nors lentų, bet galite rinktis ir
kitą jums prieinamą medžiagą. Įrengiant tokias lysves nebūti­
na jų pakelti supilta žeme. Jeigu intensyviai mulčiuosite, per
keletą metų iš mulčio pasigaminusi humusinga dirva užpildys
lysvės karkasą. Bet jeigu pakeltos lysvės įrengiamos dėl kokių
nors konkrečių priežasčių, jas reikia užpildyti žeme. Tai gali būti
paprasta daržo žemė, kompostas ir netgi smėlis - nebijokite jo
„nederlingumo“, gera agrotechnika greitai iš jo padarys derlin­
giausią dirvą.
Mažai pakeltos lysvės įrengiamos dėl kelių priežasčių. Jei­
gu jūsų daržo dirva - sunkus priemolis, ji lėtai įšyla pavasarį, o
pakelta lysvė sušyla greičiau. Net jeigu pas jus normali, nesunki
dirva, pakeltoje lysvėje pavasarį žemė sušils anksčiau ir derlius
bus ankstyvesnis. Dažnai mažai pakeltos lysvės įrengiamos tie­
siog estetiniais sumetimais - daugeliui žmonių kažkodėl gražiau
atrodo tvarkingas, švarus, iš gražių lentų sukonstruotas daržas,
kur tarplysviuose galima auginti veją - ką gi, pasirinkimas jūsų.
Tokias lysves patogu įrengti tiesiog ant vejos ar net pievos:
rudenį ar pavasarį norima tvarka, pagal daržo planą tiesiai ant
žolės sudedami pagaminti karkasai, ant dugno patiesiamas kar­
tonas (kad neprasikaltų pievos žolė), karkasai užpildomi žeme

9 pav. Pakelta lysvė lentiniu karkasu

105
ir iš karto galima sėti bei sodinti daržoves. Turėdami reikiamas
medžiagas tokį daržą įrengsite per vieną dieną. Ir be jokio dir­
vos įdirbimo!
Nedidelis šių lysvių trūkumas - jos greičiau išdžius už lygias
lysves. Todėl geriau, kai pakeltos lysvės mulčiuojamos, taip iš­
vengiama dažno laistymo, o drėgnesnę vasarą ir visai apsieina­
ma be jo.

Aukštesnės lysvės. Tokios lysvės dar šiltesnės už aprašytą­

sias, bet dažniau įrengiamos ne dėl šilumos, o pernelyg šlapiose
vietose. Jeigu jūsų darže pavasarį susikaupia vanduo arba jeigu
dirva visada per daug drėgna, taip pat jeigu arti gruntiniai van­
denys ir dirva šalta - labiausiai jums tiks aukštesnės, 20-30 cm
pakeltos lysvės. Jų karkasas taip pat gaminamas iš lentų ar kitų
panašių medžiagų. Bet šios lysvės jau būtinai užpildomos žeme.
Be minėtų priežasčių, aukštos lysvės dar labai tinka šiluma-
mėgėms kultūroms, pavyzdžiui, agurkams ar paprikoms, augin­
ti. Tokios lysvės dar greičiau išdžiūsta, bet jeigu apačioje drėgna
žemė ir jos gerai mulčiuojamos, laistyti reikės tik per didžiau­
sias sausras.
Jeigu pas jus ne per drėgna ir ne per šalta, nėra reikalo įren­
ginėti tokias lysves, nebent keletą specialiai šilumamėgėms kul­
tūroms. Bet jeigu mėgstate komfortą darže, šilumamėgėms yra
dar geresnis variantas.

Aukštos karkasinės lysvės. Tai stalo aukščio lysvės, įren­

giamos taip, kad jas prižiūrint nereikėtų lenktis, dirbtumėte
kaip prie stalo (10 pav.). Karkasas gali būti gaminamas iš įvai­
riausių medžiagų: medžio, drėgmei atsparios plokštės, plytų,
akmenų ir pan. įsidėmėkite, kad, žiemą įšalus žemei lysvėje, šal­
tis gali sulaužyti karkasą, todėl rinkdamiesi medžiagas turėkite
tai omenyje.

106 DARŽAS
 Aukšta lysvė nebūtinai užpildoma žeme. Užteks, jeigu žemė
bus tik paviršiniame 20-30 cm sluoksnyje. Visą tūrį geriau už­
pildyti laidžia orui, bet gerai drėgmę laikančia medžiaga: medie­
nos gabalais, smulkintomis šakomis, keramzitu ar pan. Jokiu
būdu nepilkite molio ar kitos nelaidžios medžiagos.
Aukšta lysvė - labai šilta, ypač jeigu saulė kaitina jos šoną.
Įšildytas visas lysvės tūris per naktį neatvėsta, todėl tokios
lysvės pavasarį beveik visiškai atstoja šiltnamius, ypač jeigu
nakčiai jose augančios daržovės uždengiamos agroplėvele ar
polietilenu. Dėl savo šiltumo aukštos lysvės labiausiai tinka au­
ginti šilumamėges kultūras: agurkus, paprikas, bazilikus, taip
pat ankstyvąsias pavasarines daržoves ir daržovių daigus, tinka
ir iš šiltesnių kraštų kilusiems prieskoniniams augalams (levan­
doms, rozmarinams ir pan.).
Jeigu mėgstate komfortą ir nenorite darže lankstytis - aukš­
tose lysvėse galima auginti viską, tik tuomet reikės pasirūpinti
kai kurių lysvių (kuriose augs šakniavaisiai, pomidorai, bulvės)
saulės apšviečiamų šonų užpavėsinimu ar šilumos izoliacija.
Šios daržovės nemėgsta per didelės šilumos. Ir vienas šių lysvių
trūkumas - jos labai greitai džiūsta ir jas būtinai teks laistyti.
Todėl jeigu aukštas lysves įsirengiate dėl komforto, įrenkite ir
laistymo sistemą.

107
 Aukštos karkasinės lysvės gali būti mulčiuojamos arba čia
galima auginti sideratus - nuo to jų šiltumas nesikeičia, nes
saulė šildo ne tiek dirvos paviršių, kiek lysvės šoną, taip įkai­
tindama visą jos tūrį. Mulčiavimas truputį sumažins drėgmės
garavimą, bet laistyti bet kokiu atveju teks.

Aukštos kūginės lysvės (11 pav.). Tokias lysves naudoja

austrų ūkininkas permakultūrininkas Z. Holceris. Tai metro ir
daugiau aukščio lysvės, sukrautos iš sunkiai skaidomų augalų
liekanų, daugiausia iš medžių rąstų ir stambių šakų, užpilant
jas nestoru žemės sluoksniu. Jų paskirtis - ne tiek šiluma, kiek
drėgmės sulaikymas (kai lysvės išdėstomos rytų-vakarų krypti­
mi lygiagrečiai viena kitai, vienas jų šonas apšviečiamas saulės,
o kitas visada pavėsingas, tarplysviuose kaupiasi drėgmė, kuri
susigeria į lysvę) ir geras augalų maitinimas dėl lėtai yrančių au­
galų liekanų. Lietuvoje išbandėme įvairius variantus ir galima
padaryti kai kurias išvadas.
Pas mus nėra drėgmės trūkumo, todėl svarbesnė aukštų kū­
ginių lysvių paskirtis - šilumos kaupimas. Tokiose lysvėse labai
gerai auga visos daržovės, ypač šilumamėgės, todėl itin raciona­
lu jas daryti iš įrengiant daržą susikaupusios velėnos. Ji tiesiog
sukraunama (šaknimis į viršų) į pailgą iki 1,5 m aukščio kūgį
ir paliekama metams. Po metų lysvė kiek sukrenta, jos viršū­
nė suapvalėja. Tada pietiniame šlaite ir viršūnėje galima sėti ir
sodinti. Iš velėnos padaryta lysvė būtinai mulčiuojama aktyviu
mulčiu, antraip daržovėse bus nitratų perteklius.
Jeigu yra žemės perteklius po tvenkinio, rūsio kasimo ar iš
kitur, galite iš jos supilti aukštas kūgines lysves. Turėsite labai
produktyvų daržą, kuriame galėsite auginti viską, o ypač šilu-
mamėges daržoves.
Vienintelis tokių lysvių trūkumas - joms įrengti reikia daug
medžiagos.

108 DARŽAS
 Mulčias

Žemė

Stambi
mediena,
velėna

11 pav. Aukštos kūginės lysvės skerspjūvis

Yra dar vienas, rečiau naudojamas lysvių tipas - įgilintos

lysvės. Tai visiška priešingybė pakeltoms lysvėms. Jos įrengia­
mos ten, kur dirva įšyla per daug arba joje trūksta drėgmės, čia
auginamos drėgmę mėgstančios daržovės: kopūstai, salotos, ri­
dikėliai, ropės ir pan.
Įgilintos lysvės tiesiog įleidžiamos į žemę 10-20 cm. Šonai
sutvirtinami lentomis ar kitomis medžiagomis, kad nebyrėtų.
Dirva įdirbama ir mulčiuojama (12 pav.).

109
 DARŽOVIŲ ASORTIMENTAS

Labai suprantamas daugelio pradedančiųjų daržininkų no­

ras auginti kuo daugiau rūšių, kuo daugiau įvairių veislių ir for­
mų daržovių. Suprantamas todėl, kad pats tą perėjau. Tai tarsi
kokia kolekcionavimo aistra, atrodo, kad jeigu to ar ano negausi
ir neauginsi - atsitiks kažkas baisaus. Vėliau, kai pradedi skai­
čiuoti, kiek vienai ar kitai kultūrai reikia skirti laiko ir kiek ji
duoda naudos, pradedi blaivėti: pasirodo, kad didelė dalis augi­
namų kultūrų neturi jokios įtakos gyvenimui ar mitybai, o lai­
ko ir pastangų suėda daugiau už tas, kurios auginamos realiam
maistui. Taip prasideda jau ne vienam pažįstamas „daržo asorti­
mento mažinimas“, tam tikras išsigryninimas, siekiant papras­
to racionalumo - nedaryti to, kas nenaudinga.
Patarimas būtų toks: skaičiuodami savo poreikius ir planuo­
dami daržo augalų asortimentą pernelyg neįsijauskite, gerai įver­
tinkite, ar tikrai vieną ar kitą daržovę vartojate ir ar tikrai ji jums
reikalinga. Supraskite, kad darže yra ką veikti be kolekcionavimo
ir geriau mažesnį kiekį prižiūrėti kruopščiau, negu didesnį - bet
kaip. Kas kita sode, ten galite prisisodinti bet ko ir bet kiek, so­
dui nereikia tiek priežiūros - laiko sugaišite beveik tiek pat, o
malonumo ir naudos iš didesnės įvairovės turėsite daugiau.
Dar vienas patarimas: prieš planuodami, kokias auginsite
ankstyvąsias pavasarines daržoves, gerai susipažinkite su lau­
kiniais valgomais augalais. Nekalbu apie dilgėles ar žliūges, bet
yra skanių žolių, puikiausiai pakeičiančių salotas, pavyzdžiui,
garšvos ir, kas mėgsta, kiaulpienės. Tiesa, jos kartokos, bet dėl
to aš jas ir mėgstu. Ožiedlapiai nekartus ir kur kas maistingesni
už salotas. Miškuose prie šaltinių ar šaltiniuotų upelių vos nu­
tirpus sniegui galima skinti karčiąsias kartenes - puiki gurma­
niška žolė, ridikėlio, gražgarstės (rukolos) ir šatreinio giminai­
tė, skonis irgi panašus, bet tikras, „laukinis“. Pievose pirmieji

110 DARŽAS
pradeda augti krūminiai builiai - irgi puiki pavasarinė žolė sa­
lotoms. Skonis neypatingas, bet ne blogesnis už salotų, o pats
augalas naudingesnis, ir auginti nereikia. Yra daugiamečių svo­
gūnų ir česnakų, kurių nereikia sodinti ir prižiūrėti, tai laiškinis
česnakas, narcizalapis česnakas, Altajaus svogūnas, meškinis
česnakas ir t. t. Įvertinkite visa tai, ir galbūt pavasarinės jūsų
lysvės sutrumpės - turėsite mažiau darbo ir daugiau naudos.
Peržiūrėkite ir visų kitų daržovių sąrašus - gal ką nors gali­
te pakeisti vaisiais ir uogomis, ką nors laukiniais augalais, o kai
ką - auginamais darže, bet daugiamečiais. Pavyzdžiui, retai au­
ginamas, bet vienas paprasčiausių augalų, daugiametis ir nerei­
kalaujantis jokios priežiūros - šparagas arba smidras, toks pat
ir topinambas. Šparagas iš viso viena brangiausių daržovių, o jo
auginimas vienas paprasčiausių. Visa tai palengvins jūsų darbą.
Bet nemanykite, aš nesitikiu, kad jūs visa tai darysite - blai­
viai įvertinsite savo poreikius ir imsite mažinti daržo asorti­
mentą, kad sutaupytumėte laiko ir energijos. Ne, jūs šluosite
lentynas sėklų parduotuvėse, sėsite viską, ką reikia ir ko ne­
reikia, o visa tai, ką aš čia rašiau, imsitės spręsti tik po keleto
metų. Visiems taip buvo.
Kol kas tiesiog pasidomėkite, kaip atrodė mūsų senelių ir
prosenelių daržai, kokią kultūrų įvairovę jie augino, ir pagalvo­
kite, ar daug jie prarado neturėdami špinatų, baklažanų, man-
goldų ar patisonų...

JEIGU DIRVA PER SUNKI

Daug daržovių mėgsta purią, laidžią orui ir vandeniui dir­

vą. O ir mes suprantame, kad tik tokioje dirvoje galima tikėtis
gero derliaus. Todėl jeigu nusprendėte įsirengti daržą sunkes­
nio priemolio dirvoje, galite rinktis iš kelių variantų: įsirengti

111
pakeltas lysves, keletą metų rimtai užsiimti su sideratais, ku­
rie šaknimis supurens dirvą ir praturtins ją augalų liekanomis,
arba intensyviu mulčiavimu, kad susikurtų humusingas, purus
sluoksnis, arba nieko nelaukdami pagerinti dirvos savybes pa­
tys. Aptarkime visus variantus iš eilės, išskyrus lysves - apie jas
jau kalbėjome.

Dirvos gerinimas sideratais. Sideratai - tai kultūros,

specialiai auginamos dirvos savybėms pagerinti. Pernelyg skur­
džias dirvas jie praturtina organinėmis medžiagomis, padidina
jų vandens imlumą, o sunkiose, susislėgusiose dirvose sukuria
purią struktūrą, padidina dirvų laidumą orui ir vandeniui, taip
pat praturtina augalų liekanomis. Tradiciškai sideratai aparia­
mi, bet mes nepraktikuojame arimo, todėl pagalbines kultū­
ras naudojame kiek kitaip. Pagrindinis jų pranašumas - gilios,
stambios šaknys. Jos įsiskverbia į gilius dirvos sluoksnius ir su­
nykusios palieka kanaliukus, per kuriuos į dirvą patenka oras ir
vanduo, taip pat tie kanaliukai palengvina kitų augalų šaknų au­
gimą kitais metais ir teikia joms jau paruoštas maisto medžia­
gas. Žinoma, nereikia pamiršti ir žaliosios sideratų dalies - ji
taip pat virs daržo augalų maistu.
Sunkiose dirvose galima sėti garstyčias, ankštines pašarines
žoles ir daržo kultūras, facelijas. Sideratai sėjami kuo tankiau,
kad augantys augalai sukurtų kuo tankesnį šaknų tinklą. Paran­
kiau auginti vienmetes kultūras, žiemą jos nunyksta ir pavasarį
vėl galima sėti, nereikia specialiai ruošti dirvos. Vis dėlto sunkų
priemolį sideratai supurens negreitai, todėl šis dirvos palengvi­
nimo būdas nėra pats tinkamiausias, norint turėti derlingą dar­
žą „jau dabar“. Bet jeigu niekur neskubate ir esate pasiruošę ke­
letą metų tenkintis vidutiniu derliumi, šis būdas jums tiks. Jis
pigus ir lengvas, kartu pasigaminsite mulčio iš vasarą nupjautų
sideratų.

112 DARŽAS
 Sideratai sėjami du kartus per sezoną. Pirmą kartą pavasa­
rį, vos nutirpus sniegui, prieš daržovių sėją. Tose lysvėse, kur
daržovės bus sodinamos gegužės pradžioje ar vėliau, nuo pat
ankstyvo pavasario auginami sideratai. Prieš sodinant daržo­
ves nupjaunami, kur reikia - išraunamos ir šaknys, ir viršutinė
augalų dalis panaudojama mulčiui. Antrą kartą sideratai sėjami
nuėmus derlių: kai tik kuri nors lysvė atlaisvinama, ji tuoj užsė-
jama sideratais, kurie auga iki užšalimo. Jeigu darže pakanka­
mai vietos ir dalis žemės nenaudojama, galite nenaudojamose
vietose auginti sideratus visą sezoną. Sideratus auginti nesudė­
tinga - berkite sėklas ant žemės paviršiaus, ir tiek, išdygs ir už­
augs. Jeigu oras sausas, galite kiek pabarstyti mulčio, kad sėklų
tiesiogiai nekepintų saulė.

Jeigu norite dirvą palengvinti mulčiu, taip pat jokio ypa­

tingo mokslo nėra - tiesiog auginkite viską, mulčiuokite kiek
įmanoma daugiau, stenkitės, kad mulčias būtų aktyviai skaido­
mas, ir metai iš metų humusingas dirvos sluoksnis po mulčiu sto­
res, taip per penketą šešetą metų susikurs bent dešimties centi­
metrų storio juodos purios žemės sluoksnis. Vėliau jis vis stores.
O jeigu skubate ir norite kuo greičiau turėti purią dirvą ir
derlingą daržą, pasinaudokite vienu iš žemiau esančių patarimų.
Sunkią dirvą galima palengvinti vieną kartą įterpiant į ją
didelį kiekį sunkiai skaidomų, stambių augalų liekanų. Tinka
stambūs žiemkenčių šiaudai, smulkintos šakos. Paklokite ant
dirvos paviršiaus storą, maždaug 10-15 cm sluoksnį šiaudų ar
smulkintų šakų ir viską perkaskite. Nereikia kasti labai giliai, ne
daugiau kaip 20 cm. Taip pat nereikia stengtis paslėpti augalų
liekanų - tegul jos persimaišo per visą kasamą sluoksnį tolygiai,
tegul šiaudai ir šakelės styro paviršiuje - tai dar geriau padės
vėdintis dirvai. Taigi ne užkaskite, o tiesiog sumaišykite šiaudus
ar šakeles su paviršiniu dirvos sluoksniu.

113
 Galima daryti ir kitaip. Pavasarį ar rudenį, ruošdami lysves,
skersai jų iškaskite maždaug 20 cm pločio ir apie 10-15 cm gy­
lio griovelius. Tarpai tarp griovelių taip pat turi būti maždaug
20 cm. Žemę iš griovelių dėkite į tarpus, taip suformuosite va­
geles. Griovelius užpildykite bet kokiomis nelabai greitai skai­
domomis augalų liekanomis (jeigu naudojamos greitai skaido­
mos, geriau jas maišyti su sunkesnėmis, kad nebūtų košė) iki
pat vagelių viršaus, kad lysvė taptų lygi. Daržoves sėkite ar so­
dinkite į vagelių viršų. Kitais metais viską darykite taip pat, tik
griovelius kąskite ten, kur buvo vagelės. Per du sezonus turėsite
puikias „kompostines“ lysves. Griovelių plotis ir atstumai tarp
jų gali keistis priklausomai nuo auginamų kultūrų. Kultūroms,
kurios sodinamos su didesniais tarpueiliais, grioveliai bei ats­
tumai tarp jų gali būti didesni, ir atvirkščiai (13 pav.). Šis būdas
tinka norint palengvinti sunkią dirvą, taip pat ir pagerinti sausą
skurdų priesmėlį. Kai smėlio dirvoje atsiranda daug augalų lie­
kanų, jos geriau sulaiko drėgmę, tada čia galima auginti visas
daržoves, kurios šiaip smėlyje neauga.

13 pav. Lysvė su įterptomis augalų liekanomis

114 - DARŽAS
 BULVĖS

Bulvės gamtinėje žemdirbystėje auginamos labai įvairiais

būdais, atsižvelgiant į auginamus kiekius ir veisles, dirvos
struktūrą. Bulves galima auginti su mulčiu ir be mulčio, velė­
noje ir įdirbtoje dirvoje, vagose ir lysvėse, mišriose lysvėse ir
vienas, sodinant gana giliai ir pačiame paviršiuje, galima auginti
kaip vienmetę kultūrą ir kaip daugiametę. Čia apžvelgsime tik
mažiems sklypams tinkamiausius variantus, kai norima gauti
didžiausią derlių iš mažiausio ploto.
Bulvės ypač reiklios dirvos savybėms ir drėgmės režimui.
Dirva joms turi būti lengva, puri. Iš pažiūros nederlingame
smėlyje gerai augs tik mulčiuojamos bulvės, o sunkų priemo­
lį joms reikės palengvinti. Dirvos lengvinimo būdus aptarėme
anksčiau. Nuo to, kiek purią dirvą sukursite, tiesiogiai priklau­
sys bulvių derlius.
Didesnis derlius gaunamas bulves auginant ne vagose, o
lysvėse. Tiesiog dėl to, kad lysvėse kiekvienas augalas matomas
ir geriau prižiūrimas.
Lysvėje bulves galima auginti ir paprastai mulčiuojant, ir
po storu mulčiu, ir visai be mulčio, leidžiant šalia augti kitiems
augalams arba specialiai juos sodinant. Auginant visais būdais
bulvių gumbai sodinami ne mažesniais kaip 40 x 40 cm atstu­
mais, išdėstant norima tvarka. Ne taip svarbu, ar sodinsite eilu­
tėmis skersai, ar išilgai lysvės, ar išdėstysite šachmatų tvarka -
darykite taip, kaip jums patogiau prižiūrėti.

Kaip pasirinkti sėklai tinkamus gumbus. Geriausia, kai

sėklines bulves galite užsiauginti patys. Prisiminkite, kad sėklai
atrenkami ne gumbai, o patys produktyviausi ir būtinai sveiki
bei kolorado vabalų nepažeisti krūmai. Išimtis gali būti daroma
tik tada, kai nėra iš ko rinktis. Jeigu specialiai neauginate sėkli­

115
nių bulvių ir sodinimui renkate iš bendro lauko, nuimdami der­
lių iš karto dėkite į šalį visas bulves nuo pačių geriausių pagal
jūsų atrankos kriterijus krūmų. Vėliau iš visų atrinktų bulvių
išrinkite tik sveikas, norimos formos ir spalvos, išbrokuokite
pačias mažiausias ir galimai nesubrendusias. Sėklai skirtas bul­
ves galima laikyti bendrame rūsyje, bet jeigu sodinate nedaug,
geriau per žiemą laikykite šiltoje ir šviesioje vietoje, pavyzdžiui,
kambaryje ant palangės. Taip laikomos bulvės iki pavasario gra­
žiai sudygsta, prabunda visos akutės.
Prieš sodinimą gumbai apžiūrimi, per dideli pjaustomi
į dalis. Produktyviausias bulvių krūmas - turintis tris keturis
stiebus. Todėl neverta sodinti didesnių bulvių, turinčių daugiau
nei keturias sudygusias akutes. Tokie gumbai pjaustomi, kad
kiekvienoje dalyje būtų trys keturios sudygusios akutės. Jeigu
sodinsite į lengvą smėlio ar priesmėlio dirvą, galite pjaustyti
prieš pat sodinimą, o jeigu dirva sunkesnė ir drėgnesnė - reikia,
kad pjūviai apdžiūtų, todėl pjaustykite prieš keletą dienų ir pa­
laikykite saulėje (pvz., patalpoje ant palangės).
Bulves galima sodinti, kai baigiasi pavasarinės šalnos ir dir­
vos temperatūra 10 cm gylyje pasiekia 12 °C, tai būna gegužės
pirmoje pusėje. Bet nebijokite pavėluoti, iki birželio pabaigos
pasodintos bulvės puikiai spėja užaugti.

Bulvės
gumbas

14 pav. Tinkamiausias sodinimo gylis po storu mulčiu

116 DARŽAS
 Dabar susipažinkime su galimais auginimo variantais. Ma­
žame sklype, kai auginama nedaug bulvių, geriausia auginti po
mulčiu.
Auginant bulves po plonu mulčio sluoksniu, gumbai sodi­
nami maždaug į 10 cm gylį. Iki sudygimo nemulčiuojama arba
mulčiuojama labai plonai - leiskite saulei įšildyti žemę. Daigams
sudygus ir paaugus iki 10-15 cm dedame visą mulčio sluoksnį,
palikdami kyšoti tik daigų viršūnėles. Tolesnė priežiūra - mul­
čio papildymas pagal poreikį.
Auginant po storu mulčiu gumbai sodinami taip, kad
gumbo viršutinė dalis būtų lygi su dirvos paviršiumi, t. y. tik
įspaudžiami į žemę (14 pav.). Pasodinus iš karto uždedamas
šiaudų ar stambaus šieno sluoksnis, maždaug 20 cm storio.
Daigams išdygus ir paaugus virš mulčio apie 15-20 cm, de­
damas antras mulčio sluoksnis iki pat daigų viršūnėlių. Jeigu
mulčias iš šiaudų, visą sezoną daugiau mulčiuoti nereikės, jei­
gu iš šieno, vasarą dar teks papildyti iki reikiamo storio. Sodi­
nant bulves dirvos paviršiuje mulčio sluoksnis turi būti toks,
kad per jį neprasiskverbtų saulės spinduliai, nes auginant to­
kiu būdu daugelis veislių formuoja gumbus pačiame dirvos pa­
viršiuje, tarp dirvos ir mulčio, o kartais net pačiame mulčiuje,
jeigu jis pakankamai drėgnas, todėl nuo šviesos jie gali paža­
liuoti ir netikti maistui.
Auginant bulves po storu mulčiu labai patogu jas „kasti“
(joks kasimas nevyksta, tiesiog atidengiamas mulčias ir suren­
kami gumbai): vasarą, kai bulvės baigia žydėti ir jau esate pasi­
ilgę šviežių bulvių, tiesiog atidenkite mulčią prie krūmo, atsar­
giai nuskinkite didžiausius gumbus ir vėl rūpestingai uždenkite.
Kiti gumbai augs toliau. Tokiu būdu, auginant nedaug bulvių,
galima labai padidinti derlingumą - nuskynus didžiausius gum­
bus krūmas gali skirti daugiau energijos kitiems ir galiausiai
visi gumbai užauga iki normalaus maistinio dydžio.

117
 Kuris būdas geresnis? Abu jie turi pranašumų ir trūkumų,
bet abu leidžia gauti didelį derlių ir kokybiškus gumbus. Jūsų
pasirinkimas priklausys nuo to, kiek turite mulčio. Mulčiuojant
plonai, bulves teks kasti iš žemės, o mulčiuojant storai jos gulės
dirvos paviršiuje, sausos ir švarios, tereikės patraukus šiaudus
susirinkti gumbus. Bet šiaudų auginant antruoju būdu reikės
daug - maždaug 300 kg arui. Pirmas būdas geras dar ir dėl to, kad
galima mulčiuoti bet kokiomis po ranka esančiomis augalų lieka­
nomis: lapais, žole ir pan., netgi pjuvenomis, jeigu jau išmokote
su jomis apsieiti, o auginant antruoju būdu būtinai reikalingi
šiaudai ir tik blogiausiu atveju stambus šienas, visa kita netinka.
Galima auginti bulves ir visai paprastai: tiesiog padėki­
te gumbus ant žolės ir uždenkite storu (apie 30 cm) šiaudų ar
stambaus šieno sluoksniu. Stebuklų nesitikėkite, bet priesmėlio
dirvose derlius dažnai būna labai neblogas. Taip galima sodinti
bulves ir prie mulčiuojamų jaunų medelių, krūmų, kur užtenka
šviesos. Tiesiog išnaudosite laisvą vietą.

Kokios bulvių veislės geriausios? Šis klausimas užduo­

damas labai dažnai, bet į jį negalima aiškiai atsakyti. Mes tik
manome, kad bulvė - paprasta, tradicinė, visiems gerai pažįsta­
ma daržovė. O iš tikrųjų yra tokia bulvių formų, spalvų, skonių
įvairovė, kad ką nors čia patarti tiesiog neįmanoma. Kaip sako­
ma, dėl skonio nesiginčijama.
Jeigu kalbėsime apie bulvių skonį, aš asmeniškai labiausiai
mėgstu kvapnias, stipriai išreikšto skonio, mažai krakmolingas
bulves. Tokiomis savybėmis pasižymi kai kurios labai senos, Eu­
ropoje jau visų užmirštos arba dar neatrastos veislės. Paprastai
jų gumbeliai nedideli, netaisyklingos formos, su giliomis aku­
tėmis - žodžiu, ne šeimininkių džiaugsmas. Bet tokio skonio
bulvių nėra tarp paplitusių veislių, net panašaus nieko nėra.
Kalbant apie dydį, skaniausios būna nedidelės bulvytės, maž­

118 DARŽAS
daug nuo graikinio riešuto iki vištos kiaušinio dydžio. Paslaptis
čia paprasta: visas bulvės skonis susitelkęs vos kelių milimetrų
sluoksnyje po žievele. Kuo didesnė bulvė - tuo labiau „prasiskie-
džia“ skonis. Ojeigu ji dar storai nulupta?
Taigi rinkitės bulves pagal dydį, skonį, vegetacijos laiką ir
kitas jums asmeniškai reikalingas savybes, niekas kitas jums
čia nepatars. Ir jeigu norite ko nors tikrai vertingo, prisiminki­
te „auksinę taisyklę“: visų kultūrinių augalų veislės tuo vertin­
gesnės, kuo artimesnės laukiniam protėviui. Jeigu norite, kad
bulvė būtų ne tik kasdienis maistas, bet ir galimybė pasimėgauti
skoniu - ieškokite kuo senesnių veislių, nesižavėkite visu tuo,
kas auginama pramoniniuose ūkiuose ir nuo ko lūžta prekysta­
liai, nesižavėkite bulvių dydžiu ir taisyklinga forma, ieškokite,
domėkitės - bulvės auginamos visame pasaulyje ir jūs net neįsi­
vaizduojate, kokius delikatesus „slepia“bulvių giminė.

Kai kurios bulvių auginimo subtilybės. Bulvės savo pri­

gimtimi yra kalnų augalai. Joms reikia daug saulės šviesos. To­
dėl norint gauti gerą ir kokybišką bulvių derlių labai svarbu pa­
rinkti joms tokią vietą, kurioje nuo ryto iki vakaro augalai būtų
apšviesti saulės.
Taip pat bulvės labai reiklios drėgmės režimui. Reikia prisi­
minti, kad spurgavimosi (žiedinių pumpurų formavimosi) metu
bulvės formuoja ir gumbelius, todėl jeigu tuo metu trūks drėg­
mės, gumbelių formavimasis sutriks, jų bus mažiau. Per žydėji­
mą bulvių gumbai intensyviai auga, todėl jeigu tuo metu trūks
drėgmės, gumbų augimas sustos ir derlius bus mažesnis. Jeigu
bulvių auginate nedaug ir po nestoru mulčio sluoksniu, sausros
metu nepamirškite pažiūrėti, ar dirvoje pakanka drėgmės. Jeigu
reikia, palaistykite ar papildykite mulčio.
Bulvės - kalnų augalai, o kalnuose dirvožemiai vėsūs. Kai
dirvos temperatūra pasiekia maždaug 22 °C, gumbų augimas

119
sustoja ir jie ruošiasi ramybės periodui. Storas mulčias apsaugo
dirvą nuo įkaitimo, bet karštą vasarą šitai prisiminkite ir ret­
karčiais patikrinkite dirvos temperatūrą toje vietoje, kur for­
muojasi gumbai. Atidengę mulčią juos puikiai matysite.
Jeigu auginate labai nedaug bulvių ir norite, kad jos būtų
pačios geriausios, panaudokite dar vieną priemonę - pririškite
jų stiebus vertikaliai. Galima rišti prie kuolų ar prie ištemptų
virvių, svarbu, kad visi lapai gautų gerą apšvietimą. Tai padidins
derlingumą ir pagerins gumbų skonį. Neužmirškite, kad gerai
augančių bulvių stiebai gali pasiekti 1,5 m ir dar didesnį aukštį,
todėl iš karto pasirūpinkite aukštesnėmis atramomis.
Patogiau bulves auginti aprėmintose lysvėse - taip mulčias
nebyra į tarplysvius, bulvės būna saugiau uždengtos.

Sveikata. Tradiciniai daržininkai jau įpratę, kad bulvės kas­

met serga fitoftoroze (liaudiškai - bulvių maru) ir jas graužia
kolorado vabalai. Galiu jus patikinti, kad gamtinėje žemdirbys­
tėje bulvių fitoftoroze - seniai užmirštas dalykas, o kolorado va­
balai tapo egzotine rūšimi. Jų kažkiek būna, bet nepadaro jun­
tamos žalos. Kodėl taip yra?
Fitoftoroze - grybinė liga, ja serga tik silpni augalai. Matyt,
purioje dirvoje ir po aktyviu mulčiu (kuriame daug mikroorga­
nizmų) auginamos bulvės gauna subalansuotą mitybą, nepati­
ria stresų, todėl yra stiprios. Be to, dėl vadinamojo palankaus
mikrobiologinio fono ant jų lapų yra daug „gerųjų“ bakterijų,
kurios neleidžia sudygti fitoftoros sporoms. Netgi augdamos
šalia „tradicinio“ bulvių lauko, kur augalai juoduoja nuo maro,
gamtinės žemdirbystės būdu auginamos bulvės neužsikrečia
arba užsikrečia labai vėlai, kai liga jau neturi įtakos derliui.
Dėl kolorado vabalų aiškaus atsakymo nėra. Galbūt stiprūs
augalai gamina daug solanino - nuodo, kuris nepatinka vaba­
lams, galbūt mulčius pritraukia daug vabzdžių - entomofagų,

120 DARŽAS
kurių lervos suėda kolorado vabalų kiaušinėlius ir lervutes, gal­
būt vabalams kažkuo nepatinka šiaudai, bet svarbiausia, kad dėl
kolorado vabalų galima nesijaudinti, ir mums to užtenka.
Dar yra pastebėta, kad net auginant bulves įprastai, jeigu
bulvių lauke ne rečiau kaip kas 30 m auga bitinės facelijos juos­
tos, bulves kolorado vabalai taip pat pažeidžia tik labai nežy­
miai. Ir tas paaiškinama paprastai: facelijos nektaras privilioja
daugybę vabzdžių - entomofagų, kurių lervos „sutvarko“ kolo­
rado vabalų populiaciją.

Specialus sėklinių bulvių auginimas. Jeigu norite viską

daryti labai kokybiškai ir daržui skiriate ypatingą dėmesį, gali­
te bulves sėklai auginti specialiai, neatrinkinėti iš bendro lauko.
Specialiai sėklai auginti gumbai bus sveikesni ir derlingesni, iš-
siugdysite savą, vietinę, jums tinkamiausių ir skaniausių bulvių
populiaciją.
Kodėl verta sėklines bulves auginti atskirai?
Yra įrodyta, kad bulvės gumbas (iš tikrųjų tai pakitęs stie­
bas) „prisimena“ savo augimo sąlygas ir užsiprogramuoja kitam
sezonui. T. y. jeigu augo labai palankiomis sąlygomis, kitą se­
zoną iš jo išaugęs krūmas derės geriau, negu krūmai, išaugę iš
prastesnėmis sąlygomis augusių gumbų.
Sėklai auginama labai nedaug bulvių krūmų, nes jeigu, pa­
vyzdžiui, jums reikia užsiauginti penkiasdešimt kilogramų bul­
vių, sėkliniame sklypelyje užteks penkių-septynių krūmų, kurie
užaugins po 10-20 gumbų. Iš keleto sėklinių krūmų turėsite so­
dinamosios medžiagos ir maistiniam ploteliui, ir sėkliniam.
Dirva sėklinėms bulvėms ruošiama ypač kruopščiai. Ji turi
būti puri, nesusmukusi bent iki 25 cmgylio. Gumbai sėkliniame
sklypelyje (geriausia siauroje, iš visų pusių lengvai prieinamoje
lysvėje) sodinami beveik dvigubai didesniais atstumais nei augi­
nant maistui. T. y. bent 70 x 70 cm. Dar geriau sodinti viena eile

121
lysvės viduryje, kad visi augalai gautų maksimalų apšvietimą. Su­
prantama, ir vieta parenkama geriausiai apšviesta saulės. Augini­
mas viena eile patogus ir todėl, kad taip lengviau įrengti atramas,
nes sėkliniame sklype bulves labai patartina rišti vertikaliai, kad
stiebai negulėtų ant žemės ir gautų maksimalų apšvietimą.
Bulvėms augant stebima padėtis po mulčiu, jeigu reikia,
laistoma ar stimuliuojama. Auginti galima ir po plonu, ir po sto­
ru mulčiu: jeigu dirva paruošta gerai, derliui įtakos tas neturi.
Augant pažymimi krūmai, ant kurių buvo bent kokie ligų
požymiai ar kuriuos pažeidė kolorado vabalai (nepatartina sė­
klinėms bulvėms naudoti kolorado vabalus atbaidančių ar nai­
kinančių priemonių, nes taip neįmanoma atrinkti stipriausių
krūmų), - gumbai nuo tų krūmų negali būti naudojami sodini­
mui sėkliniame sklypelyje kitais metais, bet juos puikiai galima
auginti maistui.
Kasant sėklines bulves iš karto atrenkami patys perspekty­
viausi pagal jūsų vertinimo kriterijus krūmai, taip pat ir patys
gražiausi, labiausiai veislei būdingas savybes ir jūsų poreikius
atitinkantys gumbai - jie kitais metais bus vėl sodinami sėkli­
niame sklypelyje. Primenu: tolesniam auginimui sėkliniame
sklype atrenkami ne gumbai iš bendro kiekio, o būtent
geriausi gumbai nuo geriausių krūmų. Visi kiti gumbai, iš­
skyrus labai mažus ir pažeistus, kitais metais sodinami maisti­
niame sklype.

Bulvės - daugiametė kultūra? Tokia mintis kilo pernai ir

patikrinta šiais metais, kai lysvėje, kur augo bulvės, kitą pava­
sarį pridygo daug bulvių, tarsi būtų netvarkingai susodintos. Ir
davė normalų derlių.
Žinoma, tokiam bulvių auginimui tinka ne visos veislės, nes
dauguma (o pas mus tradiciškai auginamos - visos) formuoja
gumbus po pačiu krūmu, jų šakniastiebiai, kurių gale formuoja­

122 DARŽAS
si gumbeliai, trumpi, todėl iš pasilikusių dirvoje gumbų krūmai
sudygsta netolygiai, kai kur sutankėja, kai kur būna pernelyg
reti, bulvių šaknys neužpildo viso ploto. Tačiau yra veislių, ku­
rios augina ilgus šakniastiebius, ir tenka rasti gumbų, užaugu­
sių net 2 m atstumu nuo krūmo. Be to, gumbai išsidėsto įvai­
riame gylyje, todėl nukasus paviršinius lieka ir kitais metais
sudygsta giliau esantieji. Giliai žiemojantys gumbai nesušąla ir
iš jų išaugusių krūmų nereikia kaupti ar storai mulčiuoti - jie
turi pakankamai storą dirvos sluoksnį auginti šaknims ir gum­
bams. Tokios bulvės auga be jokios priežiūros, tereikia išrauti
didesnes žoles, kad neužstotų šviesos. Ir, kadangi turi ilgas ša­
knis, gumbus kiekvienas krūmas augina bent kvadratinio metro
plote - šaknys ir gumbai išsidėsto tolygiai visame plote, nepri­
klausomai nuo pačių krūmų išsidėstymo tvarkos.
Ilgus šakniastiebius auginančios veislės atpažįstamos iš plo­
nų, pailgų, panašių į pirštą, dirvoje vertikaliai stovinčių gumbų.
Stebėtu atveju pas mus augo Tink Fir Apple' ir dar keleto senų
veislių bulvės nežinomais pavadinimais. Beje, ilgus šakniastiebius
auginančių veislių bulvės turi ploną žievelę, todėl tinkamos au­
ginti tik lengvose priesmėlio dirvose. Sunkesnėse daug jų supūva.
Taigi - bandykite, galbūt pavyks bulvę paversti daugiamete
kultūra, kai galėsite tik pasikasti kaip kokių topinambų ir dau­
giau dėl nieko nesukti galvos.

Bulvės iš sėklų. Žinoma, nėra jokios prasmės maistines

bulves dauginti sėklomis - tai paprasčiausiai neracionalu. Bet
jeigu bulvės jums labai patinka, jeigu norite turėti savų, kon­
krečioje vietoje adaptuotų veislių ar populiacijų, auginti iš sėk­
lų jums bus naudinga. Sėjinukai daug geriau prisitaiko prie
konkrečių sąlygų negu vegetatyviai padauginti augalai. Ir dar:
augindami bulves iš sėklų jūs turite galimybę sukurti kai ką vi­
siškai naujo, nes bet kokios veislės sėjinukas bus jau kitoks, nie­

123
kada tiksliai neatkartos motininio krūmo savybių. Apie selekci­
ją čia nesiplėsime, ne tas tikslas, tik trumpai papasakosiu apie
tai, kaip užsiauginti bulvių sėjinukų.
Tikriausiai visi matėte, kad po žydėjimo kai kurios bulvės
užaugina kažką panašaus į mažus pomidoriukus. Ne visos ir ne
visada, bet užaugina. Tai bulvių vaisiai. Jie ne visada sunoksta,
bet jeigu norite pasisėti bulvių, surinkite vaisiukus, kai bulvieno­
jai jau nugeltę, ir sunokinkite ant palangės. Jie pabals, papilkės.
Tada išrinkite iš jų sėklas ir išdžiovinkite. Bulvės sėjamos kaip
pomidorai: maždaug balandžio pradžioje į dėžutes arba indelius,
substratas toks pat kaip pomidorams. Okai praeina šalnų pavo­
jus ir įšyla dirva, daigai sodinami į lysvę. Bulvių daigeliai labai
gležni, reikia prižiūrėti, kad žolės jų neužgožtų. Rudenį kiekvie­
nas sėjinukas užaugins po kelias ar keliolika didesnių ir mažesnių
bulvyčių. Gumbelius išsaugokite iki pavasario ir sodinkite, krū­
mai jau derės normaliai. Tada ir atsirinksite, kas jums reikalinga.

Jeigu norite užsiauginti elitinių bulvių. Pirmiausia pa­

sirinkite pačią skaniausią, jūsų požiūriu, veislę. Nesivaikykite
itin derlingų, rinkitės auginančią mažesnius, „senoviškesnius“
gumbus. Parinkite tinkamą vietą: ji turi būti labai gerai apšvies­
ta didesnę pusę dienos, dirvožemis purus ir nerūgštus. Dar
svarbus dalykas - dirva visą vasarą turi būti pakankamai drėg­
na. Bulvių tėvynėje drėgnas klimatas ir lengvi dirvožemiai. Pas
mus panašios sąlygos būna apšviestuose pietiniuose ar pietva­
kariniuose upelių ar kitų vandens telkinių šlaituose, kur susiku­
ria drėgnesnis mikroklimatas. Velėna nėra didelis trukdis, bet
geriau, kad ji būtų kuo plonesnė, tinka garšvomis ir kitais salie-
riniais augalais apaugusios vietos - salieriniai nesudaro velėnos.
Pagrindinės sąlygos: geras apšvietimas, laidi dirva ir drėgnesnis
mikroklimatas. Pasodinkite keletą gumbų į maždaug 10 cmgylį
ir palikite ramybėje. Vasarą nupjaukite stambesnes žoles, užsto-

124 DARŽAS
jančias šviesą, jeigu tokių bus. Rudeniop, kai bulvienojai nugels,
išsikaskite. Bulvyčių bus nedaug ir jos nenustebins savo dydžiu,
bet tokio skonio darže niekada neužauginsite. Taip auginant
bulvės neužims vietos lysvėje, o jums bus paskatinimas geriau
susipažinti su apylinkėmis.
Nebijokite eksperimentuoti. Lietuvoje pavyksta net sun­
kaus priemolio dirvose, pievose laukinėmis sąlygomis ir be jo­
kio mulčiavimo bei dirvos paruošimo užauginti bulves. Tiesa,
taip negausite didelio derliaus, bet juk ir neįdėsite jokio darbo!

Labiausiai pasiteisinusios bulvių veislės. Iš plačiau augi­

namų Lietuvoje aukščiausiais skonio balais įvertinta ‘Red Lady’,
prastesnės, bet neblogos ‘Beluga ir ‘Laura - auginamos po šiau­
dais gana skanios. Dar skanesnės beveik išnykusios ‘Sineglazka’.
Labai nebloga prieš du dešimtmečius plačiau auginta, o da­
bar jau pradingusi ankstyva veislė ‘Cinja’ (bananinės bulvės).
Labai derlingos neseniai Lietuvoje atsiradusios, bet Europo­
je auginamos kaip pramoninės veislės: ‘Cerice’ - raudona odele,
geltonu vidumi, nemiltinga, ‘King Edvard’ - labai derlinga, mil­
tinga, geltona odele su rausvomis akutėmis, ‘Blue Kongo’ - mė­
lyna odele ir vidumi, miltinga, gana skani.
Europoje retos, bet vertos dėmesio veislės, taip pat mėgėjų
auginamos Lietuvoje. Miltingos: ‘Adretta’, ‘Ackersegen’ (riešutų
skonio, ryškaus kvapo), ‘Bintje’, ‘Blue Salad Potato’ (mėlyna),
‘Desiree’ (specifinio, tarsi aliejaus kvapo, raudona), ‘Eggeblome’
(labai sausa), ‘Hansa’, ‘Heideniere’, ‘La Rate’ (labai maža), ‘Man-
delkartofell’ (labai skani, riešutų skonio), ‘Reichskanzler’, ‘Rote
Emmalie’ (mažiau miltinga, labai biri, raudonas vidus), ‘Rosti
Linda’ (maža, saldi), ‘Rosa Tannenzapfen’ (labai skani, stipraus
riešutų kvapo), ‘Violeta’ (mėlynas vidus). Taip pat miltingos
‘Europos bulvių karalienė’, brangiausia pasaulyje bulvė ‘La Bon-
notte’ir ypatingo skonio delikatesinė bulvė ‘Mayan Gold’.

125
 Nemiltingos, labai skanios bulvės: ‘Aura1, 'Bamberger Hom-
chen, ‘Cilena, ‘Emma, ‘Hela’, ‘Mayan Twilight*, ‘Mehlige Muhl-
viertler, ‘Naglerner Kipfler*.

POMIDORAI

Kaip ir bulvės, tai vieni dažniausiai auginamų daržo auga­

lų. Bet pomidorai įnoringi, todėl daugelis įsivaizduoja, kad juos
galima auginti tik šiltnamiuose. Teisybė, šiltnamyje pomidorai
užauga garantuotai, būna sveikesni ir derlingesni. Bet jeigu pa­
lyginsime šviežiai nuskintų lauke ir šiltnamyje augusių pomido­
rų skonį, suprasime, kad skirtumas didžiulis. Tiek to, jeigu jūs
pasirinkote auginti pomidorus šiltnamyje - auginkite, čia aptar­
sime tiek lauke, tiek šiltnamyje reikalingas sąlygas.
Pomidoras iš prigimties - atvirų vietų, stepių augalas. Jam
būtinas laisvas oro judėjimas ir laidi dirva. Be to, pomidorai,
kaip ir bulvės, mėgsta vėsesnę dirvą, tokia ji būna uždengta pa­
klote arba apaugusi žole. Taip, pomidorai - viena iš nedaugelio
kultūrų, kurias sėkmingai galima auginti velėnoje. Todėl turint
daugiau vietos visai nebūtina pomidorus auginti lysvėse - jiems
tiks ir gerai apšviesta pievelė, derlius nuo to šiek tiek sumažės,
bet augalai bus sveikesni ir jų vaisiai skanesni. Tik įsidėmėkite:
dirva turi būti puri, todėl velėnoje gerai augs tik lengvose dirvo­
se. Bet kokiu atveju pomidorams parinkite kuo geriau apšviestą
ir kuo atviresnę, vėjo prapučiamą vietą.

Auginimas lysvėse. Pomidorams tinkamesnės aprėmintos

lysvės, nes juos galima mulčiuoti labai storai. Pomidorų stiebai
vos pasitaikius palankioms sąlygoms leidžia pridėtines šaknis, o
kuo daugiau šaknų, tuo stipresnis augalas. Daigai sodinami tra­
diciškai, kai praeina šalnų pavojus. Sodinama paprastai, į duo-

126 DARŽAS
 15 pav. Šaknų išsidėstymas po mulčiu

butes nieko nereikia dėti, daigas įleidžiamas truputį giliau, nei

augo daigyne. Iš tikrųjų pomidorų daigus galima sodinti į bet
kokį gylį, nors ir iki viršūnės, tik iš to naudos nebus, nes pa­
grindinės maitinančios po mulčiu auginamų augalų šaknys vis
tiek išsidėstys pačiame dirvos paviršiuje, kur mulčias liečiasi
su žeme (15 pav.). Vos pasodinti daigai apmulčiuojami iki pat
viršutinės lapų poros. Jeigu jau yra kekių su žiedais - iki apa­
tinės žiedų kekės. Pradedantiesiems geriau mulčiuoti šienu ar
šiaudais, o ne žalia žole, nes padauginus mulčio ir žolei pradėjus
kaisti gali būti pažeisti jauni daigai. Pasodinę ir apmulčiavę ge­
rai palaistykite.
Pomidorų sodinimo atstumai priklauso nuo veislės. Žema­
ūgės veislės sodinamos maždaug 40 x 40 cm atstumais, o aukš­
tiems augalams reikia daug daugiau vietos. Praktika rodo, kad
pomidorai palankią (sausą ir normaliai šiltą) vasarą gali už­
augti dviejų metrų ir aukštesni, ir jiems reikia ne mažiau kaip
80-100 cm atstumo tarp augalų. Žinoma, jeigu jūsų daržinin-

127
kavimas tik prasideda, pomidorus galite sodinti tankiau, vėliau
matysite, kaip metai po metų jie didėja (juk gerėja sąlygos), ir
atitinkamai daigus sodinsite vis rečiau.
Patogiausia pomidorus auginti siaurose, iki 70 cm pločio
lysvėse, išdėstant šachmatine tvarka, o jeigu lysvė siauresnė -
viena linija per lysvės vidurį, išilgai. Jeigu veislės ne žemaūgės,
būtinai reikia atramų. Literatūroje galima aptikti patarimų so­
dinti pomidorus gulsčiai ir nerišti, leisti jiems vyniotis pažeme.
Teko išbandyti tokį būdą pievoje su aukštaūgėmis veislėmis -
nepasiteisino. Pats augalas auga gerai, bet vaisiai nenoksta,
jiems trūksta šviesos. O lysvėje, kur augalai auga tankiau, tuo
labiau nepasiteisins. Dar kartais rekomenduojama sodinti guls­
čiai ir leisti auginti vertikalias pažastines atžalas, išeina tarsi
daug augalų iš vieno daigo. Irgi išbandyta, irgi nepasiteisino.
Koks skirtumas, ar vienas daigas užima pusę lysvės ir augina
penkias atžalas, ar auga penki daigai, užimdami tiek pat vie­
tos? Vis dėlto skirtumas yra: penki atskiri daigai užaugins dau­
giau vaisių.
Dažnai klausiama, ar auginant gamtiniame darže pomido­
rus reikia genėti. Neva mes siekiame natūralumo, o gamtoje juk
niekas nieko negeni. Žinoma, auginti galima visaip. Negenimi
pomidorai labai sutankės, priaugins daug smulkių vaisiukų, jie
lėtai noks. Tiesiog neapsimoka. Aukštaūges veisles geriau ge­
nėti tradiciškai, paliekant vieną du stiebus, o žemaūges, kurios
pasiekia iki 30-40 cm aukštį, galima palikti negenėtas. Joms ir
atramų nereikia.
Dar viena įdomi tradicija - skubėti nuskinti pomidorų la­
pus, atseit dėl to greičiau sunoksta vaisiai. Teisybės čia yra, bet
reikia prisiminti, kad lapai - pats svarbiausias augalo organas,
būtent lapuose gaminama organinė medžiaga, iš kurios susida­
ro visa kita. Nuskynus lapus vaisiai noksta ne todėl, kad jiems
geriau, o todėl, kad augalas patiria stresą - mirtiną baimę, ir

128 DARŽAS
skuba brandinti sėklas, kad spėtų pasidauginti. Tas pats dėsnin­
gumas veikia ir nokinant nuskintus vaisius (yra tokia taisyklė,
kad skinant nesubrendusius vaisius augalo derlingumas didė­
ja) - vaisiai noksta greičiau nei ant krūmo. Bet mes siekiame
užauginti kokybišką maistą, taigi turime stengtis, kad vaisiai
gautų viską, kas jiems priklauso, todėl nokinkime juos natūra­
liai, kol visiškai subręs, nesukeldami augalui papildomo streso
ir nemažindami jo gyvybinių galių. Ovisas „gudrybes“palikime
pramonininkams, auginantiems maistą ne sau.
Pomidorams labai patinka augti kartu su bazilikais. Tik po
storu mulčiu taip auginti nepatogu - bazilikai daug mažesni
už pomidorus ir „paskęs“. Tačiau jeigu yra noras - viename pi­
etiniame lysvės šone mulčiuokite ploniau ir pasodinkite eilutę
bazilikų - pomidorai bus sveikesni, jų vaisiai aromatingesni.
O bazilikai puikiai tinka iš pomidorų gaminamiems patieka­
lams, taigi kartu apsirūpinsite abiem daržovėmis.

Auginimas pievoje. Tai pats paprasčiausias pomidorų au­

ginimo būdas, jam tereikia gerai apšviestos, vėjo prapučiamos
vietos ir nelabai sunkios dirvos. Nors ir sunkiuose priemoliuose,
lietuviškos veislės (‘Ryčiai*, ‘Laukiai*) parodė gerus rezultatus.
Pievoje, kur bus sodinami pomidorai, žolė nušienaujama ir
nugrėbiama į šoną. Daigai sodinami į tiesiog velėnoje išpjautas
ar iškastas duobutes. Nereikia didelių duobučių, svarbu, kad ga­
lėtų išsiskleisti šaknys. Gali būti sodinami kiek giliau, nei augo
daigyne, iki pirmų lapų. Kuo lengvesnė dirva, tuo giliau galima
sodinti, o sunkioje dirvoje stenkitės, kad šaknys būtų kuo arčiau
paviršiaus - taip jos gaus daugiau oro. Pievoje nebūtina laikytis
lysvėse įprastos tvarkos, galite sodinti dideliais atstumais pavie­
niui arba grupelėmis po kelis, galite viena ar keliomis linijomis -
čia jau fantazuokite, kaip norite, svarbu išlaikyti atstumus, kad
visi krūmai gautų pakankamai šviesos. Pasodinti daigai apmul-

129
čiuojami nupjauta žole, visiškai nepriglaudžiant žolės prie dai­
gų. Atitraukite per keletą centimetrų, kad nesiliestų prie stiebo,
bus saugiau. Jeigu veislės aukštaūgės, galite iš karto pririšti prie
kuolų ar atramų, bet galite ir vėliau, kai krūmai pradės gulti ant
žemės. Jeigu mėgstate eksperimentus ir vieta labai saulėta, ga­
lite palikti nepririštus, nieko baisaus neatsitiks, tik vaisiai su­
noks gerokai vėliau. Pasodinę ir apmulčiavę palaistykite, laisty­
kite ant mulčio. Viskas. Tolesnė priežiūra - apipjauti žolę aplink
krūmus, maždaug metro atstumu nuo jų, kad nestabdytų vėjo ir
neužstotų šviesos, ir čia pat ją sumulčiuoti ant šaknų. Dar viena
pastaba: mulčiuodami nedarykite kūgio formos krūvų, kai prie
augalo mulčio sluoksnis storiausias, o tolyn tolygiai plonėja -
mulčio sluoksnis turi būti vienodas visame plote (16 pav.). Tai
galioja visiems augalams ir jų grupėms, ne tik pomidorams. Ir
jeigu sodinate daigus grupelėmis ar linijomis, mulčiuokite ne
atskirus augalus, o visą plotą, ir dar ne mažiau kaip 0,5 m į išorę
nuo kraštinių augalų.

Ojeigu visai be priežiūros? Galima ir taip. Parinkite sau­

lėtą ir vėjuotą vietą, kur žolė neauga labai didelė. Gali būti su
užrūgštėjusiu dirvožemiu (pvz., priesmėliai prie pušyno), po­
midorai mėgsta lengvą rūgštelę. Ir sodinkite ten daigus, niekuo
nemulčiuokite, palikite augti žolėje. Jeigu dirva labai lengva ir
sausa, sodindami panaudokite tokią gudrybę: iškasę duobutę
pripilkite į ją vandens ir daigą sodinkite gerokai giliau nei įpras­
ta, iki pat viršutinių lapų (duobutę irgi kąskite atitinkamo gy­
lio), taip pat geriau tokiu būdu sodinti aukštesnius daigus. Bet
pasodinę jokiu būdu nelaistykite, nors ir kokia sausra būtų. Ir
nemulčiuokite. Giliau žemė neišdžius ir drėgmė vilios augalo
šaknis. Pomidoras augins gilias šaknis ir pasieks drėgną dirvos
sluoksnį - tada jokia sausra jam nebaisi. Tokiems krūmams ne­
reikės jokios priežiūros, nebent pririšti. Ir nepamirškite vasarą

130 DARŽAS
apsilankyti ir pažiūrėti, ar dar nesunoko. Tokiu būdu užauga pa­
tys skaniausi, aukščiausios kokybės pomidorai, bet stebuklingo
derliaus nesitikėkite.

Auginimas šiltnamyje. Man asmeniškai visai nepatinka

šis būdas, bet jeigu norite anksčiau turėti pomidorų, saugiau
jaustis dėl galimų ligų ir dėl to galite paaukoti šiek tiek koky­
bės - pirmyn, šiltnamis jums suteiks daugiau garantijų už lauką
dėl mūsų neprognozuojamų vasarų.
Pomidorų auginimas šiltnamyje nėra kažkuo ypatingas.
Jiems reikia lygiai tokių pačių sąlygų: gero vėdinimo (dėl to
pomidorai viename šiltnamyje nesutaria su agurkais: agurkai
mėgsta tvankumą, drėgmę, o pomidorai - atvirkščiai), laidžios
dirvos ir gero maisto (pomidorai labai mėgsta „gerai pavalgyti“).
Šiltnamyje galima auginti su mulčiu ir be jo. Auginant po
mulčiu teks laistyti, nes šaknys išsidėstys pačiame dirvos pa­
viršiuje, kur daugiausia maisto, ir mulčiui perdžiūvus gali žūti,

131
o augalai nusilpti. Jeigu auginsite be mulčio - laistyti nereikės.
Derlius bus mažesnis, bet ir vargo mažiau.
Svarbu, kad vasarą šiltnamis neperkaistų - pomidorams
tinkamiausia temperatūra nuo 15 iki 30 °C. Esant mažiau kaip
10 °C daigai nustoja augti, jeigu mažiau kaip 15 - nežydi, jeigu
daugiau kaip 30 - meta žiedus ir nemezga vaisių.
Šiltnamyje pomidorai užauga didesni nei lauke, todėl so­
dinti reikia kiek didesniais atstumais. Paprastai dabar šiltna­
miuose auginamos indeterminantinės (neriboto augimo) veis­
lės, o dar dažniau - pramoniniai hibridai, bet pastaraisiais
nepatarčiau žavėtis. Be didelio derlingumo ir atsparumo li­
goms, jie nieko daugiau neturi. Galite auginti normalias veis­
les, tarp jų irgi nemažai indeterminantinių, kurių derlingumas
priklausys nuo vegetacijos laiko - kuo ilgiau augs, tuo daugiau
vaisių užaugins.
Auginant po mulčiu, daigai sodinami taip pat kaip lysvėje
ir tuoj pat apmulčiuojami. Šiltnamyje labai tinka šviesus mul-
čias, pavyzdžiui, šiaudai, nes jis geriau atspindi saulės šviesą ir
neleidžia dirvai įkaisti - pomidorai, kaip ir bulvės, mėgsta vė­
sesnę dirvą. Laistant reikia prisiminti, kad bet ką auginant po
storu mulčiu laistomi ne augalai, o mulčias. Mulčias laistomas
tam, kad užtektų drėgmės mikrobams - mulčio skaldytojams,
o augalams užteks to, kas nutekės po mulčiu. Geriausiai šiuo
atveju tinka ne lašinės laistymo sistemos, o lietinimas, tolygiai
drėkinantis visą mulčio paviršių. Bet juk žinome, kad pomidorai
nemėgsta ant lapų stovinčio vandens, todėl šiltnamyje geriau
laistyti laistytuvu, sudrėkinant visą mulčią. Ir nereikia stengtis
laistyti pašildytu vandeniu - atvirkščiai, laistyti reikia anksti
ryte, vėlai vakare arba apsiniaukusią dieną šaltu vandeniu. Gali
būti tiesiai iš šulinio ar gręžinio. Šaltas vanduo geriau prisisoti­
na anglies dvideginio, kas augalams labai į naudą. Niekada ne­
laistykite saulėtą dieną, kai mulčias ir dirva įšilę.

132 DARŽAS
 Jeigu norite auginti be mulčio ar tiesiog jo neturite - so­
dinkite daigus giliai, tokiu pat būdu kaip pievoje auginant be
mulčio. Iškaskite duobutę, kad tilptų daigas beveik iki viršū­
nės, pripilkite vandens, dėkite daigą ir užkaskite. Daugiau jam
nedarykite nieko, o ant dirvos leiskite augti žolėms. Žinoma,
išnaudodami plotą galite auginti lapines prieskonines daržo­
ves ar šiaip ką nors dėl grožio, bet esmė - taip auginant po­
midorus nieko neprivalu daryti. Jie užsiaugins ilgas šaknis,
patys apsirūpins vandeniu, užaugs ir derės. Tik kol prigis, gali
užtrukti kiek ilgiau nei po mulčiu - neišsigąskite, viskas su­
sitvarkys. Ir jokiu būdu nelaistykite „iš gailesčio“ - gavę van­
dens iš viršaus pomidorai pradės auginti paviršines šakneles,
jos vėliau išdžius ir žus. Šiuo atveju jiems nėra reikalo turėti
daug paviršinių šaknų, reikia koncentruotis į gilesnius dirvos
sluoksnius, nes dėl drėgmės ir augalų liekanų trūkumo dirvos
paviršiuje nėra ko valgyti.

Daigų auginimas. Turbūt pats atsakingiausias darbas au­

ginant pomidorus. Nuo daigų kokybės priklausys tolesnis krū­
mų augimas ir derlingumas, taip pat ir vaisių savybės.
Kadangi tradiciškai pomidorų daigai auginami anksti pa­
vasarį, kai lauke jiems dar per šalta, reikia turėti tam tinkamą
vietą. Daigams reikia daug šviesos ir bent 18-20 °Cšilumos. Ge­
riausiai tinka pietinės palangės. Jeigu šviesos trūks, daigai augs
išstybę, ploni, iš tokių nesitikėkite stiprių augalų. Normaliai iš­
sivystęs pomidoro daigas turi būti „kvadratinis“ - t. y. jo plotis
turi būti ne mažesnis už aukštį. Jeigu neturite tinkamos vietos,
geriau sėkite vėliau, kad dieną galėtumėte laikyti lauke ar balko­
ne, o tik nakčiai įnešti į kambarį.
Mes pomidorus laukui sėjame balandžio pradžioje. Kai su­
dygsta, būna jau šiltų dienų ir dieną galima nešti į lauką. Trum­
pesnės vegetacijos veisles galima sėti dar vėliau, net iki balan­

133
džio pabaigos - greitai augdami spėja užaugti ir duoti derlių.
Šiltnamiui reikia sėti jau iki kovo vidurio, todėl su tokiais dai­
gais daugiausia vargo.
Daigams sveikiausia, kai vos sudygę jie pamato tikrą saulę,
ne per stiklą. Tuomet nebūna bėdų juos pripratinti prie lauko
sąlygų. Nepratintus daigus išnešus į lauką saulė dažnai nude­
gina lapus, juos reikia laikyti pavėsyje ir pratinti prie saulės po
truputį, o tai sukelia papildomų rūpesčių.
Praktika rodo, kad geriausia daigus auginti medinėse apie
10 cm aukščio ir bet kokio ilgio bei pločio dėžutėse - kaip jums
patogiau prižiūrėti ir kaip patogiau sudėti, nes pavasarį papras­
tai pritrūksta vietos ant palangių. Dėžutės geresnės už indelius,
kuriuose daigai auginami po vieną, nes jose stabilesnis drėgmės
režimas, substratas taip greitai neišdžiūsta ir šaknys gali nor­
maliai vystytis. Mes sėjame pomidorus į mažesnius indelius,
kiekvieną veislę atskirai, o susiformavus dviem tikriems lape­
liams persodiname į dėžutes maždaug 10 cm atstumais. Taip jie
auga iki sodinimo į lauką.

Koks substratas tinkamiausias? Išbandėme labai daug

įvairių substratų ir padarėme kai kurias išvadas. Svarbiausia
reikalinga substrato savybė - jo laidumas. Antroji svarbi savy­
bė - sugebėjimas ilgai laikyti drėgmę. Žinoma, galima puikiau­
siai auginti daigus gryname smėlyje, jie bus sveiki ir stiprūs,
bet smėlį reikės labai dažnai laistyti - drėgmė jame nesilaiko.
Mums labiausiai pasiteisino samanų substratai, kitaip tariant,
paprasčiausios miško samanos. Daigus sėjame į smėlį, o paskui
persodiname į dėžutes, kuriose pridėta samanų. Samanos turi
būti sudrėkintos, bet ne šlapios. Atrodytų, tokiame substra­
te nėra jokių maisto medžiagų, bet jeigu prisiminsime augalų
mitybos principus, suprasime, kad jame kaip tik yra viskas, ko
reikia. Daigai samanose auga puikiai, kaip kokiame biohumuse,

134 DARŽAS
vystosi stiprios šaknys. Bet iš miško samanų rauti negalima, to­
dėl taip nedarykite.
Yra dar vienas labai geras substratas, kurio nereikia pirkti.
Sutrūnijusi mediena. Ne taip sunku surasti sutrūnijusį kelmą,
rąstą, malkinėje užsilikusių jau sudūlėjusių malkų ar pan., svar­
bu, kad mediena jau lengvai trupintųsi rankomis. Mediena su­
smulkinama, kad būtų maždaug nuo žirnio iki pupos dydžio ga­
baliukai. Nereikia labai preciziškai - žiūrėkite, kad nebūtų labai
dideli gabalai, tarp kurių bus dideli tarpai ir substratas išdžius.
Tiesiog turi gautis purus, nelabai smulkus substratas, kaip koks
stambus žvyras, tik minkštas. Smulkios medienos dalelės irgi
tegul lieka, nepamaišys. Tokia susmulkinta mediena sudrėki­
nama, leidžiama nutekėti pertekliniam vandeniui ir sodinami
daigai. Vystymasis toks pat kaip samanose. Prisiminkite: tinka
tik natūraliai sutrūnijusi, t. y. grybų sufermentuota mediena,
netinka puvenos, drožlės ir pan.
Visa tai buvo „egzotika“, o iš tikrųjų daigus galima puikiau­
siai auginti daržo žemėje, jeigu ji pakankamai lengva. Galima
į ją pridėti pernykščių lapų, bus dar puresnė ir maistinges-
nė. Galima pridėti biohumuso ar komposto, jeigu tokio turite.
Svarbiausia, kad išeitų puri ir gerai drėgmę laikanti žemė. Tik
būtų gerai laikytis taisyklės: geriau daigą persodinti iš prastes­
nių sąlygų į geresnes, negu atvirkščiai. Tai reiškia, kad jeigu jūs
daigyne sukursite maistingesnę terpę, negu augalai gaus lauke,
pasikeitus sąlygoms jie skurs. O jeigu persodinti į lauką pateks
į maistingesnę terpę, negu augo daigyne, - jie suklestės. Todėl
neverta daigų pernelyg lepinti.
Kiek paaugusius (su dviem tikraisiais lapeliais) daigus pra­
dedame grūdinti. Nakčiai įnešame į kambarį tik tada, kai oro
temperatūra nukrinta žemiau 10 °C šilumos. Aišku, jiems tas
nepatiks, bet nieko: sunku mokymuose - lengva mūšyje. Vai­
kystėje įgytas atsparumas padės jiems išgyventi lauke.

135
 Geriausia į lauką ar šiltnamį sodinti daigus su pirma žiedų
keke, bet dar neprasiskleidusiais žiedais. Aišku, taip neapskai­
čiuosite, tiesiog žinokite, kad neverta vaikytis kuo didesnių ir
jau žydinčių - persodinti su prasiskleidusiais žiedais pirmuosius
vaisius užaugina niekam tikusius.

Sulaukėję pomidorai? Tikrai taip. Lietuvoje jau yra sulau­

kėjusių pomidorų, kurie auga, dera, pasisėja ir vėl sudygsta pa­
tys, be žmonių pagalbos. Daug gamtinės žemdirbystės daržinin­
kų savo sklypuose kasmet randa savaime sudygusių pomidorų,
tik vieni jų nespėja subrandinti vaisių, o kiti puikiausiai užauga
(be jokios priežiūros ir atramų) ir sunokina vaisius. Ypač tuo pa­
sižymi puslaukinės veislės, kurių jau nemažai pas mus atkeliavo
iš savo tėvynės.
Pastebėjau, kad pomidorai - labai „protingi padarai“. Jų sė­
klos nedygsta, kol yra šalnų pavojus ir sudygę daigai gali nu­
šalti. Rudenį pasėtos sėklos sudygsta gegužės pirmoje pusėje,
kai šalnų jau nebūna. Savaiminukai vystosi labai greitai, daug
greičiau už augintus daigyne. Teko girdėti, kad jie būna atspa­
rūs fitoftorozei, ir tai būtų labai logiška, deja, to negaliu pa­
tvirtinti - pomidorams nepalankiais metais jie serga taip pat
kaip visi kiti. Išskyrus sėjinukus iš tikrai fitoftorozei atsparių
veislių - tokių yra.
Jau ne vienas bandė auginti pomidorus tiesiog sėdamas į
lysvę. Bandėme ir mes, vienais metais visus pomidorus sėjome
tik taip. Keliolika veislių. Derlius buvo vėlai, rugpjūčio antroje
pusėje, ir menkas. Bet jis buvo! Ankstyvos veislės, pasėtos į lys­
vę, spėja užaugti ir sunokinti vaisius. Tiesa, vėlokai, bet tas vis
tiek teikia vilčių: jeigu užsiimsime kryptinga selekcija, atrinki-
nėsime greičiausiai augančius, greičiausiai subręstančius auga­
lus ir sėsime jų sėklas, neilgai trukus turėsime labai paprastus
pomidorus, kurie pasisės patys ir džiugins derliumi. Beje, tarp

136 DARŽAS
tokių nereiklių „spartiečių“- ir delikatesas ‘Coyote', be kitų pri­
valumų, atsparus fitoftorozei - neteko girdėti, kad ši veislė kam
nors iš gamtinių daržininkų būtų sirgusi.

Pomidorų įvairovė. Pomidorai pasižymi bene didžiausia

veislių įvairove iš visų pas mus auginamų daržovių, išskyrus
bulves, bet apie jų įvairovę Lietuvoje mažai kas žino. Pabandy­
kime išsiaiškinti, kaip toje įvairovėje susigaudyti, kad pasirink­
tume tas veisles, kurios mums tinkamiausios ir skaniausios.
Šiltnamyje galime auginti praktiškai bet kokias veisles, o
lauke mūsų galimybės labai ribotos. Jas riboja palyginti trum­
pos ir vėsios mūsų vasaros. Todėl daugiau čia pakalbėsime apie
pomidorus, tinkamus lauko sąlygoms.

Vegetacijos laikas. Mūsų klimate lauko sąlygomis spėja

užaugti ir sunokinti vaisius tik trumpos vegetacijos pomidorai.
Paprastai rimtos sėklų firmos nurodo savo parduodamų veislių
vegetacijos laiką dienomis. Pavyzdžiui, 60, 70, 80 ar pan. die­
nų. Tai reiškia, kad palankiomis sąlygomis per tiek dienų nuo
sudygimo pomidoras sunokins pirmąjį vaisių. Štai ir skaičiuo­
kime: jeigu pomidorus pasėsime balandžio 5 dieną, jie sudygs
balandžio 13 dieną, ir jeigu nurodytas vegetacijos laikas 70 die­
nų, pirmojo vaisiaus sulauksime apie birželio 23 dieną. Ar tai
realu? Ne. Todėl, kad augindami lauke mes niekada nesudary­
sime jiems tokių sąlygų, kokiomis buvo auginti sėkliniai krū­
mai kokioje nors Floridoje. Nesudarysime ir šiltnamyje. Dienos
ir nakties temperatūrų svyravimai, ne itin daug saulėtų dienų,
persodinimo stresai - visa tai prailgina vegetacijos laiką. Prie
nurodyto laiko drąsiai pridėkite dvi savaites, o dar geriau - ke­
turias. Bus jau realiau. Vadinasi, jeigu pomidorų veislės vegeta­
cijos laikas nurodytas 70 dienų, realiai jo vaisių sulauksime lie­
pos pabaigoje. Na, jeigu labiau pasiseks - viduryje. Štai ir išeina,

137
kad norint sulaukti pomidorų, kurių vegetacijos laikas 90 ar
daugiau dienų, reikia juos arba anksčiau sėti, arba tikėtis, kad
nesusirgs ir vaisių turėsime rudeniop. Anksčiau sėti galima tik
šiltnamiams, laukui daigai bus peraugę, sunku su tokiais. Todėl
realiausia lauke auginti tokias veisles, kurių vegetacijos laikas
ne ilgesnis kaip 70 dienų, daugiausia - 80. Rinkdamiesi būtinai
atkreipkite dėmesį į šį kriterijų, kad išvengtumėte nusivylimų.
Nebijokite, pasaulyje pakanka ankstyvų veislių, yra net tokių,
kurių vegetacijos laikas 50 dienų.

Pomidorų augumas. Pomidorai skirstomi į determinanti-

nius ir indeterminantinius. Ši jų savybė nurodoma prie veislės
aprašymo ir ant sėklų pakuočių. Determinantiniai - tai riboto
augimo pomidorai. Jie užmezga ribotą kekių kiekį ir augimas
sustoja. Indeterminantiniai - neriboto augimo augalai, jie auga
tol, kol yra palankios sąlygos. Teoriškai tai daugiamečiai auga­
lai, o praktiškai mūsų sąlygomis vertingi tuo, kad prasitęsus
šiltajam laikotarpiui (pasitaiko juk kartais šiltas rugsėjis) arba
esant pomidorams palankiai vasarai determinantiniai baigia
derėjimą, nors augimui sąlygos dar geros, o indeterminantiniai
auga ir dera, kol nušąla. Dažnai girdžiu nuogąstavimų, kad gal­
būt indeterminantiniai pomidorai modifikuoti. Galiu patikinti,
kad ir tarp dabar Amerikos žemyne augančių sulaukėjusių po­
midorų, ir tarp labai senų veislių yra daug indeterminantinių.
Tai prigimtinė, natūrali pomidoro savybė.
Determinantiniai pomidorai irgi būna įvairaus augumo.
Rimtesni sėklų gamintojai paprastai nurodo augalo aukštį ant
sėklų pakuotės. Sąlygiškai galima juos suskirstyti į žemaūgius,
kurių ūgis paprastai neviršija 40 cm, jiems nereikia atramų, ir
aukštaūgius, kuriems reikia atramų. Žemaūgių pomidorų krū­
meliai tvirti, stiebai labai stori, lapai irgi stori ir kieti, dažniau­
siai jie yra ankstyvi, puikiai tinka gamtiniam daržui, su jais ma-

138 DARŽAS
žai darbo. Tiesa, jų derlingumas iš ploto vieneto nėra didelis,
bet ir vargo su jais mažiau, o ir labai dekoratyvūs.

Vaisių dydis. Didelių pomidorų mėgėjų yra pakankamai.

Ir skanių veislių tarp stambiavaisių yra pakankamai. Bet... kuo
didesnis vaisius - tuo lėčiau noksta, o tas jau nelabai paranku
auginant lauke. Jeigu vaisių nokimo metu oras vėsus ir drėgnas
(kas pas mus neretai pasitaiko), stambūs vaisiai dažnai pradeda
pūti dar būdami pusiau žali. Šiltnamyje šitų problemų nėra.
Lauke geriausia auginti vidutinio dydžio pomidorus, tokie
greitai užauga ir normaliai sunoksta. Žinoma, nereikia pamiršti
pačių mažiausių: pomidorų mėgėjai žino, kad mažų, vadinamų
vyšniniais, pomidoriukų skonis nepalyginti geresnis už didelių
pomidorų skonį. Jų yra įvairių veislių, ir derlingų, ir nelabai.
Būtent tarp mažųjų yra ir patys skaniausi iš daugybės mūsų
augintų ir ragautų pomidorų veislių - ‘Coyote*. Kaip vynuogės,
nesulyginami su jokiais kitais! Maži pomidoriukai mums labai
patogūs tuo, kad po užmezgimo greitai užauga ir greitai su­
noksta, o ir ant stalo atrodo labai gražiai, ypač jeigu auginama
daug įvairiaspalvių vaisių veislių.

Vaisių spalva. Čia jau pomidorams neprilygsta jokia kita

daržovė. Visų atspalvių raudoni, oranžiniai, juodi ir pilki, gelto­
ni, žali, dvispalviai ir dryžuoti, netgi balti; skaidrios ir murzinos
spalvos, matiniai ir blizgantys, net pūkuoti!
Pats įprasčiausias ir dažniausias pomidoras - raudonas. Jų
daugiausia veislių, atitinkamai tarp jų daugiausia ir ankstyvų,
atsparių, nereiklių, tinkamų lauko sąlygoms. Spalvoti pomido­
rai pas mus pasirodė palyginti neseniai, todėl daugelis daržinin­
kų ir dabar į juos žiūri įtariai - atseit tikras pomidoras turi būti
raudonas, o visi kiti - kažkoks nesusipratimas. Bet iš tikrųjų yra
kiek kitaip.

139
 Tarp laukinių pomidorų rūšių yra ir įvairių atspalvių rau-
donvaisių, ir geltonų, ir pilkų, ir juodų - net mėlynų. Visi jie
tikri, patys tikriausi. Ir, kas dar įdomu, jeigu palyginsime spal­
votų pomidorų skonį, raudonieji pralaimės. Daugiausia delika-
tesinių pomidorų - tarp juodavaisių, žaliavaisių ir geltonvaisių.
Todėl rinkdamiesi geriausias veisles turėkite tą omenyje.

Mums labiausiai lauko sąlygomis pasiteisinusios po­

midorą veislės. Iš „paprastų“ pomidorų: ‘Subarktik*, ‘Sibiro
ankstyvieji*, ‘Balčiai* ir ‘Viltis*. Visada sveiki ir derlingi, juos ga­
lima auginti kaip pagrindinius valgymui ir perdirbimui. Labai
ankstyvi: ‘Beta*, ‘Betalux* (šaknys net užmirkimą pakenčia), ‘Ola
polka* (geltoni).
Delikatesiniai: ‘Coyote* (niekada nesirgo), ‘Black Cherry*,
‘Mat*s Wild Cherry*, ‘Punta banda*, ‘Texas Wild*, ‘Black Trufel*.
Yra grupė gerų žemaūgių, apie 50 cmaukščio rusų selekcijos
veislių, atrinktų pagal atsparumą fitoftorozei. Visos jos anks­
tyvos, labai gerai prisitaikiusios prie mūsų klimato, gali būti
sėjamos tiesiai į dirvą: ‘Avgustin*, ‘Buj tur*, ‘Čelnok*, ‘Dubok’
(‘Dubrava*), ‘Fitoftoroustoičivyj*, ‘Gėja*, ‘Gnom*, ‘Grand’, ‘Grot’,
‘Kamėja*, ‘Lisička* (oranžiniai), ‘Metelica*, ‘Nastenka*, ‘Otradnyj*,
‘Patris*, ‘Piket’, ‘Rosinka* (oranžiniai), ‘Snegir*, ‘Stolypin*, ‘Tai­
myr*, ‘Vzryv*.
Taip pat grupė labai ankstyvų, žemaūgių, sėjamų tiesiai
į dirvą, bet mažiau atsparių fitoftorozei: ‘Alfa*, ‘Aliaska*, ‘Boni
MM*, ‘Bujan*, ‘Bujan želtyj’, ‘Detskaja sladost*, ‘Jamal*, ‘Krainij
Sever*, ‘Krasnaja šapočka*, ‘Labrador*, ‘Moskvič*, ‘Podsnežnik*,
‘Poliarnyj skorospelyj*, ‘Ščedrost*.

140 DARŽAS
 ROPĖS

Ši daržovė - viena iš nedaugelio, kurią tautiškumo puoselė­

tojai gali vadinti sava. Lietuvos teritorijoje ji auginama nuo ne­
atmenamų laikų, galbūt net nuo žemdirbystės atsiradimo pra­
džios, ir niekas negali dorai paaiškinti, iš kur ji atsirado. Mūsų
seneliai dar prisimena ropes kaip kasdienį maistą, kaip vieną
pagrindinių daržo kultūrų. Dabar ropės visiškai išnyko ir iš dar­
žų, ir nuo stalų. Tiesa, sėklų parduotuvėse galima nusipirkti ro­
pių sėklų, bet tai ne tos ropės, kurias augino mūsų protėviai,
netgi į jas nepanašios.
Ropės karaliavo iki bulvių atsiradimo. Jos buvo verdamos,
kepamos, troškinamos - visai kaip dabar bulvės, kartais val­
gomos šviežios su grietine, kaip dabar ridikai. Pradėjus plačiai
auginti bulves, ropės išnyko. O gal sąmoningai buvo išnaikin­
tos, kas dabar supaisys. Faktas tas, kad ropės mūsų organizmui
nepalyginti naudingesnės už bulves, jose beveik nėra krakmolo.
Ropių paieškas pradėjome prieš keletą metų. Iš pradžių ne­
atrodė, kad reikalai tokie prasti. Juk dar neseniai augintos, o ir
kultūros paveldu kažkas turėtų rūpintis... Deja, pasirodo, net
Rusijos mokslinėse įstaigose tokia kultūra neišlikusi, ką jau kal­
bėti apie mėgėjus. O juk ropė buvo neatsiejama rusų kultūros
dalis. Lietuvių taip pat.
Na, likimas mums buvo palankus - tikros senovinės ropės
vis dėlto buvo surastos Suomijoje, atvežtos ir padaugintos. La­
bai ačiū tiems žmonėms, kurie prie to prisidėjo ir sugrąžino į
Lietuvą vieną vertingiausių jos žemės ūkio kultūrų. Dabar jau
galima kai ką papasakoti ir apie jų auginimą - šiokia tokia pa­
tirtis yra.
Ropė - įdomi daržovė. Ir senovėje nebuvo jokių jos veislių,
o iš tų pačių sėklų dygo įvairių spalvų šakniavaisius auginan­
tys augalai. Įvairaus tamsumo rudos, geltonos, vyšninės, dvi-

141
 spalvės, gal buvo ir daugiau, bet kol kas
teko matyti tik tokias. Ropės forma tai­
syklinga, ties šaknele charakteringas įdu­
bimas (tuo ji skiriasi nuo kitų giminaičių)
(17 pav.). Nedidelės, gero obuolio dydžio,
nors palankiomis sąlygomis užauga ir gero­
kai didesnių. Ir dar viena išskirtinė ypaty­
bė - ropės labai mėgsta pelenus. Be pelenų
jas normaliai užauginti sudėtinga. Ir dėl to,
kad jos tiesiog juos mėgsta, ir dėl to, kad
ropes kaip išprotėjusios puola spragės. Vos
išdygsta daigelis, ir lapeliai jau skylėti, ne-
17 pav. Tikros spėsi laiku sužiūrėti - viskas. Barstymas
ropės forma pelenais padeda. Galbūt ropės „prisimena“
senuosius lydiminės žemdirbystės laikus,
kai buvo auginamos vietoje išdeginto miško, kur žemė sočiai
įtręšta pelenais, galbūt tada jos susiformavo? Dar ropės labai
mėgsta drėgmę, sausoje dirvoje auga ypač prastai. Ir dar viena
jų savybė - itin trumpa vegetacija.
Nuo sudygimo užauga per du mėnesius. Galima sėti pavasa­
rį, bet saugojimui žiemą ropės sėjamos liepos pabaigoje - rug­
pjūčio pradžioje. Spalio pirmoje pusėje jau būna visiškai užau­
gusios. Šalčio jos nebijo, galima per žiemą palikti lysvėje, nebent
susigundytų kokie nors graužikai - ropes mėgsta daug gyvūnų.
Dėl to jos labai geros ir kaip pašariniai augalai.
Sėjamos maždaug 10 cm atstumais eilėje ir trigubai dides­
niais tarpueiliais - jų lapai dideli, jiems reikia daug vietos. Ir
nepamirškite palaistyti, jeigu sausa - ropės nepakenčia sausos
dirvos.
Per žiemą išlaikytus rūsyje šakniavaisius galima sodinti sėklai.
Ojeigu žiemojo lysvėje - ir sodinti nereikia. Labai patogu: sėklos
subręsta liepą ir iš karto galima sėti, o rudenį nuimti derlių.

142 DARŽAS
 Tai tiek apie ropes. Trumpai. Dar mažai kas jas augina, o ir
užauga ne visada ir ne visiems gerai, bet po truputį jų arealas
didėja ir tai džiugina.

Dar viena tikra mūsiškė kultūra, ropės amžininkė - pas­

tarnokas. Irgi retai auginamas. Apie jo auginimą nėra ką daug
kalbėti - kaip ir ropė, mėgsta drėgmę, gali augti ir sunkesnėje
dirvoje. Be to, puikiausiai sulaukėja (auga Lietuvoje ir laukiniai
pastarnokai, nuo kultūrinių besiskiriantys tik dydžiu). Nebijo
šalčių, puikiai žiemoja lysvėje, pavasarį galima prisirauti šviežių.
Prisirauti - per drąsiai pasakyta: pastarnokai taip įsikimba šak­
nimis į dirvą, kad jiems iškasti reikia gero kastuvo, ypač jeigu
užaugo dideli. Dar viena ypatybė: pastarnokų sėklos labai grei­
tai praranda daigumą, todėl sėti reikia tik pernykštes sėklas ir
kuo anksčiau, nes dygsta ilgai ir maži augaliukai lėtai vystosi.
Galima sėti ir iš rudens.
Ropės su pastarnokais - vienintelės daržovės, kurias galima va­
dinti „lietuviškomis“. Visa kita anksčiau ar vėliau atvežta iš svetur.

BUROKĖLIAI

Viena vertingiausių daržovių, kartu su rope galinti būti kas­

dieniu maistu. Jų auginimas nesudėtingas, jie mėgsta purią, lai­
džią dirvą, pakankamą drėgmę. Mulčiuotoje lysvėje visada auga
puikiai.
Burokėliai sėjami pavasarį, kai praeina šalnų pavojus. Iš
tikrųjų jie nebijo jokių šalnų, bet jeigu anksti sudygę augalai
gauna šalčio, dažnai pradeda žydėti ir neužaugina šakniavai­
sių. Savų sėklų mėgėjams tuo džiaugtis irgi nereikėtų - pirmus
metus žydinčių burokėlių sėklos niekam netinka, nes dauguma
iš jų išaugusių augalų gali būti „užsiprogramavę“ žydėjimui, o

143
ne šakniavaisių auginimui. Todėl sėkite burokėlius ne anksčiau
kaip gegužės 10 dieną. Jeigu auginate žiemos laikymui, galite
sėti iki birželio pabaigos - drąsiai spės užaugti iki vidutinio dy­
džio. Be to, vėliau sėti geriau laikysis per žiemą.
Senovėje burokėliai niekada nebuvo valgomi švieži, kaip kad
daroma dabar. Visi patiekalai buvo gaminami tik iš raugintų
burokėlių. Rauginimo receptas paprastas: burokėliai nulupami,
jeigu indas nedidelis (pvz., trilitrinis stiklainis) - supjaustomi
gabalais, užpilami vandeniu, kad apsemtų, jeigu reikia - pa­
slegiami. Trilitriniam stiklainiui dedamas šaukštas druskos ir
kriaukšlelė juodos duonos, didesniam indui atitinkamai dau­
giau. Keletą dienų laikomi kambario temperatūroje, kad įrūgtų,
įrūgę laikomi vėsioje patalpoje. Nedidelį kiekį galima laikyti šal­
dytuve, didesnį - rūsyje. Laikymas niekuo nesiskiria nuo kitų
raugintų daržovių ar vaisių.
Tikri lietuviški šaltibarščiai taip pat gaminami tik iš rau­
gintų burokėlių. Ir burokėliai verdami ne vandenyje, o būtinai
skystyje, kuriame rūgo. Na, žinoma, burokėliai turi būti patys
kvapniausi ir skaniausi, po šieno mulčiu ir gerai saulės apšvies­
toje lysvėje užauginti, agurkai - kurios nors iš senųjų veislių,
taip pat gerai primaitinti ir būtinai ką tik nuskinti, svogūnai -
taip pat ką tik skinti senoviškų daugiagalvių veislių, nestam­
biais laiškais, kiaušiniai - grūdų neragavusių bantaminių vištų
arba, dar geriau, nelabai dėslių, vasarą papildomai nemaitinamų
ančių, užbalinkite natūralioje žydinčioje pievoje ganytos ir upe­
lio vandeniu girdytos mažapienės lietuviškos karvės grietine, o
prie šaltibarščių patiekite pačios jums skaniausios veislės mažų,
būtinai su lupena ir būtinai su ką tik nuskintais krapais, ir būti­
nai moliniame puode virtų bulvyčių - padarykite tai, ir turėsite
patiekalą, kokio pasaulis dar nematė!
Burokėliai neretai pasisėja patys, jeigu auginame sekiojus.
Daugumos veislių savaiminukai linkę žydėti ir šakniavaisių ne­

144 DARŽAS
užaugina, bet šiemet pas mus ‘Crapaudine’ veislės burokėliai iš
savaime sudygusių daigų užaugino normalius šakniavaisius ir
nebuvo nė vieno žydinčio. Jau galima prognozuoti, kad sukū­
rus tinkamas sąlygas burokėliai taps savaime atsisėjančia, t. y.
visiškai gamtinei žemdirbystei pritaikyta kultūra. Kokios tos
tinkamos sąlygos? Pamodeliuokime ir galite eksperimentuoti su
įvairiomis veislėmis ir jų hibridais.
Burokėlių sėklos byra vėlyvą rudenį, kai visas intensyvus
augimas būna pasibaigęs ir didelė dalis derliaus nuimta. Dar­
že yra tuščių vietų, kur gali nubyrėti ir laisvai sudygti sėklos.
Todėl burokėlių sekiojus reikėtų auginti ten, kur rudenį bus
tuščia. Pavyzdžiui, svogūnų lysvėje - ir vieniems, ir kitiems
tokia draugija patiks. Sekiojus sodinkite šiaurinėje pusėje, kad
neužstotų šviesos svogūnams. Vasarą svogūnų vegetacija baig­
sis, juos nurausite, o burokėliai išbujos ir rudenį po visą lysvę
pribers sėklų. Žiemai lysvę apmulčiuokite nukritusiais lapais ar
senu šienu. Nestorai, maždaug 10 cm. Per žiemą mulčias su­
kris, suplonės. Pavasarį burokėliai sudygs. Jeigu reikia, juos
praretinkite ir atėjus laikui praskleidę likusį mulčią sodinkite
svogūnus. Nepamirškite pasodinti ir vieną ar du peržiemoju­
sius burokėlius - kad rudenį būtų sėklų. Tegul vėl auga visi kar­
tu, vietos užteks. Beje, galima ir nesodinti - pas mus jau kelinti
metai auga „sulaukėję“ senoviniai daugiagalviai svogūnai. Jei­
gu auginate daugiagalvius, galima tiesiog imant svogūnų der­
lių palikti kažkiek galvučių. Tik jeigu paliksite visus krūmus -
nieko gero nebus, reikia palikti (tiksliau, išrovus ir išskaidžius
iš karto vėl pasodinti) atskirus svogūnėlius. Kitais metais vėl
turėsite ir svogūnų, ir burokėlių toje pačioje lysvėje. Vieną ar
du burokėlius palikite žiemoti lysvėje, jie vėl pribers sėklų, ir
vėl viskas iš naujo. Visas darbas bus tik išretinti per tankiai
sudygusius augalus, imti derlių ir rudenį mulčiuoti. Bandyki­
te, turi pavykti, tik reikės atrasti tinkamiausias veisles. Tokiam

145
eksperimentui labiau tiks platesnė lysvė, kad kiekvienas auga­
las rastų sau pakankamai vietos.

Labiausiai pasiteisinusios burokėlių veislės. Anksty­

vam vartojimui - ‘Egipto plokštieji\ Žiemai visada gerai užauga
ir gerai laikosi ‘Kamuoliai’ ir ‘Cylindra’. Skaniausi: ‘Bulls Blood’,
‘Burpees Golden’, ‘Tonda di Chioggia’- visi taip pat gerai laiko­
si per žiemą. Na ir, žinoma, „burokėlių karalius“, ypač stipraus
neprilygstamo skonio ir pats seniausias žinomas kultūrinis bu­
rokėlis - ‘Crapaudine’.

AGURKAI

Visiška pomidorų priešingybė. Agurkai mėgsta pačią šil­

čiausią, tvankiausią, mažiausiai vėjo prapučiamą vietą. Paken­
čia dalinį pavėsį, jeigu užtenka šilumos. Nors dažnai auginami
šiltnamiuose, to daryti visiškai neverta, nes kiekvienais metais
puikiausiai užauga lauke.
Tradiciškai agurkai sėjami birželio pradžioje, kai dirva gerai
įšyla. Jeigu lysvė buvo mulčiuota, bent keletą dienų prieš sėji­
mą mulčią reikia nuimti, kad saulė gerai įšildytų dirvą. Agur­
kams ypač tinka pakeltos ir aukštos lysvės, taip pat kūginės,
orientuotos į rytus ir vakarus. Jeigu auginami laisvai, leidžiant
virkščioms vyniotis žeme, sėti reikia retai, ne tankiau kaip kas
50 cm. Jeigu auginami ant atramų, sėti galima 20-30 cm tar­
pais. Agurkai ne visada noriai lipa atramomis, nes jie ypač jau­
trūs oro drėgnumui. Jeigu oras drėgnas (arba toje vietoje atitin­
kamas mikroklimatas) ir viršuje drėgmės užtenka, jie noriai lipa
aukštyn, jeigu sausas - glaudžiasi prie žemės, kur lapams drėg-
niau. Suprantama, auginant ant atramų agurkus lengviau pri­
žiūrėti, patogiau skinti vaisius ir jie užima mažiau vietos. Todėl

146 DARŽAS
geriausia, jeigu surasite jiems šiltą, vėjo neužpučiamą kampelį,
apsuptą aukštesnių augalų - ten susikurs drėgnas mikroklima­
tas ir agurkai noriai vyniosis atramomis.
Auginami laisvai, pasėti agurkai nemulčiuojami arba mul-
čiuojami tik simboliškai, labai plonai, kad dirva greitai ne­
perdžiūtų. Kai paauga bent du tikrieji lapeliai, galima mulčio
sluoksnį truputį padidinti. O kai daigai jau neišlaiko savo svo­
rio, nori gultis ant žemės, pridedama daug mulčio. Mulčias ge­
riau tamsesnis, kad mažiau atspindėtų saulės šviesą ir leistų
sušilti žemei. Jeigu mulčiuojate šienu ar šiaudais - ant viršaus
pabarstykite ploną sluoksnelį dirvožemio, tiesiog tam, kad mul­
čio paviršius bent kiek patamsėtų. Šiuo metu laisvai auginami
agurkai mulčiuojami paskutinį kartą, vėliau lysvėje jūs prie že­
mės neprieisite, todėl stenkitės viską atlikti, kaip pridera. Mul-
čiuokite sausu mulčiu, kad neprasidėtų puvimas. Užkraukite jo
bent 10-15 cm, galite pastimuliuoti vienu iš „Mulčiavimo“ sky­
riuje aprašytų stimuliatorių - bus tik į naudą.
Viskas, dabar visą vasarą jums tereikės rinkti derlių. Prisi­
minkite: kuo dažniau ir kuo jaunesnius skinsite vaisius, tuo
daugiau jų megsis naujų. Jeigu norite užsiauginti savo sėklinių
agurkų, neauginkite jų ant maistui skirtų krūmų, skirkite tam
atskirą augalą. Jeigu paliksite nokti vieną ar kelis agurkus, au­
galas nustos megzti ir auginti naujus.
Agurkus nebūtina sėti birželio pradžioje. Sėkmingai užauga
ir pasėti iki liepos vidurio.
Kadaise daug ką gąsdinusi agurkų miltligė mulčiuotuose
daržuose išnyko kaip dūmas, net užmiršau, kaip atrodo. Ir dau­
giau jokios ligos ar kenkėjai pas mus agurkų nepuola, išskyrus
kartais pasitaikantį šliužų antplūdį. Čia noriu papasakoti vieną
trumpą, bet pamokomą istoriją.
„Atkovojome“ nedidelį plotelį piktžolėtos žemės agurkų lys­
vei. Tiksliau, paruošėme bent keturis kartus didesnį plotelį, nei

147
tai lysvei reikėjo. Ten augo žliūgės, balandos, galinsogos, kiaul­
pienės - na, įprastinės minkštalapės daržo piktžolės. Viskas
buvo kruopščiai išravėta, neliko nė mažiausios žolelės. Lysvė
paruošta, supurenta, išlyginta. Pasėti agurkai. Ir čia prasidėjo...
Vos sudygsta - po nakties tuščia. Kuris išgyvena pirmą naktį,
to nelieka po antros ar po trečios. Teko atsėti antrą kartą - vėl
tas pats. Trečią kartą pasielgėme gudriau: pasėtus iš karto plo­
nai apmulčiavome šviežiai pjauta jauna žole. Antpuolis baigėsi
ir agurkai sėkmingai užaugo.
Istorijos moralas toks. Išrovus visas piktžoles tame plotelyje
gyvenę šliužai liko be maisto. Atšliaužia naktį ganytis - o ten
tik jauni agurkų daigeliai. Ką gi jiems daryti? Žinoma ką, valgyti
juk norisi. O kai rado šviežios jaunos žolytės, iki daigų ir nepri­
ėjo, prisivalgė sočiai. Štai taip galima prisižaisti, pernelyg uoliai
kovojant su piktžolėmis.
Auginant ant atramų, viskas daug paprasčiau. Mulčiuoti ga­
lėsite visą sezoną, nes prie dirvos ir šaknų lengvai prieisite. At­
minkite, agurkų šaknys - pačiame paviršiuje, po mulčiu, todėl
bet koks mulčio perdžiūvimas net labai trumpam laikui staigiai
susilpnins augalus ir sumažins derlių.
Nepersistenkite su kiekiu. Trijų keturių asmenų šeimai visai
užtenka dešimties agurkų daigų - ir vasarą sočiai pavalgysite, ir
žiemai prisidėsite.
Beje, suprantamas noras pavasarį turėti agurkų kuo anks­
čiau, ir daugelis sėja juos į indelius, augina ant palangės ar
oranžerijoje, kad pasodinę laukan didesnį daigą anksčiau turėtų
šviežių agurkų. Na, vieną ar du galima, jeigu auginsite šiltnamy­
je, o sodinti tokius daigus lauke visiškai neverta - pasėti iš sėklų
užauga greičiau ir dera geriau, būna sveikesni.

Labiausiai pasiteisinusios veislės. Raugimui: ‘Rodni-

čiok’, ‘Trakų pagerintieji\ Labai saldūs baltieji agurkai ‘White

148 DARŽAS
Wonder'. Ir dar neseniai pas mus atsiradusi, bet puikiai užsire­
komendavusi seniausia rusiška veislė - ‘Rusų ankstyvieji' (Ame­
rikoje vadinama ‘Early Russian', o Rusijoje jos iš viso jau nėra).
Marinavimui - ‘Mikron. Dažnai auginami ir įvairūs hibridai,
bet jų minėti nėra reikalo - dauguma jų derlingi ir nereiklūs, tik
jų sėklų nepasisėsi...

SVOGŪNINĖS DARŽOVĖS

Labiausiai gamtiniuose daržuose mėgstami įvairūs daugia­

mečiai svogūnai, tai yra tie, kurie daug metų auga toje pačioje
vietoje nepersodinti. Valgomi tik jų laiškai. O jau beveik visuo­
tinai įsigalėjusius viengalvius svogūnus sparčiai keičia senoviški
daugiagalviai. Laimė, jų dar buvo išlikę. Daugiagalviai patogesni
auginti, nes dauginami svogūnėliais, nereikia sėti sėklų ar pirkti
sėjinukų. Jie aštresnio skonio už viengalvius, labiau tinka ku­
linarijoje. Ir dar jų patogesnis dydis - gaminant valgį nereikia
naudoti pusės svogūno, naudojamas visas arba keli. Be to, dau­
giagalviai geriau laikosi per žiemą šiltoje ir sausoje patalpoje.
Svogūnų auginimas „gamtiškame“darže nuo įprasto skiriasi
tik tuo, kad jie mulčiuojami. Ir, nors įsišaknijusi nuomonė, kad
bręstant galvutėms reikia nuo jų nužerti žemę, užaugę po mul-
čiu žiemą laikosi labai gerai, augimas drėgnomis sąlygomis gal­
vutėms nekenkia.
Porų auginimas nuo tradicinio skiriasi tik tuo, kad, norint
išauginti kuo ilgesnę baltąją dalį, užuot apkaupus, jie storai
mulčiuojami.
Paprasta ir naudinga auginti žieminius česnakus staciona­
rioje lysvėje be sodinimo. Žieminiai česnakai rudenį sodinami
ir apmulčiuojami bent 10 cm storio lapų ar šieno sluoksniu.
Sodinama be jokios tvarkos, visame plote tolygiai, maždaug

149
10-15 cm tarpais. Kitais metais česnakams augant nieko daryti
nereikia. Kai žiedstiebiai išsitiesina ir atsidaro žiedyno skraistė,
didžiąją dalį nuraukite ir pasidėkite valgymui, o keletą (maž­
daug 0,5-0,7 m atstumu vienas nuo kito) palikite, kol subręs
oriniai svogūnėliai - „sėklos". Kai oriniai svogūnėliai nubyrės,
išraukite ir juos. Rudenį vėl pasodinkite česnakų skiltelių, taip
pat kaip pirmiaisiais metais, tik sodinkite jau dvigubai rečiau.
Ir vėl viską apmulčiuokite. Kitais metais čia augs dviejų rūšių
česnakai: jūsų pasodinti ir sudygę iš orinių svogūnėlių. Jeigu
sudygsta per tankiai - išretinkite, kad daigeliai vienas nuo kito
būtų maždaug per 10 cm. Jeigu truputį tankiau - irgi nieko bai­
saus, svarbu, kad nesutankėtų kaip pieva.
Kai ateis laikas česnakus rauti, didelius išraukite vėl palik­
dami keletą sėklai. Rudenį vėl viską apmulčiuokite, bet sodin­
ti jau nereikia - kitais metais galvutes augins savaime pasisėję
česnakai. Daugiau niekada nereikės sodinti, tik rauti, palikti pa-
sisėjimui, jeigu reikia, pavasarį praretinti ir rudenį apmulčiuoti.
O jeigu įsigudrinsite tokią česnakų lysvę įrengti pietinėje tan­
kaus medžio ar didelio krūmo pusėje ir rudenį ant jos pribyrės
daug lapų - nereikės ir mulčiuoti, tik rinkti derlių.

ANKŠTINĖS DARŽOVĖS

Žirniai, pupos, įvairios krūminės ir vijoklinės pupelės pato­

gios tuo, kad praktiškai neužima darže vietos. Visas ankštines
daržoves galima ir netgi naudinga auginti bendrose lysvėse su
bet kokiomis kitomis daržovėmis, išskyrus svogūnines. Visus
aukštus (pupos) ir laipiojančius (žirniai, vijoklinės pupelės)
ankštinius augalus racionaliausia auginti šiauriniame lysvių
krašte viena eilute. Lipantiems augalams reikia įrengti atramas
arba įsmeigti kuoliukus. O visus žemus (krūminės pupelės) -

150 DARŽAS
 18 pav. Ankštinės daržovės bendroje lysvėje. Priekyje - krūminės arba
šparaginės pupelės, ant atramų - žirniai, vijoklinės pupelės arba pupos

pietiniame lysvių krašte. Tokiu būdu visoms daržovėms užten­

ka šviesos ir sutaupoma daržo vietos. Ypač naudinga auginti
ankštines daržoves su šakniavaisiais: ankštinių labai galinga
šaknų sistema, šaknys apraizgo visą lysvės plotą, ypač sauses­
nėse vietose ir gilesniuose sluoksniuose palieka daug liekanų, o
šakniavaisiai rudenį išraunami ir jų šaknų dirvoje nelieka, taigi
ankštiniai palaiko gerą dirvos struktūrą (18 pav.).

AR VERTA AUGINTI SAVAS SĖKLAS

Vienareikšmiškai - taip. Savų sėklų auginimas - ne tik ne­

priklausomybė nuo sėklų firmų ir parduotuvių. Yra daugiau ir
svaresnių priežasčių, kodėl norint gero derliaus ir sveikų augalų
verta daržovių sėklas augintis patiems.
Pirma: yra tik vienas būdas visiškai adaptuoti augalus prie
konkrečių aplinkos sąlygų. Tai - atsėliavimas, t. y. nuolatinis
konkrečios rūšies ar veislės augalų sėjimas ir auginimas tomis

151
pačiomis sąlygomis. Augalai įsimena buvusias augimo sąlygas ir
tą atmintį perduoda per sėklas. Taip pat yra įtarimų, kad augalai
kažkokiu būdu sugeba „numatyti“, kokios gyvenimo sąlygos bus
kitą sezoną, ir visai tai „programuojama“ sėklose. Tokiu būdu
sėjinukai, išaugę iš toli nuo jūsų sklypo augintų sėklų, bus vi­
siškai nepasiruošę jūsų konkrečioms sąlygoms. Juk net toje pa­
čioje Lietuvoje yra daugybė mikroklimatinių zonų, kur tuo pat
metu visiškai skirtinga oro temperatūra, drėgmė, vėjo greitis ir
pan. Metai iš metų auginant savas sėklas, augalai vis labiau pri­
sitaiko. Tokiu būdu adaptuojami net šiltesnio klimato augalai -
tam reikia tik laiko. Juk žinote, kad dar visai neseniai niekas
negalėjo įsivaizduoti baklažanų auginimo lauke, o jau greitai tai
taps įprastu dalyku. Tiesa, šis konkretus atvejis - ne tik adapta­
cija, bet ir selekcija.
Antra: jūs galite užsiimti kryptinga ar chaotiška daržovių
selekcija ir tokiu būdu gauti geriausiai jūsų poreikius atitinkan­
čius augalus, kartu geriausiai prisitaikiusius prie jūsų sklypo są­
lygų. T. y. galite turėti unikalią populiaciją, kuri bus prisitaikiusi
gyventi būtent konkrečiame jūsų sklype. Senovėje savas, dau­
giau ar mažiau besiskiriančias nuo kitų daržovių populiacijas
augindavo kiekvienas kaimas, iš to vėliau atsirado veislių įvairo­
vė. Tai labai natūralu ir gamtiška - gamta visuomet stengiasi di­
dinti genetinę įvairovę, nes būtent ji užtikrina rūšies ar veislės
atsparumą.
Trečia: visame pasaulyje nyksta vertingiausi kultūriniai au­
galai, senosios jų veislės. Pramoniniuose laukuose jau neaugi­
namos ropės, senos geros bulvių, kopūstų, agurkų, burokėlių,
morkų, svogūnų ir česnakų, ankštinių ir kitų daržovių veislės.
Vertingas maistines savybes pakeitė „šiuolaikiškos“: kuo dides­
nis derlingumas, kuo gražesnė išvaizda, kuo lengviau pervežti,
kuo patogiau auginti dideliuose, technika apdirbamuose laukuo­
se. Visa daržovių ir vaisių selekcija dirba pramoniniams ūkiams,

152 DARŽAS
kurdama vis „šiuolaikiškesnius“ kultūrinius augalus. Sėklų par­
duotuvėse jau nerasime senųjų veislių daržovių sėklų, jas saugo
tik keletas organizacijų visame pasaulyje, ojų galimybės ribotos.
Kuo mums vertingos senosios kultūrinių augalų veislės?
Jūs jau žinote, kad daržovių ir vaisių vertė priklauso nuo
augimo sąlygų - dirvos gyvybingumo, bet taip pat priklauso
nuo veislės. Skyriuje „Sodas“ yra aprašytas vaisių kvapo ir sko­
nio formavimosi mechanizmas, tas pats tinka ir daržovėms.
Trumpai būtų taip: gamta mums davė kvapo ir skonio pojūčius,
kad galėtume atsirinkti tinkamą ir netinkamą maistą. Kuo ma­
lonesnis kvapas ir kuo turtingesnis, išraiškingesnis skonis, tuo
tinkamesnis mums tas maisto produktas (aišku, tas galioja tik
natūraliems produktams!). Norint įvertinti daržovės, vaisiaus
ar bet kokio gyvulinio produkto kokybę ir tinkamumą valgyti,
nereikia jokių laboratorinių tyrimų (paprastumas!), tą gali pa­
daryti bet kas ir bet kur. Ir toks vertinimas bus pats objekty­
viausias. Geriausia tą daryti lyginant kelis skirtingų veislių ar
skirtingomis sąlygomis augusius vaisius ar daržoves. Turbūt
visi žinote, kaip skiriasi pomidoro iš parduotuvės ir užaugusio
savame darže skonis ir kvapas? Arba miško avietės ir remontan-
tinės iš sodo?
Senųjų veislių daržovės beveik visada pasižymi didesniu
aromatingumu ir turtingesnių skoniu. O tai reiškia, kad mūsų
maistui jos tinkamesnės ir naudingesnės. Kalbant apie kultū­
rinius augalus, tai tiesiogiai susiję su laukiniais protėviais: kuo
veislė artimesnė laukiniam protėviui, tuo stipresnis kvapas
ir ryškesnis skonis. Nesunku suprasti, kad artimiausios - kuo
senesnės. Naujoms veislėms tai būdinga tik tada, kai selekcija
atliekama kryptingai, stengiantis išsaugoti šiuos du pagrindi­
nius kriterijus, bet tai pasitaiko retai.
Taigi senosios daržovių veislės - mums pačios vertingiausios.
Deja, dauguma jų išnyko negrįžtamai. Stenkimės išsaugoti bent

153
tai, kas liko. Net ne dėl to, kad tai per ilgus šimtmečius sukurtas
kultūros paveldas ir mūsų pareiga jį išsaugoti, bet dėl to, kad tai
mums naudinga. O kadangi tokių veislių sėklų įsigyti gana su­
dėtinga, tenka jas augintis patiems. Knygos pabaigoje pateiktos
nuorodos, kur galima įsigyti senovinių veislių daržovių sėklų.

KAI KURIŲ DARŽOVIŲ SĖKLŲ AUGINIMAS

| Norint pasigaminti konkrečios veislės savų sėklų, reikia 1

|
N
auginti nehibridinius, veislinius augalus. Ant hibridinių |
|

| sėklų pakelių prie pavadinimo būna parašyta F1 arba H. Iš |

| tokių sėklų išaugusių augalų sėklos nepaveldės motininio |
I augalo savybių, t. y. negausite to, kas buvo. |
J*
Ankštinės daržovės. Ankštinių daržovių sėklų auginimas
pats paprasčiausias. Sulaukite, kol ankštys sunoks, taps beveik
sausos, bet dar neskilinės, nuskinkite jas, išlukštenkite ir sėklas
išdžiovinkite. Skirtingų veislių ankštinės daržovės susikryžmina
retai, bet norint išlaikyti gryną veislę geriau auginti ją atskirai.

Pomidorai. Jeigu auginate veislinius pomidorus, sėklai skin-

kite geriausią vaisių nuo pirmos kekės, taip po truputį atrinksite
ankstyvesnius augalus. Sėklai paliktas pomidoras pažymimas,
kad nenuskintumėte anksčiau laiko, jam leidžiama visiškai pri­
nokti. Prinokęs ir nuskintas dar panokinamas ant palangės, kol
suminkštėja. Tada pomidoras perpjaunamas, sėklynas išimamas
ir praplaunamas po tekančiu vandeniu. Plaunama tol, kol išsi­

154 DARŽAS
plauna minkštimas ir lieka tik sėklos. Šlapios sėklos paskleidžia­
mos ant lentelės ar kito lygaus paviršiaus ir išdžiovinamos.
Pomidorai nelinkę kryžmintis, todėl viename darže galima
užsiauginti kelių ar net keliolikos veislių pomidorų sėklų. Bet
geriau, kai skirtingų veislių augalai auga bent per keletą metrų
vieni nuo kitų - didesnė tikimybė, kad gausite tai, ko norėjote.

Agurkai. Skirtingos veislės lengvai kryžminasi tarpusavyje,

todėl jeigu norite savų sėklų, auginkite tik vienos veislės agur­
kus. Sėklai paliekami ankstyvesni vaisiai, kad spėtų užaugti ir
prinokti. Nokindamas vaisių augalas prastai megs ir augins ki­
tus vaisius, todėl geriau sėklai palikti du ar tris vaisius ant to
paties augalo, o ne po vieną ant kelių. Net iš vieno vaisiaus turė­
site pakankamai sėklų ir sau, ir kaimynams.
Vaisius nuskinamas tik gerai prinokęs, parudavęs. Nusky-
nus ilgai laikyti nereikia, nes pasitaiko, kad agurkų sėklos su­
dygsta dar būdamos vaisiuje. Sunokęs vaisius perpjaunamas,
sėklos išplaunamos ir išdžiovinamos.

Moliūginės daržovės. Auginamos trys moliūgų rūšys,

kiekvienos yra daugybė veislių. Tos pačios rūšies veislės tarpu­
savyje kryžminasi, o rūšys tarpusavyje - ne. Norint užsiauginti
konkrečios veislės sėklų, viename darže galima auginti tik po
vieną kiekvienos rūšies veislę.

MOLIŪGŲ RŪŠYS:
1) paprastieji moliūgai (Cuvurbita pepo) - tai aguročiai, cu­
kinijos, patisonai, kruknekai, spagetiniai, aliejiniai, plika-
sėkliai, dekoratyviniai vijokliniai ir kietaluobiai moliūgai,
visi jie kryžminasi tarpusavyje;
2 ) didieji arba žieminiai moliūgai (Cucurbita maxima);
3) muskatiniai moliūgai (Cucurbita moschata).

155
 Sėkloms moliūgas turi būti visiškai prinokęs. Sėklos išren­
kamos ir išdžiovinamos.

Burokėliai. Skirtingos burokėlių veislės kryžminasi tarpu­

savyje, todėl sėklai galima auginti tik vieną veislę. Rudenį atren­
kami labiausiai veislės savybes atitinkantys, vidutinio dydžio
šakniavaisiai. Nupjaunami lapai ir patrumpinama šaknelė. Per
žiemą išlaikomi rūsyje ar šaldytuve, o pavasarį sodinami į lys­
vę saulėtoje vietoje tokiu pat gyliu, kaip augo. Sėklinis burokė­
lis - didelis, kartais net iki 2 m aukščio krūmas, jam reikia daug
vietos, dažnai reikia ir pririšti, kad negriūtų. Sėklinius burokė­
lius galima per žiemą laikyti ir lysvėje, bet dažnai juos apgadina
graužikai, todėl saugiau išrauti. Sėklos renkamos, kai jų apval­
kalai paruduoja.

Ridikėliai. Ridikėliai kryžminasi tiek su savo gimine, tiek

su laukiniais ridikais ir svėrėmis, todėl užsiauginti grynos veis­
lės sėklų pavyksta ne visada. Sėkloms atrenkami gražiausi ri­
dikėliai iš ankstyvesnio pavasarinio derliaus. Galima jų net
nerauti, o palikti senoje augimo vietoje - jie pradės žydėti ir su­
brandins sėklas. Bet patogiau išrauti, apžiūrėti šakniavaisius ir
auginti sėklas tik iš geriausių. Atrinktiems ridikėliams nupjau­
nami lapai ir jie sodinami bent trigubai didesniais atstumais,
negu augo lysvėje. Žydėjimą skatina sausra, todėl sėklinių ridi­
kėlių nelaistykite, mulčiuokite irgi labai plonai. Sėklos bręsta il­
gai. Pradėję gelsti sekiojai nuskinami ir išdžiovinami patalpoje -
nokstantys lauke išbarsto daug sėklų.

Ridikai. Dauguma ridikų mūsų sąlygomis pirmais metais

nespėja subrandinti sėklų, todėl norint užsiauginti savų sėklų
ridikus reikia auginti rudens derliui, rūsyje išlaikyti per žiemą ir
tik pavasarį sodinti į lysvę žydėjimui. Jeigu neturite gero rūsio,

156 DARŽAS
visus šakniavaisius galima sėkmingai išlaikyti šaldytuve, neuž-
rištame polietileniniame maišelyje daržovių skyriuje. Kryžmina­
si ir veislės tarpusavyje, ir su ridikėliais, ir su laukiniais ridikais.

Kopūstai. Paprasčiausia užsiauginti lapinių ir vėlyvųjų, ge­

rai per žiemą išsilaikančių kopūstų sėklų.
Lapiniai kopūstai nebijo šalčio ir dažnai sėkmingai peržie-
moja lysvėje. Pridengti peržiemoja dar sėkmingiau. Gūžinius
kopūstus reikia išrauti su šaknimis ir per žiemą išlaikyti rūsy­
je, geriausia pakabintus žemyn galva. Pavasarį, atšilus orams,
nuvalyti sudžiūvusius ir apipuvusius lapus ir sodinti į lysvę. Iš
kote esančių pumpurų kopūstai išleis stiebus, žydės ir subran­
dins sėklas.
Norint užsiauginti vasarinių gūžinių kopūstų sėklų, galvas
reikia užauginti kaip įmanoma vėliau. Geriausia sėti apie bir­
želio vidurį. Žiemą jos laikosi prastai, dažniausiai lapai supūva,
lieka tik kotas. Jeigu kotas lieka gyvas, pavasarį jį sodinkite ir
turėsite sėklų.
Žiedinių kopūstų sėklos užauga tais pačiais metais, bet so­
dinant normaliu laiku dažniausiai nespėja subręsti. Todėl, no­
rėdami užsiauginti savų sėklų, sėkloms skirtus žiedinius kopūs­
tus sėkite vasario gale ar kovo pradžioje į dėžutes ar vazonėlius,
o atšilus orams sodinkite į lauką po priedanga. Kai galvos jau
būtų tinkamos valgyti, jos genimos: išpjaunami šoniniai žiedy­
nai, paliekami tik keli centriniai. Jie auga, žydi, subrandina sė­
klas. Kai sekiojai pagelsta, nupjaunami ir išdžiovinami, kaip ir
visų kitų kopūstų.
Ropinių kopūstų sėklos auginamos kaip gūžinių. Visų rūšių
kopūstai kryžminasi tarpusavyje.

Morkos ir pastarnokai. Irgi dvimetės daržovės, sėklas au­

gina antrais metais. Pastarnokai visada puikiai žiemoja lysvėje,

157
todėl skirtus sėklai tiesiog palikite senoje augimo vietoje. Kitais
metais jie žydės ir subrandins sėklas. Morkas irgi galima palik­
ti lysvėje, tik jas labiau mėgsta graužikai, todėl saugiau išrauti
ir iki pavasario laikyti rūsyje. Pavasarį sodinti į lysvę. Morkos
kryžminasi tarpusavyje ir su laukinėmis morkomis. Tiek mor­
kų, tiek pastarnokų sėklos greitai išbyra, todėl reikia spėti jas
laiku surinkti.

Ropės. Sėklos auginamos kaip visų šakniavaisių: ropės iš­

laikomos per žiemą rūsyje, pavasarį sodinamos į dirvą. Jeigu
nebijote graužikų, galite palikti lysvėje, šalčio jos nebijo. Vasarą
subrendusias sėklas spėsite pasėti rudens derliui. Ropės kryž­
minasi su griežčiais, rapsais, turnepsais (pašarinėmis ropėmis).

DARŽAS RUDENĮ

Na štai, prabėgo vasara, derlius nuimtas, laikas ruošti daržą

žiemai. Ką daryti, kad daržas kitais metais būtų dar sveikesnis
ir produktyvesnis?
Pirmiausia, nuimdami derlių neraukite augalų, kurių išrauti
nebūtina. Suprantama, turite išrauti morkas, burokėlius ir kitus
šakniavaisius, bulves dažnai reikia net nukasti (nors šiaip sten­
giamės žemės neperkasinėti), bet visai nebūtina rauti tų, kurių
šaknyse nėra nieko valgomo, pavyzdžiui, pomidorų, agurkų,
ankštinių daržovių ir pan. Ne dėl to, kad tai nereikalingas dar­
bas, priežastis kur kas rimtesnė ir turinti daug įtakos tolesniam
jūsų daržo produktyvumui.
Dirvoje pasilikusių daržovių šaknys per žiemą sunyks, o pa­
vasarį taps maistu mikrobams ir galiausiai jūsų auginamiems
augalams. Tai tarsi mulčias, tik dirvoje, kaip tik tame gylyje,
kuriame yra daržovių šaknys. Juk mulčiuojant maistu visiškai

158 DARŽAS
aprūpinamos tik paviršinės šaknys, o giluminės kaip ir lieka
užmirštos. Žinoma, po mulčiu augantis augalas vysto daugiau
paviršinių šaknų ir gauna pilnavertį maitinimą, bet pagalvoki­
te: jeigu mulčias maitins iš viršaus, o skaidomos senos šaknys
iš apačios? Suprantate, kiek sotesnė bus augalo mityba? Primin­
siu, jeigu nežinojote: požeminėje augalo dalyje yra ne mažiau, o
dažnai ir daugiau organinės medžiagos negu antžeminėje.
Čia dar ne viskas. Žemėje likusios ir mikrobų suvirškintos
šaknys palieka dirvoje ertmes, kuriomis patenka daugiau oro,
nuo to geriau gyventi mikrobams ir jaunoms augalų šaknims.
O ir augti šaknelėms kur kas lengviau, kai kelias jau paruoštas.
Ir paruoštas ne bet kur, o būtent maistingiausiomis vietomis.
Taigi visus augalus, kurių išrauti nebūtina, paliekame ramy­
bėje. Viršutinę dalį galima nupjauti, nuskinti ir palikti čia pat
ant lysvės, galima padėti kur nors kitur. Prisiminkite svarbiau­
sią dalyką: augalų liekanos - užkonservuota saulės energija, ją
reikia taupyti, nes anksčiau ar vėliau, jeigu dirbsite sumaniai,
ji taps jūsų maistu. Ir tokiu, kokį jūs patys pasirinksite. Ar ne
stebuklas? Iš bet kokių augalų liekanų galima „pagaminti“ bet
kokį maisto produktą! Nemeskite augalų liekanų į krūvą, dėkite
jas ten, kur jau auga arba pavasarį augs kiti augalai - tai bus
jiems maistas. Tik nepalikite ant lysvių stambių, jums netikusių
daržovių (pvz., moliūgų) ir kitokių atliekų, kurios gali pradėti
pūti - to jūsų daržui nereikia. Sušerkite jas gyvūnams, sliekams
arba susmulkinkite ir paskleiskite plonu sluoksniu - tuomet jos
bus naudingos.
Jeigu turite mulčio, dėkite jo rudenį kuo daugiau. Kuo sto­
riau apmulčiuosite žiemai, tuo mažiau įšals žemė. O kuo ma­
žiau įšals, tuo greičiau jūsų darže prasidės pavasaris, t. y. turė­
site ankstyvesnį derlių. Nekreipkite dėmesio į pamokymus, kad
žemė turi peršalti, nes tada iššąla visokie kenkėjai - mums nėra
ko bijoti. Oštai neiššalusioje dirvoje išlieka gyvybingi mikrobai,

159
ir sliekai nepasitraukia į gilumą - pavasarį jie anksčiau ir inten­
syviau pradeda dirbti.
Intensyviame darže, jeigu norite taikyti visas derlingumą
didinančias priemones, pasirūpinkite, kad žemė visiškai neį­
šaltų. Tam dėkite storą, bent 20 cm mulčio sluoksnį. Jeigu mul-
čio turite nedaug ir visam daržui neužtenka, storai mulčiuoki-
te tiek lysvių, kiek leidžia galimybės, nesistenkite apmulčiuoti
viso daržo „bent kiek“. O storai apmulčiuotas lysves pasibaigus
rudeniniams lietums uždenkite agroplėvele - tai jas dar labiau
apšiltins. Žiemą primeskite ant jų sniego. Tokios lysvės net šal­
čiausią žiemą neįšąla, pavasarį greitai nubunda ir galima sėti
ankstyvąsias daržoves. Patikėkite, per žiemą išsaugoti gyvybin­
gas lysves labai verta.
Kur sodinsite vėlyvesnes daržoves, galite mulčiuoti gerokai
ploniau. Žemė ten įšals, bet pavasarį turės laiko įšilti, ir dirvos
gyvybė spės sustiprėti. Tačiau žiemą, jeigu yra galimybė, sniego
ir joms nepagailėkite.
Gerai apmulčiuokite braškes ir jau augančias daržoves, pa­
vyzdžiui, žieminius česnakus ir svogūnus. Padarykite tai kuo
anksčiau. Rudeniniam šių kultūrų mulčiavimui labai tinka nu­
kritę lapai, bet gerai ir šiaudai ar šienas.

DARŽAS PAVASARĮ

Pavasarį orientuokitės į tai, ką ir kur sodinsite. Kur daržo­

vės bus sodinamos anksti, vos nutirpus sniegui mulčią reikia
patraukti į šoną (geriausia į tarplysvį) ir leisti saulei įšildyti dir­
vą. Galima palikti simbolišką kelių centimetrų mulčio sluoksnį,
kad dirva greitai neišdžiūtų. Jeigu reikia ypač greitai įšildyti
dirvą (sėsite ar sodinsite anksti ir dengsite plėvele, pavyzdžiui,
ankstyvas bulves), lysves uždenkite skaidria plėvele. Nenaudo-

160 DARŽAS
kite juodos, ji greitai įšyla pati, bet žemės neįšildo. Ir geriau, kai
plėvelė ne guli ant žemės, o yra šiek tiek pakelta - oro tarpas
veikia kaip šiluminė izoliacija ir neleidžia dirvai greitai atvėsti
naktį, o pavasarį naktys būna šaltos.
Lysves, kur sodinsite ar sėsite vėliau, palikite uždengtas, tik
čia prisiminkite vieną dalyką: drėgnas mulčias praleidžia šilumą,
o sausas veikia izoliuojamai. Taigi, jei mulčias drėgnas - dirva po
juo įšils greičiau, o jei sausas - lėčiau. Taip pat greičiau dirva įšils
po tamsiu nei po šviesiu mulčiu. Nesvarbu, kad sodinsite dar ne­
greitai - šilumos dabar reikia ne daržovėms, o dirvos mikroorga­
nizmams. Iki daržovių sėjos jie turi joms paruošti „pietus“.
Jeigu auginate be mulčio, į lysves, kur bus sėjama ir sodina­
ma ne anksčiau kaip po trijų savaičių, vos nutirpus sniegui gali­
ma sėti garstyčias, šiek tiek vėliau - avižas ir ankštines kultūras.
Jeigu bus sėjama anksčiau, sėti sideratus nėra prasmės, nespės
užaugti. Tokiose lysvėse sideratai sėjami rudenį.
SODAS
 ŠIEK TIEK BENDROS INFORMACIJOS
APIE SODĄ

Istorija. Vaisinės sodininkystės lopšys - Šiaurės Kaukazas.

Ten jau prieš tris tūkstančius metų, o gal ir gerokai anksčiau
klestėjo unikali čerkesų sodų civilizacija, sukūrusi ir palikusi
žmonijai didžiąją dalį kultūrinių vaismedžių: obelis, kriaušes,
svarainius, slyvas, trešnes, persimonus, kultūrinius lazdynus,
valgomuosius kaštainius ir, žinoma, vynuoges. Čerkesai - ben­
dras šiaurės vakarų Kaukazo tautų pavadinimas. Kaukaze buvo
auginami tikri miško sodai, juose kartu darniai augo ir lauki­
niai, ir kultūriniai medžiai, taip pat buvo auginamos daržovės,
javai ir ganomi gyvuliai. Ten pat pradėta ir skiepyti vaismedžius:
kiekvieno kalniečio pareiga buvo pavasarį paskiepyti bent vieną
sėjinuką arba pasodinti vaismedį miško sode. Daugelis per savo
gyvenimą paskiepydavo šimtus vaismedžių.
Legendiniai čerkesų sodai turėjo ypatingą statusą - jie buvo
laikomi šventais. Juose buvo draudžiama žudyti, netgi per­
sekiojami nusikaltėliai, pasislėpę sode, įgydavo neliečiamybę.
Karų metu čerkesai palikdavo be apsaugos savo aūlus, bet nie­
kada nepaliko sodų.
Iki šiol mokslininkai stebisi Kaukazo sodų derlingumu. Ži­
noma, iki dabar iš jų likę tik vargani likučiai, bet dar praėjusia-

165
me amžiuje buvo kriaušių medžių, užauginančių nuo vienos iki
pusantros tonos vaisių. Vynuogių derlius miško soduose buvo
maždaug šimtą kartų didesnis negu šiandieniniuose vynuogy­
nuose. Vynuogės buvo auginamos natūraliai, jos laisvai lipo iki
medžių viršūnių. Tame pačiame miške-sode augo įvairiausių
rūšių vaismedžiai ir bendras jų derlius buvo toks, kokį dabarti­
niams sodininkams sunku įsivaizduoti.
Kaukaziečiai saugojo ir mišką. Nors javams ir daržovėms
žemė buvo dirbama, stengtasi tai daryti taip, kad miškas ne­
būtų pažeistas. Buvo neleidžiama kirsti miško dėl žemdirbys­
tės. Tik jaunos medžių šakos buvo naudojamos gyvulių paša­
rui žiemą.
Dar viena čerkesų sodų ypatybė - jie nepriklausė konkre­
tiems žmonėms. Miškas-sodas buvo gyvenimo pagrindas, kurį
žmonės kūrė kartu, visi prižiūrėjo ir juo naudojosi. Derliaus už­
teko ir laukiniams gyvūnams, ir žmonėms.
Čerkesų sodai - įspūdingas kultūrinės ir kartu gamtinės
sodininkystės pavyzdys, iš kurio daug ko turėtume pasimoky­
ti. Ką čia slėpti: dabar paplitusio modelio sodus, nors ir kaip jie
prižiūrimi, tenka laikyti tik nevykusiu ir visiškai neperspekty­
viu sodininkystės bandymu ar netgi paklydimu.
Tikroji sodininkystė - tai ne sugebėjimas auginti vaisme­
džius ir uogakrūmius, kaip daugelis įsivaizduoja. Sodininkys­
tė - tai gilus gamtos vienovės ir jos dalių, organizmų, tarpusa­
vio ryšių pajutimas ir sugebėjimas dalyvauti gamtos kūryboje.
Otikras gyvas sodas - tai ne vaismedžiai su uogakrūmiais, o vis­
kas, kas jame turi gyventi pagal gamtos tvarką: nuo mažiausių
mikroorganizmų ir smulkiausių žolelių iki aukščiausių medžių,
stambiųjų žolėdžių, plėšrūnų ir žmonių.
Tačiau ši knyga skirta mažų sklypų prižiūrėtojams (na,
nekyla man ranka rašyti „savininkams“ - nemėgstu iliuzijų),
todėl apie pilnaverčio gyvo sodo kūrimą nekalbėsiu, bet arti­

166 SODAS
miausioje ateityje būtinai sugrįšime prie šios temos. O dabar
pakalbėsime apie tai, kaip sukurti mažą, derlingą ir gerus vai­
sius auginantį sodelį.
Visi vaismedžiai yra iš prigimties miško augalai ir geriau­
siai jaučiasi tada, kai auga ne atskirai vienas nuo kito, o sudaro
bendrijas, taip pat kai po jais yra stora augalų liekanų paklotė,
sudaryta iš negyvos medienos ir nukritusių lapų. Būtent stora
ir aktyvi (aktyviai skaidoma bakterijų ir grybų) paklotė užtikri­
na intensyviausią vaismedžių ir uogakrūmių augimą, gausiausią
derėjimą ir geriausią sveikatą. Stora paklotė taip pat turi didelę
įtaką sodo kultūroms ir jų vaisiams kenkiančių vabzdžių gausu­
mui (apie tai skyriaus pabaigoje).

Sodui tinkama vieta. Tradiciškai sodui parenkama apsau­

gota nuo vėjo vieta, geriau pietinis ar pietvakarinis šlaitas, taip
pat daug dėmesio kreipiama į tai, ar tinkamas dirvožemis, dar -
į gruntinio vandens lygį. Visa tai labai teisinga, bet mažame skly­
pe dažniausiai nėra galimybės surasti tinkamiausią vietą, o daž­
nai ir iš viso yra tik viena vienintelė vieta, kurioje galima ką nors
sodinti. Ir toje vietoje turi sutilpti viskas, ką auginsite. Todėl mes
mokysimės auginti sodą tokiomis sąlygomis, kokios yra, ir galiu
jus patikinti: bet kur galima užauginti bet ką, jeigu yra noras. Vie­
nintelio dalyko negalime sukurti - saulės šviesos. Pavėsyje nebus
nei sodo, nei daržo. Bet jeigu šviesos užtenka, visa kita padaroma.

Dirva. Sodui reikia laidžios dirvos. Jeigu pas jus sunkus

priemolis, reikia į jį primaišyti kuo daugiau stambaus žvyro ar
bent smėlio. Galima tiesiog išpilti bent 10 cm žvyro sluoksnį že­
mės paviršiuje ir viską perkasti ar aparti. Visa kita per keletą
metų padarys mulčiavimas ir giliašakniai augalai. Jeigu yra gali­
mybė sodui skirtą vietą giliai suarti - taip ir darykite, įterpkite
žvyrą kuo giliau.

167
 19 pav. Vaismedžių auginimas šlapioje dirvoje

Jeigu arti gruntinis vanduo ar pavasarį dirva užmirksta, irgi

nereikia jaudintis. Galėsite auginti viską, tik šiuo atveju teks
rinktis žemaūgius medelius. Iš normalaus augumo vaismedžių
galėsite rinktis tik šermukšnius ir aronijas. Jeigu vanduo labai
arti ir sklype beveik pelkė - vis tiek galima auginti sodą. Tik
sodinukams (suprantama, žemaūgiams) teks supilti kauburius,
tarsi aukštas kūgines lysves, apie kurias kalbėjome daržo sky­
riuje (19 pav.).
Jeigu dirva laidi, vanduo ne arčiau kaip pusantro metro gy­
lyje, nieko daryti nereikia, galite iš karto sodinti.

168 SODAS
 APIE SODO KULTŪRAS IR NATŪRALIĄ
„SELEKCIJĄ“

Didžiausias pradedančiojo sodininko galvos skausmas - kaip

pasirinkti geriausias vaismedžių ir uogakrūmių veisles. Ir čia ga­
liu iš karto nuliūdinti: „geriausių“ nebūna. Veislių pasirinkimas
priklauso nuo mūsų skonio poreikių (vieni mėgsta saldžiau,
kiti rūgščiau ir pan.), nuo vaisių ar uogų vartojimo būdų (vie­
nų veislių vaisius labiau tinka vartoti šviežius, kitų - perdirbti,
trečių - laikyti žiemą), nuo sodininko sumanumo išvengti ligų
(veislės labai skiriasi savo atsparumu ligoms) ir apsaugoti auga­
lus nuo šalčio - paprastai pačius skaniausius vaisius vedančios
veislės mažiausiai atsparios šalčiui ir ligoms. Taigi, kaip sako­
ma, dėl skonio nesiginčijama ir mėgstamiausias veisles pasirin­
kite patys. O čia aptarsime, kaip tinkamiausius vaisius atrenka
gamta, ir galbūt tai kam nors padės apsispręsti.
Nesunku pastebėti, kad kai kurių kultūrų išvaizda ir skonis
labai skiriasi nuo jų laukinių giminaičių. Pavyzdžiui, kultūriniai
obuoliai ir kriaušės dideli, sukaupia daug cukraus. O laukiniai
obuoliai ir kriaušės - mažučiai, obuoliukai labai rūgštūs, kriau­
šytės aitrios, bet tiek vieni, tiek kiti turi šiems vaisiams būdin­
gą stiprų aromatą. Rūgštūs ir laukiniai serbentai, bet kam teko
ragauti pajūryje augančių laukinių kalninių serbentų ar juo­
dalksnynuose bei paupiuose - juodųjų, tas pripažins, kad tokio
aromato kultūriniai neturi. Laukinės vynuogės irgi nepasižymi
desertiniu skoniu, rūgščios ir aitrios, ką jau kalbėti apie šer­
mukšnius... Nors yra ir visiems skanių laukinių vaisių. Niekas
nepasakys, kad miško avietėms ar žemuogėms trūksta saldumo
ir kad apskritai ko nors trūksta - jų skonis toks, kokio reikia.
Kodėl gamta taip keistai sudėliojo skonius? Prisimenu, dar
vaikystėje mane kamavo toks klausimas: kodėl visi skaniausi
valgiai yra patys mažiausi, o jeigu dideli - jau nieko ypatingo?

169
Skaniausi, suprantama - saldžiausi, kas gi vaikams gali būti ska­
niau. Braškė didelė, bet skoniu daug prastesnė už prisirpusią
žemuogę, kodėl negalėtų būti atvirkščiai? Ir dar viena gamtos
taisyklė: mūsų klimato sąlygomis daugiau ar mažiau saldūs vai­
siai būna tik vasarą, o rudeniop prasideda rūgščios gervuogės,
bruknės, miško obuoliukai, spanguolės ir galiausiai aitrūs šer­
mukšniai su putinais. Reikia išsiaiškinti, kodėl yra būtent taip,
o ne kitaip.
Pirmoji mūsų klaida ta, kad mes vertiname atskirus augalus
ar jų vaisius, tarsi jie būtų kažkas savarankiško, atskirai egzis­
tuojančio. Ogamtoje taip nėra. Joje nėra atskirų organizmų, yra
tik visuma, glaudžiai susijusi gyvų organizmų sistema, kur visos
grandys atlieka joms skirtas funkcijas ir visos tarnauja bendrai
gerovei. Žinoma, kartu jos užsitikrina palankiausias išlikimo są­
lygas. Panagrinėkime, kaip formavosi ir tebesiformuoja vaisių ir
uogų skoniai.
Pirmiausia: vaisiai ir uogos - augalų dauginimosi orga­
nai. Jų viduje yra sėklos. O minkštimas skirtas valgymui.
T. y. tiems, kurie, valgydami vaisių minkštimą, dalyvauja au­
galų dauginimosi procese. Gyvūnai, mintantys vaisių minkšti­
mu, platina augalus - sėklos sveikos pereina per virškinamąjį
traktą ir vėl patenka ant žemės. Ir patenka jau ne vienos, o su
„trąšomis“, duodančiomis lengvai prieinamų maisto medžiagų
jaunam daigeliui. Suprantama, augalas „suinteresuotas“, kad
jo vaisiai būtų mėgstami, t. y. skanūs. Nes kitu atveju jis ne­
pratęs savo giminės. O dabar pasekime, kokiu būdu natūraliai
formuojasi vaisių skoniai.
Įsivaizduokime, kad miške auga dvi tos pačios rūšies auga­
lų, tarkim, obelų, populiacijos. Auga per keletą kilometrų viena
nuo kitos, tarpusavyje nesikryžmina, žydi, mezga vaisius, noki­
na ir beria žemėn. Tik iš to bėrimo žemėn menka nauda - ne-
sudygs obelaitės paunksmėje, o jeigu ir sudygs - negalės augti.

170 SODAS
Šviesos nėra, motininis medis didelį plotą šaknimis apraizgęs, ir
jo šaknys agresyvios - nemėgsta tos pačios rūšies jauniklių ša­
lia, vengia konkurencijos, ir miško grybai silpnų bei suvargusių
nemyli - visais būdais stengiasi juos išguiti, kad didelis medis -
jų maitintojas - ramiai sau klestėtų. Kitaip tariant, nėra jauni­
kliams vietos po motina, reikia augti kažkur toliau, kur saulė
šviečia, kur vieta laisvesnė. Kur nors pamiškėje ar retmėje... Ta­
čiau sėkloms nusigauti toliau nuo augimo vietos tėra vienintelis
būdas - kažkas turi suvalgyti vaisius ir nukeliavęs toliau paber­
ti sėklas. Bet ir tokiu būdu mažai jų pateks į tinkamas sąlygas,
todėl suvalgyti turi kuo daugiau vaisių, kad kuo daugiau sėklų
ir kuo plačiau būtų išbarstyta, kad plistų obelų giminė - tokia
gamtos užduotis. O kas norės valgyti neskanius vaisius? Todėl
jie turi būti skanūs. Suprantama, vaisių skoniai formavosi kartu
su juos valgančių gyvūnų skonio poreikiais milijonus metų, čia
jau negalime užduoti klausimo: „Kas pirmiau - višta ar kiauši­
nis?“, čia viskas vyko kartu, bet gamtoje nieko nėra pastovaus,
augalų rūšys kinta, atskiros uždaros populiacijos įgyja skirtingų
savybių. Ir įsivaizduokime, kad dvi mūsų obelų šeimos veda šiek
tiek skirtingo skonio vaisius, sakykime, vieni yra saldesni, kiti
rūgštesni. Miško žvėrims nėra jokio sunkumo nueiti keletą ki­
lometrų, jeigu ten yra ko nors skanesnio. Ir jie eina ten, kur sal­
džiau, atitinkamai labiau plinta ta obelų giminė, kurios vaisių
skonis žvėrims priimtinesnis. Bet įsivaizduokime, kad rūgštes-
nio skonio obuoliukai turi dar kokių nors savybių, pagerinančių
juos ėdančių žvėrių sveikatą, prailginančių amžių. Ir tie žvėrys,
kurie dėl kažkokių priežasčių pasirinko ne tokius skanius vai­
sius, gyvena ilgiau, yra sveikesni, atsiveda daugiau palikuonių.
Atitinkamai ima dominuoti genai tų gyvūnų, kurie pasirinko
pačius naudingiausius vaisius. Jų skonio receptoriams jie tam­
pa patys maloniausi. Dėl tų pačių priežasčių išlieka tik tie au­
galai, kurių vaisių savybės naudingiausios jais mintantiems gy­

171
vūnams. T. y. pats tinkamiausias cukrų ir rūgščių santykis, visi
mikroelementai ir pan. Per milijonus tokios natūralios selekcijos
metų tiesiog neišliko augalų, kurių vaisiai nebūtų patys geriausi
jų valgytojams. Kalbame apie gyvūnus, bet nereikia pamiršti ir
žmonių. Mūsų protėviai taip pat vartojo vaisius ir, reikia many­
ti, pasirinkdavo juos pagal tuos pačius kriterijus ir gaudavo iš jų
tokią pačią naudą.
Ir dar vienas dalykas. Sunokusius vaisius miško žvėrys su­
randa pagal kvapą. Kvapas - neatskiriamas nuo skonio ir nau­
dingų savybių. Stipriau kvepiantys vaisiai aptinkami greičiau
ir lengviau nei bekvapiai. Atitinkamai medis „stengiasi“, kad jo
vaisiai būtų surasti ir suvalgyti, t. y. aprūpina juos kvapiosio­
mis medžiagomis, ir paplinta būtent tie medžiai, kurių vaisiai
lengviausiai surandami. Kvapiosios medžiagos turi ir daugiau
paskirčių, bet šį kartą jų nenagrinėsime, mums tereikia supras­
ti viena: vaisių aromatas byloja apie per evoliuciją susiforma­
vusį gyvūnų ir augalų ryšį, kvapas - pati patikimiausia gamtos
duota priemonė nustatyti maisto produkto naudingumą. Jos
negali atstoti jokie laboratoriniai tyrimai, nustatantys naudin­
gų medžiagų kiekį. Kuo malonesnis aromatas, tuo mums šiuo
metu tinkamesnis produktas. Nėra kvapo arba jis nemalonus -
ne maistas.
Štai taip vyko ir vyksta natūrali selekcija, kai augalai prisi­
taiko prie savo vaisių valgytojų skonio ir naudingųjų medžiagų
poreikių, o vaisių valgytojai padeda išlikti tiems augalams, kurie
naudingiausi visai miško bendrijai. Galima viską apibendrinti ir
pasakyti paprasčiau: valgomi vaisiai ir jų valgytojai sudaro vieną
didžiulį organizmą, kuris, suprantama, nesibaigia nei vaisiais,
nei jų valgytojais, o tęsiasi toliau, link augalų šaknų ir jas aptar­
naujančių grybų, link dirvožemio ir jame gyvenančių organiz­
mų, o į kitą pusę - link plėšrūnų, mintančių vaisių valgytojais.
Visa tai - vienas organizmas, kurio kiekviena sudėtinė dalis rū­

172 SODAS
pinasi bendra organizmo gerove, kaip kad mūsų kūno ląstelės
tarnauja mūsų kūnui, o tarp tų dalių - ir vaisiai.
Ką daro žmonės? Žmonės atrenka tuos vaisius, kurie turi
daugiau cukraus, yra išvaizdesni, didesni, kuriuos lengviau per­
vežti. Selekcija vyksta itin greitai, kasmet pasaulyje atsiranda
daugybė naujų, vis skanesnius, didesnius ir visaip kitaip pato­
gesnius vaisius vedančių sodo kultūrų veislių. Tačiau, jeigu pa­
stebėjote, - jų vaisiai vis mažiau kvapnūs. Žmogiškosios selek­
cijos naudingumo nepatikrino laikas, bet jau dabar vis plačiau
pripažįstama, kad laukiniai vaisiai mums nepalyginti naudin­
gesni už kultūrinius...
Todėl gamtinėje žemdirbystėje laikomės gamtos nustatytų
taisyklių ir ne tik vaisių, bet ir daržovių naudingumą vertiname
ne pagal išvaizdą ar cukraus kiekį, o pirmiausia pagal tai rūšiai
būdingą aromatą. O jis priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo
auginimo būdo. Pastebėjome, kad suteikus augalui tinkamas są-
lygas, jo vaisių aromatas stiprėja, kas liudija apie didesnį mums
naudingų medžiagų kiekį. Siekiant geriausio rezultato reikėtų
rinktis pačius kvapniausius vaisius vedančias veisles ir gerinti jų
auginimo būdus.
Taigi veisles išsirinkome, dabar pats laikas pakalbėti apie
sodinukus. Daugelis juos perka medelynuose ar turguose, ir čia
reikia žinoti kai kuriuos niuansus.

KAIP PASIRINKTI TINKAMUS

VAISMEDŽIŲ SODINUKUS

Svarbiausias reikalavimas sodinukui - kad lengvai prigytų ir

sparčiai augtų. Bet dažnai girdisi (ir matosi) labai daug skundų,
kad nusipirkti sodinukai jeigu ir gerai prigyja, tai augimu pasi­
girti negali. Pirmais metais iš viso stovi su skurdžiais lapeliais,

173
antrais ir trečiais jau išleidžia šiokius tokius ūgliukus, sufor­
muoja vaisines šakeles ir pradeda auginti šiokius tokius vaisiu­
kus, bet patys medeliai atrodo apgailėtinai. Juos puola amarai
ir ligos. Žinoma, nereikia visko suversti sodinuko kokybei, tiek
pat kaltas ir augintojas, neužtikrinantis normalių sąlygų. Čia
taisyklė tokia: jeigu medelis pirmais metais po pasodinimo ne­
pradėjo normaliai augti - vėliau jam bus sunku ir tai atsilieps jo
sveikatai, derlingumui bei vaisių kokybei.

* Jeigu yra galimybė, nepirkite sodinukų prekyvietėse,

I
geriau patiems nuvažiuoti į medelyną ir išsikasti patin­
kančius. Sodinukų pardavėjai čia niekuo dėti, tiesiog dėl
ilgo laikymo ir apžiūrinėjimo apdžiūsta daug smulkių šak­
nelių, o tai atsiliepia sodinuko gyvybingumui.

• Rudenį stenkitės nepirkti sodinukų, kurie nenumetę

lapų. Augintojai dažnai lapus nuskabo rankomis, bet tas
nieko nekeičia - lapuose yra daug pačiam medeliui reika­
lingų medžiagų ir tik natūraliai krentant lapams jos perei­
na į medieną. Todėl rudenį persodinti medelius reikia tik
tada, kai lapai jau negyvi.
• Nesirinkite sodinukų pagal dydį. Didelis ūgis nereiškia
kokybės ar gyvybingumo. Gyvybingumą parodo šaknų iš­
sivystymas. Kuo daugiau smulkių šaknų, kuo tankesnis jų
174 kuokštasS O-D Atuo
S gyvybingesnis bus sodinukas. O „viršūnė­
 • Niekada nepirkite vaismedžių sodinukų, išaugintų va­
zonėliuose. Dėl ribotos erdvės jų šaknų sistema vystosi
nenormaliai, šaknys sukasi spirale ir medelis tarsi užsipro­
gramuoja lėtam augimui. Logiška - sąlygų juk nėra, jis gi
nesupranta, kad vazonėlis - tik laikinai.

Jeigu patys išsikasate medelyne, stenkitės užgriebti kuo

daugiau šaknų ir iškastus medelius skubiai kiškite į polietile­
ninį maišą, kad šaknys neprarastų drėgmės. Jeigu yra galimy­
bė apvelti šaknis moliu - puiku, padarykite tai. Taip pat elkitės
ir transportuodami sodinukus iki sodinimo vietos, svarbiausia
saugoti juos, kad neišdžiūtų, - pridenkite nuo saulės ir stipres­
nio vėjo.
Dar vienas klausimas kyla pradedantiems sodininkams: že­
maūgiai ar aukštaūgiai?
Dabar vaismedžiai skiepijami į įvairaus augumo poskiepius,
dėl ko medžiai auga įvairaus ūgio ir skiriasi jų augimo greitis.
Žemaūgiai poskiepiai išpopuliarėjo todėl, kad į juos įskiepyti
vaismedžiai anksti pradeda derėti (jau pirmais ar antrais me­
tais), o aukštaūgių derliaus tenka laukti ilgai (5-7, kartais ir
daugiau metų, priklausomai nuo augimo sąlygų). Kadjums būtų
kiek aiškiau, sudėliokime aukštaūgių ir žemaūgių vaismedžių
pranašumus ir trūkumus. Žinoma, yra ir tarpinių, vidutinio au­
gumo formų, jų rodikliai irgi bus tarpiniai - tarp aukštaūgių ir
žemaūgių. Be to, reikia žinoti, kad aukštaūgės obelys ir kriaušės
(tokios, kaip auga senuose soduose) dažniausiai yra skiepytos į
sėklinį poskiepį, t. y. į sėjinuką, o žemaūgės - dažniausiai į ve­
getatyvinį poskiepį, t. y. padaugintą atlankomis, auginiais ar
kitais vegetatyvinio dauginimo būdais. Sėjinukų ir vegetatyviai
padaugintų augalų šaknų sistemos skirtingos (detaliau apie jų
skirtumus ir ką jie lemia pakalbėsime toliau).

175
 AUKŠTAŪGIŲ (SU SĖJINUKO POSKIEPIU) PRANAŠUMAI:
1) stipri liemeninė šaknų sistema, dėl kurios medis atspa­
rus drėgmės svyravimams,
2 ) nereiklus dirvos paviršiaus būklei,
3) turi bendrą imunitetą,
4) ilgaamžis.

TRŪKUMAI:
1) vėlai dera,
2 ) užima daug vietos (mažame sklype netilps daugiau
veislių ant aukštaūgių poskiepių),
3) nepatogu genėti ir formuoti,
4) meta didelį šešėlį (po dideliais medžiais sunku ką nors
auginti, jie užstoja daug šviesos, nors šis trūkumas kartais
gali tapti pranašumu).

ŽEMAŪGIŲ PRANAŠUMAI:
1) greitai dera,
2 ) užima mažai vietos - mažame plote galima auginti dau­
giau veislių,
3) didesnis derlius iš ploto vieneto palyginti su aukšta­
ūgiais,
4) patogu genėti ir formuoti,
5) dėl mažo ūgio meta mažą šešėlį,
6) galima sodinti tankiai ir praktiškai netrukdo kitoms ša­
lia augančioms kultūroms.

TRŪKUMAI:
1) negili ir silpna šaknų sistema, dėl to neatsparūs drėg­
mės svyravimams ir reiklūs dirvos paviršiaus būklei,
2 ) trumpaamžiai.

176 SODAS
 Beje, silpna žemaūgių poskiepių šaknų sistema nėra taisy­
klė be išimčių. Lietuvoje jau yra žemaūgių poskiepių (‘Sibiri-
nės* obels hibridų), turinčių paviršinę, bet labai galingą šaknų
sistemą, galinčių puikiai augti velėnoje, atsparių žemesniam
kaip -40 °C šalčiui, lengvai dauginamų sėklomis ar vegetaty-
viai. Be to, jie yra lankstūs, į juos galima skiepyti šalčiui neat­
sparias, žiemai dengiamas obelų ir kriaušių veisles.
Yra dar viena obelų kategorija - koloninės obelys. Tai obe­
lų veislės, vaisines šakeles auginančios ant pagrindinio kamie­
no ir nesišakojančios. Tikrų koloninių formų yra labai nedaug,
dauguma jų truputį šakojasi, ir norint auginti kaip koloninės jas
tenka genėti. Koloniškumas - tai veislės, ne poskiepio savybė,
todėl medelio augumas priklausys nuo poskiepio. Koloninės
obelys būtų labai patogios mažiems sklypams, nes užima mažai
vietos ir gausiai dera, bet dar nėra įregistruotų koloninių veis­
lių su vaisiais, kurie bent kiek prilygtų geriausių obelų veislių
vaisiams. Užsiimkite selekcija - turėsite puikius kompaktiškus
medelius ir daug obuolių iš mažo ploto.
Dar vienas dalykas, nulemsiantis jūsų pasirinkimą auginti
aukštaūgius ar žemaūgius vaismedžius, - gruntinio vandens
lygis ir sklypo užmirkimas pavasarį. Jeigu gruntinis vanduo
giliau nei 1,5 m ir sklypas pavasarį neužmirksta, galima augin­
ti aukštaūgius. Jeigu vanduo negiliai, geriau nerizikuoti, au­
ginti žemaūgius, o užmirkstančiuose sklypuose - netgi specia­
liai suformuotuose kauburiuose. Jų šaknų sistema negili, arti
esantis vanduo jiems nepakenks. Labiausiai užmirkimo bijo
kaulavaisiai.
Taigi sodinukus išsirinkome, parsivežėme, dabar laikas sodinti.

177
 SODINIMAS

Paruosimas. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į antžemi­

nės ir požeminės medelio dalių dydžio santykį. Tiesiog iš akies
įvertinkite šaknų ir kamieno su šakomis (jeigu tokios yra) tūrį
ir palyginkite. Paprastai antžeminė dalis būna smarkiai didesnė.
Štai tą didesnę dalį reikia pašalinti (nukirpti). Nukirpti tiek, kad
abi dalys, antžeminė ir požeminė, būtų maždaug vienodo tūrio
(20 pav.).
Kad būtų aiškiau, dėl ko tai darome, išsiaiškinkime, kodėl
sodinukas prigyja arba neprigyja.
Sprogstant naujai pasodinto so­
dinuko pumpurams, lapeliai iš karto
pradeda garinti vandenį. Prigijimas
priklauso nuo to, ar šaknys sugebės
patiekti tiek vandens, kad nebūtų iš­
garinama daugiau, negu įsiurbiama
šaknimis. Kuo labiau pažeistos šak­
nys, tuo mažiau vandens gali įsiurb­
ti, kuo daugiau lapelių, tuo daugiau
vandens išgarina. Jeigu vandens išga­
rinama daugiau, nei įsiurbiama, lapai
ir ūgliai pradeda džiūti. Priklausomai
nuo vandens trūkumo sodinukas arba
auga labai silpnai, arba visai neauga,
arba išvis žūsta, t. y. išdžiūsta. Štai
todėl labai svarbu žiūrėti antžeminės
ir požeminės dalių santykį. Geriau
viršūnę nugenėti smarkiau, kad lapų

20 pav. Sodinuko antžeminės dalies

sutrumpinimas

178 SODAS
būtų mažiau, bet jiems netrūktų vandens. Labiau nugenėtas so­
dinukas pradės intensyviau augti.
Čia yra dar vienas dalykas - naujai pasodintam sodinukui
labai svarbu greitai išauginti šaknų sistemą. Jaunų šaknelių
augimas priklauso nuo ūglių augimo ir lapų „darbo“, juk visa
augimui reikalinga energija gaminama lapuose. Kuo daugiau
lapų, tuo intensyviau auga jaunos šaknelės, tuo daugiau įsiurbia
maisto medžiagų ir tuo geriau maitina ūglius. Kaip matote, vis­
kas susiję ir augimas priklauso nuo teisingo antžeminės ir pože­
minės dalių suderinimo sodinant.
Žinoma, nugenėti galima ir prieš sodinimą, ir po, kol me­
delis dar nepradėjo augti - skirtumo nėra. Netgi pasodinus ne­
genėtą medelį, jeigu matome, kad jo augimas silpnas, ne vėlu
trumpinti antžeminę dalį, paliekant mažiau medienos ir lapų.
Vandens nepakankamumą rodo kieti, išsausėję lapai, neaugan­
tys ūgliai. Per sausras tokių medelių lapai pradeda raitytis ir
džiūti. Tada irgi dar ne viskas prarasta, reikia skubiai trumpinti
ūglius ir laistyti. Netgi viduryje vasaros lapus numetęs medelis
dar nežuvęs, jeigu laiku imsitės priemonių, jį išgelbėsite.

Sodinimas. Beveik visur rekomenduojama sodinant vais­

medžių sodinukus kasti dideles duobes, dėti į jas kompostinės
žemės ar perpuvusio mėšlo, kitokių priedų. Mes tokių priemo­
nių nenaudojame, daugiau dėmesio kreipiame į visos dirvos pa­
rinkimą ir paruošimą. Jeigu sodas mulčiuojamas ar kitu būdu
kuriama biologiškai aktyvi paklotė (o mažame plote taip elgtis
racionaliausia), mums svarbiau, kad sodinuko šaknys vystytųsi
dirvos paviršiuje, kur geriausios mitybos sąlygos, todėl labiau­
siai akcentuojame dirvos paviršiaus paruošimą ir tolesnę prie­
žiūrą. Sodinant duobė reikalinga tik tokio dydžio, kad laisvai
išsiskleistų sodinuko šaknys. Jeigu dirva labai sukritusi, kieta,
reikia ją perkasti ar bent sujudinti maždaug pusės metro spin­

179
duliu aplink sodinuką. Sunkesniuose priemoliuose, jeigu visas
sodo plotas nebuvo paruoštas iš anksto, labai pravartu perka­
sant įterpti daugiau stambių šiaudų ar smulkintų šakų, kad dir­
va geriau praleistų orą.
Sodinukas sodinamas į tokį pat gylį, kaip augo medelyne.
Jeigu poskiepis vegetatyvinis ir ateityje vaismedžių nemulčiuo-
site, sodinkite kiek giliau, kad sodinukas išleistų pridėtines šak­
nis. Jeigu mulčiuosite, geriausias sąlygas pridėtinėms šaknims
sudarys storas mulčio sluoksnis. Pagal sodinuko šaknų tūrį iš­
kasama duobė, į ją pripilama vandens. Šaknys dedamos į vande­
nį (kol nesusigėrė į dirvą) ir užberiamos žeme. Dirvos paviršius
iš karto apmulčiuojamas. Papildomai laistyti nereikia, nebent
būtų didelė sausra ir dirva po mulčiu išdžiūtų, bet tai pasitaiko
labai retai. Rišti prie kuolų ar kitokių atramų taip pat nėra rei­
kalo, jeigu tai nereikalinga specialiam formavimui, tegul mede­
liai tvirtėja patys.

Atstumai tarp sodinukų ir jų išdėstymo variantai. Pri­

imta manyti, kad sode visiems medžiams ir krūmams turi būti
kuo daugiau apšvietimo, todėl kuo rečiau jie susodinti, tuo ge­
riau. Tai ne visai teisinga. Tuo labiau kad čia mes kalbame apie
mažus sklypus, kuriuose reikia taupyti vietą ir surasti geriau­
sius variantus, leidžiančius užauginti didžiausią įmanomą der­
lių. Taip, apšvietimas medžiams būtinas, bet jiems nebūtina
tiesioginė saulės šviesa visą dieną. Jau buvo minėta, kad visi
mūsų vaismedžiai - miško augalai ir dėl to jie labiausiai prisitai­
kę prie išsklaidytos šviesos. Tai pirma. O antra: medžiai geriau
jaučiasi, kai turi sąlytį vieni su kitais, sudaro artimas bendrijas.
Todėl reikia stengtis sodinti medelius kuo arčiau vienas kito,
bet kartu kad bent viena pusė vainiko nebūtų nuolatiniame
šešėlyje. Pavyzdžiui, jeigu medeliai sodinami viena linija rytų
ir vakarų kryptimi ir vienas jų šonas visada mato pietų saulę,

180 SODAS
juos galima sodinti labai tankiai, kad suaugusių medžių lajos
susilietų į vieną masę. Tas kažkiek sumažins derlių nuo atski­
ro medžio, bet padidins derlingumą iš ploto ir pagerins medžių
atsparumą bei sveikatą. Pavyzdžiui, žemaūgiai arba augūs, bet
formuojami medeliai tokiu būdu gali būti sodinami net vieno
metro atstumu vienas nuo kito, o koloninės obelys - ir dvigu­
bai tankiau. Aukštesni medžiai sodinami rečiau, atstumas tarp
jų turi būti maždaug kaip pusė medžio aukščio. Jeigu sodinami
šiaurės-pietų kryptimi ir vienas medis meta šešėlį kitam, reikia
sodinti rečiau, kad vasarą šešėlis nekristų ant lajos, pridengtų
tik kamieną. Sodinimo tankumas priklausys ir nuo apšvietimo
iš rytų bei vakarų. Jeigu iš šių pusių saulės niekas neužstoja,
galima sodinti tankiai, nes medžiai gaus pakankamai šviesos, o
jeigu iš kurios nors pusės apšvietimo nėra arba jis prastas (pvz.,
saulė pasirodo tik prieš vidurdienį ar atitinkamai anksčiau pa­
sislepia), sodinti reikia rečiau, kad gautų pakankamai šviesos iš

21 pav. Daržas, apsodintas

vaismedžiais ir uogakrūmiais

181
22 pav. Vaismedžių ir uogakrūmių auginimas grupėmis

pietų. Neteisinga būtų surašinėti atstumus metrais, kiekvieną

kartą spręskite pagal situaciją. Svarbiausia, kad bent viena kiek­
vieno medžio pusė didesnę dienos dalį būtų apšviesta. Tokiomis
vaismedžių eilėmis galima aptverti visą daržo plotą, tokiu būdu
ir daržas bus apsaugotas nuo vėjo, ir vaismedžiai neužims atski­
ros vietos - čia pat, šalia jų, galės augti uogakrūmiai, daržovės,
prieskoniniai augalai ir visa kita, ko jums reikia (21 pav.).
Jeigu sklype norima išdėstyti vaismedžius po visą plotą, su­
kuriant retmiškio modelį, kur dirvą po medžiais gerai apšviečia
saulė ir kur gali augti žoliniai augalai (daržovės), medeliai so­
dinami mažomis grupėmis po 3-5 medelius vienoje. Šalia gali
būti sodinami uogakrūmiai. Grupėje medeliai taip pat sodina­
mi tankiai, kad jų lajos susilietų į vieną. Daržovės tokiu atveju
auginamos geriausiai apšviestose vietose tarp medžių grupių
(22 pav.).

182 SODAS
 Taip pat geras variantas - vaismedžių ir uogakrūmių išdės­
tymas po visą plotą pavieniui, bet kad medžiai, krūmai ir kiti
daugiamečiai, nuolat toje pat vietoje augantys augalai siektųsi
vieni su kitais eilėmis, taip sudarydami atskirus uždarus plote­
lius daržovėms ir kitiems augalams (23 pav.).
Jeigu mažame sklype geras apšvietimas ir daržovių auginama
mažai, prioritetas teikiamas sodui, galima pritaikyti vieną iš di­
desniems sklypams skirtų sodo išdėstymo variantų, mano vadi­
namą „giraitės" modeliu. Jis jūsų kiemą pavers ūksmingu parku
(24 pav.). Šiaip ar taip, geriau iš anksto susidaryti planą, kad būtų
aišku, kiek, ko ir kaip sodinsite. Nerekomenduoju braižytis plano,
nes sodinant vis tiek daug kas keisis, geriau turėkite jį galvoje.
Viskas, kas parašyta apie vaismedžių sodinukus, tinka ir uo­
gakrūmiams, išskyrus tai, kad jų nereikia taip preciziškai atsi-
rinkinėti, tinka ir auginti vazonėliuose.

183
VAIZDAS IŠ ŠONO

-O
VAIZDAS IŠVIRŠAUS
(SCHEMA) 2,5-3 m

Žemi vaismedžiai
0
i
1-2 m
t
♦ #
- f
* Aukšti vaismedžiai

#
4m
m
Uogakrūmiai ir
^ 4m dekoratyviniai
krūmai
"»- m-
24 pav. Sodas-giraitė

Kada sodinti? Geriausia visus sumedėjusius augalus sodin­

ti pavasarį arba rudenį, t. y. tada, kai jie yra ramybės būsenos.
Tik kaulavaisius geriau sodinti pavasarį, nes pasodinti rudenį
dažnai iššąla arba uždūsta nuo užmirkimo.

184 SODAS
 Esant ypatingam reikalui (pvz., gavote sodinuką vasaros vi­
duryje) galima sodinti bet kada, nepaisant metų laiko. Sodini­
mui vegetacijos metu labiau tinka maži sodinukai, kuriuos ga­
lima iškasti nepažeidžiant šaknų. Bet net ir paaugusius galima
sėkmingai sodinti bet kada. Yra keletas variantų, užtikrinančių
gerą sodinukų prigijimą.
I variantas tinkamesnis pirmai vasaros pusei. Jeigu mede­
lis ar krūmelis jau su lapais ir paaugusiais ūgliukais, pasodinus
jį reikia gerai apgenėti, paisant antžeminės ir požeminės dalies
tūrių santykio, ir nuskinti visus lapus. Nebijokite, greitai (maž­
daug per dvi savaites) iš miegančių pumpurų išaugs nauji ūgliai
bei lapai ir iki rudens spės subręsti. Krūmams galima ir nenu-
skinti visų lapų, keletą palikti.
II variantas tinkamas sodinti bet kada, kai medelis ar krū­
melis su žaliais lapais. Žinome, kad augalas garina vandenį, kurį
įsiurbia šaknimis. Kuo sausesnis oras, tuo daugiau vandens iš­
garinama, tuo daugiau jo reikia įsiurbti. Persodintam augalui su
pažeistomis šaknimis sudėtinga aprūpinti lapus vandeniu, ir pir­
mame variante mes juos tiesiog pašalinome ir leidome ataugti
jaunoms šaknelėms. 0 dabar lapus paliksime, bet sumažinsime
garinimą. Pasodintas augalas uždengiamas nupjauto kūgio for­
mos abiejuose galuose atviru indu, pavyzdžiui, kibiru be dugno.
Indas gali būti skaidrus arba ne - visais atvejais jis veikia. Bet
būtinai turi būti nupjauto kūgio formos, siaurėjantis į viršų. Iš­
bandžiau su įvairiais augalais, netgi karščiausiu metu persodinti
krūmeliai ar maži medeliai nė kiek nenuvysta, prigyja iš karto.
Toks uždengimas veikia daug geriau nei pavėsio sudarymas ar
dengimas uždarais indais arba agroplėvele, taip sodinti galima
bet kur ir bet ką, svarbu turėti, kuo uždengti, kad augalas neiš-
sikištų į viršų (25 pav.). Inde susidaro palankus mikroklimatas,
didelis oro drėgnumas, o kuo drėgnesnis oras - tuo mažesnis ga-
rinimas. Ir augalai neperkaista, nes per viršų puikiai vėdinasi.

185
Štai kaip keistai išeina: ir oras laisvai
cirkuliuoja, ir oro drėgmė laikosi, i
Rezultatai džiuginantys, todėl š;
būdą jums ir rekomenduoju.

SODO KULTŪRŲ
DAUGINIMAS

Dauginimo būdai. Sodo

kultūros gali būti dauginamos 25 pav. Sodinuko uždengimas,
persodinant vegetacijos metu
daugeliu būdų, bet čia aptarsi-
me tik pačius paprasčiausius,
kad kiekvienas galėtumėte pasidauginti jums reikalingų augalų.
Sumedėję augalai gali būti dauginami sėklomis ir vegetaty-
viai. Paprastesni vegetatyvinio dauginimo būdai: dauginimas
sumedėjusiais ir žaliais auginiais, atlankomis ir skiepijimu. De­
taliau aptarsime juos visus. Ir, žinoma, iš gamtinės žemdirbys­
tės pozicijų.

Dauginimas sėklomis. Tai pats paprasčiausias augalų dau­

ginimo būdas. Ir, deja, pats neekonomiškiausias, nes sėjinukų
derliaus reikia ilgai laukti, dažnai visiškai neaišku, kas iš jų už­
augs ir kokio skonio bus vaisiai. Sėklomis verta dauginti tuos
augalus, kurie tvirtai arba bent labai tikėtinai paveldi motinines
savybes, t. y. savybes to augalo, ant kurio augo sėklos (vaisiai).
Tvirtai savybes paveldi beveik visos laukinės vaismedžių
formos, o iš kultūrinių - veltininės kryklės. Dauguma kaulavai-
sių, ypač senųjų veislių, taip pat gana tikėtinai paveldi motini­
nio augalo savybes.
Jeigu norite turėti ką nors nauja, ypatinga, norite nera­
gauto skonio vaismedžių, verta auginti ir kultūrinių sėklavai-

186 SODAS
šių sėjinukus. Pavyzdžiui, obelų. Jų kultūrinių veislių genetinė
įvairovė itin didelė ir labai maža tikimybė, kad iš sėklos išaugs
laukinukas, nors toks įsitikinimas vyrauja liaudyje. Kas kita
kriaušės. Labai mažai tikimybės, kad iš kriaušės sėklos išaugs
saldžius didelius vaisius vedantis medis. Tačiau tiek obelis, tiek
kriaušes verta auginti poskiepiams - vėliau iš jų padarysite, ką
norėsite.
Taigi sėklomis verta dauginti obelis, kaulavaisius (trešnes,
vyšnias, slyvas, abrikosus), geltonžiedes sedulas, lazdynus, grai­
kinius riešutmedžius, taip pat bet kokius uogakrūmius, jeigu
mėgstate eksperimentuoti. Tačiau visi uogakrūmiai lengvai dau­
ginasi vegetatyviniu būdu, todėl jų sėjimo čia neaptarinėsime,
paliksime labiau specializuotiems leidiniams apie sodininkystę.
Paprasčiausia sėti vaismedžių sėklas. Jos gerai sudygsta be
papildomų priemonių, sudygę daigai stiprūs, jiems nereikia ypa­
tingos priežiūros. Visi vaismedžiai sėjami rudenį.
Sėjinukams pasiruoškite atskirą lysvę. Dirva turi būti švari,
be žolių, gerai supurenta, laidi vandeniui. Vieta parenkama ge­
riau apšviesta, šiltesnė.

Sėklavaisių (obelų, kriaušių) sėklos sėjamos į 1-2 cm gylį,

tankiai, 2-3 cm eilutėmis, tarp eilučių - 5-10 cm atstumas. Ne­
bijokite pasėti per tankiai, sėjinukus greitai persodinsite. Pasėta
lysvė nestorai apmulčiuojama, maždaug 5 cm sluoksniu, geriau­
sia nukritusiais lapais, bet tinka ir bet kokia kita negrubi me­
džiaga. Taip ji paliekama per žiemą.
Sėjinukai pradės dygti balandžio mėnesį, kai sušils dirva.
Kai jau turi du tris tikrus lapelius, persodiname į auginimui
skirtą lysvę. Šioje lysvėje daigeliai sodinami 10 x 20 cm atstu­
mu, t. y. maždaug 50 vienetų kvadratiniame metre. Galima ir
kiek tankiau, bet bus sudėtingiau prižiūrėti. Sėjinukus stengia­
mės sodinti apsiniaukusią dieną, į drėgną dirvą. Laistyti nerei­

187
kia, jie greitai prigyja. Pasodinti sėjinukai apmulčiuojami švie­
žia žole ar smulkiu šienu, tinka ir pernykščiai lapai. Svarbu, kad
mulčias būtų lengvai skaidomas - sėjinukams reikia gero starto.
Mulčio storis iš pradžių - apie 5 cm, vėliau, sėjinukams augant,
storis didinamas iki optimalaus, kaip daržovėms. Iki vasaros pa­
baigos obelų ir kriaušių sėjinukai turi užaugti nuo 50 iki 100 cm
aukščio, prie pagrindo būti ne plonesni už pieštuką. Tokius sė­
jinukus pavasarį galima sodinti į nuolatinę augimo vietą arba
skiepyti. Sodinti galima ir rudenį. Nelaikykite jų daigyno lysvėje
ilgiau kaip vieną sezoną, nes peraugs, susipins šaknys, bus sun­
kiau iškasti ir persodinti.

Kaip atsirinkti tinkamas sėklas. Sėklos imamos tik iš ge­

rai sunokusių vaisių. Kriaušes pravartu palaikyti, kol paruduos
ir suminkštės. Išlukštentos sėklos supilamos į indą su vandeniu.
Kurios nuskęs ant dugno - tos daigios, kurios plauks - nedai-
gios, jas išmeskite. Jeigu sėsite poskiepiams, daigias sėklas iš­
džiovinkite ir laikykite kaip visas kitas sėklas iki sėjos. Sėkite
spalio antroje pusėje-lapkričio pradžioje (ypač kriaušes reikia
stengtis pasėti vėliau, nes kai kurios mėgsta sudygti rudenį ir
žiemą sušąla), todėl jeigu vaisiai vėlyvi, galima sėti nedžiovintas.
Jeigu sėklavaisių sėjinukus auginsite iki derėjimo, atrin­
kite tik storesnes, apvalesnes sėklas - iš jų išaugę medeliai
turės daugiau kultūrinių savy­
bių (jeigu jos jums reikalingos)
BLOGOS GERA
(26 pav.). Norint išauginti „kul-

Ui
26 pav. Sėklavaisių sėklų
tūringesnį“ medelį negalima sė­
klų džiovinti, jos sėjamos vos su­
rinktos. Žieminių veislių obelų ir
kriaušių sėklos dažnai subręsta
tada> kai žem ė )au išalusi ir lau'
atrinkimas pagal formą ke pasėti nėra galimybių. Tokiu

188 SODAS
atveju sėklos sumaišomos su drėgnu smėliu, supilamos į dėžu­
tę ir laikomos lauke po sniegu iki pavasario, o pavasarį atšilus
žemei sėjamos į lysvę. Saugokite nuo pelių - jos labai mėgsta
vaismedžių sėklas.
Sėjinukų, auginamų iki derėjimo, ir sėjinukų, skirtų poskie­
piams, auginimas beveik nesiskiria.
Rudenį arba pavasarį pirmieji persodinami į nuolatinę au­
gimo vietą, o antrieji skiepijami ir dar vieną sezoną auginami
lysvėje.
Obelų poskiepiams geriausia auginti miškinių obelų ar jų
mišrūnių, taip pat ‘Antaninio* sėjinukus, o kriaušių poskie­
piams - miškinės kriaušės ir jos mišrūnų. Taip pat kriaušių po­
skiepiams tinka šermukšniai ir aronijos.
Sėklavaisių kauliukai sėjami rečiau, 10 x 20 cm atstumu,
nes visą sezoną sėjinukai augs nepersodinti - persodinimas ir
skiltlapių pažeidimas juos labai susilpnina. Kauliukai sėjami į
3-5 cmgylį (kuo stambesni kauliukai, tuo giliau). Jeigu medeliai
bus auginami derėjimui, sėjama iš karto vos surinkus kauliukus
iš prinokusių vaisių. Jeigu poskiepiams, galima sėti rudenį.
Slyvų poskiepiams geriausiai tinka vyšninės slyvos sėjinu­
kai, trešnių - senovinių veislių trešnių sėjinukai, vyšnių - vieti­
nių rūgščiųjų vyšnių sėjinukai, abrikosų - vietinių, gerai deran­
čių arba laukinių abrikosų sėjinukai (įprasta abrikosus skiepyti
į vyšninę slyvą, bet tokie medžiai neilgaamžiai). Žemaūgiams
slyvų poskiepiams tinka veltininės kryklės (pūkuotosios vyš­
nios) sėjinukai. Būtent slyvų poskiepiams, ne vyšnių!

Trumpai apie sėjinukų pranašumus. Jau žinome, kad dėl

stipresnės šaknų sistemos sėjinukai atsparesni ir gyvybingesni.
Bet yra dar vienas, daug subtilesnis jų pranašumas. Daugini­
masis sėklomis - prigimtinis ir pagrindinis augalo dauginimo­
si būdas. Šiame veiksme dalyvauja ne tik pats augalas, bet ir jo

189
simbiontai - viduje gyvenantys grybeliai. Endofitinių grybelių
dauginimasis tiesiogiai susijęs su augalo dauginimusi: jie plinta
kartu su sėklomis. Kiekvienoje sėkloje yra grybelis, kuris prade­
da vystytis sudygus sėklai. Ir nors grybelių yra visuose augalo
audiniuose, tokiu būdu pradėjęs vystytis grybelis būna pats ak­
tyviausias. Kaip jau žinome, endofitiniai grybeliai gamina daug
augalams ir mums reikalingų biologiškai aktyvių medžiagų, to­
dėl kuo jų daugiau, kuo aktyvesnis jų gyvenimas, tuo didesnė
augalo maistinė vertė. Šitą dalyką nesunku patikrinti praktiš­
kai: bet kokios kultūros sėjinuko vaisiai bus turtingesnio skonio
ir kvapnesni nei vegetatyviai padauginto augalo.

Dauginimas sumedėjusiais auginiais. Šis būdas tinka­

miausias juodiesiems serbentams ir vynuogėms, taip pat pas
mus kol kas retoms hibridinėms žemaūgėms obelims dauginti,
visi kiti šaknijasi sunkiau.
Auginiai ruošiami žiemą ar pavasario pradžioje ir laikomi
šaldytuve ar rūsyje, hermetiškai suvynioti į polietileną, nuo 0 iki
5 °Cšilumos temperatūroje. Jiems paruošiama puri, iš dalies už-
pavėsinta lysvė. Turi būti kuo daugiau šviesos, bet ne tiesioginių
saulės spindulių vidurdienį. Saulė ryte ir vakare - pranašumas.

27 pav. Paruoštas auginys 28 pav. Pasodintas auginys

190 SODAS
 Auginiai supjaustomi, kaip pa­
rodyta 27 pav., ir sodinami į dir­
vą, kaip parodyta 28 pav., 5 ar
10 x 20 cm atstumu, atsižvelgiant
į auginių dydį. Pasodinti iš karto
apmulčiuojami lengvai skaidomu
mulčiu. Galima mulčiuoti iki pat
viršaus, kad matytųsi tik viršūnėlės.
Prižiūrima, kad dirva lysvėje neiš-
džiūtų, jeigu reikia - laistoma. Kai
pradės augti ūgliai, žinokite, kad
auginiai įsišaknijo. Per vasarą leis­
kite jiems augti, o rudenį arba kitą
pavasarį sodinkite į nuolatinę vietą.
Vynuoges geriau šaknydinti kam­
baryje, nes dauginamos lauke ne vi­
sada spėja gerai paaugti ir sumedėti
iki rudens. Vynuogių dauginimo būdai gerai aprašyti literatūro­
je, todėl čia tik trumpai paminėsiu pagrindinius dalykus.
Geriausiai pasiteisina šaknydinimas vandenyje, jo turi būti
ne daugiau kaip 2 cm. Stiklainiai statomi ant palangės, būtinai
maži, litriniai, nes trilitriniuose šaknijasi per visą auginių ilgį
ir būna sunku sodinti (29 pav.). Per keturias savaites įsišakni­
ję ūgliai sodinami į vazonėlius ir paauginami ant palangės, kol
atšyla ir galima sodinti į lauką. Aš pradedu dauginti jau kovo
pradžioje. Nenaudoju jokių stimuliatorių, tik paprastą vanden­
tiekio vandenį.

Dauginimas žaliais auginiais. Šiuo būdu galima padaugin­

ti bet kokius sumedėjusius augalus ir daugelį prieskoninių žolių.
Tik ne visi jie šaknijasi taip greitai, kaip norime. Mes naudojame
du dauginimo žaliais auginiais būdus: vandenyje ir substrate.

191
 Paprasčiausias būdas - vandenyje. Apie šį būdą prieš kele­
tą metų perskaitėme internete ir išbandžius jis pasirodė pats
paprasčiausias ir vienas sėkmingiausių. Tam reikia bet kokios
vandens talpos, priklausomai nuo dauginamo kiekio. Gali būti
dubuo, vonelė, pripučiamas baseinėlis ar net tvenkinys. Dar
reikalingi polistireno padėkliukai, kokie naudojami maisto pro­
duktams pakuoti. Galbūt galima naudoti ir kitas medžiagas, bet
jos turi plaukti ir būti lengvai sulaužomos. Galbūt jūs šiam dau­
ginimo būdui sugalvosite geresnį variantą, o kol kas aš aprašy­
siu, kaip darome mes.
Pirmiausia paruošiame auginius. Juos sukarpome po
5-10 cm ilgio, priklausomai nuo augalų rūšies. Reikia, kad liktų
du trys lapai ar jų poros (30 pav.). Lapus nukerpame tiek, kad
neišgarintų per daug vandens ir auginys neišdžiūtų. Tai irgi pri-

192 SODAS
klauso nuo dauginamų augalų rūšies: mažalapiams paliekami
beveik visi lapai, o stambialapių žirklėmis sumažinami perpus
ar dar daugiau. Kažkiek lapų būtinai turi likti!
Padėkliuke išduriamos skylutės, į kurias sukišami auginiai,
kad į apačią išsikištų ne daugiau kaip 2 cm (31 pav.). Auginiai
kišami tokiu tankumu, kad jų lapai nesiliestų. Atitinkamu tan­
kumu išduriamos ir skylutės. Skylutes labai patogu durti pieš­
tuku - galima reguliuoti skylutės dydį pagal auginio storį. Au­
ginys skylutėje turi laikytis tvirtai, neprasmegti. Na, praktika
jums geriau viską parodys. Kišdami auginius stenkitės, kad jų
nupjauti galiukai neapdžiūtų, aš tam naudoju dubenį su vande­
niu: padėkliukas plaukioja dubenyje, nupjaunu auginį ir iš karto
kišu į skylutę.
Taip paruoštus padėkliukus paleiskite laisvai plaukioti van­
dens talpoje. Jeigu dauginate vasarą, laikykite lauke, galima net
saulės atokaitoje. Sis būdas geras tuo, kad jam nereikia atski­
ros lysvės, talpą su vandeniu galima laikyti bet kur arba padė­
kliukus plukdyti kūdroje. Svarbu, kad paskui juos surastumėte.
O jeigu šaknydinate šaltesniu metu (taip šaknydinti galima ir
daugelį kambarinių augalų), talpą su vandeniu laikykite kamba­
rio temperatūroje, kuo šviesesnėje vietoje. Tokiu būdu šaknydi-
nant nereikia sekti vandens lygio - auginių galiukai visada yra
tame pačiame gylyje, kur vanduo geriausiai prisotintas deguo­
nies (tai labai svarbi įsišaknijimo sąlyga).
Visi augalai šaknijasi skirtingai, todėl retkarčiais apžiūrėkite
padėkliukus. Kuo šiltesnis vanduo, tuo greičiau auga šaknelės.
Kai pamatysite kelių centimetrų ilgio šakneles, padėkliukus su­
laužykite, auginius atsargiai išimkite, sodinkite į specialiai pa­
ruoštą lysvę ir paauginkite iki rudens. Rudenį ar kitą pavasarį
sodinkite į nuolatinę vietą.
Kitas būdas - dėžutėse, substrate. Maždaug 20 cmaukščio ir
norimo dydžio medinės dėžutės iki pusės užpildomos humusin-

193
gu dirvožemiu, galima kompostine žeme, o viršutinis maždaug
5 cm sluoksnis - smėliu arba samanomis. Viršutinis sluoksnis
turi būti drėgnas ir laidus orui.
Auginiai paruošiami taip pat, sodinami į 2-3 cm gylį ir
pridengiami iki pusės nupjautais plastikiniais buteliais, viršu­
tinėmis jų dalimis su kamšteliais. Dėžutės laikomos iš dalies
užpavėsintoje vietoje, kad negautų tiesioginių saulės spindulių.
Laistomos dažnai, tiesiog ant viršaus, nenuimant uždengimo.
Kasdien bent pusvalandžiui kamšteliai atsukami - auginiai pra­
vėdinami. Kai pradeda augti nauji ūgliukai, kamšteliai kasdien
atsukami vis ilgiau - auginiai pratinami prie aplinkos. Kai pra­
sideda intensyvus augimas, auginius galima persodinti į lysvę.
Jeigu augimas silpnas, galima palikti dėžutėje iki pavasario. To­
kiu būdu neblogai šaknijasi ir obelų, kriaušių, net aviečių ūgliai.
Bet šis būdas (žaliais auginiais) visiškai netinka vynuogėms.
Jos, nors ir gerai įsišaknija, mūsų sąlygomis iki rudens papras­
tai nespėja sumedėti.

Kada dauginti? Tai priklauso nuo augalų rūšies. Bendra

taisyklė tokia: ūglis turi būti jau sutvirtėjęs, bet dar nesumedė-
jęs. Kuo anksčiau, tuo geriau, tuo daugiau laiko jis turės sustip­
rėti iki rudens.

Dauginimas atlankomis. Tai pats paprasčiausias, daug

kur aprašytas vegetatyvinio dauginimo būdas, pats patogiau­
sias mėgėjams, kuriems reikia pasidauginti nedaug augalų. Juo
galima padauginti bet ką. Yra vienintelė sąlyga: reikia prilenkti
prie žemės šaką ar bent ūglį. Todėl jis labai patogus krūmams,
bet nepatogus, o kartais ir neįmanomas medžiams.
Apie ši būdą net nėra ką pasakoti, pavasarį darykite, kaip
parodyta 32 pav., o rudenį turėsite naują augalą. Sunkiau besi-
šaknijančioms rūšims žemiausioje vietoje pradraskykite žievę.

194 SODAS
 32 pav.
Dauginimas
atlankomis

Skiepijimas. Apie skiepijimą taip pat daug prirašyta speci­

alioje literatūroje ir internete, todėl nesikartosime. Čia trumpai
apžvelgsime tik kai kuriuos dalykus, kuriuos išbandėme ir kurie
mums labiausiai pasiteisino.

Skiepijimo būdai. Vienas papras­

čiausių skiepijimo būdų pradedantiems
sodininkams - pagerintas sudūrimas į
vienmetį sėjinuką (33 pav.). Tinka vi­
siems vaismedžiams, labai patikimas,
skiepai niekada neišlūžta, galima skie­
pyti iškastus medelius sėdint prie stalo.
Prigijimas priklauso nuo kruopštumo ir
patirties, bet net pirmą kartą skiepijan­
tys naujokai gali pasigirti, kad prigyja
bent pusė skiepų. Kitaip nei dar papras­
33 pav. Pjūviai,
tesnio skiepijimo po žieve, šio būdo pati­ skiepijant pagerintu
kimumas daug didesnis. sudūrimu

195
 Sėkmingai taip galima skiepyti ir vasarą žaliais auginiais.
Net perskiepijant suaugusį vaismedį patikimiau iš naujos
šakos išauginti jauną ūglį ir į jį skiepyti sudūrimu, negu skiepyti
į nupjautą šaką po žieve. Į ūglį įskiepytas įskiepis niekada neiš-
lūš, nereikės jo saugoti.

Skiepijimo laikas. Geriausiai obelų ir kriaušių skiepai auga

tada, kai skiepijama nuo žydėjimo pradžios iki birželio vidurio.
Galima iki birželio pabaigos, prigijimas nesumažėja, bet tada
ūgliai iki rudens mažiau paauga. Taigi skiepijimo laikas ilgas,
nėra kur skubėti.
Literatūroje nurodoma, kad kaulavaisius reikia skiepyti, kol
nesubrinkę pumpurai. Iš tikrųjų praktika rodo kitaip: laikantis
tokių pačių terminų kaip obelims ir kriaušėms, skiepai gerai pri­
gyja ir auga.
Pastaruoju metu skiepydamas naudoju medaus tirpalą
(šaukštas medaus stiklinei vandens), jame suvilgomas įskiepio
pjūvis. Jis palengvina prigijimą, maitindamas įskiepį, kol braz­
das nesuaugęs.
Dabar trumpai apžvelgsime kai kurias sodo kultūras. Tik
tas, kurių auginimas gamtinės žedmirbystės metodais gerokai
skiriasi nuo „klasikinių“. Tai nereiškia, kad visos kitos kultūros
gali būti auginamos bet kaip. Bendri dėsniai galioja visoms vie­
nodai, tiesiog daugelis jų auginamos panašiai ir aprašinėti kiek­
vieną atskirai nėra prasmės.

BRAŠKĖS

Tai, ką mes vadiname braškėmis, yra virgininių ir eilinių že­

muogių hibridai. Uoga nebloga, žinoma, nė iš tolo neprilygstan­
ti paprastajai (Fragaria vesca) ar aukštajai (Fragaria moschata)

196 SODAS
žemuogei, bet vasaros pradžioje labai pasiilgusiems šviežių uogų
bent yra ko sočiai pavalgyti.
Gamtinės žemdirbystės agrotechnikos leidžia užauginti to­
kio skonio braškes, kokių jūs iki šiol neragavote. Agrotechni­
kos - tik skambus žodis, iš tikrųjų tai tiesiog leidimas augalams
augti patiems, jiems priimtiniausioje aplinkoje ir priimtiniau­
siomis sąlygomis. Visa agrotechninė „gudrybė“ - mokėti pa­
rinkti ar sukurti tą aplinką. Ta proga pasimokykime paprastų
taisyklių, kaip gamtinėje žemdirbystėje sukuriamos pačios
palankiausios sąlygos augalų auginimui. Ne tik auginimui,
nes mūsų tikslas - ne auginti ir gauti didelį derlių, o leisti
augti patiems ir gauti ypatingos kokybės uogų. Na, perei­
namuoju laikotarpiu pasitaiko visko - dažnai įdedame daugiau
darbo, nei gauname naudos, bet iš to stengiamės mokytis ir
daugiau tokių kvailysčių nedaryti. Taigi, kaip nustatoma, kokios
sąlygos konkrečios rūšies augalui yra pačios priimtiniausios -
ne kad būtų ypač derlingas, bet kad atskleistų visą savo „koky­
binį potencialą“.
Viskas čia daug paprasčiau, negu galima įsivaizduoti. Norint
suprasti, kokių sąlygų reikia kokybiškiausiam produktui
užauginti, tereikia žinoti, kokiomis sąlygomis gyvena to
augalo ar gyvūno laukiniai protėviai. Ši taisyklė universali, ji
tinka ir augalams, ir gyvūnams, visiems be išimties. Vadovaujan­
tis šia taisykle kuriamos taip skambiai vadinamos „gamtinės žem­
dirbystės agrotechnikos“. Todėl mums nereikalingas klasikinės
agronomijos mokslas, kad suprastume, kaip reikia auginti vieną
ar kitą kultūrą. Vadovavimasis šia taisykle greičiausiu, patogiau­
siu ir logiškiausiu būdu leidžia nustatyti tikruosius augalų ir gy­
vūnų poreikius, belieka visa tai sumodeliuoti. Ir kartais vieną ar
kitą detalę pakeisti panašiu atitikmeniu. Bet pradėkime nuo pra­
džių ir pamatysite, koks paprastas ir visiems suprantamas moks­
las yra gamtinė žemdirbystė. Panagrinėkime konkrečiai braškes.

197
 Virgininės ir eilinės žemuogės auga Amerikos žemyne, sau­
sose stepėse ir priekalnėse. Dirvos ten rūgštokos, kritulių ne­
daug. Vasaros šiltos ir karštos, stepėje niekas neužstoja saulės.
Taip, braškės neblogai auga ir daliniame pavėsyje, bet paragau­
kite saulėje ir pavėsyje sunokusių uogų ir pajusite skirtumą.
Taip pat galite teigti, kad braškėms reikia derlingos ir drėgnos
dirvos, ir čia galiu pasiūlyti tą patį: paragaukite „labai kultūrin­
gai“ augintų braškių ir kur nors Dzūkijos smėlyne sulaukėjusių,
ir turėsite atsakymą.
Taigi braškės labai atsparios sausrai ir joms reikia daug sau­
lės šviesos. Pas mus tinkamiausios vietos braškėms būtų atviri
pietinių krypčių šlaitai - šlaituose saulė gerai įšildo žemę. Ir la­
bai gerai, jeigu dirvoje gausu smulkesnių ar stambesnių akme­
nų - akmenys dieną sugeria saulės šilumą, o naktį palaipsniui ją
atiduoda, akmeningas dirvožemis būna šiltesnis.
Dar jos mėgsta rūgštoką dirvą - tėvynėje dirvožemiai rūgšto­
ki. Mūsų sąlygomis geriausias atitikmuo būtų lengvos priesmė-
lių dirvos, kur auga dirviniai asiūkliai - jie rodo padidėjusį dirvos
rūgštingumą. Arba pušynų pakraščiai, kur pušys priberia spyglių.
Kad gerai prinoktų uogos, jų turi neužpavėsinti pievų žolė,
vadinasi, labiausiai braškėms tiks žemažolės, skurdokos pievos.
Štai ir turime visą agrotechniką, jokių stebuklų daugiau nėra.
Sodinkite braškių daigus tokioje vietoje, ir daugiau nieko
nereikės daryti - daugelį metų tik skinsite uogas. Blogiausiu
atveju, jeigu užauga aukštoka žolė, ją reikės kartą per metus
nušienauti. Nuėmus derlių, kartu su braškių lapais. Nepamany­
kite, kad tai teoriniai pasvaičiojimai, tokių braškynų Lietuvoje
yra ne vienas. Tiesa, jie įveisti ne specialiai, kadaise ten braškės
buvo sodintos tvarkingomis eilutėmis su atitinkamo dydžio tar­
peliais, ravimos, tręšiamos ir kitaip „teisingai“ prižiūrimos, bet
vėliau tie plotai buvo apleisti ir tada... ten pradėjo augti tikros
braškės, kurias negėda padėti ant stalo.

198 SODAS
 Ar visos veislės tinka tokiam auginimui? Šito tiksliai atsaky­
ti negaliu, nes augs visos, bet vienos bus rūgštesnės, kitos sal­
desnės. Kas kam patinka. Bet kokiu atveju visų bus turtinges­
nis skonis. Žinoma, čia irgi galioja bendra taisyklė: kuo veislė
artimesnė laukiniam protėviui, tuo ji vertingesnė. Atitin­
kamai geriausios bus senos veislės, kuo senesnės - tuo geriau.
Daugeliui seniai pažįstama ‘Senga sengana sulaukėjusi įgauna
ypač gerą skonį, pievoje puikiai jaučiasi ir gerai plinta, uogos
vidutinio dydžio (kai kurių kitų veislių linkusios labai susmul­
kėti), nesmulkios. Krūmai užmezga mažiau uogų, nei augdami
mulčiuotose lysvėse, derlius iš ploto vieneto keletą kartų ma­
žesnis, bet... man šis būdas patinka labiausiai.
Jeigu neturite galimybės pasisodinti braškių „laukiniu
būdu“, nesivaikote didelių derlių ir norite turėti labai gerų uogų,
jums yra paruoštas ir išbandytas kitas variantas, kurį galima
naudoti „kultūringame“ darže. Uogų kokybė bus prastesnė už
augusių pievoje, bet nepalyginamai geresnė už augintų „tradi­
ciškai“. Tokiam auginimui tiks visokios veislės.
Paruoškite paprastą lysvę. Geriau tinka aprėminta. Braš­
kių daigus galima sodinti bet kada, bet jeigu norite jau kitais
metais turėti gerą derlių, stenkitės pasodinti bent iki rugpjūčio
vidurio. Daigus sodinkite nesilaikydami jokios tvarkos, po visą
lysvę, maždaug 10-20 cm atstumais vienas nuo kito. Rudenį to­
kią lysvę apmulčiuokite nukritusiais lapais (geriau vaismedžių),
nepagailėkite, uždėkite bent 10 cm storio sluoksnį. Tai bus vie­
nintelis mulčiavimas per metus. Per žiemą lapai susislėgs, pa­
vasarį jų bus plonas sluoksnelis, per jį lengvai išlįs braškių la­
pai. Uogynas sutankės, virs ištisiniu lapų, žiedų ir uogų kilimu.
Uogas skinkite, o rudenį lysvę vėl taip pat apmulčiuokite. Toks
uogynas dera ilgai, nes dirva nenusialina, o didelis krūmų tan­
kumas sukuria vadinamąjį limituojantį faktorių, kuris skatina
augalus vilioti prie šaknų simbiontus. Šitaip auginamos uogos

199
šiek tiek susmulkėja, bet labai pagerėja jų skonis, o bendras der­
lius iš ploto nė kiek nesumažėja. Mintis išbandyti tokį būdą kilo
matant senas, apleistas braškių lysves, kur sutankėjus krūmams
susmulkėja uogos. Bet paragauji tokią uogą ir supranti, kad ge­
riau jau tegul ji būna mažesnė...

Jums svarbiausia didelis derlius, bet ir kokybė ne pasku­

tinėje vietoje? Tuomet darykite taip. Ruoškite paprastą lysvę
ir braškių daigus. Geriau kuo anksčiau, bent iki rugpjūčio pra­
džios. Jeigu daigus renkate patys, imkite tik pirmą ir antrą dai­
gą nuo „ūso“. Daigus sodinkite 20 cm atstumais vienas nuo kito
ir ne mažiau kaip 40 cm atstumais tarp eilių. Sodinkite išilgai
ar skersai lysvės - kaip jums patogiau. Šiuo atveju pats geriau­
sias mulčias - stambios pjuvenos ar drožlės. Geriau spygliuočių.
Šviežumas neturi didelės reikšmės, bet geriau šviežios, nei pa­
gulėjusios kelerius metus.
Pirmiausia ant dirvos dėkite sluoksnelį karvės ar kito žolėdžio
mėšlo (simboliškai, kad tik pasibarstytų ant paviršiaus), ant mėš­
lo - maždaug 5 cm sluoksnelį žolės ar šieno, o ant viršaus - gerą
sluoksnį pjuvenų. Bent 10 cm, galima ir 20 cm. Neužpilkite braš­
kių daigų, tegul tarpueiliuose būna kalneliai, o eilutėse ploniau.
Jeigu neturite mėšlo, tiesiog dėkite ant žemės žolę ar šieną,
ant viršaus pjuvenas ir vieną kartą gerai palaistykite viską vie­
nu iš biologinių preparatų, skirtų aktyvinti mulčiui. Palaistykite
tiek, kad visas sluoksnis sudrėktų. Viskas, antrą kartą mulčiuo-
site kitą rudenį, t. y. kartą per metus.
Jeigu neturite pjuvenų, mulčiuokite šiaudais, blogiausiu
atveju - šienu ar žole, bet tokį mulčią lysvė labai greitai „su­
valgys“, nespėsite krauti. Mano manymu, jeigu mulčio kiekis
ribotas, geriau sodinti tankiau, t. y. geriau normaliai primaitin­
ti mažesnį plotą, negu didesnį laikyti pusiau alkaną. Uogų bus
tiek pat, bet kai mažiau ploto, mažiau reikia ir prižiūrėti.

200 SODAS
 Braškyno atnaujinimas. Jeigu braškės auginamos inten­
syviai ir norima nuolat gauti didelį derlių ir stambias uogas,
krūmus reikia atnaujinti. Neverta laikyti tų pačių daugiau kaip
ketverius metus. Paprastai braškynai atnaujinami sodinant dai­
gus į naują vietą. Bet jeigu mes auginome intensyviai, dirvos
derlingumas ne tik nesumažėjo, bet per trejus metus gerokai
padidėjo, nėra tikslo persodinėti.
Darykite taip. Tais metais, kai nusprendėte atnaujinti braš­
kyną, mulčiuokite dvigubai ploniau ir leiskite augti visiems
„ūsams“. Jie įsišaknys per mulčią. Vasaros pabaigoje, kai lysvė
bus užpildyta jaunais daigais, tiesiog išravėkite viską, kas nerei­
kalinga, išraukite pasenusius krūmus, o jaunus palikite tik rei­
kiamose vietose. Ir turėsite naują jaunų braškių lysvę, nesodinę
nė vieno daigo. Jeigu matote, kad vienoje ar kitoje vietoje per
tuščia, - pasodinkite, bet dauguma „pasisodins“patys ir vėl tre­
jus metus sėkmingai derės. Paprasta.

Braškių dauginimas sėklomis. Jau kalbėjome apie sėjinu­

kų pranašumus, palyginti su vegetatyviai padaugintomis kultū­
romis. Braškių savybėms, pirmiausia skoniui, tai turi ypač daug
įtakos. Norite turėti išskirtinio skonio braškių - pasidauginkite
jų sėklomis. Taip gausite ne tik turtingesnio aromato ir skonio
uogų, bet ir sukursite naujas formas, galbūt net ką nors labai
nauja ir ypatinga.
Pirmiausia prisiskinkite jums labiausiai patinkančių uogų.
Jos turi būti gerai sunokusios. Veislė visiškai nesvarbu, svarbu
jūsų poreikiai. Uogas dar padėkite ant palangės, kad kiek įma­
noma labiau sunoktų. Kai uogos jau pradeda vysti, minkštėti,
aštriu peiliuku nupjaukite jų žievelę su sėklomis (jos ryškiai ma­
tosi) ir sėklas išdžiovinkite. Nereikia atskirti minkštimo, tegul
džiūsta su viskuo. Kol sėklos išdžius, pasiruoškite indą ir subs­
tratą sėjimui.

201
 Braškės mėgsta rūgštoką ir gerai ventiliuojamą terpę, o sė­
jinukai ypač. Todėl sėjimui labai tinka rudos durpės, o dar ge­
riau - kiminai (aukštapelkių samanos). Indelio reikia negilaus,
užteks ir 5 cm, dugne pradurkite kelias skylutes, kad išbėgtų
vandens perteklius. Indelio dydis priklauso nuo sėjamų sėklų
kiekio, sėsite maždaug 1 cm atstumais. Substratą sudrėkinkite.
Sėklas dėkite ant paviršiaus, užberti nereikia. Pasėję in­
delį uždenkite skaidria medžiaga arba užmaukite ant jo poli­
etileninį maišelį. Padėkite ant palangės. Braškių sėklos dygs­
ta greitai. Pasirodys smulkučiai, žemučiai daigeliai. Kasdien
indelį pravėdinkite, kad neįsiveistų pelėsis. Kai jau matysite
du tikrus lapelius, atidenkite kasdien vis ilgesniam laikui, o
po kelių dienų visai nuimkite polietileną. Paauginkite daige­
lius iki keleto centimetrų aukščio, kol ant lapų jau išryškės
braškėms būdingi dantukai, ir sodinkite į lysvę maždaug 5 cm
atstumu vienas nuo kito ir dvigubai platesniais tarpueiliais.
Geriau, jeigu lysvės paviršiuje paberta bent 2 cm sluoksnelis
tokių pačių durpių, daigeliams bus mažiau streso. Lysvę reikės
gerai prižiūrėti, saugoti, kad neišdžiūtų, kol daigeliai gerai įsi­
šaknys. Kai jau matysite, kad daigeliai pradeda augti, atsargiai
apmulčiuokite lysvę smulkia žole. Plonai, simboliškai, kad taip
greitai neišdžiūtų. Braškių daigeliai labai gležni, su jais rei­
kia elgtis atsargiai. Kitą vasarą iš lysvės galėsite juos sodinti
į nuolatinę augimo vietą. Dar kitais metais jau valgysite pilna
burna. Ir suprasite, kuo braškės sėjinuko uogos skiriasi nuo
„paprastų". Be to, sėjinukų daug geresnės adaptacinės savybės.
Tokiu būdu galite užsiauginti braškių, geriausiai prisitaikiusių
prie konkrečių jūsų sklypo sąlygų.

202 SODAS
 AVIETĖS

Ar pastebėjote, kur prisirpsta skaniausios avietės? Ne pievo­

se, ne pamiškėse ir, suprantama, ne pramoniniuose soduose, o
miško kirtimuose. Štai ir susipažinkime su ten esančiomis sąly­
gomis ir aviečių gyvenimo ypatumais, kad galėtume ir sode už­
siauginti gerų aviečių.
Kirtime giedrą dieną labai šilta - gerai apšviečia saulė ir dėl
aplink augančio miško neužpučia vėjas. O svarbiausia, kad kir­
timas - tai daug medžių kelmų, negyvų kelmų. Mes matome tik
paviršių, t. y. kelmus, o žemėje irgi yra neįsivaizduojami kiekiai
medienos - negyvų medžių šaknų, jų tūris ne ką mažesnis už
augusio miško tūrį. Jūs jau suprantate, kas vyksta su negyva
mediena miške - ją valgo grybai. O avietės labai mėgsta grybų
draugiją ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl miško avietės turi
tiesiog svaiginantį skonį, o auginamos darže - na, sutikite, šiaip
sau, nieko ypatingo. Remontantinės iš viso nevalgomos - bū­
kime sąžiningi. Keista, kai žmonės giria remontantinių aviečių
skonį ir aromatą. Reikia būti arba neragavusiam normalios avie­
tės, arba apgaudinėti patį save, o tas jau tikrai nėra gerai.
Taigi visą aromatą ir skonį avietėms suteikia būtent negyvą
medieną ardantys grybai. Sode mes taip pat galime sukurti pa­
našias sąlygas, kurios patiks visoms be išimties aviečių veislėms.
Pirma, reikia pasirūpinti, kad dirvoje, kur auga aviečių ša­
knys, būtų daug negyvos medienos. Antra, svarbu, kad prie
medienos lengvai patektų oras - grybai kvėpuoja deguonimi, ir
kvėpuoja intensyviai, kaip stambūs organizmai. Trečia, mediena
turi nuolat būti drėgna. Ketvirta, turi būti grybų. Ir viskas. Jeigu
taip padarysite, bet kokia aviečių veislė atskleis visas savo derlin­
gumo ir kokybės galimybes. O tada jau atsirinksite, ką verta au­
ginti, o ko ne. Beje, avietės, ypač naujų intensyvių veislių, stam-
biauogės, labai linkusios kisti. Taikant intensyviausias gamtinės

203
žemdirbystės technologijas, jos metai iš metų didina derlingumą
ir gerina skonines savybes. Ir visa tai vėlgi dėl grybų. Rusų sodi­
ninkas, selekcininkas ir mikobiotechnologijos (technologija, kai
mulčio skaidymui naudojami grybai) autorius A. Kuznecovas jau
pasiekė 10 kg vidutinį uogų derlių iš kvadratinio metro ir sako,
kad tai ne riba. Lietuvoje šių uogų derlius gerokai kuklesnis, ta­
čiau bent žinome, kuria kryptimi judėti ir kokio rezultato tikėtis.
Pradėkime darbą. Avietes geriausia auginti siauroje lysvėje
viena eile, taip patogiau jas prižiūrėti ir rinkti derlių. Pirmiausia
iškasame norimo ilgio, 1 m pločio ir 40 cm gylio tranšėją. Visą
ją užpildome mediena iki pat viršaus ir dar truputį. Tai gali būti
stambūs medžio gabalai ir supjaustytos ar sukapotos šakos, gali
būti sutrūnijusi ir šviežia mediena ar medžių žievė. Kuo stam­
besni medienos gabalai, tuo ilgaamžiškesnė lysvė. Medienos rū­
šis neturi jokios reikšmės, tik svarbu, kad tarp medienos gabalų
būtų pakankamai oro tarpų, todėl visiškai netinka pjuvenos ir
drožlės. Tačiau jeigu jų turite, pasilikite, prireiks. Užpildę visą
tranšėją mediena, supilame žemę. Visa ji netilps, tik užpildys
didesnius tarpus. Žemės suspausti nereikia, tiesiog užpilkite, ir
viskas. Visą tranšėją gerai suliekite vandeniu, kad žemė subyrė­
tų į tarpus ir neliktų didelių ertmių. Viršuje mediena turi maty­
tis, neturi visa pasislėpti po žeme.
Į taip paruoštą tranšėją sodinkite aviečių krūmus. Pasodinę
trumpai nugenėkite - tegul atsiaugina naujus stiebus. Nebijo­
kite, kad bus nepatogu sodinti - tarp medienos visada yra tar­
pų, kur tilps šaknys. Sodinkite maždaug 1 m atstumu vieną nuo
kito, tranšėjos centre. Avietės sodinamos rudenį arba pavasarį -
skirtumo nėra.
Pasodinę apmulčiuokite šiaudais, šienu, nukritusiais lapais
ar panašiu parankiniu mulčiu. Čia tiks ir žolė, ir net arklių, gal­
vijų ar triušių mėšlas, jeigu jame bent pusę tūrio sudaro kraikas.
Tokiu būdu auginant storai mulčiuoti nereikia, tik tiek, kad po

204 SODAS
mulčiu nuolat būtų drėgna. Viskas, jūsų avietės augs ir derės,
jums tereikės nuolat papildyti mulčio, o jeigu mulčiuosite pju­
venomis - tik kartą per metus, geriau rudenį. O kaipgi grybai,
iš kur jų atsiras lysvėje? Nesijaudinkite, jeigu įdėjote bent kiek
jau patrūnijusios medienos, joje esantys grybai netruks „oku­
puoti“ visą lysvę. O jeigu norite būti labiau užtikrinti, nueikite
į artimiausią mišką, parsineškite gabalą drėgnos, sutrūnijusios
medienos, kurioje matosi balti grybų siūleliai, ir pakiškite po
mulčiu. Grybų „sėkla“ turi gulėti saugiai ir drėgmėje. Iš parneš­
to gabalo grybai greitai paplis po visą lysvę. Nesvarbu, kokios
jie rūšies, svarbu pradžia, kai prasidės medienos ardymas, daug
grybų atsiras savaime ir jūs juos pamatysite gyvai.
Dar avietes reikės genėti, šalinti ūglių perteklių, bet čia jau
klasikiniai dalykai, ne gamtinės žemdirbystė specifika, todėl ne-
siplėskime.
Jeigu turite nedaug medienos ir jos neužteks užpildyti tran­
šėjai, auginkite kitaip. Jeigu dirva sunki ir susislėgusi, perkaski-
te ją, pridėdami šiaudų ar šakų arba akmens skaldos, kad ji pra­
dėtų lengviau kvėpuoti. Jeigu dirva lengva - tiesiog perkaskite.
Labai purenti nereikia, tegul būna stambesni grumstai. Lysvę
ruoškite tokios pačios formos kaip tranšėją.
Į paruoštą lysvę sodinkite aviečių krūmelius. Jeigu sausa -
gerai palaistykite. Pasodinę mulčiuokite, o mulčiavimas šiuo
atveju bus „ypatingas“. Mulčiuokite mediena. Stambesni gaba­
lai veiks ilgiau, smulkesni - trumpiau, galima pjuvenomis. Jei­
gu mulčiuojate stambiais rąstigaliais ar supjautomis šakomis,
jie tiesiog sudedami taip, kad dengtų visą lysvės paviršių, bet
pernelyg nestyrotų į šalis ir į viršų. Medienos viršų pridenkite
žole ar kitu mulčiu, jo funkcija - saugoti drėgmę medienoje. Va­
sarą šienaudami tarplysvius neužmirškite vis užmesti žolės, kad
mediena neišdžiūtų. Su grybais galite pasielgti taip pat, kaip su
tranšėja, bet jie ir patys atsiras, kai ateis laikas.

205
 Jeigu medienos visai neturite, atminkite vieną dalyką: avie­
tės labai mėgsta sočiai pavalgyti. Jų lysves mulčiuokite storai ir
sočiai. Tinka viskas: nuo įprasto mulčio iki galvijų, arklių mėš­
lo ar augalinių virtuvės atliekų. Žinoma, tokiu būdu augindami
negausite „miškinės kokybės“, bet derlių turėsite gerą. O kuo
daugiau mulčiuje bus celiuliozės, t. y. kuo jis inertiškesnis, tuo
geresnis bus uogų skonis. Tai taisyklė. Nebandykite auginti
aviečių pievoje ar negausiai mulčiuojamoje lysvėje - rezultatas
nuvils ir jos tiesiog pabėgs. Taip, taip, avietės - keliaujantys
augalai. Leisdami atžalas krūmai vis atsinaujina ir persikelia į
kitą vietą. Tokiu būdu augalai ieško geresnių sąlygų ir kažkokiu
būdu jaučia, į kurią pusę reikia keliauti. Šia jų savybe pasinau­
dokime norėdami atnaujinti avietyną.

Avietyno atnaujinimas. Aviečių krūmai greitai pasensta.

Kuo intensyvesnės veislės, tuo greičiau. Kai kurių naujų labai in­
tensyviai auginamų veislių krūmus reikia atnaujinti kas treji me­
tai, antraip mažėja jų derlingumas. Krūmai atnaujinami atžalo­
mis. Galima jas tiesiog iškasti ir persodinti į naują paruoštą vietą,
o galima padaryti taip, kad jos pačios nueitų, kur mums reikia.
Tamtikslui lygiagrečiai esamos aviečių lysvės ruošiama kita.
Kuo arčiau, tuo geriau. Galima kasti tranšėją, galima tiesiog ge­
rai supurenti, o jeigu dirva pakankamai puri - nedaryti nieko.
Pavasarį naujoji lysvė mulčiuojama ir visaip stimuliuojama, tar­
si ten būtų pasodintos avietės, o nuo senosios tuo pat metu nu­
imamas visas mulčias, avietėms duodama suprasti, kad gyveni­
mo sąlygos senojoje vietoje tapo neįmanomos. Pajutusios šalia
gerą vietelę, jos pradeda leisti atžalas į naująją lysvę. Taip per
sezoną naujojoje lysvėje priauga jaunų atžalų, jas tereikia išre­
tinti, palikti tik stipriausias ir augančias tinkamais atstumais.
Kitais metais iš jų susiformuos normalūs krūmai.
Sode įmanoma užauginti ir paprastas miškines avietes,

206 SODAS
nuo tikrų miškinių besiskiriančias tik derlingumu (sode derlin­
gumas didesnis) ir uogų didumu (sode jos beveik dvigubai di­
desnės). Laukinės avietės, kitaip nei laukinės žemuogės, darže
sugeba išlaikyti savo skonines savybes. Žinoma, jeigu su jomis
atitinkamai elgiamasi. Mums tai pavyko.

KRIAUŠĖS

Atrodo, visiškai vietinis medis, laukines ir puslaukines

kriaušes dažnai matome laukuose ir pakelėse, senose sodybose,
pamiškėse ir vandenų pakrantėse. O soduose su jomis vienos
bėdos: tai neauga, tai degligė nujuodina, tai rūdys numargina
lapus. Net pramoniniuose soduose yra vos viena kita kriaušių
veislė, paprastai kokia nors beskonė - cukrus, daugiau nieko...
O senose sodybose pasitaiko gerų kriaušių, vadinasi, Lietu­
voje jų būta. Ir dabar kai kur yra, nors seni medžiai su dideliais
ir vidutiniais, aromatingais vaisiais baigia išnykti. Kriaušė - gry­
nai desertinis vaisius ir, kaip sakoma Azerbaidžane, kriaušės
turi būti ne valgomos, o geriamos. Na, maždaug tokios konsis­
tencijos ir saldumo kaip gerai prinokęs melionas. Pamatęs, kad
Lietuvoje kriaušių padėtis labai prasta, prieš keletą metų ėmiau
klausinėti šiltesnių kraštų sodininkus apie pačias geriausias de­
sertinių kriaušių veisles. Pasirodo, viskas ne taip ir paprasta.
Niekas negalėjo pasakyti, kad viena ar kita veislė yra tikrai gera,
ir tuo labiau pasigirti ją turįs. Bet visiems teko tokių kriaušių
matyti ir valgyti. Ir visi kaip vienas tvirtina: visos jų ragautos ge­
riausios kriaušės neturi jokių pavadinimų, tai liaudies selekcijos
„veislės“, dažniausiai egzistuojančios kaip vienas ar vos keletas
senų medžių, paprastai kur nors senose sodybose. Teko girdėti
apie gerokai virš kilogramo sveriančias tikras „geriamas“ kriau­
šes, na o puskilograminių labai neblogų teko valgyti ir Lietuvoje.

207
 Paaiškėjo ir dar viena taisyklė: geros kriaušės - neišvaizdžios,
dažnai netaisyklingos formos, negražios, murzinos spalvos, daž­
nai rauplėtos. Ir pats pastebėjau šį dėsningumą: jeigu kriaušė
graži, daili, jos skonis bus šiaip sau. Taigi, norint surasti tikrai
gerų kriaušių, beviltiška jų sodinukų ieškoti medelynuose ir pre­
kyvietėse, didžiausia tikimybė - senose apleistose sodybose ir
netgi ten, kur sodybų seniai nebėra, likę tik seni vaismedžiai.

Kriaušių auginimo ypatumai. Jau pats kriaušės pavadini­

mas sako, kad tai šlaitų augalas. Ji mėgsta gerą apšvietimą, ši­
lumą. Pastebėta, kad sveikesnės kriaušės auga apsuptos įvairių
neaukštų krūmų.
Kriaušės auga ir lengvesnėse, ir sunkesnėse dirvose, bet ne­
mėgsta užmirkimo ir dirva joms turi būti laidi, „kvėpuojanti“.
Sunkios, suslėgtos, šaltos, oro nepraleidžiančios dirvos - viena
dažniausių silpno kriaušių augimo ir prastos sveikatos priežas­
čių. O sveikiausios būna tada, kai gausiai mulčiuojamos žole,
taip pavyksta „išgydyti“net labai degligės puolamus medžius.
Dabar dažnai bandoma kriaušių bėdas suversti ligų sukėlė­
jams ir net kitiems augalams, kurie yra patogeninių mikroorga­
nizmų tarpiniai šeimininkai. Nepasiduokite tokioms provokaci­
joms ir nepulkite naikinti kadagių ar dar ko nors - nuo to jūsų
sodas sveikesnis nebus. Taip pat nepulkite naudoti fungicidų -
prisidarysite dar daugiau bėdos. Sodinkite kriaušes į geriausiai
apšviestą, šiltą vietą, į purią dirvą, pasirūpinkite, kad sodinukai
sparčiai augtų, jaunus medelius gerai mulčiuokite, ir visų „bai­
siųjų“ligų apraiškos bus minimalios arba iš viso jų nebus.
Patartina nuo pat mažens kriaušes formuoti, kad visos ša­
kos būtų nesunkiai pasiekiamos. Formuojama tiesiog atlen­
kiant skeletines šakas ir vienam sezonui pritvirtinant virvele ar
pan. (34 pav.), taip pat neleidžiant augti viršūnei. Jeigu leisite
medeliui augti laisvai, greitai nuo viršūnės nepasieksite vaisių,

208 SODAS
 34 pav. Šakų atlenkimas ^ i

o dažniausiai ten jie patys didžiausi ir skaniausi. Ir net nesu­

lauksite, kol jie nukris, - dar ant medžio juos sudoros vapsvos,
jos irgi mėgsta saldumynus.

ABRIKOSAI

Abrikosas - be reikalo nepopuliarus sodo medis. Abrikosų

vaisiai kur kas vertingesni už slyvas, sąlygos jiems reikalingos
tokios pat, o atsparumas šalčiui ne ką mažesnis. Turbūt visiems
teko matyti iš kauliukų išaugusius senus abrikosus, kurie kas­
met gausiai dera. Kad gerai augtų ir derėtų, abrikosus geriau so­
dinti pietiniame ar pietvakariniame šlaite, kuo statesnis - tuo
geriau. Nesant tokios galimybės, sodinkite abrikosus prie pieti­
nių pastatų sienų.
Abrikosas, kaip ir kiti kaulavaisiai, mums labai patogus tuo,
kad noriai paveldi motininio medžio savybes, o tai reiškia, kad

209
galima drąsiai auginti juos iš kauliukų ir dažniausiai gausime
visai padorius vaisius. Tiesa, daug kultūrinio abrikoso sėjinukų
jau pirmąją žiemą iššąla, bet taip tik palengvina mums darbą -
išlieka stipriausi, kurie vėliau nekels bėdų. Vėliau su kiekvienais
metais medelių atsparumas šalčiui vis didėja. Ir dar Sibiro sodi­
ninkai pastebėjo, kad daug celiuliozės turintis mulčias pagerina
medienos subrendimą ir padidina medelių atsparumą šalčiui.
Aišku, čia ne mulčio nuopelnas, o jame gyvenančių grybų, todėl
augindami pietinių kraštų kultūras šitai įsidėmėkite: mulčiuo-
kite jas mediena, pjuvenomis ar pan. ir saugokite, kad mulčias
neperdžiūtų.
Jeigu suradote gerą abrikosą ir nusprendėte įskiepyti jo ša­
kelę į sėjinuką, neskiepykite į vyšninę slyvą, kaip yra įprasta.
Geriausias poskiepis abrikosui - abrikoso sėjinukas. Bet kam
vargti - jie puikiausiai dygsta iš kauliukų, auga greitai, o ir me­
delynuose yra nemažas veislių pasirinkimas. Tik nesivaikykite
egzotikos, rinkitės rusiškas (ne pietines) ar latviškas veisles, jų
atsparumas didesnis.

VYNUOGĖS

Vynuogės - sparčiai populiarėjanti sodų kultūra. Yra šimtai

veislių, galinčių gerai augti ir derėti mūsų sąlygomis, bet labai
nedaug tokių, kurių žiemai nereikia dengti. Dažnai vynuogių
auginimo agrotechnikos pateikiamos kaip paprastam mirtinga­
jam nepasiekiamas mokslas, bet iš tikrųjų nieko panašaus nėra.
Tiek jų auginimas, tiek genėjimas - visiškai paprasti.
Vynuogėms labiau patinka laidi, greitai įšylanti dirva, geriau
pietiniame ar pietvakariniame šlaite ar prie pietinės sienos - ši­
lumą jos mėgsta. Sodinant jaunus sodinukus nereikia jų įgilinti
taip, kaip dažniausiai patariama literatūroje. Reikalas tas, kad

210 SODAS
įprotis sodinti įgilinant iki v
viršutinio pumpuro atėjęs
iš pietinių regionų, kur di­
džiausia problema - van­
dens trūkumas. Štai ir sodi­
nama kuo giliau, kad šaknys
neišdžiūtų. O pas mus daug
didesnė problema - šilumos
trūkumas, ypač dirvoje, to­
dėl vynuoges reikia sodin­
ti kuo sekliau, kad jaunos 35 pav. Vynuogių sodinimas
šaknelės gautų kuo daugiau sunkioje dirvoje
šilumos. Sunkesnėse dir-
vose netgi geriau sodinti
ne į žemę, o ant jos, tiesiog
padedant sodinuką žemės
paviršiuje, o ant šaknų supi­
lant kauburėlį (35 pav.). Dar
labai gerai sodinant prie
šaknų įkasti didesnį akmenį
ar betono luitą, kad dalis jo
kyšotų virš žemės. Jis veiks
kaip šilumos akumuliato­
rius - dieną įšils nuo saulės
ir visą parą lėtai atidavinės 36 pav. Šaknų vystymasis
šilumą į žemę, kur auga vy­ prie akmens
nuogės šaknys (36 pav.).
Jeigu norite auginti vynuoges visiškai gamtiškai - per daug
nesirūpinkite taisyklingai jas genėti. Prisiminkite tik tiek, kad jos
dera ant tų pačių metų ūglių, išaugusių iš pernykštės medienos.
Taigi nupjaudami nereikalingas šakas žiūrėkite, kad liktų per­
nykščių ūglių, iš kurių pumpurų augs derantys ūgliai. Ir viskas.

211
Bet ne visi krūmai, auginami taip laisvai, duos norimą rezultatą,
ir ne visada. Todėl čia reikia išsiaiškinti kai kurias subtilybes.
Yra savižudžių veislių, kurios taip vadinamos dėl savybės
megzti ir auginti labai daug uogų, ir... žūti nuo išsekimo. Todėl
tokių veislių derlius yra ribojamas, ant vieno derančio ūglio lei­
džiama auginti tik po vieną kekę. Bet sumanūs sodininkai įro­
dė, kad gerai maitinami tokių veislių krūmai būna labai derlingi
ir neišsenka, derliaus riboti nereikia. Kas yra geras maitinimas?
Tai jūs jau žinote.
Vynuogių uogų dydis, cukraus kiekis, aromatas ir apskritai
kokybė tiesiogiai priklauso nuo subrendusios medienos tūrio.
Tai reiškia, kad kuo senesnis krūmas, kuo daugiau jame senos
medienos, tuo geresnės jo uogos. O kuo mažiau uogų, tuo jos
didesnės, saldesnės ir turtingesnio skonio. Štai ir spręskite, ver­
ta riboti vynuogių derlių ar ne. Taip pat į šią taisyklę dera atsi­
žvelgti genint vynuoges ir mažinant šakų skaičių: galbūt verčiau
palikti storą seną šaką su jaunais ūgliais viršūnėje, o pašalinti
jaunas šakeles prie pagrindo?
Vynuogė pagal savo prigimtį - liana. Paprastai laukinės vy­
nuogės vyniojasi ant medžių, pakyla labai aukštai ir derėti pra­
deda tada, kai priauga medžio ar kitos atramos viršūnę ir šakos
nuo svorio pradeda linkti žemyn. Pasirodo, kultūrinės vynuogės
taip pat labai mėgsta tokį augimo būdą. Augdamos ant medžio
ar kitos vertikalios atramos jos būna sveikesnės ir derlingesnės.
Taip pat pastebėta, kad taip augant didėja vynuogių atsparumas
šalčiui. Ir ne taip svarbu, kokio aukščio atrama, jos puikiausiai
jaučiasi ir ant dviejų ar trijų metrų aukščio stulpo. Taip auginant
vynuoges tiesiog įkasamas vertikalus stulpas, į jį prikalama vi­
nių, kad būtų prie ko prisitvirtinti ūgliams (37 pav.). Visas ge­
nėjimas tokiu atveju - tik pernelyg išaugusių, nereikalingų šakų
pašalinimas. Taip auginti galima ir šalčiui neatsparias, žiemai
dengiamas veisles, jeigu sugebėsite rudenį krūmus nuimti nuo

212 SODAS
atramų, paguldyti ant že­
mės, o pavasarį vėl pakelti.
Taip pat pastebėta, kad
laukinėje aplinkoje (pamiš­
kėje, miško aikštelėje, upės
krante ir pan.) augančių ir
visiškai neprižiūrimų vy­
nuogių uogos susmulkėja,
bet jų skonis tampa ryškes­
nis. Be to, smarkiai padidėja
atsparumas šalčiui.
Vynuoges labai puola
grybinės ligos, ir kasmet vis
labiau. Tiesa, ne visur - pa­
čiuose „gamtiškiausiuose“
ūkiuose jos neserga, nepri­
klausomai nuo oro sąlygų
ar ligų židinių kaimynystėje.
Įrodyta, kad aktyvus mulčias (tiksliau, jo gyventojai) puikiai su­
tvarko vynuogių imunitetą. Taip pat naudojamas kitas varian­
tas: vynuogyne auginama žolė, ji periodiškai šienaujama ir šienu
mulčiuojamos vynuogių eilės. Nuo grybinių ligų puikiai padeda
ne pats mulčias, o mums jau pažįstama šieno lazdelė. Kai kur
profilaktiškai vynuogės purškiamos rūgpienio preparatais.
Taigi vynuogė - labai perspektyvi kultūra, ir dar I. Mičiuri-
nas sakė, kad prigimtinis vynuogių atsparumas šalčiui didesnis
nei obelų. Tik reikia su jomis dirbti, pažinti, stebėti, ir vynuogė
iš vis dar egzotinės ir sudėtingos kultūros taps įprastu augalu,
reikalaujančiu minimalios priežiūros, teikiančiu vertingas uogas
ne tik valgymui, bet ir gėrimams gaminti.

213
 AGRASTAI

Agrastai - tikros šiaurinės vynuogės. Augalas paprastas,

nereiklus, derlingas ir veda skanias uogas. Bet visi žino, kad
agrastai serga valktimi, nuo kurios saugotis labai sudėtinga.
Tiek sudėtinga, kad neverta auginti valkčiai neatsparių veislių,
o vietoje jų selekcininkai ir prekybininkai siūlo atsparias veisles.
Ir viskas būtų labai gerai, jeigu jų uogos būtų valgomos... Deja,
kiek teko ragauti tų nesergančių, nieko panašaus į normalius
agrastus. Vanduo, ir tiek, nei skonio, nei kvapo.
Ir mes nusprendėme patikrinti, ar tikrai agrastai tokie ne­
atsparūs, ar tikrai nėra kitos išeities, kaip tik auginti neskanias
uogas vedančius, bet užtai atsparius augalus. Pasirodo, nie­
ko panašaus - visos senosios, neatspariomis valkčiai laikomos
agrastų veislės puikiausiai auga ir net negalvoja sirgti. Ir nerei­
kia jokių ypatingų priemonių, užtenka čia pat nupjautos žolės
mulčio. Taip galima drąsiai rekomenduoti auginti bet kokias
agrastų veisles.
Agrastai - atvirų vietų augalai, mėgsta kalkingą dirvą. Šilu­
mą ir šviesą taip pat mėgsta, ypač pietinius šlaitus. Sudarykite
tokias ar bent panašias sąlygas, mulčiuokite žole ir mėgauki­
tės. Dar priminsiu, kad grybeliai (valkties sukėlėjas - grybelis)
mėgsta rūgščią terpę. Nepraleiskite progos ant agrastų pabars­
tyti pelenų - jausitės dar ramiau.

JUODIEJI SERBENTAI

Kartu su avietėmis, juodieji serbentai - didžiausi sodo ėdrū­

nai. Jiems reikalinga kuo „riebesnė“dirva, kuo daugiau drėgmės
ir mulčio. Taip pat tinka šviežias galvijų, arklių ir triušių mėšlas,
jo galima dėti nors ir 20 cm sluoksnį.

214 SODAS
 Gamtoje juodasis serbentas - beveik vandens augalas. Sa­
vaime jis auga šlapiuose juodalksnynuose ir mišriuose miškuo­
se, neišdžiūstančiose balose, prie upelių. Ir sode jį galima augin­
ti prie pat vandens, gerai auga ir dera net daliniame pavėsyje.

VALGOMIEJI SAUSMEDŽIAI

Nors vis plačiau auginami, valgomieji sausmedžiai dar ne­

populiarūs. O iš tikro jų uogos daug vertingesnės už agrastus ar
avietes. Be to, tai pirmosios pavasario uogos, sunokstančios jau
gegužės pabaigoje. Kai kurių veislių uogų skonis kartokas, bet
man asmeniškai jos pačios skaniausios.
Kultūrinių sausmedžių veislės kilusios iš keleto laukinių
rūšių, labiausiai paplitę melsvauogiai ir kamčiatkiniai saus­
medžiai. Pirmųjų krūmai aukštesni, ilgesniais lapais, o uogos
smulkesnės ir rūgštesnės, bet jie derlingesni. Antrųjų krūmai
žemesni, lapai apvalesni ir su tankesniu pūkeliu, uogos beveik
dvigubai didesnės ir saldesnės, bet jie ne tokie derlingi.
Visų sausmedžių poreikiai vienodi: jų šaknys paviršinės, to­
dėl jie labai jautrūs drėgmei ir dirvos paviršiaus būklei. Auga bet
kokioje dirvoje, gerai pakelia dalinį pavėsį, bet norint gero der­
liaus dirvos paviršių būtina nuolat gerai mulčiuoti.

SODO PAKLOTĖ

Tai sodo pagrindas, būtent joje vykstantys procesai lemia,

kokios kokybės vaisius mums teiks sodas, koks bus jo derlingu­
mas ir kokia sveikata. O sodo vaisiai - ne tik tai, ką suvalgome,
bet ir spalvos, kvapai, teigiamos emocijos...

215
 Atkreipkite dėmesį - kalbame ne apie atskirų medžių ar
krūmų mulčiavimą, o apie sodo paklotę. Tai reiškia, kad norint
sveiko ir produktyvaus sodo paklotė formuojama per visą jo
plotą. Neišsigąskite, tam visai nebūtinas didelis kiekis mulčio,
nebent norite sukurti labai intensyvų sodą.

Tokiu atveju auginami žemaūgiai vaismedžiai, jie sodinami

maksimaliai tankiai, patogiausia eilėmis, ir visas plotas storai
mulčiuojamas. Mulčias geriau kuo intertiškesnis, bet tai tik jūsų
patogumui - daugiau celiuliozės turintis mulčias tiesiog ilgiau
tarnaus. Galima mulčiuoti ir šiaudais ar senu šienu, net gyvulių
mėšlu, kuriame ne mažiau kaip % sudaro kraikas (šiaudai, šienas
arba pjuvenos). Uogakrūmiai taip pat sodinami eilėmis. Apytiks­
liai sodinimo atstumai: žemaūgiai vaismedžiai 1-1,5 x 2-2,5 m,
uogakrūmiai 1 x 2 m, vynuogės 1,5-2 x 2,5-3 m. Visas sodas
sodinamas kuo kompaktiškiau, nepaliekant tuščių tarpų - to­
kiu būdu sutaupysite mulčio. Kodėl mulčiuojamas visas plotas,
o ne atskiri augalai? Todėl, kad sode vaismedžių ir uogakrūmių
šaknys apima visą plotą, susipina ir net suauga tarpusavyje,
ir maisto joms turi būti visur. Tarpueiliuose šaknų ne mažiau
negu eilėse, todėl tarpueiliai mulčiuojami taip pat, kaip ir eilės.
Mulčio sluoksnis didesnis nei darže, ne mažiau kaip 10-20 cm
(priklausomai nuo mulčio rūšies).

Kada verta kurti intensyvų sodą? Galima tai daryti tada,

jei nusprendėte užsiimti sodininkyste profesionaliai ir galite pi­
giai ar nemokamai gauti pjuvenų ar šiaudų. Vienam arui sodo
reikės ne mažiau kaip 10 kubinių metrų pjuvenų (geriau drož­
lių) arba 20 kubinių metrų šiaudų (palaidų) per metus. Skaičiai
dideli, bet neišsigąskite - viename sodo are galite auginti nuo
24 iki 50 vaismedžių ir uogakrūmių ir gauti apie 500 kg bendros
vaisių produkcijos. Intensyvaus sodo žemutine rentabilumo

216 SODAS
riba laikomas ne mažiau kaip 5 kg iš kv. m bendras vaisių der­
lius, viskas priklauso nuo pasirinktų kultūrų ir technologijos.
Jeigu auginate intensyvias, paklausias ir retesnes kultūras, vos
kelių arų sodas gali tapti šiokiu tokiu pajamų šaltiniu.
Jeigu jūsų ūkyje susidaro daug mulčiavimui tinkamų atlie­
kų, pavyzdžiui, gyvulių kraiko, taip pat galima jas panaudoti in­
tensyviam sodui kurti. Tik pridursime, kad intensyvus sodas -
nuolatinis darbas, jam reikia daug priežiūros, jį reikia formuoti
ir laistyti, todėl užsiimant sodininkyste mėgėjiškai geriau rink­
tis ką nors paprastesnio.

Paprastai mulčiuojamas sodas. Jeigu sodą auginate tik

sau, neverta siekti didžiausio intensyvumo, bus paprastesnė
priežiūra, o sau vaisių turėsite pakankamai. Medžių augumą
rinkitės pagal savo poreikius ir esamas sąlygas. Tokiame sode
taip pat mulčiuokite ištisai visą plotą. Kad plotas būtų išnau­
dojamas racionaliai, gerai apšviestose sodo vietose auginkite
daržoves, gėles, prieskoninius ar kitus jums reikalingus auga­
lus. Pavėsį mėgstančius augalus auginkite medžių paunksmė-
je. Galima susiplanuoti taip, kad nereikės skirti atskiro ploto
daržui, viskas sutilps sode. Jeigu turite pjuvenų, smulkintų
šakų ar šiaudų - puiku, jeigu neturite - irgi nieko baisaus, ga­
lite mulčiuoti nupjauta žole. Čia svarbiausia, kad susiformuotų
bent minimali ištisa sodo paklotė, kad joje vyktų augalų liekanų
skaidymo procesai ir galėtų gyventi bei žiemoti vabzdžiai. Ne­
būtinai visame sode turi būti toks pat mulčias, tiesiog dėkite,
ką turite, atsižvelgdami į kultūrų poreikius. Daug svarbiau, kad
neliktų plikų plotų. Jeigu tokių yra - užsodinkite kuo nors tan­
kiai, kad žemė būtų uždengta jei ne mulčiu, tai gyvais augalais.
Rudenį stenkitės nesugrėbti lapų, nebent jie jums būtinai reika­
lingi kitur, taupykite kiekvieną augalų liekanų gabalėlį - tai jūsų
sodo energija.

217
 Ojeigu iš viso neturite jokio mulčio? Irgi nieko baisaus - tie­
siog sode auginkite žolę. Bet ne taip, kaip dabar įprasta: vaisme­
džiai auga vejoje, o ji pjaunama kas dvi savaites... Toks priežiū­
ros būdas sodui daro tik žalą. Vejos žolė sodui iš viso netinka, ji
augina mažai masės. Atminkite, kad jauni sodinukai nemėgsta
varpinių žolių, todėl geriau, kai mažų medelių šaknys nekontak­
tuoja su varpinių žolių šaknimis. Netgi tada, kai sode auginama
žolė, žemę prie jaunų sodinukų geriau mulčiuoti arba apsodinti
bet kokiais nevarpiniais augalais: gėlėmis, daržovėmis ar pan.
(38 pav.). Ir gražu, ir naudinga. Nebijokite, kad kiti augalai kon-

38 pav. Žemę prie jaunų sodinukų geriau mulčiuoti arba apsodinti bet
kokiais nevarpiniais augalais: gėlėmis, daržovėmis ar pan.

218 SODAS
kuruos su medeliais dėl maisto - jo užteks visiems. Jaunų me­
delių mulčiavimas ar apsodinimas reikalingas tik pirmus keletą
metų, kol jie gerai įleis šaknis. Bet jeigu jums tai patiko ir po
medžiais užtenka šviesos, galite tęsti.
Jeigu nusprendėte sode auginti tik žolę, iš karto įsekite ką
nors iš stambesnių pašarinių žolių. Labai gerai, jeigu bent pusę
sodo žolyno sudaro daugiametės ankštinės žolės: liucernos, es-
parcetai, barkūnai, dobilai. Kitą dalį gali sudaryti varpinės žolės,
ir kuo didesnės, tuo geriau. Tokiame sode žolė pjaunama ne daž­
niau kaip tris kartus per metus ir tik tada, kai pasiekia visą savo
dydį, t. y. kai pilnai žydi arba dar vėliau. Nupjauta žolė palieka­
ma gulėti. Iš apačios pro ją prasikala nauji žolės daigai, kurie už­
augę vėl nupjaunami. Tokiu būdu po žolės kilimu susidaro tarsi
senos žolės „veltinis“, jis visada drėgnas ir apsaugotas nuo sau­
lės, jame geros sąlygos gyventi mikroorganizmams, sliekams ir
vabzdžiams, be to, jis gerai saugo dirvą, kad neišdžiūtų. Supran­
tama, tokią žolę nepatogu pjauti dalgiu, geriau čia tinka elek­
trinė žoliapjovė. Visiškai netinkamas įrankis gamtiniame sode,
todėl man toks auginimo būdas nelabai patinka. Bet jeigu sodas
sodinamas platesniais tarpueiliais, galima mulčiuoti tik vais­
medžių eiles, o tarpueiliuose auginti ir pjauti žolę mulčiavimui.
Tuomet patogu ir dalgiu. Būtent taip tvarkomi „gamtiniai“ vy­
nuogynai - šienaujami tarpueiliai ir mulčiuojamos krūmų eilės.
Kuriant sodą, kuriame auginsite tik žolę, labai patogu kartu
su sėjama daugiamete žole pasėti ir vienmečių, greitai augan­
čių kultūrų: žirnių, vikių, lubinų, avižų, grikių ar pan. Jos greitai
sudygs ir saugos dirvą, kad neperdžiūtų, sudarydamos geresnes
sąlygas daugiamečių žolių daigeliams, o per sezoną užaugins
nemažai masės tiek paviršiuje, tiek po žeme, ir ji taps maistu
sodui. Be to, pagerins dirvos struktūrą. Vasaros pabaigoje ar ru­
denį visą žolę galima nupjauti ir palikti vietoje, o kitą pavasarį
pro šį mulčio sluoksnį prasikals jau daugiametės žolės.

219
 KENKĖJAI

Pavasarį, kai ant jaunų ūglių pasirodo pirmieji amarai, ne­

retam sodininkui pradeda niežtėti nagus - paimti purkštuvą
ir pabaigti su tais „kraugeriais“ kartą ir visiems laikams. Tik ar
kam nors tai pavyko? Ne! Atvirkščiai, kuo daugiau naudojama
cheminių preparatų, tuo aršiau amarai, vaisėdžiai ir pan. puola
sodus. „Ekologiškesnės“ sąmonės sodininkai vengia agresyvios
chemijos, naudoja žolių antpilus, muilą, pelenus, biologinius
preparatus. Kas nuo to pasikeičia? Niekas, kitais metais vėl tas
pats. Ir visi įsivaizduoja, kad kova su kenkėjais - tiesiog neatski­
riama sodininkavimo dalis. Kaip yra iš tikrųjų?
Iš tikrųjų visi vabzdžiai, net ir baisiausi sodų kenkėjai, -
mitybos grandinės dalis, t. y. jie patys yra maistas kitiems gy­
viams, kurių didžiausią dalį sudaro irgi vabzdžiai. Ne paukščiai,
kuriuos sodininkai mielai pripažįsta kaip sodų pagalbininkus, o
būtent vabzdžiai. Kaip žinote, vabzdžių biomasė yra nepalygi­
namai didesnė už bet kurių kitų gyvūnų biomasę, jų rūšių taip
pat yra daugiausia, atitinkamai didžiausias ir jų vaidmuo.
Vieni plėšrieji vabzdžiai patys ėda kitus vabzdžius, jų lervas
ir kiaušinėlius. Soduose pagrindiniai iš jų yra žygiai, boružės,
plėšriamusės, plėšriosios erkės ir blakės, vorai. Kiti savo lervas
maitina minkštomis kitų vabzdžių lervomis ir kiaušinėliais - di­
džiausią dalį čia sudaro vapsvos. Trečiųjų vabzdžių lervos pačios
medžioja amarus - soduose aktualiausios boružių ir žiedmusių
lervos. O ketvirtieji deda kiaušinėlius į kitų vabzdžių lervas ir
kiaušinėlius. Čia pirmauja vyčiai.
Taigi kiekvienas kenkėjas - pageidaujamas kąsnelis ne vie­
nam vabzdžių pasaulio plėšrūnui ar jo lervai. Tad kodėl soduose
kenkėjų antplūdžiai nesuvaldomi natūraliai, jeigu taip daug no­
rinčių jais pasmaguriauti, ir ką daryti, kad situacija pasikeistų
mūsų naudai? Yra keturios pagrindinės sąlygos, kurių reikia

220 SODAS
laikytis, kad sodas nenukentėtų nuo pernelyg didelės lapais,
žiedais ir vaisiais mintančių vabzdžių puotos.

Pirmoji: sode visą sezoną, nuo pavasario iki rudens,

turi būti žydinčių nektaringų augalų - kuo daugiau ir kuo
įvairesnių. Reikalas tas, kad daugybė vabzdžių, savo lervas maiti­
nančių kitų vabzdžių lervomis ir kiaušinėliais, patys minta nek­
taru ir žiedadulkėmis. Tai vapsvos, vyčiai ir žiedmusės - pagrin­
diniai, gausiausi mūsų sodų saugotojai. Norite, kad jų būtų kuo
daugiau, būkite malonūs, paruoškite jiems vaišes. Ypač tinka
įvairūs lūpažiedžiai, tarp kurių daug prieskoninių augalų, salie-
riniai, ankštiniai (išskyrus dobilus - jų nektarinės giliai, sunkiai
pasiekiamos) ir bet kokie kiti augalai, kuriuos mėgsta lankyti
vabzdžiai. Medingus augalus sėkite ir sodinkite visur, kur tik
yra vietos - turėsite ir grožį, ir įvairiapusę naudą. Visų medin­
gųjų augalų karalienė - bitinė facelija. Jos ploteliuose visą parą
dūzgia gausybė vabzdžių. Žydinčių augalų nektaras vilios mums
reikalingus vabzdžius ir jie čia pat ieškos „mėsos“savo lervoms.
Antroji: sode turi būti vabzdžiams tinkamų slėptuvių.
Ne visada oras tinkamas skraidyti. Ir lietūs lyja, ir stiprūs vėjai,
ir naktis - vabzdžiams reikia saugiai pasislėpti. Tampuikiai tin­
ka stora sodo paklotė, tanki aukšta žolė, tankūs krūmai, šakų
ar akmenų krūvos, įvairios pastogės. Trumpai tariant: nesisten­
kite sode įvesti preciziškos tvarkos, kuo daugiau jame „netvar­
kos“, tuo sveikesnis bus sodas. Slėptuvėse slėpsis ne tik nektaru
mintantys vabzdžiai, bet ir galybė tokių, kuriuos matome retai:
vorai, erkės su blakėmis, žygiai ir t. t. Todėl jos sode būtinos
tiek pat, kiek medingieji augalai. Tankūs medingųjų augalų są­
žalynai taip pat tarnauja kaip slėptuvės smulkiems vabzdžiams.
Žodžiu, improvizuokite.
Trečioji: turi būti geros sąlygos vabzdžiams žiemoti.
O štai čia labai dažnai sodininkai elgiasi atvirkščiai: rudenį su­

221
grėbia lapus, nubalina medžius, pažangesni net sukasa žemę.
O visas degančias atliekas sudegina arba geriausiu atveju su-
kompostuoja. Taip, sodo paklotėje, po nukritusiais lapais, se­
nesnių medžių žievės plyšiuose ir pačioje dirvoje žiemoja dau­
gybė vabzdžių, tarp jų, žinoma, ir sodo kenkėjai. Bet naudodami
minėtas priemones sodininkai sunaikina ne tik kenkėjus, bet ir
viską, kas ten buvo. Rezultatas - kitais metais kenkėjų antplū­
dis iš kitur. O juos valgyti nėra kam. Taip jau yra, kad visada
daugiau to, ko nereikia. Todėl, norėdami turėti sveiką sodą, ru­
denį atvėsus orams nejudinkite paklotės, galima tik ją papildyti,
jokiu būdu neperkasinėkite dirvos, jeigu reikia sugrėbti lapus,
juos naudokite kaip mulčią, bet jokiu būdu nekompostuokite ir
tuo labiau nedeginkite, leiskite ramiai peržiemoti visiems vabz­
džiams, o jau kitais metais tegul jie aiškinasi tarpusavyje. Žo­
džiu, nesikiškite ne į savo reikalus.
Ir ketvirta sąlyga: jokiu būdu ir jokiomis priemonė­
mis nenaikinkite sodo kenkėjų. Jeigu bent vieną kartą tai
padarysite, kažkurie plėšrieji vabzdžiai liks be maisto, paliks
„sargybos postą“ jūsų sode arba nepasidaugins, taigi ir vėl tu­
rėsite kenkėjų antplūdį. Mąstykite paprastai: jeigu, pavyzdžiui,
vapsvos randa pakankamai nektaro, bet neranda maisto savo
lervutėms, joms jūsų sode nėra ką veikti. Atitinkamai įsigali
tie vabzdžiai, kuriuos vapsvos būtų rinkusios ir nešusios į savo
lizdus. Taip pat ir vyčiai: patys turėdami daug maisto, bet ne­
turėdami į kur dėti kiaušinėlių, jie skris kitur. Išvada: sode vi­
sada turi būti optimalus kenkėjų kiekis. Jeigu jūs viską darote
teisingai (tiksliau, nedarote, ko nereikia) ir pavasarį ant jaunų
ūglių pamatote minkštus amariukus - džiaukitės. Tuoj atsiras
žiedmusių ir boružių, į amarų kolonijas padės kiaušinėlius, o iš­
siritusios lervutės suės didžiąją dalį amarų ir saugos jūsų sodą
nuo didesnio jų antplūdžio. Jeigu pirmuosius amarus sunaikin­
site kad ir pačiu nekalčiausiu būdu - kas saugos jūsų sodą?

222 SODAS
 Žinoma, negalima sumenkinti ir pačių augalų vaidmens sau­
gantis nuo kenkėjų. Jeigu augalai stiprūs - niekas jų nepažeidžia.
Reguliuojant stambesnių vabzdžių populiacijas didelį vaid­
menį vaidina ir varliagyviai bei paukščiai su žvėreliais. Sudary­
kite sąlygas smulkiems paukšteliams, šikšnosparniams, ežiams,
kirstukams ir kurmiams. Taip, taip, kurmis sode - vienas nau­
dingiausių gyvūnų, suėdantis daug grambuolių lervų ir kurklių,
taip pat pagerinantis dirvos ventiliaciją - sąlygas augti sodo
kultūroms. Ir nedaro visiškai jokios žalos, kuo nesąžiningai jį
kaltina nesupratingi sodininkai. Gamtiniame sode kurmis, kaip
ir kiti gyvūnai, naudojasi pelnyta pagarba.
SMULKIOJI GYVULININKYSTE
 99 ISTORIJA“

Pradėję pirmuosius gamtinės žemdirbystės bandymus mes

galvojome tik apie augalus, gyvuliai ir paukščiai buvo užmirš­
ti. Atrodė, tarsi gamtinė žemdirbystė - tik sodas ir daržas, ji
ginkdiev neturi nieko bendro su gyvūnais, išskyrus kenkėjus
ir jų valgytojus - tuos tai jau stengėmės pažinti. Na, bitės dar
kažkaip sutilpo, bet jau vištos ar triušiai, o tuo labiau kiaulės
su karvėmis - niekaip. Bet paskui teko atsikvošėti: gyvulinis
maistas daugelio žmonių racione sudaro didesnę pusę ir atiduo­
ti visą dėmesį augalams, kai mityboje jie užima mažesnę dalį,
tiesiog neteisinga. Tai pirma. O antra: bet koks ūkis, nesvarbu,
didelis ar mažas, pilnavertis gali būti tik tada, kai jame suderin­
ti ir vieni kitus papildo visi trys pagrindiniai komponentai:
augalai, gyvūnai ir žmonės.
Iš šito supratimo kadaise kilo ir biodinaminio ūkio idėja,
kaip žinote, biodinaminio ūkio sertifikatas „Demeter“ dabar
yra pats prestižiškiausias pasaulyje, ir tokių ūkių produkcija
laikoma pačia vertingiausia. Suprantama, atitinkamai ji ir bran­
giausia. Bet nebūkime pernelyg kuklūs, specializuotos ūkinin­
kavimo formos atsirado labai neseniai, visuotinės globalizacijos

227
laikotarpiu, o dar mūsų seneliai turėjo pačius tikriausius biodi-
naminius, natūrinius ūkius, išlaikančius pagrindinį biodinami-
nio ūkio principą - augalų, gyvūnų ir žmogaus sąjungą. O da­
bar ir Rudolfo Stainerio biodinaminio ūkio idėja išklydo iš kelio,
biodinaminiais vadinami ir tie ūkiai, kurie augina specializuotą
produkciją ir nesilaiko pagrindinių principų. Keičiasi laikai, kei­
čiasi taisyklės...
Grįžkime prie praktinių dalykų. Tinkamai parinkti gyvū­
nai bet kokio dydžio, nors ir kelių arų, ūkyje tiesiog padidina
jo produktyvumą, leidžia pagaminti daugiau produkcijos tame
pačiame plote su tomis pačiomis sąnaudomis, efektyviau pa­
naudoti „atliekas“ (iš tikrųjų ūkyje jokių atliekų nebūna, viskas
yra energija, kuri gali ir turi būti panaudojama) ir gauti didesnį
vaisių ir daržovių derlių, turėti sveikesnį daržą ir sodą. Maža to,
teisingai, natūraliai auginami gyvūnai tiekia aukščiausios koky­
bės maistą, kurio nesulyginsime su jokiu parduotuvėje perkamu
gyvulinės kilmės maistu. Ir visai tai - tik materialūs dalykai, o
kas įvertins bendravimo su gyvūnais malonumą, kas įvertins jų
poveikį vaikų vystymuisi, mokymuisi rūpintis, gyvojo pasaulio
pažinimui? O ir šiaip, ūkis be bėgiojančių, straksinčių, cypsin­
čių, giedančių ar kitaip savo gyvybę demonstruojančių plunks­
nuotųjų ir kailiniuotųjų - negyvas, ką norit, tą sakykit, nors ten
ir visos kitos pasaulio gėrybės būtų...
Šioje knygoje kalbėsime tik apie tuos gyvūnus, kuriems
nereikia daug vietos ir daug pašarų, kuriuos galima laikyti ir
išmaitinti vos kelių arų plote. Tokių bus nedaug. Tai naminiai
paukščiai: vištos ir antys, taip pat „žvėreliai“ - triušiai. Ir kal­
bėsime tik apie tokį jų auginimą, kuris labiausiai atitinka gyvū­
nų prigimtinius poreikius - mes juk „gamtininkai“! Daug kas,
apie ką bus kalbama šiame skyriuje, išbandyta Lietuvoje. Patei­
kiu ir neišbandytos, bet, mano akimis, naudingos ir patikimos
informacijos.

228 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

 KELETAS ŽODŽIŲ APIE PAČIAS
VERTINGIAUSIAS KULTŪRAS

Spėkite, koks augalas yra pats vertingiausias? Jis vertinges­

nis už bet kokius brangiausius ir egzotiškiausius vaisius, nepa­
lyginamai vertingesnis už stipriausiomis savybėmis pasižymin­
čias vaistines žoles, vertingesnis už bet kokius augalus, be kurių
neįsivaizduojame savo gyvenimo. Jį mes matome kasdien ir re­
tas susimąsto apie tai, kokią brangenybę mindo kojomis, su ja
nuolat kovoja, ją naikina cheminėmis ir mechaninėmis priemo­
nėmis, pjauna ir veža į pamiškes, šiukšlynus. Daugeliui žmonių
ji neduoda ramybės: jos nuolat per daug, neaišku, ką su ja dary­
ti, ji tiesiog varo iš proto!
Tai - žolė. Taip, paprasčiausia žolė - pati nereikliausia, vi­
sapusiškai geriausia kultūra. Ji auga visur, jai nereikia jokios
priežiūros, jos nenualina jokios ligos ar kenkėjai, ji sukaupia ne­
įsivaizduojamą kiekį saulės energijos.
Dažnai turiu reikalų su jaunais besikuriančiais ūkinin­
kais ir labiausiai jie nuogąstauja dėl to, kad viena ar kita kul­
tūra neaugs konkrečioje vietoje. Tada aš paklausiu: „O žolė ten
auga?“ Na, žinoma, kurgi neauga žolė. Tuomet, sakau, nėra ko
nuogąstauti: jeigu auga žolė - turėsi visko, būsi ponas, nes pas
tave auga pati vertingiausia kultūra. Va jeigu žolė neauga, jau
liūdniau... Okiek yra ūkininkų, kurie norėdami kažkaip sudurti
galą su galu ar užsidirbti padoresniam pragyvenimui suka gal­
vas apie dirvų derlingumą, rūgštingumą, drėgnumą, iki išpro­
tėjimo svarsto, kaip ką nors pakeisti, pagerinti, kad būtų galima
auginti tą ar aną kultūrą, ir nemato, kad tiesiai jiems po kojo­
mis auga žolė - didžiausia vertybė visame augalų pasaulyje.
Kas tokio vertingo mums yra žolėje? Iš žolės „gaminama“
mėsa, pienas, kiaušiniai, oda, vilna. Čia tiesiogiai. Onetiesiogiai
daržininkai gamtininkai mulčiuotojai „gamina“ visas daržoves.

229
Taigi beveik viskas, ką valgome, yra iš žolės. Jeigu neturėtume
nė vieno kultūrinio augalo, bet turėtume daug žolės, mūsų gy­
venimas nė kiek nesuprastėtų, o galbūt net pagerėtų. Būtume
sotūs ir apsirengę. Okas būtų, jeigu neturėtume žolės?..

MĖŠLAS

Ar žinote, kokią funkciją gamtoje atlieka žolėdžių gyvulių

mėšlas? Ne tik žolėdžių, bet kadangi jų daugiausia, tai ir jų mėš­
lo įtaka didžiausia.
Jau išsiaiškinome, kad dirvožemio bakterijos ir grybai fer­
mentuoja (virškina) negyvas augalų liekanas, kad jos vėl būtų
grąžintos į medžiagų apykaitos ratą. Taip sukasi gyvybė. Bet
bepigu tuose kraštuose, kur visada šilta ir drėgna - ten šis pro­
cesas vyksta nuolat, augalų liekanos greitai perdirbamos ir jų
produktais mintantys augalai sparčiai auga. O ką daryti šalto
klimato zonose, kur būna žiema ir visa gyvybė apmiršta? Osau­
sose stepėse ir dykumose, kur dėl drėgmės stygiaus mikrobų
veikla labai ribota? Per trumpą palankų sezoną mikrobai nespė­
tų perdirbti didelio kiekio augalų liekanų ir jos kauptųsi, niekam
neatnešdamos naudos, iškrisdamos iš bendro gyvybės rato, t. y.
gamtos variklis imtų dirbti nuostolingai (deja, dėl žmonių „ant­
gamtinės“veiklos daug kur jis taip ir dirba).
Ir štai gamta priėmė išmintingą (o ar gali būti kitaip?) spren­
dimą, apgyvendindama organinių meždiagų skaidytojus ten,
kur visada idealiai šilta ir drėgna, kur yra pačios palankiausios
sąlygos greitai ir efektyviai perdirbti augalų liekanas ir pačiu ge­
riausiu pavidalu grąžinti jas į dirvą. Gamta sukūrė žolėdžius. Tai
jų virškinimo sistemoje yra idealiausios sąlygos augalų perdirbi­
mui ir jos vienodos visus metus, nepriklausomai nuo klimato ar
sezono. Žiemą ar sausuoju periodu, kai dirvos mikrobai nevei­

230 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

klūs dėl nepalankių sąlygų, tie patys mikrobai žolėdžio skran­
dyje toliau be poilsio triūsia bendros gerovės labui. Perdirbdami
augalus jie grąžina dirvožemiui jau suvirškintą ar gerokai ap-
virškintą, biologiškai aktyviomis medžiagomis praturtintą, len­
gvai augalų pasisavinamą gatavą maistą ir energijos šaltinį.
Senovės žemdirbiai mėšlą laikė tikru turtu, be jo neįsivaiz­
davo jokių žemės ūkio kultūrų auginimo, ir mėšlo nebuvimas
buvo lygus badui. Indijos kultūroje karvės mėšlui priskiriama
daug gydomųjų savybių, juo plaunamos šventyklos, o ir pas mus
dar visai neseniai mėšlas buvo tiek pat vertinamas gyvulinin­
kystės produktas kaip mėsa ar pienas. Ar mes kažko neprarado­
me, žemdirbystėje užmiršdami mėšlą?
Taigi vienas iš vertingų gyvulininkystės produktų - mėšlas.
Jo energinė vertė tokia pat kaip gyvulių suėsto pašaro. Gamti­
nėje žemdirbystėje mėšlas kartu su kraiku (kurio turi būti ne
mažiau kaip %) naudojamas mulčiavimui, ypač tinka visoms
sodo kultūroms, braškėms ir stambesnėms daržovėms. Būtent
mulčiavimui, ne įterpimui į dirvą. Įterptas mėšlas dėl didelio
azoto junginių kiekio ir nepakankamo deguonies priėjimo išba­
lansuoja augalų mitybą, o mulčiuojant juo dirvos paviršių oksi­
duojasi taip pat kaip bet kokios augalų liekanos, tik mėšle jau
savaime yra daugiau gyvų mikroorganizmų, todėl jis skaidomas
greičiau. Tinkamiausias mulčiavimui tas mėšlas, kuriame dau­
giausia nesuskaldytų augalų liekanų: arklių, triušių, ožkų. Jame
gali būti ir mažiau kraiko. Karvių, avių mėšle kraiko turi būti ne
mažiau kaip %. Mažiausiai tinkamas kiaulių ir paukščių mėšlas,
norint juo mulčiuoti reikia maišyti su šienu, šiaudais ar lapais ir
mulčiuoti kuo plonesnių sluoksniu, kad nesijaustų aitraus mėš­
lo kvapo.

Jeigu visas auginamų gyvulių ir paukščių mėšlas panaudoja­

mas ūkyje, gyvūnai sukuria pridėtinę vertę nenaudojant papil­

231
domų išteklių. Visa sunaudotų pašarų energija sugrįžta į dirvą
ir atitenka auginamiems augalams, o gyvulininkystės produkci­
ja - jau jūsų „dividendai“.

VIŠTOS

Labiausiai paplitę, dažniausiai laikomi, geriausiai pažįstami

naminiai paukščiai. Nenagrinėsime čia naminių vištų atsiradi­
mo istorijos, nors ji labai paini ir įdomi, kalbėsime konkrečiai:
ką, kaip ir kodėl.
Visiems žinomos sąvokos „kaimiškos vištos“, „kaimiški
kiaušiniai“, jos tarsi apibūdina kažkokią kitokią kokybę, tarsi
tos kaimiškos vištos - tai kitokios vištos, o kaimiški kiaušiniai -
kitokie kiaušiniai. Įdomiausia, kad šios sąvokos galioja ir dabar,
netgi turguose bobutės, pardavinėjančios kiaušinius, net ne-
mirksėdamos tvirtina, kad kiaušiniai „kaimiški“, ir ekologiškai
nusiteikę miestiečiai noriai moka už juos didesnę kainą nei už
perkamus parduotuvėje. Pasiaiškinkime, kuo gi ypatingos tos
kaimiškos vištos ir jų kiaušiniai.
Tikra tiesa, kad kadaise kaimuose buvo laikomos kitokios
vištos negu dabar paukštynuose. Kitokios ne savo išvaizda
(nors, žinoma, jų išvaizda skyrėsi, bet ne tai svarbiausia), o pir­
miausia dėslumu. Paprasta informacija: dar XIX amžiaus pra­
džioje normalus vištų dėslumas buvo 60-70 kiaušinių per me­
tus, prieš šimtą metų kartelė pakilo - geros kaimiškos dedeklės
per metus dėjo po 100-120 kiaušinių, o kaip yra dabar, turbūt
žinote. Dabar pramoniniai krosai deda daugiau kaip 300, o ir
kaimo žmonės nenori nusileisti, pagrindinę „kaimiškų“ vištų
populiacijos dalį sudaro pramoniniai krosai, kurių dėslumas
pasakiškas, deda kasdien, išskyrus šėrimosi laikotarpį. Atro­
dytų, nieko blogo, kad paukščių produktyvumas didėja. Deja,

232 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

bet koks didėjimas visada vyksta ko nors kito sąskaita, kitaip
nebūna. Kieno sąskaita didėja vištų dėslumas? Kiaušinių koky­
bės ir vištų sveikatos bei gyvenimo (pirmiausia - produktyviojo
laikotarpio) trukmės. Labai paprastai suprantama: kuo didesnė
kiekybė, tuo prastesnė kokybė. Čia nesileisime į biochemines
analizes, ne tas tikslas, pasakysiu trumpai: kuo dėslesnė višta,
tuo prastesni jos kiaušiniai. Jau vien iš skonio jaučiasi, o mes ži­
nome, kad skonis gamtos mums dovanotas tam, kad atskirtume
tinkamą maistą nuo netinkamo. Tai dabar kyla klausimas, į kurį
niekas neatsakys: kurios vištos iš tikrųjų yra kaimiškos, ar tos,
kurios gyveno XIXamžiuje ar prieš šimtą metų, ar kurios gyve­
na dabar? Ar jos visos kaimiškos, tik kaimiškų kiaušinių kokybė
po truputį keičiasi ir iš kaimiškų jie pamažu virsta... nelabai kuo
besiskiriančiais nuo „miestiškų“?
O gal kaimiški kiaušiniai geresni dėl to, kad vištos kitaip le­
sinamos? Žinoma, pašaras turi labai daug įtakos kiaušinio koky­
bei ir skoniui. Negalima sulyginti paukštyne nežinia kuo lesina­
mų ir saulės nematančių vištų kiaušinių su laisvai vaikštančių
ir grūdais mintančių vištų kiaušiniais. Pastarieji nepalyginamai
geresni. Bet „geresni“juk mūsų netenkina? Kodėl ne geriausi?
Tenka nemažai bendrauti su užsienio šalių vištų selekcinin­
kais, ir visi vienu balsu tvirtina: vištų kiaušinių skonis ir sausųjų
medžiagų kiekis (t. y. kiek kiaušinyje yra vandens ir kiek mais­
to medžiagų), atitinkamai ir maistinės savybės priklauso ir nuo
veislės, ir nuo pašarų, ir nuo laikymo sąlygų. Taigi mums reikia
pasirinkti tinkamiausias veisles, parinkti joms tinkamiausius
pašarus ir sukurti geriausias gyvenimo sąlygas. Ar visa tai atlikę
turėsime tikrus kaimiškus kiaušinius? Tikrai taip.

Kokių vistų kiaušiniai geriausi? Pagrindinis kriterijus -

jau minėtas dėslumas. Kuo višta dėslesnė, tuo prastesni jos kiau­
šiniai. Galima iš karto atmesti visus pramoninius krosus, kurie

233
masiškai pardavinėjami turguose ir paukštynuose. Beje, reikia
pripažinti, kad nebloga kokybe pasižymi mėsinių krosų kiauši­
niai. Vien dėl to, kad jos ne tokios dėslios. Geri sportinių ir de­
koratyvinių veislių kiaušiniai, irgi dėl to paties, ypač tų, kurios
deda mažesnius kiaušinius. Bet visi vieningai sutaria, kad patys
skaniausi - bantaminių vištų kiaušiniai. Paprastai pasakius, tai -
mažos vištytės, keletą kartų mažesnės už normalaus dydžio viš­
tas. Jų veislių yra daug ir įvairių. Kiaušinukai jų irgi maži, bet
pasižymi didesniu sausųjų medžiagų kiekiu (mažiau vandens)
ir santykinai didesniu tryniu (t. y. jų mažas baltymas, palyginti
su „normaliais“kiaušiniais). O visa pagrindinė kiaušinio vertė -
trynyje, skonis taip pat tik ten. Beje, Lietuvoje nuo seno sody­
bose šalia paprastų vištų buvo laikomos ir bantaminės, taigi čia
jokia naujiena. Vis dėlto jeigu norite turėti ne tik kiaušinių, bet
ir vištienos, bantaminės - ne pats geriausias variantas. Labai jau
jos mažos. Tokiu atveju reikia rinktis ką nors per vidurį.

Kaip atpažinti gerą kiaušinį. Klaidinga manyti, kad kiau­

šinio kokybė priklauso nuo lukšto spalvos. Kiaušinio lukštas
turi būti lygus ir pakankamai tvirtas. Labai silpnas kiaušinio
lukštas arba krentantys į akis paviršiaus nelygumai rodo netei­
singą vištos mitybą.
Kiaušinio trynys turi būti santykinai stambus, ryškios, in­
tensyvios spalvos. Galbūt pastebėjote, kad dėsliųjų krosų kiau­
šinių trynys visada šviesesnis už universalių mišrūnių ar ma­
žiau dėslių vištų trynio spalvą.
Įmuštas į keptuvę ar lėkštę kiaušinis turi neišskysti, neištekė­
ti, tvirtai laikytis vienoje vietoje. Labai takūs baltymas ir trynys
rodo mažą sausųjų medžiagų kiekį - kiaušinyje daug vandens.
Virtas ir žalias kiaušinio trynys turi turėti ryškų būdingą
kvapą ir skonį. Kuo ryškesnis, turtingesnis kvapas ir skonis, tuo
vertingesnis kiaušinis.

234 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

 Veislės. Lietuvoje niekada nebuvo vietinių vištų veislių, vi­
sada buvo laikomi įvairių kaimyninių šalių veislių ir populiacijų
mišiniai. Taip susiformavo vietinės tikrų kaimiškų vištų popu­
liacijos. Jos buvo universalios (pakankamai stambios mėsai ir
nemažo dėslumo), atsparios šalčiui, prisitaikiusios prie vietinių
ganyklų. Deja, šių vištų požymiai, jeigu ir yra išlikę, tai tik kaip
priemaišos dabar kaimuose laikomų mišrūnių kraujyje. Faktiš­
kai jų nėra. Nors kartais tenka pamatyti kaimuose nežinia iš
kur atsiradusių ir daug metų natūraliai perinamų mišrūnių, jos
tikrai vertos dėmesio.
Mus domina būtent tokios vištų veislės: visiškai atsparios
šalčiui, nereiklios pašarams ir... ne, didelio dėslumo nereikia ir
jau suprantame kodėl. Visai užteks vidutinio, 100-120 kiauši­
nių per metus. Mane asmeniškai tenkintų ir 50, jeigu visos ki­
tos savybės būtų pakankamai geros.

Pagal kokius požymius galime spręsti apie vištų at­

sparumą šalčiui? Pirma - šalčiui atsparios vištos (taip pat ir
gaidžiai) turi mažas skiauteres. Tokių vištų ir gaidžių skiauterė
retai būna vienguba, dažniau krūmiška, rožės, ankšties, avietės
ar kitos formos, žema, gerai prisiplojusi prie galvos. Skiauterė -
jautri vieta, didesnė žiemą dažnai apšąla. Geros kuoduotos viš­
tos - jų skiauterės mažytės, slepiasi po plunksnomis ir yra nepa­
žeidžiamos. Mažas skiauteres turi daug vištų veislių. Kuoduotos
mums tinkamos veislės: Pavlovo, rusų kuoduotosios, kreminiai
legbarai, Islandijos (vikingų), kur nėra plėšrūnų pavojaus - kinų
šilkinės ir daug kitų, yra iš ko pasirinkti.
Antra - labai atsparių šalčiui vištų būna stora, minkšta
plunksnų danga. Tai matosi vizualiai ir jaučiasi paėmus vištą į
rankas. Storą plunksnų dangą turėjo daug universalių (mėsinių
dedeklių) seniau kaimuose laikytų mišrūnių, šis požymis nere­
tas ir dabar. Ypač šiltos plunksnos - labai retos švediškos Hede-

235
moros veislės, taip pat Islandijos vištų ir Suomijos vietinių vištų
populiacijų. Šios veislės daug šimtmečių gyveno šaltame klima­
te ir jų „trupinių" dar yra išlikusių - kai kurios šalys vis dėlto rū­
pinasi savo kultūriniu paveldu... Labai šilta ir bramų veislės viš­
tų plunksnų danga, bet jos gali būti laikomos tik nuo plėšrūnų
gerai apsaugotose vietose, nes yra flegmatiškos ir nepaslankios.
Trečia: retai atsparios šalčiui būna ilgakojės veislės, nors yra
ir tokių. Kuo trumpesnės galūnės, tuo mažiau šilumos išeikvoja
organizmas.
Ketvirta: pranašumas - „barzda". Kai kurios vištų veislės
turi „barzdą", t. y. taisyklingą plunksnų kuokštą ant kaklo pas­
makrėje. Tokia barzda šildo gerklės sritį ir paprastai tokios veis­
lės yra pakankamai atsparios šalčiui. Bet tai nebūtinas požymis,
yra ir gana atsparių bebarzdžių. Iš barzdotųjų veislių mums tin­
kamos Orlovo, rusų juodosios barzdotosios, Pavlovo, araukanų,
barzdotos bantaminės veislės.
Penkta: plunksnuotos kojos. Ant kojų augančios plunksnos
(pvz., bramų veislės) kojų nešildo, todėl tuo nereikėtų žavėtis, bet
yra veislių, kurių kojų plunksnuotumas padeda joms vaikščioti
per purų sniegą (unikali, beveik galutinai išnykusi Pavlovo veislė).

Apskritai atspariausios šalčiui yra rusiškos, lenkiškos ir

Šiaurės Europos vištų veislės, taip pat kilusios iš Kinijos ir Mon­
golijos šiauresnių rajonų. Neblogu atsparumu pasižymi ir vieti­
nės Kaukazo bei Vidurinės Azijos veislės. Deja, dauguma jų la­
bai retos.
Paprastai būna taip: jeigu geras dalykas, tai ant išnykimo ri­
bos... Na, ką padarysi, po truputį judame pirmyn, kasmet Lietu­
voje atsiranda po kelias retas ir perspektyvias vištų veisles, jos
apgyvendinamos gamtinės žemdirbystės principais besivado­
vaujančiuose ūkiuose, prižiūrimos, veisiamos ir stebimos. Ateis
laikas, ir turėsime jų pakankamai.

236 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

 Ūkininkų praktika rodo, kad ir nelabai šalčiui atsparių veis­
lių vištos per kelias kartas sugeba adaptuotis, jeigu auginamos
ir perinamos natūraliai, viščiukai dirbtinai nešildomi, paukščiai
žiemą laikomi neapšiltintose patalpose. O ir veislių istorija liu­
dija tą patį - beveik visų vištų protėviai kilę iš tropikų.

Kitos vertingos savybes. Labai gera savybė - skraidymas.

Taip, yra pakankamai gerai skraidančių veislių. Nebijokite, iš namų
nepabėgs, bet nuo lapės išsisuks dažniau nei neskraidanti višta.
Slepiama spalva. Laikant laisvai labiau pasiteisina neryš­
kių spalvų, raibos ir visaip margos vištos - krūmynuose ir pa­
miškėse jas mažiau pastebi plėšrūnai.
Gaidžių charakteris. Labai gaila, kad liaudyje vykdo­
ma „atvirkštinė selekcija“ - visi pikti ir stiprūs gaidžiai iš kar­
to kišami į puodą. O būtent tokie gaidžiai gali apginti vištas ir
viščiukus nuo šuns ar kito smulkaus plėšrūno. Kartais drąsus
gaidys net užpuola vištą pagriebusį vanagą. Drąsa, atkaklumas,
nuožmumas, savo teritorijos saugojimas - prigimtinės gaidžio
savybės, todėl turime tai suprasti ir stengtis išsaugoti būtent
pačius „vyriškiausius“ gaidžius. Na, sutikite: keista, kai žmonės
papjauna gaidį vien dėl to, kad jo bijo.
Atsargumas, pastabumas, vikrumas - tai savybės, daugiau
ar mažiau garantuojančios vištų saugumą. Kuo jūsų vištos bus
pastabesnės ir vikresnės, tuo daugiau jų išgyvens. Beje, fizinės
ir psichinės vištų savybės tiesiogiai priklauso ne tik nuo veis­
lės, bet ir nuo maitinimo iš mažens. Ne veltui sportiniai gaidžiai
jau nuo antros gyvenimo savaitės iki soties lesinami žalia mėsa
ir žalumynais - jiems ypač reikalinga stabili psichika ir greita
orientacija kritinėse situacijose.

Pašarai. Kuo dabar lesinamos „kaimiškos“vištos? Geriau­

siu atveju grūdais, blogiausiu - pirktais kombinuotais paša­

237
rais. Apie pastarąjį variantą geriau iš viso nekalbėti - žinant,
iš ko dabar pramonė gamina maistą žmonėms, nesunku nu­
spėti, iš ko gaminamas pašaras gyvuliams. O apie grūdus verta
ir pašnekėti.
Grūdai - visiškai ne vištų maistas. Va tai tau, visi visada
lesino vištas grūdais, o pasirodo... Pirma: dar nuo 1930 metų,
kai atsirado pirmieji pramoniniai paukštynai, iki dabar yra da­
ryta nemažai mokslinių tyrimų, parodžiusių grūdais lesinamų ir
laisvai ganomų vištų kiaušinių sudėties skirtumus, suprantama,
ne grūdų ir ne mūsų, jeigu valgome grūdais lesintų vištų kiau­
šinius, naudai. Antra: prisiminkime sodininkystės skyriuje pa­
teiktą palankiausių sąlygų užtikrinimo taisyklę. Sutinkate, kad
palankiausios sąlygos reiškia ir geriausią produkcijos kokybę?
Taigi teks trumpam pažvelgti į naminių vištų protėvius. Jie yra
keli, ir dabar gyvena Pietų ir Pietryčių Azijos džiunglėse, drėg­
nuose krūmynuose, minta vabzdžiais, jų lervomis, moliuskais,
žalumynais, vaisiais ir smulkiomis sėklomis. Ne paslaptis - nei
kviečiai, nei miežiai džiunglėse neauga. Suprantama, po viš­
tų prijaukinimo praėjus šešiems ar aštuoniems tūkstančiams
metų (paskutiniais duomenimis) labai pasikeitė jų išvaizda ir
produktyvumas, kas sukėlė didesnį maisto poreikį (grūdai -
koncentruotas ir kaloringas maistas), bet reikia pasakyti, kad
evoliucijos mastu tai tik akimirka ir per tokį trumpą laiką tokių
santykinai didelių organizmų kaip vištos fiziologiniai pokyčiai
neįvyksta. Jų virškinimo sistema nė kiek nepasikeitė. O kaipgi
dar mokykloje įgytos žinios, kad vištų skrandis - tarsi girnos,
jos specialiai ryja akmenukus, kurie skirti „malti“ grūdams?
Akmenukus jos ryja ir džiunglėse, bet ten jie skirti ne grūdams,
o kietoms vabzdžių dalims ir moliuskų kriauklelėms sutrinti.
Akmenukus ryja ir mūsų miškų vištiniai paukščiai, kurie javų
laukuose nesigano ir lesyklose nesilanko.

238 SMULKIOJI GYVULININKYSTE

 Mūsų pačių praktika rodo, kad viščiukai, nuo pirmos gyveni­
mo dienos lesinami tik gyvuliniu maistu ir žalumynais, visiškai
atsisako grūdų gaminių (kruopų) ir nepripažįsta jų kaip maisto.
Negana to, jie vystosi greičiau, plunksnuojasi geriau, būna svei­
kesni ir gyvybingesni už tuos, kurie lesinami „subalansuotais“
kombinuotais pašarais. Ak, tas „balansavimas“, kiek čia pripais-
tęs zootechnikos mokslas, skaičiuodamas kalorijas ir cheminius
elementus... Lygiai tas pats kaip agronomijoje. Okuo toliau, tuo
daugiau problemų tiek su augalais, tiek su gyvūnais. Viskas la­
bai paprasta, bet atrodo, jog problemos kuriamos specialiai tam,
kad mokslininkai turėtų darbo jas spręsti. Nors iš anksto visi
žino, kad nuo tų sprendimų problemų tik padaugės... Pasaka be
galo, bet pasaka labai materiali - ji sočiai maitina tūkstančius
problemų kūrėjų.
Reikia pasakyti, kad dar prieš šimtmetį kaimuose vištos
gyveno beveik vien iš to, „ką Dievas duoda“. Višta buvo labai
naudingas paukštis: lesinti nereikia, o kiaušinius deda. Vasarą
jos išgyvendavo lengvai - maisto aplink pilna, o žiemą gaudavo
niekam netinkamų grūdų atliekų, maisto atliekų, o pačios trin-
damosi aplink gyvulius prilesdavo mėšlo. Taip ir pratempdavo
žiemą. Todėl niekas ir nekreipė ypatingo dėmesio į jų dėslumą.
Jeigu nieko nekainuoja - koks skirtumas, kokia gaunama nauda?
Bet nereikia įsivaizduoti, kad paukščiai badu marinosi. Yra
užregistruota atvejų, kai vištos sulaukėjo ir miškuose tiek pa­
sidaugino, kad buvo medžiojamos. Ir žiemą išgyvendavo, ir pa­
vasarį viščiukus išsiperėdavo, ir užaugindavo juos. Grūdo tikrai
negaudavo nė vieno. Kuo misdavo žiemą - neaišku. Ir nebūti­
nai kur nors šiltuose kraštuose, vienas toks atvejis registruotas
Vidurio Rusijoje, žiemos ten kaip reikiant. Jeigu jau sugebė­
jo pačios miške prasimaitinti, tai gal ir valstiečių sodybose ne
taip baisu buvo? Žinoma, sulieknėdavo, bet laukiniai vištiniai
paukščiai žiemą netenka iki 25 proc. savo kūno svorio ir dėl to

239
jų gyvenimas nepablogėja - taip jau gamtos surėdyta. Matyt,
čia irgi esama racionalaus grūdo.
Beje, vištų genetika toli gražu ne iki galo aiški - gali būti,
kad kai kurių jų veislių „giminės medyje“ yra kokio nors šiau­
rinio vištinio paukščio kraujo. Tiksliau, yra (kol kas neįrodytų)
duomenų, kad taip labai gali būti. Na, bent teoriškai drąsiau.
Nes mūsų tikslas - turėti tokias vištas, kurios tinkamoje aplin­
koje prasimaitintų pačios visus metus su kuo mažesne žmogaus
pagalba. Ir tai gana realu.
Deja, teorija lieka teorija ir dar negalime pasigirti, kad viš­
tas išlaikome be grūdų. O mažame sklype grūdų užsiauginti
nėra kur, todėl lieka ieškoti „aukso vidurio“ - kiek įmanoma
mažinti grūdų kiekį vištų racione. Suprantama, visiškai natū­
raliai išganyti keletą vištų kelių arų sklype įmanoma tik vasarą
ir tik jeigu sklype tanki augmenija, daug įvairių bestuburių ir
sliekų. Geriausios sąlygos vištoms būna mulčiuotuose soduose,
ten jos turi užsiėmimą kapstyti paklotę ir pakankamai prisiren­
ka maisto. Minimali ploto norma vienai vidutinio dydžio viš­
tai - apie pusė aro. Tai reiškia, kad esant tokiam tankumui viš­
tos nepadarys žalos sodui, jeigu jis gana tankus ir jame pakanka
augalų liekanų.
Pakalbėkime apie tai, kuo vištas maitiname dabar.
Viščiukai nuo mažens gauna daug gyvulinių baltymų ir daug
žalumynų. Tai natūralus jų maistas. Vaikščiodami su perekšle jie
renka vabaliukus, kirmėlytes, minkštas žolytes ir smulkias sė­
klas. Be to, lesa smulkius akmenukus ir dirvožemį, ypač humu-
singą. Būtent iš dirvožemio viščiukai gauna virškinimui reika­
lingų bakterijų ir daug mineralinių medžiagų, todėl su perekšle
viščiukai visada sveiki, nereiklūs ir greičiau auga, negu augina­
mi dirbtinėmis sąlygomis.
Tačiau kartais tenka nusižengti taisyklėms, ypač pradedan­
tiesiems, įsigijusiems ar inkubatoriuje išsiperinusiems vienadie­

240 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

nių viščiukų. Tokių į lauką nepaleisi, jie turi gyventi šiltai. Jeigu
jums taip nutiktų, pateikiu išbadytą ir pasiteisinusį dirbtinai
auginamų viščiukų lesinimo receptą. Nors paprastai rekomen­
duojama viščiukus lesinti specialiais, „subalansuotais“ kom­
binuotais pašarais, būkite protingi, nesugriaukite paukščiukų
sveikatos nuo pat pirmos dienos.
Vos išsiritusiems viščiukams pirmą dieną neduodama nieko.
Jie maitinasi trynio atsargomis ir joks kitas maistas jiems nerei­
kalingas. Antrą dieną pats pirmas maistas - smulkus žvyras ir
rūgpienis. Vandens jie paprastai dar negeria. Rūgpienis, supran­
tama, ne iš parduotuvės, o natūralus suraugintas pienas (jau
nebejuokinga, bet sulaukėme laikų, kai pienas skirstomas į na­
tūralų ir dirbtinį...). Rūgpienio viščiukams reikia nedaug, pirmą
dieną jie paragaus po keletą lašelių, ir viskas. Sis maistas - tai
bakterinis „užkratas“. Ką tik išsiritusių paukščiukų virškinimo
sistema sterili, joje nėra virškinimo bakterijų, jos turi užsisėti
iš aplinkos. Vėliau rūgpienio duodama tiek, kiek jie nori. Labai
gerai iš karto duoti paprastos humusingos daržo žemės - taip
pat geras bakterijų šaltinis.
Antrą dieną duodama ir susmulkinto kietai virto kiaušinio.
Kai kas sako, kad geriau duoti žalio, ir tai suprantama, bet kaž­
kaip nesiryžtu, giliai tie mitai sėdi galvoje... šiaip ar taip, kietai
virtas dar niekada nepakenkė. Dešimt viščiukų sulesa maždaug
pusę kiaušinio. Duoti jo reikia iki soties. Viščiukai prilesa ir
eina miegoti po lempa ar šildykle, bet prabudę ir išalkę turi vėl
gauti maisto.
Kitomis dienomis duodama kiaušinio ir pradedama duoti
žalumynų: susmulkintų svogūnų laiškų, kiaulpienių, dobiliukų,
jaunų garšvų lapų. Nuo trečios ketvirtos dienos galima duoti
varškės (suprantama, tik namuose gamintos), smulkintos žu­
vies, maltos jautienos, susmulkintų sliekų.

241
 Kaip krakmolingą „balastą“ nuo antros dienos galima duoti
kukurūzų kruopų. Neduokite jokių kitokių, tik kukurūzų. Po ge­
ros savaitės, kai paaugs, galite duoti kvietinių, miežinių kruopų,
bet tai prastas variantas. Jeigu jau dalį viščiukų raciono sudaro
grūdinis maistas, duokite kukurūzų kruopų, o kai paaugs ir su­
gebės praryti - avižinių ir grikių dribsnių. Viščiukų domėjima­
sis kruopomis priklausys nuo to, kiek jie gaus gyvulinio maisto.
Kuo jo bus daugiau ir įvairesnio, tuo mažiau norės grūdų.
Maždaug nuo savaitės amžiaus, jeigu oras šiltas, viščiukus
dieną reikia nešti į lauką, kad gautų saulės spindulių ir pales­
tų šviežios žolės, pasikapstytų. Jeigu oras vėsus ar apsiniaukę,
stenkitės, kad jiems netrūktų žalumynų. Labai tinka ir smul­
kiai sutarkuotas kopūstas. Morkomis nesižavėkite, viščiukai jų
nelesa, nebent apgaulės būdu morkos įmaišomos į kitą lesalą.
Čia irgi reikia laikytis taisyklės: viščiukas pats supranta, kas jam
tinka, o kas ne. Reikia leisti jam pasirinkti. Jeigu kokio nors
maisto nelesa gryno, vadinasi, tai jam netinka.
„Šiltnamio sąlygomis“ viščiukai laikomi maždaug iki mėne-
sio-pusantro amžiaus, priklausomai nuo veislės ir vystymosi
spartos. Tada jau gali gyventi lauke ir maitintis patys. Žinoma,
jeigu veiksmas vyksta vasarą. Jeigu po truputį buvo pripratin­
ti prie lauko, jokių problemų nekils. Jeigu dar šalta - nakvoti
jiems reikia kur šilčiau. Vėlesnis racionas niekuo nesiskiria. Jei­
gu lesinate grūdais - paaugusiems jų normą galite didinti, ma­
žindami gyvulinio maisto normą, o kai pradės patys ganytis -
vėl palaipsniui sumažinkite grūdų, kad daugiau patys ieškotųsi
maisto, o gyvulinio maisto visai neduokite.
Kai viščiukai auga su laisvai vaikštančia perekšle, tik pirmo­
mis dienomis galima duoti kietai virto kiaušinio. Ir, jeigu norite
palepinti ir prisijaukinti nuo mažens, duokite vis kokį skanės­
tą - varškės, mėsos, žuvies ar pan. Žalumynų, suprantama, ne­
reikia, užtektinai susiranda patys.

242 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

 Suaugusių vištų lesinimas. Jeigu jūsų kieme (sode, skly­
pe ar pan.) gana daug įvairių augalų, jeigu yra daug storos pa­
klotės, kur veisiasi vabzdžiai ir sliekai, ir laikote nedaug paukš­
čių, vištos prisimaitina pačios. Taip pat jos mėgsta daugelį sodo
uogų ir vaisių, suleistos į daržą surenka šliužus ir mažas sraiges,
sliekų perteklių. Ir vis dėlto vištas lesinti reikia ir netgi būtina.
Nelesindami prarasite ryšį su jomis, ieškodamos maisto jos eis
vis toliau nuo namų, o kuo toliau nueis - tuo mažiau jų sugrįš.
Todėl stenkitės su paukščiais palaikyti tokius santykius, kad
jie visada būtų „ant akių“ ir reikalui esant galėtumėt pažiūrėti,
kaip joms sekasi. Lesinimas turi būti tik simboliškas, tam tinka
įvairios nesūrios ir nesaldžios virtuvės atliekos, virtos bulvių ar
šakniavaisių lupenos, pieno išrūgos, mėsos, žuvies atliekos. Ne­
duokite vištoms daug ankštinių grūdų ir jų košių, kepto, sūdyto
maisto ir saldumynų. Lauke besiganančioms vištoms nereikia
jokių specialių priedų, kurie duodami laikomoms patalpose ar
voljeruose: kiaušinių lukštų, kriauklelių, žvyro, vitaminų ir pan.
Žiemą vištų laikymas sudėtingesnis. Dauguma jau nededa
kiaušinių, todėl maisto poreikis nepadidėja, bet po sniegu jos
beveik nieko neranda. Jeigu norite sušerti kuo mažiau grūdų,
pasirūpinkite žiemai smulkaus šieno, šakniavaisių, bulvių, cuki­
nijų ir moliūgų. Bulves ir šakniavaisius duokite virtus. Kai kurių
veislių vištos žiemą noriai lesa eglių ir pušų spyglius, pačios ska­
bo nuo šakų. Bet be grūdų išsiversti pavyks tik tuo atveju, jeigu
turite pakankamai gyvulinio maisto: mėsos, žuvies, pieno pro­
duktų atliekų. Pilname natūriniame ūkyje tokių produktų būna
visada, bet jų irgi užtenka tik nedideliam paukščių pulkeliui.
Žiemą vištoms taip pat leidžiama bet kokiu oru vaikščioti
lauke. Jeigu jos nenori į lauką dėl šalčio, tupi patalpoje, o ter­
mometras rodo ne žemiau -25 °C- pasirinkote netinkamą veis­
lę. Atsparios vištos tokiame šaltyje ramiai vaikšto po sniegą,
mažiau užsnigtose vietose randa ir šio to valgomo.

243
 Geria vištos daug. Žiemą tuo nereikia rūpintis, atsigeria
sniego, o vasarą netoliese turi būti švaraus vandens. Tik nesi­
žavėkite uždaromis girdyklomis, kokios dabar pačios madin­
giausios, jose vanduo nekontaktuoja su oru ir greitai genda.
Geriausia vandenį laikyti atvirame inde, o dar geriau, kai vištos
gali atsigerti iš natūralaus vandens telkinio. Patarimas labai be­
sirūpinantiems paukščių gerove: vištoms tinkamiausias minkš­
tas, kiek rūgštokas, nuo huminių rūgščių parudavęs vanduo, pa­
našiai kaip miškų balose ar pelkių ežeriukuose. Lietaus vanduo
taip pat puikiai tinka.

Kiek vištų galima laikyti? Vištų kiekis priklauso nuo jūsų

turimo ploto ir ganyklų produktyvumo. Pavyzdžiui, tankaus
drėgno krūmyno ar mulčiuoto sodo hektare galite laikyti iki
100 vidutinio dydžio paukščių. Bet paprastai tokių tinkamų plo­
tų būna nedaug, todėl „tradicinį“ vištų pulkelį sudaro maždaug
10-20 vištų. Tokį mažą pulkelį nesunku aprūpinti maistu žiemą
ir, jeigu kiaušinių valgote nedaug, to visiškai užtenka savo po­
reikiams. Jeigu jūsų sklypas vos kelių arų, jame galite skaičiuoti
2 vidutinio dydžio paukščius vienam arui. Žinoma, neskaičiuo­
kite daržo, į kurį vasarą vištų neįeisite, jį teks aptverti (taip,
racionaliau aptverti daržą, o ne vištas!), bet pavasarį ir rudenį
būtinai leiskite vištoms ten kapstytis. Jeigu turite šiltnamį, ne­
naudojamu metu taip pat būtinai leiskite ten vištas.
Neužmirškite, kad vištoms būtinas ir gaidys! Jeigu norite
turėti savų viščiukų, vienam gaidžiui skirkite ne daugiau kaip
penkias vištas, jeigu viščiukų neperinsite - užteks vieno gaidžio
visam pulkui.

Dar keletas ypatumų. Ne visų veislių vištos vienodai ver­

tina įvairius pašarus, taip pat ne visos vienodai mėgsta kaps­
tytis. Mažiau kapsto trumpakojės vištos, pavyzdžiui, japoniška

244 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

nykštukinė veislė šabo (deja, jos bijo šalčio ir mums nėra labai
tinkamos) ar Pskovo trumpakojė, taip pat visos trumpakojės
mišrūnės. Jas galima ir vasarą leisti į daržą, kai jau nėra mažų
daigų, kuriuos galėtų sumindyti.
Vienų veislių vištos lesa labai daug žolės, kitos beveik visai
nelesa, vertina tik gyvą maistą. Įsigydami nepažįstamos veislės
vištas ar viščiukus iš veisėjų nepamirškite išsiaiškinti visų tai
veislei būdingų savybių. Ir nuoširdus patarimas: nepirkite ir dy­
kai neimkite inkubatoriuje išperintų ir kombinuotais pašarais
maitintų viščiukų, tuo labiau tokių, kurie pirmosiomis gyveni­
mo dienomis girdyti kalio permanganatu ar antibiotikais - jie
jau „užprogramuoti“ būti nesveiki. Deja, daug paukščių augin­
tojų rūpinasi tik pelnu, o ne tuo, kaip jų parduodami paukščiai
gyvens toliau. Ieškokite sąžiningų augintojų, kurie viščiukus pe­
rina natūraliai, augina lauke su perekšlėmis, maitina natūraliais
pašarais, geriau įsigykite mažiau, bet sveikų, gyvybingų paukš­
čių, o vėliau patys jų pasidauginsite.

Patalpos. Pas mus patalpos vištoms reikalingos ne nuo šal­

čio apsaugoti, o tik dėl saugumo, kad jų nesučiuptų koks plėš­
rūnas. Dar naktį (patalpos skirtos tik nakvojimui, dieną paukš­
čiai jose nebūna) vištoms reikia pastogės, kad nelytų ir nepūstų
skersvėjai. Todėl dėmesys kreipiamas į patalpų sandarumą, o
šiluminė izoliacija visiškai neaktuali. Žinoma, negerai, kai ant
sienų ir lubų kaupiasi kondensatas, todėl turi būti pakankama
ventiliacija arba naudojamos orui laidžios medžiagos. Patalpos
grindys daromos be tarpų, medinės. Jokiu būdu netinka vielinis
tinklas. Kreikiamos šiaudais ar pjuvenomis.

Patalpų ploto skaičiavimas. Vienam vidutinio dydžio

paukščiui skaičiuojama ne mažiau kaip 0,2 kv. m ploto. Vieno
kvadratinio metro ploto namelyje gali nakvoti penkios vištos,

245
didesniame atitinkamai daugiau. Namelio ar kitos patalpos
aukštis turi būti ne mažiau kaip 1 m, nes vištos mėgsta tupė­
ti aukščiau. Patalpoje įrengiamos laktos. Jos gali būti nuo 3 iki
5 cm storio (priklausomai nuo paukščių dydžio), geriau apva­
lios, tvirtinamos maždaug 0,5-1 m aukštyje, priklausomai nuo
patalpos aukščio, kad tupinčiam paukščiui viršuje liktų pakan­
kamai vietos išsitiesti.
Patalpoje įrengiamos gūžtos kiaušiniams dėti. Gūžtos dydis
priklauso nuo vištų veislės (dydžio) ir skaičiuojamas taip, kad
tupinti višta galėtų laisvai apsisukti. Skaičiuojama viena gūžta
penkioms vištoms. Čia pateikiama keletas patogių ir išbandytų
namelių vištoms variantų (39 pav.).
Vištos - bene patys paprasčiausi naminiai gyvūnai. Jeigu vis­
kas tinkamai sutvarkyta, jos nekels visiškai jokių rūpesčių, reikės
tik ryte išleisti ir vakare uždaryti. Na ir susirinkti kiaušinius.

246 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

0,4 m

-2 m

39 pav. Nameliai vištoms

247
 Veisimas. Nekalbėsiu apie inkubavimą, nes sveiki ir gyvy­
bingi viščiukai būna tik išperėti ir išvedžioti vištos. Tiesa, ne
visų veislių vištos geros perekšlės, dažniau geromis motiniš­
komis savybėmis pasižymi mažiau dėslių vištų veislės. Jeigu
norite savų viščiukų, tiesiog visada turėkite šviežių kiaušinių.
Tinkamiausi perėjimui kiaušiniai - iki dviejų savaičių amžiaus.
Laikyti juos reikia vėsesnėje patalpoje (apie 7-15 °C), horizon­
talioje padėtyje, galima dėžutėje ar pintinėje. Galima laikyti ir
specialiuose kiaušinių dėkluose, bet tuo atveju dėklai sudedami
ant šono, kad kiaušiniai gulėtų horizontaliai. Senesnius kaip
penkių dienų kiaušinius būtina kasdien vartyti. Tiesiog pasu­
kioti, kad nepridžiūtų trynys. Jeigu kiaušiniai dėkluose - dėklai
kasdien apverčiami kita puse.
Jūs niekaip negalite paveikti vištos noro perėti. Jeigu nori­
te viščiukų, tiesiog prasidėjus tikram pavasariui nuolat turėki­
te perėjimui tinkamų kiaušinių. Senesnius kaip dviejų savaičių
suvalgykite, o šviežius laikykite ir laukite. Višta gali aptūpti
maždaug 12-15 savo kiaušinių, todėl didesnio skaičiaus laiky­
ti neverta. Taip pat verta iš karto patikrinti perėjimui laikomus
kiaušinius: jų lukštas turi būti lygus, be įtrūkimų, oro kamera
nedidelė, bukajame kiaušinio gale arba vos pasvirusi į šoną. Jei­
gu oro kamera kiaušinio šone - toks perėjimui netinka. Netinka
perėjimui ir nenormaliai maži (konkrečiai veislei), ir nenorma­
liai dideli kiaušiniai. Tokius iš karto suvalgykite.
Kai višta užsimanys perėti - pradės ilgai tupėti gūžtoje, ne­
sikeis net nakčiai, pasipūtusi kvaksės, - paruoškite jai saugią
gūžtą. Tai gali būti paprasta dėžutė ar pintinė. Padėkite ją ra­
mioje saugioje vietoje, įdėkite šieno ar šiaudų, sudėkite kiauši­
nius ir patupdykite vištą. Jeigu iš karto nenorės tūpti - nevers­
kite, padėkite gūžtą jai matomoje vietoje, o kai atsitūps, tada
nunešite, kur reikia. Geriau, kai peri ne bendroje patalpoje, kur
nakvoja visos vištos, bet jeigu patalpa didelė, galima ir joje.

248 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

 Laisvai laikomos vištos dažnai susideda ir išsiperi slaptai,
tuomet pamatote tik jau išėjusią šeimynėlę. Jeigu peri uždaroje
patalpoje, kartą per dieną ar rečiau višta pasikelia palesti ir atsi­
gerti. Jeigu oras šaltas, geriau, kai lesalas ir vanduo stovi arčiau
gūžtos, jeigu šilta - višta gali nueiti ir 20 m į lauką, nieko blogo
neatsitiks.
Viščiukai ritasi 21 ar 22 perėjimo dieną. Jeigu vištos laikomos
laisvai, galima perekšlę taip ir palikti - naktį ji ras kur pasislėpti.
Žinoma, tai nėra labai saugu, todėl galima paruošti jai nedidelį
namelį arba surasti kampelį ūkiniame pastate ar pan. Vieną kartą
sukelsite visą šeimyną, kitą dieną jau patys žinos, kur pareiti. Su
vištos vedžiojamais viščiukais jokio vargo: įpilkite jiems vandens
į seklų indą ar specialią girdyklą ir duokite virto kiaušinio. Jeigu
ganykla gera, užtenka vandens. Ojeigu yra ir balučių - nieko ne­
darykite, tiesiog džiaukitės. Užaugs be jūsų pagalbos ir greičiau,
nei narve šeriami geriausiais subalansuotais pašarais.

Pavojus! Nors iš pažiūros vištų visur pilna ir jos tikrai neža­

da išnykti, pačios mums svarbiausios savybės - atsparumas šal­
čiui, stiprus perėjimo ir jauniklių priežiūros instinktas, budru­
mas, vikrumas, savarankiškumas, nereiklumas pašarams, gera
kiaušinių ir mėsos kokybė - tampa vis retesnės, o kad visas jas
turėtų vienas paukštis - jau nykstantis reiškinys. Senosios vištų
veislės, turėjusios šias savybes, vis labiau užmirštamos, daugu­
ma jų išnyko negrįžtamai, kitoms tas gresia artimiausioje atei­
tyje. Ojuk senos kultūrinių gyvūnų (kaip ir augalų) veislės - ne
tik žmonijos per šimtmečius sukurtas kultūrinis palikimas, ne­
palyginamai vertingesnis už kokius nors meno kūrinius, bet ir
nepakartojamas genofondas, kuriam išnykus prarasime ir ver­
tingiausias paukščių savybių kombinacijas, o galiausiai neturė­
sime normalių ūkinių paukščių, kurie galėtų gyventi švariuose
ūkiuose ir teikti aukščiausios kokybės produkciją.

249
 Dar reikia paminėti ir patį globalizacijos procesą, liečiantį
ne tik žmones, bet ir visas žemės ūkio kultūras, įskaitant paukš­
čius. Seniau kiekviename regione buvo laikomos tik jam būdin­
gos paukščių veislės ir populiacijos, tokiu būdu per ilgą laiką jos
idealiai prisitaikė prie konkrečių klimato sąlygų, laikymo būdo
ir pašarų. Dabar tos pačios veislės laikomos visame pasaulyje,
įvairiausiame klimate, lesinamos įvairiausiais pašarais ir, su­
prantama, tas pats „genų rinkinys“ negali vienodai adaptuotis
bet kokiomis sąlygomis. Paukščiai tampa neatsparūs ir dėl ne­
natūralių pašarų, vienašališkos atrankos tik pagal produktyvu­
mą bei eksterjerą ir pan. Dabar jau baigia išnykti vadinamosios
aborigeninės, konkrečiuose regionuose kilusios ir iki šiol ten gy­
venančios, geriausiai prie aplinkos sąlygų prisitaikiusios veislės.
O Lietuvoje tokių iš viso niekada nebuvo. Todėl, norint auginti
visais atžvilgiais gerus paukščius, tenka rinktis kuo panašesnė­
mis į mūsų klimato sąlygomis atsiradusias ir kuo ilgiau adap­
tuotas vištų veisles. O suprasdami genofondo apsaugos svarbą
mes renkamės būtent senas ir nykstančias.

KAI KURIOS LIETUVOJE AUGINAMOS

I
RETOS ŠIAURINĖS VIŠTŲ VEISLĖS.

Hedemoros. Viena rečiausių pasaulyje švediška veislė, žino­

ma nuo XV amžiaus. Labai atspari šalčiui. Vištos vidutinio
dydžio, su labai šilta plunksnų danga, labai jaukios ir drau-
| giškos. Gerai skraido. Dėslumas - iki 150 kiaušinių per me-
| tus. Dabar pasaulyje yra apie du tūkstančiai registruotų šios
| veislės paukščių.
Islandijos (vikingų). Veisiamos Islandijoje nuo IX am­
žiaus. Nedidukės, vikrios, labai sumanios ir jaukios, gerai
skraidančios vištos. Veislė buvo išnykusi, XX a. viduryje
atkurta iš keleto likusių paukščių. Dabar pasaulyje jų re-
250
1 gistruotaS Mapie
ULKIOJI GYVULININKYSTĖ
trys tūkstančiai.
Jurlovo balsingosios. Sena rusiška ūkinė veislė. Įžymi ilgu
ir žemu gaidžių giedojimu, tiksliau pasakius - baubimu.
Jurlovo gaidžio balso neįmanoma supainioti su kitos veis­
lės, o nežinant sunku priskirti gaidžiui. Iki šiol gana gau­
si, bet gerų egzempliorių reta. Paukščiai stambūs ir labai
stambūs, deda didelius (iki 90 g) kiaušinius. Šalčiui ganė­
tinai atsparūs, dėslumas - 120-130 kiaušinių per metus.
Orlovo. Tikra aristokratiška, rusiška vištų veislė, išnykusi
dėl hibridizacijos ir bandoma atkurti. Išvesta XVIII amžiu­
je kaip sportinė, vėliau paplitusi valstiečių ūkiuose ir ta­
pusi ūkine. Paukščiai labai atsparūs šalčiui, stambūs, labai
gražūs, orios laikysenos. Dėslumas - iki 150 kiaušinių per
metus, kiaušiniai vidutinio dydžio, labai ryškaus skonio.
Pavlovo. Mistiška ir unikali rusiška vištų veislė, visiškai
išnykusi prieš šimtą metų ir bandoma atkurti. Nėra tiks­
liai žinoma, kokia ji buvo ir ar iš viso buvo kaip veislė, ar
egzistavo tik kaip atskiros panašios išvaizdos populiacijos.
Šios veislės vištos unikalios savo kojų plunksnuotumu:
pastaibis iš visų pusių (išskyrus siaurą juostelę užpakalinė­
je dalyje) apaugęs trumpomis plunksnomis kaip laukinių
vištinių paukščių. Kadangi to neturi jokia kita vištų veislė,
kai kuriuos selekcininkus tai paskatino iškelti teoriją, kad
Pavlovo višta turi jerubės genų. Grynesnių linijų paukščiai
iš tikrųjų labai laukinio charakterio, vikrūs, baikštūs, gerai
skraido. Dėslumas - iki 150 kiaušinių per metus, kiauši­
niai labai stipraus skonio.
Rusų juodosios barzdotosios. Sena rusiška veislė, jos kil­
mė nėra aiški. Pastaruoju metu beveik išnykusi, bandoma
atkurti. Paukščiai stambūs, labai atsparūs šalčiui. Veislės
ypatybė - gaidžių uodega beveik nesiskiria nuo vištų,
nėra charakteringų ilgų lenktų plunksnų. Dėslumas -
130-200 kiaušinių per metus.

251
 Ukrainos ausytosios. Veislė, žinoma šiaurės Ukrainoje
nuo XVII amžiaus. Stambūs, gražūs, labai atsparūs šalčiui
paukščiai. Dėslumas - iki 170 kiaušinių per metus. Dabar
beveik išnykusi, laikoma tik mokslo įstaigų kolekcijose.

Lietuvoje laikoma ir daugiau vertingų ir saugotinų naminių

paukščių veislių, čia paminėtos tik pačios produktyviausios ūki­
niu požiūriu. Ateityje jų bus daugiau.

ANTYS

Vieni nereikliausių ir atspariausių paukščių. Deja, antims

reikia pakankamo ploto, daug maisto ir vandens, todėl mažame
sklype joms retai būna tinkamos sąlygos. Tačiau yra viena ančių
veislė, tarsi specialiai sukurta ribotoms erdvėms. Tai - Indijos
bėgikės.
Indijos bėgikės - nedidelės, išskirtinės išvaizdos, vertikaliai
stovinčios antys. Sparnai trumpi, neskraido. Labai judrios ir
baikštokos, apsieina be vandens telkinio, puikiausiai pasitenki­
na didesniu dubeniu, kuriame gali atsigerti ir išsimaudyti. Gana
tylios ir yra geros dedeklės - sudeda 150-200 ir daugiau kiau­
šinių per metus. Bet pati svarbiausia jų ypatybė, kad jas galima
laikyti darže. Žinoma, jeigu yra mažų daigelių, antys juos tie­
siog sumindžios, bet kai daržovės kiek paauga, antis galima drą­
siai leisti į daržą. Daug daržininkų taip ir daro, nes šios antys
ypač mėgsta šliužus ir sraiges, o daržovių neliečia. Taigi, jeigu
jūsų darže daug panašių neprašytų svečių, verta pagalvoti apie
šias antis.
Joms nereikia jokių ypatingų sąlygų, užtenka vietos san­
dėliuke ar namelio, kuriame galėtų nakvoti. Šalčio jos visiškai
nebijo, žiemą bet kokiu oru vaikšto lauke, naktį taip pat joms

252 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

nereikia šiltos patalpos - namelis reikalingas tik saugumui ir
kiaušiniams dėti. Tačiau nakvynės vietoje turi būti švaru ir sau­
sa, kaip bet kokiems paukščiams. Patogiausia kreikti šiaudais ar
stambiomis pjuvenomis.
Jeigu yra pakankamai vietos, ne mažiau kaip 100 kv. m dar­
žo, sodo ar pievos vienai ančiai, vasarą papildomai šerti nerei­
kia. Produktyvumas nuo to nesumažės. Bėgikės minta molius­
kais, žiogais, kitais vabzdžiais, varlėmis, retkarčiais jas galima
palepinti žuvimi, tarkuotomis daržovėmis. Žiemą maisto jos
nesusiranda, reikia maitinti. Lesa viską: grūdus, daržoves, mė­
sos ir žuvies atliekas. Antis sulesa maždaug dvigubai daugiau už
vištą. Taip pat žiemą bent du kartus per dieną reikia duoti van­
dens (jis greitai užšąla).

Ančių veisimas mažai kuo skiriasi nuo vištų, tik tiek, kad
ančiukai nuo pirmos dienos mėgsta maudytis, todėl jiems reikia
seklaus indo su vandeniu (jeigu nėra kūdros), kad lengvai įliptų
ir išliptų. Jeigu kieme nėra pakankamai lesalo, lesinami taip pat
kaip maži viščiukai, negailint gyvulinio maisto ir žalumynų.

TRIUŠIAI

Triušiams reikia labai mažai vietos, jie nereiklūs pašarams,

todėl tai vieni tinkamiausių gyvūnų mažuose sklypuose.
Pagiriamųjų žodžių triušienai jūs turbūt jau pakankamai
prisiskaitėte ir prisiklausėte, todėl apie tai nekalbėsime. Jeigu
sąžiningai, visi tie liaupsinimai gerokai perdėti, bet kas tiesa,
tai tiesa: triušiai greitai dauginasi ir juos gana paprasta auginti.
Tiesa, ne visai. Todėl čia labiau akcentuosime tai, apie ką „oficia­
liuose“ šaltiniuose nedaug ką sužinosite. Žinoma, nepraleisime
ir pagrindinių, esminių žinių apie triušių auginimą.

253
 Triušių veislių pasirinkimas labai didelis, ir nuo jūsų porei­
kių priklauso, ką auginsite. Reikia mėsos - auginkite stambias,
greitai augančias veisles, reikia kailių - auginkite brangiakailius
triušius, reikia vilnos - auginkite pūkinius, o jeigu norite triu­
šius laikyti laukinėmis sąlygomis - laikykite nedidelius, trum-
pakailius, geriau „kaimiškus“mišrūnus, jie atsparesni.
Didžiausias triušių pranašumas, kad juos labai paprasta šer­
ti. Pagrindinis maistas - žolė, šienas ir medžių šakelės, be to,
didelės šakos, nuo kurių jie nugraužia žievę. Taip pat triušiai
mėgsta šakniavaisius, ypač morkas. Suėda daržovių atliekas
nuėmus derlių, piktžoles, genint sodą nupjautas šakas - ir pa­
verčia jas vertingu mėšlu. Taip triušiai labai sėkmingai padidi­
na net mažiausio ūkelio produktyvumą (augindami pridėtinę
produkciją) ir pagerina daržų bei sodų derlingumą - triušiams
panaudotu kraiku (mėšlu) galima iš karto mulčiuoti daugelį dar­
žovių ir uogakrūmius.
Pirmiausia triušiams reikia gyvenamosios vietos. Jeigu nu­
sprendėte laikyti narvuose - nesižavėkite įmantriomis kons­
trukcijomis. Tokių narvų gamyba brangi, sudėtinga, o triušiams
nuo to ne geriau. Geriausia - patys sugalvokite patogiausią nar­
vo konstrukciją ir galbūt atrasite patį paprasčiausią variantą.
Nes pastaruoju metu triušininkystės meistrai dažnai „iš didelio
rašto išeina iš krašto“, kaip sako liaudis, sukuria tokių įman­
trybių, kad nei patys, nei triušiai normalaus gyvenimo neturi.
Pagrindinius kriterijus ir triušiams reikalingas sąlygas narve
aptarsime čia pat. Priminsiu, kas yra gerai ir kas blogai, kad da­
rytumėte, kas reikalinga, ir nekartotumėte kitų daromų klaidų.
Ir ilgai netempdamas prisipažinsiu: patogiausios triušiams ir
jų priežiūrai narvo konstrukcijos dar neatradau... Neatrado jos
niekas, priešingu atveju triušininkai nekurtų kaskart vis naujų
ir naujų modifikacijų.

254 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

 Kiek triušiams reikia vietos. Suprantama - kuo daugiau.
Kiekvienas gyvūnas mėgsta kuo daugiau vietos. Bet kadangi
kalbame apie narvus, jų plotas ribotas. Jeigu jūsų triušiai turės
galimybę bėgioti voljere ar, geriau, laisvai - narvas gali būti ma­
žesnis, jeigu visą laiką bus uždaryti - reikia didesnio, kad turė­
tų kur pajudėti, prasimankštinti. Iš bėdos užteks, jeigu vienam
suaugusiam vidutinio dydžio triušiui skirsite bent 0,5 kv. m
plotą, bet geriau dvigubai daugiau. Patelei su jaunikliais iki nu-
junkymo reikia bent 1 kv. m ploto. Jeigu patelė išeina į lauką,
plotas gali būti dvigubai mažesnis. Ir čia iš karto privalau pasa­
kyti vieną tiesą: triušiams labai svarbus socialinis veiksnys, t. y.
bendravimas. Laikomi kartu, grupėje, jie būna sveikesni, žvales­
ni, atsparesni. Suprantama, gera nuotaika daug ką reiškia. Taigi
projektuodami narvus, geriau projektuokite taip, kad juose ga­
lėtų gyventi keletas triušių. Ir ne tik tada, kai patelė žindo savo
jauniklius, bet visą laiką. O čia jau darosi sudėtingiau...

Narvų aukštis turi būti toks, kad atsistojęs ant užpakali­

nių kojų ir pasistiebęs triušis bent jau nepasiektų lubų. Iš tikrų­
jų jiems reikia ir pašokinėti. Ne reikia, o būtina. Ir dar jie labai
mėgsta, kai narve yra lentynėlių, ant kurių galima gulėti. Iš pri­
gimties mėgsta aukštesnes vietas, iš kur geriau matosi.

Grindys. Jokiu būdu ne metalinis tinklas. Jis žeidžia triu­

šiams kojas, o maži triušiukai gali ir rimtai traumuotis. Ir šiaip,
kam malonu po metalą vaikščioti ir ant jo gulėti...
Geriausios grindys - medinės, iš lentų. Yra keletas variantų.
Galima daryti iš siaurų lentelių, paliekant tarp jų 1,5 cm tarpus.
Tarpai reikalingi išbyrėti išmatoms. Galima iš platesnių (10 cm
pločio) lentų, taip pat paliekant 1,5 cm tarpus. Ogalima be tar­
pų, paprastas lentines grindis. Senų triušininkų pastebėjimu,
triušiai būna sveikiausi, kai laikomi ant kraiko. T. y. kai narvo

255
grindys ištisinės, bet lentos nesuspaustos tarpusavyje, palik­
ti nedideli tarpeliai skysčiui nutekėti, o ant grindų kreikiama
šienu ar šiaudais. Dar vienas variantas: visame narve grindys
ištisinės, o nugarinėje dalyje 15 ar 20 cm pločio tinklas (išilgai
narvo). Pastebėta, kad didžioji dalis triušių šlapinasi nugarinėje
narvo dalyje, todėl tinklas ten dedamas, kad neužsilaikytų drėg­
mė. Didžioji dalis, bet ne visi. Bet kokiu atveju grindys negali
būti labai sandarios, kad skystis iš mėšlo galėtų išbėgti.
Geriausia grindis daryti iš kietos medienos, nes triušiai
mėgsta pagraužti, o ir tarnaus ilgiau.

Ėdžios. Labai gerai, kai galima pridėti triušiams šieno ar

žolės visai dienai. Tik triušininkai niekaip nesutaria dėl geriau­
sių tarpelių ėdžių tinkle. Arba suaugę triušiai apsibrozdina snu­
kučius, arba maži triušiukai sulenda ir kartais susižaloja ar dar
blogiau. Neblogai pasiteisinusios ėdžios - horizontalus metali­
nis tinklas 5 x 5 cm dydžio akimis. Žolė dedama ant viršaus,
o triušiai ją skabo iš apačios. Mažiems triušiukams nepavojin-

40 pav. Horizontalios tinklinės ėdžios

256 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

gos. Įsivaizduokite, kad narvas
uždengtas tinklu, o ant jo de­
dama žolė ar šienas. Patalpo­
se galima daryti būtent taip.
Ėdžios įrengiamos 30-40 cm
aukštyje, priklausomai nuo
triušių dydžio, atsistoję ant
užpakalinių kojų jie turi len­
gvai jas pasiekti. Svarbu ap­
saugoti, kad triušiai neužšok­
tų ant ėdžių (40 pav.).
Geras dalykas - bunkeri-
nės šėryklos, jeigu duodate bi­
rių pašarų.
Labai patogios daugelyje Europos šalių naudojamos prie sie­
nos tvirtinamos ėdžios (41 pav.).

Girdyklos. Triušiai geria nemažai. Geriausios girdyklos -

pakabinamos ant šoninio tinklo ar durelių. Paprastos, be jokių
įmantrybių. Vanduo keičiamas bent kartą per dieną. Nereikia
žiemą jokių pašildomų girdyklų, galima duoti daugiau sultingų
pašarų (šakniavaisių) ir vandens poreikis bus mažas, spės atsi­
gerti, kol vanduo užšals. Jeigu laksto lauke - „atsigeria“sniego.
Paprastesni ir gana patogūs narvai triušiams pavaizduoti
42 ir 43 pav.

„Linksmoji“ dalis. Jeigu lyginsime skirtingomis sąlygomis

laikomų triušių sergamumą, narvuose jis didžiausias. Mažiau­
siai serga laisvai laikomi triušiai, kiek daugiau - laikomi duo­
bėse ir voljeruose. Ta proga pakalbėkime ir apie kitus laikymo
būdus, bus lengviau orientuotis.

257
Medinės Ištraukiama pertvara Atidaromas stogas Aklina sienelė
durelės
50-70 cm
10-15 cm

42 pav. Narvas vienam triušiui arba patelei su prieaugliu

Laikymas duobėse. Šis triušių laikymo būdas populiarus

ten, kur maži sklypai ir nėra pakankamai vietos narvams. Triu­
šių namai šiuo atveju išsidėsto po žeme.

ŠIO BŪDO PRANAŠUMAI:

1) mažoje teritorijoje (keleto kvadratinių metrų) galima
laikyti iki šimto triušių,
2) triušiai gerai vystosi, retai serga.

TRŪKUMAI:
1) neįmanoma kontroliuoti veisimosi ir vykdyti veislinio
darbo,
2) dažnai neįmanoma suskaičiuoti, kiek tiksliai yra triušių,
3) taip laikyti netinka stambių mėsinių veislių triušius.

258 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

 43 pav. Narvas triušių grupei. Tokiame narve reikia įrengti lentynas,
slėptuves

Aukštesnėje sausoje vietoje iškasama ne mažiau kaip 1 mgy­

lio, 1 m pločio ir 2 m ilgio duobė. Gali būti didesnė, kokia jums
patogi, bet ne mažesnė, negu nurodyta. Svarbiausia sąlyga, kad
arti nebūtų gruntinių vandenų, t. y. kad duobėje būtų sausa.
Sienos sutvirtinamos lentomis, betonu ar kokia kita medžiaga,
apačioje paliekant keletą neužtaisytų vietų urvams kasti. Gali­
ma padaryti ir grindis, bet nebūtina. Viršus uždengiamas stogu.
Taip, kad patektų pakankamai šviesos, bet kad į duobę neprilytų
ir nepripustytų sniego. Nusileidimui į duobę įrengiami laipteliai
ar kopėčios, jos dugne padaromos ėdžios, pritaisoma girdykla.
Į duobę įleidžiamos kelios patelės ir patinas. Patelės geriau
greitai vesiančios, greičiau imsis rausti urvus. Dabar jūsų dar­
bas - kiekvieną dieną išnešti iškastas žemes, o jų bus nemažai.

259
 44 pav. Duobė

Kai urvus išsiraus, jums teliks pašerti ir pagirdyti. Triušiai gy­

vens savo gyvenimą, veisis urvuose, jums tereikės reikalui esant
juos pasigauti (44 pav.).
Duobė išpildo vieną labai svarbią sąlygą - sudaro galimybę
triušiams gyventi socialiai, grupėje. Dėl to jie labai gerai jau­
čiasi. Ir dar, triušiams itin svarbus temperatūrų režimas. Jie
nepakelia nei karščio, nei šalčio. Jeigu žiemą triušiai išgyvena
lauke narvuose, nereiškia, kad jiems tai sveika - tiesiog jie labai
ištvermingi. Triušiams geriausia apie 10-15 °C šilumos tempe­
ratūra. Taigi pas mus vasarą jiems lauke per karšta, o žiemą per
šalta. Duobėje - visada pats tas. Žiemą po žeme pliusinė tem­
peratūra, o vasarą vėsu. Triušiams būtina ėsti žemę, iš jos jie
gauna reikalingų medžiagų. Faktas: narvuose triušiai neretai
viduriuoja ir turi kitų virškinimo sutrikimų, o duobėse - tik iš­
imtiniais atvejais, apsinuodiję.

260 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

 Dar vienas įdomus dalykas iš triušių gyvenimo. Paprastai
narve patelė atsiveda jauniklių ir viena juos maitina. Kartais at­
siveda daug ir jiems tenka per mažai pieno, tuomet didesniuo­
se ūkiuose jaunikliai paskirstomi tarp tuo pat metu atsivedusių
patelių, kad visoms būtų daugmaž po lygiai ir visi būtų nor­
maliai maitinami. Laikymo duobėse praktika rodo, kad patelės
maitina ne tik savo, bet ir svetimus jauniklius, t. y. neskirsto į
savus ir svetimus. Tokiu būdu duobėse nebūna geriau ir blogiau
maitinamų jauniklių - visos patelės maitina visus ir visi triušiu­
kai geriau auga. O gal čia yra kokia nors gamtos gudrybė, kad
triušiukai turi gauti kelių motinų pieno?
Duobių trūkumas, be neįmanomos veisimo kontrolės (nors
ji gali būti įmanoma, tik reikia gerai pagalvoti), dar ir tas, kad
triušiai jose nemato saulės. Kur kas geriau būtų, jeigu duobė
būtų sujungta su voljeru. Duobėje urvai, o voljere - saulė, laisvė
ir žalia žolytė!

Voljerai. Apie voljerus nėra ką papasakoti. Aptvaras turi

būti ne žemesnis kaip 1 m, nes žemesnį triušiai lengvai peršo­
ka. Plotas geriau kuo didesnis. Jeigu norite, kad triušių vasarą
nereikėtų daug šerti - skirkite pusę aro ploto vienam triušiui.
Tuomet reikės tik duoti vandens ir įmesti šakelių ir skanėstų -
daržovių ar pan. Suprantama, toks voljeras - prabanga. Jeigu
triušiai nakčiai neuždaromi į narvus, voljero tinklą reikia įkasti
į žemę bent 50 cm ir uždengti viršų tinklu, kad neįlįstų plėšrū­
nai. Tai vėl papildomos išlaidos, todėl geriau voljerą kombinuoti
su narvais, o dar geriau - su duobe, ir nakčiai triušius uždaryti.
Šviežia žolė, judėjimo laisvė ir saulė - dideli pranašumai, reikia
stengtis juos įgyvendinti. Neužmirštant urvų, nes jie taip pat
triušių gyvenime atlieka daug svarbių funkcijų. Voljere pastato­
mos uždengtos ėdžios, panašiai kaip miško žvėrims, tik mažes­
nės. Žiemą ten dedamas šienas.

261
 Blindažai. Tai jau užmirštas ir nenaudojamas, bet pigus ir
geras triušių laikymo būdas. Tiesa, jis skirtas didesniems plo­
tams, bet jeigu aplink sodybą daug nenaudojamos žemės, gali
būti perspektyvus. 45 pav. pavaizduotas blindažo skerspjūvis.
Visa kita galima įrengti įvairiai: aptverti ganyklas ar paleisti
triušius ganytis laisvai.

Laisvė. Teko girdėti ne vieną liudijimą apie sėkmingą triu­

šių laikymą laisvėje. Panašu, kad senovėje šis būdas buvo po­
puliarus. Vasarą triušiai nuklysta nuo namų, patogiose vietose
išsirausią urvus, dauginasi, o žiemą, kai su maistu striuka, susi­
renka prie namų, kur gauna šieno ir daržovių.
Aš iš dalies (ne su visais triušiais, nes baisu, kad nugrauš
visą daržą) išbandžiau šį būdą jau du sezonus. Naktį triušiai
būna narvuose, o dieną laksto laisvi po kiemą. Kartais nu-

50 cm
45 pav. Blindažas

262 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

klysta toliau, bet visada sugrįžta. Dažnai nenori grįžti į narvą,
lieka nakvoti lauke. Labai geras triušių laikymo būdas, nes jie
laisvai pasirenka maistą ir mitybos režimą, bet padidėja plėš­
rūnų pavojus.
Dar dėl mitybos režimo: triušiai - naktiniai gyvūnai, dau­
giausia maitinasi anksti ryte ir vėlai vakare, žiemą, kai ilgos
naktys, ir naktį. Jeigu naktį gali normaliai maitintis, didžiąją
dalį dienos miega urvuose, ypač per vasaros karščius.

Veisimas. Jeigu triušiai laikomi laisvai, apie veisimą galvo­

ti nereikia, patelės pačios susiranda vietą arba išsirausią urvą
ir pasidaro lizdą, jūs pamatysite tik jau paaugusius triušiukus.
Jeigu laikomi duobėje, taip pat niekuo rūpintis nereikia, patelės
susitvarko pačios. Daugiausia darbo augintojui, kai triušiai lai­
komi narvuose.
Narve padaroma stacionari lizdavietė arba savaitę prieš at­
sivedimą (triušės nėštumas trunka apie 30 dienų) įdedama kil­
nojama. Lizdavietė turi būti maždaug 50 x 40 cm ploto ir apie
30 cm aukščio, su 15-20 cm skersmens landa. Geriau, kai lan­
da apie 10 cm pakelta nuo grindų, nes dažnai maži triušiukai
prikimba prie spenių ir išnešti iš lizdo sušąla. Įlindimas į lizda­
vietę - tolimiausiame ir tamsiausiame narvo kampe, taip patelė
jaučiasi saugiau. Apie triušių veisimą daug prirašyta specialio­
je literatūroje, todėl nėra reikalo kartotis, paminėsiu tik vieną
svarbų dalyką, kuris dažnai nurodomas skirtingai - tai jauniklių
atjunkymo laikas. Rekomenduojama juos atjunkyti nuo 20 iki
60 dienų amžiaus. Suprantama, kuo ilgiau jaunikliai gaus pieno,
tuo geriau, bet natūraliai patelė maitina jauniklius apie tris mė­
nesius. Taigi, jeigu norite stiprių ir sveikų triušiukų, laikykite
juos su patele tris mėnesius.
O dabar pakalbėkime apie triušių mitybą.

263
 Mityba. Triušiai - žolėdžiai gyvūnai. Daugiausia minta
žole. Jeigu triušis gauna pakankamai ir įvairios žolės, daugiau
jam nieko nereikia.
Triušiams tinka beveik visos žolės, bet labiausiai mėgsta
kiaulpienes, dobilus, liucernas, usnis, kiečius, garšvas, bitkrės-
les ir kitas aromatingas žoles, tarp jų ir darže auginamas pries­
konines, švelnias jaunas varpines žoles. Iš daržo kultūrų dievina
petražoles, morkas, topinambus (visas dalis), burokėlius, ridi­
kus, kopūstus. Iš medžių ir krūmų: karklus, obelis, kriaušes, vy­
nuoges. Graužia ir beržo, ąžuolo, šermukšnio, lazdyno šakeles.
Žiemą labai mėgsta eglių ir pušų šakeles su spygliais (jas galima
duoti tik žiemą, kai minusinė oro temperatūra). Iš vaisių mėgsta
obuolius, o dar labiau kriaušes (šitų padauginti negalima). Taigi
darže ir sode atsiranda pakankamai maisto triušiams. Mėgsta
triušiai ir augalų šaknis, ir, matyt, ne šiaip sau. Okas gi įtraukia
žolių ir sumedėjusių augalų šaknis į triušių racioną? Todėl jie,
ištrūkę laisvėn ir pradėję kasti urvus, ėda šaknis kaip išprotėję.
Taip pat, ilgai nebuvę lauke, puola pūvančius obuolius - matyt,
ten yra kažko jiems reikalingo.
Rudenį labai geras maistas triušiams - nukritę obelų ir
kriaušių lapai. Mielai šlamščia juos ir šlapius, ir sausus, galima
pasiruošti atsargų žiemai. Žodžiu, triušiai ėda daug ką, jeigu lei­
džiame jiems pasirinkti.
Viskas, kas turi daug baltymų, krakmolo ar cukraus, triu­
šiams kenkia. Jeigu norite sveikų triušių, jiems negalima duoti
daug ankštinių žolių, grūdų, bulvių ir kitų krakmolingų daržo­
vių, daug saldžių vaisių (kuriuos, suprantama, labai mėgsta).
Laikomiems narvuose būtina duoti druskos, o lakstantys lauke
ar duobėje prisiėda žemės.
Klaidžioja toks pusiau mitas, kad triušiams negalima duoti
drėgnos žolės. Pusiau dėl to, kad iš tikrųjų nuo drėgnos (raso­
tos ar sulytos) žolės triušiams dažnai išpučia pilvus, neretai jie

264 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

ir krenta. Bet taip nutinka tik narvuose laikomiems triušiams.
Lakstantys laisvai niekada neturi tokios bėdos, nors minta iš­
imtinai tik drėgna žole - anksti ryte ir naktį beveik visada būna
rasa, o ir palyja pas mus neretai. Tai kaip čia yra?
Specialistai man paaiškino taip. Dėl perteklinės drėgmės žo­
lėje, triušiui ją suėdus, pradeda greitai veistis rūgimo bakterijos,
ir išsiskyrusios dujos, daugiausia anglies dvideginis, pučia žar­
nas. Bet taip pat pripažino, kad pirmas vaistas nuo šio sutriki­
mo - judėjimas. Laisvai judantiems triušiams pilvo pūtimo ne­
būna. Ir dar vienas dalykas: laisvai gyvenantys triušiai ėda kada
nori, jų skrandis niekada nebūna tuščias ir jie tiesiog negali vie­
nu kartu prisiėsti tiek žolės, kad sutriktų virškinimas. Ėda daž­
nai ir po mažai. O narvuose laikomi triušiai žole šeriami du arba
tris kartus per dieną. Jeigu per naktį triušis viską suvirškino, o
ryte prisiėdė daug šlapios žolės - suprantama, nieko gero. Spręs­
kite patys, mitas čia ar ne. Jeigu triušis gyvena ir maitinasi nor­
maliai, drėgnos žolės pavojai jam negresia. Negresia ir daug kitų
narvuose triušius ir jų augintojus kankinančių bėdų, todėl apie
triušių ligas nėra ką kalbėti, jeigu jos kyla dėl netinkamų laiky­
mo sąlygų. Bet tarp jų yra viena tokia, nuo kurios net geriausias
laikymas ne visada apsaugo. Tai - miksomatozė, tikras triušių
maras. Ligą platina uodai, blusos ir kiti kraujasiurbiai vabzdžiai.

Miksomatozė. Žmonėms, turėjusiems reikalų su triušiais,

turbūt jau vien šis raidžių rinkinys kelia pasibjaurėjimą ir bai­
mę. Ir tai suprantama. Daug triušių augintojų metė šį užsiėmi­
mą vien dėl to, kad egzistuoja tokia liga. Ji per keletą savaičių, o
kartais ir greičiau, nubraukia visas keletą metų dėtas pastangas.
Triušių mirtingumas - iki 100 proc., vaistų nėra. Visi raginami
triušius vakcinuoti, bet pernelyg dažnai suserga ir vakcinuoti
triušiai - jokių garantijų. Ir neretai suserga rimčiau nei nevak­
cinuoti. Ką daryti?

265
 Pirma: stengtis sudaryti triušiams kiek įmanoma geresnes
sąlygas ir užtikrinti geresnę mitybą. Geresnę ne ta prasme, kad
tuktų, bet kad gautų visko, ko jiems reikia, ir negautų nieko, kas
kenksminga.
Antra: vykdyti kryptingą selekciją. Pastebėta, kad susirgę ir
pasveikę triušiai įgyja imunitetą visam gyvenimui. Jeigu vėliau
liga ir pasireiškia, požymiai būna silpni. Nors klaidžioja gąsdini­
mas, kad persirgę gyvūnai tampa viruso nešiotojais, iš tikrųjų
nėra nė vieno patvirtinto atvejo, kad persirgęs gyvūnas užkrės­
tų sveiką. Pastebėta ir tai, kad kai kuriais atvejais (ne visada)
persirgę gyvūnai perduoda imunitetą palikuonims.
Taip pat reikia nepamiršti, kad pas mus siautėjanti mikso-
matozės forma buvo sukurta specialiai išnaikinti laukinius triu­
šius, kurie kėlė grėsmę gyvulininkystei Australijoje. Ar triušiai
išnyko? Ne, jų padaugėjo, jie įgavo imunitetą šiam virusui. Tai­
gi svarbiausia kovojant su šia liga, kaip ir su visomis infekcijo­
mis, - imunitetas.
Deja, zootechnikai su veterinarais tarsi specialiai skatina li­
gos plitimą. Triušių gydyti nerekomenduojama (gerai, kad dar
nedraudžiama), rekomenduojama susirgusius iš karto sunaikin­
ti. Iš kur bus imunitetas, jeigu sunaikinama genetinė medžiaga,
t. y. tie gyvūnai, kurie galbūt būtų pasveikę ir perdavę palikuo­
nims atsparumą. O pasveiksta jų ne taip mažai, jeigu pasiseka.
Be jokio gydymo. Dabar pateiksiu triušių augintojų pastabų
apie miksomatozės profilaktiką ir gydymą.
Daug rečiau serga duobėse laikomi triušiai. Triušių imuni­
tetą labai sustiprina krienų lapai - jeigu per visą vasarą triušis
kasdien suėda po vieną krieno lapą, jo šansai susirgti mini­
malūs. Krienų lapai tinka ir gydymui. Susirgusiems triušiams,
be jų, dar duodama daug aviečių stiebų su lapais, petražolių,
kraujažolių. Dažnai triušiai pasveiksta paprasčiausiai išleisti
į laisvę - matyt, randa, ko jiems reikia ir ko mes nežinome.

266 SMULKIOJI GYVULININKYSTĖ

Nors yra atvirkštinių patirčių - triušiai pradeda sveikti apribo­
jus jiems judėjimą, uždarius į ankštus tamsius narvus, kad tik
gulėtų ir ėstų. Pastebėjau, kad susirgę triušiai, be minėtų au­
galų, labai pradeda ėsti juozažoles ir mėtas. Dar profilaktikai
naudojami serenčiai - kasdien į narvą ar kitą patalpą dedamas
su šaknimis išrautas serenčio krūmelis. Sakoma, kad padeda.
Uodams atbaidyti naudojamos pelargonijos - jos kabinamos
prie narvų.
Yra liudijimų apie sėkmingą triušių gydymą biologiniu pre­
paratu „Baikal-EMl“. Jo tiesiog pilama į geriamąjį vandenį, jo
tirpalu apipurškiamas pašaras, purškiami narvai ir patys triu­
šiai. Negaliu patvirtinti nė vieno metodo, nes su šia liga susidū­
riau tik vieną kartą. Ir susidūriau būtent tada, kai nustojau šį
preparatą naudoti, iki tol į geriamąjį vandenį jo pildavau beveik
visada, sutapimas ar ne - nežinau, bet faktas. Kai susigriebiau
ir pradėjau jį naudoti gydymui - stebuklo nesulaukiau, bet mir­
tingumas nepasiekė kritinės ribos. Galbūt kažkas padėjo.
Kaip sakoma, skęstantis ir šiaudo griebiasi, tokioje pat situ­
acijoje esame ir mes - triušių augintojai, kai susiduriame su šia
triušių rykšte.
Geriau pakalbėkime apie ką nors linksmesnio. Pavyzdžiui,
kokios dar naudos galima gauti iš triušių? Jau užsiminėme apie
mėšlą (ne gryną, bet su kraiku) - tai puikus mulčias uogakrū­
miams ir vaisius auginančioms daržovėms, pavyzdžiui, pomi­
dorams. Mėšle galima auginti sliekus, juos lesinti paukščiams -
irgi geras panaudojimas, triušių mėšlą sliekai ėda iš karto, be
jokio papildomo paruošimo. Mėšlą galima rauginti ir gaminti iš
jo biologinius stimuliatorius daržui ir sodui.
Triušis - reto mielumo žvėrelis. Patinka jis ir vaikams, ir
suaugusiesiems. Yra labai draugiško charakterio triušių, kurie
mėgsta būti ant rankų. Nuo mažens augdami prie žmonių be­
veik visi būna tokie. Triušis gali būti puikus kambarinis gyvū­

267
nas, labai švarus ir tvarkingas, lengvai išmokomas naudotis dė-
žute-tualetu, neturintis jokio specifinio kvapo.
Yra ir dar vienas produktas, dėl kurio triušiui negali prilyg­
ti joks kitas gyvūnas. Tai - jo vilna. Tiksliau, specialių triušių
veislių vilna. Dabar pasaulyje žinomos devynios pūkinių triušių
veislės ir daugiau kaip 20 spalvinių variacijų. Triušių vilna labai
plona (iki 16 mikronų), švelni ir keletą kartų šiltesnė už avies
vilną. Jau viduramžiais Angoros triušiai buvo auginami Turki­
joje ir iš ten paplito po visą pasaulį. Rusijos teritorijoje pūkiniai
triušiai auginti net nuo XI amžiaus.
Pūkinių (Angoros) triušių laikymo sąlygos nedaug skiriasi
nuo bet kokiems kitiems triušiams reikalingų sąlygų. Išskyrus
tai, kad jų kailiui reikia kruopštesnės priežiūros.
Pabaigos žodis

Perskaitę šią knygą gavote gerą dozę informacijos. Gal kai

ką jau žinojote, kai ką naudojote praktiškai, o kai kas visiškai
nepažįstama ar net sukėlė pasipriešinimą. Ką veikti su visomis
šiomis žiniomis?
Yra du variantai. Galite tiesiog patikėti tuo, kas parašyta,
per daug nesigilinti į dėsningumus ir pateiktus metodus naudo­
ti savo sklypuose. Ogalite pažvelgti į visa tai kritiškai ir bandyti
tiesiog iš smalsumo. Kai pamatysite rezultatą, tada ir nuspręsi­
te, ar verta tuo užsiimti toliau. Beje, ne vienas dabar sėkmingai
ūkininkaujantis pagal gamtinės žemdirbystės principus netoli­
moje praeityje buvo aršus šių metodų priešininkas.
Yra ir trečias variantas. Iš knygos gautas žinias sudėkite su
savo turimomis žiniomis apie gamtos dėsnius ir augalų bei gy­
vūnų gyvenimą, dar pridėkite savo patirtį bei pastebėjimus ir
iš viso to sulipdykite vientisą „teorinį karkasą“, tam tikrą žem­
dirbystės vertybių sistemą. Štai ja vadovaudamiesi ir pradėkite
sodininkauti, daržininkauti ir auginti gyvūnus. Jeigu kas nors
nepavyks - priežasties ieškokite toje „vertybių sistemoje“, vadi­
nasi, joje reikia kažką pakeisti. Šis kelias sunkesnis, juo einant
tenka gerai pasukti galvą. Bet jis pats teisingiausias. Juk ši kny­
ga - tik mano matymas, mano nuomonė, nebūtinai absoliučiai
teisinga. Galbūt jūsų atrastos tiesos ir ūkininkavimo būdai pasi­
rodys veiksmingesni, paprastesni ir duos geresnių rezultatų. Tik
pasiektas rezultatas parodo, kuris kelias teisingas, o kuris ne.

269
Naudingos nuorodos

Čia galima įsigyti senovinių veislių daržovių sėklų:

http://www.rareseeds.com/
http://www.adaptiveseeds.com/
http://www.seemnemaailm.ee/
http://www.magicgardenseeds.com/
http://shop.nativeseeds.org/

Daug senovinių bulvių veislių:

http:// www.kartoffelvielfalt.de/

Pomidorų sėklos:
http://store.tomatofest.com/

Apie mūsų klimatui tinkamus naminius paukščius:

http://www.siaurespaukstis.lt/

Daug mažiems sklypams naudingos informacijos:

http://sodyba.org/

Šiaurinės Baltijos žemės ūkio kultūrų genų bankas:

http://www.nordgen.org
 Jasionis, Saulius
Ja607 Gamtinė žemdirbystė / Saulius Jasionis ; [iliustravo Al­
dona Griškevičienė]. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 272 p. :
iliustr.
ISBN 978-609-01-1390-5
Ši knyga skiriama visiems, kuriems rūpi, kaip užsiauginti geriausios ko­
kybės maisto mažuose sklypuose. Čia aprašomi gamtinės žemdirbystės prin­
cipai, supažindinama su gamtos procesais, nuo kurių priklauso dirvos der­
lingumas, augalų bei gyvūnų sveikata ir maisto kokybė. Pateikiami derlingo
gamtinio daržo ir sodo įrengimo pagrindai, daržovių ir vaismedžių priežiūros
ypatumai, mažam sklypui tinkamų gyvūnų laikymo subtilybės. Knygoje apra­
šomi Lietuvoje naudojami ir pasiteisinę gamtinės žemdirbystės metodai, jau
daugeliui žmonių leidę išvengti nebūtino sunkaus darbo, chemikalų ir sinteti­
nių trąšų ir džiaugtis geru derliumi, sveikais augalais bei skaniais ir ekologiš­
kais savo darbo vaisiais.
UDK 631.1

Sa u l iu s J a s io n is
Gamtinė žemdirbystė
Redaktorė Rita Markulienė
Korektorė Rasa Mielkuvienė
Iliustravo Aldona Griškevičienė
Maketavo Jurga Morkūnienė
Viršelį kūrė Deimantė Rybakovienė
Tiražas 2000 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Petro ofsetas“, Savanorių pr. 174D, LT-03153 Vilnius
Interneto svetainė: www.petroofsetas.lt
 Atsisakykite tradicinių ir nebūtinų žem ės
darbų, nešvaistykite daugiau energijos,
negu gaunate naudos, ir pereikite prie
populiarėjančio natūralaus ūkininkavimo!
© Jonas Tamulis

Žemdirbystės mitų griovėjas Saulius Jasionis pristato pirmą lietuvišką

knygą apie gamtinę žemdirbystę.
Saulius Jasionis - gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas.
Rašo straipsnius į žurnalus „Rasos“, „Sodo spalvos“, veda daržininkystės ir
sodininkystės seminarus, skaito paskaitas apie gamtinę žemdirbystę ir tikrąją
ekologiją, projektuoja ir rengia sodus bei gamtinius ūkius, taip pat konsultuoja
senovinių, genofondinių veislių klausimu ir užsiima jų saugojimu. Pats augina
senovinių veislių vaismedžius, uogakrūmius ir daržoves, veisia nykstančius
naminius paukščius.

Gamtinė žem dirbystė nėra kokia nors nauja religija

ar auksinių taisyklių rinkinys, tai netgi ne „žemės dirbimas“,
o natūraliai vykstantys dirvodaros procesai. Darbą nudirba
pati gamta.

Jeigu daržovės puikiai auga neariamoje ir neperkasinėjamoje dirvoje,

kam ją arti ir perkasinėti?
Jeigu mes galime gauti gerą derlių be trąšų, o daržų bei sodų derlingumas
kasmet didėja, kam pirkti trąšas?
Jeigu mokame sukurti tokią aplinką, kurioje augalų ligos ir kenkėjai
nepadaro žalos, kam rūpintis profilaktika ir gydymu?
Jeigu dažnai aplinka jau yra sukurta arba kuriama pačios gamtos
be mūsų įsikišimo, kam tą aplinką kurti?

Šie ir dar daugiau knygoje aptariamų neįtikėtinų „jeigu“, teorija ir praktika

su vaizdžiomis iliustracijomis įrodys jums, kad išmėginti šį ūkininkavimo būdą,
užsiauginti kokybiškų gėrybių išsaugant sveiką ir švarią aplinką neabejotinai verta.

Ūkininkaukite ne pagal agronomų, o pagal gamtos sukurtą planą!

Ak|?ygų
klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį
• Naujausios ir populiariausios knygos
• Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą
786090 113905
www.knyguklubas.lt www.almalittera.lt