Professional Documents
Culture Documents
Anna Todd - After Kai Mes Pasiklydom 1 2016 LT PDF
Anna Todd - After Kai Mes Pasiklydom 1 2016 LT PDF
Anna Todd - After Kai Mes Pasiklydom 1 2016 LT PDF
Redaktorė
Asta Bučienė
Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė
Dailininkas
Zigmantas Butautis
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
TESĄ
TESĄ
- Tėti?
Nepaisant į mane žvelgiančių pažįstamų rudų akių, šis vyras
negali būti mano tėvas.
- Tese? - jo balsas sodresnis, nei pamenu.
Hardino žvilgsnis blyksteli į mane ir atgal į tėvą.
Mano tėvas. Čia, šiame vargingame rajone, purvinais drabu
žiais.
- Tese? Čia tikrai tu? - klausia jis.
Stoviu sustingusi. Nežinau, ką pasakyti šitam girtuokliui mano
tėvo veidu.
Mėgindamas sugrąžinti mane į tikrovę, Hardinas padeda ranką
man ant peties.
- Tesą...
Žengteliu link nepažįstamojo, o jis nusišypso. Ruda jo barzda
pražilusi, o šypsena nebe tokia balta ir skaisti, kokią prisimenu...
Kaip jis šitaip žemai nusirito? Visos viltys, kad tėvas pakeitė gy
venimo būdą taip, kaip Kenas, išgaravo, o suvokusi, kad šis vyras iš
tiesų yra mano tėvas, pajuntu aštrų skausmą.
- Čia aš, - taria kažkas, ir tik po akimirkos suvokiu, kad žo
džiai atskriejo iš mano pačios lūpų.
Jis žengia artyn ir apsiveja mane rankomis.
- Negaliu patikėti! Čia tu! Mėginau...
Atplėšdamas jį nuo manęs, Hardinas nutraukia jo žodžius.
Žengteliu atatupsta nežinodama, kaip elgtis.
Nepažįstamasis - mano tėvas - pažvelgia į Hardiną, tada į
mane apstulbusiomis akimis. Tačiau netrukus nurimsta ir, laimei,
lieka stovėti atokiau.
- Ištisus mėnesius tavęs ieškojau, - taria jis ir delnu persi
braukia kaktą, palikdamas purviną ruožą.
Hardinas užstoja mane nugara, pasiruošęs pulti.
- Aš niekur nesislapsčiau, - tyliai lemenu žvelgdama jam per
petį. Jaučiuosi dėkinga už apsaugą, o netrukus į galvą šauna mintis,
kad jis veikiausiai visiškai sutrikęs.
Tėvas atsigręžia į Hardiną ir nužvelgia nuo galvos iki kojų.
- Oho. Nojus gerokai pasikeitė.
- Ne, čia Hardinas, - pataisau jį.
Krypuodamas tėvas žengia arčiau manęs, o Hardinas, vos jam
pajudėjus, įsitempia. Per tokį atstumą jį net užuodžiu.
Juos tėvas supainiojo arba dėl išgerto alkoholio, kurio tvaikas
sklinda nuo jo, arba dėl ilgus metus trukusio piktnaudžiavimo.
Hardinas ir Nojus yra visiškos priešingybės, kurių neįmanoma
sulyginti. Tėvas užmeta ranką man ant pečių, ir Hardinas reikš
mingai pasižiūri į mane, tačiau aš papurtau galvą, be žodžių pra
šydama nurimti.
- Kas jis toks?
Tėvas ranką ant mano pečių laiko pernelyg ilgai, o Hardinas
stovi taip, tarsi ketintų tuojau sprogti. Netrunku suprasti, kad tik
riausiai ne iš pykčio. Jis, regis, nenumano, ką sakyti ar daryti.
Aš jaučiuosi tokia pat sumišusi.
- Jis - mano... Hardinas yra...
- Vaikinas. Aš esu jos vaikinas, - Hardinas pabaigia mano
mintį.
Pagaliau įsižiūrėjęs ir supratęs, kaip atrodo Hardinas, vyriškis
išpučia rudas akis.
- Malonu susipažinti, Hardinai. Mano vardas Ričardas, - taria
jis ir ištiesia Hardinui purviną ranką.
- E... Taip, ir man malonu.
Hardinas akivaizdžiai... Sutrikęs.
- Ką judu veikiate šitame rajone?
Pasinaudojusi proga atsitraukiu nuo tėvo ir prisiartinu prie
Hardino, kuris galiausiai susivokia ir prisitraukia mane artyn.
- Hardinas pasidarė naują tatuiruotę, - atsakau šaltai. Vis dar
nesugebu suvokti, kas čia dedasi.
- A... Šaunu. Aš ir pats esu užsukęs į tą saloną.
Mintis užlieja prisiminimai apie kasryt prieš darbą kavą ge
riantį tėvą. Anuomet, kai jį pažinojau, jis atrodė ir kalbėjo visiškai
kitaip, o apie tatuiruotes nė nebūtų užsiminęs. Anuomet, kai buvau
maža mergaitė.
- Taip, tuo užsiima mano bičiulis Tomas.
Jis pasiraitoja nertinio rankovę ir atidengia kaukolę prime
nantį piešinį.
Iš pradžių pamanau, kad ji jam visiškai netinka, tačiau įsižiū
rėjusi atidžiau persigalvoju.
- A... - tepajėgiu išspausti.
Klaikiai nepatogi situacija. Šis vyras yra mano tėvas, palikęs
mudvi su mama. Ir štai jis stovi priešais mane... Girtas. Nežinau
nė ką manyti.
Iš dalies džiaugiuosi, nors šiuo metu nenoriu to pripažinti. Nuo
to karto, kai mama užsiminė jį grįžus į miestą, slapta vyliausi vieną
dieną jį susitikti. Žinau, kad tai kvaila, tačiau kažkuria prasme jis
atrodo geriau nei anksčiau. Įkaušęs ir veikiausiai benamis, tačiau
ilgėjausi jo labiau, nei leidau sau manyti, ir galbūt pastaruoju metu
jo reikalai nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Kokią teisę turiu smerkti
šį vyrą, jei nieko apie jį nežinau?
Pažvelgiu į jį, į gatvę aplink mus - kaip keista, kad viskas juda
įprastai. Galėjau prisiekti, kad, tėvui atsvirduliavus prie mūsų,
laikas buvo sustojęs.
- Kur tu gyveni? - paklausiu.
Hardinas nenuleidžia budraus žvilgsnio nuo mano tėvo, tarsi
šis būtų pavojingas plėšrūnas.
- Kaip tik ieškau naujo būsto, - nusišluosto kaktą rankove.
-A .
- Kurį laiką dirbau „Raymark“, bet neseniai mane atleido, -
pasakoja jis.
Lyg ir pamenu kažkada girdėjusi „Raymark“ pavadinimą. Tai
kažkokia gamykla. Ar jis joje dirbo visą šį laiką?
- Kuo tu užsiimi? Prabėgo kiek? Penkeri metai?
- Tiksliau, devyneri, - pataisau jį, o Hardinas greta manęs įsi
tempia.
- Devyneri metai? Atleisk, Tese, - kalba jis, sunkiai versdamas
liežuvį.
Krūtinę užgula girdint jį vadinant mane Tese - taip jis mane
vadino, kai dar buvome laimingi. Kai užsikeldavo mane ant pečių
ir bėgiodavo po nedidelį mūsų kiemą. Prieš tai, kai jis mus paliko.
Nė nežinau, ką galvoti. Noriu verkti, nes šitaip ilgai jo nemačiau,
noriu juoktis iš ironijos, kad čia jį sutikau, ir iškeikti už tai, kad
išėjo. Matydama jį tokį, jaučiuosi sutrikusi. Prisimenu jį išgėrusį,
tačiau anuomet įkaušęs jis buvo piktas, nesišypsojo, kaip dabar,
nerodė savo tatuiruočių ir nesiglėbesčiavo su mano vaikinu. Galbūt
metams bėgant virto malonesniu žmogumi...
- Manau, mums metas eiti, - pareiškia Hardinas, nenuleis
damas akių nuo mano tėvo.
- Aš tikrai atsiprašau. Ne vien aš dėl to kaltas. Tavo motina...
Žinai, kokia ji, - ginasi jis, mosuodamas rankomis. - Prašau,
Teresa, suteik man galimybę, - meldžia vyriškis.
- Tesą... - perspėjančiu tonu taria Hardinas.
- Luktelėk minutėlę, - sakau tėvui ir pastvėrusi Hardiną už
rankos nusitempiu šalin.
- Ką, po velnių, čia išdarinėji? Juk neketini iš tikrųjų... -
pradeda jis.
- Hardinai, jis yra mano tėvas.
- Jis - prakeiktas benamis girtuoklis, - spjauna piktai.
Nuo teisingų, tačiau žiaurių Hardino žodžių man ima kauptis
ašaros.
- Nemačiau jo devynerius metus.
- Būtent, nes jis tave paliko. Tesą, tu tik švaistai savo laiką, -
taria jis ir žvilgteli f tėvą man už nugaros.
- Man vis vien. Noriu išklausyti, ką jis pasakys.
- Na, galbūt. Tik nemėgink jo kviesti į mūsų namus, - purto
jis galvą.
- Pakviesiu, jei panorėsiu. Jei jis norės mane aplankyti, taip
pat neprieštarausiu, - atkertu. Žvilgteliu į tėvą purvinais drabu
žiais, stebeilijantį į asfaltą sau po kojomis. Kada paskutinįkart jis
miegojo lovoje? Kada paskutinįkart turėjo kąsnį burnoje? Mintys
suspaudžia širdį.
- Juk nenori pasakyti, kad vešimės jį namo? - Hardinas per
braukia plaukus pirštais, išduodamas susierzinimą.
- Nekviesiu jo drauge apsigyventi. Tik vienam vakarui. Ga
lėtume pagaminti vakarienę, - pasiūlau. Tėvas pakelia akis ir su
gauna mano žvilgsnį. Nusigręžiu, išvydusi jo šypseną.
- Vakarienę? Tesą, jis yra suknistas alkoholikas, kuris tavęs visą
dešimtmetį akyse nematė. O tu nori gaminti jam vakarienę?
Sugėdinta Hardino išpuolio už apykaklės prisitraukiu jį artyn
ir pašnibždomis tariu:
- Hardinai, jis yra mano tėvas, o aš jau praradau mamą.
- Tai nereiškia, kad privalai bičiuliautis su šituo nevykėliu.
Tesą, geruoju tai nesibaigs. Tu esi pernelyg suknistai gera tiems,
kurie to nenusipelno.
- Man tai svarbu, - pareiškiu jam ir, nespėjusi pabrėžti jo prie
kaištų ironijos, išvystu jo žvilgsnį sušvelnėjant.
Jis atsidūsta ir suirzęs timpteli išsitaršiusias garbanas.
- Po velnių, Tesą, geruoju tai nesibaigs.
- Hardinai, negali žinoti, kuo viskas baigsis, - sušnabždu ir
žvilgteliu į barzdą beglostantį tėvą. Suprantu, kad galbūt Hardinas
teisus, tačiau privalau pamėginti pažinti šį žmogų ar bent jau jį iš
klausyti.
Grįžtu pas tėvą - instinktyvus atsargumas priverčia mano
balsą virptelėti.
- Ar norėtum užsukti vakarienės pas mus?
- Tikrai? - nustemba jis, o veidu perbėga vilties šešėlis.
- Taip.
- Gerai! Žinoma, kad taip! - nusišypso jis, ir trumputę aki
mirką išvystu vyriškį, kurį pamenu, - tėvą iki įninkant į alkoholį.
Pakeliui į automobilį Hardinas netaria nė žodžio. Žinau, kad
pyksta, ir suprantu kodėl. Tačiau taip pat žinau, kad jo tėvas pasi
keitė į gera - dėl Dievo, jis net vadovauja mūsų universitetui. Ar
tikrai esu kvaila, jei tikiuosi, kad mano tėvas taip pat pasikeis?
Kai prisiartiname prie automobilio, tėvas paklausia:
- Oho, čia tavo? Tai - kapris? Aštuntojo dešimtmečio pabaigos
modelis?
- Aha, - tarsteli Hardinas ir sėdasi prie vairo.
Džiaugiuosi, kad po trumpo Hardino atsakymo tėvas nesiima
klausinėti daugiau. Muzika automobilyje suskamba vos girdimai,
todėl kai tik Hardinas užveda variklį, abu ištiesiame rankas link
imtuvo tikėdamiesi, kad garsai užgoš tarp mūsų tvyrančią nepa-
togią tylą.
Visą kelią namo svarstau, ką apie visa tai pagalvotų mama.
Nuo minties net oda pašiurpsta, todėl stengiuosi dėmesį nukreipti
į persikraustymą į Sietlą.
Ne, tai - dar blogiau. Neįsivaizduoju, kaip apie tai pasikalbėti
su Hardinu. Užmerkiu akis ir atsiremiu į langą. Šilta Hardino ranka
suima manąją, šiek tiek apramindama nervus.
- Oho, jūs čia gyvenate? - išsižioja tėvas, kai privažiuojame
mūsų pastatą.
Hardinas žvilgteli į mane taip, tarsi sakytų: „Prasideda“, o aš
atsakau:
- Taip, persikėlėme čia prieš keletą mėnesių.
Lifte Hardinas nenuleidžia nuo manęs sergstinčio žvilgsnio, o
aš jam šypteliu, mėgindama nuraminti. Atrodo, padeda, tačiau įsi
leisti šį nepažįstamąjį į savo namus yra taip keista, kad beveik gai
liuosi jį pakvietusi. Tačiau trauktis per vėlu.
Atrakinęs duris Hardinas užeina vidun ir netaręs nė žodžio
pasuka tiesiai į miegamąjį.
- Netrukus grįšiu, - sakau tėvui ir palieku jį stovėti prieškam
baryje vieną.
- Ar nieko prieš, jei užsuksiu į tualetą? - šūkteli jis man.
- Žinoma, ne. Jis - koridoriaus gale, - atsakau rodydama į
duris nė neatsigręžusi.
Miegamajame randu Hardiną sėdintį ant lovos ir besiaunantį
batus. Jis žvilgsniu paprašo uždaryti duris.
- Žinau, kad pyksti ant manęs, - tyliai tariu eidama artyn.
- Pykstu.
Delnais apglėbiu jo veidą ir nykščiais paglostau skruostus.
- Nepyk.
Mėgaudamasis mano prisilietimu, jis užsimerkia, o aš pajuntu
rankas ant savo liemens.
- Jis tave įskaudins. Aš tik stengiuosi užkirsti tam kelią.
- Kaip jis gali mane įskaudinti? Šitaip ilgai jo nemačiau.
- Lažinuosi, kad kaip tik dabar jis grūdasi mūsų daiktus sau į
suknistas kišenes, - suurzgia Hardinas, o aš nesusilaikau nesuki
kenusi. - Tesą, tai visai nejuokinga.
Atsidustu ir kilstelėjusi jo smakrą pagaunu žvilgsnį.
- Ar galėtum pasistengti pralinksmėti ir nusiteikti pozityviau?
Aš ir be tavo raukymosi ir spaudimo jaučiuosi ganėtinai sumišusi.
- Aš nesiraukau. Tik noriu tave apsaugoti.
- Man nereikia, kad mane saugotum, - jis mano tėtis.
- Jis ne tavo tėtis...
- Labai prašau? - nykščiu perbraukiu jo lūpas, ir jo veidas su
švelnėja.
Darsyk atsidusdamas, jis galiausiai taria:
- Gerai jau, eime su tuo tipu pavakarieniauti. Dievas mato,
jis tikriausiai kurį laiką burnoje neturėjo nieko, ko nerado pra
keiktam šiukšlių konteineryje.
Mano šypsena išblėsta, o lūpa nevalingai suvirpa. Jis pastebi.
- Atsiprašau. Neverk, - atsidūsta.
Hardinas nesiliauja dūsavęs nuo tos akimirkos, kai sutikome
tėvą prie tatuiruočių salono. Jo nerimas - net jei jis, kaip visa kita
jo gyvenime, persmelktas pykčio - tik dar labiau pabrėžia, kokioje
neįtikėtinoje situacijoje atsidūrėme.
- Kalbėjau nuoširdžiai, bet pasistengsiu nebūti niekšas, - sto
damasis taria jis ir pabučiuoja man į lūpų kamputį. Išeidama pro
duris išgirstu jį burbtelint: - Eime pamaitinti elgetos. - Jo žodžiai
man nuotaikos nepataiso.
Besidairantis aplink, knygas lentynoje apžiūrinėjantis vyriškis
svetainėje atrodo nesavas.
- Pagaminsiu vakarienę. Ar norėtum pasižiūrėti televizorių? -
pasiūlau.
- Ar galiu tau padėti? - pasiteirauja jis.
- Na, gerai, - šypteliu, ir jis nuseka mane į virtuvę. Laikyda
masis atstumo, Hardinas, kaip ir tikėjausi, lieka svetainėje.
- Negaliu patikėti, kad tu jau suaugusi ir gyveni savaran
kiškai, - kalba tėvas.
Stengdamasi surikiuoti padrikas mintis, iš šaldytuvo ištraukiu
pomidorą.
- Studijuoju Centriniame Vašingtono universitete. Hardinas
taip pat, - atsakau dėl akivaizdžių priežasčių nepaminėdama gre
siančio Hardino pašalinimo.
- Tikrai? CVU? Oho.
Jis prisėda už stalo, o aš pastebiu, kad jo rankos jau nebe pur
vinos. Kakta taip pat švari, o marškinių petys drėgnas - tikriausiai
mėgino išplauti dėmę. Jis taip pat jaudinasi. Dėl to jaučiuosi šiek
tiek ramiau.
Vos neprasitariu jam apie Sietlą ir daug žadantį naują posūkį
savo gyvenime, tačiau Hardinas apie tai dar nežino. Netikėtai apsi
reiškęs tėvas tapo dar vienu nuokrypiu nuo mano planų. Nežinau,
su kiek sunkumų teks susidoroti, kol galiausiai viskas subyrės į ši
pulius tiesiai man po kojomis.
- Gailiuosi, kad neturėjau galimybės stebėti tavęs bręstančios.
Visuomet tikėjau, kad daug pasieksi.
- Tačiau tavęs šalia nebuvo, - nukertu trumpai. Po šių žodžių
viduje sudiegia kaltė, tačiau atsiimti jų neketinu.
- Žinau, bet dabar aš čia ir viliuosi, kad man pavyks atsilyginti
už sukeltą skausmą.
Paprasti jo žodžiai iš tiesų yra žiauroki - teikiantys vilties, kad
galbūt jis nėra toks jau blogas žmogus ir kad jam tereikia pagalbos
liautis gerus.
- Ar tu... Ar tu vis dar išgeri?
- Taip, - prisipažįsta jis nunėręs žvilgsnį. - Nebe tiek daug.
Žinau, kad iš mano išvaizdos to nepasakytum, tačiau pastarieji keli
mėnesiai buvo nelengvi ir tiek.
Virtuvės tarpduryje pasirodo Hardinas, ir aš žinau, kad jis
iš paskutiniųjų stengiasi laikyti liežuvį už dantų. Tikiuosi, jam
pavyks.
- Keletą kartų mačiausi su tavo mama.
- Tikrai?
- Taip. Ji nesutiko man pasakyti, kur tu gyveni. Ji atrodo
puikiai, - kalba jis.
Siaubingai keista girdėti jį kalbantį apie mamą. Mintyse išgirstu
jos balsą, sakantį, kad jis mus apleido. Kad dėl jo kaltės šiandien ji
yra tokia, kokia yra.
- Kas nutiko... Tarp judviejų? - laukdama jo atsakymo sudedu
vištienos krūtinėlę į keptuvę, ir riebalai ima spragsėti. Po tokio
tiesaus ir netikėto klausimo nenoriu atsigręžti ir pažvelgti jam į
akis, tačiau nesusilaikiau nepasiteiravusi.
- Mes paprasčiausiai buvome nesuderinami. Ji visada troško
daugiau, nei galėjau jai duoti, o tu žinai, kokia ji gali būti.
Tai aš žinau puikiai, bet man vis tiek nepatinka, kaip ramiai ir
abejingai jis apie ją kalba.
Privertusi save liautis kaltinus motiną ir grįžti prie tėvo, staigiai
atsigręžiu ir paklausiu:
- Kodėl nekart nepaskambinai?
- Aš skam binau. Aš dažnai skambindavau. Kiekvieno gim
tadienio proga siunčiau tau dovanų. Ji tau apie tai nieko nesakė,
tiesa?
-N e .
- Ką gi, tai tiesa. Visą šį laiką siaubingai tavęs ilgėjausi. Vis dar
negaliu patikėti, kad stovi čia, priešais mane.
Jo akys skaisčios, o balsas virpa. Jis atsistoja ir prieina artyn.
Nežinau, kaip reaguoti. Nebepažįstu šito žmogaus, jei apskritai
kada nors pažinojau.
Sukurdamas užtvarą tarp mudviejų, Hardinas įžengia į virtuvę,
o mane dar kartą nudžiugina jo įsiterpimas. Nežinau, ką apie visa
tai manyti. Privalau išlaikyti fizinį atstumą tarp savęs ir šio vyro.
- Žinau, kad negali man atleisti, - jis kone rauda. Man pa
sidaro negera.
- Netiesa. Paprasčiausiai reikia laiko, kad įsileisčiau tave atgal į
savo gyvenimą. Aš tavęs nė nepažįstu, - tariu jam, o tėvas linkteli.
- Suprantu, suprantu, - jis grįžta prie stalo, leisdamas pabaigti
man ruošti vakarienę.
Antras skyrius J
HARDINAS
TESĄ
TESĄ
HARDINAS
Vos žengus į lauką, šėlstantis vėjas atnešė balsą, kurio šią akimir
ką išgirsti nesitikėjau. Man ką tik teko išklausyti daugybę žmonių,
kalbėjusių apie mane blogus dalykus, ir sėdėti prikandus liežuvį.
Po viso to tetroškau išgirsti savo mažutės, savo angelo balsą.
Jį aš išgirdau. Išgirdau ir jo. Pasukęs už kampo, išvystu jį. Štai
jie. Tesą su Zedu.
Galvoje akimirksniu ėmė suktis mintys: Kokių velnių jis čia at
sibeldė? Kodėl, po galais, Tesą kalbasi su ju o lauke? Kurios mano su
knisto paliepim o laikytis nuo jo atokiau dalies ji nesuprato?
Kai tas niekšas pakėlė prieš ją balsą, patraukiau link jų. Niekas
neturi teisės ant jos rėkti. Bet jam paminėjus Sietlą... Sustojau it
įbestas. Tesą kraustosi į Sietlą?
Ir Zedas apie tai žinojo, o aš ne?
Negaliu patikėti tuo, kas čia vyksta. Ji niekada neišvažiuotų
man nepasakiusi...
Paklaikusiu žvilgsniu ir mėšlina grimasa Zedas tyčiojasi iš
manęs, kol mėginu surikiuoti padrikas mintis. Tesą atsigręžia į
mane labai lėtai. Nuostabos kupinos melsvai pilkos jos akys iš
pūstos, o vyzdžiai išsiplėtę.
- Hardinai... - matau, kad ji mėgina kažką pasakyti, tačiau jos
balsą nuneša vėjas.
Galvoje tuščia, todėl lėtai žioptelėjęs galiausiai išlemenu:
- Tai toks buvo tavo planas?
Ji nubraukia plaukus sau nuo veido, papučia lūpas ir delnais
ima trinti ant krūtinės sukryžiuotas rankas.
- Ne! Hardinai, viskas yra visiškai kitaip. Aš...
- Abu esate ne kas kita, kaip suknisti intrigantai. Tu... - Pirštu
bedu į tą šunsnukį. - Tu man už nugaros nesiliauji regzti intrigų ir
mėginti nuvilioti mano merginą. Kad ir ką daryčiau, kad ir kiek kartų
išmalčiau tau marmūzę, tu vis paršliauži atgal, lyg koks tarakonas.
- Ji...
Mano nuostabai, jis išdrįsta prabilti.
- O tu... - atsigręžiu į šviesiaplaukę merginą, kuri visą mano
gyvenimą laiko pamynusi po smailu savo bato kulnu. - Tu vedžioji
mane už nosies apsimetinėdama, kad tau rūpiu, nors visą šį laiką
planavai mane mesti! Žinai, kad nevažiuosiu su tavim į Sietlą, taigi
ketinai pasprukti nieko nesakius!
Jos akyse sužvilga ašaros. Ji mėgina aiškintis:
- Todėl tau dar nepasakiau, Hardinai, nes...
- Užsičiaupk, - nutraukiu, o ji delnu prisidengia krūtinę, tarsi
mano žodžiai keltų jai skausmą.
Galbūt taip ir yra. Galbūt noriu ją įskaudinti, kad ji suprastų,
kaip aš jaučiuosi.
Kaip ji galėjo šitaip mane pažeminti, ir dar Zedo akivaizdoje?
- Kokio velnio jis čia atsigrūdo? - klausiu jos.
Kai ji žvilgteli į jį, piktdžiugiška grimasa kaipmat dingsta nuo
jo veido. Ji vėl atsisuka į mane.
- Paprašiau jo čia su manim susitikti.
Apsimestinai nustebęs susvirduliuoju. O gal iš tiesų nustebau -
aiškiai nesuprantu taip staiga sukilusių jausmų audros.
- Ką gi, ką gi! Akivaizdu, kad judu sieja kažkas ypatingo.
- Tenorėjau pasikalbėti su juo apie kaltinimus. Hardinai, sten
giuosi tau padėti. Prašau, paklausyk manęs. - Ji žengia artyn, dar
kartą nubraukdama plaukus sau nuo veido.
Papurtau galvą.
- Skiedalai! Girdėjau visą jūsų pokalbį. Jeigu tau tikrai jo ne
reikia, pasakyk tai dabar, mano akivaizdoje.
Ašarotomis akimis ji meldžia neversti pažeminti jo mano aki
vaizdoje, tačiau manęs jos triukas neveikia.
- Tuoj pat arba tarp mūsų viskas baigta, - žodžiai nudegina
liežuvį, tarsi rūgštis.
- Zedai, man tavęs nereikia, - taria ji, nenuleisdama nuo
manęs akių. Žodžius išberia paskubomis, išsigandusi, ir akivaizdu,
kad jai skaudu.
- Nė kiek? - klausiu mėgdžiodamas ankstesnę Zedo grimasą.
- Nė kiek, - susiraukia ji, o Zedas perbraukia plaukus delnu.
- Daugiau niekada nenori jo matyti, - paliepiu. - Pasakyk jam
tai į akis.
- Hardinai, užtenka, - įsiterpia Zedas. - Palik ją ramybėje.
Viską supratau. Tesą, neprivalai žaisti liguisto jo žaidimo. Man
viskas aišku, - taria.
Atrodo apgailėtinas, lyg nuskriaustas mažvaikis.
- Tesą... - pradedu sakyti, tačiau kai ji pažvelgia į mane, vos ne
parklumpu ant kelių. Jos akyse - vien tik pasibjaurėjimas manimi.
Ji žengia artyn.
- Ne, Hardinai, aš to nedarysiu. Ne todėl, kad norėčiau iškeisti
tave į jį, nes tai netiesa. Aš myliu tave - tik tave, - bet tu šitaip el
giesi tik tam, kad įrodytum savo. Tai bjauru, tai žiauru, ir aš ne
ketinu tau padėti, - ji prikanda lūpą, stengdamasi nepravirkti.
Ką tokio asyp o velnių, darau?
- Važiuoju namo, - meta ji man piktai. - Ten mane rasi, kai
norėsi pasikalbėti apie Sietlą.
Tada nusigręžia eiti.
- Neturi kaip grįžti namo! - šūkteliu jai įkandin.
- Aš ją parvešiu, - pasisiūlo Zedas, tiesdamas ranką.
Kažkas manyje nutrūksta.
- Jei dėl tavęs nebūčiau įklimpęs iki ausų, dabar tave p ri
baigčiau. Ne vieną kitą kaulelį perlaužčiau. Perskelčiau tavo galvą į
betoną ir stebėčiau, kaip nukraujuoji...
- Gana! - surinka atsigręždama Tesą, užsidengusi ausis delnais.
- Tesą, jei tu... - švelniai pradeda Zedas.
- Zedai, aš tikrai vertinu viską, ką dėl manęs padarei, bet pri
valai liautis, - ji stengiasi kalbėti tvirtai, tačiau nepavyksta.
Atsidusęs jis galiausiai apsisuka ant vieno kulno ir dingsta.
Pasuku link automobilio, bet, žinoma, vos prie jo prisiartinu,
lyg iš niekur išdygsta tėvas su Lendonu. Už nugaros kaukši Tesos
bateliai.
- Mes važiuojam namo, - pranešu, kol niekas nespėjo nieko
pasakyti.
- Vėliau tau paskambinsiu, - taria ji Lendonui.
- Ar trečiadienio planai nepasikeitė? - teiraujasi jis.
- Ne, žinoma, ne, - nusišypso ji dirbtine šypsena.
Lendonas dėbteli į mane, akivaizdžiai pastebėjęs įtampą tarp
mūsų. Ar ir jis žino apie jos planus? Tikriausiai. Lažinuosi, kad jis
ja i talkina.
Sėdu į automobilį, nesistengdamas nuslėpti susierzinimo.
- Paskambinsiu tau, - pakartoja ji Lendonui, tada pamoja
mano tėvui ir sėdasi į automobilį. Ji užsisega saugos diržą, o aš ne
delsdamas išjungiu muziką.
- Pirmyn, - taria ji šaltai.
~ Ką?
- Pirmyn, varyk ant manęs. Žinau, kad nori.
Jos prielaida mane pribloškia ir atima žadą. Taip, ruošiausi ją
aprėkti, tačiau tai, kad ji to iš manęs tikėjosi, išmuša iš vėžių.
Bet, žinoma, ji to tikisi - taip nutinka visuomet. Toks jau aš
esu...
- Na? - ragina ji pro suspaustas lūpas.
- Neketinu ant tavęs varyti.
Ji akimirką dėbteli į mane ir nusuka akis kažkur už lango.
- Nežinau, ką daugiau daryti, kaip tik tave iškeikti... Čia ir
bėda, - nugalėtas atsidustu ir atremiu kaktą į vairą.
- Hardinai, aš neplanavau šito tau už nugaros. Nenorėjau, kad
taip pasirodytų.
- Tačiau kaip tik taip ir atrodo.
- Niekada taip su tavim nepasielgčiau. Aš myliu tave. Viską su
prasi, kai tau paaiškinsiu.
Pykčio bangai užliejus, nė neišgirstu jos žodžių.
- Mano supratimu, tu ketini išsikraustyti. Net nežinau kada,
nors mes kartu gyvenam , Tesą. Dalijamės vieną suknistą lovą, o tu
ketini taip imti ir mane palikti? Niekada neapleido jausmas, kad
taip padarysi.
Išgirstu spragtelint jos saugos diržą, o jau kitą akimirką ji įsi
remta į mano pečius. Staiga atsiduria man ant kelių, nuogomis
šlaunimis apžergusi mano kojas, šaltais delnais apsivijusi kaklą,
ašarų nuskalautą veidą įkniaubusi man į krūtinę.
- Nulipk nuo manęs, - sakau, mėgindamas ją nuo savęs at
plėšti.
- Kodėl tau amžinai atrodo, kad tave paliksiu? - Ji suspaudžia
mane dar tvirčiau.
- Nes taip ir bus.
- Į Sietlą važiuoju ne todėl, kad noriu nuo tavęs pabėgti, o dėl
savęs ir pasitaikiusios karjeros galimybės. Nuo seniai planavau ga
liausiai ten persikelti, o dabar tam pasitaikė proga. Paprašiau pono
Venso, kai mudu aiškinomės, kaip mums toliau gyventi. Daugybę
kartų ketinau tau pasakyti, bet tu mane arba nutraukdavai, arba
nenorėjai kalbėtis apie rimtus dalykus.
Aš tegaliu galvoti apie tai, kaip ji susikrauna lagaminus ir pa
lieka man tik niekingą raštelį ant stalo.
- Nedrįsk manęs kaltinti, - norėjau, kad mano balsas nu
skambėtų įtikinamiau, bet nepavyko.
- Dėl nieko tavęs nekaltinu, bet nesitikėjau, kad nepalaikysi,
nors puikiai žinai, kaip man tai svarbu.
- Tai ką žadi daryti? Jei išvažiuosi, nebegalėsim būti kartu. Aš
myliu tave, Tesą, bet į Sietlą nevažiuosiu.
- Kodėl? Net nežinai, ar tau ten patiktų, ar ne. Galėtume bent
jau pamėginti, o jei tau iš tikrųjų nepatiktų, tuomet galėtume va
žiuoti į Angliją... Galbūt, - kalba ji šniurkščiodama.
- Ir tu nežinai, ar Sietle tau patiks, - pažvelgiu į ją tuščiu
žvilgsniu. - Atleisk, bet tau teks rinktis: Sietlas arba aš.
Akimirką ji žvelgia į mane ir netarusi nė žodžio grįžta į savo
sėdynę.
- Iškart apsispręsti neprivalai, bet laikas bėga, - užvedu variklį
ir suku iš aikštelės.
- Negaliu patikėti, kad verti mane rinktis, - meta ji neatsi
gręždama.
- Puikiai žinojai mano nuomonę apie Sietlą. Tau pasisekė, kad
likau ramus, pamatęs ten tave su tuo niekšu.
- Man p asisekė? - pašiepia ji.
- Šiandiena - ir taip jau tikra mėšlo krūva - nebesipykime. At
sakymo lauksiu iki penktadienio. Nebent, žinoma, planuoji išva
žiuoti anksčiau, - vien nuo minties mane nukrečia šiurpas.
Žinau, kad ji pasirinks mane - privalo. Išvažiuosime į Angliją
ir pabėgsime nuo visų šitų nesąmonių. Džiaugiuosi, kad ji neuž
siminė apie praleistas paskaitas - nenoriu ir dėl to susipjauti.
- Tu savanaudis, - apkaltina ji.
Neprieštarauju, nes ji tikrai teisi. Tačiau atsakau:
- Na, kai kas savanaudiškumu pavadintų ir tai, kai planuoji
ką nors palikti ir nieko jam nesakai. Kur gyvensi? Ar jau susiradai
butą?
- Ne, ruošiausi tuo užsiimti rytoj. Trečiadienį mes išvažiuojam
su tavo šeima. - Man prireikia akimirkos susivokti, apie ką ji kalba.
- Mes?
- Sakei, ir tu važiuosi...
- Tesą, man vis dar galva sukasi nuo tavo Sietlo nesąmonių, -
žinau, kad elgiuosi niekšiškai, bet tai nesąžininga. - Ir nepa
mirškime, kad skambinai Zedui, - dar pridedu.
Visą kelią Tesą neprataria nė žodžio. Keletą kartų į ją žvilgteliu,
kad įsitikinčiau, ar ji nemiega.
- Ar dabar su manim nesikalbėsi? - galiausiai paklausiu, pri
važiavęs mūsų... mano butų kompleksą.
- Nežinau, ką tau pasakyti, - atsako ji silpnu, nugalėtu balsu.
Pastatau automobilį ir tik tada susiprantu. Velnias.
- Tavo tėvas vis dar čia, tiesa?
- Nežinau, kur daugiau jis galėtų būti... - atsako ji, nepa
žvelgdama mano pusėn.
Mums išlipus iš automobilio, pasiūlau:
- Kai grįšim namo, paklausiu jo, kur jį nuvežti.
- Nesivargink, pati tai padarysiu, - burbteli ji.
Nors mano mergina eina šalia, atrodo, lyg ji būtų už tūkstančio
mylių.
Šeštas skyrius
TESĄ
HARDINAS
Tesos tėvas nubudęs sėdi ant sofos ir sukryžiavęs rankas ant krūti
nės žiūri pro langą.
- Ar tamstą reikia kur nors pavežti? - paklausiu. Nesižaviu
mintim jį kur nors vežti, bet neketinu palikti čia jo vieno su ja.
Jis staigiai atsigręžia, lyg būčiau jį išgąsdinęs.
- Taip, jei tu ne prieš? - paklausia jis.
- Ne prieš, - atsakau.
- Gerai, tik atsisveikinsiu su Tese. - Jo akys nukrypsta link
miegamojo.
- Gerai, lauksiu automobilyje.
Išeinu pro duris neapsisprendęs, kur dėtis, nuvežus tą seną
kvailį kur jam reikia, bet esu tikras, kad nė vienam iš mudviejų
nebus geriau, jei liksiu namie. Žiauriai ant savęs pykstu. Žinau, ne
ji viena kalta, bet niršdamas esu pratęs užsipulti žmones, o kai ji
šalia, tampa lengvu taikiniu. Dėl to esu paskutinis niekšas, žinau.
Susmeigęs akis į pagrindinį pastato įėjimą, laukiu Ričardo. Jei jis
greit nenusileis, galės pėdint pėsčiomis. Deja, nuo šitos minties at
sidustu, nes mažiausiai noriu palikti jį čia su Tesą.
Galiausiai „Metų tėvas“ pasirodo tarpduryje ir patempia marš
kinių rankoves žemyn. Buvau tikras, kad jis išsinešdins su mano
drabužiais, kuriuos jam vakar davė Tesą, bet jis vilki savuosius, tik
dabar jie švarūs. Prakeiktoji Tesą, ji per gera.
Jam pravėrus duris, pagarsinu muziką tikėdamasis, kad ji su
laikys jį nuo mėginimų užmegzti pokalbį.
Jokios naudos.
- Ji prašė perduoti, kad būtum atsargus, - taria vos įsėdęs ir
užsisega diržą taip, lyg rodytų man, kaip tai daroma. Tarsi būtų
koks stiuardas. Linkteliu jam ir išsuku į gatvę.
- Kaip sekėsi posėdyje? - klausia jis.
- Ką? - Kilsteliu antakį.
- Man tik įdomu. - Jis pirštais barbena sau į koją. - Džiau
giuosi, kad ji tave lydėjo.
- Gerai.
- Ji man labai primena savo motiną.
- Nesąmonė. - Duriu žvilgsnį į jį. - Ji nė per nago juodymą ne
primena tos moters.
Jis prašosi išmetamas iš autom obilio greitkelio viduryje.
- Žinoma, tik gerosiomis savybėmis. - Nusijuokia jis. - Ji ne
paprastai užsispyrusi, visai kaip Kerol. Tęsė žino, ko nori, tačiau
yra gerokai švelnesnė ir mielesnė.
Ir vėl tos Tesės nesąmonės.
- Girdėjau jūsų barnį. Jis mane pažadino.
- Atsiprašau, kad pažadinom tave vidurdienį iš miego ant
mūsų sofos. - Imu vartyti akis.
Kažkodėl ir tai jį prajuokina.
- Ei, aš suprantu, žmogau. Tu širsti ant viso pasaulio. Ir aš toks
buvau. Po velnių, vis dar esu. Bet kai randi žmogų, kuris yra pasi
ryžęs taikstytis su tavo nesąmonėm, nebeprivalai visada pykti.
Ką gi, senuk, ką siūlai daryti, kai ne kas kitas, o tavo dukra
mane šitaip siutina?
- Klausyk, pripažįstu, kad nesi toks šiukšlė, kokiu tave laikiau,
bet tavo patarimo neprašiau, todėl neaušink burnos.
- Nesistengiu tau patarti. Kalbu iš savo patirties. Būtų gaila, jei
judviejų keliai išsiskirtų.
Niekas neketina skirtis, šunsnuki tu. Aš tik noriu, kad ji su
prastų. Noriu būti su ja ir būsiu - tik ji privalo nusileisti ir išva
žiuoti su manim. Kad ir kokie buvo jos motyvai, negaliu patikėt,
jog į visa tai ji vėl įpainiojo Zedą.
Išjungiu suknistą radiją.
- Tu nepažįsti nei manęs, nei jos. Kas tau darbo?
- Nes žinau, kad jai tavęs reikia.
- Nejaugi? - atsakau sarkastiškai. Ačiū Dievui, baigiam pri
važiuoti jo miesto dalį, taigi šis nepakenčiamas pokalbis netrukus
baigsis.
- Tai tiesa.
Staiga suvokiu - ir niekada niekam šito neprisipažinsiu, - kad
man malonu girdėti kažką sakant, kad jai manęs reikia. Net jei tai
valkata alkoholikas jos tėvas.
- Ar žadi ją dar aplankyti? - paklausiu ir paskubomis pridedu: -
Ir kur aš tave vežu?
- Gali paleisti mane prie tatuiruočių salono, kur vakar susi
tikom. Iš ten kelią rasiu pats. Ir taip, ketinu ją vėl aplankyti. Pri
valau jai už daug ką atsilyginti.
- Kur jau ne, - pritariu.
Aikštelė šalia tatuiruočių salono tuščia - logiška, mat dar nėra
nė pirmos popiet.
- Ar galėtum pavežti mane iki šitos gatvės galo? - paklausia jis.
Linkteliu ir pravažiuoju saloną. Gatvės gale išvystu tik barą ir
apgriuvusią skalbyklą.
- Ačiū, kad pavežei.
- Aha.
- Gal nori užeiti su manim? - pakviečia Ričardas, pamodamas
į nedidelį barą.
Šią akimirką gerti su benamiu Tesos tėvu neatrodo pati protin
giausia mintis.
Deja, išmintingais sprendimais negarsėju.
- Kodėl ne, po velnių, - burbteliu ir užgesinęs variklį nuseku jį
vidun. Kur kitur važiuoti suplanavęs nebuvau.
Bare tamsu, trenkia viskiu ir pelėsiais. Sekdamas jį prie ne
didelio prekystalio, pasičiumpu kėdę ir palieku vieną tuščią vietą
tarp mudviejų. Už baro mus pasitinka vidutinio amžiaus moteris
su, viliuosi, savo paauglės dukters drabužius. Netarusi nė žodžio, ji
pastumia Ričardui nedidelį stiklą viskio su ledu.
- O tau? - klausia manęs gergždžiančiu, gilesniu už mano
balsu.
- To paties.
Ausyse aiškiai suskamba Tesos balsas, perspėjantis šito ne
daryti. Stumiu jį lauk - stumiu ją iš savo minčių.
Pakeliu stiklą, susidaužiame ir gurkštelime.
- Iš kur trauki pinigų gerti, jei niekur nedirbi? - klausiu.
- Kas antrą dieną valau ir tvarkau barą, todėl jie leidžia man
gerti nemokamai.
Jo balse išgirstu akivaizdžią gėdą.
- Tuomet kodėl nemeti gerti ir neprašai už darbą sumokėti?
- Nežinau. Tiek kartų mėginau.
Jis stebeilija į savo stiklą primerktomis akimis - akimirką jos
man primena manąsias. Jomis nuslenka mano paties šešėlis. - Vi
liuosi, kad dabar, kai galėsiu dažniau lankyti dukrą, bus lengviau.
Linkteliu nesistengdamas mesti jam dar vienos užgaulios pas
tabos ir pirštais apsiveju vėsų stiklą. Užvertęs galvą jį ištuštinu, mė
gaudamasis pažįstamu škotiško viskio deginimu burnoje. Kai pa
stūmiu stiklą skersai barą, moteris už jo sugauna mano žvilgsnį ir
įpila antrą.
Aštuntas skyrius
TESĄ
HARDINAS
Išmaukęs dar tris taures vos pasėdžiu ant kėdės. Ričardas, kurio
profesija yra gėrimas, atrodo, taip pat susidūrė su panašiais sunku
mais, mat dabar palinkęs gerokai per arti.
- Taigi kai kitą dieną mane paleidžia, pėsčiom reikia nupėdint
tris kilometrus! Aišku, pradeda lyti...
Jis toliau tęsia pasakojimą apie paskutinį kartą už grotų. Aš
geriu apsimesdamas, kad jis kalbasi su kažkuo kitu.
- Jeigu nori, kad saugočiau tavo paslaptį, privalai bent jau man
paaiškint, kodėl Tesei sakei, kad tave išmetė, - galiausiai sako jis.
Nuojauta man kuždėjo, kad jis vėl apie tai užsimins, kai būsiu
visiškai girtas.
- Man taip lengviau, - prisipažįstu.
- Kaip tai?
- Nes noriu, kad ji važiuotų su manim į Angliją, o jai ta mintis
ne prie širdies.
- Nesuprantu, - pirštais jis suspaudžia nosį.
- Tavo dukra ruošiasi mane palikti, o aš negaliu jai to leist.
- Taigi pripaistai jai, esą tave išmetė iš universiteto, kad ji su
tiktų kraustytis į Angliją?
- Daugmaž.
Jis nuleidžia akis į savo gėrimą, tada vėl pažvelgia į mane.
- Tai labai kvaila.
- Žinau.
Kai garsiai tai pasakau, skamba tikrai idiotiškai, bet liguistose
mano mintyse tai atrodo protinga.
- Ir apskritai, kas tu toks, kad man patarinėtum? - galiausiai
rėžiu jam.
- Niekas. Bet jei taip elgsies ir toliau, galų gale atsidursi mano
vietoje.
Noriu drėbti jam, kad atsiknistų ir žiūrėtų savų prakeiktų
reikalų, bet pasižiūrėjęs į jį vėl pastebiu tą panašumą, kurį įžvelgiau
vos prisėdęs su juo už baro. Velnias.
- Nesakyk jai, - paprašau.
- Nesakysiu, - burbteli jis ir atsigręžia į Betsę. - Dar po vieną.
Ji jam nusišypso ir pradeda pilti mums gėrimus. Nežinau, ar
dar vienas nuslys gerkle.
- Man užteks. Akyse ir taip dvejinasi, - sakau jam.
- Man daugiau liks, - gūžteli jis.
„Aš ne vaikinas, o paskutinis nevykėlis4, - galvoju sau svarsty
damas, ką dabar veikia Tęsė... Tfu, Tesą.
- Aš esu nieko vertas tėvas, - sako Ričardas.
Aš per daug apkvaitęs, kad atskirčiau mintis nuo kalbų, todėl
nežinau, ar jis taip pasakė atsitiktinai, ar aš garsiai dėsčiau savo
samprotavimus...
- Pasislink, - Ričardo kairėje pasigirsta šiurkštus vyriškas balsas.
Žvilgtelėjęs išvystu žemaūgį vyriškį dar tankesne už mano su
gėrovo barzda.
- Daugiau kėdžių nėra, bičiuli, - lėtai atsako Ričardas.
- Na, tuomet tau teks nešti iš čia savo sėdynę, - pagrasina
vyras.
Po velnių, tik ne tai. Tik ne dabar.
- Mes niekur neisim, - metu vyrui.
Deja, šis sugriebia Ričardą už apykaklės ir šiurkščiai timpteli
jį ant kojų.
Dešimtas skvrius J
TESĄ
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
Molė.
Meldžiuosi, kad jos pasirodymas čia tėra atsitiktinumas, tačiau,
išvydusi Stef jai už nugaros, susigūžiu minkštasuolyje.
- Sveika, Tesą! - pasisveikina Stef ir prisėda priešais, kad jos
„bičiulė“ galėtų atsisėsti šalia. Kodėl ji pakvietė mane, je i ketino p ie
tauti su Mole?
- Šimtas metų, - pasileidėlė Molė taria man.
Pritrūkstu žodžių joms abiem. Norėčiau atsistoti ir išeiti, tačiau
kreivai šypteliu ir burbteliu:
- Taip.
- Ar jau užsisakei? - klausia Stef, visiškai ignoruodama faktą,
kad papietauti atsivedė mano didžiausią - mano vienintelę - priešę.
-N e .
Iš rankinės išsitraukiu telefoną.
- Neskambink tėveliui, aš tavęs nenuskriausiu, - piktdžiu
giškai meta Molė.
- Nesiruošiu skambinti Hardinui, - atkertu. Iš tiesų, ketinau
rašyti jam žinutę - akivaizdus skirtumas.
- Kur jau ne, - atsako ji juokdamasi.
- Gana, - įsiterpia Stef. - Mole, pažadėjai elgtis gražiai.
- Kodėl apskritai atvažiavai? - klausiu merginos, kurią niekinu
labiau nei ką kitą.
- Išalkau, - gūžteli ji pečiais ir atsako abejingai, akivaizdžiai
tyčiodamasi iš mano jausmų.
Pasičiumpu savo nertinį ir pasisuku stotis.
- Geriau eisiu.
- Ne, pasilik! Prašau, tu išsikraustai, ir aš tavęs daugiau niekada
nepamatysiu, - nutaisiusi liūdną miną meldžia Stef.
-K ą ?
- Juk po kelių dienų išvažiuoji, tiesa?
- Kas tau sakė?
Prieš Stef atsakant, juodvi su Mole susižvalgo.
- Man atrodo, Zedas. Bet tai nesvarbu. Maniau, pasakysi man.
- Ketinau, bet užgriuvo galybė rūpesčių. Norėjau tau papa
sakoti per pietus... - tariu ir pasižiūriu į Molę, taip mėgindama pa
aiškinti nenorą tęsti mintį.
- Vis dėlto gaila, kad man nepapasakojai. Buvau tavo pirmoji
draugė, - Stef atkiša apatinę lūpą ir atrodo kiek komiškai, tačiau
priverčia mane pasijusti kaltą, todėl nudžiungu išvydusi padavėją,
prisiartinusią priimti gėrimų užsakymo.
Kol Stef su Mole užsisako gėrimų, nusiunčiu Hardinui žinutę:
„Tu tikriausiai miegi, bet aš pietauju su Stef, ir ji atsitempė Molę :(.“
Paspaudžiu siuntimo mygtuką ir pakeliu akis į merginas.
- Taigi ar džiaugiesi, kad išvažiuoji? Ką judu su Hardinu da
rysite? - klausia Stef.
Gūžteliu pečiais ir apsidairau aplink. Neketinu aptarinėti savo
santykių šėtono dukters akivaizdoje.
- Galite kalbėtis. Patikėk manim, tavo nuobodaus gyvenimo
smulkmenos manęs nedomina, - meta Molė ir gurkšteli vandens.
- Patikėt tavim? - nusijuokiu ir pajuntu vibruojant telefoną.
„Grįžk namo“, - rašo Hardinas.
Nežinau, ko iš jo tikėjausi, bet jo patarimas, tiksliau - patarimo
trūkumas, mane nuvylė.
„Ne, noriu pavalgyti“, - atsakau.
- Klausyk, judu su Hardinu esat tikri balandėliai ir visa kita,
bet į jūsų santykius man iš tikrųjų nusispjaut, - pareiškia Molė. -
Man ir savų pakanka.
- Na ir puiku. Džiaugiuosi.
Gailiuosi to vargšo kvailelio.
- Kad jau apie tai prakalbom, Mole, kada supažindinsi su savo
paslaptinguoju princu? - Stef klausia draugės.
- Nežinau. Ne dabar, - mostelėjusi ranka tarsteli Molė.
Padavėja atneša mūsų gėrimus ir priima pietų užsakymą. Jai
pasišalinus, Molė atsigręžia į tikrąjį savo taikinį - mane.
- Taigi ar labai pyksti ant Zedo už tai, kad ketina įkišti
Hardiną už grotų? - paklausia ji, ir aš kone išspjaunu vandenį
atgal į stiklinę.
Mintis apie Hardiną kalėjime sustingdo kraują.
- Mėginu jį perkalbėti.
- Sėkmės. Nieko negali padaryti, nebent planuoji su Zedu per
miegoti. - Ji vėl kreivai šypteli, ryškiai žaliais nagais barbendama
į stalą.
- Niekada taip nepasielgčiau, - suurzgiu.
„Namuose yra maisto. Rimtai, grįžk, kol ko nors neatsitiko, o
aš negalėsiu tavęs išgelbėti.“
Išgelbėti? Nuo ko? Molės su Stef? Stef yra mano draugė, o kad
galiu įveikti Molę, kartą jau įrodžiau, ir nedvejodama tai pakar
točiau. Ji mane erzina, ir negaliu jos pakęsti, bet nebebijau jos taip,
kaip seniau.
Keista Hardino žinutė rodo, kad jis vis dar įkaušęs.
„Rimtai, važiuok iš ten“, - vėl rašo jis, kai neatsakau.
Sugrūdu telefoną į rankinę ir sutelkiu dėmesį į merginas.
- Kartą tai jau padarei, tai koks skirtumas? - meta Molė.
- Atsiprašau? - netikiu savo ausimis.
- Nesmerkiu tavęs. Aš pati permiegojau ir su Hardinu, ir su
Zedu, - primena ji.
Aš tokia įsiutusi, kad norisi rėkti.
- Su Zedu niekada nemiegojau, - iškošiu pro dantis.
- Aha... - sarkastiškai pritaria Molė, užsitarnaudama piktoką
Stef žvilgsnį.
- Ar kas nors taip sakė? Kad miegojau su Zedu? - klausiu jų.
- Ne, - įsiterpia Stef, Molei nespėjus prasižioti. - Ir apskritai
gana kalbėti apie Zedą. Mane labiau domina Sietlas. Ar Hardinas
važiuoja drauge?
- Taip, - sumeluoju. Nenoriu prisipažinti, kad Hardinas nesu-
linka kraustytis į Sietlą, ypač Molės akivaizdoje.
- Vadinasi, nė vieno iš jūsų nebematysime? Bus labai keista, -
nusiminusi taria Stef.
Keista bus viską pradėti iš naujo kitame universitete po visko,
ką patyriau CVU. Nors tai yra būtent tai, ko man reikia, - nauja
pradžia. Šis miestas man neprimena nieko, išskyrus išdavystes ir
apsimetėlius draugus.
- Šį savaitgalį turėtume susitikti ir paskutinį kartą pašėlti, -
pasiūlo Stef.
- Ne, jokių vakarėlių, - atsidustu.
- Ne, ne, nereikia vakarėlio, susitiktų tik mūsų grupelė. - Ji
žvelgia į mane meldžiančiomis akimis. - Pripažinkim, greičiausiai
daugiau niekada nebepasimatysim, todėl Hardinas turėtų deramai
atsisveikinti su senaisiais bičiuliais.
Dvejodama nusigręžiu į restorano barą.
- Manęs ten nebus, gali dėl to nesijaudinti, - tylą nutraukia
Molė.
Pažvelgiu atgal į jas kaip tik tuomet, kai atnešamas mūsų
maistas.
Deja, netekau apetito. Ar žmonės iš tikrųjų kalba, kad miegojau
su Zedu? Ar Hardinas girdėjo šį kvailų gandų? Ar Zedas iš tikrųjų
\kiš Hardinų į kalėjimų? Įsiskauda galvą.
Stef susikemša keletą bulvyčių ir pilna burna sako:
- Pasikalbėk su Hardinu ir pranešk man. Galėtume susitikti
kieno nors bute - galbūt net Neito su Tristanu. Taip jokių atsitik
tinių nevykėlių neužklys.
- Paklausiu jo... Nežinau, ar jis sutiks.
Nuleidžiu akis į telefoną. Trys praleisti skambučiai. Viena žinutė:
„Atsiliepk.“
„Pavalgius grįšiu, nusiramink. Išgerk vandens“, - atsakau ir
imu knibinėti savo bulvytes.
Tačiau Molė akivaizdžiai pajunta įtampą, mat ima tarškėti ne
užsičiaupdama.
- Na, mintis jam turėtų patikti. Mes juk buvom draugai prieš
tau pasirodant ir jį sugadinant.
- Aš jo nesugadinau.
- Dar ir kaip sugadinai. Jis pasikeitė - nė vienam iš mūsų net
nepaskambina.
- Draugai, - pašiepiu. - Jūs jam taip pat neskambinate. Vienin
telis, su kuriuo jis dar palaiko ryšius, yra Neitas.
- Nes mes žinom... - pradeda Molė.
Stef iškelia ranką.
- Gana, Dieve mano, - atsidūsta ji, trindama smilkinius.
- Paprašysiu dėžutės išsinešti ir važiuosiu namo. Tai buvo
prasta mintis, - tariu jai. Nežinau, ką ji sau manė atsivesdama
Molę. Galėjo bent jau perspėti.
Stef pažvelgia į mane liūdnomis akimis.
- Man labai gaila, Tesą. Maniau, kad jūs imsite sutarti, kai
Molė nebesistengia užkariauti Hardino, - taria ji ir dėbteli į Molę,
o ši tik gūžteli pečiais.
- Mes sutariam geriau nei anksčiau, - taria ji.
Norėčiau gerokai jai užvožti ir nutrinti tą pašaipią miną nuo
veido. Smurtines mintis nutraukia Stef telefono skambutis.
Jos veidu nuslenka sumaišties šešėlis. Tuomet ji sako:
- Tai Hardinas, jis man skambina, - iškelia telefoną ir parodo
man.
- Aš neatsakiau į jo žinutes. Netrukus jam paskambinsiu, - at
sakau, o ji linkteli ir neatsiliepia.
- Jėzau, koks priekabiautojas, - Molė atsikanda bulvytės.
Nieko jai neatsakau, tik paprašau padavėjos dėžutės. Maistą
vos paliečiau, tačiau nenoriu kelti scenos restorane.
- Prašau, pagalvok apie šeštadienį. Galbūt visi galėtume kur
nors pavakarieniauti, - pasiūlo Stef ir žavingai nusišypso. - Prašau?
- Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, bet mes išvažiuojam iki šešta
dienio ryto.
Ji pritariamai linkteli.
- Jūs išsirinkite laiką.
- Ačiū. Pranešiu, - tariu ir sumoku savo sąskaitą.
Mintis nevilioja, bet iš dalies ji teisi - mes jų daugiau niekada
nebepamatysim. Hardinas kažkur išvažiuos - galbūt ne į Sietlą, bet
yra pašalintas ir čia neliks, todėl turėtų paskutinį kartą susitikti su
senaisiais draugais.
- Jis vėl skambina, - taria Stef nesistengdama nuslėpti šyp
senos.
- Pasakyk jam, kad aš jau pakeliui, - atsistoju ir pasuku link
durų.
Atsigręžusi matau, kaip Stef su Mole šnekučiuojasi, o Stef tele
fonas ramiai guli ant stalo.
Keturioliktas skyrius
HARDINAS
TESĄ
TESĄ
TESĄ
TESĄ
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
TESĄ
TESĄ
HARDINAS
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
\
Trisdešimt antras skyrius
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
KuOy po velnių, ji save laiko? Nejau mano turinti teisę drėbt man
tokį mėšlą į veidą vien dėl to, kad nesutinku važiuot į Sietlą? Ji
nebenori, kad važiuočiau kartu?
Pati įtikinėjo mane kraustytis į tą prakeiktą Sietlą, o dabar
mėgina man trenkt? Nieko nebus. Ginčas įsiutino, bet mėginimas
užvožti - nustebino, net šokiravo. Palikau ją iš pykčio išpūstomis
akimis, bet privalėjau nuo tų nesąmonių pabėgt kuo toliau.
Neprisimenu, kaip atsidūriau šioje mažoje miestelio kavinėje.
Kavos skonis primena dervą, o keistas suknistas keksas - dar bjau
resnis. Nekenčiu šito prakeikto kaimiūkščio ir visko, ko jame
trūksta.
Atplėšęs tris cukraus paketėlius iš karto, supilu juos į pasibjau
rėtino skonio kavą ir imu maišyti plastikiniu šaukšteliu. Šitom ne
sąmonėm rytas dar per ankstus.
- Labas rytas, - pasveikina pažįstamas balsas. Tačiau ne šitą
balsą norėjau išgirst.
- Ko tau čia reikia? - vartydamas akis klausiu man iš už nu
garos išnirusios Lilianos.
- Na, akivaizdu, kad tu - ne vyturys, - sarkastiškai mesteli ji ir
atsisėda priešais.
- Palik mane ramybėj, - burbteliu ir apsidairau mažoj kavi
nukėj. Eilė nusidriekė kone pro duris, o staliukai beveik visi užimti.
Tikriausiai reikėtų padaryt paslaugą stovintiems eilėje ir pasiūlyt
susirasti „Starbucks“, nes šita kavinė nieko verta.
- Tu jos neatsiprašei, tiesa? - stebeilija ji į mane.
- Viešpatie, kokia tu landi, - suspaudžiu savo nosies tiltelį, o
ji nusišypso.
- Ar norėsi jį pabaigti? - pamoja į akmens kietumo keksą
priešais.
Pastūmiu lėkštę link Lilianos, o ji atsignyba gabalėlį.
- Tavim dėtas, jo nevalgyčiau, - perspėju, bet argi ji manęs
klausys.
- Visai nieko, - sumeluoja. Matau, kad norėtų jį išspjaut, bet
prisiverčia kąsnį nuryt. - Tai ar papasakosi, kodėl neatsiprašei Ta
maros?
- Jos prakeiktas vardas yra Tesą. Jei pavadinsi ją...
- Ramiau, ramiau, aš tik juokauju! Norėjau tave paerzinti, -
sukikena ji, didžiuodamasi savo gebėjimu įkyrėt.
- Cha. Cha.
Išmaukiu likusią kavą.
- Kad ir kaip ten būtų, kodėl neatsiprašei?
- Nežinau.
- Aišku, kad žinai, - nenusileidžia ji.
- Kas apskritai tau darbo? - pasilenkiu artyn, ir ji atsilošia
kėdėje.
- Nežinau... Atrodo, kad ji tau nuoširdžiai rūpi, ir tu esi mano
draugas.
- Tavo draugas? Aš tavęs nė nepažįstu, o tu tikrų tikriausiai
nieko nenutuoki apie mane, - pareiškiu.
Neutralus jos veidas akimirksnį suvirpa, ir ji lėtai mirkteli. Jei
pradės ašaroti, prisiekiu, ką nors prikulsiu. Taip anksti ryte dramos
man jau per akis.
- Klausyk, tu šauni ir visa kita. Bet šitai, - pamoju tarp mu
dviejų, - jokia draugystė. Draugysčių mano gyvenime nėra.
- Tu neturi draugų? Nė vieno? - pakreipia ji galvą.
- Ne, mane supa žmonės, su kuriais linksminuosi, ir Tesą.
- Turėtum susirasti bent vieną draugą.
- Kokia prasmė būtų mums susidraugaut? Mes čia tik iki ry
tojaus pietų.
- Galėtume būti draugai iki tol, - gūžteli ji.
- Tu taip pat akivaizdžiai neturi draugų.
- Nedaug. Railei mano draugai nepatinka.
- Na ir kas? Kodėl tau tai svarbu?
- Dažnai su jais nesusitinku, nes nenoriu su ja pyktis.
- Atleisk, bet tavo Railė yra tikra kalė.
- Nekalbėk apie ją taip.
Lilianos skruostai nukaista, ir pirmą kartą nuo mūsų pažinties
ramiame ir abejingame jos veide išvystu emocijų.
Lėtai žaidžiu su puodeliu rankose, paslapčia džiaugdamasis,
kad pavyko išgauti bent kokią jos reakciją.
- Aš tik sakau. Niekam neleisčiau nurodinėt, su kuo galima
draugaut, o su kuo ne.
- Nori pasakyti, kad Tesą turi kitų draugų, su kuriais leidžia
laiką? - ji kilsteli antakį, o aš nusigręžiu, kad apmąstyčiau jos
klausimą.
Ji turi draugų... Ji turi Lendoną.
- Taip.
- Turiu galvoje, be tavęs.
- Ne, ne mane. Lendoną.
- Lendonas yra tavo įbrolis. Jis taip pat nesiskaito.
Stef lyg ir yra Tesos draugė. Ir Zedas... daugiau nebėra pro
blema.
- Ji turi mane, - tariu.
- Taip ir maniau, - kreivai šypteli ji.
- Koks skirtumas? Kai iš čia išvažiuosim ir viską pradėsim iš
naujo, galės susirast naujų draugų. Galėsim susirast kartu.
- Žinoma. Bėda tik ta, kad judu važiuojate į skirtingas puses, -
primena ji man.
- Ji išvažiuos su manim. Žinau, kad netiki mano žodžiais, bet
tu jos nepažįsti. O aš pažįstu ir žinau, kad ji negali be manęs gyvent.
Mąsliomis akimis Liliana pažvelgia į mane.
- Žinai, tarp meilės kitam žmogui ir negalėjimo be jo gyventi
yra didelis skirtumas.
Šita paukštytė nesupranta, apie ką kalba, - jos žodžiai neturi
prasmės.
- Nebenoriu ilgiau apie ją kalbėt. Jei jau būsim draugai, noriu
daugiau sužinot apie tave su Regana.
- Raile, - aštriai pataiso ji.
- Erzina, tiesa? - sukikenu.
Liliana juokais piktai pažvelgia į mane ir papasakoja apie pa
žintį su savo mergina. Jas suporavo, kai Liliana atėjo į pirmą kursą
ir jai buvo paskirtas vyresnis studentas padėti susiorientuoti
naujoje vietoje. Iš pradžių Railė buvo atžari, bet vėliau nusprendė
žengti pirmą žingsnį - tuo nustebino jas abi. Pasirodo, tai Railei
būdinga pavyduliauti ir nesugebėti valdytis. Kažkas pažįstamo.
- Dažniausiai susipykstame, nes ji pavydi. Ji nuolatos bai
minasi, kad ją paliksiu. Nesuprantu kodėl, nes ji visuomet sulaukia
tiek vaikinų, tiek merginų dėmesio ir yra susitikinėjusi su abiejų
lyčių partneriais, - atsidūsta ji.
- O tu ne?
- Ne, niekada nesusitikinėjau su vaikinais. - Suraukia nosį. -
Na, vieną kartą aštuntoje klasėje, nes maniau, kad taip reikia.
Draugai mane nuolat erzino dėl to, kad neturėjau vaikino.
- Kodėl paprasčiausiai jiems nepaaiškinai? - paklausiu.
- Ne viskas taip paprasta.
- O turėtų būti.
- Taip, turėtų, - nusišypso ji, - tačiau nėra. Kad ir kaip ten
būtų, niekada nesusitikinėjau su niekuo kitu, išskyrus Railę ir dar
vieną merginą. - Jos šypsena staiga išblėsta. - O Railė susitikinėjo
su daugybe žmonių.
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
Išvydus Hardiną greta tos merginos, mane užlieja panika. Kai pri
sėdu greta Lendono kitoje stalo pusėje, jis nė neparodo mane pa
stebėjęs.
- Sveika, ir kas gi tu tokia? - šypsodamasis paklausia Keno
draugas. Iš jo intonacijos akivaizdu, kad jis yra vienas iš tų žmonių,
kurie manosi esą pranašesni už visus kitus.
- Labas vakaras, mano vardas Tesą, - tarsteliu šypsodamasi ir
linkteliu. - Aš esu Lendono draugė.
Pažvelgiu į Hardiną, stipriai suspaudžiantį lūpas. Ką gi, aki
vaizdu, kad jis užima šio vyro dukterį, tad neturėčiau gadinti jiems
malonumo.
- Labai malonu susipažinti, Tesą. Aš - Maksas, o čia Denisė. -
Jis pamoja į moterį greta.
- Malonu susipažinti, - įsiterpia Denisė. - Esate žavinga pora.
Hardinas pradeda kosėti. Ar springti. Nenoriu į jį atsigręžti,
kad sužinočiau, kuris mano spėjimas teisingas... Bet negaliu savęs
sulaikyti. Atsigręžusi pastebiu primerktas, į mane susmeigtas akis.
Lendonas nusijuokia.
- Ne, mes - ne pora.
Tuomet pažvelgia į Hardiną tikėdamasis, kad šis ką nors pa
sakys.
Aišku, jis nė neprasižioja. Mergina, atrodo, jaučiasi šiek tiek
sutrikusi ir nepatogiai muistosi. Puiku. Hardinas palinksta artyn
ir kažką sušnabžda jai į ausį. Ji nusišypso ir papurto galvą. Kasypo
velnių, čia dedasi?
- Aš Liliana. Malonu susipažinti, - prisistato ji draugiškai šyp
sodamasi.
Na ir kalė.
- Man taip pat, - nenoromis iškošiu. Širdis mano krūtinėje
daužosi tarsi pašėlusi, o akys aptemusios. Jei nesėdėtume prie stalo
su Hardino šeima ir Keno bičiuliais, šliūkštelėčiau gėrimą Hardinui
į veidą, ir perštinčiomis akimis šįkart jis nespėtų to išvengti. Prieš
kiekvieną iš mūsų padedamas valgiaraštis, o aš laukiu, kol pada
vėjas pripila vandens į vieną iš būrelio išrikiuotų taurių. Maksas su
Kenu pradeda aptarinėti, kaip keista, kad reikia rinktis: vanduo iš
butelio ir iš čiaupo.
- Ar jau žinai, ką užsisakysi? - po akimirkos kitos tyliai pa
klausia Lendonas. Aiškiai mėgina atitraukti mano dėmesį nuo
Hardino ir naujosios jo bičiulės.
- Aš... Aš nežinau, - sušnabždu ir perverčiu prabangų ranka
rašytą valgiaraštį. Dabar nepajėgčiau nė mažiausio kąsnelio
nuryti - skrandis verčiasi kūliais, o kvėpavimo kontroliuoti aps
kritai nesugebu.
- Ar nori važiuoti namo? - klausia jis man į ausį. Dėbteliu
skersai stalą į Hardiną, kuris žvilgteli į mane ir vėl nusigręžia į Li
baną.
Taip. Noriu tučtuojau iš čia nešdintis ir pasakyti Hardinuiy kad
daugiau niekada su manim nebesikalbėtų.
- Ne, tikrai ne, - tariu ir ištiesusi nugarą atsiremiu į kėdės
atlošą.
- Šaunuolė, - padrąsina Lendonas, prie stalo prisiartinus iš-
vaizdžiam padavėjui.
- Atneškite mums butelį geriausio savo baltojo vyno, - užsako
Keno bičiulis. Padavėjas linkteli ir jau gręžiasi eiti, bet Maksas
šūkteli:
- Tai dar ne viskas.
Jis užsako keletą skirtingų užkandžių, kurių pavadinimų gy
venime nesu girdėjusi, bet įtariu, kad jų nė nepaliesiu.
Iš paskutiniųjų stengiuosi nežvilgčioti į skersai stalą sėdintį
Hardiną, bet tai taip sunku, taip velniškai sunku. Kodėl jis čia pa
sirodė su ja? Jis netgi pasipuošęs. Jei po stalu jis nemūvi džinsų,
mano širdies likučiai tikriausiai subyrės į šipulėlius. Ištisą valandą
tenka įkalbinėti jį apsivilkti ką nors kito, išskyrus juodus džinsus
ir marškinėlius, o dabar štai jis čia, šalia tos merginos, apsitaisęs
baltais marškiniais.
- Leisiu jums peržvelgti valgiaraštį, ir jei kils klausimų apie
mūsų siūlomus patiekalus, mano vardas Robertas, - prisistato pa
davėjas. Mūsų akims susitikus, jis praveria burną ir paskubomis
nusigręžia, tačiau tuoj pat vėl pažvelgia į mane. Tai vis ta suknelė ir
prakeikta iškirptė. Nepatogiai jam šypteliu, o jis atsako tuo pačiu.
Jo kaklas ir skruostai parausta.
Laukiu, kol jis pažvelgs į Hardiną, tačiau netrunku suprasti,
kad prie stalo mudu su Lendonu atrodome pora, o Hardinas - su
Liliana. Skrandis dar sykį persiverčia.
- Ei, žmogau, rašyk mūsų užsakymą arba eik sau, - mano
mintis pertraukia Hardino balsas.
- At-atsiprašau, - sumikčioja Robertas ir paskubomis palieka
stalą.
Nepritarimą jo elgesiui spinduliuojančios visų akys nukrypsta
į Hardiną. Karen atrodo susigėdusi, Kenas taip pat.
- Nesijaudinkit, jis grįš. Toks jo darbas, - lyg niekur nieko
gūžteli Maksas. Žinoma, jam vieninteliam Hardino elgesys atrodo
priimtinas.
Piktai dėbteliu į Hardiną, tačiau neatrodo, kad jam rūpėtų -
jis pernelyg apsvaigintas tų prakeiktų mėlynų akių. Stebiu juodu ir
jaučiu, lyg jis man būtų nepažįstamas, tarsi būčiau sutrukdžiusi in
tymią įsimylėjėlių poros akimirką. Vien nuo minties gerklėje ima
kilti tulžis. Nuryju ją ir nudžiungu išvydusi prie stalo grįžusį Ro
bertą su vynu ir kibirėliu ledo. Šįkart drauge jis atsivedė kitą pa
davėją. Tikriausiai dėl moralinės paramos. Arba apsaugos.
Hardinas nenuleidžia nuo jo akių, o aš negaliu atsistebėti jo
akiplėšiškumu: jis akimis svilina šį vargšelį, nors pats elgiasi taip,
tarsi manęs apskritai nepažinotų.
Robertas nervingai pripildo mano taurę, o aš jam tyliai pa
dėkoju. Šįkart jis droviai šypteli ir pripildo Lendono taurę. Išskyrus
Keno ir Karen vestuves, kur jis teišgėrė vieną taurę šampano, nesu
mačiusi Lendono geriančio. Jei Hardino elgesys nebūtų išvedęs
manęs iš pusiausvyros, tikriausiai vyno atsisakyčiau ir Keno su
Karen akivaizdoje negerčiau, tačiau diena buvo ilga, ir baiminuosi,
kad be šio vyno vakarienės neištversiu.
Robertui prisiartinus su vynu, Kenas uždengia savo taurę ir
mandagiai atsisako.
Žvilgteliu į Hardiną, kad įsitikinčiau jį neruošiant kandaus ko
mentaro apie savo tėvą, tačiau jis ir vėl tyliai kalbasi su Liliana.
Jaučiuosi tokia sutrikusi. Kodėl jis šitaip elgiasi? Taip, šiuo
metu mes nesutariam, bet to jau per daug.
Gurkšteliu dosnų gurkšnį - vynas vėsus, gaivus, o jo saldumas
kutena liežuvį. Kyla pagunda išmaukti visą taurę, tačiau privalau
tvardytis. Mažiausiai man reikia prisigerti ir išlieti visiems savo
širdį. Priešingai nei Liliana, Hardinas vyno neatsisako. Jis pašiepia
ją vartydamas akis, ir aš prisiverčiu nusigręžti, kol nepavirtau į
ašarų balą ant dailiai nulakuotų medinių grindų.
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
- Ne, sakiau tau, kad išgersiu tik vieną. Tai ir turėjau galvoje, -
vartau akis ir pirštu stumdau ledo kubelį tuščioje stiklinėje.
- Kaip sau nori.
Ji pamoja barmenei ir užsako du gėrimus.
- Sakiau, kad nenoriu...
- Kas tau sakė, kad vienas tau? - meta ji, nužvelgdama mane
smerkiančiu žvilgsniu. - Kartais merginai reikia atsarginio.
- Ką gi, smagaus tau vakaro. O aš einu ieškot Tesos, - atsistoju
nuo baro kėdės, bet ji vėl čiumpa mane už marškinių. - Baik prie
manęs kabinėtis.
- O tu liaukis elgęsis kaip pašlemėkas. Sakiau, kad eisiu kartu,
tik leisk man pabaigti gėrimus. Ar bent žinai, ką jai pasakysi, ar ir
toliau elgsies kaip koks urvinis?
-N e .
Atsisėdu. Atvirai pasakius, dar nenusprendžiau, ką jai pasa
kysiu. Man nereikia sakyt nieko daugiau tik einam , p o velnių.
- Ką tu sakytum? - išdrįstu paklaust.
- Na, pirmiausia, - ji stabteli ir padavusi barmenei dvi penkių
dolerių kupiūras prisitraukia stiklines arčiau, - Liliana nesi-
trainiotų kažkokiam restorane su kita mergina... Ar vaikinu be
manęs. - Tada gurkšteli dosnų gurkšnį iš vienos stiklinės ir pasi
žiūri į mane. - Aš jau būčiau sudeginus tą skylę iki pamatų.
Man visai nepatinka jos tonas.
- O man aiškini, kad turėčiau išgert prieš kur nors eidamas?
- Nesakiau, kad mano pasirinkimas būtų teisingas. Tik šiaip
kalbu. - Ji gūžteli.
- Kažkokia nesąmonė. Šneki kas papuolė. Aš išeinu.
Vos tik žengiu porą žingsnių link durų, pagarsėja galvą plė
šanti kantri muzika, ir man pasidaro aišku, kas čia bus. Reikėjo
eiti ieškoti Tesos. Baro lankytojai pradeda rėkaut ir švilpaut, o aš
atsigręžęs išvystu ant baro belipančias dvi vidutinio amžiaus bar
menes.
Šito jau per daug. Gal ir juokinga, bet vis tiek kažkaip keista.
- Nejaugi praleisi pasirodymą? - nusikvatoja Railė.
Jau žiojuosi ką nors sakyt, bet sau už nugaros išgirstu pažįstamą
balsą, ir man vėl tampa aišku, kas laukia. Atsigręžiu - burna aki
mirksniu perdžiūsta, o kraujas užverda. Nes išvystu pro mažyčio
baro duris įsvirduliuojančią Tesą. Su juo.
Užuot užsipuolęs jį taip, kaip norėčiau, atsitraukiu prie baro ir
Railei už nugaros tariu:
- Ji čia. Su juo. Štai ten.
Railė atplėšia akis nuo senių ant baro ir atsigręžia. Jai atvimpa
žandikaulis.
- Po velnių, kokia ji karšta.
- Baik. Liaukis į ją šitaip spoksojus, - suurzgiu.
- Liliana man pasakojo, kad ji patraukli, bet, po galais, tu tik
pasižiūrėk į tuos didelius...
- Verčiau šito sakinio nebaik.
Negaliu nuleist nuo jos akių. Ji tikrai velniškai karšta, puikiai
tai žinau, bet dabar svarbiau tai, kad ji įkaušusi ir juokiasi vin
giuodama tarp aukštų baro stalų. Išsirinkusi tuščią netoli tualeto,
prisėda.
- Einu pas ją, - pranešu Railei.
Nesuprantu, kodėl apskritai jai ką nors sakau, bet dalelė manęs
smalsauja, kaip mano kailyje pasielgtų ji. Žinau, Tesą siunta ant
manęs dėl ilgo sąrašo nesąmonių, ir tikrai nenoriu jo dar pailgint.
Apskritai, tai ji neturi teisės ant manęs širst - pati trainiojasi su
kažkokiu nepažįstamu tipeliu iš restorano, o dabar įsvirduliuoja
čia girta juokdamasi. Su juo.
- Kodėl tau šiek tiek neluktelėjus... Žinai, stebėk ją kurį laiką, -
pasiūlo Railė.
- Idiotiškas pasiūlymas. Kodėl turėčiau stebėt, kaip ji kariasi
ant kaklo tam nevykėliui? Ji mano ir...
- Ar ji pyksta, kai taip ją saviniesi? - Railė pasižiūri į mane
smalsiom akim.
- Ne. Man atrodo, tai patinka.
Bent jau kartą ji taip sakė: „Tavo, Hardinai, tavo \- aim anavo ji
man į kaklą, kai pakreipęs klubus pasinėriau dar giliau į ją.
- Lilė siaubingai įsižeidžia, kai taip sakau. Ji mano, kad laikau
ją savo nuosavybe ar kažką, - kalba Railė šalia, bet mano mintyse
tik Tesą. Kaip ji suima plaukus ir persimeta per vieną petį. Pyktis
ir susierzinimas tik auga. Kaip ji manęs iki šiol nepastebėjo? Aš vi
suomet jaučiu, kai ji užeina į kambarį - tarsi atmosfera staiga pasi
keistų, ir visu kūnu jausčiau jos buvimą greta. Ji pernelyg užsiėmus
tuo menkysta. Jis tikriausiai jai skiedžia apie tai, kaip taisyklingai
pilti vandenį į prakeiktą stiklinę.
Nenuleisdamas akių nuo savo merginos tariu:
- Ką gi, Tesą yra mano, todėl man nusispjaut, ką ji galvoja apie
savininkiškumą.
- Kalbi kaip tikras šunsnukis, - meta Railė ir žvilgteli į Tesą. -
Vis dėlto tau teks rasti kompromisą. Jei ji bent kiek panaši į Libaną,
jai tavo mėšlas greitai nusibos ir gausi rinktis.
-K ą ?
Akimirkai atplėšiu akis nuo Tesos - tikra kankynė.
- Lilianai nusibodo mano nesąmonės, ir ji mane paliko. Ji, -
Railė pakelia stiklinę link Tesos, - padarys tą patį, jei retsykiais ne
pasiklausysi, ko ji nori.
Neįtikėtina, kokia šauni atrodo Liliana, palyginti su jos
mergina.
- Gerai, bet tu nieko nežinai apie mūsų santykius, todėl nesu
pranti, apie ką kalbi.
Atsigręžiu atgal į Tesą, kuri dabar sėdi prie stalo viena, sukioja
tarp pirštų plaukų sruogą ir judina pečius muzikos ritmu. Naująjį
jos draugužį netrukus pamatau baro gale, ir mano nervai dėl išau
gusio atstumo tarp jų šiek tiek aprimsta.
- Klausyk, gražuoli, - pradeda Railė. - Man nereikia žinoti
visų smulkmenų. Su tavim praleidau beveik... Ištisą valandą. Ir jau
supratau, kad esi kvailys, o jai nuolat ko nors reikia... - Man žio
jantis ją iškeikt, ji tęsia: - Liliana yra tokia pati, todėl nebandyk čia
įsižeisti. Ji kaprizinga, ir tu tai puikiai žinai. Bet žinai, kokia ge
riausia reiklios merginos savybė? - Ji šelmiškai šypteli. - Aišku,
neskaitant dažno sekso...
- Eik prie esmės, - vartydamas akis vėl nusisuku į Tesą. Parau
dusiais skruostais ir plačiomis akimis ji susižavėjusi stebi moteris
ant baro, baigiančias pasirodymą. Bet kurią akimirką ji pamatys
čia stovintį mane.
- Geriausia yra tai, kad joms mūsų reikia, tik ne taip, kaip tu
manai. Kartais joms reikia, kad ir mes jas palaikytume. Liliana vi
suomet taip stengėsi išgelbėti... Mane ar kažkas tokio... Kad jos po
reikiai buvo nustumti į šalį. Turiu galvoje, aš nė neprisiminiau jos
gimtadienio. Visai dėl jos nesistengiau. M aniau, viskas gerai, nes aš
šalia, retsykiais mesteldavau, kad ją myliu, bet to negana.
Nugara nubėga nemalonus šiurpas. Stebiu Radę ištuštinant
pirmą stiklinę.
- Bet dabar jūs kartu, ar ne?
- Taip, bet tik todėl, kad įrodžiau jai, jog gali manim pasi
tikėti, nes nebesu ta pati kalė, kokia buvau mums susipažinus. - Ji
žvilgteli į Tesą ir vėl į mane. - Žinai tą posakį, kurį visokios kvai
lelės nuolat deda į internetą? Kaip jis ten... „Kol tu kažką... Jei tu
ne...“ Velnias, neprisimenu, bet esmė ta, kad jei tu nesirūpinsi savo
mergina, už tave tai padarys kas nors kitas.
- Aš su ja blogai nesielgiu.
Bent jau ne visada.
Netikėdama ji pradeda juoktis.
- Žmogau, imk ir prisipažink. Klausyk, aš pati - ne šventoji.
Iki šiol nelepinu Lilianos taip, kaip turėčiau, bet bent prisipažįstu.
O tu čia sėdi ir įsivaizduoji, kad nesielgi su ja kaip su šiukšle. Jei
elgtumeis su ja taip, kaip ji to nusipelno, dabar neleistų laiko su
tuo tipeliu, kuris, atrodo, yra visiška tavo priešingybė ir dar visai
išvaizdus.
Man pritrūksta argumentų. Apskritai, ji teisi. Nesu Tesai
bjaurybė visą laiką - tik tuomet, kai ji iškrečia ką nors, kas išveda
mane iš kantrybės. Kaip dabar.
Ir anksčiau.
- Ji žiūri, - taria Railė, ir mano kraujas sustingsta. Lėtai at
sisuku į Tesos pusę.
Liepsnojančios jos akys susmeigtos į manąsias, ir prisiekiu, kai
ji žvilgteli į Railę ir atgal į mane, jose pastebiu neapykantos ki
birkštėlę. Ji nesujuda ir nė nemirkteli. Nustebęs jos žvilgsnis per
sekundę virsta laukiniu, o mane iš pusiausvyros išmuša tos žu
dančios akys.
- Ji tokia įsiūtus, - nusijuokia Railė, ir man prireikia didelių
pastangų, kad neišversčiau antro gėrimo jai ant galvos.
- Užsičiaupk, - burbteliu ir pasičiupęs gėrimą leidžiuosi link
Tesos.
Kai prieinu, nevykėlis jos padavėjas vis dar sukiojasi prie baro.
- Oho, niekada nemaniau, kad rasiu tave čia, bare, geriantį
su kita mergina. Kokia staigmena, - šaiposi ji, sarkastiškai šypso
damasi.
- Ką čia veiki? - klausiu žengdamas arčiau.
Ji atsitraukia.
- O fu?
- Tesą, - perspėju, bet ji tik varto akis.
- Tik ne šį vakarą, Hardinai. Nieko nebus.
Ji nusliuogia nuo aukštos kėdės ir timpteli suknelę žemyn.
- Nenueik nuo manęs, - mano žodžiai nuskamba lyg įsakymas,
bet aš maldauju - tą žinau. Tiesiu jai ranką, bet ji išsisuka.
- Kodėl ne? Tu visuomet taip elgiesi su manim. - Ji dar kartą
dėbteli į Railę. - Mes abu čia su kitais žmonėmis.
Papurtau galvą.
- Ne, po velnių. Ten Lilianos mergina.
Jos pečiai akimirksniu atsipalaiduoja.
-A .
Ji pažvelgia man į akis ir prikanda apatinę lūpą.
- Mums laikas eiti.
- Tai eik.
- Man ir tau, - patikslinu.
- Aš eisiu tik ten, kur linksma, linksmiau nei čia, nes tu čia, o
tu visuomet gadini man linksmybes. Tu lyg koks dorovės sargas. -
Ji išsišiepia iš savo kvailo juokelio ir tęsia: - Štai kas tu toks! Do
rovės sargas. Reikėtų nupirkti tau ženkliuką, kad galėtum visur ne
šiotis. Na, žinai, ir gadintum visiems linksmybes, - išsapalioja ji ir
prapliumpa juoktis.
Viešpatie, ji vos ant kojų pastovi.
- Kiek išgėrei? - mėginu perrėkt muziką. Maniau, nutils, bet
atrodo, kad pagyvenusios šokėjos susilaukė stulbinančio gerbėjų
dėmesio, todėl išėjo pakartot.
Ji gūžteli pečiais.
- Nežinau. Šiek tiek. Ir šitą.
Man nespėjus sulaikyt, ji ištraukia stiklinę man iš rankos,
pastato ant stalo ir vėl įsitaiso ant kėdės.
- Nebegerk. Tau jau akivaizdžiai gana.
- Ar girdi? - ji priglaudžia delną prie ausies. - Ar tik ten ne
dorovės sargų sirenos? - Keletą sekundžių ji vaikiškai pasirauko,
o tada nusijuokia. - Jei ketini toliau gadinti man nuotaiką, verčiau
eik sau.
Tesą priglaudžia stiklinę prie lūpų ir nugeria tris didelius
gurkšnius. Per kelias sekundes patvarkė pusę gėrimo.
- Tau bus bloga, - perspėju.
- Bla bla bla, - šaiposi ji kraipydama galvą. Jai pasižiūrėjus pro
mane, jos lūpose pradeda žaisti šelmiška šypsena. - Prisimeni Ro
bertą, tiesa?
Pasigręžiu į šalį ir išvystu tą menkystą stovintį su dviem kok
teiliais rankose.
- Malonu vėl tave matyti, - šypteli Robertas. Jo akys parau
dusios. Jis irgi girtas.
Ar jis ja pasinaudojo? Ar mėgino pabučiuot?
Giliai įkvepiu. Jo tėvas yra šerifas. Jo tėvas yra šerifas. Jo tėvas
yra šerifas.
Jo tėvas yra suknistas šerifas šitoj velnio neštoj skylėj.
Atsigręžiu atgal į Tesą ir per petį metu:
- Eik sau.
Tesą tik varto akis. Pamiršau, kokia drąsi ji tampa išgėrus.
- Neik, - paprieštarauja ji, ir niekšelis atsisėda prie stalo. -
Negi neturi kompanijos, kurią reiktų palinksminti, - pašiepia ji.
- Ne, neturiu. Einam namo, - vos pajėgiu tvardytis. Bet kurį
kitą vakarą Roberto veidas jau būtų sutrintas į stalą.
- Vila nėra namai. Mes už šimtų kilometrų nuo namų.
Ji užsiverčia iš manęs nugvelbto gėrimo likutį. Tada pasižiūri į
mane akimis, kuriose kažkaip susilieja pasibjaurėjimas, alkoholio
sukeltas lengvabūdiškumas ir abejingumas.
- Tiesą sakant, nuo pirmadienio tavo dėka aš apskritai nebe
turiu namų.
Keturiasdešimt septintas skyrius
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
TESĄ
-N e !
Pabundu nuo Hardino riksmo. Tik po akimirkos susivokiu,
kad esu Lendono kambaryje, o Hardinas koridoriaus gale vienas.
- Palikit ją ramybėj! - po kelių sekundžių nuaidi jo balsas ko
ridoriuje.
Jam nė nebaigus sakinio, jau šoku iš lovos ir lekiu pro duris.
Jis privalo suprasti, ką turi. Jis privalo suvokti, kad šį kartą tu
nusiteikus rimtai. Privalai leisti jam tavęs pasiilgti.
Jei dabar bėgsiu į tą kambarį, žinau, kad viską jam atleisiu. Pa
mačiusi jį pažeidžiamą ir išsigandusį, pasakysiu, ką tik jis norės,
kad nuraminčiau.
Užrakinu savo jausmus tolimiausiam širdies kamputy ir grįžtu
į lovą. Užsidengiu veidą pagalve kaip tik tuo metu, kai viloje vėl
nuskamba riksmas.
- Tesą... Ar tu... - sušnabžda Lendonas.
- Ne, - atsakau trūkčiojančiu balsu. Įsikandu pagalvę ir su
laužau sau duotą žodį. Pravirkstu. Ne dėl savęs. Mano ašaros
skirtos Hardinui - berniukui, kuris nemoka vertinti juo besirūpi
nančių žmonių, berniukui, kuris sapnuoja košmarus kaskart, kai
manęs nėra lovoje, ir kuris sakė, kad manęs nemyli. Berniukui,
kuriam iš tiesų vertėtų prisiminti, ką reiškia vienatvė.
Penkiasdešimt pirmas skyrius
HARDINAS
Tesą sėdi nuleidus galvą ant stalviršio, pasirėmus delnais. Ji vis dar
su pižama ir netvarkingai į kuodą surištais plaukais.
- Man tik reikia aspirino ir vandens, - skundžiasi.
Lendonas sėdi šalia ir srebia dribsnius.
- Tuoj tau jo surasiu. Susikrovę daiktus į automobilį, galėsime
važiuoti. Bet Kenas vis dar lovoje. Jam sunkiai sekėsi užmigti, -
kalba Karen.
Tesą pakelia galvą, bet nieko neatsako. Žinau, ji tikriausiai
galvoja: „Ar jie visi girdėjo jį rėkiantį lyg kokia apgailėtina mergšė?“
Karen prieina prie stalčiaus ir ištraukia du paketėlius. Stebiu
juos tris laukdamas, kol kas nors atkreips dėmesį į mane. Niekas
neatkreipia.
- Einu krautis daiktų. Labai ačiū už aspiriną, - Tesą tyliai pa
dėkoja, kildama nuo kėdės. Paskubom išgeria vaistus ir pastato
vandens stiklinę ant stalo. Mūsų akys susitinka, bet ji tuoj pat nu
sigręžia.
Atskirai nuo jos praleidau tik vieną naktį ir jau siaubingai jos
ilgiuosi. Iš galvos negaliu išmest košmariškų sapno vaizdinių, ypač
kai ji abejingai praeina pro mane. Nė mirktelėjimo, kuris leistų pa
tikėt, kad viskas bus gerai.
Sapnas buvo toks tikroviškas, o ji dabar tokia šalta.
Kurį laiką stoviniuoju svarstydamas, ar vertėtų ją sekt, bet
kojos, pasileidusios laiptais aukštyn, nusprendžia už mane. Užėjęs
randu ją klūpomis ant grindų segančią lagaminą.
- Tuoj viską sudėsiu, ir galėsim važiuoti, - neatsigręždama
sako ji.
Linkteliu ir tuoj suprantu, kad ji manęs nemato.
- Aha, gerai, - burbteliu.
Nežinau, ką ji galvoja, kaip jaučiasi ar ką turėčiau sakyt. Kaip
visada, nieko nesusigaudau.
- Aš atsiprašau, - tariu pernelyg garsiai.
- Žinau, - paskubom atsako ji. Atgręžus man nugarą, ji ima
lankstyt mano drabužius, imdama iš stalčių ir nuo grindų.
- Aš tikrai atsiprašau. Nenorėjau visko prišnekėt. - Ji privalo į
mane pasižiūrėti ir užtikrinti, kad tas sapnas tebuvo sapnas.
- Žinau, kad nenorėjai. Nesuk sau galvos, - atsidūsta ji, ir aš
pastebiu, kad jos pečiai susmukę žemiau nei anksčiau.
- Rimtai?.. Nes prikalbėjau visokių suknistų dalykų.
Tu žlugęs, Hardinaiy ir aš negaliu tau padėti. Tai buvo žiauriausi
žodžiai, kokius ji man galėjo drėbt. Pagaliau suprato, koks aš neti
kėlis, ir, dar svarbiau, ji žino, kad manęs pakeist neįmanoma. Jei ne
ji, tada niekas negali man padėt.
- Aš taip pat. Viskas gerai. Man labai skauda galvą. Gal galim
pasikalbėti apie ką nors kita?
- Aišku.
Paspiriu vakar sudaužyto šviestuvo šipulį. Savo tėvui su Karen
jau tikriausiai esu skolingas kokius penkis šviestuvus.
Truputį gailiuos vakar taip užsišokęs ant Karen, bet nenoriu
pirmas apie tai prasižiot, o ji tikriausiai yra pernelyg mandagi ir
supratinga, kad apie tai užsimintų.
- Gal galėtum susirinkti savo daiktus iš vonios? - paprašo Tesą.
Likusį laiką šitoj suknistoj viloj taip ir praleidžiu - stebiu, kaip
Tesą pakuoja mūsų daiktus ir šluoja šviestuvo duženas. Ji neištaria
man nė žodžio ir nė karto į mane iš tikrųjų nepasižiūri.
Penkiasdešimt antras skyrius i
TESĄ
HARDINAS
Mano lūpos amžinai kalba tai, ko protas nenori sakyt, bet atrodo,
kad nieko negaliu padaryt. Aišku, nenoriu, kad ji išeitų. Noriu
stipriai ją apkabint ir bučiuot jos plaukus. Noriu jai pasakyt, kad
bet ką dėl jos padarysiu, kad dėl jos pasikeisiu, kad mylėsiu iki gy
venimo galo. Užuot taip pasielgęs, išeinu ir palieku miegamajame
ją vieną.
Girdžiu ją krebždant kitam kambary. Žinau, turėčiau grįžt
į miegamąjį ir neleist jai krautis daiktų, bet, kai pagalvoji, kokia
prasmė? Pirmadienį ji, šiaip ar taip, išsikrausto, taigi kodėl ne
dabar. Vis dar negaliu patikėt, kad ji pasiūlė santykius per atstumą.
Tai man niekaip nepavyktų. Ji gyventų už kelių valandų kelio, pa
siskambintume tik kartą ar du per dieną, miegotume skirtingose
lovose. Ne, negalėčiau.
Jei mes skiriamės, bent jau nesijausiu kaltas dėl gėrimo ar ki
tokio mėšlo, į kurį įsivelsiu... Tik ką aš bandau apgaut - nieko
daugiau veikt aš nenoriu. Užuot praleidęs bent minutę be jos, su
malonumu sėdėčiau ant sofos ir leisčiausi jos priverčiamas žiūrėt
šimtą kartų matytas „Draugų“ serijas.
Po kelių minučių paskui save tempdama du lagaminus pa
sirodo Tesą. Ant peties kabo rankinė, o veidas išbalęs.
- Nemanau, kad ką nors palieku, išskyrus keletą knygų, bet nu
sipirksiu naujų, - sako ji žemu drebančiu balsu.
Viskas. Išaušo akimirka, kurios košmariškai bijojau nuo pat tos
dienos, kai sutikau šitą merginą. Ji mane palieka, o aš čia stoviu ir
nedarau nieko, kad ją sulaikyčiau. Negaliu jos sulaikyt. Jai lemta
pasiekt daugiau, nei leisčiau aš, būt su žmogum, geresniu už mane.
Nuo pat pradžių tai žinojau. Tik vyliausi, kad ir šįkart, kaip visada,
klystu.
Visa tai lieka nutylėta. Aš tik metu:
- Gerai.
- Gerai, - sako ji ir išsitiesia. Prie durų pakelia ranką pasiimt
raktų, ir jos rankinė nuslysta nuo peties. Nežinau, kas man yra, -
turėčiau bandyt ją sulaikyt arba jai padėt, bet negaliu.
Tesą atsigręžia į mane.
- Vadinasi, viskas. Visi tie barniai, ašaros, glamonės, juokas -
viskas buvo perniek, - švelniu balsu taria ji. Jos žodžiuose - jokio
pykčio. Tik abejingumas.
Linkteliu, nepajėgdamas pratart nė žodžio. Jei galėčiau ką
nors pasakyt, mums abiem šią akimirką apsunkinčiau šimtą kartų.
Tiksliai žinau.
Ji papurto galvą ir praveria duris, prilaiko jas koja, kad galėtų
paskui save išsitempt lagaminus.
Už durų ji žvilgteli į mane ir vos girdimai tarsteli:
- Aš tave amžinai mylėsiu. Tikiuosi, tu tai žinai.
Tesą, liaukis kalbėjus. Prašau.
- Ir tikiuosi, kad kada nors tave taip pat stipriai mylės kas nors
kitas.
- Ša, - švelniai maldauju.
Nebegaliu šito klausytis.
- Tu nebūsi vienišas visą gyvenimą. Žinau, kad jau sakiau, bet
jei tik kreiptumeis pagalbos ar ką nors, išmoktum valdyti pyktį, ga
lėtum susirasti...
Praryju gerklėj kylantį gumulą ir žengiu link durų.
- Išeik jau, - rėžiu ir užtrenkiu duris jai priešais nosį.
Nors medinės durys storos, už jų išgirstu, kaip ji giliai įkvepia.
Aš ką tik užtrenkiau duris jai prieš nosį - kas su manim darosi?
Leidžiu sau pasinert į paniką, o skausmui pasklisti venomis.
Vos pajėgiau jį kontroliuot, iki ji išėjo. Pirštais panyru į plaukus,
keliais trenkiuosi į cementines grindis ir nebežinau, kur dingt.
Oficialiai tapau didžiausiu pasaulio nevykėliu, ir nieko negaliu
padaryt. Viskas atrodo taip paprasta: važiuok su ja į Sietlą, ir gy
venkit ilgai ir laimingai. Bet viskas nėra taip suknistai paprasta.
Ten viskas bus kitaip: ji pasiners į savo praktiką ir naujas pas
kaitas, susiras naujų draugų, patirs naujų - geresnių - dalykų ir
mane pamirš. Ten jai manęs nebereikės. Nusišluostau srūvančias
ašaras.
Ką? Pirmą kartą gyvenime suprantu, koks savanaudis esu. „Su
siras naujų draugų“? Kas čia blogo, jei ji susiras naujų draugų ir
patirs naujų dalykų? Ir aš ten būčiau, šalia jos, viską patirtume
kartu. Kodėl šitaip stengiausi atkalbėt ją keltis į Sietlą, nors turėjau
džiaugtis dėl jai suteiktos galimybės? Galimybės įrodyt jai, kad ga
lėčiau būt jos troškimų dalis. Jai tik tiek iš manęs tereikėjo, o aš ir
to negalėjau jai suteikt.
Jeigu dabar jai paskambinsiu, ji apsisuks, o aš susikrausiu
daiktus ir rasiu, kur - bet kur - mums gyvent Sietle...
Ne, ji neapsisuks. Ji suteikė man progą ją sulaikyt, o aš net
piršto nepajudinau. Ji net stengėsi mane nuramint, kai stebėjau jos
tikėjimą manim gęstant sau prieš akis. Užuot ją guodęs, trenkiau
durimis jai prieš nosį.
„Tu nebūsi vienišas visą gyvenimą“, - pasakė ji. Ji klysta: aš
liksiu vienas, o ji ne. Ji susiras žmogų, kuris ją mylės taip, kaip
aš nesugebėjau. Niekas tos merginos nemylės stipriau už mane,
bet galbūt tas kitas sugebės jai parodyti, ką reiškia būt mylimai, ką
reiškia turėt žmogų, kuris tave myli nepaisydamas visų nesąmonių,
taip, kaip ji visada buvo šalia. Visada.
Ji to verta. Pagalvojus, kad ji gaus tai, ko yra verta, tik būdama
su kuo nors kitu, man atima kvapą. Bet taip reikia. Seniai reikėjo
ją paleist, užuot suvarius nagus giliau ir privertus ją švaistyt laiką
man.
Galėčiau persiplėšt per pusę. Viena dalis žino, kad ji pas mane
sugrįš šiandien, gal rytoj, ir viską atleis. Bet kita pusė supranta, kad
daugiau ji nebesistengs manęs pataisyt.
*
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
Loganas man šūkteli iš kito virtuvės galo, bet supratęs, kad nieko
negirdžiu, prieina artyn.
- Jėga, kad atvažiavai. Nebuvau tikras, kad dalyvausi! - taria jis
plačiai šypsodamasis.
- Kaip galėčiau praleisti savo pačios atsisveikinimo vakarėlį, -
atsakau ir drebančia ranka kilsteliu raudoną puodelį, tarsi sakyčiau
tostą.
- Man tavęs čia trūko. Jau kurį laiką niekas nemėgino pasmaugt
Molės, - nusijuokia jis ir užsiverčia butelį bespalvio gėrimo. Nu
rijęs dosnų gurkšnį, sumirksi, atsikrenkščia ir papurto galvą, o aš
susigūžiu vien pagalvojus, kaip siaubingai turėjo deginti. - Už tai
visuomet išliksi mano didvyre, - draugiškai pašiepia jis ir pasiūlo
butelį.
Papurtau galvą ir iškeliu pustuštį puodelį rankoje.
- Esu tikras, kad neilgai trukus kas nors kitas vėl pamėgins tai
padaryti, - leidžiu žodžiams akimirkai mane pralinksminti.
- Oi, vilką minim! - taria Loganas, žvelgdamas man per petį.
Atsigręžti nenoriu.
- Kodėl? - tyliai atsidustu, alkūne pasiremdama į stalviršį. Kai
Loganas man vėl juokais atkiša butelį, nebeatsisakau.
- Į sveikatą, - nusišypso jis ir nueina, palikdamas mane su bu
teliu rankoje.
Molė pasirodo akiratyje ir pasveikindama kilsteli puodelį.
- Kad ir kaip liūdna būtų tave išlydėti, - taria ji apsimestinai
maloniai, - džiaugiuosi, kad nebeteks tavęs matyt. Nors Hardino
pasiilgsiu... To vaikino liežuvis toks nepaprastai išmanus...
Vartydama akis mėginu sugalvoti kandų atsakymą, bet nepa
vyksta. Gyslomis pradeda tekėti ledo šaltumo pavydas, o į galvą
šauna mintis ją vėl prismaugti čia ir dabar.
- Eik sau, - galiausiai tariu, ir ji nusijuokia. Koks bjaurus
garsas.
- Liaukis, Tesą. Aš tapau tavo pirmąja prieše universitete. Juk
tai ko nors verta, tiesa? - ji mirkteli ir praeidama pro mane už
kliudo mane klubais.
Šitas vakarėlis buvo nevykusi mintis. Neturėjau čia rodytis,
tuo labiau be Hardino. Stef kažkur dingo, o Loganas buvo ma
lonus ir kurį laiką su manim pabendravo, bet dabar jis jau rado
įdomesnę kompaniją. Iš pradžių šonu į mane sėdinti mergina
atrodo tvarkinga ir normali, tačiau, jai pasisukus, dirsteliu į kitą
jos veido pusę - o siaube, jį margina tatuiruotės. Ai. Svarstydama,
gal jos tik laikinos, įsipilu į puodelį dar šlakelį gėrimo. Ketinu jį
visą vakarą siurbčioti labai lėtai. Priešingu atveju kaukė, kurią taip
sunkiai sekasi išlaikyti, subyrės, ir aš tapsiu ta erzinančia įkaušusia
mergina, kuri apsiverkia kaskart kam nors į ją žvilgtelėjus.
Prisiverčiu apeiti namus ir pamėginti surasti tamsiai raudonus
Stef plaukus, bet ji, atrodo, skradžiai žemę prasmego. Galiausiai
pastebiu pažįstamą Neito veidą, bet jis taip pat mėgina sužavėti
kažkokią merginą, todėl nenoriu trukdyti. Čia jaučiuosi lyg ne
savo vietoje. Ne tik todėl, kad prie šitos šutvės nepritampu, bet ir
dėl nuojautos, kad nors vakarėlis buvo pavadintas „atsisveikinimo
vakarėliu“, niekam iš tiesų nė motais, kad mudu su Hardinu pra
dingsime. Galbūt daugiau dėmesio sulauktume, jei Hardinas būtų
čia - galų gale, jis yra jų draugas.
Virtuvėje prasėdėjusi gerą valandą, galiausiai išgirstu Stef
šūksnį:
- Štai kur tu!
Aš jau spėjau sušlamšti visą dubenį riestainių ir išgerti du kok
teilius. Svarsčiau, ar nereikėtų išsikviesti taksi, bet, Stef galiausiai
apsireiškus, pamėginsiu pakentėti dar kiek. Jai už nugaros pama-
čiusi\Tristaną, Molę ir Deną, stengiuosi išlaikyti abejingą veido iš
raišką.
Ilgiuosi Hardino.
- Maniau, kad išvažiavai! - šūkteliu per muziką, mėgindama
išblaškyti mintis apie tai, kaip keista čia būti be Hardino. Pas
tarąją valandą praleidau kovodama su troškimu įslinkti į senąjį
jo miegamąjį. Taip baisiai noriu ten užeiti, pasislėpti nuo žmonių
grūsties, pasinerti į prisiminimus... Nežinau. Vis pagaunu save
žvilgčiojančią į laiptus, ir tai mane iš lėto žudo.
- Nė už ką! Atnešiau tau išgerti. - Šypsodamasi Stef ištraukia
man iš rankos puodelį ir pakeičia jį tokiu pat, tik jame rausvas kok
teilis. - Degtinė su vyšniomis, kas daugiau! - suspinga ji, išvydusi
mano sumišimą, o aš prisiversdama nejaukiai nusijuokiu ir pakeliu
kokteilį prie lūpų.
- Už tavo paskutinį vakarėlį su mumis! - Stef pasiūlo tostą, ir
keletas nepažįstamųjų prisijungia. Kai užsiverčiu puodelį ir leidžiu
saldžiam vyšnių skoniui užlieti burną, Molė nusigręžia.
- Pačiu laiku, - Molė taria Stef, ir aš staigiai atsigręžiu. Ne
žinau, ar noriu, kad naujasis vakarėlio svečias būtų Hardinas, bet
į mano dvejones atsakyta: į virtuvę užeina juodais drabužiais apsi
vilkęs Zedas.
Atvipusiu žandikauliu atsigręžiu į Stef.
- Sakei, kad jo čia nebus.
Mažiausiai man reikia dar vieno priminimo, kokiu jovalu pa
verčiau savo gyvenimą. Mudu su Zedu jau atsisveikinome, ir nesu
pasiruošus iš naujo atverti senų, draugystės su juo paliktų žaizdų.
- Atleisk, - gūžteli ji. - Jis nusprendė atvažiuoti nekviestas. Aš
nieko nežinojau. - Ji parimsta į Tristaną.
Pažvelgiu į ją alkoholio sužadintos drąsos kupinomis akimis.
- Ar tu tikra, kad šitas vakarėlis apskritai skirtas man?
Žinau, atrodau nedėkinga, bet mane erzina, kad Stef čia pa
kvietė Molę su Zedu. Gerai, kad Hardino nėra, nes vos tik Zedas
būtų įžengęs į virtuvę, būtų nesusivaldęs.
- Aišku, kad tau! Klausyk, nepyk, kad jis čia. Liepsiu jam prie
tavęs nelįsti, - patikina ji ir pasisuka link Zedo, bet aš sulaikau ją
už rankos.
- Ne, nereikia. Nenoriu pasirodyti nemandagi. Viskas gerai.
Zedas kalbasi su šviesiaplauke mergina, sekančia jį gilyn į
virtuvę. Jai juokiantis, jis šypsosi, bet apsižvalgęs ir pamatęs mane
tuojau apniūksta. Jo žvilgsnis šauna į Stef su Tristanu, bet šiedu
vengdami jo akių palieka kambarį, paskui išsitempdami Molę su
Denu. Aš ir vėl likau viena.
Stebiu, kaip Zedas pasilenkia ir kažką sušnabžda šviesiaplaukei
į ausį, o ji atsako jam šypsena ir nueina šalin.
- Sveika, - priėjęs nepatogiai šypteli jis, supdamasis ant kulnų.
- Labas, - dar kartą gurkšteliu kokteilio.
- Nežinojau, kad čia būsi, - pasakome abu kartu ir nepatogiai
nusijuokiame.
Jis nusišypso ir sako:
- Tu pirma.
Man palengvėja supratus, kad jis nelaiko pykčio.
- Sakiau, nežinojau, kad ketini čia dalyvauti.
- Ir aš nežinojau, kad tu čia būsi.
- Taip ir maniau. Stef vis kartoja, kad čia lyg ir atsisveikinimo
vakarėlis mano garbei, bet esu tikra, kad ji taip sako tik norėdama
pasirodyti maloni.
Dar kartą gurkšteliu. Šitas kokteilis gerokai stipresnis nei du
pirmieji.
- Tu... Tu čia su Stef? - klausia jis, žengdamas artyn.
- Taip. Hardino nėra, jei dėl to nerimavai.
- Ne, aš... - akimis jis nuseka tuščią puodelį, kurį pastatau ant
stalviršio. - Kas čia?
- Degtinė su vyšniomis. Ironiška, tiesa? - tariu, bet jam ne
juokinga.
Tai mane nustebina, mat šis kokteilis - Zedo mėgstamiausias.
Jo veidą perkreipia sumaištis - jis pasižiūri į mane, į puodelį ir vėl
į mane.
- Ar jį tau davė Stef? - jo tonas rimtas... Per rimtas... Mano
mintys pinasi.
Nieko nesuprantu.
- Taip... Ir ką?
- Po velnių. - Jis čiumpa puodelį nuo stalviršio. - Lik čia, -
paliepia, o aš lėtai linkteliu. Galva apsunksta. Mėginu nepaleisti iš
akių iš virtuvės išeinančio Zedo, bet dėmesį atitraukia ratu besisu
kančios šviesos virš galvos. Tos šviesos tokios gražios, šokdamos
žmonėms virš galvų prikausto dėmesį.
Šviesos šoka? Jos šoka... Ir aš turėčiau pašokti.
Ne, turėčiau prisėsti.
Atsirėmusi į stalviršį stebiu, kaip siena išsilenkia, kaip ji lin
guoja ir sukasi, susiliedama su šviesomis žmonėms virš galvų...
O gal jos apšviečia tik šokančius žmones? Bet kuriuo atveju labai
gražu... Man sukasi galva... Ir tiesa ta, kad gerai nesuprantu, kas
vyksta.
Penkiasdešimt septintas skyrius
HARDINAS
Po velnių.
Mano akys nukrypsta į datą lapo viršuje. Šitai ji parašė, kai bu
vau Anglijoj. Nereikėtų skaityt toliau. Turėčiau padėt tą prakeiktą
sąsiuvinį ir daugiau niekad jo nebeatsiverst, bet negaliu. Privalau
sužinot, ko dar buvo prirašyta šitoj paslapčių knygoj. Baiminuos,
kad šis sąsiuvinis bus vienintelis likęs mus siejantis dalykas.
Atverčiu kitą puslapį, pavadintą „Tikėjimas“.
Čia turėtų būt geriau. Šitas įrašas neturėtų pasukt peilio ir paaš-
trint skausmo krūtinėj. Šitas negali būt susijęs su manim.
TESĄ
HARDINAS
Per dvi minutes mano telefonas ant stalo suvibruoja jau penktą
kartą. Galų gale nusprendžiu atsiliept ir pasiųst ją kuo toliau.
- Ko tau, po velniais, reikia? - suloju į mikrofoną.
- Aš dėl...
- Greičiau, Mole, kalbėk, neturiu laiko tavo nesąmonėm.
- Aš dėl Tesos.
Pašoku ant kojų, o sąsiuvinis nukrenta ant grindų. Kraujas su
stingsta.
- Kokį mėšlą čia mali?
- Ji... Klausyk, nepasiusk, bet Stef kažko primaišė jai į gėrimą,
o Denas...
- Kur tu?
- Brolijos namuose.
Jai nespėjus pabaigt minties, aš jau metu telefoną, čiumpu
raktus ir lekiu pro duris.
TESĄ
HARDINAS
Jie čia turėjo ką tik atvažiuot - visą kelią lėkiau dvidešimt mylių
greičiau nei leistina. Pamačius Zedo automobilį prie nedidelio ply
tinio namo, mane supykina. Jam išėjus į verandą, akyse aptemsta.
Kol Zedas lėtai eina link automobilio, sustoju gatvėj, kad jo
neužblokuočiau, ir jis galėtų nešdintis po velnių. Ką aš jam p a sa
kysiu? Ką pasakysiu jai? Ar ji apskritai m ane girdės?
- Taip ir maniau, kad čia pasirodysi, - tyliai taria jis, man iš
dygus priešais.
- O kodėl neturėčiau? - suurzgiu tvardydamas kylantį pyktį.
- Gal todėl, kad viskas per tave.
- Tu čia rimtai? Aš kaltas, kad Stef yra suknista pusprotė? -
Taip, taip ir yra.
- Ne, tu kaltas, kad į tą vakarėlį Tesą nuvažiavo viena. Reikėjo
tau pamatyt jos veidą, kai išlaužiau duris. - Jis papurto galvą taip,
lyg mėgintų atsikratyt prieš akis iškilusio vaizdo. Man suspaudžia
krūtinę. Tesą jam tikriausiai nepasakė, kad mes išsiskyrėm. Ar tai
reiškia, kad ji vis dar nenori pasiduoti, kaip aš?
- Aš... Aš apskritai nežinojau, kad ji ten bus, todėl eik po
velnių. Kur ji?
- Viduje. - Jis nusvilina mane žudančiu žvilgsniu.
- Nežiopsok į mane šitaip - tavęs čia išvis neturėtų būt, -
primenu jam.
- Jei ne aš, ją būtų išprievartavę ir dar galai žino ką padarę...
Įsikimbu į jo odinio švarko atlapus ir prispaudžiu jį prie auto
mobilio.
- Kad ir kaip stengtumeis, kad ir kiek kartų ją „gelbėtum“, jai
tavęs vis tiek nereikės. Nepamiršk šito.
Dar kartą jį pastūmiu ir atsitraukiu. Noriu jam užvožt, sulaužyt
prakeiktą nosį už tai, kad jis toks suktas šunsnukis, bet Tesą tuose
namuose, ir pamatyt ją dabar yra daug svarbiau. Eidamas pro jo
automobilio langus, viduj pamatau Tesos rankinę ir... Suknelę.
Ji neapsivilkus?
- Kodėl jos suknelė čia? - išdrįstu paklaust. Atplėšiu dureles
ir susirenku jos daiktus. Jam tuoj pat neatsakius, piktai dėbteliu ir
laukiu paaiškinimo.
- Jie ją nurengė, - apniukusiu veidu tiesiog pasako jis.
- Po perkūnais, - burbteliu sau panosėj ir einu link Tesos mo
tinos namų.
Man pasiekus verandą, Kerol išeina lauk ir užtveria įėjimą.
- Ką, po velnių, tu čia veiki?
Jos dukterį nuskriaudė, o jai pirma į galvą šovusi mintis yra ap-
staugt mane. Žavumėlis.
- Privalau ją pamatyt. - Čiumpu durų rankeną. Ji papurto
galvą, bet iš kelio pasitraukia. Nujaučiu, žino, kad nesunkiai pa-
stumčiau ją šalin.
- Į šiuos namus tu kojos nekelsi! - šaukia ji. Nekreipiu dė
mesio ir praeinu pro šalį. - Negirdėjai, ką sakiau?! Nepraeik pro
mane taip, lyg nebūtum girdėjęs! - durys trinkteli kažkur man už
nugaros, o aš dairausi po nedidelę svetainę, ieškodamas savo mer
gaitės.
Išvydęs ją, akimirką sustingstu. Ji guli ant lovos šiek tiek su
lenktais keliais, plaukai primena šviesią aureolę aplink galvą, o
akys užmerktos. Kerol toliau prie manęs kabinėjasi, grasindama
iškviest farus, bet man nusispjaut. Prisiartinu prie Tesos ir atsi
klaupiu prie jos veido. Nė nepamąstęs nykščiu perbraukiu jai per
skruostikaulį ir delną priglaudžiu prie paraudusio jos skruosto.
- Viešpatie, - šnabždu, atidžiai stebėdamas, kaip lėtai kilnojasi
jos krūtinė. - Po galais, Tesą, aš labai atsiprašau. Viskas per mane, -
šnabždu jai vildamasis, kad mane girdi. Ji tokia graži, tokia rami,
jos lūpos šiek tiek pravertos, o kvapą gniaužiantis veidas toks ne
kaltas.
Aišku, Kerol sugadina akimirką, toliau spjaudydama nuodus
į mane.
- Čia tai teisybė! Viskas per tave. O dabar nešdinkis iš mano
namų, kol neiškviečiau policijos, ir jie tavęs neištempėl
Net neatsigręžęs į ją, atkertu:
- Gal jau apsiraminsit? Niekur aš nevažiuosiu. Pirmyn, kvieskit
policiją. Tegul atvažiuoja taip vėlai vakare - visas miestas tamstą
liežuviais plaks, o mes abu žinom, kad jūs to nenorit. - Žinau, kad
ji piktai spokso į mane, mintyse svaidydama durklus, bet negaliu
atitraukt akių nuo šitos merginos priešais.
- Gerai, - galiausiai sušnypščia Kerol. - Turi penkias minutes.
Jos batai šlykščiai brūžuoja kilimu. Ko ji apskritai šitaip išsi
pusčius vidury nakties?
- Tesą, tikiuosi, mane girdi, - pradedu. Žodžius bėriu pasku
bomis, bet prisilietimas prie švelnios jos skruosto odos atsargus ir
lėtas. Akyse susikaupia ašaros ir sudrėkina jos odą. - Aš labai atsi
prašau. Dieve, kaip aš atsiprašau už viską. Nereikėjo man apskritai
leist tau išeit. Ką aš sau galvojau? Tu manim tikriausiai didžiuosies.
Radęs Deną, aš jo neužmušiau - tik suspardžiau jam veidą... Ai, ir
truputį prismaugiau, bet jis vis dar kvėpuoja. - Prieš prisipažin
damas dar kai ką nutyliu. - Ir šiandien vos neprisigėriau, bet su
silaikiau. Negalėjau leist, kad mūsų santykiai dar labiau pašlytų.
Žinau, tu manai, kad man nusispjaut, bet tai ne tiesa. Man rūpi, tik
aš nemoku tau parodyt. - Nutylu ir stebiu, kaip jos akių vokai virpa
nuo mano balso. - Tesą, ar girdi mane? - viltingai klausiu.
- Zedai? - sušnabžda ji vos girdimai. Prisiekiu, tą akimirką šė
tonas ima žaist mano mintim.
- Ne, mažute, čia Hardinas. Aš Hardinas, ne Zedas. - Balsas iš
duoda susierzinimą, kad ji taip švelniai ištarė jo vardą.
- Nereikia Hardino. - Sutrikusi ji suraukia antakius, bet ne
atsimerkia. - Zedai? - pakartoja, ir aš atitraukiu ranką jai nuo
skruosto.
Atsistojęs pamatau, kad jos mamos kambary - nė kvapo. Ste
bėtina, jog ji nestovėjo palinkus man per petį, kol atsiprašinėjau
jos dukters.
Staiga, lyg mintys būtų tapusios tikrove, ji įsiveržia atgal į
kambarį.
- Jau baigei? - klausia piktai.
Iškeliu ranką į viršų.
- Ne, nebaigiau.
Nors reikėtų - juk Tesą šaukiasi Zedo.
Tada nuolankiai, lyg pripažindama, kad negali kontroliuot viso
pasaulio, jos mama paprašo:
- Gal prieš išvažiuodamas galėtum nunešti ją į jos kambarį?
Negalime šitaip palikti jos ant sofos.
- Tai man čia negalima, bet... - sulaikau save, nes jau koks de
šimtas barnis su šita moterim nuo mūsų pažinties dienos nieko ne
pakeis. Todėl tik linkteliu. - Gerai, kur kambarys?
- Paskutinės durys kairėje, - trumpai atsako ji ir vėl pradingsta.
Nežinau, iš ko Tesą paveldėjo savo gerumą, bet garantuoju, kad ne
iš šitos žiežulos.
Atsidusęs pakišu vieną ranką Tesai po kojom, kitą - po kaklu ir
atsargiai pakeliu. Kai prispaudžiu ją prie krūtinės, iš lūpų išsprūsta
tyli aimana. Nuleidęs galvą nešu ją koridorium. Šitas namas
mažas - gerokai mažesnis, nei įsivaizdavau.
Paskutinės durys kairėj uždarytos. Stumteliu ir praveriu
jas koja - nustembu giliai viduje staiga pajutęs nostalgiją kam
bariui, kuriame niekada nesu buvęs. Prie galinės kambario sienos
stovi siaura lova - užima pusę ankšto miegamojo erdvės. Rašo
masis stalas kampe atrodo panašaus dydžio kaip lova. Pradedu įsi
vaizduot paauglę Tesą ir kaip ji tikriausiai ištisas valandas praleido
prie to didžiulio stalo, darydama nesibaigiančias namų darbų už
duotis. Jos antakiai suraukti, lūpos suspaustos į rimtą, tiesią liniją,
plaukai krenta ant akių, o ji, staigiai juos nubraukus, vėl užsikiša
pieštuką už ausies.
Dabar, kai ją pažįstu, nepatikėčiau, kad rausvos paklodės ir
violetinė antklodė yra jos. Visa tai čia tikriausiai nuo tų laikų, kai
jaunoji Tesą išgyveno lėlės Barbės etapą, kurį ji kartą pavadino
„geriausiu ir blogiausiu metu savo gyvenime“. Prisimenu ją pasa
kojus, kaip amžinai mamos klausinėdavo, kur Barbė dirba, kokį
universitetą baigė, ar kada nors turės vaikų.
Pasižiūriu į suaugusią Tesą savo glėbyje ir sulaikau juoką, pri
siminęs nesibaigiantį jos smalsumą - vieną mėgstamiausių ir la
biausiai erzinančių jos bruožų. Nutraukiu antklodę ir atsargiai pa-
guldau ją ant lovos - patikrinęs, kad jai po galva tik viena pagalvė,
kaip ji miega namuose.
Namuose... Čia jau nebe jos namai. Lygiai kaip šitas ankštas
namelis, mūsų butas tebuvo trumpa stotelė pakeliui į jos svajonę -
Sietlą.
Pravėrus viršutinį stalčių, ieškant, kuo aprengt ją pusnuogę,
maža medinė komoda sugirgžda. Pagalvojęs apie ją nurengiantį
Deną, tarp pirštų tvirtai suspaudžiu senus marškinėlius. Pa
kėlęs Tesą kuo atsargiau, užtempiu marškinėlius jai per galvą. Jos
plaukai sušiaušti, o pamėginęs juos suglostyt, tik dar pabloginu
padėtį. Ji vėl sudejuoja, o jos pirštai ima trūkčiot. Mėgina pajudėt,
bet negali. Tai siaubinga. Nuryju gerklėj sukilusią tulžį ir stumiu iš
galvos mintį apie to mėšlo krūvos rankas ant jos kūno.
Pagarbiai nusigręžiu, traukdamas jos rankas pro rankovių
skyles, ir galiausiai ji aprengta. Kerol stovi tarpdury. Jos veide su
pratingumas sumišęs su įtampa, ir man pasidaro įdomu, kiek laiko
ji ten stovėjo.
Šešiasdešimt antras skyrius
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
HAROINAS
TESĄ
TESĄ
TESĄ
Kelias tolimas. Nors nuotykis dar tik prasideda, virš manęs jau pa
kibęs tirštas nerimo debesis. Kiekvienas mažas miestelis, kurį pra
važiuoju pakeliui, kelia svetimumo jausmą, todėl imu svarstyti, ar
tik Sietle nebus dar blogiau. Ar man pavyks įsikurti ir apsiprasti?
O gal paršliaušiu atgal į pagrindinį CVU studentų miestelį ar net
mamos namus?
Žvilgteliu į laikrodį prietaisų skydelyje - praėjo dar tik va
landa. Nors, geriau pagalvojus, ta valanda prabėgo gan greitai.
Kažkaip keista, bet tai mane pralinksmina.
Kai žvilgteliu į laikrodį dar kartą, dvidešimt minučių pra-
skriejusios nepastebimai. Kuo toliau nuo visko važiuoju, tuo švie
sesnės tampa mintys. Lekiant tamsos apgaubtais nepažįstamais
keliais, panika nekankina. Dėmesį sutelkiu į savo ateitį. Ateitį,
kurios niekas negali iš manęs atimti ar priversti atsisakyti. Dažnai
stabteliu kavos, užkandžių ar šiaip pakvėpuoti ryto oru. Kai pu
siaukelėje pagaliau pakyla saulė, susitelkiu į gelsvus ir oranžinius
spindulius, į tai, kaip susilieja spalvos ir kaip šviesiai prasideda
nauja diena. Nuotaika skaidrėja; pagaunu save dainuojančią su
Teilor Svift, pirštais barbenančią į vairą ir nusijuokiu iš ironiško
žodžių junginio apie „įeinančią gyvą bėdą“.
Pravažiavus ženklą, sveikinantį atvykus į Sietlą, pilve suplazda
drugeliai. Dabar tai jau tikra. Teresa Jang oficialiai persikėlė į Sietlą
ir kuria savo ateitį tokio amžiaus, kai dauguma draugų dar tik
mėgina susiprasti, ką norėtų gyvenime veikti.
Man pavyko. Nepakartojau mamos klaidų ir savo likimo nea
tidaviau į kitų žmonių rankas. Žinoma, sulaukiau pagalbos ir už
ją jaučiuosi nepaprastai dėkinga, bet dabar viskas priklauso nuo
manęs. Turiu nuostabią praktikos galimybę, šelmę draugę ir jos
mylintį sužadėtinį, ir mantos prigrūstą automobilį.
Neturiu, kur gyventi... Iš tiesų tai neturiu nieko, išskyrus savo
knygas, kelias dėžes ant galinės sėdynės ir darbą.
Bet viskas išsispręs.
Man pasiseks. Privalo pasisekti.
Sietle būsiu laiminga... Viskas bus būtent taip, kaip visuomet
įsivaizdavau. Būtent taip.
Kiekviena mylia atrodo begalinė... Kiekviena sekundė kupina
prisiminimų, atsisveikinimų ir abejonių.
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS
HARDINAS
Niukteliu batu Ričardui į koją. Žiauriai siuntu - visa šita košė už
virė dėl jo kaltės.
- Atsiprašau, - verkšlena jis, bandydamas atsistot, deja, tik
cypteli ir krenta atgal ant medinių grindų. Mažiausiai noriu kelt
apgailėtiną jo užpakalį nuo žemės, bet ką daugiau man su juo daryt.
- Pasodinsiu tave ant kėdės, bet kol neišsimaudei po dušu, prie
sofos nesiartink.
- Gerai, - burbteli jis ir užsimerkia, man pasilenkus jo pakelt.
Ne toks ir sunkus, kaip tikėjausi, ypač turint galvoj jo ūgį.
Nuvelku jį į virtuvę ir kai pasodinu ant kėdės, jis pasilenkia ir
rankom apglėbia šonus.
- Kas dabar? Ką man su tavim daryt? - klausiu tyliai.
Ką darytų Tesą, jei būtų čia? Žinant ją, tikriausiai prileistų jam
karštą vonią ir pagamintų užkąst. Nesiruošiu daryt nei vieno, nei
kito.
- Nuvežk mane atgal, - pasiūlo jis. Drebančiais pirštais kilsteli
suplėšytų mano marškinėlių, kuriuos Tesą leido jam pasilikt, apy
kaklę. Ar juos vilki nuo tada, kai paskutinį kartą buvo čia? Nusi
šluosto kraują nuo lūpų, tingiai ištepdamas juo smakrą ir barzdą.
- Kur atgal? - klausiu.
Gal vos užėjus pro duris reikėjo kviest farus, gal nereikėjo
atiduot Čadui to laikrodžio... Tuo metu nemąsčiau logiškai, man
terūpėjo į visa tai neįvelt Tesos.
Tik, žinoma, ji su tuo neturi nieko bendro... Ji jau taip toli.
- Kokių velnių jį čia atsivedei? Jei Tesą būtų buvus... - nutęsiu
nebaigdamas minties.
- Ji čia nebegyvena. Žinojau, kad jos čia nebus, - sunkiai kalba
jis.
Suprantu, jam nelengva kalbėt, bet man reikia atsakymų, o
kantrybė sparčiai senka.
- Ar ir prieš keletą dienų čia įsisukai?
- Taip. Atvažiavau tik pavalgyti ir nusiprausti, - sunkiai al
suoja Ričardas.
- Visą kelią sukorei tik tam, kad pavalgytum ir nusipraustum?
- Taip, pirmą kartą važiavau autobusu. O Čadas... - Jis giliai
įkvepia ir sudejuoja iš skausmo prieš įsitaisydamas patogiau. - Jis
pasisiūlė mane atvežt, bet vos tik užėjome vidun, atsigręžė prieš
mane.
- Kaip, po velnių, patekai į vidų?
- Pasiėmiau atsarginį Tesės raktą.
Jis jį pasiėm ė... Ar ji jam jį davė? Įdomu.
Jis linkteli link kriauklės.
- Iš stalčiaus.
- Pažiūrėkim, ar gerai supratau: pavogei mano buto raktą ir
maneisi galįs kada tik įsigeidęs čia užsukt išsimaudyt? Tada į mano
namus atsitempi tą žavuolį narkomaną Čadą, ir jis mano svetainėj
suspardo tau užpakalį, nes esi skolingas jam pinigų?
Ir kaip aš atsidūriau šitoj muilo operoj?
- Nieko nebuvo namie. Negalvojau, kad tai svarbu.
- Čia ir bėda, kad negalvojai! O ką, jei vietoj manęs būtų pasi
rodžius ji? Ar tau apskritai svarbu, kaip ji jaustųsi, pamačius tave
tokį?
Aš čia jaučiuos lyg nesavam kaily. Instinktai ragina ištempt šitą
seną kvailį iš mūsų... mano buto ir palikt kraujuojantį koridoriuj.
Vis dėlto negaliu to padaryt, nes esu beviltiškai įsimylėjęs jo dukrą
ir tuo įskaudinčiau ją tik dar labiau. Argi meilė ne pasakiška?
- Tai ką dabar daryt? - Kasausi pasmakrę. - Ar vežt tave į li
goninę?
- Nereikia į ligoninę, užteks ir poros tvarsčių. Ar gali už mane
paskambint Tesei ir pasakyt, kad aš atsiprašau?
Į idiotišką jo prašymą numoju ranka.
- Ne, nieko panašaus nedarysiu. Ji apie visa tai nesužinos. Ne
noriu, kad jaudintųsi dėl tokio mėšlo.
- Gerai, - sutinka jis ir vėl pasimuisto ant kėdės.
- Kiek laiko svaiginies? - klausiu.
Jis išsigąsta.
- Aš nevartoju narkotikų, - numykia tyliai.
- Nemeluok. Ar aš tau panašus į idiotą? Prisipažink.
Jis atrodo susimąstęs, išsiblaškęs.
- Apie metus, bet nuo tos dienos, kai sutikau Tęsę gatvėje, labai
stengiaus liautis.
- Jai širdis plyš iš skausmo. Juk supranti tai, ar ne?
Viliuosi, kad supranta. O man visai nesunku jam primint, jei
netyčia iš galvos iškristų.
- Žinau, dėl jos pasistengsiu būt geresnis, - žada jis.
Aha, visi pasistengsim...
- Tada verčiau paskubink savo reabilitaciją, nes jei ji pamatytų
tave tokį... - nebaigiu minties. Svarstau, ar nepaskambint jai ir ne-
paklaust, ką, po perkūnais, man daryt su jos tėvu, bet žinau: tai ne
sprendimas. Šiuo metu jai nereikia sukt dėl to galvos. Tik ne tada,
kai mėgina išpildyt savo svajones.
- Einu į savo kambarį. Jauskis kaip namie, maudykis, valgyk ar
ką tu čia ketinai veikt, kol negrįžau ir tau nesutrukdžiau.
Iš virtuvės nuslenku į miegamąjį. Uždaręs duris, atsiremiu į jas.
Kol kas tai ilgiausia para mano gyvenime.
Septyniasdešimt ketvirtas skyrius
TESĄ
TESĄ
HARDINAS
TESĄ
Pabaigusi valgyti, aš jau vos nusėdžiu savo vietoje. Vos tik užsi
sakėme vakarienę, prisiminiau, kad palikau telefoną automobily
je, ir tai varo mane iš proto labiau nei turėtų. Man retai kada kas
skambina. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad galbūt skambino
Hardinas ar bent atsiuntė žinutę. Iš paskutiniųjų stengiuosi klau
sytis Trevoro pasakojimo apie Times laikraštyje skaitytą straipsnį,
negalvoti apie Hardiną ar tikimybę, kad galbūt jis skambino, tačiau
negaliu. Per visą vakarienę jaučiuosi išsiblaškiusi ir esu tikra, kad
Trevoras atkreipė dėmesį. Jis paprasčiausiai pernelyg mandagus,
kad ką nors sakytų.
- Nejaugi nesutinki? - Trevoro balsas grąžina mane į tikrovę.
Paskubomis mintyse permetu paskutines pokalbio sekundes,
mėgindama prisiminti, apie ką jis kalba. Straipsnis buvo apie svei
katos draudimą... Atrodo.
- Taip, sutinku, - sumeluoju. Neįsivaizduoju, kam ką tik pri
tariau, bet labai norėčiau, kad padavėjas pasiskubintų ir atneštų
sąskaitą.
Tarsi perskaitęs mano mintis, jaunuolis padeda ant stalo sąs
kaitą, o Trevoras tuoj pat išsitraukia piniginę.
- Aš galiu... - pradedu sakyti.
Tačiau jis įkiša į aplanką keletą kupiūrų, ir padavėjas pra
dingsta restorano virtuvėje.
- Vaišinu.
Tyliai jam padėkojusi, žvilgteliu į didelį akmeninį laikrodį, ka
bantį virš durų. Jau po septynių - restorane praleidome daugiau
nei valandą. Su palengvėjimu atsikvepiu, kai Trevoras stodamasis
suploja rankomis ir sako:
- Ką gi.
Pakeliui į jo namus praeiname nedidelę kavinukę ir, be žodžių
kviesdamas užeiti, Trevoras kilsteli antakį.
- Galbūt kurį kitą vakarą šią savaitę? - pasiūlau šypsodamasi.
- Šaunu. - Vienas jo lūpų kamputis pakyla, suformuodamas
garsųjį kreivą šypsnį, ir mudu pasukame link jo namų.
Paskubomis atsisveikinusi ir draugiškai jį apkabinusi, šoku į
automobilį ir tuoj pat čiumpu telefoną. Nerimas ir beviltiškumas
veda mane iš proto, tačiau stengiuosi nugramzdinti tuos jausmus
atgal į tamsą. Devyni praleisti skambučiai. Visi Hardino.
Nieko nelaukdama jam skambinu, tačiau atsiliepia jo balso
pašto atsakiklis. Kelionė nuo Trevoro buto iki Kimberlės namų -
ilga ir nuobodi. Eismas Sietle - tikras košmaras: triukšminga ir
vienos grūstys. Netyla avariniai signalai, iš vienos juostos į kitą zuja
mažučiai automobiliukai. Vairuoti tampa nepakeliama, ir sustojusi
prie Kimberlės namų pajuntu, kad siaubingai įsiskaudo galvą.
Įžengusi pro duris, išvystu ją sėdinčią ant baltos odinės sofos
su vyno taure rankoje.
- Kaip praėjo diena? - klausia ji ir palinksta pastatyti gėrimo
ant stiklinio stalelio priešais.
- Neblogai. Bet eismas šitame mieste neįtikėtinas, - nusi-
skundžiu ir šlepteliu į tamsiai raudoną kėdę prie lango. - Košma
riškai įsiskaudo galvą.
- Taip, eismo sąlygos nekokios. Turiu vyno tavo galvos
skausmui numalšinti. - Ji atsistoja ir pereina skersai kambarį.
Nespėjus paprieštarauti, ji į aukštą taurę įpila baltojo vyno ir
paduoda man. Gurkšteliu vėsaus, gaivaus salsvo gėrimo.
- Ačiū. - Šypsodamasi gurkšteliu dar.
- Taigi... Leidai laiką su Trevoru, ar ne?
Kimberlė tokia landi... Mieliausia to žodžio prasme.
- Taip, draugiškai pavakarieniavome. Kaip draugai, - nekaltai
atsakau.
- Galbūt tau reikėtų pamėginti atsakyti iš naujo ir žodį
„draugai“ paminėti dar keletą kartų, - pašiepia ji. Aš nesulaikau
juoko.
- Tik stengiuosi pabrėžti, kad mudu esame tik... Na... Draugai.
Rudose jos akyse sužėri smalsumas.
- Ar Hardinas žino, kad bičiuliavaisi su Trevoru?
- Ne, bet papasakosiu jam, kai kitą kartą kalbėsimės. Kažkodėl
Trevoras jam nepatinka.
Ji linkteli.
- Negaliu jo kaltinti. Jei Trevoras nebūtų toks drovus, jis galėtų
dirbti modeliu. Ar pastebėjai, kokios žavingai mėlynos jo akys? -
Siekdama įspūdingesnio efekto laisva ranka ji pasivėdina veidą, ir
abi sukikename tarsi mokinukės.
- Ar nenorėjai pasakyti žalios akys, mieloji? - staiga išdygęs
vestibiulyje paklausia Kristianas, ir aš vos neišmetu taurės ant me
dinių grindų.
- Žinoma, - nusišypso jam Kimberlė.
Bet jis tik papurto galvą ir šelmiškai mums abiem nusišypso.
- Na, tikriausiai ir aš galėčiau būt modelis. - Jis pamerkia akį.
Atsikvepiu, kad jis neįsižeidė. Jei Hardinas būtų išgirdęs mane
kalbant apie Trevorą taip, kaip ką tik kalbėjo Kimberlė, tikriausiai
būtų apvertęs stalą aukštyn kojom.
Kristianas prisėda ant sofos greta Kimberlės, o ši įsitaiso jam
ant kelių.
- O kaip laikosi Hardinas? Juk tikrai kalbėjotės? - paklausia
jis.
Nusuku akis.
- Taip, šiek tiek. Jam viskas gerai.
- Jis toks užsispyrėlis. Vis dar jaučiuosi įžeistas, kad jis ne
priėmė mano pasiūlymo, turint galvoje jo padėtį.
Kristianas nusišypso Kimberlei į kaklą ir švelniai pabučiuoja
už ausies. Šiedu nė trupučio nesidrovi demonstruoti jausmų aplin
kinių akivaizdoje. Norėčiau nusisukti, bet negaliu.
Pala...
- Kokio pasiūlymo? - klausiu aiškiai nustebusi.
- Nagi darbo, kurį jam pasiūliau. Juk minėjau, tiesa? Gaila,
kad jis čia neatvažiavo. Noriu pasakyti, jam liko kiek - vienas se
mestras, ir jis anksčiau baigs universitetą?
Ką? Kodėl aš apie tai girdžiu pirm ą kartą? Niekas nė puse
žodžio neužsiminė, kad Hardinas universitetą baigs anksčiau. Tad
tik numykiu:
- Na, taip... Manau, taip ir yra.
Kristianas apkabina Kimberlę ir pasūpuoja ant kelių.
- Tas vaikinas - kone genijus. Jei būtų bent krislą pasistengęs,
jo pažymiai būtų nepriekaištingi.
- Jis iš tiesų nepaprastai protingas... - sutinku. Ir tai tiesa.
Hardino sumanumas nesiliauja manęs stebinęs ir intrigavęs. Tai
vienas iš jo bruožų, kuriais žaviuosi labiausiai.
- Ir rašytojas iš jo neprastas, - prideda jis ir nukniaukia gurkšnį
vyno iš Kimberlės taurės. - Nesuprantu, kodėl liovėsi kūręs. Ne
kantravau perskaityti daugiau jo darbų. - Atsidūsta Kristianas, kol
Kimberlė bando atrišti sidabrinį jo kaklaraištį.
Mane suglumino visa ši negirdėta informacija. Hardinas...
Kuria? Pamenu jį kartą užsiminus, kad mėgino rašyti pirmame
kurse, tačiau niekada nesidalino smulkmenomis. Kaskart, kai apie
tai prabildavau, jis pakeisdavo temą arba sumenkindavo pačią
mintį, todėl nemaniau, kad tai jam iš tiesų svarbu.
- Taip. - Ištuštinu savo taurę ir atsistojusi pamoju į butelį. - Ar
galėčiau?
- Žinoma. - Kimberlė linkteli. - Gerk, kiek nori. Turime pilną
rūsį, - priduria maloniai šypsodamasi.
Po trečios taurės baltojo vyno, galvos skausmas išgaravo, o
smalsumas išaugo geometrine proporcija. Laukiu, kol Kristianas
dar kartą paminės Hardino kūrybą ar darbo pasiūlymą, tačiau
veltui. Jis pasineria į smulkmenišką verslo diskusiją apie tai, kaip
derasi su žiniasklaidos kompanija, norėdamas praplėsti „Vance“
leidyklos filmų bei televizijos perspektyvas. Kad ir kaip įdomu
tai būtų, noriu užsidaryti savo kambaryje ir dar kartą pamėginti
paskambinti Hardinui. Tinkamai akimirkai pasitaikius, palinkiu
jiems labos nakties ir atsiprašiusi nuskubu į savo laikiną miegamąjį.
- Pasiimk butelį su savimi! - šūkteli Kimberlė, man einant pro
puspilnį vyno butelį ant stalo.
Dėkodama jai linkteliu ir paklausau.
Septyniasdešimt aštuntas skyrius
HARDINAS
TESĄ
HARDINAS