ALAN MARSHALL

AŠ MOKU
ŠOKINĖTI
PER BALAS

iš anglų kalbos vertė

Vincentas Stravinskas

AJth^ littera
V IL NI US / 2015
 UDK 821.111(94)-93 -
Ma494
f,
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, Versta iš:
mokymo ir mokslo įstaigų Alan MARSHALL
bibliotekose, muziejuose arba
archyvuose, draudžiama mokslinių I CAN JUMP PUDDLES
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais London, Seeker &Warburg
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti 1956
viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose
tų įstaigų patalpose.

ISSN 2351-7476
ISBN 978-609-01-1946-4

Copyright ©Alan Marshall, 1955

First Published in Australia by
Cheshire, Melbourne 1955
First published by Penguin
Group (Australia), 2004
Viršelio iliustracija
© Kotryna Šeibokaitė
Viršelio faktūra
© Sajja, www.deviantart.com
©Vertimas į lietuvių kalbą,
Vincentas Stravinskas, 2015
© Leidykla „Alma littera“, 2015
Mano dukterims Hefsibei ir Dženiferei, kurios
taip pat moka šokinėti per balas
 ĮŽANGA

Ši knyga yra mano vaikystės istorija. Jos puslapiuose aš apra­

šiau įvykius ir žmones, kurie man padėjo tapti tokiam, koks esu.
Bet aš norėjau padaryti daug daugiau, negu tik parodyti,
ką pergyveno mažas berniukas, kuris turėjo vaikščioti su ra­
mentais. Norėjau duoti praėjusios epochos paveikslą. Čia ap­
rašyti žmonės yra tos epochos padarinys, ir jie taip pat nuėjo į
praeitį. Priežastys, kurios padarė juos tvirtus, dorus ir atjau­
čiančius, užleido vietą kitoms priežastims, kurios taip pat
padeda ugdyti gerą charakterį, bet pasikeitė laikas, ir žmonės
tapo kitokie.
Norėdamas duoti to meto gyvenimo paveikslą, aš negalė­
jau apsiriboti vien tikrais faktais. Kartais keičiau aplinkybes,
kelis charakterius jungiau į vieną, kai to reikėdavo, keičiau
įvykių eigą, kad nenutrūktų veiksmas, ir kūriau dialogus, ku­
rie gali atrodyti keisti žmonėms, kartu su manimi pergyvenu­
siems tuos laikus, kada buvo daug arklių.
Aš jų prašau atleisti. Rašydamas tokio pobūdžio knygą,
neišsiversi vien tik su faktais; tiesa, kurią šiuose puslapiuose
noriu papasakoti, gali išryškėti tik pasitelkus vaizduotę.
Alanas Maršalas

7
 1

^Julėdama mažame kambarėlyje, priekinėje mūsų me­

dinio namuko pusėje, ir laukdama pribuvėjos, kuri tu­
rėjo padėti man atsirasti šiame pasaulyje, mano motina
galėjo matyti pro langą didžiulius eukaliptus, siūbuo­
jančius vėjyje, žalią kalvą ir debesų šešėlius, skriejan­
čius virš ganyklų.
- Bus sūnus, - pasakė ji tėvui. - Šiandien vyrų diena.
Tėvas pasilenkė ir pažiūrėjo pro langą, ten, kur ana­
pus plikų ganyklų lyg tamsiai žalia siena dunksojo
atvašynas.
- Aš padarysiu iš jo bėgiką ir jojiką, - pasakė tėvas
ryžtingai. - Dievaži, padarysiu!
Kai atvažiavo pribuvėja, tėvas jai nusišypsojo ir tarė:
- Aš maniau, kad mažylis jau lakstys po kambarį,
kol jūs atvyksite, misis Torens.
- Iš tikro aš būčiau atvažiavusi dar prieš kokį pusva­
landį, - šiurkščiai atsakė misis Torens. Ji buvo stambi,
putnaus, tamsaus veido ir staigaus būdo. - Kai reikėjo
kinkyti arklius, Tedas dar tepė briką... - ji pažiūrėjo į
motiną. - Kaip jūs jaučiatės, brangioji? Ar jau prasidė­
jo skausmai?
8
 - Kol ji kalbėjo su manimi, - pasakojo man moti­
na, - aš jaučiau rimbo koto, padaryto iš akacijos, kva­
pą - tas rimbas buvo tavo tėvo ir kabojo ant lovos
galo - ir mačiau, kaip tu lyg tėvas šuoliais leki ant ar­
klio ir šmaikštuoji tuo rimbu viršum galvos.
Kai aš atsiradau pasaulyje, tėvas sėdėjo virtuvėje su
mano seserimis. Meri ir Džeinė norėjo turėti broliuką,
kurį galėtų vedžiotis į mokyklą, ir tėvas joms prižadėjo
brolį, vardu Alanas.
Misis Torens atnešė mane jiems parodyti; aš buvau
susuktas į raudonos flanelės vystyklus. Ji padėjo mane
tėvui ant rankų.
- Kažkaip keista buvo žiūrėti į tave, - kalbėjo jis
man paskiau. - Aš turiu sūnų!.. Aš norėjau, kad tu
daug ką mokėtum: ir jodinėti, ir sutramdyti bet kokį
arklį - štai ką aš tada galvojau... Ir, žinoma, kad tu ge­
rai bėgiotum... Atrodė, kad tavo stiprios kojytės. Aš
laikiau tave ant rankų, ir man buvo kažkaip keista. Aš
vis galvojau, ar tu būsi panašus į mane.
Vos pradėjęs lankyti mokyklą, susirgau vaikų para­
lyžiumi. Epidemija prasidėjo Viktorijoje dvidešimtojo
amžiaus pradžioje, o paskiau iš tankiai gyvenamų rajo­
nų persimetė į kaimus, klodama vaikus nuošaliose fer­
mose ir miškų sodybose. Turaloje tik aš vienas buvau
epidemijos auka, ir daugelį mylių aplink žmonės kal­
bėjo apie mano ligą su baime. Paralyžius jiems atrodė
tolygus idiotizmui, ir ne vienas dviratis vežimėlis su­
stodavo ant kelio, o jo šeimininkas, sutikęs savo bičiu­
lį, persikardavo per ratą ir vis klausdavo: „Negirdėjai,
ar jis dar nesukvailėjo?“
9
 Keletą savaičių kaimynai stengdavosi greičiau prava­
žiuoti pro mūsų namą ir kartu paskubomis, su kažkokiu
ypatingu smalsumu žvilgčiodavo į seną tvorą, į nepra-
jodytus kumelius aptvare ir mano triratį, pamestą šalia
daržinės. Jie anksčiau šaukdavo savo vaikus namo, šil­
čiau juos muturiuodavo ir su nerimu žiūrėdavo jiems į
veidus, vos tik šie sukosėdavo ar nusičiaudėdavo.
- Ši liga - tai Dievo rykštė, - kalbėjo misteris Karte­
ris, kepėjas, būdamas tuo visiškai tikras.
Jis buvo sekmadieninės mokyklos direktorius ir
kartą, be kitų pranešimų, apžvelgęs mokinius niūriu
žvilgsniu, iškilmingai paskelbė:
- Kitą sekmadienį per rytines pamaldas kunigas
Valteris Robertsonas, meno mokslų bakalauras, mel­
sis, kad greičiau pasveiktų tas ištvermingas berniukas,
paguldytas baisios ligos. Prašom visus dalyvauti.
Tėvas visa tai sužinojo ir, gatvėje sutikęs misterį
Karterį, ėmė jam aiškinti, nervingai sukdamas rausvus
savo ūsus, kaip aš susirgau:
- Sakoma, kad mikrobas patenka į vidų kvėpuojant:
jis skraido oru visur. Ir nesužinosi iš anksto, kur tas
mikrobas pasirodys. Jis tikriausiai kaip tik lėkė pro
mano sūnelio nosį, kai tas įkvėpė oro - ir tuoj pat buvo
viskas baigta. Jis krito kaip pakirstas. Jeigu tą akimir­
ką, kai lėkė mikrobas, jis būtų ne įkvėpęs, bet iškvėpęs,
nieko nebūtų atsitikę, - patylėjęs jis liūdnai pridūrė: -
O dabar jūs meldžiatės už jį.
- Nugara sutverta naštai vilkti, - dievobaimingai
burbtelėjo misteris Karteris.
10
 Jis buvo bažnyčios tarybos narys ir kiekvieną ne­
laimę siejo su Dievo ranka. O, antra vertus, visa, kas
žmonėms teikė džiaugsmo, jam atrodė velnio darbas.
- Visur Dievo valia, - patenkintas pasakė jis ir buvo
tikras, kad šie žodžiai patiks Aukščiausiajam. Jis kie­
kviena proga stengdavosi įsigyti Viešpaties palankumo.
Tėvas niekingai prunkštelėjo, tuo parodydamas
savo pažiūrą į tokią filosofiją, ir atsakė gana griežtai:
- Mano sūnui nugara buvo sutverta visai ne naštai
vilkti, ir leiskite jums pasakyti: jokios naštos jis ir ne-
vilks. Ojeigu kalbėsime apie naštą, tai va kam ji atite­
ko, - ir jis bakstelėjo rudu pirštu sau į galvą.
Kiek vėliau, stovėdamas prie mano lovos, jis su ne­
rimu paklausė:
- Alanai, ar tau skauda kojas?
- Ne, - atsakiau aš jam. - Jos visiškai kaip negyvos.
- Po velnių! - sušuko tėvas, ir jam skausmingai per­
sikreipė veidas.
Mano tėvas buvo liesokas, siaurų strėnų ir kreiva­
kojis todėl, kad daugelį metų praleido balne: jis buvo
arklių prajodinėtojas ir į Viktoriją atvažiavo kažkur iš
Kvynslando.
- Čionai aš atvažiavau dėl vaikų, - aiškindavo jis, -
juk ten, tokiame užkampyje, mokyklų ir po šiai dienai
nėra. Jeigu ne jie, taip aš iš ten ir būčiau išvažiavęs!
Jo veidas buvo kaip tikro neįžengiamų girių gyven­
tojo - įdegęs ir vėjo nugairintas; skvarbios mėlynos
akys aprizgusios raukšlėmis nuo saulės, spiginančios
viršum druskožemio lygumų.
n
 Kartą vienas tėvo bičiulis, galvijų pirklys, atvažiavo
mūsų aplankyti; pamatęs tėvą, išėjusį jo pasitikti, jis
sušuko:
- Po velnių, Bili, tu ir dabar šokinėji, kaip ta prakeik­
ta ema!
Tėvas vaikščiodavo lengvu ir smulkiu žingsniu, vi­
sada nuleidęs galvą, ir šitą savo įprotį aiškindavo tuo,
kad buvo kilęs iš „gyvačių krašto“.
Kartais, išmetęs porą stikliukų, jis sėsdavo ant ma­
žai prajodyto kumelio ir dūkdavo po kiemą, išdarinė­
damas kurbetus tarp išmėtytų ėdžių, sulaužytų senų
ratų bei ienų ir vaikydamas kudakuojančias vištas; be
to, jis iš visų jėgų klykdavo:
- Neraliuotas laukinis gyvuly! Spjaut man į visus!
Ei, saugokitės!
Ir, įtempęs pavadžius, jis nusitraukdavo nuo galvos
plačiakraštę skrybėlę, mojuodavo ja, lygkieno sveikina­
mas, ir linksėdavo, žvilgčiodamas į virtuvės duris, kur
paprastai tokiais atvejais stovėdavo motina ir žiūrėda­
vo šypsodamasi - linksmai, meiliai ir nerimastingai.
Tėvas mylėjo arklius ne todėl, kad su jais užsidirb­
davo pragyvenimui, bet todėl, kad jie jam buvo gražūs.
Jis išmaningai apžiūrinėdavo kiekvieną dailaus stoto
arklį. Perkreipęs galvą, jis iš lėto vaikštinėdavo aplink
jį, kruopščiai tirdamas visą jo sudėjimą, čiupinėdamas
priekines kojas, - ieškodavo įdrėskimų ar patinimų,
rodančių, kad buvo kritęs.
- Geras arklys, - ne kartą sakydavo jis, - yra tik sti­
prių, sveikų kaulų, ilgu liemeniu ir, be to, didelis.
12
 Jis arklių neskyrė nuo žmonių.
- Tai faktas, - tvirtindavo jis. - Aš jų užtektinai esu
matęs per savo amžių. Kai kurie arkliai, vos paliesi
rimbu, širsta ant tavęs lyg vaikai. Esama tokių ber­
niukų: nusuk jiems ausis - ir jie su tavimi daug dienų
nekalbės. Jaus skriaudą. Supranti, negali užmiršti. Va
ir su arkliais tas pats būna: sukirsk tokiam rimbu - ir
pats gailėsiesi. Pažiūrėkit į Trumpulio Diko bėrąją. Ji
sunkiai pažabojama. O aš ją pripratinau prie brizgilų.
Spręsk pats... Ji lygiai tokia pat, kaip jos šeimininkas -
Trumpulis. Kas panorės jį pažaboti, daug turės vargo.
Jis man iki šiol svarą skolingas. Na, dievai jo nematė...
Jis ir taip plikas kaip tilvikas...
Mano senelis iš tėvo pusės, rudaplaukis jorkšyrietis,
buvo piemuo. Jis emigravo į Australiją praeitojo am­
žiaus viduryje. Vedė airę, atvažiavusią į naująją kolo­
niją tais pačiais metais. Man teko girdėti, kad senelis
atėjęs į prieplauką kaip tik tuo laiku, kai ten sustojo
laivas su airėmis, atplaukusiomis į Australiją parsi-
samdyti tarnaitėmis.
- Kuri iš jūsų sutiks tučtuojau už manęs tekėti? -
sušukęs jis susigrūdusioms prie turėklų merginoms. -
Kuri nepabūgs?
Viena tvirta mėlynakė airė juodais plaukais ir dide­
lėmis rankomis, nužvelgusi jį ir valandėlę pagalvojusi,
esą sušuko:
- Aš sutinku! Aš tekėsiu už tavęs!
Ji perlipusi per turėklą, ir jis ją pagavęs. Tada paė­
męs jos ryšulėlį, ir abu išėję iš prieplaukos; jis laikęs jai
ant peties ranką, lyg vesdamas.
13
 Tėvas, jauniausias iš keturių vaikų, paveldėjo iš savo
motinos airišką temperamentą.
- Kai dar buvau mažas, - pasakojo jis man, - vie­
nam vežikui pataikiau žemiau nei ausis akacijos
ankštimi, - o juk tu žinai, kad galima apakti, jeigu jos
sulčių pateks į akis. Vaikinas vos nepasiuto iš pykčio
ir šoko ant manęs su vėzdu. Aš puoliau link trobelės
šaukdamas: „Mama!“Otas vyrukas, velniai rautų, vi­
sai nemanė juokauti. Kai aš pribėgau prie namo, jis
mane beveik jau buvo pavijęs. Rodėsi, kad nėra išsi­
gelbėjimo. Bet motina viską buvo mačiusi ir jau laukė
prie durų su katiliuku verdančio vandens: „Saugo­
kis, - riktelėjo ji, - vanduo verdantis! Tik prieik ar­
tyn - tuoj nuplikysiu...“Jis ir sustojo. Aš įsikibau jai į
suknelės kraštą, o ji stovėjo ir žiūrėjo į tą vaikiną, kol
jis nuėjo.
Mano tėvas pradėjo dirbti jau nuo dvylikos metų.
Visas jo mokslas buvo keli mėnesiai pamokų pas nuo­
lat girtą mokytoją, kuriam kiekvienas mokinys, lan­
kantis lentinę lūšną - mokyklą, turėjo mokėti pusę
kronos per savaitę.
Pradėjęs savarankiškai gyventi, tėvas traukė nuo
fermos prie fermos, parsisamdydamas prajodyti ar­
klius arba ganyti. Savo jaunystę jis praleido atkam­
piuose Naujojo Pietų Velso ir Kvynslando rajonuose ir
galėjo be galo apie juos pasakoti. Ir dėl tėvo pasakoji­
mų tos druskožemio lygumos ir rausvos smėlio kalvos
man buvo artimesnės negu šitos pievos ir miškas, kur
aš gimiau ir augau.
14
 - Tose nuošaliose vietose, - kartą pasakė man tė­
vas, - yra kažkas ypatinga. Ten jauti tikrą džiaugs­
mą. Užsikarsi ant pušimis apaugusio kalno, susikursi
laužą...
Jis nutilo ir susimąstė, tik į mane žiūrėjo neramiai ir
susijaudinęs. Paskui tarė:
- Reikės ką nors pritaisyti prie tavo ramentų, kad
neklimptų į smėlį; juk kada nors mudu patrauksime į
tuos kraštus.
 2

Kai aš susirgau, mano kojų raumenys tuoj ėmė džiū­

ti, o tiesi ir tvirta nugara iškrypo. Pakinklių sausgyslės
susitraukė ir sukietėjo, tad mano kojos pamažu susi­
rietė per kelius ir jau negalėjo išsitiesti.
Šitas skausmingas dvigubų sausgyslių įtempimas
pakinkliuose gąsdino motiną, ji bijojo, kad mano kojos
neliktų visą laiką sutrauktos, jei nepavyks kuo greičiau
jų ištiesinti. Be galo sunerimusi, ji vis kvietė ir kvietė
daktarą Kraufordą, kad jis man paskirtų tokį gydymą,
po kurio aš galėčiau normaliai judinti kojas.
Daktaras Kraufordas, kuris nedaug teišmanė apie
vaikų paralyžių, nepatenkintas raukė antakius, žiū­
rėdamas, kaip motina mėgina mano kojoms grąžinti
gyvybę, trindama jas spiritu ir alyvų aliejumi, - tai
buvo rekomendavusi mokytojo žmona; ji tvirtino,
kad taip išsigydžiusi nuo reumatizmo. Pro dantis
iškošęs, kad „nuo šito blogiau nebus“, Kraufordas
nutarė kol kas nieko nedaryti, palaukti, kol jis Mel­
burne pasiteirausiąs, kokios būna komplikacijos po
šitos ligos.
16
 Daktaras Kraufordas gyveno Bailingos priemiestyje
už keturių mylių nuo mūsų namų ir ligonius aplinki­
nėse fermose lankydavo tik tada, kai jie labai sunkiai
sirgdavo. Jis važinėdavo nedideliu vežimėliu su pusiau
atkeltu viršumi, o mėlyname veltinio pamušalo fone jo
figūra atrodydavo įspūdingai, kai jis lenkdavosi sutik­
tiems žmonėms ir sveikindamasis šmaikštuodavo bo­
tagu, niukindamas risnojantį širvą arkliuką. Su šituo
vežimėliu jis buvo lygus skvateriams*, tiesa, tik tiems,
kurių ekipažai neturėjo guminių padangų.
Jis neblogai nutuokė apie paprastas ligas.
- Visai tikrai galiu jums pasakyti, misis Maršai, kad
jūsų sūnui ne tymai.
Poliomielitas buvo tokia liga, apie kurią jis beveik nie­
ko neišmanė. Kai aš susirgau, jis pasikvietė į konsiliumą
dar du gydytojus, ir vienas iš jų nustatė vaikų paralyžių.
Tas gydytojas, kuris, rodėsi, taip daug išmanė, mano
motinai padarė didelį įspūdį, ir ji ėmė jo klausinėti, bet
jis tik tiek pasakė:
- Jeigu jis būtų mano sūnus, aš labai nerimaučiau.
- To betrūko, - šaltai pasakė motina ir nuo tos va­
landėlės visiškai liovėsi juo tikėjusi.
O daktaru Kraufordu ji ir toliau tikėjo, nes, išėjus jo
kolegoms, jis pasakė:
- Misis Maršai, niekas negali nuspėti, ar bus jūsų
sūnus invalidas, ar ne, ar jis gyvens, ar mirs. Aš ma­
nau, kad jis gyvens, bet viskas Dievo rankose.

*Skvateris (angį.) - stambus žemvaldys.

17
 Šie žodžiai mano motiną paguodė, bet tėvui padarė
visai kitą įspūdį. Jis pasakė, kad daktaras Kraufordas
pats prisipažino, jog nieko neišmano apie vaikų para­
lyžių.
- Jei jie ima aiškinti, kad „viskas Dievo rankose“, va­
dinasi, viskas žuvę, - pasakė jis.
Pagaliau daktaras Kraufordas vis dėlto turėjo nu­
spręsti, ką daryti su mano sutrauktomis kojomis. Tą
valandėlę jis buvo neryžtingas ir susijaudinęs, švelniai
barbeno trumpais pirštais į marmurinį prausyklės
dangtį prie mano lovos ir tylėdamas žiūrėjo į mane.
Motina stovėjo šalia jo sustingusi kaip kaltinamasis,
laukdamas nuosprendžio.
- Taigi, misis Maršai, dėl jo kojų. M-m-m... taip...
Manau, kad yra tik viena išeitis. Laimė, jis narsus ber­
niukas. Mums reikia ištiesti jam kojas. Tai galima pa­
daryti tik jėga. Mes turime jas prievarta ištiesti. Tik
kaip? Visų geriausia, mano manymu, kiekvieną rytą
guldyti jį ant stalo, o jums užgulti jo kelius ir spausti,
kol išsities. Kojas reikia visiškai priglausti prie stalo.
Ir taip daryti, sakysim, tris kartus. Taip, manau, trijų
kartų užteks. Opirmąją dieną, sakysim, du kartus.
- Ar labai skaudės? - paklausė motina.
- Manau, kad taip, - daktaras Kraufordas, kiekpadel­
sęs, pridūrė: - Čia jums reikės parodyti visą savo drąsą.
Kiekvieną rytą, kai motina mane guldydavo aukštiel­
ninką ant virtuvės stalo, aš žiūrėdavau į kabantį viršum
viryklos paveikslą su pasibaidžiusiais arkliais. Tai buvo
graviūra: du arkliai, juodas ir baltas, iš baimės glaudėsi
18
vienas prie kito, o už kelių pėdų nuo jų išsipūtusių šner­
vių, tamsiame audros ir lietaus fone, vingiavo žaibas.
Kita tokia graviūra ant priešingos sienos vaizdavo
tuos pačius arklius, kai jie, pakvaišę iš baimės, dūmė
tolyn: jų karčiai plevėsavo, o kojos buvo ištįsusios kaip
supamojo arkliuko.
Tėvas, kuris rimtai žiūrėdavo į visus paveikslus, daž­
nai spoksodavo į tuos arklius, primerkęs vieną akį, kad
galėtų geriau susikaupti ir teisingai įvertinti jų sudėjimą.
Kartą jis man tarė:
- Jie tikrai arabų veislės, bet ne gryno kraujo. Ku­
melė su pūliniu. Pažiūrėk į jos riešus.
Man nepatikdavo, kai jis sakydavo, kad šie arkliai
turi trūkumų. Man jie buvo labai brangūs. Kiekvieną
rytą aš kartu su jais dumdavau nuo nepakenčiamo
skausmo... Jų baimė susijungdavo su manąja, ir mes
drauge kentėdavome.
Motina abiem rankom įsiremdavo į iškeltus mano
kelius, tvirtai užsimerkusi, kad neprasiveržtų ašaros,
užguldavo man kojas ir spausdavo žemyn, kol jos pri­
siglausdavo prie stalo. Kai jos slegiami mano keliai
išsitiesdavo, kojų pirštai išsiskėsdavo ir paskiau susi-
riesdavo lyg paukščių nagai. O kai sausgyslės imdavo
temptis, aš garsiai rėkdavau, išplėtęs akis ir įsistebei­
lijęs į pakvaišusius iš baimės arklius viršum židinio.
Ir tuo laiku, kai skausmingi mėšlungiai imdavo tąsyti
man pirštus, aš šaukdavau arkliams:
- O arkliai, arkliai, arkliai... O arkliai, arkliai!..
 3

Ligoninė buvo miestelyje už kokių dvidešimt mylių

nuo mūsų. Tėvas mane ten nuvežė vežimėliu, kuriuo
jis mokydavo arklius važinėti. Jis labai didžiavosi ši­
tuo ekipažu. Ienos ir tekiniai buvo iš riešutmedžio, o
sėdynės užpakalyje jis buvo nupiešęs piestu atsistojusį
arklį. Nepasakysi, kad piešinys buvo labai pavykęs, ir
tėvas teisindamasis taip aiškindavo:
- Matote, arklys dar nepratęs stoti piestu. Jis taip
atsistojo pirmą kartą ir todėl neteko pusiausvyros.
Į vežimėlį tėvas pakinkė vieną iš savo mokomų ar­
klių, o dar vieną pririšo prie ienos. Jis laikė ieninį arklį
už galvos, kol motina, paguldžiusi mane skersai ratų,
lipo į juos pati. Įsėdusi motina paėmė mane ir pasiso­
dino šalia savęs. Tėvas vis dar kažką kalbėjo arkliui ir
glostė suprakaitavusį jo kaklą:
- Stovėk, drauguži, sakau, stovėk ramiai.
Motina nebijojo nepravažinėtų arklių kaprizų. Aikš­
tingi arkliai stodavo piestu, staigiai klupdavo arba
puldavo į šoną, iš pasiutimo stengdamiesi numesti
pakinktus, bet motina dėl to visai nesijaudino. Ji ra-
20
miai sėdėjo ant aukštos sėdynės, taikydamasi prie kie­
kvieno trūktelėjimo; tvirtai įsikibusi viena ranka į ni­
keliuotą turėklą, ji kiek palinkdavo į priekį, kai arkliai
visa jėga traukdavosi atgal, ir atsilošdavo į sėdynės
atramą, kai jie trūktelėdavo vežimėlį į priekį, bet visą
laiką, stipriai apkabinusi, laikė mane:
- Mums gera, - kalbėjo ji, apglėbusi mane.
Tėvas kiek atleido žąslus ir žengė prie paminos, leis­
damas vadeles pro saują; jis visą laiką buvo įsmeigęs
akis į šoninio arklio galvą. Uždėjęs koją ant apskritos
geležinės paminos ir susiėmęs už sėdynės krašto, jis
padelsė valandėlę, tebešaukdamas pašėlusiems ar­
kliams: „Ramiau, ramiau!“ - ir kai arkliai pasidavė at­
gal, staigiai užšoko ant pasostės. Jis atleido vadeles, ir
arkliai ėmė nešti į priekį. Dveigys, pririštas pavadžiu
prie ienos, metėsi į šalį ir taip, ištiesęs kaklą, skersas
šuoliavo greta pakinkyto arklio. Mes išlėkėme pro var­
tus, žarstydami į šalis akmenis, o kaustyti ratai buksa­
vo ir girgždėjo.
Tėvas girdavosi, kad jis nė karto, smarkiai važiuoda­
mas pro vartus, neužkliudė stulpų, nors įdaužos juose
sulig stebulės aukščiu bylojo ką kita. Motina, persilen­
kusi per sparną, žiūrėdavo, koks atstumas tarp rato
stebulės ir stulpo, ir kiekvieną kartą sakydavo tuos
pačius žodžius:
- Vieną gražią dieną tu tikrai užkliūsi už stulpo.
Kai mes išvažiavome iš purvino kelio nuo mūsų
vartų į akmens skalda grįstą plentą, tėvas kiek sulaikė
arklius.
21
 - Lėčiau, lėčiau! - suriko jis ir pridūrė, kreipdama­
sis į motiną: - Šita kelionė juos kiek atšaldys. Širmis -
nuo Abato, tai iš karto matyti: jo kumeliukai visada
aikštingi.
Nuo šiltų saulės spindulių ir ratų dundesio mane
ėmė miegas; pro mus skriejo brūzgynai, ganyklos,
upeliai, kuriuos akimirką užgoždavo mūsų arklių su­
keltas dulkių debesis, bet aš nieko nemačiau. Gulėjau,
priglaudęs galvą prie motinos peties, ir miegojau, kol
po trijų valandų ji mane pažadino.
Po mūsų vežimo ratais girgždėjo ligoninės kiemo
žvyras; aš atsisėdau ir ėmiau žiūrėti į baltą pastatą
siaurais langais ir keistu kvapu.
Pro atdaras duris mačiau tamsų parketą ir spinte­
lę, ant kurios stovėjo vaza su gėlėmis. Bet visą pastatą
gaubė keista tyla, ir ji mane išgąsdino.
Kambaryje, kur mane įnešė tėvas, prie sienos sto­
vėjo minkšta sofa, o kampe - rašomasis stalas. Už jo
sėdėjo sesuo, ji ėmė tėvą be galo daug klausinėti. Jo at­
sakymus ji rašė į knygą, o jis žiūrėjo į ją tartum į nartų
arklį, kuris piktai glaudžia ausis.
Kai ji išėjo iš kambario, pasiėmusi knygą, tėvas pa­
sakė motinai:
- Kai tik patenku į tokią vietą, man taip ir knieti
juos visus pasiųsti velniop. Čia tiek daug klausinėja­
ma, apnuoginami visi žmogaus jausmai, rodos, nulu­
pa lyg karvę. Ir jau pats tiki, kad veltui juos trukdai
ir kad apskritai juos apgaudinėji. Net nežinau, kaip
paaiškinti...
22
 Po kelių minučių sesuo grįžo su sanitaru, jis mane
nunešė, kai motina prižadėjo užeiti pas mane, jau gu­
lintį lovoje.
Sanitaras buvo raudono, raukšlėto veido, vilkėjo
rudu chalatu ir į mane žiūrėjo ne kaip į berniuką, bet
kaip į kokį sunkų uždavinį, kurį jam reikia išspręsti.
Jis mane nunešė į vonią ir panarino į šiltą vandenį.
Paskui atsisėdo ant kėdės ir ėmė vynioti suktinę. Už­
sirūkęs paklausė:
- Kada tu paskutinį kartą maudeisi?
- Šiandien rytą, - atsakiau aš.
- Na, gerai, tada tik pagulėk vonioje. Užteks ir to.
Paskiau aš sėdėjau vėsioje, švariai paklotoje lovoje
ir maldavau motinos neišeiti. Čiužinys buvo kietas ir
standus, ir man niekaip nesisekė taip užsitraukti ant
savęs antklodę, kad susimestų klostės. Po šita antklo­
de nebus nei šiltų urvų, nei dygsniuotos medžiagos
vingiais besiraitančių kanalų bei takelių, kuriais gali­
ma ridenti akmenėlius. Šalimais aš nemačiau įprastų
sienų, negirdėjau lojant šuns, nei kaip arkliai kramto
šiaudus. Visa tai buvo namuose, ir tą valandėlę mane
apėmė baisus liūdesys.
Tėvas jau buvo atsisveikinęs su manimi, tik motina
vis dar delsė. Staiga ji greitai mane pabučiavo ir išėjo,
bet aš niekaip negalėjau patikėti, kadji mane paliko. Aš
negalėjau net pagalvoti, kad ji išėjo sava valia, - man
rodėsi, kad ją privertė išeiti netikėta ir baisi priežastis,
ir motina prieš ją buvo bejėgė. Aš nešūktelėjau jai, ne­
paprašiau jos grįžti, nors baisiai norėjau. Aš žiūrėjau,
kaip ji eina, tik neturėjau jėgų jos sulaikyti.
23
 Kai motina išėjo, žmogus iš gretimos lovos kokią
valandėlę tylėdamas žiūrėjo į manę, paskui paklausė:
- Ko tu verki?
- Noriu namo.
- Mes visi norime namo, - tarė jis ir, įsmeigęs akis į
lubas, atsiduso: - Taip, mes visi norime namo.
Mūsų palatos grindys buvo parketinės, geltonai ru­
dos spalvos tarp lovų ir vidury kambario, bet tamsios
ir blizgančios po lovomis, kur išvaškuotų grindų ne­
siekdavo slaugių kojos.
Baltos geležinės lovos stovėjo dviem eilėm palei sie­
nas viena prieš kitą. Jų kojos buvo su mažais ratukais.
Apie kiekvieną koją grindys buvo subraižytos ir surė­
žytos - šituos pėdsakus palikdavo ratukai, kai slaugės
stumdydavo lovas.
Antklodės ir paklodės buvo standžiai ištemptos ir
užkištos už čiužinių, ir lovos atrodė panašios į maišus.
Palatoje gulėjo keturiolika žmonių, tarp jų aš buvau
vienintelis vaikas. Išėjus motinai, kai kurie ligoniai
ėmė kalbėti su manimi, stengdamiesi paguosti.
- Nebijok, viskas bus gerai. Mes tave prižiūrėsime, -
pasakė vienas iš jų.
Jie ėmė klausinėti, kuo aš sergu, ir kai pasakiau, visi
įniko kalbėti apie vaikų paralyžių, o vienas ligonis pa­
sakė, kad ši liga - tai žmogžudystė.
- Tai žmogaus nužudymas, - tarė jis. - Taip, baisi
žmogžudystė.
Aš iškart pasijutau esąs didelė asmenybė, ir tas
žmogus, kuris taip pasakė, man labai patiko. Aš nelai­
24
kiau savo ligos rimta ir į ją žiūrėjau kaip į tam tikrą
laikiną nepatogumą; vėliau, kai pradėdavo skaudėti, aš
imdavau tūžti, o, skausmams stiprėjant, mano pyktis
bemat pavirsdavo neviltimi, bet vos tik praeidavo, aš
viską užmiršdavau. Negalėdavau ilgai išbūti nusimi­
nęs: per daug stipriai mane viliojo aplinka.
Aš visada su malonumu stebėdavausi, matydamas,
kokį įspūdį mano liga daro žmonėms, kurie liūdni sto­
vėdavo prie lovos, šią mano nelaimę laikydami siau­
bingu likimo smūgiu. Tai rodė, kad aš iš tikrųjų didelė
asmenybė, ir džiugino mane.
Tu šaunus berniukas, sakydavo jie man, bučiuodavo
pasilenkę, o paskui liūdnai nueidavo.
Aš dažnai galvodavau, kodėl aplinkiniai žmonės
mane vadino šauniu. Man rodėsi, kad pavadinti žmogų
šauniu - tas pats, kaip apdovanoti medaliu. Ir kai lanky­
tojai mane vadindavo šauniu berniuku, aš visada steng­
davausi nutaisyti rimtą miną, nes linksma mano šypse­
na nesiderindavo su tokia malonia charakteristika.
Bet aš visą laiką bijojau būti išaiškintas ir pagaliau
pradėjau nerimauti, kad mane vadina šaunuoliu, nes
gerai žinojau, kad ta garbė - nepelnyta. Juk aš išsi­
gąsdavau net pelei sukrebždėjus po mano kambario
grindimis, bijodavau naktį tamsoje nueiti prie statinės
vandens atsigerti. Kartais susimąstydavau: ką pasaky­
tų žmonės, jei jie visa tai sužinotų?
Bet žmonės primygtinai tvirtino, kad aš šaunus, ir
aš, girdėdamas šias pagyras, slapčiom didžiuodavausi,
nors ir jausdavausi kaltas.
25
 Praėjo keletas dienų; aš apsipratau su palata, su savo
kaimynais ir jau buvau pranašesnis negu tie naujo­
kai, kurie, ilgėdamiesi namų, savo lovos, sumišę nuo
įsmeigtų į juos žvilgsnių, neryžtingai žengdavo į palatą.
Ligoniai su manimi šnekėdavo kartais globėjiškai,
kaip paprastai suaugusieji kalba su vaikais, kartais aš
jiems būdavau juoko ir sąmojo objektas, kartais kalbin­
davo mane, kai neturėdavo kitos pokalbių temos. Aš
viskuo tikėjau, ką jie man sakydavo, ir tai jiems patikda­
vo. Jie žiūrėdavo į mane iš daugiamečio savo patyrimo
aukštumos ir kadangi aš buvau lengvatikis, manydavo,
kad aš nesuprantu, kai šnekama apie mane. Jie kalbėda­
vo taip, lygaš būčiaubuvęs kurčias ir negalėjęs jų išgirsti.
- Jis viskuo tiki, ką jam sakai, - naujokui pasakojo
vaikinas, gulintis priešais. - Pasiklausykite patys. - Ei
linksmasis vyre, - kreipėsi jis į mane, - šulinyje prie
jūsų namų gyvena ragana, ar teisybė?
- Gyvena, - atsakiau aš.
- Matote, - kalbėjo šis toliau. - Juokingas mažylis.
Sako, kad jis niekada negalės vaikščioti.
Aš nutariau, kad jis kvailys. Negalėjau suprasti, ko­
dėl jis manė, kad niekada negalėsiu vaikščioti. Betgi aš
žinojau, kas manęs laukia ateityje. Aš jodinėsiu lauki­
nius arklius, šauksiu „Oho-ho!“ir mojuosiu skrybėle, o
dar parašysiu knygą, tokią kaip „Koralų sala“.
Man patiko mano kaimynas. Kai tik aš atsidūriau
palatoje, jis man tuoj pasakė:
- Draugaukime. Nori, kad mudu būtume draugai?
- Sutinku, - atsakiau.
26
 Iš spalvoto paveikslėlio, vienoje iš pirmųjų mano
knygų, aš įsivaizdavau, kad draugai turi stovėti greta
ir laikytis už rankų. Taip jam ir pasakiau, bet jis atsakė,
kad visai nebūtina.
Kiekvieną rytą jis kilstelėdavo ant alkūnės ir, mo­
juodamas ranka, tikindavo mane:
- Visada atsimink, kad patys geriausi pasaulyje vėjo
malūnai - tai brolių Makdonaldų malūnai.
Aš buvau patenkintas, kad sužinojau, kokia firma
daro geriausius pasaulyje malūnus. Šitie jo žodžiai taip
tvirtai įstrigo man į galvą, kad ir po daugelio metų jie
turėjo įtakos mano pažiūrai į vėjinius malūnus.
- O ar juos daro pats misteris Makdonaldas su bro­
liu? - kartą aš paklausiau.
- Taip, - atsakė jis. - Vyresnysis Makdonaldas - tai
aš, Angusas.
Jis staigiai atsilošė į pagalvį ir suirzęs tarė:
- Vienas Dievas žino, kaip jie ten be manęs susitvar­
kys su užsakymais ir visais kitais darbais. Visur reikia
akies ir dar kartą akies, - dabar jis kreipėsi į kitą ligo­
nį: - O ką šiandien laikraščiai rašo apie orus? Ar bus
sausra, ar ne?
- Laikraščiai dar neatėjo, - atsakė tas.
Angusas buvo didžiausias ir plačiausių pečių iš visų
mūsų palatos vyrų. Jį ištikdavo skausmų priepuoliai,
ir tada jis garsiai dūsaudavo arba keikdavosi, arba ty­
liai dejuodavo, o tai mane gąsdindavo.
Rytą, po neramios nakties, jis paprastai sakydavo, į
nieką nesikreipdamas:
27
 - Na ir prisikamavau per naktį.
Jo veidas buvo stambus, švariai nuskustas, su gi­
liomis raukšlėmis nuo šnirpšlių iki burnos kampučių.
Veido oda buvo glotni, kaip vaškytinė. Judri burna
greitai šypsodavosi, jei jo nekankindavo skausmai.
Jis dažnai, pakreipęs galvą ant pagalvio, tylėdamas
ilgai žiūrėdavo į mane.
- Kodėl tu taip ilgai meldiesi? - paklausė kartą jis
manęs ir, išvydęs nustebusias mano akis, pridūrė: - Aš
mačiau, kaip kruta tavo lūpos.
- Juk aš turiu labai daug prašymų, - paaiškinau.
- Kokių prašymų? - paklausė Angusas.
Aš sumišau, bet jis tarė:
- Ko gi nutilai? Pasakok, juk mudu draugai.
Aš jam kalbėjau savo maldą, o jis klausėsi, įsmeigęs
akis į lubas ir sukryžiavęs ant krūtinės rankas.
Kai aš baigiau, jis atsisuko ir pažiūrėjo į mane.
- Nieko neužmiršai. Davei jam darbo. Viską išklau­
sęs, Viešpats Dievas susidarys apie tave neblogą nuo­
monę.
Tie žodžiai mane nudžiugino ir aš nusprendžiau pa­
prašyti Dievo, kad jis padėtų ir Angusui.
Prieš guldamas taip ilgai melsdavausi todėl, kad
prašymų skaičius vis didėjo. Kiekvieną dieną atsiras­
davo vis naujų reikalų, o kadangi vieną ar kitą prašymą
aš praleisdavau tik tada, kai jis būdavo patenkintas, -
išklausytų maldų buvo labai mažai, - tad poteriai pa­
sidarė tokie griozdiški, kad aš jau su baime imdavau
melstis. Motina man liepdavo lankyti visas pamokas
28
sekmadieninėje mokykloje ir buvo išmokiusi pirmąją
maldą - ji buvo eiliuota ir prasidėjo žodžiais „Malo­
ningasis, gerasis Jėzau“, o baigėsi prašymu palaiminti
daugelį žmonių, tarp jų ir mano tėvą, nors aš visada
buvau tikras, kad jam nereikia jokių palaiminimų.
Kartą pamačiau kažkieno išmestą, mano manymu,
visiškai gerą katę, ir staiga išsigandau, išvydęs ją su­
stingusią; man paaiškino, kad ji negyva. Ir štai dabar
vakarais lovoje man rodydavosi, kad aš matau tėvą ir
motiną, taip pat sustingusius, iššieptais dantimis kaip
ta katė... Ir aš su baime meldžiausi, kad jie nenumirtų
pirmiau manęs. Tai buvo pati rimčiausia mano malda,
kurios negalima buvo praleisti.
Kiek pasvarstęs, aš nutariau melstis ir už savo kalę
Megą, kad Dievas ją apsaugotų, kol aš užaugsiu tikras
vyras ir galėsiu ištverti, jos netekęs.
Būgštaudamas, kad iš Dievo pernelyg daug ko pra­
šau, aš dar pridūriau, kad būčiau patenkintas, jei mano
tėvas, kaip ir Mega, išgyventų iki tol, kol man sueis,
sakysim, trylika metų. Man rodėsi, kad tokio garbin­
go amžiaus žmogui ašaros - jau praėjęs dalykas. Vyrai
niekada neverkia.
Aš meldžiausi, kad išgyčiau, ir nuolat pridurdavau,
kad jeigu Dievas neprieštarauja, tai aš norėčiau pa­
sveikti ne vėliau kaip iki Kalėdų, iki kurių buvo likę du
mėnesiai.
Reikėjo pasimelsti ir už savo paukštelius narveliuo­
se, ir už žvėrelius, kurie buvo laikomi užtvaruose kie­
me, nes dabar, kai aš negalėjau pats jų lesinti, šerti
29
ir keisti jiems vandens, visada buvo pavojus, kad jie
bus užmiršti. Aš meldžiausi, kad namiškiai juos pri­
simintų.
Mano papūgą Petą, piktąją seną kakadu, kiekvieną
vakarą reikėdavo išleisti iš narvo paskraidyti po me­
džius. Kartais kaimynai ja skųsdavosi. Kai būdavo
išdžiaustyti skalbiniai, ji atsitūpdavo ant virvutės ir
nutraukydavo spaustukus. Moterys, pamačiusios, kad
baltos paklodės guli dulkėse, supykdavo, imdavo lai­
dyti Petą lazdomis ir akmenimis, ir aš turėjau melstis,
kad jos nepataikytų ir neužmuštų.
Aš turėjau melstis ir dėl to, kad būčiau geras ber­
niukas.
Angusas, pasakęs savo nuomonę apie mano maldas,
paklausė:
- Kaip tu manai, kas jis per vyras - tas Viešpats Die­
vas? Kaip jis galėtų atrodyti?
Aš visada vaizdavausi Dievą lyg kokį stipruolį, apsi­
gaubusį balta marška kaip arabas. Jis sėdėjo kėdėje, at­
sirėmęs alkūnėmis į kelius, ir žiūrėjo žemyn - į pasau­
lį. Jo akys greitai lakstydavo nuo vieno žmogaus prie
kito. Mano supratimu, Dievas nebuvo geras - jis buvo
tik griežtas. „OJėzus, - galvojau aš - geras kaip mano
tėvas, tik niekada nesikeikia.“Tačiau ta aplinkybė, kad
Jėzus paprastai jodinėdavo ant asilo ir niekada nešuo­
liuodavo ant arklio, keldavo man didelį nusivylimą.
Kartą tėvas, nusitraukęs naujus aulinius batus, ku­
riuos buvo apsiavęs pranešioti, užsimovė minkštus
„Džilspajaus“firmos batus ir jausmingai sušuko:
30
 - Va šitie batai siūti danguje.
Nuo to laiko aš buvau įsitikinęs, kad Jėzus avi
minkštus „Džilspajaus“batus.
Kai papasakojau Angusui, jis pasakė, kad, galimas
daiktas, aš daug teisingiau įsivaizduoju Dievą negu jis.
- Mano motina, - pasakė jis, - visada kalbėjo gališ­
kai. Dievas man atrodė lyg susikūprinęs senelis su balta
barzda, apsuptas būrio senukių, kurios mezga ir gališ­
kai šnekasi. Aš galvodavau, kad Dievas vieną akį apsi­
rišęs, ir mano motina sakydavo: „Todėl, kad berniukai
akmenimis svaidosi.“Aš neįsivaizduodavau, kad Dievas
ką nors darytų, iš anksto nepasitaręs su mano motule.
- Ar ji jus mušdavo? - paklausiau jo.
- Ne, - atsakė jis mąsliai. - Mūsų, vaikų, ji niekada
nemušdavo, bet Dievui nuo jos smarkiai kliūdavo.
Vienas ligonis, tas, kuris gulėjo kairėje nuo jo lovos,
kažką jam pasakė.
- Nesijaudinkite, - atsakė Angusas. - Aš nesugriau­
siu jo tikėjimo. Jis pats viską supras, kai užaugs.
Nors aš tikėjau Dievą ir dalį vakaro paskirdavau
maldai, vis dėlto save laikiau nuo jo nepriklausančia
būtybe. Jam nesunku būtų buvę mane nuskriausti, bet
tada aš būčiau niekuomet su juo daugiau nekalbėjęs.
Aš jo bijojau todėl, kad jis galėjo mane deginti ugnyje.
Taip mums kalbėdavo sekmadieninės mokyklos direk­
torius. Bet dar labiau negu pragaro ugnies aš bijojau
pasidaryti pataikūnu.
Kai Mega, gainiodama triušius, susižeidė petį, aš
pajutau, kaip smarkiai nusivyliau Dievu, ir nuspren­
31
džiau toliau pats rūpintis Mega, atsisakęs jo paslaugų.
Tą vakarą aš nesimeldžiau.
Tėvas, kalbėdamas apie Dievą, visada jį kritikuoda­
vo, bet man jo pažiūra į Dievą patiko: tai reiškė, kad aš
galiu pasikliauti tėvu, kai Dievas, pasirodo, nėra toks
galingas, - juk ir Mėgai petį tėvas sutvarstė. Bet vis
dėlto man keldavo nerimą tėvo balsas, kai jis kalbėda­
vo apie Dievą.
Kartą tėvas nuvedė kumelę pas senelį Diną, kuris
turėjo eržilą. Dinas paklausė, kokio plauko jis norėtų
turėti kumeliuką.
- Aš žinau, kaip padaryti, kad būtų bet kurio plau­
ko, - gyrėsi Dinas.
- O ar gali tu padaryti taip, kad būtų kumelys ar,
sakysim, kumelaitė? - paklausė tėvas.
- Negaliu, - dievobaimingai atsakė Dinas, - tai pri­
klauso tik nuo Dievo.
Aš klausiausi jų pokalbio, ir tai, kaip tėvas reagavo
į šitą Dino pareiškimą, mane įtikino, kad jis nelabai
vertina Dievą, kada kalbama apie arklius. Bet užtat aš
dar labiau ėmiau tikėti tėvu. Nusprendžiau, kad tokie
žmonės kaip mano tėvas stipresni už Dievą.
Bet ligoniai nebuvo tokie, kaip sveiki žmonės.
Skausmas iš jų buvo atėmęs tai, ką aš labai vertinau,
bet negalėjau nusakyti. Kai kurie jų naktimis šaukda­
vosi Dievo, ir tas man nepatikdavo. Mano manymu, jie
neturėjo taip daryti. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad ir
suaugusieji gali ko nors bijoti. Aš maniau, kad suaugu­
siesiems nėra nei baimės, nei skausmo, nei abejonių.
32
 Man iš dešinės gulėjo dramblotas, nerangus vyriš­
kis, kuriam šiaudapjovė buvo sutrynusi plaštaką. Die­
ną jis vaikščiodavo po palatą, šnekindavo ligonius, pa­
tarnaudavo jiems, atnešdavo, ko jie paprašydavo.
Jis pasilenkdavo prie lovos, seilėdamasis viepdavosi
ir meilikaujamai klausdavo:
- Na, kaip sekasi? Viskas gerai? Ar tau ko nors ne­
reikia?
Toks jo elgesys man buvo nemalonus - gal todėl, kad
jis buvo geras ir paslaugus ne iš gailesčio, bet iš bai­
mės. Jam grėsė pavojus netekti rankos, bet juk Dievo
gailestingumas didelis ir Viešpats neužmirš to, kuris
padeda ligoniams.
Mikas, airis, kurio lova stovėjo įstrižai, visada atsi­
sakydavo jo paslaugų, nors ir labai draugiškai.
Vieną kartą, jam išėjus iš palatos, Mikas pasakė:
- Jis lyg šuo, išmokytas nešioti daiktus... Kiekvieną
kartą, kai jis prieina prie manęs, man taip ir knieti nu­
mesti lazdą, kad jis ją atgal atneštų.
Šitas ligonis niekada lovoje negulėdavo ramiai, o
vartydavosi nuo vieno šono ant kito, sėsdavosi ir vėl
guldavosi. Jis nuolat purtydavo savo pagalvį, sukioda­
vo jį į visas puses ir niūriai į jį žiūrėdavo. Kai ateidavo
vakaras, jis išsiimdavo iš savo spintelės mažytę malda-
knygę. Tada jo mina pasikeisdavo, ir jis iškart liauda­
vosi sukiojęsis. Lygkokiu apdaru jis apsigaubdavo tam
tikru rimtumu, kurį atrasdavo savo sielos slaptynėse.
Aptvarstytos savo rankos riešą jis buvo apvijęs
grandinėle, prie kurios kabojo mažytis kryželis. Be
33
galo susikaupęs, jis stipriai spausdavo tą metalinį kry­
želį prie lūpų.
Matyt, jis galvojo, kad nepakankamai dievobaimin­
gai skaito maldaknygę, todėl dvi gilios raukšlės įsirėž-
davo jam tarp antakių, ir jis lėtai judindavo lūpas, tar­
damas maldos žodžius.
Kartą vakare Mikas, kurį laiką jį stebėjęs, padarė
išvadą, kad šio žmogaus dievotumas parodo, jog jam,
Mikui, jo trūksta.
- Ką jis galvoja? - pasakė Mikas, pažiūrėjęs į mane.
- Nežinau, - atsakiau aš.
- Niekas negali pasakyti, kad aš niekinu religiją, -
burbtelėjo jis, įdėmiai apžiūrinėdamas nagą. Jį nukan-
dęs pridūrė: - Gal tik retkarčiais.
Jis netikėtai nusišypsojo:
- Sakysim, senutė mano motina. Geresnės moters
pasaulyje nebuvo - gali patikėti, nors tai sakau aš
pats. Tai teisybė. Ir kiti tą patį pasakys. Paklausk, ko
nori - Borlike arba nors visoje apylinkėje. Ten visi ją
pažinojo. Gražų rytą paklausi, būdavo: „Dievas geras,
a, motin?“ Oji atsakys: „Žinoma, Mikai, tik ir velnias
neblogas.“Dabar tokių nėra.
Mikas buvo kresnas ir judrus. Mėgdavo pakalbėti.
Jis buvo susižalojęs ranką, tad rytais jam buvo lei­
džiama atsikelti ir nueiti į vonią nusiprausti. Grįžęs jis
sustodavo prie savo lovos ir, pažvelgęs į ją iš viršaus,
atsiraitydavo pižamos rankoves, lyg ketindamas kasti
tvorai stulpą, paskum palįsdavo po antklode, pasikiš-
davo po nugara pagalvius, rankas pasidėdavo priešais
34
ant atverstos paklodės ir patenkintas imdavo žvalgy­
tis po palatą, lyg nujausdamas kažką gera.
- Laukia, kad jį kas užkalbintų, - paprastai tuomet
apie jį sakydavo Angusas.
Kartais Mikas susiraukęs ir lyg nustebęs žiūrėdavo į
savo ranką ir sakydavo:
- Tegu mane velniai griebia, bet niekaip nesupran­
tu, kaip tai galėjo atsitikti. Ką tik ranka buvo sveika ir
tvirta, o mečiau kviečių maišą ant vežimo, ir staiga -
trakšt. Taip visada: sveikas, sveikas, o paskiau iškart
ir atguli.
- Dar tau gerai baigėsi, - įsiterpdavo Angusas. Po
dviejų trijų dienų vėl sėdėsi alinėje. O apie Frenką ar
girdėjai?
-Ne.
- Tai va, jis mirė.
- Negali būti! Tik pamanykit! - sušuko Mikas. - Aš
ir sakau! Čia tu linksmas, o po valandėlės guli ant len­
tos. Antradienį išėjo iš ligoninės sveikas. Kas gi atsi­
tiko?
- Širdis sprogo.
- Tai irgi bjaurus daiktas - niekada iš anksto neži­
nosi, - pasakė Mikas.
Jis paniuręs nutilo ir taip išsėdėjo iki pat pusryčių;
bet kai slaugė su padėklu priėjo prie jo, jis pralinksmė­
jo ir paklausė:
- Sakyk, ar tu mane kada pamilsi?
Slaugės baltomis krakmolytomis prijuostėmis, raus­
vomis palaidinukėmis, žemų kulnų batukais siuvo pro
35
mano lovą; kartais jos man nusišypsodavo arba susto­
davo ir pataisydavo antklodę. Rūpestingai nuplautos jų
rankos kvepėdavo karboliu. Aš buvau vienintelis vai­
kas jų palatoje, ir jos man būdavo švelnios lyg motina.
Taip, kaip tėvas, aš kartais imdavau ieškoti panašu­
mo tarp žmonių ir arklių ir kai žiūrėdavau į skubančias
slauges, jos man atrodydavo panašios į ponį.
Tą dieną, kai mane atvežė į ligoninę, tėvas, pažiūrė­
jęs į slauges (jam moterys patikdavo), motinai pasakė,
kad tarp jų esama gerų kumelių, bet jos blogai kaus­
tytos.
Kai gatvėje pasigirsdavo arklių trypimas, aš prisi­
mindavau tėvą, ir man atrodydavo, kad aš matau jį
šuoliuojant ant nirtulingo arklio - ir jis būtinai šyp­
sodavosi. Gavau iš jo laišką, kuriame jis rašė: „Pas mus
sausra, ir man reikia papildomai šerti Keti. Prie upelio
dar yra kiek neišdegusios žolės, bet aš noriu, kad Keti,
tau parvažiavus, būtų gražiai atsiganiusi.“
Perskaitęs laišką, aš pasakiau Angusui Makdonaldui:
- Aš turiu ponį, vardu Keti, - ir pridūriau, karto­
damas tėvo žodžius: - Jos kaklas kiek ilgokas, bet tai
geras arklys.
- Ar tiesa, kad tavo tėvelis prajodinėja arklius? - pa­
klausė Angusas.
- Taip, - tariau aš, - jis turbūt geriausias arklių pra-
jodinėtojas Turaloje.
- Jis rengiasi kaip frantas, - burbtelėjo Makdonal-
das. - Kai aš jį pamačiau, pagalvojau, kad jis cirki-
ninkas.
36
 Aš gulėjau, svarstydamas jo žodžius, ir negalėjau
suprasti, ar čia pagyrimas, ar ne. Man patikdavo tėvo
drabužiai. Iš jų tučtuojau buvo matyti, kad jis vikrus
vyras. Kai padėdavau jam nubalnoti arklį, mano ran­
kos ir drabužiai išsiterliodavo tepalu, o tėvo - nieka­
da. Jis didžiavosi savo apdarais. Jam patiko, kad ant jo
baltų moleskino kelnių nebuvo nė mažiausios dėme­
lės; jo batai visada blizgėdavo.
Tėvas mėgo avėti gerus aulinius batus ir save laikė
puikiu odos žinovu. Jis didžiuodavosi savo batais, ku­
rie būdavo elastingi ir lankstūs. Kiekvieną vakarą, at­
sisėdęs prie virtuvės židinio, jis nusitraukdavo batus ir
kruopščiai juos apžiūrėdavo, iš pradžių vieną, o paskui
kitą: maigydavo padą, visaip lygindavo viršų, tikrinda­
mas, ar dar nepradeda plyšti.
- Kairiojo bato viršus tvirtesnis negu dešiniojo, -
kartą jis man pasakė. - Keista. Dešinysis išeis pirmiau
iš rikiuotės už kairįjį.
Dažnai jis pasakodavo apie profesorių Fentoną,
kuris Kvynslande laikė cirką ir puikavosi juodai dažy­
tais savo ūsais. Profesorius nešiodavo baltus šilkinius
marškinius, apsijuosęs raudonu šaliku, ir botagu mo­
kėdavo padaryti dvigubą sidnėjišką kilpą. Tėvas irgi
mokėdavo pliaukšėti botagu, bet toli gražu negalėjo
lygintis su profesoriumi Fentonu.
Kol aš apie visa tai galvojau, į palatą įėjo tėvas. Jis
sparčiai žengė smulkiais žingsniais ir šypsojosi. Viena
ranka jis laikė kažką paslėpęs prie krūtinės po baltais
savo marškiniais.
37
 Priėjęs prie mano lovos, tėvas pasilenkė:
- Kaip tau sekasi, sūneli?
Aš buvau neblogai nusiteikęs, bet, pamatęs tėvą,
prisiminiau namus ir staiga susigraudinau. Iki tėvo at­
ėjimo ir mūsų namą, ir seną statinių tvorą, ant kurios
užsikoręs žiūrėdavau, kaip jis prajodinėja arklius, ir
vištas, ir šunis, ir kates - viską buvo nustūmę, nustel­
bę nauji įspūdžiai, bet dabar jie vėl pasidarė kažkokie
artimi, realūs, ir aš supratau, kaip jų pasiilgau. Ir kaip
pasiilgau motinos.
Aš nepravirkau, bet tėvas, pažiūrėjęs į mane, smar­
kiai susičiaupė. Jis įsikišo ranką į užantį, kur laikė kaž­
ką paslėpęs, ir staiga ištraukė besikepurnėjantį švie­
siai rudą kamuoliuką. Jis atvertė antklodę ir padėjo tą
sutvėrimą man ant krūtinės.
- Imk, apkabink stipriau, - pasakė jis su kažkokiu
apmaudu. - Priglausk jį prie savęs. Čia vienas Megos
šunelis. Pats gražiausias, ir mes jį pavadinome Alanu...
Aš apglėbiau švelnų šiltą padarėlį, priglaudžiau prie
savęs - ir akies mirksniu visas mano liūdesys dingo.
Pasijutau be galo laimingas. Aš pažiūrėjau tėvui į akis,
ir tėvas taip pat pajuto tą laimę: supratau tai todėl, kad
jis man nusišypsojo.
Šuniukas sukrutėjo, ir aš pažvelgiau į urvelį, kurį,
kilstelėjęs ranką, padariau iš antklodės: jis gulėjo ten ir
žiūrėjo į mane spinduliuojančiomis akytėmis ir meiliai
vizgindamas uodegytę. Gyvenimo džiaugsmas, kuriuo
pulsavo, pagavo ir mane, atgaivino, sustiprino, ir aš
jau nebejaučiau silpnumo.
38
 Man buvo malonu jausti, kaip šuniukas mane sle­
gia, jis dvelkė namais. Aš norėjau, kad jis su manimi
būtų visada.
Makdonaldas, visą laiką nuo mūsų nenuleidęs akių,
pasišaukė Miką, kuris ėjo per palatą su rankšluosčiu.
- Eik, Mikai, pašnekink slauges, - o tėvui jis paaiški­
no: - Patys žinote: šuo ligoninėje... Juk jos nesupran­
ta... štai kas yra.
- Taip, čia teisybė, - pasakė tėvas, - bet užteks ir
penkių minučių. Juk jamjis kaip gurkšnis vandens per
karštį...
 4

Aš gerbiau suaugusiuosius. Galvojau, kad jie gali

įveikti bet kokius sunkumus ir yra labai drąsūs. Jie ga­
lėjo pataisyti kiekvieną daiktą, jie viską žinojo, buvo
stiprūs, jais buvo galima pasikliauti. Aš su nekantru­
mu laukiau to laiko, kada užaugsiu ir būsiu toks, kaip
jie, - tikras vyras.
Tėvas man atrodė suaugusio žmogaus pavyzdys.
Tais atvejais, kai jis, mano nuomone, elgdavosi taip,
kaip tikram vyrui nederėtų, aš galvodavau, jog jis taip
daro sąmoningai ir tik dėl to, kad nori kitus palinks­
minti. Aš buvau įsitikinęs, kad jis visada žino, ką daro.
Tuo galima paaiškinti ir tai, kodėl aš nebijodavau
girtų žmonių.
Kai tėvas pasigerdavo (o tai atsitikdavo retai), aš bū­
davau tikras, kad nors jis visiems atrodo kitaip negu
paprastai, bet iš tikro jis toks pat blaivus ir suaugęs, tik
tą slepia nuo kitų.
Aš susižavėjęs žiūrėdavau į tėvą, kai jis, kiek ilgiau
užtrukęs alinėje, grįždavo namo, apkabindavo motiną
ir šaukdamas: „Mikliau, mikliau!“- imdavo ją sukti po
40
virtuvę, šokdamas laukinį šokį ir trankiai šūkčioda­
mas. Man girtas buvo tik linksmas, šnekus, kvatojan­
tis žmogus, kuris svyrinėja tyčia, dėl pramogos.
Kartą vakare dvi slaugės įvedė į mūsų palatą girtą
vyriškį, kurį policininkai atgabeno į ligoninę. Aš žiū­
rėjau į jį su nuostaba ir baime, nes jį buvo apėmusi
kažkokia jėga, kurios jis negalėjo sutramdyti. Jį krėtė
drebulys, iš praviros burnos karojo suglebęs liežuvis.
Kai jį vedė pro atdaras duris, jis pažiūrėjo į lubas ir
suriko:
- Ei, ką tu ten darai? Lipk žemyn, ir aš tau išpersiu
kailį!
- Ten nieko nėra, - pasakė viena slaugė. - Eikit.
Jis žengė tarp jų kaip suimtasis, vis sukdamasis į
sieną lyg aklas arklys. Pagaliau jos nuvedė jį iki vonios.
Po vonios jį paguldė šalimais Miko lovos ir davė
migdomųjų. Rydamas vaistus, jis keistai sugargaliavo
ir šūktelėjo:
- Velniop! - ir, lyg kažkam skųsdamasis, pridūrė: -
Tai nuodai, baisūs nuodai.
- Dabar gulėkite ramiai, - paliepė sesuo. - Niekas
čia jūsų nelies. Greitai užmigsite.
- Faraonai norėjo viską man suversti, - bambėjo
jis. - Pirmasis mane užpuolė mano bičiulis... Tikrai,
taip ir buvo... Okur aš esu, po velniais? Jūs sesuo, tie­
sa? Taip, čia ji... Sveika... Mes jau kelias savaites ūžia­
me... Aš prigulsiu... Tuojau gulėsiu ramiai.
Sesuo, suėmusi jam už peties, švelniai paguldė ant
pagalvio ir, kiek luktelėjusi, išėjo iš palatos.
41
 Kai durys užsidarė, jis iš pradžių gulėjo ramiai prie­
blandoje, paskiau staiga atsisėdo lovoje ir ėmė žiūrėti
į lubas. Jis apžvelgė sienas, apžiūrėjo grindis, apčiupi­
nėjo geležinės lovos kraštus, lyg tikrindamas, ar tvirti
spąstai. Tada pamatė Miką, kuris jį stebėjo nuo savo
aukštų pagalvių.
- Sveikas, - tarė jis.
- Sveikas, - atsakė Mikas. - Taip nusigėrei, kad vel­
niai ėmė rodytis?
- Teisybė, - trumpai atsakė girtasis. - O kiek šitoje
užeigoje lupa už naktį?
- Viskas nemokamai, - pasakė Mikas. - Čia tau pa­
sisekė!
Girtuoklis kažką sumurmėjo. Stambūs jo skruostai
buvo subliūškę, apaugę pilka barzda; karščiuojančios
akys paraudusios, vokai ištinę lyg nuo ašarų. Nosis
buvo didelė ir mėsinga, visa nusėta stambių tamsių
porų, kuriose, rodos, juodavo plaukų šaknys.
- Aš tave kažkur esu matęs, - tarė jis Mikui. - Ar
netekdavo būti Mildjūroje? O gal Overflou, Paiengle,
Berke?..
- Ne, - atsakė Mikas ir ėmė ieškoti savo spintelėje
papirosų. - Niekada ten nesu buvęs.
- Tada aš tavęs nepažįstu.
Jis sėdėjo įsmeigęs akis į vieną tašką. Jo rankos ne­
sąmoningai čiupinėjo antklodę. Staiga jis išsigandęs
sušnabždėjo:
- Kas ten? Žiūrėk, palei sieną. Juda.
- Ten kėdė, - pasakė Mikas pažiūrėjęs.
42
 Girtuoklis greitai atsigulė ir užsitraukė ant galvos
antklodę. Jis drebėjo.
Pamatęs, ką jis daro, aš irgi pakišau galvą po ant­
klode.
- Ei! - šūktelėjo man Makdonaldas, bet aš nesukru­
tėjau. - Ei, Alanai!
Aš iškišau galvą iš po antklodės.
- Nebijok, - nuramino jis mane. - Nusilėbavo ir su­
sirgo baltąja karštlige.
- Ką tai reiškia? - paklausiau aš virpančiu balsu.
- Per daug išgėrė, dėl to ir rodosi visokie velniai. Ry­
toj atsipeikės.
Bet aš taip ir negalėjau užmigti, tad kai naktinė
slaugė atėjo budėti, aš atsisėdau ir ėmiau stebėti, kaip
ji tvarko palatą.
- Eikš čionai, sesele, - pašaukė ją girtuoklis. - Aš tau
noriu kai ką parodyti. Atsinešk žvakę.
Ji priėjo prie jo lovos, aukštai iškėlusi žibintą, kad
būtų geriau matyti.
Girtuoklis atvertė antklodę ir stipriai prispaudė
pirštą prie nuogos savo kojos:
- Žiūrėk! Pagavau. Žiūrėk.
Jis kilstelėjo pirštą, slaugė pasilenkė prie jo, ir žibin­
tas ryškiai nušvietė jos veidą. Ji nekantriai mostelėjo
ranka.
- Čia karpa, - pasakė ji. - Miegokite.
- Ne, čia ne karpa! Žiūrėk, juda.
- Miegokit, - pakartojo slaugė ir švelniai patapšno­
jo jam per petį.
43
 Ji užklojo jį antklode. Slaugė buvo tokia rami ir šal­
ta, kad man visas nerimas praėjo. Netrukus aš jau mie­
gojau.
Pabudęs rytą, ėmiau galvoti apie kiaušinius savo
staliuko stalčiuje. Aš juos buvau tik vakar suskaičia­
vęs, bet dabar pro miegus niekaip negalėjau prisimin­
ti, kiek jų buvo.
Ligoninės pusryčius mes valgydavome be jokio ma­
lonumo.
- Valgai, kad nenumirtum badu. Jei nebijotum mir­
ties, niekaip neimtum į burną tokio valgio, - kartą pa­
aiškino Angusas naujokui.
Pusryčių gaudavome lėkštę košės ir dvi plonas rie­
keles duonos, truputį pateptas sviestu.
Tie ligoniai, kurie išgalėjo nusipirkti kiaušinių, ir
tie, kurie turėjo draugų ar giminių, laikančių vištas,
spintelėse turėdavo kiaušinių. Jie brangindavo tuos
kiaušinius ir nuliūsdavo, kai jų likdavo vienas arba du.
- Baigiasi mano atsargos, - kalbėdavo jie, niūriai
žvelgdami į spintelę.
Kiekvieną rytą per palatą pereidavo slaugė su puo­
du.
- Duokite kiaušinius; kam išvirti pusryčiams kiau­
šinių?
Išgirdę šiuos slaugės žodžius, ligoniai skubiai sėsda­
vosi ir lenkdavosi prie spintelių, vieni - tarsi sustingę,
raukydamiesi iš skausmo, kiti - lėtai, nes būdavo la­
bai nusilpę. Atidarę stalčius jie kišdavo ranką į rudus
popierinius maišelius arba kartonines dėžutes, kur
44
būdavo sudėti kiaušiniai. Paskui, ant kiekvieno užra­
šę savo pavardę, sėdėdavo palinkę į priekį ir, apšviesti
blankios ryto šviesos, dairydavosi lyg liūdni paukščiai
dideliuose lizduose.
Pasižymėti kiaušinius reikėjo būtinai dėl ginčų, ku­
rie neretai kildavo juos išvirus, kai, pavyzdžiui, tas,
kuris turėdavo didelių geltonų kiaušinių, staiga gau­
davo kliunkį. Kai kurie ligoniai didžiuodavosi, kad
jų kiaušiniai visada švieži, ir įtariai juos uostydavo
išvirtus, sakydami, kad jiems įbruko svetimą, seną
kiaušinį.
Tie ligoniai, kurie neturėdavo ko įdėti į puodą, į šią
rytinę ceremoniją žiūrėdavo liūdnai, o kartais ir šiek
tiek irzlokai. Paskui jie atsilošdavo į pagalvius, aima­
nuodami ir skųsdamiesi, kad blogai praleidę naktį.
Daugelis dalydavosi savo atsargomis su šitais nelai­
mingaisiais.
- Štai trys kiaušiniai, - sakydavo Angusas slaugei. -
Vienas Tomui, vienas Mikui, vienas man. Aš juos visus
pažymėjau, ir pasakyk virėjui, kad nevirtų kietai.
Kiaušiniai visada būdavo grąžinami kietai išvirti.
Taurelių nebuvo, ir karštą kiaušinį reikėdavo laikyti
rankoje.
Motina man atsiųsdavo kiekvieną savaitę po dešim­
tį kiaušinių, ir man būdavo labai smagu, jei aš galė­
davau sušukti savo kaimynui: „Tomai, aš ir tau įdėjau
kiaušinį!“ Man patikdavo, kai jis šypsodavosi, išgirdęs
šiuos žodžius. Mano kiaušiniai greit baigdavosi, ir tada
Angusas imdavo mane šelpti.
45
 - Tu mėtai kiaušinius lyg kokia leghornų veislės viš­
ta, - sakydavo jis. - Pasilaikyk nors kelis sau. Mano jau
baigiasi.
Aš galvojau, kuriam ligoniui reikėtų duoti kiaušinį,
ir staiga prisiminiau naujoką, kurio dabar dienos švie­
soje nebebijojau. Aš mitriai atsisėdau ir pažiūrėjau į jo
lovą, bet jis gulėjo, galvą užsiklojęs antklode.
- Ką jis ten daro? - paklausiau Anguso.
- Jam vis dar vaidenasi dievai žino kas, - atsakė
Makdonaldas, vyniodamas mažą gabalėlį sviesto, kurį
išsiėmė iš stalčiaus. - Naktį jis ko tik visiškai neišsi­
kraustė iš proto. Buvo net iššokęs iš lovos. Mikas sako,
kad dabar jis visai nebeturi jėgų.
Mikas sėdėjo ir žiovavo, kiekvieną kartą skausmin­
gai sudejuodamas. Kasydamasis krūtinę, pritarė:
- Taigi, nebeturi... Ir nenuostabu... Dėl to tipo
aš pusę nakties akių nesudėjau. O kaip tu miegojai,
Makai?
- Blogai. Vėl skausmai kankino. Ir niekaip negabu
suprasti, kas man yra. Ne širdis, nes skauda dešinėje
pusėje. Sakiau gydytojui, o jis man taip nieko ir nepa­
aiškino. Sulauksi iš jų!
- Faktas, - patvirtino Mikas. - Aš visada sakiau, kad
tik tas šaukia, kam pačiam skauda. O aš naktį prisi­
spaudžiau ranką, ir dievai žino, kaip iškentėjau nesu­
rikęs. O šitas vyrukas, - jis parodė į naujoką, kuris vis
dar gulėjo, įsisupęs į antklodę, - galvoja, kad jis pami­
šo. Matyt, neblogai leido laiką, kol iki to priėjo. Šiaip
ar taip, aš mielai keisčiau savo ranką į jo smegenis.
46
 Aš mėgdavau klausytis šitų rytinių šnekų, bet daž­
nai man būdavo sunku jas suprasti. Aš norėdavau su­
žinoti viską kuo smulkiau.
- Okodėl jūs prisispaudėte ranką? - paklausiau aš.
- Kodėl? - sušuko nustebęs Mikas. - Kaip tai „ko­
dėl“? Oiš kur aš galiu žinoti? Maniau, kad sveikoji ran­
ka. Juokingas tu vyras, kaip matau.
Žmogus gretimoje lovoje sudejavo.
Kreipdamasis į šitą beformę patalynės šūsnį, Mikas
tarė:
- Taip, brolau, prasti tavo popieriai. Rytoj ant tavo
kapo pražys saulutės. Nori nenori, visas gerumas pa­
saulyje turi galą.
- Nekalbėk su juo taip! - sušuko Angusas. - Velniai
žino, kaip tu jį nugąsdinsi. Ar nori šiandien kiaušinio?
- įdėk porą, aš tau atiduosiu kitą kartą, kai maniškė
ateis manęs aplankyti.
- Ojei ji tau nieko neatneš?
- Visko gali būti, - atsakė Mikas liūdnai. - Juokin­
ga, bet niekada žmogui nepavyksta rasti žmonos, kuri
būtų tokia pat gera kaip jo motina. Kiek kartų aš tai
esu matęs. Dabar visos moterys vienodos. Bežiūrint
genda, tą kiekvienas patvirtins. Būdavo, užeisi į ma­
mos kamarą, - Dieve, ko ten nebuvo! Pelė, ir ta ne­
būtų galėjusi prasiskverbti tarp uogienės ir marina­
tų stiklainių, tarp sunkos ir imbierinio alaus butelių.
Ir viską darydavo pati. O dabar - paprašyk bet kurią
moterį išvirti tau stiklainį uogienės... - jis su panie­
ka mostelėjo ranka ir jau visai kitu balsu pasakė: - Ji
47
atneš kiaušinių. Duok porą, aš šiandien velniškai al­
kanas.
Staiga girtuoklis kilstelėjo ir, lyg norėdamas iššokti
iš lovos, nubloškė į šalį antklodę.
- Ei, tučtuojau užsiklok! - įsakė Mikas. - Gana tu
naktį pritriukšmavai, užteks. Jei nesiliausi, būsi pri­
rištas.
Šis pasitaisė antklodę ir įsikibo sau į plaukus, bet
greitai juos paleido ir tarė Mikui:
- Aš vis dar jaučiu burnoje tų vaistų skonį, tiesiog
žarnas tampo.
- Norite kiaušinio? - aš jam sušukau virpančiu balsu.
- Berniokas klausia, ar nesuvalgytum kiaušinio pus­
ryčiams, - paaiškino Mikas.
- Gerai, - pasakė jis, vėl įsikibęs į plaukus. - Suval­
gysiu, būtinai suvalgysiu. Man reikia atgauti jėgas.
- Suvalgys, - pasakė Mikas, - duok kiaušinį.
Staiga aš pajutau simpatiją naujajam kaimynui ir
sugalvojau paprašyti motinos, kad atneštų man tiek
kiaušinių, jog ir jam užtektų.
Po pusryčių slaugės skubiai klojo ant visų lovų dygs­
niuotas antklodes, kurias buvo nuėmusios iš vakaro.
Jos pasilenkdavo prie kiekvienos lovos, ir ligoniai į jas
žiūrėjo nuo savo pagalvių. Bet slaugės matė tik triū­
siančias savo rankas, o ligonių nepastebėdavo. Jos
purtė pagalvius, kamšė paklodes, lygino raukšles, -
ruošė palatą vyresniosios sesers vizitacijai.
Kada slaugės nelabai skubėdavo, jos mėgdavo su
mumis pajuokauti. Tarp jų buvo mielų ir puikių mo­
48
terų, kurios plepėdavo su ligoniais, vyresniąją seserį
vadindavo „sena perekšle“ir pašnibždėdavo, kad atei­
na seserys.
Anguso numylėtinė buvo slaugė Konrad - jauna
dručkė, kuri mielai juokdavosi, kalbėdamasi su ligo­
niais. Jei Angusui kas atnešdavo apelsinų, visada jis jai
padėdavo vieną.
- Ech, puiki mergiūkštė, - kartą pasakė jis, kai ji,
eidama pro šalį, jam nusišypsojo. - Dievaži, aš tuojau
jai pasakysiu, kad nueitų pažiūrėti Blanšų šeimos.
Tuo laiku kaip kasmet į miestą turėjo atvykti gastro­
lių klajojanti trupė „Muzikos ir pramogos meistrai“, ir
ligoniai gyvai kalbėjo apie patrauklias afišas, skelbian­
čias jos atvykimą.
- Apie šią Blanšų šeimą, - pareiškė Mikas, - galiu
tiek pasakyti: už savo pinigus neliūdėsite. Yra ten vie­
nas vyrukas... Jis vaidino čia pernai, ir, tikrai sakau,
kito tokio nerasi. Tas vyrukas grojo alaus buteliais „Ji
buvo su rožių vainiku“, bet taip, velniai griebtų, kad
ašaros tryško iš akių. Jis toks mažas, pažiūrėti visai
nieko ypatingo. Užsuks toks į alinę, praeisi pro šalį ir
nepastebėsi. Et, gaila, kad aš nepamatysiu.
Kai po vaidinimo kitą rytą slaugė Konrad įbėgo į die­
nos šviesos nupliekstą palatą, ją tučtuojau pašaukė An-
gusas, trokšdamas kuo greičiau išgirsti jos įspūdžius.
- Kaip jums patiko? - sušuko jis.
- Ak, ir puiku buvo! - pasakė ji. - Mes sėdėjome ant­
roje eilėje.
49
 Putnūs jos skruostai spindėjo po ryto maudyklės.
Ji akimirką nutilo, žvilgtelėjo į užrašų knygą ant sta­
lo prie durų ir, pribėgusi prie Anguso, ėmė taisyti jam
lovą ir toliau pasakoti.
- Tai buvo nuostabu! - kalbėjo ji susižavėjusi. - Salė
buvo kimšte prisikimšusi. Prie durų bilietus tikrino
vyriškis juoda kepure su raudonu graižu.
- Tai, matyt, buvo pats senis Blanšas, - atsiliepė Mi­
kas kitame palatos gale, - jis visada ten, kur pinigai.
- Jis visai nesenas! - pasipiktinusi sušuko slaugė
Konrad.
- Vadinasi, tada ten stovėjo jo sūnus, - pasakė Mi­
kas. - Vis tiek.
- Pasakokite, - tarė Makdonaldas.
- O ar vyrukas grojo buteliais „Ji buvo su rožių vai­
niku“? - neatlyžo Mikas.
- Tą vyruką aš mačiau, - nekantriai atsakė slaugė
Konrad. - Bet tik jis grojo „Tėvyne, brangioji tėvyne“.
- Ar dainavo kokie nors geri dainininkai? - paklausė
Angusas. - Dainavo škotiškas dainas?
- Ne, tokių dainų nedainavo.
Vienas vyras dainavo „Mano tėvelis avėjo batus su
vinimis“, - iš juoko galėjai plyšti. Ir dar dainavo vienas
šveicaras, jis ir apsirengęs buvo šveicariškai, ir dainuo­
damas mėgdžiojo tiroliečius.
- Okaip tiroliečiai dainuoja? - paklausiau aš.
Aš gulėjau persikoręs per lovos kraštą, stengdama­
sis būti kuo arčiau slaugės Konrad ir nepraleisti nė vie­
šo
no žodžio. Mane tas koncertas taip pat jaudino, kaip
ir cirkas.
Kad taip pamačius tą vyriškį su kepure raudonu
graižu - ot, būtų žavinga! Slaugė Konrad dabar man
atrodė nepaprastai įdomus žmogus, tartum po kon­
certo ji būtų pasidariusi kitokia.
- Dainuoti tirolietiškai - vadinasi, labai plonu bal­
su, - paaiškino slaugė Konrad, atsigręžusi į mane, ir
tuoj pat vėl kreipėsi į Angusą: - Aš pažinojau vieną jau­
nuolį iš Bendigo, jis buvo aukštas ir apskritai... - ji ėmė
juoktis ir pasitaisė išlindusią iš po kepuraitės plaukų
sruogą. - Taigi šis jaunuolis - norite tikėkite, norite
ne - tirolietiškai dainavo ne blogiau už šitą šveicarą.
Žinote, misteri Makdonaldai, mudu draugavome, ir
aš galėjau klausytis jo dainų kiaurą naktį. Teisybę
pasakius, aš visiškai nemoku dainuoti, bet mėgstu
niūniuoti savo malonumui ir, nors tai aš pati sakau,
apie muziką išmanau. Septynerius metus mokiausi ir
turėjau ko nors išmokti. Ir vakarykštis koncertas man
labai patiko, nes aš suprantu muziką. Bet šitam šveica­
rui toli iki Berto, ką norit, sakykit.
- Taip, - ryžtingai pasakė Makdonaldas, - tai tiesa.
Rodėsi, jis nežinojo, ką dar pasakyti. Man magėjo,
kad jis jos toliau klausinėtų, bet ji nusisuko nuo jo ir
ėmė taisyti mano lovą. Kišdama už čiužinio antklodę,
ji pasilenkė ir jos veidas priartėjo prie mano.
- Tu mano berniukas, tiesa? - pasakė ji, žiūrėdama
man į akis ir šypsodamasi.
51
 - Tiesa, - atsakiau aš drebančiu balsu, negalėda­
mas atitraukti nuo jos akių, ir staiga pajutau, kad aš
ją myliu. Visai sumišęs, negalėjau daugiau ištarti nė
žodžio.
Ji netikėtai pasilenkė, pabučiavo man į kaktą ir nu­
sijuokusi nuėjo prie Miko, o šis jai pasakė:
- Nuo šito aš irgi neatsisakyčiau. Visi sako, kad
mano širdis kaip vaiko.
- Ir dar vedęs! Ką pasakytų jūsų žmona? Jūs, matyt,
blogas vyras.
- O kaipgi! Iš gerų vyrų nieko doro, ir merginos jų
nemyli.
- Ne, myli, - pasipiktino slaugė Konrad.
- Ne, nemyli, - kalbėjo Mikas. - Jos kaip vaikai. Kai
mano sesers berniukai nusikalsta, jų motina visada
sako: „Jūs darotės panašūs į savo dėdę Miką.“Ojie gal­
voja, kad geresnio dėdulės niekur nerasi, po velniais.
- Nereikia keiktis.
- Taip, - linksmai pritarė Mikas, - žinoma, nereikia.
- Na, neglamžykite antklodės! Šiandien vyresnioji
sesuo pradės tikrinti anksti.
Vyresnioji sesuo buvo apkūni moteris, ant smakro
turėjo apgamą su trimis juodais plaukeliais.
- Imtų ir išrautų, - kartą pasakė Mikas, kai ji išėjo iš
palatos. - Bet moterys turi savų keistenybių. Joms at­
rodo, kad išrauti plauką - vadinasi, pripažinti, kad jis
buvo. Todėl jos neliečia savo plaukelių ir vaizduojasi,
kad jų visiškai nėra. Na, ką gi, tegu sau augina į svei­
katą. Ji ir su šita barzda daug kam nosį nušluostytų.
52
 Vyresnioji sesuo greitai eidavo nuo vienos lovos prie
kitos. Ją lydėdavo slaugė, kuri pagarbiai aiškindavo
viską, kas, jos manymu, turėjo rūpėti vyresniajai se­
seriai.
- Jo žaizda gerai gyja. Sitam ligoniui mes davėme
ipekakuanos.
Vyresnioji sesuo buvo įsitikinusi, kad ligonius reikia
padrąsinti.
- Padrąsinimo žodžiai daro tikrus stebuklus, - daž­
nai kartodavo ji, paskutinius tris žodžius pabrėždama
lyg mokydamasi aiškiai kalbėti.
Vyresniosios sesers chalatas visada būdavo taip
iškrakmolytas, kad trukdydavo jai žengti; ir kartais
atrodydavo, kad ją judina už virvutės paskui einanti
slaugė.
Kai ji pagaliau pasirodė palatos tarpduryje, ligoniai
jau buvo baigę rytmetines šnekas ir, laukdami jos atei­
nant, sėdėjo arba gulėjo; juos slėgė tas nepriekaištingai
apklotų lovų griežtumas, ir jie galvojo apie savo ligas.
Mikas, už akių visada mėgstąs pasišaipyti iš vyres­
niosios sesers, dabar, kai ji ėjo prie jo lovos, žvilgčiojo į
ją su nuolankia baime.
- Kaip jūs šiandien jaučiatės, Berkai? - tyčia žvaliai
paklausė ji.
- Puikiai, sesuo, - linksmai atsakė Mikas, bet jo to­
nas greitai pasikeitė. - Petį vis dar skauda, bet, manau,
jau eina geryn. O rankos dar negaliu pakelti. Jai kas
nors rimta?
- Ne, Berkai, daktaras šito nesako.
53
 - Nė velnio iš tavęs doro nesužinosi, - sušnypštė
Mikas, žinoma, kai ji jau negalėjo jo girdėti.
Eidama prie mano lovos vyresnioji sesuo nutaisyda­
vo tokią miną, su kuria suaugusieji guodžia arba jukdo
vaiką, norėdami padaryti įspūdį aplinkiniams žmo­
nėms. Aš visada taip nesmagiai jausdavausi, lyg mane
kas būtų išstūmęs į sceną ir vertęs deklamuoti.
- Kaip šiandien jaučiasi mūsų narsusis vyrukas?
Sako, kad tu dažnai rytais dainuoji. O man tu kada
nors padainuosi dainelę?
Aš taip sumišau, kad nieko neatsakiau.
- Jis dainuoja dainą „Škic, škic, juodas katine!“ -
pasakė slaugė, žengdama priekin, - ir dainuoja labai
gražiai.
- Turbūt kada nors būsi dainininkas, - pasakė vy­
resnioji sesuo. - Norėtum būti dainininkas?
Nelaukdama atsakymo, ji atsisuko į slaugę ir kalbėjo
toliau:
- Beveik visi vaikai nori būti garvežio mašinistais.
Šit, pavyzdžiui, mano giminaitis. Aš jam nupirkau
žaisliuką - traukinį, ir jis taip mėgsta su juo žaisti, tas
mielas pupuliukas.
Paskui ji vėl atsigręžė į mane:
- Rytoj tu užmigsi, o kai atsibusi, tavo koja bus gra­
žiame baltame kokone. Tiesa, bus gražu? - paskui,
kreipdamasi į slaugę, pridūrė: - Operacija paskirta de­
šimtą trisdešimt. Sesuo jį paruoš.
- Kas yra operacija? - paklausiau aš Anguso, kai jos
išėjo.
54
 - Nieko ypatingo, tik ims gydyti tavo koją... truputį
pataisys... Tuo laiku tu miegosi.
Aš supratau, kad jis nenori man aiškinti, kas tai yra,
ir akimirką nusigandau.
Kartą tėvas neiškinkė jauno arklio, o tik pririšo va­
džias prie rato ir nuėjo išgerti puoduko arbatos; arklys,
nutraukęs smarkiai įtemptas vadeles, išlėkė pro var­
tus, sudaužė brikelį į stulpą ir nukūrė. Išgirdęs dun­
dant, tėvas išpuolė iš trobos ir valandėlę pastovėjo,
žiūrinėdamas skeveldras, o paskui atsigręžė į mane
(aš, žinoma, išbėgau paskui jį) ir tarė:
- A, nusispjaut! Eime, baigsim gerti arbatą.
Kai Angusas užsikirto ir visai liovėsi aiškinęs, aš
kažkodėl prisiminiau šiuos tėvo žodžius, ir iškart man
pasidarė lengviau kvėpuoti.
- A, nusispjaut! - pasakiau aš.
- Šaunus tu vyras, taip ir reikia, - pagyrė mane An­
gusas.
 5

Mano daktaras Robertsonas buvo aukštas vyriškis,

visada su išeiginiu kostiumu.
Visus drabužius aš skirstydavau į dvi rūšis: išeigi­
nius ir šiokiadienius. Išeiginę eilutę galima buvo dėvė­
ti ir šiokiom dienom, bet tik ypatingais atvejais.
Išeiginis mano kostiumas buvo iš šiurkščios mėly­
nos saržos - jį atnešė iš krautuvės rudoje kartoninė­
je dėžutėje; kostiumas, susuktas į celofaną, kvepėjo
nuostabiai, kaip ir visi nauji daiktai.
Bet aš nemėgau vilkėti tos eilutės, nes ją reikėjo sau­
goti. Tėvas irgi nemėgo išeiginio savo kostiumo.
- Nusivilkime šituos nelemtus apdarus, - sakydavo
jis, grįžęs iš bažnyčios, į kurią eidavo retai ir tik moti­
nos verčiamas.
Aš stebėjausi, kad daktaras Robertsonas išeiginį
kostiumą vilki kiekvieną dieną. Bet ne tik tas mane
glumino; aš suskaičiavau išeiginius jo kostiumus ir su­
žinojau, kad jis turi keturis. Iš to padariau išvadą, kad
jis turbūt labai turtingas žmogus ir gyvena name su
gėlynu. Tie žmonės, prie kurių namo auga gėlės, taip
56
pat visi tie, kurie važinėja šarabanais su guminėm pa­
dangom arba kabrioletais, paprastai būdavo turtuoliai.
Kartą aš paklausiau daktaro:
- Ar jūs turite kabrioletą?
- Taip, - atsakė jis, - turiu.
- Su guminėm padangom?
- Taip.
Po to karto man buvo sunku su juo kalbėti. Visi,
kuriuos aš pažinojau, buvo neturtingi. Turtuolius aš
žinojau tik iš pavardžių ir matydavau važiuojant pro
mūsų namus, bet jie niekada nežiūrėdavo į vargšus ir
su jais nekalbėdavo.
- Važiuoja misis Karuters! - šaukdavo mano sesuo,
ir mes visi bėgdavome prie vartų pažiūrėti vežimėlio,
pakinkyto dviem širmais arkliais ir su vežiku ant pa­
sostės.
Rodėsi, kad pro mus važiuoja pati karalienė.
Aš visiškai galėjau įsivaizduoti, kaip daktaras Ro-
bertsonas šnekasi su misis Karuters, bet man sunku
buvo priprasti prie to, kad jis kalbasi su manimi. Jo
veidas buvo išblyškęs, neįdegęs, su melsvais rėžiais
nuskustuose skruostuose. Man patikdavo jo akys -
šviesiai mėlynos, apsuptos raukšlelių, kurios būda­
vo ypač aiškios, kai jis juokdavosi. Ilgos ir plonos jo
rankos kvepėdavo muilu ir kai paliesdavo, jausdavai
vėsumą.
Jis apčiupinėjo man nugarą ir kojas, vis klausda­
mas, ar skauda. Paskui atsitiesė, pažiūrėjo į mane ir
pasakė seseriai:
57
 - Iškrypimas gana žymus, pakenkta daliai nugaros
raumenų.
Dar kartą apžiūrėjęs mano koją, jis patapšnojo man
per galvą ir tarė:
- Viską greit ištiesinsime, - ir kreipėsi į seserį: - Bū­
tinai išlyginti blauzdikaulį, - jis suėmė man už kulkš­
nies ir kalbėjo toliau: - Šitas sausgysles reikės patrum­
pinti, o pėdą pakelti. Padarysime pjūvį čia prie šito są­
nario, - jis iš lėto perbraukė pirštu man per odą viršum
kelio. - Lyginsime čia.
To jo piršto brėžio aš neužmiršau niekada: jis nuve­
dė liniją ten, kur paskiau atsirado randas.
Tą dieną prieš operaciją, rytą, jis sustojo netoli
mano lovos ir pasakė vyresniajai seseriai, kuri jį lydėjo:
- Berniukas, matyt, visai apsiprato: jis labai links­
mai nusiteikęs.
- Taip, taip, jis smagus berniūkštis, - pritarė sesuo
ir pridūrė, kaip paprastai, tyčia nutaisiusi linksmą bal­
są: Jis netgi dainuoja: „Škic, škic, juodasis katine!“Ar
ne teisybė, Alanai?
- Teisybė, - atsakiau aš kaip visada sumišęs nuo sal­
daus jos balso.
Valandėlę daktaras susimąstęs žiūrėjo į mane, pas­
kui netikėtai pasilenkė ir nuklojo antklodę.
- Apsiversk kniūpsčias: noriu pažiūrėti tavo nuga­
rą, - pasakė jis.
Aš apsiverčiau ir pajutau, kad vėsios jo rankos slan­
kioja per sulenktą mano nugarą, kruopščiai ją čiupinė­
damos.
58
 - Gerai, - tarė jis, atsitiesdamas ir laikydamas ant­
klodę, kad aš galėčiau vėl atsigulti ant nugaros.
Kai aš atsigręžiau į jį, jis sutaršė man plaukus ir pa­
sakė:
- Rytoj mes ištiesinsime tau koją, - ir, kaip man
pasirodė, keistai šypsodamasis, pridūrė: - Tu narsus
berniukas.
Bet ši jo pagarba man nekėlė jokio pasididžiavimo,
nes nesupratau, kodėl jis mane pagyrė. Aš labai pano­
rau, kad jis sužinotų, koks aš geras bėgikas. Pagaliau
aš ryžausi jam tai pasakyti, bet jis jau buvo pasisukęs
į Tėvulį, kuris, sėdėdamas savo vežimėlyje, šypsojosi
bedantę burna.
Tėvulis gyveno ligoninėje kaip katinas namuose. Tai
buvo senis pensininkas su paralyžiuotomis kojomis.
Jis važinėdavo po palatą, išvažiuodavo į verandą su ve­
žimėliu, panašiu į kėdę, prie jo ratų buvo pritaisyti tam
tikri svertai. Liesomis gyslotomis rankomis jis mitriai
spausdavo svertus ir greitai važinėdavo po palatą. Aš
jam pavydėdavau ir svajojau, kaip aš skrieju per ligoni­
nę su tokia pat kėde, o paskui tokiu vežimėliu sporti­
nėse varžybose iškovoju pirmąją vietą ir, važiuodamas
per stadioną, šaukiu: „Duok kelią!“- kaip tikras dvira­
čių lenktynininkas.
Per gydytojo vizitaciją Tėvulis įsitaisydavo savo
mėgstamoje vietoje - prie mano lovos. Nekantriai
žvilgčiodamas į gydytoją, vizituojantį palatą, jis sėdė­
davo jau iš anksto sugalvojęs tiradą, kurią tuojau pat
paberdavo, kai tik šis prieš jį sustodavo. Tokią valan­
59
dą jį prašnekinti būdavo tuščios pastangos - jis nieko
negirdėdavo. Bet kitu laiku kalbėdavo nenustodamas.
Jis visada dejuodavo, skųsdavosi ir nepakęsdavo,
kad kasdien reikėdavo maudytis vonioje.
- Juk eskimai nesiprausia, - teisindavosi jis, - o jų
ir kirviu neužmuši.
Sesuo priversdavo jį lįsti į vonią kiekvieną dieną, o
jis sakydavo, kad tai kenkia jo krūtinei.
- Sesele, - kalbėdavo jis, - nesodinkite jūs manęs po
savo šlakstykle, gausiu plaučių uždegimą.
Kai jis susičiaupdavo, raukšlės ant jo veido pavirs­
davo giliomis klostėmis. Panaši į kupolą galva buvo ap­
augusi plonyčiais žilais plaukeliais, tokiais retais, kad
jie negalėjo uždengti blizgančios odos, nusėtos rudais
taškeliais.
Man jis buvo nemalonus - bet ne dėl išvaizdos, kuri
man atrodė įdomi, o todėl, kad aš jį laikiau šiurkščiu
žmogumi ir gėdydavausi jam kalbant.
Kartą jis pasakė seseriai:
- Man šiandien iš žarnų nebuvo jokių išskyrų, se­
suo. Ar nepavojinga?
Aš greitai žvilgtelėjau į ją, norėdamas pamatyti,
kaip ji reaguos į šiuos žodžius, bet ji nė nemirktelėjo.
Nuolatiniai jo nusiskundimai mane erzino - mano
nuomone, jam nors retkarčiais dėl įvairumo reikėdavo
pasakyti, kad jaučiasi gerai.
Kartais Mikas jo klausdavo:
- Kaip sveikata, Tėvuli?
- Blogiau negali būti.
60
 - Bet kol kas tu dar nenumirei, - linksmai sakydavo
Mikas.
- Numirti nenumiriau, bet jaučiuosi taip, kad bet
kurią minutę galiu užmerkti akis, - tėvulis niūriai lin­
guodavo galva ir važiuodavo prie kokio nors naujoko,
kuriam dar nebūdavo spėję įgristi jo raudojimai.
Į vyresniąją seserį jis žiūrėjo su pagarba ir stengėsi
jos neužgauti; tai buvo galima paaiškinti daugiausia
tuo, kad ji turėjo teisę išsiųsti jį į senelių prieglaudą.
- O tokioje įstaigoje ilgai netruksi, - sakydavo jis
Angusui, - ypač jei sergi! Jeigu tu žmogus senas ir ne­
sveikas, tai mūsų vyriausybė taip ir ieško progos tavi­
mi nusikratyti, ir kuo greičiau, tuo geriau.
Todėl, kalbėdamasis su vyresniąja seserimi, jis vi­
saip stengdavosi jai įsiteikti ir įkalbėti, kad serga dau­
geliu ligų, kurios pateisina jo buvimą ligoninėje.
Kartą, kai sesuo jo paklausė, kaip jaučiasi, jis pa­
sakė:
- Mano širdis visa negyva kaip pastipusio avino.
Iš karto įsivaizdavau mėsininko kaladę, o ant jos
drėgną, šaltą širdį, ir man pasidarė negera.
Aš pasakiau Angusui:
- Šiandien aš gerai jaučiuosi, labai gerai.
- Taip ir reikia, - atsakė šis. - Niekad nenukabink
nosies.
Angusas man patiko.
Rytą vizituodama vyresnioji sesuo paklausė Tėvu­
lio, kuris su savo kėde buvo privažiavęs prie židinio,
apšildančio palatą:
61
 - Kas suglamžė užuolaidas?
Atdaras langas, ant kurio jos kabojo, buvo šalia židi­
nio, ir švelnus vėjelis jas pūtė į ugnį.
- Aš, sesele, - prisipažino Tėvulis, - bijojau, kad ne­
užsidegtų.
- Jūsų nešvarios rankos, - piktai pasakė sesuo, -
visos užuolaidos pilnos juodų dėmių. Malonėkite kitą
kartą paprašyti slaugės, kad ji atitrauktų.
Tėvulis pastebėjo, kad aš klausausi, ir, kiek palau­
kęs, tarė:
- Žinai, vyresnioji sesuo - puiki moteris. Vakar ji
man išgelbėjo gyvybę; ji, matyt, susijaudino dėl tų
užuolaidų, bet jeigu tai būtų mano namai ir mano
užuolaidos, aš jas vis tiek būčiau suglamžęs. Su ugnimi
nevalia juokauti.
- Mano tėvas matė, kaip sudegė namas, - pasa­
kiau aš.
- Taip, taip, - nekantriai tarė Tėvulis, - bet dabar ne
tas svarbu. Iš to, kaip tavo tėvas vaikštinėjo po palatą,
buvo galima spręsti, kad jis tikrai daug ko yra prisižiū­
rėjęs. Liepsna galėjo lyžtelėti užuolaidą, ir ji iš karto
būtų užsiliepsnojusi; štai kaip būna.
Kartais Tėvulį aplankydavo presbiteris*. Šitas žmo­
gus su tamsiais drabužiais pažinojo Tėvulį, dar kai šis
gyveno lūšnoje prie upės. O kai Tėvulis buvo paguldy­
tas į ligoninę, jis ir toliau jį lankė ir jam atnešdavo ta­
bako ir „Žinyno“numerių.

* Presbiteris - presbiterionų kunigas.

62
 Tai buvo jaunas vyras, visada kalbėdavo rimtai ir
traukdavosi atbulas lyg baikštus arklys, jei tik kuri
nors iš slaugių jo ko paklausdavo. Tėvuliui baisiai knie­
tėjo jį apvesdinti, ir jis jį piršdavo čia vienai, čia kitai
slaugei. Aš visada labai įdėmiai klausydavausi, kaip jis
girdavo kunigą ir kaip jam atsakydavo slaugės, bet kai
senis ėmė apie tai kalbėti su slauge Konrad, aš išsigan­
dau pagalvojęs, kad ji gali sutikti.
- Kurgi tu rasi tokį gerą jaunikį? - kalbėjo jai Tė­
vulis. - Namelis jo puikus, o jei nelabai švarus, tai ne
bėda, tu padarysi ten tvarką. Tau užtenka tik tarti
žodį. Jis iš tiesų padorus vaikinas.
- Aš pagalvosiu, - prižadėjo slaugė Konrad Tėvu­
liui, - gal nueisiu pažiūrėti jo namelio. O ar jis turi ar­
klį ir dviratį vežimėlį?
- Ne, - atsakė Tėvulis, - neturi kur jų laikyti.
- Oaš noriu arklio ir dviračio, - linksmai pasakė ji.
Tada šūktelėjau jai:
- Aš kada nors turėsiu ir arklį, ir dviratį!
- Labai gerai, už tavęs ir tekėsiu, - ji nusišypsojo
man ir pamojavo ranka.
Aš atsilošiau į lovos galą ir iškart su nerimu pajutau,
jog esu suaugęs vyras ir turiu atsakomybės naštą. Aš
nė kiek neabejojau, kad dabar mudu su slauge Konrad
susižiedavę, ir stengiausi nutaisyti tokią miną, su ko­
kia drąsusis keliautojas žvelgia į jūros tolį. Kelis kar­
tus iš eilės aš pats sau pasakiau: „Tai mes įrašysime į
jūsų sąskaitą.“Buvau tvirtai įsitikinęs, kad taip kalbėti
gali tik suaugę žmonės, ir kai norėdavau būti vyras, o
63
ne mažytis berniukas, aš po keletą sykių kartodavau
šiuos žodžius. Tikriausiai aš juos buvau išgirdęs, vaikš­
čiodamas su tėvu po krautuves.
Visą dieną aš kūriau planus, kaip įsigyti arklį ir dvi­
ratį vežimėlį.
Baigęs mane apžiūrinėti, daktaras Robertsonas pa­
klausė Tėvulio:
- Kaip jūs šiandien jaučiatės, Tėvuli?
- Žinote, daktare, mane visą išpūtė, rodos, kad bū­
čiau smėlio prikimštas. Manau, reikėtų mane praplau­
ti. Kaip, jūsų nuomone, ar užtektų man porcijos vaistų
viduriams paleisti?
- Galimas daiktas, - rimtai atsakė daktaras. - Pasa­
kysiu, kad duotų.
Daktaras nuėjo prie girtuoklio lovos. Šis jau sėdėjo
ir laukė, kad prie jo prieitų. Jo lūpos trūkčiojo, o veide
buvo matyti nerimas.
- Kaip jaučiatės? - šaltai paklausė daktaras.
- Vis dar krečia drebulys, - atsakė girtuoklis, - o
šiaip gerai. Turbūt, daktare, mane jau galima išrašyti.
- Man rodosi, Smitai, kad jums galva dar neprablai-
vėjo. Argi jūs šiandien rytą nevaikštinėjote po palatą
visiškai nuogas?
Ligonis apstulbęs pažiūrėjo į daktarą ir greitai ėmė
kalbėti:
- Tiesa, aš buvau atsikėlęs. Man reikėjo nusiplauti
kojas. Jos buvo labai karštos. Padai tiesiog degte degė.
- Pažiūrėsim, - trumpai tarė daktaras. - Gal rytoj ir
išrašysim.
64
 Jis greitai nuėjo prie gretimos lovos, o ligonis tebe­
sėdėjo, pasilenkęs į priekį, ir tebemaigė antklodę.
Staiga jis atsigulė ir sudejavo:
- Viešpatie, Viešpatie!
Kai tik daktaras Robertsonas baigė vizitavimą, į
palatą buvo įleista mano motina, kuri jau seniai lau­
kė priimamajame. Pamatęs ją, aš pasijutau nesmagiai
ir sumišęs. Žinojau, kad ji mane bučiuos, o man tai
atrodė vaikiškas darbas. Tėvas manęs niekada nebu­
čiuodavo.
- Vyrai nesibučiuoja, - sakydavo jis man.
Viešą jausmų rodymą aš laikiau silpnybe. Bet jei mo­
tina nebūtų manęs pabučiavusi, aš būčiau nuliūdęs.
Aš jos nebuvau matęs jau keletą savaičių, ir ji man
pasirodė visiškai kitokia. Jos šypsena, rami eisena,
šviesūs plaukai, susukti į kuodą pakaušyje, - visa tai
man buvo taip gerai pažįstama, kad anksčiau aš to ne­
pastebėdavau; dabar man buvo labai malonu viską ma­
tyti lyg pirmą kartą.
Jos motina buvo airė iš Tipererio, o tėvas - vokie­
tis. Tai buvo švelnus ir geras žmogus; į Australiją jis
atvažiavo kartu su vokiečių orkestru, kuriame jis grojo
kontrabosu. Mano motina, matyt, buvo panaši į savo
tėvą. Jos buvo tokie pat šviesūs plaukai, tokia pat ma­
loni išvaizda, toks pat nuoširdus veidas.
Dažnos kelionės ratais žiemą per vėją ir lietų paliko
pėdsakus jos sušiurkštėjusiame veide, kuris nebuvo
matęs kremų - ne todėl, kad ji nebūtų jais tikėjusi, bet
todėl, kad jų nusipirkti neužtekdavo pinigų.
65
 Priėjusi prie mano lovos, motina turbūt pastebėjo,
kad aš sumišau.
- Aš norėčiau tave pabučiuoti, - šnipštelėjo ji man, -
bet čia tiek žmonių žiūri į mus... Tarkim, kad pasibu­
čiavome.
Kai ateidavo tėvas, paprastai jis daugiau šnekėdavo,
nors šiaip jis gerai mokėdavo ir klausytis; bet kai mane
aplankydavo motina, daugiau kalbėdavau aš.
- Ar tu daug kiaušinių atnešei? - paklausiau aš. -
Man reikės pavaišinti vieną ligonį. Kai jis žiūri į kėdę,
kėdė juda.
Motina pažvelgė į mano kaimyną (kalbėdamas aš
žiūrėjau į jį) ir atsakė:
- Taip, atnešiau daug.
Paskui ji ranka pagrabaliojo krepšyje ir tarė:
- Aš tau dar kai ką atnešiau.
Ir ji išėmė paketėlį, surištą virvute.
- Kas čia? - sušnibždėjau aš susijaudinęs. - Paro­
dyk! Ne, aš pats atrišiu. Duok man.
- Prašau, - pamokė ji, vis neduodama ryšulėlio.
- Prašau, - siekdamas pakartojau aš.
- Čia tau atsiuntė misis Karuters, - kalbėjo ji to­
liau. - Mes jo nebuvome atrišę, ir visi norime sužinoti,
kas jame yra.
- Kaip misis Karuters jį atnešė? - paklausiau aš, pa­
sidėjęs ryšulėlį ant kelių. - Ar buvo įėjusi į vidų?
- Ji privažiavo prie vartų, padavė jį Meri ir pasakė,
kad čia mažajam sergančiam jos broliukui.
66
 Aš timptelėjau virvutę, mėgindamas ją nutraukti.
Kaip ir tėvas, aš visada nepatenkintas raukydavausi,
jei reikėdavo pirštais ką nors padaryti. Tėvas visada
susiraukdavo, kai jam reikėdavo atlenkti peiliuką. „Pa­
veldėjau iš motinos“, - sakydavo jis.
- Viešpatie, ko gi tu raukaisi? - šūktelėjo motina. -
Duok šen. Aš tuojau ją nupjausiu. Ar neturi spintelėje
peilio.
- Aš turiu, - pasakė Angusas, kuris žiūrėjo į mus. -
Spintelėje, kažkur iš krašto, aname stalčiuje.
Motina rado jo peilį ir perpjovė virvutę. Aš atvy­
niojau popierių, ant kurio buvo įspūdingas užrašas:
„Misteriui Alanui Maršalui“, ir jaudindamasis ėmiau
apžiūrinėti plokščios dėžutės viršų, kur buvo išpiešta
vėjinių malūnų, karučių, furgonų iš pragręžtų metali­
nių juostelių. Truputį kilstelėjau dangtelį ir pamačiau
kvadratines metalines plokšteles ir šalia jų mažose
pertvarose sraigtelius, atsuktuvus, ratelius, veržlių
raktus. Sunku buvo patikėti, kad visa tai - mano.
Dovana man padarė didžiulį įspūdį, bet tai, kad ją
man atsiuntė misis Karuters, atrodė tiesiog neįtikėtina.
Beveik neperdedant galima buvo pasakyti, kad Tu-
ralos gyvenvietė - tai misis Karuters. Ji pastatė ten
presbiterionų bažnyčią, sekmadieninę mokyklą ir
prie kunigo namo pristatė flygelius. Ji aukodavo pi­
nigų kasmetinėms mokyklos premijoms. Visi ferme­
riai jai buvo įsiskolinę. Ji buvo „Vilties būrio“, Biblijos
draugijos ir Australijos moterų lygos pirmininkė. Jai
67
priklausė Turalos kalnai, Turalos ežeras ir geriausios
žemės palei Turalos upę. Bažnyčioje jai stovėjo specia­
lus minkštas suolas ir speciali maldaknygė odiniais
viršeliais.
Misis Karuters mokėjo visus bažnytinius himnus
ir juos giedodavo, pakėlusi akis į dangų. Bet himnus
„Arčiau, Viešpatie, prie tavęs“ ir „Vesk mus, šviesusis
švytury“ ji giedodavo altu, prispaudusi smakrą prie
kaklo, ir tada ji atrodydavo niūri ir griežta, nes reikė­
davo traukti labai žemu balsu.
Kai kunigas pradėdavo šituos himnus, tėvas visada
burbtelėdavo, įsmeigęs akis į maldaknygę: „Na, dabar
prasidės“, bet motinai tas nepatikdavo.
- Jos labai geras balsas, - vieną sekmadienį pasakė
ji tėvui per pietus.
- Balsas geras, - tarė tėvas, - šitą aš pripažįstu. Bet
tik ji visada velkasi uodegoje, o prieš galą mus visus
aplenkia puse posmelio. Kada nors ji pati šitaip nusi­
varys.
Misteris Karutersas buvo seniai miręs. Gyvas būda­
mas, kaip pasakojo tėvas, jis vis jausdavosi kuo nors
nepatenkintas. Supykęs jis iškeldavo putnią ranką ir
krenkšdavo. Jis pyko, kad karvės ganomos prie kelio,
kad smunka dorovė. Taip pat pyko ant mano tėvo.
1837 metais misterio Karuterso tėvas, kažkokios
anglų bendrovės atstovas, atvyko į Melburną, o iš ten,
prisikrovęs visokių atsargų į jaučiais traukiamus veži­
mus, išvažiavo į vakarus. Žmonės kalbėjo, kad už šim­
to su trupučiu mylių nuo miesto, miškingame krašte,
68
naujakurių laukia puikios vulkaninės kilmės žemės.
Tiesa, būdavo priduriama, kad tų vietų gyventojai į
baltuosius žiūri priešiškai ir su jais, šiaip ar taip, reikės
susidoroti. Todėl ekspedicijos dalyviams buvo išdalyti
šautuvai.
Vėliau misteris Karutersas tapo kelių šimtų kva­
dratinių mylių geros žemės savininku; ta žemė dabar
buvo išdalyta į dešimtis fermų, ir jų nuomos mokestis
duodavo nemažai pelno. Didelis namas iš melsvai pil­
ko akmens, kurį misteris Karutersas buvo pasistatęs
dvare, perėjo sūnui, o kai šis mirė, tapo misis Karuters
nuosavybe.
Tas didžiulis namas buvo viduryje parko, užiman­
čio trisdešimties akrų plotą. Parkas buvo sutvarkytas
pagal anglišką stilių - su manieringais takeliais pasi­
vaikščiojimams ir įmantriais gėlynais, nuolat prižiūri­
mais sodininko.
Guobų ir ąžuolų paunksnėje, po krūmais, atvežtais
iš Anglijos, aibė fazanų, povų ir margų kininių ančių
kažką lesdavo ar kapstydavosi pernykščiuose lapuose.
Tarp šitų plunksnuočių vaikštinėdavo vyriškis su ge­
trais ir su šautuvu rankose; kartais nuaidėdavo šūviai:
jis šaudydavo baltas ir rausvas papūgas, atlėkusias
pasmaguriauti sodo vaisių.
Pavasarį tarp tamsiai žalių australiškų paparčių pra­
žysdavo angliškos snieguolės ir geltonieji narcizai, o
sodininkai tąsydavo prikrautus karučius tarp europie­
tiškų flioksų ir dedešvų. Aštriais kastuvais jie kapoda­
vo kuokštus žolės ir šūsnis šakų bei lapų, kūpsančių
69
prie nedaugelio išlikusių eukaliptų kamienų, pakirsda-
mi dar vis pasitaikančių australiškų gėlių šaknis; tos
gėlės palinkdavo ir krisdavo, o paskui karučiais būda­
vo išvežamos ir sudeginamos.
Trisdešimties akrų plote viešpatavo švara, viskas
buvo sutvarkyta ir išdailinta.
Juodaodžiai dabar nebepažintų šios vietos, pasakė
tėvas, kai mudu kartą važiavome pro dvaro vartus.
Nuo vartų iki namo durų vingiavo kelias, grįstas
žvirgždu ir apsodintas guobomis. Tuoj pat už vartų
buvo prisišliejęs nedidelis kotedžas, kur gyveno var­
tininkas su šeima. Kai tik pasigirsdavo kanopų kauk­
šėjimas ir artėjančio ekipažo bildesys, jis išbėgdavo iš
namelio, plačiai atidarydavo vartus ir prieš atvykusius
svečius nusiimdavo skrybėlę. Svečiai - skvateriai su
poriniais šarabanais, miestiečiai lengvuose vežimė­
liuose su lingėmis, damos vapsvų talijomis, iškilmin­
gai sėdinčios fajetonuose ir žiūrinčios pro galvas ma­
nieringoms mergaitėms ir berniukams, įsitaisiusiems
ant priekinės sėdynės krašto, - visi jie pravažiuodavo
pro sarginę, linkčiodami galvas ar oriai šypsodamiesi
vartininkui, pasitinkančiam juos su skrybėle rankoje,
arba ir visiškai jo nepastebėdami.
Pusiaukelėje nuo vartų į sodybą buvo nedidelis ap­
tvaras. Kažkada čia melsvi eukaliptai kėlė plikas savo
rankas viršum kengūrų žolės ir kazmarinų, bet dabar
šitą vietą buvo užgožusios tamsios pušys, ir žemė po
jomis buvo tankiai nuberta rudais spygliais.
70
 Viduryje aptvaro visą laiką ratu vaikščiojo elnias -
tuo pačiu numintu takeliu palei tvorą. Retkarčiais jis
pakeldavo galvą ir kimiai mykdavo, ir tada įkyrios šar­
kos liaudavosi tarškėjusios ir greitai išlakstydavo į vi­
sas šalis.
Pro aptvaro kampą buvo matyti arklidės - dviejų
aukštų pastatai iš pilkai melsvo akmens su daržinėmis,
gardais ir ėdžiomis, išskaptuotomis iš rąstų. Priešais
arklides ant akmenimis grįstos aikštelės arklininkai,
švilpaudami angliškas melodijas, šukuodavo arklius,
o šie neramiai trypčiodavo vietoje ir mosikuodavo pa­
kirptomis uodegomis, veltui mėgindami nuvyti įky­
rias muses.
Nuo arklidžių prie šeimininkų namo portiko ėjo
platus kelias. Jei koks keliaujantis didikas arba šiaip
anglų džentelmenas su žmona atvažiuodavo čionai
iš Melburno, norėdamas susipažinti su didelio dvaro
gyvenimu ir pamatyti „tikrąją Australiją“, ekipažas su­
stodavo po portiku, ir keliautojai išlipdavo, o arklinin­
kai nuvažiuodavo tuo keliu prie arklidžių.
Svečių garbei Karutersai rengdavo balius, ir tokiais
vakarais ant paparčiais apaugusios kalvos, kuri stūk­
sojo už namo, po keliomis dar išlikusiomis akacijo­
mis, rinkdavosi patys drąsiausi ir smalsiausi Turalos
gyventojai, norėdami paspoksoti pro didelius apšvies­
tus langus į moteris su dekoltuotomis suknelėmis ir
vėduoklėmis rankose, pritupiančias prieš savo ka­
valierius per pirmuosius valso kadrilio pa. Nedidelę
71
smalsuolių grupelę pasiekdavo muzikos garsai, ir jie
nejausdavo šalčio. Jie klausydavosi žavingos pasakos.
Kartą tokiame būrelyje stovėjo ir mano tėvas su
pustuščiu buteliu rankoje; kai tik už apšviestų langų
baigdavosi kuri nors šokio figūra, jis imdavo šaižiai
spiegti, o dar vėliau, kažką šūkčiodamas, pradėjo suk­
tis aplink akaciją su buteliu lyg su dama.
Pažiūrėti, kodėl čia toks klyksmas, iš didelio namo
veikiai išėjo apkūnus vyriškis su auksine laikrodžio
grandinėle, ant kurios kabojo miniatiūrinis jo moti­
nos portretas, auksu aptaisytas liūto nagas ir kažkokie
medaliai.
Jis įsakė tėvui eiti šalin, bet kai šis nenurimo, užsi­
mojo ant jo kumščiu. Aiškindamas, kas įvyko paskui,
tėvas kalbėjo:
- Aš kryptelėjau į šalį, čiupau jį į glėbį ir jo šonkau­
liais pagrojau kaip ksilofonu. Jis taip švokštė, kad vos
nenupūtė man skrybėlės.
Paskui tėvas padėjo savo priešininkui atsistoti ir nu­
sivalyti taip kalbėdamas:
- Pamatęs jūsų barškalus, iškart supratau, kad jūs
išmetęs.
- Taip... - atsakė šis sumišęs. - Barškalai... taip,
taip... Aš šiek tiek apsvaigęs.
- Truktelėkite, - pasakė tėvas, duodamas jam savo
butelį.
Sis kiek išgėrė, ir juodu paspaudė vienas kitam ranką.
- Jis neblogas vyrukas, - kalbėjo paskui mums tė­
vas, - tiktai pakliuvo į blogą draugiją.
72
 Tėvas prajodinėdavo Karuterso arklius ir draugavo
su vyriausiuoju jo arklininku Piteriu Finliu. Piteris
dažnokai užeidavo pas mus, ir juodu su tėvu svarsty­
davo „Biuletenio“straipsnius ir perskaitytas knygas.
Piteris Finlis buvo kilęs iš geros šeimos, kuri jam
siųsdavo pinigus. Jis mokėjo pakalbėti bet kokia tema.
Užtat Karutersai ypatingu iškalbingumu nepasižymė­
jo. Protingų žmonių reputacija, kurią jie turėjo, dau­
giausia buvo pagrįsta mokėjimu ištarti, kada reikia,
„hm, taip“arba „hm, ne“.
Piteris kalbėdavo greitai, su užsidegimu, ir jo mielai
būdavo klausomasi. Misteris Karutersas dažnai saky­
davo, kad šis Piterio sugebėjimas palaikyti protingą
pokalbį buvo gero auklėjimo išdava, ir apgailestavo,
kad Piteris taip žemai puolė.
Piteris nesijautė puolęs.
- Pas mano tėvą buvo ne gyvenimas, o išvien cere­
monija, - pasakodavo jis mano tėvui. - Ir dar kokia
ceremonija! Man teko gerokai pavargti, kol ištrūkau.
Misteriui Karutersui nelengva būdavo užimti įžy­
mias asmenybes, kurias jis kviesdavo paviešėti savo
dvare. Kai vakare jie sėdėdavo prie vyno butelio, jų
pokalbiuose nuolat atsirasdavo kankinamų pauzių.
Apsilankęs gubernatorius arba tituluotas anglas žo­
džiuose „hm, taip“ ar „hm, ne“ nerasdavo nieko įdo­
maus, todėl, jei misterio Karuterso svečiai būdavo
aukšti pareigūnai, mėgstą po pietų gerti konjaką ir gy­
vai šnekučiuotis, jis visada siųsdavo į arklidę pašaukti
Piterio.
73
 Piteris droždavo į didįjį namą ir į vidų įeidavo pro
užpakalines duris. Mažame kambarėlyje, specialiai
šiam reikalui skirtame, stovėjo lova su atlasine antklo­
de, o ant lovos, tvarkingai sudėtas, gulėdavo vienas iš
geriausių misterio Karuterso kostiumų. Piteris juo ap­
sivilkdavo ir eidavo į svetainę, kur būdavo pristatomas
svečiams kaip atvykęs anglas.
Per pietus jo pokalbis žavėdavo svečius, o misteris
Karutersas, nutaisęs protingą miną, galėdavo kartoti
savo „hm, taip“ir „hm, ne“.
Kai svečiai išsiskirstydavo po miegamuosius, Piteris
nusivokdavo misterio Karuterso kostiumą ir grįždavo
į savo kambarėlį už arklidės.
Kartą jis atėjo pas mano tėvą ir pasakė, kad misteris
Karutersas norėtų, jog tėvas kažkokiems garbingiems
svečiams, geidžiantiems pamatyti „tikrąją Australiją“,
parodytų, kaip jis meistriškai jodinėja.
Iš pradžių tėvas supyko ir juos visus pasiuntė po vel­
nių, bet paskui sutiko pajodinėti už dešimt šilingų.
Dešimt šilingų - tai dešimt šilingų, - samprotavo
jis. - Tokiais pinigais švaistytis nereikia.
Piteris atsakė, kad nors ir brangoka, bet misteris
Karutersas, ko gero, sutiksiąs.
Tėvas nelabai aiškiai įsivaizdavo, kas yra ta „tikro­
ji Australija“, nors ir pasakė Piteriui, kad tiems, kurie
nori ją pamatyti, reikėtų užsukti į mūsų sandėlį. Tėvas
kartais sakydavo, kad neturtas tai ir yra tikroji Austra­
lija, bet tokios mintys jam ateidavo į galvą tik tada, kai
jis būdavo liūdnai nusiteikęs.
74
 Prieš jodamas į sodybą, jis užsirišo ant kaklo raudo­
ną skarelę, užsidėjo plačiakraštę skrybėlę ir pasibalno­
jo bėrą kumelę Išdykėlę, kuri tuoj imdavo spardytis, jei
tik užkulniais paliesdavai šonus.
Aukščio ji buvo kokių šešiolikos plaštakų ir šokinėjo
ne blogiau už kengūrą. Ir štai, kai svečiai susėdo er­
dvioje verandoje, gurkšnodami gaiviuosius gėrimus,
tėvas šuoliais išlėkė pro medžius, pašėlusiai klykda­
mas lyg miško plėšikas.
Prisiminęs jis man pasakodavo:
- Taigi išjoju iš už posūkio prie kartelių užtvaros -
žemė čia kieta ir, nors nužvyruota, atrama yra. Aš vi­
sada sakau, kad arkliu iš ganyklos tikrai galima pasi­
tikėti. Išdykėlę aš ką tik buvau prajodinęs, ir ji buvo
šmaikšti kaip stirna. Na, žinoma, ji per anksti ėmė
ruoštis šuoliui - neįgudusi buvo ir karšta, - ir aš matau:
tuojau užkabins. Užtvara buvo labai aukšta, stačias po
ja galėjai vaikščioti. Arklininkai bijojo, kad Karutersas
ko nors neišvytų, jei pastatys žemą užtvarą. Taip jis
būtų ir padaręs, - tėvas niekinamai mostelėdavo ran­
ka ir pasakodavo toliau: - Jaučiu, kad Išdykėlė pašoko,
aš kilsteliu, stengdamasis sumažinti savo svorį. Tarp
mano kūno ir balno buvo galima įkišti galvą. Bet aš
nerimavau dėl priekinių jos kojų. Jei jos neužkabins,
viskas bus gerai.
Velniai griebtų, na ir šoko ta kumelė! Tegu mane
perkūnas trenkia, jei meluoju! Ji išsirietė ir dar du
colius padarė tiesiog ore. Tiesa, užpakalinėm kojom ji
vis dėlto užkabino, bet, vos pasiekusi žemę, po dviejų
75
šuolių vėl pasileido visu greičiu. O aš sėdžiu sau balne
lyg niekur nieko.
Na, aš sustabdžiau ją tiesiai prieš verandą ir pasta­
čiau piestu po pačiom Karuterso svečių nosimis. Ojie,
nebaigę gerti grogo, taip šoko iš savo vietų, kad visas
kėdes išvartė.
Aš suleidau kulnus Išdykėlei į šonus. Ji kaip stryk-
tels į šalį ir žviegia lyg paršiukas. Norėjo mane pri­
spausti prie medžio, bjaurybė. Aš ją nusukau, tvoda­
mas skrybėle per šonkaulius, o ji skersa įpuolė į ve­
randą ir kad ims spardytis - tik lekia į šalis ir stalai,
ir kėdės. Aplink skraido stiklinės su gėrimu, moterys
klykia, vyrai laksto, o kai kurie, didvyriškai nusiteikę,
užstoja moteris, kurios kabinasi už jų - na, žodžiu, lai­
vas skęsta, gelbėkitės, kas galite, sudiev... Po velnių,
tai buvo sąmyšis!..
Priėjęs iki šios vietos, tėvas imdavo kvatoti ir nusto­
davo tik tada, kai nosine nusišluostydavo ašaras.
- Taigi, velniai griebtų... - sakydavo jis, atsipūsdavo
ir baigdavo savo pasakojimą. - Kol pavyko suvaldyti
Išdykėlę, aš parverčiau serą Frederiką Seilsberį, ar kaip
jis ten, ir jis kūliais nulėkė tiesiog ant povų jauniklių.
- Tėveli, ar taip iš tikro buvo? Ar tai teisybė? - kartą
paklausiau aš tėvo.
- Taip, velniai rautų, teisybė. Bet palauk... - jis su­
raukė nosį ir patrynė ranka smakrą. - Ne, sūneli, tai,
rasi, ir neteisybė, - pripažino jis. - Kažkas panašaus
buvo iš tikrųjų, bet kai tą patį dalyką daug kartų pasa­
koji iš eilės, tai stengiesi, kad išeitų įdomiau ir juokin­
76
giau. Ne, aš nemelavau. Aš tik papasakojau juokingą
atsitikimą. Juk gerai, kai prajuokini žmones. Pasaulyje
ir taip labai daug liūdnų dalykų.
- Ar panašiai kaip pasakojimas apie elnią? - paklau­
siau aš.
- Taip, - atsakė jis, - panašiai. Aš jojau ant jo, štai
ir viskas.
Ant mano tėvo misteris Karutersas kaip tik ir pyko
dėl to elnio.
- Elnias vaikščiojo ir vaikščiojo ratu, vargšelis, - pa­
sakojo tėvas, - o mes su vaikinais užsikorėme ant tvo­
ros, ir kai elnias bėgo apačioje pro mane, aš ėmiau ir
užšokau jam ant nugaros. Žinoma, jie mane prikurstė.
Jis nutilo, išsiblaškęs įbedė akis į tolį, pasitrynė
smakrą ir, iš lengvo nusišypsojęs, tokiu balsu pasakė
„velniai griebtų“, kad nebuvo jokių abejonių, kaip el­
nias reagavo į neprašytą savo jojiką.
Tėvas man nė karto smulkiai nepasakojo šios išdai­
gos, - matyt, jis ją laikė vaikišku darbu. Ir kai imdavau
toliau klausinėti: „Ar elnias pasileido bėgti?“ - jis tik
trumpai atsakydavo: „Ir dar kaip pasileido!“
Aš nutariau apie šį įvykį iškvosti Piterį Finlį. Mano
nuomone, tėvas nenorėjo prisiminti nuotykio su elniu
todėl, kad elnias jį numetė.
- Ar elnias parodė tėvui, kur pipirai auga? - paklau­
siau aš Piterį.
- Ne, - atsakė jis, - tavo tėvas parodė elniui.
Vėliau man kažkas papasakojo, kad į tėvą elnias
nusilaužė ragą. Dėl to misteris Karutersas ir buvo ne­
77
patenkintas, nes jis, elniui numetus ragus, kabindavo
juos svetainėje viršum židinio.
Misteriui Karutersui mirus, misis Karuters elnią
kažkur išsiuntė. Bet kai aš paaugęs slapta įlįsdavau į
parką, ten, kur elnias eidavo ir eidavo ratu, dar buvo
galima pamatyti gilius jo pėdsakus.
Štai dėl viso to, taip pat todėl, kad visi Turaloje, iš­
skyrus mano tėvą, gerbdavo misis Karuters ir truputį
jos prisibijodavo, aš taip pagarbiai apžiūrinėjau dėžu­
tę, gulinčią ant savo kelių, ir ją labiau vertinau už bet
kokią dovaną, kurią kada nors buvau gavęs. Mano aky­
se tokią vertę turėjo ne pati dovana (dėžutė nuo žva­
kių su tekinėliais man būtų kur kas daugiau suteikusi
malonumo), bet tai buvo įrodymas, kad misis Karuters
žino mane ir laiko didele asmenybe, verta jos dovanų.
Juk, be manęs, niekas visoje Turaloje negaudavo
dovanų iš misis Karuters. O ji turėjo brikelį pūstom
padangom, kelias poras širmų arklių, visą pulką jauni­
klių povų ir milijonus svarų sterlingų.
- Mama, - tariau aš, žiūrėdamas į motiną ir vis dar
nepaleisdamas dėžutės, - ar Meri buvo prisilietusi prie
misis Karuters, kai ji davė dovaną?
 6

Kitą rytą man pusryčių neatnešė, bet aš ir nenorė­

jau valgyti. Buvau susijaudinęs ir sunerimęs, tarpais
imdavau bijoti ir tada labai norėdavau, kad šalia būtų
mama.
Pusę vienuoliktos slaugė Konrad privažiavo prie
mano lovos su vežimėliu, panašiu į siaurą stalą su ra­
tais, ir pasakė:
- Sėsk, pasivažinėsime.
Ji atvertė antklodę.
- Aš pats atsisėsiu, pats, - pasakiau.
- Ne, aš pakelsiu tave, - nenusileido ji. - Argi tu ne­
nori, kad aš tave apkabinčiau?
Aš vikriai atsigręžiau į Angusą ir Miką pažiūrėti, ar
jie girdėjo šiuos žodžius.
- Ko tu lauki? - riktelėjo man Mikas. - Juk geresnio
avino vilioklio nerasi niekur. Paskubėk.
Ji paėmė mane ant rankų ir valandėlę palaikė, šyp­
sodamasi man.
- Juk aš ne avinas vilioklis, tiesa?
79
 - Ne, - atsakiau aš nežinodamas, kad skerdyklose
viliokliais vadinami mokyti avinai išdavikai, kurie at­
veda būrius avių į aptvarus, ir ten jos papjaunamos.
Ji paguldė mane ant šalto plokščio vežimėlio ir už­
klojo antklode.
- Važiuojam! - linksmai šūktelėjo ji.
- Nenukabink nosies! - padrąsino mane Angusas. -
Greitai grįši atgal.
- Taip, taip, nubusi šiltoje savo lovoje, - pasakė slau­
gė Konrad.
- Linkiu sėkmės! - šūktelėjo Mikas.
Girtuoklis kilstelėjo ant alkūnės ir kai mes važiavo­
me pro jo lovą, kimiu balsu pasakė:
- Ačiū už kiaušinį, drauguži, - ir paskiau kiek gar­
siau pridūrė: - Šaunus vyras!
Slaugė Konrad nustūmė vežimėlį ilgu koridoriumi ir
pro stiklines duris įvežė mane į salę, kurios viduryje
stovėjo aukštas stalas plonomis baltomis kojomis.
Sesuo Kuper ir dar viena slaugė stovėjo šalia suo­
lo, kur ant baltos servetėlės gulėjo plieniniai instru­
mentai.
- Štai mes ir atvažiavome, - pasakė sesuo; ji priėjo
prie manęs ir paglostė man galvą.
Aš pažiūrėjau jai į akis, ieškodamas jose paramos ir
padrąsinimo.
- Bijai? - paklausė ji.
- Taip.
- Kvailiuk, nėra ko bijoti. Po valandėlės tu užmigsi,
o paskui pabusi savo lovoje.
80
 Aš nesupratau, kaip tai galėtų būti. Aš buvau įsitiki­
nęs, kad iškart nubusiu, kai tik kas mane palies. Man
rodėsi, kad jos taip kalba tik norėdamos mane apgau­
ti ir aš visai nepabusiu savo lovoje, o atvirkščiai, man
atsitiks kažkas baisaus. Bet slauge Konrad aš tikėjau.
- Nebijau, - pasakiau seseriai.
- Žinau, - pasakė ji man į ausį ir, nunešusi mane ant
stalo, po galva padėjo mažą pagalviuką. - Dabar neju­
dėk, nes nusirisi žemėn.
Tuo tarpu sparčiu žingsniu įėjo daktaras Robertso-
nas; masažuodamas savo pirštus, jis man nusišypsojo.
- „Škic, škic, juodasis katine!“ Juk šitą dainelę tu
dainuoji?
Jis paglostė man galvą ir nusisuko.
- Lenktynių ratai ir juodos katės, - murmėjo jis, su
vienos slaugės pagalba vilkdamasis chalatą. - Lenkty­
nių ratai ir juodos katės. Na, gerai!
Įėjo daktaras Klarkas, žilaplaukis, siauromis lūpomis.
- Municipalitetas taip ir neužpylė duobės prie var­
tų, - kalbėjo jis, imdamas iš slaugės chalatą. - Nesu­
prantu... negalima pasikliauti niekieno žodžiu... Cha­
latas, rodos per daug didelis. Ne, mano.
Aš įsmeigiau akis į baltas lubas ir galvojau apie balą,
kuri po lietaus visada atsirasdavo prie mūsų vartų.
Man nesunku būdavo per ją peršokti, o Meri nevalio­
davo. Aš galėdavau peršokti per bet kokią balą.
Daktaras Klarkas priėjo prie mano galvūgalio ir at­
sistojo, laikydamas man virš nosies baltą pagalvėlį, pa­
našų į kriauklę.
81
 Davus daktarui Robertsonui ženklą, jis primirkė
pagalvėlį skysčio iš mažo mėlyno buteliuko, ir aš vos
neužtroškau kvėptelėjęs. Sukiojau galvą į abi puses,
bet jis vis tiek laikė pagalvėlį viršum mano nosies, ir
aš išvydau įvairiaspalves šviesas, paskum aplinkui su­
sirinko debesys ir jų apsuptas nuplaukiau nežinia kur.

Vis dėlto aš nubudau ne lovoje, kaip sakė sesuo Ku-

per ir slaugė Konrad. Aš mėginau prasiveržti pro rūką,
pro besisukantį pasaulį, vis negalėdamas suprasti, kur
aš, bet staiga akimirką sąmonė praskaidrėjo, ir aš pa­
mačiau viršum savęs operacinės lubas. Netrukus įžiū­
rėjau sesers veidą. Ji man kažką kalbėjo, bet aš negalė­
jau jos išgirsti; po valandėlės šiaip taip supratau.
Ji kalbėjo:
- Pabusk.
Kelias akimirkas aš išgulėjau tyliai, paskui prisimi­
niau visa, kas buvo, ir pajutau, kad esu apgautas.
- Aš visai ne lovoje, kaip jūs sakėte, - sušnibždėjau.
- Ne, tu pabudai anksčiau, ir mes nespėjome tavęs
ten nuvežti, - paaiškino sesuo. - Nesijudink nė trupu­
čiuko, - ramino ji. - Gipsas ant kojos dar šlapias.
Ir aš pajutau, kokia sunki pasidarė mano koja ir kaip
kietai gipsas spaudžia šlaunis.
- O dabar gulėk ramiai, - pasakė ji. - Aš išeisiu va­
landėlę. Prižiūrėkite jį, slauge, - kreipėsi ji į slaugę
Konrad, dėliojančią instrumentus į stiklines dėžutes.
Slaugė Konrad priėjo prie manęs.
- Na, kaip jaučiasi mano berniukas? - paklausė ji.
82
 Jos veidas man pasirodė labai gražus. Man patiko
putnūs jos skruostai, panašūs į nunokusius obuolius,
jukios mažos akutės, slypinčios po tankiais tamsiais
antakiais ir ilgomis blakstienomis. Aš norėjau, kad ji
pasėdėtų prie manęs, nenueitų. Norėjau jai padovano­
ti dviratį vežimėlį ir arklį. Bet man buvo bloga, kažko
varžiausi ir negalėjau jai nieko pasakyti.
- Nejudėk, gerai? - įspėjo ji mane.
- Man rodos, kad aš galėčiau truputį pajudinti kojos
pirštus.
Kuo dažniau mane įspėdavo, kad negalima judėti,
tuo labiau man norėdavosi, svarbiausia dėl to, kad
knietėjo pažiūrėti, kas po to bus. Aš jutau, kad pamė­
ginęs, ar galiu judėti, būsiu patenkintas ir paskum jau
gulėsiu ramiai.
- Negalima judinti net pirštų, - pasakė slaugė.
- Daugiau nejudinsiu, - pažadėjau aš.
Ant operacinio stalo mane išlaikė iki pietų, o paskui
atsargiai nuvežė prie lovos, kur buvo įrengtas plieni­
nis rėmas; ant jo buvo aukštai viršum mano kojų iškel­
ta antklodė ir trukdė man matyti Miką, kuris gulėjo
priešais.
Tada buvo lankymo diena. į palatą vienas paskui
kitą ėjo ligonių giminės ir bičiuliai, apsikrovę ryšuliais.
Jie, išvydę tiek ligonių, sumišdavo ir skubiai skverbda-
vosi pro lovas, nenuleisdami akių nuo tų, kurių atėjo
aplankyti. Šie taip pat jausdavosi nesmagiai. Jie žvelg­
davo į šalį, dėdamiesi, kad nepastebi savo lankytojų,
kol šie prieidavo prie pat lovos.
83
 Bet ir tie ligoniai, kurie neturėjo bičiulių ar giminių,
taip pat nestokodavo lankytojų. Pas juos ateidavo tai
mergina iš Gelbėjimo armijos, tai kunigas arba pa­
mokslininkas ir, žinoma, nuolat mis Forbs.
Kiekvieną lankymo dieną ji ateidavo su gėlėmis, išga­
ningomis knygelėmis ir saldumynais. Jai buvo turbūt
apie septyniasdešimt metų; vaikščiodavo sunkiai pasi­
ramsčiuodama lazda. Ligoniams, kurie neatkreipdavo į
ją dėmesio, ji belsdavo ta lazda į lovą ir kalbėdavo:
- Na, jaunuoli, manau, jūs vykdote gydytojo nuro­
dymus. Tik taip ir galima pagyti. Šekit pyragaičių su
vynuogėm. Jei gerai sukramtysit, virškinimas nesu­
triks. Maistą visada reikia gerai sukramtyti.
Man ji kiekvieną kartą duodavo ledinuką.
- Ledinukai valo krūtinę, - kalbėdavo ji.
Dabar ji, kaip paprastai, sustojo man kojūgalyje ir
meiliai tarė:
- Šiandien tau padarė operaciją, tiesa? Daktarai
žino, ką daro, ir aš esu tikra, kad viskas bus gerai. Na,
na, būk gerutis, būk gerutis...
Man skaudėjo koją ir buvo labai liūdna. Aš pravir­
kau.
Ji sunerimo, greitai priėjo prie mano galvūgalio ir
sumišusi stabtelėjo: ji norėjo mane nuraminti, bet ne­
žinojo kaip.
- Dievas tau padės iškęsti šias kančias, - pasakė ji,
tvirtai tuo tikėdama. - Štai kur tu rasi paguodą.
Ji ištraukė iš savo krepšio kelias knygutes ir vieną
padavė man.
84
 - Še, paskaityk ir būk gerutis.
Ji palytėjo man ranką ir, vis taip pat sumišusi, nuėjo
toliau, kelissyk neramiai dirstelėjusi į mane.
Aš ėmiau žiūrinėti knygelę, kurią laikiau rankoje, -
man vis rodėsi, kad joje slypi kažkokie burtai, kažkoks
Viešpaties ženklas, dieviškasis apsireiškimas, kurio dėka
aš pakilsiu iš patalo kaip Lozorius ir imsiu vaikščioti.
Knygelė buvo pavadinta „Kodėl jūs liūdite?“ ir pra­
sidėjo šiais žodžiais: „Jei gyvenime savo jūs vengiate
Dievo, ne be reikalo liūdite. Mintis apie mirtį ir artė­
jantį teismą ne be reikalo jus liūdina. Jei taip yra, tai
duok Dieve, kad jūsų liūdesys vis didėtų, kol pagaliau
jūs rasite nusiraminimą Jėzuje.“
Aš nieko nesupratau. Padėjau knygelę ir tebeverkiau
tyliai.
- Kaip jautiesi, Alanai? - paklausė Angusas.
- Man bloga, - pasakiau aš ir, kiek luktelėjęs, pridū­
riau: - Koją skauda.
- Greitai praeis, - atsakė jis, norėdamas mane nu­
raminti.
Bet skausmas nepraėjo.
Kai aš gulėjau ant operacinio stalo ir gipsas ant deši­
nės mano kojos ir šlaunies buvo dar drėgnas ir minkš­
tas, trūktelėjo mėšlungis ir, matyt, atlošė man nykštį,
o paralyžiuoti raumenys nepajėgė jo ištiesti. Netyčia
pajudinęs šlaunį, aš taip pat nustūmiau gipso tvarstį
iš vidaus, ir ant jo pasidarė iškilimas, kuris lyg atšipęs
peilis ėmė mygti šlaunį. Per dvi savaites jis pamažu vis
labiau smigo į kūną, kol pasiekė kaulą.
85
 Užriesto piršto nenustojo skaudėti nė akimirkos,
bet šlaunį geidavo kiek mažiau, kai aš išsilenkdavau ir
gulėdavau ramiai. Net tais trumpais tarpais, kai praei­
davo skausmas ir aš užsnūsdavau, mane kankindavo
sunkūs sapnai.
Kai papasakojau daktarui Robertsonui, kokius ken­
čiu skausmus, jis suraukė antakius ir susimąstė žvilg­
čiodamas į mane:
- Ar esi tikras, kad tau pirštą skauda?
- Taip. Visą laiką, - atsakiau. - Neblankteli nė aki­
mirkos.
- Jam, matyt, kelį skauda, - kalbėjo jis vyresniajai
seseriai. - Tik taip atrodo, kad pirštą.
- O ar šlaunį taip pat visą laiką skauda? - vėl krei­
pėsi jis į mane.
- Skauda, kai judu. Kai guliu ramiai, neskauda.
Jis palietė man gipsą ant šlaunies.
- Skauda?
- Oi! - surikau aš, mėgindamas atsitraukti nuo jo. -
Oi, skauda...
- Hm... - sumurmėjo jis.
Praėjus savaitei po operacijos vietoj pykčio, kuris
man padėjo iškęsti visas kančias, mane apėmė neviltis;
net baimė, kad mane kiti palaikys lepūnėliu, dabar ne­
padėdavo tvardytis; aš verkdavau kasdien vis dažniau.
Verkdavau tylėdamas ir išplėstomis akimis žiūrėdavau
pro ašaras į aukštas baltas lubas viršum savęs. Aš no­
rėjau numirti, ir mirtis man atrodė ne baisus gyvybės
išnykimas, o tik miegas be skausmo.
86
 Aš sau vis kartojau ir kartojau kažkokiu kapotu rit­
mu: „Aš noriu mirti, aš noriu mirti, aš noriu mirti.“
Po kelių dienų pastebėjau, kad, sukiodamas galvą iš
vienos pusės į kitą pagal šių žodžių taktą, galiu užmirš­
ti skausmą. Kraipydamas galvą aš neužsimerkdavau, ir
baltos lubos imdavo trauktis migla, nykti, o lova, ku­
rioje gulėjau, lyg ant sparnų kildavo nuo grindų.
Galva nežmoniškai sukdavosi, ir aš didžiuliu lanku
skriedavau pro debesis, pro šviesą ir tamsą, jau nejaus­
damas skausmo, tik kankinamas begalinio šleikštulio.
Aš ten būdavau, kol pritrūkdavo valios sukioti gal­
vą, ir tada iš lėto grįždavau į blėsčiojančius, siūbuojan­
čius beformius šešėlius, kurie pamažu įgaudavo lovų,
langų ar palatos sienų kontūrus.
Paprastai taip aš ramindavau skausmą naktį, o jei­
gu skausmas pasidarydavo nepakenčiamas, - ir dieną,
kada nė vienos slaugės nebūdavo palatoje.
Angusas, matyt, pastebėjo, kaip aš kraipau galvą iš
vienos pusės į kitą, nes vieną kartą, kai tik pradėjau
sukioti galvą, jis manęs paklausė:
- Kam tu taip darai, Alanai?
- Šiaip sau, - atsakiau aš.
- Klausyk, - pasakė jis, - juk mudu bičiuliai. Kam tu
judini galvą? Tau skauda?
- Šitaip skausmas praeina.
- A! Štai kur šuo pakastas! - šūktelėjo jis. - Kaipgi
jis praeina?
- Aš nieko nejaučiu. Galva sukasi - ir viskas, - pa­
aiškinau.
87
 Jis daugiau nieko man nesakė, bet netrukus išgir­
dau, kaip jis kalbėjo slaugei Konrad, kad reikia kažką
daryti.
- Jis kantrus, - kalbėjo Angusas. - Jei neskaudėtų,
jis šitaip nedarytų.
Vakare sesuo įšvirkštė man vaistų, ir aš miegojau
visą naktį, bet kitą dieną vėl taip pat skaudėjo; man
davė aspirino, liepė ramiai gulėti ir stengtis užmigti.
Aš palaukiau, kol sesuo išėjo iš palatos, ir vėl ėmiau
sukioti galvą. Bet ji įtarė mane ir pažiūrėjo pro stikli­
nes duris.
Toji sesuo buvo pavarde Friborn, ir visi jos negalėjo
pakęsti. Ji buvo pareiginga, sumani, bet darydavo tik
tai, kas jai priklausydavo, ir daugiau nieko.
- Aš ne tarnaitė, - pasakė ji vienam ligoniui, papra­
šiusiam paduoti man žurnalą.
Kai ji būdavo prašoma kokios nors paslaugos, kuri ją
sutrukdytų menką valandėlę, ji atsakydavo:
- Argi jūs nematote, kad aš užsiėmusi?
Ji greitai sugrįžo į palatą.
- Bjaurus vaikas! - pasakė ji griežtai. - Tučtuojau
liaukis! Jei dar kartą pamėginsi purtyti galvą, pasaky­
siu daktarui, ir jis tau išpers kailį. Negalima taip dary­
ti. O dabar gulėk ramiai. Aš pažiūrėsiu, kaip tu gulėsi.
Ir, kietai susičiaupusi, dideliais žingsniais nuėjo per
palatą.
Prie slenksčio ji dar kartą atsigręžė į mane:
- Atsimink, jei dar aš tave pamatysiu kraipant galvą,
geruoju nesibaigs!
88
 Ji išėjo, lydima piktų Anguso akių.
- Girdėjai? - paklausė jis Miką. - Tik pagalvokit, ko­
kia iš jos būtų slaugė? Velniai žino kas...
- Ji, - Mikas paniekinamai mostelėjo ranka, - ji
man pasakė, kad aš sergu simuliantu. Aš jai parody­
siu simuliantą. Jei ji mane dar kartą užkabins, žino­
siu, ką atsakyti - pamatysi. Otu, Alanai, - šūktelėjo jis
man, - nekreipk į ją dėmesio!
Toje vietoje, kur gipsas įsirėžė į šlaunį, pradėjo
tvinkčioti, ir po kelių dienų pajutau, kad ant kojos trū­
ko votis. Tą dieną taip man skaudėjo pirštą, kad vos
galėjau pakęsti, o čia dar ėmė deginti šlaunį... Ir aš nu­
sikamavęs pradėjau bejėgiškai kūkčioti. O paskui pa­
stebėjau, kad Angusas neramiai žiūri į mane. Aš kilste­
lėjau ant alkūnės ir pažvelgiau į jį, ir mano žvilgsnyje
Angusas turbūt pamatė tą neviltį, kuri buvo mane visą
apėmusi, nes jo veidas staiga sunerimo.
- Misteri Makdonaldai, - tariau aš virpančiu bal­
su, - negaliu daugiau ištverti šito skausmo. Tegu liau­
jasi skaudėję. Matyt, man jau galas...
Jis lėtai užvertė knygą, kurią skaitė, ir atsisėdo,
žvilgčiodamas į duris.
- Kur dingo tos prakeiktos slaugės? - sušuko jis
Mikui laukiniu balsu. - Tu gali vaikščioti. Nueik ir pa­
šauk. Tėvulį nusiųsk jų paieškoti. Jis jas suras. Mažylis
užtektinai prisikentėjo. Norėčiau žinoti, ką pasakytų
jo tėvas, jei būtų čia. Tėvuli, važiuok ir atvesk ką nors
iš seserų. Pasakyk, kad aš šaukiau, tik gyviau.
89
 Netrukus atėjo viena slaugė ir klausiamai pažiūrėjo
į Angusą:
- Kas atsitiko?
Jis linktelėjo į mano pusę:
- Pažiūrėkite į jį. Jam blogai.
Ji kilstelėjo antklodes, pažiūrėjo į paklodę, vėl mane
užklojo ir, netarusi nė žodžio, išbėgo iš palatos.
Atsimenu, kad prie manęs stovėjo daktaras, vyres­
nioji sesuo, slaugės, atsimenu, kaip daktaras pjovė ir
kirto man ant kojos gipsą, bet man buvo nepakenčia­
mai karšta, akyse viskas sukosi, ir nežinojau, ar buvo
atėjęs tėvas su motina. Tiesa, prisiminiau, kad tėvas
man atnešė papūgos plunksnų - bet tik po savaitės.
 7

Kai vėl ėmiau matyti palatą ir jos gyventojus, Anguso

lovoje gulėjo nepažįstamas vyriškis. Tą savaitę, kai aš
buvau be sąmonės, Angusas ir Mikas išėjo iš ligoninės.
Angusas man paliko tris kiaušinius ir pusę stiklainio
marinuotų agurkų, o Mikas paprašė slaugės Konrad ati­
duoti man, kai atsigausiu, skardinę su girios medumi.
Aš jų labai pasigedau. Atrodė, jog palata pasidarė ki­
tokia. Žmonės, kurie dabar gulėjo baltose lovose, buvo
per dideli ligoniai arba prislėgti neįprastos aplinkos ir,
žinoma, nesikalbėjo tarpusavyje; jie dar nemokėjo da­
lytis kiaušiniais.
Tėvulis pasidarė visai niūrus.
- Čia viskas pasikeitė, - kalbėjo jis man. - Atsime­
nu, šioje palatoje būdavo tokių šnekų, kokių tu nie­
kada nesi girdėjęs. Protingiausi vyrai buvo susirinkę.
O dabar - pažiūrėk į šituos padarus - dviejų skatikų
neduosi už juos visus drauge. Ir jiems tik pilvus skau­
da, o akis varto lyg džiovininkai. Visą laiką tik ir galvo­
ja apie savo skausmą, o tavęs ir klausyti nenori, kada
imi skųstis savo vargais. Jei nežinočiau, kad kiekvieną
91
akimirką galiu numirti, tai paprašyčiau vyresniosios
sesers paleisti mane iš čia. Oji puiki moteris, kaip ka­
žin ką.
Vyriškis, gulintis Anguso lovoje, buvo labai aukštas,
ir pirmą dieną, kai jis atėjo į palatą, slaugė Konrad jį
klostydama sušuko:
- Na ir didumėlis jūsų!
Šie žodžiai jam patiko. Jis sumišęs nusišypsojo su
pasididžiavimu ir apsidairė aplink, žiūrėdamas, ar mes
visi girdėjome, paskiau atsigulė patogiau, ištiesė ilgas
savo kojas, kad net pėdos, susuktos į antklodę, išlindo
pro lovos galo virbus, ir pasibruko rankas po galva.
- Ar jūs mokate jodinėti? - paklausiau aš, pajutęs
pagarbą didžiuliam jo ūgiui.
Jis žvilgtelėjo į mane ir pamatęs, kad jį užkalbino
vaikas, nieko neatsakė ir ėmė toliau dairytis po palatą.
Aš išsigandau, kad jis nebūtų palaikęs manęs akiplėša,
bet paskiau, pasipiktinęs jo elgesiu, įtikinau save, kad
man vis tiek, ką jis apie mane galvotų.
Užtat jis dažnai kalbindavo slaugę Konrad.
- Jūs šauni, - sakydavo jis jai.
Ji laukdavo, ką jis dar pasakys, bet jis, rodos, nesu­
gebėdavo nieko daugiau pridurti. Kai ji tikrindavo jam
pulsą, jis kartais stengdavosi nutverti jai už rankos, o
kai ji ranką atitraukdavo, jis kalbėdavo: „Jūs šauni.“
Eidama prie jo lovos, ji visada turėdavo saugotis, -
jam tik ir knietėdavo plekštelėti jai per nugarą ir pasa­
kyti: „Jūs šauni.“
Kartą ji jam piktai pasakė:
- Daugiau taip niekada nedarykite!
92
 - Jūs šauni, - pakartojo jis.
- Ir šitie jūsų žodžiai nieko negelbsti, - pridūrė ji,
žiūrėdama į jį šaltu, nedviprasmišku žvilgsniu.
Aš negalėjau jo perprasti. Niekam daugiau jis nesa­
kydavo: „Jūs šauni.“
Kartą jis visą dieną sėdėjo paniuręs ir kažką rašė ant
lapo, o vakare, kai slaugė Konrad klojo jam lovą, tarė:
- Aš apie jus parašiau eilėraštį.
Ji pažiūrėjo į jį nustebusi ir netgi įtariai.
- Jūs rašote eilėraščius? - paklausė ji, metusi kloti
lovą.
- Rašau, - pasakė jis. - Man labai lengva. Galiu rašy­
ti apie ką tik noriu.
Jis padavė slaugei lapelį. Ji perskaitė eilėraštį, ir jos
veidas nušvito iš pasitenkinimo.
- Iš tikro gražu, - pasakė ji. - Taip, taip, labai gražu.
Kur jūs išmokote rašyti eilėraščius?
Ji apvertė lapelį, pažiūrėjo į kitą pusę, o paskui eilė­
raštį perskaitė dar kartą.
- Ar galima man jį pasiimti? Labai gražus eilėraštis.
- Šlamštas, - jis niekinamai mostelėjo ranka. - Ry­
toj aš jums parašysiu kitą. Pasiimkite. Galiu sukurti
bet kada. Netgi galvoti nereikia. Man vieni niekai.
Slaugė Konrad pradėjo taisyti man lovą, pasidėjusi
eilėraštį ant mano spintelės.
- Gali paskaityti, - pasakė ji, pastebėjusi, kad aš žiū­
riu į lapelį.
Ji man padavė, ir aš iš lėto, vargais negalais per­
skaičiau:

93
 Kasdien slaugė Konrad lovas mums kloja,
Ir niekad turbūt ji nepagalvoja,
Kodėl mes ligoninėj laikome ją
Geriausia, mieliausiąją mergina.

Už ją gražesnės tu nerasi slaugės,

Visiems ligoniams ji tikras draugas.
Nelaimė ištiks - j i tuojau atskubės,
Už tai visada ir visi ją mylės.

Perskaitęs nežinojau, ką sakyti. Visa, kas ten buvo

parašyta apie slaugę Konrad, man patiko, bet nepati­
ko, kad taip rašė jis.
Aš nusprendžiau, kad eilėraštis geras, kaip ir kie­
kvienas eilėraštis; juk mokyklose mokiniai verčiami
mokytis eilėraščius, o mūsų mokytojas visada kalbė­
davo, kad eilėraščiai - nuostabus daiktas.
- Gražus, - liūdnai tariau aš.
Man norėjosi, kad šitą eilėraštį būčiau parašęs aš.
Arklys ir dviratis vežimėlis man dabar atrodė tikras
niekas palyginti su mokėjimu rašyti eilėraščius.
Pasijutau nuvargęs ir panorau būti namuose, kur nie­
kas nerašė eilėraščių, kur galėjau užšokti ant savo ar­
kliuko Keti ir šuoliuoti po kiemą, drąsinamas tėvo šūks­
nių: „Sėdėk tiesiai! Rankas žemiau! Galvą aukščiau! Pa­
vadžius laikyk taip, kad jaustumei kiekvieną jo judesį.
Kojas į priekį! Teisingai. Taip, gerai. Dar tiesiau. Bravo!“
O, jei slaugė Konrad būtų galėjusi mane matyti raitą
ant Keti!
 8

Ant mano kojos nuo kelio iki kulkšnies dabar buvo

šina, o gipsas nuo šlaunies ir pėdos - nuimtas. Skaus­
mas praėjo, ir aš daugiau nebenorėjau mirti.
Girdėjau, kaip daktaras Robertsonas kalbėjo vyres­
niajai seseriai:
- Kaulas gyja lėtai. Šitos kojos kraujo apytaka menka.
Kitą kartą jis jai pasakė:
- Berniukas išbalęs... Jam reikia būti saulėje. Kie­
kvieną dieną jį išvežkite su krėslu laukan... Ar nori pa­
sivažinėti krėsle? - paklausė jis manęs.
Iš džiaugsmo netekau žado.
Po pietų prie mano lovos sesuo pastatė krėslą su ra­
tukais. Pamačiusi mano miną, ji nusijuokė.
- Dabar galėsi eiti lenktynių su Tėvuliu, - pasakė
ji. - Pasikelk, aš tave apkabinsiu.
Ji nunešė mane į krėslą ir atsargiai nuleido mano
kojas, kol jos pasiekė pintą nendrinę krėslo dugno apa­
čią. Mano kojos nesiekė medinio pakojo, kuris buvo
išsikišęs apačioje tarsi lentynėlė. Jos karojo laisvai,
nusvirusios žemyn.
95
 Aš pažiūrėjau į pakojį ir nusiminiau, kad mano ko­
jos tokios trumpos. Juk jos man trukdys per vežimėlių
lenktynes. Bet aš pasiguodžiau, nusprendęs, kad tėvas
man padarys tokį, kurį galėsiu pasiekti kojomis, - o
mano rankos stiprios.
Savo rankomis aš didžiavausi. Nusitvėriau už medi­
nio ratlankio, bet ėmė suktis galva, ir aš leidau seseriai
mane išvežti pro palatos duris į koridorių, o iš ten -
laukan, į spinduliuojantį pasaulį.
Važiuojant pro duris į sodą, mane pasitiko grynas,
vaiskus oras ir saulės šviesa, ir aš paskendau jų galin­
gam sraute. Išsitiesiau krėsle, sutikdamas tą žydrumą,
tviskėjimą ir kvapnų vėją, lyg perlų ieškotojas, ką tik
išniręs iš jūros gelmių.
Juk ištisus tris mėnesius aš nė karto nebuvau matęs
debesų, ir nė karto manęs nebuvo palietę saulės spin­
duliai. Dabar visa tai man vėl sugrįžo, gimė iš naujo;
viskas atrodė gražiau, švytėjo ir tviskėjo, grįžo su nau­
jomis savybėmis, kurių anksčiau nebuvo.
Sesuo mane paliko prieš saulutę prie kelių ąžuoliu­
kų, ir nors vėjo nebuvo, aš išgirdau, kaip jie tarpusa­
vy šnibždasi, - tėvas pasakodavo, kad jie visada taip
šnibždasi.
Aš niekaip negalėjau suprasti, kas atsitiko pasauliui,
kol aš sirgau, kodėl jis taip pasikeitė. Aš žiūrėjau į šunį,
bindzinantį gatve, anapus aukštų pinučių. Niekada
dar nebuvau matęs tokio nuostabaus šuns; kaip aš
norėjau jį paglostyti, koks būtų buvęs malonumas su
juo paišdykauti. Štai sučiauškėjo pilkasis strazdas - tai
96
buvo man dovana. Aš žiūrėjau į smėlį po krėslo ratais.
Kiekviena smėlio kruopelė turėjo savo spalvą, ir čia jų
gulėjo milijonai, sudarydamos įmantrias kalveles ir
griovelius. Kitos smiltelės skendėjo žolėje, augančio­
je takelio pakraščiais, ir viršum jų švelniai sviro žolės
stiebeliai.
Buvo girdėti žaidžiančių vaikų šūkavimas ir arklių
kanopų kaukšėjimas. Sulojo šuo, ir kažkur toli viršum
nuščiuvusių namų nuaidėjo traukinio švilpukas.
Ąžuoliukų lapai karojo lyg nesušukuoti plaukai, ir
pro juos aš galėjau matyti dangų. Eukaliptų lapai bliz­
gėjo ir svaidė saulės zuikelius; mano akys, atpratusios
nuo tokios ryškios šviesos, negalėjo į juos žiūrėti.
Aš nuleidau galvą, užsimerkiau, ir saulė mane apglė­
bė iš visų pusių lyg kažkieno rankos.
Po kiek laiko aš pakėliau galvą ir ėmiau bandyti savo
krėslą; kibau už ratlankių, kaip kibdavo Tėvulis, ir mė­
ginau sukti ratus, bet buvo per daug smėlio; o tako pa­
kraščiai išgrįsti akmenimis.
Tada aš susidomėjau kitu daiktu - ar toli galiu nu­
spjauti. Aš pažinojau berniuką, kuris mokėjo nuspjau­
ti per kelią, bet jam trūko priekinio danties. Apsičiupi-
nėjau savo dantis - nė vienas net neklibėjo.
Aš įdėmiai apžiūrėjau ąžuoliukus ir nusprendžiau,
kad galiu įlipti į juos visus, išskyrus vieną, kuris, beje,
nebuvo nė vertas, kad į jį kas liptų.
Netrukus gatvėje pasirodė berniukas. Jis ėjo brauk­
damas lazda per tvoros statinius; paskui jį timpino
rudas šuo. Tą berniuką aš pažinojau. Jis buvo vardu
97
Džordžas; kiekvieną priėmimo dieną jis ateidavo su
savo motina į ligoninę. Džordžas dažnai man padova­
nodavo visokių daiktų: vaikiškų žurnalų, paveiksliukų
nuo papirosų dėžučių, kartais ledinukų. Jis man pati­
ko, nes gerai mokėjo medžioti triušius ir turėjo šešką.
Be to, jis buvo geras.
Aš tau atneščiau daug visokių daiktų, - kartą pasakė
jis, - bet man neleidžia.
Džordžo šuo Snaipas buvo toks mažas, kad įlįsdavo
į urvą, bet Džordžas pasakojo, kad jis galėjo imtis su
bet kokiu priešininku, jei tik anas jo neįveikdavo gud­
rumu.
- Kas nori rimtai medžioti triušius, tas turi turėti
gerą šunį, - toks buvo vienas iš Džordžo principų.
Aš su šituo sutikau, bet maniau, kad neblogai būtų
turėti kurtą, jei motina leistų jį laikyti.
Apie kurtus Džordžas irgi buvo tokios pat nuomo­
nės. Jis man liūdnai pasakė:
- Moterys nemėgsta kurtų.
Tą ir aš buvau pastebėjęs.
Džordžą aš laikiau labai protingu ir apie jį papasa­
kojau motinai.
- Jis geras berniukas, - pasakė ji.
Tuo aš kiek abejojau, nes man atrodė, kad gal jis
nėra per daug geras.
- Aš nemėgstu lepūnų, o tu? - paklausiau jo paskui.
Tai buvo patikrinimas.
- Ne, velniai rautų, - atsakė jis.
98
 Atsakymas buvo visiškai patenkinamas, ir aš pada­
riau išvadą, kad jis ne toks jau geras, kaip atrodo mano
motinai.
Pamatęs, kad jis eina gatve, aš baisiai nudžiugau.
- Kaip gyvuoji, Džordžai? - šūktelėjau aš.
- Neblogai, - atsakė jis, - bet mama liepė eiti tiesiai
namo ir niekur nesustoti.
- A-a, - nutęsiau aš liūdnai.
- Aš turiu ledinukų, - pasakė jis tokiu tonu, lygbūtų
kalbama apie paprasčiausius daiktus.
- Kokių?
- „Londono mišinys“.
- Tai, mano nuomone, patys geriausi. Ar ten yra to­
kių apvalių, žinai, apibarstytų?
- Nėra, - pasakė Džordžas, - tokius aš jau visus su­
valgiau.
- Nejaugi? - sušnibždėjau aš, staiga labai nusimi­
nęs.
- Prieik prie tvoros, aš tau atiduosiu visus liku­
sius, - pasiūlė jis. - Aš dabar nenoriu. Onamie dar yra
daugybė.
Nuo tokio pasiūlymo niekada nebūčiau pagalvojęs
atsisakyti, bet, tuščiai pamėginęs atsistoti, pasakiau:
- Aš dar negaliu vaikščioti. Mane vis dar gydo. Priei­
čiau, bet šina trukdo.
- Gerai, tada aš tau juos atmesiu per tvorą, - pareiš­
kė jis.
- Ačiū, Džordžai.
99
 Džordžas paėjo į taką, kad būtų vietos įsibėgėti. Aš
žiūrėjau patenkintas. Toks visiškai mokslinis pasiruo­
šimas, be abejo, rodė, kad Džordžas puikiai išmano
metimo meną.
Jis žvilgsniu išmatavo atstumą, atsilošė.
- Gerai! Gaudyk! - sušuko jis.
Džordžas grakščiai stryktelėjo - iš karto buvo maty­
ti, kad meistras, - ir, pabėgėjęs tris didelius žingsnius,
paleido krepšiuką. Bet kuri mergiotė būtų geriau nu­
metusi.
- Aš paslydau, - paaiškino Džordžas suirzęs, - bjau­
rybė koja paslydo.
Aš nepastebėjau, ar Džordžas paslydo, bet negalė­
jo būti jokių abejonių, kad jis paslydo, ir, be to, nesė­
kmingai.
Aš žiūrėjau į krepšiuką, kuris gulėjo žolėje per aš­
tuonis jardus nuo manęs.
- Klausyk, - tariau aš, - gal tu ateitum čionai ir pa-
duotum man jį?
- Ne, - atsakė Džordžas. - Mama laukia lašinių, nori
pietus virti. Liepė niekur neužtrukti. Oledinukai tegu
guli. Rytoj aš tau juos paduosiu. Niekas jų nepaims. Po
galais, aš turiu eiti.
- Gerai, - tariau aš, pasidavęs likimui, - nieko ne­
padarysi.
- Ką gi, einu! - šūktelėjo Džordžas. - Rytoj pasima­
tysime. Kol kas.
- Kol kas, Džordžai, - atsakiau aš išsiblaškęs.
Aš žiūrėjau į ledinukus ir stengiausi sugalvoti, kaip
juos pasiekti.
100
 Man būdavo didžiausias malonumas čiulpti ledinu­
kus. Tėvas visada vesdavosi mane į krautuvę, kai eida­
vo atsiskaityti.
Krautuvininkas, duodamas tėvui pakvitavimą,
kreipdavosi į mane:
- O dabar, jaunuoli, kuo tave pavaišinti? Žinau - le­
dinukais. Na ką gi, paieškosime lentynose.
Iš balto popieriaus jis susukdavo tūtelę, pripildavo
ją ledinukų ir duodavo man, o aš sakydavau:
- Ačiū, misteri Simonsai.
Iš pradžių aš tų saldainių nevalgydavau, o mėg­
davau juos palaikyti rankoje. Man būdavo labai ma­
lonu justi per popierių kietą jų paviršių, žinant, kad
kiekvienas mažas iškilimas - tai saldainis, ir jausti jų
svorį. Be to, grįžęs namo, aš visada dalydavausi saldai­
niais su Meri.
Ledinukai būdavo labai skanūs, bet kadangi, gavus
iš krautuvininko, man leisdavo valgyti, kol ištuštin­
davau maišelį, jie kiek nustodavo savo vertės, nes tai
rodė, kad suaugę žmonės nelabai juos vertina.
Buvo tokių brangių skanėstų, kad man jų duodavo
tik paragauti. Kartą tėvas už tris pensus nupirko pie­
ninio šokolado plytelę, ir mama davė man ir Meri po
mažytį kvadratinį gabaliuką. Šokoladas tirpo ant lie­
žuvio ir buvo toks nepaprastai skanus, kad aš dažnai
tą skonį prisimindavau lyg kokį svarbų dalyką.
- Aš visada mielai išmainyčiau kotletus į pieninį šo­
koladą, - kartą pasakiau motinai, pasilenkusiai prie
keptuvės.
101
 - Kada nors aš tau nupirksiu visą plytelę, - paža­
dėjo ji.
Kartais koks nors keleivis duodavo man pensą už
tai, kad palaikydavau jam arklį, ir tada aš galvotrūk­
čiais lėkdavau prie duonos krautuvės, kur buvo par­
duodami ledinukai, ir ilgai stypsodavau prie langų,
kuriuose buvo prikrauta „romo griežinėlių“, „pieninių
stulpelių“, „sidabrinių lazdelių“, „paplotėlių nuo ko­
sulio“, „vaisinių“, „saldymedinių“, „anyžinių“ ir „snai­
gių“. Aš nepastebėdavau pusgyvių musių, kurios ap-
virtusios ant nugaros tarp popierinių maišelių ir laz­
delių lėtai judindavo kojytes ir retkarčiais suzyzdavo.
Aš matydavau tik saldainius. Taip išstovėdavau labai
ilgai, vis negalėdamas nuspręsti, ką pirkti.
Tais retais atvejais, kai koks skvateris man duo­
davo trijų pensų monetą už tą pačią paslaugą, mane
tučtuojau apsupdavo mokyklos draugai ir susijaudinę
šaukdavo:
- Alanas turi tris pensus!
Paskui sekdavo reikšmingas klausimas:
- Ar tu juos iškart išleisi, ar pasiliksi dar ir rytdienai?
Nuo mano atsakymo priklausydavo, kiek teks kie­
kvienam berniukui iš to, ką nupirksiu, ir jie laukdavo
sprendimo su tam tikru santūrumu.
Atsakymas, kurį aš paskelbdavau, visada būdavo tas
pats:
- Praleisiu visus.
Toks sprendimas visada sukeldavo pritarimo šūks­
nius; paskui prasidėdavo peštynės, kuriose turėdavo
102
paaiškėti, kas eis greta manęs, kas priekyje ir kas už­
pakalyje.
- Aš tavo draugas, Alanai. Tu žinai mane, Alanai...
Vakar aš tau daviau obuolio graužlį... Aš atėjau pirma­
sis... Leiskite mane... Aš visada draugavau su Alanu,
teisybė, Alanai?
Mūsų mokykloje buvo tokia tvarka, kad tas, kuris su
tavimdraugauja, turi į tave tam tikrą teisę arba bent gali
reikalauti tavo dėmesio. Todėl aš eidavau suspaustas vi­
duryje kupetos, ir visi berniukai stipriai laikydavosi už
manęs. O aš stipriai laikydavau trijų pensų monetą.
Mes sustodavome prie tos pačios vitrinos, ir čia
mane apiberdavo patarimais:
- Atsimink, Alanai, už pensą duoda aštuonis any-
žinius žirnelius. Kiek čia mūsų, Šernai? Mes aštuoni,
Alanai.
- Saldymedinius ilgiausiai galima čiulpti.
- Už šerbetinius geresnių nėra. Iš jų galima pasida­
ryti gėrimo...
- Leiskite mane... Aš pirmasis atsistojau greta jo...
- Tik pagalvokit - trys pensai!..
- Alanai, mano laidynę gali imti, kada tik panorėsi!

Aš žiūrėjau į maišelį, gulintį žolėje. Man net neding­

telėjo tokia mintis, kad aš pats negaliu paimti ledinu­
kų; juk jie mano. Juos davė man. Tegu jas galas, tas
mano kojas! Paimsiu saldainius - ir viskas!
Mano krėslas buvo pakraštyje tako, juosiančio pie­
velę, kur gulėjo ledinukai. Aš čiupau už ranktūrių ir
103
ėmiau krėslą siūbuoti iš vienos pusės į kitą, kol jis
pakrypo. Dar kartą kryptelėjau, ir jis apvirto, o aš
kniūbsčias iškritau ant žolės. Koja su šina atsitrenkė
į akmenį. Nuo ūmaus skausmo aš kažką piktai subur­
bėjau ir ėmiau rauti žolę. Nors keista, bet blyškios
žolės šaknys, truputį apkibusios žeme, kažkaip mane
ramino, taisė nuotaiką. Po akimirkos, pasitraukdamas
rankomis, ėmiau šliaužti prie saldainių, išmėtydamas
pakeliui pagalvį, pledą, žurnalą.
Prišliaužiau iki popierinio maišelio, pačiupau jį ir
nusišypsojau.
Kartą tėvas man buvo liepęs užmesti ant vienos ša­
kos virvę, ir kai aš įlipau į medį, jis susižavėjęs apačioje
suriko:
- Padaryta, velniai imtų! Tu laimėjai!
Ir dabar mintyse kalbėjau sau: „Padaryta! Laimėjai!“
Praskleidęs maišelį su malonumu trumpai pažiūrėjau
ir išsiėmiau ledinuką su užrašu: „Aš tave myliu“.
Pasimėgaudamas pradėjau jį čiulpti, kas kelios se­
kundės išsiimdamas iš burnos ir žiūrėdamas, ar galima
dar perskaityti žodžius. Pamažu jie vis labiau blanko,
virto kažkokiais neaiškiais ženklais ir pagaliau visiškai
išnyko. Rankoje aš laikiau mažą rausvą skritulėlį. Gu­
lėjau aukštielninkas, pro ąžuolo šakas žiūrėjau į dangų
ir krimtau ledinuką.
Buvau labai laimingas.
 9

Tas slaugių sumišimas, radus mane gulintį žolėje,

gerokai mane nustebino. Aš negalėjau suprasti, ko­
dėl jos pašaukė vyresniąją seserį ir, susigrūdusios prie
mano lovos, ėmė mane kamantinėti susirūpinusios ir
pasipiktinusios.
Aš be galo joms kartojau vis tą patį:
- Apverčiau krėslą, norėjau pasiimti ledinukus.
Oatkakliai vyresniajai seseriai klausiant: „Bet kam?
Kodėl tu nepašaukei slaugės?“- atsakiau:
- Norėjau pasiimti pats.
- Negaliu tavęs suprasti, - nusiskundė ji.
Man niekaip neatėjo į galvą - kas čia nesuprantama.
Aš žinojau, kad tėvas mane būtų supratęs.
Kai aš jam vėliau visa tai papasakojau, jis paklausė:
- O ar tu negalėjai kaip nors išsikepurnėti iš krėslo,
jo neapvertęs?
Aš atsakiau:
- Ne, juk kojos manęs neklausė, supranti?
- Suprantu, - pasakė jis ir pridūrė: - Šiaip ar taip,
ledinukus tu pasiėmei, ir gerai. Aš irgi nebūčiau šaukęs
105
slaugės. Žinoma, ji tau juos būtų padavusi, bet juk tai
būtų buvę visai kas kita.
- Tiesa, visai kas kita, - pasakiau aš; tą valandą tėvą
mylėjau labiau negu bet kada.
- Bet žiūrėk, kad kitą kartą neužsigautum, - įspė­
jo jis, - būk atsargesnis. Dėl ledinukų nereikia pulti iš
krėslo - jie to neverti. Kas kita, jeigu iš tikrųjų reikė­
tų - kiltų gaisras ar šiaip kas nors panašaus atsitiktų.
Oledinukų aš tau pats galėčiau nupirkti; tik šią savaitę
man su pinigais striuka.
- Aš visai nenoriu šią savaitę, - pasakiau, norėda­
mas jį paguosti.
Po šio nutikimo kelias savaites, kai su krėslu sėdė­
davau verandoje, buvau atidžiai sekamas. Kartą pasi­
rodė daktaras, jis nešė porą ramentų.
- Štai tavo priekinės kojos, - pasakė jis man. - Kaip
manai, ar mokėsi su jomis vaikščioti? Pamėginkime.
- Ar jos iš tiesų, tikrai mano?
- Tavo, - atsakė jis. - Iš tiesų ir tikrai.
Aš sėdėjau sode. Jis nuvežė mane su krėslu iki pie­
velės po ąžuoliukais.
- Štai kur puiki vietelė. Čia mes ir pamėginsime.
Vyresnioji sesuo ir kelios slaugės, išėjusios pažiū­
rėti pirmųjų mano žingsnių su ramentais, susispietė
aplink mus. Daktaras paėmė man už pažastų ir kilste­
lėjo iš krėslo, laikydamas mane stačią.
Vyresnioji sesuo, kuriai gydytojas buvo padavęs ra­
mentus, pakišo man juos po pažastimis, o jis mane lei­
do vis žemyn, kol pagaliau aš juos užguliau visu svoriu.
106
 - Na kaip, gerai? - paklausė jis.
- Ne, - atsakiau. Staiga aš pasijutau labai netvir­
tai. - Ne, kol kas dar negerai. Bet tuojau bus gerai.
Daktaras mane mokė:
- Nesijaudink, kol kas nemėgink eiti. Reikia šiek
tiek pastovėti. Aš tave laikau. Nepargriūsi.
Dešinė mano koja, kurią aš vadinau „blogąja“, buvo
visiškai paralyžiuota ir nuo pat šlaunies kabojo lyg bo­
tagas, bejėgė, subjaurinta, suluošinta. Kairę koją aš va­
dinau „gerąja“ koja. Ji buvo nevisiškai paralyžiuota ir
galėjo atlaikyti mano kūno svorį. Ištisas savaites aš ją
tikrinau, sėdėdamas ant lovos krašto.
Iškrypęs stuburas man perkreipė nugarą į kairę, bet
kai atsispirdavau ramentais, nugara imdavo tiestis ir
visas kūnas pailgėdavo, tad stovėdamas aš atrodyda­
vau aukštesnis negu sėdėdamas.
Pilvo raumenys irgi buvo iš dalies paralyžiuoti, bet
krūtinė ir rankos liko sveikos. Vėliau aš lioviausi krei­
pęs dėmesį į savo kojas. Jos mane pykindavo, nors
kartais imdavo rodytis, kad jos gyvena atskirą, sunkų
gyvenimą, ir tada man būdavo jų gaila. Orankomis ir
krūtine aš didžiavausi, ir, laikui bėgant, jos išsivys­
tė, nepaisydamos jokių proporcijų su kitomis kūno
dalimis.
Valandėlę aš stovėjau abejodamas ir žiūrėjau kaž­
kur į priekį, - ten, kur žolėje buvo matomas plikas že­
mės rėžis.
Aš nusprendžiau būtinai nusikapstyti iki jo ir lū­
kuriavau, nežinodamas, kokiais raumenimis reikia
107
pasikliauti. Jutau, kad ramentai man rėžiasi į kūną, ir
supratau: jei noriu eiti, reikia juos perstatyti į priekį
ir trumpą valandėlę visą savo kūno svorį perkelti ant
„gerosios“kojos.
Daktaras paleido rankas, bet buvo pasiruošęs su­
gauti mane, jei imčiau kristi.
Aš kilstelėjau ramentus ir sunkiai išmečiau juos į
priekį; mano pečiai staigiai šoktelėjo, kai aš visu svoriu
užguliau ant ramentų. Išmečiau į priekį kojas - deši­
nė vilkosi žeme lyg lūžęs sparnas. Aš sustojau, sunkiai
kvėpuodamas, nenuleisdamas akių nuo žemės rėžio
priešais save.
- Gerai! - šūktelėjo daktaras, kai nužengiau šitą
žingsnį. - O dabar dar...
Vėl padariau tuos pačius judesius, ir dar tris kartus,
kol, nusilpęs iš skausmo, pasiekiau trokštamą rėžį. Pa­
vaikščiojau.
- Šiandien užtenka. Sėsk vėl į krėslą, - pasakė dak­
taras, - rytoj dar pamėginsime.
Po kelių savaičių aš jau galėjau vaikščioti po sodą,
ir nors kartais man tekdavo kristi, vis dėlto pradėjau
pasitikėti savimi ir ėmiau net bandyti šokinėti nuo
verandos, žiūrėdamas, kiek galiu nušokti nuo linijos,
nubrėžtos takelyje.
Kai man pasakė, kad aš išrašomas ir kad rytoj ma­
nęs pasiimti ateis mama, aš nepatyriau to malonaus
jausmo, kurio tikėjausi. Ligoninė pamažu užpildė visas
mano mintis ir veiksmus. Mano gyvenimas čia slinko
108
paprasta vaga, ir aš neaiškiai jaučiau, kad, išėjęs iš li­
goninės, neteksiu to tvirtumo ir ramybės, kurių įgijau
joje. Skirtis su ligonine man buvo kiek baisu, bet drau­
ge labai norėjau pamatyti, kur suka gatvė, einanti pro
ligoninę, ir kas darosi už kalvos, kur manevruodami
pūškuoja garvežiai, džerška vagonų buferiai ir šen bei
ten siuva ekipažai su žmonėmis ir lagaminais. Ir norė­
jau vėl pamatyti, kaip tėvas prajodinėja arklius.
Tuo laiku, kai manęs pasiimti atėjo motina, aš jau
buvau aprengtas, sėdėjau ant lovos krašto ir žiūrėjau
į tuščią krėslą, kuriuo man daugiau jau neteks vėžin-
tis. Tokio krėslo nupirkti tėvas negalėjo, nes jam trūko
pinigų, bet jis iš seno vaikiško vežimėlio buvo pada­
ręs ilgą triratį, ir juo motina turėjo mane nuvežti prie
smuklės, kur tėvas, nuvedęs kaustyti arklius, buvo pa­
likęs mūsų ratus.
Kai slaugė Konrad atsisveikindama mane pabučiavo,
aš vos nepravirkau, bet šiaip taip susilaikiau ir jai pado­
vanojau visus likusius kiaušinius ir kelis „Kovos šūkio“
numerius, taip pat papūgos plunksną, kurią man buvo
atnešęs tėvas. Daugiau aš nieko neturėjau, bet ji pasa­
kė, kad ir šito užtenka.
Vyresnioji sesuo paglostė man galvą ir motinai pa­
sakė, kad aš narsus berniukas ir kaip gerai išėjo, kad
luošas pasidariau dar būdamas mažas: man bus ne­
sunku priprasti prie ramentų.
- Vaikai labai lengvai prie visko prisitaiko, - tikino
ji motiną.
109
 Motina nenuleido nuo manęs akių, ir buvo matyti,
kad ji klausosi sesers su dideliu liūdesiu; ji jai nieko ne­
pasakė, ir tai man pasirodė nemandagu. Slaugės atsi­
sveikindamos pamojavo, o Tėvulis paspaudė man ran­
ką ir pasakė, kad aš jo niekada daugiau nepamatysiu:
jis galįs numirti bet kurią akimirką.
Įsuptas į pledą, aš gulėjau savo vežime, spausda­
mas rankose mažą molinį liūtą, padovanotą slaugės
Konrad.
Motina nuvežė mane šaligatviu ant kalvos. Už jos
visai nebuvo tų stebuklingų daiktų, kurie, mano ma­
nymu, turėjo ten slypėti. Namai niekuo nesiskyrė nuo
kitų namų, o stotis buvo tik paprasta daržinė.
Motina nustūmė vežimėlį nuo šalikelės, pervežė per
griovį ir jau buvo užtempusi į kitą pusę, tik vienas ra­
tas nusprūdo nuo grindinio krašto, vežimėlis apvirto,
ir aš įkritau į griovį.
Aš nemačiau, kaip motina mėgino kelti vežimėlį,
kuris prislėgė mane, negirdėjau neramių jos klausimų,
ar aš neužsigavau. Man terūpėjo surasti molinį liūtą,
ir greitai aš jį radau po pledu, bet, kaip ir maniau, jau
be galvos.
Išgirdęs šaukiant motiną, atbėgo kažkoks vyriškis.
- Padėkite man pakelti berniuką, - pasakė ji.
- Kas jam atsitiko? - sušuko jis, čiupdamas už veži­
mėlio ir greitai jį atversdamas. - Kas yra berniūkščiui?
- Aš apverčiau vežimėlį. Atsargiau!.. Žiūrėkit, kad
jam neskaudėtų: jis raišas.
110
 Šie motinos žodžiai privertė mane atsitokėti. Mano
supratimu, žodis „raišas“ galėjo tikti tik arkliams ir
reiškė, kad toks raišis niekam netikęs.
Gulėdamas griovyje, aš kilstelėjau ant alkūnės ir nu­
stebęs pažiūrėjau į motiną.
- Raišas, mama? - garsiai šūktelėjau. - Kodėl tu sa­
kai, kad aš raišas?
 ĮO

Mano išmanymu, žodis „luošys“galėjo tikti kitiems

žmonėms, bet jokiu būdu ne man. Bet man vis dažniau
tekdavo girdėti, kaip mane kiti vadina luošiu, ir aš pa­
galiau turėjau pripažinti, kad ta sąvoka tinka ir man.
Bet kartu aš tvirtai tikėjau, kad nors kitiems žmonėms
tokia būklė sudaro nepatogumų ir juos liūdina, man
tai nieko nereiškia.
Luošas vaikas nesupranta, kokia kliūtis jam gali būti
nevaldomos kojos. Žinoma, jos dažnai daro nepatogu­
mų, nervina, bet jis įsitikinęs, kad jos niekada nesu­
kliudys jam padaryti to, ko jis įsigeis, arba būti tuo,
kuo jis panorės. Jis ima į jas žiūrėti kaip į kliūtį, tik kai
jam apie tai kalbama.
Vaikams nėra jokio skirtumo tarp luošų ir sveikų
žmonių. Jie gali paprašyti berniuko su ramentais, kad
nubėgtų ko nors padaryti, ir niurzgės, kadjis negreitas.
Vaikystėje nejauti gėdos dėl nevaldomos kojos; tik
kai išmoksti suprasti žvilgsnius tų žmonių, kurie ne­
sugeba slėpti savo jausmų, nori jos išvengti. Ir - keis­
tas daiktas - tokiu atviro pasibjaurėjimo žvilgsniu žiū-
112
ri tik silpno kūno žmonės, kurie niekad negali užmirš­
ti, kad patys yra fiziškai nevisaverčiai. Stiprūs ir sveiki
žmonės nesilenkia luošių - šių būklė labai tolima nuo
jų pačių būklės. Tik tie, kurie bijo patys susirgti, dreba,
pamatę kitus sergančius.
Apie paralyžiuotą koją, apie pritrauktą ranką vaikai
kalba laisvai ir nesivaržydami.
- Pažiūrėk, kokia juokinga Alano koja. Jis gali ją kil­
noti per galvą.
- Kodėl tokia tavo koja?
Ta motina, kurios vaikas tiesiai pasako: „Čia Alanas,
mama. Jam pritraukta visa koja“, sumišusi skuba jį nu­
tildyti. Ji nepagalvoja, kad čia stovi du maži laimingi
berniukai: jos sūnus, išdidus, kad gali parodyti kažką
labai įdomaus, ir Alanas, kuris džiaugiasi, kad jis - tas
rodomasis.
Tas, kurio sužalota ranka ar koja, dažnai dėl to turi
didesnį autoritetą ir kartais šiokių tokių privilegijų.
Kai mes žaisdavome cirką, aš sutikdavau vaidinti
asilą („dėl to, kad tu vaikštai keturiom kojom“), nes
reikėdavo mokėti spyriotis ir spardytis. Aš džiaugda­
vausi, kad man taip gerai pasiseka, ir didžiuodavausi
„keturiomis savo kojomis“.
Vaikams būdingo humoro nevaržo taktas ir geras
skonis kaip suaugusiųjų. Jie dažnai juokdavosi, ma­
tydami mane su ramentais, o kai pasitaikydavo man
pargriūti, pratrūkdavo linksmai šaukti. Aš jiems pri­
tardavau: man irgi atrodydavo, kad parkristi su ra­
mentais - juokinga.
113
 Kai lipdavome per tvorą, berniukai man dažnai pa­
dėdavo per ją persiristi, ir jei tie, kurie mane gaudyda­
vo iš kitos pusės, parvirsdavo, tai atrodydavo juokinga
ne tik mano pagalbininkams, bet ir man pačiam.
Aš buvau laimingas. Nejaučiau skausmo ir galėjau
vaikščioti. Bet suaugusieji, kurie ateidavo mūsų ap­
lankyti, jau man sugrįžus, visai nebuvo linkę manęs
laikyti laimingu. Tą laimę, kurią aš jaučiau, jie vadino
narsumu. Dažnai suaugusieji atvirai kalba apie vaikus,
jiems girdint, lyg vaikai negebėtų to suprasti.
- Ir vis dėlto, šiaip ar taip, jis laimingas, misis Mar­
šai, - kalbėdavo jie tokiu balsu, lyg visa tai juos būtų
labai stebinę.
„Na ir kas čia nepaprasto?“ - galvodavau aš. Jų ma­
nymu, aš neturėjau jaustis laimingas, ir tai man kėlė
neaiškų nerimą: jų užuominos reiškė, kad manęs tyko
kažkokia nežinoma bėda. Pagaliau nusprendžiau, kad
jiems atrodo, jog man skauda koją.
- Man kojos neskauda, - linksmai sakydavau tiems,
kurie atvirai stebėdavosi, pamatę, kad aš šypsausi. -
Žiūrėkite! - Ir, paėmęs „blogąją“ savo koją rankomis,
dėdavausi ant galvos.
Kai kurie, pamatę šitaip darant, krūptelėdavo, ir aš
dar labiau stebėdavausi. Aš pripratau prie savo kojų ir
nelaikiau jų nei keistomis, nei juo labiau bjauriomis.
Tėvai, kurie savo vaikus mokė elgtis su manimi
„švelniau“ arba barė juos už „beširdiškumą“, tik gadi­
no viską. Kai kurie vaikai, įtikinti tėvų, kad man reikia
114
„padėti“, kartais imdavo mane užtarinėti: „Nestumk
jo! Užgausi jam koją!“
O aš norėjau, kad mane stumdytų, ir, nors buvau
taikus, greitai pasidariau peštukas, nes nepakenčiau
to, mano manymu, žeminančio ir nemalonaus atlai­
dumo.
Mano protas buvo normalus, į gyvenimą žiūrė­
jau kaip kiekvienas normalus berniukas, ir sužalotos
mano kojos negalėjo viso to pakeisti. Bet su manimi
buvo elgiamasi ne taip, kaip su kitais mano žaidimų
draugais, ir aš pradėjau priešintis toms išorės įtakoms,
kurios galėjo sužaloti mano sielą.
Luošo berniuko pasaulėjauta niekuo nesiskiria nuo
sveiko berniuko. Vaikai, kurie kepėstuoja su ramen­
tais, griuvinėja ar nejučiomis griebia rankomis už pa­
ralyžiuotos kojos, norėdami ją pajudinti, visai nepuola
į neviltį, nesikankina ir anaiptol nesuka galvos, kad
jiems sunku judėti, - ne, jie tik žiūri, kaip jiems nusi­
gauti ten, kur reikia, lygiai taip pat, kaip ir sveiki vai­
kai, lakstantys po pievelę arba einantys gatve.
Vaikas nesijaudina dėl to, kad jis luošas, - atkentėti
tenka tiems suaugusiems, kurie jį mato.
Praėjus pirmiesiems mėnesiams namie, aš jau pa­
mažu ėmiau visa tai suprasti, tiesa, ne protu, bet nuo­
jauta.
Po erdvios palatos man reikėjo įprasti gyventi savo
name, kuris staiga man pasirodė ankštas kaip dėžutė.
Kai tėvas iškėlė mano vežimėlį iš ratų ir įrideno
mane į virtuvę, aš nustebau: tokia ji sumažėjusi. Sta­
ns
las, užtiestas plisine staltiese, išmarginta rožėmis, da­
bar, rodos, užėmė ją visą, ir mano vežimėlis vos vos
beįsiteko. Prieš viryklę tupėjo svetima katė ir laižėsi.
- Kieno ta katė? - paklausiau aš apstulbęs, kad šia­
me gerai man pažįstamame kambary tupi katė, kurios
niekada nebuvau matęs.
- Čia Juodės kačiukas, - paaiškino man Meri, - at­
simeni, ji apsikačiavo dar prieš tau išvažiuojant į ligo­
ninę.
Meri skubėjo man papasakoti visus svarbius įvy­
kius, atsitikusius per tą laiką.
- Mega atsivedė penkis šunyčius, ir mažąjį rudį
mes pavadinome Alanu. Tėvas jį buvo atnešęs tau į
ligoninę.
Meri džiaugėsi man parvažiavus ir jau spėjo pa­
klausti motinos, ar galės išvežti mane su vežimėliu
laukan. Ji buvo už mane vyresnė, labai protinga ir jau­
trios širdies.
Paprastai, kai nereikėdavo padėti mamai, ji sėdėda­
vo susirietusi prie knygos, bet vos tik kur pastebėdavo,
kad kankinamas gyvas padaras, ji, baisiai pasipiktinu­
si, galvotrūkčiais puldavo jo ginti; tokie gelbėjimo žy­
giai jai atimdavo nemaža laiko. Kartą, pamačiusi, kad
kažkoks raitelis, pakilęs balne, rimbu talžo nusilpusį
veršį, kuris nespėjo eiti kartu su karve, Meri užsilipo
ant tvoros ir pro ašaras ėmė spiegti. Kai veršis, visas
apsitaškęs seilėmis, parkrito, Meri perbėgo per kelią
ir, sugniaužusi kumščius, atsistojo prie jo. Raitelis
daugiau nebesudavė.
116
 Meri buvo juodaplaukė ir rudų akių; bet kada ji ga­
lėdavo pašokti iš vietos, jei tik kam nors reikėdavo
padėti. Ji sakydavo, kad bus misionierė ir eis tarnau­
ti vargšams juodaodžiams. Kartais ji nutardavo vykti
į pagalbą kinų stabmeldžiams, bet šiek tiek bijodavo,
kad netaptų skerdynių auka.
„Žinyne“ kartais būdavo spausdinami paveikslėliai,
vaizduojantys, kaip laukiniai verda puoduose misio­
nierius, ir aš jai pasakiau, kad verčiau būti skerdynių
auka, negu gyvam išvirti; mat aš nežinojau, ką reiškia
žodžiai „skerdynių auka“.
Vyriausia iš mūsų buvo Džeinė; ji lesindavo vištas
ir prižiūrėdavo tris ėriukus, kuriuos jai padovanojo
bandos piemuo, nes jie buvo labai silpni ir negalėjo
toliau paeiti. Ji buvo aukšta ir vaikščiojo iškėlusi gal­
vą. Džeinė padėdavo misis Mulveni, kepėjo žmonai,
prižiūrėti vaikus ir už tai gaudavo penkis šilingus; dalį
pinigų ji atiduodavo mamai, o už likusius galėjo pirk­
tis, ką nori.
Ji jau buvo pradėjusi nešioti ilgus sijonus, garbi­
niuodavo plaukus ir vaikščiodavo su aukštais rudais
batukais, kurių aulai beveik siekė kelius. Misis Mulve­
ni nuomone, jie buvo dailūs, man jie irgi patiko.
Vesdamasi mane pasivaikščioti, Džeinė visada saky­
davo:
Būk mandagus berniukas ir nusiimk skrybėlę, jei
sutiksime misis Mulveni.
Aš nusiimdavau skrybėlę, kai prisimindavau, kad
reikia nusiimti, bet dažniausiai užmiršdavau.
117
 Kai grįžau iš ligoninės, Džeinė buvo pas misis Mul-
veni, tad Meri viena man papasakojo visas naujienas:
ir apie kanarėles, ir apie kakadu Petą, ir apie prijaukin­
tą mano oposumą*, ir apie didžiulę „karališkąją papū­
gą“, kuriai vis dar neataugusi uodega. Kiekvieną dieną
ji juos šerdavo, nepraleisdavo nė karto, o kanarėlėms
girdyti buvo gavusi dvi naujas skardines nuo lašišų.
Reikėjo tik išvalyti Petos narvelį. Oposumas vis dar
draskosi, kai imi ant rankų, bet nelabai.
Aš sėdėjau savo vežimėlyje (ramentus motina pa­
slėpė, nes man buvo galima su jais vaikščioti tik vieną
valandą per dieną) ir žiūrėjau, kaip motina tiesia sta­
lą balta staltiese ir deda valgius. Meri atnešė malkų iš
dėžės užpakalinėje verandoje, kur supuvusios lentos
slopino sparčius jos žingsnius.
Dabar, atsidūrus namie, ligoninė iškart man pasida­
rė lyg koks tolimas prisiminimas, ir visa, kas ten man
buvo, neteko realumo ir atmintyje liko tik kaip senų
laikų pasaka. Mane vėl ėmė supti įprastos namų gyve­
nimo smulkmenos, tik jos kitaip dabar atrodė ir labiau
mane veikė.
Net kobiniai ant rudosios virtuvės spintos, iš kurios
motina ėmė puodukus, man buvo kažkokie neįprasti,
atrodė, kad aš pirmą kartą matau blizgančius jų išlen­
kimus.

*Oposumai - sterblinės žiurkės; gyvena Amerikoje nuo Kanados

iki Argentinos.

118
 Ant spintelės, prie kurios buvo pristumtas mano ve­
žimėlis, stovėjo lempa su ketine rope, grotelių kaklu ir
rausvu gaubtu. Vakare ją nuims, uždegs ir pastatys vi­
duryje stalo - ir apie ją ant staltiesės pasidarys ryškus
šviesos ratas.
Cinkuotose spintelės sienelėse buvo skylutės, ir
pro jas sklido produktų kvapas; ant jos buvo padė­
tas musgaudis - pailgas standaus popieriaus lapas,
išteptas rudu lipiu skysčiu. Popierius buvo tirštai
apkibęs musėmis, daugelis jų dar burzdėjo ir zirzė,
beviltiškai plazdėdamos sparneliais. Vasarą namą
užplūsdavo musės, ir valgant visą laiką reikėdavo jas
vaikyti ranka. Tėvas visada savo arbatą uždengdavo
dubenėliu.
- Nežinau, - kalbėdavo jis, - daug kas gali gerti ar­
batą išgriebę musę, o aš taip negaliu.
Didelis aprūkęs virdulys su snapeliu, išsišiepusiu lyg
gyvatės nasrai, kunkuliavo ant viryklės; virš jos buvo
lentyna, užtiesta takeliu iš nublukusios rudos drobe­
lės. Lentynoje stovėjo arbatžolinė ir kavos skardinė,
ant kurios buvo nupieštas turkas su barzda. Dar aukš­
čiau kabojo graviūra - pasibaidę arkliai. Man buvo ma­
lonu vėl ją matyti.
Prie manęs ant sienos kabojo didelis paveikslas su
rėmais: berniukas, pučiantis muilo burbulus (kalėdi­
nis priedas prie „Pirso metraščio“). Pakėlęs galvą, aš
pažiūrėjau į jį, naujai susidomėjęs; per tą laiką, kai ne­
buvau namie, tas priešiškumas, kurį jaučiau senoviš­
kai jo aprangai ir mergiškoms garbanoms, išnyko.
119
 Ant vinies po paveikslu kabojo mažas mėlynas ak­
sominis priegalvėlis, prismaigstytas segtukų. Jis buvo
prikimštas pjuvenų, ir kai paspausdavai, galėdavai tas
pjuvenas užčiuopti.
Ant kitos vinies, prie durų į užpakalinę verandą,
kabojo seni kalendoriai, o jų viršuje paskutinė krau­
tuvininko kalėdinė dovana - kartoninis krepšelis laiš­
kams; kai gavome, krepšelis buvo visiškai plokščias ir
turėjo dvi dalis. Tėvas sulenkė vieną jų, tą, ant kurios
raudonos aguonos buvo apsupusios misterio Simonso
pavardę, sukišo kampelius į skylutes, išpjautas antro­
je, didesnėje dalyje, ir krepšelis buvo gatavas. Dabar jis
buvo kimšte prikimštas laiškų.
Virtuvėje buvo dar dvejos durys. Vienos buvo į
mažytį mano kambarį, kur stovėjo prausyklė su mar­
muriniu viršumi ir siaura lova, užtiesta skiautinių
antklode. Pro atdaras duris aš galėjau matyti plonas
laikraščiais apklijuotas sienas; kai į mūsų namą pūs­
telėdavo stiprus vėjo gūsis, sienos siūbuodavo, ir at­
rodydavo, kad kambarys kvėpuoja. Mūsų katė Juodė
mėgo miegoti prie mano lovelės kojų, o Mega - šalia
jos ant maišgalio. Kartais, kol aš miegodavau, motina
pirštų galais įeidavo į kambarį ir jas išvydavo, bet jos
vėl grįždavo.
Antrosios durys buvo į Meri ir Džeinės miegamąjį
kambariuką; jis buvo tokio pat dydžio kaip manasis,
bet jame stovėjo dvi lovos ir komoda su veidrodžiu,
pakabintu tarp viršutinių stalčiukų, kuriuose Meri ir
Džeinė laikė savo sages.
120
 Priešais duris į užpakalinę verandą buvo išėjimas į
nedidelį koridorių. Nuskarusios pliušinės portjeros jį
skyrė nuo virtuvės ir namą dalijo į dvi dalis. Čia, vir­
tuvės pusėje, galima buvo šokinėti ant kėdžių, triukš­
mauti ir jei nori, palįsti po stalu, kai žaidi „meškas“,
bet ten, už portjeros, „gerojoje“ pusėje, mes niekada
nežaisdavome; ten net nebuvo galima įeiti nešvariais
drabužiais ir nevalytais batais.
Iš koridoriuko galėdavai patekti į svetainę, kur švy­
tėte švytėjo švarus linoleumas, kuris nuolat buvo švei­
čiamas ir šiūruojamas šepečiu; neseniai ochra nudažy­
tas židinys žiemą visada būdavo prikrautas malkų - jas
uždegdavome, kai ateidavo svečių.
Svetainės sienos buvo nukabinėtos fotografijomis
su rėmeliais. Rėmelių buvo visokių: iš kiaukutų, iš ak­
somu aptraukto medžio, metalinių, o vienas netgi iš
kamščių. Čia kabojo ir pailgų rėmelių su keliomis fo­
tografijomis, ir didelių drožtinių rėmelių, kurių vie­
name buvo nuožmios išvaizdos barzdotas vyriškis,
pasirėmęs į mažą stalelį prieš krioklį. Tai buvo senelis
Maršalas. Kitoje fotografijoje su dideliu rėmeliu buvo
sena moteris su juodu nėrinių šalių (ji sėdėjo nenatū­
ralia poza ant suolelio rožių pavėnėje) ir liesas vyriškis
siauromis kelnėmis (jis stovėjo užpakalyje, uždėjęs jai
ant peties ranką, ir rūsčiai žiūrėjo į fotografą).
Šie du rimti žmonės buvo mano motinos tėvai. Tė­
vas, žiūrėdamas į tas fotografijas, vis sakydavo, kad se­
nelio keliai dideli kaip kumeliuko, o motina tvirtinda­
vo, kad dėl to kaltos siauros kelnės. Kai aš žiūrėdavau
121
į fotografijas, visų pirma man krisdavo į akis senelio
keliai, ir imdavau galvoti apie kumeliukus.
Svetainėje tėvas visada sėdėdavo su knyga. Jis skai­
tydavo Roberto Blečfordo „Nekaltąjį, arba Vargšų ap­
gynimą“ ir Mailso Franklino „Nuostabiąją mano kar­
jerą“. Jis labai mėgo šias knygas, kurias jam buvo pa­
dovanojęs Piteris Finlis, ir dažnai apie jas kalbėdavo.
Ne kartą sakydavo:
- Mėgstu knygas, kurios kalba tiesą; mano išmany­
mu, geriau nuliūsti nuo tiesos, negu pralinksmėti nuo
melo; kad aš prasmegčiau, jeigu ne taip.
Jis parėjo iš arklidės, kur šėrė arklius, atsisėdo į
krėslą, pamuštą ašutais (kai aš mėgindavau jame įsi­
taisyti, ašutai durdavo man per kelnes), ir pasakė:
- Pjaustiny, kurį šiomis dienomis pirkau iš Simon-
so, pilna avižų. Seniai man buvo patekęs toks geras
maišas. Jis sako, kad čia senojo Pedžio O’Lofleno šiau­
dai, - tėvas man nusišypsojo. - Kaip tau patinka na­
mie, brolau?
- Gerai, - pasakiau aš.
- Žinoma, - patvirtino tėvas. Jis ėmė traukti nuo
kojų „elastingus“ savo batus ir susiraukė. - Netrukus
aš pavėžinsiu tave po kiemą ir parodysiu Megos šu­
nyčius.
- Kodėl negalėtum nusipirkti daugiau pjaustinio,
kol jis dar visas neišparduotas? - pasiūlė mama.
- Aš taip ir manau padaryti. Pasakysiu, kad Simon-
sas man jo paliktų: Pedžio avižos - trumpo šiaudo, ke­
rotos.
122
 - Kada man vėl bus galima pavaikščioti su ramen­
tais? - paklausiau aš.
- Alanai, daktaras sakė, kad tau reikia kasdien gulėti
po valandą, - priminė motina.
- Tas jam bus nelengva, - burbtelėjo tėvas, žiūrinė­
damas savo batų puspadžius.
- Nieko nepadarysi.
- Čia teisybė. Neužmiršk, Alanai: kiekvieną dieną
tau reikia truputį pagulėti. Bet ir su ramentais tu ga­
lėsi vaikščioti kasdien. Rankenas aš apmušiu ašutais.
Juk dabar nuo jų tau skauda pažastis?
- Skauda.
Laikydamas batą, tėvas žvitriai pažiūrėjo į mane: jo
žvilgsnyje buvo matyti susirūpinimas.
- Pasislink su krėslu prie stalo, - pasakė jam motina.
Ji privežė mano vežimėlį arčiau prie tėvo, išsitiesė
ir nusišypsojo.
- Ką gi, - tarė ji, - dabar mūsų namuose vėl du vyrai,
ir man jau nereikės tiek daug dirbti kaip pirma.
 n

Po priešpiečių tėvas mane ėmė vežioti po kiemą. Kai

jis pristūmė vežimėlį prie Petos narvelio, aš susirūpi­
nęs pagalvojau, kad jo grindys nevalytos, ir tik paskui
pažiūrėjau į Petą: senoji kakadu tupėjo pasišiaušusi
ant savo kartelės ir klapsėjo snapu - šitas garsas man
buvo gerai pažįstamas. Aš įkišau pro tinklą pirštą ir
pakasiau jai nuleistą galvelę; nuo plunksnų ant pirš­
to liko balta dulkelė, ir aš pajutau papūgos kvapą, visą
laiką man primenantį liepsnelių sparnus, žybčiojan­
čius atvašynuose. Peta atsargiai sužnybę man pirštą
stipriu savo snapu, ir aš pajutau, kaip sausas, lyg gu­
minis jos liežuvėlis ėmė tankiai baksnoti į pirštą.
- Ei, Peta, - pasakė ji mano balsu.
Karališkoji papūga šalia kitam narve vis dar šokinė­
jo ant savo karties, o Tomas - mano oposumas - jau
miegojo. Tėvas jį ištraukė iš mažos tamsios dėžės, ku­
rioje žvėrelis miegodavo; Tomas praplėšė dideles ra­
mias akis, pasižiūrėjo į mane ir vėl susirietė tėvui ant
delno.
124
 Mes pasukome į arklidę, kur buvo girdėti, kaip
prunkščia arkliai, pritraukę į šnerves pjaustinio, ir gar­
siai kaukši jų kanopos ant nelygių akmeninių grindų.
Mūsų arklidei buvo ne mažiau kaip šešiasdešimt
metų, ir atrodė, kad ji tuoj tuoj sugrius po sunkiu šiau­
diniu stogu. Ji šiurpsojo, pasvirusi į šoną, nors gegnės
ir buvo paremtos drūtais dvišakais eukaliptais. Sienos
buvo sukaltos iš papenčių, išpjautų iš čia pat nukirstų
medžių, ir pro plyšius tarp jų buvo galima pažiūrėti į
tamsią patalpą, kur smarkiai atsidavė arklių mėšlu ir
šiaudais, permirkusiais šlapimu.
Arkliai, virvėmis pririšti prie geležinių žiedų sieno­
je, stovėjo palenkę galvas prie lovių, išskobtų iš sveikų
rąstų ir aptašytų kirviu.
Šalia arklidės, po tuo pačiu sunkiu šiaudiniu stogu,
kur klegėdami ir čirškėdami sukosi lizdus žvirbliai,
buvo daržinė su pašaru; ant grublėtų lentinių jos grin­
dų buvo pribarstyta grūdų ir pjaustinio. Gretimoje pa­
talpoje buvo laikomi pakinktai: ant medinių vagių, pri­
kaltų prie papenčių, kabojo pavalkai, lankai, vadelės,
apynasriai, balnai. Ant atskiro kablio kabojo specialus
balnas arkliams prajodinėti; nuvaškuotas pabalnės ap-
traukalas blizgėjo ir spindėjo.
Žemai prie sienos, ant tašyto rąsto, prie kurio buvo
prikalti papenčiai, stovėjo skardinės su tepalu, buteliai
su terpentinu, „Saliamono tirpalu“ ir kitokiais arklių
vaistais. Buvo specialios lentynėlės šepečiams ir arklių
šukoms; šalia ant vinių kabojo du rimbai.
125
 Vis po tuo pačiu šiaudiniu stogu buvo ir ratinė, kur
stovėjo trivietė brikelė ir lengvas vežimėlis. Jis stovėjo
arti sienos, ir ilgos riešutinės ienos, iškištos pro palė­
pę, styrojo viršum stogo.
Pro užpakalines arklidės duris buvo galima patekti į
arklių kiemą - apskritą aikštę, aptvertą bet kaip tašy­
tais septynių pėdų aukščio stulpais ir lotomis. Tvora
stovėjo pakrypusi - taip buvo padaryta dėl to, kad šo­
kinėdamas ir spardydamasis arklys į lotas nesutraiš-
kintų mano tėvui kojų arba jo neatitrenktų į stulpą.
Priešais arklių kiemą augo senas raudonas eukalip­
tas. Per žydėjimą pulkai papūgėlių lesdavo jo žiedus;
kartais jos kybodavo ant šakų žemyn galva, o jei kas
pabaidydavo, imdavo suktis viršum eukalipto, šaižiais
balsais skardendamos orą. Po medžiu buvo suversti
sulūžę ratai, surūdijusios ašys, lingės, nudėvėti paval­
kai, nuo darganų sugedusios ekipažų sėdynės, iš kurių
pro plyšius kyšojo pilki ašutai. Prie išlindusios šaknies
buvo suversta krūva senų surūdijusių pasagų.
Kiemo kampe augo kelios akacijos, ir po jomis ant že­
mės gulėjo storas sluoksnis arklių mėšlo, nes čiakaršto­
mis dienomis stovėdavo arkliai, kuriuos jodydavo tėvas.
Jie stovėdavo nuleidę galvas, atkišę užpakalinę koją ir
uodega vaikydavo muses, priviliotas mėšlo kvapo.
Netoli nuo akacijų buvo varteliai į purviną kelią, už
kurio stūksojo išlikęs nedidelis miškas; ten buvo įsi­
kūrusios kelios kengūros, kurios niekaip nenorėjo pa­
sitraukti į ne taip gausiai žmonių gyvenamas vietas.
Medžių paunksnėje telkšojo nedidelė bala, kur veisėsi
126
juodosios antys ir kur tyliomis naktimis buvo girdėti
baublių baubimas.
- Vandenis šiandien įsilinksmino, - sakydavo tėvas,
bet mane tie garsai gąsdindavo.
Krautuvė, sandėlis, paštas ir mokykla buvo maž­
daug už mylios nuo mūsų - prie kelio, kur išvalytuose
sklypuose buvo įsikūrusios turtingos misis Karuters
pieno fermos.
Šalia gyvenvietės stūksojo aukšta kalva - Turalos
kalnas. Jis buvo tankiai apaugęs krūmais ir paparčiais,
o viršūnėje žiojėjo senas krateris, į kurį vaikai ridenda­
vo didelius akmenis; jie riedėdavo, šokinėdami ir lau­
žydami paparčius, kol kažkur giliai pasiekdavo dugną.
Mano tėvas ne kartą buvo užjojęs ant Turalos kalno.
Jis sakydavo, kad arkliai, prajodyti po kalno šlaitus,
tvirtesnių kojų ir keliais funtais brangesni už arklius,
prajodytus lygumoje.
Aš tuo labai tvirtai tikėjau. Visa, ką tėvas kalbėdavo
apie arklius, įstrigdavo man į sąmonę ir tapdavo tokia
pat neatskiriama mano esybės dalimi, kaip ir mano
vardas.
Stumdamas mano vežimėli prie arklidės, tėvas pa­
sakojo:
- Dabar aš prajodinėju eržiliuką, kuris smarkiai
varto akis. O jei arklys varto akis, vadinasi, mėgsta
spardytis, ir taip, kad, rodos, uodui akį galėtų išmušti.
Tas padauža priklauso Bredžiui. Ir kada nors jis Bredį
užmuš, paminėsi mano žodį... Stovėk ramiai! - rikte­
lėjo jis arkliui, kuris staiga šoktelėjo į priekį, pastatęs
127
strėnas. - Tik pažiūrėk - taip ir taikstosi spirti. Aš jau
jį pripratinau prie kamanų, bet kai reikės pakinkyti į
vežimą, tai einu lažybų - parodys, ką jis gali: daužysis
ir blaškysis kaip patrakęs.
Tėvas nuėjo nuo manęs prie arklio ir ėmė jam glos­
tyti virpančią nugarą.
- Ramiau, ramiau, seni, - kalbėjo jis tyliu balsu;
arklys tuoj pat nurimo ir, pakreipęs galvą, pažiūrėjo į
tėvą. - Pradėjęs kinkyti į vežimą, aš įtaisysiu jam tam
tikrą diržą, kad nesispardytų, - kalbėjo jis toliau. -
Okad jis į mane pažiūrėjo - tai nieko nereiškia.
- Tėveli, ar bus galima su tavimi važiuoti, kai tu jį
pakinkysi į brikelę? - paklausiau aš.
- Hm, galimas daiktas, - tarė jis, susimąstęs ir kimš­
damas pypkę. - Tu galėtum man padėti, palaikytum
diržą; taip, tu labai man padėtum, bet... - jis pirštu pri­
spaudė tabaką, - vis dėlto verčiau man vieną kitą kar­
tą pasivažinėti vienam. Toli nenuvažiuosiu - tik šiaip
pamankštinsiu. Bet aš norėčiau, kad tu pažiūrėtum
į jį iš šono ir kai važiuosiu pro tave, pasakytum savo
nuomonę apie jo žingsnį. Tau dažnai reikės sakyti savo
nuomonę apie arklius. Tu turi nuojautą, iš tiesų, aš ne­
žinau, kad kas daugiau turėtų tokią gerą nuojautą...
- Aš žiūrėsiu ir pasakosiu tau, - sušukau trokšda­
mas padėti tėvui. - Žiūrėsiu jam į kojas kaip kažin ką.
Tau pasakysiu, kaip jis ėjo. Man labai patiks žiūrėti,
tėveli!
- Žinau, - pasakė tėvas, degdamasis pypkę. - Tikra
laimė, kad man gimė toks sūnus.
128
 - O kaip aš gimiau, tėveli? - paklausiau norėdamas
palaikyti draugišką pokalbį.
- Tavo motina kiek panešiojo tave savyje, o paskiau
tu pasirodei pasaulyje. Ji pasakojo, kad tu pražydai jai
po širdimi kaip gėlė.
- Kaip Juodės kačiukai.
- Panašiai.
- Žinai, man kažkaip nuo to nemalonu...
- Taip... - jis patylėjo, pro arklidės duris pasižiūrė­
jo į atvašyną ir tarė: - Man taip pat buvo nemalonu,
kai pirmą kartą sužinojau. Bet paskui pamačiau, kad
labai gražu. Pažiūrėk į kumeliuką, kai bėga greta savo
motinos: jis taip glaudžiasi prie jos, net bėgdamas, -
tėvas rodydamas prisiglaudė prie stulpo. - Tai matai,
prieš kumeliukui gimstant, motina jį nešioja savyje.
O atsiradęs pasaulyje jis vis šokinėja aplink, lyg atgal
prašydamasis. Ir labai gražu - taip man rodosi. Juk ši­
taip geriau, negu būti kieno nors atneštam. Kai pasuki
galvą, pamatai, kad viskas labai gerai sugalvota.
- Tiesa, man irgi taip atrodo, - aš tuoj pat pakeičiau
savo nuomonę: - Aš mėgstu kumeliukus.
Staiga man patiko, kad kumelės kumeliukus nešioja
savyje.
- Aš nenorėčiau, kad mane kas šiaip būtų atnešęs, -
pasakiau aš.
- Ne, aš taip pat nenorėčiau, - sutiko tėvas.
 12

Tėvas nuvežė mane į kiemą ir liepė žiūrėti, kaip jis

teps brikelę.
- Ar tu žinai, - paklausė jis, keldamas vieną ratą, -
kad šeštadienį bus iškyla?
- Iškyla? - sušukau aš ir susijaudinau, vien tik pa­
galvojęs apie kasmetinę mūsų mokyklos šventę. - Ar
mes važiuosim?
- Važiuosim.
Staiga baisus nusivylimo skausmas iškreipė man
veidą.
- Bet aš negalėsiu bėgti, - pasakiau.
- Ne, - nelygiu balsu tarė tėvas; jis pasuko pakeltą
ratą ir valandėlę žiūrėjo, kaip jis sukasi. - Tas nesvarbu.
Bet aš žinau, kad tai labai svarbu. Tėvas visada man
sakydavo, kad aš turiu tapti geru bėgiku ir laimėti pri­
zus, kaip kitados jis laimėdavęs. Tačiau dabar aš ne­
galiu gauti prizų, kol pasveiksiu, o iki iškylos vargu ar
būsiu sveikas.
Nenorėdamas nuliūdinti tėvo pasakiau:
- Nieko! Turbūt aš vėl atsigręžčiau atgal.
130
 Per kasmetines mūsų mokyklos iškylos bėgimo
rungtynes aš būdavau mažiausias ir jauniausias daly­
vis, ir rengėjai paprastai dėdavo visas pastangas, kad aš
atbėgčiau pirmiau už augalotesnius ir vyresnius savo
varžovus. Man visada starte duodavo forą, nors, tie­
są sakant, tos privilegijos man nereikėdavo: aš puikiai
bėgdavau tada, kada bėgti nebūdavo ypatingo reikalo,
bet kadangi aš nė karto dar nebuvau laimėjęs per rung­
tynes, visi stengdavosi padėti man pasiekti pergalę.
Tėvas užrašydavo mane į tas rungtynes su didele vil­
timi. Pereitų metų iškylos išvakarėse, kai aš dar galė­
jau bėgti kaip kiti berniukai, jis smulkiai paaiškino, ką
aš turiu daryti iššovus pistoletui. Aš taip susižavėjęs
klausiausi jo patarimų, kad per pusryčius jis pasakė:
- Šiandien Alanas atbėgs pirmas.
Tai man buvo orakulo pranašavimas. Jei tėvelis pa­
sakė, kad aš šiandien laimėsiu, vadinasi, taip ir bus. Ti­
krai bus. Po pusryčių, kol buvo ruošiamasi kelionei, aš
stovėjau prie vartelių ir pasakojau apie busimąją savo
pergalę visiems, kas tik važiavo pro mūsų namą.
Iškyla buvo rengiama ant Turalos kranto, trys my­
lios nuo mūsų, - tą kartą tėvas mus ten nuvežė brikele.
Aš sėdėjau su motina ir tėvu priešakyje, o Meri ir Džei-
nė - užpakalyje viena prieš kitą.
Fermeriai ir miško gyventojai, važiuodami į iškylą,
tą kelionę laikė puikia proga parodyti, kokie geri jų ar­
kliai, ir per visą trijų mylių kelią nuo gyvenvietės iki
upės ekipažų ratai sukdavosi nežmonišku greitumu,
o akmenėliai lėkte lėkdavo iš po kanopų; kiekvienas
131
stengdavosi aplenkti varžovą, kad dar labiau pagarsė­
tų jo arklys.
Tikrasis plentas buvo grįstas akmens skalda, bet
greta jo per pievą ėjo kitas kelias, padarytas tų, kurie
norėjo išmėginti savo arklius. Per purią žemę ėjo trys
tamsūs rėžiai - ratų vėžės ir arklių kanopų ištryptas
gilus takas. Šitas kelias vingiavo tarp kelmų, lenkė ba­
las, raitėsi tarp medžių ir, priėjęs prie gilaus griovio,
vėl grįžo į plentą. Tiesa, neilgam. Kai tik kliūtys baig­
davosi, kelias vėl vingiuodamas sukdavo per pievą, kol
pagaliau išnykdavo už kalvos.
Tėvas visada važiuodavo šituo keliu, ir aš labai džiū­
gaudavau, kai mūsų brikelė šokinėdavo per duobes,
tėvui botagu truputį „paglosčius“ Princą.
Mūsų Princas - kumpanosis bėras eržilas - anot
tėvo, galėjo šuoliuoti kaip nutvilkytas. Jis buvo spar­
taus žingsnio, didelių kanopų ir eidamas dažnai „kal­
davo“- užpakalinės pasagos žvangėdamos kliudydavo
priekines.
Man patiko tas žvangėjimas dėl tos pačios prie­
žasties, kaip ir mano girgždantys batai. Girgždantys
batai rodė, kad aš suaugęs, žvangančios Princo pasa­
gos - kad jis moka bėgti. Tačiau tėvui tas Princo įprotis
nepatiko, ir jis priekines kojas pakaustė sunkesnėmis
pasagomis, norėdamas jį nuo to atpratinti.
Kai Princas sukdavo į pievos kelią ir jausdavo, kad
įsitempė vadelės (tėvas sakydavo, kad tai reiškia „su­
kaupti arklį“), jis suglausdavo ausis, kilstelėdavo strė­
nas ir imdavo greitai ir lengvai mėtyti į priekį galingas
132
kojas, pagal kurių taktą užtraukdavo savo dainą brike­
lės ratai.
Aš taip pat norėdavau dainuoti: man patikdavo, kai
vėjas gnaibydavo veidą, kai purvas ir žvyras, lėkdami
nuo kanopų, kapodavo man skruostus. Koks tai būda­
vo malonumas!
Man patikdavo žiūrėti, kaip stipriai tėvas tempia
vadeles tuo laiku, kai mūsų brikelė švilpia pro vežimus
ir vežimėlius, kuriuose jo bičiuliai timpčioja vadeles
ir mosuoja botagais, stengdamiesi vyti arklius kuo
smarkiau.
- Op, op! - šaukdavo tėvas, ir tas šūksnis, kuris nuo­
lat skambėdavo, kai jis prajodinėdavo arklius, turėda­
vo tokią jėgą, kad kiekvienas arklys, jį išgirdęs, smar­
kiai šokdavo į priekį.
Ir štai dabar, pledu apvyniotomis kojomis sėdėda­
mas prieš saulę ir žiūrėdamas į tėvą, tepantį brikelę,
prisiminiau, kaip lygiai prieš metus tėvas nugalėjo
Makfersoną, aplenkęs jį „dviejų mylių rungtynėse“.
Tėvas kažkodėl niekada nesigręžiodavo į savo varžo­
vus. Jo žvilgsnis būdavo įsmeigtas priekin - į kelią, o
veidas visą laiką šypsodavosi.
- Nesėkmingai šoksi per duobę - štai ir netekai jar­
do, - sakydavo jis.
Oaš visada gręžiodavausi. Koks būdavo malonumas
matyti šalia savęs, prie mūsų brikelės rato, didžiulio
arklio galvą, šnopščiančias jo šnerves, dribsnius putų,
krintančius nuo lūpų.
Atsimenu, kaip aš atsigręžiau į Makfersoną.
133
 - Tėveli, - sušukau, - Makfersonas vejasi!
Plentu, atsilikęs nuo mūsų maždaug per korpusą,
dardėdamas lėkė dviratis vežimas geltonais ratais;
jame sėdintis rudabarzdis vyriškis smarkiai talžė šir­
mą arklį. Toje vietoje pievos kelias, kuriuo mes važia­
vome, jau suko į plentą.
- Tegu pamėgina! - suburbėjo tėvas.
Jis kilstelėjo, pasilenkė, stipriau suėmė vadeles ir
pažiūrėjo į priekį - ten, kur už šimto jardų kelias išėjo
į plentą prie tiltelio per griovį. Toliau kelias vėl atsiša­
kojo nuo plento, bet per tiltelį galėjo pervažiuoti tik
vienas ekipažas.
- Pirmyn, gražuoli! - šūktelėjo tėvas ir sukirto Prin­
cui botagu.
Aukštas arklys pasileido dar greičiau, ir plentas
sparčiai artėjo.
- Kelią! - sustaugė Makfersonas. - Duok kelią, Mar­
šalai, arba riskis į pragarą su visais velniais!
Misteris Makfersonas buvo bažnyčios seniūnas ir
nusimanė apie velnius ir pragarą, bet nieko nežinojo
apie mūsų Princą.
- Nė velnio tu manęs nepavysi! - riktelėjo jam tė­
vas. - Op! op! - ir Princas atidavė paskutinę mažą jėgų
dalelę, kurią laikė atsargoje.
Mūsų brikelė išlėkė į plentą Širmiui po pat nosimi,
paskendusi dulkių debesyje, nukūrė per tiltelį ir vėl
įsuko į pievos kelią; o atsilikęs Makfersonas, vis dar
tebešmaikštuodamas botagu, mus keikė.
134
 - Kad tu prasmegtum! - šūktelėjo tėvas. - Manė,
kad aš jam pasiduosiu. Jei būčiau su dviračiu vežimė­
liu, seniai būčiau prisiuvęs jam nosį.
Važiuodamas į sekmadieninės mokyklos iškylą, tė­
vas visada keikdavosi.
- Neužmiršk, kur mes važiuojame, - maldydavo jį
motina.
- Gerai, - mielai sutikdavo su ja tėvas, bet tuoj pat
vėl imdavo keiktis. - Po velnių! - šaukdavo jis. - Pažiū­
rėkite, štai joja Rodžersas su savo keršiu, čia jo nauja­
sis arklys.
Pagaliau mes persiritome per paskutinę įkalnę ir at­
važiavome į iškylos vietą. Upė buvo visiškai greta. Per
ją nutiesto geležinkelio tilto šešėlis virpėjo ir judėjo
vandenyje ir sustingęs tįsojo apžėlusiose atkrantėse.
Pakrantės pievaitėje jau žaidė vaikai. Suaugusieji,
pasilenkę prie pintinių, traukė puodelius ir lėkštes,
vyniojo iš popieriaus pyragus ir ant padėklų dėliojo
sumuštinius.
Arkliai, pririšti prie tvoros, kuri juosė kalvą šalimais,
ilsėjosi, nuleidę galvas. Čia vienas, čia kitas arklys pa­
purtydavo žiubčių ir prunkšdavo, norėdamas išpūsti iš
šnervių prilindusias dulkes.
Apačioje, tilto šešėlyje, tarp stulpų stovėjo vežimai
ir ekipažai.
Tėvas įvažiavo į laisvą tarpą tarp dviejų eilių styrin­
čių ienų, ir mes iššokome, nesulaukę, kol jis šūktels:
„Tpru, stok!“, ir kol standžiai įtemptos vadelės sulai­
kys arklį.
135
 Aš nubėgau prie upės. Tiesiog šiaip pažiūrėti į ją
man buvo malonu. Vanduo tekėjo srauniai, ir prie lai­
bų nendrių stiebelių purslojo mažytės bangelės. Plokš­
ti nendrių lapai siekė vandens paviršių smailais galais,
o iš pat dugno be perstojo kilo sidabrinės pūslelės ir
sproginėjo, švelniai raibuliuodamos ant vandens.
Pakrantės buvo apaugusios senais raudonais euka­
liptais; jų šakos sviro ties vandeniu, o kai kurios buvo
palinkusios taip žemai, kad srovė pagaudavo lapus, pa­
sinešdavo drauge ir vėl paleisdavo. Išvirtusių medžių
šaknys kyšojo iš prižėlusių duobių, kur jie kažkada
stipriai stovėjo. Šitomis išdžiūvusiomis šaknimis buvo
galima lipti kaip laiptais ir, įsitaisius viršuje, žiūrėti į
vandenyje nugrimzdusį medį. Man patikdavo čiupinė­
ti šituos suaižėjusius ir pabalusius nuo lietaus ir saulės
medžius, atidžiai žiūrinėti šio miškų milžino žievės
plonyčių pluoštų sandarą, ieškoti joje oposumo įdrės­
kimų arba tiesiog vaizduotis sau tą medį gyvą ir žalią.
Ant kito kranto, aukštoje žolėje, stovėjo jaučiai ir iš­
kėlę galvas žiūrėjo į mane. Iš nendrių atžalyno, sunkiai
plasnodama sparnais, pakilo mėlyna gervė, o paskui
pas mane atbėgo Meri ir pašaukė ruoštis varžyboms.
Aš ketinau laimėti kaip tik šitas varžybas, ir tą tučtuo­
jau pasakiau Meri, nusitvėręs jai už rankos, kol mudu
žole ėjome prie brikelės, kur motina taisė priešpiečius.
Ji buvo patiesusi ant žemės staltiesę, ir tėvas, atsiklau­
pęs ant kelių, nuo šaltos avienos gabalo pjaustė plonus
griežinėlius. Jis visada su įtarimu žiūrėdavo į mėsą,
pirktą iš mėsininko, ir sakydavo, kad aviena būna gera
136
tik tada, kai avį parsivarai tiesiog iš ganyklos ir papjau­
ni, kol ji dar soti.
- O pas mėsininką, - kalbėjo jis, - avys ilgai laiko­
mos tvarte, jas kandžioja šunys. Kitą kartą vargšelei
sveikos vietos nelieka. Ojei avys kelias dienas nešeria-
mos, jos, žinoma, sulysta.
Sukiodamas dubenyje avies koją čia į vieną, čia į kitą
pusę, tėvas kažką murmėjo sau panosėje.
Pamatęs mane tarė:
- Kai šita avelė buvo gyva, ji taip pat mėgo valgyti,
kaip ir aš. Sėsk ir valgyk.
Po priešpiečių aš neatstodamas visur sekiojau tėvą,
kol pagaliau pasigirdo skambutis, skelbiąs rungtynių
pradžią.
- Mums laikas, - pasakė jis, nutraukęs pokalbį su bi­
čiuliu. - Dar pasimatysime, Tomai, - ir tėvas pamojavo
jam ranka. Jis paėmė man už rankos, ir mes nuėjome
ten, kur Piteris Finlis rikiavo berniukus, rungtynių da­
lyvius.
- Pasitraukite atgal, - vis kalbėjo Piteris, eidamas
prieš išsirikiavusių berniukų eilę ir ją lygindamas. -
Nesistumdykite, - bardavo jis, - sustokite atokiau vie­
nas nuo kito. Taip jau geriau. Neskubėkit. Pasakysime,
kada pradėti. Dar atgal!
- Šekit dar vieną bėgiką į gretą, - tarė jam tėvas,
stumdamas mane į priekį.
Piteris atsigręžė.
- A! - šūktelėjo jis ir pažiūrėjo į mane, linksmai šyp­
sodamasis. - Ar jis nesiožiuos šiandien?
137
 - Ne, tiesiog nestygsta vietoje, taip nori bėgti, - at­
sakė tėvas.
Piteris pažvelgė į takelį, kuriuo mes turėjome bėgti:
- Pastatyk jį prie to krūmo, Bili. Reikia jam duoti
forą, - jis paglostė man galvą. - Parodyk savo seniui,
ko tu vertas.
Man patiko ta maišatis prieš rungtynes, kuriose aš
turėjau tapti nugalėtoju. Vieni berniukai šokinėjo vie­
toje, kiti buvo pasilenkę ir atsirėmę pirštais į žemę. Tė­
vas pasakė, kad man šito nereikia daryti. Aš nusekiau
paskui jį; mes skverbėmės tarp dviejų žmonių eilių.
Visi, ką pažinojau, buvo čia ir žiūrėjo į mus šypsoda­
miesi. Čia buvo ir misis Karter; kažkada ji man davė
ledinuką. Dabar ji man pamojavo ranka:
- Stenkis bėgti greitai, Alanai! - riktelėjo ji man.
- Štai čia tavo vieta, - pasakė tėvas.
Jis sustojo ir pasilenkęs nuavė mane. Žolė buvo to­
kia, kad basomis kojomis ant jos stovėti buvo tiesiog
neįmanoma: taip ir knietėjo šokinėti ir straksėti.
Aš ir ėmiau straksėti.
- Stovėk ramiai, - tarė tėvas. - Tas arklys, kuris try­
pia, niekada nelaimi prizų. Stovėk ramiai ir žiūrėk į
juostelę. - Ir jis man parodė į patį žmonių eilės galą,
kur du vyrai skersai takelio laikė siaurą juostelę.
Man pasirodė, kad ji baisiai toli, bet, norėdamas nu­
raminti tėvą, pasakiau:
- Vieni juokai tiek nubėgti.
- O dabar klausyk manęs, Alanai, - tėvas pritūpė,
kad jo veidas būtų šalia mano veido. - Neužmiršk, ką
138
aš tau sakiau. Kai tik iššaus iš pistoleto, bėk tiesiai
prie juostelės ir nesidairyk. Kai tik nuaidės šūvis, ir
bėk. Bėk iš visų jėgų, kaip lakstai namie. Aš stovėsiu
antai ten. Man jau laikas eiti. Žiūrėk į juostelę ir nesi­
dairyk atgal.
- Oar gausiu prizą, jei atbėgsiu pirmas?
- Taip, o dabar pasiruošk. Greitai bus šūvis.
Jis atbulas nuėjo prie kitų žmonių, ir man pasidarė
nesmagu. Juk reikėjo įsiminti tokią daugybę daiktų, o
tėvo nebuvo šalimais.
- Pasiruošk! - staiga jis man riktelėjo iš minios.
Aš atsigręžiau pažiūrėti, kodėl nešauna iš pistoleto.
Visi berniukai stovėjo vienoje linijoje. Aš panorau būti
drauge su visais - čia aš stovėjau atsiskyręs, vienišas,
nuošalyje nuo viso linksmumo. Pagaliau nuaidėjo šū­
vis, ir visi pasileido bėgti. Aš išsigandau pamatęs, kaip
greitai jie bėga. Varžydamiesi tarpusavyje, jie gręžiojo­
si atgal, bet aš neturėjau su kuo varžytis. Juk negalima
varžytis, jei šalia tavęs nėra varžovo.
- Bėk! Bėk! Bėk! - šaukė man tėvas.
Dabar, kai visi jau buvo greta manęs, atėjo laikas
stoti į rungtynes su jais, bet jie manęs nelaukė, ir aš
nusiminęs pasileidau paskui. Aš buvau labai piktas ir
šiek tiek sumišęs. Kai nubėgau į finišą, juostelė jau
buvo nuleista; aš sustojau ir pravirkau. Prie manęs pri­
bėgo tėvas ir paėmė ant rankų.
- Kad tave bala! - šūktelėjo jis; iš balso buvo matyti,
kad jis susinervinęs. - Kodėl tu nebėgai, kai išgirdai
šūvį? Kodėl tu vėl atsigręžei ir laukei kitų?
139
 - Juk man reikėjo jų palaukti, kad galėčiau su jais
lenktyniauti, - kalbėjau pro ašaras. - Man nepatinka
laimėti vienam, kai nėra su kuo rungtis.
- Tiek to, nėra ko verkti, - nuramino mane tėvas. -
Mes vis tiek padarysime iš tavęs bėgiką.
Visa tai buvo prieš metus.
Gal ir jis tą patį galvojo, sukdamas ratą, kai aš sėdė­
jau savo vežimėlyje ir žiūrėjau į jį, o mano kojos buvo
apmuturiuotos pledu.
- Šį kartą tu bėgti negalėsi, - tarė jis pagaliau. - Bet
aš noriu, kad tu žiūrėtum, kaip bėgs kiti. Atsistok ne­
toli juostelės, žiūrėk į juos ir būk drauge su visais. Kai
pirmasis bėgikas krūtine palies juostelę, tu būsi kartu
su juo.
- Bet kaip, tėveli? - nesupratau.
- Pagalvok pats, - pasakė jis.
Ir kol jis buvo nuėjęs į daržinę ratų tepalo, aš svars­
čiau jo žodžius.
Jis išėjo iš daržinės, pastatė skardinę ant žemės ša­
lia brikelės, nusivalė skuduru rankas ir tarė:
- Kadaise turėjau juodą maišytos veislės kengūrinę
kalę. Ji lėkdavo kaip patrakusi. Galėjo pavyti bet kokį
elnią, kad ir kaip greitai jis kurdavo, ir už šimto jar­
dų galėdavo pagauti seną kengūrą - patiną. Ji, būda­
vo, pabaidys kaimenę, išskirs vieną kengūrą, puls ją,
šoktelėjusi pagriebs už uodegos ir pargriaus. Niekada
netverdavo už peties, kaip kiti šunys. Ir visada gerai
pataikydavo. Geresnio šuns kaip gyvas neturėjau. Vie­
nas vaikinas kartą man siūlė už ją penkis svarus.
140
 - Kodėl, tėveli, tu jos nepardavei?
- Matai, aš ją buvau paėmęs dar visai mažytę ir už­
auginau. Pavadinau Besi.
- Kaip aš norėčiau, kad mes ją dabar turėtume, - pa­
sakiau aš.
- Ir aš norėčiau, bet ji užšoko ant baslio ir persiplė-
šė petį. Toje vietoje pasidarė kietas randas, ir ji po to
jau buvo niekam tikusi. Bet vis dėlto aš ją vesdavausi
į medžioklę: ji lodavo, o kiti šunys lakstydavo. Nieka­
da nemačiau, kad šuo taip jaudintųsi, vydamas žvėrį.
Nors, žinok, ji pati visai nebėgdavo. Atsimenu, kartą
mes užsiundėme kengūrą, seną patiną; gyvulys stovė­
jo prie medžio, ir kai Brindis - turėjau tokį šunį, irgi
kengūrinių veislės - pribėgo prie jo, jis sudraskė jam
visą nugarą - nuo peties iki šono. Oi, kaip tada Besi
suinkštė. Viešpatie! Nemačiau šuns, kuris taip būtų
mėgęs pjautis ir vytis žvėrį kaip Besi. Bet dabar ji viską
darydavo, tik lodama.
- Tu gražiai apie ją pasakoji, - pasakiau aš tėvui, nes
norėjau jo dar klausytis.
- Taigi tu turi būti toks kaip ji. Kai žiūrėsi į kitus, tuo
laiku ir pats stenkis kartu su jais ir grumtis, ir lakstyti,
ir varžytis, ir jodinėti, ir laidyti gerklę. Osavo kojas už­
miršk. Šiaip ar taip, nuo šios valandos aš jas užmiršiu.
 13

Kiekvieną rytą vaikai, kuriems buvo pakeliui, užei­

davo ir nuveždavo mane į mokyklą. Jiems tai patiko,
nes kiekvienas jų iš eilės galėdavo pasivažinėti su ma­
nimi vežimėlyje.
Tie, kurie traukdavo vežimėlį, dūkdavo kaip arkliai,
o aš rėkdavau jiems „Op, op!“ir sukdavau tariamąjį bo­
tagą.
Tarp jų buvo Džo Karmaiklas, gyvenęs beveik prie­
šais mus, - jis buvo mano draugas; Fredis Houkas, ku­
ris mokėjo viską daryti geriau už kitus ir buvo laikomas
mokyklos didvyriu; Skundikas Bronsonas, kuris, kai tik
kas jam suduodavo, visada grasino eisiąs „pasakyti“.
Mūsų gatvėje gyveno dvi mergaitės. Viena vadino­
si Alisa Barker. Visi mokyklos berniukai norėjo su ja
draugauti, bet jai patiko Fredis Houkas. Kita - Megi
Muligen. Ji buvo augalota ir žinojo tris baisius užkei­
kimus, kuriuos sakydavo visus iš eilės, jei kas ją įpy­
kindavo. Jai buvo tik juokas nusukti bet kam ausį, ir
man ypač patikdavo, kai ji vežiodavo mano vežimėlį,
nes aš ją mylėjau.
142
 Kartais, kai žaisdavome „besispardančius arklius“,
vežimėlis apvirsdavo, ir Megi išpildavo tris savo keiks­
mus, pakeldavo mane ir šaukdavo kitiems: „Ei, padėki­
te man jį įsodinti, kol niekas neatėjo.“
Ant nugaros jai mataravo dvi ilgos rusvos kasos, ir
berniukai ją pravardžiuodavo „Lapės uodega“, o ji tada
jiems dainuodavo:

T u - sterblinė žiurkė,
Vabalas išpuikęs...

Ji nė vieno berniuko nebijojo; nebijojo ir bulių.

Kartą Makdonaldo bulius ištrūko į kelią ir užpuolė
svetimą bulių. Mes visi sustojome pažiūrėti. Makdo­
naldo bulius buvo stambesnis, jis prirėmė savo prieši­
ninką prie medžio ir perrėžė jam šoną. Tas sumykė ir
šoko bėgti. Per užpakalines jo kojas tekėjo kraujas. Jis
dūmė keliu tiesiog į mus, o Makdonaldo bulius lėkė iš
užpakalio, jį badydamas.
Džo, Fredis ir Skundikas nukūrė prie tvoros, bet
Megi liko su manimi, nepaleisdama vežimėlio. Ji mė­
gino mane nustumti nuo kelio, bet nespėjo, ir Mak­
donaldo bulius, bėgdamas pro šalį, bakstelėjo ragais
vežimėlį. Šis apvirto, ir aš iškritau į paparčius, tad ne-
užsigavau. Megi Muligen taip pat liko sveika. Bet ve­
žimėlio ratai susimetė, ir Megi, užsivertusi mane ant
pečių, nunešė namo; ji buvo sustojusi atsipūsti tik ke­
turis kartus - Džo ir Fredis skaičiavo.
143
 Paprastai mano vežimėlis būdavo paliekamas prie
mokyklos durų, ir aš į klasę įeidavau su ramentais.
Mokyklos pastatas buvo ilgas mūras su aukštais,
siaurais langais; pro juos ką nors pamatyti sėdint buvo
neįmanoma. Plačios palangės buvo nusėstos kreidos
dulkių; vienoje gilioje lango nišoje stovėjo įtrūkusi
vaza su nuvytusiomis gėlėmis.
Ant galinės klasės sienos kabojo dvi juodos lentos.
Po lentomis buvo padarytos lentynėlės, kur stovėjo
kreidos gabalai, skudurai, dideli kampainiai ir liniuotės.
Sienoje tarp lentų buvo židinys, prikimštas senų
klasės žurnalų, o viršum jo kabojo paveikslas, kuria­
me buvo vaizduojamas būrelis kareivių raudonais
mundurais ir apsitaškiusių krauju; jie žiūrėjo kažkur į
šalį, laikydami atstatę šautuvus; jiems prie kojų gulėjo
kitų kareivių lavonai. Būrelio viduryje, aukščiau už ki­
tus, stovėjo kareivis, laikydamas vėliavą ilgu kotu. Jis
kažką šaukė ir grūmojo kumščiu. Paveikslas vadinosi
„Žūtbūtinė kova“. Bet mis Pringel nežinojo, kur jie ko­
vojo. Misteris Tekeris kalbėjo, kad paveiksle vaizduo­
jamas didžiausias britų herojiškumas, ir jis ilga lazdele
baksnodavo į paveikslą aiškindamas, ką būtent tas he­
rojiškumas rodo.
Mis Pringel mokė mažylius, o misteris Tekeris vy­
resniuosius. Mis Pringel buvo žilaplaukė, į mus ji žiū­
rėjo per akinių viršų. Ji nešiojo stačias apykaklaites
su plokštele iš banginio ūso, ir jai būdavo labai sunku
palenkti galvą, kada leisdavo išeiti iš klasės. O man
visada knietėdavo išeiti, nes lauke būdavo galima pa­
144
stovėti saulėje, paspoksoti į Turalos kalną ir paklausy­
ti šarkų. Kartais lauke mūsų susirinkdavo trejetas, ir
mes ginčydavomės, kam grįžti į klasę pirmajam.
Misteris Tekeris dirbo vyresniųjų mokytoju. Akinių
jis nenešiojo. Jo akys mus gąsdindavo net tada, kai
palenkdavome galvas ir stengdavomės į jas nežiūrėti.
Jos buvo dygios, piktos, šaltos ir atstodavo rimbą. Jis
visada plaudavo rankas emaliuotame dubenėlyje, ku­
ris stovėjo kampe, o paskui prieidavo prie katedros ir
jas šluostydavo mažu baltu rankšluosčiu, nė akimir­
kos nenuleisdamas akių nuo mokinių. Jis šluostyda­
vo kiekvieną pirštą atskirai, pradėdamas nuo nykščio.
Jo pirštai buvo ilgi ir balti, ir, rodos, pro odą galėjai
įžiūrėti gumbuotas sausgysles. Jis trindavo savo pirš­
tus greitai, bet atrodydavo, kad neskuba, ir vis žiūrė­
davo į mus.
Kol jis šluostydavosi rankas, niekas nedrįsdavo
krustelėti, nesiryždavo ištarti nė žodžio. Baigęs jis su-
lankstydavo rankšluostį ir įkišdavo į stalčių, o paskui
nusišypsodavo mums dantimis ir lūpomis.
Aš jo bijojau kaip tigro.
Jis turėjo lazdelę ir, prieš sukirsdamas kokiam nors
berniukui, dukart ja mostelėdavo ir paskui perbrauk­
davo ranka lyg nuvalydamas.
- Na-a, - sakydavo jis, rodydamas dantis.
Tą, kuris neverkdavo, kai ant jo pasipildavo lazdelės
smūgiai, mes laikydavome ištvermingu ir kantriu. Iš
skausmo pravirkę berniukai jau negalėdavo koman­
duoti kitiems. Mokyklos kieme net mažyliai stodavo
145
su jais į kovą, tvirtai tikėdami, kad jų bus viršus. Mano
išdidumas reikalavo kuo nors pasižymėti, sukelti
draugų susižavėjimą, o kadangi labai nedaug ką tega­
lėjau padaryti, tai kaliau sau į galvą, kad man nieko
nereiškia lazdelė, nors misterio Tekerio labiau bijojau
negu kiti mokiniai. Kai kurie berniukai skubėdavo ati­
traukti ranką, kai pakildavo misterio Tekerio lazdelė;
o aš taip stengdavausi nedaryti, nesiraukydavau ir ne­
dėjau rankų ant krūtinės po kiekvieno smūgio - neti­
kėjau, kad tai gali palengvinti skausmą ar sugraudin­
ti misterį Tekerį. Po tokios bausmės aš negalėdavau
nulaikyti ramentų: nutirpę pirštai nelinkdavo, ir aš
keverzodavau į savo vietą, atgalią ranką pakišęs po ra­
mentų turėklu.
Mis Pringel neturėjo lazdelės. Ji turėjo platų diržą,
kurio vieną galą buvo supjausčiusi į tris uodegas, mat
galvojo, kad šitie siauri dirželiai skaudžiai kerta, bet
greit suprato šią savo klaidą ir nuo to laiko mušdavo
tik plačiuoju diržo galu.
Užsimojusi diržu, ji kietai susičiaupdavo ir sulaiky­
davo kvapą, bet stipriai sukirsti nemokėdavo. Papras­
tai ji vaikščiodavo po klasę su diržu rankoje, kartkar­
tėmis pliaukštelėdama sau per sijoną, kaip piemuo
pliauškina botagu, baidydamas galvijus.
Ji bausdavo pati būdama visiškai rami. O misteris
Tekeris, sugalvojęs ką nors nubausti, tiesiog įniršdavo.
Jis puldavo prie savo katedros, su triukšmu blokšdavo
antvožą ir, tarp sąsiuvinių ir popierių ieškodamas savo
lazdelės, riaumodavo:
146
 - Eikš čionai, Tompsonai. Aš mačiau, kaip tu vaipei-
si, manydamas, kad aš nusisukau.
Kai jis bausdavo mokinį, visa klasė nieko neveik­
davo. Mes tik žiūrėdavome ir tylėdavome sumišę, iš­
sigandę rūstybės priepuolio, kurio negalėdavome nei
suprasti, nei paaiškinti. Mokytojo veidas parausdavo,
balsas pasikeisdavo, ir tada atrodydavo, kad jis yra
kažką baisaus sugalvojęs; ir mes drebėdavome iš bai­
mės savo suoluose.
Mes žinojome, kaip jis pamatė, kad Tompsonas jam
už nugaros vaiposi. Viršum židinio kabančio paveikslo
stiklas atspindėjo visa, kas darėsi už Tekerio, ir, žiūrė­
damas į paveikslą, jis matė ne kritusius kareivius ir ne
vėliava mojuojantį ir kažką šaukiantį kareivį, bet mo­
kinių veidus.
Vaikai kalbėdami dažnai minėdavo lazdelę ir dir­
žą. Vienas kitas vyresnių berniukų išmaniai sampro­
taudavo šia tema, ir mes pagarbiai klausydavomės jų
kalbos.
Taigi jie mums sakydavo, kad jei į lazdelės galo ply­
šį įspraustum ašutą, tai lazdelė iš karto, skiltų pusiau,
kai jis sukirstų berniukui per ranką. Tai sužinojęs, aš
svajojau įlįsti į mokyklą pro langą, kai joje nieko ne­
bus, įsprausti lazdelėn ašutą ir nepastebėtas dingti. Aš
vaizdavausi, koks misteris Tekeris kitą dieną bus įnir­
šęs, žiūrinėdamas lūžusią savo lazdelę, ir su kokia šyp­
sena kišiu jam ranką, laukdamas smūgio, kurio, kaip
man bus gerai žinoma, jis negalės suduoti. Tai buvo
žavingas reginys.
147
 Bet, norint įsprausti ašutą, reikėjo atplėšti moky­
tojo stalo viršų, o to mes negalėjome padaryti. Užtat
derva trindavome delnus, tikėdami, kad jie pasidarys
šiurkštesni ir nejaus jokių kirčių.
Ilgainiui aš tapau autoritetu visais dervavimo klau­
simais; patardavau, kiek dervos reikia, aiškindavau,
kaip ja tepti odą, pasakodavau, kuo pasižymi atskiros
dervos rūšys, ir visa tai dėstydavau kaip tikras žino­
vas, kuriam negalima prieštarauti.
Bet paskiau sugalvojau kitą vaistą - akacijos žievę;
pamirkydavau žievę karštame vandenyje ir į tą rudą
skystį kišdavau rankas. Aš tvirtinau, kad taip raugina­
ma oda, ir kaip įrodymą atkišdavau savo delnus, su­
diržusius nuo amžino trynimosi į ramentų skersinius.
Daug ką man pavyko įtikinti, ir akacijos žievės užpilo
buteliukas, jei žievė būdavo visai juoda, kainavo ketu­
ris rutuliukus arba šešis paveiksliukus nuo papirosų
dėžutės.
Iš pradžių aš sėdėjau „galerijoje“, mis Pringel valdo­
se. „Galeriją“sudarė kelios eilės aukštyn kylančių suo­
lų, ir paskutinė eilė buvo vos ne po pačiomlubom. Prie
kiekvieno suolo buvo pritvirtinta šešių vietų sėdynė
be atlošo.
Visi suolai buvo surėžyti peiliukais - čia mirgėjo
inicialai, skrituliai, kvadratai ir šiaip gilūs brėžiai. Kai
kuriuose suolų antvožuose buvo išpjautos apskritos
skylės, ir pro jas galima buvo įmesti vidun trintuką ar
pieštuką. Šešios rašalinės stovėjo tam tikrose skylėse, o
šaliajų buvo grioveliai plunksnakočiams ir pieštukams.
148
 Mažyliai rašė ant grifelinių lentelių. Kiekvienos len­
telės viršuje buvo išgręžta skylutė ir per ją perverta
virvelė, prie kurios buvo rišamas skudurėlis.
Norint nuvalyti prirašytą lentelę, reikėdavo ją pa­
spjaudyti, o paskui patrinti skudurėliu. Skudurėlis
labai greitai imdavo nemaloniai kvepėti, ir reikėdavo
motinos prašyti naujo.
Mis Pringel buvo įsitikinusi, kad atkaklus to paties
dalyko kartojimas visam laikui padeda įsikalti į galvą
reikiamą faktą ir jį suprasti.
Mes iš pradžių mokydavomės abėcėlės, kartodami
ją kiekvieną dieną, o paskui visa klasė giedodavo:
- Ka-a-tė-ė-katė, ka-a-tė-ė-katė.
Vakare galėdavai pasigirti motinai, kad moki per­
skaityti žodžio „katė“ raides, ir jai atrodydavo, kad ši­
tas įvykis vertas visokeriopo nusistebėjimo.
Bet tėvas čia nematė nieko nepaprasto. Kai jam pa­
pasakojau, ko aš ten išmokau, jis tarė:
- Velniop „katę“. Tu verčiau pasakyk, kokios raidės
žodyje „arklys“.
Norėdamas aš greitai sumesdavau viską, ko mus
mokydavo, bet per pamokas mėgdavau kikenti ir ple­
pėti, tad man dažnai tekdavo paragauti lazdelės. Iš
kiekvienos pamokos aš išeidavau ko nors nesupratęs ir
neišmokęs, ir ėmiau nekęsti mokyklos. Mano braižas,
mis Pringel nuomone, buvo negražus, ir kai ji tikrin­
davo mano pratimus iš rašybos, tai visada čeksėdavo
liežuviu. O piešimas laisva tema man patiko: aš pieš­
davau eukaliptų lapus, ir mano piešiniai būdavo visai
149
nepanašūs į kitų piešinius. Per piešimo pamokas iš na­
tūros mes kopijuodavome kubus, bet man visada jie
išeidavo kreivi.
Kartą per savaitę mums būdavo pamoka, vadinama
„mokslu“. Ji man patikdavo, nes per ją būdavo galima
stovėti aplink stalą, ir mes galėjome stumdytis, išdy­
kauti ir šiaip linksmintis.
Kartą misteris Tekeris atidarė spintą, kurioje buvo
keli stikliniai mėgintuvėliai, spiritinė lemputė, indas
su gyvsidabriu ir odinis skridinėlis su virvele viduryje.
Visus šiuos daiktus jis pastatė ant stalo ir pasakė:
- Šiandien mes išbandysime oro slėgimą, kuris ly­
gus keturiolikai svarų į kvadratinį colį.
Šie žodžiai man neturėjo jokios prasmės, bet aš sto­
vėjau šalia Megi Muligen ir panorau blykstelėti kaip
mokslo žvaigždė.
- Mano tėvas sako, - tariau, - kad kuo daugiau
žmogus įkvepia oro, tuo darosi lengvesnis ir upėje ne­
skęsta.
Aš maniau, kad šie mano žodžiai turi tam tikrą ryšį
su pamokos tema, bet misteris Tekeris, iš lėto padė­
jęs odinį skridinėlį ant stalo, pažiūrėjo į mane tokiom
akim, kad aš nusigręžiau, ir iškošė pro dantis:
- Maršalai, įsidėmėk, kad mūsų nedomina nei tavo
tėvas, nei jo stebėjimų išvados, net jei jos liudytų jo
sūnaus kvailumą. Malonėk atidžiai klausyti pamokos.
Paskui jis paėmė odinį skridinėlį, jį sušlapinęs pri­
spaudė prie stalo, ir nė vienas mes negalėjome jo at­
plėšti, išskyrus Megi Muligen, kuri, visu smarkumu
150
trūktelėjusi, nuplėšė jį nuo stalo, įrodžiusi, kad oras
nieko neslegia.
Veždama mane namo, ji pasakė, kad aš kalbėjau tei­
sybę ir oras nieko neslegia.
- Aš norėčiau tau ką nors padovanoti, - tariau aš
Megi, - bet nieko neturiu.
- Ovaikiškų žurnalų ar turi? - paklausė ji.
- Yra du po mano lova, - gyvai atsakiau jai, - aš tau
juos padovanosiu.
 14

Pamažu ramentai pasidarė mano dalimi. Mano ran­

kos išsivystė labai neproporcingai, palyginti su kito­
mis kūno dalimis, o pažastys pasidarė stiprios ir, tvir­
tos. Ramentai man daugiau netrukdė, ir aš vaikščiojau
su jais visiškai laisvai.
Eidavau visokiais „stiliais“, kuriuos vadindavau įvai­
riais vardais, taikomais arkliams. Aš mokėjau eiti žin­
gine, bėgti ristele, risčia, šuoliuoti. Dažnai krisdavau ir
smarkiai užsigaudavau, bet pamažu išmokau taip kris­
ti, kad „blogoji“mano koja nuo to nenukentėtų. Visus
savo kritimus aš suskirsčiau į tam tikras kategorijas
ir virsdamas iš anksto žinojau, ar parvirsiu „sėkmin­
gai“, ar „nesėkmingai“. Jei ramentai paslysdavo, kai aš
jau būdavau perkėlęs kūną į priekį, tai krisdavau ant
nugaros, ir toks kritimas būdavo pats „nesėkmingiau­
sias“, nes „blogoji“ mano koja susiriesdavo ir patek­
davo po manimi. Tada man labai skaudėdavo ir taip
parkritęs aš, stengdamasis sulaikyti ašaras, rankomis
daužydavau žemę.
152
 Ojei paslysdavo tik vienas ramentas arba aš užkliū­
davau už akmens ar šaknies, tai virsdavau kniūbsčias
ant rankų ir niekada neužsigaudavau.
Šiaip ar taip, aš visada vaikščiodavau su mėlynėmis,
gumbais ir apsidraskęs ir kiekvieną vakarą turėdavau
gydyti dieną užgautas ir sužalotas vietas.
Bet dėl to nesijaudindavau. Šiuos nelemtus nemalo­
numus aš laikiau kaip kažkokį neišvengiamą ir natū­
ralų dalyką ir niekada jų nesiedavau su savo luošumu,
nes, kaip ir pirma, visai nelaikiau savęs luošiu.
Pradėjęs lankyti mokyklą, patyriau, kas yra mirti­
nas nuovargis - nuolatinė visų luošių nelaimė.
Aš visada stengdavausi eiti tiesiai, kirsdavau kam­
pus, ieškodavau paties trumpiausio kelio. Eidavau be
atodairos per dygius krūmus, vengdamas keleto ne­
reikalingų žingsnių aplink juos; ropšdavausi per tvorą,
lenkdamas nedidelį vingį, nors varteliai būdavo čia pat.
Normalus berniukas savo energijos perteklių išei­
kvoja visaip išdykaudamas: jis straksi, šokinėja, suka­
si, eidamas gatve spardo akmenėlius. Man irgi knie-
tėdavo taip daryti, ir aš, eidamas keliu, duodavau sau
laisvę ir mėgindavau nevikriai šokinėti ir straksėti, tuo
parodydamas gerą savo nuotaiką. Suaugusieji, maty­
dami, kaip aš nemitriai stengiuosi išlieti savo gyveni­
mo džiaugsmą, įžvelgdavo kažką be galo graudaus ir
į mane imdavo žiūrėti su tokiu gailesčiu, kad aš tuč­
tuojau liaudavausi šokinėjęs ir kai jie išnykdavo man iš
akių, grįždavau į laimingą savo pasaulį, kur jų sielvar­
tui ir skausmui nebuvo vietos.
153
 Nė pats nepastebėdamas, ėmiau naujai žiūrėti į
pasaulį. Anksčiau natūraliai man keldavo pagarbą tie
berniukai, kurie kone visą savo laiką skirdavo skaity­
mui, o dabar mane ėmė dominti tik sporto ir fiziniai
pratimai. Futbolininkai, boksininkai, dviratininkai
mane kur kas labiau žavėdavo negu mokslo ir kultū­
ros vyrai. Geriausiais mano bičiuliais tapo tie berniu­
kai, kurie buvo laikomi stipruoliais ir peštukais. Ir aš
pats žodžiais ėmiau rodyti savo karingumą.
Kaip aš tau, Tedai, duosiu per ausį po pamokų, tada
žinosi!
Aš visada gąsdindavau, bet vengiau tuos grasinimus
įvykdyti. Aš negalėjau prisiversti pirmasis kam suduo­
ti ir tik mušdavausi gindamasis.
Bet tokia prievarta man buvo be galo bjauri. Kar­
tais, pamatęs ką nors mušant arklį ar šunį, aš skubėda­
vau kuo greičiau bėgti namo, apkabinti savo kalę Megą
ir priglausti ją prie savęs. Ir man pasidarydavo širdžiai
lengviau, nes tada jai negalėjo nieko blogo nutikti.
Aš beveik visą laiką galvodavau apie gyvulius ir
paukščius. Skrendantys paukščiai mane veikė kaip
muzika. Kai žiūrėdavau į bėgančius šunis, man dary­
davosi beveik skaudu - tokie gražūs būdavo jų jude­
siai, o matydamas šuoliais lekiančius arklius aš im­
davau virpėti iš susijaudinimo, nors vargu ar būčiau
galėjęs paaiškinti kodėl.
Aš tada nesupratau, kad, garbindamas visa, kame
buvo įkūnyta jėga ir vikrumas, aš tarsi atlygindavau už
154
savo paties bejėgiškumą ir nemitrumą. Aš tik žinojau,
kad toks reginys mane džiugina.
Mudu su Džo Karmaiklu drauge gaudydavome
triušius ir zuikius; su gauja šunų slampinėdavome po
atvašynus ir ganyklas, ir kai, pabaidžius zuikį, šunys
puldavo jį vytis, man būdavo neapsakomai smagu
stebėti, kaip liuoksėdami šokuoja kengūriniai šunys,
žiūrėti, kaip jie lekia, prie žemės nunarinę galvas, ma­
tyti puikiai išlenktus jų kaklus ir nugaras, smarkiai į
priekį palinkusius liemenis, kai jie jau būdavo prie pat
dumiančio zuikio.
Dažnai vakarais eidavau į atvašynus pakvėpuoti
žemės ir medžių kvapu. Aš atsiklaupdavau tarp sa­
manų ir paparčių ir priglausdavau veidą prie žemės,
kvėpdamas jos aromatą. Pirštais atkasdavau žolės
šaknis; mane smarkiai domino tos žemės, kurią lai­
kydavau rankoje, struktūra ir sudėtis, joje slypinčios
plonos it plaukeliai šaknelės. Ji man atrodydavo kaip
koks stebuklas, ir net imdavau manyti, kad vaikštant
mano galva per aukštai ir kad dėl to aš negaliu kaip
reikiant pajusti ir įvertinti žolės, lauko gėlių, samanų
ir akmenų ant takelio, kuriuo einu. Aš norėjau lakstyti
kaip šuo, įbedęs nosį į žemę, ir nepraleisti nė vieno
skanaus kvapo, nė vieno pasaulio stebuklo - ar akme­
nėlio, ar augalo.
Aš mėgau šliaužioti po paparčius balos pakraštyje,
tiesdamas tunelius per papartyną, kiekvieną kartą ten
rasdamas kažką nauja, arba kniūpoti, priglaudęs veidą
155
prie šviesiai žalių paparčių auglių, ką tik atsiradusių
iš gyvybę kuriančios nakties tamsos ir švelniai susi-
gniaužusių lyg kūdikio kumštelis. Kiek čia buvo švel­
numo, kiek gėrio ir pagailos. Aš nuleisdavau galvą ir
prikišdavau prie jų skruostą.
Bet aš jaučiausi suvaržytas ir sukaustytas, kai norė­
davau rasti tą atsakymą, kuris būtų viską paaiškinęs ir
numalšinęs mano alkį. Ir štai aš susikūriau svajų pa­
saulį, kuriame galėjau ligi valiai klaidžioti ir keliauti,
laisvas nuo nepaklusnaus kūno pančių.
Išgėręs arbatos, prieš eidamas miegoti, toje visiš­
koje paslaptingo laukimo tamsoje, kada varlės pelkėje
imdavo kvaksėti ir pirmasis oposumas lįsdavo iš dre­
vės, aš išeidavau prie vartelių ir ilgai stovėdavau, pro
statinius žiūrėdamas į mišką, nurimusį ir laukiantį
nakties. Už miško Turalos kalnai tokiais mėgstamais
mano vakarais užstodavo tekantį mėnulį, ir stati jų
viršūnė aiškiai dunksodavo šviesaus dangaus fone.
Klausydamasis, kaip kurkia varlės, kaip ūbuoja pe­
lėda ir čerškia oposumas, aš mintyse galvotrūkčiais
leisdavausi bėgti, puldamas į naktį; visomis keturio­
mis liuoksėdavau, baksnodamas nosimi į žemę ir uos­
damas triušio ar kengūros pėdas. Kas aš buvau - dingo
ar paprastas šuo, pats vienas gyvenantis miške, - ne­
žinau, bet aš nė akimirkos neatskirdavau savęs nuo
miškų, per kuriuos nepailsdamas skriejau didžiuliais
šuoliais. Aš buvau šių miškų dalis, ir visa tai, ką jie ga­
lėjo duoti, buvo mano.
156
 Bėgdamas nuo tikrovės, kur man buvo labai sunku
judėti, aš darydavausi greitas ir nepažįstantis nuovar­
gio, be didelių pastangų galėdavau šokinėti ir straksė­
ti, ir mano judesiai būdavo tokie grakštūs, kaip vikrių,
dirbančių žmonių ir lekiančių šunų bei arklių.
Kai aš būdavau šuo, liuoksintis per nakties platybes,
man nereikėdavo įtempti jėgų, dėti daug pastangų,
skausmingai kristi. Aš lėkdavau per miškus, nepakel­
damas nosies nuo lapais nuklotos žemės, prisivyda­
mas paliuokomis sprunkančias kengūras, pamėgdžio­
damas jų judesius, šokdamas ir griebdamas jas, skrie-
davau per išvartas ir upelius, čia išnerdamas į mėnulio
šviesą, čia vėl smukdamas į šešėlį, ir visi mano kūno
raumenys būdavo įsitempę, bet nenuvargę ir pilni di­
džiulės energijos, sukeliančios džiaugsmą.
Bet kai triušis ar kengūra būdavo sugauta, svajos
nutrūkdavo: man rūpėdavo pati medžioklė, žvėrelio
vijimasis, visiškas mano būtybės susiliejimas su miško
gyvenimu.
Aš neįsivaizdavau, kad sveiko kūno žmonės gali pa­
vargti. Tvirtai buvau įsitikinęs, kad pavargti galima tik
vaikščiojant su ramentais, - sveiki žmonės neturėtų
šito jausmo pažinoti. Juk man kaip tik ramentai truk­
dė nubėgti visą kelią iki mokyklos nesustojus; juk tik
dėl jų man imdavo smarkiai plakti širdis, kai lipdavau
į kalvą, ir taip smarkiai, kad turėdavau ilgai stovėti,
apsikabinęs medį, kol atsikvėpdavau, o tuo tarpu kiti
berniukai ramiai keliaudavo toliau. Bet aš nepykdavau
157
ant savo ramentų. Aš negalėjau pykti. Kai svajodavau,
man ramentų nereikėdavo, bet aš grįždavau prie jų be
kartėlio.
Tuo metu aš gyvenau dviejuose pasauliuose, ir jie
abu man buvo vienodai malonūs. Kiekvienas jų savaip
mane skatino veržtis į kitą. Tikrovės pasaulis kaustė
mane; svajonių pasaulyje aš pats buvau kalvis.
 15

Fredis Houkas iš visų mokyklos berniukų buvo grei­

čiausias, geriausiai mokėjo peštis, laipioti po medžius
ir laidyti iš laidynės. Jis buvo mūsų žaidimo akmenė­
liais čempionas ir galėjo toliau už visus numesti pa­
veikslėlį nuo papirosų dėžutės. Tai buvo ramus ber­
niukas, ne pagyrūnas, ir aš prie jo labai prisirišau. Jis
rinko paveikslėlius nuo papirosų dėžučių, ir jam tik
vieno trūko iki pilno komplekto iš serijos „Britų im­
perijos ginklai“.
Savo kolekciją jis laikė skardinėje dėžutėje nuo taba­
ko; kasdien jis vieną ar du kartus išimdavo visą pluoš­
tą, paseilindavo nykštį ir iš naujo suskaičiuodavo, o aš,
užgniaužęs kvapą, žiūrėdavau, ką jis daro. Paveikslėlių
visada būdavo keturiasdešimt devyni.
Aš norėjau jam gauti vienintelį trūkstamą paveiks­
lėlį ir kiekvieną kartą, sutikęs žmogų, klausdavau: „Ar
jūs neturite paveikslėlio nuo papirosų dėžutės, miste­
ri?“ Bet vis bergždžiai.
Aš jau buvau bepadarąs išvadą, kad tai pats rečiau­
sias paveikslėlis pasaulyje, tik pro mūsų vartus jojantis
159
raitelis, kurį sustabdęs aš paklausiau, ištraukė jį iš ki­
šenės ir padavė man!
Aš negalėjau patikėti savo akimis. Kelissyk iš eilės
patikrinau numerį - trisdešimt septintas, o Fredžiui
trūko kaip tik šito numerio.
Rytojaus dieną aš nekantriai laukiau Fredžio ir kai jį
pamačiau ateinant keliu, ėmiau šūkčioti malonią savo
naujieną, nors tarp mūsų buvo ne mažiau kaip pusė
mylios. Kai jis tiek prisiartino, kad galėjo išgirsti, pasi­
leido bėgti, kiek tik įkerta, ir po trumpos valandėlės aš
jam įteikiau paveikslėlį.
Nepaprastai susijaudinęs papasakojau, kaip visa tai
buvo.
- Man jį davė raitas vaikinas. Jis man sako: „Ką tu
renki?“, o aš jam sakau: „Britų imperijos ginklus.“Ojis
sako: „Rodos, aš vieną tokį paveikslėlį turiu.“ Dabar
tavo komplektas bus pilnas.
Fredis pasižiūrėjo į paveikslėlį, apvertė jį ir pažvelgė
į numerį. Perskaitė jame nupiešto ginklo aprašymą ir
tarė:
- Ei ei, kaip tik tas, kurio man reikia.
Paskui Fredis išsitraukė iš kišenės savo dėžutę nuo
tabako ir atvožė. Jis įdėjo naująjį paveikslėlį į bendrą
kaladę atitinkamoje pagal numerį vietoje, sulygino ją,
padaužęs į stulpą, paseilino pirštą ir ėmė iš lėto skai­
čiuoti paveikslėlius, garsiai sakydamas kiekvieną nu­
merį, o aš kartojau paskui.
Kai jis palietė paskutinį paveikslėlį, aš pergalingai
sušukau:
160
 - Penkiasdešimt!
- Atrodo, kad taip, - pasakė Fredis.
Jis vėl sulygino kaladę į stulpą ir vėl paveikslėlius
suskaičiavo, pradėdamas iš galo.
- Dabar turėsi pilną komplektą, Fredi, - džiugiai pa­
sakiau aš, - ir visi aukščiausiosios klasės.
- Taip, - tarė jis. - Tik pamanykite, visa kaladė, po
velniais, visa!
Jis sudėjo paveikslėlius į dėžutę ir laikė rankoje šyp­
sodamasis.
Staiga jis įbruko dėžutę man į rankas ir tarė:
- Še, imk, aš tau juos rinkau...
Fredis, visą laiką lošdavęs akmenėliais iš paveiksliu­
kų nuo papirosų dėžučių arba sukdavęs vilkutį, retai
su manimi žaisdavo mokykloje.
Aš buvau laikomas blogu žaidėju ir visada pralošda-
vau akmenėlius. Fredis turėjo ypatingą, vadinamą „pie­
ninį“akmenėlį, vertą viso šilingo, ir jis man jį duodavo,
kad atsiloščiau. Kiekvienas žaidimo dalyvis statydavo
po vieną „pieninį akmenėlį“, bet tik geresni žaidėjai
leisdavo sau rizikuoti tokiais brangiais akmenimis.
Suprantama, aš kiekvieną kartą pralošdavau ir vis
skųsdavausi Fredžiui:
- Vėl aš jį pralošiau, Fredi.
- Kam? - klausdavo jis.
- Biliui Robertsonui.
- Gerai, - sakydavo Fredis, atsilošdavo akmenėlį ir,
taręs man: „Imk“, vėl grįždavo prie savo žaidimo.
Jei tik aš su kokiu nors berniuku susikivirčydavau,
jis bematant prieidavo ir imdavo klausytis, žarsty­
l6l
damas koja žvyrą. Kartą Stivas Makintairas pagrasė
trenksiąs man per nugarą, o aš jam atsakiau:
- Pamėgink - iš tavęs tik šlapia vieta liks!
Stivas puolė prie manęs. Fredis, kuris viską girdėjo,
pasakė Stivui:
- Kas palies šitą berniuką, palies mane.
Stivas po šių žodžių persigalvojo ir nesipešė, bet, kai
grįžome į klasę, pasakė:
- Po pamokų aš su tavimi susidorosiu, pamatysi!
Aš užsimojau ramentu ir rėžiau jam per blauzdas;
tada berniukai suskilo į dvi grupes: vieni sakė, kad
man reikia išvaryti ožį, kiti - kad Stivui reikia išvaryti.
Mudu su Stivu susiginčijome tada, kai visi spietė-
mės prie kvadratinio skardinio bako, stengdamiesi
atsigerti. Prie čiaupo buvo pririštas surūdijęs skardi­
nis puodelis, o po čiaupu, įdubime, kurį vaikai buvo
išmynę savo batais, telkšojo prilieta vandens. Tie, ku­
rie norėjo atsigerti, trypė šiame purviname liūge tarsi
karvės prie girdyklos.
Vasarą, kai žaisdavome kieme, prie bako visada
būdavo peštynės, berniukai ir mergaitės vienas kitą
stumdydavo ir spardydavo, piešdami pustuštį puodelį
iš tų, kurie dar nespėjo atsigerti, ir skubėjo jį suversti
sau į burną, o tuo tarpu jo jau siekė kokios dvi dešim­
tys rankų. Kai vienas paleisdavo puodelį, kiti nučiupę
išgerdavo.
Taip visada išdykaudavome, šaukdami ir keldami
triukšmą; laimingąjį, geriantį iš puodelio, tąsydavome
iš visų pusių; prašydavome, grasindavome, kaltinda­
162
vome, primindavome savo nuopelnus ir liepdavome
neužmiršti.
- Klausyk, Bili, aš čia, duok puodelį.
- Ar atsimeni, aš tau paskolinau savo akmenuką?
Džimai, aš po tavęs... Ei, Džimai, po tavęs aš! Puodelio
mums abiem užteks... Traukitės iš kelio!.. Ko tu stum-
daisi... Aš atėjau pirmas... Aš po tavęs... Eikpo velnių!..
Suknelės, palaidinės - viskas būdavo aptaškyta van­
deniu... Berniukai iš šios grūsties iššokdavo viena koja,
rankomis spausdami sumuštą kitos blauzdą ir klykda­
mi: „Oi oi!“ Mergaitės šaukdavo: „O aš pasakysiu mo­
kytojai!“Tie, kuriems pavykdavo atsigerti, braudavosi
pro minią, ranka šluostydamiesi šlapias lūpas ir perga­
lingai šypsodamiesi.
Aš pešdavausi dėl vandens kaip ir visi kiti. Tokiais
atvejais niekas nesiskaitydavo su paralyžiuotomis
mano kojomis ir mane parversdavo ant žemės arba
nustumdavo į šalį, visiškai nepaisydami mano ra­
mentų.
Aš juos tik skatindavau taip su manimi elgtis, įvai­
riai gąsdindamas visiškai ne pagal savo jėgas ir gali­
mybes. „Kai trenksiu kartą, tada žinosi!“ - šaukiau aš
mūsų mokyklos stipruoliui ir didžiausiam peštukui,
žinoma, tuo jį gerokai nustebindamas.
Visi buvo tikri, kad aš galiu įvykdyti savo grasini­
mus, bet iki susikirtimo su Stivu Makintairiu tuo įsiti­
kinti nebuvo progos.
Stivas kirto man per ranką, kai aš gėriau, apliejo
man visą krūtinę ir atėmė iš manęs puodelį. Aš jam
163
trenkiau į pilvą, bet pastumtas išmečiau ramentą ir
pargriuvau. Gulėdamas ant žemės, nutvėriau Stivą
už kojos ir parverčiau į purvą. Tačiau jis atsikėlė pir­
miau už mane ir jau buvo bepuoląs kumščiuoti, bet
pasigirdo skambutis. Visą savaitę po to susirėmimo
mes vienas kitam grasinome; mus apspisdavo bičiu­
liai ir šnibždėdavo į ausį savo patarimus. Visi manė,
kad stiprios mano rankos, bet Stivo patarėjai viešai
sakydavo, kad, išmušus iš manęs ramentus, mano
dainelė sudainuota. O mano šalininkai, atvirkščiai,
tvirtindavo, kad kaip tik geriausiai aš pešuosi gulė­
damas.
Pats aš nežinojau, kokioje padėtyje geriausiai pe­
šuosi, bet buvau tvirtai įsitikinęs, kad kovą laimėsiu.
- Tai kas, kad jis mane parblokš, - pareiškiau aš Fre­
džiui Houkui, - aš vis tiek atsistosiu ir vėl jį pulsiu.
Aš taip samprotavau, remdamasis paprasta prie­
laida: „Jei tu pats nepasiduosi, tai tavęs niekas nepri-
muš“. Žinojau, kad niekas pasaulyje manęs neprivers
pasiduoti, - vadinasi, aš turiu nugalėti.
Skaičiuodamas akmenėlius ir dėdamas juos į drobi­
nį kapšiuką su virvele, Fredis man pasakė:
- Aš kausiuosi už tave su Stivu ir tau padovanosiu
dar vieną akmenėlį.
Su tuo aš niekaip negalėjau sutikti. Aš turėjau pats
atsiskaityti su Stivu - pats, ir niekas daugiau. Aš turė­
jau arba kautis su juo, arba visam laikui gauti ištižėlio
ir lepūnėlio vardą. Jei aš su juo nesikausiu, niekas iš
vaikų netikės mano žodžiais.
164
 Visa tai aš paaiškinau Fredžiui, ir jis man patarė
kautis su Stivu, atsišliejus į mūro sieną, nes nepataikęs
Stivas kiekvieną kartą trenks kumščiu į sieną.
Šitas planas man patiko.
Vakare, parėjęs iš mokyklos, aš papasakojau moti­
nai, kad rytoj kausiuosi su Stivu Makintairiu prie seno
stuobrio Džeksono ganykloje.
Motina atsigręžė į mane (ji gamino pietus prie viry­
klės) ir sušuko:
- Kausiesi? Tu kausiesi?
- Kausiuosi, - atsakiau aš.
Ji pastatė ant viryklės didelį kunkuliuojantį arbati­
nį ir tarė:
- Man tas nepatinka, Alanai. Argi tu negali išvengti
tų peštynių?
- Ne, - pasakiau, - aš noriu su juo kautis.
- Nereikia, - pasakė ji maldaujančiu balsu ir staiga
nutilo, o jos veide pasirodė nerimas. Motina susimąs­
tė. - Aš... O ką sako tėvas?
- Jam dar nesakiau.
- Eik ir pasakyk.
Aš nuėjau prie aptvaro, kur tėvas pažabojęs gainio­
jo aikštingą jauną kumelį, paskui save velkantį rąstą.
Kumelio sprandas buvo išsirietęs, jis krimto žąslus, ir
visas jo snukis buvo apsiputojęs. Jis lėkė šokuodamas,
o tėvas jam kažką kalbėjo.
Aš užsikoriau ant tvoros ir tariau:
- Rytoj aš kausiuosi su Stivu Makintairiu.
Tėvas sustabdė arklį ir ėmė jamtapšnoti per sprandą.
165
 - Ką tai reiškia - kausiuosi? - paklausė jis. - Kumš­
čiais?
- Kumščiais.
- Okas gi atsitiko?
- Jis mane apliejo vandeniu.
- Na, čia nieko blogo, - pasakė jis, - aš ir pats mielu
noru pasitaškyčiau vandeniu.
- Jis visą laiką kimba.
- Čiajau blogiau, - tarė jis, žiūrėdamas į žemę. - Kas
tavo sekundantas?
- Fredis Houkas.
- Taip, - sumurmėjo tėvas, - jis geras vaikinas. - Ir
pridūrė: - Aš žinojau, kad tau teks su kuo nors susikib­
ti, - jis pažiūrėjo į mane: - Bet juk ne tu sukurstei tas
peštynes, tiesa, sūneli? Aš to nenorėčiau.
- Ne, - pasakiau aš, - jis prie manęs kimba.
- Aišku, - tarė tėvas ir pažiūrėjo į arklį. - Palauk, aš
jį nuvesiu.
Aš žiūrėjau, kaip tėvas nuėmė kaklininką ir atleido
viržius, paskui nulipau nuo tvoros ir ėmiau jo laukti
prie arklidės durų.
Išėjęs iš jos, tėvas tarė:
- Dabar viską išsiaiškinsim iš eilės. Kokio jis ūgio,
tas Makintairis, aš kažkodėl jo neprisimenu?
- Jis didesnis už mane, bet Fredis sako, kadjis bailys.
- Pagalvok, - toliau kalbėjo tėvas, - kas bus, jei jis
tau suduos. Juk jis tave į miltus sumals, o tu jo negalė­
si nustverti. Žinoma, ir tu gali jam kokį kartą stukte­
lėti, bet jei jis tau suduos į paširdžius, tu nuvirsi kaip
166
šiaudų kūlys, ne todėl, kad nemokėtum peštis, - pa­
skubėjo jis pridurti. - Aš žinau - tu kuisi, kaip tikra
kuliamoji, bet kaip tu išstovėsi ant kojų? Juk negali iš
karto ir laikytis už ramentų, ir jį mušti.
- Nieko! - užsidegęs sušukau. - Kai tik atsidursiu
žemėje ir jį pargriausiu, jis nuo manęs nepabėgs.
- Na, o kaip tavo nugara?
- Viskas gerai. Neskauda. Tik jei jis suduotų man
per nugarą, tada skaudėtų, bet juk aš ant jos gulėsiu.
Tėvas išsiėmė pypkę ir susimąstęs žiūrėjo į savo
pirštus, mygiančius tabaką.
- Gaila, kad negalima kautis kaip nors kitaip... Pa­
vyzdžiui, šaudyti iš timpos.
- O, čia jis velnio neštas ir pamestas. Jam vieni juo­
kai užmušti zylę kitoje kelio pusėje.
- Ką galvoji dėl lazdų? - paklausė tėvas, kiek abejo­
damas.
- Lazdos! - sušukau aš.
- O ką, jei kautumėtės su lazdomis, tai tu būtum
pranašesnis. Juk tavo rankos stipresnės už jo. Tu ga­
lėtum su juo muštis, sėdėdamas ant žolės. Kai tik bus
duota komanda: „Pradėk!“ - ar kaip ten jūs sakote,
stenkis jam kirsti kuo stipriau. Jei jis, kaip tau rodosi,
bailys, tai po pirmo stipraus smūgio pabruks uodegą.
- Ojeigu jis nenorės muštis su lazdomis?
- Priversk jį sutikti, - aiškino tėvas. - Jei jis nenu­
sileis, vaikų akyse išvadink jį bailiu. Čia jis ir paklius
ant meškerės. Griebkis gudrybės. Nesikarščiuok. Jei
tau pavyks, iš visų jėgų kirsk jam per pirštus. Jei jis
167
panašus į savo tėvą, tai - muilo burbulas, - šiomis die­
nomis smuklėje aš mačiau, kaip jo tėvas puikavo. Jis
vaizdavo, kad jam niežti kumščius, bet kai senis Reilis
pasiūlė jam išeiti į pievą, jis greitai nusmurgo. Ir sū­
nelis, matyt, toks pat. Žiūrėk, kokia bus jo mina, kai
pasiūlysi muštis ne kumščiais, bet lazdomis.
Vakare pro atdaras duris mačiau, kaip tėvas šnekė­
josi su motina, adančia mano kojines. Girdėjau ir jo
žodžius:
- Mes turime jį grūdinti, Meri. Tegu mokosi pasitik­
ti smūgius iš priekio, nors ir kaip būtų skaudu. O jei
mes jį saugosime nuo jų, tai viskas baigsis tuo, kad jis
bus mušamas per pakaušį, ir dar kaip! Visa tai labai
nelinksma. Bet ką padarysi? Dabar mes turime jau gal­
voti ne apie vaiką, o apie vyrą ir jo ateitį. Aš noriu, kad
jis nueitų į tas peštynes, nors ir kaip reikėtų rizikuoti.
Juk saugodami jo galvą nuo smūgių, mes galime su­
daužyti jam širdį. Verčiau tegu rizikuoja. Taip aš ma­
nau. Gal klystu, bet galiu kažin ką atiduoti, nes man
rodosi, kad mano teisybė.
Motina kažką paprieštaravo.
Taip, žinau, - atsakė jis, - bet mes turime rizikuoti.
Mane tai irgi velniškai baugina, bet jam daugių dau­
giausia gresia gumbas galvoje ir vienas kitas įdrėski­
mas... Nenorėčiau aš būti to bernioko - Makintairio -
vietoje, - pridūrė jis po trumpos pertraukos.
Tėvas atmetė galvą ir tyliai nusijuokė; lempa nušvie­
tė jam veidą; motina ilgai ir įdėmiai į jį žiūrėjo.
 16

Muštynės vykdavo po pamokų. Tą dieną, kai būda­

vo numatyta kova, visa mokykla vaikščiodavo susijau­
dinusi ir sunerimusi. Mergaitės vis grasindavo: „Pasa­
kysiu mokytojai.“ O žinomesnės mokyklos skundikės
gaudavo išklausyti begalybę pasipiktinimo ir užgaulių
tiradų, po kurių įsižeidusios užnešdavo nosis ir, atka­
kliai purtydamos kasytes, pasitraukdavo, lydimos pik­
tų žvilgsnių visų tų, kurie niekindavo skundikus.
Tačiau reikėjo nepaprasto narsumo iš tikrųjų
įskųsti, kai visa mokykla su nekantrumu laukė muš­
tynių, tad mergaitės, laikomos skundikėmis, išdidžiai
žengusios du tris žingsnius link durų, stabtelėdavo
prie jų suabejojusios ir imdavo šmeižti „šituos kiau­
les berniukus“, nenuleidžiančius nuo jų smerkiančių
žvilgsnių.
Mergaitės neidavo žiūrėti muštynių (toks reginys
lepiai jų prigimčiai atrodė per daug žiaurus), bet jos
viską sekdavo iš tolo ir, kaip man pasakodavo Megi
Muligen, iš susijaudinimo keikdavosi ne menkiau už
berniukus.
169
 Megi visada ateidavo į muštynes. Šį kartą į Džekso­
no ganyklą ji ėjo su visu mano šalininkų būriu. Nutai­
kiusi progą, ji pašnibždomis pareiškė man savo atsi­
davimą:
- Jei jis tave primuš, aš primušiu jo seserį.
Kažin ar galima buvo geriau išreikšti savo ištiki­
mybę.
Visiškai pasitikėdamas savimi, pasakiau jai:
- Aš jį taip sudaužysiu, kad tik šlapia vieta liks...
Man buvo visai aišku, kaip baigsis kova. Aš labiau
atrodžiau susidomėjęs stebėtojas negu svarbiausias
dalyvis tų įvykių, kuriems taip energingai ruošėsi
mano šalininkai. Jau iš pat pradžių buvo aišku, kas už
kurį išgyvena. Kiekvienas berniukas buvo paklaustas,
kieno jis pusę laiko, ir balsai pasiskirstė maždaug po
lygiai.
Stivas Makintairis iš pradžių suniekino mano pa­
siūlymą kautis su lazdomis, bet visi berniukai taip
džiaugsmingai pritarė, kad jis negalėjo atsisakyti, ypač
kai aš jį apkaltinau bailumu ir tris kartus sudaviau jam
per petį dainuodamas:
- Viens, du, trys - tu esi bailys!
Taigi nusprendėme kautis lazdomis, ir Fredis Hou-
kas man išpjovė tokią lazdą, kad tiesiog negalėjai atsi­
žiūrėti. Tikro žinovo balsu jis man pasakė, kad išrinko
tokią akaciją, kurios dar nebuvo palietusios kirvarpos.
Lazda buvo trijų pėdų ilgio, ir vienas jos galas buvo
storesnis.
170
 - Laikyk ją už laibojo galo, - aiškino Fredis. - Taip
užsimok, lyg norėtum tvoti karvei. Suduok jam iš pra­
džių per ausį, o paskui per nosį.
Aš pagarbiai klausiausi Fredžio, tvirtai tikėdamas,
kad nėra pasaulyje tokio dalyko, kurio jis nežinotų.
- Ausis - gera vieta smūgiui, - pritariau.
Šnipai nešiodavo žinias iš vienos stovyklos į kitą, ir
pasirodė, kad Stivas ketina mušti iš viršaus, „kaip skal­
domos malkos“.
- Viskas baigsis per akimirką, - gyrėsi jis, - aš jam
trenksiu, ir jis brinktelės ant žemės.
Fredis, išgirdęs šiuos žodžius iš patikimų šaltinių,
niekinamai šūktelėjo:
- Po velnių! O manot, kad Alanas sėdės, sudėjęs
rankas?
Mano sekundantai Fredis ir Džo Karmaiklas išma­
tavo lazdas, kad nė vienas neturėtume pranašumo.
Kai mes visi pagaliau susirinkome prie didžiojo kel­
mo Džeksono ganykloje, Stivo šalininkai jį apspito
glaudžiu ratu. Megi Muligen pareiškė, kad Stivas, jos
manymu, mielai pasitrauktų iš kovos lauko. Fredis jai
nepritarė.
- Geriausiai jis mušasi, kai pradeda bliauti, o kol kas
jis nė negalvoja bliauti, - pasakė man Fredis.
Ruošdamasis sėsti priešais mane, Stivas nusivilko
savo striukę, pasiraitojo marškinių rankoves ir pasi­
spjaudė rankas. Tai padarė visiems įspūdį, išskyrus
Megi, kuri nutarė, kad jis riečia nosį.
171
 Aš savo švarkelio nenusivilkau: mano marškiniai
buvo smarkiai suplyšę, ir aš nenorėjau, kad tas skyles
matytų Megi Muligen. Bet aš taip pat pasispjaudžiau
rankas, parodydamas, kad ir man žinomos taisyklės,
paskui atsisėdau, parietęs po savimi kojas kaip juoda­
odis, ir mostelėjau lazda, perskrosdamas orą, lygiai
taip, kaip misteris Tekeris savo lazdele.
Pasispjaudęs rankas, Stivas atsisėdo priešais mane
taip, kad jo nesiektų mano lazda, bet vaikai privertė
jį pasislinkti arčiau. Aš pamatavau, ar galiu pasiekti jo
galvą, ir, lengvai pasiekęs, pareiškiau, kad mūšiui pa­
siruošęs. Stivas irgi pasakė, kad pasiruošęs, ir Fredis
davė paskutinius nurodymus.
- Atsiminkite, - kalbėjo jis, - apie viską, kas įvyks -
nė žodžio Tekeriui.
Visi prižadėjo nieko Tekeriui nesakyti, ir Fredis su­
komandavo:
- Pradėt!
Ir tą pačią akimirką Stivas man trenkė lazda per
galvą. Pataikė per plaukus, o paskui lazda nuslydo
skruostu ir nudrėskė odą. Tai buvo taip netikėta, kad
Stivas spėjo man suduoti dar kartą per petį, kol aš pa­
galiau suvokiau, kad kova jau prasidėjo. Ir tada, pagau­
tas aklo įniršio, aš ėmiau taip pliekti, kad, anot Megi,
galima buvo partiesti jautį.
Stengdamasis išsisukti nuo smūgių, Stivas atsilošė,
bet aš pasilenkiau į priekį ir toliau jį talžiau, kol jis mė­
gino nusiristi į šoną. Iš nosies jam ėmė bėgti kraujas,
ir jis taip paleido gerklę, kad aš sustojau, daugiau nesi­
ryždamas mušti, bet Fredis Houkas riktelėjo:
- Pribaik jį!
Ir aš vėl ėmiau jam tvoti, vis kartodamas: „Ar jau
gana? Ar jau gana?“ - kol pagaliau pro Stivo kauksmą
išgirdau jo „gana“.
Džo Karmaiklas priėjo prie manęs su ramentais, o
Fredis padėjo man atsikelti; aš virpėjau kaip jauniklis
arklys. Visas mano veidas buvo apdraskytas, skaudu
buvo prisiliesti, o ant galvos tino guzas.
- Aš primušiau jį, tiesa? - tariau.
- Tu jam gerai kailį išdirbai, - atsakė Megi ir, pasi­
lenkusi prie manęs, su nerimu paklausė: - Okaip „blo­
goji“tavo koja?

Tėvas su motina laukė manęs prie vartelių. Tėvas,

dėdamasis juos taisąs, palaukė, kol praėjo berniukai,
paskui greitai pripuolė prie manęs ir, tramdydamas
jaudinimąsi, paklausė:
- Na, kaip sekėsi?
- Aš jį primušiau, - pasakiau ir kažkodėl susigrau­
dinau.
- Bravo! - pagyrė mane tėvas ir sunerimęs pažvelgė
man į veidą. - Smarkiai jis tave aplamdė. Tu atrodai,
lyg būtum patekęs po spragilais. Kaip jautiesi?
- Gerai.
Jis atkišo man ranką.
- Paspausk, - tarė jis. - Tavo širdis kaip jaučio.
Paspaudęs man ranką, jis tarė:
173
 - Tavo motina taip pat nori ją paspausti.
Bet lipama tik stipriai mane apkabino.
Rytojaus dieną misteris Tekeris pasižiūrėjo man
į veidą, pasišaukė prie lentos ir iškaršė savo lazdele;
paskui aptalžė Stivą.
Aš prisiminiau tėvo žodžius, kad mano širdis kaip
jaučio, ir nepravirkau.
 17

Džo Karmaiklas gyveno netoli mūsų. Po pamokų

mudu beveik nesiskirdavome. Šeštadieniais visada
drauge medžiodavome, šiokiom dienom vakarais spęs-
davome spąstus ir kiekvieną rytą, vos švintant, eida­
vome jų apžiūrėti. Mudu žinojome, kaip vadinasi visi
paukščiai atvašynuose apie mūsų namus, žinojome jų
įpročius, kur jie suka lizdus, ir abu turėjome po kiau­
šinių kolekciją, kurią laikėme kartoninėje dėžutėje, iki
pusės pripiltoje sėlenų.
Džo buvo skaistaus, rausvo veido, ir drovi jo šyp­
sena palenkdavo suaugusiuosius. Sveikindamasis su
moterimis, Džo nukeldavo kepurę ir visada galėdavo
padaryti bet kam paslaugą. Jis niekada su niekuo ne-
sibardavo, bet, pareiškęs savo nuomonę, atkakliai jos
laikydavosi, nors ir negindavo.
Džo tėvas tarnavo pas misis Karuters ir dirbo įvai­
rius darbus jos dvare; kiekvieną rytą jis su aušra joda­
vo pro mūsų vartus arkliuku Toniu ir kiekvieną vakarą
temstant raitas grįždavo namo. Jis buvo užsiauginęs
rusvus ūsus, ir tėvas sakydavo, kad jis - teisingiausias
175
žmogus visoje apylinkėje. Misis Karuters jam mokėjo
dvidešimt penkis šilingus per savaitę, bet penkis at­
skaitydavo nuomos mokesčio. Karmaiklas nuomojo iš
jos namelį su vieno akro sklypeliu ir laikė karvę.
Misis Karmaikl buvo maža, liesa moterėlė su glot­
niai sušukuotais plaukais, kurie lyg du standūs spar­
nai skleidėsi viršum ausų ir paskui pakaušyje jungėsi į
kuokštą. Ji skalbdavo žlugtą kubilėliuose, padarytuo­
se iš pusės statinės, ir visada skalbdama niūniuoda­
vo tą pačią melodiją, paprastą ir švelnią kaip ramus
džiaugsmas. Vasaros vakarais, kai aš išeidavau iš gi­
raitės, sukdamas link Džo namų, ta melodija pasitik­
davo mane lyg sveikindama, ir aš visada sustodavau
pasiklausyti.
Kai prisirinkdavome grybų, ji darydavo iš jų padažą.
Lygiomis eilėmis išdėliodavo grybus ant padėklo, api­
barstydavo druska, ir po kiek laiko ant grybų kepurių
imdavo rinktis rausvi sulčių lašeliai - taip buvo daro­
mas padažas.
Ji laikė vištų, ančių, žąsų ir paršiuką. Kai paršiukas
užaugdavo, misteris Karmaiklas jį paskersdavo, pa­
nardindavo į geldą su karštu vandeniu, nuskusdavo
šerius, pasūdydavo ir paskui kabindavo mažoje būde­
lėje iš storo audeklo. Ant būdelės grindų jis užkurdavo
žalių šakų laužą, ir pro visus plyšius imdavo veržtis dū­
mai. Po šio rūkymo paršas virsdavo kiauliena, ir mis­
teris Karmaiklas visada vaišindavo mano tėvą, kuris
tikindavo, kad niekada kaip gyvas nėra ragavęs tokios
skanios mėsos.
176
 Kai aš nueidavau pas juos, misis Karmaikl visada
man šypsodavosi ir sakydavo:
- A, tu vėl čia? - ir pridurdavo: - Palauk truputį,
tuojau aš judviem su Džo duosiu po riekę duonos su
marmeladu.
Ji, rodos, niekada nepastebėdavo mano ramentų.
Per visus mūsų pažinties metus ji nė karto apie juos
neužsiminė. Ji niekada nežiūrėdavo nei į juos, nei
į mano kojas, nei į nugarą. Visada žiūrėdavo man į
veidą.
Ji kalbėdavo su manimi taip, lyg nebūtų žinojusi,
kad aš negaliu lakstyti kaip kiti berniukai.
- Nubėk, parveši Džo, - sakydavo ji man. Arba: - Su
savo triušiais ir visokiom išmonėm judu su Džo nusi-
lakstysit taip, kad iš jūsų tik oda ir kaulai liks. Tučtuo­
jau sėskite ir užkąskite ko nors.
Aš dažnai norėdavau, kad jų namuose kiltų gaisras:
tada aš galėčiau šokti į degantį namą ir išgelbėti jai gy­
vybę.
Džo turėjo broliuką Endį - tokį mažą, kad jis dar į
mokyklą nėjo, ir Džo reikėjo jį prižiūrėti. Mudu su Džo
tai laikėme sunkia našta.
Šviesiaplaukis Endis mokėjo bėgioti kaip sterblinė
žiurkė, Džo vien tik jį ir gaudydavo. Endis buvo miklus
kaip zuikis. Jis labai didžiuodavosi savo mitrumu ir
kartais tyčia pradėdavo Džo mėtyti karvės mėšlu, no­
rėdamas, kad vyresnysis brolis jį vytųsi. Džo bėgdavo
prastai, bet jei pasileisdavo paskui ką nors, vydavosi
nesustodamas kaip šuo, užuodęs pėdas. Bet kai Džo,
177
nualsinęs Endį, norėdavo jį sučiupti, mažylis imdavo
taip nežmoniškai klykti, kad motina galvotrūkčiais at­
bėgdavo iš skalbyklos.
- Ką tu ten darai? - šaukdavo ji. - Duok mažyliui
ramybę. Jis tavęs neliečia.
Išgirdęs motinos balsą, Džo krūptelėdavo kaip pasi­
baidęs arklys, o Endis šaipydamasis nubėgdavo ir kur
nors iš už medžio imdavo erzinti Džo.
Tačiau kai Džo norėdavo nusukti Endžiui ausis, jis
įsigudrino brolį pagauti toli nuo namų. Tiesa, Endžio
bliovimas būdavo girdėti už pusės mylios, ir Džo tu­
rėdavo jį nuvesti atokiau nuo namų, kol mažylis nu­
rimdavo.
- Su šituo Endžiu tik gaišatis ir vargas, - dažnai sa­
kydavo Džo.
Bet jei kas išdrįsdavo nors žodį pasakyti prieš Endį,
Džo imdavo šiauštis ir šokinėti kaip prizinis gaidys.
Džo turėjo du šunis - Damį ir Roverį. Damis - gry­
naveislis rudas kurtas - buvo baikštus ir visada unkš­
davo, kai jam kas paspausdavo nugarą. Džo aiškino,
kad Damis kadaise buvo patekęs po brikelės ratu ir
niekaip negalįs to užmiršti.
- Jei Damis nebūtų patekęs po ratu, - tikino Džo, -
jis, be jokios abejonės, laimėtų Vaterlo taurę.
Tiesa, po atvašynus jis lakstydavo puikiai, ir mudu
su Džo mėgdavome juo pasigirti, kai mokykloje būda­
vo kalbama apie šunis.
Roveris buvo sarginis šuo. Vizgindamas uodegą, jis
šiepdavo baltus dantis, o kai kas nors kalbindavo, virs­
178
davo ant nugaros ir raitydamasis reikšdavo savo atsi­
davimą. Mes labai vertinome Roverj.
Aš niekada nesivesdavau į medžioklę Megos, bet
turėjau kengūrinį šunį, vardu Spotas. Spotas buvo ne
toks greitas, kaip Damis, bet geriau mokėjo lįsti per
krūmus ir jo kojos buvo tvirtesnės. Kartą, kai Spotas
buvo dar mažas šunelis, jį aplamdė sena kengūra, ir
nuo to laiko Spotas visada bijojo kengūrų. Bet jis pui­
kiai gaudydavo triušius.
Su trimis šunimis, bidzenančiais priešakyje ir uos­
tančiais žolę, medžius ir krūmus, mudu su Džo kie­
kvieną šeštadienį po pietų traukdavome ieškoti triu­
šių ir zuikių. Kailiukus mes parduodavome barzdotam
supirkėjui, kuris paprastai kartą per savaitę atvažiuo­
davo su savo furgonu prie Džo namo. Gautus pinigus
mes dėdavome į konservų dėžutę. Juos taupėme,
norėdami nusipirkti Ličo „Knygą apie paukščius“; ji
mums atrodė nuostabiausia knyga pasaulyje.
- Biblija turbūt geresnė, - kartą ėmė abejoti Džo.
Tarpais jis būdavo šiek tiek religingas.
Už nedidelių krūmų aplink pelkę buvo miško juosta,
o už jos ėjo pievos, fermerių galvijų ganyklos, kur visa­
da galima buvo aptikti zuikį.
Per šias medžiokliškas ekspedicijas Džo savo žings­
nį taikydavo prie mano. Kai išsigandę zuikiai cypdami
kildavo iš aukštos žolės, Džo nepuldavo į priekį ieškoti
jų gūžtų; jis ir toliau eidavo šalia manęs. Jis visada man
padarydavo džiaugsmo, leisdamas pirmam pastebėti.
Jei Džo pirma manęs atsidurdavo prie susirietusio į
179
kamuoliuką zuikio savo prieglobstyje, jis stengdavosi
atkreipti mano dėmesį, be garso kraipydamas lūpas,
pašėlusiai gestikuliuodamas, - taip jis mane raginda­
vo skubėti, užuot atkakliai šaukęs. Ir aš skubėdavau
prie jo su savo ramentais, kilnodamas juos nepapras­
tai atsargiai, kad nebūtų girdėti jokio triukšmo. Paskui
mudu dviese stebėdavome zuikį, kuris tupėdavo susi­
gūžęs, priglaudęs ausis prie nugaros, stebeilydamas į
mus išpūstomis, išsigandusiomis akimis. Išgirdęs ar­
tėjant šunis, zuikis dar labiau priglausdavo ausis prie
suriestos nugaros ir tik mums surikus vienu šuoliu
iššokęs iš savo prieglobsčio, kaip žaibas pasileisdavo
link tolimos kalvos, apžėlusios aukšta žole.
- Čia tikrai rasime zuikį, - pasakiau aš, kai kartą sau­
lėtą rytą mudu su Džo, pasičiupę užkandžio, žengėme
per minkštą žolę. Paskui mus ėjo Endis. - Čiajų šimtai,
iš karto matyti. Pašauk Damį. O tu paeik atgal, Endi.
- Aš noriu su jumis! - atžagariai pareiškė Endis.
- Nelieskjo, kol mes užtiksime zuikių, - įspėjo mane
Džo. - Jei ims bliauti, tai išbaidys visus zuikius net už
daugelio mylių.
Endis klausėsi aiškiai patenkintas.
- Niekur neliks nė vieno zuikio, - patvirtino jis,
linkčiodamas galvą.
Atidžiai nužvelgęs Endį, aš nusprendžiau nesispirti.
- Gerai, - pasakiau aš, - eime su manimi, Endi. Aš
einu į kalvelę, kad jie negalėtų išlįsti pro Bekerio tvo­
ros skylę. Džo juos pakels. Nepaleisk šunų, Džo, kol
šūktelėsiu: „Galima!“
180
 - Čionai, atgal! - suriko Džo ant Roverio.
Roveris prišliaužė prie Džo kojų ir apvirto aukštiel­
ninkas, melsdamas atleidimo.
- Stok! - griežtai riktelėjo Džo.
- Eime, Endi! - sukomandavau.
- Iš tikro eik su Alanu, Endi, - pasakė Džo. Jis džiau­
gėsi, galėdamas juo nusikratyti.
Kai priėjome prie spygliuotos tvoros palei kalvą, aš
priverčiau Endį atsistoti prie mažos apskritos skylės
vielų tinkle. Spygliai aplink skylę buvo apkibę rudais
plaukeliais.
- Sėdėk čia, Endi, - pasakiau aš, - ir kiškiai negalės
pasprukti.
- Jie gali mane užpulti! - Endis abejojo mano plano
išmintingumu.
- Nė velnio neužpuls! - aš baisiai perpykau.
- Kelk zuikius! - riktelėjau Džo, kiek pasitraukęs at­
gal. - Skylę užkimšau Endžiu.
- Ei, šen, ieškokite! - Džo įsakė šunims.
Roveris, kuris visada pirmasis rasdavo zuikį arba
triušį, staiga nusipurtė nuo savęs nuolankumą ir, pa­
gautas pašėlusio įkarščio, šoko į priekį. Jis puolė į tan­
kią žolę, o paskui jį sekė Damis ir Spotas, liuoksėdami
per pačius aukščiausius stabarus. Šunys bėgo ištempę
kaklus, visą laiką sukiodami galvas į visas puses, uos­
tydami takelius, stengdamiesi pastebėti šmėkštelėjusį
išsigandusio kiškio kailį.
Staiga Roveris sulojo ir puolė prie krūmo, iš kurio
grakščiai iššoko zuikis. Tai buvo jau ne pasigailėtinas,
l8 l
bailiai žolėje susigūžęs žvėrelis. Zuikio ausys stovėjo
stačios, jis bėgo tvirtai. Tarsi mankštindamasis, tris­
kart pasišokėjo ir, prigludęs prie žemės, nudūmė prie
skylės tvoroje.
Damis, beveik greta su Spotu, pasileido paskui zui­
kį tylėdamas, išsirietęs lyg lankas. Šuns kūnas susi­
traukdavo ir išsitiesdavo sulig kiekvienu šuoliu; galva,
nedarydama šių judesių, buvo be galo atkišta į priekį.
Pirmuosius kelis jardus Damis lėkė, mėšlungiškai šok-
čiodamas su didžiulėm pastangom, paskui jis pasiekė
normalų savo greitį ir bėgo lengvai ir ritmingai.
Užpakalyje jo, visai arti, lėkė Spotas, o toliau - ska­
lydamas ir unkščiodamas kūrė ilgais susivėlusiais gau­
rais Roveris. Stengdamasis neišleisti iš akių pirma bė­
gančių šunų, jis brovėsi pro tankią žolę, lygji tyčia jam
būtų trukdžiusi.
Zuikis, būdamas tikras, kad išsigelbės, dar neįtempė
visų jėgų ir bėgo taku, aukštai iškėlęs galvą ir pastatęs
ilgas ausis. Jis vis retkarčiais šoktelėdavo žvalgydama­
sis, bet prie skylės pamatė mudu su Endžiu, išgirdo
mus šaukiant, išsigandęs greitai pasuko į kitą pusę ir
iškart nuleido ausis, stengdamasis būti mažiau paste­
bimas, pasislėpti žolėje. Damis, kuris pirmasis vijosi
zuikį, posūkyje nučiaužė į šalį ir išjudintu žvyru api­
pylė Endžiui jūreivišką striukę ir ranką, kuria jis buvo
užsidengęs veidą.
Spotas, kuris jau buvo atsilikęs nuo Damio, puolė į
priekį, norėdamas nučiupti zuikį, bet tas ištrūko, šoko
atgal ir prasmuko pro du šunis. Damis, atsitokėjęs nuo
182
nesėkmingo manevro, nudūmė iš paskos ir, pasivijęs
zuikį, jau išžiojo nasrus, ketindamas jį griebti. Bet zui­
kis vėl išsisuko ir, dabar jau mirtinai išsigandęs, pasi­
leido tiesiog per pievą: abu šunys kūrė paskui jį.
- Laikyk! Čiupk jį! - šaukiau aš, šokčiodamas per
žolę.
Džo bėgo zuikiui už akių, visa gerkle plyšodamas:
- Griebk jį, šuneli! Griebk!
Ganyklos viduryje Damis vėl vos nepagavo zuikio,
paskui Spotas tiesiai per kampą nukūrė prie jo, bet
zuikis išsisuko, o Spotas, labai greitai lėkęs, nučiaužė į
šalį. Zuikis gelbėdamasis pasileido per pievą į krūmą;
Damis lėkė iš paskos, sulig kiekvienu šuoliu artėdamas
prie jo.
Spotas skersai nukūrė prie krūmų ir kol Damis lėkė
aplink juos, nemažindamas greičio, paskui zuikį įnėrė
į papartyną ir krūmus.
- Jis ten pames zuikį, - šnopuodamas pašnabždėjo
Džo, atbėgęs prie manęs.
Mes tylėdami žiūrėjome į atvašyną; staiga išgirdo­
me, kaip jame garsiai suinkštė šuo ir iškart nutilo.
- Spotas susižeidė! - išsigandęs sušukau aš, žiūrė­
damas į Džo ir tikėdamasis, kad jis kaip nors kitaip
paaiškins.
- Atrodo, kad taip, - tarė Džo.
- Jis visai užsimuš, - graudžiai sušnibždėjo Endis.
- Verčiau patylėk! - atrėžė Džo.
Mes ilgai ieškojome Spoto po krūmus, kol pagaliau
jį radome. Jis gulėjo paparčiuose, aptekęs krauju; šaka,
183
į kurią jis susižeidė, taip pat buvo kruvina: ji buvo aštri
kaip durklas ir visai nematoma tarp tankių paparčių,
Mes apdėjome Spotą šakomis, kad jo visai nebūtų
matyti, paskui nuėjome namo, ir aš neverkiau tol, kol
daržinėje radau tėvą ir jam viską papasakojau.
- Sunku, - tarė tėvas. - Aš suprantu. Bet Spotas ne­
sužinojo, kas jį užmušė.
- Jam skaudėjo? - paklausiau aš pro ašaras.
- Ne, - tvirtai atsakė tėvas. - Spotas nieko nepajuto.
Kad ir kur jis dabar būtų, jam vis dar rodosi, kad jis
bėga, - tėvas susimąstęs pažiūrėjo į mane ir pridūrė: -
Spotas nuliūstų, jei sužinotų, koks tu susijaudinęs dėl
to, kad jis miega atvašyne tarp paparčių.
Po šių tėvo žodžių aš lioviausi verkęs.
- Man graudu tik dėl to, kad aš jo pasigesiu, - paaiš­
kinau aš.
- Žinau, - švelniai pasakė tėvas.
 18

Kiekvieną dieną po pamokų Džo varydavo savo an­

tis ir žąsis į tvenkinį už ketvirčio mylios nuo namų ir
kiekvieną vakarą jas parvarydavo atgal. Nelygia balta
vora jos krypuodavo Džo priešakyje ir džiaugdavosi
būsimu malonumu. Kai paskutiniai medžiai likdavo
užpakalyje, jos paspartindavo žingsnį ir imdavo kryk­
ti, o Džo sėsdavosi ant žolės.
Aš beveik visada jį lydėdavau. Mudu sėdėdavome
greta ir susidomėję stebėdavome, kaip antys, nulei-
dusios gūžius, brisdavo į vandenį, paskui plaukdavo
tvenkinio paviršiumi, o smulkutės bangos lengvai jas
plakdavo ir sūpuodavo. Nuplaukusios į vidurį, antys
rąžydavosi, plasnodamos sparnais, paskui vėl tūpda­
vo į vandenį, patenkintos kraipydavo uodegas ir visą
kūną, prieš pradėdamos ieškoti sraigių ir lervų, kurios
veisėsi tvenkinyje.
Džo tarė, kad tvenkinyje galima rasti visko, ko tik
nori, bet aš taip nemaniau.
- Niekada tikrai nepasakysi, ko ten esama! - susi­
mąstęs kalbėdavo Džo.
185
 Vėjuotomis dienomis mudu pridėdavome skruz­
dėlių į skardines nuo konservų ir su tokia įgula jas
paleisdavome į tolimąjį plaukimą per tvenkinį, o kar­
tais braidžiodavome pakraščiu, ieškodami tritonų,
tų keistų, panašių į krevetes būtybių su judančiomis
žiaunomis.
Džo įdomių dalykų žinojo apie tritonus.
- Jie labai lepūs, - kalbėjo jis. - Iškart žūva, kai įkiši
į butelį.
Man rūpėjo, kur jie dingsta, kai išdžiūva tvenkinys.
- Dievai žino! - sakydavo Džo.
Kol antys turkšdavosi patenkintos, mudu klaidžio­
davome po atvašynus, ieškodami paukščių, o jei būda­
vo pavasaris, lipdavome į medžius kiaušinių.
Aš mėgau karstytis po medžius. Viskas, kur aš ma­
tydavau iššūkį savo jėgoms, mane jaudindavo, ir aš
mėgindavau padaryti tai, ko Džo, kuriam nereikėjo
įrodyti fizinės savo ištvermės, visai neketindavo da­
ryti.
Po medžius karstydavausi tik rankomis, kojos man
beveik nepadėdavo. Kai aš tempdavausi nuo šakos prie
šakos, „blogoji“ koja bejėgiškai maskatuodavo, o „ge­
rąja“buvo galima tik pasiremti, kol rankos pagaudavo
viršutinę šaką.
Aukštai užlipus, man būdavo baisu, bet tada aš steng-
davaus nežiūrėti žemyn, jeigu būtinai nereikėdavo.
Aš negalėjau kaip kiti berniūkščiai ropštis it bež­
džionė medžio kamienu, bet mokėjau vien tik ranko­
mis lipti virve. Jei apatinės medžio šakos būdavo man
186
per aukštai, Džo užmesdavo ant kurios nors virvę, ir
aš traukdavausi rankomis iki pirmosios šakos.
Jei aš lipdavau į medį tuo laiku, kai šarkos dėdavo
kiaušinius, Džo paprastai stovėdavo po medžiu ir įspė­
damas šaukdavo, kai paukščiai norėdavo mane užpul­
ti. Aš kabindavausi vėjo švytuojama šaka, priglaudęs
prie jos veidą, ir lėtai šliauždavau per dvišakumą su
atsiknojusios žievės gumburais prie tamsios apskritos
dėmės, juoduojančios dangaus fone tarp lapų. Išgirdęs
Džo šaukiant: „Saugokis, štai ji!“ - aš sustodavau ir,
viena ranka laikydamasis, kita imdavau smarkiai mo­
suoti viršum galvos, laukdamas, kada pradės šlamėti
sparnai, šaižiai kalenti snapas ir paskui, kol siūbtelės
vėjo banga į veidą, kai šarka vėl kils aukštyn.
Jei gali sekti paukščius, neišleisdamas iš akių, kai jie
sklęsdami neria žemyn - dar pusė bėdos; tada nesun­
ku jiems suduoti, kai atskrenda, ir jie iš karto nulekia,
greitai plasnodami sparnais, spėję tik su įniršiu įkirsti
tau į ranką; bet jeigu jie tau būna už nugaros ir ranko­
mis turi laikytis, kad nenukristum, tai paukštis bemat
tau gali smarkiai kirsti snapu ar sparnais.
Kada mane taip užpuldavo paukščiai, apačioje Džo
su nerimu šaukdavo:
- Ar įkirto?
- Įkirto.
-Kur?
- J galvą.
- Ar kraujas bėga?
- Nežinau. Palauk, geriau nusitversiu ir pažiūrėsiu.
187
 Po valandėlės, paleidęs vieną ranką, aš pasičiupinė-
davau perštinčią galvą ir paskiau apžiūrėdavau pirštus.
- Bėga! - šaukdavau aš Džo, išsigandęs ir kartu pa­
tenkintas, kad įsitikinau.
- Po velnių! Bet jau mažai liko. Ne daugiau kaip jar­
das... Išsitempk... Šiek tiek toliau... Ne... Truputį į de­
šinę... Viskas!
Aš įsikišdavau šiltą kiaušinį į bumą, nusileisdavau že­
myn ir, jį padėjęs ant delno, žiūrėdavau drauge su Džo.
Kartais aš krisdavau, bet dažniausiai apatinės šakos
mane kiek sulaikydavo, ir aš smarkiai neužsigaudavau.
Kartą, lipdamas į medį kartu su Džo, aš nepataikiau
nusitverti už šakos, o įsikibau Džo į koją. Džo pamė­
gino koją ištraukti, bet aš buvau įsikibęs kaip erkė, ir
mes abu, atsitrenkdami į šakas, nulėkėme žemyn ir
nukritome kartu ant žievių pribirusios žemės, apsi­
draskę, bet sveiki ir gyvi.
Šitas atsitikimas Džo padarė didelį įspūdį. Prisimi­
nęs jis dažnai sakydavo:
- Aš niekada neužmiršiu tos nelemtos dienos, kai
tu man įsikibai į koją ir nenorėjai paleisti. Kam tu taip
padarei? Juk aš šaukiau: „Paleisk!“
Mano atsakymai niekaip jo nepatenkindavo, nors aš
jausdavau, kad turėjau teisę laikytis už Džo.
- Nesuprantu, - svarstydavo jis, - tavim negalima
pasitikėti, kada lipi į medį. Kad aš prasmegčiau, jei ne­
teisybę sakau.
Džo pamažu išmoko filosofiškai žiūrėti į tai, kad
per mūsų pasivaikščiojimus aš dažnai krisdavau. Kai
188
tik puldavau kniūbsčias arba pakrypdavau, prieš griū­
damas ant šono, arba krisdavau aukštielninkas, Džo
sėsdavosi ir lyg niekur nieko kalbėdavo toliau, žinoda­
mas, kad kokią valandėlę aš pragulėsiu.
Aš beveik visada jausdavausi pavargęs, tad parkri­
tęs turėdavau progos atsikvėpti. Gulėdamas ant žemės
paimdavau šakelę ir ja krapštinėdavau žolę, ieškoda­
mas vabalėlių arba stebėdamas skruzdėles, skubriai
šmižinėjančias lapų tuneliais.
Mudu lyg nepastebėdavome, kad aš parkritęs. Tai
neturėdavo jokios reikšmės, nes buvo mano vaikščio­
jimo dalis.
- Lieki gyvas - ir čia svarbiausia, - kartą pasakė
Džo, kai mes svarstėme, kaip ir kodėl aš virstu.
Kai virsdavau „blogai“, Džo vis tiek sėsdavosi ant
žemės. Jis neskubėdavo man padėti, jei aš jo nekvies-
davau, - šitos klaidos jis nedarydavo niekada. Kol aš
raičiodavausi iš skausmo po žolę, jis į mane tik kar­
tą žvilgtelėdavo, paskui ryžtingai nukreipdavo akis į
šoną ir sakydavo:
- Smarkiai!
Po minutės, kai aš jau ramiai gulėdavau, jis vėl žiū­
rėdavo į mane ir klausdavo:
- Na kaip? Eisime toliau?
Apie mano kritimus jis kalbėdavo taip, kaip ferme­
riai kalba apie savo gyvulius, kada per sausrą arkliai ir
karvės krinta ir dvesia ant išdegusios žemės.
- Dar viena karvė krito, - sako jie.
189
 Ir Džo, kai mano tėvas jo klausdavo apie mane, kar­
tais atsakydavo:
- Jis parvirto netoli upelio, o paskui nebekrito, kol
priėjome iki pat akmenų.
Prasidėjus Australijoje didžiajai sausrai, mudu su
Džo pirmą kartą iš tikro pergyvenome baimę, skaus­
mą ir kančias, kurių anksčiau niekada nebuvome paty­
rę. Remdamiesi savo pačių patirtimi, mudu manėme,
kad pasaulis - maloni vieta. Saulė niekada nebūna
žiauri, ir Dievas rūpinasi karvėmis ir arkliais. Jei gy­
vuliai kenčia, tai tik dėl žmogaus kaltės, - tuo mudu
tvirtai tikėjome. Mudu dažnai samprotaudavome, ką
darytume, būdami karvėmis arba arkliais, ir visada
nuspręsdavome, kad peršoktume per visas tvoras iš
eilės, kol atsidurtume tokioje vietoje, kur aplinkui tik
miškai ir nė vieno žmogaus; ten mudu laimingai gy­
ventume, kol numirtume, ilsėdamiesi ant minkštos
žalios žolės medžių pavėsyje.
Nederlius prasidėjo dėl to, kad rudenį nebuvo lie­
taus. Užėjus žiemos lietui, žemė buvo pernelyg šalta,
sėklos nesudygo, o daugiametės žolės buvo visai nu­
graužtos alkanų gyvulių. Pavasaris pasitaikė sausas,
ir kai atėjo vasara, šiaip jau žaliuojančiose ganyklose
vėjas kėlė debesis dulkių.
Arklių būriai ir karvių bandos, šeimininkų paliktos
ganytis prie plačių kelių, juosiančių apylinkę, slampi­
nėjo visur, ieškodami pašaro. Išlaužę tvoras, jie sulįs­
davo į ganyklas, dar pilkesnes negu keliai, geisdami
nuskinti sudžiūvusį stiebelį ar krūmo šakelę.
190
 Fermeriai negalėjo iššerti pasenusių arklių, seniai
išgintų poilsio į tolimas ganyklas, ir, nesiryždami jų
nušauti, išleisdavo juos į kelią ieškotis maisto. Nupir­
kę arkliams žetonus, jie manydavo savo pareigą atlikę.
Vietos valdžia leisdavo ganyti ant kelių tik tuos gy­
vulius, kurie turėjo varinius žetonus ant kaklo; žeto­
nas kainavo dvidešimt penkis šilingus ir duodavo teisę
visus metus laikyti gyvulį pakelėse.
Vasaros naktimis, kai arkliai ir karvės eidavo gerti
prie pakelės tvenkinio, per miškus būdavo girdėti, kaip
skambčioja grandinėlės, prie kurių kabėdavo žetonai.
Keliais, einančiais nuo girdyklos daugelį mylių,
slankiojo nedidelės karvių bandos ir kaimenės arklių;
galvijai uostinėdavo dulkėtą žemę, ieškodami šaknų,
arba, stovėdami ant grįsto kelio, ėsdavo sausą arklių
mėšlą, kurį palikdavo arkliai, šerti pjaustiniu.
Kiekviena banda laikydavosi atskirai, visada eidama
tais pačiais keliais, visada šniukštinėdama po tas pa­
čias pievaites. Sausrai nesibaigiant ir nepakenčiamai
didėjant karščiui, kaimenės vis retėjo. Kiekvieną dieną
silpnieji gyvuliai klupdavo ir krisdavo, o kiti apeidavo
dulkių debesį, rodantį tuščias gyvulio pastangas atsi­
kelti; likę gyvi vis eidavo ir eidavo, lėtai vilkdami kojas,
nuleidę galvas, kol troškulys juos priversdavo apsisuk­
ti ir vėl leistis atgal į ilgą kelią prie girdyklos.
Palei kelius, kuriais slampinėdavo gyvuliai, eukalip­
tų šakose siūbuodavo išsižiojusios šarkos; varnos, pa-
mačiusios stimpantį gyvulį, rinkdavosi būriais, krank-
sėdamos ir sukdamos ratu; ir viršum viso to, viršum
191
pilkos žemės, temdydami dangų, kabojo grėsmingi
miško gaisro dūmai, tvyrojo degančių eukaliptų lapų
kvapas.
Kiekvieną rytą fermeriai apeidavo savo ganyklas,
keldami parkritusius gyvulius.
- Pereitą naktį aš netekau dar trijų, - kalbėjo tėvui
pro šalį einantis fermeris. - Šiandien turbūt dar dve­
jetas kris.
Ištisos bandos raguočių krisdavo nuomojamose
ganyklose. Karvės tįsodavo ant šonų, ir žemė prie jų
kojų būdavo visa išrausta pjautuvo pavidalo duobelių,
kurios liudydavo bergždžias galvijų pastangas atsikel­
ti. Diena iš dienos kepinami saulės, jie stengdavosi at­
sistoti... o dulkės pakildavo viršum jų ir sklaidydavosi
ore. Toli už ganyklų būdavo girdėti sunkus jų kvėpavi­
mas ir gilūs atodūsiai, tarpais tylus stenėjimas.
Fermeriai, tikėdamiesi lietaus ir laukdami stebuklo,
kuris juos išgelbės, palikdavo gyvulius gulėti daugelį
dienų. Kai jau būdavo matyti, kad karvė tuoj tuoj pa­
stips, šeimininkas ją užmušdavo ir eidavo prie ištver­
mingesnių galvijų, kurie bergždžiai mėgindavo atsi­
stoti, pakeldami ir vėl nuleisdami žemyn sunkias savo
galvas su išplėstomis nemirksinčiomis akimis.
Tuomet fermeriai aprišdavo tas karves virvėmis, kel­
davo jas su arkliais, iš šonų remdavo lentomis, laikyda­
vo stačias stipriais savo pečiais, kol jos tiek atsigauda­
vo, kad galėdavo vienos stovėti ir dar dieną išgyventi.
Vyrai, atsišlieję į vartus, žiūrėdavo į liepsnojančius
saulėlydžius, o jiems už nugarų stovėdavo atlapotos
192
iki galo daržinės su tuščiomis ėdžiomis. Už trobesių
juodavo plikos ganyklos. Tomis valandomis, kada bū­
davo parvežami laiškai ir laikraščiai, fermeriai rinkda­
vosi prie pašto, vienas kitam pasakodavo savo nuosto­
lius, svarstydavo, iš kur imti pinigų ir pirkti šieno, kaip
išsilaikyti iki lietaus.
Tėvui tos dienos buvo sunkios. Jis tuo laiku prajo-
dinėjo kelis misis Karuters arklius, ir jie buvo pas mus
visą laiką. Misis Karuters siųsdavo pjaustinį arkliams
šerti. Kartą per savaitę Piteris Finlis prie mūsų vartų
padėdavo keturis maišus; tėvas, pasisėmęs rieškučias
pjaustinio, berdavo iš vienos rankos į kitą, pūsdamas
šiaudus, kol ant delno likdavo mažas žiupsnelis avi­
žų. Kuo daugiau rasdavo avižų, tuo labiau patenkintas
būdavo...
- Geras pašaras, - sakydavo jis.
Pildamas iš maišų į kibirus, padarytus iš žibalo bido­
nų, tėvas priberdavo daug pjaustinio ant grindų darži­
nėje. Kiekvieną vakarą ateidavo Džo tėvas su virtuvės
šepečiu ir krepšiu sėlenoms, kruopščiai susišluodavo
visą pjaustinį nuo grindų ir nusinešdavo namo. Jis
stengėsi kaip nors iššerti savo karvę ir arklį. Jei pasi­
sekdavo gauti, maišas pjaustinio kainavo svarą sterlin­
gų, o Džo tėvas per savaitę iš viso tik tiek teuždirbdavo
ir, žinoma, negalėjo pirkti pašaro už tokią kainą. Džo
eidavo į atvašynus žolės, augančios pelkėse, bet pelkės
išdžiūvo ir žolė greitai baigėsi.
Mudu su Džo visą laiką kalbėdavome apie arklius,
kurie gulėdavo ant žemės. Kankindavomės, skausmin­
193
gai vaizduodamiesi, kaip iš lėto dvesia gyvuliai gany­
klose, atvašynuose, visur aplink mus.
Dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties gyvulių
kritimas ganyklose taip slegiamai mūsų neveikė kaip
pakelėse klajojančių gyvulių kančios. Arkliai ir karvės
pakelėse mums rodėsi vieniši, visų pamesti, pasmerkti
pražūčiai, o gyvuliai ganyklose turėjo šeimininkus, ku­
rie jais rūpinosi.
Tvankiais vasaros vakarais, kai dangus po saulėly­
džio dar ilgai būdavo raudonas, mudu su Džo trauk­
davome prie tvenkinio šalia kelio žiūrėti, kaip gyvu­
liai eidavo gerti. Arkliai pasirodydavo kartą per dvi
paras, nes galėjo išbūti dvi dienas be vandens, karvės
ateidavo kiekvieną vakarą, bet dažnai pastipdavo ne­
toli tvenkinio, nes nepajėgdavo taip toli nueiti kaip
arkliai.
Kartą vakare mudu sėdėjome, žiūrėdami į gęstančią
saulę ir laukdami arklių. Kelias ėjo tiesiai, tarp aukš­
tų medžių, paskui atviru lauku ir išnykdavo už kalvos.
Ant kalvos stūksojo išdžiūvę eukaliptai, jų siluetai ryš­
kiai buvo matyti purpurinio dangaus fone. Nė patys
smarkiausi vėjai nevaliodavo pajudinti negyvų jų šakų,
nė vienas pavasaris jau negalėjo jų papuošti lapais. Jos
styrojo visiškai nejudėdamos, sudžiūvusius pirštus at-
kišusios į purpurinį dangų. Netrukus iš už kalvos, ant
kurios buvo sustirę eukaliptai, pasirodė arkliai; atė­
ję iki medžių, jie pasuko į mūsų pusę, skambčiodami
kaklasaičių grandinėlėm ir kanopomis kaukšėdami į
akmenis. Jų buvo apie dvidešimt - senų ir jaunų; šlub-
194
čiodami jie kiūtino keliu, nuleidę galvas. Iš tolo pajutę
vandenį, jie pakėlė snukius ir pagyvėję pasileido risčia.
Dabar jie stengėsi vienas nuo kito laikytis atokiau: mat
užlėkę ant vieno suklupusio arklio, galėjo pargriūti
keli, o jei parkrisdavo, daugiau nebeatsikeldavo.
Nė vienas iš tų arklių negulė jau daugelį mėnesių.
Dalis jų bėgo lygia ristele, kai kurie nerangiai siūbavo,
bet kiekvienas stengėsi išlaikyti atstumą tarp savęs
ir kitų.
Pamatę tvenkinį, jie sužvengė ir pasileido greičiau.
Staiga bėra kumelė, kurios kryžkaulis taip buvo išsi­
kišęs, kad man rodėsi, tuoj tuoj jai perplėš sudžiūvu­
sią odą, o visus šonkaulius buvo galima suskaičiuoti,
sustojo ir susvyravo. Jos kojos sulinko, išsižergė... Ji
nesuklupo, nekrito, tik truputį pasviro į priekį, atsi­
trenkė snukiu į žemę ir jau paskiau nuvirto ant šono.
Valandėlę ji gulėjo nejudėdama, paskui beviltiškai
pamėgino atsikelti. Ji atsistojo ant priekinių kojų, no­
rėdama visiškai atsikelti, įsiręžė, stengdamasi atsistoti
ir užpakalinėm kojom, bet jos pakrypo, ir kumelė vėl
parkrito ant šono. Mudu nubėgome prie jos, oji pakėlė
galvą ir pasižiūrėjo į vandens pusę. Ir kol mudu stovė­
jome greta jos, kumelė vis ten tebežiūrėjo.
- Klausyk! - surikau aš Džo. - Mudu turime ją pa­
kelti! Jai reikia tik atsigerti, ir ji atsigaus. Pažiūrėk į jos
šonus. Ji sudžiūvo kaip kaulas. Imkime už galvos.
Džo atsistojo šalia manęs. Mudu pakišome rankas
kumelei po kaklu ir pamėginome ją pakelti, bet ji gulė­
jo nejudėdama ir sunkiai kvėpavo.
195
 - Tegul pailsi truputį, - patarė Džo. - Gal tada atsi­
kels.
Mudu stovėjome šalia jos, gaubiami sutemų, ir jo­
kiu būdu nenorėjome sutikti, kad ji turi dvėsti. Mudu
buvome susijaudinę ir susinervinę, kad negalime nie­
ko padaryti. Norėjome eiti namo, bet bijojome skirtis:
tada būtume likę vieniši ir su nerimu galvoję, kaip ku­
melė dvesia čia tamsoje.
Staiga aš pagriebiau ją už galvos. Džo jai sudavė per
strėnas. Mudu ėmėme šaukti ant jos. Ji buvo bemėgi­
nanti atsistoti, paskui vėl susmuko. Kai jos galva nu­
sviro ant žemės, iš krūtinės išsiveržė sunki dejonė.
Mudu negalėjome šito ištverti.
- Kur visus velniai nunešė! - piktai suriko Džo, dai­
rydamasis į tuščią kelią, lyg būtų laukęs tuoj tuoj pasi­
rodant stiprių fermerių, kurie su virvėmis lėktų mums
į pagalbą.
- Reikia ją pagirdyti, - tariau aš nusiminęs. - Eime
atsinešti kibiro.
- Aš nueisiu, - pasakė Džo. - Lauk manęs čia. Kur jis?
- Daržinėje, kur pašaras.
Džo nubėgo į mūsų namus, o aš atsisėdau ant žemės
šalia arklio. Buvo girdėti, kaip zyzia uodai ir zvimbia
lėkdami dideli vabalai. Šikšnosparniai čiužėjo viršum
medžių. Kiti arkliai atsigėrę iš lėto vienas paskui kitą
nuėjo pro mane, traukdami į kažkokią tolimą vietą,
kur dar styrojo kuokštai žolės. Tai buvo gyvi griaučiai,
aptraukti oda, ir kai jie ėjo pro šalį, aš užuodžiau jų
kvapą - pelėsių kvapą.
196
 Džo atnešė kibirą, ir mudu prisisėmėme vandens iš
tvenkinio, bet jis buvo labai sunkus, ir Džo vienas ne­
galėjo jo pakelti, tad aš turėjau padėti. Mudu nešėme
kibirą, jį pakeldami iš karto po jardą. Nutvėrę kartu
už rankenos, mudu įsisiūbavę jį atkeldavome per jar­
dą į priekį, paskui, priėję prie kibiro, vėl jį pernešda-
vome; taip kėlėme kokį dvylika kartų, kol priėjome
prie kumelės.
Mudu girdėjome, kaip ji sužvengė iš troškulio,
mums artėjant. Kai pastatėme prieš ją kibirą, ji panar­
dino galvą giliai į vandenį ir ėmė taip smarkiai jį mauk­
ti, kad vanduo aplink jos snukį greitai ėmė sekti, ir per
trumpą valandėlę kibiras buvo tuščias. Mudu atnešė­
me jai dar vieną, ji išgėrė ir tą, paskui dar... Tada aš
visai netekau jėgų. Aš parkritau ir negalėjau atsistoti.
Gulėjau šalia kumelės visiškai nusikamavęs.
- Po velnių! Ko gero, dabar aš tau turėsiu vandenį
vilkti, - pasakė Džo.
Jis atsisėdo greta manęs ir ėmė žiūrėti į žvaigždes;
jis ilgai taip sėdėjo, tylėdamas ir nejudėdamas. Tyloje
tik girdėjau, kaip giliai ir skausmingai kvėpuoja ku­
melė.
 19

Kartą šeštadienį, stovėdamas prie vartų, aš žiū­

rėjau, kaip Džo bėgo per mišką link mūsų namo. Jis
bėgo susilenkęs, įtraukęs galvą į pečius, slėpdamasis
už medžių, ir visą laiką gręžiojos atgal, lygjį būtų vijęsi
plėšikai.
Užėjęs už seno eukalipto, jis atsigulė ant pilvo, pa­
sislėpė ir ėmė žvilgčioti pro kamieną į tą pusę, iš kur
ką tik buvo atėjęs. Staiga jis išsitiesė ant žemės kaip
driežas, ir aš pamačiau, kad takeliu bėga Endis.
Endis nesislapstė už medžių. Jis bėgo tiesiai, tvirtai
žinodamas, ko bėga, ir negalvodamas to slėpti.
Džo ėmė šliaužti aplink medį, kad kamienas būtų
tarp jo ir Endžio. Bet Endis gerai žinojo Džo taktiką ir
pasuko tiesiog prie eukalipto.
Džo pakilo iš už medžio ir, dėdamasis nustebęs, pra­
bilo:
- Čia tu, Endi? Tai gerai! Aš kaip tik tavęs laukiau!
Bet šie žodžiai Endžio neapgavo - kai Džo pasirodė,
jis be galo patenkintas sušuko:
- Aha, pakliuvai!
198
 Mudu su Džo buvome susitarę susitikti su Skundiku
Bronsonu ir Stivu Makintairiu Turalos kalno papėdėje.
Pasiėmėme šunis, nes Turalos šlaituose, apaugusiuose
paparčiais, dažnai pasirodydavo lapių, nors mes ten
ėjome ridenti akmenų į kraterį.
Dideli akmenys, kuriuos mes stumdydavome nuo jo
kraštų, dundėdami ir šokčiodami lėkdavo stačiu šlai­
tu, atsitrenkdami į medžius ir paskui save palikdami
išlaužytų krūmų ir paparčių taką. Nudardėję į dugną,
akmenys toliau šokinėdavo ir kol sustodavo, kelias pė­
das užriedėdavo į priešingą šlaitą.
Kopti į kalną man būdavo labai sunku. Man reikėda­
vo dažnai atsipūsti, ir aš visada ilsėdavausi, kai mudu
su Džo vaikščiodavome dviese, bet kai su mumis eida­
vo kiti berniukai, jie neretai niurzgėdavo: „Kas tau, vėl
reikia stoti?“
Kartais jie nenorėdavo laukti, ir kai aš užkopda­
vau iki viršukalnės, džiaugsmas dėl pirmo numesto
akmens jau nykdavo ir pergalingi šūksniai tildavo.
Aš stengdavausi nutaikyti valandėlę poilsio, kuo
nors patraukdamas savo draugų dėmesį. Rodydamas į
takelį tarp paparčių, aš šaukdavau:
- Kvepia lape. Turbūt ką tik nubėgo. Džo, greičiau
paskui ją!
Kol būdavo svarstoma, ar verta sekti jos pėdomis,
laikas eidavo, ir aš gaudavau atsikvėpti.
Kai mudu atėjome prie akacijų krūmo, kur buvo­
me susitarę susitikti, Bronsonas ir Stivas klūpojo prie
triušių olos. Jų akys buvo įsmeigtos į Bronsono šuns
199
Tainio - australų terjero - uodegą ir užpakalį. Tainio
galva, pečiai ir priekinės kojos buvo oloje, ir jis ener­
gingai ten plūkėsi.
- O ar jūs matėte, kad ten įlindo nors vienas? - pa­
klausė Džo su autoritetinga žinovo mina, atsiklaupęs
priešakyje berniukų. - Nagi! Leisk! - jis pagriebė Tainį
už pasturgalinių kojų.
- Ištrauk jį, ir mes pažiūrėsime, kas ten yra, - tariau
aš su tokia pat rimta mina kaip Džo.
- Tik kvailys kištų rankas į olą: ten yra gyvačių, -
tarė Stivas, keldamasis ir purtydamasis nuo kelių smė­
lį, lyg ta ola dabar jam būtų pasidariusi visai neįdomi.
Jis taip ir neatleido man už tą pergalę, kurią laimėjau,
mušdamasis su juo lazdomis.
- Kas bijo gyvačių! - šūktelėjau aš su panieka, gul­
damas ant šono ir kišdamas ranką į olą, kol Džo laikė
spurdantį Tainį.
- Štai pasiekiau patį galą, - su pašaipa pareiškiau,
iki peties įbrukęs ranką į skylę.
- Šitoje oloje seniai niekas negyvena, - pasakė Džo.
Jis paleido Tainį, ir šis vėl nėrė į skylę, kai tik aš iš­
traukiau ranką. Jo uodegos stimburys nustojo vizgė-
jęs, šuo tris kartus garsiai įtraukė į šnerves oro, paskui
išlindo iš olos ir klausiamai pažiūrėjo į mus.
- Eime, - tarė Stivas. - Metas judėti toliau.
- Kur Endis? - paklausė Džo.
Endis sėdėjo ant žemės tarp Damio ir Roverio, blu-
sinėdamas Roverį; pastarasis nuolankiai kentė tą ope­
raciją, pakėlęs snukį lyg užkerėtas.
200
 - Kam tu atsivedei Endį? - paklausė Skundikas
Bronsonas, o jo veide buvo matyti kančia.
Endis greitai pakėlė akis į brolį, laukdamas, kad šis
paaiškintų, kodėl jis čia.
- Kad norėjau, tai ir atsivedžiau! - šiurkščiai atsakė
Džo.
Jis niekada su Bronsonu daug nekalbėdavo. „Kai
tik pažiūriu į jį, taip ir norisi jam taukštelėti“, - dažnai
sakydavo Džo, ir šitie žodžiai išreikšdavo jo nuomonę
apie Skundiką.
Mes ėjome siauru takeliu kalno atšlaite. Juo kopti
man buvo sunku. Takelio pakraščiais augo tankūs pa­
parčiai, kurie visą laiką atkakliai man trukdė perkelti
ramentus. Vaikščiodamas po mišką, visada rinkda­
vausi platų taką, bet ant Turalos kalno buvo tik siauri
keliukai, apaugę dideliais paparčiais. Vieną ramentą aš
statydavau ant tako, o kojos ir kitas ramentas brauda­
vosi tarp augalų.
Aš niekada nepaisydavau savo kojų; takas joms
nebuvo reikalingas. Aš visu svoriu remdavausi „gerą­
ja“ koja tik akimirką, o paskui abi kojos vėl lėkdavo į
priekį, bet žemė, ant kurios aš statydavau ramentus,
ir įvairios kliūtys turėjo didelės reikšmės. Aš krisda­
vau, kai ramentas paslysdavo, atsirėmęs į akmenį arba
įsipainiojęs į žolę ir paparčius, o jei kojos už ko nors
užkliūdavo, aš nevirsdavau.
Iš pradžių, kai Džo ėmė kartu su manimi vaikščio­
ti, jis nesuprato, kodėl aš velku kojas per paparčius, o
nenešu virš takelio. Jam rodėsi, kad ant tako statyti
201
vieną ramentą beprasmiška. Jo supratimu, svarbiau­
sia buvo patogi kojų padėtis, ir jis dažnai stebėdavosi:
- Kodėl tu neini takeliu, ten, kur lengviau?
Kai aš jam viską paaiškinau, jis teištarė:
- Kaip keista, tiesa? - ir daugiau niekada apie tai
nekalbėjo.
Mano strategija sutrukdyti Bronsonui ir Stivui už­
lipti ant kalno be atokvėpio buvo sėkminga, ir viršu­
kalnę mes pasiekėme visi kartu. Ten pūtė stiprus vė­
jas, nevaržomas jokių kliūčių, ir mes su malonumu
atstatėme jam krūtines, skardendami orą garsiais
šūksniais, o jų aidas atsiliepdavo krateryje, kuris žio­
jėjo prieš mus tartum gili taurė.
Mes pastūmėme žemyn didelį akmenį ir alpstančia
širdimi žiūrėjome, kaip jis lekia stačiu šlaitu. Man bai­
siai norėjosi lėkti paskui jį ir pačiam pamatyti, ko ten
yra tarp paparčių ir medžių, augančių dugne.
- Sako, kad ten, apačioje, yra didelė skylė, ant kurios
labai nedaug žemės, - tariau aš. - Ir jei ant tos vietos
atsistosi, iškart nugarmėsi į verdantį purvą ir kitokią
makalynę.
- Juk jis užgesęs, - pasakė Stivas, kuris visada
stengdavosi man prieštarauti.
- Na ir kas, - karingai atkirto Džo. - Gal vis tiek
dugnas minkštas ir tuoj tuoj įsmuks. Niekas nežino,
kas ten apačioje, - baigė jis rūsčiai.
- Tikriausiai apačioje kažkada gyveno juodao­
džiai, - tarė Bronsonas. - Jei ten nusileistum, pama­
202
tytum jų stovyklas. Misteris Tekeris kartą čia rado
juodaodžio kirvį.
- Tik pamanykit, - tarė Džo. - Aš pažįstu vaikiną,
kuris turi pusę tuzino tokių kirvių.
- Pamėginsiu truputį nusileisti, - pareiškė Stivas.
- Leidžiamės, - pritarė Bronsonas. - Tai šaunu. Aš
irgi leisiuosi. Leidžiamės, Džo!
Džo pažiūrėjo į mane.
- Aš jūsų palauksiu, - tariau.
Kraterio šlaitai buvo nusėti šlako ir akmenų, ku­
rie prieš daugelį daugelį metų buvo įkaitusi verdanti
masė, kol ilgainiui sustingo. Tai buvo putų purslai,
virtę akmenimis, ir tokie lengvi, kad neskendo vande­
nyje. Tarpais kyšojo pilkos uolos lygiu it sustingusio
skysčio paviršiumi ir apvalūs akmenys su žaliomis šer­
dimis. Ant stačių šlaitų, tankiai apaugusių paparčiais,
šen bei ten stūksojo vieniši eukaliptai.
Šitame skardžiame ir biriame šlaite mano ramen­
tams nebuvo atramos, bet jei juos ir būtų pavykę tvir­
tai pastatyti, aš vis tiek nebūčiau galėjęs paeiti tokia
pakriūte. Aš atsisėdau, pasiguldžiau ramentus šali­
mais, pasiruošęs laukti, kol vaikai sugrįš.
Endis taip pat įsigeidė dalyvauti šitame nuotykyje ir
jokiu būdu nenorėjo pasilikti nuo vaikų.
- Su Endžiu toli nenueisi, - pasakė Džo, stengdama­
sis palengvinti man laukimą. - Kris iš nuovargio, jeigu
eisime iki pat apačios. Aš eisiu tik iki pusės.
- Aš galiu vaikščioti, kiek nori, - užprotestavo En­
dis, stengdamasis įtikinti Džo.
203
 - Mes tuoj grįšim, - užtikrino Džo.
Aš žiūrėjau, kaip jie leidžiasi žemyn. Džo laikė Endį
už rankos. Jų balsai vis silpniau buvo girdėti, o paskiau
visai nutilo.
Man nebuvo liūdna, kad aš negalėjau su jais eiti.
Buvau įsitikinęs, jog pasilikau todėl, kad norėjau pa­
silikti, o ne dėl savo bejėgiškumo. Aš niekada nesi-
jausdavau bejėgis. Aš buvau suirzęs, bet toks irzlu­
mas kilo ne dėl to, kad aš negaliu vaikščioti ir laipioti
kaip Džo ir Stivas; jis buvo nukreiptas prieš Kitą Ber­
niuką.
Kitas Berniukas visada buvo su manimi. Jis buvo
mano antrininkas; silpnas, visada zirziantis, pilnas
baimės ir būgštavimų, visada meldžiąs mane skaitytis
su juo, visada iš egoizmo mėginąs mane sulaikyti. Aš jį
niekinau, tačiau turėjau globoti. Visada, kai reikėdavo
ką spręsti, aš turėdavau atsikratyti jo įtakos. Aš ginčy-
davausi su juo, kai jis atkakliai nesutikdavo; nustum-
davau jį į šalį ir eidavau savo keliu. Jis turėjo mano
pavidalą ir vaikščiodavo su ramentais. Aš žengdavau
atskirai nuo jo tvirtom kaip medžiai kojom.
Kai Džo pareiškė, kad leisis į kraterį, Kitas Berniu­
kas jaudindamasis greitai mane užkalbino:
„Leisk man atsipūsti, Alanai. Būk atsargus. Nebega­
liu daugiau. Nevargink manęs. Kitą kartą aš tau ne­
trukdysiu.“ - „Gerai, - nuraminau aš jį, - bet nekrėsk
tokių pokštų per dažnai, nes tave pamesiu. Aš daug ką
noriu daryti, ir tu manęs nesulaikysi. Aš vis tiek dary­
siu, ką noriu!“
204
 Taip mudu dviese sėdėjome ant kalno, vienas - bū­
damas tikras, kad gali viską padaryti, kas bus reika­
linga, kitas - visiškai pasikliaująs jo globa ir rūpesčiu.
Iki kraterio dugno buvo ketvirtis mylios. Aš mačiau,
kaip vaikai atsargiai lipo šlaitu, sukdami čia į dešinę,
čia į kairę ir žiūrėdami, kur patogiau pastatyti koją,
kaip jie sustodavo, laikydamiesi už medžių kamienų,
ir dairydavosi aplink.
Aš maniau, kad jie netrukus apsisuks ir grįš atgal.
O pamatęs, kad jie žada lipti iki galo, pasijutau lyg ap­
gautas ir iš apmaudo ėmiau niurzgėti.
Valandėlę aš žiūrėjau į ramentus, svarstydamas, ar
rasiu juos sveikus ir ar galiu įsiminti vietą, kur juos pa­
liksiu; paskui atsiguliau ant pilvo ir nušliaužiau žemyn
į kraterio dugną, kur vaikai šūkalodami jį apžiūrinėjo.
Iš pradžios aš leidausi gana smarkiai, braudamasis
per paparčius be didelių pastangų. Kartais man ran­
kos atitrūkdavo, aš krisdavau kniūbsčias ant žemės ir
riedėdavau į apačią puria žeme, kol kokia nors kliūtis
mane sulaikydavo. Nusikapstęs iki šlako, aš atsisė­
dau kaip ant rogučių ir šliaužiau žemyn tarp byrančių
akmenėlių srauto.
Arti dugno, tarp paparčių, riogsojo krūvos didelių
akmenų, kažkada buvusių viršuje. Nuo seno, nuo tų
laikų, kai pirmieji naujakuriai atsikraustė į šitą šalį,
žmonės, užlipę ant kalno, mėtydavo į kraterį sunkias
uolos nuolaužas nuo jo kraštų ir žiūrėdavo, kaip jos,
smarkiai dardėdamos, rieda žemyn.
205
 Man buvo visai nelengva įveikti šitas akmenų kliū­
tis. Aš šliaužiau nuo vienos nuolaužos prie kitos, visu
kūnu guldamas ant rankų, kad lengviau būtų keliams,
bet kai pagaliau radau landą tarp akmenų, mano keliai
jau buvo apdraskyti ir kruvini.
Vaikai žiūrėjo, kaip aš leidžiuosi, ir kai kūliavirsčia
perlėkęs per paparčių juostą aš atsidūriau lygioje vie­
toje, Džo ir Endis manęs ten jau laukė.
- Po velnių! Kaipgi tu manai iš čia išlipti? - paklausė
Džo, sėsdamasis ant žolės šalia manęs. - Dabar turbūt
jau po trijų, o juk aš dar turiu parvaryti antis namo.
- Aš lengvai užsirioglinsiu, - trumpai atsakiau
ir kitu balsu pridūriau: - Na ką, žemė čia iš tikrųjų
minkšta, kaip tu sakei. Nustumkime akmenis ir pažiū­
rėkime, kas po jais.
- Tokia pat kaip viršuje, - pasakė Džo. - Skundikas
sugavo driežą, bet neduoda niekam palaikyti. Juodu
su Stivu visą laiką apie mus kalba, kai manęs nėra gre­
ta. Štai pažiūrėk į juos.
Bronsonas su Stivu kalbėjosi šalia medžio, vogčiom
žvilgčiodami į mus kaip tikri sąmokslininkai.
- Mes viską girdime! - sušukau aš.
Šitas melas buvo tradicinis iššūkis, ir Stivas atsakė,
neslėpdamas priešiškumo.
- Su kuo tu šneki? - grėsmingai tarė jis, žengtelėjęs
į mūsų pusę.
- Tikrai ne su tavimi, - atšovė Džo. Šita replika jis
manė pritrenkęs Stivą. Jis atsisuko į mane ir nusišyp­
sojo patenkintas: - Girdėjai, kaip aš jį sudirbau?
206
 - Žiūrėk, jie eina, - tariau aš.
Bronsonas su Stivu apsisuko ir ėmė kopti kraterio
šlaitu.
- Tegu eina! Kamjie reikalingi?
Bronsonas atsigręžė per petį ir paskutinį kartą mus
suniekino:
- Jūs abu puskvaišiai.
Mudu su Džo nusivylėme: toks menkas buvo jo įžei­
dimas. Nevertos būtų buvusios pastangos atsakyti į jį,
ir mes tylėdami žiūrėjome, kaip aniedu braunasi tarp
akmenų.
- Skundikas neprasiskintų sau kelio ir lygioje vieto­
je, - pareiškė Džo.
- Aš prasiskinčiau, tiesa, Džo? - sučiepsėjo Endis.
Savo paties sugebėjimus jis visada vertindavo priklau­
somai nuo Džo nuomonės.
- Tiesa, - patvirtino Džo, kramsnodamas žolės stie­
belį. Paskui tarė, kreipdamasis į mane: - Metas mums
judėti. Juk man dar reikia antis parvaryti.
- Gerai, - pasakiau aš ir pridūriau: - Gali manęs ne­
laukti, jei nenori. Aš puikiausiai iškopsiu.
- Eime, - tarė Džo kildamas.
- Palauk, aš noriu pajusti, kad iš tikrųjų esu apačio­
je, - pasakiau aš.
- Čia kažkaip keista, tiesa? - pasakė Džo, dairyda­
masis aplink. - Paklausyk, koks aidas!.. Oho-ho-ho! -
suriko jis, ir šlaituose suaidėjo duslus „ho-o-o“.
Valandėlę mudu klausėmės, kaip aidas ūkčiodamas
skamba krateryje, paskui Džo tarė:
207
 - Eime. Man čia kažkaip nesmagu.
- Kodėl, Džo? - paklausė Endis.
- Rodosi, kad tuoj viskas užgrius ant mūsų.
- Bet juk neužgrius, tiesa, Džo? - sunerimo Endis.
- Ne, - atsakė Džo. - Aš tik taip sakau.
Tačiau iš tikro rodėsi, kad kraterio šlaitai, iš visų
pusių pakibę viršum mūsų, nugarmės ir užstos dangų.
Iš čia dangus neatrodė kaip kupolas viršum žemės, jis
buvo tik netvirtas stogas, atsirėmęs ant akmens ir že­
mės sienos. Dangus atrodė blyškus, vaiskus, be įpras­
to žydrumo, kažkoks menkas, palyginti su didžiuliais
šlaitais, kylančiais priešais jį.
Ožemė buvo ruda ruda, visiškai ruda. Tamsi papar­
čių žaluma buvo dingusi tarp rudų spalvų. Netgi tyla
rodėsi ruda. Mes sėdėjome atskirti nuo linksmų garsų,
nes gyvasis pasaulis buvo ten, už viršutinio mus su­
pančių šlaitų krašto, ir visą laiką jautėme, kad kažko­
kia milžiniška ir nedraugiška būtybė mus stebi.
- Einame, - patylėjęs tariau. - Čia iš tikro nejauku. -
Aš nučiaužiau žemėn nuo akmens, ant kurio sėdėjau. -
Niekas nepatikės, kad aš buvau čia, - pasakiau.
- Tai tik rodo, kad jie kvailiai! - atsakė Džo.
Aš apsisukau ir ėmiau keberiotis aukštyn. Kai šliau­
ži stačiu šlaitu aukštyn, reikia remtis keliais visu svo­
riu, o mano keliai jau degė ir skaudėjo. Leidžiantis visą
laiką rėmiausi rankomis, keliai tik prilaikė mane. Da­
bar kiekvienas jardas reikalavo didžiulių pastangų, ir
aš greitai pavargdavau. Kas keli jardai aš turėjau ilsė­
tis, susmukęs ant žemės ir priglaudęs prie jos veidą,
208
bejėgiškai ištiesęs rankas prie šonų. Taip tįsodamas
girdėjau, kaip lyg iš po žemės plaka mano širdis.
Iš pradžių, kai stabtelėdavau pailsėti, Džo su Endžiu
sėsdavosi man iš abiejų pusių ir plepėdavo, bet paskui
mes ėmėme kopti ir ilsėtis tylėdami, paskendę savo
mintyse. Džo reikėdavo padėti Endžiui ir taip pat de­
rintis prie manęs.
Aš šliaužiau ir šliaužiau, tyliai ragindamas save:
„Na! Vėl! Dar kartą!“
Aukštai, kraterio šlaite, mes vėl sustojome. Aš gu­
lėjau išsitiesęs, giliai kvėpuodamas, tik staiga mano
ausis, priglausta prie žemės, nugirdo vieną paskui kitą
duslius smūgius. Pakėlęs galvą pažiūrėjau į viršukalnę.
Ten, ant paties krašto, aiškiai matomi dangaus fone,
stovėjo Bronsonas ir Stivas; juodu mojavo rankomis ir
išsigandę šaukė:
- Saugokitės! Saugokitės!
Akmuo, kurį juodu kažkokio netikėto įgeidžio pa­
skatinti, nustūmė žemyn, ant mūsų, dar nebuvo įsibė­
gėjęs. Džo jį pamatė kartu su manim.
- Už medžio! - suriko jis.
Jis pačiupo Endį, ir mes nusikepurnėjome prie seno
išdžiūvusio eukalipto. Vos tik nusikapstėme iki jo, pro
mus, šaižiai švilpdamas ir drebindamas žemę, pralėkė
didžiulis akmuo. Mes matėme, kaip toli apačioje jis pa­
šėlusiai šokinėjo per paparčius ir išvirtusius medžius,
paskui išgirdome, kaip baisiai atsitrenkė į akmenų šūs­
nį, apaugusią paparčiais. Akmuo skilo pusiau, ir abudu
gabalai nulėkė į skirtingas puses.
209
 Stivas ir Skundikas, išsigandę savo poelgio, pasilei­
do bėgti.
- Jie pabėgo! - sušukau aš.
- Po velnių! Ar tu matei? - pasakė Džo. - Jie galėjo
mus užmušti.
Bet mes buvome patenkinti tokiu nutikimu.
- Pažiūrėsime, kas bus, kai mes papasakosime vai­
kams mokykloje! - pasakiau aš.
Mes vėl pradėjome lipti į viršų, jausdamiesi truputį
geriau; iš pradžių mes kalbėjome apie akmenį ir jo kri­
timo greitį, bet netrukus nutilome, ir kai aš ilsėjausi,
Džo su Endžiu sėdėjo tyliai, žiūrėdami žemyn į kraterį.
Man rodėsi, kad mums visiems vienodai sunku kop­
ti, ir Džo su Endžiu, kaip ir aš, tylėjo iš nuovargio.
Aš vis dažniau ilsėdavausi, ir kai ėmė leistis saulė,
o dangus priešingoje kraterio sienoje suliepsnojo, tu­
rėjau ilsėtis po kiekvieno kankinamo trūktelėjimo į
priekį.
Kai pagaliau užkopėme į viršukalnę, aš atsiguliau
ant žemės, ir visas mano kūnas mėšlungiškai krūpčio­
jo kaip ką tik nudirta kengūra.
Džo sėdėjo greta, laikydamas mano ramentus. Po
kiek laiko jis tarė:
- Man jau seniai metas varyti antis.
Aš atsikėliau, pasispraudžiau ramentus po pažasti­
mis ir pradėjau leistis nuo kalno.
 20

Tėvas labai nerimaudavo, kai po ilgų pasivaikščioji­

mų miške aš grįždavau visiškai nusikamavęs.
- Neik taip toli, Alanai. Medžiok atvašynuose šalia
namų.
- Čia nėra zuikių, - tariau aš.
- Teisybė... - jis stovėjo ir susimąstęs žiūrėjo į
žemę. - Tau būtinai reikia medžioti, taip? - paklau­
sė jis.
- Ne, - atsakiau aš. - Bet aš mėgstu medžioti. Visi
vaikai medžioja. Man patinka vaikščioti su Džo. Jis su­
stoja, kai aš pavargstu.
- Taip, Džo - puikus vaikinas, - tarė tėvas.
- O dėl nuovargio, tai niekis, - pasakiau aš nutilu­
siam tėvui.
- Kas teisybė, tai teisybė... Kaip matyti, tau reikės
eiti galėtynių su likimu. Bet kai pajunti, kad imi silpti,
mesk viską ir gulkis. Net geriausiam priziniam arkliui
prieš didelį kalną reikia duoti atsikvėpti.
Jis buvo surinkęs truputį pinigų ir ėmė ,^Amžiuje“
žiūrinėti skelbimus apie naudotų daiktų pardavimą.
211
Kartą jis parašė kažkokį laišką, o po kelių dienų nu­
važiavo į Balungą ir parvežė ten traukiniu atgabentą
invalidų vežimėlį.
Jis jau buvo kieme, kai grįžau iš mokyklos, ir aš su­
stojau, žiūrėdamas į jį su nuostaba.
- Vežimėlis tavo. Šok į balną ir dumk! - šūktelėjo
tėvas iš arklidės.
Vežimėlis buvo sunkus ir gremėzdiškas. Jis turėjo
du didžiulius dviračio ratus iš šonų ir vieną nedidelį
priekyje su ketine šake, pritvirtinta prie rėmo. Dvi il­
gos rankenos iš abiejų sėdynės pusių buvo sujungtos
svirtimis su alkūniniu ašies velenu. Rankenas reikėjo
stumdyti pirmyn ir atgal, tad kai viena būdavo prie­
kyje, kita atsidurdavo užpakalyje. Prie dešiniosios ran­
kenos buvo svirtelė, kuria važiuojantis galėjo sukioti
priekinį ratą dešinėn ir kairėn.
Norint išjudinti vežimėlį iš vietos, reikėdavo daug
jėgų, bet paskiau užteko tik ritmingai traukyti ranke­
nas, ir jis lengvai riedėdavo.
Aš užsirioglinau ant sėdynės ir ėmiau važiuoti per
kiemą. Iš pradžių vežimėlis riedėjo trūkčiodamas, pas­
kui aš išmokau rankas judinti vienodai, ir vežimėlis
ėmė dardėti lygiai kaip dviratis.
Po kelių dienų aš su juo jau laksčiau keliu, ir mano
rankos veikė kaip stūmokliai. Su juo važinėdavau į
mokyklą, ir visi vaikai man pavydėjo. Jie įlipę sėsdavo
man ant kelių arba vienas priešais kitą ant šakių. Sė­
dintis priekyje galėdavo nusitverti už rankenų žemiau
212
manęs ir padėti jas judinti. Mes tą pagalbą vadindavo­
me „atidirbimu už važiavimą“, ir aš mielai vežiodavau
kiekvieną, kuris atidirbdavo.
Tačiau vaikai greitai pavargdavo, nes jų rankos ne­
buvo ištreniruotos ramentų, ir tada man tekdavo apsi­
eiti be jų pagalbos.
Su vežimėliu aš galėjau keliauti daug toliau ir nu-
sigaudavau iki upės. Turalos upė buvo už trijų mylių
nuo mūsų namų, ir anksčiau aš ją matydavau tik per
sekmadienines iškylas arba kai tėvas ten važiuodavo
savo vežimėliu.
Džo dažnai eidavo prie upės gaudyti ungurių, ir da­
bar aš galėjau važiuoti drauge. Mudu prisirišdavome
dvi bambukines meškeres prie sėdynės, maišelį nuo
cukraus sugautiems unguriams dėdavome ant atra­
mos kojoms ir leisdavomės į kelionę. Džo sėdėdavo
priekyje, trumpais ir greitais judesiais traukydamas
rankenas, aš laikydavau rankenas aukščiau ir stumda-
vau jas toliau.
Mudu meškeriodavome šeštadienio vakarais ir vi­
sada išvažiuodavome iš namų po pietų, stengdamie­
si patekti prie Makalumo sietuvos prieš nusileidžiant
saulei. Makalumo sietuva buvo vadinamas ilgas, gi­
lus ir ramus užutekis, kur vanduo visada atrodydavo
juodas. Pakrantėse augo raudoni eukaliptai, didžiules
savo šakas atkišę toli viršum vandens. Jų kamienai
buvo gumbuoti, kreivi, pajuodę nuo miško gaisrų; ant
kai kurių buvo ilgi siauri rumbai, likę juodaodžiui išsi­
pjovus žievės dėl kanojos.
213
 Mudu su Džo apie šiuos medžius su rumbais regzda-
vome ištisas istorijas ir kruopščiai juos apžiūrinėdavo-
me ieškodami, ar nepamatysime kur žymės, paliktos
akmeninio kirvio, su kuriuo čiabuviai rėždavo žievę.
Rumbų buvo ir mažesnių, sulig vaiko dydžiu, ir mes
žinojome, kad iš tokių žievės gabalų buvo daromi ku-
lemanai - lėkšti dubenys, kur moterys guldydavo mie­
goti kūdikius arba rinkdavo uogas ir šaknis.
Vienas toks medis augo prie pat kranto, ir didžiules
lyg gyvatės išsirangiusias jo šaknis skalavo Makalumo
sietuvos vandenys. Nevėjuotais vakarais, kai plūdės
ramiai plūduriuodavo mėnulio takelyje, tamsus van­
dens paviršius prie mūsų kojų staiga imdavo tviskėti
ir raibuliuoti, paskui lyg prasiskleisdavo akimirką, ir
iš vandens išnirdavo plaukiojantis ančiasnapis. Jis va­
landėlę stebėdavo mus blizgančiomis savo akutėmis,
paskui, išsilenkęs visu kūnu, nerdavo į vandenį ir grįž­
davo į urvą tarp senojo eukalipto šaknų.
Ančiasnapiai paprastai nuplaukdavo upe aukštyn ir
paskui plūduriuodavo pasroviui, atkišę galvas ir gau­
dydami kirmėles ir lervas. Kartais, kai jie plaukdavo
pro šalį, mes palaikydavome juos žuvimis, nes vandens
paviršiuje būdavo matyti tik išlenktos jų nugaros, ir
užmesdavome meškerę. Jei ančiasnapis prarydavo
masalą, mes ištraukdavome jį ant kranto, glostydavo­
me, kalbėdavome, kad labai norėtųsi jį pasiimti, bet
paskui paleisdavome atgal į vandenį.
Urvuose po medžiu buvo ir vandeninių žiurkių. Jos
vilkdavo iš dugno dvigeldžius kiaukutus ir juos daužy­
214
davo ant plokščios didelės šaknies, o mes rinkdavome
atskalas į maišelį ir nešdavome namo paukščiams.
- Geresnių kiaukutų paukščiams niekur nėra, - ti­
kino mane Džo. Bet jam viskas būdavo tik geriausios
rūšies. Mano vežimėlį jis laikė „geriausia mašina, ko­
kią yra matęs gyvenime", ir stebėdavosi, kodėl niekada
nerengiamos lenktynės tokiais vežimėliais.
- Tu tikriausiai būtum čempionas, - tvirtino jis. -
Net jei startuotum lygiai su visais. Tai nė velnio nereiš­
kia. Nė vienas vaikinas neturi tokių rankų kaip tavo.
Tu lengvai aplenktum visus.
Taip jis plepėjo, kol mudu, sėdėdami vienas priešais
kitą vežimėlyje, ritmingai judinome rankas ir važiavo­
me prie upės. Tą vakarą mūsų abiejų nuotaika buvo
nuostabi, nes mudu turėjome pasidarę „kirbinę". Meš­
kerioti ungurius su kabliuku - labai malonus darbas, o
gaudyti „kirbinėmis“- tai begalinis malonumas, ir kur
kas daugiau pagauni.
„Kirbinė“daroma iš kirminukų, kurie suveriami vie­
nas šalia kito ant sukto vilnonio siūlo; išeina didžiulė
kelių jardų ilgio kirmėlė.
Šita sunki kirmėlių virvelė paskui suriečiama į žiedą
ir prie jo pririšamas valas. Plūdė tada nenaudojama.
„Kirbinė“metama į vandenį ir iš karto skęsta į dugną;
beveik tučtuojau prie jos puola ungurys, bet karpyti jo
dantys įstringa į vilną.
Kai žvejys su meškere pajunta timptelėjimą, jis iš­
traukia ungurį iš vandens ant kranto drauge su „kir­
bine“. Reikia suskubti greitai pagauti ungurį, kad jis
215
vėl nepaspruktų į vandenį, peiliu perpjauti jam kaklą
ir įmesti į maišelį.
Unguriai slidūs, juos išlaikyti sunku, o kartais į „kir­
binę“ įsikibdavo iškart du; tada mudu su Džo skubiai
puldavome prie jų, griebdavome, bet jie slysdavo iš
rankų, ir mums vėl reikėdavo juos gaudyti. Laukdami,
kol ungurys truktelės meškerę, mes delnus trindavo-
me sausa žeme, kad priliptų dulkių ir rankos neslystų.
Nuo gleivių, kuriomis visada aplipęs ungurys, dulkės
ant delnų virsdavo gličiu purvu, ir po kiek laiko reikė­
davo plauti rankas ir vėl jas trinti žeme.
Privažiavę senąjį eukaliptą, užsikūrėme laužą ir
užsivirinome arbatinuką; į jį mano motina iš anksto
buvo įdėjusi arbatos ir cukraus. Mes žiūrėjome į pul­
ką ančių, kurios greitai skrido virš upės vagos, tartum
sekdamos kiekvieną jos vingį. Pamačiusios mus, jos
staigiai šovė aukštyn.
- Kokiadaugybė ančių šiojeupėje! - pasakė Džo, kram­
tydamas storą sumuštinį su sūdyta mėsa. - Kadman tiek
pensų, kiek ančių, tarkim, nuo čionai iki Turalos.
- Ir kiek, manai, turėtum pinigų? - paklausiau aš.
- Ne mažiau kaip šimtą svarų, - atsakė Džo, kuris
visada mėgdavo apvalius skaičius.
Džo supratimu, šimtas svarų buvo didžiulis turtas.
- Kažin ką galėtum padaryti už šimtinę! - tarė jis. -
Viską, ką tik nori.
Ši tema mus viliojo.
- Tu galėtum nusipirkti bet kokį ponį - kokio pa­
norėtum! - sušukau aš. - Pačių brangiausių balnų.
216
Velnias! Sakykim, panorai knygos... Tu ją tuojau pat
nusipirkai, o jei davei kam nors paskaityti ir tau ne­
grąžino, - tegu sau turi, nesvarbu.
- Ne, knygą grąžins, - prieštaravo Džo. - Juk tu ži­
nai, kas ją turi.
- Ogal ir nežinai, - atkaklavau aš. - Žmonės nieka­
da neatsimena, kam skolina knygas.
Aš išbėriau duonos trupinius į upę, ir Džo tarė:
- Žiūrėk, mirtinai išgąsdinsi ungurius. Jie labai bai­
lūs, ir, svarbiausia, šiandien rytų vėjas, o jie nekimba,
kai vėjas pučia iš rytų.
Jis atsistojo ir pasiseilėjo pirštą. Paskui valandėlę
jį palaikė iškėlęs. Ore nebuvo jaučiama nė mažiausio
vėjelio.
- Žinoma, rytų! Matai - šaltas, iš rytinės pusės.
Bet unguriai kibo geriau, negu Džo manė. Vos tik
ištraukiau „kirbines“ iš žole uždengtos skardinės ir
įleidau į vandenį, valas staiga virptelėjo. Aš truktelėjau
meškerę į viršų ir išmečiau „kirbinę“kartu su unguriu
ant kranto. Ungurys pasivartė žolėje ir kaip gyvatė nu­
šliaužė link vandens.
- Čiupk jį! - surikau aš.
Džo abiem rankom suspaudė besirangantį ungurį,
o aš tuo tarpu atsilenkiau peiliuką, perpjoviau žuviai
nugarkaulį, ir ją įkišome į maišelį prie laužo.
- Vienas yra, - su pasitenkinimu tarė Džo. - Tur­
būt rytų vėjas nurimo, ir gerai padarė. Šiandien mudu
daug prižvejosime.
217
 Apie vienuoliktą valandą mes turėjome aštuonis un­
gurius, bet Džo norėjo būtinai dešimt.
- Puiku būtų, jei pagautume dešimt, - samprotavo
jis. - Kur kas geriau pasakyti: „Vakar mes pagavome
dešimt“, negu: „Mes pagavome aštuonis.“
Nusprendėme būti iki vidurnakčio. Patekėjo mėnu­
lis ir nušvietė mums kelią grįžti namo. Džo parinko
laužui daugiau žagarų. Pasidarė vėsu, o mudu buvome
plonai apsirengę.
- Nėra geresnio daikto kaip geras laužas, - pasa­
kiau aš, mėčiodamas sausas eukaliptų šakas į ugnį, kol
liepsna pakilo aukščiau mūsų galvų.
Džo numetė ant žemės glėbį šakų ir šoko prie tuo
laiku virptelėjusios meškerės. Jis ištraukė ant kranto
ungurį, jis nukrito netoli laužo ir tamsiai žvilgėdamas
lyg sidabrinis ėmė šliaužti nuo ugnies.
Tai buvo pats stambiausias ungurys iš mūsų pa­
gautų, ir aš karštai puoliau prie jo. Ungurys išsprūdo
man iš rankų ir ėmė čiuožti į upę. Aš greitai patryniau
delnus į žemę ir nušliaužiau paskui jį, bet Džo numėtė
meškerę ir spėjo jį pagauti prie pat vandens. Ungurys
rangėsi Džo rankose, mosuodamas galva ir uodega.
Džo stipriai jį laikė, bet jis vis dėlto kažkaip išsprūdo ir
nukrito ant žemės. Džo vėl puolė paskui ungurį ir būtų
jį pagavęs, nors šis jau buvo beveik upėje, bet paslydo
purve ir įkrito į vandenį.
Džo niekada daug nesikeikdavo, bet dabar ėmė vel-
niuoti. Vandenyje jis atrodė labai juokingai, bet aš ne­
218
sijuokiau. Džo išlipo ant kranto, išsitiesė, plačiai išskė­
tęs rankas, ir pažiūrėjo į klaną, atsiradusį prie jo kojų.
- Na ir klius man už tai, - pasakė jis susirūpinęs. - Ir
dar kaip! Turiu išsidžiovinti kelnes, nors mirk.
- Nusiauk ir pakark prie laužo, - pasiūliau aš. - Jos
akimirksniu išdžius. Kaip jis tau išsprūdo?
Džo apsisuko ir pažvelgė į upę.
- Aš kaip gyvas dar nesu matęs tokio didelio un­
gurio, - tarė jis. - Negalėjau jo apkabinti rankomis.
Okoks sunkus! Velnias! Tai bent svoris! Juk tu jį buvai
paėmęs į rankas - kaip manai, kiek jis svertų?
Tai buvo puiki proga duoti fantazijai laisvę, ir mudu
su Džo svaičiojome išsijuosę.
- Ne mažiau kaip toną, - pasakiau aš.
- Gal ir daugiau! - pagalvojo Džo.
- O kaip jis blaškėsi! - šūktelėjau aš. - Tiesiog grū­
mėsi kaip gyvatė.
- Jis apsivyniojo man apie ranką, - pasakė Džo, - ir
vos nenulaužė.
Jis nutilo, paskui staiga ėmė autis kelnes taip grei­
tai, lyg jose būtų įlindusi didelė skruzdė.
- Reikia išdžiovinti.
Aš paėmiau dvišaką lazdą ir taip ją įsmeigiau į žemę,
kad jos viršūnė būtų ties laužu - taip kelnės greičiau
išdžius.
Džo išėmė iš kišenių šlapio špagato galą, varinę
durų rankeną, kelis stiklelius, viską sukrovė ant že­
mės, paskui pakabino kelnes ant lazdos ir, norėdamas
sušilti, ėmė šokinėti aplink laužą.
219
 Aš vėl įmečiau „kirbinę“ į upę, tikėdamasis sugau­
ti tą ungurį, kurį paleidome, ir kai meškerė sujudėjo,
trūktelėjau ją su tokia jėga, kaip traukdamas sunkų
daiktą.
Ungurys raitydamasis kartu su „kirbine“ švystelėjo
aukštai ore viršum mano galvos, padarė lanką ir patai­
kė tiesiai į lazdą su Džo kelnėmis. Kelnės nulėkė į ugnį.
Džo buvo bepuoląs paskui jas, bet staiga atšoko at­
gal, kai liepsna jam lyžtelėjo veidą. Jis pakėlė vieną
ranką, saugodamas veidą nuo karščio, o kita mėgino
pasiekti kelnes. Paskui staiga, piktai keikdamasis, ap­
lėkė aplink laužą, ištraukė iš manęs meškerę ir ėmė ja
baksnoti į degančias kelnes, stengdamasis užkabinti
ir ištraukti. Kai pagaliau jam pavyko po jomis pakišti
meškerę, jis greitai trūktelėjo, kelnės kaip strėlė išlė­
kė iš liepsnos ir, nubrėžusios ugnies lanką tamsiame
danguje, nutrūko nuo meškerės ir šnypšdamos įkrito į
vandenį, kur pakilo kamuoliai garų.
Kai liepsna užgeso, Džo nusiminė; skęstančios kel­
nės lyg dėmė sujuodavo blyksinčiame vandens pa­
viršiuje, paskui išnyko; Džo, neatitraukdamas akių,
spoksojo į tą dėmę, pasilenkęs prie vandens, atsirėmęs
rankomis į kelius; prie laužo šviesos plikas jo užpakalis
atrodė švelniai rausvas.
- Viešpatie! - tarė Džo.
Atsigavęs tiek, kad jau galėjo aptarti tokią keblią
padėtį, Džo pareiškė, kad mums reikia kuo greičiau
patekti į namus. Jam jau buvo praėjęs noras sugauti
220
dešimt ungurių, ir jis tik galvojo, kad jį gali kas pama­
tyti be kelnių.
- Vaikščioti be kelnių draudžia įstatymas, - rimtai
pareiškė jis man. - Jei mane kas nors tokį pastebės, aš
žuvęs. Sugautas be kelnių, iškart pateksi į šaltąją. Štai
Dobsonas, - Džo turėjo galvoje vietinį sportininką
dviratininką, kuris neseniai buvo išprotėjęs, - nuva­
žiavo į Melburną ir per visą miestą perbėgo be kelnių.
Jis buvo pasodintas velniai žino kuriam laikui... Reikia
judėti! Ir kodėl gi šiandien pilnatis!
Mes skubiai pririšome meškeres prie vežimėlio,
maišelį su unguriais padėjome ant atramos kojoms ir
išvažiavome. Džo, niūriai tylėdamas, sėdėjo man ant
kelio.
Aš vežiau sunkų krovinį, ir prieš kalnelį Džo turėda­
vo išlipti ir stumti vežimėlį iš užpakalio. Bet pakalnių
buvo mažai, ir aš stūmiausi vis lėčiau ir lėčiau.
Džo skundėsi, kad visiškai sušalo. Man buvo šilta,
kadangi aš smarkiai dirbau rankomis, o nuo vėjo mane
užstojo Džo, kuris visą laiką tapšnojo sau per nuogas
kojas, norėdamas sušilti.
Toli priekyje, lygiam kelyje, mes pamatėme artėjan­
čio ekipažo žibintus. Buvo girdėti, kaip kaukši palen­
gva risnojančių arklių kanopos.
- Atrodo, kad čia bus senio O’Konoro Širmis, - pa­
sakiau aš.
- Teisingai, čia jis, - tarė Džo. - Sustok! O jei jis ne
vienas! Aš išlipsiu ir pasislėpsiu už medžių. Jis pama­
nys, kad su tavimi nieko daugiau nėra.
221
 Pavažiavau į kelio pakraštį, Džo iššoko, nubėgo per
žolę ir pasislėpė už tamsių medžių.
Aš, apsidžiaugęs atvanga, sėdėjau, stebėdamas ar­
tėjantį ekipažą ir galvodamas apie kelią, kurį man dar
reikėjo nuvažiuoti: apie lengvus kelio tarpus, apie il­
gus prieškalnius, apie mūsų taką ir paskutinę tarpus-
totę prieš namą.
Kai ekipažo žibintai buvo dar tolokai, keleivis pri­
stabdė arklį, o, privažiavęs ties manimi, riktelėjo:
„Tpru!“Arklys sustojo.
Jis pasilenkė nuo sėdynės ir pažvelgė į mane:
- Sveikas, Alanai!
- Labą vakarą, misteri O’Konorai.
Jis persimetė vadeles per ranką ir ėmė ieškoti pypkės.
- Iš kur tu čia?
- Meškeriojau, - atsakiau aš.
- Meškeriojai! - šūktelėjo jis. - Tegu mane perkūnas
trenkia!
Paskui, trindamas delnais tabaką, sumurmėjo:
- Nesuprantu, kuriam galui toks berniokas kaip tu
vidury nakties bastosi keliais šituo prakeiktu gremėz­
du. Tu užsimuši! Pamatysi! Aš tau sakau. - Jis pakėlė
balsą: - Velnias! Tave koks nors girtas suvažinės, štai
kas bus.
Jis persilenkė per sparną ir nusispjovė ant žemės:
- Tebūnu aš prakeiktas, niekaip negaliu supras­
ti tavo senio, ir ne aš vienas, kiti taip pat nieku gyvu
nesusigaudys. Luošas vaikas, toks kaip tu, turi gulėti
namie lovoje, - jis nesusivokdamas patraukė pečiais: -
222
Ką gi, garbė Dievui, čia ne mano dalykas! Ar neturi
degtukų?
Aš išlipau iš vežimėlio, atsirišau prie sėdynės pri­
tvirtintus ramentus ir padaviau jam dėžutę. Jis įžiebė
degtuką ir prikišo jį prie pypkės. Paskui energingai,
garsiai papsėdamas ir kliuksėdamas, ėmė traukti orą,
ir liepsnelė čia blykstelėdavo, čia užgesdavo. Paskui jis
atidavė man degtukus, pakėlė galvą su pypke, kyšan­
čia iš burnos, ir toliau čiulpė, kol visas tabakas ėmė
rusenti.
- Taip, - tarė jis, - kiekvienas turi savo rūpesčių.
Štai man nuo reumato taip suka petį, taip suka. Aš ži­
nau, kas yra bėda! - jis buvo beimąs vadeles, paskui
paklausė: - Okaip gyvuoja tavo tėvas?
- Neblogai. Jis prajodinėja penkis misis Karuters
arklius.
- Misis Karuters! - prunkštelėjo O’Konoras. - Vel­
nias! - paskui pridūrė: - Paklausk, ar neapsiimtų jis
pramankštinti mano treigės kumelės. Ji dar nebuvo
pabalnota. Rami kaip ėriukas. Kiek jis ima?
- Trisdešimt šilingų.
- Per brangiai, - ryžtingai pasakė jis. - Aš jam duo­
siu svarą sterlingų - tai gera kaina. Kumelė visai nenir-
tulinga. Paklausk.
- Gerai, - pažadėjau aš.
Jis truktelėjo vadeles.
- Tegu mane galas, niekaip nežinau, ko toks vaikiu­
kas kaip tu velnišką naktį bastosi keliais, - sumurmėjo
jis. - Na-a!
22 3
 Arklys krūptelėjo ir pajudėjo.
- Lik sveikas, - pasakė jis.
- Labanakt, misteri O’Konorai.
Kai jis nuvažiavo, Džo išnėrė iš medžių ir tekinas at­
kūrė prie vežimėlio.
- Aš visiškai sustipau, - nekantriai suniurzgėjo
jis. - Kojos pasidarė visai kaip medinės; jei sulenk­
tum, nulūžtų. Ko jis taip ilgai čia karksojo? Važiuoja­
me greičiau.
Jis susirangė man ant kelio, ir mes vėl pajudėjome.
Džo drebėjo iš šalčio ir visą laiką keikėsi dėl pražudytų
kelnių:
- Motina smarkiai supyks. Man beliko tik vienos, ir
tos suplyšusios.
Aš iš visų jėgų traukiau ir stūmiau rankenas, kaktą
prispausdamas Džo prie nugaros. Nelygiu keliu veži­
mėlis šokčiojo, ilgos meškerės kaukšėjo viena į kitą, o
unguriai ridinėjo su maišeliu prie mūsų kojų.
- Tik tiek gerai, - tarė Džo, stengdamasis nors kuo
pasiguosti, - kad, prieš sudegant kelnėms, aš spėjau
viską išimti iš kišenių.
 21

Kartą vienas bastūnas, atsisėdęs prie mūsų vartų

pailsėti, man papasakojo, kad pažinojęs žmogų, kuris
buvo be abiejų kojų ir vis dėlto plaukiojo kaip žuvis.
Aš dažnai galvodavau apie tą žmogų, plaukiojantį
kaip žuvis. Bet niekada nebuvau matęs, kaip plaukioja
žmonės, ir neturėjau supratimo, ką reikia daryti ran­
komis, norint laikytis vandens paviršiuje.
Aš turėjau berniukams skirto laikraščio „Bičiuliai“
storą įrištą komplektą, kur buvo straipsnis apie plau­
kimą. Jis buvo iliustruotas trimis paveiksliukais, vaiz­
duojančiais vyriškį su dryžuotu maudymosi kostiumu
ir ūseliais; pirmame paveikslėlyje jis stovėjo iškėlęs
rankas viršum galvos ir žiūrėjo į skaitytoją; antrame -
plaukiko rankos buvo atkištos tiesiai į priekį, o tre­
čiame - rankos buvo priglaustos prie šonų. Rodyklės,
nubrėžtos lanku nuo rankų prie kelių, rodė, kad jo
rankos ėjo žemyn; tą judesį straipsnio autorius vadino
„Mostu į krūtinę“. Šitas pavadinimas man buvo trupu­
tį nemalonus, nes žodis „krūtinė“primindavo motiną,
žindančią kūdikį.
225
 Straipsnyje buvo rašoma, kad varlės plaukdamos
irgi daro tokius yrius į krūtinę. Aš pasigavau kelias
varles ir įleidau jas į kibirą su vandeniu. Jos nunėrė į
dugną, paplaukė ratu, paskui iškilo į viršų, iškišo žiau­
nas viršum vandens ir sustingo, ištiesusios letenėles.
Stebėdamas varles, aš nedaug naudos teturėjau, bet
tvirtai nusprendžiau išmokti plaukti, ir vasaros vaka­
rais slapčia ėmiau važinėti su savo vežimėliu prie ežero
už trijų mylių nuo mūsų. Ten aš ir pradėjau mokytis.
Ežeras buvo dauboje, kurią visiškai užstojo statūs,
aukšti krantai, kylą terasomis po du - tris šimtus jar­
dų viršum vandens lygio. Matyt, šitos terasos ėjo ir
po vandeniu, nes jau už kelių jardų nuo kranto buvo
labai gilu, driekėsi ploni dumbliai, o vanduo buvo šal­
tas ir ramus.
Nė vienas vaikas mokykloje nemokėjo plaukti, taip
pat ir iš suaugusiųjų Turaloje aš nežinojau nė vieno,
kuris būtų mokėjęs. Tinkamų vietų maudytis arti ne­
buvo, ir tik nepakenčiamai karštais vakarais žmonės,
pasidavę didelei pagundai, eidavo prie ežero, kuris
visada buvo laikomas pavojinga vieta. Vaikai būdavo
įspėjami, kad jo lenktųsi iš tolo.
Tačiau kartais vaikai, nepaisydami tėvų patarimų,
kepurnėdavosi pačiame ežero pakraštyje, stengdamie­
si išmokti plaukti. Jei maudantis būdavo suaugusiųjų,
jie neatitraukdavo nuo manęs akių ir neleisdavo arti
prie „duobių“, - taip mes vadinome tas vietas, kur dug­
nas staiga dingdavo iš po kojų. Jie nunešdavo mane į
seklią vietą pakraštyje, nes jiems būdavo neramu žiū­
22 6
rėti, kaip aš šliaužiu per akmenis arba einu per dumblą
prie pat vandens.
- Eikš, aš tave pemešiu! - sakydavo jie.
Jie atkreipdavo į mane visų esančių dėmesį. Kai su­
augusiųjų nebūdavo, vaikai tarsi nepastebėdavo, kad
aš rėplioju, o ne vaikščioju. Jie laistydavo mane van­
deniu, mušantis aplipdydavo dumblu arba užgriūdavo
ant manęs ir kuldavo šlapiais kumščiais.
Per tokias peštynes, kai mes mėtydavomės dum­
blu, aš buvau puikus taikinys, kadangi negalėjau iš­
sisukinėti arba vytis puolančiųjų. Aš lengvai galėda­
vau išvengti šitų muštynių: būtų užtekę tik paprašyti
priešininkų pasigailėjimo ir jiems pasiduoti. Bet, taip
pasielgęs, aš būčiau negalėjęs būti lygus su berniukais.
Aš visam laikui būčiau tapęs tik stebėtoju, ir vaikai į
mane būtų ėmę žiūrėti kaip į mergaites.
Nesuvokiau, kad viską darau, vadovaudamasis kaž­
kokiais sumetimais, ir nesupratau, kad elgtis taip, o ne
kitaip mane verčia karštas noras būti visateisiam. Aš
elgiausi skatinamas kažkokių veiksnių, kurių negalėjau
paaiškinti. Taigi kai prieš mane atsirasdavo berniukas,
užsigeidęs apmėtyti mane dumblu, aš rėpliodavau tie­
siog į jį, visai nekreipdamas dėmesio, kad į mane lekia
gumulai, ir galų gale, kai aš būdavau jau visai arti ir no­
rėdavau su juo susiimti, jis apsisukdavo ir pabėgdavo.
Tas pats būdavo ir per kovas su lazdomis. Aš iš karto
puldavau muštis ir atlaikydavau smūgius - juk tik taip
galėjau įsigyti pagarbą, su kuria vaikai žiūri į visų žai­
dimų nugalėtojus.
227
 Mokėjimas plaukti buvo didžiai vaikų vertinamas,
ir jei sugebėdavai laikytis kniūpsčias ant vandens ir
slinkti į priekį, pasispirdamas rankomis į dugną, tai
jau visi sakydavo, kad tu plauki. Bet aš norėjau plau­
kioti ten, kur gilu, o kadangi kiti vaikai labai retai eida­
vo prie ežero, aš ėmiau ten važinėti vienas.
Palikęs vežimėlį prie akacijų, aš keberiodavau že­
myn per žole apaugusias terasas iki kranto, ten nusi­
rengdavau, perropodavau per akmenis ir dumblo juos­
tą ir pasiekdavau smėlėtą dugną. Čia atsisėsdavau, ir
vandens man būdavo iki krūtinės.
„Bičiulių“ straipsnyje nieko nebuvo parašyta, kad
reikia sulenkti rankas ir jas mesti į priekį taip, kad jos
lengvai, be pasipriešinimo slystu vandeniu. Iš paveiks­
lėlių man atrodė, kad plaukiant tereikia ištiestas ran­
kas kilnoti aukštyn ir žemyn.
Aš pasiekiau tiek, kad galėjau laikytis viršum van­
dens, smarkiai daužydamas rankomis, bet paplaukti
iš vietos dar nemokėjau. Tik kitais metais, prie mūsų
vartų pakalbėjęs apie plaukymą su vienu bastūnu, aš
išmokau teisingai judinti rankas.
Po to kiekvieną kartą aš plaukdavau vis geriau, ir
pagaliau atėjo toks laikas, kai pajutau, kad galiu nu­
plaukti, kur patinka. Aš nusprendžiau išbandyti save
viršum „duobių“.
Buvo karštas vasaros vakaras, ir ežeras atrodė mė­
lynas kaip dangus. Aš sėdėjau plikas ant kranto, žiūrė­
damas į juodas gulbes, kurios toli vandenyje čia pakil­
davo aukštyn, čia vėl nusileisdavo, plaukiodamos po
mažytes bangeles, ir ginčijausi su Kitu Berniuku, kuris
norėjo, kad eičiau namo.
„Tu nuplauki ne mažiau kaip šimtą jardų pakraš­
čiu, - tikino jis mane. - Niekas mokykloje negali taip
toli nuplaukti.“
Bet aš nekreipiau į jį dėmesio, kol jis tarė: „Pažiū­
rėk, kaip čia aplinkui tuščia.“ Vienatvė mane bau­
gino. Aplink ežerą neaugo medžių. Jis buvo visiškai
po atviru dangumi, ir viršum jo visada tvyrojo nebyli
tyla. Retkarčiais galėjai išgirsti ulduojant gulbę, bet
tas garsas buvo liūdnas, tik dar labiau pabrėžius ežero
nuošalumą.
Kiek palaukęs, aš nurėpliojau į vandenį ir, steng­
damasis laikytis stačias, ėmiau irtis rankomis; taip aš
judėjau į priekį, kol nusikapsčiau prie skardžio krašto
į tamsią, šaltą vandens mėlynę. Čia aš sustojau, ju­
dindamas rankas ir žiūrėdamas žemyn į tyrą vande­
nį; gilumoje, ant stačių povandeninės terasos šlaitų,
buvo matyti ilgi balti dumblių stiebeliai, išsirangę
kaip gyvatės.
Aš pažiūrėjau į dangų viršum savęs, ir jis atrodė be
galo didelis - tuščias dangaus kupolas ir mėlyno van­
dens grindys. Aš buvau visiškai vienas pasaulyje, ir
man buvo baisu.
Kiek palaukęs, aš atsidusau ir puoliau į „duobę“.
Akimirką nukarusios mano kojos palietė šaltus dum­
blių ūselius, paskum nušliaužė; aš pradėjau plaukti ir
pajutau, kaip mane kelia vanduo.
229
 Man norėjosi sukti atgal, bet aš plaukiau tolyn, lė­
tai, ritmingai judindamas rankas ir vis kartodamas:
„Nebijok, nebijok, nebijok!“
Pamažu aš pradėjau sukti atgal, o kai pamačiau, kad
taip toli nuplaukęs nuo kranto, staiga išsigandau ir
ėmiau skubiai makaluoti rankomis vandenyje, bet vi­
dinis balsas atkakliai man tebešnibždėjo savo žodžius,
ir aš nurimęs vėl plaukiau iš lėto.
Išlipau ant kranto, jausdamasis kaip tyrinėtojas,
grįžęs namo po ilgos kelionės, kupinos pavojų ir vargo.
Ežero krantas dabar man jau nebeatrodė atkampi vie­
ta, kur gyveno baimė; tai buvo nuostabus žalias kam­
pelis, nutviekstas saulės spindulių, ir aš švilpaudamas
ėmiau rengtis.
Aš išmokau plaukti!
 22

Šalia mūsų vartų augo didžiuliai eukaliptai. Po jais

ant žemės, nuklotos lapų, mažų šakelių ir šakų, šen
bei ten buvo matyti ugniavietės. Bastūnai, eidami pro
šalį, dažnai čia ilsėdavosi, nusimetę nuo pečių kelion­
maišius, arba valandėlę sustodavo ir, įdėmiai apžvelgę
namą bei krūvą malkų šalia prieangio, užeidavo ir pra­
šydavo valgyti.
Tie, kurie pro mūsų namą buvo ėję ne vieną kartą,
gerai pažinojo mano motiną. Ji visada jiems duodavo
duonos, mėsos ir arbatos, nereikalaudama už tai pri­
skaldyti malkų.
Pats tėvas buvo išvaikščiojęs Kvynslandą su maišu
ant pečių ir gerai pažinojo tų žmonių gyvenimą. Jis vi­
sada sakydavo, kad tai „keliauninkai“. Barzdotus miš­
kų gyventojus jis vadino „miško paukščiais“, o tuos,
kurie ateidavo iš lygumų, - „lauko paukščiais“. Tėvas iš
karto mokėdavo juos atskirti ir lengvai atspėdavo, ar
turi jie ką nors kišenėje, ar ne.
Kai toks bastūnas nakčiai sustodavo prie mūsų
vartų, tėvas visada sakydavo, kad tas vyras neturi nė
231
skatiko. „Jei turėtų pinigų, nueitų iki užvažiuojamojo
kiemo.“
Iš arklidės jis dažnai žiūrėdavo, kaip jie eina su vir­
duliais prie mūsų durų, ir jei bastūnas, duodamas mo­
tinai virdulį, pasilikdavo sau dangtelį, tėvas šypsoda­
vosi ir sakydavo: „Vėtytas ir mėtytas.“
Kartą aš jo paklausiau, kodėl jie nepaduoda motinai
dangtelio kartu su virduliu.
- Kai bastaisi keliais, - atsakė tėvas, - kartais su­
tinki žmonių, kuriems ir menko skuduro gaila; su to­
kiais reikia labai mokėti. Sakysim, tau trūksta arbatžo­
lių ir cukraus, - šito tau visada trūksta. Įdedi truputį
arbatžolių į virdulį - visiškai nedaug, kad šeimininkė
matytų, jog tu mažai jų turi. Kai ji prieina prie durų,
tu arbatžolių neprašai. Prašai tik verdančio vandens
ir sakai: „Arbatžolės virdulyje, šeimininke.“ Ji paima
virdulį, bet dangtelio tu iš rankų nepaleidi ir, lyg ne­
tyčia, lyg ką tik prisiminęs, burbteli: „Įdėkite cukraus,
jei negaila.“ Pildama vandenį į virdulį, ji mato, kad ar­
batžolių jame tiek maža, jog nė šaukštui neužtektų,
ir deda savo. Gal ji ir šykšti jų, bet nemalonu paduoti
arbatą kaip pamazgas, ir tenka pridėti. Paskui ji įberia
cukraus, ir vyras gauna visa, ko reikia.
- O kodėl jie taip nenori paleisti dangtelių? - klau­
sinėjau toliau.
- Matai, niekada negausi tiek arbatos, jei virdulys
bus uždengtas. Kai jis be dangtelio ir matyti, kad ne­
pilnas, šeimininkei nesmagu žiūrėti tau į akis.
- Mama ne tokia, tiesa, tėveli?
23 2
 - Po velnių! Žinoma, ne! Ji batus nusiaus ir atiduos,
tik jai leisk.
- O argi taip buvo? - paklausiau aš, aiškiai įsivaiz­
duodamas, kaip motina aunasi batus ir duoda bas­
tūnui.
- Matai... tokio atsitikimo nebuvo. Ji gali jiems
atiduoti senus drabužius arba apavą, bet juk taip visi
daro. Jiems labiausiai reikia maisto, ypač mėsos. Okai
duodi maisto, čia jau pinigai. Dauguma žmonių mie­
liau padovanoja bastūnui porą senų kelnių, kurių jau
niekas nedėvi. Kai tu užaugsi, duok jiems mėsos!
Kartais bastūnai nakvodavo mūsų daržinėje. Vie­
ną šaltą rytą Meri lesino antis ir pamatė bastūną, gu­
lintį ant žemės. Jo antklodė buvo apledėjusi ir bark­
šojo kaip kaulas, o barzda ir ūsai apšerkšniję. Atsikė­
lęs jis niekaip negalėjo atsitiesti, kol saulė pagaliau jį
sušildė.
Kai Meri pastebėdavo bastūną, apsistojusį nakvy­
nės prie mūsų namo, ji siųsdavo mane pasakyti, kad
jis gali pernakvoti daržinėje. Aš visada eidavau su juo
į daržinę, ir motina siųsdavo Meri su vakariene ne tik
jam, bet ir man. Ji žinojo, kaip mane traukia tie žmo­
nės. Aš mėgau klausytis jų šnekų, pasakojimų apie
nuostabias vietas, kur jie buvojo. Tėvas sakydavo, kad
jie man tik suka galvą, bet aš taip nemaniau.
Kai vienam seniui aš parodžiau savo triušių kaile­
lius, jis pasakė, kad ten, iš kur jis atėjo, triušių knibž­
dėte knibžda, ir jei nori pastatyti spąstus, tai nuo tos
vietos triušius reikia stumte nustumti.
233
 Ta naktis buvo labai dulkėta, ir aš jam patariau vei­
dą užsidengti „Amžiaus“ laikraščiu. Aš miegojau ve­
randoje, kitoje namo pusėje, ir visada taip užsideng­
davau veidą.
- Kiek dulkių jis atlaikys? - paklausė senis, kišda­
mas aprūkusį virdulį prie burnos. - Svarą?
- Turbūt, - atsakiau aš abejodamas.
- O toną ar atlaikytų, kaip tu manai? - toliau ka­
mantinėjo jis, atgalia ranka šluostydamas arbatos la­
šus nuo ūsų ir barzdos.
- Ne, neatlaikys.
- Aš buvojau tolimose fermose, kur per dulkių au­
dras reikia miegoti pasidėjus greta kirstuvą ir kastuvą.
- Okam? - paklausiau aš.
- Kad rytą galėtum atsikasti, - pasakė jis, žiūrėda­
mas į mane mažytėmis keistomis juodomis akimis, ku­
riose žybčiojo kibirkštėlės.
Aš viskuo tikėdavau, kas tik man būdavo sakoma,
ir pykdavau, jei tėvas juokdavosi iš tų istorijų, kai jam
pasakodavau. Man rodėsi, kad jis smerkia tuos žmo­
nes, iš kurių aš jas girdėjau.
- Ką tu, man patinka tie vyrukai, bet, supranti, juk
čia pasakos: linksmi nebūti dalykai žmonėms juokinti.
Kartais koks bastūnas, sėdėdamas prie laužo, imda­
vo plūsti medžius arba, įsmeigęs akis į ugnį, neaiškiai
kažką murmėti, pats su savimi kalbėdamas; aš tada
žinodavau, kad jis girtas. Kartais jie gerdavo degtinę,
kartais medžio spiritą.
234
 Pro mus dažnai eidavo bastūnas, pravarde Smuiki­
ninkas. Jis visada laikydavo galvą truputį pakreipęs į
šoną, lyg grodamas smuiku. Tai buvo aukštas, liesas
vyriškis su trimis diržais.
Tėvas man paaiškino, jog vienas diržas aplink kupri­
nę rodo, kad jis naujokas, pirmą kartą išėjęs bastytis;
du diržai - kad žmogus ieško darbo; trys diržai - kad
jis kol kas nenori jo rasti, o keturi - kad apskritai ne­
nori dirbti.
Aš visada skaičiuodavau diržus ant jų kuprinių ir kai
pamačiau Smuikininką, susimąsčiau, kodėl jis nenori
dirbti.
Jis gerdavo medžio spiritą ir kai būdavo girtas, im­
davo rėkauti ant pakinkytų arklių, kurie, kaip jam vai­
dendavosi, stovėdavo kitoje laužo pusėje.
- Tpru! Stovėk! Ei, Princai! Na, Juodi! Važiuojame!
Kartais jis pašokdavo ir lėkdavo apie laužą, šmaikš-
tuodamas įsivaizduojamu rimbu, kuriuo čaižydavo jį
supykinusį arklį.
Blaivus jis su manimi kalbėdavo aukštu balsu.
- Nemindžikuok kaip višta per lietų, - kartą jis pa­
sakė man. - Eikš čionai.
Kai aš priėjau, jis paliepė:
- Sėsk! - paskui pridūrė: - Kas tavo kojai?
- Aš sirgau vaikų paralyžiumi, - atsakiau.
- Tik pamanykit! - tarė jis, su užuojauta linguoda­
mas galva ir pliaukšėdamas liežuviu, ir užmetė žagarų
ant laužo. - Užtat tu turi nors stogą viršum galvos, -
235
jis pažiūrėjo į mane. - Ir viršum velniškai protingos
galvos! Tokias kartais turi tik geriausios veislės avys.
Šitie žmonės man patiko, nes jie niekada manęs ne­
sigailėdavo. Su jais bendraudamas, aš pasidariau tvir­
tesnis. Tame pasaulyje, kur jie gyveno, ramentai neat­
rodė tokia didelė bėda kaip nakvynė lietuje arba bega­
liniai klaidžiojimai akmenuotais keliais su išlindusiais
pirštais iš kiaurų pusbačių, arba stikliuko troškulys,
kai kišenėje nėra nė skatiko. Jie nieko, be klajonių, ne­
matė ateityje, o manęs, kaip jiems rodėsi, laukė kažkas
džiaugsmingesnio.
Kartą aš paklausiau Smuikininko:
- Gera čia vieta nakvynei, teisybė?
Jis apsidairė ir atsakė:
- Taip, turbūt tam, kam nereikia čia nakvoti, - ir,
paniekinamai šyptelėjęs pridūrė: - Kartą fermeris
man pasakė: „Jūs, vyrai, niekada nebūnate patenkinti.
Duosi jums sūrio, jūs būtinai užsimanysite, kad pake­
pintum.“
- Teisybė, - sutikau. - Aš taip pat toks.
- Kartais pasitaikydavo kelionėje, kada galvodavau,
jog viskas būtų gerai, jei tik prasimanyčiau arbatos ir
cukraus; bet kai turiu arbatos ir cukraus, man norisi
užrūkyti, o kai turiu užrūkyti, reikia patogios nakvy­
nės, o kai turiu gerą nakvynę, man norisi paskaityti.
„Gal turi ką nors paskaityti? - paklausiau aš to ferme­
rio. - Matau, kad pavalgyti iš tavęs nesulauksiu.“
Smuikininkas buvo vienintelis iš mano pažįstamų
bastūnų, kuris nešiojosi keptuvę. Jis keptuvę išsiėmė
236
iš savo kuprinės ir patenkintas pažvelgė į ją. Paskui ap­
vertė, apžiūrėjo dugną, pabarbeno pirštais ir tarė:
- Geras daiktas šita keptuvė... Aš ją radau netoli
Mildjūros.
Jis ištraukė iš kuprinės gabalėlį kepenų, suvyniotų į
laikraštį, ir valandėlę susiraukęs žiūrėjo į jas.
- Kepenys - blogiausia pasaulyje mėsa keptuvei, -
prabilo jis ir taip susičiaupė, kad juodi jo ūsai pasišiau­
šę sustiro. - Limpa tarsi molis.
Kaip ir visi bastūnai, jis visą laiką galvojo apie orą.
Nuolat žvilgčiodavo į dangų ir spėliodavo, ar bus lie­
taus. Savo ryšuly jis neturėjo palapinės: visas jo turtas
buvo dvi prastos mėlynos antklodės ir jose suvynioti
šiokie tokie skarmalai bei dvi ar trys skardinės dėžutės
nuo tabako su visokiais niekniekiais.
- Štai kartą naktį prie Elmoro mane užklupo liū­
tis, - tarė jis. - Buvo taip tamsu, nors į akį durk, tad
negalėjau žengti nė žingsnio. Sėdėjau atsirėmęs į te­
legrafo stulpą ir mąsčiau. Rytą viskas pažliugo, ir aš
turėjau klampoti per purvyną. Šiąnakt lietaus nebus:
pernelyg šalta. Bet niaukiasi. Rytoj vakarop gali užlyti.
Aš pasakiau, kad galima pernakvoti mūsų daržinėje.
- Okaip tavo tėvas? - paklausė jis.
- Viskas gerai, - užtikrinau jį. - Jis duos jums šiau­
dų atsigulti.
- Ar su juo aš kalbėjau pavakare?
- Su juo.
- Jis man pasirodė geras vyras. Teisybė, išsipustęs it
frantas, bet kalbėjosi su manimi taip, kaip kad aš da­
bar su tavimi.
237
 - Juk taip ir reikia, tiesa?
- Na, žinoma! Turbūt gulsiu jūsų daržinėje, - pri­
dūrė jis. - Vakar truputį nuūžiau, ir dabar visą surie­
tė, - susiraukęs jis pažiūrėjo į keptuvę su čirškančio­
mis kepenimis. - Pereitą naktį mane kankino baisūs
košmarai: sapnavau, rodos, aš po atviru dangumi, o
lietus kliaukia kaip iš kibiro. Virdulys prakiuręs, ir aš
negaliu užsivirinti arbatos. Velnias, pabudau visas su­
prakaitavęs.
Mums bekalbant, kelyje pasirodė dar vienas bastū­
nas. Tai buvo neaukštas, kresnas vyriškis su barzda ir
ilgu siauru maišu ant pečių. Jam ant pilvo mataravo
maisto krepšys; ėjo jis iš lėto, sunkiu žingsniu.
Smuikininkas, pakėlęs galvą, žiūrėjo į besiartinan­
čią figūrą. Iš jo veido aš supratau, kad jis nenori, jog tas
žmogus apsistotų čia, ir svarsčiau - kodėl.
Bastūnas priėjo prie laužo ir numetė maišą ant že­
mės prie kojų.
- Laba diena, - pasisveikino jis.
- Sveikas, - atsakė Smuikininkas. - Kur trauki?
- Į Adelaidę.
- Toloka.
- Taip. Rūkyti turi?
- Aš traukiu nuorūkas. Jei nori - imk.
- Gerai, duok, - jis paėmė iš Smuikininko nuorūką,
atsargiai ją įsikišo į sučiauptas lūpas ir užsidegė kura-
galiu iš laužo.
- Ėjai per Turalą? - paklausė jis Smuikininko.
- Ėjau. Čionai atsikapsčiau po pietų.
238
 - Kas per žmonės mėsininkas ir kepėjas?
- Kepėjas - nieko vyras, sužiedėjusių bandelių kiek
nori, bet mėsininkas - nė velniui netikęs. Nė nubrauk­
to degtuko tau neduos. Už avienos gabaliuką galėtų
žmogų užmušti.
- Otu į alinę pro užpakalines duris buvai įlindęs?
- Taip. Pasistiprinau kepsnio likučiais. Virėja - gera
ir stambi moteris. Ant nosies plytas galėtum nešioti.
Jos paprašyk. Bet nesusidėk sujos draugužiu. Toks ne­
aukštas vyras; už viską reikalauja degtinės.
- O džonų* yra?
- Nėra, bet užtat nepakliūk džonui Balungoje - kiek
toliau nuo čia, - jis bjaurus. Tuoj sulaikys, jei pasigersi.
- Mano kišenėje tik vienas šilingas, tad velniai jų
nematė!
- Toliau, šiaurėje, bus geriau, - pasakė Smuikinin­
kas. - Ten praėjo lietūs, ir dabar visi fermeriai sėdi ali­
nėse. Galėsi pilvą prisikimšti.
Jis paėmė kepalaitį duonos, kurį jam buvo davu­
si mano motina, atpjovė storą riekę, padalijo pusiau
kepenis, vieną gabalą uždėjo ant riekės ir jį padavė
ateiviui.
- Imk, pasistiprinsi.
- Ačiū, - pasakė bastūnas ir ėmė tylėdamas krams­
noti duoną. Paskui paklausė: - Gal kartais turi adatą
su siūlu?

* Džonais Australijoje vadinami policininkai.

239
 - Neturiu, - atsakė Smuikininkas.
Bastūnas pasižiūrėjo į perplėštą ties keliu kišką.
- Osegtuką?
- Neturiu.
- Mano pusbačiai irgi netikę. Kiek čia gauna pjo­
vėjai?
- Septynis šilingus už dieną.
- Na, žinoma, - piktai pasakė ateivis. - Septynios
monetos už dieną ir atsiskaito šeštadienį, kad sekma­
dienį nereikėtų tavęs šerti. Gal dar vieną nuorūką
turi? - pridūrė jis.
- Ne, man pačiam reikalingos, - pasakė Smuikinin­
kas. - Šį vakarą Turaloje šokiai. Rytoj rytą kiek norėsi
galėsi jų prisirinkti prie durų. Manau, kad tau laikas
judėti, nes ligi sutemos nepasieksi Turalos.
- Taigi, - lėtai tarė bastūnas. - Teisybė, laikas ke­
liauti, - jis atsistojo. - Tiesiog? - paklausė, vienu mos­
tu užsimetęs ant pečių maišelį.
- Suk priėjęs ne pirmą posūkį, bet antrą, iki ten ko­
kios dvi mylios.
Kai jis nuėjo, aš paklausiau Smuikininko:
- Ar jis netikęs žmogus?
- Jo maišelis kaip cigaretė, - paaiškino Smuikinin­
kas. - Mes visi stengiamės laikytis atokiau nuo vyrų
su tokiais maišeliais. Jie niekada nieko neturi, jie įma­
nytų viską iš tavęs iščiulpti. Jei tau su tokiu atsitinka
eiti, nors ant pečių vilk. O dabar parodyk, kur ta jūsų
daržinė.
240
 Aš jį nuvedžiau į daržinę; ten tėvas, matęs, kaip
mudu kalbėjomės, jau buvo pametęs kelis glėbius šva­
rių šiaudų.
Smuikininkas valandėlę tylėdamas žiūrėjo į juos,
paskui tarė:
- Tu net nežinai, koks esi laimingas.
- Gera būti laimingam, tiesa? - paklausiau aš. Jis
man labai patiko.
- Taip, - atsakė Smuikininkas.
Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis atrišinėjo savo mai­
šelį.
- Viešpatie! - sušuko jis, atsigręžęs ir pastebėjęs,
kad aš dar tebestoviu. - Tu tiesiog kaip geras aviganis
šuo! Ar ne laikas tau būtų eiti namo ir išgerti arbatos?
- Teisybė, - atsakiau aš. - Laikas. Labanakt, misteri
Smuikininke.
- Labanakt, - pasakė jis gaižiai.

Po dviejų savaičių jis sudegė prie laužo, kurį užsikū­

rė, apsinakvojęs už aštuonių mylių nuo mūsų. Žmo­
gus, kuris tai pranešė tėvui, pasakojo:
- Sako, jis dvi dienas iš eilės gėręs medžio spiritą.
O naktį užmigęs ir nusiritęs į laužą - žinote, kaip tai
atsitinka... Aš, važiuodamas čionai, taip ir pasakiau
Alekui Simpsonui: „Jis kvėpuodamas užsidegė - štai
kas atsitiko. Matyt, gerai buvo prisisiurbęs. Ir kai tik
užsidegė kvapas, ugnis nuėjo per vidurius kaip pade­
gamąja virve; jis taip sudegė, dievaži!“Aš taip pasakiau
241
Alekui Simpsonui - žinote, tam, kuris iš manęs pirko
bėrą kumelę. Štai aš jam dabar pasakiau, prieš važiuo­
damas čionai, kad taip viskas ir atsitiko. Ir Alekas pa­
sakė: „Velnias! Turbūt tavo teisybė.“
Tėvas truputį patylėjo, paskui tarė:
- Ką gi, atėjo galas vargšui Smuikininkui - numirė.
 23

Beveik visi vyrai su manimi kalbėdavo globėjiškai,

kaip paprastai kalbama su vaikais. Jei tokį pokalbį
girdėdavo kiti suaugusieji, jie turėdavo malonumo
pasijuokti ta proga - ne todėl, kad būtų norėję mane
įskaudinti, bet tiesiog, matydami mano naivumą, ne­
iškęsdavo nepasišaipę iš manęs.
- Na kaip, Alanai, ar jau prajodinėji arklius? - kas
nors paklausdavo manęs, ir aš į tokį klausimą žiūrėda­
vau rimtai: juk sau visiškai neatrodžiau toks, koks jiems.
- Dar ne, - atsakydavau. - Bet greitai pradėsiu.
Tas, kuris mane klausdavo, manydavo, kad iš to rei­
kia juoktis, dėbčiodavo į savo draugus, lyg ragindamas
drauge pasilinksminti, ir sakydavo:
- Girdėjote? Nuo kitos savaitės jis ketina prajodinė-
ti aikštingus arklius!
Kai kas su manimi kalbėdavo probėgomis ir trum­
pai, nes visus vaikus laikydavo nuobodžiais ir nesuge­
bančiais nieko įdomaus pasakyti, Susitikęs su tokiais
žmonėmis, aš jausdavausi nesmagiai ir tylėdavau, nes
jų draugijoje nerasdavau kalbos.
243
 Tačiau aš pastebėjau, kad miško darbininkai ir bas­
tūnai, pripratę prie vienatvės, dažnai pasijusdavo ne­
jaukiai, kai į juos kreipdavosi berniukas, bet, pamatę
tikrą draugiškumą, mielai kalbėdavo.
Toks buvo senis Piteris Makleodas, vežikas, kuris
veždavo rąstus iš girių už keturiasdešimt mylių nuo
mūsų namų. Kartą per savaitę sunkiai prikrautais ra­
tais jis parvažiuodavo iš miško, su žmona praleisdavo
sekmadienį ir paskui grįždavo atgal, žvaliai žingsniuo­
damas šalia vežimo arba stovėdamas tuščiuose ratuo­
se ir švilpaudamas kokią nors škotišką dainelę.
Kai aš jam šūktelėdavau: „Laba diena, misteri Ma-
kleodai!“, jis sustabdydavo arklius ir imdavo su mani­
mi šnekėti kaip su dideliu.
- Atrodo, kad lis, - sakydavo jis.
Aš pritardavau.
- Kokie ten miškai, kur jūs važinėjate, misteri Ma-
kleodai? - kartą paklausiau.
- Tankūs kaip šuns gaurai, - atsakė jis ir pridūrė,
lyg kalbėdamas pats su savimi: - Ir dar kokie tankūs!
Kokie tankūs, po velnių!
Jis buvo aukštas, blizgančia juoda barzda ir perne­
lyg ilgomis kojomis. Kai jis eidavo, jo galva linguodavo,
o didelės rankos karodavo prie šonų, kiek atsikišusios
į priekį. Tėvas kartą pasakė, kad jis išsitiesia kaip trijų
pėdų sulankstoma liniuotė, bet tėvas jį mėgo ir saky­
davo, kad misteris Makleodas - doras žmogus ir moka
grumtis kaip tigras.
244
 - Niekas apylinkėje jo neįveikia, kai jis būna išme­
tęs, - pasakė tėvas. - Po kelių bokalų alaus jis gali susi­
imti su bet kuo. Tai tvirtas, stiprus žmogus, minkštos
širdies, bet jei kam nors stuktels kaip reikiant, tai tas
ilgai atmins.
- Piteris dvidešimt metų nėjo į bažnyčią, - toliau
pasakojo tėvas, - o paskui nuėjo balsuoti prieš presbi­
terionų susivienijimą su metodistais.
Kartą į Turalą atvažiavo misionieriai, ir Piteris, visą
savaitę girtuokliavęs, nusprendė persikrikštyti, bet
tuoj pat atsisakė šio savo ketinimo, sužinojęs, kad jam
tada reikėtų liautis gerus ir rūkius.
- Ačiū Dievui, geriu ir rūkau štai jau keturiasdešimt
metų, - pasakė jis tėvui. - Ir toliau gersiu ir rūkysiu
Dievo garbei.
- Tokie jo santykiai su Dievu, - pasakė tėvas. - Ne­
manau, kad Makleodas labai apie jį galvotų, veždamas
rąstus.
Miškai, apie kuriuos pasakodavo Piteris, man rodėsi
lyg kokia pasakiška vieta, kur tarp medžių tyliai liuok­
si kengūros ir naktimis čeža oposumai. Aš dažnai gal­
vodavau apie tuos žmogaus nejudintus, neįžengiamus
miškus. Piteris juos vadindavo „neliestais miškais“ -
giria, nemačiusia kirvio.
Bet ji buvo taip toli! Piteriui reikėdavo pustrečios
dienos, norint pasiekti medkirčių stovyklą, tad jis visą
savaitę turėdavo miegoti prie savo krivulių.
- Norėčiau būti jūsų vietoje, - pasakiau aš jam.
245
 Rugsėjo mėnesį mokykla savaitei užsidarė, ir man
buvo atostogos. Aš nusekiau su savo vežimėliu paskui
Piterį, norėjau pažiūrėti, kaip geria iš lovio penketas jo
arklių. Jis nunešė kibirą dviem viduriniam arkliams, o
aš sėdėjau ir žiūrėjau, ką jis daro.
- Kodėl? - paklausė jis.
- Tada aš pamatyčiau neliestus miškus.
- Na, neskubėk! - riktelėjo jis arkliui, uostinėjan­
čiam kibirą, kurį buvo prikišęs jam prie snukio.
Arklys ėmė garsiai sriaubti.
- Aš nusivešiu tave ten, - pasakė Piteris. - Man rei­
kalingas geras pagalbininkas. Jei tu tik panorėsi, nusi­
vešiu tave.
- Teisybė? - paklausiau aš, negalėdamas paslėpti
susijaudinimo.
- Žinoma, - atsakė jis. - Paklausk savo tėvo, ar tau
galima važiuoti.
- Kada jūs išvažiuojate?
- Rytoj lygiai penktą valandą ryto. Būk prie mano
namų tuo laiku.
- Gerai, misteri Makleodai, - tariau aš. - Ačiū, mis­
teri Makleodai. Aš būsiu pas jus penktą valandą.
Kitos smulkmenos manęs nedomino. Aš nudūmiau
namo visu greičiu, kiek tik valiojo mano rankos.
Kai tėvui ir motinai papasakojau, kad misteris Mak-
leodas pažadėjo mane vežtis į mišką, tėvas nustebo, o
motina paklausė:
- Ar tu tikras, kad jis tau rimtai pažadėjo, Alanai?
246
 - Taip, taip, - greitai atsakiau aš. - Jis nori, kad aš
jam padėčiau. Mudu tikri draugai. Jis pats taip pasakė.
Liepė tik paklausti tėvelio, ar man galima važiuoti.
- Ką jis tau sakė? - kreipėsi į mane tėvas.
- Jis sakė, kad aš rytoj būčiau prie jo namų penktą
valandą ryto, jei tu leisi man važiuoti.
Motina klausiamai pažiūrėjo į tėvą, ir jis jai atsakė:
- Taip, aš žinau, bet visa tai pagaliau išeis į naudą.
- Ne taip baisi kelionė kaip girtuokliavimas ir keiks­
mai, - pasakė motina. - Tu pats žinai, kas atsitinka,
kai žmonės ilgai gyvena giriose.
- Keiksmų ir degtinės ten bus, kiek nori, - sutiko
tėvas. - Dėl to nėra abejonių. Bet tai jam nepakenks.
Kaip tik tas berniukas, kuris niekada nematė girtų,
pats ima gerti, kai užauga. Tas pats ir su keiksmais:
berniukas, negirdėjęs nešvankių kalbų, užaugęs kei­
kiasi kaip vežikas.
Motina pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
- Tai tu ketini palikti mus, taip? - pasakė ji.
- Tik savaitę, - aš jaučiausi kaltas. - O kai grįšiu
namo, viską jums papasakosiu.
- Ar misteris Makleodas ką nors sakė dėl maisto? -
paklausė ji.
- Ne, - atsakiau.
- Ką tu turi namie? - tėvas pažiūrėjo į motiną.
- Gabalėlį rūkytos mėsos vakarienei.
- įdėk jį į krepšį kartu su dviem kepaliukais duonos.
Ir jam užteks. Arbatos Piteris turės.
247
 - Man reikia išvažiuoti iš namų ketvirtą valandą, -
pasakiau aš. - Vėluoti negalima.
- Aš tave pažadinsiu, - prižadėjo motina.
- Padėk Piteriui visur, kur tik galėsi, sūneli, - pasa­
kė tėvas. - Parodyk, kas mes tokie. Kol jis šers arklius,
užkurk laužą. Tu daug ką gali padaryti.
- Aš dirbsiu, - pasakiau. - Ir dar kaip dirbsiu! Gar­
bės žodis!
Motinai nereikėjo manęs žadinti. Aš išgirdau girgž­
dant grindis koridoriuje, kai motina išėjo iš miegamo­
jo. Stryktelėjęs iš lovos, užsidegiau žvakę. Buvo tamsu
ir šalta, ir aš kažkodėl jaučiausi nesmagiai.
Kai nuėjau į virtuvę, motina jau buvo užkūrusi kros­
nį ir ruošė man pusryčius. Aš skubiai nušlubčiojau į
Meri kambarį ir ją pažadinau.
- Neužmiršk palesinti paukščių. Gerai, Meri? - pa­
prašiau. - Petą išleisk paskraidyti penktą valandą.
Oposumas turi daug šviežių lapų, bet tu jam duok
duonos. Tau reikės šiandien visiems pakeisti vandenį,
nes aš užmiršau. Papūga mėgsta dagius, už mūsų ar­
klidžių auga jų krūmas.
- Gerai, - pažadėjo ji mieguistu balsu. - O kelinta
valanda?
- Be penkiolikos keturios.
- Viešpatie! - sušuko ji.
Motina iškepė kiaušinienės, ir aš, kone springda­
mas iš greitumo, ėmiau valgyti.
- Nereikia taip skubėti, Alanai. Tu turi dar daug lai­
ko. Ar gerai nusiprausei?
248
 - Gerai.
- Ir paausius?
- Taip, ir kaklą.
- Šį tą įdėjau tau kelionei į mažą maišelį. Neužmiršk
kiekvieną rytą dantų valyti druska. Šepetėlis maišely­
je. įdėjau tau senas kelnes. Ar batukai švarūs?
- Rodos.
Ji pažiūrėjo į mano kojas.
- Ne. Nusiauk, aš nuvalysiu.
Ji atgnybė gabalėlį sauso tepalo ir jį atskiedė dube­
nėlyje su vandeniu. Kol ji juodu skysčiu valė batukus,
aš negalėjau nustygti vietoje: taip norėjau greičiau
išvažiuoti. Motina nublizgino juos ir padėjo man ap­
siauti.
- Juk aš tave išmokiau užsirišti raiščius kilpele, -
pasakė ji. - Kodėl tu visada riši mazgu?
Ji atnešė du krepšelius cukraus į pašiūrę, kur aš lai­
kiau savo vežimėlį, ir degtuku pašvietė, kol aš juos pa­
dėjau ant atramos kojom ir pririšau ramentus.
Buvo ne tik tamsu, bet ir šaltis smelkė. Sename eu­
kalipte buvo girdėti, kaip švilpia kielė. Aš niekada taip
anksti nekeldavau, ir mane jaudino ta nauja diena, dar
nesugadinta žmonių, dar kupina miegančios tylos.
- Dar niekas pasaulyje nėra atsikėlęs, teisybė? - pa­
klausiau aš.
- Taip, tu šiandien atsikėlei pirmas visame pasauly­
je, - pasakė motina. - Tu būsi gerutis, tiesa?
- Būsiu, - pažadėjau.
Ji atkėlė vartus, ir aš visu greičiu išvažiavau iš kiemo.
249
 - Nevažiuok taip greitai! - pasigirdo jos balsas tam­
soje.
Po medžiais iš visų pusių mane apsupo tamsa, ir aš
sulėtinau greitį. Dangaus fone mačiau medžių viršū­
nes ir kiekvieną pažindavau iš kontūrų. Aš žinojau vi­
sas duobes kelyje, žinojau, kur geriau jas pervažiuoti ir
kurios pusės reikia laikytis, norint išvengti ypač sun­
kių kelio ruožų.
Man buvo malonu, kad aš vienas ir galiu pasielgti
taip, kaip man atrodo tinkama. Niekas iš suaugusių­
jų dabar man nevadovavo. Viską dariau aš pats. Man
norėjosi, kad iki Piterio Makleodo būtų toli toli, ir tuo
pačiu laiku aš norėjau ten patekti kuo greičiau.
įsukęs iš pievos į vieškelį, aš galėjau judėti sparčiau,
ir kai privažiavau prie Piterio vartų, man ėmė skaudėti
rankas.
Artėdamas prie namo, išgirdau dunksint kanopas į
akmenines arklidės grindis. Nors Piterį ir jo arklius slė­
pė tamsa, aš juos mačiau klausos akimis. Arkliai nera­
miai trypė, skambindami grandinėmis; jiems prunkš-
čiant, iš šnervių lėkė avižos, arklidės durys bildėjo, kai
eidamas arklys jas užkliudydavo. Piteris šūkčiojo ant
arklių, lojo šuo ir vištidėje pragydo gaidžiai.
Kai privažiavau prie arklidės, Piteris kinkė arklius.
Buvo dar tamsu, ir jis ne iš karto mane pažino. Jis pa­
leido viržį, kurį laikė rankose, ir priėjo prie vežimėlio,
stebeilydamasis į mane.
- Čia tu, Alanai? Tegu mane perkūnas trenkia, ko
tu čia... Velnias! Ar tik neketini su manimi važiuoti, a?
250
 - Juk jūs mane kvietėte, - netvirtai atsakiau aš,
staiga išsigandęs, kad vakar jį ne taip būsiu supratęs ir
kad jis visiškai negalvojo manęs vežtis.
- Žinoma, kviečiau, aš tavęs jau seniai laukiu.
- Bet juk dar nėra penktos valandos, - pasakiau aš.
- Teisingai, - sumurmėjo jis ir staiga susimąstė. - Ar
tėvas pasakė, kad tau galima važiuoti?
- Taip, - užtikrinau jį. - Ir mama. Aš ir valgyti įsi­
dėjau. Štai, - pakėliau maišelį, norėdamas parodyti
Piteriui.
Jis nusišypsojo man pro barzdą:
- Aš iš jo pasmaguriausiu šiandien vakare, - paskui
kitu tonu: - Pastumk savo vežimėlį po pašiūre. Penk­
tą mums reikia jau būti kelyje, - jo veidas vėl pasidarė
rimtas: - Ar tikrai tėvas tau leido važiuoti?
- Tikrai, - pakartojau aš. - Jis nori, kad aš važiuočiau.
- Gerai, - Piteris atsisuko į arklius. - Nagi, pasi­
trauk! - riktelėjo jis, uždėjęs arkliui ant strėnų vieną
ranką ir pasilenkęs, kad kita galėtų paimti nuo žemės
viržį.
Aš pastačiau vežimėlį po pašiūre ir stovėjau, žiūrė­
damas, ką jis daro, o rankose laikiau du maišelius, kaip
naujokas keliautojas, pirmą kartą ruošdamasis sėsti į
garlaivį.
Piterio vežimas buvo medinis, plačiais apkaustytais
geležiniais ratais, jo užpakalyje kyšojo svirtis, kuria
buvo įjungiami stabdžiai iš eukalipto tašų. Visos me­
dinės vežimo dalys buvo pabalusios ir sueižėjusios nuo
saulės ir lietaus. Vežimas drangų neturėjo, bet visuose
251
keturiuose kampuose į specialius lizdus buvo įstatyti
sunkūs geležiniai stulpai su kilpomis viršuje. Vežimo
dugninė buvo iš masyvių, neglaudžiai suleistų lentų,
kurios, važiuojant nelygiu keliu, bildėdavo. Trinksėda­
vo ir keli kuolai, pamesti ant jų. Vežimas buvo su dviem
porom ienų, po porą abiem viduriniams arkliams.
Piteris čiupo ir pakėlė ienas, prisegė pakeitęs diržą
prie ienų judamųjų kablių, paskui perėjo į kitą pusę,
prie kito arklio, kantriai stovinčio šalia savo draugo.
Kinkydamas jis vis rėkavo: „Stovėk!“, „Nagi, pasi­
trauk!“ arba „Duok!“, kai tik arklys pajudėdavo ar ne­
norėdavo klausyti jo rankų.
Trys priekiniai arkliai, stovėdami vienas prie kito,
laukė, kad jis patrauktų pavadžius ir užnertų viržius.
Jie buvo škotų veislės, o leniniai - jorkšyrų sunkieji.
Pakinkęs arklius, Piteris įmetė į vežimą žiubčius,
kelis maišus su pašaru, dirstelėjo į dėžę su maistu, ar
viską pasiėmė, paskui atsigręžė į mane ir tarė:
- Viskas, tvarka. Dabar lipk. Palauk, duokš man
savo mantą.
Aš nuėjau į ratų pirmagalį ir, viena ranka įsikibęs į
ieną, kita įmečiau ramentus į vežimą.
- Padėti? - neryžtingai paklausė Piteris, žengęs
žingsnį link manęs.
- Ne, ačiū, misteri Makleodai. Aš pats.
Jis atsistojo šalia priekinių arklių ir ėmė laukti. Aš
pasikėliau rankomis tiek, kad „gerosios“ kojos keliu
galėčiau atsiremti į ieną, išsitiesiau ir nusitvėriau už
strėnų greta stovinčiam arkliui. Paskui vėl pasitrau­
252
kiau ir atsidūriau jam ant nugaros. Nugara buvo šilta,
standi, negilaus keteros griovelio padalyta į du tvirtus
raumenų iškilimus.
„Atsiremk rankomis į gerą arklį, ir jo jėga pereis
tau“, - sakydavo tėvas.
Nuo arklio strėnų aš nusileidau į vežimą ir atsisėdau
ant maisto dėžės.
- Viskas! - šūktelėjau aš Piteriui.
Jis paėmė vadeles, kurios buvo užkabintos ant ienų,
ir užsirioglino šalia manęs.
- Ne kiekvienas taip sugeba užlipti ant vežimo kaip
tu, po velnių! - pasakė jis sėsdamasis. Paskui, įtempęs
vadžias, paklausė: - Gal sėstum ant šiaudų maišo?
- Ne, man čia gerai, - atsakiau aš.
- Na-a, Princai! - šūktelėjo Piteris. - Na-a, Grynuoli!
Žvangindami viržių grandinėlėmis, girgždindami
pakinktais, arkliai pajudėjo. Už jų sutirtėjo ir sudardė­
jo vežimas. Dangus rytuose vos vos buvo pašviesėjęs.
- Aš mėgstu išvažiuoti su tamsa, - pasakė Piteris. -
Tada visą dieną gali dirbti, - jis garsiai nusižiovavo,
paskui staiga atsigręžė į mane: - Klausyk, ar tu nepa­
bėgai nuo savo tėvo, a? Ar jis iš tikro tau leido važiuoti?
- Iš tikro.
Piteris niūriai pažiūrėjo į kelią.
- Negaliu perprasti tavo senio!
 24

Priekinių arklių viržiai mataravo laisvai, jie išsi­

tempdavo tik važiuojant prieš kalną. Man rodėsi, kad
tuo būdu skriaudžiami leniniai arkliai.
- leniniai traukia visą vežimą, - pasiskundžiau aš
Piteriui.
- Kai vežimas juda, jis nieko nesveria, - paaiškino
Piteris. - Mano arkliai ir patį pragarą pavežtų, jei rei­
kėtų. Palauk, netrukus prikrausim vežimą rąstų, tada
pamatysi, kaip visi trauks!
Brėško ir rytai paraudo. Medžiuose linksmai su­
čerškė šarkos. Man rodėsi, kad pasaulyje nieko negali
būti puikiau, kaip va taip anksti rytą važiuoti vežime
ir klausytis šarkų tauškalų.
Toli ganykloje išgirdome rėkiant žmogų ant šuns:
- Atgal, atgal!
- Senis O’Konoras gena karves, - pasakė Piteris. -
Kažin kodėl jis šiandien toks ankstyvas. Turbūt keliaus
kur nors, - Piteris valandėlę susimąstė. - Taip, važiuos
į Solsberį, į turgų, pirkti šarabano, - buvo girdėti, kad
254
Piteris susierzinęs: - Kuriam galui jis įsigeidė pirkti
šarabaną, kai man už rąstus skolingas dešimt ginėjų?
Jis piktai pliaukštelėjo vadelėmis arkliui per strėnas:
- Na-a, gyviau!
Ir, kiek padelsęs, atsiduso ir tarė:
- Štai kas išeina, kai tiki žmonėmis. Jis važinėja ša-
rabanais, o aš paprastais ratais.
Kai saulė patekėjo, mes pradardėjome tuščiomis
Balungos gatvėmis ir netrukus įvažiavome į lauko ke­
lią, vingiuojantį tarp medžių, kurie ėjo vis tankyn ir
tankyn, kol pagaliau neliko jokių tvorų ir mus apsupo
miškas.
Dulkės, pakeltos arklių kanopų, švelniai gulė mums
ant plaukų ir drabužių. Ratai brūkštelėdavo nulinku­
sias krūmų šakas, ir vežimas pasvirdavo, kai kelyje pa­
sitaikydavo duobė.
Norėjau, kad Piteris pradėtų pasakoti savo nuoty­
kius. Aš jį laikiau garsiu žmogumi. Jis buvo begalės tų
istorijų herojus, kurios buvo pasakojamos visur, kur
tik žmonės susirinkdavo paplepėti.
- Būdavo, - pasakodavo tėvas, - bare prie viešbučio
kas nors ims šnekėti: „Kąjūs išmanote apie muštynes?
Va aš mačiau, kaip Piteris Makleodas mušėsi su ilgšiu
Džonu Andersenu prie alinės Turaloje.“ Ir visi susido­
mėję klausydavosi pasakojimo apie tas muštynes, ku­
rios užtruko dvi valandas. „Taip, - toliau kalbėdavo pa­
sakotojas, - ilgasis Džonas buvo nuneštas vos gyvas.“
Piteris, kaip kumščiuotojas, per visą šią ilgą savo
karjerą buvo sumuštas tik kartą, bet tada jis buvo toks
25 5
girtas, kad ir taip vos laikėsi ant kojų. Vienas fermeris,
kuris buvo žinomas kaip mėgėjas per muštynes smog­
ti į nugarą, užpuolė Makleodą, norėdamas atsilyginti
už seną skriaudą. Pritrenktas tokio staigaus ir nuož­
maus užpuolimo, Piteris krito ant grindų ir neteko
sąmonės. Kai jis atsigavo, fermerio ir pėdsakai buvo
ataušę. Bet kitą rytą, dar prieš patekant saulei, Piteris,
be galo nustebindamas fermerį, jau buvo prie jo tvarto
ir, stipriomis rankomis spausdamas viršutinę tvoros
kartį, paraudęs suriaumojo:
- Ar tu ir šiandien toks pat narsus kaip vakar? Nagi,
išeik!
Fermeris taip ir sustingo su puskibiriu pieno ran­
koje.
- Aš... aš negaliu dabar su tavim muštis, Piteri, -
ėmė verkšlenti jis, laisva ranka rodydamas, kad visiš­
kai kapituliuoja. - Juk tu blaivus. Tu mane užmuši.
- Tu vakar vakare mane užpuolei, - pareiškė Pite­
ris, kiek sumišęs dėl tokio jo elgesio. - Pamėgink dabar
mane patiesti.
- Bet juk vakar tu buvai girtas, - priešgyniavo fer­
meris. - Tu vos ant kojų laikeisi. Aš niekada su tavimi
blaiviu nebūčiau mušęsis, Piteri. Juk aš ne beprotis.
- Po velnių! - sušuko Piteris, nežinodamas ką dary­
ti. - Nagi išeik tu, kiškio kinka!
- Ne, Piteri, kai tu blaivus, aš su tavimi nesimušiu
už jokius pinigus. Gali mane vadinti, kaip nori.
- Okokiam velniui aš tave turiu plūsti, jei tu nenori
muštis! - visiškai įtūžo Piteris.
256
 - Aš tave suprantu, - geraširdiškai pasakė ferme­
ris. - Plūdimas nieko doro neduos. Kaip tu jautiesi?
- Blogiau negali būti, - suburbėjo Piteris, dairyda­
masis ir lyg ieškodamas išeities. Staiga jis sunkiai užsi­
gulė alkūnėmis ant tvoros: - Mane šiandien riečia kaip
nusususį šunį.
- Palauk, aš tuojau tau duosiu lašelį, - pasakė fer­
meris. - Turiu truputį viskio.
Tėvas sakė, kad Piteris išėjęs namo, vesdamasis rai­
šą arklį, kurį jam pardavęs fermeris, bet motina tvirti­
no, kad arklys buvęs geras.
Man baisiai norėjosi, kad Piteris papasakotų kokį
nors atsitikimą iš savo gyvenimo, ir aš ištariau:
- Tėvas sako, kad jūs mušatės kaip kuliamoji, miste­
ri Makleodai.
- Argi? - sušuko jis, ir jo veidas nušvito iš pasiten­
kinimo.
Jis valandėlę pagalvojo ir paskui prabilo:
- Tavo senis labai mane vertina. Mes daug laiko esa­
me drauge praleidę. Aš girdėjau, jis kadaise buvo pui­
kus bėgikas. Šiomis dienomis dar kartą į jį pažiūrėjau.
Jis ištvermingas kaip juodaodis, - paskui kitu tonu: -
Ir jis pasakė, kad aš moku muštis. Taip jis pasakė?
- Taip, - atsakiau ir pridūriau: - Ir aš norėčiau mo­
kėti muštis.
- Tu kada nors taip pat būsi geras kovotojas. Tavo
senis mokėjo duoti grąžos, o tu toks kaip jis. Tu moki
priimti smūgius. Jei nori būti šio to vertas, reikia iš­
257
mokti priimti smūgius. Štai paklausyk, į kokią bėdą aš
patekau su broliais Steriliais. Jų buvo ketvertas, ir visi
mokėjo muštis kaip reikiant. Aš jų nepažinojau, bet
buvau girdėjęs. Vienas iš jų - rodos, Džordžas, - išse­
kė paskui mane už alinės galo, visą laiką mane keik­
damas, o kai pasiūliau susiremti, jis pasakė: „Žinok,
aš vienas iš Stenlių!“, o aš atsakiau: „Man nusispjauti,
jei jūsų ir ketvertas. Duok šen juos visus čionai!“ Bet
kai tik mes susikibome, trys jo brolužiai, kur buvę, kur
nebuvę, sulėkė čia, ir man reikėjo imtis su visais ketu­
riais iš karto.
- Ar jie visi užpuolė jus vieną?
- Taip, visi. Aš ėmiau pulti, tėškiau vieną į žemę, o
kai tas krito, daviau jam keliu į pilvą - ir jis iškart su­
sirietė! Kiti trys gerai man davė garo, bet aš visą laiką
stengiausi kirsti žemiau krūtinės - tai vienintelis ti­
kras būdas muštis kumščiais. Stenkis smogti kuo že­
miau. Veidu rūpintis neverta. Jei nori jį pagražinti, su­
spėsi tą padaryti, kai išvarysi jam kvapą. Aš atsirėmiau
nugara į sieną ir ėmiau duoti dešine ir kaire. Turėjau
vis dėlto paprakaituoti, bet paskui juos visus partie-
siau ir pabėgau. Nevertėjo prasidėti. Tai man pernelyg
brangiai atsiėjo. Bet laimėjau aš. Taip, po velnių! - pa­
sakė jis, pagautas malonių prisiminimų. - Tai buvo
muštynės!
Mes važiavome per didelį skynimą. Pusiau sugriu­
vusi tvora iš čia pat nukirstų medžių juosė ganyklą,
kur jau buvo pakilusios atžalos ir krūmai, liudydami,
258
kad miškas pradėjo savo puolimą. Nebemindžiojamas,
apaugęs žole takas ėjo nuo kadaise buvusių vartų į ap­
leistą lūšnelę, suregztą iš žievių; laibi jauni medeliai
jau buvo kone uždengę jos sienas savo lapija.
Piteris nubudo iš savo prisiminimų ir tarė:
- Šitas namas Džeksono. Tuojau aš tau parody­
siu kelmą, į kurį jaunasis Bobas Džeksonas nusisuko
sprandą. Pasibaidęs arklys jį ėmė nešti ir numetė, o po
dviejų mėnesių senis Džeksonas apsivijo grandine, ku­
ria rišami jaučiai, ir nusiskandino tvenkinyje. Paskui
aš tau parodysiu tvenkinį. Kelmas jau netoli. Štai ten...
apie dvidešimt pėdų nuo tvoros. Jam ant krūtinės
buvo gumbas didumo sulig mano galva. Turbūt patai­
kė tiesiog į kelmą... Kurgi tas kelmas dingo? - Piteris
atsistojo stačias, atidžiai stebeilydamasis į ganyklą. -
Štai jis. Tpru! Sustokit! Sustokit, po velnių!
Arkliai sustojo...
- Štai toj pusėj. Matai? Netoli nudžiūvusios akaci­
jos... Stovėk! - suriko jis ant arklio, lenkiančio galvą
papešti žolės. - Aš turiu dar kartą pažvelgti į tą kelmą.
Eime, aš tau parodysiu.
Mes perlipome per tvorą ir nuėjome prie apdegusio
kelmo su styrančiomis šaknų liekanomis šalia žole ap­
augusio duburio.
- Sako, jis atsitrenkė krūtine į šitą šaknį, o galva į
aną, - Piteris parodė dvi smailias kaip ietis šaknis, ky­
šančias iš kelmo. - Jo arklys... Palauk, iš kur jis jojo?
Štai jis šuoliavo iš tenai, - Piteris nubrėžė ranka pus­
259
ratį per dalį ganyklos. - Šiek tiek labiau į šalį. Paskui,
kaip man atrodo, pasuko prie šito medžio, apsigręžė,
nulėkė pro tuos paparčius ir va šita pievele. Arklys išsi­
gando kelmo ir ėmė nešti.
Makleodas kokius keturis žingsnius paėjo nuo kel­
mo ir valandėlę akimis matavo atstumą.
- Šitoje vietoje jis nulėkė nuo arklio. Čia arklys šoko
į šalį, - Piteris mostelėjo ranka į žiogrius. - Ir nukrito
jis dešinėje... - Piteris kiek patylėjo, įsmeigęs akis į kel­
mą. - Jis taip ir nesužinojo, kaip užsimušė.
Kai sugrįžome prie vežimo, Piteris man papasakojo,
kad po sūnaus mirties senis Džeksonas pasidarė kaž­
koks keistas.
- Nepasakytum, kad kuoktelėjo, o tartum sunyko -
visą laiką liūdėjo.
Kai privažiavome užtvanką, Piteris vėl sustabdė
arklius.
- Štai čia. Prie šito kranto gilu. Tvenkinys dabar,
žinoma, užžėlęs. Jis nužengė tiesiog ten ir jau nebe­
grįžo. Po to tučtuojau išvažiavo jo žmona ir jaunesny­
sis sūnus. Ji baisiai sielvartavo. Dabar čia nė šiaudelio
nerasi net pypkei išsikrapštyti. Aš atvažiavau su veži­
mu, sukroviau visus jos daiktus ir nuvežiau į Balungą.
Dievaži, kai ji mane pamatė, jai tiesiog veidas nušvito.
Okai važiavau atgal, ji neišlaikė.
Aš jai pasakiau, kad senis Džeksonas buvo tikras
žmogus. Bet mano pati sako, kad jai nuo to dar blo­
giau. Nežinau...
Jis truktelėjo arklius ir tarė:
260
 - Sako, kad jei žmogus eina skandintis - vadinasi,
jam galvoje kažkoks sraigtelis atsisukęs. Gal ir taip...
Nežinau... Tik senis Džeksonas buvo ne toks. Jis buvo
geras žmogus. Jam tereikėjo išgirsti iš bičiulio: „Nenu­
simink“, ir jis būtų pasitaisęs. Svarbiausia, kad tą die­
ną aš kaip tik buvau išvažiavęs kaustyti arklių.
 25

Mes nakvojome apleistoje medkirčio lūšnelėje. Pite­

ris iškinkė arklius, paskui iš maišo ištraukė pančius ir
varpelį.
Aš paėmiau varpelį. Jis buvo sunkus, kokių penkių
svarų, ir skambėjo žemu tonu. Paskambinau, klausy­
damasis garso, kuris visada man primindavo vaiskų
rytą miškuose, kai kiekvienas lapelis dar drėgnas nuo
rasos ir aplink čerškia šarkos. Paskui jis man iškrito iš
rankų tik iš kelių colių aukščio, bet Piteris, kažkokiais
riebalais tepdamas diržus, piktai riktelėjo:
- Velnias! Šitaip nedaryk! Negalima mėtyti varpelio,
jis nuo to genda. Na, parodyk jį man! - jis atkišo ranką.
Aš paėmiau varpelį ir atidaviau jam.
- Čia Mongano varpelis, geriausias Australijoje, -
suburbėjo Piteris, atidžiai jį apžiūrinėdamas. - Už jį
mokėjau svarą, bet neatiduočiau nė už penkis. Giedrą
rytą jis girdėti už aštuonių mylių.
- Tėvas sako, kad geriausi varpai - Kondemaino.
- Taip, žinau. Juk tavo tėvas iš Kvynslando. Nuo
Kondemaino varpelio arklys apkursta. Jo garsas per-
26 2
nelyg šaižus. Jei visą laiką arkliui riši tokį varpelį, jis
apkurs. Tik du iš tikro geri varpeliai - Meniko ir Mon-
gano, ir Mongano geresni. Jie daromi iš ypatingo ly­
dinio. Bet ir tai ne iš kiekvieno. Išrenkamas toks, kad
gražiai skambėtų.
- Okuriam arkliui jūs jį užrišite? - paklausiau aš.
- Ketui, - atsakė Piteris. - Tik jam vienam galima
užrišti varpelį. Kitiems neskamba. Jis vaikšto dideliais
žingsniais ir galvą krato. Kinknoja ją, kai žengia. Todėl
varpelį aš rišu Ketui, o Grynuolį supančioju. Jis jų va­
das, o kiti laikosi netoli jo.
Piteris išsitiesė.
- Iš pradžių užmausiu jiems valandai žiubčius, nes
čia tik šiurkščios atvašos, arkliams nė papešti nėra ko.
- Oaš kol kas užkursiu ugnį, gerai?
- Gerai. Ir užkaisk virdulį. Aš greitai ateisiu.
Kai jis įžengė į vidų, ugnis buvo seniai užkurta ir
virdulys jau virė. Piteris įmetė žiupsnelį arbatžolių į
verdantį vandenį ir pastatė virdulį ant akmeninės vi­
ryklės, prieš židinį.
- Taigi, o kur tavo sūdyta mėsa? - paklausė jis.
Aš jau buvau atsinešęs į lūšną savo maišelius ir dabar,
išėmęs į laikraštį suvyniotą mėsą, atidaviau Piteriui.
Piteris išvyniojo mėsą, bakstelėjo storu, pajuodusiu
nuo purvo pirštu.
- Čia puiki jautiena, - pasakė jis. - Geriausioji kul­
šies dalis.
Jis atpjovė man storą gabalą ir suvožė dviem didžiu­
lėmis duonos riekėmis:
263
 - Štai tau pasistiprinimui.
Paskui jis pripylė du skardinius puodelius stiprios
juodos arbatos ir vieną atkišo man.
- Niekada dar nebuvau sutikęs moters, kuri būtų
mokėjusi užplikyti arbatžoles. Puodelyje visada matyti
dugnas, jei moters plikyta.
Mudu sėdėjome prie ugnies, šveisdami mėsą su
duona. Atsikandęs kąsnį duonos, Piteris porą kartų
garsiai sriūbtelėdavo arbatos.
- Ak, - patenkintas sakydavo jis ir statydavo puode­
lį ant židinio.
Išgėręs paskutinį puodelį, jis išpylė arbatos likučius
į ugnį ir tarė:
- Na, o kaip ta tavo koja naktį? Ar tu ją vyturiuoji,
ar dar ką darai?
- Ne, - atsakiau aš nustebęs, - nieko jai nereikia da­
ryti. Ji tik guli sau, ir viskas.
- Argi! - šūktelėjo Piteris. - Tai šaunu! Ar tarpais
tau jos neskauda?
- Ne, - tariau, - aš jos visai nejaučiu.
- Jei tu būtum mano sūnus, aš tave nuvesčiau pas
Vaną į Balaratą. Tas žmogus stebuklus daro. Jis tave
išgydytų.
Aš jau buvau girdėjęs apie tą kiną, gydantį žolėmis.
Dauguma žmonių, gyvenančių Turaloje ir jos apylin­
kėse, manė, kad jis gali padėti, net jei visi kiti gydyto­
jai buvo bejėgiai. Tėvas visada niurzgėdavo, išgirdęs jo
vardą, ir jį vadindavo „piktžolių pirkliu“.
264
 - Taip, - kalbėjo Piteris, - tas Vanas niekada neklau­
sia, ką tau skauda. Jis tik pažiūri į žmogų ir pats iš kar­
to nustato. Aš niekuo gyvu nebūčiau patikėjęs, dieva­
ži, bet man Stivas Ramsėjus apie jį pasakojo. Atsimeni
Ramsėjų - tą, kuriam pilvas nieko nevirškino.
- Atsimenu, - atsakiau aš.
- Taigi Vanas jį išgydė. Kai man ėmė skaudėti pilvą,
Stivas ir patarė: „Važiuok pas Vaną, bet nesakyk, kas
tau yra. Tik pasėdėsi pas jį, o jis palaikys tavo ranką
ir tokių dalykų papasakos, kad tu tiesiog susverdėsi
iš nuostabos.“ Ir, dievaži, taip ir buvo. Aš išsiprašiau
savaitei ir nuvažiavau pas jį. Jis į mane pažiūrėjo taip,
kaip Stivas kalbėjo. Aš jam nė žodžio nesakiau: juk pi­
nigus jam užmokėjau, tegu pats ir ieško, kas man yra.
Aš sėdžiu, ir jis sėdi, laiko mano ranką ir įdėmiai žiūri į
mane. Paskui sako: „Kamjūs ryšite tą raištį?“Taipjis ir
pasakė. „Aš jokio raiščio neturiu“, - atsakiau. „Ne, jūs
kažkuo apsirišęs.“ - „Juosiu raudoną flanelinę juos­
tą, jei jūs tą turite galvoj...“- sakau aš. - „Reikės jums
su ja skirtis, - pareiškia jis. - Ar turėjote kada nors
nelaimingą atsitikimą?“ - „Ne“, - atsakiau. - „Gerai
pagalvokite“, - sako jis. - „Ė-ė, prieš metus aš išlėkiau
iš briko ir patekau po ratu, bet neužsigavau.“ - „Ne,
užsigavot, - tvirtina jis. - Čia visa jūsų bėda. Jums
šonkaulis išnarintas.“ - „Po velnių! - sakau aš. - Štai
kur šuo pakastas.“ Tada jis man duoda už du svarus
ryšuliuką su žolėmis. Jas motina paskui išvirė man -
koks buvo šlykštus gėralas! Bet daugiau niekada ne­
skaudėjo.
265
 - Bet juk jums skaudėjo pilvą, - tariau. - Oaš noriu,
kad man rankos ir nugara išgytų.
- Viskas prasideda nuo pilvo, - tvirtai pasakė Pite­
ris. - Tave išpūtė blogas oras arba dar kas, kaip karvę
nuo liucernos, ir tas oras ne visas iš tavęs išėjo, o da­
bar reikia jį visiškai išvaryti. Taip Vanas išgydė vieną
merginą, atvažiavusią pas jį iš toli. Visi tą žino. Ji buvo
tokia liesa, kad nuo jos net šešėlis nekrisdavo, nors ir
valgė kaip arklys. Visi daktarai atsisakė ją gydyti. Tada
ji nuvažiavo pas Vaną. Ojis jai ir sako: „Dvi dienas nie­
ko nevalgykite, paskui pasidėkite priešais lėkštę su
kepsniu ir keptais svogūnais ir traukite jo kvapą.“ Ji
taip ir padarė. Ir ką tu manai? Jai iš burnos kaip ėmė
lįsti soliteris, ir lenda, ir lenda... Sako, kad jis buvo
velniai žino kokio ilgumo. Ir lindo, kol visas išdribo į
lėkštę. Paskui ji tokia stora pasidarė, pro duris netilp­
tų. Soliteris, matyt, daug metų joje lindėjo ir visa, ką
ji valgė, surydavo. Jei ne Vanas, ji seniai būtų numi­
rusi. O daktarai nė velnio neišmano, palyginti su tais
kinais, kurie gydo žolėmis.
Aš nepatikėjau Piteriu, nors jo pasakojimas mane
įbaugino.
- Tėvas sako, kad kiekvienas gali gydyti žolėmis
taip, kaip kinai, - prieštaravau aš. - Jis pasakė, kad te­
reikia būti panašiam į kiną.
- Ką? - pasipiktinęs sušuko Piteris. - Jis taip pa­
sakė? Tai jis kvailas! Visiškai kuoktelėjęs! - paskui
pridūrė ramesniu balsu: - Štai ką aš tau pasakysiu, ir
žinok, niekam kitam šito nepasakočiau: pažįstu vie­
266
ną vaikiną, apsišvietusį, supranti, jis gali ką tik nori
perskaityti, - tai jis man pasakojo, kad Kinijoje, savo
tėvynėje, tie žmonės mokosi daug metų. O kai baigia
savo mokslą, juos egzaminuoja visokie mokyti gydy­
tojai. Egzaminuoja ir žiūri, ar moka žolėmis gydyti. Ir
žinai, kaip tai daroma? Dvylika vaikinų, tie, kurie mo­
kėsi, sueina į kambarį, kur sienoje išmušta dvylika ap­
valių skylių į kitą kambarį. Paskui mokyti gydytojai iš­
eina, na, kur kam patinka... sakysime, į gatvę... ieškoti
žmonių su dvylika baisių ligų. Prieina prie žmogaus
ir klausia: „Ar jums ką skauda?“ - „Žarnas.“ - „Puiku,
tinka.“ Paskui prie kito. „Man visos kepenys sugedu­
sios.“ - „Gerai, taip pat tiks.“ Paskui susiranda vaiki­
ną, kuriam, sakysim, nugarą skauda kaip man. Taip
pat tinka. Žodžiu, surenka dvylika žmonių, nuveda
į tą kitą kambarį ir kiekvieno paprašo įkišti ranką į
skylę sienoje. Supranti? O vaikinai, kurie laiko egza­
minus, turi pažiūrėti į dvylika rankų ir parašyti, kuo
serga visi tie dvylika žmonių už sienos, ir tas, kuris
nors kiek suklysta dėl vieno ligonio, neišlaiko, - jis
paniekinamai šyptelėjo: - O tavo senis sako, kad bet
kas gali žolėmis gydyti kaip kinai. Bet vis tiek mudu
sutariame. Jis turi keistų užgaidų, bet to aš nelaikau
dideliu trūkumu.
Jis atsistojo ir pažvelgė pro lūšnos duris:
- Einu supančiosiu Ketą ir paleisiu visus arklius, o
paskui gulsime miegoti. Naktis bus tamsi, nors į akį
durk.
Jis pažiūrėjo į žvaigždes:
267
 - Tačiau Paukščių Takas eina iš šiaurės į pietus, tai
oras bus gražus. Kai jis eina iš rytų į vakarus, tada lyja.
Na, aš neilgam...
Piteris išėjo prie arklių, girdėjau, kaip tamsoje ant
jų šūkčioja. Paskui jis nutilo, ir aš tegirdėjau švelniai
skimbčiojant varpelį, kai arkliai lindo į atvašynus.
Grįžęs jis tarė:
- Bidis čia pirmą kartą. Jis iš „Barklajaus“ fermos.
Arkliams, užaugusiems atvirose lygumose, visada bai­
su pirmą naktį miške. Jie girdi, kaip žievė spragsi. Bi­
dis tik suprunkštė, kai aš jį paleidau. Na, nieko, viskas
bus gerai. O dabar reikia pakloti tau patalą.
įdėmiai apžvelgęs lūšnos aslą, jis priėjo prie nedide­
lės skylės po siena, valandėlę į ją žiūrėjo, paskui paėmė
laikraštį nuo sūdytos mėsos ir įkišo į skylę.
- Lygir gyvatės urvas, - sumurmėjo jis. - Jei gyvatė
išlįs, girdėsime, kaip sušlamės popierius.
Jis patiesė ant žemės du pustuščius maišus su pjaus­
tiniu ir ėmė juos lyginti, kol pasidarė panašūs į čiužinį.
- Taigi, - tarė jis. - Taip tau bus gerai. Gulk, aš tave
užklosiu pledu.
Nusiavęs batus, aš atsiguliau ant maišų, pasikišęs
rankas po galva.
Aš buvau pavargęs, ir patalas man atrodė nuostabus.
- Na kaip? - paklausė Piteris.
- Gerai.
- Šiaudas gali išlįsti ir tau įdurti. Čia puikus pjausti­
nys iš Robinzono. Jis supjausto gerai ir smulkiai. Na,
aš taip pat gulsiu.
268
 Jis pasiklojo ant žemės maišus, atsigulė ant jų, gar­
siai nusižiovavo ir užsitraukė gūnią.
Aš gulėjau, klausydamasis miško garsų. Man buvo
taip gera, kad nesinorėjo miegoti. Aš susijaudinęs
gulėjau po savo pledu. Pro atviras lūšnos duris aš už­
uodžiau naktį pastiprėjusius eukaliptų ir akacijų kva­
pus. Virš lūšnos, šaižiai švilpaudami, skraidė sėjikai,
ūbavo pelėda, krebždėjo, čiepsėjo ir įspėjamai cypė
oposumas - taip ir rodėsi, kad tamsa aplink gyva, ir
aš gulėjau, įtemptai klausydamasis, laukdamas kažko
įvykstant.
Paskui pro kitus garsus išgirdau švelniai tilindžiuo­
jant varpelį ir su palengvėjimu išsitiesiau ant čiužinio.
Migdamas mačiau Ketą - jis žengė dideliu žingsniu,
lingavo galva, ir vienodai skambėjo Mongano varpelis.
 26

Važiuojant gilyn į mišką, jis darėsi didingesnis ir at­

šiauresnis. Kuo aukštesni augo medžiai, tuo mums jie
atrodė svetimesni. Pliki, be jokios šakelės jų kamienai
buvo išstypę iki dviejų šimtų pėdų ir tik aukščiau turėjo
lapų. Jų apačioje negalėjo augti krūmokšniai; medžiai
stovėjo ant rudo kilimo iš jų pačių pribirusios žievės.
Po jais tvyrojo keista, nežinios kupina tyla, netrikdo­
ma nei paukščių čiulbėjimo, nei upelių čiurlenimo.
Mažytis mūsų vežimas su mažyčiais arkliais lėtai
tarandavo tarp galingų kamienų, kartais posūkyje
užkliudydamas didžiules šaknis, kyšančias iš žemės.
Pakinktų grandinių skambčiojimas ir lengvas kanopų
dunksėjimas į standžią žemę, rodos, pasiekdavo tik
artimiausią medį - tokie menki buvo tie garsai. Net
ratai girgždėjo kažkaip gailiai, ir Piteris sėdėjo tylė­
damas.
Daiktais, ten, kur augo bukai ir miškas žvelgė mei­
liau, kelias nusileisdavo prie negilaus upokšnio, kurio
skaidrus vanduo blyksėdamas sruveno per lygius it
nusvidintus akmenėlius.
270
 Iš laukymių, apžėlusių reta žole, kuri vos dengė
žemę, į mus žiūrėdavo pulkai kengūrų. Išputusios
šnerves, jos stengdavosi užuosti mūsų kvapą ir užuo-
dusios iš lėto nuliuoksėdavo.
- Aš jas esu medžiojęs, - pasakė Piteris, - bet, rodos,
kad šautum į arklį: paskui palieka kažkoks bjaurus
jausmas. - Jis užsidegė pypkę ir švelniai pridūrė: - Aš
nesakau, kad tai būtų bloga, tačiau yra daugybė daiktų,
kurie nėra blogi, bet taip pat nepasakysi, kad jie geri.
Tą naktį mes praleidome ant upelio kranto. Aš mie­
gojau po mėlynu eukaliptu ir, gulėdamas ant pjausti­
nio maišo, pro tarpušakius galėjau matyti žvaigždes.
Nuo papartmedžių ir samanų dvelkė drėgmė ir šaltis,
ir buvo aiškiau girdėti varpelis. Kartais jis suskambė­
davo visai garsiai - kai Ketas lipdavo į kalvą arba su­
klupdavo, leisdamasis prie vandens gerti, - bet nenu­
tildavo nė akimirkos.
- Šiandien mes pasieksime stovyklą, - pasakė rytą
Piteris. - Man reikia nuvažiuoti prieš pietus. Noriu
prisikrauti vežimą dar su šviesa.
Medkirčių stovykla buvo įsikūrusi kalvos atšlaitėje.
Už kelio vingio mes pamatėme ją dideliame skynime.
Viršum stovyklos tarsi siaura juosta kilo plonytė
srovelė mėlynų dūmų; viršukalnėje, remiančioje pa­
dangę, saulėje blykčiojo medžių viršūnės.
Kelias juosė kalvą ir ėjo tiesiog į skynimą, aplink
kurį be jokios tvarkos buvo priversta medžių viršūnių.
Skynimo viduryje stovėjo dvi palapinės, prie kurių
degė didelis laužas. Ant trikojų, viršum ugnies, kabojo
271
aprūkę virduliai, ir ketvertas vyrų ėjo link laužo atš­
laite nuo tos vietos, kur genėjo nukirstą medį. Jaučiai
ilsėjosi prie rietuvės supjaustytų rąstų; varovas sėdėjo
čia pat prie ratų, ant maisto dėžės, ir pietavo.
Piteris man buvo pasakojęs apie stovyklos žmones.
Jam patiko Tedas Vilsonas, pakumpęs vyriškis su ke­
rotais, pageltusiais nuo tabako ūsais ir linksmomis
mėlynomis akimis, apsuptomis raukšlių. Tedas buvo
susirentęs namuką už pusmylio nuo stovyklos ir ten
gyveno su misis Vilson ir trimis savo vaikučiais.
Piterio nuomonė apie misis Vilson buvo dvejopa.
Jis ją laikė gera virėja, bet skundėsi, kad ji mėgstanti
„žliumbti numirėlių“. - „Ir negali žiūrėti į kraują“, -
pridūrė jis.
Piteris pasakojo, kad misis Vilson kartą naktį įkan­
do uodas, ir ant priegalvio liko „šilingo dydžio“kraujo
žymė.
- Ji ėmė taip bliauti, - pasakė Piteris, - lyg kamba­
ryje būtų pjaunama avis.
Be Tedo Vilsono, toje biržėje dirbo dar trys med­
kirčiai, kurie gyveno palapinėse. Vienas jų, Stiuartas
Preskotas, kokių dvidešimt dvejų metų jaunuolis gar­
banotais plaukais, šventadieniais avėdavo raudonus
pusbačius riestomis nosimis. Jis turėjo pūkuotą lie­
menę su apvaliomis raudonomis sagomis, panašiomis
į akmenėlius, ir pro nosį dainuodavo „O, neparduokite
mamos portreto“. Preskotas sau pritardavo armonika,
ir Piteris sakydavo, kad jis dainuoja gerai, bet „apie ar­
klius nė velnio neišmano“.
272
 Stiuartą Preskotą bičiuliai praminė Princu, kadangi
jis mėgo puoštis, ir pamažu visi jį ėmė taip vadinti.
Vienu tarpu jis dirbo miške netoli mūsų namų ir
dažnai jodavo pro mūsų vartus į šokius Turaloje.
Kartą tėvas drauge su juo jojo į Balungą ir grįžęs man
pasakė:
- Aš tuojau pamačiau, kad tas vaikinas nemoka joti:
kiekvieną kartą, nušokęs nuo arklio, šukuodavosi.
Princas mėgdavo sakyti, kad reikia išvažiuoti į
Kvynslandą.
- Ten galima pelnyti daug pinigų, - kartodavo jis. -
Kvynslande daug žemių išvalyta.
- Teisingai, - sutikdavo tėvas. - Štai Kidmenas - ne­
šykštus žmogus. Jis ir tau duos šešias pėdas žemės,
kai jam padirbėsi keturiasdešimt metų. Rašyk ir pra­
šyk jovietos.
Artūras Robinsas, jaučių varovas, buvo kilęs iš
Kvynslando. Kai Piteris paklausė, kodėl jis išvažiavo
iš ten, Robinsas atsakė: „Ten gyvena mano žmona“, ir
šitas paaiškinimas Piterį visiškai patenkino. Paskui Pi­
teris paklausė, kas per daiktas tas Kvynslandas, ir šis
atsakė: „Velniškai bjauri vieta, bet nieko negali pada­
ryti, vis tiek ten traukia.“
Jis buvo žemo ūgio, su šiurkščiomis, pasišiaušusio­
mis žandenomis, tarp kurių kyšojo didžiulė nosis, visų
vėjų gairinama - atsikišusi, raudona, visa strazdano­
ta; tėvas, pažinojęs Artūrą, kartą pasakė, kad, matyt,
pradžioje buvo padaryta nosis, o paskiau jau prie jos
pritaikytas Artūras.
27 3
 Piteris sakydavo, kad Artūras panašus į vombatą*.
- Kiekvieną kartą, kai jį matau, man norisi slėpti
nuo jo bulves.
Kai būdavo kalbama apie jo išvaizdą, Artūras neįsi-
žeisdavo, bet jei išgirsdavo nors žodį apie savo jaučius,
tuoj pat imdavo pykti. Kartą Turaloje aiškindamas
smuklininkui, dėl ko jis susipešė su savo bičiuliu, Ar­
tūras pasakė:
- Aš tylėjau, kol jis tyčiojosi iš manęs, bet negalėjau
pakęsti, kai jis ėmė keikti mano jaučius.
Tai buvo mitrus, gyvas vyras, mėgdavo dūsauti, kad
„gyvenimas sunkus“. Jis tardavo šiuos žodžius, kilda­
mas po pietų į darbą arba eidamas namo iš alinės. Tai
nebuvo skundas. Jie reiškė kažkokį begalinį nuovargį,
kurį Artūras pajusdavo, kai jam reikėdavo vėl grįžti
prie darbo.
Kai Piteris sustabdė arklius prie palapinių, stovy­
klos gyventojai jau buvo prisipylę puodelius juodos
arbatos iš virdulių, pakabintų viršum ugnies.
- Kaip sekasi, Tedai? - šūktelėjo Piteris, lipdamas
nuo vežimo. Ir, nelaukdamas atsakymo, kalbėjo: - Ar
girdėjai, aš pardaviau bėrąją?
Tedas Vilsonas pasuko prie rąsto, dešinėje ranko­
je laikydamas puodelį arbatos, o kairėje - ryšulėlį su
maistu.
- Ne, negirdėjau.
- Beris nupirko. Pradžioje jam daviau išmėginti. Su
ta koja jai bėdos nebus.

*Vombatas - sterblinis gyvulys, panašus į didelį švilpiką.

274
 - Aš irgi taip manau, - pasakė Tedas. - Kumelė gera.
- Niekada geresnės nesu turėjęs. Ji tave girtą parveš
namo ir visada laikysis tos pusės, kur reikia.
Artūras Robinsas, prisidėjęs prie pietaujančiųjų jau
mums atvykus, gūžtelėjo pečiais ir tarė:
- Na ir pradėjo! Dabar ims pasakoti, kaip jis augino
tą kumelę.
Piteris geraširdiškai pažiūrėjo į jį:
- Kaip gyvuoji, Artūrai? Jau prisikrovei?
- Juk aš iš tų, kurie darbo nebijo. Va manau įsitaisy­
ti arklius su vežimu ir mesti darbą.
- Tu taip ir mirsi, vilkdamas jungą, - švelniai įgėlė
Piteris.
Aš neišlipau iš vežimo kartu su Piteriu, - mat ieško­
jau savo puodelio, - ir kai nukopiau ant žemės ir pasu­
kau prie kalbančių vyrų, jie nustebę įsmeigė į mane akis.
Tada aš pirmą kartą pajutau, kad skiriuosi nuo kitų.
Tas jausmas mane nustebino. Sutrikęs akimirką stab­
telėjau. Paskui mane pagavo pyktis, ir aš žengiau į
priekį, sparčiai ir ryžtingai kilnodamas ramentus.
- Ką čia tokį atsivežei? - nustebęs paklausė Tedas,
stodamasis ir įdėmiai apžiūrinėdamas mane.
- Tai Alanas Maršalas, - pasakė Piteris, - mano
draugas. Eikš čionai, Alanai! Užkąsime ką nors pas ši­
tuos vyrus.
- Sveikas, Alanai! - pasisveikino Princas Preskotas,
tarsi didžiuodamasis, kad seniai mane pažįsta.
Paskui atsigręžė į kitus, skubėdamas jiems paaiškin­
ti, kodėl aš su ramentais.
275
 - Čia tas pats berniokas, kur sirgo vaikų paralyžiu­
mi. Vos nenumirė. Sako, kad jis niekada negalės vaikš­
čioti.
Piteris piktai atsisuko į jį.
- Kurių velnių tu plepi? - griežtai paklausė jis. - Kas
tau įkando?
Princas sumišo. Kiti nustebę sužiuro į supykusį Pi­
terį.
- Oką blogo aš pasakiau? - kreipdamasis į draugus,
paklausė Princas.
Piteris kažką suburbėjo. Jis paėmė mano puodelį ir
įpylė arbatos.
- Nieko blogo. Bet daugiau taip nekalbėk, - pasakė jis.
- Tai tavo koja nesveika, taip? - pasakė Tedas Vilso-
nas, stengdamasis sušvelninti įtempimą. - Ji tau pa­
mušta, teisybė? - jis man nusišypsojo, ir kiti taip pat
nusišypsojo po jo žodžių.
- Štai ką, - įtaigiai pasakė Piteris; jis išsitiesė, laiky­
damas rankoje mano puodelį: - Jei šito vaiko valia ir
ryžtu būtų galima pakalti pusbačius, jų niekada nenu-
plėštume.
Aš pasijutau visiškai vienišas tarp šių žmonių, ir
netgi Tedo Vilsono žodžiai negalėjo to jausmo išblaš­
kyti. Princo pastaba man pasirodė kvaila. Aš buvau ti­
kras, kad vėl pradėsiu vaikščioti, tačiau Piterio pyktis
suteikė Princo žodžiams tos reikšmės, kurios jie nebu­
vo verti, ir drauge sukėlė man įtarimą, kad, šitų žmo­
nių manymu, aš niekada negalėsiu vaikščioti. Aš pano­
rau būti namie, bet staiga išgirdau paskutinius Piterio
276
žodžius apie save ir iš džiaugsmo pamiršau visa, ką kiti
buvo sakę. Piteris pakėlė mane iki šių žmonių - dar
daugiau, jis jiems parodė, kad reikia gerbti mane. Oto
man visų labiausiai reikėjo.
Aš buvau toks dėkingas Piteriui, kad panorau kaip
nors išreikšti savo jausmus. Stengiausi stovėti kuo ar­
čiau prie jo, o kai pjausčiau avieną, kurią jis iš vakaro
buvo išviręs, jam daviau geriausią gabalėlį.
Po pietų medkirčiai ėmė krauti Piteriui vežimą, o aš
nuėjau pašnekėti su Artūru, jaučių varovu, kuris ruo­
šėsi išvažiuoti.
Jo jaučiai - jų buvo pakinkyta šešiolika - ramiai sto­
vėjo ir gromuliavo prisimerkę, tarsi jiems būtų terūpė­
ję judinti žandikaulius.
Kiekvienam ant sprando buvo užmautas sunkus
ąžuolinis jungas, o jo riesti, užpleišyti galai buvo iškilę
viršum jaučių galvų. Pro žiedus, pritvirtintus kiekvie­
no jungo viduryje, buvo įverta grandinė, kuri, nuves­
ta nuo pirmos jaučių poros iki paskutinės, vienu galu
buvo prisegta prie grąžulo.
Du leniniai jaučiai buvo trumparagiai, su storais
tvirtais sprandais ir galingom kaktom. Kitų jaučių ra­
gai buvo ilgi ir smailūs. Priekyje ėjo du Hertfordo veis­
lės jaučiai, dideli ir raumeningi, gerų ir romių akių.
Artūras Robinsas buvo susiruošęs važiuoti. Didžiu­
lis jo vežimas stovėjo prikrautas rąstų.
- Čia daugiau negu dešimt tonų, - pasigyrė jis.
Jis vilkėjo nublukusį kombinezoną iš storo medvil­
ninio audeklo ir avėjo vinimis pakaustytus aulinius ba­
277
tus su geležiniais kulnais. Prakaito prisigėrusią fetri­
nę savo skrybėlę Artūras buvo pasipuošęs žalios odos
juostele, įverta pro skrybėlės viršaus įkarpas.
Jis pašaukė savo šunį, gulintį po vežimu.
- Varovas, kuris leidžia šuniui bindzinėti po vežimu,
neišmano savo darbo. Jaučiai to nemėgsta. Marš at­
gal! - riktelėjo jis ant šuns. - Jie pradeda spardytis, -
paaiškino jis, aukštyn traukdamas kelnes ir verždamas
diržą. - Štai, rodos, ir viskas gatava.
Jis apsidairė, ar ko nors neužmiršo, ir pasiėmė nuo
žemės rimbą su šešių pėdų ilgio kotu. Paskui pažiūrė­
jo, ar aš nestoviu jam ant kelio. Matyt, pasitenkinimas,
kurį aš jutau jį stebėdamas, atsispindėjo mano veide,
nes Artūras nuleido žemyn rimbą ir paklausė:
- Tu myli jaučius, taip?
Aš pasakiau, kad myliu, ir matydamas, kad tas jam
patiko, paklausiau jų vardų. Jis, iš eilės rimbu rodyda­
mas kiekvieną jautį, sakė jo vardą ir pasakojo, kaip jis
dirba.
- Dabišius ir Žalasis yra grąžuliniai, supratai? Jie
turi būti storais, tvirtais sprandais. Šitie du gali vieni
patys patraukti prikrautą vežimą.
Buvo pakinkytas ir vienas bulius - Dūmelis, ir Artū­
ras man pasakė, kad norįs juo nusikratyti.
- Jei įkinkysi jautį į vieną porą su buliumi, tai jautis
greitai sunyksta, - pasakė jis man lyg kokią paslap­
tį. - Kai kas sako, kad buliaus kvapas bjaurus, kai
kas, - kad jis pats dvokia, bet jautis vis tiek galų gale
pastimpa.
278
 Jis priėjo ardau, patogiau atsistojo, per kelį sulen­
kęs vieną koją, ir pliaukštelėjo man per krūtinę.
- Pasaulyje yra žiaurių jaudų varovų, - pasakė jis to­
kiu balsu, lyg atskleisdamas man slaptą savo pasaulį. -
Štai kodėl aš geriau norėdau būti arkliu, o ne jaučiu. -
Jis išsitiesė ir pakėlė ranką. - Nors vežikų taip pat
pasitaiko labai piktų. - Jis nutilo, valandėlę pagalvojo
ir aršiai pridūrė, lyg tempdamas iš savęs žodžius. - Ir
nekreipk dėmesio, ką pasakė Princas. Tavo sprandas
ir pečiai kaip darbinio jaučio. Niekada dar nemačiau
berniuko, kuris geriau už tave vaikščiotų.
Jis apsisuko, pliaukštelėjo rimbu ir šūktelėjo:
- Dabišiau! Žaliau!
Grąžuliniai, lėtai, protingai žengdami, stojo į jungą.
- Rudi! Džekai! - jo balsas nuaidėjo kalva. Išgirdę
jo balsą, visi jaučiai nurijo gromulus, ir galėjai matyti,
kaip žolės gumulas slinko ilga gerkle. Jaučiai neskubė­
jo. Jie stojo į jungą lėtai ir ramiai - buvo matyti, kad jie
tą daro ne iš baimės.
Kai grandinė įsitempė ir kiekvienas galvijas stovėjo
savo vietoje, nulenkęs galvą ir įsiręžęs, Artūras greitai
apžvelgė dvigubą eilę jaučių ir riktelėjo:
- Na-a, Dabišiau! Na-a, Žaliau! Na-a, Rudi!
Šešiolika jaučių pajudėjo kaip vienas, vis smarkiau
tempdami jungą. Akimirką, nepaisydamas baisios jė­
gos, vežimas su rąstais atkakliai priešinosi, paskui,
gailiai girgždėdamas, pajudėjo iš vietos, sūpuodamas
kaip laivas jūroje.
279
 Artūras, paskui kurį timpino šuo, žingsniavo greta
jaučių, užsimetęs ant peties rimbą. Kai vežimas ėmė
leistis stačiu šlaitu pakalniui, jis paskubomis nuėjo
į užgalį ir greitai pasuko stabdžio rankeną. Didžiu­
liai eukaliptiniai stabdžio blokai nustvėrė plieninius
ratlankius, ir dardantis vežimas skausmingai sucypė.
Tas garsas nusklido virš kalvų, nuaidėjo slėnyje ir iš­
gąsdino pulką juodųjų kakadu. Jos pralėkė pro mūsų
galvas smarkiai plasnodamos, ir liūdnas jų klyksmas,
susiliejęs su pilnu kančios stabdžių girgždesiu, virto
sielvartingu skundu, skardėjusiu tol, kol paukščiai
dingo už miškais apaugusios kalvos, o vežimas pasie­
kė slėnį.
 27

Tedas Vilsonas gyveno už pusmylio nuo vieškelio. Pi­

teris visada atsiveždavo į stovyklą dėžę alaus, ir jau buvo
įprasta, kad vakare, prikrovę vežimus, visi susirinkdavo
pas Tedą į namus išgerti, paplepėti ir padainuoti.
Artūras, jaučių varovas, visada tokį vakarą stabte­
lėdavo tik dėl to, kad būtų galima užsukti pas Tedą. Iš
savo stovyklos išgerti ir paplepėti atėjo ir du medkir­
čiai - broliai Ferginsonai. Princas Preskotas ir du kiti
darbininkai buvo dažni svečiai Tedo namuose, bet šitą
vakarą Princas pasiėmė armoniką ir pasipuošė pūkuo­
ta liemene.
Iš stovyklos mes išvažiavome trise - Tedas, Piteris ir
aš. Paliepęs man sėsti į vežimą, Piteris atsisuko į Tedą
ir tris medkirčius, kurie stovėjo kartu su juo, ir užsi­
dengęs ranka burną kimiai šnipštelėjo:
- Dabar žiūrėkite! Žiūrėkite į jį! Šitas vaikas tikras
stebuklas: nė iš tolo neleis jam padėti. Tą aš ir norėjau
jums ką tik pasakyti.
Paskui, nuleidęs ranką, jis tyčia atsainiai kreipėsi į
mane:
281
 - Nagi, Alanai. Lipk.
Pirmiau aš su šiokia tokia baime žvilgčiojau į di­
džiulę krūvą rąstų ant vežimo, bet Piterio žodžiai man
įkvėpė naujų jėgų, ir aš tvirtai nuėjau prie ratų. Kaip
anąsyk, užsikabarojau Ketui ant strėnų, bet dabar
reikėjo lipti kur kas aukščiau, ir aš žinojau, kad man
reikės atsistoti ant arklio, o paskiau už ko nors viršu­
je nusitverti ir rankomis prisitraukti. Užsikabinęs už
vieno baslio viršūnės, aš vargais negalais atsistojau
„gerąja“ koja Ketui ant strėnų; nuo ten jau be vargo
užsliuogiau iki pat viršaus.
- Na, o ką aš jums sakiau? - šūktelėjo Piteris, pa­
tenkinta mina lenkdamasis prie Tedo. - Žiūrėkite! - jis
išsitiesė ir su panieka pliaukštelėjo pirštais. - Ką jam
reiškia ramentai - niekai!
Piteris su Tedu sėdėjo pirmagalyje ant rąstų, nulei­
dę kojas. Kelias į Tedo namus buvo siauras, ir medžių
šakos, kliūdamos Piteriui ir Tedui už pečių, riesdavosi
kaip lankai. Aš sėdėjau užpakalyje, ir šakos atsitiesda-
mos smarkiai čaižė man per veidą. Tada aš atsiguliau
aukštielninkas ir ėmiau žiūrėti, kaip jos, skrosdamos
orą, švilpdavo viršum manęs. Man buvo malonu, kad
sunkiai sūpuoja ir garsiai vienodai girgžda vežimas. Po
kiek laiko arkliai sustojo, ir aš supratau, kad mes atva­
žiavome pas Tedą.
Namas buvo pastatytas iš papenčių, o plyšiai užtepti
moliu. Iš vienos pusės kyšojo medžio žievės kaminas,
greta jo ėjo latakas - gabalas sulenktos žievės, - kuriuo
282
lietaus vanduo nuo stogo, taip pat dengto luobu, nute­
kėdavo į geležinį baką apačioje.
Nuo miško namas nebuvo atskirtas nei tvorų, nei
sodo. Ties namu buvo palinkęs plonas jaunas medelis;
palei didžiąsias duris, pro kurias niekas niekada ne­
vaikščiodavo, vešliai augo paparčiai.
Netoli užpakalinių durų stovėjo trinka, ant kurios
buvo statoma sena emaliuota praustuvė. Trinka mar­
gavo nuo muilo dėmių, o žemėje aplink buvo pilkas
purvas.
Keturios oposumo odelės, kailiu į apačią prikaltos
ant užpakalinės namo sienos, bliksėjo vakaro saulės
spinduliuose, o netoliese, ant apatinės akacijos šakos,
kabaravo spintelė mėsai.
Prie užpakalinių durų gulėjo papartmedžio kamie­
nas, atstojąs laiptelius, o greta, prie dviejų stulpelių,
buvo prikaltas galiukas ratlankio, į kurį reikėjo nusi-
grandyti batus einant į vidų.
Už namo buvo pašiūrė, padaryta iš keturių stulpe­
lių ir žievės stogo. Čia stovėjo dviratis vežimėlis, o pa­
kinktai gulėjo tiesiog ant sėdynės.
Piteris sustabdė arklius šalia pašiūrės, ir aš išlipau
iš vežimo. Du berniukai stovėjo ir įdėmiai žiūrėjo, kaip
aš sliuogiau žemyn ir po pažastimis kišau ramentus.
Vienas, kokių trejų metų vaikiščias, buvo visiškai
nuogas. Piteris, suvyniojęs vadeles ir taisydamasis jas
mesti Ketui ant nugaros, susidomėjęs pažiūrėjo į ber­
niuką ir patenkintas nusišypsojo.
283
 - O-o! - sušuko jis. Paskui ištiesė šiurkščią, pūslėtą
ranką ir ėmė glostyti berniukui nugarą. - Koks meilus
mažylis! Koks meilus mažylis!
Berniukas, nudelbęs akis, iškilmingai čiulpė pirš­
tą. Piterio glostomas, jis stovėjo ramiai, bet kartu lyg
baugščiai.
- Tai bent meilus mažylis! - Piteris pirštais glostė
vaikui nugarą beveik su nuostaba.
Kitas berniukas atrodė kokių penkerių metų. Jis
buvo užsimovęs ilgas medvilnines kojines, bet raiščiai
buvo nutrūkę, ir kojinės gulėjo nusmukusios ant pus­
bačių kaip pančiai. Virvinės petnešos laikė sulopytas
kelnes, o marškiniai buvo be sagų ir be vienos ranko­
vės. Plaukai atrodė lyg niekada nešukuoti. Jie buvo pa­
sišiaušę kaip išsigandusio šuns gaurai.
Tedas, kinkydamas arklius, apėjo priekinius, pama­
tęs sūnų sustojo, apžvelgė jį nuo galvos iki kojų ir su­
riko:
- Užsitrauk kojines! Užsitrauk kojines! Piteris pa­
galvos, kad čia kokios naujos veislės paukštis!
Berniukas pasilenkė ir užsitraukė kojines, o Tedas
visą laiką į jį žiūrėjo.
- Dabar nuvesk Alaną į vidų, kol iškinkysime ar­
klius. Pasakyk mamai, kad mes tuojau ateisime.
Kai įėjome į vidų, moteris, atsisukusi nuo židinio,
pažiūrėjo į mane tokiom akim, jog atrodė, tuoj tuoj
ims vizginti uodega. Ji buvo putlaus, malonaus veido;
prie manęs priėjo skubiai, šluostydamasi švelnias, drė­
gnas rankas į juodą miltuotą prijuostę.
284
 - O, vargšas berniukas! - sušuko ji. - Tu luošys iš
Turalos, ar taip? Tikriausiai nori pasėdėti?
Ji apžvelgė kambarį, prispaudusi pirštą prie putnių
lūpų ir truputį susiraukusi, lyg kažko dvejodama.
- Va ant šitos kėdės. Sėskis donai. Aš tuojau padė­
siu pagalvį po tavo vargše nugarėle!
Norėdama man padėti atsisėsti, ji paėmė man už al­
kūnės ir taip aukštai iškėlė ranką, kad aš vos neišme-
dau ramento iš po pažasties. Aš suklupau, ir ji surikusi
abiem rankomis padupo man už rankos ir pažvelgė į
kėdę, lyg žiūrėdama, ar toli nuo manęs iki tos išganin­
gosios vietos.
Aš nukepėstavau prie kėdės, visu svoriu užgulęs
ramentą, kurio ji man netrukdė kilnoti, - kitą mano
ranką ji tebelaikė aukštai ore. Aš sudribau ant kėdės
sumišęs, man buvo be galo nesmagu, ir visa širdimi
norėjau vėl būti lauke tarp vyrų, kurie tarsi nematė
mano ramentų.
Misis Vilson paėjo truputį į šalį ir patenkinta spok­
sojo į mane, - taip moterys žiūri į ką tik nupeštą vištą.
- Na taigi, - linksmai pasakė ji, - ar dabar tau ge­
riau?
Aš burbtelėjau „taip“, jausdamasis lengviau, ištrū­
kęs iš jos rankų, ir pažiūrėjau į duris, pro kurias greitai
turėjo ateiti Piteris su Tedu.
Misis Vilson ėmė manęs klausinėti apie „baisiąją“
mano ligą. Ji negalėjo tverti, nesužinojusi, ar man
skauda koją, ar gelia nugarą, ar motina mane trina
driežo taukais.
285
 - Jie taip į viską susigeria, kad net persisunkia per
butelio stiklą, - įspūdingai pasakė ji.
Misis Vilson nusprendė, kad aš turiu per daug rūgš­
ties ir kad man reikėtų visada nešiotis kišenėje bulvę -
labai geras vaistas.
- Bulvė džiūdama ištraukia iš žmogaus rūgštį, - pa­
aiškino ji.
Ji ėmė kalbėti, kad aš galįs rimtai susirgti, bet man
nesą ko bijoti, kadangi Tedas turįs dviratį vežimėlį.
Paskui nuo dviejų gelžgalių viršum ugnies ji nukėlė
prikaistuvį su aviena, pauostė ir pasiskundė, kaip sun­
ku esą miškuose išlaikyti šviežią mėsą.
Ji man pradėjo patikti, kai užmiršo, kad aš vaikštau
su ramentais, ir ėmė šnekėti apie savo ligas. Kalbėda­
ma ji visą laiką triūsė virtuvėje: garuojančią avieną iš­
griebė į didelį dubenį ant stalo, iš kito prikaistuvio išė­
mė karštas bulves ir pradėjo jas grūsti. Paskui, sunkiai
atsitiesusi, lyg dėl to ją būtų nugėlę skausmai, ji tarsi
paslaptį pasakė man, kad nesulauksianti senatvės.
Man pasidarė įdomu ir paklausiau - kodėl; ji niūriai
atsakė, kad visi jos organai apsivertę.
- Aš jau niekada daugiau nebeturėsiu vaikų, - pasa­
kė ji ir, valandėlę patylėjusi, pridūrė: - Ir ačiū Dievui!
Ji atsiduso ir išsiblaškiusi pažiūrėjo į berniuką su
nusmukusiomis kojinėmis, kuris įdėmiai klausėsi
mūsų pokalbio.
- Nubėk ir atnešk Džordžio kelnes ir marškinius, -
netikėtai pasakė ji. - Jau išdžiūvo. Aš nenoriu, kad jis
visai sušaltų.
286
 Berniukas, vardu Frenkas, tuojau pat atnešė dra­
bužius, kabojusius kažkur ant šakos už namo, ir mi­
sis Vilson aprengė Džordžį, kuris rengiamas visą laiką
rimtai žvilgčiojo į mane.
Pagaliau motina patraukė berniukui marškinius ir
paleido jį, griežtai įspėjusi:
- Žiūrėk, kad pasakytum man, kai užsimanysi ko
nors. Aš tau duosiu, jei nepasiprašysi!
Džordžis tebežiūrėjo į mane.
Kai Tedas su Piteriu įėjo į vidų, Tedas taip smarkiai
pliaukštelėjo misis Vilson per nugarą, kad aš išsigan­
dau dėl jos sveikatos.
- Kaip gyvuoji, senuke? - linksmai šūktelėjo jis ir,
žiūrėdamas ant stalo į vakarienę, tarė Piteriui: - Čia
puikus avienos gabalėlis. Aš pirkau keturias avis iš
Karterio po pusę kronos. Gražios, nupenėtos, kai pa­
ragausi - pats pamatysi.
 28

Kai nuo stalo buvo viskas nuimta ir uždegta žibalinė

lempa, kuri kabojo ant grandinėlės prie lubų, Piteris
įnešė alaus dėžę ir kartu su Tedu ėmė skaičiuoti popie­
riuje, kiek kiekvienam svečiui išeis už „punšą“.
- Išgerkim butelį, kol kiti ateis, - pasiūlė Tedas, kai
buvo apskaičiuota suma, ir Piteris sutiko.
Misis Vilson guldė berniukus kitame kambaryje, ir aš
išgirdau verkiant kūdikį. Paskui viskas nutilo, ir ji grį­
žo pas mus, segiodamasi palaidinukę. Per tą laiką atėjo
du medkirčiai ir atsisėdo ant suolo prie stalo. Iš jų pasi­
sveikinimo su misis Vilsonbuvo matyti, kadjieją gerbia.
- Ak, šiandien mes ir paprakaitavome miške, mi­
sis, - pasakė vienas jų, ištiesęs ant stalo dideles ran­
kas, lyg negalėdamas jų atlaikyti.
- Kaip sekasi? - paklausė Tedas.
- Neblogai. Dabar mes priėjome tokius storus me­
džius, kad pjauname į keturias dalis. Tai miškuose pel­
ningiausia.
Aš norėjau sužinoti, kodėl pelningiausia, bet išdrį­
sau paklausti tik tada, kai atėjo Artūras Robinsas, o
288
paskui jį - kiti trys medkirčiai, ir Tedas ėmė pilstyti
alų į puodelius, išdėliotus ant stalo.
Kiekvienas svečias atsinešė savo puodelį, ir nors jie
buvo nevienodo dydžio, Tedas pylė visiems po lygiai.
Po kelių puodelių Princas Preskotas pradėjo gro­
ti armonika. Jis siūbavo, tyčia traukė pečius, tarpais
atmesdamas galvą ir iškeldamas aukštyn rankas, kad
armonika, rodėsi, akimirką pašokdavo, o paskui vėl
grįždavo atgal. Tarpais jis dar imdavo niūniuoti kaž­
kokią dainelę, lyg mėgindamas balsą priderinti prie
raudančios armonikos:
- Jis dar neįsismagino, - pusbalsiu pasakė man Ar­
tūras Robinsas.
Artūras atsisėdo šalia manęs ant dėžės, netoli kros­
nies, ir laukdamas visą laiką švelniai šypsojosi. Jis
mėgo dainas, kaip sakė, „griebiančias už širdies“, ir
visą laiką prašė Princą padainuoti „Smarkųjį vaikiną
iš kolonijos“.
- Kas čia jam šiandien užėjo? - sušuko jis irzliai, kai
Princas, įsikandęs „Valetą“, į jo prašymus nekreipė dė­
mesio.
- Padainuok mums „Smarkųjį vaikiną iš koloni­
jos“, - vėl pareikalavo Tedas. - Eik po velnių su šita
savo muzika!
Armonika sustojo švykšdama.
- Gerai, - pasakė Princas. - Pradedam.
Kai jis uždainavo, Artūras pasilenkė į priekį, pasi­
rėmęs kumščiu, o jo lūpos be garso kartojo dainos žo­
džius ir akys švietė iš pasitenkinimo.
289
 -
Iš kolonijų smarkuolis kito tokio nėr vaikino!
Kaslmeine gimęs, augęs, Džeku Dulanu vadinas.
Kaip juo motina didžiavos, kai gyveno pas tėvus!
Sis kolonijų smarkuolis buvo jiems labai brangus.

Tai buvo mėgstama mano tėvo daina. Kai pas mus

būdavo svečių, jis visada, truputį išgėręs, atsistodavo
ant suolo ir traukdavo šitą dainą. Priėjęs iki priedai­
nio, jis garsiai šaukdavo:
- Jį reikia dainuoti stovint. Stokite, bičiuliai!
Todėl, kai Princas užtraukė priedainį, aš paėmiau
ramentus, kurie stovėjo čia pat prie sienos, atsistojau
ir greitai bei atkakliai tariau Artūrui:
- Stokite!
- Dievaži, atsistosiu, berniuk! - atsakė jis, pakilo ir,
trinktelėjęs alavinį puoduką ant stalo, pakėlė barzdotą
veidą ir ėmė traukti garsiai, lyg milžino balsu. Aš dai­
navau kartu su juo aukštu diskantu, o Piteris, Tedas ir
medkirčiai taip pat atsistojo ir ėmė dainuoti.
Taigi sustojome visi; vyrai, kaip ir Artūras, triukš­
mingai pastatė savo puodukus ant stalo, o misis Vilson
sudėjo rankas ant krūtinės ir susižavėjusi sušnibždėjo:
- Viešpatie!

Ei draugai, kaip vėtra skriesim kloniais, giriom ir kalnais!

Mes dalysimės po lygiai ir laimikiais, ir vargais.
Mes drauge kalnuos šuoliuosim, nebaisu drauge
mums žūt,
M irt geriau, negu vergauti ar kalėjime supūt.

290
 - Čia tai bent daina! - kimiai pasakė Artūras, sės­
damasis ir kišdamas puodelį, kad dar įpiltų alaus. - Ji
padeda žmogui, kai darbui nematyti galo.
Po to Piteris panoro išjudinti draugiją. Jis per daug
buvo užsiėmęs alaus dalijimu ir nenorėjo veltui gaiš­
ti su škotiškomis dainomis, bet jis mokėjo dvi Adamo
Lindsėjaus Gordono eilėraščio eilutes ir jas deklamuo­
davo beveik su nuolankia pagarba.
Jam atėjo jos į galvą kaip tik tada, kai iš butelio pylė
alų į puoduką. Staiga jis sustingo su buteliu ir puoduku
rankose, įsmeigė akis į sieną ir jausmingu, žemu balsu
padeklamavo:

Tarp padangės ir vandens Klounas jį pasivijo ,

Susidūrę sužvangėjo mūsų kilpos ir balnai.

Baigęs jis dar valandėlę žiūrėjo į sieną.

Artūras susiraukė ir mąsliai pažvelgė į jį.
- Jis vis dar šuoliuoja ant Klouno, - pasakė jis ir
įsmeigė akis į savo puoduką.
Atsigavęs po šitos trumpos poezijos valandėlės, Pi­
teris įsigeidė paaiškinti tas eilutes.
- Ar jūs suprantate, ką tai reiškia, ar ne? Kai kurie
vaikinai eilėraščių nesupranta. Klounas puikiai šoka
per kliūtis. Jis įsibėgėja ir kaip paukštis lekia per duo­
bę, pilną vandens, aišku? Kitas arklys šoko pirmiau, o
Klounas iškart pasileido paskui jį ir pasivijo ore. Štai
ką reiškia „tarp padangės ir vandens“. Jie kartu palie­
čia žemę. Tik kitas arklys duobę peršoka sunkiai ir be­
291
veik krinta, ir tada susiduria jų balnų kilpos. Klounas,
matyt, gerai išmankštintas, su geromis kanopomis...
Norėčiau susipažinti su vaikinu, parašiusiu šias eiles.
Jis vienu mauku išgėrė alų ir sučepsėjo, žiūrėdamas
į tuščią puoduką.
Princas taip įsidainavo, kad sunku buvo jį sustabdy­
ti. Jis dainavo „Žiedas bare ant grindų“, „Prekių vago­
nas“, „Ką tu man nupirksi, tėte?“
Po kiekvienos dainos per misis Vilson veidą upeliais
tekėjo ašaros.
- Kokia graži daina, teisybė? - raudojo ji. - Ar jūs
dar mokate? Dar kokių nors dainų?
- Žinoma, misis Vilson, aš jų labai daug moku, - kal­
bėjo Princas, kukliai nuleisdamas galvą. - Aš visur jas
renku.
- Ar nemokate „Lemtingų vestuvių“? - paklausė ji,
pasilenkusi prie jo kupina vilčių.
- Ne, šitos nemoku, misis Vilson, bet dar išmoksiu.
Būtinai išmoksiu. Ogal jūs norite paklausyti šitos dai­
nos: „Ar numirus angelėliai žais su manimi, mamyte?“
Norite jos pasiklausyti?
- Žinoma, noriu! - pasakė misis Vilson. - Toks gražus
pavadinimas, - ji atsisuko į Piterį ir Artūrą, kurie karš­
tai ginčijosi, kas daugiau patrauks - arkliai ar jaučiai.
- Tyliau jūs ten! - pareikalavo ji. - Princas tuojau
padainuos gražią dainą. Ginčą baigsite paskiau. Pradė­
kite, Princai!
Piteris nuleido ranką, kurią energingai mosikavo
kalbėdamas, ir baigė šnekas.
292
 - Gerai, trauk, Princai! - jis atsilošė į kėdės atramą,
pamažu linguodamas galva. - Leisk kakarinę, - burb­
telėjo jis.
Princas atsistojo ir pasakė dainos pavadinimą: „Ar
numirus angelėliai žais su manimi, mamyte?“
Jis palinko virš savo armonikos, ji gailiai sudejavo
prie jo krūtinės, paskui atsitiesė, krestelėjęs galvą, nu­
bloškė plaukus atgal ir uždainavo pro nosį:

Žaidė sau vaikai kieme, juokės, šokinėjo,

Tik mergytė su ramentais nuošaly stovėjo.
Kaip traukte vargšelę traukėjų linksmi juokai!
-
„Eik šalin! Tu tik kliudai mums \ tarėjai vaikai.
Angelas į dangų nešėją tykia nakčia,
Jos nebylios lūpos tartum klausė paslapčia.

Paskui Princas virpančiu balsu užtraukė priedainį:

JtAr numirus angelėliai žais su manimi, mamyte?

Ar dėl to, kad aš luoša, jie norės mane nuvyti?
..“
Čia vaikai nekart man sakė: „Eik šalin, nedrįsk kliudyti
Ar numirus angelėliai žais su manimi, mamyte?u

Kai Princas atsisėdo, būdamas tikras, kad tuojau iš

visų pusių pasipils pagyros, Piteris atsistojo, truputį
svyruodamas, paskui išsitiesė ir trenkė kumščiu į sta­
lą, atkišęs griežtą smakrą su blizgančia barzda.
- Tokios liūdnos dainos nesu girdėjęs, bet tik nerei­
kėjo čia jos dainuoti prie šito vaiko, - jis dramatiškai
293
dūrė pirštu į mano pusę. - Ta daina jam netinka, -
paskui atsisuko ir pasilenkė prie manęs: - Nekreipk
dėmesio, Alanai, - Piteris sunkiai atsisėdo ir prisipylė
alaus. - „Tarp padangės ir vandens Klounas jį pasivi­
jo...“- suburbėjo jis.
Šis jo protrūkis mane apstulbino. Aš nemačiau jokio
ryšio tarp dainos ir savęs. Mane sugraudino nelaimin­
ga maža mergaitė, ir aš gailėjausi, kad negaliu su ja pa­
žaisti. Klausydamasis Princo balso, mintyse skaldžiau
vaikams antausius, kurie nenorėjo su ja žaisti. Nuste­
bau, kad mergaitė pati negali su jais susitvarkyti, ir
nusprendžiau, jog, matyt, todėl, kad ji labai maža. Bet
man nė į galvą neatėjo lyginti save su ja - tai būtų buvę
juokinga.
Princas supyko ant Piterio. Kaip tik tada, kai jis lau­
kė pagyrimo šūksnių, Piteris jį apibarė.
- Ką aš blogo padariau? - pasipiktinęs tarė jis Artū­
rui. - Čia puiki daina. Alanas žino, kad jis luošas, teisy­
bė? Ir mes žinome.
Artūras atsistojo, pasilenkė per stalą prie Princo ir
tyliai jam pasakė:
- Čia tu klysti, Princai; jis nežino, kad luošas, - Ar­
tūras reikšmingai mostelėdavo pirštu po kiekvieno
žodžio. - Jis niekada to nesužinos, net jei nugyventų
šimtą metų.
Jis pakilo, užrietė smakrą ir, kietai sučiaupęs lūpas,
griežtai pažvelgė į Princą, laukdamas, kad tas atsikirs,
bet Princas sutriko, ir Artūras prabilo daug švelniau.
294
 - Aš nesakau, kad ta daina bloga, - kalbėjo jis to­
liau, - bet ar reikia jam aiškinti, ką apie jį galvoja
kvailiai?
Princas sutiko, kad geriau man to neaiškinti.
- Viešpatie! - sušuko misis Vilson, kuri girdėjo šitą
pokalbį. - Aš visada sakau, kad geriau nežinoti savo
ligų. Žmonės, kurie serga vėžiu arba kokia kita liga...
Tiesiog siaubas!
Artūras susimąstęs pasižiūrėjo į ją, paskui gūžtelėjo
pečiais ir tarė Princui:
- Padainuok man kitą dainą. Kokią nors smagesnę,
a? Ar nemoki tos dainos apie Beną Holą? Tai buvo vy­
ras! Padainuok.
- Nemoku žodžių, Artūrai. Ar tu neatsimeni pra­
džios?
Artūras įkvėpė oro ir prispaudė smakrą prie krū­
tinės.
- „Tik turtuoliams buvo baisus plėšikas Benas Ho­
las“, - uždainavo jis virpančiu, nedrąsiu balsu, paskui
nutilo ir atgalia ranka nusišluostė prakaitą. - Toliau
nemoku. Bet velniškai graži daina. Tau reikia ją iš­
mokti.
- Padainuokite „Rėmuose mama šypsojos numylė­
ta“, - paprašė misis Vilson.
- Šlykštynės, - burbtelėjo Artūras paniekinamai ir
skubiai išgėrė savo puoduką.
- Aš girdėjau šitą dainą Balungoje per koncertą, -
pasakė vienas medkirtys. - Taip žmonės plojo ir šau­
kė, kad vos sienos nesugriuvo. Dainininkas specialiai
295
buvo atvažiavęs iš Melburno. Užmiršau jo pavardę, bet
kalbėjo, kad jis labai garsus. Žinote, jam už kiekvieną
dainą buvo mokama.
- Aš moku du posmus tos dainos, - pasakė Prin­
cas. - Dabar pamėginsiu prisiminti melodiją. Kartą ją
dainavau, bet... Kaip jos pradžia?
Perkreipęs galvą ir užsimerkęs, jis klausėsi armoni­
kos garsų, paskui staiga nusišypsojo ir linktelėjo.
- Viskas gerai, prisiminiau.
- Tyliau jūs ten! - Misis Vilson pažvelgė į Piterį ir
Tedą, kurie kalbėjo abu iš karto, vienas kito nesiklau­
sydami.
- Tas balnas buvo kiek nudėvėtas, pavarža visiškai
niekam netikusi, bet aš jį įmečiau į vežimo galą... - iš
Tedo balso atrodė, kad jis pasakė didžiausią paslaptį.
- Už savo Širmį mokėjau penkis svarus, - nutraukė
Piteris, laikydamas puoduką per kelis colius nuo bur­
nos ir atidžiai žiūrėdamas į sieną. - Ir tą naktį nušuo­
liavau dvidešimt mylių...
- Tas balnas buvo iš Kvynslando, - pasakojo toliau
Tedas, pildamasis alaus.
- Omano arkliui nė motais... - dėstė Piteris.
- Nusipirkau naują pavaržą... - gyrėsi Tedas.
- Net nesušilo... - pasakė Piteris, atsisukęs į sieną.
- Na, ir po to... - Tedas artėjo prie įdomiausios
vietos.
- Nutilkite, - pasakė Artūras, - šeimininkė nori pa­
siklausyti dainos.
296
 Piteris su Tedu pasižiūrėjo į Artūrą kaip į akiplėšišką
keistuolį.
- Koks vėl... - pradėjo Tedas.
- Princas dabar padainuos naują dainą.
- Pradėk, - geraširdiškai sutiko Piteris ir, atsilošęs
savo kėdėje, įsmeigė akis į lubas. - Mes klausome.
Princas uždainavo:

Pasakyk, kodėl verki, vaikeli?

Ar nuliūdint tėtės nebijai?
Man papasakok, ko tau širdužė gelia,
Ko dabar juokiesi taip retai.

Geras tu, tėveli, - tarėjam mergytė, -

Už tave geresnio žemėje nėra.
Tik kieno portretą, tiesą pasakyki,
Tu pakabinai čia paslapčia?

Mes visi atidžiai klausėmės Princo. Net Piteris atsi­

suko į jį ir karštai užtraukė priedainį:

Rėmuose mama šypsojos numylėta,

Svetima dama dabar, matau, jos vietoj.
Daug švelniau, meiliau šypsojosi mama,
Niekad neprilygs jai svetima dama.

Kai Princas pradėjo naują posmą, misis Vilson ėmė

tyliai kūkčioti.
297
 Bus nauja mama tau, mylimas vaikeli,
Toji, kur ant sienos šypsosi linksma.
Su ja žaist galėsi, tują pamylėsi,
Nenorėdama nuliūdinti manęs.

Kol Princas dainavo, Artūras išgėrė du puodukus

alaus, o baigęs niūriai man pareiškė:
- Vyras, kuris antrą kartą veda, yra pamišėlis.
Aš buvau pavargęs ir užmigau ant kėdės, liūliuoja­
mas dainos. Kai Piteris mane pažadino, visi jau buvo
išsiskirstę.
- Kelkis, - pasakė jis man, lyg kunigas, pradėdamas
pamokslą. - Kelkis ir eik su manimi.
Mudu nuėjome į stoginę, kur vežimėlyje jis buvo pa­
taisęs guolį.
Aš kuo greičiausiai susigūžiau ant maišų, o Piteris
tebestovėjo, laikydamasis už stulpo ir svyruodamas.
Staiga jis pakėlė galvą ir padeklamavo nakčiai:

Tarp padangės ir vandens Klounas jį pasivijo.

Susidūrę sužvangėjo mūsų kilpos ir balnai.
 29

Tėvas norėjo viską žinoti apie mano kelionę su Pi-

teriu. Jis smulkiai klausinėjo apie žmones, su kuriais
man teko susitikti, ir teiravosi, ar aš su jais kalbėjausi.
Kai motina švelniai pasakė, kad nereikia tiek daug
klausinėti, tėvas ją nutildė šiais žodžiais:
- Aš noriu žinoti, ar jis gali būti savarankiškas.
Tėvas buvo labai patenkintas, kai aš susižavėjęs pa­
sakojau, kokie stiprūs arkliai, kaip jie traukė prikrautą
vežimą, nė karto neatleidę viržių.
- O! Geri jo arkliai, - pasakė tėvas. - Piterio arkliai
ne veltui Mario veislės - stiprūs, patikimi.
Kiek patylėjęs, jis paklausė:
- Ar jis tau duodavo pavadelėti?
Laukdamas mano atsakymo, tėvas nusuko akis į
šalį, o jo rankos sustingo ant stalo.
- Duodavo, - pasakiau aš.
Jis nušvito ir linktelėjo galvą, pats sau šypsoda­
masis.
- Svarbiausia žmogui - rankos, - burbtelėjo jis susi­
mąstęs, - tvirtos rankos...
299
 Jis žinojo, kokių stiprių rankų reikia arkliams vade-
lėti.
Aš prisiminiau, kaip laikiau ištempęs vadeles ir ju­
tau arklio nasrus, prisiminiau, kaip vadelėmis sruveno
jėga, kuria arkliai, traukdami sunkų vežimą, dalijosi su
manimi.
„Kai arklys įsiręžia, visa tavo jėga pereina į vade­
les“, - kartą pasakė tėvas, nors man atrodė kaip tik
priešingai.
- Nėra ko nusiminti, kad tu negali jodinėti, - pasa­
kė jis, - gerai mokėti valdyti arklius - taip pat didelis
dalykas.
Pirmą kartą po kelerių metų tėvas užsiminė, kad aš
negalėsiu jodinėti. Grįžęs iš ligoninės, aš kalbėdavau
apie jojimą taip, lyg po kelių savaičių jau būčiau gal­
vojęs šuoliuoti ant nartaus ristūno. Tėvas nemėgdavo
šnekėti šia tema. Jis visada atkakliai tylėdavo, kai pra­
šydavau užkelti ant arklio, bet pagaliau pajuto, kad rei­
kia viską atvirai paaiškinti. Jis pasakė, kad aš niekada
negalėsiu jodinėti - šiaip ar taip, iki tol, kol užaugsiu
didelis ir išmoksiu vaikščioti be ramentų.
Jis uždėjo man ant peties ranką ir kalbėjo labai rim­
tai, matyt, norėjo, kad gerai jį suprasčiau:
- Kai joji, arkliui šonus suspaudi kojomis. Jeigu pra­
dedi joti risčia, kūno svorį perkeli į kilpas... Vyrui su
sveikomis kojomis visai nesunku tą padaryti... Jis, be
abejo, turi jausti pusiausvyrą. Jis tartum suauga su ar­
kliu. Bet tu negali kojomis suspausti arkliui šonų, Ala­
nai. Su savo kojomis tu gali nusigauti, kur reikia, bet
300
jodinėti jos netinka. Tad liaukis galvojęs apie tai. Ir aš
norėčiau, ir mama taip pat, kad tu mokėtum joti. Bet,
matyt, nelemta... Taip dažnai būna: žmogus daug ką
nori padaryti, bet negali. Aš norėčiau būti toks, kaip
tu, bet negaliu, o tu nori jodinėti kaip aš, bet negali.
Taigi mums abiem blogai.
Aš tylėdamas klausiausi. Man sunku buvo patikė­
ti, kad tai teisybė. Nustebau, kad jis pats tiki savo žo­
džiais. Visada būdavo jo teisybė, bet dabar jis pirmą
kartą suklydo.
Aš tvirtai nusprendžiau išmokti jodinėti ir netgi
tą pačią akimirką su malonumu ėmiau galvoti, koks
bus laimingas tėvas, kai vieną dieną prašuoliuosiu
pro mūsų namą ant riestasprandžio aikštingo žirgo;
jis krims žąslus jausdamas, kaip tvirtai laikau pavadį.
Vienas mūsų mokyklos berniukas turėjo arabų ponį,
vardu Žvaigždutė. Jis buvo šyvas, garbanota uodega,
žengdavo sparčiai, ritmingai. Kojų riešai buvo tvirti ir
raumeningi, o eidavo lyg stengdamasis savo svoriu ne­
apsunkinti žemės.
Žvaigždutė man atrodė tobulybės viršūnė. Ir kiti
mokyklos berniukai turėjo savo ponius, bet jie toli
gražu negalėjo lygintis su Žvaigždute. Kai berniukai
eidavo lenktynių - jie dažnai lenktyniaudavo, - aš su
malonumu žiūrėdavau, kaip Žvaigždutė verždavosi į
priekį, ir žavėdavausi jos mitrumu.
Bobas Karltonas, Žvaigždutės savininkas, liesas,
rusvaplaukis berniukas, mielai šnekėdavo su manimi
301
apie savo ponį: paskatintas mano susižavėjimo, imda­
vo girtis.
- Su Žvaigždute aš bet ką galiu aplenkti, - sakydavo
jis, ir aš su juo sutikdavau.
Kiekvieną dieną per ilgąją pertrauką jis jodavo gir­
dyti Žvaigždutės į tvenkinį prie kelio, ketvirtis mylios
nuo mokyklos. Šita pareiga jam buvo tikras vargas, nes
dėl jos jis negalėdavo žaisti mokyklos kieme, bet Bobas
nuo mažens buvo išmokytas rūpintis savo arkliu.
Kartą Bobui pasisiūliau už jį pagirdyti Žvaigždutę, ir
jis mielai sutiko.
- Gerai, - pasakė jis nudžiugęs.
Bobas visada jodavo be balno, bet man jis pabalnojo
Žvaigždutę, užkėlė mane ant jos ir pasakė, kad duočiau
jai visišką valią - ji pati nunešianti mane iki tvenkinio
ir atgal, netgi jei aš nepaliesiu pavadžio.
Kai įsėdau į balną ir Bobas patrumpino kilpas, aš pa­
silenkiau, rankomis kilstelėjau „blogąją“ koją ir pėdą
įkišau į kilpą iki kelties, kad man nereikėtų jos laikyti.
„Gerąją“ koją irgi taip įkišau, bet ji nebuvo taip smar­
kiai suparalyžiuota, ir pasirodė, kad galiu net truputį
ja pasiremti.
Paskiau aš paėmiau pavadį ir nusitvėriau rankomis
už balno lankelio. Aš negalėjau timpčioti pavadžio,
bet, kai Žvaigždutė pasukdavo galvą, jis tempdavosi, ir
man rodėsi, kad aš pats ją valdau.
Ponis guviai išbėgo pro vartus ir keliu pasuko link
tvenkinio. Maniau, kad balne aš jausiuosi tvirtai, bet
apsirikau. Man ėmė skaudėti pirštus, kuriais stipriai
302
laikiausi. Bijodamas nukristi, nedrįsau paleisti lanke­
lio, atsilošti ir laisviau atsisėsti. Man pasidarė gėda ir
pikta - pikta ant savo bejėgiško kūno.
Pasiekusi tvenkinį, Žvaigždutė giliai panardino snu­
kį į vandenį. Aš pažvelgiau į jos kaklą, stačiai einantį
žemyn nuo balno lankelio, ir uždėjęs vieną ranką po­
niui ant strėnų atsilošiau atgal, kad nereikėtų žiūrėti į
vandenį.
Ponis gėrė, garsiai sriaubdamas, bet netrukus kils­
telėjo šlapią snukį ir suglaudęs ausis ėmė žiūrėti į pie­
velę anapus tvenkinio.
Kiekvienas jo judesys be galo ryškiai įstrigo man į
atmintį. Štai pats vienas joju ant ponio, štai ponis ge­
ria vandenį, štai koks jam ant nugaros sėdi raitelis, o
aplink nieko nėra, štai ką reiškia joti.
Aš pažvelgiau į žemę, į akmenis, į kuriuos gali atsi­
trenkti ramentai, į purvą aplink tvenkinį, kur ramen­
tai gali paslysti. Dabar jie man buvo nebaisūs. Kai sė­
džiu ant ponio, šių kliūčių jau nebėra ir nereikia apie
jas galvoti.
Aukšta žolė, kurioje įsivelia ramentai, stačios įkal­
nės, nuo kurių uždusti, kieta nelygi žemė - visa tai da­
bar man buvo nebaisu, ir aš džiaugiausi, kad tos kliū­
tys dabar negali manęs nė valandėlės nuliūdinti.
Žvaigždutė vėl pradėjo gerti. Aš pasilenkiau į priekį
ir ranka palytėjau jos gerklę, norėjau apčiuopti, kaip
pulsuodamas ja teka vanduo. Ponis buvo tvirto sudė­
jimo, stiprus ir greitas, turėjo didelę širdį. Aš staiga jį
karštai ir smarkiai pamilau.
303
 Atsigėręs ponis apsisuko, ir aš vos nenukritau, bet
baimė dingo. Stipriai susiėmiau už balno lankelio ir
ramiai parjojau į mokyklą. Ponis žengė po manimi
visai lengvai ir laisvai, ir man rodėsi, kad jo kojos -
mano kojos.
Bobas iškėlė mane iš balno.
- Na, kaip ėjo Žvaigždutė? - paklausė jis.
- Gerai, - atsakiau. - Rytoj vėl josiu jos girdyti.
 30

Kiekvieną dieną aš jodavau su Žvaigždute prie tven­

kinio. Aš pats ją žabodavau ir balnodavau, paskui ves­
davau prie Bobo, jis padėdavo man užlipti ir pastaty­
davo ramentus prie mokyklos sienos.
Po kelių savaičių aš tvirčiau sėdėjau balne ir man ne­
reikėjo visą laiką galvoti, kad nenukrisčiau. Jaučiausi
laisviau ir jau ne taip stipriai laikiausi už lankelio.
Bet aš vis tiek negalėjau valdyti pavadžio. Negalė­
jau nei sulaikyti ponio, nei pasukti į vieną ar kitą pusę.
Klaidžiodamas po miškus arba keliaudamas su savo
vežimėliu, aš galvodavau, ką reikia daryti. Vakare at­
sigulęs kurdavau vaizduotėje balnus su judančiomis
rankenomis, su atlošais kaip kėdės, su diržais kojoms
pririšti prie arklio, bet, sėdėdamas ant Žvaigždutės,
suprasdavau, kad visa tai tuščios svajonės. Aš turiu iš­
mokti išlaikyti pusiausvyrą be kojų pagalbos, puikiai
jodinėti nesilaikydamas.
Keli jardai nuo tvenkinio aš pradėjau leisti ponį
smulkia ristele; tą kelią pamažu ilginau, kol pagaliau
pasiekiau šimtą jardų.
305
 Šis jojimas man nelabai buvo malonus. Ponis smar­
kiai mane mėtydavo balne, o kojomis spyruokliuoti,
kad taip netrankytų, negalėjau.
Vaikai žiūrėdavo, kaip aš joju, bet nesijuokdavo iš
manęs. Aš viską darydavau savaip, ir jie buvo prie to
pripratę. Balne sėdėjau netvirtai ir lengvai galėjau nu­
kristi. Bet vaikai, pastebėję, kad aš nebijau, nustojo
manimi domėjęsi.
Berniukai, kurie turėjo savo ponius, dažnai namo jo­
davo šuoliais. Aš stebėdavausi, kaip jie lengvai laikosi
balne. Pašėlusiai įsigeidžiau taip pat gerai išmokti joti.
Juk tai, ką padaro kiti vaikai, be abejo, galiu išmokti
ir aš. Bet tai, ko reikalavo mano protas, buvo nepriei­
nama mano kūnui. Keletą mėnesių jodinėjau Žvaigž­
dute, bet vis tiek nepasidariau geresnis raitininkas.
Kaip ir pirmiau turėjau laikytis už balno lankelio, nė
karto nepavariau ponio smarkiau ir vis dar negalėjau
jo valdyti. Visus metus aš turėjau tenkintis tik žingine
arba smulkia ristele, kol pagaliau nusprendžiau paleis­
ti ponį šuoliais, net jei reikėtų nukristi.
Aš paklausiau Bobo, ar lengva šuoliuojant sėdėti
balne.
- Kurgi ne, po kelmais, - atsakė jis, - sėdi kaip ant
supamojo arkliuko. Taip lengviau joti, negu risčia. Kai
Žvaigždutė lekia šuoliais, visą laiką lyg prilipęs būnu
prie balno. Ji šuoliuoja ne kaip ponis, bet kaip arklys.
- Ar ji iškart ims šuoliuoti, be smarkios risčios?
Bobas mane užtikrino, kad iš karto.
306
 - Pasilenk į priekį ir pavaryk, - pasakė jis. - Tik
bakstelėk užkulniais, ir ji tuoj pat ims šuoliuoti.
Taip aš padariau tą pačią dieną. Netoli tvenkinio ke­
lias nežymiai ėjo prieš kalną. Toj vietoj aš greitai palin­
kau į priekį ir švelniai bakstelėjau Žvaigždutę „gerąja“
koja. Ji iš karto ėmė lengvai šuoliuoti, o aš liuoksėti į
taktą; gaivus vėjas pūtė man į veidą, norėjosi šaukti iš
džiaugsmo. Ponis liovėsi šuoliavęs ir, priėjęs prie tven­
kinio, sustojo; kai jis pradėjo gerti, aš atsilošiau balne
ir pajutau, kad visas drebu.
Nuo to karto aš jodavau šuoliais kiekvieną dieną ir
balne jausdavausi visiškai tvirtai net tada, kai ponis
staigiai pasukdavo prie mokyklos tvoros.
Bet vis dar rankomis laikiausi už balno lankelio.
Į tvenkinį ėjo du keliai: vienas pro mokyklą, o antras
keliuku, kuris išeidavo į plentą antroj pusėj mokyklos
pastato; tuo keliu retai kas važiuodavo. Trys kreivos
vėžės, padarytos kartais pravažiuojančių ratų, vingia­
vo tarp tvorų.
Viena tvora buvo iš keturių eilių spygliuotos vielos,
ištemptos tarp stulpų. Palei ją buvo takas, išmintas
valkataujančių galvijų, kai šie eidavo į tvenkinį gerti.
Ten, kur gyvuliai šonais užkliūdavo už vielos spyglių,
styrojo kuokštai rudų plaukų.
Man kartais knietėdavo nuo tvenkinio grįžti į mo­
kyklą pro čia, bet turėdavau joti tuo keliu, kuris patik­
davo Žvaigždutei, nes aš jos negalėjau valdyti.
Kartą žiemą, kai ponis apsigręžė nuo tvenkinio, aš
smarkiai jį spustelėjau kulnimi, ir jis pasileido dideliais
307
šuoliais, tik nelėkė įprastu keliu, o pasuko į tą apleistą
keliuką.
Aš buvau patenkintas. Daug kartų čia ilsėjausi, grįž­
damas iš Turalos kalnų papėdės, ir tas keliukas visada
man primindavo nuovargį. Nelengva būdavo eiti per
aukštą, susipynusią žolę, akmenuotais takeliais, o da­
bar aš žiūrėjau žemyn, kur greitai šmėsčiojo augalai ir
akmenys, ir stebėjausi, kaip lengvai lekiu viršum jų.
Apie tuos sunkumus, kuriuos jie man sudarydavo, da­
bar jau nereikėjo galvoti, ir aš meiliai žiūrėjau į kietą,
nelygią žemę.
Ponis išsuko iš keliuko ir nušuoliavo gyvulių išmin­
tu taku palei tvorą - to aš niekaip negalėjau numanyti.
Kai jis pasirinko tą kelią, aš supratau, koks man gresia
pavojus, ir visomjėgom įsikibau į balno lankelį, lyg tuo
būčiau galėjęs atitraukti ponį nuo tvoros, nuo styrin-
čių spyglių.
Žvaigždutė dūmė į priekį, o aš žiūrėjau į „blogąją“
savo koją, bejėgiškai mataruojančią kilpoje, ir į spyglių
vielą, šmėsčiojančią tik už kelių colių nuo jos.
Aš nešiojau ilgas medvilnines kojines, užsiveržęs
gumelėmis aukščiau kelių. „Blogoji“ mano koja dar
buvo apvyturiuota, nes žiemą ją visada išberdavo
skauduliai.
Pažvelgęs į priekį, kur takas ėjo visiškai arti tvoros,
supratau, kad man tuojau pat į koją įsmigs vielos spy­
gliai. Aš nenusigandau, bet buvo pikta, kad turiu be
kovos pasiduoti.
308
 Buvau benorįs pulti žemėn. Įkvėpiau ir pats sau
paliepiau: „Krisk!“ Bet negalėjau pasiryžti. Aš įsivaiz­
davau save sulaužyta ranka ir negalintį vaikščioti su
ramentais. Ir vėl pažvelgiau į tvorą.
Kai pirmieji spygliai užkliudė man koją, jie stumte­
lėjo ją atgal, prie ponio šono, o kai takas truputį nutolo
nuo tvoros, koja akimirką laisvai pakibo greta kilpos,
paskui ją vėl užkliudė viela. Spygliai perplėšė kojinę bei
tvarsčius, ir aš pajutau, kad iš kojos ėmė tekėti kraujas.
Aš visas apmiriau. Daugiau nebežiūrėjau į koją. Aš pa­
žvelgiau ten, kur baigėsi viela ir takas suko nuo tvoros,
ir pasiryžau kęsti skausmą.
Atrodė, kad tas keliukas niekada nesibaigs, nors
Žvaigždutė šuoliavo lygiais šuoliais, nesulėtindama
žingsnio. Ji pasuko už kampo ir sustojo prie moky­
klos, iškėlusi galvą ir karpydama ausimis, bet aš vos
laikiausi balne.
Bobas ir Džo padėjo man nulipti.
- Oho! Kas atsitiko? - paklausė Džo, pasilenkęs ir su
nerimu žiūrėdamas man į veidą.
- Ji pasuko į keliuką ir nudraskė man koją į spy­
gliuotąją vielą, - pasakiau aš.
- Kodėl ji taip padarė? - nustebęs paklausė Bobas,
pasilenkęs prie mano kojos. - Ji niekada anksčiau
ten nesukdavo. Po velnių, koja visa kruvina ir surė­
žyta. Kojinė sudraskyta. Ir kodėl ji ten nulėkė? Tau
tikriausiai reikės nueiti pas gydytoją. Viešpatie, ko­
kia tavo koja!
309
 - Reikia ją aprišti kieme, kol niekas nepamatė, -
greitai jį nutraukė Džo.
Džo puikiai mane suprato.
- Gal kas nors iš vaikų turi nosinę? - paklausiau
aš. - Užsiriščiau koją. Kaži kuris turėtų nosinę?
- Paklausiu Perso, - pasiūlė Bobas. - Jis tikriausiai
turi.
Persas mokykloje buvo laikomas lepūnėliu, ir visi ži­
nojo, kad jis kišenėje turi nosinę. Bobas nuėjo ieškoti
Perso, o mudu su Džo nulindome į mokyklos kiemą.
Ten aš atsisėdau, nusimoviau suplėšytą kojinę ir nuė­
miau tvarsčio skutus. Pasirodė kruvini įdrėskimai. Jie
buvo negilūs, bet labai daug, ir kraujas lėtai tekėjo šal­
ta, pamėlusia, skaudulių nuberta oda.
Mudu su Džo tylėdami žiūrėjome į koją.
- Vis tiek niekada tu iš tos kojos neturėjai naudos, -
pagaliau prabilo Džo, stengdamasis paguosti mane.
- Velniai jos nematė! - piktai burbtelėjau aš. - Vel­
niai jos nematė, tos mano kojos! Pažiūrėk, ar neateina
Bobas.
Bobas skubėjo pas mus su nosine, kurią beveik prie­
varta atėmė iš Perso, o Persas sekė paskui jį, norėda­
mas sužinoti, ką su ja darys.
- Žiūrėk, kad rytoj man ją atneštum, - įspėjo jis
mane ir užsikirto, pamatęs mano koją. - O-o, žiūrėki­
te! - šūktelėjo jis.
Nosine ir sudraskytais tvarsčiais stipriai apsirišau
koją ir atsistojau su ramentais, o Bobas, Džo ir Persas
pasitraukė, žiūrėdami, ką sakysiu.
310
 - Bus gerai... - pasakiau po valandėlės laukdamas,
ar nenurims ūmus skausmas.
- Per visus tuos skudurus kraujas neprasisunks, -
tarė Džo. - Niekas nieko nesužinos.
 31

Motina taip ir nesužinojo, kad aš susižeidžiau koją.

Aš visada pats nusiplaudavau ir apsirišdavau skaudu­
lius, ji man tik atnešdavo dubenį su karštu vandeniu,
švarų tvarstį ir vatos įsprausti į tarpupirščius. Kartais
man atrodydavo, kad vis dėlto reikės jai pasakyti, nes
rėžiai ant šalto kojos minkštimo niekaip negijo, bet,
atšilus orui, viskas praėjo.
Aš ir toliau jodinėjau Žvaigždute prie tvenkinio,
bet dabar šuoliais ją leisdavau tik tada, kai išjodavau
į mokyklos kelią, o posūkis į keliuką būdavo likęs už­
pakalyje.
Dažnai mėgindavau joti, laikydamasis už balno tik
viena ranka, bet iškrypęs nugarkaulis visada mane
lenkdavo į kairę, ir vienos rankos neužteko išsilaikyti.
Kartą, kai Žvaigždutė ėjo žingine, aš pamėginau nu­
sitverti už kitų balno vietų ir paieškoti geresnės atra­
mos. Dėl to, kad buvau iškrypęs į kairę pusę, be didelių
pastangų kaire ranka galėjau pasiekti kur kas toliau
negu dešine. Truputį pasislinkęs į dešinę, aš pakišau
kairę ranką po balno sparnu toje vietoje, kur karojo
312
mano koja ir ėjo pavarža. Nusitvėręs čia už pavaržos,
aš galėjau išsilaikyti, nesviręs į kairę, o remdamasis į
minkštą balno pamuštinę nusvirau dešinėn.
Pirmą kartą balne pasijutau tvirtai. Pavadį paėmiau
dešine ranka, kaire nusitvėriau už pavaržos ir paleidau
Žvaigždutę lengva ristele. Dabar man buvo jau nebe­
baisūs šie jos žingsniai. Aš sėdėjau laisvai ir ramiai,
kilsčiodamas ir leisdamasis kartu su ponio nugara;
niekada nesijaučiau toks saugus ir tvirtas.
Dabar aš išmokau valdyti Žvaigždutę. Ranka galė­
jau ją pakreipti į dešinę arba į kairę, posūkyje pasvir­
davau kartu su ja, o kai ji vėl imdavo bėgti tiesiai, at-
silošdavau atgal. Laikydamasis už pavaržos, aš buvau
lyg pririštas prie balno ir drauge galėjau atitinkamai
keisti pozą.
Kurį laiką Žvaigždutė lėkė ristele, paskui aš, staiga
pagautas entuziazmo, ėmiau šaukti ir raginti ją. Paju­
tau, kaip jos kūnas įsitempė tarsi styga, ir ji pasileido
šuoliais. Žvaigždutė dabar bėgo lygiai ir manęs nesu­
po, tankiai kaukšinčios kanopos suskambėjo man au­
syse kaip muzika.
Tai buvo man labai neįprasta, nepakartojama, ne­
įmanoma užmiršti per vieną dieną. į mokyklą grįžau
žingine, niūniuodamas dainelę. Aš nelaukiau, kol ateis
Bobas ir nukels mane nuo ponio, bet pats iščiuožiau iš
balno ir, nukritęs ant žemės, nušliaužiau prie ramen­
tų pasienyje, paskui atsistojau, nuvedžiau Žvaigždutę
į aptvarą, nubalnojau ir iki skambučio išstovėjau prie
tvoros, žiūrėdamas į ponį.
313
 Visą popietę negalėjau susikaupti per pamokas.
Aš galvojau apie tėvą, apie tai, kaip jis nudžiugs, kai
jam įrodysiu, kad moku joti. Norėjau rytoj pat parjoti
namo su Žvaigždute ir pasirodyti tėvui, bet aš žinojau,
ko jis manęs paklaus, ir jaučiau, kad neturėsiu teisės
jam pasakyti: „Moku joti“, kol negalėsiu užsėsti ant
ponio ir nulipti be kitų pagalbos.
„Nulipti aš išmoksiu greitai, - samprotavau. - Jei
galėčiau nuo ponio nulipti kur nors netoli ramentų, tai
viena ranka pasilaikyčiau už balno, o kita pasiimčiau
ramentus ir pasikiščiau juos po pažastimi. O užsėsti
ant ponio - jau kas kita. Reikėjo stiprių kojų, kad, įki­
šęs vieną koją į kilpą, kita galėtum atsispirti į žemę.
Man reikia sugalvoti kokį nors kitą būdą.“
Žaisdamas namie, aš kartais susiimdavau viena ran­
ka už vartų viršaus, o kitą už ramento turėklo ir lė­
tai pasikeldavau rankomis aukštai virš vartų. Aš daug
kartų šitaip bandžiau savo jėgas ir nusprendžiau vietoj
vartų tą patį padaryti su Žvaigždute. Jei ji ramiai sto­
vės, tai man pavyks.
Kitą dieną padariau pirmą tokį bandymą, bet ponis
visą laiką judėjo, ir aš keliskart nukritau. Tada papra­
šiau Džo palaikyti ponį, nusitvėriau viena ranka už
balno lankelio, kita už abiejų ramentų viršaus, giliai
įkvėpiau ir, iškart prisitraukęs rankomis, įsėdau į bal­
ną. Ramentus pasikabinau ant dešinės rankos, bet jie
gąsdino Žvaigždutę, ir turėjau juos atiduoti Džo.
Džo kasdien palaikydavo Žvaigždutę, kad aš pats
galėčiau ant jos užsėsti, bet po poros savaičių ponis
314
apsiprato ir kai aš šokdavau jam ant nugaros, ramiai
stovėdavo tol, kol užsikardavau į balną. Paskui dau­
giau nebeprašiau Džo palaikyti, bet vis dar negalėjau
pasiimti su savimi ramentų.
Parodęs Bobui, kaip man patogiau laikyti ramentus,
paprašiau jo pajodinėti Žvaigždute, pasikabinus juos
ant dešinės rankos. Jis taip jodinėjo kiekvieną dieną
po pamokų, ir Žvaigždutė liovėsi jų bijojusi. Paskui aš
galėjau jodinėti ant ponio su ramentais.
Kai Žvaigždutė lėkdavo ristele, jie daužydavo jai
šoną, o šuoliuojant maskatuodavo užpakalyje, bet po­
nis jų daugiau nebebijojo.
Žvaigždutė nebuvo kietų nasrų, ir aš lengvai ją val­
džiau, laikydamas pavadį viena ranka. Aš jodinėjau su
trumpu pavadžiu, kad, atsišliejęs atgal, savo svoriu
galėčiau jį labiau įtempti. Kai man reikėdavo pasukti
Žvaigždutę, užtekdavo vos vos timptelėti pavadį. Grei­
tai aš galėjau ją sukioti kaip dresiruotą ponį. Remda­
masis viena ranka į balno pamuštinę ir laikydamasis
už pavaržos, aš galėdavau kilsčioti jodamas risčia; taip
galutinai praėjo tos dienos, kai buvau trankomas.
Žvaigždutė niekada nešokdavo į šalį. Ji visada bėg­
davo tiesiai, todėl aš jausdavausi tvirtai ir nebijoda­
vau, kad ji mane numes. Aš nesupratau, kad reikia
turėti sveikas kojas, norint išsilaikyti balne, kai arklys
staiga šastelėja į šalį. Man dar nebuvo to atsitikę. Aš
maniau, kad mane gali numesti tik toks arklys, kuris
šoka piestu, ir pradėjau jodinėti daug smarkiau negu
kiti vaikai.
315
 Aš šuoliais lėkdavau nelygia vieta, kuria negalėda­
vau pereiti su ramentais, trypdavau ją kojomis, sti­
priomis kaip plienas Žvaigždutės kojomis, kurias da­
bar jausdavau lyg pats savo.
Ten, kur kiti vaikai su savo poniais aplenkdavo kal­
vas ar pylimus, aš dumdavau tiesiog, o tada, kai mes
vaikščiodavome pėsti, būdavo atvirkščiai, - aš eidavau
aplink, o visi berniukai kopdavo aukštyn.
Dabar aš galėdavau patekti visur, kur bastydavo-
si jie, ir visą valandos pertrauką jodinėdavau po tas
vietas, kur nebūčiau galėjęs patekti su ramentais, ir
ten, lėkdamas ant ponio, darydavausi lygus su savo
draugais.
Bet aš nežinojau, kad tam mane skatina šitokia
priežastis. Po tas vietas jodinėdavau todėl, kad man
patikdavo. Kitaip nemokėjau paaiškinti.
Kartais aš šuoliais pralėkdavau anuo keliuku. Gale
jis staigiai suko į plentą. Priešais kampe stovėjo pres­
biterionų bažnyčia, ir tas kampas buvo vadinamas
„Bažnyčios kampu“.
Kartą, smarkiai šuoliuodamas, aš pasukau per tą
kampą. Pradėjo lyti, ir aš norėjau sausas parjoti į mo­
kyklą. Pro bažnyčią, taku, ėjo moteris, ji staiga išsi­
skleidė skėtį, ir ponis netikėtai šūstelėjo į šalį.
Aš pajutau, kad krintu, ir pamėginau kaip nors iš­
traukti iš kilpos „blogosios“kojos pėdą. Aš visada bai­
siai bijojau, kad ponis neimtų manęs vilkti žeme. Tė­
vas kartą matė, kaip arklys galvotrūkčiais lėkė, vilkda­
mas paskui save raitelį, viena koja pakibusį kilpoje, ir
316
aš niekada negalėjau užmiršti šito jo pasakojimo, kaip
šuoliavo arklys ir žeme šokinėjo žmogaus kūnas.
Atsitrenkęs į plentą ir pamatęs, kad mano kojos
laisvos, aš pajutau tik palengvėjimą. Valandėlę gulė­
jau nejudėdamas, maniau, kad lūžo visi kaulai, paskui
atsisėdau ir ėmiau čiupinėti skaudančias nuo sutren­
kimo kojas ir rankas. Galvoje buvo iššokęs gumbas, o
alkūnė smarkiai nubrazdinta.
Žvaigždutė šuoliais nulėkė į mokyklą, ir aš žinojau,
kad Bobas ir Džo tuoj pasirodys su mano ramentais.
Sėdėdamas ant kelio ir purtydamasis nuo kelnių dul­
kes, staiga pastebėjau tą moterį su skėčiu. Ji bėgo prie
manęs tokiu nerimastingu ir išsigandusiu veidu, kad
aš greitai atsigręžiau, žiūrėdamas, ar neatsitiko kas
baisaus už manęs. Bet ant kelio nieko daugiau nebuvo,
tik aš vienas.
- Ak! - sušuko ji. - Nukritai? Aš mačiau. Vargšas
berniukas! Ar užsigavai? O, niekada to neužmiršiu!
Tai buvo misis Konlon, mano motinos pažįstama,
ir aš pagalvojau: „Ji pasakys mamai, kad aš nukritau.
Rytoj teks parodyti tėvui, kad moku joti.“
Misis Konlon skubiai numetė savo ryšulius ant že­
mės, uždėjo man ant peties ranką ir pažvelgė man į
veidą, truputį prasižiojusi.
- Ar užsigavai, Alanai? Sakyk! Ką vargšė tavo moti­
na pasakys? Ko gi tu tyli?
- Man nieko neatsitiko, misis Konlon, - užtikrinau
ją. - Aš laukiu savo ramentų. Kai pamatys ponį, Džo
Karmaiklas juos atneš.
317
 Aš tvirtai tikėjau, kad Džo greitai supras, kas reikia
daryti. Bobas - tas atlėktų susijaudinęs ir apskelbtų
visampasauliui! O Džo be jokio triukšmo atbėgs su ra­
mentais, tik galvodamas, kaip viską nuslėpti nuo kitų.
- Tau nereikia jodinėti, Alanai, - kalbėjo toliau mi­
sis Konlon, valydama dulkes man nuo pečių. - Blogai
baigsis, pamatysi, - jos balsas skambėjo švelniai, ma­
loniai, ji atsiklaupė šalia manęs, palenkė galvą, ir jos
veidas atsidūrė greta mano. Ji meiliai man šypsojo­
si: - Tu ne toks kaip kiti berniukai. Ir niekada to ne­
užmiršk. Tu negali daryti visko, ką jie daro. Jei vargšai
tavo tėvai sužinos, kad tu jodinėji, tai jiems širdis plyš.
Prižadėk man, kad niekada daugiau nesėsi ant arklio.
Na, prižadėk!
Aš nustebau, pamatęs jos akyse ašaras, ir panorau
ją paguosti, pasakyti, kad man jos gaila. Norėjosi jai
ką nors padovanoti, priversti ją nusišypsoti, padaryti
ją laimingą. Aš visada pastebėdavau, kad suaugusieji
būna liūdni, kalbėdamiesi su manimi. Nors ir kaip aš
stengiausi, bet negalėjau su jais pasidalyti savo laime.
Jie nesiskirdavo su savo liūdesiu. Aš niekaip negalėjau
viso to suprasti.
Atbėgo Džo su Bobų. Džo nešė mano ramentus. Mi­
sis Konlon atsiduso ir pakilo nuo žemės; kol Džo man
padėjo atsistoti ir pakišo ramentus, ji tragiška mina
žiūrėjo į mane.
- Kas atsitiko? - paklausė Džo sunerimęs.
- Žvaigždutė stryktelėjo į šalį ir numetė, bet man
nieko neatsitiko, - atsakiau.
318
 - Reikia viską nutylėti. Nė žodžio, - sušnibždėjo jis,
žvilgčiodamas į misis Konlon. - Laikyk liežuvį už dan­
tų, nes kitaip niekada negausi užsėsti ant arklio.
Aš atsisveikinau su misis Konlon. Eidama ji man
priminė:
- Neužmiršk, ką aš tau sakiau, Alanai.
- Galima tik tiek pasakyti, - pareiškė Džo, apžiūrė­
jęs mane nuo galvos iki kojų, kai mes ėjome į moky­
klą: - jokios bėdos neatsitiko. Tu eini ne blogiau kaip
visada.
 32

Kitą dieną, per ilgąją pertrauką, aš nujojau namo

ant Žvaigždutės. Jojau negreitai. Norėjau pasigėrėti
tuo vaizdu, kurį tėvas išvys, pamatęs mane raitą. Mo­
tina, ko gero, nusigąs, bet tėvas uždės man ant peties
ranką, pasižiūrės į mane ir pasakys: „Aš taip ir maniau,
kad tu pagaliau išmoksi joti“, arba ką nors panašiai.
Kai atjojau lig vartų, jis buvo pasilenkęs prie balno,
netoli daržinės durų, ir manęs nematė. Aš sustabdžiau
ponį šalia vartų ir valandėlę žiūrėjau į tėvą. Paskui šūk­
telėjau:
- Ehei!
Tėvas neatsitiesęs pasuko galvą į vartus ir taip su­
stingo, o aš šypsodamasis žiūrėjau į jį; paskui jis atsi­
stojo ir atidžiai pažvelgė į mane.
- Ar čia tu, Alanai? - tarė jis pusbalsiu, lyg aš būčiau
sėdėjęs ant tokio arklio, kuris galėjo išsigąsti jo balso
ir mane nunešti.
- Aš! - šūktelėjau. - Eikš čionai, pažiūrėk į mane.
Tik tu pažiūrėk! Atsimeni, kaip sakei, kad aš nieka­
da negalėsiu joti? O dabar žiūrėk. Ehei! - riktelėjau
320
aš kaip tėvas, jodamas ant aikštingo arklio, palinkau
į priekį ir, greitai kilstelėjęs, bakstelėjau Žvaigždutei
į šoną „gerosios“kojos kulnu.
Baltasis ponis pasileido trumpais šuoliais, paskui,
išlyginęs žingsnį, nubėgo ristele. Per ponio petį ma­
čiau, kaip pirmyn ir atgal it stūmoklis šmėkščioja jo
kelis, aš jaučiau jo jėgą ir judančius mentikaulius sulig
kiekvienu žingsniu.
Aš nujojau palei mūsų tvorą iki akacijų krūmų, pas­
kui pristabdžiau ponį ir atsilošiau atgal, kai jis sukda­
masis pritūpė ant užpakalinių kojų. Iš po kanopų lėkė
akmenys; jis čia iškeldavo, čia nuleisdavo galvą, kol,
įtempęs jėgas, įsibėgėjo. Tada aš nudūmiau atgal, o tė­
vas kiek įkabindamas lėkė prie vartų.
Aš prajojau pro jį, rankoje laikydamas pavadį ir lin­
guodamas pagal Žvaigždutės šuolius. Apsisukęs vėl
nulėkiau atgal, pagaliau staiga sustojau, ir Žvaigždutės
krūtinė atsirėmė į vartus. Ponis trypdamas ėmė trauk­
tis atbulas, mosuoti galva, ojo šonai pūtavo. Jis garsiai
šnopavo pro išpūstas šnerves, balnas girgždėjo, kama­
nos skambėjo - kiek kartų aš svajojau išgirsti šiuos
garsus, šuoliuodamas arkliu, ir dabar juos girdėjau ir
užuodžiau prakaito kvapą, suplukusio arklio kvapą.
Aš žvilgtelėjau į tėvą ir išsigandau pamatęs, kad
jis išblyškęs. Motina išėjo iš vidaus ir atskubėjo prie
mūsų.
- Kas atsitiko, tėti? - tuojau paklausiau aš.
- Nieko, - jis tebežiūrėjo į žemę, ir aš girdėjau, kaip
jis alsuoja.
321
 - Tau nereikėjo taip bėgti prie vartelių. Visai uždusai.
Jis pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo, paskui atsi­
gręžė į motiną, kuri, priėjusi prie tvoros, padavė jam
ranką.
- Aš mačiau, - pasakė ji.
Valandėlę jie žiūrėjo vienas kitam į akis.
- Tikras tėvas, - tarė motina ir, atsisukusi į mane,
paklausė: - Ar tu pats išmokai joti, Alanai, ką?
- Taip, - atsakiau aš ir pasilenkiau prie Žvaigždu­
tės sprando, norėdamas būti arčiau jų. - Aš mokiausi
ne vienus metus. O nukritau tik vieną kartą, vakar. Ar
matei, tėte, kaip aš apsisukau? - kreipiausi aš į tėvą. -
Tai ką pasakysi? Ar moku joti?
- Moki, - atsakė jis. - Gerai joji, turi tvirtą ranką ir
gražią laikyseną. Parodyk, kaip tu sėdi?
Aš paaiškinau, kad laikausi už pavaržos, papasako­
jau, kaip jojau su Žvaigždute prie tvenkinio, kaip iš­
mokau užsėsti ir nulipti nuo jos, pasiremdamas ranka
į ramentus.
- Palikau ramentus mokykloje, parodyčiau jums
kaip.
- Nieko... Kitą kartą. Ar tvirtai jautiesi balne?
- Kaip ant kanapos.
- Ar tau nugaros neskauda, Alanai? - paklausė mo­
tina.
- Nė kiek, - atsakiau aš.
- Būk visada labai atsargus, gerai, Alanai? Aš džiau­
giuosi, kad tu moki joti, bet nenorėčiau matyti tavęs
krintant nuo arklio.
322
 - Būsiu labai atsargus, - pažadėjau aš ir pridūriau: -
Man reikia grįžti į mokyklą, kad nepavėluočiau.
- Klausyk, sūneli, - tarė tėvas surimtėjusiu veidu. -
Dabar mes žinome, kad tu moki joti. Tu kiek įkabinda­
mas pralėkei pro vartelius. Bet taip joti nereikia. Jeigu
tu dumsi kaip padegtas, žmonės sakys, kad esi naujo­
kas, ir pagalvos, kad nemoki elgtis su arkliais. Geram
jojikui nereikia lėkti, liežuvį iškišus kaip šuniui, paleis­
tam nuo grandinės, norint parodyti, kad jis moka joti.
Tikram raiteliui nieko nereikia įrodinėti. Jis žiūri savo
arklio. Ir tu taip daryk. Nesikarščiuok. Moki joti - ir la­
bai gerai, bet nedumk akių. Šuoliuoti gera tiesiu keliu,
bet jeigu josi taip, kaip dabar, tai labai greitai nuvarysi
arklį. Arklys kaip žmogus: kuo geriau su juo elgsiesi,
tuo daugiau bus iš jo naudos. O dabar jok į mokyklą
žingine ir nuvalyk Žvaigždutę, o tik tada paleisk.
Jis patylėjo truputį ir pridūrė:
- Tu geras vyras, Alanai. Tu man patinki ir, mano
supratimu, esi puikus jojikas.
 33

Keliuose ėmė rodytis automobiliai. Keldami debesis

dulkių, jie dumdavo plentais, kuriais paprastai važinė­
davo vežimai su geležiniais ratlankiais. Nuo jų keliuo­
se atsirado duobių; iš po jų tekinių į sutiktus ekipažus
lėkdavo aštrus žvyras, atsimušdamas į sparnus. Auto­
mobiliai įsiverždavo į bandas, pašėlusiai signalizuo­
dami, ir išsigandę galvijai išbėgiodavo į šalis. Mašinos
buvo su dideliais variniais acetileno žibintais, variniais
radiatoriais ir stačiais didingais priekiniais stiklais, už
kurių, pasilenkę ir įsmeigę akis į priekį, sėdėdavo žmo­
nės su apsiaustais nuo dulkių ir tamsiais akiniais. Jie
mėšlungiškai spausdavo vairą. Kartais jį tampydavo
kaip vadeles.
Pasibaidę arkliai šokdavo į šalį nuo dūmų ir auto­
mobilio bildesio, o įtūžę vežėjai, su ratais atsidūrę ke­
lio pakraštyje, atsistoję keikdavosi ir piktai žiūrėdavo,
kaip lėtai sklaidosi dulkės.
Fermeriai palikdavo atkeltus savo aptvarų vartus,
kad būtų galima nuvesti toliau nuo kelio drebančius iš
324
išgąsčio, piestu stojančius arklius ir palaukti, kol auto­
mobilis nuvažiuos pro šalį.
Piteris Finlis dabar jau nebebuvo misis Karuters ar­
klininkas; jis tapo jos vairuotoju, turėjo kepurę su sna­
peliu ir uniformą; atidaręs šeimininkei mašinos dure­
les, jis stovėdavo išsitempęs, kulnis suglaudęs.
- Kam jūs užgriozdinate kelią? - kartą paklausė jo
tėvas. - Bene jisai jūsų? Visi turi trauktis į pašalį, kai
tik jūs pasirodote kelyje.
- Automobiliu nepavažiuosi žole apaugusiu pakraš­
čiu taip, kaip su arkliu, - paaiškino Piteris. - Man ne­
galima sukti iš grįsto kelio, o jame vietos užtenka tik
vienam.
- Žinoma, ir tas vienas - misis Karuters, - piktai pa­
sakė tėvas. - Ligi to priėjo, kad aš jau bijau išvažiuoti
su jaunikliu arkliu. Jei turėčiau arklį, kuris nesibaidytų
mašinos, važiuočiau tiesiai į jus.
Nuo to laiko, kai tėvas važiuodavo plentu su jauni­
kliu arkliu, Piteris visada sustabdydavo automobilį,
bet arklys vis tiek sukdavo į šoną ir dumdavo šalikele,
nors tėvas kaip įmanydamas tempdavo vadeles ir keik­
davosi visa gerkle.
Jis nekentė automobilių, bet sakydavo man, kad jų
bus vis daugiau.
- Kai tu sulauksi mano metų, Alanai, arklį galėsi pa­
matyti tik zoologijos sode. Arklių dienos suskaitytos.
Tėvas vis mažiau gaudavo prajodinėti arklių, o pra­
gyvenimas darėsi sunkesnis, bet jis vis dėlto šiaip taip
sutaupė dešimt svarų ir nupirko kelis buteliukus rudo
325
tepalo, kuriuo motina man pradėjo trinti koją. Tai
buvo kažkokie amerikoniški vaistai, vadinami „Viavi
sistema“, ir krautuvininkas, kuris pardavė tėvui tepa­
lą, sakė, kad aš nuo jo išgysiąs ir pradėsiąs vaikščioti.
Keletą mėnesių motina trynė man kojas tuo tepalu,
kol jis pasibaigė.
Tėvas iš pat pradžių netikėjo tais vaistais, bet kai
motina pasakė, kad tepalo jau nebėra, karčiai tarė:
- Aš lyg kvailys tikėjausi stebuklo.
Jis iš anksto buvo mane nuteikęs, kad nieko negel­
bės, ir aš per daug nenusivyliau.
- Ir negaišiu daugiau laiko gydymui, - pareiškiau aš
tėvui. - Bereikalingas vargas.
- Aš irgi taip manau, - atsakė jis.
Dabar aš jodinėjau poniais, kuriuos tėvas neseniai
buvo išmokęs, ir dažnai krisdavau. Poniai, pradėję ne­
šioti balną, labai greitai šoka į šalį, o aš taip ir neišmo­
kau jodinėti baikščių arkliu.
Aš buvau įsitikinęs, kad krintu paskutinį kartą, bet
tėvas buvo kitokios nuomonės:
- Visi mes taip sakome, sūneli, kai nupuolame že­
mėn, bet kai iš tikrųjų krinti paskutinį kartą, tada ne­
pajunti.
Bet jis vis dėlto jaudinosi žiūrėdamas, kaip aš krin­
tu. Iš pradžių jis nesiryžo, o paskui staiga ėmė mane
mokyti, kaip kristi: atleisti raumenis laisvai, kad smū­
gis į žemę būtų švelnesnis.
- Visada galima įveikti kliūtį, - tikino jis mane, - jei
ne vienaip, tai kitaip.
326
 Tėvas greitai rasdavo išeitį, kaip nugalėti keblumus,
kurių man padarydavo ramentai, bet ir jis nemokėjo
patarti, ką man veikti, baigus mokyklą.
Beliko du mėnesiai iki mokslo metų pabaigos ir iki
mano paskutinės dienos mokykloje. Misteris Simon-
sas, Turalos krautuvininkas, žadėjo man mokėti pen­
kis šilingus per savaitę, jei, baigęs mokyklą, apsiimsiu
tvarkyti jo sąskaitas. Ir nors malonu būdavo pagalvoti,
kad galėsiu užsidirbti pinigų, aš norėjau susirasti to­
kio darbo, kur galėčiau save išbandyti ir kuris pareika­
lautų ypatingo jėgų įtempimo ir gabumų, būdingų tik
man vienam.
- Kas tu nori būti? - paklausė manęs tėvas.
- Noriu rašyti knygas.
- Ką gi, geras darbas, - pasakė jis. - Gali rašyti, bet
kaip tu galvoji užsidirbti sau duoną?
- Juk žmonės uždirba pinigų ir su knygomis, - pa­
prieštaravau.
- Taip, bet tik po daugelio metų darbo. Obe to, rei­
kia būti labai mokytam. Piteris Finlis sakė man, kad
parašyti knygą - visų sunkiausias darbas, jis mėgino.
Žinok, aš irgi pritariu, kad rašytum knygas; negalvok,
jog aš nenoriu, bet pirma tau reikia mokytis.
Jis patylėjo truputį, o paskui prabilo tokiu balsu, lyg
seniai būtų įsitikinęs, kad aš kada nors tapsiu rašytoju.
- Kai tu pasidarysi rašytojas, - pasakė jis, - būk toks
kaip Robertas Blečfordas, kuris parašė „Nekaltas“;pui­
ki knyga. Jis ją parašė, norėdamas padėti žmonėms.
Supranti, - kalbėjo jis toliau, - rašyti knygą dėl pinigų
327
neverta. Jau geriau būti arklių prajodinėtoju. Kai mo­
kai arklius, tai darai gera iš to, kas galėtų būti bloga.
Lengva padaryti iš arklio niekam tikusį, aikštingą gy­
vulį, bet sunku arkliui išugdyti... charakterį ar, kaip čia
pasakius, priversti jį tau padėti, o ne priešintis. Kai tik
susipažinau su Piteriu, jis davė man paskaityti knygą
„Nuostabi mano karjera“. Pasak jo, tą knygą parašiusi
moteris, bet ji pasivadino Mailsu Franklinu. Tai ge­
riausia knyga, kiek aš esu skaitęs. Toji rašytoja Mailsas
Franklinas nebijo šokti per barjerą, nesuka į šalį. Tai
tikras žmogus, su širdimi... Nežinau... Rašyti knygas -
ne pramoga... Manau, kad tu neteisingai įsivaizduoji,
ką reiškia rašyti. Tau atrodo, kad velniai žino, kaip gra­
žiai ir linksmai leisi laiką, rašydamas knygas. Matai,
kai tu kada įklimpsi su savo rašymu, tada suprasi, ką
aš sakau.
Mes sėdėjome ant aptvaro tvoros ir žiūrėjome į ku­
melį, kurį tėvas pratino prie žąslų. Kumelys krimto
sunkius žąslus. Jo nasrai buvo paraudę ir karščiavo.
- Jo nugara per ilga, - staiga tarė tėvas, paskui vėl
kalbėjo toliau: - Jei tau kas nors duos šimtą svarų už
knygą, gali galvą guldyti, kad jam iš to yra naudos, bet
jei vargšai, nelaimingi žmonės nukels prieš tave kepu­
res už tai, kad tu ją parašei, - tada kas kita; tai užvis
brangiausia. Bet reikia pirmiau pagyventi tarp žmo­
nių. Tu pamilsi juos. Ši šalis mūsų, ir mes iš jos pada­
rysime rojų. Žmonės čia lygūs. Šiaip ar taip, linkiu tau
sėkmės, - ir pridūrė: - Rašyk knygas. Bet kol atsistosi
ant kojų, padirbėk pas Simonsą.
328
 Pokelių dienų misteris Simonsas parodė man skelbi­
mą „Amžiuje“. Komercinis Melburno koledžas skelbė,
kad priimami mokiniai į buhalterių kursus. Egzaminai
bus iš istorijos, geografijos, aritmetikos ir anglų kal­
bos. Išlaikiusiems buvo pažadėta stipendija. Norintieji
turėjo atsiųsti prašymus paštu, o egzaminų klausimai
būsią atsiųsti vietos mokyklos mokytojui.
Aš parašiau prašymą, ir po savaitės misteris Tekeris
man pranešė, kad klausimai atsiųsti.
- Įsidėmėk, Maršalai, - griežtai pasakė jis, kreip­
damasis į mane, lyg aš jį būčiau kuo apkaltinęs, - kad
antspaudas nuo voko nenuimtas. Tai reiškia, kad prieš
egzaminą klausimų niekas nepamatys. Aš pranešiau
Viljamui Fosteriui apie tą egzaminą, jis taip pat laikys,
nes nori gauti stipendiją. Malonėk ateiti į mokyklą
šeštadienio rytą lygiai dešimtą valandą. O dabar sėsk
į vietą.
Viljamas Fosteris buvo Tekerio numylėtinis ir ge­
riausias mokinys. Jis galėdavo neatsikvėpęs išpoškinti
visas Viktorijos valstijos upes, o skaičiuodamas atmin­
tinai prispausdavo abi rankas prie kaktos, kad būtų
matyti, jog jis nesinaudoja pirštais.
Spręsdamas uždavinį, jis visada užsidengdavo sąsiu­
vinį ranka, kad kiti nuo jo nenusirašytų, bet aš kumš­
telėdavau jam į pašonę, jei man reikėdavo, ir jis nuim­
davo ranką.
Jo motina labai juo didžiavosi ir kartą pasakė mano
mamai, kad jei ne jis, aš niekada neišspręsčiau nė vie­
no uždavinio.
329
 Sutikęs rytą jį prie mokyklos, aš pasiūliau sėstis
drauge per egzaminą, bet Viljamas Fosteris buvo su
šventadienine eilute ir dėl to kitaip žiūrėjo į mane. Jis
buvo abejingas, nekalbus ir pareiškė, kad motina lie­
pusi jam sėstis toliau nuo manęs.
Tai buvo man smūgis, bet aš nusekiau paskui jį ir
atsisėdau šalia, nekreipdamas dėmesio, kad jis visaip
stengiasi manęs atsikratyti.
Misteris Tekeris pastebėjo mano taktiką ir liepė nu­
eiti į kitą klasės galą. Aš atsisėdau prie lango ir, žiūrė­
damas į sužaliavusį, spindintį prieš saulę Turalos kal­
ną, galvojau apie Džo ir apie tai, kokia nuostabi diena
triušiams gaudyti.
Misteris Tekeris pabarškino į stalą ir paskelbė:
- Dabar aš atplėšiu voką su Pulterio komercinio ko­
ledžo egzaminų klausimais. Prašau abu pažiūrėti, kad
antspaudas sveikas.
Jis nutraukė virvelę ir išėmė iš voko lapus su klausi­
mais, nenuleisdamas nuo manęs piktų savo akių.
Paskui jis ėmė skaityti klausimus. Tai truko kokį
dvidešimt minučių, jis susiraukdavo, kilstelėdavo gal­
vą ir drąsindamas žvilgčiodavo į Viljamą Fosterį, ku­
ris, tarsi dėkodamas mokytojui už pasitikėjimą, sėdėjo
nuleidęs galvą.
Aš baisiai norėjau suduoti Tekeriui, o paskui pabėgti
pas Džo.
Jau įsivaizdavau, kaip pasakoju Džoapie mėlynę Teke-
rio paakyje, bet mokytojas išsklaidė mano mintis, pada­
vęs klausimus. Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir trumpai tarė:
330
 - Dabar pusė vienuoliktos; pusę dvyliktos jūs turėsi­
te būti atidavę atsakymus.
Aš ėmiau žiūrinėti geltoną popieriaus skiautę su iš­
spausdintais klausimais.
„Apskaičiuokite procentų procentus...“O, čia lengva...
„Jeigu dešimt žmonių ims...“ Proporcijos! Lengviau
negali būti.
„Keturių ir trijų ketvirčių akrų žemės sklypas...“ Čia
sunkiau - hm!
Aš ėmiau spręsti, o Tekeris, sėdėdamas už stalo, už-
kniubo skaityti „Lauką“- anglišką žurnalą, kuris buvo
spausdinamas blizgiame popieriuje.
Klausimai man neatrodė itin sunkūs, bet kai paskui,
eidamas iš klasės, palyginau savo atsakymus su Foste-
rio, pamačiau, kad viską išsprendžiau neteisingai, nes
Viljamo buvo kitaip.
Pasakiau tėvui, kad neišlaikiau.
- Nieko, - atsakė jis. - Bent pamėginai, o tai svar­
biausia.
Kai liko savaitė ligi mokslo metų pabaigos, paštinin­
kas atnešė man adresuotą ilgą rudą voką. Jis padavė jį
tėvui, ir kai grįžau iš mokyklos, motina, tėvas ir Meri,
susirinkę virtuvėje, laukė, kada jį atplėšiu.
Aš atplėšiau voką ir išėmiau perpus sulenktą popie­
riaus lapą, o jie visi sužiuro man pro petį.
„Brangus sere, turime garbės pranešti, kad jums pa­
skirta pilna stipendija.“
- Man paskirta stipendija! - sušukau aš, netikėda­
mas savo akimis, ir pažvelgiau į namiškius, tarsi pra­
šydamas paaiškinti.
331
 - Nagi parodyk, - tarė tėvas ir paėmė laišką iš mano
rankų. - Iš tikrųjų paskirta! - sušuko jis susijaudi­
nęs. - Štai, skaityk, - jis padavė laišką motinai. - Ką tu
pasakysi: čia tikrai taip parašyta. Tik tu pagalvok - sti­
pendija! Kas galėjo pamanyti, kad jis gaus stipendiją!
Nė pats savim netikiu, - tėvas atsigręžė ir paplojo man
per nugarą: - Bravo, sūneli! - paskui kreipėsi į moti­
ną: - O už ką jis gaus stipendiją? Pagalvokim. Kas jis
bus, kai baigs mokslą?
- Buhalteris, - atsakė Meri, pro motinos petį žiūrė­
dama į laišką. - Buhalteriai visada turi atskirus kabi­
netus, ir šiaip juos visi gerbia.
- Kas čia pas mus buhalteris? - paklausė tėvas,
stengdamasis įsivaizduoti, ką tai reiškia. - Gal sąskaiti­
ninkas didžiojoj Balungos krautuvėje - buhalteris, ką?
- Ne, - tvirtai pasakė motina. - Žinoma, ne. Jis sąs­
kaitininkas. Buhalteris turi būti labai mokytas.
- Misteris Brajanas tikriausiai buhalteris, - spėliojo
Meri. - Nagi tas, aliejaus fabrike. Aš girdėjau, kad jis
gauna šešis svarus per savaitę.
- Tauškalai, - nukirto tėvas. - Netgi valdytojas gau­
na mažiau. Nueisiu ir sužinosiu iš jo paties, kas yra bu­
halteris. Šiaip ar taip, atrodo, kad mūsų vargai baigėsi.
Jeigu Alanas kada nors uždirbs po šešis svarus per sa­
vaitę, tai jis bus tikras karalius.
Tėvas negaišo. Jis pasibalnojo arklį ir nujojo į fabriką.
Grįžęs pavakare namo, jis pranešė dar vieną nepa­
prastą naujieną: Viljamas Fosteris neišlaikė egzaminų.
332
 - Tikriausia teisybė! - sušuko tėvas, neįstengdamas
nuslėpti savo pasitenkinimo. - Buvau sutikęs misis
Foster, ir ji pasakė - tarsi dievai žino kokią netikėtą
naujieną, - kad gavusi laišką. Ojame esą parašyta, jog
Viljamui leidžiama laikyti egzaminus dar kartą atei­
nančiais metais. Kad jūs būtumėte matę jos miną, kai
pasakiau apie Alaną! Ir su Brajanu šnekėjau, - kalbėjo
jis toliau. - Teisybę sakei, Meri, jis tikras buhalteris!
Jis pasakė, kad aukščiausios klasės buhalterio alga
būna dargi didesnė negu šeši svarai per savaitę, nors
gal jis truputį ir meluoja, kas gali žinoti. Šiaip ar taip,
jis tvarko tokių didelių bendrovių kaip naftos ir pana­
šių sąskaitas. Ir kai žmogus tampa buhalteriu, šalia jo
pavardės rašomos jo laipsnio raidės. Palaukite, pažiū­
rėsiu, aš užsirašiau... - jis pasirausė po kišenes ir išsi­
traukė lapelį. - Tučtuojau. Aš užsirašiau, kai Brajanas
pasakojo. Štai: B. I. L. - buhalterių instituto licencia­
tas; nežinau, ką tai reiškia. Bet Brajanas sako, kad ma­
žai kas turi tokį vardą ir labai svarbu įsigyti teisę turėti
tas raides.
Tėvas patenkintas pasižiūrėjo į mane:
- Niekada negalvojau, kad sulauksiu tos dienos, kai
prie Alano vardo bus pridedamos raidės...
Ir, pagautas staigaus impulso, jis pagriebė mane, jau
visai suaugusį, ant rankų ir prispaudė prie savęs.
Tą vakarą jis pasigėrė ir bildėdamas bei šūkaudamas
grįžo iš smuklės, kai mes jau visi gulėjome, ir aš girdė­
jau, kaip motina su nerimu klausė:
- Ar susipešei su kuo?
333
 - Ne, - atsakė tėvas, - tik šiaip kelis sykius kaukšte­
lėjome vienas kitam, ir viskas.
Visą kitą savaitę juodu su motina sėdėdavo iki vėlu­
mo ir kalbėdavosi, skaičiuodami kažką popieriuje, ir aš
žinojau, kad jie svarsto mano ateitį.
Vieną gražią dieną tėvas man pasakė:
- Alanai, mes su motina nutarėme, kad visi kelsimės
į Melburną. Tiesa, užtruks, kol viską sutvarkysime,
bet paskui mes susikrausime savo mantą ir išvažiuo­
sime visa šeimyna. Tavo ateitis ten, o ne čia. Aš pasi­
ieškosiu sau darbo, nesunku bus rasti. O tu įstosi kur
nors į kontorą, kol eisi buhalterio mokslus. Tave visur
priims, kai sužinos, kad esi stipendininkas. Vis tiek aš
dabar uždirbu mažiau negu kadaise. O toliau bus dar
blogiau: automobilių keliuose vis daugiau ir daugiau.
Šiandien mačiau kokius aštuonis ar devynis, - ir pri­
dūrė: - Ar tu nori išvažiuoti?
- Noriu, - atsakiau. - Aš mokysiuosi, kad galėčiau
tapti rašytoju ir buhalteriu. Tai, man rodos, bus puiku.
- Ir aš taip galvoju, - tarė tėvas.
Tačiau, kai aš likau vienas ir susimąsčiau, staiga
pajutau, kad negalėsiu palikti miškų, kurie buvo tarsi
mano jėgų šaltinis. Aš niekada nebuvau matęs dide­
lio miesto. Dabar jį įsivaizdavau kaip milžinišką, su­
dėtingą mašiną, aplink kurią triūsia pulkai išblyškusių
B. I. L. su didžiulėmis buhalterijos knygomis. Tas vaiz­
das prislėgė mane, ir aš išėjau ieškoti Džo, kuris tuo
metu spendė spąstus atvašyne, netoli namų.
334
 Kai jam papasakojau, kad mes išsikeliame į Melbur­
ną, jis susimąstęs pasižiūrėjo į spąstus savo rankose ir
tarė:
- Tau sekasi, čia teisybė. Ir visada taip buvo. Ar at­
simeni, kaip tu vienais spąstais iš karto pagavai du
triušius?
- Atsimenu. - Aš patenkintas pagalvojau apie tą at­
sitikimą.
Mes susėdome ant žolės ir ėmėm kalbėti apie Mel­
burną, apie tramvajus ir tūkstančius žmonių, gyve­
nančių tame mieste, ir apie tai, kaip aš gausiu po šešis
svarus algos per savaitę.
- Nuostabiausia, - pasakė Džo susimąstęs, - kad tu
galėsi nueiti į muziejus, kada tik panorėsi. Oko tik ten
nėra - taip visi sako.
- Žinoma, aš į juos nueisiu, bet aš noriu rašyti kny­
gas. Melburne yra didelė biblioteka. Ten tai būtinai
lankysiuosi.
- Nebegalėsi jodinėti, - pasakė Džo. - Melburne ar­
kliai išnyks greičiau negu visur kitur.
- Žinoma, - pasakiau aš, ir man vėl pasidarė liūd­
na. - Bet juk tramvajais galima važinėti kur nori.
- Ten tau tikriausiai kliudys ramentai, - susimąstęs
pasakė Džo. - Šitokioje spūstyje gatvėse...
- Ramentai! - sušukau aš, su panieka nuvydamas
mintį apie juos. - Kas man tie ramentai!
 Marshall, Alan
Ma494 Aš moku šokinėti per balas :
romanas / Alan Marshall; iš anglų
kalbos vertė Vincentas Stravinskas. - ALAN MARSHALL
Vilnius :Alma littera, 2015. - 336 p.. - AŠ MOKU ŠOKINĖTI
(Literatūra: svarbiausi tekstai, PER BALAS
ISSN 2351-7476) Literatūra.
Svarbiausi tekstai
ISBN 978-609-01-1946-4 Romanas

Australų rašytojo Alano Maršalo Iš anglų kalbos vertė

(Alan Marshall) knygoje „Aš moku VINCENTAS STRAVINSKAS
šokinėti per balas“(1955 m.) jautriai, Redagavo
bet kartu labai atvirai vaizduoja VITA DALMANTAITĖ
kitokio žmogaus pasaulį. Serijos dailininkė
Apie skaudžius dalykus prabylama KOTRYNA ŠEIBOKAITĖ
paprastai ir atvirai, nuoširdžiai, Serijos meninis redaktorius
be patoso, be baimės užgauti ar AGNIUS TARABILDA
įžeisti. Rašytojas nemanipuliuoja Maketavo
skaitytojo jausmais, neprašo atgailos ZITA PIKTURNIENĖ
ir užuojautos, priešingai - knygoje
daug šviesos, nuotykių sveiko humoro. Tiražas 1500 egz.
Berniukas įrodo sau ir skaitytojui, Išleido leidykla
kad ramentai nėra kliūtis. Vienintelė „Alma littera“, Ulonų g. 2,
kliūtis, trukdanti judėti - perdėtas LT-08245 Vilnius
suaugusiųjų gailestis ir baimė Interneto svetainė:
suvokti kitokį. Knygoje puoselėjamos www.almalittera.lt
draugystės vertybės, artimųjų Spaudė AB spaustuvė „Spauda“,
palaikymas. Būdamas nepaprastas, Laisvės pr. 60,
jis puikiai gyvena paprastų žmonių LT-05120 Vilnius
kasdienybėje, nevengia kovoti už Interneto svetainė:
save, pasipešti mokykloje, medžioti, www.spauda.com
leistis į nuotykius su draugais, pažinti
spalvingą atokių Australijos medkirčių
gyvenimą. „Jei nori būti šio to vertas,
reikia išmokti priimti smūgius“- šie
medkirčio Piterio išsakyti žodžiai
tampa kertiniu knygos filosofijos
akmeniu. Sis neslegia - jei radę
savo kelyje išdrįsime pasilenkti ir
nestokosime jėgų jo pakelti.

UDK 821.111(94)-93
Alanas M aršalas (Alan M arshall, 1902-1984) - žym us A u stra lijo s
rašytojas. V ienas iš žin om ia usių jo k ū rin ių - a u to b io g ra fin ė
apysaka „A š m oku šo k in ė ti p e r balas“. Tai a tvira , n e su m e lu o to

n u o šird u m o , tik rų ja u sm ų ir g yve n im o išb a n d ym ų kupina

vaikystė s isto rija . K ito k io b e rn iu k o noras visom is išgalėm is

ka b in tis į g yve n im ą negali p a lik ti abejing ų. Si knyga p riv e rč ia
p a tik ė ti, kad nėra n e įve ikia m ų sunkum ų ir n e p e rže n g ia m ų rib ų.

K a rtu ta i ne tik asm eninė žmogaus išg yve n im ų isto rija , b e t ir

pasakojim as apie p e rv a rtų e p o c h ą - kai se n ą jį gam tos pasaulį,
a rk lio kan op ų kaukšėjim ą užgožia b u rzg ia n tys m ašinų variklia i.

LITERATŪRA. SVARBIAUSI TEKSTAI" -

ta i s e r ija k n y g ų , s u p a ž in d in a n č ių
m o k s le iv iu s ir v is u o m e n ę su p a g rin d in ia is
lie t u v ių ir p a s a u lio a u to r ių k ū rin ia is .

ftknygų
klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
• Naujausios ir populiariausios knygos
• Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas į bet kurį pasaulio kraštą

www.knyguklubas.lt