Literatūra liudija istorinę tiesą

XX a. pirmoji pusė stipriai palietė Lietuvą ir jos istoriją: skaudžiai išgyventi du Pasauliniai karai,
atlaikytos Vokietijos bei Sovietų Rusijos okupacijos, iškentėtas genocidas ir trėmimai. Visų šių įvykių
metu lietuviai neliko abejingi savo šaliai. Negailėdami savo jėgų ir net gyvybės, Tėvynę pasiryžo ginti
tūkstančiai jaunuolių, mokytojų, rašytojų ir gydytojų. Ištikimai atsidėję savo pareigai, vyrai narsiai
stojo prieš priešus. Svarbiausia, kad kovų metu buvo sugebėta visus savo išgyvenimus, kančias,
nuostabas ir potyrius perkelti ant popieriaus lapo. Todėl, remdamasi Balio Sruogos atsiminimų knyga
„Dievų miškas“ ir Broniaus Krivicko kūryba, pagrįsiu mintį, jog literatūra liudija istorinę tiesą.

Savo asmeninę patirtį bei dramatišką istorijos laikotarpį aprašo rašytojas Balys Sruoga savo
atsiminimų knygoje „Dievų miškas“. 1943 m. jis kartu su kitais lietuvių intelektualais buvo suimtas ir
įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Grįžęs iš koncentracijos stovyklos per du mėnesius
parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“, tačiau oficialioji valdžia pasmerkė kūrinį kaip netinkamą
sovietiniam režimui. Knyga išleista praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties. Sruoga nerašė grynų
atsiminimų, nevaržė savęs jokiais rėmais, greta įvykių dėjo eseistinius apmąstymus, ironiškas
pastabas, karikatūrinius portretus. Iškankintas XX amžiaus Don Kichotas, graudus, bet kartu
ironiškas ir net sarkastiškas, jis pats tapo savo kūrinio centru. Knygoje Sruoga, kaip filosofas ir
psichologas, ieškojo atsakymo į klausimą: kaip ir kodėl atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kaip
vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti, silpni, iškankinti, bejėgiai, iš paskutiniųjų stengėsi išlikti
žmonėmis. Koncentracijos stovykloje žmogus patenka į prievart os pasaulį, kurį Sruoga vadina „labai
sudėtingu giltinės malūnu“. Žmogui, atsidūrusiam šiame giltinės pasaulyje, sunku išlikti žmogumi.
Koncentracijos stovyklų sistema buvo pagrįsta tuo, kad žmogus, patekęs į šį pragarą, prarastų sąžinę,
bet kokį padorumą, pats žudytų kitus, norėdamas išlikti gyvas. Tačiau Sruoga parodo, kad ir šioje
mirties karalystėje žmogus sugeba išlikti žmogumi. Ir pats rašytojas, dirbdamas raštinėje, sugebėjo
išgelbėti daug žmonių nuo mirties ir jį patį bei jo draugus globojo kiti. Rašytojas te igia, jog žmogus
prievartos pasaulyje net ir neįmanomomis sąlygomis turi išlikti žmogumi. Į smurtą galima atsakyti
vieninteliu savisaugos ir savigynos būdu – susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių,
krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo. Tačiau, rašytojo nuomone, jokia ideologija
negalima pateisinti smurto bei prievartos. Taigi Sruoga, pasitelkęs ironiją ir sarkazmą, savo knygoje
pavaizduoja ne tik tam tikrą istorijos tarpsnį, bet ir žmogaus patirtį ekstremaliose situacijose.  

Istorinę tiesą savo kūryboje liudija ir partizanų poetas Bronius Krivickas. Partizanas – tai vietos
gyventojų ginkluotų savanoriškų būrių, veikiančių prieš okupantus dalyvis: partizanų kovos nenuėjo
veltui. Partizanų, kaip ir tremtinių, išeivių kūryba ilgą laiką Lietuvos visuomenei buvo neprieinama.
Tik Sąjūdžio metais ji iškeliama, spausdinama, aptariama. Ši kūryba – autentiški šiurpios epochos
dokumentai ir žmogaus dvasios liudytojai. Partizanų kūryba rašyta bunkeriuose prie žvakės ar miške
ant kelmo. Dauguma partizanų eilių anoniminės, pasirašytos slapyvardžiais. Partizanai turėjo skleisti
viltį, pasakoti apie sovietų nusikaltimus, jau vien savo buvimu ir asmeniniu pasiaukojimu priminti
Lietuvos žmonėms nepriklausomybės idealus, būtinybę už juos kovoti. Laikraštyje „Partizanas“ buvo
rašoma: „Žmogus, išsižadėjęs laisvės, netenka savo žmogiškojo orumo…“ Žymiausias partizanų poetas
Bronius Krivickas, nutraukęs darbą mokykloje, pasiryžo imti ginklą į rankas, „nors ir nešvietė
laimėjimo viltis“. Partizanaudamas vertė Gėtės poeziją, pats rašė eilėraščius, redagavo partizanų
laikraštį. Poetui svarbios egzistencinės filosofijos mintys – žmogus privalo sąmoningai pasirinkti ir
yra atsakingas už savo pasirinkimą. Jo poezijos žmogus, gyvenimą paskyręs kovai, daug galvoja apie
aukos prasmę, mokosi ištverti sunkumus: „Taip visada už pergalę mokėti / Turiu aš kraujo ir kančios
auka.“ Tačiau mirties akivaizda leidžia pamatyti gyvenimo trapumą ir grožį. Kaip rudens „mirę lapai“,
puošiantys lyrinio herojaus kaktą, ima spindėti „gryniausiu auksu“, lygiai taip ir mirtis įgauna tauraus
grožio. Pirmasis partizanavimo laikų Krivicko eilėraštis datuotas 1945 m. vasario 21 d. – tai geriausio
jo bičiulio Mamerto Indriliūno žūties diena. Iš pradžių Krivicko eilės plito tik žodžiu arba nuorašais
tarp kovotojų ir jų rėmėjų. Į viešumą Krivicko kūryba, kurią pats poetas prilygino žinutei butelyje,
išplaukė beveik po pusės amžiaus, Atgimimo laikais. Eilėraščiuose randame nemažai žiauraus
partizaninio karo realijų: slapstymasis bunkeriuose, bendražygių netektys („mūsų liko gal iš šimto
vienas“), žuvusių partizanų kūnų niekinimas ir sau pasiliekamas paskutinis šovinys. Kartu ne mažiau
ryški istorinė ar net mitinė projekcija: prieš daug stipresnį priešininką stojusių vyrų ir moterų
didvyriškumas partizaninį karą susieja su izraelitų kova dėl Pažadėtosios žemės arba viduramžių
herojinėje poezijoje apdainuojamomis „kovos ir žygių“ legendomis. Tokiame fone iškylantis Krivicko
poezijos subjektas pasižymi rūsčiu monumentalumu. Jis suvokia, kad „laimėjimo viltis“ yra labai
menka: su stojišku santūrumu tai bylojantys eilėraščiai priskiriami prie geriausiųjų poeto
kūrinių. Svarbią vietą Krivicko poezijoje užima religinė tematika. Šalia intymios meditacinės lyrikos
ne viename eilėraštyje kalbama apie Dievo rūstybę ir net žiaurumą. Lietuvą užklupusių kančių
akivaizdoje tradicinis gerojo Dievulio vaizdinys subyra. Tačiau tikėjimas Dievo visagalybe neleidžia
poetui manyti, jog patiriama nelaimė yra vien tik šėtoniškų galių darbas. Kad ir kaip paradoksalu
atrodytų, Krivickas čia mato dievišką planą, kurį praskleidžia ilgi naratyviniai eilėraščiai.
Vėlyvuosiuose eilėraščiuose svarbi garbės tema. Herojiška laikysena yra vienintelė likusi galimybė, kai
vietoj pargalės lieka kalbėti apie moralinį nepralaimėjimą. Satyriniai Krivicko eilėraščiai demaskuoja
nužmoginančią sovietų santvarkos prigimtį. Taigi B.Krivicko poezijoje dominuoja kovojantis žmogus,
apsisprendęs herojiškai aukai, apmąstantis savo ir tautos likimą, dažnai liūdintis, susitaikantis su
tragiška baigtimi, bet labai aiškiai suvokiantis garbingą savo pasirinkimą.

Literatūra atlieka ne tik estetinę funkciją, aprašo žmonių istorijas, išgyvenimus, bet ir liudija
istorinę tiesą. Skaitydami įvairių laikotarpių kūrinius galime susipažinti su to meto istorine situacija.
Dažnai tokia literatūra perteikia ne tik sausus istorinius faktus, bet ir asmeninius žmonių
išgyvenimus. Taigi tokio tipo kūriniai yra vertingi savo autentiškumu.