Modulis: IKIMODERNIŲJŲ LAIKŲ VISUOTINĖ IR LIETUVOS ISTORIJA II

Tema: VĖLYVOJI LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS ISTORIJA

LIETUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ VALDANT

VAZŲ DINASTIJOS VALDOVAMS
VU IF 2021; dėstytojas doc. dr. Vydas Dolinskas
Žygimanto Vazos (1587–1632) elekcija
Žygimantas Vaza – Gediminaičių-Jogailaičių palikuonis,
Švedijos karaliaus Jono III ir Kotrynos Jogailaitės sūnus.
Protestantiškoje Švedijoje auklėtas katalikiškai, rengtas
Respublikos sosto įpėdiniu, neatsitiktinai duotas vardas.
1586 m. pabaigoje trečias bekaralmetis prasidėjo netikėtai,
Respublikos diduomenė nebuvo pasirengusi.
Svarbiausi 1586–1587 m. Respublikos sosto kandidatai:
1. Kardinolas Andrius Batoras, mirusio valdovo Stepono
Batoro brolėnas;
2. Erchercogas Maksimilijonas Habsburgas arba
3. Erchercogas Ernestas, imperatoriaus Rudolfo II
broliai, Onos Jogailaitės anūkai;
4. Maskvos caru tapęs silpnaprotis Teodoras (Fiodoras),
Ivano IV sūnus, Gediminaičių (Vytauto) palikuonis;
5. nekonkretus kandidatas – „savas Piastas“ .
Lenkijoje susiformavo Batorą ir Habsburgus remiančios
grupuotės, į seimą besirinkusios su ginkluotais būriais.
Ona Jogailaitė parėmė savo seserėną Žygimantą Vazą.
Dauguma lenkų ir lietuviai rėmė Habsburgus. Elekcija
susidvejino. Lietuvos didikai buvo gana vieningi, nesivėlė į
kovas, o su lenkais bendravo per delegacijas. Kvietė naują
elekciją surengti Vilniuje.
Lietuvos pozicija
Žygimanto Vazos
elekcijos metu
Lietuva rengė Vilniaus konvokacijas,
siuntė delegacijas, derėjosi su abiem
elektais, formulavo savo sąlygas.
Radvilos ir Chodkevičiai pasisakė už
Habsburgą, L. Sapiega – už Vazą.
1587 m. gruodį Krokuvoje rinkosi
karūnacinis seimas. Lietuva pasiuntė
savo delegaciją ir pateikė Žygimantui
Vazai tapimo didžiuoju kunigaikščiu
sąlygas:
1. saugoti visas Lietuvos privilegijas,
teises ir laisves;
2. patvirtinti pačių lietuvių parengtą
III Lietuvos Statutą;
3. tęsti paliaubas su Maskva;
4. Livoniją pripažinti išskirtine Lietuvos valda (kaip Prūsija buvo vien Lenkijos vasalas);
5. arba sugrąžinti Lietuvai Liublino unijos išvakarėse atplėštas Palenkės ir Ukrainos žemes.

Žygimantui Vazai ir Onai Jogailaitei labai reikėjo Lietuvos paramos, nes Habsburgų šalininkai
rengėsi jėga užimti Krokuvą. Sunkiai pasiektas kompromisas: Lietuva gavo Lenkijai nepalankų III
Lietuvos Statutą, tačiau turėjo atsisakyti savo išimtinių teisių į Livoniją. Statutas koregavo
Liublino uniją, jis niekada nebuvo patvirtintas Respublikos seime. Žygimantas Vaza 1588 m. sausį
atskirai prisiekė Lietuvai, bet niekada nepamiršo lietuvių „šantažo“. Netrukus į Krokuvą atėjo
žinia, kad Habsburgai sumušti, o Maksimilijonas pateko į nelaisvę.
Švedijos karalystės sosto klausimas Žygimanto Vazos laikais
1587 m. Žygimantas Vaza patvirtino Kalmaro artikulus,
o po tėvo mirties turėjo tapti ir Švedijos karaliumi.
Švedijai garantuota santvarkos, tikėjimo neliečiamybė.
Švedija ir Respublika turėjo likti savarankiškomis.
1592 m. mirė Jonas III Vaza, o 1584 m. Žygimantas Vaza
karūnuotas ir Švedijos karaliumi. Regentu tapo dėdė
Sudermanlandijos kunigaikštis Karolis.
1598 m. Žygimantas Vaza, jausdamas pavojų dėl
Švedijos sosto, bandė jėga sutramdyti dėdę Karolį.
Tačiau Žygimantas pralaimėjo ir pateko į nelaisvę.
1599 m. Švedijos rikstagas detronizavo Žygimantą Vazą,
o 1604 m. karaliumi oficialiai pripažino Karolį IX.
Vazų dinastijos vidinė kova dėl sostų įvėlė Respubliką į
daugiau nei pusę amžiaus trukusius karus su Švedija.
1600 m. Žygimantas Vaza formaliai prijungė Estiją prie
Respublikos, tuo išprovokuodamas karą.
1605 m. Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje Jonas Karolis
Chodkevičius sutriuškino 4 kartus didesnes švedų jėgas,
o sužeistas Karolis IX vos spėjo pasprukti.
1621 m. švedai užėmė Rygą, pajungė Kuršą.
1622 m. Lietuva vedė separatines derybas, o 1627 m.
sudarė separatinę sutartį ir pratęsė paliaubas.
1629 m. Altmarke pasirašyta paliaubų sutartis, didesnė
Livonijos dalis atiteko Švedijai.
Respublikos ir Maskvos santykiai Žygimanto Vazos laikais
XVI a. pab. Maskvoje baigėsi Riurikaičių dinastija ir
prasidėjo suiručių laikotarpis „smuta“. Respublikos
didikų dalis norėjo tuo pasinaudoti ir privačia iniciatyva
neoficialiai parėmė apsišaukėlio Dimitrijaus I (menamo
stebuklingai žudynes išgyvenusio Ivano IV sūnaus)
kandidatūrą į Maskvos carus vietoj Boriso Godunovo.
1605–1606 m. apsišaukėlis Dimitrijus I, padedamas
Respublikos didikų, užėmė Maskvos Kremlių, vedė
Mariją Mnišech, bet greitai buvo nužudytas. Maskvos
caru tapo Vasilijus Šujskis.
1609 m. Maskvai susitarus su Švedija, Respublika į karą
įsijungė oficialiai, atsirado apsišaukėlis Dimitrijus II.
1610 m. Klušyno mūšyje Maskvos pajėgos sumuštos,
Šujskiai nuversti, Maskvos caru bojarinų dalies išrinktas
Žygimanto Vazos sūnus Vladislovas. Kremliuje įsikūrė
Respublikos kariuomenės įgula, kuriai vadovavo
Aleksandras Gosevskis, įvedęs griežtą tvarką.
1612 m. sukilę maskvėnai, vadovaujami D. Požarskio ir
K. Minino privertė pasiduoti Respublikos įgulą.
1609–1611 m. truko Smolensko apgultis, kuri baigėsi šio
miesto atgavimu Lietuvai po 97 m. okupacijos.
1613 m. Maskvos caru išrinktas Michailas Romanovas.
1618–1619 m. sudarytos Deulino paliaubos: Respublikai
atiteko Smolenskas, Černigovas, Šiaurinis Naugardas.
1611 m. Lietuva po 97 m. atgavo Smolenską ir Starodubą
1618-1619 m. Deulino paliaubomis Lietuva atgavo Smolenską, kurį lenkai norėjo paversti bendra
Respublikos valda, o Žygimantas Vaza svajojo apie autonominę kunigaikštystę ir Respublikos
sosto „paveldėjimo“ galimybę Vladislovui Vazai. Tuo tarpu Vladislovas Vaza neatsisakė pretenzijų
į Maskvos caro sostą. 1632–1634 m. Maskva bandys atsiimti Smolenską.
1611–1612 m.
detronizuotas
Maskvos caras
Vasilijus
Šujskis gyveno
Respublikoje
1610 m. detronizuotas
Maskvos caras
Vasilijus Šujskis 1611
m. prisiekė ištikimybę
Respublikai Varšuvos
seime (T. Dolabella
paveikslas), o vėliau
apgyvendintas
Gostinino pilyje,
netoli Plocko.
1612 m. caras mirė, o
netrukus ir jo brolis
bei žmona. Buvo
įtariamas
nunuodijimas.
1620 m. palaidotas
Varšuvoje, 1635 m.
perlaidotas Maskvoje.
Respublikos santykiai su Habsburgų ir Osmanų imperijomis
1589 m. Žygimantas Vaza susitaikė su Habsburgais, su
kuriais net rezgė planus pasidalyti Respubliką (Lietuva
turėjo atitekti Švedijai), dėl ko aiškinosi 1692 m. seime.
Santykius su Habsburgais Žygimantas Vaza sutvirtino
vedybomis su Ona (1593) ir Konstancija (1602), kurios
buvo seserys, imperatoriaus brolio dukterys.
Trisdešimtmetyje kare (1618–1648) Respublika oficialiai
nedalyvavo, bet Žygimantas Vaza Habsburgams padėjo
malšinti sukilimus Čekijoje bei Vengrijoje.
Lietuva po Liublino unijos nebeturėjo sienos nei su
Osmanų imperija, nei su Krymo totoriais, nors kartais
talkino Lenkijai diplomatiniuose santykiuose.
Lenkijos didikai stengėsi daryti įtaką Moldovos,
Valakijos, Transilvanijos kunigaikštystėms, kurios buvo
Osmanų vasalai. Osmanai taip pat puoselėjo tradicinius
plėtros planus. Todėl pasienyje visada buvo įtempta.
1617 m. prasidėjo eilinis Respublikos ir Osmanų karas,
kuriame žuvo legendinis lenkų etmonas Stanislovas
Žulkievskis.
1621 m. Respublika sutriuškino turkus Chotino mūšyje.
Lenkijai į pagalbą buvo atėję Lietuvos pajėgos, o mūšiui
vadovavo legendinis Lietuvos etmonas Jonas Karolis
Chodkevičius.
Žygimanto Vazos vidaus politika Respublikoje
Žygimantas Vaza buvo griežtai katalikiškai išauklėtas
vokiečių jėzuitų ir vadovavosi religiniais įsitikinimais,
buvo kaltinamas netolerancija ir aktyvia parama
Katalikų Bažnyčiai bei katalikams didikams. Valdovas
net laikytas ir vadintas „kataliku fanatiku“.
Valdovas planavo suvaržyti bajoriškąją demokratiją ir
įvesti absoliutinį valdymą.
Valdovas taip pat dažniau vadovavosi dinastiniais nei
Respublikos valstybės interesais, buvo įtariamas siekęs
slapto susitarimo su Habsburgais.
1606–1607 m. Respublikoje kilo vad. Zebžydovskio
maištas. Lietuvoje šį rokošą ne itin aktyviai parėmė
Vilniaus kaštelionas Jonušas Radvila.
1607 m. pacifikaciniame seime Žygimantas Vaza buvo
priverstas iš naujo prisiekti pacta conventa.
1596 m. buvo sudaryta Lietuvos Brastos bažnytinė
unija, Abiejų Tautų Respublikoje sukūrusi Romos
popiežiui paklūstančią, tačiau savo kalbą ir liturgiją
išlaikiusią Graikų Katalikų (Unitų) bažnyčią. Tam
priešinosi dalis stačiatikių ir kunigaikščiai Ostrogiškiai.
1623 m. Vitebsko stačiatikiai fanatikai nužudė Polocko
unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių, greitai
paskelbtą šventuoju ir palaidotą Šv. Petro bazilikoje.
Po 1596 m. valdovas savo rezidenciją perkėlė į Varšuvą.
Žygimantas Vaza ir Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė
Žygimanto Vazos laikais Lietuvos ir Lenkijos interesai dažnai
skyrėsi, o Lietuva demonstravo savo poziciją, politinis elitas
pabrėžė ir gynė tradicinį Lietuvos valstybingumo statusą.
1588 m. Žygimanto Vazos ir Lietuvos santykiai prasidėjo
konfliktu dėl III Lietuvos Statuto, kurio patvirtinimas įvyko
tam tikro šantažo būdu. Valdovas to niekada neužmiršo.
Nesutarimų su Lenkija atveju, valdovas Lietuvos nepalaikė.
III Lietuvos Statutas koregavo Liublino unijos nuostatas,
skelbė Lietuvą atskira valstybe, minėjo atskirą valdovo titulą
ir priesaiką, draudė svetimšaliams įsigyti dvarų ir gauti
pareigybes, akcentavo atskirą valstybės administraciją,
teisinę ir teismų sistemas. Statuto svarbiausias rengėjas ir
patvirtinimo organizatorius – kancleris Leonas Sapiega.
Lietuvoje Žygimantas Vaza rėmė katalikiškosios Radvilų
Nesvyžiaus šakos atstovus (maršalką Mikalojų Kristupą
Radvilą Našlaitėlį, kardinolą Jurgį Radvilą, kanclerį Albertą
Stanislovą Radvilą) prieš protestantus Biržų Radvilas.
1591–1600 m. truko Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl
Vilniaus vyskupu nominuoto Bernardo Macejevskio.
1611 m. Lietuva po 97 m. atgavo Smolenską ir Starodubą.
Karai su Švedija ir Maskva ištuštino iždą, slėgė ekonomiką.
1602 m. Kazimieras Jogailaitis paskelbtas šventuoju.
Žygimantas Vaza pasižymėjo kaip mecenatas, skleidė Baroką.
Vladislovas Vaza ir Maskvos caro sosto avantiūra

Vladislovas Vaza buvo Žygimanto Vazos ir Onos Habsburgaitės

sūnus, auklėtas kaip sosto įpėdinis, nuo pat vaikystės dalyvavęs
ceremonijose, žygiuose, derybose ir pan.
1609 m. Respublikai pradėjus karą prieš Maskvą ir netrukus
užėmus Kremlių bei paėmus į nelaisvę carą Vasilijų Šujskį ir jo
šeimą, 1610 m. dalis Maskvos bojarinų išrinko Vladislovą Vazą
Maskvos caru. Žygimantas Vaza prieštaravo, kad jo sūnus
pereitų į stačiatikybę bei pats buvo nieko prieš tapti Maskvos
caru. Planuota sukurti Lenkijos-Lietuvos-Maskvos uniją.
Nominalų išrinktojo Maskvos caro titulą Vladislovas naudojo ir
po Deulino paliaubų iki pat savo mirties, nors jau 1613 m. buvo
išrinktas naujas Maskvos caras.
Pabrėždamas savo pretenzijas į Maskvos caro sostą Vladislovas
Vaza taip pat kartais savo junginiuose herbuose naudojo ir
Maskvos heraldiką – dvigalvį erelį su šv. Jurgiu krūtinės skyde.
Vladislovo Vazos (1632–1648) išrinkimas Respublikos valdovu
Žygimantas Vaza anksti ėmė rūpintis, kad
Respublikos sostas po jo mirties atitektų
sūnui. Vladislovas visada buvo greta tėvo,
anksti įsitraukė į valstybinius reikalus,
pasižymėjo tolerancija, geru būdu, buvo
mėgiamas diduomenės.
1632 m. mirus Žygimantui Vazai niekam net
nekilo abejonės, kas turėtų būti išrinktas
naujuoju Respublikos valdovu. Joks kitas
kandidatas net nebuvo keliamas. Tarpuvaldis
praėjo kaip niekada ramiai ir greitai.
Tokį politinės tautos sutarimą paskatino ir
Maskvos bandymas pulti Smolenską.
1632 m. Vladislovas Vaza pats vadovavo
ekspedicijai, siekusiai išvaduoti Smolenską iš
Maskvos apsupties.
1634 m. Respublikos kariuomenė sutriuškino
Maskvos kariuomenę ir Vladislovas žygiavo
link Kremliaus. Tačiau Osmanų puolimas
pietuose privertė tartis dėl taikos.
1634 m. sudaryta Polianovo (Polianovkos)
„amžinoji taika“, patvirtinusi Deulino sąlygas.
Maskva dar kartą atsisakė Livonijos ir Kuršo,
o Vladislovas – pretenzijų į caro sostą.
Maskvos kariuomenės 1634 m. pasidavimas Vladislovui Vazai
Maskvos kariuomenės vyriausiasis vadas Michailas Šeinas 1634 m. pasidavė Respublikos valdovui prie
Smolensko. M. Šeinas 1609–1611 m. vadovavo rusų įgulai, gynusiai Smolenską, o 1632–1634 m.
apgulė tą miestą. Pralaimėjęs prie Smolensko, M. Šeinas Maskvoje buvo apkaltintas ir nuteistas
myriop.
Vladislovo Vazos valdymas: vidaus ir užsienio politika
Konfliktas su Turkija greitai baigtas 1634 m.
Tačiau jau 1632 m. Vladislovas Vaza pareiškė
pretenzijas į Švedijos sostą, piršosi tiek Gustavo II
Adolfo našlei, tiek dukteriai Kristinai. 1635 m.
pradėjo karą su Švedija Livonijoje, bet lenkų
spiriamas sudarė Štumsdorfo paliaubas.
1637 m. vedė Ceciliją Renatą Habsburgaitę,
imperatoriaus Ferdinando II dukterį. Dėl tokio
suartėjimo su Habsburgais piktinosi lenkai, o
lietuviai žiūrėjo palankiai.
1645 m. vedė prancūzų kunigaikštytę Liudviką
Mariją Gonzagą de Nevers, Prancūzijos karaliaus
Liudviko XIII krikšto dukterį. Buvo kuriami
plačios koalicijos prieš Osmanus planai.
1633 m. Vladislovas Vaza leido greta unitų atkurti
ir stačiatikių bažnyčios struktūras, o 1645 m.
Torunėje bandė taikyti katalikus ir protestantus.
Vladislovas Vaza nepritarė baudžiavos stiprinimui
Ukrainoje, tačiau pramiegojo ukrainiečių tautos
formavimosi procesą. Jo laikais būta planų
transformuoti valstybę į Trijų Tautų Respubliką
(lenkų, lietuvių, rusėnų).
1648 m. prasidėjo Ukrainos kazokų ir valstiečių
sukilimas, o Vladislovas netikėtai mirė Merkinėje.
Vladislovas Vaza ir
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Vladislovas Vaza buvo sutartinai išrinktas valdovu
tiek lenkų, tiek lietuvių balsais. Lietuva tąkart nekėlė
jokių partikuliaristinių reikalavimų.
Tolerantiškas valdovas Lietuvos pareigybes vėl ėmė
skirti ir protestantams (pvz., Biržų Radviloms).
Lietuvai buvo labai aktuali 1632–1634 m. karinė
kampanija prieš Maskvą ir Smolensko apgynimas.
Polianovo taikos dokumentą į savo aktus norėjo
įsitraukti Lenkijos kancleris, bet Vladislovas palaikė
Lietuvos pusę ir dokumentą perdavė Lietuvos
kancleriui Albertui Stanislovui Radvilai, nes Lietuva
kuravo Respublikos užsienio politiką Rytų kryptimi.
Skirtingai nei tėvas, Vladislovas turėjo simpatijų
Lietuvai, leido čia daug laiko, kas nepatiko lenkams.
1635 m. Štumsdorfo paliaubomis Lietuva nebuvo
patenkinta, bet jas pasirašyti privertė Lenkija.
Vladislovui Vazai valdant Lietuvos ir Lenkijos
santykiai buvo harmoningi, didelių ginčų nebuvo.
Kaip palankumo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei
ir pagarbos giminaičiui Kazimierui Jogailaičiui
ženklas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje
buvo palaidota Merkinėje 1648 m. nelauktai mirusio
Vladislovo Vazos širdis.
Vladislovas Vaza mecenatas
Vladislovas Vaza jaunystėje keliavo po
Europą, susipažino su paskutinėmis meno
madomis, tapo dosniu mecenatu, Baroko
estetikos skleidėju, dailės kūrinių
kolekcininku.
Vilniuje jis 1636 m. užbaigė bei išpuošė dar
tėvo pradėtą statyti Šv. Kazimiero
koplyčią.
1636–1648 m. Vilniuje, Lietuvos didžiųjų
kunigaikščių rūmuose, valdovo iniciatyva
buvo pastatytos 3 pirmosios italų operos
(anksčiau nei Londone ar Paryžiuje).
Jono Kazimiero Vazos (1648–1668) tapimas Respublikos valdovu
Jonas Kazimieras Vaza buvo jaunesnysis
Vladislovo Vazos brolis, buvo įstojęs į
jėzuitų ordiną, tapęs kardinolu, įtartas
šnipinėjimu Habsburgams ir įkalintas
Prancūzijoje.
1648 m. netikėtai mirus Vladislovui, Jonas
Kazimieras lenkų ir lietuvių sutartinai
išrinktas Respublikos valdovu (kitas
kandidatas buvo brolis Plocko vyskupas
Karolis, svetimų kandidatų neieškota).
Nepaisant sudėtingos situacijos, Lietuva
pasipriešino konvokacijos ir elekcijos
suplakimui į vieną seimą.
Respublikos padėtis buvo kritinė: 1648 m.
Lenkijos kariuomenė sutriuškinta, abu
etmonai paimti į nelaisvę, bajorų šauktiniai
ties Pilavcais išsibėgiojo.
Pagrindinis naujo valdovo uždavinys buvo
nutraukti pilietinį karą Respublikoje –
susitaikyti su sukilusiais Ukrainos kazokais
ir valstiečiais arba numalšinti jų sukilimą.
Savo padėčiai įtvirtinti Jonas Kazimieras
vedė savo mirusio brolio našlę Liudviką
Mariją Gonzagą de Nevers.
Jono Kazimiero Vazos valdymas ir „tvanas“
Jono Kazimiero Vazos valdymo laikai vadinami
„tvanu“. Valdovas ėmėsi kazokų sukilimo malšinimo.
1651 m. Lietuvos etmonas Jonušas Radvila sumušė
kazokus ties Berestečko ir užėmė Kijevą.
1651 m. pasirašytos paliaubos su kazokais, tačiau
Seimas 1652 m. šio susitarimo nepatvirtino, nes
Seimą nutraukė Upytės bajoras Čičinskas.
1654 m. kazokai pasidavė Maskvos globai:
Respublikos vidaus karas virto tarptautiniu konfliktu,
kuriuo pasinaudojo Maskva.
1655 m. buvo užimtas ir 6 metus liko okupuotas
Vilnius, o Lietuva, negalėdama atremti Maskvos,
sudarė Kėdainių sutartį su Švedija. Dalis Lietuvos
didikų sukilo prieš Jonušą Radvilą.
Karas su Maskva ir Švedija vyko permainingai.
1660 m. baigtas karas su Švedija Olyvos sutartimi:
švedams liko Uždauguvio Livonija, Prūsija tapo
savarankiška, Jonas Kazimieras priverstas atsisakyti
pretenzijų į Švedijos sostą.
1661 m. nuo maskvėnų išvaduotas Vilnius, bet
Andrusovo paliaubos pasirašytos tik 1667 m. Lietuva
neteko Smolensko ir Starodubo.
1686 m. pasirašyta taika su Maskva Polianove.
Respublikos teritoriniai praradimai po XVII a. vid. „tvano“
Jono Kazimiero Vazos valdymo pabaiga ir abdikacija
Pasibaigus karams, Respublikos suirutė nebuvo
įveikta. Lietuvą skaldė Kėdainių unijos atmintis.
Gimė pirmieji byrančios valstybės reformų projektai.
1659 m. tam sudaryta speciali komisija. Tačiau
pavojams atslūgus, reformų siekiai blėso.
Iniciatyvos ėmėsi valdovė Liudvika Marija,
pasiūliusi išrinkti sosto įpėdinį „vivente rege“ (esant
gyvam valdovui), kad būtų išvengta tarpuvaldžio.
Valdovė pasiūlė ir kandidatą – kunigaikštį Kondė.
Lietuvoje prancūzai veikė per Sapiegas. Kancleris K.
Ž. Pacas parengė planą, kad valdovas įpėdinis turėjo
būti išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Kunigaikščiai Liubomirskiai rėmė Habsburgus ir
sukėlė naują vidaus konfliktą.
1667 m. paskutinį kartą seime vėl keltas valdovo
įpėdinio klausimas, bet patyrė fiasko. Nusivylusi
mirė Liudvika Marija. Nesuvaldydamas situacijos,
Jonas Kazimieras nutarė atsisakyti sosto.
1668 m. specialiame seime Jonas Kazimieras
atsisakė sosto ir grasino, kad kenks valstybei, jei
bajorija priešinsis abdikacijai. Atsisakęs sosto,
valdovas išvyko į Prancūziją ir mirė 1672 m. Baigėsi
80 metų trukęs Vazų valdymas Respublikoje.
Lietuvos atžvilgiu šis valdovas buvo indiferentiškas.