BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS

Ištraukos iš caro Aleksandro II 1861 m. vasario 19 d. manifesto dėl baudžiavos panaikinimo.

<...> Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų
kaimo gyventojų teises.
Dvarininkai išsaugodami visų jiems priklausančių žemių nuosavybės teisę, suteikia valstiečiams — už
nustatytas prievoles — nuolatiniam naudojimuisi sodybą ir, be to, kad būtų užtikrinta valstiečių buitis ir kad
jie galėtų vykdyti savo pareigas vyriausybei,— nustatytą nuostatuose laukų ir kitų naudmenų dydį.
Naudodamiesi tąja skirtine žeme, valstiečiai už tai turi atlikti dvarininkams nuostatuose nurodytas
prievoles. Būdami šioje padėtyje, kuri yra pereinamojo pobūdžio, valstiečiai vadinami laikinaisiais
prievolininkais.
Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus
bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimuisi. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį,
valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valst iečių —
savininkų luomą.
Specialiais nuostatais apie dvariškius jiems nustatoma pereinamoji padėtis, atitinkanti jų užsiėmimą ir
poreikius: praslinkus dvejiems metams nuo šių nuostatų paskelbimo dienos, jie gaus visišką laisvę ir
terminuotas lengvatas.
<...> Kadangi naujas sutvarkymas dėl neišvengiamo reikalingų permainų sudėtingumo negali būti
įvykdytas iš karto, nes tam prireiks nemažiau beveik kaip dvejų metų, tai per šį laikotarpį, siekiant užkirsti
kelią sumišimui ir prisilaikyti visuomeninės ir privatinės naudos, esanti iki šiol dvaruose tvarka turi išlikti iki
to laiko, kol, atlikus reikalingą paruošiamąjį darbą, bus įvesta nauja tvarka.
Kad tai būtų teisingai pasiekta, mes pripažinome esant reikalinga įsakyti:
1. Įsteigti kiekvienoje gubernijoje Gubernijos valstiečių reikalų valdybą, kuriai patikima aukščiausiojo
organo teisėmis tvarkyti dvarininkų žemėse apgyvendintų valstiečių bendrijų reikalus.
2. Nesusipratimams ir ginčams, galintiems kilti įgyvendinant naujus nuostatus, vietose nagrinėti
paskirti apskrityse taikos tarpininkus ir sudaryti iš jų Apskričių taikos /tarpininkų/ suvažiavimus.
3. Po to įsteigti dvaruose, bendrijų valdybas. Šiuo tikslu paliekant seniūnijas dabartinės jų sudėties,
įsteigti didelėse gyvenvietėse valsčių valdybas, o nedideles seniūnijas sujungti į vieną valsčių.
4. Sudaryti, patikrinti ir patvirtinti kiekvienai seniūnijai arba dvarui nustatinį raštą, kuriame bus
nurodytas, remiantis vietiniais nuostatais, valstiečiams skiriamos nuolatiniam naudojimui žemės kiekis ir
apimtis prievolių, kurias jie turi atlikti dvarininkui tiek už žemę, tiek ir už kitas gaunamas iš jos naudmenas.
5. Šiuos nustatinius raštus įgyvendinti, patvirtinus juos kiekvienam dvarui, o galutinai jie visuose
dvaruose turi įsigalioti per dvejus metus nuo šio Manifesto paskelbimo dienos.
6. Iki to laiko valstiečiams ir dvariškiams, kaip ir anksčiau, klausyti dvarininkų ir besąlygiškai vykdyti
savo ankstesnes prievoles.
7. Dvarininkams toliau prižiūrėti tvarką savo dvaruose,— jiems paliekama teisė teisti ir bausti,— kol bus
sudaryti valsčiai ir įsteigti valsčių teismai.
Atsižvelgdami į neišvengiamus vykdomo pertvarkymo sunkumus, mes pirmoje eilėje dedame viltis į
visa matančią Dievo apvaizdą, kuri globoja Rusiją.
Po to pasitikime dideliu kilniojo 'bajorų luomo rūpinimusi visuotine gerove ir negalime neišreikšti šiam
luomui savo ir visos tėvynės vardu pelnytos padėkos už nesavanaudišką veiklą vykdant mūsų nurodymus.
Rusija neužmirš, jog jis savo noru, skatinamas tik pagarbos jausmo žmogaus orumui ir krikščioniškos
meilės artimiesiems, atsisakė likviduojamos dabar baudžiavos ir padėjo pamatus naujai valstiečių ūkinei
ateičiai. Be abejonės, tikimės, kad jis taip pat kilniai ir toliau stengsis reikiama tvarka įgyvendinti naujus
nuostatus taikiai ir geru noru, kad kiekvienas savininkas užbaigs savo dvaro ribose didįjį pilietinį viso
luomo žygdarbį — sutvarkys jo žemėje apgyvendintų valstiečių ir savo dvariškių buitį naudingomis
abiem pusėm sąlygomis ir tuo parodys kaimo gyventojams gerą pavyzdį bei paskatins juos tiksliai ir
sąžiningai vykdyti valstybės nutarimus.
Didelio dvarininkų rūpinimosi valstiečių gerove ir valstiečių dėkingumo už palankų dvarininkų
rūpinimąsi pavyzdžiai stiprina mūsų viltį, kad laisvanoriškais savitarpio susitarimais bus išspręsta didelė
dalis sunkumų, neišvengiamų kai kuriais atvejais, taikant bendrąsias taisykles, skirtingoms atskirų dvarų
sąlygoms, ir kad tuo būdu bus palengvintas perėjimas nuo senosios tvarkos prie naujosios ir ateityje
įsiviešpataus savitarpio pasitikėjimas, sutarimas ir vieningas bendros naudos siekimas.
Kad būtų patogiau įgyvendinti tarp dvarininkų ir valstiečių tuos susitarimus, pagal kuriuos pastarieji
įsigys nuosavybėn kartu su sodybomis ir žemės ūkio naudmenas, vyriausybė teiks para mą, išduodama,
remiantis atskiromis taisyklėmis, paskolas ir perskaičiuodama dvarų skolas.
Dedame viltis į mūsų tautos blaivią nuovoką. Kai vyriausybės mintis panaikinti baudžiavą pasklido tarp
neparuoštų tam valstiečių, kilo kai kurių nesusipratimų. Kai kas galvojo tik apie laisvę ir užmiršo pareigas.
Bet bendroji blaivi nuovoka padiktavo įsitikinimą, jog, paprastai galvojant, asmuo, laisvai besinaudojąs
visuomenės gėrybėmis, turi, savo ruožtu, tarnauti visuomenės labui, vykdydamas kai kurias pareigas; ir
pagal krikščionių tikėjimą kiekvienas žmogus turi klausyti jam uždėtos valdžios <...>, atiduoti kiekvienam,
kas priklauso ir ypač kas privaloma, ar tai būtų muitas, duoklė, paklusnumas ar pagarba (7); jog dvarininkų
teisėtai įgytos teisės negali būti atimtos iš jų be tinkamo atlyginimo arba laisvanoriškos nuolaidos; jog nau-
dotis dvarininkų žeme ir neatlikti už tai atatinkamų prievolių — tokia padėtis prieštarautų bet kokiam
teisingumui.
Ir dabar tikimės, kad baudžiauninkai, kuriems atsiveria nauja ateitis, supras ir su padėka priims
 kilniosios bajorijos didelį pasiaukojimą, siekiant pagerinti jų buitį.
Baudžiauninkai supras, kad, gaudami tvirtesnį nuosavybės pamatą ir didelę laisvę tvarkyti savo ūkį, jie
įsipareigoja — visuomenei ir sau — sustiprinti naujojo įstatymo labdaringumą ištikimu, lojaliu ir stropiu
dovanotų jiems teisių naudojimusi. Labdariškiausias įstatymas negali duoti žmonėms gerovės, jeigu jie pa-
tys, įstatymo globojami, nepasistengs jos užsitikrinti. Turtas įgyjamas ir pagausinamas tik nuolat dirbant,
protingai naudojant jėgas ir lėšas, griežtai taupant ir iš viso dorai, dievobaimingai gyvenant.
Asmenys, kurie atliko paruošiamąjį darbą valstiečių buičiai naujoviškai sutvarkyti, ir įgyvendins šį
sutvarkymą, turės akylai žiūrėti, kad viskas būtų atliekama teisingai, ramiai, atsižvelgiant į laiko patogumą,
kad žemdirbiai nebūtų atitraukti nuo reikiamų žemės ūkio darbų. Tegu jie rūpestingai įdirba žemę ir surenka
jos vaisius, kad paskui iš gausiai pripildyto aruodo paimtų sėklą nuolat naudojamai arba įsigytai nuosavybėn
žemei apsėti <...>

Lietuvos istorijos chrestomatija 1861-1990 03 11, Kaunas: Šviesa 1993, p. 5-7