I liustruota D id žio ji K lasika

laiko
mašina
Herbertas Velsas

VILNIUS 1998
UDK-820 -93
V e-102

GREAT ILLUSTRATED CLASSICS

adapted by
Shirley Bogart
edited by
Malvina G. Vogel
illustrations by
Brendan Lynch

Copyright © MCMXCII
P la y m o r e In c ., P u b lis h e r s and

W a ld m a n P u b lis h in g C o rp .,

N e w Y o rk , N e w Y o r k . A ll r ig h t s re s e rv e d .

T e x t C o p y r ig h t © M C M X C II

W a ld m a n P u b lis h in g C o rp .

N e w Y o rk , N e w Y o rk

© Playmore Inc., Publishers

© Edmundas Juškys. Vertimas į lietuvių kalbą
© Alkos leidykla. Lietuviškasis leidimas
ISBN 9986-459-40-0
 Hirinys

SKYRIUS PUSLAPIS
1. Keistas išnykimas........................... 7
2. Vėlyvas atvykimas......................... 25
3. Keliautojo Laike istorija................ 37
4. Nusileidimas 802701 mūsų eros
metais........................................49
5. Keisti maži žmogeliukai................. 67
6. Laiko mašina dingsta.................. 85
7. Vyną iš Elojos............................. 103
8. Žemyn į „Blogą vietą“.................. 121
9. Šiurpi tiesa!................................ 135
10. Pakliuvęs į morlokų spąstus......... 153
11. Atrandu laiko mašiną..................171
12. Pabėgimas į ateitį.......................187
13. Mokslo aukso amžius.................. 203
14. Viena istorija baigiasi,
kita tik prasideda.......................229
 Apie autorių
Atrodė, Herbertui Džordžui Velsui gyvenime
vargu ar gali gerai sektis. 1866 metais jis gimė
Bromlyje, Kento grafystėje, Anglijoje, gana
skurdžioje šeimoje. Vaikystėje gero išsilavinimo
negavo.
Norėdami, kad sūnus užsidirbtų bent kukliam
pragyvenimui, tėvai atidavė jį pameistriu iš pra­
džių audėjui, o paskui vaistininkui. Bet abu dar­
bai berniokui pasirodė nuobodūs, ir jis pabėgo.
Tačiau jaunasis Velsas labai daug skaitė sava­
rankiškai ir ilgainiui pradėjo dirbti mokytojo pa­
dėjėju. Tuo metu jį paragino laikyti specialų eg­
zaminą, kad gautų stipendiją ir galėtų mokytis
Karališkajame mokslo koledže, kur jis studijavo
biologiją. 1888 metais Velsas su pagyrimu bai­
gė Londono universitetą.
Herbertas Velsas visą laiką domėjosi moksli­
ne fantastika. Pats pradėjęs rašyti šio žanro kny­
gas, kai kuriose iš jų reiškė savo politines tobu­
los visuomenės idėjas. Knygoje „Laiko mašina“
Velso Keliautojas Laike ieško tokios idealios ci­
vilizacijos.
 Nepaprastai lakią Velso vaizduotę atskleidžia
knygoje aprašomi dalykai, kurie iki jos pasiro­
dymo 1895 metais niekam nebuvo atėję į gal­
vą. Iki to laiko buvo žinomi trys matmenys: il­
gis, plotis ir aukštis (gylis). Velsas rašo apie ket­
virtąjį matmenį —laiką, kurį mokslo pasaulis
priėmė tik po to, kai 1905 metais Einšteinas
paskelbė savo darbą apie laiko reliatyvumą.
Dar nuostabiau yra tai, kad 1914 metais išl­
eistoje knygoje „Išlaisvintas pasaulis“ Velsas
apibūdina atominę bombą, kurią 1945 metais
per Antrąjį pasaulinį karą pirmą kartą JAVpa­
naudojo prieš Japoniją .
Herbertas Velsas mirė 1946 metais. Skaity­
tojai gerai vertino ir tebevertina jo knygas, ku­
rių nepriskiriame grožinei literatūrai, kaip an­
tai: „Istorijos apybraižos“ ir „Gyvenimo moks­
las“. Vis dėlto H. Velsas kaip rašytojas labiau­
siai išgarsėjo savo mokslinės fantastikos kūri­
niais: „Laiko mašina“, „Daktaro Moro sala“,
„Nematomasis žmogus“ ir „Pasaulių karas“.
Kas tau nutiko?”
 I SKYRIUS

Keistas išnykimas

„Dėl Dievo meilės, žmogau! —aiktelėjo

Filbis. —Kas tau nutiko?“
Savo valgomojo tarpduryje išdygęs nusi­
brozdinęs, mėlynėmis išmargintais ir susitar­
šiusiais plaukais jaunas mokslininkas atrodė
taip, tarsi būtų ką tik patyręs neapsakomą
siaubą^ Jis stovėjo kaip įbestas vienoje vietoje
ir tyliai kratė galvą.
Jauno gerbiamo mokslininko išvaizda nu­
stebino ir kitus prie stalo sėdėjusius vyrus.
Kol visi svečiai išpūtę akis žiūrėjo į šeimi­
ninką, Filbio atmintyje atgijo keisti prieš sa­
vaitę įvykę dalykai.

7
LAIKO MAŠINA

Tą vakarą po įprastinės ketvirtadienio va­

karienės mokslininko svečiams sėdint aplink
stalą prašmatniame jo name Ričmonde, Ang­
lijoje, visus sudomino šeimininko pasakytas
teiginys. Nenorėdami minėti tikrosios moks­
lininko pavardės, pavadinkime jį Keliautoju
Laike.
Tarp pakviestųjų svečių buvo artimiausias
Keliautojo Laike draugas matematikos pro­
fesorius Džordžas Filbis, psichologas Džonas
Meningas ir daktaras Osvaldas Peris.
Vyrai aptarinėjo Anglijos švietimo sistemą,
kai Keliautojas Laike pratrūko: „Ir dar vie­
nas dalykas —šiandien mokyklose klaidingai
mokoma geometrijos.“
„Ką tu turi galvoje? —paklausė Filbis. —
Mes puikiai išmokome matematikos.“
„Man atrodo, kad matematikos dėstymo
sistema mums visiems davė daug naudos“, —
pastebėjo Meningas rankos mostu parodyda-

8
Aptarinėja švietimą Anglijoje
LAIKO MAŠINA

mas, kad turi galvoje visus čia esančius moks­

lo vyrus.
Keliautojas Laike energingai pakėlė ranką.
„Ne, ne! Leiskite man paaiškinti.“
„Ką gi, pasakyk, kas negerai sistemoje pa­
gal kurią mes mokėmės ir mokome matema­
tikos“, —paprašė Filbis, kelis kartus pirštais
gyvai braukdamas per savo storus kaip viela
raudonus plaukus.
„Gerai, —tarė Keliautojas Laike. —Pir­
miausia mus mokė, kad linija turi tik vieną
matmenį —ilgį. Taip?“ Ir jis nubrėžė serve­
tėlėje tiesią liniją.
„Linija turi vieną matmenį —ilgį. Kol kas
tu teisus“, —pasakė daktaras Peris.
„Dabar aš nubraižiau kvadratą, —tęsė Ke­
liautojas Laike, nubrėžęs dar tris linijas. —
Kiek jis turi matavimų?“
„Žinoma, du“, —atsakė Meningas.
„Ir vaikui aišku, —tarė Filbis nekant­
riai. —Plokščias objektas turi ilgį ir plo-

10
Du matmenys - ilgis ir plotis
LAIKO MAŠINA

tį. Tęsk, tęsk, vaikine.“

„Neskubėkite. Viskas bus pasakyta. —Ke­
liautojo Laike akyse suspingsėjo užslėpto
juoko kibirkštėlės. —Dabar, kalbėjo jis to­
liau pakeldamas aukštyn kubo pavidalo ciga­
rų dėžutę, —kaip su šiuo kubu? Kiek mat­
menų turi jis?“
„Tu ką, iš mūsų šaipaisi? —nepatenkintas
paklausė Peris. —Jis, žinoma, turi tris —il­
gį, plotį ir aukštį. —O gal man eiti prie len­
tos?“ Perio akys už akinių stiklų šelmiškai su­
blizgėjo.
„Kalbu visai rimtai, —tarė Keliautojas Lai­
ke. —Ilgis, plotis, aukštis... ir tai viskas, ko
mokoma mokykloje.“ Jis piktai trinktelėjo
ranka į stalą.
„Palauk, palauk, —prabilo Meningas. —Ar
tik nenori pasakyti, kad yra daugiau... kad, be
ilgio, pločio ir aukščio, yra dar kitas mat­
muo?“
v
„Žinoma, kad yra. Pažvelkite į šį mano iš

12
Trys matmenys - ilgis, plotis ir aukštis
LAIKO MAŠINA

trijų dalių susidedantį portretą. Pirmojoje da-

lyje aš penkerių. Jis nukreipė pirštą į vieną
dalį. —Antroje aš dvylikos... ir galiausiai tre­
čioje —dvidešimties metų. Kiek matmenų
priskaičiuoj ate?“
„Tuos pačius tris, —pasakė Filbis. —Dro­
bė ir rėmas turi ilgį, plotį ir aukštį.“
„Aha, —šūktelėjo Keliautojas Laike. —O
čia tu ir neteisus!“
„Minutėlę, —tarė Meningas, —man atro­
do, jog supratau, kur suki. Kalbi apie laiką,
ar ne?“
„Teisingai! —sušuko Keliautojas Laike. —
Laikas yra tas dalykas, kurio visai nepaisoma
mokant geometrijos. Laikas yra ketvirtasis
matmuo!“
„Bet argi nesupranti, —nusistebėjo Peris, —
jog laikas apeinamas pamatuotai. Ilgis, plo­
tis ir aukštis yra erdvės matavimai. Erdvėje
mes galime judėti pirmyn ir atgal, aukštyn ir
žemyn. Bet visai neįmanoma judėti atgal ar-

14
Laikas yra ketvirtasis matmuo!
LAIKO MAŠINA

ba pirmyn laike.“
„Klystate! Klystate! KLYSTATE! - dabar
jau šaukte šaukė Keliautojas Laike. —Iš tik­
rųjų... mes galime!“
„Ką turi galvoje? —paklausė Filbis atsisto­
damas. —Dabar aš einu per kambarį prie du­
rų ir atgal. Galiu užlipti laiptais arba pakilti
balionu aukštyn erdvėje. Galiu judėti erdvė­
je, bet niekaip neįstengsiu persikelti į vakaryk­
štę dieną ar rytdieną. Niekas to negali.“
„Tai tik tu taip manai, —ramiai tarė Ke­
liautojas Laike. —Daugelį metų dariau ban­
dymus ir dabar galiu pasakyti padaręs nepa­
prastą atradimą. Tai mašina, kuria galima nu­
keliauti į praeitį arba į ateitį.“
Visi sėdėjusieji prie stalo nusijuokė.
„Neįmanoma!“
„Juokinga!“
„Absurdiška!“
„Nesišaipykite, mieli bičiuliai, —tarė Ke­
liautojas Laike. —Tai nėra nei neįmanoma,

16
„Aš galiu judėti erdvėje, bet_”
LAIKO MAŠINA

nei juokinga, nei absurdiška.“

„Tikrai? Galgi parodytum tų bandymų re­
zultatą?“ —paprašė Meningas.
„Taip, taip. Pasižiūrėkime, ką padarei, —
pridūrė Filbis, —nors manau, kad tai nesą­
monė.“
Šį kartą Keliautojas Laike nusišypsojo sve­
čiams ir išėjo iš kambario. Jie girdėjo jį žing­
sniuojant ilgu koridoriumi laboratorijos link.
Peris pažvelgė į kitus vyrus. „Svarstau, ką jis
čia sumanė?“ —klausė nieko nesuprasdamas.
„Gal koks magiškas triukas?“, —spėjo
Meningas.
Filbis netarė nė žodžio, bet iš visko buvo
matyti, kad jis susidomėjo.
Netrukus šeimininkas grįžo, rankoje laiky­
damas kažkokį blizgantį daiktą. Tai buvo me­
talinis, ne didesnis už laikrodį meistriškai pa­
darytas korpusas su kažkokiomis dramblio
kaulo ir vaiskiomis kristalo detalėmis viduje.
Keliautojas Laike prie židinio pristūmė

18
N/"

Šypsosi svečiams
LAIKO MAŠINA

nedidelį aštuonkampį stalelį ir ant jo padėjo

tą mechanizmą. Nuo lempos su gobtuvu ant
prietaiso krito ryški šviesa.
Keliautojas Laike iš pradžių pažvelgė į sve­
čius, o paskui į atneštą daiktą. „Noriu pasa­
kyti, —pradėjo jis, —kad tai tik kelionės lai­
ke mašinos modelis. Atkreipkite dėmesį į tą
tviskančią detalę virš šio strypo ir į tuos du
svertus.“
„Puikiai padaryta“, —pagyrė Filbis.
„Kol užbaigiau, triūsiau beveik dvejus me­
tus“, —pasakė Keliautojas Laike. Paskui, ro­
dydamas balną primenančią vietą prietaise,
paaiškino: „Tai vieta, kur Keliautojas Laike
sėdi... o tie du maži balti svertai, —kalbėjo
toliau, —reguliuoja laiką. Pirmasis mašiną
nukreipia į ateitį, o kitas pasiunčia ją atgal —
į praeitį.“
Norėdami geriau apžiūrėti modelį vyrai
priėjo arčiau prie stalelio.
„Kada ketini jį išbandyti?“ —paklausė
Peris.

20
Laiko mašinos modelis
LAIKO MAŠINA

„Netrukus. Bet iš pradžių noriu, kad jūs vi­

si atidžiai viską apžiūrėtumėte. Patikrinkite ir
stalą. Nenoriu prarasti modelio, o paskui iš­
girsti iš jūsų, kad esu šarlatanas, nes kai tik
mašina pakils, ji išnyks ateityje ir dings.
„Tu tikrai rengiesi ją paleisti?“ —paklau­
sė Meningas.
„Taip, tikrai. Bet geriau padaryk tai tu. Pa­
stumk svertą savo ranka, Meningai. Tuomet
nesakysi, kad tai apgaulė.“
Keliautojas Laike parodė psichologui, kur
prispausti smilių ir pastūmėti svertą. Visi
esantieji kambaryje matė, kaip svertas paju­
dėjo, ir buvo visai tikri, jog nėra jokio suk­
čiavimo.
Nuo modelio pakilo nedidelis vėjo gūsis.
Lempos liepsna sumirksėjo. Mažoji mašina
apsisuko aplinkui, suburzgė ir tarsi vaiduok­
lis dingo. Liko tik lempa ir tuščias stalelis!
Patraukia svertą
„O gal ji kur nors po stalu?”
 II SKYRIUS

Vėlyvas atvykimas

„Ką gi, lai mane griebia šimtas velnių!“ —

sušuko Filbis.
„O gal ji kur nors po stalu?“ —suabejojo
Meningas lenkdamasis patikrinti.
Keliautojas Laike nusijuokė.
„Klausyk, —tarė daktaras Peris. —Ar tik­
rai tiki, kad tas tavo įtaisas keliauja laike?“
„Žinoma, tikiu, —atsakė Keliautojas Lai­
ke. —Antraip nebūčiau jūsų gaišinęs.“
Meningas labai stengėsi parodyti, kad mo­
deliui išnykus jis visai nesutriko. Abejinga
veido išraiška bandė užsidegti cigarą. Tik bė­
da, kad užmiršo nukirpti jo galiuką, tad ne­

25
LAIKO MAŠINA

nukirpto galo niekaip nepajėgė uždegti.

„Tu nori pasakyti, kad tavo mašina iškelia­
vo į ateitį“, —paklausė jis traukdamas neuž­
degtą cigarą.
„Arba į ateitį, arba į praeitį —tuo aš nesu
visai tikras, —atsakė Keliautojas Laike. —Su­
pranti, ji keliauja ne erdvėje, bet laike. Kadan­
gi per sekundę ji nuskrido didžiulį laiko tarp­
snį, todėl staiga dingo ir pasidarė nematoma.“
„Dabar tai atrodo gana įtikima, —tarė
daktaras, —bet aš svarstau ką apie visa tai
galvosime rytoj, kai vėl pradėsim vadovautis
sveiku protu.“
„Ar nenorėtumėte pamatyti tikrąją Laiko
mašiną?“ —paklausė Keliautojas Laike.
Visi susirinkusieji pamanė, kad šeiminin­
kas juokauja. „Ką tu nori tuo pasakyti?“ —
paklausė Meningas.
„Tu tikriausiai pokštauji!“ —nenustygo
Peris.
„Humoro jausmo iš tavęs neatimsi“, —
pridėjo Filbis.

26
Mašina iškeliavo į ateitį?
LAIKO MAŠINA

„Einame su manimi“, —pakvietė Keliau­

tojas Laike. Laikydamas rankoje lempą ilgu
koridoriumi nusivedė juos j laboratoriją.
Sutrikę vyrai sekė paskui apnikti abejonių,
kol šeimininkas atlapojo laboratorijos duris.
Joms atsidarius jie išvydo didelį to mažo me­
chanizmo, kuris išnyko iš valgomojo, varian­
tą. Vienos laiko mašinos dalys buvo padary­
tos iš dramblio kaulo, kitos —iš nikelio, o kai
kurios išpjautos iš uolų kristalo.
Mašina atrodė baigta, išskyrus du kristalo
strypus, kurie neapdoroti gulėjo ant suolo
greta kažkokių brėžinių.
Norėdamas geriau apžiūrėti Filbis paėmė
vieną strypą. „Kvarcas, ar ne?“ —paklausė
jis.
Keliautojas Laike nusišypsojo ir linktelėjo
galva.
„Klausyk, —kreipėsi Filbis į šeimininką. —
Ar tu rimtai, ar vedžioji mus už nosies, pa­
našiai kaip su ta vadinamąja šmėkla per pra­
ėjusią Halloween šventę?“

28
Tikroji laiko mašina
LAIKO MAŠINA

Keliautojas Laike aukštai iškėlė lempą ir

susijaudinęs tarė: „Šia mašina ketinu tyrinė­
ti laiką. Aišku? Niekada savo gyvenime ne­
kalbėjau taip rimtai, kaip dabar!“
Kitą savaitę Filbis sutiko daktarą klube.
„Ką manai apie tai, ką matėme praėjusį ket­
virtadienį?“ —paklausė jis.
„Na, juk žinai, kad mūsų bičiulis mokslinin­
kas visuomet buvo šioks toks juokdarys. Be
abejo, jis gabus. Bet sunku žiūrėti į jį rimtai.“
„O kaip dėl to išnykusio modelio?“
„Tai buvo tikrai vykęs triukas, —pasakė
daktaras nusijuokdamas. —Primena man
vieną, kurį mačiau darant iliuzionistą. Nė vie­
no jų negaliu paaiškinti.“
„Ar rengiesi vėl eiti vakarienės pas Keliau­
toją Laike šį ketvirtadienį?“ —paklausė Fil­
bis.
„Planuoju. Pasimatysime ten.“
Tą kitą ketvirtadienį pas Keliautoją Lai­
ke Filbis atvyko vėlai. Svetainėje jau sėdėjo

30
Šia mašina ketinu tyrinėti laiką
LAIKO MAŠINA

keturi vyrai. Be daktaro Perio ir Meningo,

šį kartą dar buvo laikraščio redaktorius
Klarkas ir rašytojas Braisas. Peris stovėjo
prie židinio vienoje rankoje laikydamas po­
pieriaus lapelį, o kitoje —laikrodį. „Dabar
pusė aštuonių, —pasakė jis. —Manau, pats
laikas dabar būtų pradėti vakarieniauti.“
„Be šeimininko?“ —paklausė Filbis.
Peris pamojavo popieriaus lapeliu ir paaiš­
kino: „Šeimininkas paliko šį raštelį pirmajam,
kuris atvyks. Sako, kad jį gali areštuoti, ir siū­
lo, jeigu jis čia laiku nepasirodytų, septintą
valandą sėsti prie stalo be jo.“
„Tai iš tikrųjų nelabai gražu“, —pasakė re­
daktorius Klarkas, kurio išvaizda rodė, kad
jis nepraleidžia progos gerai pavalgyti.
Daktaras paskambino vakarienės varpeliu
ir vyrai susėdo prie didelio ovalaus stalo.
„Stebiuosi, kodėl jis vėluoja“, —tarė Klar­
kas.
„Gal jį sutrukdė kelionė laike“, —pasakė

32
Skaito Keliautojo Laike raštelį
LAIKO MAŠINA

Filbis pašaipiai.
„Ką jūs turite galvoje?“ —paklausė rašy­
tojas Braisas.
„Na, suprantate, —pradėjo Meningas, —
praėjusią savaitę jis mums parodė išradingą
triuką su nedideliu modeliu, kurį jis vadino
laiko mašina ir...“
Iš lėto ir be garso prasivėrė durys į korido­
rių. Filbis sėdėjo į jas veidu ir pirmasis paste­
bėjo jas atsidarant. „Pagaliau!“ —apsidžiau­
gė jis.
Durims atsivėrus plačiau Filbis jį pamatė.
„O, Viešpatie!“ —sušuko jis.
Greta jo sėdėjęs daktaras Peris žvelgė iš­
pūtęs iš nuostabos akis.
„Dėl Dievo meilės, žmogau! —aiktelėjo
Filbis. —Kas tau nutiko?“
 v,

„Kas tau nutiko?”

Veidas iškreiptas ir išsekęs
 III SKYRIUS

Keliautojo Laike istorija

Visi pasisuko į duris. Ten stovėjo Keliau­

tojas Laike. Jis atrodė baisiai. Ant dulkino
palto rankovių dryžiais ėjo lipnios žalios dė­
mės. Jo plaukai Filbiui atrodė žilesni negu
anksčiau. Tik liko neaišku, ar pakito jų spal­
va, ar jie papilkėjo nuo dulkių. Keliautojo
Laike veidas, iškreiptas ir išsekęs buvo blyš­
kus kaip vaiduoklio, pasmakrėje raudonavo
pusiau užgijęs randas, visa jo povyza rodė ne­
seniai iškentėtas dideles kančias.
Tarsi apakintas šviesos akimirką neryžtin­
gai pastovėjo tarpduryje. Paskui iš lėto įšlub-
čiojo į kambarį ir atsisėdo.

37
LAIKO MAŠINA

Netaręs nė žodžio ranka parodė į vyną.

Klarkas pripylė taurę šampano ir pastūmė
jam. Keliautojas Laike užsivertęs maktelėjo ją
iš karto ir, atrodo, tai jį paveikė gerai. Jis nu­
žvelgė už stalo sėdėjusius savo draugus, ir jo
veidu nuslinko pažįstamos šypsenos šešėlis.
„Kur tu, po šimts pypkių, buvai, žmo­
gau?“ —paklausė daktaras.
„Kol kas nenoriu nieko pasakoti“, —tarė
Keliautojas Laike užsikirsdamas. Jis vėl ištie­
sė taurę pripildyti ir iš karto ją ištuštino. „Tai
gerai“, —pasakė. Jo akys prašviesėjo, o į
skruostus grįžo raudonis. „Noriu nusipraus­
ti ir persirengti, —tarė iš lėto. —Paskui nu­
lipsiu žemyn ir pamėginsiu paaiškinti, kas nu­
tiko... Palikite man truputį tos avienos. Išsi­
ilgau bent kąsnelio mėsos.“
Pastatęs taurę ant stalo atsistojo ir nuėjo
prie durų atsidarančių į laiptus. Filbio dėmesį
atkreipė šlubčiojanti jo eisena ir minkšta ei­
gastis. Pažvelgęs žemyn spėjo pastebėti tik
šeimininko kojas, dingstančias už durų. Jis

38
Klarkas pripila taurę
LAIKO MAŠINA

buvo be batų, o prakiurusios kojinės rudavo

nuo kraujo dėmių.
Filbis jau ketino eiti paskui ir paklausti, ar
nereikia pagalbos, bet prisiminė, kad jo drau­
gas nemėgsta, jei kas nors apie jj šokinėja.
Neliko nieko kita kaip sėsti prie stalo drau­
ge su kitais vyrais.
„Kas atsitiko? —paklausė Braisas. —Gal
jis vaidino elgetą? Nesuprantu.“
„Jaučiu, kad tai susiję su laiko mašina“, —
tarė Filbis, baigdamas Meningo pradėtą pa­
sakojimą apie praėjusios savaitės įvykius.
Iš naujųjų svečių veidų aiškiai buvo maty­
ti, kad jie nė iš tolo netiki Keliautojo Laike
istorija.
„Keliautojas Laike? —stebėjosi Klarkas. —
Ar pastebėjote jo dulkėtus drabužius? Ar kas
nors gali tokiu būdu paaiškinti mokslinę teo-
riją?“
Šaipydamasis jį palaikė rašytojas Braisas.
„Negi ateityje nebus šepečių rūbams valyti?“
„O dabar išimtinis gyvo liudininko, mūsų

40
Ant kojinių kraujo dėmės
LAIKO MAŠINA

specialaus korespondento pranešimas iš po-

rytojaus!“ —paskelbė Klarkas ir sudėjęs ran­
kas dūdele prie lūpų sutrimitavo.
Tokia neįtikima mintis beveik visus prajuo­
kino.
Tuo metu apsirengęs įprastais drabužiais
grįžo Keliautojas Laike. Iš visų pokyčių, ku­
rie anksčiau taip apstulbino svečius, buvo li­
kęs tik nuovargis.
„Klausykite, —tarė Klarkas linksmai, —tie
džentelmenai sako, kad jūs keliavote viduryje
kitos savaitės. Ar nepapasakotumėte savo
nuotykių?“
Keliautojas Laike tylėdamas atsisėdo ir
nusišypsojo sena įprasta šypsena. „Kur čia ta
aviena?“ —paklausė.
„O kaip dėl istorijos?“ —pasiteiravo Brai-
sas.
„Velniop tą istoriją! —pasakė Keliautojas
Laike. —Noriu užkąsti! Tylėsiu kaip nebylys
tol, kol mano arterijose neatsiras šiek tiek
peptono.“

42
„Trimituoja” liudytojo parodymams
LAIKO MAŠINA

„Tik vieną žodelį, —paprašė Filbis. —Ar

keliavai laike?“
„Taip“, —atsakė jis pilna burna.
Likusį vakarienės laiką visi jautėsi labai ne­
patogiai. Niekas nepratarė nė žodžio, kol Ke­
liautojas Laike galop pastūmė toliau nuo sa­
vęs lėkštę.
„Manau, jog turiu atsiprašyti, —tarė jis. —
Bet tiesiog miriau iš bado. Praleidau su nie­
kuo nepalyginamą laiką.“ Jis paėmė cigarą ir
nupjovė jo galiuką. „Eime į rūkomąjį. Si isto­
rija pernelyg ilga, kad ją būtų galima pasako­
ti prie nešvariomis lėkštėmis apkrauto stalo.“
Keliautojas Laike paskambino tarnams,
kad nuimtų stalą, o tada pakvietė visus į gre­
timą kambarį.
„Ar papasakojai jiems apie mano maši­
ną?“ —paklausė Filbio, rodydamas į naujus
svečius.
„Mėginau“, —linktelėjo galva Filbis.
„Bet toks dalykas neįmanomas!“ —tvirtai
pareiškė Klarkas.

44
Pasirengęs papasakoti
LAIKO MAŠINA

„Negaliu šįvakar ginčytis ir įrodinėti, —ta­

rė Keliautojas Laike. —Mielai papasakosiu
jums savo istoriją, bet įrodinėti neturiu jėgų.
Išklosiu viską, kas man nutiko, bet prašau ne-
pertraukinėti.“
Visi tylėjo.
„Ketvirtą valandą po pietų buvau savo la­
boratorijoje. Nuo to laiko aš išgyvenau tokias
aštuonias dienas, kokių joks žmogus niekada
negyveno.“
„Aštuonios dienos per vieną? Argi tai įma­
noma?“ —paklausė Braisas.
„Žiūrėkite, aš labai noriu papasakoti tą is­
toriją, nors žinau, kad daug kas jums atrodys
kaip melas. Bet viskas yra tiesa. Kiekvienas
žodis. Susitarkime, kad man netrukdysite.“
„Sutarta!“ —aidu atsiliepė svečiai.
Tarsi amžiaus išvargintas senis, Keliautojas
Laike atsilošė krėsle. Mažos lempos šviesa
krito ant jo malonaus išblyškusio veido, ir jis
pradėjo jaudulio pilnu balsu pasakoti.

46
„Susitarkime, kad man netrukdysite”
 vX

Savais žodžiais papasakota istorija

 IV SKYRIUS

Nusileidim as 802701 musų eros

metais

Kadangi žvakės rūkomajame liko neuždeg­

tos, dauguma klausytojų sėdėjo šešėlyje. Ma­
ža lempa pašvietė tik nuoširdų kalbėtojo bei
sutrikusį rašytojo veidus, taip pat stuomenin­
go redaktoriaus kojas žemiau kelių.
Keliautojui Laike pradėjus pasakoti vyrai
retsykiais tarpusavyje susižvalgydavo. Tačiau
po kurio laiko jie liovėsi tai darę ir įsmeigę
akis žiūrėjo tik į pasakotoją. Taigi štai kokia
jo paties papasakota istorija.
Kai pasiruošiau išbandyti savo mašiną,

49
LAIKO MAŠINA

jaučiausi taip, tarsi būčiau pasiryžęs savižu­

dybei. Tai buvo šįryt dešimtą valandą ma­
no laboratorijoje. Paskutinį kartą ranka pri­
siliečiau prie mašinos, kažkelintą sykį pati­
krinau visas veržles, dar truputėlį patepiau
kvarco strypą. Paskui atsisėdau į balną.
„Patikima, —pasakiau sau. —Viskas ge­
rai!“
Viena ranka paėmiau paleidimo, o kita —
stabdymo svertą. Patraukiau į save pirmąjį
ir gal sekundę drebėjau lyg drugio krečia­
mas, o kiek vėliau pasijutau tarsi krintąs...
krintąs... krintąs... Tikras košmaras! Ir vis­
kas. Kiek tai truko, nežinau.
„Kas tai?“ —sušukau atsibusdamas. Vis­
kas laboratorijoje atrodė taip pat kaip buvę.
Argi nieko neatsitiko?
Kaip tik tuo metu pastebėjau laikrodį.
Prieš akimirką jis rodė kokią minutę po de­
šimtos, o dabar —beveik tris trisdešimt.

50
Patikima!”
LAIKO MAŠINA

„Valio! Man pasisekė! —pasakiau sau. —

Mašina perkėlė mane į ketvirtą matmenį —
laiką!“
Giliai įkvėpiau, sukandau dantis ir šį kartą
paleidimo svertą stvėriau abiem rankomis. La­
boratorijos kontūrai išnyko. Pasidarė tamsu.
Atitraukiau svertą ligi galo. Atėjo naktis, o
po akimirkos —rytas. Laboratorija vis labiau
skendo tarsi tirštame rūke.
Kita naktis buvo tamsi, nors į akį durk,
paskui diena, vėl naktis, vėl diena, kaskart vis
greičiau ir greičiau. Kai atrodė, kad labora­
torija nuo manęs atsiskiria, mane apėmė ne­
valdomo judėjimo į priekį jausmas.
Įsivaizdavau, kad laboratorija kartu su na­
mu ilgainiui suiro ir kad dabar esu atviroje
erdvėje, toje vietoje, kur stovėjo namas. Nak­
tis keitė dieną, ir ta kaita buvo panaši į plas­
nojantį paukštį juodu sparnu.
Paskui išvydau dangaus skliautu greitai kas
minutę šokčiojančią saulę.

52
„Valio! Man pasisekė!”
LAIKO MAŠINA

„Kaip sparčiai keliauju, —pamaniau. —

Kiekviena minutė reiškia dieną.“
Nuo mirkčiojančio tamsos ir šviesos kaita-
liojimosi paskaudo akis. Mačiau, kaip žai­
biškai keičiasi mėnulio fazės nuo jauno iki
pilnaties, ir galėjau žvilgtelėti į ratu besisu­
kančias žvaigždes.
„Nuostabu, kad erdvėje aš nepajudėjau nė
iš vietos“, —kartojau sau. Iš tikrųjų tebebu­
vau kalvos atšlaitėje, kurioje stovi šis namas.
Dėl keliavimo laike nakties ir dienos kaita
virto ištisa pilkuma, šokinėjanti saulė —ug­
nies ruožu, o mėnulis —neryškia banguota
juosta.
Mačiau medžius, augančius ir besikeičian­
čius kaip dūmų kamuolius —sužaliuojančius,
paruduojančius, išaugančius, nykstančius ir
mirštančius. Mačiau iškylančius mažus ir di­
delius pastatus kurie pradingdavo nelyginant
sapnas.
Mano greitmačio rodyklė judėjo vis spar­
čiau. Saulė kilo ir leidosi, kilo ir leidosi to-

54
Sparčiai kaitaliojasi mėnulio fazės
LAIKO MAŠINA

kiu fantastiniu greičiu, kad supratau, jog per

minutę praeina metai.
1900.. . 2000... 10000... 50000 mūsų eros
metų...
Iš pradžių apie sustojimą nė nepagalvojau.
Paskui mane apniko visokiausios mintys.
100000.. . 200000... 500000 mūsų eros me­
tų...
„Įdomu, kas ištiko žmoniją. Kokią nepa­
prastą rasiu mūsų civilizacijos pažangą?“
Paskui ėmiau nerimauti, kad man nusilei­
dus gali atsitikti kas nors baisaus.
„O kas, jeigu toje vietoje, kur buvo mano
laboratorija, stovi koks nors naujas pastatas
ar dar kas nors? Ar negali įvykti susidūrimas,
kuris išsprogdintų mane ir mano mašiną į di­
džiąją Nežinią?“
Galiausiai iki kaklo buvau sotus svarstymų,
nerimo ir kritimo jausmo. Nervingos nekan­
tros apimtas čiupau ir smarkiai patraukiau
stabdymo svertą.

56
50000-ieji musų eros metai
LAIKO MAŠINA

Kai keletą kartų persivertusi mašina atsi­

gulė ant šono ir sustojo, aparato skalė rodė
802701 mūsų eros metus. Kartu su perkūno
griausmu lėkte išlėkiau į orą.
Manau, jog akimirką buvau pritrenktas.
Pamačiau esąs išsitiesęs ant žolėtos pievos
priešais apvirtusią mašiną. Pylė kaip iš kibi­
ro ir žemė atrodė kaip padūmavusi. Netrukus
permirkau iki paskutinio siūlelio.
Pro pliaupiantį lietų galėjau įžiūrėti tik ro­
dodendrų krūmus ir didžiulę baltą figūrą iš
marmuro.
„Sprendžiant pagal šalia stovintį beržą, tai
gana aukšta statula, —pamaniau. —Beržo
viršūnė siekia tik jos pečius.“
Statula priminė sfinksą išskėstais sparnais.
Atrodė, kad neregėmis akimis ji žvelgia į ma­
ne. Jos lūpose žaidė vos pastebima šypsena.
Pjedestalas ant kurio ji stovėjo, buvo pada­
rytas iš bronzos. Nuo laiko jis pažaliavo.
Mane užplūdo nauja susirūpinimo banga.

58
Išmestas 802701-siais metais
LAIKO MAŠINA

„Kaip vystėsi žmogus? O gal jis tapo ne­

jautrus ir žiaurus? O kas, jeigu atrodysiu
jiems esąs senojo pasaulio laukinis padaras?
O kas, jei jie palaikys mane gyvuliu, bjauriu
gyvūnu, kurį reikia užmušti?“
Kai liūtis liovėsi ir nušvito mėlynas vasaros
dangus, išvydau kitus didžiulius pavidalus —
milžiniškus pastatus su aukštomis kolonomis.
Mane apėmė panika.
„Turiu tave sutvarkyti ir dingti iš čia“, —
sušnypščiau savo mašinai.
Įtempęs visas jėgas, remdamasis į žemę ko­
jomis ir rankomis, šiaip taip ją atverčiau ir
pastačiau, kaip turi stovėti. Beversdamas gi­
liai prasikirtau smakrą. Jau buvau besiren­
giąs sėsti ir iškeliauti, kai mano narsa grįžo.
Nejausdamas didelės baimės, atidžiau ap­
sižvalgiau aplinkui po tą ateities pasaulį.
Aukštai artimiausio pastato sienoje pamačiau
apvalią angą. Joje stovėjo ir stebėjo mane ke­
letas prabangiais minkštais apdarais apsi-

60
Įdėmiai žvalgosi aplinkui
LAIKO MAŠINA

rengusių figūrų. Paskui išgirdau iš kitos pu­

sės sklindančius garsus ir išvydau nuo krūmų
pro baltą sfinksą bėgančius kelis žmones.
Vienas iš jų pasuko taku, vedančiu tiesiai j
pievelę, kurioje stovėjau su savo mašina.
Jis buvo apie metro dvidešimt centimetrų
ūgio, apsivilkęs skaisčiai raudoną tuniką ir
apsiavęs basutėmis. Minkštų šviesių plaukų
sruogelės vyniojosi apie veidą. Buvo gražaus
ir grakštaus stoto, bet kažkoks gležnas. Jo
džiaugsmu spinduliuojantis veidas daugiau
bylojo apie ligą negu apie sveikatą.
„Si būtybė man nepavojinga“, —pama­
niau. Vėl ėmiau pasitikėti savimi.
Jaunuolis priėjo prie manęs nė kiek nesi­
baimindamas ir nusijuokė man j akis. Paskui
apsigręžė ir nesuprantama, bet maloniai
skambančia kalba kažką pasakė kitiems
dviem kartu atėjusiems. Tiedu taip pat nusi­
juokė.
Leidau jiems prieiti ir paliesti savo ranką.
Paskui jie rožinės spalvos rankomis palietė

62
Grakščios gležnos būtybės
LAIKO MAŠINA

mano nugarą ir pečius. Greičiausiai norėda­

mi įsitikinti, kad tas jų sutiktas milžinas yra
tikras.
Tačiau kai jie palietė laiko mašiną, aš įspė­
jamai mostelėjau ranka. „Ak, nelieskite, —
ryžtingai pasakiau. —Tai mano bilietas grįž­
ti iš jūsų žaidimų šalies.“
Ūmai supratau, kad pamiršau apie pavojų.
Kol manęs nėra, niekas neturi prisiliesti prie
laiko mašinos. „Geriau nerizikuoti“, —pasa­
kiau pats sau.
Pasilenkiau per mašinos bortą, atsukau
mažuosius svertus, kuriais galimąją užvesti,
ir rūpestingai susidėjau juos į kišenę.
Išima paleidimo svertą
Didelėms akims stigo blizgesio
 V SKYRIUS

Keisti maži žmogeliukai

Atsiradus galimybei iš arčiau pasižiūrėti į

tuos ateities žmones, pastebėjau keletą keis­
tų savybių. Visi jie buvo garbanotais plaukais,
kurie siekė tik kaklą ir skruostus. Jų kiniško
tipo veidai buvo visai be plaukų, ausys nepa­
prastai mažos, smakrai atsikišę, o mažytės
burnos su plonomis raudonomis lūpomis. Di­
delėms jų akims stigo blizgesio, tarsi tų žmo­
nių nedomintų aplinkinis pasaulis.
Jie stovėjo, šypsojosi, švelniai kalbėjo ir
burkavo vienas su kitu. Buvo aišku, kad jei­
gu norime bendrauti, pirmas prabilti turiu
aš.

67
LAIKO MAŠINA

Nutariau pradėti parodydamas į savo kū­

rinį. „Laiko mašina“, —pasakiau.
Paskui paliečiau savo krūtinę. „Aš atkelia­
vau šia mašina.“
Atsako nesulaukiau. Norėdamas išreikšti
mintį apie laiką (kaip keliavau), parodžiau į
saulę.
„Saulė, —tariau aš. —Suprantate, plane­
tos sukasi ir sukasi. Taip susidaro dienos, mė­
nesiai, metai.“
Tyla. Tada į priekį žengtelėjo viena iš skais­
čiai raudonai apsirengusių būtybių. Ji taip
pat parodė į dangų, bet neištarė nė žodžio.
„802701 mūsų eros metai, —pamaniau. —
Matyt, žmogus pasidarė labai protingas. Ga­
limas dalykas, jis skaito mano mintis ir iš kar­
to išverčia mano kalbą.“
Nekantraudamas laukiau, ką jis pasakys.
Svarsčiau, kokias nežinomas meno, mokslo ir
visatos gelmes atskleis.
Deja, teko labai nusivilti. Vienintelis daly-

68
Rodo į saulę
LAIKO MAŠINA

kas, kurį jis padarė, tai parodė į saulę ir, imi­

tuodamas perkūno trenksmą, sugriaudėjo.
O, Viešpatie! Atsakas rodė jo protą esant
penkiamečio vaiko. Jis norėjo sužinoti, ar aš
neatvykau iš saulės kartu su perkūnija!
Pamaniau, jog laiko mašiną būsiu kūręs vi­
sai be reikalo. „Tai štai koks tas ateities žmo­
gus, —pagalvojau. —Plonomis galūnėmis,
neišraiškingo veido ir vaiko protu!“
Aš palinksėjau galva, parodžiau į saulę ir
taip pat sugriaudėjau kaip perkūnas.
Išsigandę jie keletą žingsnių pasitraukė at­
buli ir nusilenkė. Paskui vienas juokdamasis
sugrįžo nešdamas gražių gėlių girliandą. Jis
uždėjo man ją ant kaklo. Kiti kažką burkavo
ir plojo rankomis.
Matydami patenkintą mano veidą, visi nu­
bėgo gėlių, skynė jas, nešė ir juokdamiesi
mėtė ant manęs, kol aš tikra šio žodžio pras­
me paskendau nepaprastų, niekada iki tol
neregėtų žiedų gausybėje. Švelnūs spalvingi

70
Gražių gėlių girlianda
LAIKO MAŠINA

žiedai tikriausiai buvo daugiaamžės kultūros

vaisius. Nustebęs žvelgiau į mėlynai žalius
kamuoliukus, rausvai oranžines puokštes ir
spurgas auksiniais pakraščiais. Jų aromatas
svaigino taip, kaip būtų svaiginę staiga atida­
ryti visi buteliukai kvepalų parduotuvėje.
Paskui vienas iš jų tikriausiai nusprendė,
kad mane turi pamatyti ir visi kiti padermės
nariai. Todėl švelniai paėmęs už rankos pro
sfinksą nuvedė prie didžiulio pastato iš gūbu-
riuoto akmens.
Prie nepaprastai didelių, tamsių ir paslap­
tingų prieš mane atsivėrusių durų rinkosi tų
mažų būtybių minios.
Eidamas pro duris pastebėjau, kad jų ar­
ka išpuošta labai apdaužytais ir atmosferos
apgadintais senoviškais raižiniais.
„Atrodo, šioje vietoje būta geresnių die­
nų“, - pagalvojau.
Didžiulės durys atsivėrė į milžinišką salę,
kurios viršus skendėjo šešėliuose. Langai iš
dalies buvo papuošti vitražais, švelninusiais į

72
Senoviniai raižiniai virš durų
LAIKO MAŠINA

vidų krintančią šviesą, o grindys išklotos di­

delėmis labai kieto balto metalo plokštėmis.
„Nesuskaičiuojama daugybė kojų lietė šias
grindis, ištisos kartos trepsėjo jomis“, —pa­
maniau žvelgdamas j daugiausia išmintus ta­
kus.
Salė buvo pristatyta ilgų, žemų, maždaug
per trisdešimt centimetrų nuo grindų pakilu­
sių stalų, padarytų iš poliruoto akmens plokš­
čių. Visur pūpsojo primėtyta pagalvių, ant
kurių mane atvedusieji mažyliai tuoj susėdo.
Mane irgi pakvietė atsisėsti, ir aš mielai su­
tikau.
Neskubėdamas apžvelgiau salę ir buvau
nustebintas skurdaus jos vaizdo. Vitražai
daugelyje vietų buvo įskilę, užuolaidų apačia
storai padengta dulkių, o marmuro stalų
kampai aptrupėję.
Nieko nelaukdami mažieji žmogeliukai
ėmėsi ant stalų sukrautų vaisių. Jie valė juos
rankomis, žieves ir kauliukus mesdami į

74
 iirirm ,

Kviečia atsisėsti
LAIKO MAŠINA

apvalias angas stalų šonuose, o paskui valgė.

„Atrodo kaip kasdienė iškyla, —tariau
aš. —Ką gi, esu išalkęs ir ištroškęs, taigi
priimkite ir mane, ir ačiū jums.“
Išskyrus pernelyg išdžiūvusias avietes ir
apelsinus, visi kiti vaisiai buvo man nežino­
mi. Tačiau paragavęs mėlynų lyg iš medvilnės
gumulėlių, rausvos lianos ir mažų žalių širde­
lių, nusprendžiau, kad jie sultingi ir sotūs.
„Sakote, tai skanu, —tariau aš iškeldamas
margą rusvai gelsvos spalvos daiktą tribriau­
niame lukšte. —Kaip jūs jį vadinate?“
Jie tik sukikeno ir valgė toliau.
Vėliau sužinojau, kad vaisiai yra vieninte­
lis jų maistas. „Jie tikriausiai vegetarai, —nu­
tariau aš, —nes arkliai, galvijai, avys, šunys,
paukščiai ir žuvys greičiausiai bus išnykę.“
Nusprendžiau, jog dabar svarbiausia man
išmokti jų kalbos. Tai pasirodė besą sunkiau
negu tikėjausi.

76
Maistą ima rankomis
LAIKO MAŠINA

Paėmęs vieną vaisių vėl paklausiau: „Kaip

jūs jį vadinate?“
Į mano klausimą jie tik žvelgė nieko nesa­
kančiais žvilgsniais.
Paėmiau kitą vaisių, parodžiau jį ir vėl ta­
riau: „Kokiu žodžiu jį įvardijate?“
Netgi klausiamai pakėliau antakius. Bet ir
vėl vietoj atsakymo tik žvilgsniai ir juokas.
Galiausiai viena šviesiaplaukė būtybė, at­
rodo, suvokė, ko noriu, ir sumurmėjo: „G//-
na.“
„Glina“, —skubiai pakartojau.
„Glina, glina, glina“, —ėjo iš lūpų į lūpas,
nesiliaujant kikenti ir rodyti pirštais.
Išgirdę mano pirmuosius mėginimus pa­
kartoti jų muzikalios kalbos garsus, visi pa­
sileido kvatotis. Keista padėtis.
v
Štai aš čia, norintis išmokti jų kalbos, bet
jaučiuosi kaip rimtas mokytojas tarp žaismin­
gai nusiteikusių mokinių.

78
„Kaip jus jį vadinate?”
LAIKO MAŠINA

Tačiau atkakliai siekiau tikslo ir po kurio

laiko jau galėjau jų kalba pavadinti keletą
daiktų. Aš išmokau aria, arna ir net nepapra­
stai svarbų numnee —„šis“, „tas“ ir „valgyti“.
Buvo nepaprastai sunku priversti juos at­
kreipti dėmesį. Niekada neteko sutikti tin­
gesnių ir greičiau pavargstančių žmonių.
Mane taip pat stebino jų nenoras kuo nors
domėtis. Štai aš, svetima ir kitaip atrodanti
netikėtai tarp jų atsiradusi būtybė. Taip, jie
prieina prie manęs ir sušunka nustebę. Bet
paskui kaip vaikai, kuriems pabodo naujas
žaislas, jie nusigręžia ir nueina ieškoti kitų
žaislų.
Kai išėjau iš didžiosios salės, vakaro ramu­
ma buvo apglėbusi besileidžiančios saulės
gaisais nušviestą pasaulį.
„802701 metais man reikia daugiau pasi­
žvalgyti po mūsų planetą“, —pamaniau.
Todėl nusprendžiau užkopti į maždaug už

80
Vakaro ramuma
LAIKO MAŠINA

pusantro kilometro esančios kalvos viršūnę.

Einant viskas atrodė kitaip negu anksčiau.
Net visai arti prie mano namų tekanti Tem­
zės upė, atrodo, pasislinko kokius porą kilo­
metrų į šoną.
Kiek pakilęs j kalvą aptikau didelius gra­
nito ir metalo griuvėsius —kažkokius milži­
niško statinio likučius. Tarp jų apirusių sienų
augo tankūs, gražūs, tamsiai rudais lapais, sa­
vo forma pagodas primenantys krūmai.
„Kažin kam kadaise buvo naudojamas tas
pastatas?“ —svarsčiau sustojęs.
Nors tuo metu to negalėjau žinoti, bet kaip
tik šioje vietoje netrukus patyriau labai keistų
dalykų ir gavau pirmąjį ženklą, kad manęs
laukia dar keistesni atradimai. Bet apie tai
vėliau.
Didžiuliai granito ir metalo griuvėsiai
Užplūdo keistos mintys
 VI SKYRIUS

Laiko mašina dingsta

Sėdėdamas ir ilsėdamasis negalėjau atsi­

stebėti dėl to, kad niekur nebuvo matyti ma­
žų namų. Aplinkui vien rūmus primenantys
pastatai. O gal atskiri šeimyniniai namai ir
pačios šeimos jau išnyko?
Pažvelgęs atgal j pustuzinį mane atsekusių
mažų figūrų supratau kuo dar mūsų dienų
pasaulis skiriasi nuo šito.
Visi šie žmonės buvo mergaitiškai apvalių
formų, bebarzdžiai, dėvėjo vienodas, minkš­
tas kaip šilkas tunikas.
Žiūrėdamas į juos negalėjau atskirti vyrų
nuo moterų. O vaikai atrodė kaip šiek tiek
mažesnės savo tėvų kopijos.

85
LAIKO MAŠINA

Ėmiau svarstyti, kaip galėjo šitaip supana­

šėti lytys. Greičiausiai taip įvyko dėl to, kad
jie gyveno jausdamiesi saugūs ir atsipalaida­
vę.
„Tik fizinės jėgos laikais, —pasakiau sau,
vyrai turi būti stiprūs kovotojai, o moterys
švelnios namų židinio saugotojos. Nesant
smurto nebelieka poreikio kurti šeimą, nes
tokiomis sąlygomis rūpinantis vaikais nerei­
kalingi pasidaro skirtingi vyro ir moters vaid­
menys.
Tokie samprotavimai atrodė pagrįsti, ta­
čiau netrukus įsitikinau savo išvadų klaidin­
gumu.
Ropšdamasis į kalvos viršūnę praėjau kaž­
kokį šulinį su jį dengiančiu kupolu.
„Oho! —ištariau nustebęs. —Vadinasi, šis
senamadiškas vandens išgavimo būdas labai
ilgai išliko ateityje.“
Kalvos viršūnėje aptikau sostą iš geltono

86
v
Šulinys su kupolu?
LAIKO MAŠINA

man nežinomo metalo. Sostas buvo tarsi iš­

bertas rausvų rūdžių lopinėliais ir pusiau pa­
dengtas samanomis. Abi jo atramos rankoms
priminė grifus —mitologinius gyvūnus erelio
galva, sparnais bei kūnu ir užpakalinėmis ko­
jomis kaip liūto.
Nuo tos vietos vėrėsi nuostabus vaizdas.
Už horizonto leidosi saulė, o nuo jos per
auksu žėrintį vakarį dangaus skliautą platė-
dami žemyn krito purpuriniai kaspinai. Že­
mai, Temzės klonyje, kaip blizganti plieno
juosta vingiavo upė.
Slysdamas akimis per plytinčias tolumas
mačiau kur ne kur sodrioje žalumoje stūk­
sančius didingus rūmus. Kai kurie iš jų buvo
virtę griuvėsiais, o kiti atrodė gyvenami. Tai
šen, tai ten stovėjo baltos arba sidabro spal­
vos statulos. Bet niekur nebuvo matyti papra­
stos pirkios, nuosavybės ribos žyminčios tvo­
ros ar gyvatvorės ir jokių žemdirbystės žen­
klų. Žemė virto vienu didžiuliu laukiniu so-

88
Keistas metalinis sostas
LAIKO MAŠINA

du. Vėl susimąsčiau: „Kas nutiko žmonijai

nuo mano dienų? Atrodo, tarsi ji būtų ant
mirties slenksčio.“
Galvojau, kad žmogus pasiekė kažkokią
savo tobulumo viršūnę. Jam pavyko įveikti li­
gas. Jis išvedė tokias augalų rūšis, kad prasi­
maitinimas nekėlė jokių rūpesčių. Juoba kad
niekur nemačiau nei piktžolių, nei vabzdžių.
„Tai kažkokia paslaptis“, —galvojau. —
Kaip čia yra? Mažieji žmogeliukai taip gerai
apsirengę, o nemačiau nė vieno dirbančio?
Nėra jokių transporto priemonių ir judėjimo.
O kaip su krautuvėmis, verslu, fabrikais, ku­
rie buvo tokie reikšmingi kasdieniame gyve­
nime mano laikais?“
Man taip svarstant ir stebintis vienas klau­
simas vijo kitą. „Kaip mano planetos žmonės
pasidarė tokie minkštakūniai ir tuščiagal­
viai?“
Liko tik spėlioti. Bet galėjau lažintis, jog
žmonija žlugo kai nebeliko būtinybės dirbti.

90
Vienas klausimas veja kitą
LAIKO MAŠINA

„Žmogui reikia kovos, jis turi įveikti sun­

kumus, jeigu nori būti stiprus, energingas ir
protingas.“
O kaip paaiškinti tų mažų žmogelių egzi­
stenciją? „Kai nereikia kariauti, nugalėti žvė­
rių ir įveikti ligų, silpni žmonės išsilaiko ge­
riau negu stiprūs, nes stiprūs nenustygsta vie­
toje, o silpni gali gyventi ir būna patenkinti
nieko neveikdami.“
Man atrodė, jog yra išsekusios ir žmogaus
meninės kūrybos galios. Nemačiau naujų ta­
pybos darbų, freskų arba skulptūrų. Negirdė­
jau nei melodingų muzikos instrumentų, nei
choro dainų. Iš viso meno liko tik mažųjų
žmonių puošimasis gėlėmis ir jų dainos bei
šokiai saulės nutviekstoje pievoje.
Koks paprastas paaiškinimas, ar ne? Ir
koks įtikinamas! Tačiau liko vienas nepaste­
bėtas dalykas: visas tas aiškinimas buvo klai­
dingas. Neilgai trukus sužinojau stulbinančią
ir kraupią tiesą.

92
Liko tik toks menas!
LAIKO MAŠINA

Patekėjus mėnulio pilnačiai jau rengiausi

leistis nuo kalvos, kai pastebėjau, kad mažos
šviesios figūros jau nebelaksto žemai slėny­
je. Pažvelgiau į pažįstamą pastatą ir į baltą
sfinksą ant bronzinio pjedestalo. Bet kažkas
buvo ne taip! Galėjau įžiūrėti priešais sfink­
są stūksantį sidabrinį beržą ir ryškiai raudo­
nus rododendrus aplink jį, kurie dabar blyš­
kioje mėnulio šviesoje atrodė juodi. Mačiau
taip pat nedidelę pievelę, kurioje nusileidau.
Bet ar tai ta pati pievelė?
„Ne! —sušukau. —Ne, tikriausiai ne ta
pati...“ Sfinksas tebebuvo atsisukęs veidu į ją.
Bet joje nebuvo... laiko mašinos! Ji dingo!
„Negaliu, tarsi pakliuvęs į negyvenamą sa­
lą, likti šiame keistame pasaulyje!“ —apim­
tas baimės galvojau, paknopstomis leisdama­
sis nuo šlaito.
Kartą pargriuvau ir smarkiai persirėžiau
veidą, bet pašokau nepaisydamas per skruos­
tą ir smakrą bėgančios šilto kraujo srovelės
ir skuodžiau toliau. Maždaug pusketvirto ki-

94
Bėga atšlaite žemyn ir pargriūva
LAIKO MAŠINA

lometro nuo kalvos viršūnės iki pievelės su-

koriau per dešimt minučių.
Keletą kartų galvotrūkčiais aplėkiau juo­
dus susiraizgiusius rododendrų krūmus ir ga­
liausiai sustojau iš nevilties raudamasis plau­
kus. Atrodė, kad sfinksas, šaiposi iš mano nu­
siminimo.
„Mano mašina! —šaukiau aš. —Kaip ga­
lėjo pradingti tokia didelė mašina?“
Man reikėjo liautis panikuoti ir pamėginti
viską blaiviai apsvarstyti. Gal elojai, kaip bu­
vo vadinami mažieji žmonės, panoro padėti
man ir nustūmė ją po kokia nors priedanga.
Bet puikiai žinojau, jog tokiam dalykui jiems
nebūtų pakakę nei raumenų jėgos, nei proto.
„Jos negalės panaudoti kitai kelionei lai­
ke, —pasakiau sau, —nes paleidimo ir stab­
dymo svertus turiu su savimi.“
Kišenėje nervingai čiupinėjau juos pirštais
ir įsibaiminęs galvojau, kad mano išradimą
greičiausiai bus pagrobusi kažkokia jėga, ku­
rios anksčiau čia dar nebuvau sutikęs.

96
LAIKO MAŠINA

Matyt, buvau ant išprotėjimo ribos. Prisi­

miniau kaip laksčiau apie krūmus ir sfinksą
klykdamas: „Kur ji? Kur ji gali būti?“
Prisimenu, kaip išgąsdinau kažkokį baltą
gyvūną, kurį blausioje nakties šviesoje palai­
kiau nedideliu elniu. Paskui kukčiodamas ir
kažką nerišliai kalbėdamas nupėdinau į didįjį
akmens pastatą.
Didžioji salė buvo tamsi ir tuščia. Joje tvy­
rojo tyla. Paslydau ant nelygių grindų ir griū­
damas ant vieno iš marmurinių stalų vos ne­
susilaužiau blauzdikaulio. Įžiebiau degtuką ir
nuėjau į kitą didelę salę, kur ant pagalvių
miegojo kone dvidešimt mažųjų žmonių.
„Kur mano laiko mašina?“ —bliūvavau aš
stverdamas ir kratydamas juos. Nieko kvai­
lesnio nebuvo galima sugalvoti!
Kai kurie mažieji žmonės juokėsi, o kiti at­
rodė išsigandę. Tai, tarp kita ko, mane nuste­
bino, nes buvau manęs, kad tame laike bai­
mę žmonės jau buvo pamiršę.

98
5? Kur mano laiko mašina?”
LAIKO MAŠINA

Iš nevilties paplūdęs ašaromis išbėgau į

mėnesieną beprotiškai šaukdamas: „Viešpa­
tie, kaip tu galėjai taip pasielgti su manimi?...
Ar tai mano lemtis —likti svetimu gyvūnu
pasaulyje, kurio nepažįstu?“
Kritau ant žemės netoli baltojo sfinkso ne­
siliaudamas kūkčioti, kol galiausiai užmigau.
Pabudau visai kitaip nusiteikęs. Vis dar bu­
vau nusiminęs, bet su kiekvienu gaivaus ryt­
mečio oro gurkšniu jaučiausi ramesnis, gal­
va darėsi aiškesnė ir ėmiau kurti išsigelbėji­
mo planus.
Galimas dalykas, jeigu prireiktų, gal ilgai­
niui rasčiau reikalingų medžiagų ir pasiga­
minčiau kitą laiko mašiną. Bet prieš žengda­
mas tokį žingsnį turiu įsitikinti, kad pirmoji
nebuvo pagrobta ir kur nors paslėpta. Jeigu
ją kur nors nukišo, privalau rasti jos slapta­
vietę ir jėga ar gudrumu ją susigrąžinti.
Galiausiai užmiega
v
Žvelgia žemyn į šulinį
 VII SKYRIUS

Vyną iš Elojos

Ieškodamas pradingusios laiko mašinos

negalėjau nepastebėti daugelio šulinius pri­
menančių statinių, tokių, kaip tas, kurį iš­
vydau ką tik nusileidęs. Viename mėginau
įžiūrėti, kas jame yra, bet neįstengiau įžvelgti
jokio dugno. Tačiau iš jo sklido kažkoks pa­
našus į mašinos sukeliamus garsus duslus
bumbsėjimas.
„Mano laiko mašinos ten nėra, —pama­
niau. —Per siaura anga. O bandyti ką nors
daugiau sužinoti iš elojų nėra prasmės. Tai
būtų tuščia gaišatis, nes jie arba nesupranta
mano gestų, arba juokiasi iš jų, tarsi vaidin­

103
LAIKO MAŠINA

čiau spektaklį jiems pralinksminti.“

Kur kas daugiau sužinojau atidžiai apžiū­
rėjęs vietą, kur stovėjo mašina, nes aptikau
jos vilkimo šliūžes. Greta buvo keisti kojų
pėdsakai, panašūs į tuos, kuriuos palieka
Amerikos atogrąžų medžiuose gyvenantis ne­
judrus žinduolis —tripirštis tinginys. Nuse­
kiau šliūžėmis prie sfinkso bronzinio pjede­
stalo, kur manęs laukė netikėtumas.
„Pjedestalo šone yra paneliai, —iš nuosta­
bos sušukau. —Tai ne kas kita kaip iš vidaus
atidaromos durys. Štai kur mano mašina! Tu­
riu patekti į vidų! Bet kaip?“
Pamatęs praeinančius keletą mažųjų žmo­
nių, pakviečiau juos ir paklausiau: „Sakyki­
te, kaip atidaryti tas duris?“
Jų reakcija nustebino. Veiduose, iš kurių
niekuomet nedingdavo šypsena, staiga pasi­
rodė siaubas.
Pradėjau į panelius belsti kumščiais. Atro­
do, kartą išgirdau viduje kažką kikenant ar
kudakuojant, bet nieko neįvyko.

104
„Turiu patekti į vidų. Bet kaip?”
LAIKO MAŠINA

Nubėgęs prie upės atsinešiau didelį akme­

nį ir ėmiau daužyti panelius dar smarkiau,
kol suplojau dalį žalvarinės dangos... Veltui.
„Na, —pamaniau, —taip nieko tau ne­
išeis. Nusiramink ir pamąstyk. Pasistenk su­
prasti tą pasaulį ir deramai elkis. Neskubėk
daryti išvadų, ir galbūt galiausiai rasi būdų
problemai išspręsti.“
Pamėginau išmokti daugiau jų kalbos žo­
džių, bet mano pastangos nuėjo perniek. Jų
žodynas buvo toks pat skurdus, kaip ir jų
protas.
Paskui įgijau nepaprastą draugą. O buvo
taip.
Vieną dieną keletas elojų plaukiojo upės
seklumoje. Staiga viena iš jų pateko į bėdą.
Atrodė, kad ją sutraukė mėšlungis, ir srovė
ėmė nešti tolyn.
Nepaisant jos silpnų šūksnių, niekas nero­
dė nė mažiausių pastangų jai padėti. Visi
plaukiojo, taškėsi, krėtė išdaigas vandenyje,

106
Niekas nesirengia jai padėti
LAIKO MAŠINA

tarsi jos visai nė būti nebuvo.

„Ei, pažvelkite ten! —šaukiau nuo kran­
to. —Kas nors plaukite jai padėti!“
Negalėjau patikėti savo akimis. Štai ji
skęsta jiems matant, o jie nė piršto nepaju­
dina, kad ją išgelbėtų. Kokios keisto būty­
bės!
„Neverk, mažyte. Aš tave išgelbėsiu“, —
sušukau tikėdamasis, kad mano balsas ją
pralinksmins, nors ji ir nesupranta mano
kalbos.
Greitai išsinėręs iš švarko pasroviui įbri­
dau į upę. Ten galėjau sučiupti srovės neša­
mą mažą padarėlį. Ištraukiau ją ir nunešiau
į krantą. Kai apšluosčiau rankas ir kojas, ne­
trukus ji atsigavo.
Tiesą pasakius, buvau tokios prastos nuo­
monės apie tuos žmones, kad jokio dėkingu­
mo iš jos nesitikėjau. Bet ir vėl suklydau.
Vėliau tą dieną, kai grįžau patyrinėjęs ap­
linką, radau išgelbėtą mažąją moterį manęs

108
Išneša mergaitę į krantą
LAIKO MAŠINA

belūkuriuojančią. Ji pasisveikino džiaug­

smingu šūksniu ir įteikė didžiulę gėlių gir­
liandą, kurią tikriausiai nupynė specialiai
man.
Kaip išmanydamas stengiausi parodyti,
kad dovana man patinka, ir mes susėdome
„pasikalbėti“. Iš pradžių vien tik šypsojomės
vienas kitam. Ji atrodė laiminga kaip vaikas.
Mergina pasakė, kad jos vardas Vyną, ir pa­
bučiavo man į ranką. Aš taip pat pabučiavau
jai ranką ir nutariau pamokyti anglų kalbos.
„Rankos“, —ištariau jas iškeldamas.
Iš pradžių ji tik kikeno. Paskui, kaip spė­
ju, jausmo man įsiteikti skatinama pamėgino
mano ištartą žodį pakartoti.
Tačiau vėliau, man paėmus jos mažą ran­
ką ir paklausus „Nootee aria?“ („Kas tai?“),
ji atrodė nieko nesuprantanti.
Vadinasi, man teks mokytis elojų kalbos.
Nuo šiol, kai pasakosiu ką iš jos išgirdęs, tu­
rite suprasti, kad ji visa tai pasakė ne mūsų,

110
Bučiuoja Keliautojo Laike ranką
LAIKO MAŠINA

bet savo kalba.

Vyną ir kiti dainuodavo keistą dainą —sa­
votišką šokiu užbaigiamą giesmę. Net išmo­
kęs jos žodžius vis dar nesupratau, apie ką
dainuojama. Ji priminė man eilėraštuką iš
vaikų darželio.
„Šviesoje šok ir šokinėk,
Rink gėles, juokis ir dainuok.
Kai pateka mėnulis, kyla pavojus,
Ir elojai nutempiami po žeme.
Vietoje, kur gyvena blogis,
Iš tos tamsos niekas nesugrįžta.“
Stebėdamas dainuojančią ir šokančią Vy­
ną šypsodavausi visiškai nesuprasdamas, kad
dainuojama apie šiurpų dalyką. Ilgiau pa­
draugavęs su Vyną patyriau dvilypį jausmą.
Jaučiausi vienišas, buvo smagu, kad kažkas
manimi itin domisi. Bet ji buvo tokia vaikiš­
ka! Man tyrinėjant aplinką visą laiką sekio-

112
Keista Vynos daina ir šokis
LAIKO MAŠINA

jo iš paskos, atsilikdavo nusikamavusi, prašy­

davo jos neapleisti ir ašaros imdavo tekėti
upeliais, jeigu toliau eidavau vienas.
Manau, iš pradžių nesuvokiau, kiek daug
ji man reiškia. Ilgainiui ji pasidarė man labai
reikalinga. Tik dėl jos grįždamas prie balto­
jo sfinkso jausdavausi tarsi pareinąs į namus.
Vos pradėjęs leistis nuo kalvos žvilgsniu im­
davau ieškoti jos mažytės baltos figūros.
Iš Vynos sužinojau, kad baimė pasaulyje
neišnyko. Nors Vyną puikiai jautėsi dieną,
naktis savo šešėliais ir tamsa ją gąsdindavo.
Ši informacija, taip pat daina vertė mane su­
simąstyti ir būti budriam.
Atkreipiau dėmesį, kad sutemus mažieji
žmonės visuomet susirinkdavo didžiajame
name ir miegodavo visi kartu. Jeigu naktį už­
eidavau pas juos be šviesos, jie labai išsigąs­
davo. Žemę užgulus tamsai nė vieno elojaus
nemačiau lauke arba miegančio viduje atski­
rai nuo kitų.

114
Sutemus susirenka didžiajame name
LAIKO MAŠINA

Bet buvau toks bukagalvis, kad visai nesu­

vokiau jų baimės priežasties.
Nors Vyną dėl to labai nerimavo, atkakliai
reikalavau, kad miegotume atskirai nuo visų
kitų. Susižavėjimas manimi padėjo jai įveik­
ti baimę, ir visas penkias naktis po mūsų pa­
žinties ji miegojo pasidėjusi galvą man ant
rankos.
Pažintis su Vyną greitai išstūmė iš atmin­
ties kraupų sapną, kurį sapnavau naktį prieš
susitikdamas su ja —naktį, kai išgąstingai šū­
kavau per miegus. Tačiau, kaip tai dažnai at­
sitinka, netrukus atmintyje vėl atgijo tas koš­
maras.
Prisimenu, kaip rėkiau: „Gelbėkit! Gelbė­
kit! Skęstu! Dabar aš jūros dugne. Oi, kaž­
kokie baisūs jūrų augalai drasko man veidą.
Gelbėkit!“
Pabudau drebėdamas, apimtas keisto įspū­
džio, tarsi kažkoks pilkšvas gyvūnas ką tik
kaip kulka išlėkė iš salės. Negalėjau suvokti,
kur čia sapnas ir kur tikrovė.

116
Košmaras
LAIKO MAŠINA

Išėjau iš didžiosios salės pačiu nejaukiau­

siu metu, kai mėnulio šviesa jau gęsta, o
brėkštanti aušra dar tik pradeda neaiškiai
švytėti. Pažvelgęs, atrodo, išvydau lakstančius
į beždžiones panašius padarus. Man pasiro­
dė, jog vienas iš jų neša elojų. Dangui švie-
sėjant jie kažkur pradingo.
„Tai tikriausiai vaiduokliai, —pasišaipiau
pats iš savęs. —Kažin kada jie gyveno?“
Kaip galėjau būti toks aklas kvailys!
Kitą dieną išgelbėjau Vyną, ir visi įspūdžiai
apie šmėklas ir baltus gyvūnus išdilo iš atmin­
ties.
Ketvirtąjį 802701 mūsų eros metų rytą ieš­
kojau priedangos nuo spiginančios saulės
galvodamas, jog ji daug kaitresnė negu mū­
sų laikais. Milžiniškuose griuvėsiuose netoli
didžiosios salės, kurioje valgiau ir miegojau,
atradau pavėsingą tamsų plotą ir, grabalioda­
mas rankomis akmens luitus, įžengiau į jį.
Staiga praradęs žadą sustojau. Iš tamsos į
mane žvelgė pora blizgančių akių.

118
Mato šmėklas
„Šiaip ar taip, kas tu toks?”
 VIII SKYRIUS

Žemyn į „Blogą vietą“

Bijojau pasisukti. Sugniaužęs kumščius įsi­

spitrijau į spindinčius akių obuolius. Staiga
prisiminiau keistą elojų tamsos baimę, bet
nepasidaviau jai. Įveikęs virpulį žengiau į
priekį.
„Šiaip ar taip, kas tu toks?“ —paklausiau
griežtai.
Ištiesiau ranką ir paliečiau kažką minkšta.
Akių blizgesys išblėso ir baltas pavidalas pra­
bėgo pro mane.
Drebančiomis kinkomis pasisukau ir pa­
mačiau paslaptingą beždžionę primenančią
baltą figūrą. Bėgdama per saulės nušviestą

121
LAIKO MAŠINA

plotą ji kažkaip keistai laikė galvą. Užkliu­

džiusi akmens bloką kluptelėjo ir netrukus
pasislėpė juodame griuvėsių šešėlyje.
Būtybė bėgo per greitai, tad negalėjau jos
gerai įžiūrėti. Spėjau pastebėti tiktai, kad jos
kūnas buvo matinio baltumo ir plaukuotas, o
akys atrodė keistos, didelės ir pilkai raudo­
nos. Negalėjau pasakyti, ar ji bėgo visomis
keturiomis, ar bėgdama laikė žemai nuleidusi
rankas.
Nusekiau paskui ją į atvirą lauką ir pra­
džioje nutariau, kad ji paspruko. Bet pasie­
kęs anksčiau matytą šulinio pavidalo angą
pamaniau, jog ji veikiausiai smuko po kupo­
lu ir dingo kiaurymėje.
Pasilenkiau virš šulinio ir įžiebiau degtuką.
Leisdamasis kiaurymės siena žemyn baltasis
padaras spoksojo į mane. Visas suvirpėjau,
nes ta būtybė labai priminė į žmogų panašų
vorą. Stebėdamas, kaip ji leidžiasi žemyn, įsi­
tikinau, kad šulinio sienoje yra įtvirtintos sa-

122
Mažo balto padaro žvilgsnis
LAIKO MAŠINA

votiškas kopėčias sudarančios atramos.

Degtukas užgeso. Kol įžiebiau kitą, pada­
ras jau buvo dingęs. Netrukus man dingtelė­
jo siaubinga mintis.
„Dabar suprantu, —pamaniau. —Žmogus
neišliko kaip vienos rūšies padaras. Iš jo iš­
sivystė du skirtingi gyvūnai. Tie gležni viršu­
je gyvenantys žmonės, panašūs į vaikus, yra
ne vieninteliai mano kartos palikuonys. O ką
tik matyta bjauriai balta požemio baidyklė
taip pat mano palikuonė.“
Galvoje sukosi įvairiausios mintys. Tie po­
žeminiai gyvuliai, kurie, kaip vėliau sužinojau,
buvo vadinami morlokais, ko gero, paėmė ma­
no mašiną. Bet kodėl? O kadangi, kaip ma­
niau, elojai yra jų šeimininkai, kodėl jie nepri­
vertė savo pavaldinių ją man grąžinti?
Nusprendžiau viso to paklausti savo mažą­
ją draugę.
„Brangioji Vyną, —tariau aš, —noriu kai
ką sužinoti.“

124
Dingtelėjo siaubinga mintis
LAIKO MAŠINA

„Tai klausk, mano išgelbėtojau“, —atsakė

ji elojų kalba.
„Matai tą žolę?“ —paklausiau rodydamas
į ją*
Ji nusišypsojo ir pasakė: „Graži žolė auga
žalia.“
Aš paėmiau į saują grumstą. „O po žole
yra dirva, ar ne?“
Ji atrodė šiek tiek sunerimusi, bet prisiver­
tė ištarti: „Dirva žolėms ir gėlėms maitinti.“
„O dabar, Vyną, turi man pasakyti kas yra
ten žemai po dirva?“ —tariau tvirtai, rody­
damas į duobutę kur gulėjo grumstas.
Vyną užsimerkė, o jos mažas kūnelis suvir­
pėjo. Atrodė, kad tuoj nualps.
„Vyną!“ —pajudinau ją švelniai.
Prisiminusi mano paskutinį klausimą ji ne­
ramiai sumirksėjo akimis. Paskui, apsipylusi
ašaromis, lyg ieškodama apsaugos, puolė
man į glėbį. Tos ašaros, tarp kita ko, buvo
vienintelės, kurias mačiau tame ateities pa­
saulyje.

126
„Kas yra ten žemai po dirva?”
LAIKO MAŠINA

„Gerai, Vyną, —nuraminau ją. —Daugiau

apie tai nekalbėsiu.“
Bet ji tebebuvo susirūpinusi ir nerami. Rei­
kėjo ką nors sugalvoti jos nuotaikai pakeis­
ti. „Pažiūrėk, Vyną, pažiūrėk. Matai tą skais­
čią šviesą!“ —pasakiau linksmai įbrėždamas
degtuką.
Degiau vieną degtuką po kito, kol galiausiai
ji vėl ėmė šypsotis ir ploti rankomis. Kai vė­
liau leidausi tyrinėti aplinkos, ji turseno šalia.
Vakarop praėjome pastatą, kurį, nuspren­
džiau, po kurio laiko turiu apžiūrėti. Tas mel­
svai žalias rytietiško stiliaus statinys buvo di­
desnis, negu visi kiti iki tol matyti rūmai ir
griuvėsiai. Būčiau ištyręs juos negaišdamas,
bet kažkas man nedavė ramybės —kažkas,
ką stengiausi įtikinti save padaryti.
„Tu privalai to imtis“, —nesilioviau karto­
jęs sau.
Bet kitas vidinis balsas prieštaravo, prieši­
nosi. „Oi! Tie morlokai šlykštūs!“

128
Pakitusi Vynos nuotaika
LAIKO MAŠINA

„Ir vis dėlto privalai vieną iš kiaurymių pa­

tikrinti“, —sakiau sau.
„Bet jų prisilietimas yra glitus ir šaltas“, —
prieštaravo kitas mano balsas.
„Koks skirtumas? Geriau padaryti tai da­
bar. Netrukus stos delčia. Dangui patamsė­
jus, tų padarų čia atsiras dar daugiau.“
Mažoji Vyną šoko netoli manęs prie šuli­
nio, bet, pamačiusi mane pasilenkusį prie an­
gos, gailiai sušuko.
„Ne, ne! Nežiūrėti ten žemyn!“
„Kas gi žiūri? Aš rengiausi ten nusileisti.“
„Ne! Draudžiama ranka prisiliesti prie
kiaurymės. Kiaurymė kyla iš Blogos vietos!“
—rėkė ji traukdama mane šalin.
„Turiu susirasti savo mašiną. Nesijaudink
taip labai. O kol kas sudie, mažoji Vyną.“
Pabučiavau ją ir pasisukau, bet ji vis dar te­
betraukė mane savo mažomis rankomis.
Vargais negalais švelniai jos atsikratęs pa­
žvelgiau į šachtos šulinį. Man tektų leistis že-

130
„Ne ne! Nežiūrėti ten žemyn!”
LAIKO MAŠINA

myn kokius du šimtus metrų, lipant plonais

metalo strypais, skirtais laipioti mažesniems
ir lengvesniems už mane padarams.
Perlipęs per rentinio briauną pradėjau
kopti žemyn. Jau buvau pusiaukelėje, kai, ne­
išlaikęs mano svorio, vienas strypas lūžo, ir
aš vos stačia galva nenugarmėjau į tamsią
prarają.
Nelengvai viena ranka įsikabinau strypo
viršuje ir išsilaikiau. Supratau, jog turiu lipti
sparčiai, jei nenoriu, kad vėl tas pats pasikar­
totų. Trumpai žvilgtelėjau į viršų ir pamačiau
mažutį tamsiai mėlyną naktinio dangaus skri­
tuliuką su žvaigžde. Pro šulinio kraštą žiūrinti
Vynos galvutė atrodė ne didesnė kaip juoda
saga.
Ranka įsikabina strypo viršuje
Pasilenkusios trys baltos būtybės
 IX SKYRIUS

v
Šiurpi tiesa

Pagaliau pasiekiau dugną ir sienoje radau

siaurą tunelį. Jausdamasis kaip sudaužytas
nušliaužiau pailsėti.
Nežinau, kiek ten gulėjau, kai krūptelėjau
pajutęs švelnų kažkieno rankos prisilietimą
prie veido. Skubiai įbrėžęs degtuką išvydau
virš savęs palinkusias tris baltas būtybes.
Staiga įsižiebus šviesai jie pasitraukė.
Neatrodė, kad bijodamiesi manęs. Juos
gąsdino šviesa. Jie man priminė tamsoje gy­
venančias gelmių žuvis, kurių akių vyzdžiai
yra nenormaliai dideli, labai jautrūs ir at­
spindi šviesą. Dabar iš griovių ir tunelių

135
LAIKO MAŠINA

žvelgdamos į mane keistai blizgėjo morlokų

akys.
Mėginau juos prakalbinti, bet jų kalba pa­
sirodė besanti visiškai kitokia negu elojų.
„Kaip yra, taip yra, —pasakiau sau. —Tu
čia vienas ir geriau nedelsdamas pradėk veik­
ti.“
Eidamas apgraibomis tuneliu išgirdau kaž­
kokios mašinos variklio keliamą triukšmą.
Slenkant toliau triukšmas didėjo. Pasiekęs at­
virą erdvę užžiebiau dar vieną degtuką ir pa­
mačiau atsidūręs didžiulėje viršuje kaip arka
išlinkusioje oloje.
Iš to, ką išvydau, kol degtukas užgeso, su­
sidariau tik labai miglotą vaizdą. Morlokai
kaip vaiduokliai sukiojosi aplink didžiulę ma­
šiną ir centre stovintį savotišką baltą stalą,
ant kurio buvo kažkoks maistas —ganėtinai
didelis gyvulys. Įdomu, koks gyvūnas galėjo
išlikti tame pasaulyje, kad iš jo būtų galima
pasigaminti šviežios mėsos.

136
Didžiulė mašina ir stalas
LAIKO MAŠINA

Oras oloje buvo tvankus. Be to, dar prisi­

sunkęs kraujo kvapo.
„Tikras kvailys, —pamaniau apie save. —
Kaip galėjau į tokią išvyką leistis be ginklų,
maisto ir vaistų.“
O jeigu būčiau susipratęs pasiimti fotoapa­
ratą, būčiau galėjęs padaryti nuotraukų ir
paskui laisvalaikiu jas studijuoti.
Dabar viso to neturėdamas stovėjau kaip
idiotas. Dėžutėje buvo likę tik keturi degtu­
kai. Daugumą jų sudeginau demonstruoda­
mas juos mažiesiems žmonėms viršutiniame
pasaulyje.
Staiga mane palietė ranka ir šaltais pirštais
pabraukė per veidą. Iš nemalonaus morlokų
kvapo ir kvėpavimo garsų sprendžiau, kad čia
jų susirinkusi visa minia. Netrukus pajutau
man iš rankos švelniai traukiant degtukų dė­
žutę, o kiti ėmė tapšnoti per mano drabužius.
„Paleiskite jūs, šėtonai! Pasitraukit! Pasi­
traukit tuojau pat!“ —sušukau.

138
„Pasitraukite jus, šėtonai!”
LAIKO MAŠINA

Išgirdę mano riksmą jie trumpam pasitrau­

kė, bet netrukus vėl, dabar jau drąsiau, arti­
nosi prie manęs. Jų šnibždesys ir keistas juo­
kas mane nepaprastai išgąsdino.
Įžiebiau degtuką tikėdamasis, kad jo švie­
sa padės man pasprukti. Laimė, kišenėje ra­
dęs popieriaus skiautelę uždegiau ir, kol ji
užgeso, spėjau nueiti iki tunelio.
Neperregimoje tamsoje girdėjau man iš
paskos sekančius morlokus. Netrukus mane
sugriebė keletas šaltų lipnių rankų, mėginda­
mos nutempti atgal. Uždegiau dar vieną deg­
tuką ir pamosavau prieš jų blizgančias akis.
Kaip kokčiai nežmoniškai atrodė jų blyškūs
besmakriai veidai ir didelės rausvai pilkos be
blakstienų akys!
Slinkau toliau ir, norėdamas pasiekti šach­
tos šulinį, turėjau įžiebti trečią degtuką. Ap­
graibomis siekdamas šulinyje kyšančių stry­
pų, buvau sučiuptas už kojų ir smarkiai trūk­
telėtas atgal.

140
Smarkiai traukiamas atgal
LAIKO MAŠINA

Apimtas nevilties įbrėžiau paskutinį degtu­

ką ir akimirką prieš jam užgęstant ranka pa­
siekiau kopėčias.
Iš visų jėgų spardydamasis išsilaisvinau
nuo morlokų ir ėmiau sparčiai kopti į viršų,
palikdamas apačioje į mane žiūrinčius į bež­
džiones panašius padarus.
Atrodė, kad kopimas niekada nesibaigs.
Likus kokiems šešiems metrams, man pradė­
jo svaigti galva.
„Ak, ne, Viešpatie, —meldžiausi. —Pra­
šau, neleisk dabar nualpti.“
Turėjau įtempti visas jėgas, kad neapalpčiau
ir išsilaikyčiau įsikibęs strypų. Sukosi galva, ta­
varavo akyse, keletą kartų jaučiausi tarsi kris-
čiau. Galiausiai po to, kas, atrodė, niekada ne­
sibaigs, persiritau per rentinio kraštą ir nusvir­
duliavau į akinančią saulės šviesą.
Kritau ir veidu įsikniaubiau į žemę. Net
dirva saldžiai kvepėjo švara. Kaip pro rūką
prisimenu Vyną, bučiuojančią mano rankas,
ir netoliese buvusių kitų elojų balsus.

142
Dirva saldžiai kvepia švara
LAIKO MAŠINA

Paskui praradau sąmonę.

Atsitokėjęs išgirdau Vyną monotoniškai
kartojant: „Blogi laikai, blogi laikai, blogi lai­
kai ateina.“
„Apie ką tu kalbi? —paklausiau. —Kokie
blogi laikai?“
„Senasis mėnulis pasišalina. Senasis mėnu­
lis mus palieka.“
„Bet bus naujas mėnulis, mažoji nerimaila.“
„Iš naujo mėnulio nieko gero. Elojui nau­
jas mėnulis niekuomet geras nebūna.“
„Vyną, dėl ko tu taip nusiminusi?“
Ji suvirpėjo. „Tamsios naktys!“ —sušnibž­
dėjo.
Mano mažoji draugė atrodė tokia susirūpi­
nusi, jog daugiau apie tai nekalbėjau. Tačiau
spėjau, kad jos baimės priežastis —morlokai,
ir norėjau sužinoti, kokias piktadarybes jie da­
ro, kai ateina mėnulio jaunatis.
Ak, tie morlokai! Dabar jie buvo ir mano
priešai. Reikėjo pasukti galvą kaip nuo jų ap­
siginti.

144
Klausosi Vynos nerimo
LAIKO MAŠINA

Aišku, man reikia gero ginklo ir saugios

vietos miegoti. Visi pastatai ir medžiai, ku­
riuos savo klajonėse patikrinau, morlokams
atrodė lengvai pasiekiami. Jau įsitikinau,
kaip gerai jie laipioja.
Tuomet prisiminiau Žaliojo porceliano
rūmų —kaip vadinau rytietiško stiliaus sta­
tinį —aukštas smailes ir jo nusvidintų sienų
blizgesį.
Tą popietę, kaip mažą vaiką Vyną užsikė­
lęs ant pečių, patraukiau j kalvas pietryčių
kryptimi to pastato link. Siek tiek paėjėjus
Vyną pasiprašė nukeliama ant žemės ir dabar
bėgo šalia manęs.
„Paimk gražias gėles, —ragindavo ji kart­
kartėmis sustodama jų pasiskinti. „Dabar Vy­
ną dės jas į gėlėms skirtą vietą.“
Nesusilaikiau nenusišypsojęs. Vyną ilgą lai­
ką spėliojo, kam reikalingos tos keistos ma­
no drabužių vietos —kišenės. Galiausiai
įžvalgumo prošvaistei blykstelėjus ji žinojo jų

146
Vyną sugalvojo, kam panaudoti kišenes
LAIKO MAŠINA

paskirtį. Kišenės, žinoma, buvo juokingos sa­

votiškos vazos gėlėms, kurias dabar Vyną į
jas ir krovė...
...Toje vietoje Keliautojas Laike nutraukė
savo pasakojimą ir kreipėsi į rūkomajame sė­
dinčius svečius: „Kai grįžęs persirenginėjau,
įkišau ranką į švarko kišenę ir radau štai ši­
tas.“
Jis išėmė iš kišenės ir tyliai padėjo ant sta­
lo dvi dideles nuvytusias baltas gėles. Keletą
minučių žiūrėjo į jas susimąstęs.
Nors ir nekantraudami sužinoti daugiau,
svečiai, prisimindami pažadą nepertraukinėti,
tylėjo ir kantriai laukė istorijos tęsinio...
...Buvau manęs, kad gelsvai žalios nefrito
spalvos pastatas yra už kokių trylikos kilomet­
rų, bet pasirodė, jo esama už kokių trisdešim­
ties. Deja, atsiknojo ir dabar laisvai slankiojo
vieno bato kulnas, o kito pado prasimušusi vi­
nis negailestingai dūrė man į koją. Be viso to,

148
Dvi didelės nuvytusios baltos gėlės
LAIKO MAŠINA

dar patinus kulkšniui, neturėjau kitos išeities

kaip nusiauti batus ir eiti vienomis kojinėmis.
Eidami į Žaliojo porceliano rūmus valgė­
me pakeliui augančius vaisius. Kai nakčiai
užėjus ilsėjomės ir aš saugojau miegančią Vy­
ną nuo požemio padarų, manęs nepaliko
mintys apie to ateities pasaulio žmones. Taip
bemąstant... staiga šovė į galvą baisi tiesa
apie tuos morlokus ir elojus.
„Ne, ne, —pamaniau. —Tai pernelyg siau­
binga, kad būtų galima patikėti. Tačiau viskas
puikiai atitinka. Kaip raidės kryžiažodyje.
Morlokai požemyje aptarnauja mašiną, mor-
lokai aprūpina elojus maistu ir drabužiais,
elojų tamsos ir morlokų baimė... Ir tas pas­
kerstas gyvulys, kurį mačiau ant stalo oloje.“
Tai galėjo reikšti tik viena —morlokai au­
gina elojus kaip bandą... ir naudoja juos sa­
vo maistui! Morlokai —žmogėdros!
Paaiškėjo baisi tiesa
Svarsto, ką daryti
 X SKYRIUS

Pakliuvęs į morlokų spąstus

Tuo metu tiksliai dar nežinojau, kaip pasi­

elgsiu ir ką veiksiu. Bet, gulėdamas atmerk­
tomis akimis, tą naktį ramiai apgalvojau, ką
turiu padaryti neatidėliodamas.
„Pirma, turiu rasti patikimą ginklą, —pa­
sakiau sau. —Paskui saugią vietą pasislėpti.
Taip pat reikia rasti priemonių deglui pasiga­
minti, kurį galėčiau panaudoti prieš morlo-
kus. O baltojo sfinkso pjedestalo bronzos du­
rims pralaužti būtina rasti kokį nors murdau-
v • CL
zj.
Galvojau apie tai, kad jeigu galėčiau pra-
sigauti pro tas duris, nešdamas liepsnojantį

153
LAIKO MAŠINA

deglą rasčiau laiko mašiną ir kartu su Vyną

pabėgčiau iš tos baisios vietos. Buvau nu­
sprendęs parsigabenti Vyną į mūsų laiką.
Nors ji nesuprato, kur ir kada galėtų tai bū­
ti, mielai pritarė sumanymui keliauti drauge
į mano namus.
c v
Rytą tęsėme kelionę į Žaliojo porceliano
rūmus ir pasiekėme juos apie vidurdienį. Ra­
dome juos apgriuvusius ir apleistus.
Į mus žvelgė išdaužytų langų kiaurymės,
dideli gelsvai žalios spalvos dangos lakštai
karojo atplyšę nuo sutrūnijusio metalinio pa­
stato karkaso.
Viduje vietoj kitiems statiniams įprastos
didelės salės radau ilgą, daugelio šoninių
langų apšviestą galeriją. Plytelėmis išklotas
grindis dengė storas dulkių sluoksnis. Vidu­
ryje tai šen, tai ten gulėjo didžiulių griaučių
dalys. Jos tikriausiai priklausė kuriems nors
seniai išnykusiems priešistoriniams gyvū­
nams —brontozaurams ir megaterijams.

154
Žalio porceliano rūmų griuvėsiai
LAIKO MAŠINA

„Aišku, —samprotavau aš. —Esame seno­

vės muziejuje, čia iškasenų salė.“
Galerijos šonuose įrengtose lentynose sto­
vėjo stikliniai mūsų laikų indai. Jie turbūt bu­
vo gerai užsandarinti, nes iškasenų pavyz­
džiai gerai išsilaikė. Pamaniau, jog tos lieka­
nos gerokai lėčiau irsta dėl to, kad ateities
pasaulyje nėra bakterijų ir pelėsių.
Eidami toliau patekome į nedidelę mine­
ralų galeriją, o paskui į salę, prigriozdintą di­
delių mašinų ir jų dalių. Dauguma jų buvo
surūdijusios ir sulūžusios, bet kai kurios at­
rodė gana gerai. Tačiau apie jų paskirtį galė­
jau tik spėlioti.
Kol svarsčiau, kaip tas senas mašinas pa­
naudojus prieš mūsų priešus, staiga priėjo
Vyną ir įsikibo man į rankovę, o paskui pa­
ėmė už rankos.
„Kas atsitiko, Vyną? —paklausiau. —Tu
atrodai susirūpinusi.“
Buvau taip įnikęs apžiūrinėti mašinas, kad

156
Senovės muziejaus iškasenų salė
LAIKO MAŠINA

nepastebėjau nei mažėjančios šviesos, nei

nuožulniai svyrančių galerijos grindų. Tik
Vynos nerimo išjudintas pamačiau jog gale­
rija palengva pasineria į neperregimą tam­
są. Spėjau išvysti ant grindų paliktus siaurus
nedidelių kojų pėdsakus, išgirdau savotiškos
kalbos garsus ir tą patį keistos mašinos ke­
liamą triukšmą, kokį girdėjau šachtos šuliny­
je.
Susigriebiau dar neturįs ginklo apsiginti,
kurio tuoj pat prireiks. Apžvelgiau akimis
mašinas ir vienoje iš jų pamačiau kyšantį di­
delį svertą. Užsiropštęs ant pakylos čiupau jį
abiem rankomis ir, panaudodamas visą savo
svorį ir jėgą, patraukiau į save. Dar akimir­
ka, ir strypas pasidavė. Grįžau prie Vynos
rankose laikydamas į lazdą panašų ginklą.
„Ak, kaip norėčiau sutalžyti kelių morlo-
kų kaukoles šia lazda!“ —pasakiau nė kiek
nedvejodamas, kad galėčiau žudyti tuos sa­
vo palikuonis.

158
Didžiulis strypas kaip ginklas
LAIKO MAŠINA

Tik baimė palikti Vyną ir troškimas suras­

ti laiko mašiną privertė atsisakyti noro nerti
į tamsą ir imti naikinti morlokus.
Praėjome muziejaus skyrių, kuriame mėtė­
si į skutus suplėšytos knygos, paskui plačiais
laiptais užlipome į chemijos galeriją.
Galerija buvo gerai išsilaikiusi. Viename
sandariai uždarytame inde radau dėžutę deg­
tukų. Nieko nelaukdamas juos išbandžiau.
Jie buvo visai geri, nuo laiko nė kiek nesu-
drėkę. Taip nudžiugau, kad pradėjau švilpi­
niuoti ir į melodijos taktą pasileidau šokti,
tuo labai nustebindamas Vyną.
„Tai va, Miss 802701, taip mes šokdavo­
me mūsų laiku“, —linksmai pasakiau baigęs
šokti.
Paskui užtikau dar vieną radinį —gabalą
kamparo uždarame stiklainyje. Jau ruošiau­
si jį pastumti į šalį, bet kai ką prisiminiau.
„Kamparas juk degus! —apsidžiaugiau. —

160
Randa visai gerų degtukų
LAIKO MAŠINA

Tai bus puiki žvakė!“ Ir kartu su degtukais

įsikišau jį į kišenę.
Aptikau daug patrankų, šautuvų ir pisto­
letų, bet puoliau į neviltį neradęs nei kulkų,
nei parako. Tačiau kitame sandariai uždary­
tame inde radau dvi dinamito lazdeles.
„Eureka!“ —sušukau ir džiaugsmingai su­
daužiau indą.
Nusinešęs vieną lazdelę į šoninę galeriją
nutariau ją patikrinti. Laukiau penkias mi­
nutes... dešimt... penkiolika, bet ji nesprogo.
Tai buvo tuščiavidurės mokomosios lazdelės.
„Kaip gaila, —pasiskundžiau Vynai. —
Galėjau jomis išsprogdinti sfinkso pjedesta­
lo duris ir pasiimti laiko mašiną. Bet gal
man pavyks jas atidaryti šia puikia geležine
lazda.“
Dabar artėjant nakčiai ketinau leistis bal­
tojo sfinkso link, stengdamasis nueiti kuo
toliau. Turėdamas degtukų ir kamparo, taip

162
Dvi dinamito lazdelės
LAIKO MAŠINA

pat galėdamas susikurti laužą morlokams at­

baidyti, be baimės nusprendžiau miegoti at­
virame ore.
Eidamas stabteldavau paimti šakalių ir
sausos žolės. Dėl to mes judėjome lėčiau ne­
gu planavome. Kai sukorę maždaug pusant­
ro kilometro pasiekėme miško pakraštį, pa­
jutau, jog apima miegas. Bet užėjus tamsai
pasirodė morlokai. Sustoję tarp juodų krū­
mų pamatėme tris jų sekančius paskui mus.
„Geriausia, —pamaniau sau, —eiti į krū­
mais neapaugusią kalvos atšlaitę. Ten ilsėtis
bus saugiau. Degtukais ir kamparu pasišvie-
sime kelią.“
Supratau, kad nešdamas šakalius ir žolę
negalėsiu įbrėžti degtukų, todėl savo nešulį
padėjau ant žemės. O tuomet... tuomet kaip
paskutinis kvailys uždegiau ugnį, tikėdama­
sis, kad ji išgąsdins mūsų persekiotojus ir
pridengs mūsų atsitraukimą.

164
Trys morlokai seka iš paskos
LAIKO MAŠINA

Vyną, išvydusi šokinėjančius liepsnos lie­

žuvius, susižavėjusi pliaukštelėjo rankomis.
Išskyrus degtuko žybsėjimą, tai buvo pirmo­
ji jos matyta ugnis. Ji norėjo su ja žaisti ir
netgi šokti į ją. Bet aš pakėliau ją ant rankų
ir nėriau į mišką. Laužo liepsna gerai apšvie­
tė mums kelią.
Netrukus už nugaros išgirdau kojų trepsė­
jimą. Degtuko įžiebti negalėjau, nes kaire
ranka nešiau Vyną, o dešinėje laikiau geleži­
nę lazdą. Prie mūsų artėjo balsai, kokius bu­
vau girdėjęs požemio pasaulyje. Paskui gal
po minutės mane timptelėjo už švarko ir
truktelėjo už rankos.
Vyną visa sudrebėjo ir nutilo. Turėjau pa­
statyti ją ant žemės, kad galėčiau įžiebti deg­
tuką. Kol grabinėjau kišenėje, prie mano ko­
jų tamsoje prasidėjo kova. Vyną tylėjo, o
morlokai išleisdavo tuos savotiškus burkavi­
mą primenančius garsus.

166
Neša Vyną toliau nuo ugnies
LAIKO MAŠINA

Įžiebto degtuko šviesoje išvydau ant žemės

pasliką gulinčią Vyną, rankomis siekiančią
mano kojų.
„Vyną, Vyną!“ —sušukau lenkdamasis
prie jos.
Ji vos kvėpavo. Uždegiau kamparo gabalą
ir nusviedžiau ant žemės, kur jis subiro ir su­
liepsnojo. Tai privertė morlokus laikinai pa­
sitraukti j tamsą. Priklaupiau ir pakėliau sa­
vo apalpusią mažąją draugę ant rankų.
Atrodė, kad miške už mūsų juda ir murma
didžiulė minia.
„Vyną, Vyną!”
Pasiklydęs miške
 XI SKYRIUS

Atrandu laiko mašiną

Užsikėliau Vyną ant peties ir jau rengiau­

si leistis j kojas, kai staiga supratau šiurpų da­
lyką. Per pastarąsias keliolika minučių, susto­
damas įžiebti degtuką, slaugydamas Vyną,
daug kartų sukiojausi šen ir ten. Dabar ne­
žinojau, kuria kryptimi išeiti iš miško ir kur
gali būti morlokai. Pasiklydau! Mane išpylė
šaltas prakaitas.
„Geriau jau sukursiu laužą, —pasakiau
sau, —nes iki aušros teks prabūti čia, kur
esame.“
Paguldžiau Vyną ant minkštos žolės ir
ėmiau rinkti pagalius bei sausus lapus. Pas­

171
LAIKO MAŠINA

kui uždegiau degtuką ir išvydau, kaip dvi

baltos figūros artinasi prie nualpusios Vy-
nos.
Vieną morloką šviesa taip apakino, kad
jis, stengdamasis pasprukti, atsitrenkė tiesiai
į mane. Nevalingai iš peties smogiau jam
kumščiu, ir jo kaulų traškesys skambėjo man
kaip gražiausia muzika.
Nutrenkęs morloką pastebėjau, kad virš
manęs nusvirusios sausos medžių šakos. Ką
gi, jau visa savaitė, kai man atvykus neišk­
rito nė lašelio lietaus. Tuoj pat nulaužiau ke­
letą tų šakų ir netrukus suliepsnojo kaitrus
laužas. Taip man pavyko sutaupyti kamparą.
„Vyną, vargšelė Vyną“, —murmėjau sau
stengdamasis ją atgaivinti. Bet ji gulėjo kaip
negyva. Net nebuvau tikras, ar ji kvėpuoja.
Jaučiausi mirtinai pavargęs. Nuo laužo
dūmų mane apėmė snaudulys. Snūduriuoda­
mas pradėjau knapsėti. Kiek tai truko, ne-

172
Smogia morlokui
LAIKO MAŠINA

žinau, bet pravėręs akis supratau pakliuvęs

į bėdą.
Buvo tamsu, nors į akį durk. Morlokai
laikėsi įsikibę į mane rankomis. Trenkęs per
pirštus išsilaisvinau ir siekiau į kišenę degtu­
kų dėžutės. Bet jos neradau.
Tuomet supratau, kas nutiko. Aš užmigau.
Laužas užgeso... O kaip neapsakomai bjau­
ru, kada tie šlykštūs pirštai kabinasi į kaklą,
už rankų, į plaukus! Pasijutau tarsi būčiau
pakliuvęs į siaubingą voratinklį. Atrodė, jog
mano gyvybė kabo ant plauko.
Keliolikos morlokų svorio slegiamas griu­
vau aukštielninkas. Ir iš karto man į kaklą su­
smigo maži dantys. Sukaupęs visas jėgas ap­
siverčiau, o versdamasis ranka kliudžiau ge­
ležinę lazdą. Vos sugniaužęs ją delne staiga
pajutau didžiulį jėgų antplūdį. Stodamasis
smogiau į visas puses, kur maniau būsiant jų
galvas. Nesitveriau džiaugsmu, girdėdamas
kaip lazda žneksi atsitrenkusi į jų kūnus ir
174
Baisiame voratinklyje
LAIKO MAŠINA

kaulus. Nors ir trumpam, bet išsilaisvinau.

Mane apėmė laukinis, žūtbūtinėje kovoje
patiriamas jausmas. Nors supratau, kad Vy­
ną ir aš laimėti negalime, kad anksčiau ar vė­
liau mudu tapsime morlokams mėsos patie­
kalu, buvau pasiryžęs priversti juos brangiai
užmokėti už tokią puotą. Atsirėmęs nugara
į medį nesilioviau švaistytis lazda.
Tuomet atsitiko kažkas netikėta. Morlokai
rėkė vis garsiau ir judėjo vis greičiau, bet nė
vienas iš tų padarų nepriartėdavo tiek, kad
galėčiau trenkti lazda.
„Aha, —šaukiau aš kaip paklaikęs. —At­
eikit, ateikit jūs, šėtonai! O gal išsigandote?
O gal pasiduodate?“
Tamsai pradėjus sklaidytis galėjau pamaty­
ti tris nudobtus morlokus, kurie gulėjo išsi­
tiesę prie mano kojų, o kitus mišku bėgančius
nuo manęs tolyn.
Suglumęs pastebėjau tarp šakų lekiančią
raudoną kibirkštį. Mane pasiekė degančio

176
„Ateikit, ateikit jus, šėtonai!”
LAIKO MAŠINA

medžio kvapas. Staiga supratau —liepsnoja

miškas. Ugnis, kurią neapgalvotai įkūriau,
virto miško gaisru.
„Vyną! Vyną!“ —šaukiau kaip paklaikęs
žvalgydamasis, bet niekur jos nepamačiau.
Galvoti ir ieškoti nebuvo kada. Garsus
šnypštimas ir traškesys, kaskart naujus me­
džius apimanti liepsna, didėjantis karštis ver­
tė trauktis. Rankoje tebegniauždamas gele­
žinį strypą nuskuodžiau paskui morlokus.
Pagaliau pasiekęs nedidelę laukymę atsi­
dūriau atokiau nuo šėlstančios ugnies. Čia iš­
vydau koktu vaizdą, kokio dar nebuvau regė­
jęs tame ateities pasaulyje.
Liepsnojančių medžių supamoje aikštėje,
šviesos apakinti, atsitrenkdami vienas į kitą
blaškėsi trisdešimt ar keturiasdešimt morlokų.
Iš pradžių nesupratau, kad jie nemato, ir
įnirtingai talžiau juos lazda, vienus nukauda­
mas, o kitus sužalodamas. Bet pamačius vie­
ną iš jų, apgraibomis besisukiojantį aplinkui

178
Morlokus apakina šviesa
LAIKO MAŠINA

ir gailiai dejuojantį, man tapo aišku, jog švie­

soje jie yra bejėgiai. Lioviausi juos mušęs.
Paskui pradėjau vaikščioti tarp jų, veltui
ieškodamas Vynos. Ji buvo dingusi.
Kartkartėmis keletas morlokų lyg apimti
agonijos nuleisdavo galvas ir šokdavo į lieps­
nas.
„Ak, Viešpatie! —maldavau aš. —Leisk
man pabusti iš to baisaus košmaro!“
Bet tai buvo ne sapnas, ir atrodė, jis tęsis
amžinai, kol galiausiai ugnis pradėjo slopti ir
dangaus skliaute užsiplieskė žara.
Vėl ėmiau ieškoti Vynos, tačiau jokių pėd­
sakų neaptikau. Morlokai jos menkutį kūnelį
turbūt paliko kur nors miške. Su palengvėji­
mu atsidusau pagalvojęs, kad ji bent jau ne­
taps žmogėdrų auka —išvengs likimo, koks
laukdavo visų morlokų sučiuptų elojų.
Nuo tos vietos, kur stovėjau kalvos viršū­
nėje, pro dūmus galėjau įžiūrėti Žaliojo por­
celiano rūmus. O nuo jo nesunku buvo nu-

180
Bando surasti Vyną
LAIKO MAŠINA

statyti, kur yra baltasis sfinksas.

Taigi palikęs dar gyvus aklai besiblaškan­
čius ir gailiai aimanuojančius morlokus, ap­
vyniojęs kojas žole, nušlubčiojau per ruse­
nančius pelenus ten, kur, buvau tikras, yra
paslėpta laiko mašina.
Jaučiausi nelaimingas. Buvau ne tik pavar­
gęs ir apšlubęs, bet taip pat prislėgtas min­
ties apie šiurpią Vynos mirtį.
Širdį slėgė vienatvė. Skausmingo ilgesio
kamuojamas pradėjau galvoti apie šį namą,
židinį ir apie jus, mano draugai.
Apie devintą valandą ryto priėjau geltono
metalo sostą, nuo kurio žvelgiau į tą pasaulį
pirmąją atvykimo dieną. Koks gražus tuomet
atrodė pasaulis ir kaip skirtingai apie jį gal­
vojau dabar!
Iš lėto nusileidau nuo kalvos prie baltojo
sfinkso. Vienoje rankoje laikiau geležinį stry­
pą, o kitos pirštais čiupnojau kišenėje aptik-

182
Vėl prie geltono metalo sosto
LAIKO MAŠINA

tus keletą palaidų degtukų. Jie tikriausiai pa­

biro iš dėžutės dar prieš tai, kai man miegant
morlokai ją nugvelbė.
Labai nustebau, kad man nereikėjo panau­
doti savo patikimo geležinio strypo bronzi­
nėms durims atidaryti. Radau jas plačiai at­
vertas, specialiomis prorėžomis sienoje nu­
stumtas iki galo į šonus.
Akimirką padvejojęs pažvelgiau į vidų. Pa­
kelta ant savotiško pjedestalo stovėjo mano
laiko mašina.
Bronzinės durys plačiai atvertos
 XII SKYRIUS

Pabėgimas { ateitį

Žengiau į vidų, ir bronzinės durys slink-

damos užsitrenkė. Žinojau, kad taip ir bus.
Tie išblyškę kaip lavonai padarai buvo pa-
spendę man spąstus.
„Jūs, morlokai, manote esą labai gudrūs,
ar ne? Įsivaizduojate mane apgavę? Anaip­
tol! Kuo puikiausiai suprantu, kaip jūsų ne­
sveiki smegenys veikia“.
Jie nežinojo trijų svarbių dalykų. Pirma,
buvau tikras, jog nežino, kam reikalinga lai­
ko mašina, kuria jų trokštamas belaisvis ne­
grįžtamai dings jiems iš pačios panosės.
Antra, nė neįtaria, kad su savimi nešiojuosi
svertus mašinai paleisti.
187
LAIKO MAŠINA

Ir trečia, net nenujaučia, jog dar turiu ke­

liolika degtukų, kuriais tikėjausi juos kaip
reikiant apstulbinti.
Jau galėjau girdėti juos artinantis ir šlykš­
čiai juokiantis. Ramiai išsiėmiau degtuką ir
jau rengiausi jį įbrėžti. Bet trumpam buvau
pamiršęs, jog degtukui įžiebti reikalingas
šiurkštus paviršius dėžutės šone. Palaidi deg­
tukai buvo beverčiai!
Visa mano ramybė išgaravo kaip kampa­
ras, ir staiga įtūžęs geležine lazda ir svertais
pradėjau talžyti užpuolikus.
„O ne, nepavyks!“ —sušukau, vienam iš jų
pamėginus man iš rankos ištraukti svertą.
Norėdamas užpuoliką atmušti buvau priver­
stas savo galva trenkti į jo makaulę.
Kaip paklaikęs dirbau rankomis, kojomis ir
net galva. Galiausiai man pavyko į mašiną
įmesti lazdą ir kur reikia įstatyti svertus. Ne­
delsdamas nė sekundės vieną patraukiau, ir
sistema pradėjo veikti.

188
Skuba įstatyti svertus
LAIKO MAŠINA

Nuo laiko mašinos bortų staiga nuslydo

morlokų rankos. Tamsa išnyko. Aš vėl, kaip
ir anksčiau, pasinėriau į pilką šviesą.
Skubėdamas ištrūkti nuo morlokų, net ne­
spėjau kaip reikiant atsisėsti į laiko mašinos
balną. Tad dabar skriejau per laiką nepato­
giai sėdėdamas šonu, stipriai įsikabinęs ran­
komis į siūbuojantį ir vibruojantį aparatą.
Be to, pažvelgęs į laiko mašinos skalę pa­
mačiau, jog nesąmoningai svertą patraukiau
ne į tą pusę —užuot grįžęs į savo dienas,
skridau į ateitį. Ir vis dėlto sverto neperjun­
giau.
Keliaujant toliau tame ateities pasaulyje
prasidėjo labai keisti pokyčiai. Šviesos ir tam­
sos mirksėjimas —dienos ir nakties kaitalio­
jimasis —darėsi vis lėtesnis. Dingo saulėly­
džiai. Saulė beveik stovėjo vietoje Vakaruo­
se, tik kaskart didėjo ir buvo vis raudonesnė
ir raudonesnė. Neliko nė mažiausio mėnulio
pėdsako, o žvaigždės skriejo vis lėčiau.

190
Lekia per besikaitaliojantį laiką
LAIKO MAŠINA

Galiausiai žemę apgaubė visiška tamsa. Ji

jau nebesisuko apie savo ašį, nejudėjo.
Labai atsargiai pradėjau stabdyti savo ma­
šiną, ir ji tyliai sustojo.
Vietoj įprasto žydro mūsų dienų dangaus
čia jis buvo juodas kaip rašalas, pribarstytas
blyškiai baltų žvaigždžių. Horizonte švietė
nejudanti raudona saulė.
„Ką rasiu dabar? —spėliojau aš. —Pasau­
li, koks tu?“
Pažvelgęs per mašinos bortą pamačiau be­
sąs ant jūros kranto. Aplinkui gulėjo raus­
vų uolų luitai, augo samanas primenantys
augalai. Kiek užmato akis plytėjo jūra, bet
nė mažiausia bangelė nenuvilnijo jos pavir­
šiumi.
Mano kvėpavimas padažnėjo, nes oras
buvo retesnis negu dabar. Išgirdau kažkokį
nemalonų klyksmą. Nuo tolimos vienišos at­
šlaitės į didžiulę peteliškę panašus padaras

192
„Pasauli, koks tu?”
LAIKO MAŠINA

plasnodamas pakilo į dangų ir išnyko. Jo

klyksmas buvo toks niūrus ir slogus, kad vi­
sas suvirpėjau ir tvirčiau įsitaisiau mašinoje.
Vėl apsižvalgęs aplinkui pamačiau, kad tai,
ką palaikiau uolų luitais, dabar artėjo manęs
link.
Tai buvo siaubingas milžiniškas krabas, di­
delis kaip stalas, didžiulėmis, bjauriai išspro­
gusiomis, tarsi ant kotų iškištomis akimis, il­
ga kaip botagas siūbuojančia antena, žalsvais
gūbriais išvagota nugara baisūnas. Atrodė,
kad nevikriai drimblindamas prie manęs ar­
tyn jis nori kažką užčiuopti savo šlykščiais
nasrais.
Netrukus pajutau, kaip kažkas kutena man
skruostą, ir manydamas, kad tai musė, brūkš­
telėjau ranka. Paskui ėmė kirbinti prie au­
sies. Kai pliaukštelėjęs delnu kirbintoją su­
čiupau, pamačiau, kad tai kito, iš už nugaros
priropojusio baisūno antena. Jo išsprogusios

194
Siaubingi krabai
LAIKO MAŠINA

akys bjauriai vartaliojosi ant savo kotų, o

pražioti nasrai aiškiai buvo paruošti ką nors
praryti.
Truktelėjau svertą ir per mėnesį nutolau
nuo tų pabaisų.
Bet vis dar tebebuvau ant to paties jūros
kranto ir regėjau dešimtis tų šiurpiai fanta­
stiškų krabų, rėpliojančių po žalią augmeni­
ją. Nykus to pasaulio vaizdas buvo išties pa­
sibaisėtinas!
Pajudėjau dar šimtu metų į ateitį, tačiau
viskas liko beveik nepasikeitę. Tad keliavau
toliau, dabar kaskart stabtelėdamas kas tūks­
tantis ar šiek tiek daugiau metų. Troškau su­
žinoti, kas ilgainiui nutiko mūsų planetai.
Galiausiai daugiau kaip po trisdešimt mi­
lijonų metų nuo dabarties didžiulė saulė den­
gė beveik dešimtadalį dangaus skliauto. Že­
mėje viskas baigė išmirti. Dabar jūros kran­
tas buvo baltas. Krabai ir augmenija išnyko.
Spigino šaltis.

196
Trisdešimt milijonų metų nuo dabarties
LAIKO MAŠINA

Ant ledo sukaustytos jūros ir sausumos at­

šlaičių krito sniego gumulai.
Pažvelgęs j saulę pamačiau, kad keičiasi jos
kontūras, tarsi kažkas ją būtų ėmęs graužti.
Vis labiau temo, ir kai dieną pamažu pakei­
tė tamsa, supratau ką išvydęs.
„Tai užtemimas, —pasakiau sau. —Mėnu­
lis arba kita planeta dabar skrieja tarp Žemės
ir Saulės“.
Bet visai tikra buvo tik ta neperregima
tamsa, sniegas ir ... tyla.
Netrukus saulės kraštelis vėl išlindo. Man
pasirodė, jog pastebėjau pliumpt, pliumpt
kažką pliumpsint seklumoje netoli kranto.
Argi žemėje dar tebėra gyvybė?
Išlipau iš mašinos ir nuėjau arčiau prie
vandens pasižiūrėti. Taip, kažkas tikrai judė­
jo. Apvalus ir maždaug futbolo kamuolio dy­
džio. Jo šonuose styrojo čiuptuvai. Šokuoda­
mas kraujo spalvos vandenyje jis atrodė nuo
šalčio pajuodęs.

198
 *
%

Argi Žemėje dar tebėra gyvybė?

LAIKO MAŠINA

Šaltis ir tamsa darėsi nepakenčiami. Išre­

tėjusiame ore vis sunkiau buvo kvėpuoti. At­
rodė, jog nualpsiu, bet mintis apie save, be­
jėgiškai gulintį ant nykaus jūros kranto atei­
ties tamsoje, privertė mane sukaupti jėgas ir
vėl sėsti į laiko mašinos balną.
„Sėdėk čia, —paraginau save. —Antraip
tu niekada negrįši į savo pažįstamą pasaulį.“
Sėdėk čia”
Pargabensiu žmonijai Nieko!
 XIII SKYRIUS

Mokslo aukso amžius

Truktelėjau svertą ir nuskridau namų link,

į savo gimtąjį laiką, liūdnai galvodamas apie
tai, kad savo kelione beveik nieko nepasie­
kiau. Kokį stebuklingą gydantį balzamą, ko­
kią taikos formulę, kokią nepaprastą neregė­
tą viltį parnešiu savo laikų žmonijai?.. Jokios!
Apskritai nieko.
„Viskas, kas liko iš per savaitę patirtos be­
protiškos įtampos ir klaikios veiklos, tėra nu­
brozdinimai, mėlynės, kartėlis ir tragiškos
meilės prisiminimas“.
Todėl nutariau dar kartelį sustoti. Tačiau
kokį laiką pasirinkti?

203
LAIKO MAŠINA

Pamaniau, jog stabtelėjęs už trijų šimtų

metų nuo namų pasieksiu mokslo aukso am­
žių. Panašiai kaip senovės graikų Dievas Pro­
metėjas, kuris žmonėms atnešė ugnį, dabar
grįšiu, žinodamas naujus būdus padėti savo
laikų žmogui.
Nenuleisdamas akių nuo mašinos skalės,
švilpte prašvilpęs atgal pro besikaitaliojančią
šviesą ir tamsą, pasirinkau tinkamą momen­
tą ir patraukiau svertą.
Sudrebėjusi, svirduliuodama laiko mašina
sustojo.
Pažvelgęs į viršų pamačiau, kad vietoj ka­
daise mano laboratorijoje buvusių plytelėmis
išklotų lubų dabar švietė aukštas perregimas
kupolas. Išilgai jo skliautų panašiais į stikli­
nius vamzdžiais pulsavo kažkoks spalvotas
skystis.
Netikėtai pasirodė sidabro spalvos pirštine
apmauta ranka ir netoli mano veido kažką
papurškė. Kvepėjo rožėmis.

204
Pirštinėta ranka kažką papurškė
LAIKO MAŠINA

„Kaip nuostabu, —pamaniau. —Mano lai­

kais Pietų jūrų kraštų žmonės atvykėlius vi­
suomet sutikdavo gėlių girliandomis. Vei­
kiausiai tas paprotys paplito kitose šalyse ir
išliko iki dvidešimt antrojo šimtmečio. Koks
malonus sutikimas ir pasveikinimas!“
Bet mano gera nuotaika pradėjo blėsti, kai
pajutau keistus pokyčius savo kūne. Netru­
kus tokios mano nuotaikos neliko nė pėdsa­
ko, kai pora rankų šiurkščiai ištempė mane
iš mašinos.
Žmogus, vilkintis sidabro spalvos apsiaus­
tą su pelerina ir mūvintis tokios pat spalvos
pirštinėmis, tarė: „Pakaks abejingumo dujų,
Kolarai. Yra tik vienas keleivis“.
Štai kodėl aš jaučiausi toks abejingas, toks
apatiškas, kad nė negalvojau pakelti rankos
paprieštarauti. Neturėjau jokio noro iš viso
ką nors daryti.
Pradžioje leidau kitam sidabro spalvos

206
Šiurkščiai ištempia iš mašinos
LAIKO MAŠINA

drabužiais vilkinčiam žmogui save apieškoti,

paskui visai nesipriešinau, kai mane, nesvar­
bu kur, vedė.
Paaiškėjo, kad nutempė į Tiesos kambarį,
į tą patį rūkomąjį, kuriame dabar sėdime, bet
paverstame savotišku apklausos kabinetu.
Pirmas mano pastebėtas dalykas —keturi
dideli ant sienos kabantys portretai. Visuose
juose buvo žmonės baltais chalatais, papra­
stai vilkimais laboratorijose. Viename jų ry­
tietiško gymio moteris žvelgė į savotišką che­
minių bandymų vamzdelį. Kitame juodaodis
vyriškis sėdėjo prie sudėtingo mikroskopo.
Trečiame raudonodė moteris kažką darė su
skriestuvu ir kompasu. O ketvirtajame balta­
odis vyriškis stovėjo prie keistais simboliais
išmargintos juodos lentos.
„Tiesos piliulę, Tagetai,“ —įsakė augalo­
tas žilaplaukis vyras, sėdintis už įvairia įran­
ga apstatyto stalo. Tas žmogus, neabejotinai
jų vadovas, galėjo būti per penkiasdešimt
metų ir vilkėjo tamsiai raudonos spalvos

208
Tiesos kambaryje
LAIKO MAŠINA

apsiaustu su pelerina. Kiti trys buvusieji kam­

baryje dėvėjo šviesesnio atspalvio drabužius.
Tagetu pavadintas vyras sidabro spalvos pir­
štine apmauta ranka palietė prie juosmens
pritvirtintą dispenserį*) ir paspaudė mygtuką.
Iš dėžutės iššoko nedidelė cigaro pavidalo
kapletė. Paėmęs ją Tagetas perlaužė perpus.
„Paruošta, pone“, —tarė jis.
Plonas rožinės spalvos debesėlis pakilo prie
lubų, paskui kiek nusileido žemyn ir dingo.
„Dabar, —paliepė viršininkas, —įjunk ver­
timo mašiną ir pririšk jį. Netrukus sužinosime,
kokia iš buvusių kalbų jis kalba, ir išversime į
mūsiškę.“
„Jūs tikrai manote, kad jis vienas iš jų?“ —
paklausė šviesiaplaukis, mėlyną peleriną užsi­
metęs vyras.
„Žinoma, Dartonai, —atsakė vadovas. —
Ar matei kada nors tokią aprangą visame
Šiaurės krašte?“
*) dispenseris —padavimo įtaisas, prekybos auto­
matas —Vert. pastaba

210
„Pririšk jį”
LAIKO MAŠINA

„Niekada“, —prisipažino Dartonas.

„Niekada, —patvirtino ir Tagetas. —Bet
jūs gal spėjate, kad jis paspruko iš Pietų kraš­
to? Žiūrėkite, koks jis visas nusėtas mėlynė­
mis, o jo drabužiai —vieni skarmalai.“
„Tai senas Pietų krašto triukas mums ap­
gauti, —pasakė vadovas. —Panaudoję tiesos
piliulę ir kalbų vertėją X, netrukus sužinosi­
me. Dabar pririšk jį, Kolarai. Ir jis parodė į
žmogaus ūgio mašiną su daugybe bumbulų,
mygtukų ir skalių.
„Viso šito nereikės, —tariau aš ramiai. —
Kalbu jūsų kalba ir iš tikrųjų esu anglas“.
„Kad moki mūsų kalbą, tai gerai, —pasa­
kė vadovas. —Bet kas yra anglas?“
Sunku pasakyti, kas pasijuto labiau suglu­
mę —tie keturi asmenys su pelerinomis ar
aš. Trumpai papasakojau jiems apie savo kil­
mę ir išradimą.
Manau, kad kaip tik tiesos piliulės veikia­
mas išreiškiau didelį nusivylimą tuo, ką pa­
tyriau praėjusią savaitę.
„Man derėjo laiku vykti tiesiai namo, —
212
„Kas yra anglas?”
LAIKO MAŠINA

baigiau aš. —Bet vyliausi atsidurti didelę pa­

žangą padariusiame pasaulyje, kuriame gyve­
na protingi geros valios žmonės. Tačiau pa­
tekau čia ir tapau vaistais apsvaigintu belais­
viu, laukiančiu, kol jį pririš ir ištardys. Ir vi­
sa tai manęs nejaudina, nes mane paveikė
abejingumo dujos.“
Žilaplaukis vadovas atrodė įsižeidęs. „Jūs
neteisingai mus suprantate, —tarė jis. —Jūs
nesate mūsų belaisvis. Tai įprastas šiame
krašte elgesys su svetimaisiais“.
„Bet kodėl taip elgiatės?“ —paklausiau.
„Norėdami jaustis saugūs, —pasakė Tage-
tas. —Jūsų laiko mašinos mes nelaikome to­
kia, nes ji nepaprastai primityvi.“
„Jūs norite pasakyti, kad tokias taip pat tu­
rite?“ —paklausiau nustebęs.
„Turėjome, —paaiškino Dartonas. —Jau
du šimtai metų, kai jų atsisakėme ir uždrau-
dėme jas gaminti“.
Ši žinia mane apstulbino. „Kodėl jos buvo
uždraustos?“ —paklausiau.
„Todėl, kad dingdavo pernelyg daug nar-
214
Sužino apie kitas laiko mašinas
LAIKO MAŠINA

šiaušių ir garbingiausių mūsų žmonių,“ —pa­

aiškino Kolaras.
„Prisimeni, kaip tyrinėjome, kas nutiko per
tą paskutinę kelionę?“ —paklausė vadovas.
„Kaip neprisiminsi, —atsakė Tagetas. —
Laivas, kuris išskrido su dviem šimtais ketu­
riasdešimt keliautojų laike, grįžo tik su vie­
nu išsigelbėjusiu“.
„Istorija, kurią jis papasakojo, —pridūrė
Kolaras, —siaubinga istorija apie požemiuo­
se gyvenančius blyškius, beždžiones prime­
nančius žmones!“
„Morlokai!“ —sušukau aš ir pasipurčiau.
„Taigi jūs žinote, —tarė vadovas. —Mes
turėsime nieko nelaukę sudaužyti jūsų maši­
ną. Jūs irgi privalote paklusti mūsų įstaty­
mams. Nes čia pagal įstatymus visi yra lygūs“.
Man nespėjus ištarti nė žodžio, į priekį šo­
ko Dartonas „Palaukite! —sušuko jis. —Ko­
dėl neatidėjus tos mašinos sunaikinimo ir pir­
miau jos neišstudijavus? Jo šimtmečio daiktai
gali būti įdomūs mūsų istorijos studentams“.
„Ko gero, tu teisus, Dartonai, —pasakė

216
Dartonas nori išstudijuoti mašiną
LAIKO MAŠINA

vadovas. —Gal iš tikrųjų galima dieną kitą

palaukti, o tik paskui tą senovinį aparatą iš­
ardyti.“
„Ar jūs tikrai visi lygūs pagal įstatymą?“ —
paklausiau aš.
„Nė kiek tuo neabejokite, —atsakė Tage-
tas. —Pastebėjai, kad nesuleidome tiesos
vaistų jums vienam, kaip būtume galėję pa­
daryti. Mes juos išpurškėme į orą, kuriuo vi­
si kvėpuoja. Dabar, jeigu norite, galite mus
klausinėti.“
Mažėjant abejingumo dujų poveikiui aš
dariausi smalsus. Sužinojau, kad dvidešimt
pirmame amžiuje civilizacijoje įvyko svarbus
posūkis.
Kai baigiantį išeikvoti gamtos turtus vis­
kam, kas gyva Žemėje, kilo pavojus žūti, ke­
turi mokslininkai, kurių portretai dabar ka­
bojo ant sienos, ėmėsi drastiškų veiksmų.
„Susirinkę iš įvairių planetos kraštų kūrė­
jai įsteigė Pasaulio mokslo valdymo tarybą, —
kalbėjo vadovas pagarbiai. —Jie sudarė pla­
nus energijai finansuoti, atmosferai nuo ter-
218
Pasakoja apie įkūrėjų ketvertą
LAIKO MAŠINA

šalų išvalyti, žemės ir vandenynų produktams

pagerinti“.
„Ar jie turėjo kariuomenę?“ —paklausiau.
„Jiems jos nereikėjo. Sąlygos buvo tokios
blogos, kad visų šalių vadovai su džiaugsmu
visą valdžią perdavė P.M.V.T. Taip jie atsikra­
tė visų lemtingų problemų, kurių patys nesu­
gebėjo išspręsti.“
„Tai jūs sakote, kad ta P.M.V.T. valdė visą
planetą?“
„Kurį laiką taip. Didingas istorijos tarps­
nis, —pasakė vadovas svajingai. —Karas bu­
vo paskelbtas už įstatymo ribų. Visos ligos
išnyko. Gyvenimo trukmė pailgėjo. Visur
viešpatavo draugiškumas ir harmonija“.
„Kiek visa tai tęsėsi?“ —paklausiau.
„Vienos kartos gyvenime. Paskui keturių
įkūrėjų vaikai, užuot surengę visuotinius rinki­
mus, panoro patys vieni viską kontroliuoti“.
„O kas nutiko po to?“
„Na, —tęsė Tagetas, —susidarė dvi gru­
pės, kurių kiekviena telkė savo šalininkus.

220
Didingas istorijos tarpsnis
LAIKO MAŠINA

Abi jos atrado senas patrankų, tankų, bom­

bų, šautuvų gamybos instrukcijas“.
„Spėju, kad visos naujausios mokslo žinios
irgi buvo tam naudojamos“, —pasakiau aš.
„Taip —patvirtino Kolaras. —Viena gru­
pė, mūsiškė, užėmė Siaurės ašigalio teritori­
ją. Beje, ištirpdžiusi ledynus ir taip sujauku­
si visą atmosferą. Mes įsikūrėme Siaurės aši­
galyje, kur dabar yra pagrindinė mūsų vada­
vietė“.
„O kita grupė?“ —paklausiau.
„Jie yra priešingoje Žemės rutulio pusėje.
Jie saulės karštį nukreipė į šalčiausiąjį žemy­
ną ir įsikūrė Antarktidoje“.
„Kiek laiko trunka tas karas?“
„Jis tebesitęsia. Pietų kraštas visą laiką šni­
pinėja, puldinėja, plėšikauja ir žudo, —pasa­
kojo vadovas. —Ta laboratorija Ričmonde,
į kurią jūs patekote, yra viena iš slaptų mū­
sų bazių. Todėl ir pamanėme, kad esate prie­
šo pasiųstas įsibrovėlis“.
„Suprantu. Tuomet gal...“

222
Sustaugia sirenos
LAIKO MAŠINA

Tada lyg skelbdamos pasaulio pabaigą su­

staugė sirenos.
„Netrukus jie užpuls!“ —sušuko kažkas.
„Visi į lėktuvus! —garsiai įsakė vadovas ir
palinko ties valdymo pultu prie savo stalo.
Kilus sąmyšiui pasinaudojau proga pa­
sprukti. Vieną koją jau buvau permetęs per
laiko mašinos bortą, kai staiga kažkas stipriai
truktelėjo.
Mane smaugė mėlyną peleriną užsisegęs
Dartonas. „Ne, ne tu, —šaukė jis. —Aš grį­
šiu atgal laike. Savo žiniomis apakinsiu senąjį
pasaulį. Jie mane garbins ir melsis man!
„Tai štai kodėl nenorėjai, kad mašina bū­
tų sunaikinta,“ —prašvokščiau aš.
„Viso gero ir dėkui,“ —šūktelėjo jis, pali­
kęs mane be jėgų gulintį ant žemės.
Iš nevilties, tikėdamasis, kad tiesos piliulės
poveikis bus pasibaigęs, sušukau: „Geriau
leisk man parodyti, kur yra nuodingų dujų
mygtukas, nes antraip tu pats save nužudysi!“
Žinoma, jis manimi patikėjo. Bet kokiame

224
Dartonas smaugia ir traukia atgal
LAIKO MAŠINA

jų pastatytame skraidymo aparate būtų buvęs

mygtukas nuodingoms dujoms paleisti.
„Gerai, lipk, —sutiko jis. —Bet jokių triu­
kų“. Ant pirštinėto smiliaus, kuriuo jis rodė
į mane, pamačiau mirtį nešantį vamzdį.
„Jis ant grindų“, —pasakiau aš ir pasilen­
kęs čiupau seną geležinį strypą, kurį buvau
įmetęs čia sprukdamas nuo morlokų.
„Aš nematau jo,“ —ištarė jis paskutinius
žodžius, nes kitą akimirką baisia jėga geleži­
nis strypas nusileido jam ant galvos.
Sudribusį jo kūną batu išspyriau lauk, o
kartu išmečiau ir strypą. Paskui nedelsdamas
sėdau į balną ir paleidau mašiną, nukreipda­
mas ją į savo gimtąjį laiką.
Trenkia geležiniu strypu
Vėl pažįstamoje laboratorijoje
 XIV SKYRIUS

Viena istorija baigiasi, kita tik

prasideda

Kai skalėje pasirodė šios dienos data, ma­

šiną sustabdžiau ir išvydau pažįstamą labora­
toriją su visa įranga ir įrankiais, kaip juos bu­
vau palikęs.
Svirduliuodamas išsiropščiau iš laiko ma­
šinos ir nesulaikomai drebėdamas atsisėdau
ant įprasto suolo. Netrukus šiek tiek apsira­
minau. Mano dirbtuvės buvo visiškai tokios
pat, kokias palikau, tarsi būčiau sapnavęs...
Bet ne, nevisiškai tokios.
Laiko mašina pakilo iš laboratorijos piet­
ryčių kampo, kuriame jūs visi ją matėte. O

229
LAIKO MAŠINA

sugrįžo į šiaurės vakarų kampą. Tai tikslus

nuotolis nuo pievelės, kur ji nusileido, iki
baltojo sfinkso pjedestalo, kur ją buvo nu­
tempę morlokai.
Tuomet atsistojau ir nuklumpinau į prieš­
kambarį. Išgirdęs jūsų balsus valgomajame,
pravėriau duris... Visa kita jūs žinote. Nusi­
prausiau, persirengiau, pavakarieniavau ir
pradėjau pasakoti savo istoriją...
...Keliautojas Laike giliai atsiduso ir pa­
mėgino suvokti, ką sako jį supantys veidai.
„Žinau, jog tuo sunku patikėti. Nepriekaiš­
tauju jums, —tarė jis. —Man pačiam sunku
tuo patikėti, ir vis dėlto...“
Keliautojas Laike pažvelgė į nuvytusias
baltas gėles ant stalo. Tiesdamas į jas ranką,
atidžiai akimis patyrinėjo dar ne visai užgiju­
sias žaizdas ant krumplių. „Aš tikrai sukū­
riau, pagaminau laiko mašiną ir keliavau ja...
Bet jūsų veidų išraiška verčia mane abejoti...
Turiu į ją pasižiūrėti.“

230
„Tikrai sukuriau laiko mašiną...”
LAIKO MAŠINA

Vyrai kartu su juo nuėjo į laboratoriją. Lai­

ko mašina, kaip ir buvo sakęs Keliautojas Lai­
ke, stovėjo laboratorijos šiaurės vakarų kam­
pe. Ant dalių iš dramblio kaulo buvo matyti
rudi taškai ir dėmės, o mašinos apačioje —žo­
lės ir samanų pluošteliai. Vienas geležinis ma­
šinos bėgis buvo sulenktas.
Keliautojas Laike palingavo galva, įsitikinęs
tiesa, kurią ką tik papasakojo savo svečiams.
Kiek vėliau Keliautojui laike išlydint sve­
čius, prie durų daktaras Peris pažvelgė jam
tiesiai į akis ir tarė: „Tu persidirbai ir pavar­
gai, žmogau. Tau reikia gerai pailsėti“.
„Kaip gaila, kad jūs ne rašytojas, —sudu­
deno redaktorius Klarkas. —Ta nepaprasta
neįtikėtina istorija sukrautų jums didelius tur­
tus“.
„Kur iš tikrųjų gavote tas gėles, sere?“ —
paklausė psichologas Meningas.
Tik vienas Filbis nesišaipė iš jo ir, tvirtai
spausdamas ranką, lengvai šypsodamasis

232
Tik Filbis iš jo nesišaipė
LAIKO MAŠINA

sušnibždėjo: „Labos nakties“.

Filbis visą naktį praleido vartydamasis lo­
voje. Kitą dieną jis užėjo pas Keliautoją Lai­
ke norėdamas daugiau sužinoti apie tą nepa­
prastą kelionę.
Keliautojas Laike pakvietė Filbį į rūkomą­
jį. Jis buvo užsidėjęs kuprinę, o rankoje lai­
kė fotoaparatą. „Žinau, kodėl atėjai, —tarė
jis. —Džiaugiuosi, kad esi čia“.
„Kokie tavo planai dabar?“ —paklausė
Filbis.
„Pasėdėk čia ir pasklaidyk žurnalus, —pa­
siūlė Keliautojas Laike. —Grįšiu po pusva­
landžio“.
„Kur tu susiruošei su ta kuprine ir foto
aparatu?“ —pasiteiravo Filbis, sklaidydamas
žurnalo puslapius.
„Šį kartą rengiuosi pargabenti įrodymų, —
pasakė Keliautojas Laike, pasukdamas prie
durų. —Fotografijų ir keletą gyvūnų bei au­
galu pavyzdžių. Ar tu manęs palauksi?“
„Žinoma“, —pasakė Filbis išsiblaškęs...

234
Rengiasi pargabenti įrodymų
LAIKO MAŠINA

Bet staiga suvokęs draugo ištartų žodžių

prasmę per prieškambarį nubėgo į laborato­
riją.
Atsidūręs laboratorijos tarpduryje Filbis
pajuto vėjo gūsį ir išvydo kažkokį juodos ir
žalvario spalvos sūkurį... paskui permatomos
figūros švystelėjimą... Staiga didžiulis stikli­
nio stogo luitas krito ant grindų ir sudužęs
pažiro į visas puses. Laboratorija buvo tuščia.
Laiko mašina ir Keliautojas Laike dingo.
Filbis laukė, bet Keliautojas Laike negrį­
žo. Tai įvyko prieš trejus metus. Ar sugrįš jis
kada? Gal jis taip nusivylė ateitimi, kad nu­
skrido į praeitį susitikti su urviniais žmonė­
mis arba tolimos praeities civilizacija? O gal
Keliautojas Laike vis dėlto vėl patraukė į at­
eitį? Jeigu taip, ką jis joje aptiko šį kartą?
Bet bene didžiausia mįslė Filbiui buvo Ke­
liautojo Laike sprendimas likti ten, kur pa­
sirinktinai pateko. O gal kokia nors nežino-

236
Dingo!
LAIKO MAŠINA

ma praeities arba ateities gyvybės forma lai­

ko jį nelaisvėje?
Dabar, kada tik pagalvojęs apie tai, kas
žmonijos laukia ateityje, Filbis randa nusira­
minimą pažvelgęs į dvi keistas baltas gėles,
kurias saugojo visus metus. Nors jau paruda­
vusios, susiplojusios trapios, jos primena jam,
kad net nelaimingais ir baisiais laikais rūpes­
tis, dėkingumas, meilė ir pasiaukojimas ran­
da vietos žmonių širdyse.
Nuramina gėlės
 M ielas skaitytojau f
su ILIUSTRUOTOS DIDŽIOSIOS KLASIKOS herojais Jūs kelia­
vote aplink pasaulį, leidotės į Žemė» gelmes, kovojote su Blo­
giu, ieškojote nepaprastų lobių, patyrėte daugybę nuotykių.
1999-ji — paskutinieji XX amžiaus metai.
Kas mūsų laukia XXI-jame šimtmetyje? Koks bus pasau­
lis? Kaip gyvens žmonės? Kokia bus Lietuva?
„Alkos" leidykla kviečia savo skaitytojus į fantazijos, vi­
lčių ir svajonių pasaulį. Įsivaizduokime, kad esame Žyniai ir
bandome įspėti Tėvynės ateitį bei išvysti savo vizijose 2 0 9 9 -
jų metų Lietuvą.
Norėtųsi, kad mūsų projekte "Lietuva ir XXI amžius" da­
lyvautų mokyklų literatai, fantastikos mėgėjai, visi aiškiare­
giai. Ginčykimės dėl mūsų krašto ateities, aprašykime savo
spėliones, nuojautas, siūlykime nuotykinius siužetus, prog­
nozuokime galimus susitikimus su ateiviais iš tolimų galak­
tikų... Tad visi kartu bandykime parašyti knygą apie Lietu­
vos, Vilniaus, Baltijos jūros, girių, ežerų ir upių, mūsų krašto
žmonių likimą ir gyvenimą... tolimaisiais 2 0 9 9 metais!
Jūsų rašiniai, laiškai į ateitį bus panaudoti realizuojant
projektą „Lietuva ir XXI amžius1'. Apibendrinant visą medžiagą
pažadėjo talkinti rašytojai fantastai.
„Alkos" leidykla šią knygą išleis 1999 metais.
TAD KAS UŽ XX AMŽIAUS SLENKSČIO?.. KAS TIES XXI ŠIMT­
MEČIO HORIZONTU?..
Laukiame jūsų laiškų adresu:
UAB "Alkos" leidykla
Algirdo g . 31
,
2 0 0 0 Vilnius;
P r o j e k t u i LIETUVA I R X X ! A M Ž IU S

Herbertas Velsas
LAIKO MAŠINA
Leidykla ALKA
Leidinys 31. Tiražas 5000 egz. Užsakymas 544
S pa u sd in o S P IN D U L IO sp au stu vė,
Gedimino g. 10, 3000 Kaunas

Knyga atspausdinto ant Soimabook Ivory 50 g/mJ popieriaus

 LAIKO
MAŠINA
Herbertas Velsas
Širli Bogart
adaptuota versija

Nežinoma ateitis!
Didelei savo kolegų ir kitų žinovų nuostabai jaunas
mokslininkas sukūrė mašiną, kuri leidžia jam įgyvendinti
vieną iš seniausių žmonijos svajonių - pagyventi kitame
laike nei dabartis. Visi jo sumanymą ir darbą vertina
nepatikliai. Tačiau grįžęs iš savo nepaprastos kelionės
jaunasis mokslininkas ne tik papasakoja fantastišką
istoriją, kokios niekas niekada nebuvo girdėjęs, bet
ir pargabena tos kelionės įrodymų.
Si jau seniai sukurta mokslinės fantastikos
knyga tebėra viena iš labiausiai jaudinančių
ir šiais laikais. Kviečiame kartu su autoriumi
pasinerti į drąsią ir gąsdinančią ateities viziją

ISBN 9986-459-40-0

Viršelio dailininkas Joseph Moralles