Hermanas Hes

Stepi vilkas
 7

LEIDJO PRATARM

ioje .knygoje spausdinami mums lik uraai mogaus,

kur mes, naudodamiesi jo paties ne kart pavartotu posakiu,
vadinome Stepi Vilku". Sunku pasakyti, ar reikia jo
rankraiui vadinio odio; a, iaip ar taip, jauiu poreik
prie Stepi Vilko lap pridti kelet sav, kuriuose mginu
urayti savo prisiminimus apie j. A nedaug apie j teinau,
o jo praeitis ir kilm man visai neinoma. Bet jo asmenyb
man padar stipr ir, turiu pasakyti, malon spd.
Stepi Vilkas buvo arti penkiasdeimties met mogus, ku-
ris kart prie kelet met ujo mano tetos namus, iekoda-
mas mebliuoto kambario. Isinuomojs palpje mansard ir
gretim miegamj kambarl, jis po keli dien vl pasirod su
dviem lagaminais, didiule knyg de ir igyveno pas mus
devynis ar deimt mnesi. Gyveno jis labai tyliai, usisklends,
ir jei ms miegamieji nebt buv greta, jei dl to mums
nebt reikj kai kada susitikinti ant laipt ir koridoriuje,
mes gal ir nebtume susipain, nes bendrauti is mogus
nemgo, tokio bendrauti nemgstanio mogaus a kaip gyvas
nebuvau mats, jis i ties buvo Stepi Vilkas, kaip retkariais
save vadindavo svetima, laukin ir baugti, netgi labai
baugti btyb i kitokio pasaulio, negu mano. Kaip jis buvo
apsiprats su savo vieniumu dl-savo charakterio ir savo
likimo ir kad jis smoningai prim vienium kaip savo
likim, a suinojau tik i jo ia palikt ura; bet ir anksiau,
trump susitikim ir pokalbi dka, a j iek tiek painau ir
manau, kad paveikslas, kur susikriau i jo ura, i esms
sutampa su tuo, tiesa, blykesniu ir ne tokiu pilnu vaizdu, kur
susidariau i ms asmenins painties.
Atsitiktinai a buvau tuo metu namie, kai Stepi Vilkas
 8

pirm kart pereng ms slenkst k i mano tetos isinuomojo

but. Jis atjo piet laiku, lkts dar tebestovjo ant stalo, o
man dar buvo lik pusvalandis, kol reikjo kontor. A nepa-
mirau keisto ir labai prietaringo spdio, kur jis man padar
per pirmj susitikim. jo pro stiklines duris, pirma prie j
paskambins, ir apytamsiame priekambaryje teta paklaus, ko
jam reikia. O jis, Stepi Vilkas, uvert uostydamas pailg
trumpai nukirpt galv, trukteljo nervinga nosim aplink save
or ir, prie atsakydamas ir pasakydamas savo pavard, tar:
O, ia gerai kvepia.
Ir nusiypsojo, ir mano geroji teta taip pat nusiypsojo, o
man ie pasisveikinimo odiai pasirod gana juokingi, ir a
jam pajutau tarsi koki antipatij.
Taigi, tar jis, a atjau dl kambario, kur js
inuomojate.
Kai mes visi trys laiptais kopme mansard, a galjau
vyrik geriau apirti. Jis nebuvo labai auktas, bet vaikiojo
ir laik galv kaip augaloti mons, vilkjo mading patog
iemin palt, o ir iaip buvo padoriai, bet nerpestingai apsi-
rengs, variai nusiskuts, visikai trumpai nukirpti plaukai vie-
nur kitur buvo ilstelj. I pradi man nepatiko jo eisena,
joje buvo kakokios tampos ir nerytingumo, nesiderinanio
su atriu, grietu profiliu, jo kalbos tonu ir temperamentu. Tik
vliau pastebjau ir suinojau, kad jis serga ir kad jam sunku
vaikioti. Su keista ypsenle, kuri tada man taip pat buvo
nemaloni, jis apirinjo laiptus, sienas, langus ir senas auktas
spintas laiptinje, visa tai jam, regis, patiko ir kartu j vis dlto
kakodl juokino. Apskritai tas mogus dar tok spd, tarsi
bt pas mus atjs i svetimo pasaulio, i kakoki ujrio
krat, ir nors viskas ia jam atrodo grau, bet truput ir juo-
kinga. Jis elgsi, ar iaip, ar taip sakyk, mandagiai, net
maloniai, jam i karto patiko namas, kambarys, jis
nesiderdamas sutiko su nuompinigiais, skaitant ir sum u
pusryius, ir vis dlto mog gaub, kaip man atrod,
negera ar prieika atmosfera. Jis isinuomojo kambar, kartu
isinuomojo ir miegamj kambarl, pasiteiravo apie ildym,
vanden, paslaugas ir nam vidaus tvark, visk iklaus atidiai
ir maloniai, su viskuo sutiko, isyk pasil rankpinigi, ir vis
dlto atrod, tarsi visa tai j nelabai tedomint, tarsi" pats sau
bt juokingas dl tokio
 9

savo elgesio ir nelaikyt jo rimtu, tarsi jam bt keista ir nauja

nuomotis kambar ir nekti vokikai su monmis, kai sielos
gilumoje i tikrj rpi visikai kas kita. Madaug toks buvo
mano spdis, jis ir bt liks nelabai geras, jei jo nebt page-
rin, ir patais visokiausi smulks bruoai. Pirmiausia tai
vyrikio Veidas, kuris man i pat pradi patiko; jis man patiko,
nepaisant kakokios neprastos iraikos, tai buvo gal iek tiek
savotikas ir lidnas, bet gyvas; labai mslus, itreniruotas ir
dvasintas veidas. Palankiau mane nuteik ir tai, jog jo man-
dagumas ir nuoirdumas, nors jie, rods, i jo reikalavo iek
tiek pastang, neturjo n lao ididumoatvirkiai, juose
buvo beveik kain kokio graudulio, kain kokio maldavimo;
visa tai man paaikjo kiek vliau, bet dl to a jam i- karto
pajutau ioki toki simpatij.
Dar neapirjus abiej kambari ir nebaigus kit deryb,
prajo mano piet pertrauka, ir a turjau eiti j darb. Atsisvei-
kinau ir j palikau tetos globai. Kai vakare grau, ji man papasa-
kojo, kad atvyklis isinuomojs but ir iomis dienomis atsi-
kraustysis, jis tik pras neregistruoti jo policijoje,, nes jis
ligotas mogus ir negals paksti visoki formalum, vaikioji-
mo po policijos kanceliarijas ir taip toliau. Gerai prisimenu,
kaip tsyk apstulbau ir kaip perspjau tet nesutikti su ia slyga.
Kaip tik tai, k is mogus turjo neprasto ir svetimo, labai
derinosi su policijos baime ir beveik atrod tartina. A tetai
paaikinau, kad, susidrus su visikai svetimu mogum, jokiu
bdu negalima sutikti su iuo ir taip keistoku reikalavimu, kur
vykdiusi ji tam tikromis aplinkybmis galinti turti gana
nemaloni pasekmi. Bet ia paaikjo, kad teta jau paadjo
ipildyti jo pageidavim ir kad j apskritai paverg ir apavjo
tas nepastamas mogus; juk ji niekuomet nesileisdavo nuo-
minink, jei jiems nepajusdavo kokio nors mogiko, draugiko,
giminiko ar net motiniko jausmo, kuriuo ir kai kurie ankstes-
nieji nuomininkai ligi valios naudodavosi. Taip jau susiklost,
kad pirmomis savaitmis a daug k prikidavau ms nau-
jajam nuomininkui, o teta j kiekvien kart kartai ustodavo.
Kadangi man nepatiko is nesiregistravimas policijoje, pano-
rau bent suinoti, k teta ino apie nepastamj, apie jo
kilm ir ketinimus. O ji jau ' bei t apie j inojo, nors jis,
man per pusiaudien ijus, tik labai trumpai teutruko. Jis
 10

saksi ketins ms mieste ibti kelet mnesi, pasinaudoti

bibliotekomis ir apirti miesto senienas. Tetai, teisyb sakant,
nebuvo paranku, kad nuomininkas ada taip trumpai tepagy-
venti, bet jis, matyt, jau palenk j savo pus, nors elgsi, ir
keistokai. Trumpai tariant, kambariai buvo inuomoti, ir mano
prietaravimai pavlavo.
Bet kodl gi jis pasak, kad ia gerai kvepia? pa-
klausiau a.
Tuomet teta, kuri retkariais pasiymi gana gera nuovoka,
tar:
Man tai visikai aiku. Pas mus ia kvepia vara ir
tvarka, jaukiu ir padoriu gyvenimu; ir tai jam patiko. Atrodo,
kad jis prie to nepriprats ir viso ito jam trksta.
K gi, pamaniau, visikai galimas daiktas.
Taiau,-"- tariau a, jei jis nepriprats prie tvarkingo
ir padoraus gyvenimo, tai kaipgi tuomet bus? K tu darysi, jei
jis nevalyvas ir visk apibjauros arba naktimis gr girtas?
Pamatysim, tar ji ir nusijuok, ir a daugiau nelieiau
ios temos.
Ir i ties, mano nuogstavimai pasirod nepagrsti. Nuo-
mininkas, nors anaiptol negyveno tvarkingo ir protingo gyve-
nimo, mums nei kyrjo, nei pridar alos, mes ir iandien j
mielai prisimename. Taiau viduje, irdyje, is mogus mums,
tetai ir man, labai trukd ir kl rpesi, ir, atvirai pasakius,
a dar toli grau juo neatsikraiau. Naktimis kartais j
sapnuoju ir jauiu, kad jau vien io mogaus egzistavimas, i
esms imant, man trukdo ir kelia nerim, nors a j tiesiog
pamilau.

Praslinkus dviem dienom, vejas atgabeno nepastamojo,

kuris vadinosi Haris Haleris, daiktus. Labai graus odinis la-
gaminas man padar ger spd, o didel plokia drabui
skrynia liudijo apie buvusias tolimas keliones, bent jau buvo
apklijuota vairi ali, netgi ujrio, pageltusiomis firminmis
viebui ir transporto kompanij etiketmis.
Paskui atsirado jis pats, ir prasidjo tas laikas, kai pamau
miau painti keist mog. B pradi a pats nieko ia "
prasme nedariau. Nors mane Haleris sudomino pai pirmj
akimirk, kai j pamaiau, taiau pirmsias savaites n karto
nemginau su juo susitikti ar pradti pokalb. Taiau,
prisipainsiu,
 11

jau i pat pradi a truput stebjau mog, o kai jo ne-

bdavo, retkariais netgi eidavau jo kambar ir apskritai i
smalsumo mauml nipinjau.
Apie Stepi Vilko ivaizd jau t papasakojau. Jis,
inoma, i pat pirmo vilgsnio dar ymaus, reto ir
nepaprastai gabaus mogaus spd; jo veidas buvo protingas,
be galo velnus ir gyvas bruo aismas atspindjo dom,
didiai sujaudint, nepaprastai trap ir jautr sielos gyvenim.
Kai jis, o tai bdavo ne visada, kalbdamasis perengdavo
konvencionalumo ribas ir, tarsi atsikrats savo keistumu,
pasakydavo k nors grynai sava, tokiems, kaip mes, nieko
daugiau nebelikdavo, tik jam paklusti, jis mst daugiau, negu
kiti mons, ir dvasiniuose dalykuose buvo kone santriai
objektyvus, turjo gerai apgalvot ini, kuri turi tik dvasinio
gyvenimo mons, netroktantys garbs, niekada
nesistengiantys pasiymti arba tikinti kit, arba apginti savo
tiesas.
Prisimenu vien tok pasakym i paskutini jo gyvenimo
pas mus dien, po teisybei tai buvo netgi ne pasakymas, o vien
vilgsnis. Universiteto akt salje turjo skaityti paskait vienas
ymus istorijos filosofas ir kultros kritikas, mogus, turintis
europin vard, ir man pavyko prikalbinti Stepi Vilk nueiti
i paskait, nors i pradi jis neparod n maiausio noro.
Mes nujome kartu ir salje sdjome alimais. Ulips ant
pakylos ir pradjs savo paskait, kalbtojas daugel klausytoj,
kurie tikjosi ivysti vos ne prana, apvyl savo kakokia da-
bitika tuio mogaus ivaizda. Kai jis pagaliau m kalbti ir
klausytojams pasak kelet siteikiani odi, padkojo u
gaus dalyvavim, Stepi Vilkas mane met trump vilgsn,
vilgsn, reikiant kritik pair iuos odius ir apskritai
pat kalbtoj, o, neumirtam ir bais vilgsn, apie kno
prasm bt galima parayti itis knyg! is vilgsnis kritikavo
ne vien kalbtoj, lugd ymj mog tikinama, nors ir vel-
nia ironija, tai dar niekis. vilgsnis buvo greiiau lidnas, negu
ironikas, jis buvo netgi begaliniai ir beviltikai lidnas; tyli,
jau kone proiu ir forma tapusi desperacija buvo io vilgsnio
esm. Desperatika viesa jis perviet ne vien tuio kalbtojo
asmenyb, ironizavo ir nuvainikavo akimirkos situacij, publikos i
lkesius ir nuotaik, truput pretenzing skelbtos paskaitos
pavadinim ne, Stepi Vilko vilgsnis pervr vis ms
 12

laik, vis uol ir betiksl pasiptusio, lkto dvasingumo tris,

vis karjerizm, vis tutyb, vis pavirutinik aidim ak,
is vilgsnis, deja, smigo dar giliau, aprpdamas dar daugiau ne
vien ms laiko, ms dvasios, ms kultros trkumus ir be-
viltikum. Jis smigo visos monijos ird, per vien vienintel
sekund jis ikalbingai pasak visas mstytojo, galbt imin-
iaus abejones apskritai mogaus gyvenimo orumu ir jo prasme.
is vilgsnis sak: irk, kokie mes kvailiai! irk, koks
mogus!", ir visoks igarsjimas, visoks protas, visokie sielos
laimjimai, visokios pastangos pasiekti mogik didingum,
didyb ir tvarum jo niekais ir buvo juok krtimas!
A gerokai ubgau u aki ir po teisybei prie savo su-
manym ir vali i tikrj pasakiau apie Haler vis esm, nors
anksiau ketinau atskleisti jo paveiksl tik pamau, nuosekliai
pasakodamas apie mudviej paint.
Jei jau taip ubgau u aki, tad neverta toliau bekalbti
apie paslaptingj Halerio keistum" ir smulkiai pasakoti, kaip
pamau pajutau ir suinojau io keistumo, io nepaprasto ir
baisaus vieniumo prieastis ir prasm. Taip bus geriau, nes
savo paties asmen noriau kiek galint palikti antroje vietoje.
A neketinau rayti savo ipainties, pasakoti istorij ar leistis
psichologij, tik noriu kaip liudininkas keliais trichais papildyti
portret savotiko mogaus, palikusio iuos Stepi Vilko
uraus.
Jau i paties pirmo vilgsnio, kai jis eng pro stiklines
tetos duris, tarsi pauktis uvert galv ir pagyr ger ms
namo kvap, man kakodl krito akis io mogaus nepaprastu-
mas, ir mano pirmoji naivi reakcija buvo pasibjaurjimas. A
pajutau (ir mano teta, kuri, prieingai negu a, yra visikai
neintelektualus mogus, pajuto beveik t pat) a pajutau,
kad tas mogus ligotas, lyg sirgt kokia dvasios, proto ar cha-
rakterio liga, ir sveiko mogaus instinktas mane vert gintis.
Ilgainiui i gynyba virto simpatija, pagrsta didiuliu gailesiu
tam nuolatos kenianiam mogui, kurio vienium ir dvasin
merdjim a pats regjau. Tuo laikotarpiu man vis labiau ir
labiau aikjo, kad io kankinio liga priklauso ne nuo kakoki
jo prigimties trkum, bet, prieingai, nuo nepasiekusi har-
monijos didiuli jo gabum ir jgos. A supratau, kad Hale-ris
kanios genijus, kad jis, pasak kai kuri Nys sentencij,
 13

isiugd savyje genial, berib, bais sugebjim kentti. Kartu

supratau, kad jo pesimizmo pamatas ne pasaulio niekinimas,
bet panieka siu, nes, nors ir kaip negailestingai ir iauriai jis
kalbdavo apie-staigas ir asmenis, niekada nelaik savs iimti-
mi, visada savo strles pirmiausia laid save pat, neapkent
savs paties, neig save...
ia a turiu terpti vien psichologin pastab. Nors ir labai,
nedaug k teinau apie Stepi Vilko gyvenim, taiau turiu
visik pagrind spti, kad mylintys, bet grieti ir labai' dievo-
baimingi tvai ir mokytojai j aukljo tokia dvasia, kuri auklji-
mo pamatu laiko valios palauim". Vis dlto sunaikinti io
mokinio asmenybs ir palauti valios nepavyko jis buvo tam
perdaug stiprus ir tvirtas, perdaug ididus ir protingas. Uuot
sunaikinus jo asmenyb, tepavyko j imokyti neksti paties
savs. Prie save, prie nekalt ir kiln objekt jis vis gy-
venim kreip vis savo geniali fantazij, vis savo proto jg.
Kaip tik tuo, nepaisant visko, jis buvo tikras krikionis ir
tikras kankinys, nes kiekvien iurkt od, kiekvien kritik,
kiekvien piktum, kiekvien neapykant, kuriai galjo rytis,
jis pirm pirmiausia skirdavo pats sau. O dl kit, dl aplinkos,
tai jis nuolatos labai didvyrikai ir kuo rimiausiai stengdavosi
juos pamilti, bti jiems teisingas, nesukelti jiems skausmo, nes
sakymas mylk savo artim" jam buvo lygiai taip pat giliai
kaltas galv, kaip ir neapykanta sau paiam, ir todl visas jo
gyvenimas buvo tarsi pavyzdys, kad, nemyldamas savs, negali
mylti n artimo, kad ir neapykanta sau yra lygiai tas pat ir gal
gale sukelia t pat bais izoliuotum ir nusiminim, kaip ir
rykus egoizmas.
Bet jau metas palikti savo mintis ir pranekti apie tikrov.
Taigi pirmas dalykas, kur a suinojau apie pon Haler i
dalies savo nipinjimo, i dalies mano tetos pastab dka, yra
susijs su jo gyvenimo bdu. Greitai paaikjo, kad jis proto ir
knyg mogus ir neturi jokio praktinio usimimo. Jis visuomet
ilgai guldavo lovoje, danai atsikeldavo tik prie pat pietus ir,
apsisiauts chalatu, engdavo tuos pora ingsni i miegamojo
kambar. Sis kambarys, didel ir jauki. mansarda su dviem
langais, jau po keli dien kitaip atrod, negu tais laikais, kai
joje gyveno kiti nuomininkai. Jis prisipild ir ilgainiui darsi
vis pilnesnis. Ant sien buvo kabinami paveikslai, prismeigiami
 14

pieiniai, kartkariais i urnal ikirptos iliustracijos, kurios

bdavo danai keiiamos. Ten kabojo pietietikas peizaas, nuo-
traukos kakokio Vokietijos provincijos miestelio, greiiausiai
Halerio gimtins, tarp j spalvingos, rinios akvarels;
mes tik vliau suinojome, kad jis pats jas nupie. Toliau
avios jaunos moters ar jaunos mergaits nuotrauka. Kur laik
ant sienos kabojo Siamo Buda, j pakeit Mikelandelo
Nakties" reprodukcija, paskui Mahatmos Gandio portretas.
Knyg buvo prikrauta ne tik didiul knyg spinta, jos guljo
visur ant stal, ant graaus seno sekretero, ant sofos, ant
kdi, ant grind, knygos su dtomis popieriaus juostelmis,
nuolat keiiamomis. Knyg nepaliaujamai daugjo, nes jis
parsinedavo itisus ryulius ne tik i bibliotek, bet labai danai
gaudavo siuntini ir patu. mogus, gyvenantis iame kambaryje,
galjo bti mokslininkas. iam spdiui tiko ir cigaro dmas,
kuris visk gaub, ir aplinkui imtytos cigar nuorkos, pe-
lenins. Taiau daugelis knyg buvo ne mokslinio turinio,
didiuma vis epoch ir taut raytoj kriniai. Kur laik
ant sofos, kur jis danai tysodavo itisas dienas, guljo visi ei
stori atuonioliktojo amiaus pabaigos rat tomai, antrate
Sofijos kelion i Klaipdos Saksonij". Gerokai nuiupinti
atrod Gts ir ano Polio ratai, taip pat Novalio, Lesingo,
Jakobio ir Lichtenbergo. Keletas Dostojevskio tom buvo
perdm prikaiioti prirayt lapeli. Ant didelio stalo tarp
daugybs knyg ir rankrai danai stovdavo gli puokt,
ten prisiglausdavo ir etiudininkas su akvareliniais daais, visada
pilnas dulki, alia jo pelenins ir, neslpsiu, vairiausi
buteliai su grimais. iaudais apipintas butelis daniausia bdavo
pilnas raudonojo italiko vyno, kurio jis parsinedavo i
krautuvls netoliese, retkariais galjai pamatyti ir butel
burgundikojo ar malagos, o storas butelis vynins, kaip
pastebjau, per gana trump laik beveik itutjo, bet paskui
pradingo kakuriame kampe ir dulkjo ten, likuiui toliau
nemajant. Neteisinsiu savo nipinjimo ir atvirai prisipainsiu,
jog i pat pradi visos ios yms, nors ir kupinos dvasini
interes, bet vis dlto liudijanios gana lengvapdik ir palaid
gyvenim, man kl pasibjaurjim ir nepasitikjim. A esu
 15

n vien taisyklingai gyvenantis miesionis, prats prie darbo

ir tikslaus laiko suskirstymo, a esu abstinentas, nerkau, ir
tie buteliai Halerio kambaryje man dar labiau nepatiko, negu
visa vaizdinga netvarka.
Valg ir gr nepastamasis taip pat nereguliariai ir no-
ringai, kaip miegojo ir dirbo. Kai kuriomis dienomis jis
apskritai neieidavo i nam ir nieko neimdavo burn,
iskyrus rytin kav, kartkariais teta rasdavo numest
banano ievel vienintel jo valgio likut, taiau kitomis
dienomis jis valgydavo restoranuose, kai kada geruose ir
pramatniuose, kai kada nedidelse priemiesio smuklse. Jo
sveikata, rodos, nebuvo labai gera; be nesveikuojani koj,
kuriomis jis danai gana sunkiai kopdavo laiptais, j, rodos,
kamavo ir kitokios negals, ir kart jis tarp kitko usimin, jog
jau daugel met neins, kas yra normalus virkinimas ir
normalus miegas. A pagalvojau, kad pirmiausia dl to kaltas
grimas. Vliau, kai su juo retkariais usukdavau kuri nors
jo ueig, pastebjau, kaip jis greitai ir noringai kliukina
vyn, bet kaip reikiant pasigrusio nei a, nei kas kitas jo
nemat.
Niekada neumiriu ms pirmojo asmenikesnio
susitikimo. Mudu buvom tiek tepastami, kiek esti pastami
kaimynai, gyvenantys viename name. Kart vakare, grs i
kontoros namo, labai nustebau, rads pon Haler, besdint
laipt aiktelje tarp antrojo ir treiojo aukto. Jis sdjo ant
virutins pakopos ir pasitrauk al, kad mane praleist. A
paklausiau, ar jam negera, ir pasisiliau palydti pat vir.
Haleris pavelg mane, ir a supratau, kad j paadinau
i kakokios sapno bsenos. Jis pamau nusiypsojo savo
graia ir graudia ypsena, kuri man taip danai nueidavo per
ird, paskui pakviet atsissti alia jo. A padkojau ir
pasakiau, kad neprats sdti ant laipt prieais kit moni
butus,
Ak, taip,tar jis ir dar labiau nusiypsojo, -js
tiesa. Bet luktelkit valandl, a jums vis dlto parodysiu,
kodl ia trumpam prisdau.
Ir jis mosteljo aiktel prieais antrojo aukto but, kur
gyveno viena nal. Maytje parketu iklotoje aiktelje tarp
laipt, lango ir stiklini dur stovjo prie sienos aukta
raudonmedio spinta, apkrauta senoviniais alaviniais indais,
o prieais spint ant grind dideliuose puoduose ant dviej
 16

nedideli em pastovli stovjo du augalai azalija ir

arau-karija. Augalai graiai atrod, jie visada buvo laikomi be
galo variai, ir man tai jau buvo maloniai krit akis.
Matote, ts Haleris, i mayt aiktel su arau-
karija, ji taip pasakikai kvepia, jog a danai staiai negaliu
pro j praeiti, valandl nestabteljs. Pas js tetul irgi
gerai kvepia, viepatauja tvarka ir nepaprasta vara, bet tai
itoji aiktel su araukarija, ji taip tviska, taip iluostyta,
ivakuota ir iplauta, tokia varutl, jog tiesiog
spinduliuoja. A ia visada noriu prisikvpuoti kiek lenda
argi js neuuodiate, kaip kvepia? Kaip is grind vako
kvapas ir silpnas terpentino dvelksmas kartu su
raudonmediu, nuplautais augal lapais ir viskuo kitu sukuria
aromat, sudaro aukiausi miesioniko varumo,
kruoptumo ir tikslumo, pareigos atlikimo ir itikimybs
mamoiams iraik. Neinau, kas ia gyvena, bet u i
stiklini dur turi bti rojus, varumo ir idulkinto mies-
ionikumo, tvarkos ir baugiai jaudinanio atsidavimo
maiems proiams ir pareigoms rojus.
Kadangi a tyljau, jis kalbjo toliau:
Praom nemanyti, jog a ironizuoju! Mano mielas, a
anaiptol nenoriu pasiaipyti i io miesionikumo ir tvarkos.
Tiesa, a pats gyvenu kitame pasaulyje, ne itame, ir galbt
vienut vienos dienos neitveriau bute su tokiomis
araukarijomis. Bet nors a ir senas, iek tiek nusirs stepi
vilkas, vis dlto esu motino? snus, o mano motina irgi buvo
miesion ir augino gles, priirjo kambar ir laiptus,
baldus ir uuolaidas ir stengsi savo butui ir savo gyvenimui
suteikti kiek galint daugiau varumo, tyrumo ir tvarkingumo.
Visa tai man primena terpentino dvelksmas, primena
araukarija, ir tai a ia retkariais sdiu, velgiu tyl
tvarkos sodel ir diaugiuosi, jog dar esama toki dalyk.
Jis norjo atsistoti, taiau jam buvo sunku, ir jis mans neats-
tm, kai truput padjau. A tebetyljau, bet pasidaviau, kaip
anksiau mano teta, kakokiems kerams, kuri retkariais
paskleisdavo tas keistas mogus. Mes ltai ukopme laiptais
vir, ir prie$ savo duris* jau laikydamas rankoje fakt, jis
vl tiesiai ir labai maloniai pavelg man veid ir tar:
Js grote S savo kontoros? Na taip, a nieko apie tai
neimanau, a gyvenu, inote, truput nuoaliai, truput
 17

atokiai. Bet manau, kad js irgi domits knygomis ir panaiais

dalykais, js teta man kart sak, jog baigte gimnazij ir
gerai mokjote graik kalb. iandien ryt kaip tik radau vien
Novalio fraz, ar galiau jums j parodyti? Jums tai irgi bus
malonu.
Jis sived man savo kambar, kur smarkiai atsidav
tabaku, itrauk i snies kakoki knyg, vert, iekojo...
Ir tai gerai, labai gerai,- tar jis; paklausykite io
sakinio: Reikt didiuotis skausmu kiekvienas skausmas
primena ms aukt paskirt. Puiku! Atuoniasdeimt met
prie Ny! Bet tai ne ta sentencija, kuri turjau galvoje,
luktelkit, tai ji. Taigi: Daugumas moni tol nenori plaukti,
kol neimoksta." Argi tai ne smojinga? inoma, jie nenori
plaukti! Juk jie gim emei, o ne vandeniui. Ir, suprantama, jie
"nenori galvoti, jie sukurti gyventi, o ne mstyti! Na, o kas
galvoja, kas mstym laiko pagrindiniu dalyku, tas gali ia,
tiesa, labai paengti priek; bet jis vis dlto maio em su
vandeniu ir kada nors prigers.
Dabar jis mane pakerjo ir sudomino, ir a pas j utrukau
trump valandl, ir nuo to laiko danai, susitik ant laipt, ar
gatvje, truput pasinekuiuodavome. I pat pradi, kaip ir
prie araukarijos, a vis negaljau atsikratyti jausmu, kad jis
mane ironizuoja. Bet buvo ne taip. Jis jaut man, kaip ir arau-
karijai, tiesiog pagarb, jis buvo taip sismonins, kad ess vie-
nias, kad plaukiojs vandenyje, neteks pagrindo po kojomis,
jog kartais i tikrj be jokios paaipos j galdavo suavti
koks kasdienikas miesionikas poelgis, pavyzdiui, punktualu-
mas, kurio a laikiausi, eidamas savo kontor, arba kokio
tarno ar tramvajaus konduktoriaus odiai. I pradi man visa
tai atrod gana juokinga ir perdta, savotika pon ir
dykaduoni ugaida, koketikas sentimentalumas. Bet vis
labiau ir labiau sitikinau, kad, velgdamas i savo beors erdvs,
i savo keistumo ir stepi vilko izoliuotumo ms mayt
miesionik pasaul, jis i tikrj juo avjosi, j myljo tarsi
kak tvirto ir tikro, tarsi kak jam tolimo ir nepasiekiamo,
tarsi tvyn ir ramyb, kurias jam ukirstas kelias. Prie ms
durininke, auni moter, jis kiekvien kart su tikra pagarba
nusikeldavo skrybl, ir kai mano teta kartais su juo truput
paplepdavo arba primindavo jam, kad reikt pataisyti
markinius, kad pames palto sag,
 18

jis klausydavosi jos nuostabiai atidiai ir rimtai, tarsi kaip many-

damas, taiau beviltikai stengtsi pro kakok ply pralsti
mayt ram pasaul ir jame apsiprasti, nors tai gal tetrukt tik
valand.
Jau per pirm pokalb prie araukarijos jis save pavadino
Stepi Vilku, tai mane irgi iek tiek nustebino ir nemaloniai
paveik. Kas ia per odiai?! Bet a ne vien pamau apsipratau
su iuo vardu, o ir pats mintyse greitai miau mog vadinti
ne kaip kitaip, kaip Stepi Vilku, ir dabar nerasiau tinkamesnio
odio jam apibdinti. Stepi Vilkas, atklyds pas mus
miestus, kaimens gyvenim joks kitas vaizdas taip
tikinamai neparodys, koks is mogus baugiai vienias, koks
laukinis, neramus, kaip pasiilgs tvyns ir kaip jam jos
trksta.
Kart man pasitaik j stebti vis vakar, simfoniniame
koncerte, jis, mano nuostabai, sdjo visai netoliese, bet mans
nepastebjo. I pradi buvo grojamas Hendelis, kilni ir grai
muzika, ~ bet Stepi Vilkas sdjo paskends savo mintyse,
abejingas ir muzikai, ir aplinkiniams. Jis sdjo usimirs,
vienias ir svetimas, altu, bet susirpinusiu veidu, nudelbs
akis. Paskui prasidjo kita pjes, nedidel Fridemano Bacho
simfonija, ir a labai nustebau pamats, kaip po keleto takt
mano atsiskyrlis pradjo ypsotis ir atsidav muzikai, visikai
pasinr save ir gal deimt minui atrod laimingas, nu-
grimzds ir paskends gerose svajonse, ir a daugiau stebjau
j, negu klausiausi muzikos. Kai pjes pasibaig, jis nubudo,
atsisdo tiesiau, tarytum buvo bekyls ieiti, bet vis dlto liko
sdti ir iklaus dar ir paskutin pjes tai buvo Reperio
variacijos, muzika, kuri daugeliui truput prailgo ir pasirod
varginanti. Ir Stepi Vilkas, i pradi dar atidiai ir nuolankiai
klauss, vl atitrko nuo muzikos, susikio rankas kienes, vl
pasinr save, tik kart nepanjo laiming ir sisvajojusi
mog, o lidn ir galiausiai pikt, jo veidas vl tarsi ibluko,
papilkjo ir ugeso, jis atrod senas, ligotas, nepatenkintas.
Po koncerto a j vl pamaiau gatvje ir nusekiau jam i
paskos; susisiauts palt, nelinksmas ir pavargs jis ingsniavo
link ms kvartalo, bet, stabteljs prie nedidelio senamadio
restorano, nerytingai vilgteljo laikrod ir jo vidun. Pagau-
tas akimirkos norio, a pasukau paskui j. Jis sdjo prie mao
 19

miesioniko staliuko, eiminink ir kelner pasveikino j kaip

pastam svei, a pasisveikinau ir atsisdau alia jo. Mes ten
isdjome valand, ir, kol a igriau dvi stiklines mineralinio
vandens, jam atne pus litro, o paskui dar ketvirt litro
raudonojo vyno. A pasakiau, jog buvau koncerte, bet ta tema
jis nesileido kalbas. Perskaits etiket ant mano butelio su
vandeniu, jis paklaus, ar nenoriau igerti vyno: jis mane
vaiina. Kai igirdo, kad a apskritai negeriu vyno, jo veidas
vl gavo bejgik iraik, ir jis tar:
Taip, js tiesa. A irgi met metus gyvenau saikingai
ir ilgai pasninkavau, bet dabar vl atsidriau po Vandenio en-
klu, tai neaikus ir drgnas enklas.
O kai a juokais nusitvriau ios uuominos ir pasakiau,
jog man keista, kad btent jis tiks astrologija, jis vl perjo t
mandag ton, kuris mane danai ugaudavo, ir tar:
Tikra teisyb, ir iuo mokslu a, deja, negaliu tikti.
A atsisveikinau ir ijau, o jis gro namo tik labai vlai
nakt, bet jo eisena buvo prastin, ir kaip visada jis ne i karto
atsigul (a visa tai ms kaimynysts dka puikiausiai gird-
jau), bet dar kone vis valand ibuvo kambaryje su viesa.
Ir kito vakaro neumirau. A vienas sdjau namuose, teta
buvo kakur ijusi, kakas paskambino prie laukuj dur, ir
a atidariau: ten stovjo jauna, labai avi dama, o kai ji paklau-
s pono Halerio, a j atpainau: tai buvo toji, kurios fotogra-
fija kabojo jo kambaryje. A jai parodiau jo duris ir pasiali-
nau, ji valandl utruko viruje, bet greitai igirdau, kaip jie
kartu lipa laiptais ir ieina, gyvai ir labai linksmai juokaudami
ir nekuiuodamiesi. Mane labai nustebino, jog ms atsisky-
rlis turi mylimj, ir net toki jaun, avi ir elegantik, ir
visi mano spliojimai apie j ir jo gyvenim vl pasidar netikri.
Bet neilgai trukus jis vl gro namo, vienas, sunkiu, lidnu
ingsniu, vargais negalais ulipo laiptais ir paskui valand va-
landas tyliai vaikiojo i kampo kamp po savo kambar,
tarsi vilkas po narv, vis nakt vos ne iki ryto jo kambaryje
deg viesa.
A ninieko neinau apie iuos santykius ir tik pridursiu:
dar vien kart maiau j su ta moterim kakurioje miesto gat-
vje. Jie jo, susikabin u paranki, ir jis atrod laimingas, a
vl nusistebjau, koks meilus, netgi vaikikas kartais gali
 20

bti jo susirpins, atiaurus veidas, ir supratau t moter, ir

supratau uuojaut, kuri mano teta rod iam mogui. Bet ir
t dien jis vakare gro namo lidnas ir nelaimingas; a j
sutikau prie laukuj dur, po paltu jis nesi, kaip jau ne kart,
butel italiko vyno ir prie jo isdjo pus nakties savo irtvo-
je. Man buvo jo gaila, kok nyk, praudyt ir bejg gyvenim
jis gyveno!
Na, uteks plepti. Nereikia daugiau nieko pasakoti ir ap-
rainti, norint parodyti, kad Stepi Vilkas gyveno saviudio
gyvenim. Bet vis dlto netikiu, kad jis nusiud, kai netiktai
ir net neatsisveikins, bet apmokjs visas skolas, vien grai
dien paliko ms miest ir dingo. Mes nieko daugiau apie j
nebegirdjome ir vis dar saugome kelet laik, atjusi jo
vardu. Jis nieko daugiau nepaliko, kaip tik rankrat, kur pa-
ra ia gyvendamas ir kur, brkteljs kelet eilui, paskyr
man, paymdamas, kad a gals su juo daryti k tinkamas.
A negaljau patikrinti, ar tikri tie vykiai, apie kuriuos
pasakoja Halerio rankratis. Neabejoju, kad didioji j dalis
sukurta, bet tai ne savavalikas prasimanymas, o kakoks m-
ginimas pavaizduoti giliai igyventus sielos procesus, vilktus
matom vyki rb. I dalies fantastiki nutikimai Halerio
kryboje priklauso tikriausiai paskutiniam jo ionykio gy-
venimo laikui, ir a neabejoju, kad jie pagrsti kai kuriais tik-
rais ioriniais igyvenimais. Tuo metu ms sveio elgesys ir
ivaizda i tikrj pasikeit, jo danai, kartais itisom naktim,
nebdavo namuose, ir jo knygos guldavo nepaliestos. Kai j
tuomet kelis sykius buvau sutiks, jis atrod nepaprastai pa-
gyvjs ir atjaunjs, kartais net linksmas. Paskui, tiesa, i
karto ujo nauja sunki depresija, jis dien dienom guljo lo-
voje, nieko nevalg, ir kaip tik tuo metu kilo su vl pasirodiu-
sia jo mylimja nepaprastai smarkus, netgi brutalus kiviras,
kuris papiktino vis nam ir dl kurio Haleris kit dien atsi-
pra mano tet.
Ne, esu sitikins, kad jis nenusiud. Jis tebegyvena, pa-
vargusiom kojom kakur tebelaipioja svetim nam laiptais,
kakur smeigia akis ibant parket ir gerai priirtas
araukarijas, dienomis tebesdi bibliotekose, o naktimis
smuklse arba guli ant isinuomotos kanapos, girdi, kaip u
lang gyvena pasaulis ir mons, ir ino, kad yra nuo j
atsiskyrs, bet
 21

nesiudo, nes tikjimo likutis jam sako, jog turi irdimi iki galo
patirti i kani, i baisi kani ir jog mirti turi nuo ios kan-
ios. A danai apie j galvoju, jis nepalengvino mano gyvenimo,
jis nesugebjo manyje palaikyti ir paskatinti stiprybs ir diaugs-
mo, o ne, atvirkiai! Bet a esu ne jis, ir a gyvenu ne jo gyve-
nim, o savo, ma ir miesionik, bet garantuot ir piln pa-
reig. Ir mes prisimename j ramiai ir draugikai, a ir mano
teta, kuri apie j galt daug daugiau pasakyti, negu a, bet tai
liks paslpta jos geroje irdyje.

Dl Halerio ura, i keist, i dalies liguist, i dalies

grai ir giliamini fantazij, tai turiu pasakyti, kad iais la-
pais, jei jie bt atsitiktinai pakliuv mano rankas ir jei neb-
iau painojs j autoriaus, biau, inoma, pasipiktins ir. juos
imets. Bet dl savo painties su Haleriu galiu juos i dalies
suprasti, net pateisinti. A nebiau rysis j atskleisti kitiems,
jei ia biau mats vien patologines kakokio vienio, nelai-
mingo psichinio ligonio fantazijas. Bet jose a velgiu kak
daugiau, epochos dokument, nes Halerio sielos liga iandien
a tai inau ne kakokio pavienio mogaus kaprizas, bet
paios epochos liga, tos generacijos, kuriai priklauso Haleris,
neuroz, kuria, rodos, serga anaiptol ne silpni ir menkaveriai
individai, o kaip tik stiprs, protingiausi, gabiausi.
ie uraai nesvarbu, kiek jie pagrsti realiais vykiais,
yra mginimas veikti didiul epochos lig, ne isilenkiant jos
ir j pagrainant, bet bandant pai t lig paversti vaizdavimo
objektu. Jie reikia, tikrja io odio prasme, engim per pra-
gar, ia baiming, ia drs engim per aptemusi siel pa-
saulio chaos, ingsniuojant su viltimi pereiti pragar, pasiga-
lynti su chaosu, iki galo ikentti blog.
Rakt iam supratimui man dav viena Halerio pastaba.
Kart po ms pokalbio apie vadinamuosius vidurami iau-
rumus jis man pasak:
I ties tai jokie iaurumai. Vidurami mogus pasi-
bjaurt visu ms iandieninio gyvenimo bdu, kuris jam
atrodyt ne vien tik iaurus, o pasibaistinas ir barbarikas!
Kiekviena epocha, kiekviena kultra, kiekvienas paprotys ir
tradicija turi savo bd, turi jai tinkant velnum ir grietum,
gro ir iaurum, tam tikras kanias laiko natraliu dalyku,
 22

kantriai pakelia tam tikras blogybes. Tikra kania, pragaru

mogaus gyvenimas virsta tik tuomet, kai susikerta dvi epochos,
dvi kultros ir religijos. Jei antikos mogus bt turjs gyven-
ti" viduramiais, jis, vargas, bt utroks, lygiai taip pat
utrokt laukinis mogus ms civilizacijoje. Bet bna epo-
ch, kai visa karta taip paklina tarp dviej epoch, tarp dviej
gyvenimo bd, kad praranda visok natralum visokius pa-
proius, visok saugum ir nekaltum. inoma, ne kiekvienas
vienodai stipriai tai jauia. Toks mogus, kaip Ny, ms die-
n bd ikentjo daugiau kaip viena karta anksiau, negu ki-
ti, tai, k jis, vienias ir niekieno nesuprastas, patyr, iandien
kenia tkstaniai.
Skaitydamas tuos uraus, a danai prisimindavau iuos
odius. Haleris yra i t, kurie atsidr tarp dviej epoch,
kurie nebuvo saugs ir prarado nekaltum, jis i t, kuri
likimas ypa stipriai patirti vis mogaus gyvenimo abejo-
tinum kaip asmenin kani ir pragar.
ia, man atrodo, ir yra ta prasm, kuri mums turi jo ura-
ai, ir todl ryausi juos paskelbti. O apskritai a nenoriu nei j
ginti, nei j smerkti, tegu kiekvienas skaitytojas padaro taip,
kaip jam liepia sin!
 23

HARIO HALERIO URAAI

Tik beproiams
Diena prajo, kaip apskritai praeina dienos; a j prast-
miau, velniai nustmiau nebt savo primityviu ir droviu
gyvenimo menu; kelet valand dirbau, rausiausi senose kny-
gose, dvi valandas keniau skausmus, kokius apskritai kenia
senyvi mons, igriau milteli ir apsidiaugiau, kad apgavau
skausm, paguljau kartoje vonioje, traukdamas save malo-
ni ilum, tris kartus gavau pat, perirjau visus tuos man
nereikalingus laikus ir spaudini banderoles, padariau kv-
pavimo pratimus, o mstymo pratimus iandien praleidau i
tingumo, valand buvau ijs pasivaikioti ir danguje maiau
nupiet gra, veln, nuostab plunksnini debes rat. Tai
buvo labai avu, kaip ir sen knyg skaitymas, kaip guljimas
iltoje vonioje, bet, apskritai pamus, tai buvo visai ne puiki,
ne spindinti laims ir diaugsmo diena, o btent viena t
dien," kurios man jau seniai normalios ir prastos: saikingai
malonios, visikai pakeniamos, pustinos, abejingos senyvo,
nepatenkinto pono dienos: be ypating skausm, be ypating
rpesi, be tikro sielvarto, be nevilties, tai dienos, kuriomis
net klausimas, ar ne metas pasekti Adalberto tifterio pavyz-
diu ir besiskutant mirtinai sipjauti, apsvarstomas dalykikai,
ramiai, be jaudinimosi ir baims.
Kas yra mats kitoki dien, nelemt, su podagros prie-
puoliais arba baisiu galvos skausmu, simetusiu u aki obuo-
li ir savo velnikais burtais paverianiu kania kiekvien
veikl, kuriai reikalingos rega ir klausa, arba tos dvasins mir-
ties dienos, tos bjaurios vidins tutumos- ir nevilties dienos,
kai vidur nuniokotos ir akcini bendrovi iiulptos ems
moni pasaulis ir vadinamoji kultra savo melagingu ir pigiu
 24

mugi blizgesiu veria mus vemti kiekviename ingsnyje, kau-

piasi ir pasiekia nepakeniam laipsn ms pai serganioje
sieloje, kas yra mats t pragarik dien, tas labai paten-
kintas tokiomis paprastomis, pustinomis dienomis, kaip i die-
na, jis dkingas sdi prie iltos krosnies, skaitydamas rytin
laikrat, dkingai konstatuoja, kad iandien vl nekilo jokio
karo, nevesta nauja diktatra, neiaikinta jokios ypatingai
rykios kiaulysts politikoje ir ekonomikoje, savo surdijusios
lyros stygas jis suderina santriai, saikingai diugiai, kone
linksmai padkos psalmei, kuria varo nuobodul savo tyliam,
velniam, iek tiek bromu apkvaitintam pustinam pasitenki-
nimo dievui, ir tvankiame io patenkinto nuobodulio, io labai
dkingo neskausmingumo ore abu jie, Gusiai linksintis
pustinas dievas ir ilsteljs, tyli psalm giedantis pustinas
mogus, atrodo panas vienas kit tarsi dvyniai.
Puikus dalykas pasitenkinimas,- neskausmingumas, ios
pakeniamos, romios dienos, kai nei skausmas, nei diaugsmas
nedrsta suklykti, kai viskas vien nabdasi ir slina ant pirt
gal. Bet man, deja, taip atsitinka, kad a visikai nepakeniu
kaip tik io pasitenkinimo, kad neilgai trukus jis man pasidaro
bjauriai nepakeniamas ir koktus, ir a nusimins turiu bgti
kit temperatr juostas, geriausiu atveju diaugsm keliu, o
blogiausiu skausm keliu. Tereikia man valandl pabti be
diaugsmo ir be skausmo ir pakvpuoti drungnu, nuobodiu
vadinamj ger dien pakeniamumu, ir mano vaikika siela
taip prisipildo begalins glos, jog a sviediu surdijusi
dkingumo lyr mieguistam pasitenkinimo dievui patenkint
veid, ir manyje degantis tikrai pragarikas skausmas man
mielesnis, negu i sveika kambario temperatra. Tuomet
manyje suliepsnoja klaikus noras stipri jausm, sensacij,
tis ant io nusistovjusio, banalaus, normuoto ir sterilizuoto
gyvenimo ir pals trokimas k nors sudauyti ipulius,
sakysim, koki universalin parduotuv, katedr ar pat save,
ikrsti koki nutrktgalvik kvailyst, nuplti perukus nuo
koki nors garbinam stab, parpinti geidiamus bilietus iki
Hamburgo kokiems nors maitingiems mokinukams, suvedio-
ti mergait ar nusukti sprand keliems miesioniko gyvenimo
bdo atstovams. Juk kaip tik tai a kuo nuoirdiausiai niekinau
ir keikiau pasitenkinim, i sveikat, jaukum, ipuo-
 25

selt miesionio optimizm, tr, tarp pustinumo, nor-

malumo, vidutinybs ugdym.
tai tokios nuotaikos apimtas, slenkant sutemoms, ubai-
giau i pakeniam eilin dien. Ubaigiau j ne taip', kaip
pridert ir bt naudinga liguistam mogui: nesusivliojau
paklota lova, kuri tarsi jaukas mane trauk ildomoji psl,
bet, nepatenkintas ir pasilyktjs savo nedideliu dienos darbu,
paniurs apsiaviau batus, apsivilkau palt ir per sutemas ir rk
patraukiau miest igerti Plieno almo" viebutyje tai; k
geriantys vyrai pagal sen paprot vadina stikleliu vyno".
Taigi i savo mansardos miau leistis laiptais, iais sunkiai
ukopiamais svetimais laiptais, iais perdm "miesionikais, i-
blizgintais, svariais laiptais itin padoraus trij but nuomojamo-
jo namo, kurio palpje buvo mano bstas. Neinau, kodl taip
atsitinka, bet a, benamis Stepi Vilkas ir vienias miesioniko
pasaulio prieas, visada gyvenu tikruose miesionikuose na-
muose, tai mano sena silpnyb. A gyvenu ne rmuose ir ne
proletar namuose, bet kaip tyia vis iuose labai padoriuose,
labai nuobodiuose, nepriekaitingai laikomuose miesioni-
kuose lizduose, kur truput kvepia terpentinu ir muilu ir kur
isigsti, jei. kada garsiai trinkteli laukujmis durimis arba eini
purvinais batais. A mgstu i atmosfer, be abejo, nuo
vaikysts, ir mano slaptas ilgjimasis kako nelyginant tvyns
kaskart beviltikai mane veda iais senais kvailais keliais. Bet
man patinka kontrastas tarp mano gyvenimo, tarp -mano vie-
nio, rstaus, uguito, perdm netvarkingo gyvenimo ir ios
eimynikos, miesionikos aplinkos. Man patinka ant laipt
traukti krtin io tylos, tvarkos, varos, padorumo ir romu-
mo kvapo, kuris, kad ir kaip neapkeniu miesioni/ visada
mane kakaip jaudina, ir man patinka perengti savo kambario
slenkst, kur visa tai pasibaigia, kur tarp knyg sni mtosi
cigar4 nuorkos ir stovi vyno buteliai, kur viskas netvarkinga,
nejauku, apleista ir kur, viskas knygos, rankraiai, mintys
y paenklinta ir prisigr vienij bd, mogaus bties
problematikos, trokimo i naujo prasminti moni gyvenim,
pasidarius beprasmik.
Ir tai a prajau pro araukarij. Kaip tik antrajame io
namo aukte laiptai sukasi pro nedidel aiktel prieais vien
but, kuris, be abejons, yra dar nepriekaitingesnis, vares-
 26

nis ir labiau iveistas, negu visi kiti, nes i nedidel aiktel

spindi antmogika prieira, tai mayt vieianti tvarkos
ventov. Ant parketo grind, kuriomis bijai engti, stovi ten
du dails suoleliai, o ant kiekvieno suolelio po didel gli
puod, viename auga azalija, kitame gan grai araukarija,
sveikas, tiesus, be galo tobulas medelis, ir kiekvienas spygliu-
kas, kiekviena akel spindi vieiai nuplauti. Kartkartmis, kai
inau, jog niekas mans nemato, a naudojuosi ia vieta tarsi
ventykla, sduosi ant pakopos vir araukarijos, truput pasilsiu,
susineriu pirtus ir pagarbiai velgiu emyn tvarkos sodel,
kurio jaudinantis vaizdas ir juokingas vieniumas kakaip
graudina man ird. U ios aiktels, tarsi ventajame
araukarijos elyje, a sivaizduoju but, piln spindinio rau-
donmedio, gyvenim, tryktant padorumu ir sveikata; ia mo-
ns anksti keliasi, atlieka savo pareigas, santriai linksminasi
eimos ventse, sekmadieniais eina banyi ir anksti gula.
Ddamasis valus, skubjau drgnu -skersgatvi asfaltu,
aarojanios, blandios ibint viesos velg pro vsi,
rkan dulksn ir siurb blausius atspindius i lapios ems.
Prisiminiau pamirtus jaunysts metus kaip tuomet mgau
tokius tamsius, rkanus vlaus rudens ir iemos vakarus, kaip
godiai ir svaigiai tuomet sugerdavau vieniumo ir melancho-
lijos nuotaikas, kai iki pusiaunaki per liet ir audr klaidio-
davau, susisiauts palt, po prieik, belap gamt, vienias
jau ir tuomet, bet kupinas didels laims ir sklidinas eili, ku-
rias vliau uraydavau prie vaks, sddamas ant lovos krato
savo kambarlyje! K gi, tai prajo, i taur buvo- igerta, ir
daugiau niekas man jos nebepripyl. Ar buvo ito gaila? Man
ito nebuvo gaila. Man nieko nebuvo gaila, kas prajo. Gaila
buvo dabarties ir ios dienos, vis t nesuskaiiuojam valand
ir dien, kurias praradau, kurias tik ikentjau, kurios man
neatne nei dovan, nei sukrtim. Bet, ai Dievui, bdavo ir
iimi, bdavo kai kada, tiesa, retai, ir kitoki valand, jos
atnedavo sukrtim, atnedavo dovan, pralaudavo sienas ir
grindavo mane, paklydl, prie gyvos pasaulio irdies.
Nulids ir vis dlto didiai susijaudins stengiausi prisiminti
paskutin tok igyvenim. Tai atsitiko viename koncerte, buvo
atliekama puiki senovika muzika, ir tarp dviej! piano takt,
pagrot medini puiamj, man staiga vl atsivr
 27

durys an pasaul, a perskridau dang ir pamaiau dirbant

Diev, keniau palaimingus skausmus ir nuo nieko daugiau
pasaulyje nesigyniau, nieko daugiau pasaulyje nebijojau, su
viskuo sutikau, viskam atidaviau ird. Tai truko neilgai, gal
kok ketvirt valandos, bet t pai nakt sugro sapne ir nuo
tol kartkartmis paslapia sublyksdavo per visas tas tuias
dienas, kartais a tai rykiai matydavau kelet minui tarsi
auksin dievik pdsak, einant per mano gyvenim: jis be-
veik visada apdrabstytas purvu ir apnetas dulkmis, bet vl
sutviska auksinmis kibirktimis, ir tuomet atrodo, kad jo nie-
kada daugiau nebepamesi, o jis vis dlto vl greitai pranyksta.
Kart nakt, negaldamas umigti, a staiga prakalbau eilm,
perdaug graiom ir keistom eilm, kad dingtelt mintis jas
urayti, o ryt a j visai neatsiminiau, bet jos vis dlto ma-
nyje tnojo tarsi sunkus rieutas sename, suaijusiame kevale.
Kit kart tai ueidavo beskaitant kok poet, begalvojant apie
koki Dekarto, Paskalio mint, o kit kart tai vl suspinddavo
ir auksine gija vesdavo tolyn padebesius, kai bdavau pas
mylimj. Ak, sunku rasti dievik pdsak tokiame
gyvenime, kur mes gyvename, tokioje patenkintoje, tokioje
miesionikoje, tokioje pilkoje epochoje, matant i
architektr, iuos verslus, i politik, iuos mones! Ir kaip
a nebsiu Stepi Vilkas ir pasigailtinas atsiskyrlis iame
pasaulyje, kurio tikslams nepritariu, kurio jokie diaugsmai
mans nejaudina! A negaliu ilgai itverti nei teatre, nei kine,
vos stengiu paskaityti laikrat, retai perskaitau iuolaikin
knyg, a nesuprantu, kokio malonumo ir diaugsmo mons
ieko perpildytuose traukiniuose ir viebuiuose, sausakimose
kavinse, skambinant kvaitinaniai, kyriai muzikai, elegan-
tik, itaiging miest baruose ir varjet, pasaulinse paro-
dose, kortuose, paskaitose smalsuoliams, dideliuose -stadio-
nuose vis i diaugsm, kurie man juk bt pasiekiami ir
dl kuri tkstaniai kit grumiasi ir stumdosi, a nesuprantu,
jiems nepritariu. O tai, kas man atsitinka retomis mano
diaugsmo valandomis, kas man yra palaima, vykis, ekstaz ir
pakilumas, pasaulis tai ino, to ieko ir tai mgsta daugi
daugiausia poezijoje, o gyvenime tai laiko pamiimu. Ir i tie-
s, jei pasaulis teisus, jei i kavini muzika, ios masins pra-
mogos, ie suamerikonj, tokiu nedideliu trupuiu patenkinti
 28

mons teiss, tuomet a neteisus, tuomet a pamilis,

tuomet a i tikro esu tas Stepi Vilkas, kuriuo save danai
vadindavau, vris, pasiklyds jam svetimame ir nesupranta-
mame pasaulyje ir nerandantis nei savo tvyns, nei oro, nei
maisto.
Apniktas i prast mini, jau tolyn lapia gatve, vienu
tyliausi ir seniausi miesto kvartal. Prieais, kitoje skers-
gatvio pusje, tamsoje dunksojo sena, pilka mrin siena,
kuri a visada mgau irti, ji visados ten dunksojo, tokia
sena ir nerpestinga tarp nediduks banyios ir senos ligoni-
ns, jos grubltame paviriuje dienomis danai ilsdavosi mano
akys, juk nedaug buvo toki tyli, ger, nebyli viet miesto
centre, kur paprastai kas pus kvadratinio metro rkia savo
vardus tai krautuv, tai advokatas, tai iradjas, tai gydytojas,
tai barzdaskutys ar nuospaud gydymo meistras. Ir dabar ma-
iau i sen, tylios ramybs apgaubt sien, ir vis dlto kakas
joje buvo pasikeit, a suglumau, ties sienos viduriu pamats
nedidel gra portal su gotiku skliautu, nes i tikrj nebe-
inojau, ar tas portalas ten buvo visada, ar pastatytas dabar. Jis
atrod, be abejo, senas senas, tikriausiai ie urakinti varteliai
su tamsiomis medinmis durimis jau prie imtmeius ved
kakok apsndus vienuolyno kiem, ir iandien dar ten tebe-
veda, nors vienuolyno jau seniai nebra, ir galbt a imtus
kart maiau iuos vartus, bet niekada j nepastebjau, tikriau-
siai juos naujai nuda, ir todl jie man krito akis. Vis dlto
sustojau ir miau atidiai juos apirinti, bet kiton pusn ne-
perjau gatv buvo be galo lapia ir paliugusi; a stovjau
ant aligatvio ir tiktai velgiau ton pusn, buvo jau labai tamsu,
ir man pasirod, jog vartai apipinti vainiku ar kakuo margu.
Geriau siirjs, pamaiau vir vart viesi ikab, kurioje,
man atrod, buvo kakas parayta. A tempiau akis ir gal
gale, nepaisydamas purvo ir bal, perjau kit pus. ia, vir
portalo, ant senos, pilkai alios sienos pamaiau blausiai ap-
viest dm, kuria greitai bgiojo margos raids, jos tuoj pat
pradingdavo, vl pasirodydavo ir inykdavo. e tau, pagalvo-
jau, dabar ir i sen ger sien subjaurojo vieiania reklama!
Tuo tarpu skaiiau kelet vysteljani odi, juos buvo
sunku perskaityti, reikjo kone splioti, raids pasirodydavo
nevienodais atstumais, tokios blykios ir vos irimos, ir labai
 29

greitai ugesdavo. mogus, ketins i to padaryti bizn, suma-

numu nepasiymjo, jis buvo Stepi Vilkas, vargelis; kodl
turjo jo raids aisti ia, ant ios sienos, tamsiausioje senamies-
io gatvelje, iuo paros metu, lietingu oru, kur niekas ion
neuklysta, ir todl jos buvo tokios bglios, tokios skraidios,
tokios aiktingos ir neskaitomos? Bet tai pagaliau man pavy-
ko, paeiliui sugavau kelet odi, kurie reik:
Magikasis teatras
eiti leidiama ne visiems
ne visiems
A pamginau atidaryti vartus, sunki sena rankena, kad ir
kiek spaudiau, nepajudjo. Raidi aismas pasibaig, liovsi
jis staiga, lidnai sitikins savo nereikalingumu. A engteljau
kelet ingsni atgal, giliai nuklimpau purv, raids daugiau
nebepasirod, j aismas ugeso, a ilgai stovjau purve ir
laukiau, bet veltui.
Ir tuomet, kai lioviausi laukes ir vl grau ant aligatvio,
prieais mane, atsispinddamos asfalte, nuvirvjo keletas spal-
vot vieiani raidi.
A perskaiiau:
Tik beproiams!
Perlapau kojas ir sualau, bet dar ilgokai pastovjau, pa-
laukiau. Daugiau nieko. Ir kol a stovjau ir galvojau, kaip
graiai ant drgnos sienos ir juodo vilganio asfalto msioja
klaidiojani trapi raidi iburliai, man staiga vl atjo
galv ankstesni mini nuotrupa palyginimas su auksiniu
vieianiu pdsaku, kuris vl taip greitai tolsta ir inyksta.
Sualau ir patraukiau tolyn, svajodamas apie pdsak,
ilgdamasis vart stebuklingj teatr, skirt tik beproiams.
Tuo tarpu jau turgaus rajon, kur netrko vakarini pra-
mog, kas ingsnis kabojo plakatai ir masino uraai: moter
kapela varjet kinas okiai, bet visa tai buvo ne
man, tai buvo visiems", normaliems, kurie i tikrj visur,
kaip maiau, miniomis grdosi pro vartus. Vis dlto mano li-
desys truput praskaidrjo, mane juk paliet kito pasaulio svei-
kinimas, keletas spalvot raidi oko ir grojo mano sieloje ir
ugavo slaptas stygas, vl surjo auksinis pdsakas.
 30

A susiradau nedidel prietvanin smukl, kur nuo mano

pirmo apsilankymo iame mieste, prie kokius dvideimt pen-
kerius metus, niekas nepasikeit, ir eiminink vis dar ta pati, ir
kai kurie ios dienos lankytojai sddavo ia ir anuomet tose
paiose vietose, su tais paiais stiklais. A jau kukli smuk-
l, ia buvo mano prieglobstis. Tiesa, tai buvo toks pat prie-
globstis, kaip ant laipt, prieais araukarij, ir ia a neradau
nei tvyns, nei draugijos, o radau vien tyli irovo viet prie-
ais scen, kur svetimi mons vaidino svetimas pjeses, bet
netgi i tyli viet buvo io to verta: nei moni minios, nei riks-
mo, nei muzikos, vien keletas rami miestiei prie neuties-t
medini stal (nei marmuro, nei emalio, nei pliuo, nei vario!),
ir prie kiekvien vakarinis grimas, geras, ilaikytas vynas.
Galbt ie keli nuolatiniai lankytojai, kuriuos visus painojau i
matymo, buvo tikri filisteriai, ir j namuose, j filisterikuose
butuose stovjo nuobods nam altoriai prie bukus
pasitenkinimo stabus, o galbt ir jie, kaip ir a, buvo vienii, i
kelio ikryp bursai, tyls, susimst girtuokliai, vyne
skandinantys subankrutavusius idealus, stepi vilkai ir vargai,
kaip a; ito neinojau. Kiekvien j ion trauk kakokia nos-
talgija, kakoks nusivylimas, kakoks pakaitalo poreikis; veds
ia iekojo savo viengungik laik atmosferos, senas valdinin-
kas studentik met atgarsi, visi jie buvo tyls ir visi gr,
ir mieliau sdjo, kaip ir a, prieais puslitr elzasietikojo, ne-
gu prieais dam kapel. ia a nuleidau inkar, ia galjai
itverti valand, o gal ir dvi. Gurkteljs elzasietikojo, paju-
tau, kad nuo pusryi iandien dar nieko nevalgiau.
Keista, ko tik mogus nepraryja! Gal deimt minui skai-
iau kakok laikrat, pro akis sileisdamas save prot ka-
kokio neatsakingo mogaus, kuris pilna burna iaumoja, o
paskui ivemia kit odius, juos apseiliojs, bet nesuvirkins.
A j suvalgiau vis skilt. O po to surijau didok gabal kepe-
n, ipjaut i umuto veriuko kno. Keista! Geriausias daik-
tas buvo elzasietikasis. A nemgstu, bent jau iokiadieniais,
padkusi, stipri vyn, greitai muani galv ir garsi savo
ypatingu skoniu. Man labiausiai patinka visikai gryni, lengvi,
paprasti vietiniai vynai be ypating pavadinim, j galima
daug Igerti, ir jie taip jaukiai ir maloniai atsiduoda kaimu,
eme, dangum ir miku. Taur elzasietikojo, riek geros duo-
 31

nos tai vis geriausias valgis. Bet jau suvalgiau kepen por-
cij man tai ypatingas malonumas, a retai kada valgau
ms, ir prie mane stovjo antra taur. Keista buvo ir tai,
jog kakur aliuose slniuose sveiki, auns mons augina
vynuoges ir spaudia vyn, kad vairiuose pasaulio kampeliuo-
se, toli toli nuo j, keletas nusivylusi, tyliai gurknojani
miestiei ir bejgi stepi vilk, itutin taures, iek tiek
padrst ir pralinksmt.
Na k gi, tegul tai buvo keista! Tai buvo gerai, tai pagel-
bjo, nuotaika pagyvjo. odin to laikraio straipsnio koe
man sukl pavluot palengvjimo juok, ir staiga a vl
prisiminiau umirt ano puiamj piano melodij, ji ikilo
manyje tarsi nedidelis blizgantis muilo burbulas, suibjo, ry-
kiai atspinddama sumaint pasaul, ir vl velniai pranyko.
Jei i dangika trumput melodija slapia suleist aknis mano
siel ir vien dien manyje vl prayst visomis mielomis
spalvomis jos grai gl, negi a tuomet biau visikai uvs?
Tegu a bsiu pasiklyds vris, nesuprats savo aplinkos, ta-
iau mano paikas gyvenimas turjo kakoki prasm, kakas
manyje priiminjo tolim, aukt pasauli auksm ir atsaki-
njo j, mano smegenyse buvo sukrauta tkstaniai paveiksl.
Pulkai Doto angel i mao ydro Padujos banyios
skliauto, o greta j eng Hamletas ir usidjusi vainik Ofelija
puiks viso pasaulio lidesio ir vis nesusipratim simboliai,
deganiame balione stovjo oreivis Danocas ir pt rag, Atila
melcl nessi rankoje savo nauj skrybl, Borobudras kl
dang kaln savo skulptr. Nesvarbu, kad visos ios figros
gyvena tkstaniuose kit irdi; yra dar deimt tkstani
kit, neinom paveiksl ir gars, kuri vienintel tvyn,
reginios akys, girdinios ausys buvo mano siela. Sena
ligonins siena, nusta senom, dlaniom, pilkai aliom
dmm, kurios plyiuose ir sprogiuose galjai nujausti esant
tkstanius fresk kas jai atsiliep, kas sileido j savo
siel, kas j myljo, kas juto jos pamau nykstani spalv
aves? Senos vienuoli knygos su velniai vytiniomis
miniatiromis, prie du imtmeius ir imtmet gyvenusi vo-
kiei poet knygos, kurias umiro j tauta, visi tie nuiupi-
nti ir apipelij tomai, senj muzik spaudiniai ir rankraiai,
kieti pagelt nat lapai su savo sustingusiomis gars vizi-
 32

jomis kas igirdo j protingus, elmikus ir ilgesingus balsus,

kas ne kupina irdim j dvasi ir aves kitais, jiems svetimais
laikais? Kas beprisimin t ma atkakl kiparis ant kalno
vir Gubijo, kiparis, kur palau ir perskl akmen gritis, o
jis vis. dlto ilaik gyvyb ir ileido nauj, nors ir ne toki
veli virn? Kas vertino stropi antrojo aukto eiminink
ir jos tviskani araukarij? Kas skait naktimis vir Reino
debest plaukianio rko rat? Stepi vilkas. O kas iekojo
po savo gyvenimo griuvsius pasklidusios prasms, kent tai,
kas i pairos beprasmika, gyveno tuo, kas i pairos bepro-
tika, paskuiausioje maiaty ir chaose dar slapia vylsi ap-
reikimo ir dievo artumo?
A suturjau taur, kuri eiminink man vl norjo pripilti,
ir pakilau. Daugiau vyno man nebereikjo. Auksinis pdsakas
blyksteljo, primindamas man aminyb, Mocart vaigdes. A
vl galjau kur laik kvpuoti, galjau gyventi, turjau drsos
egzistuoti, man nereikjo kankintis, bijoti, gdintis.
Smulkus lietus, alto vjo takomas, vagjo ibintus ir
blizgjo stikliniu tvaskesiu, kai ijau nutilusi gatv. Kurlink
dabar? Jeigu i akimirk vykt stebuklas ir isipildyt mano
noras, prie mane dabar atsirast nediduk grai Liudviko XVI
stiliaus sal, kurioje keletas ger muzikant man pagrot dvi
tris Hendelio ir Mocarto pjeses. Dabar tai atitikt mano
nuotaik, ir a siurbioiau i vsi, kilni muzik, tarsi die
vai nektar. O jei dabar turiau draug kokioje palps ka-
marlje, jis sdt susimsts prie vaks, o alia gult smui-
kas! A atsliniau pas j, jo nakties tyl, be garso ulipiau
kampuotais laiptais, netiktai j uklupiau, ir mes panekesiais
ir muzika atvstume kelet neemik valand! Kakada,
prie daugel met, a danai mglaudavausi ia laime, bet ir
tai ilgainiui nuo mans nutolo ir dingo, tarp an laik ir ios
dienos siterp nuvyt metai.
Pasistats palto apykakl ir lazda bilsnodamas lapi grin-
din, neskubdamas patraukiau namo. Kad ir kaip ltai eida-
mas, vis tiek pernelyg greitai vl sdsiu savo mansardoje, savo
tariamoje nedidelje tvynje, kurios nemyljau, taiau be
kurios negaljau apsieiti, nes tie laikai man jau prajo, kai ga-
ldavau ivaikioti vis lieting iemos nakt. K gi, galimas
daiktas, niekas man nesugadins geros io vakaro nuotaikos,
 33

nei lietus, nei podagra, nei araukarija, ir nors nebuvo kamerinio

orkestro ir vienio draugo su smuiku, toji miela melodija vis
dlto tebeskambjo manyje, ir a galjau, tyliai niniuodamas,
bet ritmingai kvpuodamas, j madaug pakartoti. Susimsts
ingsniavau tolyn. Ne, gyventi buvo galima ir be kamerins
"muzikos, ir be draugo, ir atrod juokinga bejgikai kamuotis,
itrokus ilumos. Vienatv tai nepriklausomyb, a jos
norjau ir sigijau per ilgus metus. Ji buvo alta, o taip, bet ji
buvo ir tyli, nepaprastai tyli ir didel tarsi alta nebyli erdv,
kurioje sukasi vaigds.
Kai jau pro kakok restoran su oki aiktele, mane
sibteljo tranki diazo muzika, karta ir grubi, tarsi alios
msos garai. A stabteljau; itokia muzika, nors ir labai jos
nekeniau, visada man turjo slapto avesio. Diazas man buvo
atgrasus, bet jis buvo deimt kart mielesnis, negu visa ian-
dienin akademin muzika, jo linksmas, grubus laukinumas
giliai paliesdavo mano instinktus ir alsuodavo naiviu, nuoir-
diu geidulingumu.
Valandl pastovjau, uostydamas kruvin, aii muzik,
piktai ir galiai traukiau i sali atmosfer. Viena ios muzi-
kos pus, lyrikoji, buvo leikti, saldi ir perdm sentimentali,
kita pus buvo laukin, aiktinga ir energinga, ir vis dlto abi
puss naiviai ir taikiai jungsi darni visum. Tai buvo pra-
ties muzika, panai muzika turbt skambjo paskutini im-
peratori laikais Romoje. inoma, palyginti su Bacho, Mocarto
ir tikrja muzika ji buvo kiaulyst, taiau toks buvo visas ms
menas, visas ms mstymas, visa ms tariamoji kultra, jei
lyginsime juos su tikrja kultra. O i muzika buvo pranaesn
dideliu atvirumu, mielu nemeluotu negrikumu ir linksma,
vaikika nuotaika. i muzika kakuo primin negr ir kakuo
amerikiet, kuris, kad ir galingas, mums, europieiams, atrodo
toks berniokikai valus ir vaikikas. Ar Europa irgi pasidarys
tokia? Ar ji jau eina iuo keliu? Ar nebuvome mes, senieji
ankstesns Europos, ankstesns tikrosios muzikos, ankstesns
tikrosios poezijos inovai ir gerbjai, ar mes nebuvome vien
nedidel kvaila mauma komplikuot neurotik, kuriuos rytoj
umir ir ijuoks? Ar tai, k mes vadinome kultra", dvasia,
siela, tai, k mes vadinome graiu, ventu dalyku, nebuvo vien
mkla, ar nebuvo tai seniai mir ir tik mums,
 34

keletui kvaili, dar atrod tikra ir gyva? O galbt tai i viso

niekada nebuvo tikra ir gyva? Galbt tai, ko mes, kvailiai, sie-
kme, visada tebuvo fantomas?
Mane prim senas miesto kvartalas, pilkoje migloje sto-
vjo apmirusi ir nereali banytl. Staiga vl prisiminiau va-
karo vyk, mslingus vartus po gotiku skliautu, vir j ms-
ling ikab, paaipiai okanias vieianias raides. Kokie
buvo j uraai? eiti leidiama ne visiems." Ir: Tik bepro-
iams." A tiriamai pavelgiau sen sien, slapia
trokdamas, kad vl prasidt burtai, mane, beprot, pakviest
uraas, leist maos durels. Ten galbt buvo tai, ko a
trokau, ten galbt grojo mano muzika?
Tamsi akmenin siena ramiai irjo mane pro sutemas,
udara, giliai nugrimzdusi savo sapn. Ir joki vart, jokio
gotinio skliauto, vien tamsi, tyli siena be jokios angos. ypso-
damasis jau tolyn, meiliai linkteljau mrui. Miegok ramiai,
siena, a tavs neadinsiu. Ateis laikas, ir jie tave nugriaus arba
apklijuos godiom firm ikabom, bet tu dar tebesi, dar tebesi
grai ir tyli, tebesi man miela".
Mane igsdino, prie pat mane i tamsaus skersgatvio lyg
i tarpeklio inirs kakoks mogus, kakoks vienias vlyvas
naktibalda pavargusiu ingsniu, su kepure ant galvos, mlyna
palaidine, ant peties jis nesi kart su plakatu, ties pilvu ant
direlio atdar skrynut, kokias neiojasi turg prekiautojai.
Pavargs jis ingsniavo pirma mans, neatsigr, iaip a
biau pasisveikins ir pasils cigar. Artimiausio ibinto
viesoje pamginau perskaityti jo standart, raudon plakat
ant lazdos, bet plakatas sibavo, a nieko negaljau perskaityti.
Tuomet jam kteljau ir papraiau parodyti plakat. Jis
sustojo ir iek tiek tiesiau palaik savo lazd, ir tada a galjau
perskaityti okinjanias, svyrinjanias raides:

Anarchistins vakaro pramogos!

Magikasis teatras! eiti
leidiam ne vi..

A js kaip tik ir iekojau, suukau diaugsmingai.

Kokios tos js vakaro pramogos? Kur jos bus? Kada? Jis vl
eng tolyn.
 35

Ne visiems, tar jis abejingai, mieguistu balsu ir nus-

kubjo tolyn. Jam buvo gana, jis norjo namo.
Palaukit, suukau ir pasileidau jam i paskos. K
ten turite savo dje? A noriu k nors nusipirkti.
Nesustodamas mogus mechanikai kyteljo rank savo
d, itrauk kakoki knygut ir atkio man. A j greitai
iupau ir sidjau kien. Kol atsisegiojau palt, nordamas
surasti pinig, jis pasuko on, kakoki tarpuvart, udar
paskui save vartus ir dingo. Kieme suaidjo sunks jo ingsniai
pirmiausia akmeniniu grindiniu, toliau mediniais laiptais, o po
to nutilo. Ir staiga a taip pat pasijutau labai pavargs ir pa-
maiau, jog jau labai vlu ir bt gerai dabar eiti namo. Pas-
partinau ingsn ir netrukus mieganiu priemiesio skersgatviu
pasiekiau savo rajon tarp pylimo skver, kur nedideliuose,
variuose nuomojamuose namuose u gazon ir gebeni gy-
vena tarnautojai ir smulks pensininkai. Pro geben, veja, pro
nediduk eglait prijau laukujs duris, radau rakto skylut,
radau mygtuk viesai, praslinau pro stiklines duris, pro
poliruotas spintas ir puodus su augalais ir atsirakinau savo
kambar, savo maut tariam tvyn, kur mans lauk krslas
ir krosnis, raalin ir etiudininkas, Novalis ir Dostojevskis,
lauk taip, kaip laukia kit, tikr moni, grtant namo motina
ar mona, vaikai, tarnaits, unys, kats.
Kai vilkausi lapi palt, man vl rankas pakliuvo maa
knygut. A j itraukiau, tai buvo plona, prastame popieriuje
prastai atspausdinta turgaus knygikt, panai broiras
mogus, gims sausio mnes" arba Kaip per savait atjau-
nti dvideimia met?".
Taiau, atsisds krsle ir usidjs akinius, nustebs ir
apimtas staiga plyksteljusios nuojautos, jog ia pats likimas,
ios turgaus knyguts aplanke perskaiiau: Traktatas apie
Stepi Vilk. Ne visiems."
tai kas buvo parayta knygelje, kuri a, vis labiau do-
mdamasis, perskaiiau tuo pradjimu:
36
 37

TRAKTATAS
APIE
STEPI VILK
Tik beproiams
38
 39

Kart gyveno toks padaras, vardu Haris, pramintas Stepi

Vilku. Jis vaikiojo dviem kojom, neiojo drabuius ir buvo
mogus, bet i tikrj vis dlto buvo stepi vilkas. Jis daug ko
imoko i to, k gali imokti galvoti mons, ir buvo gana
protingas. Bet neimoko vieno dalyko: bti patenkintas savimi
ir savo gyvenimu. Tas jam nepavyko, jis buvo nepatenkintas
mogus. Tai atsitiko tikriausiai todl, kad irdies gilumoje jis
visada inojo (arba tarsi ins), jog i tikrj ess visai ne
mogus, o vilkas i steps. Tegul protingi mons ginijasi, ar
jis tikrai buvo vilkas, ar kadaise, galbt dar prie gimim, i
vilko paverstas mogum arba gim mogum, bet buvo apdo-
vanotas stepi vilko siela ir jos apsstas, ar itas sitikinimas,
kad jis i tikrj ess stepi vilkas, buvo vien jo vaizduots ir
ligos vaisius. Juk, pavyzdiui, visai galimas daiktas, kad is
mogus gal savo vaikystje buvo laukinis, nesuvaldomas ir
netvarkingas, kad jo aukltojai mgino jame umuti vr ir
tuo paiu kaip tik j privert sivaizduoti ir patikti, kad jis i
tikrj vris, tik prisidengs plonu aukljimo ir monikumo
apvalkalu. Apie tai galima ilgai ir domiai kalbti ir netgi ia
tema parayti knyg; taiau Stepi Vilkui visa tai ninieko
neduot, nes jam buvo visikai tas pats, ar jame pabudino vilk
kerai, muimas ar jo paties vaizduot. Kad ir k apie tai gal-
vot kiti, kad ir k apie tai galvot jis pats, visa tai jam netu-
rjo jokios reikms, nes juk tuo vilko i jo neivarysi.
Taigi Stepi Vilkas turjo dvi prigimtis, mogik ir vil-
kik; toks buvo jo likimas, ir galbt is likimas nebuvo jau
toks ypatingas ir retas. Sakoma, kad jau yra pasitaik nemaai
moni, turjusi daug unies ar laps, uvies ar gyvats sa-
 40

vybi, bet jie dl to neturj joki ypating sunkum. iuose

monse mogus ir lap, mogus ir uvis gyveno vienas greta
kito, ir n vienas neskriaud kito, jie net vienas kitam pad-
davo, ir ne vienam mogui, kuris nemaai pasiek ir kuriam
visi pavydi, laim daniau atnedavo lap ar bedion, o ne
mogus. Tai juk ino kiekvienas. O Hariui darsi kitaip, mo-
gus ir vilkas jame negyveno vienas greta kito ir dar maiau
paddavo vienas kitam, bet nuolat mirtinai vaidijosi ir tik kan-
kino vienas kit, o kai viename kraujyje ir vienoje sieloje yra
du mirtini prieai, tuomet gyvenimas prastus. K gi,
kiekvienam sava dalia, ir niekam ji nra lengva.
Nors ms Stepi Vilkas jautsi ir gyveno ia tarsi vilkas,
ia tarsi mogus, kaip ir visi mirs padarai, taiau, kai jis
bdavo vilkas, jame nuolat buddavo mogus, stebdamas,
sprsdamas ir smerkdamas o tuo metu, kai jis bdavo mo-
gus, lygiai taip pat elgsi vilkas. Pavyzdiui, jei Hariui kaip
mogui ateidavo galv grai mintis, jei jam kildavo subtilus,
kilnus jausmas arba jei jis atlikdavo vadinamj ger darb,
tuomet vilkas jame iepdavo dantis, juokdavosi ir kruvina pa-
tyia rodydavo, koks juokingas, koks nedegantis visas is kilnus
spektaklis stepi vriui, vilkui, kuris juk irdyje kuo puikiau-
siai ino, kas jam patinka, btent vieniam risnoti stepmis,
kartais lakti krauj ar vytis vilk, ir tuomet kiekvienas
mogikas poelgis, irint vilko akimis, pasidarydavo baisiai
komikas ir nepatogus, kvailas ir tuias. Bet visikai taip pat
bdavo, kai Haris jausdavosi ir elgdavosi kaip vilkas, kai jis
kitiems rodydavo dantis, kai jausdavo neapykant ir mirtin
prieikum visiems monms, j melagingoms ir
isigimusioms manieroms, j paproiams. Tuomet jam
buddavo mogus, jis stebdavo vilk, vadindavo j gyvuliu,
vrim ir gadindavo, ir nuodydavo visus jo paprastus, sveikus
ir laukinius vilkikos btybs diaugsmus.
Tai tokie buvo Stepi Vilko reikalai, ir galima sivaizduoti,
kad Hario gyvenimas nebuvo perdaug malonus ir laimingas.
Bet tai dar nereikia, kad jis buvo pernelyg nelaimingas (nors
jam paiam, tarp kitko, taip atrod, bet juk kiekvienas mogus
jam tekusias kanias laiko didiausiomis). Taip ne-
 41

pasakysi apie jok mog. Netgi tas, kuriame nra vilko, dl to

nebtinai bus laimingas. Ir netgi nelaimingiausiam gyvenime
pasitaiko sault valand ir mayi laims gli tarp smlio
ir akmen. Taip buvo juk ir Stepi Vilkui. Jis daniausiai
bdavo labai nelaimingas, ito nepaneigsi, ir galdavo
nelaimingus padaryti kitus kai jis juos myldavo, o jie j.
Mat, visi, kurie j pamildavo, visada matydavo tik vien jo
pus. Daugelis j myljo kaip subtil, proting ir savotik
mog, o paskui pasibaisdavo ir nusivildavo, kai staiga atras-
davo jame vilk. O neaptikti jo negaldavo, nes Haris, kaip ir
kiekviena btyb, norjo, kad j mylt vis, ir todl nega-
ldavo nuneigti ir paslpti vilko kaip tik nuo t, kuri meil
labai brangino. Taiau bdavo ir toki, kurie jame myljo kaip
tik vilk, kaip tik laisv, laukinum, nesuvaldomum,
pavojingum ir stiprum, ir jie vlgi nepaprastai nusivildavo ir
susisielodavo, kai staiga pasirodydavo, kad laukinis, piktas
vilkas yra dar ir mogus, kad jis dar ilgisi grio ir velnumo,
dar nori klausytis Mocarto, skaityti eiles ir turti monijos
ideal. Kaip tik pastarieji daniausiai bdavo ypa nusivyl ir
pikti, ir todl Stepi Vilkas miedavo savo dvilypumo ir
prietaringumo taip pat visus svetimus likimus, su kuriais
susiliesdavo.
Bet kas dabar mano, jog pasta Stepi Vilk ir gali si-
vaizduoti jo graud, prietaravim suardyt gyvenim, tas vis
dlto klysta, jis toli grau visko neino. Jis neino, kad (juk
nra taisykls be iimties, ir vienas nusidjlis tam tikromis
aplinkybmis mielesnis Dievui, negu devyniasdeimt devyni
teisuoliai) kad ir Hariui vis dlto taip pat pasitaikydavo
iimi ir laiming dien, kad jame kartais vilkas, o kartais
mogus lygiai ir netrikdomas kvpuodavo, mstydavo ir jaus-
davo, kad kartkariais, labai retom valandlm, jie sudarydavo
taik ir gyvendavo vienas su kitu santarvje, ne vien tik vienas
miegodavo, o kitas tuo tarpu buddavo, bet vienas kit
stiprindavo ir vienas kit paremdavo. Kartais io mogaus
gyvenime, kaip ir visur pasaulyje, visa, kas prasta,
kasdienika, pastama ir dsninga, rods, teturjo vienintel
tiksl akimirk atsikvpti, nutrkti ir uleisti viet
kakokiam nepap-
 42

rastam dalykui, stebuklui, malonei. Ar ios trumpos, retos lai-

ms valandos palengvindavo, ar suvelnindavo vargan Stepi
Vilko dali, ar laim pagaliau atsverdavo kani, o gal
trumpa, bet stipri t nedaugelio valand laim sugerdavo ir
virydavo vis kani, bet tai vlgi kitas klausimas, ir tegu
apie j lig valios pamsto mons, neturintys ko veikti. Stepi
Vilkas irgi danai apie tai mstydavo, ir tos jo dienos bdavo
beprasmikos ir nenaudingos.
ia reikt pasakyti dar vien dalyk- Tokio tipo moni,
kaip Haris, yra gana daug, iam tipui priklauso ypa daug me-
ninink. Visi ie mons savyje turi dvi sielas, dvi esybes, die-
vikas ir velnikas pradas, motinikas ir tvikas kraujas, su-
gebjimas diaugtis ir sugebjimas kentti juose susimai ir
susiraizg lygiai taip pat prieikai ir padrikai, kaip Haryje
vilkas ir mogus. Ir ie mons, kuri gyvenimas labai
neramus, kartais, retomis savo laims akimirkomis, pajunta
toki jg ir tok neapsakom gro, trumputs laims puta
kartais itykta vir kani jros taip auktai ir akinamai, jog
ie trumpai blykstelj laims spinduliai palieia taip pat kitus
ir juos uburia. Nelyginant brangi, skraji laims puta vir
kani jros gimsta visi tie meno kriniai, kuriuose vienas
keniantis mogus vienai valandai taip auktai pakilo vir savo
likimo, jog jo laim spinduliuoja tarsi vaigd, ir visiems, kas
j mato, atrodo tarsi kakas amina, tarsi savo paties laims
sapnas. Visi ie mons, kad ir kaip vadintsi j darbai ir
kriniai, i esms visai neturi gyvenimo, tai yra j gyvenimas
nra btis, jis neturi pavidalo, jie nra herojai, menininkai,
mstytojai ta prasme, kaip kiti yra teisjai, gydytojai, batsiuviai
ar mokytojai, bet j gyvenimas aminas, sopulingas
judjimas ir vilnijimas, jis nelaimingas ir skausmingai
sualotas, jis baisus ir beprasmikas, jei nelaikysime prasme
kaip tik t ret vyki, darbu, mini ir krini, kurie sublyksi
virum tokio gyvenimo chaoso. Tarp io tipo moni kilo
pavojinga ir baisi mintis, kad galbt visas mogaus gyvenimas
tra didel klaida, mus ir nepasiseks promots prielaikinis
gimdymas, klaikus ir iurpiai nepavyks gamtos eksperimentas-
Bet tarp j kilo ir kitokia mintis kad mogus galbt yra ne
vien tik pusiau
 43

protingas gyvulys, bet ir diev vaikas, kuriam skirtas nemirtin-

gumas.
Kiekvienas moni tipas turi savo poymi, savo skiriamj
bruo, kiekvienas turi savo dorybi ir yd, kiekvienas savo
mirtin nuodm. Vienas Stepi Vilko bruo tas, kad jis buvo
vakaro mogus. Rytas jam buvo netiks paros laikas, kurio jis
bijodavo ir kuris jam niekada nieko gero neatnedavo.
Niekada, n vien savo gyvenimo ryt jis nebuvo tikrai
linksmas, n karto priepieio valandom nepadar nieko gero,
neturjo ger sumanym, nesuteik diaugsmo nei sau, nei
kitiems. Tik popieiais i lto atildavo ir atgydavo, tik vaka-
r, geromis savo dienomis, jis bdavo vaisingas, veiklus, o kar-
tais kartas ir linksmas. Su tuo buvo susijusi ir jo vienatvs ir
nepriklausomybs reikm. N vienas mogus niekada neturjo
didesnio, aistringesnio nepriklausomybs poreikio, kaip jis.
Jaunystje, kai dar buvo neturtingas ir sunkiai pelnydavo duo-
n, jis veriau badaudavo ir vaikiodavo nuplyusiais drabu-
iais, kad tik igelbt truputl nepriklausomybs. Jis niekada
neparsidav nei u pinigus, nei dl gerovs, nei moterims, nei
io pasaulio galingiesiems ir, kad isaugot savo laisv, tks-
tanius kart atmesdavo ir paneigdavo tai, k visi laik jo
nauda ir laime. Nieko jis taip neapkent ir nesibaisjo, kaip
minties eiti kakokias pareigas, laikytis kakokio dienos ir met
suskirstymo, paklusti kitiems. Kontoros, kanceliarijos, ratins
jis neapkent lyg mirties, o baisiausia, kas jam galjo
prisisapnuoti, buvo kareivini nelaisv. Jis mokjo ivengti
vis t dalyk, danai didelmis aukomis. ia slypjo jo jga ir
doryb, ia jis buvo nepalenkiamas ir nepaperkamas, ia jo
charakteris buvo tvirtas ir tiesmukas. Taiau su ia dorybe
vlgi buvo glaudiausiai susijusi jo kania ir likimas. Jam klo-
josi taip, kaip klojasi visiems: tai, ko atkakliausiai iekojo ir
siek visu savo esybs potraukiu, tai gaudavo, bet tokiu di-
deliu kiekiu, kuris mogui jau nebeeina sveikat. I pradi
tai buvo jo svajon ir laim, vliau jo kartus likimas. Trok-
tantis valdios sta nuo valdios, piniguoius nuo pinig,
vergas nuo vergovs, troktantis malonum nuo ma-
lonum. Taip ir Stepi Vilkas uvo nuo savo nepriklausomy-
 44

bs- Jis pasiek 'savo tiksl, jis darsi vis nepriklausomesnis,

niekas negaljo jam sakinti, prie nieko jam nereikjo taikytis,
pats vienas laisvai apsprsdavo savo poelgius. Juk kiekvienas
stiprus mogus neivengiamai pasiekia tai, ko veria iekoti
tikras jo esybs potraukis. Taiau, pasieks laisv, Haris staiga
pajuto, kad jo laisv mirtis, kad jis vienas, kad pasaulis
kakaip kraupiai dav jam ramyb, kad jam daugiau neberpi
nei mons, nei jis pats, kad jis pamau dsta, vis labiau ir
labiau retjant izoliuotumo ir vienatvs orui. Dabar pasirod,
kad vienatvs ir nepriklausomybs jis jau nebetrokta ir
nebesiekia, kad tai tik jo lemtis, jo pasmerkimas, kad ma-
gikas trokimas sumanytas ir jau nebeataukiamas, kad niekas
nebepads, nors ir kaip ilgesingai, kupinas geriausios valios jis
tiest rankas ir bt pasiruos jungtis ir bendrauti: dabar j
paliko vien. Kartu monms jis visai nekl neapykantos ir
pasibjaurjimo. Atvirkiai, jis turjo labai daug draug.
Daugeliui jis patiko. Bet visada susilaukdavo tiktai simpatijos
ir draugikumo, bdavo kvieiamas, jam dovanodavo dovanas,
raydavo mielus laikus, bet niekas su juo nesuartdavo,
niekada neatsirasdavo sait, niekas nenorjo ir nesugebjo
dalytis su juo gyvenimu. Dabar j gaub vienij oras toji
tyli atmosfera, tas islydimas i aplinkos, tas nesugebjimas
bendrauti, prie kur ir valia, ir trokimas buvo bejgiai. Tai ir
buvo vienas reikmingiausi jo gyvenimo bruo.
Kitas bruoas buvo tas, kad jis priklaus saviudiams. ia
reikia pridurti, jog klaidinga vadinti saviudiais tik tuos mo-
nes, kurie i tikrj nusiudo. Tarp pastarj yra netgi daug
toki, kurie saviudiais tampa, taip sakant, atsitiktinai, po-
linkio saviudyb jie gali ir neturti. Tarp moni, nepasi-
ymini rykia asmenybe, rykiu likimu, tarp eilini ir bandos
moni pasitaiko toki, kurie nusiudo, bet pagal vis savo
charakter anaiptol nepriklauso saviudi tipui, kai tuo tarpu
vlgi daugelis, galbt dauguma i t, kurie pagal savo esyb
priklauso saviudiams, i tikrj niekada nepakelia prie
save rankos. Saviudis o Haris toks buvo nebtinai turi
gyventi, ypa glaudiai susijs su mirtimi taip galima
gyventi ir nebnant saviudiu. Bet saviudiui bdinga tai,
 45

kad jis savj a", nesvarbu, teistai ar neteistai, junta

tarsi ypa pavojing, nepatikim ir nesaug gamtos daig, kad
pats sau jis atrodo toks begaliniai nesaugus ir paliktas pavojui,
tarsi stovt ant siaurutls uolos virns, kur tereikia
maiausio iorinio stumteljimo arba menkiausio vidinio silp-
numo, kad nukrist tutum. io tipo moni likimui bdinga
tai, kad saviudyb jiems yra vis tiktiniausi mirties ris,
bent jau j pai supratimu. i nuotaik, kuri beveik visada
pastebima dar ankstyvoje jaunystje ir lydi iuos mones vis
gyvenim, sukelia ne kakokia ypatingai silpna gyvybin jga,
atvirkiai, tarp saviudi" pasitaiko nepaprastai atkakli,
godi ir drsi natr. Bet lygiai taip pat, kaip yra moni,
kurie, nors truput sunegalav, kariuoja, taip ir ie mons,
kuriuos vadiname saviudiais" ir kurie visuomet labai
jausmingi ir jautrs, nuo menkiausio sukrtimo link
intensyviai pasiduoti saviudybs miniai. Jei turtume moksl,
kuris drsiai ir su didele atsakomybe nagrint mog, o ne
vien gyvenimo reikini mechanizmus, jei turtume kak pa-
naaus antropologij, psichologij, ie faktai bt inomi
kiekvienam.
Tai, kas ia ms buvo pasakyta apie saviudius, lieia,
inoma, tik paviri, tai psichologija, vadinasi, fizikos dalis.
Panagrinjus metafizikai, reikalas atrodo kitaip ir daug ai-
kiau, nes, itaip svarstant, saviudiai mums irykja kaip
mons, jaui kalt u savo suindividualjim, kaip sielos,
kuri gyvenimo tikslas ne tobulti ir vystytis, o irti, grti
prie motinos, prie Dievo, visat. Daugelis toki natr visi-
kai nepajgia kada nors baigti gyvenimo tikra saviudybe, nes
jie giliai suvok jos nuodmingum. Vis dlto mums jie yra
saviudiai, nes iganym regi mirtyje, o ne gyvenime, jie pa-
siruo nusieminti ir isiadti, sunaikinti save ir grti
pradi.
Kaip kiekviena jga gali (o tam tikromis aplinkybmis ir
turi) pavirsti silpnybe, taip tipikas saviudis, atvirkiai, gali
savo tariam silpnyb paversti jga ir atspara, o itai jis daro
labai danai. Toks yra ir Haris, Stepi Vilkas. Kaip ir tks-
taniams toki, kaip jis, mintis, kad kiekvien minut gali
 46

laisvai mirti, jam pasidar ne vien jaunatvikai melancholikas

fantazijos aismas, ne, ita mintis jam virto paguoda ir atspa-
ra. Tiesa, kaip ir visiems jo tipo monms, kiekvienas sukrti-
mas, kiekvienas skausmas, kiekviena bloga gyvenimo situacija
jam tutuojau paadindavo nor j ivengti mirtimi. Bet pa-
mau i io polinkio jis susikr kaip tik nauding gyvenimui
filosofij. sismoninta mintis, kad is atsarginis ijimas visa-
dos atdaras, jam teik jg, leido smalsiai patyrinti skausmus
ir negandas, ir kai jam visikai prastai sekdavosi, jis retkar-
iais, apimtas nuomaus diaugsmo, savotikos piktdiugos,
galvodavo: Vis dlto domu pairti, kiekgi i tikrj gali
mogus pakelti! Kai kantryb pasibaigs, tereiks atsidaryt duris,
ir viso labo". Yra labai daug saviudi, kuriems i mintis
teikia nepaprast jg.
Antra vertus, visiems saviudiams taip pat yra pastama
kova su saviudybs pagunda. Kakokiame savo sielos kampu-
tyje kiekvienas puikiausiai ino, kad nors saviudyb ir yra
ieitis, bet vis dlto ji tra tik iek tiek menkas ir neteistas
atsarginis ijimas, kad i esms daug kilniau ir graiau, kai
tave nugali ir patiesia gyvenimas, o ne tavo paties ranka. is
inojimas, i nevari sin, kurios altinis tas pats, kaip ir
negrynos onanist sins, didium saviudi" pastmja
nuolatinn kovon su j pagunda. Jie grumiasi taip, kaip klep-
tomanas grumiasi su savo yda. Stepi Vilkui taip pat buvo ge-
rai inoma ita kova, jis grmsi, visaip keisdamas ginklus.
Gal gale, nugyvenus apie keturiasdeimt septynerius metus,
jam galv atjo viena laiminga ir ne tokia jau nekalta mintis,
kuri jam danai keldavo diaugsm. Jis nusprend, kad
penkiasdeimtasis gimtadienis bus toji diena, kuri gals nusi-
udyti. T dien, taip jis susitar su savimi, jam bus valia pasi-
naudoti ar nepasinaudoti atsarginiu ijimu, nelygu nuotaika.
Ir tegu dabar jam kad ir kas atsitinka, tegu jis suserga,
nuskursta, susilaukia kani ir kartlio viskas terminuota,
viskas tegali trukti daugi daugiausia tik iuos kelet met,
mnesi, dien, kuri skaiius kasdien maja! Ir i tikrj
dabar jis kur kas lengviau pakeldavo visokius nemalonumus,
kurie anksiau j bt smarkiau ir ilgiau kankin, galbt netgi
sukrt
 47

iki sielos gelmi. Kai jam dl ko nors bdavo ypa sunku, kai
prie jo gyvenimo tutumo, vieniumo ir sulaukjimo dar prisi-
ddavo ypating skausm ir neteki, jis galdavo skausmams
tarti: Luktelkit, dar dveji metai ir a jus pergalsiu!" Ir
tuomet jis meiliai vaizduodavosi, kaip penkiasdeimtj savo
gimtadienio ryt plauks laikai ir sveikinimai, o jis, pasikliau-
damas savo skustuvu, atsisveikins su visais skausmais ir u-
darys paskui save duris. Tegu tuomet pavilpia podagra kau-
luose, melancholija, galvos sopuliai ir skrandio skausmai.

Dar lieka individual Stepi Vilko fenomen, o ypa jo

savotik santyk su miesionija, vadinasi, abu iuos reikinius,
paaikinti j pagrindiniais dsniais. Imkime ieities taku,
kadangi tai savaime prayte praosi, kaip tik jo santyk su
miesionikja" sfera!
Jo paties supratimu, Stepi Vilkas gyveno visikai u mies-
ioniko pasaulio rib, nes neturjo eimyninio gyvenimo ir
nepaino socialinio garbs trokimo. Jis jautsi kartais ess tik
vieniius, kartais originalas ir liguistas atsiskyrlis, kartais
pernelyg normalus, turs genijaus duomen, pakils vir
maui eilinio gyvenimo norm individas. Jis smoningai
niekino miesion ir didiavosi, jog pats ne toks. Vis dlto tam
tikra prasme gyveno visikai miesionikai: turjo banke
pinig ir rm neturtingus giminaiius, rengsi nors ir
nerpestingai, bet padoriai, taip, kad nekrist akis, stengsi
sugyventi su policija, mokesi valdybomis ir kitokiais valdios
organais. O be to, kakokia stipri, paslaptinga aistra j nuolat
trauk siaurut miesionik pasaul, tylius, padorius
eimyninius namus su variais sodeliais, iblizgintomis
laiptinmis ir visa j kuklia tvarkos ir padorumo atmosfera.
Jam patiko turti nedideli yd ir bti ekstravagantikam,
jaustis paaliniu miesionikoje sferoje, keistuoliu arba
genijum, taiau jis niekada nebuvo sikrs ir negyveno, jei
taip galima pasakyti, gyvenimo provincijose, kur nebra
miesionikumo. Jis laisvai nesijaut nei tarp moni,
sudarani iimtis ir vartojani prievart, nei tarp
nusikaltli ar beteisi, bet niekada nepaliko miesioni
provincijos, visada buvo susijs su j normomis
 48

ir atmosfera, nors is ryys ir reik prietaravim ir mait.

Be to, jis buvo smulkiaburuazikai aukljamas ir nuo tada
ilaik daugyb svok ir ablon. Teorikai jis n kiek nebuvo
nusistats prie prostitucij, bet pats nebt galjs rimtai
irti prostitut ir i tikrj laikyti j sau lygia. Politin
nusikaltl, revoliucionieri ar dvasin suvediotoj, kur boi-
kotuodavo valstyb ir visuomen, jis galjo pamilti kaip brol,
bet vagiui, silauliui, udikui jis nebt pajuts nieko dau-
giau, kaip tik gana miesionik gailest.
Taigi viena savo esybs ir elgsenos dalimi jis nuolat pripa-
ino ir teig tai, su kuo antrja kovojo ir k neig. Uaugs
ipuoseltuose miesionikuose namuose, kur tvirtai laikytasi
formos ir paproi, jis viena savo sielos dalimi visada buvo
itikimas ito pasaulio tvarkai, nors jau seniai individualiavosi,
perengdamas galim miesionikumo rib, ir seniai i-
sivadavo nuo miesioniko idealo ir miesioniko tikjimo
esms.
O miesionikumas", i nuolat egzistuojanti mogaus b-
sena, yra ne kas kita, kaip mginimas rasti kompromis, kaip
siekimas pusiausviro vidurio tarp daugybs kratutinum ir
prietaring mogaus elgesio poli. Panagrinkime kaip pa-
vyzd vien i poli, kad ir prieingum tarp ventojo ir itvir-
klio, ir ms palyginimas greitai bus suprantamas. mogus
gali visikai atsiduoti dvasiniam gyvenimui, priartti prie die-
viko prado, ventojo idealo. Jis, atvirkiai, gali visai atsiduo-
ti savo instinktams, savo jusliniams norams ir sutelkti visas
savo pastangas akimirksn trunkaniam diaugsmui pasiekti.
Vienas kelias veda link ventojo, link dvasios kankinio, link
atsidavimo Dievui. Kitas kelias veda link itvirklio, link ins-
tinkt kankinio ir link atsidavimo dljimui. Taigi miesionis
stengiasi gyventi tarp abiej keli, saikingam vidury. Jis nie-
kada savs neisiads, neatsiduos nei svaiguliui, nei askezei,
jis niekada nebus kankinys, niekada nesutiks ti atvirkiai,
jo idealas ne atsidavimas, bet savojo a" ilaikymas, jis ne-
siekia nei ventumo, nei jo prieybs, btinyb jam nepaken-
iama, jis, tiesa, nori tarnauti Dievui, bet nori tarnauti ir svai-
guliui, jis, tiesa, nori bti dorybingas, bet ir emje nori tru-
 49

putel pagyventi savo malonumui. Trumpai tariant, jis mgina

sikurti viduryje, tarp kratutinum, nuosaikioje ir sveikoje
zonoje, be smarki vtr ir audr, ir tai jam pasiseka, taiau
tik atsisakius gyvenimo ir jausmo intensyvumo, kur teikia
btinyb ir kratutinumus atgrtas gyvenimas. Intensyviai gy-
venti galima tik savojo a" kaina. O miesionis nieko labiau
nevertina, kaip savojo a" (tarp kitko, tik rudimentikai te-
isivysius a"). Vadinasi, intensyvumo kaina jis laimi isi-
laikym ir saugum, vietoj atsidavimo Dievui gauna sins
ramyb, vietoj diaugsmo pasitenkinim, vietoj laisvs
patogum, vietoj mirtinos kaitros maloni temperatr.
Todl miesionis i esms yra btyb su silpnu gyvenimo
impulsu, baugti, bijanti bent kiek savs isiadti, lengvai
valdoma. Todl ir vietoj valdios jis pastat daugum, vietoj
prievartos statym, vietoj atsakomybs balsavimo
procedr.
Aiku, kad i silpna ir baikti btyb, nors ir kain kiek j
toki bt, negali isilaikyti, kad dl savo ypatybi ji negali
pasaulyje atlikti kito vaidmens, kaip riuk banda tarp besi-
bastani vilk. Vis dlto matome, kad tais laikais, kai valdo
labai stiprios natros, miesionis, nors ir priremiamas prie
sienos, taiau niekada neva, retkariais, regis, net
viepatauja pasauly. Kaipgi taip atsitinka? Nei gausi jo banda,
nei doryb, nei sveikas protas, nei organizacija nestengt
igelbti jo nuo praties. Tiems, kuri gyvenimo intensyvumas
nuo pat pradi labai susilpnintas, gyvybs nepalaikys jokie
pasaulio vaistai. Ir vis dlto miesionija gyvena, ji stipri, ji
klesti. Kodl?
Atsakymas: dl stepi vilk. I tikrj, gyvybin miesio-
nijos jga visikai priklauso ne nuo normalij jos nari sa-
vybi, bet nuo gausybs autsaideri, kuriuos ji prisitraukia
savo ideal miglotumo ir begalinio lankstumo dka. Miesio-
nijoje visuomet gyvena daugyb stipri ir laukini natr.
Ms Stepi Vilkas Haris charakteringas pavyzdys. Nors jo
individualybs isivystymas gerokai pereng galim
miesioniui rib, nors meditacijos palaima jam inoma ne
blogiau, kaip nirus neapykantos ir savs nerentimo
diaugsmas, nors jis niekina statym, doryb ir sveik prot,
vis dlto jis yra miesionijos kalinys ir negali nuo jos pabgti.
Taigi tikrosios mies-
 50

ionijos mas supa plats monijos sluoksniai, daugyb tks-

tani gyvybi ir intelekt, nors ir peraugusi miesionij ir
linkusi laisvai gyventi ir siekti absoliuto, bet prisiriusi prie
miesionijos infantiliniais jausmais ir truput per daug usi-
krtusi jos gyvenimo intensyvumo silpninimu, taiau vis dlto
kakaip sustingusi miesioni joje, kakaip jai priklausom,
sipareigojusi ir jai tarnaujani. Mat, miesionij laikosi
principo, prieingo didij principui: kas ne prie mane, tas
u mane!
Jei, tuo remdamiesi, panagrinsime Stepi Vilko siel, tai
pasirodys, kad jis jau vien dl aukto jo individualybs lygio
nra miesionis nes bet kokia labai isivysiusi
individualyb atsigria prie savj a" ir linksta vl j
sunaikinti. Mes matome, kad jame gldi vienodai stiprs ir
ventojo, ir itvirklio impulsai, taiau dl kakokio silpnumo
ar vangumo jis negaljo nuskrieti laisv laukin visat,
negaljo veikti sunkios, motinikos miesionijos vaigds
traukos. Tai tokia jo padtis pasaulio erdvje, tai toks jis
suvarytas. Daugelis intelektual, didiuma meno moni
priklauso iam tipui. Tik stipriausi i j isiveria i
miesionikos ems atmosferos ir patenka kosmos, o visi
kiti rezignuoja arba eina kompromisus, nekenia miesionijos
ir vis dlto jai priklauso, j stiprina, lovina ir gal gale turi j
pripainti, kad kaip nors galt gyventi. Tragizmui ios ne-
suskaiiuojamos egzistencijos dar nepribrendusios, bet jos pri-
brendusios vis dlto gana didelei neskmei ir piktai lemiai,
kurios pragare talentai visai iverda ir pasidaro vaisingi. Tie
nedaugelis, kurie isiveria, pasiekia absoliut ir lovingai
va, jie tragiki, j skaiius nedidelis. O kitiems,
neisiverusiems, kuri talentus miesionij danai labai
pagarbiai vertina, atdara treioji karalyst, sivaizduojamas,
bet suverenus pasaulis jumoras. Nerimastingi stepi vilkai,
ie nuolat ir baisiai keniantys, kuriems neskirta galios,
btinos tragizmui, isiverimui vaigdt erdv, kurie jauia
paaukim absoliutui ir vis dlto absoliute negali gyventi,
jiems, jei j dvasia usigrdino kaniose ir pasidar elastinga,
yra taiki ieitis jumoras. Jumoras kakodl visuomet lieka
miesionikas, nors tikras miesionis nesugeba jo suprasti. Jo
sivaizduojamoje sferoje
 51

siknija painus, daugialypis vis stepi vilk idealas: ia

galima tuo paiu metu ne tik pritarti ventajam ir itvirkliui,
prilenkti plonus prie vienas kito, bet ir miesion jungti
pritarim. Juk atsidavusis Dievui visikai gali pritarti
nusikaltliui, ir atvirkiai, bet jie abu, o ir visi kiti mons
absoliutai, negali pritarti netgi tam neutraliam, abejingam
viduriui, miesionikumui. Tik vienas jumoras, puikiausias
iradimas t, kuri maksimalizmas sukaustytas, t, kurie
beveik tragiki, t, kurie labai gabs, bet nelaimingi, tik vienas
jumoras (galbt saviiausias ir genialiausias monijos
laimjimas) pasiekia tai, kas nemanoma, aprpia ir sujungia
savo prizmi spinduliavimu visas monijos gyvenimo sritis.
Gyventi pasaulyje, tarsi tai nebt pasaulis, gerbti statym ir
vis dlto j pranokti, turti, tarsi neturtum", atsisakyti, tarsi
tai bt joks atsisakymas, gyvendinti visus iuos mgstamus
ir danai formuluojamus didios gyvenimo iminties rei-
kalavimus tegali vien jumoras.
Ir jeigu tik Stepi Vilkui, kuris tam turi ir talent, ir polink,
tvankiame savo pragaro chaose pasisekt ispausti, isunkti
stebukling grim, jis bt igelbtas. Bet jam dar daug ko
trksta. Taiau galimyb, viltis yra. Kas j myli, kas j ujauia,
tepatinki jam io isigelbjimo. Tuomet jis, inoma, visam
laikui sustingt miesionikume, bet jo kanios bt pakenia-
mos, bt vaisingos. Jo santykis su miesioniku pasauliu, ir
meilje, ir neapykantoje, netekt sentimentalumo, ir jo susiji-
mas su iuo pasauliu nustot j nuolatos kankins tarsi gda.
Kad tai pasiekt arba gal gale galbt vis dlto rytsi
uoliui visat, toks Stepi Vilkas vien kart turt stoti
akistaton pats su savimi, turt giliai pavelgti savo sielos
chaos ir visikai suvokti pat save. Tuomet jo abejotina
egzistencija jam atsiskleist visu savo nepakeiiamumu, ir
ateityje jis jau nebegalt pabgti i savo instinkt pragaro
sentimentali paguodos filosofij, o i jos vl akl savo
vilkikumo svaigul. mogus ir vilkas bt priversti atpainti
vienas kit be apgauling jausmo kauki, tiesiai pasiirti
vienas kitam akis. ia jie arba sprogt ir aminai isiskirt,
tada nebelikt Stepi Vilko, arba, nuviesti jumoro viesos,
sukurt santuok i iskaiiavimo.
Galimas daiktas, kad Hariui vien dien pasitaikys i
pasku-
 52

tin galimyb. Galimas daiktas, kad jis vien dien imoks save
painti, arba gavs vien i ms maj veidrodi, arba su-
sitiks nemirtingj, arba galbt viename i ms magikj te-
atr surads tai, ko jam reikia, kad galt ilaisvinti savo ap-
leist siel. Jo laukia tkstaniai toki galimybi, jo likimas
jas magikai traukia, visi ie miesionijos autsaideriai gyvena
i magik galimybi atmosferoje. Tereikia menkniekio, ir
aibas trenkia.
Ir visa tai labai gerai inoma Stepi Vilkui, net jeigu jis
niekada neivys i savo vidins biografijos metmen. Jis
jauia savo padt visatoje, jis jauia ir pasta
nemirtinguosius, jis jauia, jog gali susitikti su paiu savimi, ir
bijo to, jis ino, kad yra veidrodis, kur jam taip reikt
vilgtelti ir kur pavelgti jis taip mirtinai bijo.

Baigiant savo studij, belieka atskleisti dar vien,

paskutin fikcij, vien principin apgavyst. Visokie
paaikinimai", visokia psichologija, visokie mginimai
suprasti reikalauja pagalbini priemoni, teorij, mitologij,
melo; ir padorus autorius, jei galima, savo dstymo pabaigoje
turt neumirti atskleisti io melo. Jei a sakau viruje"
arba apaioje", tai ia juk jau bus tvirtinimas, kur reikia
paaikinti, nes virus ir apaia egzistuoja tik mstyme, tik
abstrakcijoje. Pasaulis savaime neino nei viraus, nei
apaios.
Trumpai tariant, Stepi Vilkas" taip pat fikcija. Jei
Haris jauiasi ess vilkmogis ir tariasi ess sudarytas i
dviej prieik ir prieing btybi, tai tas viso labo tra
supaprastinta mitologija. Haris visai ne vilkmogis, ir jei mes
tartum patikjome melu, kur jis pats sugalvojo ir kuriuo tiki, ir
jei i tikrj mginome j nagrinti ir interpretuoti kaip dvilyp
btyb, kaip Stepi Vilk, tai mes, vildamiesi, kad mus bus
lengviau suprasti, pasinaudojome apgaule, kuri dabar
bandysime atitaisyti.
Padalijimas vilk ir mog, instinkt ir dvasi, kurio
Haris griebiasi, stengdamasis savo likim padaryti
suprantamesn, tai labai grubus supaprastinimas, tai
tikrovs iprievartavimas, mginant tikinamai, bet klaidingai
paaikinti prietaravimus, kuri is mogus suranda savyje ir
kurie, jam atrodo,
 53

yra jo nemenk kani altinis. Haris randa savyje mog",

tai yra mini, jausm, kultros, sutramdytos ir rafinuotos pri-
gimties pasaul, alia to jis savyje taip pat randa ir vilk", tai
yra tams instinkt, atiaurumo, iaurumo, nerafinuotos, gru-
bios prigimties pasaul. Nors i pairos jo esyb buvo aikiai
padalyta dvi viena kitai prieikas sferas, jis nuolat
pastebdavo, kad vilkas ir mogus kakiek laiko, kakoki
laiming akimirk sugyvena vienas su kitu. Jei Haris
pamgint nustatyti, kiek dalyvauja mogus ir kiek dalyvauja
vilkas kiekvienu jo gyvenimo momentu, kiekviename jo poelgy,
kiekviename jo pojty, jis i karto patekt aklaviet, ir visa jo
avi vilko teorija nueit vjais. Juk n vienas mogus, net
primityvus negras, net idiotas nra taip maloniai paprastas,
jog galima bt paaikinti, kad jo prigimtis sudaryta tik i
dviej ar trij pagrindini element sumos; o jau paaikinti
tok diferencijuot mog, kaip Haris, naiviai j dalijant vilk
ir mog, yra visai beviltikai vaikikas bandymas. Haris
sudarytas ne i dviej btybi, o i imt, i tkstani. Jo
gyvenimas (kaip ir kiekvieno mogaus gyvenimas) vyksta ne tik
tarp dviej poli, madaug toki, kaip instinktas ir dvasia arba
ventasis ir itvirklis, jis vyksta tarp tkstani, tarp galybs
por poli.
Nesistebkime, 'kad toks imaningas ir protingas mogus,
kaip Haris, laiko save Stepi Vilku", kad jis tariasi ireikis
turting ir sudting savo gyvenimo sandar tokia paprasta,
tokia grubia, tokia primityvia formule. mogus tesugeba
mstyti labai nedideliu mastu, ir net intelektualiausias ir
labiausiai isimokslins mogus pasaul ir save visada mato
pro labai naivi, supaprastinani ir melaging formuli
akinius bet daniausiai save! Juk tai, matyt, gimtas ir
visikai natraliai kylantis kiekvieno mogaus poreikis
sivaizduoti save kaip vienov. Nors ir labai danai, nors ir
labai stipri smgi yra susilaukusi i iliuzija, ji vl ir vl
atgyja. Teisjas, sdintis prieais udik ir irintis jam akis,
akimirk igirsta udik kalbant jo (teisjo) balsu ir savo
viduje taip pat atranda visus udiko polkius, sugebjimus,
galimybes, o jau kit akimirk jis vl vienov, vl tampa
teisju, sitraukia savo sivaizduoto ,,a kiaut, atlieka savo
pareig ir nuteisia udik mirti.
 54

O jeigu ypa gabiose ir jautriai organizuotose moni sielose

blyksteli daugialypumo nuojauta, jeigu jie, kaip ir kiekvienas
genijus, sugriauna asmenybs vienovs iliuzij ir pasijunta es
daugialypiai, pasijunta tarsi daugelio a" kamuolys, ir
tereikia tik jiems apie tai isitarti, ir dauguma juos tutuojau
kalina, pasiaukia pagalb moksl, konstatuoja izofrenij ir
apsaugoja monij, kad neigirst tiesos auksmo i i
nelaimingj lp. Taiau kam ia auinti burn, kam sakyti
dalykus, kurie kiekvienam mstaniam ir taip inomi, bet
kuriuos neprasta sakyti? Taigi, jeigu jau koks nors mogus
rytasi sivaizduot a" vienov praplsti iki dualizmo, tai jis
jau beveik genijus, iaip ar taip, reta ir domi iimtis. Bet i
tikrj joks a", net naiviausias, nra vienov, o labai
vairiapusikas pasaulis, nedidelis vaigdtas dangus, form,
pakop ir bsen, paveldjim ir galimybi chaosas. O kad
kiekvienas skyrium stengiasi chaos laikyti vienove ir kalba
apie savo a", tarsi tai bt paprastas, tvirtai suformuotas ir
aikiai apibrtas reikinys, tai i apgaul, prasta kiekvienam
mogui (netgi turiniam didiausi siekim), atrodo tokia pati
btinyb, toks pat gyvenimo reikalavimas, kaip kvpavimas ir
valgis.
Apgaul i pagrsta paprasta metafora. Knu kiekvienas
mogus vientisas, o siela ne. Ir poezijoje, net
rafinuoiausioje, pagal tradicij nuolat operuojama tariamai
vientisais, tariamai vieningais veikjais. Ligiolinje poetinje
kryboje specialistai, inovai labiausiai vertina dram, ir
teistai, nes ji teikia (arba galt teikti) didiausi galimyb
pavaizduoti a" kaip kakoki daugyb jei tam
neprietaraut grubi ior, kuri kiekvien dramos veikj
apgaulingai parodo kaip vienov, kadangi jis gldi
neabejotinai unikaliame, vieningame, ubaigtame kne.
Labiausiai naivioji estetika vertina vadinamj charakteri
dram, kurioje kiekvienas veikjas reikiasi kaip kakokia gana
irykinta ir izoliuota vienov. Tik neaikiai ir pamau kai
kuriems smilkteli nuojauta, kad visa tai galbt tra pigi ir
pavirutinika estetika, kad mes klystame, taikydami didiesiems
ms dramaturgams puikias, bet mums negimtas, o vien
bruktas groio svokas, antik, kuri, visur remdamasi matomu
knu, i tikrj ir praman a" fikcij, veikjo fikcij. Poeti-
 55

niuose senovs Indijos kriniuose i svoka visikai neinoma,

ind ep herojai ne veikjai, o minios veikj, eils
inkarnacij. Ir ms iuolaikiniame pasaulyje yra poetini
krini, kuriuose, prisidengiant veikj ir charakteri aismu,
mginama, autoriui galbt ir ne visikai tai sismoninus,
pavaizduoti sielos vairum. Kas nori tai suprasti, turi
vienkart rytis pavelgti tokio poetinio krinio veikjus ne
kaip atskiras btybes, bet kaip kakokios auktesns
vienovs (kad ir poeto sielos) dalis, puses, vairius aspektus.
Kas itaip vertins, sakysim, Faust", tam Faustas,
Mefistofelis, Vagneris ir visi kiti bus kakokia vienov, kakoks
superveikjas, ir tik ioje auktesniojoje vienovje, ne
atskiruose personauose, yra kakokia tikrosios sielos esms
uuomina. Kai Faustas itaria posak, pagarsjus tarp
mokytoj, keliant baim susiavjusiam filisteriui: Deja, dvi
sielos manyje gyvena!", tuomet pamirta Mefistofel ir daugel
kit siel, kurios taip pat yra jo krtinje. Juk ir ms Stepi
Vilkas mano, kad savo krtinje neiojasi dvi sielas (vilko ir
mogaus) ir kad dl to jo krtinje jau baisiai ankta. Krtin,
knas juk visada vienas, bet siel juose gyvena ne dvi ar
penkios, o nesuskaiiuojama daugyb; mogus svognas,
susidedantis i imt lukt, audinys, susidedantis i daugybs
sil. Tai suprato ir tiksliai inojo senieji azijieiai, o budist
jogai yra irad tiksli technik, kaip demaskuoti asmenybs
iliuzij. Linksmas ir vairiapusis monijos aidimas: iliuzija,
kuriai demaskuoti Indija plksi tkstant met, tai ta pati
iliuzija, kuriai stiprinti ir palaikyti tiek pat pastang reikjo
Vakarams-
Jeigu iuo poiriu panagrinsime Stepi Vilk, tai mums
bus aiku, kodl jis taip kenia dl savo juokingo dvilypumo.
Jis, kaip ir Faustas, mano, kad dviej siel vienai vienintelei
krtinei es jau per daug ir kad nuo j krtin turt plyti. Bet
j, prieingai, jam dar per maa, ir Haris baisiai prievartauja
savo varg siel, mgindamas j suvokti kaip tok primityv
vaizd. Haris, nors ir labai isilavins mogus, elgiasi lyg koks
laukinis, temokantis suskaiiuoti tik iki dviej. Vien dal savs
jis vadina mogum, kit vilku ir mano, kad tai jau viskas ir
nieko nebepridursi. mog" jis kema visa, k randa
 56

savyje dvasika, rafinuota arba bent kultringa, o vilk

visa, kas instinktyvu, atiauru ir chaotika. Bet gyvenime ne
taip jau paprasta viskas, kaip ms mintyse, ne taip grubu,
kaip ms skurdioje idiot kalboje, ir Haris dvigubai
apsigauna, naudodamasis iuo laukiniu vilko metodu. Haris,
nuogstaujame, jau priskiria mogui" itisas savo sielos
sritis, kurioms dar toli iki mogaus, o vilkui priskiria tokias
savo bdo dalis, kurios seniai pranoko vilk.
Kaip ir visi mons, Haris mano gana gerai ins, kas yra
mogus, taiau i tikrj visikai ito neino, nors neretai,
sapnuose ir kitose, sunkiai sukontroliuojamose smons bse-
nose, tai nujauia. O kad jis neumirt i nuojaut, kad jas
kaip galima geriau simint! Juk mogus ne sustings ir
pastovus pavidalas (toks buvo antikos idealas, nors jos
iminiai ir kitaip spliojo), o greiiau kakoks mginimas,
kakoks perjimas, jis ne kas kita, kaip siauras, pavojingas
tiltas tarp gamtos ir dvasios. Link dvasios, link Dievo stumia j
slapiausias paaukimas, atgal prie gamtos, prie motinos
traukia nuoirdiausias ilgesys: tarp abiej jg, baugiai
virpdamas, vytuoja jo gyvenimas. Tai, kaip kiekvienu
momentu mons supranta svok mogus", visada tra vien
laikinas miesionikas susitarimas. i konvencija neigia ir
smerkia kai kuriuos grubiausius instinktus, reikalauja kakiek
smons, kultros, reikalauja veikti gyvulikus pradus, ne tik
leidia truput dvasios, bet ir reikalauja. ios konvencijos
,mogus", kaip ir kiekvienas miesionikas idealas, yra
kompromisas, drovus ir naiviai gudrus mginimas apgauti ne
tik pikiurn gamt, bet ir kyruol dvasi ir pagyventi tarp j
abejingame viduryje. Todl miesionis leidia ir pakenia tai,
k jis vadina asmenybe", bet kartu atiduoda asmenyb
valstybs" Molochui ir nuolat kirina abu vienas prie kit.
Todl iandien miesionis degina tarsi eretik, karia tarsi
nusikaltl t, kuriam poryt statys paminklus.
Nuojauta, kad mogus" dar ne visikai sukurtas, o tra
dvasios reikalavimas, tolima, tiek pat troktama, kiek ir baugi
galimyb ir kad tas kelias j nueinamas visada tik labai pa-
lengva ir baisi kani bei ekstazi kaina, ir keliauja ten tie
 57

reti pavieniai mons, kuri iandien laukia eafotas, rytoj

paminklas, i nuojauta gyvena ir Stepi Vilko irdyje. Bet tai,
k jis, prieingai savo vilkui", vadina savyje mogum", tai i
esms ne kas kita, o kaip tik tas pats vidutinikas miesionikos
konvencijos mogus". Taip, Haris gana gerai jauia, kad yra
kelias tikrj mog, kelias nemirtinguosius, retkariais jis
nedrsiai paeina iok tok galel iuo keliu ir u tai moka
sunkiom kaniom, skaudiu vieniumu. Bet pripainti t
aukiausij reikalavim ir siekti tikro, sielos troktamo
sumogjimo, eiti vieninteliu, siauru keliu nemirtingum
ito jis vis dlto irdies gelmse bijo. Jis labai gerai jauia: tai
lems dar didesnes kanias, itrmim, isiadjim visko,
galbt eafot, ir nors io kelio gale vilioja nemirtingumas,
jis vis dlto nenori kentti vis t kani, mirti visom tom
mirtim. Nors mogjim kaip tiksl jis suvokia labiau, negu
miesionys, vis dlto umerkia akis ir nenori inoti, kad pad-
kusiai kabintis savj a", padkusiai nenorti mirti yra
tikriausias kelias amin mirt, o tuo tarpu mokjimas
numirti, nusimesti apvalkal, aminai isiadti savojo a"
kitimo labui artina nemirtingum. Tarp nemirtingj
garbindamas savo numyltinius, sakysim Mocart, jis gal gale
iri j vis dlto dar miesionio akimis ir, visai kaip mokyklos
mokytojas, Mocarto tobulum yra links aikinti vien dideliu
specialisto talentu, o ne jo pasiaukojimo didybe, pasiruoimu
kentti, abejingumu miesioni idealams ir pakentimu tos
didiuls vienatvs, praretinanios, paverianios lediniu
visatos eteriu visoki miesionik atmosfer aplink tuos, kurie
kenia, kurie mogja, tos Getsemans sodo vienatvs.
Vis dlto ms Stepi Vilkas savyje atrado bent Fausto
dvilypum, jis aptiko, kad jo kno vienybei nebdinga sielos
vienyb, kad jis geriausiu atveju tik tebekeliauja ilg piligrimo
keli link ios harmonijos idealo. Jis nort arba savyje
nugalti vilk ir visikai tapti mogumi, arba isiadti
mogaus ir bent jau kaip vilkas gyventi viening? ne dvilyp
gyvenim. Tikriausiai jis niekada kaip reikiant nestebjo tikro
vilko galbt tuomet bt pamats, kad ir vrys neturi
vieningos sielos, kad juose po graia, stamantria kno forma
gyvena daugyb
 58

siekim ir bsen, kad ir vilkas savyje turi vidini bedugni,

kad ir vilkas kenia. Juk sakydamas: Atgal gamt!", mogus
visada eina skausmingu ir beviltiku klystkeliu. Haris niekada
vl nebus perdm vilkas, o jei juo ir bt, pamatyt, kad ir
vilkas vlgi nra paprasta ir elementari btyb, o net labai
daugialyp ir sudtinga. Ir vilkas savo vilkikoje krtinje turi
dvi ir daugiau negu dvi sielas, ir kas trokta tapti vilku, tas
lygiai toks pats uuomara, kaip mogus, kuris dainuoja: O
kokia laim dar kart bt vaiku!" Simpatingas, bet sentimenta-
lus mogus, dainuojantis dain apie laiming vaik, irgi
nort grti gamt, nekaltum, prie pradios, taiau jis
visikai pamiro, kad vaikai anaiptol nra laimingi, kad jie
sugeba turti daug konflikt, daug prietaringum, daugyb
visokiausi kani.
Atgal nra apskritai jokio kelio nei vilk, nei vaik.
Daikt pradia neturi nei nekaltumo, nei paprastumo; visa, kas
sukurta, net tai, kas i pairos paprasiausia, jau yra kalta,
jau yra vairu, mesta purvin tapsmo srov ir niekad, niekad
negali plaukti prie srov. Kelias nekaltum, tai, kas
nesukurta, Diev veda ne atgal, o pirmyn, bet ne vilk ar
vaik, o vis toliau kalt, vis giliau mogjim. O saviudyb
tau, varganas Stepi Vilke, irgi rimtai nebepads, tu eisi tik
ilgesn, sunkesn ir labiau varginant mogjimo keli, tu dar
danai bsi priverstas didinti savo dvilypum, dar labiau
komplikuoti savo sudtingum. Uuot siaurins savo pasaul,
prastins savo siel, tursi skaudiai j iplsti, vis labiau
atverti pasauliui ir gal gale j priimti vis pasaul, kad
galbt kakada pasiektum pabaig ir ramyb. iuo keliu jo
Buda, juo jo kiekvienas didelis mogus, vienas smoningai,
kitas nesmoningai, nelygu, kaip kam pavykdavo idrsti.
Kiekvienas gimimas yra atitolimas nuo .visatos, atsiribojimas,
atsiskyrimas nuo Dievo, skausmingas tapsmas i naujo. Grti
atgal visat, atsisakyti skausmingo individualumo, tapti
Dievu tai reikia taip iplsti savo siel, kad ji vl pajgt
aprpti visat.
ia kalbama ne apie mog, kuriuo domisi mokykla, na-
cionalin ekonomika, statistika, ne apie mog, kuri milijonai
vaikioja gatvmis, apie kur galima pasakyt t pat, k ir apie
 59

sml prie jros arba bang mos purslus: milijonu kitu dau-
giau ar maiau jokio skirtumo, jie mediaga, ir daugiau
niekas. Ne, mes ia kalbame apie mog didija prasme, apie
ilgo mogjimo kelio tiksl, apie karalikj mog, apie ne-
mirtingj. Genialumas ne toks jau retas reikinys, kaip
mums danai atrodo, inoma, ir ne toks danas, kaip mano
literatros ir pasaulio istorija, o juo labiau laikraiai. Stepi
Vilkas Haris, ms akimis, pakankamai genialus, kad galt
rytis mginimui sumogti, uuot dl kiekvieno sunkumo
verksmingai atsikalbinjs, nurodindamas savo kvail stepi
vilk.
Jeigu toki galimybi mons isiveria su nuorodomis
stepi vilkus ir deja, dvi sielos", tai itai lygiai taip pat
keista ir lidna, kaip ir j danai baili meil miesionikumui.
mogus, sugebantis suvokti Bud, mogus, nusimanantis apie
monijos auktybes ir bedugnes, neturt gyventi pasaulyje,
kuriame viepatauja sveikas protas, demokratija ir miesioni-
kas vietimas. Jis gyvena jame vien i bailumo, ir kai j slegia
jo dimensijos, kai jam anktas miesionikas kambarys
pasidaro per anktas, tada jis vis kalt suveria vilkui" ir
nenori inoti, kad vilkas kartais yra geriausia jo dalis. Visa tai,
kas jame atiauru, jis vadina vilku ir pajunta tai kaip kak
pikto, pavojingo, kaip miesionik baim ir nors jis laiko
save menininku, nors yru sitikins savo jausm subtilumu, jam
n galv neateina, kad be vilko, u vilko jame dar gyvena ir
daug kas kita, kad ne viskas vilkas, kas kandiojasi, kad ten
dar gyvena lap, drakonas, tigras, bedion ir rojaus
pauktis. Jam n galv neateina, kad vis pasaul, vis
avi ir. baisi, dideli ir ma, stipri ir silpn krini rojaus
sod nuslopina ir paima nelaisv pasaka apie vilk lygiai
taip pat, kaip mog jame nuslopina ir paima nelaisvn
tariamas mogus, miesionis.
sivaizduokime sod su imtais visokiausi medi,
tkstaniais visokiausi gli, imtais visokiausi vaismedi,
imtais visokiausi oli. Ir jeigu io sodo sodininkas neino
jokio kito botaninio skirtumo, kaip tik valgomas" ir
piktol", jis neimanys, k daryti su devyniomis
deimtosiomis savo sodo, iraus nuostabiausias gles, ikirs
tauriausius medius arba gal
 60

gale j neks ir juos nairuos. Taip elgiasi Stepi Vilkas su

tkstaniais savo sielos gli. Kas netinka rubrikoms mogus"
arba vilkas", to jis tiesiog nemato. Ir ko tik jis nepriskiria
mogui"! Vis bailum, vis bedionikum, vis kvailum ir
smulkmenikum, jei tik tai ne vilkika, jis priskiria mogui",
o vis stipryb ir taurum, vien dl to, kad jam dar nepavyko
savs veikti, jis priskiria vilkikam savo pradui.
Mes atsisveikiname su Hariu, paliekame j vien eiti toliau
savo keliu. Jei jis bt atsidrs tarp nemirtingj, jei jau bt
ten, kur, atrodo, suka jo sunkus kelias, kaip nustebs velgt
iuos vingius, klaik, neryting savo kelio zigzag, kaip
drsinamai, priekaitingai, ujauiamai, linksmai ypsotsi iam
Stepi Vilkui!
 61

Perskaits iki galo, prisiminiau, kaip prie kelet savaii,

vien nakt paraiau keistok eilrat, kuriame taip pat buvo
kalbama apie Stepi Vilk. A irausiau snis popieri mano
kimte prikimtame raomajame stale, radau j ir perskaiiau:
A, Stepi Vilkas, bgu, vis risnoju,
Pasaulis guli, apnetas sniegu,
I bero varnos nuvasnoja,
N jokio kikio, stirnos nr tyku!
O stirna man mieliausia i vis,
Kad nors viena pasimaiyt po akim!
Pastveriau letenom, suksiau j dantim,
Juk ko pasaulis vertas be grai daikt?
Giliai sulst iltys jos veln on,
Meilutei tai a biau geras i irdies,
Lig soties geriau krauj jos raudon
Ir vienias sau kaukiau nykumoj nakties.
Utekt net ir vieno kikio man,
Labai gardi ilta msyt nakt
Ak, negi viskas ia uginta alkanam,
Kas diugina iek tiek vienatv?
Jau mano uodega visai pabalo
Ir nebe tokios stiprios akys,
Prie daugel met mano vilk gavo gal,
Galvoju apie stirnas, bgu lyg patraks,
Risnoju kupinas svajoni apie por kiki,
Girdiu, kaip vjas staugia tarp ak,
Sniegu suvilgs deganius nasrus, per mik
Vargel savo siel velniui a neu.
 62

Ir tai dabar mano rankose buvo du mano portretai, vienas

j autoportretas i rimuot dolnik, lidnas ir bailus, kaip ir
a, kitas altokas, nupietas paalieio i pairos labai
objektyviai, atskleistas ir i iors, ir i vidaus, paraytas to,
kuris inojo daugiau, bet vis dlto ir maiau, negu a pats. Ir
abu ie portretai, mano melancholikai vebeldiuojantis
eilratis ir protinga neinomo autoriaus studija, abu man jie
kl skausm, abu buvo teiss, abu be pagrainim pie nyki
mano bt, abu aikiai rod, kokia nepakeniama ir nepastovi
mano bsena. is Stepi Vilkas turjo mirti, jis turjo savo
paties rankom padaryti gal nekeniamam gyvenimui arba,
itirps naujo savs pervertinimo mirtinoje ugnyje, keistis,
nusiplti kauk ir engti nauj savj a". Ak, is procesas
man nebuvo naujas ir neinomas, a j inojau, a j jau
daugkart igyvenau, kiekvienkart didiausios nevilties laikais.
Kiekvienkart po io giliai visk sujaukusio igyvenimo mano
ligtolinis a" sududavo druzgus, kiekvienkart gilumins
jgos j supurtydavo ir sunaikindavo, kiekvienkart kakokia
brangi ir ypa mylima mano gyvenimo dalis pasidarydavo
neitikima ir davo. Vien kart a netekau savo
miesionikos reputacijos, turto ir turjau imokti atsisakyti
pagarbos t, kurie lig iol nusikeldavo prie mane skrybl.
Kit kart staiga iiro mano eimyninis gyvenimas; psichikai
susirgusi mona ivijo mane i nam, ir a praradau jaukum,
meil ir pasitikjimas staiga pavirto neapykanta ir mirtina kova,
ujauiamai ir niekinamai velg kandin kaimynai. Tuomet ir
prasidjo mano vieniumas. Ir vl po keleri met, po keleri
sunki, kari met, atiaurioje vienatvje, sunkios saviauklos
dka susikriau nauj, asketik dvasin gyvenim ir ideal ir,
atsiduodamas abstrakioms mstymo pratyboms ir grietai
sureguliuotai meditacijai, vl pasiekiau tam tikr gyvenimo
ramyb ir auktum, taiau ir itaip susiklosts gyvenimas vl
lugo ir staiga neteko savo taurios, auktos prasms; a vl
blakiausi po pasaul, leisdamasis klaikias, varginanios
keliones, kaupsi naujos kanios ir nauja kalt. Ir kiekvienkart
prie nupliant kauk, prie sudtant idealui stodavo ita
iurpi tutuma ir tyla, atsirasdavo i mirtina izoliacija, vienatv
ir nutolimas, is tuias, nykus abejingumo ir nevilties
pragaras, kur a dabar vl k tik perjau.
Per kiekvien tok mano gyvenimo sukrtim a gal gale
 63

t laimdavau, ir to nepaneigsi, iek tiek laisvs, dvasios,

gelms, bet taip pat dariausi ir vieniesnis, nesuprantamesnis,
altesnis. Miesioniku supratimu, nuo sukrtimo prie
sukrtimo mano gyvenimas nuolat smuko, vis labiau tolo nuo
to, kas normalu, leistina, sveika. Metams bgant, likau be
profesijos, eimos, tvyns, nepriklausiau jokioms socialinms
grupms, buvau vienas, niekieno nemylimas, daugelio
tarinjamas, nuolat nuomiai kivirijaus su vieja nuomone ir
morale, ir nors vis dar gyvenau miesionikoje aplinkoje, vis
dlto iame pasaulyje buvau svetimas visais savo jausmais ir
mintimis. Religija, tvyn, eima, valstyb man neteko verts ir
n kiek nerpjo, nuo mokslo, cech, meno pasiptimo man
darsi staiai koktu; mano pairos, mano skonis, visas mano
mstymas, kuriais a kadais stebindavau visus kaip gabus ir
mgstamas mogus, dabar buvo apleisti, sulaukj ir monms
tartini. Jeigu per visas skausmingas permainas a ir
laimdavau kako nematomo ir nepasveriamo tai brangiai
u tai mokjau, ir mano gyvenimas kaskart darsi vis
vargesnis, sunkesnis, vieniesnis, pavojingesnis. I ties
nebuvo jokios prasms norti, kad ir toliau eit is kelias, kuris
ved mane vis retesnes sferas, panaias t dm i Nys
rudens dainos.
Ak, taip, a inojau ituos igyvenimus, iuos pakitimus,
kuriuos lm likimas savo sunkiems vaikams, savo opiausiems
vaikams, pernelyg gerai a juos inojau. A inojau juos, kaip
garbtroka, bet nelaimingas mediotojas ino mediokls
ygio etapus, kaip senas biros verteiva ino spekuliacijos,
laimjimo, netikrumo, svyravimo, bankroto etapus. Nejaugi
man i tikrj dar kart teks visa tai igyventi? Vis i kani,
vis blakymsi, vis savojo a" niekikumo ir niekingumo
painim, vis i baisi pralaimjimo baim, i mirties
baim? Argi ne protingiau ir paprasiau bt apsisaugoti nuo
tiekos kani pasikartojimo ir leistis kojas? inoma, tai bt
paprasiau ir protingiau. Kad ir k apie saviudius" tvirtina
knygikt apie Stepi Vilk, niekas man neatims malonumo
anglies dujomis, skustuvu ar pistoletu ivengti pasikartojanio
proceso, kurio kart skaud esu patyrs i ties gana danai ir
giliai. Ne, velniai griebt, jokia jga pasaulyje mans neprivers
dar kart drebti prie jo mirtin iurp ir dar kart siknyti,
gyti nauj pavidal, o viso to galutinis tikslas, beje, ne taika ir
ramyb,
 64

bet vien naujas savs sunaikinimas, vis naujas savs

sukrimas! Tebnie saviudyb kvailas, bailus ir menkas
dalykas, tebnie negarbingas ir gdingas atsarginis ijimas
bet kokio, netgi gdingiausio ijimo i io kani malno gali
tik irdingai trokti, ia jau nebepaaisi kilnumu ir heroizmu,
ia a tiesiog turiu rinktis nedidel, trump skausm ar
neapsakomai deginani, begalin kani. Savo tokiame
sunkiame, tokiame beprotikame gyvenime a gana danai
buvau kilnus Don Kichotas, teikiau pirmenyb garbei, o ne
patogumui, heroizmui, o ne protui. Gana, uteks viso to!
Rytas jau iovavo pro langus, vininis, prakeiktas lietingos
iemos dienos rytas, kai pagaliau atsiguliau. lov pasimiau ir
savo apsisprendim. Bet paioje smons periferijoje, ties
paskutine jos riba, akimirk prie umiegant, sekunds
greitumu prie mane ybteljo ana keista vieta i knygikts
apie Stepi Vilk, kur buvo kalbama apie nemirtinguosius", ir
staiga prisiminiau, kad kartais, ir netgi visai neseniai, jauiausi
beveik kaip nemirtingasis, nes viename senos muzikos takte
mgavausi visa vsia, viesia, rsiai ypsania nemirtingj
imintim. Tai iniro, sublizgjo, ugeso, ir sunkus it kalnas
miegas ugul man kakt.
Atsibuds apie pietus, vl pajutau situacijos aikum, maa
knygel ir mano eilratis guljo ant naktinio stalelio, ir mano
apsisprendimas, subrends ir prinoks per nakt ir mieg,
velg maloniai mane altu vilgsniu i paskutinio mano
gyvenimo chaoso. Skubintis nereikjo, mano apsisprendimas
mirti nebuvo valandos kaprizas, tai buvo nokus, patvarus
vaisius, palengva uaugs ir sunoks, lengvai sibuojamas
likimo vjo, kurio sekantis gsis privers j nukristi.
Kelioninje vaistinlje a turjau puik, skausmus mal-
inant medikament, labai stipr opiumo preparat, kurio
griebdavausi tik labai retais atvejais ir danai susilaikydavau
mnesi mnesiais; labai anestezuojamj vaist a
vartodavau tik tada, kai ueidavo nepakeniami fiziniai
skausmai. Saviudybei jis, deja, netiko, prie daugel met tai
imginau. Kart, pagautas nevilties, prarijau didok jo kiek,
kurio utekt numarinti eetui moni, bet mans tas vis dlto
nenumarino. A, inoma, umigau ir kelet valand iguljau
visikai apsvaigs, bet paskui, baisiam savo nusivylimui,
pusiau atsibudau
 65

nuo stipri skrandio spazm, ivmiau, dar kaip reikiant

neatsipeikjs, visus nuodus ir vl umigau, o apie kitos dienos
vidur galutinai atsibudau iurpiai iblaivjs, idegintom, tu-
iom smegenim ir beveik be atminties. Joki kit pasekmi,
iskyrus nemigos ir kyri skrandio skausm period, nuodai
nesukl.
Taigi is bdas atkrito. Bet mano apsisprendimas dabar
gavo toki form: jei. mano reikalai vl taip pakrypt, kad
tekt griebtis io opiumo preparato, man turt bti leista
trump isigelbjim pakeisti dideliu isigelbjimu mirtimi,
ir btent tikra, patikima mirtimi, nuo kulkos arba nuo skustuvo
amen. Dabar padtis aiki laukti savo penkiasdeimtojo
gimtadienio, kaip. sil juokingos knygikts apie Stepi Vilk
receptas, man atrod vis dlto pernelyg ilgu, iki jo buvo lik
dar dveji metai. Nesvarbu, ar bus tai po met, po mnesio, ar
net ir rytoj vartai buvo atdari.

Nepasakyiau, kad apsisprendimas" bt smarkiai pakei-

ts mano gyvenim. Jis padar mane iek tiek abejingesn
negalavimams, iek tiek nerpestingesn vartojant opium ir
vyn, iek tiek smalsesn, iki kokios ribos galima kentti, tai ir
viskas. Stipriau Veik kiti ano vakaro spdiai. Traktat apie
Stepi Vilk a kartais dar paskaitindavau, tai susiavjs ir
dkingas, tarsi inoiau, kad kakoks nematomas magas imin-
tingai vadovauja mano likimui, tai su paaipa ir panieka ir-
damas blaivum traktato, kuris, kaip man atrod, visikai
nesuprato specifins mano gyvenimo nuotaikos ir tampos.
Visa tai, kas ten parayta apie stepi vilkus ir saviudius, galbt
buvo visikai gera ir protinga, bet tai tiko tam tikrai kategorijai,
tam tikram tipui, buvo smojinga abstrakcija; o mano asmenybs,
mano sielos esms, mano unikalaus pavienio likimo tokiu grubiu <
tinklu, kaip man atrod, negalima pagauti.
Bet labiau negu visa kita mane domino ta haliucinacija ar
vizija ant banyios sienos, daug adantis t okani ir vieian-
i raidi skelbimas, kuris sutapo su traktato uuominomis.
Daug man. ten buvo adama, smarkiai kurst ano svetimo
pasaulio balsai mano smalsum danai a valand valandas,
visk pamirs, apie tai galvodavau. Ir vis aikiau girddavau
an ura perspjim: Ne visiems!" ir Tik beproiams!.
 66

Vadinasi, a turjau bti beprotis ir gerokai nutols nuo vis",

jei anie balsai mane pasiekia, jei anie pasauliai mane pra-
kalba. Dieve mano, argi nepakankamai nutolau nuo vis gy-
venimo, nuo normali moni bties ir mstymo, argi a nepa-
kankamai atsiskyrs ir pamis? Ir vis dlto sielos gelmse a
puikiai Supratau t ksm, t reikalavim tapti beproiu, t
raginim atmesti prot, tvardymsi, miesionikum, atsiduoti
siautulingam, nepastaniam statym sielos ir fantazijos pa-
sauliui.
Vien dien, vl veltui iekojs po gatves ir aiktes mogaus
su plakatais ir daug kart smalsiai praslinks pro sien su ne-
matomais vartais, v. Martyno priemiestyje sutikau laidotuvi
procesij. irindamas veidus gedinij, kurie jo paskui ka-
tafalk, pagalvojau: kur iame mieste, kur iame pasaulyje
gyvena mogus, kurio mirtis man bt skaudi? Ir kur tasai
mogus, kuriam mano mirtis k nors reikt? Buvo, tiesa, Erika,
mano mylimoji, na, inoma; bet "ms santykiai jau seniai bu-
vo labai netvirti, mes retai matydavoms be vaid, o dabar a
'net neinojau, kur ji gyvena. Ji retkariais pas mane atvaiuo-
davo arba a nuvaiuodavau pas j, o kadangi mes abu vienii
ir sunks mons, kakaip giminingi vienas kitam siela ir sielos
liga, tarp ms vis dlto egzistavo kakoks, ryys. Bet ar ji neatsi-
dust su dideliu palengvjimu, igirdusi apie mano mirt? A
ito neinojau, kaip nieko neinojau ir apie tai, Kiek patikimi
mano paties jausmai. Reikia gyventi normaliai ir taip, kaip
galima, kad iek tiek imanytum apie tokius dalykus.
Tuo tarpu, pakluss kakokiai ugaidai, a prisidjau prie
laidotuvi procesijos ir nutraukiau paskui gediniuosius ka-
pines, modernias cementines puikias-kapines su krematoriumu
ir visokiom pramatnybm. Bet ms velionis nebuvo
sudegintas, jo karst nuleido prie kuklios duobs, ir a miau
stebti pastoriaus ir kit maitvanagi, laidotuvi biuro
tarnautoj, veiksmus, kuriais jie stengsi suteikti ikilmingumo
ir lidesio spd, bet sumiimas, teatrai mas ir apsimetimas
juos taip priveik, kad viskas atrod bema komika, maiau,
kaip link j skubjo juoda tarnybin uniforma ir kaip jie nrsi
i kailio, mgindami atitinkamai nuteikti laidotuvininkus ir
juos paklupdyti prie mirties- didyb. Tai buvo bevaiss
pastangos, niekas neverk, velionis, rodos, niekam nebuvo
reikalingas. N vieno nebuvo
 67

apmusi pamaldi nuotaika, ir kai pastorius be perstogs krei-

psi susirinkusius mieli broliai krikionys", tyls vertelgiki
vis i pirkli ir kepj bei j mon veidai, pagauti
konvulsyvios rimties, tyliai irjo emyn susidrovj,
melagingi, kupini vienintelio noro, kad i nemaloni procedra
kuo greiiau baigtsi. K gi, ji pasibaig, du paiame priekyje
stovintys broliai krikionys paspaud oratoriui rank,
nusibrauk artimiausio gazono krat batus, aplipusius drgnu
moliu, kur jie paguld savo velion, veidai netrukus vl gavo
prast mogik iraik, ir vienas i j staiga man pasirod
pastamas tai buvo, kaip man pasirod, tasai mogus, kuris
tada nesi plakat ir man rankas bruko knygel.
T akimirk, kai tariausi j atpains, jis nusigr,
pasilenk, m taisytis juodas kelnes, rpestingai jas
pasiraitojo ir greitai nuskubjo alin, pasibruks po paastimi
skt. A puoliau jam i paskos, prisivijau, linkteljau, bet jis,
rodos, mans nepaino.
Ar iandien nebus vakaro pramog? paklausiau ir
pamginau jam pamerkti, kaip kad daro smokslininkai. Bet a
jau seniai buvau atprats nuo toki mimikos pratim, juk taip
gyvendamas beveik buvau umirs ir kalbti; pats pajutau, jog
padariau tik kvail grimas.
Vakaro pramog? sumurmjo vyrikis ir nustebs
pavelg man veid. Eikit, broliuk, Juodj erel", jei
turite tok poreik.
A dabar jau ir nebuvau tikras, kad tai jis. Nusivyls jau
tolyn, neinodamas kur, man nebeegzistavo jokie tikslai, jokie
siekiai, jokios pareigos. Gyvenimas buvo bjauriai kartaus
skonio, jutau, kaip seniai susikaups koktumas pasiek
aukiausi tak, kaip gyvenimas mane istumia ir imeta.
ts vaikiojau po pilk miest, viskas, rods, kvepjo
drgna eme ir laidotuvm. Ne, prie mano kapo nestovs n
vienas itas varnas su toga ir sentimentaliais krikionikais
taukalais! Ak, kur tik pavelgdavau, kur tik nukrypdavau
mintimis, niekur mans nelauk diaugsmas, niekas mans
neauk, niekas nemasino, viskas dvok supuvusiu palaikumu,
supuvusiu pusiniu pasitenkinimu, viskas buvo sena, suvyt,
pilka, igleb, isek. Dieve mano, kaipgi ia atsitiko? Kaip tai
galjo man nutikti, man, sparnuotam jaunuoliui, poetui mz
draugui, klajnui po pasaul, liepsningam idealistui? Kaip
galjo visa tai pamau priliauti ir uval-
 68

dyti mane, is sustingimas, i neapykanta sau ir visiems, is Vis

jausm atbukimas, is gilus ir piktas nepasitenkinimas, is
purvins irdies tutumo ir nevilties pragaras?
Eidamas pro bibliotek, susitikau vien jaun profesori, su
kuriuo anksiau retkariais pasikalbdavau, kur, paskutinkart
bdamas iame mieste, prie kelet met, netgi daugel kart
lankiau jo bute, nordamas pasinekti su juo apie Ryt
mitologijas i sritis mane tuomet labai domino. Mokslininkas
jo man prieprieiais, manieringas ir iek tiek trumparegis, ir
paino mane tik tuomet, kai jau buvau bepraeins pro j. Jis
puol prie mans kuo irdingiausiai, ir a, bdamas tokioj ap-
verktinoj bsenoj, b J vau jam u tai kone dkingas. Jis apsi-
diaug ir pagyvjo, primin kai kurias ankstesni ms po-
kalbi smulkmenas, tikino, kad labai dkingas u mano pas-
katas ir danai apie mane galvodavs; nuo to laiko jam retai
tepasitaikydav taip domiai ir isamiai padiskutuoti su kolego-
mis. Jis paklaus, ar seniai mieste (a pamelavau: tik kelet
dien) ir kodl jo neaplankiau. A velgiau mokytoj, ger io
mandagaus mogaus veid, jutau, kad i ties juokinga i
susitikimo scena, bet vis dlto mgavausi lyg koks peralks uo
trupinliu ilumos, gurkniu meils, gaballiu pripainimo. Ste-
pi Vilkas Haris sujaudintas isiviep, idivusia rykle jam
nubgo seils, sentimentalumas prie jo vali lenk jam nugar.
Taigi a jam primelavau, kad ion atvaiavau neilgam, studij
tikslais ir kad nelabai kaip jauiuosi, iaip, inoma, biau j
aplanks. Ir kai jis mane nuoirdiai pakviet praleisti vakar
pas j, a dkingai primiau pakvietim, papraiau pasveikinti jo
mon, o nuo tokio uolaus nekjimosi ir ypsojimosi man
skaudo skruostai, visikai atprat nuo toki pastang. Ir tuo
metu, kai a, Haris Haleris, netiktai ukluptas ir saldialieu-
vaujantis, mandagus ir atidus, stovjau gatvje, ypsodamasis
iam maloniam-mogui ir velgdamas trumpareg, ger jo
veid, kitas Haris stovjo alia ir lygiai taip pat iepsi, stovjo
isivieps ir galvojo, koks a vis dlto keistas, paikas ir mela-
gingas tipas, jei prie por minui piktai iepiau dantis visam
iam prakeiktam pasauliui, o dabar, vos tik mane kteljo, vos
tik nuoirdiai pasveikino garbingas ir doras mogus, susijau-
dins ir pernelyg uoliai jam visk priadjau ir eminausi lyg
parelis, suminktjs nuo trupuio palankumo, pagarbos ir
 69

malonumo. Taip abudu Hariai, abi nepaprastai nesimpatingos

figros, stovjo prieais mandag profesori, tyiojosi viena i
kitos, stebjo viena kit? spjaud vien kitai po kojom ir vl,
kaip visada tokiose situacijose, patys save klaus, ar ia tiesiog
mogika kvailyst ir silpnumas, bendra mogika lemtis, ar is
sentimentalus egoizmas, is silpnabdikumas, is jausm
nevalyvumas ir dvilypumas tra vien asmenika Stepi Vilko
savyb. Jei i niekyb yra bendra monms, k gi, tuomet
mano neapykanta pasauliui galjo j ugriti su nauju kariu;
jei tai vien mano asmeninis silpnumas, tai jis teik prog savs
niekinimo orgijai.
Abiem Hariams besiginijant, profesorius buvo kone pa-
mirtas; staiga jis vl man kyrjo, ir a skubjau juo nusikra-
tyti. Ilgai irjau jam pavymui, kai jis tolo nuoga alja idea-
listo, tikiniojo eisena, gerairdika ir kiek komika. Mano ir-
dyje smarkiai siautjo mis, ir, mechanikai gniaudamas ir
vl tiesdamas sustingusius pirtus, kovodamas su slapta kim-
bania podagra, turjau prisipainti, kad leidausi apmaunamas,
kad sau ant sprando usikroviau kvietim pusei atuoni
vakariens bei sipareigojau keistis meiliais odiais, moksliniais
plepalais ir stebti svetim eimos laim. Piktas parjau namo,
susimaiiau konjako su vandeniu, ugriau savo piliules nuo
podagros, atsiguliau ant sofos ir pamginau skaityti. Kai pa-
galiau pavyko iek tiek siskaityti Sofijos kelion i Klaip-
dos Saksonij", avi atuonioliktojo amiaus lengvo anro
knygikt, staiga vl prisiminiau kvietim ir tai, kad dar ne-
siskuts ir turiu apsirengti. Vienas Dievas teino, kam a taip
padariau! Taigi, Hari, kelkis, dk alin knyg, isimuilink, iki
krauj nusigremk smakr, apsirenk ir pajusk simpatij mo-
nms! Muilindamasis vis galvojau apie purvin, molin duob
kapinse, kuri iandien virvmis nuleido nepastamj, ir
apie paaipos perkreiptus nuobodiaujani broli krikioni
veidus ir netgi negaljau i viso ito pasijuokti. Ten, prie tos
purvinos, molinos duobs, tarp kvail, sutrikusi pamoksli-
ninko odi, alia kvail, sutrikusi laidotuvi dalyvi fizio-
nomij, tarp t niri kryi ir ploki i skardos ir marmuro,
tarp vis t netikr gli i vielos ir stiklo, ten, kaip man atrod,
prijo savo kelio gal ne tik tas nepastamasis, upiltas, u-
kastas purv sutrikusi ir melaging laidotuvi dalyvi aki-
 70

vaizdoje, rytoj ar poryt prieisiu kelio gal ne tik a, ne, taip prieis
kelio gal viskas, visi ms siekimai, visa ms kultra, visas
ms tikjimas, visas ms. gyvenimo diaugsmas, kuris labai
ligotas ir greitai ten taip pat bus ukstas. Kapins buvo ms
kultros pasaulis, Jzus Kristus ir Sokratas, Mocartas ir
Haidnas, Dant ir Gt ia buvo vien tik ibluk vardai
rdijaniose skardos ploktse, o aplinkui stovjo sutrik ir
nusimelav laidotuvininkai, kurie daug duot, jei dar galt
tikti kakada jiems buvusiom ventom skardos lentom, kurie
daug duot, jei galt pasakyti apie prauvus pasaul bent
kok nuoird, rimt lidesio ir nusiminimo od, ir kuriems
nieko kito nebeliko, kaip suglumusiems, vypsantiems stoviniuo-
ti aplink kap. I tio sipjoviau smakr, toje paioje vietoje
kaip visada, ir truput prideginau aizdel, bet vis dlto turjau
dar kart pasikeisti k tik usidt vari apykakl, nors visi-
kai neinojau, kam visa tai darau, nes nejauiau n maiausio
noro eiti ten, kur buvau pakviestas. Bet kakokia Hario dalis
vl sureng spektakl, pavadino profesori simpatingu mogum,
usiman iek tiek mogiko kvapo, plepjimo ir bendravimo,
prisimin avi profesoriaus mon, mint apie vakar pas
svetingus nam eimininkus palaik i esms gana padrsinan-
ia ir padjo man usilipinti ant smakro angliko pleistro, pa-
djo apsirengti, pasiriti pador kaklarait ir velniai atkalbjo
nuo tikrojo mano noro pasilikti namuose. Sykiu a galvojau:
taip, kaip a dabar apsirengiu ir ieinu*, aplankau profesori ir
pasikeiiu su juo daugiau ar maiau melagingomis
mandagybmis, i tikrj viso ito nenordamas, lygiai taip
dien dienom, valand valandom gyvena ir elgiasi didium
moni, priversti, nors i tikrj ito nenori, jie eina sveius,
kalbasi ir sdi tarnybines ir darbo valandas, visada per prie-
vart, mechanikai, nenoromis; vis it taip pat gerai galt
atlikti mainos arba i viso niekas; ir visa ita nesibaigianti
mechanika trukdo jiems, kaip ir man, kritikai vertinti savo
gyvenim, painti ir pajusti jo kvailum ir pavirutinikum, jo
bjaur, isiviepus abejotinum, jo beviltik lides ir nuo-
bodul. O, ir jie, mons, teiss, be galo teiss, kad taip gyvena,
kad aidia savo aidimus ir ieko savo vertybi, uuot gynsi
nuo ios nirios mechanikos ir padkusiai spoksoj tutum,
kaip a, i tikro kelio ikryps mogus. Jeigu a retkariais iuose
 71

puslapiuose niekinu ir paiepiu mones, tegu niekas

nepagalvoja, kad jiems noriu suversti kalt, juos apkaltinti,
kitiems ukrauti atsakomybe u savo paties bdas! Bet a, jau
kart itaip toli nujs ir stovintis ties gyvenimo pakraiu,
kuris krinta bedugn tams, a elgiuosi neteisingai ir meluoju,
mgindamas prie save ir kitus apsimesti, tarsi i mechanika
vis dar tebegaliot ir man, tarsi a vis dar priklausyiau tam
mielam, vaikikam amino aidimo pasauliui!
Vakaras pasidar taip pat stabus. Prieais savo pastamojo
namus a stabteljau ir pakliau akis langus. tai ia gyvena
is mogus, pagalvojau, met metus toliau dirba savo darb,
skaito ir komentuoja tekstus, ieko ryio tarp Vakar Azijos ir
Indijos mitologij ir- tuo patenkintas, nes tiki savo darbo verte,
tiki mokslu, kuriam tarnauja, tiki grynojo inojimo, kaupimo
verte, nes tiki paanga, vystymusi, jis nepajuto karo, nepajuto,
kaip sukrt ligiolinio mstymo pagrindus Einteinas (tai,
mano jis, lieia vien matematikus), jis visikai nemato, kaip
aplink j ruoiamas naujas karas, jis sitikins, jog reikia
neapksti yd ir komunist, jis geras, negalvojantis,
patenkintas, labai vertinantis save vaikas, jam reikia labai pa-
vydti. 'A susitvardiau ir jau, mane pasitiko kambarin su
balta prijuoste, lyg kak nujausdamas, gerai sidmjau, kur j
nune mano skrybl ir palt, paskui nuved mane ilt
vies kambar ir papra palaukti, ir, uuot sukalbjs mald
arba truput nusnds, a paklusau kakokiam juokingam ins-
tinktui ir pamiau rankas pirm pasitaikius daikt, kuris man
krito akis. Tai buvo nedidelis rmintas paveiksllis su tvirta
kartonine atramle, jis stovjo ant apvalaus stalo. i gravira
vaizdavo poet Gt, valing, genialiai suukuot sen graiai
modeliuotu veidu, kuriame netrko nei garsiosios deganios
akies, nei dvarikio didybs kiek suvelnintos vienatvs ir
tragizmo bruo, kuriems dailininkas ypa nepagailjo
pastang. Jam pavyko iam demonikam seniui, nesumenki-
nant jo reikms, suteikti kakoki lyg ir profesorik, lyg ir
artistik santrumo ir padorumo iraik ir pavaizduoti j
apskritai kaip gra sen pon, galint papuoti kiekvien mies-
ionio nam. is paveiksllis tikriausiai nebuvo kvailesnis,
negu visi tokios ries paveikslai, negu visi ie mieli
iganytojai, apatalai, herojai, dvasios titanai ir valstybs
veikjai, pagaminti
 72

stropi meno amatinink, mane tikriausiai taip suerzino vien

tam tikras virtuozikas meistrikumas; iaip ar taip, is tuias
ir savimi patenkintas seno Gts pavaizdavimas manyje tuoj
pat rezonavo lyg fatalikas disonansas, a jau pakankamai
buvau susierzins ir elektrintas, ir parod man, jog ne ten
pakliuvau. ia buvo graiai stilizuoti senieji menininkai ir
tautins ymybs, o stepi vilkams' ia ne vieta.
Jeigu dabar bt js nam eimininkas, man gal bt
pasisek pasialinti kokia nors tinkama dingstimi. Taiau jo
jo mona, ir a nusilenkiau likimui, nors ir jauiau nelaim.
Mes pasisveikinome, ir po pirmojo disonanso sek vis nauji. Ji
pagyr mane, kad gerai atrodau, o a puikiausiai inojau, kaip
pasenau per tuos metus nuo paskutinio ms susitikimo; jau
vien paspaudus jai rank, man tai nemaloniai primin podagros
skausmai pirtuose. Taip, o. paskui ji paklaus, kaip gyvuoja
mano miela mona, ir a turjau pasakyti, kad mona mane
pamet, ir ms santuoka iiro. Mes apsidiaugme, kai jo
profesorius. Jis su manim taip pat labai irdingai* pasisveikino,
ir ios situacijos dviprasmikumas bei komikumas tutuojau
gavo be galo avi iraik. Rankose jis laik laikrat, kur
prenumeravo, tai buvo militaristins, karo kurstytoj partijos
laikratis, ir, paspauds man rank, jis mosteljo laikrat ir
pasak, kad jame parayta apie vien mano bendrapavard,
publicist Haler, tai, matyt, nedoras, betautis mogus, jis
pasiaip i kaizerio ir pritar nuomonei, jog dl to, kad kilo
karas, jo tvyn ne k maiau kalta, negu prie alys. Na,
matyt, ir tipas! Bet ia vyrukas gavo atkirt, redakcija auniai
sudirbo kenkj ir pastat prie gdos stulpo? Taiau, kai
profesorius pamat, kad i tema mans nedomina, mes mme
kalbti apie kitus dalykus, ir jiems i tikrj net galv neatjo,
kad prie juos galt sdti tas igama, ir vis dlto buvo taip,
kad tas igama buvau a. Na kam gi kelti triukm ir erzinti
mones! irdyje susijuokiau, bet dabar praradau vilt vakar
ko nors malonaus susilaukti. Gerai prisimenu t akimirk. Juk
kaip tik t akimirk, kai profesorius praneko apie tvyns
idavik Haler, bjaurus depresijos ir nevilties jausmas,
kaupsis ir vis stiprjs manyje nuo laidotuvi scenos,
susikondensavo bais spaudim, fizikai (pilve) juntam
skausm, slogiai baiming likimo jausm. Kakas, jauiau,
 73

mans tykoja, kakoks pavojus slina prie mans i u nugaros.

Laim, buvo praneta, kad vakarien jau ant stalo. Mes pa-
traukme valgomj, ir kol a vis stengiausi t bt pasakyti
ar paklausti ko nors nekalto, suvalgiau daugiau, negu buvau
prats, ir kas minut jauiausi vis blogiau ir blogiau. Dieve
mano, vis laik galvojau, ko gi mes taip stengiams? Aikiai -
jutau, kad ir mano eimininkai nebuvo smags ir kad valumas
jiems atsijo pastang, gal todl, kad a juos nemaloniai
variau, o gal iaip dl kokios blogos nuotaikos namuose. Jie
klausinjo mane tik toki dalyk, kuriuos tiesiai neatsakysi,
a greitai susipainiojau bemeluodamas ir kovojau su pasilyk-
tjimu, tardamas kiekvien od. Gal gale, nordamas kitur
nukreipti kalb, miau pasakoti apie laidotuves, kuri irovas
iandien buvau. Bet neradau tinkamo tono, mano pastangos
griebtis jumoro tik jauk nuotaik, mes vis labiau ir labiau
tolome skirtingas puses, manyje praieptais nasrais juoksi
stepi vilkas, ir, valgydami desert, visi trys buvome gana
neneks.
Grome t pirmj kambar igerti kavos ir degtins,
galbt tai mums iek tiek pagelbsi. Bet ia man vl akis
krito poet karalius, nors jis jau buvo pastatytas ant komodos.
Portretas nedav man ramybs, ir, puikiai girddamas savyje
perspjanius balsus, a j vl pasimiau ir pradjau su juo ai-
kintis. Mane tarsi apsdo jausmas, kad i situacija nepaken-
iama, kad dabar man turt pavykti arba suildyti, suavti
eimininkus ir suderinti juos savaip, arba sukelti visik spro-
gim.
Tikkims, tariau, kad Gt i tikrj taip neat-
rod! i tutyb ir kilni poza, is su gerbiamais irovais koke-
tuojantis orumas, is aviausio sentimentalumo pasaulis po
vyrikumo priedanga! Galima, inoma, jo labai nemgti, ir a
danai labai nemgstu io seno pasiptlio, bet itaip j pavaiz-
duoti, n, to jau per daug.
eiminink visiems pyl kavos didiai keniania mina,
paskui iskubjo i kambario, ir jos vyras truput sutriks,
priekaitingai man pasak, kad itas Gts portretas priklauso
jo monai ir kad ji ypa j mgsta.
Net jeigu js grynai objektyviai btumte teisus, nors
a, tarp kitko, taip nemanau, neturtute juk taip iurkiai
kalbti.
 74

ia js tiesa, sutikau. Deja, tai mano protis,

mano yda visada pasirinkti kiek galint grubesnius odius,
tai, tarp kitko, geromis savo valandomis dar ir Gt. is sal-
dokas miesionikas saloninis Gt, inoma, niekada nebt
pavartojs tokio grubaus, tikro, nuoirdaus posakio. A labai
atsipraau js ir js monos, pasakykite jai, kad a
izofrenikas. Ir kartu leiskite atsisveikinti.
Apstulbs eimininkas dar, tiesa, mgino prietarauti, vl
praneko apie tai, kokie puiks ir doms buvo ankstesni ms
panekesiai, apie tai, kad mano spliojimai apie Mitr ir
Krin jam tuomet padar didel spd ir kad jis vylsis
iandien ir vl... ir taip toliau. A padkojau ir pasakiau, kad
tai labai malons odiai, bet, deja, a visikai nebesidomiu
Krina ir nebenoriu leistis j mokslines nekas, kad jam
iandien daug kart pamelavau, pavyzdiui, iame mieste esu
ne kelet dien, o kelet mnesi, bet gyvenu atsiskyrs ir
negaliu lankytis padoriuose namuose, nes a, pirmiausia,
visada bnu blogai nusiteiks ir sergu podagra ir, antra,
daniausiai esu girtas. Toliau, kad viskas bt iki galo aiku ir
bent jau neieiiau kaip melagis, pasakiau turs gerbiamam
ponui pareikti, kad jis mane iandien i ties labai eids. Jis
gyns kvail, usispyrusi, tinkani dykinjaniam
karininkui, o ne mokslininkui reakcingo laikraio pozicij
Halerio nuomoni atvilgiu. Bet is Haleris, is tipas", is
betautis mogus ess a, ms alies ir pasaulio reikalai geriau
klostytsi, jei nors keletas mstani moni, uuot aklai ir su
niriu siek naujo karo, palaikyt prot ir meil taikai. Tai
itaip, ir viso geriausio.
A pakilau, atsisveikinau su Gete ir profesorium, nusitrau-
kiau nuo gembs savo palt, skrybl ir ibgau. Garsiai
staug' mano sieloje piktdiugis vilkas, didiulis skandalas,
kilo tarp abiej Hariu. Juk i nemaloni vakaro valanda man
turjo, ir tai i karto pasidar, aiku, daug didesn reikm,
negu pasipiktinusiam profesoriui; jam ji buvo nusivylimas ir
nedidelis apmaudas, man ji buvo paskutin neskm ir
bgimas, atsisveikinimas su miesioniku, moraliniu, mokytu,
pasauliu, visika Stepi Vilko pergal. Ir atsisveikinau a tarsi
bglys ir nugaltasis, prisipainau subankrutavs, atsisveikinau
be paguodos, be pranaumo, be jumoro. Su savo ankstesniuoju
pasauliu ir tvyne, su miesionikumu, paproiais, erudicija a
atsisveiki-
 75

nau lygiai taip pat, kaip atsisveikina su kiaulienos kepsniu

skrandio opa susirgs mogus. ts bgau po ibintais, t-
s ir mirtinai lidnas. Kokia kraupi, gdinga, pikta buvo i
diena, nuo ryto iki pat vakaro, nuo kapini iki scenos-pas pro-
fesori! Kam? Kodl? Ar verta vl krautis sau ant sprando to-
kias dienas, vl kabinti t pai ko? Ne! Dar iandien nakt
a padarysiu gal iai komedijai. Eik namo, Hari, ir persipjauk
gerkl! Utektinai jau prisilaukei. ,
Negandos vejamas, blakiausi gatvmis. inoma, padariau
kvailyst, apspjauds i ger moni salono puomen, tai
buvo kvaila ir nepadoru, bet a negaljau kitaip pasielgti, ne-
galjau ilgiau paksti io romaus, melagingo, padoraus gyveni-
mo. O kadangi, kaip man atrod, jau nebegaljau pakelti
vienatvs, kadangi mano paties draugija man pasidar tokia
bjauriai neapkeniama ir kokti, kadangi dusau ir plakiausi
beorje savo pragaro erdvje, kokia gi dar man beliko ieitis?
Nebuvo jokios. O tve ir motina, o tolima, venta mano jau-
nysts ugnie, o tkstaniai mano gyvenimo draug, darb ir
sieki! Nieko i viso to man nebeliko, net gailesio, vien pasi-
bjaurjimas ir skausmas. Pats btinumas gyventi man, rods,
niekada nesukl tiek skausmo, kaip i valand.
Kakokioje nykioje priemiesio smuklje valandl atsi-
kvpiau, igriau konjako su vandeniu, vl pasileidau tolyn,
velnio genamas, staiomis kreivomis senamiesio gatvelmis
auktyn ir emyn, aljom, per stoties aikt. Ivaiuoti! pa-
galvojau, jau geleinkelio stot, paspoksojau tvarkaraius
ant sien, igriau truput vyno, pamginau atsipeikti. Vis
ariau, vis aikiau maiau vaiduokl, kurio bijojau. Tai buvo
grimas namo, grimas i savo kambar, btinyb susitaikyti
su neviltimi! Nuo jos nepabgsi, nors ir kiek valand lakstysi,
nepabgsi nei nuo grimo prie savo dur, prie stalo su kny-
gomis, prie sofos, vir kurios kabo mano mylimosios portretas,
nei nuo akimirkos, kai reiks atlenkti skustuv ir persipjauti
gerkl. Vis aikiau prie mane kilo is paveikslas, ir vis aikiau,
palusiai plakania irdimi jauiau vis baimi baim mir-
ties baim! Taip, a siaubingai bijojau mirties. Nors ir nema-
iau kitos ieities, nors mane i vis pusi slg pasibjaurjimas,
kania ir neviltis, nors niekas nebegaljo mans vilioti, sukelti
diaugsm ir vilt, a neapsakomai baisjausi egzekucija, pas-
 76

kutinija akimirka, altu, iojjaniu pjviu savo kne!

Nemaiau jokio bdo, kaip pabgti nuo ios baisybs. Net
jeigu, kovojant neviliai su bailumu, iandien galbt laims
bailumas, vis tiek rytoj, poryt kasdien vl stovs prie mane
neviltis, padidjusi nuo paniekos sau. A tol imsiu rankas
skustuv ir vl j numesiu, kol gal gale tai vis dlto vyks. Jau
geriau iandien pat! A protingai save kalbinjau tarsi
gsdint vaik, bet vaikas neklaus, jis pabgo, jis norjo
gyventi. Krpiodamas blakiausi po miest, sukau plaius
lankstus apie savo but, nuolat galvodamas apie grim, nuo-
lat j vilkindamas. Kartais pasddavau smuklse, tai kol i-
.gerdavau vien, tai kol dvi taureles, paskui toliau lakstydavau
plaiais ratais aplink tiksl, aplink skustuv, aplink mirt. Mir-
tinai pavargs, kartkartm prissdavau ant suoliuko, ant ulinio
krato, ant pakels stulpelio, girdjau plakant ird, braukiau
nuo kaktos prakait, vl bgau toliau, pilnas mirtinos baims,
tvyksiojanio gyvenimo ilgesio.
Vlai nakt atsibasiau atkamp ir maai man pastam
priemiest, restoran, u kurio lang skambjo tranki oki
muzika. Vir vart eidamas perskaiiau sen ikab: Juodasis
erelis". Viduje vir naktinis gyvenimas didelis triukmas,
dmai, vyno tvaikas, riksmai, galinje salje oko, ten siautjo
oki muzika. A pasilikau priekinje salje, kur buvo susirink
vien paprasti, i dalies vargingai apsireng mons, o tuo tarpu
gilumoje, baliaus salje, galjai irti ir elegantik svei.
Spsties a buvau stumdomas po sal, grste prigrstas prie
stalo, stovinio alia bufeto, ant suolo prie sienos sdjo grai
iblykusi mergait plona, giliai ikirpta baline suknele, su nu-
vytusi gle plaukuose. Mergait, pamaiusi mane prisiarti-
nant, pavelg dmiai ir maloniai, ypsodamasi iek tiek pasi-
slinko al ir padar man vietos.
Ar galima?. paklausiau ir atsisdau alia jos.
inoma, galima, tar ji,kas tu toks?
Ai, pasakiau, a niekaip negaliu eiti namo, a
negaliu, negaliu, a noriu ia pasilikti, alia js, jei leisite.
Ne, a negali grti namo.
Ji linkteljo, tarsi bt mane supratusi, o kai ji linkteljo,
a apirjau garban, kuri krito nuo kaktos link ausies, ir
pamaiau, kad nuvytusi gl kamelij. I kitos sals griaud
 77

muzika, prie bufeto padavjos skubiai kavo savo usakymus.

Lik ia, tar ji balsu, kuris mane veik maloniai.
Kodl gi negali eiti namo?
Negaliu. Namuose mans kakas laukia... ne, a nega-
liu, tai perdaug baisu.
Tuomet luktelk ir pabk ia. Tik nusiluostyk pirma
akinius, tu juk ninieko nematai. Va taip, duok nosine. Ko
gersim? Burgundikojo? *"
Ji nuluost mano akinius; tik dabar aikiai pamaiau jos
blyk tvirt veid rykiai daytom lpom, viesiom pilkom
akim, lygia vsia kakta, trumpa standia garbana ties ausim. Ji
maloniai ir iek tiek paaipiai rpinosi manimi, usak vyno,
susidau su manim ir vilgteljo emyn, mano batus.
Dieve mano, i kurgi tu atjai? Tu atrodai, tarsi btum
psias atjs i Paryiaus. Juk taip niekas neina bali.
A atsakiau ir taip, ir ne, truputl pasijuokiau, leidau jai
kalbti. Ji man labai patiko, ir tai mane nustebino, nes ligi iol
a vengdavau toki jaun mergaii ir velgiau jas iek tiek
nepasitikdamas. O ji elgsi su manim kaip tik taip, kaip man
reikjo i akimirk o, ji ir vliau visada su manim taip el-
gsi. Ji laiksi su manim taip atidiai ir taip paaipiai,' kaip man
reikjo. Ji usak sumutin ir liep man j suvalgyti. Ji man
pyl vyno ir liep truput igerti, bet ne perdaug greitai. Paskui
pagyr mano klusnum.
Tu aunus, tar ji drsinamai, su tavim lengva.
Lainams, kad daug laiko prabgo nuo to, kai paskutinkart
kakam paklusai?
Taip, js laimjot laybas. Bet i kur js visa tai inote?
Nereikia jokio mokslo. Paklusti tai kaip valgyti ir
gerti; kas ilgai ito neturjo, tam tai brangiau u visk. Tau
patinka mans klausyti, ar ne?
Labai. Js visk inote.
Su tavim lengva. Galbt, draugui, a tau galiau ir
pasakyti, kas tavs laukia namuose ir ko tu taip bijai. Bet tu juk
pats tai inai, kam gi mums apie tai kalbti, ar ne? Kvailyst!
Arba tu kariesi, k gi, vadinasi, karkis, ir turi tam prieasi.
Arba gyveni toliau, ir tuomet reikia rpintis vien tik gyvenimu.
Paprasiau ir bti negali.
O, suukau, kad tai bt taip paprasta! A, dieva-
 78

i, utektinai rpinausi gyvenimu, bet i to nieko gero. Pasikarti

galbt sunku, neinau. Bet gyventi daug daug sunkiau! Dievas
mato, kaip tai sunku!
Na, pamatysi, kad tai labai lengva. Pradi jau padar-
me, tu nusiluostei akinius, pavalgei, igrei. Dabar eisime ir
truput pavalysime tavo kelnes ir batus, jiems labai ito reikia.
O paskui tu su manim paoksi im.
Na, matote, kartai suukau, vis dlto mano buvo
teisyb! Nieko man nra skaudesnio, kaip nevykdyti js pa-
liepimo. Bet ito a negalsiu atlikti. A nemoku okti nei imio,
nei valso, nei polkos, ar kaip ten vadinasi visi ie dalykai, nie-
kada kaip gyvas nesimokiau, okti. Dabar matote, kad vis dlto
ne viskas taip paprasta, kaip js manote?
Graioji mergait nusiypsojo rykiai raudonom lpom,
papurt tvirt, suukuot kaip berniuko galv. vilgteljus j,
man pasirod, kad ji panai Roza Kreisler, pirm mergait,
kuri kakada dar vaikystje buvau simyljs, bet ana juk
buvo rusvo gymio ir tamsiaplauk. Ne, a neinojau, k man
primin i nepastama mergait, tik inojau, jog kak i labai
ankstyvos jaunysts, i vaiko dien.
Pala, suuko ji, pala! Vadinasi, tu nemoki okti?
Visikai nemoki? Netgi vanstepo? Ir dar tvirtini, kad dievaiin
kaip rpinaisi gyvenimu? Tu juk man dumi akis, draugui,
tavo metuose itaip nedert daryti. Tai kaip tu gali sakyti, jog
rpinaisi gyvenimu, jei net neneri okti?
Bet jeigu a nemoku! A ito niekada nesimokiau.
Ji nusijuok.
Bet skaityti ir rayti tu imokai, ar ne, ir skaiiuoti, ir
tikriausiai dar mokeisi lotyn, prancz ir visoki kitoki
dalyk? Galiu laintis, kad deimt ar dvylika met isdjai
mokykloje, o paskui dar, ko gero, studentavai ir gal net turi
daktaro vard ir moki kinikai ar ispanikai. Ar ne? Na mat.
Bet iek tiek laiko ir pinig keliom oki pamokom tau neatsi-
rado! Tai va!
Tai mano tvai,- teisinausi,jie vert mane mokytis
lotyn ir graik, ir visoki kitoki niek. O mokytis okti jie
mans neleido, pas mus tai nebuvo priimta, mano tvai patys
niekada neoko.
Ji pavelg mane labai altai, su panieka, ir vl jos veide
kakas man primin ankstyvosios jaunysts laikus.
 79

it kaip, vadinasi, kalti tavo tvai! O ar j pasiklausei, _

ar tau iandien vakar-e galima eiti Juodj erel"? Pasi-
klausei? Sakai, jie jau seniai mir? Na mat! Jei grynai dl pa-
klusnumo jaunystje nenorjai mokytis okti k gi! Nors a
netikiu, kad tuomet buvai toks pavyzdingas vaikas. Bet paskui
k veikei paskui visus tuos metus?
Ak, prisipainau, nebeinau jau n pats. Studija-
vau, muzikavau, skaiiau knygas, raiau knygas, keliavau...
Ir keistos tavo pairos gyvenim! Vadinasi, visada
usimei sunkiausiais ir sudtingiausiais dalykais, o paprast
n neimokai? Nebuvo laiko? Nebuvo noro? K gi; ai Die-
vui, nesu tavo motina. Bet paskui apsimesti, kad imginai
gyvenim ir ninieko jame neradai, ne, itaip negalima!
Nesibarkit! papraiau. A juk inau, kad esu "be-
protis. '
Visai ne, gali man nepasakoti! Tu visikai ne beprotis,:
ponas profesoriau, tu net per maai pamis! Tu, man rodos,
kakaip kvailai protingas, kaip tikras profesorius. Eime, su-
valgysi dar vien sumutin! Paskui pasakosi toliau.
Ji dar kart man parpino sumutin, truput pasd, utep
garstyi, atsipjov sau gaball ir liep man valgyti. A
valgiau. Biau visk padars, k ji man bt paliepus, visk,
kad tik nereikt okti. Buvo baisiai gera kam nors paklusti,
sdti greta ko nors, kas-tave klausinja, sakinja tau, bara
tave. Jei prie kelet valand profesorius ir jo mona bt tai
padar, biau daug ko ivengs. Bet ne, gerai, kad itaip atsi-
tiko, iaip biau daug ko neteks!
Kuo gi i tikrj tu vardu? paklaus ji staiga.
Haris.
Haris? Vaikzo vardas! O tu irgi vaikzas, Hari, nors
tavo plaukai daiktais prail. Tu vaikzas, ir kakas turt tave
iek tiek priirti. Apie okius jau nekalbu. Bet kaipgi tu
susiukavs! Nejaugi neturi monos, mylimosios?
monos nebeturiu, mes isiskyrme. Mylimj,
inoma, turiu, bet ji gyvena ne ia, a j tik retai kada matau,
mes nelabai sutariame.
Ji tyliai vilpteljo pro dantis.
Matyt, tu esi i ties sunkus ponas, jei visos tave pame-
ta. Bet dabar pasakyk: kas tokio ypatingo atsitiko iandien
 80

vakare, kad tu lyg nesavas blakeisi po pasaul? Susipykai su

kuo? Praloei pinigus?
. Paaikinti tai buvo sunku.
Matote, pradjau, viskas vyko i tikrj dl
smulkmenos. A buvau pakviestas sveius, pas vien
profesori a, tarp kitko, nesu profesorius, ir man po
teisybei n nevertjo ten eiti, a atpratau sdti pas mones ir
plepti, pamirau tai. Ir tuos namus jau jau, jausdamas, kad
nieko gero nebus... kabindamas skrybl, pagalvojau, kad
galbt jos man greit vl prireiks. Taigi, o pas t profesori ant
stalo stovjo toks paveikslas, kvailas paveiksllis, ir jis mane
supykd...
Koks paveiksllis? Kodl supykd? pertrauk ji
mane.
Na, tai buvo paveiksllis, vaizduojantis Gt inote,
poet Gt. Bet ia jis buvo visai ne toks, kaip i tikrj atrod
tarp kitko, itai apskritai niekas gerai neino, nes jis mir
prie imt met. Taiau kakoks iuolaikinis dailininkas
suglost Gt taip, kaip j sivaizduoja, ir is paveikslas mane
supykd ir pasidar man baisiai bjaurus neinau, ar js tai
suprantate.
Net labai gerai suprantu, nesirpink. Toliau!
Dar prie tai a nesutariau su profesorium; jis, kaip
beveik visi profesoriai, didelis patriotas ir karo metu kiek
manydamas padjo meiti liaud inoma, turdamas ge-
riausi nor. O a esu karo prieininkas. Na, tiek to. Vadinasi,
toliau. Man nevertjo net ir vilgtelt paveiksll...
I tikrj nevertjo.
Bet pirmiausia man pagailo Gts, juk j a labai labai
myliu, o, be to, pagalvojau... na, pagalvojau ar pajutau kak
tokio, tarsi tai sdiu pas mones, kuriuos laikau sau lygiais ir
apie kuriuos maniau, kad ir jie myli Gt panaiai, kaip a, ir
sivaizduoja j madaug taip, kaip a, o tai pas juos stovi tas
neskoningas, melagingas, nusaldintas paveikslas, ir jie laiko j
puikiu ir visikai nepastebi, kad to paveikslo dvasia tiesiog
prieinga. Gts dvasiai. Jiems paveiksis atrodo nuostabus,-ir
tiek to ia j reikalas, bet a nebejauiu iems monms
jokio pasitikjimo, jokios draugysts, jokios giminysts ir ben-
drumo. Tarp kitko, draugyst ir taip jau buvo ne tokia didel. Ir
tuomet tau, nulidau ir pamaiau, kad esu visikai vienas ir
niekas mans nesupranta. Aiku?
 81

Kas ia bus neaiku, Hari.' O paskui? Ar neutvojai

jiems tuo paveikslu per galvas?
Ne, a miau plstis ir ibgau, a norjau namo, bet...
Bet nebt buv motinos, kuri paguost ir pabart
kvail vaikz. Na, Hari, man beveik tavs gaila, tu dar
visikai vaikas.
inoma, su tuo sutikau, kaip man atrod. Ji dav igerti
taur vyno. Ji i ties elgsi su manim lyg mama. Bet tarpais
maiau, kokia ji grai ir jauna.
Vadinasi, pradjo ji vl, vadinasi, tas Gt mir
prie imt met, ir Haris j labai myli, ir labai puikiai sivaiz-
duoja, kaip jis galjo atrodyti, ir tam Haris turi teis, ar ne? Bet
dailininkas, kuris taip pat avisi Gte ir savaip j sivaizduoja,
tokios teiss neturi, ir profesorius neturi, ir apskritai niekas, nes
Hariui tas nepatinka, jis ito nepakenia, tuomet jis isiplsta'
ir ibga! Jei bt buvs protingas, jis tik bt pasijuoks i dai-
lininko ir profesoriaus. Jei bt buvs pamis,-bt svieds
jiems veid j Gt. Bet kadangi jis viso labo tra maas ber-
niukas, bga namo ir nori pasikarti... A gerai supratau tavo
istorij, Hari. Tai juokinga istorija. Ji mane juokina. Pala, ne-
gerk taip greitai! Burgundikasis geriamas ltai, nuo jo bna per
karta. Bet tau reikia visk pasakyti, malas berniuk.
Jos vilgsnis buvo grietas ir spjamas kaip eiasdeimt-
mets guvernants.
O taip, papraiau nudiugs, tik sakykite man
visk.
K man tau sakyti?
Visk, k panorsite...
Gerai, a tau kai k pasakysiu. Jau visa valanda girdi,
kad tau sakau tu", o tu vis dar sakai man js". Vis lotynikai
ir graikikai, vis kiek galint sudtingiau. Jeigu mergait sako
tu" ir ji tau nebjauri, tu irgi sakyk jai tu". Na tai, t tu jau
imokai. Ir antra: jau pusvalandis a inau, kad tavo vardas
Haris. A tai inau, nes tavs paklausiau. O tu nenori inoti,
kuo a vardu.
Kurgi ne, labai noriu.
Per vlai, mayli! Jei mes kada pasimatysim, galsi vl
paklausti. iandien a jau tau nepasakysiu. Taigi, o dabar a
noriu okti.
Ji ketino stotis, ir mano nuotaika staiga krito, a
isigandau,
 82

kad ji nueis ir paliks mane vien, ir tuomet viskas bus taip, kaip
anksiau. Kaip staiga vl grta deginantis lyg ugnis trumpam
prajs dant skausmas, taip akimirk man vl sugro baim ir
siaubas. O Dieve, negi a umirau, kas mans laukia? Nejaugi
kakas pasikeit?
Palaukite, suukau maldaudamas, neikite... neik!
inoma, gali okti, kiek nori, bet ilgai neutruk, sugrk,
sugrk!
. Ji juokdamasi atsistojo. A sivaizdavau j auktesn, ji buvo
liekna, bet neaukta. Ji vl kak man primin k? Tai liko
msl.
Ar sugri?
Sugriu, bet ne taip-greitai, po pusvalandio, gal netgi
po valandos. tai k a tau pasakysiu: usimerk ir pamiegok tru-
putl, tau ito reikia.
A j praleidau, ir ji nujo, jos sijonlis perbrauk man per
kelius, eidama ji dirsteljo apval mauiuk kienin veidro-
dl, kilsteljo antakius, brkteljo mauiu pkui smakr ir
dingo oki salje. A apsidairiau: nepastami veidai, rkantys
vyrai, prilaistyta alaus ant marmurinio stalo, visur riksmas ir
klyksmas, alia oki muzika. Man reikt snstelti, pasak ji.
Ak vaikeli, tu nieko nenutuoki apie mano mieg, jis baiktesnis
ir u ebenkt! Miegok iame turguje, sddamas prie stalo tarp
skimbiojani alaus bokal! A gurkteljau- vyno, isimiau
i kiens cigar, pasidairiau degtuk, bet rkyti man i tikrj
nesinorjo, a pasidjau cigar prieais save ant stalo. Usi-
merk", pasak ji man. Vienas Dievas teino, i kur mergaits
toks balsas, iek tiek emas, geras balsas. Gera buvo paklusti
iam balsui, a tuo sitikinau. Klusniai usimerkiau, atsirmiau
galva sien, girdjau, kaip aplink mane auja imtas stipri
gars, ypsojausi i minties miegoti ioje vietoje, nusprendiau
nueiti prie sals dur ir vilgtelti oki sal a juk turjau
pamatyti okani savo graij mergait, pajudinau po suo-
lu kojas, tik dabar pajutau, koks be galo pavargs nuo ilg klai-
diojimo valand, ir likau sdti. Ir tai a jau miegojau, paklau-
sas motiniko paliepimo, miegojau godiai ir dkingai ir sap-
navau tok aik ir gra sapn, kurio seniai nebuvau sapnavs.
Sapnavau:
Sdiu ir laukiu senamadiame priekambaryje. I pradi
teinojau, kad apie mane praneta kakokiam ekscelencijai,
 83

paskui man topteljo, kad juk mane turt priimti ponas fon G-
t. Deja, a ia buvau visai ne kaip privatus asmuo, o kaip ka-
kokio urnalo korespondentas, tai man labai trukd, ir negal-
jau suvokti, koks velnias mane vl i situacij. Be to, mane
neramino skorpionas, kur k tik maiau ir kuris mgino usi-
ropti mano koja. A, tiesa, gyniausi nuo io nedidelio juodo
roplio, j nupuriau, bet neinojau, kur jis dabar tno, ir nedr-
sau apsiiupinti.
Netgi nebuvau visikai tikras, ar per klaid apie mane ne-
prane ne Getei, o Matisonui, kuriam a, per sapn sumais j
su Biurgeriu, priskyriau eilraius, dedikuotus Molei. Tarp
kitko, a labai noriau susitikti su Mole, j sivaizdavau nuos-
tabia moterim, velnia, muzikalia, vakarine. Jei tik ia nesd-
iau, tos prakeiktos redakcijos atsistas! Mano nepasitenkini-
mas vis didjo ir didjo ir pamau nukrypo Gt, kuriam staiga
pajutau daugyb visokiausi abejoni ir priekait. Puiki galt
bti audiencija! O skorpionas, nors ir pavojingas ir tikriausiai
pasislps kur nors netoliese, buvo galbt ne toks jau blogas; jis
galjo, atrod man, reikti ir kak malonaus, visai galimas
daiktas, kad jis kakaip susijs su Mole, tarsi jos pasiuntinys ar
heraldinis vris, graus, pavojingas heraldinis moterikumo ir
nuodms vris. Gal is vris vadinosi Vulpius? Bet ia tarnas
atlapojo duris, a pakilau ir jau.
Ten stovjo senasis Gt, maas ir labai manieringas, ir i
tikrj ant jo, klasiko, krtins kabjo stora ordino vaigd.
Atrod, kad jis vis dar tebevaldo, vis dar tebeduoda audiencijas,
vis dar tebekontroliuoja pasaul i savo Veimaro muziejaus.
Nes, vos tik mane pamats, jis kresteljo galva tarsi senas var-
nas ir ikilmingai tar:
Taigi, jaunuoliai, js, rodos, ne taip jau labai sutinkate
su mumis ir ms pastangomis?
Tikrai taip, pasakiau a, ir mane pervr altis nuo jo
ministeriko vilgsnio. Mes, jauni mons, i tikrj nesu-
tinkame su jumis, senasis pone. Js, ekscelencija, mums perdaug
ikilmingas, perdaug tuias ir ididus, per maai nuoirdus. Tai
turbt svarbiausia: per maai nuoirdus.
Senukas kiek palenk priek savo griet galv, jo tvirta,
oficialiai susiraukljusi burna atsileido nuo ypsenls ir nuos-
tabiai pagyvjo, ir man netiktai suplak irdis, a staiga prisi-
 84

miniau eilrat Leidos sutemos padangi" ir kad io eilraio

odiai atjo i io mogaus, i i lp. I tikrj t akimirk
buvau visikai nuginkluotas ir nugaltas ir galjau pulti prie j
ant keli. Bet isilaikiau pasitemps ir igirdau i jo ypsani
lp odius:
, js, atrodo, mane kaltinate nenuoirdumu? Kas per
odiai! Gal smulkiau paaikintumte?
A labai norjau tai padaryti, labai.
Js, ponas fon Gete, kaip ir visi didieji protai, aikiai su-
pratote ir pajutote, koks abejotinas ir beviltikas mogaus gyve-
nimas, kokia avinga yra akimirka ir kaip varganai ji vysta, kaip
nemanoma graios jausmo virns apmokti kitaip, kaip kas-
dienybs kalinimu, supratote ir pajutote kart sielos karalijos
trokul, aminai ir tbtinai kovojant su lygiai tokia pat kar-
ta ir lygiai tokia pat venta meile prarastam gamtos nekaltumui,
vis t bais kybojim tutumoje ir neinioje, t pasmerkim
laikinumui, aminam netikrumui, pasmerkim aminai daryti
kakokius diletantikus bandymus trumpai tariant, vis mo-
gaus bties nevilt, nenatralum ir kart desperatikum. Visa
tai js inojote, kartais net pripaindavote, ir vis dlto visu savo
gyvenimu skelbte prieing dalyk, reikte tikjim ir opti-
mizm, apsimetinjote sau ir kitiems, tarsi ms dvasins pas-
tangos turi kakoki trukm ir kakoki prasm. Siekianius
gilumo, beviltikos tiesos balsus js neigte ir slopinote savyje
taip, kaip Kleiste ir Bethovene. Js deimtmeiais djots, tarsi
ini, kolekcij kaupimas, laik raymas ir rinkimas, tarsi visa
js veimarikoji senatvs btis i esms tebt bdas aminti
akimirkai, kuri js tegaljote vien mumifikuot, dvasinti gam-
tai, kuri js tegaljote stilizuoti kaip kauk. Tai ir yra nenuo-
irdumas, dl kurio mes jums priekaitaujame.
Senas slaptasis tarjas susimsts pavelg man akis, jo l-
pose dar tebeaid ypsena.
Paskui, mane nustebindamas, paklaus:
Tuomet Mocarto Uburtoji fleita" jums tikriausiai la-
bai lykti?
Ir, man net nesuspjus uprotestuoti, Jis ts:
Uburtoji fleita" vaizduoja gyvenim tarsi avi giesm,
ji auktina ms jausmus o juk jie trumpalaikiai tarsi
kak amina ir dievika, ji nesutinka nei su ponu fon Kleistu,
 85

nei su ponu Bethovenu, o skelbia optimizm ir tikjim.

inau, inau! suukau ts. Dievai, kaip jums
galjo ateiti galv kaip tik Uburtoji fleita", kuri a mgstu
labiau u visk pasaulyje! Bet Mocartas neigyveno atuonias-
deimt dvej met ir savo asmeniniu gyvenimu nepretendavo
ilg ami, tvark ir perdt orum, kaip js! Jis taip nesidi-
diavo, kaip js! Jis dainavo savo dievikas melodijas, buvo ne-
turtingas ir anksti mir, neturte, nepripaintas...
Man trko oro. Tkstanius dalyk dabar reikjo pasakyti
deimia odi, man m rasoti kakta. Bet Gt labai
draugikai tar:
Tai, kad a sulaukiau atuoniasdeimt dvej met, vis
dlto gal ir neatleistina. Taiau malonumo i to turjau maiau,
negu js manote. Js tiesa: a visada trokau ilgo amiaus, vi-
sada bijojau mirties ir su ja kovojau. A manau, kad kova su mir-
tim, beslygikas ir atkaklus noras gyventi yra tas akstinas, kuris
skatino veikti ir gyventi visus ymius mones. Bet kad gal gale
vis dlto reikia mirti, tai, jaunasis mano drauge, a, bdamas
atuoniasdeimt dvej met, lygiai taip pat tikinamai rodiau,
tarsi biau numirs, bdamas mokiniu. Jeigu tai mane kiek pa-
teisina, pasakysiu dar tai k: mano prigimtyje buvo daug vai-
kikumo, daug smalsumo, polinkio aisti, daug noro gaiti laik.
Todl man ir prireik truputl daugiau laiko, kol supratau, kad
aisti jau gana.
itaip kalbdamas, jis -ypsojosi labai suktai, tiesiog idyk-
likai. Jis tarsi gteljo, dingo manieringa laikysena ir pasip-
timas veide. Ir oras aplink' mus dabar buvo kupinas melodij,
vien Gts dain, a aikiai igirdau Mocarto ibuokl" ir u-
berto Vlei klonius ir girias". Ir Gts veidas dabar buvo raus-
vas ir jaunas ir juoksi, ji-s panjo tarsi brolis ia Mocart,
ia ubert, ir vaigd ant jo krtins buvo vien i piev g-
li, ir jos viduryje linksmai ir veliai ydjo geltona raktaol.
Man ne visai patiko, kad senukas taip juokais norjo isi-
sukti nuo mano klausim ir kaltinim, ir a pavelgiau j prie-
kaitingai. Tuomet jis pasilenk priek ir lpas, kurios dabar
pasidar jau visai vaikikos, prikio visai prie pat mano ausies
ir tyliai sunabdjo:
Berniuk mano, tu iri senj Gt perdaug rimtai.
senus mones, kurie jau mir, nereikia irti rimtai, tai netei-
 86

singa. Mes, nemirtingieji, nemgstame, kad mus irtu, rimtai,

mes mgstame juokus. Rimtumas, berniuk mano, tai laiko
dalykas; jis atsiranda, tiek tau tepasakysiu, kai pervertini laik,
Ir a kakada per daug vertinau laik, todl norjau igyventi
imt met. Bet, matai, aminybje nra laiko; aminyb tra
tik akimirka, kurios kaip tik gana juokui.
Ir i ties kalbti su juo rimtai daugiau nebuvo galima, jis
linksmai ir vikriai okiojo, ir raktaol jo vaigdje ia, irk,
auna i jos tarsi raketa, ia sumaja ir inyksta. Kai jis demon-
stravo savo pa ir figras, a pagalvojau, kad is mogus bent jau
nepraleido progos imokti okti. Jam tai puikiai pavykdavo. ia
a vl prisiminiau skorpion, tikriau, Mol ir kteljau Gtei:
Sakykite, ar Mols ia nra?
Gt garsiai nusijuok. Jis prijo prie savo stalo, atsirakino
vien stali, im kakoki brangi odin ar aksomin d-
ut, atidar j ir kyteljo man prie aki. Ten ant tamsaus ak-
somo ibjo mayt moterika koja, puiki ir avi kojyt, truput
sulenkta per kel, su itiesta emyn pda, kuri baigsi be galo
dailiais pirteliais.
A itiesiau rank, nordamas paimti i kojyt, kuri jau
pamilau, bet vos tik ketinau j iupti dviem pirtais, aisliukas,
rodos, tarsi iek tiek suspurdjo, ir man staiga kilo tarimas, kad
ia ir bsis tas skorpionas. Gt, rodos, tai suprato, rodos, net
kaip tik norjo ir siek io gilaus sumiimo, io trokimo ir bai-
ms, io spurdanio prieingumo. Jis laik av skorpioniuk
visai man prie pat veido, mat mano nor, mat, kaip a pasi-
baisjs atokau, ir itai, rodos, teik jam didel malonum. Er-
zindamas mane iuo puikiu, pavojingu daikiuku, jis vl pasi-
dar visikai senas, baisiai senas, tkstanio met senumo,
sniego baltumo plaukais, ir jo suvyts veidas juoksi tyliai ir be
garso, juoksi aiiai ir paslaptingai su kakokiu giliaprasmiu
senio jumoru.

Atsibuds sapn umirau, tik vliau jis vl man atjo gal-

v. A, matyt, imiegojau apie valand, grojant muzikai, erze-
liuojant lankytojams prie restorano stalelio niekada nebiau
pamans, jog tai manoma. Miela mergait stovjo prieais ma-
ne, udjusi rank man ant peties.
Duok man dvi ar tris markes, tar ji, a ten io to
ukandau.
 87

A padaviau jai. savo pinigin, ji j nusine ir greitai

sugro.
Tai va, dabar a truputl su tavim pasdsiu, o paskui
man reiks eiti, turiu pasimatym.
A isigandau.
Su kuo gi? greitai paklausiau.
Su vienu ponu, maasis Hari. Jis pakviet mane
Odeono" bar.
O, a maniau, kad tu nepaliksi mans vieno.
Tuomet tau ir reikjo mane pakviesti. Bet tave aplenk
kitas. K gi, sutaupysi graaus pinigo. Ar inai Odeon"? Po
vidurnakio tik ampanas. Foteliai, negr kapela, labai pra-
matnu.
Visa tai a nesumeiau. ,
Ak, papraiau, leisk vis dlto man tave pakviesti!
A maniau, jog tai savaime suprantamas dalykas, mes juk
dabar draugai. Leisk pakviesti, kur tik. nori, praau tave.
Tu labai malonus. Bet matai, odis yra odis, a sutikau
ir eisiu. Nesistenk daugiau! Eik, igerk dar gurknel, juk bu-
telyje dar liko vyno. Tu j igersi ir droi namo kaip didelis, ir
eisi gulti. Paadk man.
Ne, klausyk, a juk negaliu eiti namo.
Ak, tos tavo istorijos! Ar vis dar nesusidorojai su tuo
Gete? (i akimirk a vl prisiminiau sapn apie Gt. Bet
jeigu i ties negali eiti namo, lik ia, jie turi kambari.
Usakyti?
A apsidiaugiau ir paklausiau, kur galiau j vl pama-
tyti. Kur ji gyvenanti? ito ji man nepasak. Tereiki truputl
paiekoti, ir a j surasis.
Ar negaliau tave pakviesti kur nors?
Kur?
Kur tik nori ir kada tik nori.
Gerai. Antradien pavakarieniausim Senajame pran-
cikone", antrajame aukte. Iki pasimatymo!
Ji padav man rank, ir tik dabar man krito akis ita ranka,
kuri taip atitiko jos bals, grai ir putli, protinga ir gera.
Jinai ironikai nusiypsojo, kai pabuiavau jai rank.
Ir paskutin akimirk ji dar kart atsisuko mane ir tar:
A tau noriu dar kai k pasakyti apie Gt. Supranti, tas
pat, kas tau atsitiko su Gete, kai negaljai paksti jo portreto,
taip man kartais atsitinka su ventaisiais.
 88

Su ventaisiais? Negi tu tokia pamaldi?

Ne, a nesu pamaldi, deja, bet kakada buvau pamaldi ir
kada nors vl bsiu. Juk pamaldumui nra laiko.
Nra laiko? Argi tam reikia laiko?
O taip. Pamaldumui reikia laiko, dar daugiau, reikia net-
gi nepriklausyti nuo laiko! Negalima bti rimtai pamaldiai ir
kartu gyventi tikrovje, rimtai irti j laik, pinigus,
Odeono bar ir visa kita.
Suprantu. Bet kas tau su ventaisiais?
Taip, yra ventj, kurie man ypa patinka: Steponas,
ventasis Prancikus ir kiti. Ir tai kartais a pamatau j
paveikslus, taip pat Iganytojo ir Dievo motinos, tokius
melagingus, suklastotus, kvailus paveikslus, ir j a lygiai taip
pat negaliu paksti, kaip tu ano Gts portreto. Kai pamatau tai
tok saldok, kvail Iganytoj ar ventj Prancik ir pamatau,
kad kiti iuos paveikslus laiko graiais ir siel taurinaniais,
man tai atrodo kaip tikrojo Iganytojo eidimas, ir a galvoju:
ak, kam jis gyveno ir taip baisiai kentjo, jei monms jau
pakanka ir tokio kvailo atvaizdo! Taiau vis dlto inau, kad
mano susidarytas Iganytojo ar Prancikaus paveikslas tra
kakokio mogaus paveikslas ir neatitinka pirmavaizdio, kad
net paiam Iganytojui mano vidinis Iganytojo paveikslas
atrodyt lygiai toks pat kvailas ir nevyks, kaip man tos saldokos
kopijos. A sakau tau itai ne todl, kad pateisiniau tavo blog
nuotaik ir t ant Gts portreto, ne, tu ia apsirinki. Sakau
tai vien todl, kad parodyiau, jog galiu tave suprasti. Juk js,
mokslinink ir meninink, galvose pilna visokiausi ypating
dalyk, bet js tokie pat mons, kaip ir kiti, ir mes, tie kiti, taip
pat turime galvoje savo svajoni ir aidim. A juk pastebjau,
mokytasis pone, kad truput sutrikai, galvodamas, kaip man
papasakoti savo istorij apie Gt turjai stengtis savo
auktus dalykus padaryti suprantamus tokiai paprastai
mergaitei. Na tai, a ir noriu tau parodyti, kad neverta taip
stengtis. A tave ir taip suprantu. Taigi, o dabar gana! Tau
reikia miegoti.
Ji ijo, o mane senas tarnas nuved treij aukt, tikriau
sakant, pirmiau paklaus, ar turiu baga, ir, igirds, kad ne-
turiu, i anksto pam tai, kas jo kalba reik nakvynpinigiai".
Paskui mes ulipome senais tamsiais laiptais, jis nuved mane
kakok kambar ir paliko vien. Ten stovjo iklerus medin
 89

lova, labai trumpa ir kieta, o ant sienos kabojo kardas ir spalvo-

tas Garibaldio portretas, taip pat nuvyts vainikas, paliktas po
kakokios sjungos vents. A daug biau davs, jei. biau ga-
vs naktinius markinius. Visa laim, kad ia buvo bent
vandens ir nedidelis rankluostis, a nusiprausiau, paskui
atsiguliau su drabuiais lov, paliks degti vies. Dabar
galjau visk apmstyti. Vadinasi, su Gete reikalas susitvark.
Puiku, kad jis atjo pas mane sapne! Ir i nuostabi mergait...
kad nors inoiau jos vard.! Nei i io, nei to gyvas mogus
sudau rkan stiklin mano apmirimo gaubt ir ities man
rank, ger, grai, ilt rank! Nei i io, nei i to vl atsirado
dalykai, kurie mane iek tiek jaudino, apie kuriuos galjau
galvoti diaugsmingai, susirpins, susidomjs! Nei i io, nei
i to atsidar durys, o pro jas pas mane jo gyvenimas! Gal a
vl galsiu gyventi, gal vl galsiu tapti mogum. Mano siela,
umigusi altyje ir kone ualusi, vl atsikvp, mieguistai
suplastjo silpnais sparneliais. Gt buvo pas mane. Mergait
liep man valgyti, gerti, miegoti, buvo man draugika, ijuok
mane, ivadino kvailu vaikzu. Ir dar ji, ta nuostabi draug,
papasakojo apie ventuosius ir parod, jog net keisiausiose
savo kratutinybse a visai ne vienias ir nesuprastas ir
nesu liguista iimtis, kad turiu broli ir seser, kad mane
supranta. Ar j vl pamatysiu? Taip, inoma, ja galima
pasikliauti. odis yra odis."
Ir a vl umigau, miegojau keturias, penkias valandas.
Buvo jau po deimtos, kai atsibudau suglamytais
drabuiais, lyg sudauytas, pavargs, pilna galva prisiminim
apie kak baisaus, kas atsitiko vakar, bet gyvas, kupinas
vili, kupinas ger mini. Grdamas namo savo but,
nejutau nieko panaaus t baim, kuri vakar man kl is
grimas.
Ant laipt, vir araukarijos, susitikau tet", savo eimi-
nink, kuri retai tematydavau, bet kurios malonus bdas man
labai patiko. is susitikimas man buvo nesmagus, juk buvau iek
tiek netvarkingas ir pablyks, nesusiukavs ir nesiskuts. A
pasisveikinau ir norjau praeiti pro al. Apskritai ji visada
atsivelgdavo mano nor patikti mane vien ir nepastebt,,
bet iandien, rodos, i tikrj perplyo udanga, inyko riba
tarp mans ir aplinkinio pasaulioji nusijuok, ir sustojo.
- Pasilinksminote, ponas Haleri, inakt net nenakvojote
namie. sivaizduoju, kaip js pavargs!
 90

Taip,.tariau a ir taip pat nusijuokiau, inakt

buvo gana linksma, ir, nenordamas nusiengti js nam
stiliui, nakvojau viebutyje. A labai gerbiu js nam
ramyb ir padorum, kartais ia jauiuosi tarsi svetimknis.,
Nesiaipykite, ponas Haleri!
O, a aipausi tik i savs.
Va itaip ir nereikt daryti. Nesijauskit mano
namuose kaip svetimknis". Gyvenkite, kaip jums patinka, ir
darykite, k norite. A jau turjau kelet labai labai padori
nuominink, ' neregtai padori, bet n vienas nebuvo toks
ramus ir taip maai mums trukd, kaip js. O dabar norite
arbatos?
A neatsisakiau. Arbata buvo paduota salone su graiais se-
noli portretais ir senoli baldais, ir mes truput, paplepjome;
visikai neklausindama, i maloni moteris t suinojo apie
mano gyvenim ir mintis, ji mans klaussi su ta pagarba ir
motiniku paprastumu, su kuriuo protingos moterys iri vyr
keistybes. Pasikalbjom ir apie jos snn, ir gretimame
kambaryje ji man parod naujausi jo laisvalaikio darb
radijo aparat. tai toki main laisvais vakarais padar is
darbtus jaunas mogus, susiavjs beviele idja,
dievobaimingai melsdamasis , technikos dievui, kuriam
reikjo tkstantmei, kad atrast ir visikai netobulai
pavaizduot tai, k visada inojo ir kuo protingiau naudojosi
kiekvienas mstytojas. Mes apie tai pakalbjome, nes teta yra
iek tiek linkusi dievobaimingum ir mgsta pasikalbti
religinmis temomis. A jai pasakiau, kad vis jg ir veiksm
buvim visur puikiai inojo senovs indai, o technika vis
suvokiam tepadar tik nedidel dalel io fenomeno, su-
konstravusi jam, tai yra garso bangoms, kol kas dar baisiai ne-
tobul imtuv ir sistuv. io seno painimo esm laiko ne-
realumas ligi iol dar technikos nepastebta, bet gal gale ir
ji bus atrasta" ir paklius veikli ininieri nagus. Bus atrasta
ir galbt labai greitai, kad mus nuolatos supa ne vien dabar-
tiniai, i akimirk egzistuojantys paveikslai ir vykiai, pana-
iai kaip muzika i Paryiaus ir Berlyno dabar girdti
Frankfurte arba Ciuriche, bet kad ir viskas, kakada atsitik;
lygiai taip pat registruojama ir esama ir kad mes galbt vien
dien, naudodamiesi viela ar be jos, su paaliniais trukdymais
ar be j, igirsime kalbant karali Saliamon ir Valter fon der
Fogelveid. Ir visa tai, kaip ir iandienins radijo uuomazgos,
mo-
 91

nms tarnaus vien tam, kad jie galt pabgti nuo savs ir savo
tikslo ir apsisiausti vis tankesniu pramog ir nereikalingo u-
simimo tinklu. Bet apie visus iuos gerai man inomus
dalykus a kalbjau ne prastu savo tonu, kupinu pykio ir
paaipos laikui ir technikai, o juokaujamai ir lengvai, ir teta
ypsojosi, ir mes kartu isdjome turbt valand, gurknojome
arbat ir buvome patenkinti.
Antradienio vakarui a pakvieiau t grai, keist mergait
i Juodojo erelio", ir nustumti likus laik man atsijo nemaai
pastang. Kai antradienis pagaliau atjo, man siaubingai pa-
aikjo mano santyki su nepastama mergaite svarba. A
galvojau vien apie j, a laukiau i jos visko, a buvau pasirys
visk jai paaukoti ir pulti po kojom, nors n kiek nebuvau jos
simyljs. Tereikjo vien sivaizduoti, kad ji sulauys ar pa-
mir ms susitarim susitikti, ir a aikiai maiau, kaip tuomet
pasijusiu; pasaulis vl pasidarys tuias, slinks pilkos ir beverts
dienos; aplink man susikaups vl visa iurpi tyla ir apmirimas,
ir neliks jokios kitos ieities i io tylaus pragaro, kaip skustuvas.
O skustuvas per ias kelias dienas man n kiek nepasidar mie-
lesnis, jis mane gsdino n kiek ne maiau, kaip anksiau. Kaip
tik tai ir buvo bjauru: jutau didel, ird gniauiani baim,
bijojau persipjauti sau gerkl, bijojau mirti, prieinausi tam taip
klaikiai, atkakliai, i paskutinij, tarsi biau sveikiausias
mogus, o mano gyvenimas rojus. Puikiai, pasibaistinai ai-
kiai supratau savo bkl, supratau, kad ne kas kitas, o tik nepa-
keniama tampa tarp nesugebjimo gyventi ir nesugebjimo
mirti daro toki svarbi man i nepastamj, i nediduk
daili okj i Juodojo erelio". Ji buvo mautis langelis, siau-
rutis viesos plyelis tamsioje mano baims oloje. Ji buvo isigel-
bjimas, kelias laisv. Ji turjo mane imokyti gyventi arba
imokyti mirti, ji turjo savo tvirta, dailia ranka paliesti mano
sustingusi ird, kad ji nuo gyvenimo prisilietimo arba suydt,
arba virst pelenais. I kur ji trauk i jg, i kur m ios
magijos, dl koki paslapting prieasi turjo man toki
didel reikm, apie tai a negalvojau, tai buvo juk vis tiek; man
buvo visikai nesvarbu tai inoti. Jokios inios, joks supratimas
man jau nieko nebereik, juk tuo a jau buvau persisotins, juk
tai man ir buvo didiausia ir pikiausia kania ir gda, jog taip
aikiai maiau ir supratau savo bkl. Maiau tip, gy-
 92

vul Stepi Vilk tarsi musi voratinklyje, maiau, kaip sprendsi

jo likimas, kaip jis kybojo sipainiojs tinkl ir beginklis, kaip
voras pasiruos j sisiurbti, bet vis dlto taip arti, rodos, buvo
pagalbos ranka. A galjau pasakyti protingiausi ir imintin-
giausi dalyk apie savo kanios, savo dvasins ligos, savo apke-
rjimo ir neurozs ssajas ir prieastis, i mechanika man
buvo aiki. Bet man reikjo ne ini ir supratimo, ne j a taip
nusimins trokau; o spdio, sprendimo, postmio ir uolio.
Nors tas kelias laukimo dienas n kiek neabejojau, kad
mano draug laikysis odio, bet paskutin dien vis dlto
labai jaudinausi ir nebuvau tikras; niekada kaip gyvas nebuvau
taip nekantriai lauks vakaro. Ir nors tampa ir nekantra buvo
beveik nepakeniamos, bet kartu nepaprastai gerai mane veik:
man, nusivylusiam, seniai jau nieko nelaukianiam, niekuo
nesidiaugianiam buvo nesivaizduojamai grau ir nauja, tiesiog
nuostabu vis dien blakytis kupinam nerimo, baims ir kart-
ligiko laukimo, i anksto apgalvoti susitikim, pokalbius,
vakaro rezultatus, dl jo nusiskusti ir apsirengti ypa
rpestingai: nauji markiniai, naujas kaklaraitis, nauji
batraiiai). Kad ir kas bt i protinga ir paslaptinga mergait,
kad ir kokie pasidaryt jos santykiai su manimi, man tai buvo
vis viena; ji buvo, stebuklas vyko, a dar kart radau mog,
dar kart i naujo susidomjau gyvenimu! Svarbu tebuvo vien tai,
kad viskas tstsi, kad atsiduoiau iam potraukiui, sekiau i
vaigd.
Nepamirtama akimirka, kai vl j pamaiau! Sdjau prie
nediduko seno, jaukaus restorano stalelio, kur be reikalo buvau
i anksto usisaks telefonu, variau meniu, o stiklinje su van-
deniu stovjo dvi graios orchidjos, kurias nupirkau savo
draugei. Turjau ilgokai jos palaukti, bet buvau tikras, kad ji
ateis, ir jau nebesijaudinau. Ir tai ji atjo, sustojo prie rbins
ir pasisveikino su manim vien atidi, iek tiek tirianiu viesiai
pilk aki vilgsniu. Nepasitikdamas stebjau, kaip su ja
elgiasi kelneris. Ne, ai dievui, jokio intymumo, jokios distan-
cijos stokos, jis buvo nepriekaitingai mandagus. Ir vis dlto
jie buvo pastami, ji vadino j Emiliu.
Kai padaviau jai orchidjas, ji apsidiaug ir nusijuok.
Tai labai malonu, Hari. Norjai man kak padovanoti,
ar ne, ir gerai neinojai, k parinkti, neinojai, ar i tikrj turi
teis k nors man dovanoti, ar a nesieisiu, ir tai nupirkai
 93

orchidj, juk tai tik gls, o vis dlto jos labai brangios. Ai.
Tarp kitko, i karto pasakysiu, a nenoriu, kad man k dovano-
tum. A gyvenu vyr pinigais, bet tavo pinigais a nenoriu
gyventi! Bet kaip tu pasikeitei! Tavs painti nebegali. Nese-
niai atrodei, tarsi btum k tik itrauktas i kilpos, o dabar tu
jau beveik mogus. Beje, o ar vykdei mano sakym?
Kok sakym?
Nejau toks uuomara? O dabar jau moki okti fokstrot?
Man sakei, kad nieko taip nenortum, kaip gauti mano sakym,
tau nieko nra mielesnio, kaip man paklusti. Prisimeni?
inoma, taip ir bus! A kalbjau rimtai.
Ir vis dlto dar neimokai okti?
Negi galima taip greitai, per kelet dien?
inoma. Foks gali imokti per valand, boston per
dvi. Tango sunkiau, bet tau jo ir nereikia.
Bet dabar pagaliau turiu suinoti tavo vard!
Ji valandl velg mane tyldama.
Galbt tu j atspsi. Man bt labai malonu, jei atsptum.
Susikaupk ir gerai mane pairk. Ar dar nepastebjai, kad
mano veidas kartais bna kaip berniuko? Pavyzdiui, dabar?
Taip, atidiau siirjs jos veid, sutikau su ja, tai buvo
berniuko veidas. Ir kai valandl padelsiau, is veidas prakalbo
ir primin mano vaikysts dienas ir tuometin mano draug, jo
vardas buvo Hermanas. Akimirk ji, rods, visai pavirto tuo
Hermanu.
Jei btum berniukas, pasakiau nustebs, turtum
vadintis Hermanu.
Kas ino, gal a ir esu berniukas, tik persirengs, pa-
juokavo ji.
Tavo vardas Hermina?
Ji nuvitusi linkteljo, patenkinta, kad atspjau, Kaip tik
atne sriub, mes mme valgyti, ir ji buvo linksma lyg vaikas.
Vis graiausia ir keisiausia, kas man joje patiko ir mane
avjo, buvo tas jos sugebjimas nuo didiausio rimtumo visikai
netiktai pereiti prie komikiausio linksmum ir atvirkiai, n
kiek nepasikeiiant ir nesimaivant, tuo ji panjo gab vaik.
Dabar ji buvo linksma, erzino mane fokstrotu, netgi stukteljo
man koja, kartai gyr valg, pastebjo, kad pasistengiau geriau
apsirengti, bet mano iorei dar rado daug ko prikiti.
 94

Mums benekant, a jos paklausiau:

Kaip ia tau taip pavyko, kad staiga pasidarei panai
berniuk ir a spjau tavo vard?
O, tu pats visk padarei. Kaipgi tu, mokytas pone,
nesupranti, jog vien todl tau patinku ir tau svarbi, kad esu tau
'tarsi veidrodis, kad manyje kako yra, kas tau atsakinja ir tave
supranta? Apskritai visi mons vieni kitiems turt bti tokie
veidrodiai ir itaip atsakinti vieni kitiems, atitikti vieni kitus,
bet tokie keistuoliai, kaip tu retenyb ir lengvai susipainioja:
lyg pakerti jie kit moni akyse nieko negali pamatyti ir pers-
kaityti, j niekas nebejaudina. Ir kai toks keistuolis staiga vis
dlto suranda veid, kuris i tikrj j iri, kuriame jis jauia
lyg ir atsakym ir giminyst, tuomet jis, inoma, diaugiasi.
Tu visk inai, Hermina, suukau nustebs. Viskas
yra lygiai taip, kaip tu sakai. Ir vis dlto tu visikai kitokia,
negu a! Tu juk mano prieyb; tu turi visk, ko man trksta.
Tau taip atrodo, tar ji lakonikai, ir tas gerai.
Ir ia jos veid, kuris i tikrj man buvo tarsi stebuklingas
veidrodis, uslinko sunkus rimtumo debesis, staiga visas is vei-
das padvelk vien rimtumu, vien begaliniu tragizmu, tarsi
tuios kauks akys. I lto, lyg nenoromis spausdama od po
odio, ji tar:
Klausyk, nepamirk, k man sakei! Tu sakei, kad turiu
tau sakinti ir kad tu diaugsies, galdamas paklusti visiems
mano sakymams. Nepamirk ito! inok, maasis Hari: taip,
kaip a tave veikiu, kaip mano veidas duoda tau atsakym ir
kakas manyje yra tau palanku ir kelia pasitikjim, lygiai
taip pat ir tu veiki mane. Kai tave andien pamaiau einant
Juodj erel", tok pavargus ir isiblakius ir kone i ano
pasaulio, a tuojau pajutau; jis man paklus, jis trokta, kad jam
sakiniau! Ir a taip darysiu, todl tave ukalbinau ir todl mes
pasidarme draugai.
Ji kalbjo su tokia slogia rimtimi, su tokia didele sielos
tampa, jog a ne visai j supratau ir pamginau nuraminti ir
nukreipti jos mintis. Ji tik atmet tuos mano ketinimus, kryp-
teldama antakiais, pavelg man tikinamai" ir ts visikai
altu balsu:
Tu turi laikytis odio, mayli, taip ir inok, jei ne
 95

pasigailsi. Tu gausi daug mano sakym ir jiems paklusi,

puiki sakym, maloni sakym, tau bus vienas malonumas
jiems paklusti. Ir pagaliau, Hari, tu vykdysi ir paskutin mano
sakym.
vykdysiu, tariau lyg koks bevalis. Koks bus pas-
kutinis tavo sakymas?
Bet a jau j nujauiau, Dievas teino kodl.
Ji pasipurt, tarsi jai bt truput alta, ir, regis, i lto
atbudo i savo susimstymo. Jos akys mans nepaleido. Staiga
ji dar labiau paniuro.
Bt. protingiau tau ito nesakyti. Bet a nenoriu bti
protinga, Hari, iuokart nenoriu. A noriu kako visikai kito.
Bk atidus, paklausyk! Tu tai igirsi, vl pamiri, juoksiesi i
ito, verksi. Bk atidus, mayli! A noriu su tavim, broliuk, pa-
loti i gyvenimo arba mirties, ir, kol dar nepradjome, noriu
atidengti tau savo kortas.
Koks graus, koks neemikas buvo jos veidas, kai ji taip
kalbjo! Jos vsiose ir viesiose akyse slypjo nuovokus
lidesys, ios akys, rods, jau ikentjo visas galimas kanias ir
pasak joms taip". Lpos nekjo sunkiai, tarsi kas joms-
trukdyt, madaug taip kalbama, kai nuo didelio alio
sustingsta veidas; bet tarp lp, lp kampuiuose, tik
retkariais pasirodanio lieuvio galiuko aidime, prieingai
vilgsniui ir balsui, liejosi vien mielas, guvus geidulingumas,
vidinis aistros poreikis. Ant tylios, lygios kaktos krito trumput
garbana, i ten, i tos kaktos puss, kur krito garbana,
kartkariais lyg gyvas alsavimas sklido ta panaumo
berniuk, hermafroditikos magijos banga. A baimingai jos
klausiausi ir vis dlto buvau tarsi apkvaits, tarsi tik pusiau ia
biau.
A tau patinku, kalbjo ji,- dl tos prieasties,
kuri tau jau minjau; a pralauiau tavo vienatv, suiupau
tave prie pat pragaro vart ir vl atgaivinau. Bet a noriu i
tavs daugiau, daug daugiau. A noriu priversti tave man
simylti. Ne, neprietarauk, leisk man kalbti! A tau labai
patinku, tai jauiu, ir tu man dkingas, bet tu mans
nesimyljs. A noriu padaryti taip, kad tu mane simyltum,
tai mano profesija; a juk i to gyvenu, kad vyrus priveriu
mane simylti. Bet gerai inok, tai darysiu ne todl, kad man
atrodai toks avus. A nesimyljus tavs, Hari, kaip ir tu man.
Bet man reikia tavs taip pat,
 96

4caip tau reikia mans. Tau reikia mans dabar; i akimirk,

nes tu esi nusimins ir tau reikia postmio, kuris tave {mest
vanden ir vl padaryt gyv. Tau reikia mans, kad imoktum
okti, imoktum juoktis, imoktum gyventi. O man tavs
reiks, ne iandien, vliau taip pat vienam labai svarbiam ir
graiam dalykui. Kai mane simylsi, a tau duosiu paskutin
savo sakym, ir tu paklusi, ir tai bus naudinga tau ir man.
Ji truput pakl stiklinje vien orchidj, rudai violetin
su aliomis gyslelmis, akimirk palenk prie jos veid ir m
irti gl.
Tau nebus lengva, bet tu tai padarysi; Tu ipildysi mano
sakym ir mane nuudysi. tai kas. Nebeklausink daugiau!
Vis dar velgdama orchidj, ji nutilo, veide inyko
tampa, jis isiskleid kaip sprogstantis gls pumpuras, ir staiga
lpose atsirado avi ypsenl, nors akys dar koki akimirk
sustingusios velg vien tak. O paskui ji papurt galv su
"maute berniuko garbana, igr gurknel, vandens, staiga
prisimin, kad mes vakarieniaujame, ir su diugiu apetitu kibo
valg.
Aikiai girdjau kiekvien jos kraupios kalbos od, net
atspjau jos paskutin sakym", dar n neitart, ir jau nebei-
sigandau t odi tu mane nuudysi". Viskas, k ji sak,
man skambjo tikinamai ir lemtingai, a primiau tai ir ne-
siprieinau, ir vis dlto, nors ir ,su kokiu iurpiu rimtumu ji
kalbjo, visa tai man atrod ne visikai realu ir rimta. Viena
mano sielos pus gr jos odius ir jais tikjo, kita mano
sielos pus raminamai linksjo ir djosi galv, kad vis dlto ir
i, tokia protinga, sveika ir tvirta Hermina turi sav fantazij ir
jai kartais aptemsta smon. Vos ji pasak paskutin savo od,
ir vis scen apgaub nerealumo ir netikrumo ydas.
Vis dlto a negaljau su tokiu paiu ekvilibristiniu lengvu-
mu, kaip Hermina, okti atgal tikrov ir realyb.
Vadinasi, a tave kada nors nuudysiu? paklausiau,
dar kaip reikiant neatsipeikjs, nors ji ir vl juoksi, uoliai
pjaustydama pauktien.
inoma, linkteljo ji atsainiai, utenka apie tai, da-
bar valgome. Hari, bk geras, usakyk man dar truput alij
salot! Tu neturi apetito? A manau, tau reikia pirmiausia
imokti viso to, kas kitiems monms savaime suprantama, net
 97

valgymo diaugsmo. Nagi pavelk, mayli, tai ia anties kulyt,

ir kai nuo. kaulo atskiri viesi puiki ms, tai vent, ir ia
mogus turi jausti apetit, irdyje patirti susijaudinim ir dkin-
gum tarsi simyljlis, pirm kart padedantis savo mergaitei
nusivilkti palaidinuk. Supratai? Ne? Tu tikras avinas. Palauk,
duosiu ksnel ios graios anties kulels, pamatysi. tai taip,
isiiok!.. O, koks tu pabaisa! Dievai, jis dabar panairavo
kitus mones, ar jie nemato, kaip jis gauna ksn nuo mano
akuts! Nesirpink, snau palaidne, a nepadarysiu tau g-
dos. Bet jei tavo malonumui dar btinas kit moni leidimas,
tada tu i ties esi tikras vargelis.
Vis nerealesn darsi ankstesn scena, vis netikimiau at-
rod, kad ios akys vos prie kelet minui velg taip sunkiai
ir iurpiai. O, ia Hermina buvo kaip pats gyvenimas: visuomet
tik akimirka, kurios i anksto neapskaiiuosi. Dabar ji valg ir
anties kulel, ir salotas, tort ir liker irjo kaip rimtus
dalykus, kaip -diaugsmo ir svarstymo, pokalbio ir fantazijos
objekt. Kai tik nunea lkt, prasideda naujas skyrius. i mo-
teris, matanti mane kiaurai, inanti apie gyvenim, rodos,
daugiau, negu visi iminiai, elgsi kaip vaikas, gyveno trum-
pute akimirka taip meistrikai, jog a i karto pasidariau jos
mokiniu. Gal tai buvo didel imintis ar paprasiausias naivumas,
bet kas taip mokjo gyventi ia akimirka, kas taip gyveno da-
bartimi, kas taip diugiai ir rpestingai vertino kiekvien ma
pakels gl, kiekvien maiausi aismingos akimirkos gali,
tam gyvenimas niekuo negaljo pakenkti. Ir is patenkintas vai-
kas su savo geru apetitu, aismingu smaguriavimu kartu buvo
svajotoja ir isterik, norinti savo mirties, arba budri kalkuliator,
kuri smoningai ir alta irdim nori pasiekti, kad j simyliau
ir biau jos vergas? Tai buvo netiktina. Ne, ji tiesiog taip
visa atsiduodavo akimirkai, kad visok linksm sumanym lygiai
taip pat atvira irdimi sutikdavo ir igyvendavo, kaip ir kiekvien
nyk siaub, msteljus tolimose sielos gelmse.
itoji Hermina, kuri iandien pamaiau antr kart, inojo
apie mane visk, man atrod, jog nemanoma nuo jos ko nors
paslpti. Galimas daiktas, kad ji ne visai suprato mano dvasin
gyvenim; tikriausiai ji nebt stengusi sigilinti mano santy-
kius su muzika, Gete, Novaliu ar Bodleru, bet ir dl to dar
reikt labai paabejoti, ko gero, ir tai jai pavykt nesunkiai.
 98

O jei ir nepavykt kas gi jau ten belik i mano dvasinio

gyvenimo"? Negi viskas nesubyrjo druzgus ir neprarado sa-
vo prasms? Bet kitas, grynai asmenines mano problemas ir
kitus rpesius ji visus juos suprast, tuo neabejoju. Tuoj
pakalbsiu su ja apie Stepi Vilk, apie traktat, apie visk,
visk, kas ligi iol egzistavo tik mari vienam, apie k niekada
jokiam mogui nepratariau n odio. A negaljau atsispirti
pagundai pradti tuoj pat.
Hermina, tariau, man neseniai atsitiko keistas da-
lykas. Kakoks nepastamasis dav spausdint knygute, tarytum
koki turgaus broirl, o joje tiksliai aprayta visa mano
istorija ir viskas, kas susij su manim. Sakyk, ar tai ne keista?
Kaipgi vadinasi ta knygikt? paklaus ji lyg tarp
kitko.
r Traktatas apie Stepi Vilk."
O, stepi vilkas tai puiku! Ir stepi vilkas tai tu?
Tau atrodo, kad tai tu?
Taip, tai a. A esu pusiau mogus ir pusiau vilkas, arba
taip save sivaizduoju.
Ji nieko neatsak. Tiriamai ir dmiai pavelg man akis,
pavelg mano rankas, ir vien akimirk jos vilgsnyje ir veide
vl msteljo, kaip anksiau, gili rimtis ir nirus geidulingumas.
Jeigu man pavyko atspti jos mintis, tai ji galvojo, ar a pakan-
kamai esu vilkas, kad galiau vykdyti jos paskutin sakym".
Tai, inoma, tavo fantazija, tar ji, vl pralinksmjusi,
arba, jei nori, poetin imon. Bet kako ia yra. iandien tu
ne vilkas, bet tkart, kai engei sal, tarsi nukrits i mnulio,
tavyje i ties buvo kakas vrika, kaip tik tai man ir patiko.
Staiga ji usikirto, susizgribo ir lyg sumiusi tar:
Kaip kvailai skamba ie odiai vris", plrnas"!
Apie gyvulius taip nereikt kalbti. inoma, jie danai bna
baiss, bet vis dlto jie daug natralesn negu mons.
K reikia natralesni"? Kaip tu tai supranti?
Na, vilgtelk kok gyvul, kat, un, paukt ar net
graius didelius gyvulius zoologijos sode pum arba i-
raf! Ir pamatysi, kad jie visi natrals, kad nerasi gyvulio, kuris
suglumt ar neinot, k daryti ir kaip elgtis. Jie nenori tau
imponuoti. Jokios vaidybos. Jie tokie, kokie yra, kaip akmenys
ir gls arba kaip vaigds padangje. Supranti?
 99

A supratau.
Daniausiai gyvuliai bna lidni, kalbjo ji toliau.
Ir kai mogus labai lidnas, ne todl, kad jam skauda dant ar
kad pamet pinigus, o todl, kad staiga valandle pajunta, kaip
viskas yra, visas gyvenimas, ir jo lidesys tikras, tuomet jis visada
bna truput panaus gyvul, tuomet jis atrodo lidnas, bet
bna daug natralesnis.ir graesnis, negu paprastai. Taip jau yra,
ir tu taip atrodei, Stepi Vilke, kai pirmkart tave pamaiau.
Na, o k tu, Aermina, manai apie an knyg, kurioje a
apraytas?
Ak, inai, a nemgstu vis laik galvoti. Pakalbsim
apie tai kit kart. Gali duoti man j paskaityti. Arba ne, jei
kada nors vl imiau skaityti, duosi man vien i t knyg, ku-
rias pats paraei.
Ji papra kavos ir atrod akimirk neatidi ir isiblakiusi,
paskui staiga nuvito ir, matyt, pasiek kakok savo mstym
tiksl.
Ei, suuko diaugsmingai, pagaliau prisiminiau!
K gi?
Fokstrot, a vis laik turjau tai galvoje. Sakyk, ar
turi kambar, kuriame retkariais galtume dviese koki va-
land paokti? Kad ir mayt, nesvarbu, kad tik apaioje nebt
gyventojo, kuris ulips pakelt triukm, kai vir jo imt iek
tiek linguoti lubos. Tai gerai, labai gerai! Tuomet galsi
namuose mokytis okti.
Taip, droviai tariau, tuo geriau. Bet manau, kad
tam reikia ir muzikos.
inoma, reikia. Na, muzik nusipirksi, tai kainuoja
daugi daugiausia tiek, kiek kursas pas oki mokytoj. U
mokytoj sutaupysi, a ja pabsiu. Ir muzikos tursime, kada
panorsime, o, be to, mums dar liks patefonas.
Patefonas?
Aiku. Tu nusipirksi tok nediduk aparat ir kelet
oki plokteli...
Puiku, suukau a, ir jeigu tau i tikrj pavyks ma-
ne imokyti okti, tuomet honoraro gausi patefon. Sutinki?
A tai pasakiau labai guviai, bet ne i irdies. Negaljau
sivaizduoti tokio man visikai nesimpatingo aparato savo
kabinetuke, pilname knyg, o ir okti a neturjau jokio po.
Progai
 100

pasitaikius, pamaniau, galiau kok kart pamginti, nors buvau

sitikins, jog esu per senas ir surambjs ir okti jau nebei-
moksiu. Bet itaip staia galva pulti tai buvo perdaug skubu
ir smarku, ir a jutau, kaip manyje kyla seno, ilepinto muzikos
inovo pasiprieinimas visiems tiems patefonams, diazui ir
iuolaikinei oki muzikai. Ir kad dabar mano kambaryje greta
Novalio ir ano Polio, mano vienutje, kur atsiduodavau
mintims, mano prieglobstyje skambt amerikietiki lageriai,
o a pagal juos okiau ne, joks mogus i tikrj ito niekaip
negali i mans reikalauti. Bet juk ito reikalavo ne kakoks
mogus", o Hermina, ir ji galjo sakinti. A paklusau. inoma,
paklusau.
Kit dien po piet mes susitikom kavinje. Kai atjau,
Hermina jau ten sdjo; gr arbat ir ypsodamasi parod
laikrat, kuriame aptiko mano vard. Tai buvo vienas i t
reakcing mano tvyns laikratpalaiki, kuriuose visuomet
kartkartmis prie mane pasipildavo ars, plstantys straipsniai.
Karo metu a buvau jo prieininkas, po karo raginau bti
taikiems, kantriems, monikiems ir savikritikiems ir prieinau-
si kasdien atrjaniam, kvailam ir laukiniam nacionalistiniam
kurstymui. Tai buvo vl toks pat ipuolis, prastai paraytas,
perpus sukurtas paties redaktoriaus, perpus pasivogtas i dau-
gelio panai jam artimos spaudos raini. Niekas, kaip inia,
nerao taip prastai, kaip senstanios ideologijos gynjai, niekas
neparodo tiek maai valyvumo ir rpestingumo savo amatui,
kaip jie. Hermina perskait straipsn ir i jo suinojo, kad
Haris Haleris kenkjas ir betautis valkata ir kad, natralu,
tvyns reikalai tol prastai klostysis, kol bus pakeniami tokie
mons ir tokios mintys, ir jaunimas bus aukljamas sentimen-
talia vieningos monijos idja, o ne kovinga kerto aminam
prieui dvasia.
Tai tu? paklaus Hermina ir parod mano pavar-
d. Na, ir prisigyvenai prie valias, Hari. Tave tai piktina?
A perskaiiau kelet eilui viskas buvo kaip paprastai,
kiekvienas io stereotipinio pldimosi odis man jau daugel
met buvo inomas tiesiog kokiai.
Ne, pasakiau, mans tai nepiktina. Seniai prie to
pripratau. A ne kart pasakiau savo nuomon, kad, uuot
liliavus save melagingais politiniais klausimais kas kaltas?"
 101

kiekviena tauta, net kiekvienas mogus, turi pasirausti savyje,

suprasti, kiek jis pats per savo klaidas, aplaidum ir blogus
proius yra kaltas dl karo ir kitoki pasaulio negand, kad tai
vienintelis galbt kelias ivengti kito karo. ito man jie
neatleidia, nes jie patys kaizeris, generolai, stambieji pra-
monininkai, politikai, laikraiai inoma, visikai nekalti,
nei vienas n kiek sau nepriekaitauja, nei vienas nejauia n
maiausios kalts! Gali pamanyti, kad viskas pasaulyje puikiai
klostosi, tik emje guli koks deimt milijon nuudyt moni.
Supranti, Hermina, nors tokie paskviliai mans jau daugiau ne-
bepiktina, taiau kartais vis dlto lidna. Du tredaliai mano
tautiei skaito itokius laikraius, skaito kiekvien ryt ir
vakar iuos odius, kiekvien dien mons yra veikiami, mo-
komi, kurstomi, daromi nepatenkinti ir pikti, o viso ito tikslas
ir baigtis vl karas, kitas, ateinantis karas, kuris tikriausiai
bus dar baisesnis, negu is. Visa tai aiku ir paprasta, kiekvienas
mogus galt tai suvokti, galt, valandl pamsts, padaryti
t pai ivad. Bet niekas ito nenori, niekas nenori ivengti
kito karo, niekas nenori apsaugoti savs ir savo vaik nuo nauj
masini skerdyni, jeigu tai bent nekainuoja pigiau, negu va-
landl pagalvoti. Valandl pagalvoti, truput nugrimzti save
ir paklausti, kiek tu pats dalyvauji ir kiek esi kaltas dl netvar-
kos ir blogio, viepataujanio pasaulyje ito, matai, niekas
nenori! Vadinasi, viskas taip bus ir toliau, ir tkstaniai moni
dien dienom uoliai ruo kit kar. Nuo to laiko, kai itai inau,
visa tai mane paralyiuoja ir kelia nevilt, man jau daugiau
nebeegzistuoja nei tvyns", nei joki ideal, visa tai juk
tra vien dekoracija ponams, ruoiantiems naujas skerdynes.
Nra jokios prasms monikai galvoti, kalbti, rayti, nra
jokios prasms puoselti galvoje geras mintis dviem trim
monm, kurie tai daro, dien dienom tenka tkstaniai laik-
rai, urnal, kalb, vie ir slapt posdi, kuriuose sie-
kiama prieingo dalyko ir jis pasiekiamas.
Hermina klaussi susidomjusi.
Taip, tar ji dabar, ia tavo teisyb. Aiku, karas
vl bus, nereikia net laikrai skaityti, kad tai inotum. Dl to,
aiku,galima lidti, bet neverta. Visa tai tra lygiai tas pat,
kaip lidti dl to, kad, nors ir kaip stengsiesi, nors ir kaip suk-
siesi, nuo mirties vis viena neisisuksi. Kova su mirtimi,
mielas
 102

Hari, visada graus, taurus, nuostabus ir kilnus dalykas,

lygiai kaip ir kova prie kar. Bet juk tai visada tra beviltikas
donkichotikumas.
Gal tai ir tiesa, kartai suukau, bet nuo toki ties,
kaip ta, kam mes juk visi greitai mirsim ir kad, vadinasi, visk
mums nusispjaut, visas gyvenimas pasidaro lktas ir kvailas.
Vadinasi, mes turtume visk mesti, atsisakyti viso proto, visoki
siekim, visokio monikumo, leisti viepatauti garbtrokai ir
pinigams ir prie bokalo alaus laukti naujos mobilizacijos.
Keistas buvo vilgsnis, kur dabar Hermina met mane;
vilgsnis, kupinas pajuokos, ironikas, elmikas, biiulikai su-
pratingas ir kartu sunkus, kupinas inojimo ir begalinio rimtumo.
itaip nereikia, tar ji visai motinikai. Tavo gy-
venimas nepasidarys banalus ir kvailas, net jei ir inai, kad tavo
kova nebus skminga. Daug banaliau, Hari, jei, kovodamas dl
grio ir idealo, manai, kad privalai j pasiekti. Argi idealai yra
tam, kad juos pasiektume? Argi mes, mons, gyvename dl
to, kad paalintume mirt? Ne, mes gyvename, kad jos
bijotume, o paskui vl myltume, ir kaip tik jos dka trumpas
gyvenimas kartais valandlei taip graiai suruoja. Tu vaikas,
Hari. Dabar bk klusnus, ir eime su manim, mums iandien rei-
kia daug nuveikti. iandien a nebegalvosiu apie kar ir laikra-
ius. O tu?
inoma, a irgi buvau links apie juos negalvoti.
Mes ijome kartu tai buvo pirmas bendras ms pasi-
vaikiojimas po miest muzikos reikmen parduotuv ir ten
mme irinti patefonus, juos atidarinjome ir udarinjome,
klausme, kaip groja, ir kai vienas i j mums pasirod labai
tinkamas, puikus ir nebrangus, a norjau j nupirkti, bet Her-
mina neskubjo. Ji mane sulaik, ir a turjau su ja nueiti dar ir
kit parduotuve ir ten apirti ir paklausyti visoki tip ir
visokio dydio patefon, nuo brangiausi ligi pigiausi, ir tik
po to ji sutiko grti pirmj parduotuv ir nupirkti ten api-
rt aparat.
Na, matai, tariau a, galjome tai padaryti pap-
rasiau.
Manai? O rytoj galbt t pat aparat btume pamat
kitoje vitrinoje, tik dvideimia frank pigesn. O be to, pirki-
mas malonumas, o. kas malonu, tuo reikia mgautis. Tau dar
daug ko reikia imokti.
 103

Pasiuntinio padedami, nuneme ms pirkin mano but.

Hermina atidiai apirjo mano svetain, pagyr krosn ir
sof, pasdjo ant kdi, pakilnojo knygas, ilgai pastovjo
prie mano mylimosios nuotraukos. Patefon pastatme ant ko-
modos tarp knyg sni. Ir dabar prasidjo mano mokslas. Ji
udjo fokstrot, parod pirmuosius ingsnius, pam mano
rank ir m mane vedioti. A klusniai tripinjau,
kliudydamas kdes, klausiau jos sakym, nesupratau jos,
mindiojau jai kojas ir buvau toks pat nerangus, kaip ir uolus.
Po antrojo okio ji krito ant sofos ir m juoktis kaip vaikas.
Dieve mano, koks tu nepaslankus! Vaikiok paprastai,
tarsi ijs pasivaikioti! sitempti visikai nereikia. Tu net, ro-
dos, sukaitai? Gerai, pailskime penket minui! Matai, okti,
kai moki, taip pat paprasta, kaip galvoti, o imokti okti daug
lengviau. Dabar tu labiau paksi tai, kad mons nenori prasti
mstyti, o veriau pon Haler vadina tvyns idaviku ir ramiai
laukia naujo karo.
Po valandos ji ijo, patikinusi mane, kad kit kart viskas
daug geriau seksis. A laikiausi kitokios nuomons ir buvau la-
bai nusivyls savo kvailumu ir nerangumu; man atrod, kad per
i valand a ninieko neimokau, ir netikjau, kad kit kart
ieis geriau. Ne, okiui reikia gabum, kuri a visikai netu-
rjau: lankstumo, nekaltumo, lengvabdikumo, polkio. K gi,
a juk seniai taip maniau.
Bet e tau, kit kart man i ties geriau seksi ir net m
patikti, o baigiantis pamokai Hermina pareik, jog okti foks-
trot jau imokau. Bet kai ji padar ivad, kad rytoj turiu su ja
eiti okt restoran, a labai isigandau ir miau smarkiai spirtis.
Ji altai primin mano pasiadjim jos klausyti ir liep rytoj
ateiti arbatos Balanso" viebut.
T vakar sdjau namie, norjau skaityti, bet negaljau.
A bijojau rytdienos: baisu buvo ir pagalvoti, kad a; senas, baik-
tus ir jautrus keistuolis, ne tik apsilankysiu viename i t nuo-
bodi iuolaikini restoran, kuriuose skamba diazo muzika
ir sukasi poros, bet ir pasirodysiu tarp svetim moni kaip o-
kjas, dar visikai nieko nemokdamas. Ir prisipastu, jog pats
i savs juokiausi ir pats savs gdijausi, kai vienas ramiame
savo kabinete jungiau patefon ir tyliai, vienomis kojinmis
parepetavau fokso ingsnius.
 104

Kit dien Balanso" viebutyje grojo nedidel kapela, ant

stalo stovjo arbata ir viskis. A mginau Hermin papirkti, si-
liau' pyragaii, bandiau pavaiinti geru vynu, bet ji buvo ne-
permaldaujama.
Tu atjai ia ne dl malonumo. Tai oki pamoka.
A turjau su ja paokti du tris kartus, ir kol mes ilsjoms,
ji supaindino mane su saksofonistu, tamsiu, graiu, ispan ar
piet amerikiei kilms jaunu vyru, kuris, kaip ji pasak, moka
groti visais instrumentais ir kalbti visomis pasaulio kalbomis.
is senjoras, rodos, Hermin labai gerai painojo ir buvo su ja
susidraugavs, prie j stovjo du nevienodo didumo saksofonai,
kuriuos jis pakaitomis pt, juodomis blizganiomis akimis d-
miai ir linksmai studijuodamas okjus. Mano paties nustebi-
mui, a pajutau iam atvirairdiam aviam muzikantui lyg kok
pavyd, ne meils pavyd, juk apie mano ir Herminos meil
negaljo bti n kalbos, bet daugiau dvasin draugysts pa-
vyd, nes man neatrod, kad jis tikrai bt vertas to dmesio ir
nepaprastos atidos, net pagarbos, kuri ji jam reik. Keistos
paintys mans ia laukia, pagalvojau apmaudiai.
Paskui Hermin kelet kart pakviet okti kiti, o a, liks
vienas prie stalo, klausiausi muzikos, tos muzikos, kurios lig iol
negaljau paksti. Dieve, galvojau, tai dabar, vadinasi, man
reikia ia apsiprasti ir prisitaikyti prie io man tokio svetimo ir
grasaus, prie io anksiau taip rpestingai vengto, taip niekinto
lbautoj ir malonumo iekotoj pasaulio, prie io vienodo,
standartinio marmurini staliuk, diazo muzikos, kokoi,
komivojaieri pasaulio! Paniurs siurbiojau arbat ir spok-
sojau pusiau elegantik publik. Mano vilgsn patrauk dvi
graios mergaits, abi gerai oko, grodamasis ir pavyddamas
irjau, kaip jos lanksiai, graiai, linksmai ir tvirtai oko.
ia vl pasirod Hermin, ji buvo manim nepatenkinta. A
ia atjs ne tam, barsi ji, kad, nutaiss toki fizionomij, s-
diau kaip prikaltas prie stalo, a turs dabar pagyvti ir eiti
okt. Kaip, a nieko nepasts? Tai visai nebtina. Argi ia vi-
sai nes mergaii, kurios man patikt?
A jai parodiau vien i t dviej, graesnij, kuri kaip
tik stovjo netoli ms, ji segjo graiu aksominiu sijonliu,
vels gelsvi jos plaukai buvo trumpai nukirpti, putlios, mote-
rikos rankos buvo puikios. Hermin spyrsi, kad tutuojau prie
 105

jos prieiiau Ir pakviesiau j okti. A kaip imanydamas

prieinausi.
Juk a negaliu, tariau, jausdamasis nelaimingas.
Kas kita, jei biau graus jaunas vaikinas! O dabar toks senas
nerangus kvailys, kuris net nemoka okti, juk ji mane
ijuoks!
Hermina niekinamai pavelg mane.
O jeigu a tave ijuoksiu, tau, inoma, n motais. Koks
tu bailys! Kiekvienas, kuris artinasi prie mergaits, rizikuoja
bti ijuoktas; taip jau yra. Taigi, Hari, rizikuok, o blogiausiu
atveju tegu tave ijuokia iaip a nustosiu tikjusi tavo pa-
klusnumu.
Ji nenusileido. A prislgtas atsistojau ir prijau prie graios
mergaits, vos tik vl pasigirdo muzika.
Po teisybei nesu laisva, tar ji ir smalsiai pavelg
mane didelmis, guviomis akimis, bet mano partneris, rodos,
ukliuvo bare. Na, k gi, eime!
A j apkabinau ir engiau pirmus ingsnius, vis dar tebesi-
stebdamas, kad mans nepayar, bet ji jau suprato, kokie mano
reikalai, ir m mane vedioti. Ji oko puikiai, ir a sitraukiau,
laikinai pamirau visas man perteiktas okio taisykles, tik plau-
kiau su ja, jauiau standias mano partners launis, greitus,
lanksius kelius, irjau jos jaun, vytint veid, prisipai-
nau, kad iandien oku pirm kart savo gyvenime. Ji nusiyp-
sojo ir mane padrsino, atsakydama mano susiavjusius
vilgsnius ir malonius odius nuostabiai lanksiai, bet ne
odiais, o tyliais keriniais judesiais, kurie mus vis labiau ir
aviau artino. Tvirtai laikydamas deinij rank ant jos
liemens, laimingas uoliai sekiau jos koj, rank, pei
judesius, mano nuostabai, n karto nenumyniau jai koj, ir kai
muzika nutilo, mes sustojome ir plojome, kol vl pradjo groti,
ir a dar kart uoliai, su simyljusio kariu ir pagarbiai
atlikau ritual.
Kai okis pasibaig o jis baigsi perdaug greitai, mano
aksomin mergait pasialino, ir staiga alia mans atsidr
Hermina, kuri .vis laik mus stebjo.
Jau t pastebjai? pagyr ji juokdamasi. Pama-
tei, kad moters kojos tai ne stalo kojos? Na, bravo! Foks tu,
ai Dievui, jau imokai, rytoj pradsime boston, o po trij sa-
vaii Globuso" salse bus kauki balius.
Buvo oki pertrauka, mes atsisdome, ir prijo tas avus
 106

jaunas saksofonistas, ponas Pablas, linkteljo mums ir atsisdo

alia Herminos. Jis, rodos, buvo geras jos draugas. Bet man,
prisipainsiu, per t pirmj susitikim is ponas visikai nepa-
tiko. Jis buvo graus, ito nepaneigsi, graiai nuaugs ir graaus
veido, bet kit pranaum a jame neaptikau. O ir kalbti dau-
geliu kalb jam buvo lengva, nes jis visikai nekalbjo, iskyrus
tik tokius odius, kaip praom", ai", inoma", aiku",
alio" ir panaius, kuriuos jis i tikrj mokjo keliomis kal-
bomis. Taip, tas senjoras Pablas nieko nekalbjo, ir, matyt, is
grausis kabaljero ne taip jau daug ir galvojo. Jo darbas buvo
psti saksofon diazo kapeloje, ir iai profesijai jis, rodos, buvo
kartai ir su meile pasivents, grodamas jis kartais staiga su-
plodavo rankomis arba kitaip ireikdavo savo entuziazmo pro-
trkius, pavyzdiui, garsiai pratisai irkdavo odius, kaip: O-
o-o-o, cha-cha, alio!" Bet apskritai jis, matyt, gyveno pasaulyje
vien tam, kad bt graus, patikt moterims, neiot paskutins
mados apykakles, kaklaraiius ir daug ied ant pirt. Prie
panekesio jis prisidjo tik tiek, kad su mumis sdjo, mums
.ypsojosi, vilgiojo savo laikrodl ir suko cigaretes, o tai
dar labai vikriai. Jo tamsios, graios kreolo akys, jo juodos
garbanos neslp jokios romantikos, joki problem, joki
mini i ariau irint, is graus egzotikas pusdievis
tebuvo patenkintas ir iek tiek ilepintas maloni manier
jaunuolis, tai ir viskas: A miau kalbti apie jo instrument ir
apie diazo tembr, jis turjo suprasti, kad esu senas muzikos
mgjas ir inovas. Bet apie tai jis visai nesileido nekas, ir kai
a, i mandagumo jam ar, greiiau, Herminai, pamginau iek
tiek pateisinti diaz muzikos teorijos poiriu, jis atsikrat
manimi ir mano pastangomis nuoirdia ypsena ir tikriausiai
visikai neinojo, kad prie diaz ir be diazo dar bta ir
kakokios kitokios muzikos. Jis buvo simpatingas ir mandagus,
aviai ypsojosi didelmis tuiomis akimis; bet tarp jo ir mans,
rodos, niekio nebuvo bendra viskas, kas jam buvo svarbu ir
venta, negaljo mans jaudinti, mes atjome i skirting ems
dali, ms kalbose nebuvo" n vieno bendro odio. (Bet
vliau Hermina man papasakojo keist dalyk. Ji papasakojo,
kad po ano pokalbio Pablas jai apie mane pasaks, kad ji
rpestingiau elgtsi su iuo mogum, juk jis ess toks
nelaimingas. Ir kai ji paklaususi, kodl jis taip mans, jis tars:
Vargas, vargas mogus. Pavelk jo akis! Nemoka juoktis!"
 107

Kai juodaakis atsisveikino ir vl pasigirdo muzika, Hermina

pakilo.
Dabar galtum vl su manim paokti, Hari. O gal ne-
benori?
Ir su ja a dabar okau lengviau, laisviau ir linksmiau, nors
ir ne taip nerpestingai ir ne su tokiu atsidavimu, kaip su ana,
kita. Leidusi man vedioti, Hermina prisitaik velniai ir leng-
vai tarsi gls lapas, ir joje a dabar radau ir pajutau visas tai
priartjanias, tai nutolstanias groybes, ir ji kvepjo moterim
ir meile, ir jos okis velniai ir jausmingai dainavo meili vilio-
jani lyties dain ir vis dlto visa tai a negaljau visai lais-
vai ir linksmai atsakyti, negaljau visai usimirti ir atsiduoti.
Hermina man buvo perdaug artima, ji buvo mano biiul, mano
sesuo, ji buvo tokia, kaip a, ji buvo panai mane ir mano jau-
nysts draug Herman, svajotoj, poet, liepsning mano dva-
sini pratyb ir paleistuvysi draug.
inau, tar ji vliau, kai apie tai pranekau, puikiai
inau. A tave vis dlto priversiu mane simylti, bet tas ne-
skubu. , Kol kas mes biiuliai, mes mons, kurie viliasi tapti
draugais, nes mes painome vienas kit. Dabar abu vienas i
kito mokysims ir kartu aisime. A parodysiu tau savo nedidel
teatr, imokysiu tave okti ir bti trupuiuk patenkintam ir
kvailam, o tu man parodysi savo mintis ir t i savo ini.
Ak, Hermina, ia nra ko daug rodyti, tu juk daug dau-
giau inai, negu a. Koks tu keistas mogus, mergaite! Tu visur
mane supranti ir visur pranoksti. Argi a tau k nors reikiu?
Argi nesu tau nuobodus?
Ji nuleido apsiblaususi vilgsn.
Man nepatinka, kai taip kalbi. Prisimink vakar, kai,
sugnius ir nusimins dl savo kanios ir vieniumo, man per-
bgai keli ir tapai mano biiuliu! Kaip tu manai, kodl gi tuo-
met sugebjau tave painti ir suprasti?
Kodl, Hermina? Pasakyk!
Todl, kad a esu tokia pat, kaip ir tu. Todl, kad a to-
kia pat vienia, kaip tu, ir taip, kaip tu, negaliu mylti ir laikyti
rimtu dalyku gyvenimo, moni ir savs paios. Juk visada yra
keletas toki moni, kurie i gyvenimo reikalauja maksimumo
ir negali apsiprasti su jo kvailybe ir grubumu.
Ak, tu! suukau, baisiai nustebs. A suprantu tave,
 108

draugue, niekas tavs taip nesupras, kaip a. Ir vis dlto tu

man msl. Tu juk taip lengvai susidoroji su gyvenimu, jauti
toki nuostabi pagarb maiems daiktams ir malonumams, tu
tokia gyvenimo meninink. Kaip gali kentti nuo gyvenimo?
Kaip gali nusiminti?
A nenusimenu, Hari. Bet kentti nuo gyvenimo o
taip, ia a turiu patyrimo. Tu stebiesi, kad a nelaiminga: juk
moku okti ir taip gerai susigaudau gyvenimo paviriuje. O a,
draugui, stebiuosi, kad tu taip nusivyls gyvenimu: juk ima-
niai graiausius ir giliausius dalykus, siel, men, mstymai To-
dl mes vienas kit patraukme, todl mes brolis ir sesuo. A
imokysiu tave okti, aisti ir ypsotis ir vis dlto nebti paten-
kintam. O i tavs imoksiu galvoti ir inoti ir vis dlto nebti
patenkintai. Ar inai, kad mes abudu velnio vaikai?
Taip, mes jo vaikai. Velnias tai dvasia, o mes jos
nelaimingi vaikai. Mes ikritome i gamtos ir kybome tutumo-
je. Bet tai k a prisiminiau: tame traktate apie Stepi Vilk,
apie kur tau pasakojau, kakas apie tai pasakyta, kad tai tra
vien Hario iliuzija, jei jis mano, jog turi vien ar dvi sielas, jog
j sudaro viena ar dvi asmenybs. Kiekvien mog sudaro de-
imt, imtas, tkstantis siel.
Tai man labai patinka, suuko Hermina. Tavyje,
pavyzdiui, labai smarkiai isivysts dvasinis pradas, bet todl
tu labai atsiliks vairiose nedidelse gyvenimo gudrybse. Ms-
tytojui Hariui imtas met, o okjui Hariui vos pus die-
nos. Mes dabar toliau lavinsim j ir visus jo maus broliukus,
tokius maus, kvailus ir neuaugusius, kaip ir jis.
ypsodamasi ji pavelg mane. Ir paklaus tyliai, pasikei-
tusiu balsu:
O kaip tau patiko Marija?
Marija? Kas ji?
Tai ta, su kuria okai. Grai mergait, labai grai mer-
gait. Tu buvai j truput simyljs, kaip maiau.
Argi tu j pasti?
O taip, mes labai geros pastamos. Ar ji tave labai do-
mina?
Man ji patiko, ir a apsidiaugiau, kad ji tokia atlaidi
mano okimui.
Ir tik tiek! Tu turtum truput apie j pasisukti, Hari.
 109

Ji labai grai ir taip gerai oka, o tu j jau simyljai. Manau,

tau pasiseks.
Ak, to a netroktu.
Dabar truput sumelavai. A juk inau, kad kakur pasaulyje
yra tavo mylimoji, ir tu j aplankai kart per pusmet, kad vl su
ja susipyktum. Labai grau, inoma, kad nori ilikti itikimas tai
keistai draugei, bet leisk man visa tai nepalaikyti rimtu dalyku!
A apskritai tariu, kad tu meil laikai baisiai rimtu dalyku. Na
ir daryk taip, na ir mylk idealiai, kiek patinka, ia tavo
reikalas, a tuo nesirpinsiu. O rpintis man reikia, kad tu iek
tiek geriau imoktum ma, lengv gyvenimo men ir aidim,
ioje srityje a bsiu tavo mokytoja, ir bsiu geresn mokytoja,
negu tavo ideali mylimoji, patikk! Tau bt tikrai ne pro al
vl pagulti su kokia nors graia mergaite, Stepi Vilke.
Hermina, suukau skausmingai, pavelk mane, a juk
senas mogus!
Maas berniukas tai kas tu. Ir kaip tingjai mokytis
okti, kol jau pasidar vos ne per vlu, lygiai taip pat tingjai
mokytis mylti. Idealiai ir tragikai mylti, draugui, tu,
inoma, moki puikiai, a neabejoju, kas teisyb, tai teisyb!
Dabar imoksi mylti dar ir paprastai, mogikai. Pradia jau
padaryta, greitai tave bus galima leisti bali. Tik tai boston
dar tursi imokti, rytoj pradsime. Ateisiu trei valand. Tarp
kitko, kaip ia tau patiko muzika?
Labai patiko.
Na matai, tai irgi paanga, tu io to imokai. Iki iol tu
negaljai paksti visos tos oki ir diazo muzikos, ji tau buvo
per maai rimta ir gili, o dabar pamatei, kad jos visai nereikia
laikyti rimta, bet kad ji gali bti labai miela ir avinga. Tarp
kitko, be Pablo visa i kapela bt niekam tikusi. Jis juos veda,
jis udega.
Kaip patefonas gadino asketinio dvasingumo atmosfer
mano darbo kambaryje, kaip amerikietiki okiai lyg kakas
svetima versi mano kultring muzikin pasaul, drumst j
ir naikino, taip i vis pusi mano lig iol aikiai aprt ir
grietai udar gyvenim versi kakas nauja, baisu, chaotika.
Traktatas apie Stepi Vilk ir Hermina buvo teiss savo
 110

teorija apie tkstant siel, kiekvien dien greta vis senj

pasirodydavo ir keletas nauj siel, jos kl savo reikalavimus,
triukmavo, ir aikiai kaip paveiksle pamaiau ligiolin savo
asmenybs iliuzij. Pripaindamas tik kelet t sugebjim ir
gdi, kuriuose atsitiktinai buvau stiprus, a nupieiau vieno
Hario portret ir gyvenau gyvenim vieno Hario, kuris viso
labo tebuvo tik labai subtiliai isilavins poezijos, muzikos ir
filosofijos specialistas, o vis kit savo asmenybs dal vis
kit sugebjim, instinkt, siekim chaos a jauiau kaip nat
ir vadinau Stepi Vilko vardu.
Tuo tarpu mano isivadavimas nuo iliuzijos, is mano as-
menybs irimas jokiu bdu nebuvo vien malonus ir linksmas
nuotykis, prieingai, jis buvo danai kariai skaudus, danai
beveik nebepakeliamas. Patefonas i ties danai velnikai skam-
bjo ioje aplinkoje, kur viskas buvo suderinta kitais tonais. Ir
kartais, okdamas vanstep kokiame moderniame restorane,
tarp vis t elegantik bonvivan ir avantirist jauiausi tarsi
idavikas viso to, kas kakada gyvenime man buvo garbinga \r
venta. Jei Hermina mane vien bt palikusi bent savaitei, a
tutuojau vl biau atsikrats t varginani ir juoking
bonvivano eksperiment. Bet Hermina visuomet buvo greta;
nors j ne kasdien matydavau, bet ji nuolat mane mat, vald,
saugojo, tyrinjo, netgi visas tusias maito ir bgimo min-
tis ji ypsodamasi perskaitydavo mano veide.
Tolydio griaudamas tai, k anksiau vadinau savo asme-
nybe, pradjau suprasti, kodl, nepaisydamas savo nevilties, taip
baisiai bijojau mirties, pajutau, jog ir itoji bjauri ir gdinga
mirties baim buvo dalis mano senos, miesionikos, melagin-
gos egzistencijos. is ligiolinis ponas Haleris, gabus autorius,
Mocarto ir Gts inovas, domi samprotavim apie metafi-
zik ir men, apie genialum ir tragizm, apie monikum k-
rjas, melancholikas atsiskyrlis savo prigrstoje knyg celje
pamau pateko savikritikos ugn ir niekur prie j neatsilaik.
is gabus ir domus ponas Haleris, tiesa, skelb prot ir
monikum ir protestavo prie karo iaurum, taiau karo
metu-jis nesileido pastatomas prie sienos ir suaudomas, o tai
bt buvusi logika jo mstymo pasekm, bet rado kakok
prisitaikymo bd, visikai, inoma, pador ir kiln, taiau vis
dlto kakok kompromis.. Jis, be to, buvo valdios ir i-
 111

naudojimo prieininkas, bet banke turjo daugel pramons

moni vertybini popieri, i kuri procent maitinosi be jo-
ki sins priekait. Ir taip buvo visur. Haris Haleris nuos-
tabiai djosi ess idealistas, niekinantis pasaul, melancholikas
atsiskyrlis ir ts pranaas, bet i esms buvo burua,
smerk tok, kaip Herminos, gyvenim, irdo dl nakt, tuiai
praleist restoranuose, dl ten pat ivaistyt taleri, jaut s-
ins grauim ir jokiu bdu netroko isivadavimo ir tobuly-
bs, bet, prieingai, smarkiai versi atgal patogius laikus, kai
dvasiniai dalykai jam dar teik pasitenkinim ir lov. Lygiai
taip pat jo nekeniami ir ijuokiami laikrai skaitytojai ilg-
josi ideali priekarini laik, nes tai buvo patogiau, negu mo-
kytis i to, kas ikentta. Tfu, velniai raut, jis buvo koktus, tas
ponas Haleris! Ir vis dlto a kabinausi j ar irstani jo kau-
k, jo koketavim su dvasiniais dalykais, jo miesionik ne-
tvarkos ir atsitiktinumo (ia priklaus ir mirtis) baim ir atsi-
randant nauj Har, t baiktok ir truput juoking oki sali
diletant, paaipiai ir pavydiai lyginau su anuo ankstesniu,
melagingai idealiu Hario paveikslu, kuriame jis tuo tarpu
atrado visus fatalikus bruous, taip labai j sutrikdiusius
tuokart, pas profesori, Gts graviroje. Jis pats, senasis
Haris, buvo lygiai toks pat miesionikai idealizuotas Gt,
toks pat dvasios milinas su pernelyg kilniu vilgsniu,
spindintis didingumu, protu ir monikumu tarsi briliantinas ir
kone susigraudins nuo savo sielos taurumo! Velniai griebt,
is malonus paveikslas, tarp kitko, labai paseno, idealusis
ponas Haleris buvo pasigailtinai nuvainikuotas! Jis atrod
tarsi viekelio plik apgrobtas didikas sudraskytomis
kelnmis ir protingiau pasielgt, jei dabar imokt driskiaus
vaidmen, bet jis neiojo savo skarmalus, tarsi ant j vis dar
kabot ordinai, ir verksmingai pretendavo prarast orum.
A vis susitikdavau su muzikantu ablu, ir savo nuomon
apie j turjau reviduoti jau vien todl, kad Herminai jis labai
patiko ir ji uoliai iekojo jo draugijos. Pablas mano atmintin
strigo kaip avinga menkysta, tutokas dabita, patenkintas ir
nerpestingas berniukas, diaugsmingai puiantis turgaus tri-
mit ir lengvai paperkamas pagyrimais ir okoladu. Bet Pablas
neklaus mano nuomoni, jos jam lygiai taip pat nerpjo,
kaip ir mano muzikins teorijos. Jis klausydavosi mans man-
 112

dagiai ir maloniai, nuolat ypsodavosi, taiau niekada i tikrj

neatsakydavo. Taiau man atrod, kad vis dlto sukliau jo su-
sidomjim, jis akivaizdiai stengsi man patikti ir parodyti sim-
patij. Kai kart per vien tok bevais pokalb suirzau ir pa-
sidariau kone grubus, jis sumis lidnai pavelg man . veid,
pam mano kair rank, paglost j ir pasil i maos auk-
suotas duts kako pauostyti tai man padsi. Klausiamai
pavelgiau Hermin, ji linkteljo, a pamiau ir pauosiau. I
tikrj netrukus atsigavau ir pavaljau, miltelius tikriausiai
buvo maiyta kokaino. Hermina pasak, kad Pablas turs daug
toki vaist, gauns j slaptais keliais, retkariais parpins j
ir savo draugams ir puikiai moks maiyti ir dozuoti iuos
vaistus jie -malin skausmus, migd, sukeli grai sapn,
pralinksmin, paded pamilti.
Kart j susitikau gatvje, netoli krantins, ir jis tuoj pat
prie mans prisidjo. kart man pagaliau pavyko j pranekinti.
Ponas Pablai, tariau jam, kai jis aid laibute juoda
lazdele su sidabriniu bumbulu, js Herminos draugas, tai
dl ko jumis domiuosi. Bet js, turiu pasakyti, nelabai palengvi-
nate panekes. A daug kart mginau su jumis pasikalbti apie
muzik man bt buv domu igirsti js nuomon, js
prietaravimus, js samprotavimus, bet js nesiteikte man
net trumpai atsakyti.
Jis nuoirdiai nusijuok ir, kart nevengdamas atsakyti,
abejingai tar:
Matote, mano nuomone, visikai neverta kalbti apie
muzik. A niekada nekalbu apie muzik. K gi a galjau at-
sakyti js protingus ir teisingus odius? Juk js buvote vi-
sikai teisus visur, k kalbjote. Bet matote, a esu muzikantas,
9 ne mokslininkas, a nemanau, kad muzikoje teisumas yra bent
io to vertas. Juk muzikoje svarbu ne tai, kad tu teisus, kad turi
skon ir isilavinim ir visa kita.
Na taip. O kas gi svarbu?
Svarbu groti, ponas Haleri, svarbu kaip galint geriau,
kaip galint daugiau, kaip galint intensyviau groti! tai kaip, mes-
j. Jei a neiojuosi galvoje visus Bacho ir Haidno krinius ir
galiu apie juos pasakyti protingiausi dalyk, tai nuo to dar nie-
kam nra jokios naudos. O jeigu pasiimu savo dd ir pagroju
 113

mading im, ir tas imis, ar jis bus geras, ar prastas, vis dlto
teiks monms diaugsmo, ijudins jiems kojas ir krauj. Vien
tai ir. svarbu. vilgtelkit kada baliuje veidus t akimirk, kai
po ilgesns pertraukos vl pasigirsta muzika, kaip tuomet
iba akys, trkioja kojos, ima juoktis veidai! tai dl to groji.
Puiku, ponas Pablai. Bet yra ne vien juslin muzika,
yra dar ir dvasin. Be tos muzikos, kuri grojama iuo momen-
tu, dar yra nemirtinga muzika, kuri tebegyvuoja, nors jos
niekas ir negroja iuo momentu. Gali-vienas gulti sau lovoje
ir mintyse atkurti koki nors melodij i Uburtosios fleitos"
ir Mato pasij", tuomet muzika skamba, nors joks mogus
nei. puia fleit, nei groja smuiku.
inoma, ponas-Haleri. Ir Ilges", ir Valensij" kiek-
vien nakt tyliai atkartos daugelis vieni-ir svajing moni;
netgi neturtingiausia mainink savo kontoroje prisimins pas-
kutin vanstep ir barkins klavius pagal jo takt. Js tiesa,
tegu visi ie vienii mons turi savo nebyli muik, ar tai
bus Ilgesys", Uburtoji fleita", ar Valensija"! Bet i kurgi
ie mons ima savo vieni, nebyli muzik? Jie gauna j i
ms, muzikant, j reikia pirmiausia pagroti ir igirsti, ji turi
eiti krauj, kad kas nors namuose, savo kambarlyje, galt
apie j galvoti ir svajoti.
Sutinku, tariau altai.Bet vis dlto negalima ant
vieno laiptelio dti Mocarto ir naujausio fokstrote! Ir ne tas
pat, ar js monms pagrosite dievik ir amin muzik, ar
pigi vienadien muzik.
Pajuts mano balse susijaudinim, Pablas nutais itin
miel . veid, velniai paglost man pet, ir jo balsas pasidar
netiktinai velnus.
Ak, mano mielas, apie laiptelius jus, ko gero tikr tei-
syb sakote. A, inoma, neprietarauju, kad ir Mocart ir
Haidn, ir Valensij" dtumt ant kokio tik norite laiptelio!
Man tai visikai vis viena, nurodyti laiptelius ne mano
reikalas, mans ito niekas neklausia. Mocart galbt dar gros
ir po imto met, o Valensijos" gal jau negros po dvej
tai, manau, galime ramiai palikti ponui Dievui sprsti, jis
teisingas, jis ino, kiek skirta mums visiems gyventi, taip pat
kiekvienam valsui ir kiekvienam fokstrotui, jis tikriausiai
pasielgs teisingai. O mes, muzikantai, turime dirbti savo
darb, atlikti savo pareig ir u-
 114

davin: mes turime groti tai, ko iuo momentu mons trokta,

ir groti turime kaip galint geriau, graiau ir energingiau.
A atsiduss pasidaviau. is mogus buvo nepagaunamas.
Kai kuriomis akimirkomis sena ir nauja, skausmas ir links-
mumas, baim ir diaugsmas keistai susipindavo. A bdavau
ia danguj, ia pragare, daniausiai abiejuose tuo pat metu.
Senasis Haris ir naujasis tai ariausiai vaidijosi vienas su kitu,
tai gyveno taikoj. Kartais atrodydavo, kad senasis Haris visi-
kai negyvas, numirs ir palaidotas, bet staiga jis vl atsirasdavo,
imdavo sakinti ir tironizuoti, ddavosi visk geriau ins, o
naujasis, maas, jaunas Haris gdydavosi, tyldavo ir leisdavosi
prispiriamas prie sienos. Kitais momentais jaunasis Haris grieb-
davo senj u gerkls ir drsiai suspausdavo, ir tuomet prasi-
ddavo vaitojimai, tbtine kova, kildavo mini apie skustuv.
Taiau danai skausmas ir laim mane ugridavo viena
banga. Taip buvo t akimirk, kai, kelioms dienoms prabgus
po mano pirmojo vieo pasirodymo oki salje, engiau va-
kare savo miegamj ir, neapsakomai nustebs, apstulbs, nu-
sigands ir susiavjs, savo lovoje radau graij Marij.
I vis staigmen, kurias man ligi iol suruodavo Hermina,
i buvo didiausia. Juk a n sekunds neabejojau, jog tai ji man
atsiunt rojaus paukt. T vakar kaip iimt praleidau ne
kartu su Hermina, o katedroje klausiausi gero senosios bany-
tins muzikos atlikimo tai buvo grai ir lidna ikyla mano
ankstesn gyvenim, mano jaunysts laikus, idealiojo Hario
kratus. Auktoje gotikojoje banyioje, kurios gras tinkli-
niai skliautai, pamklikai atgij, spavosi ret iburi aisme,
klausiausi Bukstehuds, Pachelbelio, Bacho, Haidno pjesi, vl
vaikiojau pamiltais senais takeliais, vl girdjau puik bals
vienos Bacho atlikjos, su kuria kakada draugavau ir
igyvenau daug nuostabi koncert. Senosios muzikos garsai,
jos begalinis orumas ir ventumas manyje paadino visus jau-
nysts polkius, ekstazes ir susiavjimus, lidnas ir susimsts
sdjau auktose banyios vikose, viejau iame kilniame,
palaimingame pasaulyje, kuris kakada buvo mano tvyn.
Skambant vienam Haidno duetui, man staiga itryko aaros, a
nelaukiau koncerto pabaigos, atsisakiau susitikimo su dai-
nininke (o, kiek diaugsming vakar kadais praleisdavau su
menininkais po toki koncert!), tylutliai islinkau i katedros
 115

ir pavargs miau vaikioti naktiniais skersgatviais, ia vienur,

ia kitur u restoran lang diazo kapelos grojo dabartinio
mano gyvenimo melodijas. O, kokia niria palaima virto mano
gyvenimas!
T nakt vaikiodamas, ilgai galvojau ir apie savo keist
ry su muzika ir vl tiek pat jaudinant, kiek ir fatalik ry
su muzika suvokiau kaip visos vokiei inteligentijos likim.
Vokieio sieloje vyrauja motinika teis, ryiai su gamta hege-
monijos forma, kuri neino n viena kita tauta- Mes, inteli-
gentai, uuot drsiai tam prieinsi ir klaus intelekto, logoso,
odio, visi aliai vieno svajojame apie kalb be odi, kuri pa-
sakyt tai, kas neisakoma, pavaizduot tai, kas nepavaizduo-
jama. Uuot kiek galint itikimiau ir garbingiau grojs savo
instrumentu, intelektualusis vokietis nuolat frondavo prie od
ir prot ir koketavo su muzika. Ir, atsidavs muzikai, nuosta-
biems, palaimintiems garsiniams vaizdams, nuostabiems ir ma-
loniems jausmams bei nuotaikoms, kurie tikrovje niekada ne-
siknijo- vokieio protas praiopsojo didium savo tikrj
udavini. Mes, inteligentai, visikai nepainome tikrovs, bu-
vom jai svetimi ir prieiki, todl ms vokikoje tikrovje, m-
s istorijoje, ms politikoje, ms vieojoje nuomonje inte-
lekto vaidmuo buvo toks menkas. Taip, a, inoma, danai pa-
galvodavau apie i msl, kartais jausdamas didel nor kada
nors susikurti tikrov, kada nors usiimti rimta ir atsakinga veik-
la, uuot vis laik domjsis estetika ir dvasine dails dirbini
gamyba. Bet tai visada baigdavosi rezignacija, pasidavimu li-
kimui. Ponai generolai ir pramonininkai buvo visikai teiss: i
ms, inteligent", nebuvo nieko doro, mes buvome nerei-
kalinga, nutolusi nuo tikrovs, neatsakinga smojing plepi
kompanija. Tfu, po velni! Skustuv!
Kupinas toki mini ir muzikos atgarsi, sunkia nuo
lidesio irdim iv palusiai ilgdamasis gyvenimo, tikrovs,
prasms, to, kas nesugrinamai prarasta, galiausiai parjau
namo, ulipau laiptais, svetainje udegiau vies ir veltui
mginau truput paskaityti, prisiminiau susitarim, veriant
mane rytoj vakare nueiti Sesils" bar, igerti viskio ir pa-
okti, ir pajutau pykt ir kartl ne tik sau, bet ir Herminai.
Nors ir kokiais gerais ir nuoirdiais norais ji vadovautsi,
nors ir kokia nuostabi btyb bt geriau- jau tuomet bt
 116

leidusi man ti, uuot stmusi ir traukusi t pain, svetim,

spindint aidimo pasaul, kuriame a vis viena visada bsiu
svetimas ir kuriame nyksta ir skursta viskas, kas manyje ge-
riausia!
Ir a lidnai ugesinau vies, lidnai jau savo miegam-
j, lidnai pradjau nusirenginti, bet ia mane suglumino
kakoks neprastas aromatas, truput dvelk kvepalais, atsi-
grs pamaiau, kad mano lovoje guli graioji Marija, ypso-
damasi, iek tiek paukiai, didelmis mlynomis akimis.
Marija! tariau a. Ir pirmiausia man topteljo, kad
eiminink atsakys kambar, jei apie tai suinos.
A atjau, tar ji tyliai. Js ant mans pykstate?
Ne, ne. inau, Hermina jums dav rakt. Na, taip.
O, js pykstate. A ieinu.
Ne, graioji Marija, pasilikite! Tik kaip tyia vakar
man labai lidna, iandien negaliu bti linksmas, bet galbt
rytoj vl galsiu.
A truput pasilenkiau prie jos, ji apglb mano galv abiem
dideliais tvirtais delnais, prisitrauk prie savs ir ilgai mane
buiavo. Paskui a atsisdau alia jos ant lovos, pamiau jos
rank, papraiau kalbti tyliai, kad ms neigirst, ir velgiau
jos gra piln veid, kuris svetimas ir nepaprastas lyg kokia
didel gl guljo ant mano pagalvs. Ji ltai prisitrauk mano
rank prie savo lp, pakio po apklotu .ir padjo ant savo
iltos, tyliai alsuojanios krtins.
Gali ir nebti linksmas,- tar ji, Hermina man jau
pasak, kad turi rpest. Tai juk supras kiekvienas. O ar a tau
dar tebepatinku, a? Tkart, kai okome, tu buvai simyljs.
A buiavau jos akis, lpas, kakl ir krtis. K tik galvojau
apie Hermina kariai ir priekaitingai. O dabar rankose laikiau
jos dovan ir buvau dkingas. Marijos glamons nekl skausmo
stabiajai muzikai, kurios iandien klausiausi, glamons buvo jos
vertos ir buvo jos isipildymas. Pamau traukiau apklot nuo
graios moters, kol buiniais pasiekiau jos kojas. Kai atsiguliau
alia, jos veidas, panaus gl, man ypsojosi visa inania ir
malonia ypsena.
T nakt, alia Marijos, miegojau neilgai, bet kietai ir gerai
kaip vaikas. O miego protarpiuose griau jos grai linksm
jaunyst ir, tyliai nekuiuodamasis su, ja, suinojau daugyb
 117

domi dalyk apie jos ir Herminos gyvenim. Apie tok gy-

venim a labai maai teinojau, tik teatro pasaulyje anksiau
atsitiktinai susitikdavau panai btybi ir moter, ir vyr,
pusiau meninink, pusiau itvirkli. Tik dabar truput vilg-
teljau it keist, t neregtai nekalt, neregtai sugadint
gyvenim. Visos ios mergaits, daniausiai neturting tv
dukros, perdaug protingos ir perdaug avios, kad vis gyvenim
tik dl duonos ksnio dirbt kakok prastai apmokam ir nuo-
bod darb, gyveno ia i atsitiktinio udarbio, ia i savo pa-
trauklumo ir meilumo. Kartais jos kelet mnesi sddavo
prie raomosios mainls, kartais bdavo turting lbautoj
mylimosiomis, gaudavo kienpinigi ir dovan, retkariais d-
vdavo kailius, vaindavo automobiliais ir gyvendavo pramat-
niuose viebuiuose, kitais kartais glaustydavosi palpi kam-
barliuose ir nors itekti rydavosi, susiviliojusios labai geru
pasilymu, bet vedyb anaiptol netrokdavo. Kai kurios j
meilje nebuvo geidulingos ir, tik pasilyktjusios ir isider-
jusios didiausi sum, parodydavo savo malon. Kitos, tokia
buvo ir Marija, meilje buvo nepaprastai imoningos ir jos
trokdavo, daugumas j turjo patirties meilje su abiem lytimis;
jos gyvendavo vien meilei ir visada alia oficiali ir atsilyginan-
i draug dar turdavo ir kit meils santyki. Stropiai ir
veikliai, nerimastingai ir lengvabdikai, protingai ir vis dlto
nesmoningai gyveno ios peteliks tiek pat vaikik, kiek ir
rafinuot gyvenim, gyveno nepriklausomos, ne kiekvienam
parsiduodanios, i laims ir gero oro tikdamosi savo dalies,
simyljusios gyvenim ir vis dlto daug maiau prie jo pri-
siriusios, negu miesionys, visada sutinkanios paskui pasak
princ eiti jo rmus, visada pusiau smoningai tikros, kad j
laukia' surikus ir lidnas galas.
Marija imok mane t keist pirmj nakt ir sekanio-
mis dienomis daug ko, ne vien miel, nauj jausm
aidim ir malonum, bet ir naujai suprasti, naujai suvokti kai
k, naujai mylti. oki ir pasilinksminimo staig, kin, bar
ir arbatini prie viebui pasaulis, kuris man, atsiskyrliui ir
estetui, atrod kakoks menkavertis, draudiamas ir eminantis
Marijai, Herminai ir jos biiuliams buvo tiesiog pasaulis, nei
geras, nei blogas, nei geistinas, nei nekeniamas, iame
pasaulyje praysdavo j trumpas, kupinas ilgesio gyvenimas,
ia jos jausda-
 118

vosi lyg namie. Jos mgo taur ampano ir firmin patiekal

Gril rum" bare, kaip kuris nors i ms mgsta kompozitori
ar poet, ir koks nors naujas oki lageris ar sentimentali, saldi
kokio diazo dainininko dainel jas tiek pat avjo, jaudino ir
graudino, kiek mus Ny ar Hamsunas. Pasakodama apie
an av saksofonist Pabl, Marija praneko apie vien ame-
rikietik zong, kur jis retkariais jai padainuodavo, ir ji
kalbjo su tokiu susiavjimu, pasigrjimu ir meile, jog tai mane
sujaudino ir paveik daug labiau, negu kokio nors erudito ek-
stazs apie mantrius ir kilnius meno pomgius. Kad ir koks bt
tas zongas, a buvau pasirengs kartu su ja juo avtis; velns
Marijos odiai, jos aistringai degantis vilgsnis mano estetikoje
pralau dideli sprag. Buvo, inoma, grai dalyk, keletas
rinktini grai dalyk, kurie man nekl joki gin ir abe-
joni, pirmiausia Mocartas, bet kur buvo riba? Argi mes visi,
inovai ir kritikai, jaunystje liepsningai nemyljome meno
krini ir meninink, kurie iandien atrodo abejotini ir nemalo-
ns? Ar mums taip nebuvo su Listu, Vagneriu, daugeliui netgi
su Bethovenu? Argi vaikikas Marijos graudinimasis dl ameri-
kietiko zongo nebuvo lygiai toks pat tyras, graus, joki abejo-
ni nekeliantis estetinis grjimasis, kaip kokio nors mokytojo
susiavjimas Tristanu ar dirigento ekstaz, atliekant Devintj
simfonij? Ir argi tai keistai nesutapo su pono Pablo pairomis
ir jo nepateisino?
Pabl, grauol, rodos, Marija irgi labai myljo.
Jis graus mogus, tariau a, man jis irgi labai
patinka. Bet sakyk, Marija, kaip tu gali greta jo dar mylti ir
mane, nuobod sen, kuris visai neavus ir jau ilsteljs, ir
negroja saksofonu, ir nedainuoja anglik meils daineli?
Nekalbk taip bjauriai! m bartis ji. Juk tai vi-
sikai natralu. Ir tu man patinki, ir tu turi kako avaus, mielo
ir ypatingo, tau negalima bti kitokiam, negu esi. Nereikia
kalbti apie tokius dalykus ir reikalauti ataskaitos: Supranti, kai
buiuoji man kakt ar aus, jauiu, kad mane myli, kad a tau
patinku; tu moki taip pabuiuoti, kakaip lyg droviai, ir tai man
sako: jis tave myli, jis tau dkingas, kad tu grai. Man tai labai
labai patinka. O kokio nors kito vyrikio man patinka prieingas
dalykas kad jis, rodos, mane laiko nieku ir taip buiuoja,
tarsi daryt man malon.
 119

Mes vl umigome. A vl atsibudau, nepaleids i glbio

tos savo graios graios gls.
Ir nuostabu! i grai gl vis dlto taip ir liko dovana,
kuri Hermina man padovanojo! Ji nuolat u jos stovjo, ji
buvo kauk, kuri j deng! Ir staiga a pagalvojau apie Erik,
apie mano tolim pikt mylimj, apie mano varg draug.
Groiu ji beveik n kiek nenusileido Marijai, nors ir nebuvo
tokia ydinti ir atsipalaidavusi, tokia iradinga ir imoninga
meilje, ir jos paveikslas, mylimas, mano likim giliai sipyns
paveikslas, rykiai ir skausmingai valandl stovjo prie mane,
o paskui vl pranyko, nugrimzdo mieg, umirt, pusiau
apraudot tol.
Ir daugelis mano gyvenimo paveiksl ikilo prie mane i
grai, velni nakt, o juk a taip ilgai gyvenau tuiai ir
varganai ir be paveiksl. Dabar, Eroto stebuklingai atvertas, i-
tryko paveiksl altinis, gilus ir gausingas, ir akimirk irdis
sustojo i susiavjimo ir lidesio, kad tokia turtinga buvo mano
gyvenimo paveiksl galerija, kad tokia kupina aukt amin
vaigdi ir vaigdyn vargo Stepi Vilko siela. velniai ir
skaisiai, tarsi tolimas, begalybje susiliejs mlynas kaln
ruoelis, velg vaikyst ir motina, skardiai nelyginant varis
skambjo choras mano draugysi, prasidjusi nuo legendinio
Hermano, Herminos sielos brolio; kvaps ir neemiki, tarytum
i vandens gelmi ikilusios drgnos eer gls, plauk paveiks-
lai daugelio moter, kurias myljau, kuri trokau ir kurias
apdainavau, tik nedaugel j pasiekiau ir bandiau pradaryti
savomis. Pasirod ir mano mona, su kuria igyvenau kelet
met, kuri mane imok biiulikumo, nesutarim, rezignacijos,
kuriai, nepaisant vis gyvenimo nemalonum, manyje iliko
gilus pasitikjimas iki tos dienos, kai ji, pamiusi ir susirgusi,
staiga pakl padkus mait ir nuo mans pabgo ir a
supratau, kaip labai j myljau ir kaip. didiai ja pasitikjau,
jei, sulauiusi mano pasitikjim, ji taip smarkiai ir visam gy-
venimui mane priblok.
ie paveikslai - j buvo imtai, su pavadinimais ir be
pavadinim visi aliai vieno vl sugro, viei ir nauji ikilo
I ios meils nakties ulinio, ir a vl prisiminiau tai, k seniai
per negandus buvau umirs, kad jie buvo mano gyvenimo
nuosavyb ir vertyb, neidildomi tebegyvavo ie vaigdmis
 120

tap vykiai, kuriuos galjau umirti, bet negaljau_ sunaikinti,

j virtin buvo mano bties legenda, jie spindjo it vaigds ir
buvo nesunaikinama mano gyvenimo vertyb. Mano gyvenimas
buvo_ sunkus, klaidus ir nelaimingas, jis vert isiadti ir
neigti, jis buvo kartus nuo druskos, maiytos visos monijos,
likim, bet jis buvo turtingas, ididus ir turtingas, net varguose
tai buvo karalikas gyvenimas. Nors ir kaip graudiai vaistomas
kelio likutis iki paskutins praties, io gyvenimo branduolys
buvo taurus, turjo savo veid ir temperament, jame viskas
buvo daroma ne dl skatik, o dl vaigdi.
Tai buvo gana seniai, ir nuo to laiko daug kas atsitiko ir
pasikeit, a tegaliu prisiminti tik kelet anos nakties smulkmen,
pavienius ms odius, pavienius, kupinus gilaus velnumo
gestus ir prisilietimus, viesias kaip vaigds akimirkas, kai nu-
busdavom i sunkaus meils nuovargio sapno. Bet kaip tik t
nakt pirm kart nuo smukimo pradios mano paties gyvenimas
vl pavelg mane nenumaldomai spindiniomis akimis, ir a
vl supratau, kad atsitiktinumas tai likimas, o mano bties
griuvsiai dieviki fragmentai. Mano siela vl alsavo, mano
akys vl regjo, ir akimirkomis-a suliepsnodavau i nuojautos,
jog tereikia tik surinkti imtytus paveikslus, tereikia tik sutau-
rinti tarsi paveiksl mano, Hario Halerio, vilkiko gyvenimo
visum, ir a pats eisiu paveiksl pasaul ir bsiu nemirtingas.
Argi ne io tikslo siek kiekvienas-mogus gyvenime, argi tai
nebuvo jo sibgjimas ir bandymas tiksl pasiekti?
Ryt, pasidalijs su Marija pusryius, turjau Slapiom j
ivesti i nam, ir tai pavyko. Dar t pai dien jai ir sau isi-
nuomojau gretimoje miesto dalyje kambarl tik ms pasima-
tymams.
Mano oki mokytoja Hermina atjo, kaip sutarta, ir a
turjau mokytis bostono. Ji buvo grieta ir nepermaldaujama ir
nepraleido n vienos pamokos, nes buvo nusprsta, kad su ja
eisiu artimiausi kauki bali. Ji papra mane pinig savo
kostiumui, taiau koks jis bus, man neprasitar n vienu odiu.
J aplankyti arba bent jau suinoti, kur gyvenanti, man vis dar
buvo udrausta.
is laikas prie kauki hali, madaug trys savaits, buvo
nepaprastai graus. Marija, kaip man atrod, buvo pirma tikra
mylimoji mano gyvenime. I moter, kurias myljau, a visuomet
 121

reikalavau proto ir isilavinimo, ne visada kaip reikiant pas-

tebdamas, kad net ir labai protinga ir palyginti labai isilavi-
nusi moteris niekada neatitiko mano krybinio proto poreiki,
o nuolat jiems prietaravo; a ateidavau pas moteris su savo
problemom ir mintim, ir man atrod visikai bemanoma ilgiau
kaip valand mylti mergait, kuri tra perskaiiusi vos vien
knyg, beveik neino, kas yra skaitymas, ir negalt atskirti
aikovskio nuo Bethoveno, Marija neturjo jokio isilavinimo,
jai nereikjo i aplinkkeli ir surogatini pasauli, visos jos
problemos tiesiogiai kildavo i jutim. Gamtos duotais
jutimais, ypatinga savo figra, spalvom, plaukais, balsu, oda,
savo temperamentu ikovoti kiek galint daugiau juslins laims
ir meils, kiekvienai savo galiai, kiekvienam savo linij
vingiui, kiekvienam velniausiam savo kno ilinkiui atrasti ir
igauti i myliniojo atsak, supratim ir gyv, laim neant
atliepiamj aidim tai buvo jos menas ir udavinys. Jau
tada, pirm kart nedrsiai okdamas su ja, tai pajutau,
uuodiau genialaus, avaus, rafinuoto jutimingumo aromat
ir. bu vau pakertas. Ir, inoma, neatsitiktinai Hermina, ta
visain, man atved i Marij. Jos aromatas ir visa ivaizda
buvo vasarika, dvelk romis.
A neturjau laims bti vienintelis ar privilegijuotas Mari-
jos mylimasis, a buvau vienas i daugelio. Danai ji
neturdavo man laiko, kartais koki valand po piet, kai kada
nakt. Ji nenorjo imti i mans pinig, matyt, dl Herminos.
Bet dovanas ji mielai priimdavo, ir kai jai dovanodavau,
pavyzdiui, nauj mayt raudonai lakuotos odos pinigin, ten
galima buvo dti ir dvi ar tris auksines monetas. Tarp kitko, u
i raudon piniginl ji mane labai ijuok! Piniginl buvo
avi, bet tai buvo usiguljusi, nebemadinga prek. Apie iuos
dalykus, kuriuos lig iol inojau ir apie kuriuos nutuokiau kur
kas menkiau, negu apie koki eskim kalb, a daug ko
imokau i Marijos. Pirmuiausiai imokau, kad visi ie mai
niekuiai, visi ie mados ir prabangos dalykai nra vien
menkniekiai, neskoningi mamoiai ir gobi fabrikant ir
pirkli imon, o teistas, graus, vairus, maas arba, veikiau,
didelis pasaulis daikt, turini vien vienintel tiksl
tarnauti meilei, tobulinti jausm, gaivinti negyv aplink ir
stebuklingai -j apdovanoti naujais meils organais - nuo
pudros ir kvepal iki balinio
 122

batelio, nuo iedo iki portsigaro, nuo diro sagties iki rankinuko.
Rankinukas buvo ne rankinukas, pinigin ne pinigin, gls
ne gls, vduokl ne vduokl, viskas buvo plastin
meils, magijos, avjimo mediaga, buvo pasiuntinys, kontra-
bandininkas, ginklas, kovos kis.
Danai galvodavau, k Marija i tikrj myli. Labiausiai,
maniau, ji myli Pabl, jaunj saksofonist, pasiklydusiomis juo-
domis akimis ir ilgomis, blykiomis, tauriomis ir melancholiko-
mis rankomis. Pabl laikiau, iek tiek mieguistu, ilepintu ir
pasyviu meilje, bet Marija man laidavo, kad nors jis ir pamau
siliepsnoja, bet paskui bna daug stamantresnis, tvirtesnis,
vyrikesnis ir reiklesnis, negu koks boksininkas ar raitininkas.
Ir itaip a suinojau slapt dalyk apie vien ar kit mog,
diazo muzikant, aktori, apie kai kurias moteris, apie ms
aplinkos merginas ir vyrus, suinojau visoki paslapi, po pa-
viriaus plvele velgiau ryius ir nesantaikas, po truput pasi-
dariau (a, tasai iame pasaulyje visikai neturintis ryi sve-
timknis) patikimas ir savas. Taip pat ir apie Hermin daug ko
suinojau. Bet ypa danai dabar susitikdavau su ponu Pablu,
kur Marija labai myljo. Kartais ir ji griebdavosi slapt jo
vaist, o ir man kartkariais parpindavo i malonum, ir
visuomet Pablas stengdavosi man ypa uoliai pasitarnauti.
Kart apie tai jis man atvirai pasak:
Js labai nelaimingas, tai negerai, nereikia taip. Man
gaila. Surkykite silpno opiumo pypkut.
Mano nuomon apie linksm, proting,, vaikik ir kartu
neperprantam mog nuolat keitsi, mes tapome draugais,
neretai a truput pasivaiindavau jo vaistais. J iek tiek linksmi-
no, kad a simyljs Marij. Kart jis suruo vent" savo
kambaryje, kakokio priemiesio viebuio mansardoje. Ten
buvo tik viena kd, Marija ir a turjome sdti ant lovos. Jis
dav mums igerti kakokio supilstyto i trij buteliuk pas-
laptingo, nuostabaus likerio. O paskui, kai man labai pasitais
nuotaika, jis spindiniomis akimis pasil trise suruoti meils
orgij. A grietai atsisakiau, man tai buvo nemanoma, taiau
vis dlto skersa akim dirsteljau Marij, nordamas suinoti,
kaip ji tai reaguos, ir nors ji tuoj pat pritar mano atsakymui,
vis dlto pamaiau usiplieskusias jos akis ir pajutau j apgai-
lestaujant, kad nieko nevyks. Pablas nusivyl mano atsakymu,
bet nesieid.
 123

Gaila, tar jis, Haris tri per daug moralini abejo-

ni. Nieko nepadarysi. O juk bt buv taip puiku, labai puiku!
Bet a inau pakaital.
Mes kelet kart trukteljome opiumo ir, nejudamai sdda-
mi atmerktomis akimis, trise igyvenome jo sugestijuot scen,
Marija virpjo i susiavjimo. Kai a po to truput nekaip
pasijutau, Pablas mane paguld lov, dav kelet laeli vaist
ir, keletui minui usimerks, pirma ant vieno, paskui ant kito
voko pajutau labai trump, vos dvelkteljus buin. Djausi
mans, kad pabuiavo Marija. Bet gerai inojau, kad pabuiavo
jis.
O vien vakar Pablas mane nustebino dar labiau. Jis pasiro-
d mano bute, pasak, kad jam reikia dvideimties frank ir kad
prao mane i6s sumos. Ir pasil u tai i nakt vietoj jo nau-
dotis Marija.
Pablai, tariau isigands, js pats neinote, k kal-
bate. Dl pinig perleisti savo mylimj kitam tai pas mus
laikoma didiausia niekybe. A negirdjau js pasilymo,
Pablai.
Jis pavelg mane ujauiamai.
Js nenorite, ponas Hari. Gerai. Js visada, pats sau
pridarote sunkum. K gi, tuomet i nakt miegokite ne su
Marija, jei jums tai maloniau, ir taip duokite man pinig, a
jums grinsiu. Man jie btini.
Kam gi?
Agostinui inote, tai tas nedidukas muzikantas, an-
trasis smuikas. Jis serga jau savait, ir niekas jo nepriiri,
pinig jis neturi n skatiko, o kaip tyia ir a visus ileidau.
I smalsumo, o iek tiek nordamas ir save nubausti, su juo
nujau pas Agostin, kuriam palps kambarl, i ties skurd
kambarl, jis nune pieno ir vaist, ipurt pagalv, ivdino
kambar, ant kariuojanios galvos udjo gra, pagal visas
meno taisykles paruot kompres visa tai jis. dar greitai,
velniai ir imaningai tarsi gera gailestingoji sesuo. T pat va-
kar maiau, kaip jis iki pat ryto grojo Siio" bare.
Su Hermina danai ilgai ir dalykikai kalbdavausi apie
Marij, apie jos rankas, peius, launis, apie tai, kaip ji juokiasi,
buiuojasi, oka.
O itai, ar ji tau jau parod? kart paklaus Her-
 124

mina ir apsak ypating lieuvio aism buiuojantis. A pa-

praiau, kad pati tai parodyt, bet ji rimtai atsisak. Dar ne
laikas, tar ji, a dar nesu tavo mylimoji.
A paklausiau, i kur jai inomas Marijos buiavimosi
menas ir kitos slaptos jos gyvenimo ypatybs, kurias turt
inoti tik mylintis vyras.
O, suuko ji, mes juk draugs. Nejaugi manai, kad
turtume kak slpti viena nuo kitos? A gana danai su ja
miegodavau ir aisdavau. Taip, tu nuiupai grai mergait, ji
moka daugiau, negu kitos.
Vis dlto, Hermina, a manau, kad ir js tarp savs dar
turite paslapi. O gal tu jai irgi papasakojai apie mane visk,
k inai?
Ne, tai kiti dalykai, kuri ji nesuprast. Marija nuostabi,
tau pasisek, bet tarp tavs ir mans yra dalyk, apie kuriuos ji
nieko nenutuokia. A, inoma, jai daug k papasakojau apie
tave, daug daugiau, negu tau tuomet bt patik, a juk
turjau tau j suvedioti! Bet, draugui, suprasti taip, kaip a tave
suprantu, nei Marija, nei kuri kita nesupras. A taip pat io to i
jos imokau apie tave inau visk, k ino apie tave Marija.
A tave pastu kone taip, tarsi daug syki btume kartu gulj.
-
Kai vl susitikau su Marija, man buvo keista ir nesupranta-
ma, kad ji Hermin lygiai taip pat, kaip ir mane, glaud prie
savo krtins, kad ji taip pat, kaip ir mane, lytjo, buiavo, gla-
monjo ir band jos kn, plaukus ir od. Man atsiskleid
nauji, netiesioginiai, sudtingi santykiai ir ryiai, naujos meils
ir gyvenimo galimybs, ir a galvojau apie tkstanius siel i
traktato apie Stepi Vilk.
Per t trump laik, tarp mano susipainimo su Marija ir
didiojo kauki baliaus, a buvau tiesiog laimingas ir vis dlto
niekada nejutau, kad tai kakoks isigelbjimas, kakokia pa-
siekta palaima, o labai aikiai suvokiau, kad visa tai prologas
ir pasiruoimas, kad viskas smarkiai veriasi priek, kad tai,
kas svarbiausia, laukia ateityje.
A taip imokau okti, jog .dabar atrod manoma dalyvauti
baliuje, apie kur kiekvien dien buvo vis daugiau nekos.
Hermina turjo paslapt, ji taip man ir neidav, kokiu
maskaradiniu rbu pasirodys. A jau kaip nors j atpainsis,
 125

sak ji, o jei neatpainiau, ji padsianti, bet i anksto nieko

neturiu inoti. Be to, ji visikai nesmalsavo, koki planuoju
kauk, ir a nusprendiau visai nepersirengti. Marija, kai miau
j kviesti bali, paaikino, kad iai ventei jau turinti kava-
lieri, ji i ties jau turjo biliet, ir a-truput nusivyliau, su-
prats, kad i vent teks eiti vienam. Kauki balius, kasmet
meno moni rengiamas Globuso" salse, buvo aristokra-
tikiausias mieste.
Tomis dienomis Hermin maai matydavau, bet baliaus
ivakarse ji buvo trumpam pas mane usukusi atjo bilieto,
kur jai nupirkau. Ji ramiai sdjo mano kambaryje, ir ia pra-
sidjo keistas pokalbis, paliks man didel spd.
Dabar tau apskritai gana gerai sekasi, tar ji, okiai
tau eina gera. Kas nemat tavs keturias savaites, vargu ar
bepaint.
Taip, prisipainau, jau daugel met taip gerai ne-
sisek. Visa tai tavo nuopelnas, Hermina.
O, argi ne tavo graiosios Marijos?
Ne. Juk j irgi tu man padovanojai. Ji nuostabi.
Ji ta mylimoji, kurios tau reikjo, Stepi Vilke. avi,
jauna, visada geros nuotaikos, meilje labai protinga ir ne kiek-
vien dien pasiekiama. Jei nebt reikj dalytis jos su kitais,
jei ji nebt buvusi pas tave vien skubantis sveias, nebt taip
gerai klojsi.
Taip, ir itai a turjau pripainti.
Vadinasi, dabar tu i tikrj turi visko, ko reikia?
Ne, Hermina, taip nra. A turiu kak labai graaus ir
puikaus, didel diaugsm, miel paguod. A tiesiog lai-
mingas...
Na, tai! Tad ko gi dar nori? ,
A noriu daugiau. A nepatenkintas tuo, kad esu lai-
mingas, a ne tam sukurtas, tai ne mano paaukimas. Mano
paaukimas yra prieingas.
Vadinasi, bti nelaimingam? Na, bet ito juk ir anksiau
turjai valias, tada, kai dl skustuvo nebegaljai eiti namo.
Ne, Hermina, ne tai svarbu. Prisipastu, tuomet buvau
labai nelaimingas. Bet tai buvo kvaila nelaim, nevaisinga.
Kodl gi?
Todl, kad iaip nebiau bijojs mirties, kurios a juk
 126

trokau! Nelaim, kurios man reikia ir kurios troktu,

kitokia; ji yra tokia, kad 4eis man kentti godiai ir mirti
geismingai. tai kokiom nelaims ar laims a laukiu.
Suprantu tave. ia mes esame brolis ir sesuo. Bet k
gali pasakyti prie t laim, kuri radai dabar, su Marija?
Kodl nepatenkintas? -
A nieko neturiu prie t laim, o ne, a myliu t laim,
a jai dkingas. Ji grai tarsi saulta lietingos vasaros diena.
Bet a juntu, kad ji neilgai truks. i laim taip pat nevaisinga.
Nuo jos esi patenkintas, bet bti patenkintam ne man skirta.
Tai uliliuoja Stepi Vilk, j pasotina. Bet tai ne ta laim, dl
kurios numirtum.
Tai, vadinasi, reiki mirti, Stepi Vilke?
Manau, kad taip! A labai patenkintas savo laime, galiu
dar ilgokai j paksti. Bet kai laim man kartais palieka koki
valand kit, kad atsibusiau ir imiau ilgtis, tuomet visas
mano ilgesys siekia ne ilaikyti visada i laim, o vl kentti,
tik graiau ir ne taip apgailtinai, kaip anksiau. A ilgiuosi
kani, kurios mane paruot mirti.
Hermina velniai pavelg man akis. tuo tamsiu vilg-
sniu, kuriuo retkariais taip netiktai pavelgdavo. Puikios,
baisios akys! I lto, po vien rinkdama ir dliodama odius, ji
tar taip tyliai, jog turjau itempti ausis, kad igirsiau:
iandien noriu tau kai k pasakyti, kak tokio, k jau
seniai inau, o ir tu jau inai, bet galbt pats sau dar to nepa-
sakei. Dabar pasakysiu, k inau apie save ir tave, ir apie ms
likim. Tu, Hari, buvai menininkas ir mstytojas, mogus, ku-
pinas diaugsmo ir tikjimo, visuomet siekei didingumo ir ami-
numo, niekada nesitenkindavai graumu ir maumu. Taiau
kuo labiau gyvenimas tave adino ir grino sau paiam, tuo
labiau didjo tavo vargas, tuo giliau, iki pat kaklo, grimzdai
kanias, baim ir nevilt, ir viskas, kas grau ir venta, k tu
kakada inojai, myljai ir gerbei, visas ligiolinis tavo tikjimas
monmis ir ms aukta paskirtimi visa tai tau n kiek
nepadjo, neteko verts ir suduo ipulius. Tavo tikjimas
nebeturjo daugiau kuo kvpuoti. O udusimas iauri mirtis.
Ar ne tiesa, Hari? Argi tai ne tavo likimas? '
A linksjau, linksjau, linksjau.
Tu turjai kakok gyvenimo vaizd, kakok tikjim,
 127

kakoki reikalavim, tu buvai pasiruos ygdarbiams, kan-

ioms ir aukoms o paskui pamau pastebjai, kad pasaulis
nereikalauja i tavs joki ygdarbi, auk ir panai dalyk,
kad gyvenimas ne herojin poema su heroj rolmis ir pa-
naiais dalykais, o miesionikas svei kambarys, kur visikai
tenkinamasi valgiu ir grimu, kava ir kojins mezgimu, taroku
ir radijo muzika. O kas nori kitko ir turi savyje k kita, heroji-
kum ir gro, gerbia didius poetus ir gerbia ventuosius, tas
kvailys ir riteris Don Kichotas. Taigi. Ir man taip buvo,
draugui! A buvau gabi mergait, sukurta gyventi pagal didel
pavyzd, kelti sau dideli reikalavim, atlikti kilniems udavi-
niams. A galjau imtis didiuls misijos, bti karaliaus mona,
revoliucionieriaus mylimja, genijaus seseria, kankinio motina.
O gyvenimas man teleido bti tik pustinai gero skonio kurti-
zane, bet ir tai gana sunkiai pavyko! Tai itaip man klojosi.
Vienu metu a buvau nusiminusi ir ilgai iekojau kalts paioje
savyje. Juk gyvenimas, galvojau a, i esms visada teisus, ir
jeigu gyvenimas ijuok mano graias svajones, vadinasi, gal-
vojau sau, tos svajons buvo kvailos ir netikusios. Bet tai visi-
kai nepadjo. O kadangi mano buvo geros akys ir ausys, be to,
buvau smalsoka, gana gerai siirjau vadinamj gyve-
nim, pastamus ir kaimynus, daugiau kaip penkiasdeimt
moni ir likim, ir tuomet, Hari, pamaiau: mano svajons
buvo teisios, tkstant kart teisios, kaip ir tavo. O gyvenimas,
o tikrov buvo neteisi. Jeigu tokiai moteriai, kaip a, nebuvo
jokio kito pasirinkimo, kaip skurdiai ir beprasmikai senti prie
raomosios mainls, tarnaujant kokiam nors pinig
pelnytojui, arba itekti u jo dl jo pinig, arba pasidaryti
savotika prostitute, tai lygiai taip pat neteisinga, kaip ir tai,
kad toks mogus, kaip tu, turi i vienatvs, baims ir nevilties
griebtis skustuvo. Mano bda galbt buvo daugiau materialin
ir moralin, tavo daugiau dvasin, bet kelias buvo tas pats.
Negi manai, kad nesuprantu, kodl tu bijai fokstroto, kodl
bjauriesi barais ir oki salmis, kodl prieiniesi diazo
muzikai ir visiems tiems niekams? A visk pernelyg gerai
suprantu, kaip ir tai, kodl tu taip lyktiesi politika, sielojiesi
dl partij, spaudos taukal ir neatsakingos, betiksls bruzdos,
kodl tave taip varo nevilt karas, tas, kuris buvo, ir tas, kuris
bus, iandieninis mstymas, skaitymas, statyba, muzikos
darymas, veni ventimas, isi-
 128

lavinimo siekimas! Tu teisus, Stepi Vilke, tkstant kart tei-

sus, ir vis dlto tu tri ti. Tu perdaug alkanas ir reiklus iam
paprastam, patogiam iandieniniam pasauliui, kuris tenkinasi
maais dalykais, jis tave ispjauna, tu turi vienu matmeniu dau-
giau, negu jam reikia. .Kas iandien nori gyventi ir diaugtis
savo gyvenimu, tas neturi bti toks mogus, kaip tu ir a. Kas
reikalauja ne plerpimo, o muzikos, ne malonumo, o diaugsmo,
-ne pinig, o sielos, ne bindzinjimo, o tikro darbo, ne aidimo,
b tikros aistros, tam is avus ms pasaulis ne tvyn... Ji
nuleido akis ir susimst.
Hermina, suukau velniai,sesute, kokios geros
tavo akys! Ir vis dlto tu. mane imokei fokstroto! Bet kaip tau
atrodo: ar tokie mons, kaip mes, mons, turintys vienu
matmeniu daugiau, ia negali gyventi? Nuo ko tai priklauso?
Ar tik ms laikais taip? Ar visada taip buvo?
Neinau. Pasaulio garbei noriau manyti, kad dl to
kalti vien ms laikai, kad tai tra vien liga, staigi nelaim.
Vadai isijuos ir skmingai plua, rengdami nauj kar, o
mes tuo tarpu okame fokstrot, usidirbame pinig ir
valgome okoladinius saldainius. juk tokiais-laikais
pasaulis turi atrodyti gana kukliai. Tikkims, kad kiti laikai
buvo geresni ir vl bus geresni, turiningesni, erdvesni, gilesni.
Bet mums tai nepads. O gal visada taip buvo...
Visuomet taip, kaip iandien? Visuomet pasaulis vien
politikams, spekuliantams, kelneriams ir lbautojams, o mo-
nms jokio oro?
Na, taip, a to neinau, niekas to neino. O juk tai vis
tiek. Bet a, drauge mano, dabar galvoju apie tavo
numyltin, apie kur kartkariais man pasakodavai ir skaitei
laikus, apie Mocart. O kaipgi jam buvo? Kas jo laikais
vald pasaul, grieb grietinl, dav ton ir t reik:
Mocartas ar verteivos, Mocartas ar lkti moneliai? O kaip jis
mir ir kaip buvo palaidotas? Ir, manau, taip tikriausiai buvo
ir bus visada, ir tai, k jie mokyklose vadina pasaulio istorija"
ir kuri isilavinimo dlei reikia imokti atmintinai, visus, tuos
herojus, genijus, didius ygdarbius ir jausmus tai tra
vien apgavyst, mokytoj sugalvota lavinimo tikslams, kad
tam tikro amiaus vaikai vis dlto bt iuo tuo uimti.
Visuomet taip buvo ir visuomet taip bus, kad laikas ir pasaulis,
pinigai ir valdia priklausys smul-
 129

kiems ir lktiems, o kitiems, tikriems monms, nepriklausys

nieko. Nieko, tik mirtis.
Ir daugiau nieko?
Ne, dar aminyb.
Tu turi galvoje vard, lov palikuoni tarpe?
Ne, vilkeli, ne lov argi ji ko verta? Ir negi tu
manai, kad visi i ties tikri mons, mons tikrja io odio
prasme igarsjo ir yra inomi palikuonims?
Ne, aiku, ne.
Vadinasi, ne lov! lov egzistuoja vien iaip, isilavi-
nimui, tai mokytoj reikalas. Ne lov, o ne! Bet tai, k a va-
dinu aminybe. Tikintieji tai vadina dievo karalyste. A manau,
mes, mons, mes visi, reiklesnieji, pastantys ilges, turintys
vienu matmeniu daugiau, mes visikai negaltume gyventi, jei
kvpuoti, be io pasaulio oro, nebt dar ir kito oro, jei, be lai-
ko, neegzistuot dar ir aminyb, o ji ir yra tikrumo karalyst.
ion priklauso Mocarto muzika ir tavo didij poet eilra-
iai, ion priklauso ventieji, dar stebuklus, mir kankinio
mirtimi ir monms parod didel pavyzd. Bet aminybei taip
pat priklauso kiekvieno tikro ygdarbio paveikslas, kiekvieno
tikro jausmo jga, net jeigu ir niekas apie tai neino ir j
nemato,' neurao ir neisaugo palikuonims. Aminybje nra
palikuoni, tra amininkai.
Tavo teisyb, tariau a.
Tikintieji, kalbjo ji susimsiusi, vis dlto inojo
apie tai daugiausia. Todl jie ved ventuosius ir tai, k jie va-
dina ventj bendrija". ventieji tai tikri mons, jaunes-
nieji Iganytojo broliai. Pas juos mes einame vis savo gyve-
nim kiekvienu geru poelgiu, kiekviena drsia mintimi,
kiekviena meile. ventj bendrij ankstesniais laikais
dailininkai pavaizdavo auksiniame danguje, spinduliuojani,
grai ir taiki jis ir yra ne kas kita, o tai, k pirmiau
pavadinau aminybe". Tai karalyst anapus laiko ir
regimybs. Ten ms vieta, ten ms tvyn, ten, Stepi
Vilke, veriasi ms irdis, ir todl mes ilgims mirties. Ten tu
vl atrasi savo Gt, ir savo Noval, ir Mocart, o a savo
ventuosius, Kristup, Pilyp Ner ir visus kitus. Yra daug
ventj, kurie i pradi buvo dideli nusidjliai, nuodm
taip pat gali bti kelias ventum, nuodm ir yda. Tu
juokiesi, bet a danai galvoju, kad galbt
 130

ir mano draugas Pablas slaptas ventasis. Ak Hari, mes tu-

rime iklampoti tiek purvo ir absurdo, kad pareitume namo! Ir
mes nieko neturime, kas mus vest, vienintelis ms vedlys
nam ilgesys.
Paskutinius savo odius ji vl itar visikai tyliai, ir dabar
kambaryje pasidar tyku ir ramu, saul buvo arti laidos, ir auk-
sins raids ant daugelio mano bibliotekos knyg nugarli
ibjo jos spinduliuose. Delnais sumiau Herminos galv,
pabuiavau kakt ir prigludau skruostu prie jos skruosto, kaip
brolis ir sesuo, taip mes sdjome akimirk. A mielai biau
liks taip sdti ir niekur njs iandien. Bet i nakt, pasku-
tin prie didj bali, Marija adjo bti su manimi.
Taiau, eidamas pas j, galvojau ne apie Marij, o vien apie
tai, k pasak Hermina. Visa tai, kaip man atrod, buvo tikriau-
siai ne jos, o mano mintys, kurias, perskaiiusi ir susiurbusi
save, i aikiareg man vl perteik taip, kad jos dabar gavo
form ir ikilo prie mane nauju pavidalu. U tai, kad ji isak
mint apie aminyb, a jai t valand buvau ypa dkingas.
Man reikjo ios minties, a be jos negaljau gyventi ir nega-
ljau numirti. vent neemik gyvenim, nepriklausant nuo
jokio laiko, amin vertybi, dievikosios substancijos pasaul
iandien man vl padovanojo mano draug ir oki mokytoja.
Nejuiomis prisiminiau, kaip tada sapnavau Gt, prisiminiau
paveiksl senojo iminiaus, kuris juoksi tokiu nemoniku juo-
ku ir krt su manim nemirtingus poktus. Tik dabar supratau
Gts juok, nemirtingj juok. Jis buvo abstraktus, tas juokas,
jis buvo vien viesa, vien vaiskumas, jis buvo tai, kas lieka, kai
tikras mogus, perjs per mogikas kanias, klaidas, aistras ir
nesusipratimus, prasiveria aminyb, visat. O aminyb"
buvo ne kas kita, kaip laiko iganymas, tam tikras jo grimas
nekaltum, atgalinis jo persiknijimas erdv.
A paiekojau Marijos ten, kur mes paprastai valgydavome
ms vakarais, bet ji dar nebuvo atjusi. A sdjau ir laukiau
prie padengto stalo tylioje priemiesio smukliukje, vis galvo-
damas apie ms pokalb. Visos ios mintys, ikilusios tarp Her-
minos ir mans, man atrod tokios artimos, taip seniai inomos,
tarsi paimtos i slpiningiausios mano mitologijos ir vaizd pa-
saulio! Nemirtingieji, gyvenantys belaikje erdvje, atitrk,
tap vaizdais ir kristalins aminybs tarsi eterio ulieti, ir v-
 131

sus, vaigdelmis spinduliuojantis io neemiko pasaulio skaid-

rumas i kurgi visa tai man taip inoma? A susimsiau, ir
man dingteljo galvon pjess i Mocarto Kasacij", i Bacho
Gerai temperuoto klavyro", ir visur itoje muzikoje, atrod,
viet is vsus, vaigdtas skaidrumas, tvyrojo is eterinis vais-
kumas. Taip, kaip tik taip, i muzika buvo nelyginant suals,
erdve pavirts laikas, o vir jo begaliniai pleveno antmogikas
skaidrumas, aminas dievikas juokas. O, juk ir senasis mano
sapno Gt ion taip gerai tiko! Ir staiga aplink save igirdau
nepaaikinam juok, igirdau juokiantis nemirtinguosius. A
pakertas sdjau, pakertas isimiau i liemens kienls
pietuk, akimis paiekojau popieriaus, pamaiau prieais gu-
lint vyn kainorat, apveriau j ir miau rayti kitoje pusje,
rayti eiles, kurias tik rytojaus dien radau kienje. tai jos:

Nemirtingieji
Ir vl, ir vl i ems kloni, i em,
Gyvenimas dang kyla toks verlus,
Laukins negandos ir siautulys svaigus,
Raudonas kvaitulys nuo kruvin klan,
Aistros mlungis, begalinis trokulys, trauka,
Palkininko, maldininko, budelio ranka,
Aistr ir baims aioma minia
Paskleidia tvank, dlu, ilt tvaik,
Alsuoja, pasitenkinus aistra, beprote, laukine, Save
iaumoja, o paskui ispjauna klaikiai,
Karus ji iperi ir palaiming men,
Papuoia beprotybe suliepsnojus linksmybs nam,
Vl ryja, sotinasi, itvirkauja lig aur
Rykiais vaikysts jomark diaugsmais,
Vl kyla dl kiekvieno i bang,
Vl virsta dl kiekvieno pelenais.

O mes jau apsipratom i ties

vaigdi nutviekstam eterio lede,
Neinom valand jau ir dien,
Nesiskiriam lytim, jaunyste, senatve.
Ir js nuodms, ir js baims,
 132

udyns js ir gali palaima

Atrodo mums tarsi besisukanios sauls,
Neimatuojamai ilga mums kiekviena diena pasaulio.
Mes js buvimui tyliai linksim,
vaigdi sukimsi palydi ms vilgsniai,
Giliai kvpuojam kosmoso iema,
Dangaus drakonai pavaduoja mums draugus,
alta sustingusi btis ms amina,
Ir aminas ms juokas altas ir vaiskus.

Paskui atjo Marija, ir po linksmos vakariens nujau su ja

ms kambarl. vakar ji- buvo graesn, iltesn ir nuo-
irdesn, nei kada nors, ir jos velnumuose ir aidimuose a pa-
jutau visik atsidavim.
Marija, tariau a, tu iandien dosni lyg dievait.
Nenualsink mudviej mirtinai, juk rytoj kauki balius. Kas
toks bus rytoj tavo kavalierius? Bijau, mano miela glyte, kad
tai bus pasak princas, jis tave pagrobs, ir tu niekada daugiau
pas mane nesugri. Tu iandien myli mane kone taip, kaip geri
mylimieji tai daro atsisveikindami, paskutin kart.
Ji lpomis gluste prigludo man prie ausies ir sunibdjo:
Nekalbk, Hari! Kiekvienas kartas gali bti paskutinis.
Kai Hermina tave pasiims, tu daugiau pas mane nebeateisi. Gal-
bt ji tave pasiims rytoj.
Niekada taip smarkiai nejutau bdingo t dien jausmo, tos
keistai dvilyps, kariai saldios nuotaikos, kaip t nakt prie
bali. K a jutau, tai buvo laim: Marijos grois ir atsidavimas,
valandos, kai galjau prisiragauti, prisisiurbti, prisikvpuoti sub-
tili ir miel juslini avesi, kuriuos painau taip vlai, jau:
sendamas, prisipliukenti velnioje, liulanioje malonumo vil-
nyje. Ir vis dlto tai buvo tik kevalas: viduje viskas buvo kupina
reikms, tampos, likimo, ir, meiliai ir velniai sitrauks sal-
dias, jaudinanias meils smulkmenas, tarsi plduriuodamas
drungnoje laimje, irdyje jutau, kaip mano likimas galvotrk-
iais veriasi pirmyn, link prarajos, link bedugns, lekia ir spar-
dosi tarsi baiktus irgas, pagautas baims, ilgesio, atsidavimo
miriai. Ir nors dar visai neseniai nedrsiai ir baimingai prie-
inausi maloniam juslins meils lengvabdikumui, nors bijo-
jau besijuokianio, paruoto idovanoti Marijos groio, bet da-
 133

bar jauiau mirties baim ir toki baim, kuri, inojau, greit

pavirs atsidavimu ir isigelbjimu.
Tuo metu, kai tyldami buvome pasinr veiklius ms
meils aidimus ir vienas kitam priklausme nuoirdiau, negu
bet kada, mano siela atsisveikino su Marija, atsisveikino su
viskuo, kas ji man buvo. Jos dka a dar kart prie gal
vaikikai atsidjau paviriaus aidimui, iekojau trumpui
diaugsm, tapau nekaltos lyties vaiku ir gyvuliu, i bsena
ankstesniajame mano gyvenime buvo vien reta iimtis, nes visa
tai, kas susij su geidulingumu ir lytimi, man beveik visada
turjo kart kalts prieskon, sald, bet baug skon udrausto
vaisiaus, kurio turi saugotis dvasinis mogus. Dabar Hermin
ir Marija man parod sod su visu jo nekaltumu, a buvau
dkingas jo sveias, bet atjo laikas keliauti toliau, perdaug
grau ir ilta buvo iame sode. Man buvo skirta vl siekti
gyvenimo vainiko, vl atgailauti u begalin gyvenimo kalt.
Lengvas gyvenimas, lengva meil, lengva mirtis ne man.
I mergin uuomin sprendiau, kad rytdienos baliui ar
tuoj po jo planuojami kakokie nepaprastai ypatingi malonu-
mai ir itvirkavimai. Gal tai ir yra pabaiga, gal Marijos
nuojauta nemeluos, ir iandien mes gulime paskutinkart
drauge, gal rytoj prasids naujas likimo vingis? A buvau
kupinas deginanio ilgesio, kupinas dusinanios baims ir,
padkusiai kabindamasis Marij, dar kart nerimastingai ir
godiai apibgau visus jos sodo takus ir tankmes, dar kart
suleidau dantis sald rojaus medio vaisi.
U mieg, kurio stigo inakt, a atsimiau dien. Ryt nu-
vaiavau pirt, mirtinai pavargs grau namo, aptemdiau
miegamj, nusirengdamas kienje radau savo eilrat, vl j
pamirau, tuoj pat atsiguliau, umirau Marij, Hermin ir
kauki bali ir imiegojau kiaur dien. Vakare atsikls, tik
skusdamasis vl prisiminiau, kad jau po valandos prasids kau-
ki balius ir reikia isirinkti markinius prie frako. Gerai nu-
siteiks, susiruoiau ir ijau pirmiausia pavalgyti.
Tai buvo pirmas kauki balius, kuriame turjau dalyvauti.
Ankstesniais laikais a, tiesa, retkariais lankydavausi tokiose
ventse, retkariais jos man patikdavo, bet a neokau ir
buvau vien irovas, ir susiavjimas, su kuriuo apie jas
pasakodavo ir j laukdavo kiti, man visada atrodydavo
juokingas. O ian-
 134

dienai?-man balius buvo vykis, kurio laukiau susidomjs ir

baugiai Kadangi neturjau damos, ryausi ten nueiti vliau, o
ir Hermina man taip patar.
Plieno alm", ankstesn savo prieglobst, kur, siurbio-
dami vyn ir ddamiesi viengungiais, praleisdavo savo vakarus
nusivyl -vyrai, pastaruoju metu retai teaplankydavau, jis jau
nebeatitiko .dabartinio mano gyvenimo stiliaus. Bet iandien
vakare mane savaime ten trauk; pagautam baugios ir kartu
diaugsmingos likimo ir isiskyrimo nuotaikos, visos mano gy-
venimo. Stotys ir atmintinos vietos dar kart gavo skausmingai
gra praeities blizges, taip pat ir itoji nediduk prirkyta
smukl, kurioje neseniai nuolat lankiausi, kur neseniai man pa-
kakdavo -primityvaus narkotiko - butelio vietinio vyno, kad
vl galiau dar vienai nakiai atsigulti vieni savo lov, kad
galiau dar vien dien paksti gyvenim. Nuo to laiko pri-
siragavau kit, labiau stimuliuojani vaist, prisiurbiau sal-
desni nuod. ypsodamasis engiau sen smukl, eiminink
mane pasitiko sveikinimo odiais, o nuolatiniai lankytojai link-
teljimu. Man rekomendavo ir atne kept viiuk, viesia
srove stor kaimik stikl liejosi jaunas elzasietikas vynas,
meiliai mane irjo vars balti mediniai stalai, seni geltoni
.paneliai. :Ir kai valgiau ir griau, manyje stiprjo is vytimo ir
atsisveikinimo vents jausmas, is saldus ir skausmingai gilus,
dar ne visikai inyks, bet dabar jau pasirengs inykti suau-
gimo su visomis ankstesnio mano gyvenimo vietomis ir daiktais
jausmas. iuolaikinis" mogus tai vadina sentimentalumu; jis
nustoja myljs daiktus, net veniausius, net savo automobil,
kur tikisi pirma proga pakeisti nauju, geresns marks. Tas
iuolaikinis mogus yra vikrus, sumanus, sveikas, altas ir pasi-
temps, labai puikus tipas, naujame kare jis pasakikai pasiro-
dys. Man buvo tas pat, a nebuvau nei iuolaikinis mogus, nei
senamadis, a buvau ikrits i laiko ir kakur judjau, ariau
mirties, pasiruos mirti. A nebuvau prie sentimentalum, a
buvau patenkintas ir dkingas, kad galiu savo perdegusioje ir-
dyje jausti kak panaaus jausmus. Ir a atsidaviau smukls
prisiminimams, savo prisiriimui prie i sen gremzdik k-
di, atsidaviau dm ir vyno kvapui, tam pratimo, ilumos,
panaumo tvyn dvelksmui, kur ia visur jutau. Atsisveiki-
nimas graus dalykas, jis velniai nuteikia. Man buvo miela
 135

mano kieta kd, mano kaimietikas stiklas, mielas vsus

vaisinis elzasietikojo vyno skonis, mielas pasitikjimas viskuo
ir visais ioje salje, mieli susisvajoj sdini grov veidai,
nusivylusij veidai, ilgai buvau j brolis. A ia jutau
miesionik sentimentalum, lengvai pagardint senamads
smukls romantikos kvapu, i t vaikysts laik, kai smukl,
vynas ir cigaras dar buvo udrausti, neinomi puiks daiktai.
Taiau joks Stepi Vilkas nepakilo, neiiep dant ir
nesudrask skutus mano sentiment. A ramiai ten sdjau,
nutviekstas praeities, apviestas silpnos jau nusileidusiu
vaigdyno viesos.
jo gatvi prekiautojas su keptais katonais, nusipirkau
vis sauj, jo senut su glmis, ir a nupirkau kelet gvaz-
dik ir padovanojau juos eimininkei. Tik ruodamasis mokti
ir nerads prastos varko kiens, vl pastebjau, jog dviu
frak. Kauki balius! Hermina!
Bet buvo dar labai anksti, a negaljau rytis jau dabar eiti
Globus". Be to, kaip man atsitikdavo per visus iuos pasta-
rojo meto pasilinksminimus, a jutau kakok vidin pasipriei-
nim ir varymsi, kakok nenor engti dideles,
perpildytas, triukmingas sales, kakok mokinik drovjimsi
svetimos atmosferos, lbautoj pasaulio, oki.
Besibastydamas gatvmis, prajau pro kakok kino teatr,
vilgteljau sublizgjusius viesos pluotus ir spalvotus mili-
nikus plakatus, dar engiau kelis ingsnius toliau, vl grau
ir jau. ia galjau kuo ramiausiai pasdti tamsoje iki kokios
vienuoliktos valandos. Lydimas berniuko su ibintuvliu pra-
sibroviau pro uuolaidas tamsi sal, susiradau viet ir neti-
ktai atsidriau Senajame testamente. Filmas buvo vienas i
toki, kurie ne dl pinig, bet kilniais ir ventais tikslais es
kuriami su didiulmis ilaidomis ir rafinuotumu ir kuriuos
po piet tikybos mokytojai veda net savo mokinius. ia buvo
vaidinama Mozs ir izraelit istorija Egipte begal moni,
arkli, kupranugari, rm, faraon prabangos ir yd kani
kartame dykumos smlyje. Maiau Moz, susiukavus truput
panaiai Volt Vitmen, prabang teatrin Moz, ilga lazda
ugningai ir niriai ingsniuojant Votano ingsniu per dykum
yd priekyje. Maiau, kaip jis meldiasi Dievui prie Raudono-
sios jros, maiau, kaip Raudonoji jra prasiskyr ir dav
keli, tarpeklio keli tarp utvenkt vandens kaln (apie tai,
kokiu
 136

bdu kino krjams pavyko tai padaryti, gals ginytis konfir-

mantai, pastoriaus atvesti religin film), maiau, kaip
engia per vanden pranaas ir baiminga liaudis, maiau, kaip
u j ikyla faraono kovos veimai, maiau, kaip egiptieiai ant
jros kranto i pradi stebisi ir baiminasi, o paskui drsiai
oka pirmyn, maiau, kaip vir puonaus, aukso arvus
dvinio faraono ir vis jo veim ir kari susilieja vanden
kalnai, ir prisiminiau nuostabj Hendelio duet dviem bosams,
kur is vykis puikiai apdainuotas. Paskui maiau, kaip Moz,
nirus herojus nirioje uoltoje dykumoje, kopia Sinaj, ir-
maiau, kaip Jehova, pasinaudodamas vtra, audra ir viesos
signalais, jam ten prane deimt sakym, o jo niekinga liaudis
tuo metu kalno papdje ikl Aukso ver ir leidosi gana
smarkias linksmybes. Man buvo taip keista ir netiktina visa
tai matyti, irti, kaip ventosios istorijos, j herojai ir
stebuklai, kakada vaikystje dav mums pirm miglot kito
pasaulio, kakokio antmogikumo supratim, ia buvo rodomi
u pinigus dkingai publikai, kuri tyliai valg atsinetas
bandeles,puikus nedidelis paveiksllis, atskleids, kokie
baisiai netik ie laikai, kokia menka j kultra. Dieve mano,
kad nebt ios kiaulysts, tegu tuomet bt uv, be
egiptiei, ir ydai, ir visi kiti mons, uv smurtine ir padoria
mirtim, o ne ia kraupia, tariama ir pusine mirtimi, kuria
mirtame iandien. I ties, tegu!
Mano slapt varymsi, mano neprisipaint bgtavim
dl kauki baliaus ne sumaino kinas ir jo sukelti jausmai, bet
nemaloniai padidino, ir a turjau, pagalvojs apie Hermin,
prisiversti pagaliau nuvaiuoti Globus" ir engti sales.
Buvo jau vlu, balius jau seniai buvo paiame kartyje,
blaivus ir drovus, a' isyk, dar nespjs nusirengti, patekau
didiul kauki knibdyn, man familiariai kumnojo paon,
mergaits reikalavo, kad pavaiiniau jas ampanu, klounai
tapnojo per pet ir sak man tu". A nesileidau
kalbinjamas, per sausakimas sales vargais negalais
prasispraudiau prie rbins ir, gavs rbins numeriuk, kuo
rpestingiausiai sikiau j kienn, pagalvojs, kad galbt tuoj
jo prireiks, kai kyrs visa i sumaitis.
Visose didiulio pastato patalpose lo vent, visose
salse mons oko net rsio aukte, visi koridoriai ir laiptai
buvo utvindyti kauki, oki, muzikos, juoko ir lakstymo.
Apkvai-
 137

ts broviausi per spst nuo negr, kapelos prie kaimiei

muzikos, i didels spinduliuojanios didiosios sals korido-
rius, laiptus, barus, prie bufet, ampano kambarius. Sienos
buvo daugiausia nukabintos palusiai linksmais jauniausi
dailinink paveikslais. ia buvo susirink visi dailininkai,
urnalistai, mokslininkai, verteivos ir, inoma, visi miesto l-
bautojai. Viename orkestre sdjo misteris Pablas ir susiavjs
pt riest savo trib; mane pains, garsiai padainavo savo
sveikinim. Minios neamas, jau tai vien, tai kit sal,
kopiau laiptais, leidaus laiptais; viename rsio aukto
koridoriuje menininkai pavaizdavo pragar, ten lo velni
orkestras. Pamau miau dairytis Herminos, Marijos, leidausi
j iekoti, daug kart mginau prasiskverbti didij sal, bet
kiekvienkart i-klysdavau i kelio arba patekdavau priein
minios sraut. Vidurnakt a vis dar nieko nebuvau rads; nors
neokau, bet man jau buvo karta ir sukosi galva, a sudribau
pirm pasitaikiusi kd tarp visikai nepastam moni,
papraiau vyno ir padariau ivad, kad tokiam seniui, kaip a,
nra ko vaikioti tokias triukmingas ventes. Nusivyls
igriau stikl vyno, spoksojau nuogas moter rankas ir
nugaras, maiau pro al plastanias groteskikas kaukes,
leidausi kumnojamas ir tyldamas nuvijau, kelias merginas,
panorusias atsissti man ant keli arba su manim paokti.
Senas niurzga!" suuko man viena i j ir buvo teisi.
Nutariau truputl igerti dl drsos ir po, bet ir vynas nebuvo
skanus, vos ne vos veikiau antr stikl. Ir pamau pajutau,
kaip Stepi Vilkas stovi u nugaros, ikis lieuv. Man nieko
neijo, a ia buvau ne savo vietoje. Juk atjau kupinas
geriausi nor, bet silinksminti ia negaljau, ir is garsus,
audringas diaugsmas, is juokas ir visas tas dkimas aplinkui
man atrod kvailas ir dirbtinis.
Todl jau apie pirm valand nakties, nusivyls ir piktas, a
vl miau slinti prie rbins, ketindamas apsivilkti palt ir
ieiti. Tai buvo pralaimjimas, grimas pas Stepi Vilk, ir
Hermina man tai vargu ar beatleis. Bet kitaip pasielgti
negaljau. Sunkiai braudamasis per grst prie rbins, dar
kart atidiai pasidairiau aplinkui, ar neivysiu kurios biiuls.
Veltui. Ir tai a jau stovjau prie langelio, mandagus vyrikis
u kabyklos jau ties rank mano numeriuko paimti, a
kyteljau pirtus liemens kien numeriuko ten nebuvo!
Po velni, to be-
 138

trko. Lidnai vaiktindamas po sales, sddamas prie neska-

naus vyno, a daug kart, kovodamas su savo rytu pasialinti,
kiau pirtus kien ir visada apiuopdavau apval ploki
skrituliuk. O dabar jis dingo. Viskas buvo prie mane.
Pametei numeriuk? paklaus kakoks mautis pu-
siau raudonas, pusiau geltonas velnias alia mans aiiu bal-
su. e, biiuli, imk mano, ir jis jau atkio man savj. Kai
j mechanikai pamiau ir pradjau vartyti tarp pirt, vikrus
maas nutrktgalvis jau buvo dings.
Nordamas pamatyti numer, pakliau ma kartonin skri-
dinuk prie aki, bet jame nebuvo jokio numerio, o kakas pri-
keverzota smulkiu braiu. A papraiau rbinink palaukti,
prijau prie artimiausio viestuvo ir perskaiiau. Maomis, lei-
vomis, sunkiai skaitomomis raidmis buvo pakeverzota:

inakt ketvirt valand magikasis teatras

tik beproiams
mokti u jim protu.
Hermina pragare.
eiti leidiama ne visiems.

Kaip marionet, kurios virvel akimirk islysta i llininko

rank, vl atgyja po trumpo, negyvo ir buko sustingimo, vl
sijungia aidim, oka ir gestikuliuoja, taip ir a, trukteljus
magikj virvel, elastingu, jaunu ir spariu ingsniu nusku-
bjau atgal grst, i kurios k tik buvau paspruks tarsi pa-
vargs, paniurs senis. N vienas nusidjlis taip skubiai nesi-
veria pragar. Man k tik spaud lakiniai batai, kl pasibjau-
rjim slogus prikvpintas oras, alsino kartis; o dabar a vikriai
ir lengvai vanstepo ritmu bgau per visas sales pragar, dabar
oras buvo pilnas ker, mane supo ir ne ita iluma, visa ta tran-
ki muzika, spalv raibuliavimas, moter pei aromatas, minios
triukmas, juokas, oki ritmas, kariuojani aki spindesys.
Kakokia ispan okja puol man glb: Paok su manim!"
Negaliu, tariau a, man reikia pragar. Bet mielai pa-
siimsiu kartu tavo buin. Raudonos lpos po kauke priartjo, ir
tik i buinio painau Marij. A j tvirtai apkabinau, jos putlios
lpos ydjo tarsi noki vasaros ro. Ir tai mes jau okome, vis
dar neatitraukdami lp, okome pro Pabl, kuris simyl-
 139

js linksojo vir savo velniai vaitojanios tribos, mus apglb

spindintis ir pusiau isiblaks, graus vrikas jo vilgsnis. Bet,
nespjus mums padaryti n dvideimties pa, muzika nutrko,
a nenoriai paleidau Marij i rank. -
Mielai .paokiau su tavim dar kart, tariau a, ap-
svaigs nuo jos ilumos, palydk mane truputl, Marija, a
simyljs tavo gra pet, palik man j dar akimirk! Bet su-
pranti, Hermina mane aukia. Ji pragare.
Taip ir maniau. Lik sveikas, Hari, a visada tave su mei-
le prisiminsiu. Ji atsisveikino. Tai buvo atsisveikinimas, tai
buvo ruduo, tai buvo likimas, tai kuo taip kvepjo ita prino-
kusi, visai isiskleidusi vasaros ro.
A nubgau toliau ilgais koridoriais, pilnais velnios sps-
ties, laiptais emyn, pragar. Ten prie juod lyg derva sien
deg rykios piktos lempos, kartligikai grojo velni kapela.
Ant auktos taburets prie baro sdjo kakoks avus jaunuo-
lis, be kauks, su fraku, jis trumpai nuvelg mane paaipiu
vilgsniu. A buvau okanij prispaustas prie sienos, ioje
labai anktoje patalpoje oko koks dvideimt por. Godiai ir
baugiai stebjau visas moteris, daugelis j buvo dar su -kau-
kmis, kai kurios man juoksi, bet n viena i j nebuvo Her-
mina. Paaipiai vilgiojo grausis jaunuolis ant auktos tabu-
rets. Per kit oki pertrauk, pagalvojau, ji ateis ir mane
pakvies. okis baigsi, bet niekas neprijo prie mans.
A nujau prie baro, sispraudusio maos, emos sals kam-
p. Atsistojs prie jaunuolio taburets, papraiau viskio. A g-
riau ir maiau io jaunuolio profil, jis pasirod man
pastamas ir labai avus, tarsi paveikslas i labai tolim laik,
brangus dl tylaus praeities dulki apnao. O, ia a krpteljau:
juk tai Hermanas, mano jaunysts draugas!
Hermanai! tariau nerytingai.
Jis nusiypsojo.
Hari? Tu mane radai?
Tai buvo Hermina, tik truput kitaip susiukavusi ir kiek
pasidaiusi, nepaprastas ir blykus atrod jos protingas veidas
vir madingos staios apykakls, nuostabiai mauts jos rankos
kyojo i plai juodo frako rankovi ir balt rankogali, ak
trauk nuostabiai dailios jos kojos, ilindusios i ilg juod kel-
ni, apmautos juodomis su baltais dryeliais ilkinmis vyri-
komis kojinmis.
 140

Tai tas kostiumas, Hermina, su kuriuo nori mane pri-

versti tave simylti?
Kol kas, linkteljo ji, tik kelet dam priveriau
mane simylti. O dabar tavo eil. Bet pirmiausia igerkime po
taur ampano.
Mes grme, sddami ant aukt taburei, o greta toliau
vyko okiai ir tvino karta smarki stygin muzika. Ir, nors Her-
mina, regis nedjo koki pastang, a labai greitai j simyljau.
Kadangi ji vilkjo vyrikais drabuiais, a negaljau su ja okti,
negaljau jai parodyti savo velnumo, jos atakuoti, ir nors iuo
vyriku apdaru ji atrod tolima ir neutrali, jos vilgsniai, o-
diai, gestai gaub mane visu jos moterikumo avesiu. Net jos
nepaliesdamas, pasidaviau jos kerams, ir patys ie kerai pri-
klaus jos rolei, buvo hermafroditiki. Juk ji kalbjosi su manim
apie Herman ir vaikyst, mano ir savo, apie tuos metus prie
lytin brendim, kai jauna meils galia apima ne vien abi lytis,
bet apskritai visk, jutiminius ir dvasinius dalykus, ir visk ap-
dovanoja tais meils kerais ir tuo pasakiku sugebjimu keistis,
kuris tik irinktiesiems ir poetams retkariais atgyja ir vlesniais
gyvenimo metais. Ji visikai vaidino jaunuol, rk cigaretes,
plepjo lengvai ir protingai, danai truput paaipiai, bet viskas
alsavo erotika, viskas pakeliui mano jausmus virto mielu su-
vediojimu.
Kaip gerai ir nuodugniai, rods, painojau Hermin ir kaip
visikai naujai ji man atsiskleid i nakt! Kaip velniai ir ne-
pastebimai ji apie mane trauk geidiam tinkl, kaip aismingai
lyg kokia undin gird saldiais nuodais!
Mes sdjome, nekuiavoms ir grme ampan. Mes
klaidiojome, valgydamiesi po sales, iekodami nuotyki, i-
sirinkdami poras ir slapiomis klausydamiesi j meils ai-
dimo. Ji rod man moteris, kurias turjau kviesti okti, ir mok
gundymo bd, tinkani vienai ar kitai. Mes djoms es
varovai, sukoms apie t pai moter, okome su ja pakai-
tomis, abu stengms j laimti. Bet visa tai tebuvo vien kauki
aidimas, aidimas tarp ms abiej, visa tai mus glaudiai
jung, trauk vien prie kito. Viskas buvo pasaka, viskas buvo
vienu matmeniu daugiau, viena reikme giliau, buvo aidimas ir
simbolis. Pamatme kakoki labai grai jaun moter, kuri
atrod truput kenianti ir nepatenkinta. Hermanas
 141

paoko su ja, privert j praysti, dingo su ja vienoje ampano

pavnje, o paskui papasakojo, kad paverg i moter ne kaip
vyras, o kaip moteris, lesbietikais kerais. O man visas is
aidintis namas, pilnas bildani oki Sali, is apsvaigs
kauki pulkas pamau virto kakokiu palik, fantastiku
rojum, vienas po kito masino savo aromatu iedai, vien po
kito glamonjau vaisius tyrinjaniais pirtais, i alios lapijos
ksms gundomai mane velg gyvats, lotoso iedas
mkiojo vir juodo lino, stebuklingi paukiai viliojo
akose, ir viskas ved mane prie geiste geisto tikslo, vis i
naujo kilo tos vienintels ilgesys. Paokau su nepastama
mergaite; liepsnodama, viliodama, ji svaigo i susiavjimo ir,
kai mes skriejome nerealybje, staiga nusijuokus tar: Tavs
painti negali. vakar tu buvai toks kvailas ir graus." Ir a
painau t, kuri prie kelet valand pavadino mane senu
niurzga". Dabar ji tarsi jau turinti mane savo rankose, bet per
kit ok a liepsnojau alia kitos. okau be perstojo dvi
valandas ar ilgiau, kiekvien ok, net tuos, kuri niekada
nesimokiau. Hermanas, ypsantis jaunuolis, nuolat inirdavo
netoli mans, linkteldavo man, dingdavo knibdlyne.
Vien pojt, kurio nepainau per penkiasdeimt met, nors
j pasta kiekviena mergiia ir kiekvienas studentas, a
patyriau i baliaus nakt: vents pojt, bendr ventikos
minios svaigul, asmenybs uvimo masje, unio mistica*
diaugsmo paslapt. Ne syk esu girdjs apie tai nekant, tai
inojo kiekviena tarnait, ir ne syk esu mats spindint pasa-
kojanij apie tai akis, o pats visuomet tik i dalies pranaiai,
i dalies pavydiai ypsojausi. imtus kart esu mats gyveni-
me, kaip itaip spindi vis pasaul umirusios, nuo paios
savs isigelbjusios btybs girtos akys, kaip itaip ypsosi
mogus, pusiau beprotikai nugrimzds bendr svaigul,
imtus kart esu tai mats i kilni ir em pavyzdi i
pasigrusi rekrt ir jreivi, kaip ir dideli artist, pagaut
ventik pastatym entuziazmo, taip pat ir jaun kareivi,
ieinani kar, o dar ir visai neseniai su meile, paaipa ir
pavydu grojausi iuo spindesiu ir laimingo usimirimo
ypsena savo biiulio Pablo veide, kai jis, apsvaigs nuo
grojimo orkestre, palaimos

* Mistins sjungos (lot.).

 142

apimtas, palinkdavo vir savo saksofono arba susiavjs, eks-

tazikai velgdavo dirigent, bgninink, muzikant su ban-
da. Taip ypsotis, taip vaikikai spinduliuoti, galvodavau kar-
tais, gali tik visai jauni mons arba tautos, neleidianios pa-
vieniams asmenims smarkiai individualizuotis ir diferencijuotis.
Bet iandien, i palaiming nakt, a, Stepi Vilkas Haris, pats
spinduliavau ia ypsena, pats nardiau ioje gilioje, vaikikoje,
pasakikoje laimje, pats alsavau ia saldia bendrumo,
muzikos, ritmo, vyno ir lyties aistros svaja ir kvaituliu, kuriuo
kadaise girdavosi koks nors apie bali pasakojantis studentas,
o a taip danai klausydavausi jo su paaipa ir varganu pra-
naumu. A jau nebebuvau a, mano asmenyb itirpo venti-
niame kvaituly, kaip druska vandenyje. A okau su viena ar
kita moterim," bet laikiau apkabins ne vien t, kurios plaukai
mane liet, kurios aromatu-kvpavau, taip pat ir visas, visas
kitas moteris, kurios plauk toje paioje salje, tame paiame
okyje, toje paioje muzikoje ir kuri spinduliuojantys veidai
pleveno prie mane tarsi didiuls fantastikos gls,- visos
priklaus man, visoms priklausiau a, visi mes buvome vienas
kito dalis. ion priklaus ir vyrai, a buvau ir juose, ir jie buvo
man nesvetimi, j ypsena buvo mano ypsena, j vilions buvo
mano vilions, o mano j.
T iem pasaul ukariavo naujas okis, fokstrotas, pa-
vadintas Ilgesiu". is Ilgesys" buvo ne kart grojamas ir vis
i naujo pageidaujamas, visi mes buvome jo kupini, juo apsvaig,
visi niniavome jo melodij, pritardami orkestrui. A okau be
perstojo, "okau su kiekviena moterim, kuri pasimaiydavo
mano kely, su visikai jaunomis mergaitmis, su ydiniomis
jaunomis moterimis, su vasarikai subrendusiomis, su lidnai
nuydiniomis visomis avdamasis, juokdamasis, laimingas,
vytintis. Ir kai Pablas pamat mane itaip vytint, mane, kur.
visada laik labai apgailtinu vargeliu, jo akys suibo laime,
jis susiavjs pakilo nuo kds, utrimitavo energingiau, u-
lipo ant kds ir, stovdamas ant jos, kupinas palaimos, kartu
su savo instrumentu padkusiai suposi Ilgesio" taktu, o a ir
mano okja siuntme oru buinius ir garsiai pritarme jam.
Ak, galvojau, kas bus, tas bus, nors kart a juk irgi buvau lai-
mingas, vytintis, isivadavs nuo savs, buvau Pablo brolis,
vaikas.
 143

Prarads laiko jausm, neinojau, kiek valand ar akimirk

truko i kvaitinanti laim. Taip pat nepastebjau, kad vent,
kuo liepsningesn ji darsi, tuo anktesn patalp susitelk.
Didiuma svei jau isiskirst, koridoriuose pasidar tylu,
daugelis vies ugeso, laiptin apmir, virutinse salse vienas
po kito tilo ir skirstsi orkestrai; tik pagrindinje salje ir apa-
ioje, pragare, tebesiautjo, vis labiau siliepsnodamas, margas
vents svaigulys. Kadangi su Hermina, kaip jaunuoliu, nega-
ljau okti, mes tik prabgomis susitikdavome ir sveikindavome
vienas kit per oki pertraukas, o gal gale ji man visikai
dingo, dingo ne vien i aki, bet net i mini. Mini nebe-
buvo. Itirps plaukiau svaigioje oki maiaty, mane liet
malons kvapai, garsai, atodsiai, odiai, sveikino ir kurst
svetimos akys, supo svetimi veidai, lpos, skruostai, rankos,
krtys, keliai, mane tarsi bang ritmingai spavo muzika.
Netiktai, akimirk kiek atitoks, pamaiau tarp paskutini,
dar pasilikusi svei, dabar upldusi vien maj sali,
galin, kurioje dar tebeskambjo muzikai staiga pamaiau
kakoki juodaplauk pjeret nubaltintu veidu, grai, gaivi
mergait, vienintel kauke pridengtu veidu avi figr, kurios
per vis i nakt dar niekur nebuvau mats. velgdamas visus
kitus, j raudonus, kaitusius veidus, suglamytus kostiumus,
sublikusias apykakles ir abo, matei, kad metas vlus, o i
juodaplauk pjereta stovjo vieia ir nauja, baltu veidu po
kauke, nesusilamdiusiu kostiumu, nepaliestu abo, baltutliais
mezgini rankogaliais ir nauja ukuosena. Mane trauk prie jos,
a j apkabinau, ivediau okti, jos kvepiantis abo kuteno man
pasmakr, jos plaukai liet man skruost velniau ir nuoirdiau,
nei bet kurios kitos ios nakties okjos, jos stamantrus jaunas
knas skatino mano judesius, lenksi j, vert ir gund vis i
naujo prisiliesti. Ir staiga, kai okdamas pasilenkiau ir miau
iekoti lpomis jos lp, ios lpos nusiypsojo ididia ir labai
pastama ypsena, a painau tvirt smakr, laimingas painau
peius, alknes, rankas. Tai buvo Hermina, jau nebe Hermanas,
persirengusi, gaivi, truput pasikvpinusi ir pasipudravusi.
Liepsnodamos ms lpos susitiko, akimirk visas jos knas
ligi pat keli, godiai ir atsidavs prigludo prie mans, paskui ji
nusuko nuo mans savo lpas ir oko santriai, atitolusi. Kai
nutilo muzika, mes sustojome apsikabin, visos
 144

kaitusios poros aplink mus plojo; tryp, auk, ragino pavar-

gusi kapel pakartoti Ilges". Ir staiga visi pajutome ryt,
pamatme blyki" vies u uuolaid, jautme greit linksmy-
bi pabaig, jutome artjant nuovarg ir dar kart aklai, juok-
damiesi ir nusimin puolme ok, muzik, viesos sraut,
palusiai mme ingsniuoti takt, pora prie poros, dar kart
palaimos kupini pajutome, kaip mus uplsta ta didiul banga.
io okio metu Hermina atsisak savo ididumo, savo paai-
pumo, savo altumo ji inojo, jog nieko nebereikia daryti,
kad priverst mane simylti. A priklausiau jai. Ir ji atsidav
okiu, vilgsniu, buiniu, ypsena. Visos ios kartligikos nak-
ties moterys, visos, kurios mane udeg, visos, apie kurias su-
kausi, visos, visos, kurias lydjau akimis, meils ilgesio pa-
gautas, visos susiliejo ivien ir pavirto ta vienintele, kuri ydjo
mano glbyje.
Ilgai truko is vestuvinis okis. Dukart, triskart tilo muzika,
trimitininkai varino savo instrumentus, pianistas kilo nuo
rojalio, pirmasis smuikininkas pavargs purt galv, ir kiek-
vienkart, vl udegti maldaujamo paskutinij okj kar-
io, grojo dar kart, grojo greiiau, grojo pasiutikiau. Paskui
mes dar testovjome apsikabin ir sunkiai alsavome po
paskutinio godaus okio rojalio dangtis trinkteljs nukrito,
ms rankos nusviro pavargusios, kaip trimitinink ir smui-
kinink rankos, fleitininkas markstydamasis sidjo fleit
futliar, atsidar durys, siver alto oro, pasirod tarnai su
paltais, ir baro kelneris ugesino vies. Kakoks vaiduoklikas
ir kraupus buvo is skirstymasis, k tik liepsnote liepsnoj o-
kjai nuiurp vilkosi paltus ir statsi apykakles. Hermina
stovjo iblykusi, bet ypsojosi. Ji pamau pakl rankas ir
persibrauk plaukus, jos paasties duobut suibo prie vies,
plonas, be galo velnus elis nubgo nuo ten link udengtos
krtins, ir i maut plasteljusi elio linija tarsi ypsena,
rodos, sujung vis jos aves, visus jos graaus kno aidimus
ir galimybes.
Mes stovjome ir velgme vienas kit, paskutiniai salje,
paskutiniai tuose namuose. Girdjau, kaip kakur apaioje
trinkteljo durys, suduo stiklin, nuslopo kikenimas, susimai-
s su piktu, skubiu uvedam automobili triukmu. Kakur,
nenusakomame tolyje ir auktyje, girdjau skambant juok,
 145

nepaprastai skard ir diaugsming, taiau iurp ir svetim

juok, tarsi jis bt i kritolo ir ledo, skambus ir spindintis,
bet altas ir nepermaldaujamas. Bet i kur man buvo pastamas
is keistas juokas? A negaljau prisiminti.
Mudu stovjome ir velgme vienas kit. Akimirk ati-
tokau ir prablaivjau, pajutau, kaip atgrasiai man prie kno
limpa drgni ir vss prakaito prisigr drabuiai, maiau, kaip
i sulamdyt ir prakaituot rankogali kyo mano raudonos ir
gyslotos rankos. Bet visa tai tutuojau prajo, Herminos
vilgsnis visa tai ugesino. Nuo jos vilgsnio, kuriuo, rodos,
mane velg mano paties siela, suguro bet kokia tikrov, taip
pat ir mano jutiminio geismo jai tikrov. Pakerti velgme
vienas kit, mano vargana maa siela velg mane.
Tu pasiruos? paklaus Hermina, ir jos ypsena
inyko, kaip inyko elis ant jos krtins: Toli ir auktai nutilo
anas svetimas juokas neinomuose kambariuose.
A linkteljau. O taip, buvau pasiruos.
Tuo metu tarpduryje pasirod muzikantas Pablas ir apviet
mus savo diugiomis akimis, kurios i tikrj buvo gyvulio"
akys, bet gyvulio akys visada rimtos, o jo visada juokdavosi, ir
is juokas jas dar mogikas. Jis kuo nuoirdiausiai ir mei-
liausiai pamojo mums. Jis buvo apsivilks margu ilkiniu kam-
bariniu varku su raudonais atvartais, vir kuri permirkusi
markini apykakl ir pervargs blykus veidas atrod keistai
suvyt ir nubluk, bet vytinios juodos akys tai velnino. Jos
uglaist ir tikrov, jos irgi kerjo.
Mes paklausme jo mosto, ir prie dur jis man tyliai tar:
Broli Hari, kvieiu jus nedidel atrakcion. leidiami
tik beproiai, umokestis protas. Ar pasiruos?
A vl linkteljau.
Mielas vaikinas! velniai ir rpestingai jis pam mus u
paranki, Hermin i deins, mane i kairs, ir nuved laiptais
nedidel apval kambar, melsvai apviest i viraus ir
beveik visikai tui, jame nieko nebuvo, tik mautis apskritas
stalas ir trys krslai, kuriuos mes ir susdome.
Kur mes buvome? Ar a miegojau? Ar buvau namie? Ar
sdjau automobilyje ir vaiavau? Ne, a sdjau melsvai
apviestame apvaliame kambaryje, praretintam ore, kakokiame
labai netankiame tikrovs sluoksnyje. Kodl Hermina buvo
 146

tokia iblykusi? Kodl' Pablas taip daug kalbjo? Galbt tai a

veriau j kalbti, kalbjau jo lpomis? Argi nevelg mane
i jo juod aki mano paties siela, is pasiklyds baugtus pauk-
tis, lygiai taip pat, kaip i pilk Herminos aki?
Biiulis Pablas velg j mus gerairdikai, gal net perdtai
meiliai ir kalbjo, kalbjo daug ir ilgai. Tas, kurio a niekada
nebuvau girdjs riliai kalbant, kurio nedomino joks disputas,
jokia formuluot, tas, kuris, rods, nelabai gali ir mstyti, dabar
kalbjo savo geru, iltu balsu sklandiai ir be klaid.
" Biiuliai, a jus pakvieiau atrakcion, kurio Haris jau
seniai nori, apie kur jau seniai svajojo. Dabar gerokai vlu, ir
tikriausiai mes visi truput pavarg. Todl ia pirmiausia
truput pailssim ir pasistiprinsim.
I nios sienoje jis im tris taureles ir kakok juoking
buteliuk, im kakoki egzotik dut i spalvot lenteli,
sklidinai pripyl i butelio tris taureles, i duts im tris
plonas, ilgas, geltonas cigaretes, i ilkinio varko isitrauk
iebtuvl ir pasil mums ugnies. Atsilo foteliuose, pamau
rkme cigaretes, kuri dmas buvo tirtas lyg smilkalai, ir ma-
ais ltais gurkneliais grme aitriai sald, keistai nepastam,
nepatirto skonio skyst, kuris i tikrj veik be galo
gaivinamai ir maloniai, tarsi btum pripildytas duj ir prarads
savo svor. Taip mes sdjome, rkme, truput usitraukdami,
ilsjoms, girknojome i taureli, jutome lengvum ir
linksmum. O Pablas negarsiai kalbjo iltu savo balsu:
Diaugiuosi, mielas Hari, galdamas jus iandien truput
pavaiinti. Jums danai labai kyrdavo js gyvenimas, js
stengts i ia itrkti, ar ne? Js troktate palikti laik,
pasaul, i tikrov ir eiti kit, jums tinkamesn tikrov,
pasaul be laiko. Padarykite tai, mielas biiuli, kvieiu jus tai
padaryti. Juk js inote, kur slepiasi tas kitas pasaulis, kurio
iekote, kad tai js paties sielos pasaulis. Tik js paties viduje
gyvena ta kita tikrov, kurios ilgits. A tegaliu jums duoti tai,
kas jumyse jau egzistuoja, negaliu jums atidaryti kitos paveiksl
sals, kaip tik js sielos paveiksl sal. A nieko jums negaliu
duoti, tik prog, akstin, rakt. A padsiu jums ivysti savo
paties pasaul, tai ir viskas.
Jis vl sikio rank savo margo varko kien ir isitrauk
apval kienin veidrodl
 147

Pairkite: taip iki iol js matte pats save!

Jis prikio man prie aki veidrodl (a prisiminiau vaikik
eilrat: Veidrodli, veidrodli, pasakyk"), ir a, nelabai
rykiai ir miglotai, pamaiau klaik, viduje judant, viduje
smarkiai verdant ir kunkuliuojant paveiksl save pat, Har
Haler, o io Hario viduje -r- Stepi Vilk, baikt, gra, bet
pasimetus ir baimingai velgiant vilk, kurio akyse ybiojo
ia pyktis, ia lidesys, ir ie vilko kontrai nepaliaujamai
sruvo per Hartaip up drumsia ir rausia kitos spalvos
intakas, kai abi srovs skausmingai kovoja, ryja viena kit,
apimtos nenumaldyto formos ilgesio. Lidnai lidnai velg
mane srvantis, pusiau-susiformavs vilkas graiomis baug-
iomis akimis.
Tai tok js matte pats save, pakartojo Pablas velniai
ir vl sikio veidrodl kien, A dkingai usimerkiau ir
gurkteljau eliksyro.
Dabar pailsjome, tar Pablas, pasistiprinome ir
truput paplepjome. Jei nebesijauiate pavarg, nuvesiu jus
savo panoram ir parodysiu savo. ma teatr. Sutinkate?
Mes atsistojome, Pablas ypsodamasis nujo priekyje, ati-
dar kakokias duris, atitrauk kakoki portjer, ir mes atsi-
drme apvaliame pasagos formos teatro koridoriuje, paiame
viduryje, ir abi puses jo lenktas takas pro daugyb, netiktin
daugyb siaur dur, u kuri buvo los.
Tai ms teatras, paaikino Pablas, linksmas te-
atras, tikiuosi, jums ia bus i ko pasijuokti.
Jis garsiai nusijuok, paleisdamas tik kelet gars, bet jie
mane persmelk kiaurai, tai buvo vl tas skardus, keistas juo-
kas, kur a jau anksiau buvau girdjs i viraus.
Mano teatrlyje yra tiek loi, kiek panorsite, deimt,
imtas, tkstantis, ir u kiekvien dur laukia tai, ko js kaip
tik iekote. Tai puiki paveiksl galerija, mielas biiuli, bet jums
nebus jokios naudos, jei apirsite j toks, koks esate. Jus var-
ys ir akins tai, k esate prats vadinti savo asmenybe. Js, be
abejons, seniai atspjote, kad veikti laik, isivaduoti i
tikrovs, ar dar kaip kitaip pavadinsite savo ilges, reikia ne k
kita, kaip nor atsikratyti vadinamosios savo asmenybs. Ji
kaljimas, kuriame js sdite. Ir jeigu engsite teatr toks,
koks esate, visk matysite Hario akimis, pro senus Stepi Vilko
 148

akinius. Todl esate kvieiamas atsikratyti i akini ir teiktis

palikti i labai gerbiam asmenyb ia, rbinje, kur bet
kuriuo metu galsite vl atsiimti. Puikus oki vakaras, kuriame
dalyvavote, traktatas apie Stepi Vilk, pagaliau ir lengvai
stimuliuojantys vaistai, kuri mes k tik paragavome, turjo jus
pakankamai paruoti. Atidavs savo gerbiam asmenyb, js,
Hari, tursite savo inioje kairij teatro pus, Hermina dei-
nij, viduje galite susitikti bet kuriuo metu. Hermina, bk
maloni, ueik kol kas u portjeros, a noriau pirmiau vesti
Har. Hermina dingo deinje, prajusi pro didiul veidrod,
kuris deng galin sien nuo grind iki. pat skliauto.
Na, Hari, dabar eikit ir bkit geros nuotaikos. Viso io
renginio tikslas suteikti jums ger nuotaik, imokyti
juoktis, tikiuosi, man nebus sunku itai padaryti. Juk js
gerai jauiats? Taip? Ar tik nebijote? Tai gerai, labai gerai.
Dabar be baims ir kupinas irdingiausio pasitenkinimo
engsite ms tariam pasaul, kaip ia priimta, atliks
nedidel tariam saviudyb.
Jis vl isitrauk kienin veidrodl ir prikio man prie
veido. Vl mane velg sutriks, miglotas Haris, per kur
sroveno besigrumiantis Stepi Vilkas, gerai inomas ir i tik-
rj nesimpatingas paveikslas, kurio sunaikinimas negaljo
kelti man koki rpesi.
jau nebereikaling veidrodio atvaizd, mielas biiuli,
js dabar ugesinsite, jis, jau nebereikalingas. Pakaks, kai leis
js nuotaika, paveiksl apirinti su nuoirdiu juoku. Js
ia esate jumoro mokykloje, turite Imokti juoktis. Na, o bet
koks auktesnis jumoras prasideda tuomet, kai savo asmen
liaujiesi rimtai irti.
A dmiai pavelgiau veidrodl (veidrodli-, pasakyk"),
kuriame mlungikai trkiojo Haris vilkas. Akimirk kakas
manyje krpteljo,, giliai viduje, tyliai, bet skaudiai, tarsi
prisiminimas, tarsi nam ilgesys, tarsi atgaila. Paskui kiek
slogi nuotaik pakeit kitas jausmas, panaus t, kur jauti,
kai i kokainu apmarinto andikaulio itraukiamas nesveikas
dantis, giliai atsidsti su palengvjimu ir kartu nustembi, kad
visikai neskaudjo. O su iuo jausmu sumio kakoks valus
linksmumas ir jukumas, kuriam negaljau atsispirti ir pra-
pliupau iganingu juoku.
 149

Blausus veidrodlio paveikslas krpteljo ir ugeso, maas

apvalus veidrodio pavirius staiga tarsi apdeg, pasidar pilkas,
iurktus ir nepermatomas. Pablas juokdamasis nusvied uk,
ji nusirito ir pradingo kakur ant nesibaigianio koridoriaus
grind.
Gerai juokeisi, Hari, suuko Pablas, dar imoksi
juoktis kaip nemirtingieji. Pagaliau umuei Stepi Vilk. Skus-
tuvais ia nieko nepadarysi. irk, kad jis likt negyvas! Tuoj
galsi palikti kvail tikrov. Artimiausia proga igersime bru-
deraft, tu niekada, mielasis, man taip nepatikai, kaip iandien.
Ir jeigu tau paskui tai dar turs kokios reikms, galsime mudu
ir filosofuoti, ir diskutuoti, ir kalbti apie muzik, ir apie Mo-
cart, ir apie Glink, ir apie Platon, ir apie Gt, kiek tik nor-
si. Dabar suprasi, kodl anksiau ito padaryti negaljome.
Tikkims, kad tau pasiseks, ir tu iai dienai atsikratysi Stepi
Vilko. Juk tavo saviudyb, inoma, nra galutin; mes ia
esame magikam teatre, ia tra vien paveikslai, o ne tikrov.
Isirink graius ir linksmus paveikslus ir parodyk, kad i ties
jau nebesi simyljs savo abejotinos asmenybs! Taiau jeigu
vis dlto norsi j susigrinti, tereiks vl pavelgti veidrod,
kur dabar parodysiu. Tu juk inai sen iminting patarl:
geriau vienas veidrodlis rankoj, negu du ant sienos. Cha cha!
(Jis vl nusijuok taip graiai ir baisiai.) Taigi, o dabar tereikia
atlikti vien nedidel, linksm ceremonij. Dabar numetei savo
asmenybs akinius, tad eiken ir vilgtelk tikr veidrod! Tau
tai patiks.
Juokdamasis ir komikai glostydamas, jis mane taip apsuko,
kad a atsidriau prieais milinik sienin veidrod. Jame pa-
maiau save.
Trumput akimirk pamaiau man pastam Har, bet
nepaprastai gerai nusiteikusiu pragiedrjusi, besijuokianiu
veidu. Bet vos spjau j atpainti, ir jis subiro, nuo jo atsiskyr
antra figra, treia, deimta, dvideimta, ir visas milinikas
veidrodis buvo pilnas vien Hariu ir Hario gabal, nesuskai-
iuojam Hariu, kiekvien j a velgiau ir painau kakoki
blyksteljusi akimirk. Kai kurie i i daugybs Hariu buvo
tokio pat amiaus, kaip a, kiti vyresni, kiti seni seni, kiti visikai
jauni, jaunuoliai, berniukai, mokiniai, vaikzai, vaikai. Penkias-
deimtmeiai ir dvideimtmeiai Hariai bgo ir oko vienas
 150

per kit, trisdeimtmeiai ir penkiameiai, rimti ir linksmi, ors

ir juokingi, gerai apsireng ir apdrisk ir net visai nuogi,
beplaukiai ir ilgaplaukiai, ir visi buvo a, ir kiekvien aibo
greitumu pamaiau ir painau, ir kiekvienas inyko, jie bgo
visas alis, kair, dein, veidrodio gilum, i veidrodio.
Vienas j, jaunas elegantikas vaikinas, juokdamasis puol
Pablui ant krtins; apkabino j ir nubgo su juo. O kitas, kuris
man ypa patiko, avus, puikus eiolikos ar septyniolikos
met berniukas it aibas nulk koridorium, m godiai
skaityti uraus ant vis t dur, a pasileidau i paskos, prie
vien dur jis sustojo, ant j perskaiiau ura:

Visos mergaits tavo!

mesk pro ply vien mark

is mielas berniukas paoko, atkis galv priek, puol

pats ply ir dingo u dur.
Pablas irgi dingo, ir veidrodis, rodos, dingo, o su juo ir
visos ios nesuskaiiuojamos Hario figros. A pajutau, kad
dabar esu paliktas paiam sau ir teatrui, ir smalsiai engiau nuo
dur prie dur, ant kiekvien skaitydamas ura, vilion,
paad.
Uraas

Visi linksm mediokl!

Mediojami automobiliai

mane suviliojo, a atidariau siauras duris ir jau.

Mane i karto trauk kakok triukming ir sujudus
pasaul. Gatvmis vilp automobiliai, kai kurie arvuoti, ir
mediojo psiuosius, ratais mal juos ko, traik prie nam
sien. A isyk supratau: tai buvo kova tarp moni ir main,
seniai ruota, seniai laukta, seniai bauginusi ir pagaliau si-
plieskusi. Aplinkui guljo lavonai ir sudraskyti gabalus knai,
visur sulauyti, sulankstyti, apdeg automobiliai, o vir io
baisaus chaoso suko ratus lktuvai, ir net juos taip pat aud
i autuv ir kulkosvaidi nuo daugybs stog ir pro langus.
 151

Klaikus, nepaprastai ugningi plakatai ant vis sien miliniko-

mis raidmis, liepsnojaniomis lyg deglai, auk taut kovoti
u mones, prie mainas, imuti riebius, graiai apsirengusius,
isikvpinusius turtuolius, kurie mainomis spaud i kit pra-
kait, o kartu sunaikinti ir j didelius, kosinius, piktai urz-
gianius, velnikai burzgianius automobilius, pagaliau padegti
fabrikus ir mauml itutinti ir apvalyti nuo moni em, kad
vl galt augti ol, kad apdulkjs cementinis pasaulis vl pa-
virst miku, pieva, stepe, upeliu ir pelke. O kiti plakatai, nuos-
tabiai nupieti, puikiausiai stilizuoti, velni, ne toki vaikik
spalv, sukurti nepaprastai protingai ir talentingai, prieinga},
sakmiai spjinjo visus savininkus ir apdairiuosius apie gre-
sianios anarchijos chaos, i ties graudinamai vaizdavo tvar-
kos, darbo, nuosavybs, kultros, teiss palaim ir garbst ma-
inas kaip aukiausi ir paskutin moni iradim, kurio dka
jie tapsi dievais. Susimsts ir avdamasis skaiiau plakatus,
raudonus ir alius, pasakikai mane veik j liepsninga graby-
lyst, j gelein logika, jie buvo teiss, ir giliai tikintas stabtel-
davau tai prie vieno, tai prie kito, nors man vis dlto labai
trukd smarkokas susiaudymas aplinkui. K gi, esm buvo
aiki: tai buvo karas, nuomus, pramatnus, labai simpatingas
karas, kuris vyko ne dl kaizerio, respublikos, alies sien, ne dl
vliav, partij ir panai, daugiau dekoratyvini ir teatrini
dalyk, i esms menknieki, bet kuriame kiekvienas, kam trko
oro ir atsipyko gyvenimas, savo apmaud reik stulbinaniu b-
du ir stengsi visikai sunaikinti skardin civilizuot pasaul.
Maiau, kaip skambiai ir atvirai vis akyse juokiasi niokojimo
ir udyni aistra, ir manyje tarpiai praydo ios raudonos lau-
kins gls ir juoksi ne k tyliau. A diaugsmingai sijungiau
j kov.
Bet vis graiausia buvo tai, kad greta mans staiga idygo
mano mokyklos draugas Gustavas, kakada padkiausias, stip-
riausias ir labiausiai troks gyventi i vis mano ankstyvos
vaikysts biiuli, apie kur deimtmeius nieko nebuvau gird-
js. Man irdis pralinksmjo, kai pamaiau, kad jis man vl
pamerk savo viesiai mlynomis akimis. Jis pamojo, ir a
tuojau diaugsmingai nusekiau paskui j.
Dieve mano, Gustavai, suukau diaugsmingai, tai
bent susitikimas. Kuo gi tu tapai?
 152

Jis piktai nusijuok, visai kaip vaikystje.

Asile, negi i karto btina klausinti ir pliurpti. Teolo-
gijos profesorium tai kuo a tapau, tai va, ir suinojai, bet
dabar, berneli, man teologija ne galvoj, dabar karas. Eime!
Jis nuov vairuotoj nedidelio automobilio, kuris kaip tik
pkdamas vaiavo mus, vikriai tarsi bedion oko
main, sustabd j, sodino mane, paskui velniku greiiu tarp
kulk ir apvirtusi main leidoms tolyn, ivaiavome i centro
ir priemiesi.
Ar tu fabrikant pusje? paklausiau savo draug.
Nesvarbu, tai skonio dalykas, apie tai pagalvosime,
ivaiav u miesto. Bet jie, palauk, a labiau u tai, kad pa-
sirinktume kit partij, nors i esms tai, inoma, visikai tas pat.
A esu teologas, o mano pirmtakas Liuteris kitados padjo
kunigaikiams ir turtuoliams kovoti prie valstieius, mes
dabar tai truput pakoreguosime. Prasta maina, tikkims, ji
ilaikys dar kelet kilometr.
Greitai it vjelis, dangaus snelis, mes nutratjome tolyn,
ali rami vietov, daug myli pravaiavome plaia lyguma,
ltai pakilome didiulius kalnus. ia sustojome ant lygaus
blizganio kelio, kuris, drsiai vingiuodamas tarp stai uol
sienos ir emos apsaugins tvorels, kilo auktyn, auktai vir
mlynuojanio eero.
Grai vieta, tariau a.
Labai avi. Galim j pavadinti Aies keliu, ia nul ne
viena ais, Hariuk, pamatysi!
Prie kelio stovjo didel pinija, o pinijoje pamatm kakoki
i lent sukalt bdel, sekykl. Gustavas skambiai nusijuok,
gudriai pamerk savo mlynomis akimis, mes greitai ilipom i
'mainos, sunkiai nopuodami, usliuogme kamienu ir pa-
sislpme sekykloje, kuri mums labai patiko. Ten radome
autuv, pistolet, dir su oviniais. Ir vos spjome truputl
atsipsti ir sikurti mediokls boktelyje, nuo artimiausio
poskio pasigirdo kims ir valdingi didels prabangios mainos
signalai, ji urgzdama dideliu greiiu artjo tvaskaniu kaln
keliu. Mes jau laikme rankose autuvus. Buvo nepaprastai
domu. .
Taikyk ofer! greitai sak Gustavas, sunki maina
kaip tik lk pro mus.. Ir tai a jau nusitaikiau ir oviau
 153

mlyn vairuotojo kepur. Jis sudribo, maina nuvilp tolyn,

atsitrenk .uol, atoko, sunkiai ir nirtingai lyg didel, stora
kaman atsimu em tvor, apsivert ir, trumpai tyliai
pokteljusi, persivert per j, nugarmjo bedugn.
Sutvarkyta! nusijuok Gustavas. Kito
imsiuosi a. tai ir vl ion lk maina, nugrimzd minktose
sdynse, sdjo trys ar keturi keleiviai, vir vienos moters
galvos plaikstsi viesiai mlyno aliko galas, man i ties
buv jo gaila, kas ino, gal-po juo juoksi graiausias moters
veidas. Dieve, jei jau aidme plikus, tai tikriausiai geriau ir
graiau bt pasekti didiaisiais pavyzdiais ir neatgrti
aunios ms udyni aistros prie graias damas. Bet
Gustavas jau iov. Vairuotojas krpteljo, sukniubo, maina
paoko prie statmenos uolos, atoko atgal ir ratais auktyn
lepteljo ant kelio. Mes lukteljome, niekas nesujudjo,
mons be garso, tarsi sugauti spst, guljo po savo maina.
Maina dar burzg ir tarkjo, ir juokingai sukosi ore ratai, bet
staiga ji baisiai pokteljo ir paskendo skaisiose liepsnose.
Fantas", tar Gustavas. Reikia leistis emyn ir
nuvalyti keli. .
Mes ilipome ir apirjome degani krv. Ji labai greitai
sudeg, tuo tarpu i jaun medeli pasidarme dalbas,
paklme, pastmme j al ir per kelio tvor nuvertme
bedugn, po to dar ilgai kakas trakjo krmuose. Beveriant
main, ikrito du lavonai, dabar jie guljo ant kelio, apdegu-
siais drabuiais. Vieno varkas dar buvo beveik sveikas, a
apiekojau jo kienes, tikdamasis suinoti, kas jis buvo. Aptikau
odin pinigin, joje buvo vizitini korteli. A pamiau vien
ir perskaiiau odius: Tat tvam asi"*.
Labai smojinga, tar Gustavas. Taiau i esms
nesvarbu, kaip vadinasi mons, kuriuos dabar udome. Jie
tokie pat vargai, kaip ir mes, vardai neturi reikms. is pasaulis
turi ti, ir mes kartu su juo. Palaikyti j deimt minui po
vandeniu bt neskausmingiausi ieitis. Na, kibkim darb!
Mes numtme lavonus ten, kur ir main, jau girdjom
kito automobilio tutavim. J suaudme ia pat prie kelio.
Palusiai svaigiai sukdamasis, jis dar truput palk priek,
paskui

* Tai tu (sanskr.).
 154

parvirto ir taip guljo pkuodamas, vienas keleivis liko tyliai

sdti viduje, o nesueista, nors iblykusi ir visa drebdama,
ilipo jauna grai mergait. Mes j pasveikinome maloniai-ir
pasilme savo paslaugas. Ji buvo labai isigandusi, negaljo
kalbti ir spoksojo mus valandl tarsi pakvaiusi.
K gi, pirmiau pairkime, kokie senojo pono reika-
lai, tar Gustavas ir pasuko link keleivio, kuris vis dar
kybojo sdynje u_ mirusio oferio. Tai buvo mogus
trumpais ilais plaukais, jis velg protingomis viesiai pilkomis
akimis, nors, atrodo, smarkiai buvo sueistas," bent jau kraujas
versi jam i burnos, o kaklas buvo kraupiai persuktas ir
pastirs.
Leiskite prisistatyti, senasis pone, mano vardas Gusta-
vas. Mes leidome sau nuauti js vairuotoj. Ar galime pa-
klausti, su kuo turime garb?
Senis velg altai ir lidnai maomis pilkomis akimis.
A esu vyresnysis prokuroras Lioringas, tar jis
ltai. Js nuudte ne tik mano varg ofer, bet ir mane,
jauiu, artja galas. Kodl gi js mus ovte?
Per greit vaiavote.
Mes vaiavome normaliu greiiu.
Kas vakar buvo normalu, iandien jau nebenormalu,
ponas vyresnysis prokurore. iandien mes manome, kad bet
koks greitis, kuriuo gali vaiuot automobilis, yra per didelis.
Dabar dauome visus automobilius, taip pat ir kitas mainas.
Ir savo autuvus?
Ir jiems ateis eil, jei mums dar tam liks laiko. Tikriausiai
rytoj ar poryt mes visi sime. Juk js inote, ms pasaulio
dalis buvo bjauriai tankiai gyvenama. Na, o dabar bus daugiau
oro.

Negi js audote kiekvien , be pasirinkimo?

inoma. Kai kuri, be abejo, gaila. Pavyzdiui, man
bt buv gaila ios jaunos graios damos ji, matyt, js
dukt?
Ne, ji mano stenografist.
Tuo geriau. O dabar praom ilipti, arba leiskite jus
itraukti i mainos, nes maina bus sunaikinta.
Noriau bti sunaikintas kartu su ja.
Kaip norite. Leiskite paklausti dar vieno dalyko! Js
prokuroras. Man visada buvo nesuvokiama, kaip mogus gali
 155

bti prokuroru. Jus i to gyvenate, kad kaltinate ir smerkiate

bausmei kitus mones, daniausiai tikrus vargus. Ar ne?
Taip. A atlikinjau savo pareig. Tai mano tarnyba.
Lygiai tokia pat, kaip budelio udyti mano nuteistus. Js
pats juk parmte toki pai tarnyb. Js juk irgi udote.
I tikrj. Tik mes udome ne i pareigos, o i malonumo
arba, veikiau, i nepasitenkinimo, i nevilties, sukeltos pasaulio.
Todl udymas mums teikia tam tikr malonum. Argi udymas
jums niekada neteik malonumo?
Js man nusibodote. Bkite malons, atlikite savo darb
iki galo. Jei neturite supratimo, kas yra pareiga...
Jis nutilo ir perkreip lpas, tarsi nordamas nusispjauti.
Bet tepasirod tik truputis kraujo, kuris prilipo prie smakro.
Palaukite! mandagiai tar Gustavas. A neinau,
tiesa, kas yra pareiga, jau nebeinau. Anksiau tarnyboje
danai su ja susidurdavau, a buvau teologijos profesorius. Be
to, buvau kareivis ir dalyvavau kare. I to, kas man atrod
pareiga ir k man kadais sakydavo autoritetai ir virininkai,
nieko gero nebuvo, a visada mieliau biau dars prieingai.
Bet jeigu nebeturiu supratimo, kas yra pareiga, tai vis dlto i-
nau, kas yra kalt, galbt tai visai tas pat. Kadangi mane pagimd
motina, a esu kaltas, pasmerktas gyventi, pareigotas priklau-
syti kakokiai valstybei, bti kareiviu, udyti, mokti ginkla-
vimosi mokesius. O dabar, i akimirk, gyvenimo kalt mane
vl privert udyti, kaip kakada kare. Tik kart a udau be
pasibjaurjimo, a apsipratau su savo kalte, nieko prie neturiu,
kad is kvailas, prisikims pasaulis byra ukes, a mielai jam
padedu ir mielai pats siu.
Prokuroras sitemp, stengdamasis truput yptelti suli-
pusiomis nuo kraujo lpomis. Jam ne per daug tas pavyko, bet
galjai pastebti jo ger nor.
Puiku, tar jis. Vadinasi, mes kolegos. O dabar
praom atlikti savo pareig, gerbiamas kolega.
avi mergait tuo tarpu susmuko alikelj ir apalpo.
T akimirk vl suttavo maina, artjanti visu greiiu.
Mergait patraukme truput al, prisispaudme prie uol ir
leidome atvaiuojaniai mainai lkti kitos nuolauas.
Smarkiai sustabdyta, ji atsistojo piestu, bet sustojo nenukent-
jusi. Greitai iupom autuvus ir nusitaikme naujuosius.
 156

Ilipkit! sukomandavo Gustavas. Rankas auktyn!

Trys vyrikiai ilipo i mainos ir klusniai pakl rankas.
Ar tarp js yra gydytojas? paklaus Gustavas.
Jie paneig.
Tuomet bkit malons ir atsargiai nukelkite nuo sdyns
pon, jis sunkiai sueistas. O paskui nuvekite j savo maina iki
artimiausio miesto. Pirmyn, iupkite!
Greitai senj pon paguld kit main, Gustavas suko-
mandavo, ir jie nuvaiavo.
Ms stenografist tuo tarpu vl atsigavo ir stebjo vykius.
Man patiko, kad mums atiteko is graus laimikis.
Panele, tar Gustavas, js praradote darbdav. Ti-
kiuosi, kad is senas ponas jums niekuo daugiau nebuvo artimas.
A jus priimu tarnyb, bkite mums gera biiul! Taip, o dabar
truput paskubkime. Netrukus ia bus nejaukus Ar mokate
sliuogti medius, panele? Taip? Taigi pirmyn, ropkite pas ms,
mes jums padsime.
Kaip begaldami greiiau visi trys sikorme medin bdel.
Viruje panelei pasidar bloga, bet davme konjako, ir netrukus
ji tiek atsipeikjo, jog m grotis nuostabiu eero ir kaln
vaizdu ir pasak, kad jos vardas Dora.
Tuoj po to apaioje vl pasirod maina, nesustodama ji
atsargiai apvaiavo apvirtus automobil, o paskui staigiai pa-
didino greit.
Tinginiai! nusijuok Gustavas ir nuov vairuotoj.
Maina kiek pasiokjo, davsi tvor, pralau j ir striai
pakibo vir bedugns.
Dora, tariau a, ar mokate naudotis autuvais?
Ji nemokjo, bet i ms imoko, kaip utaisyti autuv.
I pradi ji buvo negrabi ir iki krauj persidrsk pirt, m
liumbti ir pareikalavo angliko pleistro. Bet Gustavas jai
paaikino, kad dabar karas ir ji turinti parodyti, kad yra auni,
drsi mergait. Tai padjo.
Bet kas bus mums? paklaus ji po to.
Neinau, tar Gustavas. Mano draugui Hariui pa-
tinka avios moterys, jis, bus js draugas.
Bet jie ateis su policija, kareiviais ir nuudys mus.
Policijos ir panai dalyk nebra. Mes turime pasi-
rinkti, Dora. Arba tyliai liekame ia, viruje, ir audome visas
 157

pravaiuojanias mainas. Arba patys sdame koki main,

ivaiuojame i ia ir leidiame, kad kiti mus audyt. Visikai
tas pat, katr pus palaikysim. A u tat, kad pasiliktume ia.
Apaioje vl pasirod maina, iki ms atsklido garsus jos
signalas. Greitai j sutvarkme, ir ji liko gulti ratais vir.
Juokinga, tariau a, kad audymas gali teikti tok
didel malonumai A juk anksiau buvau karo prieininkas!
Gustavas nusiypsojo.
Matai, pasaulyje per daug moni. Anksiau ito ne-
pastebdavom. Bet dabar, kai kiekvienas nori ne vien kvpuoti,
bet ir turti automobil, dabar imame tai pastebti. inoma, tai,
k ia darome, neprotinga, tai vaikika, o ir karas buvo grynas
vaikikumas. Ilgainiui monija turs imokti protingomis
priemonmis riboti savo veisimsi. Kol kas mes gana nepro-
tingai reaguojame i nepakeniam padt, bet elgiams i
esms teisingai: mes redukuojame.
Taip, tariau a, k mes darome, ko gero, beprotika
ir vis dlto tikriausiai gera ir reikalinga. Negerai, kai monija
per daug tempia prot ir bando protu tvarkyti daiktus, kurie
protui visikai neprieinami. Tuomet atsiranda ideal... Jie yra
nepaprastai protingi ir vis dlto baisiai prievartauja ir plia
gyvenim, nes labai jau naiviai j supaprastina. mogaus pa-
veikslas, kakada auktas idealas, virsta stereotipu. Mes, be-
proiai, galbt j vl sutaurinsime.
Juokdamasis Gustavas atsak:
Vyruti, tu nuostabiai protingai kalbi, klausytis io i-
minties altinio diugu ir naudinga. Ir galbt tu net iek tiek
teisus. Bet bk toks geras ir vl usitaisyk autuv, tu, rodos,
truput usisvajojai. Kiekvien akimirk gali vl atlkti vienas
kitas stirninas, filosofija j nepatiesi, vamzdyje vis dlto turi
bti kulk.
Atvaiavo automobilis ir i karto suduo, kelias buvo
uverstas. Iliks gyvas storas raudongalvis mogus padkusiai
mostagavo prie nuolau, spoksojo auktyn ir emyn,
pastebjo ms slptuv, suriaumojs puol ms pusn ir
kelis kartus ov mus i revolverio.
Nedinkits, arba ausiu, suuko Gustavas. mogus
nusitaik j ir ov dar kart. Tuomet mes j nupylme dviem
viais.
 158

Mes sudorojome dar dvi pravaiuojanias mainas. Po to

kelias pasidar tylus ir tuias, matyt, pasklido inia, kad jis
pavojingas. Turjome laiko pasigrti graiu vaizdu. Anapus
eero, slnyje buvo kakoks miestelis, ten kilo dmai, ir netrukus
pamatme, kaip ugnis bga stogais. Girdjosi viai. Dora m
verklenti, a paglosiau jos drgnus skruostui
Negi, mes visi turime mirt? paklaus ji. Niekas ne-
atsak. Tuo tarpu apaioje pasirod pstysis, pamat gulint su-
dauytus automobilius, apniuktinjo i vis pusi, pasilenks
lindo vien, itrauk marg sauls skt, odin moterik ran-
kinuk, butel vyno, taikiai atsisdo ant tvoros, gurkteljo i
butelio, isitrauks i kiens suvalg kak, suvyniot folij,
igr butel iki dugno, patenkintas nujo tolyn, po paastim pa-
sibruks sauls skt. Jis taikiai ingsniavo pirmyn, ir a tariau
Gustavui:
' Ar galtum dabar auti aun vaikin ir prakiurinti
jam galv? Dievai, a negaliau.
Niekas ito ir nereikalauja, burbteljo mano draugas.
Bet ir jam pasidar nejauku. Tereikjo ivysti mog, kuris dar
elgsi nealingai, taikiai ir vaikikai, kuris dar tebegyveno ne-
kaltumo bklje, ir visas ms girtinas ir naudingas darbas stai-
ga pasidar kvailas ir bjaurus. Po velni, itiek kraujo! Mums
pasidar gda. Bet sakoma, kad ir generolai kare retkariais taip
jausdavsi.
Einam i ia, m aimanuoti Dora, leidiams e-
myn, mainose tikriausiai rasime ko nors valgomo. Negi js ne-
ialkote?
Apaioje, deganiame mieste, m skambti varpai su-
sijaudin ir isigand. Mes pasiruome ilipti. Paddamas Do-
rai perlipti per turklus, pabuiavau jos kelius. Ji skardiai nu-
sijuok. Bet ia lentos neilaik ir mes abu nukritome tutum...
A vl atsidriau apvaliame koridoriuje, dar neatitoks nuo
mediokls nuotykio. Ir visur, ant vis nesuskaiiuojam dur,
masino uraai:

Mutabor
Pavirtimas kiekvienu gyvuliu ir augalu
 159

Kamasutram
Mokoma ind meils meno
Kursas pradedantiems: 42 skirtingi meils bdai

Maloni saviudyb!
Tu numirsi i juoko

Ar norite pavirsti dvasia?

Ryt imintis

O, kad turiau tkstant lieuvi!

Tik vyrams

Europos saullydis
Kainos sumaintos. Vis dar neprilygstama

Meno esm
Laikas pavirsta erdve
per muzik

Besijuokianti aara
Jumoro kabinetas

Atsiskyrli aidimai
Pilnavertis bet kokio bendravimo pakaitalas

Uraai jo be galo. Vienas skelb:

Nurodymai asmenybei sukurti

Skm garantuota
 160

Tai man pasirod verta dmesio, ir a engiau pro ias duris.

Patekau apytams, tyl kambar, ten nebuvo kds, rytie-
tiku proiu ant grind sdjo mogus, prieais j guljo ka-
kas panaaus didel achmat lent. Pirm akimirk man pa-
sirod, kad tai mano biiulis Pablas, tas mogus bent jau vilkjo
panaiu margu ilkiniu varku, ir jo akys buvo tokios pat tamsiai
spindinios.
Ar js Pablas? paklausiau a.
A esu niekas, paaikino jis maloniai. Mes ia ne-
turime vard, mes ia ne asmenys. A esu achmatininkas. Ar
norite pamokos apie asmenybs sukrim?
Taip, labai.
Tada bkite malonus ir duokite man kelet tuzin savo
figr.
Mano figr?..
T figr, kurias, kaip matte, suskilo vadinamoji j-
s asmenyb. Be figr a juk negaliu aisti.
Jis prikio man veidrod, a vl jame pamaiau kaip vie-
ninga mano asmenyb suskyla daugel a", j skaiius, rods,
dar padidjo. Bet figros dabar buvo labai maos, madaug
kaip paprastos achmat figros, ir aidjas tyliais, patikimais
pirtais atrinko kelet tuzin ir sustat ant grind greta ach-
mat lentos. Statydamas jis kalbjo monotonikai, tarsi mogus,
kartojantis danai sakyt kalb arba skaityt paskait:
Jums yra inoma klaidinga ir nelaimes neanti paira,
kad mogus ess pastovi vienyb. Jums taip pat yra inoma,
kad mogus sudarytas i daugybs siel, i labai daug a". Su-
skaldyti tariam asmenybs vienybe i daugyb figr lai-
koma beprotiku dalyku, mokslas igalvojo tam pavadinim
izofrenija. Mokslas ia tiek teisus, kad negalima daugybs su-
valdyti be vadovavimo, be tam tikros tvarkos ir grupavimo.
Taiau jis neteisus tuo, kad mano, jog esanti galima tik vien
kart duota, privaloma daugelio a" pori tvarka, nesikei-
ianti vis gyvenim. i mokslo klaida turi kelet nemaloni
pasekmi, vertinga ji tra tik tuo, kad valstybin tarnyb turin-
tiems mokytojams ir aukltojams supaprastina darb ir atleidia
juos nuo reikalo galvoti ir eksperimentuoti. Dl ios klaidos dau-
gelis moni laikomi normaliais", net socialiai vertingais, nors
jie yra neigydomi beproiai, ir, atvirkiai, kiti laikomi bepro-
 161

iais, nors yra genijai. Todl netobul mokslin psichologij

mes papildysime svoka, kuri vadiname krimo menu. Tam,
kuriam suskilo jo a", mes rodome, kad tuos gabalus jis kiek-
vienu metu ir visokia tvarka gali nustatyti i naujo ir tuo gyve-
nimo aidime pasiekti begalin vairum. Kaip raytojas i sau-
jos figr sukuria dram, taip ir mes i ms suskaldyto a"
figr kuriame vis naujas grupes su naujais aidimais ir tam-
pomis, su aminai naujomis situacijomis. irkite!
Tyliais, protingais pirtais jis m mano figras, visus tuos
senius, jaunuolius, vaikus, moteris, visas tas linksmas ir lidnas,
stiprias ir glenas, vikrias ir nerangias figras, ir greitai
rikiavo ant lentos partijai, kur jos tutuojau sustojo grupmis,
eimomis aidimams ir kovoms, draugystei ir nesantaikai,
sudarydamos miniatirin pasaul. Prie mano susiavjusias
akis jis privert t gyv ir vis dlto gerai sutvarkyt ma
pasaul valandl judti, aisti ir kovoti, sudarinti sjungas ir
kautis miuose, vienas kitam pirtis, vesti, daugintis; tai buvo
i ties daugiapersona, audringa ir domi drama.
Paskui jis linksmai mosteljo ranka vir lentos, atsargiai
apvert visas figras, sustm jas vien krv ir susimsts
tarsi irankus menininkas i t pai figr sudliojo visikai
nauj partij, su visai kitomis grupmis, kitokiais santykiais ir
kitaip susipynusiomis aplinkybmis. Antroji partija buvo pa-
nai pirmj: tai buvo tas pats pasaulis, sukurtas i tos paios
mediagos, bet tonacija buvo kita, tempas pasikeits, kitaip ak-
centuoti motyvai, kitokios situacijos.
Ir itaip tas protingas statytojas i figr, kuri kiekviena
buvo dalis mans paties, stat vien partij po kitos, visos jos
i tolo atrod panaios, visos aikiai priklaus tam paiam pa-
sauliui, buvo tos paios kilms, taiau kiekviena buvo .visikai
nauja.
Tai ir yra gyvenimo menas, kalbjo jis pamokomai.
Js pats galsite ateityje kaip nordamas toliau kurti ir
gaivinti, painioti ir turtinti savo gyvenimo aidim, tai js
rankose. Kaip beprotyb, aukiausia prasme, yra visos
iminties pradia, taip izofrenija yra viso meno; visos
fantazijos pradia. Net mokslininkai tai beveik pripaino, apie
tai, pavyzdiui, galima pasiskaityti ir Stebuklingajame princo
rage", toje avioje knygoje, kur daug triso reikalaujantis ir
stropus mokslininko dar-
 162

bas sutaurinamas genialiai bendradarbiaujant daugeliui ipro-

tjusi ir beprotnamius udaryt meninink. ekit, pasiimkite
savo figrles, is aidimas dar danai teiks jums diaugsmo.
Figr, kuri iandien iaugo nepakeniam baidykl ir gadina
partij, rytoj js padarysite nepavojinga antrine figra. O varg-
miel figrl, pasmerkt, rados, jau vien neskmei ir piktai
lemiai, kitoje partijoje padarysite princese. Linkiu linksmai
praleisti laik, gerbiamasis.
A emai ir dkingai nusilenkiau iam talentingam achma-
tininkui, susikiau figrles kien ir ijau pro siauras duris.
I ties pamaniau, kad i karto atsissiu koridoriuje ant grin-
d ir valand valandom, vis aminyb aisiu savo figromis,
bet vos grau vies apval teatro koridori, mane m neti
naujos srovs, kurios buvo u mane stipresns. Prie mano akis
rykiai plyksteljo plakatas:

Stepi vilk dresros stebuklai

is uraas man sukl vairiausi jausm, visoki baimi

ir prievart, atjusi i mano buvusio gyvenimo, i paliktos tik-
rovs, skausmingai suspaud ird. Drebania ranka atidars
duris, jau kakok turgaus balagan, ten pamaiau rengtas
geleines grotas, kurios mane skyr nuo skurdios scenos. O
scenoje pamaiau stovint vri tramdytoj, truput arlata-
nikai atrodant, pasiptus pon, kuris, nepaisant dideli s,
galing muskul ir dabitik cirko drabui, kakaip klastingai,
gana bjauriai buvo panaus mane. is stiprus mogus vedsi u
pavadio tarsi un, graudus vaizdas! didel, gra, bet
baisiai perkarus ir vergikai baugiai irint vilk. Ir buvo
lygiai taip pat koktu, kaip ir domu lygiai taip pat lyktu, kaip
ir slapiom smagu stebti, kaip is brutalus tramdytojas serija
triuk ir sensacing scen demonstruoja tok kiln ir vis dlto
taip gdingai paklusn plrn.
Savo vilk is mogus, prakeiktas mano karikatrinis dvy-
nys, buvo fantastikai idresiravs. Vilkas tiksliai klaus kiek-
vieno sakymo, reagavo kaip uo kiekvien kteljim, rimbo
kirt, jis puol ant keli, djosi negyvas, tarnavo, klusniai ir man-
dagiai nasruose ne tai duonos kriaukl, tai kiauin, tai ga-
 163

ball msos, tai pintinl, negana to, jis turjo pakelti ir atneti
tramdytojo numest rimb, nepakeniamai, meilikaujamai viz-
gindamas uodega. Prie vilko atne triu, o paskui balt riuk,
ir nors vris iep dantis, nors jam bgo seils ir jis virpjo i
godulio, taiau neliet nei vieno, nei kito, o, elegantikai atsi-
spyrs, pagal sakym peroko per abu gyvullius, kurie dre-
bdami gsi prie ems, paskui jis atsigul tarp triuio ir riu-
ko, apkabino abu priekinmis letenomis, sudarydamas su jais
jaudinani eimynin grup. Po to i mogaus rankos jis sud
plytel okolado. Kani kania buvo irti, kaip fantastikai
is vilkas imoko isiadti savo prigimties, ir man plaukai ant
galvos pasiiau.
Taiau u i kani ir susijaudinusiam irovui, ir paiam
vilkui antroje pastatymo dalyje buvo atlyginta. Pasibaigus tai
rafinuotai dresros programai ir po to, kai tramdytojas trium-
fuodamas nusilenk su saldia ypsena vir riuko-vilko gru-
ps, rols pasikeit. Har panaus tramdytojas, emai nusi-
lenks, staiga padjo savo rimb prie vilko koj ir m lygiai
taip pat drebti, gtis ir pasidar toks pat varganas, kaip anks-
iau vris. O vilkas juokdamasis apsilai, dingo jo nenatra-
lumas ir apsimetimas, jo vilgsnis ibjo, visas jo knas sitemp
ir praydo vl atgautu laukinumu.
Dabar sakinjo vilkas, ir mogus turjo paklusti. sakytas
mogus puol ant keli, vaidino vilk, kaiiojo lieuv; plom-
buotais dantim pl nuo savs drabuius. Vaikiojo taip, kaip
sakinjo moni tramdytojas, dviem kojom arba keturiomis,
tarnavo, djosi negyvas, davsi vilkui jodinjamas, neiojo pas-
kui j rimb. Talentingai ir unikai jis sutiko su kiekvienu pa-
eminimu ir perversija. scen ijo grai mergait, prisiartino
prie dresiruoto mogaus, paglost jam pasmakr, pasitryn
skruostu jo skruost, bet jis tebestovjo keturpsias, tebebuvo
vris, krat galv ir m rodyti grauolei dantis, galiausiai taip
grsmingai ir vilkikai, jog i pabgo. Jam pasil okolado,
kur jis niekinamai apuost ir pastm. O pabaigoje vl buvo
atnetas baltas riukas ir riebus margas triuis, ir pagaulus mo-
gus parod visk, k galjo, taip suvaidino vilk, kad net grau
irti. Pagriebs rkianius gyvullius pirtais ir dantim, drask
gabalus j kailio ir msos, viepdamasis iaumojo gyv j ms
ir usimirs, apkvaits, usimerks i malonumo, iulp ilt
j krauj.
 164

Pasibaisjs ibgau pro duris. is magikasis teatras nebuvo,

kaip pamaiau, tyras rojus, po jo graiu pavirium slypjo visos
pragaro kanios. O Dieve, negi ir ia nebuvo isigelbjimo?
Pagautas baims, bgiojau i vieno galo kit, burnoje jau-
iau kraujo ir okolado skon, vienodai bjaur, visa irdimi tro-
kau pabgti nuo ios drumzlinos bangos, kartai stengiausi i-
gauti i savs pakeniamesnius, malonesnius paveikslus. O bro-
liai, gana jau to skausmo!" dainavo manyje, ir, apimtas
siaubo, prisiminiau tas bjaurias fronto fotografijas, kurias kar-
tais matydavau karo metu, krva netvarkingai suverst la-
von, kuri veidus dujokauks buvo pavertusios vypsaniais
velni snukiais. Koks dar kvailas ir naivus tuomet buvau, kai
man, mones myliniam karo prieininkui, ie vaizdai kl siau-
b! iandien inojau, kad joks tramdytojas, joks ministras, joks
generolas, joks pamilis savo protu nesugalvos mini ir pa-
veiksl, kurie nebt manyje gyven, tokie pat laukiniai ir pikti,
tokie grubs ir kvaili.
Lengviau atsiduss, prisiminiau ura, kuris, kaip maiau
spektaklio pradioje, sukl tok entuziazm tam graiam jau-
nuoliui:

Visos mergaits tavo

ir man pasirod, kad apskritai nieko daugiau i tikrj nega-

lima taip trokti, kaip ito. Diaugdamasis, kad itrkau i pra-
keikto vilkiko pasaulio, a jau.
Keistas daiktas taip pasakikai ir kartu taip pastamai,
jog net sudrebjau, mane ia padvelk mano jaunysts aro-
matas, mano vaikysts ir paauglio laik atmosfera, ir mano ir-
dyje m tekti an laik kraujas. Visa, k neseniai dariau ir
galvojau, ir viskas, kuo k tik buvau, nukrito nuo mans, a vl
buvau jaunas. Dar prie valand, dar prie akimirk maniau,
jog gana gerai inau, kas yra meil, trokimas, ilgesys, bet tai
buvo seno mogaus meil ir ilgesys. Dabar a vl buvau jaunas,
ir tai, k savyje jutau, i kaitri srvanti ugnis, is galingai trau-
kiantis ilgesys, i tirpdanti aistra tarsi drgnas kovo vjas buvo
jauna, nauja ir tikra. O, kaip vl suliepsnojo pamirtos ugnys,
kaip stipriai ir dusliai suskambjo praeities garsai, kaip gyslose
 165

praneko kraujas, kaip suuko ir udainavo sieloje! A buvau

vaikas, penkiolikos ar eiolikos met, mano galva buvo kimte
prikimta lotynik, graikik odi, poet puiki eilrai,
mano mintys kupinos trokim ir ambicij, mano fantazijos
pilnos svajoni apie men, bet daug giliau, stipriau ir baisiau,
negu visos ios liepsnojanios ugnys, manyje deg ir tvyksiojo
meils ugnis, lyties alkis, sekinanti malonumo nuojauta.
A stovjau ant uolingos kalvos vir mano gimtojo miestuko,
kvepjo drgnu vju ir pirmomis ibuoklmis, apaioje, mies-
telyje, blizgjo up ir mano gimtj nam langai, visas tas vaiz-
das, visi tie garsai ir kvapai buvo tokie siautulingai sodrs, nauji
ir pirmapradiai, taip tviskjo spalvomis, ir tokia neemika pa-
laima visa tai alsavo pavasario vjyje, kaip buvau mats pasau-
lyje kitados, turtingiausiomis mano pirmosios jaunysts krybi-
nmis valandomis. A stovjau ant kalvos, vjas draik ilgus
mano plaukus; pagautas svajingo meils ilgesio, isiblaks nu-
skyniau nuo k tik pradjusio aliuoti krmo jaun, vos prasiv-
rus pumpur, pakliau j prie aki, pauosiau (ir jau vien nuo
io kvapo mane vl nusvilino an laik prisiminimai), paskui
pamiau ma, ali daiktel lpomis, kurios dar nebuvo bu-
iavusios mergaits, ir miau kramtyti. Ir, vos tik pajuts aitr,
aromatingai kart skon, staiga aikiai supratau, kas man darosi,
viskas vl sugro. I naujo igyvenau vien valand i paskutini
savo paauglysts met, ankstyvo pavasario sekmadienio po-
piet, t dien, kai, vienas ijs pasivaikioti, susitikau Roza
Kreisler ir su ja taip droviai pasisveikinau, ir j taip svaigiai si-
myljau.
Tuomet su baugi lkesiu velgiau i grai mergait,
kuri, dar mans nepastebjusia viena svajingai kop mano pu-
s, maiau jos plaukus, supintus storas kasas ir vis dlto pa-
laidus palei skruostus, kur vjyje plasteno ir plauk neklusnios
sruogos. Pirm kart savo gyvenime pamaiau, kokia grai i
mergait, koks graus ir avus is vjo aismas velniuose jos
plaukuose, kaip graiai ir ilgesingai apgulusi jaun kn plona
mlyna jos suknel, ir lygiai taip pat, kaip nuo kariai aitraus
sukramtyto pumpuro skonio mane persmelk visas baugiai
saldus pavasario diaugsmas ir baim, taip, pamaius i mer-
gait, mane uliejo visa mirtina meils nuojauta, moters nuo-
jauta, iurpi nuovoka, kiek tai ada galimybi, neapsakomos
 166

palaimos, nesivaizduojam smyi, baims ir kani, nuoir-

diausio isivadavimo ir giliausios kalts. O kaip deg is kartus
pavasario skonis ant- mano lieuvio! O kaip sruvo aisdamas
vjas pro jos plaukus, besiplaikstanius apie rausvus skruostus!
Paskui ji priartjo prie mans, pakl akis ir mane paino, aki-
mirk truput nuraudo ir nusuko vilgsn; paskui a su ja
pasisveikinau, nusims konfirmanto skrybl, ir Roza tutuo-
jau susivald, ypsodamasi ir beveik kaip tikra dama atmetusi
galv, pasisveikino ir ltai, tvirtai ir ididiai nujo toliau,
apraizgyta tkstani meils trokim, reikalavim ir liaupsi,
kuriuos siuniau jai kandin.
Taip buvo kitados, vien sekmadien prie trisdeimt pen-
kerius metus, ir viskas, kas buvo tuomet, i akimirk sugro:
kalva ir miestas, kovo vjas ir pumpur aromatas, Roza ir jos
katoniniai plaukai, tvinkstantis ilgesys ir saldi smaugianti baim.
Viskas buvo kaip anuomet, ir man atrod, kad niekada daugiau
savo gyvenime taip nemyljau, kaip tuomet myljau Roza. Bet
iuokart man buvo skirta j kitaip susitikti, negu an kart.
Maiau, kaip ji nuraudo, mane painusi, maiau, kaip stengiasi
paslpti raudon, ir tutuojau supratau, kad jai patinku, kad jai
is susitikimas reikia t pat, k ir man. Ir, uuot vl nusivos
skrybl ir ikilmingai pastovjs su Skryble rankoje, kol ji
praeis, kart, nepaisydamas baims ir varymosi, padariau tai,
k liep padaryti mano kraujas, a suukau: Roza! Ai Dievui,
kad atjai, tu grai grai mergait. A tave taip myliu." Tai
nebuvo galbt smojingiausia, k galima bt pasakyti i
akimirk, bet ia n nereikjo smojo, to visikai uteko. Roza
neatmet galvos kaip tikra dama ir neprajo pro al, Roza
sustojo, pavelg mane ir, dar labiau nuraudusi, negu pirma,
tar: Sveikas, Hari, negi a tau i ties patinku?" Jos rudos
akys spindjo tvirtame veide, ir a pajutau: nuo tos akimirkos,
kai t sekmadien leidau Rozai nueiti sau, visas mano prajs
gyvenimas ir meil buvo netikri, pains ir kvailai nelaimingi.
Bet dabar klaida buvo atitaisyta, ir viskas pasikeit, viskas
buvo gerai.
Mes padavme vienas kitam rank ir, susikib rankomis,
ltai nujome toliau, neapsakomai laimingi, labai sumi, ne-
inojome, k sakyti ir k daryti, i susijaudinimo paspartinome
ingsn ir pasileidome bgti, kol udusome ir turjome sustoti,
 167

bet rank nepaleidome. Mes abu dar tebebuvome vaikai ir

gerai neinojome, k vienam su kitu daryti, t sekmadien mes
net neprijome prie pirmo buinio, bet buvome nepaprastai
laimingi. Mes stovjome ir alsavome, paskui atsisdome ol,
ir a glosiau jos rank, o ji kita ranka droviai brauk man per
plaukus, o. paskui vl atsistojome ir pamginome pasimatuoti,
kuris mudviej didesnis, ir i tikrj a buvau per pirt didesnis,
bet to nepripainau, o pareikiau, kad mes visikai lygs, kad
Dievas mus skyr vien kitam ir kad vliau susituoksime. ia
Roza pasak, kad kvepia ibuoklmis, ir, keliais vaikiodami po
em pavasario ol, iekojome ir radome kelet ibuokli
trumpais koteliais, ir kiekvienas padovanojome savsias kitam,
o kai pasidar vsiau ir viesa jau ambiai krito vir uol, Roza
pasak, kad jai metas namo, ir mudviem pasidar labai lidna,
nes a nedrsau jos palydti, bet dabar mes turjome bendr
paslapt, ir tai buvo vis mieliausia, k turjome. A likau
viruje, tarp uol, kvpinau Rozos ibuokles, atsiguliau vir
skardio ant ems, veidu bedugn, ir miau irti emyn
miest, ir tol irjau, kol jos miela maa figrl pasirod
giliai apaioje ir nubgo pro ulin ir per tilt. inojau, kad ji
prijo savo tvo namus ir vaikioja po kambarius, o a guljau
ia, viruje, toli nuo jos, bet nuo mans j jo gija, tekjo srov,
skrido paslaptis.
Mes susitikdavome vis t pavasar, tai en, tai ten, ant uol,
prie sodo tvor, ir kai m ydti alyvos, pirm kart baugiai
pasibuiavome. Mes, vaikai, maai k tegaljome vienas kitam
duoti, ir ms buinys dar buvo be kaitros ir pilnatvs, o palai-
das garbanles aplink jos ausis a teidrsau tik atsargiai pa-
glostyti, bet visa meil ir diaugsmas, kiek, inoma, mes suge-
bjome mylti ir diaugtis, buvo ms, ir, kiekvien syk droviai
prisiliesdami vienas kito, tardami kiekvien nebrand meils
od, kiekviensyk baugiai laukdami kits kito, mes mokms
naujos laims, dar viena pakople kilome meils kopiomis. >
Taip, pradjs nuo Rozos ir ibuokli, dar kart pergyvenau
vis savo meils gyvenim, bet po laimingesnmis vaigdmis.
Roza dingo, atsirado Irmgarda, ir saul pasidar kaitresn,
vaigds girtesns, bet nei Roza, nei Irmgarda netapo mano,
a turjau kilti nuo pakopos prie pakopos, daug patirti, daug
imokti, vl netekti ir Irmgardos, taip pat ir Anos. Kiekvien
 168

mergait, kuri kakada savo jaunystje myljau, dabar vl

myljau, bet kiekvienai sugebjau lieti meils, kiekvienai kako
duoti, bti kiekvienos apdovanotas. Norai, svajons ir galimybs,
kurios kakada gyveno tik mano fantazijoje, dabar pavirto
tikrove ir buvo igyventos. O, visos js, graios gls, Ida ir Lo-
ra, visos, kurias kakada myljau nors vien vasar, nors
vien mnes, nors vien dien!
Supratau, jog dabar buvau tas puikus, kartas jaunuolis,
kur prie tai maiau taip uoliai besiveriant prie meils vart,
supratau, kad dabar gyvenau ir auginau t dalel savs, t tik
deimtj, tkstantj isipildiusi dalel mano esybs ir
gyvenimo, kad mans neslg kitos manojo a" figros, ne-
trikd mstytojas, nekankino Stepi Vilkas, nesiaurino poetas,
fantastas, moralistas. Ne, dabar a nebuvau niekas kitas, kaip
tik mylintis, nealsavau jokia kita laime ir jokia kita kania, kaip
tik meils. Jau Irmgarda imok mane okti, Ida buiuotis, o
vis graiausioji, Ema, buvo pirmoji, kuri rudenio vakar po
plazdenaniais guobos lapais dav pabuiuoti savo rusvas krtis
ir igerti diaugsmo taur.
Daug k igyvenau mauiame Pablo teatre, ir n tkstan-
tosios dalies neapsakysi odiais. Visos mergaits, kurias kakada
myljau, dabar buvo mano, kiekviena dav man tai, k tik ji
viena tegaljo duoti, kiekvienai a daviau tai, k tik ji viena
tegaljo i mans pasiimti. Daug meils, daug laims, daug ma-
lonum, taip pat daug painiavos ir kanios teko man paragauti,
visa niekais nujusi mano gyvenimo meil i svaj valand
nuostabiai praydo mano sode, nekaltos, velnios gls, ry-
kios, liepsnojanios gls, tamsios, greitai vystanios gls, yb-
iojanti aistra, nuoirdios svajons, deginantis lidesys, bai-
mingas mirimas, spinduliuojantis atgimimas. A sutikau moter,
kurias galima buvo laimti tik skubomis ir staigiu antpuoliu, ir
toki, kurioms ilgai ir rpestingai meilintis buvo laim; vl kilo
kiekvienas miglotas mano gyvenimo kampelis, kur kakada,
gal vos akimirk, mane auk lyties balsas, viliojo moters
vilgsnis, masino baltos mergaii odos ibjimas, a atgavau
visk, ko buvau neteks. Kiekviena buvo mano, kiekviena
savaip. Atsirado moteris keistomis tamsiai rudomis akimis po
viesiai lininiais plaukais, alia kurios kakada ketvirt valandos
stovjau prie lango greitojo traukinio koridoriuje ir kuri vliau
 169

daug kart pasirod mano sapnuose, ji nepasak n odio,

bet imok netikto, gsdinanio, mirtino meils meno. Ir glotni,
tyli, ypsanti stikline ypsena kine i Marselio uosto lygiais
juodais it anglis plaukais ir plaukiojaniomis akimis ji taip
pat inojo negirdt dalyk. Kiekviena turjo savo paslapt,
kvepjo savo ems karalyste, savaip buiavo, juoksi, buvo sa-
vaip, ypatingai drovios, savaip, ypatingai begds. Jos ateidavo
ir nueidavo, srov jas atnedavo prie mans, nuplukdydavo mane
prie j ir nuo j, tai buvo aismingas, vaikikas plaukimas lyties
tkmj, kupinas avesio, kupinas pavojaus, kupinas netiktum.
Ir a stebjausi, kaip gausu buvo mano gyvenime, mano tariamai
tokiame .varganame ir meils nepastaniame stepi vilko gy-
venime simyljim, prog, vilioni. A juos kone visus pra-
leidau, beveik nuo vis bgau, ties kai kuriais suklupdamas, a
juos kuo greiiau umirdavau bet ia jie visi buvo isaugoti,
visi aliai vieno, imtais. Ir dabar a juos maiau, jiems atsidaviau,
buvau jiems atviras, grimzdau j rausv j poemio karalysts
sutem. Gro ir ta pagunda, kuri man kakada sil Pablas, ir
kitos, ankstesns, kurias a tuo metu netgi ne visai suvokiau,
fantastiki aidimai dviese ir trise, visi jie ypsodamiesi pri-
iminjo mane savo ratel. Daug dalyk ia djosi, daug aidim
buvo aidiama, ir odiais j neapsakysi.
I begalinio vilioni, yd, kolizij srauto a vl inirau
tykus, tylintis, pasiruos, susikaups ini, imintingas, didiai
patyrs, subrends Herminai. Kaip paskutinis personaas mano
tkstantveidje mitologijoje, kaip paskutinis vardas begalinje
virtinje ikilo ji, Hermina, ir kartu man vl gro smon ir
padar gal mano meils pasakai, nes su Hermna nenorjau
susitikti ia, stebuklingo veidrodio prieblandoje, jai priklaus
ne tik viena mano achmat figra, jai priklaus visas Haris.
O, dabar a taip pertvarkysiu savo figras, kad viskas imt
suktis tik apie j ir isipildyt.
Srov iplov man krant, a vl stovjau nebyliame
teatro koridoriuje. Kas dabar? A siekiau figrli, gulini
mano kienje, bet is impulsas tuoj prajo. Nesibaigiantis
buvo dur, ura, magik veidrodi aplink mane pasaulis.
Nejuiomis perskaiiau artimiausi ura ir krpteljau:
Kaip-nuudoma meil
 170

buvo ten parayta, Akimirk mano atmintyje blyksteljo pa-

veikslas: Hermina prie restorano staliuko, staiga pamirusi
vyn ir valgius ir pasinrusi paslapting pokalb, kai baisiai
rimtu vilgsniu man sak, jog vien dl to privers mane j simyl-
ti, kad mirt nuo mano rankos. Sunki baims ir tamsos banga
upldo man ird, staiga vl viskas ikilo prie mane4 staiga vl
sielos gelme pajutau bd ir likim. Nusimins kyteljau
rank kien, nordamas itraukti figras, truput usiimti
magija ir pakeisti mano achmat lentos tvark. Figr ten
nebebuvo. Vietoj figr i kiens isitraukiau peil. Mirtinai
persigands, puoliau koridoriumi, pro duris, netiktai atsidriau
prie milinik veidrod ir pavelgiau j. Veidrodyje stovjo
mano gio didiulis graus vilkas, stovjo tyliai, baugiai
iburiuodamas neramiomis akimis. Jis man mirkiojo, truput
juoksi, ir akimirk nasrai prasiiep, pasimat raudonas lieuvis.
Kur buvo Pablas? Kur buvo Hermina? Kur buvo tas protin-
gas vaikinas, kuris taip aviai paist apie asmenybs krim?
Dar kart pavelgiau veidrod. Matyt, man pasimai.
Jokio vilko, vartanio nasruose lieuv, u aukto stiklo nebuvo.
Veidrodyje stovjau a, stovjo Haris, pilku veidu, neteks vis
aidim, pavargs nuo vis yd, bjauriai iblyks, bet vis dlto
mogus, vis dlto kakas, su kuo galjai kalbtis.
Hari, tariau a, k tu ia veiki?
Nieko, atsak tas i veidrodio, tiesiog laukiu. Lau-
kiu mirties.
O kurgi mirtis? paklausiau a.
Ateis, tar anas.
Ir i tui kambari teatro viduje igirdau sklindani
muzik, grai ir baisi muzik, t muzik i Don uano",
kuri lydi .akmeninio sveio pasirodym. Kraupiai po vaiduo-
klik nam aidjo lediniai garsai, ateinantys i ano pasaulio, i
nemirtingj.
Mocartas!" pagalvojau, ir ie odiai lyg koks ukeikimas
man sukl mieliausius ir kilniausius mano vidinio gyvenimo
paveikslus.
ia man u nugaros pasigirdo juokas, aidus ir altas kaip
ledas juokas, pagimdytas mogui negirdt ano pasaulio kani,
ano pasaulio dieviko jumoro. A atsigriau, nuiurps ir
laimingas nuo io juoko, ir ia pasirod Mocartas, juokdamasis
 171

prajo pro-mane, ramiai patrauk prie vien los dur, atidar

jas ir jo, ir a godiai nusekiau paskui j, mano jaunysts
diev, amin mano meils ir garbinimo tiksl. Muzika vl
suskambjo. Mocartas stovjo prie los turkl, teatro nebuvo
matyti, berib kambar pripild prieblanda.
Matote, tar Mocartas, galima apsieiti ir be sak-
sofono. Nors a, inoma, nenoriau eisti io aunaus instru-
mento.
Kur mes? paklausiau a.
Paskutiniame Don uano" veiksme, Leporelas jau
klpo. Puiki scena, o ir muzika, inoma, nebloga. Nors joje dar
ir labai daug mogiko, vis dlto jau juntamas anas pasaulis,
juokas ar ne?
Tai paskutin didel muzika, kuri buvo parayta,
tariau ikilmingai kaip koks mokytojas. inoma, po to dar
buvo ubertas, dar buvo Hugas Volfas, neturiau umirti n
vargo puikaus openo. Js raukiate kakt, maestro o taip,
dar yra ir Bethovenas, jis taip pat nuostabus. Bet visa tai, nors ir
kaip bt grau, jau turi kakokio fragmentikumo, kakokio
irimo element, tokio tobulos vienybs krinio nuo Don
uano" laik nesukr joks mogus!
Nesistenkite, nusijuok Mocartas baisiai ironikai.
Js, ko gero, pats muzikantas? Tai tai, a meiau usimim,
pasitraukiau nuo viso to! Tik dl pramogos retkariais
pasiiriu t urmul.
Jis pakl rankas, tarsi diriguodamas, ir kakur patekjo lyg
mnuo ar koks kitas balsvas viesulys, vir turkl velgiau
neimatuojamas erdvs gelmes, ten plauk rkas ir debesys,
dunksojo kalnai ir jros krantas, po mumis plytjo bekrat
lyguma, panai dykum. ioje lygumoje pamatme kakok
garbingos iors sen pon, ilgabarzd, skausmingu veidu, ve-
dant milinik keli deimi tkstani juodai apsirengusi
vyr vor. Jis atrod susisielojs ir nusimins, ir Mocartas tar:
Matote, tai Bramsas. Jis siekia isivadavimo, bet iki tol
praeis dar nemaai laiko.
Suinojau, kad juodieji tkstaniai . tai vis atlikjai t
bals ir nat, kurie, dievikuoju poiriu, buvo nereikalingi jo
partitroms.
Per sodri instrumentuot, per daug ieikvota media-
gos, linkteljo Mocartas.
 172

Ir tuoj po to tokios pat didels armijos priekyje pamatme

ingsniuojant Richard Vagner ir pajutome, kokia varginanti
nata visi tie sunks tkstaniai. Jis taip pat, kaip matme, vilkosi
kankinio ingsniu.
Mano jaunysts laikais, pasakiau lidnai, abu ie
muzikantai buvo laikomi didiausiomis prieingybmis.
Mocartas nusijuok.
; Taip, itaip yra visada. velgiant i iokio tokio nuo-
tolio, tokios dvi prieingybs darosi vis pranaesns. Sodri
instrumentuot, tarp kitko, nebuvo nei Vagnerio, nei Bramso
asmenin klaida, tai j laiko klaida.
Kaip? Ir u tai jie dabar turi taip sunkiai atgailauti?
suukau a priekaitingai.
Savaime suprantama. Tai kelias po instancijas. Tik po
to, kai jie ipirks laiko kalt, paaiks, ar dar liko tiek daug
asmenini skol, kad vertt u jas atsiskaityti.
Bet juk jie abu dl to nekalti!
inoma, ne. Jie irgi nekalti, kad Adomas suvalg obuol,
o atgailauti u tai vis dlto turi.
Bet juk tai baisu.
inoma, gyvenimas visada baisus. Mes nekalti ir vis
dlto esame atsakingi. Gimei ir jau kaltas. Keistai jus mok
per tikybos pamokas, jei ito neinote.
A pasijutau labai nesmagiai. A maiau save, mirtinai
pavargus piligrim, traukiant ano pasaulio dykuma, apsikro-
vus gausybe nereikaling knyg, kurias paraiau, visais tais
straipsniais, visais tais feljetonais, O paskui mane sek minia
rinkj, kurie turjo tai surinkti, minia skaitytoj, kurie turjo
visa tai praryti. Dieve mano! O juk, be viso to, dar buvo Adomas
ir obuolys, ir "visa pirmoji nuodm. Visa tai, vadinasi, reikjo
ipirkti, pereiti begalin skaistykl, ir tik tuomet ikils klausimas,
ar po viso to dar yra kas nors asmenika, kas nors savita, o gal
visas mano trisas ir jo pasekms tebuvo vien tuia jros puta,
vien beprasmikas aidimas vykiu, upje!
Mocartas m garsiai juoktis, pamats itsus mano veid.
Nuo juoko jis persivert ore ir m tankiai trypti kojomis. Be
to, man kiojo:
Ei mielas bernuli, tau panio lieuvl, sunybo
kepenles? Ar galvoji apie savo skaitytojus, nedorlius, paviri
 173

graibytojus, ir apie savo rinkjus, erezij skleidjus, prakeiktus

meijus, kalavij dirbjus? Na ir prijuokinai, drakone, baisiai
prijuokinai, nevidone, vos iturjau, vos kelnes nepridjau! O
tu lengvatikis mogelis, toks ir tas tavo spausdintas odelis,
tavo sielos skausmelis, a tau udegsiu vakut, kad bt juoko
bent truput. Prinekjai pritaukei, priplepjai pripliaukei,
lieuviu pritabalavai, uodega primakalavai. Dievas tave
nubaus, velnias pasigaus, nieko nedovanos, gerai kail ivanos
u visus tavo rainius, sielos kratinius, ne paties sugalvotus, o i
kit nujotus.
Bet ito jau man buvo per daug, i pykio nebeliko kada n
nulisti. A iupau Mocart u kasos, jis pakilo or, kasa vis
tso ir so, tarsi kometos uodega, ir a, kabodamas jos gale,
lkiau per pasaul. Po velni, na ir altis buvo tame pasauly!
ie nemirtingieji pamgo baisiai praretint ledin or. Bet jis
linksmino, tas ledinis oras, tai pajutau t trump akimirk, po
kurios netekau smons. Mane persmelk atrus, vilgantis tarsi
plienas, ledinis linksmumas, noras lygiai taip pat skambiai,
palusiai ir neemikai juoktis, kaip juoksi Mocartas. Bet tuo
metu man um kvap ir a netekau smons.

Atsipeikjau suglums ir sudauytas, balta koridoriaus viesa

atsispindjo blizganiose grindyse. A nebuvau pas nemirtinguo-
sius, dar ne. A vis dar tebebuvau iame paslapties, kani,
Stepi Vilk, skausming kolizij pasaulyje. Nekokia vieta,
bti joje nepakeniama. itam reikjo padaryti gal.
Dideliame sieniniame veidrodyje prieais mane stovjo Haris.
Jis atrod prastai, jis atrod ne k kitaip, kaip an nakt po
apsilankymo pas profesori ir baliaus Juodajame erelyje". Bet
tai buvo seniai, prie daug met, prie imtmeius; Haris
paseno, jis imoko okti, apsilank magikuose teatruose, i-
girdo juokiantis Mocart, jis daugiau nebebijojo nei oki, nei
moter, nei skustuv. Net vidutini gabum mogus subrsta,
perbgs kelet imtmei. Ilgai velgiau Har veidrodyje: a
vis dar j gerai painojau, jis vis dar buvo truput panaus
penkiolikmet Har, kuris vien kovo sekmadien tarp uol
susitiko Roza ir nusikl prie j konfirmanto skrybl. Ir vis
dlto dabar jis paseno keliais imtais met, jis jau buvo
domjsis muzika ir filosofija ir gantinai j prisisotins, Plie-
 174

no alme" grs elzasietikojo ir diskutavs su padoriais moks-

lininkais apie Krin, myljs Erik ir Marij, taps Herminos
draugu, auds automobilius ir guljs su glotnia kine, susi-
tiks su Gete ir Mocartu, prapls vairiose vietose laiko ir
tariamos tikrovs tinkl, kuriuo vis dar buvo apraizgytas. Ir
nors- jis pamet savo avias achmat figras, bet kienje te-
beturjo puik peil. Pirmyn, senas Hari, senas pavargs vai-
kine!
Tfu, po velni, koks kartus gyvenimo skonis! A spjoviau
Har veidrodyje, spyriau jam koja, sudauiau j ukes. Ltai
jau aidiniu koridorium, atidiai apirindamas duris, kurios
adjo tiek daug avi dalyk: n ant vien dabar nebuvo
urao. Ltai apjau tuos imtus magikojo teatro dur. Argi ne
iandien buvau kauki baliuje? imtas met nuo to prajo.
Greitai nebebus joki met. Kak dar reikjo padaryti, Her-
mina dar lauk. Keistos tai bus vestuvs. Mane ne kakokia
drumsta banga, a niriai kakur plaukiau, vergas, Stepi
Vilkas. Tfu, po velni!
Prie paskutini dur sustojau. Mane ten nune drumsta
banga. O Roza, o tolima jaunyste, o Gete ir, Mocartai!
A atidariau duris. U j atsivr paprastas ir graus
paveikslas. Ant kilim, dengiani grindis, guljo du nuogi
mons, graioji Hermina ir grausis Pablas, onas prie ono,
saldiai miegojo, saldiai isekinti meils aidimo, kuris atrodo
toks nepasotinamas ir vis dlto taip greitai sotina. Gras, gras
mons, nuostabs paveikslai, avs knai. Po kairija Her-
minos krtimi buvo vieia apvali tamsoka mlyn, meils
ym, ibani Pablo dant pdsakas. Ten, kur buvo mlyn,
a suvariau savo peil per vis gelet. Kraujas sruvo balta
velnia Herminos oda. krauj biau nuvals buiniais, jei
viskas bt kiek kitaip buv, kiek kitaip susiklost. Dabar a to
nedariau; tik irjau, kaip srva kraujas, ir pamaiau, kaip jos
akys trump akimirk atsimerk, skausmingai ir labai nus-
tebusios. Kodl ji nustebusi?"pagalvojau a. Paskui pagal-
vojau, kad turiu uspausti jai akis. Bet jos paios vl usimerk.
Viskas buvo atlikta. Ji tik truput pasivert ant ono, a pama-
iau, kaip nuo paasties iki krtins nuplastjo lengvas, velnus
elis, kuris man kak primin. Umirau! Paskui ji nebe-
pajudjo.
 175

Ilgai j irjau. Pagaliau krpteljau tarsi nubusdamas ir

norjau eiti. Tuomet pamaiau, kaip Pablas isities, pamaiau,
kaip atmerk akis ir pasir, pamaiau, kaip palinko prie
graios numirls ir nusiypsojo. Sis vaikinas niekada
nesurimts, pagalvojau, viskas kelia jam ypsen. Pablas atsar-
giai atvert kilimo kamp ir uklojo Hermin iki krtins, kad
nesimatytu, aizdos, po to negirdimai ijo i los. Kur jis
ijo? Nejaugi visi mane paliks? A likau vienas su pusiau
uklota numirle, kuri myljau ir kurios pavydjau. Ant jos
blykios kaktos sviro vaikika garbana, lpos raudonai spindjo
baltut baltutliam veide ir buvo truput praviros, pro velniai
kvepianius plaukus viet maa vingriai iraityta ausis.
tai ir isipild jos noras. A nuudiau savo mylimj,
nors ji dar nebuvo visai mano. A padariau nesivaizduojam
dalyk ir dabar klpojau ir spoksojau, neinodamas, k reikia
is poelgis, a net nenutuokiau, ar geras jis ir teisingas, ar ne-
geras ir neteisingas. K pasakyt apie tai protingasis achma-
tininkas, k pasakyt apie tai Pablas? A nieko nebeinojau, a
nebegaljau galvoti. Vis raudoniau ugesusiame veide liepsnojo
daytos lpos. Tai toks buvo visas mano gyvenimas, tai toks
buvo trupinlis mano laims ir meils kaip itos sustingusios
lpos: truputis raudon da negyvame veide.
Ir nuo io negyvo veido, nuo negyv balt pei, nuo negyv
balt rank, ltai slindamas, dvelk siaubas, iemika nykuma ir
vieniumas, ltai ltai didjantis altis, nuo kurio man m
grubti rankos ir stingti lpos. Nejaugi ugesinau saul? Nejaugi
nuudiau vairialypio gyvenimo ird? Nejaugi ion versi
mirtinas visatos altis?
Baisdamasis velgiau suakmenjusi kakt, sustingusi
garban, blykiai vs ausies kriauklels ibes. altis, kuris
nuo j pldo, buvo mirtinas ir vis dlto graus: jis skambjo,
jis nuostabiai vibravo, jis buvo muzika!
Argi kakada, praeityje, kart nesu juts io siaubo, kuris
tuo metu buvo nelyginant laim? Argi jau kart nesu girdjs
ios muzikos? Taip, pas Mocart, pas nemirtinguosius.
A prisiminiau eilrat, kur kakada, praeityje, kakur esu
rads:
O mes jau apsipratom i ties
vaigdi nutviekstam eterio lede,
 176

Neinom valand jau ir dien,

Nesiskiriam lytim, jaunyste, senatve...
alta sustingusi btis ms amina,
Ir aminas ms juokas altas ir vaiskus...

ia atsidar los durys, ir jo j painau, tik antrkart

vilgteljs, Mocartas, be kasos, be kelni iki keli ir bat su
sagtelmis, apsirengs kaip ms laik mogus. Jis atsisdo visai
alia mans, a jo vos nepalieiau ir nesulaikiau, kad neusio
tept krauju, pritekjusiu ant grind i Herminos krtins. Jis
atsisdo ir m susikaups knebinti kakokius aplink sus-
tatytus mauius aparatus ir instrumentus, labai susirpins
kak sukaliojo ir spaud, ir a grdamasis velgiau jo vik-
rius, guvius pirtus, kuriuos mielai nors kart noriau ivysti
skambinant fortepijonu. A irjau j susimsts, i tikrj ne
susimsts, o usisvajojs, ir pakertas jo grai, proting
rank, suildytas ir truput baugintas jo artumo jausmo. A,
teisyb sakant, visai nekreipiau dmesio, k jis ten sukalioja ir
knyburiuoja.
O jis sunarst ir nustat radijo aparat, dabar jung gar-
siakalb ir tar:
Klausots Miuncheno, transliuojame Hendelio Con-
certo grosso" F-dur.
Ir i ties neapsakomai mano nuostabai ir pasibaisjimui
velnikas skardinis piltuvas dabar ispjov t bronch gleivi ir
sukramtytos gumos miin, kur gramofon savininkai ir radijo
abonentai vieningai vadina muzika, o per drumzlinas gleives
ir vargdim lyg pro stor purvo luob galima buvo atskirti i
tikrj sen puik paveiksl, pajusti ios taurios dievikos
muzikos struktr, karalikj jos stot, vs, gil jos alsavim,
plat, sodr jos stygini skambes, _
Dieve mano, suukau pasibaisjs, kas jums ujo,
Mocartai? Negi rimtai sau ir man darote i, kiaulyst? Negi
rimtai leidiate bjaur aparat, ms laik triumf, paskutin
pergaling naikinamj ginkl kovoje su menu? Nejaugi
negalima be ito apsieiti, Mocartai?
O, kaip nusijuok is kraupus mogus, kaip altai ir vai-
duoklikai nusijuok begarsiu, bet kartu visk griaunaniu juo-
ku! Su nuoirdiu pasitenkinimu jis stebjo mano kanias,
 177

sukaliojo prakeiktus vartelius, judino skardin piltuvl. Juok-

damasis leido smelktis erdv sudarkytai, bedvasei ir
apnuogytai muzikai, juokdamasis man atsak:
Nereikia patoso, gerbiamas kaimyne! Ar js, tarp kitko,
atkreipte dmes ritardando? Idja, a? Na tai, o dabar
sileiskite save, nekantrusis mogau, io ritardando idj,
girdite bosus? Jie ingsniuoja lyg dievai ir tegul i senojo
Hendelio idja sismelkia nerami js ird ir j nuramina!
Paklausykite, mogeli, be patoso ir paaipos, kaip u io juo-
kingo aparato, u io i ties beviltikai idiotiko dangalo m-
uoja tolimas ios diev muzikos vaizdas! Klausykits, ia ga-
lima io to imokti. sidmkite, kaip is pamilikas
garsintuvas daro, atrodyt, kvailiausi, nereikalingiausi ir
draustiniausi dalyk pasaulyje ir kaip be atrankos, kvailai ir
grubiai, pasibaistinai ikreipdamas sviedia kakur atliekam
muzik svetim, jai netinkam viet ir kaip vis dlto negali
sunaikinti pirmaprads ios muzikos dvasios, o tegali rodyti
tik savo technikos bejgikum ir bedvas vertelgikum! Gerai
siklausykite, mogeli, jums tai btina! Taigi atsikimkite
ausis! itaip. O dabar girdite juk ne vien radijo iprievartaut
Hendel, kuris, nepaisant io bjauraus pavidalo, vis dlto dar
tebra dievikas, js girdite ir matote, gerbiamasis, kartu ir
puiki viso gyvenimo alegorij. Klausydamasis radijo, js
girdite ir matote nuo ami nykstani kov tarp idjos ir jos
pasireikimo, tarp aminybs ir laiko, tarp to, kas dievika, ir
to, kas mogika. Lygiai taip, mano mielas, kaip radijas deimt
minui be atrankos svaido puikiausi pasaulio muzik
nemanomiausias vietas, miesionikus salonus ir palpi
kamarles, blokdamas j plepantiems, ryjantiems,
iovaujantiems, miegantiems abonentams, kaip vagia i ios
muzikos jutimin jos gro, kaip j gadina, darko ir seilja ir vis
dlto negali visikai nuudyti jos dvasios, taip ir gyvenimas,
vadinamoji tikrov, vaistosi puikiausiais pasaulio paveikslais,
po Hendelio transliuoja praneim apie vidutini pramons
moni balanso paslaptis, stebuklingus orkestro garsus paveria
(leikiom gleivm, visur tarp radijo ir tikrovs, tarp orkestro
ir ausies bruka savo technik, savo vertelgikum, savo
chaotik poreik ir tutyb. Visas gyvenimas yra toks, mayli
mano, ir mes ia nieko negalime padaryti, o jeigu nesame
asilai', tai juokiams i to. Tokiems monms, kaip js, visikai
 178

nedera kritikuoti radijo ar gyvenimo. Geriau pirmiausia i-

mokite klausytis! Imokite rimtai suvokti tai, k verta laikyti |
rimtu dalyku, ir juokits i viso kito! O argi js pats elgiats
bent kiek geriau, kilniau, protingiau, skoningiau? O ne, mesj
Hari, js taip nesielgte. Js savo gyvenim pavertte kakokia
lykia ligos istorija, savo gabumus kakokia nelaime. Ir
su tokia puikia, avia jauna mergaite js, kaip matau, nesugalvo-
jote k veikti ir suvarte jai peil ir j nuudte! Negi js manote,
kad taip ir reikia?
Taip ir reikia? O ne! suukau nusimins. Dieve
mano, juk viskas taip neteisinga, taip velnionikai kvaila ir
bjauru! A gyvulys, Mocartai, kvailas, piktas gyvulys,
liguistas ir sugeds, ia js tkstant kart teisus. Bet mergait
pati taip norjo, a tik ipildiau jos nor.
Mocartas be garso nusijuok, bet vis dlto teiksi ijungti
radij.
Mano gyvenimas, nors k tik juo nuoirdiai tikjau, staiga
man paiam nuskambjo gana kvailai. Kai kart Hermina
netiktai prisiminiau kalbjo apie laik ir aminyb, a isyk
buvau pasiruos laikyti jos mintis savo paties mini atspin-
diu. O kad i mintis, jog j nuudyiau, buvo paios Herminos
sumanymas ir noras, ir neturjo n jokios mano takos, tai a
laikiau savaime suprantamu dalyku. Bet kodl gi tuomet pri-
miau i toki baisi, toki stebinani mint, kodl ja
patikjau ir net i anksto j nuspjau? Galbt todl, kad ji buvo
mano paties? Ir kodl nuudiau Hermin kaip tik t akimirk,
kai utikau nuog kito glbyje? Su patyiomis skambjo
begarsis visainis Mocarto juokas.
Hari, tar jis, js juokdarys. Nejaugi i tikrj i
grai mergait nenorjo i js nieko daugiau, kaip tik peilio
drio? Pasakokite tai kam nors kitam! Na, js bent jau smei-
gte kaip reikiant, vargas kdikis visikai negyvas. Jums tik-
riausiai bt pats laikas isiaikinti savo galantikumo iai
damai pasekmes. O gal norite isisukti nuo pasekmi?
Ne, suukau a. Negi js visikai nieko nesupran-
tate? Isisukti nuo pasekmi! A juk nieko daugiau netroktu,
kaip tik atgailauti, atgailauti, atgailauti, padti galv po kirviu,
save nubausti ir bti sunaikintas.
Mocartas pavelg mane, kupinas nepakeniamos
ironijos.
 179

Koks js visada patetikas! Bet js dar imoksite

jumoro, Hari. Jumoras visada pakaruoklio jumoras, ir
prireikus jo imoksite kaip tik kartuvse. Ar js tam
pasiruos? Taip? Gerai, tuomet eikite pas prokuror ir kantriai
ikskite vis nejumoristin teisj mechanik, kol kaljimo
kieme anksti ryt jums altai nukirs galv. Vadinasi, js tam
pasiruos?
Staiga prie mane plyksteljo uraas:

Hario egzekucija

ir a linkteljau galva. Plikas kiemas tarp keturi sien, su ma-

ais grotuotais langais, variai parengta giljotina, koks deimt
pon su togomis ir surdutais, o viduryje a, paiurps nuo pilko
ankstaus rytmeio oro, i baims gailiai susitraukusia irdim,
bet pasiruos ir sutinkantis. Pagal sakym engteljau prie-
k, pagal sakym atsiklaupiau. Prokuroras nusim kepur ir
atsikosjo, ir visi kiti ponai taip pat atsikosjo. Jis ivyniojo
kakok ikilming popieri ir, laikydamas j prieais save,
m skaityti: :
Gerbiamieji, prie jus stovi ponas Haleris, apkaltintas ir
pripaintas kaltu dl tyinio piktnaudiavimo ms magi-
kuoju teatru. Haleris Tie tik eid didj men, sumais grai
ms paveiksl galerij su vadinamja tikrove ir su atspindtu
peiliu nudrs atspindt mergait, jis net nejumoristikai pa-
mgino pasinaudoti ms teatru kaip saviudybs mechaniz-
mu, Dl to mes skiriame Haleriui amino gyvenimo bausm ir
dvylikai valand atimame teis engti ms teatr. Kalti-
namasis taip pat negali bti atleistas nuo bausms bti vien
kart ijuoktas. Ponai, pradkite: viens, du, trys!
Ir, suskaiiavus iki trij, visi egzekucijos dalyviai kuo su-
tartiniausiai prapliupo juoku, dangikojo choro juoku, baisiu,
mogui vos pakeliamu ano pasaulio juoku.
Kai atsipeikjau, Mocartas, sdjs greta mans, kaip ir
anksiau, patapnojo man per pet ir tar:
Js igirdote savo nuosprend. Taigi tursite priprasti ir
toliau klausytis gyvenimo radijo muzikos. Tai jums bus nau-
dinga. Js, mielas kvailiuk, esate nepaprastai negabus, bet da-
bar vis dlto pamau suvoksite, ko i js reikalaujama. Js
 180

turite imokt juoktis, tai ko i js reikalaujama. Js turite su-

prasti gyvenimo jumor, io gyvenimo pakaruokli jumor.
Bet js reikalaujama! Js pasiruos nudurti mergait, js pa-
siruos ikilmingai engti prie eafoto, js taip pat tikriausiai
btute pasiruos imt met marinti savo kn ir plaktis. Gal
ne?
O taip, visa irdimi pasiruos, suukau kariai.
inoma! Jus, taurusis pone, galima sugundyti bet kokiai
kvailai ir nejumoristinei pramogai, viskam, kas patetika ir ne-
smojinga! Na, o mans tam nesugundysite, u vis js roman-
tin atgail a neduoiau n skatiko. Js norite, kad jums vyk-
dyt mirties bausm, js norite, kad jums nukirst galv, pa-
dkli! Dl io kvailo idealo js links padaryti dar deimt mog-
udysi. Js norite mirti, baily, o ne gyventi. O juk js, velniai
raut, turite kaip tik gyventi! Reikt jums skirti pai sunkiau-
si bausm.
O kokia tai bt bausm?
Mes, pavyzdiui, galtume vl atgaivinti it mergait
ir apvesdinti su jumis.
Ne, tam a nepasiruos. Atsitikt nelaim.
Tarsi dar nebt pakankamai nelaimi, kuri js pri-
darte! Bet patetikai ir udynms dabar turi bti galas. Susipro-
tkite pagaliau! Js turite gyventi ir turite imokti juoktis. Js
turite imokti klausytis prakeiktos gyvenimo radijo muzikos,
turite gerbti u jos slypini dvasi, turite imokti juoktis i ne-
reikaling priemai joje. tai ir viskas, daugiau nieko i js
nereikalaujama.
Tyliai, pro sukstus dantis, paklausiau:
O jeigu atsisakysiu? O jeigu a, ponas Mocartai, atimsiu
jums teis tvarkyti Stepi Vilk ir kitis jo likim?
Tuomet, taikiai tar Mocartas, pasilyiau tau su-
rkyti dar vien puiki mano cigaret.
Ir kol jis taip kalbjo i% dav man cigaret, stebuklingai i-
traukt i liemens kiens, staiga pasidar nebe Mocartas: tam-
siomis egzotikomis akimis iltai velg mane mano draugas
Pablas; kartu panaus lyg dvynys j an mog, kuris mane i-
mok aisti figromis.
Pablai, suukau krpteljs. Pablai, kur mes?
Pablas dav man cigaret ir ugnies.
 181

Mes, nusiypsojo jis, esame mano magikajame teat-

re, ir jeigu nori imokti tango arba tapti generolu, arba pasikal-
bti su Aleksandru Didiuoju, tai kit kart viskas bus tavo pa-
slaugoms. Bet turiu pasakyti, Hari, kad mane iek tiek apvylei.
Tu visikai pametei galv, paeidei mano mao teatro jumor ir
padarei kiaulyst, badei peiliais ir terei av ms paveiksl
pasaul tikrovs dmm. Tu negraiai pasielgei. Tikkims, kad
taip padarei bent jau i pavydo, kai pamatei mane su Hermina
gulint. Su ia figra, tu, deja, nesupratai, kaip elgtis, maniau,
kad esi geriau imoks aidim. Na, bet tai galima pataisyti.
Jis pam Hermin, kuri jo rankose tuoj pat sumajo iki
achmat figrls, ir sikio j t pai kien, i kurios pir-
miau itrauk cigaret.
Maloniai kvepjo salsvas sunkus dmas, a pasijutau tuias
ir pasiruos miegoti nors ir itisus metus.
O, a visk supratau, supratau Pabl, supratau Mocart,
girdjau kakur u nugaros jo bais juok, inojau, kad visi
imtai tkstani gyvenimo aidimo figr guli mano kienje,
sukrstas nujauiau aidimo prasm, sutikau dar kart pradti
aidim, dar kart paragauti jo kani, dar kart sudrebti nuo
jo absurdo, dar kart ir dar daug kart ivaikioti savo sielos
gelmi pragar.
Kada nors a geriau aisiu figr aidim. Kada nors i-
moksiu juoktis. Pablas lauk mans. Mocartas lauk mans.