See discussions, stats, and author profiles for this publication at: https://www.researchgate.

net/publication/317615799

Elektromagnetizmas ir uždavinynas

Book · December 2017

CITATIONS READS

0 211

3 authors, including:

Leonardas Žigas
Lithuanian University of Educacional Sciences
128 PUBLICATIONS   428 CITATIONS   

SEE PROFILE

Some of the authors of this publication are also working on these related projects:

Phase Transition View project

Birefringence of SbSI and SbSeI crystals at the View project

All content following this page was uploaded by Leonardas Žigas on 04 January 2018.

The user has requested enhancement of the downloaded file.

 Lietuvos edukologijos universitetas
Utenos kolegija

Algirdas Audzijonis, Leonardas Žigas, Antanas Ruzgas

Elektromagnetizmas ir uždavinynas

Vilnius, 2018
1
ISBN: 978-609-475-120-2 © Algirdas Audzijonis, 2017
© Leonardas Žigas, 2017
© Antanas Ruzgas, 2017

2
 Turinys

ĮVADAS .................................................................................................................. 4

I. Elektros srovė, darbas ir galia................................................................................ 5

I - οjo skyriaus kontroliniai klausimai. .................................................................... 14

II. Elektroninė ladumo teorija ................................................................................ 15

II - ojo skyriaus kontroliniai klausimai: ................................................................... 26

III. Elektrinis laukas, jo savybės ............................................................................. 27

III - οjo skyriaus kontroliniai klausimai: ................................................................. 45

IV. Medžiagų elektrinės savybės ............................................................................. 46

IV - οjo skyriaus kontroliniai klausimai:.................................................................. 56

V. Nuolatinės srovės magnetinis laukas.................................................................... 57

V - οjo skyriaus kontroliniai klausimai .................................................................... 72

VI. Magnetinio lauko ir srovės sąveika .................................................................... 73

VI - οjo skyriaus kontroliniai klausimai ................................................................... 84

VII. Elektromagnetinės indukcijos dėsnis. Kintamoji srovė. ...................................... 85

VII - οjo skyriaus kontroliniai klausimai ............................................................... 106

VIII. Elektromagnetinis laukas ............................................................................. 107

VIII - οjo skyriaus kontroliniai klausimai ........................................................................120

Visų skyrių uždaviniai .........................................................................................119

Literatūra: .......................................................................................................... 126

3
 ĮVADAS

Šios knygos tikslas aiškiai ir vaizdžiai pateikti pagrindines elektros kurso sąvokas ir
dėsnius bei pagilinti jų supratimą. Todėl kiekviename skyriuje išaiškintos dydžių fizikinės
prasmės, pagrindiniai dėsniai bei formulės. Norintiems aiškiau susipažinti su elektros ir
magnetizmo mokslu, autoriai pateikia gana platų vadovėlių sąrašą lietuvių, rusų, anglų
kalbomis. Apie fizikos klasikų darbus galima susipažinti knygoje [1]. Smulkiau eksperimentų
aprašymai pateikti literatūroje [2,3]. Labiau matematizuotą ir mažiau surištą su eksperimentu
elektros kurso aprašymą galima rasti [4] vadovėlyje. Elektros žinių taikymas elektronikoje
gerai aprašytas [5,6,7]. Su dėstymo metodika vakarų universitetuose galima susipažinti
[8,9,10] vadovėliuose. Jie yra mažiau formalizuoti, tačiau gyvi savo pavyzdžiais,
paveikslėliais ir pratimais. Grynai teoriniame lygyje parašytas Matulio [11], Kybarto,
Šugurovo [14] vadovėliai. Labai aukštu vaizdumo lygiu pasižymi Holliday, Serway [9,10]
vadovėliai. Savo vadovėlyje mes pateikiame daug brėžinių, kurie labai padeda suvokti
nagrinėjamus reiškinius. Brėžinių sudarymui buvo skirta daug dėmesio, nes vaizdinės
priemonės yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių mokymosi efektyvumą. Yra šiek tiek
ir enciklopedinių žinių, kurios padės studentams istoriškai orientuotis, kada ir kokie tyrimai
buvo atlikti .
Pristatomas darbas yra konspektyvus, bet turiningas. 120 puslapių išdėstyti
elektromagnetizmo pagrindai. Nuo teorinės fizikos kurso “elektrodinamika”, pateiktų
formulių skiriasi tuo, kad mes pagrindines lygtis stengėmės rašyti integraliniu pavidalu.
Kadangi darbas konspektyvus, tai ne visos formulės yra išvestos. Išvedimus
studijuojantysis turėtų papildyti, ieškodamas atsakymų į darbe pateiktus klausymus iš
pateiktos literatūros.
Knyga tinkama studentams todėl, kad joje pateikiami elektros kurso pagrindinių
dėsnių, fizikinių dydžių ir jų matavimo vienetų žodiniai apibrėžimai. Vadovėlis skiriamas
universitetų, aukštųjų mokyklų studentams, mokytojams ir visiems kitiems besidominantiems
fizika.
Autoriai nuoširdžiai dėkoja magistrantei Ingai Ruplinaitei – Jang maketavusiai darbą,
parinkusiai piešinius, schemas ir grafikus. Taip pat recenzentui doc. dr. Jonui Algirdui.
Martišiui už kruopščiai peržiūrėtą darbą. Mes būsime dėkingi visiems skaitytojams už
pareikštas pastabas ir atsiliepimus. (leonardas.zigas@leu.lt)

Leonardas Žigas

4
 I. Elektros srovė, darbas ir galia.

Elektra, elektros krūvis

Elektra graikiškai reiškia gintaras. Elektrodinamikos mokslas nagrinėja visumą reiškinių,

susijusių su elektringų dalelių egzistavimu, jų kuriamais laukais, krūvininkų judėjimu ir
sąveika. Pirmieji elektros reiškiniai buvo žinomi dar VI a. prieš Kristų. Filosofas Talis
(Graikija) aprašė, kad gintaras, patrintas vilna,traukia lengvus kūnus. XVI a. V. Gilbertas
ištyrė, kad panašiai elgesi daugelis kūnų.

(a) (b) (c)

1.0 pav. a) patrintas į šilką stiklo stiebelis įsielektrina teigiamai, b) stiklo stiebelis traukia ebonito stiebelį, c)
stiklo stiebeliai stumia vienas kita

Tyrimai rodo, kad visų įelektrintų kūnų veikimas tolygus įelektrinto stiklinio arba
ebonitinio stiebelio veikimui. Kitaip tariant, jouse sukeltieji krūviai yra tapatingi stiklo arba
ebonito elektriniam krūviui. Stiklo elektra laikoma teigiama, o ebonito neigiama.
Be to tyrimai parodo, kad vienodo ženklo elektra įelektrinti kūnai stumia vienas kitą, o
skirtingo ženklo- traukia. Turimą kūno elektros kiekį vadiname elektros krūviu.
Įelektrinimą lemia elementariosios dalelės, turinčios elektros krūvį. Mažiausias elektros
krūvis lygus elementariąjam krūviui
e = 1.60217733(49) 10 -19C.
Šiuo metu mūsų aplinkoje be galo ilgai galinčios egzistuoti elektringos daleles, turinčios
elementarųjį krūvį yra dvi- elektronas neigiamas ir protonas teigiamas. Atomai ir molekulės
yra elektriškai neutralūs, nes jie branduoliuse turi tiek pat protonų, kiek elektronų
apvalkaluose. Taigi neigiamai įelektrinti kūnai turi elektronų perteklių, o teigiamai įelektrinti-
jų trūkumą.

1.1 Elektros srovė ir jos tankis.

Kryptingas elektringųjų dalelių judėjimas vadinamas elektros srove. Tarkime, turime

laidininko skerspjūvio plotą, pro kurį statmenai jam juda krūviai (1.1 pav.).

5
 Skaliarinis dydis, lygus elektros krūviui, kuris praeina pro laidininko skerspjūvio plotą
per laiko vienetą, vadinamas elektros srovės stipriu I.
Momentinis srovės stipris tai laidininko skerspjūviu pratekančio krūvio išvestinė
laiko atžvilgiu.

1.1 pav. Elektros srovės stipris.

dq
Ampere, Andrė (1775-1836) I , (1.1)
Amperas dt

[I] = 1A. Srovės stiprio matavimo vienetas yra amperas.

Srovės kryptimi priimta laikyti teigiamų elektringųjų dalelių judėjimo kryptį, nors
krūvio nešėjai metaluose yra elektronai.
Taigi, elektros srovės kryptis yra priešinga elektronų judėjimo krypčiai (1.2 pav.).

1.2 pav. Elektros srovės ir elektronų judėjimo kryptys

Tačiau turi būti priežastis, priverčianti krūvininkus kryptingai judėti. Ši priežastis yra
elektrinis laukas arba potencialų skirtumas.
Jeigu turime uždarą laidininką, visi laidininko taškai turi vienodą potencialą. Taigi,
elektrinis laukas laidininke yra lygus nuliui. Kadangi nėra elektrinio lauko, niekas neperkelia
krūvio laidininke ir elektros srovė neteka. Tačiau jeigu laidininko galai prijungti prie šaltinio,
tai jis sudaro potencialų skirtumą tarp laidininko galų, sukurdamas elektrinį lauką laidininke.
Tada elektronus laidininke veikia jėga, kuri verčia juos judėti t.y. laidininku teka srovė. Taigi,
kad laidininku tekėtų elektros srovė, būtinos dvi sąlygos:

6
 1. Laidininke turi būti laisvų elektros krūvių, kurie galėtų judėti,
2. Tarp laidininko galų turi būti nuolat palaikomas potencialų skirtumas t.y. turi būti
elektrinis laukas, kuris priverstų slinkti elektros krūvį.
Jei laidininke nėra elektrinio lauko, elektronai (krūvio nešėjai) laidininke juda
chaotiškai. Tokio judėjimo negalima pavadinti elektros srove.
Atsiradus elektriniam laukui, elektronus veikia jėga, kuri priverčia juos judėti išilgai
laidininko ir taip sukuria elektros srovę (1.3 pav.). Kryptingas elektringųjų dalelių judėjimas
dėl elektrinio lauko poveikio vadinamas dreifu.

1.3 pav. Elektronų dreifas.

Greitis, kuriuo elektronai kryptingai juda, t.y. dreifuoja išilgai laidininko, yra
vadinamas dreifiniu greičiu vd
I
vd  . (1.2)
enS
e - elektrono krūvis,
n - elektros krūvininkų koncentracija laidininke, krūvininkų skaičius tūrio vienete.
S - laidininko skerspjūvio plotas.
Elektros srovės pasiskirstymą laidininko skerspjūvyje apibudina sravės tankio

vektorius j . Jis yra lygus srovės, kuri prateka pro laidininko skerspjūvio ploto vienetą,

stipriui, kai vektorius j statmenas laidininko skerspjūvio plokštumai:
 dI 
j n, (1.3)
dS

n - norminis vektorius, statmenas laidininko skerspjūvio plokštumai,

j   1 mA .
2

Srovės tankio kryptis sutampa su srovės tekėjimo kryptimi, o skaitine verte jis lygus
srovės stiprio ir ploto, statmeno srovės krypčiai, santykiui.
Jei grandinė sudaryta iš nevienodo skerspjūvio ploto laidininkų (1.4 pav.), tai srovės

7
tankio vektorius įvairiuose skerspjūviuose S1 ir S2 yra atvirkščiai proporcingas tų skerspjūvių
plotams:

1.4 pav. Elektros srovės tankis skirtingo skerspjūvio ploto laidininkuose.

j1 S2
 (1.4)
j2 S1

1. Kokia yra vandens srovės ir elektros srovės analogija. Kuo šios srovės
skiriasi?
2. Kas yra dalelių koncentracija ?

1.2 Potencialas, potencialų skirtumas, įtampa,EVJ

Kaip jau minėjome anksčiau, kad uždara grandine

tekėtų nuolatinė elektros srovė, į ją turi būti įjungtas elektros
šaltinis. Tarkime turime grandinę pavaizduotą (1.5 pav.).
Iš taško b į tašką a elektros krūviai juda elektrinio
lauko jėgų kryptimi t.y. potencialo mažėjimo kryptimi, nes
elektros krūviui slenkant elektriniame lauke iš vieno taško į
kitą, atliekamas darbas jo potencinės energijos sąskaita.

Volta, Alessandro (1745-1827)

Voltas

1.5 pav. Elektrinė grandinė, sudaryta iš elektros šaltinio  ir rezistoriaus R.

Elektrinio lauko potencialas duotame taške - tai dydis, lygus elektriniame lauke
Ep
esančio elektros krūvio potencinės energijos ir to krūvio santykiui  a  .
q
Dydis, matuojamas darbu, kurį atlieka elektrostatinės jėgos pernešdamos, vienetinį
teigiamą krūvį grandine iš vieno taško (b) į kitą (a), vadinamas potencialų skirtumu.

8
 Aab
   a   b  (1.5)
q
Iš taško a į b krūvį perkelia elektrostatinė jėga, kuri veikia elektros grandinėje. Jėgos,
kurios verčia judėti prieš elektrinio lauko jėgas t.y. potencialo didėjimo kryptimi, vadinamos
pašalinėmis jėgomis. Dydis, matuojamas darbu, kurį atlieka pašalinės jėgos pernešdamos

vienetinį teigiamą krūvį visa uždara grandine, vadinamas elektrovara (EV) - ε.

A paš
 (1.6)
q
Įtampa U tarp dviejų grandinės taškų yra vadinamas dydis, matuojamas darbu, kurį
atlieka elektrostatinės ir pašalinės jėgos, pernešdamos vienetinį teigiamą krūvį grandinės
dalimi iš vieno taško į kitą.
U  (  a   b )   ab (1.7)
Įtampos, elektrovaros ir potencialų skirtumo matavimo vienetas yra 1V (Voltas).
Įtampa tarp dviejų grandinės dalies taškų, kai toje grandinės dalyje nėra šaltinio, yra lygi
potencialų skirtumui.
U cd   c   d (1.8)
Jeigu neatsižvelgsime į srovės šaltinio vidinę varžą r , tai potencialų skirtumas tarp
šaltinio gnybtų bus lygus elektrovarai. Tačiau iš tikrųjų šaltinis turi vidinę varžą, ir srovei
tekant toje grandinės dalyje kur yra varža, dalis energijos suvartojama tai varžai nugalėti.
Todėl toje grandinės dalyje stebimas įtampos kritimas. Pav. 1.6 (a) pavaizduota grandinė,

kurią sudaro elektros šaltinis ε, vidinė varža r ir varža R. Pav. l.6 (b) pavaizduota diagrama,

kuri parodo kaip kinta potencialas grandinę apeinant pagal laikrodžio rodyklę.

(a) (b)
1.6 pav. (a) Grandinė, kurią sudaro elektros šaltinis ε su vidine varža r, bei rezistorius R; (b) potencialo kitimas,
grandinę apeiname pagal laikrodžio rodyklę.

1. Elektrovaros, įtampos ir potencialų skirtumo fizikinė prasmė.

2. Kokios jėgos vadinamos pašalinėmis? Kuo jos skiriasi nuo elektrostatinių
jėgų?

9
 1.3 Laidininko varža ir jos priklausomybė nuo temperatūros.

Bet koks judėjimas kokioje nors medžiagoje patiria

pasipriešinimą. Taip ir elektros srovė tekėdama laidininku
patiria pasipriešinimą. Laidininko savybė priešintis elektros
srovei vadinama varža R. Varža yra laidininko charakteristika.
Ji priklauso nuo laidininko medžiagos bei matmenų:
l
R , (1.9)
S
ρ - laidininko savitoji varža,
l - laidininko ilgis,

Georg Simon Ohm (1787-1854) S - laidininko skerspjūvio plotas. Varžos matavimo vienetas
Omas
yra omas [R] = 1Ω.
Kiekviena medžiaga turi skirtingą savitąją varžą. Temperatūrai kylant, metalinių
laidininkų savitoji varža didėja. Savitosios varžos priklausomybę nuo temperatūros nusako
lygybė:
   0 1   ( T  T0 ) , (1.10)
α - temperatūrinis varžos koeficientas.
Kadangi R ~ ρ , tai:
R  R0 1   ( T  T0 ). (1.11)
Daugumai metalų (tokiems kaip varis) savitosios varžos priklausomybė nuo
temperatūros yra beveik tiesinė (1.7 pav.). Tiktai žemose temperatūrose ši tiesinė
priklausomybė iškrypsta, o absoliutaus nulio temperatūroje savitoji varža nėra lygi nuliui
(išskyrus superlaidininkus), bet turi tam tikrą vertę  0 . Varžai turi įtakos netaisyklingas jonų
arba atomų išsidėstymas metalo kristalinėje gardelėje dėl šiluminio jų judėjimo. Todėl kylant
temperatūrai, metalų varža didėja. Kita varžos priežastis-
priemaišos, kurios išsklaido elektronus. Kadangi priemaišos daro
didesnę įtaką elektronų srautams negu jonų šiluminis judėjimas, tai
lydinių varža daug mažiau priklauso nuo temperatūros negu grynų
metalų varža.
Yra grupė metalų (ir jų junginių), kurių varža pasiekia nulį
esant tam tikrai temperatūrai, vadinamai Kiuri temperatūra TC.
Tokie metalai yra vadinami superlaidininkais. Iki Kiuri
temperatūros superlaidininkų varžos priklausomybės nuo

10
temperatūros grafikas yra panašus kaip ir normalių laidininkų. Tačiau pasiekus Kiuri
temperatūrą ir žemiau jos, superlaidininkų varža staigiai krinta iki nulio. Kartą paleidus srovę
superlaidininku, ji teka nenutrūkstamai net ir nesant potencialų skirtumo.
1.7 pav. Laidininkų savitosios varžos priklausomybė nuo temperatūros.

1. Aukštatemperatūriniai superlaidininkai.
2. Kas yra laidumas? Ne metalų laidumas, nuo ko jis priklauso?

1.4 Omo dėsnis grandinės daliai ir visai grandinei. Kirchhofo taisyklė

Eksperimentiškai buvo nustatyta, kad didinant įtampą tarp dviejų grandinės taškų,
srovės stipris toje grandinės dalyje taip pat didėja. G. Omas nustatė ryšį tarp srovės stiprio ir
įtampos:
U l
I , R . (1.12)
R S
(1.12) lygtis vadinama Omo dėsniu grandinės daliai: elektros srovės stipris laidininke yra
proporcingas įtampai U tarp laidininko galų ir atvirkščiai proporcingas laidininko varžai
R. Kai tarp l ilgio laidininko galų α ir b sudaromas potencialų skirtumas (1.8 pav.), tai
laidininke sukuriamas elektrinis laukas, kuris sukuria elektros srovę proporcingą tam

potencialų skirtumui. Tada galima užrašyti, kad srovės tankis j yra proporcingas

elektrinio lauko stipriui E .

1.8 pav. Skerspjūvio ploto S ir l ilgio laidininkas, kuriuo teka srovė I.

  1
j  E,   , (1.13)

γ - laidininko savitasis laidumas. Tai dydis atvirkščiai proporcingas savitajai varžai. (1.13)
išraiška yra Omo dėsnio diferencialinė forma.

11
 1.9 Pav. Grandinės dalis, kurią sudaro elektros šaltinis ε ir rezistorius R. Sujungus grandinės galus a ir b,
gaunama uždara grandinė

Kai grandinės dalyje a, b yra įjungtas srovės šaltinis (1.9 pav.), tai įtampa tarp tų taškų
lygi
U   a   b    .
Jeigu tarp a, b taškų įjungta daug rezistorių ir srovės
šaltinių, tai pagal Omo dėsnį grandinės daliai (1.12)
gauname
 IR   a   b     . (1.14)
a lg a lg

Kai grandinė yra uždara, tai taškai a ir b sutampa t.

y.  a   b . Tada gauname Kirchhofo taisyklę

    IR. (1.15)
a lg a lg

Kirchhoff, Gustav (1824-1887) Kirchhofo taisyklė: uždaroje grandinėje EV algebrinė

Kirchofas
suma lygi įtampų algebrinei sumai.
Norint uždarai grandinei pritaikyti Kirchhofo taisyklę (1.15), pasirenkame srovės
kryptį ir uždaros grandinės apėjimo kryptį.
1) IR > 0, kai srovės kryptis sutampa su grandinės apėjimo kryptimi.
2)   0 , kai eidami iš šaltinio išeiname per jo teigiamą polių.
3)   0 , kai eidami iš šaltinio išeiname per jo neigiamą polių.
Pritaikysime Kirchhofo taisyklę uždarai grandinei (1.9 pav.), kai įjungta vienas
šaltinis, kurio vidinė varža r ir rezistorius, kurio varža R:

  Ir  IR , I , (1.16)
rR
(1.16) lygtis yra Omo dėsnis uždarai grandinei.
Medžiagos, kurioms galioja Omo dėsnis, vadinamos ominėmis.
Ominių medžiagų srovės stiprio priklausomybė nuo įtampos (voltamperinė
1
charakteristika) yra tiesinė (1.10 pav.). tg 
R

12
 1.10 pav. Ominių medžiagų voltamperinė charakteristika.

1. Omo dėsnio diferencialinės formos (1.13) išvedimas.

2. Savitasis laidumas γ ir savitoji varža  .
3. Kirchhofo taisyklės, ženklų taisyklė, Omo dėsnis uždarai grandinei.

1.5 Džaulio dėsnis, elektros srovės galia.

Tekant srovei laidininku, elektronai metaluose susiduria

su gardelės jonais bei atomais ir jiems atiduoda dalį savo
energijos. Ši energija virsta šilumine ir laidininkas įšyla. Įkaitęs
laidininkas aplinkai atiduoda šilumos kiekį Q, lygų srovės
darbui A, kuris yra išreiškiamas pratekėjusio krūvio ir įtampos
sandauga:
A = qU = Uit, Q = A = Uit.
Joule, James (1818-1889) Arba, pritaikius Omo dėsnį: grandinėlės daliai U=IR,
Džaulis
gauname
U2
Q  A  I 2 Rt  t. (1.17)
R
(1.17) yra vadinama Džaulio - Lenco dėsniu. Šis dėsnis nustatytas eksperimentiškai. Šilumos
kiekio matavimo vienetas yra džaulis, [Q] = 1 J.
Srovės darbo ir laiko per kurį tas darbas buvo attiktas santykis yra vadinamas
elektros srovės galia
A
P
t
U2
arba P  UI  I 2 R  .
R
Galios matavimo vienetas yra vatas, [P] = 1W.
1. Kodėl elektros srovės darbas A yra lygus išsiskyrusiam šilumos kiekiui?
2. Elektros srovės galia.
3. Elektros srovės darbo, šilumos kiekio, elektros srovės galios matavimo
vienetai.

13
 I - οjo skyriaus kontroliniai klausimai.

1. Pažymėkite kur srovė yra didžiausia, o kur mažiausia ir nurodykite

srovės kryptį. Savo atsakymą pagrįskite.
2. Kokios yra nuolatinės elektros srovės atsiradimo priežastys?
3. Įtampa tarp laidininko, kurio ilgis l, o skerspjūvio plotas S galų yra U.
Kaip kinta elektronų dreifinis greitis, kai:
a) laidininko ilgis padidinamas dvigubai,
b) plotas padidinamas dvigubai,
c) įtampa padidinama dvigubai?
4. Kai įtampa tarp laidininko galų padidinama dvigubai, srovės stipris
laidininke padidėja tris kartus. Ką galite pasakyti apie tokį laidininką?
Ar laidininko varža priklauso nuo įtampos tarp
laidininko galų ir nuo srovės stiprio?
5. Kodėl didėjant temperatūrai medžiagos varža
didėja?
6. Paveikslėlyje pavaizduota grandinė, į kurią
įjungtos dvi elektros lemputės:
Kuriame taške srovės stipris yra didžiausias, o
kuriame mažiausias. Savo atsakymą pagrįskite.

14
 II. Elektroninė ladumo teorija

2.1 Bandymai įrodantys metalų laidumo prigimtį. Drudės teorija.

Vokiečių fizikas R. Rikė 1901m. atliko pirmuosius tyrimus, norėdamas nustatyti

metalų laisvųjų krūvininkų prigimtį. Bandymui buvo paimti trys nuosekliai sujungti vienodo
spindulio metaliniai cilindrai (2.1 pav.), ir tokia grandine buvo labai ilgai leidžiama elektros
srovė.

2.1 pav. R. Rikės bandymo schema.

Nors per tą laiką pratekėjo didelis elektros krūvis, bet medžiagos pernešimo iš vieno
cilindro į kitą žymių nebuvo. Tai rodė, kad elektros krūvį metaluose perneša ne jonai, o
visuose metaluose esančios vienodos elektringos dalelės, kurios yra nesusijusios su metalų
fizikinėmis bei cheminėmis savybėmis.
Šiai hipotezei patikrinti L. Mandelštamas ir N. Papaleskis 1913m. pasiūlė
eksperimentą, kuriuo galima nustatyti krūvininko ženklą ir jo savitąjį krūvį (dalelės krūvio ir
jos masės santykį). Eksperimento idėja- staiga sustabdyti dideliu greičiu v0 judantį laidininką
(2.2 pav.). Stabdymo momentu strypas sujungiamas su nejudamu laidininku, įjungtu į
galvanometro grandinę.

2.2 pav. L. Mandelštamo ir N. Papalrakio eksperimento schema.

Tuomet, jei laidininke yra laisvųjų krūvininkų, jie iš inercijos turi pasislinkti gardelės
atžvilgiu. Toks jų poslinkis sukelia trumpą srovės impulsą, kurį parodo galvanometras. Srovės
impulso kryptis parodo krūvininkų ženklą. Taip pat iš šio eksperimento galima apskaičiuoti
dalelės savitąjį krūvį:
q lv 0
 . (2.1)
m QR

15
Q - pilnas krūvis, praeinantis pro galvanometrą stabdant strypą,
l - strypo ilgis,
v0 - krūvio nešėjų greitis,
R – varža.
B. Stiuartas ir R. Tolmenas, atlikę patobulintus bandymus, nustatė, kad metalų
laisvieji
krūvininkai turi neigiamą krūvį, o jų savitasis krūvis visuose metaluose beveik vienodas. Šiais
eksperimentais nustatyta, kad jo vertė gerai sutapo su elektrono savitojo krūvio verte,
išmatuota Dž. Tomsono. Taigi, buvo įrodyta, kad metalų laisvieji krūvininkai yra elektronai.
Elektroninę metalų laidumo teoriją pirmasis 1900m. sukūrė P. Drudė, o toliau savo
darbuose išvystė Lorencas. Drudė padarė prielaidą, kad metalo valentinių elektronų
šiluminiam judėjimui tinka vienatomių idealiųjų dujų dėsniai ir pavadino juos elektroninėmis
dujomis.
Pagal šią teoriją, elektronai susidūrinėja su jonais, todėl jiems galima taikyti laisvojo
kelio sąvoka (elektrono laisvojo kelio ilgis λ turi būti tos pačios eilės kaip ir metalo kristalinės
gardelės periodas t.y. 10-8 cm), o jų chaotiškojo judėjimo energija apskaičiuojama iš
idealiosioms dujoms išvestos formulės
m v2 3
 kT , (2.2)
2 2

čia m - elektrono masė, v2 - vidutinis kvadratinis elektronų greitis, T – absoliutinė

J
temperatūra, k - Bolcmano konstanta ( k  1.3806  1023 ).
K
Šiluminis elektronų judėjimas negali sukelti elektros srovės. Veikiant išoriniam
elektriniam laukui, chaotiškai judantys ir lauko jėgų veikiami elektronai ima dreifuoti,
atsiranda elektros srovė. Elektros srovės tankis:
j  en u , (2.3)

e - elektronų krūvis,
n - elektronų koncentracija,
u - vidutinis elektronų dreifo greitis.

Iš (2.3) galime apskaičiuoti vidutinį elektronų dreifo greitį. Elektronų dreifo greitis
metale u  8  104 m s . Vadinasi, vidutinis elektronų dreifo greitis, nuo kurio priklauso

srovės tekėjimas laidininke, yra labai mažas palyginus su vidutiniu šiluminio judėjimo greičiu
u  vk .

Tačiau pastebime, kad signalas telegrafo laidais sklinda vis tik labai dideliu greičiu.

16
Tai paaiškinti galima taip: įjungus grandinę, laidais ir aplink juos susidaręs elektrinis laukas
plinta šviesos greičiu. Taigi, elektronai veikiami išorinio elektrinio lauko nelabai ilgoje
grandinėje pradės dreifuoti praktiškai vienu metu.
Metalų elektroninės laidumo teorijos svarbiausias uždavinys - teoriškai išvesti
pagrindinius elektros srovės dėsnius t.y. Omo ir Džaulio dėsnius. Pagal Drudės teoriją buvo
gauta, kad srovės tankis :
 e 2 n 
j E, (2.4)
2mv
čia e - elektrono krūvis, n - elektronų koncentracija,  - elektronų laisvojo kelio ilgis, m -

elektrono masė, v - vidutinis judėjimo dreifo greitis, E - elektrinio lauko stipris.
e2n
 , (2.5)
2mv
γ - savitasis elektrinis laidumas. (2.4) yra Omo dėsnio diferencialinė išraiška.
Matome, kad metaluose elektros srovės tankis proporcingas elektrinio lauko stipriui.
Elektronas susidurdamas su jonu perduoda jam dalį energijos. Energija, perduodama
gardelės jonams laidininko tūrio vienete per laiko vienetą:
e 2 n
W  E2 ; (2.6)
2mv
W - srovės galios tankis,
1
W    E2   E2; (2.7)

ρ - savitoji varža.
(2.7) yra Džaulio - Lenco dėsnio diferencialinė išraiška.
Klasikinė metalų laidumo elektroninė teorija iš esmės
paaiškino pagrindinius nuolatinės srovės dėsnius, tačiau daug
priklausomybių liko nepaaiškinta. Pvz.: eksperimentais nustatyta,
kad gana plačiame temperatūrų intervale grynųjų metalų savitoji
varža ρ ~ Τ, o iš Drudės teorijos sektų, kad  ~ T
Kad pagal Drudės teoriją apskaičiuota savitojo laidumo
vertė sutaptų su eksperimentine, elektrono laisvojo kelio vidutinį
Lenc, Emil (1804-1865)
Lencas ilgį tenka imti 100 - tus kartų didesnį negu nuotolis tarp metalo
gardelės mazgų t.y. daug didesnį negu teigė Drudės teorija. Drudės teorija nepaaiškino ir kitų
reiškinių. Visus tuos reiškinius galima paaiškinti tik tarus, kad elektronų elgsenai medžiagoje
aprašyti tinka ne klasikinė, o kvantinė mechanika.

17
 1. Pateikite 2.4 ir 2.6 formulių išvedimus.
2. Savitosios varžos ρ reikšmės klasikinėje metalų laidumo teorijoje ir
kvantinėje mechanikoje.

2.2 Termoelektroninė emisija

Elektronų spinduliavimas iš įkaitusių kūnų į vakuumą ar aplinką vadinamas

termoelektronine emisija. Norint pašalinti elektroną iš kūno, reikia atlikti darbą-nugalėti jėgas,
kurios veikia elektronus ties metalo paviršiumi ir yra nukreiptos gilyn į metalą. Elektrono
išlaisvinimo darbas yra lygus energijos kiekiui, kurio reikia elektronui, kad išlėktų iš kietojo
kūno į vakuumą, neturėdamas kinetinės energijos. Esant termodinaminei pusiausvyrai, metalo
valentiniai elektronai yra pasiskirstę pagal energiją tam tikru dėsniu. Esant tam tikrai
temperatūrai yra elektronų, kurių energija didesnė už elektronų išlaisvinimo darbą. Elektronų
išlekia tuo daugiau, kuo aukštesnė kūno temperatūra ir kuo mažesnis elektronų išlaisvinimo
darbas. Taigi, termoelektroninė emisija įmanoma iš įkaitintų kūnų. Termoelektroninės
emisijos reiškiniu yra pagrįstas katodinių lempų veikimas (2.3 pav.).
Katodinę lempą sudaro jos gale įtaisyta elektronų patranka, kuri paduoda elektronų
pluoštą, ir dvi poros kreipiamųjų plokštelių, kurių dėka reguliuojama elektrono padėtis
ekrane. Elektronas atsitrenkęs į ekraną, liuminescuoja ir ekrane matoma šviesos dėmelė.
Kaitinamas katodas C emituoja elektronus. Jei elektronus greitinančio elektrinio lauko nėra,
tai tarp emituojamų ir į emiterį grįžtančių elektronų nusistovi dinaminė pusiausvyra.

2.3 pav. Katodinė lempa.

Tarp anodo Α ir katodo C sudarius elektronus greitinantį elektrinį lauką, pusiausvyra

suyra - teka termoelektroninė srovė. Termoelektroninės srovės stipris priklauso nuo
sudaromos U elektrodų įtampos, katodo temperatūros ir jo medžiagos. Mažų teigiamų U

18
įtampų srityje termoelektroninės srovės tankis išreiškiamas taip:
3
j  BU 2 . (2.8)
Ši lygybė vadinama trijų antrųjų dėsniu.
Β - koeficientas priklausantis nuo elektrodų formos ir jų tarpusavio išdėstymo.
Įtampą didinant pagaliau susidaro tokio stiprumo laukas, kuriame visi iš katodo išlėkę
elektronai pasiekia anodą - srovė įsisotina.
Termoelektrinės srovės priklausomybė nuo anodo įtampos, kai katodo temperatūra
pastovi parodyta (2.4 pav.).
Maksimali termoelektrinė srovė, kuri gali tekėti, esant tai pačiai katodo temperatūrai,
vadinama soties srove IS . Soties srovės stiprį galima apskaičiuoti pagal formulę:
Is  N  e ; (2.9)
Ν - elektronų, kuriuos emituoja turimos temperatūros katodas per laiko vienetą, skaičius.

2.4 pav. Termoelektroninės emisijos voltamperinė charakteristika, kai temperatūra pastovi.

Kylant katodo temperatūrai soties srovė stiprėja. Soties srovės tankis apskaičiuojamas
pagal Ričardsono - Dešmeno formulę:
A

js  B' T 2  e kT ; (2.10)
Α - elektrono išlaisvinimo iš metalo darbas,
k - Bolcmano konstanta,
Τ - absoliutinė katodo temperatūra,
B' - emisijos konstanta, priklausanti nuo katodo medžiagos ir jo paviršinio būvio.
Taigi, didinant emiterio temperatūrą ir mažinant elektronų išlaisvinimo darbą, soties
srovės tankis labai didėja. Siekiant gauti stipresnę soties srovę katodams naudojamos tokios
medžiagos, kurioms būdingas kuo mažesnis elektronų išlaisvinimo darbas.

19
 3
1. Ką rodo ( 2.8 ) formulėje laipsnio rodiklis ? Termoelektrinės emisijos
2
reiškinio esmė.
2. Pateikite 2.10 formulės išvedimą.

2.3 Skysčiu laidumas, elektros atomiškumas, elektrolizės dėsniai.

Daugelis skysčių (vanduo, glicerinas, žibalas) blogai praleidžia elektros srovę. Druskų,
šarmų, rūgščių tirpalai vandenyje padidina skysčio elektrinį laidumą. Tokius elektrai laidžius
tirpalus vadiname elektrolitais. Elektrolituose krūvininkai yra medžiagos elektringosios
dalelės- jonai, kuriuos sudaro atomai arba atomų grupės, turinčios elektronų trūkumą arba
perteklių.
Rūgštims, druskoms ir šarmams tirpstant vandenyje, dalis jų molekulių suskyla į
teigiamus jonus, vadinamus katijonus, ir neigiamus jonus, vadinamus anijonais. Pvz.:
NaOH  Na  OH 
Ištirpintos medžiagos neutralių molekulių skilimas į teigiamus ir neigiamus jonus
vadinamas elektrolitine disociacija. Dėl jonų chaotiško šiluminio judėjimo tirpale vyksta ir
atvirkščias procesas- susidūrę priešingų ženklų jonai susijungia į neutralias molekules. Šis
procesas vadinamas jonų rekombinacija. Pastovios koncentracijos tirpale tarp disociacijos ir
rekombinacijos nusistovi dinaminė pusiausvyra. Leidžiant elektros srovę pro elektrolitą, ant
elektrodų išsiskiria ištirpusios medžiagos sudėtinės dalys. Šį reiškinį aprašė Teodoras Grotus
vokiečių kilmės Lietuvos bajoras. Toks reiškinys vadinamas elektrolize.
Pagrindinius elektrolizės dėsnius 1834 metais nustatė M.
Faradėjus:
Pirmas Faradėjaus dėsnis: tekant elektros srovei pro
elektrolitą, išsiskyręs ant elektrodo medžiagos kiekis Μ yra
proporcingas praėjusiam elektrolitu elektros krūviui q:
M  kq ; (2.11)
k - elektrocheminis ekvivalentas. Jis yra lygus medžiagos
kiekiui, kuris išsiskiria ant elektrodo, kai pro elektrolitą praeina
elektros krūvio vienetas. Jei elektrolitu leidžiama nuolatinė
Faraday, Michael (1791-1867)
Faradėjus elektros srovė I tai per laiką t praeina krūvis q = I·t, ir
M  kIt . (2.12)
Antras Faradėjaus dėsnis: elementų elektrocheminiai ekvivalentai k yra proporcingi
A
jų cheminiams ekvivalentams . Cheminis ekvivalentas - tai elemento molinės masės Α ir
Z

20
valentingumo Ζ santykis.
A
k C ; (2.13)
Z

C - konstanta. Dažnai vietoje jos naudojamas Faradėjaus skaičius F. F  1

C
Faradėjaus skaičius F yra lygus elektros krūviui, kurį būtina praleisti elektrolitu, kad
ant elektrodo išsiskirtų vienas kilomolis medžiagos
C
F  9 ,65  10 7 .
kg  ekv
(2.13) išraišką galime užrašyti:
1 A
k  . (2.14)
F Z
Faradėjaus bandymai pirmą kartą iškėlė mintį, kad bet kuris elektros krūvis sudarytas
iš sveiko skaičiaus elementarių krūvių.
Kad išsiskirtų ant elektrodo vienas vienvalentės medžiagos kilomolis, elektrolitu turi
praeiti toks pat elektros krūvis F = 9,65-107C. Taigi, kiekvienai Z - valentės medžiagos dalelei
tenka krūvis:
Z F
q , (2.15)
NA
o vienvalentės medžiagos dalelei:
F
e . (2.16)
NA
NA - Avogadro skaičius, e = 1,602 10-19C. Iš to seka, kad kiekvienas jonas perneša visiškai
apibrėžtą krūvį q, ir jonų krūviai gali skirtis tik dydžiais, kartotiniais elementariam krūviui e,
lygiam vienvalenčio jono krūviui (2.16).
Srovė elektrolite - tai kryptingas jonų judėjimas veikiant išoriniam elektriniam laukui.
Srovės tankis - tai krūvis pernešamas per laiko vienetą pro statmeno jonų judėjimo krypčiai
skerspjūvio ploto vienetą. Jis yra lygus:

 Z   n0 u  u   E .
F
j (2.17)
NA

F
Tai yra Omo dėsnis srovės tankiui elektrolituose.  Z  - teigiamo jono krūvis n0+ -
NA
teigiamų jonų koncentracija, u - jonų judrumas. Elektrolito savitoji varža:
1
 ; (2.18)
F    C u  u 
α - disociacijos koeficientas, C - ekvivalentinė elektrolito koncentracija.
Kylant elektrolito temperatūrai, jo savitoji varža mažėja, nes didėja disociacijos

21
koeficientas ir mažėja tirpalo klampumas, todėl didėja jonų judrumas.
1. Kas yra jonų judrumas?
2. Kaip elektrolito savitoji varža ρ priklauso nuo temperatūros ir
koncentracijos?
3. (2.18) formulės išvedimas.

2.4 Elektros srovė dujose. Plazma.

Dujos skirtingai nuo metalų ir elektrolitų sudarytos iš elektriškai neutralių atomų bei
molekulių. Jose nėra laisvųjų krūvių, kurie gali tvarkingai judėti veikiant elektriniam laukui.
Normaliomis sąlygomis dujos yra izoliatoriai. Dujos pasidaro laidininkais, jei dalis jų
molekulių jonizuojasi. Dujų molekulių jonizacija- tai jų skilimas į elektronus ir teigiamus
jonus. Norint jonizuoti atomą, būtina atlikti darbą elektrono sąveikos su likusiomis atomo
dalelėmis jėgoms įveikti. Šis darbas vadinamas jonizacijos darbu A. Jonizacijos darbą galima
apibudinti jonizacijos potencialu φ, - tai potencialų skirtumas, kuris reikalingas elektronui iš
atomo išplėšti.
Ai
i  . (2.19)
e
Elektros srovės tekėjimas dujomis vadinamas iškrova dujose. Dujų elektrinis laidumas
yra mišrus - elektroninis ir joninis. Jeigu dujas padaro laidžiomis elektrai išoriniai jonizatoriai,
tai jose atsiradusi elektros srovė vadinama nesavaimine iškrova dujose. Nustojus veikti
išoriniams jonizatoriams, nesavaiminė iškrova nutrūksta. Vykstant nesavaiminei iškrovai
dujose, srovės stiprio priklausomybė nuo elektrodų įtampos U pateikta (2.5 pav.)

2.5 pav. Nesavaiminės iškrovos voltamperinė charakteristika.

1 - oji sritis
Kol įtampa nedidelė, srovės stipris yra proporcingas įtampai. Šiuo atveju nesavaiminė

22
iškrova panaši į srovę elektrolituose.
2 - oji sritis
Didinant įtampą tarp elektrodų, srovės stiprio priklausomybė nuo įtampos nustoja
buvusi tiesinė. Nesavaiminės iškrovos dujose metu jonų pasipildymas priklauso vien tik nuo
išorinio jonizacijos šaltinio galingumo. Tik esant silpniems elektriniams laukams, galima tarti,
kad jonų koncentracija pastovi. Toliau didinant lauko stiprį, jonų koncentracija mažėja ir
tiesinė srovės stiprio priklausomybė nuo įtampos sutrinka. Didėjant įtampai srovės stipris
didėja vis lėčiau.
3 - oji sritis
Nuo tam tikros įtampos Us, nesavaiminės iškrovos srovės stipris pasidaro pastovus,
nors įtampa ir toliau didinama. Stipriuose elektriniuose laukuose jonai įgyja didelį greitį, ir
visi dujose susidarantieji jonai, judėdami prie elektrodų, pakeliui nespėja susijungti į
neutralias molekules. Todėl, jei jonizacijos intensyvumas pastovus, srovė daugiau nedidėja.
Didžiausias srovės stipris Is kuris gali būti, esant tam tikram jonizacijos intensyvumui,
vadinamas soties srove .
I s  e  N0 , (2.20)
N0 – vienvalenčių jonų, susidarančių dujų tūryje, per laiko vienetą skaičius.
Iš (2.20) matome, kad kiek kartų didinsime per sekundę susidarančių jonų porų
skaičių, tai tiek pat kartų padidės ir soties srovės stipris. Soties srovės buvimas patvirtina
joninę dujų laidumo prigimtį.
4 - oji sritis
Toliau didinant įtampą, srovės stipris vėl pradeda staigiai didėti. Šio reiškinio
priežastis - prasidėjusi smūginė jonizacija ir smarkiai padidėjęs srovės nešėjų skaičius dujose.
Dujose vykstanti iškrova, kuri tęsiasi ir nustojus veikti išoriniam jonizatoriui,
vadinama savaimine iškrova. Pagrindinis laisvųjų krūvių nešėjų susidarymo šaltinis yra
smūginė dujų molekulių jonizacija. Esant tam tikrai pakankamai didelei įtampai, elektronai,
kurie atsiranda dujose, veikiant pašaliniam jonizatoriui, įgyja elektriniame lauke tokį didelį
greitį, kad susidurdami su dujų molekulėmis, jas jonizuoja. Srovės nešėjų skaičius dujose ir
laidumas labai padidėja. Tačiau smūginės jonizacijos, kurią sukelia vien elektronai, neužtenka
savaiminei iškrovai palaikyti. Jeigu teigiamų jonų energijos neužtenka dujų molekulėms
jonizuoti, tai elektronai gali atsirasti tik veikiant išoriniam jonizatoriui. Tačiau, kai įtampa yra
tokia aukšta, kad ir teigiami jonai galės išmušti antrinius elektronus, susidaro du srautai:
elektronų ir teigiamų jonų atsirandančių visose dujų tūrio dalyse. Išorinio jonizatoriaus
sukuriamų pirminių elektronų ir jonų skaičius yra mažas paliginus su antrinių elektronų bei
jonų skaičiumi. Todėl, jei išorinis jonizatorius nustos veikęs, to nepastebėsime. Taigi, didinant

23
įtampą tarp elektrodų, galima nesavaiminę iškrovą dujose paversti savaimine. Tokia dujų
būsena vadinama plazma. Kai dujos jonizuotos tiek, kad elektronų ir jonų koncentracija
pasidaro labai didelė. Neutralioje plazmoje elektronų ir jonų koncentracija vienoda, todėl
suminis erdvinis krūvis yra lygus nuliui. Veikiant elektriniam laukui, elektronai lėtai slenka
prie anodo, tačiau nuolatiniai plazmos elektronų netamprūs susidūrimai chaotiškai kaitalioja
jų greičių kryptį. Todėl energija, kurią elektronams suteikia elektrinis laukas, sunaudojama jų
šiluminiam judėjimui sustiprinti, ir vidutinė elektronų kinetinė energija, dujinės iškrovos
plazmoje, būna labai didelė. Plazmoje nuolat vyksta du vienas kitą kompensuojantys procesai:
jonizacija ir rekombinacija. Dujinės iškrovos plazma yra stabili, tik esant elektriniam laukui,
kuris pagreitina elektronus. Nustojus veikti elektriniam laukui, dėl elektronų ir teigiamų jonų
rekombinacijos, dujinė iškrovos plazma beveik akimirksniu išnyksta. Šis reiškinys
naudojamas apšvietimo technikoje.

1. Kokie reiškiniai parodo, kad elektros srovę dujose perneša elektronai ir jonai?
2. Krukso eksperimentai su praretintomis dujomis.

2.5 Laidininkai, izoliatoriai,puslaidininkiai, superlaidininkai.

Kur kas geriau paaiškinamas medžiagų laidumas, remiantis kvantine laidumo teorija.
Elektrono ar kurios nors kitos elektringosios dalelės judėjimo negalima nagrinėti klasikinės
mechanikos požiūriu. Tokių dalelių judėjimą teisingai aprašo banginė arba kvantinė
mechanika. Pagal ją metale judančiu elektronų impulsas ir energija negali būti bet kokio
didumo, t.y. egzistuoja tam tikros diskretinės elektrono greičio reikšmės ir diskretiniai
energijos lygmenys. Energijos pasiskirstymą šiuose lygmenyse nusako Paulio draudimo
principas, kuris šiuo atveju (elektroninėms dujoms) formuluojamas taip: elektroninėse dujose
negali būti daugiau kaip du elektronai, kurių būviai būtų vienodi. Kvantinės ir klasikinės
statistikos išvados ypač žymiai skiriasi, esant žemoms temperatūroms ir didelėms elektronų
koncentracijoms t.y. esant išsigimusiems būviams. Pagal kvantinę statistiką svarbiausia
metalų elektronų savybė yra ta, kad laisvųjų elektronų skaičius bei jų energijos mažai
priklauso nuo temperatūros. Metalą kaitinant, pasikeičia tik palyginus nedidelio skaičiaus
laisvųjų elektronų energija - pagrindinė jų masė nedalyvauja energijos kaitoje tarp metalo ir
kaitintuvo. Kad elektronas galėtų “priimti” tam tikrą energiją, turi būti galimybė jam pereiti
iš tuo metu užimamo energijos lygio į kitą didesnės energijos W lygį. Kvantinės teorijos dėka
buvo išspręstos visos klasikinės metalų laidumo teorijos problemos.
Taigi, laidumo savybes galima paaiškinti remiantis kietųjų kūnų juostine teorija.

24
Aplink izoliuoto atomo branduolį skriejantys elektronai yra skirtinguose energijos lygmenyse.
Elektronų energija atome yra kvantuota- elektronai gali būti būsenose, kurios atitinka griežtai
apibrėžtas diskretines energijos vertes. Tos pačios medžiagos visų izoliuotų atomų elektronų
atitinkami energijos lygmenys visiškai sutampa. Bet atomams suartėjus, jie vienas kitą veikia ,
ir todėl pasikeičia jų elektronų energijos lygmenys t.y. kiekvienas izoliuoto atomo energijos
lygmuo suskyla į Ν labai arti išsidėsčiusių lygmenų, kurie sudaro vadinamąją juostą arba
zoną. Kristale arčiau atomų branduolių esantys elektronų energijos lygmenys suskyla mažiau
ir todėl jų juostos yra siauresnės.

(a) (b) (c)

2.6 pav. Elektronų pasiskirstymas valentinėse juostose; (a) laidininkuose, (b) puslaidininkiuose ir (c)
dielektrikuose.

Labiausiai suskyla valentinių elektronų ir aukštesni energijos lygmenys. Kuo daugiau

kristale yra atomų, tuo tankiau juostoje išsidėsto elektronų energijos lygmenys. Tarpai tarp
leistinių energijos juostų vadinami draustinėmis energijos juostomis. Kad elektronas pereitų iš
žemesnės leistinos energijos juostos į gretimą aukštesnę, jam reikia suteikti energijos kiekį,
lygų draustinės energijos juostos pločiui arba didesnį. Valentiniais elektronais visiškai arba tik
iš dalies užpildyta juosta vadinama valentine energijos juosta. Gretima aukštesnės energijos
tuščia arba iš dalies elektronais užpildyta juosta vadinama laidumo juosta.
Metalai (2.6a pav.) turi tik iš dalies užpildytą elektronų valentinę juostą, kuri šiuo
atveju yra laidumo juosta. Šioje juostoje elektrinio lauko veikiami elektronai lengvai pereina
iš vieno energijos lygmens į kitą. Todėl metalai yra geri elektros srovės laidininkai.
Puslaidininkių (2.6b pav.) valentinė juosta absoliutinio nulio temperatūroje yra visiškai
užpildyta elektronų. Kad elektronai galėtų patekti iš valentinės juostos į tuščią laidumo juostą,
jiems reikia suteikti energijos kiekį lygų arba didesnį už draustinės juostos plotį W . Jei
W nedidelis, tai esant temperatūrai didesnei kaip 0 K, šiluminio judėjimo energijos pakanka,
kad dalis elektronų galėtų pereiti į laidumo juostą, o laidumo juostoje elektronai, veikiami

25
elektrinio lauko gali lengvai pereiti iš žemesnių energijos lygmenų į aukštesnius. Jei
draustinės juostos plotis W yra didelis (2.6c pav.) t.y. siekia kelis elektronvoltus, šiluminio
judėjimo energijos nepakanka , kad dalis elektronų galėtų pereiti iš valentinės juostos į
laidumo juostą. Tokie kristalai yra dielektrikai arba izoliatoriai. Jų valentinė juosta yra
užpildyta, o laidumo juosta visiškai tuščia.

1. Kvantinės laidumo teorijos principai.

2. Puslaidininkių laidumo priklausomybė nuo temperatūros, elektrinio lauko
stiprio, slėgio,
3. Ką žinote apie superlaidumo teorijas?

II-o skyriaus kontroliniai klausimai:

1. Paaiškinkite, kodėl įjungus jungiklį šviesa užsidega akimirksniu, nors

žinome, kad elektros krūviai metale dreifuoja labai lėtai.
2. Elektrinis laukas, kuris verčia elektronus laidininke judėti kryptingai,
sklinda greičiu artimu šviesos greičiui, tačiau elektronų dreifinis greitis
labai mažas. Kaip tai paaiškinti?
3. Ką vadiname elektrono išlaisvinimo iš metalo darbu?
4. Kodėl nerekomenduotina jungti skirtingų medžiagų laidus
5. Kodėl metalai rūdija?
6. Paaiškinkite, kodėl kylant temperatūrai elektrolito savitoji varža mažėja.
7. Kaip atsiranda elektros krūvio nešėjai dujose?
8. Kas yra Jonizatoriai?

26
 III. Elektrinis laukas, jo savybės

3.1 Elektrinio lauko sąvoka. Jo vaizdavimas

Pastebėta, kad erdvė kurioje yra elektros krūvis q, pasižymi tam tikromis fizinėmis
savybėmis. Tokioje erdvėje patalpintą kitą elektros krūvį q0 veikia elektrostatinės
Kulono jėgos, t.y. toje erdvėje egzistuoja jėgų laukas. Sakome, kad elektros krūvis aplink save
sukuria elektrinį lauką. Elektrinis laukas egzistuoja bet kuriame erdvės taške nepriklausomai
nuo to ar ten yra elektros krūvis, ar ne. Nejudančių elektros krūvių laukas yra vadinamas
elektrostatiniu.
Elektriniam laukui charakterizuoti įvedamas fizikinis dydis, vadinamas elektrinio

lauko stipriu E .
Tarkime, turime teigiamą rutulinį krūvį q ir netoliese jo esantį tiriamąjį taškinį krūvį q0
(3.1 pav.), kuris yra toks mažas, kad neiškraipo krūvio q kuriamo elektrinio lauko. Tada

elektrinio lauko stipris E , apibrėžiamas kaip vektorinis dydis, lygus jėgai, kuria šis laukas
veikia tame taške esantį vienetinį taškinį teigiamą krūvį ir yra nukreiptos jėgos veikimo
kryptimi:

3.1 pav. Krūvio q kuriamo elektrinio lauko stipris taške, kuriame yra tiriamasis taškinis krūvis q0.

 F
E ; (3.1)
q0

F - Kulono jėga, kuria vienas krūvis veikia kitą, q0 - taškinis
krūvis.
[q] = 1 C. Krūvio matavimo vienetas yra kulonas, o elektrinio
N
lauko stiprio E   1 . Kadangi Kulono jėga yra lygi:
C
 qq 
F k 0 r, (3.2)
r3
1
čia k , kur  -santykinė dielektrinė skvarba,  0 -
4 0
Coulomb, Charles (1736-1806)
Kulonas elektrinė konstanta,

27
 2
C
 0  8.8542  1012 .
N m2
E elektrinio lauko stiprį galima užrašyti:
 q  q
E  k 3 r , skaliarinėje formoje E  k 2 ; (3.3)
r r
k - proporcingumo koeficientas, priklausantis nuo aplinkos savybių, r - atstumas tarp krūvio q

 r
ir tiriamojo krūvio q0, r - radiusas vektorius, - vienetinis spindulys vektorius
r

(a) (b)
3.2 pav. Elektrinio lauko stiprio vektoriaus kryptis, kai (a) elektrinį lauką kuria teigiamas krūvis, ir (b), kai
elektrinį lauką kuria neigiamas krūvis.

Kai krūvis q yra teigiamas (3.2a pav.), tai elektrinio lauko stiprio vektoriai visuose

taškuose eina nuo krūvio spindulio r kryptimi, o kai q neigiamas (3.2b pav.) - link krūvio

(priešinga r krypčiai).
Jeigu elektrinį lauką kuria ne vienas krūvis, o nejudamų taškinių krūvių sistema, tai
atstojamąjį lauką galima rasti atliekant paprastą atskirų krūvių laukų stiprių sudėtį:
    n q 
E  E1  E2  ...  En  k  i ri . (3.4)
i 1 ri
3

Gautas rezultatas vadinamas laukų superpozicijos principu. Jis tinka ir netaškiniams

krūviams. Elektrinius laukus grafiškai vaizduojame jėgų linijomis. Jėgų linijomis vadinamos
kreivės, kurių liestinės kiekviename taške sutampa su lauko stiprio vektorių kryptimis.
Elektrinio lauko jėgų linijos pasižymi tokiomis savybėmis:

Elektrinio lauko stipris E bet kuriame taške yra liestinė
elektrinio lauko linijai.
Linijų skaičius ploto vienete, kertančiame linijas statmenai, yra
proporcingas elektrinio lauko stipriui toje srityje, t.y. kuo
tankesnės linijos tame paviršiuje, tuo stipresnis

3.3 pav. Elektrinio lauko stiprio linijos, kertančios paviršius Α ir B.

28
elektrinis laukas. Linijų, kertančių paviršių A, tankis yra didesnis negu linijų, kertančių
paviršių B (3.3 pav.). Todėl elektrinis laukas yra intensyvesnis paviršiuje Α negu paviršiuje B.
Be to, tai, kad linijos skirtingose vietose nukreiptos skirtingomis kryptimis, rodo, jog laukas
nevienalytis.
Tipiškos vieno teigiamo taškinio krūvio sukurto elektrinio lauko linijos parodytos
(3.4a pav.) Atkreipkite dėmesį, jog dviejų išmatavimų piešinyje pavaizduotos tik tos linijos,
kurios yra brėžinio plokštumoje. Iš tiesų linijos yra nukreiptos nuo krūvio į visas puses; todėl
turėtumėte įsivaizduoti visą linijų sferą.

(a) (b) (c)

3.4 pav. Vieno (a) teigiamo, (b) neigiamo taškinio krūvio sukurto elektrinio lauko linijos

Kadangi teigiamą bandomąjį krūvį, patalpintą į šį lauką teigiamas taškinis krūvis

atstumtų, linijos yra nukreiptos nuo teigiamo taškinio krūvio. Elektrinio lauko linijos,
esančios vieno neigiamo taškinio krūvio sukurtame lauke, yra nukreiptos link krūvio (3.4b
pav.) Bet kuriuo atveju šios linijos eina išilgai radiuso vektoriaus ir tęsiasi iki begalybės.
Atkreipkite dėmesį, kad kuo arčiau krūvio, tuo labiau linijos suartėja. Tai reiškia, kad artėjant
prie krūvio, laukas darosi stipresnis.

Piešiant elektrinio lauko linijas, reikia laikytis tokių taisyklų:

- Linijos turi prasidėti teigiamuose krūviuose ir baigtis neigiamuose krūviuose.
- Linijų, išeinančių iš teigiamo krūvio, arba artėjančių prie neigiamo krūvio, skaičius
yra proporcingas krūvio dydžiui.

- Jėgų linijos negali susikirsti, nes kiekviename lauko taške vektorius E yra tik vienos
krypties.

Dviejų vienodo dydžio, bet skirtingų ženklų taškinių krūvių (elektrinio dipolio)
elektrinio lauko linijos pavaizduotos (3.5 pav.).

29
 (a) (b)
3.5 pav. Dviejų, vienodo dydžio, bet skirtingų ženklų taškinių krūvių sukurto elektrinio lauko linijos.

Kadangi krūviai yra vienodo dydžio, išeinančių iš teigiamo krūvio linijų skaičius turi
būti lygus linijų, įeinančių į neigiamą krūvį, skaičiui. Didesnis linijų tarp krūvių tankis rodo,
kad ten elektros laukas stipresnis. 3.6 pav. pavaizduotos linijos greta dviejų vienodų teigiamų
taškinių krūvių. Vėlgi, iš krūvių išeina toks pat linijų skaičius, nes krūviai vienodo dydžio.
Toli nuo krūvių laukas yra beveik toks pat, kaip ir vieno taškinio krūvio 2q atveju.

(a) (b)
3.6 pav. Dviejų vienodo dydžio teigiamų taškinių krūvių sukurto elektrinio lauko linijos.

3.7 pav. pavaizduotos elektrinio lauko linijos, kai teigiamas krūvis du kartus didesnis
už neigiamą.
Šiuo atveju, linijų, išeinančių iš teigiamojo krūvio,
skaičius yra dvigubai didesnis negu linijų, įeinančių į neigiamą
krūvį. Taigi, tik pusė linijų, paliekančių teigiamą krūvį, pasiekia
neigiamą krūvį. Likusi pusė eina už neigiamo krūvio į begalybę.
Labai dideliame atstume (žymiai didesniame negu atstumas tarp
krūvių) elektrinio lauko linijos atrodo

3.7 pav. Dviejų taškinių krūvių, kai teigiamas krūvis

du kartus didesnis už neigiamą, sukurto elektrinio lauko linijos.

30
taip pat, kaip ir vieno teigiamo krūvio atveju.(pav. 3.4a)

Jėgų linijos nėra taškinių krūvių judėjimo trajektorijos, nes jėgų linijų liestinės ( E )
rodo kryptį jėgos, kuri veikia įelektrintą kūną t.y. pagreičio kryptį. Trajektorijos liestinės rodo
kūno greičio kryptį.

1. Elektrinio lauko linijų piešimo taisyklės.

2. Ryšys tarp linijų tankio ir elektrinio lauko stiprio.

3.2 Elektrinio lauko stiprio srautas, elektrinė slinktis. Gauso teorema.


Tarkime, turime S ploto paviršių, kuriam statmenai eina elektrinio lauko E jėgų linijos.
Praeinančių linijų skaičius (linijų tankis) yra proporcingas elektrinio lauko stipriui.
Elektrinio lauko jėgų linijų skaičius pro bet kokį
paviršiaus plotą S vadinamas elektrinio lauko stiprio
srautu N (3.8 pav.).
Ν = ES. (3.5)

Gauss, Karl Friedrich (1777-1855)

Gausas
3.8 pav. Elektrinio lauko srautas pro paviršių S

Srautas yra didžiausias tada, kai paviršius yra statmenas lauko jėgų linijoms.
Kai lauko jėgų linijos su paviršiaus normale sudaro kampą  ( 3.9 pav.), tai:
N   En dS   E cos dS (3.6)
S S

3.9 pav. Elektrinio lauko linijų srautas pro paviršių S, kuris su lauko jėgų linijomis sudaro kampą θ.

31
 Kad būtų patogiau atlikti skaičiavimus, įvedamas dydis, kuris nepriklauso nuo

aplinkos savybių. (Elektrinio lauko stipris E - priklauso). Toks dydis,
charakterizuojantis elektrinį lauką, vadinamas elektrinės indukcijos vektoriumi arba

elektrinės slinkties vektoriumi D .
 
D   0 E . (3.7)
ε - aplinkos santykinė dielektrinė skvarba, ε0 - elektrinė konstanta.
Elektrinė indukcija yra proporcinga tokiam elektrinio lanko stipriui, kurį sukuria tik
laisvieji krūviai vakuume.

Elektrinę indukciją D grafiškai vaizduojame indukcijos linijomis. Dydis, kuris
nusako indukcijos linijų, praeinančių pro paviršiaus ploto vienetą, vadinama indukcijos srautu
 
 . Tarkime, turime paviršiaus plotą S, kuriam statmenai eina D , tai indukcijos srautas

Φ  DS . (3.8)

Kai D linijos su paviršiaus normale sudaro kampą  , tai

Φ   Dn dS   DcosdS . (3.9)
S S

Vakuume ir ore dažnai naudojamės elektrinio lauko stiprio srautu, o nagrinėjant

dielektrikus - indukcijos srautu, nes indukcijos linijos praeina tolygiai pro įvairius dielektrikus
skiriantį paviršių. Elektriniams laukams skaičiuoti galime naudoti Gauso teoremą. Ji teigia,
kad:
Visas elektrinės indukcijos srautas, išeinantis pro bet kokį uždarą paviršių, skaitine
verte yra lygus šio paviršiaus viduje esančių elektrinių krūvių algebrinei sumai. Jis
nepriklauso nuo krūvių, kurie yra už šio paviršiaus.

Jeigu turime r spindulio rutulį, kurio centre yra teigiamas taškinis krūvis ( 3.10 pav.),

3.10 pav. Elektrinio lauko stipris teigiamo krūvio ir statmenos rutulio paviršiui

tai, kaip matome, elektrinio lauko stipris bet kuriame rutulio paviršiaus taške yra lygus

32
 1 q
E . Elektrinio lauko jėgų linijos bet kuriame rutulio paviršiaus taške
4 0 r 2
sutampa su paviršiaus normale. Elektrinio lauko srautas pro plotą S yra lygus:
N   EdS  E  dS .
S S
Kadangi paviršius yra rutulio formos, tai  dS  4r 2 . Tada elektrinio lauko srautas:
S

q
N  E  dS  .   0 E  dS  D dS  q ; (3.10)
S  0
Iš (3.10) galime padaryti tokias išvadas:
1. Taškinio krūvio q sukurto elektrino lauko srautas per rutulio
formos paviršių yra proporcingas viduje esančiam krūviui.
2. Srautas nepriklauso nuo spindulio r ir nuo paviršiaus ploto.
Panagrinėkime keletą uždarų paviršių, supančių krūvį q (3.11 pav.). Paviršius S1 yra
rutulio formos, o S2 ir S3 - ne. Pagal formulę (3.10) srautas kertantis paviršių S1 yra lygus
q
ir yra lygus elektrinio lauko linijų, kertančių paviršių, skaičiui. Iš 3.11 pav. matome, jog
 0
linijų skaičius, kertantis S1, yra lygus linijų skaičiui kertančiam ne rutulio formos paviršius S2
ir S3. Todėl galime padaryti išvadą, jog bendras srautas, kertantis
bet kokį uždarą paviršių, nepriklauso nuo to paviršiaus formos.
Panagrinėkime taškinį krūvį, esantį uždaro netaisyklingos
formos paviršiaus išorėje. Kaip matote (3.12 pav.), bet kuri
elektrinio lauko linija įeidama kerta paviršių viename taške, o
išeidama kitame, t.y. kiek linijų įeina pro paviršių į vidų, tiek pat ir
3.11 pav. Krūvio q sukurto išeina išorėn. Todėl darome išvadą, jog bendras elektros srautas,
elektrinio lauko srautas pro
paviršius S1, S2, S3
kertantis uždarą paviršių, nesupantį jokio krūvio, yra lygus nuliui.

3.12 pav. Krūvio q, esančio netaisyklingos formos paviršiaus išorėje, sukurto elektrinio lauko linijos, kertančios
šį paviršių.

33
 Panagrinėkime krūvių sistemą pavaizduotą (3.13 pav.). Paviršius S supa tik vieną
q1
krūvį q1, todėl bendras elektrinio lauko srautas per paviršių S yra . Krūvių q2 ir q3,
 0
esančių paviršiaus S išorėje, elektrinio lauko srautas pro paviršių S yra lygus nuliui, nes
kiekviena elektrinio lauko linija, kertanti paviršių S1 viename taške, išeina iš jo kitame.

3.13 pav. Paviršių S, S1 ir S11gaubiamų krūvių sistema.

q2  q3 
Paviršius S1 supa krūvius q2 ir q3, todėl bendras srautas N1, kertantis jį yra .
 0
Galiausiai, bendras srautas N2, kertantis paviršių S11 yra lygus nuliui, nes to paviršiaus viduje
nėra krūvio. Apibendrintai Gauso teoremą galima užrašyti:
  1 n
 EdS   qi . (3.11)
S  0 i 1

Gauso teoremą galima taikyti bet kurios formos ir bet kokio didumo paviršiams.

1. Elektrinio lauko ir elektrinės indukcijos (elektrinės slinkties) srauto

apskaičiavimo formulės.
2. Gauso teoremos įrodymas.

3.3 Elektrinio lauko stiprio ir potencialo ryšys.

Kai tiriamasis taškinis krūvis q0 yra elektriniame lauke E, kurį sukuria kitas krūvis
 
q, tai tiriamąjį krūvį veikia elektrostatinė jėga F  q0 E . Elektriniame lauke veikiančios jėgos

verčia krūvius slinkti ir atlieka darbą. Kai taškinis krūvis q0, esantis E stiprio elektriniame
lauke, kurį sukuria krūvis q, pasislenka baigtiniu atstumu iš vieno taško Α į kitą tašką B (3.14
pav.), tai lauko jėgų atliekamas darbas:
   
dA  F  ds  q0 E  ds ; (3.13)

34
   
ds - poslinkis,  yra kampas tarp vektorių F ir ds .
Šis darbas visai nepriklauso nuo krūvio kelio formos, o priklauso tik nuo krūvio
pradinės ir galinės padėčių. Slenkant elektriniame lauke krūviui q0 iš vieno taško į kitą,
atliekamas darbas jo potencinės energijos sąskaita
B  
  W p  A  q0  Eds . (3.14)
A

Didėjant sistemos atliekamam darbui, jos potencinė energija mažėja. Potencinės

energijos kitimas susijęs su elektros krūvio padėties kitimu. Taigi, krūvio q0 potencinė
energija duotame elektrinio lauko taške matuojama darbu, kurį atlieka elektrinės jėgos,
nustumdamos krūvį q0 iš nagrinėjamo taško į begalybę. Vienetinio krūvio potencinė energija
nepriklauso nuo krūvio dydžio ir kiekviename taške yra kitokia.
Ta potencinė energija arba santykis, nusakantis krūvio vienetui apskaičiuotą potencinę
energiją, vadinamas elektrinio lauko potencialu φ duotame taške:
Wp
 . (3.15)
q0
Tai dar viena elektrinio lauko charakteristika. Kadangi potencinė energija yra
skaliarinis dydis, tai potencialas taip pat skaliarinis dydis. Elektrinis potencialas - tai
skaliarinė elektrinio lauko charakteristika, kuri nepriklauso nuo krūvių, patalpintų lauke.
Elektrinių jėgų atliekamą darbą, perkeliant krūvį elektriniame lauke iš vieno taško į kitą,
galime išreikšti tų taškų potencialų skirtumu:
A  W p 2  W p1 arba A  q0 1   2  . (3.16)

Galima nustatyti ryšį tarp dviejų elektrinio lauko charakteristikų - elektrinio lauko stiprio ir
potencialo. Lygtį (3.14) galima užrašyti:
dA
 Eds cos  . (3.17)
q0

3. 14 pav. Tašku A, B ir C elektriniame lauke, kurio linijos nukreiptos x ašies kryptimi. Poslinkis ds su
linijomis sudaro kampą 
dA
Kadangi  d ,
q0

35
tai iš 3.14 pav. seka, kad ds cos   dl . Tada ryšys tarp elektrinio lauko stiprio ir potencialo
d
E ; (3.18)
dl
čia dl matuojamas išilgai elektrinio lauko linijos.

3.15 pav. Taškai Α, Β elektriniame lauke, kurio linijos nukreiptos x ašies kryptimi

Panagrinėkime elektrinį lauką išilgai x ašies, kaip pavaizduota (3.15 pav.). Potencialų
skirtumas tarp taškų Α ir B, kai atstumas tarp jų d, yra lygus:
B B
 d    Edl (3.19)
A A

arba
   Ed . (3.20)
Minuso ženklas reiškia, kad taško Β potencialas yra mažesnis negu taško Α; (φB < φA). Jeigu
krūvis q0 juda iš taško Α į tašką Β , tai potencinės energijos pokytis:
W  q0   q0 Ed . (3.21)
Matome, kad jei krūvis yra teigiamas, tai energijos pokytis – neigiamas, t.y. teigiamo
elektros krūvio potencinė energija mažėja, kai jis juda elektrinio lauko kryptimi. Teigiamam
krūviui judant elektriniame lauke, jį veikia jėga elektrinio lauko kryptimi. Tai reiškia, kad
krūvis juda su pagreičiu, įgydamas kinetinės energijos. Kokį kiekį kinetinės energijos
elektringoji dalelė įgijo, tokio pat kiekio potencinės energijos ji neteko. Kai krūvis yra
neigiamas, tai energijos pokytis yra teigiamas, t.y. neigiamo elektros krūvio potencinė
energija didėja, kai jis juda elektrinio lauko kryptimi. Neigiamam krūviui pradėjus judėti
elektriniame lauke, jo įgytas pagreitis yra priešingos krypties negu elektrinio lauko kryptis.
Kokio kiekio kinetinės energijos neteko, tokį pat kiekį potencinės energijos įgijo.
Plokštumoje, statmenoje elektriniam laukui, potencialas yra vienodas bet kuriame
plokštumos taške. Tokia geometrinė vieta taškų, turinčių vienodą potencialą, yra vadinama

36
ekvipotencialiniu paviršiumi. Taškų Β ir C potencialai sutampa ( φΒ = φC), o potencialų
skirtumas φΒ - φΑ = φC - φΑ . Kadangi potencialų skirtumas tarp taškų Β ir C yra lygus nuliui,
tai perkeliant krūvį statmenai elektriniam laukui, darbas yra neatliekamas.

1. Remiantis 3.18 lygtimi ir pav. 3.14 įrodykite, kad E   grad .
2. Koks yra ryšys tarp darbo, kuris atliekamas judant krūviui elektrostatiniame
lauke, ir lauko stiprio bei potencialų skirtumo?

3.4 Medžiagos elektriniame lauke.

Laidininkai elektriniame lauke

Metaluose krūvininkai yra laisvieji elektronai. Įelektrinant metalus teigiamu krūviu, iš

jų pašalinama dalis laisvųjų elektronų ir susidaro teigiamo krūvio perteklius. Įelektrinant
metalus neigiamai, susidaro laisvųjų elektronų perteklius. Įelektrintame laidininke krūviai
išsidėsto tik jo paviršiuje.
Esant elektrostatinei pusiausvyrai, įelektrinto laidininko viduje elektrinio lauko stipris
lygus nuliui, o elektrinio lauko stiprio linijos yra statmenos laidininko paviršiui ir į jo vidų
neįeina.

Kadangi įelektrinto laidininko viduje E = 0, tai potencialas laidininko viduje yra
vienodas ir toks pat kaip jo paviršiuje (3.16 pav.):
B  
 B   A    Eds  0 . (3.20)
A

Taigi, elektrostatinės pusiausvyros atveju visas įelektrintas laidininkas yra

ekvipotencialinis kūnas.

3.16 pav. Elektrinio lauko linijos įelektrinto laidininko išorėje.

Minėjome, kad laidininko krūvis yra paviršiuje (3.17pav.) pavaizduota teigiamai įelektrinta R

37
 q
spindulio sfera. Elektrinis laukas šio ratulio išorėje yra lygus E  k , o potencialas rutulio
r2
q
išorėje   k .
r
Paveikslėliuose 3.17b ir 3.17c pavaizduotas potencialo ir elektrinio lauko stiprio
kitimas atstumo r atžvilgiu.

3.17 pav. (a) Įelektrinta R spindulio sfera, bei (b) potencialo ir (c) elektrinio lauko stiprio kitimas atstumo r nuo
rutulio centro atžvilgiu.

Jei įelektrinto laidaus kūno paviršiaus kreivumas yra nevienodas, tai paviršinis krūvio
tankis σ yra skirtingas: iškilimuose ir smaigaliuose didesnis negu kitose paviršiaus dalyse, o
įdubimuose – mažesnis (3.18 pav.). Tai reiškia, kad elektrinio lauko stipris yra didesnis ties
mažo kreivumo radiuso paviršiais ir didžiausią reikšmę pasiekia smaigaliuose.

3.18 pav. Elektrinio lauko stiprio linijos ties lašo formos laidininku.

Jeigu laidininkas yra neįelektrintas, tai jį įnešus į vienalytį elektrostatinį lauką, laisvieji
elektronai veikiami elektrinių jėgų, pasislenka priešingai šių linijų krypčiai. Viename

38
laidininko gale, kur susikaupia laisvieji elektronai, susidaro neigiamas krūvis, o kitame-
teigiamas. Taip pasiskirsčius krūviams ir nusistovėjus pusiausvyrai, laidininkas pasidaro
ekvipotencialinis kūnas. Tokį laidininką padalijus pusiau, abiejose dalyse lieka lygūs
priešingo ženklo krūviai, kurie vadinami indukuotais krūviais. Aprašytas reiškinys vadinamas
įelektrinimu indukcijos būdu. Toks laidininkas iškraipo išorinį elektrostatinį lauką, kurio
lauko stiprio linijos prasideda ir baigiasi laidininke ir eina statmenai laidininko paviršiui.

3.19 pav. Laidininko (Q=0), įnešto į elektrinį lauką, kurį sukūrė teigiamai įelektrintas rutulys, krūvių
pasiskirstymas

Teigiamai įelektrinto rutulio formos laidininko (3,19 pav.), kurio krūvis Q, sukurtas
elektrinis laukas indukcijos būdu įelektrina kitą šalia esantį laidininką, kurio bendras krūvis Q
= 0. Krūviai šiame laidininke pasiskirsto taip, kad neigiamas krūvis susikaupia toje pusėje kur
yra teigiamai įelektrintas laidininkas, o teigiamas krūvis priešingoje pusėje. Melsvos linijos
3.19 pav. yra ekvipotencialinių paviršių skerspjūviai.

Dielektrikai elektriniame lauke.

Įnešus į elektrinį lauką bet kokį kūną, jame pasislenka teigiami ir neigiami krūviai.
Nors dielektrikai laisvųjų elektronų neturi, bet ir jų molekulių krūviai taip išsidėsto išilgai
išorinio elektrinio lauko, kad viename dielektriko gale atsiranda neigiamas krūvis, o kitame -
teigiamas. Vadinasi, visas dielektrikas tampa elektriniu dipoliu. Toks reiškinys, kai į elektrinį
lauką įneštų dielektrikų galuose atsiranda teigiami ir neigiami krūviai, vadinamas dielektrikų
poliarizacija. Dielektrikai skirstomi į polinius ir nepolinius.
Poliniai dielektrikai yra sudaryti iš polinių molekulių, kurios yra elektriniai dipoliai,
net ir nesant išorinio elektrinio lauko (3.20a pav.). Tokios molekulės turi nuolatinį dipolinį
elektrinį momentą pe = ql (l - atstumas tarp teigiamų ir neigiamų krūvių centrų). Kol
elektrinio lauko nėra, dipoliai išsidėstę netvarkingai ir jų momentai yra skirtingų krypčių.
Įnešus polinį dielektriką į elektrinį lauką (3.20b pav.), jų polinės molekulės pasisuka taip, kad

dipolinių momentų kryptys sutaptų su elektrinio lauko stiprio E 0 vektoriaus kryptimi.

39
 3.20 pav. Polinio dielektriko molekulių orientacija, kai (a) nėra išorinio elektrinio lauko ir (b) kai dielektrikas
įneštas į elektrinį lauką.

Kuo stipresnis išorinis elektrinis laukas ir kuo silpnesnis molekulių šiluminis

judėjimas, tuo geriau jie suorentuoti. Tokia poliarizacija vadinama orientacine poliarizacija.
Nepoliniai dielektrikai sudaryti iš nepolinių molekulių, kurių teigiami ir neigiami krūviai yra
taip pasiskirstę, kad jų centrai sutampa. Erdvėje be lauko jos nesudaro dipolių ir neturi
elektrinio dipolinio momento. Nepolinį dielektriką įnešus į elektrinį lauką, molekulės
veikiamos lauko deformuojasi, jų elektros krūviai pasislenka iš pusiausvyros padėties:
teigiami krūviai elektrinio lauko kryptimi, o neigiami priešinga. Molekulės teigiamų krūvių
centras jau nesutampa su neigiamų krūvių centru. Nepolinių dielektrikų molekulės
elektriniame lauke virsta dipoliais ir įgyja dipolinius momentus. Tokia poliarizacija vadinama
elektronine (deformacine) poliarizacija.
Visais vienalyčių dielektrikų poliarizacijos atvejais elektriniame lauke atsiranda tik
paviršiniai krūviai, kurių paviršinis tankis yra  p (3.21 pav.). Dielektriko viduje dipoliai yra

nukreipti priešingo ženklo krūviais vienas prieš kitą, ir neutralizuoja vienas kito veikimą.

3.21 pav. Krūvių pasiskirstymas poliarizuotame dielektrike.


Poliarizacijos laipsnį charakterizuoja poliarizacijos vektorius P , kurio modulis P   p .

Poliarizacijos vektorius P yra dipolių elektrinių momentų vektorių suma dielektriko tūrio

 p
vienete. P  . Dėl poliarizacijos sukurti paviršiniai krūviai su paviršiniu tankiu  p sukuria
ΔV

40
 p
vidinį elektrinį lauką E vid  . Suminis elektrinis laukas E dielektriko viduje:
0

E  E0  Evid arba E0  E  Evid . Padalinus abi lygties puses iš E
gauname:
E0 E vid E vid
 1 . Iš to santykinė dielektrinė skvarba   1  .
E E E
E vid
Santykis    dielektrinis jautris.
E
Dielektrinis jautris charakterizuoja dielektriko sugebėjimą poliarizuotis. χ ir ε yra
santykiniai dydžiai. Santykinė dielektrinė skvarba parodo, kiek kartų elektrinio lauko stipris
vakuume yra didesnis negu dielektrike.

1. Kaip pasiskirsto krūviai įelektrinto dielektriko viduje bei jo paviršiuje?

2. Poliarizacijos vektoriaus matematinė išraiška bei fizikinė prasmė.
3. Dielektrinio jautrio matematinė išraiška bei fizikinė prasmė.
4. Poliarizacijos rūšys

3.5 Elektrinė talpa. Kondensatoriai.

Panagrinėkime du laidininkus, turinčius vienodo didumo, bet priešingų ženklų

krūvius. Tokia sistema vadinama kondensatoriumi. Priešingais ženklais įelektrinti krūviai
(3.22 pav.) sukuria potencialų skirtumą (arba įtampą ) tarp laidininkų. Kondensatoriai
naudojami elektros krūviams kaupti.

(a) (b)
3.22 pav. (a) Dviejų vienodo dydžio, bet skirtingų ženklų krūviais įelektrintų laidininkų sistema, (b) plokščiasis
kondensatorius.

Dydis, kuris nusako kokį krūvį laidininkai gali sukaupti, vadinamas elektrine talpa
C. Elektrinė talpa parodo, kokį krūvį reikia suteikti laidininkams, kad įtampa tarp jų
pasikeistų 1 Voltu.

41
 q
C ; (3.21)
U
q - laidininkuose sukauptas krūvis, U- įtampa tarp laidininkų. [C] = 1F. Talpos matavimo
vienetas yra Faradas.
Tarkime, turime kondensatorių, kurį sudaro dvi lygiagrečios ploto S plokštės, o
atstumas tarp jų d (3.22 b pav.). Kai kondensatorius yra neįkrautas, tai jį prijungus prie
šaltinio sukuriamas elektrinis laukas laiduose. Elektrinis laukas verčia judėti elektronus laidais
link plokštelės, kuri prijungta prie neigiamo šaltinio gnybto. Elektronai juda tol, kol tarp
šaltinio gnybto ir plokštelės nusistovi tas pats potencialas. Tokiu būdu plokštė yra
įelektrinama neigiamai. Panašus procesas vyksta ir kitoje plokštėje. Tik čia elektronai juda
laidu nuo plokštės link teigiamo šaltinio gnybto, ir tokiu būdu plokštė įelektrinama teigiamai.
Potencialų skirtumas tarp kondensatoriaus plokščių tampa lygus potencialų skirtumui tarp
šaltinio gnybtų. Kondensatoriaus talpa nepriklauso nei nuo krūvio, sukaupto laidininkuose,
nei nuo įtampos tarp laidininkų. Ji priklauso nuo kondensatoriaus geometrinių matmenų ir
aplinkos, esančios tarp kondensatoriaus plokštelių, dielektrinių savybių.
Plokščiojo kondensatoriaus talpa
q q
C  .
U b  a
q
Kadangi plokščiojo kondensatoriaus  b   a  Ed , tai talpa C  . iš Gauso teoremos
Ed
q
seka, kad elektrinio lauko stipris tarp plokščių E . Tuomet plokščiojo
S  0
kondensatoriaus talpa
 0 S
C . (3.22)
d
Tokiu būdu, plokščiojo kondensatoriaus talpa
priklauso nuo jo geometrinių matmenų (S ir d) ir
aplinkos dielektrinių savybių. Cilindrinio
q l
kondensatoriaus (3.23 pav.) talpa: C  
U 2k ln b a 

3.23 pav. Cilindrinis kondensatorius. U   b   a = q2k ln (b/a). k iš (3.2)

Sferinio kondensatoriaus (3.24 pav.) talpa:

q ab
C  ;
U 2k b  a 

42
 ba
U   b   a  kq .
ab

k- fizikinė prasmė aprašyta (3.2).

Pajungus kondensatorių prie elektros šaltinio,

plokštelei prijungtai prie neigiamo šaltinio gnybto
suteikiamas neigiamas krūvis, o esančiai prie teigiamo

3.24 pav. Sferinis kondensatorius. gnybto – teigiamas. Jeigu kondensatoriaus krūvis tam
tikru momentu yra q , tai potencialų skirtumas
q
kondensatoriuje tuo metu:   . Darbas reikalingas perkelti padidėjusį krūvį iš vienos
C
plokštelės į kitą:
q
dA  dq  dq . (3.23)
C

Bendras darbas, reikalingas įkraunant kondensatorių, kad jo krūvis padidėtų nuo 0 iki
q yra lygus:
q
q q2
A  dq  , (3.24)
0C 2C

tada, įkrauto kondensatoriaus energija:

q2 1 1
W  qU  CU 2 . (3.25)
2C 2 2

Duotos talpos kondensatoriaus energija didėja, didėjant krūviui ir įtampai. Tačiau

maksimali kondensatoriaus energija yra ribota, nes pasiekus didelę vertę, tarp plokščių vyksta
iškrova. Todėl ant kondensatorių nurodoma maksimali darbinė įtampa.
Kondensatoriai gali būti sujungti keliais būdais:
1) Lygiagrečiai (3.25 pav.).
Įkrovus lygiagrečiai sujungtų kondensatorių priešingus elektrodus lygiais priešingų
ženklų krūviais, jie pasiskirsto tarp atskirų kondensatorių elektrodų: q = q1 + q2, o potencialų
skirtumas visur vienodas.

43
 3.25 pav. Lygiagretus kondensatorių jungimas

Tada bendra talpa:

C=C1+C2. (3.26)
Taip jungiami kondensatoriai norint padidinti elektrinę talpą.
2) Nuosekliai (3.26 pav.). Šiuo atveju potencialų skirtumas tarp kraštinių plokštelių
yra lygus atskirų kondensatorių potencialų skirtumų sumai, o krūvis ant visų kondensatoriaus
plokščių vienodas.

3.26 pav. Nuoseklus kondensatorių jungimas.

Tada bendra talpa:
1 1 1
  . (3.27)
C C1 C2
Kai nuosekliai sujungtų n kondensatorių talpos vienodos, tai sistemos talpa yra n kartų
mažesnė už vieno kondensatoriaus talpą.

44
 q
1. Įrodykite, kad plokščio kondensatoriaus  b   a  Ed , o E  .
S  0
2. Įrodykite (3.26 ) ir (3.27) formulių teisingumą.

III - οjo skyriaus kontroliniai klausimai:

1. Ar elektrinis laukas gali egzistuoti tuštumoje? Pagrįskite savo atsakymą.

2. Kaip kinta taškinio krūvio elektrinio lauko stipris, kai atstumas iki jo
artėja į nulį?
3. Kuo skiriasi elektrinio lauko linijos nuo krūvių judėjimo trajektorijų?
4. Naudodamiesi Gauso teorema, paaiškinkite kodėl elektrinio lauko linijos
turi prasidėti ir baigtis elektriniuose krūviuose.
5. Paaiškinkite kodėl elektrinis srautas pro uždarą paviršių, kuris gaubia
tam tikrą krūvį, nepriklauso nuo paviršiaus dydžio ir formos.
6. Jeigu turime tris kondensatorius ir elektros šaltinį, kaip reikia juos
sujungti, kad kondensatorių sukaupta energija būtų didžiausia?
7. Daugelio kompiuterių klaviatūrų klavišą sudaro kondensatorius, kaip
parodyta paveikslėlyje:

Paspaudus klavišą, dielektrikas tarp fiksuotos ir judančios plokščių

yra suspaudžiamas. Kaip pasikeičia kondensatoriaus talpa: a) padidėja, b)
sumažėja, c) jos pokyčio nustatyti neįmanoma, nes sudėtinga elektros
grandinė, į kurią yra įjungta klaviatūra, gali turėti įtakos įtampos tarp
kondensatoriaus plokščių kitimui?

45
 IV. Medžiagų elektrinės savybės
4.1 Galvaniniai elementai.
L. Galvanis 1791 m. paskelbė “Traktatą apie elektros jėgas, raumenims judinti”.
Jis nustatė, kad išoperuoti varlės raumenys traukiasi jų nervus prijungus prie elektros šaltinio.
Tas pats atsitinka jei varlės raumenys liečia du skirtingus metalus. Galvanio tyrimai padėjo
sukurti pirmuosius elektros detektorius ir elektros srovės šaltinius.
Pirmąjį elektros elementą sukonstravo Volta. Tarp sidabro ir cinko diskų jis įdėjo
medžiagos skiautelę, sudrėkintą druskos arba rūgšties tirpalu, o iš tokių diskų sudarė stulpelį.
Pajungus laidus prie stulpelio galų, tarp laidų pasirodydavo kibirkštis. Voltos stulpeliu buvo
galima sukaupti pakankamai didelį krūvį, nors potencialų skirtumas buvo palyginti mažas.
Voltos stulpelis turėjo didelį privalumą - jis pats galėjo pasikrauti ir išlaikyti elektros krūvį
pakankamai ilgą laiko tarpą. Voltos sukonstruotame elemente elektra atsiranda, vykstant
elektrocheminiams procesams elektrodą ir elektrolitą skiriančioje riboje. Paprasčiausiame
galvaniniame elemente (4.1 pav.) elektrolitas yra sieros rūgšties tirpalas . Vienas elektrodas
yra anglis (anodas), o kitas – cinkas (katodas). Dalis elektrodų nėra apsemta elektrolito ir
atstoja gnybtus, prie kurių elementas jungiamas į grandinę.
Rūgštis nuolat tirpdo cinko elektrodą.
Atomai į tirpalą pereina būdami teigiami jonai,
ant elektrodo palikdami po du elektronus.
Tokiu būdu cinko elektrodas tampa neigiamai
įelektrintas, o elektrolitas įgauna teigiamą
krūvį. Vykstant cheminėms reakcijoms,
anglies elektrodas netenka elektronų ir
įgyja teigiamą krūvį. Teigiamas elektrodas
vadinamas anodu, o neigiamas - katodu. Tarp
4.1 pav. Paprasčiausias galvaninis elementas. katodo ir anodo susidaro potencialų skirtumas.
Jeigu elemento gnybtai atviri, cinkas
tirpsta nežymiai. Cinko elektrodui kaupiant neigiamą krūvį, susidarę teigiami cinko jonai
prikimba prie teigiamo elektrodo. Tokiu būdu tarp gnybtų išlaikomas tam tikras potencialų
skirtumas. Elementą įjungus į grandinę, cinkas tirpsta intensyviau, o taip pat tirpsta ir anglies
elektrodas. Po kurio laiko kuris nors iš elektrodų išsinaudoja ir elementas nusilpsta.

1. Galvanio eksperimentai.
2. Koks galvaninių elementų ryšys su elektrolize?

46
 4.2 Segnetoelektrikai (feroelektrikai).

Įnešus dielektriką į elektrinį lauką, vyksta dielektriko poliarizacija. Lauko veikiamos


dielektriko polinės molekulės stengiasi pasisukti taip, kad jų dipolinių momentų vektoriai p e

sutaptų su elektrinio lauko stiprio E vektoriaus kryptimi. Tačiau šiluminis molekulių
judėjimas išblaško dipolius chaotiškai ir trukdo jų vektoriams orientuotis išilgai lauko. Todėl
dielektriko molekulės iš dalies orientuojamos taip, kad jų dipoliai išsidėsto lauko kryptimi. Ši
orientacija tuo pilnesnė, kuo stipresnis elektrinis laukas ir kuo silpnesnis molekulių šiluminis
judėjimas. Nutolinus dielektriką nuo elektrinio lauko, jo poliarizacija išnyksta, nes šiluminis
judėjimas suardo polinių molekulių orientaciją. Tačiau egzistuoja ir tokie dielektrikai, kurių
poliarizacija išlieka ir elektriniam laukui išnykus. Tokie dielektrikai vadinami
segnetoelektrikais. Nuo paprastų dielektrikų segnetoelektrikai skiriasi keliomis ypatybėmis:
1. Daugumos dielektrikų santykinė dielektrinė skvarba yra nedidelė (iki 100), o
segnetoelektrikų gali siekti keletą tūkstančių.
2. Paprastų dielektrikų dielektrinė skvarba nepriklauso nuo elektrinio lauko stiprio, o
segnetoelektrikų turi (4,2 pav. ) pavaizduotą priklausomybę:

4.2 pav. Segnetoelektrikų dielektrinės skvarbos priklausomybė nuo elektrinio lauko stiprio.

3. Segnetoelektrikų santykinė dielektrinė skvarba taip pat priklauso nuo

temperatūros ir tam tikroje temperatūroje yra didžiausia.
4. Visiems segnetoelektrikams būdingas histerezės reiškinys (4.3 pav.).

4.3 pav. Segnetoelektrikų histerezės kilpa.

 
Didėjant išorinio lauko stipriui E , segnetoelektriko poliarizacijos vektoriaus P ,
reikšmė didėja iki prisotinimo. Išorinio lauko stiprį laipsniškai mažinant iki nulio,

47
 
poliarizacijos vektorius mažėdamas pasiekia tam tikrą reikšmę Pe 0 t .y poliarizacija visiškai

neišnyksta. Tik sukūrus tam tikrą priešingos krypties lauką  E C  , poliarizacija
visiškai išnyksta.
Periodiškai keičiant dielektriko poliarizaciją ir sukinėjantis spontaniškai poliarizuotų
sričių elektriniams momentams, atsiranda trintis. Jai nugalėti eikvojama elektros energija,
todėl dielektrikas įkaista. Histerezės kilpos plotas proporcingas elektros energijai, kuri
pavirsta vidine segnetoelektriko energija tūrio vienete vieno ciklo metu. Grafike matome, kad
segnetoelektriko poliarizuotumas nėra elektrinio lauko stiprio vienareikšmė funkcija, o
priklauso nuo ankstesnės dielektriko būsenos. Kiekvienam segnetoelektrikui būdinga tam
tikra temperatūra, kurioje jis visas šias savybes praranda ir pasidaro paprastu dielektriku. Ši
temperatūra TC vadinama Kiuri tašku.
Segnetoelektrikų savybės aiškinamos jų molekuline sąveika. Medžiagos molekules
veikia kitų molekulių kuriami elektriniai laukai, kurie segnetoelektrikuose yra gana stiprūs.
Veikiant molekulinėms jėgoms, dalelių elektriniai dipoliniai momentai savaime orientuojasi
lygiagrečiai. Viso kristalo tūryje taip būna retai, dažniausiai dalelės susigrupuoja srityse,
vadinamose domenais. Domene visų dalelių dipoliniai momentai yra lygiagretus, tačiau

įvairių domenų savaiminės poliarizacijos kryptys skiriasi. Išorinis stiprio E elektrinis laukas
veikia domenus ir juos pasukdamas, dielektriką poliarizuoja. Domeno elektrinis momentas
 
p d labai didelis, palyginus su molekulės dipoliniu elektriniu momentu p , todėl
segnetoelektriko poliarizuotumas įgyja pastovią soties vertę daug silpnesniuose laukuose,
negu paprastų dielektrikų. Elektriniam laukui išnykus, dėl domenų trinties jų orientacija iš
dalies išlieka. Kai dielektriko temperatūra Τ > TC dipolių sąveikos jėgos nepajėgia priešintis
jų šiluminiam judėjimui, dipolių orientacija sutrinka ir medžiaga virsta paprastu dielektriku.
Viena iš feroelektrikų rūšių – skysti kristalai dabar plačiai taikomi vidio technikoje.


1. Poliarizacijos vektoriaus Pe matematinė išraiška ir fizikinė
prasmė.
2. Kuo skiriasi paprasti dielektrikai nuo segnetoelektrikų,
(feroelektrikų).

4.3 Pjezoelektrikai.

Kai kurie poliniai kristalai poliarizuojasi juos paveikus mechaniškai. Spaudžiant arba
tempiant tam tikromis kryptimis kai kuriuos iš polinių molekulių sudarytus kristalus, gaunama

48
jų elektrinė poliarizacija - ant kristalų priešingų paviršių atsiranda priešingų ženklų surištieji
elektros krūviai. Toks reiškinys vadinamas pjezoelektriniu efektu.
Jei kristalą deformuoja išorinės jėgos, tai toks reiškinys vadinamas tiesioginiu
pjezoelektriniu reiškiniu. Gniuždomo kristalo poliarizuotumas yra vienos krypties, o
tempiamo - priešingos.Veikiamo išorinio elektrinio lauko pjezokristalo struktūrinės dalelės
pasislenka, ir kristalas deformuojasi - pakinta jo matmenys. Toks reiškinys vadinamas
atvirkštiniu pjezoelektriniu reiškiniu.
Ir tiesioginis ir atvirkštinis pjezoelektriniai reiškiniai gali būti išilginiai - kai elektrinio
lauko stiprio vektoriaus kryptis sutampa su deformacijos kryptimi, ir skersiniai - kai elektrinio
lauko stiprio vektoriaus kryptis statmena deformacijos krypčiai.
Pjezoelektriniams bandymams iš kristalo išpjaunamos plokštelės su
lygiagrečiomis ir statmenomis kuriai nors elektrinei ašiai sienelėmis. Tarkime, turime kvarcą
SiO2 . Kiekvieno Si jono krūvis yra teigiamas (+4e), o kiekvieno Ο jono - neigiamas (-2e).
(4.4 pav.) matome supaprastintą narvelį, kur didesni skritulėliai yra Si jonai, o mažesni - Ο
jonai.

4.4 pav. SiO2 kvarco supaprastintas narvelis.

Statmenai lapo plokštumai eina ašis Ζ , kuri vadinama optine ašimi. Ašys X1, X2, X3 yra
statmenos ašiai Ζ ir vadinamos elektrinėmis ašimis.
Narvelį spaudžiant išilgai ašies X1, pasireiškia išilginis tiesioginis pjezoelektrinis
efektas (4.5 pav.), o jį tempiant išilgai ašies Y, pasireiškia skersinis tiesioginis pjezoelektrinis
efektas. Abiem šiais atvejais Si1 jonas įsiterpia tarp jonų O6 ir O2, o jonas O4 įsiterpia tarp Si3
ir Si5. Todėl statmenose ašiai x sienelėse susidaro įvairiavardžiai elektriniai krūviai
(paviršiuje Α - neigiamas, o paviršiuje B - teigiamas).

49
 4.5 pav. Narvelis spaudžiamas išilgai ašies X1.

Narvelį tempiant išilgai ašies Χ1 arba spaudžiant išilgai ašies Υ , elektros krūvių
ženklai paviršiuose pasikeičia priešingais (4.6 pav.).
Šiais atvejais jonai O6 ir Si5 bei jonai O2 ir Si3 pasislenka vienodai į narvelio vidų.
Paviršiuose C ir D papildomų elektros krūvių nesusidaro, o paviršiuose Α ir Β atsiranda
krūviai priešingi negu pirmuoju atveju (paviršiuje Α - teigiamas, o paviršiuje Β - neigiamas),
nes jonai Si1 ir O4 išstumiami iš narvelio. Narvelį deformuojant Ζ ašies kryptimi,
pjezoelektrinis efektas nepasireiškia.

4.6 pav. Narvelis tempiamas išilgai ašies Χ1.

50
 1. Kaip pjezoelektrikų EV priklauso nuo deformacijos?

4.4 Kontaktiniai potencialai. Termoelektroniniai reiškiniai.

Laidumo elektronai metale dalyvauja chaotiškame šiluminiame judėjime. Greičiausiai

judantieji elektronai, turintys pakankamai kinetinės energijos, gali ištrūkti iš metalo į supančią
erdvę. Elektronai išlėkę iš metalo į aplinką, arti laidininko paviršiaus sudaro elektronų
debesėlį. Darbą, kurį reikia atlikti, pašalinant elektroną iš metalo į erdvę, vadiname
išlaisvinimo darbu. Atliekant išlaisvinimo darbą, mažėja elektronų kinetinė energija, todėl
lėtai judantieji elektronai negali ištrūkti iš metalo. Išlaisvinimo darbas priklauso nuo metalo
cheminės prigimties ir jo paviršiaus būvio.
Elektronų trūkumas metaliniame laidininke ir jų perteklius gaubiančioje aplinkoje
sudaro abiejose paviršiaus pusėse ploną dvigubą elektrinį sluoksnį, kuris primena labai ploną
plokščią kondensatorių. Iš metalo išlekiantieji elektronai turi įveikti dvigubo sluoksnio
elektrinį lauką. Potencialų skirtumas dvigubo sluoksnio elektriniame lauke vadinamas
kontaktiniu potencialų skirtumu tarp metalo ir gaubiančios aplinkos:
A
  ; (4.1)
e
Α - elektrono išlaisvinimo darbas e - elektrono krūvio absoliutinis didumas.
Elektrono išlaisvinimo darbą paprastai matuojame elektronvoltais. [A] = 1 eV.
Dvigubo sluoksnio išorėje elektrinio lauko nėra, tai terpės potencialas lygus nuliui.
Taigi, metalo viduje potencialas yra teigiamas ir lygus φ, o laidumo elektronų potencinė
energija neigiama ir lygi - A.
Sujungus du skirtingus metalus, jų riboje taip pat susidaro dvigubas ribinis įelektrintas
sluoksnis, ir metalai įgauna skirtingus potencialus. Dviejų skirtingų besiliečiančių metalų
potencialų skirtumas Δφ vadinamas vidiniu kontaktiniu potencialu skirtumu
  12   1   2 . (4.2)
Potencialų skirtumas tarp dviejų taškų esančių labai arti besiliečiančių metalų paviršių
jų išorėje, vadinamas išoriniu kontaktiniu potencialu skirtumu   12 . Jis apibūdina
elektrostatinį lauką, kurį sukuria besiliečiantieji metalai juos supančioje erdvėje. Kontaktinį
potencialų skirtumą tarp besiliečiančių metalinių laidininkų atrado italų fizikas A. Volta ir
nustatė du dėsnius:
1. Sujungus du laidininkus, pagamintus iš skirtingų metalų, tarp jų susidaro
kontaktinis potencialų skirtumas, priklausantis tik nuo jų cheminės sudėties ir temperatūros.
2. Sudarius grandinę iš nuosekliai sujungtų vienodos temperatūros metalinių
laidininkų, jos galų potencialų skirtumas nepriklauso nuo tarpinių laidininku cheminės

51
prigimties. Jis yra lygus sujungtų kraštinių laidininkų kontaktiniam potencialų skirtumui.
Sudarius iš dviejų skirtingų tokios pat temperatūros metalų sujungtą grandinę, srovė ja
netekės, nes abiejų kontaktų vietose susidaro vienodo didumo ir priešingų krypčių kontaktinis
potencialų skirtumas.
Išorinio kontaktinio potencialų skirtumo susidarymo priežastis yra skirtingas elektronų
išlaisvinimo iš tų metalų darbas. Metalas, kurio elektronų išlaisvinimo darbas yra mažesnis,
įsielektrina teigiamai, nes iš jo daugiau elektronų pereina į tą metalą, kurio elektronų
išlaisvinimo darbas didesnis. Pastarasis įsielektrina neigiamai. Pažymėję išlaisvinimo darbus
A1 ir A2 (Α1> Α2 ), išorinį kontaktinį potencialų skirtumą galime užrašyti:
A1  A2
12   . (4.3)
e
Priežastis vidiniam kontaktiniam potencialų skirtumui susidaryti yra skirtingos
laisvųjų elektronų koncentracijos besiliečiančiuose metaluose. Jei n1 > n2 , tai dviejų metalų
sąlytyje daugiau elektronų difunduoja iš metalo, kuriame laisvųjų elektronų koncentracija
didesnė, į mažesnės laisvųjų elektronų koncentracijos metalą. Dėl to pirmasis metalas sąlytyje
įsielektrina teigiamai, o antrasis- neigiamai. Turime dvigubą sluoksnį, kurio storis beveik
toks, koks atstumas tarp metalo gardelių mazgų. Kontaktinis potencialų skirtumas susidaręs
dvigubame sluoksnyje dėl elektronų difuzinio perėjimo, išreiškiamas formule:
kT n1
12  1   2  ln ; (4.4)
e n2
k - Bolcmano konstanta (k = 1,3806 · 10-23). Τ - absoliutinė temperatūra.
Ši formulė yra 1 - ojo Voltos dėsnio matematinė išraiška. Ji parodo, kad kontaktinis
potencialų skirtumas priklauso tik nuo besiliečiančių metalų temperatūros ir cheminės
prigimties.
Kad suprastume kaip ir kodėl atsiranda termoelektrovaros jėga, išnagrinėkime uždarą
grandinę (4.7 pav.), sudarytą iš dviejų metalinių laidininkų 1 ir 2.

4.7 pav. Grandinė sudaryta iš dviejų skirtingų metalų, kurių sąlyčio taškai a ir b.

52
 kTa n1
 12 a  ln ,
e n2
kTb n2
 21b  ln .
e n1

Kadangi temperatūros sulydimo vietose yra skirtingos (Ta>Tb) , tai Δφ12a  Δφ21b, Iš
skirtingų metalų sujungtoje grandinėje susidaro termoelektrovara εT ir teka termoelektrinė
srovė. Termoelektrovara yra lygi vidinių kontaktinių potencialų skirtumų sumai:

kTa n1 kTb n2
 T   12 a   21b  ln  ln 
e n2 e n1
(4.5)
kTa n1 kTb n1 k n1
ln  ln  Ta  Tb ln .
e n2 e n2 e n2

k n1
ln ,
Pažymėjus e n2 (4.6)
 T   Ta  Tb .

Dydis α yra konstanta, apibudinanti dviejų metalų kontakto savybes.

Uždaroje grandinėje, kai visi kontaktai yra vienodos temperatūros, elektrovara negali
atsirasti tik dėl kontaktinio potencialo šuolių.
Matome, kad uždaroje grandinėje atsiranda termoelektrovaros jėga, kuri yra tiesiog
proporcinga abiejų kontaktų temperatūrų skirtumui. Susidarius elektrovarai, tokioje
grandinėje atsiranda srovė. Norint palaikyti pastovią srovę, būtina palaikyti pastovų kontaktų
temperatūrų skirtumą. Reiškia, reikia nuolat tiekti šilumą aukštesnės temperatūros kontaktui
ir nuolat ją paimti iš žemesnės temperatūros kontakto. Šiuo atveju vidinė sistemos energija
paverčiama elektros energija. Tokiam šilumos virtimui reikalingi du šilumos šaltiniai
( kaitintuvas ir aušintuvas).
Leidžiant elektros srovę grandine (4.8 pav.), sudaryta iš skirtingų sulydytų metalų, ji
ne tik kaista, bet kartu viename iš kontaktų išsiskiria papildomas šilumos kiekis, tuo tarpu
kitas kontaktas aušta. Jeigu šaltinio elektros srovės kryptis sutampa su termoelektrinės srovės
kryptimi, kai Ta > Tb, tai kaista kontaktas b ir aušta kontaktas a. Pakeitus elektros srovės
kryptį, kontaktas b aušta, o kontaktas a kaista. Šis reiškinys vadinamas Peltje efektu. Šis
efektas, matome susijęs su dviejų metalų riboje susidarančiu kontaktiniu potencialų skirtumu.

53
Jeigu kontakto a metalas 1 įsielektrino teigiamai, o metalas 2 neigiamai ir srovė teka
termoelektros srovės kryptimi (kaip parodyta 4.8 pav.), tai elektronai kontakte a juda kryptimi
iš 1 į 2 ir juos stabdo kontaktinio sluoksnio elektrinis laukas.

4.8 pav. Iš dviejų skirtingų metalų sudaryta grandinė, kuria leidžiama elektros srovė

Tada elektronų kinetinė energija iš dalies virsta jų potencine energija, todėl sumažėja
temperatūra ir kontaktas a aušta. Kontakte b elektronus judančius kryptimi iš 2 į 1 kontaktinio
sluoksnio elektrinis laukas pagreitina. Todėl kontakto b temperatūra pakyla.

1. Nuo kokių kontakto savybių (4.6) išraiškoje priklauso konstantos α reikšmė?

2. Ką vadiname termoelektrovaros jėga, nuo ko ji priklauso?

4.5 Elektrostatinės mašinos.

Elektros krūviams ir potencialų skirtumams gauti naudojami įvairūs elektrostatiniai

prietaisai. Labai aukštoms įtampoms gauti naudojamas Van de Grafo elektrostatinis
generatorius. Jo veikimas paremtas elektros krūvių pasiskirstymu ant laidininkų paviršių, t. y.:
1. Krūvių pasiskirstymas išoriniame laidininko paviršiuje priklauso tik nuo jo formos.
Krūvių tankis tuo didesnis, kuo didesnis paviršiaus kreivumas.
2. Ant vidinių tuščiavidurių laidininkų paviršių nesukompensuotų krūvių nebūna,
ir paviršinis krūvių tankis lygus nuliui.
Įelektrintą rutuliuką priglaudus prie tuščiavidurio laidininko vidinio paviršiaus
rutuliuko ir laidininko potencialai išsilygina. Tačiau , kadangi laidininko viduje negali būti
nesukompensuotų krūvių, tai visas rutuliuko krūvis pereina į laidininką ir pasiskirsto jo
išoriniame paviršiuje. Daug kartų perdavinėjant krūvį tuščiaviduriam laidininkui, galima
žymiai padidinti to laidininko potencialą (iki tokios reikšmės, kai krūviai pradės nutekėti nuo
laidininko. Tokį principą ir panaudojo Van de Grafas savo sukurtame generatoriuje.

54
 Šį generatorių sudaro metalinis ant izoliuojančio stovo pritvirtintas tuščiaviduris
rutulys. Rutulyje ir jo stovo žemutinėje dalyje įtaisyti skridiniai, per kuriuos permesta šilkinė
juosta, praeinanti pro išpjovas rutulyje. Juosta yra įelektrinama vykstant elektros iškrovai tarp

4.9 pav. Van de Grafo generatorius.

metalinio virbo Α ir įžeminto strypo. Sukant skridinius, juostos viena dalis neša turimą krūvį
ir jį viršuje taške Β atiduoda rutuliui. Rutulio krūvis ir potencialas tol didėja, kol
išsielektrinant rutulį supančiam orui nuo rutulio išorinio paviršiaus nutekantys krūviai
susilygina su krūviais, ateinančiais per tašką Β. Kuo didesnis rutulio skersmuo tuo didesnę
įtampą galima gauti. Van de Grafo generatorius naudojamas elektringoms dalelėms greitinti.

1. Elektrostatinio krūvio Van de Grafo generatoriuje atsiradimo priežastys.

55
 IV - οjo skyriaus kontroliniai klausimai:

1. Kas yra poliarizacijos vektorius?

2. Ką išreiškia segnetoelektrikų histerezės kilpos plotas?
3. Kokia yra tiesioginio ir atvirkštinio pjezoelektrinių efektų esmė?
4. Ką vadiname termoelektrovaros jėga, ir nuo ko ji priklauso?
5. Koks bus potencialų skirtumas (4.7 pav.) tarp:
a) a ir b taškų,
b) 1 ir 2 taškų?
6. Kokios yra vidinio kontaktinio potencialų skirtumo susidarymo
priežastys?
7. Paaiškinkite Peltje efekto fizikinę prasmę.
8. Kas apsprendžia maksimalų potencialą, kurį galima gauti Van de Grafo
generatoriumi?
9. Kodėl (4.9 pav.) rutulio formos laidininko įtampa priklauso nuo jo
skersmens?

56
 V. Nuolatinės srovės magnetinis laukas.

5.1 Magnetinis laukas. Bio - Savaro dėsnis.

Bandymais Erstedas įrodė, kad nuolatinė srovė veikia

magnetinę rodyklę lygiai tai pat kaip geležies magnetas. Taigi
nuolatinis magnetas, elektros srovė ar judantis įelektrintas kūnas
sukuria aplink save tapatingą magnetinį lauką. Tai reiškia, kad
magnetinis laukas atsiranda arba judant elektringosioms
dalelėms, arba dėl to, kad kai kurioms dalelėms būdinga tam
tikra magnetinė savybė. Nejudantys elektros krūviai magnetinio
Hans Christian Oersted
(1777-1851) lauko nesukuria.
Erstedas
Svarbiausia magnetinio lauko charakteristika
kiekviename lauko taške yra jėga, veikianti tame lauko taške esančios labai mažos magnetinės
rodyklės šiaurės polių, pietinį polių veikia priešingos krypties jėga (Bio ir Savaras) (5.1 pav.).
Abu tokios rodyklės magnetiniai poliai yra labai artimuose lauko taškuose, todėl jėgos,
veikiančios abu polius, yra vienodo didumo.
Taigi, magnetiniame lauke magnetinę rodyklę veikia jėgų pora, kuri ją pasuka taip,

kad rodyklės ašis, jungianti pietų polių su šiaurės, sutampa su vektoriais B kryptimi.

5.1 pav. Magnetinė rodyklė nuolatinio tiesaus magneto magnetiniame lauke.


Grafiškai magnetiniai laukai vaizduojami magnetinės indukcijos B linijomis - tai

kreivės, kurių liestinės kiekviename taške sutampa su vektoriaus B kryptimi tame
taške (5.2a pav.).

57
 (a) (b)
5.2 pav. (a) srovės, tekančios tiesiu laidininku, sukurto magnetinio lauko linijos, (b) dešiniosios rankos taisyklė,
nusakanti magnetinės indukcijos linijų kryptį.

Tekant elektros srovei tiesiu laidininku, magnetinės indukcijos linijos yra uždaros ir
išsidėsčiusios laidininkui statmenose plokštumose, kaip parodyta 5.2 pav. Srovės, tekančios
tiesiu laidininku, sukurto lauko magnetinės indukcijos linijų kryptis yra nusakoma dešiniojo
sraigto taisykle: jei sukamas dešinysis sraigtas slenka srovės tekėjimo kryptimi, tai jo
rankenėlės sukimasis parodys magnetinės indukcijos linijų kryptį. Arba dešiniosios rankos
taisykle: jeigu laidininką, kuriuo teka srovė, dešiniąja ranka apimsime taip, kad stačiu kampu
atlenktas nykštys parodytų srovės tekėjimo kryptį, tai likę sulenkti pirštai parodo magnetinės
indukcijos linijų kryptį (5.2b pav.). Solenoidu (ilga rite) tekančios srovės sukurto magnetinio
lauko indukcijos linijos pavaizduotos 5.3 pav.

(a) (b)
5.3 pav. Solenoido magnetinis laukas.

Solenoido išorėje magnetinis laukas panašus į juostinio magneto magnetinį lauką.

Magneto šiaurės polius sutampa su tuo solenoido galu, į kurį žiūrint srovė teka vijomis
priešingai laikrodžio rodyklės judėjimo krypčiai (5.3b pav.). Nuolatinio magneto išorėje
magnetinės indukcijos linijos išeina iš šiaurinio (N) poliaus ir sueina į pietinį (S) polių, o jo

58
viduje- atvirkščiai (5.4a pav.).

(a) (b)
5.4 pav. Nuolatinio tiesaus magneto magnetinio lauko palyginimas su elektrinio dipolio elektriniu lauku.

Nuolatinio tiesaus magneto magnetinės indukcijos linijų išsidėstymas labai panašus į

dviejų priešingų ženklų elektros krūvių sukurto elektrostatinio lauko stiprio linijas (5.4b pav.).
Tačiau skirtingai nuo elektrostatinio lauko magnetinio lauko atveju magneto polių negalime
laikyti magnetiniais “krūviais”, nes tokie krūviai gamtoje neegzistuoja. Kad ir kokią mažą
magneto dalį paimtume, ji visada turės du polius.Tai reiškia, kad nuolatinio magneto poliai
nėra ypatingi jo magnetinio lauko taškai. Magnetinės indukcijos linijos negali poliuose
nutrūkti.
Magnetinės indukcijos linijų tankis proporcingas magnetinės indukcijos vektoriaus
moduliui. Šioms linijoms būdinga tai, kad jos, skirtingai nuo elektrostatinio lauko jėgų linijų,
jokiame lauko taške nenutrūksta, t.y. jos yra uždaros.
Magnetiniam laukui taip pat galioja superpozicijos
principas: kelių šaltinių sukurto magnetinio lauko indukcija
yra lygi kiekvieno jų atskirai sukurto magnetinio lauko
indukcijų sumai
 
B   Bi . (5.1)
i

Magnetinės indukcijos vektorių ir magnetinio lauko

stiprio vektorių bet kuriame magnetinio lauko taške galime
rasti naudodamiesi Bio - Savaro dėsniu.
Biot, Jean-Baptiste (1774-1862)
Tarkime, turime laidininką (5.5 pav.), kuriuo teka I
Bio
stiprio elektros srovė, ir jame išskirtą laido elementą dl.

Tada, srovės I elemento sukurto magnetinio lauko indukcija d B taške Ρ ,
nutolusiame atstumu r nuo laidininko, yra tiesiog proporcinga srovės stipriui, laidininko
elemento ilgiui, sinusui kampo, kurį sudaro laidininko elementu tekančios srovės

kryptis ir radiusas vektorius r , ir atvirkščiai proporcinga nagrinėjamojo taško atstumo nuo
laidininko elemento kvadratui:

59
 5.5 pav. Magnetinio lauko, kurį kuria bet kokios formos laidininku tekanti srovė I vaizdavimas

indukcija taške P, nusakoma Βiο - Savaro dėsniu

dB  k
Idl sin 
,

dB  k
  
I dl  r, (5.2)
2
r r3
čia I - laidininku tekančios srovės stipris, dl - laidininko elemento ilgis, α - kampas, kurį

sudaro srovės kryptis ir radiusas vektorius r , r - atstumas nuo srovės elemento vidurio iki
nagrinėjamojo taško, k - proporcingumo koeficientas:
 0
k ; (5.3)
4
μ - santykinė magnetinė skvarba,
Nm
μ0 - magnetinė konstanta, μ0 = 4π·107 2
.
A
[B] = 1 T. Magnetinės indukcijos matavimo vienetas yra Tesla- tai magnetinė
indukcija tokio vienalyčio lauko, kuris veikia 1 N jėga jam statmeno tiesaus laidininko
kiekvieną ilgio metrą, kai juo teka 1 A stiprio srovė.
Santykinė magnetinė skvarba M nusako aplinkos magnetines savybes. Vakuume μ = 1.
Kai elektros srovė magnetinį lauką kuria ne vakuume, o medžiagoje, tai medžiaga vienaip ar
kitaip įsimagnetina ir pati kuria magnetinį lauką. Todėl magnetiniam laukui apibudinti
įvedamas dydis, kuris nuo medžiagos magnetinių savybių nepriklauso. Tai - magnetinio lauko
stipris Η.

 B
H . (5.4)
0 
Magnetinio lauko stiprį nagrinėjamame taške taip pat galima apskaičiuoti pagal Bio-
Savaro dėsnį:

60
 dH 
1 Idl sin 
,

dH 

 
1 I dl  r
.
 (5.5)
4 r2 4 r 3
 
Magnetinio lauko stipris H yra analogas elektrinio lauko slinkčiai D , o magnetinė
 
indukcija B analogas elektrinio lauko stipriui E .
Pagal Bio - Savaro dėsnį galima apskaičiuoti įvairių formų laidininkais tekančios
srovės magnetinį lauką.
Begaliniu tiesiu laidininku tekančios srovės magnetinis laukas.

5.6 pav. Begaliniu tiesiu laidininku tekančios srovės magnetinio lauko indukcija.

 0  Idl sin   0  I
B   dB    ; (5.6)
l l 4 a2 2 a

l - laidininko ilgis, a - nagrinėjamojo taško atstumas iki laidininko.

Magnetinė indukcija yra vienoda bet kuriame a spindulio apskritimo taške (BA = BB) o
tolstant nuo laidininko magnetinė indukcija mažėja.
Begalinio tiesaus laido su srove magnetinio lauko stipris
I
H
2a
A
H   1 . Magnetinio lauko stiprio vienetas yra amperas metrui, tai
m
magnetinio lauko stipris, kurį sukuria 1 A stiprio srovė, tekėdama be galo ilgu tiesiu
laidininku 1/2π metrų atstumu nuo laidininko.

61
 Apskritimo formos laidu tekančios srovės magnetinis laukas

(a) (b)
5.7 pav. Apskritimo formos laidu tekančios srovės (a) magnetinio lauko indukcija ir (b) magnetinio lauko linijos.
0  Ir 2
B   dB cos   . (5.7)
x 2  r 2  2
3
2

Kai x = 0, t.y. magnetinė indukcija žiedo centre yra lygi:

0  I
B . (5.8)
2 r
Kadangi elektros srovė yra kryptingas krūvių judėjimas, tai galima teigti, kad
kiekvienas judantis krūvis sukuria magnetinį lauką. Judančio krūvio sukurto magnetinio lauko
indukcija:
 
  0  q0 u  r 
Bq0  ; (5.9)
4 r3
u - krūvio greitis,
r - atstumas iki nagrinėjamojo taško.

(a) (b)
5.8 pav. Judančio (a) teigiamo ir (b) neigiamo elektros krūvio sukurto magnetinio lauko indukcijos vektoriaus
kryptis.

Jeigu magnetinį lauką kuria teigiamas krūvis (5.8a pav.), tai magnetinės indukcijos
 
vektorius sutampa su vektorių u ir r vektorinės sandaugos kryptimi, o jeigu neigiamas -
magnetinės indukcijos vektoriaus kryptis yra priešinga (5.8b pav.). Magnetinė indukcija

62
  
yra didžiausia plokštumoje einančioje per krūvį ir statmenoje vektoriui u t.y. kai vektoriai u

ir r yra statmeni. Tiesėje, sutampančioje su krūvio greičio kryptimi magnetinio lauko nėra.

1. Ampero hipotezė, magnetizmo priežastys.

2. Kas kuria magnetinį lauką, kai medžiaga neteka elektros srovė ( pvz.
magnetuose)?

5.2 Magnetinio lauko stiprio cirkuliacijos dėsnis. Magnetinės indukcijos srautas.

Magnetinio lauko ypatybėms įvedama magnetinės


indukcijos vektoriaus B cirkuliacija bei magnetinio srauto Φ
sąvoka.
Tarkime, turime tiesiu laidininku tekančią I stiprio
srovę , aplink kurią sukuriamas magnetinis laukas. Jei turime
spindulio r uždarą kontūrą L, sutampantį su vienos
magnetinės indukcijos linijos apskritimu, tai kiekviename šio

kontūro taške vektorius B turi tą patį modulį ir jo kryptis

sutampa su apskritimo liestine. Tada, vektoriaus B
cirkuliacija uždaru kontūru:
Weber, Wilhelm (1804-1891)
Veberis
   0 I
 Bdl   dl    0 I . (5.10)
L L 2 r

Jeigu kontūras apima ne vieną laidą su srove, o n laidų su srovėmis, tai

  n
 Bdl    0  I i . (5.11)
L i 1

Magnetinės indukcijos vektoriaus B cirkuliacija bet kuriuo uždaru kontūru yra lygi
magnetinės konstantos μ0, santykinės magnetinės skvarbos μ ir šio kontūro apimamų srovių
algebrinės sumos sandaugai.

Analogiškai magnetinio lauko stiprio vektoriaus H cirkuliacija bet kuriuo uždaru
kontūru:
  n
 Hdl   I i . (5.12)
L i 1

I > 0, kai srovės magnetinio lauko linijų kryptis sutampa su kontūro apiėjimo kryptimi
sutampa. I < 0, kai srovės magnetinio lauko linijų kryptis priešinga kontūro apėjimo krypčiai.
 
Matome, kad vektorių B ir H cirkuliacija bet kuriuo uždaru kontūru nelygi nuliui.

Toks laukas yra vadinamas sūkuriniu. Magnetinės indukcijos vektoriaus B srautas arba

63
magnetinis srautas Φ yra išreiškiamas magnetinės indukcijos linijų, einančių pro bet kokį
joms statmeną paviršiaus plotą (5.9a pav.), skaičiumi.

(a) (b) (c)

5.9 pav. Magnetinė indukcijos srautas pro paviršių (a) statmeną magnetinės indukcijos linijoms, (b) kuris sudaro
kampą α su magnetines indukcijos linijomis, (c) lygiagretų magnetinės indukcijos linijoms.

Magnetiniu srautu pro plotelį dS vadinamas fizikinis dydis lygus to plotelio ploto ir
magnetinio lauko, einančio pro tą plotelį, indukcijos vektoriaus projekcijos į plotelio

normalės n kryptį sandaugai:

Φ   BndS ; (5.13)
S

dS - paviršiaus plotelio elementas,


n - normalė išvesta į tą paviršių.
[Φ] = 1Wb. Magnetinio srauto matavimo vienetas yra Vėberis - tai srautas,
praeinantis pro plokščią vienetinio ploto paviršių, statmeną vienalyčiam magnetiniam
laukui, kurio magnetinė indukcija lygi vienetui.
Jeigu plotelio dS plokštuma sudaro kampą α su magnetinio lauko indukcija (5.9b
pav.), tai magnetinis srautas:
Φ  BS cos  . (5.14)
Jeigu plotelio plokštuma yra lygiagreti magnetinio lauko indukcijos linijoms, tai
magnetinis srautas pro tą plotelį lygus nuliui (5.9c pav.). Didžiausias magnetinis srautas yra
tada, kai magnetinio lauko indukcijos linijos eina pro joms statmeną paviršių (5.9a pav.).
Kadangi magnetinio lauko indukcijos linijos yra uždaros kreivės, tai kiekviena jų
įėjusi pro uždarą paviršių, būtinai pro jį ir išeina. Reiškia, magnetinės indukcijos vektoriaus
srautas pro bet kokį uždarą paviršių yra lygus 0:

 BndS  0 . (5.15)
S

(5.15) - tai Gauso teorema magnetiniam laukui. Koks srautas įeina į uždarą paviršių
toks pat ir išeina. Iš teoremos seka, kad gamtoje magnetiniai krūviai neegzistuoja, ir
skirtingai nuo elektrostatinio lauko - magnetinės indukcijos linijos neturi nei pradžios, nei
pabaigos, o yra uždaros kreivės.

64
 1. Kodėl magnetinė indukcija yra sūkurinė?
2. Kas yra magnetinis srautas?

5.3 Atomai magnetiniame lauke.

Remdamasis faktu, kad juostinių magnetų ir solenoidų magnetiniai laukai visiškai

analogiški, A. Amperas pareiškė hipotezę, kad nuolatinių magnetų magnetines savybes
nulemia juose tekančios mikrosrovės. Kai buvo atrastas elektronas ir išaiškinta atomų ir
molekulių sandara, Ampero hipotezė pasitvirtino ir sudaro šiuolaikinio požiūrio į medžiagų
magnetines savybes pagrindą. Žinome, kad visų atomų viduje uždaromis orbitomis juda
elektronai. Greitai judantis uždara orbita elektronas, panašiai kaip ir srovė tekanti vija, sukuria
magnetinį lauką. Jeigu kuriame nors kūne šios su elektronų judėjimu susijusios
elementariosios srovės išsidėsto taip, kad jų magnetiniai laukai vienas kitą sustiprina, tai
atstojamasis viso kūno magnetinis laukas gali būti pakankamai stiprus, kad kūną laikytume
magnetu. Norint išsiaiškinti, kodėl skiriasi aplinkų magnetinės savybės ir kodėl jos turi įtakos
magnetinio lauko indukcijos dydžiui, reikia išnagrinėti procesus, kurie vyksta medžiagos
viduje veikiant išoriniam magnetiniam laukui, t.y. išnagrinėti kaip magnetinis laukas veikia
medžiagos atomus ir molekules.

(a) (b)
5.10 pav. (a) elektrono judėjimas r spindulio orbita, kai jo neveikia išorinis magnetinis laukas, (b) elektrono
precesija veikiant išoriniam magnetiniam laukui.

Norėdami suprasti, kas vyksta medžiagose joms atsidūrus magnetiniame lauke,

panagrinėsime atskirą atomą, apie kurio branduolį uždaromis orbitomis juda elektronai (5.10
pav.). Tai sudaro elektros srovę, kurios kryptis priešinga elektrono judėjimo
krypčiai.Elektronas judėdamas orbita sukuria elektros srovės magnetinį momentą, kuris lygus
srovės stiprio ir jos ribojamo ploto sandaugai.

65
  
pm  IS , pm  ISn ; (5.16)

p m - elektrono orbitinis magnetinis momentas, S - elektrono orbitos ribojamas plotas, (S =


πr2), n - normalinis vektorius, kuris statmenas elektrono orbitos ribojamam paviršiui.

Vektorius p m yra tos pačios krypties, kaip ir magnetinis laukas apskritiminės srovės centre.

e v
I  e  e ;
T 2r
e - elektrono krūvis, v - elektrono greitis, r - elektrono orbitos spindulys, ν - elektrono
apsisukimo dažnis. Tada elektrono orbitinį magnetinį momentą galima užrašyti:
evr
pm  . (5.17)
2

Viso atomo orbitiniu momentu P m vadiname visų jo elektronų orbitinių magnetinių
momentų vektorinę sumą:
 n 
Pm   pmi . (5.18)
i 1

Orbita judąs elektronas turi ir orbitinį mechaninį momentą:

Le  me v r  2me vS . (5.19)
31
me  9  109  10 Kg – elektrono masė.
Elektrono orbitinio magnetinio momento ir mechaninio momento skaitinių verčių
santykis nepriklauso nei nuo jo sukimosi orbita greičio, nei nuo orbitos spindulio. Tas pm ir Le
santykis vadinamas giromagnetiniu santykiu g:
pm e
g   . (5.20)
Le 2 me

Elektrono orbitinis magnetinis momentas yra proporcingas orbitiniam mechaniniam

momentui:
 
pm   gLe . (5.21)
 
Vektoriai pm ir Le yra priešingų krypčių, nes elektrono krūvis yra neigiamas. Todėl
5.21 prirašome (–) ženklą.

Kai nėra magnetinio lauko, elektroną veikia tik branduolio traukos elektrinė jėga F e ,

veikianti branduolio kryptimi ( F e = m2r). Magnetiniame lauke elektroną be jėgos F e dar

veikia ir magnetinė jėga, kuri yra priešingos krypties negu jėga F e . Įcentrinės jėgos skaitinė
reikšmė pasikeičia. Pasikeitus elektroną veikiančiai jėgai, pasikeičia jo kampinis greitis.
Elektrono sukimosi kampinis greitis keičiasi, stiprėjant tam magnetiniam laukui, į kurį
įnešamas atomas. Galima gauti, kad elektrono sukimosi kampinio greičio pokytis, veikiant

66
magnetiniam laukui
 0 eH
   . (5.22)
2m

Jeigu elektrono orbita bet kaip orientuota vektoriaus H atžvilgiu, t.y. elektrono
orbitinis magnetinis momentas sudaro su magnetinio lauko kryptimi tam tikrą kampą, tai
tokiu atveju visa elektrono orbita pradeda taip judėti apie magnetinio lauko stiprio
 
H vektoriaus kryptį, kad tuo metu magnetinio momento vektorius p m nekeisdamas savo

pasvirimo į lauko kryptį kampo, sukasi apie H kampiniu greičiu  L (5.10b pav.), t.y.
precesuoja:
eH
 L  0 . (5.23)
2m
Taigi, magnetiniam laukui veikiant elektrono orbitą, vienintelis to veikimo rezultatas

yra orbitos magnetinio momento vektoriaus p m precesija kampiniu greičiu  L apie ašį,

einančią per atomo centrą ir lygiagrečią magnetinio lauko stiprio vektoriui H . Atsiradus
precesijai, pasikeičia orbitinė srovė, t.y. atsiranda papildoma srovė
 L e 2 0 H
I orb  e  . (5.24)
2 4m
Srovę ΔIorb atitinka indukuotasis elektrono orbitinis magnetinis momentas Δpm, kurio

kryptis yra priešinga magnetinio lauko stiprio vektoriaus H krypčiai
e 2 0 S
p m  H. (5.25)
4m
Elektronas be orbitinio magnetinio momento ir orbitinio
mechaninio momento turi savąjį mechaninį momentą, vadinamą

elektrono sukiniu S e . Elektrono sukinio absoliutinis didumas
išreiškiamas formule

3 h
Se  ; (5.26)
2 2
h - Planko konstanta. (h = 6,626 · 10-34 J · s)

Elektrono sukinį atitinka savasis magnetinis momentas pms .
Bohr, Niels (1885-1962)
Boras he
p ms  3 . (5.27)
4m
he J
Dydis = μΒ yra vadinamas Boro magnetonu. μΒ = 0,927 · 10-23 .
4m T
Įneštos į magnetinį lauką, medžiagos pačios įsimagnetina, t.y. įgyja magnetinių

67
savybių. Medžiagos įsimagnetėjimui (arba magnetinei poliarizacijai) apibūdinti įvedamas

fizikinis dydis, vadinamas įmagnetėjimo vektoriumi J .
 1 n 
J  Pm . (5.28)
dV i 1 i

J - magnetinio momento kokiame nors medžiagos tūryje dV ir to tūrio santykis.

Kol medžiaga neįmagnetinta J  0 , t.y. atomų magnetiniai momentai orientuoti
chaotiškai. Magnetinis laukas orientuoja elementariuosius magnetinius momentus ir sukuria
įmagnetėjimą, proporcingą magnetinio lauko stipriui:
 
J  mH . (5.29)

 m - magnetinis jautris. Jis savo skaitine verte lygus medžiagos įmagnetėjimui, kai išorinio
magnetinio lauko stipris lygus 1 A/m.
Kiekviena medžiaga sukuria savąjį magnetinį lauką , vadinamą vidiniu lauku.
Kiekviena medžiagos molekulė (atomas) savo magnetinėmis savybėmis yra ekvivalentiška
tam tikrai molekulinei srovei. Taigi, norint įskaityti molekulinių srovių įtaką, nagrinėjant
magnetinį lauką, būtina kartu nagrinėti molekulinių srovių sukuriamo vidinio magnetinio
 
lauko indukciją Bvid . . Atstojamojo magnetinio lauko indukcijos vektorius B yra lygus
 
išorinio B0 ir vidinio Bvid . laukų magnetinių indukcijų vektorinei sumai. Kadangi
   
B0   0 H , o Bvid .   0 J , tai atstojamojo magnetinio lauko indukciją galima užrašyti:
    
B  B0  Bvid .  0 H  0 J . (5.30)

Kaip matome, magnetinio lauko stiprio vektorius H apibudina tik laidumo srovių

sukurtą magnetinį lauką, nes jis nepriklauso nuo medžiagos savybių. Vektorius J apibudina
tik orbitinių srovių sukurtą, t.y. medžiagos vidinį magnetinį lauką, o tuo tarpu magnetinės

indukcijos vektorius B apibudina laidumo srovės sukurtą magnetinį lauką ir taip pat priklauso
nuo medžiagos magnetinių savybių.

1. Kaip išorinis laukas veikia atomų orbitinį magnetinį lauką?

2. Kaip magnetinis jautris priklauso nuo atomo mikroskopinių parametrų?

68
 5.4 Diamagnetikai, paramagnetikai, feromagnetikai.

Pagal magnetines savybes magnetikai skirstomi į 3 grupes: diamagnetikus,

paramagnetikus ir feromagnetikus.
Kai kuriuose kristaluose atomai turi nuolatinius magnetinius momentus ir pasižymi
stipriomis magnetinėmis savybėmis. Tokios medžiagos vadinamos feromagnetikais.

(a) (b)
5.11 pav. Domenų magnetinių momentų orientacija (a), kai nėra išorinio magnetinio lauko ir

(b) veikiant išoriniam magnetiniam laukui B0 .

Šių medžiagų atominiai magnetiniai momentai net ir labai silpnuose magnetiniuose

laukuose yra orientuoti tvarkingai ir lygiagrečiai vienas kito atžvilgiu. Kartą magnetiniams
momentams tvarkingai išsidėsčius, medžiaga lieka įmagnetinta net ir nebeveikiant išoriniam
magnetiniam laukui.
Stiprus feromagnetikų įmagnetėjimas aiškinamas domenų teorija - visas
feromagnetikas yra sudarytas iš mažų sričių , vadinamų domenais. Neesant išorinio
magnetinio lauko, domenų magnetiniai momentai yra orientuoti bet kaip, ir visų domenų
atstojamasis magnetinis momentas lygus 0. (5.11a pav.)

Kai medžiaga įnešama į magnetinį lauką B0 , atomų magnetiniai momentai įgauna
tvarkingą orientaciją ir yra nukreipti išorinio magnetinio lauko kryptimi. Tada medžiaga yra
įmagnetinta (5.11 b pav.). Esminė feromagnetikų ypatybė yra ta, kad jų magnetinis
pralaidumas priklauso nuo išorinio magnetinio lauko stiprio. Veikiant išoriniam magnetiniam
laukui, greitai pasikeičia atskirų domenų ar net ištisų jų grupių magnetinių momentų
orientacija. Pirmiausia tai įvyksta tuose domenuose, kurių įsimagnetinimo kryptis artimiausia
išorinio lauko krypčiai. Stiprėjant išoriniam laukui, didėja išilgai lauko įmagnetintų sričių
matmenys ir kartu mažėja sritys, kuriose vidinis magnetinis laukas yra kitokių krypčių.
Pakankamai stipriame magnetiniame lauke feromagnetinis pavyzdys pasidaro įmagnetintas
lygiagrečiai tam laukui. Feromagnetikams yra būdingas histerezės reiškinys:

69
 Taške 0 domenai yra orientuoti netvarkingai ir medžiaga yra neįmagnetinta, t.y.
 
vidinis magnetinis laukas B = 0. Išorinis magnetinis laukas B0 veikdamas feromagnetiką,

orientuoja ištisų spontaninio įsimagnetėjimo sričių magnetinius momentus. Kai visų domenų
magnetiniai momentai nusistovi, pasiekiamas magnetinis įsotinimas (taške a).

5.12 pav. Feromagnetikų, lygiagrečiai išoriniam magnetiniam laukui, histerezės kilpa.

Išoriniam magnetiniam laukui nebeveikiant, feromagnetikai išlaiko liekamąjį

magnetizmą (taške b). Pakeitus išorinio magnetinio lauko kryptį, medžiaga išsimagnetina ir
paskui viskas kartojasi iš naujo tik priešinga kryptimi: taške d pasiekiamas įsotinimas, o taške
e - liekamasis magnetizmas. Histerezės kilpos forma ir dydis priklauso nuo feromagnetiko
savybių ir nuo išorinio magnetinio lauko. Kietųjų feromagnetikų histerezės kilpa būna plati
(5.13a pav.). Tai parodo, kad tokių medžiagų liekamasis magnetizmas yra didelis, ir jas sunku
išmagnetinti. Minkštųjų feromagnetikų (geležies) histerezės kilpa yra labai siaura ir
liekamasis magnetizmas yra mažas (5.13b pav.).Tokios medžiagos yra lengvai įmagnetinamos
ir lengvai išmagnetinamos.

5.13 pav. (a) kietųjų ir (b) minkštųjų feromagnetikų histerezes kilpos, (c) histerezes kilpos mažėjimas
išmagnetinant feromagnetiką.

Norint išmagnetinti feromagnetiką, reikia nuolat mažinti išorinį magnetinį lauką ir

70
nuolat keisti jo kryptį. Tokiu atveju histerezės kilpa mažėja (5.13c pav.) tol, kol
įmagnetinimas išnyksta. Susidarant feromagnetikų spontaniniam įsimagnetinimui,
orbitiniai magnetiniai momentai nedalyvauja. Elementarus magnetizmo nešėjas tokiuose
kūnuose yra elektronų sukininiai magnetiniai momentai.
Feromagnetinės savybės būdingos tik kristalams.
Paramagnetinės medžiagos turi mažą, bet teigiamą magnetinį jautrį χm . Tokių
medžiagų atomai turi tam tikrą nuolatinį magnetinį momentą. Kai paramagnetikas įnešamas į

išorinį magnetinį lauką B0 , jo atomų magnetiniai momentai yra orientuojami to lauko
kryptimi. Tačiau šiai orientacijai trukdo šiluminis judėjimas, kuris stengiasi ją suardyti. Tam

tikruose temperatūrų intervaluose paramagnetikų įmagnetėjimas J yra proporcingas išorinio

magnetinio lauko indukcijai B0 ir atvirkščiai proporcingas absoliutinei temperatūrai Τ:

 B0
J C . (5.31)
T

C - Kiuri konstanta. (5.31) lygybė parodo, kad kai nėra išorinio magnetinio lauko ( B0 =0),
tai įmagnetėjimas yra lygus nuliui, ir magnetinių momentų orientacija yra netvarkinga. Kai
temperatūra žemesnė už Kiuri TC temperatūrą, tai įmagnetėjimas pasiekia įsotinimą, ir tai
reiškia, kad atomų magnetiniai momentai yra orientuoti tvarkingai išorinio magnetinio lauko
kryptimi. Aukštesnėje negu Kiuri temperatūroje šiluminis judėjimas yra pakankamai didelis,
ir sąlygoja netvarkingą magnetinių momentų orientaciją, ir tada feromagnetikai virsta
paramagnetikais (5.14 pav.). Kiuri temperatūra kiekvienai medžiagai yra skirtinga.
Paramagnetiko įmagnetėjimo esmė yra
tvarkingas jo atomų magnetinių momentų
išsidėstymas magnetinio lauko krypties atžvilgiu.
Paramagnetikų magnetinis jautris χ>0. Kai
diamagnetiką veikia išorinis magnetinis laukas,
jame indukuojamas labai silpnas laukui
priešingos krypties magnetinis momentas.
Kiekviena medžiaga turi diamagnetinių savybių, 5.14 pav. Feromagnetikas virsta paramagnetiku
tačiau jos yra silpnos palyginus su paramagnetinėmis ir feromagnetinėmis savybėmis.
Kad geriau suprastume diamagnetizmą, panagrinėkime tokią situaciją: tarkime, turime
du atomo elektronus, judančius apie branduolį vienodu greičiu, bet priešingomis kryptimis.
Kadangi šių elektronų magnetiniai momentai yra lygūs, bet priešingų krypčių, tai jie vienas
kitą neutralizuoja, ir tada bendras atomo magnetinis momentas yra lygus nuliui. Veikiant
išoriniam magnetiniam laukui, elektronus pradeda veikti magnetinė jėga. Ši jėga kartu su

71
elektrostatine jėga padidina elektrono, kurio magnetinis momentas yra priešingos krypties
negu išorinis magnetinis laukas, kampinį greitį, ο elektrono, kurio magnetinio momento
kryptis sutampa su magnetinio lauko kryptimi, kampinį greitį sumažina. Tokiu būdu elektronų
magnetiniai momentai jau nėra lygūs, o bendras atomo magnetinis momentas yra nukreiptas
priešinga išoriniam magnetiniam laukui kryptimi.
Tai reiškia, kad veikiant išoriniam magnetiniam laukui, kiekviename diamagnetiko
atome yra indukuojamas magnetinis momentas, ir šių magnetinių momentų orientacija yra
priešingos krypties, negu išorinis magnetinis laukas. Diamagnetikų magnetinio jautrio
absoliutinės reikšmės labai mažos, todėl ir diamagnetinis efektas visai nežymus.
Diamagnetinių medžiagų χ < Ο ir μ < 1, o paramagnetikų χ > Ο ir μ >1. Šių
medžiagų santykinis magnetinis pralaidumas nepriklauso nuo magnetinio lauko, kuriame jos
yra, stiprio. Paramagnetinių ir diamagnetinių medžiagų μ nežymiai tesiskiria nuo vieneto.
Taip yra todėl, kad vidiniai magnetiniai laukai tokiose medžiagose būna daug kartų silpnesni
už išorinius laukus, kurių veikiama medžiaga įsimagnetina.

1. Kokie yra diamagnetizmo ir paramagnetizmo skirtumai bei panašumai?

2. Kokios yra feromagnetizmo priežastys, elektrono sukinys?

V - οjo skyriaus kontroliniai klausimai

1. Kuo skiriasi ir kuo panašūs Bio - Savaro dėsnis ir Kulono dėsnis?

2. Plokščias uždaras laidininkas patalpintas magnetiniame lauke, kurio
indukcijos linijos nukreiptos x ašies kryptimi. Kaip turi būti orientuotas
laidininkas, kad magnetinis srautas pro jį būtų:
a) didžiausias,
b) mažiausias?
3. Kuo skiriasi magnetinės indukcijos cirkuliacija uždaru kontūru nuo
elektrinio lauko stiprio cirkuliacijos? Ką išreiškia šie dėsniai?
4. Kas turi įtakos bendram atomo magnetiniam momentui?
5. Kodėl magnetinis jautris χ diamagnetinėse medžiagose yra neigiamas?
6. Paaiškinkite, kodėl nuolatiniams magnetams gaminti naudojami kietieji
feromagnetikai?

72
 VI. Magnetinio lauko ir srovės sąveika

6.1 Ampero dėsnis.

Jėga, veikianti laidininką magnetiniam lauke, yra nusakoma Ampero dėsniu. Amperas
nustatė, kad magnetinis laukas veikia laidininkus, kuriais teka srovė, t.y. toks laidininkas yra
stumiamas iš magnetinio lauko. Stūmimo kryptis yra nusakoma kairiosios rankos taisykle:
jei kairiosios rankos keturi pirštai rodo srovės kryptį, o magnetinės indukcijos linijos
eina į delną, tai stačiu kampu atlenktas nykštys rodo laidininką veikiančios jėgos kryptį (6.1
pav.).
Ši jėga F yra tiesiog proporcinga srovės stipriui I, laidininko ilgiui l, magnetinei
indukcijai B bei kampo α , kurį sudaro magnetinės indukcijos bei srovės kryptys, sinusui.

6.1 pav. Kairiosios rankos taisyklė, kuri nusako jėgos, veikiančios laidininką su
srove magnetiniame lauke, kryptį.

  

dF = I B dlsin α , dF  I dl  B .  (6.1)
(6.1) vadinama Ampero dėsniu.
 
Jėga F , veikianti laidininką, visada statmena magnetinės indukcijos vektoriui B .
Tarkime, turime laidininką patalpintą tarp magneto polių (6.2 pav.). Kai laidininku srovė
neteka, magnetinis laukas jo neveikia. Kai srovė laidininke yra nukreipta į viršų, o magnetinio
lauko indukcijos linijos eina statmenai iš lapo plokštumos, tai pagal Ampero dėsnį, jėga,
veikianti laidininką magnetiniame lauke, yra nukreipta į kairę. Kai srovė yra priešingos
krypties, tai jėga laidininką verčia judėti į dešinę.

73
 6.2 pav. Laidininkas magnetiniame lauke, kai juo srovė neteka, kai srovė laidininku teka aukštyn ir kai srovė
laidininku teka žemyn.

Kaip žinome, apie laidininką, kuriuo teka elektros srovė, susidaro magnetinis laukas, o
pagal Ampero dėsnį tą laidininką magnetiniame lauke veikia jėga F = I B lsinα. Reiškia, du
vienas šalia kito esantys laidininkai, kuriais teka srovė, turi veikti vienas kitą.
Tarkime, turime du lygiagrečius, tiesius begalinius laidininkus, kuriais teka srovės I1 ir

I2, ir jų kryptys sutampa. Antruoju laidininku tekanti srovė I2 sukuria magnetinį lauką B 2 ,

kuris veikia tame lauke esantį laidininką 1. Magnetinio lauko indukcijos B 2 linijos yra
statmenos pirmajam laidininkui, kaip pavaizduota (6.3pav.) Pagal Ampero dėsnį,

6.3 pav. Dviejų tiesių begalinių laidininkų, kuriais viena kryptimi teka elektros srovės I1 ir I2
magnetinė sąveika.

Pav. 6.3 parodyta tik begalinio laidininko l ilgio dalis.


Jėga, veikianti pirmojo laidininko l ilgį, esantį magnetiniame lauke B 2 , yra lygi:

F1 = I1l B 2 . Kadangi antrojo begalinio tiesaus laidininko, kuriuo teka srovė I2, magnetinio
0  I 2
lauko indukcija yra lygi B2  , tai pirmąjį l ilgio laidininką veikia jėga:
2 a
0  I1 I 2
F l. (6.2)
2 a

74
I1 ir I2 – laidininkais tekančių srovių stipriai, a - atstumas tarp laidininkų, l - laidininko ilgis,

kurį veikia jėga F. Pirmuoju laidininku tekančios srovės Ι1 sukurtas magnetinis laukas B1

veikia antrąjį l ilgio laidininką tokio pat dydžio jėga F 2 , tik priešinga kryptimi.
Taigi, kai srovių kryptys lygiagrečiuose laidininkuose sutampa, laidininkai vienas kitą
traukia, o kai yra priešingų krypčių - vienas kitą stumia. Vakuume, kai μ = 1, laidininkų
sąveikos jėga:
0 I1 I 2
F0  l. (6.3)
2 a
Padalinę (6.2) ir (6.3) lygtis vieną iš kitos, gauname lygtį, kuri nusako magnetinės
skvarbos μ fizikinę prasmę:
F
 . (6.4)
F0
Magnetinė skvarba parodo, kiek kartų laidininkų, kuriais teka srovės, sąveikos jėga
nagrinėjamoje aplinkoje yra didesnė negu vakuume.
Iš Ampero dėsnio taip pat galima nustatyti magnetinio lauko indukcijos skaitinę
reikšmę. Jeigu laidininko elementas dl, kuriuo teka srovė I yra statmenas magnetinio lauko
krypčiai, tai magnetinio lauko indukcija pagal Ampero dėsnį turi tokią išraišką
1 dF
B (6.5)
I dl
Magnetinė indukcija skaitine verte yra lygi jėgai, kuria magnetinis laukas veikia
jam statmeno laidininko ilgio vienetą, kai juo teka 1 Α stiprio srovė.
N
Magnetinės indukcijos vienetas B   1  1T Tai tokia magnetinė indukcija,
Am
kai statmeno laidininko ilgio vienetą, veikia 1 N jėga, juo tekant 1 A stiprio srovei.

Vadinasi, magnetinė indukcija B apibudina magnetinio lauko jėgą panašiai kaip

elektrinio lauko stipris E apibudina elektrostatinio lauko jėgą. Skirtumas yra tas, kad
elektromagnetinės sąveikos jėgos nėra centrinės. Jos visada yra statmenos magnetinės
indukcijos linijoms.

1. Kokios yra elektromagnetinės sąveikos ypatybės?

2. 1 A fizikinė prasmė

75
 6.2 Rėmelis su srove magnetiniame lauke.

Magnetiniam laukui tirti ir matuoti naudojame rėmelį, kuriuo leidžiama elektros srovė.
Stačiakampį rėmelį, kuriuo leidžiama I stiprio srovė, įnešame į magnetinį lauką, kurio

magnetinės indukcijos vektorius B (6.4a pav.). Dydis, skaitine verte lygus rėmeliu tekančios
srovės stiprio ir rėmelio ploto sandaugai, vadinamas magnetiniu momentu, o jo kryptis
sutampa su normalės į rėmelio plotą kryptimi:
pm  IS (6.6)

(a) (b)
6.4 pav. (a) Rėmelis, kuriuo teka elektros srovė, magnetiniame lauke, (b) rėmelio, kurį veikia magnetinis laukas,
vaizdas iš viršaus.

Tokį rėmelį su srove magnetiniame lauke, pagal Ampero dėsnį, veikia jėgos, kurios
sudaro jėgų dvejetą ir sukelia sukamąjį momentą (6.4b pav.). Reikia pastebėti, kad
magnetinis laukas pagal Ampero dėsnį veikia tik dvi rėmelio kraštines - 2 ir 4. Kitas kraštines

1 ir 3 veikiančios jėgos F2 ,3 ~ 0, nes tos kraštinės yra lygiagrečios magnetinės indukcijos
linijoms. Kraštines 2 ir 4 veikiančios jėgos yra priešingų krypčių, nes srovė tomis kraštinėmis
prateka priešingomis kryptimis.
Šis jėgų dvejetas pasuka rėmelį taip, kad jo plotas būtų statmenas magnetinės
indukcijos linijoms (6.5 pav.), t.y. taip, kad pro kontūrą eitų didžiausias magnetinių jėgų linijų

skaičius. Tada rėmelis yra pusiausvyroje. Jėgų dvejeto momentas M , veikiantis rėmelį,

kuriuo teka srovė, yra proporcingas rėmelio magnetiniam momentui p m , lauko magnetinei
  
indukcijai B ir sinusui kampo, kurį sudaro vektoriai p m ir B .

b b
M  F2 sin   F4 sin   IabB sin   ISB sin  , (6.7)
2 2
M  pm B sin ,


 
M  pm  B . (6.8)

76
 6.5 pav. Jėgų dvejetas veikiantis rėmelį su srove, esantį magnetiniame lauke.

Jėgų dvejeto momentas yra maksimalus, kai kampas α = 90°

Į tą patį magnetinio lauko tašką įnešus rėmelius su skirtingais magnetiniais
M max
momentais, juos veiks skirtingi jėgų dvejeto momentai, tačiau santykis yra pastovaus
pm
dydžio ir kiekybiškai apibūdina magnetinę indukciją:
M max
B (6.9)
pm
Magnetinė indukcija nusakoma maksimaliu jėgų dvejeto momentu, veikiančiu

rėmelį su srove, kurio pm = 1 Am2 ir normalė statmena magnetinio lauko krypčiai.
Rėmelio su srove sukimasis magnetiniame lauke panaudojamas praktikoje: Elektros
varikliuose, elektros matavimo prietaisuose. Kadangi jėgų dvejeto momentas yra proporcingas
srovės stipriui, tai rėmelio sukimusi magnetiniame lauke galime pasinaudoti matuojant
elektros srovės stiprį. Būtent tokiu principu veikia galvanometrai, ampermetrai, voltmetrai.

1. Rėmelio su srove praktinis pritaikymas.

77
 6.3 Lorenco jėga.

Magnetinį lauką sukuria ne tik laidininkas kuriuo

teka srovė, bet ir judantys jame atskiri elektros krūviai.
Jėgą, kuri veikia elektros krūvį magnetiniame lauke rasme
pasinaudoją Ampero dėsniu.
Elektros srovę laidininke sukuria dreifiniu greičiu vd
kryptingai judantys elektros krūvai (6.6 pav.). Jeigu tūrio
vienete yra n krūvininkų, tai srovės stipris
I  qn vd S .
S – skerspjūvio plotas.
Remiantis Ampero dėsniu, jėga F veikianti l ilgio
laidininką kuriuo teka srovė I yra
Lorentz, Hendrik Antoon (1853-1928)
Lorensas F=IBl sin   qBnvlS sin  qBNvsin , (6.11)
čia N – visas krūvininkų skaičius. Jėga, veikianti vieną judantį elektros krūvį magnetiniame
lauke yra vadinama Lorenco jėga ir lygi:
F F
FL   ,
N nlS

6.6 pav. Lorenco jėga, veikianti laidininke greičiu vd judantį krūvį.

FL=qvBsin  ,
  
FL  q v  B   (6.12)
  
Lorenco jėga yra statmena vektoriams v ir B . Teigiamų krūvių atveju F L yra tos
pačios krypties kaip ir jėga, išreiškiama Ampero dėsniu (nes srovės kryptimi laikoma
teigiamų elektringųjų dalelių judėjimo kryptis), o neigiamų krūvių atveju Lorenco jėga -
priešingos krypties (6.7 pav.).

78
 (a) (b)
6.7 pav. Lorenco jėgos kryptis, kai judantis krūvis (a) neigiamas, (b) teigiamas.

Kadangi Lorenco jėga visada statmena elektringosios dalelės judėjimo greičiui, tai ji
pakeičia tik dalelės judėjimo kryptį - suteikia normalinį pagreitį. Lorenco jėga darbo
neatlieka. Taigi, dalelei judant magnetiniame lauke, greičio didumas bei dalelės kinetinė
energija nekinta. Kai dalelė juda išilgai magnetinio lauko, tai Lorenco jėga tokios dalelės
judėjimo neiškraipo. Kai dalelė juda statmenai magnetinės indukcijos linijoms, Lorenco jėga,

  mv2
būdama statmena vektoriams v ir B , atlieka įcentrinės jėgos vaidmenį Fįс  , t.y.
r
elektringoji dalelė pradeda judėti apskritimu, kurio plokštuma statmena magnetiniam laukui, o
kreivumo spindulys r proporcingas greičiui ir atvirkščiai proporcingas magnetinės indukcijos
 q m v
B ir savitojo krūvio sandaugai: r  .
m q B

6.8 pav. Lorenco jėga, veikianti teigiamą krūvį, kuris juda statmenai magnetinio lauko linijoms.

Iš dalelės nukrypimo magnetiniame lauke galima spręsti apie jos krūvio ženklą.
 
Tarkim dalelė juda greičiu v , statmenai magnetinei indukcijai B , Tokiu atveju
dalelė, veikiama Lorenco jėgos, nukrypsta nuo skaitytojo, kai q > Ο , o kai q < 0 - nukrypsta
link skaitytojo, kaip parodyta 6.9 pav.

79
 6.9 pav. Teigiamos ir neigiamos dalelių nukrypimas magnetiniame lauke, statmename jų judėjimo greičiui


Bendru atveju, kai elektringosios dalelės greičio vektorius v sudaro kampą α su

magnetinės indukcijos vektoriumi B : dalelės judėjimo trajektorija – sraigtinė linija, kurios

ašis sutampa su magnetinės indukcijos B linija ( 6.10a pav.):

(a) (b)
6.10 pav. Teigiamos elektringosios dalelės judėjimas magnetiniame lauke, kai jos greičio vektorius sudaro
kampą su magnetinės indukcijos linijomis.


Greitis v skaidomas į 2 dedamąsias (6.10b pav.):
v || = vcosα, v = vsinα.
v || nekinta - dalelė slenka greičiu v || ir tolygiai sukasi greičiu v apskritimu, kurio
plokštuma statmena lauko krypčiai.

1. Lorenco jėgos ryšys su Ampero dėsniu.

2. Kodėl Lorenco jėga keičia elektringosios dalelės greičio krypti, bet nekeičia
modulio?

80
 6.4 Masės spektroskopija.

Teigiamų jonų savitąjį krūvį q m galima nustatyti, matuojant kanalinių spindulių

nukrypimą magnetiniame lauke. Teigiamų jonų savitiesiems krūviams matuoti Astonas

sukonstravo spektrografą. Jonų pluoštas vienalyčiame plokščio kondensatoriaus C

elektriniame lauke juda statmenai B indukcijos linijoms. Pralėkti kondensatorių

nenukrypdami gali tik tie jonai, kai FL=FE, taigi v  E B . Po to jonai patenka į vienalytį

magnetinį lauką B 0 ir juda jame apskritimų lankais tuo didesniu spinduliu r, kuo didesnė
jonų masė ir kuo mažesnis dalelės krūvis.

6.11 pav. Spektrografo veikimo principas.

Magnetiniame lauke jonų pluoštelis išsiskaido į keletą pluoštelių, kurių kiekvienas

atitinka tam tikrą jonų savitojo krūvio reikšmę, t.y. magnetinis laukas fokusuoja vienodo
savitojo krūvio jonus. Taškas P1 atitinka didesnio savitojo krūvio jonus, o P2 - mažesnio.
Žinant dalelės nukrypimo spindulį, galima rasti dalelės savitąjį krūvį:
m rB0
 (6.12)
q v
Masių spektrografu buvo galima aptikti izotopus. Tačiau toks spektrografas ryškiai
fokusuodavo jonus tik tada, kai jonų greičio vektoriai būdavo tiksliai lygiagretūs tarpusavyje,
t.y. jonai nebūdavo fokusuojami krypties atžvilgiu. Vėliau buvo sukurti spektrografai,
fokusuojantys jonus ir greičio, ir krypties atžvilgiu. Tai buvo padaryta, pakeitus plokščią
kondensatorių cilindriniu.

1. Kaip ir kodėl spektrografe susifokusuoja atskirų greičių dalelės?

2. Magnetinio ir elektrinio laukų vaidmuo spektrografuose.

81
 6.5 Greitintuvai.

Atomų branduoliams skaldyti bei jų sandarai tirti reikalingos didelės energijos

elektringosios dalelės. Įrenginiai, kuriais gaunamos didelės energijos elektringosios dalelės,
vadiname elektringųjų dalelių greitintuvais. Pagal tai, kokios formos trajektorijomis juda
dalelės greitintuvuose, jie skirstomi į 2 grupes: tiesinius ir žiedinius. Būtinas greitintuvo
elementas - elektrinis laukas, kuriame dalelėms suteikiamas greitis ir padidinama kinetinė
energija. Kuo stipresnis elektrinis laukas, tuo didesnė energija perduodama dalelei.
Tiesiniuose greitintuvuose dalelė elektrinį lauką praeina vieną kartą. Todėl šis laukas turi būti
labai stiprus. Paprasčiausiame elektrostatiniame tiesiniame greitintuve lauką kuria aukštos
įtampos Van de Grafo generatorius. Potencialų skirtumą tokiame greitintuve riboja
dielektriko, esančio tarp įrenginio elektrodų, elektrinis pramušimas, todėl jis negali būti
didesnis kaip keli milijonai voltų.
Galingiausi teigiamų elektringųjų dalelių greitintuvai - žiedinio tipo. Juose dalelė daug
kartų praeina elektrinį lauką ir kiekvieną kartą jos energija padidėja tam tikru dydžiu. Dalelių
judėjimui valdyti ir joms periodiškai gražinti į elektrinio lauko sritį, naudojamas skersinis
magnetinis laukas.

6.12 pav. Ciklotronas

Greitintuvą - ciklotroną sudaro dvi žemo tuščiavidurio cilindro pusės, vadinamos

duantais D1 ir D2, atskirtos siauru tarpu. Prie duantų prijungta aukšto dažnio kintamoji įtampa
sukuria tarp jų kintamąjį elektrinį lauką. Šie duantai įrengti uždaroje vakuuminėje kameroje,
kuri patalpinta tarp elektromagneto polių. Magnetinės indukcijos linijos statmenos duantų
pagrindams (6.12 pav.).
Įleidus teigiamą dalelę į tarpo tarp duantų vidurį (taške P), kai laukas tarp jų
maksimalus, dalelė juda greitėdama elektrinio lauko kryptimi. Duantų viduje teigiamą dalelę

veikia tik magnetinis laukas (nes E =0). Dalelė juda apskritimu, kurio spindulys proporcingas

82
 mv 2m
dalelės greičiui v  , bet apskritimo periodas nepriklauso nuo spindulio T  (6.13).
qB qB
Kol dalelė duanto viduje prabėga pusę apskritimo ir vėl patenka į tarpą, laukas tarp duantų vėl
padaromas maksimalus, bet priešingos krypties. Dalelė dar pagreitinama ir įlekia į sekantį
duantą jau didesniu greičiu ir juda didesnio spindulio apskritimu, bet apsisuka per tą patį
laiką. Tokiu būdu dalelė yra nuolat greitinama, jei elektrinio lauko kitimo periodas sutampa su
dalelės apsisukimo periodu. Ciklotrone dalelių energija padidinama iki tam tikro dydžio (pvz.
α dalelių - 48 MeV). Didelių energijų gauti neįmanoma, nes didėjant dalelės greičiui, didėja
jos masė bei apsisukimo periodas ir jis pasidaro didesnis už lauko kitimo periodą. Tada dalelė
tai greitinama, tai lėtinama. Norint gauti dar didesnes energijas, reikia įtampos periodą T 0
didinti sinchroniškai su dalelės apsisukimo periodo didėjimu. Dar didesniems dalelių
greičiams gauti naudojami fazotronai. Fazotrone magnetinis laukas palaikomas pastovus, o
kintamo elektrinio lauko dažnis  0  1 T 0 lėtai kinta periodu τ >> T0. Greitinamieji jonai
įleidžiami į fazotroną tuo momentu, kai dažnis ν0 maksimalus ir lygus mažos energijos jonų
sukimosi fazotrono magnetiniame lauke dažniui. Kai ν0 pasidaro mažiausias, jonų energija
pasiekia didžiausią reikšmę, ir jie specialiais įrenginiais išleidžiami iš fazotrono. Tuo būdu
fazotronu galima gauti pulsuojantį didelės energijos jonų pluoštelį. Didėjant fazotrone
skriejančių jonų greičiui, didėja jų orbitos spindulys. Todėl ribinė jonų energijos reikšmė
priklauso nuo magnetinio lauko indukcijos didumo ir elektromagneto polių antgalių
skersmens.
Didelės energijos elektronų pluošteliams gauti naudojamas sinchrotronas. Jame
naudojamas pastovaus dažnio greitinantis elektrinis laukas, o magnetinio lauko indukcija per
tam tikrą laiką keičiama. Magnetinė indukcija keičiama taip, kad, didėjant elektronų greičiui,
m
ji didėtų proporcingai jų masei.  const . Todėl sinchrotrone elektronai juda apskritimine
B
orbita, kurios spindulys beveik pastovus.
Maksimalią elektronų energiją sinchrotrone riboja didžiausia magnetinio lauko
indukcijos reikšmė. Galingiausias protonų greitintuvas yra sinchrofazotronas. Jame tuo pačiu

metu keičiasi ir greitinančio elektrinio lauko dažnis ν0, ir magnetinio lauko indukcija B .

Kartu mažinant ν0 ir didinant B galima išlaikyti greitinamuosius protonus pastovaus spindulio
apskritiminėje orbitoje. Todėl sinchrofazotrone naudojamas žiedinis elektromagnetas, panašus
į sinchrotrono magnetą.

1. Linijinių greitintuvų veikimo principas

2. Esminiai ciklotrono, sinchrotrono, fazotrono skirtumai.

83
 VI - οjo skyriaus kontroliniai klausimai

1. Ar įmanoma rėmelį su srove magnetiniame lauke orientuoti taip, kad jis

nesisuktų?
2. Paaiškinkite, kodėl du lygiagretūs tiesūs laidininkai, kuriais teka
priešingų krypčių elektros srovės, vienas kitą stumia.
3. Tarkime, turime du lygiagrečius laidininkus, kuriais teka srovės I1 = 2 Α
ir I2 = 6A. Kuris variantas teisingai apibudina šių laidininkų tarpusavio
sąveiką:
a) F1=3F2,
F2
b) F1  ,
3
c) F1=F2 ?
4. Duotu laiko momentu protonas, judėdamas teigiama ašies x kryptimi,
įlekia į magnetinį lauką, kurio kryptis sutampa su neigiama ašies z
kryptimi. Nustatykite jėgos, veikiančios protoną magnetiniame lauke,
kryptį.
5. Jeigu elektringoji dalelė juda tiesia trajektorija, ar galima teigti, kad toje
erdvės dalyje nėra magnetinio lauko?
6. Kokį vaidmenį atlieka magnetinis laukas ciklotrone?

84
 VII. Elektromagnetinės indukcijos dėsnis. Kintamoji srovė.

7.1 Faradėjaus bandymai.

Elektriniai ir magnetiniai reiškiniai glaudžiai tarpusavyje susiję. Pastebėjome, kad:

1. Elektros srovė sukuria apie save magnetinį lauką.
2. Magnetinis laukas savo ruožtu veikia laidininkus su srove bei atskiras judančias
elektringąsias daleles.
Bandymais buvo įrodyta, kad magnetinis laukas taip pat sukuria elektros srovę
laidininke, kuri vadinama indukuotąja srove I. (7.1).

7.1 pav. Bandymas rodantis indukuotosios srovės atsiradimą.

Kai magnetas artinamas prie uždaro laidaus kontūro (7.1 pav.), prijungto prie
galvanometro, tai jo rodyklė atsilenkia į vieną pusę. Tai rodo, kad kontūre yra indukuota
srovė (a).
Kai magnetas nejuda, kontūre srovė nėra indukuojama net tada, kai magnetas yra
kontūro viduje (b).
Kai magnetas tolinamas nuo kontūro, galvanometro rodyklė atsilenkia į priešingą pusę
negu (a) atveju (c).

85
 Keičiant magneto judėjimo kryptį, keičiasi ir indukuotos srovės kryptis. Tam kad
kontūre indukuotųsi srovė, būtinos dvi sąlygos:
1. Laidininko ribojamas kontūras turi būti uždaras.
2. Magnetinis laukas – kintamas, t.y. turi kisti magnetinis srautas, praeinantis pro
uždarą kontūrą.
Pagal Omo dėsnį, elektros srovė uždaroje grandinėje atsiranda tada, kai joje yra EV.
Taigi, uždarame kontūre, kuris yra kintamame magnetiniame lauke, indukuojasi EV, kuri
vadinama elektromagnetinės indukcijos elektrovara ε.
Toks reiškinys, kai kintant magnetiniam srautui, einančiam pro uždaro laidininko
ribojamą plotą, tame laidininke indukuojasi elektrovara, vadinamas elektromagnetine
indukcija.
M. Faradėjus atliko bandymus ir suformulavo elektromagnetinės indukcijos dėsnį.

7.2 pav. Faradėjaus bandymo schema.

Turime dvi vijas, kurios yra apvyniotos apie žiedo formos laidininką (7.2 pav.). Prie
pirmos vijos prijungtas elektros šaltinis ir jungiklis, o prie antros tik galvanometras. Jungiklio
įjungimo ir išjungimo momentu, galvanometro rodyklė atsilenkia į vieną arba į kitą pusę. Tai
rodo, kad antroje vijoje laikinai indukuojama elektros srovė. Kai elektros srovė pirmąja vija
neteka (jungiklis išjungtas) arba teka nuolatinė elektros srovė (jungiklis įjungtas),
galvanometro rodyklė nejuda. Jungiklio įjungimo (arba išjungimo) momentu pirmąja vija teka
elektros srovė, kuri kinta nuo nulio iki tam tikros vertės (arba mažėja iki nulio). Ši kintama
srovė sukuria kintamą magnetinį lauką. Būtent šis kintamas magnetinis laukas ir indukuoja
elektros srovę antroje vijoje.

7.2 Elektromagnetinės indukcijos dėsnis:

Kontūre indukuota EV yra lygi magnetinio srauto  m , veriančio to kontūro ribojamą

plotą, kitimo greičiui:

86
 d m
  . (7.1)
dt
Kai turime ritę, sudarytą iš n vijų, tai:
d m
  n . (7.2)
dt
Žinome, kad magnetinis srautas  m   B cos dS , todėl:
S

d
   B cos dS ; (7.3)
dt S
B - magnetinė indukcija. S - kontūro ribojamas plotas, α - kampas, kurį sudaro magnetinės

indukcijos vektorius B su kontūro normale n .
Iš formulės (7.3) matome, kad EV kontūre gali būti indukuota, kai:

1. Kinta magnetinė indukcija B ,
2. Kinta kontūro ribojamas plotas S,
3. Kinta kampas α.
EV gali būti indukuojama ne tik ritėje, bet ir tiesiame laidininke, jam judant
magnetiniame lauke.
Kai laidus strypas juda į dešinę greičiu v (7.3 pav.), tai jame esantys elektronai taip pat
juda greičiu v.

Elektringąją dalelę, judančią greičiu v magnetiniame lauke, kurio indukcija B , veikia
jėga F = qvB , nukreipta į viršų. Jeigu strypas nesiliestų su U-formos laidininku, elektronai
kauptųsi strypo viršuje, o apačioje kauptųsi teigiamas krūvis.

7.3 pav. Laidininkas greičiu v judantis magnetiniame lauke, kurio kryptis statmena lapo plokštumai.

Kai strypas slenka laidininku, tai kontūru, pagal laikrodžio rodyklę, teka elektros srovė

I. Jėga F , perkeldama krūvį iš vieno strypo galo į kitą, atlieka darbą: Α = F · l = q ν B · l. EV
yra lygi darbui, atliktam perkeliant vienetinį krūvį:

87
 qvB  l
  Blv . (7.4)
q
Tokią pat indukcinės elektrovaros išraišką galime gauti ir iš Faradėjaus dėsnio:
d m BdS dx
    Bl   Blv,
dt dt dt
   Blv. (7.5)

Minuso ženklas, esantis visose šiose formulėse, nurodo elektromagnetinės indukcijos

ΕV kryptį. Ji yra nusakoma Lenco taisykle:
Kintant magnetiniam srautui, veriančiam uždaro kontūro laidininko ribojamą plotą,
kontūre indukuojama elektros srovė yra tokios krypties, kad jos sukurtas magnetinis laukas
priešinasi tą srovę sukūrusio magnetinio lauko kitimui.
(7.4a pav.) parodyta žiedo formos laidininke indukuotos srovės kryptis, kai magnetas
artinamas prie žiedo.
Ši indukuota srovė (7.4b pav.) sukuria savąjį magnetinį lauką, kuris yra nukreiptas į
kairę, t.y. priešinasi didėjančiam (magneto) magnetiniam srautui.

7.4 pav. Žiede indukuotos srovės kryptis, nusakoma pagal Lenco taisyklę, kai (a) magnetas artinamas prie žiedo,
ir (c) traukiamas iš žiedo

(7.4c pav.) parodyta žiede indukuotos srovės kryptis, kai magnetas tolinamas nuo jo.
Šiuo atveju (7.4d pav.) indukuotos srovės sukurtas magnetinis laukas nukreiptas į dešinę ir
priešinasi magneto magnetinio srauto mažėjimui.
Lenco dėsnis patvirtina energijos tvermės dėsnį. Išnagrinėkime situaciją, jeigu Lenco
dėsnis negaliotų. Indukuota srovė tokiu atveju sukurtų magnetinį lauką, kurio kryptis sutaptų

88
su tą srovę sukūrusio magnetinio lauko kryptimi. Didėjantis magnetinis srautas dar labiau
padidintų indukuotą srovę, kuri dar labiau padidintų magnetinį srautą. Tokiu būdu, srovė
didėtų iki begalybės, net ir pirminei srovei toliau nekintant. Ο tai prieštarauja energijos
tvermės dėsniui, nes kaip žinome, tokie amžini varikliai neegzistuoja.
Kintantis magnetinis laukas uždarame laidžiame kontūre indukuoja EV ir srovę. Tai
galime sakyti, kad kintamas magnetinis laukas sukuria elektrinį lauką. Elektrinis laukas
sukuriamas ne tik laidininke, bet ir bet kuriame erdvės taške, kur vyksta magnetinio lauko
kitimas. Šis sukurtas elektrinis laukas pasižymi dviem savybėmis, skiriančiomis jį nuo
elektrostatinio lauko, kurį sukuria nejudantys krūviai:
 
1. Sukurtas elektrinis laukas nėra potencialinis (  Edl  0 ).
2. Laikui bėgant šis laukas kinta.
Tarkime, turime žiedo formos laidininką, kurio spindulys r (7.5 pav.), patalpintą
magnetiniame lauke, kuris yra statmenas žiedo plokštumai. Jei laikui bėgant magnetinis
laukas kinta, tai žiede indukuojama elektrovara ε ir elektros srovė I. Indukuotos srovės

atsiradimas reiškia, kad yra indukuotas elektrinis laukas, kurio stipris E , o jo linijos yra žiedo
liestinės. Darbas, kuris atliekamas vieną kartą žiedu perkeliant krūvį q , yra lygus:

7.5 pav. Žiede indukuoto elektrinio lauko stiprio linijos.

A=qε (7.6)
arba
A= F l=q E ·2πr ; (7.7)

F - krūvį veikianti elektrinė jėga, l - apskritimo ilgis. Sulyginę abi lygtis, gauname:
 1 d m
E  . (7.8)
2r 2r dt
 = B ·S

89
Kadangi S=  r 2 ,
tai
r dB
E . (7.9)
2 dt
Uždarame kontūre indukuota EV yra lygi εI ;
 
   E  dl (7.10)
2r

Tada Faradėjaus indukcijos dėsnį, bendru atveju, galima užrašyti:

  d m
 E  dl   . (7.11)
l dt
Tai viena iš Maksvelio lygčių, apie kurias kalbėsime vėliau.

1. Kodėl kintamasis magnetinis laukas uždarame laidžiame kontūre indukuoja

EV ir srovę I?
2. Lenco taisyklė
3. Kuo skiriasi potencialinis elektrinis laukas nuo sūkurinio?

7.3 Abipusė indukcija, saviindukcija, induktyvumas.

Tarkime, turime grandinę, į kurią įjungtas rezistorius, šaltinis ir jungiklis (7.6 pav.).
Kai jungiklis įjungiamas, srovė I ne iš karto pasiekia savo maksimalią vertę. Kai grandine
tekanti srovė laikui bėgant kinta, tai jos sukurtas magnetinis srautas, praeinantis pro grandinės
ribojamą plotą, taip pat kinta. Šis kintantis magnetinis srautas grandinėje indukuoja EV ir
srovę. Indukcinės EV kryptis yra tokia, kad
kontūre indukuotos srovės Is, sukurtas magnetinis
laukas priešintųsi srovės I sukurto magnetinio
lauko kitimui.
Taigi, indukcinės elektrovaros ε1
kryptis priešinga šaltinio elektrovaros ε krypčiai.
Todėl srovė I grandinėje palaipsniui, o ne iškarto
pasiekia tam tikrą galutinę vertę.
7.6 pav. Saviindukcija grandinėje,

kurią sudaro elektros šaltinis, rezistorius ir jungiklis.

Toks reiškinys, kai grandine tekant kintamai srovei, toje pačioje grandinėje
atsiranda indukcinė EV ir indukcinė srovė, vadinamas saviindukcija.

90
 Pro grandinės kontūro ribojamą plotą einantis savasis magnetinis srautas yra
proporcingas elektros srovės stipriui:
 m  LI ; (7.12)

L- induktyvumas. Jis savo skaitine verte yra lygus kontūro saviindukcijos magnetiniam
srautui, kai kontūru tekančios srovės stipris lygus vienetui:
m
L . (7.13)
I
Induktyvumo matavimo vienetas - Henris, [L] =1H. Saviindukcijos EV yra proporcinga
srovės I kitimo spartai:
dm dI
s    L . (7.14)
dt dt
Veikiant saviindukcijos EV , atsiranda saviindukcijos srovė Is, kuri priešinasi srovei
grandinėje. Saviindukcijos srovės stipris, kai varža grandinėje R :
s L dI
Is   ; (7.15)
R R dt
U
varža yra pasipriešinimo srovei matas (R  ), - induktyvumas, kontūro
I
inertiškumo srovės kitimui matas:
s
L . (7.16)
dI dt
Įrenginio induktyvumas priklauso nuo jo geometrinių matmenų. Tai yra
kondensatoriaus talpos analogas.
Reiškinys, kai keičiant elektros srovės stiprį vienoje grandinėje, jos sukurtas
magnetinis srautas indukuoja EV ir srovę kitoje gretimoje grandinėje, vadinamas abipuse
indukcija.
Tarkime turime dvi greta esančias rites. Pirmojoje ritėje, kurios vijų skaičius N1, teka
elektros srovė I ir sukuria magnetinį lauką, kurio dalis eina per antrąją ritę, turinčią N2 vijų.
Magnetinis srautas, kurį sukuria srovė I1 ir kuris eina per antrąją ritę, žymimas Φ12.
Magnetinis srautas Φ12 einantis pro antrąją ritę yra proporcingas pirmąja rite
tekančios srovės stipriui:
12  M 12 I 1 . (7.17)
M – abipusis induktyvumas. [M] = 1H.

91
7.7 pav. Dvi viena šalia kitos esančios ritės. Pirmoje ritėje tekančios srovės sukurto magnetinio lauko srauto dalis
eina per antrąją ritę.

Abipusis induktyvumas skaitine verte lygus magnetiniam srautui, einančiam pro

antrąją ritę, kai srovės stipris pirmoje ritėje yra lygus 1A
 12
M 12  . (7.18)
I1
Kai antroje ritėje yra N2 vienodų vijų, tai:
 12
M 12  N 2 . (7.19)
I1
Abipusis induktyvumas Μ12 priklauso nuo abiejų ričių geometrinių matmenų ir jų
išsidėstymo viena kitos atžvilgiu. Kuo didesnis atstumas tarp ričių, tuo abipusis induktyvumas
Μ12 mažesnis, nes didėjant atstumui magnetinis srautas, praeinantis pro gretimą ritę, mažėja.
Jeigu srovės stipris I1 laikui bėgant kinta, tai antrojoje ritėje indukuota EV :
d 12 dI 1
 2  N 2   M 12 . (7.20)
dt dt
Jei elektros srovės stipris kinta antrojoje ritėje, o pirmojoje indukuojasi EV, tai:
dI 2
 1  M 21 . (7.21)
dt
Jei abi ritės nejuda ir nesikeičia jų forma, tai tokių ričių abipusis induktyvumas yra
vienodas. Tada išraiškas (7.20) ir(7.21) galima užrašyti:
dI 1
 2  M ,
dt
dI 2
 1  M , (7.22)
dt
čia M = M12 = M21.
Abipusės indukcijos atveju vienoje ritėje indukuota EV visada proporcinga srovės
stiprio kitimui kitoje ritėje.

92
 3. Induktyvumo fizikinė prasmė
4. Saviindukcijos reiškinio prasmė
5. Abipusės indukcijos reiškinio prasmė.

7.4 Transformatoriai. Fuko srovės.

Transformatorių veikimo principas paremtas abipusės indukcijos reiškiniu.

Transformatoriai naudojami kintamosios srovės įtampai paaukštinti arba
pažeminti.Transformatorių sudaro ant minkšto metalo šerdies užvyniotos dvi ritės-pirminė,
kurios vijų skaičius N1 ir antrinė, kurios vijų skaičius N2.
Pirminės ritės galai prijungti prie kintamos srovės generatoriaus. Juo į pirminę ritę
paduodama kintama įtampa U1. Rite teka kintamoji srovė, kuri sukuria transformatoriaus
šerdyje magnetinį srautą Φ.

7.8 pav. Transformatorius.

Susidaręs kintamas magnetinis srautas sukuria tokio pat dažnio kintamą įtampą U2
antrinėje ritėje. Tačiau įtampos abiejose ritėse bus skirtingos, priklausomai nuo vijų skaičiaus
kiekvienoje iš jų. Pagal Faradėjaus dėsnį antrinėje ritėje indukuota EV:
d m
 2  N2 . (7.21)
dt
Pirminėje ritėje kintantis magnetinis srautas sukuria saviindukcijos EV. Tada EV
pirminėje ritėje:
d m
 1  N1 . (7.22)
dt
Išraiškas (7.21) ir (7.22) padalinę vieną iš kitos, gauname:
2 N2 2 U2
 k,  . (7.23)
 1 N1 1 U1
U1 - paduodama įtampa, U2 - išeinanti įtampa, k – transformacijos koeficientas (7.23)

93
vadinama transformatoriaus lygtimi. Ši lygtis apytikrė, nes yra įtampos kritimas grandinėse.
Jei N2 > N1, tai transformatorius yra aukštinantis įtampą, t.y, įtampa antrinėje ritėje yra
didesnė už įtampą pirminėje grandinėje. Jei antrinėje ritėje vijų yra dvigubai daugiau, tai
išeinanti įtampa taip pat du kartus didesnė už paduodamą.
Jei N2 < N1, tai transformatorius žeminantis įtampą, t.y. išeinanti įtampa yra mažesnė
už paduodamą. Pagal energijos tvermės dėsnį antrinėje ritėje naudojama galia P2 negali būti
didesnė už pirminėje ritėje iš tinklo vartojamą galią P1. Transformatoriaus naudingumo
koeficientas:
P2
 . (7.24)
P1

Kai transformatoriaus naudingumo koeficientas artimas 1, tai Pl  P2 arba U1I1  U2I2,

Tada galima užrašyti:
U1 I2 N1
  . (7.25)
U2 I1 N2
Lygtis (7.25) rodo, kad srovės stipriai atvirkščiai proporcingi vijų skaičiams.
Transformatorius veikia tik esant kintamai įtampai, nes nuolatinė srovė nesukurs kintamo
magnetinio srauto ir neindukuos EV antrinėje vijoje.
Sūkurinės (Fuko) srovės indukuojamos masyviame laidininke, kai jis juda
magnetiniame lauke arba kai yra kintamame magnetiniame lauke.

7.9 Pav. (a) Sūkurinės srovės, atsiradusios aliumininei mentei judant magnetiniame tauke, (b) sūkurinių srovių
kryptis, (c) mentė su išpjovomis.

Tarkime, turime švytuoklę su aliuminine mente (7.9a pav.). Kai ji švytuoja tarp
magneto polių, jos judėjimas yra labai slopinamas, - ji sulėtėja ir sustoja po kelių mostų. Taip

94
yra todėl, kad kai mentė patenka į magnetinį lauką, kintantis magnetinis srautas indukuoja joje
EV, kuri sukuria srovę. Srovės teka uždarais ratais aliuminyje ir paklūsta Lenco dėsniui, t.y.
teka tokia kryptimi, kad sukelia pasipriešinimą jas sukėlusiam pokyčiui. Mentei pasiekus
lauką, joje indukuojama sūkurinė srovė. Judantys elektronai sūkurinėje srovėje magnetiniame
lauke yra veikiami jėgos, kuri priešinasi mentės judėjimui, taigi, ją stabdo.

Kaip parodyta 7.9b pav., jeigu B yra nukreiptas nuo mūsų, tai tuo momentu,
kai mentė patenka į lauką, sukurtos sūkurinės srovės yra nukreiptos prieš laikrodžio rodyklę,
nes išorinis magnetinis srautas, kuris yra nukreiptas nuo mūsų ir eina per plokštelę, stiprėja, ir
todėl pagal Lenco dėsnį indukuotos srovės magnetinis srautas yra nukreiptas į mus.
Kai mentė palieka, lauką viskas vyksta priešingai, ir srovė yra nukreipta pagal
laikrodžio rodyklę. Kadangi sūkurinės srovės nuolat priešinasi mentės judėjimui, tai ji labai
greitai sustoja.
Jeigu mentėje yra padaromos išpjovos (7.9c pav.) , sūkurinės srovės ir atitinkamos
stabdančios jėgos yra labai sumažinamos.
Elektros mašinose ir transformatoriuose dėl Fuko srovų susidaro žymūs energijos
nuostoliai. Todėl transformatorių šerdys daromos ne ištisinės, o surenkamos iš atskirų plonų
geležies lakštų, izoliuotų vienas nuo kito. Fuko srovės indukuojasi magnetinės indukcijos
linijoms statmenose plokštumose, todėl plokštelių, iš kurių surenkamos magnetinės grandinės,
plokštumas reikia išdėstyti lygiagrečiai magnetinės indukcijos linijoms.

1. Kas sukuria sūkurines sroves laidininkuose?

2. Kodėl įkaista transformatoriai ir kaip juos nuo to apsaugoti?

7.5 Kintamos srovės varža ir galia.

Į kintamos srovės grandinę turi būti įjungtas generatorius, kuris tiekia kintamą elektros
srovę. Generatorius, tarp magneto polių vienalyčiame magnetiniame lauke pastoviu kampiniu
greičiu ω besisukantis plokščias vienos vijos kontūras. Magnetinis srautas pro besisukantį
kontūrą visą laiką kinta
 = B Scos φ; (7.26)
B - magnetinė indukcija, S - kontūro apribotas plotas, φ - kampas tarp į kontūro plotą išvestos
 
normalės n ir magnetinės indukcijos vektoriaus B .
φ = ω t,
2
  2 ; (7.27)
T

95
ω - besisukančio kontūro kampinis dažnis, T - apsisukimų periodas, ν – apsisukimų skaičius
per sekundę.
Pagal Faradėjaus dėsnį besisukančiame kontūre indukuojasi EV:
d
   BS sin  t .
dt
B Sω = ε0 - EV amplitudė - tai didžiausia kontūre indukuotos EV reikšmė.
   0 sin  t ; (7.28)

ε - momentinė ΕV, ε0 - EV amplitudė.

Laikui bėgant momentinė EV vertė visą laiką kinta.
Taigi, generatorius kintamos srovės grandinėje kuria kintamą įtampą, kuri kinta pagal
sinuso dėsnį.
u = U0 sin2πνt ; (7.29)
u - momentinė įtampa,
U0 - įtampos amplitudė,
ν - apsisukimų skaičius per sekundę (dažnis).
Jei prie varžyno R pajungta kintama įtampa u , tai srovės stipris tokioje kintamos
srovės grandinėje:
u U0
i  sin 2 t . (7.30)
R R
U0
Dydis  I 0 vadinamas srovės stiprio amplitude. Tada (7.30) galima perrašyti:
R
i= I0 sin2πνt. (7.31)
Matome, kad srovės stipris kinta taip pat pagal sinuso dėsnį (7.10 pav.).

7.10 pav. Kintamos srovės stiprio kitimas laiko atžvilgiu.

Teigiamuose pusperiodžiuose srovė teka viena kryptimi, o neigiamuose – priešinga.

Taigi, vidutinė srovės stiprio reikšmė lygi nuliui. Tačiau tai nereiškia, kad galia lygi nuliui ir
varžyne neišsiskiria šiluma. Tekant kintamai srovei, elektronai juda tai į vieną, tai į kitą pusę
ir dėl to išsiskiria šilumos kiekis. Momentinė galia, esant kintamai srovei:
P  i 2 R  I 02 R sin 2 2t . (7.32)

96
Matome, kad galia visada teigiama. Dydis sin22πνt kinta nuo 0 iki 1, tada jo vidutinė reikšmė
1
lygi , o vidutinė galia:
2
1T 2 1 2
P  I 0 R sin 2 tdt  I 0 R ,
2
T0 2
arba
1 U 02
P . (7.33)
2 R
Kintama srovė dažniausiai apibudinama ne momentinėmis, o efektinėmis srovės
stiprio ir įtampos reikšmėmis. Jas taip pat patogu naudoti, skaičiuojant kintamos srovės galią
bei per tam tikrą laiką atliktą darbą
I0
I ef  i 2   0 ,707  I 0 , (7.34)
2
U0
U ef  u 2   0 ,707  U 0 . (7.35)
2

Esant grandinėje tik ominei varžai R, kintamos srovės stiprio efektinė vertė lygi
nuolatinės srovės stipriui, kuriam esant per tą patį laiką išsiskiria toks šilumos kiekis , kaip
ir tekant duotai kintamai srovei.

Norėdami giliau išnagrinėti kintamos srovės grandinę, turime rasti kintamos srovės
stiprio amplitudę, kai į grandinę yra įjungti rezistorius, ritė ir kondensatorius. Skaičiuojant
tokias grandines, patogu naudotis vektorinėmis diagramomis. Tokiose konstrukcijose kintami
dydžiai (srovė ir įtampa) yra vaizduojami vektoriais, kurių ilgis atitinka dydžio amplitudę, o
projekcija vertikalioje ašyje – momentinę dydžio reikšmę. Nors įtampa ir srovės stipris kinta
tuo pačiu dažniu, tačiau jų fazės φ gali nesutapti, todėl svarbu rasti ne tik srovės stiprio
amplitudę, bet ir fazių skirtumą.
Pirmiausia panagrinėsime kintamos srovės grandinę, kai į ją yra įjungtas tik rezistorius
arba tik kondensatorius, arba tik ritė:

1. Kai į kintamos srovės grandinę įjungtas tik rezistorius R(L=C=0) (7.11 pav.). Į
tokią grandinę paduodama įtampa u  U 0 sin t . Pagal Kirchhofo taisyklę u  u R
u  u R  U 0 sin  t

97
 (a) (b) (c)
7.11 pav. (a) kintamos srovės grandinė R (L=C=0), (b) srovės stiprio ir įtampos kitimas joje laiko atžvilgiu, (c)
šios grandinės vektorinė diagrama.

Tokiu atveju, srovės stipris:

u U0
iR   sin  t . (7.36)
R R
Matome, kad šiuo atveju srovės stiprio ir įtampos fazės sutampa. Fazių skirtumas φ =
0 (7.11 b pav.), o srovės stiprio amplitudė:
U0
I0  , (7.37)
R
R - aktyvinė varža:
U0
R . (7.38)
I0
Tokios grandinės vektorinė diagrama pavaizduota (7.11 c pav.) Per rezistorių
tekančios srovės vidutinė galia lygi:
U ef2
P I ef2 R . (7.39)
R
Energija, kurią rezistorius gauna iš šaltinio, atgal į jį negražinama, o paverčiama
šilumos energija.

2. Kai į kintamos srovės grandinę įjungtas tik kondensatorius C (R=L=0), procesą

vaizduoja kaip ir 1 atveju 7.12 pav. Į tokią grandinę paduodama įtampa u  U 0 sin t . Pagal
Kirchhofo taisyklę u  uC
u  uC  U 0 sin  t . (7.40)

98
 (a) (b) (c)
7.12 pav. (a) kintamos srovės grandinė C (R=L=0), (b) srovės stiprio ir įtampos kitimas joje laiko atžvilgiu, (c) C
(R=L=0) grandinės vektorinė diagrama.

Kaip žinome, įtampa kondensatoriuje yra lygi:

q
u , tai
C
q  uC  CU 0 sin  t . (7.41)

Ο srovės stipris bet kuriuo momentu:

dq
iC   CU 0 cos  t . (7.42)
dt
Kadangi cosα = sin(α + 90°) , tai
iC  CU 0 sint  90 , (7.43)
arba:
iC  I 0 sint  90 . (7.44)
Matome, kad srovės stiprio amplitudė I0 yra lygi:
U0
I 0  CU 0  , (7.45)
XC
čia XC - talpinė varža.
1
XC  . (7.46)
C
[XC] = 1 Ω. Talpinė varža yra atvirkščiai proporcinga kondensatoriaus talpai ir įtampos
kampiniam dažniui.
Tai paaiškina, kodėl kondensatorius nepraleidžia nuolatinės srovės: kai kampinis
dažnis ω = 0 (t.y. kai srovės stipris nekinta), talpinė varža artėja į begalybę ir todėl nuolatinė
srovė negali pratekėti kondensatoriumi. Iš (7.40) ir (7.44) matome, kad srovės stiprio ir
įtampos fazės nesutampa. Fazių skirtumas tarp srovės ir įtampos    2   1  90o .
7.12 b pav. pavaizduota, kad srovės stipris aplenkia įtampą 90° laipsnių t.y. srovės
stipris pasiekia maksimumą ketvirtadaliu periodo anksčiau negu įtampa. Tai matyti iš (7.40) ir

99
(7.44). Tokios grandinės vektorinė diagrama pavaizduota 7.12 c pav., o P  0

3. Kai į kintamos srovės grandinę yra įjungta tik L induktyvumo ritė (R=C=0),
procesą vaizduoja 7.13 pav. Į tokią grandinę paduodama įtampa u  U 0 sin t . Pagal
Kirchhofo taisyklę
u  uL  0,
di
uL  0, (7.47)
dt
di
uL  U 0 sin  t ;
dt
di
L - ritės saviindukcijos EV.
dt

(a) (b) (c)

7.13 pav. (a) kintamos srovės grandinė L (R=C=0), (b) srovės stiprio ir įtampos kitimas joje laiko atžvilgiu, (c) L
(R=C=0) grandinės vektorinė diagrama.

Tada:
U0
di  sin t dt ,
L
(7.48)
U0
i cos t .
L
Kadangi cosα = – sin(α -90°), tai momentinė srovės stiprio vertė:
U0
i  iL  sint  90 . (7.49)
L
Šiuo atveju fazių skirtumas tarp srovės ir įtampos    2   1   90o . Tai
pavaizduota 7.13b pav. Srovės stipris atsilieka nuo įtampos 90°. Tai galime paaiškinti tuo, kad
srovės stipris greičiausiai didėja tada, kai įtampa didžiausia, t.y. u = U0; greičiausiai mažėja,
 di 
kai u = – U0 . Kai įtampa lygi nuliui, tai srovės stipris nekinta   0  , o tai yra srovės
 dt 
stiprio maksimumo taškai. Išraišką (7.49) galime perrašyti:
iL  I 0 sint  90 . (7.50)

100
Srovės stiprio amplitudė:
U0 U0
I0   . (7.51)
L X L
XL - induktyvinė varža. [XL] = 1Ω. Induktyvinė varža yra tiesiog proporcinga
kampiniam dažniui ir induktyvumui:
XL = ωL. (7.52)
Kai kampinis dažnis lygus nuliui, t.y. kai teka nuolatinė srovė, tai saviindukcijos EV
neindukuojama ir todėl induktyvinė varža lygi nuliui. Įdomu pastebėti, kad didėjant
kampiniam dažniui, induktyvinė varža didėja, o talpinė varža mažėja.
Grandinės vektorinė diagrama pavaizduota 7.13 c pav., o vidutinė galia P  0

4. Panagrinėsime kintamos srovės grandinę, į kurią nuosekliai įjungti rezistorius, ritė ir

kondensatorius (7.14 pav.). Tokią grandinę vadiname RLC grandine.

(a) (b)
7.14 pav. (a) RLC grandinė, (b) įtampų atskiruose tokios grandinės taškuose kitimas laiko atžvilgiu.

Į tokią grandinę paduodama įtampa u = U0 sinωt , o srovės stipris visoje grandinėje

i = I0 sin(ωt - φ), kur φ - srovės stiprio ir įtampos fazių skirtumas.
Išnagrinėsime tokios grandinės vektorinę diagramą.
Kadangi visi elementai į grandinę įjungti nuosekliai, tai srovės stipris bet kuriuo
momentu yra vienodas bet kuriame grandinės taške. Tuo tarpu įtampa:
u R  I 0 Rsint  U R sint , (7.53)
 
u L  I 0 X L sin t    U L cost , (7.54)
 2
 
uC  I 0 X C sin t    U C cost . (7.55)
 2
Čia UR, UL, UC - atitinkamų elementų įtampų amplitudės:

101
 U R  I0 R,
U L  I0 X L ,
U C  I0 X C .
Atstojamoji visos grandinės įtampa yra lygi atskirų elementų įtampų sumai:
u = uR+uL+uC . (7.56)
Tokios RLC grandinės vektorinė diagrama pavaizduota 7.15 pav.
Vektorius I0 atidėtas horizontalioje ašyje.Rezistoriaus įtampos amplitudė atidėta toje
pačioje ašyje, nes rezistoriaus įtampos ir srovės stiprio fazės sutampa, Ritės įtampa aplenkia
srovės stiprį 90° ,o kondensatoriaus įtampa 90° atsilieka nuo srovės stiprio. Įtampų

amplitudžių UR,UL,UC sumą atitinka vektorius U 0 , kuris su srovės stiprio amplitude sudaro
kampą φ - tai fazių skirtumas tarp RLC grandinės srovės stiprio ir įtampos visoje grandinėje.

7.15 pav. RLC grandinės vektorinė diagrama.

 
Matome, kad vektoriai U C ir U L yra vienoje linijoje, tik priešingų krypčių. Tada
  
galime sudaryti tokį atstojamąjį vektorių U L – U C , kuris bus statmenas vektoriui U R , ir
  
gausime supaprastintą vektorinę diagramą. Visos U L – U C reikšmės statmenos U R .
Iš stataus trikampio (7.16 pav.) galime apskaičiuoti atstojamąją įtampos amplitudę

U0 .

7.16 pav. RLC grandinės įtampų vektorinė suma.

U 0  U R2  U L  U C   I 0 R 2  I 0 X L  I 0 X C 2 .
2
(7.57)

102
 U 0  I 0 R 2  X L  X C  .
2
Arba: (7.58)

Tada srovės stiprio amplitudė:

U0
I0  . (7.59)
R 2  X L  X C 
2

Z  R2  X L  X C  .
2
Pažymėkime: (7.60)

Ζ Dydis vadinamas grandinės impedansas, t.y. kintamos elektros srovės grandinės varža.
[Ζ]=1 Ω.
R yra vadinama omine arba aktyviąja varža, o (XL – XC) vadinama reaktyvine varža.
Tada (7.58) išraišką galime užrašyti:
U0 = I0Z (7.61)
Galime nubraižyti varžų trikampį 7.17 pav.
Kampas φ yra įtampos ir srovės stiprio fazių skirtumas. Jį galima apskaičiuoti iš varžų
trikampio:

7.17 pav. RLC grandinės varžų trikampis.

XL  XC
tg  , (7.62)
R
R
arba cos   . (7.63)
Z
Mes išnagrinėjome atvejį, kai XL > XC, ir tada srovės stipris atsilieka nuo grandinės
įtampos dydžiu φ. Jeigu XL < XC, tai φ yra neigiamas, ir tai reiškia, kad šiuo atveju įtampa
aplenkia srovės stiprį.
Vidutinė LRC grandinės galia yra lygi:
P  I ef2 R , (7.64)

Gaunasi kad kondensatoriaus ir ritės vidutinė galia lygi nuliui. Iš (7.63) galima užrašyti:
R  Z cos  .

103
Tada vidutinė galia:
P  I ef2 Z cos   I ef U ef cos  . (7.65)

Dydis cos  yra vadinamas galios koeficientu.

Kintamosios elektros srovės galia Ρ yra tuo didesnė, kuo didesnis cos  , tai yra kuo
mažesnis įtampos ir srovės stiprio fazių skirtumas φ.

1. Kas yra srovės stiprio ir įtampos efektinės vertės?

2. Kas yra fazė?
3. Fazių skirtumas tarp srovė ir įtampos, kai įjungta arba R, arba L, arba C.
4. Vidutinė galia, kai grandinėje įjungtas rezistorius, ritė ir kondensatorius.
5. Kodėl ritės arba kondensatoriaus, kurių R=0, vidutinė galia lygi 0?

7.6 Rezonansas kintamosios srovės grandinėje

RLC grandinės srovės stiprio efektinė vertė yra lygi:

U ef U ef U ef
I ef    . (7.66)
Z R  X L  X C 
2 2
 1 
2

R 2   L  
 C 
Kadangi reaktyvinė varža (XL ir XC) priklauso nuo kampinio dažnio ω, tai srovės
stipris RLC grandinėje taip pat priklauso nuo paduodamos įtampos kampinio dažnio.
2
 1 
Iš (7.66) matome, kad srovės stipris yra didžiausias, kai  L    0 . Šios lygties
 C 
sprendinys yra:

1
0  . (7.67)
LC
Kai ω = ω0, grandinėje stebimas rezonansas. Tokioje grandinėje, srovės stipris turi
U0
didžiausią vertę I 0  . Rezonanso metu XC = XL, ir grandinės impedansas tada lygus tik
R
aktyvinei varžai R.
Kuo mažesnė aktyvinė varža, tuo didesnis ir aštresnis srovės pikas.

104
 7.18 pav. Rezonansas RLC grandinėje, esant įvairioms aktyvinėms varžoms R.

Keičiant kampinį dažnį, kartu kinta elektros srovės stipris grandinėje bei atskirų
grandinės dalių įtampa. Visos grandinės įtampa matėme yra lygi:
u  U 0 sin t  uR  uL  uC  I 0 R sin t  I 0 X L sint     I 0 X C sint    .
Esant rezonansui visa grandinės įtampa lygi rezistoriaus įtampai:
u  U R sin t  RI 0 sin t . (7.68)
Ritės ir kondensatoriaus įtampų amplitudės tuo metu yra lygios:

U0 L
U L  UC  . (7.69)
R C
Tačiau ritės ir kondensatoriaus įtampos turi priešingus ženklus, todėl jų suma lygi nuliui. Šis
reiškinys vadinamas įtampų rezonansu.

Įtampų ir srovių rezonanso įpatumai

Įtampų rezonansas gaunasi tuomet, kai varžos R, L ir C sujungtos nuosekliai. Įtampų

rezonansas vyksta tuomet, kai RL=RC t.y. kai šaltinio įtampos dažnis ω tampa lygus
rezonansiniam dažniui  0  1 LC . Esant įtampų rezonansui, kai RL = RC > R, gaunasi U0L
= U0C > U0 , kur U0 yra šaltinio įtampa, o srovės stipris I0 = U0/R pasiekia didžiausią vertę.
Srovių rezonansas gaunasi, tuomet, kai varžos R, L ir C sujungtos lygiagrečiai.
Lygiagrečiai sujungtų varžų suminė varža Z randama riamentis lygtimi (7.70).
2 2
1 1  1 1 
       . (7.70)
Z  R   R L RC 

105
 Srovių rezonansas vyksta tuomet, kai RL = RC, t.y. kai
šaltinio įtampos dažnis ω tampa lygus rezonansiniam dažniui
 0  1 LC . Esant srovių rezonansui, kai 1/RC = 1/RL . 1/R,
U0
gaunasi i0L = i0C > i0R, kur i0  yra suminės srovės stipris per
R
aktyviąją varžą R.
Atjungus R, i0 = i0R = 0. Tačiau i0L = i0C  i0R, t.y.
konture LC vyksta neslopinami elektromagnetiniai virpesiai.

1. Srovės rezonanso atsiradimo priežastys kintamosios srovės grandinėje

2. Nuo ko priklauso rezonanso didumas ir aštrumas?

VII - οjo skyriaus kontroliniai klausimai

1. Ar yra skirtumas tarp šaltinio EV ir indukuotos EV? Paaiškinkite savo

atsakymą.

2. Ar grandinėje į kurią nuosekliai sujungti rezistorius R ir ritė L ir

elektros šaltinis, indukuota EV gali būti didesnė negu šaltinio EV?
Pagrįskite atsakymą.

3. Nuo kokių parametrų priklauso ritės induktyvumas? Ar jis priklauso

nuo ritės vijomis tekančios srovės stiprio?

4. Ar veiktų transformatorius, jei įtampa į jį būtų paduodama naudojant

elektros elementą?

5. Kam yra lygi iš šaltinio paduodama įtampa (7.14a pav.) atveju:

a) atskirų grandinės dalių įtampų amplitudžių sumai,
b) atskirų grandinės dalių momentinių įtampų sumai,
c) įtampų efektinių verčių sumai?

6. Kam yra lygus impedansas LRC grandinėje rezonanso metu?

7. Ar fazių skirtumas tarp įtampos ir srovės priklauso nuo dažnio? Koks

yra fazių skirtumas, kai RL = RC?

106
 VIII. Elektromagnetinis laukas
8.1 Virpamasis kontūras.

Aukšto dažnio kintamos srovės paprastai vadinamos

elektriniais virpesiais. Juos galima gauti naudojant virpesių
kontūrą. Virpesių kontūrą sudaro C talpos kondensatorius ir L
induktyvumo ritė (8.1 pav.).

Thomson, Sir Joseph John (1856-1940)

Tomsonas

8.1 pav. Virpesių kontūras.

Tarkime, kad pradiniu momentu kondensatorius yra įkrautas, o maksimalus krūvis,

kurį gali turėti kondensatorius yra, qmax (8.2 pav.).
Kondensatoriui visiškai įsikrovus iki tam tikros įtampos U0, srovė kontūre netekės (I =
0). Šiuo atveju visa grandinės energija
yra sukaupta elektriniame lauke tarp
kondensatoriaus plokščių. Įjungus
jungiklį kondensatorius pradeda
išsikrauti per ritę, ir kontūru teka
stiprėjanti elektros srovė. Pradinė
kondensatoriaus energija;
qmax
2 1
W  CU 02 . (8.1)
2C 2

107
 T
Laiko momentu t  , kai kondensatorius baigia išsikrauti (u = 0), elektros srovė dėl
4
saviindukcijos pasiekia didžiausią vertę I = I0. Šiuo atveju kondensatoriaus elektrinio lauko
energija pavirsta rite tekančios elektros srovės magnetinio lauko energija:

1 2
W LI 0 . (8.2)
2

Po to elektros srovė pradeda silpnėti, bet dėl saviindukcijos pasidaro lygi nuliui tik
T
laiko momentu t  . Taigi, elektros srovė vėl įkrauna kondensatorių, tik priešingų ženklų
2
krūviais. Kondensatoriaus įtampa , baigiant srovei tekėti, pasiekia didžiausią vertę u = U0,
tik yra priešingos krypties. Srovės magnetinio lauko energija virsta elektrinio lauko tarp
kondensatoriaus elektrodų energija.

8.2 pav. Elektrinio ir magnetinio laukų kitimas virpamajame kontūre.

Toliau elektros krūviai, sukaupti ant kondensatoriaus elektrodų, vėl neutralizuojasi,

3T
taigi teka priešingos krypties srovė. Laiko momentu t  , kai kondensatorius baigia
4
išsikrauti, elektros srovė vėl pasiekia didžiausią vertę I = I0. Elektrinio lauko energija vėl

108
virsta srovės magnetinio lauko energija.
Toliau elektros srovei nykstant, laiko momentu t = Τ jos magnetinio lauko energija vėl
virsta elektrinio lauko tarp kondensatoriaus elektrodų energija (8.3 pav.). Toliau visas
procesas kartojasi iš naujo.
Jei šie virpesiai neslopinami, kontūro energija visą laiką lieka pastovi ir lygi
kondensatoriaus elektrinio lauko ir ritės magnetinio lauko energijų sumai:
Cu 2 Li 2 CU 02 LI 2
w   cos 2 t  0 sin 2 t . (8.3)
2 2 2 2
Kontūre vykstantys virpesiai yra elektrinio ir magnetinio laukų periodinis perėjimas iš
vienos formos į kitą.
Kai elektrinio lauko tarp kondensatoriaus elektrodų energija yra maksimali, srovės
magnetinio lauko energija yra lygi nuliui, ir atvirkščiai, kai srovės magnetinio lauko energija
yra maksimali, tai elektrinio lauko energija lygi nuliui (8.3 pav.).

8.3 pav. Įtampų UC, UL kitimas laiko atžvilgiu, vykstant kontūre virpesiams.

Kiekvienam virpesių kontūrui būdingas savasis elektrinių virpesių dažnis, kuris

priklauso nuo kondensatoriaus talpos ir ritės induktyvumo:
1
 . (8.4)
LC
Neslopinamųjų virpesių periodas apskaičiuojamas pagal formulę:
T  2 LC . (8.5)
Formulė (8.5)vadinama Tomsono formule.
Išnagrinėjome atvejį, kai kontūre visai nėra aktyviosios varžos. Tačiau virpesių
kontūras visuomet turi nedidelę aktyviąją varžą. Todėl dalis elektrinio lauko energijos virsta
šilumine energija, ir virpesiai kontūre slopsta. Laisvieji virpesiai realiame virpesių kontūre
aprašomi tokia diferencialine lygtimi:

109
 d 2 q R dq 1
  q  0. (8.6)
dt 2 L dt LC
R
Pažymėję  2 , gauname
L
d 2q dq
 2   02 q  0 ; (8.7)
dt 2 dt
δ - slopinimo koeficientas.
(8.7) lygtis atitinka mechaninių slopinamųjų svyravimų diferencialinę lygtį. Kai
tenkinama sąlyga δ < ω0, tai šios lygties sprendinys turi tokią išraišką:
q  qm0 e t cos  1t   0  , (8.8)
čia ω1 - slopinamųjų virpesių kampinis dažnis.
Dydis q m0 e t nusako kondensatoriaus krūvio amplitudės mažėjimo dėsnį, o
amplitudės kitimo sparta priklauso nuo slopinimo koeficiento δ, kuris, kaip matėme yra
tiesiog proporcingas virpesių kontūro ominei varžai.

8.4 pav. Slopinamieji virpesiai.

Kondensatoriaus krūvis nėra periodinė laiko funkcija (8.4 pav.). Taigi, slopinamieji
virpesiai yra neharmoniniai. Virpesių slopimo sparta apibudinama krūvio, įtampos ar srovės
stiprio vertės santykiu su to paties dydžio verte po laiko tarpo, lygaus svyravimų periodui
2
T
1
I t  e t
  eT . (8.9)
I t  T  e  t T 
Šis dydis vadinamas slopinimo dekrementu, o jo natūrinis logaritmas - logaritminiu
slopinimo dekrementu. Logaritminis slopinimo dekrementas - tai fizikinis dydis, skaitine
verte lygus atvirkštiniam skaičiui N virpesių, po kurių amplitudė sumažėja e kartų:

110
 1
  ln eT   T . (8.10)
N
Virpesių kontūras dažniausiai apibudinamas ne slopinimo dekrementu, o kontūro
kokybe Q. Kontūro kokybė – tai dydis, atvirkščiai proporcingas logaritminiam slopinimo
dekrementui.
Norint gauti neslopstančius elektromagnetinius virpesius, reikia iš šalies teikti
energiją, kompensuojančią šilumos nuostolius. Tokiu atveju turime ne laisvuosius, o
priverstinius elektromagnetinius virpesius . Norint pasiekti, kad kontūre vyktų tokie virpesiai,
reikia prie virpamojo kontūro prijungti srovės šaltinį, kurio EV (arba įtampa) kinta
periodiškai:
U = U0cosωt. (8.11)
U0 – įtampos amplitudė, ω - kampinis dažnis. Tokiu atveju priverstinių virpesių diferencialinė
lygtis užrašoma tokia forma:
d 2q dq U
 2   02 q  0 cos t . (8.12)
dt 2 dt L
(8.12) lygtis yra analogiška mechaninių priverstinių svyravimų diferencialinei lygčiai. Šiuo
atveju (kaip ir mechanikoje) iš pradžių vyksta dvejopi virpesiai:
1) būdingi virpesių kontūrui,
2) būdingi išorinei įtampai.
Pirmieji virpesiai yra slopinamieji, ir ilgainiui išnyksta. Nuolatinių virpesių dėsningumą lemia
išorinė įtampa. Taigi, priverstiniai elektromagnetiniai virpesiai aprašomi tokiu (8.12) lygties
sprendiniu:
q  qm cos t   0  , (8.13)
čia qm - krūvio amplitudė, α0 - įtampos ir krūvio fazių skirtumas.

1. Virpamojo kontūro ir mechaninių svyravimų analogija.

2. Remdamiesi slopinamųjų virpesių ir slopinamųjų mechaninių svyravimų
analogija, aptarkite kokie didžiai juos atitinka L, R ir 1/C.

111
 8.2 Herco tyrimai.

Hercas, atlikdamas bandymus, gavo

elektromagnetinio lauko teorijos numatytas
elektromagnetines bangas ir tuo patvirtino šios teorijos
išvadas. Eksperimentinio prietaiso, kurį Hercas naudojo
elektromagnetinių bangų gavimui ir tyrimui, schema
pavaizduota (8.5 pav.)
Šį prietaisą sudaro L induktyvumo ritė, prijungta
prie siųstuvo, kurį sudaro du rutulio formos elektrodai,
atskirti siauru tarpeliu. Rite elektrodams paduodama
įtampa ir elektrodai įsielektrina priešingų ženklų krūviais.
Hertz, Heinrich (1857-1894)
Hercas Tarp elektrodų pasirodo kibirkštis. Stipriame elektriniame
lauke elektronai juda su pagreičiu ir jų energija yra pakankamai didelė, kad elektronai
jonizuoja visas molekules, su kuriomis jie susiduria. Tai ir yra kibirkšties priežastis.

8.5 pav. Herco eksperimentinio prietaiso schema elektromagnetinėms bangoms gauti.

Kai tarpas tarp elektrodų yra jonizuotas, jis tampa geresniu laidininku, o iškrova tarp
elektrodų parodo, kad siųstuve generuojami didelio dažnio virpesiai. Tokia schema atitinka
LC grandinę, kur L yra ritės induktyvumas, o C – įelektrintų rutuliukų talpa. Kadangi
induktyvumas L ir talpa C yra maži, tai gaunami virpesiai yra aukšto dažnio ( 100MHz), nes
1
 . Hercas tokias bangas aptikto imtuvu, kurį sudarė uždaras kontūras su kibirkštiniu
LC
tarpeliu. Herco tyrimuose kibirkštis tarp imtuvo elektrodų buvo pastebima tada, kai siųstuvo
dažnis sutapo su imtuvo dažniu. Taigi, Hercas įrodė, kad imtuve indukuotą srovę sukuria
siųstuvo išspinduliuotos elektromagnetinės bangos. Hercas, atlikęs eilę eksperimentų, įrodė,

112
kad išspinduliuotoms bangoms galioja visi dėsniai, kaip ir šviesos atveju. Tapo aišku, kad
radijo bangos, kurias aptiko Hercas, turi panašių savybių kaip ir šviesa, skiriasi tik dažnis ir
bangos ilgis.
Tarkime, turime virpamąjį kontūrą (8.6 pav.) sudarytą iš indikatoriaus antrinės apvijos
S, dviejų kondensatorių C ir kibirkštinio tarpelio F ir prailginkime jį prijungtomis prie
kondensatorių dviem ilgomis vielomis.

8.6 pav. Virpamasis kontūras, kurį sudaro ritė, du kondensatoriai ir kibirkštinis tarpelis, prailgintas prie
kondensatoriaus prijungtomis ilgomis vielomis.

Indikatoriui veikiant, kondensatoriai įsielektrina tiek, kad kibirkštiniame tarpelyje

prašoka kibirkštėlės. Šioms prašokant, virpamajame kontūre sukeliami kontūro dažnio
virpesiai. Parinkę tinkamą vielų ilgį, galime stebėti tokį reiškinį. Ant vielų uždėkime be
elektrodų neonu užpildytą vamzdelį ir stumkime jį išilgai vielų. Kai kuriose vietose vamzdelis
aiškiai švyti, o kitoje jis visai tamsus. Vamzdeliui judant išilgai vielų, galima aiškiai nustatyti
stipriausio švytėjimo ir tamsos vietas, kurios kartojasi periodiškai. Šis tyrimas parodo, kad
tarp vielų periodiškai kinta elektrinio lauko stipris,taigi ir įtampa. Kur vamzdelis visai
užgęsta, nešviečia, ten nėra tarp vielų nei elektrinio lauko,
nei įtampos. Gautasis reiškinys visiškai atitinka
mechanikoje nagrinėtą stovinčių bangų reiškinį. Šiuo
atveju turime stovinčią elektromagnetinę bangą, kuri
susidaro, atsispindėjus elektriniams virpesiams nuo vielų
galų ir jiems susidėjus su vielomis pirmyn sklindančiais
virpesiais. Tokioje stovinčioje elektromagnetinėje bangoje
turime elektrinės įtampos mazgus ir pūpsnius. Nuotolis
tarp artimiausių mazgų arba pūpsnių lygus sklindančios
vielomis elektromagnetinės bangos pusbangiui  2 . Ο
žinodami virpėjimų kontūro talpą C ir jo induktyvumą L,
Popov, Alexander Stepanovitch
(1859-1906) galime iš formulių apskaičiuoti dažnį ν ir bangos sklidimo
Popovas
greitį v = νλ.
Laidžiose vielose v artimas šviesos sklidimo greičiui, nes elektromagnetinio lauko

113
sklidimą išilgai vielos sąlygoja atsirandančių tarp vielų poslinkio elektros srovių induktyvūs
veikimai, kurie sklinda šviesos greičiu. Elektrinės įtampos mazguose turime elektros srovės
stiprumo pūpsnius vielose, ir atvirkščiai. Laisvame vielos gale visada turėsime srovės stiprio
mazgą, taigi, įtampos pūpsnį. Ο tose vietose, kur kondensatoriaus įsielektrinimo ir
išsielektrinimo srovės eina į vielą, bus srovės pūpsnis. Tokiu būdu, vielose visada susidaro

nelyginis elektromagnetinės bangos ketvirtadalių skaičius. Todėl tik atitinkamo ilgio
4
vielose tesusidaro stovinčios elektromagnetinės bangos.
Toliau Herco darbus tęsė A. Popovas ir sukonstravo pirmąjį radijo telegrafą. Herco ir
Popovo bandymai pagrysti elektrinio rezonanso principu. Į kintamos srovės grandinę įjungtas
virpesių kontūras. Kintamoji srovė sukelia kontūre priverstinius elektrinius virpesius, kurių
dažnis bendruoju atveju nesutampa su kontūro savųjų virpesių dažniu. Virpesių kontūro
periodas ir savasis dažnis priklauso nuo paties kontūro savybių: induktyvumo ir talpos.
Priverstinių virpesių dažnis priklauso nuo generatoriaus kintamosios EV dažnio. Kai kontūrą,
keisdami kondensatoriaus talpą, suderiname taip, kad savųjų virpesių dažnis sutaptų su
priverstinių virpesių dažniu, jo priverstinių virpesių amplitudė pasidaro didžiausia, o tai ir yra
elektrinio rezonanso reiškinys. Markonis pasiūlė žemo dažnio (žmogaus balso) telefoninius
virpesius moduliuoti aukšto dažnio elektromagnetiniais virpesiais ir juos išspinduliuoti
elektromagnetinių bangų siustūvu, o imtuvas šiuos žemo dažnio virpesius atkuria ir girdimas
radijo garsas.

1. Kas yra virpesių moduliavimas?

8.3 Bendri Maksvelio teorijos bruožai. I Maksvelio dėsnis.

Maksvelis anksčiau už Herco ir Popovo bandymus

apibendrino iki jo eksperimentais nustatytus elektromagnetizmo
dėsnius ir sukūrė fundamentalią elektromagnetinio lauko teoriją.
Ši teorija nagrinėja tik makroskopinių krūvių ir srovių sukurtus
elektrinius ir magnetinius laukus erdvės taškuose, kurių atstumas
nuo lauko šaltinio daug didesnis už molekulės matmenis.
Maksvelio teorijoje nagrinėjami makroskopiniu požiūriu
suvidurkinti elektriniai ir magnetiniai laukai. Jos pagrindą sudaro
vadinamoji Maksvelio lygčių sistema. Maksvelio lygtys susieja
Maxwell, James (1831-1879)   
Maksvelis elektrinį bei magnetinį lauką apibudinančius dydžius E , D , B ,

114
 
ir H su šių laukų šaltinių t.y. su jų pačių ar su elektros krūvių bei elektros srovių,
charakteristikomis.
Pirmoji Maksvelio lygtis integraline forma apibendrina Faradėjaus elektromagnetinės
indukcijos dėsnį. Kiekvienas kintamas magnetinis laukas sukuria gaubiamoje erdvėje sūkurinį
elektrinį lauką, kuris yra indukcijos EV (εi) atsiradimo kontūre priežastimi.

Sūkurinio elektrinio lauko stiprio vektoriaus E , cirkuliacija nejudamu laidžiu kontūru
L yra lygi elektromagnetinės indukcijos EV:
  d
 E S dl  i   . (8.14)
L dt
 
Kadangi kontūro L juosiamą paviršių veriantis magnetinis srautas    BdS , tai:
S

  dB 
 E S dl    dt dS . (8.15)
L S

Elektrinis laukas, kurį sukūrė kintamasis magnetinis laukas, kaip ir pats magnetinis
laukas , yra sūkurinis. Jo cirkuliacija išilgai uždaro kontūro nelygi nuliui, kai tuo tarpu
elektrostatinio lauko cirkuliacija yra lygi nuliui. Maksvelio lygtis (8.15), dar vadinama I
Maksvelio dėsniu. Jos prasmė – elektromagnetinės indukcijos dėsnio apibendrinta forma.

1. Kaip Maksvelis apibendrino elektromagnetinės indukcijos dėsnį?

2. Maksvelio teorijos mechaninis modelis.

8.4 Slinkties srovė. II Maksvelio dėsnis.

Bet koks judantis krūvis sukuria magnetinį lauką. Simetriškos formos laidininkui su
srove galima apskaičiuoti tos srovės sukurtą magnetinį lauką. Magnetinio lauko cirkuliacija
  dq
uždaru kontūru, kurį kerta srovė, yra lygi  Bdl   0 I , o srovės stipris I  .
L dt
Srovę, tekančią laidininku, vadinsime laidumo srove.

Panagrinėkime įkrautą kondensatorių 8.7 pav.

Tekant laidumo srovei, krūvis teigiamai įelektrintoje plokštelėje pasikeičia, tačiau tarp
plokščių laidumo srovė nepraeina. Jeigu turime du skirtingų plotų S1 ir S2 paviršius, kurių
bendras ribojamas uždaras kontūras L, tai magnetinio lauko stiprio cirkuliacija uždaru kontūru
turi būti lygi:

115
8.7 pav. Du skirtingo ploto paviršiai, ribojami bendro uždaro kontūro L, patalpinti prie įkrauto kondensatoriaus
taip, kad paviršius S1 yra tarp kondensatoriaus plokščių, o S2 – ne

 
 Hdl  I ;
L

I – visų srovių, praeinančių kontūru L, suma. Kai L yra ploto S1 ribojamas kontūras, tai
 
 Hdl  I , nes laidumo srovė I praeina paviršiumi S1. Kai L yra ploto S2 ribojamas kontūras,
L
 
tai  Hdl  0 , nes S2 eina per sritį, esančią tarp kondensatoriaus plokščių, o kaip žinome
L

laidumo srovė šioje srityje neprateka. Taigi, situacija atrodo taip, lyg srovė kažkur nutrūktų.
Šią problemą galima išspręsti, įvedus slinkties srovės sąvoką. Kondensatoriui įsikraunant
(arba išsikraunant) elektrinis laukas tarp kondensatoriaus plokščių kinta, t.y. pro
kondensatorių teka magnetinį lauką kurianti slinkties srovė:
d E
I ; (8.17)
dt

 E - slinkties vektoriaus srautas,
 
 E   DdS .
S

Bendruoju atveju laidumo ir slinkties srovės erdvėje neatskiriamos ir yra tame

pačiame tūryje. Todėl Maksvelis įvedė pilnutinės srovės sąvoką, kurios tankio vektorius yra
lygus laidumo ir slinkties srovių tankių vektorinei sumai:

  dD
j p  jl  . (8.18)
dt
Pagal Maksvelį kintamos srovės grandinės, kaip ir nuolatinės srovės grandinės, yra
uždaros ir bet kuriame jų skerspjūvyje pilnutinės srovės stipris tuo pačiu laiko momentu yra
vienodas. Laidininko galuose nutrūksta tik laidumo srovė, o vakuume ir dielektrike tarp
laidininko galų yra slinkties srovė, kuri ir “uždaro” laidumo srovę. Taigi, antrojoje lygtyje

Maksvelis apibendrino magnetinio lauko stiprio H cirkuliacijos teoremą:

116
 
    dD  
 Hdl    jl  dt dS ; (8.19)
L S 

 dD
jl – laidumo srovės tankio vektorius, – slinkties srovės tankio vektorius.
dt
Magnetinio lauko stiprio vektoriaus cirkuliacija uždaru kontūru L lygi pilnutinei
srovei, tekančiai pro to kontūro ribojamą plotą S. ( 8.19) lygtis rodo, kad magnetinius laukus
gali sukurti arba judantys krūviai, arba kintamieji elektriniai laukai. Ji dar vadinama II
Maksvelio dėsniu.
Iš pirmosios bei antrosios Maksvelio lygčių išplaukia, kad kintamasis elektrinis ar
magnetinis laukai neegzistuoja pavieniui, o tik kartu. Todėl Maksvelio lygtys dar vadinamos
elektromagnetinio lauko lygtimis. Tačiau šios dvi Maksvelio lygtys neapima visų lauko
savybių. Trečioji ir ketvirtoji Maksvelio lygtys aprašo elektromagnetinį lauką kitu
aspektu. Trečioji Maksvelio lygtis integraline forma yra Gauso teoremos elektrinei slinkčiai
apibendrinimas. Jei krūvis pasiskirstęs uždaro paviršiaus viduje tolygiai ir jo tūrinis tankis ρ,
tai elektrinės indukcijos srautas pro tą uždarą paviršių:
 
 DdS   dV . (8.20)
S V

Ši lygtis parodo, kad elektrinį lauką kuria elektros krūviai.

Ketvirtoji Maksvelio lygtis integraline forma yra Gauso teorema magnetiniam laukui:
 
 BdS  0 . (8.21)
S

Ji reiškia, kad gamtoje nėra laisvųjų magnetinių krūvių, t.y. kad visi magnetiniai laukai yra
sūkuriniai. Dar kartą pabrėžiame: Maksvelio lygtys yra (8.15), (8.19), (8.20) ir (8.21).
Jei elektrinis ir magnetinis laukai nekinta, tai Maksvelio lygčių sistema suskyla į dvi
viena nuo kitos nepriklausomas tik elektrinio ir tik magnetinio lauko lygčių sistemas:
   
  Edl  0 ,   Hdl  I ,
L L
      (8.22)
 Dd S  q ,  B d S  0 .
S S
Maksvelio lygtys nesimetriškos elektrinio ir magnetinio laukų atžvilgiu todėl, kad
gamtoje egzistuoja elektriniai krūviai, bet neegzistuoja magnetiniai krūviai. Nagrinėjant
Maksvelio lygtis vakuume, kur nėra elektros laidumo srovių, elektrinis ir magnetinis laukai
yra sūkuriniai: laukų linijos uždaros.

1. Kas yra slinkties srovė? Kaip ją galima aptikti?

2. Maksvelio lygtys.

117
 8.5 Pointingo vektorius – energijos srauto tankis.

Pagal Maksvelio elektromagnetinę lauko teoriją kiekvienas kintamasis elektrinis

laukas sukuria aplink save kintamąjį magnetinį lauką, ir atvirkščiai.Tokiu būdu atvirasis
virpesių kontūras išspinduliuoja kintamą elektromagnetinį lauką, vadinamą

elektromagnetinėmis bangomis. Jose elektrinio lauko stiprio vektorius E ir

magnetinio lauko stiprio vektorius H yra statmeni vienas kitam ir bangų sklidimo krypčiai.
Kiekviename bangos pasiektame taške jie kinta periodiškai pagal sinuso dėsnį:
 
E  E0 cos t  kx   0 , (8.23)
 
H  H 0 cos t  kx   0  ; (8.24)
Ε0 - elektrinio lauko stiprio amplitudė, H0 - magnetinio lauko stiprio amplitudė, ω - bangų
kampinis dažnis,
 2
k – bangos skaičius, k   , α0 - pradinė fazė.
 

8.8 pav. Elektromagnetinė banga

(8.8 pav.) parodytas momentinis elektromagnetinės bangos sklidimo grafikas ir

 
statmenų vektorių E ir H kitimas joje.
Pagal Maksvelio teoriją elektromagnetinės bangos yra skersinės: elektrinio ir
 
magnetinio laukų stiprių vektoriai E ir H yra tarp savęs statmeni ir yra plokštumoje, kuri

statmena elektromagnetinės bangos skidimo greičio vektoriui v . Elektrinio ir magnetinio
laukų kitimo dėsnis ir fazė yra vienodi, t.y. šie vektoriai vienu metu yra lygūs nuliui ir vienu
 
metu pasiekia didžiausias vertes E0 ir H0. E ir H vektorių moduliai yra susiję tokia lygybe:
 0  E  0  H . (8.25)

118
Maksvelis apskaičiavo ir elektromagnetinių bangų fazinį greitį:
1 c
v  , (8.26)
 0  0  
čia c – šviesos greitis vakuume.
Kadangi vakuume aplinkos dielektrinė ir magnetinė skvarbos yra lygios vienetui, tai
elektromagnetinių bangų greitis yra toks pat kaip šviesos greitis. Elektromagnetines bangas
aptinkame įvairiais į jų poveikį reaguojančiais davikliais. Tai rodo, kad sklindančios
elektromagnetinės bangos perneša energiją. Elektromagnetinių bangų energijos tūrinis tankis
susideda iš elektrinio ir magnetinio laukų energijos tūrinių tankių:
 0 E 2  0 H 2
w  we  wm   . (8.27)
2 2
Iš formulės (8.25) matyti, kad we = wm ir
w  2we   0E 2 . (8.28)

1
Arba w EH . (8.39)

Bangos energijos tūrinį tankį padauginę iš jos sklidimo greičio, gauname energijos
kiekį pernešamą per vienetinį laiką pro vienetinį plotą, statmeną energijos sklidimo krypčiai:
S = wv = EH (8.30)

S – energijos srauto tankis (arba Pointingo vektorius).
Pointingo vektoriaus kryptis sutampa su bangos sklidimo kryptimi. Tada galima
užrašyti, kad
  
S  EH . (8.31)
Elektromagnetinių bangų energijos srauto tankio
vektorius yra lygus elektrinio lauko stiprio ir
magnetinio lauko stiprio vektorių vektorinei
sandaugai.

8.9 pav. Pointingo vektoriaus kryptis.

1. Pointingo vektoriaus fizikinė prasmė.

119
 VIII - οjo skyriaus kontroliniai klausimai

1. Paaiškinkite, kodėl virpesių kontūre (8.2 ir 8.3 pav.) kai krūvis sukauptas
kondensatoriuje yra lygus nuliu, srovė kontūru teka.

2. Nuo ko priklauso kontūro kokybė?

3. Kokia yra slopinimo dekremento fizikinė prasmė?

4. Koks yra magnetinis slinkties srovės veikimas?

5. Kam yra lygi slinkties srovė pilnai įkrautame 3 μF talpos

kondensatoriuje? Paaiškinkite savo atsakymą.

6. Koks yra fazių skirtumas tarp magnetinės indukcijos ir elektrinio lauko

stiprio vektorių elektromagnetinėje bangoje (8.7 pav.)

Uždavinynas

I. Elektros srovė, darbas ir galia

1.1. Dvi kaitinamosios lempos, kurių galia 100 W ir 60 W,

apskaičiuotos 220 V įtampai. Kokią galią vartos kiekviena Ats.:P1 = 14 W;
lempa, jeigu įjungsime jas į tinklą ne lygiagrečiai, o P2 = 23,4 W
nuosekliai?

1.2. Varžos po dvisujungtos nuosekliai, o tarpusavyje

lygiagrečiai ir įjungta į įtampą U. Kurioje varžoje per tą patį
laikąvartojama didžiausia galia ir kurioje mažiausia galia bei
koks jų santykis?

Ats.: Didžiausią galią vartoja varža R2, o mažiausią R3; n = 4

120
1.3. Prie galvanometro prijungus tam tikros žinomos
varžos didumą, prietaiso rodyklė atsilenkia per n1
padalas, o kai ši varža pašalinama, galvanometro rodyklė
atsilenkia per n2 padalas. Nepaisydami srovės šaltinio
vidinės varžos, raskite galvanometro varžą, jei r » R2 .

n1
Ats.: r  R1
n2  n1

1.4. Laidininko varža 5 Ω, o įtampa kinta tiesiškai nuo

Ats. : q = 6 C
1,5 V iki 4,5 V. Koks krūvis pratekės šiuo laidininku
per 10 s.

1.5. Elektriniame virdulyje yra dvi spiralės. Įjungus vieną

vanduo užverda per 12 minučių, įjungus antrą – per 24
Ats.: nuosekliai – 36 min;
minutes. Per kiek laiko užvirs vanduo virdulyje, jei
lygiagrečiai – 8 min
naudosime abi spirales sujungę jas: nuosekliai, o po to
lygiagrečiai?

II. Elektroninė ladumo teorija

2.1. Apskaičiuokite, kiek vario išsiskyrė iš CuSO4 tirpalo

per 100 s, jei elektrolitu tekanti srovė kito pagal dėsnį:
I  5  0,02t  A . Faradėjaus skaičius
kg
Ats. : m  1,32  10 4 kg
F  9,65  10 4
mol

2.2. Tarp neoninės lemputės plonų plokštelių formos

elektrodų atstumas 3 mm. Lemputė užsidega esant 80 V
Ats.: 0,811 mm
įtampai. Neono jonizacijos potencialas 21,6 V. Raskite
elektronų vidutinį laisvojo kelio ilgį.

2.3. Vykstant sieros rūgšties tirpalo elektrolizei,

Ats.: R = 0,35 Ω
panaudota 40 W galia. Apskaičiuokite elektrolito varžą,
jei per 1 valandą išsiskyrė 0,4 g vandenilio.

2.4. Elektrolizės metu ant plokštės per 2 valandas

susidarė 0,05 mm storio nikelio sluoksnis. Kokio tankio Ats.: 200 A/m2
elektros srovė tekėjo elektrolitine vonia?

121
 III. Elektrinis laukas, jo savybės
3.1. Atstumas tarp anodo ir katodo 2 mm. Kiek laiko judės Ats.: t  3,3 10 10 s
elektronas nuo katodo iki anodo, jei anodinė įtampa 400 V ?

3.2. Ore yra begalinis laidas įelektrintas tolygiai ir turi

10-5 C/m ilginį krūvio tankį. 10 cm atstumu nuo šio
laido yra 9∙10-8 C taškinis krūvis. Nustatykite elektrinio
lauko stiprio kryptį ir apskaičiuokite lauko stiprio
didumą taške A, nutolusiame 6 cm atstumu nuo laido ir
9 cm atstumu nuo taškinio krūvio.
Ats.: Kryptis parodyta
paveikslėlyje; E = 3 MV/m

3.3. Teigiamai ir tolygiai įelektrintas be galo ilgas ritinys Ats.:

6
įgavo 4  10 C / m krūvio tankį. Apskaičiuokite elektrinio
3
B  7,1 103 N / C
lauko stiprį 8 cm atstumu nuo ritinio ašies, jei ritinio spindulys
5 cm.

3.4. 10 cm ilgio plonas strypas įelektrintas tolygiai

3  10 6 C / m ilginio krūvio tankiu. Koks bus lauko stipris už Ats.: 0,135 MV / m
strypelio galo atstume, kuris lygus strypo ilgiui?

3.5. Mažas rutuliukas, kurio masė 100 mg, o krūvis 16,7 nC,
kabo ant siūlo ore. Kokio ženklo ir kokiu atstumu reikia prie
Ats.: vienodo ženklo
jo priartinti iš apačios tokio pat didumo krūvį, kad siūlo
krūviai; 0,07 m
įtempimo jėga sumažėtų perpus?

IV. Medžiagų elektrinės savybė

4.1. Keturi vienodi teigaimi taškiniai krūviai 10 µC didumo
kiekvienas įtvirtinti kvadrato viršūnėse, panardinto į žibalą. Ats.: F = 82 N
Kvadrato kraštinė 10 cm ilgio. Rasti jėgą, kuria trys krūviai
veikia ketvirtąjį krūvį.

4.2. Neapšviesto fotorezistoriaus varža 25 kΩ. Jis nuosekliai

sujungtas su 5 kΩ varžos rezistoriumi ir srovės šaltiniu.
Ats.: varža sumažės 10
Fotorezistorių apšvietus, elektros srovės stiprumas grandinėje
kartų
padidėjo 4 kartus. Kaip ir kiek kartų pakito fotorezistoriaus
varža?

122
 4.3. Sferinio kondensatoriaus elektrodų spinduliai
R1  0,09 m ir R2  1,1m . Apskaičiuokite kondensatoriaus Ats.: 180 pF
elektrinę talpą, jei dielektriko santykinė skvarba 2 R1 / r .

V. Nuolatinės srovės magnetinis laukas

5.1. Elektronas, įgreitintas 300 V potencialų skirtumo, juda Ats.:
vakuume lygiagrečiai tiesiam laidui 4 mm atstumu nuo jo. F  4,11 10 16 N
Kokio didumo jėga veiks elektroną, pradėjus laidu tekėti 5
A stiprumo srovei?

5.2. Kvadratinis rėmelis, kurio kraštinė 10 cm ilgio, kabo

vienalyčiame magnetiniame lauke, turinčio 1 T magnetinę
indukciją. Rėmeliu teka 100 A stiprio elektros srovė. Ats.: A1 - 0,293 J;
Apskaičiuoti darbą, kurį reikia atlikti pasukant rėmelį 450 ir 30 A2 – 1,37 mJ
kampu apie simetrijos ašį, statmeną magnėtinės indukcijos
linijoms.

5.3. Pagreitintas siauras elektronų pluoštas iki Ats.:

4000 V potencialų skirtumu, 300 kampu įlekia į
vienalytį magnetinį lauką, kurio magnetinė R  0,0107 m; h  0,1164 m
indukcija 0,01 T. Apskaičiuokite elektronų
sraigtinės trajektorijos spindulį ir žingsnį.

VI. Magnetinio lauko ir srovės sąveika

6.1. Dviem tiesiais be galo ilgais laidais, esančiais 5 cm atstumu Ats.:
vienas nuo kito, teka vienos krypties srovės, kurių didumas
vienodas ir lygus 10 A. Rasti magnetinę indukciją taške, B  7,3 10 5 T
esančiame 3 cm atstumu nuo kiekvieno laido.

6.2. Plonas dielektrinis diskas, kurio spindulys 25 cm, sukasi 5

s-1 kampiniu greičiu. Rasti magnetinės indukcijos didumą Ats.: B  2  10 5 T
centre, kai 5 C krūvis tolygiai pasiskirstęs disko paviršiuje.

6.3. Kvadratinis rėmelis, kurio kraštinės ilgis 10 cm, yra šalia

ilgo laido, kuriuo teka 100 A srovė. Rėmelio dvi kraštinės Ats.:
lygiagrečios laidui ir nutolusios nuo jo 20cm. Koks sukimo 96,8 10 5 N  m
momentas veikia rėmelį, jeigu juo teka 10 A srovė ?

6.4. Dviem be galo ilgais tiesiais tarpūsavyje lygiagrečiais

laidais, nutolusiais vienas nuo kito 50 cm atstumu, teka
vienodos krypties 5 A ir 10 A srovės. Kokiame atstume nuo Ats.: 0,016 m
laidininko, kuriuo teka 5 A srovė, bus taškas, kuriame
magnetinė indukcija lygi nuliui?

123
 VII. Elektromagnetinės indukcijos dėsnis. Kintamoji srovė
7.1. Kvadratinio rėmelio kraštinės ilgis 10 cm ir varža 0,01 Ω.
Rėmelio plokštumos normalė sudaro 300 kampą su vienalyčio 40 Ats.:
mT magnetinio lauko indukcijos linijomis. Koks krūvis pratekės q  8,67 mC
rėmeliu, išjungiant magnetinį lauką?

7.2. Automobilio akumuliatoriaus elektrovara 12 V.

Apskaičiuokite starterio galią, jei starterį sustabdžius, juo tekėjo Ats.: 1,8 kW
600 A srovė, o variklį sukančio starterio srovė 280 A.

7.3. Solenoidas iš varinio laido, kurio skerspiūvio plotas 1 mm2.

Solenoido ilgis 20 cm, skersmuo 2 cm, vijų skaičius 1000.
Ats.: 1,3 ms
Apskaičiuokite laiką, per kurį elektros srovės stiprumas soleniode
sumažės 2 kartus, įjungus grandinę.

7.4. Kintamos įtampos maksimali vertė 120 V, aktyvioji varža 15

Ω, o srovės efektinė vertė 7 A. Koks kintamos srovės dažnis, jei Ats.: 61 Hz
grandinėje įjungta ritė, kurios induktyvumas 5  10 2 H ?

VIII. Elektromagnetinis laukas

8.1. Virpesių kontūrą sudaro 10 µF elektinės talpos
kondensatorius ir 25 mH induktyvumo rite, bei ominė varža.
Ats.: 995 mΩ
Apskaičiuokite kontūro ominę varžą, jei po 16 pilnų svyravimų,
srovės stiprio amplitudė kontūre sumažėjo n kartų.

8.2. Nuoseklusis virpesių kontūras sudarytas iš 1 µF elektrinės

talpos kondensatoriaus, 0,2 H induktyvumo ritės ir 50 varžos
rezistoriaus ir prijungtas prie kintamos įtampos, kuri kinta pagal Ačiū
dėsnį e = 5 sin 2 πυ t. Nubraižykite
i (v), U L (v), U C (v), (U L  U C ) (v),  (v) grafikus.

124
 NAUDOTA LITERATŪRA

Požėla I, Sukackas V, Radvilavičius Č. Elektromagnetizmas, optika, atomo fizika.

Kaunas, Technologija 2000

Augulis L. Mechanika, termodinamika, elektra. Kaunas, Technologija 2001

Ambrasas V, Jasiulionis B. Fizika elektromagnetizmas. Kaunas, Technologija 2007

Ambrasas V. Fizikos uždaviniai. Kaunas 1993

Ambrasas V. Fizikos pagrindai. Kaunas. Šviesa 1990

125
Literatūra:

1. Т. М. Галин, С. Р. Филонович. Класики физических наук, (Москва, Выc. Школа

1989)
2. B. Javorskis, A. Detlafas, I. Milkovskaja. Fizikos kursas II dalis. (Vilnius, "Mintis",
1977)
3. Д. В. Сивухин Общий курс физики. Электричество (Москва, физ. мат. лит. 2002)
4. А. Matvejavas. Elektra ir magnetizmas (Vilnius, Mintis, 1991)
5. И. В. Савельев. Курс общеи физики II. Электричество и магнетизм, (Москва АСТ
2003)
6. С. М. Калашников. Электричество, ( Москва физ. мат. лит. 2003)
7. А. Tamašauskas, J. Vosylius. Fizika II (Vilnius, Mokslas, 1987)
8. Д. Джанколи. Физика II (Москва, Иностранная литература 1989)
9. D. Halliday, R Resnick, J. Walker. Fundamentals of Physics. (J Wiley & sons, Ins 1997)
10. R. A. Serway, J. W. Jemett. Principles of Physics (Saunders Colege Publishing. 1997 ang.
521-729)
11. A. Matulis. Elektrodinamika (Vilnius UAB Ciklonas 2001)
12. Ρ. Brazdžiūnas. Bendroji fizika II dalis. (Vilnius, "Mintis", 1961)
13. A. R. Banzaitis, V. Gudelis, V. Kuvličius, R. J. Rukauskas. Fizika, (Vilnius TEV 2002)
14. V. Kybartas, V. Šugurovas. Elektrodinamika (Vilnius, Mokslas, 1977)

126

View publication stats