Modulis: IKIMODERNIŲJŲ LAIKŲ VISUOTINĖ IR LIETUVOS ISTORIJA II

Tema: VĖLYVOJI LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS ISTORIJA

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ VALDANT

STANISLOVUI AUGUSTUI PONIATOVSKIUI
VU IF 2021; dėstytojas doc. dr. Vydas Dolinskas
Paskutinysis tarpuvaldis Respublikoje
1763 m. kunigaikščių Čartoriskių vadovaujama Familija rengė
valstybės perversmą ir siekė nuversti nuo sosto Augustą III. Šį
planą rėmė Rusijos carė Jekaterina II, tačiau Augustas III pats
netikėtai mirė. Prasidėjo paskutinis tarpuvaldis Respublikos
istorijoje, kuriam saksų Vetinų rėmėjai nebuvo pasirengę.
Svarbiausi kandidatai į Respublikos valdovo sostą buvo:
1. Kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis;
2. Grafas Stanislovas Antanas Poniatovskis, Lietuvos stalininkas;
3. Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Kristijonas Vetinas;
4. Kiti Vetinų princai – Ksaveras ir Karolis, Kuršo kunigaikštis;
5. Lenkijos etmonas grafas Jonas Klemensas Branickis;
6. Vilniaus vaivada kunigaikštis Karolis Stanislovas Radvila;
7. Lietuvos etmonas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis;
8. Kitų Respublikos giminių (pvz., Potockių) atstovai;
9. Vokiečių kunigaikščiai (pvz., Heseno landgrafas Frydrichas ar
Prūsijos princas Henrikas ir kt.).
Remdamiesi Rusijos karine parama, respublikonų pakrikimu bei
suorganizavę Lietuvoje konfederaciją prieš K. S. Radvilą, 1764 m.
elekciją laimėjo Familijos atstovai, o paskutiniuoju Lenkijos
karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo kunigaikščių
Čartoriskių seserėnas Stanislovas Antanas Poniatovskis,
pasivadinęs Stanislovu Augustu (1764–1795/1798). Jį dėl
ankstesnių asmeninių ryšių parėmė Rusijos carė Jekaterina II.
 Opozicijos izoliavimas
ir pirmos reformos
1764 m. Familija konfederacijos ir
Rusijos karinių dalinių pagalba
neutralizavo svarbiausius oponentus
– K.S. Radvilą ir J.K. Branickį, kurie
buvo priversti bėgti į užsienį.
Familijos vadovu laikytas Lietuvos
kancleris Mykolas Frydrichas
Čartoriskis, vadintas „lietuviškuoju
Makiaveliu“. Lietuvoje Čartoriskiams
talkino kunigaikščiai Masalskiai su
etmonu Mykolu Juozapu priešakyje.
Jau konvokaciniame seime pradėtos
valstybės reformos: sukurtos atskiros
Iždo komisijos Lenkijai ir Lietuvai ir
Karo komisija Lenkijai. Konfederacija
leido eliminuoti liberum veto teisę.
Karūnaciniame seime Karo komisija
įkurta Lietuvai. Masalskiai nusisuko
nuo Čartoriskių, nes atmestas ir
Vilniaus arkivyskupijos planas.
Paskutinis Respublikos karūnacinis
seimas įvyko ne Krokuvoje, o
Varšuvoje 1764 m. gruodį.
Stanislovo Augusto valdymo pradžia
ir 1767 m. Radomo konfederacija
Jau 1764 m. tarpuvaldyje kunigaikščiai Čartoriskiai ir
naujasis valdovas Stanislovas Augustas ne tik paskelbė,
bet ir ėmė realizuoti valstybės modernizavimo planą.
Valdovas buvo radikalesnis, nei jo dėdės. Jis neturėjo
jokių simpatijų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
tradiciniam valstybingumui, nors ir buvo Lietuvos
stalininkas. Jau 1766 m. svarstyti Respublikos
unifikavimo projektai, kuriais siekta sujungti Lenkijos
bei Lietuvos kariuomenes ir iždus, koreguoti kanclerių
prerogatyvas, suteikti daugiau teisių valdovui ir kt.
Rusija, sunerimusi dėl valstybės reformų planų
(liberum veto apribojimai, seimelių instrukcijų galios
panaikinimas, generalinių muitų įvedimas, komisijų
sukūrimas, kariuomenės didinimas, nauja seimo
vedimo tvarka, nauji elekcijos principai – tik „Piastas“)
bei nepatenkinta dėl protestantų ir stačiatikių teisių
sulyginimo atmetimo 1766 m. seime, inspiravo kitatikių
konfederacijas Respublikoje, susigrąžino iš emigracijos
K. S. Radvilą ir 1767 m. parėmė Vilniaus-Radomo
konfederaciją, kuri turėjo parodyti valdovui jo vietą.
Stanislovo Augusto Poniatovskio oponentai tiesa veltui
tikėjosi, kad Rusija leis nuversti valdovą nuo sosto.
1767–1768 m. seime patvirtintos disidentų teisės.
Naujojo valdovo valdymas prasidėjo pilietiniais karais.
1768–1772 m. Baro konfederacija ir
Respublikos pirmasis padalijimas
Valdovo oponentai Radomo konfederacijoje nepasiekė
savo tikslų: nebuvo nuverstas nemėgstamas valdovas, o
be to Rusija privertė pripažinti teises disidentams,
ėmėsi brutalių veiksmų prieš senatorius ir pan.
Todėl 1768 m. kilo naujas sukilimas, nukreiptas prieš
Rusiją ir jos statytinį Stanislovą Augustą Poniatovskį –
Baro konfederacija, kuri buvo chaotiška, sezoniška,
židininė, jai trūko strategijos ir vadovybės. Lietuvoje
konfederatų kovos aktyviausiai vyko 1768 ir 1771 m.
Aktyviausiai pasireiškė Simonas Kosakovskis, Mykolas
Jonas Pacas, Karolis Stanislovas Radvila, o 1771 m. su
kariuomene prisidėjo ir etmonas Mykolas Kazimieras
Oginskis. Respublikos sukilėliams padėjo karą prieš
Rusiją pradėjusi Osmanų imperija, taip pat prancūzų
kariniai instruktoriai. Manoma, kad viso Respublikoje
dalyvavo apie 200 tūkst. sukilėlių, o 60 tūkst. žuvo arba
mirė tremtyje. Suirutė Respublikoje neramino
kaimynus, nors Austrija rėmė sukilėlius.
1771 m. pab. įvykdytas pasikėsinimas į Stanislovą
Augustą Poniatovskį. Prūsija pasiūlė pasidalyti
Respubliką, o Rusija ir Austrija sutiko, siekdamos jėgų
pusiausvyros. 1772–1773 m. I padalijimas įteisintas
agresorių sutartimis ir Respublikos seime. Respublika
prarado dideles teritorijas.
I padalijimas ir
Lietuva
1772–1773 m. Respublikos
padalijimo metu Lietuva
neteko beveik visų Polocko,
Mstislavlio ir Vitebsko
vaivadijų, dalies Minsko
vaivadijos ir Livonijos.
Lietuva labiau nei Lenkija
nukentėjo ir nuo 1763–1772 m.
pilietinių karų bei Maskvos
kariuomenių žygių.
Stanislovas Augustas
Poniatovskis, į Respublikos
valdovo sostą pasodintas
Rusijos karine jėga, sukiršino
politinę tautą ir sukėlė bemaž
10 metų trukusį konfliktą.
Respublikos pirmasis
padalijimas buvo didelis
smūgis valstybės autoritetui,
psichologinė trauma ir
paskutinis perspėjimas
valdovui bei politinei tautai dėl
ateities pavojų.
Respublika ir valstybės reformos iki Ketverių metų seimo
I padalijimo dalyvės (Prūsija, Rusija ir Austrija)
tapo Respublikos santvarkos garantais, kurie
valstybėje leido ribotas reformas. Valdovas taip
pat nutarė reformų planus realizuoti etapais.
1773–1775 m. delegacinis seimas įkūrė pirmąją
bendrą visai Respublikai vykdomosios valdžios
struktūrą – Nuolatinę tarybą (Lietuva joje
turėjo 1/3 narių) su 5 departamentais: karo,
finansų, užsienio, policijos, teisėtvarkos.
Valdovas tapo tarsi „ministru pirmininku“.
1773 m. popiežiui panaikinus Jėzuitų ordiną,
buvo įsteigta ir Edukacijos komisija, kuri
perėmė jėzuitų dvarus ir ėmė rūpintis švietimu.
Projektą parengė Vilniaus vyskupas Ignotas
Jokūbas Masalskis, Lietuvos kancleris
Joachimas Liutauras Chreptavičius, maršalka
Ignas Potockis. Įkurta Vyriausioji Lietuvos
mokykla, sukurta pakopinė mokyklų sistema,
leisti vadovėliai.
Lietuva kėlė senatorių padidinimo ir seimų
alternatos klausimą, prieštaravo liberum veto
teisės panaikinimui, atmetė Lenkijos kanclerio
Andriaus Zamojskio parengtą bendrą teisės
kodeksą visai Respublikai, primindama, jog turi
savo III Statutą ir kt.
Ketverių metų seimo reformos ir 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija
Rusijai įsivėlus į naują karą su Turkija, Prūsijai
kurstant, Respublikos valdovas 1788 m. seime,
pavadintame Ketverių metų arba Didžiajame
(nuo 1790 m. posėdžiauta dviguba sudėtimi),
ėmėsi naujų valstybės reformų iniciatyvų, kurios
turėjo stiprinti valstybę, centralizuoti valdymą:
1. Panaikinti liberum veto teisę;
2. Didinti kariuomenę iki 100 tūkst. karių;
3. Pirmą kartą įvesti mokesčius dvarininkams;
4. Reformuoti vykdomąją valdžią: likviduoti
Nuolatinę tarybą ir jos vietoje sukurti
Įstatymų sargybą su 4 komisijomis (vietose
sukurti – civilines-karines komisijas);
5. Suteikti teises miestiečiams, remti miestus;
6. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija – valstybės
valdymo įstatymas (paveldima konstitucinė
monarchija, valdžių padalijimo principas,
valstybės apsauga valstiečiams, turto cenzas
bajorams ir jų politinės teisės bei pan.);
7. 1791 m. spalio 20 d. abipusių garantijų
įstatymas (tarpusavio įžadas) – Lietuvos
teisių užtikrinimas, ½ proporcijos įvedimas;
8. 1792 m. vasario seimeliai – referendumas.
Ketverių metų seimo kulminacija: 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija
1791 m. gegužės 3 d. konstitucija turėjo apibendrinti visas iki tol pravestas Ketverių metų seimo
reformas ir pradėti naują Respublikos gyvenimo etapą. Politinėje visuomenėje vyravo euforija (tai
liudija ir J. Mateikos paveikslas, sukurtas 1891 m.). Pirmą kartą tam tikros teisės suteiktos
miestiečiams, garantuota valstybės globa valstiečiams. Pradėta kurti ne tik moderni valstybė, bet
ir moderni pilietinė tauta, kurioje perspektyvoje neturėjo likti privilegijuotų luomų.
1791 m. spalio 20 d. įstatymas
1791 m. spalio 20 d. abipusių garantijų įstatymas
(tarpusavio įžadas) koregavo, arba papildė, 1791 m.
gegužės 3 d. konstituciją, kurioje neminėta Lietuva.
Įstatymą, kuris tarsi atnaujino Liublino uniją,
iniciavo Lietuvos artilerijos generolas ir Lietuvos
konfederacijos seime maršalka kunigaikštis
Kazimieras Nestoras Sapiega. Šis įstatymas
išsaugojo Respublikos dualizmą, garantavo
paritetinį Lietuvos atstovavimą bendrose
Respublikos institucijose.
1792 m. Targovicos konfederacija ir 1793 m. Gardino seimas
1791 m. pabaigoje Rusija, pergalingai baigusi karą prieš turkus,
nemanė pripažinti reformų Respublikoje, juolab jas laikė prancūzų
revoliucijos idėjų sklaida. Dviveidę politiką vykdė Prūsija, siekusi
naujų Respublikos žemių.
Respublikos viduje buvo didelė didikų ir bajorų dalis, nepatenkinta
radikaliomis ir kardinalines teises keičiančiomis reformomis.
1792 m. Rusija pradėjo intervenciją, pasirėmusi vietine opozicija.
Targovicoje ir Vilniuje buvo paskelbti konfederacijų manifestai bei
pakviesta Rusijos kariuomenė. Lietuvoje vadinamosios Targovicos
konfederacijos aktyviausi vadovai buvo broliai Simonas ir Juozapas
Kazimieras Kosakovskiai. Respublikos kariuomenė dar nebuvo
pasirengusi kovai, ji siekė vos 60 tūkst. nuo planuotų 100 tūkst. karių.
Matydamas Rusijos persvarą, prie konfederacijos prisidėjo valdovas.
1793 m. Gardine susirinkęs seimas panaikino dalį 1791 m. gegužės 3 d.
konstitucijos reformų, iš dalies siekė grąžinti senosios santvarkos
elementus, o, spaudžiamas Rusijos bei Prūsijos ambasadorių, buvo
priverstas patvirtinti II Respublikos padalijimą. Austrija, užsiėmusi
kovomis su revoliucine Prancūzija, II padalijime nedalyvavo.
Lietuva neteko didžiulių teritorijų – likusių Polocko ir Vitebsko žemių,
taip pat Minsko vaivadijos, Naugarduko, Lietuvos Brastos ir Vilniaus
vaivadijų rytinių dalių, kurios buvo prijungtos prie Rusijos.
Tiek Respublikos reformatoriai, tikėję Prūsija, tiek konservatoriai,
dėję viltis į Rusija, pademonstravo stebėtiną politinį naivumą ir
aklumą. Visos valstybės veikė paisydamos pirmiausia savo interesų.
1794 m. sukilimas ir Abiejų Tautų Respublikos likvidavimas
Respublikos patriotai, reformų šalininkai, miestiečiai, kariuomenės
mažinimo nenorintys kariškiai ir kt. iškart po 1792 m. kapituliacijos ir
1793 m. naujo padalijimo brandino naujo pasipriešinimo okupantams
bei jų talkininkams šalies viduje planus. Naujas sukilimas galėjo
išgelbėti Respublikos ginklo garbę, bet turėjo mažai vilties sėkmei.
1794 m. pavasarį prasidėjęs Mažojoje Lenkijoje, sukilimas netrukus kilo
ir Lietuvoje – Vilniuje. Lenkijos sukilimui vadovavo iš Lietuvos kilęs ir
JAV nepriklausomybės kovose pagarsėjęs generolas Tadas Kosciuška, o
Lietuvoje – inžinerijos pulkininkas Jokūbas Jasinskis, sukilimo metu
pakeltas į generolo rangą. Vilniaus sukilėlių būriui taip pat vadovavo
architektūros profesorius Laurynas Gucevičius.
Lietuvos sukilėliai buvo radikalesni, nei Lenkijos, jie pirmieji nuteisė
mirtimi ir Vilniuje pakorė Targovicos konfederacijos vadus (pvz., S.
Kosakovskį). Lietuvos sukilėliai taip pat gynė Lietuvos valstybinį statusą
ir buvo sukūrę Lietuvos aukščiausiąją tautinę tarybą, kuri vėliau
paversta tik Lietuvos centrine deputacija. Dėl intrigų nuo vado Lietuvoje
pareigų nušalintas J. Jasinskis, o vietoje stojo M. Velhorskis.
Rusija, Prūsija ir Austrija sutelkė pajėgas ir jėga numalšino sukilimą.
Gindamas Varšuvą žuvo J. Jasinskis, o T. Kosciušką paimtas į nelaisvę.
1795 m. agresoriai galutinai pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką, kuri
nustojo egzistuoti kaip valstybė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
istorija taip pat baigėsi. Jos teritorija, išskyrus Užnemunę ir dalį
Lietuvos Brastos vaivadijos, atiteko Rusijos imperijai. Pastaroji iki 1798
m. pasistengė likviduoti valstybės ženklus, liko galioti tik III Statutas.
1795 m. Abiejų Tautų Respublika ištrinta iš Europos žemėlapio
Abiejų Tautų Respublika ir Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė nustojo egzistuoti 1795 m. Europoje
anksčiau būta teritorijų užkariavimų, mainų, bet ne
tokio masto. Stanislovas Augustas buvo priverstas
atsisakyti sosto. Po Jekaterinos II mirties jos sūnus
caras Pavelas I pasikvietė nuverstąjį Respublikos
valdovą į Sankt Peterburgą ir apgyvendino Marmuro
rūmuose. Ten paskutinysis Lenkijos karalius ir
Lietuvos didysis kunigaikštis mirė 1798 m.