Lietuvių moderniosios prozos pradžia

Lietuvių modernioji literatūra prasideda XX amžiuje. Ji atsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities
balso, ir siekia būti šiuolaikine, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į modernumą XX a. pr.
lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys, reiškėsi naujos
filosofinės idėjos.

Lietuvių modernioji proza nuo XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai nenutraukdama ryšių. Svarbiausi
skirtumai buvo du: rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys asmenybei, jos
atskirumui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis or
subjektyvesnis, labiau priklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdinga nenuoseklus laikas ir
pasakotojo refleksijos ( apmąstymai, tiesiogiai nesusiję su veiksmu ). Modernioje prozoje pasakojimas nėra
tik pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto struktūra, stiliumi.

Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats
apie save pasisakytų, save paliudytų.

Su bendromis prozos modernėjimo tendencijomis sietinas ir žymus XX a. pr. lietuvių rašytojas Jonas
Biliūnas. Jo prozos pasaulis nuo XIX a. prozos pasaulio pirmiausia skiriasi tuo, kad jame dingsta kai kurie
privalomi ankstesnio pasaulio elementai. Pirmiausia- pastanga viską paaiškinti, veikėjų skirstymas į blogus ir
gerus. J. Biliūnas siekia paveikti, bet ne moralais, o pačiu kūriniu, jo situacijomis, žmonių likimais.

Svarbiausios Biliūno gyvenimo datos:

Gimė 1879 m. balandžio 11 dieną. Keturiolikmetis neteko tėvų ( 1893 ). Mokėsi Liepojos gimnazijoje ( 1891-
1899 ).

1900 įstojo į Dorpato ( Tartu ) universitetą, 1901 m. už anticarinę veiklą pašalintas. Gyveno Šiauliuose,
Panevėžyje.

1901 susipažino su Julija Janulaityte.

1903 išvyko mokytis į Leipcigo aukštąją komercijos mokyklą, bet kitais metais perėjo į Leipcigo universitetą
studijuoti literatūros.

Mirė 1907 gruodžio 8 d. Zakopanėje ( Lenkija ).

1953 rašytojo palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Anykščiuose.

Pažymėkite, kas lemia J. Biliūno prozos savitumą

 pasakojimas trečiuoju asmeniu
 daugiau dėmsio skiriama detaliam aplinkos aprašymui, o ne pasakotojo vidiniam
pasauliui
 objektyvus pasakojimas
 rašytojo kūrinių centre – sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus
 vyraujanti moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo, atleisti skriaudėjui
 novelų personažai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant
išsamaus ir visapusiško vaizdo
 mintis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje pateikiama išvada
 būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas
vaizdavimo objektas
 gretinami skirtingu stiliumi parašyti epizodai
 lyrizmas gimsta iš jautrumo ir sentimentalumo
 ironija – liūdnas juokas dėl pasaulio netobulumo, neatitikimo tarp aukštesnių idealistinių
siekių ir brutalios, nežmoniškos tikrovės

Pažymėkite teisingus atsakymus.

Kurie teiginiai apibūdina J. Biliūno vietą literatūros
istorijoje
 lietuvių psichologinės prozos pradininkas.
 pradeda modernistinių eksperimentų lietuvių prozoje tradiciją, kurią pratęsia A.
Savickis, A. Škėma, I. Meras, S. Tomas Kondrotas.
 pradeda lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia Juozas Aputis, Romualdas
Granauskas, Bronius Radzevičius.
 Iš požemaitinės kartos rašytojų jis yra vienas stipriausių prozininkų, išsiskiręs
elegantišku lakonišku stiliumi ir sukūręs savitą realizmą su modernėjančios prozos
impresionistiniais bei lyriniais poetiniais elementais (Lietuvių literatūros istorija. XX a.
pirmoji pusė).
 Pirmasis minimalistas lietuvių prozoje: jis įsiklauso į atskirą žodį, į pauzę, į lėtą minorinę
intonaciją, puikiai valdo sakinio ir viso pasakojimo ritmą (V. Kubilius).
 Stilistiniai ypatumai bei pasaulėjauta jungia J. Biliūno prozą su Antono Čechovo
kūryba. Tai maksimalistiniai reikalavimai pasauliui, humanizmas, juokas bei švelni ironija
(V. Kubilius).
 Abu šie motyvai – moralinės atsakomybės pratęsimas už žmonijos ribų ir buvusio
persekiotojo globojimas – vargu ar ras žymesnės vietos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios
kurioje viekiečių ar rusų socialistų grožinėje literatūroje (ir žinoma, jie labai skiriasi nuo
rusų revoliucionierių praktikos) (V. Kavolis).
 Moralinė vizija buvo skirta tiems, kurie patys šviečiasi ir kitus stengiasi šviesti,
kultūriniam sąjūdžiui, inteligentijai. [...] Pabrėžiama ne tai, ko laukiama iš visų žmonių, bet
tai, kas sudaro inteligentijos atsakomybę, ypatingus reikalavimus, kuriuos turi įsisąmoninti
kultūros darbininkai (V. Kavolis).