Pierre Lefevre

Krikščionys
pasaulio istorijoje
UD K 27 Pierre Lefevre
CHRISTEN DER WELTGESCHICHIE
Le74
Ein Riickblick auf 2000 Jahre
Johannes-Verlag Leutesdorf, 1998
ISBN 3-7794-1407-4

Iš vokiečių kalbos vertė

VYTAUTAS JANU ŠKEVIČ IUS

Viršelyje panaudotas altoriaus

puošybos fragmentas
"Besimeldžiantis angelas"

© Copyright by Johannes-Verlag
Lcutcsdorf, Germany
© Vertimas i lietuvių kalbą, leidykla
ISBN 5-430-02843-6 "Šviesa", 1999
 TURINYS

Pratannė .. . . ... .. .. .... .. . . . . . . .. .......... .................. 7

... . ... .. . . . . .. .. .. .

Krikščionys
pirmajame tūkstantmetyje
Jonas Krikštytojas . .. . . .... .. . . ... . . .. ... .. 11
.... ............ . ........ .. . . .

Paulius . . . . .. . . . . . . 12
............................. .. ............ .... ... .. . . .. .. ...

Matas . . . . .. ... .
............. ........ ................... ............. 13
. .... .......

Morkus . .. . .
. ........... . .. . . . . 14
..... .. ......... ........ . ....... ... ... .. .........

Lukas . . . .
... ..... ..
.... ............ . . .. 1 5
......................... ......... ... ....

Jonas ............................................................................ 16
Atanazas ..... . ...................................................... . ......... 17
Bazilijus Didysis ......................... ..... ......... ............... ... 18
Ambraziejus . . . . . . ... . . . . ..
................. ... . .. . .. . . . . ...... 20
. ..... . . ......

Jeronimas . . . . . . . . . .. .
. ...... .... ............ .. .. ... .. . 21
. ........... .......... ..

Augustinas .... . . . . ..
... ...... .. ... .. ................. .. . 22
..... ............. . ..

Benediktas Nursijietis . . . . .. . .. . .
....... ......... ..... . . 23
. ...... ....... .

Grigalius I Didysis ................................ ............ .......... 24

Vinfridas B o nifacas ............... ............... . . .. . .................. 25
Kirilas ir Metodijus .... . . . , ... , .................. 27
................ ......

Krikščionys
antrajame tūkstantmetyje
Henrikas II . . .. . . . . . . . .
. ......... . . .. . .
... .... .... ........ ................ .. . 31
Bernardas Klervietis . . . . . . . . . . .. .
.... ... .. ............... . ...... ....... 32
Dominykas . . . .. .. . .. . . . .
. ....... . .... ....... ................... .. ............ 33
Pranciškus Asyžietis ................................................... 34

5
Albertas Didysis (Albertus Magnus) ......................... 35
Liudvikas IX . .
............................................ ... .............. 36
Tomas Akvinietis . . .
.......................... .... ............ ........... 37
Dantė Aligjeris . .
........... . . ...................... ..... .................. 38
Kotryna Sienictė . .
. . . . .. . . ....... . . .. . . . ... .............. ................ 39
Tomas Kempietis . .
........... ........................... .... . . . ......... 41
Joana Arkietė (Žana d'Ark) .
............................ .......... 42
Tomas Moras . .
....... . . . .......... ................. ........ ................ 43
Ignacas Lojola . .
............ ............ ................................... 44
Pranciškus Ksaveras ................................................... 45
Petras Kanizijus .
........................................................ . 46
Karolis Boromiejus ............................. ........................ 48
Matas Ričis . .
............ ................................ ......... .......... 49
Pranciškus Salezictis ................................................... 50
Vincentas Paulietis .
....................... .............................. 52
Blezas Paskalis ............................................................ 53
Johanas Sebastianas Bachas ....................................... 54
Alfonsas Marija Lidžioris .
.................................. ....... 56
Leonas III .................................................................... 57
Jonas (don) Baskas .
........................... ......................... 58
Benediktas XV ............................................................ 60
Mykolas Faulhaberis . . . .
............... ................... ...... .. ..... 61
Teresė Lizietė . .. .
..... .... .
............ .................... ................ 62
Gilbertas K čestertonas . . .. .. .. .. .... .. .. .. .. .... ...... .. .. .. .. .
.... 64
Klemensas Augustas, grafas fon Galenas ................. 65
Jonas XXIII (Angelo Giuseppe Roncalli) ................. 67
Robertas Šumanas . . . . ..
................ ...... ..... ................. .... . 68
K.livas S. Lujis . .
................................... ..... .................. 69
Jonas Paulius I (Albino Luciani) .
...................... ........ 70
 "Studijuokime ne amžininkus, o didžiųjų
praeities žmonių biografijas, kurių darbai
per šimtmečius išsaugojo savo vertę ir ne­
kintamą pagarbą".

Johanas Volfgangas Gėtė

PRATARMĖ

Rašytojas Čarlzas Dikensas gavo labai mielą skaitytojos

laišką. Vieniša pagyvenusi dama rašė: "Dėkui, pone Di­
kensai, kad mano namai pilni draugų". Sakydama "drau­
gų" ji, žinoma, turėjo galvoje romanų veikėjus: Deividą
Koperfyldą, misteri Mikoberi, Oliveri Tvistą ir kitus.
Tie "draugai" buvo išgalvoti. Tačiau šios knygos herojai
iš tikrųjų ir šiandien gyvena. Juk jie formavo, itvirtino,
gynė mūsų kultūrini paveldą. Todėl jie, tikrąja to žodžio
prasme, yra pažangūs. Nes, anot rašytojo Gilberto
K. Čestertono, kai kalbame apie pažangą, ne taip svarbu,
ar žygiuojama pirmyn; daug svarbiau, kur žygiuojama.

Gisbertas Krancas atsiuntė man laišką, kuriame paskati­

no spausdinti ši rinkini: "Man buvo šventė, kai skaičiau
Jūsų trumpus tekstus apie šventuosius. Visais atžvilgiais
- turinio, aštrumo, kalbos, geros nuotaikos, didakti­
kos- Jūs tai darote puikiai".
Ne visi šios knygos herojai šventieji, tačiau jie yra krikš­
čionys, žinomi pasaulio istorijoje. Viename reikšmin­
giausių pasaulio enciklopedinių žodynų "Encyclopaedia

7
Britanica", išleisto Čikagoje, rasite juos visus. Daugu­
mai net skirtas išsamus biografinis straipsnis su biblio­
grafija įvairiomis kalbomis.
Neseniai kalbėjau su jaunu rusų rašytoju. Jis pasakė, kad
šių dienų studentai Rusijoje nepaprastai nori sužinoti
apie didžiąsias pasaulio kultūras - apie tai, kas j iems
iki šiol buvo neprieinama. Žinoma, tai pasakytina ne tik
apie Rusiją. Praėjus dviem tūkstančiams metų po Jėzaus
Kristaus gimimo, verta susitikti su didingais jo religijos,
keičiančios pasaulį, atstovais.
Baigdamas norėčiau padėkoti vyskupui Sr. Gertrudui, be
kurio pagalbos ši knygelė nebūtų pasirodžiusi. "Johan­
nes" leidyklai Leutesdorfe dėkoju už padrąsinimą.
 KRIKŠČIONYS
PIRMAJAME
TŪKSTANTMETYJE
 JONAS KRIKSTYI'OJAS
Mirė apie 29 m.
Atgailos pamokslininkas, šventasis

Mums žinoma: Abraomas turėjo visko atsisakyti. Senat­

vėje neteko net savo vaikų. Thčiau tikėjo Dievo pažadu:
"Aš padauginsiu tavo palikuonis kaip žvaigždes dangu­
je". Abraomas gavo pažadą už visą žmoniją�
Bėgant šimtmečiams per pranašus vis labiau aiškėja Die­
vo pažadas. Paskutinieji pranašai skelbia gana konkre­
čią žinią: ;,Pasaulio Atpirkėjas gims praėjus 480 metų
po šventovės atstatymo ir būtent Betliejuje, Judėjoje".
Thigi visam pasauliui buvo svarbiausia nepraleisti nepa­
stebėto jo atėjimo. Ir tada Dievas davė aiškų nurodymą
- Jono Krikštytojo žodį: "Štai Dievo Avinėlis, kuris
naikina pasaulio nuodėmes" (Jn 1, 29).
Šiandien šis žodis skelbiamas ištisą parą visomis pasau­
lio kalbomis- per kiekvienas šv. Mišias; Dėl to verta
susimąstyti: "Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio
nuodėmes".
Žydai žinojo: Mesijas bus pasiaukojantis kankinys, taigi
- Avinėlis. Thčiau kartu jis bus galingas išlaisvintojas,
taigi Karalius.
Jonas Krikštytojas aiškina, apie kokį išlaisvinimą kalba­
ma: apie išlaisvinimą iš nuodėmės, o ne nuo romėnų mo­
kesčių naštos. Tikrasis išgelbėjimas ateis sunaikinus ne
išorės, o vidaus priešą, būtent egoizmą - per pasaulio
Atpirkėjo pasiaukojimą.

11
 PAULIUS
Apie 10-64 m.
Apaštalas, šventasis

Prancūzų rašytojas Andrė Frosaras buvo žydas ir krikš­

čionis. 1992 m. jis parašė trumpą biografiją apie kitą
krikščionį žydą- šventąjį Paulių. Štai kas toje biogra­
fijoje sakoma apie Pauliaus atsivertimą:
"Istorikai įvairiai samprotauja, kas įvyko pakeliui į Da­
maską. Vienas netikęs XIX a. istorikas, Ernestas Rena­
nas, tvirtina, kad Paulius ne apako, o jį paprasčiausiai
ištiko saulės smūgis".
Th proga A. Frosaras šyptelėjęs pastebi: "Tai vienintelis
pasaulio istorijoje saulės smūgis, kuris žydą pavertė
krikščioniu".
Ne, nuotykis pakeliui į Damaską nėra apgaulė. Thi tik­
ras įvykis. Paulius susitiko su Kristumi. Ths susitikimas
pakeitė pasaulį. Kadangi viskas apsivertė: krikščionių
persekiotojas Saulius staiga tapo misionieriumi, didžiau­
sia tų laikų prievartos valstybė pamažu virto tautų moti­
na bei auklėtoja: Roma, jėgos sostinė, tapo Amor -

meilės sostine.
"Kristus- mano gyvenimas!" pasakė Paulius ir sukorė
daugiau kaip du tūkstančius kilometrų, kad paskelbtų tai
kiekvienam sutiktajam.
Tačiau "tiek, kiek kojos neša", šiam nenuilstančiam bu­
vo per maža. Jis parašė daugybę laiškų, iš kurių išliko
keturiasdešimt. "Vargas man",- sušunka Paulius, "jei

12
neskelbčiau didžiausios naujienos kitiems: Kristus mirė
už mus. Už mane, už tave. Dabar visos kitos naujienos
nėra svarbios.Jos mums nedaug padeda.Aš noriu žinoti
tik vieną dalyką: Kristų ir būtent - Kristų Nukry­
žiuotajį".

MATAS
Apaštalas ir evangelistas, šventasis

Morkaus evangelija į pagoniškas tautas daugiau kreipia­

si Kristaus, kaip stebukladario, galia, o Mato evangelija
skirta žydų tautai, nes kalba apie laukiamą Izraelio Me­
siją. Ths ketinimas išryškėja evangelijos pradžioje: "Jė­
zaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės
knyga" (1, 1).

Matas - Dievo tautos evangelistas: kas pranašauta Iz­

raelio istorijoje, išsipildo Kristaus ir jo bažnyčios istori­
joje. Štai dėl ko čia daug Senojo testamento citatų. Vis
skaitome: "Kaip išpranašauta pranašų".

Pagal paskutinius Mato evangelijos žodžius Kristus nori

visų žmonių išganymo: "Thd eikite ... (pas) visų tautų
žmones, krikštydami, ...mokydami Guos) .... Ir štai aš
esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos"
(28, 29).

13
 MORKUS
Mirė apie 67 m.
Evangelistas ir kankinys, šventasis

1 989 m. sausio mėnesį popiežius Jonas Paulius II pra­

nešė apie svarbų įvykį - pirmąjį visos Afrikos vyskupų
sinodą, vykusį 1984 metų pavasarį Romoje. Po sinodo
Afrikos vyskupai paprašė popiežiaus paskelbti išvadas
pasaulio bažnyčiai. Thi popiežius padarė 1995 m. Apaš­
tališkuoju Laišku "Ecclesia in Africa" ("Bažnyčia
Afrikoje").

Pirmajame Laiško skyriuje Jonas Paulius II pareiškia,

kad Afrika jam labai svarbi. Ir tikrai, jis dar prieš sino­
dą per dešimt kelionių aplankė trisdešimt šešias žemyno
šalis. Antrajame skyriuje pateikiama "trumpa Afrikos
evangelizacijas istorija". Prisimenama daug misionierių
vardų. Pirmasis, kurį pamini popiežius, yra šventasis
Morkus.

Iš tiesų, Morkus, pasak padavimo, iš pradžių su Pauliu­

mi misionieriavo Mažojoje Azijoje, po to Europoje -
taigi Romoje - su Petru ir pagaliau nuvyko į Aleksan­
driją Afrikoje. Thip Morkus misionieriavo trijuose kon­
tinentuose aplink Viduržemio jūrą. Jis norėjo visose vie­
tovėse, visiems laikams skelbti džiugiąją naujieną.

Šventoji Dvasia jo troškimą išpildė. Nes Morkus parašė

mažą knygelę, kurią galima perskaityti "vienu prisėdi­
mu". Toji knygelė buvo Evangelija, kuri ilgainiui vis
plito.

14
Kaip pagonių misionierius, Morkus žinojo, kad Jėzų turi
parodyti ne kaip žydų laukiamą Mesiją, o kaip didį ste­
bukladarį .Ir jau pirmajame Evangelijos skyriuje pasa­
koja apie nuostabą keliančius stebuklus, pavyzdžiui, apie
Petro uošvės bei raupsuotojo išgijimą.

Morkus lyginamas su liūtu. Jis norėjo padėti neapsišvie­

tusioms tautoms pasakodamas apie pribloškiančius ste­
buklus, kurie kaip liūto riaumojimas pažadina miegan­
čius žmones.

LUKAS
Mirė apie 86 m.
Evangelistas, šventasis

Vienas žinomesnių XX a. romanų - anglų rašytojo

Arčibaldo Kronino "Citadelė" .Jame pasakojama apie
jauną ambicingą gydytoją, kuris sunkiu darbu ir di­
dele ištverme, ypač įmantriomis gudrybėmis, pelnė
didelius turtus ir pagarbą . Tačiau galų gale suvokia,
kad jo siela mirusi .O tai reiškia: "Viskas blogai, kas
blogai baigiasi".

Prisiminsime, kad pats Kroninas irgi buvo gydytojas. Ži­

noma, kad keletas didžiausių pasaulinės literatūros pasa­
kotojų gydė žmones .Jiems priskiriamas Lukas .

Lukas- kaip ir Kroninas - pasakoja ne tik dėl to, kad

patrauktų skaitytojų dėmesį, o kad padarytų juos įžval­
gius. Nes Lukas norėjo išpildyti Viešpaties paliepimą:

15
" . .. padarykite mano mokiniais visų tautų žmones . . . ".
Pamokykite juos rasti kelią i tikrą laimę, suvokti Džiu­
giąją Naujieną.

Kaip Lukas ivykdė šią užduoti? Padėjo trumpi pasakoji­

mai. Jėzaus gyvenimo istoriją - Evangeliją- bei apaš­
talų istoriją sudaro neilgi pasakojimai.Lukas pasakoja
dviejų rūšių istorijas: 1) vieną kartą išgyventas (pvz., ar
reikia mokėti karaliui mokesčius) ir 2) išgalvotas (pvz.,
apie gailestingąji samarietį). T ų istorijų kompoziciją iš
esmės sudaro trys dalys: ižanga, dėstymas, pabaiga.

Tokia triguba sandara yra pasakojime apie fariziejų ir

muitininką: 1 ) du vyriškiai - fariziejus ir muitininkas
- ateina i šventovę melstis; 2) fariziejus meldžiasi pa­
sipūtęs, muitininkas - pasitikėdamas Dievu; 3) tik gi­
liai nusižeminęs muitininkas išklausomas.Ir pamokymas
aiškus kaip ant delno: "Būkite nusižeminę bei nuošir­
dūs, kai kalbate su Dievu".

JONAS
Mirė apie 101 m.
Apaštalas ir evangelistas, §ventasis

Apie amerikiečių rašytoją Marką Tveną pasakojama to­

kia istorija.
Vienas lankytojas, puikiai praleidęs laiką rašytojo na­
muose, išeidamas atsisveikino ir sode sutiko dvylikame­
ti jo sūnų. Svečias ir sako berniukui: "Tu laimingas, jog

16
kasdieną gali būti su tokiu puikiu tėvu". - "Ach, žinote
ką",- atsakė berniukas,- "mano tėtė būna linksmas
tik tada, kai pas mus kas nors apsilanko".

Markas T venas šiuo požiūriu turi nemažai šalininkų.

Kiek daug žmonių, kurie tokie malonūs su svetimais, ta­
čiau atšiaurūs namuose. Vis dėlto krikščionybės esmė-
meilė, būtent- artimo meilė.

Pagal šį ženklą, pasak švento Jono Gis turi galvoje arti­

mo meilę), atpažįstami visi. Jis nuolat kartoja tą patį pa­
mokymą: "Mano vaikai, mylėkite vienas kitą. Kur meilė
- ten Dievas".

ATANAZAS
Apie 295 -373
Bažnyčios mokytojas, šventasis

Bažnyčios istorijoje yra sparnuotas posakis, skelbiantis:

,,Athanasius contra mundum" (,,Atanazas prieš pasaulį").
Kas buvo tas Atanazas?
Tai Aleksandrijos vyskupas Egipte (IX a.). Tuo metu
tarp tikinčiųjų kaip tik iš Aleksandrijos sklido erezija-
arijonizmas. Arijus, žymus miesto kunigas, tvirtino, kad
Kristus ne Dievo sūnus, o tik paprastas mirtingasis.
Arijonizmas Nikėjos bažnyčios susirinkime buvo pa­
smerktas, tačiau, remiamas imperatoriaus Konstantino,
plito kaip liepsna medžių viršūnėmis. Konstantinopolio
imperatoriaus rūmuose galvota, kad arijonizmas galuti-

2. 299 17
nai įsitvirtino. Bet Atanazas nenusileido. Penkis kartus
siųstas į tremtį jis kiekvieną kartą pasinaudodavo prie­
vartine kelione, kad skelbtų tikrąjį Dievo mokslą. "Jeigu
Kristus ne Dievas, tai mes neatpirkti!" - kartojo nepa­
vargdamas.

IX a. pabaigoje šventojo Atanazo tikėjimo mokymas pa­

galiau nugalėjo: Konstantinopolio bažnyčios susirinki­
mas 381 m. patvirtino Kristaus dievybę bei mokymą apie
Šventosios Dvasios dieviškumą. Taip mokymas apie
Šventąją Trejybę krikščionybei buvo iškilmingai pa­
skelbtas dogma- apibrėžtas kaip tikėjimo tiesa. Krikš­
čionių religija patvirtinta kaip šventasis mokymas.

BAZILUUS DIDYSIS
33 1-3 79 m.
Rytų vienuolijų tėvas,
Bažnyčios mokytojas, šventasis

,,Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užkopė ant kalno

melstis". Taip pasakojama Šventajame Rašte. Visą laiką
atsirasdavo Jėzaus Kristaus pasekėjų, žmonių, kurie at­
siribodavo nuo pasaulietinių dalykų, kad galėtų atsisky­
rę melstis. Vienas jų - šventasis vienuolis Bazilijus.
Tai, ką Vakarams reiškė Benediktas, Rytams tą patį reiš­
kė Bazilijus. Jo vienuolyno regula tapo visų Rytų vie­
nuolynų pagrindu. Tačiau Bazilijus gyveno šimtu pen­
kiasdešimčia metų anksčiau už Benediktą, tad šis daug
ką iš jo perėmė.

18
Bazilijus ypač pabrėždavo vienuolyno ir mokyklos ryšį.
Norėdamas parodyti, koks svarbus gali būti tas ryšys,
papasakosiu vieną linksmą nutikimą.

Alpinistas Henrikas Hareras kartą Tibete kalbėjosi su

budistų vienuoliu. Ėjo 1947-ieji. Staiga danguje jie pa­
matė sraigtasparnį (Tibete jų pasitaikydavo labai retai).
Henrikas Hareras išdidžiai pasakė: "Pas mus, Europoje,
yra reaktyviųjų lėktuvų, kurie skrenda du kartus greičiau
nei šis" . Vienuolis pažvelgė i jį, nusišypsojo ir paklau­
sė: "Kam?"

Toje neišgalvotoje istorijoje aiškūs du ugdymo užda­

viniai: technikos perteikimas ("žinoti kaip") bei visu­
mos įprasminimas ("žinoti kam, dėl ko") .

Mokykla turi išmokyti technikos - kaip kažką dary­

ti: kaip rašyti, orientuotis žemėlapyje, dirbti kurį nors
darbą ir t.t. Tačiau mokinys - ne vergas, kuris priva­
lo tik daryti kažką naudinga visuomenei. Mokinys -
laisvas žmogus, kuris turi teisę žinoti, kam, dėl ko pri­
valo dirbti ir gyventi.

Vienuolyno mokykloje i prasmės klausimą atsako jau

pati atmosfera. Per pamaldas, jų pavyzdį, vienuolių ge­
ranoriškumą bei stropumą mokinys mokosi be žodžių:
žmogus sukurtas, kad Dievui ir artimui tarnautų iš
meilės.

19
 AMBRAZIEJUS
Apie 340-397 m.
Bažnyčios mokytojas, šventasis

Tai atsitiko 390 metais. Romos imperatorius Teodosijus

tuo metu gyveno Milane. Jis buvo krikštytas, tačiau, kaip
visi galingi pasaulio vyrai, savo milžiniškoje imperijoje
nepakentė jokių maištų. lr štai vieną dieną sužinojo, kad
Graikijos mieste Tesalonikuose sukilusi liaudis nužudė
imperatoriaus vietininką. Įtūžęs imperatorius viešųjų žai­
dynių dingstimi įsakė suvilioti Tesalonikų gyventojus į
stadioną, uždaryti jo vartus ir visus užkapoti kardais.
Tdip negailestingai buvo nužudyta septyni tūkstančiai
vyrų, moterų ir vaikų.
Žmonės pasibaisėjo tokiu žiaurumu, tačiau nė vienas ne­
išdrįso praverti burnos. Tada pakilo Ambraziejus, Mila­
no vyskupas, ir ekskomunikavo imperatorių. Tas turėjo
pripažinti savo kaltę ir viešai atlikti atgailą, jei norėjo
vėl būti priimtas į Bažnyčią. Ir galingasis imperatorius
pakluso. Prieš Dievą ir žmones išpažino savo didžiąją
kaltę ir nusižeminęs paprašė vyskupo, kad šis suteiktų
nuodėmių išrišimą.

Taigi pasaulio istorijoje įvyko kažkas nauja: neišsigan­

dęs dvasinis autoritetas Dievo ir sąžinės vardu pasiprie­
šino galingojo savivalei. Kaip dažnai kuris nors katalikų
vyskupas (ypač Romos) vėlesniais šimtmečiais taps są­
žinės balsu piktnaudžiaujant valdžiai! Prisiminkime, pa­
vyzdžiui, Leoną Didįji, pasisakiusį prieš Atilą, Tomą Be­
ketą- prieš Henriką II iš Anglijos, Joną Fišerį - prieš

20
Henriką VIII, Klemensą Augustą grafą fon Galeną ir
Mykolą Faulhaberį - prieš Hitlerį ir Pijų XI su dviem
laiškais, 1937 m. išsiuntinėtais po pasaulį, - prieš na­
cionalsocializmą ir komunizmą.

JERONIMAS
Apie 347- 419 m.
Bažnyčios mokytojas, šventasis

Jėzus pripažino Senąjį Thstamentą kaip teisėtą šventąjį

raštą. Jis sakė: "Jūs turite Mozcr ir pranašus, į juos pri­
valote įsiklausyti".

Iš tikrųjų, krikščionys Biblijoje turi ne tik apie Kristaus

gyvenimą ir mokymą pasakojančias, bet ir šventąsias žy­
dų knygas: "Mozė ir pranašai".

Kodėl taip yra? Aiškų atsakymą į šį klausimą pateikia

šventasis Jeronimas, vienas didžiausių Rašto žinovų. Jis
rašo:
"Aš nenoriu sumenkinti (Mozės) ir pranašų Įstatymo,
priešingai - šlovinu juos, nes pranašauja Kristų. Štai
kodėl, kai (aš) skaitau Mozę ir pranašus, mano noras­
nesustoti prie jų, o per juos ateiti pas Kristų".

Jeronimas taip pat pasako, kodėl turime ieškoti Kristaus

visoje Biblijoje: "Kadangi norime gyventi, o Kristus yra
tikinčiųjų gyvenimas". Todėl jis mano: "Mums visada
reikia turėti Evangeliją po ranka", mat ji tiesiogiai pasa­
koja apie Kristų, Atpirkėją.

21
Lotyniškoji bažnyčia turėjo vadinamąją "Vulgatą"- Je­
ronimo į lotynų kalbą išverstą Bibliją - tūkstančio ir
penkių šimtų metų autoritetą.Beje, tai buvo pirmoji kny­
ga, atspausdinta Johano Gutenbergo.

AUGUSTINAS
354--430 m.
Hipono vyskupas, bažnyčios mokytojas, Aventasis

Istorija apie sūnų palaidūną yra tiesiog žmogaus istorija,

nes kiekvienas per gyvenimo patirtį pradeda geriau pa­
žinti save.
Sūnus palaidūnas.iš pradžių buvo arogantiškas ir sava­
valis. Manė esąs pasaulio centras.Jautėsi Dievu. 1Hukš­
mingo gyvenimo pasekmės padėjo suvokti, kas jis buvo
iš tikrųjų - vargšas netikša.
T ą išganingąjį apsivalymą, kurį teikia buvimas toli nuo
Dievo, savo "lšpažinimuose" puikiai pavaizdavo Augus­
tinas. Prieš jį niekas neišdrįso atvirai papasakoti tiesos
apie savo klystkelius.
Augustinas Dievą rado Kristuje. Jis duoda raktą mūsų
trumpo gyvenimo mįslei įminti: "Tu mus sukūrei sau, o
Dieve". Tai reiškia: mes greičiausiai ieškosime laimės
piniguose, malonumuose, sėkmėje, tačiau niekur nerasi­
me, išskyrus pas Dievą.Augustinas toliau sako: "Mūsų
širdys bus neramios, kol nenurims Tavyje".
Šventajam Augustinui kiekvieno žmogaus gyvenimas yra
jo išganymo istorija: Dievas negaili nieko, kad žmogus

22
neprasilenktų su savo laime.Tačiau Augustino didybė
pirmiausia yra ta, kad jis ir pasaulio istoriją supranta
kaip išganymo istoriją.
Graikų filosofams pasaulio istorija buvo amžinas to pa­
ties grįžimas, kartojimasis. Augustinui ji turi prasmę, pa­
sireiškiančią per penkias pakopas, kurias jis vaizduoja
apologijoje "De civitate Dei" ("Apie Dievo valstybę").
Tos penkios pasaulio istorijos pakopos yra šios:
1. Sukūrimas. Žmogus yra Dievo kūrinys.
2. Nuopuolis. Žmogus nori būti kaip Dievas, ir per tai
tampa menkesnis už žmogų.
3. Įstatymas. Dievas duoda žmogui Dešimt Įsakymų, kad
jis išmoktų teisingai gyventi.
4.Įsikūnijimas. Dievas pats ateina į žemę ir pašaukia
žmogų į šventumą savo pavyzdžiu bei malone.
5. Prisikėlimas. Kas seka Kristumi, įžengs į amžinąją
laimę. Kas jam piktavališkai ir atkakliai priešinasi,
bus nubaustas amžiams.

BENEDIKTAS NURSIJIETIS
Apie 480-547 m.
Vakarų vienuolijų tėvas, šventasis

"Neleisime, kad kažkas mus mokytų. Esame laisvi ir

mums nereikia nei dieviškųjų įsakymų, nei bažnyčios
draudimų". Toks dažnai girdimas "laisvės pareiškimas"
nors skamba gražiai, bet yra gana keblus -'-jis neteisin­
gas. Tikra tai, kad žmogus yra Dievo kūrinys. Jei Dievas

23
Po to Bonifacas pastatė išorines namo sienas. Priekinę
sudarė vyskupai. Jis organizavo vyskupystes visame
frankų krašte. Neginčijami jų "centrai" turėjo būti vietos
vyskupai.

Galine siena galėtume pavadinti vyskupų sinodus. Kas­

metiniuose susirinkimuose (kartu su popiežiaus pasiunti­
niais) reikalauta reformos ir bažnyčios vienybės. Tokios
vyskupų konferencijos vyksta ir šiandien: kiekvieną ru­
deni Fuldoje, ten, kur palaidotas šventasis Bonifacas.

Dvi šoninės namo sienos galėtų būti vienuolynas ir mo­

kykla. Bonifaco isteigti benediktinų vienuolynai išmokė
germanų tautas melstis ir dirbti. Vienuolynų mokyklos
(ir moterų, ir vyrų) perteikė žmogiškosios bei krikščio­
niškosios išminties palikimą bei išugdė vadovaujanti
bažnyčios, taip pat ir valstybės sluoksni.

Kaip kiekvienas geras statybininkas, Bonifacas pasirūpi­

no ir namo stogu. Krikščioniškas valdovas turėjo apginti
naujai pakrikštytų tautų šeimos namus. Thm jis gavo le­
gitimaciją - Romos bažnyčios šios teisės patvirtinimą.
Pirmiausia tai buvo frankų karaliai: Karlas Martelis, Pi­
pinas Jaunesnysis ir Karolis Didysis.

774 m .sinode, kuri Bonifacas vedė kaip popiežiaus le­

gatas, nuspręsta laiką skaičiuoti nuo Kristaus gimimo.
Metai pavadinti Viešpaties metais: ,,Anno Domini". Taip
ne tik erdvė, bet ir laikas buvo pažymėti krikščionybės
ženklu.

26
 KIRILAS IR METODUUS
826-869 m.
Apie 820-885 m.
Slavų mokytojai, šventieji

Pirmieji misijų žingsniai pagonių krašte visada sunkūs.

Pranciškui Ksaverui Indijoje teko labai daug sykių kar­
toti Kristaus mokymą per vertėją, kol žmonės jį suprato.
Po apsilankymo Japonijoje labai nudžiugęs rašė: ,,Japo­
nai turi raštą. Mums tereikia išversti Kristaus mokymą ir
jį atspausdinti".

Tokios laimės neturėjo slavų apaštalai Kirilas ir Metodi­

jus - daugybė tarmių ir jokios vieningos rašto kalbos.
Ką daryti? Laikyti pamaldas svetima kalba, tarkim,
lotynų ar savo gimtąja - graikų? Broliai galvojo taip:
"Slavai turi garbinti Dievą savo kalba". Todėl sukūrė
originalų raidyną, kad galėtų užrašyti slavų kalbos gar­
sus - Kirilo vardu pavadintą "Kirilicą". Tas raidynas ir
šiandien naudojamas rusų, ukrainiečių ir kt. kalbose.

Po to Kirilas ir Metodijus išvertė svarbiausius krikščio­

niškosios ir žmogiškosios išminties raštus. Kartu jie
sukūrė slavų tautų kultūros pagrindus. Todėl nieko
stebėtina, kad vienoje vokiečių istorijos knygoje teigia­
ma: "Tas brolių atliktas darbas turi pasaulinę istorinę
reikšmę".

Panašią paslaugą Vakarų Europoje padarė benediktinai.

Jie išmokė tautas rašyti ir skaityti Šventąjį Raštą,
Kristaus mokslą bei šventųjų gyvenimus gimtosiomis

27
 HENRIKAS II
973-1024 m.
Vokiečių imperatorius, šventasis

Kad savavališką smurtą tarp besiginčijančių pusių gali­

ma sustabdyti tik laikantis duotojo žodžio, labai gerai
suprato didysis vokiečių šventasis, imperatorius Henri­
kas II. Viename savo ediktų jis sako: "Svarbiausias da­
lykas, ką aš pabrėžtinai isakau, yra: niekada nedrisk tei­
siniu keliu sutarto dalyko kada nors vėl paversti ginčo
objektu".

Henrikas rimtai žiūrėjo i savo - visuotinio gerovės sau­

gotojo - uždavini. Imperijoje mėgino išsaugoti taiką,
remdamasis šventa priesaika ir rašytine teise. Tačiau
Henrikui buvo aišku, kad politika nėra kažkoks tikslas,
kad taika turi suteikti piliečiams galimybę ieškoti tiesos.
Būdamas giliai tikintis, jis žinojo: šio trumpo gyvenimo
prasmė išdėstyta "Credo".

Henriko pastangomis "Credo" buvo itrauktas i Mišias.

Nuo to laiko katalikai ir protestantai kiekvieną sekma­
dieni pareiškia, kuo jie tiki, - būtent, kad jų gyvenimas
nėra beprasmis ir kad jis veda i amžinąji gyvenimą: "T i­
kiu ... amžinąji gyvenimą". Ir išpažista, kad kelias i ten
yra sekimas Kristumi, kuris "kentėjo, ... buvo numiręs".
Krikščionys isitikinę: jeigu savąji kryžių nešime kaip
pajėgiame, prisikelsime beribei amžinojo gyvenimo
laimei.

31
 BERNARDAS KLERVIETIS
1091-1153 m.
Abatas, Bažnyčios mokytojas, šventasis

Šventasis Bernardas parašė tam tikrą "žinyną" popie­

žiams. Tai atsitiko taip. Vienas iš jo mokinių buvo iš­
rinktas popiežiumi. Šiam (Eugenijus III) pirmiausia rei­
kėjo išmokti eiti savo pareigas, todėl parašė buvusiam
mokytojui Bernardui bei paprašė patarimo. lr taip Ber­
nardas parašė knygą "Apiė nuovoką". Joje atskleidė iš­
skirtinę to pašaukimo didybę. Jis kreipiasi i popiežių to­
kiais žodžiais:
"Tu esi vyskupų vyskupas. Apaštalai gavo užduotį su­
tvarkyti pasaulį pagal Kristaus meilės įsakymą. Tu apaš­
talų įpėdinis. Pasaulis- tavo tėvonija, tu - visų avių
ganytojas".
Bernardas primena popiežiui tarnystės ribas: "Tu tik pri­
žiūrėtojas. Viešpats, kuriam priklauso avys, yra Kristus".
Thčiau Bernardas buvo ne tik popiežių mokytojas, bet ir
didis mistikas. Jo plunksnai priklauso išsami studija
"Giesmių giesmė", kurioje Dievas ir žmogaus siela
lyginami su jaunikiu ir jaunąja.
Pasak Martyno Liuterio, Bernardas Klervietis buvo
"tikras dievobaimingas vienuolis... , kuris toli pralen­
kia visus bažnyčios mokytojus". Tomas Akvinietis pa­
vadino jį "Auksaburniu". Jonas Kalvinas šlovino Ber­
nardą, "kurio burna kalbėjo pati dieviškoji išmintis".
O poetas Dantė atliko savo literatūrinę kelionę per
pomirtinį pasaulį iki rojaus ("Dieviškoji Komedija"),
vadovaujamas Bernardo.

32
 DOMINYKAS
1170-1221 m.
Ordino Įkūrėjas, §ventasis

"Tai, ką išvydo pasaulis, - pagarsinti" ("Contempla­

ta aliis tradere"). Tokia buvo šventojo Dominyko
programa.

XIII a. Dominykas gavo popiežiaus isakymą skelbti

Evangeliją Pietų Prancūzijoje ir taip priešintis ten plin­
tančioms sektoms. Nuvykęs i Pietų Prancūziją pastebė­
jo, kad kunigai ir vienuoliai bejėgiai prieš sektas. Tuoj
paaiškėjo, kodėl: kadangi patys nedarė to, ko mokė.
Jie mokė: "palaiminti neturtingieji", o patys gyveno
prabangiai; buvo neišmanėliai ir negalėdavo atsakyti
i sektantų priekaištus.

Dominykas buvo išsimokslinęs, tačiau gyveno labai

kukliai. Todėl paprasti žmonės ji mylėjo. Kartą jis vi­
są nakti diskutavo su užeigos šeimininku, kuris priklau­
sė katarų sektai, ir paryčiui šeimininkas atvirto i ka­
talikybę.

Dominykas nusprendė ikurti naują vienuoliją. Jos nariai

privalėjo gyventi skurdžiai, tačiau igyti universitetini iš­
silavinimą. Ordinas išugdė keletą ižymių profesorių -
Albertą Didili ir Tomą Akvinieti, kurie suprato: žmogus,
ypač jaunas, yra smalsi būtybė. Ji nori žinoti, kodėl.
Žmogus nepasitenkina pažindamas aplinkos daiktus, jis
nori žinoti priežastis. Bet pirmoji priežastis yra Dievas.
Nes viskas, kas yra, kyla iš Dievo.

3. 299 33
 PRANCišKus AsvžiETIS
1 181/82-1226 m.
Mažųjų brolių ordino ikūrėjas, šventasis

Anglų dramaturgas Viljamas Šekspyras labai gerai paži­

nojo žmones. Jis rašė: "Pasaulis - teatras, ir visi vyrai
bei moterys yra tik aktoriai".

Ar neatsitinka, deja, taip, kad mes, žmonės, dažnai vai­

diname kaip teatre? Norime kitiems padaryti įspūdį. Ži­
noma, mūsų pasipūtimas neturi per daug kristi į akis,
antraip mus išjuoktų. Sakytų: "Va, jis ir vėl negali paty­
lėti, visada turi būti dėmesio centre". Taigi, kad neapsi­
juoktume, bandome elgtis kukliai. Thčiau taip liekame
nepastebėti. Tai mus žeidžia; labiausiai tada, kai kiti su­
laukia pasisekimo. Pasaulis- tikras teatras.

Tačiau kartkartėmis įvyksta stebuklas. Ateina žmogus,

kuris nevaidina, nes neturi slaptų minčių. Jis netrokšta
padaryti įspūdžio nei savo galia, nei pinigais, žiniomis
ar išmanymu.

Tokį stebuklą pastebi net vaikai. Kodėl? Kadangi tas te­

atras slegia, žmonės visą laiką turi kažką vaidinti, negali
būti savimi.

Todėl jie žavisi Prancišku Asyžiečiu. Nes jis norėjo būti

tik "il Poverello"- neturtingiausių neturtingiausias, kai
visas pasaulis veržėsi į didybę bei turtus.

34
 ALBERTAS DIDYSIS
(ALBERTUS MAGNUS)
Apie 1200-1280 m.
Bažnyčios mokytojas, šventasis

Gali pasirodyti neįtikėtina, kad švabas Paryžiuje diktuo­

tų madą. Tačiau taip buvo XIII a. Albertas iš Lauinge­
no, kuris yra prie Dunojaus, Paryžiuje tapo Albertus
Magnus, Albertu Didžiuoju. Bet kokia diskusija tais lai­
kais nutrūkdavo, jei būdavo pasakoma "Magister Alber­
tus dixit" ("Taip pasakė magistras Albertas"). Galima
drąsiai tvirtinti: Albertas padarė Paryžių viduramžių
krikščioniškosios kultūros centru.
Kaip jam pavyko? Maža šventojo biografijos ištraukėlė
galėtų padėti atsakyti į šį klausimą. Ten skaitome:
"Albertas šiltais žodžiais visada pripažindavo kitų
nuopelnus".
Kitų nuopelnus? Kieno? Pirmiausia - pagonių mąsty­
tojų, ypač ikikrikščioniškojo graiko Aristotelio.
Daugelis vyskupų tuo metu manė: Aristotelis yra pago­
nis. Jis nieko nežino apie krikščioniškąjį apreiškimą. Thi­
gi yra pavojingas. Jo kūrinius reikia uždrausti. Albertui
tokia baimės pozicija atrodė niekinga; nes jis pritarė
Pauliui: "Patikrinkite viską, bet pasilaikykite tai, kas
gera".
Albertas ir jo mokinys Tomas Akvinietis sakė: "Aristo­
telis mato pasaulį ir žmogų tokius, kokie jie yra. Mes,
tikintieji, matome, kad pasaulis ir žmogus yra tokie, nes

35
jie Dievo kūriniai. Tai kur čia prieštaravimas? Pavyz­
džiui, Aristotelis sako: "Geras gyvenimas yra dorybin­
gas gyvenimas". Biblija moko: "Geras gyvenimas yra
dorybingas gyvenimas, kad patiktume Dievui". Čia irgi
nėra jokio prieštaravimo. Priešingai, šie du teiginiai pa­
pildo ir patvirtina vienas kitą. Tai reiškia, kad išmintis ir
tikėjimas - kaip mėnulis ir saulės šviesa - padeda
žmonėms rasti teisingą kelią.

LIUDVIKAS IX
1214-1270 m.
Prancūzijos karalius, šventasis

Skelbdamas karalių Liudviką IX šventuoju, popiežius

Bonifacas VIII pasakė: "Kadangi Liudvikas buvo tei­
sus ... prieš Dievą ir prieš artimą, todėl gyveno taikiai".
Liudvikas pirmiausia buvo teisus prieš Dievą. Kai kele­
tas didikų papriekaištavo, kad jis per daug laiko pralei­
džia melsdamasis, atsikirto: "Jeigu dvigubai daugiau lai­
ko praleisčiau medžioklėje arba žaisdamas kauliukais,
niekas man nepriekaištautų".
Liudvikas buvo giliai tikintis krikščionis. Savo testa­
mente kreipdamasis į sūnų rašė: "Visų pirma, noriu ta­
vęs labai paprašyti, kad už viską labiausiai mylėtumei
Dievą. Taip tu gali pasiekti išganymą. Todėl venk daryti
ką nors, kas nepatiktų Dievui".
Kadangi Liudvikas buvo teisus prieš Dievą, toks pat tei­
sus buvo ir prieš žmones, prieš savo artimą. Ruošdama-

36
sis į kryžiaus žygį visoje Prancūzijoje paskelbė: "Kas iš
mano pavaldinių, taip pat mano tėvo ar mano senelio
pavaldinių yra patyrę neteisybę, kiek tai įmanoma, aš
atlyginsiu nuostolius". Th proga vienas istorikas pareiš­
kė, kad tai, ko gera, pirmas atvejis istorijoje, kai kaž­
koks karalius dėl tokių dalykų pajuto atsakomybę.
Keliaudamas į Šventąją žemę Liudvikas pateko Egipto
sultono nelaisvėn. Sultonas pareikalavo milžiniškos su­
mos. Prancūzijos riteriai taip sumaniai perdavė išpirką,
kad priešininkai visiškai nepastebėjo, jog trūksta 10 000
svarų. Atsitiktinai apie tai sužinojęs imperatorius labai
pasipiktino ir pareikalavo sumokėti sutartą sumą iki pas­
kutinio helerio. Dėl to labai nustebo ne tik draugai, bet
ir priešai.
Grįžęs namo Liudvikas netrukus tapo "Europos taikos
teisėju". Susikivirčiję galingieji džiaugdavosi, jei savo
ginčą galėdavo spręsti pas Liudviką. Kadangi žinojo: jis
nepaperkamas ir nori, kad kiekvienas gautų tai, kas pri­
klauso.

TOMAS AKVINIETIS
1224/25-1274 m.
Bažnyčios mokytojas, §ventasis

Kodėl Tomas Akvinietis, įžymusis katalikų Dievo tyri­

nėtojas, gerai pažįstamas ir nekrikščioniškajame pasau­
lyje? Mat Tomas buvo ne tik teologas, bet ir filosofas.
"Sveiko proto šventasis" - taip jį pavadino rašytojas
Gilbertas K Čestertonas.

37
T iems, kurie skelbia stipriųjų teisę, Tomas atsako: stip­
riųjų teisė paverčia žmogų plėšriu žvėrimi. Pasisakan­
tiems prieš privatinę nuosavybę jis atitaria: jeigu žmo­
gui neleidžiama nieko turėti, jis nenori dirbti. Pagaliau
abejojantiems Dievo buvimu, nes jie nežino, kas slypi
už regimų dalykų, jis primena: stebintis skulptūrą, beje,
nemato skulptoriaus, bet sutinka, kad jis turi būti.
Tomas Akvinietis moko, kad visi dalykai turi turėti tam
tikrą tvarką. Mus pasiekė jo posakis: "Nėra didesnės tar­
nystės, kaip vesti žmones iš paklydimų į tiesą". Vienoje
amerikiečių pasaulio istorijoje ta proga rašoma:
"Tomas Akvinietis mano, kad yra du keliai į tiesą: iš­
mintis ir tikėjimas. Iš čia seka, kad viskas, kas teisinga
ir ko krikščionis pasimoko iš nekrikščionio, gali sustip­
rinti jo tikėjimą".

DANTĖ ALIGJERIS
1265-1321 m.
Italų poetas

Klausimas, pavergęs kataliką Dantę Aligjerį, buvo toks:

kur žmonės eina: į dangų ar į pragarą? Ar jie pasiekia
amžiną tikslą, ar ne?
Dantė jaunystėje gyveno Florencijoje. Nuolat puotauda­
vo ir lėbaudavo. Bet vieną dieną turėjo prisipažinti:
"Mane visiškai užvaldė blogi įpročiai. Atsidūriau kelyje
į pragarą". Vėliau jis patyrė, kad ne vienas ėjo tuo ke­
liu. Daug žmonių keliavo ten pat.
Per vieną maldininkų kelionę į Romą (1300 m.) Dantė
ryžosi pasikeisti bei padėti kitiems praregėti, įtaigiai

38
pavaizduodamas pasmerktųjų kančias. Prisipažino puo­
lęs taip žemai, kad vienintelė priemonė, galėjusi padėti
- sukrečiantys pasmerktųjų vaizdai.
Savo fantazijoje Dantė regi tai, ką apie pasmerktuosius
sako bažnyčia. Iš pragaro olos sklinda šiurpą keliantis
triukšmas, siaubingi prakeiksmai, skausmas ir pyktis,
laukinis riksmas - toks pirmasis tspūdis, kurį jis patiria
susidūręs su pasmerktųjų neviltimi.
,

Tačiau Dantė nenori įstumti savo skaitytojų į neviltį. Pa­

buvojęs pragare, veda juos į vilties karalystę, vadinamą­
ją skaistyklą. Thme šviesos pilname kalne Dantė laips­
niškai apsivalo. Toks apsivalymas iš tikrųjų prasideda
jau čia, Žemėje, kai žmonės per išbandymus priartėja
prie Dievo.
"Dieviškosios komedijos" ("La Comedia") - taip vadi­
nasi jo šedevras - pabaigoje Dantė parodo Rojų: "Tai,
ką aš mačiau, buvo nepakartojama universumo šypsena.
Neapsakomas džiūgavimas ir džiaugsmas".

KOTRYNA SIENIETĖ
1347-1380
Bažnyčios mokytoja, šventoji

Daugelis netikinčiųjų užduoda sau klausimą, kas iš tik­

rųjų yra popiežius?
Nagrinėjantys Romos imperijos laikus popiežių laikys
tam tikru "kultūros gynėju", kadangi popiežius Leonas
Didysis išgelbėjo Romą ir Italiją nuo Atilos ordų.

39
Nagrinėjantys viduramžius pavadins galingu valdovu,
kadangi popiežius Grigalius V II įrodė savo tiesą Vokie­
tijos imperatoriui Henrikui IV.

Besidomintys naujaisiais laikais, neretai galvos, kad po­

piežius - "ramybės drumstėjas", kuris siūlymais ir drau­
dimais nori tvarkyti žmonių gyvenimą.

Taigi, kas yra popiežius? Ypač išraiškingai į šį klausimą

atsakė jauna moteris, gyvenusi šimtu metų anksčiau už
Martyną Liuterį. Kalbame apie Bažnyčios mokytoją Kot­
ryną Sienietę.

Kotryna nebuvo nei turtingą, nei galinga. Thčiau, be jo­

kios abejonės, drąsi. Kiekvienam pasakydavo savo nuo­
monę, nesvarbu, ar ji patikdavo, ar ne.

Popiežiaus priešininkams Italijoje apie Romos vyskupą

ji rašė: "Toks stiprus yra šis Dievo atstovas ... , kad gali
atverti ir užverti vartus į amžinąjį gyvenimą". Ir šią min­
tį ji pareiškė tuo metu, kai popiežiai rezidavo ne Romo­
je, o Avinjone.

Į priekaištą: "Vis dėlto yra buvę blogų popiežių", Kotry­

na atsakė: "Ar popiežius geras, ar blogas, mūsų didelė
pagarba skiriama ne jam, o autoritetui... , kurį jam Die­
vas suteikė dėl mūsų".

40
 TOMAS KEMPIETIS
1379/80-1471 m.
Augustinų kanauninkas, mistikas

Pagal Fišerio "Pasaulio almanachą", be Biblijos, yra tik

trys dėmesio vertos knygos, kurios išleistos bendru vie­
no milijardo egzempliorių tiražu.
Dvi pasaulinį pasisekimą turinčias knygas parašė anglai
- Danielius Defo "The Life and Strange Suprizing Ad-
ventures of Robinson Crusoe ... " ("Rohinsono Kruzo gy-
venimas ir jo keisti nuotykiai... " ) ir Džonas Banjanas
"The Pilgrim's Progress" ("Piligrimo kelionė"). Abu kū­
riniai yra pasakojamojo pobūdžio.
"Robinzone Kruze" kalbama apie išlikimą: sudužus lai­
vui Rohinzonas išsigelbsti negyvenamoje saloje bei ko­
voja protu ir rankomis, drąsa ir išmone, kad išgyventų.
Po dvidešimt septynerių metų jis išgelbėtas grįžta į An­
gliją.
"Piligrimo kelionėje" kalbama apie kovą dėl amžinojo
gyvenimo. Knygos herojus Kristijonas kovoja už savo
sielos išgelbėjimą. Per nesuskaičiuojamas kliūtis, išmė­
ginimus ir gundymus pagaliau pasiekia tikslą. Jis gauna
amžinąjį vainiką.
Trečioji sėkmės knyga priskiriama vokiečiui Tomui
Kempiečiui. Ji vadinasi "Kristaus įpėdinystė". Nuosta­
biausia, kad tai visai ne pasakojimų knyga. "Kristaus
įpėdinystė" - kuklus bei rimtas priminimas atsiversti.
Tas kūrinys traukia ir veiklos žmones, ir mintyse pasken­
dusias sielas. Tai buvo viena mėgstamiausių Teresės

4. 299 41
Lizietės ir šventojo Jono (don) Bosko knygų. Dagas Ha­
meršeldas, SNO generalinis sekretorius, turėjo ją šalia
(kaip ir visada), kai ruošėsi paskutinei kelionei. Taigi tai
ne tik didžiausios sėkmės sulaukusi antrojo tūkstantme­
čio "kišeninė knyga", bet, ko gera, ir naudingiausia.

JOANA ARKIETĖ (ŽANA d'ARK.)

<JEANNE d'ARc>
1410/12-1431 m.
Prancūzijos nacionalinė didvyrė, šventoji

1996 metų rugsėjo 22 dieną popiežius Jonas Paulius II

aplankė Prancūzijos miestą Reimsą. Ten prieš tūkstanti
penkis šimtus metų pakrikštytas pirmasis frankų karalius
Klodvigas.
Reimsas, Prancūzijos karalių vainikavimo miestas, turi
savo istoriją. 1429 m. liepos 16 dieną jaunutė mergina,
išvijusi iš šalies okupantus anglus, jame vainikavo kara­
lių Karoli VII. Merginos vardas - Joana Arkietė.
Kalbėdami apie Joaną aiškiai suvokiame dangaus isiki­
šimą i pasaulio istoriją: ji išvadavo Orleaną, kai niekas
tuo netikėjo. Po to laimėjo vieną pergalę po kitos, paga­
liau išvadavo Reimso miestą, kuriame, kaip minėta, vai­
nikavo bailų, neryžtingą kronprincą. Be to, ji išprana­
šavo daug ivykių, kurie vėliau išsipildė, pavyzdžiui, kad
pati pateks i kalėjimą, bus išduota priešams.
Joana buvo nuteista kaip ragana ir sudeginta. Viešas su­
sidorojimas turėjo pasmerkti ją pasaulio akyse, jos dar-

42
bus parodyti kaip velnio darbus. Thčiau Joana klausė tik
Dievo, kuris nori, kad kiekviena tauta savo gyvenimą
kurtų būdama laisva. Thi pripažino ir katalikų bažnyčia,
1920 m. paskelbusi Joaną šventąja.

TOMAS MORAS
147�1535 m.
Anglq humanistas ir valstybės vyras

Žano Anujo drama apie anglų kankinį Thmą Morą nuo­

lat statoma Prancūzijoje. Ji vadinasi "Thomas More ou
l'homme libre" ("Thmas Moras, arba laisvasis žmogus").

Pavadinimas labai įdomus. Juk Naujieji laikai remiasi

idėja: žmogus yra laisvas. T ikrai nauja vadinamajame
Naujajame amžiuje daugeliui yra tai, kad žmonės tapo
laisvi ir nuo nieko nepriklausomi, pirmiausia - nuo baž­
nyčios.

Tomas Moras nepritarė, kad paklusnumas ir laisvė

vienas kitą eliminuoja. Valstybės autoritetas jam atrodė
savaime suprantamas dalykas. Thigi pripažindamas vals­
tybės autoritetą, kurio pagrindas - sukūrimo tvarka,
Thmas Moras juo labiau pripažino bažnyčios autoritetą,
kurį tiesiogiai kildino iš Dievo-Žmogaus. Petro tarnybą
jis suvokė kaip paties Dievo įkurtą. Todėl nepritarė nau·
jajam karaliui Henrikui V III, kuris pasiskelbė Anglijos
bažnyčios galva. Už tai nubaustas mirtimi.

Minėtoje dramoje Tomui Morui draugas Norfolkas

priekaištauja dėl laikysenos:

43
Noifolkas: Kas čia nenori eiti su karaliumi, tam gresia
didelis pavojus.
Moras: Aš viską pasvėriau. Bet esu taip sutvertas, kad
negaliu veikti prieš savo sąžinę.
Noifolkas: Baiminuosi, Tomai, kad tau tai brangiai kai­
nuos.
Moras: Laisvė tikrai labai brangi.. Bet net paskutinis ver­
gas gali būti laisvas, jeigu yra pasirengęs sumokėti jos
kainą.

IGNACAS LOJOLA
. Jezui tų ordino i kūrėjas, šventasis

"Pasirinkimas- kančia". Th.ip šventasis Ignacas Lojola

moko žmones tikslingai rinktis.
"T ikslingai" čia yra pagrindinis žodis. Savo "Dvasinių
pratimų" pradžioje Ignacas klausia kiekvieno: "Koks yra
tavo tikslas? Kam tu buvai sukurtas?
Jo atsakymas toks: Tu buvai sukurtas, kad tarnautum
Dievui iš meilės. Visi žemiškieji dalykai turi padėti siekti
šio tikslo. Jeigu kuri nors televizijos laida padeda tapti
geresniu žmogumi, pažiūrėk ją. Jeigu iš patirties žinai,
kad kita laida pakenks, praleisk ją.
Ignacas sako, kad žmonės turi būti vienodai nusiteikę
visų sutvėrimų atžvilgiu, kad galėtų prie jų prisirišti ar
palikti nuošalyje, nelygu, ar šie veda prie Dievo, ar ati­
tolina nuo jo. Iš esmės žmonės turi rinktis pagal "T ėve
mūsų", būtent: "Teesie Tavo valia".

44
Kokias pratybas siūlo Ignacas, kad patiktume Dievui?
Visų pirma, apmąstyti Jėzaus gyvenimą, ypač jo kančią.
Tai padės suprasti, kaip Jėzus mus mylėjo. Pačiam Igna­
cui atsiversti labai padėjo Ludolfo Zaksiečio knyga apie
Jėzaus gyvenimą ("Vita Christi").

PRANCIŠKUS KSAVERAS
1506-- 1 552 m.
Indijos ir Japonijos apaštalas, šventasis

Adventas yra ilgėjimasis. Atpirkėjo laukimas. Pavienio

žmogaus ir tautų taikos troškimas.
Pranašas Izaijas kalba apie pasaulio Atpirkėjo atėjimą
kaip apie visų troškimų išsipildymą: "Į ji veržiasi visos
tautos... Po to jos m.ikals plūgus iš savo kalavijų ... (ir)
eis (savo) keliu viešpaties šviesoje" (2, 2).
Ar kas labiau stengėsi atversti tautas i krikščionybę nei
šventasis Pranciškus Ksaveras? Per dešimt metų jis nu­
keliavo šimtą tūkstančių kilometrų - kaip pirmas mi­
sionierius nunešė Evangeliją iki Japonijos.
Pranciškus Ksaveras savo darbą pradėjo Indijoje pas ne­
turtingus žvejus. Su kokia kantrybe šiems žmonėms bė
galo kartojo pagrindines katekizmo tiesas ir dešimt Die­
vo isakymų! Viename laiške rašė: "Visi- ir pagonys, ir
krikščionys- labai nustebę, kadangi mato, kaip Kris­
taus Įsakymai neprieštarauja sveikam protui.
Paprastose, civilizacijos nesugadintose Indijos ir Pietų
jūros salų tautose Pranciškus Kc;averas sutiko gerą valią,

45
kurią neturtingieji parodo kiekvienam jais besirūpinan­
čiam. Išsivysčiusiose, kultūringose tautose (Japonijoje ir
Kinijoje) jis aptiko pagrindines vertybes, kurios paruošė
kelią Evangelijai. Thi buvo žmogiškosios dorybės. Jis
stebėjosi japonų saikingumu, drąsa bei kinų teisingumu
ir išmintimi.
Pranciškus Ksaveras žinojo, kad bet koks žmogiškojo
padorumo ar žmogiškosios dorybės ilgesys išsipildys
žmogumi tapusiame Dieve. Th proga rašė:
"Visuose šiuose kraštuose mes norime supažindinti tau­
tas su jų Kūrėju bei Atpirkėju ir parodyti joms išganymą
- Jėzų Kristų, mūsų Viešpati"·

PETRAS KANIZUUS
1521-1597 m.
Jėzuitas, Bažnyčios mokytojas, §ventasis

Ispanijoje pasakojamas toks atsitikimas. Thrtingas, pa­

gyvenęs verslininkas neturėjo vaikų. Užtat pas ji kasmet
vasaros atostogas praleisdavo aštuoniolikmetis sūnėnas
Juanitas.
Jaunuolis nepasižymėjo stropumu. Tik galvojo, kaip pra­
gyventi šią dieną, ir samprotavo: "Dėdė turtingas. Jis,
be abejo, mirdamas pagalvos apie mane".
Kai Juanitas apie tai nedrąsiai užsiminė, senasis ponas
pažadėjo: "Klausyk, Juanitai. Thstamentu tau skirsiu tai,
kas būtiniausia geram gyvenimo startui". Netrukus dėdė
mirė. Jaunuolis susijaudinęs nubėgo pas advokatą, norė­
damas sužinoti, kiek paveldėjo.

46
Advokatas rado reikiamą pastraipą. Ten buvo parašyta:
"Savo mylimam sūnėnui Juanitui palieku penkis pese­
tus, kad nusipirktų mažąjį katekizmą ir savo gyvenimą
statytų ne ant smėlio, o ant tvirto tiesos pamato".
Senasis dėdė žinojo, kad jaunuolis dar daugiau aptingtų,
paveldėjęs pinigus. Vietoj pinigų jam reikėjo geros
orientacijos- tai glaustai ir įtikinamai
' pateikiama kate-
kizme.
Žmogus, tris šimtus metų vokiečių katalikams aiškinęs
šią gyvenimo orientaciją, vardu Petras Kanizijus.
Tais metais, kai mirė Martynas Liuteris, jis įšventintas i
kunigus. Tuomet didžioji Vokietijos gyventojų dalis bu­
vo atsimetusi nuo katalikų tikėjimo. Vienoje Kanizijus
nustebęs pastebėjo, kad per dvidešimt metų neįšventin­
tas nė vienas kunigas.
Popiežius liepė Petrui Kanizijui iš naujo evangelizuoti
vokiškai kalbančius kraštus. Bet ką jis galėjo vienas pa­
daryti? Kanizijus iškėlė sau aiškų tikslą. "Kas turi jauni­
mą, tam priklauso ateitis",- rašė jis. Kadangi tuomet
iš tikrųjų ėmė rūpintis jaunimu, jam priklausė ateinantys
šimtmečiai.
Petras Kanizijus žinojo, kad vienu metu negali būti vi­
sur. Todėl ėmėsi naujos masinės informavimo priemo­
nės: spausdintas knygos. Per trejetą metų parašė tris ka­
tekizmus: mažą, vidutinį ir didelį. Bet iškilo problema:
daug žmonių nemokėjo skaityti. Thdėl Kanizijus mažojo
katekizmo pradžioje pridėjo raidyną. Thip katekizmas ta­
po pirmuoju elementoriumi.

47
 KAROLIS BOROMIEJUS
1538-1584 m.
Kardinolas, Milano arkivyskupas, šventasis

Susirinko pelės aptarti savo problemų. Didžiausia jų-

katė, kuri kas keletą valandų imdavosi mėgiamiausio už­
siėmimo- medžioti peles. Pelių parlamente vieną kal­
bėtoją keitė kitas, ir kie.kvienas skundėsi pražūtingu ka­
tės smurtu bei jos klasta. Paskutinė kalbėjo labiausiai
nusipclniusi pelė, kurios išmintį visi gerbė.
"Kam tos aimanos?" - klausė ji pasipiktinusi. "Mes
privalome veikti. Tai grobuonei prie uodegos parišime var­
pelį. Tada girdėsime, kada ji ateina, ir laiku paspruksime".
Slapto balsavimo rezultatai dėl naujojo įstatymo pribloš­
kė. Visos pelių partijos pritarė drąsiam siūlymui. Nusi­
pelniusi pelė didžiavosi savo politine išmintimi ir nieko
nedelsdama nusprendė įgyvendinti šį nepaprastą nutari­
mą: "Kas pririš varpelį katei prie uodegos?" Visos pelės
mirtinai tylėjo.
Gaila, bet varpelio niekas taip ir neparišo, tad katė ga­
lėjo nekliudoma vykdyti savo terorą.
Besidomintys katalikų bažnyčios istorija prisimins, kad
kažkas panašaus nutiko XVI a.
Viduramžių pabaigoje Bažnyčią niokoja pražūtingas
grobuonis- gobšumas. Svarbiausias ganytojiškas vie­
tas buvo galima nusipirkti. Galingiausieji kunigaikščiai
bei aristokratai stengėsi, kad jų sūneliai gautų pelningą
vyskupystę arba vienuolyną. Su popiežiaus valdžia buvo
ne ką geriau. Anglų kancleris, kardinolas Tomas Volsis

48
dviejose konklavose kolegoms išmokėjo milžiniškas su­
mas, kad išrinktų jį popiežiumi. Tačiau nepasisekė: ko­
legos italai sumokėjo daugiau negu jis.
Martynas Liuteris sukilo prieš tokią tvarką ir apkaltino
tą korumpuotą Babiloną. Jis išstojo iš popiežiaus bažny­
čios. Paskui nuėjo daug krikščionių.
Pagaliau įvyko katalikų vyskupų pasitarimas- Triden­
to bažnyčios susirinkimas. Nutarta reformuoti bažnyčią.
Vyskupai privalėjo gyventi savo vyskupystėse, o ne ka­
raliaus dvare. Jiems derėjo rūpintis išsilavinusiais kuni­
gais, o šiems - žmogaus sielų išganymu. Ganytojų vie­
tos turėjo būti suteikiamas tik vertiems kandidatams, o
ne turtingiems ir galingiems.
Š ventasis Karolis Boromiejus meistriškai įgyvendino
Tridento nutarimus. Jo dar paprašė parašyti "Romos ka­
tekizmą". Tas katekizmas buvo šiandieninio "Pasaulie­
tiškojo katekizmo" pirmtakas.

MATAS RlčiS
1552-1610 m .
. Jėzuitas, misionierius

Pirmasis jėzuitas, nuvykęs i Kiniją kaip misionierius, bu­

vo Matas Ričis. Į šalį negalėjo įvažiuoti svetimšaliai, bet
jis išmoko kinų kalbą, perėmė jų gyvenimo būdą, dėvė­
jo geltonus budistų vienuolių drabužius. Ir jį priėmė.
Praleidęs keletą metų Pietų Kinijoje Matas Ričis padarė
išvadą, kad budistų vienuoliai nedaro jokios įtakos liau­
džiai, valdžią turi mokytieji mandarinai. Š ie turėdavo

49
išlaikyti klasikinės kinų literatūros egzaminus, kurių
svarbiausias - Konfucijaus išminties mokymosi. Ričis
nuodugniai studijavo kinų klasikus ir buvo priimtas
i garbingųjų mandarinų gretas. Tai leido jam patekti i
imperatoriaus rūmus.
Imperatorių taip sužavėjo mokslininko iš Vakarų žinios
bei išmintis, kad leido jam skelbti krikščionių religiją
Kinijoje. Bet ko turėjo imtis Matas Ričis, kad evangeli­
zuotų aukštos kultūros tautą, kuri visiškai nieko nežino­
jo apie krikščionybę?

Ričis parašė knygą apie draugystę. Joje iliustravo žmo­

nėms artimą Kalno pamokslo mokymą gausiomis citato­
mis iš Konfucijaus mokymo ir kitų kinų literatūros kla­
sikų. Knyga labai išpopuliarėjo.
Mandarinai susižavėję skaitė svetimšalio knygą, kuris iš­
manė ir vertino kinų klasikus. Jiems buvo idomu artimiau
susipažinti su Mato Ričio pažiūromis bei samprotavimais.

PRANCIŠKUS SALEZIETIS
1567-1622 m.
Ženevos vyskupas, moterų saleziečių ordino (kartu
su Pranciška Š antaliete) ikūrėjas,
Bažnyčios mokytojas, šventasis

Būdamas keturiolikos metų mokiausi gimnazijoj Pran­

cūzijos Saint-Molo uostamiestyje. Keturis kartus per die­
ną dviračiu važiuodavau trejetą kilometrų nuo namų iki
mokyklos ir atgal. V ieną dieną pavėlavau i pamokas, nes
du pakeliamieji tiltai vienas po kito buvo ilgai atidaryti,

50
kad praplauktų laivai. Thda mokyklos vedėjas smarkiai
mane išbarė.
Kaip dažnai gyvenime koks nors poelgis vertinamas ne­
objektyviai! Thkiu atveju visada prisimenu Pranciškų Sa­
lezietį, kuris vieną kartą pasakė: ,,Jeigu koks nors poel­
gis gali turėti šimtą veidų, tu matyk gražiausią".
Kalbėdami apie Tomą Akvinietį, matėme krikščioniškąjį
pasaulėvaizdį vienijančią jėgą: tikėjimas ir išmintis yra
du keliai į tiesą (žr. 40 p.). Pranciškus Salezietis pabrė­
žė krikščioniškosios meilės vienijančią jėgą. Toji jėga
pasaulio istorijoje pasireiškia per Pranciškaus Saleziečio
"mokinius": V incentą Paulietį, Joną (don) Boską, arba
popiežių Joną XXIII, ir jo pasekėjus.
Jonas XXIII sąmoningai sušaukė bažnyčios susirinkimą,
kuris pirmą kartą turėjo ne smerkti paklydimus, o visur
ieškoti pozityvaus prado ir į visas puses tiesti tiltus.
Tokios pozityvios šiuolaikinio pontifikato laikysenos
rezultatas matyti, pavyzdžiui, Pauliaus V I "Credo",
besišypsančioje Jono Pauliaus I pedagogikoje ir užkre­
čiančiame Jono Pauliaus II optimizme jam keliaujant
po pasaulį.
XX a. Pranciškus Salezietis paskelbtas rašytojų globėju.
Kartą paklaustas, kokias knygas rekomenduotų skaityti,
atsakė: "Knygas visų autorių, kurių vardai prasideda rai­
de "Š": Šventąjį Augustiną, Šventąjį Bernardą ir taip to­
liau".
Palikuonys prie šio sąrašo pridėjo dar vieną S-autorių
- patį Pranciškų Salezietį. Jo traktatas "Philothea" iki
šiol leidžiamas dideliais tiražais.

51
 VINCENTAS PAULIETIS
Apie 1581-1660 m.
Kunigas, Lazariečių ir Gailestingųjų seserų
(Vincentiečių) ordinų ikūrėjas, šventasis

" Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių i save negu

šviesos vaikai" (Lk 16, 8). Deja, taip dažniausiai ir bū­
na, bet yra išimčių. Vincentas Paulietis, be abejo, buvo
šviesos vaikas, tačiau proto jam tikrai nestigo.

Ką motina Teresė iš naujo atrado XX a., Vincentas Pau­

lietis žinojo jau XVII a.: kad skurdą pasaulyje gali nu­
galėti tik žmogaus širdis. Motina Teresė apsigaubė
indiškuoju sariu; Vincento Pauliečio Gailestingosios
seserys apsirengė tarnaičių drabužiais. Jos privalo tar­
nauti vargšams. Vienuolynas- ligoninė, kryžiaus keliai
- gatvė, atsiskyrėliškumas - paklusnumas, grotos -
Dievo baimė, o skraistė - paprastumas (Vincentas
Paulietis).

Gailestingosios seserys ėjo visur, kur žmonių vargas bu­

vo didžiausias: iki pat kalėjimų, iki karo nuniokotų kai­
mų, iki sužeistų kareivių. Paryžiaus ir kitų miestų gatvė­
se jos, dar Vincentui Pauliečiui esant gyvam, išgelbėjo
daug pamestinukų, augino juos, leido i mokslus.

Vincentas Paulietis tikrai jgyvendino savo šūki: "Meilė

išmoninga iki mums neaprėpiamų tolių".

52
 BLEZAS PASKALIS
1 623-1662 m.
Prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas

Pinigai, protas ir gerumas - tokia prancūzų mąsty­

tojo Blezo Paskalio vertybių seka: medžiaginė verty­
bė, proto vertybė ir širdies vertybė. Paskalis svarsto:
protas stovi aukščiau už medžiagą, o meilė - aukščiau
už protą. Nes kas yra medžiaginė vertybė (tarkim, daug
pinigų) palyginti su proto vertybe (išradėju)? Ir kas yra
proto vertybė, jeigu ji "garbina" tik save? Galų gale
vertingiausia yra ineilė, širdies vertybė.
Kaip puikusis matematikas priėjo prie tokių gilių ap­
mąstymų? Kai jis, būdamas tik trisdešimt devynerių
metų, mirė, žmonės gal rado atsakymą i ši klausimą.
Jo švarke, toje vietoje, kur paprastai yra širdis, rasta
jsiūta skiautelė popieriaus. Ant jos buvo pakeverzota
keletas eilučių, primenančių paslaptingą Dievo išgy­
venimą. Š tai ištrauka:
"Pirmadienis, 1 654 m. lapkričio 23-ioji, šventojo Kle­
menso, popiežiaus ir kankinio, diena.
Nuo maždaug pusės vienuoliktos vakaro iki pusvalan­
džio po vidurnakčio.
Pamiršęs pasauli ir viską, išskyrus Dievą. Jausmai,
džiaugsmas, taika.
Tik eidamas keliais, kuriuos nurodo Evangelija, gali ji
rasti.
Žmogiškosios sielos didybė.

53
Džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas ir džiaugsmo aša­
ros. Aš buvau nuo jo atsiskyręs. Nenorėčiau būti atskir­
tas amžiams.

Bet tai yra amžinasis gyvenimas, kad jie pažintų tave,

kuris esi tikrasis Dievas, ir tą, kurį tu pasiuntei, Jėzų
Kristų.

Jėzus Kristus! Jėzus Kristus!

Aš buvau nuo jo atsiskyręs, pabėgęs. T ik eidamas ke­

liais, kuriuos nurodo Evangelija, gali jį išsaugoti.

Visiškas ir maloningas atsidavimas Jėzui Kristui. Amži­

nas džiaugsmas už vienos dienos atsisakymą nuo
žemės".

JOHANAS SEBASTIANAS BACHAS

1685-1750 m.
Kompozitorius ir bažnyčios muzikas

Mišios h-moll turbūt didžiausias Johano Sebastiano Ba­

cho kūrinys. Labiausiai šių sukrečiančių mišių dalis -
vadinamasis "Didysis tikėjimo išpažinimas", "Credo in
unum Deum". Ths "Credo" bendras visoms krikščioniš­
koms konfesijoms.

Johanas Sebastianas Bachas buvo krikščionis evangeli­

kas. Gilus tikėjimas ir pasaulio sutvėrimo prasmės su­
vokimas davė tai, ką šiandien vadiname ekumenine nuo­
stata. Tai jis meistriškai perteikė savajame "Credo" -

54
tą popiežius Jonas Paulius II kartą siūlė ivairių kon­
fesijų krikščionims: "Siekime bendro liudijimo".
Taigi Bachas parašė muziką didžiajam krikščionių liu­
dijimui. Būtų galima paprieštarauti: tikėjimas yra vi­
dinis Dievo žodžio išpažinimas, ir čia svarbu žodis, o
ne muzika. Ta proga dar kartą paklausykime Jono
Pauliaus II: "T ikėjimą reikia ne tik išpažinti bei apie
ji kalbėti; ji reikia išreikšti ir giesmėmis". Popiežius
pasako, kodėl taip daryti: "Muzika liudija, kad tikėji­
mas yra ir džiaugsmas, meilė bei didelė pagarba".
"Credo" - ne tik plika informacija, tai Džiugioji
Naujiena. Tačiau Džiugioji Naujiena pagal Tomą
Akvinieti iš esmės yra dviguba naujiena. Pirmiausia ji
pasakoja apie džiaugsmo tikslą - apie palaimingą Tre­
jybės apsireiškimą, po to - apie kelią i tenai, dieviško­
sios valios išsipildymą per Kristų. Ta proga pateiksime
trumpą atsitikimą iš kompozitoriaus gyvenimo.
Johanas Sebastianas Bachas senatvėje apako. Kartą
vienas jo draugų pasakė, kad i miestą atvykęs žymus
akių gydytojas, kuris pasiruošęs padėti, jeigu Bachas
pasiryžtų operacijai. "Vardan Dievo", - atsakė kom­
pozitorius, - "tegu taip būna".
Operacija nepasisekė. Kai po keturių dienų gydytojas
nurišo nuo akių tvarsčius ir kai šeimos nariai mylimą
tėvą paklausė: "Ar tu matai?", šis atsakė: "Teesie V ieš­
paties valia. Aš nieko nematau". Kadangi visi pravirko,
senasis Bachas linksmai sušuko padrąsindamas: "Geriau
sugiedokite mano mėgstamą giesmę: "Thi, ko nori mano
Dievas, teivyksta bet kada, jo valia aukščiau visko".

55
 ALFONSAS MARIJA LIDŽIORIS
1696-1 787 m.
Ordino jkūrėjas, Bažnyčios mokytojas, šventasis

Daugelyje pasaulio kalbų rasime pasakymus "aukštuo­

menė" ir "prastuomenė". "Aukštuomenė" reiškia ne kil­
nius žmones, o pirmiausia turtingus ar bent jau itakin­
gus. "Prastuomenė" - neturtingi žmonės, jie pasaulyje
niekinami.

Dėl ncturtingų mažų žmogelių gyveno Alfonsas Li­

džioris.
Jaunystėje jis buvo savotiškas vunderkindas. Būdamas
šešiolikos metų jau turėjo du daktaro titulus. Devynerius
metus dirbo Neapolyjc advokatu. Po to pralaimėjo reikš­
mingą bylą. Tas pralaimėjimas padėjo suprasti žemiško­
sios garbės menkumą. Jis tapo kunigu ir pripažintu mies­
to pamokslininku.

Daug keliaudamas po kaimiškąsias Pietų Italijos

vietoves, A. M . Lidžioris susidūrė su kaimiečių beglo­
biškumu ir tamsumu. Norėdamas iveikti tą negandą, jis
isteigė redemptorių ordiną. Ordino nariai daugiausia rū­
pinosi liaudies švietimu.
Alfonsas Lidžioris matė, kad bendradarbių triūsas, ne­
paisant didelių pastangų, iš pradžių buvo tik "lašelis ant
ikaitusių akmenų". Ji pati kankino chroniška liga, todėl
buvo beprarandąs vilti. Tačiau greitai namų areštą suvo­
kė kaip dar vieną galimybę. Jis ėmė rašyti paprastiems
žmonėms. Tas rašymas jiems labai padėjo.

56
A. Lidžiorio raštai išleisti daugeli kartų. Tai neilgi pa­
prasto bei aiškaus stiliaus rašiniai. "Rašau trumpai ir
kryptingai", - sakė jis, - ir esu pompastikos, kuri ke­
lia nuobodu Ii bei atbaido nuo skaitymo, priešininkas".

Pasitikėjimą Dievu, kaip svarbiausią krikščionio nuosta­

tą, Alfonsas Lidžioris iliustruoja daugeliu pavyzdžių iš
šventųjų gyvenimo. Nes šventųjų gyvenimas, jo nuomo­
ne, yra i gyvenimą išversta Evangelija.

LEONAS III
1 8 1 0-1 903 m.
Popiežius

Leonas III laikomas bažnyčios socialinio mokymo pa­

grindėju.

Jo socialinio mokymo esmę galima nusakyti taip: "Geri

darbai yra svarbu, geri istatymai- dar svarbiau".
Štai vienas pavyzdys. Garsusis abatas Pjeras, Paryžiaus
benamių kunigas, norėjo penkiasdešimtaisiais padėti
skurstančioms šeimoms, kad jos nebūtų išmestos i gat­
vę. Iš savo kišenės būtų galėjęs padėti vienai ar dviem
šeimoms sumokėti nuomą, tačiau pasielgė kitaip: pradė­
jo akciją per radiją ir laikraščius neturtingoms šeimoms
paremti ir tęsė ją, kol parlamentas priėmė istatymą, pa­
gal kuri lėšų neturinčių šeimų žiemą negalima išmesti i
gatv((. Ta akcija abatas Pjcras padėjo tūkstančiams skurs­
tančių šeimų.

5. 299 57
Kitas pavyzdys - Martinas Kingas. Baptistų pamoksli­
ninkas kvietė juodaodžius JAV gyventojus eiti prieš ista­
tymus - sąmoningai peržengti rasistinius. Paklaustas:
"Kaip galite Jūs, kaip pastorius, reikalauti, kad žmonės
nesilaikytų istatymų?", jis atsakė: "Neteisingas istatymas
- joks istatymas. Tai tik istatymo apgaulė". Ir čia jis
rėmėsi Augustinu, visų pirma - Tomu Akviniečiu.

Įdomu, kad ir Leonas XIII remiasi Tomu Akviniečiu.

Stambiame aplinkraštyje socialiniais klausimais ("Rerum
Novarum", 189 1 ) jis pateikia citatų ne tik iš Šventojo
Rašto, bet ir iš Tomo Akviniečio veikalų. Ten reikalau­
jama istatymų, kurie leistų laisvosioms profsąjungoms
ivesti socialini draudimą, suteiktų paramą bedarbiams
ir t. t.

Popiežiaus Leono XIII idėja galioja ir šiandien: pirmiau­

sia - teisingumas, tik po to geri darbai.

JONAS (DON) Bo sKAs

1815-1888 m.
Kunigas, pedagogas, Saleziečių ordino ir Marijos
pagalbos seserų ordino ikūrėjas, šventasis

Bažnyčia skyrė Joną Boską auklėtojų globėju. Kuo grin­

džiamas jo auklėjimo metodas? Į ši klausimą pats Jonas
Boskas atsako taip: "Mano auklėjimo metodas remiasi
šventojo Pauliaus žodžiais: "Meilė kantri, meilė malo­
ninga ... . Ji ... neieško sau naudos ... (1 Kor 12)".

58
O kaip galima jaunimą mylėti? Don Bosko nuomone:
"Pirmiausia reikia daryti tai, kas jaunimui teiktų džiaugs­
mą. Thda ir jis elgsis taip, kad mums teiktų džiaugsmą".

Pats don Boskas galvojo, kad džiaugsmą gali teikti trum­

pi pasakojimai. Jis buvo įsitikinęs, jog įdomūs atsiti­
kimai patinka, ugdo įžvalgumą ir skatina daryti gerus
darbus.

Kodėl mums patinka graži istorija? Nes mūsų gyveni­

mas taip pat istorija, kurią patys rašome. Kadangi pjau­
name tai, ką buvome pasėję ... Lygiai taip pat kaip kiti.
Ir mums įdomu sužinoti: kaip pasielgė kiti? Kadangi jie
buvo žmonės kaip mes, su tokiomis pat problemomis,
tokiais pat gundymais, tokiomis pat viltimis.

Kaip tik dėl to, kad gerai papasakotas atsitikimas teikia

malonumo, kad mes viską tiesiogiai išgyvename, pasau­
lis staiga prašviesėja. Mes suvokiame kažkokią didelę
tiesą. Todėl ir Jėzus pasakojo atsitikimus, pavyzdžiui,
apie dešimt tūkstančių talentų. Tho pasakojimu jis siekė
žaibiškai atskleisti didžią tiesą: jeigu neatleisite, tai ir
Dievas jums neatleis. Bet jeigu suaugusiųjų įžvalgumas
geriausiai pažadinamas atsitikimais, tai juo labiau tinka
vaikams. Nes, anot Pauliaus Jono II: "Vaikas nesugeba
mąstyti abstrakčiai. Jį galima pamažu vesti prie tiesos
vaizdais bei istorijomis".

Thigi istorijos gali patikti ir atverti širdį tiesai. Beje, jos

gali dar daugiau - patraukti i gėrį. Kadangi žmogus
dažnai pasiryžta daryti gera kartu su gražios istorijos
herojumi.

59
 BENEDIKTAS XV
1854-- 1 922 m.
Popiežius

Ruošdamasis palikti žemę Jėzus savo mokiniams iškil­

mingai paliepė: "Eikite ir mokykitc visas tautas".
Kas iš to išėjo? Kokia situacija XX a. po Kristaus?
1919 m. Azijoje ir Afrikoje nebuvo nė vieno čiabuvio
vyskupo. Bažnyčioje trūko universalumo. Krikščionybė
buvo tapusi europiečių ir jų kolonijų religija.
Kartu su ja europiečiai naujai pakrikštyticms ne
europiečiams primesdavo savo kultūrą ii papročius. Tai
buvo taip jsigalėję, kad Indijoje vietiniai gyventojai
nesakydavo, jog tas ar anas tapo krikščioniu. T iesiog
kalbėjo, kad tas ar anas tapo portugalu. Popiežiams tai
nepatiko, juo labiau kad vietinių gyventojų niekas
nepriimdavo i dvasininkijos luomą. 1919 m. popiežius
Benediktas XV naujus kelius tiesiančioje misijų encikli­
koje "Maximum illud" rašė: "Nepaisant popiežių valios,
dar nemažai šalių neturi savos dvasininkijos". Jis parei­
kalavo dviejų dalykų: kad misijas vykdytų ne europie­
čiai ir kad būtų ugdoma vietinė dvasininkija.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus didžiajai dekolo­
nizacijos bangai, bažnyčia buvo pasiruošusi. 1959 m.
popiežius Jonas XXIII konstatavo, kad energingos jo
pirmtako pastangos davė rezultatų. Mat tuo metu Azijo­
je buvo šešiasdešimt aštuoni, Afrikoje - dvidešimt pen­
ki vyskupai.

60
 MYKOLAS FAULHABERIS
1869-1952 m.
Kardinolas, Miuncheno ir Fraizingo arkivyskupas

Popiežiaus Pijaus XI enciklika "Su be galo dideliu susi­

rūpinimu" 1937 m. Verbų sekmadienį perskaityta beveik
visose Vokietijos bažnyčiose. Aplinkraščio te�tą vokie­
čių kalba parašė Miuncheno ka.rdinolas Mykolas Faul­
haberis.
Mykolas Faulhaberis buvo vokiečių kalbos žinovas. Jau­
nimui, kuris Hitlerio laikais apie bažnyčią žinojo tik blo­
ga, skirtoje enciklikoje sakoma:
"Jums daug kalbama apie žmogiškąsias silpnybes baž­
nyčios istorijoje. Kodėl nutylimi didieji qarbai, lydėję
jos kelią ištisus šimtmečius, taip pat šventieji, kuriuos ji
išugdė ...".
"Kristaus bažnyčiai, kuri visais laikais ... turėjo daugiau
pasekėjų ir savanorių kraujo liudytojų negu kuri nors ki­
ta įsitikinimų bendruomenė, nereikia tokių pamokymų
dėl požiūrio į didvyrius ir jų atliekamus darbus" (32).
Tačiau Faulhaheris pasisakė ne tik prieš tai, kas krikš­
čioniška, neigimą, bet ir prieš nacių "Erzac-religiją",
prieš rasizmą. Enciklikos 12 skyriuje sakoma:' "Kas gar�
bina rasę, pažeidžia Dievo sukurtą daiktų tvarką". O 16
skyriuje priduriama:
"Vyskupai priva lo stebėti, kad tokios žalingos pažiūros,
kurių laikosi dar pavojingesni praktikai, neįsigalėtų tarp
tikinčiųjų".

61
Kad tas primygtinis įspėjimas dėl baisių rasizmo pasek­
mių nebuvo perdėtas, parodė istorija- visų pirma, ho­
lokaustas.

TERESĖ LIZIETĖ
(KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖ)
1873-1897 m.
Bažnyčios mokytoja, iventoji

Kas buvo Teresė Lizietė, ta "mažoji" šventoji? Ar ji iš

tikrųjų buvo tokia maža?

Aleksandras Didysis, būdamas paauglys, norėjo užka­

riauti pasaulį. Sulaukus trisdešimt trijų tai jam, galima
sakyti, pasisekė. Thresė buvo dar ambicingesnė, nes no­
rėjo tapti šventąja. Ji irgi pasiekė savo tikslą ir tai pada­
rė kur kas anksčiau už Aleksandrą Didįjį (mirė būdama
dvidešimt ketverių).

Teresė rašo: "Tikiu, kad tapsiu didžia šventąja ... , nes

kliaujuosi tuo, kuris pats yra šventenybė". Ir priduria:
"Mes turime prisipažinti, kad esame niekingi vergai,
ir kartu tikėtis, jog Dievas duos viską, ko mums reikia.
Štai toks kuklumo kelias, kuriuo eidamas gali būti kaip
vaikas".

Bet kaip Thresė tapo pasaulio misijų globėja? Ji niekada

nebuvo išvykusi iš vienuolyno. Thi todėl, jog norėjo, kad
visos tautos sužinotų apie begalinį Dievo gerumą. Die­
vas žiūri ne į darbus, bet į širdį.

62
Vienas iš daugelio pavyzdžių, kuris liudija šios karmeli­
tės spindulingąji poveiki.

Esu skaitęs apie kinų profesorių Džoną Vu, kuris visiš­

kai netikėjo. Kai 1937 m. japonai užgrobė Šiaurės Kini­
ją, jam teko slėptis pas draugą kataliką. Jo šeimos
svetainėje pamatė merginos paveikslą ir paklausė, kas ji
tokia. "Tai Teresė Lizietė", - atsakė draugas. Kai pro­
fesorius panoro daugiau sužinoti apie Teresę, davė jam
knygutę su trumpu gyvenimo aprašymu ir keletu švento­
sios minčių.

Toliau pasakoja pats profesorius.

"Paėmiau knygutę ir pirmiausia, ką perskaičiau, buvo

Teresės žodžiai: "Ach, jaučiu: jeigu būčiau padariusi
blogiausią nusikaltimą, atgailaudama pulčiau i Atpirkėjo
rankas ir visiškai juo pasitikėčiau".

"T ie šventosios žodžiai, - pasakoja profesorius, - už­

valdė mane, nes atrodė parašyti kaip tik man. Labai
panorau sužinoti daugiau. Thda draugas davė "Vienos
sielos istoriją". Tos knygos skaitymas tikriausiai buvo
viso mano gyvenimo viršūnė, nes skaitydamas ją ėmiau
išpažinti katalikų tikėjimą".

63
 GILBERTAS K. ČESTERTONAS
1874-1936 m.
Anglų rašytojas

1 9 1 9 m. Anglijoje pasirodė veikalas "Pasaulio istorijos

apybraiža" ("T he Outlines of History"). Jo autorius ­
H. Dž. Velsas (Herbert George Wells ). Knyga turėjo di­
delį pasisekimą.
Rašytojas Gilbertas K. Čestertonas jos pasirodymo pro­
ga pareiškė, kad knyga puikiai vaizduoja tūkstančius
praeities jvykių, bet tai nėra istorijos apybraiža. Kodėl?
Kadangi apybraiža pateikia svarbiausius įvykius, kuriuos
dar bandoma paaiškinti.
T iesa, Čestertonas ne tik kritikavo. Po kelerių metų jis
išleido savo "Pasaulio istorijos apybraižą" - "T he
Everlasting Man" ("Amžinasis žmogus"). Toje knygoje
rašo:
"Kaip žadėjau, pateiksiu visos ligšiolinės pasaulio isto­
rijos apybraižą. Yra tik du svarbūs įvykiai pasaulio isto­
rijoje:
1 ) nepaprastai judraus gyvio atsiradimas. Tokio, kuris
gali galvoti ir laisvai tvarkyti savo gyvenimą. Tas gyvis
- žmogus. Šio stebėtino įvykio laiko, žinoma, mes šian­
dien negalime nustatyti;
2) visatos kūrėjo apsilankymas. Tas iki galo nesuvokia­
mas įvykis atsitiko ne miglotoje priešistorėje, o mums
gerai pažįstamos istorijos laikais, kaip tik mums pradė­
jus skaičiuoti laiką".

64
Ypač pribloškiantis atrodo antrasis istorijos ivykis: visa­
galis ir visažinis istorijos karalius tapo žmogumi, kad
išgelbėtų žūstančią žmoniją. Dar pranašas Izaijas sako:
" Žiūrėkite, jūsų Dievas . ... Jis pats ateis ir išgelbės
jus" (35,4).

KLEMENSAS AUGUSTAS, GRAFAS

FON GALENAS
1 878-1 946 m.
Kardinolas, Miunsterio vyskupas

1941 m. rugpjūčio 3-ioji Miunsterio mieste. Maloni ir

šilta vasaros diena. Dūzgiant bitėms ir čiulbant paukš­
čiams beveik galima pamiršti, kad beveik dvejus metus
tęsiasi karas ir kad nuo pirmųjų niokojančių antskrydžių
virš Miuncheno praėjo vos trys savaitės.

Pro senos miesto bažnyčios duris veržiasi žmonės. Dar

gerokai prieš sumą visos vietos užimtos. Aiškiai justi
itampa. Kardinolas Klemensas Augustas, grafas fon Ga­
lenas ikopia i sakyklą. Tokių žodžių dar nė vienas neiš­
drjso sviesti nacių galingiesiems: ·

"Niekada jokiomis aplinkybėmis žmogus neturi teisės ne

kare ir ne būtinosios ginties atveju žudyti nekaltojo. Jau
keletą mėnesių girdime pranešimus, kad iš psichiatrinių
ligoninių Berlyno nurodymu prievarta išvežami globoti­
niai. Tvyro itarimas, kad daugelis mirties atvejų, apie
kuriuos išgirstame, yra tyčiniai.

65
Vokiečių tautos vyrai ir moterys! Baudžiamojo kodekso
139 paragrafe sakoma: "Gavęs patikimą žinią apie ruo­
šiamą nusikaltimą ir tai nuslėpęs, yra baudžiamas". Kai
sužinojau apie ketinimą išvežti ligonius, kad juos nužu­
dytų, iteikiau prokuratūrai prie Miuncheno žemės teis­
mo pranešimą. Man nebuvo atsakyta . . . Taigi mes pri­
versti galvoti, kad vargšai bejėgiai, apsiginti negalintys
ligoniai yra žudomi. Kodėl? Kadangi jie, pasak kažko­
kios komisijos, yra "neverti gyventi", nes priklauso "ne­
produktyviems tautos nariams" ... V ieną kartą pripažinus,
kad žmonės turi žudyti "neproduktyvius" savo visuome­
nės nari"us, suteikiama teisė žudyti mus visus, kai pasen­
sime ir dėl to tapsime neproduktyviais ... "

Naciai po to pasiryžo kardinolą fon Galeną pakarti, bet

tik po "pergalės". Jie elgėsi atsargiai, kai vyskupo žo­
džiai buvo išplatinti visoje Vokietijoje.

Prie kardinolo Klemenso Augusto, grafo fon Galeno ka­

po popiežius Jonas Paulius II 1987 m. pasakė:

"Pranašiški yra žodžiai, kuriuos pasakė vyskupas fon

Galenas, kai nacionalsocialistai pradėjo evakuoti ir žu­
dyti psichinius ligonius. Jis tuomet kalbėjo: "Nežudyk.
Tas Dievo isakymas nuo pradžių pradžios irašytas žmo­
nių širdyse . . . "

66
 JONAS XXIII
(ANGELO GIUSSEPPE RONCALLI)
1881-1963 m.
Popieiius, sulaukęs Antrąjj Vatikano susirinkimą

Žinomi tokie popiežiaus Jono XXIII žodžiai: "'Ths pats

moralinis istatymas, kuris tvarko gyvenimą tarp žmonių,
turi reguliuoti santykius ir tarp valstybių". 'Thigi Dešimt
Dievo isakymų turi galioti ir tarptautiniuose santykiuo­
se: "Nežudyk, nevok, nemeluok". Trumpai tariant ­
neik prieš savo sąžinę.
Jonas XXIII per savo pontifikatą išgyveno realų atomi­
nio karo pavojų - Kubos krizę 1962 m. rudeni. Savo
enciklikoje "Pacem in terris" popiežius rašė, kad nuo ka­
ro gali apsaugoti tik tvarka, pagrista teisėtumu. Kiekvie­
na pasaulio bendruomenė turi laikytis savo teisių ir pa­
reigų. Bet dėl tokios tvarkos reikia pakovoti.
Dar prieš du tūkstančius ir tris šimtus metų graikų mąs­
tytojas Aristotelis rašė: "Nėra visuomenės, kurioje
nebūtų paskutinės instancijos". 'Thi reiškia: jokia visuo­
menė negali gyvuoti be teisėto autoriteto. Kažkokia
statybos organizacija neigyvendins jokio projekto be
generalinio direktoriaus. Orkestras be dirigento geriau­
siu atveju sugros koki kurtinanti koncertą.
Kas pasakytina apie mažesnes visuomenes, tinka ir pa­
saulio visuomenei. Pasaulis, praėjus penkiems šimtams
metų po Kolumbo atradimo, tapo bendru kaimu su
dviem šimtais namų, taigi- su dviem šimtais valstybių.

67
Tam kaimui reikalingas !,meras". kuris žiūrėtų teisėtos
tvarkos. Mūsų laikais tai Jungtinių Tautų Generalinis
sekretorius.

ROBERTAS ŠUMANAS
1886-- 1 963 m.
Prancūzų politikas, Ministras Pirmininkas ir užsienio
reikalų ministras

Ilgametis Augsburgo vyskupystės valdytojas, arkivysku­

pas Jozefas Stimpfle'as labai rūpinosi, kad šventuoju bū­
tų paskelbtas vadinamasis "Europos tėvas" - Robertas
Šumanas.

Gražu, kad vienuoliai ir dvasiškiai paskelbiami šventai­

siais, tačiau nereikia pamiršti ir pasauliečių. Juk tikintie­
ji neša Evangelijos šviesą tiesiai į pasaulį. Ir kalbėdami
apie tokius žmones kaip Konradas Adenaueris arba Ro­
bertas Šumanas net pasaulio istoriją rašome nuostabioje
Evangelijos šviesoje.
Robertą Šumaną 1946 m. pakvietė į Prancūzijos vyriau­
sybę. Jis, kaip finansų ministras, turėjo sutvarkyti karo
nuniokotas šalies finansus. Tą labai sunkų uždavinį jis
išsprendė meistriškai (Iš jo galėtų daug pasimokyti bet
koks finansų ministras ir kiekvienas verslininkas). Po to
Šumanas vadovavo vyriausybei - 1947 m. tapo Minist­
ru Pirmininku.
Didžioji Roberto Š umano valanda atėjo 1950 metais. Ta­
da dirbo užsienio reikalų ministru. Praėjus penkeriems

68
metams po karo daugelis prancūzų buvo nedraugiškai
nusiteikę vokiečių atžvilgiu. 1950 m. gegužės 9 d.
R. Š umanas surengė spaudos konferenciją. Įvyko tai,
ko laukta. Būtent Vokietija su Prancūzija žengė pirmąji
žingsni Europos Bendrijos link, kad ateityje tarp abiejų
šalių būtų užtikrinta taika. Pažodžiui Šumanas pasakė
taip:
"Taikos pasaulyje negalima išsaugoti nesukūrus naujų
struktūrų, kurios atsispirtų laiko pavojams. Suvienyta ir
gyvybinga Europa bus neatskiriama sureguliuotos pasau­
lio bendrijos dalis".
Nieko nuostabaus, kad po dvylikos metų Vokietijos
kancleris Konradas Adenaueris Šumanui rašė: "Dėkoja­
me Jums už draugystę, kuri dabar vienija mūsų tautas".
Pabaigai turėtume paklausti, koks buvo Roberto Šuma­
no ryžto ir veiklos šaltinis. Jo ilgametis bendradarbis Re­
nė Ležonas užsimena apie du "šaltinius": 1) Evangelijos
dvasia- "Mes visi esame broliai" ir 2) Tomo Akvinie­
čio metodas- kiekvieną atskirybę pajungti visumai.

KLIVAS S. LUJIS
1898-1963 m.
Anglų rašytojas

Rašytojas Gilbertas K. Čestertonas pirmiausia išgarsėja

kriminalinėmis kunigo Brauna istorijomis ("The Father
Brown Stories"). Bet norintys pažinti "didiji" Česterto­
ną, turi perskaityti jo kūrini "The Everlasting Man"

69
("Amžinasis žmogus", žr. 64 psl.). Toje "Pasaulinės is­
torijos apybraižoje" Čestertonas sako: ,,Jei tvirtinimas,
kad Dievas tapo žmogumi, pasirodytų tikras, visi kiti
praeities ivykiai pasidarytų nereikšmingi. Thčiau didysis
klausimas taip ir skamba: Ar tai tiesa?"
Tas klausimas ypač domino Klivą S. Luji, Čestertono
gerbėją. Lujis jaunystėje buvo ateistas, netikėjo, kad yra
asmeninis Dievas. Ir kartu - labai doras žmogus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis, pripažintas
profesorius, panoro patikrinti, ar pasakas primenantys
pasakojimai apie Dievo virtimą žmogumi, apskritai yra
vertingi. K. S. Lujis ramiai perskaitė visas evangelijas.
Greitai jam teko pripažinti, kad tai ne pasakos, nes šios
"skamba" kitaip. Tos keturios evangelijos - tikri ivy­
kiai. Kadangi juose liudininkai (apaštalai) elgiasi kaip
normalūs žmonės, o ne kaip fanatikai svajotojai. Lujis
pripažino: "Kas parašyta evangelijose, yra tiesa".
Thip krikščionis rašytojas Klivas S. Lujis, kurio knygos
išleistos milijoniniais tiražais, tapo svarbiu ir itakingu
"misionieriumi".

JONAS PAULIUS I
(ALBINO LUCIANI)
1912-1978 m.
Popiežius

Mokytojai skundžiasi, kad mokiniai, daug laiko praleis­

dami prie televizoriaus, negali susikoncentruoti. Thi pri­
pažino ir Albinas Lučianis, popiežius Jonas Paulius I.

70
Thčiau nepuolė i paniką. Jis kalbėjo: "Vaikai gali klau­
sytis daugiausia dvi minutes, išskyrus tuos atvejus, kai
pasakojama įdomi istorija".
Istorijos tai, kas išmokstama, paverčia išgyvenimu. Kaip,
pavyzdžiui, paaiškinti, kad Dievo įsakymai ne kliūtis, o
pagalba žmogui. Albinas Lučianis Įsakymų naudą iliust­
ravo tokia istorija.
Greitaeigių automobilių mėgėjas atėjo pas prekiautoją,
norėdamas nusipirkti sportinę mašiną. Gerai viską ap­
žiūrėjęs, nusprendė pirkti rinktinį anglišką automobilį.
Pardavėjas pasakė: "Automobilis aukščiausios kokybės.
Thčiau Jums teks jį gerai prižiūrėti: tik geriausias tepa­
las ir kuras". "Negali būti nė kalbos, - tarė pirkėjas, ­
tepalų ir kuro visiškai nemėgstu. Guolius tepsiu marme­
ladu, o į degalų baką pilsiu šampaną". Apstulbęs parda­
vėjas atsakė: "Automobilis priklauso Jums. Galite su juo
daryti, ką tik norite. Thčiau nesiskųskite man, kai viskas
suges".
Apie katechezės uždavinius Albinas Lučianis rašė:
"Kai namui iškyla pavojus dėl išklibusių pamatų, ką be­
padės, jei sutvarkysime stogą, nudažysime sienas, pakei­
sime spynas? Pirmiausia reikia sutvarkyti pamatus, jei
norime, kad namas nesugriūtų. O krikščioniškojo ir vi­
suomeninio gyvenimo pamatai yra religijos mokymas".
 "Šviesos" leidykla

Rašytoj as Čarlzas D i kensas gavo neapsakomai j į

suj audinusį skaitytojo l a išką. Vieniša pagyvenusi po- ·

nia rašė: "Dėkoju, pone Dikensai, kad mano namai

pilni draugų ! " J i turėjo omenyje jo romanų veikėjus:

Deividą Koperfildą, Oliverį Tvistą ir kitus.

Šie "draugai" išgalvoti. O knygos veikėjai tikrai

gyveno ar gyvena ir šiandien ! Jie formavo, kūrė i r gy­

nė m ūsų kultūros paveldą. Tai krikščionys, ypač svar­

būs pasaulio i torijoje. Visi jie įtraukti į svarbiausią

pasaulio žinyną, Čikagos " Britanikos enciklopediją".

Prabėgus dviem tūkstančiams metų po Kristaus

gimimo, tikrai verta susipažinti su didžiaisiais šios

religijos atstovais, formavusiais pasaulio veidą.

1 934 m. Lilyje, Prancūzijoje, gimęs Pjeras Lefevras

- pasaulietiškas pastorius. Jo trumpų pasakoj imų

rinktinė "Mokomės iš gyvenimo", kurią išleido taip

pat Johannes leidykla Lentesdorfe, išversta

į penkiolika kalbų.

ISBN 5-430-02843-6