Ši elektroninė knyga buvo įsigyta Knygos.lt elektroninėje parduotuvėje.

Pirkėjo vardas: Ieva Tamašauskaitė

Pirkėjo el. paštas: ieva13v4@gmail.com
Pardavimo data: 2020-02-22 14:42:50
Pardavimo ID: xgJlJ7z3LNjjCtj9

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios
autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el.
knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el.
knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės
nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems
asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el.
knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šios sutarties sąlygų)
el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) Pardavėjas turi teisę uždrausti toliau
naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo
reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to
leidėjo, Pardavėjo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir
netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę
pareikšti bet kuriuo metu, nes šios sutarties sąlygos lieka galioti visą el. knygos
naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo,
Pardavėjo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą (Pardavėjo patalpintą vardinį ekslibrį),

pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos
turiniu susijusius elementus.

Powered by TCPDF (www.tcpdf.org)

 S a u l P r i z e r

Nebylus palikimas
I dalis

2015

1
Maketavo Justina Ulinskaitė

© Saul Prizer
© Viršelis, BespokeBookCovers.com
© Redagavo Kalbos ir komunikacijos centras

ISBN 978-609-408-747-9

2
Knygoje pateikiama istorija yra išgalvota. Bet koks panašumas
į realius įvykius, vietoves ar žmones yra visiškai atsitiktinis.

www.saulprizer.lt

3
 I
1
Netolima ateitis. Rugsėjo 6 d.

Artėjo devinta valanda ryto.

Dar visai neseniai išgyvenusi tikrą įvykių audrą ir beveik
praradusi pasitikėjimą savo jėgomis, rudakė miesto gražuolė
Lana Mūr energingu savimi pasitikinčios moters žingsniu ėjo
link Alyvmedžių g. 49, kur turėjo savo biurą.
Stilingo verslo moters kostiumo išryškinta nepriekaištinga
jos figūra, grakščiai plaukianti per rytmečio saulės spindulius,
lengvai patraukdavo praeivių žvilgsnius ir vertė smalsiai nulydėti
akimis – juk tai buvo ne kas kita, o pati Lana Mūr – darbščioji
miesto gražuolė ir kukli jo įžymybė.
Įėjusi į pastatą, sparčiai mindama laipteliais aukštyn, ji pa-
sisveikino ir apdovanojo šypsena kiekvieną pažįstamą veidą.
Pakilusi į trečiąjį aukštą, Lana netrukus įžengė į savo biurą, kur ją
pasitiko Džulijana Spenser, prie savo darbo kompiuterio gerianti
šviežiai pasigamintą kavą.
Tai buvo Lanos padėjėja ir geriausia draugė, kuriai ji jau buvo
spėjusi pasipasakoti beprotiškas ir stulbinamas pastarojo meto
naujienas.
– Labas rytas, Lana. Kaip praleidai savaitgalį?
– Labas, Džulijana. Ačiū, gerai. Nors jis ir buvo šiek tiek
liūdnas, laisvos dienos vis tiek pralėkė greit. O kaip tu?
– Man viskas gerai.
– Šaunu. Kas nors nauja? – Lana žvilgsniu parodė į
kompiuterį.
– Kol kas nieko. Tylu, ramu.
– Gerai. Einu pasidaryti kavos. Tau nieko netrūksta?
– Ačiū, ne.
Lana Mūr įjungė savo kompiuterį ir nuėjo į už vidinių biuro
durų įrengtą miniatiūrinę virtuvėlę.
Po poros minučių, šalia savo kompiuterio pasidėjusi puodelį

5
karštos kavos, ji ėmė peržiūrinėti negausų naujų elektroninio
pašto žinučių, atkeliavusių po paskutinio jos prisijungimo,
sąrašą.
Staiga Lana pastebėjo labai svarbią žinutę, kurios pastaruoju
metu labai laukė, todėl nedelsdama ėmė ją skaityti.
– Dievulėliau... – netrukus burbtelėjo ji.
Džulijana Spenser staiga pakėlė akis ir žvilgtelėjo į savo
vadovę.
– Die-ve bran-gus, – nutęsė Lana, pakildama nuo krėslo ir
išplėstomis akimis spoksodama į monitorių.
Susijaudinusi Džulijana kaipmat prilėkė artyn.
– Ar kas nutiko? – išsigandusi paklausė ji.
– Ne... Dovanok, jei tave išgąsdinau... – susijaudinusi pasakė
Lana. – Tu geriau pati paskaityk.
Nekantraudama sužinoti tokios savo vadovės reakcijos
priežastį, Džulijana paskubomis perskaitė per visą ekraną
atidarytos žinutės turinį.
– O, Dieve... – netrukus išlemeno ji ir iš susijaudinimo delnu
prisidengė burną.
Džulijana pažvelgė į Laną iš netikėtumo išplėstomis akimis.
– Ne-re-a-lu!.. – linksmai nutęsė Lana.
– Ne-į-ti-kė-ti-na! – pritarė jai Džulijana.
Apsikabinusios jos ėmė šokinėti iš džiaugsmo ir spiegė lyg dvi
jaudulio apsėstos paauglės...

2
Prieš septynerius metus

Į kalėjimo kamerą įvedė naują kalinį, kuris atrodė kiek

išsigandęs ir suglebęs, nors iš pažiūros atrodė gana tvirtai sudėtas
vyrukas.
– Kaip tave vadinti, bičiuli? – vos užsidarius kameros durims,
naujoko paklausė vienas iš trijų kalinių.
Tai buvo moterimi persirengęs vyras, kuris, pasirėmęs

6
ranka galvą, gulėjo antrame dešiniojo gulto aukšte ir nuo
Gleno nenuleido savo žvitrių akučių. Jis turėjo ilgus plaukus,
buvo blyškoko veido, juodu tušu pabrėžtomis akimis, dailiai
suformuotais antakiais ir šiek tiek paryškintomis lūpomis.
– Glenas... Glenas Nortonas.
– Sveikas atvykęs, Glenai, – pasisveikino su juo moteriškai
atrodantis kalinys ir žvilgsniu parodė į laisvą vietą pirmame
kairiojo gulto aukšte.
– Mano vardas Andrėja, – pridūrė jis ir, nusileidęs į pirmąjį
savo gulto aukštą, atsisėdo šalia ten sėdinčio stambaus sudėjimo
kalinio, kuris įdėmiai žiūrėjo į Gleną, tačiau neištarė nė žodžio.
Kameros naujokas pasidėjo savo kuklią mantą nurodytoje
vietoje – ant pirmojo aukšto gulto prie kairiosios kameros
sienos.
– Nebijok, Glenai, mes tavęs neskriausime, – sodriu balsu
nuramino kalinys, šalia kurio sėdėjo Andrėja.
Jis dėvėjo kalėjimo kelnes, kojines ir baltus berankovius
marškinėlius, toli gražu neuždengiančius visos gausiai plaukuo-
tos jo krūtinės. Su pastebimu pilvuku, putliais skruostais, didoka
nosimi ir atgal sušukuotais žilstelėjusiais, pusės sprindžio ilgio
plaukais vyriškis atrodė gana rūsčios išvaizdos ir neabejotinai
buvo įkopęs į šeštąją dešimtį.
– Aš esu Oliveris Pakstonas, – prisistatė jis. – O štai ten, –
galvos mostu parodė į virš Gleno įsitaisiusį paskutinį kameros
gyventoją, – Džo Sandersas. Jis visai nekalbus, todėl gali nekreipti
į jį dėmesio, nes ir jis tau jo nerodys. Nieko asmeniška.
Glenas dėkingai pažvelgė į Oliverį ir Andrėją, sėdinčius vieną
šalia kito, o paskui į Džo, įsitaisiusį jo paties gulto antrajame
aukšte. Šis ramiai gulėjo spoksodamas į lubas ir į nieką nekreipė
dėmesio. Tai buvo sudžiūvęs šešiasdešimtmetis vyras žilais
plaukais ir gerokai žilstelėjusia smailia barzdele.
– Malonu susipažinti, – atsisukęs pasakė Glenas ir ėmė kloti
savo gultą.
Oliveris staiga pridūrė:
– Džo jau pavargęs nuo gyvenimo... senas bastūnas. Jis su

7
niekuo nekalba – gali laisvai jį ignoruoti ir tiek.
Glenas kažkodėl pamanė, kad vargu ar Džo apskritai žino,
kad jų kameroje yra naujokas.
Pro nedidelį langą kameros palubėje buvo matyti lauke
siaučianti audra, kurios blaškomi lietaus lašai, susitarę su vėjo
gūsiais, prislopintomis bangomis trankėsi į storą stiklą. Glenas
iš paskutiniųjų stengėsi negalvoti apie visus dvejus su puse
metų, kuriuos turės čia praleisti, tačiau kaip tik dabar, pirmomis
akimirkomis kalėjimo kameroje, tai buvo sunkiausia užduotis.
– Oliveris yra mūsų kambario šeimininkas ir mes visi jo tu-
rime klausyti, – pertraukė jo mintis Andrėja, Gleno akivaizdoje
ėmusi glostyti plaukuotą Oliverio krūtinę.
– Supratau, – nuolankiai atsakė Glenas.
Jis stengėsi neparodyti savo nuostabos dėl Andrėjos elgesio
ir kalėjimo aplinką priimti tokią, kokia ji yra. Dabar jis niekaip
negalėjo prisiminti, kaip vadinami moterimis persirenginėjantys
vyrai. „Transvestitai? Transseksualai? Biseksualai? Velnias žino...
Dabar geriausia niekam neužkliūti ir niekuo atvirai nesistebėti –
tai turėtų padėti išvengti nemalonumų...“
Pasiklojęs gultą ir į vietas susidėjęs negausius asmeninius daik-
tus, Glenas atsikvėpė – pirmosios jo akimirkos kalėjime praėjo
sklandžiai.
Taip paprastai prasidėjo kuklaus kalėjimo naujoko Gleno
Nortono bausmės atlikimo laikas ir jo prisitaikymas prie visiškai
naujos aplinkos. Sklandi pirmoji patirtis jam tapo nebloga
prielaida nugalėti kalėjimo baimę bei nuolatinį nerimą ir pamažu
įsijausti į gyvenimą už grotų, vykstantį pagal tos vietos taisykles.

3
Dabartis. Sausis

Parvažiavęs namo vyriškis rado laišką, atsiųstą iš jam svarbios

įstaigos. Be įprastos sąskaitos už suteiktas paslaugas, voke buvo ir
jam adresuotas laiškas, atsiųstas įstaigai vadovaujančios moters.
Paskubomis jį perskaitęs, vyriškis ne juokais susirūpino, todėl

8
stabtelėjo ir laišką įdėmiai perskaitė dar kartą.
Po neilgų, bet labai įtemptų apmąstymų vyriškis čiupo telefoną
ir surinko laišką atsiuntusios įstaigos numerį.
Išgirdęs sekretorės balsą, jis prisistatė ir paprašė sujungti su
direktore.
– Minutėlę, – išgirdo sekretorės atsakymą.
Atsiliepus direktorei, vyriškis su ja mandagiai pasisveikino,
dar sykį prisistatė ir paprašė išsamiai pakomentuoti susidariusią
situaciją, apie kurią buvo informuotas laišku.
Maždaug penkias minutes klausęsis direktorės, jis dar kartą
įsitikino situacijos rimtumu ir sužinojo keletą papildomų
smulkmenų, kurios nebuvo paminėtos laiške.
– Suprantu, – pasakė vyriškis.
– Ar dar turite klausimų? – paklausė direktorė.
– Ne, ačiū.
– Ačiū, kad paskambinote. Sėkmės jums. Jei kas – nedvejo-
dami skambinkite.
– Būtinai. Viso gero, – atsisveikino vyriškis ir padėjęs telefoną
rimtai susimąstė.

4
Prieš trejus metus

Kad ir kaip mintimis būtų nutolęs nuo aplinkos, Kentonas

Kolinsas negalėjo nepastebėti puikaus šiandienos oro. Kalendorius
ką tik pasiekė antrąją kovo pusę, o jau pasitaikė tokia neįprastai
giedra ir šilta diena.
„Matyt, prasideda ankstyvas pavasaris“, – vairuodamas
pamanė jis.
Tiesa, pastarojo meto orai toli gražu nelepino – nors jau
seniai nebuvo sniego, mieste vyraudavo žvarbus vėjas, dažnokai
lydavo, o saulė pasirodydavo retai. Užtat šiandien oras lyg tyčia
buvo nuostabus bei labai teigiamai veikė ir taip pakilią Kentono
nuotaiką.
Nors pasibaigus darbo pamainai laiko turėjo į valias, užuot

9
važiavęs pavalgyti į savo tuščius namus, Kentonas stabtelėjo
vienoje iš miesto pakraščio užkandinių, nusipirko didelį
sumuštinį, mineralinio vandens ir neskubėdamas pavalgė, o
tuomet pasileido link oro uosto, kur turėjo pasitikti savo žmoną
ir trejų metukų dukrytę. Nieko tokio, jei ten atvyks keletą valandų
per anksti.
Visą dieną galvodamas apie artėjantį susitikimą, Kentonas
jautė dėl džiaugsmingo jaudulio į kraują nuolat išsiskiriantį
adrenaliną ir jau dabar norėjo įsijausti į būsimas dienas, savaites
bei mėnesius, kuriuos jie galės leisti trise. Jis buvo baisiai pasiilgęs
savo žmonos Agnes ir dukrelės Marijos, tačiau pastaruosius du
mėnesius nemalonia rutina tapusi laikina jo vienatvė pasibaigs
jau šį vakarą.
Rakindamas mokamoje oro uosto aikštelėje pastatytą
automobilį, Kentonas pajuto, kaip vis dėlto šiandien šilta.
Jis stabtelėjo ir įsijautė į palaimingą dabarties akimirką: ore
linksmai zujo pavasario dvelksmą pajutę paukščiai; belapėmis
savo šakelių viršūnėmis, tarsi į žydrą dangų atlenktais kaulėtais
pirštais, medžiai iš paskutiniųjų siekė saulės; lyg šviežią gyvastį
godžiai gerdama iš dangaus krintančią šilumą, aplinkui raibuliavo
žemė...
Kentonas giliai įkvėpė šilumos bei paukščių garsų pripildyto
oro.
„Sveikas, pavasari!“
Neskubėdamas Kentonas patraukė link oro uosto atvykimo
salės. Labiau nei pavasario saulė jį šildė jausmas, kad tuoj vėl
pamatys savo brangiausius žmones.
Nekantraudamas kuo greičiau atsiimti už ilgas išsiskyrimo
akimirkas, Kentonas įžengė į oro uostą ir pasitikslino reikiamo
lėktuvo nusileidimo laiką. Netrukus, susiradęs tinkamą vietą, jis
tingiai stebėjo į giedrą padangę kylančius ir iš jos besileidžiančius
lėktuvus, dažnai prisimindamas savo šeiminės laimės akimir-
kas.
Kentonas džiaugėsi, kad jam su Agnes pavyko sukurti tikrą
šeimos idilę, kurioje juodu su žmona jau kurį laiką galvojo apie

10
šeimos pagausėjimą, ir atsidusdavo, prisimindamas pastaruosius
du mėnesius jaustą didžiulį buvimo kartu trūkumą.
Vėl sugrįžęs į tikrovę ir žvilgtelėjęs į laikrodį, Kentonas jame
pamatė nutirpus beveik visą laukimo valandą – atrodė, kad
neišvengiamo susitikimo akivaizdoje likęs laikas bėgo pagreitin-
tai.
Norėdamas šiek tiek prasimankštinti, Kentonas pavaikštinėjo
po oro uostą ir trumpam išėjo į lauką. Artėjant susitikimui, nepai-
sydamas kartu su žmona nugyventų metų, Kentonas jautėsi lyg
į pasimatymą einantis jaunuolis, antrajai pusei siekiantis palikti
tik pačius geriausius įspūdžius.
Prabėgus dar pusvalandžiui, Kentonas lėtai patraukė link
informacinių ekranų, kuriuose netikėtai pamatė įrašą apie jam
rūpimo lėktuvo vėlavimą.
Staiga kažkur iš tolumos atsklido nenumaldomai stiprėjantis
pažįstamas garsas.

5
Dabartis. Kovas

Iš sapno į tikrovę ištrauktas kaukiančio žadintuvo, Kentonas

paukštelėjo per išjungimo mygtuką.
Tamsiame kambaryje akimirksniu įsivyravo tyla. Buvo
akivaizdu, kad ką tik jo išgyventos nuostabios praeities akimirkos
tebuvo sapnas.
Kentonas užsimerkė ir apie nieką negalvojo. Laisvomis
mintimis jis bandė pasivyti ką tik prieš akis vykusį veiksmą ir
vėl įsijausti į jo atneštą jaudulį, sielai suteikusį neapsakomą
palaimą.
Deja, galvoje sukosi tik fiksuotų buvusio sapno vaizdinių
srautas, kuris tikrai nebuvo jo trokštamos patirties tęsinys.
Kentonas pasijuto visiškai pabudęs, tačiau dar minutėlę
pagulėjo užsimerkęs. Jis susitaikė, kad pasivyti sapno jau
nepavyks.
„O gaila...“ – mintyse atsiduso jis.

11
 Sapnas buvo itin tikroviškas – iki pačių smulkiausių detalių – ir
negailestingai priminė jo realybę, todėl šią akimirką Kentonui
buvo sunku. Jis jautė, kad per kančias nusilipdytas naujasis
gyvenimas galėjo neišlaikyti sapno atneštų skaudžiausių
prisiminimų svorio, ir žinojo, kad giliai viduje tebetūnantys
skausmo bei širdgėlos čiuptuvai tebeturi galios prasibrauti į
paviršių ir vienu smūgiu nukirsti per pastaruosius metus jo
užsiaugintą naujos prasmės giją.
Bejėgiškai besijaučiantį Kentoną nupurtė dvasinis šaltis. Šiuo
metu jis buvo silpnas ir pažeidžiamas, o stabili jo būklė, kurią
paprastai pavykdavo išlaikyti, grėsė nepastebimai išsisklaidyti,
apnuogindama mirtimi dvelkiančią bedugnę, į kurią slystelėjęs
Kentonas galėjo nugarmėti ir pranykti visam laikui.
Tačiau, kad ir kaip sunku būtų, Kentonas neketino pasiduoti.
Kaip buvo įpratęs, jis galvojo apie širdžiai malonius prisiminimus,
prie kurių galėjo prisiliesti tokiu artimu realybei būdu – susap-
nuodamas ryškų ir tikrovišką sapną, ir dėl to labai džiaugėsi.
Atgavęs pusiausvyrą Kentonas žvilgtelėjo į savo elektroninį
žadintuvą – šešios valandos aštuoniolika minučių. Ankstus kovo
10-osios rytas. Nors reikėjo eiti į darbą, jis neskubėjo keltis ir, jau
nebijodamas būti sugniuždytas, dar sykį prisiminė skaudžiausią
gyvenimo patirtį – trejų metų senumo įvykius.

6
Prieš septynerius metus

Kalėjime Glenas stengėsi gyvenimą priimti tokį, koks jis čia

nusistovėjo dar iki jo atėjimo, todėl Andrėją visada vadindavo
moterišku vardu ir niekuomet neklausė, koks yra jos, kaip vyro,
vardas.
Netrukus jis sužinojo, kad su Andrėja draugaujantis kameros
vyriausiasis Oliveris Pakstonas yra nusikaltėlių, kalėjime
atliekančių bausmę už įvairius lytinius nusikaltimus, klano
lyderis. Nuteistas už priekabiavimą prie moters ir neteisėtą jos
persekiojimą, Glenas taip pat priklausė Oliverio vadovaujamai

12
gaujai.
Jis džiaugėsi, pakliuvęs į naujų draugų būrį: čia niekas
nesikabinėjo ir nebuvo jokių užuominų apie seksualinę duoklę
kitiems, o tai buvo didžiulė sėkmė.
Vieninteliai jo priešai kalėjime buvo kiti bausmę atliekančių
asmenų sudaryti klanai, kurių nariai nemėgo Oliverio Pakstono
bei jo vadovaujamų žmonių, nevengdavo iš jų pasityčioti,
ieškodavo silpnų vietų bei bandydavo juos išprovokuoti. Iki
realaus klanų konflikto santykiai paprastai neprieidavo, todėl
saviškių būryje Glenas jautėsi saugus.
Praėjus pirmajam mėnesiui, Glenas jau buvo patyręs savo
dalį priekabių bei įžeidinėjimų ir visai pakenčiamai atsilaikęs.
Nuolatos laikydamasis saviškių ir mokydamasis elgesio kalėjime
normų, Glenas jautė pamažu atslūgstant susidomėjimą jo persona.
Kalėjime jį kartais aplankydavo dėl jo besijaudinantis vyresnis
brolis, vienintelis iš Gleno šeimos narių nuo jo nenusisukęs dėl
šio teistumo. Glenas džiaugėsi, galėdamas jam pasakyti kalėjime
pamažu pritampantis ir besijaučiantis gana saugiai.
Jo klano lyderis Oliveris Pakstonas, principingas ir stiprus
žmogus, elgdavosi tvirtai ir ryžtingai. Tai, kad Glenas turėjo
užnugarį ir nebuvo paliktas pats sau, daugiausia būtent Oliverio
nuopelnas.
Glenas nežinojo, ar Oliverio ir Andrėjos tarpusavio santykiai
yra meilė, ar tik draugystė, tačiau šia tema neketino uždavinėti
jokių klausimų. Jis netruko priprasti prie jųdviejų meilikavimosi
bei atvirai vieno kitam rodomo artumo.
Vakarais Oliveris švelniai pastuksendavo į virš jo esantį
Andrėjos gultą ir ši kaipmat nusileisdavo žemyn pas jį. Būdami
kartu juodu švelniai pasiglamonėdavo, apie kažką pasikuždėdavo,
tačiau lytiškai nesantykiaudavo ir net nebučiuodavo vienas
kito į lūpas. Ant savo gulto virš Gleno įsitaisęs Džo paprastai
neišleisdavo jokio prasmingo garso, tik kartais po nosimi
subambėdavo ką nors pikto. Būdavo, kad ant kažko pykdamas
jis imdavo vaikštinėti iš vieno kameros kampo į kitą ir kažką
niurzgėdavo jam vienam suprantama kalba.

13
 Oliveris minėjo, kad Džo kartais užeina pykčio priepuolių,
tačiau per pirmuosius du mėnesius kameroje Glenui to matyti
dar neteko.

7
Prieš septynerius metus

Gleno santykiai su Andrėja buvo labai draugiški.

Ji smalsiai klausinėjo pačių įvairiausių smulkmenų apie
jo praeitį, nevengdama užduoti ir gana asmeniškų klausimų,
o jo atsakymus progai pasitaikius perpasakodavo kameros
šeimininkui Oliveriui.
Glenas dėl to visiškai nesijaudino – nuo savo draugų jis
neturėjo ko slėpti, o ir pati Andrėja mielai pasidalydavo savo
aktualijomis.
Ji nepamiršdavo Gleno pagirti už draugiškumą, toleranciją,
kantrybę bei supratingumą ir dažnai kartojo, kad jiedviem su
Oliveriu labai pasisekė, gavus tokį šaunų kameros naujoką.
Didėjant tarpusavio pasitikėjimui, Andrėja nepraleisdavo
progos pasiskųsti dėl savo, kaip moters, sąlygų: kalėjime jai
nuolatos trūkdavo odos, plaukų ir nagų priežiūros priemonių,
papuošalų, parfumerijos ir daugybės kitų kosmetikos reikmenų,
kurių ji nevengdavo smulkiai išvardyti, tačiau, Gleno akimis
žiūrint, nors ir turėdama tokį ribotą priemonių asortimentą,
Andrėja sugebėjo labai daug ir buvo puikiai įvaldžiusi moteriškas
manieras.
Prižiūrėdama ir nuolatos tobulindama savo moterišką išvaizdą,
Andrėja praleisdavo daugybę laiko ir, žinoma, nepamiršdavo
apie tai paplepėti su jos akiratyje beveik visą laiką esančiu kameros
naujoku Glenu. Nors šiam tai nebuvo pats įdomiausias dalykas, iš
mandagumo Glenas kantriai ją išklausydavo. Šitaip jis sužinojo
Andrėjos svajonę turėti tikras krūtis.

14
 8
Prieš trejus metus

Tą lemtingą dieną Kentonas, apimtas palaimingo jaudulio,

laukė parskrendančios šeimos. Jo laukimui einant į pabaigą,
paaiškėjo, kad lėktuvas vėluos.
Po kurio laiko Kentonas išgirdo pranešimą, raginantį šio reiso
laukiančius žmones ateiti į nurodytas administracinės paskirties
patalpas. Ten nuėjęs jis pamatė susirinkus apie dvidešimt žmonių,
kurių veiduose atsispindėjo klaustukai, o pačiose patalpose
vyravo nejauki tyla.
Kentono galvoje kirbėjo klausimai: „Kam mus čia sukvietė?
Kiek dar reikės laukti? Kada bus kitas pranešimas?“
Netrukus pasirodęs oro linijų atstovas, išreikšdamas didžiulį
susirūpinimą, pranešė, kad ryšys su lėktuvu yra nutrūkęs, o jis
pats dingęs iš oro erdvę stebinčių radarų.
Kentonui tai nuskambėjo lyg keistas, absurdiškas nesusipratimas.
Galvoje viena kitą karštligiškai vijo mintys: „Ar tikrai kalbama būtent
apie tą lėktuvą? Ko gero, čia įsivėlė eilinė kvaila klaida... Kaip galėjo
dingti lėktuvas, kuriuo skrido jo šeima? Nesąmonė! Taip juk negali
nutikti!“
Nespėjęs suvokti, kad tokios mintys tebuvo savigyna nuo galimos
žiaurios tikrovės, kartu su kitais susirinkusiais žmonėmis Kento-
nas išgirdo naują pranešimą: „Lėktuvas sudužo... Išgyvenusių šią
katastrofą keleivių nesitikima...“
Kentonui svaigo galva, darėsi vis sunkiau sugaudyti ir atskirti
pavienius garsus... Ši žinia – pats tikriausias absurdas, kokį jam
kada nors yra tekę girdėti.
Sąmonė lyg saugiklis atmetė šios galimybės realumą, todėl,
norint tuo patikėti, būtų reikėję per prievartą save tuo įtikinti.
Akyse pasidarė pernelyg šviesu, kojos ėmė nebeišlaikyti kūno
svorio, Kentono širdis, rodos, nebežinojo, kokiu ritmu plakti. Jį
užplūdo brutalus pyktis ir noras ištrūkti iš šios klaikios situacijos,
tačiau, kūną užvaldžius visa apimančiam silpnumui, mintys nėrė
bedugnėn, o galva visai ištuštėjo.

15
 Kentonas susmuko, tačiau kažkas iš greta stovėjusių žmonių
spėjo jį sučiupti.
Atgavęs sąmonę Kentonas ant kojų stojosi kaip žmogus, kurio
gyvenimas yra žiauriai ir negailestingai subjaurotas.

9
Prieš trejus metus

Pirmieji metai po žmonos ir dukrelės netekties buvo patys

bjauriausi.
Kentonas išbandė ne vieną pagalbos rūšį, įsiklausydavo į
draugų bei artimų žmonių patarimus ir tikėjo, kad egzistuoja
atsakymai, kaip surasti palengvėjimą, išgydyti širdį nuo ją
draskančio netekties skausmo ir ištrūkti iš gyvenimą stipriai
suspaudusio nevilties glėbio, tačiau laikui bėgant skausmas niekur
nedingo, o taip ieškomo nusiraminimo Kentonas nerado.
Ne vienas jo bandymas ką nors keisti baigėsi įsiūčio ar pykčio
protrūkiais, kuriuos padėdavo numalšinti nebent alkoholis ar
atsiribojimas. Apimtas nevilties Kentonas keletą kartų rimtai
apsvarstė savižudybės galimybę, tačiau jam tai nepasirodė realus
problemų sprendimo būdas.
„Negi imsi dabar ir žudysiesi? Kvaila...“ – samprotavo jis.
Kartais Kentonui atrodydavo, kad terapijų metu bandoma jį
apgauti – specialistai siūlė bandyti susitaikyti su šeimos netek-
timi ir užsimiršti, tačiau tai jam atrodė tarsi žuvusios žmonos
ir dukros išdavystė, todėl ilgainiui, nesulaukdamas esminio
pagerėjimo, Kentonas ėmė nepatikliai žiūrėti į įprastos pagalbos
galimybes ir atsisakė siūlomos reabilitacijos bei nustojo lankytis
pas bet kokius specialistus.
„Tas šūdas nieko nepadeda – savęs neapgausi!“ – nusprendė
jis.
Nors dažnai šlykštėjosi savo apgailėtinu egzistavimu, būdo
susigyventi su nauja realybe Kentonas nesugebėjo rasti.
„Gyvenimas, matyt, jau baigėsi, liko tik nusibaigti...“ – dažnai
pagalvodavo jis.

16
 Nesugebėdamas numalšinti pykčio ir situacijos beviltiškumo,
Kentonas buvo priėjęs ligšiolinio savojo „aš“ galą. Prabėgus
geram pusmečiui nuo netekties, jis jautėsi turintis dvi išeitis –
pasitikti mirtį arba sulaukti stebuklingo pagerėjimo.
Kažkas turėjo įvykti.

10
Prieš septynerius metus

Gleno santykiai su Oliveriu Pakstonu nebuvo tokie šilti ir

atviri kaip su Andrėja – jie vystėsi daug lėčiau ir tik po truputį
įgavo konkretumą. Žinoma, Glenas visai nejautė, kad Oliveris
būtų prieš jį nusiteikęs, tačiau jų kameros ir viso klano vadas
kažkodėl neskubėjo rodyti palankumo. Pats Glenas Oliveriui
buvo draugiškas, paslaugus ir visada pasiruošęs įvykdyti bet kokį
jo įsakymą.
Kartą bendrosiose kalėjimo patalpose Oliverį apspito ir
ėmė užgaulioti jo klanui nepriklausantys kaliniai, nekenčiantys
atliekančiųjų bausmę už lytinius nusikaltimus.
Vos tai pastebėjęs, Glenas vikriai prišoko artyn ir drąsiai
atsistojo tarp Oliverio ir artimiausio jo priekabiautojo. Jis leido
suprasti, kad yra nusiteikęs užstoti savo klano lyderį ir prireikus
pasiruošęs ryžtingai už jį kovoti.
Pamatę jo ryžtą, muštynėms Oliverį išprovokuoti bandę
kaliniai, nenorėdami pradėti tikro konflikto, pasišalino.
Netrukus po šio epizodo Oliveris nebebijojo paatvirauti
su Glenu, klausdavo jo patarimo ir tiesiai šviesiai vadindavo jį
draugu. Jis netgi prisipažino vienu metu įtaręs, kad keistuolis
Džo yra į jo kamerą kalėjimo administracijos patupdytas šnipas,
tačiau, tokiems nuogąstavimams nepasitvirtinus, Oliveris išliko
labai atsargus ir neskubėjo pasitikėti naujoku Glenu, už ką jo
atsiprašė.
Glenas puikiai suprato Oliverį ir nė kiek dėl to neįsižeidė.

17
 11
Prieš trejus metus

Praradęs anksčiau turėtą asmeninį ir visuomeninį identitetą,

o naujo taip ir nesuradęs, Kentonas netikėtai rado jėgų keisti
savo situaciją. Jis ėmė atsikratyti ankstesnio gyvenimo likučių,
visų pirma po šeimos netekties atsiradusios rutinos, ir netruko
pastebėti, kad sulig kiekvienu pokyčiu gyventi darėsi bent truputį
lengviau.
Pajutęs taip trokštamą palengvėjimą, Kentonas ieškojo
naujų galimybių keistis ir nusprendė pasitraukti iš jį pastaruoju
metu supančios aplinkos bei žmonių, kurių akyse atrodė
nebepritampančiu prie gyvenimo atskalūnu ar vis mažiau
sukalbamu stuobriu, todėl susimąstė apie naują gyvenamąją
vietą.
Iš karto po tragedijos Kentonas kuo skubiausiai išsinešdino
iš savo šeimos namo ir jį pardavė. Tuomet keletą mėnesių
gyveno apsistodamas pigiuose moteliuose, nakvynės namuose
ar kitose atsitiktinėse vietose, o apie nuolatinį būstą beveik
nesusimąstydavo.
„Nedaug kuo skiriuosi nuo valkataujančio šuns“, – kartais pa-
manydavo jis.
Vieną vėlyvo rudens popietę, slampinėdamas po miesto
pakraštį, Kentonas pastebėjo nekilnojamojo turto plėtotojų
nepaliestą plotelį, išlikusį netoli chemijos pramonės komplekso,
plytinčio rytinėje miesto pusėje.
Tai buvo keletas apleistų gyvenamųjų namų, kuriuose
vargingai gyveno laikinai ar nuolatos čia besiglaudžiantys
žmonės, dėl pačių įvairiausių priežasčių nebeturintys vietos
net tolimiausiame vidutinės klasės prieangyje, todėl ilgainiui
atsidūrę čia.
Nuo savo egzistencijos bėgantis Kentonas nedvejodamas
nusprendė čia įsikurti ir netrukus atsikraustė į vieno iš
aptriušusių, beveik neprižiūrimų medinių namų antrąjį aukštą.
Jam, bandančiam nutolti nuo nebesugrąžinamos praeities ir

18
nerandančiam vietos dabartyje, ši vieta visai tiko.
Tai visai kitoks būstas, nei jam kada nors buvo tekę gyventi.
Name tebuvo minimalūs patogumai, dažnai vyraudavo nemalonus
kvapas, purvas ir netvarka, tačiau gyvenime pokyčių siekiantis
Kentonas to beveik nepastebėdavo. Čia jis išsinuomojo nedidelį
butą, kuriame buvo tik būtiniausi baldai ir namų apyvokos
reikmenys.
Nemažai Kentono kaimynų, susimetę į krūvą, gerdavo
pigiausią alkoholį ar leisdavo laiką bandydami prasimanyti
būsimų išgertuvių šaltinį. Jie buvo mažiausiai privatumu
besirūpinanti čionykščių gyventojų kategorija, bendram reikalui
susieinanti bet kurio jų kompanijos nario plote, iš kurio per sienas
dažnai buvo girdėti emocingos kalbos, barniai, dainos ar net rit-
mingas pačios pigiausios meilės dundesys. Nakčiai įpusėjus visi
šie garsai paprastai virsdavo ritmingu knarkimu.
Šitaip Kentono dienos tapo visiška priešingybe ankstesniam
gyvenimui, pamažu nutolstančiam vienakryptėje laiko tėkmėje.

12
Prieš dvejus metus

Vėl turėdamas nuolatinį būstą ir gyvendamas nuošalėje,

Kentonas pagaliau galėjo pailsėti nuo ilgus mėnesius trukusių
paieškų ir bandymų susitaikyti su šeimos netektimi. Daug ką
pakeisdamas jis jautėsi pasielgęs teisingai, o pokyčių nulemta
nauja pradžia jį visai tenkino.
Naujoje vietoje pragyvenęs keletą mėnesių, Kentonas vis
dažniau sugebėdavo užsimiršti ir tai lengvino jo savijautą. Jis
jautėsi pagaliau įgyjąs vis stipresnį atspirties tašką, nors apie
konkrečius naujo gyvenimo rėmus dar beveik negalvojo. Pradžiai
visai pakako to, kad pagaliau atsileido netekties skausmo varžtai
ir baigėsi ta klaiki tarpinė būsena.
Jau kurį laiką pagrindinis Kentono vaistas buvo alkoholis, o jo
vartojimas tapo savotiška rutina. Jame neblogai skiedėsi ir tirpo
viduje susikaupęs pyktis ir skausmas, tolo ryšiai su praeityje jį ir

19
jo šeimą supusiais žmonėmis.
Gyvendamas naujoje vietoje, Kentonas visada rasdavo su kuo
išgerti ir niekad nebūdavo smerkiamas dėl savo poelgių. Kartais
atrodė, kad nė vienas specialistų, pas kuriuos jis lankėsi daugybę
kartų, negalėjo prilygti jo bičiuliams sugėrovams, palaikantiems
teisę pykti, jausti nuoskaudas ir neteisybę. Čia niekas į jį nežiūrėjo
kaip į pacientą, nevaizdavo, kad išmano jo problemą, supranta
jo savijautą ir gali jam padėti. Priešingai, dauguma dabartinės
aplinkos žmonių turėjo įvairiausių asmeninių netekčių, praradimų
ir sudužusio gyvenimo istorijų, kurias vienas kitam atvirai pasi-
pasakodavo, o tuomet su palengvėjimu išgerdavo.
Nors Kentonas akivaizdžiai jautė, kad nuo tokio gyvenimo
degraduoja ir yra gerokai sublogęs, moralinio stabilumo ir pakan-
tumo savo gyvenimui prasme jis pirmąsyk jautėsi pakenčiamai.
Veidas, kurį jis kasdien matydavo veidrodyje, buvo nuolat
apšepęs, sulysęs ar kiek pajuodusiais paakiais, tačiau daugybe
prasmių Kentonas nebebuvo toks kaip anksčiau, todėl tokie jo
išorės pokyčiai buvo visai priimtini. Jis nebegrįžo į savo turėtą
darbą ir nebeturėjo vietos visuomenėje, tačiau to ir nesiekė.
Dabar viskas buvo tiesiog kitaip.
Paprasti miestelėnai čia pasirodydavo retai – dažniausiai tik
pasiklydę – ir buvo apskritai pamiršę, kad egzistuoja tokia vieta.
Jei jau kam pasitaikydavo pro čia pravažiuoti, žmonės nenoromis
apsižvalgydavo ir nemažindami greičio nuvažiuodavo savo
keliais.
Kentonas tik sykį prisiminė matęs pas kažką atvažiavusį
automobilį.
„Turbūt pasiklydo“, – iš įpročio pamanė jis.
Kartais, išėjęs pasižvalgyti po apylinkes, Kentonas apeidavo
netoliese stūksančius, didžiulį vaidmenį miesto ir šalies
ekonomikoje atliekančius chemijos pramonės gamyklų bei
laboratorijų kompleksus. Be jų ir tų keleto apleistų trobų, kurių
vienoje gyveno pats, čia stovėjo tik pora gerokai laiko apėstų
angarų.
Sykį užėjęs į vieną jų, tarp viską užgožiančios netvarkos

20
Kentonas rado gana erdvias požemines patalpas, tačiau stoko-
damas apšvietimo įžiūrėjo tik jų kontūrus ir negalėjo nuspėti
paskirties.
„Įdomu, kam visa tai? – spėliojo jis. – Gal kokia šaltojo karo
laikų slėptuvė?“
Paspardęs aplinkui besimėtančias šiukšles, jis išėjo į lauką ir
daugiau čia nebeužsuko.
Už gamyklų, stovinčių rytiniame miesto pakraštyje, plytėjo
dirbamosios žemės laukai, kuriuos skyrė į šalies sostinę vedantis
plentas. Žvelgdamas šiaurės pusėn, už kokio puskilometrio
Kentonas gerai įžiūrėjo plytintį mišką ir vienišą, nedidelę sodybą,
prisiglaudusią palaukėje.
Daugiau čia nebuvo nieko, už ko užkliūtų akis.
Visai nepastebimai prabėgo žiema ir pavasaris, o po vėsaus
ir vėjuoto birželio atėjusią lietingą liepą pakeitė rugpjūtis, kartu
atnešęs virtinę šiltų ir gražių dienų, pamaloninančių žmonių
būtį.
Naujoje vietoje Kentonas buvo išgyvenęs jau devynis mėnesius,
čia jautėsi patenkintas ir kol kas neplanavo nieko keisti. Aplink ir
toliau lėtai virė įprasta kasdienybė, kurioje jis turėjo savo vietą.
Atėjusi rugpjūčio 26-oji iš pažiūros niekuo neišsiskyrė – ji
prabėgo taip pat nuosekliai ir pusiau monotoniškai, kaip ir bet
kuri kita vasaros pabaigos diena. Vakare švelnių spalvų dangaus
sutemos nakčiai apsiglėbė žemę.
Nutilus vėlyviausių namo gyventojų garsams, visai neatrodė,
kad ši diena galėjo būti kuo nors išskirtinė, tačiau būtent tą naktį
Kentono name nežinia kaip įsiplieskė smarkus gaisras.

13
Prieš septynerius metus

Po Gleno akistatos su Oliverį užgauliojusiais kaliniais kameroje

įvyko esminis pokytis.
Vieną vakarą, visiems sugulus, Andrėja patyliukais nusileido
pas Oliverį ir juodu kurį laiką tyliai kuždėjosi. Andrėja kažko

21
paklausė Oliverio ir šis minutėlę susimąstė, o paskui pritariamai
jai linktelėjo. Andrėja nušvito.
– Laikas klausyti istorijos! – patenkinta sušuko ji.
Glenas nesuprato, apie ką kalbama.
– Glenai, tu... supranti... – norėjo kažką sakyti Andrėja, tačiau
buvo pernelyg susijaudinusi. – Tu tiesiog paklausyk ir pats
suprasi! – padariusi pauzę išpyškino ji. Netverdama džiaugsmu
ėmė lipti į savo gultą ir pusbalsiu pridūrė: – Dievulėliau, kaip aš
pasiilgau istorijų...
Netrukus Oliveris pradėjo pasakoti. Jis kalbėjo apie tuos
laikus, kai buvo laisvėje, nuolatos susitikinėjo su savo draugais ir
pažįstamais, gyveno pasiturimai ir jautė didžiulį pasitenkinimą,
galėdamas visapusiškai atsiskleisti. Tiesa, kalbėdamas apie
savirealizaciją, jis nebuvo labai konkretus, tačiau jo pasakojimas
Glenui vis tiek paliko įspūdį. Oliveriui kalbant, Glenas ir Andrėja
įdėmiai klausėsi. Jų kameros vyriausiasis savo klausytojams
sukūrė puikią atmosferą ir mokėjo prikaustyti jų dėmesį iki pat
pasakojimo pabaigos.
Tai buvo graži ir įkvepianti istorija apie ankstesnį Oliverio
gyvenimą ir didžiulius jo polėkius. Pasakojimui pasibaigus,
sekundėlę stojo tyla.
– Bravo! Oliveri, mielasis... – Andrėja vėl nusileido žemyn,
apkabino Oliverį ir porą kartų pakštelėjo jam į skruostą. – Tu
nuostabus! Buvau be galo pasiilgusi tavo istorijų!
– Puiki istorija! Buvo labai malonu jos klausyti, – pagyrė
Oliverį Glenas.
Virš jo gulintis Džo visiškai nereagavo į jokias istorijas ir jau
snaudė.
– Ačiū, mano mieli draugai, – padėkojo Oliveris, – džiaugiuosi,
kad jums patiko. Šią istoriją skiriu jums ir tik jums... – tai saky-
damas Oliveris atsisuko į Gleną.
Supratęs jo mintį ir žiūrėdamas Oliveriui į akis, Glenas pri-
tariamai linktelėjo.
– O dabar sakau visiems labanakt, – Oliveris nusižiovavo.
Atsisveikinusi su Oliveriu, Andrėja grįžo į savo gultą.

22
 Prisimindamas ką tik girdėtą istoriją, Glenas nusisuko į sieną.
Jis neišvengiamai susimąstė apie gana paprastą savo gyvenimą,
palygino jį su Oliverio patirtimi ir turėtomis galimybėmis, tačiau,
iki galo nesupratęs pasakotojo polėkių, kol kas negalėjo tinkamai
įvertinti jo išmonės.
Nuo to vakaro Andrėja ir Glenas dažnokai girdėdavo naujas
Oliverio istorijas, kurių klausydavosi susikaupę, pagyvėję ir
susijaudinę. Oliveriui paminėjus kokį ypatingą dalyką, Glenas
pažiūrėdavo jam į akis, tarsi klausdamas, ar iš tikrųjų galėjo
taip būti. Nenutraukdamas pasakojimo, Oliveris paprastai at-
sakydavo draugišku akies mirksniu, reiškiančiu ne ką kita kaip
turinio tikrumo patvirtinimą.
Oliveriui kalbant, po kamerą neretai klajodavo galiausiai
nepasitvirtinančios klausytojų mintys dėl eilinio epizodo
atomazgos, o istorijoms pasibaigus tučtuojau pasigirsdavo
susižavėjimo kupinos liaupsės.
Laikui bėgant Oliveris vis mažiau kalbėjo užuominomis ir la-
biau atverdavo savo praeitį. Pačius slapčiausius įvykius, kurių iki
galo vis tiek neatskleisdavo, jis vadino „mažosiomis gyvenimo
nuodėmėmis“.
Kameros vado istorijų ir pasakojimų arsenalas atrodė
neišsenkamas, o nebaigtų pasakojimų pabaigos ir naujų pradžios
Glenas su Andrėja laukdavo lyg mėgstamiausio serialo tęsinio.
Turint tokį kūrybingą ir charizmatišką talentą, koks buvo
Oliveris Pakstonas, Gleno bei Andrėjos kalėjimo rutina buvo
maksimaliai paįvairinta ir nieko geresnio nebūtum galėjęs net
tikėtis.
Tai, kad toks žmogus vis dėlto sėdi kalėjime, Glenui atrodė
beveik neįtikėtinas dalykas.
Pats Oliveris labai didžiavosi savo nuveiktais darbais ir
akivaizdžiai mėgavosi laisvėje turėtais vaidmenimis. Jis mielai
klausydavosi ausiai saldžių Gleno bei Andrėjos pagyrų ir nekan-
travo grįžti į laisvę, iki kurios buvo likęs vos pusmetis.
Būdamas laisvėje Oliveris norėjo Gleną matyti savo klano
kalėjime vadu. Kitiems klano nariams apie tai jis ketino pranešti

23
artimiausiu metu ir pažadėjo jį užtarti, jei pasigirstų nepatenkintų
balsų.
Išėjęs iš kalėjimo Oliveris ketino būti daug atsargesnis ir
nesitikėjo kada nors vėl pakliūsiąs už grotų.
Glenas buvo sujaudintas. Jis jautėsi bepasiekiąs savo sėdėjimo
kalėjime viršūnę ir labai laukė dienos, kai bus paskelbtas Oliverio
įpėdiniu. Jis tikėjo, kad netrukus išmuš jo šlovės valanda, ir šiomis
naujienomis nekantravo pasidalyti su greit turinčiu jį aplankyti
broliu.
14
Prieš dvejus metus

Kentonas nubudo.
Kažkas buvo ne taip. Jo kūnas buvo sunkus ir kažkaip
suvaržytas, užfiksuotas gulėti viena poza. Akys baugščiai pratinosi
prie šviesos, nors ji ir nebuvo ryški, o galva buvo beveik nepaju-
dinamai sunki.
Kurį laiką jam niekaip nesisekė surikiuoti minčių ir
susiorientuoti aplinkoje. Rankos ir kojos neklausė, visą kūną
keistai maudė, o jėgų tebuvo minimaliai.
Šalia sujudėjus kažkieno siluetui, Kentonas pabandė žvilgtelėti
į jo pusę, tačiau pajėgė tik pakreipti akis. Tuomet pajuto, kaip
kažkas palietė jo petį.
– Pabudai? Šaunuolis, Kentonai, tik nesistenk daug judėti ir
gulėk ramiai, – pasigirdo lyg ir pažįstamas balsas.
Kentonas nepajėgė nieko atsakyti.
– Čia aš, Germundas, buvęs tavo bendradarbis. Tu ligoninėje.
Nesijaudink, viskas bus gerai. Tuoj ateis gydytojas, – Germundas
nuspaudė personalo iškvietimo mygtuką.
Kentono akys priprato prie šviesos, bet galva tebebuvo sunki.
„Germundas? – pabandė prisiminti Kentonas, žiūrėdamas į
savo pašnekovą. – Germundas...“
Į palatą įėjo budintis gydytojas ir, pasisveikinęs su Kentonu,
peržiūrėjo prie jo prijungtų medicinos prietaisų rodmenis.
Įsitikinęs, kad paciento būklė stabili, jis papasakojo apie

24
Kentonui padarytas kairės kūno pusės operacijas ir nuramino,
kad blogiausia nebegresia. Jis taip pat užtikrino, kad Kentonas
galės vaikščioti ir valdys sužalotą kairiąją ranką, tik pirma reikės
pasveikti.
Gydytojas kaip tik paprašė pabandyti pajudinti kairės kojos ir
rankos pirštus. Sunkokai, tačiau Kentonui tai pavyko padaryti.
– Puiku! – pagyrė gydytojas.
Keliolika sekundžių Kentonas susimąstęs žiūrėjo tai į
Germundą, tai į gydytoją.
– A-ar d-daugiau niek-kas nen-nuk-ken?.. – trūkčiojamu
balsu pabandė paklausti jis.
– Per gaisrą žuvo vienas namo gyventojas, bet nežinau, kas
būtent. Reikėtų pasitikslinti. Na, o tu pasveiksi, – užtikrino jį
Germundas.
Gydytojas leido suprasti, kad ligoniui reikia ilsėtis ir jo
nederėtų ilgiau trukdyti.
– Palieku jus minutei – ne daugiau. Jei norėsi išsikviesti ką
nors iš ligoninės personalo, paspausk mygtuką ant pultelio, kuris
padėtas tau ant pilvo. O dabar ilsėkis ir sveik, Kentonai. Ir dėl
nieko nesijaudink, – atsisveikino gydytojas ir išėjo.
Sveikąja ranka Kentonas surado ant pilvo padėtą pultelį ir
užčiuopė mygtuką.
Trumpam pasilikęs Germundas pasakojo:
– Vakar naktį patruliavau. Buvau iškviestas į įvykio vietą.
Nukentėjusiųjų sąraše netikėtai pamačiau tavo pavardę, o ją
patikrinęs įsitikinau, kad tai iš tiesų tu. Senokai matėmės, brolau, –
jis draugiškai mirktelėjo akių nuo jo neatitraukiančiam Kentonui
ir pridūrė: – Šiandien man išeiginė, tad atvykau pažiūrėti, kaip
sekasi mano senam bičiuliui.
Kentonas įdėmiai žiūrėjo į ryškius buvusio draugo veido
bruožus. Žili, pusės piršto ilgio plaukai išryškino pailgą
Germundo veidą, ant kurio buvo pakabinta didoka nosis, šiltas
žydras akis ir buką, šiek tiek atsikišusį smakrą. Dabar jau gerai
atpažįstamas bičiulis, lieknas aukštaūgis Germundas Kylas, ko
gero, beveik penkiasdešimties, stovėjo šalia Kentono lovos ir

25
paguodžiamai šypsojosi.
– Sveik-kut-tis, Germ-mundai, – išlemeno Kentonas ir
pabandė išspausti šypseną.
Supratęs, kad pagaliau buvo atpažintas, Germundas plačiai
nusišypsojo.
– Gerai, brolau, ilsėkis ir sveik, o aš būtinai dar užeisiu tavęs
aplankyti. Iki!
– Ik-ki.
Draugiškai patapšnojęs sveikąjį Kentono petį, Germundas
išėjo.
Likęs vienas Kentonas pasijuto labai pavargęs. Galvoje vis dar
sunkokai rezgėsi mintys ir viskas buvo ganėtinai padrika. Kūnas
buvo pripumpuotas vaistų, todėl Kentonas jautėsi lyg nesavas.
Apie gaisrą jis kol kas negalėjo nieko prisiminti, tačiau buvo
smagu pamatyti buvusį bičiulį, kuris atrodė beveik nepasikeitęs:
tie patys žili plaukai, linksmos, draugiškumu spindinčios žydros
akys, plati šypsena. Kentonas spėjo, kad Germundas tebėra smal-
sus, guvus ir baisiai nekantrus lyg nuotykių trokštantis paauglys
– toks, koks buvo vos prieš kelerius metus.
Germundas pirmasis atėjo jo aplankyti, o palyginti neseniai
tai buvo geriausias jo draugas visame kolektyve. Dėl to, kad
nutraukė su juo ryšius, Kentonas pasijuto kaltas.
„Germundas tikrai nenusipelnė, kad jį šitaip pamirščiau...“ –
pamanė Kentonas ir netrukus užsnūdo.

15
Prieš dvejus metus

Jau kitą dieną Kentonas blankiai prisiminė kilusį gaisrą: kaip

jis, pažadintas žmonių bei ugnies keliamo triukšmo, išgirdo
besiartinančias priešgaisrinės pagalbos automobilių sirenas, šoko
iš lovos ir dūmais užtvindytais laiptais apgraibomis pasileido
žemyn.
Liepsnai pastojus kelią, Kentonas stabtelėjo, bandė surasti kokį
nors būdą išsigelbėti iš degančio namo, tačiau, nebegalėdamas
ištrūkti iš jį užgulusių dūmų, prarado sąmonę ir daugiau nieko

26
neprisiminė.
Iš jo aplankyti atvykusio Germundo Kentonas sužinojo šiek
tiek daugiau: gaisras kilo pirmame namo aukšte, buvusio metalo
gaminių meistro Odeno bute, ir sparčiai išplito. Visi gyventojai,
išskyrus Kentoną ir žuvusį Odeną, sėkmingai išbėgo iš namo.
Kažkas iškvietė pagalbą. Žinodami apie viduje likusius žmones,
namo gyventojai bandė jiems padėti, tačiau buvo nubaidyti vis
smarkiau šėlstančių liepsnų.
Į gaisravietę atvykę pašonėje esančio chemijos pramonės
komplekso ugniagesiai, informuoti apie viduje likusius žmones,
sureagavo žaibiškai ir netrukus surado bei ištraukė sąmonės
netekusį Kentoną, ant kurio buvo užvirtusi deganti medinė sija,
keliose vietose sulaužiusi jo kairę ranką ir koją, sužalojusi bei ap-
deginusi petį.
Kentonas puikiai suvokė buvęs labai arti mirties. Įvyko beveik
stebuklas ir jis liko gyvas.
Daugiausia gulėdamas lovoje ir lėtai sveikdamas, pagaliau
visiškai išsiblaivęs Kentonas turėjo į valias laiko apie viską
pamąstyti. Gaisro metu šalia jo trumpam stabtelėjusi Mirtis
galėjo užbaigti jo gyvenimą, be didelio vargo išsklaidydama
jį nežinomybėje, o visi jo gyvenimo potyriai, džiaugsmingi ar
skaudūs, būtų šaltai ir negailestingai nutraukti. Amžiams.
Šeimos netektį dažnai prisimenančiam Kentonui šios mintys
suteikė naują perspektyvą. Ilgai pykęs dėl įsivaizduojamos
neteisybės, jis pamažu pradėjo galvoti kitaip.
Nuolat prisimindamas, kad taip ilgai nesugebėjo susitaikyti su
netektimi, Kentonas prisipažino jautęs ne ką kita kaip savigailą ir
buvęs savanaudis. Dabar jis jautėsi neturėjęs teisės šitaip įsijausti
į aukos vaidmenį ir, svarbiausia, nužmogėti.
Galvoje vis dažniau kylančios šviesios mintys vadavo iš praeityje
patirtų negandų ir atleido už paklydimus. Kentonas džiaugėsi
paprasta gyvenimo patirtimi ir atgavo norą būti jo dalimi.
Jausdamas pačiu laiku įvykusius pokyčius, jis buvo pasiruošęs
vėl prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Nors kūnas ir buvo sužeistas, fizinės negalios dabar tebuvo

27
antraeilis dalykas. Viduje Kentonas nuolatos stiprėjo, o pasveikęs
ketino rasti būdą atsigriebti už pastaruosius kelerius nevykusius
metus ir tikėjo, kad jam tai pavyks.

16
Prieš septynerius metus

Gyvenimas kameroje perėjo į aukštesnį tarpusavio pasitikėjimo

ir bendravimo lygį.
Išklausęs daugiau nei tuziną Oliverio istorijų, kartais dalimis
pasakojamų keletą vakarų, Glenas suprato daug nauja ir, nors
kalėjime sėdėjo dar tik keletą mėnesių, šis trumpas laikotarpis
spėjo pakeisti kai kurias jo nuostatas.
Sulig kalėjimo vartais pravertas iki tol Gleno nepažintas
vidinis sąmonės kampelis, klausantis Oliverio, užsipildė naujomis
idėjomis ir troškimais, kuriuos labai norėjosi įgyvendinti.
Apie tai pastaruoju metu daug galvojantis Glenas, išklausęs
eilinę Oliverio istoriją ir besiruošiantis užmigti, netikėtai buvo
prikeltas į kamerą atėjusių trijų kalėjimo pareigūnų. Jam buvo
pranešta apie šeimą ištikusią skaudžią nelaimę ir pasiūlyta nueiti
į pasimatymų salę, kur jo laukė brolis. Lydimas smalsių Oliverio
ir Andrėjos žvilgsnių, sunerimęs Glenas buvo išvestas iš kameros
ir nuskubėjo į neplanuotą susitikimą.
Atėjęs į pasimatymų kambarį, Glenas rado stoviniuojantį
ir jam besišypsantį vieno iš miesto policijos skyrių viršininką
Hubertą Nilsoną, šalia kurio stovėjo ir pats kalėjimo viršininkas.
Glenas buvo nustebęs.
Pasišalinus Gleną atvedusiems pareigūnams, pirmasis tylą
nutraukė Hubertas:
– Sveikas, Bruno... O gal turėčiau vadinti Glenu? – plačiai
šypsodamasis ištiesė ranką jis.
– Sveikas, Hu, dievaži, seniai matytas! Nejaugi iš tikrųjų
viskas baigta? – stebėjosi Bruno, spausdamas ranką abiem

28
pašnekovams.
– O, taip! Viskas baigta. Į kamerą sugrįžti tau jau neteks, taigi
gali atsipalaiduoti, – plačiai šypsodamasis užtikrino Hubertas.
– Kai man pasakė, kad šeimoje nutiko nelaimė, taip susijau-
dinau, tarsi iš tikrųjų būtų kažkas nutikę.
– Gerai, kad per šitiek laiko vis dėlto nepamiršai slaptažodžio, –
kvatodamas pastebėjo kalėjimo viršininkas.
– Na, tai pasakokite, kaip ten reikalai, – nekantravo Bruno.
– Gerai. Tavo surinkta medžiaga buvo tinkamai išanalizuota,
sudarytas operacijos planas ir nustatyti įtariamieji, – pasakojo
Bruno vadas Hubertas. – Tai užtruko, bet prisikasėme iki tuzino
asmenų – visokio plauko bjaurasties. Šiuo metu didžiuosiuose
šalies miestuose vyksta policijos reidai, bet jau dabar turiu
duomenų, kad operacija vyksta labai sėkmingai.
– Vadinasi, vis dėlto pavyko... – su palengvėjimu atsipūtė Bruno. –
Prakeiktos padugnės...
– Šios naujienos netruks pasiekti Oliverį, todėl grįžti į kamerą
būtų bereikalinga rizika...
– Ką gi, šito ir nereikia – dabar man velniškai smagu vėl būti
Bruno Braulingu! – pralinksmėjo jis.
– Puikiai padirbėjai, Bruno, – pagyrė kalėjimo viršininkas. –
Apie tave buvau informavęs po vieną patikimą žmogų kiekvienoje
budinčio personalo pamainoje – prireikus buvome pasiruošę ne-
delsdami tau padėti. Džiaugiuosi, kad viskas praėjo sklandžiai.
Hubertas man pritars – tu nusipelnei ilgo ir gero poilsio.
– Be jokios abejonės, – pridūrė Hubertas.
– Dėkoju jums.
– Ką gi, galime eiti. Parvešiu tave namo, – pasisiūlė Hubertas.
– Mielai, – sutiko Bruno.
Baigus keletą minučių trukusius formalumus, prieš Bruno ir
Hubertą atsivėrė masyvios metalinės durys. Kalėjimo viršininkas
ir vyriausiasis budinčios pamainos pareigūnas, žinojęs apie
Bruno misiją, iš kalėjimo išeinančiam Bruno atidavė pagarbą.

29
 17
Prieš dvejus metus

Ligoninėje prabėgus beveik dviem mėnesiams, nuo kairės

Kentono kojos pagaliau buvo nuimtas gipsas ir jis ėmė ban-
dyti vaikščioti. Nors tai kėlė skausmą, Kentonas labai džiaugėsi
galėdamas vėl savarankiškai judėti.
Kairioji ranka ir petys gipse išbuvo kiek ilgiau.
Kentonas visai nebijojo neįgalumo ir į jį žiūrėjo kaip į
nepakeičiamą tikrovę, prie kurios turės prisitaikyti. Puikiai
žinodamas, kokia klampi vieta gali būti žmogaus praeitis, visą
dėmesį jis sutelkė į ateitį ir ėmė dėlioti veiksmų planą, ką darys
išėjęs iš ligoninės.
Visų pirma Kentonas pasiryžo keisti gyvenimo būdą ir,
žinoma, gyvenamąją vietą. Jis taip pat norėjo atgauti normalią
fizinę formą ir užimti anksčiau visuomenėje turėtą vietą. Galvoje
rikiuodamas būsimų gyvenimo pokyčių detales, Kentonas buvo
nusiteikęs negailėti pastangų ar laiko, kad pasiektų savo.
Jį, tebegulintį ligoninėje, lankė draugai, giminaičiai ir
pažįstami. Kentonas jų atsiprašinėjo už savo elgesį ir džiaugėsi
galėdamas šiltai ir artimai pabendrauti – taip, kaip gerokai
anksčiau.
Artėjant dienai, kai turėjo būti išleistas iš ligoninės, Kentonas
sulaukė savo buvusio viršininko vizito.
Hubertas Nilsonas atrodė visai nepasikeitęs: keturiasdešimt
penkerių, rimtos išvaizdos vyras, po kostiumo švarku vilkintis
kiek prasagstytus marškinius, kaip visada švariai nusiskutęs,
trumpais, tvarkingai ant šono sušukuotais plaukais. Nors ir
neišsiskiriantis išoriniais bruožais, būdamas itin sąmoningas ir
labai organizuotas žmogus, Hubertas puikiai vadovavo visam
policijos skyriui.
– Sveikas, Kentonai, visai neblogai atrodai, – spausdamas
ranką pradėjo pokalbį jis.
– Sveikas. Jaučiuosi tikrai geriau, nei supakuotas gipse.
Savo svečiui Kentonas pasiūlė lankytojams skirtą kėdę, o pats

30
prisėdo ant lovos.
– Girdėjau, jau ruošiesi palikti šią vietą? – pasidomėjo Huber-
tas.
– Dar pora dienų ir žadėjo paleisti. Tiesą sakant, nebesulaukiu,
kada galėsiu iš čia ištrūkti. Jaučiuosi pakankamai prisispoksojęs
į palatos lubas.
Hubertas nusišypsojo.
Stojo trumpa pauzė. Kentonas nujautė žinantis, ką šiuo metu
galvoja Hubertas.
– Žinau, ką mąstai, Hu, – kreipėsi į jį kaip seniau. – Kur dabar
eisiu? Ką veiksiu?.. Žinai, gal pasakysiu nuvalkiotą frazę, bet
ketinu pradėti naują gyvenimą. Supratau, ką dariau ne taip, o
dabar kaip tik atėjo laikas suimti viską į rankas.
– Teisingai žmonės kalba – senasis Kentonas sugrįžo! –
nusišypsojo Hubertas ir paklausė: – O nuo ko ketini pradėti tą
savo naują gyvenimą, klajūne?
Kentonas pažiūrėjo Hubertui į akis.
– Dar nežinau kaip, bet pirmiausia grįšiu atgal į darbą...
Hubertas sukluso.
– Žinau, kad šiandien apie tai kalbėti dar anksti, bet susiti-
kime po keleto mėnesių – tuomet tikrai pamatysi kitą vaizdą, –
pasitikėdamas savimi pridūrė Kentonas, turėdamas omenyje
savo fizinę būklę.
– Na, jei esi tam pasiryžęs, neabejoju, kad reikiami pokyčiai
bus.
– Vadinasi, nemanai, kad mano norai nepagrįsti?
– Žinoma, ne.
– Ačiū tau, Hu.
– Nėra už ką. Tavo sugrįžimas priklauso tik nuo tavęs paties.
Beje, nusiteik ne tik atgauti fizinę formą, bet ir iš naujo išlaikyti
kvalifikacinius egzaminus.
– Jokių problemų – pradėsiu ruoštis jau dabar.
– Na, jei šitaip laikysiesi savo, tavo sugrįžimas – tik laiko
klausimas.
– Ačiū. Esu nusiteikęs labai ryžtingai.

31
 Pakeitę pokalbio temą, juodu užsikalbėjo apie senus gerus
laikus. Kelerius metus išdirbę kartu, abu turėjo ką prisiminti. Be
to, Hubertas papasakojo nemažai naujienų.
Nepastebimai prabėgo beveik valanda. Žvilgtelėjęs į laikrodį,
Hubertas pakilo. Prieš atsisveikindamas, jis pasiūlė kreiptis, jei
ko prireiktų, ir pažadėjo palaikyti Kentono grįžimą į darbą.
Kentonas dar sykį padėkojo ir juodu atsisveikino.

18
Prieš septynerius metus

Įvairiuose šalies miestuose buvo padaugėję seksualinių

nusikaltimų prieš mažamečius vaikus ir paauglius. Pagal
nukentėjusiųjų parodymus nustatyta, kad juos išnaudojo skirtingi
asmenys, keičiantys nusikaltimų braižą, vietą ir laiką.
Baisiausia tai, kad du vaikai apskritai buvo dingę.
Policijai ilgokai nepavyko užsikabinti už šių nusikaltimų,
tačiau visai atsitiktinai su netiesioginiais įkalčiais buvo sulai-
kytas Oliveris Pakstonas, ant kurio krito įtarimai buvus vienu iš
išpuolių prieš vaikus organizatorių.
Oliveriui buvo pareikšti kaltinimai, tačiau šis nusisamdė patį
geriausią advokatą visoje šalyje ir ilgam patupdyti už grotų jo
nepavyko – Oliveris sėdo tik dvejiems metams.
Tai buvo pirmasis jo teistumas.
Nukentėjusių vaikų tėvams ir juos palaikantiems žmonėms
nepakako tokio teisingumo, todėl iš policijos atkakliai reikalauta
tolesnių veiksmų.
Tuomet atsirado mažai kam žinomas detektyvas Bruno
Braulingas, kuris pasišovė būti infiltruotas į Oliverio Pakstono
kalėjimo kamerą, kur galėtų pelnyti jo pasitikėjimą ir galbūt
išgautų informacijos, padėsiančios ne tik ilgiau kalėjime užlaikyti
įtariamąjį, bet ir pričiupti jo bendrus.
Ne vienas vyresnis ir labiau už jį patyręs pareigūnas į Bruno
žiūrėjo kaip į norintį pelnyti vardą naujoką, kurio misija atrodė
sunkiai įmanoma, tačiau, kad ir kokią mažą sėkmės tikimybę jis

32
pasiūlytų, to nebuvo galima atmesti – juk po šalį išplitusios vaikų
tvirkintojų gaujos pakirtimas būtų milžiniškas atlygis.
Netrukus Bruno pasiūlymas buvo palaimintas.
Nežinodamas, kiek laiko teks praleisti kalėjime ir neturėdamas
jokių sėkmės garantijų, Bruno Braulingas, nekreipdamas dėmesio
į jam išsakytą skepticizmą, buvo užsibrėžęs surinkti įkalčius ir
pasiryžęs ne pabandyti, o nugalėti.
Akis ir ausis turinčioms kalėjimo sienoms Bruno nenorėjo
palikti nė menkiausios galimybės, todėl per ilgus operacijos
mėnesius buvo nutraukęs ryšius su jam artimais žmonėmis ir
susitikdavo tik su „vyresniuoju broliu“, kuriam perduodavo
Oliverio pasakojamas istorijas bei keletą žodžių apie save, kurie
būdavo paslapčia perduodami netoli sostinės gyvenančiam jo
tėvui.
Jau pirmosiomis dienomis kalėjime Bruno suprato, kad
kelias į Oliverio Pakstono pasitikėjimą veda per jo draugę
Andrėją, todėl su ja praleido daugybę laiko. Jis ją išklausydavo,
užjausdavo, pagirdavo ir nuolatos rodė draugišką dėmesį, nieko
jos neprašydamas ir nesitikėdamas.
Nors kartais Andrėjos tauškalų apie jos moteriškas aktualijas
tekdavo klausytis sukandus dantis, jo draugiškumas neliko
nepastebėtas.
Bruno sėkmingai apsimetė susikausčiusiu, savo vietos kalėjime
ieškančiu naujoku Glenu Nortonu, norinčiu susirasti draugų.
Neprarasdamas budrumo ir jausdamas skvarbų Oliverio
Pakstono žvilgsnį, mėnuo po mėnesio Bruno nepadarė nė vienos
klaidos ir, pagaliau pelnęs savo subjekto pasitikėjimą, gerai
išpurentoje dirvoje pasėjo slapta į kalėjimą galvoje atsineštas
sėklas.

19
Prieš septynerius metus

Netrukus Oliveris Pakstonas pradėjo sekti savo vakarinius

pasakojimus, kurie buvo ne kas kita kaip tikros istorijos apie jo
paties ir bendrų nusikalstamą veiklą – seksualiai išnaudojamus

33
vaikus, kuriuos Oliveris vadindavo „mažosiomis gyvenimo
nuodėmėmis“.
Bruno greit suprato šių istorijų prasmę.
Nors paprastai vengė konkretumo, savo istorijose Oliveris
paminėdavo aukų priviliojimo metodiką, išduodavo vieno ar kito
bendrininko išvaizdos detalę, pasakydavo automobilio markę ar
pavadinimą vietovės, kurioje vykdė nusikalstamą veiklą.
Jo suminėtus faktus Bruno sistemingai perdavinėjo ateinančiam
jo aplankyti policijos atstovui, apsimetančiam vyresniu broliu,
tačiau, norint suprati, kur baigiasi Oliverio sugalvotos pagražintos
detalės ir prasideda faktai, reikėjo smulkmeniškai ir nuodugniai
tikrinti visą iš Oliverio Pakstono išgirstą medžiagą.
Praėjus porai savaičių nuo pirmosios istorijos, policija
turėjo nemažai patikrintų faktų, pagal kuriuos buvo nustatyti
pirmi įtariamieji, tačiau, neskubėdamas ir nerodydamas nė
ženklo nekantrumo, Bruno toliau kaupė informaciją, policijai
perduodamas vis daugiau šios tamsios dėlionės dalelių.
Oliveris Pakstonas užtruko beveik du mėnesius, kol prisipa-
sakojo pakankamai.
Žinodama apie Oliverio ir jo bendrų gyvenimo būdą, jų ta-
patybes, nusikaltimų vietas, paslėptus įkalčius ir nemažai kitos
informacijos, šalies policija suvienijo pajėgas ir surengė didžiulę
operaciją, kurios metu buvo daromos kratos, renkami įkalčiai ir
sulaikyta daugiau nei dvi dešimtys įtariamųjų.
Prispausti neginčijamų įrodymų ir bandydami išgelbėti savo
kailį, keletas suimtųjų ėmė noriai liudyti prieš Oliverį Pakstoną,
kuris pasirodė besąs po šalį išplitusio nusikalstamo susivienijimo
galva.
Ši byla iš karto tapo rezonansinė.
Deja, didžiuliam dingusių vaikų tėvų ir artimųjų skausmui,
po kurio laiko buvo aptikti ilgai ieškotų vaikų kūnai.

34
 20
Praeitis

Dar tebegulėdamas ligoninėje, Kentonas nutuokė, kad jo

planuojamiems pokyčiams prireiks nemažai laiko, ir buvo
velniškai teisus.
Visų pirma jam reikėjo tiesiogine prasme tvirtai atsistoti ant
kojų, o tuomet nenuilstamai stiprinti ilgokai buvusį apleistą
ir traumų nustekentą kūną. Kentonas turėjo iškęsti daugybę
varginančių ir skausmingų fizinės terapijos seansų, nuolatos lieti
prakaitą atlikdamas nurodytus pratimus ir suderinti mitybą.
Nors stiprybė ir ištvermė toli gražu negrįžo taip greit, kaip
norėjosi, atkakliai dirbdamas Kentonas netrukus pajuto pirmuo-
sius teigiamus poslinkius. Tiesa, grįžimo iš niūrios praeities kelią
palengvino tai, kad nuo pat patekimo į ligoninę jis neišgėrė nė
lašo alkoholio.
Pagaliau baigęs ilgą reabilitaciją, Kentonas ir toliau jautė
kairiosios kūno pusės fizinius trūkumus, su kuriais buvo
susitaikęs praleisti likusį gyvenimą, tačiau, siekdamas sugrįžti į
darbą, privalėjo atitikti profesinius ir fizinius detektyvo reika-
lavimus.
Negalėdamas išlaikyti fizinio testo, padedamas savo profsąjungos
ir Huberto Nilsono, Kentonas pasiekė, kad vienašališkas jo išėjimas iš
darbo būtų laikomas užsitęsusia reabilitacija, ir gerai pasiruošęs gana
lengvai išlaikė profesinį testą.
Kentoną, galiausiai sugrįžusį į kolektyvą, pakiliai, beveik kaip
prisikėlusį iš mirusiųjų, sutiko buvę kolegos. Apsuptas tokių
nuostabių žmonių, jis jautėsi laimingas ir truputį kaltas, kad
kuriam laikui buvo juos visus pamiršęs.
Dėl ribotų fizinių galimybių Kentonas paprastai nebevykdavo
į iškvietimus po miestą, tačiau, nors nebeturėjo ankstesnių
galimybių, į savo sugrįžimą jis žiūrėjo kaip į normalaus gyvenimo
tęstinumo faktą, o ne kaip į žingsnį atgal karjeros prasme.
Kentonas liko ištikimas savo šiek tiek atsiskyrėliškam būdui.
Žinoma, kolegos su juo galėjo bet kada laisvai pabendrauti, tačiau

35
žmonių dėmesys Kentonui greitai pabosdavo, todėl kartais apie
jį buvo galima daugiau sužinoti per Germundą Kylą – turbūt
vienintelį tikrą draugą – nei iš jo paties.

21
Prieš septynerius metus

– Viso skyriaus ir visų čia susirinkusių žmonių vardu dėkoju

tau už nepriekaištingą tarnybą ir puikiai įvykdytą užduotį, –
suminėjęs Bruno nuopelnus, užbaigdamas savo kalbą, jam
padėkojo skyriaus vadas Hubertas Nilsonas. – Tik tavo dėka
sugniuždėme šią gaują, o jos galva Oliveris Pakstonas iš kalėjimo
neištrūks dar labai, labai ilgai. Tik tavo dėka, Bruno Braulingai,
visuomenė dabar bus daug saugesnė. Operacija sėkmingai baigta,
šaunuolis!
Pasigirdo audringi plojimai ir padėkos šūksniai.
Palipęs ant tribūnos, Bruno kreipėsi į susirinkusiuosius:
– Dėkoju jums, mieli draugai. Džiaugiuosi prisidėjęs prie
visuomenės gerovės. Ši operacija, be jokios abejonės, yra visų
mūsų nuopelnas, o aš tik įvykdžiau savąją užduoties dalį – juk
veikdamas vienas Glenas Nortonas tikrai nebūtų surietęs to
šlykštaus nusikaltėlių klano! – atsidėkojo jis ir tvirtai paspaudė
ranką šalia stovinčiam Hubertui.
– Puikiai padirbėjai, bičiuli, – sušnibždėjo jam skyriaus vadas,
vėl perimdamas mikrofoną.
– Pasveikinkime seržantą Bruno Braulingą, – apie jo paaukšti-
nimą pranešė Hubertas.
Per salę nuvilnijo eilinė ovacijų audra.
– Sveikinu, – sukuždėjo jam viršininkas ir paspaudė ranką.
– Ačiū tau, – atsakė Bruno ir nusileido nuo pakylos.
Pasibaigė oficialioji renginio dalis. Susirinkę svečiai, tarp
kurių buvo net pats šalies premjeras ir Valstybės saugumo
departamento vadovas, linksmai šnekučiavosi tarpusavyje, laidė
juokelius, užkandžiavo ir, žinoma, mėgavosi gėrimais.
Tarp svečių nardančiam Bruno vieni spaudė ranką, antri į

36
jo sveikatą kėlė taures šampano ar vyno, treti jį gyrė ir norėjo
persimesti bent keliais žodžiais – niekas neabejojo, kad ką tik
pasibaigusi operacija bus įspūdingos jo karjeros pradžia.
Su jo dėmesio siekiančiais žmonėmis Bruno bendravo noriai ir
linksmai, tačiau ilgiau su niekuo neužsibūdavo. Dar stovėdamas
ant pakylos, jis akimis lakstė po salę, tarp susirinkusiųjų
ieškodamas savo merginos Agnes Stifler, kurios nematė daugiau
nei penkis ilgus mėnesius.
Žinoma, vos išėjęs iš kalėjimo, Bruno norėjo važiuoti tiesiai
pas ją, tačiau buvo beviltiškai užverstas pačiomis įvairiausiomis
procedūromis ir reikalavimais, todėl iki šiol jai galėjo tik
paskambinti.
Tiesa, iš pradžių jam nepavyko to padaryti – Agnes buvo
pakeitusi savo telefono numerį, tačiau vakar Bruno pagaliau
išgirdo jos balsą.
Telefonu Agnes kalbėjo lyg nesava, tačiau ir jam pačiam,
nors ir labai šito laukė, po tiek laiko buvo neįprasta vėl su ja
šnekučiuotis. Bruno nekantravo susitiki su Agnes ir kuo greičiau
grąžinti jų santykius į buvusias vėžes, todėl, vakar pakvietęs į šį
nedidelį renginį, labai tikėjosi ją čia išvysti.
Kalbėdamas iš tribūnos, Bruno jau buvo perbėgęs akimis
per daugumą šiame minėjime dalyvaujančių žmonių, tačiau
geidžiamiausio veidelio kol kas neišvydo. Jis dažnokai tikrino savo
telefoną, tačiau jokių praleistų skambučių ar žinučių nebuvo.
Vis desperatiškiau žvalgydamasis po salę, Bruno nenoromis
susitaikė su mintimi, kad savo mylimosios šį vakarą čia nesutiks,
ir ėmė nekantriai laukti vakarėlio pabaigos – ketino nedelsdamas
vykti pas ją, šį kartą niekam neleisdamas jo sutrukdyti.
Lyg tyčia prie jo priėjo Valstybės saugumo departamento
vadovas ir pats šalies premjeras. Padėkoję už tokios svarbios
bylos išsprendimą, jie pasiūlė pasikalbėti akis į akį, žadėdami
ilgai jo neužlaikyti.
Bruno sutiko. Jiems trims užėjus į atskirą patalpą, prie durų
liko stovėti premjero asmens sargybinis.

37
 22
Prieš septynerius metus

Premjeras užtruko tik keletą minučių. Jis dar kartą padėkojo

Bruno už iniciatyvą visai šaliai reikšmingoje byloje ir, žadėdamas
visokeriopai padėti, pasiūlė nedvejojant į jį kreiptis, jei ko nors
prireiktų.
Atsiprašęs dėl savo užimtumo, premjeras išvyko atgal į
sostinę.
Valstybės saugumo departamento vadovas kalbėjo ilgiau.
Jis Bruno papasakojo apie po šalį plintantį nusikalstamumą ir
pranešė apie formuojamą slaptą policijos padalinį, nusikaltėliams
duosiantį veiksmingą atkirtį. Paminėjęs, kad ieško tinkamų
pareigūnų, jis pasiūlė Bruno tapti šio padalinio nariu mieste.
Paklaustas apie tokio darbo pobūdį, Valstybės saugumo
departamento vadovas paminėjo, kad Bruno turėtų rinkti
informaciją, ją sisteminti, analizuoti bei tikrinti. Jis taip pat turėtų
nuolatos atsakyti į kitų šio padalinio narių ir jų grupių užklausas,
operatyviai keistis informacija, dalyvauti susitikimuose ir rengia-
muose reiduose.
Kad galėtų tinkamai atlikti savo darbą, Bruno buvo pažadėtos
aukščiausio lygio prieigos prie daugybės valstybinių duomenų
bazių ir viešose vietose įtaisytų vaizdo kamerų bei jų archyvų.
Departamento vadovas paminėjo ir gundantį piniginį atlygį.
Suviliotas akivaizdžiai didelių galių ir santykinai mažos
kontrolės, su šuo pasiūlymu Bruno žinojo sutiksiantis, tačiau kol
kas pažadėjo tik rimtai pagalvoti.
Jam davęs keturiasdešimt aštuonias valandas, Valstybės
saugumo departamento vadovas atsisveikino ir išvyko.
Pasibaigus beveik pusvalandį trukusiam pokalbiui, Bruno
nedelsdamas išvažiavo pas Agnes Stifler ir džiūgavo pagaliau
galėsiantis ją pamatyti.
Jaudindamasis dėl susitikimo, Bruno beveik neatkreipė
dėmesio į pliaupiantį lietų. Jis vylėsi, kad penkių mėnesių per-
trauka nesutrukdys atnaujinti jųdviejų draugystės, o dėl to, kad

38
buvo taip ilgai dingęs, jis jautėsi kaltas, ketino atsiprašyti ir buvo
pasirengęs dėti visas pastangas, kad šio nemalonaus išsiskyrimo
pasekmės kuo greičiau išsisklaidytų.
Pakeliui Bruno mintyse iki smulkmenų atgaivino Agnes
paveikslą, tačiau, jam pagaliau atvykus prie jos namų, duris ati-
dariusi jo mergina viršijo bet kokius lūkesčius.
Didelės, šiltos smaragdinės spalvos akys, trumpi, pečių
nesiekiantys plaukai, siaura kakta, pridengta šonu krintančių
plaukų sruogos, daili, nedidukė nosis, lygūs, proporcingi
skruostai, vedantys link švelnių rausvų lūpų – ji buvo tiesiog
pritrenkiamai graži.
– Bruno?.. – išvydusi jį, Agnes nustebo ir net sutriko.
– Labas, Agnes, mieloji. Kaip laikaisi? Aš taip ilgai tavęs
nemačiau...
– Labas, Bruno... – išlemeno ji.
Bruno norėjo ją apkabinti, karštai pabučiuoti, atsiprašyti už
tokią ilgą pertrauką, užeiti į namus ir būti su ja... Viduje buvo
prisikaupę tiek daug jausmų!
Tarpduryje stovinti Agnes, rodos, nežinojo, ką daryti.
Siaubingai jos pasiilgęs Bruno žengė artyn.
– Aš labai tavęs pasiilgau... – jis siekė ją apkabinti ir
pabučiuoti.
Agnes leidosi apkabinama, bet švelniai nusisuko nuo jo
bučinio į lūpas ir stovėjo sukryžiavusi rankas.
Šaltai pakštelėjęs jai į skruostą, Bruno atsitraukė atgal. Jis
suprato, kad mylimoji jaučiasi nedrąsiai ir yra susikausčiusi, todėl
nusprendė neskubėti reikšti savo jausmų ir suteikti jai erdvės.
– Bruno, atleisk man... – kaltai prabilo ji. – Aš išteku...
Jos žodžiai Bruno trenkė lyg žaibas, o jam ant galvos pliau-
piantis lietus akimirksniu tapo šaltas ir šlykštus...
– Tavęs nebuvo taip ilgai... Nežinojau, kiek reikės laukti...
Atleisk man, prašau... – nespėjęs atgauti pusiausvyros, vėl išgirdo
jis.
Jokie pasiteisinimai ir atsiprašymai dėl beveik pusmetį tru-
kusio nebuvimo šalia staiga nebeteko prasmės. Nesvarbu tapo

39
ir tai, kad Bruno aukojosi dėl kilnaus tikslo, ar tai, kad sugebėjo
pasiekti tokių rezultatų ir spėjo išgarsėti... Dabar niekas nebebuvo
svarbu. Svarbiausia tai, kad jo nebuvo šalia...
Staiga, trumpam atgavęs pusiausvyrą ir apimtas ryžto, Bruno
viltingai žengė link Agnes.
– Suteik man bent menkiausią galimybę, – paėmęs ją už
rankų, paprašė jis. – Pažadu – tikrai nesigailėsi. Aš... – nespėjo
baigti minties Bruno.
– Aš laukiuosi, Bruno... – žvelgdama liūdnomis akimis, tarsi
kartu išgyvendama Bruno skausmą, nutraukė paskutinę jo viltį
Agnes.
Šie žodžiai pasiuntė Bruno į nokdauną. Jis jautėsi apstulbęs.
„Norėdami, kad operacija praeitų sklandžiai, apie tai man
niekas nesakė...“
Staiga Bruno suvokė iš tiesų praradęs savo mylimąją.
– Tu susirasi geresnę moterį, nei kada nors buvau aš, pamaty-
si. Prašau, tik nesisielok, Bruno... Žinau, kad tai skamba banaliai,
bet mudu galime likti draugais...
Tarpduryje išdygo jos sužadėtinis.
Žvilgtelėjęs į jį, Bruno tiesiog įtūžo. Akimirką norėjo jį čiupti
ir tėkšti ant šlapios žemės, tačiau, galvodamas apie Agnes, šiaip
taip susilaikė. Sukandęs dantis, Bruno apsisuko ir tylėdamas
patraukė link savo automobilio.
– Bruno, atleisk man! – pavymui sušuko Agnes.
Bruno nė neatsigręžė.
– Agnes, brangioji, eikš vidun, – paragino būsimasis jos vyras
Kentonas Kolinsas.

23
Prieš septynerius metus

Sėkmingai sudorojęs Oliverį Pakstoną, Bruno akimirksniu

pelnė pripažinimą, buvo paaukštintas ir sulaukė daugybės aukšto
rango asmenų dėmesio ir kvietimų į jų susiėjimus pačiomis
įvairiausiomis progomis. Bruno Braulingui, į kurį visi žiūrėjo

40
kaip į profesionalą ir matė kilsiant aukščiau, dabar buvo pats
profesinių norų pildymosi metas.
Staiga atsiradęs nuolatinis dėmesys Bruno greitai pabodo
ir pradėjo erzinti, todėl į naujus kvietimus jis ėmė atsakinėti
neigiamai.
Apskritai jo nuopelną šlovinančių trimitų atgarsiai, aidintys
per visą šalį, kaip ir profesinis pripažinimas bei pareigų
paaukštinimas nebuvo tokie svarbūs – mintyse Bruno nepa-
liaujamai vijosi prarastą meilę.
Bjauriausia tai, kad Agnes susirado ne ką kitą, o detektyvą
Kentoną Kolinsą, jo bendradarbį, kurį savo draugystės su Agnes
pradžioje Bruno buvo lengvai nukonkuravęs ir kuris, prieš jam
dingstant penkiems mėnesiams, buvo pasitraukęs iš Agnes
akiračio.
Operacijos kalėjime metu Bruno galutinai subrandino jausmus
Agnes ir jautėsi pagaliau suradęs savo gyvenimo moterį, todėl
jos netektis buvo itin skaudi. Kentonas Kolinsas, tas prakeiktas
niekšas, nesugebėdamas garbingai konkuruoti, pasinaudojo tuo,
kad Bruno nebuvo šalia.
„Tu, Bruno, savo karjerą pats pastatei pirma Agnes...“ – sykį
išgirdo jis Kentono pasiteisinimą. Tai buvo bailio argumentas, nieko
kita. Bruno buvo be galo nusivylęs šiuo garbės neturinčiu šunsnukiu,
silpnavališkai puolusiu tuomet, kai negrėsė pralaimėjimas, ir dar
drįstančiu save teisinti.
Netekęs Agnes, Bruno apskritai ėmė bjaurėtis visomis žmonių
silpnavališkumo apraiškomis, įvairiomis ydomis ir silpnybėmis,
o Kentono pavyzdys jam kaip tik padėjo geriau pastebėti kitų
trūkumus.
Tiesa, dažnai prisimindamas Agnes, Bruno ant jos nieka-
da nepyko. Jis buvo dėkingas už jos atvirumą ir jautė, kad jai
pačiai buvo nelengva dėl to, kaip viskas susiklostė. Jis taip pat
nejautė pykčio visuomenei, dėl kurios aukodamasis prarado savo
mylimąją.
Vienintelė aplinkybė, padedanti jaustis nors kiek pakenčiamai,
buvo tai, kad pastarąjį pusmetį jis ir taip nė sykio nematė Agnes
ir su tuo buvo šiek tiek apsipratęs.

41
 24
Praeitis

Šlovingosios Bruno operacijos aidai netrukus nutilo, o žmonių

susidomėjimas pamažu išblėso. Be aukštesnių pareigų ir naujos
pareigybės slaptajame policijos dalinyje, Bruno karjeroje daugiau
pokyčių neįvyko.
Praradęs Agnes, jis neketino savo noru atsisveikinti dar
ir su darbu, todėl liko dirbti kartu su Kentonu, kuris taip pat
akivaizdžiai neketino išeiti kitur.
„Tegul pats save kaltina...“
Bruno ilgai sielojosi dėl nutrūkusių santykių su Agnes, tačiau,
nors ir nebuvo lengva, rado jėgų ją primiršti ir žiūrėti į ateitį.
Vienas iš dalykų, padedančių jam užsimiršti, buvo įtemptas
darbas.
Kartu su Valstybės saugumo departamento vadovo linkėjimu
tarnauti teisingumui gavęs prieigas prie valstybinių serverių ir
duomenų bazių, Bruno jautėsi turįs „auksinį raktelį“ ir iš peties
ėmėsi darbo.
Nors slaptajame padalinyje darbo nebuvo daug, ši papildoma
pareigybė jam ne tik leisdavo užsimiršti, bet ir pasiutusiai domino
profesine prasme.
Bruno nuolat kėlė savo profesinę kvalifikaciją, reguliariai
lankėsi treniruoklių salėse ir kovos menų treniruotėse, neveng-
damas parodyti, ką sugeba.
Be to, jis, kaip liudytojas, dalyvavo Oliverio Pakstono bylos
nagrinėjime. Buvo akivaizdu, kad teisiamasis turi daugybę įtakingų
pažinčių ir kaip išmanydamas ginasi nuo pateiktų kaltinimų,
tačiau byla buvo labai stipri – policija turėjo nenuginčijamų
įkalčių, Oliverio vadovautos gaujos narių liudijimus ir, žinoma,
Bruno, todėl neatrodė, kad kaltinamajam pavyktų išsisukti.
Prabėgus daugiau nei metams nuo operacijos kalėjime,
teismo procesai pagaliau baigėsi. Kartu su Oliveriu Pakstonu
buvo nuteista dar aštuoniolika kaltinamųjų, tačiau tik du iš jų
sėdo ilgesniam nei dešimties metų laikotarpiui, o pats Oliveris

42
buvo nuteistas išimtine mirties bausme. Net Bruno nesitikėjo
tokio griežto nuosprendžio, tačiau, turint omenyje du nužudytus
vaikus, bausmė atrodė visai pagrįsta.
Bruno gana dažnai prisimindavo kalėjime praleistas dienas ir
Oliverio pasakotas istorijas, kurių klausantis niekada nebūdavo
iki galo aišku, kur tėra pasakotojo vaizduotė, o kur prasideda
tiesa, todėl labai vertino policijos analitikų atliktą darbą, Oli-
verio pasakojimų labirintuose suradusių realybės siūlo galą ir iš
jo suvijusių nepriekaištingą bylą.
Tarp kitų asmenų Oliveris ne sykį minėjo ir miesto merą,
kurį, Bruno nuostabai, vadino pačiu ištikimiausiu bendražygiu.
Savo pasakojimuose jam skyręs nemažai dėmesio, Oliveris merą
pristatė kaip turintį savitą veiklos stilių, supratingą ir menišką
žmogų, kurį gerbia ir myli kaip tikrą brolį.
Tikslius jo žodžius apie miesto merą Bruno perdavė tyrėjams,
tačiau šie, ilgai jį tikrinę, nerado nė menkiausių užuominų, kad
bent vienas Oliverio Pakstono tvirtinimas atitiktų tikrovę.
Sudomintas tokių Oliverio kalbų, jau turėdamas ypatingas
naujosios pareigybės jam suteiktas privilegijas, Bruno ir pats pa-
tikrino miesto merą, tačiau nepastebėjo nieko įtartina.
„Panašu, kad Oliveris Pakstonas nepraleisdavo progos pasigirti“, –
nusprendė jis.
Bruno neatmetė galimybės, kad Oliveris vis dėlto pažinojo
miesto merą, tačiau, jei šis iš tiesų būtų buvęs artimiausias
nusikaltėlio bendražygis, gelbėdami savo kailį, tai neabejotinai
būtų paliudiję kiti Oliverio Pakstono suburto klano nariai.
Kad ir kaip būtų, prisimindamas Oliverio žodžius ir naršydamas
duomenų bazes, Bruno visai netikėtai atrado kitą, tikrai niekam iki
šiol nežinomą faktą, kurio neatskleidė net Oliverio Pakstono bylos
tyrėjai.
Bruno gerai viską apgalvojo. Nenorėdamas atsidurti naujai
sukelto skandalo epicentre, jis nusprendė kol kas niekam apie tai
nesakyti ir šį faktą pasilikti sau kaip kozirį, jei kartais prireiktų.
Nepastebimai slenkant laikui, vieną dieną miestą sukaustė
žinia apie keleivinio lėktuvo katastrofą, kurioje, be kitų

43
penkiasdešimties žmonių, žuvo ir buvusi Bruno mylimoji Agnes
Stifler bei jos trejų metukų dukra.
Bruno buvo sugniuždytas. Ši netektis kiek netikėtai atskleidė
tai, kad, net praėjus ketveriems metams, jis tebemylėjo Agnes,
todėl Bruno širdį užplūdo šviežias skausmas.
Po šio žiauraus įvykio Bruno dažnai prisimindavo Agnes ir
giliai apie ją susimąstydavo. Jis iki smulkmenų prisimindavo
jųdviejų praleistas akimirkas, jos juoką ir kadaise kurtus bendros
ateities planus.
Tiesa, nenorėdamas pasirodyti silpnas, Bruno griežtai vengė
parodyti gedintis Agnes, o Kentonui nuo to laiko ėmė jausti dar
didesnę neapykantą.

25
Dabartis

Bruno Braulingas – trisdešimt ketverių metų, vidutinio ūgio,

atletiško kūno sudėjimo vyras neįsimintinu apvalainu veidu,
trumpai kirptais plaukais, visuomet švariai nusiskutęs, puikios
fizinės formos, o savo charakteriu – tikras nugalėtojas.
Iš pažiūros Bruno atrodė kuklus ir paprastas, tačiau kiekvienas,
bent trumpai su juo pabendravęs, pajusdavo Bruno spinduliuojamą
energiją ir asmenybės galią – tai buvo charizmatiškas, autoritetų
nepripažįstantis žmogus, neapkenčiantis jokių silpnumo apraiškų.
Šis visuomenei nusipelnęs profesionalas buvo vienas geriausių
detektyvų mieste. Sumanus, pasiaukojamai dirbantis, pelnęs
krūvą pagyrimų ir apdovanojimų, išgelbėjęs ne vieną gyvybę –
Bruno Braulingas buvo tikras didvyris, visuomenės akyse turintis
labai aukštą statusą.
Visose su darbu susijusiose situacijose Bruno elgdavosi lais-
vai – taip, kaip jam atrodydavo reikalinga. Jis žinojo savo vertę,
todėl nekreipdavo dėmesio į tokias smulkmenas kaip vėlavimas
į darbą, tam tikrų procedūrų nesilaikymas ar nesutarimai su
kolektyvu. Bruno turėjo asmeninį garbės ir tiesos suvokimą, tad

44
viskam taikė savo standartus, kuriais pasikliaudavo labiau nei
policijos skyriaus taisyklėmis ar teisinės sistemos kodeksu.
Darbe padarytus smulkius nusižengimus Bruno pateisindavo
įgyta patirtimi priešakinėse kovos su nusikalstamumu linijose
ir neabejojo, kad puikiais jo darbo rezultatais besidžiaugiančiai
visuomenei kartais geriau nežinoti to, ką žino jis.
Dėl savo sprendimų Bruno neketino niekam aiškintis –
pakako pačiam žinoti, kodėl ir ką daro, o dar svarbiau likti
nesučiuptam.
Bruno beveik visada dirbo vienas ir, nors nepripažino
autoritetų, gerbė pavienius sutiktus profesionalus, nesvarbu,
kokioje srityje jie dirbtų.
Bet kokioje situacijoje sugebėdamas rasti išeitį, savo darbą
Bruno atlikdavo nepriekaištingai, o jo rezultatai neretai viršydavo
pačius geriausius lūkesčius. Kiekvienas išsikeltas tikslas jam buvo
nauja pradžia, kuriai Bruno atiduodavo visas jėgas ir išmintį,
nebijodamas surizikuoti.
Bruno visuomet buvo pasiekiamas, nevengdavo padirbėti
papildomai ir niekada nepalikdavo neužbaigtų reikalų, todėl
mažai kas būtų galėjęs išlaikyti jo darbo tempą.
Racionalus ir intuityvus požiūris į aplink vykstančius
reiškinius Bruno pasaulėžiūroje neturėjo itin griežtų ribų, ir tai
buvo viena jo savybių, leidžiančių priimti sprendimus, kurie
kitiems atrodytų pernelyg sudėtingi. Ieškodamas atsakymų į
sudėtingiausius klausimus, pirmenybę Bruno teikdavo ne racio-
naliajam savo pradui, o instinktų padiktuotiems atsakymams ir
visada įsiklausydavo į nuojautą.
Tai buvo dar viena nuolatinį jo pranašumą lemianti savybė.
Bene ryškiausias Bruno bruožas – žūtbūtinis nenoras pralaimėti.
Kiekvienas, nors kiek pažįstantis dabartinį Bruno, nelikdavo to
nepastebėjęs. Apie šią jo savybę policijos nuovadoje netgi sklandė
legendos – Bruno niekada, net pačioje beviltiškiausioje situacijoje,
nepasiduodavo ir nenuleisdavo rankų. Nesistengdamas susitaikyti su
esama padėtimi, jis sistemingai spausdavo susidariusias aplinkybes
ir atkakliai siekdavo sau palankių įvykių – šitaip elgdavosi net

45
pačiose paprasčiausiose situacijose, kur niekas kitas, išskyrus jį,
nebegaišdavo laiko.
Bruno buvo tiesiog apsėstas siekio palaikyti savo profesionalumą
ir, jei tik turėjo reikiamą motyvaciją, galėjo prisiimti bet kokio
sudėtingumo užduotį. Mažai su kuo bendraudamas, jis neretai
palikdavo su dideliais iššūkiais lengvai susitvarkančio žmogaus
įspūdį, tačiau po tokia apgaulinga išore slypėjo sunkaus darbo
valandos, savaitės ar mėnesiai – tiek laiko, kiek tik prireikdavo.
Puikuodamasis pasiektais rezultatais, Bruno nesikuklindavo
parodyti esąs kiečiausias ir geriausiai situaciją valdantis vyras,
kuris beveik maniakiškai prisiimdavo naujų iššūkių.
Nevengdamas kraštutinumų ir jausdamasis visapusiškai
pranašesnis už Kentoną, Bruno nuolatos jį užkabindavo ir ne-
vengdavo pasityčioti. Ant jo Bruno tebepyko dėl nuviliotos
Agnes, nors būdamas įžymus toli gražu nesiskundė moterų
dėmesio stoka.
Tiesa, nė su viena jų nebuvo užmezgęs ilgalaikių santykių.
Išskyrus Kentoną, Bruno santykiai su kolektyvu buvo
nusistovėję, tačiau savo iniciatyva su kolegomis Bruno ben-
dravo tik būtiniausiais, su darbu susijusiais reikalais. Jis taip pat
nepageidavo būti be reikalo kalbinamas, antraip buvo nesunku
išprovokuoti, atrodytų, visai nepagrįstą jo pyktį ar sulaukti itin
nemalonių ausiai replikų.
Norėdami ko nors paklausti ar šiaip pasikalbėti su Bruno,
kolektyvo vyrai į jį kreipdavosi bendrosiose skyriaus patalpose,
kur, sutikęs keletą į jį nukreiptų žvilgsnių, Bruno dažniausiai
žmoniškai atsakydavo.
Skyriuje buvo laikomasi nuomonės, kad šlovės paragavęs
Bruno paprasčiausiai susirgo didybės manija, o jo demonstruo-
jama nepagarba, noras pirmauti ir apskritai bjaurus elgesys
daugumai buvo seniai įgrisę – ne vienas Bruno bendradarbis
laukė, kol šis nepasieks bent vieno iš savo užsibrėžtų tikslų ir,
patyręs nedidelį pažeminimą, praras savo statusą. Tačiau, kad ir
kaip kolegoms tai nepatiktų, Bruno tebebuvo miesto didvyris ir

46
visuomenės herojus, kuriam jie nesugebėjo prilygti, todėl toliau
kentė nemėgstamą jo būdą.
Bruno žinojo, kad kolektyvas skaičiuoja jo pergales, ir jautė
neigiamus kolegų lūkesčius, tačiau tai jo nė kiek negąsdino ir
neatbaidė nuo noro prisiimti naujus iššūkius.
Seniai jį pažįstantiems žmonėms buvo sunku patikėti, kad ka-
daise visi, kas tik žinojo apie itin rizikingą operaciją prieš Oliverį
Pakstoną, labai palaikė Bruno ir linkėjo jam sėkmės, o išgirdę apie
pergalę nuoširdžiai dėl jo džiaugėsi. Tuomet jis išties buvo vertas
šlovės, liaupsių ir paaukštinimo. Gaila, kad viskas taip pasikeitė
ir kolektyvo akyse Bruno tapo paprasčiausiu šunsnukiu.
Tiesa, nors ir jautė neapykantą, dauguma kolegų jo prisibijojo
ir net gerbė – Bruno Braulingas buvo įžymus ir velniškai popu-
liarus tarp moterų, todėl ne vienas skyriaus vyras slapta troško
būti panašus į jį.
Paties Bruno nuomone, jo kolegoms, kaip ir daugumai
žmonių, paprasčiausiai trūko profesionalumo. Be to, būdami
pernelyg jautrūs, jie niekada nesugebėjo suvaldyti savo emocijų,
todėl perdėtai reaguodavo į paprastas ar, jo supratimu, juokingas
replikas.
Nuo šlovės akimirkų prabėgus septyneriems metams, Bruno
buvo praradęs turėtus draugus ir savo barikadų pusėje likęs
vienas, bet dėl to nė kiek neliūdėjo.
Neradęs moters, kuri jo širdyje galėtų pakeisti Agnes, Bruno
vis dar nebuvo sukūręs šeimos ir gyveno vienas, tačiau neveng-
davo trumpalaikių, neretai vienkartinių draugysčių su moteri-
mis.
Ne vienas jį pažįstantis žmogus svarstė, kodėl Bruno liko dirbti
tame pačiame policijos skyriuje, juk, pavyzdžiui, sostinėje būtų
turėjęs kur kas geresnių karjeros perspektyvų ir galėtų pamiršti
taip nekenčiamą Kentoną Kolinsą.
Vos keletas žmonių žinojo, kad Bruno tam turėjo labai rimtą
priežastį.

47
 II
26
Kovo 10 d.

Šiek tiek patinginiavęs Kentonas išlipo iš lovos.

Nuėjęs į vonios kambarį, jis nusišlapino, nusiplovė rankas,
nusiprausė veidą ir ėmė valytis dantis.
Išsiskalavęs burną ir nusišluostęs veidą, Kentonas pakabino
rankšluostį ir įdėmiai pažvelgė į veidrodį. Jame matė gyvy-
bingas rudas akis, aštria dviejų dienų barzdele nusėtą smakrą,
žilstelėjusius smilkinius ir plačią kaktą, paliekančią griežtoko
žmogaus įspūdį.
Kentonas nusišypsojo ir grįžo į miegamąjį.
Nuo gaisro praėjus nemažai laiko, jo padariniai tebebuvo jun-
tami: kairioji ranka vis dar buvo gerokai silpnesnė už dešiniąją
ir greičiau pavargdavo. Kairysis petys taip pat buvo ganėtinai
silpnas ir šiek tiek jautrokas.
Neskubėdamas Kentonas padarė rytinę mankštą, kuri tarsi
įjungė kūną ir padėjo nusiteikti naujai dienai.
Apsirengęs jis nuėjo į virtuvę ir pasigamino sausus pusryčius.
Toli gražu ne pirmą kartą pasijutęs vienišas, Kentonas ir vėl
pagalvojo apie augintinį, tačiau, nors norėjo įsigyti šunį ir nea-
bejojo, kad gyvūnas padėtų išsklaidyti vienatvę, tuo pat metu
nuogąstavo, kad tektų jį palikti vieną ilgoms valandoms, todėl
įsigyti augintinio kol kas neskubėjo.
Baigęs pusryčiauti, Kentonas susirinko reikiamus daiktus,
užrakino savo namą, sėdo į automobilį ir išvažiavo į darbą.
Vairuodamas jis dar sykį prisiminė šios nakties sapną ir
mintimis nuklydo į praeitį, o į ją įsijautęs nė nepastebėjo, kaip
atvyko į vietą.
Pastatęs automobilį jam skirtoje požeminio garažo vietoje,
Kentonas užėjo vidun, užlipo į antrąjį aukštą ir įėjo į policijos
skyrių, kuriame turėjo darbo kabinetą. Atsisėdęs į savo krėslą,
jis atsilošė, užsimerkė ir sukryžiavo rankas už galvos. Tuomet,

48
lėtai perbraukęs per viršugalvį, delnais užspaudė akis ir lengvai
jas pamasažavo.
Nors nuo netekties prabėgo daug laiko, pusiausvyrą atgavu-
siam Kentonui vis dar būdavo sunku.
Dabar kaip tik buvo viena tokių akimirkų.
Ilgesingai atsidusęs, Kentonas pakeitė sėdėjimo padėtį,
permetė akimis savo kabinetą ir šiek tiek pamosavo ore sužeistąja
ranka, kartu pramankštindamas petį.
Kabineto tarpduryje pasirodė skyriaus vadas Hubertas.
– Sveikas, Kentonai, kaip einasi? – pasisveikino jis.
– Sveikas. Ačiū, viskas normaliai, – Kentonas pakilo nuo
krėslo ir juodu paspaudė vienas kitam rankas.
– Užėjau pasakyti, kad po pusvalandžio visus kviečiu į trumpą
susirinkimą – aptarsime keletą skyriaus reikalų.
– Gerai, būtinai prisijungsiu.
– Tu geras darbuotojas, – išeidamas nepagailėjo komplimen-
to Hubertas. – Džiaugiuosi, kad sugrįžai į darbą.
– Ačiū tau, – padėkojo Kentonas, nesuprasdamas, kodėl
būtent dabar vadas sugalvojo jį pagirti.
„Gal mano veide įžvelgė silpnumo akimirką?“
Kentonas anaiptol netroško, kad kas nors tai pastebėtų. Jo
emocinė būklė jau daug mėnesių buvo visiškai stabili, o mintys
apie šeimos netektį nebegniuždė taip, kaip tai vykdavo iki gaisro.
Laikini sunkumai, kurių jis patyrė šį rytą, tebuvo ryškaus sap-
no trumpam atgaivintų jausmų pasekmė, todėl Kentonas visai
nenorėjo, kad kas nors tai pastebėtų ir imtų klausinėti, raminti
ar siūlyti pagalbą.
Netrukus jis išėjo į pasitarimą, o pakeliui užsuko į mažytę
skyriaus virtuvėlę, norėdamas įsipilti kavos. Čia jis pamatė
prisipildančio kavos puodelio laukiantį detektyvą Bruno
Braulingą, kuris taip pat jį pastebėjo. Be jų virtuvėlėje daugiau
nieko nebuvo.
„Mėšlas!“ – mintyse nusikeikė Kentonas, tačiau nesistengė
išvengti akistatos.
Neparodęs, kad ši situacija jį kaip nors paveikė, Kentonas

49
laukė savo eilės įsipilti kavos.
Bruno lėtai atsisuko ir nieko nesakydamas pažvelgė jam į akis.
Tuomet paėmė savo kavos puodelį, bet, lėtai maišydamas jo turinį,
niekur nesitraukė – norėjo išnaudoti palankiai susiklosčiusią
situaciją ir Kentonas tai žinojo.
Nusiteikęs tam, kas šioje situacijoje buvo neišvengiama,
Kentonas mintyse jį paragino: „Nagi, pradėk! Ko delsi?“
– Sakyk, Kentonai... Tau turbūt labai sunku? – lyg tyčia
paklausė Bruno.
Kentonas tylėjo.
– Turiu omenyje... – lyg filosofuodamas pratęsė savo mintį
Bruno: – Kaip tu ištveri tiek laiko nepisęs?
Jis kalbėjo visiškai ramiai ir toliau maišė savo kavą, į kurią
tebebuvo įsmeigęs žvilgsnį.
Kentonas stovėjo savo vietoje ir, kaip įprasta tokiais atvejais,
kantriai laukė Bruno užgauliojimų pabaigos.
Nustojęs maišyti puodelio turinį, Bruno truputį iš jo sriūbtelėjo.
Jis akivaizdžiai mėgavosi situacija, kurioje galėjo neskubėdamas
koneveikti Kentoną.
– Ko, po velnių, grįžai į darbą?! Juk esi luošys – niekam tavęs
čia nereikia! – vėl atsisukęs piktai paklausė jis, tarsi Kentonas iš
tiesų būtų ką tik sugrįžęs.
– Galėjai likti toje alkoholikų prieglaudoje – ji tau tiesiog
idealiai tiko! Esu tikras, kad ten turėjai ne vieną savęs vertą
moterį, – nesismulkindamas pridėjo Bruno ir nesitraukė iš savo
vietos, kad nenubaidytų Kentono.
Jis akivaizdžiai troško kuo ilgiau ištęsti savo pykčio tiradą.
Kentonas puikiai žinojo, kad Bruno siekia jį išprovokuoti, ir
paprastai sugebėdavo daugiau ar mažiau nekreipti į jį dėmesio,
tačiau šiandien, dar sykį išgyvenęs skaudžią netektį ir klausy-
damasis ją niekinančio Bruno, jis netikėtai suabejojo savo
galimybėmis išlaikyti rimtį.
– Ko stovi? Nagi, trenk man! – paragino Bruno.
Nors varžovas buvo daug pranašesnis fiziškai, Kentonas, visai
negalvodamas apie galimas pasekmes, susikaupė ir pasiruošė

50
jam smogti.
Kaip tik tuo metu į virtuvę galvą kyštelėjo skyriaus naujokas
Martinas Silverbergas.
– Kas geresnio, vyrai? – linksmai pasisveikino jis, kaipmat
išsklaidydamas susikaupusį Kentono ryžtą.
– Ar jau baigei? – tebelaikydamas tuščią kavos puodelį,
paklausė Kentonas Bruno.
Suerzintas netikėtai dingusios galimybės toliau žeminti
Kentoną ir įsiutintas jo klausimo, Bruno paniekinamai nužvelgė
vyrus ir piktai sušnypštė:
– Jūs abu – tos pačios padermės šūdžiai!
Nustebęs Martinas pasižiūrėjo į Bruno, tačiau šis, paeiliui
žvelgdamas savo pašnekovams į akis, iššovė dar didesnio kalibro
keiksmą:
– Pisau tave, Kentonai! Ir pisau tave, Marti!
Nelaukdamas atsakymo Bruno išėjo iš virtuvėlės, petimi
užkliudęs prie pat išėjimo tebestovintį Martiną.

27

Miesto policijos nuovada, kurioje dirbo detektyvai Bruno

Braulingas ir Kentonas Kolinsas, buvo policijos reikmėms
skirtas dviaukštis pastatas su gerai išplėtota požemine vietos
infrastruktūra: transporto priemonių stovėjimo aikštele ir virš
jos įrengtu policijos archyvu, saugykla bei areštinės patalpomis.
Pirmame pastato aukšte buvo registratūra, apklausų kam-
bariai, nedidelė teismo ekspertizės laboratorija, keletas aukštesnį
rangą turinčių pareigūnų darbo kabinetų ir bendra patalpa,
kurioje įrengtos policijos patrulių darbo vietos.
Bendrosiose antro aukšto patalpose dirbo keliolika policijos
pareigūnų, savo darbo kabinetus turėjo detektyvai Bruno
Braulingas ir Kentonas Kolinsas, taip pat skyriaus vadas Hu-
bertas Nilsonas. Taip jau sutapo, kad šiuo metu čia nedirbo nė
viena moteris.
Abiejuose antžeminiuose pastato aukštuose buvo įrengta po

51
miniatiūrinę virtuvėlę, sanitarinį mazgą ir nedidelę drabužinę.
Antrajame aukšte dirbantys vyrai neblogai sutarė – turėdami
bent minutę laisvo laiko, jie aptardavo neseniai vykusias spor-
to varžybas, miesto naujienas, skyriaus aktualijas ir dalijosi
asmeninėmis naujienomis. Bent kartą per mėnesį dauguma jų
susitikdavo išgerti alaus, pažaisti biliardo, pokerio ar boulingo ir
su malonumu leido laiką drauge. Prie vyrų kartais prisijungdavo
ir skyriaus vadas Hubertas Nilsonas.
Leitenantas Bruno Braulingas, ant pasaulio piktas vienišius,
savo laisvalaikį leido jam vienam žinomais būdais ir niekam
neatskleidė savo pomėgių. Kolegų nuomone, Bruno neturėjo
normalaus gyvenimo.
Apie antrąjį skyriaus detektyvą Kentoną Kolinsą – ne
tokį akivaizdų atsiskyrėlį – kolektyvo nariai neretai daugiau
sužinodavo iš geriausio jo draugo Germundo Kylo nei iš jo paties,
tačiau, kitaip nei Bruno, Kentonas su jais paplepėdavo ir kartais
drauge leisdavo laisvalaikį.
Kentonas nemėgo pasakoti apie savo nesutarimus su Bruno
ir niekada niekam dėl jų nesiskundė, tačiau, net negaudami
atsakymų, kolektyvo nariai padėdavo jam išvengti tiesioginių
akistatų.
Pats Bruno nesistengė specialiai susidurti su Kentonu, tačiau
mielai išnaudodavo atsitiktinai pasitaikiusias progas ir daugiau
ar mažiau jį išplūsdavo.
Per šiuos susidūrimus Kentonas, tarsi atiduodamas duoklę už
Agnes nuviliojimą, niekada neatsikirsdavo. Dėl to, kad kadaise
beviltiškai įsimylėjo šią nuostabią moterį ir sulaukė jos atsako, jis
nejautė jokios kaltės. Nei tuomet, nei dabar Kentonas nesijautė
kuo nors įsipareigojęs Bruno, tačiau puikiai suprato jo savijautą,
todėl per jųdviejų susitikimus elgėsi santūriai.
Tiesioginių akistatų vengimas buvo vienintelis būdas, kaip
Kentonas kovojo su Bruno išpuoliais.

52
 28
Kovo 10 d.

Skyriuje tvyrojo įprasta pamainų kaitos atmosfera. Beveik

visi darbą baigiantys pareigūnai jau buvo grįžę į skyrių, kuriame
pasirodė ir pirmieji naujos pamainos vyrai.
Keturiasdešimt šešerių metų Erikas Hadsonas, mieste turintis
nemažai pažinčių ir atstovaujantis profsąjungai, savo pamainą
baigusiems vyrams davė ženklą kol kas neskubėti išeiti – jis
norėjo aptarti vieną svarbų reikalą.
Už plačiai atidarytų durų savo kabinete sėdintis Bruno
krapštėsi su dokumentais – vienus popierius nuo stalo įsidėjo į
aplanką, kitus įmetė į stalčių, o trečius paliko krūvoje ant sta-
lo. Retkarčiais užmesdamas akį į kompiuterio ekraną, Bruno
pavedžiodavo pelę ir, trumpam išlindęs iš savo kabineto, iš
bendro spausdintuvo pačiupdavo ką tik pasirodžiusį popierių.
Reikėjo palaukti, kol jis išeis namo.
Po keleto minučių baigęs darbą, Bruno užrakino savo kabinetą
ir, kaip įprasta, niekam netaręs nė žodžio, užtikrinta eisena išėjo
iš skyriaus.
Viršininkas Hubertas Nilsonas buvo išvykęs su reikalais.
Pagaliau sulaukęs galimybės paskelbti ypatingą naujieną ir
nekantraudamas ją aptarti, Erikas Hadsonas kreipėsi į skyriuje
esančius vyrus:
– Galbūt jau girdėjote, bet šiandien Maitėda Mario parašė
daug žadantį straipsnį apie mūsų skyriaus numylėtinį, ne ką kitą,
o patį Bruno Braulingą ir žavingąją miesto gražuolę Laną Mūr.
Erikas ištraukė naujausią „M. K. H. Limited“ ir padėjo ant
stalo.
– Turiu pripažinti – graži nuotrauka, – pridūrė jis.
Vyrai sulėkė pasižiūrėti.
Mario K. Habermano, pravardžiuojamo Maitėda Mario,
neperiodiškai leidžiamame laikraštyje puikavosi stambiu šriftu
parašyta antraštė:
Bruno Braulingas ir Lana Mūr – nauja miesto įžymybių pora?

53
 Leidinyje puikavosi linksmai besišnekučiuojančių Bruno
Braulingo ir miesto gražuolės Lanos Mūr nuotrauka, užfiksuota
kažkokiame vakarėlyje. Straipsnyje buvo keliama prielaida, kad
Bruno siekia Lanos dėmesio, ir parašyta, jog jie keletą kartų buvo
susitikę viešose vietose.
– Nors tai ir niekingas leidinys, panašu, kad šįkart jis mums
labai pravers. Beje, mano brolis prieš keletą dienų atsitiktinai
matė Bruno pietaujantį būtent su Lana Mūr, – pridėjo Erikas.
Po akimirkos skyriuje pasigirdo tikras keiksmų, nuostabos ir
susidomėjimo choras:
– Čia tai bent!!! Po velnių! Geras... Nesąmonė!!! Nerealu!
Ši naujiena, jei tik buvo tiesa, skyriaus vyrų gyvenimą galėjo
praturtinti nauju Bruno iššūkiu, kurį būtų galima drąsiai vadinti
esminiu.
Nors Bruno Braulingas buvo žinomas ir populiarus tarp
moterų, žinant, kokia ypatinga moteris yra Lana Mūr, šitoks jo
pasiryžimas nebūtų nei lengvas, nei paprastas.
Be to, Bruno jau ilgokai nebuvo užsibrėžęs panašaus lygio
tikslo, todėl naujieną išgirdęs skyrius dar kurį laiką dūzgė, tačiau,
prasidėjus naujai pamainai, vyrai išsiskirstė savais keliais.
Baigęs darbą ir leisdamasis laiptais, Kentonas kolegas girdėjo
kalbant būtent apie šią naujieną – jie vieni kitų klausinėjo, kas už
ką statytų pinigus.
Ši tema jį taip pat labai domino.
„Oho, Bruno... čia tai bent! Jei tai tiesa, tikiuosi, kad tau
pavyks...“ – pamanė Kentonas.

29

Visada atrodanti nepriekaištingai, ji tiesiog spinduliuoja

geranoriškumu ir trykšta vidine energija. Kupina užburiančio
pasitikėjimo savimi, kad ir kur pasirodytų, ji į save atkreipia
aplinkinių žmonių dėmesį ir priverčia juos žavėtis.
Mieste ją pažįsta ir myli daugelis – su jos vardu siejami kilniau-
si miesto ir jo gyventojų labui nuveikti darbai bei įgyvendintos

54
iniciatyvos. Pelniusi neblėstančią visuomenės padėką ir visada
pasiruošusi padėti, ji tiesiog žydi. Tai – įžymioji miesto gražuolė
Lana Mūr.
Didžiulė garbė susipažinti.
Jei egzistuoja tobula moteris, tuomet dvidešimt septynerių
metų Lana yra viena realiausių pretendenčių į tokį titulą.
Kerinčiai graži, išsilavinusi, protinga, įžvalgi ir konstruktyvi, ji
kuria bei įgyvendina vieną už kitą gražesnes paramos idėjas ir
niekada savęs nesureikšmina.
Ji – žavus moteriškumo įsikūnijimas ir daugybės vyrų
svajonė.
Savo svarbia veikla Lana užpildė nišą tarp mieste veikiančių
verslo įmonių ir sunkiau besiverčiančių jo gyventojų. Ji sukūrė
ir įgyvendino visuomenei reikalingas iniciatyvas, susijusias
su jaunimo užimtumu, padedančias vienišiems, vargingai gy-
venantiems žmonėms, organizavo miesto tvarkymą ir suteikė
daug kitų teigiamų dalykų. Dėl savo veiklos Lana Mūr buvo
populiaresnė už patį miesto merą.
Prie jos projektų prisidedančios įmonės pelnė socialiai
atsakingo verslo įvaizdį, sulaukė gerokai didesnio žmonių
pasitikėjimo, džiaugėsi išaugusia apyvarta, sumažėjusiomis
išlaidomis reklamai ir nemenka pridėtine verte, sukurta dėkingos
visuomenės.
Lana Mūr buvo netekėjusi ir gyveno viena. Ji buvo labai
užsiėmusi ir rimtiems santykiams tiesiog neturėjo laiko. Tiesa,
jos reikalavimai vyrui, ko gero, buvo neapsakomai aukšti.

30
Kovo 11 d.

Dėl nuolatinių patyčių ir demonstruojamo pranašumo

skyriuje Bruno buvo užsitraukęs nemažai neapykantos. Beveik
visi bendradarbiai norėjo matyti, kaip jis viešai susimauna, ir
Bruno tai gerai žinojo.

55
 Pasirodžiusios užuominos apie galimą jo draugystę su Lana
Mūr skyriuje akimirksniu sukėlė spėjimų laviną – kolekty-
vas nujautė slypinčią galimybę pamatyti savo užsibrėžto tikslo
negalintį pasiekti Bruno.
Norint sužinoti, ar „M. K. H. Limited“ pasirodžiusios naujie-
nos turi bent kiek pagrindo, reikėjo pakalbėti su pačiu Bruno ir
tiesiai šviesiai apie tai paklausti. Jį užkalbinti dažniausiai ryždavosi
žodžio kišenėje neieškantis Erikas Hadsonas, kuris, būdamas
neblogas derybininkas, prireikus tapdavo savimi pasitikinčiu
akiplėša, drąsiai užduodančiu visiems rūpimus klausimus.
Nekantrumu degantys skyriaus vyrai ilgokai laukė bendrosiose
skyriaus patalpose pasirodančio Bruno, kur ketino jį pakalbinti,
tačiau šis lyg tyčia tupėjo savo kabinete ir, regis, nė nesiruošė iš
jo išeiti.
Pagaliau Bruno vis dėlto pasirodė bendrosiose patalpose ir
patraukė įsipilti kavos.
Erikas Hadsonas nedelsdamas jį užkalbino:
– Klausyk, Bruno, Maitėda Mario apie tave vakar parašė tokį
straipsnį...
Vos prasidėjus pokalbiui, jį ir Bruno kaipmat apspito kone visi
patalpoje esantys vyrai.
– Ir? – šaltai atkirto Bruno.
– Ten parašyta, kad tu sieki Lanos Mūr dėmesio.
– Tikrai?
– Taip. Teigiama, kad jau keletą kartų jus matė drauge...
– Na ir kas?
– Na, mes ir svarstome, ar tai tiesa.
– Jei jums labai įdomu, galiu patvirtinti, kad keletą kartų bu-
vau su ja susitikęs.
– Ten parašyta, kad tu trokšti jos dėmesio ir sieki su ja tapti
pora.
Bruno padarė nedidelę pauzę. Aplinkui stovintys skyriaus vy-
rai klausėsi užgniaužę kvapą – tokie pokalbiai vykdavo retai.
– Ir ką? Gal manote, kad Lana man nepasiekiama? – lyg niekur
nieko paklausė jis.

56
 Erikas suprato gavęs progą.
– Na, kadangi kalbama apie pačią Laną Mūr, ar nemanai, kad
ji net tau per kietas riešutėlis? – šiek tiek provokuojamai paklausė
jis, puikiai žinodamas, koks Bruno svarbus nugalėtojo įvaizdis.
Kai kurie pokalbį įdėmiai stebintys vyrai susižvalgė.
– Visai ne! – kaip visuomet demonstruodamas beribį
pasitikėjimą savo jėgomis, nukirto Bruno. – Panorėjęs lengvai
galiu su ja susidraugauti.
– Tai tu nesigini jos siekiantis?
– Ar aš kada nors esu gynęsis?! – tarsi išgirdęs įžeidimą,
piktokai atkirto Bruno.
Tai buvo žodžiai, kuriuos Erikas labai norėjo išgirsti. Ne
vienas šio pokalbio klausytojas, išgirdęs tokį tiesmuką Bruno
pareiškimą, jautė kylantį vidinį jaudulį.
– Daug kas mano, kad ji ne tavo nosiai, Bruno, – neatstojo
Erikas.
– Puiku! Vadinasi, galėsiu dar kartą įrodyti, kad tie menkystos
klysta.
– Gerai, Bruno, mes visi tai girdėjome, – atsikvėpė Erikas,
apžvelgdamas aplinkui stovinčius pokalbio liudytojus.
Skyriaus vyrai teigiamai lingavo galvomis.
– O dabar pasitraukite iš kelio ir daugiau nelįskite į akis su
tuo savo kolektyviniu nesaugumo jausmu! – išrėžė Bruno.
– Kaip pasakysi, Bruno. Sėkmės tau! – užbaigė pokalbį
Erikas.
Nieko neatsakęs Bruno nuėjo įsipilti kavos.
Spindinčiomis iš susijaudinimo akimis kolektyvo vyrai dar
sykį susižvalgė – Bruno pasiryžo artimai susidraugauti su pačia
Lana Mūr!
Už tokį jo prisiimtą iššūkį jausdami tylią pagarbą, netrukus
visi išsiskirstė po savo darbo vietas. Dabar tikrai bus apie ką
pakalbėti.

57
 31

Prasidėjus ekonomikos sunkmečiui, verslo įmonės, prieš

kelerius metus dosniai rėmusios Lanos Mūr kuruojamus projek-
tus, susidūrė su mažėjančiomis rinkomis, silpnėjančia gyventojų
perkamąja galia ir drastiškai sumažėjusia apyvarta. Šių pokyčių
akivaizdoje verslas ėmė mažinti savo darbuotojų skaičių, sustabdė
plėtrą ir atsisakė beveik visų ne pačių būtiniausių išlaidų.
Nemažai miesto įmonių, veikiančių tokiomis sunkiomis
sąlygomis, kovojo už savo išlikimą, todėl nustojo remti sėkmingai
veikusius paramos projektus arba keleriopai sumažino siūlomos
pagalbos mastą. Dėl šių priežasčių Lanos Mūr valdomos „Karis
Panti“ reikalai blogėjo kartu su kitų ekonomikos dalyvių reali-
jomis.
Tačiau, nepaisydama užklupusių sunkumų, Lana tebevaldė
nemažai paramos projektų ir toliau sistemingai ieškojo naujų
rėmėjų, o nesibaigiančioje kovoje už miesto ir jo žmonių gerovę
visai neketino pasiduoti. Turėdama daug patirties, savo karjerą
Lana norėjo kilstelėti į aukštesnį lygį ir nebijojo naujų iššūkių. Ji
tiksliai žinojo, ko siekė – norėjo tapti socialinių reikalų ministre,
ir tai galėjo padaryti jau kitais metais, tačiau, iki šiol drąsiai apie
tai svajodavusi, Lana turėjo pristabdyti ar net nutraukti ne vieną
savo įgyvendintą paramos iniciatyvą, o užklupus sunkumams vis
labiau jautė, kad, norint vėl galvoti apie karjeros pokyčius, reikia
esminio postūmio.
Lana kol kas nežinojo, kas konkrečiai tai galėtų būti.
Vienintelis planuojamos karjeros kaitos aspektas, keliantis
nerimą Lanai Mūr, buvo tas, kad, laimėjus ministrės postą, jai
tektų palikti savo mėgstamą miestą ir persikelti gyventi į šalies
sostinę. Lana žinojo, kad tai padaryti jai būtų nelengva.
Be karjeros pokyčių, Lana taip pat troško sukurti šeimą ir sva-
jojo apie vaikus, tačiau iki šiol nebuvo radusi tinkamos antrosios
pusės. Kartais ji pagalvodavo kelianti per didelius reikalavimus,
tačiau tuo pat metu nenorėjo jų nuleisti ir savo šeimą kurti
inertiškai.

58
 Būdama įžymi ir daugelio geidžiama, Lana Mūr sulaukdavo
daug dėmesio, todėl negalėjo lengvai nuspėti tikrųjų ketinimų
jos atžvilgiu ir kiekvieną bandymą užmegzti su ja draugystę
vertino labai atsargiai.
Nors nevykę bandymai susirasti antrąją pusę jos visai
nepadrąsindavo, Lana kol kas neketino mažinti savo keliamų
reikalavimų nei kitiems, nei sau pačiai.
Nežinodama, kuri iš jos svajonių – karjeros kaitos ar šeimos
sukūrimo – galėtų išsipildyti pirmoji, Lana neprarado kantrybės
ir viltingai žvelgė į ateitį.
Savo planais ir svajonėmis ji buvo pasidalijusi tik su savo
padėjėja ir geriausia drauge Džulijana Spenser.

32
Pavasaris

Ką tik policijos akademiją baigęs Martinas Silverbergas buvo

jauniausias kolektyvo narys. Nuoširdaus būdo, dviejų metrų
ūgio, liekno sudėjimo vyras darbe kruopščiai laikėsi policijos
statuto ir svajojo pelnyti pripažinimą.
Martinas buvo skyriaus naujokas, pradėjęs dirbti vos prieš
keletą mėnesių. Jis beveik nesusidurdavo su Bruno Braulingu ir
jo atžvilgiu buvo nešališkiausias kolektyvo narys, todėl idealiai
tiko laikyti Bruno iššūkio lažybų bankui.
Kalbėdami apie Bruno pasiryžimą siekti Lanos Mūr, kolegos
dažnai minėjo legendinį jo žygdarbį prieš Oliverį Pakstoną, tapusį
savotiška atskaitos sistema. Dabar niekas neabejojo, kad tuomet
be jokių sėkmės garantijų į didžiulį išbandymą leidęsis Bruno ir
šį kartą iš paskutiniųjų sieks savo, todėl kai kurie skyriaus vyrai
jo ryžtą vertino atsargiai.
Be to, daugybė Bruno meistriškumą liudijančių faktų iškalbingai
bylojo apie gebėjimą nustebinti deramai jo neįvertinusį žmogų.

59
 Vis dėlto, nepaisydami Bruno nenugalimumo įvaizdžio,
dauguma skyriaus vyrų savo pinigus nedvejodami statė už tai, kad
artimai susidraugauti su Lana Mūr jam nepavyks. Balsuodami
„prieš“, Bruno bendradarbiai turėjo progą išreikšti savo poziciją
jo atžvilgiu ir galimybę šiek tiek iš to uždirbti.
Daugumai pinigus statant „prieš“, Bruno sėkmė žadėjo
neblogą galimybę uždirbti, todėl kaipmat atsirado norinčiųjų
lažintis už jo pergalę, o kai kurie skyriaus vyrai pinigus statė po
kelis kartus.
Martiną Silverbergą užgriuvo neplanuotų darbų lavina: jis
turėjo kaupti ir saugoti lažybų banką, palaikyti nepriekaištingus
užrašus ir sekti visas su Bruno iššūkiu susijusias naujienas. Be to,
susidomėjusieji Bruno iššūkiu dažnokai trukdė jo darbą.
Pats Martinas, kaip jam ir priklausė, liko nešališkas – pinigų
nestatė nei už, nei prieš Bruno.
Girdėdamas kalbas apie Bruno iššūkį, Kentonas dažnai
susimąstydavo apie savo prarastą žmoną, kurią kadaise nuviliojo
nuo Bruno ir dėl to jautėsi šiek tiek kaltas. Jis nebuvo nusistatęs
prieš Bruno ir norėjo, kad jam pasisektų rasti savo žmogiškosios
laimės dalį.
Jis netgi tikėjosi, kad, užmezgęs artimus santykius su tokia
moterimi kaip Lana Mūr, Bruno atlėgtų, vėl būtų sukalbamas ir
taptų kolektyvo dalimi. Tiesa, tokiomis savo mintimis Kentonas
kol kas nepasidalijo net su geriausiu draugu Germundu Kylu.
Bruno Braulingas ir Lana Mūr – iškilios, principingos ir viena
kitos vertos asmenybės, dėl savo idealų pasirengusios neeiliniam
pasiaukojimui. Tačiau, neatsižvelgiant į šiuos panašumus, tai
buvo du skirtingi žmonės, todėl galima tik spėlioti, ar juodu turi
bent kokią bendrą ateitį.
Susidomėjimas naujuoju Bruno iššūkiu tarp antrojo polici-
jos skyriaus aukšto kolegų buvo milžiniškas, tačiau pirmosiomis
dienomis beveik nuolatos apie Bruno pasiryžimą dūzgiantis
kolektyvas dar nežinojo, kad naujienų teks palūkėti.

60
 33
Birželis

Pirmuosius keletą mėnesių apie Bruno iššūkį skyriuje buvo

nemažai kalbų ir pačių įvairiausių spėlionių. Naujienų laukiantis
kolektyvas troško sužinoti, kada ir kokį žingsnį Bruno žengs link
Lanos Mūr bei kuo pasibaigs jo pastangos.
Nors vyrai numanė, kad savo tikslams pasiekti Bruno
pasirinks ilgalaikę strategiją, kartais atrodė, kad Bruno iššūkis,
taip netikėtai prasidėjęs, gali greitai ir pasibaigti.
Kad ir kaip būtų, apie Bruno pažangą ar nesėkmes ilgus
mėnesius nebuvo girdėti jokių naujienų: daugiau nepasirodė nė
vienas straipsnis, nepasklido joks gandas, o Bruno ir Lanos Mūr
kartu toli gražu niekas nematė.
Gegužės pabaigoje Bruno gavo tirti sudėtingą žmogžudystės
bylą ir buvo visiškai pasinėręs į savo darbą. Lanos Mūr siekimo
tema jis nepageidavo jokių klausimų ir nieko nekomentavo, todėl
kolektyvui neliko nieko kita, tik kantriai laukti, tačiau nežinia
nenutildė kalbų apie iššūkį.
Nors skyriaus vadas Hubertas Nilsonas žinojo apie Bruno
pasiryžimą, išlaikydamas savo, kaip skyriaus vado, nešališkumą
ir statusą, šia tema jis nerodė jokio susidomėjimo ir nieko apie
tai neklausinėjo.
Prabėgus maždaug trims mėnesiams nuo Bruno iššūkio
pradžios, vis dar nebuvo jokio ženklo, kad apskritai kas nors
vyksta. Nors skyriaus vyrai ištvermingai laikėsi, vienas jų buvo
beprarandantis kantrybę.
Tai buvo Germundas Kylas.

34
Birželis

Skyriuje vyravo rami popietė. Kentonas žvilgtelėjo į laikrodį –

iki darbo pabaigos buvo likę apie dvidešimt minučių. Jis kaip
tik baigė rašyti bylos ataskaitą ir daugiau neatidėliotinų darbų

61
šiandien neturėjo.
Dar sykį perskaitęs sukurto dokumento pastraipas, Kentonas
rašė paskutinius ataskaitos sakinius, kai pro atviras savo kabineto
duris pastebėjo ateinantį kasdieniais drabužiais spėjusį persi-
rengti Germundą.
– Sveikutis, Kentonai. Ar turi planų, ką veiksi šiandien po
darbo?
– Na, kol kas nieko konkretaus. O ką siūlai?
– Štai ką galvoju: esu tik paprastas policininkas, o va tu – vie-
nintelis sukalbamas skyriaus detektyvas...
– Iš manęs geriausiu atveju likę tik koks pusė detektyvo, –
draugui už akių užbėgo Kentonas, – juk beveik neišeinu iš
skyriaus!
– Klausyk, darbo laikas jau visai baigiasi... tiek mums, tiek
Bruno. Taigi pamaniau, kodėl gi mudviem neišgėrus alaus... –
Germundas vis dar neatskleidė savo pasiūlymo esmės.
– Ir? – Kentonas nenuleido akių nuo savo draugo, nujaus-
damas kažką ypatinga.
– Ir nepasižvalgius, kaipgi sekasi mūsų bičiuliui Bruno... –
pridūrė Germundas.
Kentonas staiga suvokė pasiūlymo esmę.
– Na, tu duodi! Tu ką?! Siūlai jį pasekti? – prislopintu balsu
paklausė jis.
– O ką? Nejaugi tai blogas pasiūlymas? Tu tik pažiūrėk, kiek
praėjo laiko nuo jo iššūkio pradžios, o rezultatų jokių! Šitaip ir
amžinybę galima pralaukti... Be to, man knieti sužinoti, ko tikėtis
iš pastatytų pinigų.
Matydamas viltingai spindinčias Germundo akis ir puikiai
žinodamas jo būdą, Kentonas suvokė nesugebėsiantis atkalbėti
savo draugo.
– Ką gi, – sutiko jis, – galime pabandyti.
– Šaunuolis! – prislopintu balsu džiaugsmingai šūktelėjo
Germundas.
– Palauk! Pirma turiu pasakyti, kad tai darau ne iš smalsumo,
o žinodamas, kad tu vis tiek tai darytum vienas. Bijau, kad nepri-

62
sivirtum košės, – perspėjo jį Kentonas.
– Svarbiausia, kad sutinki. Pastatysiu tau alaus! – mirktelėjo
Germundas.
Sutarę iš skyriaus išeiti kartu su darbą baigusiu Bruno, juodu
trumpam pasiliko savo darbo vietose.
Sulaukęs reikiamos akimirkos, Kentonas išjungė savo
kompiuterį, pasiėmė švarką ir patraukė išėjimo link, pakeliui lyg
atsitiktinai susitikdamas su Germundu.
Besišnekučiuodami juodu sekė paskui iš skyriaus išėjusį
Bruno ir, laikydamiesi įtarimo nesukeliančio atstumo, nusileido
į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.
– Gal tą niekšą pamatysime pralaimintį! – įsėdęs į savo mašiną,
nekantravo Germundas.
Kentonas nieko neatsakė.
Juodu pajudėjo paskui juodą Bruno visureigį. Išvairavęs iš
garažo, tarp savo ir Bruno mašinų Germundas stengėsi išlaikyti
bent porą atsitiktinių automobilių ir kaip įmanydamas stengėsi
nesukelti sekimo įspūdžio.
Bruno važiavo link miesto centro, kaip tik ten, kur dirba Lana
Mūr.
– Manau, mums pasisekė, – sumurmėjo Germundas.
– Manai, jis važiuoja pas ją?
– Panašu.
Iš tiesų, atvažiavęs į Alyvmedžių gatvę, Bruno artėjo prie
mistiškai pavadinto Lanos Mūr biuro. Sustojęs laisvoje vietoje,
Bruno išlipo iš savo visureigio ir, ruošdamasis pėsčiomis kirsti
gatvę, ėmė žvalgytis į pravažiuojančius automobilius.
Matydamas priekyje stovintį Bruno ir nenorėdamas pro jį
važiuoti, Germundas staigiai išsuko iš Alyvmedžių gatvės ir
sustojo pirmoje laisvoje vietoje.
Vos išlipę iš mašinos, juodu su Kentonu grįžo atgal ir, pamatę
į kitą gatvės pusę perėjusį Bruno, lėtai einantį Lanos biuro link,
pasileido jam iš paskos.
Chaotiškai perlėkę gatvę, vyrai ėmė sekti šiek tiek nutolusį
Bruno, einantį palei medine tvora aptvertą statybų teritoriją,

63
juosiančią atnaujinamus 43-iąjį ir 45-ąjį Alyvmedžių gatvės
pastatus. Bruno stabtelėjo ties keletu smulkiojo verslo prekyviečių,
pastatytų už statybų tvoros, ir buvo visai netoli Lanos biuro.
Nusprendę, kad Bruno tikslas – vizitas pas Laną Mūr, Kentonas
ir Germundas paskubomis prisėdo Alyvmedžių g. 41 esančioje
lauko kavinėje, patogiai įsitaisydami ant vasaros sezonui sumon-
tuotos lauko terasos.
Vos atsisėdę prie staliuko, jie ėmė šaudyti akimis po gatvės
atkarpą iki pat Alyvmedžių g. 49, tačiau Bruno nebematė.
– Kaip manai, ar per tokį trumpą laiką jis galėjo užeiti į „Karis
Panti“? – susijaudinęs paklausė Germundas.
– Vargu, juk mudu užtrukome tik keliolika sekundžių.
– Velnias! Juk jis akivaizdžiai ėjo į Lanos biurą!
– Verčiau būtume likę kitoje gatvės pusėje ir iš ten jį stebėję.
Priėjusiam padavėjui Germundas greitakalbe sumurmėjo
užsakymą.
– Sutinku. Tiek to, – atsikvėpė jis, – pasėdėkime, gal jį dar
pamatysime.
– Nesilažinčiau, kad mudu apskritai likome jo nepastebėti.
– Gali būti. Bruno Braulingas – suktas šunsnukis. Tiesa, kiek
pinigėlių pastatei prieš Bruno?
– Kol kas nieko, bet nuo to ne mažiau įdomu, ar jam pavyks.
– Sutinku.
– O tu pats? Kiek pastatei?
– Penkias šimtines! – išdidžiai išpyškino Germundas.
Kentonas vos nepaspringo.
– Tu ką, gal nori sumušti pinigų išmetimo rekordą?! –
nusistebėjo jis.
– Aš visiškai ramus – manęs laukia užtikrintas laimėjimas, –
sustiprindamas savo įsitikinimą, Germundas pridėjo platų
šypsnį.
Vyrai gavo po užsakytą bokalą alaus ir užkandžių.
– Kita vertus, turint omenyje skyrių apėmusią maniją, tavo
statymas gal ir neatrodo labai ypatingas, – garsiai samprotavo
Kentonas ir pridūrė: – Gal kažkiek pastatysiu ir aš, nors ir nesu

64
azartiškas.
Germundas pritariamai linktelėjo.
Miesto centro šurmulyje gurkšnodami šaltą alų, juodu pasyviai
stebėjo pro šalį zujančius praeivius, taip pat aplinkui įsikūrusių
parduotuvių, viešbučių bei verslo biurų prieigas, iš akių nepaleis-
dami kitoje gatvės pusėje tebestovinčio Bruno visureigio.
– O kas, jei Bruno ir Lana, susikibę už rankų, staiga praeitų
pro šalį? – nutraukdamas stojusią tylą, lyg tarp kitko paklausė
Kentonas.
Nenoriai virškindamas tokią draugo prielaidą, Germundas
trumpam susimąstė.
– Čia sėdėdami suteikiame jam puikią progą pasirodyti, –
pridūrė Kentonas.
– Nesąmonė! Nė už ką nepatikėsiu, kad Bruno turi bent
teorinę galimybę.
– Gal tu ir teisus, bet, pavyzdžiui, aš visai nesu linkęs
vienareikšmiškai jo nurašyti, – prisipažino Kentonas.
– Žinau, kad turi omenyje įvairiausius Bruno gebėjimus, ir
dėl to nesiginčiju. Žinai, nors Lanos Mūr nepažįstu, esu įsitikinęs,
kad ji Bruno yra tiesiog per gera. Pasitikiu jos nuovokumu ir
manau, kad ji greitai supras, koks bjaurus tipas bando prie jos
artintis.
– Gali būti, bet, šiaip ar taip, Bruno sulaukia daugiau moterų
dėmesio nei bet kuris iš mūsų.
– Sutinku, bet Lana Mūr – ne ta moteris, kurią paimtum už
parankės ir gatvėje demonstruotum praeiviams. Ji nėra kieno
nors trofėjus. Argi nemanai, kad pirmiausia, kad ir kas būtum,
turėtum ją stipriai sužavėti, sulaukti jos dėmesio bei prisirišimo
ir tik tuomet ji viešai su tavimi vaikščiotų? Ar tau Bruno bent
kiek panašus į tokį žmogų? – retoriškai paklausė Germundas.
– Na, tikslių Lanos reikalavimų vyrams mudu nežinome, bet
turbūt esi teisus sakydamas, kad ji nėra lengvai pasiekiama.
– Todėl ir netikiu, kad juodu taptų pora.
– Iš esmės sutinku su tavo samprotavimais, tačiau tai, kad
pastaruosius keletą mėnesių visiškai nieko negirdėjome apie

65
Bruno pažangą, manau, byloja, kad jis kažką rezga.
– Tegul jis daro, ką tik nori. Galiu užtikrinti – į Laną Mūr
Bruno tikrai nusilauš savo ragus.
– Gali būti... – nusikvatojo Kentonas.
– Už tai siūlau išgerti! – Germundas atkišo savo bokalą.
Vyrai kaukštelėjo stiklais.
Užsisakę po papildomą bokalą ir daugiau užkandžių,
besišnekučiuodami kitomis temomis, prie staliuko juodu pra-
leido dar beveik valandą.
Bruno ir toliau niekur nebuvo matyti, nors jo mašina
tebestovėjo.
– Ir kurgi mūsų draugas Bruno? – pavargęs nuo sėdėjimo,
Germundas vėl grįžo prie pagrindinės pokalbio temos.
– Nuojauta kužda, kad šiandien daugiau jo nepamatysime.
– Asmeniškai aš, – atsirūgdamas pasakė Germundas, – per
visą šį laiką dėmesį atkreipiau tik į daugybę gražių moterų ir ga-
liu užtikrinti, kad tarp jų nebuvo Lanos Mūr.
Kentonas šyptelėjo.
Šiek tiek nusivylęs Germundas ištuštino eilinį bokalą ne itin
mėgstamo nealkoholinio alaus ir pastatė jį ant stalo. Panašu, kad
alaus jis nebenorės.
– Nesugalvoju nieko kita, kaip tik tai, kad Bruno mus pastebėjo
ir dingo iš akių.
– Bet jis juk ėjo tiesiai ten, kur reikia... Velnias! Ir kaip mudu
jį pametėme?.. – nutęsė Germundas.
– Jei jam kilo bent menkiausias įtarimas, kad yra sekamas,
mudu neturėjome jokių galimybių. Pats žinai, kokius instinktus
turi Bruno.
– Sutinku. Apie jo pažangą kol kas naujų žinių nebus. Tiek to,
turbūt varom namo? – supratingai pasiūlė Germundas.
– Manau, kad toliau laukti beprasmiška – be reikalo rizikuo-
tume būti jo pastebėti ir išsiduotume jį sekę.
– Gerai jau, nešdinamės iš čia – parvešiu tave atgal, – ant stalo
padėjęs trisdešimt dolerių, atsistojo Germundas.
– Varom.

66
 35
Birželis

Didžiąją dalį kelio namo Kentonas ir Germundas važiavo

tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse.
Lanos atstumiamą Bruno Germundas būtų mielai sutikęs
išvysti tebegerdamas pirmą bokalą alaus, tačiau, nors ir labai
gaila, to neįvyko. Bruno iššūkio eiga, kurioje vyravo laukimas
ir informacijos stoka, Germundo visai netenkino. Jam knietėjo
patrumpinti mėnesiais vyraujančią nežinomybę, tad jis ir toliau
galvojo, ką dar galėtų nuveikti.
Kentonas jautėsi kiek pavargęs ir apie Bruno iššūkį galvojo
mažiau. Prisimindamas Germundo išsakytas mintis apie Laną,
jis numanė, kad draugas rūpinasi ne tiek piniginiu laimėjimu,
kiek saugo Bruno nepasiekiamos Lanos įvaizdį. Kentonas kažkodėl
pamanė, kad Germundui, kaip vyresnės kartos žmogui, Lana
Mūr simbolizuoja geriausia, ką gali pasiūlyti jaunoji karta:
darbštumą, principingumą, altruizmą ir dvasinę stiprybę. Todėl,
Laną neabejotinai matydamas pačiame šio įvaizdžio smaigalyje,
Bruno ketinimus jos atžvilgiu Germundas greičiausiai vertino
kaip principinę gėrio ir blogio kovą.
Žinodamas, kad sekti Bruno buvo mažų mažiausiai neetiška,
Kentonas puikiai suvokė tokio užsiėmimo keliamą riziką – tai
galėjo virsti didžiuliais profesiniais nemalonumais, kurių visai
nereikėjo.
Aptaręs tai su Germundu, Kentonas pasiūlė atsisakyti minties
pakartotinai sekti Bruno ir sutiko su savo draugo pasiūlymu
niekam nepasakoti apie šiandienos užsiėmimą, kurį sutarė
vadinti paprasčiausiu alaus išgėrimu Alyvmedžių gatvėje. Šiaip
ar taip, juk daugiau nieko ir neįvyko.

36

Anksčiau miestiečių mėgstama Vidurvasario šventė būdavo

švenčiama artimiausią liepos viduriui šeštadienį ir tęsdavosi visą

67
dieną, tačiau ilgainiui žmonės paankstino šventimą ir pradėjo
linksmintis dar išvakarėse – penktadienio popietę.
Į pasikeitusias žmonių nuotaikas miesto verslininkai sureaga-
vo akimirksniu: su švente susijusios nuolaidos buvo skelbiamos
vis anksčiau ir jų vis daugėjo, o šventės metu vykstančių renginių
organizatoriai miestą pradėdavo puošti, vos prasidėjus savaitei.
Prabėgus keleriems metams, Vidurvasario šventė oficialiai
prasidėdavo jau penktadienio popietę, vykdavo visą šeštadienį
ir baigdavosi tik sekmadienio paryčiais, galutinai išsekus pasku-
tiniams jos dalyviams. Tokios šventimo tradicijos greitai prigijo
ir jų buvo laikomasi iki šių dienų.
Šventės pradžią skelbdavo miestiečių išrinkta moteris, kuri,
kaip ir legendinė miestą apgynusi mergelė Flora, labai mylėjo
savo miestą ir visokeriopai juo rūpinosi. Ši garbė kelerius metus
iš eilės atiteko miesto žmonių numylėtinei Lanai Mūr, per šventę
tapusiai tikru legendinės Floros įsikūnijimu.
Prasidėjus atidarymo ceremonijai, mergelė Flora ir kitos
pagrindinio renginio „Nebylus palikimas“ dalyvės, lydimos
gatvėse išsirikiavusių džiūgaujančių miestiečių, ant lėtai traukia-
mos specialios pakylos važiuodavo į didžiausią miesto stadioną,
kuris keletui dienų buvo paverstas tikru šventės epicentru.
Čia Flora paskelbdavo oficialią Vidurvasario šventės pradžią
ir perskaitydavo „Nebylaus palikimo“ dalyvių vardus.
Nusilenkusi gausiai susirinkusiems žiūrovams ir visiems
palinkėjusi puikiai praleisti laiką, iki rytojaus ji pradingdavo
scenos užkulisiuose.
Suaugusiųjų ir vaikų džiaugsmui, šventei paruoštame
didžiuliame miesto stadione visą vakarą vykdavo lėlių teatro
spektakliai, veikė karuselės, kvietė dalyvauti įvairių žaidimų
organizatoriai, dėmesį traukė skanėstų kioskai ir viliojo daugybė
kitų mažų malonumų.
Pakiliai nuteikianti Vidurvasario šventė miestelėnams suteikė
progą kuriam laikui primiršti savo aktualijas ir leido pagyventi
švenčiančio miesto dvasia.

68
 37
Kadaise...

Anot legendos, senų senovėje, jau nebeatmenamais laikais,

miestą ištiko didžiulė neganda – čia atklydo priešiškai nusitei-
kusios tamsos ir blogio jėgos bei jų pasaulio užkaboriuose
besiveisiantys gyviai, kurie iš visų pusių apsupo miestą.
Grėsmingas priešas reikalavo garbinimo ir amžinos tarnystės,
antraip grasino sunaikinti miestą ir pražudyti visus iki vieno jo
gyventojus.
Šlovingas gynybines tradicijas turintis miestas, per amžius
atlaikęs ne vieno priešo puolimą, netikėtai atklydusį blogį
pasitiko geriausių savo karvedžių vedama armija, tačiau, kad ir
kokie drąsūs bei šaunūs būtų, miesto gynėjai negalėjo prilygti
nežmogiškos prigimties jėgoms, todėl pralaimėjo nelygią kovą,
o miestą apsupęs priešas toliau reikalavo savo.
Baisiausios grėsmės akivaizdoje miestelėnus apėmė neviltis ir
sukaustė baimė, o vyriausieji miesto žyniai ir išmintingiausi jo
senoliai nebeturėjo kuo paguosti.
Tirpstant tamsos ir blogio jėgų duotam apsisprendimo – žūti
ar vergauti – laikui, artėjo paskutinė miesto laisvės valanda.
Bepradingstant paskutinei vilčiai, tarp miesto žmonių atsirado
paprasta, tačiau nepaprastai drąsi mergelė, vardu Flora. Aukštai
iškėlusi galvą, ji išėjo už storos gynybinės sienos ir stojo priešais
miestą apsupusią negandą. Paskutinį dangaus mėlynės lopinėlį
bepraryjančios tamsos ir blogio jėgos, grūmojančios savo galybe,
atkreipė dėmesį į trapią mergelę ir nusprendė ją išklausyti.
Miestą apsupusiam blogiui Flora metė iššūkį ir pasisiūlė
tris naktis iškęsti visus jai siųstus išbandymus, neprašydama
pasigailėjimo ir neatsisakydama gražiausių jausmų savo miestui.
Nesugebėjusios palaužti mergelės, tamsos ir blogio jėgos
privalėtų visam laikui pasitraukti šalin, tačiau, Florai palūžus,
miesto žmonės amžinai joms tarnautų.
Priešiškos jėgos, nesitikėdamos, kad paprasta ir gležna mergelė
net tris naktis atsilaikys prieš jų siųstas negandas, priėmė jos

69
iššūkį.
Siautulingam vėjui negailestingai plaikstant jos drabužius,
Flora tą patį vakarą pasirodė už gynybinės miesto sienos ir stojo
prieš tamsos bei blogio jėgas. Su didžiuliu įsiūčiu ir neapykanta
griebusios mergelę, šios visą naktį ją kankino, žemino ir luošino,
tačiau, nemenkai jų nuostabai, Flora neišsižadėjo jausmų miestui
ir jo žmonėms.
Išaušus tamsos ir blogio jėgos paleido mergelę.
Vos pasiekusi miestą, Flora susmuko, tačiau, apgaubta miesto
žmonių rūpesčio, per dieną spėjo šiek tiek atsigauti.
Vakare, tebekęsdama skausmą, ji ir vėl pasirodė už miesto sie-
nos. Tamsos ir blogio jėgos be gailesčio čiupo drąsiąją mergelę ir,
pasitelkusios savo tamsiąją išmonę, su dar didesniu įniršiu ėmė
ją kankinti – visą naktį vertė išgyventi klaikiausias savo pasaulio
negandas ir patirti tamsiosios karalystės bjaurastį, tačiau Flora
neišsižadėjo tauriausių savo jausmų ir vėl atsilaikė.
Įsiutintos antrosios nesėkmės, tamsos ir blogio jėgos mergelę
pavertė pasibjaurėtina būtybe ir nubloškė ją prie gynybinės
miesto sienos.
Iš paskutiniųjų parsigavusi į miestą, niekieno jame neatpažinta,
mirtinai išsekusi Flora susirado nuošalų kampelį, kuriame praleido
visą dieną.
Buvusi dailutė mergelė savęs nepažino: gražus veidelis tapo
surukęs, gumbuotas ir atgrasus, oda susenusi ir ištįsusi, rankos
gyslotos ir kaulėtos, nagai pajuodę ir suskilinėję, plaukai beveik
nuslinkę, o kūnas suglebęs ir kuprotas. Pabandžiusi kalbėti, Flora
pati išsigando savo šaižaus balso.
Suvokdama liksianti visų vengiama bjaurybe ir niekada
nebūsianti įvardyta didvyre, ji vis tiek laikėsi savo ir buvo
pasiryžusi bet kokia kaina išgelbėti savo miestą, todėl, atėjus
lemtingajam vakarui, vėl išslinko už gynybinės miesto sienos ir
stojo prieš bekrašte juoduma miestą apsupusias tamsos ir blogio
jėgas.
Šios pirmąsyk sudvejojo. Nesitikėjusios, kad paprasta,
gležnutė ir niekam nežinoma miesto mergelė galėtų tiek iškentėti,

70
priešiškai nusiteikusios jėgos neketino daugiau jos kankinti ir
žaloti.
Grąžinusios buvusią išvaizdą, piktosios jėgos Florai pasiūlė tap-
ti jų karaliene. Pažadėjusios nežmoniškas galias, nemirtingumą
ir savo pasaulio užkaborių paslaptis, savo naujai juodajai valdovei
jos pažadėjo prisiekti amžinąją tarnystę, tačiau, didžiam tamsos
ir blogio jėgų nusivylimui, miestą bet kokia kaina pasiryžusi
apginti mergelė nedvejodama atmetė šį pasiūlymą.
Apakintos klaikaus pykčio, tamsos ir blogio jėgos kaipmat
atėmė Floros gyvybę ir, nepaisydamos pralaimėjimo, įsiutusios
puolė miestą, ketindamos jį sunaikinti.
Laimei, tai pastebėję, įsikišo gerieji dievai. Panaudoję savo
galias, jie sustabdė piktąsias jėgas ir daugiau niekada neleido
joms susitelkti bei grasinti miestui.
Miestas šventė, bet kartu liūdėjo dėl Floros.
Geriesiems dievams pagailo žiauriausiais būdais kankintos ir
nepelnytai nužudytos miesto mergelės. Nors negalėjo sugrąžinti
jai gyvybės, sutelkę savo galias, jie Florai suteikė kūnišką pavidalą
ir, pasėmę trupinėlį laiko iš dieviškųjų amžinybės aruodų, lei-
do atsisveikinti su savo šeima bei miestu. Visi miesto žmonės
suplūdo pažiūrėti tokio stebuklo.
Per patį vidurvasarį už gynybinės miesto sienos, kur kasnakt
pasitikdavo miestą apsupusį priešą, pasirodė mergelė Flora.
Ji atrodė tokia tikra, tarsi jos žūtis būtų buvusi tik menkas
nesusipratimas. Niekas negalėjo nuo Floros atitraukti akių.
Ją šlovinantys žmonės šaukė susižavėjimo, padėkos ir meilės
kupinus šūksnius, garbino ar tiesiog stovėjo netekę amo.
Pro sunkiuose vakaro debesyse dievų prapjautą properšą ant
Floros esybės krito besileidžiančios saulės spindulių pluoštas,
apglėbdamas ją šviesos ratu, į kurį, sulaikomas nematomos jėgos,
negalėjo patekti nė vienas mirtingasis.
Į mergelę apsupusios minios priekį išėjo nuo netekties naštos
palinkęs jos tėvas ir apsiraudojusi motina, laikanti jaunesniąją
Floros sesutę.
Išsivadavusi iš motinos rankų, mažoji atsistojo ant žemės ir,

71
apsikabinusi savo raudančios motinos koją, pilnomis akutėmis
stebėjo vyresniąją sesę.
Netikėtai pasileidusi pirmyn, ji nesunkiai pateko į iš dangaus
krintantį vakaro saulės šviesos plotą, šoko Florai į glėbį ir stipriai
ją apkabino. Ne vienas žmogus, sugraudintas tokio vaizdo,
nusibraukė ašarą.
Netrukus mažoji vėl nusileido ant žemės. Įdėmiai pasižiūrėjusi
į savo vyresniąją sesę, ji pasileido atgal ir nėrė į minią. Kurį laiką
zujusi tarp nustebusių ir apstulbusių žmonių, duodančių jai
kelią, mažoji ieškojo jaunų moterų. Pribėgusi prie kiekvienos jų
paprašydavo pasilenkti ir kažką sukuždėdavo.
Mažylės pakalbintos moterys išėjo į minios priekį ir, susto-
jusios priešais saulės šviesos apgaubtą Florą, išsirikiavo pasagos
formos lanku.
Nors niekas minioje to nežinojo, jos buvo atrinktos prasmingai.
Mergelė įdėmiai nužvelgė priešais ją sustojusias jaunas miesto
moteris. Žvilgsniu sustojusi ties viena jų, neištarusi nė žodžio ir
žiūrėdama jai į akis, Flora tarytum mintimis pakuždėjo jai pri-
eiti. Pasirinktoji moteris sustojo prie pat iš dangaus krintančio
šviesos ruožo.
Flora jai ištiesė dešinę ranką, lyg ketindama kažką duoti. Ši
taip pat ištiesė savo rankutę. Jų delnams susilietus, pasirinktosios
mergelės veidas surimtėjo.
Po akimirkos delnai palengva atsiskyrė, o Florą gaubianti šviesa
gerokai priblėso. Susirinkusius žmones apėmė nenumaldomo
išsiskyrimo nuojauta.
Flora atsisuko į savo tėvus ir tarp jų stovinčią mažąją sesutę.
Meiliai pasižiūrėjusi, ji pagarbiai jiems nusilenkė.
Lyg papūtus stipriam vėjui, mergelės drabužiai ėmė smarkiai
plevėsuoti, o jos atvaizdas išblėso. Taip ir neištarusi nė žodžio,
Flora išsisklaidė ore ir pradingo visiems laikams.
Prislėgtas jos tėvas pakėlė nuo žemės savo mažąją dukrelę ir
stipriai apkabino žmoną, tačiau, pakirsta sielvarto, ji suklupo ant
žemės.
Nors ir labai kentėjo, Floros tėvai jautėsi laimingi, kad tokiu

72
stebuklingu būdu galėjo dar sykį išvysti savo vyriausiąją dukrą.
Užsitraukus debesų properšai, pranyko paskutinis ženklas,
kad čia įvyko kažkas iš tiesų ypatinga. Smalsumo pagauti žmonės
plūstelėjo ten, kur dar prieš akimirką stovėjo jų gelbėtoja, tačiau
ši vieta niekuo nebeišsiskyrė.

38

Nuo miesto legendoje pasakojamų įvykių prabėgo daugybė

metų. Seniausių laikų miesto istorija, kad ir kokia didinga būtų,
nepajėgė ištverti nesuskaičiuojamus tūkstantmečius trunkančios
kelionės laiku, todėl dabar mieste beveik viskas buvo neatpažįstamai
pasikeitę – seniai nelikę nė vieno masyvių gynybinių miesto sienų,
pilių bokštų ar grįstų gatvių ženklo.
Miesto istorijos metraščiai bylojo, kad ten, kur paskutinį sykį
pasirodė mergelė Flora, dėl savo žygdarbio daugelio tapatinama
su dievybe, ilgus šimtmečius stovėjo kažkoks paminklas, tačiau
malonės nerodantis laikas buvo ištrynęs ir jo pėdsaką, o tos
vietos šiandien nebuvo įmanoma net apytiksliai nusakyti. Ne
sykį pakeitusi savo išvaizdą, šiandien ji slypėjo po storu žemės
sluoksniu, kažkur dabartinio miesto ribose ar jo apylinkėse.
Nepaisydami prabėgusio laiko, miesto žmonės nepamiršo
savo didvyrių ir didžiavosi iš gilios senovės žmonių lūpomis į
dabartį atkeliavusia istorija. Jos atneštos vertybės ir kuklios
miesto mergelės žygdarbį menanti Vidurvasario šventė žmones
bent trumpam sugrąžindavo prie savo ištakų ir leisdavo pajusti
vis dar gyvuojančios istorijos dalelytę.
Anot legendos, per savo pasirinktą moterį Flora paliko geros
valios palikimą – prisakė miestą apjuosti triguba gynybine siena.
Išlikę istoriniai šaltiniai tvirtina, kad tai iš tiesų buvo padaryta.
Dauguma miestiečių tiki, kad mergelė Flora tikrai egzistavo,
tačiau daugybės kartų perpasakota jos legenda šiuolaikiniam
žmogui skamba tik kaip graži ir pamokanti istorija.
Tačiau, kad ir koks paslaptingas nebylusis palikimas būtų, dau-
guma žmonių neabejoja, kad deivės Floros valia buvo išpildyta,

73
nes jos mylėtas ir apgintas miestas tiesiog klesti.

39
Liepos vidurio penktadienis

Turėdami laisvą pirmosios Vidurvasario šventės dienos popietę,

Kentonas ir Germundas susitiko apytuščiame sporto komplekso,
kuriame vyko miesto šventė, bare. Dideliuose varžyboms stebėti
įrengtuose ekranuose kaitaliojosi beprasidedančios Vidurvasario
šventės akimirkos ir gausybė reklaminių klipų.
– Tikiuosi, greit pavyks sužinoti, kaip sekasi Bruno. Gal net
per šventę, – gurkšnodamas alų prakalbo Germundas.
– Manau, kad per šventę Lana Mūr jam apskritai bus
neprieinama.
– Tavo tiesa. Jis, ko gero, akylai ją stebi ir nuolatos apie ją gal-
voja – juk kada nors turės ryžtis savo pagrindiniam ėjimui.
– Neabejoju, tik manau, kad Bruno pasiruošimas gali
užtrukti.
– Žinai, jei jis iš tiesų artimai susidraugautų su Lana, tai tikrai
neliktų nepastebėta, o jei patirs nesėkmę, mums, stebėtojams,
bus labai sunku apie tai sužinoti – juk jis pats neprieis ir apie tai
nepasipasakos.
– Dėl šito aš nesijaudinčiau – galiausiai Bruno bus tiesiai
šviesiai apie tai paklaustas. Šiuo klausimu pastatyta daug pinigų,
todėl niekas nelauks neribotą laiką.
– Tu teisus. Beje, ar pats jau kiek nors pastatei?
– Kol kas ne.
– Žiūrėk, kad nepavėluotum, – Germundas atkišo savo alaus
bokalą susidaužti.
Netrukus juodu užsižiūrėjo į rodomas šventės akimirkas ir
kartu su dauguma transliaciją stebinčių žiūrovų kuriam laikui
pritilo.
Išpuošto stadiono tribūnose susirinkę žmonės staiga suošė.
Pasirodė pagrindinė šventės figūra – mergelė Flora.
Apsirengusi lengva mėlyno audinio suknele, apsirišusi

74
juosmenį šviesesnio mėlyno atspalvio juosta, rankoje laikydama
spindinčią krištolo lazdelę su nediduke deimantais padabinta
pasagos formos puošmena gale, Lana Mūr buvo tiesiog fantastiškai
įsikūnijusi į miesto legendoje šlovinamą mergelę Florą, kuri,
nepaisydama savo dieviškų rūpesčių, nepamiršo paprastų miesto
žmonių ir jų poreikių. Lengvutė jos suknelė, plevėsuojanti
dirbtinai sukurtame vėjo gūsyje, Laną trumpam pavertė senovės
heroje, stovinčia ant įsivaizduojamo vandenyno kranto ir su
ilgesingu nerimu žiūrinčia į audros draskomą horizontą.
Lanai pradėjus sakyti šventės atidarymo kalbą, kameros
priartino jos figūrą, o mažiausiai pusės ją stebinčių žiūrovų
dėmesys natūraliai susitelkė į vėjo išryškintas jos kūno formas,
todėl regimo vaizdo epocha iš kilmingos praeities kaipmat
sugrįžo į dabartį – nuoširdžiai besišypsančios mergelės Floros
išskirtinumas ir grožis akivaizdžiai kaitino vaizduotę.
– Sakyk, ką nori, bet Lana Mūr iš tiesų turi kažką magiška... –
neatitraukdamas akių nuo ekrano ir neslėpdamas susižavėjimo,
ištarė Germundas.
– Nepakenktų ir akis pasaugoti, kad, žiūrėdamas į šią dievybę,
jų neišsisuktum... – taip pat nenuleisdamas akių nuo ekrano
atsakė Kentonas.
– Na, už tai aš tikrai išgerčiau, – čiupęs savo apleistą bokalą,
pasiūlė Germundas.
Vėl susidaužę stiklais, vyrai išgėrė alaus.
Mergelei Florai baigus savo trumpą pasirodymą ir dingus sta-
diono užkulisiuose, tribūnomis nuvilnijo plojimai. Vidurvasario
šventė prasidėjo.
Kentonas ir Germundas išėjo pasižvalgyti po šventei pritaikytą
miesto stadioną ir patraukė prie vienos iš keleto aplinkui įrengtų
užkandinių. Iš visų pusių plaukė šventiniai garsai, renginių
pranešimai, muzikos nuotrupos ir linksmas žmonių klegesys.
Buvo juntami malonūs pačių įvairiausių gardėsių kvapai.
Pasidavęs šventinei nuotaikai, kartu su Kentonu ragaudamas
retų skanėstų, Germundas sugebėjo atsipalaiduoti ir laikinai
pamiršti Bruno iššūkio aktualijas.

75
 Tuo metu stadiono tribūnose, iš anksto užsiėmęs nusižiūrėtą
vietą ir turintis padirbtą žurnalisto pažymėjimą, šalia daugybės
besiskirstančių žiūrovų patogiai įsitaisęs tūnojo paslaptingas
vyriškis.
Kiekvienas Lanos Mūr judesys jam kėlė didžiulį, beveik
liguistą susidomėjimą, todėl, pasitelkęs galingą optinę techniką,
jis užfiksavo kiekvieną jos judesį, gestą ir veido išraišką, kurių
nebūtų galėjęs kitaip įžiūrėti.
Nors apsimetė žurnalistu, medžiagą apie Laną Mūr paslap-
tingasis vyriškis kaupė išskirtinai sau. Gerai padirbėjęs nuo pat
pirmųjų šventės akimirkų, šiandien jis baigė savo darbą ir ruošėsi
namo.
Vidurvasario šventė buvo pats darbymetis.

40
Liepos vidurio šeštadienis

Pagrindinis Vidurvasario šventės akcentas – antrąją jos dieną

vykstantis renginys „Nebylus palikimas“ – simbolizavo mergelės
Floros palikimą, perduodamą ateities kartoms. Jame dalyvavo
moterys, tokią garbę pelniusios savo darbais, nuveiktais miesto
ir jo žmonių labui.
Praeityje pati laimėjusi pagrindiniame renginyje, kelerius
pastaruosius metus Lana Mūr buvo visos šventės žvaigždė,
įkūnijanti miesto simbolį – mergelę Florą – ir turinti išrinkti
renginio nugalėtoją.
Ankstyvą šeštadienio popietę į didžiausią miesto stadioną
susirinko daugybė žmonių. Jie užpildė visas tribūnas ir kitas
žiūrovams numatytas stadiono erdves. Laukimui pasiekus
kulminaciją, ant stadiono vejos pirmuosius žingsnelius žengė
Vidurvasario šventės pažiba – mergelė Flora. Tučtuojau pasi-
girdo plojimai, kaipmat nuvilniję gyvu žiūrovų žiedu. „Nebylaus
palikimo“ renginys prasidėjo...
Milžiniškame ekrane išryškinta Flora lėtai artėjo link stadiono
centro, kur stovėjo nedidelė pakyla. Užlipus ant jos, lengvas

76
mergelės apdaras suplevėsavo, o ji pati išsiskyrė nepriekaištinga
elegancija ir atrodė tokia pat stulbinama kaip ir pirmąją renginio
dieną.
Sveikindamasi su žiūrovais, Flora vos pastebimai linktelėjo.
Atsakydama minia suošė.
„Šventės organizatoriai šiemet kaip reikiant pasistengė, –
pirmąjį epizodą mintyse įvertino ne vienas renginį stebinčių
žmonių. – Puikiai padirbėta...“
Išnirusios iš įvairiausių stadiono kampelių, ant vejos pasirodė
ir kitos šventės dalyvės. Jos dėvėjo žemę siekiančias lengvo
vienspalvio audinio suknias, o liemenį buvo apsirišusios ilga,
prie drabužio derančia juosta.
Priartėjusios prie centre stovinčios Floros, moterys išsirikiavo
lanku. Tylėdamos jos žvelgė į mergelę, o lengvai vėjyje plazdančios
jų suknelės sustiprino laukimo atmosferą.
Užvaldyti renginio nuotaikos, žiūrovai pritilę stebėjo veiksmą.
Jų veiduose atsispindėjo tolesnių įvykių lūkestis.
Nužvelgusi priešais ją susirinkusias moteris, Flora grakščiai
nužengė nuo pakylos ir kone plaukdama žemės paviršiumi pasiekė
vieną jų eilės galą. Lėtai eidama vidine lanko puse, ji įdėmiai ver-
tino visas renginio dalyves. Netardama nė žodžio ir trumpam
stabtelėdama ties kiekviena moterimi, mergelė pažiūrėdavo jai į
akis ir vos pastebimai linktelėdavo.
Kiekvienai dalyvei skirdama dalelę savo laiko, Flora palengva
plaukė palei skirtingų spalvų sukniomis pasipuošusias moteris
ir, vis dar nepasirinkusi, kuriai perduos savo palikimą, pasiekė
rikiuotės vidurį.
Laukdami renginio atomazgos, žiūrovai užgniaužę kvapą
stebėjo grakščių moterų procesiją. Mergelei artėjant link moterų
eilės galo, visų dėmesys nukrypo į paskutinę eilėje stovinčią
dalyvę. Rodos, tik dabar visi pastebėjo, kad rankose ji laiko vos
metukų kūdikį.
Flora stabtelėjo. Palaimingo lūkesčio kupinomis akimis į ją
žiūrėjo vos pastebimai besišypsanti daili moteris, kurios viena
ranka laikomas vaikas smalsiai ją stebėjo ir neišleido nė garso.

77
 Linktelėjusi moteriai, Flora įdėmiai pažvelgė jai į akis ir
nusišypsojo mažyliui.
Pilnomis žiūrovų tribūnomis nuvilnijo vos girdima atomaz-
gos nuojauta. Mergelė lėtai pakėlė dešinę ranką ir delnu žemyn
ištiesė ją link moters su vaiku, o kitą pridėjo sau prie krūtinės.
Tribūnos suūžė – mergelė Flora pasirinko.
Reaguodama santūriai ir neišleisdama nė garso, mergelės
pasirinkta moteris taip pat lėtai ištiesė savo dešinę ranką. Jųdviejų
delnams susilietus, tribūnos įsismarkavo.
Žybsint galingoms fotoaparatų blykstėms, dvi susikibusios
moterys, šiltai žiūrėdamos viena kitai į akis ir nepastebėdamos
aplinkui siaučiančios tūkstantinės minios, rodos, trumpam
sustabdė laiką. Keletą akimirkų jos jautėsi stovinčios mažytėje
ramybės salelėje.
Tarsi norėdama kuo ilgiau išlaikyti savo pasirinktą moterį,
Flora lėtai atitraukė delną, stengdamasi prie jos liestis bent pirštų
galiukais. Dar sykį patvirtindama savo pasirinkimą ir prieš
grįždama ant stadiono centre įrengtos pakylos, šiltai besišypsanti
mergelė moteriai linktelėjo ir, sulaukusi atsako, lėtai apsisuko bei
nuėjo. Jos pasirinkta moteris iki paskutinės akimirkos žiūrėjo
pavymui.
Lydima gausybės plojimų ir susižavėjimo šūksnių, ant pakylos
užlipusi Flora baigė pasirodymą šventėje ir, dar kartą nusilenkusi
žiūrovams, lėtai išėjo.
Reikia tikėtis, kad jos perduoto palikimo valia ir toliau
pildysis, o įvairios negandos bei nelaimės aplenks miestą.
Nepriekaištingai atlikusi savo vaidmenį, Lana Mūr sukūrė
žiūrovus jaudinančią atmosferą, o jos pasirinkta moteris – nese-
niai į miestą atvykusi Seli Lokerbek – sugebėjo suvaldyti jaudulį
ir pasirodė taip pat puikiai. Vos pasibaigus renginiui, ji sulaukė
išskirtinio dėmesio.

41
Liepos antroji pusė

Per savo gyvenimą keturiasdešimt aštuonerių Germundas

Kylas buvo dusyk vedęs ir abu kartus išsiskyręs. Nors buvo
pasiryžęs trečią kartą to nedaryti, vėliau jis dar sykį pradėjo

78
gyventi su naujai susirasta moterimi, tačiau jųdviejų santykiai ir
vėl nesusiklostė.
Germundas buvo klajūnas. Jis neturėjo vaikų, beveik jokių
santaupų, dažnai keitė darbą ir gyvenamąją vietą. Nors ir garbaus
amžiaus, policijoje jis tebuvo eilinis patrulis, tačiau dėl to nė
kiek nesijaudino ir aukštesnių karjeros ambicijų neturėjo. Tiesa,
policijoje Germundas praleido daugiau laiko nei bet kurioje iš
savo ankstesnių darboviečių.
Mėgstantis kompaniją, linksmybes ir aukštuomenės gyvenimu
besidomintis Germundas noriai bendraudavo su žmonėmis ir
apie daugumą jų turėjo gana tvirtą nuomonę.
Bruno pasiryžimas artimai susidraugauti su Lana Mūr jį
domino labiau nei bet kurį kitą kolektyvo narį. Germundas
tiesiog negalėjo sėdėti ir laukti, kol ką nors sužinos apie Bruno
iššūkį, juolab kad laukti reikėjo neapibrėžtą laiką. Negalėdamas
nusiraminti po nevykusio bandymo pasekti Bruno, jis mąstė apie
galimas alternatyvas ir nė už ką nenorėjo visko palikti savieigai.
Netrukus Germundas padarė išvadą, kad, norint daugiau sužinoti
apie Bruno iššūkio pažangą, reikia sekti ne jį, o jo pasirinktą
moterį – Laną Mūr.
Įsijautęs į naują sumanymą, Germundas įžvelgė ne vieną
pranašumą: Lana nepažįsta skyriuje dirbančių vyrų, todėl,
veikiant atsargiai, būtų visai nesunku išvengti jos įtarimų, o ir
stebėti ją turėtų būti kur kas paprasčiau nei patyrusį detektyvą
Bruno Braulingą.
Iš džiaugsmo trindamas rankomis, jis nekantravo imtis veiklos,
tačiau, norėdamas užtikrinti nuolatinį Lanos Mūr stebėjimą,
savo idėja turėjo pasidalyti bent jau su Kentonu ir, žinoma, gauti
jo pritarimą.
Germundas puikiai žinojo, kad jo draugas toli gražu nerodys
tokio entuziazmo, kokį šiuo klausimu jautė jis pats.
Ir iš tiesų, išgirdęs tokį pasiūlymą, Kentonas išreiškė
didžiulį susirūpinimą. Jis perspėjo, kad taip būtų vykdomas
nesankcionuotas privataus asmens sekimas ir, jei toks faktas
iškiltų į viešumą, šio sumanymo vykdytojams grėstų rimti

79
nemalonumai. Be to, kiltų skandalas, galintis suduoti rimtą
smūgį policijos įvaizdžiui. Galimas daiktas, turėtų atsistatydinti
skyriaus viršininkas Hubertas Nilsonas – viskas priklausytų nuo
to, kiek žiniasklaida išpūstų šį reikalą.
Anot Kentono, šio sumanymo rizika buvo didžiulė, o nauda
ne visai apčiuopiama. Be to, skyriaus vadas Hubertas visiškai
nenusipelnė tokio bjauraus akibrokšto.
Išdėstęs savo argumentus, Kentonas kaip įmanydamas stengėsi
pakeisti savo draugo nuomonę ir bandė jį įtikinti, kad šiuo atve-
ju apskritai nieko daryti nereikia. Bruno pats turės parodyti, ką
pasiekė, todėl protingiausia būtų tiesiog laukti.
Panašios reakcijos tikėjęsis Germundas kantriai klausėsi Kentono
argumentų, tačiau nė neketino atsisakyti savo sumanymo. Jo
nuomone, draugas reagavo perdėtai atsargiai ir be reikalo įsivaizdavo
tokius baisius padarinius.
Germundo supratimu, visas kolektyvas gali tapti Bruno kuria-
mos nežinios įkaitais, todėl jis ir toliau laikėsi nuomonės, kad
reikėtų bent pasyviai sekti Laną Mūr.
Žinančiam, kad draugas nenusileis, Kentonui neliko nieko
kita, tik pasistengti, kad Lanos Mūr sekimas vyktų laikantis visų
atsargumo priemonių ir, atsižvelgiant į aplinkybes, bent iš dalies
sutaptų su kasdiene jų veikla, kurią prireikus būtų galima pateikti
kaip atsitiktinio buvimo Lanos Mūr akiratyje paaiškinimą.
Norėdami apsaugoti kolektyvą nuo galimo skandalo, juodu
kol kas niekam daugiau apie tai nepasakojo.

42
Liepos antroji pusė

Germundo iniciatyva pradėtas Lanos Mūr stebėjimas gerokai

paįvairino jųdviejų su Kentonu laisvalaikį.
Nors buvo mažai tikėtina, kad Bruno ateis pas ją į darbą,
juodu nusprendė pirmiausia apsižvalgyti būtent ten. Susitikę
Alyvmedžių g. 49 prieigose, vyrai užėjo į vidų.
Užlipę į trečiąjį aukštą, kuriame įsikūręs Lanos Mūr biuras,

80
lyg turėdami konkretų tikslą, juodu skaitinėjo lentelėse ant sienų
surašytus įmonių pavadinimus, tačiau iš tikrųjų bandė ką nors
įžiūrėti pro žalsvo stiklo „Karis Panti“ sieną.
Pamatę prie kompiuterio sėdinčią Laną Mūr bei jos padėjėją
ir nepastebėję jokių Bruno pėdsakų, vyrai pasileido atgal ir, vos
pradėję leistis žemyn, prasilenkė su į trečią aukštą užlipusia
naująja miesto įžymybe Seli Lokerbek, „Nebylaus palikimo“
nugalėtoja. Ko gero, ji ėjo pas Laną Mūr.
Įsitaisę pirmame aukšte esančioje kavinukėje, Kentonas su
Germundu sukrimto po keletą sumuštinių ir atsigėrė kavos.
Sulaukę žemyn nusileidusios Lanos, juodu ketino ją pasekti ir
pažiūrėti, ar ji nesusitiks su Bruno.
Germundas nekantravo. Žinoma, Bruno galėjo su Lana
bendrauti telefonu ar internetu, tačiau iššūkio esmė buvo jųdviejų
tapimas pora, todėl toks bendravimas esmės nekeistų – anksčiau
ar vėliau Bruno turėjo pasirodyti Lanos akiratyje. Žinoma, jei tik
dar nepasidavė.
Praėjus keliolikai minučių, vyrai pamatė laiptais besileidžiančias
Seli Lokerbek bei Laną Mūr ir, pakilę nuo staliuko, išėjo paskui jas
į lauką. Sėdę į Germundo automobilį, juodu pasileido paskui Lanos
Mūr vairuojamą „Audi A2“.
Įsitikinęs, kad Lana važiuoja namo, Germundas pasuko atgal
į policijos skyriaus garažą – sukiotis palei Lanos Mūr namus
būtų nedovanotinas aplaidumas. Paleidęs Kentoną, Germundas
nuvažiavo savais keliais. Jis džiaugėsi, kad šalia Lanos šiandien
taip ir nepamatė Bruno.
„Neišdegs tau, Bruno... Netrukus mes tave pričiupsime!“ –
važiuodamas namo nusprendė jis.

43
Liepos pabaiga–rugpjūčio pradžia

Germundo ir Kentono laisvalaikio grafikas sutapdavo ne

visuomet, todėl Laną Mūr tekdavo stebėti kartu arba atskirai.
Kai tik Bruno turėjo laiko ir galėjo su ja susitikti, bent vienas

81
jų stengdavosi būti nors tolimame Lanos akiratyje ir stebėti
situaciją.
Kad Bruno ir toliau negautų progos niekieno nepastebėtas
susitikti su Lana, į kompaniją reikėjo dar bent vieno žmogaus.
Pasitarę jie nusprendė pakalbinti skyriaus naujoką Martiną
Silverbergą, kuris rūpinosi lažybų banku ir sekė su Bruno
iššūkiu susijusias naujienas. Jokiai barikadų pusei nepriklau-
santis Martinas galėjo pabūti nešališku situacijos vertintoju. Be
to, jis dažnai dirbo kitoje pamainoje, todėl atrodė beveik idealus
kandidatas.
Tiesa, vos išgirdęs apie Lanos Mūr stebėjimą, Martinas
gerokai sunerimo. Buvo akivaizdu, kad sąžiningas ir savo darbą
skrupulingai atliekantis pareigūnas pirmą kartą susidūrė su
nukrypimu nuo policijos statuto.
Kentonas ir Germundas jį supažindino su savo naudojamais
pasyviais Lanos Mūr stebėjimo būdais ir atsargumo priemonėmis,
tačiau, vietoje davęs atsakymą, apie tokį kolegų pasiūlymą
Martinas pasipasakojo bene didžiausią autoritetą tarp paprastų
darbuotojų skyriuje turinčiam Erikui Hadsonui.
Apie tai išgirdęs Erikas iš karto panoro pakalbėti su šio
sumanymo autoriais. Karštų diskusijų metu Kentonas ir
Germundas jam paaiškino tokio sumanymo ištakas, atskleidė
Lanos Mūr stebėjimo principus bei naudojamas atsargumo
priemones ir motyvavo trečio žmogaus – Martino – poreikį.
Iki galo išklausęs šį sumanymą ir gavęs atsakymus į rūpimus
klausimus, visų trijų vyrų nuostabai, Erikas pritarė Germundo
minčiai atsargiai stebėti Laną Mūr.
Žinodamas, kokį ažiotažą kolektyve yra sukėlęs Bruno iššūkis,
ir sulaukęs Eriko pritarimo, Martinas sutiko prisidėti. Juolab
kad dalyvauti jam teks tik tuomet, kai tokios galimybės neturės
Germundas arba Kentonas.
Trindamas iš džiaugsmo rankas, Germundas dar labiau
nekantravo – trečio žmogaus prisijungimas Bruno nepaliks jokių
galimybių likti nepastebėtam.
Nuo tos dienos Kentonas, Germundas ir Martinas labai

82
atsargiai sekė Laną ir laikėsi kuo didesnio atstumo – jie tenorėjo
pamatyti, ar ji susitinka su Bruno.
Viskas ėjosi sklandžiai – į šį trijų asmenų klubą daugiau
žmonių nereikėjo. Nenorėdami palikti sekimo pėdsakų, vyrai
užsukdavo į knygyną, prisėsdavo užkąsti ar nueidavo į kirpyklą –
darydavo viską, kas papuola, iš savo akiračio nepaleisdami La-
nos Mūr. Jai nuėjus į nepatogią stebėti vietą, jie paprasčiausiai
sukiodavosi tos vietos prieigose.
Sekti Laną Mūr buvo palyginti lengva. Nuolatos atpažįstama
praeivių, ji buvo pratusi prie žmonių dėmesio, todėl atokiau
besisukiojantys vyriškiai jai nesukeldavo jokių įtarimų. Be to,
būdama nuolatos užsiėmusi, ji tiesiog neturėjo laiko žvalgytis
aplinkui ir galvoti apie ką nors kita, išskyrus reikalus. Tiesa,
ji kone kasdien susitikdavo su šių metų „Nebylaus palikimo“
nugalėtoja Seli Lokerbek.
Nors gana dažnai slankiojo aplink Laną Mūr, trijulė neretai
nebūtų galėjusi tiksliai pasakyti, ką būtent ji veikia vienu ar kitu
metu. Laną stebintiems vyrams rūpėjo tik jos akiratyje galintis
pasirodyti Bruno Braulingas, tačiau jo niekada nesimatė.
Buvo akivaizdu, kad profesionalumu, šaunumu ir išradingumu
besipuikuojantis Bruno vis dar negali pasigirti užkariavęs Laną
Mūr, todėl, nepastebėjusi nieko, kas bylotų bent apie menkiausią
Bruno pažangą, trijulė spėjo, kad Bruno dar tik ruošiasi savo
ėjimams, kad ir kokie jie būtų.
Nors kol kas atrodė, kad, siekdamas draugystės su Lana
Mūr, Bruno apskritai nieko nedaro ir nesirodo jos akiratyje,
tai nereiškia, kad jis nematė jų, sekančių Laną. Žinodami, kad
Bruno nepageidauja žiūrovų, lendantieji į jo reikalus privalėjo
griežtai laikytis disciplinos ir nepalikti jokios galimybės būti de-
maskuotiems. Juk kadaise vaikus grobusio ir išnaudojusio klano
galva Oliveris Pakstonas taip pat nesuprato, ką rezga Bruno, kol
buvo per vėlu.
Norėdami sužinoti, ar pas Laną Bruno nesirodo vakarais,
vyrai porą kartų iš toli stebėjo jos namo prieigas. Pasitelkę
paprasčiausią vaizdo kamerą, jie žvalgėsi Bruno visureigio,

83
tačiau nieko panašaus neišvydo. Lana Mūr, ko gero, būdama
pavargusi po ilgos darbo dienos, gana anksti užgesindavo savo
namo šviesas.
Per daugiau nei dvi stebėjimo savaites vyrai įsitikino, kad Lana
gyvena nuobodoką gyvenimą: daug dirba, beveik nesilinksmina
ir, atrodo, beveik neturi draugų. Bene vienintelė Seli Lokerbek,
nuolatos pasirodanti jos akiratyje, buvo su darbu nesusijusi
asmenybė, su kuria Lana susitikinėjo beveik kasdien ir, kartu
praleidusi vieną kitą valandą, paprastai važiuodavo namo.
Per dvi savaites Lanos aplinkoje nė sykio nepasirodžius Bruno,
Kentonas ėmė spėlioti, kiek dar verta užsiimti tokia veikla. Jis
žinojo, kad Bruno turi sunkumų su sudėtinga žmogžudystės byla,
kurios tyrimas buvo atsidūręs aklavietėje, ir spėjo, kad tai gali
būti priežastis, kodėl jis kol kas nieko nedaro dėl savo iššūkio.
Kentono ir Martino kantrybei susvyravus, atėjo diena, kai
Lanos Mūr stebėjimo eigoje įvyko esminis pokytis.

44
Rugpjūčio 9 d.

Turėdami laisvo laiko, Kentonas ir Germundas vėl stebėjo

Laną Mūr. Baigusi darbą, ji nevažiavo namo, o pasuko į didžiausią
miesto parką. Vyrams tai visai nepasirodė keista. Ten Lana
susitiko ne su kuo kitu, o su Seli Lokerbek ir kartu vaikštinėjo
parko takeliais.
Įtardamas, kad ši diena niekuo neišsiskirs, išalkęs Kentonas
pasuko atgal į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje matė
dešrainių kioską, ir kuriam laikui Germundą paliko vieną.
Jis neskubėdamas išėjo iš parko, nuėjo prie kiosko ir nupirko
porą didžiausių dešrainių. Nuo vieno jų atsikandęs didelį kąsnį
ir godžiai kramtydamas, Kentonas pasuko atgal. Netrukus jis
pastebėjo lengva ristele link jo atbėgantį Germundą, kuris iš
susijaudinimo mojavo rankomis, rodydamas sustoti. Kentonas
akimirksniu pagalvojo, kad jo draugas bus pastebėjęs pagaliau
apsireiškusį Bruno.

84
 „Kodėl jis netęsia stebėjimo? Gal jį demaskavo?“ – dingtelėjo
jam.
– Kas nutiko? Kodėl palikai jas vienas? – pasitiko jį Kentonas.
Pribėgęs artyn, Germundas paskubomis apsižvalgė. Arti
nebuvo nė vieno žmogaus. Jis buvo labai susijaudinęs ir dar
nespėjęs atgauti kvapo.
– Man atrodo, – šnopuodamas tarė žodžius Germundas, – aš
jau žinau, kodėl Bruno nesirodo Lanos Mūr akiratyje.
Germundo akys žibėjo. Jis ruošėsi pasakyti kažką ypatinga.
– Kodėl gi?!
– Kai tu nuėjai į šalį, – bandydamas atgauti kvapą tęsė Ger-
mundas, – Lana ir Seli patraukė į parko sodus, prisėdo ant gau-
sios augalijos beveik visai uždengto suoliuko, kur keletą minučių
apie kažką kalbėjosi. Netrukus Lana paskubomis apsižvalgė, bet
manęs, tūnančio atokiau, nepamatė.
– Ir?
– Tuomet ji apkabino Seli ir pabučiavo į lūpas!
Kentonas šito nesitikėjo. Stojo tyla, kurios metu jis įtemptai
mąstė, o Germundas mėgavosi pranešęs tokią svarbią naujieną
ir baigė atgauti kvapą. Jis beveik nejučia paėmė iš Kentono vieną
dešrainį.
– Panašu, kad mūsų stebėjimas pagaliau davė apčiuopiamų
vaisių... – prieš kąsdamas dešrainį pridūrė Germundas.
Kentonas sumetė, kad Bruno šį faktą bus sužinojęs anksčiau,
todėl ir nesiartina prie Lanos Mūr.
– Ką gi, – pratarė jis, – tai daug ką paaiškina.
– Būtent! – nudžiugo Germundas. – Bruno iššūkis baigtas!
– Tikriausiai Lanos Mūr lytinė orientacija net visagaliui Bruno
bus neįkandamas riešutas... Beje, manau, kad šia naujiena kol kas
nereikia su niekuo dalytis.
– Sutinku. Ją pasakysime tik Erikui ir Martinui.
– Verčiau nesakykime niekam. Juk nenorime, kad neišlaikius
jaudulio tokia žinia pasklistų, o paskui kas nors atsektų mudu
kaip jos šaltinį... Kaip tuomet pasiaiškintume?
Germundas pagalvojo.

85
 – Tuomet ką darysime su iššūkiu? – paklausė jis.
– Tiesiog liausimės stebėję Laną, o Erikui ir Martinui
pasakysime, kad tai nedavė jokių rezultatų, – juodu dėl to tik
apsidžiaugs. Tuomet lauksime, kol iššūkis pasibaigs savaime, kad
ir kada tai įvyktų.
Germundas šiek tiek dvejojo, bet nerado prie ko prikibti.
– Tebūnie, – sutiko jis.
– Pažadėk, kad daugiau nestatysi pinigų už Bruno pralaimėjimą, –
rimtai paprašė jo Kentonas.
Neįtikintas tariamo draugo rimtumo, Germundas garsiai
nusikvatojo.
– Tiesa, o kodėl toliau jų nebestebėjai? – paklausė jo Kento-
nas.
– Kaip tai? Juk nespoksosiu į jas, kol mane pastebės! –
gūžtelėdamas pečiais atšovė Germundas.
– Bet juk tau, senam vienišiui, tai turbūt buvo vienintelė proga
stebėti intymų dviejų nuostabių moterų pasirodymą... – plačiai
nusišypsojo Kentonas.
– Man atrodo, tu tiesiog pavydi, – kumštelėjo jam Germun-
das.
Draugai nusikvatojo, sukirto dešrainius ir patraukė link savo
automobilių. Lanos Mūr daugiau stebėti nebereikės.

45

Dirbdamas išimtinai vienas, Laną Mūr dažnai stebintis

paslaptingas vyriškis daug žinojo apie visus, o apie jį nežinojo
niekas, todėl negalėjo jam sukliudyti.
Jau kurį laiką turėjęs stiprių įtarimų dėl Lanos lytinės
orientacijos ir matydamas kasdien bręstančius jos jausmus Seli,
jis visai nenustebo pamatęs pirmąją dviejų moterų intymumo
apraišką.
Stebėdamas, kaip Lana bučiuoja šiek tiek įsitempusią ir
susikausčiusią Seli, paslaptingasis vyriškis reagavo šaltai. Jam
buvo akivaizdu, kad matytas epizodas daug labiau nustebino

86
moterų bučinį taip pat stebėjusį Germundą Kylą, kuris tučtuojau
pasileido apie tai pranešti netoliese esančiam savo bičiuliui
Kentonui Kolinsui.
Dviejų policininkų draugijoje retkarčiais pasirodančio
Martino Silverbergo šiandien nebuvo, tačiau paslaptingasis
asmuo žinojo, kad ir jis greit sužinos naujieną.
„Jie – tarsi alkani laukiniai šunys – griebia pirmą numestą
kaulą ir lekia doroti tokio menkaverčio grobio“, – mintyse
palygino vyriškis.
Į policininkų trijulės sekiojimą paskui Laną Mūr jis žiūrėjo
kaip į papildomą pramogą ir dėl jų nė kiek nesijaudino.
Paslaptingasis vyriškis lengvai sugebėdavo likti nepastebėtas
ir visada jautėsi esąs bent vienu žingsniu priekyje, tačiau, jei
pašaliečių veiksmai suaktyvėtų, jį tai greičiausiai suerzintų.
Tokiam atvejui jis turėjo sukaupęs nevykėlius policininkus
demaskuojančią vaizdo medžiagą, kurioje jie buvo užfiksuoti
sistemingai vykdantys nesankcionuotą privataus asmens sekimą.
Visa tai vyriškis buvo pasiruošęs pateikti trijulės skyriaus
viršininkui ir, žinoma, pažįstamam žurnalistui, tačiau, kol trijulė
netrukdė, vyriškis leido žaisti seklius.
Jis gerai žinojo, kokie buvo Laną Mūr stebinčių policininkų
tikslai. Jie nė iš tolo nepanėšėjo į visa apimančius ilgalaikius
planus, kurių Lanos atžvilgiu turėjo jis pats. Vyriškis žinojo,
kad viešas, gana ramus ir niekieno netrukdomas Lanos Mūr
gyvenimas vieną dieną pasikeis – ji taps nebepasiekiama jokiam
pašaliečiui, nes priklausys tik jam, o jis ja su niekuo nesidalys.
Tiesa, apie tai kol kas niekas nežino, o kai sužinos, bus per vėlu
ką nors keisti.
Paslaptingasis vyriškis turėjo nepriekaištingą strategiją
ir, besąlygiškai pasitikėdamas savimi, nevengdavo iš anksto
pasimėgauti būsimais santykiais su Lana Mūr. Niekas nepriverstų
jo pasitraukti, išsigąsti ar sudvejoti, todėl jau dabar, įsijausdamas
į būsimą savo plano įgyvendinimą, vyras jausdavo malonius, per
kūną nubėgančius virpuliukus, glostančius jo savimeilę.
Šioje perspektyvoje Lanos ir Seli bučinys tebuvo viena dėlionės

87
detalė, užpildanti tik mažytę vyriškio kuriamo paveikslo dalį.
Nors Kentonui Kolinsui bei Germundui Kylui matyto Lanos ir
Seli intymumo visiškai pakako, pirmąjį bučinį išvydusio paslaptingo-
jo asmens darbas šiandien dar nebuvo baigtas. Stebėdamas už rankų
susikibusias ir draugiškai besišnekučiuojančias moteris, vyriškis
peržiūrėjo sukauptą medžiagą ir atrinko keletą nuotraukų, kuriose
puikavosi viena kitai meiliai besišypsančios Lana bei Seli, apsikabi-
nusios prieš pirmąjį savo bučinį.
„Kaip gražu...“
Nors iki galo nenutuokė, kaip su šia naujiena elgsis Kentonas
Kolinsas ir Germundas Kylas, vyriškis žinojo, ką darys pats.
Jo veiksmai Lanai Mūr sukels nemažai spėlionių, rūpesčių ir
skausmo, tačiau tai padaryti būtina, antraip situacija gali tapti
neprognozuojama.
Išsitraukęs mobilųjį telefoną, adresų knygutėje vyriškis surado
įrašą „MKH“. Jam parašęs trumpą tekstą, paslaptingasis vyriškis
kartu nusiuntė dvi Lanos Mūr ir Seli Lokerbek nuotraukas.
Veikti pagal savo sumanymą buvo vienas malonumas.
„Pats laikas pereiti į kitą lygį...“ – su pasitenkinimu nusprendė
jis.

46
Rugpjūčio 10 d.

Nemenkai Kentono ir Germundo nuostabai, paslapčiomis

jų sužinota naujiena apie Laną Mūr visuomenę pasiekė jau kitą
dieną.
Rugpjūčio 10-osios popietę policijos skyriuje darbavosi kokie
septyni pareigūnai. Jie rašė ataskaitas, tvarkė su bylomis susiju-
sius dokumentus ir tai buvo ne pati mėgstamiausia daugelio jų
darbo dalis.
Artėjo pamainos keitimosi metas. Skyriuje dvelkė popietinės
kavos aromatas, o tarp vyrų užsimezgęs pokalbis kaipmat pasisu-
ko apie vakarykštes miesto futbolo komandos rungtynes.
Netrukus į skyrių įžengė ir Erikas Hadsonas. Iš karto priėjęs

88
prie tarpusavyje besikalbančių kolegų, jis pusbalsiu iškošė:
– Vyrai, karštos naujienos!
Visi nutilo ir sužiuro į jį.
Erikas ištiesė savo išmanųjį telefoną, kurio ekrane švietė
pirmasis bulvarinio „M. K. H. Limited“ puslapis. Vyrai bandė
kuo greičiau įžiūrėti, kas ten parašyta. Nedideliame telefono
ekranėlyje puikavosi antraštė:

Miesto įžymybė Lana Mūr ir „Nebylaus palikimo“ nugalėtoja

Seli Lokerbek atvirai rodo jausmus

Straipsnį puošė dvi stambiu planu padarytos nuotraukos.

Vienoje jų buvo užfiksuotos miesto parko soduose ant suoliuko
prisėdusios Lana Mūr ir Seli Lokerbek, švelniai besibučiuojančios
gretimoje nuotraukoje.
– Na, kaip jums naujiena?
Vyrai suūžė. Vienas po kito pasipylė komentarai:
– Nieko sau...
– Ji ką? Lesbietė? Koks praradimas!
– Lyg tau kada nors grėsė ją turėti...
– Va čia tai naujiena!
– Eina sau... miesto gražuolė Lana... lesbietė...
– Mano nuomone, jai tai tinka.
Nurimus pirminėms reakcijoms, naujieną vyrai ėmė vertinti
ir Bruno atžvilgiu:
– Po velnių! Juk tai lemtingas iššūkio posūkis!
– Jau galiu pradėti leisti prieš Bruno pastatytus savo pinigus...
Pritardami šiai minčiai, kai kurie vyrai susidaužė delnais.
– Tai, ko nesugebėjo Bruno, padarė paprasta provincijos
moteris.
Atslūgus emocijoms, visi sutarė daugiau nebestatyti pinigų
dėl iššūkio baigties – ši naujiena galėjo reikšti, kad Bruno iššūkis
jau baigtas ir jis pralaimėjo.
Tokiame svarbiame reikale vyrai norėjo kuo greičiau padėti
tašką. Reikėjo tučtuojau pakalbėti su Bruno. Buvo be galo smalsu,

89
kaip jis pripažins savo pralaimėjimą.
Žiūrėdamas į nuotraukas, Germundas mintyse pasidžiaugė,
kad pats netyčia nepakliuvo į kadrą.
„Ir kas galėjo jas nufotografuoti?! Juk be manęs ten nieko
nebuvo!“ – spėliojo jis.
Tai buvo geras priminimas, kad pavojai, susiję su Lanos Mūr
sekimu, yra net labai realūs.

47

Po didžiulį ažiotažą mieste sukėlusiu straipsniu apie Lanos

Mūr ir Seli Lokerbek bučinį puikavosi jo autoriaus pavardė –
Mario K. Habermanas. Tai, kad būtent jo leidinyje pasirodė
straipsnis ir nuotraukos su skandalinguoju bučiniu, nieko nest-
ebino.
Ši liūdnai pagarsėjusi vietinė žurnalistikos įžymybė buvo
užsidirbusi Maitėdos pravardę. Mieste buvo daugybė žmonių,
nemėgstančių Mario K. Habermano. Ir ne be reikalo.
Kadaise pradėjęs nuo eilinio žurnalisto, iš kitų savo kolegų
Mario išsiskyrė itin bjauriu elgesiu, šiurkščiu žurnalistų etikos
kodekso bei savo vardą pelniusių žurnalistikos autoritetų
nepaisymu ir apskritai, atrodytų, jokiam normaliam žmogui
nepriimtinu moralinių vertybių rinkiniu. Netrukus su Mario
niekas nebenorėjo dirbti, o ir jis laisviausiai jautėsi būdamas
vienas.
Ilgai nedelsęs, Mario metė darbą ir pasuko savais keliais, bet,
prieš paskutinį kartą uždarydamas dienraščio redakcijos duris,
nepamiršo visų pasiųsti velniop.
Netrukus įkūręs „M. K. H. Limited“, Mario jautėsi laisvas
ir prie nieko nesiderino. Dirbdamas vienas, jis pagaliau galėjo
atsižvelgti tik į savo principus.
Neketindamas tapti kieno nors įrankiu, Mario skrupulingai
rinkosi skelbiamą medžiagą, o informaciją, kurią gaudavo,
bet neįtraukdavo į savo leidinį, kruopščiai surūšiuodavo ir
pasilikdavo ateičiai – jei kartais prireiktų.

90
 Mario vengė rutininio rašymo, todėl, jei jo ausies nepasiek-
davo jokia ypatinga žinia, nebūdavo ir naujo numerio.
Paprastai apsiribodamas informacijos skelbimu internete, tik
turėdamas išskirtinių naujienų Mario išleisdavo popierinį leidinį
ir dalydavo jį pusvelčiui – didžiausią atlygio dalį jau būdavo gavęs
paskelbdamas jam svarbią naujieną.
Ieškodamas medžiagos, po informacines visuomenės atliekas
Mario nesibodėdavo graibyti plikomis rankomis, todėl „M. K.
H. Limited“ daugeliui žmonių atrodė lyg vientisa blogo skonio
rubrika. Didžioji visuomenės dalis nemėgo Mario leidinio ir juo
bjaurėjosi – paslapčių turėjo visi, todėl šiandien besijuokiantys
asmenys, aptarinėjantys paviešintus kitų žmonių reikalus, rytoj
galėjo atsidurti jų vietoje.
Kartais, atrodytų, nesuvokiamais būdais gavęs informaciją,
į dienos šviesą Mario ištraukdavo garsių miesto žmonių
šeimos paslaptis, įvairius jų praeities vaiduoklius ar senas
nuodėmes, kurias nedvejodamas paviešindavo. „M. K. H.
Limited“ pasirodydavo straipsnių apie vieno ar kito iškilaus
miestiečio nesantuokinį vaiką, buvusią artimą draugystę su jau
nusiritusiu, prasikaltusiu ar kitaip liūdnai pagarsėjusiu asmeniu,
priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų ir, žinoma, apie iki šiol
nuo visų slėptą lytinę orientaciją, todėl čia skelbiamos naujienos
daugybei skaitytojų buvo įdomesnės nei kituose informaciniuose
kanaluose kartojamos lengvai pasiekiamos žinios.
Mario K. Habermanas nepaisė kitų žmonių nuomonės ir
nesiskaitė su likimais, kuriuos galėjo sugriauti. „M. K. H. Limited“
paviešinti dalykai sužlugdė ne vieną karjerą, sugriovė šeimos
laimę, lėmė finansinius nuostolius ar kitaip kėlė didžiulį galvos
skausmą. Vis dėlto, nors kai kam ir buvo liūdnas pranašas, Mario
rašydavo apie tai, ko nežinojo niekas kitas, todėl, vos pasirodžius
jo straipsniams, ažiotažas būdavo garantuotas.
Net Mario straipsnių tono bei informacijos atskleidimo būdų
nemėgstantys žmonės dažnai negalėjo nekreipti dėmesio į „M.
K. H. Limited“ atskleistus faktus, todėl kartais, paviešinęs itin
pikantišką naujieną, Mario K. Habermanas maudydavosi šlovės

91
spinduliuose.
Ne vienas žmogus, nukentėjęs nuo Maitėdos, bandė smogti
atgal – Mario sulaukdavo anoniminių grasinimų ar būdavo
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau, visiškai nepai-
sydamas bauginimų, teismų duris Mario varstė drąsiai ir kol
kas nebuvo atvejo, kad jam kas nors būtų stipriai pakenkęs.
Puolančiųjų atakos atsimušdavo į nematomą, tačiau šį žurnalistą
patikimai saugančią sieną, atlaikančią net labai įtakingų varžovų
spaudimą.
Kartais Mario pereidavo į puolimą ir, iš nežinia kaip atrakintos
oponento paslapčių spintos ištraukęs niekieno nematytą skeletą,
pamosuodavo juo oponentui prieš akis, greitai ir veiksmingai
įtikindamas atsiimti savo ieškinį.
Būdavo, kad, radęs bendrų interesų su savo nuskriaustaisiais,
Mario greitai su jais susitaikydavo, o tokių susitarimų motyvai ir
aplinkybės, žinoma, likdavo neatskleisti.
Pavieniais atvejais, nujausdamas oponento silpnumą ir pa-
sitelkdamas žurnalistinio darbo pranašumus bei nematomus
sąjungininkus, prieš jį iškeltą bylą Mario net laimėdavo.
Viskas, ką jo oponentams yra pavykę pasiekti, tebuvo viešas
atsiprašymas ir vieno kito tūkstančio dolerių bauda.

48
Rugpjūčio antroji savaitė

Nors naujiena apie Lanos Mūr ir Seli Lokerbek bučinį aki-

mirksniu tapo reikšmingiausiu pastarojo meto įvykiu mieste,
daugumai skyriaus vyrų ji pirmiausia siejosi su Bruno pasiryžimu
artimai susidraugauti su Lana ir tapo džiugiu įvykių posūkiu.
Iki šiol Bruno visada pasiekdavo savo, tačiau dabar tokia
įvykių baigtis visai neatrodė reali.
Daugumos vyrų nuomone, Bruno buvo prakišęs ir tyliai sau
sėdėjo, todėl ne vienas jo kolegų, jaučiančių piktdžiugą, norėjo
pažvelgti jam į akis. Vienas tokių neabejotinai buvo Germundas
Kylas.

92
 Nors Bruno buvo slidus, lengvai nepasiduodavo ir sugebėdavo
suklaidinti savo varžovus, kolektyvo vertinimu, dabar jis buvo
atsidūręs beviltiškoje padėtyje. Lanos sekimą apvainikavusi
naujiena pateikė atsakymus į galybę klausimų, todėl liko sulaukti
iššūkio atomazgos.
Net santūrusis Kentonas, paslapčia palaikantis Bruno,
nebetikėjo, kad jis kaip nors išsikapstytų.
„Bruno, Bruno... Nejaugi tu iš tiesų pralaimėjai?“ – mintyse
paklausė jis.
Atėjo laikas užbaigti iššūkį, bet, norint tai padaryti, reikėjo su
juo pasikalbėti. Kolegų akys nukrypo į Eriką Hadsoną.

49
Rugpjūčio pirmoji pusė

Siekti Lanos Mūr dėmesio Bruno turėjo daug laiko ir galėjo

veikti niekieno nekliudomas, tačiau paaiškėjus, kad situacija
rutuliojasi toli gražu ne jo naudai, kolektyvas nusprendė nepaisyti
Bruno reikalavimo netrukdyti ir susiruošė jį pakalbinti.
Pastaruoju metu Bruno buvo pastebimai atlėgęs bei atlai-
dus, todėl atrodė, kad Maitėdos Mario paskelbta naujiena jam
nepadarė didelio įspūdžio. Kolegų nuomone, nujausdamas
pralaimėjimą, Bruno siekė nuvertinti savo iššūkį ir apsimetinėjo,
kad jo baigtis nėra svarbi, todėl nieko nestebino tai, kad Bru-
no neieško konfrontacijų. Akivaizdžiai pralaimėjęs, jis tiesiog
neturėjo ką pasakyti.
Žinoma, kolektyvas nesileido apkvailinamas. Susidariusioje
situacijoje beveik visi skyriaus vyrai pasijuto laimėtojais – vieni
laimės pinigų, o kiti pasimėgaus Bruno pralaimėjimu.
Sulaukęs pirmos progos, Erikas Hadsonas kolektyvo akivaiz-
doje vėl užkalbino Bruno.
Visų netikėtumui, Bruno toli gražu nesigynė savo iššūkio ir
užtikrino, kad jis greitai pasibaigs. Atsakinėdamas į Eriko klausi-
mus, Bruno buvo visiškai ramus, netgi draugiškas ir neatrodė,
kad dėl ko nors jaudintųsi.
Jis pažadėjo perspėti apie artėjančius įvykius ir užsiminė

93
leisiąs patiems pasižiūrėti jo iššūkio pabaigą bei nuspręsti, kaip
jam pavyko.
Nors toks Bruno tonas kolektyvą gerokai nustebino,
nežinodami, ko tikėtis, vyrai nusprendė laukti ir pažiūrėti, kas
bus.
Tiesa, nors ir demonstravo įspūdingą pasitikėjimą savimi,
daugumos skyriaus vyrų Bruno toli gražu neįtikino, kad jo iššūkyje
dar galima tikėtis apčiuopiamos pažangos. Daugumos nuomone,
jei Bruno nesugebėjo Lanos pasiekti per tiek mėnesių, ką galėjo
padaryti per likusį laiką? Mintis, kad jis imtų ir susidraugautų su
Lana, atrodė beveik absurdiška. Tai būtų tolygu stebuklui, ypač
turint omenyje neseniai atskleistą Lanos paslaptį.
Labiausiai skyriuje Bruno nesėkmės laukiantis Germundas
Kylas truputį nerimavo ir garsiai svarstė, ar ta drąsi paskutinė
Bruno užuomina apie artėjančią jo sėkmę iš tiesų gali ką nors
reikšti, ar tėra nevykęs blefas.
Jokių ženklų, kad įvykiai imtų klostytis Bruno naudai, ir toliau
nebuvo matyti, o jis pats buvo smarkiai užsiėmęs: ypač dažnai
skambindavo telefonu, susitikdavo su skyriaus vadu Hubertu,
naršydavo kompiuterių duomenų bazes, išlėkdavo trumpam į
miestą ir sulaukė kažkokio studento vizito.
Visiškai neatrodė, kad Bruno bent kiek domėtųsi Lana Mūr.
Žinodami jo būdą, kai kurie vyrai garsiai spėliojo, kad Bruno
rodomas neveiksnumas gali būti apsimestinis, todėl dar ne
viskas baigta. Kad ir kaip būtų, bėgant savaitėms, nekintantis
daug dirbančio Bruno vaizdas neteikė vilčių, kad jo iššūkis galėtų
pasibaigti kaip nors kitaip nei garantuotu pralaimėjimu.
Beje, pačiai Lanai Mūr, pastaruoju metu nuolatos linksniuoja-
mai miesto dienraščių, radijo ir televizijos stočių, rimta draugystė
su Bruno Braulingu greičiausiai nebuvo vienas svarbiausių
tikslų.

50
Rugpjūčio antroji pusė

Po „M. K. H. Limited“ išspausdinto straipsnio su jos ir Seli

bučinio nuotrauka Lana Mūr jautė didžiulį stresą, negalėjo

94
susikaupti darbui ir kaip įmanydama vengė gerokai padidėjusio
pašalinių žmonių dėmesio.
Savo lytinės orientacijos ji niekada nelaikė pernelyg svarbiu
dalyku ir neketino visą gyvenimą jos slėpti. Tai buvo asmeninis
reikalas, todėl Lana norėjo pati pasirinkti laiką bei būdą, kaip
tai pranešti visuomenei, ir niekada nemanė, kad kas nors galėtų
ją dėl to pasmerkti, juk apie tai ir be jos yra prisipažinę daug
svarbesni bei garsesni žmonės.
Deja, nežinia kaip sugebėjęs padaryti bučinio nuotrauką,
visiškai nepaisydamas jos interesų ir teisės į privatumą, apie tai
visuomenei pirmas pranešė niekšas Mario K. Habermanas, ant
kurio Lana dabar baisiai siuto, nors ir žinojo, kad blogiausia,
deja, jau įvyko.
Šis niekingas žurnalistas ją pavertė slapuke, išdavusia ja
pasitikėjusią visuomenę, todėl dabar Lana Mūr turėjo rasti
vidinės stiprybės išgyventi to bjaurybės sukeltą košmarą.
Negana to, visuomenėje pasigirdo absurdiškų spėlionių, kad
ji išrinko Seli „Nebylaus palikimo“ nugalėtoja pagal asmenines
simpatijas. Kurstoma žiniasklaidos, ši mintis peraugo į viešus
svarstymus, ar Lana Mūr nesumaišė viešųjų ir privačių interesų.
Žmonės spėliojo, ar dar gali ja pasitikėti, ir garsiai klausinėjo, ar
Lana Mūr turi ir daugiau paslapčių.
Tai buvo tikras siaubas...
Netrukus po Mario K. Habermano sukelto skandalo, atsiri-
bodama nuo nepageidaujamo dėmesio, Seli Lokerbek išvyko at-
gal į savo nedidelį provincijos miestelį, tačiau Lana Mūr buvo
priversta klausytis nesibaigiančių spėlionių apie save ir atlaikyti
klausiamai į ją žiūrinčių žmonių išraiškas.
Kad išsklaidytų nepagrįstai mestus kaltinimus ir visuomenės
dvejones, Lana turėjo kuo skubiau padaryti oficialų pranešimą
spaudai, tačiau, kurį laiką negalėdama susisiekti su išvykusia Seli
ir nesugebėdama tinkamai įsijausti į savo aktualijas, ji tam tiesiog
neturėjo jėgų.
Žiniasklaidai netylant, Lana Mūr beveik prarado visuomenės
pasitikėjimą, buvo įtraukta į apkalbų sūkurį, o jos karjeros planai

95
pakibo ant plauko.
Jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

51
Rugpjūčio pabaiga

Iki pat rugpjūčio pabaigos Bruno kaip prisuktas darbavosi

skyriuje, kartkartėmis keletui valandų išvykdamas su augalotuoju
skyriaus seržantu Kurčiu. Šis patvirtino, kad skyriaus vadas
Hubertas jiems su Bruno skyrė naują užduotį, todėl buvo aišku,
kad būdamas už skyriaus ribų Bruno neužsiima savo iššūkio
reikalais.
Nuo pastarojo pokalbio su kolektyvu Bruno paėmė tik vieną
laisvadienį ir tą dieną buvo išvykęs iš miesto. Apie tai informavo
tas pats Kurtis, dalyvavęs pokalbyje su išeiginės paprašiusiu Bru-
no ir skyriaus vadu Hubertu.
Ką gi jis galėtų nuveikti per vieną dieną ir dar išvykęs?
Niekas skyriuje dėl to nesijaudino, tik laukė, kada Bruno pasiryš
pripažinti savo pralaimėjimą.
Baigiantis rugpjūčiui, kai kurie vyrai sunkiai tvardėsi
nepaklausę Bruno apie jo reikalus ir į jį žiūrėjo lyg į nemalonumų
prisidariusį pagyrūną, visai netrukus turėsiantį paminti
savo čempionišką neliečiamybę, atsistoti į vietą ir, žinoma,
atsiprašyti.
Tačiau kol kas, tarsi iššūkis jam visai nerūpėtų, Bruno
paprasčiausiai dirbo, nueidavo įsipilti kavos, pakalbėdavo su
Hubertu ar pavartydavo archyvo dokumentus.
Rugpjūčio 30-ąją, plačiai atidaręs savo kabineto duris, jis
sėdėjo ant darbo stalo užsikėlęs kojas. Priešais save pasidėjęs
kažkokius popierius, vienoje rankoje vartydamas rašiklį, kitos
pirštais Bruno barbeno per stalviršį ir lyg išsiblaškęs nukreip-
davo žvilgsnį tai vienur, tai kitur. Jis, aišku, pastebėjo pastaruoju
metu padrąsėjusių bendradarbių dėbčiojimą savo pusėn.
Padėjęs rašiklį ant stalo ir, tarytum padaręs reikšmingą išvadą,
Bruno atsistojo, čiupo savo švarką, išjungė šviesą, užrakino

96
kabineto duris ir pasirodė bendrojoje skyriaus patalpoje.
Kaip buvo žadėjęs prieš keletą savaičių, jis kreipėsi į
skyriuje dirbančius vyrus. Kalbėdamas laisvai ir į kolegas vi-
sai nežiūrėdamas iš aukšto, Bruno informavo rytoj šeštą
valandą pagrindinėje pėsčiųjų alėjoje susitiksiantis su Lana Mūr.
Paminėjęs kavinę „Vidurys“, Bruno asmeniškai pakvietė Kentoną,
Germundą ir Martiną stebėti jo susitikimo ir, remiantis tuo, ką
pamatys rytojaus vakarą, ragino nuspręsti jo iššūkio baigtį.
Maloniai atsisveikinęs ir visiems palinkėjęs gero laiko, Bruno
išėjo iš skyriaus. Vyrai susižvalgė ir kurį laiką stovėjo neišleisdami
nė garso – toks Bruno elgesys jiems trumpam atėmė žadą, o
kartu sužadino smalsumą. Niekas nesitikėjo tokių tiesioginių jo
užuominų. Bruno apskritai kalbėjo visai nebūdingai ir atrodė
kažkoks keistas.
Erikas Hadsonas pasikvietė pakalbėti Martiną Silverbergą ir
davė jam keletą patarimų: nelįsti Bruno į akis, leisti jam veikti ir
jokiu būdu nesikišti. Erikas priminė, kad būtina išlaukti iki įvykių
pabaigos, nesvarbu, kiek tai užtruktų, ir nepasiduoti galimiems
Kentono bei Germundo raginimams vakarą baigti per anksti.
Pridūręs, kad būtent Martinui teks pagrindinė atsakomybė dėl
iššūkio baigties vertinimo, Erikas paprašė palaikyti su juo ryšį ir
rytoj vakare bent trumpai papasakoti apie įvykių eigą.
Nors ir tikėjosi Bruno pralaimėjimo, įvykių atomazgos
nekantriai laukė abi skyriaus vyrų stovyklos. Ilgus mėnesius
trukęs laukimas turi baigtis jau rytoj.

52
Rugpjūčio 31 d.

Paskutinę rugpjūčio dieną pasitaikė puikus oras. Vakarop

pagrindinė miesto pėsčiųjų alėja ėmė pastebimai pilnėti –
norėdami atsikvėpti po darbo dienos, žmonės sėdėjo lauko
kavinėse, susitiko su draugais, lakstė į vieną ar kitą iš daugybės
alėjoje esančių parduotuvėlių ar tiesiog užsuko prasivaikščioti ir
pasimėgauti vasarišku oru.

97
 Specialiai nužymėtu alėjos ruožu pramindavo pavieniai
dviratininkai, kur ne kur į pasimatymus skubėjo jauni
įsimylėjėliai, o susitikusios porelės lėtai ir svajingai vaikštinėjo
aplinkui.
Alėjos laikrodžio rodyklėms atsistojus visu ūgiu, „Vidurio“
kavinėje pastebėję įsitaisiusį Bruno Braulingą, priešingoje alėjos
pusėje prie staliuko prisėdo Kentonas Kolinsas, Germundas
Kylas ir Martinas Silverbergas.
– Taigi šiandien paskutinė Bruno iššūkio diena – sunku
patikėti... – vartydamas valgiaraštį apibendrino Kentonas. – Ar
pamenate, prieš kiek laiko visa tai prasidėjo?
– Senokai, dar ankstyvą pavasarį, – priminė Martinas.
– Taip. Beje, iki šiol nematėme jokių Bruno pastangų, –
skeptiškai pridūrė Germundas. – Nejaugi dar galima ko nors
tikėtis? Man keista, kodėl jis apskritai rengia šį spektaklį.
– Jei pakvietė, matyt, nori kažką parodyti. Šiaip ar taip,
pažiūrėsime, ar šį vakarą alėjoje atsiras viena įsimylėjėlių porele
daugiau, – svarstė Kentonas.
– Man įdomiausia, kaip Bruno ruošiasi pripažinti, kad
jam nieko nepavyko... Apskritai, jei jis dar nori ką nors mums
parodyti, geriau jau nedelstų ir tegul tai būna verta dėmesio,
nors aš abejoju, kad tai įmanoma, – nestokojantis pesimizmo
Germundas žvilgtelėjo į laikrodį ir apsižvalgė aplinkui.
– Nekantrauji? – klausiamai šyptelėjo Martinas, užversdamas
peržiūrėtą valgiaraštį.
– Sunku nuspėti, koks Bruno veiksmų planas, – įsiterpė
Kentonas. – Per pastaruosius mėnesius jo niekada nematėme
su Lana, o juk ilgokai ją stebėjome. Tačiau Bruno iki pat
paskutinės dienos rodo pasitikėjimą savimi, lyg dėl to nė kiek
nesijaudintų...
– Taip. Tai ir įdomiausia, – pritarė Martinas.
– Visiems sužinojus mažytę Lanos Mūr paslaptį, Bruno tikrai
nepasidarė lengviau, – neatlyžo Germundas.
– Taip. Tikiuosi, kad šiandien jis kažkaip išsklaidys visus
neaiškumus, – vylėsi Kentonas.

98
 – Esu tikras, kad jis tai ir padarys, juk Lana Mūr – ne jo nosiai, –
nukirto Germundas.
Priėjus padavėjui, Kentonas užsisakė salotų ir mineralinio
vandens, Martinas paprašė mažos picos ir kokakolos, o
Germundas – tirštos sriubos.
– Ką gi, greitai viską pamatysime. Kad ir kaip būtų, ry-
toj skyriuje bus oficialios Bruno iššūkio pabaigtuvės, – niekur
neskubėjo Kentonas.
– Žiūrėkit – ateina Lana Mūr! – galva parodė Martinas.
Iš tiesų, nesižvalgydama į šalis ir šiek tiek susikausčiusi, kitoje
alėjos pusėje link Bruno Braulingo artėjo Lana Mūr. Ji dėvėjo
baltos spalvos palaidinę, ant peties nešėsi nedidelę pilkšvą
rankinę, mūvėjo mėlynus džinsus, avėjo baltas basutes, o savo
veidą bandė paslėpti po dideliais akiniais nuo saulės, tačiau
tai nepadėjo visiškai išvengti praeivių dėmesio. Šiaip ar taip,
neatrodė, kad ji eitų į pasimatymą.
Lanai priėjus, Bruno atsistojo ir pasiūlė prisėsti prie jo staliuko.
Sekundėlę padvejojusi ir galbūt truputį sutrikusi, Lana sutiko.
Netrukus juodu kažko užsisakė ir, padavėjui nuėjus, sėdėjo
bei apie kažką kalbėjosi.
Šioje alėjos pusėje padavėjui atnešus užsakytą maistą, trys
vyrai ėmė godžiai valgyti, iš akių nepaleisdami kitoje pusėje
vykstančio susitikimo.
Lana Mūr prie Bruno staliuko sėdėjo kiek susikausčiusi ir
stengėsi nesižvalgyti aplinkui. Ji akivaizdžiai nenorėjo atkreipti
bereikalingo dėmesio, nes pastarosios savaitės ir taip buvo ne
pačios lengviausios jos gyvenime.
Neatsižvelgiant į Bruno kvietimą, jo susitikimas su Lana Mūr
trijulei vis tiek atrodė kiek netikėtas – buvo įdomu, kaip Bruno
apskritai sugebėjo prikalbinti Laną pasirodyti tokioje viešoje
vietoje.
– Pakalbėti su ja ir aš galiu, tik gaila, kad tai dar nieko nereiškia, –
subambėjo Germundas. Jis buvo pasiryžęs Bruno pralaimėjimo
liudininku tapti tiesiog čia ir dabar.
– Manai, Lana eitų su tavimi į pasimatymą pėsčiųjų alėjoje? –

99
kolegą per dantį patraukė Martinas.
– Tikrai rasčiau būdą ją įtikinti, kad susitiktume bent dėl akių! –
gana rimtai atkirto Germundas.
– Verčiau pažiūrėkime, kas vyks toliau, – įsiterpė Kentonas. –
Labai įdomu.
Lanos ir Bruno pasimatymas geriausiu atveju panėšėjo į
dalykinį susitikimą, kuriame nebuvo nieko asmeniška. Iš kitos
alėjos pusės buvo matyti, kad Bruno kalba daugiau, o Lana
įdėmiai klausosi. Jos kūno kalba išdavė susidomėjimą Bruno
pasakojimu.
Jiedviem kalbantis, Lanos Mūr veidas ėmė švytėti, o ji pati
vis labiau atsipalaidavo. Bruno kažką pasakius, ji net nusiėmė
akinius nuo saulės ir trumpam sustingo. Matyt, ji išgirdo kažką
iš tiesų ypatinga.
Lana akimirką susvyravo, lyg negalėdama patikėti. Ji dar
kažko paklausė, o atsipalaidavęs ir pasitikintis savimi Bruno jai
atsakė.
Visai netrukus nuo Bruno ir Lanos staliuko atskriejo
jausmingo Lanos susižavėjimo nuotrupa, po kurios ji metėsi
Bruno ant kaklo ir pabučiavo jį į skruostą...
Šią sceną trijulė stebėjo lyg užhipnotizuota. Net Germundas
neturėjo ką pasakyti.
Nuo tos akimirkos Lana Mūr tarsi atgavo žadą ir visai nebe-
buvo susikausčiusi. Ji su Bruno gėrė padavėjo atneštus karštus
gėrimus ir apie kažką entuziastingai kalbėjosi.
Lanos Mūr pasikeitimas atrodė beveik neįtikėtinas. Akivaizdu,
kad Bruno jai padarė tiesiog stulbinamą įtaką.
Iš kitos alėjos pusės įvykius stebintys vyrai negalėjo atitraukti
žvilgsnių nuo jų akyse susiformavusios poros. Situacija buvo
labai įdomi ir sulig kiekviena minute darėsi vis mažiau prog-
nozuojama.
Pasižiūrėję į laikrodžius, Lana ir Bruno atsistojo nuo staliuko.
Lana jam kažką pasakė ir pamojo link savęs, turbūt prašydama
ją palydėti.
– Kas gi ten, po velnių, vyksta? – pro sukąstus dantis nervin-

100
gai iškošė Germundas.
– Tikras Bruno šou... – neatitraukdamas akių, ramiai atsakė
Kentonas.
Nors į juodu dėmesį atkreipė ne vienas praeivis, Lana Mūr dėl
to visai nesijaudino. Įsikibusi Bruno į parankę ir apie kažką su
juo kalbėdamasi, ji nuėjo atgal, ta pačia kryptimi, iš kur pasirodė
ateidama į šį susitikimą.
– Man regis, Bruno pamažu eina link savo iššūkio pabaigos, –
pagaliau pratarė Martinas.
Germundo veide atsispindėjo nerimas. Jis visai nenorėjo
girdėti užuominų į galimą Bruno sėkmę ir jo susitikimo su Lana
visai nebuvo linkęs sureikšminti.
– Kažko panašaus galima buvo tikėtis – juk tai tikras Bruno
braižas, – ištarė akių nuo Bruno ir Lanos neatitraukiantis
Kentonas.
Germundas kreivokai pažvelgė į savo bičiulį.
– Ką darysime dabar? – paklausė Martinas.
– Nemanau, kad dar galime tikėtis kažko ypatinga, – sku-
biai pareiškė Germundas. – Juk tai, ką matėme, nebuvo vieša
pasipiršimo ceremonija ir teigiamo Lanos atsakymo Bruno
negavo. Jis tik kažką prikalbėjo, kad viešai gautų jos bučinį, bet
tai tikrai nėra esminis įvykių posūkis. Manau, kad viską, ką šį
vakarą galėjome pamatyti, jau matėme, todėl galime skirstytis.
Akivaizdu, kad Bruno pralaimėjo, o jo mažytis šou baigėsi.
– Na jau ne! – nesutiko Martinas. – Šito tikrai nedarysime!
Arba dabar varom paskui Bruno ir Laną, arba rytoj papasakosiu,
ką mačiau ir kaip baigėsi Bruno iššūkis.
– Tikrai nepaliksime tau vienam nuspręsti iššūkio baigties.
Be to, labai smalsu, ar dar kažką pamatysime, – Kentonas alkūne
draugiškai bakstelėjo Germundui, ragindamas jį prisijungti.
Neturėdamas pasirinkimo Germundas sutiko. Vyrai pakilo ir
lėtai ėjo savo alėjos puse, stebėdami kitoje pusėje lėtai einančius
Laną Mūr ir Bruno Braulingą. Įsikibusi Bruno į parankę, Lana
kažką linksmai čiauškėjo ir visai nebesibaimino praeivių.
Bruno palydėjo ją iki automobilio. Prieš atsisveikindami,

101
juodu dar sykį žvilgtelėjo į savo laikrodžius.
„Derina vėlesnio susitikimo laiką“, – nusprendė Kentonas.
Atsisveikindama Lana Mūr kažką pasakė Bruno, dar sykį jį
apkabino ir pabučiavo į skruostą, o nuvažiuodama pamojavo
jam pro savo mašinos langą.
Germundas nusikeikė.
Bruno apsisuko ir patraukė atgal prie savo automobilio,
pastatyto kitame alėjos gale. Atsisukęs į Martiną, Kentoną ir
Germundą, jis jiems nusišypsojo ir parodė iškeltą nykštį.
Tai buvo nerealu.
– Tai ką, važiuojame paskui jį? – atsitokėjęs pasiūlė Martinas.
– Varom, – už abu su Germundu atsakė Kentonas.
Savo seną visureigį Martinas taip pat buvo palikęs kitame
alėjos gale, ko gero, kažkur netoli Bruno mašinos. Stebėdamas
kita alėjos puse einantį Bruno, Martinas paskambino Erikui ir jį
informavo apie pastarosios valandos įvykius.
Erikas buvo labai susidomėjęs. Jis ilgokai klausinėjo detalių
ir pritarė Martino minčiai važiuoti paskui Bruno. Baigdamas
pokalbį, Erikas paprašė ir toliau informuoti apie įvykių eigą.
Puikiai alėjoje pasirodęs Bruno, ko gero, turėjo paruošęs ir
daugiau staigmenų, todėl ką tik pasibaigęs susitikimas dabar
atrodė kur kas reikšmingesnis, nei tikėjosi trys jo stebėti
važiuojantys kolegos.
Dabar jie visai nebuvo tikri, kaip pasibaigs Bruno iššūkis.

53
Rugpjūčio 31 d.

Matydamas atsipalaiduojančią, meilikaujančią ir bučiuojančią

Bruno Laną Mūr bei supratęs, kad įvyks dar vienas jų susitikimas,
Germundas susinervino.
Jis buvo nusivylęs įvykiais pėsčiųjų alėjoje, kuriuos manė
būsiant pigiu Bruno blefu, o tai, kad dabar visi trys neplanuotai
vyko paskui Bruno ir laukė įvykių tęsinio, jį tiesiog siutino.
Dėl neprognozuojamos vakaro baigties Germundas negalėjo

102
atsikratyti staiga atsiradusios blogos nuojautos.
Nors puikiai žinojo Germundo norus Bruno atžvilgiu,
Kentonas paslapčia norėjo, kad daugelio nemėgstamam Bruno
pasisektų užkariauti Lanos Mūr širdį. Jis smalsavo, kuo dar šį
vakarą Bruno sugebės juos nustebinti, ir nujautė trilerio vertą
iššūkio pabaigą.
Negavęs kvietimo važiuoti pas Bruno, tačiau savo iniciatyva
paskui jo automobilį sekantis Martinas buvo sudomintas to, ką
matė alėjoje, bet iš esmės turėjo tik vieną tikslą – būti nešališku
įvykių stebėtoju ir gerai atlikti Eriko skirtą užduotį.
– Kaip manote, ar Bruno mus dar nustebins, kaip tai padarė
pėsčiųjų alėjoje? – įsivyravusią tylą nutraukė jis.
– Dabar Bruno turės namų aikštės pranašumą, todėl visai gali
būti... – svarstė Kentonas.
– Man kažkodėl atrodo, kad alėjoje matyti įvykiai tėra tik
įvadas, – iškėlė mintį Martinas.
– Bruno kol kas dar nieko nepasiekė, – prie diskusijos
prisijungė ir Germundas. – Tam paskui jį ir važiuojame, kad
šiame reikale padėtume tašką. Tačiau, jei Bruno nori, kad jam
būtų įskaitytas laimėjimas, turės parodyti kur kas daugiau, nei
matėme alėjoje, todėl aš ir toliau manau, kad jam nepavyks, o tai,
ką matėme, tebuvo pasirodymas dėl akių.
– Ką gi, manau, greitai viską pamatysime, – užbaigė trumpą
pokalbį Martinas, sustabdydamas savo automobilį visai netoli
Bruno namo.

54
Rugpjūčio 31 d.

Nuo miesto centro mažiau nei pusvalandžiu kelio automobiliu

nutolusiame prestižiniame kvartale tvyrojo įprasta ramybė, kurią
trumpam sudrumsdavo nebent pravažiuojanti mašina, amsintis
šuo ar žaidžiančių vaikų klegesys.
Čia gyvenantys žmonės mėgavosi privatumu ir didelėmis,
skoningai suprojektuotomis bei gerai prižiūrimomis valdomis
aplink namą.

103
 Dėl administracijos organizuotumo ir teikiamų paslaugų
kokybės bendroji šio rajono teritorija traukė dėmesį nepriekaištinga
švara ir gausiai vešančia augalija. Dideli, seniai brandos amžių
pasiekę gyvenvietės medžiai tapo namais juose čiulbantiems
paukščiams, grynino orą ir teikė jaukumo, o karštomis vasaros
dienomis į savo šešėlį priimdavo kiekvieną, norintį pasislėpti nuo
karščio.
Bendrijos gyventojų valdose gausiai augantys dekoratyviniai
augalai, aukštos gyvatvorės, gėlynai ir dailūs žalios vejos ploteliai,
laistomi ore lankus raizgančių plonyčių vandens čiurkšlių, buvo
neatsiejamas šios gyvenvietės atributas.
Čia visur tvyrojo išpuoselėtos aplinkos ir nusistovėjusios
kaimynystės jausmas. Kad ir kur pasisuktum, dvelkė pastovumu,
ramybe ar skoninga prabanga, o aplinkiniai namai vienas su kitu
neretai varžėsi stiliumi ir modernumu.
Gyvenimas šioje vietoje atrodė itin patrauklus, tačiau buvo
prieinamas toli gražu ne kiekvienam. Net praūžęs ekonomikos
sunkmetis nesumažino šios bendrijos nekilnojamojo turto vertės,
o tik sustabdė beprotišką kainų augimą. Čia gyveno pasiturintys
ir garsūs miesto žmonės, galintys sau leisti tokią idilę ir ramybę.
Vienas šios bendruomenės namų priklausė nusipelniusiam
miesto detektyvui Bruno Braulingui. Tai buvo dviejų gatvių kam-
pe stovintis dviaukštis šiuolaikinio dizaino namas. Bruno valdas
supo daugiau nei pusės suaugusio žmogaus ūgio dekoratyviniai
augalai, o jose vyravo trumpai nupjauta žolė. Šviesios spalvos
plytelėmis išklotas įvažiavimas siaura juostele apglėbė visą namą,
maloniai kontrastuodamas su fasado spalva.
Namas šiek tiek atspindėjo tiesmuką Bruno būdą – jo teritori-
joje buvo viskas, ko reikia, ir nė vieno bereikalingo daikto. Namui
suplanuoti ir įrengti jis buvo nusisamdęs interjero dizainerį.
Prie įvažiavimo į garažą stovėjo juodas Bruno visureigis, kurį
jis neseniai buvo įregistravęs parduoti, o šalia jo esančios vietos
visiškai pakako pastatyti dar porai automobilių.
Lėtai privažiavęs senas sidabrinės spalvos Martino Silverbergo
visureigis sustojo netoli Bruno namo. Automobilyje sėdintys trys

104
vyrai įsitaisė stebėti šio vakaro įvykių – jie gerai matė abi gatves,
vedančias iki Bruno namo, o jį patį stebėjo kampu.
Martinas Silverbergas, žvilgsniu aprėpęs gretimai stovinčius
namus ir nepriekaištingai atrodantį rajoną, net švilptelėjo:
– O aš ir neįsivaizdavau, kaip čia jauku. Į tokią vietą tikrai ne
gėda pasikviesti Laną Mūr.
– Taip. Senokai čia buvau, – atsiliepė Kentonas.
– Paskutinį sykį čia lankiausi, kai dar buvau studentas, prieš
kokius šešerius ar septynerius metus, – susimąstė Martinas.
– Ir ką čia veikei? – paklausė gale sėdintis Germundas.
– Vienas iš draugų savo tėvų name organizavo vakarėlį, ką gi
daugiau, – šyptelėjo Martinas. – Tiesa, buvo vėlus metas, todėl
net nepastebėjau, kokia čia graži vieta.
– Tokiam paprastam policininkui kaip aš į tokias gražias vie-
tas pasitaiko proga užsukti nebent tada, kai kas nors apvagia arba
nužudo kokį turčių, – liūdnokai pareiškė Germundas.
– Arba kas nors į svečius pakviečia, – įsiterpė Kentonas ir
mostelėjo Bruno namo link.
– Ką gi, atrodo, viskas paruošta tolesniam veiksmui – lieka tik
sulaukti šio vakaro viešnios, – apibendrino situaciją Martinas ir
žvilgtelėjo į laikrodį – 19.10.
– Manau, Lana Mūr turėtų atvykti lyginę valandą arba pusę
kažkurios valandos, – darė prielaidą Kentonas.
– Visai gali būti, – sutiko Martinas.
Automobilyje įsivyravo tyla. Bruno name kol kas nebuvo
matyti jokių gyvybės ženklų, todėl reikėjo tiesiog laukti.

55
Rugpjūčio 31 d.

Apsireiškė pirmosios vakaro sutemos. Jau gerą pusvalandį nieko

nevyko, todėl automobilyje sėdintys vyrai pradėjo nuobodžiauti.
Pusę aštuonių Lana Mūr nepasirodė, bet Martinas ir Kentonas
tikėjo, kad ji atvyks. Nekantrauti ėmęs Germundas dar kartą pasiūlė
važiuoti namo.
– Bruno šį vakarą jau šį tą parodė, o mes dar ir prie jo namų

105
atvažiavome, todėl privalome palaukti, – atsakė jam Martinas. –
Kas žino, galbūt šį vakarą tapsime istorinio įvykio liudininkais.
– O man norisi pamatyti jį gaunantį į skudurus! – niršo Ger-
mundas.
– Įdomu, kaip viskas pasibaigs, – šyptelėjo Kentonas, – juk
šiandien paskutinė iššūkio diena. Būsime čia tol, kol Bruno
iššūkyje padėsime tašką, tik kol kas neaišku, koks bus prieš jį
parašytas sakinys.
Germundas ir toliau kartkartėmis pabambėdavo, tačiau Mar-
tinas ir Kentonas toli gražu neketino pasitraukti iš numanomų
įvykių vietos.
– Žinote, – nutraukė beužslenkančią tylą Martinas, – kai čia
buvau paskutinį kartą, vakarėlyje nutiko keistas dalykas.
Kentonas ir Germundas sukluso. Martinas ėmė pasakoti:
– Tuomet buvau studentas. Viename iš šių namų vyko vakarėlis,
į kurį susirinko keliolika žmonių. Linksmybės greitai įsibėgėjo,
pradėjome svaigintis ir šėlti. Ne vienas iš mano bičiulių smarkiai ap-
girto. Žodžiu, tarp mūsų buvo tokia turtingų tėvų dukrelė Moli
Flos. Tai va. Ji girtutėlė išėjo į lauką ir kuriam laikui dingo iš mūsų
akiračio, o jai sugrįžus pastebėjome keistą dalyką – auksinė jos
plaukų kasa, merginos pasididžiavimas, buvo nurėžta...
– Rimtai? – nusistebėjo Kentonas.
– Tikrai, nemeluoju. Tačiau istorija tuo nesibaigė. Klausykite
toliau. Susivokusi, kas įvyko, Moli labai išsigando, supanikavo,
kaipmat prablaivėjo ir ėmė verkti, rėkė... Kažkas, turbūt vienas
blaivesnių vakarėlio dalyvių, iškvietė policiją, o pati Moli
paskambino tėvui.
Netrukus atlėkė policija ir apklausė nukentėjusiąją bei kitus
vakarėlio dalyvius. Paskui pasirodė ir merginos tėvai, kurie visus
iš eilės ėmė koneveikti ir grasinti teismais.
– Įsivaizduoju, – pertraukė Kentonas.
– Tačiau mes dievagojomės nieko nedarę. Tiesą sakant,
neįsivaizduoju, kad kas nors iš mūsų kompanijos būtų taip
pasielgęs.
– Ir kaip viskas baigėsi? – paklausė Germundas.

106
 – Pati Moli nieko konkretaus negalėjo papasakoti, nes nieko
neprisiminė. Apžiūrėję namą ir jo apylinkes, policininkai
apklausė vakarėlio dalyvius ir, neradę jokių įkalčių bei nustatę
visų vakarėlio dalyvių tapatybes, išvyko. Kiek žinau, byla taip ir
nebuvo iškelta. Viskas taip ir liko neaišku, – bandydamas kuo
tiksliau prisiminti įvykius, pasakojo Martinas.
Tuo metu suskambo jo telefonas. Vos atsiliepęs, Martinas
įjungė garsiakalbį.
– Sveikas, Marti, kas nauja? – pasigirdo Eriko balsas.
– Sveikas, mes jau kurį laiką prie Bruno namo, tačiau kol kas
nieko nevyksta.
– Ką gi. Vyliausi, kad vis dėlto turėsi naujienų.
– Deja, kol kas ne, tačiau laukiame toliau. Bruno yra namie,
bet Lanos Mūr dar nematyti.
Šiek tiek atsikrenkštęs, Erikas pridūrė:
– Gerai, tik niekur nesitraukite. Bruno niekur nedings – juk
žino, kad turės kažką parodyti. Tiesą sakant, aš jums truputį
pavydžiu būti veiksmo sūkuryje. Visi kiti vyrai laukia naujienų,
tad žiūrėk, jei ką, nepamiršk paskambinti.
– Nepamiršiu, kur jau ten, kad tik būtų ką pasakoti.
– Tai iki.
– Iki.
– Nekantrauja... – išjungęs telefoną pridūrė Martinas.
– Taip jau išeina, kad šį vakarą mums reikia Bruno, o jam –
mūsų. Būtų visai neblogai dar kažką pamatyti... – dešinės rankos
pirštais barbendamas per visureigio durų apdailą, garsiai mąstė
Kentonas.
Praėjus keliolikai minučių, gatvėje pasirodė automobilis.
Vyrai neatitraukė nuo jo akių.
– Nagi, nagi, – viltingai sušnibždėjo Martinas.
– Lyg ir panašus į Lanos automobilį, – spėjo Kentonas.
– Atrodo, kad taip, – pritarė Martinas.
Germundas tylėdamas spoksojo į atvažiuojančią mašiną. Jis
nenorėjo, kad tai būtų Lana Mūr, tačiau netrukus atpažino pa-
lengva atriedantį tamsiai mėlynos spalvos „Audi A2“ – Lanos

107
automobilį, kurį ne sykį buvo matęs anksčiau.
– Štai tau ir išankstinis nesėkmės įvaizdis! Lana Mūr atvažiuoja
pas Bruno į svečius, – kone sušuko Martinas.
– Tuoj prasidės įdomiausia Bruno iššūkio dalis! – beveik
iškilmingai pareiškė Kentonas.
Turbūt pastebėjęs, kad ji atvyksta, Bruno įjungė prie namo
įrengtus nedidelius žibintus, kurie pastebimai pagyvino aplinkinį
vaizdą.
Laikrodis rodė 19.51.
– Turbūt atvažiavo susitikti aštuntai valandai, – spėjo
Kentonas.
Lana Mūr privažiavo prie Bruno namo, pasistatė automobilį
šalia juodo šeimininko visureigio ir, išjungusi variklį, lėtai išlipo
iš mašinos.
Apsirengusi tipine verslo moters apranga ir avėdama juodus
aukštakulnius batelius, ji atrodė profesionaliai ir kaip visada stul-
binamai – idealios jos kūno formos nepalikdavo abejingų.
Šiek tiek neryžtingai žengusi link Bruno namo, Lana
skambtelėjo į duris. Šeimininkas kaipmat pasirodė tarpduryje.
Pasipuošęs juodu kostiumu, baltais marškiniais ir pilku
kaklaraiščiu, Bruno atrodė panašesnis į specialųjį agentą ar
įtakingą verslininką nei į paprastą detektyvą.
Lana su juo pasisveikino, skėstelėjo rankomis, kalbėdama
apsižvalgė aplinkui ir turbūt nusišypsojo, nes Bruno atsakė plačia
šypsena.
„Jei nežinotum, koks bjaurus Bruno būdas, galėtum jį
lengvai palaikyti tikru džentelmenu“, – pamanė sceną stebintis
Germundas.
Lana su Bruno užėjo į vidų.
Kentonas ir toliau norėjo, kad Bruno pasisektų užkariauti
Lanos Mūr širdį, ir dabar labiau nei bet kada tikėjo, kad jam gali
pavykti.
Jau patyręs ne vieną mėnesį skyriuje vyraujantį susidomėjimą
Bruno iššūkiu, stebėdamas Laną ir Bruno, Martinas pirmiausia
matė dvi išskirtines asmenybes. Jis šiek tiek pavydėjo Bruno

108
turimo statuso ir gebėjimų, juk, nepaisydamas neigiamų lūkesčių,
jis kažkaip sugebėjo įtikinti pačią Laną Mūr atvažiuoti į svečius.
Ir tai, reikia manyti, dar ne viskas.

56
Rugpjūčio 31 d.

– Kaip manote, ką dar šį vakarą pamatysime? – kolegų paklausė

jaudulio neslepiantis Martinas.
– Sunku ką nors pamatyti sėdint mašinoje, kai visas veiksmas
vyksta name, – svarstė Kentonas.
– Bet kas galėtų ją pasikviesti į svečius... Tai dar nieko nereiškia.
Jei Bruno nori iš tiesų laimėti, turės parodyti kur kas daugiau! –
piktai išrėžė Germundas.
– Kentonai, prašau paduoti man žiūronus, – paprašė Marti-
nas, ranka mostelėdamas į automobilio daiktadėžę. – Pažiūrėsiu,
gal ką pavyks pamatyti.
– O tu, žiūriu, pasiruošęs, – švilptelėjo Kentonas ir padavė
žiūronus.
Įdėmiai apžiūrėjęs Bruno namą, Martinas matė tik kartais
šmėstelinčius siluetus pirmame aukšte. Neliko nieko kita, tik
stebėti Bruno namą ir laukti, kol kas nors paaiškės.
Martinas paskambino naujienų laukiančiam Erikui, tačiau,
be to, kad pas Bruno atvažiavo Lana Mūr, daugiau neturėjo ką
pasakyti. Jis pasidalijo nuogąstavimais, kad sėdint automobilyje
jiems gali būti sunku nuspręsti iššūkio baigtį.
Iš kito laido galo, kaip ir buvo galima numanyti, skli-
do milžiniškas susidomėjimas įvykių eiga. Erikas padrąsino
nuobodžiaujančius vyrus ir nurodė, kad būtina sulaukti, kol
Lana Mūr išvyks iš Bruno namų, nebent, jų nuomone, pasiliktų
nakčiai.
Pokalbis baigėsi. Nepaisydami Eriko padrąsinimų, Martino
visureigyje sėdintys vyrai euforijos nejautė. Čia vyravo tik
prielaidos, ar pavyks ką nors pamatyti tūnant įvykių pašonėje.
Tiesa, laikas be esminių įvykių buvo iššūkyje stačiusiųjų prieš

109
Bruno sąjungininkas.
Didžiąją laiko dalį automobilyje vyravo tyla. Praslinko geras
pusvalandis, o vienintelis trijulės pastebėtas dalykas buvo prie
Bruno namo privažiavęs nedidelis automobiliukas, atvežęs porą
picų. Mašinoje sėdintys vyrai jautėsi kiek pavargę, o Germundas
buvo dar ir irzlus.
Artėjo devinta valanda vakaro. Iš neturėjimo ką veikti
Germundas pasičiupo žiūronus ir ėmė pro juos žvalgytis. Jis
jau ketino juos padėti į vietą, kai staiga pastebėjo vieną detalę –
per netoli namo kampo esantį langą įžiūrėjo kitoje namo pusėje
paliktą pravirą langą.
Germundui kilo mintis, tačiau, norint ja pasinaudoti, dar
reikėjo palaukti.
Šiek tiek pagyvėjęs, Germundas nusprendė prasimankštinti ir
ištiesė kojas išilgai galinės sėdynės. Kentonas taip pat jautė, kad
būtų ne pro šalį bent kiek išsijudinti, todėl, iki galo atsitraukęs
sėdynę, ištiesė kojas ir įtempęs raumenis pajuto malonius dygliu-
kus. Vienintelis Martinas nekeitė savo sėdėjimo pozos.
Laimei, nė vienas iš trijulės nerūkė, antraip reikėtų kęsti
tabako dūmus.
Į Bruno namą kartkartėmis pro žiūronus pasidairantis
Martinas nematė nieko, kas padėtų nuspėti įvykių eigą, tačiau
juodu su Kentonu buvo nusiteikę laukti, kiek reikės.
Nemėgstantis nieko neveikti, pavargęs ir vis labiau erzinamas
iššūkio baigtį gaubiančios nežinios, Germundas pakeiksnodavo
susidariusią situaciją, tačiau kol kas sugebėjo laukti toliau.
– O kas, jeigu Bruno paprasčiausiai nusamdė Laną šiam
vakarui, kad mus apgautų? – iškėlė hipotezę jis. – Gal juodu
paprasčiausiai šnekučiuojasi, valgo tas prakeiktas picas ir laukia,
kol mes pasišalinsime, kad Lana galėtų vykti namo?
Martinas ir Kentonas minutėlę sudvejojo.
– Teorija gal ir nebloga, tik šiuo metu žmonių dėmesio
vengiančią Laną Mūr būtų sunkoka įtikinti tokiai vaidybai, kokią
matėme pilnutėlėje miesto pėsčiųjų alėjoje, – pirmasis prabilo
Kentonas.

110
 – Jei mes neskubėsime iš čia pasišalinti, nejaugi Bruno sugebės
įtikinti ją praleisti naktį? – rado kitą silpną šios teorijos vietą
Martinas.
– Be to, jeigu jie būtų susitarę ir lauktų, kol mes pasišalinsime,
Bruno pralaimėtų iššūkį, – pridūrė Kentonas.
– Sutinku, bet juk visus tuos mėnesius jis net nebuvo prie jos
prisiartinęs! – gynėsi Germundas.
– Tiesa, tačiau visi žinome, ką Bruno sugeba, todėl dabar
laukiame ir spėliojame, – atsakė Kentonas.
– Šiaip ar taip, Bruno žino, kad mes čia tūnome, todėl
turėtų pasistengti mums kažką parodyti, antraip įskaitysime
pralaimėjimą, – pastebėjo Martinas.
– Visiška tiesa, – sutiko Kentonas, – lygiųjų iššūkyje nebus,
o skelbti Bruno pergalės taip pat negalime, nes nematėme nieko
įtikinama.
– Vadinasi, Bruno turi parodyti kažką ypatinga arba pralaimės, –
pagyvėjo Germundas.
Vis dėlto, toliau nuobodžiai sėdint automobilyje, jo entuziazmas
pastebimai blėso. Germundui buvo pasiutusiai nuobodu ir atrodė
beprasmiška tęsti tą prakeiktą nieko neveikimą. Deja, draugai į
jo skundus beveik nekreipė dėmesio.
Apie dešimtą valandą vakaro, praėjus dviem valandoms nuo
Lanos atvykimo, Germundo kantrybė buvo galutinai išsekusi ir
jis eilinį kartą garsiai pasiskundė sekinamai tuščia įvykių eiga.
– Nejaugi ketini pasibelsti į duris ir paprašyti, kad Bruno
papasakotų, kas iš tiesų vyksta? – ironiškai paklausė Martinas. –
Aš ir pats būčiau nieko prieš sužinoti ką nors daugiau, bet nega-
liu sugalvoti jokio protingo būdo.
Germundas nieko neatsakė ir kuriam laiku pritilo. Jis jautėsi
nepagrįstai nutildytas.
Per pastarąsias nuobodaus sėdėjimo ir gana tuščių svarstymų
valandas visi trys buvo spėję išalkti ir norėjo pasinaudoti
tualetu.
Sutemo. Laikrodis rodė 21.58.
Trumpam išlipę iš mašinos, Kentonas su Germundu gavo

111
ilgai lauktą progą prasimankštinti. Paėjėjęs į šalį, Martinas
paskambino savo žmonai.
Galvodamas apie tai, kaip pasibaigs Bruno iššūkis, Germun-
das visai nesijautė saugiai. Atgavęs neveiklos sukaustytų kojų
lankstumą, jis šiek tiek atsivėrė Kentonui:
– Negaliu atsikratyti blogos nuojautos. Lana pernelyg ilgai
užsibuvo pas Bruno...
– Nesijaudink, drauguži. Žiūrėk į tai kaip į pramogą, –
draugiškai atsakė Kentonas, patapšnodamas jam per petį.
– Ne taip lengva apie tai negalvoti, kai vyrauja tokia nepake-
liama nežinia.
– Jau gana vėlu, todėl Lana gali bet kada išvažiuoti namo. Gali
būti, kad esame visai arti pabaigos.
Germundas nieko neatsakė.
Stoviniuodami tyloje, juodu girdėjo Martiną skambinant
Erikui.
Netrukus Martinas grįžo į automobilį ir vėl atsisėdo prie
vairo.
– Ką tik šnektelėjau su Eriku, – pasakė jis, nuleisdamas durų
stiklą. – Jis nekantravo išgirsti naujienas.
Kentonas priėjo artyn, bet sėstis atgal į mašiną dar nenorėjo.
– Turbūt nusivylė neišgirdęs nieko nauja? – spėjo jis.
– Jis tikėjosi, kad turėsime bent kokių naujienų.
– Tikėkimės, kad ilgai laukti nebeteks.
– Jei Bruno mums ruošiasi ką nors parodyti, geriau jau ilgai
nedelstų, nes mūsų kantrybė turi ribas.
– Jis žino, kad čia esame ir ko laukiame. Šiaip Bruno akivaizdžiai
stengėsi, juk viešai susitiko su Lana ir pasikvietė ją pas save... Tik
klausimas, ar to pakaks, – svarstė Kentonas.
– Lieka neaišku, kada pasibaigs šis nieko neveikimas, o rytoj
laukia darbo diena. Paskambinau žmonai, pasakiau, kad užtruk... –
nebaigė sakinio Martinas.
Jis pastebėjo sparčiai link Bruno namo einantį Germundą.
– Ei, Germundai! Kur, po velnių, eini?! – prislopintu balsu
sušuko Martinas.

112
 – Einu pasižvalgyti, – trumpam atsisukęs, kuo ramiausiai
atsakė Germundas.
– Nekvailiok! Grįžk! – kiek garsiau šūktelėjo Martinas, tačiau
Germundas visiškai nereagavo ir sparčiai tolo.
Martinas iššoko iš automobilio ir norėjo jį pasivyti, tačiau
Germundas kaip tik perėjo Bruno sklypo teritoriją žyminčius
augalus ir pateko į jo valdas. Perėjęs veja, Germundas pasiekė
namą ir netrukus pradingo už kampo.
– Mėšlas! – nusikeikė Martinas ir, kiek padvejojęs, grįžo į
mašiną.
Gana pasyviai situaciją stebėjęs Kentonas taip pat atsisėdo į
automobilį.
– Ką jis sau mano?! – piktai sušuko Martinas.
– Nežinau, man jis nieko nesakė, – Kentonas gūžtelėjo
pečiais.
– Jis viską suknis! – pro sukąstus dantis iškošė Martinas.
– Neįsivaizduoju, ką jis sugalvojo.
Kentonas visai nenorėjo, kad jo draugas iškrėstų kokią
kvailystę, tačiau, bijodamas patekti į keblią padėtį, prie Bruno
namo taip pat nelindo. Liko laukti, kol paaiškės, ką sugalvojo
jųdviejų bendražygis. Martinas paskambino Erikui ir trumpai
informavo apie Germundo poelgį.
Po keliolikos minučių viename Bruno namo antrojo aukšto
kambarių užsidegė šviesa. Bandydamas nors kiek išsklaidyti
nežinią, Martinas pasičiupo žiūronus, pro kuriuos įžiūrėjo iš
pažiūros sunkias, tamsias užuolaidas.
– Man atrodo, tai jo miegamasis, – ištarė Martinas.
Iš už užuolaidų išniro Bruno. Jis lėtai nužvelgė apylinkes ir
atrodė šiek tiek susimąstęs.
Pastovėjęs prie lango keliasdešimt sekundžių, Bruno
pradingo.

57
Rugpjūčio 31 d.

Vos išlipęs iš Martino visureigio ir atsistojęs ant kojų,

Germundas iš karto pasijuto geriau. Jis pasiutusiai nebenorėjo

113
grįžti į automobilį ir nežinia ko laukti, todėl buvo apsisprendęs
imtis iniciatyvos.
Persimetęs pora sakinių su Kentonu ir neradęs ieškomo
nusiraminimo, Germundas sulaukė palankios akimirkos ir ryžtingai
pasileido link Bruno namo kampo, už kurio pro žiūronus matė
pravirą langą.
Žinodamas, kad iš kolegų niekada nesulauktų pritarimo savo
veiksmams, jis ketino padaryti tai, ką manė esant reikalinga, ir
visiškai nereagavo į Martino raginimus grįžti.
„Gana nieko neveikti – laikas perimti iniciatyvą į savo ran-
kas. Užteks tam šunsnukiui vedžioti mus už nosies...“ – ėmęsis
veiksmo, Germundas kaipmat pagyvėjo.
Užėjęs už namo kampo ir pritūpęs po atviru langu, jis sukluso –
tamsiame kambaryje nieko nebuvo, tačiau iš namo gilumos
neaiškiai sklido dviejų žmonių pokalbis – Bruno Braulingas apie
kažką kalbėjosi su Lana Mūr.
Apsižvalgęs aplinkui, jis greitai paėjėjo iki tolimesnio kampo,
už kurio sustojęs ir dar sykį greitai apsižvalgęs, ant namo sienos
paleido savo šlapimo srovelę.
„Už tai, kad surizikavau, dabar galiu bent nusimyyyžti...“ –
atsiduso su dideliu palengvėjimu.
Netrukus, grįžęs po praviru langu, Germundas atsisėdo ant
siaura juostele namą juosiančių dekoratyvinių plytelių ir nugara
atsirėmė į sieną. Tikimybė būti pastebėtam aplinkinių gyventojų
buvo minimali, nes, tūnodamas arti žemės, jis ir pats tiesiogiai
nematė kitų namų langų ar gatvės.
Susikūręs šią galimybę, Germundas ketino pabandyti išsiaiškinti,
kas vyksta viduje, ir kol kas neketino niekur trauktis. Trumpam
atsistojęs ir prikišęs ausį prie pat praverto lango, jis įtemptai gaudė
bet kokį Bruno ar Lanos garsą, tačiau vis tiek negalėjo suprasti, apie
ką tiksliai juodu kalba. Tiesa, balsų intonacija piršo nuomonę, kad
kalbamasi apie kažką labai rimta.
Netrukus pasigirdo žingsniai aukštyn, o viename antrojo
aukšto kambarių užsidegė šviesa. Trumpam įsivyravo tyla.
Germundas kantriai laukė. Čia buvo jo asmeninė iššūkio
pabaigos stebėjimo vieta, už kurią jis jautėsi sumokėjęs.

114
 58
Rugpjūčio 31 d.

Apie dvidešimt minučių antrame aukšte degusi šviesa užgeso

ir Germundas išgirdo iš viršaus besileidžiančius žingsnius.
Netrukus pasigirdo balsai, iš kurių aiškiai išsiskyrė susijaudinusios
Lanos Mūr šūksnis: „Die-ve ma-no!“ Tai buvo pirmas dalykas,
kurį aiškiai suprato po praviru langu tūnantis Germundas. Lana
buvo akivaizdžiai dėl kažko susijaudinusi.
Tuomet vėl buvo girdėti ausiai neišskiriamas Bruno ir Lanos
pokalbis.
„Susitarimo dėl šio iššūkio tarp jųdviejų greičiausiai nėra...“ –
nusprendė Germundas.
Pasigirdo skambus Lanos juokas. Tai buvo antras jam
suprantamas dalykas.
Prabėgus keletui minučių, Germundas girdėjo vis labiau
tylančius Bruno bei Lanos balsus ir pajuto, kaip įkaito atmosfera.
Netrukus pasigirdo neaiškios kilmės chaotiški garsai ir keistas
šnaresys, lydimas ritmingo bildėjimo, kurio neįmanoma supainioti
su niekuo kitu...
Bruno ir Lana aistringai mylėjosi!
Tai buvo trečias dalykas, kurį, tūnodamas po praviru langu,
aiškiai suprato Germundas.
Girdėdamas besimylinčiųjų aimanas ir ritmingą kūnų
dundėjimą, jis netgi pajuto namo sienomis iki jo atsklindančias
mažytes Bruno ir Lanos meilės akto vibracijas...
Germundas sustingo. Jį išpylė šaltas prakaitas, o mintys
kažkur pranyko. Tokiai įvykių eigai nebuvo jokio paaiškinimo...
Germundas buvo priblokštas, o nuo tokio tiesmuko įvykių
posūkio jam pasidarė bloga.
Lyg prieš mirtį prabėgančios viso gyvenimo akimirkos galvoje
pralėkė pastaraisiais mėnesiais gvildentos įvairios Bruno iššūkio
aktualijos. Tam, kas dabar vyko, Germundo racionalus protas
nerado jokio paaiškinimo. Tai atrodė visiškai neįmanoma.
Praėjus pirminiam šokui, Germundas šiek tiek atsipeikėjo.

115
 „Kaip, po velnių, jis tai padarė?! – mintyse iškošė jis. – Kaip?
Kaip?! Kaaiiip???“ – tiek savęs, tiek viso pasaulio klausė jis.
Nerasdamas atsakymų, Germundo protas sukuždėjo: „Bruno
iššūkis baigtas...“
Nebematydamas prasmės ilgiau riogsoti po Bruno langais ir
klausytis įtikinamų Bruno pergalės garsų, Germundas rado jėgų
pasitraukti.
Jis jautėsi visiškai sugniuždytas.

59
Rugpjūčio 31 d.

„Įdomu, kas jį privertė sugrįžti?“ – pastebėjęs pareinantį

Germundą ir lipdamas iš automobilio jo pasitikti, susidomėjo
Martinas. Jis netikėjo, kad Germundas nuo Bruno namo būtų
pasitraukęs tuščiomis, todėl laukė naujienų ir kišenėje užčiuopė
savo telefoną, iš anksto ruošdamasis skambinti Erikui.
Iš automobilio išlipo ir Kentonas.
Artyn priėjęs Germundas buvo išbalęs, sutrikęs ir atrodė
visiškai nesavas.
– Ką pamatei? Kas įvyko? – pasitiko jį Martinas, tikėdamasis
ne vieno konkretaus atsakymo.
Tačiau Germundas tik neaiškiai sumurmėjo:
– La... la... na... su... su... Bru... no... no...
– Ką?! – piktai paklausė Martinas, įsmeigdamas į Germundą
labai priekaištingą žvilgsnį.
Tačiau šis numojo ranka, parodė Bruno namo pusėn ir, nieko
nesakęs, atsidarė galines automobilio dureles. Matydamas klaikią
draugo būseną, Kentonas jam padėjo atsisėsti ant sėdynės.
– Ei! Kas ten nutiko?! Ką pamatei? – neatstojo Martinas.
Nereaguodamas į klausimus, Germundas tuščiu žvilgsniu
žiūrėjo priešais save.
– Tu tik pažiūrėk į jį. Manau, geriausia kuriam laikui palikti
jį ramybėje, – paprašė Kentonas, nerimaudamas dėl Germundo
būklės.

116
 – Šūdas! – nusikeikė Martinas.
Jis privalėjo sužinoti, kas vyksta Bruno name, tačiau, net jei
Germundas kalbėtų, Martinas žinojo negalintis pasikliauti tik jo
papasakota įvykių versija.
Iš tylomis stoviniuojančio Kentono taip pat nebuvo jokios
naudos. Reikėjo ką nors daryti. Šiek tiek atlėgęs, Martinas ėmė
įtemptai galvoti.
Netrukus jis pasileido link Bruno namo, pralindo pro deko-
ratyvinius augalus, perbėgo veją ir užlindo už namo kampo.
Pastebėjęs pravirą langą, Martinas prikišo galvą ir sukluso. Jis
išgirdo, ką būtent norėjo pasakyti Germundas.

60
Rugpjūčio 31 d.

Sėdėdamas automobilyje su tylinčiu Germundu, Kentonas

susimąstė apie pastaruosius mėnesius, kai buvo įsijautęs į Bruno
iššūkio aktualijas, turėjo savo vaidmenį ir jaudinosi dėl dalykų,
apie kuriuos dar ne taip seniai apskritai buvo pamiršęs. Ši veikla
jam grąžino įprastą gyvenimą ir leido pasijusti kaip seniau, iki
šeimos netekties.
Eilinį kartą pagalvojęs apie skaudžią praeitį, Kentonas
pasidžiaugė bent trumpai turėjęs tokią nuostabią žmoną ir dukrą,
su kuriomis jautėsi laimingas.
Keista, tačiau į savo ateitį jis nebežiūrėjo per šeimos netekties
prizmę ir jautėsi turintis jėgų nebeleisti praeičiai nulemti savo
būsimų pasirinkimų. Kentonas buvo pasiruošęs kurti naujus
planus ir jau rytoj nusprendė žengti naują žingsnį. Jis suprato,
kad būtent šį vakarą įvyko tikroji reabilitacijos pabaiga.
Atsitokėjęs Kentonas pamatė nuo Bruno namo grįžtantį
Martiną. Ant galinės sėdynės tebesėdėjo visiškai sugniuždytas jo
draugas Germundas.
„Įvyko kažkas svarbaus“, – suvokė Kentonas.
Priėjęs prie automobilio, Martinas paskambino Erikui ir
glaustai nupasakojo pastaruosius įvykius. Klausydamas jo

117
pokalbio, Kentonas sužinojo, kas vyko Bruno namuose ir kaip
baigėsi jo iššūkis.
Martinas įsėdo į mašiną.
– Vadinasi, iššūkis baigtas? – paklausė Kentonas.
– Taip.
Kentonas daugiau nieko neklausė. Martinas užvedė savo
visureigį ir pajudėjo iš vietos. Važiuodami namo, visi trys vyrai
buvo paskendę mintyse ir galvojo apie Bruno iššūkio baigtį.
Bruno Braulingas Martinui paliko didžiulį įspūdį.

61
Rugsėjo 1 d.

Rugsėjo 1-osios rytą skyriaus vyrai darbe rinkosi anksčiau –

reikėjo oficialiai užbaigti Bruno iššūkį ir pasidalyti pinigus.
Likus pusvalandžiui iki rytinės pamainos pradžios, beveik
visi buvo susirinkę – trūko tik Germundo ir dar poros kolegų.
Taip pat nebuvo Bruno ir skyriaus vado Huberto, tačiau jų čia ir
nereikėjo.
Savo pasakojimą pradėjęs įvykiais pėsčiųjų alėjoje, Martinas
užtruko apie dešimt minučių, kol gana glaustai papasakojo visą
istoriją, nepamiršdamas paminėti neprognozuoto Germundo
poelgio ir savo paties girdėtų mylėjimosi garsų bei aimanų.
Germundo elgesys, galėjęs viską sugadinti, leido tvirtai įsitikinti
Bruno pergale.
Vyrai klausėsi su didžiuliu susidomėjimu.
Kentonas patvirtino Martino pasakojimą, tačiau atkreipė
dėmesį, kad pats negirdėjo lemtingo mylėjimosi garso.
Skyriuje pasirodė baisiai pavargęs ir prislėgtas Germundas,
į kurį sužiuro visi vyrai. Germundo žvilgsnis aiškiai bylojo,
kad iššūkis baigtas. Šalia stovintis Erikas Hadsonas draugiškai
patapšnojo jam per petį.
Susikaupęs Germundas prakalbo:
– Atėjęs po praviru Bruno namo langu, girdėjau jį kalbantis su
Lana, bet negalėjau suprasti, apie ką būtent juodu šneka. Paskui

118
antrajame namo aukšte užsidegė šviesos, o name buvo tylu. Kurį
laiką maniau, kad jie yra susitarę ir viską paprasčiausiai vaidina,
tačiau, antrame aukšte užgesus šviesai, vėl išgirdau juodu
kalbantis. Lana jausmingai ištarė: „Dieve mano!“, o paskui garsiai
nusijuokė ir keletą minučių apie kažką kalbėjosi su Bruno.
Germundas padarė pauzę. Jo pasakojimo visi klausėsi labai
susidomėję.
– Na, o toliau viskas buvo taip, kaip jums jau turbūt papa-
sakojo. Bruno ir Lana ėmė mylėtis, – pasižiūrėjęs į Kentoną ir
Martiną, užbaigė Germundas.
Erikas dar sykį paguodžiamai patapšnojo jam per petį.
– Gerai padirbėjai, Germundai, – pasakė jis ir davė ženklą
Martinui pradėti dalyti pinigus.
Laikydamas rankinę, kurioje tebebuvo iššūkio metu statyti
pinigai, Martinas prisėdo prie stalo.
– Tai dar ne viskas, – netikėtai pasakė Germundas.
Skyrius sukluso.
– Apie pusę penkių ryto dar sykį nuvažiavau prie Bruno namo –
Lanos automobilis tebestovėjo. Jei juodu būtų viską suvaidinę,
Lanai juk nebūtų reikėję likti nakčiai, ypač po to, kai mes iš ten
išvažiavome? – klausiamai į bendradarbius žiūrėjo Germundas.
Kentonas ir Martinas susižvalgė. Dėl iššūkio baigties niekas
neturėjo jokių dvejonių.
Erikas atsigręžė į suvargusį, fiziškai ir emociškai išsekusį
Germundą.
– Paimk šiandien išeiginę, Germundai. Tau būtina gerai
pailsėti, – pasiūlė jis.
Aplinkui stovintys kolegos pritariamai linkčiojo.
Atsisveikinęs Germundas išėjo.
Martinui baigus dalyti pinigus, prie jo priėjo Erikas.
– Turiu tave pagirti už puikų darbą, Marti. Šauniai padirbėjai.
– Ačiū. Svarbiausia, kad nenuvyliau, – atsakė Martinas ir
juodu su Eriku paspaudė vienas kitam rankas.
Erikas pasižiūrėjo į laikrodį ir kreipėsi į skyrių:
– Bruno iššūkis baigtas. Jei kas sužinosite, kaip jam tai pavyko,

119
nepamirškite pasidalyti.
Aplinkui nuvilnijo lengvo juoko šurmulys.
– O dabar linkiu visiems geros ir saugios darbo dienos! –
užbaigė jis.
Visi patraukė prie savo reikalų.
Kentonas nuėjo į savo kabinetą. Šiek tiek jaudindamasis, jis
užsidarė duris, pasiėmė mobilųjį telefoną ir surinko numerį.

120
 III
Kolektyvo supratimu, tiek mėnesių nežinia ką veikęs Bruno
savo iššūkio pabaigoje viešoje vietoje susitiko su skandalą
išgyvenančia Lana Mūr ir, atrodo, akimirksniu pelnė jos
simpatijas. Maža to, pasikvietė ją į savo namus ir praleido meilės
kupiną naktį.
Tai buvo nepaaiškinama. Savo pritrenkiamais gebėjimais Bru-
no Braulingas tiesiog sukrėtė bendradarbius ir sukėlė didžiulę
spėlionių bei prielaidų bangą.
Nors Bruno sėkmė pašaliniams stebėtojams atrodė sunkiai
suvokiama, įvykius stebintis kolektyvas nežinojo, kad Lanos Mūr
siekiantis jų kolega patyrė nežmoniškai sunkius išbandymus ir
vos įstengė pasiekti savo. Jam prireikė milžiniškos ištvermės,
savitvardos, kantrybės, o labiausiai sėkmės... Šis iššūkis buvo jo
galimybių riba. Jo imdamasis, Bruno nė neįtarė, kad tai pakeis jo
gyvenimą.
Lemtingi įvykiai prasidėjo metų pradžioje, kai Bruno netikėtai
susipažino su iškilia miesto moterimi, vardu Lana Mūr.

62
Metų pradžia

Laną Mūr Bruno pirmą kartą sutiko sausio pabaigoje. Tai

nutiko atsitiktinai, per uždarą vakarą kviestiniams svečiams, kurį
surengė miesto merijos administracija.
Ilgokai svarstęs ten neiti, norom nenorom Bruno prisiruošė
nuvykti.
Vakarėlyje sutikęs keletą pažįstamų, Bruno su jais pasisveiki-
no, tačiau pokalbio nė su vienu neužmezgė. Įsitaisęs atokiau nuo
šurmulio, jis pasyviai stebėjo vakarėlio eigą ir lėtai siurbčiojo
lengvą alkoholinį gėrimą.
Eidamos pro šalį, į jį atkreipė dėmesį dvi jaunos moterys.
Mieste neblogai žinomas ir gana populiarus tarp moterų, Bruno
tuo nė kiek nesistebėjo.

121
 Viena jų buvo įžymi miesto moteris Lana Mūr. Ji atrodė tokia,
kokią Bruno matydavo laikraščiuose, žurnaluose ir televizijoje.
Nepažįstama jos draugė, kokių dvidešimt penkerių metų moteris
ilgais, tiesiais juodos spalvos plaukais, maždaug puse sprindžio
žemesnė už Laną Mūr, buvo labai graži, tik jam pasirodė šiek tiek
išblyškusi.
Ji pirmoji užkalbino Bruno:
– Labas vakaras. Džulijana Spenser, – ji ištiesė ranką,
ketindama pristatyti ir savo draugę, tačiau, švelniai spausdamas
jos rankutę, Bruno galantiškai užbėgo už akių:
– Kas gi nepažintų miesto įžymybės Lanos Mūr... Leiskite
prisistatyti – Bruno Braulingas. Labai malonu, – linktelėjo jis
moterims.
– Įžymus miesto detektyvas... – Lana Mūr, akivaizdžiai
pažinusi Bruno, nusišypsojo nepriekaištinga balta šypsena.
– Jūsų paslaugoms, – vėl linktelėjo Bruno.
Pastebėjusi ištuštėjusias gėrimų taures ir aplinkui nematy-
dama padavėjo, Džulijana atsisuko į Laną ir paklausė:
– Tau to paties?
– Gal jau gana, juk netrukus turėsiu dalyvauti... – bandė
atsisakyti ji.
Šiuos žodžius supratusi kaip teigiamą atsakymą, Džulijana
paskubomis atsiprašė ir nulėkė atnešti naujų gėrimų.
Lana atsisuko į Bruno, dar sykį nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.
Jie liko dviese.
– Nemažai apie tave girdėjau, Bruno. Nesitikėjau tavęs čia
sutikti, bet labai malonu susipažinti.
– Be abejonės, man taip pat.
– Džiugu, kad tiek daug padarei miesto ir visos šalies labui, –
pagyrė ji.
– Aš tiesiog dirbau savo darbą.
– Ir darei tai neprilygstamai, – Lana Mūr vėl nusišypsojo.
– Ačiū tau. Akivaizdu, kad savo darbą, ne mažiau reikalingą,
atlieki tiesiog nepriekaištingai, – šypsodamasis komplimentu
atsakė Bruno.

122
 Lana Mūr dar sykį žavingai nusišypsojo.
– Šiek tiek keista, kad iki šiol niekada nesusitikome, ar ne? –
paklausė ji.
– Matyt, todėl, kad aš nemėgstu vakarėlių.
– Tačiau kažkodėl tave sutikau būtent čia... – sukikeno ji.
– Tiesą pasakius, vos prisiruošiau.
– Šaunu, kad atėjai!
Bruno pastebėjo Džulijaną, grįžtančią su dviem taurėmis.
– Atsiprašau, kad pertraukiu jūsų pokalbį, bet tavęs jau ieško, –
kreipėsi ji į Laną.
– Iki, Bruno, buvo malonu susipažinti, – atsisveikino Lana,
dar sykį pažvelgdama jam į akis.
– Iki, – atsisveikino ir Džulijana.
– Viso geriausio. Gero jums vakaro, – kilstelėdamas savo
gėrimo taurę, atsisveikino Bruno ir nulydėjo jas akimis – Lana
Mūr jam paliko įspūdį.
Būdama aktyvi miesto reikalų dalyvė ir dažna jų organizatorė,
vakarėlyje Lana turėjo pasakyti kalbą ir pabendrauti su galimais
jos iniciatyvų rėmėjais. Ji buvo daug labiau užsiėmusi nei be
konkretaus tikslo slampinėjantis Bruno.
Tą vakarą juodu daugiau nebesusitiko.

63
Vasaris

Antrą kartą Lana Mūr Bruno sutiko, ko gero, po trijų

savaičių. Atsitiktinai susidūrę viename prekybos centre, juodu
pasisveikino, pasiteiravo, kaip sekasi, palinkėjo sėkmės ir pasuko
savais keliais.
Netgi tokioje kasdieniškoje situacijoje Lana Mūr paliko
paprastos, tačiau kartu išskirtinės moters įspūdį. Būdamas su ja,
Bruno jautėsi neįprastai lengvai ir natūraliai.
Trečiasis, ilgiausiai trukęs jųdviejų susitikimas taip pat
buvo atsitiktinis. Tąsyk, norėdamas papietauti, Bruno užsuko
į artimiausią restoraną, kuriame pastebėjo Laną Mūr, sėdinčią

123
prie staliuko su savo asistente Džulijana Spenser ir dar viena jam
nematyta moterimi.
Pasibaigus susitikimui su galimais rėmėjais, Lana ir Džulijana
čia užėjo pavalgyti pietų. Deja, pastaruoju metu vis labiau
stringantis verslas papildomų įsipareigojimų prisiimdavo itin
nenoriai, todėl susitikimas buvo nesėkmingas.
Vis dėlto savo asistentei ir prie jų prisijungusiai pažįstamai, su
kuria kartais drauge pietaudavo, Lana pasiūlė prisėsti ir pavalgyti
prašmatniau.
Į tą patį restoraną pietų užsukęs Bruno nieko apie tai nežinojo.
Pastebėjusi jį Lana pakvietė prisijungti. Pažinusios Bruno, jos
draugės nekantriai mojavo, kviesdamos prisėsti prie jų staliuko.
Bruno mielai prisijungė.
– Susipažinkite, – Lana parodė į dešinėje sėdinčią moterį, –
tai mūsų draugė Silvija.
– Bruno Braulingas – jūsų paslaugoms, – galantiškai linktelėjo
Bruno, lengvai spustelėdamas ištiestą Silvijos ranką.
– Silvija Kemp, – prisistatė moteris.
Bruno prisėdo prie stalo.
– Mes dažnai kartu pietaujame, – pridūrė Lana.
Lanos kairėje sėdinti Džulijana dėvėjo lengvą mėlyną palaidinę,
juodą sijoną ir segėjo mėlynos spalvos auskarus. Švelniai rausva
spalva dažytomis lūpomis ji atrodė labai graži moteris. Tiesa, šį
kartą jos veide Bruno nepastebėjo jokio blyškumo.
Silvija Kemp atrodė šiek tiek vyresnė už Džulijaną. Ji buvo
smulkaus veido, juodais, trumpai kirptais plaukais, ausyse
įsivėrusi smulkius auksinius auskarus ir dėvėjo šiltą baltos
spalvos megztinį aukštu kaklu bei tamsius džinsus.
Lana vilkėjo dalykinę aprangą: baltos spalvos marškinius,
juodą švarkelį ir tokios pat spalvos sijoną, o ant jos kaklo buvo
prigludęs akį traukiantis baltos ir juodos spalvų pakabukas.
Bruno įtarė, kad Lana ir jos kolegė buvo pasipuošusios
kažkokia proga. Prisėdęs prie stalo, jis paskubomis pervertė
valgiaraštį ir pasakė savo pageidavimus prie staliuko priėjusiai
padavėjai.

124
 Sėdėdamas su moterimis, Bruno jautė šiltus ir smalsius Silvi-
jos bei Džulijanos žvilgsnius, tačiau su juo bendraujanti ir į akis
žiūrinti Lana Mūr išlaikė tam tikrą atstumą, apie kurį bylojo jos
kūno kalba. Toks elgesys buvo vos pastebimas, tačiau Bruno jį
aiškiai matė, nors nenuspėjo tikrosios prasmės.
Netrukus padavėja atnešė pirmuosius patiekalus. Pradėjusi
valgyti, kompanija ėmė kalbėti apie reikalus.
– Mieste galima jaustis daug saugiau, kai turime tokių
talentingų detektyvų kaip tu, Bruno, – lyg niekur nieko pagyrė
Lana.
Puikiai žinodamos, kuo nusipelnęs Bruno, Džulijana ir Silvija
beveik sutartinai jai pritarė.
– Ačiū jums. Manau, kad niekam nereikia pasakoti, kas
tokia ir kuo miestui nusipelnė Lana Mūr ir šauni jos padėjėja, –
komplimentu atsakė Bruno ir pridūrė: – Jūs darote visiems labai
svarbius darbus. Beje, kaip klostosi reikalai?
– Dažniausiai randame būdą, kaip padėti prašantiesiems,
tačiau pasaulinė krizė ir nežinia dėl ateities neretai pakoreguoja
planus. Mūsų veikla daugiausia priklauso nuo rėmėjų dosnumo,
o verslui šiuo metu – ne pats lengviausias metas. Kaip tyčia,
prasidėjus sunkmečiui, paramos poreikis išaugo.
– Laimei, mieste yra daug žmonių, kurie sutinka padėti, –
įsiterpė Džulijana. – Šiuo metu jie ir yra didžiausia mūsų paspir-
tis.
Lana atsigėrė vandens ir uždavė klausimą Bruno:
– Policija turbūt taip pat spėjo pajusti finansavimo pokyčius?
– Taip. Ekonominiai sunkumai atsiliepė nusikalstamumo
lygiui, o blogėjanti kriminogeninė padėtis nepatinka niekam.
Tikiuosi, kad valdžioje esantys žmonės šia tema sulauks labai
nepalankių klausimų ir, nors rinkimai dar negreitai, svarbiausių
visuomenei sričių finansavimas bus bent iš dalies grąžintas.
– Tikėkimės, – vylėsi Lana Mūr, – tačiau kol kas padėtis
negerėja.
– Sakykite, gal galėčiau kuo nors prisidėti prie jūsų gerų
darbų? – netikėtai paklausė Bruno.

125
 Nesitikėjusios tokio pasiūlymo, Lana ir Džulijana vos paste-
bimai susižvalgė.
– Žinoma, toks žmogus kaip tu, Bruno, mums neabejotinai
praverstų, bet juk ir taip be galo daug darai kitų labui, – atsakė
Lana.
– Aš esu vienas, laiko turiu. Be to, jaučiu vidinę paskatą
prisidėti prie labdaringos veiklos.
– Šiais nelengvais laikais turime išnaudoti kiekvieną galimybę, –
Džulijana atsisuko į Laną.
– Jūs tik pasakykite, kaip galėčiau padėti, o aš ką nors
sugalvosiu, – visiškai rimtai kalbėjo Bruno.
– Gerai, – sutiko Lana, – neabejoju, kad ką nors rasime.
Peržiūrėsiu turimų projektų poreikius, o tuomet su tavimi su-
sisieksiu.
– Tikiuosi, nereikės dalyti skrajučių prekybos centre, nes tai
nėra mano pašaukimas, – pridūrė Bruno.
Moterys sukikeno.
Iš švarko išsitraukęs vizitinę kortelę, Bruno ištiesė ją Lanai.
– Sekundėlę... – ją paėmusi, Lana čiupo šalia gulinčią rankinę
ir iš jos ištraukė savo kortelę.
– Kalbant rimtai, nekantrauju nuveikti ką nors reikšminga, –
prisipažino Bruno.
– Nuostabu tai girdėti, – nusišypsojo jam Džulijana.
– Labai malonu girdėti, kad toks žinomas žmogus nelieka
abejingas kitų vargams ir poreikiams, – pridėjo Silvija.
– Ačiū jums už pagyrimus. Tikiuosi, atitiksiu jūsų lūkesčius, –
neskubėjo prisiimti geradario vaidmens Bruno.
Lana baigė valgyti sriubą ir, nekantraudama grįžti prie darbų,
ne pirmą sykį pasižiūrėjo į laikrodį.
Savo patiekalus baigė valgyti ir Džulijana su Silvija. Pamojusi
padavėjai atnešti sąskaitą, Lana baigė pietauti ir susiruošė eiti.
– Mes jau eisime, – stodamasi pasakė ji. – Kaip žadėjau,
susisieksiu su tavimi, kai padarysiu paramos projektų suvestinę.
Dėkoju už norą prisidėti ir gerų tau pietų, Bruno, – vilkdamasi
paltą palinkėjo ji.

126
 Atsistojus Silvijai, Bruno nužvelgė neproporcingai didelį jos
užpakalį.
– Lauksiu žinios. Buvo labai malonu. Geros jums kloties, –
neišsidavęs, kad atkreipė į tai dėmesį, atsistojęs Bruno atsisveiki-
no su visomis trimis moterimis.
– Mums taip pat. Viso gero, – viena po kitos atsakė Silvija ir
Džulijana.
Moterims išėjus, Bruno liko restorane ir toliau pietavo.
Galvodamas apie šį susitikimą, jis įtarė, kad Lana ir jos kolegė
Džulijana šiandien nėra itin geros nuotaikos. Žinoma, jos tai
visai neblogai slėpė, tačiau Bruno buvo įpratęs stebėti žmones ir
apie juos daryti išvadas, todėl pasikliovė savo nuojauta. Jis taip
pat buvo tikras, kad Lanos kūno kalba iš tiesų rodė kažkokius
specifinius atsiribojimo ženklus, tik kol kas negalėjo nuspėti jų
prasmės.
Tiesa, nors šiandien Lanos nuotaikoje Bruno įžvelgė skirtumą,
ji jam paliko ne mažesnį įspūdį.
Baigęs pietauti, Bruno pakilo nuo stalo, apsivilko paltą ir
patraukė link išėjimo. Eidamas lauk, jis pamatė prie staliuko
sėdintį Eriko Hadsono brolį, pietaujantį su kažkokia moterimi.

64
Vasaris

„Sakykite, gal galėčiau kuo nors prisidėti...“

Prisimindama šią Bruno Braulingo frazę, panašių pasiūlymų
dažnai sulaukianti ir iš patirties žinodama, kad jie neretai turi
savo potekstę, Lana Mūr bandė nuspėti tikslią Bruno žodžių
reikšmę.
Vos grįžusios į savo biurą, jos su Džulijana pasigamino šviežios
kavos, prisėdo ant svečiams skirto minkštojo kampo ir pirmiau-
sia bandė išsiaiškinti, ką būtent reiškia Bruno pasiūlymas.
Iš jos reikalais besidominčių ir norinčių padėti vyrų patyrusi
ne vieną bandymą su ja suartėti, Lana savo draugei iš karto
prisipažino nestokojanti skepticizmo.

127
 – O ką tu manai apie jo pasiūlymą? – paklausė ji, gurkštelėdama
kavos.
– Man atrodo, kad jo ketinimai nuoširdūs.
– Negaliu pasakyti, ar šiuo atveju matau kokį nors skirtumą, –
atsiduso Lana.
– Žinoma, tikimybė yra, tačiau Bruno man visai nepanašus į
tokį vyrą.
– Man vis tiek keista, kad jis, neturintis nieko bendra su
paramos reikalais, ėmė ir pasisiūlė padėti. Nejaugi jis mes savo
reikalus ir sutelks jėgas paramos reikalams? – dalijosi įtarimais
Lana.
– Kai restorane užbėgau tau už akių ir pasakiau, jog šiais
nelengvais laikais turime išnaudoti kiekvieną galimybę, tai pa-
dariau norėdama, kad dėl savo įtarimų per greitai neatsisakytum
jo paslaugų.
– Taip ir maniau.
– Manau, kad jis su tavimi bendrauja dalykiškai ir nerodo
jokių užuominų į asmeniškumus.
– Sutinku, tačiau tai dar nieko nereiškia.
– Nebūk tokia įtari.
– Na, gerai. Suteiksiu jam galimybę, bet jei Bruno Braulingas
ieško nuotykių, tuomet tegul pats save kaltina... – nežadėdama
nuolaidų, Lana nusišypsojo Džulijanai.
Ji taip pat atsakė šypsena.
– Jei nerasime konkretaus projekto, kur jis galėtų prisidėti,
galbūt galėsime sėkmingai panaudoti palankų jo įvaizdį
visuomenėje, – pridūrė Lana.
– Žinoma.
Baigusios gerti kavą, moterys grįžo prie reikalų. Džulijana
kompiuterio ekrane peržiūrinėjo susikaupusius elektroninius
laiškus, o Lana ėmė skaityti paramos projektų aprašymus ir
bandė nuspręsti, kuriame jų būtų galima panaudoti detektyvą
Bruno Braulingą.

128
 65
Kovo 2 d.

Bruno norėjo prasiblaškyti. Žinodamas, ko būtent reikia,

kad galėtų tinkamai atsipalaiduoti, daug negalvojęs sėdo į savo
visureigį ir nulėkė į senamiestį. Susiradęs jam patinkančią vietą,
jis užėjo į vidų, prisėdo prie baro ir užsisakė lengvą alkoholinį
gėrimą.
Čia buvo nemažai žmonių, tarp kurių Bruno matė ne
vieną patrauklią moterį. Ilgai nelaukęs, jis pakalbino prie baro
atsisėdusią vienišą patrauklią juodaplaukę ir pavaišino ją
keletu gėrimų. Su nauja pažįstama neįpareigojamai ir maloniai
paplepėjęs, Bruno sulaukė ne vienos šypsenos ir užmezgė šiltą
akių kontaktą.
Tai, kad jis yra Bruno Braulingas, tikrai palengvino užduotį.
Matydamas lipšnų moters dėmesį, Bruno buvo pasirengęs
pratęsti pažintį už baro ribų. To akivaizdžiai norėjo ir jo nauja
pažįstama, paklaususi: „Gal norėtum iš čia išsinešdinti?“ Bruno,
aišku, atsakė teigiamai.
Simpatija iš baro gyveno visai netoliese, todėl nebuvo reika-
lo važiuoti į miesto pakraštį, kur gyvena jis. Pasiekę jos namus,
juodu užlipo į antrą aukštą ir užėjo į vidų. Moters būstas atrodė
gana kukliai, tačiau tai neturėjo jokios reikšmės – Bruno atėjo ne
apžiūrėti gyvenamosios vietos, o pasimėgauti jos gyventoja.
Išgėrusi keletą papildomų gėrimų, naujoji Bruno pažįstama
reikiamai atsipalaidavo ir metėsi jam ant kaklo, o tolesnis veiks-
mas akimirksniu persikėlė į miegamojo lovą.
Trumpam ištrūkusi iš Bruno glėbio, moteris sureguliavo
tolesnę įvykių eigą: prigesino šviesas, švelniai paragino jį gultis
ant nugaros, o pati atsisėdo ant jo, atskleisdama visą savo kūno
grožį.
Bruno leido šeimininkei rodyti iniciatyvą ir, siekdamas
malonumo, mėgavosi prieš jį esančiu paveikslu: palaidais moters
plaukais, nuogomis, putliomis jos krūtimis, dailiu pilvuku ir
stangriomis šlaunimis.

129
 Moteris, su kuria jis mylėjosi, iš pasitenkinimo užvertė galvą,
užmerkė akis ir skleidė malonias ausiai pasitenkinimo emocijas.
Bruno jautėsi gavęs viską, ko norėjo.
Kurį laiką seksas buvo tikra palaima, tačiau visai netikėtai jis
suvokė turįs problemą. Nukreipdamas dėmesį nuo moters veido
ir kaskart vėl į jį žvilgtelėdamas, Bruno matydavo ne tą, kurią,
savo nuostabai, norėjo matyti.
Keletą kartų specialiai užsimerkęs, jis sėkmingai įsivaizdavo,
kad mylisi su Lana Mūr, tačiau, vėl pažvelgus į moterį, šis jausmas
akimirksniu dingdavo. Maža to, neįprastai išsiderinęs, Bruno
pasijuto stebimas, kad ir kaip kvailai tai skambėtų.
Jausdamasis ne savo vietoje ir negalėdamas pabėgti nuo
minčių apie Laną Mūr, jis suprato, kad šitaip negalės užbaigti.
Specialiai pasitraukęs iš bendro ritmo ir už tai sulaukęs
klausiamo moters žvilgsnio, Bruno švelniai paguldė ją ant lovos
ir, neleisdamas suabejoti, kad perima iniciatyvą, paskubomis
atsikėlė ir priartėjo jai iš nugaros.
Iš paskutiniųjų stengdamasis suteikti kuo daugiau malonumo,
Bruno įsivaizdavo, kad mylisi su Lana Mūr ir, greitai grąžinęs
buvusį sueities ritmą, netrukus patyrė didžiulį malonumą.
Patyręs orgazmą, Bruno pirmą kartą gyvenime džiaugėsi, kad
seksas pagaliau baigėsi.

66
Kovo 3 d.

Bruno turėjo apie ką pagalvoti. Nors trumpalaikiai santykiai

ir atsitiktinis seksas jo gyvenime buvo gana įprastas dalykas,
paskutinė jo pamylėta moteris atskleidė šį tą nauja.
Visų pirma, ji išryškino gerokai didesnį Lanos Mūr paliktą
įspūdį, nei jis tikėjosi. Akto metu patyręs tam tikrą jausmų
sumaištį, apie šią savo patirtį Bruno ilgai mąstė ir sau pripažino,
jog bare sutikta moteris padėjo suvokti, kaip iš tiesų jam patinka
Lana Mūr.
Bruno puikiai prisiminė, kaip jau po pirmųjų susitikimų

130
Lana jam paliko nemenką įspūdį. Apie tai galvodamas, jis beveik
neabejojo, kad ji turi kažką ypatinga, ir spėjo, kad panašiai veikia
daugumą vyrų.
Padaręs savo išvadas, Bruno niekur neskubėjo. Nepaisydamas
potraukio Lanai Mūr, jis kol kas neplanavo nieko daryti ir ketino
išlaikyti grynai dalykinius santykius. Vildamasis, kad jos pažadas
susisiekti nebuvo mandagus neigiamas atsakymas, Bruno laukė,
kol ji paskambins.
Jis buvo pasiryžęs neleisti suabejoti, kad jo ketinimai padėti
nėra pigus dėmesio siekimas, ir nekantravo dar kartą su ja
susitikti.

67
Kovo 11 d.

Neilgai trukus pasirodė Mario K. Habermano publikacija,

visuomenei peršanti mintį, kad Bruno ir Lana yra nauja įžymybių
pora. Straipsnyje buvo paminėti bendri jųdviejų pietūs ir pirmasis
susitikimas vakarėlyje, įvykęs dar sausį. Mario K. Habermanas
net sugebėjo iš kažkur ištraukti vakarėlio metu padarytą jųdviejų
nuotrauką.
Bruno žinojo, kad Lana Mūr yra viena labiausiai žurnalistų
medžiojamų asmenybių, todėl, matydamas tokį smulkmenišką
susidomėjimą savo ir Lanos susitikimais, pernelyg nenustebo ir
visai neketino terliotis su tuo šūdžiumi Habermanu.
Nors šių gandų Bruno buvo linkęs nepaisyti, jo kolektyvas
kaipmat pasigavo šią naujieną. Jau kitą dieną, vos pasirodęs
darbe, iš pirmųjų kolegų žvilgsnių Bruno suprato turėsiantis apie
tai pakalbėti.
Sėdėdamas savo kabinete, jis gerai matė besikuždančius ir į
jį šnairuojančius kolegas, retkarčiais apsikeičiančius iškalbingais
žvilgsniais. Nors neketino vengti akistatos, Bruno su pasiten-
kinimu vilkino laiką, ilgai nesuteikdamas progos kolektyvui jo
pakalbinti.
Galiausiai jis nuėjo atsinešti kavos ir buvo kaipmat apsuptas
kolegų, kurių priešakyje stovėjo akiplėša Erikas Hadsonas. Be

131
jokios abejonės, su juo buvo norima pakalbėti apie „M. K. H.
Limited“ paskelbtą naujieną.
Nors pokalbio metu suprato esąs provokuojamas, Bruno
visai neketino išsisukinėti. Nevengdamas žiopliams įrodyti savo
pranašumo, jis visai nesibaidė eilinio iššūkio ir netgi norėjo dar
sykį parodyti savo išskirtinumą. Juk būtent šis bruožas jį išskyrė
iš paprastų ištižėlių masės.
Pasiryždamas artimai susidraugauti su Lana Mūr, pastaruoju
metu nemažai apie ją galvojęs Bruno visai nesijautė kalbantis
spontaniškai.
Jis mėgo įrodinėti savo, be to, iki šiol visuomet sugebėdavo
pasiekti tikslą, todėl visai neplanavo, kad šį kartą galėtų būti
kitaip.
Pasakęs, ką kiti norėjo išgirsti, Bruno neketino tęsti šio
pokalbio ir nuėjo įsipilti kavos.

68
Kovo vidurys

Bruno dažnai prisimindavo skyriuje vykusį pokalbį, per kurį

užsibrėžė susidraugauti su iškilia miesto moterimi. Jis daug
apie tai galvojo ir nekantravo dar sykį pademonstruoti savo
pranašumą bei iš anksto džiūgavo dėl pagrindinio savo iššūkio
prizo – Lanos Mūr.
Nors labai troško artimiau su ja susipažinti, Bruno visai
nesiruošė skubėti, todėl, nekeisdamas planų, toliau laukė Lanos
skambučio ir ketino bendradarbiauti paramos organizavimo
klausimais.
Praėjus keletui dienų po pasirodžiusio straipsnio apie galimą
jųdviejų draugystę, Lana paskambino. Ji pakvietė užeiti į jos
biurą ir aptarti bendradarbiavimo klausimą. Bruno mielai sutiko
ir sutarė dėl susitikimo laiko.
Jis žinojo, kad Lanos Mūr kuruojamų paramos fondų reikalai
šiuo metu ne patys geriausi, ir neturėjo supratimo, kiek Lana tiki,
kad jis, detektyvas, galėtų kuo nors padėti, tačiau džiaugėsi gavęs

132
tokią galimybę.
Net pasiryžęs siekti Lanos Mūr dėmesio, susitikimą su ja
Bruno ketino išlaikyti griežtai dalykišką ir artimiausiu metu
apskritai nemanė kaip nors išsiduoti jos siekiantis. Jis puikiai
žinojo, kad bandyti Lanos dėmesį atkreipti tokiu pigiu būdu – per
apsimestinę pagalbą jos fondams – būtų savižudiška. Jis paliktų
ne tik slogų nuotykio ieškotojo įspūdį, bet ir prarastų bet kokį jos
pasitikėjimą, o kartu ir galimybę siekti savo tikslo. Tokios klaidos
Bruno Braulingas tiesiog negalėjo padaryti.
Prie draugiškų ir asmeniškų santykių Bruno ketino pereiti
labai palengva, vėliau, kai pelnys Lanos pasitikėjimą. Jis tikėjo,
kad juodu gali susidraugauti, ir neabejojo, kad, nuoširdžiai
bendradarbiaudamas su Lana Mūr, ras būdų ją sužavėti.
Pasirengęs pradėti nuo nulio ir nusiteikęs kaip reikiant
paplušėti, Bruno jautėsi pasiruošęs tokiam išbandymui.

69
Kovo 19 d.

Prieš eidamas susitikti su Lana, Bruno gerai apgalvojo

visus veiksmus. Į savo pažadą padėti jis žiūrėjo rimtai ir buvo
pasiruošęs bendrauti tik dalykiškai.
Bruno nežinojo, ar juodu kalbės apie neseniai pasirodžiusį
Mario K. Habermano straipsnį, tačiau pats neketino apie tai
užsiminti.
Atvykęs į Alyvmedžių gatvę, jis užėjo į 49-ąjį pastatą.
Informacinėse lentelėse suradęs „Karis Panti“, užlipo į trečią
aukštą ir pravėrė žalsvo stiklo duris į Lanos Mūr biurą.
– Sveikas atvykęs, Bruno. Prašom užeiti, – pasisveikino kaip
visada pasitempusi Lana Mūr.
– Laba diena, – pasisveikino ir savo darbo vietoje sėdinti
Džulijana.
Jos žvilgsnyje Bruno pastebėjo nedrąsą, nors paprastai moterų
akyse matydavo smalsumą.
– Laba diena, – atsakė Bruno ir apsižvalgė aplinkui.

133
 „Karis Panti“ biuras buvo kokių trisdešimties kvadratinių
metrų ploto. Ant žalsvo stiklo sienos, skiriančios biurą nuo ko-
ridoriaus, kabėjo du suaugusio žmogaus ūgio plakatai paramos
tematika. Jie atkreipdavo kiekvieno svečio dėmesį į svarbias
visuomenei aktualijas ir biurui suteikė daugiau privatumo.
Lanos Mūr bei jos padėjėjos Džulijanos Spenser darbo stalai
stovėjo netoli lauko sienos ir buvo pasukti į biuro vidurį. Bruno
kairėje, palei žalsvo stiklo sieną, pūpsojo juoda odinė sofa ir du
juodi modernių formų odiniai krėslai. Ten pat tupėjo nedidelis
kavos staliukas.
Bruno dešinėje buvo durys į kažkokią patalpą, o už dviejų
didelių langų buvo matyti kitoje gatvės pusėje stūksantys
pastatai.
– Jaukus biuras, – pagyrė jis.
– Dėkoju, – atsakė Lana ir parodė į kairėje stovinčią odinę
sofą: – Kviečiu prisėsti.
– Mielai.
– Kavos? – pasiūlė ji.
– Ačiū, nereikia. Galime eiti tiesiai prie reikalų, – sėsdamasis
pasiūlė Bruno.
– Žinoma, – sutiko Lana, nuo darbo stalo pačiupdama juodos
spalvos segtuvą, ir, padavusi jį Bruno, atsisėdo ant vieno iš odinių
krėslų.
– Čia rasi visus pagalbos laukiančius projektus ir iniciatyvas, –
tarė ji. – Pažiūrėk, gal išsirinksi tokį, prie kurio norėtum prisidėti.
Jei ne, tuomet ką nors rekomenduosiu.
Bruno ėmė vartyti segtuvo turinį. Vienus popieriaus lapus jis
praversdavo gana greit, o prie kitų stabtelėdavo ilgiau.
– Tiesą pasakius, tavo pasiūlymas buvo kiek netikėtas... Tokiais
klausimais daugiausia tenka bendrauti su verslininkais, – nutraukė
tylą Lana Mūr. – Šiaip ar taip, galėtume išnaudoti palankų tavo
įvaizdį visuomenėje, juk esi žinomas žmogus.
Bruno pajuto, kad Lana Mūr abejoja jo galimybėmis nuveikti
ką nors apčiuopiama. Žinoma, ji turi tokią teisę, tačiau pats
Bruno aiškiai įsivaizdavo, kuo galėtų būti naudingas.

134
 – Tam, kad geriau išnaudotume tavo patirtį, įvaizdį ir talentus, –
tęsė Lana, – turėtum bent trumpai susipažinti su pagrindinėmis
mūsų aktualijomis, o apie mūsų partnerystę reikėtų padaryti
oficialų pranešimą spaudai. Tai padėtų išsklaidyti bereikalingus
gandus.
Bruno suprato, kad ji turi omenyje prieš keletą dienų
pasirodžiusį straipsnį apie galimą jųdviejų draugystę. Jis nustojo
vartyti segtuvo lapus ir prabilo:
– Vertinu tavo profesionalumą ir žinau, kad savo darbą
išmanai puikiai, tačiau turiu vieną pageidavimą – norėčiau kuo
mažiau viešumo.
Lana Mūr klausėsi.
– Matai, aš visuomet dirbu vienas. Beje, net darbe neturiu
partnerio, – šyptelėjo jis, – todėl esu įsitikinęs, kad ir šiuo atveju
viešumas man tik trukdytų.
Savo darbo vietoje sėdinti padėjėja Džulijana taip pat stebėjo
Bruno ir Lanos pokalbį.
Bruno tęsė:
– Pasirinktame paramos projekte noriu nuveikti kuo daugiau,
todėl paprašysiu manimi pasitikėti ir leisti dirbti man įprastu
būdu – tyliai ir metodiškai. Taip pasiekiu geriausių rezultatų.
Jį išklausiusi Lana prakalbo:
– Tiesą pasakius, įsivaizdavau, kad tavo, kaip žinomo ir
gerbiamo mieste žmogaus, įvaizdį galėsime išnaudoti, pavyzdžiui,
viešai rodydami tavo pilietinį pavyzdį, tačiau neketinu tavęs
sprausti į rėmus. Jei minėtas būdas tau priimtiniausias, tebūnie,
aš sutinku, – ji pasiduodama nusišypsojo.
– Ačiū. Mano noras tyliai ir nepastebimai dirbti savo darbą
susijęs tik su tuo, kad nemėgstu švaistyti savo energijos, steng-
damasis gerai pasirodyti prieš kameras. Verčiau darau ką nors
naudinga. Trumpai tariant, esu į rezultatus orientuotas žmogus.
Tik nepamanyk, kad nenoriu tau padėti atkreipti visuomenės
dėmesio į egzistuojančias socialines ir ekonomines problemas.
Tikrai ne. Visa tai galėtume padaryti taip pat veiksmingai, bet tik
po to, kai nuveiksiu ką nors apčiuopiama. Tuomet jau bus galima

135
pasimėgauti ir fotoaparatų blykstėmis, – užbaigė Bruno.
Lana Mūr atrodė susidomėjusi. Bruno pajuto, kad jo
pasakyti žodžiai pasiekė tikslą ir galbūt šiek tiek padidino Lanos
pasitikėjimą juo.
Ji trumpai žvilgtelėjo į pokalbio įdėmiai besiklausančią
padėjėją. Stebėdamas šį nebylų susižvalgymą, Bruno vėl atkreipė
dėmesį į Lanos kūno kalbą, išduodančią tam tikrą atsiribojimą.
Atsisukusi į jį, Lana dar sykį šiltai nusišypsojo ir prabilo:
– Prisipažinsiu – man teko girdėti, kad tu dirbi vienas.
– Džiaugiuosi, kad sutarėme šiuo klausimu, – su palengvėjimu
atsakė Bruno ir nusišypsojo.
Lana Mūr mandagiai atsiprašė ir trumpam nuėjo prie
kompiuterio. Tuo metu Bruno toliau vartė paramos poreikius
nusakančius dokumentus, į kiekvieną jų bent trumpam
užmesdamas akį ir nebyliai įvertindamas jų turinį. Jis rado
finansinės, materialinės ir savanoriškos pagalbos prašymus, kurie
į „Karis Panti“ plaukė iš labdaringo benamių prieglaudos centro,
keleto senjorų ir nepilnamečių įstaigų, kitų skirtingo pobūdžio
organizacijų ir privačių asmenų, prašančių padėti žmogiškaisiais
ištekliais, paremti pinigais ar nemokamai pakonsultuoti pačiais
įvairiausiais klausimais.
Lanos Mūr valdoma „Karis Panti“ buvo didžiausia mieste
paramos organizacija, o jos veikla ne vienu atveju lėmė, kad
žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos, nebūtų prieš
nosį užtrenktos durys. Bruno galėjo tik įsivaizduoti, kokios
užsiėmusios yra Lana Mūr ir Džulijana Spenser, dviese tvarkančios
tokią galybę projektų.
Atvertęs naują segtuvo puslapį, Bruno atkreipė dėmesį į
antraštę „Profesionali vaikų globa ir rūpyba – kiekvienam pagal
poreikius“. Perskaitęs papildomą informaciją, jis pastebėjo, kad
šios įstaigos finansavimas užtikrintas tik iki ateinančių metų.
„Laiko liko nedaug.“
– Atkreipiau dėmesį į įstaigą, besirūpinančią vaikais, – pasakė
Bruno, nagrinėdamas minėtos įstaigos teikiamų paslaugų sąrašą.
Dokumento apačioje buvo parašyta įspūdinga suma, kurios

136
reikia centrui.
Lana Mūr puikiai žinojo, apie ką kalba Bruno. Ji atsitraukė
nuo savo kompiuterio ir vėl prisėdo ant odinio krėslo.
– Tai, ko gero, pats sunkiausias projektas. Specialiojo
ugdymo centras „Kibirkštis“ itin nuskriaustas miesto savivaldybės,
daugiau nei dvigubai sumažinusios lig šiol skirtą pinigų sumą. Šis
miestui svarbus centras, negavęs reikiamų lėšų, ko gero, nustotų
egzistuoti – būtų iš pagrindų restruktūrizuotas, atsisakant
nemažos dalies profesionalų teikiamų paslaugų. Be abejonės,
tai neišvengiamai pablogintų sąlygas centre globojamiems vai-
kams. Nežinia, kiek vaikų šis centras galėtų priimti po būsimos
restruktūrizacijos, – situaciją gana išsamiai nupasakojo Lana.
– Padėtis iš tiesų rimta, – apibendrino Bruno.
– Taip. Deja, šio reikalo man pačiai kol kas nepavyko
išjudinti.
– O laiko kasdien lieka vis mažiau?
– Taip.
– Manau, verta pabandyti. Juk centras labai reikalingas, –
gana paprastai pasakė Bruno, užversdamas segtuvą ir padėdamas
jį atgal ant staliuko. – Turbūt nesuklysiu spėdamas, kad šis
reikalas, jei būtų išspręstas, labai padėtų likimo nuskriaustiems
mažiesiems miesto gyventojams?
Lana Mūr tylėdama pažvelgė jam į akis.
– Nė kiek tuo neabejoju, tačiau šis projektas labai sudėtingas, –
perspėjo ji.
– Verta pabandyti! – lyg nujausdamas, kad galės padėti,
pertarė Bruno.
– Prašau nepagalvoti, kad nevertinu tavo pastangų ar tavimi
nepasitikiu, tačiau atvejis itin svarbus, todėl aš pati, turėdama
kad ir menkiausią progą, stengsiuosi bent ką nors nuveikti šio
projekto labui.
– Žinoma, be jokios abejonės! Kaip galėčiau neleisti tau
užsiimti savo darbu?
– Šaunu! Šis reikalas – labai kilnus. Nuo tavo sėkmės priklauso
daug mažų likimų, todėl linkiu visokeriopos sėkmės, Bruno.

137
 – Ačiū, – Bruno atsistojo ir dalykiškai ištiesė ranką.
Lana Mūr taip pat atsistojo ir švelniai ją paspaudė.
– Jei ko nors prireiks, nedvejodamas kreipkis. Jei kas nors
pavyks, norėčiau, kad man nedelsdamas praneštum. Vaikų
centras labai laukia žinių, – pridūrė ji.
– Būtinai, – pažadėjo Bruno.
Palinkėjęs sėkmės, jis mandagiai atsisveikino ir išėjo.
Lana Mūr ir Džulijana Spenser pasigamino kavos ir iš karto
puolė aptarinėti šį susitikimą, abiem palikusį nemažai įspūdžių.
– Neįsivaizduoju, ar jam kas nors pavyks, bet nors ir truputis
papildomų lėšų vaikų centrui labai praverstų, – pradėjo pokalbį
Lana.
– Tikiuosi, tas beribis jo pasitikėjimas savimi bus kažko
vertas.
– Žinai, o man kažkodėl pasirodė, kad jis iš tiesų gali šį tą
nuveikti.
– Turint omenyje, kaip drąsiai kalbėjo Bruno, būtų sunku juo
netikėti.
– Jei savo srityje nebūtų tiek nusipelnęs, manyčiau, kad visa
tai daro tik norėdamas padaryti įspūdį, tačiau, atrodo, kad į
paramos reikalus Bruno Braulingas vis dėlto žiūri rimtai.
– Taip. Be to, turime išnaudoti visas galimybes, net jei jos
atrodo visai menkavertės.
– Sutinku. Man visai patiko, kad iki pat paskutinės
susitikimo minutės jis elgėsi profesionaliai, nerodė nė trupučio
asmeniškumo ir net nebandė tuščiažodžiauti. Juk žinai, baisiai
nemėgstu švaistyti laiko tuščioms kalboms.
– Sakiau, kad jis nenusipelno būti iš anksto nurašytas! –
nusijuokė Džulijana.
– Na, jei jam iš tiesų pavyks, tai bus beveik neįtikėtina.
– Šaunu tai, kad Bruno nepabijojo imtis tokio sunkaus
reikalo.
– Sutinku. Man tai taip pat paliko įspūdį.
Baigusios pokalbį, jos grįžo prie darbų. Lana jautė, kad šis
susitikimas su Bruno padėjo išsklaidyti abejones dėl jo ketinimų
nuoširdumo.

138
 70
Kovo antroji pusė

Dalykiškai bendraudamas su Lana Mūr, Bruno jautė šiek tiek

oficialų jos toną, nesvarbu, kaip draugiškai skambėjo jos balsas
ir kaip maloniai ji šypsojosi. Žinoma, nieko kita jis ir nesitikėjo,
tačiau Lanos elgesyje ir vėl įžvelgė savotišką atsiribojimą. Galvo-
damas apie vėl pastebėtus jos kūno kalbos ženklus, Bruno
praleido nemažai laiko, tačiau jų reikšmės kol kas neperprato.
Kokią žinią ji siunčia? Bruno buvo tikras, kad jam nepasirodė.
Bandydamas tai nuspėti, jis svarstė, kad Lana Mūr, galimas
daiktas, ne sykį susidūrusi su įkyriais gerbėjais, stengiasi
specialiai atrodyti šalta ir abejinga. Tikėdamas, kad užkoduota
Lanos žinutė nėra skirta asmeniškai jam, Bruno toliau ieškojo
atsakymo. Tai buvo viena tų akimirkų, kai jį apėmė profesinė
manija kažką išsiaiškinti.
Lėtai slenkant dienoms, Bruno toliau atkakliai raizgė savo
minčių painiavą ir kantriai laukė gilių apmąstymų atomazgos.
Turėdamas atitinkamą discipliną, jis sugebėjo įsiklausyti į savo
vidinį balsą, padedantį atmesti nujaučiamai neteisingas spėliones
ir neleidžiantį pasireikšti dvejonėms.
Bandydamas susivokti, savo mintis Bruno dažnai palikdavo
beveik savieigai. Jis buvo nusiteikęs praleisti tiek laiko, kiek tik
prireiks, ir norėjo sulaukti atsakymo kuo natūraliau, pernelyg
savęs nespausdamas.
Bėgant laikui, Bruno ėmė nujausti ieškomą atsakymą. Atmetęs
daugybę minčių ir spėlionių, jis sukaupė dėmesį į paskutinę
prielaidą, kurioje nematė jokių neaiškumų ir trūkumų.
Jį užvaldė atomazgos nuojauta ir Bruno netrukus suprato...

71
Kovo 26 d.

Bruno nerūkė, tik retkarčiais, kokia ypatinga proga,

patraukdavo dūmą.

139
 Nutaikęs laisvą vakarą, jis nuvyko į jaukų, savo atrastą gamtos
kampelį užmiestyje, kur norėjo pabūti vienas, susikaupti ir viską
ramiai apsvarstyti.
Po ilgų apmąstymų apie Lanos Mūr kūno kalbą dvejonių
praktiškai nebeliko – ji yra lesbietė, todėl, turint omenyje jo
pasiryžimą artimai su ja susidraugauti, reikėjo iš naujo įvertinti
savo galimybes.
Bruno mėgo iššūkius. Jie išryškindavo jo išskirtinumą prieš
pilką niurzgalių masę ir suteikdavo trokštamą statusą, tačiau
netikėta išvada apie Lanos Mūr lytinę orientaciją sujaukė visą situ-
acijos paprastumą ir išmušė iš vėžių. Žinodamas Lanos paslaptį,
Bruno suvokė savo situacijos beviltiškumą, tačiau nieku gyvu
nenorėjo kolektyvui suteikti džiaugsmo pamatyti jį pralaimėjusį
ir vis tiek buvo pasiryžęs siekti savo.
Susiruošęs iš pagrindų permąstyti susiklosčiusią padėtį, jis
išlipo iš automobilio ir prisidegė cigaretę. Bruno neabejojo, kad
dabar jo laukia tikrų tikriausias iššūkis.
Gana dažnai susiduriantis su nenumatytomis situacijomis ir
kritinėmis akimirkomis, jis paprastai sugebėdavo veiksmingai
išspręsti iškilusias problemas ir ketino padaryti viską, kad taip
nutiktų ir šį kartą.
Priėjęs išvadą apie Lanos lytinę orientaciją, Bruno žinojo
susidūręs su dalyku, kurio negali pakeisti, todėl pirmiausia pa-
galvojo apie tai, kaip galėtų apgauti kolektyvą ar tiesiog kaip nors
išsisukti, tačiau, kad ir ką nuspręstų daryti, jis neabejojo turėsiąs
pasitelkti visą savo išmonę.
Pasinėręs į gilius apmąstymus, Bruno tik retkarčiais patrauk-
davo dūmą.
Ankstesnis sumanymas suartėjimą su Lana pradėti nuo reikalų
buvo teisingas – jo įvaizdis tebebuvo nesugadintas, todėl išliko
galimybė reikiamu metu žengti teisingą pirmąjį žingsnį.
„Esmė ta ir yra – būti žingsniu priekyje...“
Prigulęs ant netoliese stovinčio suoliuko, Bruno užsižiūrėjo į
naktinį dangų, įtraukė paskutinį dūmą nuo baigiančios susmilkti
eilinės cigaretės ir mąstė toliau. Jis nebūtų galėjęs tiksliai pasaky-

140
ti, kiek praėjo laiko, kol pagaliau sugalvojo iš pažiūros tinkamą
planą ir net sudedamąsias jo dalis, bet nuo pasyvaus buvimo
lauke jautėsi gerokai sustiręs.
Tiesa, jo susikaupimą sykį pertraukė telefono skambutis –
kažkas apsiriko numeriu.
Bruno planas buvo akiplėšiškas, verčiantis padaryti keletą
įžūlių sprendimų, kurių pasekmės gali lemti keletą praradimų,
tačiau turėtų būti įgyvendinamas. Vis iš naujo permąstydamas
savo užmačias, jis kol kas nerado prie ko prikibti.
Bruno prisidegė dar vieną cigaretę. Prieš pradėdamas veikti,
jis turėjo sutvarkyti keletą reikalų, tačiau pradžiai išsitraukė savo
išmanųjį telefoną ir porą minučių naršė internete, ieškodamas
reikiamos informacijos.
„Dabar net aš galėčiau tai pavadinti tikru iššūkiu...“ – pamanė
jis, dar kartą apsvarstydamas per pastarąsias valandas sugalvotą
planą.
Bruno žinojo, kad turės priimti ne vieną svarbų sprendimą
ir paklius į nuolatos besikeičiančias situacijas, tačiau dėl to
nesijaudino. Antraip tai nebūtų tikras iššūkis.
Patraukęs paskutinį dūmą, jis numetė šalin beveik pusę
likusios cigaretės.
Šiaip ar taip, Bruno tik retkarčiais parūkydavo.

72
Balandžio 16 d.

Neseniai iš provincijos atvykusi Seli Lokerbek mieste tebebuvo

niekam nežinoma, neturėjo darbo ir gyveno mažame vieno kam-
bario bute. Leisdama kuklias santaupas ir toliau ieškodama savo
vietos, ji atkreipė dėmesį į mieste rengiamą Vidurvasario šventę.
Norėdama pasilengvinti buitį ir padidinti savo galimybes, Seli
tikėjosi dalyvauti pagrindiniame šventės renginyje, nors ir žinojo
turėsianti gerokai paplušėti.
Pastarosiomis savaitėmis beveik negavusi atokvėpio, ji
gulėjo savo kuklioje lovoje ir ilsėjosi, spoksodama į nedidelio

141
išsinuomoto buto lubas.
Rankose laikydama kalendorių su apibraukta balandžio
25-ąja – galutine registracijos į „Nebylųjį palikimą“ data – Seli
žinojo negalinti atsipalaiduoti ir tiesiog fiziškai jautė būsimų
darbų naštą. Norėdama patekti į finalinį Vidurvasario šventės
renginį, ji turėjo nuveikti daugybę visuomenei naudingų darbų,
todėl negalėjo delsti ir jau dabar mąstė apie krūvį, kuris netrukus
užgrius it lavina.
Nors jautėsi apsunkusi, Seli neleido įsigalėti dvejonėms ir dar
sykį pagalvojo apie savo atvykimą į miestą bei norą čia įsitvirtinti.
Neturėdama kelio atgal, ji privalėjo iš paskutiniųjų stumtis
pirmyn ir siekti užsibrėžto tikslo – pradžiai dalyvauti Vidurvasario
šventėje. Dar sykį žvilgtelėjusi į kalendorių su apibraukta diena,
ji paėmė telefoną ir surinko dalyvių registracijos numerį.

73
Gegužės 22 d.

Artėjo vienuolikta valanda vakaro. Gurkšnodamas baltyminį

gėrimą, Bruno ilsėjosi po nelengvų treniruočių, kurios gerai
atpalaidavo per dieną įtemptai dirbusį protą ir gerokai nuvargino
kūną.
Jis pagalvojo apie Laną Mūr. Nuo pastarojo jųdviejų susitikimo,
kai pasirinko paramos projektą, Bruno jos daugiau nebematė ir,
nors buvo žadėjęs informuoti apie savo pažangą, kol kas nė sykio
nepaskambino – šiuo klausimu dar nebuvo nieko nuveikęs. Ne-
paisydamas to, jis žinojo galiausiai rasiantis būdą padėti ir turėjo
planą, kaip tai padarys.
Išmaukęs gėrimą, Bruno patikrino elektroninį paštą ir trumpai
panaršė internete. Paskui šiek tiek pažiūrėjo televizorių, nuėjo į
tualetą, išsivalė dantis ir atsigulė miegoti.
Po geros valandos jį pažadino suskambęs mobilusis telefonas.
Pagal skambučio garsą Bruno suprato, kad skambinama darbo
reikalais ir, paėmęs telefoną, ekrane pamatė skyriaus telefono
numerį.

142
 Jis buvo trumpai informuotas apie įvykdytą žmogžudystę ir
nedelsdamas išvyko į įvykio vietą.

74
Gegužės 23-iosios naktis

Miegamasis rajonas, kuriame grįžęs vyras rado nužudytą

žmoną, buvo priešingoje miesto pusėje, nei gyveno Bruno,
tačiau, važiuodamas beveik tuščiomis gatvėmis ir aplinkkeliu, jis
greit pasiekė savo kelionės tikslą.
Atvažiavęs į įvykio vietą, Bruno pamatė keturis policijos au-
tomobilius, greitosios pagalbos automobilį ir teismo medicinos
ekspertų mikroautobusą. Įvykio vietoje patruliuojantys policijos
pareigūnai saugojo įspėjamąja juosta užtvertą namo teritoriją ir
prižiūrėjo į įvykio vietą sulėkusių smalsuolių gretas.
Išlipęs iš automobilio, Bruno priėjo prie artimiausio patrulio
ir parodė detektyvo ženklelį. Pasiteiravęs, kuris ekipažas atvyko
pirmas, jis susirado reikiamą pareigūną ir su juo trumpai
pasikalbėjo. Sužinojęs, kad nėra nusikaltimo liudininkų, Bruno
pateko prie policijos saugomo namo, iš kurio išėjo žilstelėjęs
tamsiaplaukis, įkopęs į penktąją dešimtį.
– Kelvinas Ročeris – vyriausiasis teismo medicinos ekspertas, –
prisistatė vyriškis, ištiesdamas Bruno ranką.
– Detektyvas Bruno Braulingas, – Bruno paspaudė Kelvinui
ranką. – Ką mes čia turime?
– Nužudyta moteris, vardu Keli Paterson. Spėjame, kad ji
buvo uždusinta ant galvos užmovus orui nelaidžią medžiagą,
greičiausiai plastikinį maišą. Su kolegomis baigėme pirminę
nusikaltimo vietos apžiūrą. Šiuo metu atliekame viso namo ir
nužudytosios kūno apžiūrą, fotografuojame ir toliau ieškome
įkalčių, – išdėstė jis ir pamojo užeiti į namą: – Sek paskui mane.
Eidamas paskui Kelviną, Bruno pateko į Patersonų namo
prieškambarį. Stabtelėjęs Kelvinas Ročeris pamojo kairėn:
– Ten – nusikaltimo nepaliesta virtuvė, o čia, – Kelvinas
mostelėjo dešinėn, – darbo kambarys. Eime.

143
 Juodu perėjo tvarkingą šeimininkų darbo kambarį ir trumpam
stabtelėjo kitame tarpduryje.
– Toliau – sutuoktinių miegamasis, – žvilgsniu pamojo
Kelvinas. – Čia prasideda nusikaltimo pėdsakai.
Vienas pareigūnas sujauktame miegamajame tebefotografavo
pavienes detales, o kiti tyrėjų komandos nariai nuodugniai tyrė
nusikaltimo pėdsakus ir rinko galimus įkalčius.
– Ar radome ką nors vertinga, galėsime pasakyti tik po
laboratorinių tyrimų, – pakomentavo Kelvinas. – Nusikaltimo
įrankio ar kitų akivaizdžių įkalčių nėra. Šiuo metu apžiūrime
ir kitus namo kambarius, o vėliau pėdsakų ieškosime lauke,
aplinkui namą. Tai šiek tiek užtruks.
Žinodamas tyrėjų darbo ypatumus, Bruno vos pastebimai
linktelėjo.
– Kraujo pėdsakų, išskyrus menkus nubrozdinimus ir
sužeidimus ant nužudytosios kūno, nėra. Jokių sutuok-
tiniams nepriklausančių daiktų, kuriuos galėjo palikti žudikas,
neaptikome – viskas atrodo daugmaž savo vietose. Ar iš namų
nieko nepaimta, galėsime patvirtinti tik su Patriko Patersono,
nužudytosios vyro, pagalba. Panašu, kad nusikaltimo tikslas
buvo tik nužudyti Keli Paterson, – toliau vardijo Kelvinas.
Bruno paskubomis užsirašinėjo pastabas.
– Eime. Nužudytosios kūnas – kitame kambaryje.
Atidžiai stebėdamas kiekvieną savo žingsnį, Bruno patraukė
paskui Kelviną. Miegamajame buvo matyti daugybė nusikaltimo
pėdsakų: vienos sutuoktinių lovos pusės patalai buvo sustumti
kojūgalyje ir, persisvėrę per lovos kraštą, lietė grindis. Tos pačios
lovos pusės pagalvė metėsi ant grindų šalia lovos. Kambario
centre, palei lovos kojūgalį, patiestas plonas kiliminis takas buvo
sujauktas, o prie durų į kitą kambarį stovėjęs medinis kambarinio
augalo stovas gulėjo nuverstas. Vazonas buvo sudaužytas, o jo
augalas mėtėsi ant grindų tarp pasklidusių žemių ir šukių.
Perėję miegamąjį, pro kairėje sienoje esančias duris juodu
pateko į nedidelį kambarį. Čia ant plona kilimine danga išklotų
grindų gulėjo nužudytoji Keli Paterson, kurios kūnas buvo

144
uždengtas lengvu baltos spalvos audiniu. Šalia stovėjo gydytoja.
Nedideliame kambarėlyje nebuvo jokių baldų, tik didžiulė
sieninė spinta. Iš čia buvo galima patekti į verandą ir į Patersonų
svetainę, už kurios buvo virtuvė, vedanti atgal į prieškambarį.
Kelvinas atsisuko į gydytoją.
– Mirties laikas – tarp devintos ir vienuoliktos valandos ryto, –
prakalbo ji, atidengdama nužudytosios dešinę ranką, kojas ir
galvą. – Ant kūno – trys skirtingi smurto požymiai: du nulaužti
dešinės rankos nagai, nedidelis kuokštas išrautų plaukų ir keliose
vietose nubrozdintos kojos. Nė vienas šių sužeidimų nebuvo mir-
tinas. Panašu, kad Keli Paterson, buvo uždusinta. Ar prieš mirtį ji
buvo išprievartauta, paaiškės atlikus papildomą ekspertizę.
Bruno pasižymėjo pastabas.
– Keli Paterson rasta tik su naktiniais. Jos kelnaites žudikas
galėjo pasiimti dėl likusių įkalčių: spermos, kraujo ar seilių. Ant
blauzdų ir pėdų rasta žemių pėdsakų – panašu, kad iš miegama-
jame sudaužyto vazono. Vienas jos nulaužtas nagas atitrūko
nuo piršto. Jo neradome. Kitas tebėra ant rankos. Po jos nagais
neradome jokių svetimkūnių: odos, kraujo ar kitų pėdsakų, –
informavo Kelvinas.
– Bet juk ji akivaizdžiai priešinosi... Gal jai tiesiog nepavyko
įdrėksti? – samprotavo Bruno.
– Gali būti. Nužudymo akimirką nusikaltėlis turėjo laikyti jai
ant galvos užmautą maišą, Keli rankas palikdamas laisvas. Jokių
požymių, kad jos būtų kaip nors suvaržytos, nėra, todėl labora-
torijoje patikrinsime versiją, ar Keli nebuvo apsvaiginta, dėl ko
galėjo nesugebėti pasipriešinti. Jei tokių pėdsakų nerasime, visai
gali būti, kad žudikas veikė ne vienas.
– Ar jos vyras namuose nieko nejudino? – paklausė Bruno.
– Jis buvo įspėtas to nedaryti, kai skambino bendruoju pagal-
bos telefonu ir pranešė apie negyvą žmoną. Atvykusiam patruliui
jis pasakė radęs ant šono gulintį žmonos kūną, kurį atvertė ant
nugaros – galbūt bandė ją gaivinti ar tiesiog norėdamas įsitikinti,
kas atsitiko. Šiuo metu jį apžiūri gydytojai, todėl teks palaukti,
kol galėsi apklausti.

145
 Ant dviejų aukos dešinės rankos pirštų puikavosi po auksinį
žiedą. Vienas jų buvo gana kuklus ir paprastas, antrasis – gerokai
didesnis. Žiedai turėjo neabejotinai atkreipti žudiko dėmesį,
tačiau liko nepaliesti.
– Kaip jau minėjau, – pridūrė Kelvinas, pastebėjęs Bruno
žvilgsnį, – viskas byloja apie tai, kad nusikaltimo tikslas nebuvo
apiplėšimas.
Susimąstęs Bruno pritariamai linktelėjo.
– Kituose namo kambariuose neradome jokių nusikaltimo
pėdsakų. Panašu, kad viskas prasidėjo miegamajame ir baigėsi
čia, – pasakė Kelvinas.
Bruno užsirašė dar keletą klausimų nužudytosios sutuoktiniui
ir pasiūlė grįžti į miegamąjį, kurį norėjo dar sykį apžiūrėti.

75
Gegužės 23-iosios naktis

Patersonų lova tebebuvo nepaliesta nuo rytmečio įvykių.

Žiūrėdamas į tuščią sujauktąją jos pusę, Bruno pagalvojo apie
tai, kaip vos prieš keliolika valandų čia gulėjo moteris, dėl kol
kas neaiškių priežasčių turėjusi išgyventi skausmo, nežinomybės
ir siaubo persunktas minutes, o paskui buvo žiauriai išplėšta iš
gyvenimo.
„Ką gi ji galėjo padaryti, kad nusipelnytų tokio likimo?“
– Panašu, kad Keli buvo jėga ištempta iš lovos ir iš jos iškrito
ant grindų. Tuomet buvo už plaukų tempiama per miegamąjį
link pereinamojo kambarėlio. Spardydamasi ji sujaukė lengvą
kiliminį taką ir, bandydama už ko nors nusitverti, nuvertė netoli
durų į pereinamąjį kambarį esantį medinį stovą, sudaužydama
gėlės vazoną, – komentavo numanomą įvykių eigą Kelvinas,
sekdamas nusikaltimo pėdsakais.
Jį atidžiai stebėjo Bruno.
– Žemės iš sudaužyto vazono pasklidusios link pereinamojo
kambario – tempiamos aukos kryptimi, – pridėjo Kelvinas.
– Taip.

146
 – Tarpduryje aukai pavyko tvirtai įsikibti į staktą, galbūt net
trumpam ištrūkti iš užpuoliko gniaužtų. Bandydamas ją sulaikyti,
žudikas stipriau timptelėjo už plaukų, išraudamas nedidelį jų
kuokštą, – Kelvinas parodė į ant grindų gulinčią nedidelę išrautų
plaukų sruogą. – Įsikibusi į durų staktą, Keli nusilaužė du dešinės
rankos nagus – tai turėtų patvirtinti arba paneigti laboratoriniai
tyrimai.
Sekdamas paskui Kelviną, Bruno vėl įžengė į pereinamąjį
kambarėlį.
– Kaip matai, iš čia galima patekti į verandą, tačiau durys į ją
užrakintos, o spynoje rakto nėra. Jo niekur neradome, o nuo durų
rankenos paėmėme pirštų atspaudus. Kodėl prieš nužudymą Keli
buvo atitempta būtent čia, neaišku, – apibendrino Kelvinas.
Norėdamas sužinoti, ar verandos durys paprastai būdavo
užrakintos ir kur laikomas jų raktas, Bruno pasižymėjo dar vieną
klausimą Patrikui Patersonui.
Pro užrakintų durų stiklą Bruno žvilgtelėjo į verandą. Palei
dešinę jos sieną riogsojo sena sofa, ant grindų gulėjo nebenaujas
kilimas, o prie kairiosios sienos stovėjo keletas medinių kėdžių.
Čia nebuvo matyti nieko neįprasta, todėl Bruno neskubėjo daryti
prielaidos, kad žudikas verandoje galėjo kažką veikti, ją užrakinti
ir išsinešti durų raktą.
– Verandos lauko durų spynoje matau raktą. Jau patikrinote,
ar tos durys taip pat užrakintos? – tebežiūrėdamas pro stiklą,
paklausė Bruno.
– Taip, jos užrakintos.
Pažvelgęs pro verandos langus, Bruno pastebėjo baltus lauko
baldus, kurie, tarsi nebylūs įvykdyto nusikaltimo liudininkai,
pūpsojo ant žalios vejos.
– Jei neprieštarauji, norėčiau pereiti ir kitus kambarius, –
atsisukdamas į Kelviną pasakė jis.
– Prašom.
Juodu nuėjo į Patersonų svetainę. Teismo medicinos ekspertas
čia rinko pirštų atspaudų pavyzdžius, tačiau viskas atrodė savo
vietose. Įžengę į toliau esančią virtuvę, Bruno su Kelvinu pamatė

147
panašų tvarkingą vaizdą.
Tuomet, iš virtuvės atėję į pagrindinio įėjimo prieškambarį,
ratu apėjo ganėtinai kuklų Patersonų namą.
Išskyrus sujauktą miegamąjį ir pereinamąjį kambarį,
kuriame buvo rasta nužudytoji, kiti kambariai atrodė nepaliesti
vakarykščio ryto dramos.
– Įsilaužimo žymių neradome, todėl visai tikėtina, kad
Keli Paterson pati įsileido žudiką, – paminėjo svarbią detalę
Kelvinas.
– Turėjo meilužį? – spėjo Bruno.
– Gali būti, juk nusikaltimo pėdsakai prasideda jos lovoje.
Žinoma, gali būti ir taip, kad kažkas, galbūt meilužis, turėjo
savo raktą ir, atėjęs į Patersonų namus, užklupo ją lovoje ir dėl
kažkokios priežasties nužudė. Ar juodu kartu gulėjo lovoje,
turėtų patvirtinti surinkti pavyzdžiai ir nužudytosios kūno
apžiūra. Tuomet apie nusikaltimo eigą galėsime pasakyti daugiau.
Susisieksiu, kai tik turėsiu ką pasakyti.
– Gerai. Kai tik ką nors sužinosi, iš karto skambink, –
paprašė Bruno ir pasižymėjo klausimą Patrikui Patersonui: ar be
šeimininkų dar kas nors turėjo raktus nuo jų namo?

76
Gegužės 23-iosios naktis

Bruno nekantravo apklausti Patriką Patersoną, nes

nužudytosios vyras tokiose bylose paprastai tampa pirmu
įtariamuoju. Tačiau namo šeimininkas, namie radęs negyvą savo
žmoną, jautėsi visiškai sužlugdytas ir buvo prižiūrimas gydytojų,
todėl su juo pakalbėti kol kas nebuvo galima.
Mintyse Bruno susumavo turimus duomenis apie nusikaltimą –
jo tikrai laukė ilga darbo naktis.
Išėjęs iš Patersonų namo, jis vėl susirado pirmąjį į įvykio vietą
atvykusį policijos patrulį ir jo paklausė:
– Kai atvykai, kokia buvo Patriko Patersono būklė?
– Jis mane pasitiko šaukdamas ir raudodamas. Paprašiau, kad

148
papasakotų, kas nutiko.
– Ką jis sakė?
– Sakė, kad visą dieną praleido sostinėje, kažkokioje kon-
ferencijoje. Žmona neatsakinėjo į jo skambučius. Grįžęs namo
rado ją ant grindų negyvą. Sakėsi nieko kita namie nelietęs,
tik klūpojęs prie žmonos kūno ir jį judinęs. Patersonas kalbėjo
gana padrikai, baisiai jaudinosi ir atrodė visiškai sugniuždytas.
Jis nuolatos klausinėjo, kas ir už ką galėjo nužudyti jo žmoną.
Netrukus jam pasidarė bloga ir jis susmuko mano akyse. Spėjau
jį sugriebti. Netrukus jį perėmė atvykę medikai.
Bruno kaip tik pastebėjo iš namų išnešamą uždengtą Keli
Paterson kūną.
– Kas nors dar?
– Ne, daugiau su juo nebekalbėjau. Jokių kitų asmenų
nemačiau.
– Dėkoju.
Bruno pasižymėjo pareigūno pavardę, ženklelio numerį ir
užsirašė jo parodymus.
Pasukęs atgal į Patersonų namą, Bruno nejučia stabtelėjo.
Nužvelgęs prie policijos juostos susirinkusius smalsuolius
ir nusikaltimo įbaugintus pavienius Patersonų kaimynus, jis
kažkodėl pagalvojo, kad Keli Paterson žudikas nebus vienas tų,
kurie grįžta į savo padaryto nusikaltimo vietą.
Prie jo priėjo iš namo pasirodęs Kelvinas Ročeris.
– Ar yra nors vienas liudininkas? – paklausė jis.
– Deja, ne ir, tiesą sakant, nemanau, kad jų bus – praėjo per
daug laiko.
– Gali būti. Nusikaltimo pėdsakai, galima drąsiai sakyti,
ataušę. Nusikaltėlis gali būti seniai išvykęs iš šalies...
– Taip. Laukia daug darbo. Dar bandysiu pakalbinti namo
šeimininką ir važiuosiu į skyrių.
– Kai pakalbėsi su Patersonu, prieš važiuodamas susirask
mane.
– Gerai.

149
 77
Gegužės 23-iosios naktis

Priėjęs prie gydytojo, Bruno pasiteiravo, ar būtų galima bent

trumpai apklausti Patriką Patersoną. Gavęs teigiamą atsakymą,
jis netrukus išvydo ant kojų pastatytą žmonos netekusį vyrą,
veikiamą stiprių raminamųjų.
Tai buvo šiek tiek žilstelėjęs, intelektualios išvaizdos vyriškis,
nešiojantis plokščių rėmelių akinius ir vilkintis juodos spalvos
kostiumą. Patrikas atrodė išsekęs ir prislėgtas, tačiau norėjo
pakalbėti su bylą tirsiančiu detektyvu.
Bruno ketino jam užduoti bent keletą svarbių klausimų.
– Priimkite mano užuojautą, – pradėjo pokalbį jis. –
Esu detektyvas Bruno Braulingas. Norėčiau, kad glaustai
nupasakotumėte šios dienos įvykių eigą. Nuo jūsų atsakymų
priklauso, kaip greitai galime tikėtis sučiupti žudiką.
– Visą dieną praleidau komandiruotėje – darbo reikalais
buvau išvykęs į sostinę. Ten važiavau rytiniu traukiniu kartu su
vienu savo bendradarbių. Jo vardas Semas Veilas. Iš namų išėjau
anksti – po penktos valandos ryto. Dieną, turėdamas laiko, ne
sykį skambinau namo, tačiau Keli nė karto neatsiliepė. Pernelyg
dėl to nesijaudinau ir nieko bloga neįtariau – ji neturi mobiliojo
telefono ir galėjo būti kur nors išėjusi.
Bruno įdėmiai klausėsi ir paskubomis užsirašinėjo pastabas.
– Grįžau traukiniu. Iš stoties namo parvažiavau taksi.
Tuomet radau... Sužinojau, kodėl ji... – Patrikas sutriko ir buvo
besusigraudinąs.
Norėdamas iš pokalbio gauti kuo daugiau naudos, Bruno
nedelsdamas užbėgo jam už akių su nauju klausimu:
– Ar jums kada nors buvo grasinta? Gal sulaukėte grasinamo
turinio laiškų, tylių skambučių arba susidūrėte su kokiomis nors
kitomis keistenybėmis? Gal numanote, kas galėjo nužudyti jūsų
žmoną?
– Ne, – nedvejodamas nukirto Patrikas, – nieko panašaus
nebuvo. Gyvenome ramų, paprastą gyvenimą. Neturiu supra-

150
timo, kam galėjo užkliūti Keli, kad ją reikėtų štai šitaip... – ir vėl
nedaug trūko, kad Patrikas būtų pratrūkęs raudoti.
– Surasime, kas tai padarė, – suskubo užtikrinti Bruno, – tik
man dabar reikia jūsų pagalbos. Turiu dar keletą klausimų. Jūsų
atsakymai labai svarbūs. Padėkite man už ko nors užsikabinti.
Patrikas Patersonas įsiklausė į Bruno žodžius ir nusiramino.
– Klausau.
– Žinau, kad namie buvote trumpai ir kad pirmiausia
ieškojote žmonos, bet gal pastebėjote, kad ko nors trūksta,
kažkas ne savo vietoje arba apskritai ką nors, ko jūsų namuose
visai neturėtų būti?
Patrikas keletą sekundžių pagalvojo.
– Ne. Tik tai, kad miegamajame buvo netvarka.
– Ar duris į verandą iš pereinamojo kambario, kuriame ra-
dote Keli, paprastai laikote užrakintas?
Patrikas vėl truputį pagalvojo.
– Vasarą, tai yra dabar, jų beveik niekada nerakiname, bet
žiemą veranda paprastai būna užrakinta.
– Ar vakar naktį ji buvo užrakinta?
– Neprisimenu... nežinau. Ji neturėjo būti užrakinta.
– Kur laikote jų raktą?
– Jis visada būna duryse.
– O durys, vedančios iš verandos į lauką? Ar jos buvo
užrakintos iš vidaus?
– Negaliu pasakyti, bet jų raktas taip pat visada laikomas
verandos duryse iš vidaus.
– Ar be jūsų dar kas nors turi raktus nuo namo?
– Tikrai niekas.
– Ar namie turite įsirengę seifą?
– Ne, – Patrikas atsakinėjo užtikrintai.
– Ar namie laikote ką nors vertinga: paveikslų, papuošalų,
kolekcijų ar ką nors kita?
– Ne. Nieko tokio vertingo, išskyrus keletą Keli papuošalų.
– Kiek žiedų paprastai mūvėdavo Keli?
– Paprastai nešiodavo du – vestuvinį ir tą, kurį dovanojau

151
penkioliktųjų vestuvių metinių proga.
– Kur dirbo Keli?
– Nuo šių metų pradžios ji neturėjo darbo.
– Turiu užduoti ir vieną asmenišką klausimą.
– Klausau.
– Ar vakar naktį Keli miegojo su kelnaitėmis?
– Nesuprantu, ką tai turi bendra su tyrimu...
– Jos kūnas rastas be kelnaičių, tik su naktiniais. Turime nus-
tatyti, ar kelnaitės yra dingusios, galimai paimtos žudiko, ar ji
paprasčiausiai miegojo be jų. Privalome viską patikrinti.
– Suprantu. Tikrai nepamenu, kad ji kada nors būtų miegojusi
be jų.
– Dėkoju už atsakymus. Dar turiu keletą klausimų apie tikslią
daiktų vietą miegamajame ir norėsiu, kad apžiūrėtumėte liku-
sius namo kambarius ir įvertintumėte, ar viskas juose atrodo
įprasta. Kai jausitės pasiruošęs, duokite žinią, – Bruno ištiesė
savo kortelę.
– Galime užeiti kad ir dabar, – pasisiūlė Patrikas, paimdamas
kortelę.
To nesitikėjęs Bruno akimis įvertino Patriko būklę. Jis atrodė
gana stabilus ir norėjo padėti.
Bruno paprašė prieiti netoliese stoviniuojantį gydytoją ir,
trumpai papasakojęs šį sumanymą, atsiklausė jo nuomonės.
Išgirdęs patarimą nutraukti namo apžiūrą, jei Patriką užplūstų
neigiamos emocijos, Bruno pakalbėjo su Kelvinu Ročeriu ir
pakvietė Patriką į vidų.
Lydimas Bruno ir Kelvino, Patrikas perėjo savo namo
kambariais, kuriuose nebuvo matyti jokių nusikaltimo pėdsakų.
Kiekviename jų stabtelėdamas ir įdėmiai viską apžiūrėdamas,
jis įvertino juose esančius daiktus, jų vietą ir įdėmiai nužvelgė
bendrą vaizdą. Namo šeimininkui viskas atrodė savo vietose.
Sujauktame miegamajame Patrikas parodė tikslią gėlės stovo
bei kilimo vietą ir patvirtino, kad jo žmona iš tiesų miegodavo
sujauktojoje lovos pusėje.
Į pereinamąjį kambariuką, kuriame rasta nužudyta Keli

152
Paterson, jie neužsuko. Nors Patrikas laikėsi gana tvirtai, Bruno
pastebėjo sunkėjančią jo būklę, todėl namo apžiūrą pasiūlė
baigti.
Išėjęs iš namo, Patrikas pastebėjo atvykusį Keli giminaitį ir
mostelėjo jam ranka. Prieš atsisveikindamas, jis pažiūrėjo Bruno
į akis ir prabilo į neviltį puolusio žmogaus balsu:
– Tikiu, kad jūs, Bruno Braulingai, išsiaiškinsite, kas tai
padarė. Pažadėkite, kad rasite mano žmonos žudiką...
Jo akyse Bruno įžvelgė gilų netekties skausmą ir norą gauti
atsakymus – šis žmogus nusiraminimą galėjo rasti tik sužinojęs
visą tiesą ir matydamas žudiką už grotų.
– Pažadu padaryti viską, kad rasčiau tą, kuris padarė šį
kraupų nusikaltimą, – atsakė Bruno, draugiškai patapšnodamas
jam per petį. – Dėkoju jums už pagalbą. Jei ko prireiks, ką nors
prisiminsite ar tiesiog norėsite ko nors paklausti, nedvejokite ir
skambinkite. Mano kortelę turite?
– Turiu.
Juodu atsisveikino. Stebimas gydytojo, Patrikas nuėjo pasitikti
žmonos giminaičio.
Bruno pagailo Patriko. Šiam žmogui šiandien teko patirti
daugybę skausmo, o ateityje prireiks labai daug sveikatos ir
stiprybės, kad galėtų grįžti į gyvenimą, nebedraskomą netekties
skausmo. Bruno žino, koks tai sunkus kelias.
Nors Patriką Patersoną šiandien matė pirmąsyk, Bruno tikėjo,
kad jis yra nekaltas. Žinoma, grįžęs į skyrių, jis būtinai patikrins
Patriko alibi, tačiau nuojauta jau dabar kuždėjo, kad tai tebus
formalumas ir kad sutuoktinis prie žmonos nužudymo nėra
prisidėjęs.
Dabar reikėjo kuo skubiau sužinoti šio žiauraus nusikaltimo
motyvus ir nustatyti įtariamuosius.
Bruno nuėjo pasikalbėti su Kelvinu Ročeriu. Žinodamas,
kad verandos durys neturėjo būti užrakintos ir kad jų raktas
greičiausiai dingęs, šia informacija Bruno pasidalijo su Kelvinu
Ročeriu ir palaukė, kol veranda bus atidaryta.
Viduje nepamatęs nieko neįprasta, jis paliko dirbančius

153
specialistus ir išėjo iš Patersonų namo.
– Jau išvyksti? – paklausė iš paskos atsekęs Kelvinas.
– Taip, važiuoju į skyrių.
– Sėkmės tau, Bruno Braulingai. Tikiuosi, savo laboratorijose
rasime bent ką nors naudinga.
– Lauksiu žinių.
– Paskambinsiu iš karto, kai tik turėsiu ką pasakyti.
Bruno ir Kelvinas apsikeitė darbo kortelėmis ir, paspaudę
vienas kitam rankas, atsisveikino.
Stabtelėjęs prie savo automobilio, Bruno dar sykį nužvelgė
Patersonų namą. Jo viduje ir prieigose toliau dirbo ekspertai,
ieškantys nusikaltimo pėdsakų, tačiau, žiūrint iš šalies, viskas
aplinkui atrodė paprasta, tvarkinga ir kasdieniška. Išskyrus
nužudytą moterį.

78
Ankstus gegužės 23-iosios rytas

Pastaruoju metu mieste buvo gana ramu, nors nusikaltimų,

žinoma, pasitaikydavo. Įvykdyta ir pavienių žmogžudysčių,
tačiau tvarkingame rajone gyvenančios Keli Paterson atvejis
išsiskyrė iš kitų. Visų pirma tai buvo paprasta vidurinės klasės
moteris, nužudyta savo namuose, nesiekiant jos apiplėšti.
Į skyrių važiuojantis Bruno šiuo metu realiausia laikė prielaidą,
kad moterį nužudė jos meilužis arba, kas mažiau tikėtina, koks
nors kitas jos pažįstamas.
Mėgaudamasis kylančia gegužės 23-iosios saule, Bruno
atsipalaidavo ir leido kauptis įvairioms mintims, susijusioms
su naujos bylos tyrimu. Jis sumetė, kad vieninteliai iš namų
dingę daiktai, ko gero, yra raktas nuo vidinių verandos durų ir
nužudytosios kelnaitės. Kol kas tebėra neaiškus ir nužudymo
motyvas, tačiau Bruno pritarė Kelvino Ročerio minčiai, kad
nusikaltimas yra asmeniškas – žudikas pažinojo savo auką ir ją
nužudė dėl kažkokios savitos priežasties.
Žinoma, iš Patersonų namo galėjo būti pavogtas koks nors
išskirtinis vertingas daiktas, apie kurį Patrikas Patersonas galėjo

154
nutylėti ar net nežinoti, tačiau ši teorija atrodė silpna. Sutuok-
tiniai iš pažiūros gyveno vidutiniškai, todėl vargu ar turėjo kokių
ypatingų daiktų, dėl kurių reikėtų žudyti.
Galėjo būti ir taip, kad Patrikas Patersonas užsakė šį
nusikaltimą. Nors tokia mintis skambėjo abejotinai, tai nebūtų
negirdėtas dalykas.
Viską, kas įmanoma, apie sutuoktinius Bruno ketino patikrinti
vos atvykęs į skyrių, tačiau nuojauta jau dabar kuždėjo, kad
Patersonai buvo eiliniai žmonės ir Patrikas nėra prisidėjęs prie
žmonos nužudymo.
Pajutęs nuovargį, Bruno įsijungė radiją ir netrukus išgirdo
šeštos valandos ryto žinias. Naujienų pranešėja paminėjo Keli
Paterson žmogžudystę. Ji taip pat pridūrė, kad bylos tyrimui
vadovauja žymus miesto detektyvas Bruno Braulingas, tačiau dėl
informacijos stokos plačiau pakomentuoti įvykdyto nusikaltimo
ar jo tyrimo eigos kol kas negalėjo.
„Neblogai dirba“, – pamanė Bruno.
Tuo metu suskambo mobilusis telefonas.
„Turbūt žurnalistai“, – spėjo jis.
Visai nenusiteikęs kalbėti apie bylą, Bruno žvilgtelėjo į telefono
ekraną. Skambino Lana Mūr.
– Klausau.
– Labas, Bruno, tai aš, Lana Mūr. Atleisk už tokį ankstyvą
skambutį...
– Labas, Lana, nieko tokio, tikrai neprižadinai. Kuo galiu būti
naudingas?
– Išgirdau tą siaubingą naujieną apie nužudytą moterį ir
tai, kad tu vadovauji tyrimui, – Lana trumpam nutilo. – Tiesą
pasakius, kaip tik dėl to ir skambinu. Noriu tavęs paprašyti, kad
neribotam laikui pamirštum paramos reikalus. Nenoriu, kad
jaustum įsipareigojimą. Tu ir taip darai labai daug, o su paramos
paieškomis mudvi su Džulijana puikiai susitvarkysime... Tu
verčiau visą dėmesį skirk savo tiesioginiam darbui. Aš tau ir taip
lieku dėkinga, – beveik neatsikvėpdama išpyškino ji.
Lanos balse Bruno išgirdo nerimą, netgi šiokią tokią baimę.

155
Ji, visai galimas daiktas, išgirdusi naujieną apie nužudytą moterį,
jautėsi nesaugiai.
– Tai, kas įvyko, iš tiesų baisu, – atsakė Bruno, – tačiau tikiuosi,
kad bylą greitai ir sėkmingai išspręsime. Na, o dėl paramos
pirmiausia turiu atsiprašyti, kad dingau kaip į vandenį... Iš tiesų
viskas labai paprasta – šiuo klausimu dar nieko nenuveikiau.
– Norėčiau, kad nesijaustum kaltas, jei viskas taip ir liks.
– Manau, kad paramos klausimu kurį laiką tikrai negalėsiu
nieko nuveikti, tačiau visam laikui nuo to atsiriboti dar
nenorėčiau. Atslūgus įtampai, tikiuosi būti kuo nors naudingas.
– Turiu pripažinti, kad tu visuomet tiesiog spinduliuoji ramybe
ir pasitikėjimu savimi, – Lana padarė nedidelę pauzę. – Sutarkime
taip: apie paramą pakalbėsime vėliau, kai išspręsi šią bylą ir tam
bus palankesnis metas, o dabar negalvok apie tai. Gerai?
– Sutariam.
– Puiku. Sėkmės tau, Bruno. Iki.
– Ačiū tau, Lana. Iki.
Bruno paspaudė pokalbio baigimo mygtuką ir nuvažiavo
toliau.

79
Gegužės 23-iosios rytas

Grįžęs į skyrių, Bruno iš užkandžių automato nusipirko

sumuštinį, virtuvėlėje įsipylė kavos ir nuėjo į savo kabinetą.
Ankstyvus pusryčius užsigerdamas mažais kavos gurkšneliais, jis
sėdėjo savo krėsle ir mėgavosi akimirksnio tyla bei ramybe.
Netrukus jis ketino analizuoti turimą medžiagą, ieškoti
sąsajų, galimų įtariamųjų ir nusikaltimo motyvo, tačiau prieš tai
norėjo bent minutei pristabdyti laiką bei padaryti pertraukėlę.
Ir, žinoma, papusryčiauti.
Skyriuje budėjo vos pora pareigūnų, bet jau visai greitai pa-
mainos keisis ir pasigirs įsibėgėjančios dienos šurmulys.
Bruno pavyko kurį laiką apie nieką negalvoti ir atsipūsti prieš
ilgą bei sunkią dieną. Baigęs valgyti sumuštinį ir gerti kavą, jis vėl
nuėjo į virtuvėlę, prisipylė dar vieną puodelį kavos ir sėdo prie

156
kompiuterio.
Policijos duomenų bazėse Bruno rado negausią informaciją
apie sutuoktinius Patersonus. Keturiasdešimt ketverių Keli
Paterson buvo ištekėjusi už Patriko Patersono, su kuriuo gyveno
beveik septyniolika metų. Jokių šeiminių kivirčų per tą laiką
policijos suvestinėse neužfiksuota. Vaikų sutuoktiniai neturėjo.
Beveik dvejais metais už savo žmoną jaunesnis Patrikas
Patersonas, tarnavęs kariuomenėje, turi įgijęs inžinieriaus
specialybę ir dirba kelių projektavimo bei tiesimo įmonėje.
Per savo bendrą gyvenimą sutuoktiniai sykį buvo patekę į
nedidelę avariją ir vieną kartą buvo apvogtas jųdviejų automo-
bilis. Policijos duomenų bazėse nebuvo nieko, kas Bruno leistų
bent už ko nors užsikabinti. Patrikas ir Keli Patersonai gyveno
ramų, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą.
Turėdamas prieigą prie migracijos, mokesčių, darbo biržos,
centrinio banko ir kai kurių kitų valstybinių duomenų bazių,
Bruno nusprendė pasikapstyti giliau. Dėl to, kad savo privilegijas
naudojo ne pagal paskirtį, jis visai nesuko galvos. Bruno turėjo
savo principus, kuriais vadovavosi ir pasikliaudavo labiau už
kitų sukurtas taisykles. Be to, šiuo atveju jis žinojo darantis gerą
darbą.
Kompiuterinėje sistemoje pateikęs keletą kombinuotų
užklausų, Bruno sužinojo, kad nuo šių metų sausio pirmosios
Keli Paterson nutraukė darbo santykius su viena privačių audito
įmonių. Ten ji buvo išdirbusi kiek ilgiau nei keturiolika metų.
Išeidama iš darbo, Keli gavo piniginę kompensaciją ir nuo to
laiko niekur nedirbo.
Norėdamas sužinoti, ar jos išėjimas iš darbo iš tiesų vyko
sklandžiai, Bruno pasižymėjo klausimą jos vyrui.
Kai Patrikui Patersonui tebuvo dvylika, abu jo tėvai žuvo au-
toavarijoje. Jį užauginę giminaičiai – motinos brolis Ostinas su
žmona Izabela – jau mirę. Praradęs žmoną, Patrikas liko vienui
vienas.
Bruno susimąstė. Šis faktas taip pat bylojo Patriko naudai ir
dar labiau atitolino galimus įtarimus dėl žmonos nužudymo ar

157
tokio nusikaltimo organizavimo.
Daugiau apie jį paskaitinėjęs, Bruno sužinojo, kad Patrikas –
savo srityje neblogai žinomas ir vertinamas žmogus, dalyvavęs
įvairiuose tarptautiniuose inžineriniuose projektuose ir ne
kartą įvertintas piniginėmis premijomis. Iki ekonomikos krizės
jis uždirbdavo solidų atlyginimą, kuris dabar buvo šiek tiek
sumažintas, bet toli gražu neliko gėdingas.
Šiuo metu Patrikas dirbo su strateginiu miesto inžineriniu
projektu – prieš porą metų pradėta tiesti nauja metro tunelio
linija. Nors darbo reikalais beveik nebevykdavo į užsienį, dėl
nebaigtų miesto inžinerinių projektų jis turėjo nemažai darbo –
vykdavo konsultuoti kitų įmonės, kurioje dirbo, padalinių ir už
tai gaudavo priemokas prie atlyginimo.
Juodu su Keli turėjo sutaupę nemenką sumą pinigų, kuriuos
laikė paskirstę per keletą sąskaitų, nė vienoje jų neviršydami
šimtu procentų kompensuojamo indėlio limito.
„Strategai“, – šyptelėjo Bruno.
Nė iš vienos taupomųjų sąskaitų nepaimta pinigų nei
prieš, nei po Keli nužudymo. Savo būstą sutuoktiniai jau buvo
išsimokėję, o jokių kitų paskolų neturėjo. Juodu buvo apsidraudę
tik nekilnojamąjį turtą ir automobilį, todėl, netekęs Keli, Patrikas
neturėjo gauti jokios draudimo išmokos. Atostogauti Patrikas
su Keli dažnai vykdavo į užsienį, tik šiemet dar niekur nespėjo
apsilankyti.
Bruno buvo daugiau nei akivaizdu, kad finansinių sunkumų
Patersonai neturėjo ir pinigai šiame nusikaltime lemiamos įtakos
neturėjo. Jis būtų galėjęs lažintis, kad Patrikas neturėjo motyvo
žudyti savo žmonos.
Skyriuje pastebimai daugėjo žmonių, todėl šurmulys vis augo.
Bruno kaip tik baigė tikrinti bylos duomenis ir čia nebeturėjo ką
veikti.
Pasitikslinęs ir užsirašęs kartu su Patriku į konferenciją vyku-
sio kolegos kontaktinius duomenis, Bruno išjungė kompiuterį ir
išvyko su juo pakalbėti.

158
 80
Gegužės 23 d.

Pakeliui pas Semą Veilą paskambino Kelvinas Ročeris. Jis

pranešė, kad visi Patersonų namuose surinkti pirštų atspaudai
priklauso šeimininkams, o užrakintoje verandoje nieko vertingo
tyrimui taip pat nerasta.
Kelvinas paminėjo, kad tebevyksta kitų nusikaltimo vietoje
surinktų pavyzdžių laboratorinė analizė, ir pažadėjo paskambinti
vėliau.
Netrukus, trumpai pasikalbėjęs su Semu Veilu, Bruno
sužinojo, kad Keli nužudymo dieną šalies sostinėje vykusioje
konferencijoje Patrikas elgėsi visiškai normaliai ir nesukėlė nė
menkiausio įtarimo. Užsirašęs Semo pastabas bei jam palikęs
savo kontaktinius duomenis, Bruno padėkojo ir atsisveikino.
Susisiekęs su sostinės policija, jis paprašė nuvykti į inžinierių
konferencijos vietą ir gauti rengėjo patvirtinimą dėl Patriko
Patersono dalyvavimo gegužės 22-osios susitikimuose. Po
pusvalandžio gavęs teigiamą atsakymą, Bruno nebeketino
švaistyti laiko Patrikui Patersonui tikrinti, nebent kokie nors
nauji faktai jį grąžintų prie nužudytosios vyro.
Nuvykęs prie Patersonų namo, Bruno matė jį aptvertą polici-
jos juostomis. Čia budėjo ir policijos ekipažas, o keletas teismo
medicinos ekspertų šukavo namo apylinkes ir tikrino Patersonų
šiukšlių talpyklą.
Bruno pasibeldė į visų Patersonų kaimynų duris ir daugiau
nei valandą sugaišo juos apklausdamas.
Apie Patriką ir Keli Patersonus jis išgirdo vieną už kitą geresnius
atsiliepimus: sutuoktiniai dažnai vaikščiodavo susikibę už rankų,
buvo nuoširdūs, šviesūs žmonės ir draugiški kaimynai, puikiai
sutardavę tarpusavyje. Svečių sutuoktiniai turėdavo retokai. Tai
dažniausiai būdavo iš kitų miestų atvykę Keli giminaičiai.
Nė vienas iš Bruno kalbintų žmonių nepastebėjo nieko keista
ar neįprasta, todėl negalėjo pateikti jokios prielaidos, kodėl galėjo
būti nužudyta Keli Paterson. Ji buvo vieningai įvertinta kaip

159
paprasta, nuoširdi ir gera moteris, su visais palaikiusi draugiškus
santykius ir pasidalydavusi savo naujienomis, ypač pastaruoju
metu, kol niekur nedirbo ir turėjo daugiau laisvo laiko.
Visi iki vieno Patersonus pažįstantys žmonės buvo giliai
sukrėsti tokio žiauraus nusikaltimo ir kategoriškai atmetė Bruno
užuominą apie galimai Keli turėtą meilužį. Žinoma, Keli Paterson
vis dėlto galėjo jį turėti, tačiau tokia vieninga ją pažinojusių
žmonių nuomonė atkreipė detektyvo dėmesį. Šį klausimą Bruno
ketino užduoti Patrikui, tikėdamasis, kad jis pasidalys savo
įtarimais, jei tik tokių turėjo.
Išklausęs Patersonų kaimynų pasakojimus, Bruno nesužinojo
jokių faktų, galinčių nukreipti link jo ieškomų atsakymų, tačiau
pasirašė klaustuką prie meilužio teorijos, nors ši prielaida ir
sujungė veiksmo miegamajame pradžią, asmeninius žudiko mo-
tyvus ir tai, kad neaptikta jokių įsilaužimo pėdsakų.
Bendraudamas su aplinkiniais gyventojais Bruno dar labiau
sustiprino ir taip tvirtą savo nuomonę apie tai, kad poros
tarpusavio santykiai buvo labai geri ir Keli su Patriku gyveno
turiningai bei laimingai.
Į savo užrašus Bruno įtraukė kiekvieno žmogaus, su kuriuo
kalbėjo, vardą, pavardę ir adresą. Palikęs savo kontaktinius
duomenis, visų paprašė susisiekti, jei prisimintų ką nors nauja.
Kol kas nebuvo už ko užsikabinti, tačiau rytoj Bruno turėjo
gauti paskutinius surinktų pavyzdžių tyrimų rezultatus, todėl
tikėjosi, kad tai padės išjudinti bylą ir suteiks tyrimo kryptį.
Trumpam grįžęs į skyrių, jis kolektyvui papasakojo apie bylą,
o tuomet pagaliau galėjo pailsėti.

81
Gegužės 24 d.

Kriminalinės policijos laboratorinių tyrimų atstovas Kelvinas

Ročeris skyriuje pasirodė sutartu laiku. Jis atvyko nešinas
nedideliu aplanku, pilnu dokumentų. Pasisveikinęs Bruno
pakvietė jį į savo kabinetą ir pasiūlė kavos.

160
 Netrukus juodu susėdo prie stalo. Bruno jau buvo gavęs keletą
Kelvino atsakymų, tačiau nekantravo išgirsti galutines tyrėjų
išvadas.
– Tyrimo rezultatai ne itin džiuginantys, – atversdamas
aplanką, prakalbo Kelvinas. – Tikėjomės surinkti daugiau
įtikinamų įrodymų.
– Argi ne visada taip?
– Žinoma, tačiau šiuo atveju, atsižvelgdami į nusikaltimo
pobūdį, norėjome rasti esminių įrodymų. Deja, gausiais rezul-
tatais negalėsiu pradžiuginti.
– Ką gi, tikiuosi, kad pakaks to, ką turite.
– Tikėkimės. Pirmiausia keletas pavienių faktų: Patersonai
turi įsivedę signalizaciją, tačiau nusikaltimo dieną ji nebuvo
įjungta, nes namie buvo Keli Paterson. Prie savo asmeninio
kompiuterio nužudytoji praleisdavo visai nedaug laiko –
dažniausiai tik perskaitydavo dienos naujienas ir pasitikrindavo
elektroninį paštą. Telefoninių pokalbių išklotinė parodė tik
Keli skambučius, susijusius su darbo paieška, pavienius jos
pokalbius su seserimi, gyvenančia šalies sostinėje, ir dažną pačių
sutuoktinių susiskambinimą. Neradome jokios internetinės
korespondencijos, SMS žinučių ar telefono skambučių, galinčių
nukreipti žudiko link. Lemtingąjį rytą Keli Paterson dar nebuvo
pusryčiavusi – nebuvo net pradėjusi gamintis pusryčių. Prieš pat
nužudymą ji neturėjo lytinių santykių, – Kelvinas padarė trumpą
pauzę.
Bruno klausėsi ir nieko nesakė, tad tyrėjas kalbėjo toliau.
– Dabar – apie nusikaltimo eigą. Jei neprieštarauji, papasa-
kosiu viską iš eilės, nors jau daug ką žinai, – Kelvinas klausiamai
pažvelgė į Bruno.
– Mielai prašom.
– Gerai. Kaip žinai, įsilaužimo žymių neaptikome, todėl
žudikas į namą buvo įleistas aukos arba pateko pats, atsirakinęs
duris, tačiau ši galimybė minimali: Patersonų namo durų spyna –
specifinė ir labai saugi. Jie ją įsigijo prieš gerus penkerius metus
mieste vykusioje interjero ir eksterjero mugėje.

161
 Kelvinas atvertė naują lapą.
– Nusikalstamos veiklos pėdsakai prasideda miegamajame,
aukos lovoje. Panašu, kad Keli Paterson buvo iš lovos išversta ant
grindų, o paskui už plaukų nutempta į greta esantį pereinamąjį
kambarį. Tempiama ji bandė ištrūkti, todėl miegamajame matyti
sujauktas kiliminis takas, nuverstas medinis stovas, sudaužytas
gėlės vazonas ir du nulaužti Keli nagai.
Bruno įdėmiai klausėsi, o Kelvinas tęsė:
– Skrodimas patvirtino, kad auka buvo uždusinta. Tai padaryta
ant jos galvos užmovus orui nelaidžią medžiagą, greičiausiai
plastikinį maišą, kurio neradome. Nužudymo metu Keli Paterson
buvo sąmoninga.
– Palauk, – įsiterpė Bruno, – bet juk sąmoninga auka
priešinasi?
– Visiškai sutinku. Spėjame, kad nužudymo metu jos rankos
buvo suvaržytos, tačiau ant jų nematyti jokių mechaninio
suvaržymo žymių.
Bruno sukluso.
– Žudikas turėjo bendrininką?! – paklausė jis.
– Keli Paterson kraujyje nerasta jokių kvaišalų, vaistų ar
narkotikų pėdsakų. Nužudymo metu ji buvo blaivaus proto,
tačiau nėra nė vieno požymio, kad būtų priešinusis. Jai taip pat
nebuvo suduota per galvą, siekiant apsvaiginti. Prieš išvykdamas
pas tave, šiuo klausimu kalbėjau su savo kolegomis. Manome,
kad žudikų buvo bent du.
Išgirdęs Kelvino prielaidą, Bruno atrodė pastebimai pagyvėjęs
ir susijaudinęs.
– Nieko sau... – ištarė jis.
– Iš esmės tai tik prielaida, tačiau ji visai reali.
– Vadinasi, vienas ją žudė, o kitas laikė užlaužęs rankas?
– Panašu į tai.
Atvertęs kitą aplanko lapą, Kelvinas tęsė:
– Tarp kruopščiai iš lovos surinktų plaukų pavyzdžių
neradome nė vieno, kuris nepriklausytų Keli arba Patrikui.
Nusikaltimo pėdsakų neaptikome niekur kitur, išskyrus miegamąjį

162
ir pereinamąjį kambarėlį, kuriame rastas nužudytosios kūnas.
Žemės fragmentai, rasti ant Keli kūno, yra iš sudaužyto vazono.
Pirštų atspaudai ant nuversto gėlės stovo ir durų rankenų taip
pat tik namo šeimininkų. Du dešiniosios Keli Paterson rankos
nagai buvo nulaužti, tačiau tiksliai negalime pasakyti, kokiomis
aplinkybėmis. Gali būti, kad jai, tempiamai už plaukų, tarpduryje
į pereinamąjį kambarį pavyko įsikibti į staktą, tačiau visiškai
to patvirtinti negalime. Vienas nuplėštas nago galas taip ir
nerastas, nors jo specialiai ieškojome – užtrukome pusę dienos.
Gali būti, kad jis buvo specialiai pašalintas, nors yra ir tokia
tikimybė, kad žudikas ar jo bendrininkas, galėjo nepastebėti į jų
apdarą įstrigusio nago ir jį išsinešti. Antrąjį nulaužtą Keli nagą
išsiuntėme į sostinę papildomai ištirti mikroskopu. Panagėse
neaptikome jokių svetimkūnių, kurie leistų už ko nors užsikabinti.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad neradome jokio svetimam
žmogui priklausančio pėdsako, – užbaigė Kelvinas.
– Nieko sau. Švarus darbas? Nesitikėjau... – prisipažino
Bruno.
– Taip. Mes pakartotinai vykome į Patersonų namą ir rinkome
pavyzdžius. Deja, nieko nauja neradome. Šis faktas sustiprina
prielaidą, kad nusikaltimui itin gerai pasiruošta.
Bruno įtemptai galvojo.
– Įtikinamiausias mano spėjimas, kad nusikaltimą įvykdė
du asmenys, gerai žinantys, ką daro. Pagal surinktą informaciją
sunku spręsti apie nužudymo motyvus. Galiu pasakyti, kad tai toli
gražu nėra dažnas atvejis mano praktikoje, – pareiškė Kelvinas.
– Vadinasi, meilužis nebetelpa į šio nusikaltimo rėmus, –
įvertinęs išgirstus faktus ir prielaidas, pasakė Bruno.
– Lyg ir ne. Jei tai būtų buvęs meilužis, reikia manyti, nužudymo
dieną pas Keli Paterson nebūtų lankęsis pirmą kartą. Vadinasi,
būtume radę bent vieną jo paliktą pirštų atspaudą ar kitą įkaltį.
Be to, eilinis meilužis nebūtų sugebėjęs nepalikti pėdsakų.
– Patersonų kaimynai, lyg susitarę, visi iki vieno tvirtino, kad
meilužio versija neįmanoma.
– Tikrai? Panašu, kad šį kartą bendruomenės jausmas

163
nepavedė.
Bruno vertino teismo medicinos ekspertų darbą, todėl
nusprendė šiek tiek daugiau pakalbėti su Kelvinu.
– Ką, tavo manymu, visa tai reiškia? Kas nužudė Keli Paterson?
Profesionalūs žudikai? Maniakai? Juk tokie vargu ar veiktų
dviese? – svarstė Bruno.
– Iš esmės galimi abu variantai. Keli Paterson nužudė labai
sąmoningi asmenys. Šiuo atveju, turėdamas omenyje trūkstamus
daiktus: verandos durų raktą, kelnaites ir galbūt nulaužtą nagą,
sakyčiau, kad nusikaltimo braižas labiau maniakiškas nei grynai
profesionalus.
– Prisipažinsiu, kad pats su tokiomis prielaidomis neskubėjau,
tačiau esu linkęs su tavimi sutikti. Viskas, ką iki šiol sužinojau
apie sutuoktinius Patersonus, byloja, kad tai buvo paprasti,
niekur neįsivėlę žmonės. Neradau nė vieno dalyko, leidžiančio
manyti kitaip. Kas samdytų profesionalą, juo labiau du, nužudyti
tokiai paprastai moteriai? Jei tam būtų priežastis, manau, būčiau
ją pastebėjęs.
– Sutinku. Profesionalai vargu ar veiktų dviese, ypač žudydami
paprastą moterį, ir nemanau, kad paliktų maniakiško nusikal-
timo požymių. Dingusios kelnaitės, galbūt paimtos kaip trofėjus,
šiuo atveju yra būtent toks požymis.
– Žinoma, maniakai dažnai išsiskiria gana dideliu profesio-
nalumu ir sugeba nepalikti pėdsakų, išskyrus tuos, kuriuos nori,
kad aptiktume. Be to, profesionalas vargu ar tampytų moterį
už plaukų po kambarius, nebent tai būtų buvęs koks ypatingas
kerštas. Reikės būtinai pasikonsultuoti su žmonių elgesio ir psi-
chologinio profiliavimo specialistais.
– Taip, bet, jei tai maniako darbas, tuomet nuspėti motyvus ar
nustatyti žudiką gali būti dar sunkiau, – perspėjo Kelvinas.
Bruno sekundėlę susimąstė.
– Klausyk, – prakalbo jis, kažką sugalvojęs, – ar nemanai, kad
iš Patersonų namo dingę daiktai – kelnaitės, raktas, nagas – ir
tai, kad ji buvo specialiai atitempta į pereinamąjį kambarį, yra
kažkoks žudikų paliktas galvosūkis?

164
 – Gali būti, – sutiko Kelvinas, svarstydamas Bruno žodžius.
– Žinoma, prasmės tuose nerastuose daiktuose gali ir nebūti,
išskyrus tai, kad žudikai šitaip siekia mus suklaidinti.
– Įmanoma.
– Ką gi, atrodo, turiu šiokią tokią kryptį. Taigi ilgiau tavęs
neužlaikysiu.
– Jeigu kas, nedvejodamas kreipkis, – pasiūlė Kelvinas, – o kol
kas nebeturiu ką pridurti.
– Dėkoju už puikiai atliktą darbą, – stodamasis ištiesė ranką
Bruno.
– Visada malonu.
– Viso geriausio. Prireikus palaikysime ryšį.
– Žinoma. Iki.
Paspaudęs Bruno ranką, Kelvinas išėjo.
Į bylos medžiagos aplanką susidėjęs jo paliktas tyrimo išvadų
kopijas, Bruno atsilošė krėsle ir susimąstė.
Keli Paterson nebuvo išniekinta, name nepalikta jokios
žinutės ar ko nors specifinio, kuo galėtų išsiskirti nusikaltimą
įvykdęs maniakas. Daugiau panašaus pobūdžio nusikaltimų kol
kas neužregistruota, todėl, jei iš tiesų žudė maniakas, tai buvo
pirmas toks jo nusikaltimas mieste. Deja, ši prielaida reikštų, kad
galima tikėtis ir daugiau žmogžudysčių.
Įkalčių trūkumas šiuo atveju buvo esminė informacija.
Žmogžudystė buvo suplanuota, profesionaliai atlikta ir turinti
maniakiško nusikaltimo braižą. Paprastai tiek profesionalus
žudikas, tiek maniakas veikia vienas, tačiau Keli Paterson
nužudymas, ko gero, nebuvo tipinis atvejis.
Be to, šis nusikaltimas galėjo būti ir kokia nors profesionalo bei
maniako darbo kombinacija, tačiau Bruno lengviausiai priėmė
maniako teoriją ir bandė pasirinkti tolesnę savo strategiją.
„O galbūt tai tėra paprasčiausias kerštas, pavydas ar suvestos
sąskaitos?“ – pamanė jis, dar sykį pabandęs užsikabinti už
paprasto nusikaltimo paaiškinimo, tačiau mintys apie maniakišką
braižą veikė tarsi gravitacija.
Galvodamas apie žmogžudystę galimai įvykdžiusius profesio-
nalus, Bruno susimąstė apie didžiausią nusikalstamą susivienijimą

165
mieste – „Džentelmenus“.
Ilgametis jų vadas su artimiausiais savo bendražygiais šiuo
metu sėdėjo kalėjime, o laikinasis vadeiva neseniai buvo sulaikytas
už tai, kad užsipuolė į įvykio vietą atvykusius policininkus.
Tiesa, vadovaujant laikinajam vadeivai, „Džentelmenai“
pasidarė agresyvesni, nors ir buvo susilpnėję. Žinoma, jie galėjo
nužudyti žmogų, tačiau vargu ar būtent Keli Paterson.
Svarstydamas apie galimą maniaką, šiuo atveju veikusį su
pagalbininku ar partneriu, Bruno prisiminė studijų laikais
analizavęs dabar jau prieš beveik tris dešimtmečius mieste
siautėjusio vyriškio, nužudžiusio penkias moteris, veiklą. Tai buvo
daug baimės įvaręs ir sąmyšį visuomenėje sukėlęs nusikaltėlis,
kuris pats pasidavė teisėsaugai. Jis atrodė baisiai išsigandęs,
galbūt išprotėjęs, nuolat šaukėsi pagalbos ir elgėsi iracionaliai.
Deja, nespėjus išsiaiškinti tokio jo elgesio priežasties ar daugiau
sužinoti apie įvykdytas žmogžudystes, naktį areštinėje vyriškiui
sustojo širdis ir jis buvo rastas negyvas, skausmo bei baimės
perkreiptu veidu.
Siekdamas bent kiek priartėti prie Keli Paterson nužudymo
sampratos ir motyvų, Bruno ketino pasikonsultuoti su žmonių
elgsenos ir psichologijos specialistais. Jis žinojo, kad greitos
atomazgos šioje byloje tikėtis neverta, bet, šiaip ar taip,
atsakymas, kodėl kažkam reikėjo planingai nužudyti iš pažiūros
neišsiskiriančią miesto moterį, vis tiek kažkur turėjo būti ir
Bruno buvo pasiryžęs jo ieškoti.
„Kas tu, kuris, padedamas pagalbininko, užmovei moteriai
ant galvos maišą ir stebėjai priešmirtines jos konvulsijas?“ –
mintyse paklausė Bruno ir susiruošė pas skyriaus vadą Hubertą,
su kuriuo turėjo pasidalyti bylos informacija.

82
Gegužės 25 d.

Bruno dalyvavo Keli Paterson laidotuvėse. Jis patyliukais

žvalgėsi į paskutinį kartą atsisveikinti susirinkusius žmones, jų
veiksmuose, veido išraiškose ar laikysenoje ieškodamas bent

166
menkiausių užuominų į neįprastą elgesį.
Kapines stebėjo ir policija. Vis dėlto Bruno buvo beveik
įsitikinęs, kad žmonės, nužudę Keli, nėra iš tų nusikaltėlių, kurie
atvyktų į savo aukos laidotuves.
„Kad juos surasčiau, ko gero, reikės imtis ne visai tipinių
metodų...“
Patrikas Patersonas atrodė visiškai sugniuždytas. Stovėdamas
prie žmonos karsto, jis nesulaikė ašarų ir buvo akivaizdžiai
palaužtas. Iš jo Bruno norėjo gauti ne vieną svarbų atsakymą,
tačiau kol kas nematė tokios galimybės.
Laidotuvėms pasibaigus, Bruno dar sykį pareiškė jam
užuojautą ir nuvyko į skyrių, kur susitiko su žmonių elgesio
specialistais ir toliau suko galvą dėl to, kas galėjo nužudyti Keli
Paterson.
Praėjus trims valandoms, jis sulaukė netikėto skambučio.
Patrikas Patersonas telefonu pasisiūlė atvykti į skyrių ir atsakyti
į visus Bruno klausimus. Šiek tiek nustebintas Bruno pakvietė
jį atvažiuoti ir tikėjosi, kad šis pokalbis duos apčiuopiamos
naudos.
Skyriaus tarpduryje pasirodžiusį Patriką pasitiko pats Bruno
ir, paspaudęs ranką, pakvietė užeiti į savo kabinetą.
– Gal galėčiau gauti stiklinę vandens? – kiek drebančiu balsu
iš karto paprašė Patrikas.
Bruno atnešė vandens ir pasiūlė prisėsti. Pastebėjęs, kad
svečias jaučiasi nejaukiai, prieš užduodamas savo klausimus,
Bruno nusprendė pabandyti sumažinti įtampą:
– Keli nužudymas labai sukrėtė jūsų bendruomenę, o kartu ir
visą miestą. Kalbėjau su jūsų kaimynais – apie judu visi be išimties
atsiliepia labai šiltai. Dar kartą priimkite mano užuojautą, taip pat
asmeninę garantiją, kad už šį nusikaltimą bus atlyginta. Dėkoju,
kad pasisiūlėte ateiti ir atsakyti į mano klausimus. Jūsų suteikta
informacija gali labai praversti.
Bruno žodžiai padėjo.
– Ačiū už užuojautą ir tokį padrąsinimą, – šiek tiek pagyvėjęs
ir susikaupęs atsakė Patrikas. – Norėjau su Keli praleisti paskutines

167
akimirkas, kurios dar buvo likusios. Dabar, kai su ja atsisveikinau
ir visiems padėkojau už palaikymą, galiu atsakyti į klausimus
ir padėti surasti žudiką. Turiu labai daug laiko. Be to, žinau,
kad visame mieste ir, neabejoju, visoje šalyje esate geriausias
detektyvas, – teigiamai apie Bruno atsiliepė Patrikas.
– Dėkoju už pasitikėjimą. Žinau, kad šiuo metu jums tikrai
sunku, todėl esu labai dėkingas už bendradarbiavimą. Prieš
pateikdamas klausimus, noriu pasakyti, kad byloje nesate
įtariamasis ir visi klausimai apie jūsų veiksmus gegužės 22-ąją
tėra būtinas formalumas.
– Suprantu.
– Pirmiausia norėčiau sužinoti, kaip dažnai dalyvaujate kon-
ferencijose ar tiesiog ilgesniam laikui išvykstate iš namų darbo
reikalais.
– Prasidėjus ekonomikos sunkmečiui, tokių kelionių tapo
gerokai mažiau, o šiemet tai tebuvo pirmoji mano išvyka.
Anksčiau išvažiuodavau gal kokius penkis ar šešis sykius per
metus.
– Kiek suprantu, šios kelionės nereguliarios?
– Taip. Jų būna viena, dvi ar trys per mėnesį, bet gali nebūti
ir visą pusmetį.
– Supratau. Paprašysiu smulkiai nupasakoti įvykių eigą
gegužės 22-osios vakare.
Patrikas susikaupė, tačiau, prieš pradėdamas kalbėti,
pažvelgė Bruno į akis. Buvo akivaizdu, kad jis tebėra silpnas ir
pažeidžiamas.
Vis dėlto Patrikas ištarė gana ryžtingą „gerai“ ir ėmė
pasakoti:
– Konferencija sostinėje baigėsi 16 valandą. Jai pasibaigus, jau
ne pirmą kartą tądien skambinau Keli, tačiau ji ir vėl neatsiliepė.
Su būriu kitų konferencijos dalyvių ėjome pavakarieniauti į vieną
iš sostinės restoranų. Ilgai ten neužsibuvau, nes turėjau spėti į
savo traukinį, todėl apie 19 valandą su visais atsisveikinau ir su
Semu iš restorano išvykome į geležinkelio stotį. Važiuodamas
namo, dar porą kartų skambinau Keli, tačiau ir vėl nepavyko

168
prisiskambinti. Parvykome maždaug 23 valandą 35 minutės.
Stotyje sėdau į taksi ir važiavau tiesiai namo – čia buvau iš karto
po vidurnakčio. Žinojau, kad Keli nenueis miegoti, kol negrįšiu,
juolab kad visą dieną taip ir nesusisiekėme. Nekantravau
sužinoti, kaip ji praleido dieną ir kodėl neatsakė į nė vieną mano
skambutį...
Patrikui buvo sunku. Bruno jį paragino nepasiduoti
emocijoms ir tęsti pasakojimą. Patrikui prireikė beveik minutės
nusiraminti ir vėl susikaupti. Gurkštelėjęs vandens ir truputį
pagalvojęs, jis kalbėjo toliau:
– Pamatęs išjungtas namo šviesas, nustebau – Keli visuomet
laukdavo manęs grįžtančio. Eidamas į vidų, tikėjausi rasti ją
miegančią. Pamaniau, gal ji kartais apsirgo ir tiesiog nuėjo
anksčiau miegoti.
– Ar, parvažiavęs namo ir užėjęs į vidų, nepastebėjote nieko
keista ar neįprasta? Tai gali būti net pati menkiausia smulkme-
na...
– Ne, viskas buvo taip, kaip palikau ryte ir kaip paprastai būdavo.
Tokio jausmo, apie kurį kalbate, tikrai neturėjau. Jaučiausi taip,
lyg pareičiau į tuščius namus. Uždegęs šviesą darbo kambaryje
ir tyliai pravėręs miegamojo duris, pamačiau tuščią mudviejų
lovą. Ta pusė, kurioje miegodavo Keli, buvo netvarkinga. Užėjęs
ir įjungęs šviesą, pamačiau, kad miegamasis neįprastai suverstas.
Eidamas link pereinamojo kambarėlio, tarpduryje ant grindų
pastebėjau nedidelį plaukų kuokštą... – vėl užsikirto Patrikas.
Bruno matė, kaip kenčia jo pašnekovas, išgyvenantis
skausmingiausius gyvenime prisiminimus, tačiau jam reikėjo
išgirsti tolesnį pasakojimą ir atsakymus į kitus klausimus.
Pasiūlęs atsigerti vandens ir baigdamas užsirašyti atsakymus,
Bruno leido jam nusiraminti ir dar sykį užtikrino, kad atsakymai
yra labai svarbūs bylos tyrimui.
Susikaupęs Patrikas tęsė:
– Man tiesiog pakirto kojas, kai, uždegęs šviesą nedideliame
kambarėlyje, pamačiau ant grindų gulinčią Keli... – Patrikas
trumpam nutilo. – Pirmiausia pamaniau, kad ją ištiko širdies

169
smūgis. Tučtuojau puoliau prie jos, paverčiau ant nugaros,
papurčiau, bandžiau užčiuopti pulsą... Tuomet supratau, kad
mano žmona negyva – ji jau buvo atšalusi...
Patrikas nusibraukė tyliai išriedėjusią ašarą ir pasakojo
toliau:
– Tuomet apsižvalgiau lyg sulėtintame filme ir staiga
susivokiau, kad greičiausiai žiūriu ne į nelaimingo atsitikimo,
o į nusikaltimo pėdsakus. Plaukų kuokštas, gulintis tarpduryje,
sudaužytas vazonas, išbarstytos žemės... Galų gale, jei Keli ir
būtų ištikęs koks priepuolis, kam jai iš paskutiniųjų veržtis į tą
prieškambarį? Juk greičiau jau būtų ėjusi link telefono, ar ne?
Bruno tylomis linktelėjo.
– Nedelsdamas paskambinau bendruoju pagalbos numeriu.
– Ar išskyrus tai, kad žmonos kūną atvertėte ant nugaros,
namie daugiau nieko nejudinote? – paklausė Bruno.
– Ne, jokių daiktų neliečiau. Policijos pareigūnų taip pat
buvau įspėtas nieko nedaryti ir laukti jų. Atvykus patruliui, kaip
čia pasakius, kuriam laikui man buvo tiesiog aptemęs protas,
todėl ne viską prisimenu. Pamenu, kad vėliau tą patį vakarą jūs
man uždavėte kelis klausimus.
Patrikui baigus savo pasakojimą, Bruno dar keliolika
sekundžių rašėsi pastabas, o tuomet paklausė:
– Kiek žinau, neseniai lankėtės savo namuose?
– Taip, lydimas policijos iš namų pasiėmiau dokumentus,
drabužius ir svarbiausius asmeninius daiktus.
– Galbūt tuomet namie pastebėjote, kad ko nors trūksta ar
kad kažkas ne savo vietoje?
– Ne, viskas buvo, kaip įprasta.
Bruno pasižymėjo atsakymą ir pateikė kitą klausimą:
– Namą nuodugniai apžiūrėję teismo medicinos ekspertai
nerado rakto nuo vidinių verandos durų iš pereinamojo
kambario. Jis iki šiol nerastas. Gal buvote jį pametę dar iki
gegužės 22-osios?
– Pametę tikrai nebuvome, – patikino Patrikas ir akimirką
susimąstė. – Raktas visuomet būdavo spynoje ir galiu užtikrinti,

170
kad jį be išimčių laikydavome tik ten – negaliu prisiminti nė vieno
atvejo, kad būtume norėję patekti į verandą, o ji būtų užrakinta,
bet rakto spynoje nebūtų. Neturiu jokio paaiškinimo, kodėl jo
neradote.
– Kaip žinote, įtarus, kad verandoje gali būti įkalčių, ji buvo
atidaryta ir apieškota, tačiau ten nerasta jokių nusikaltimo
pėdsakų.
– Taip.
– Norėčiau sužinoti apie Keli darbą. Ar tiesa, kad nuo šių metų
sausio pirmos dienos ji niekur nedirbo? – paklausė Bruno.
– Taip.
– Iki tol ji dirbo vienoje iš miesto įmonių ir atlikdavo finansinį
auditą. Tiesa?
– Taip.
– Ar iš darbo ji išėjo savo noru?
– Taip.
– Gal galėtumėte pakomentuoti, kodėl prasidėjus ekonomi-
niams sunkumams, kai daugybė žmonių neteko darbo, ji pati
panoro išeiti? Juk, kiek suprantu, išeidama ji neturėjo susiradusi
kito darbo?
– Viskas gana paprasta. Kelerius pastaruosius metus Keli
norėjo keisti savo veiklą – jai buvo pabodusi nuolatinė darbo
rutina. Prasidėjus sunkmečiui, darbdavys paskelbė apie įmonės
restruktūrizaciją, o darbuotojams, sutinkantiems išeiti savo noru,
pasiūlė sumokėti vienkartinę išmoką, siekiančią beveik pusmečio
atlyginimą. Keli gana lengvai apsisprendė.
– Ar ji niekada nesigailėjo dėl šio sprendimo?
– Visai ne. Tuo klausimu ji jautėsi tvirtai, be to, finansiškai
mudu laikėmės gerai – vien mano pajamų laisvai užtekdavo
abiem ir dar sutaupydavome, todėl, nors naujo darbo paieškos
užtruko, ji dėl to niekada nesisielojo.
– Vadinasi, viskas vyko sklandžiai ir ji nepatyrė jokio spau-
dimo?
– Ji iš tiesų išėjo savo noru.
– Kiek suprantu, naujo darbo ji taip ir nesusirado?

171
 – Ne.
Bruno pasižymėjo pastabas.
– Sakykite, kelintą valandą Keli paprastai keldavosi rytais?
– Jei nebūdavo nieko suplanavusi, lovoje prasivartydavo
iki dešimtos valandos, kartais kiek ilgiau. Jei turėdavo planų,
atsikeldavo anksčiau.
– Kokius naktinius drabužius miegodama vilkėdavo Keli?
Patrikas sekundėlę pagalvojo.
– Paprastai miegodavo be liemenėlės, su naktiniais ir
kelnaitėmis.
Bruno užsirašė paskutines pastabas. Jis atkreipė dėmesį,
kad Patrikas išsiskiria gerais analitiniais gebėjimais, ir buvo
patenkintas jo pateiktais atsakymais. Šis žmogus ne veltui yra
aukšto lygio inžinierius.
– Namie turite įsivedę signalizaciją?
– Taip, bet ją įjungiame tik ilgesniam laikui išvykdami iš
namų.
– Vadinasi, gegužės 22-ąją jos nebuvote įjungę?
– Tikrai ne.
Bruno užsirašė atsakymus.
– Ką gi, ačiū jums už pagalbą. Žinau, kad norite gauti ne vieną
atsakymą, todėl savo ruožtu papasakosiu apie bylą.
– Be abejo, – Patriko akys viltingai suspindėjo.
– Kaip žinote, Keli rasta be kelnaičių, tačiau ji nebuvo
išprievartauta. Teismo medicinos ekspertai patvirtino ank-
stesnes prielaidas, kad ji buvo uždusinta... Man labai gaila.
Pirmiausia manėme, kad Keli turėjo meilužį, kuris ją nužudė, –
lėtai kalbėjo Bruno, stebėdamas Patriko reakciją, – tačiau dabar
vadovaujamės prielaida, kad nusikaltimą padarė mažiausiai du
asmenys ir meilužio tarp jų greičiausiai nėra.
Patrikas klausėsi lyg užhipnotizuotas.
– Deja, įtariamųjų dar nenustatėme, tačiau galiu užtikrinti,
kad tyrimas vyksta visomis įmanomomis kryptimis. Neketiname
likti paprasčiausiais situacijos liudininkais, bet būsiu su jumis
atviras – šis žiaurus nusikaltimas užminė ne vieną mįslę, todėl

172
byla nėra lengva, o jos atomazgos gali tekti palaukti.
– Visa tai skamba kažkaip... absurdiškai, – atsikvošėjęs
prakalbo Patrikas, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo.
Labiausiai jį pribloškė naujiena, kad žudikai veikė dviese.
– Visų pirma ji neturėjo jokio meilužio, – piktokai atšovė jis, –
o, antra, kam reiktų ją žudyti dviese?
– Šie klausimai kol kas neatsakyti. Čia ir slypi visas bylos
sudėtingumas. Dar neturime galutinių išvadų, tačiau yra faktų,
bylojančių apie maniakišką nusikaltimo braižą.
Patrikas išplėtė akis.
– Šito tikrai nesitikėjau... – Patrikas atrodė apstulbęs.
– Kol kas nežinome, kodėl žudikai buvo du ir kodėl jie apskritai
nužudė Keli. Iš jūsų namų nieko nepavogta ir neradome jokio
konkretaus įkalčio, todėl šiuo metu labai svarbu sužinoti kuo
daugiau smulkmenų, kad ir kokios nereikšmingos jos atrodytų.
Jose, ko gero, slypi mūsų galimybė už ko nors užsikabinti.
– Vadinasi, šiuo metu jūs praktiškai nieko nežinote? – Patrikas
klausiamai pažiūrėjo Bruno į akis.
– Trumpai kalbant, dabartinė versija yra tokia: nusikaltėlių
buvo mažiausiai du, veikė profesionaliai, motyvas – nežinomas,
braižas – maniakiškas. Tokius nusikaltimus ištirti sunku, bet
įmanoma. Užtikrinu, kad negailėsime nei laiko, nei pastangų,
kad tai padarytume, bet tyrimas gali užtrukti. Žinau, kad
konkretumo kol kas mažai, tačiau kalbu atvirai ir nesiekiu visko
pagražinti. Manau, kad jūs to nusipelnote, – neleido įsigalėti
emocijoms Bruno.
– Ačiū už suteiktą informaciją ir jūsų atvirumą, Bruno
Braulingai. Nors jūsų prielaidos atrodo keistos, labai vertinu jūsų
ir kitų žmonių padarytą darbą. Neabejoju, kad pričiupsite tuos
niekšus.
– Žinoma. Savo ruožtu noriu paprašyti, kad tuo, ką iš manęs
išgirdote, nesidalytumėte su niekuo, jau nekalbant apie spaudą.
Tokios informacijos sklaida gali pakenkti bylai.
– Savaime suprantama.
– Ką gi, dar sykį dėkoju už atsakymus. Daugiau klausimų šiuo

173
metu neturiu. Jei dar ką nors prisiminsite, kad ir iš pažiūros visai
nereikšminga, būtinai praneškite man, – paprašė Bruno. – Kaip
minėjau, esmė gali slypėti pačiose menkiausiose smulkmenose.
– Žinoma.
– Susisieksiu su jumis, kai tik ką nors išsiaiškinsiu, – pažadėjo
Bruno.
– Dėkoju. Ką gi, ilgiau neužsibūsiu, – Patrikas atsistojo.
Bruno jį palydėjo iki išėjimo ir atsisveikino. Pasičiupęs puodelį
kavos ir grįžęs į savo kabinetą, jis galvojo apie ką tik pasibaigusį
pokalbį. Patrikas jam paliko sugniuždyto žmogaus, nebijančio
pažvelgti į akis, įspūdį. Atsakinėdamas į Bruno klausimus, jis
nekeisdavo atsakymų ir kalbėjo nuosekliai tiek šiandien, tiek
savo namuose, vadinasi, sakė tiesą.
Nepaisydamas sunkumų, Bruno buvo pasiryžęs atkapstyti,
kas ir kodėl nužudė Keli Paterson. Mąstydamas apie kitus
savo žingsnius, jis pamanė, kad šis nusikaltimas yra kažkuo
ypatingas.

83
Gegužės 25 d.

Išėjęs iš policijos nuovados, Patrikas Patersonas džiaugėsi,

kad pokalbis praėjo gerai. Eidamas susitikti su Bruno Braulingu,
jis anaiptol nebuvo tikras, kad atlaikys šią akistatą.
Lėtai žingsniuodamas gatve, Patrikas įtemptai galvojo apie tai,
ką pasakė bylą tiriantis detektyvas, ir buvo pasirengęs ilgai bei
kantriai laukti, kol savo žmonos žudikams galės pažvelgti į akis ir
išgirsti atsakymą į klausimą „kodėl“. Tiesa, jis nebuvo pasirengęs
atleisti.
Prisimindamas pokalbį, Patrikas pagalvojo apie žmogiškumą,
kurį rodė Bruno. Jis puikiai suvokė, kad jei Bruno būtų
paprasčiausiai išbėręs jį dominančius klausimus ir, nepasuk-
damas galvos, subarškinęs atsakymus į kompiuterį, būtų buvę
ganėtinai klaiku – Patrikas būtų pasijutęs paprastu statistiniu vienetu,
o tai jį būtų labai slėgę.
Laimei, puikią reputaciją turintis Bruno Braulingas kalbėjo

174
įtikinamai, buvo draugiškas ir užjaučiantis. Tai Patrikui leido
nepalūžti ir juo pasitikėti.
Dabar jam už viską labiau norėjosi tikėti, kad Keli nužudę
niekšai bus surasti, o jis pats, jei tik prireiks, jų paieškai buvo
pasiruošęs paaukoti visą likusį gyvenimą.

84
Birželio pradžia

Žmonių pasitikėjimą Seli Lokerbek padėjo pelnyti registracijos

į miesto šventę kortelė ir tai, kad jos teikiamos paslaugos buvo
kokybiškos ir nemokamos.
Iš pradžių šiek tiek neužtikrintai prižiūrėjusi mažylius, Seli
greitai prisiminė savo įgūdžius ir jautėsi vis drąsiau. Sėkmingai
atlaikiusi pirmųjų dienų išbandymus, ji savimi vis labiau pasitikėjo
ir nebebijojo rodyti iniciatyvos bei prisiimti atsakomybės.
Prižiūrėdama vienišų mamų ir jaunų šeimų mažylius,
nulėkdama į parduotuvę, užsiimdama namų ruoša ar darydama
kitus naudingus darbus, Seli plušėjo be atlygio, užtat, aktyviai
bendraudama su žmonėmis, susirado ne vieną draugę.
Bėgant savaitėms, nors ir labai pervargdavo, į visuomeninę
veiklą Seli įsitraukė, kiek tik leido jėgos, ir buvo nusiteikusi
išlaikyti savo darbų tempą. Netrukus ji jautėsi galinti pasiekti
išsikeltą tikslą – patekti į pagrindinį Vidurvasario šventės
renginį.
Birželio pradžioje, šventės interneto puslapyje paskelbus
preliminarų dalyvių sąrašą, savo pavardę Seli išvydo šeštoje
vietoje. Vadinasi, jei niekas nepasikeis, ji kartu su kitomis
dvidešimt trimis dalyvėmis pasieks savo.
Atėjo metas pagalvoti apie prisistatymą visuomenei ir
tinkamai tam pasiruošti. Galvodama apie televizijos kameras ir
visuotinį dėmesį, Seli trupučiuką jaudinosi, tačiau pastarosiomis
savaitėmis labai sustiprėjęs pasitikėjimas savimi leido jai jaustis
tvirtai.

175
 85
Birželio pradžia

Pastaraisiais mėnesiais iš daugybės susitikimų su galimais

rėmėjais grįžusi tuščiomis, Lana Mūr toli gražu nebuvo pačios
geriausios nuotaikos, tačiau birželį atkeliavusios pirmosios
„Nebylaus palikimo“ kandidačių anketos pakėlė jai ūpą.
Pavargusi nuo gausybės profesinių nesėkmių, Lana Mūr bent
trumpam primiršo aplinkui siaučiančios krizės padarinius ir
galėjo dar sykį pasidžiaugti bendram labui įtemptai dirbančiais
žmonėmis.
Susipažinusi su būsimų dalyvių visuomenine veikla, Lana
pasižymėjo klausimus, kuriuos ji, kaip pagrindinio renginio
vedėja, kandidatėms galės užduoti per interviu.
Jai užkliuvo neseniai iš provincijos į miestą atvykusios Seli
Lokerbek anketa. Ieškanti geresnio gyvenimo Seli vis dar buvo
bedarbė, tačiau be atlygio darbavosi miesto žmonių labui –
padėjo jaunoms šeimos ir vienišoms mamoms.
Turint omenyje tai, kad pagrindinio šventės renginio
nugalėtoja nebuvo skatinama pinigine premija, ši moteris rodė
tikrą atsidavimą kitų žmonių gerovei, todėl Lana Mūr nekantravo
su ja susipažinti.

86
Birželio antroji pusė

Iki galutinio „Nebylaus palikimo“ dalyvių sąrašo paskelbimo

liko vos šešios dienos. Seli Lokerbek, gulėdama ant lovos
savo kukliame kambarėlyje, žiūrėjo į kalendorių ir pirmąsyk
jautėsi tikrai įvykdžiusi užsibrėžtą tikslą ir pateksianti į finalinį
Vidurvasario šventės renginį. Ilgai ir nenuilstamai dirbusi, ji
pagaliau galėjo šiek tiek atsikvėpti.
Kaip tik šiandien paskambino televizijos žurnalistė, norėdama
suderinti būsimo interviu laiką. Seli žinojo, kad pasibaigus
atrankai turės būti pristatyta visuomenei ir su šia nuostata sutiko
dar pildydama kandidatės formą, todėl dabar turėjo tik pasiruošti

176
interviu ir gerai per jį pasirodyti.
Mieste būdama naujokė, Seli nesibaimino išankstinio publikos
nusistatymo. Ji apgalvojo tikėtinus žurnalistės klausimus ir šiek
tiek jaudinosi dėl savo išvaizdos.
Važiuodama į interviu, Seli nuolatos žvilgčiojo į nedidelį
veidrodėlį, tačiau sutramdė jaudulį ir susigrąžino pasitikėjimą
savimi. Nuvykusi į televizijos studiją, ji net nepasinaudojo pro-
fesionaliu grimu.
Per interviu Seli jautė žmonių susidomėjimą miestui atsidavu-
sia atvykėle, todėl sulaukė nemažai klausimų, į kuriuos stengėsi
atsakyti nuoširdžiai, šmaikščiai ir linksmai.
Seli buvo savimi, o interviu pavyko geriau, nei ji tikėjosi.

87
Liepos pradžia

Beveik visą birželį Bruno buvo pašėlusiai užsiėmęs, todėl visai

neturėjo laiko ieškoti, kas paremtų specialiojo ugdymo centrą
„Kibirkštis“, ir negalėjo bent kiek priartėti prie Lanos Mūr.
Praėjus keletui savaičių nuo Keli Paterson žmogžudystės,
nusikaltimo tyrimas nurimo, o Bruno vėl galėjo dirbti gana
lanksčiu grafiku. Dabar, turėdamas daugiau laisvo laiko, jis
pagaliau galėjo pagalvoti, kaip pasiekti savo tikslus.
Po eilinės įtemptos dienos radęs laiko koviniams įgūdžiams
tobulinti, apie pusę dešimtos vakaro Bruno grįžo namo,
pasigamino šaltą baltyminį gėrimą ir patogiai išsidrėbė ant sofos.
Įsijungęs televizorių, jis lėtai gurkšnojo savo gėrimą ir, beveik
nekreipdamas dėmesio į ekrane rodomą turinį, užsisvajojo apie
Laną Mūr.
Nors su ja matėsi vos keletą kartų, Bruno tebejautė Lanos
trauką ir neretai apie ją susimąstydavo. Žinoma, jis buvo pasiryžęs
siekti jos draugystės, tačiau ir šiaip mielai apie ją pasvajodavo.
Bruno dėmesį patraukė vakaro žinios. Naujienas skaitantis
pranešėjas paminėjo Laną Mūr ir „Nebylaus palikimo“ dalyvių
pristatymą.

177
 Po kelių minučių jis išvydo interviu įrašą su viena pagrindinio
šventės renginio dalyvių Seli Lokerbek. Iš provincijos atvykusi
moteris mieste neturėjo darbo, tačiau iš peties darbavosi
miestiečių labui.
Interviu žiūrinčiam Bruno Seli Lokerbek paliko įspūdį.
Ji atskleidė mėgstanti degintis saulėje, užsiimanti lengvuoju
kultūrizmu, reguliariai bėgiojanti ir pozityviai žiūrinti į
gyvenimą. Aukšta, švelnių bruožų moteris Bruno atrodė kiek
provincialių manierų, tačiau ji akivaizdžiai savimi pasitikėjo, o
jos laikysena ir nuotaikingas kalbėjimo būdas su kaupu atstojo
menkus, greičiausiai jaudulio sukeltus trūkumus.
Žinodamas mažytę Lanos Mūr paslaptį, Bruno neišvengiamai
pagalvojo, kad Seli Lokerbek, ko gero, gali patikti ir jai.
„Tai būtų labai rimtas įvykių posūkis...“ – pamanė jis ir rimtai
susimąstė.

88
Liepos pradžia

Beveik kiekvieną Lanos Mūr judesį stebintis paslaptingas

asmuo taip pat ruošėsi Vidurvasario šventei. Stadiono personalui
parodęs žurnalisto pažymėjimą, jis iš anksto sumokėjo už vieną
geriausių žurnalistams skirtų vietų ir, nesukeldamas įtarimų,
pasiruošė darbui.
Nufilmavęs Lanos Mūr pasirodymą, jis ketino gerai išanalizuoti
šventinę situaciją ir sukurti savo veiksmų planą, kurį įgyvendinęs
galėtų kiek panorėjęs mėgautis Lanos Mūr draugija ir ja pačia.
Nujausdamas sėkmę, paslaptingasis asmuo jau dabar įsijausdavo
į laukiantį nuostabų laiką su Lana ir džiaugėsi būsima jos priklau-
somybe jam vienam.
Mūšio lauke ne pirmą dieną esantis vyriškis neabejojo
susitvarkysiantis su visomis problemomis, kad ir kokios jos
būtų, o toks gražus ir prasmingas tikslas Lanos Mūr atžvilgiu jam
suteikė paprastam žmogui neprieinamos stiprybės ir pasitikėjimo
savimi.
Savo veiksmais paslaptingasis asmuo žinojo nustebinsiąs daugelį,

178
todėl jau dabar jautė kūnu perbėgantį pasitenkinimo šiurpuliuką.
Dar kartą patikrinęs filmavimo vietą, vyriškis buvo pasiruošęs
Vidurvasario šventei, kuri Lanai Mūr bus paskutinė.
„Kokia graži, palaiminga nežinia...“ – atsidusdamas pamanė
jis.

89
Liepos vidurio šeštadienis

Išaušo pagrindinio Vidurvasario šventės renginio diena. Seli,

atrodo, net nepajuto prabėgusių valandų, savaičių ir mėnesių, kol
atsidūrė čia ir dabar – pačiame šventės sūkuryje, pasidabinusi
šventine suknele.
Rankose ji laikė vienų metukų sulaukusį vaikelį, kurio mamai
šį rytą ir vėl reikėjo jos pagalbos.
Palinkėjusi sėkmės, kūdikio mama su palengvėjimu atsiduso
ir pamojavo išeinančiai Seli.
– Jis atneš tau sėkmę, pamatysi! – pavymui sušuko ji.
Seli gerai pažinojo šį mažylį, nes ne kartą jį prižiūrėjo –
vaikas buvo išimtinai ramus. Be to, šitaip ji tikėjosi atkreipti į
save Lanos Mūr dėmesį. Šventės nuostatai nedraudė dalyvauti su
vaiku, tačiau toks Seli poelgis privertė kilstelėti antakius ne vieną
žmogų – iki šiol jokia šventės dalyvė taip nebuvo pasielgusi.
Visai netrukus Seli Lokerbek žengė ant stadiono vejos ir pa-
gal jai nustatytą bei repeticijoje atkartotą judėjimo trajektoriją
su kitomis dalyvėmis išsirikiavo priešais mergelę Florą pasagos
formos lanku.
Seli gerai matė Laną Mūr, kuri lėtai nusilenkė žiūrovams ir
sulaukė susižavėjusios minios ovacijų.
Jos prisiimta rizika kol kas pasiteisino – rankose laiko-
mas mažylis buvo visiškai ramus ir, neišleisdamas nė garso,
susidomėjęs stebėjo įvykius. Turbūt todėl, kad turėjo vaiką, fil-
mavimo kamerų objektyvai ją mažiausiai porą kartų išskyrė iš
kitų šventės dalyvių.
Lydima slopstančių plojimų, mergelė Flora žengė link

179
išsirikiavusių priešais ją moterų, pradėdama jas vertinti nuo
kito eilės galo, nei stovėjo Seli. Nutaikiusi progą, ji rado būdą
paskubomis įsitikinti, kad per liemenį perrišta juosta atrodo
tvarkingai, o lengva, ilgarankovė žydros spalvos suknelė niekuo
nesiskiria nuo kitų moterų drabužių.
Viską, ką turėjo padaryti, Seli jau buvo nuveikusi, todėl
dabar galėjo tik laukti, tikėdamasi, kad bus pastebėta. Po
daugybės darbų, kuriuos buvo nuveikusi, nieko kita daryti jai ir
nesinorėjo.
Kilmingai tylus „Nebylaus palikimo“ renginys savo atmosfera
kiekvienai dalyvei buvo nepakartojamas ir leido pasijusti
privilegijuotai. Savęs neapsunkindama mintimis apie būsimą
pergalę ar pralaimėjimą, Seli jautėsi laiminga, galėdama apskritai
dalyvauti tokioje šventėje.
Vos pastebimais žingsniukais eidama palei išsirikiavusias
moteris, deivė Flora akimis ieškojo tos, kuriai galėtų perduoti
savo nebylųjį palikimą. Užgniaužę kvapą, įvykių eigą stebėjo
gausiai susirinkę žiūrovai.
Mergelė Flora, nebyliai įvertindama kiekvieną moterį ir vos
pastebimai linktelėdama, kol kas nė vienos neišsirinkusi artėjo
prie eilės galo, kuriame stovėjo Seli. Priėjusi prie jos, Flora
stabtelėjo ir lyg tikra deivė šiltai bei įdėmiai pažvelgė Seli į akis.
Atėjo lemtinga akimirka. Prie krūtinės prisidėjusi kairiąją
ranką, vainikuodama šiek tiek užsitęsusį tarpusavio žvilgsnį,
mergelė Flora lėtai ištiesė Seli savo žemyn apverstą dešinės rankos
delną, simbolizuojantį jos perduodamą nebylųjį palikimą.
Tribūnos suošė. Seli Lokerbek, kaip reikalauja šventės tradicija,
priimdama šį palikimą, ištiesė mergelei dešinę ranką ir švelniai
pakišo ją po Floros delnu. Kita ranka ji toliau laikė viską įdėmiai
stebintį vaikutį.
Seli ir Flora, susilietusios delnais, regis, trumpam pristabdė
laiką. Tarsi nepastebėdamos tūkstantinės minios joms skir-
to dėmesio, dvi žavingos moterys, apjuostos žiūrovų žiede
sproginėjančių fotoaparatų blyksnių, stovėjo vos prieš akimirką
sukurtoje tarpusavio jausmų salelėje ir žiūrėjo viena kitai į akis.

180
 90
Liepos vidurio šeštadienis

Nors visą laiką dirbo vienas, Laną Mūr nuolatos stebintis

paslaptingas asmuo visai nesijautė vienišas. Sutelkęs dėmesį
į mergelę Florą įkūnijančią Laną, vyriškis susikaupęs filmavo
finalinį Vidurvasario šventės renginį – tai buvo vienas paskutinių
jo pasirengimo etapų, todėl reikėjo atkreipti dėmesį į pačias
menkiausias detales ir, žinoma, viską užfiksuoti.
Renginys vyko, kaip buvo suplanuota, tačiau, prasidėjus
paskutiniams jo epizodams, paslaptingasis asmuo sulaikė kvapą –
jis stebėjo priartintą Lanos Mūr vaizdą, kuriame ji lėtai ištiesė
ranką link išrinktos nugalėtojos. Lengvai susikibusios ir viena
kitai į akis žiūrinčios moterys kuriam laikui tarsi sustingo, o
sulig kiekviena tokio užsitęsusio vaizdo sekunde viską stebinčio
vyriškio nerimas proporcingai augo.
Meistriškai valdydamas profesionalią filmavimo įrangą,
jis įamžino kiekvieną moterų sąlyčio akimirką ir ilgesingą jų
išsiskyrimą.
Į jausmingą Lanos Mūr ir jos išrinktos nugalėtojos žvilgsnį
bei ilgesnį, nei įprasta, stovėjimą laikantis už rankų greičiausiai
niekas neatkreipė dėmesio ir to nesureikšmino, tačiau akylai
įvykius stebėjęs paslaptingasis asmuo viską matė kitaip.
Kol kas buvo sunku pasakyti, ar šiuose moterų veiksmuose
slypi kažkas asmeniška, ar tai tik nepriekaištingai atlikti šventiniai
vaidmenys, todėl vyriškis žinojo ne sykį peržiūrėsiąs sulėtintą
vaizdo medžiagą ir iki smulkmenų ją išanalizuosiąs.
Šiaip ar taip, nuojauta jau dabar kuždėjo, kad renginio
nugalėtoja Seli Lokerbek jo planams nežada nieko gera.

91
Liepos pabaiga–rugpjūčio pradžia

„Nebylaus palikimo“ renginį laimėjusią Seli Lokerbek

užgriuvo, rodos, neišsenkantis aplinkinių žmonių ir žiniasklaidos

181
dėmesys. Pažinę gatvėje jos nevengdavo užkalbinti atsitiktin-
iai praeiviai, nuolatos skambindavo iš kažkur jos numerį gavę
žurnalistai, o spaudoje ir internete viena po kitos pasirodydavo
pačios įvairiausios publikacijos.
Žmonės apie ją kalbėjo, ją apkalbėjo, skleidė nebūtus dalykus
ir gėrėjosi, o Seli negalėjo nieko padaryti, tik visa tai iškęsti. Jai
niekada net nedingtelėjo, kad šis garbingas laimėjimas galėtų būti
tokia našta, todėl, pavargusi nuo nuolatinio dėmesio ir spėlionių
apie save, Seli ėmė vengti viešumos ir vis dažniau atsisakydavo
duoti interviu.
Tiesa, laimėjimas „Nebylaus palikimo“ renginyje turėjo ir
teigiamą padarinį – ji sulaukė keleto darbo pasiūlymų, tačiau kol
kas neskubėjo pasinerti į naują veiklą ir paprasčiausiai mėgavosi
laisve.
Didžiulė Seli paguoda, padėjusi ištverti išaugusio populiaru-
mo naštą ir davusi daug gerų patarimų, buvo Lana Mūr. Būdama
su ja, Seli jautėsi rami ir dėl nieko nesijaudino. Lana visuomet
buvo labai draugiška ir dėmesinga jos poreikiams, visiškai jos
nevaržė ir suteikė ne vieną jos gyvenimą praskaidrinusį dalyką.
Beveik kiekvieną dieną, baigiantis Lanos darbo laikui, Seli
užsukdavo į jos biurą, o jųdviejų susitikimai ilgainiui darėsi
nebe tokie oficialūs ir priminė dviejų bendraminčių, jaučiančių
didėjantį tarpusavio artumą, susibėgimus. Negalėdamos susitikti,
jos susiskambindavo ir susirašydavo po keletą kartų per dieną.
Seli Lokerbek ir Lana Mūr greitai tapo artimomis draugėmis.
Leisdama laiką viena, Seli nemažai galvodavo apie Laną
ir nekantraudavo vėl su ja susimatyti. Ji dažnai prisimindavo
paskutines „Nebylaus palikimo“ akimirkas, kai jos, žiūrėdamos
viena kitai į akis, stovėjo suglaudusios delnus ir tarsi užmiršo jas
supantį pasaulį.
Būdama su Lana, Seli iš naujo pajuto vidinę laisvę, suteikiančią
nežabotą postūmį iš naujo atrasti save, buvimo kartu akivaizdoje
atsiskleidusį pačiais gražiausiais jausmais kitam žmogui.
Nors apie savo jausmus kol kas nekalbėjo ir nedrįso žengti
pirmojo žingsnio, Seli taip pat jautė didžiulį Lanos dėmesį –

182
šventės pabaigoje užsimezgęs jųdviejų ryšys, sustiprintas buvimo
kartu, buvo išties ypatingas.
Vieną rugpjūčio pradžios sekmadienį daugiau nebebuvo
įmanoma laukti. Netgi tokiai moteriai kaip Lana Mūr. Supratusi,
kad pirmąjį žingsnį turės žengti ji, po trumpo pasivaikščiojimo
parke, prisėdus ant suoliuko, Lana sulaukė palankios akimirkos
ir parodė iniciatyvą – atsargiai ir švelniai pabučiavo Seli į lūpas.
Šis bučinys Lanai buvo ilgai ieškotos meilės pranašas.
Dviejų moterų santykiuose staiga visiškai išgaravo įprastas
nerūpestingas bendravimas ir viskas pasidarė rimta.
Atvertusios naują santykių puslapį, nė viena jų neįtarė, kaip
greitai abiejų gyvenimas apvirs aukštyn kojomis.

92
Liepos pabaiga–rugpjūčio pradžia

Įtaręs, kad pagrindinį Vidurvasario šventės reginį vainikavęs

Lanos Mūr ir Seli Lokerbek tarpusavio žvilgsnis reiškė daugiau
nei paprastą šventinį jaudulį, keletą kartų peržiūrėjęs savo
filmuotą medžiagą, paslaptingasis asmuo galutinai tuo įsitikino.
Galbūt be jo niekas daugiau to nepastebėjo, tačiau Laną Mūr
sekiojantis ir su ja bendrus planus kuriantis vyriškis buvo ne iš
tų, kuriuos galėtum lengvai apkvailinti.
Galvodamas apie tai, jis sunerimo.
Po šventės prasidėję beveik kasdieniai Seli ir Lanos susitikimai
buvo tiesioginė užuomina, kad, vertindamas šventinį moterų
elgesį, jis neklydo – šios dvi moterys viena kitoje įžvelgė kur kas
daugiau nei paprastą, eilinę pažintį.
Vyriškis žinojo netrukus pamatysiantis pirmąją moterų jausmų
išraišką ir buvo pasiruošęs ją įamžinti. Jis jau buvo sugalvojęs ir tai,
ką darys su šia medžiaga.
Tiesa, lyg būtų maža, kad moterys draugauja vis artimiau,
aplink Laną ėmė sukiotis du pakaitomis ją stebintys policininkai,
prie kurių netrukus prisijungė ir trečiasis. Tiesa, paslaptin-
gasis asmuo žinojo tokio elgesio priežastį, todėl jų kišimosi

183
nesureikšmino.
Šitaip Lanos Mūr aplinka greitai tapo perpildyta nereikalin-
gais žmonėmis, todėl vyriškis svarstė, kaip reikėtų jų atsikratyti
ir viską sugrąžinti į buvusią padėtį. Juk galutiniuose jo planuose
daugiau niekam nebuvo vietos, išskyrus Laną Mūr.
Dėl trijų policininkų paslaptingasis asmuo visai nesijaudi-
no – turėdamas juos kompromituojančią medžiagą, jis galėjo
bet kada juos nuvyti, tačiau buvo akivaizdu, kad Seli Lokerbek
savaime niekur nedings, o su ja atsiradęs netoleruotinas situ-
acijos neapibrėžtumas, kenkiantis jo planams, tikrai liks, todėl
reikėjo kažką daryti.
Paslaptingasis asmuo buvo pasiruošęs visomis išgalėmis
užsitikrinti sau palankią įvykių eigą ir neketino leisti paprastai
nevykėlei iš provincijos maišytis jam po kojomis.
Svarstydamas galimas išeitis, vyriškis nujautė, kad Seli likimas
neišvengiamai bus tragiškas.

93
Rugpjūčio pirmoji pusė

Netrukus po Vidurvasario šventės miesto policijos skyrių,

kuriame dirba Bruno Braulingas, pasiekė anoniminė informacija
apie stambų didžiausio miesto nusikalstamo susivienijimo
sandėrį.
Ilgamečiam „Džentelmenų“ vadui ir artimiausiems jo aplinkos
žmonėms tebesėdint kalėjime, susilpnėjusiai grupuotei vadovavo
laikinasis vadeiva Otis Vilbis, pravarde Mušeika, kuris, policijos
žiniomis, siekė vėl sustiprinti didžiausią mieste nusikalstamą
struktūrą.
Sandėris, apie kurį reguliariai informavo anonimas, suteikė
perspektyvą su įkalčiais pričiupti atsigaunančius „Džentelmenus“
ir juos dar labiau susilpninti, todėl labai viliojo miesto teisėsaugą.
Per keletą dienų buvo suformuota darbo grupė, į kurią iš Huberto
Nilsono vadovaujamo skyriaus buvo įtrauktas patyręs leitenantas
Bruno Braulingas, su policijos šturmo grupių vadais ėmęsis

184
planuoti policijos operaciją, ir stambaus sudėjimo seržantas
Kurtis Botneris, paskirtas dešiniąja jo ranka.
Svarbią medžiagą teikiantis anonimas teisėsaugos prašė
nebandyti išsiaiškinti jo tapatybės, antraip grasino nebeteikti
informacijos ir sužlugdyti policijos operaciją.
Jo prašymas buvo patenkintas.

94
Rugpjūčio pirmoji pusė

Staiga išpopuliarėjusi Seli vis negalėdavo atsikratyti jausmo,

kad yra nuolatos stebima, tačiau, pasidalijusi savo įtarimais su
Lana, jos nė kiek nenustebino. Lana paaiškino, kad šitaip atrodo
tik todėl, kad pašaliniai žmonės, anksčiau nekreipę į ją dėmesio,
dabar natūraliai į ją atsisukdavo, palydėdavo akimis ar pakalbin-
davo. Seli tikėjosi, kad jai kaip nors pavyks prie viso to priprasti,
tačiau viešoje vietoje būdama su Lana ji niekada nejautė, kad jos
yra tik dviese.
Pagaliau tai nebuvo itin svarbu – Lanos padovanotas pirmasis
bučinys jai sukėlė daugybę teigiamų emocijų ir atgaivino jausmus.
Seli džiaugėsi radusi meilę ir buvo beviltiškai pametusi galvą.
Būdama šiek tiek uždaro būdo, ji nusprendė neskubėti – stai-
gus išgarsėjimas savaime buvo nemenkas iššūkis, todėl, dar ir
įsimylėjusi, Seli jautėsi atsidūrusi neįprastoje situacijoje ir kartais
jausdavosi sutrikusi.
Deja, nespėjus pasidžiaugti pirmąja meilės apraiška ir
nepradėjus kurti bendrų planų, Seli ir Lanos laukė itin skausmin-
gas smūgis – jau kitą dieną buvo paviešinta pirmojo jųdviejų
bučinio nuotrauka.
Atsitiktinai užmetusi akį į bulvarinio laikraštpalaikio
išspausdintą straipsnį ir pamačiusi stambiu planu padarytą savo
atvaizdą, Seli tiesiog suakmenėjo. Nuo tos akimirkos viskas ėmė
ristis žemyn.
Ką nors keisti buvo per vėlu.
Nuotraukos sukeltas efektas buvo daug didesnis nei pavienės

185
apkalbos ar pašaipos, kurias Seli spėjo patirti, todėl jai norėjosi
tiesiog prasmegti skradžiai. Kitaip nei Lana Mūr, kurios dar laukė
viešas plakimas piktais liežuviais, Seli mieste neturėjo didelių
įsipareigojimų, todėl galėjo paprasčiausiai išvykti.
Praėjus keletui dienų, būtent tai ji ir nusprendė padaryti.

95
Rugpjūčio vidurio sekmadienis

Žvarbią ir vėjuotą sekmadienio popietę atokioje viešojo

transporto stotelėje stoviniuojanti Seli Lokerbek ant žemės
pasidėjo savo kelioninį lagaminą, į kurį buvo susikrovusi
svarbiausią mantą. Čia ji buvo susitarusi susitikti su Lana.
Laukdama turinčios atvažiuoti mylimosios, Seli galvojo apie
pastaruosius mėnesius. Jai pavyko pasiekti beveik neįmanomą
dalyką ir atrodė, kad reikalai turi tik gerėti, tačiau viskas staigiai
apsivertė aukštyn kojomis, o dabar liko tik išsinešdinti.
Šiandien, kad ir kaip sunku tai padaryti, savo mylimam
žmogui ji turėjo ištarti širdį draskantį „sudie“, todėl laukė labai
sunkus atsisveikinimas.
Seli nesiėmė prognozuoti, po kiek laiko vėl galės atvykti į
miestą, ir net nežinojo, ar tai apskritai bus įmanoma.
Sužinojusi apie jos planus išvykti, Lana puolė ją raminti, siūlė
sukaupti jėgas ir kartu išgyventi sunkiausias akimirkas, tačiau
labiau už viską Seli nenorėjo apsunkinti savo mylimosios, todėl
jautėsi turinti išvykti.
Pasirodė tamsiai mėlynas Lanos Mūr automobiliukas.
– Labas, Seli, – vos išlipusi iš mašinos, pasisveikino liūdna ir
susirūpinusi Lana.
– Sveika, Lana, – atsakė Seli, švelniai ją apkabindama.
– Seli, man labai gaila... – atrodė, kad Lana tuoj pravirks.
– Nereikia, Lana, nesisielok – tai juk visai ne tavo kaltė.
– Bet aš negaliu nustoti savęs kaltinti... Juk tai aš...
Seli neleido jai užbaigti sakinio ir švelniai ją pabučiavo.
Vėjas plaikstė ištiesintas Lanos plaukų sruogas, o jos akyse

186
pasirodė ašaros.
– Tikiuosi, išvyksti neilgam? – tyliai paklausė ji.
– Dar nežinau... Šiame mieste man kažkodėl nesiseka.
– Prašau, nekalbėk taip... – Lana stipriau ją apkabino.
– Žinoma, neturiu omenyje tavęs, brangioji... tikrai neturiu... –
guosdama Laną, šnibždėjo Seli.
Įsikniaubusi į ją, Lana prislopintai sukūkčiojo. Kurį laiką
jos tiesiog stovėjo tylėdamos, kankinamos aplinkui plazdančio
neišvengiamo išsiskyrimo jausmo.
Seli susilaikė nepravirkusi, tačiau negalėjo nuryti gerklėje
įstrigusio didžiulio graudulio gumulo. Tyla ją veikė raminamai,
tačiau vis tiek reikėjo laiko, kol slogi nuotaika išsisklaidė.
– Kur tave pavežėti? – paklausė nustojusi verkti Lana.
– Nueisiu pėsčiomis – vis tiek reikia nusiraminti. Bus ne pro
šalį pasivaikščioti.
– Važiuosi traukiniu ar autobusu?
– Autobusu.
– Bet juk iki stoties – ilgokas kelias, – kilstelėjusi galvą,
nusistebėjo Lana.
– Nieko... bus tik į naudą. Be to, užtruksiu tik valandėlę.
Pažiūrėjusi į nemenką Seli lagaminą, Lana pabandė jį pakelti.
– Oho! Kaipgi tu viena pėsčiomis tokį nutempsi?
– Nieko tokio, jis juk su ratukais – labai lengva vežti.
Lana ištraukė rankeną ir pavertė kelioninį lagaminą ant šono.
Pabandžiusi jį patempti, įsitikino, kad tai visai nesunku.
– Vis tiek norėčiau tave pavežėti.
– Nepyk, bet neištverčiau dar vieno atsisveikinimo...
Nesijaudink dėl manęs, brangioji. Kelionė pėsčiomis padės
nukreipti mintis nuo išsiskyrimo.
Lana priėjo prie Seli ir ją apkabino.
– Labai tavęs prašau, Seli, pasilik, niekur nevažiuok... Man be
tavęs bus baisiai nyku...
Seli suspaudė širdį, tačiau ji buvo pasiryžusi išvykti ir vylėsi,
kad išsiskyrimo skausmas galiausiai praeis.
– Mano išvykimas bus tik į naudą, pamatysi. Kai nebūsiu

187
šalia, visą dėmesį galėsi sutelkti į reikalus, kad greičiau nurimtų
šis sąmyšis.
– Vis tiek labai nenoriu, kad tu išvažiuotum... – braukdama
ašarą, gailiai prisipažino Lana.
– Tikiuosi, greit viskas grįš į normalias vėžes ir vėl galėsime
būti kartu.
– Nuo šiol aš tik tuo ir gyvensiu, – Lana viltingai pažiūrėjo
Seli į akis.
Ji nieko neatsakė, tik dar sykį švelniai pabučiavo Laną į lūpas.
Išsiskyrimas buvo be galo skausmingas, tačiau moterys rado
jėgų tai padaryti.
Stotelėje palikusi mylimąją, Lana važiavo namo ir
pasikūkčiodama verkė. Ji iš paskutiniųjų tikėjosi, kad bulvarinio
laikraščio sukeltas sąmyšis pasibaigs ir jos su Seli netrukus vėl bus
kartu. Tai buvo vienintelė mintis, neleidžianti jai palūžti.
Deja, ji nežinojo, kad Seli mieste daugiau nebepasirodys.

96
Rugpjūčio vidurio sekmadienis

Išplatinus Lanos ir Seli bučinio nuotrauką, iš Laną Mūr

sekančio paslaptingojo asmens akiračio kaipmat dingo visi trys
ją nelegaliai stebėję policininkai: Kentonas Kolinsas, Germundas
Kylas ir Martinas Silverbergas.
Paslaptingasis vyriškis patenkintas šyptelėjo – jo sukeltas
skandalas labai pravertė.
„Tas saldus pirmasis bučinys joms atsirūgo labai karčiai...“ –
laimingas pamanė jis.
Vyriškis galvojo apie Seli Lokerbek – paskutinį kintamąjį,
neturintį vietos jo lygtyse. Jai nuolatos figūruojant Lanos Mūr
akiratyje, vyriškis jautė akivaizdžią grėsmę savo planams, todėl,
ilgai nesvarstęs, nusprendė jos atsikratyti.
„Lik sveika, Seli Lokerbek... Amžiams... Pakaks maišytis
man po kojomis...“ – nekantraudamas įgyvendinti savo žiaurų
sumanymą, džiaugsmingai apsisprendė jis.

188
 Nors ir suprato, kad Seli išvyks, savo niekingų planų
paslaptingasis asmuo neatsisakė. Šiai problemai reikėjo tokio
sprendimo, kad apie tai daugiau niekada netektų galvoti.
Planuodamas nužudyti Seli, vyriškis pasirinko jos išvykimo iš
miesto dieną. Tiksliai nežinodamas, kada būtent pasitaikys palanki
proga jos atsikratyti, jis buvo pasiryžęs kantriai laukti tinkamos
akimirkos, net jei prireiktų trenktis kažkur į provinciją.
Saugiu atstumu sekdamas paskui Lanos Mūr automobiliuką,
jis atvažiavo į miesto pakraštį, kur nuošalioje autobusų stotelėje
Lana, pati to nežinodama, paskutinį kartą susitiko su savo
brangiąja Seli.
Įsitaisęs nuošalyje, paslaptingasis vyriškis mėgavosi graudžiais
moterų išsiskyrimo vaizdais ir užfiksavo ne vieną širdį virpinančią
akimirką.
„Koks gražus atsisveikinimas netrukus įvyksiančios tragedi-
jos akivaizdoje... Tik nesijaudinkite – viskas deramai įamžinta...“ –
vyriškis vos sulaikė jaudulį.
Lanai išvažiavus, Seli, paskui save tempdama kelioninį
lagaminą, patraukė pėsčiomis.
„Turbūt pėstute į stotį? O kodėl niekas nepavežėjo?“ –
teatrališkai atvipinęs apatinę lūpą, svarstė jis.
Pirmą kartą dėl Seli iš akių paleidęs Laną Mūr, paslaptingasis
vyriškis, vedamas mirtinų kėslų, lėtai sekė paskui vienišą moterį,
kartkartėmis sustabdydamas automobilį ir iš tolo stebėdamas
monotonišką jos eiseną. Bagažinėje jis vežėsi įrankius duobei
iškasti ir reikiamą kiekį plastiko kūnui suvynioti. Jis jau buvo
nusižiūrėjęs ir vietą, kur užkas lavoną.
Vyriškis spėjo, kad, paskui save vilkdama nemenką kelioninį
lagaminą, iki stoties Seli pasirinks trumpiausią kelią. Stebėdamas
jos maršrutą, jis netrukus tuo įsitikino ir, gerai žinodamas, pro
kur ji turėtų eiti, ją aplenkė ir pasuko link nedidelio pramoninio
verslo kvartalo.
Atokiau pasistatęs automobilį, jis užėjo į tuščią verslo rajoną
ir greit susirado pėsčiųjų taką, kuriuo iki čia turėjo ateiti Seli.
Planuodamas savo kėslus, vyriškis pasuko numatoma Seli maršruto

189
kryptimi ir, nuėjęs porą šimtų metrų, pastebėjo puikią galimybę –
prieš išvesdamas iš šios teritorijos, susiaurėjęs takas driekėsi tarp
dviejų belangių sandėlių sienų, šalia kurių stūksojo keletas didelių
šiukšlių konteinerių, suteikiančių idealią progą pasislėpti.
Eidama trumpiausiu keliu į stotį, Seli turėjo eiti būtent pro
čia. Paslaptingasis vyriškis nedvejodamas pasirinko šią vietą ir,
pasislėpęs už antrojo konteinerio, ėmė laukti Seli Lokerbek.
„Atrodo, iš miesto važiuoti nereikės... Galėsiu čia pat paslėpti
jos kūną, kol vėliau jį išgabensiu. Viskas tiesiog tobula...“ –
mintyse ruošėsi nusikaltimui jis.

97
Rugpjūčio vidurio sekmadienis

Skausmingai atsisveikinusi su Lana, Seli pėsčiomis patraukė

link autobusų stoties. Kelias buvo netrumpas, tačiau ilgokas
pasivaikščiojimas dabar buvo kaip tik. Kol išvyks paskutinis
autobusas, ji turėjo nemažai laiko, todėl visai nebijojo pavėluoti.
Paskui save tempdama kelioninį lagaminą, mintyse paskendu-
si Seli lėtai ir mechaniškai ėjo miesto pakraščio takais. Jai reikėjo
laiko, kol bent kiek nuslūgs išsiskyrimo sukeltas skausmas.
Beveik po pusvalandžio ji priėjo niūroką upės krantinę ir
patraukė palei ją. Pro šalį pravažiuodavo viena kita mašina ir
praeidavo pavieniai žmonės, visiškai nekreipiantys į ją dėmesio.
Jos kelias, kurį laiką vedęs palei upę, suko į šalį ir nukreipė
per nedidelį, sekmadieniais neveikiantį komercinės paskirties
kvartalą. Vos užėjusi tarp uždarytų firmų, sandėlių ir dirbtuvių,
Seli pastebėjo ir pirmuosius apniukusios popietės sutemų
ženklus.
Nedideliame miesto kvartalėlyje asfaltu tempiamo lagamino
ratukai kėlė gerokai didesnį garsą nei atviroje vietoje, todėl
atrodė, kad tušti aplinkui stūksantys pastatai savo stiklinėmis
akimis žvelgia į ją – nusistovėjusią tylą sujaukusią įsibrovėlę. Seli
apėmė jausmas, kad ją kažkas stebi.

190
 Lyg tyčia jos keliukas netrukus susiaurėjo ir vedė tiesiai per
tamsų skersgatvį su kur ne kur pastatytais didžiuliais šiukšlių
konteineriais. Pro čia jai visai nesinorėjo eiti, tačiau, norint
kuo greičiau ištrūkti iš šio kvartalo, reikėjo pasiryžti įveikti šią
atkarpą.
Seli stabtelėjo. Nors aplinkui nematė nė gyvos dvasios, ją
apėmė slegianti ir nemaloni nuojauta. Būtent šią akimirką ji
pasigailėjo atsisakiusi Lanos pasiūlymo pavežėti.
Minutėlę padvejojusi, įvertinusi apylankos ilgį ir sukaupu-
si ryžtą, ji atsargiai įžengė į tamsos apgaubtą taką. Būdama
įsitempusi ir norėdama kuo mažiau sutrikdyti nusistovėjusią
tylą, savo lagaminą Seli tempė lėtai ir atsargiai.
Dėdama atsargius žingsnelius, ji jautė per kūną nubėgančius
šiurpulius ir buvo itin budri, tarsi bijodama, kad šis tamsus
skersgatvis kažką slepia.

98
Rugpjūčio vidurio sekmadienis

Jausdamas kylantį jaudulį, paslaptingasis vyriškis laukė

pirmųjų moteriškų žingsnių ir traukiamo kelioninio lagamino
ratukų garso.
Mėgaudamasis mintimi, kad Seli tuoj nebebus, jis jau dabar
galvojo apie tai, kad Lana Mūr liks viena ir netrukus atiteks jam.
Tokią moterį jis galėjo net įsimylėti...
Praėjus penkiolikai minučių, siaurokame skersgatvyje už
šiukšlių konteinerio pasislėpęs vyriškis išgirdo pirmuosius Seli
Lokerbek garsus ir, atsisegęs savo ploną odinę striukę, iš tamsiai
žalios spalvos apmušalu aptrauktos vidinės kišenės išsitraukė
nemenką vardinį durklą, kurio svorį maloniai jautė visą
pusdienį.
Ant durklo ašmenų įmantriai išgraviruota didžioji raidė „G“
paliko autentiškumo ir išbaigtumo įspūdį.
„Tobulas ir unikalus daiktas...“
Paslaptingasis asmuo eilinį sykį pasigėrėjo durklu. Nors artėjo

191
akimirka, kai jo ašmenys bus suvilgyti krauju ir jis turės atimti
žmogui gyvybę, vyriškis nejautė jokios įtampos, baimės ar neri-
mo. Priešingai – jautėsi pakylėtas, o jo širdyje vyravo artėjančios
pabaigos jaudulys.
Seli Lokerbek žingsniams priartėjus ir nutilus, vyriškis suk-
luso.
„Turbūt dvejoja...“
Prasidėjo paskutinės laukimo akimirkos.
Netrukus atsargūs moters žingsniai ir asfaltuotu taku
traukiamo kelioninio lagamino ratukų skleidžiamas garsas ėmė
lėtai artėti link jo. Sulaukęs tinkamos progos, rankoje tvirtai
gniauždamas durklą, vyriškis ryžtingai iššoko iš prietemos ir
pastojo kelią jo išsigandusiai moteriai.

99
Vasara

Tvarkingas, punktualus ir atsakingas jaunuolis, vardu

Andrėjas Bogas, studijavo Teisės fakultete ir visai neseniai
buvo baigęs trečią kursą. Norėdamas šiek tiek užsidirbti per
vasaros atostogas, porai mėnesių jis ieškojo bent kiek su būsima
specialybe susijusio darbo.
Andrėjui nusišypsojo sėkmė – jis susirado darbą policijos bylų
archyve, kur skaitmenino kelių dešimtmečių senumo bylas ir su
jomis susijusius dokumentus: skundus, policijos raportus, įvykio
vietos schemas, nuotraukas ir kitą medžiagą, ilgus dešimtmečius
pragulėjusią archyve.
Vieną po kitos imdamas dėžes su ne itin svarbių bylų
dokumentais, Andrėjas kruopščiai nuskenuodavo kiekvieną jose
esantį popierių, o skaitmeninę jo versiją, laikydamasis nustatytos
tvarkos, įkeldavo į policijos kompiuterinės sistemos katalogus.
Nors darbas buvo nuobodus ir už jį mokėjo nedaug, į šią
veiklą Andrėjas įsitraukė su didžiuliu susidomėjimu ir į dienos
šviesą iš archyvo lentynų gilumos nepailsdamas traukė vis naujas
dėžes. Jis bent paskubomis perskaitydavo kiekvieno skenuojamo

192
dokumento turinį, o patį archyvą vadino tikru lobynu.
Eilinę vasaros dieną, įprastai vartydamas krūvas senų įrašų,
tarp dviejų seniai nutrauktų bylų Andrėjas pastebėjo netikėtą
sąsają. Iki tol nesusidūręs su panašiu atveju, šį dalyką jis palaikė
keistu sutapimu ir toliau dirbo savo darbą.
Praėjus keletui dienų, Andrėjas atkreipė dėmesį į dar vieną
sąsają. Suradęs prieš tai matytą atvejį ir abu juos sugretinęs,
Andrėjas ilgai mąstė apie netikėtas keistenybes, tačiau, galutinai
neapsisprendęs, ką turėtų daryti, paprasčiausiai tęsė savo darbą,
tačiau nuolatos galvojo apie savo atradimą.
Po savaitės, radęs dar vieną keistą atvejį, Andrėjas pasidarė
visų trijų įrašų kopijas ir pasidėjo jas į šalį. Tai tikrai nebuvo pa-
prasti atsitiktinumai.
Sugalvojęs visas keistenybes siejančią teoriją, Andrėjas norėjo
pasidalyti savo atradimu, todėl nusprendė susisiekti su žinomu
miesto detektyvu Bruno Braulingu ir išgirsti jo nuomonę.
Susiradęs asmeninį Bruno telefono numerį, Andrėjas paliko
jam ne vieną žinutę, tačiau detektyvas, motyvuodamas per
dideliu užimtumu, ilgokai nerado laiko ir vis atidėliojo jųdviejų
susitikimą.
Vis dėlto rugpjūčio viduryje Andrėjui pavyko pasiekti tikslą –
Bruno Braulingas pakvietė apsilankyti ir pažadėjo jam skirti visą
valandą.

100
Rugpjūčio trečioji savaitė

Policija spėjo, kad paslaptingas asmuo, pasakojantis būsimos

„Džentelmenų“ operacijos smulkmenas, yra nusikalstamo pa-
saulio atstovas, ko gero, turintis asmeninių priežasčių sužlugdyti
nusikalstamą sandėrį ir stipriai pakenkti didžiausiam mieste
nusikalstamam susivienijimui.
Galbūt tai buvo iš gaujos norintis pasitraukti žmogus arba
kažkas, kupinas keršto dabartiniam jos lyderiui? Tai nebuvo labai
svarbu. Svarbiausia, kad anonimas reguliariai paskambindavo ir

193
informuodavo teisėsaugą.
Remdamasi jo suteikta informacija, policija stebėjo vieną
Mušeikos ir artimiausių jo bendrų susitikimą su būsimais
narkotinių medžiagų tiekėjais bei slapta jį nufilmavo.
Įsitikinusi anonimo teikiamos informacijos patikimumu,
policijos vadovybė ėmė planuoti didelę operaciją, siekdama
suimti sandėryje dalyvausiančius abiejų pusių nusikaltėlius,
konfiskuoti jų ginklus, narkotikus ir pinigus. Anot anonimo,
sandėris turėjo įvykti pačioje rugpjūčio pabaigoje.
Įsibėgėjant paruošiamiesiems operacijos darbams, Bruno
pasirodė skyriaus vado Huberto Nilsono kabinete. Jis norėjo
aptarti vieną dalyką ir nebegalėjo delsti, todėl Hubertas privalėjo
šiandien pat jį išklausyti ir atsižvelgti į jo pageidavimus.
Kaip Bruno numanė, vadas, išklausęs jo pageidavimą, iš pradžių
gerokai nustebo, tačiau su juo sutiko, mainais paprašydamas tik
vieno dalyko.
Bruno neprieštaravo.

101
Rugpjūčio trečioji savaitė

Į policijos skyrių atėjo jaunas, nedideliu aplanku nešinas vyras

ir iš karto pasiteiravo, kur galėtų rasti detektyvą Bruno Braulingą.
Arčiausiai įėjimo sėdintis Kurtis svečiui parodė Bruno kabinetą,
o beveik visi skyriuje sėdintys vyrai nulydėjo atvykėlį akimis –
tokių lankytojų Bruno sulaukdavo retai.
– Andrėjas Bogas, – prisistatė jaunuolis, stabtelėjęs Bruno
kabineto tarpduryje. – Tai aš jums nedaviau ramybės.
– Bruno Braulingas. Prisėsk, – pakvietė Bruno. – Nagi, dėstyk,
kas per reikalas.
– Dėkoju už suteiktą galimybę. Studijuoju teisę – neseniai
baigiau trečią kursą. Po studijų ir stažuočių planuoju tapti
prokuroru. Prasidėjus vasaros atostogoms, norėdamas šiek tiek
prisidurti studijoms, įsidarbinau Teisingumo ministerijoje. Dirbu
policijos archyve – skaitmeninu senas, dešimtmečius išgulėjusias

194
bylas ir policijos raportus. Tiesą pasakius, ten tikras lobynas.
Bruno pažvelgė į jį taip, lyg jaunuolis būtų pradėjęs taukšti
apie neesminius dalykus, tačiau, matydamas, kad svečias nori
parodyti kažką konkretaus, nieko jam nesakė.
Padaręs trumpą pauzę, iš atsinešto aplanko Andrėjas ištraukė
keletą dokumentų.
– Archyve peržiūrėjau daug smulkių nusikaltimų ir pačių
įvairiausių chuliganizmo atvejų. Visi jie užfiksuoti per kiek
daugiau nei tris dešimtmečius iki kompiuterinės eros pradžios, –
ant Bruno stalo Andrėjas vieną po kitos išdėliojo trijų senų bylų
kopijas. – Štai.
Bruno peržiūrėjo dokumentus. Tai iš tiesų buvo senų bylų
kopijos: vienoje užfiksuotas žiaurus elgesys su gyvūnu, o kituose –
turto sugadinimo ir vandalizmo atvejai.
Tokie dalykai policijos suvestinėse nebuvo fiksuojami kasdien,
tačiau nieko nepaprasta Bruno jose nepastebėjo.
– Šie atvejai yra gana maži nusižengimai įstatymams ir visi
jie išsiskiria nepaaiškinamu iracionalumu. Kas turėtų bent kokią
priežastį daryti tokius nusikaltimus? – svarstė Andrėjas.
Jaunuolio išsakyti argumentai Bruno visiškai neįtikino. Nors
surinkti pavyzdžiai iš tiesų bylojo apie keistus ir piktus veiksmus,
tokių nusikaltimų kartais pasitaikydavo ir tai vargu ar reiškė ką
nors daugiau nei kažkieno padarytas niekšybes.
„Vyrukas, ko gero, pernelyg įsijautė į savo darbą...“ – nusprendė
Bruno.
– Beveik neabejoju, kad tokių įvykių buvo kur kas daugiau, –
pasakė Andrėjas, – juk dėl tokių nutikimų į policiją kreipiasi tik-
rai ne visi.
– Savaime suprantama, – pritarė Bruno. – Tačiau kodėl manai,
kad tai kažkas daugiau nei reti ir palyginti nesunkūs nusikaltimai?
Juk maža kas šauna į galvą susilažinusiems, išgėrusiems, kvailioti
linkusiems žmonėms.
– Čia ir slypi visa reikalo esmė, – patenkintas savimi atsakė
Andrėjas, vėl atversdamas atsineštą aplanką ir iš jo išimdamas
dar penkias dokumentų kopijas.

195
 Susipažinęs su jų turiniu, Bruno iš karto atkreipė dėmesį – jam
prieš akis buvo beveik identiškų bylų, užregistruotų vėlesniais
metais, kopijos.
Bruno ėmė atidžiai lyginti turimą medžiagą.
1962-aisiais į policiją kreipėsi verslo paskolų valdymo
direktorius, dirbantis viename miesto bankų, ir pranešė
apie žiaurų elgesį su jo augintiniu – vargšą gyvūną kažkas
ištepliojo vandeniu nenuplaunamais dažais. Tai būtų, deja,
vienas gana dažnų žiauraus elgesio su gyvūnu atvejų, jei ne
faktas, kad kitas asmuo, užimantis tas pačias pareigas kitame
to paties banko padalinyje, 1971-aisiais į policiją kreipėsi dėl
identiško nusikaltimo. Be to, buvo ir trečiasis asmuo, nukentėjęs
1983-iaisiais.
Tris skirtingus žmones siejo jų užimamos pareigos tame
pačiame banke ir tai, kad visi jie turėjo augintinį – du iš jų šunį,
o vienas – katiną. Jie gyveno įvairiose miesto vietose, todėl
nusikaltimai buvo užregistruoti skirtinguose policijos skyriuose
ir šios sąsajos liko nepastebėtos.
Bruno paėmė kitos bylos kopiją. Joje buvo užregistruoti trys
identiški turto sugadinimo atvejai – subadytos visos keturios to
paties kolekcinio sportinio automobilio padangos. Tai padaryta
trims asmenims skirtingose miesto vietose 1963-iaisiais, 1974-ai-
siais ir 1982-aisiais.
Trečiasis nusikaltimas įvykdytas tik dukart – 1969-aisiais ir
1980-aisiais. Tai buvo tikras vandalizmas – dažais ištepliotas
privačios įmonės savininko namas. Abiem atvejais nukentėjo
skirtingi tos pačios įmonės savininkai – du asmenys, gyvenantys
skirtingose miesto vietose.
Bruno susimąstė. Jaunuolis aptiko faktų, kurių iki šiol
nepastebėjo niekas kitas.
– Kaip tu apskritai už viso to užsikabinai? Kas atkreipė tavo
dėmesį? – paklausė Bruno.
– Mano darbas – senų bylų skaitmeninimas. Vieną po kitos
iš archyvo traukiu dėžes su senais popieriais ir skenuoju visą
jose esančią medžiagą: nuotraukas, bylų puslapius, susijusius

196
dokumentus, komentarus ir pastabas. Prisipažinsiu, tos senos
bylos mane iš karto sudomino, todėl pagal galimybes gilinuosi
į jų turinį. Taip visai atsitiktinai pastebėjau ir beveik identiškas
bylas.
Akivaizdu, kad Andrėjas yra dėmesingas ir kantrus žmogus,
tarp gausybės dokumentų įžvelgęs tokias sąsajas.
– Gerai. Ką manai apie savo atradimus? – pasiteiravo Bruno.
– Visų pirma, į Teisingumo ministerijos archyvą seniausios
bylos atvežtos iš skirtingų miesto policijos skyrių – būtent
tai sudarė sąlygas mano darbui ir šiems atradimams. Antra,
manau, kad sąsajos tarp nusikaltimų liko nepastebėtos todėl,
kad jie buvo kartojami praėjus nemažai laiko ir registruojami
skirtinguose miesto policijos skyriuose. Trečia, esu tikras, kad
mano pastebėti faktai kažką reiškia. Manau, kad nusikaltimai
padaryti kerštaujant.
– Oho. Įdomu, kiek tau moka už tokį darbą?
– Nedaug, bet daryčiau tai net nemokamai, – nusikvatojo
Andrėjas.
Bruno atsilošė krėsle. Svečio prielaidos turėjo prasmės, tačiau
paskutinis pasikartojantis nusikaltimas užfiksuotas seniai, dar
1983-iaisiais, todėl, kad ir kas už jų slypėtų, viskas jau pasibaigę.
– Ką gi, įdomios sąsajos, tačiau dabar visa tai tik istorija, –
pagalvojęs pasakė Bruno.
– Sutinku. Pats maniau lygiai tą patį, tačiau žinau, kad senose
bylose pasitaiko ir kitų keistų niekšybių, kurių, esu tikras,
užfiksuota ir prasidėjus kompiuterių naudojimo erai. Manau,
kad dauguma tokių nusikaltimų yra kažkaip susiję, o mano
aptikti pasikartojantys nusikaltimai padėjo apskritai už viso to
užsikabinti.
Bruno veido išraiška bylojo, kad jis nelinkęs palaikyti tokių
prielaidų.
– Tu rimtai? Bet juk tokių darbelių pasitaiko visais laikais, –
Andrėjo teorijų nesureikšmino Bruno.
– Sutinku, tačiau man užkliuvo keletas pavienių nusikaltimų,
kurie pagal savo pobūdį atrodo nelogiški.

197
 – Pavyzdžiui?
– Gal pamenate ne itin seną atvejį, kai kažkas įsilaužė į miesto
tarybos nario namus?
– Taip.
– Iš jo namų nieko pavogta, tik pridergta taurė, kurią namo
savininkas buvo laimėjęs golfo turnyre, – į ją buvo prikrauta
šuns išmatų. Įsilaužta į namą ir smarkiai rizikuota vien dėl tokio
pokšto!
– Ką nori tuo pasakyti?
– Man tai visai nepanašu į pokštą, greičiau į gerai suplanuotą
kerštą. Bet kuris blaivaus proto žmogus, įsilauždamas į žymaus
asmens namus, žino, kad jo bus įtemptai ieškoma. Šiuo atveju ne-
nustatytas nė vienas įtariamasis ir nusikaltimas liko neišaiškintas,
todėl, jei toks pokštas būtų padarytas išgėrusio ar susilažinusio
nuotykių ieškotojo, manau, policija būtų jį suradusi.
– Kas, tavo manymu, galėtų užsiimti tokiais darbais? –
paklausė Bruno.
– Svarsčiau apie tai. Kol kas nerandu jokio kito paaiškinimo,
išskyrus tai, kad mieste veikia kažkokie asmenys, galbūt uždaras
klubas, kurio nariai sistemingai krečia išdaigas ir piktus pokštus
ar šitaip kerštauja. Kad ir kas tai būtų, jie nėra motyvuoti
materialiniu atlygiu ir tai daro vedami kitų paskatų. Galbūt
tiesiog žaidžia.
– Kodėl manai, kad veikia daugiau nei vienas žmogus?
– Nes tokia prielaida yra prasmingiausia. Juk šie dalykai vyksta
daugiau nei pusę amžiaus, todėl vargu ar veikia vienas asmuo. Be
to, laikausi nuomonės, kad ankstesni pasikartojantys nusikaltimai
nesibaigė, o įgavo kitą braižą ir yra susiję su pavieniais panašiais
nusikaltimais, tebevykstančiais iki šiol. Tai, kad veikia daugiau
nei vienas žmogus, atrodo logiška, – gūžtelėjo pečiais Andrėjas.
Bruno susimąstė. „Jaunuolis kalba įtikinamai, tačiau šito
anaiptol nepakanka. Viską reikia nuodugniai patikrinti, o tai
padaryti sunku, jei apskritai įmanoma...“
Jį maloniai nustebino Andrėjo įžvalgumas ir atsidavimas
savo idėjoms. Neabejodamas, kad pašnekovas nusipelnė pagyrų,

198
Bruno buvo pasiruošęs pripažinti jo nuopelnus, nors tai darydavo
retai.
– Na, o detektyvu ar negalvojai tapti? – paklausė Bruno.
Andrėjas nusikvatojo.
– Patikėkite, girdėti tai iš jūsų – didelis komplimentas, tačiau
noriu būti prokuroru.
– Na, gerai. Būsiu atviras – tavo surinkti faktai ir iškeltos
prielaidos yra įdomūs, tačiau nesu tikras dėl sąryšio tarp senų
pakartotų nusikaltimų ir tų, kurie pavieniais atvejais įvykdomi
dabar.
– Suprantu. Turiu nedidelį prašymą.
– Klausau.
– Reikėtų peržiūrėti kompiuterinės epochos bylas, tačiau aš
neturiu tokios galimybės. Būčiau dėkingas, jei tai padarytumėte.
Tuomet galėtumėte nuspręsti, ar įžvelgiate šių nusikaltimų
tęstinumą šiais laikais, ar ne.
Bruno akimirką pagalvojo.
– Gerai, patikrinsiu. Jei rasiu ką nors įdomaus, susisieksiu, –
pažadėjo jis.
Andrėjas džiūgavo, kad jam pavyko sudominti patį Bruno
Braulingą.
– Puiku! Vadinasi, mano darbas nenuėjo veltui.
– Bus matyti, kai peržiūrėsiu skaitmenines bylas.
– Ką gi, dėkoju už sugaištą laiką. Lauksiu skambučio.
– Sutarta, – Bruno atsistojo, ištiesdamas Andrėjui ranką. –
Turiu tave pagirti už parodytą iniciatyvą. Šaunuolis!
– Ačiū. Labai malonu tai girdėti.
Atsisveikinęs Andrėjas Bogas išėjo.
„Jis bus tikras profesionalas“, – mintyse įvertino Bruno.

102
Rugpjūčio trečioji savaitė

Lana tikėjosi, kad, Seli išvykus, jos kasdien palaikys ryšį ir

tai šiek tiek palengvins širdį slegiantį laukimą. Deja, nors į Seli

199
mobilųjį telefoną ji išsiuntė begalę trumpųjų žinučių ir daug kartų
bandė jai prisiskambinti, mylimosios telefonas buvo išjungtas ir
su ja susisiekti nepavyko. Į internetu siųstas žinutes ir paliktus
pranešimus Seli taip pat neatsakinėjo.
Lana Mūr nerado sau vietos. Jos neapleido bloga nuojauta, kad
Seli kažkas nutiko, o tokios mintys baisiai kamavo ir siaubingai
slėgė. Lana save beveik nepaliaujamai kaltino, kad vargšė Seli
būtent dėl jos turėjo patirti tiek skausmo ir palikti miestą,
kuriame buvo besulaukianti sunkiu darbu pelnytos sėkmės. Ji
būtų galėjusi nors ir iki begalybės už viską atsiprašinėti, kad tik
išgirstų Seli balsą.
Kvailiausia tai, kad, tikėdamasi išlaikyti ryšį su mylimąja, Lana
iki šiol nežinojo tikslaus Seli namų adreso, todėl dabar negalėjo
paimti laisvos dienos ir paprasčiausiai pas ją nuvykti.
Žinodama, kad Seli taip pat labai kenčia, Lana meldė Dievą,
kad jos mylimajai nebūtų nutikę kas nors baisaus ar kad ji pati sau
ko nors nebūtų pasidariusi. Suvokdama, kad visos Seli ištikusios
nesėkmės yra tik jos, Lanos, kaltė, ji buvo pasirengusi už viską
atkentėti, kad tik Seli nieko nenutiktų.
Lana Mūr dar niekada nesijautė tokia pažeidžiama ir bejėgė.
Anksčiau ji visuomet susitvarkydavo su savo reikalais, tačiau
dabar, kankinama nepakeliamos nežinomybės, savo darbui ir
kasdienei veiklai jautė visišką abejingumą, o skausmingai lėtai
slenkančios dienos sudarkė jos gyvenimo ritmą ir tapo vis
sunkėjančia našta.
Šitaip ji dar niekada nebuvo įsimylėjusi.

103
Rugpjūčio trečioji savaitė

Radęs šiek tiek laiko, Bruno pasinaudojo savo privilegijomis

ir iš įpročio pirmiausia greitai patikrino patį Andrėją Bogą.
Tuomet, formuodamas įvairias kompiuterines užklausas,
Bruno gerą pusvalandį nagrinėjo pastarųjų dešimtmečių bylas,
ieškodamas, kas atkreiptų jo dėmesį.

200
 Vienas nusikaltimas išsiskyrė iš bendro senų bylų srauto. Prieš
šešerius metus girtutėlei studentei Moli Flos, vakarėlio metu
vienai išėjusiai į lauką, buvo nurėžta kasa. Į įvykio vietą atvykę
pareigūnai gesino aistras ir bandė išsiaiškinti, kas iškrėtė tokią
niekšybę, tačiau vakarėlyje dalyvavę jaunuoliai dievagojosi nieko
panašaus nedarę.
Deja, pati Moli apie įvykio aplinkybes negalėjo nieko
papasakoti, nes buvo visiškai girta. Nustatę visų jaunuolių
tapatybes, pareigūnai užfiksavo nukentėjusiosios parodymus,
apieškojo namo apylinkes ir, neradę nė vieno įkalčio, išvyko.
Įtarimai niekam taip ir nebuvo pareikšti.
„Nuostabu... Kas gi iš atsitiktinių žmonių kišenėje nešiojasi
didelį peilį ar žirkles?“ – susimąstė Bruno.
Kitą rytą į policiją tėvų atvežta Moli, nieko nepaaiškinusi,
atsiėmė savo pareiškimą. Merginos tėvas, įtakingas verslinin-
kas, nepageidaujantis bereikalingo viešumo, pareiškė, kad šeima
niekam neturi pretenzijų. Byla buvo baigta, vakarėlio dalyviams
nespėjus kaip reikiant išsiblaivyti.
Beje, Bruno atkreipė dėmesį, kad šis nusikaltimas įvykdytas
tame miesto rajone, kur dabar gyvena jis pats.
Ieškodamas daugiau panašių atvejų, po kurio laiko Bruno
pastebėjo dar vieną keistenybę – uždaro vakaro metu, per
oficialų naujo firmos produkto pristatymą, dvi iškilių verslininkų
žmonos, prieš incidentą leidusios laiką drauge, staiga ėmė elgtis
labai keistai – sutartinai užsilipo ant specialios šventinės pakylos,
savavališkai sudraskė šventinę produkto pakuotę, šitaip per anksti
parodydamos firmos produktą, ir apsikabinusios ėmė dainuoti.
„Turbūt padaugino alkoholio ar vartojo narkotikų...“ – svarstė
Bruno, nemanydamas, kad šis atvejis priklauso jo ieškomai
nusikaltimų kategorijai.
Jis taip pat susirado su Andrėju aptartą atvejį – šuns išmatomis
pridergtos taurės bylą. Šis nusikaltimas turėjo tą patį cinizmo
braižą ir nepaliko jokių įkalčių, išskyrus, žinoma, šuns išmatas
ir išdaužtą langą.
Nors miesto tarybos narys nevengė viešumo ir norėjo sužinoti

201
savo skriaudėją, policija nesugebėjo padėti, o tyrimas netrukus
atsidūrė aklavietėje.
„Draudimas kompensavo patirtus nuostolius, o žmogus
šį incidentą greičiausiai buvo priverstas pamiršti...“ – svarstė
Bruno.
Neskubėdamas daryti išvadų, jis pagalvojo, kad šis nusikalti-
mas, ko gero, buvo suplanuotas ir jam gerai pasiruošta. Juk pak-
vailioti nusprendę niekšai vargu ar sugebėtų nepalikti įkalčių.
Taigi, nors skamba keistokai, šį darbą tikriausiai atliko koks nors
profesionalus išdaigininkas ar jų grupė.
Bruno numanė, kad tai galėjo būti pavieniai nusikaltimai,
kokius prieš keletą dienų jis aptarė su Andrėju Bogu.
Palyginęs praeityje pasikartojančių nusikaltimų duomenis
su Moli Flos ir miesto tarybos nario atvejais, Bruno neįžvelgė
jokio dėsningumo – jie įvykdyti įvairiausiose miesto vietose ir
nukreipti prieš skirtingų socialinių sluoksnių, amžiaus ir rasės
žmones.
Dėl visa ko pasižvalgęs savo skyriaus archyve ir ten neaptikęs
nieko vertinga, Bruno susimąstė. Šiuo metu, be itin gausių
asmeninių reikalų, jis tebetyrė Keli Paterson žmogžudystę ir
ruošėsi operacijai prieš „Džentelmenus“, todėl savo galimybėmis
nuveikti ką nors reikšminga smarkiai abejojo. Be to, tokioms
paprastoms byloms tirti Hubertas Nilsonas neleistų švaistyti
žmogiškųjų išteklių.
Nujausdamas, kad nieko negalės padaryti, Bruno paskambino
Andrėjui Bogui ir pasiūlė susitikti.

104
Rugpjūčio trečioji savaitė

Bruno vertino Andrėjo atliktą darbą. Dar kartą su juo susitikęs, jis
papasakojo apie Moli Flos ir paminėjo važiuosiąs pasikalbėti su prieš
kelerius metus nukentėjusiu tarybos nariu, tačiau tuoj pat atsiprašė,
kad daugiau kol kas niekuo negalės padėti.

202
 Susitikimo pradžioje švytėjęs studento veidas kaipmat paniuro –
jam reikėjo atsakymų.
Atskleidęs svarbią asmeninę aplinkybę, Bruno įtikino savo
pašnekovą, kad nestokoja susidomėjimo jo teorijomis, tačiau
prisipažino šiuo metu negalintis nieko padaryti, tik toliau domėtis
bylomis, sekti spaudą ir laukti naujo panašaus nusikaltimo.
Norėdami išsiaiškinti, kas už viso to slypi, juodu sutarė palai-
kyti ryšį ir apsikeisti naujienomis, o jei pavyktų už ko nors
užsikabinti, Bruno pažadėjo surasti, kas galėtų padėti.
Atsisveikinęs su Andrėju, jis nuvyko pas miesto tarybos
narį. Pakviestas į vidų, Bruno paprašė parodyti taurę ir ruošėsi
paklausinėti apie įvykdytą nusikaltimą, bet tą akimirką namo
šeimininkas tiesiog sustingo – golfo turnyre laimėta taurė
pasirodė besanti pakeista identiška pigia kopija, nežinia kiek
prastovėjusia ant trofėjų lentynos.
Miesto tarybos narys buvo apstulbęs.
– Kas, po velnių, vyksta? – išlemeno jis, klausiamai žiūrėdamas
į Bruno.
– Norėčiau, kad nuodugniai papasakotumėte apie tą golfo
turnyrą, jame dalyvavusius žmones ir viską, ką tik prisimenate, –
slėpdamas šypsnį, paprašė Bruno, nusiteikęs ilgokam pokalbiui.
Jis tikėjosi pagaliau užčiuopti siūlo galą.

105
Rugpjūčio trečioji savaitė

Lana Mūr sėdėjo savo biure ir tvarkė su parama susijusius do-

kumentus. Džulijanos dar nebuvo, tačiau į biurą netikėtai užsuko
mylimoji Seli Lokerbek.
Trumpam praradusi kalbos dovaną, Lana negalėjo nuo jos
atplėšti akių. Netarusi nė žodžio, Seli priėjo ir lėtai bei švelniai
pabučiavo ją į lūpas.
Atsakiusi į mylimosios bučinį, Lana į ją pažvelgė meilės ir
nuostabos kupinu žvilgsniu, tačiau nieko nesakiusi Seli dar sykį
pabučiavo.

203
 – Seli... – ištarė Lana.
Toliau tylėdama, Seli švelniai pabučiavo Laną į kaktą, o paskui
į skruostą.
Iki galo nesuprasdama, kas vyksta, Lana iki sielos gelmių
mėgavosi tokiu mylimosios dėmesiu. Seli bučiniams pasklidus po
visą veidą, ji iš pradžių meiliai kartojo savo išsiilgtos mylimosios
vardą, o netrukus, apimta švelnių jausmų euforijos, ėmė kikenti
iš laimės ir siekė ją apkabinti...
Sielą gaivinantį epizodą negailestingai nutraukė žadintuvas. Jį
nutildžiusi, Lana jautėsi apimta slogios nuotaikos ir toliau gulėjo
lovoje, neišvengiamai užsisvajojusi apie Seli: troško ją priglausti
prie savęs, apkabinti, pabučiuoti, pasakyti, kaip ją myli, išgirsti
meilų jos atsaką ir pagaliau nuraminti išsiskyrimo negandų
iškankintą širdį.
„Dieve, meldžiu tave, kad tik jai viskas būtų gerai...“
Vildamasi, kad toks gražus sapnas reiškia kažką gera, Lana
atsikėlė ir pradėjo naują dieną. Apsirengusi ir paskubomis
papusryčiavusi, ji nuvyko į darbą, pravėrė savo biuro duris,
pasisveikino su Džulijana ir atsisėdo prie kompiuterio.
Dėl pastaruoju metu patirto nerimo ir streso ji beveik neras-
davo jėgų užsiimti savo veikla ir buvo pamiršusi svajones apie
būsimus karjeros pokyčius. Nesitikėjusi, kad išsiskyrimas bus
toks skausmingas, Lana besąlygiškai pasidavė mintims apie Seli
Lokerbek.
Pataruoju metu vienintelė jos paguoda buvo puikiai ją
suprantanti ir užjaučianti geriausia draugė Džulijana Spenser,
kuri mokėjo paguosti ir padėdavo bent laikinai nusiraminti.
Bandydama nukreipti Lanos dėmesį, Džulijana ne sykį
užsiminė apie oficialų pranešimą spaudai. Siekiant sustabdyti
nevaldomas kalbas apie išspausdintą bučinio nuotrauką, jį reikėjo
padaryti kuo greičiau. Džulijana nuolatos kartojo, kad Seli viskas
gerai, ir ragino Laną bent kurį laiką nuo visko pailsėti – geriausia
trumpam išvykti iš miesto.
Kamuojama visiškos nežinios, Lana teisinosi negalinti to
padaryti. Neišgirdusi bent žodžio iš Seli, nors tiek, kad ji sveika

204
ir gyva, ji žinojo nerasianti ramybės, kad ir kur išvažiuotų.
Lana puikiai suvokė turinti atsižvelgti į viešąją nuomonę
ir privalanti padaryti oficialų pranešimą, tačiau į profesines
aktualijas kol kas nesugebėjo įsijausti. Didžiausią nerimą jai
kėlė tai, kad Seli išvykstant nebuvo jokio ženklo, kad ji ketintų
atsiriboti tyla, todėl artimiausiu metu Lana ketino kreiptis į
policiją.
Sėdėdama prie savo kompiuterio ir nežinodama, ko griebtis,
ji pažvelgė į Džulijaną, kurioje eilinį kartą ieškojo paguodos.
Skambtelėjo jos mobilusis telefonas – atėjo nauja trumpoji
žinutė. Nenorėdama su niekuo bendrauti, Lana nekreipė dėmesio –
telefono garso tonas bylojo, kad tai ne Seli.
Žinodama, kad nusiraminimą Lanai gali suteikti tik jos myli-
mas žmogus, Džulijana ruošėsi vėl guosti savo draugę, tačiau tuo
metu Lanos telefonas skambtelėjo antrą kartą.
Lana patikrino, kas neduoda ramybės. Abi žinutės buvo nuo to
paties nepažįstamo siuntėjo. Ji atidarė pirmąją žinutę ir perskaitė:
„Labas, Lana, tai aš, Seli. Atleisk už tokią ilgą tylą – privalėjau
nuo visko atsiriboti... Buvo tikrai baisus metas.“
– O, Dieve! – net šūktelėjo Lana. – Tai Seli!
Džulijana tučtuojau atlėkė prie jos.
Lana ėmė skaityti antrąją žinutę: „Įtampa pagaliau slūgsta.
Jaučiuosi nebe tokia prislėgta, bet buvo tikrai sunku...“
Lana atsiduso su milžinišku palengvėjimu, o šalia stovinti
Džulijana uždėjo jai ant peties ranką.
Netrukus atėjo trečioji žinutė: „Kaip laikaisi tu, mano
brangioji? Tikiuosi, nesupykai?“
Lana jautėsi taip, tarsi ją supantis pasaulis staiga vėl būtų
tapęs spalvotas. Trumposios žinutės, kad ir neprilygstančios
tiesioginiam bendravimui, buvo begalę kartų geriau nei baisi
pastarojo meto tyla.
Norėdama pasidalyti savo jausmais, Lana troško tučtuojau
paskambinti Seli ir išgirsti jos balsą. Tačiau tuo metu jos telefoną
pasiekė ketvirtoji žinutė: „Žinau, kad turi daug klausimų. Aš
tavęs labai pasiilgau... Šiandien po pietų paskambinsiu, nes dabar

205
negaliu kalbėti... Gerai?“
Pagaliau pasibaigus nežiniai, Lana jautėsi pakylėta. Savo
telefone ji paskubomis surinko atsakymą: „Visai nepykstu. Myliu
tave beprotiškai. Labai lauksiu skambučio. Bučiuoju.“
– Pagaliau... – su palengvėjimu atsiduso Džulijana.
– Kaip gerai, kad ji atsiliepė... – atsikvėpė Lana, nusibraukdama
džiaugsmo ašarą. – Vos nepakvaišau iš jaudulio...
– Pamatysi, viskas bus gerai.
– Dabar tavimi tikiu... – akivaizdžiai pagyvėjusi atsiduso Lana. –
Iki visiškos laimės man trūksta tiek nedaug.
Apimtos emocijų, jos apsikabino.

106
Rugpjūčio trečioji savaitė

Bruno puikiai žinojo apie Laną Mūr užklupusį skandalą ir

nujautė, kad šiuo sunkiu metu jai praverstų stiprus, užtikrintai
besijaučiantis žmogus, į kurį ji galėtų atsiremti ir kuris padėtų
išsikapstyti iš krizės.
Toks žmogus galėtų būti jis – Bruno Braulingas.
Kadangi iki šiol jokio asmeninio dėmesio nerodė, Bruno
žinojo Lanai Mūr atrodantis patikimas ir buvo pasiruošęs jai
padėti. Kad galėtų tai padaryti, jis turėjo susitikti su itin aukštas
pareigas užimančiu asmeniu ir palenkti jį savo pusėn.
Prabėgo daugiau nei mėnuo, kol svarbusis asmuo sutiko jį
priimti.
Pastaruoju metu turėjęs begalę darbų ir patyręs neplanuotų
sunkumų, Bruno džiaugėsi galimybe ištrūkti į sostinę.
Daugybę kartų apsvarstęs galimus pokalbio scenarijus, susitikti
atvykęs Bruno jautėsi tvirtai ir tikėjo įveiksiantis savo varžovą.
Jis žinojo sulauksiąs galingo pasipriešinimo ir buvo pasiruošęs
mesti savo kozirį, kurį paslapčia laikė septynerius metus.
Maigydamas savo mobilųjį telefoną, Bruno sėdėjo ypatingo
asmens priimamajame ir tirpdė iki jo priėmimo likusį laiką.
– Bruno Braulingas! Labai malonu, – išėjęs iš savo kabineto,

206
su juo nuotaikingai pasisveikino pats šalies premjeras.
Tučtuojau atsistojęs Bruno paspaudė ištiestą ranką.
Nuo paskutinio susitikimo premjeras atrodė šiek tiek senstelėjęs.
Jis buvo įpusėjęs septintąją dešimtį, tačiau, būdamas linksmai
nusiteikęs, spinduliavo gerokai daugiau gyvybingumo, nei Bruno
įžvelgdavo matydamas jį per televizorių.
Premjeras vilkėjo prabangų juodą kostiumą, baltus marškinius
ir ryšėjo tamsiai mėlyną kaklaraištį. Jis atrodė solidžiai, kaip tikras
aukštas pareigas užimantis asmuo.
– Dėkoju, kad skyrėte man laiko, gerbiamas premjere.
– Žinoma, Bruno, kaipgi kitaip. Prašom užeiti.
Bruno įžengė į premjero darbo kabinetą. Prie galinės jo
sienos stovėjo nedidelė sekcija ir didžiulis rašomasis stalas, už
kurio riogsojo masyvus odinis krėslas. Ten pat ant sienos buvo
pakabintas istorinis paveikslas, vaizduojantis didingo praeities
mūšio, nulėmusio šalies istoriją, epizodą.
Palei kairėje sienoje esančius langus dideliuose vazonuose
augo išvaizdūs kambariniai augalai, o dešinėje, kabineto kampe,
buvo pastatyta juoda odinė sofa ir prabangūs krėslai, tarp kurių
stovėjo pailgas medinis staliukas. Ant sienos ten kabėjo įrėminta
pirmosios šalies konstitucijos reprodukcija, o erdviam premjero
kabinetui jaukumo suteikė didžiulis, prabangus kilimas.
– Prisėsk, – draugiškai paragino premjeras, rodydamas į
minkštąjį kampą.
– Dėkoju.
Patogiai įsitaisęs ant trivietės sofos, Bruno pastebėjo šalia
įėjimo įrengtas knygų lentynas, kuriose buvo tvarkingai sudėliota
koks tūkstantis įvairių knygų. Premjero kabinetas jam paliko vi-
sai neblogą įspūdį.
– Arbatos, ačiū, – priėjęs prie savo stalo, per vidinio ryšio
telefoną sumurmėjo premjeras.
– Tikiuosi, nenustebinsiu sakydamas, kad atvykau prašyti pa-
galbos, – prakalbo Bruno.
– Tiesiai prie reikalo, ar ne? – premjeras nusikvatojo. – Tu
man patinki, Bruno Braulingai. Ne vienas tuščiakalbių, su

207
kuriais nuolatos susiduriu, galėtų iš tavęs pasimokyti, – pagyrė jį
premjeras, patogiai įsitaisydamas ant vieno iš minkštojo kampo
krėslų.
Bruno nusišypsojo.
– Nesijaudink, aš ir nesitikėjau, kad atvykai man padėti... –
pridūrė premjeras. – Nagi, dėstyk, koks ten reikalas, kurio
negalėjome aptarti telefonu. Beje, iš karto perspėju: prašyk ko
nori, tik ne pinigų... – premjeras vėl nusikvatojo.
„Nebloga gynybinė taktika“, – mintyse įvertino Bruno.
Užėjusi į kabinetą sekretorė ant staliuko padėjo du puodelius
karšto vandens ir dėžutę su skirtingų rūšių arbatos pakeliais,
cukraus gabaliukais ir dviem arbatiniais šaukšteliais.
– O kodėl ne pinigų? – sekretorei išėjus paklausė Bruno, van-
denyje mirkydamas arbatos pakelį.
– Šiuo metu viską sukausčiusi finansų krizė, kuriai kol kas
nematyti galo. Šalis išgyvena itin sunkų laikotarpį, – rimtai
pasakojo premjeras. – Visi, įskaitant mane, esame suvaržyti, nes
pinigų užtenka tik patiems būtiniausiems dalykams.
– Skamba taip, lyg klausyčiausi žinių, nors atėjau pas patį šalies
premjerą, – atvirai atsakė Bruno, gurkštelėdamas arbatos.
Premjeras nebyliai pašnairavo į savo pašnekovą.
– Deja, kartais bejėgis ir aš... – atsakė jis.
– Tikiuosi, man vis dėlto padėsite? – tiesiai paklausė Bruno.
– O kas per reikalas?
– Man kaip tik ir reikia finansavimo.
– Finansavimo? Kam? – gurkštelėjęs arbatos, premjeras atrodė
nuoširdžiai nustebęs.
– Specialiojo ugdymo centrui „Kibirkštis“.
– Bruno, norėčiau paklausti, nuo kada tu užsiimi tokiais
reikalais?
– Pažadėjau padėti Lanai Mūr – turbūt esate apie ją girdėjęs?
– Lanai Mūr... – nutęsė premjeras, regis, supratęs reikalo esmę. –
Tai dėl to pas mane ir atvykai?
– Na, taip.
– Bruno, esu tikras, kad žavingoji panelė Mūr už savo labdaringą

208
veiklą nusipelno pagarbos ir pačių geriausių linkėjimų, tačiau
nesu meilės reikalų daktaras ir tokių problemų nesprendžiu.
Kai siūliau į mane kreiptis pagalbos, turėjau omenyje kokią nors
asmeninę paslaugą tau... kažką, susijusio su tavo darbu.
Bruno tylėjo.
– Juk žinai, – tęsė premjeras, – galiu kam nors paskambinti,
patempti reikiamas virvutes, padėti apeiti biurokratines kliūtis
arba surasti, kas tave palaikytų ar užtartų iš aukščiau. Supranti?
– Žinoma, tačiau pagalbos, kurią man siūlėte, labiau reikia
ne man, o Lanai Mūr, todėl atvykau čia prašyti padėti ne man,
o jai.
– Atvykai čia? – pakartojo Bruno žodžius premjeras. – Ar
žinai, kiek tokių atvykėlių kasdien į mane kreipiasi? Jei kiek-
vienam jų skirčiau tiek dėmesio, kiek skiriu tau, apskritai
nieko negalėčiau nuveikti, – pakeltu balsu išrėžė premjeras,
žvilgtelėdamas į savo kabineto duris.
Bruno tai pastebėjo, tačiau, negavęs to, ko atvyko, niekur
neketino eiti.
– Nemaniau, kad būsite taip neigiamai nusiteikęs, gerbiamas
premjere. Kai bendravome praėjusį kartą, palikote daug ma-
lonesnio žmogaus įspūdį, – ramiu ir premjerą šiek tiek siutinančiu
balsu atsakė Bruno, gurkštelėdamas arbatos.
– Bruno, suprask, šiuo metu man ne iki paramos fondų, –
globėjiškai tarė premjeras. – Finansų krizė valstybei kelia labai
rimtų rūpesčių – sukaustyti ištisi verslo ir pramonės sektoriai,
todėl daugeliui aktualus paprasčiausias išlikimo klausimas. Jūs,
biudžetininkai, nė nenutuokiate, iš kur randasi pinigai. Jų nėra! –
geros premjero nuotaikos neliko nė ženklo.
– Ir vis dėlto, – neatlyžo Bruno, – labai norėčiau, kad
pagelbėtumėte. Galbūt mano prašoma suma nepasirodys tokia
jau didelė.
– O kokia ji?
Bruno iš kišenės išsitraukė nedidelį popieriaus lapelį su
užrašyta suma ir padavė jį premjerui.
– Patvirtinimo dėl finansavimo reikia per keletą savaičių, o

209
pinigų – nuo kitų metų pradžios, – pridūrė jis.
Pažiūrėjęs į skaičių, premjeras tik prunkštelėjo ir, Bruno akyse
suglamžęs lapelį, demonstratyviai nuspriegė jį šalin.
– Nieko sau, – nukirto jis. – Gal įsivaizduoji, kad aš eisiu plėšti
banko? Tokių pinigų nėra!
– Jūs valstybės premjeras. Žinote, kas jų turi.
– Gal ir taip, Bruno, bet aš nevykdau tokių užsakymų – turiu
daug rimtesnių darbų. Beje, dėl tokio paprasto dalyko galėjome
pakalbėti telefonu – būčiau sutaupęs tau kelionę, – patenkintas
savimi užbaigė premjeras, dar sykį žvilgtelėjęs į kabineto duris.
Jis jautėsi sutriuškinęs Bruno.
– Pokalbis baigtas, Bruno, – sriūbtelėjęs arbatos, pridūrė
premjeras.
Padėjęs ant staliuko savo puodelį, jis ketino stotis.
Bruno ramiai sėdėjo toliau – jis dar nebuvo net pradėjęs rimtai
kalbėti.
– Nejaugi nėra jokios galimybės, kad geranoriškai man padėsite? –
paskutinį kartą paklausė Bruno.
– Geranoriškai ar ne, pinigų nėra! – nukirto premjeras.
„Viso gero!“ – bylojo jo kūno kalba.
Bruno nusprendė pakeisti pokalbio toną.
– Na, gerai. Leidau tau demonstruoti savo galias, nes nenorėjau
kalbėti apie tai, ką bus nemalonu išgirsti. Noriu šį tą pasakyti –
ilgai neužtruksiu, o tuomet galėsi spręsti pats, padėsi man ar ne.
Premjeras sukluso.
– Šis reikalas man labai svarbus, todėl neketinu grįžti tuščiomis, –
ramiai kalbėjo Bruno, nelaukdamas premjero reakcijos. – Atvykau
pinigų gauti, o ne jų prašyti, todėl savo kalbas apie krizę pasilai-
kyk kitam lankytojui.
Negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, premjeras nuoširdžiai
nusikvatojo.
– Kas gi tu įsivaizduoji esąs, Bruno Braulingai?! Ką? – premjeras
nužvelgė Bruno lyg visišką nesusipratėlį.
Tačiau Bruno į jį žiūrėjo visiškai rimtai.
Dėl savo kvatojimo pasijutęs šiek tiek nepatogiai, premjeras

210
Bruno atleido už akiplėšišką kalbėjimo toną ir surimtėjęs
diplomatiškai tęsė:
– Na, gerai, juokai juokais... Matau, kad į tą pagalbos Lanai
Mūr reikalą iš tiesų žiūri labai rimtai. Nepyk, bet tai esmės
nekeičia – aš niekuo negaliu padėti.
Palaukęs keletą sekundžių, Bruno ramiai tarė:
– Deja, turiu pereiti prie nemaloniosios pokalbio dalies.
Laukdamas paaiškinimo, premjeras nenuleido nuo jo akių.
– Matai, atvykau saugodamas tavo reputaciją. Norėjau
pasikalbėti akis į akį, nepalikdamas jokių pėdsakų, todėl pasaky-
siu trumpai ir aiškiai – žinau apie tavo ir Oliverio Pakstono ryšius
ir jo finansinę paramą.
Premjero veido išraiška pasikeitė. Priešais save Bruno staiga
pamatė per ilgą politinę karjerą visose įmanomose žodinėse
batalijose užsigrūdinusį žmogų, įveikusį daugybę rimtų varžovų
ir atlaikiusį visą šalies opozicijos arsenalą.
Tai, kad dabar jam sąlygas diktuoja toks paprastas žmogus kaip
Bruno Braulingas, premjero gyvenime buvo neregėtas dalykas.
– Ar tu bent suvoki, su kuo kalbi? Juk tu – tik paprastas po-
licininkas! Galiu tave sutraiškyti kaip skruzdėlę! – premjeras
pratrūko grasinimais.
Plačią kaktą suveržusiais antakiais, šiek tiek nudribusiomis
žandenomis ir neapykantos žaibus svaidančiomis akimis –
supykęs premjeras Bruno atrodė panašus į seną įsiutintą buldogą,
kurio išvaizdoje atsispindėjo ryžtas oponentą sudraskyti į skute-
lius – ne veltui tai buvo vienas aukščiausių šalies vadovų, prieš
metus išrinktas trečiajai ketverių metų kadencijai.
Nors pašnekovas atrodė labai grėsmingai, Bruno jo nebijojo –
suvokė, kad toks premjero puolimas tėra gynyba. Oponentas
akivaizdžiai nesitikėjo lengvai išsisukti.
– Neabejoju tavo galimybėmis man pakenkti, gerbiamas
premjere, todėl dar prieš skambindamas tavo sekretorei buvau
pasiruošęs aukoti savo karjerą. Dabar man kur kas aktualesnis
klausimas, ar tam esi pasiruošęs tu.
Premjeras buvo bepratrūkstantis nauja pykčio ir įtūžio banga,

211
tačiau Bruno užbėgo jam už akių:
– Leisk priminti – Oliveris Pakstonas ir su juo susiję asmenys
tave, tuomet tik pradedantį savo politinę karjerą, parėmė mate-
rialiai. Pameni?
– Tai dar nieko nereiškia! Aš nieko bloga nepadariau – tuomet
nieko apie jį nežinojau ir su jo nusikaltimais neturiu nieko
bendra!
– Gal ir taip, tačiau lyg tyčia prisiminiau tavo rinkimų kam-
panijos šūkį: „Visiškas atvirumas!“ Kaip manai, ką pagalvotų
rinkėjai, sužinoję, kad tavo karjera pradėta Oliverio Pakstono
pinigais? – Bruno ramiai išgėrė savo arbatos likutį.
Dar neseniai svaidęsis grasinimais, šį raundą premjeras
nutylėjo.
– Galiu tau pasufleruoti: atsirastų žmonių, manančių, kad esi
vienas iš Pakstono šutvės, kažkaip išlikęs nesučiuptas... Gali būti,
kad Oliveris Pakstonas dar spėtų atsakyti į vieną kitą klausimą,
kurio iki šiol jam niekas neuždavė, – neatlyžo Bruno.
Trumpam stojo tyla, kurią nutraukė premjeras.
– Žinai, Bruno, – ramiai prakalbo jis, – kai kadaise lankiausi tavo
pagerbimo ir paaukštinimo ceremonijoje, norėjau asmeniškai
išreikšti padėką tau, tautos didvyriui, pasiaukojusiam dėl
visuomenės, todėl pasisiūliau padėti. Norėjau nors kiek pa-
lengvinti sunkų tavo darbą, palaikyti tave ar prireikus pabūti tavo
užtarėju... Prisipažinsiu, dabar apgailestauju, kad šiuos ketinimus
pavertei grasinimais prieš mane patį ir taip bjauriai reikalauji
savo, – premjeras atsistojo, nuėjo prie sekcijos, atsidarė apatines
jos dureles ir, išėmęs grafiną viskio bei vieną stiklą, pasidėjo juos
ant savo darbo stalo.
„Grasinimai, peraugę į pataikavimą, – kita gynybos stadija“, –
nusprendė Bruno.
Uždaręs sekcijos dureles, premjeras įsipylė pusę stiklo viskio
ir, nė nepažvelgęs į Bruno, išmaukė didelį gurkšnį. Padėjęs stiklą
ant stalo, jis giliai atsikvėpė, nusivilko švarką ir užmetė jį ant savo
krėslo. Atlaisvinęs kaklaraištį, atsisegė viršutinę baltų marškinių
sagą ir atsisėdo prie stalo.
Premjeras atrodė prislėgtas. Nueidamas į savo darbo vietą, jis

212
tarsi atsiribojo nuo minkštajame kampe sėdinčio Bruno.
– Turbūt pats puikiai suvoki, – prakalbo premjeras, – kad
priimdamas legalią piniginę paramą iš tuomet dar nespėjusio
niekšiškai pagarsėti Oliverio Pakstono, kaip, beje, ir iš kitų
žmonių bei organizacijų, norėjusių matyti mane šiame poste,
aš nieko bloga nepadariau. Pagalvok apie savo elgesį, Bruno: tu,
pasinaudojęs šia rezonansine byla, visuomenėje palikusia sunkiai
gyjančias žaizdas, mojuoji man prieš akis grasinimais ir reikalauji
pinigų. Kaip tau pačiam toks vaizdelis, ką?
– Tokie pagraudenimai nieko nepakeis – pinigų prašau ne
sau, o kilniam tikslui – vaikams, kuriuos, panašu, pamiršo tiek
valdžia, tiek privatūs rėmėjai. Jei būtum sukalbamesnis, pokalbis
tikrai nebūtų pasisukęs tokia linkme.
– Jei visiems nuolaidžiaučiau ir būčiau lengvai sukalbamas,
apskritai nebūčiau premjeras!
– Ko gero, tu teisus, – nusišypsojo Bruno.
– Deja, mielas detektyve Bruno, turiu tau pasakyti, kad
nematau, kuo tu geresnis už tuos, kuriuos gaudai, jei tokiomis
priemonėmis sieki savo tikslų.
– Moralines dilemas gali palikti man, gerbiamas premjere, o
dabar manykime, kad tu paprasčiausiai esi aukšto rango politikas,
kuriuo savo reikmėms pasinaudos žmonės, užuot leidę tau eilinį
kartą jais pasinaudoti, – Bruno nerodė nė trupučio užuojautos.
Premjeras pažvelgė jam į akis ir, nieko nepasakęs, pačiupo ant
stalo tebestovintį stiklą bei dar sykį gurkštelėjo viskio.
Priimdamas tuomet niekam nežinomo verslininko Oliverio
Pakstono paramą, jis nebuvo padaręs nieko bloga, todėl, užuot
leidęsis šantažuojamas, turėjo sutvarkyti tą pernelyg savimi
pasitikintį ir savo vietą pamiršusį išsišokėlį Bruno Braulingą.
Juk per savo politinę karjerą buvo patyręs daug žiauresnių
žodžių mūšių su įvairaus politinio rango oponentais ir vis tiek
pasiekdavo savo.
Kita vertus, premjeras visai nenorėjo būti susietas su tokiu
žmogumi kaip Oliveris Pakstonas. Tik ne dabar. Paaiškėjus jo
paslapčiai, galėjo kilti ilgai netylančių kalbų, ant plauko pakibti

213
postas ir visa politinė karjera, o premjeras visai nenorėjo
rizikuoti nei vienu, nei antru.
Matydamas Bruno ryžtą ir nesitikėdamas, kad nauja
grasinimų serija jį gali kaip nors paveikti, gerai apie viską
pagalvojęs, premjeras buvo pasirengęs nusileisti. Jis ruošėsi
strategiškai pralaimėti šį mūšį, kad galėtų patyliukais tęsti karą.
Kitai dvikovai, kurios Bruno net nesitikės, jis ketino susitikti
labai gerai pasiruošęs ir nuo šios dienos pergalės apsvaigusiam
oponentui suduoti lemiamą smūgį.
„Laikykis, išsišokėli! Aš tave dar pričiupsiu!“ – mintyse
pasiguodė premjeras.
Atsisukęs į Bruno ir paskutinį kartą pervėręs jį žvilgsniu,
premjeras pasiduodamas atsiduso. Stebėdamas savo pašnekovą,
Bruno nujautė pasiekęs savo.
– Šiandien iškovojai pergalę, Bruno, – pagaliau prabilo
premjeras. – Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, nors laiko nedaug.
Sakyk, kaip sužinojai apie Oliverio pagalbą mano karjeros
pradžioje. Nejaugi jis pats tau viską papasakojo?
– Ne, tiesiogiai jis nieko nesakė. Būdamas kalėjime gaudžiau
kiekvieną jo žodį, tačiau, turiu pasakyti, nemažai jo kalbų
skambėjo lyg paprasčiausias išsigalvojimas ir padrikos mintys.
Oliveris ne sykį užsiminė apie labai aukštai sėdintį pažįstamą,
kurio karjeros pradžiai buvo davęs nemažai pinigų ir iš kurio
galėjo tikėtis pagalbos. Tuomet pamaniau, kad jis eilinį sykį
giriasi, tačiau vėliau, jau pasibaigus operacijai, supratau, kad jis
kalbėjo būtent apie tave.
– Kaipgi? – pasidomėjo premjeras.
– Oliveris paminėjo, kad tas jo pažįstamas žmogus kartais
tituluojamas „Nenugalimuoju“. Atsitiktinai kompiuteryje radęs
seną tavo reklaminės kampanijos fragmentą, pamačiau, kad
toks buvo rinkimų kampanijos metu tau taikomas epitetas... Ir
Oliverio žodžiai įgavo prasmę.
Paniuręs premjeras nežymiai linktelėjo, bet nieko neatsakė.
– Patikrinęs tavo pirmosios kampanijos finansines įplaukas,
aptikau neblogai užmaskuotus jo pervedimus. Gali nesijaudinti –

214
kol turime bendrų interesų, niekas kitas iki to neprisikapstys, o
jei sugalvosi iškrėsti kokią kvailystę, viskas keliaus į spaudą. Tai,
kad iki šiol slėpei šį faktą, tik padidins žmonių įtarimus.
– Neabejoju tavimi, – atsakė premjeras, – tačiau, jei sugalvosi
mane dar sykį šantažuoti, pažadu – padarysiu viską, kad dėl to
pasigailėtum, nesvarbu, kiek man pačiam tai kainuotų! Pasistenk
tai atsiminti, Bruno Braulingai.
Bruno matė nuožmiai į jį atsigręžusį premjerą, kurio veido
išraiška ir laikysena tiesiog spinduliavo rimtį. Jis suvokė
supykdęs galingą žmogų, kurio grasinimais abejoti neturėjo
jokio pagrindo.
– Lauksiu skambučio su geromis naujienomis, – ant staliuko
padėjęs savo vizitinę kortelę, pasakė Bruno. – Ilgai nedelsk. Atėjus
metui, apie šią pagalbą turėsi pats pranešti Lanai Mūr, o aš, kai
tik iš tavęs gausiu būsimo finansavimo patvirtinimą, paskirsiu
tam laiką. Atsimink, kad programos rėmėjas turės padėti vaikais
besirūpinančiam specialiojo ugdymo centrui „Kibirkštis“, kuriam
gresia uždarymas, ir tai padaryti per Lanos Mūr vadovaujamą
„Karis Panti“. Apie šią paramą reikės padaryti oficialų pranešimą
spaudai, o ar jame figūruos tavo vardas, palieku spręsti pačiam.
– Sutinku, – nenuleisdamas akių nuo Bruno, po trumpos
pauzės atsakė premjeras.
– Perspėju, kad pokalbyje su Lana Mūr turės vyrauti geras
ir pozityvus tonas. Visą savo pyktį ir neapykantą gali pataupyti
man.
– Neabejok, kad taip ir padarysiu, – rimtai atsakė premjeras.
– Tuomet dėkoju už dėmesį. Viso geriausio, – stodamasis nuo
sofos atsisveikino Bruno.
– Nepamiršk, kad šiandien įgijai naują priešą, Bruno... –
siekdamas sukelti bent nedidelę baimę, perspėjo premjeras ir
šaltai atsisveikino: – Viso gero.
Nieko į tai neatsakęs, Bruno ramiai išėjo.
Likęs vienas, premjeras jautėsi sugniuždytas. Vidiniu ryšiu
susisiekęs su savo sekretore, jis paprašė atšaukti visus šiandien
numatytus susitikimus ir giliai susimąstė apie ką tik pasibaigusį

215
susitikimą.
Jis negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą buvo šitaip gavęs
į kaulus, tačiau puikiai žinojo negalintis pasiduoti emocijoms ar
gailėtis savęs. Visai to neplanavęs, jis turėjo naują rūpestį, apie
kurį reikėjo gerai pagalvoti, nes laiko problemai spręsti buvo
nedaug.
Išgėręs paskutinį nedidelį viskio gurkšnį, premjeras ėmė
galvoti apie savo ištikimus rėmėjus ir svarstė, kuris jų šiuo sunkiu
metu galėtų padėti. Jis žinojo, kad prašyti nebus lengva, tačiau,
šiek tiek paspaudęs ir ką nors pažadėjęs, turėtų surasti rėmėją.
O tuomet bus galima rimtai pagalvoti, kaip suvesti sąskaitas
su Bruno.

107
Rugpjūčio trečioji savaitė

Pagaliau sulaukusi atgarsio iš Seli, Lana kaipmat atgavo

susidomėjimą aplinkiniu pasauliu ir savo darbo reikalais. Ji
labai norėjo išgirsti Seli balsą, kuris turėjo išsklaidyti paskutines
beprotiškos tylos dvejones.
Vis dar šiek tiek nerimaudama dėl Seli, Lana sau pažadėjo
ateityje labiau ją globoti bei saugoti ir planavo padaryti ką nors
gražaus bei įsimintino, kad nors kiek kompensuotų mylimosios
patirtas negandas.
Popiet išgirdusi Seli skambutį, Lana pajuto eilinį adrenalino
plūstelėjimą ir tučtuojau atsiliepė.
– Klausau.
– Labas, Lana.
– O, Dieve, Seli!
– Taip! Malonu tave girdėti... po šitiek laiko.
– Negaliu patikėti, kad pagaliau girdžiu tavo balsą, brangioji.
Kur tu? Ar viskas gerai? Aš be galo jaudinausi!
– Taip, dabar viskas gerai. Atleisk, kad taip ilgai tylėjau – ilgiau,
nei tikėjausi. Buvau išsigandusi ir nuo visų pasislėpusi. Tiesą
sakant, išvykimo diena buvo viena sunkiausių mano gyvenime.

216
 – O, Seli, – aiktelėjo Lana, – mano meile...
– Nesijaudink, brangioji. Geriau pasakyk, kaip tavo reikalai.
Ar viskas gerai?
– Dabar svarbiausia, kad išgirdau tavo balsą, o reikalai niekur
nedings – susitvarkysiu. Prisipažinsiu – nė nežinojau, ką galvoti,
net pamaniau, kad supykai... Žinau, kad aš pati dėl visko kalta,
kad suteikiau tau tiek kančių...
– Nekalbėk taip, brangioji. Tu prisikankinai ne mažiau už
mane... Tiesiog viskas taip nevykusiai susiklostė... Aš ant tavęs
niekada negalėčiau pykti, todėl ir tu savęs nekaltink.
– Ačiū tau, Seli. Svarbiausia, kad tau viskas gerai. Labai
norėčiau tave pamatyti...
– Dabar, kai atgavau pasitikėjimą žmonėmis ir pagaliau nusi-
raminau, jaučiu, kad greitai galėsiu atvykti, bet dar nežinau, kada
tiksliai...
– Nenoriu tavęs skubinti. Atvažiuok, kai būsi pasiruošusi, tik
žinok, kad beprotiškai tavęs pasiilgau.
Lana pastebėjo, kaip Džulijana nusibraukė džiaugsmo ašarą.
– Aš taip pat trokštu tave pamatyti ir priglausti prie savęs,
mano mieloji Lana... Tikiuosi, ilgai nebeteks laukti.
– Aš labai to lauksiu, Seli.
– Ir aš, mano meile.
– Artimiausiu metu padarysiu oficialų pranešimą spaudai, – tai
sakydama, Lana atsisuko į Džulijaną, kuri jai plačiai nusišypsojo, –
ir viskas greitai aprims, pamatysi.
– Aš tavimi visiškai pasitikiu, brangioji. Nepyk, bet jau turiu
bėgti. Bučiuoju tave, mano meile.
– Aš tave myliu, Seli... Tikiuosi, greitai vėl susiskambinsime?
– Žinoma!
– Bučiuoju tave, Seli. Iki.
– Iki.
Nežinia pagaliau baigėsi. Jausdamasi lyg ant sparnų, Lana
apkabino savo draugę Džulijaną. Dabar nebuvo nieko, ko ji
negalėtų padaryti, ir niekas pasaulyje negalėtų jos sustabdyti.
Atėjo laikas padaryti oficialų pranešimą spaudai.

217
 108
Rugpjūčio trečioji savaitė

Pelnęs pergalę išvykoje, savimi patenkintas Bruno Braulingas

važiavo namo. Kelionės metu jis apmąstė savo akistatą su vienu
aukščiausių šalies vadovų ir džiūgavo, kad pokalbio pradžioje iš
jo žodžių atvirai kvatojęs pašnekovas buvo priverstas besąlygiškai
jam nusileisti.
Pergalė prieš premjerą pasiekta ne pačiu gražiausiu būdu, bet
Bruno suvokė nebeturįs kur trauktis. Norėdamas padėti Lanai,
jis turėjo skubiai ką nors daryti, be to, šitaip elgėsi dėl kilnaus
tikslo, todėl grasindamas premjerui sąžinės priekaištų nejautė.
Tiesa, Bruno žinojo, kad premjeras iš tiesų nepadarė nieko blo-
ga. Jis paprasčiausiai tapo nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių
auka.
Džiaugdamasis, kad galės padėti su sunkumais susidūrusiai
Lanai Mūr, o ypač specialiojo ugdymo centrui, Bruno jau laukė
finansavimą patvirtinančio skambučio.
Nuvažiavęs apie pusę kelio, jis jautėsi siaubingai išalkęs ir
norėjo pasinaudoti tualetu, todėl sustojo pakelės restoranėlyje.
Užėjęs į vidų, Bruno pamatė vos keletą lankytojų.
„Gerai, nereikės ilgai laukti“, – nudžiugo jis.
Laukdamas užsisakytos itališkos daržovių sriubos ir jautienos
kepsnio, Bruno pagalvojo apie negausius reikalus, kuriuos
šiandien turėjo padaryti, ir pasyviai žiūrėjo naujienas.
Sulaukęs sriubos, ėmė su pasimėgavimu valgyti ir, greitai
ištuštinęs lėkštę, jautėsi dar labiau sužadinęs apetitą. Kiek vėliau,
jau kirsdamas minkštą jautienos kepsnį, Bruno jautė tikrą
malonumą.
Jis įsivaizdavo, kaip nustebins Laną Mūr, pranešęs džiugią ir
netikėtą naujieną, todėl iš anksto mėgavosi būsima akimirka ir
netgi jautė nedidelį pasididžiavimą savimi.
Desertui užsisakęs šokoladinio pyrago ir kavos su pienu,
Bruno suvokė, kad tikrai persivalgys, tačiau, sostinėje pelnęs
įspūdingą pergalę, jautėsi turįs tokią teisę.

218
 Su pasimėgavimu siurbčiodamas kavą ir ragaudamas šokoladinį
pyragą, per televizorių Bruno žiūrėjo reportažą apie Oliverį Pakstoną.
Artėjo rugpjūčio 24-oji – diena, kai devintą valandą vakaro jam bus
įvykdyta mirties bausmė.
Pastaruoju metu, turėdamas gausybę reikalų, Bruno buvo
jį primiršęs, tačiau dabar staiga prisiminė kalėjime praleistą
laiką, kameroje pasakotas istorijas bei ištikimą Oliverio draugę
Andrėją.
„Kažin, kur ji dabar nublokšta?“ – šyptelėjęs susimąstė jis.
Kalbant apie Oliverį Pakstoną, Bruno gailėjosi tik dėl vieno
dalyko – mirties bausmė jam galėjo būti įvykdyta gerokai
anksčiau.
Neskubėdamas jis suvalgė desertą ir išgėrė du puodelius
kavos.
„Mmmmm... koks skanus šokoladinis pyragas...“
Sumokėjęs už pietus, Bruno išėjo iš kavinės ir patraukė link
savo visureigio. Jam paskambinęs skyriaus vadas Hubertas
perdavė naujausią anonimo informaciją ir pranešė, kad policijos
operacija nukeliama į rugsėjo pirmąją savaitę.
Tai buvo vienintelis su darbu susijęs reikalas, kurį per savo
laisvadienį aptarė Bruno. Sėdęs į savo automobilį, jis mintyse
pasižymėjo šią kavinukę ir, porą kartų paskambinęs asmeniniais
reikalais, leidosi namo.
Važiuodamas Bruno užsigalvojo apie Laną Mūr. Artėjo vasa-
ros pabaiga, o kartu ir su kolektyvu sutartas terminas dėl jo
pasiryžimo artimai su ja susidraugauti.
Niekas iš jo kolegų nė neįtarė, kad šios nuostabios moters sie-
kimo iššūkis, prasidėjęs jo noru kitiems įrodyti savo gebėjimus,
per gana trumpą laiką stipriai jį pakeitė ir leido pajusti tai, ko
kitai moteriai Bruno nebuvo jautęs nuo pat Agnes Stifler laikų.
Jam pakako visai nedaug pabendrauti su Lana Mūr, kad ją
įsimylėtų, kad ir kaip keista tai atrodytų.
Bruno neketino slėpti savo jausmų. Jis buvo apsisprendęs su
ja susitikti, pasidalyti naujiena apie surastą paramą ir prisipažinti
jai apie savo jausmus.

219
 Jis nesiėmė prognozuoti, koks galėtų būti Lanos atsakas ir kaip
iššūkio baigtį vertins kolegos, tačiau žinojo turintis tai padaryti
ir užvis labiausiai bijojo ją išgąsdinti.

109
Rugpjūčio trečioji savaitė

Išklausyti oficialaus Lanos Mūr pranešimo spaudai su-

sirinko nemažas būrys žurnalistų, lengvai užpildžiusių nedidelę
Alyvmedžių g. 49 konferencijų salę. Įsitaisę ant keliomis eilėmis
sustatytų kėdžių, visi norėjo išgirsti, ką apie kilusį sekso skandalą
pasakys miesto įžymybė Lana Mūr.
Mario K. Habermano tarp susirinkusiųjų nebuvo.
Iš savo biuro į konferenciją atėjusi Lana Mūr grakščiai išniro iš
užkulisių ir, lydima tuzino kamerų objektyvų bei kelių dešimčių
žurnalistų žvilgsnių, atsistojo ant tribūnos.
Priešais save pasidėjusi popieriaus lapą, ji sureguliavo mikro-
fono aukštį ir užtikrintai kreipėsi į susirinkusiuosius:
– Dėkoju, kad atėjote. Norėčiau kreiptis į visuomenę ir
išsklaidyti įtarimus, kuriuos sukėlė Mario K. Habermanas,
neteisėtai paviešinęs mano asmeninio gyvenimo epizodą. Savo
pranešimo pabaigoje atsakysiu į keletą jūsų klausimų.
Lana padarė nedidelę pauzę, nužvelgė susirinkusius žmones
ir nuleido akis į pasirašytą kalbą. Salėje vyravo rimtis ir naujienų
laukimas.
– Rugpjūčio 10 dieną „M. K. H. Limited“ buvo išspausdinta
mano asmeninio pobūdžio nuotrauka. Ši publikacija buvo
padaryta be mano sutikimo. Nuotraukos paviešinimas mano
atžvilgiu visuomenėje sukėlė spėlionių audrą ir sąmyšį, dėl
kurio patyriau didžiulį stresą, jaučiau visuomenės spaudimą
ir praradau dalies žmonių pasitikėjimą. Mario K. Habermanas
pamynė mano teisę į asmeninį gyvenimą.
Lana Mūr vėl trumpam nutilo ir pakėlusi galvą žvilgtelėjo į
auditoriją. Jos pranešimą tiesiogiai transliavo televizija.
– Noriu pabrėžti, – tęsė ji, – kad „M. K. H. Limited“ paviešintoje

220
nuotraukoje atskleista mano ypatybė neturi įtakos mano
asmenybės integralumui ir darbui, todėl norėčiau užtikrinti, kad
abejoti mano galimybėmis ir noru dirbti visuomenės labui nėra
jokio pagrindo. Kaip ir bet kuris šios šalies pilietis, noriu gyventi
niekieno nekliudoma ir visiškai nesigėdydama savo prigimties.
Tokią teisę man suteikia įstatymas. Dėkoju.
Pakėlusi akis, Lana leido suprasti, kad jos pranešimas baigtas.
Žurnalistai sujudo ir ėmė mojuoti rankomis, norėdami
užduoti savo klausimus. Lana Mūr parodė į vieną žurnalistę.
– Jei jūsų nuotrauka nebūtų išspausdinta, kada ketinote
visuomenei atskleisti savo draugystę su Seli Lokerbek? – išgirdo
jos klausimą.
– Savo draugystės visai neketinau slėpti, tačiau viešai apie tai
norėjau kalbėti tik mums abiem palankiu metu, – atsakė Lana ir
pasirinko kitą žurnalistą.
– Kur dabar yra Seli Lokerbek?
– Į tokį šiurkštų jos asmeninio gyvenimo paviešinimą Seli
sureagavo itin skaudžiai, todėl neribotam laikui išvyko iš
miesto.
– Visuomenėje sklando kalbos, kad „Nebylaus palikimo“
nugalėtoja Seli išrinkote dėl asmeninių simpatijų. Ką galite į tai
atsakyti? – nuskambėjo kitas klausimas.
– Šios kalbos yra visiškai nepagrįstos. Iki finalinio šventės
renginio Seli visiškai nepažinojau ir buvau ją sutikusi tik vieną
sykį – per jos, kaip būsimos šventės dalyvės, interviu. Mūsų
draugystė prasidėjo jau pasibaigus Vidurvasario šventei, todėl
galiu užtikrinti, kad nugalėtoja ją išrinkau sąžiningai.
– Kokie jūsų ir Seli Lokerbek ateities planai? – paklausė dar
vienas žurnalistas.
– Atleiskite, tačiau pasinaudosiu savo teise į privatumą ir to
nekomentuosiu.
– Kodėl delsėte padaryti šį pranešimą? – paklausė žurnalistė
iš paskutinės eilės.
– Toks įžūlus kišimasis į mano asmeninį gyvenimą labai

221
išmušė iš vėžių ir sutrikdė emocinę pusiausvyrą, todėl šiek tiek
užtruko, kol radau vidinių jėgų po viso to atsitiesti.
– Ar ketinate bylinėtis su Mario K. Habermanu? – paklausė
dar viena Lanos pasirinkta žurnalistė.
– Savo laiką ir energiją taupysiu darbui, todėl to daryti
neketinu. Dėl šio asmens mano gyvenime ir taip atsirado
pakankamai sumaišties, todėl esu pasirengusi visa tai pamiršti.
Leiskite dar kartą jums padėkoti, kad čia susirinkote. Viso geriausio.
Nepaisydama salėje šurmuliuojančių žurnalistų, norinčių
užduoti savo klausimus, atsisveikinusi Lana Mūr paskubomis
pradingo nedidelės konferencijų salės užkulisiuose.
Jos pranešimas buvo baigtas.

110
Paskutinė rugpjūčio savaitė

Po keleto dienų Bruno sulaukė premjero skambučio. Gavęs

pažadą, kad specialiojo ugdymo centras bus solidžiai paremtas
ir tuo klausimu bus padarytas oficialus pranešimas, jis pasiruošė
kitam savo ėjimui.
Rinkdamas Lanos Mūr numerį, Bruno netikėtai susivokė jai
skambinantis pirmą kartą – visus ankstesnius jųdviejų pokalbius
telefonu pradėjo ji.
– Klausau, – netrukus atsiliepė ji.
– Labas, Lana. Kaip laikaisi?
– Labas, Bruno. Ačiū, palyginti neblogai. Senokai kalbėjomės.
Kaip tau sekasi?
– Pastaruoju metu buvau labai užsiėmęs, bet šiaip viskas einasi
gerai.
– Malonu tai girdėti.
– Dėkoju. Klausyk, skambinu tokiu reikalu, apie kurį norėčiau
pasikalbėti akis į akį. Kalbu apie paramos paiešką specialiojo
ugdymo centrui. Gal galėtume susitikti?
„Jis nori pranešti, kad nieko nepavyko, bet nori tai padaryti
asmeniškai, ne telefonu...“ – nusprendė Lana.

222
 – Žinoma. Užeisi į „Karis Panti“?
– Norėčiau susitikti miesto centre, pėsčiųjų alėjoje, paskutinės
rugpjūčio dienos pavakarę.
Išgirdusi tokį pasiūlymą, Lana sudvejojo.
„Nagi, Bruno, nejaugi būtina šią naujieną man pasakyti tokioje
vietoje?“
– Nenoriu tavęs įžeisti, Bruno, bet turbūt įsivaizduoji,
kad pastaruoju metu man teko nemažai patirti, todėl tokioje
viešoje vietoje susitikti nenorėčiau. Ir taip esu kiaurai varstoma
žvilgsniais.
– Suprantu. Tam Habermanui vertėtų kaip reikiant užmesti
į ragus...
Lana sukikeno.
– Jei rimtai, esu tikras, kad pranešimas spaudai aiškiai parodė,
jog tavimi buvo pasinaudota ir tu esi nukentėjusioji. Mano
supratimu, toks nedidelis viešas pasirodymas būtų visai ne pro
šalį. Tik nepalaikyk to kišimusi į tavo reikalus.
– Na, ką tu, Bruno, žinoma, ne. Bet turiu prisipažinti – man
šiek tiek nejauku.
– Pažadu, kad nieko bloga nenutiks. Tiesiog noriu tau pa-
sakyti šį tą svarbaus ir būčiau labai dėkingas už trumpą dalykinį
susitikimą. Manau, kad popietinė pėsčiųjų alėja tam visai tiktų.
– Tiesą pasakius, aš vis dar privengiu viešumo... Kad ir kaip
keistai tai skambėtų iš tokio viešo asmens kaip aš...
– Pasirodydama tokioje vietoje, turėtum puikią progą įsitikinti,
kad tau visai nereikia slėptis.
Padrąsinantis Bruno tonas Lanai suteikė šviesesnę požiūrio į
jos situaciją perspektyvą. Neturėdama pagrindo abejoti visuomet
profesionaliai besielgiančiu Bruno, ji buvo beapsisprendžianti su
juo sutikti.
„Gal jis tiesiog nori kažką aptarti? Privalau išnaudoti net
menkiausią galimybę...“ – dėl visa ko mintyse pasiteisino ji.
– Nagi, Lana, kaip galėčiau padėti tau apsispręsti? – linksmai
nutraukė tylą Bruno.
– Na, gerai, sutarta. Šešta valanda tiks?

223
 – Žinoma! Kaip tau kavinė „Vidurys“, lauke prie staliuko?
– Kodėl gi ne?
– Tuomet iki pasimatymo.
– Iki, Bruno.

111
Paskutinė rugpjūčio savaitė

Nuo Bruno pasiryžimo siekti Lanos Mūr praėjo beveik

pusmetis, tačiau niekas iš jo iššūkiu besidominčių kolegų
neturėjo pagrindo manyti, kad Bruno bent žingsniu priartėjo
prie savo tikslo. Tiesą sakant, jis pats jautėsi lygiai taip pat.
Savo iššūkio artimai susidraugauti su Lana pradžioje Bru-
no turėjo veiksmų planą ir, siekdamas visiems įrodyti savo
pranašumą, ketino priartėti prie Lanos bei ja pasinaudoti, tačiau
pakako visiškai nedaug, kad jis įsimylėtų šią nuostabią moterį, o
tuomet jo galvoje viskas susimaišė.
Įsimylėjęs Bruno pamynė viduje įsišaknijusį išdidumą ir norą
išryškinti savo pranašumus, kurie dažnai nulemdavo jo elgesį.
Dabar jis visiškai nesijaudino dėl to, ką kiti pamanys, jei paaiškės,
kad jam nepavyko pasiekti savo.
Bruno norėjo kuo greičiau užbaigti beprasmiu virtusį iššūkį.
Žinodamas, kad dėl to besilažinantys skyriaus vyrai neatstos,
jis nusprendė surengti nedidelį viešą pasirodymą pėsčiųjų alėjoje
ir, pakvietęs savo kolegų trijulę, paragino juos nuspręsti iššūkio
baigtį.
Tą patį vakarą Bruno planavo pasikviesti Laną į savo na-
mus ir, nutaikęs progą, jai prisipažinti. Jis žinojo galintis ją labai
išgąsdinti, supykdyti ar net stipriai jai pakenkti, tačiau vis tiek
ketino tai padaryti.
Siekdamas kuo geriau pasiruošti, Bruno apie tai mąstė ne vieną
dieną, tačiau dėl savo elgesio padarinių vis tiek negalėjo būti
tikras. Jis turėjo paruošęs Lanai itin svarbią ir džiugią naujieną
apie surastą paramą, kuri turėjo bent šiek tiek sušvelninti jo
namuose susidarysiančią situaciją.

224
 Lemtingo susitikimo išvakarėse Bruno dar sykį patikrino orų
prognozę – rytojaus orai žadėjo būti labai palankūs, o būsimieji
pėsčiųjų alėjos praeiviai nė neįtarė tapsiantys nedidelio jo
pasirodymo liudininkais.
Galvodamas apie rytdieną, Bruno jautė milžinišką jaudulį.
Tokį, kokį jausdavo tik svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis.

112
Rugpjūčio 31 d.

Ketindamas padėti tašką savo kvailame iššūkyje, Bruno

anksčiau išėjo iš darbo ir, į savo visureigio bagažinę paskubomis
susikrovęs daiktus, pasileido link miesto centro.
Numanydamas, kad šįvakar jo namuose susiklostys sudėtinga
situacija, į susitikimą su Lana Mūr važiuojantis Bruno įtampos
nejautė ir netgi buvo atsipalaidavęs. Visų pirma, jis galvojo apie
Lanos reakciją į naujieną apie išspręstą svarbų paramos klausimą
ir iš anksto džiaugėsi dėl visų teigiamų dalykų, kurie dėl to nu-
tiks jos gyvenime.
Atvykęs iki pėsčiųjų alėjos, savo automobilį Bruno paliko
pietiniame jos gale ir, paėjėjęs iki alėjos vidurio, atsisėdo prie
staliuko lauke.
Užsisakęs stiklinę gazuoto mineralinio vandens, jis apsižvalgė
aplinkui. Kitoje alėjos pusėje prie staliuko jau sėdosi Kentonas
Kolinsas, Germundas Kylas ir Martinas Silverbergas, kuriuos jis
buvo pakvietęs čia atvykti.
Lanos Mūr taip pat ilgai laukti nereikėjo – ji netrukus pasirodė
iš šiaurinės alėjos pusės.
Jai priėjus Bruno atsistojo ir pirmasis pasisveikino:
– Labas, Lana. Prašom prisėsti.
– Sveikas, Bruno. Tai pirmasis mano pasirodymas tokioje
viešoje vietoje po pranešimo spaudai, todėl prisipažinsiu –
trupučiuką jaudinuosi, – šiek tiek susigūžusi, paaiškino ji.
– Manau, kad viskas bus gerai, ir tikiuosi, jog šis susitikimas
išeis tik į naudą.

225
 – Tikiuosi... – tarsi pati tuo netikėdama, atsakė Lana.
– Ko nors norėsite? – paklausė prie jų priėjęs padavėjas.
– Kavos su pienu. Ačiū, – paprašė Lana.
Padavėjui nuėjus, Bruno pajuto klausiamą jos žvilgsnį – Lanai
Mūr reikėjo atsakymų.
– Noriu su tavimi pasikalbėti apie specialiojo ugdymo centro
paramos reikalą, kurį norėjau padėti išspręsti, – prakalbo Bru-
no.
„Taip ir maniau.“
– Buvome sutarę, kad jį kuriam laikui atidėsi, – užbėgo už
akių Lana.
– Taip, tačiau aš, kaip čia pasakius, pasižvalgiau aplinkui, kai
ką pakalbinau ir apskritai ieškojau galimybių, todėl dabar turiu
tau kai ką pasakyti.
Lana Mūr staiga nebemanė, kad Bruno ją pasikvietė norėdamas
asmeniškai pranešti blogą naujieną. Bruno dalykiškai tęsė:
– Labai džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad man pavyko
surasti, kas parems šį projektą, todėl galiu užtikrinti, kad centrui
niekas nebegresia, – pasakė jis ir plačiai nusišypsojo.
Ji lėtai nusiėmė savo didžiulius akinius nuo saulės ir įsmeigė į
jį nebylų žvilgsnį. Jai buvo sunku patikėti tuo, ką išgirdo.
– Artimiausiu metu būsimam rėmėjui reikės pateikti tavo
valdomos organizacijos rekvizitus, kad paramą būtų galima
oficialiai įforminti per „Karis Panti“, tačiau esu tikras, kad tavo
darbe tai tėra formalumas. Na, o man lieka tik suvesti tave su
rėmėju ir pasidžiaugti dėl tokio laimėjimo, – Bruno jai dar sykį
plačiai nusišypsojo.
Lana Mūr, rodos, atsitokėjo.
– O, Dieve, Bruno... Tu rimtai? Kaipgi tau pavyko? Negaliu
patikėti... Net nežinau, kaip tau atsidėkoti... O kas sutiko paremti? –
sunkokai rinkdama žodžius, stebėjosi ir klausinėjo ji.
– Niekada nemaniau, kad Laną Mūr galima šitaip išmušti iš
vėžių, – nusijuokė Bruno. – Sakykime, kad su tais, kieno rankose
nemažai galios, man pavyko rasti bendrą kalbą.
– Tai geriausia naujiena, kokią man teko išgirsti per... Nė pati

226
nežinau, per kiek laiko, – pirmą kartą nusišypsojo Lana.
Staiga ji apkabino Bruno ir pabučiavo jį į skruostą. Tai buvo
pirmoji šios dienos staigmena. Netgi Bruno.
– Tu to nusipelnei, – tarė Lana, paleidusi jį iš savo glėbio.
Ji jautėsi pastebimai pagyvėjusi ir akinių nuo saulės nebeužsidėjo.
Bruno pastebėjo, kad dabar ji – ta Lana Mūr, kurią jis buvo iki šiol
pratęs matyti.
– Ačiū... Tikrai nenumaniau, kad tau šis reikalas toks svarbus.
O gal tu bučiuoji kiekvieną tau padėjusį žmogų?
Lana sukikeno.
– Net neįsivaizduoji, kokia esu tau dėkinga, Bruno. Beje,
nekantrauju sužinoti daugiau. Kaip tau tai pavyko ir kas būtent
sutiko padėti?
– Labai malonu tai girdėti. Šį vakarą esu susitaręs susitikti su
rėmėju, todėl norėčiau pakviesti ir tave. Tuomet sužinosi visas
dominančias smulkmenas.
– Mielai! Tik pasakyk, kelintą valandą ir kur, – Lana žvilgtelėjo
į laikrodį.
– Aštuntą vakaro mano namuose.
– Puiku. Žinoma, atvyksiu, – Lana čiupo telefoną ir pasiruošė
užsirašyti Bruno adresą.
– Pakrantės gatvė 91.
– Man vis dar sunku patikėti, kad išjudinai tokį svarbų reikalą...
Tu nepakartojamas, Bruno. Atrodo, tai per gražiai skamba, kad
galėtų būti tiesa. Ko gero, man teks iš tavęs pasimokyti, – visai
rimtai kalbėjo ji.
Bruno džiaugėsi, sugebėjęs pradžiuginti pastaruoju metu
spaudos užgauliojamą Laną Mūr, ir tikėjo, kad ši parama jai taps
gera atspirtimi.
– Džiaugiuosi galėdamas pasitarnauti, – dalykiškai atsakė jis.
– Nė nemanyk kuklintis – tai buvo tikrų tikriausias žygdarbis, –
šiltai žiūrėdama jam į akis, dar sykį pagyrė Lana.
– Dėkoju už tokius gražius žodžius. Jaučiuosi labai pamalo-
nintas.
– Tu visiškai to nusipelnai.

227
 Bruno ištuštino savo mineralinio stiklinę, o Lana baigė gerti
kavą.
– Ar neprieštarausi, jei aš sulakstysiu namo, o tada atvyksiu
pas tave? – žvilgtelėjusi į laikrodį, paklausė ji.
– Žinoma, ne.
– Gerai.
Bruno ant stalo padėjo dešimties dolerių kupiūrą ir juodu
pakilo.
– Palydėsi mane iki automobilio? – paklausė Lana. – Jis visai
čia pat.
– Mielai.
Lana įsikibo Bruno į parankę ir jie lėtai patraukė link jos
automobilio.
Bruno užmetė akį į kitoje alėjos pusėje sėdėjusius kolegas,
kurie taip pat lėtai judėjo ta pačia kryptimi.
– Šis paramos klausimas svarbus ne tik miesto vaikams
bei jų tėveliams, bet ir man pačiai, – linksmai kalbėjo Lana. –
Prisipažinsiu, visai gali būti, kad tai reiškia persilaužimą mano
karjeroje, todėl lieku tau labai skolinga. Padarei man didžiulę
asmeninę paslaugą, – Lana atsisuko į Bruno ir dėkingai pažvelgė
jam į akis.
– Vadinasi, galiu būti dvigubai laimingas.
– Ačiū tau, Bruno, – Lana spustelėjo jam ranką.
Jos veidas tiesiog švytėjo, o atsitiktiniai praeiviai į juodu
nuolatos atkreipdavo dėmesį.
Nuėję iki automobilio, jie pirmiausia suderino kito susitiki-
mo laiką. Lana dar kartą nuoširdžiai jam padėkojo, vėl apkabino
Bruno ir dar sykį pakštelėjo jam į skruostą. Trumpam atsisveiki-
nusi, ji sėdo į automobilį ir nuvažiuodama pamojavo Bruno pro
langą.
Eidamas atgal, Bruno atsisuko į kolegų trijulę, nusišypsojo
jiems ir iškėlė nykštį į viršų. Dėl iššūkio jis visai nesijaudino, nes
turėjo daug didesnį rūpestį – suvaldyti būsimą situaciją namie.

228
 113
Rugpjūčio 31 d.

Po rugpjūčio pradžioje kilusio skandalo Lanos Mūr darbo

reikalai gerokai suprastėjo, o ji pati ėmė galvoti apie savo karjeros
pabaigą.
Eidama susitikti su Bruno, Lana jautėsi nedrąsiai ir nerimavo
dėl tokios viešos susitikimo vietos. Įpratusi prie pastarojo meto
nesėkmių, iš Bruno ji tikėjosi išgirsti eilinę blogą naujieną,
tačiau buvo tiesiog priblokšta žinios apie paramą vaikų centrui
ir nekantravo sužinoti kuo daugiau smulkmenų.
Važiuodama namo persirengti ir pasiimti „Karis Panti“
rekvizitų, Lana tiesiog nenustygo vietoje. Jai buvo sunku patikėti,
kad tokio darbo patirties neturintis Bruno sugebėjo surasti
paramą pačiam sudėtingiausiam šiuo metu užregistruotam
projektui.
Ji žinojo, kad Bruno nebuvo lengva, tačiau jis niekada
nesiskundė, kalbėjo tvirtai ir atrodė situaciją valdantis žmogus –
tikras profesionalas, kuriuo ji gali pasitikėti.
„Jis visuomet elgiasi dalykiškai, tiesiai ir galantiškai. Jei tik
nebūčiau sutikusi Seli...“ – sužavėta Bruno, netgi pamanė ji.
Prisiminusi išvykusią mylimąją, Lana atsiduso. Dabar, kai
viskas turėjo grįžti į savo vėžes ir ji galėjo galvoti apie kitą savo
karjeros laiptelį, Lanai dar labiau jos trūko. Ji jau dabar nekantravo
pasidalyti šia naujiena ir vylėsi, kad tai taps puikia prielaida Seli
sugrįžti.
Galvodama apie būsimą šio vakaro susitikimą, Lana jautė
viduje kylantį jaudulį ir drąsiai svajojo apie teigiamus gyvenimo
pokyčius, tačiau, įsijautusi į sėkmingai išspręstą didžiausią para-
mos projektą, ji nė nenutuokė, kas jos laukia.

114
Rugpjūčio 31 d.

Bruno nesijaudino. Jis laukė greitai turinčios pasirodyti Lanos

Mūr ir džiaugėsi, kad ilgi ir kupini beprotiškų įvykių mėnesiai

229
šiandien pagaliau baigsis.
Nors alėjoje sulaukė akivaizdžių Lanos simpatijų, jis toli gražu
nesiryžo prognozuoti, kaip susiklostys įvykiai per artimiausias
valandas.
Bruno ketino atskleisti savo jausmus ir tikėjosi suvaldyti šio
prisipažinimo sukeltas pasekmes. Jis ketino padaryti viską, kad
kuo mažiau išgąsdintų Laną ir leistų jai jaustis saugiai, todėl buvo
pasiruošęs besąlygiškai gerbti jos atsakymą, kad ir koks jis būtų.
Patikrinęs vaizdo bei garso įrangos nustatymus ir pasižvalgęs
pro langus, Bruno pastebėjo netoli jo namo stovintį sidabro
spalvos visureigį, kuriuo iš pėsčiųjų alėjos atsekė trys jo
bendradarbiai. Jis visai nenustebo juos čia matydamas.
„Įdomu, ką jie tikisi pamatyti“, – Bruno skeptiškai vertino
trijulės galimybes suprasti šio vakaro įvykius.
Jis numanė, kad kolegos liko suintriguoti to, ką pamatė
pėsčiųjų alėjoje, tačiau nei jie, nei Lana Mūr nežinojo, kad svar-
biausi šio vakaro įvykiai dar priešakyje.

115
Rugpjūčio 31 d.

Grįžusi namo, Lana persirengė ir susirinko reikiamus

dokumentus. Mintyse ji jau ruošė klausimus potencialiam
projekto rėmėjui ir, galvodama apie būsimą susitikimą, gerokai
jaudinosi.
Užrakinusi namus, ji įsėdo į savo automobiliuką ir, navigaci-
jos prietaise surinkusi Bruno adresą, išlėkė į svarbų susitikimą.
Vos atvažiavusi į priemiesčio rajoną, kuriame gyvena Bruno, ji
atkreipė dėmesį į nepriekaištingą šios vietovės tvarką ir aplinkui
tvyrančią ramybę. Lėtai važiuodama link Bruno namo, Lana lyg
užhipnotizuota stebėjo vakaro rimties apsuptyje liūliuojančią
šios gyvenvietės idilę, jaukumu užpildančią širdį.
Artėdama prie Bruno namo, ji pastebėjo įsižiebiančias lauko
šviesas ir, pastačiusi savo automobilį, paskambino į duris.
Tarpduryje išdygo galantiškai atrodantis Bruno Braulingas,

230
kuris dar sykį su ja pasisveikino ir nusišypsojo.
– Kaip čia miela ir gražu, – mostelėjusi rankomis, pagyrė ji ir
apsižvalgė aplinkui.
– Ačiū. Prisipažinsiu – pats iki šiol negaliu atsigrožėti šia
vieta, – šypsodamasis padėkojo Bruno. – Kviečiu užeiti.
Įžengusi į vidų, Lana neliko abejinga Bruno namuose
vyraujančiam erdvės ir natūralios šviesos deriniui bei, jos
nuomone, skoningam interjerui:
– Net nežinojau, kad detektyvai turi tokį gerą skonį.
– Džiaugiuosi, kad tau patinka mano būstas, – vėl nusišypsojo
Bruno.
Tačiau, kad ir koks gražus atrodė Bruno namas, Lanai jame
trūko vieno esminio dalyko – rėmėjo, su kuriuo ji atvažiavo
susitikti.
– Ar rėmėjas dar nepasirodė? – paklausė ji.
– Dėl tam tikrų aplinkybių mums padėti sutikęs asmuo negalės
atvykti, – netikėtai atsakė Bruno. – Tačiau nesijaudink – kaip ir
žadėjau, čia išgirsi visus tave dominančius atsakymus.
Lana klausiamai pažvelgė į Bruno.
„Rimtai?“ – bylojo jos žvilgsnis.
Jausdamasi šiek tiek sutrikusi, ji laukė tolesnio Bruno
paaiškinimo.
Pastebėjęs Lanos veide atsispindinčius klaustukus, jis puolė
sklaidyti dvejones:
– Nesijaudink, susitikimas įvyks, kaip ir planuota. Nors pats
ir neatvyks, rėmėjas sutiko su mumis pasikalbėti ir atsakyti į
visus tavo klausimus, – Bruno parodė į svetainės kampe stovinčią
vaizdo ir garso techniką – didelės įstrižainės televizorių, rodantį
prie jo prijungto nešiojamojo kompiuterio turinį, ir šalia jo
pastatytas garso kolonėles.
Į tai Lana anksčiau tiesiog neatkreipė dėmesio.
– Liko tik truputį palaukti, – pridėjo Bruno, žvilgtelėjęs į
laikrodį.
Lana Mūr nusišypsojo.
– Bruno, tu nepaliauji manęs stebinti.

231
 – Tikiuosi...
Ji sukikeno.
– Tuojau susiskambinsime.
– Truputėlį nekantrauju, – prisipažino Lana.
Priėjęs prie nešiojamojo kompiuterio, Bruno paspaudė klavišą
„Enter“. Pasigirdo skambučio signalas.
Stovėdami priešais televizorių, Lana ir Bruno matė savo
atvaizdą stambiu planu. Į Bruno skambutį kažkas atsiliepė.
Didžiojoje ekrano dalyje trumpam atsirado juodas stačiakampis,
kuriame netrukus pasirodė jų pašnekovas.
Visai to nesitikėjusi, Lana Mūr pamatė besišypsantį valstybės
premjerą.

116
Rugpjūčio 31 d.

Negalėdama prisiminti, ar kada nors yra buvusi labiau

nustebinta, vos spėjusi atsitokėti, Lana kalbėjosi su vienu
aukščiausių šalies vadovų.
– Labas vakaras, gerbiamas premjere, – pasisveikino Bruno,
pajutęs į delną švelniai įsliuogiančią šalia jo stovinčios Lanos
rankutę.
Švelniai ją spustelėjęs, Bruno Lanai suteikė daugiau
pasitikėjimo. Šios detalės vaizdo kamera neužfiksavo, todėl
premjeras nieko nepastebėjo.
– Sveikutis, Bruno. Malonu, kad paskambinai, – atsakė
premjeras ir pasisveikino su Lana:
– Labas vakaras, panele Mūr. Kaip gyvuojate?
– Labas vakaras, pone premjere. Kokia staigmena! – pasis-
veikino ji.
– Che che, – solidžiai sukrizeno premjeras. – Įdomu, kaipgi
galėčiau būti staigmena, jei mane kasdien rodo per televiziją!
– Tačiau jus pirmą kartą rodo tiesiogiai per mano asmeninę
namų televiziją, – įsiterpė Bruno ir jie visi trys nusikvatojo.
– O aš ne vienas, – pirmasis prakalbo premjeras ir įdėmiai

232
pažvelgė į Bruno, – turiu garbingą svečią.
Premjeras kažkam pamojo ateiti į kadrą.
Šalia jo išdygo aukštas, liekno sudėjimo, keturiasdešimties
metų vyriškis, dėvintis prabangų kostiumą. Lana ir Bruno iš karto
jį pažino – tai miesto chemijos pramonės magnatas Haroldas
Miunceris, prieš kelerius metus verslo imperijos valdymą
perėmęs iš į pensiją išėjusio tėvo.
– Leiskite jus supažindinti, – pasiūlė premjeras.
– Haroldas Miunceris, – prisistatė naujasis pašnekovas.
– Bruno Braulingas.
– Lana Mūr.
Bruno žinojo, kad už į jį nutaikyto premjero žvilgsnio slypi
užuominos į problemas, kurių jis sulauks už tai, kad sudrumstė
tokių galingų asmenų ramybę, tačiau išliko atsipalaidavęs ir
bendravo įprastai – dėl viso to dabar tiesiog nekvaršino sau
galvos.
– Panele Mūr, su didžiuliu malonumu noriu jums pranešti, kad
gerbiamas Haroldas Miunceris ir jo valdomos verslo bendrovės
nuo kitų metų pradžios prisidės prie specialiojo ugdymo centro
„Kibirkštis“ finansavimo. Jaučiu didžiulę garbę, galėdamas jums
tai pasakyti, – iškilmingai pareiškė premjeras.
– Labai ačiū jums, gerbiamas premjere, ir jums, pone Miunceri.
Tai labai maloni žinia, kuria nudžiuginsite daug vaikučių ir jų
tėvelių, – šiek tiek susijaudinusi kalbėjo Lana.
– Prašom. Žinote, Bruno mane nesunkiai įtikino, kad jokiu
būdu negalime leisti uždaryti tokio svarbaus vaikų centro.
Laimei, ponas Haroldas atsiliepė į šį pagalbos prašymą, už ką jam
esu dėkingas.
– Mūsų įmonė tiesiog atliko pilietinę pareigą, – santūriai
pasakė Haroldas Miunceris, žiūrėdamas į Bruno ir kone kiaurai
perverdamas jį akimis.
Matydamas tokį iškalbingą žvilgsnį, Bruno suprato įgijęs dar
vieną priešą.
– Tikiuosi, tai jums nebus per didelė našta? – pasiteiravo Lana
Haroldo Miuncerio.

233
 – Na, ką jūs! – suskubo atsakyti premjeras. – Tokie žmonės
gali labai daug. Bruno tikrai žinojo, į ką kreiptis, – klastingai
šypsodamasis, premjeras dar sykį pažvelgė į Bruno.
Nors puikiai suvokė jam skirtas užuominas, Bruno dabar jų
nesureikšmino. Šiuo metu svarbiausia tai, kad premjero ir verslo
banginio žodžius Lana suprato tiesiogiai.
– Nesijaudinkite, panele Mūr, – maloniai atsakė Haroldas, –
mes labai džiaugiamės, galėdami prisidėti prie visuomenės
gerovės.
– Labai malonu tai girdėti, – atsakė Lana.
\

– Ką gi, – palaikydamas pokalbio tempą, vėl prakalbo

premjeras, – kalbant iš praktinės reikalo pusės, Haroldui reikės
jūsų valdomos įmonės rekvizitų. Juk paramą forminsime per
jūsų valdomą „Karis Panti“?
– Taip, reikiamus duomenis atsiųsiu elektroniniu paštu, –
atsakė Lana.
– Kartu galėsime susitarti, kada padaryti oficialų pranešimą, –
įsiterpė Haroldas.
– Puiku! – pritarė Lana.
– Mano atstovė spaudai su jumis susisieks artimiausiu metu, –
maloniai informavo Haroldas. – Galėsite suderinti oficialaus
pranešimo tekstą, kurį asmeniškai perskaitysiu specialiai tam
surengtos spaudos konferencijos metu. Tinka?
– Nuostabu. Iš anksto jums dėkoju, – susijaudinusi Lana
spustelėjo Bruno ranką.
– Šaunu. Vadinasi, sutarta, – apibendrino premjeras,
padarydamas nedidelę pauzę. – Panele Mūr, leiskite pasakyti,
kad jūsų įgyvendinamos idėjos ir iniciatyvos vertos tikro
susižavėjimo. Tai jums sakau kaip eilinis mūsų šalies pilietis ir
kaip valstybės premjeras, labai vertinantis jūsų pasiaukojimą
ir sunkų darbą. Man buvo didžiulė garbė tarpininkauti šiame
svarbiame reikale – jūs nusipelnote pačios didžiausios pagarbos.
Telydi jus sėkmė.
Lana Mūr trumpam neteko amo. Bruno jautė, kaip iš
susijaudinimo ėmė drebėti jos ranka, todėl tvirčiau ją spustelėjo.

234
 – Labai malonu girdėti tokius šiltus žodžius. Nuoširdžiai ačiū
jums, gerbiamas premjere, ir jums, pone Miunceri. Lieku jums
abiem be galo dėkinga ir pažadu toliau dirbti, kad pateisinčiau
jūsų ir visų kitų žmonių lūkesčius, – sukaupusi savo patirtį,
atsidėkojo Lana, beveik neparodydama jaudulio.
– Panele Mūr, jūs nusipelnote visų įmanomų pagyrimų, –
solidžiai pridėjo Haroldas Miunceris.
– Dar kartą jums dėkoju, – atsakė Lana.
– Ką gi, – įsiterpė premjeras, – kad ir kaip malonu būtų,
apgailestauju, bet šis gražus pokalbis turi baigtis. Panele Mūr,
prieš atsisveikindamas, noriu jums dar sykį palinkėti visokeriopos
sėkmės. Viso geriausio.
– Savo ir visų centro darbuotojų bei jame esančių vaikų vardu
dėkoju jums iš visos širdies, – atsakė Lana. – Viso gero.
– Ir aš lieku jums skolingas, gerbiamas premjere. Labai jums
ačiū. Jums taip pat, pone Miunceri, – padėkojo Bruno.
– Linkiu jums sėkmės, panele Mūr. Netrukus susisiek-
sime, o dabar sakau sudie, – atsisveikino Haroldas Miunceris,
žvilgtelėdamas į Laną ir Bruno.
Pašnekovų vaizdui pranykus, Lana švelniai paleido Bruno
ranką. Priėjęs prie nešiojamojo kompiuterio, Bruno jį uždarė.
Lana buvo tiesiog pagauta ekstazės.

117
Rugpjūčio 31 d.

Tai nesuvokiama. Kaip Bruno sugebėjo pasiekti tokias

aukštumas? Kaip galėjo įtikinti prisidėti patį valstybės premjerą?
Juk vien būti jo priimtam – paprastam žmogui neįveikiama
kliūtis.
Akivaizdu, kad Bruno nėra eilinis žmogus. Atrodo, kad ir
kokios sunkios būtų, aplinkybės tiesiog paklūsta jo valiai.
Lanai mintys netilpo galvoje.
– Tikiuosi, pokalbis atitiko lūkesčius? – pasiteiravo Bruno.
– Prisipažįstu – aš nė neįsivaizdavau, ką tu sugebi, Bruno. Apie

235
tokią šio paramos reikalo baigtį galėjau tik pasvajoti, o pamačius,
su kuo kalbėsiu, man pritrūko drąsos, todėl įsikibau tau į ranką.
Pasigirdo skambutis į duris.
– Minutėlę, – Bruno nuėjo atidaryti durų.
Atsiskaitęs su išvežiotoju, jis parsinešė dvi vidutinio dydžio
picas ir padėjo jas svetainėje ant staliuko.
– Nežinau, kaip tau, bet man labai norisi užkąsti. Kviečiu
prisėsti, – šalia picų dėdamas lėkštes ir stalo įrankius, pakvietė
Bruno.
– Ačiū, – atsisėdusi padėkojo Lana.
– Dar kartelį atsiprašau, – perspėjo Bruno ir nuėjo į virtuvę.
– Žinoma, – jam pavymui pasakė Lana.
Bruno netrukus grįžo nešinas ledukų kibirėlyje atšaldytu
buteliu šampano ir dviem taurėmis.
– Manau, reikėtų bent šiek tiek atšvęsti, – pasiūlė jis. – Tikiuosi,
neprieštarauji?
– Tikrai ne. Mielai atšvęsčiau!
Bruno iššovė butelio kamštį ir pripylė po taurę šalto,
burbuliuojančio šampano.
– Už tave, Bruno! – Lana pirmoji pasiūlė tostą.
– Už mane, – nusišypsojo jis.
Susidaužę taurėmis, juodu sutartinai gurkštelėjo prabangaus
gėrimo.
Spindinčiomis akimis Lana žiūrėjo į savo naują didvyrį Bruno
Braulingą, o jos veidas, per pastarąjį pusdienį sugėręs didžiulę
teigiamų emocijų dozę, dabar tiesiog švytėjo.
Į ją žiūrėdamas, Bruno jautėsi beviltiškai įsimylėjęs.
– Prašom vaišintis, – pasiūlė jis, rodydamas į picas.
– Ačiū.
Juodu ėmė valgyti.
– Nesupyk dėl to, ką pasakysiu, – prakalbo Lana, – bet tu-
riu pripažinti, kad kurį laiką mane dėl tavęs kankino nedidelės
abejonės.
– Tikrai? – Bruno, rodos, beveik nenustebo.
– Taip, bet tik truputį. Kai pasisiūlei padėti, maniau, kad tai

236
darai iš kažkokių asmeninių paskatų, tačiau visuomet elgeisi itin
profesionaliai. Esu tiesiog sužavėta, ko tu pasiekei, Bruno. Su
tavimi dirbti – tikras malonumas.
– Ačiū. Net nepamenu, ar kada nors esu girdėjęs tiek pagyrų, –
vėl nusišypsojo jis.
– Man labai smalsu, kaip tau visa tai pavyko, – gurkštelėjusi
šampano, pasakė ji.
– Tai gana paprasta. Tiesiog paaiškėjo, kad mudu su premjeru
turime daugiau bendra, nei kuris nors iš mūsų būtų galėjęs
pagalvoti, – miglotai atsakė Bruno.
– Tik nepamanyk, kad kišuosi į tavo reikalus. Noriu, kad
žinotum, jog gerbiu tave kaip profesionalą.
– Ačiū, Lana. Man tikrai labai malonu iš tavęs tai girdėti. Savo
srityje tu sugebi daug daugiau nei aš. O, kalbant apie paramą
vaikų centrui, man viskas pavyko dėl paprasčiausių sutapimų ir
aš visai nebijau to pripažinti. Tiesa, dėl to tikrai neketinu mažiau
džiaugtis – svarbiausia, kad pavyko.
– Visiškai sutinku, – Lana išgėrė savo šampaną.
Bruno vėl pripildė abi taures.
– Gali neabejoti, kad man pakaks galutinio tavo darbo
rezultato, – sukrizeno ji.
– Ačiū.
– Kaip jau minėjau, – Lana nurijo dar gurkšnelį šampano, –
šis paramos reikalas man asmeniškai nesibaigia vaikų centro
finansavimo užtikrinimu. Jis daug svarbesnis.
Bruno klausėsi.
– Visų pirma, tikiuosi, kad ši sėkmė padės man susigrąžinti
visuomenės pasitikėjimą. Žinai, būti viešu asmeniu savaime yra
nemenkas iššūkis, o kai tave dar įvelia į skandalą... – Lana pavaiz-
davo svaigstančią galvą, – tuomet jau visai nekas. Visuomenė,
netgi ta, dėl kurios tu aukojiesi, nemėgsta, jei turi nuo jos
paslapčių.
– Turi omenyje išspausdintą tavo ir Seli nuotrauką ir po to
kilusį skandalą?
– O, taip. Antra, išduosiu tau savo mažytę paslaptį: kelerius

237
metus dirbdama pačiuose įvairiausiuose paramos projektuose,
aktyviai dalyvaudama Vidurvasario šventėje ir užsiimdama
daugybe smulkesnių reikalų, jau kurį laiką rimtai pagalvoju apie
kitą savo karjeros etapą. Visai gali būti, kad tu, Bruno, man jį
dabar suteikei.
– Kaip?
– Viskas labai paprasta. Manau, kad, pasklidus žiniai apie spe-
cialiojo ugdymo centro „Kibirkštis“ išsaugojimą, susigrąžinsiu
gerą savo vardą, o tai savo ruožtu suteiks galimybę pakeisti darbą,
nors, prisipažinsiu, dar visai neseniai svarsčiau viską mesti ir
tiesiog atsistatydinti, – atviravo Lana.
– O ar nebūtų buvę gaila? Miesto žmonės tave labai myli.
– Iš esmės ne. Rūpinimąsi parama lengva širdimi atiduočiau
jaunajai kartai – mieste yra daugybė gabių žmonių, kurie puikiai
su tuo susitvarkytų.
– O ar turi omenyje kokią nors konkrečią poziciją, kurią
norėtum užimti kitame savo karjeros etape? – pasidomėjo
Bruno.
– Taip. Kandidatuosiu į socialinių reikalų ir darbo ministrės
postą kaip nepriklausoma kandidatė. Turiu daug panašaus darbo
patirties ir puikiai išmanau valstybės socialinę sistemą – žinau
jos finansavimo ypatumus, stipriąsias ir silpnąsias puses, gerai
suprantu, ko jai trūksta ir kaip veiksmingiau panaudoti valstybės
lėšas.
– Įspūdinga. Manau, kad tavo kandidatūra niekam nekeltų
abejonių, ir neabejoju, kad esi visiškai tinkamas žmogus į šį
atsakingą postą. Dvigubai džiaugiuosi už tave, Lana, – Bruno
kilstelėjo savo taurę.
Juodu sutartinai gurkštelėjo šampano.
– Na, o dėl kilusio skandalo manau, kad tavo pranešimas
spaudai buvo puikus žingsnis.
– Ačiū. Tikiuosi, kad naujiena apie vaikų centro veiklos
užtikrinimą padės išsklaidyti paskutinius nuogąstavimus ir
viskas grįš į normalias vėžes. Štai kodėl nesiliauju kalbėjusi, koks
man svarbus šis paramos projektas.

238
 – Suprantu. Noriu, kad visus nuopelnus dėl vaikų centro
išsaugojimo nesivaržydama prisiimtum sau, ir tikiuosi, kad tau
tai tikrai padės. Tai, kad aš prie to prisidėjau, nė kiek nesumen-
kina tavo nuopelnų. Tiesą sakant, kadangi iš esmės neužsiimu
paramos reikalais, net nenorėčiau būti oficialiai įvardytas. Many-
kime, kad šiuo atveju aš tik prisidėjau prie bendro reikalo.
Lana buvo nustebusi. Ji dar niekada nebuvo sutikusi vyro, kuris
dėl jos padarytų tiek daug, visai nesureikšmintų savo pagalbos ir
nieko iš jos nenorėtų.
„O gal aš paprasčiausiai kažko nesuprantu ar tiesiog
nepastebiu?“ – svarstė ji.
Šiaip ar taip, Bruno jai atrodė žmogus, kuriuo galima
pasitikėti.
– Tu pernelyg kuklus, Bruno. Žinoma, negaliu nesutikti su
tavo pageidavimu, todėl padarysiu, ko prašai.
– Dėkoju. Tiesa, tau leidus, nuo šiandien jausiuosi šį reikalą
visiškai grąžinęs į tavo rankas.
– Žinoma. Tau niekuo rūpintis nebereikia.
– Puiku.
Tai, kad šiuo metu šalia jo sėdėjo laiminga ir linksmai nusitei-
kusi Lana Mūr, Bruno buvo tiesioginis atpildas už jo alinantį darbą
ir kantrybę. Galėdamas laisvai bendrauti su savo mylima moteri-
mi, girdėti meilius jos žodžius ir šildytis šiltu jos žvilgsniu, Bruno
sugebėjo nepaisyti jo namuose sklandančios nepermaldaujamos
laikinumo aureolės ir šią akimirką buvo išties laimingas.
– Žinai, aš jau beveik patikėjau, kad netrukus viskas susi-
tvarkys. Lieka tik vienas dalykas, kuris man neduoda ramybės, –
atviravo Lana.
– Kas gi tai?
– Seli Lokerbek.
– Ar jai kas nors nutiko?
– Ne, nieko baisaus. Tik tai, kad, slėpdamasi nuo skandalo,
ji išvyko iš miesto ir paliko mane vieną, o grįžti, kiek suprantu,
prisibijo, nors būtent jos man dabar labiausiai reikia, – prisipažino
Lana.

239
 Bruno įdėmiai klausėsi.
– Kartais, guosdama save, pagalvoju, kad Seli paprasčiausiai
nepažįstu ir kad ji tiesiog savaip į viską sureagavo. Beje, man
taip pat norėjosi viską mesti ir lėkti jai iš paskos, – jau linksmiau
pridūrė ji, – bet juk prieš keletą dienų nebūčiau nė pagalvojusi,
kad šis paramos reikalas bus taip įspūdingai sutvarkytas. Todėl
privalau išlikti optimistė ir tikėtis, kad vieną dieną Seli sugrįš.
Bruno surimtėjo. Numanydamas, kad, pasikeitus pokalbio
temai, Lana gali bet kada panorėti vykti namo, jis ketino jai
pasakyti patį svarbiausią dalyką ir buvo pasiruošęs negrįžtamai
pakeisti šio vakaro nuotaiką.
Tiesa, apie tai pagalvojus, net pačiam Bruno Braulingui
drebėjo kinkos.

118
Rugpjūčio 31 d.

Atėjo laikas įgyvendinti sunkiausią savo sumanymo dalį. Visos

geros naujienos, kurias Lana šiandien išgirdo iš Bruno, tebuvo
pozityviai nuteikiantis įvadas, kuriuo Bruno siekė sušvelninti
galimą jos reakciją.
Į ją Bruno pažiūrėjo rimta, kiek sutrikusia ir truputį kalta veido
išraiška. Vildamasis suvaldyti situaciją, jis susikaupė lemtingai
akimirkai, nes delsti nebebuvo galima.
– Lana... – padarė pauzę jis, – turiu tau pasakyti šį tą labai
svarbaus. Tikiuosi, kad išklausysi mane ir nesupyksi dėl to, ką
netrukus išgirsi.
Nustebusi dėl tokių Bruno žodžių, Lana sukluso.
– Nors ir daug nuveikiau tavo labui, privalau prisipažinti, kad
esu tau nusikaltęs ir noriu apie tai papasakoti.
Lana atrodė šiek tiek išsigandusi.
„Nejaugi dabar sužinosiu tikrąją jo pagalbos kainą?“ – suglumo
ji.
– Nežinau, ar turiu teisę šito prašyti, bet labai norėčiau, kad
manimi pasitikėtum ir išklausytum iki galo.
– Tu mane šiek tiek gąsdini, Bruno.

240
 Šią akimirką ji dar nesusigaudė, apie ką būtent kalba Bruno,
todėl instinktyviai pasiruošė išgirsti blogiausia.
– Dovanok, visai nenoriu tavęs išgąsdinti. Prašau tiesiog
išklausyti mane.
– Gerai. Klausau.
– Noriu tau prisipažinti.
Padaręs dar vieną trumpą pauzę, Bruno susikaupė ir kalbėjo
toliau:
– Kai šių metų pradžioje keletą kartų atsitiktinai susitikome,
apie tave buvau girdėjęs labai daug gera ir turėjau pačią geriausią
nuomonę. Jau po pirmųjų mudviejų susitikimų, kad ir kokie
nereikšmingi jie atrodytų, pajutau tau vis stiprėjančią trauką ir
daug apie tave mąsčiau. Po anksti pavasarį Habermano leidinyje
pasirodžiusios mudviejų nuotraukos ir spėlionių apie galimus
mūsų santykius mano kolektyvas ėmė provokuojamai lįsti į akis,
o aš, būdamas pernelyg išdidus, kaipmat pasišoviau visiems
įrodyti, kad galiu pelnyti tavo draugystę ir užmegzti su tavimi
santykius.
Lana įdėmiai jo klausėsi.
– Nors iš tiesų norėjau padėti, – tęsė Bruno, – prie paramos
reikalų prisidėjau iš dalies dėl to, kad turėčiau galimybę palaikyti
su tavimi ryšį ir galiausiai artimai susidraugauti, – žiūrėdamas
Lanai į akis, atvirai prisipažino Bruno.
– Visada maniau, kad tavo ketinimai yra nuoširdūs... – šiek
tiek nusivylusi ir sumišusi atsakė ji.
Stebėdamas toli gražu ne isterišką jos reakciją, Bruno
pagalvojo, kad, būdama žavinga moteris, Lana Mūr, ko gero, yra
daugybę kartų susidūrusi su panašiu vyrų elgesiu, todėl sugeba
reaguoti šaltai.
– Sakyk, ar naujiena apie paramą tebuvo puikiai surežisuotas
spektaklis? Ar savo prisipažinimu man tai nori pasakyti? –
pasigirdo paprastas ir ganėtinai šaltas jos klausimas.
– Ne. Užtikrinu, kad viskas, ką girdėjai, yra tikra.
Lana pastebimai atlėgo. Tai, kad Bruno prisipažino paslapčia
siekęs jos dėmesio, toli gražu nebuvo blogiausia jos išgirsta nau-

241
jiena ar patirtas įžeidimas. Šiaip ar taip, iš daugiau nei tuzino
pastaraisiais metais sutiktų vyrų ji buvo patyrusi lygiai tą patį.
Skirtumas tas, kad toks Bruno elgesys virto realia parama vaikų
centrui.
– Ačiū tau už atvirumą, Bruno, – pasakė ji. – Aš nepykstu,
tačiau nesuprantu, kodėl būtent dabar nusprendei tai papasako-
ti. Juk visus tuos mėnesius iš tavęs nesulaukiau nė menkiausios
užuominos į asmeniškumus.
Lana Mūr buvo visiškai teisi, tačiau tai, ką ji išgirdo iš Bruno,
anaiptol nebuvo viskas, ką jis šįvakar ketino jai papasakoti.
– Atsakysiu į tavo klausimą, tačiau pirma dar turiu šį tą pa-
pasakoti.
– Gerai.
– Kad ir kaip kvailai tai skambėtų, dar visai neseniai jausdavau
galingą vidinę paskatą kitiems įrodyti, kad galiu ir sugebu viską,
kad visur esu geriausias, todėl su kolektyvu susilažinau, kad
su tavimi artimai susidraugausiu... Dabar, kai galvoju apie šį
gana kvailą savo pasiryžimą, vis dėlto tikrai nesigailiu dėl šio
pasirinkimo.
Leisdamas Lanai užduoti savo klausimą, Bruno trumpam
nutilo.
– Nesigaili? – nesuprato ji.
– Nė trupučio.
– Kaip tai suprasti?
– Nesigailiu, nes tik pasiryžęs su tavimi susidraugauti, kad
ir dėl to kvailo noro kitiems įrodyti savo gebėjimus, turėjau
galimybę su tavimi pabūti, pabendrauti, pažinti tave ir pajusti
tau pačius gražiausius jausmus... Tuomet į tas kvailas lažybas
nebekreipiau jokio dėmesio, tačiau džiaugiuosi, kad su jomis
prasidėjau, nes turėjau galimybę tave pamilti...
– Nieko nebesuprantu! – nukirto Lana. – Ką tu nori tuo pa-
sakyti? Juk mudu buvome susitikę tik keletą kartų ir kalbėjome
tik apie reikalus, – apstulbusi papriekaištavo ji.
Lana pamanė pirmąkart susidūrusi su kažkokiu keistu ir
nepaaiškinamu prieraišumo prie jos atveju – juk Bruno žino,

242
kad ji turi mylimą moterį ir apskritai turi būti daugiau nei
akivaizdu, kad ji jam nieko nejaučia. Negalėdama suvokti tokio
prisipažinimo prasmės, bendraudama su Bruno Lana pirmą
kartą pasijuto nejaukiai.
– Suprantu, kad mano žodžiai skamba labai keistai ir nepagrįstai –
turiu tau pasakyti šį tą daugiau. Prašau mane išklausyti.
Švelnus ir rūpestingas Bruno tonas, kalta ir labai geranoriška
jo veido išraiška jai leido vėl pasijusti saugiai, todėl Lana buvo
pasiruošusi jį išklausyti.
Bruno neketino sustoti ir buvo pasiruošęs papasakoti viską.
Padaręs eilinę nedidelę pauzę, jis susikaupė ir pasakojo to-
liau:
– Tuoj paaiškinsiu savo žodžių prasmę.
Rimtas jo žvilgsnis bylojo kažką ypatinga. Lana suprato tik
tai, kad Bruno jaudinasi ir ketina pasakyti labai svarbų dalyką.
– Kaip minėjau, susipažinęs su tavimi, apie tave galvojau
nemažai laiko. Nuo pat pradžių tavo elgesyje ir manierose
pastebėjau šį tą, kas man nedavė ramybės, todėl negalėjau nustoti
apie tai galvojęs, o po įtemptų apmąstymų nusprendžiau, kad
tavo kūno kalbos ženklai byloja apie lytinę orientaciją – kad tu
esi lesbietė.
Lana leido jam kalbėti ir nieko neklausinėjo.
– Turint omenyje mano pasiryžimą pelnyti tavo draugystę,
ši išvada reiškė, kad turiu iš esmės pergalvoti tavęs siekimo
strategiją.
Trumpam nutilęs, Bruno staigiai pripildė savo tuščią taurę ir
gurkštelėjo didelį šampano gurkšnį.
– Neketinau atsisakyti savo sumanymo tavęs siekti, todėl,
nemažai apie tai svarstęs ir nematydamas kitos galimybės,
ryžausi beveik beprotiškam žingsniui – sukūriau Seli Lokerbek
asmenybę... – pagaliau lemtingus žodžius pasakė Bruno.
Lanos akys išsiplėtė. Ji atšlijo ir sustingo, galvoje paskubomis
bandydama įvertinti jo žodžių absurdiškumą.
– Atleisk man, – pridūrė Bruno.
„Tai visiška nesąmonė! Ką jis čia dabar kalba?“

243
 – Ar tai koks nors nevykęs pokštas? – nepatikėjusi tuo, ką
išgirdo, paklausė Lana.
– Aš rimtai, Lana... Visus tuos mėnesius apsimetinėjau esąs
Seli Lokerbek, o ji iš tikrųjų neegzistuoja.
Lana Mūr dar kartą pabandė įsiklausyti į Bruno žodžius.
„Ne, šito tiesiog negali būti... Visą tą laiką... Nesąmonė...“ –
šokinėjo jos mintys.
Vėl atmetusi tokią galimybę, ji kol kas nesuprato, kodėl Bruno
šitaip kalba.
– Bruno, jei tavęs nepažinočiau, dabar tikrai išsigąsčiau... –
pasakė Lana, įdėmiai žiūrėdama jam į akis ir tarsi norėdama
įsitikinti jo patikimumu. – Žinau, kad sugebi kone viską ir tikrai
moki nustebinti, bet šitai... Atleisk, ne! – ji nepritariamai papurtė
galvą.
Bruno nieko neatsakė, tačiau jo veido išraiška nebuvo
pasikeitusi nuo pat prisipažinimo akimirkos.
Bandydama atlaikyti šį žvilgsnį, Lana dar sykį įvertino Bruno
žodžius.
„Ką, rimtai?“
– Bet juk šito negali būti!
– Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl man visa tai pavyko, –
ramiai atsakė Bruno.
– O kaip dalyvės interviu, televizijos kameros, miesto šventė?.. –
Lana vardijo silpnąsias jo apsimetinėjimo vietas.
– Tinkamai pasiruošus, visa tai – tik technikos ir savitvar-
dos klausimas. Svarbiausia – niekas nesitikėjo, kad Seli gali būti
kažkas kitas, juo labiau aš.
– Vis tiek negaliu tuo patikėti.
– Tuomet galiu paminėti kokį tik nori faktą, kurį žinotų tik
Seli.
– Geriau nereikia, – atsisakė ji, nenorėdama būti šitaip
apnuoginta. – Tu geriau tiesiogiai tai įrodyk. Gal gali dabar ja
persirengti ir man pasirodyti?
– Gerai, bet pažadėk, kad neišsigąsi, – pagalvojęs paprašė Bru-
no.

244
 – Išsigąsiu?! Tikrai ne, – Lanos veide atsispindėjo smalsumas.
– Tuomet turėsi palaukti mažiausiai dvidešimt minučių, –
Bruno vienu mauku išgėrė likusį šampaną.
– Sutarta.
Svetainėje palikęs Laną, jis užlipo į antrą aukštą.

119
Rugpjūčio 31 d.

Likusi viena, Lana Mūr susimąstė. Viena vertus, Bruno kalbėjo

labai rimtai, o jo žvilgsnis bylojo, kad jis nemeluoja, tačiau tai,
ką jis sakė, praktiškai negalėjo būti tiesa, nes tai jau būtų kažkas
antgamtiška... Su Seli praleidusi daugybę valandų, ji niekada
nesuabejojo, kad Seli galėtų būti... ne Seli.
Negalėdama patikėti, kad Bruno sakė tiesą, ir laukdama jo
pasirodant, Lana svarstė, ką iš tiesų pamatys.
Pagalvojus, ką Bruno galėtų veikti mažiausiai dvidešimt
minučių, jei ne iš tiesų persirenginėti moterimi, ją staiga
persmelkė mintis: „O kas, jei tai iš tikrųjų tiesa? Juk jis jau įrodė,
ką sugeba, tad kodėl gi ne?“
Lana prisiminė, kaip Bruno išsirinko patį sudėtingiausią
paramos projektą, kaip ją nuramino savo pasitikinčiu tonu,
kai ji jam skambino, pasigirdus naujienai apie savo namuose
nužudytą moterį, kaip įtikinamai ir padrąsinamai kalbėjo su
ja, kviesdamas susitikti alėjoje. O kur dar įspūdingas paramos
klausimas, sutvarkytas pačiu aukščiausiu lygiu...
Prisiminus šiuos epizodus, Lanai staiga nebeatrodė, kad žmogui,
kuriam paklūsta pačios sunkiausios aplinkybės, nepriekaištingas
apsimetinėjimas moterimi būtų neįgyvendinama užduotis.
„Jeigu tik... – vėl pamanė ji, bet iškart save sudrausmino: –
Baik, Lana!“
Ji prisiminė, kad Seli visuomet būdavo gana nedrąsi,
bučiuodavosi labai atsargiai ir nebuvo linkusi net į mažiausią
intymumą... Jei Bruno žodžiai yra tiesa, nemažai dalykų staiga
įgavo visai neblogą paaiškinimą.

245
 „Vadinasi, visai realu, kad mano mylimoji nė neegzistuoja ir
Bruno sakė tiesą? – šiek tiek sumišusi suabejojo ji. – Ar jis yra tas
žmogus, kurį aš, pati to nežinodama, įsimylėjau?“

120
Rugpjūčio 31 d.

Palikęs Laną svetainėje, Bruno užlėkė į antrąjį namo aukštą, kur

turėjo pasidėjęs didžiąją dalį persikūnyti į Seli Lokerbek naudotų
reikmenų. Nors beveik nesitikėjo, kad jų dar gali prireikti, buvo
nusprendęs jų neišmesti – juk maža kas.
Savo prisipažinimu labiau sudominęs, nei išgąsdinęs Laną,
Bruno jautėsi pakiliai ir skubėjo persirengti Seli. Ant lovos
susidėjęs reikiamas priemones ir daiktus, jis pradėjo teptis
makiažą, o tuomet ekspromtu sugalvojo atiduoti paskutinę
duoklę prie namo tūnantiems kolegoms, laukiantiems jo iššūkio
pabaigos.
Priėjęs prie lango, Bruno šiek tiek praskleidė juodas užuolaidas.
Nežiūrėdamas tiesiai į Martino automobilį, lyg užsimiršęs, jis
lėtai nužvelgė apylinkes ir visai nesijaudino dėl nedidelio kiekio
makiažo, kurį buvo spėjęs užsitepti, nes kolegos vis tiek negalėjo
jo įžiūrėti.
Jausdamasis bent šiek tiek paįvairinęs nuobodų trijulės
sėdėjimą automobilyje, Bruno vėl pradingo už užuolaidų.
„Vis dėlto įdomu, kaip jie vertins šios dienos įvykius...“ –
pamanė jis ir, peržiūrėjęs ant lovos paskleistus reikmenis, kibo
į darbą.
Persirengdamas Seli Lokerbek, Bruno galvojo apie būsimą
Lanos reakciją. Iki šiol nesulaukęs jos išgąsčio ar pykčio, jis tikėjo,
kad Lana, nors ir patirs lengvą šoką, savo emocijas suvaldys ir
skandalo nesukels.

121
Rugpjūčio 31 d.

Laikas lėkte pralėkė. Maždaug po dvidešimties minučių Lana

išgirdo iš antrojo aukšto besileidžiančius žingsnius. Nežinodama,

246
ko tikėtis, ji susikaupė ir įsitempė.
Netrukus ji išvydo savo mylimąją – Seli Lokerbek.
– Labas, mano mieloji, – pasisveikino Seli.
– O, Dieve... – netekusi žado, sumurmėjo Lana.
Paskutinė, racionaliai susidariusią situaciją bandanti paaiškinti
jos mintis buvo ta, kad Seli pažįstantis Bruno pakvietė ją į svečius
ir nusprendė padaryti tokią staigmeną.
Priėjusi artyn, Lana greitai pastebėjo ne visai tobulą Seli
išvaizdą.
– Man reikėjo daugiau laiko, kad tobulai persikūnyčiau, –
paaiškino Bruno.
Tarytum nesitikėjusi vyriško balso, Lana atšlijo. Ji pagaliau
patikėjo Seli Lokerbek asmens kilme ir buvo tiesiog apstulbusi.
– Die-ve ma-no! – dabar jau garsiai ištarė ji.
Labiau už viską ji buvo nustebusi ir negalėjo suvokti, kokiam
beprotiškai rizikingam dalykui ryžosi Bruno. Lanai buvo truputį
apmaudu, kad Bruno ją šitaip apmulkino, tačiau ji jautė didžiulį
palengvėjimą dėl dingusios nežinios...
Nuo Seli Lokerbek kilmės fakto nebebuvo kur slėptis.
Susidariusi situacija, turint omenyje tokį tiesmuką Bruno
elgesį, jai pasirodė juokinga.
– Niekada nebūčiau patikėjusi... – atsitokėjusi pratarė ji. –
Kaipgi tu mane apkvailinai!
– Ne tik tave – visus, – šyptelėjo Bruno.
Pagalvojusi apie interviu televizijos studijoje, Vidurvasario
šventę ir Mario K. Habermano sukeltą skandalą bei suvokusi šių
situacijų komiškumą, Lana Mūr iš širdies nusikvatojo.
– Ir kaip tu visa tai paaiškinsi, Bruno? – surimtėjusi paklausė
ji.
– Tikiuosi, gana paprastai – Seli išvyko ir niekada negrįš.
– Tačiau ja, kaip šventės nugalėtoja, kitąmet būtinai pasidomės
žurnalistai.
– Nemanau, kad jiems pavyks ją rasti, – nusišypsojo Bruno.
– Dabar pagaliau suprantu, apie ką tu kalbėjai...
Akimirką įsivyravus tylai, Lana Mūr įdėmiai nužvelgė mo-

247
terimi persirengusį Bruno, tarsi bandydama dar sykį įsitikinti
įvykių tikrumu.
– Kaipgi tau pavyko suprasti mano paslaptį? – netrukus
paklausė ji.
– Ilgai mąsčiau apie tavo kūno kalbą, kol, nerasdamas kito
paaiškinimo, padariau įtikinamą prielaidą apie tavo lytinę
orientaciją. Nusprendžiau, kad tai tiesiog turi būti mano ieškomas
atsakymas.
– O kur išmokai taip nepriekaištingai būti moterimi?
– Pradmenis sužinojau kalėjime, kai dalyvavau slaptoje
operacijoje. Ten buvo iš ko pasimokyti...
Lana norėjo kažką sakyti, tačiau susilaikė.
– Neįtikėtina, tiesiog stulbinama... – netrukus sumurmėjo ji ir
pridūrė: – Bet ar tu nebijojai šitaip rizikuoti? Juk grėsė milžiniškas
skandalas, per kurį būtum praradęs savo vardą ir darbą, o aš tik-
rai būčiau sakiusi, kad nieko apie tai nežinojau, ir dar tave būčiau
palaikiusi iškrypėliu...
– Nuo pat pradžių žinojau, kad galiu būti demaskuotas, ir
buvau tam pasiruošęs.
– Kodėl apsisprendei dalyvauti Vidurvasario šventėje? Juk tai
turėjo būti itin sunku.
– Nusprendžiau, kad tai bus puikus būdas prie tavęs priartėti
ir galbūt atkreipti tavo dėmesį. Tai, kad nugalėjau pagrindiniame
šventės renginyje, man labai padėjo...
– O kaip tu apskritai sugebėjai nugalėti? – uždavė ji painų
klausimą.
– Šito tavęs turėčiau paklausti, – atsakė Bruno ir juodu sutar-
tinai sukikeno.
– Bet juk visam tam reikėjo milžiniškų pastangų, Bruno?! –
suvokusi jo apsimetinėjimo mastą, nusistebėjo Lana.
– Taip, tai buvo milžiniškas išbandymas, bet buvo verta...
– Kodėl taip sakai?
– Tas keturias savaites, kurias praleidau susitikinėdamas su
tavimi kaip Seli, mėgavausi tavo draugija ir visada labai laukdavau
kito mudviejų susitikimo. Būdamas su tavimi, jaučiausi sutikęs

248
giminingą sielą, sužinojau tavo troškimus, svajones, turėjau progą
pažinti ir įsimylėti tave... Todėl su mano apsimetinėjimu susiję
išbandymai ar rizika buvo visiškai verti to, ką patyriau. Vėliau,
išvykstant iš miesto ir žinant, kad nebegalėsiu grįžti, buvo labai
sunku... Tiesą sakant, tuo metu labiau norėjau būti Seli Lokerbek
nei Bruno Braulingu, nes tuomet būčiau galėjęs dar pabūti su
tavimi...
Nuostabos kupinu žvilgsniu Lana įdėmiai žiūrėjo į Bruno,
tačiau nieko nesakė.
Bruno tęsė:
– Puikiai suvokiau, kad savo veiksmais išnaudojau tave,
ir visada žinojau, kad artėja akimirka, kai turėsiu atimti tau
suteiktas viltis ir dėl visko prisipažinti. Šiandien atėjo ta diena.
Kaina, kurią dėl mano poelgio sumokėjai tu, buvo daug didesnė
už mano pastangas ir apsimetinėjimą, todėl aš tavęs nuoširdžiai
atsiprašau ir esu pasiruošęs priimti šio prisipažinimo pasekmes.
Gali man pasakyti, kokios jos bus.
Stojus neilgai tylai, Lana mąstė apie tai, ką pasakė Bruno.
– O dabar... ar tu myli mane? – paklausė ji.
– Taip. Žodžiai, kuriuos tau sakiau būdamas Seli, taip pat
reiškia nesuvaidintus mano jausmus tau, – žiūrėdamas jai į akis,
atsakė Bruno.
Lana Mūr susimąstė. Jai buvo sunkoka įsijausti į tai, kad dar
vakar jos galvoje tebebuvo rūpesčiai dėl žlungančios karjeros ir
išvykusios Seli, o šiandien, vos per vieną dieną, šios aktualijos
įgavo visiškai naujas perspektyvas ir visa tai buvo vieno ypatingo
žmogaus nuopelnas.
Taip, Bruno ją išnaudojo ir apgaudinėjo, sujaukė jos gyvenimą
ir suteikė vilčių, kurioms nelemta išsipildyti, tačiau jis gražiai
viską sutvarkė, džentelmeniškai atsiprašė, todėl dabar viskas
buvo geriau nei iki šiol.
Taip, paaiškėjus jo apsimetinėjimui, galėjo kilti dar vienas
skandalas, kuris, ko gero, būtų galutinai paskandinęs jos
karjeros viltis, tačiau nekilo. Tik dėl Bruno profesionalumo ir
atsidavimo.

249
 Lana gerai žinojo, kad joks kitas vyras jos gyvenime niekada
šitiek dėl jos nesistengė, nesiaukojo, nerizikavo ir toli gražu tiek
nepadėjo. Ji neketino jo smerkti, juk Bruno Braulingas, šalia visų
kitų dalykų, sugebėjo pabūti net jos Seli.
Į šią istoriją Lana visų pirma žiūrėjo kaip į beprotišką nuotykį
ir, šiaip ar taip, šiandieninio savo gyvenimo su jame atsira-
dusiu aiškumu ir naujomis perspektyvomis nenorėjo keisti į
vakarykštį.
Susitaikiusi su nauja realybe ir mintimis aprėpusi Bruno
prisipažinimo padarinius, Lana jautė didžiulį palengvėjimą.
Priešais ją tyliai tebestovėjo nuosprendžio laukiantis Bruno.
Lana atsiduso.
– Kad ir koks sumanus ir intuityvus būtum, Bruno, vienos
esminės detalės tu vis dėlto nepastebėjai, – pagaliau prakalbo ji.
Bruno sukluso.
– Pasirodžius mudviejų bučinio nuotraukai, – paaiškino ji, –
visi ėmė kartoti: „Lana Mūr – lesbietė.“ Visuomenė taip skubėjo
pasidalyti tokia svarbia naujiena, kad manęs niekas nieko apie tai
nė nepaklausė... Iš tikrųjų aš esu biseksuali, – žiūrėdama Bruno į
akis, Lana padarė trumpą pauzę, – bet tu nė neįsivaizduoji, kaip
sunku rasti gerą vyrą. Su moterimis daug lengviau!
– Visiškai tam pritariu.
Juodu vėl sutartinai nusikvatojo.
Lana priėjo prie pat Bruno ir pasitiko jį nebyliu, bet labai
iškalbingu žvilgsniu. Jį pastebėjęs, Bruno visu kūnu pajuto
atsiradusią neišvengiamybę. Po akimirkos juodu puolė vienas
kitam į glėbį, ėmė karštai glamonėtis, bučiuotis ir nusirenginėti.

122
Rugpjūčio 31 d.

Atslūgus aistroms, įsivyravo tyla. Bruno ir Lana gulėjo

apsikabinę antrajame namo aukšte, Bruno miegamojo lovoje, o
jų drabužiai gulėjo išmėtyti pakeliui iki lovos nuo pat pirmojo
aukšto svetainės, kur juodu metėsi vienas kitam į glėbį.

250
 Abiem buvo sunkoka patikėti tuo, kas įvyko, tačiau nė vienas
dėl to nesigailėjo.
– Kad ir kiek galvojau apie savo prisipažinimo baigtį, niekada
nemaniau, kad viskas galėtų baigtis štai šitaip, – prisipažino
Bruno.
– O ko tu tikėjaisi?
– Labiausiai bijojau, kad tu klykdama pasileisi į gatvę ir
daugiau niekada nepažvelgsi į mano pusę...
Lana sukikeno.
– Sakyk, ar niekas niekada taip ir nesuprato, kad esi vyras,
persirengęs moterimi? Kaip manai, niekam net nekilo įtarimas?
– Ne, niekas to nepastebėjo, nors savo bandymų pradžioje
nemažai dėl to jaudinausi. Tiesa, prieš reguliariai susitikinėdamas
su žmonėmis ir bandydamas patekti į šventę, Seli išvaizdą, kalbą
ir manieras išbandžiau pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis,
apie kurias geriau nepasakosiu...
Juodu sukrizeno.
– O ką būtum daręs, jei kas nors būtų tai pastebėjęs?
– Būčiau iškart nusimuilinęs – juk niekas nežinojo, kas būtent
slypi po Seli išvaizda...
– O iš kur tu gavai Seli dokumentus? Be jų juk turbūt
neišsivertei? – kiek netikėtai paklausė ji.
Prieš atsakydamas Bruno truputėlį uždelsė.
– Juos tiesiog susiveikiau.
– O, Dieve... – šiek tiek išsigando ji. – Nelegaliai?
– Na, taip, bet juk tai padariau su gerais ketinimais.
– Sutinku, – atsakė ji, švelniai perbraukdama šalia besugyjančio
rėžio kairiajame Bruno petyje. – Kas nutiko? – paklausė ji,
pastebėjusi jo žaizdą.
– Tik įbrėžimas – užsigavau per treniruotes... Jau baigia su-
gyti, – visai nesureikšmindamas pasikėsinimo į jo gyvybę, atsakė
Bruno.
– Atrodo nemenkas sužeidimas... – pasakė ji, švelniai glosty-
dama delno ilgio pjūvį.
– O kiek laiko sugaišdavai tapti Seli? – paklausė ji.

251
 – Iš pradžių nepavykdavo to padaryti net per dieną, paskui
užtrukdavau valandų valandas, o galiausiai pakakdavo gero
pusvalandžio, gal šiek tiek daugiau. Praktikai skyriau visą savo
laisvalaikį tiesiogine to žodžio prasme.
– Oho!
– Taip. Šis nuotykis privertė įdėti daugiausia pastangų ir
kantrybės gyvenime, – nusišypsojo jis.
Lana švelniai pabučiavo jį į lūpas.
– Sakiau, kad buvo verta, – pridūrė Bruno.
Ji nusišypsojo.
– Iš pradžių labiausiai jaudinausi dėl dalyvavimo šventėje,
tačiau, jau stovėdamas prieš kameras, buvau pakankamai
pasvėręs ir išbandęs savo galimybes, todėl netikėjau, kad galiu
būti lengvai demaskuotas.
– O kodėl išvažiavęs iš miesto laikei mane tokioje nežinioje?
Juk žinojai, kad aš labai jaudinsiuosi.
– Nors ir labai sunku buvo išsiskirti, kuriam laikui privalėjau
pamiršti Seli Lokerbek ir pasivyti Bruno Braulingo aktualijas,
kurių buvo labai daug. Gyvendamas dvigubą gyvenimą, daug ką
buvau apleidęs, įskaitant ir paramos paiešką, todėl, išvykus Seli,
iš peties kibau į darbą. Užgriuvę reikalai savo ruožtu padėjo bent
trumpam užsimiršti. Žinojau, kad Seli pavidalu su tavimi daugiau
nebepasimatysiu ir dėl to buvo sunku. Laikina tyla ir įtemptas
darbas padėjo atgauti pusiausvyrą, todėl keletą dienų su tavimi
nesusisiekiau. Žinoma, negalėjau tiesiog pradingti, nes būtum
manęs ieškojusi su policija, – šyptelėjo jis. – Be to, žinojau, kad
labai kankiniesi, todėl netrukus vėl apsireiškiau, tačiau tuomet
jau buvau suplanavęs greitai dėl visko prisipažinti.
Bruno nieko nepasakojo apie pasikėsinimą į Seli gyvybę –
nebuvo jokio reikalo gąsdinti Lanos. Juolab kad jis tikėjo tai
buvus vienkartine grėsme, kuri jau sėkmingai pašalinta.
– Neslėpsiu – tavo prisipažinimas iš pradžių skambėjo baugi-
namai, tačiau, laimei, išklausiau tave iki galo. Manau, kad lemiamą
akimirką nugalėjo smalsumas. Na, o priešais save pamačiusi Seli,
savaime suprantama, niekur nebenorėjau bėgti...

252
 Ji ilgokai apie viską klausinėjo ir įdėmiai klausėsi Bruno
atsakymų bei pasidalydavo savo įspūdžiais.
Praėjus daugiau nei valandai, juodu pasijuto pavargę, tačiau
prieš miegą pasinėrė į lėtą glamonių bei bučinių transą ir dar
sykį pasimylėjo.
Tuomet, palinkėję vienas kitam labos nakties, abu užsimerkė
ir nutilo.
Galvodama apie šią beprotišką dieną, Lana jautėsi tebeturinti
savo Seli, tik kitu pavidalu. Savo pačios nuostabai, ji susirado
vyrą, galintį pabūti nepriekaištinga moterimi.
„Juk tai pranašumas, ar ne?“ – nusišypsojo ji ir užmigo.
Prieš miegą Bruno galvojo apie tai, kas šiandien įvyko. Jo
manymu, Lana Mūr beveik siurrealistiškai suvirškino jo pasakytą
naujieną ir tai jam paliko didžiulį įspūdį.
„Šios moters lengvai iš vėžių neišmuši...“ – prieš užmigdamas
įvertino jis.

123
Rugsėjo 1 d.

Vos pabudęs Bruno pagalvojo apie Laną. Visiškai nuoga, ji

miegojo šalia, o jis buvo ją apsikabinęs.
„Vadinasi, tai nebuvo tik sapnas.“
Minutėlę pagulėjęs, jis nusprendė keltis ir, atsargiai nuėmęs
ranką nuo lygutėlės, šviesiai rudos Lanos nugaros, patyliukais
išlipo iš lovos.
Bruno pažiūrėjo į laikrodį, apsimovė trumpikes, pasičiupo
gražiai sudėtus drabužius ir greitai apsirengė. Tuomet, surinkęs
ant grindų ir laiptų išmėtytus apdarus, jis atrinko Lanos drabužius
ir padėjo juos šalia lovos, jos pusėje.
Priėjęs prie lango ir šiek tiek praskleidęs užuolaidas, Bruno
žvilgtelėjo pro langą – Martino Silverbergo visureigio nebebuvo
matyti.
„Lanos automobilis prie namo prastovėjo visą naktį... Kolegos
turbūt suprato, kas įvyko...“ – sumetė Bruno.
Numanydamas, kad jam bus įskaityta pergalė, Bruno šyptelėjo.

253
Jis nusprendė, kad vakarykščiai įvykiai kolegoms turėjo atrodyti
visai nesuprantami... kaip ir jam pačiam.
– Vakar buvo pati keisčiausia diena mano gyvenime, – išgirdo
jis pabudusios Lanos balsą. – Pirma, lyg iš dangaus nukritusios
naujienos apie paramą, paskui skambutis premjerui, dar vėliau...
Seli, tai yra tu... Ir galiausiai mudu...
– Labas rytas. Tikiuosi, tai nereiškia, kad esi nusivylusi?
– Tikrai ne – dabar žinau, kaip pasidarydavai savo krūtis...
Juodu sutartinai nusijuokė.
Padėjęs Seli drabužius į spintą, Bruno nuėjo į greta miega-
mojo esantį vonios kambarį ir ėmė plautis veidą prie pat durų
įrengtame praustuve.
– Tikiuosi, tai buvo paskutinis kartas, kai ja persirengiau, kad
ir kokia maloni būtų tavo draugija, įsikūnijus į Seli, – pasakė jis,
trumpam kyštelėjęs galvą tarpduryje.
– O jei aš jos pasiilgsiu?
– Vis tiek ne, – atsiliepė iš vonios kambario Bruno.
– Hmm...
Netrukus tarpduryje vėl išdygęs Bruno, laikydamas burnoje
sukąstą dantų šepetėlį, Lanai demonstratyviai ištiesė atverstą
savo dešinės rankos delną ir išraiškingai tūptelėjo.
Lana ėmė kvatoti, o Bruno jai nusilenkė ir grįžo į vonios
kambarį, kur toliau valėsi dantis.
– Nenukrypk nuo programos! – šūktelėjo ji.
– Sakyk, ar kartais neturi rusiško kraujo? – vėl iškišo galvą iš
vonios Bruno.
– Kodėl? Ką turi omenyje? – nesuprato ji.
Bruno pasičiupo šalia praustuvo kabantį rankšluostį ir,
šluostydamasis veidą, paaiškino:
– Na, esu girdėjęs, kad rusės labai atlaidžios, o, kadangi tu va-
kar man viską atleidai, aš ir pamaniau...
Lana atsisėdo ir, antklode prisidengusi krūtinę, švystelėjo jam
iš pagalvės. Ją pagavęs, Bruno paleido pagalvę atgal. Lana greitai
pasislėpė po antklode, paskui vėl išlindo ir nusišypsojo.
– Papusryčiausi su manimi? – paklausė jis.

254
 – Žinoma. Ar tu neskubi į darbą?
– Ne, o tu?
– Dar ne.
– Tuomet einu, paruošiu pusryčius. Vonios kambarys tavo
paslaugoms. Ant skalbyklės padėjau tau rankšluostį ir naują
dantų šepetėlį.
– Ačiū.
Bruno pasileido laiptais žemyn.

124
Rugsėjo 1 d.

Lana nusileido į pirmą aukštą, kur Bruno buvo pagaminęs

sumuštinių su skrudinta duona, sviestu ir rūkyta lašiša. Virtuvėje
tvyrojo ir malonus kavos aromatas. Akimirką padvejojusi, ar
verta dieną pradėti tokiu riebalų kiekiu, ji prisėdo prie nedidelio
virtuvinio staliuko.
Netrukus juodu godžiai kirto sumuštinius ir gėrė kavą.
– Šiek tiek keista... – prakalbo ji. – Aš su tavimi praleidau
naktį, o dabar mudu kartu pusryčiaujame... Koks, tavo manymu,
bus kitas žingsnis?
– Manau, tu netrukus išeisi į darbą...
Lana nusišypsojo.
– Jei rimtai, – pridėjo Bruno, – aš visai nenorėčiau, kad tuo
viskas ir baigtųsi.
– Aš taip pat ne.
– Puiku.
– Tiesa, pameni, kai dar žiemą per pietus susitikome restorane?
– Žinoma.
– Tuomet su draugėmis užėjome papietauti kaip tik po
nesėkmingai pasibaigusio susitikimo su potencialiais rėmėjais
specialiojo ugdymo centro paramos klausimu...
– Tikrai? Įdomus sutapimas.
– Būtent, – pridūrė Lana, baigdama savo sumuštinį, tačiau

255
nesiryždama imti antrojo.
– Prašom nesidrovėti, – paragino Bruno.
– Labai skanu, tik man truputį per riebu – sviestas, lašiša... Jei
taip valgysiu, kuo tuomet tapsiu?!
– Pažadu atsižvelgti į visus nuolatinių klientų pageidavimus.
– Labai malonu, – nusišypsojo ji.
– Visai nenoriu kalbėti įpareigojamai, – surimtėjo Bruno, –
bet dar vakar buvau susitaikęs su mintimi, kad susitinkame
paskutinį kartą, todėl tai, kad kartu praleidome naktį ir dabar
pusryčiaujame, man beveik nesuvokiama...
– Nuostabu tai girdėti, Bruno. Aš tikrai nesu tau abejinga,
tiesiog... Kad ir kaip kvailai tai skambėtų, man, dvidešimt
septynerių metų moteriai, rimti santykiai yra gana naujas
dalykas, todėl man reikia šiek tiek laiko. Tai, kad su tavimi
praleidau nuostabią naktį, man pačiai yra šiek tiek neįtikėtina,
bet, tai sakydama, visai nenoriu tavęs sumenkinti.
– Noriu, kad jaustumeisi visiškai laisvai.
– Ačiū tau už supratingumą, – padėkojo ji, pasilenkė per
nedidelį virtuvinį staliuką link Bruno ir švelniai pabučiavo į
lūpas.
– Jaučiuosi didžiai pamalonintas.
Lana atsikando sumuštinio ir gurkštelėjo kavos.
– Manęs neapleidžia mintis, kaip tu būtum pasiaiškinęs, jei
tave kas nors vis dėlto būtų demaskavęs, – prisipažino ji.
– Manau, imčiausi rašyti prisiminimų knygą ir bandyčiau
pelningai parduoti jos leidybos teises, – atsakė Bruno.
– Visai nebloga mintis! Būtum dar labiau išgarsėjęs.
– Tu taip pat...
Juodu sutartinai nusikvatojo.
Netrukus baigėsi pirmieji bendri jųdviejų pusryčiai.
Žvilgtelėjusi į laikrodį, Lana susiruošė važiuoti namo, o Bruno
taip pat ketino vykti į miesto centrą.
– Labai norėčiau vėl su tavimi susitikti.
– Aš niekur neketinu dingti, – nusišypsojo ji.
– Puiku. Ketinu vykti atostogų, kurias suplanavau dar tebelauk-

256
damas įvykių atomazgos, bet dar nežinau, kada tiksliai išvyksiu,
nes turiu nemažai darbo. Prieš išvykdamas labai norėčiau su ta-
vimi dar susitikti. Ir ne sykį.
– Aš taip pat šito noriu. Kad ir kiekvieną dieną, – šiltai
šypsodamasi, atsakė Lana.
Bruno krūtine nuvilnijo jaudulys. Jis priėjo prie Lanos ir, prieš
atsisveikindamas su ja, karštai pabučiavo į lūpas.
Ji atsakė su tokiu pat užsidegimu.
– Turiu eiti, kol atmosfera neįkaito iki raudonumo... –
atsitokėjo Lana.
– Tu teisi.
– Vadinasi, susiskambinsime?
– Būtinai. Gal norėtum kartu papietauti?
– Kodėl gi ne?
– Gerai, tuomet aš tau paskambinsiu.
– Lauksiu.
Juodu dar sykį pasibučiavo ir Lana išvyko namo.
„Įdomu, kaip visa tai reikės papasakoti Džulijanai...“ –
susimąstė ji, įsėdusi į automobilį.

125
Rugsėjo 1 d.

Važiuodamas į šturmo grupės pasitarimą, Bruno galvojo

apie malonią įvykių atomazgą. Jis niekada nesitikėjo, kad viskas
galėtų pasibaigti būtent šitaip, todėl dabar pirmą kartą jautėsi
turįs progą normaliai gyventi – be apsimetinėjimo, intrigų,
noro kažkam kažką įrodyti ir, svarbiausia, turėdamas nuostabią,
mylimą moterį.
Savo gyvenime Bruno dabar matė daug naujų perspektyvų.
Ko gero, būtent todėl, praėjus nemažai laiko nuo paskutinio
susitikimo su buvusia mylimąja Agnes, jis prisiminė jos pasakytus
žodžius, kad susiras geresnę moterį, nei buvo ji. Bruno gerai
prisiminė save, stovintį lietuje ir laikantį abiejuose kumščiuose
sugniaužtą pyktį. Tuomet nė girdėti apie tai nenorėjęs, dabar jis

257
buvo pasirengęs patikėti Agnes žodžiais.
Bruno tikėjo esąs pasikeitęs ir jautė gyvenime įvyksiant
nemažai pokyčių. Kad ir kokie jie būtų, jis vylėsi galėsiantis juos
pasitikti kartu su savo mylimąja Lana Mūr.
Pasirengimas operacijai prieš nusikalstamą miesto
susivienijimą ir jos įvykdymas buvo vienintelė su darbu susijusi
veikla, kurią užbaigęs Bruno turėjo tapti visiškai laisvas nuo
profesinių įsipareigojimų ir galėjo vykti ilgai išsvajotų atostogų.
Laukti liko nedaug – vos po kelių dienų „Džentelmenams“
turėjo būti suduotas triuškinamas smūgis.
Nuo šios dienos jis buvo išėjęs iš darbo ir detektyvu jau
nebedirbo, tačiau skyriaus vadui Hubertui buvo pažadėjęs daly-
vauti šioje operacijoje.
Įsimylėjusiam Laną ir jos atsako sulaukusiam Bruno aplinkinis
pasaulis šį rytą atrodė kažkuo gražesnis ir geresnis. Galvodamas apie
visus teigiamus dalykus, kurie į jo gyvenimą atėjo susipažinus su šia
nuostabia moterimi, Bruno pasijuto laisvas.

258
 IV
Kurdamas veiksmų planą, kaip pasiekti Laną Mūr, Bruno
nepuoselėjo vilčių užmegzti su ja santykių ir buvo įsitikinęs, kad
artimai su ja susidraugauti galės tik tapdamas moterimi.
Nors laukė nežmoniškai sunkūs išbandymai, savo
nemėgstamiems ir net nekenčiamiems kolegoms Bruno nė už ką
nenorėjo suteikti džiaugsmo pamatyti, kaip jis pralaimi, todėl toli
gražu neketino iš anksto pasiduoti.
Tuo metu jis dar nežinojo, kaip kolektyvui prisipažins pasiekęs
savo tikslą. Šį klausimą paliko ateičiai, kad galėtų pasielgti pagal
aplinkybes.
Smilkydamas kompaniją palaikančias cigaretes, Bruno
pirmiausia numatė prarasiąs savo darbą – naujiena apie
profesionalaus detektyvo apsimetinėjimą moterimi akimirksniu
apskrietų visą šalį ir sukeltų didžiulę diskusijų audrą, todėl jam
neišvengiamai tektų atsistatydinti. Bruno buvo susitaikęs su
mintimi, kad dėl kilsiančio skandalo reiktų išvykti iš miesto ar
net iš šalies.
Visą dėmesį sutelkęs į Lanos Mūr užkariavimą, jis išsinuomojo
nedidelį butuką, pro kurio langus matė kitoje gatvės pusėje
įsikūrusį „Karis Panti“. Be savininkų žinios pakeitęs abi spynas,
Bruno prisipirko kosmetikos, parfumerijos, drabužių, batų,
įvairiausių aksesuarų ir daugybę kitų priemonių. Tuomet,
pasistatęs du didelius veidrodžius ir pagerinęs kambario
apšvietimą, susikūrė persirengimo moterimi studiją.
Susigalvoti moterišką vardą – Seli Lokerbek – buvo visai
nesunku, tačiau lengvoji dalis tuo ir baigėsi. Peržiūrėjęs daugybę
moteriškų žurnalų ir vaizdo klipų, Bruno ėmėsi darbo.
Nuolatos ieškodamas naujos informacijos, į susikurtą studiją
jis užsukdavo beveik kiekvieną dieną ir praktikavosi daugybę
laiko – nepaliaujamai eksperimentavo su kosmetikos ir makiažo
priemonėmis, papuošalais, perukais, grimu, priklijuojamomis
blakstienomis ir nagais, viską išbandydamas tiek ant savęs, tiek
ant specialiai įsigytų eksponatų.

259
 Bruno naudojo visas moteriškos išvaizdos gudrybes, kurių
prisiminė išmokęs kalėjime iš Andrėjos, tačiau, kol pavykdavo
sukurti pageidaujamą moteriškos išvaizdos efektą, neretai tekda-
vo praleisti ne vieną dieną. Nepaisydamas sunkumų, jis ir toliau
kėlė sau pačius aukščiausius reikalavimus.
Vienas sunkiausių išbandymų buvo moteriškas balsas – tai
buvo skausminga ir itin varginanti procedūra. Bruno balsas į
moterišką panėšėjo tik pavieniais garsais, jo balso stygos greitai
pavargdavo, o jis pats išsekdavo.
Bruno neretai susinervindavo ir kritiškai susimąstydavo apie
savo pasiryžimą.
„Iš pradžių Glenas Nortonas, o dabar... Seli Lokerbek. Kada
gi aš galėsiu paprasčiausiai gyventi savo gyvenimą?“ – kartą
susimąstė jis.
Šiek tiek ilgesingai žiūrėdamas į kitoje gatvės pusėje esantį
pagrindinį savo iššūkio prizą – nuostabiąją Laną Mūr, Bruno
dažniausiai įveikdavo kylančius sunkumus ir išsklaidydavo
besikaupiančią neviltį, tačiau, ne paslaptis, buvo valandų, kai į
savo didžiules užmačias jam paprasčiausiai norėjosi nusispjauti.

Pradėjęs rengtis moteriškais drabužiais, Bruno susidūrė su

nauju iššūkiu – jie buvo baisiai neįprasti, varžė ir visai nesiderino
su jo kūnu.
„Norite sužinoti, kas bendra tarp vyro ir moters? Ogi
užpakalis...“ – mintyse siuto Bruno.
Sykį, susinervinęs dėl eilinių nesėkmių, jis nusviedė laikytą
Seli drabužį, nusivalė makiažą, paskubomis pasitikrino savo
išvaizdą ir išėjo į barą išgerti alaus. Nors tą dieną į savo studiją
nebegrįžo, rytojaus pavakarę pasiduoti neketinantis Bruno ir vėl
kibo į darbą, kurio, kaip visuomet, buvo velniškai daug.
Po savaitės pastangų imituoti moterišką balsą, šypseną,
manieras, judesius ir kalbėjimo būdą Bruno buvo pasiruošęs
save išbandyti.
Teiraudamasis informacijos, jis paskambino į keletą pasirinktų

260
įmonių ir prisistatydavo fiktyvia moterimi. Moteriško balso
bandymais Bruno liko iš esmės patenkintas, tačiau trumpalaikį jo
džiaugsmą kaipmat išsklaidė eilinė moteriškų drabužių, galinčių
kuo geriau paslėpti vyrišką figūrą, paieška.
Pirmuosius apdarus Bruno įsigijo su pardavėjos pagalba,
ieškodamas jų „maždaug mano sudėjimo moteriai“, tačiau
drabužių reikėjo gerokai daugiau, todėl tolesnio vaikštinėjimo
po parduotuves nebuvo galima išvengti.
Norėdamas kuo greičiau užpildyti savo drabužinę, moteriškus
apdarus Bruno pirko gana dideliais kiekiais, dažniausiai tik
iš akies juos įvertindamas. Radęs, kuo apsirengti, ir iškentęs
skausmingą kojų ir kiek lengviau pakenčiamą rankų depiliaciją,
jis buvo pasiruošęs pereiti į kitą išbandymų etapą.

Išleidęs ne vieną tūkstantį dolerių ir paaukojęs trijų savaičių

laisvalaikį, Bruno sugebėjo sukurti visai dailią moterį.
„Nebūčiau pagalvojęs, kaip vis dėlto sunku ir brangu būti
moterimi...“
Ryžęsis pirmą kartą išbandyti save gatvėje, stovėdamas
prieš savo susikurtos studijos veidrodžius, Bruno iš visų pusių
apžiūrinėjo Seli išvaizdą, drabužius ir laikyseną, kol neberado
prie ko prikibti.
„Dabar žinau, kodėl jos taip ilgai užtrunka...“
Išėjęs trumpam pasivaikščioti po miestą, Bruno su palengvėjimu
atsiduso – Seli Lokerbek pagirtinai išlaikė pirmąjį savo išvaizdos
egzaminą.
Sulaukęs antrojo palankaus rezultato, Bruno leido sau truputį
atsikvėpti.
Netrukus, persirengęs Seli, jis ėmė lankytis parduotuvėse ir,
pirkdamas įvairių daiktų, realiomis aplinkybėmis bandė savo
sukurtos moters išvaizdą bei elgesį, tačiau, jaudindamasis dėl
moteriško balso ir vyriškų kalbėjimo manierų, su aplinkiniais
kol kas bendravo minimaliai.
Nors labai pavargdavo nuo įtampos, Seli persirengęs Bru-

261
no vaikštinėjo po miestą, kai tik turėdavo laiko. Stebėdamas
aplinkinių žmonių reakciją, jis lankėsi viešose vietose, paslapčia
stebėjo moterų elgesį prie veidrodžio ir nuolatos mokėsi.
Įsijautęs į naują savo vaidmenį ir apsipratęs su moteriškomis
subtilybėmis, Bruno galutinai ištobulino Seli išvaizdą ir vis rečiau
vengdavo kalbėti.
Netrukus, būdamas Seli Lokerbek, jis jautėsi visiškai laisvai ir
buvo pasiruošęs pereiti į kitą savo tikslų siekimo etapą.

Sukūręs gana nepriekaištingą Seli išvaizdą, Bruno pasidarė

jos nuotraukas, susigalvojo parašą ir, naudodamasis ypatingomis
privilegijomis, sukūrė jos asmens duomenis.
Vengdamas sukelti įtarimų dėl dirbtinės Seli biografijos,
Bruno ją paįvairino išgalvotais faktais.
Seli Lokerbek asmenybė nekėlė įtarimų – ji be jokių
nesklandumų atsiėmė naują vairuotojo pažymėjimą vietoj „pa-
mesto“ senojo. Norint demaskuoti Seli, reiktų smulkmeniškai
tikrinti kiekvieną jos faktą ir detalę.
Jausdama beveik nuolatinį nuovargį, Seli užsiregistravo į
pagrindinio Vidurvasario šventės renginio atranką. Miesto ir
jo žmonių labui ji privalėjo nuveikti gausybę gerų darbų, todėl
nuolat lakstė po miestą ir neatlyginamai dirbo.
Bruno buvo pasiryžęs iškęsti visus sunkumus. Per porą
mėnesių jis galutinai įsijautė į moteriškos elgsenos normas ir
išmoko visiškai pasitikėti savimi.
Jam ėmė patikti apgaudinėti nieko neįtariančius žmones.

Tirdamas gegužės pabaigoje įvykdytą Keli Paterson

žmogžudystę ir Seli pavidalu siekdamas užsitikrinti vietą
„Nebylaus palikimo“ renginyje, Bruno kol kas neturėjo laiko
užsiimti paramos reikalais. Jis ir toliau buvo tvirtai pasiryžęs
išspręsti šį klausimą, tačiau žinojo galėsiąs tai padaryti tik po
Vidurvasario šventės.

262
 Birželio antroje pusėje, sulaukusi daugybės teigiamų
atsiliepimų, Seli žinojo pateksianti į finalinį miesto šventės renginį.
Kaip tik tuomet gavusi kvietimą apsilankyti televizijoje, ji ėmė
ruoštis šiam interviu, kuriuo turėjo būti pristatyta visuomenei.
Lyg turėtų mažai darbų ir rūpesčių, vieną birželio popietę Bru-
no pastebėjo esąs sekamas iš paskos Germundo Kylo automobiliu
važiuojančių dviejų žmogystų. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad
antrasis galinio vaizdo veidrodyje įžiūrimas siluetas priklauso
Kentonui Kolinsui.
Bruno pernelyg nenustebo. Jis žinojo, kad savo iššūkiu kolektyve
sukėlė nemenką spėlionių audrą ir jau keletą mėnesių neparodė
jokios pažangos, todėl tokių kolegų veiksmų galėjo tikėtis.
„Jie, ko gero, nuobodžiauja ir nori sužinoti, kaip man sekasi...
Ką gi, galiu parodyti“, – pasiryžo jis.
Nusprendęs pažaisti, Bruno nuvažiavo į Alyvmedžių gatvę,
pasistatė automobilį ir patraukė link Lanos Mūr biuro. Paslapčia
stebėdamas savo „uodegą“, jis nutaikė progą ir nėrė už nedide-
lio krovininio sunkvežimio, atgabenusio prekes smulkiojo verslo
prekyvietėms.
Slėpdamasis už mašinos nuo prie kavinės staliuko sėdinčių
kolegų, Bruno perėjo atgal į kitą gatvės pusę ir dingo sekliams iš
akių.
Perėmęs iniciatyvą, Bruno paėjėjo iki pastato, kurio trečiame
aukšte turėjo išsinuomojęs butą. Užėjęs į vidų, jis gerai įžiūrėjo
lauko kavinėje tebesėdinčius Kentoną ir Germundą.
– Tuoj sužaisiu atviromis kortomis... – panosėje sumurmėjo
Bruno ir ėmė persirenginėti Seli.
Po gero pusvalandžio, kruopščiai įvertinusi savo išvaizdą, Seli
išėjo į gatvę.
Praleidusi moters vairuojamą 71-ojo maršruto autobusą,
ji pasuko tiesiai link lauko kavinės, kurioje tebesėdėjo du jos
pažįstami. Prisėdusi prie gretimo staliuko, ji užsisakė stiklinę
kokakolos ir išsitraukė savo išmanųjį telefoną. Nesukeldama
nė menkiausio įtarimo, retkarčiais gurkštelėdama užsisakyto

263
gėrimo, Seli naršė internete.
Ji puikiai girdėjo Kentono ir Germundo pokalbį bei
susidomėjusi klausėsi pastarojo spėlionių apie Bruno pažangą
siekiant Lanos Mūr. Klausydamasi jų, Seli turėjo tvardytis, kad
nesusijuoktų.
Pasėdėjusi keliolika minučių, ji lyg niekur nieko pasišalino.
Pasitikėjimo savimi nestokojantis Bruno savo kolegoms
atskleidė didžiausią savo paslaptį ir paliko juos kvailių vietoje.
„Andrėja mane pagirtų“, – nueidamas šyptelėjo jis.

Vidurvasario šventės dalyvės, įskaitant Seli Lokerbek, turėjo

dalyvauti interviu televizijos studijoje su pagrindinio šventės
renginio vedėja Lana Mūr.
Tai buvo pirmasis Seli susitikimas su Lana Mūr ir dar vienas
jos moteriškos išvaizdos patikrinimas.
Sukaupęs nemenką buvimo moterimi patirtį, savimi pasitikintis
Bruno nekantravo pabendrauti su savo siekiama moterimi, todėl itin
laukė šio interviu.
Filmavimo metu Lana Mūr elgėsi labai šiltai ir padrąsinamai.
Ji ne sykį atvirai žavėjosi Seli, kad ši, mieste būdama naujokė,
skuba padėti kitiems, nors pati neturi susiradusi darbo.
Po interviu Bruno patenkintas šyptelėjo – jis apgavo ir Laną
Mūr.

Iki Vidurvasario šventės Bruno jau buvo išbandęs Seli

išvaizdą ir manieras pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis,
tačiau daugybės žurnalistų smulkmeniškai nušviečiamas rengi-
nys, apipintas spėlionėmis, intrigomis bei išskirtiniu dėmesiu jo
dalyvėms, savaime buvo naujo lygio išbandymas.
Šventinė suknelė Bruno taip pat kėlė susirūpinimą – nors
buvo ilga ir su ilgomis rankovėmis, jis nerimavo, kad tokia plona
apranga gali atskleisti tikrąją jo tapatybę.
Atlikęs keletą eksperimentų, tam tikrose kūno vietose po savo
suknele Bruno nusprendė naudoti ploną minkštos medžiagos

264
sluoksnį, šitaip sumažindamas dvejones dėl savo išvaizdos.
Vieną sekmadienio popietę, pagrindiniame miesto stadione
susitikusi su kitomis šventės dalyvėmis ir renginio organizato-
riumi, Seli praleido repetuodama ir ruošdamasi „Nebyliam
palikimui“.
Kartu ji turėjo puikią progą įsitikinti, kad dėl šventinio apdaro
nerimauti neverta.

Į „Nebylųjį palikimą“ Seli, vienintelė iš dalyvių, atvyko nešina

mažyliu.
Prasidėjus renginiui ir įsivyravus tylai, susirinkę žiūrovai ir
daugybė filmavimo kamerų stebėjo renginyje dalyvaujančias mo-
teris, gracingai suplaukiančias į aikštės centrą ir išsirikiuojančias
pasagos formos lanku.
Iki pat šios akimirkos Seli negalvojo, kad ją taip pat galėtų
apimti šventės atomazgos jaudulys, tačiau dabar jautė būtent tai.
Net jos atsineštas vaikutis, iki tol smalsiai spurdėjęs bei drąsiai
žvalgęsis aplinkui, nurimo ir tyliai stebėjo įvykius.
Visai neseniai Seli nebūtų nė pagalvojusi, kad būtent jai bus
lemta nugalėti „Nebylaus palikimo“ renginyje, tačiau, mergelei
Florai artėjant prie šventės dalyvių rikiuotės galo, nutiko taip,
kad išrinktąja tapo ji.
Apsimesdamas Seli, Bruno tenorėjo pakankamai priartėti
prie Lanos Mūr, atkreipti jos dėmesį ir užmegzti su ja draugystę,
tačiau gavo kur kas daugiau. Pelnęs pergalę, jis žinojo apkvailinęs
tūkstančius žiūrovų, šią įsimintiną dieną tapusių jo išmonę ir
sunkų darbą įvertinusia auditorija.
Bruno jautė didžiulį pasididžiavimą savimi.

Pergalė šventėje gerokai palengvino Lanos Mūr pasiekiamumą –

Seli su ja susitikdavo beveik kiekvieną dieną ir eidavo pasivaikščioti
bei pramogaudavo.
Būdama su Lana, Seli nuolatos jautė draugišką jos atvirumą,

265
dėmesingumą ir šilumą – toks Lanos bendravimas gerokai skyrėsi
nuo šaltoko, oficialaus tono, kuriuo ji bendravo su Bruno.
Stengdamasi nenuvarginti savo balso stygų, Seli nemėgindavo
pailginti susitikimų ir per juos kalbėjo nedaug, todėl Lana Mūr iš
jos kartais turėdavo tiesiog traukti žodžius.
Tiesa, Seli dėl to visai nesijaudino. Ji garsiai žavėjosi Lanos
laimėjimais ir atsidavimu savo darbui, atsisakydavo jai siūlomos
pagalbos ir buvo pasiryžusi visko siekti pati. Žinoma, Seli
visai neieškojo darbo – demonstruodama savarankiškumą, ji
paprasčiausiai norėjo atrodyti nepriklausoma ir palikti kuo
geresnį įspūdį.
Ir iš tiesų Lana Mūr Seli laikė savarankiška, stipria bei žavinga
moterimi.
Būtent to Bruno ir siekė.

Susitikinėdamas su Lana, Bruno neretai pastebėdavo aplinkui

besisukiojančius Kentoną Kolinsą, Germundą Kylą ir prie jų
kartais prisijungiantį Martiną Silverbergą. Toks bendradarbių
elgesys jį šiek tiek erzino, nes Bruno buvo prašęs nelįsti jam į
akis.
Nutaikęs ne vieną palankią progą, jis išsitraukdavo telefoną ir
nepastebimai juos nufilmuodavo. Įspūdžiams sutirštinti viename
tokių vaizdo įrašų Seli įsiamžino pati ir Bruno balsu perdavė
linkėjimų aplinkui besitrainiojantiems kolegoms.
Šią vaizdo medžiagą Bruno pasiliko iššūkio pabaigai kaip
tiesioginį įrodymą, kad jis visus vedžiojo už nosies ir iš tiesų
susidraugavo su Lana Mūr.
Tai, kad Bruno įamžino nelegalia veikla užsiimančią trijulę,
turėjo tapti jo apsimetinėjimo pasekmes švelninančia priemo-
ne. Juk savo poelgio įkaitais laikomi kolegos nenorės viešinti jo
apsimetinėjimo faktų, todėl, galimas daiktas, iš šios situacijos
Bruno dar išlįs sausas.
Bruno laukė, kada Lana parodys pirmuosius jausmus Seli,
o kartu beveik nebeturėjo abejonių, kad laimės savo iššūkį.

266
Džiaugdamasis beveik pasiekęs tikslą, jis pradėjo ieškoti būdo,
kaip pagrįstai ir negrįžtamai pasitraukti iš Lanos Mūr gyvenimo,
o jei tokios progos nerastų, buvo pasirengęs ją sukurti pats.
Vis dėlto Bruno kol kas neskubėjo – nuveikus tiek daug, jam
visai patiko susitikinėti su tokia nuostabia moterimi kaip Lana
Mūr, mėgautis jos dėmesiu ir visus dar šiek tiek pavedžioti už
nosies.

Sukaupęs įrodymų ir mėgaudamasis draugyste su Lana, Bruno

vis dažniau galvojo apie savo iššūkio pabaigą, bet visai netikėtai
iškilo didžiulė problema.
Vis ilgėjant jųdviejų pasimatymams su Lana, Bruno ėmė į
ją žiūrėti kaip į draugišką, meilią, gabią ir atsidavusią moterį –
toli gražu ne savo išdidumo padiktuotų lažybų su kolektyvu
objektą.
Jo nuomone, Lana turėjo pačias geriausias savybes, kurias
jis būtų galėjęs įvardyti, todėl bendravimas su ja tapo savotiškai
nepasotinamas. Būdamas kartu su tokia moterimi, Bruno jausda-
vosi pakylėtas virš savo trūkumų ir pykčio, savo menkos didybės
ir kvailų norų. Būdamas šalia Lanos, jis jautėsi gerokai didesnis
už ankstesnįjį save.
Visai netrukus senojo Bruno Braulingo apskritai nebeliko.
Lanai žengus pirmąjį meilės išraiškos žingsnį, Seli labai
švelniai atsakė į jos bučinį ir nebenorėjo nieko kito, tik būti su
ja kartu.
Staiga viskas pasikeitė ir kvailas iššūkis akimirksniu neteko
prasmės – Bruno įsimylėjo Laną Mūr.
Jau kitą dieną, spaudoje pasirodžius jųdviejų bučinio nuotrau-
kai, mieste kilo nemenkas skandalas. Nenorėdamas dar labiau
pakenkti savo mylimai moteriai, Bruno lengva ranka sunai-
kino visus įrodymus, kad apsimetinėjo Seli Lokerbek, ir buvo
pasirengęs pralaimėti savo iššūkį.
Gražus ir romantiškas sapnas artėjo prie pabaigos. Seli
pagaliau turėjo įtikinamą pretekstą išvykti iš miesto, tačiau to
daryti visai nebenorėjo.

267
 Atsisveikindama su skausmingai verkiančia Lana, Seli jautė
viduje kylantį graudulį, tačiau suvaldė savo emocijas. Glausdama
prie savęs raudančią mylimąją ir stipriai ją apkabindama, Seli
būtų galėjusi prakeikti situacijos dviprasmiškumą. Artėjant atsis-
veikinimo bučiniui, ji norėjo jaustis laisva ir nevaržoma, tačiau
puikiai žinojo, kad jei būtų demaskuota būtent dabar, galutinai
palaužtų Laną. Todėl, kaip visada, tiesiog švelniai pabučiavo ją
į lūpas.
Akimis palydėjusi nuvažiuojančią mylimąją, Seli čiupo savo
kelioninį lagaminą ir pėsčiomis patraukė link tolokai esančios
autobusų stoties. Ji žinojo, kad pakeliui yra nedidelis verslo
kvartalas, kuriame tikėjosi rasti nuošalią vietą nusivalyti makiažui
ir paskubomis persirengti Bruno – lagamine buvo visos tam
reikalingos priemonės, drabužiai ir asmeniniai daiktai.
Pagaliau priėjusi siaurą skersgatvį, pati nežinodama kodėl,
Seli stabtelėjo. Dėl šviežių emocinių išgyvenimų ji buvo ties nuo-
jautos, bandančios kažką pasakyti, nepaisymo riba, bet priešais
riogsantys žmogaus dydžio šiukšlių konteineriai jai sukėlė
nerimą. Ši vieta atrodė idealiai tinkanti persirengti Bruno, tačiau
tuo pat metu buvo neaiškiai grėsminga.
Beveik nenoromis Seli įsiklausė į nuojautą ir į tamsiausią
savo maršruto atkarpą įžengė būdama itin budri. Lėtai
tempdama savo lagaminą ir klausydamasi jo ratukų aido, ji buvo
benusprendžianti, kad be reikalo sunerimo, tačiau iš už didžiulio
šiukšlių konteinerio netikėtai išniro vyriškis.
Paleidusi savo lagaminą, Seli staigiai atšlijo – ji tik per plauką
išvengė prieš pat krūtinę švystelėjusios geležtės.
Nepataikęs pirmuoju bandymu, jos užpuolikas akimirksniu
metėsi artyn ir vėl bandė pasiekti tikslą, o atbulomis
besitraukiančiai Seli vos pavyko išsisukti nuo jo ašmenų.
Norėdama įsitikinti saugiu užnugariu, ji paskubomis
apsižvalgė aplinkui – nepažįstamas vyriškis veikė vienas.
Vikriai laviruodama siaurame skersgatvyje ir lėtai traukdamasi
atgal, Seli kaip įmanydama vengė klastingų dūrių, o savo nemenku ir
gerai išlavintu kumščiu retsykiais suduodavo atsakomąjį smūgį.

268
Deja, nepaisydamas pasipriešinimo, jaunas ir atletiškas vyriškis
toliau atkakliai puolė.
Seli neturėjo supratimo, kas šis žmogus ir kodėl taip nori ją
nužudyti, tačiau, matydama tokį jo ryžtą, žinojo neišsisuksianti,
nebent sugebėtų duoti tinkamą atkirtį.
Po keleto nesėkmingų bandymų Seli pavyko stipriai suduoti
užpuolikui į galvą. Vyriškis pargriuvo, tačiau, neišleidęs nė garso,
tučtuojau pašoko ant kojų ir metėsi į eilinę ataką.
Nors pati neblogai mokėjo kautis, Seli suvokė, kad jos opo-
nentas yra pranašesnis ir, norint jį įveikti, jai prireiks sėkmės. Be
atvangos atakuojantis nepažįstamasis buvo akivaizdžiai puikios
fizinės formos, mokėjo koordinuotai pulti ir turėjo ginklą.
Užpuolikui nepaliaujamai švaistantis durklu, Seli nepavyko
išvengti eilinės jo atakos – švystelėję ore, durklo ašmenys kliudė
kairįjį jos petį ir stipriai jį perrėžė. Bruno suriko iš skausmo.
Išgirdęs vyrišką aimaną, užpuolikas nustebo ir tarsi sustingęs
įsispoksojo į savo auką.
Nepaisydamas skausmo, Bruno akimirksniu užsuko jam
ranką, išplėšė durklą ir vienu galingu smūgiu susmeigė jam į
krūtinę.
Viskas įvyko labai staigiai. Vyriškis šiek tiek susigūžė ir sustin-
go. Nesuprasdamas, kas ką tik įvyko, jis tylomis žiūrėjo į Bruno.
– Kas tu toks ir kodėl bandei mane nužudyti? – paklausė jo
Bruno, tačiau nusilpęs nepažįstamasis lėtai susmuko ant žemės.
Atsiklaupęs Bruno atsargiai suėmė jį už pečių ir paguldė ant
šono. Aplink sužeistojo kūną greitai plėtėsi kraujo klanas.
– Kas tu toks ir kodėl bandei mane nužudyti? – pakartojo
Bruno.
Akyse gęstantis vyriškis klausiamai žiūrėjo į Bruno ir toliau
neišleido nė garso. Jam iš burnos srovele išbėgo kraujas.
Netrukus jis lėtai užsimerkė. Bruno patikrino pulsą, bet jo jau
neužčiuopė.
Nuo išsiskyrimo su Lana Mūr kamavusios mintys akimirksniu
išsisklaidė. Bruno jautėsi užkluptas nežinios, o tai reiškė, kad

269
aplinkybės buvo ne jo pusėje.
Reikėjo skubiai sužinoti atsakymus. Apieškojęs nužudytąjį, jo
kišenėse Bruno rado automobilio raktelį, pažymėtą „Mercedes-
Benz“ ženklu, ir plonytę odinę piniginę, kurioje buvo kredito
kortelė, keletas šimtinių dolerių ir vairuotojo pažymėjimas,
priklausantis Dorianui Elbiui.
„Kas tu toks ir kodėl taip karštligiškai norėjai nužudyti Seli
Lokerbek?“ – mintyse klausė Bruno.
Iš Doriano kūno Bruno ištraukė durklą. Ant jo geležtės, visai
netoli rankenos, buvo įmantriai išgraviruota didžioji raidė „G“.
Tokios raidės Doriano inicialuose nėra, todėl gali būti, kad
durklas priklausė ne jam.
Bruno paskubomis apsvarstė susidariusią situaciją.
„Ką gi aš praleidau? Kas tu, Dorianai Elbi, jaunas, atletiškas,
pasiturintis... ir kodėl taip atkakliai norėjai nužudyti Seli
Lokerbek?“ – įtemptai mąstė Bruno, nežinodamas, kas slypi už
šio pasikėsinimo.
„Dabar tikrai praverstų cigaretė...“
Dėl to, kad Dorianą Elbį nužudė gindamasis, Bruno nejautė
didelio emocinio sukrėtimo. Juk, jei būtų bent akimirką
sudvejojęs, pats būtų neabejotinai kritęs nuo nepažįstamojo
rankos.
Tai buvo pirmas kartas, kai jis nužudė žmogų. Situacija buvo
labai asmeniška, todėl apie jokius formalumus, protokolą ar
orderius nebuvo nė kalbos. Bruno neketino prasitarti nužudęs
Dorianą Elbį, tačiau turėjo didžiulį asmeninį interesą išsiaiškinti,
kas, akivaizdžiai nežinojęs tikrosios Seli Lokerbek tapatybės,
ryžosi žūtbūt ją nužudyti.
Dabar svarbiausia buvo kuo greičiau sutvarkyti nusikaltimo
vietą ir iš čia išsinešdinti.
Žvilgtelėjęs į artimiausią konteinerį, Bruno paliko jį atidarytą,
grįžo prie nužudytojo, atitempė jį artyn ir, sukaupęs jėgas, įmetė
kūną į vidų. Tuomet pats įlipo į konteinerį ir paslėpė lavoną po
šiukšlių maišais.
Išlipęs lauk, Bruno nusivilko viršutinius drabužius ir apžiūrėjo

270
savo žaizdą – petyje buvo negilus, maždaug sprindžio ilgio
rėžis.
Atsidaręs kelioninį krepšį, jis išsitraukė didelį butelį vandens
ir savo marškinėlius. Juos perplėšęs bei suvilgęs vandeniu, nuvalė
ir apsirišo žaizdą.
Tuomet nusiplovė rankas, sudrėkintu rankšluosčiu nusišluostė
veidą, nusirengė likusius Seli drabužius, nusiėmė visus akse-
suarus ir nusiavė batus. Apsirengęs savo drabužiais ir apsiavęs
vyriškais batais, jis išsitraukė veidrodėlį, pasitikrino savo išvaizdą
ir į kišenes susikišo savo bei Doriano asmeninius daiktus.
Seli drabužiais nuvalęs ant žemės telkšantį kraują bei sumetęs
juos į ištuštėjusį kelioninį lagaminą, Bruno ten pat sudėjo visus
kitus nebereikalingus daiktus ir įmetė durklą.
Ant grindinio likusį kraują nuplovęs vandeniu, nuo purvino
skersgatvio krašto Bruno pagrandė žemių ir jomis tolygiai
apibarstė vis dar matomus pavienius žmogžudystės pėdsakus.
Atsitiktinio praeivio žvilgsniu įvertinęs sutvarkytą įvykio
vietą, Bruno dar sykį nusiplovė rankas, užrakino lagaminą, įmetė
jį į šiukšlių konteinerį, uždarė jo dangtį ir išsinešdino.
Pasižvalgęs po pramoninio verslo kvartalo teritorijos
pakraščius, Bruno nesunkiai rado Doriano Elbio automobilį. Jame
pamatęs profesionalų naudojamą fotokamerą, jis paskubomis
pasidomėjo jos atminties kortelės turiniu ir, išvydęs Lanos bei
Seli nuotraukas, ją išėmė ir įsidėjo į kišenę. Automobilyje taip pat
radęs Doriano mobilųjį telefoną bei raktų ryšulį ir juos pasiėmęs,
Bruno kruopščiai nuvalė savo pirštų atspaudus ir nuėjo patikrinti
bagažinės turinio. Ten radęs įrankius duobei kasti ir pamatęs
plėvele išklotą bagažinę, jis užrakino mašiną ir nuėjo gilyn į
miestą, kur susistabdė taksi ir parvažiavo namo.
Dezinfekavęs ir susitvarstęs žaizdą, Bruno įtemptai galvojo
apie tai, kas įvyko. Pastaruoju metu dėl gausybės darbų jis buvo
apleidęs kovos menų treniruotes ir kitą sportinę veiklą, todėl
džiūgavo, kad anksčiau įgytų įgūdžių pakako atsilaikyti prieš
labai vikrų ir gerai pasiruošusį Dorianą Elbį.
Bruno iki smulkmenų prisiminė Doriano mirtimi pasibaigusią

271
akistatą. Jis žūtbūt norėjo sužinoti šio išpuolio priežastį
ir nerimavo dėl Lanos Mūr saugumo, todėl, negalėdamas
nusiraminti ir norėdamas veikti, nedelsdamas nulėkė į
skyrių, užsidarė savo kabinete ir, pasinaudojęs ypatingomis
privilegijomis, patikrino viešosiose miesto vietose įrengtų
filmavimo kamerų sukauptą medžiagą.
Nedideliame verslo rajone, kuriame įvyko susidūrimas su
Dorianu Elbiu, veikė vos viena kamera, tačiau ji neužfiksavo
nieko, dėl ko reikėtų nerimauti.
Be abejonės, Bruno pasidomėjo Doriano Elbio tapatybe. Tai
buvo dvidešimt septynerių metų vyras, prieš keletą metų kurį
laiką studijavęs universitete ir ne visu krūviu dirbęs vienoje
miesto reklamos agentūrų, tačiau greitai išėjęs iš darbo ir vos
antrame kurse metęs mokslus.
Vėliau Dorianas sukūrė sėkmingai veikiantį nedidelį verslą ir
savarankiškai dirbo iki šiandien. Jo istorija buvo gana įprasta ir
nepateikė jokių Bruno dominančių atsakymų.
Siekdamas paaiškinti Doriano elgesį ir rasti bent vieną
užuominą, ką šis žmogus veikė ir kaip gyveno, Bruno sužinojo jo
adresą ir išvyko namo.
Gerokai po vidurnakčio atvykęs į Doriano Elbio gyvenamąją
vietą, jis lengvai pateko į jo butą. Laimei, Dorianas neturėjo
įsivedęs signalizacijos. Bruno netruko suprasti, kodėl.
Viena buto siena buvo nuklijuota daugybe nuotraukų, laikraščių
ir žurnalų iškarpų, kuriose puikavosi Lanos Mūr atvaizdai. Buvo
akivaizdu, kad Dorianas Elbis liguistai ja domėjosi.
Nuodugniai apžiūrėjęs nuotraukomis nuklijuotą sieną, Bruno
pastebėjo Seli Lokerbek skirtą plotelį, kuriame esančios nuotraukos
buvo perbrauktos raudonu „X“ ženklu.
Tapo aišku, kodėl buvo į ją pasikėsinta. Artimai susidrauga-
vusi su Lana Mūr, Seli akivaizdžiai trukdė Doriano planams, kad
ir kokie jie būtų.
Bruno nujautė, kad, nužudydamas Dorianą, jis greičiausiai
išsaugojo Lanai gyvybę.
Gerai apieškojęs butą, daugiau nieko, kas atkreiptų jo dėmesį,

272
Bruno nerado.
Žinodamas, kad čia anksčiau ar vėliau pasirodys policija, ir
nenorėdamas, kad Lanos ausis pasiektų maniakiški Doriano
tikslai, Bruno nuplėšė nuo sienos visas nuotraukas ir jas sudėjo
į namie rastą plastikinį maišą. Kartu paėmęs ant stalo gulintį
nešiojamąjį kompiuterį, kuriame įtarė esant daug Lanos ir Seli
nuotraukų, jis ramiai išėjo.
Užsimaskavęs ir ginkluotas pistoletu, Bruno grįžo į nusikal-
timo vietą. Tuomet, iš Doriano automobilio bagažinės paėmęs
įrankius bei plėvelę ir juos susidėjęs į savo mašiną, iš šiukšlių
konteinerio vieną po kito atsinešė Doriano kūną bei kelioninį
lagaminą.
Nuvažiavęs už miesto, Bruno surado atokią vietą ir užkasė
lavoną.
Pavažiavęs toliau, jis ištraukė kelioninį lagaminą, išėmė iš jo
durklą, įdėjo nuo Doriano buto sienos nurinktas nuotraukas bei
nešiojamąjį kompiuterį ir skrupulingai viską sudegino.

Įsimylėjęs Laną Mūr, Bruno pasikeitė ir buvo nusiteikęs

permainoms. Jis jautėsi išaugęs savo ankstesnįjį „aš“ ir nebenorėjo
būti įspraustas į jį supančių žmonių vertinimų rėmus, todėl, kad
ir kaip pasibaigtų apsimetinėjimo Seli Lokerbek nuotykiai, buvo
tvirtai apsisprendęs keisti savo gyvenimą.
Rugpjūtį Bruno įteikė išėjimo iš darbo pareiškimą. Savo vado
jis paprašė kol kas niekam apie tai nesakyti ir, pažadėjęs dalyvauti
policijos operacijoje prieš „Džentelmenus“, išėjo iš Huberto
kabineto.
Prieš atskleisdamas Lanai savo paslaptį ir greičiausiai smarkiai
ją supykdydamas, Bruno norėjo sutvarkyti paramos klausimą.
Už viską, ką apsimetinėdamas Seli privertė ją patirti, jis jautėsi
turintis padaryti bent ką nors gera.
Sėdėdamas premjero priimamajame, Bruno parašė Lanai
keletą žinučių ir pažadėjo vėliau paskambinti.
Turėdamas vidinę paskatą ir puikiai žinodamas, koks svarbus

273
jai yra būtent specialiojo ugdymo centro „Kibirkštis“ paramos
klausimas, Bruno panaudojo ne vienus metus laikytą kozirį ir
įgijo naujų priešų, užtat greitai bei užtikrintai surado reikalingų
lėšų. Gražiais būdais ieškoti paramos paprasčiausiai nebebuvo
laiko.
Pakeliui namo sustojęs nedideliame restoranėlyje ir skaniai
papietavęs, į savo telefoną Bruno įsidėjo Seli naudojamo numerio
SIM kortelę ir, šiek tiek pasipraktikavęs kalbėti jos balsu,
paskambino Lanai.
Išgirdęs džiaugsmu trykštantį jos balsą ir meilius žodžius,
Bruno akimirksniu pasijuto laimingas. Šis trumpas pokalbis
jam buvo daug mielesnis dienos akcentas nei pergalė prieš patį
valstybės premjerą.

Bruno neketino delsti ir ieškojo progos dėl visko prisipažinti.

Tikėdamas, kad Lana niekam neatskleis tikrosios Seli tapatybės, –
juk tai sukeltų naują skandalą, – jis nebijojo jai pasipasakoti prieš
didžiąją policijos operaciją ir nesijaudino, kad taip galėtų ją su-
kompromituoti.
Puikiai žinodamas apie Lanos troškimą vėl pamatyti Seli,
Bruno neketino jos kankinti ir norėjo atskleisti tiesą. Vos
sulaukęs premjero patvirtinimo apie vaikų centro finansavimą,
jis apsisprendė ir numatė tam tinkamą dieną.
Pastaraisiais mėnesiais patyręs daugybę išgyvenimų, savo
paties įsuktiems įvykiams artėjant link atomazgos, Bruno pasijuto
be galo pavargęs.
Galvodamas apie artėjančias atostogas, rugpjūčio pabaigoje
jis grąžino laikinai išsinuomotą butą, nusipirko lėktuvo bilietus,
užsisakė viešbučius ir paskambino savo teisininkei, kuriai pavedė
sutvarkyti keletą dokumentų, ir sutarė su ja susitikti.
Kurį laiką svarstęs, Bruno nusprendė pasikeisti automobilį,
todėl sukūrė skelbimą apie parduodamą visureigį.
Paskutinę vasaros dieną, nešinas nedidele kartonine dėže,
į kurią lengvai tilpo negausūs jo asmeniniai daiktai, Bruno

274
nepastebimai išėjo iš darbo.
Pasidėjęs dėžę į automobilį ir jausdamas įvykių atomazgą bei
jos teikiamą palengvėjimą, jis išvyko į pėsčiųjų alėją susitikti su
Lana Mūr.
Tą dieną Bruno troško vienintelio dalyko – kad jo prisipažinimas
Lanai sukeltų kuo mažiau skausmo ir išgąsčio.
Kad ir kiek mąstė apie galimus pabaigos scenarijus, jis nė
nenutuokė, kaip iš tiesų viskas susiklostys.

275
 V
Epilogas
126
Rugsėjo 1 d.

Rugsėjo 1-osios rytą anksčiau į darbą atėję Martinas Silver-

bergas ir Kentonas Kolinsas savo kolegoms papasakojo apie
Bruno Braulingo iššūkio baigtį. Niekas neturėjo nė menkiausios
abejonės, kad Bruno pavyko artimai susidraugauti su Lana Mūr.
Netrukus pasirodęs skyriaus vadas Hubertas Nilsonas pasakė
netikėtą naujieną – Bruno Braulingas išėjo iš darbo ir daugiau
skyriuje nebepasirodys. Vietoj jo po poros mėnesių pradės dirb-
ti detektyvė Samanta Beir, o kol kas skyrius versis turėdamas
vienintelį detektyvą Kentoną Kolinsą.
Nustebinti tokios naujienos, vyrai susižvalgė tarpusavyje.
Dauguma jų pajuto pagarbą Bruno.
Palinkėjęs saugios darbo dienos, skyriaus vadas Hubertas
Nilsonas pasikvietė Kentoną į savo kabinetą ir paskyrė jam tirti
Keli Paterson nužudymo bylą.
Išėjęs iš Huberto kabineto, Kentonas išgirdo Eriko Hadsono
kreipimąsi:
– Maitėda Mario nesnaudžia! Tik paklausykite:

Lana Mūr vėl viešai demonstruoja jausmus:

pasimatymas pėsčiųjų alėjoje ir naktis detektyvo
Bruno Braulingo namuose

Perskaitęs Mario K. Habermano parašyto straipsnio pavadini-

mą, Erikas paleido savo telefoną per rankas.
Po antrašte pirmajame „M. K. H. Limited“ puslapyje puikavosi
dvi Lanos Mūr ir Bruno Braulingo nuotraukos, užfiksuotos
miesto pėsčiųjų alėjoje vakar dienos popietę.
Vienoje jų Lana įamžinta apkabinusi ir bučiuojanti Bruno į

276
skruostą, antroje – juodu besišypsantys, einantys alėja, o Lana
Mūr įsikibusi Bruno į parankę.
Šiuos vaizdus Kentonas vakar pats matė alėjoje.
„Mario turbūt nusipirko kažkieno mobiliuoju telefonu darytas
nuotraukas ir pirmasis mieste paskelbė šią naujieną“, – pamanė
jis.
Vis dėlto ši naujiena skyriuje šiandien tebuvo antraeilis dalykas.
Svarbiausia buvo tai, kad ilgus mėnesius atomazgos laukę skyriaus
vyrai buvo priblokšti eilinio Bruno laimėjimo ir jautėsi palikti
tikroje spėlionių klampynėje. Bruno Braulingas jiems atrodė lyg
magas, kurio fokusai buvo tikroviški ir neperprantami.
Liko tik viltis, kad kada nors bus atsakyta bent į kai kuriuos
klausimus.

127
Pirmosios rugsėjo dienos

Dėl įtempto pasiruošimo bet kada galinčiai prasidėti policijos

operacijai, pirmąją rugsėjo savaitę Bruno beveik neturėjo laisvo
laiko, tačiau kasdien palaikė ryšį ir dažnai susitikdavo su Lana
Mūr, o jųdviejų pasimatymai neretai prasidėdavo arba baigdavosi
aistringu pasimylėjimu.
Būdamas su savo mylimąja, Bruno buvo neapsakomai lai-
mingas.
Rugsėjo pradžioje netikėtai atsiradus jo visureigio pirkėjui,
Bruno nebeturėjo automobilio, todėl, išsikvietęs taksi, nuvyko į
vieną iš miesto automobilių nuomos salonų.
Ten neradęs nė vienos patinkančios mašinos ir nepasitenkinęs
vadybininko siūlomomis alternatyvomis, Bruno nenorėjo gaišti
laiko ir bandyti laimę kitoje nuomos bendrovėje.
– Savo klientams visada patariame automobilių nuomos
paraišką užpildyti internetu – taip galite pamatyti transporto
priemonių užimtumą. Tuomet problemų paprastai nekyla, –
pridūrė vadybininkas, rizikuodamas suerzinti savo klientą, bet
to nežinodamas.
Galvodamas, kaip pasielgti, Bruno pastebėjo ką tik į aikštelę

277
įriedėjusį ir prie pat biuro langų sustojusį baltos spalvos „Lexus“,
pažymėtą automobilių nuomos bendrovės logotipu.
– O kaip dėl šios mašinos? – Bruno parodė į dėmesį atkreipusį
automobilį.
– Šis automobilis nuomai netinkamas, – nukirto vadybininkas.
– Kodėl gi?
– Jis nebaigtas remontuoti.
– Man jis atrodo puikios būklės, – nematydamas nieko, prie
ko galėtų prikibti, pasakė Bruno ir užtikrintai pridūrė: – Aš jį
paimsiu!
– Jei jums išnuomočiau šį automobilį, tai prieštarautų įmonės
vidaus taisyklėms...
– Nebūk toks įsitempęs, žmogau, nuo to tik labiau skaudės! –
pertraukė jį Bruno.
Nesuprasdamas, ką būtent nori pasakyti klientas, vadybininkas
nutilo ir dėbtelėjo į jį.
– Klausyk – už šį automobilį siūlau pinigus. Jei jų nepaimsi,
turėsi pasiaiškinti savo vadovybei, nes parašysiu skundą. Geriau
tiesiog ruošk nuomos sutartį. Aš skubu! – besąlygišku tonu
kalbėjo Bruno.
Truputį padvejojęs, vadybininkas vis dėlto ėmė pildyti formą.
„Turbūt tai pastaruoju metu patirto streso padariniai... –
savo pokalbio toną įvertino Bruno. – Ką gi, atostogos bus tik į
naudą.“

128
Ankstus rugsėjo 5-osios rytas

Ką tik pradėjo švisti. Prieš išvykdamas atostogų, Bruno norėjo

dar sykį apžiūrėti policijos operacijos vietas, nors vakar čia ir
praleido nemažai laiko.
Lėtai važiuodamas beveik tuščiomis miesto gatvėmis,
jis priartėjo prie policijos juostomis užtvertos teritorijos ir,
budinčiam pareigūnui parodęs savo pažymėjimą, pajudėjo
toliau.
Netrukus Bruno pamatė operacijos pabaigos vietą – čia

278
teberiogsojo apvirtęs dviaukštis autobusas, suniokotas vidinio
sprogimo. Greta gelbėtojų sukarpyto stogo mėtėsi pavienės
sėdynės, keletas kelioninių lagaminų ir daugybė šukių bei
skeveldrų.
Visai greta budėjo policijos ekipažas. Atpažinę Bruno,
pareigūnai jam atidavė pagarbą.
Pravažiavęs autobusą, Bruno įsuko į uždarytą siaurą
vienpusio eismo gatvelę, kurioje matė kitus operacijos pėdsakus:
pro išsprogdintus prabangaus viešbučio trečiojo aukšto langus
teberūko pilkšvas, beišsikvepiantis dūmelis, aplinkui, stiklo
šukių apsuptyje, voliojosi į šipulius sudraskyti langų rėmai,
keletas suniokoto viešbučio numerio kėdžių, sofa ir permirkęs
storas čiužinys.
Ką tik atvykę miesto tvarkdariai, laipiodami per tebetįsančias
vandens žarnas ir braidydami po balas, ėmėsi viską tvarkyti.
Nors policijos operacija nesusiklostė taip, kaip tikėtasi, Bruno
buvo patenkintas jos baigtimi ir džiaugėsi prie jos prisidėjęs.
„Geras būdas užbaigti savo karjerą skyriuje.“
Mieste nebeturėdamas jokių reikalų, jis lėtai išvažiavo iš
saugomos teritorijos ir pasuko link specialiojo ugdymo centro.
To paties, kuriam buvo suradęs paramą.

129
Rugsėjo 5 d.

Vaikų priežiūros centre užtrukęs mažiau nei valandą, Bruno

pasileido tolyn, link šalies sostinės, ir pagaliau leido sau galvoti
tik apie poilsį.
Iš visko, ką paliko mieste, jis ilgėjosi tik Lanos Mūr, tačiau,
kad ir kaip norėtų atostogauti su ja, šiuo metu protingiausia buvo
vykti vienam.
Vairuodamas Bruno apmąstė savo gyvenimo paslaptis, apie
kurias Lana nieko nežinojo. Be to, kad prisipažino apsimetinėjęs
Seli, jis kol kas nutylėjo kitus dalykus ir dėl to jautėsi šiek tiek
kaltas.

279
 Su savo mylimąja norėdamas užmegzti atvirus santykius, vos
grįžęs iš atostogų, Bruno ketino jai atskleisti dar vieną nedidelę
paslaptį.
Ši paslaptis šiuo metu sėdėjo ant galinės jo vairuojamo
automobilio sėdynės. Tai buvo kupina atostogų jaudulio,
tačiau tokiu ankstyvu paros metu šiek tiek snūduriuojanti
keturiolikmetė jo dukra Sofija, kurią Bruno ką tik pasiėmė iš
vaikų centro ir vežėsi į sostinę.
Specialiojo ugdymo centre Sofija gavo profesionalią priežiūrą,
be kurios Bruno nebūtų išsivertęs.
Žinoma, jis visai neketino slėpti turįs dukrą, tačiau, Lanai
papasakojęs apie Seli tapatybę, Bruno neskubėjo jai užkrauti
kitų savo paslapčių. Be to, nieko tokio nenutiks, jei jis pirmiausia
Sofijai papasakos apie Laną. Bruno žinojo artimiausiomis dieno-
mis rasiąs tokią progą.
Metų pradžioje gavęs vaikų centro direktorės laišką apie galimą
šios įstaigos išskaidymą ar net uždarymą, Bruno jai paskambino ir
asmeniškai pasiteiravo apie susidariusią padėtį. Įsitikinęs, kad centro
finansinė būklė labai sunki, jis ėmė ieškoti išeičių, kaip galėtų padėti,
ir, jau siekdamas Lanos Mūr draugystės, sugalvojo tai padaryti būtent
per jos vadovaujamą „Karis Panti“.
„Dar turiu ką prisipažinti...“ – atsiduso Bruno.

130
Rugsėjo 5 d.

Nuvažiavęs pusę kelio iki sostinės, Bruno sustojo užkąsti

pakelės restoranėlyje, kuriame pietavo grįždamas iš pokalbio su
premjeru.
– Norėsi užkąsti? – paklausė jis dukros, gerai žinodamas, kad
ji valgo labai mažai.
Sofijai neatsakius, Bruno pasinaudojo proga ir priminė jųdviejų
susitarimą:
– Tai juk buvo atostogų sandorio dalis, ar ne?
– Gerai.

280
 Bruno pastatė automobilį ir juodu užėjo į vidų.
Maistas buvo puikus. Net lieknutė Sofija, paprastai tik pa-
vartanti maistą lėkštėje ir suvalganti itin mažai, šį kartą nurijo ne
vieną pilną kąsnį.
– Na, tai kaip, ar smagu pagaliau vykti atostogauti?
Sofija pritariamai linktelėjo.
– Man taip pat.
Pavalgę juodu pasuko atgal prie automobilio.
Priėjęs prie vairuotojo durelių, ant automobilio stogo
krašto Bruno pastebėjo maždaug dviejų sprindžių ilgio
kėbulo pažeidimą, kuris jau buvo tobulai išlygintas, tačiau dar
pakartotinai nenudažytas. Tai ir buvo tas trūkumas, dėl kurio
vadybininkas nenorėjo išnuomoti automobilio.
Bruno perbraukė per jį ranka, bet nepajuto jokio paviršiaus
nelygumo.
„Tik tiek? Visiškas menkniekis...“ – pamanė jis.
Įsėdęs į automobilį, Bruno palaukė, kol ant galinės sėdynės
įsitaisys jo dukra. Jis atkreipė dėmesį į dešinėje stovintį automobilį,
kuriame, pasisukęs šonu, prie vairo sėdėjo jaunas vyras, koja iki
galo atidarinėjantis savo mašinos dureles. Kone atsitrenkusios į
Bruno automobilį, durelės savaime lėtai užsidarinėjo. Kažko
laukiantis jaunuolis šitaip kovojo su sugedusiomis mašinos
durelėmis.
Netrukus į nedidukę pakelės restorano aikštelę įriedėjo pora
automobilių, iš kurių pasipylė būrys jaunimo. Bruno stebėtas
vyrukas kaipmat iššoko iš savo mašinos ir nuėjo pasitikti
atvykusių draugų.
Stoviniuodami aplinkui, jauni žmonės vienas su kitu sveikinosi
ir apie kažką kalbėjosi.
Bruno išvažiavo.
Netrukus jis pastebėjo, kad Sofija skaito knygą.
– Ką skaitai, brangioji?
– Apie legendinį miesto gynėją Kajų.
– Ar įdomu?
– Labai. Beje, tėti, kas yra vergai?

281
 – Tai priverstinai ir dažniausiai labai sunkiai dirbantys žmonės,
kurie viliasi tapti laisvi, bet paprastai to nesulaukia. Ar supratai?
– Atrodo, taip. Panašiai ir įsivaizdavau.
Likusią kelio dalį juodu važiavo beveik tylomis, o vos
įvažiavusius į sostinę tėvą ir dukrą pasitiko gražus bei saulėtas
rytas.
Bruno pasuko į vidinio uosto prieplauką, susirado paaukštintą
transporto priemonių laikymo aikštelę ir paliko joje automobilį.
Iš aikštelės nusileidę laiptais, juodu su Sofija patraukė šalia
prieplaukos vedančiu pėsčiųjų taku, besidriekiančiu palei
nedidelę įlanką.
Aplinkui vaikštinėjo ir bėgiojo nemažai žmonių. Maždaug
per dešimt minučių jie priėjo lauko kavinę, kurioje pamatė prie
staliuko sėdinčią elegantišką ir išvaizdžią vidutinio amžiaus
moterį.
Pamačiusi Bruno, ji šiltai jiems nusišypsojo. Tai buvo jo
nusamdyta teisininkė.
– Labas, Bruno, sveika Sofija, – sveikindamasi atsistojo ji.
– Labas, Diana, – dalykiškai paspaudė jai ranką Bruno.
– Oi, kokia ji laibutė, – nusistebėjo Diana, švelniai spausdama
tylinčios Sofijos rankutę.
– Ji tiesiog liekninasi, – pajuokavo Bruno.
Sofija buvo nedrąsi ir nieko nesakė.
Visiems susėdus prie staliuko, Bruno su Diana aptarė aktuali-
jas, susijusias su epilepsija ir cukriniu diabetu sergančios Sofijos
pirmąja kelione į užsienį: vaistų gabenimąsi, sveikatos ir kelionės
draudimo niuansus.
Užduodamas savo klausimus ir išklausydamas Dianos
rekomendacijas, Bruno vieną po kito pasirašė jos paruoštus
dokumentus.
Nors Sofija gyveno vaikų priežiūros centre, Bruno su ja
praleisdavo nemažai laiko ir gerai žinojo, ką daryti prasidėjus
epilepsijos priepuoliams. Su dukros ligomis jis visuomet
susitvarkydavo, todėl nebijojo jos vežtis į tolimą šalį.
Be teisininkės Dianos, kurią Bruno nusamdė netrukus po

282
Sofijos motinos mirties, apie jo dukrą žinojo vos keletas žmonių,
o Bruno ir toliau neketino niekam apie ją pasakoti. Išskyrus,
žinoma, Laną Mūr.
Atsisveikindama Diana palinkėjo pačių nuostabiausių atostogų
ir kuo geriausios kloties. Jai išvykus į savo biurą, Bruno su Sofija
grįžo į automobilį ir nuvažiavo į sostinės centrą.
Vaikštinėdami po parduotuves, pramogaudami bei pildyda-
mi mažus vienas kito norus, juodu praleido gerą pusdienį. Nė
nepajutęs, kaip atėjo vakaras, oro uoste Bruno sutvarkė išvykimo
formalumus. Laimei, verslo klasės registracija šį procesą labai
palengvino.
Prieš pat skrydį desertu besimėgaujanti Sofija, sužavėta
atostogų pradžios, paklausė:
– Tėti, kiek laiko mes ten būsime?
– Kiek tik užsimanysime, – nenorėdamas minėti konkrečių
datų, atsakė jis, dukrai nuo nosies pirštu nubraukdamas
šokoladinius putėsius.
Sofija sukikeno.
Netrukus, pasibaigus keleivių įlaipinimui, nuo pakilimo tako į
dangų atsiplėšė įsibėgėjęs lėktuvas, saulėlydžio spindulių pluošte
suspindęs tikru auksu.
Į šiltus, tolimus ir svetingus kraštus po ilgos dienos ir daug
ilgesnių laukimo mėnesių išvykstantiems Bruno Braulingui ir jo
dukrai Sofijai ką tik prasidėjusi kelionė buvo labiausiai viliojanti
perspektyva.

131
Rugsėjo 6 d.

Artėjo devinta valanda ryto.

Dar visai neseniai išgyvenusi tikrą įvykių audrą ir beveik
praradusi pasitikėjimą savo jėgomis, rudakė miesto gražuolė
Lana Mūr energingu savimi pasitikinčios moters žingsniu ėjo
link Alyvmedžių g. 49, kur turėjo savo biurą.
Stilingo verslo moters kostiumo išryškinta nepriekaištinga
jos figūra, grakščiai plaukianti per rytmečio saulės spindulius,

283
lengvai patraukdavo praeivių žvilgsnius ir vertė smalsiai nulydėti
akimis – juk tai buvo ne kas kita, o pati Lana Mūr – darbščioji
miesto gražuolė ir kukli jo įžymybė.
Įėjusi į pastatą, sparčiai mindama laipteliais aukštyn, ji
pasisveikino ir apdovanojo šypsena kiekvieną pažįstamą veidą.
Pakilusi į trečiąjį aukštą, Lana netrukus įžengė į savo biurą, kur ją
pasitiko Džulijana Spenser, prie savo darbo kompiuterio gerianti
šviežiai pasigamintą kavą.
Tai buvo Lanos padėjėja ir geriausia draugė, kuriai ji jau buvo
spėjusi pasipasakoti beprotiškas ir stulbinamas pastarojo meto
naujienas.
– Labas rytas, Lana. Kaip praleidai savaitgalį?
– Labas, Džulijana. Ačiū, gerai. Nors jis ir buvo šiek tiek
liūdnas, laisvos dienos vis tiek pralėkė greit. O kaip tu?
– Man viskas gerai.
– Šaunu. Kas nors nauja? – Lana žvilgsniu parodė į
kompiuterį.
– Kol kas nieko. Tylu, ramu.
– Gerai. Einu pasidaryti kavos. Tau nieko netrūksta?
– Ačiū, ne.
Lana Mūr įjungė savo kompiuterį ir nuėjo į už vidinių biuro
durų įrengtą miniatiūrinę virtuvėlę.
Po poros minučių, šalia savo kompiuterio pasidėjusi puodelį
karštos kavos, ji ėmė peržiūrinėti negausų naujų elektroninio
pašto žinučių, atkeliavusių po paskutinio jos prisijungimo,
sąrašą.
Staiga Lana pastebėjo labai svarbią žinutę, kurios pastaruoju
metu labai laukė, todėl nedelsdama ėmė ją skaityti.
– Dievulėliau... – netrukus burbtelėjo ji.
Džulijana Spenser staiga pakėlė akis ir žvilgtelėjo į savo
vadovę.
– Die-ve bran-gus, – nutęsė Lana, pakildama nuo krėslo ir
išplėstomis akimis spoksodama į monitorių.
Susijaudinusi Džulijana kaipmat prilėkė artyn.
– Ar kas nutiko? – išsigandusi paklausė ji.

284
 – Ne... Dovanok, jei tave išgąsdinau... – susijaudinusi pasakė
Lana. – Tu geriau pati paskaityk.
Nekantraudama sužinoti tokios savo vadovės reakcijos
priežastį, Džulijana paskubomis perskaitė per visą ekraną
atidarytos žinutės turinį.
– O, Dieve... – netrukus išlemeno ji ir iš susijaudinimo delnu
prisidengė burną.
Džulijana pažvelgė į Laną iš netikėtumo išplėstomis akimis.
– Ne-re-a-lu!.. – linksmai nutęsė Lana.
– Ne-į-ti-kė-ti-na! – pritarė jai Džulijana.
Apsikabinusios jos ėmė šokinėti iš džiaugsmo ir spiegė lyg dvi
jaudulio apsėstos paauglės...
– Sveikinu! Labai džiaugiuosi dėl vaikų centro ir, žinoma, dėl
tavęs, – atslūgus ekstazei, pirmoji į realybę grįžo Džulijana.
– Ačiū. Man tiesiog sunku patikėti... – bandydama atgauti
kvapą, džiugiai išlemeno Lana.
Pažvelgusi į kompiuterio ekraną, ji dar kartą perskaitė
svarbiausius elektroninio laiško, šį rytą gauto iš „Muncer
Chemicals“, sakinius: „Džiaugiamės galėdami prisidėti prie
specialiojo ugdymo centro „Kibirkštis“ gerovės. Per artimiausius
trejus metus šio centro materialinėms reikmėms skirsime
mažiausiai dvylika milijonų dolerių...“
– Geriausiu atveju tikėjausi paramos dvylikai mėnesių, o čia
net treji metai. Beveik nesuvokiama! – savo darbe Lana Mūr dar
nebuvo mačiusi tokio ilgalaikio ir didžiulio įsipareigojimo.
– Neįsivaizduoju, kaip jam tai pavyko... – linguodama galvą
pratarė Džulijana.
Džiūgaudama dėl išsaugoto vaikų centro, Lana trumpam
įsijautė į prieš akis atsiveriantį aukštesnį savo karjeros lygį, kuris
dabar atrodė tarsi apčiuopiama netolimos realybės dalelė. Tai
buvo beveik magiška akimirka – tokia, kurią ji tikrai įsimins
visam laikui.
Nors žinojo, kad Bruno šiuo metu nepasiekiamas, iš susijau-
dinimo drebančiomis rankomis Lana surinko jam žinutę: „Aš jau
laukiu, kol grįši... Tu tiesiog nepakartojamas. Mintyse apkabinu

285
tave ir siunčiu tau patį saldžiausią bučinį... Lana.“
Dar kartą pagalvojusi apie ypatingus Bruno nuopelnus, ji
atsiduso ir pagalvojo: „Jei ne jis, ką gi aš daryčiau?..“

PIRMOS DALIES PABAIGA

286
Saul Prizer. Nebylus palikimas. I dalis

ISBN 978-609-408-747-9

Maketavo Justina Ulinskaitė

Viršelis, BespokeBookCovers.com
Redagavo Kalbos ir komunikacijos centras

288