1.

KORUPCIJOS SAMPRATA

Vartotojų civilizacija ir korupcijos fenomenas

Korupcijos fenomeno ištakos siekia senosios Romos imperijos laikus,

kuomet atsirado valstybės valdžia. Šis neigiamas socialinis reiškinys egzistuoja
kaip
globalaus masto problema – kelianti grėsmę socialinei, teisinei, ekonominei bei
politinei sistemai.

Korupcija stabdo:
• trečiojo pasaulio valstybių vystymąsi,
• griauna sąžiningą verslą,
• iškreipia konkurencinę kovą,
• turi įtakos pirmaujančių valstybių politikai,
• pakerta demokratiją,
• panaudojama organizuotų nusikaltėlių bei teroristų.

Korupcijos samprata

Korupcija yra apibūdinama kaip viena seniausių nusikalstamos

veikos formų. Korupcijos terminas kilęs iš lotynų kalbos: „corruptio“ reiškia
„gadinimas“, „papirkimas“. Kiek egzistuoja tarnyba, pareigos, pasitikėjimas jos
vykdytojais, tiek egzistuoja ir pati korupcija. Kiekviena visuomenė smerkia
korupciją, tačiau kai bandoma ją apibrėžti, nuomonės išsiskiria.

Kas yra korupcijos samprata siaurąją prasme?

• Korupcija yra piktnaudžiavimas galia, valdžia asmeniniais tikslais.

• Korupcijos sampratą sudaro pareigūnų, politikų ar
valstybės tarnautojų elgesys viešajame sektoriuje, kai jie nesąžiningai ir
neteisiškai praturtėja, piktnaudžiaudami savo valdžia ir galia.
• Korupcija yra toks elgesys, kuris nukrypsta nuo vyraujančių normų,
standartų.
• Asmeninė nauda yra užtikrinama visuomenės sąskaita.
• Asmeninė nauda gali būti išreikšta pinigine forma, nors gali
• turėti ir kitokių formų.
• Korupcija egzistuoja, kuomet valdžios turėtojas, kaip
atsakingas pareigūnas ar užimantis ypatingą postą, įgyja piniginius ar kitokius
apdovanojimus.
• Valdžios turėtojas yra skatinamas atlikti tam tikrus veiksmus,
už kuriuos jam suteikiamas atitinkamas atlygis ir taip daro nuostolius grupei ar
organizacijai, kuriai priklauso
• Sandu ir Nitu (2014) nurodo, kad korupcijos terminą sunku apibrėžti
tinkamai, dėl skirtingo požiūrio, remiantis skirtinga socialine ir
ekonomikos realija kiekvienoje šalyje.
• Korupcijos reiškinį apibūdina, kaip piktnaudžiavimą valdžia,
paprastai turint aiškų tikslą, tai yra gauti asmeninę naudą
arba pasinaudoti interesų grupėmis.

Kas yra korupcijos samprata plačiąją prasme?

Ši sąvoka apima visas socialinės veiklos sferas – privačią, viešąją, taip pat
asmenis, atliekančius privačias bei viešąsias funkcijas.

Korupcijos samprata plačiąją prasme

Korupcija – tai tyčiniai asmens veiksmai, kuriais tiesiogiai arba
netiesiogiaižadamas, siūlomas, duodamas, prašomas ar priimamas neteisėtas
atlygis, siekiant asmeninės naudos sau ar kitiems asmenims už tam tikrų
funkcijų atlikimą arba neatlikimą.

Korupcijos sąvoka

• Jungtinių Tautų Organizacijos informaciniame žinyne, nurodoma, kad

„korupcija – tai piktnaudžiavimas valstybine valdžia siekiant gauti
naudos asmeniniais tikslais“.
• Korupcija neapsiriboja vien kyšininkavimu, apima ir papirkimą,
tarnybinių pareigų neatlikimą, nepotizmą (tarnybinės padėties naudojimas
giminėms proteguoti) ir kitas korupcijos apraiškas.
• Civilinės teisės konvencijoje dėl korupcijos pateikiama tokia korupcijos
samprata – tai tiesioginis ar netiesioginis kyšio arba kito nepagrįsto
atlygio ar pažado dėl tokio atlygio prašymas, siūlymas, davimas ar
priėmimas, kuris iškreipia asmens, gaunančio kyšį, nepagrįstą atlygį ar
pažadą dėl kyšio ar nepagrįsto atlygio, tinkamą bet kurios pareigos
atlikimą ar reikalaujamą elgseną.
• Baudžiamosios teisės konvencijoje dėl korupcijos teigiama, kad
korupcija kelia grėsmę teisinei valstybei, demokratijai ir žmogaus
teisėms, pakerta tinkamą valdymą, sąžiningumą ir socialinį teisingumą,
iškreipia konkurenciją, stabdo ekonominę plėtrą ir kelia pavojų
demokratinių institucijų stabilumui ir visuomenės moralės pagrindui.
 Korupcija – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens tiesioginis ar
netiesioginis siekimas, reikalavimas arba priėmimas turtinės ar kitokios
asmeninės naudos (dovanos, paslaugos, pažado, privilegijos) sau ar kitam
asmeniui už atlikimą arba neatlikimą veiksmų pagal einamas pareigas, taip pat
valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai arba neveikimas
siekiant, reikalaujant turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau arba kitam
asmeniui ar šią naudą priimant, taip pat tiesioginis ar netiesioginis siūlymas ar
suteikimas valstybės tarnautojui, jam prilygintam asmeniui turtinės ar kitokios
asmeninės naudos (dovanos, paslaugos, pažado, privilegijos) už atlikimą arba
neatlikimą veiksmų pagal valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens
einamas pareigas, taip pat tarpininkavimas darant šioje dalyje nurodytas
veikas. LR specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 2 str. 2 p.

• Korupcija yra bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens

elgesys, neatitinkantis jiems suteiktų įgaliojimų ar nustatytų elgesio
standartų, ar tokio elgesio skatinimas siekiant naudos sau ar kitiems
asmenims ir taip pakenkiant asmenų ir valstybės interesams.

• Korupcija yra viena iš nacionalinių grėsmių valstybei ir vienas iš

pavojingiausių socialinių reiškinių, keliantis grėsmę žmogaus teisėms,
demokratijai ir teisinei valstybei, iškreipiantis socialinį teisingumą,
sąžiningą konkurenciją, verslo sąlygas, mažinantis ekonomikos augimą,
keliantis pavojų valstybės valdymui, valstybės ar savivaldybių įstaigų
stabilumui ir visuomenės moralei.

• Korupcija yra piktnaudžiavimas visuomenės patikėta galia siekiant

asmeninės naudos.

Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos

• kyšininkavimas
• prekyba poveikiu
• papirkimas
• kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo
sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas
• siekiant sau ar kitiems asmenims naudos:
• piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas,
• piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais,
• dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas,
 • sukčiavimas,
• turto pasisavinimas ar iššvaistymas,
• tarnybos paslapties atskleidimas,
• komercinės paslapties atskleidimas,
• neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas,
• nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas,
• kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas
atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų
padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar
užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.

Korupcinio pobūdžio teisės pažeidimas – valstybės tarnautojo ar jam

prilyginto asmens administracinis, darbo drausmės ar tarnybinis nusižengimas,
padarytas tiesiogiai ar netiesiogiai siekiant arba reikalaujant turtinės ar kitokios
asmeninės naudos (dovanos, pažado, privilegijos) sau ar kitam asmeniui, taip
pat ją priimant, kai tai daroma piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, viršijant
įgaliojimus, neatliekant pareigų, pažeidžiant viešuosius interesus, taip pat
korupcinio pobūdžio nusikalstama veika.

Santykinai galima išskirti šias korupcijos prielaidas:

1) bendrąsias socialines;
2) teisines;
3) institucines;
4) visuomenės pilietiškumo stokos;
5) išorinių veiksnių įtakos.

Korupcijai pažeidus visuomeninius santykius, sukeliamas pasekmes

sąlyginai galima suskirstyti į 4 grupes:
1) ekonominę;
2) socialinę-politinę;
3) valstybinio valdymo;
4) tarptautinių santykių.
 2. KORUPCIJOS KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI

Korupcijos klasifikacija
Pagal kiekybinį kriterijų:
1. Smulkioji – tai „smulkūs“ mokėjimai, skatinimai tikintis sulaukti įtakingo
asmens paslaugos įgyvendinant tam tikrus sprendimus. Jei nebus „smulkių“
mokėjimų, vadinamųjų paskatų, tam tikri įvykiai „nejudės į priekį“ arba „judės“
gana lėtai. Iš čia yra kilęs pasakyma Korupcijos klasifikacija
2. Stambioji – reiškiasi aukščiausiuose valstybės sluoksniuose, kuomet
„parazitinis“ politinis ir ekonominis aukščiausieji sluoksniai
negailestingai naudojasi savo privilegijomis ir tai jiems padeda į kišenes
„susikrauti“ milţiniškas pinigų sumas.
Pagal laiko kriterijų:
1. Epizodinė korupcija yra tuomet, kai vyrauja sąţiningas elgesys, o
korupcinė veika yra išimtis ir nesąţiningas valstybės tarnautojas
sudrausminamas išaiškinus jo neteisėtą veiką.
2. Sisteminė korupcija atsiranda tada, kai korupciniai teisės pažeidimai
įgauna sisteminių poţymių, tampa asmens ar visos įstaigos veikimo
norma.

Viešojo sektoriaus korupcija

• Valstybės tarnautojai savo (tarp)ţinybiniuose reikaluose neoperuoja
tokiomis aiškiomis sprendimų priėmimo situacijomis, todėl
savanaudiškus santykių mainus sunku pastebėti.
• Valstybės tarnautojai nepapirkinėja vienas kito tuščiais vokais, kuriuose
nėra pinigų. Jei nesąžiningi santykių mainai rutuliojasi sprendimų
priėmimo procese, mokėjimai „į šalį“ yra panašesni į nepiniginę naudą ar
paslaugas.
• Atlygis neatsispindi asmeninėje naudoje: žinybos „oficialūs tikslai“ gali
būti patenkinami abejotinais sprendimais, todėl šis sąžiningas
pasirodymas gali būti palaikomas.
• Tokiu elgesiu gali būti ţavimasi kaip „gerais tarpusavio santykiais“.
Kadangi nėra gandų apie asmeninę naudą, sunku įrodyti, kad sunki ir
negatyvi korupcijos etiketė gali būti panaudota.

Viešojo sektoriaus korupcija:

1. Tai viena iš dažniausiai pasireiškiančių korupcijos formų. 2.Paprasčiausia
forma yra kyšis.
3. Tai vadinama aktyviąja korupcija.

Privačiojo sektoriaus korupcija:

Kiekviena valstybė, pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus imasi
priemonių uţkirsti kelią korupcijai privačiame sektoriuje, sustiprinti apskaitos ir
audito standartus privačiame sektoriuje ir prireikus nustato veiksmingas,
proporcingas ir atgrasančias civilines, administracines ar baudţiamąsias
sankcijas už tokių priemonių nesilaikymą.

Priemonės šiems tikslams pasiekti gali apimti:

a) teisėsaugos institucijų ir atitinkamų privačių subjektų bendradarbiavimo
skatinimą;
b) standartų ir procedūrų, skirtų atitinkamų privačių subjektų sąţiningumui
darbe uţtikrinti, skatinimą;
c) skaidrumo tarp privačių subjektų skatinimą; Priemonės šiems tikslams
pasiekti gali apimti:
d) piktnaudţiavimo privačius subjektus reglamentuojančiomis procedūromis
prevenciją;
e) interesų konfliktų prevenciją;
f) uţtikrinimą, kad privačios įmonės, atsiţvelgiant į jų struktūrą ir dydį, turėtų
pakankamą vidaus audito kontrolės mechanizmą, kuris padėtų uţkirsti kelią
korupcijai ir nustatytų korupcijos atvejus.

Priemonės
Siekdama uţkirsti kelią korupcijai, kiekviena valstybė, imasi reikiamų
priemonių pagal savo vidaus įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius
buhalterinės apskaitos tvarkymą, finansinės atskaitomybės teikimą ir apskaitos
ir audito standartus, kad būtų uţdrausti toliau išvardyti veiksmai, kuriais
siekiama padaryti bet kurį iš šioje JTK nustatytų nusikaltimų.
Nusikaltimai
a) neoficialios apskaitos sukūrimas;
b) neoficialių ar netinkamai įformintų sandorių vykdymas;
c) fiktyvių išlaidų apskaita;
d) įsiskolinimų registravimas klaidingai nurodant jų objektus;
e) suklastotų dokumentų naudojimas;
f) sąmoningas apskaitos dokumentų sunaikinimas nepasibaigus įstatymo
nustatytam terminui
Kyšininkavimas privačiame sektoriuje
Kiekviena valstybė draudžia atskaityti mokesčius iš išlaidų, kurias sudaro
kyšiai, ir tam tikrais atvejais kitų išlaidų, atsiradusių prisidedant prie korupcinių
veiksmų
Kiekviena valstybė, JTK narė svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir
imtis kitų būtinų priemonių, kad baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi šie
tyčiniai veiksmai, įvykdyti ekonominės, finansinės ar komercinės veiklos metu:
a) pažadas, siūlymas ar davimas tiesiogiai ar netiesiogiai bet kokiam asmeniui,
vadovaujančiam privataus sektoriaus subjektui;
b) bet kokio asmens, vadovaujančio privataus sektoriaus subjektui priėmimas
bet kokio nepagrįsto atlygio, skirto jam pačiam ar kuriam kitam asmeniui,
siekiant jo veikimo ar neveikimo netinkamai vykdant savo pareigas.

Turto iššvaistymas privačiame sektoriuje

Kiekviena valstybė svarsto galimybę priimti reikiamus teisės aktus ir imtis kitų
būtinų priemonių, kad baudţiamuoju nusikaltimu būtų laikomas bet kokio
asmens, vadovaujančio privataus sektoriaus subjektui arba einančio jame bet
kokias pareigas, tyčinis bet kokio turto, privačių lėšų ar vertybinių popierių, ar
bet kokių kitų jo žinioje esančių vertingų daiktų grobstymas ekonominės,
finansinės ar komercinės veiklos metu.

Aktyvusis kyšininkavimas privačiame sektoriuje

Kiekviena šalis priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių,
kad pagal jos nacionalinę teisę baudţiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tyčiniai
veiksmai komercinės veiklos eigoje, kai asmenims, kurie vadovauja privataus
sektoriaus subjektams arba juose eina bet kokias pareigas, tiesiogiai ar
netiesiogiai yra ţadamas, siūlomas ar duodamas bet koks nepagrįstas atlygis,
skirtas jiems patiems arba bet kuriam kitam asmeniui, uţ paţeidţiant savo
pareigas atliekamą veiksmą arba neveikimą.

Pasyvusis kyšininkavimas privačiame sektoriuje

Kiekviena šalis priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių,
kad pagal jos nacionalinę teisę baudţiamuoju nusikaltimu būtų laikomi
privataus sektoriaus subjektams vadovaujančių ar juose bet kokias pareigas
einančių asmenų tyčiniai veiksmai komercinės veiklos eigoje, kai tie asmenys
tiesiogiai arba netiesiogiai prašo arba gauna bet kokį nepagrįstą atlygį ar paţadą
dėl tokio atlygio arba kai jie priima pasiūlymą ar paţadą dėl tokio atlygio, skirto
jiems patiems ar bet kuriam kitam asmeniui, uţ paţeidţiant savo pareigas
atliekamą veiksmą arba neveikimą.

Korupcija privačiame sektoriuje

Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. liepos 22 d. sprendimu 2003/568/TVR „Dėl
kovos su korupcija privačiame sektoriuje“ (toliau – Sprendimas) siekiama visų
pirma uţtikrinti, kad aktyvioji ir pasyvioji korupcija privačiame sektoriuje būtų
laikomos nusikaltimais visose valstybėse narėse, kad juridinis asmuo taip pat
galėtų būti laikomas atsakingu uţ tokius nusikaltimus ir kad už šiuos
nusikaltimus būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios
bausmės.
Korupcija privačiame sektoriuje
Sprendimo 2 straipsnyje numatyta, jog kiekviena valstybė narė imasi būtinų
priemonių uţtikrinti, kad toliau nurodyta darbo veikloje padaryta tyčinė veikla
būtų laikoma baudţiamuoju nusikaltimu:
a) ţadėjimas, siūlymas ar davimas, tiesiogiai arba per tarpininkus, asmeniui,
kuris, eidamas bet kurias pareigas, vadovauja ar dirba privataus sektoriaus
įmonėje, kokio nors nepagrįsto atlygio jam pačiam arba bet kuriam trečiajam
asmeniui, kad tas asmuo atliktų kokį nors veiksmą arba jo neatliktų paţeisdamas
savo pareigas;
b) prašymas ar priėmimas, tiesiogiai arba per tarpininkus, kokio nors nepagrįsto
atlygio, arba priėmimas paţado dėl tokio atlygio sau pačiam ar bet kuriam
trečiajam asmeniui, einant bet kurias pareigas vadovaujant ar dirbant privataus
sektoriaus įmonėje, kad būtų atliktas arba neatliktas koks nors veiksmas
nusiţengiant savo pareigoms. Korupcija privačiame sektoriuje Korupcija
privačiame sektoriuje galima laikyti asmenų, dirbančių privačiame sektoriuje
elgesį, paţeidţiantį einamas pareigas ir nustatytus elgesio standartus, siekiant
naudos sau ar kitiems asmenims ir taip pakenkiant savininko interesams.

Korupcija pastebima šiose srityse:

• stambiajame versle;
• valstybinėse monopolijose;
• vidutiniame ir smulkiajame versle.

Korupcija privačiame sektoriuje yra dviejų rūšių:

1) valdžios ir verslo sąveikos taisyklių deformacija;
2) verslo subjektų daromi konkurencinių sąlygų paţeidimai. Verslo pobūdis
pagal teisėtumą gali būti legalus arba nelegalus (šešėlinis).

Pagal korupcinėse veikose dalyvaujančių subjektų pobūdį

galima išskirti korupcines veikas, kuriose:
1. Veikia tik privatūs subjektai;
2. Veikia ne vien privatūs, bet ir viešieji subjektai.

Galimas ir skirstymas pagal subjektą, dėl korupcinių

veikų patiriantį didžiausios žalos:
1. Žalos patiria paslaugą iš išorinio tiekėjo gaunantis (arba potencialus)
klientas;
2. Žalos patiria privati įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios darbuotojas
(ar kitas vidinis subjektas – akcininkas, stebėtojų tarybos narys) padaro
korupcinę veiką; 3. Ţalos patiria visuomenė.

Žiniasklaidos korupcija

Žiniasklaidos papirkinėjimas
• Tiesioginis: Sumokama laidos vedėjui ar spaudos ţurnalistui, redaktoriui
ar leidėjui uţ reikiamą publikciją.
• Netiesioginis: Publikacija atsiranda mainais už reklamą. žurnalistas,
susijęs su firma, valstybės tarnyba ir žiniasklaida.

Korupcija žiniasklaidoje
• Žiniasklaida (visuomenės informavimo priemonės) atlieka labai svarbias
funkcijas demokratinėje visuomenėje.
• Korupcija ţiniasklaidoje gali:
• Sutrikdyti konstitucinę, įsitikinimų, raiškos laisvę bei atviros visuomenės
siekio realizavimą,
• ardyti demokratinės valstybės pagrindus,
• apriboti visuomenės interesą būti informuotai (gauti tikslią, visapusišką,
patikimą ir teisingą informaciją),

Šis socialinis fenomenas daro sunkiai įvertinamą ţalą visuomenės ir

valstybės interesams. Taigi korupcija ţiniasklaidoje pirmiausia žalinga
visuomenei.

Korupcija žiniasklaidoje
• Sumažėjęs pasitikėjimas, prestiţas ir vartotojų skaičius natūraliai maţina
visuomenės informavimo priemonės iš reklamos gaunamas pajamas, o
sykiu ir pelną.
 • Dėl korupcijos ţiniasklaidoje ţalą gali patirti ir konkretūs subjektai
(fiziniai ar juridiniai asmenys), prieš kuriuos nukreipiamas papirkimu ar
kita korupcine veika inicijuojamas arba skatinamas elgesys.

Pagal būdingiausias pasireiškimo formas korupciją

žiniasklaidoje galima skirstyti į:
1. Neskaidrią reklamą;
2. Visuomenės informavimo priemonių atstovų, taip pat konkurentų ar
kitų uţsakovų nemalonę uţsitraukusių asmenų šmeiţimą bei kitokį
susidorojimą ar kenkimą jų interesams;
3. Visuomenės informavimo priemonių atstovų vykdomą turto
prievartavimą, ţmogaus veiksmų laisvės varţymą, šantažą.

Išskirtini keturi pagrindiniai korupcinių veikų žiniasklaidoje

iniciatoriai:
1. Politikai; 2. Privatus verslas; 3. Visuomenės informavimo priemonių atstovai;
4. Įvairūs tarpininkai.

Atlygio formos
Atlygio formos ţiniasklaidos priemonėms taip pat gali būti įvairios: nuo
paramos išvengiant su valdţios institucijomis susijusių nemalonumų ar
nepatogumų iki stambaus reklamos paketo uţsakymo ar netgi tiesioginio kyšio.

Politinė veikla ir teisėkūra

Fiksuojami šie korupcijos rizikos veiksniai:
• neteisėtomis priemonėmis renkami balsai,
• gaunamas neskaidrus papildomas finansavimas,
• neteisėtas lobizmas,
• įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir vietos savivaldos valdžių
atstovai, inicijuodami teisės aktų pakeitimus, kartais yra veikiami įvairių
verslo grupių, kurios siekia joms naudingų teisės aktų pakeitimo ir
priėmimo.

Politinė korupcija
Politinė korupcija pasireiškia ten, kur politikų privatūs interesai kertasi su jų,
kaip visuomenės atstovų, vaidmeniu. Politinė korupcija apibrėžiama kaip
politikos lyderių piktnaudžiavimas viešąją galia, siekiant asmeninės naudos,
naudos politinei partijai ar kitai politinei organizacijai. Politinėje korupcijoje
gali dalyvauti ne tik politikai, pavieniai asmenys, bet ir stambios verslo ar
organizuoto nusikalstamumo grupuotės, korporacijos ir finansinės kompanijos
bei kitos politikos interesų grupės. Politinė korupcija neišvengiamai daro didelę
įtaką visuomeniniam gyvenimui, iškreipdama demokratinius visuomeninio
gyvenimo principus ir tuo pačiu kliudydama valstybės demokratinio valdymo
normoms, skatina piliečių nepasitikėjimą valstybe. Politinę korupciją galima
sieti su valstybės uţvaldymo korupcija, kai neteisėtais mokėjimais siekiama
įtakos priimamiems įstatymams ar vyriausybės sprendimams. Ji daţnai siejasi su
neteisėtais aukojimais politinėms partijoms ir stambios neteisėtos paramos įtaka
politikoje. Politinė korupcija gali būti traktuojama kaip aukšto rango pareigūnų
korupcija.

Administracinė korupcija

Administracinė korupcija yra paplitusi daugelyje pasaulio valstybių. LR teisės

aktai atskirai neapibrėţia administracinės korupcijos sampratos. Pasaulio bankas
pateikia tokį jos apibrėžimą: „administracinė korupcija - tai tyčinis jau esančių
įstatymų, taisyklių ir nuostatų iškraipymas, juos vykdant valstybės ar ne
valstybės veikėjų labui, neteisėtu ir neskaidriu būdu suteikiant privačios naudos
valstybės pareigūnams“. Šios korupcijos formos priežastis – valstybės
pareigūnų įgaliojimai savo nuožiūra teikti tam tikras privilegijas, nustatyti
prioritetus viešųjų paslaugų srityje ar spręsti dėl to, kam taikomos „taisyklės ir
nuostatai”, o kam ne. Laiku nepažabojus administracinės korupcijos, ji perauga
į sisteminę korupciją, kurią suvaldyti yra daug sudėtingiau.
 3. KORUPIJOS PRIEŽASTYS, KLASIFIKACIJA IR
PAPLITIMAS

Korupcijos priežastys ir sąlygos

Korupcijos priežastis reikėtų suprasti kaip:

• ekonominius,
• socialinius,
• politinius,
• kultūrinius veiksnius, kurie lemia korupcinio pobūdžio nusikalstamų
veikų atsiradimą.

Sąlygos yra suprantamos kaip tam tikros spragos, „galimybės“ apeiti teisę ir
pasiekti norimą tikslą, t. y. atlikti korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką.

• Esant korupcijos priežastims ir teoriškai neegzistuojant korupcijos

sąlygoms, tiesiog nebūtų galimybių atlikti korupcinio pobūdžio veikas.
• Ir atvirkščiai, nesant korupcijos priežastims, nebūtų ir paties motyvo
atlikti korupcinio pobūdžio veiką.

Socialinės–ekonominės priežastys
Korupcijos lygis šalyje daugiausia priklauso nuo šios valstybės
ekonominio išsivystymo lygio, t. y. korupciją tiesiogiai veikia žmogaus
teisių sistema, supanti aplinka, darbo sąlygos.
Sprendimas: antikorupcinių, etikos kodeksų įvedimas privačiajame
bei viešajame sektoriuose.
1. Priežastis – atlyginimo privačiajame ir viešajame sektoriuose
skirtumas.
2. Mažas viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimas veda juos prie naujų
papildomų pajamų šaltinių paieškos – tai pasireiškia piktnaudžiavimu jų
užimama padėtimi.

Didesni viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai:

 • padidintų darbuotojų užimamų pozicijų vertę,
• lemtų, kad darbuotojai pradėtų labiau rūpintis savo padėties saugumu bei
stabilumu,
• nebūtų linkę rizikuoti daryti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas.
Korupcijos Lietuvoje formavimuisi turėjo įtakos šios
aplinkybės: perėjimas nuo centralizuoto ūkio planavimo laisvosios rinkos
link, grįžimas prie privačios nuosavybės instituto, buvusio visuomeninio turto
privatizacija ir įmonių restruktūrizacija nevisiškai apibrėžtoje ir aiškioje
situacijoje. Vieni turėjo veikimo laisvę priimti sprendimus, Antri – priėjo prie
informacijos, kuri buvo kitiems neprieinama.
Tam tikrais atvejais ekonominiu bei socialiniu
korupcijos veiksniu gali būti ir išsilavinimas. Išsilavinusi
visuomenė paprastai yra mažiau linkusi pažeisti moralines– dorovines ar teisės
normas, kadangi išsilavinę žmonės pakankamai gerai žino savo teises bei
pareigas. Šis veiksnys labiau būdingas „žemutinei“ korupcijai, tačiau nepaisant
to visuomenės išsilavinimo lygis koreliuoja su korupcijos reiškinio plėtra.

Politinės priežastys
Valstybinė santvarka, kuri įprastai yra apibūdinama valdymo forma.
Decentralizacija, kaip demokratizacijos proceso dalis, lemia įgaliojimų
perskirstymą regioninėms bei vietos savivaldoms, kas santykinai plečia
valdininkų, galinčių piktnaudžiauti turima valdžia, ratą.Svarbiu korupciją
veikiančiu veiksniu gali būti ir aukštas visuomeninių–politinių teisių ir laisvių
lygis. Patvirtinta, kad šalys, turinčios didelę demokratinę patirtį rečiau ir
mažesniu laipsniu susiduria su korupcijos atvejais negu šalys, neturinčios tokios
patirties arba turinčios menką patirtį. Visuomeninės–politinės teisės bei laisvės
formuoja asmenybę kaip valstybės pilietį, gebantį dalyvauti valdžios
įgyvendinime, visuomenės reikaluose. Aukštas šių teisių bei laisvių lygis didina
nusikalstamų veikų aptikimą, paviešinimą bei korupcinio pobūdžio veikų
atskleidimą. Toks pilietinių teisių ir laisvių išsivystymas kuria: savotišką
socialinę – teisinę kontrolę, valstybės institucijų priežiūrą, todėl šioje vietoje
taip pat įtakos turi ir valstybės veiklos skaidrumo lygis.

Organizacinės–institucinės priežastys
Tarptautinė organizacija Transparency International tyrinėjo sąveiką tarp šalies
institucinės sąrangos ir korupcijos reiškinio, ir nustatė, kad aiškios institucinės
sistemos, struktūros stoka bei institucinės sistemos neefektyvus funkcionavimas
lemia korupcijos padidėjimą. Organizacinės–institucinės priežastys taip pat
siejamos su politiniais veiksniais, vienas kurių – nepagrįstas valstybės kišimasis
į nacionalinę ekonomiką. Jei nacionalinė valdžia turi daug įgaliojimų reguliuoti
šalies ekonomiką, tuomet susidaro palankios galimybės formuotis korupcijai,
nes tai vienas iš būdų išvengti valstybės apribojimų. Kuo daugiau tokių
ribojimų yra šalyje, tuo didesnė tikimybė korupcijos plitimui. Analogiška
situacija, kuomet už tam tikrus pažeidimus valstybė nustato aukštas sankcijas.
Tokiu atveju asmenys siekia išvengti atsakomybės bei bausmės darant
korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Valdžia ir korupcijos kontrolė yra
tiesiogiai susiję dalykai. Daugelis literatūros šaltinių įvardija, kad pagrindinės
korupcijos sąlygos atsiranda dėl šių priežasčių: aiškios korupcijos sąvokos,
apibrėžimo nebuvimas, neveiksminga korupcijos prevencijos sistema
atsakomybės (bausmės) neišvengiamumo principo įgyvendinimo
neefektyvumas.

Etinės–kultūrinės priežastys
Kai kurių šalių visuomenės neabsoliutina korupcijos amoralumo. Dalis
korupcinio pobūdžio veikų nėra visuomenės laikoma kaip neetiškas elgesys.
Kultūra, religija, mentalitetas, visuomenės dorovė visumoje vienoje ar kitoje
šalyje turi įtakos visuomenės polinkiui korumpuotam elgesiui. Pasaulio banko
ekspertų nuomone, šio reiškinio priežastis nulemia kontekstas: šalies politika,
biurokratinės tradicijos, politinis vystymasis, visuomenės istorija. Aptartų
priežasčių visuma lemia visuomenės polinkį daryti korupcinio pobūdžio
nusikalstamas veikas.

Priežastys: žemas šalies ekonominis išsivystymas, visuomenės religinės

sudėties ypatumai, valstybės monopolijos lygis, politinis nestabilumas.
Korupcijos (kyšininkavimo) sąlygos: subjektyviosios, objektyviosios.
Subjektyviąsias korupcijos sąlygas sudaro kyšį imančiojo arba duodančio noras
(vertimas) priimti arba duoti kyšį. Objektyviosios sąlygos sudaro galimybę kyšį
duodančiajam ar imančiajam įgyvendinti savo norą.

Korupcijos priežastys
Apibendrinant, galima teigti, kad praktikoje labai sunku rasti ribą tarp
korupcijos priežasčių ir jos sąlygų.
Korupcijos priežastys – tai tam tikri motyvai, argumentai, verčiantys žmones
daryti korupcinio pobūdžio veikas. Korupcijos sąlygos – tai egzistuojančios
galimybės, leidžiančios įgyvendinti asmenų norus bei gauti iš to asmeninės
naudos. Siekiant užkirsti kelią korupcijai ar sumažinti jos mastus, būtina šalinti
arba mažinti tiek korupciją sukeliančias priežastis, tiek ir jos sąlygas.
Korupcijos paplitimas Lietuvoje Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra
priskiriamos „tyliųjų nusikaltimų“ rūšiai ir yra labai latentinės, kadangi
teigiamu rezultatu yra suinteresuotos abi nusikaltime dalyvaujančios šalys.

Korupcijos suvokimo indeksas

Korupcijos suvokimo indeksas (KSI) - yra kompleksinis indikatorius,
leidžiantis suskirstyti valstybes pagal jų korupcijos lygio vertinimą. Indeksas
nustatomas remiantis verslo atstovų apklausomis ir kitais ekspertiniais tyrimais.
KSI surikiuoja pasaulio šalis pagal suvokimą, kiek korupcija yra paplitusi tarp
viešojo sektoriaus tarnautojų ir politikų. KSI atspindi iš viso pasaulio surinktus
požiūrius į korupciją, įskaitant ir ekspertų, gyvenančių vertinamose šalyse.
Korupcijos suvokimo indeksus nuo 1995 metų skelbia tarptautinė
nevyriausybinė organizacija „Transparency International”.

4. KORUPCIJOS RIZIKA IR PASĖKMĖS

Korupcija ekonomikoje

Ekonomistai korupcijos fenomeną sieja su disbalanso tarp aprūpinimo prekėmis

ar paslaugomis ir poreikių atsiradimu, kai siekiama apginti savo kaip vartotojo
ar paslaugos gavėjo interesus. Sociologai akcentuoja valdžios ir statuso
santykių aspektą, kai naudojantis tarnybine padėtimi, savanaudiškais interesais
kaupiamas asmeninis turtas ir taip kuriamas statusas visuomenėje, nes kitų
alternatyvų šiam tikslui pasiekti nėra arba jų neieškoma. Korupcija gimdo
neefektyvumą ir nesąžiningumą skirstant valstybės naudą ir jos išlaidas.
Korupcija vertinama kaip ekonominė kategorija ir daugiamečius savo
korupcijos tyrimus apibūdina kaip priklausančius politinei ekonomikai.
Sukurtas toks ekonominis elgesio modelis, panašus į pirkėjo arba verslininko
ekonominius modelius, paremtus individo racionalumo jausmu priimant
sprendimą. Korupcijos atveju – prognozuojamas poelgis – tai valdininko
sprendimas padaryti korupcinio pobūdžio veiką. Kita sudėtinė šio modelio dalis
yra jo parametrų visuma.

Korupcijos rizikos analizė

Valstybės ar savivaldybės įstaigomis laikomos valstybės ar savivaldybės

įstaigos, valstybės ar savivaldybės įmonės, kaip jos apibrėžtos LR valstybės ir
savivaldybės įmonių įstatyme, taip pat įmonės, kurių valstybei ar savivaldybei
nuosavybės teise priklausančios akcijos visuotiniame akcininkų susirinkime
suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų, ir įmonės, kuriose valstybė ar
savivaldybė gali paskirti daugiau kaip pusę įmonės administracijos, valdymo
arba priežiūros tarnybos narių.
Valstybės ar savivaldybių įstaigų vadovai, struktūriniai padaliniai arba
asmenys, valstybės ar savivaldybės įstaigos vadovo įgalioti vykdyti korupcijos
prevenciją ir jos kontrolę.
Valstybės ar savivaldybės įstaigos veiklos sritis priskiriama prie sričių,
kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, jeigu atitinka vieną
ar kelis iš šių kriterijų:
1)padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstama veika;
2) pagrindinės funkcijos yra kontrolės ar priežiūros vykdymas;
3) atskirų valstybės tarnautojų funkcijos, uždaviniai, darbo ir
sprendimų priėmimo tvarka bei atsakomybė nėra išsamiai
reglamentuoti;
4) veikla yra susijusi su leidimų, nuolaidų, lengvatų ir kitokių
papildomų teisių suteikimu ar apribojimu;
5) daugiausia priima sprendimus, kuriems nereikia kitos valstybės
ar savivaldybės įstaigos patvirtinimo;
6) naudojama valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija;
7) anksčiau atlikus korupcijos rizikos analizę, buvo nustatyta
veiklos trūkumų.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), nustatydama korupcijos rizikos analizės

atlikimo būtinumą įvertina, ar veikla atitinka vieną arba kelis iš šių kriterijų:
yra buvę bandymų, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, paveikti
valstybės ar savivaldybės įstaigos darbuotojus ar jų priimamus
sprendimus; Korupcijos rizikos analizė
2) išaiškinta korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų kitose panašias
funkcijas atliekančiose valstybės ar savivaldybių įstaigose;
3) tobulintina valstybės ar savivaldybės įstaigos veiklos priežiūros
sistema;
4) priimami sprendimai yra susiję su materialine ar kitokia interesanto
nauda;
5) nustatyti galiojančios tvarkos normų pažeidimai;
6) valstybės ar savivaldybės įstaiga yra savarankiškas biudžetinių
asignavimų valdytojas;
7) Valstybės kontrolė, Seimo kontrolieriai arba kitos kontrolės ar
priežiūros institucijos nustatė šios valstybės ar savivaldybės įstaigos
veiklos pažeidimų; 8) gauta kitos informacijos apie valstybės ar
savivaldybės įstaigos veikloje egzistuojančias korupcijos apraiškas.
Korupcijos rizikos analizė apima valstybės ar savivaldybės įstaigos veiklos
sritis, kuriose yra didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, ir šių sričių
priežiūros sistemas. Korupcijos rizikos analizę Vyriausybės nustatyta tvarka
atlieka STT. Korupcijos rizikos analizės atlikimo tvarką STT teikimu tvirtina
Vyriausybė.

Korupcijos rizikos veiksniai – priežastys, sąlygos, įvykiai,

aplinkybės, dėl kurių gali pasireikšti korupcijos rizika.

Viešieji pirkimai ir viešųjų finansų tvarkymas

Kiekviena valstybė imasi reikiamų veiksmų, kad sukurtų atitinkamas viešųjų
pirkimų sistemas, paremtas skaidrumu, konkurencija ir objektyviais sprendimų
priėmimo kriterijais, kurie veiksmingi užkertant kelią korupcijai.
Kiekviena valstybė, pagal pagrindinius savo teisinės sistemos principus imasi
atitinkamų priemonių skaidrumui ir atskaitingumui valstybės finansų valdymo
srityje skatinti.
Tokios priemonės apima:
a) nacionalinio biudžeto tvirtinimo procedūras;
b) pajamų ir išlaidų ataskaitų pateikimą nustatytu laiku; c) apskaitos ir audito
standartų sistemą ir susijusią priežiūrą; d)veiksmingas rizikos valdymo ir vidaus
kontrolės sistemas; e) prireikus, korekcinius veiksmus, jei nesilaikoma šioje
dalyje nustatytų reikalavimų.

Kiekviena valstybė, prireikus, taiko tokias civilinės ir administracinės teisės

priemones pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus, kad užtikrintų
buhalterinės apskaitos knygų, dokumentų, finansinės atskaitomybės ar kitų su
valstybės išlaidomis ir pajamomis susijusių dokumentų neliečiamumą ir
užkirstų kelią tokių dokumentų klastojimui.

Pagrindinės aukštą korupcijos lygį lemiančios

priežastys: didelė viešųjų pirkimų įtaka šalies ekonomikai ir verslo
subjektams, nepakankamai veiksmingas kontrolės mechanizmas, nepakankama
atsakomybė už padarytus pažeidimus, politikų įtaka.

Viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantys tiekėjai sudaro neleistinus susitarimus ir

pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą sudėtinga tokius tiekėjus pašalinti
iš viešojo pirkimo. LR viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos yra pažeidžiamos
sudarant, keičiant ar vykdant pirkimo sutartį.

LR viešųjų pirkimų įstatyme įvardyta „vidaus sandorio“ nuostata įtvirtina

galimybę perkančiosioms organizacijoms be konkurencingos procedūros
tiesiogiai sudaryti sutartį su savo kontroliuojama įmone dėl tam tikrų paslaugų
ar prekių teikimo ar pardavimo ir tai gali nepagrįstai didinti paslaugų ar prekių
kainą.

Nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimas

Kiekviena valstybė, priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų

priemonių, kad pagal pagrindinius jos nacionalinės teisės principus
baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomas tyčinis:
a) turto teisinės padėties keitimas arba turto perdavimas žinant, kad šis turtas
yra įgytas nusikalstamu būdu, siekiant nuslėpti ar užmaskuoti neteisėtą turto
kilmę arba padėti bet kokiam asmeniui, dalyvaujančiam darant pirminį
nusikaltimą, išvengti teisinių šios veikos pasekmių;
i) turto tikrosios kilmės, šaltinio, vietos, disponavimo juo, judėjimo, nuosavybės
teisių arba su nuosavybe susijusių teisių slėpimas žinant, kad šis turtas yra
įgytas nusikalstamu būdu; Nusikalstamu būdu įgytų pajamų plovimas
b) pagal pagrindinius jos teisinės sistemos principus:
i) turto įgijimas, valdymas ar naudojimas, įgijimo metu žinant, kad šis turtas
įgytas nusikalstamu būdu;
ii) dalyvavimas, bendrininkavimas ar susitarimas daryti bet kurią nusikalstamą
veiką, kėsinimasis ją daryti, taip pat pagalbos teikimas, kurstymas, galimybių
sudarymas tokiai veikai daryti ar patarimas tokią veiką daryti.

Buhalteriniai nusikaltimai
Kiekviena Šalis priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių,
kad pagal jos nacionalinę teisę nusikaltimu, už kurį taikoma baudžiamoji arba
kita atsakomybė, būtų laikomi tyčiniai veiksmai arba neveikimas, kai jais
siekiama įvykdyti, nuslėpti ar užmaskuoti baudžiamuosius nusikaltimus, jeigu
ta Šalis nėra padariusi išlygų ar pareiškimo:
a) sąskaitos-faktūros ar bet kokio kito buhalterinio dokumento ar įrašo, kuriuose
nurodoma melaginga arba netiksli informacija, sukūrimas arba panaudojimas;
b) neteisėtas atlikto mokėjimo neužregistravimas.
Buhalterinės ataskaitos ir auditas

Kiekviena Šalis savo nacionalinėje teisėje imasi visų reikiamų priemonių, kad
bendrovių metinės buhalterinės ataskaitos būtų aiškiai parengiamos ir
atspindėtų teisingą ir tikrą bendrovės finansinę būklę. Siekdama užkirsti kelią
korupcinėms veikoms, kiekviena Šalis savo nacionalinėje teisėje numato, kad
auditoriai patvirtintų, jog bendrovių metinės buhalterinės ataskaitos atspindi
tikrą ir teisingą bendrovės finansinę būklę.

Korupcinės veiklos pasekmės

Kiekviena valstybė, tinkamai atsižvelgdama į trečiųjų šalių sąžiningai įgytas

teises, pagal pagrindinius savo nacionalinės teisės principus imasi priemonių,
reglamentuojančių korupcijos pasekmes.

Valstybės korupciją gali laikyti reikšmingu veiksniu, kai

teismo procese siekiama: anuliuoti ar nutraukti sutartį, atimti
koncesiją ar panašų kitą dokumentą, imtis kitų veiksmų susidariusiai padėčiai
ištaisyti.

5. KORUPCIJOS PREVENCIJOS TEISINIAI

PAGRINDAI

Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas

Šis įstatymas nustato pagrindinius korupcijos prevencijos principus, tikslus

ir uždavinius valstybės tarnyboje ir privačiame sektoriuje, korupcijos
prevencijos priemones ir jų teisinius pagrindus, korupcijos prevencijos
subjektus bei jų teises ir pareigas korupcijos prevencijos srityje.

Seimo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės

kovos su korupcija programa

Ši programa padės vienyti visų institucijų pastangas plėtoti antikorupcinę

veiklą, įgyvendinant LR įstatymus, ratifikuotas tarptautines konvencijas,
sudarytas tarptautines sutartis, susijusias su korupcijos prevencija.
Sėkmingai kovoti su korupcijos apraiškomis galima tik tada, kai ilgalaikė
programa pagrįsta pasaulyje visuotinai pripažįstamais elementais:
prevencija, teisės pažeidimų tyrimu, visuomenės švietimu ir jos parama.
Šioje programoje numatytos priemonės turi būti nuosekliai siejamos su
socialinių problemų sprendimu ir visuomenės apsauga nuo esamų ir
atsirandančių korupcijos šaltinių, kartu būtina visokeriopai ginti visuotinai
pripažįstamas žmogaus teises ir laisves ir nepažeisti nekaltumo
prezumpcijos. Antikorupcinės iniciatyvos atitinka visuomenės ir kiekvieno
asmens lūkesčius, todėl visokeriopai skatintina visuomenės parama
numatytoms kovos su korupcija priemonėms įgyvendinti, glaudus
valstybės institucijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis,
tarptautinėmis organizacijomis, kitais asmenimis.

Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija

2015–2025 metų programa

Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija 2015– 2025 metų

programos paskirtis – užtikrinti ilgalaikę, veiksmingą ir kryptingą
korupcijos prevencijos ir kontrolės sistemą Lietuvos Respublikoje 2015–
2025 metais. Ši programa apima svarbiausias nacionalinės antikorupcinės
politikos viešajame ir privačiame sektoriuose nuostatas. Programa
orientuojama į korupcijos sąlygų ir rizikų mažinimą ir šalinimą, taip pat
korupcijos rizikų valdymą ir atsakomybės už korupcinio pobūdžio teisės
pažeidimus įgyvendinimą.

Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją

Šios Konvencijos tikslai yra šie:

a) remti ir stiprinti priemones, skirtas veiksmingiau užkirsti
kelią korupcijai ir kovoti su ja;
b) skatinti, palengvinti ir remti tarptautinį bendradarbiavimą
ir techninę pagalbą užkertant kelią korupcijai ir kovojant su
ja bei išieškant ir grąžinant turtą;
c) skatinti sąžiningumą, atskaitingumą ir tinkamą valstybės
reikalų ir valstybės turto tvarkymą.

Korupcijos prevencija – korupcijos priežasčių, sąlygų

atskleidimas ir šalinimas sudarant bei įgyvendinant
atitinkamų priemonių sistemą, taip pat poveikis asmenims
siekiant atgrasinti nuo korupcinio pobūdžio nusikalstamų
veikų darymo.
Korupcijos prevencijos tikslas – užkirsti kelią korupcijos
atsiradimui ir plėtrai – pašalinti teisės aktų, valstybės
valdžios institucijų veiksmų, procedūrų, kitų sričių spragas,
dėl kurių gali atsirasti sąlygos korupcijai.
Korupcijos prevencijos tikslas – siekti, kad valstybės ir
savivaldybių įstaigų vykdoma veikla būtų nešališka ir
skaidri.

Pagrindiniai korupcijos prevencijos uždaviniai

Pagrindiniai korupcijos prevencijos uždaviniai yra šie:

1) atskleisti korupcijos priežastis, sąlygas ir jas šalinti;
2) atgrasinti asmenis nuo korupcinio pobūdžio
nusikalstamų veikų darymo; Pagrindiniai korupcijos
prevencijos uždaviniai 3) užtikrinti realų ir veiksmingą
korupcijos prevencijos teisinį reguliavimą; 4) teisinėmis,
organizacinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis
priemonėmis sukurti tinkamą ir veiksmingą korupcijos
prevencijos organizavimo, įgyvendinimo, priežiūros ir
kontrolės mechanizmą; 5) įtraukti į korupcijos prevenciją
gyventojus, visuomenines organizacijas; 6) skatinti skaidrų
ir atvirą viešųjų paslaugų teikimą.