Černobylis mano akimis

Atvažiavau prie miesto, kurio pvadinimas- Černobylis. Miesto pradžioje pagabintas užrašas:
„ Atsargiau- radioaktyvi zona!”. Užsidedu respiratorių ir einu tolyn.Mane pasitinka tuščios
gatvės, tušti namai išdaužytais langais, tuščios žaidimo aikštelės. Nė vieno žmogaus, girdisi tik
vėjo ošimas, paukščių balsai. Jokio šurmulio, viskas apleista, nyku. Žiūriu į namus ir atrodo čia
sustojo laikas- nesimato jokio progreso, viskas likę taip, kaip buvo prieš trisdešimt metų- senos
tarybinės parduotuvės, sovietinio išplanavimo namai,aikštelės, tiesiog miręs miestas.

Smalsumo dėlei įeinu į daugiaaukštį namą, užlipu į trečią aukštą ir įeinu į vieną butą. Stovi
seni apdulkėję baldai, spintelėse randu indų, kokių turėjo mūsų seneliai. Ant sienų pakabintos
senos nuotraukos, kuriose atsispindi tuometinis gyvenimas- veiduose šypsenos, toks jausmas,
kad jie paliko namus trumpam. Einu per kitus butus ir pastebiu, kad jie visi vienodi, ir padarau
išvadą, kad tuo metu žmonės gyveno lygiame turtiniame lygyje. Išeinu į gatvę ir einu
toliau.Išėjus daugiau daugiabučių atsiduriu lauke prie daržo, kur darbuojasi sena moteriškė. Ją
mandagiai užkalbinu ir klausiu jos kodėl čia nėra žmonių. Ji man papasakojo, kad 1986 m.
balandžio mėnesį įvyko didžiulis sprogimas atominėje elektrinėje. Daug žmonių naikinant gaisro
pasėkmes tragiškai žuvo, kiti mirė vėliau nuo per didelio radiacijos kiekio. Daug žmonių iš visos
Tarybų Sąjungos važiavo į Černobylį valyti miestą nuo sprogimos pasėkmių, grįžę namo,
daugelis jų patyrė sunkių sveikatos sutrikimų. Senutę vaikai buvo išvežę toliau nuo tragedijos
vietos, bet praėjus kažkiek laiko ji vistiek grįžo atgal į savo gimtą vietą. Ir sakė man-„ Vaikeli, aš
jau sena ir noriu numirti savo tikruosiuose namuose, o tu geriau čia ilgai nebūk ,nes tau
pavojinga.“

Šios tragedijos pasekmės jaučiamos iki šiol, žmonės negali grįžti atgal į šitą miestą. Važiuoju
atgal su ašaromis akyse ir noriu sugrįžti į savo gimtąjį miestą.