Finansų teisė

Paskaitos
2014
I paskaita.Finansų teisės samprata,
dalykas ir metodas
Finansų teisės vieta teisės sistemoje
Teisės norma

Teisės institutas

Teisės pošakis

Teisės šaka

Materialiosios teisės šakos Proceso teisės šakos

Konstitucinė teisė Konstitucinio proceso teisė

Administracinė teisė Administracinio proceso teisė
Civilinė teisė Civilinio proceso teisė
Baudžiamoji teisė Baudžiamojo proceso teisė
Finansų teisė
Darbo teisė
Ir kitos
Finansų teisės savarankiškumas

Susiformavo net keletas požiūrių:

1) kad FT nėra savarankiška teisės šaka, bet priklauso
konstitucinei teisei arba administracinei teisei;
2) kad finansų teisė turi būti aiškinama kaip kompleksinė
teisės šaka, neturinti savo reguliavimo dalyko;
3) dabar pripažįstama, kad FT yra savarankiška teisės šaka,
turinti visus požymius (reguliavimo dalyką, metodus,
šaltinius ir pan.).
Finansų teisė egzistuoja kaip savarankiška teisė visose rytų
bloko ir kai kuriose vakarų šalyse (Pvz., Prancūzijoje). Kitur
kaip savarankiška teisės šaka nepripažįstama.
 Finansų teisės ryšys su kitomis
teisės šakomis (1)
• Konstitucinė teisė
Kad priklauso konstitucinei teisei, galima sutikti tik iš dalies
(finansų teisei LR Konstitucijoje skirtas visas XI skirsnis).
Tačiau, Konstitucija yra aukščiausias šalies įstatymas, ir
remiantis ja kuriama ne tik finansų teisė, bet ir kitos teisės
šakos.
• Administracinė teisė
Abiems šakoms būdingas imperatyvumo metodas. Tačiau
skiriasi pagal reguliavimo dalyką: AT reguliuoja tik tuos
finansinius santykius, kurie susiję su finansinių institucijų
sudarymu ir jų kompetencijos nustatymu.
 Finansų teisės ryšys su kitomis
teisės šakomis (2)
• Civilinė teisė
Abi šios šakos apima atitinkamus piniginius turtinius santykius. Tačiau
finansinių teisinių santykių objektas yra piniginės lėšos,
priklausančios valstybei, o civilinėje teisėje fiziniams ir juridiniams
asmenims nuosavybe priklausančios lėšos. Skiriasi interesai, kurie
realizuojami konkrečiais santykiais: FT-ėje –valst. finans. interesai,
CT-ėje asmeniniai arba kolektyviniai interesai. FT santykiai
atsiranda įstatymų pagrindu ir išreiškia vienašališką įstatymo leidėjo
valią, o CT santykiai gali atsirasti ir sutarčių pagrindu.Skiriasi
metodu: civiliniuose santykiuose niekada nebūna imperatyvumo, tuo
tarpu finansų teisei būdingas imperatyvusis metodas: valdžios
paliepimai, kontrolė, revizijos ir kt.;Skiriasi santykių subjektinė
sudėtis, t.y. civiliniuose santykiuose valstybės gali ir nebūti.
Tačiau tarp CT ir FT yra bendri institutai – kreditavimo, atsiskaitymo,
valiutų keitimo ir draudimo.
 Finansų atsiradimo istorinė apžvalga

- žodis „finansai“ atsirado iš angl. kalbos žodžio „fine“ –

piniginė bausmė, bauda
- iš senovinių vok. žodžių „fein“, „finding“, „finoten“, „finte“ -
gudrus, suktas, sukčiauti, suktybė
- lot. „finitet“, „finare“ – pabaigti
Iš “finare” buvo padarytas daiktavardis “finatio”, “financia” –
baigimas. Iš pradžių “finatio” reiškė bylos pabaigą,
teismo sprendimą, vėliau teismo nustatytą mokėjimą,
baudą, dar vėliau ne tik teismo, bet ir šiaip kiekvieno
valdovo, pono užkrautą mokėjimą. Pagaliau,
Prancūzijoje, vėliau ir kituose kraštuose žodžio “finansai”
prasmė siaurėja. Finansai ima reikšti valstybei daromus
ar iš valstybės gaunamus mokėjimus.
 Prielaidos, lėmusios finansų mokslo atsiradimą:

• I-a prielaida: Centrinėje Europoje vykstant

buržuazinėms revoliucijoms pinigai atskiriami nuo
valstybės iždo. Susidaro valstybės piniginių lėšų fondas,
vadinamas biudžetu;

• II-a prielaida: Valstybės biudžeto formavimas įgauna

sisteminį pobūdį. Kartu susidaro tam tikra valstybės
pajamų ir išlaidų struktūros sistema, kuri yra
reglamentuojama įstatymais;
• III-a prielaida. Mokesčiai piniginėje formoje įgavo
prievolinę reikšmę. Tai sudarė sąlygas plėtotis
piniginiams santykiams.
 Finansų samprata

• „Finansai – mokėjimo priemonių parūpinimo menas. Teisiniu požiūriu

finansai skiriami į du didelius sektorius: privatiniai (dažnai vadinami verslo,
įmonių finansai) ir viešieji. Į privačių finansų sektorių įeina bankai, pinigų
rinka, investicijų rinka su vertybių birža ir naujo kapitalo emisijomis, devizų
rinka, kur prekiaujama įvairių kraštų mokėjimo priemonėmis, draudimo
bendrovių operacijos. Viešaisiais finansais suprantama įvairaus laipsnio
valdžios organizacijų išlaidos ir pajamos, t. y. viešasis ūkis“ (Lietuvių
enciklopedija)
• “Finansai yra ekonominė kategorija, kuri atspindi tam tikrus piniginius
santykius tarp įmonių, tarp visos visuomenės ir atskirų jos narių. Į finansų
sistemą įeina: 1) įmonių ir ūkio šakų finansai; 2) valstybinis biudžetas; 3)
kreditas; 4) socialinis draudimas; 5) turto ir asmens draudimas” (V.
Meidūnas, P. Puzinauskas)
• “Finansai yra sistema kiekvienoje valstybėje būtinų ekonominių santykių,
kurių turinys yra centralizuotų (valstybinių) ir decentralizuotų (ūkio subjektų)
piniginių lėšų fondo sudarymas” (O. Buckūnienė, V. Meidūnas, P.
Puzinauskas)
• Terminas finansai apibrėžia metodus, kuriais
asmenys ar organizacijos įgyja, sukaupia,
kontroliuoja ir naudoja piniginius išteklius per
laikotarpį, įvertinant patiriamą riziką.
• Terminas finansai naudojamas:
- Pinigų ar kito turto situacijos analizėje;
- Pinigų ar kito turto valdyme ir kontrolėje;
- Projektų finansinės situacijos bei rizikos
įvertinime.
 Finansų mokslas
• V. Jurgutis nurodo, kad “finansų mokslas
tyrinėja valstybės, savivaldybių ir bendrai
imant viešosios teisės organizacijų ūkio
išteklius (viešojo ūkio gyvenimo faktus)”.
• „Finansų mokslas yra viešosios teisės
organizacijų išlaidų ir pajamų mokslas“.
 Finansų sudėtis:

• Privatūs (ūkio subjektų)

• Viešieji (valstybiniai)

Privatieji finansai apibūdina gamybinės ir komercinės veiklos

finansinę pusę. Privačių subjektų komercinės ir ūkinės veiklos
procese yra sukuriamos ir panaudojamos piniginės pajamos bei
sudaromi tiek įmonių, tiek ir valstybės piniginių lėšų fondai.

Finansų sistemos pagrindas yra valstybiniai finansai, kurie

išreiškia ekonominius santykius, susijusius su valstybinių piniginių
išteklių fondų sudarymu ir panaudojimu. Tokių fondų kūrimas yra
būtinas siekiant garantuoti ūkio, socialinių ir kultūrinių priemonių,
valstybės valdymo, krašto apsaugos ir kitų išlaidų finansavimą.
 Finansų teisės sąvoka ir dalykas
Finansų teisė gali būti suprantama ir kaip teisės šaka, ir kaip mokymo
disciplina.

Kaip teisės šaka:

• Finansų teisė – tai teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius

santykius, susijusius su valstybės (savivaldybės) pinigų fondų
sudarymu ir naudojimu bei finansinių paslaugų teikimo valstybiniu
reguliavimu.
• Finansų teisė - tai sistema visuotinai privalomų elgesio taisyklių,
kurios reguliuoja valstybės pinigų fondų kaupimą ir naudojimą bei
finansinių paslaugų teikimą.
• Finansų teisė – tai teisės normų visuma, reguliuojančių finansinius
teisinius procesus / visuomeninius santykius, kylančius kaupiant,
paskirstant ir panaudojant valstybės pinigines lėšas, būtinas jos
funkcijoms ir tikslams vykdyti konkrečiu periodu.
• Kaip teisės šaka:
• Finansų teisė - tai visuma teisės normų, reguliuojančių
visuomeninius santykius, atsirandančius kaupiant, paskirstant ir
panaudojant valstybės pinigines lėšas, būtinas valstybės
uždaviniams ir funkcijoms vykdyti konkrečiame laiko periode.
• Finansų teisė – teisės normų, reguliuojančių valstybės ir
savivaldybių pinigų fondų kaupimą ir naudojimą, taip pat nustatančių
finansinių paslaugų įmonių veiklos pagrindus, visuma.

• Atsižvelgiant į tai, kad šis mokslas turi ekonominį pobūdį, finansų

teisę galima apibrėžti taip: finansų teisė - tai visuma teisės normų,
reguliuojančių valstybės finansinę veiklą. Pati finansų teisė, lyginant
su kitomis teisės šakomis, yra palyginus nauja, jei nėra būdingas
stabilumas (Tai rodo nuolat keičiami finansų teisės aktai).

Finansų teisė priskiriama prie viešosios teisės.

Kaip mokymo disciplina:

Finansų teisė kaip mokslas yra visuma žinių apie finansų teisę, jos
atsiradimo ir vystymosi perspektyvas. Finansų teisės mokslo dalykas - ne
finansiniai santykiai, o pati finansų teisė ir jos taikymo praktika.

Finansų teisės mokslo uždaviniai:

1) sukaupti žinias apie finansų teisę;
2) teikti pasiūlymus dėl finansinio turinio reguliavimo tobulinimo;
3) šviesti visuomenę.

Finansų teisės mokslui būdingi 2 kriterijai: teisinis ir ekonominis.

1. Ekonominis aspektas pasireiškia lėšų paskirstyme ir
perpaskirstyme bei panaudojime.
2. Teisinis pasireiškia tuo, kad visos finansų procedūros
sureguliuotos finansų teisės normomis.
 Finansų teisės mokslo
metodologija
Finansų teisės mokslas pagrįstas tokiais metodais:
• specialus-teisinis – finansinių teisinių santykių
apibūdinimas ir analizė, jų aiškinimas ir klasifikavimas;
• teisinis-lyginamasis – teisinių institutų palyginimas, kurie
priklauso skirtingų šalių teisinėms sistemoms;
• sociologinis – finansinių institucijų veiklos priežiūra,
sociologinių tyrimų atlikimas;
• istorinis-lyginamasis;
• tiesioginio pažinimo metodas – asmeninis tyrinėtojo
dalyvavimas jį dominančiuose finansiniuose teisiniuose
santykiuose.
Finansų teisės mokslo objektas:
– finansinės teisinės kategorijos;
– finansų teisės normos (tiek galiojančios, tiek ir praradusios
teisinę galią);
– finansų teisės ir finansinės sistemos principai;
– finansų teisės metodai;
– finansų teisės šaltiniai;
– įstatymų taikymo ir įstatymų leidybos praktikos analizė;
– finansinės veiklos vystymosi ir jos įteisinimo istorija;
– suvienodinimo klausimai, pvz., finansų ir civilinės, finansų ir
muitinės; finansų ir administracinės įstatymų leidybos;
– rekomendacijos, skirtos finansinių teisinių normų kūrimui,
įstatymų taikymo praktikai ir pan.
Finansų teisės mokslo funkcijos:
• bendrosios teorijos;
• analitinė;
• kritinė;
• konstruktyvinė;
• auklėjamoji.
 Finansų teisės dalykas:
visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda valstybei
įgyvendinant finansų veiklą (plačiausia prasme).
Tokiems santykiams būdingi požymiai:
1) per juos paskirstomos nacionalinės pajamos tarp valstybės
gyventojų ir ūkio subjektų;
2) visus finansinius santykius vienija bendras tikslas, o būtent
sukaupti piniginius išteklius, kurių reikia valstybei funkcionuoti;
3) finansiniai santykiai visada atsiranda valstybės iniciatyva, kuri
organizuoja visą finansų veiklą( tai santykių organizacinis
pobūdis);
4) finansinių santykių atsiradimą sąlygoja valstybės poreikis gauti
pinigines lėšas, kurios sudaro valstybės finansinį pagrindą;
5) pagal savo pobūdį finansiniai santykiai - piniginiai santykiai, kurių
pagrindinis objektas - pinigai ir kitos vertybės, turinčios piniginę
vertę. (plačiau atskira tema)
 Finansų teisės dalykas (tęsinys)

Kiti apibrėžimai:

Finansų teisės dalykas – visuma susijusių visuomeninių

santykių, atsirandančių valstybei kaupiant lėšas savo
fonduose ir jas naudojant valstybės funkcijų realizavimui.

Finansų teisės dalykas – žmonių santykiai, atsirandantys

sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip pat
nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką,
teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant
vertybinius popierius ir kt.
• Greta finansų teisės dalyko galime išskirti
ir finansų teisės objektą – finansiniai
ištekliai, piniginės lėšos, sukaupti
valstybės finansiniuose fonduose.
 Finansų teisės metodas

- yra imperatyvaus pobūdžio

finansų teisės metodui būdinga tai, kad jame derinami

3 bendrieji teisės reguliavimo metodai:
• valdingi įgalinimai (administracinis metodas)
• bendrojo nustatymo (konstitucinis metodas)
• atskirų dispozicijų reguliavimo elementai (civilinis
metodas)
 Finansų funkcijos (atskleidžia finansų
esmę):

I nuomonė:
• finansinės veiklos reguliavimo;
• finansinių fondų kaupimo;
• lėšų paskirstymo;
• lėšų panaudojimo;
• finansinės veiklos kontrolės.

II nuomonė:
• paskirstomoji – apima lėšų sukaupimą ir panaudojimą;
• kontrolės
 Finansų teisės sistema (1)
• Finansų teisę, kaip savarankišką teisės šaką,
sudaro bendroji ir ypatingoji dalys.

Bendrosios dalies normos įtvirtina valstybės

finansinės veiklos pagrindus, jos uždavinius,
įgyvendinimo formas ir metodus, nustato finansų
kontrolės teisinius pagrindus, institucijų,
dalyvaujančių finansinėje veikoje, ratą ir
kompetenciją.
 Finansų teisės sistema (2)
• Be to finansų teisė apjungia eilę atskirų finansinių - teisinių institutų:
• finansinės teisės valdymo;
• finansų kontrolės;
• biudžetinių santykių teisinio reguliavimo;
• valstybės ir savivaldybės tikslinių fondų;
• mokestinių santykių reguliavimo;
• valstybės skolos;
• valstybės išlaidų ir finansavimo;
• bankininkystės santykių valstybinio reguliavimo;
• draudimo santykių valstybinio reguliavimo;
• pinigų apyvartos institutas.

• Remiantis šiais išvardytais institutais, galima išskirti ir subinstitutus,

pvz., biudžetinių santykių reguliavimo institutas gali būti išskirtas į
biudžeto tvirtinimo, naudojimo ir pan. subinstitutus.
• Ypatingoji FT dalis apima normas
reguliuojančias atitinkamus santykius (ar dalį
santykių):
• biudžeto
• valstybės pajamų (mokesčių)
• valstybės kredito
• valstybės išlaidų
• valstybės finansinės kontrolės
• pinigų apyvartos ir valiutinio reguliavimo sritis.
 Finansų teisės principai:
• Bendrieji;
• Specialieji.
 Bendrieji finansų teisės principai:
• Teisėtumo principas remiasi tuo, kad visa valstybės
finansinė veikla yra reglamentuota įstatymų.
• Viešumo principas pasižymi atvirumo charakteristika
finansinėje veikloje. Finansų sistemos funkcionavimo
procese vyksta daug finansinių-teisinių aktų projektų
svarstymų, ataskaitų apie biudžeto vykdymą, finansinės
veiklos ataskaitų patikrinimų ir pan.
• Finansinio federalizmo principas reiškia, kad biudžetas
suskirstytas į savarankiškus valstybės ir savivaldybių
biudžetus.
• Planingumo principas pasižymi tuo, kad visa finansinė
veikla paremta finansinių-planinių aktų sistema.
 Specialieji finansų teisės principai:
• Tai principai, kurie būdingi tik tam tikrai finansų
sistemos daliai.

Kaip pvz., biudžetinei teisei būdingi tokie principai:

biudžetinės sistemos vieningumo; biudžeto
subalansavimo; biudžetų savarankiškumo ir pan.
Arba mokesčių teisei būdingi tokie principai:
mokesčių sistemos vieningumo; mokesčių
mokėjimo visuotinio privalomumo; mokesčių
teisėtumo; apmokestinimo aiškumo; mokesčių
mokėtojų lygybės ir pan.