VUDAS PEKERIS

PASKUTINIS
DIKTATORIUS
FIDELIS KASTRO

Istorinė apybraiža

2008
U D K 329(729. l):929Castro
Pe59

© „Norekso valdos“, 2008

ISBN 978-9955-715-71-9
C Vudas Pekcris. 2008
 SAKNYS

Kas jo draugai ir kas jo priešai? K ur jie dabar? K ą jie veikia?

Fidelis Kastro neakivaizdžiai palaidojo šešis Jungtinių Am erikos
Valstijų prezidentus, šešis Sovietų Sąjungos ir Rusijos lyderius.
Jau seniai nušovė Džoną Kenedį, seniai iš Krem liaus išspyrė
N ikitą Chruščiovą, bet, vadovaudamiesi šventu nomenklatūros
kodeksu, leido jam ramiai ir sočiai nugyventi likusias gyvenimo
dienas. M irė didysis M ao ir nepakartojamasis anekdotų herojus
Leonidas Brežnevas, o Kastro vis dar gyvena. Jo barzda, kadaise
buvusi vos ne visos Kubos pasididžiavimas, pražilo ir bjauriai iš­
retėjo. Jam susijaudinus, ji nepadoriai virpa, lyg į ją būtų įsimetęs
lengvas vėjelis. Komandoro veidas ir rankos - kaip seno Karibų
jūros žvejo, kurį aprašė Ernestas Hemingvėjus, - nusėti tamsio­
mis rudomis dėmelėmis. V is dėlto Fidelis Kastro vis dar tebėra
populiariausias Kubos lyderis ir,
kaip tvirtina autoritetingi Lotynų
Am erikos ekspertai, juo liks ir po
savo mirties.
Jo barzda ir tamsiai alyvinės
spalvos frenčius amžiams liks is­
torijos stalčiuose - kaip garsusis
Č erčilio cigaras ar Čarlio Čaplino
lazdelė. •
Ė jo 1901-ieji. Visas pasaulis dar
šventė naujojo amžiaus pradžią,
ne išim tis buvo ir „A n tilų perlas”
- Kuba, ką tik atsikračiusi ispanų
kolonijinio jungo. Visoje šalyje
vyravo euforija, tikėjimas nuosta-

3
 Fidelio tėvai ir namas Lankaros kaimelyje,
kuriame gimė Anchelis Kastro.

bia, gražia ateitimi. Būtent tuo metu iš Ispanijos į salą atvyko ne­
turtingas valstietis Anchelis Kastro Archizas, viltingai tikėdamas,
kad Kuboje ras savo laimę ir gerovę.
Anchelis Kastro gimė 1875 m. gruodžio 8 dieną nedideliame
Lankaros kaimelyje, skurdžiausioje Ispanijos provincijoje - Ga­
licijoje. Vargas ir nepritekliai, menkas padienio samdinio uždar­
bis ir gyvenimas lūšnoje - jokios šviesios perspektyvos ir vilties.
Atrodė, Anchelio likimas jau nulemtas: nesibaigiantis skurdas,
ankstyva senatvė ir neišvengiama bjauri mirtis. Tačiau 1898 m. jis
buvo paimtas į Ispanijos armiją, kuri beviltiškai kovojo dėl savo
kolonijos - Kubos. Kastro koviniuose veiksmuose nedalyvavo,
nes netrukus sala formaliai išsikovojo nepriklausomybę. Tačiau iš
tiesų ji tapo Jungtinių Valstijų protektoratu, nes am erikiečių armi­
ja, jau besibaigiant kovai, įsikišo į konfliktą ir šitaip nugriebė rie­
biausią kąsnį, patirdama mažiausių nuostolių. Dar kartą pasitvir­
tino išmintinga liaudies patarlė: „K ur du pešasi, trečias laim i.”
Anchelis Kastro, vilkėdamas kareivio uniformą, Kuboje tebu­
vo labai trumpai, tačiau sala ir jos žmonės jam paliko pačius ma­
loniausius įspūdžius. Grįžęs į Ispaniją, jis pasitarė su gim inaičiais

4
ir šeima ir, gavęs jų palaiminimą, išvyko iš gimtojo Lankaros kai­
mo ir visam laikui persikėlė gyventi į Kubą.
Vaizduotė ir tikėjimas smarkiai pranoko tikrovę. Naujojoje
respublikoje klestėjo nedarbas ir vargas, o kasdienybė buvo pa­
naši į tą pačią ašarų pakalnę, kurią Anchelis ką tik buvo palikęs
anoje Atlanto pusėje. Kartą išgirdęs, kad tolimiausioje, rytinė­
je, salos pusėje yra šiokių tokių galim ybių rasti darbą, jaunuolis
patraukė ten. Jam pasisekė gauti naktinio sargo vietą Daikirio ir
Ponupo šachtose, netoli Santjago de Kubos. Po kelių mėnesių jis
metė sargavimą ir pradėjo dirbti Prestono cukraus fabrike. A n ­
chelis mokėjo taupyti ir tenkintis menku duonos kąsniu, tad po
kelelių metų Guaro gyvenvietėje atidarė mažą užkandinę, o iš
pelno nusipirko kelis darbinius bulius, juos įkinkė į vežimus ir
pradėjo teikti kai kurias gabenimo paslaugas cukraus pramonei.
Prabėgo keleri metai ir Kastro nusipirko nemažą gabalą žemės
- apie 9 517 hektarų, kurios diduma buvo apaugusi mišku. Iškir­
tęs medžius, žemę užsodino cukranendrėmis. Pardavęs medieną
ir pirm ąjį derlių, Anchelis išsinuomojo dar 9 652 hektarus ir tapo
stambiu žemvaldžiu.
Kastro, turėdamas įgimtą verslininko gyslelę, savo reikalus
tvarkė puikiai ir netrukus jau buvo turtingas plantatorius. Jis vedė
M ariją Reis ir susilaukė penkių vaikų: M igelio, Lidijos, Em ilio,
Doloresos ir Cheorchinos. Tačiau trys vaikai mirė vaikystėje, iš­
gyveno tik Lid ija ir Em ilis.
Šeima gyveno Guaro apylinkėje, o Kastro plantacijos driekė­
si Birano vietovėje. Anchelis kiekvieną ankstų rytą turėdavo joti
apie 40 kilometrų iki savo valdų, o vakarais grįžti atgalios. Kelias
buvo prastas ir pavojingas, nes siautėjo plėšikų gaujos, tad jis pa­
sistatė namą ten, kur buvojo žemė. Tačiau žmona atsisakė kraus­
tytis į naująją vietą ir netrukus su vaikais persikėlė į Santjago de
Kubą. Santuoka iširo.
Atrodo, Anchelis nelabai dėl to sielvartavo ir netrukus susira­

5
do kitą moterį - Liną Rus Gonzales, kilusią iš turtingos valstie­
čių šeimos, kuri gyveno Pinar dėl Rio provincijoje. K ai Kastro
pirmą kartą nuvyko į Linos tėvoniją, jis buvo maloniai nustebęs
ūkio tvarka ir ilgai gėrėjosi bulių kinkiniais bei aukštos kokybės
traukiamaisiais vežimais. Anchelis ilgai kalbėjosi su Linos tėvu
Francisku ir įkalbėjo j į keltis į naująjį savo namą Birane. Šis na­
mas išsiskyrė iš visos apylinkės, nes buvo pastatytas ant aukšto
karkaso, kuris užtikrino gerą pastato ventiliaciją, sienos turėjo oro
tarpus, statybai buvo naudojama ne vietinė, o iš Jungtinių Valsti­
jų importuota mediena. Namas turėjo elektros apšvietimą, kuriuo
aprūpindavo brangus generatorius, ir vietinį vandentiekį. Salos
gyventojams tai darė didelės prabangos įspūdį.
Kalnai, kurių papėdėje Anchelis įkūrė savo sodybą, teikė ma­
lonų jaukumą, o kitoje pusėje nusidriekusios cukranendrių plan­
tacijos - tikrumo dėl ateities ir saugumo jausmą. Didelis sklypas
buvo apsodintas kokosų palmėmis, retais vertingais augalais ir
apelsinmedžiais.
Tačiau didžiausias Anchelio Kastro pasididžiavimas buvo ypač
derlinga žemė. Per valdas tekėjo keli vandeningi upeliai, be to,
reguliariai iškrisdavo kritulių. Derlius visada buvo geras ir siek­
davo maždaug 80 000 tonų. Laukuose dirbo apie 500 samdomų
darbininkų ir kiekvieną dieną virtinė vežimų riedėdavo artimiau­
sių cukraus perdirbimo fabrikų link.
Vešliose ganyklose ganėsi apie 3 000 stambių raguočių, ku­
riuos Kastro pirkdavo sausros apimtose vietovėse. Tvartuose
kriuksėjo keli šimtai kiaulių, o aplinkui bastėsi galybė naminių
paukščių.
Kastro turtai ir gera širdis pakeitė Birano apylinkes neatpažįs­
tamai. Jis pastatė pašto skyrių, kepyklą, skerdyklą, kurioje buvo
galima nusipirkti šviežios mėsos, maisto bei geležies dirbinių
parduotuves, nedidelę užkandinę ir atidarė pradžios mokyklą.
Lina Rus Ancheliui pagimdė septynis vaikus: Anchelį, Ramo­

6
ną, Fidelį, Raulį, Chuaną, Em ą ir A u ­
gustiną. Fidelis buvo trečiasis vaikas -
jis gimė 1926 metų rugpjūčio 13 dieną.
Visas namų ūkis ir vaikų auklėjimas
gulė ant Linos pečių. Ji rūpinosi nami­
niais gyvuliais, prižiūrėjo tvarką namuo­
se ir išleisdavo vaikus į mokyklą, akylai
stebėdama, kad šie kur nors nenuklys­
tų, pasirinkdami vaikigalių mėgstamus
malonumus. Ji buvo protinga moteris
ir išm intingai kovojo, kad vaikai gautų
išsilavinim ą.
Prisimindamas savo vaikystę, Fide­
lis Kastro pasakoja: „A š gimiau žem­
valdžio šeimoje. Tačiau iš pradžių mano
tėvas buvo paprastas Ispanijos valstietis, kilęs iš labai vargingos
ir neturtingos šeimos. Į Kubą jis atvyko neturėdamas nieko ir
naują gyvenimą pradėjo nuo sunkaus ir varginančio juodžiausio
darbo. Turėdamas įgim tų verslininko gabumų, jis buvo pastebėtas
ir paskirtas į vadovaujamus postus įvairiose statybose, pradėtose
amžiaus pradžioje.
Jam pavyko sutaupyti tam tikrą sumą pinigų ir jis juos inves­
tavo į žemę. K itaip tariant, turėdamas polinkį į verslą, jis sulaukė
sėkmės ir tapo žemės savininku. Pirm aisiais respublikos metais
tai padaryti nebuvo labai sunku. Paskui jis išsinuomojo dar tiek
pat žemės, kiek turėjo nuosavos. O tuo metu, kai aš išvydau pa­
saulį, mano tėvą jau buvo galima vadinti stambiu plantatoriumi.
Tačiau mano motina buvo paprasta valstietė, todėl mūsų šei­
moje nebuvo visų tų dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti oli-
garchinėmis tradicijomis. V is dėlto, vertinant objektyviai, mūsų
šeima priklausė turtingų žm onių sluoksniui ir naudojosi visom is
privilegijom is, kurios prieinamos tik turtuoliams.”

7
 Mažasis Fidelis.

Kai Fidelis išmoko skaityti ir rašyti, tėvas nusprendė išsiųsti

sūnų į Santjago de Kubą - didžiausią provincijos miestą, kad ten
tęstų mokslus. Miestas Fideliui paliko neišdildomą, sukrečiantį
įspūdį, nes iki tol jis niekada nebuvo matęs nieko panašaus. Jis
net neįsivaizdavo, kad gali būti tokių didelių namų ir tiek daug
žmonių vienoje vietoje.

8
 VAIKYSTE IR JAUNYSTE

Fidelis pradėjo lankyti katalikišką m okyklą ir gyveno pas

krikšto tėvus, kurie nepasižymėjo nei intelektu, nei materialia
gerove. Maistas buvo prastas, kambarėlis, kuriame apgyvendino
mažąjį Fidelį, mažas ir nešvarus, berniukas negalėjo savarankiš­
kai žengti nė žingsnio ir kiekvieną dieną turėdavo išklausyti be­
galę pamokymų. Fideliui grasindavo, kad, jei ožiuosis, j į atiduos
į mokyklos bendrabutį, o ten bus nepalyginamai blogiau.
Tačiau Fideliui atrodė, kad ten tikrai nebus blogiau, tad jis nu­
tarė nepaklusti, ėmė aršiai protestuoti ir gana greitai pasiekė tai,
ko trokšte troško. Krikšto tėvai sudėjo į krepšį negausią berniuko
mantą ir išvežė j į į mokyklos bendrabutį.
Gana greitai į Santjago de K ubą tęsti mokslų atvyko Fidelio
broliai Ramonas ir Raulis. Jie pradėjo lankyti tą pačią mokyklą ir
buvo apgyvendinti Fidelio kambarėlyje. Gyvenimas tapo links­
mas ir smagus.
Vakarais busimieji ministras pirmininkas ir karo ministras il­
gai vienas kitą bombarduodavo pagalvėmis, nesutardami, kuriam
reikės keltis ir užgesinti šviesą. Ramonas į šias peštynes nesivel-
davo niekada.
Tačiau tikroji laimė ir džiaugsmas aplankydavo tuomet, kai
prasidėdavo atostogos ir broliai grįždavo į gimtąjį Biraną. Fide­
lis ištisas dienas praleisdavo gamtoje su savo keturiais mylimais
šunimis. Jis galėjo valandų valandas mirkti upės vandenyje arba
jodinėti. Jei pasitaikydavo proga pažaisti su kitais vaikais, Fidelis
visuomet stengėsi pirmauti, vadovauti ir įsakinėti.
Vakarais vaikai klausydavosi spalvingų tėvo pasakojimų apie
Kubos praeitį, apie kovą dėl nepriklausomybės ir, žinoma, apie
garsias istorines asmenybes, kurios žengė sunkiu laisvės keliu.

9
Fideliui tai įstrigo į atmintį visam gyvenimui. Jis svajojo tapti
didvyriu, nors visiems kalbėjo, kad užaugęs bus gydytojas.
Smagus laikas bėgo nepastebimai, kol vėl reikėdavo sėstis į
mokyklos suolą. Dabar visas Fidelio džiaugsmas buvo sportas.
Beisbolas, krepšinis, bokso treniruotės - malonumai, kuriems pa­
auglys skirdavo visą savo laisvalaikį. Draugai prisimena, kad F i­
delis galėdavo valandų valandas tobulinti kokį nors būtiną veiks­
mą ar metimą. Plaukymas ir nardymas buvo jo aistra, kuri tęsėsi
visą gyvenimą.
Taip prabėgo ketveri metai. Visiškai neaišku, dėl kokių prie­
žasčių, tačiau 1937 metais Anchelis Kastro sūnų į m okyklą ne­
beišleido. A r jis nusprendė, kad išsimokslinimo jau pakanka, ar
nutarė vaikus pratinti prie ūkininkavimo, ar jam pagailo pinigų,
neaišku. Ramonas dėl tokio tėvo sprendimo džiaugėsi, nes jam
patiko technika. Jis su dideliu malonumu darbuodavosi trakto­
riumi tėvo laukuose ar miškuose, sunkvežimiu veždavo cukra­
nendres, galėdavo valandomis knibinėtis automobilio variklyje,
ieškodamas gedimo priežasties.
Raulį tėvas nusprendė atiduoti mokytis į karo koledžą, o F i­
delis, padedamas motinos, prašėsi atgal į Santjago de Kubą. A n ­
chelis ilgai spyriojosi, bet galiausiai nusileido, ir paauglys galėjo
tęsti mokslus. Jis įstojo į koledžą, kuris priklausė jėzuitų ordinui.
Mieste apsigyveno pas tolimus giminaičius, tačiau vėl pasikarto­
jo ta pati istorija. Fidelis turėjo laikytis griežtos dienotvarkės ir
tvarkos. Savaitei jis gaudavo 20 santimų, kuriuos galėjo išleisti
tik nustatytiems poreikiams: 10 santimų kinui, 5 santimus ledams
ir 5 santimus - savo nuožiūra. U ž menkiausius prasižengimus ar
blogą pažymį mokykloje kinas buvo išbraukiamas iš malonumų
sąrašo.
Fidelis Kastro gerai prisimena tuos laikus, kai, grįžusiam iš
mokyklos, jam norėdavosi pailsėti, pasiklausyti kurios nors radijo
stoties, pasivaikščioti po miestą, tačiau j į užrakindavo kambary­

10
je. Vienintelė paguoda, kuri gelbėjo
j į nuo depresijos, buvo perskaitytų
istorinių knygų prisim inim ai. Vaiz­
duotėje jis bendravo su įžym iais
karvedžiais, vadovavo garsiems
mūšiams, kūrė naujas Kubos atei­
ties vizijas. Karinė tematika traukė
Fid e lį vis labiau.
Fidelis Kastro dažnai mėgdavo
kartoti, kad geriausias būdas kuo
nors įtikinti žmones - ryžtingi veiks­
mai. Šio principo jis pradėjo laikytis
jau nuo ankstyvos jaunystės: neap­
Fidelis turėjo laikytis
sikentęs su kalėjimo režimą prime­ griežto režimo.
nančia tvarka gim inaičių namuose,
susikrovė menką savo mantą ir išsi­
kraustė į koledžo bendrabutį.
Koledže Fidelis mokėsi gerai, tačiau labiausiai jam sekėsi hu­
manitarinės disciplinos: istorija, geografija ir literatūra. Jėzuitų
koledžas pasižymėjo aukšta mokytojų kvalifikacija ir išm intin­
gais auklėjimo metodais. Daug dėmesio buvo skiriama sportui ir
fizinei ištvermei ugdyti - tai turėjo formuoti tvirtą, nepalaužiamą
charakterį. Kiekvieną mėnesį auklėtiniai keliaudavo į kalnus ir
gyvendavo ekstremaliomis sąlygomis. Kopti į uolas, įveikti srau­
niausias kalnų upes, lietui lyjant įkurti laužą, per kelias minutes
įrengti stovyklą - tai tik dalis užduočių, kurias m okiniai turėjo
atlikti. Vargu ar Fidelis tada pagalvojo, kad, prabėgus keliolikai
metų, gebėjimas jaustis kalnuose kaip namuose bus vienas lem­
tingiausių jo gyvenimo etapų.
Tiesa yra ir tai, kad jaunasis Fidelis neturėjo tikrų draugų, ku­
riais būtų galėjęs beatodairiškai pasikliauti, kuriems norėtų atver­
ti savo širdį ir slapčiausias mintis. Net šeimoje visiškai atviras jis
buvo tik su motina ir broliais Ramonu bei Rauliu.

11
 Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje donas Anchelis pradėjo do­
mėtis politika. Jis labai įdėmiai sekė Ispanijos pilietinio karo eigą,
atidžiai studijavo vidaus padėtį Kuboje, užmezgė pažintis su įvai­
riais politikais, kurie dažnai apsilankydavo Birane. Anchelis ir jo
svečiai ilgam užsirakindavo kabinete ir svarstydavo įvairiausias
politines galimybes. Netrukus į sodybą pradėjo brautis žurnalistai,
siūlydamiesi rašyti užsakomuosius straipsnius ir ištikimai remti
Kastro palaikomas politines jėgas, žinoma, už padorų atlygį.
O iš Europos vis dažniau ateidavo bauginančių žinių apie ga­
limą naujo karo pradžią. Kalstant politinei atmosferai tiek pasau­
lyje, tiek saloje, donas Anchelis iš savo kabineto nebeišeidavo.
Nuolatiniai politiniai pasitarimai tapo kasdienybe, su kuria ne­
norėjo taikytis dona Lina. Ji pagrįstai piktinosi, kad vyras aplei­
do ūkininkavimą ir leidžia didžiulius pinigus neaiškiems, m iglo­
tiems tikslams. Fidelis Kastro užsimena, kad tuo metu jo tėvas
per mėnesį išleisdavo apie 10 000 pesų, kurių didžioji dalis nuke­
liaudavo į asmenines beviltiškų politikierių sąskaitas. Pinigai, ku­
riuos jis uždirbdavo liedamas sūrų prakaitą, srauniu upeliu tekėjo
nežinia kur ir kam.
1942 m. Fidelis Kastro persikėlė į Havaną ir įstojo į „Beleno”
koledžą, norėdamas gauti vidurinio mokslo atestatą ir pasirengti
stojamiesiems egzaminams į universitetą. Koledže mokėsi tik la­
bai turtingų tėvų atžalos. K ai vykdavo ypatingi renginiai, tarkim,
atestatų įteikimo ceremonijos, mokykloje apsilankydavo Hava­
nos arkivyskupas. { šią garbingą vietą buvo skiriami tik kardino­
lai. Koledžo absolventai stodavo į Havanos universitetą arba iš­
važiuodavo studijuoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Diplom uoti
aukščiausios kastos jaunuoliai įsiliedavo į elitinį verslo ir politi­
kos pasaulį. Socialiniu išskirtinumu ir savo uždaviniais Havanos
Belenas buvo labai panašus į garsųjį Anglijos Itoną. Koledžo sa­
vininkai samdė tik pačios aukščiausios kategorijos dėstytojus, nes
didelis mokestis už mokslą leido pasirinkti geriausius pedagogus.

12
Todėl vaikinai ir merginos gaudavo geriausią išsilavinim ą visoje
Kuboje ir turėjo pranašumą prieš kitų m okyklų auklėtinius.
Treji metai Belene išugdė Fidelį kaip vyrą, galutinai suforma­
vo jo polinkius ir tikslus. Koledže jis nebuvo tarp pirmūnų, tačiau
istorijos, geografijos ir literatūros žinių įvertinimai buvo tik aukš­
čiausi. Neblogai jam sekėsi ir sociologija, žemės ūkio disciplinos
bei ispanų ir anglų kalbos. Koledže atsiskleidė ir oratoriniai Fide­
lio gebėjimai.
1945 m. jis gavo brandos atestatą ir nusprendė studijuoti teisę.
Tačiau ar jis pats pasirinko šią specialybę, ar tėvas privertė, - apie
tai niekur neužsimenama.
Universitetas Fideliui patiko. Jau po pirmojo semestro jis buvo
išrinktas Teisės fakulteto studentų organizacijos tarybos nariu,
labai sėkmingai žaidė fakulteto beisbolo komandoje ir pradėjo
reikštis politikoje, rėždamas ugningas kalbas, kritikuojančias K u ­
bos valdžią ir prezidentą asmeniškai. 1946 m. lapkričio 26 dieną
universiteto didžiojoje salėje jis kalbėjo: „Ši valdžia blogesnė už
bet kurią kitą, kada nors valdžiusią Kubą! Ji jau seniai prarado
liaudies pasitikėjimą! Prezidentas - vagis ir melagis, pamiršęs v i­
sus duotus rinkim ų pažadus. Parlamentas privalo imtis ryžtingų
priemonių ir atkurti žmonių konstitucines teises!..”
1947 m. Fidelis Kastro įkūrė Universiteto studentų kom isi­
ją, kurios svarbiausias uždavinys buvo sutelkti visuomenės jė­
gas kovai prieš San Martino perrinkimą į prezidentus antrajai
kadencijai.
K aip atsitiko, kad istorijos ir literatūros mylėtojas taip staiga
pasinėrė į politiką? Iš dalies tai paaiškina pats Fidelis: „Studijos
universitete ugdė mano politinį sąmoningumą, kuris padėjo su­
formuoti požiūrį į pasaulį, į visuomenę, į istorinius procesus. V is­
kas pasikeitė iš esmės, kai aš susipažinau su klasikine marksizmo
literatūra. Ji man paliko didelį įspūdį, padėjo suprasti dalykus,
kurių aš pats būčiau neperpratęs.”

13
 Alfredas Gevara, studijavęs kartu su Fideliu, savo užrašuose
paliko tokias eilutes: „Fidelis buvo tiesos ieškotojas. Protingas,
visada visiems atviras širdimi, o jo gerumas buvo neišsenkamas.
Fidelio sieloje veikė toks galingas energijos užtaisas, skatinantis
veikti be paliovos, kad jis buvo panašus į antrąjį Chosė Marti.
Bet, neduokdie, kas galėtų nutikti, jei tas energetinis kamuolys
taptų nevaldomas ir nekontroliuojamas!”
Fidelio „energetinis kamuolys“ pirmą kartą sprogo 1947 me­
tais, kai jis įsiliejo į marksistų karinės ekspedicijos gretas. Jie
buvo pasirengę nužudyti Dominikos respublikos prezidentą Tru-
chiliją ir perimti valdžią į savo rankas. Sąmokslininkų gretose
buvo apie du tūkstančiai žmonių, kurių daugumą sudarė įvairaus
plauko avantiūristai, asocialūs asmenys ir nusikaltėliai. Marksis-
tų-idealistų susirinko apie šimtas ar kiek daugiau ir jie pasiskirstė
įvairias vadovaujamas pareigas. Fideliui Kastro buvo suteiktas
leitenanto laipsnis ir jis vadovavo trisdešimties žm onių būriui.
Karinis pasirengimas ir mokymas vyko netoli Birano - gimtųjų
Fidelio Kastro namų. Paskui visus ekspedicijos dalyvius nupluk-

Gimtieji Fidelio namai Birane.

14
dė į dykią negyvenamąją salą, kurioje vyko paskutinis pasirengi­
mo etapas, o jam pasibaigus turėjo atplaukti laivai ir nugabenti
didžiulę gaują į Dominiką.
Bėgo savaitės, bet laivai horizonte nesirodė. Prasidėjo badas
ir įvairiausios ligos. Ištisomis dienomis kepinant kaitriai tropikų
saulei, žmonės krito lyg musės. Prasidėjo bruzdesys, nepasitenki­
nimas ir atviri grasinimai marksizmu apsišarvavusiems vadams.
Laikui bėgant Kuboje pasklido gandai apie didelę ginkluotą
gaują, kuri įsikūrė Kajo Konfiti saloje ir rengiasi pulti gretimą
Dom inikos respubliką. Šios kalbos netrukus pasiekė visas gre­
timas valstybes bei Jungtines Amerikos Valstijas. Am erikiečių
žvalgyba per tris dienas surinko visą informaciją apie sąmoks­
lininkų tikslus, kovinį pasirengimą ir ginkluotę. Šie duomenys
buvo paskelbti spaudoje. K ilo tarptautinis skandalas. Į Vašingto­
ną buvo skubiai iškviestas Kubos karo ministras pulkininkas Da-
mera, jam pareikštas didelis nepasitenkinimas ir pasipiktinimas
esama padėtimi, kurios Kubos vyriausybė nekontroliuoja, todėl
tai kelia pavojų kitoms valstybėms. K ur žiūri ir ką daro Kubos
valdžia? Kaip ir kuo galima pateisinti tokį aklą bejėgiškumą?
Ministras iš Valstijų grįžo drebančiomis rankomis ir nedelsda­
mas davė įsakymą armijai ir kariniam laivynui užimti Kajo K on­
fiti salą bei pargabenti į Havaną visus sąmokslininkus.
A pie du tūkstančiai išbadėjusių žmonių buvo susodinti į tris
laivus ir, lydim i karinio laivyno konvojaus, išplaukė į artimiausią
uostą. K ai iki kranto liko ne tiek ir daug, Fideliui pavyko nepa­
stebėtam iššokti iš laivo ir sėkmingai pasiekti sausumą. Jam labai
pasisekė, nes tuo metu buvo tamsi naktis, o danguje nešvietė mė­
nulis. Iš visų ekspedicijos dalyvių tik jis vienas išvengė gėdingo
suėmimo.
1947 m. Kuboje kilo keletas didelių korupcijos skandalų. Pa­
aiškėjo, kad kai kurie vyriausybės nariai yra įsipainioję į nešva­
rius reikalus, tad netrukus valdančiojoje partijoje įvyko skilimas.

15
Atskilę nariai surengė pasitarimą ir įkūrė naują partiją, kurią pa­
vadino ortodoksine. Jai vadovauti buvo išrinktas senatorius Edu-
V

ardas Cibas. Jis rinko faktus, kompromituojančius vyriausybės

narius ir respublikos prezidento administraciją. Naujos partijos
ženklu buvo pasirinkta šluota. Per įvairiausius mitingus bei de­
monstracijas prijaučiantieji ortodoksams laikydavo rankose van­
tas, šepečius ir šluotas. Eduardas Cibas kiekvieną dieną kalbėjo
per valstybinį radiją ir pateikdavo apie valdininkus įvairiausios
kompromituojančios medžiagos, kuri kaitino salos gyventojų
pietiečių jausmus, prasiveržiančius šauksmais, keiksmais ir gra­
sinimais valdantiesiems. Partijos narių sparčiai daugėjo, į savo
gretas ji priėmė visų socialinių sluoksnių atstovus: plantatorius,
valstiečius, darbininkus, buržuaziją, studentus, verslininkus ir
net prostitutes. Fidelis Kastro su dideliu pavydų žvelgė į galybę
įgyjančius politikus ir mėgino rasti paguodą skaitydamas Markso
„Kapitalą”. Kokias „genialias” mintis jaunajam marksistui žadi­
no šis kūrinys - sunku pasakyti, bet po kelių dienų jis apsivilko
savo geriausią kostiumą, užsirišo kaklaraištį ir nuėjo į ortodoksų
būstinę, prašydamas j į priimti į partijos gretas. Jo prašymas buvo
patenkintas, tačiau jokio, net menkiausio, vadovaujamo posto jis
negavo, o tikėjosi, ir net labai. Jaunuolis ilgai pyko ant viso pa­
saulio ir blogai miegojo naktimis, nes jokiu būdu negalėjo susi­
taikyti, kad yra tik eilinis partijos narys, kaip ir tūkstančiai kitų
paprastų piliečių.
1868 m. spalio 10 dieną Demachagua cukraus fabriko signa­
linis varpas davė ženklą sukilimo prieš kolonizatorius ispanus
pradžiai. Nuo to laiko varpas buvo laikomas nacionaline Kubos
relikvija ir saugomas Mansanilijo mieste. Kubos prezidentas mė­
gino pasiskolinti varpą vienai dienai, švenčiant sukilim o metines,
tačiau miesto taryba, paklusdama merui, atsisakė patenkinti vals­
tybės vadovo prašymą, neigiamą atsakymą motyvuodama tuo,
kad amžiaus pradžioje priimtu nutarimu varpas visą laiką turi būti

16
saugomas M ansanilijo mieste ir jokiom is aplinkybėmis, dėl jokių
priežasčių negali būti išgabentas kitur.
Eilin is partietis Kastro bodėjosi savo padėtimi ir vėl ėmė ener­
gingai politikuoti universitete. Č ia jis valandomis sakė ugningas,
šiurpias kalbas prieš vyriausybę ir prezidentą. Spalio 10 dienos
sukilimo metinės ir prezidento pažeminimas Mansanilijo mieste
įkvėpė j į genialiai avantiūrai, po kurios jis pagaliau galėjo pa­
kliūti į elitinių politikų gretas, o gal ir aukščiau, kas žino?.. Jis
nusprendė, nesiskaitydamas su priemonėmis, gauti salos nacio­
nalinę relikviją ir panaudoti ją protesto mitinge, kuriame ruošė­
si sakyti kalbą. Fidelis Kastro gerai žinojo, kad varpo gausmas
įaudrins m inią iki ekstazės, savotiško proto praradimo, o tada jis,
Fidelis Kastro, visus pašauks eiti prie valstybės vadovo rūmų ir
nuversti tą šlykštų tautos išdaviką, melagį ir niekšą - prezidentą
San Martiną. O toliau...
Fidelis Kastro ir jo parankinis Leonelis Soto išvyko į Mansa-
niliją. Miestas garsėjo gaminamu aukštos kokybės cukrumi, iš­
plėtota žuvų perdirbimo pramone, turėjo gerą avalynės fabriką ir
Franciską Rozalesą - merą komunistą, vienintelį visoje Kuboje.
Pastaroji aplinkybė teikė ypač daug vilčių, kad Kastro planas pa­
sičiupti varpą pasiseks. Kaip varpas pateko į Kastro ir Soto ran­
kas - neaišku. Vis dėlto jis buvo atgabentas į Havaną ir paslėptas
universitete. Nedidelis studentų, išpažįstančių marksizmą-leni­
nizmą, būrelis, kurį subūrė Fidelis, ištisomis dienomis diskuta­
vo, kaip efektyviau panaudoti varpą siekiant nuversti valdžią. Po
miestą pradėjo sklisti gandai ir įvairiausios būsimų įvykių prielai­
dos, o Kubos vidaus reikalų ministras Kasijus dėl Pinas pareiškė:
„Varpo gaudimas turi kviesti nacionaliniam susitaikymui, tautos
vienybei ir žadinti patriotinius jausmus. Dabar, deja, j į ketinama
panaudoti tamsioms aistroms ir neapykantai kurstyti. Gėda!”
O studentai marksistai vis labiau įsijautė į savo kuriamus pla­
nus ir pradėjo diskutuoti, kas turėtų būti, kai jie paims valdžią į

17
savo rankas. V ieni siūlė suburti kažkokią patriotinę chuntą, kuri
kontroliuotų valstybės turtą ir net asmeninę p ilie č ių nuosavybę,
kiti dėstė visai nesuprantamus utopinius planus, dar k iti - kvie­
tė viską gerai apgalvoti ir tik tada im tis veiksmų, nors tuo metu
studentai tai tik ir tedarė - garsiai galvojo. Žiniasklaida pradėjo
spausdinti išsamius straipsnius apie rengiamą perversmą, citavo
ištisas Fid e lio Kastro kalbas ir reziumavo, kad būtent Fid e lis ir
yra tas asmuo, kuris ketina nuversti valdžią, skambindamas le­
gendiniu laisvės varpu.
Pagaliau busim ieji Kubos vadai apsisprendė, ką ir kaip daryti,
ir paskyrė naujosios revoliucijos datą - lapkričio šeštąją. K a i tos
dienos rytą jie atėjo į universite­
tą pasiim ti iš slėptuvės varpo, jų
laukė netikėta, nem aloni ir stul­
binanti staigmena - varpas buvo
dingęs.
M itingas, kaip ir buvo numaty­
ta, įvyko, tačiau varpo skambesio,
turėjusio lydėti oratorių kalbas,
nesigirdėjo. Fid e lis Kastro iš tri­
būnos šaukė: „Prezidentas San
Martinas negali vadovauti Kubos
respublikai, nes jis apgavo savo
liaudį! Jis apgavo studentus ir v i­
Jaunasis revoliucionierius
puoselėjo didelius planus. sus, kurie patikėjo jo rinkim ų pa­
t f l l l .11.11 —
žadais! K ą jis nuveikė?.. Nieko!..
Jis žadėjo valstiečiam s pradėti
žemės reformą, vaikam s atidaryti
naujas mokyklas, keisti socialinius įstatymus, užtikrinti padorų
atlyginim ą mokytojams ir darbininkams. N ė vienas pažadas nete­
sėtas!.. Revoliucija, apie kurią jis kalbėjo kandidatuodamas į pre­
zidentus, išduota! Patriotinėms jėgom s suduotas baisus smūgis.

18
Šalies turtas atsidūrė svetimšalių rankose!
M es, kurie buvome žiauriai apgauti, privalome žodžiais ir
veiksmais pareikšti, kad jaunimas niekada nepasiduos ir nepails­
damas kovos. Revoliucija - mūsų rankose!”
Fidelis kalbėjo karštai, bet šturmuoti prezidento rūmų ne­
pakvietė. Jis nebuvo tikras, kad be Demachagua varpo pavyks
įkvėpti miniai aklą drąsą, nevaldomą įniršį ir beprotišką pasitikė­
jim ą savo jėgomis, juo labiau kad į mitingą atėjo gerokai mažiau
žmonių, nei buvo tikėtasi. Nors Kastro ir nenorėjo pripažinti, jis
patyrė nesėkmę.
Po kelių dienų nacionalinė relikvija sugrįžo į Mansaniliją.
Kaip ji dingo iš universiteto ir kaip buvo grąžinta į savo amžinojo
saugojimo vietą - paslaptis.
1948 m. sausio mėnesį buvo nušautas Cukraus pramonės dar­
bininkų federacijos generalinis sekretorius Jėzus Menendesas.
Komunistai ir marksistai, tarp kurių iš esmės nebuvo jokio skir­
tumo, tragediją panaudojo savo tikslams. Vyko mitingai ir įvairūs
susibūrimai, per kuriuos buvo reikalaujama nuversti prezidentą
ir visą vyriausybę. Palydėti Jėzų Menendesą į paskutinio poilsio
vietą susirinko apie 10 000 žmonių. Žinomas Kubos žurnalistas
M arijus Kučilanas rašė: „Kapinėse, šalia manęs, visai netoli iš­
kastos duobės, stovėjo Fidelis Kastro. Jis visą laiką nerimavo,
dairėsi ir aiškiai niršo. Paskui jis pažiūrėjo tiesiai man į akis ir
paklausė:
- O jei aš dabar užlipsiu ant kapo kauburio ir pakviesiu liaudį
eiti prie prezidento rūmų?..“
1948 m. vasario 22 dieną Havanoje nušovė buvusį Studentų fe­
deracijos pirm ininką M anolą Kastro. K eli liudininkai išsamiai ir
vaizdingai nupasakojo žudiko portretą, o kai jiems parodė Fidelio
atvaizdą, jie tvirtino, kad vyras nuotraukoje labai panašus į ma­
tytąjį žudiką. Buvo paskelbta Fidelio Kastro paieška, bet šis pats
atėjo į p oliciją ir pateikė savo alibi, kurį patvirtino tuzinas mark-

19
sistų. Pareigūnai kraipė galvas ir kasėsi pakaušius. Iš nevilties jie
atliko parako likučių ant Fidelio kūno ekspertizę, vildam iesi, kad
gal kartais žudikas šaudė nuogas. Bet rezultatai buvo neigiam i.
Studentą, parašiusį pasižadėjim ą niekur neišvykti, teko paleisti
laisvėn. Jis tuoj pat sušaukė spaudos konferenciją ir žurnalistams
pareiškė, kad valdžia, remiama krim inalistų, banditų bei žm og­
žudžių, šitaip nori su juo susidoroti, inkriminuodama sunkų nusi­
kaltimą, kurio jis nepadarė. Tačiau po kelių dienų, nepaisydamas
draudimo palikti šalį, Kastro išvyko iš Kubos, pradėdamas p oliti-
nį-apžvalginį maratoną po Centrinės ir Pietų Am erikos šalis.
Panamoje ir Puerto Rike, be ilgų slaptų posėdžių su vietiniais
marksistais-komunistais bei viešų susitikim ų su studentija, Fid e ­
lis Kastro labai domėjosi Jungtinių Valstijų karinėmis bazėmis.
Vietinė svečio palyda be galo stebėjosi, kai jis visą valandą pra­
leido prie Gvantanamo karinės bazės ir ilgai apie kažką kalbėjosi
su prostitutėmis, kurios uždarbiavo tenkindamos kareivius. Po sa­
vaitės Kastro parašė išsamų laišką savo bendraminčiams Kuboje
ir išskrido į Venesuelos sostinę Karakasą. Fidelis savo laiške rašė,
kad Lotynų Am erikoje būtina sukelti visuotinę revoliuciją, kažką
panašaus, ką devynioliktojo amžiaus pradžioje padarė Simonas
Bolivaras.
Apsidairęs Venesueloje, pasidomėjęs marksistų-komunistų at­
liktų darbų rezultatais, jis išvyko į devintąjį Panamerikos šalių
studentų kongresą Kolum bijoje. Bogotoje Fidelis Kastro apsisto­
jo miesto centre, prabangiame viešbutyje, visai netoli K a p ito li­
jaus, kuriame turėjo vykti visi kongreso posėdžiai ir renginiai. Pa­
tvirtinus forumo programą, kurią rengiant itin aktyviai dalyvavo
gerai organizuoti kairieji, paaiškėjo, kad renginys labiau prim ena
marksistų-komunistų suvažiavim ą nei studentų kongresą. B u vo
kalbama tik apie tai, kaip Panamerikos šalyse sukelti revoliuci­
jas, nuversti antidemokratines vyriausybes ir įtvirtinti teisingumą,
socialinę lygybę bei kitas vertybes, kurias žadėjo ir propagavo

20
kairieji. Fidelis Kastro neturėjo jokių įgaliojim ų atstovauti kuriai
nors studentų bendruomenei, tačiau jis jėga prasibrovė į tribūną
ir rėžė ugningą kalbą. Jis pasakojo apie skurstančią liaudį, apie
baisų darbo žmonių išnaudojimą ir diktatūras, smaugiančias visą
žemyną. Ilgai ir meistriškai kaitinęs auditorijos aistras, Kastro pa­
galiau pašaukė visus stoti į kovą ir atkurti teisingumą. Iš tiesų tai
reiškė kvietim ą sukilti ir nuversti valdžią.
Dalis delegatų, matydami, kad kongresas su studentija ir jos
problemomis neturi nieko bendra, išvažiavo į namus, o tie, kurie
pasiliko, vis labiau žavėjosi utopiniais komunistų pasakojimais
apie kylantį lyg saulė aukso amžaius rytą, kuris iš pagrindų pakeis
jų gyvenimą. Studentai plojo, šaukė, trypė kojomis ir grūmojo
kumščiais. K ilo tam tikrų nesklandumų, kai į tribūną pakilo tei­
sėtai išrinktas Havanos universiteto atstovas ir pareikalavo lai­
kytis elementariausios tvarkos bei demokratijos. Tačiau jis buvo
nušvilptas ir išvarytas iš salės. Balsavimas buvo keistas: jame
dalyvavo Bolivijos komunistų partijos delegacija, kažkokie ne­
aiškūs atstovai iš nežinia kur ir vienintelis Havanos universiteto
studentas - Fidelis Kastro, kuris, vadovaudamasis moralinėmis
ir etinėmis nuostatomis, balsuodamas susilaikė. Vis dėlto Fidelis
gavo visus įgaliojimus atstovauti Havanos universitetui ir teisę
pirmininkauti posėdžiui. Kažkas iš salės pasiūlė sukviesti mitingą
miesto centre, o Kastro tuoj pat suformulavo siūlymą: „Į Pana-
merikos studentų kongreso dienotvarkę įtraukti plenarinį posė­
d į - visuotinį mitingą Centrinėje Bogotos aikštėje. Į j į pakviesti
komunistus ir visas kairiąsias partijas bei žinomą opozicijos lyde­
rį Chorkę Gaitaną.“
Plantatoriaus sūnus net pats stebėjosi, kaip lengvai jis gaudavo
viską, ko siekė. Prieš keturiasdešimt aštuonias valandas niekam
nežinomas Kastro staiga tapo įžymiausias kongreso žmogus ir da­
bar vyko pas Chorkę Gaitaną asmeniškai įteikti kvietimo į „ple­
narinį posėdį“ . Kvietim ą jis pats padiktavo sekretorei ir pats pa-

21
sirašė, nors tikroji vizito priežastis buvo žinom a tik jam pačiam.
Politinėje arenoje ką tik sužibusi nauja žvaigždė ir senas vilkas
dvi valandas kažką slapta aptarinėjo ir susitarė po dviejų dienų
pasimatyti dar kartą. Tačiau įvykiai pakrypo kita linkm e, ir proto
nepraradę žmonės savęs klausė: „O kam tai naudinga?“
1948 m. balandžio 9 dieną B olivijos centrinėje dalyje kažkoks
žmogus pradėjo draskyti nuo savęs drabužius, rautis plaukus ir
mojuoti rankomis, garsiai šaukdamas, kad užmušė liaudies užtarė­
ją bei gynėją Chorkę Gaitaną. Netrukus susirinko kelios dešimtys
klykiančių žmonių, kurie elgėsi panašiai. Po pusės valandos visa
Bolivijos sostinė virto dideliu beprotnamiu, apimtu kolektyvinės
isterijos: visi klykė, blaškėsi iš gatvės į gatvę, svaidė akmenis į
parduotuvių langus, lazdomis daužė gatvėse paliktus automobi­
lius. Šaligatviuose ir gatvėse gulėjo dešimtys žm onių, tampomų
konvulsijų, iš burnos drimbančiomis putomis. Fidelis Kastro per
kelias minutes subūrė aplink save šimtą žm onių ir sukurstė juos
eiti prie Centrinės policijos būstinės. M in ia, klaikiai klykdam a it
laukinių hanibalų gentis, didėjo kas sekundę. Po dešimties m inu­
čių paskui F id e lį jau traukė keliolika tūkstančių žm onių ir jų vis
gausėjo.
Tuo metu policijos būstinėje budėjo majoras Arsenas Vera, ku­
riam buvo pranešta, kad Gaitaną, kai šis išėjo iš savo kontoros
pietauti, trimis revolverio šūviais nušovė kažkoks iki šiol niekam
nežinomas Chuanas Siera, kuris tą pačią minutę buvo sučiuptas,
sumuštas ir nulinčiuotas. Iš kur toje vietoje staiga atsirado taip
ryžtingai nusiteikusių veikti žm onių - paslaptis. Jo lavoną v ilk o
miesto gatvėmis ir numetė prie prezidento rūmų.
Gaitana buvo dar gyvas, tad j į nugabeno į Centrinę miesto li­
goninę. Prie jos susirinko keli tūkstančiai žm onių, tačiau gydy­
tojų pastangos buvo bergždžios. Advokatas mirė. M in ia klykė, o
po pusvalandžio pasirodė Fidelis Kastro, vesdamas paskui save
šturmo būrį. Ligoninės prieigos ištuštėjo - visi patraukė paskui

22
naująjį Bolivijos vadą, ketinantį apginkluoti m inią ir nuversti
prezidentą. Trečią valandą dienos minia įsiveržė į Policijos val­
dybą ir puolė į ginklų sandėlį. Majoras Arsenas Vera savo paval­
diniams įsakė nesipriešinti. Fidelis Kastro apsiginkluoti nesku­
bėjo. Apsidairęs jis paėmė tik granatsvaidį. Paskui lėtai užlipo į
antrąjį aukštą ir visai neklaidžiodamas nuėjo tiesiai į drabužinę.
Ten jis apsivilko policininko uniformą ir grįžo į kiemą, kuriame
ginkluoti miestelėnai džiugiai šaudė į danguje plaukiančius debe­
sis, - jie tai vadino ginklų išbandymu. Saujelė policininkų, tarp
kurių įsimaišė ir Kastro, kartu su maištininkais patraukė prie pre­
zidento rūmų. Tačiau kažkuriuo metu Fidelis sėdo į automobilį ir
nuvažiavo nežinoma kryptimi, pasak jo paties, saugoti sukilėlių
užimtos radijo stoties. Štai ką apie tai rašo žiauriausias visų laikų
Kubos diktatorius Fidelis Kastro:
„Mes turėjome tik tris šautuvus, tad nusprendėme užpulti
11-ąją policijos nuovadą ir apsiginkluoti geriau. Pervažiavę cen­
trinius Bogotos kvartalus, atsidūrėme prie skyriaus miesto pa­
kraštyje ir labai apsidžiaugėme, kad nuovada jau užimta sukilu­
sios liaudies.“
Saugoti radijo stoties Fidelis nevažiavo. Jis kartu su keliomis
dešimtimis maištininkų liko tarp saujelės policininkų ir įdėmiai
klausėsi pranešimų apie padėtį mieste, perduodamų policijos ra­
dijo bangomis. Naktį Havanos universiteto studentas praleido lo­
voje, o ryte sužinojo, kad kariuomenė sėkmingai tęsia operaciją,
vaikydama ginkluotus maištininkus ir užimdama įvairius valsty­
binius objektus, kuriuose slėpėsi sukilėliai. K ai kur vyko įnirtingi
ir nuožmūs gatvių mūšiai, danguje skraidė kariniai lėktuvai.
11-oji policijos nuovada buvo įsikūrusi miesto pakraštyje, ant
kalvos. Kastro palypėjo ant pastato stogo ir akylai apsižvalgė. Buvo
aišku, kad po pusvalandžio kariuomenė bus prie nuovados. Jis nu­
sileido į kiemą, nubraukė nuo uniformos kavos tirščių likučius,
pasitaisė uniforminę policininko kepuraitę ir sėdo į automobilį. Jis

23
važiavo lėtai ir atsargiai, pasirinkdamas ramesnes gatveles. K are i­
viai nekreipė į j į jok io dėmesio, tad po valandos jis sustojo netoli
ambasados, numetė ant užpakalinės sėdynės frenčių bei kepuraitę
ir greitai nužingsniavo į nedidelę Kubos respublikos teritoriją, kur
pasijuto saugus ir laimingas. Č ia jis rado kelias dešimtis tautiečių,
kurie prašėsi išgabenami gimtinėn. Niekas nė neįtarė, kad ūsuotas
jaunuolis, sėdintis mažos salės kamputyje, yra svarbiausias kalti­
ninkas viso to chaoso, užgriuvusio Kolum bijos sostinę.
Balandžio 12 dieną laikinieji ambasados gyventojai buvo nu­
vežti į oro uostą ir krovininiu lėktuvu nuskraidinti į Havaną. F id e ­
lis Kastro jautėsi puikiai ir, eidamas jaukiom is sostinės gatvėmis,
tyliai kalbėjosi su savimi:
- A r tu laimingas, Fideli?
- Atrodo, taip.
- Bet Karakase revoliucija nepavyko!
- Liaudis neturėjo tikro vado, kuris jiem s būtų davęs teisingus
nurodymus, vadovavęs sukilim o eigai.
- K ą tu dabar veiksi, žmogau?
- A š būsiu profesionalus revoliucionierius. Tai mano pašauki­
mas, mano gyvenimas ir mano meilė.

1948 m. birželio 1 dieną Kuboje turėjo vykti prezidento rin k i­

mai. Rimtesni kandidatai buvo du: valdančiosios partijos atstovas
Prijus Sokaras ir opozicinės ortodoksų partijos lyderis Eduardas
V

Cibas. Fidelis Kastro staiga prisim inė, kad yra šios partijos narys
ir nuskubėjo į C ibo rinkim ų būstinę. Č ia jam davė storą šūsnį
agitacinių lapelių ir pakvietė dalyvauti rinkim ų m itinguose bei
susitikimuose su žmonėmis, kuriuose jis galėtų kalbėti studentų
bendrijos vardu. Fidelio kalbos Č ib u i patiko, tad netrukus jis tapo
jo aplinkos žmogus. Tačiau jaunojo studento pastangos davė ma­
žai naudos. Rinkim us triuškinama balsų persvara laim ėjo valdan­
čiosios partijos kandidatas Prijus Sokaras.

24
 Fidelis Kastro jautėsi blogai, nes negalėjo suprasti, kodėl žmo­
nių neįtikino jo neatremiami argumentai ir nuostabi iškalba, ku­
ria jis pats taip didžiavosi. K aip galėjo atsitikti, kad jo remiamas
kandidatas patyrė baisų pralaimėjimą? Kodėl liaudis nepatikėjo
jo - Fidelio Kastro - žodžiais? Jis dar jiems parodys, kas jis toks!
Tiems smirdintiems kvailiam s jis būtinai atkeršys! Būti tokiems
bukiems?! Jaunasis profesionalus revoliucionierius nerado sau
vietos ir šlaistėsi ištuštėjusio universi­
teto koridoriais. Ir staiga jis atrado nu­
siraminimą. Kiem e ant suolelio sėdėjo
mergina - Filosofijos fakulteto studentė
M irta Dias Balart. Fidelis pajuto, kaip
stoja jo širdis ir gyvenimas nušvinta
kitomis, naujomis, spalvomis. Jis įsi­
mylėjo akim irksniu ir, kaip jam atrodė,
visam gyvenimui.
M irta Dias Balart buvo garsaus deši­
niųjų pažiūrų politiko duktė. Jos tėvas
vėliau eis ministro pareigas Batistos
vyriausybėje, prieš kurią įnirtingai, c i­
Laiminga pora -
niškai ir žiauriai kovos Fidelis Kastro.
Fidelis ir Mirta.
1948 m. spalio 12 dieną juodu susituo­
kė ir, kaip tuo metu buvo įprasta Kubos
turtuoliams, išvyko medaus mėnesio į
Jungtines Valstijas. Ten jie linksmai leido laiką prabangiausiuo­
se viešbučiuose ir švaistėsi pinigais į visas puses, nes kelionę ir
visas išlaidas, taip pat pagal Kubos turtuolių tradicijas, apmokėjo
jaunųjų tėvai.
Tačiau meilė truko trumpai. Prasidėjus naujiems mokslo me­
tams, jaunikis pradėjo bodėtis savo moterimi ir iš naujo pats sau
prisipažino, kad tikroji ir vienintelė jo meilė - kova dėl valdžios.
Profesionalų revoliucionierių išgąsdino melancholiškos studentų

25
nuotaikos. Jis nežinojo, kaip juos įkvėpti aktyviai veikti, t.y. kurs­
tyti neramumus ir paniką, kurių sūkuryje būtų galim a nuveikti ne
vieną naudingą darbelį siekiant pasirinkto tikslo. Viešojo trans­
porto bilietų kainų padidinimas vienu centu niekam didelio su­
sirūpinimo nekėlė, tačiau turtingo žem valdžio sūnus paklaiko iš
pasibaisėjimo. Jis nepailsdamas kalė visiem s į galvas, kad tokią
šlykščią neteisybę reikia atitaisyti, o tam tikslui im tis bet kokių
priemonių ir veiksmų. Studentai ilg ą laiką kraipė galvas ir vis
galvojo, ar „bet kokios priemonės ir veiksm ai“ tinkam i šioje si­
tuacijoje. Tačiau Kastro, pasitelkęs į pagalbą idėjiškai ištikim us
marksistus, parodė pavyzdį - užgrobė autobusą ir nuvarė j į į uni­
versiteto teritoriją. „Geras pavyzdys“ patraukė kelias dešimtis
radikaliai nusiteikusių studentų, jie prisijungė prie m arksistų ir
pradėjo „žaidimą“ : grobė Havanos viešojo transporto priemones
ir varė jas į universiteto kiemą. Universitetas gyveno vadovauda­
masis savo įstatymais, nes turėjo, kaip ir visose kitose dem okrati­
nėse šalyse, didelę autonomiją, ir policija negalėjo įkelti į j į kojos.
Pareigūnai apsupo teritoriją ir laukė. Kas jiem s daugiau beliko?
Tačiau Kastro nusprendė, kad uniformuotiems žmonėms prie uni­
versiteto - ne vieta, tad į policininkus ėmė skrieti buteliai, įvairios
geležinės detalės ir kiti daiktai, tinkami svaidyti ir priešininkui
sužeisti. Dauguma studentų nepritarė autobusų grobim ui, tačiau
nesikišo tol, kol „kovotojai už teisingumą“ nesigriebė fizin io susi­
dorojimo. Į kiem ą išėjo didelė grupė jaunuolių, susėdo į autobusus
ir išvairavo juos iš universiteto teritorijos. N ors Kastro ir norėjo
pasipriešinti, tačiau, greitai sumetęs, kad jėgos nelygios, piktai
stebėjo įvykius iš toliau. Sulaukęs tamsos, jis nepastebimai paliko
universitetą ir nubėgo pas draugus komunistus, kuriem s išdėstė
tolesnių veiksmų planą. Po kelių dienų Havanos gatvėse pabiro
tūkstančiai agitacinių lapelių, kuriuose m iestiečiai buvo raginam i
nesinaudoti viešojo transporto paslaugomis. Tačiau autobusai ir
toliau važinėjo pilnut pilnutėliai. Tada profesionalus revoliucio-

26
nierius nusprendė išimti iš apyvartos visas vieno cento monetas,
labai pasunkindamas keleivių mokėjimą už bilietus. Prasidėjo
kasų plėšimai, per kuriuos dingdavo ne tik vieno cento monetos.
Tokie banditiški veiksmai sukėlė gyventojų pasipiktinimą, o kai
jų padedama policija sulaikė kelis jaunus komunistėlius, akciją
teko nutraukti. Fidelis turėjo prisipažinti, kad ir šį kartą sukelti
revoliucijos nepavyko. Tačiau jis nebuvo kvailas ir turėjo įgimtą
savybę mokytis iš klaidų. Dėl šventos ramybės jis paliko Havaną
ir išvyko į tėvoniją. Į universitetą grįžo tik artėjant pavasariui.
1949 m. kovo 12 dieną trys įkaušę amerikiečių jūrininkai bas­
tėsi iš vienos Havanos tavernos į kitą. Paryčiais, kai išseko pas­
kutinės jėgos, vyrai prigulė po krūmu nusnausti. Po valandėlės
vieną jūreivį prispyrė gamtinis reikalas. Jis sunkiai atsistojo ir
nusvyravo prie kažkokio mūro, kaip jam atrodė. Tačiau, tai buvo
Kubos nacionalinio didvyrio Chosė M arti paminklinis monumen­
tas. Ankstyvi praeiviai ėmė keiksnoti girtuoklį, o šis parodė kaž­
kokį visiems gerai suprantamą ženklą. Vienas jaunuolis, įraudęs
iš įtūžio ir taip pat nelabai blaivus, puolė amerikietį kumščiais, o
triukšmas pažadino kitus du. Prasidėjo žiaurios muštynės tarp vis
gausėjančio havaniečių būrio ir trijų girtų jūreivių, kurie netrukus
jau gulėjo ant žemės spjaudydami krauju. Dar po minutės atsku­
bėjo policija. Jai šiaip ne taip pavyko išgelbėti spardomų vyrų
gyvybes, bet tik panaudojus lazdas ir išsikvietus pastiprinimą.
Fidelis Kastro, sužinojęs apie šį incidentą, tuoj sumetė, kad
tai neeilinė proga profesionalaus revoliucionieriaus kelyje ir jos
praleisti nevalia. Universitete, užsilipęs ant palangės, jis piktai
verkšleno apie įžeistus Kubos piliečių patriotinius jausmus, JA V
imperialistų pasityčiojimą iš šventų relikvijų, apie valdžios bejė­
giškumą ir pataikavimą amerikiečiams, paminant salos gyventojų
nacionalinį orumą. Baigdamas kalbą, jis pakvietė visus eiti prie
Jungtinių Valstijų ambasados ir pareikšti savo nepasitenkinimą
bei teisėtą protestą. Studentų būrys, einantis Havanos gatvėmis,

27
vis gausėjo prisijungiant įvairaus plauko publikai. Č ia buvo ir
benamių valkatų, ir gatvės chuliganų ir slam pinėjančių ž io p lių
nežinančių ko nusitverti, ir gausybė elgetų, ir apdriskusių vai­
k iū kščių M in ia isteriškai staugė ir grūmojo kum ščiais. Prie am­
basados Fidelis kalbos nesakė, tik suriko „pirm yn“ , ir akmenų
kruša pasipylė į pastato langus bei kieme stovinčius pareigūnus,
saugančius Jungtinių Valstijų teritoriją Kuboje. K a i kelyje prisi­
rinkti „šaudmenys“ baigėsi, Kastro pasiūlė veržtis per tvorą ir nu­
plėšti vėliavų taip atsiteisiant už apšlapintą Chosė M arti pam in­
klą. Tuo metu balkone pasirodė ambasadorius Robertas Batleris
ir pranešė, kad dėl netinkamo jūreivių elgesio jis atsiprašo tiek
savo vardu, tiek Jungtinių Valstijų vyriausybės vardu. K a ltin in ­
kai būsią perduoti teismui ir griežtai nubausti. Batleris norėjo dar
kažką pasakyti, bet minia pradėjo taip staugti, kad kalbėti buvo
nebeįmanoma. Kažkas pareikalavo, kad trys nedorėliai nedelsiant
būtų atiduoti į Kubos teisėsaugos rankas. Ši m intis buvo greitai
išplėtota ir pasiekė Batlerio ausis: jūreiviai tuojau pat turi būti
perduoti protestuotojų m iniai, o je i ne, jie patys juos iš čia išsi­
ves, naudodami visas įmanomas priemones. Tuo metu pasirodė
raitasis policininkų būrys, apsiginklavęs gum inėm is lazdom is, ir
pradėjo vaikyti minią. Fidelis Kastro vėliau su širdgėla pasako­
jo: „Labai gaila, kad m ūsų kišenėse
akmenų jau nebuvo, o kelyje į amba­
sadą mums neatėjo į galvą prisilaužti
lazdų. Tai buvo pam oka kitam kartui.
O tada, deja, mus išvaikė.“
K itą dieną Jungtinių Am erikos
Valstijų ambasadorius o ficialiai at­
siprašė K ubos respublikos ir padėjo
vainiką prie Chosė M a rti pam inklo.
1949 m. rugsėjo 11 dieną F id e liu i
Kastro gim ė sūnus. Profesionalaus re-

28
voliucionieriaus garbei jam buvo duotas tėvo vardas - Fidelis.
(Gal ir keista, bet jis yra vienintelis teisėtas Fidelio Kastro vaikas.
Praeis daug metų ir socialistinėje Kuboje jis labai trumpam ims
vadovauti Atominės energetikos agentūrai. Bet, kaip kalbama, už
plepumą tėvas j į iš ten išmetė.)
T ų pačių metų pabaigoje Universiteto studentų federacija iš­
reiškė didelį nepasitenkinimą dėl Kastro visuomeninės veiklos.
Liberaliai nusiteikę jaunuoliai piktinosi, kad Fidelis nuolat kursto
aistras, į universiteto teritoriją atsiveda grupeles komunistų, daž­
nai kviečia į kovą dėl niekniekių ir nereikšmingų smulkmenų,
naudojant visas priemones, netgi smurtines. Fidelis, palaikomas
grupelės bendraminčių, niekingai šypsojosi ir pareiškė, kad šlykš-
tisi tokia bailių ir prisitaikėlių kompanija.
A r Kubos teisėsaugos institucijos žinojo apie jaunojo revo­
liucionieriaus veiklą? Žinojo, ir labai gerai. Atsakingų policijos
pareigūnų raportuose buvo dažnai minima Kastro pavardė ir tei­
giama, kad jis nuolat kursto studentus įsitraukti į smurtinę politi­
nę kovą, kviečia sukilti prieš teisėtai išrinktą valdžią, uždaruose
komunistų sambūriuose dėsto planus, kaip nuversti prezidentą.
Keista, bet teisėsaugos atstovai nesiėmė jokių veiksmų prieš ne­
ramų žemvaldžio sūnų, nors šis juos vadino nuožmios diktatūros
ramsčiais.
1950 m. Fidelis Kastro apgynė diplom inį darbą, kurio pavadi­
nimas skambėjo taip: „Vekselio reikšmė Privačioje tarptautinėje
teisėje“ . Universiteto profesūra išsižiojusi klausėsi Kastro išve­
džiojim ų, paskui, nieko neklausinėdama, darbą įvertino aukščiau­
siais balais ir po kelių dienų įteikė teisės mokslų daktaro diplomą.
Universiteto rektorius karštai paspaudė Fideliui ranką ir mintyse
viltingai pagalvojo: „Dievas duos, gal daugiau to tipo savo akyse
nebepamatysiu?!“
Fidelis Kastro kartu su dar dviem jaunais komunistuojančiais
teisininkais įsteigė nedidelę advokatų kontorą ir palengva ėmė

29
lįsti į skolas, nes teisinės pagalbos paprašydavo tik retas klientas,
dažniausiai komunistų partijos narys arba ja i prijaučiantis. Tiesa,
vos tik jauniesiems teisininkams pradėjus savo verslą, įju o s krei­
pėsi dvi solidžios firmos, norėdamos prisiteisti nemenkas klientų
skolas. Tačiau, kai sužinojo, kad advokatai, privalantys ginti jų
reikalą, pataria skolininkam s neskubėti grąžinti skolų, pasibaisė­
ję atsisakė Kastro kontoros paslaugų ir paskelbė tai viešai. Bet
Fidelis dėl to visai nesijaudino, jam labiau rūpėjo rinkti kom pro­
mituojančią medžiagą apie Kubos respublikos prezidentą P rijų
Sokarą. Jis gerai žinojo, kad apjuodinti žm ogų nėra sunku, nes
liaudis daug imlesnė blogiems dalykams nei geriems, ypač tuo­
met, kai užvaldai jos jausmus. Kastro jau turėjo naudingos pa­
tirties kurstydamas aistras tiek Kuboje, tiek B olivijoje. Įdomu ir
tai, kad kontora, neišgalinti sumokėti patalpų nuomos m okesčio,
prasiskolinusi baldininkams ir elektros tiekėjams, nuolat išsinuo­
modavo privatų lėktuvą, kuriuo Kastro ir kino operatorius skrai­
dydavo virš privačių prezidento valdų netoli Havanos, rinkdam i
įkalčius. Ir tikrai, jiem s pavyko nufilm uoti kelis kareivius, besi­
darbuojančius Sokaro valdose. Fidelis apie tai vėliau pasakojo:
„M es budėjome krūmuose prie prezidento žem ių, m ūsų žmonės
stebėjo kelius ir jais judančią techniką, aš pats skraidžiau lėktuvu
ir filmavau tai, kas dėjosi Sokaro valdose. A š ir visi mano draugai
rizikavome gyvybe, bet savo tikslą pasiekėme. Surinktą kom pro­
mituojančią medžiagą spausdino žiniasklaida, apie tai pranešinė­
jo radijo stotis „A n tilų salų balsas“ . M e s turėjome įrodym ų, kad
prezidentas Kubos ginkluotąsias pajėgas naudoja asmeniniams
poreikiams, nuolat pažeidžia Darbo įstatymą.“
K ilo nedidelis skandalas. Tačiau prezidentas ram iai v isk ą pa­
aiškino, pateikė šūsnį įvairių dokumentų, kurie F id e lio kaltinim us
pavertė niekiniais. G randiozinio proceso prieš šalies vadovą, ku­
rio siekė teisės daktaras, surengti nepavyko.
Prasidėjo naujas kovos etapas. Kastro nusprendė įrodyti, kad

30
Sokaras išlaiko Kubos gangsterius, o šie jam teikia įvairias „ne­
švarias“ paslaugas, įskaitant ir daugybę politinių žmogžudysčių.
1952 m. komunistinėje Kubos spaudoje jis pareiškė, kad prezi­
dentas Prijus Sokaras asmeniškai kiekvieną mėnesį vokeliuose
išdalija gangsteriams 18 000 pesų ir dar išlaiko 2 000 valstybės
aparato vietų, kuriose įforminti nusikalstamo pasaulio atstovai.
Jie neatlieka jokių pareigų, darbo vietose jų niekada nėra, bet at­
lyginimus jie gauna gerus ir laiku. Kastro taip pat paminėjo asme­
nis, kurie ateina į įvairias ministerijas pasiimti pasirašytų čekių,
skirtų įvairioms gaujoms finansuoti. Tokie baisūs daktaro kaltini­
mai darė įspūdį, bet, kai apmąstai juos nuosekliai, pasidaro visai
neaišku, ar prezidentas pats moka pinigus vokeliuose, ar banditai
ateina atsiimti algų, ar išrašomi čekiai kažkokiems asmenims, ku­
rie vėliau atsiskaito su gangsteriais. Per visus 1952 metus Kas­
tro nuolat teigė: „Prezidentas perka ir parduoda žmogžudystes!“
Šiaip nesunku įsivaizduoti, kad gali nusipirkti žmogžudystę, bet
dėl jos pardavimo kyla tam tikrų keblumų. A r reikia suprasti, kad
prezidentas asmeniškai žudė gangsterių nurodytus asmenis, ar dar
kaip nors kitaip vyko tas „žmogžudysčių pardavimas“, pasakyti
sunku. Fidelis Kastro dėl tokių „smulkmenų“ į kalbas nesileido.
Vėliau, kai Kastro tapo Kubos diktatoriumi, o milijonas ku­
biečių, bijodami represijų ir nuožmaus susidorojimo, pabėgo iš
šalies, emigrantų leidžiamoje spaudoje dažnai būdavo klausiama:
„Kaip galėjo atsitikti, kad Fidelis Kastro, gyvendamas, pasak jo,
valdant baisiam Sokaro režimui, besilaikančiam tik dėl politi­
nio teroro ir žmogžudysčių, be jokių sunkumų baigė universitetą
ir gavo diplomą? Jo politiniai įsitikinim ai ir neslepiamas noras
nuversti prezidentą nebuvo jokia paslaptis, visai nepaisant, kad
prezidentas triuškinama balsų persvara buvo išrinktas tos pačios
Kubos liaudies, kurios vardu prisidengdamas profesionalus revo­
liucionierius vykdė visus savo sumanymus. Kodėl gangsteriai,
kuriems esą asmeniškai mokėjo prezidentas, net nemėgino pasi-

31
kėsinti į jaunąjį advokatą? Juk galėjo bent jau prim ušti?!“ A trodo,
kad ir pats Kastro panoro kaip nors pateisinti tokį keistą prezi­
dento neveiklumą, tad vienam ispanų korespondentui dėstė: „Tuo
metu mane palaikė visa Kuba, visi jos žmonės. G alinga visuo­
menės nuomonė buvo mano pusėje. N et ir gangsteriai sutriko...
Jie pradėjo suprasti, kad jais šlykščiai naudojasi tam siosios jėgos.
Juk jie taip pat buvo kubiečiai! Jie m ylėjo savo šalį... Žinom a,
kad Sokaras norėjo mane nužudyti, bet jis nerado žm onių, kurie
atliktų šią užduotį.“
1952 m. vasarį ortodoksai paskelbė savo keliam ų kandidatų
į Kubos kongreso narius sąrašą. Tarp kandidatų F id e lio Kastro
pavardės nebuvo. Taip partija pareiškė apie j į savo nuomonę, o
tiksliau - nepasitikėjimą juo. Tačiau Fidelis turėjo savo nuom o­
nę. Žurnalistams jis pasakojo: „A š kreipdavausi tiesiai į liaudį,
nes turėjau savo laidą radijo stotyje ir dažnai skelbdavau straips­
nius spaudoje. Tuo metu šalyje buvo susidariusi didžiulė politinė
tuštuma. Nebuvo lyderių, nebuvo asmenybių. E ilin ia i ortodoksų
partijos nariai buvo dori, ir sąžiningi p iliečia i, ir aparatas negalėjo
jiem s primesti savo nuomonės ir valios.
A š turėjau 80 000 partijos narių adresus... A š jiem s visiem s iš­
siunčiau laiškus... M ano draugai padėjo užklijuoti vokus. Taip, aš
naudojau partijos antspaudą, šitaip išvengdamas pašto m okesčių,
bet aš tai dariau iš idėjos, dėl Kubos liaudies. Be to, aš neturėjau
kitos išeities...
Partijos lyderiai negalėjo manęs sustabdyti! A š turėjau tikslą,
apie kurį visą laiką galvojau, ir j į brandinau. Jie negalėjo man
sutrukdyti... Jiems tai nepatiko, bet liaudies masės mane palaikė.
Jie negalėjo man sukliudyti iškelti savo kandidatūrą! G a l mano
populiarumas partijoje ir nebuvo labai didelis, bet mane palaikė
masės.“
Po šios kalbos vienas M eksikos žurnalistas paklausė kolegos:
- A r jūs supratote, ką norėjo pasakyti Kastro?

32
 - Bet šis klausimas jam buvo netikėtas, - atsakė Venesuelos

I aikraščio darbuotojas. - Ir iš viso, ar tai svarbu, jei jis pasiekė

savo tikslą ir paėmė Kubą į savo rankas?

Kastro kandidatūrą į Kongreso narius iškėlė nušiuręs Havanos

Kajo Vėso rajonas, kuriame viešpatavo komunistai. Oficialiojoje
Kubos istorijoje, kurioje svarbiausia vieta skirta Fidelio asmeny­
bei, gyvenimui ir jo kovai, rašoma, kad tuomet j į rėmė didžiulės
darbo žmonių masės ir jaunasis teisininkas buvo visiškai tikras
dėl savo pergalės rinkimuose.
Pats Fidelis Kastro ne kartą yra pripažinęs, kad jo rinkimų pro­
grama rėmėsi populizmu, kuris treciosiose pasaulio šalyse visada
džiaugsmingai sutinkamas prasilenkiant su sveiku protu. K ą reiš­
kia, pavyzdžiui, toks Kastro teiginys: „Aš visus Kubos žmones
padarysiu laimingus“?
Dešiniosios partijos ilgai ieškojo stipraus kandidato ir apsisto­
jo ties Fulhensijaus Batistos asmenybe. Šis žmogus Kuboje buvo
gerai žinomas. 1933 metais jis vadovavo vadinamajam Seržan­
tų sąmokslui, kuris buvo nukreiptas prieš sustabarėjusią tuometę
Kubos valdžią. Pats Batistą liko tarnauti armijoje ir kopė kaijeros
laiptais. 1940 metais, kai jis buvo išrinktas Kubos prezidentu, tu­
rėjo pulkininko laipsnį. 1944 metais, kadencijai pasibaigus, jis
kuriam laikui išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno
Floridoje, Daitono mieste. 1948 metais Fulhensijus Batistą didele
balsų persvara laimėjo rinkimus į Kubos senatą ir dabar dešiniųjų
buvo iškeltas kandidatu į prezidentus.
Tačiau rinkimai neįvyko. 1952 m. kovo 10 dieną Fulhensijus
Batistą, jau turėdamas didelę patirtį, be jokio pasipriešinimo ir
kraujo praliejimo, pasitelkęs saujelę bendraminčių karininkų,
įvykdė karinį perversmą. Kubiečiai šią naujieną sutiko gana ra­
miai, tik Fidelis negalėjo aprimti. Jis seniai sakė, kad yra profe­
sionalus revoliucionierius, tad su grupele draugų nulėkė į prezi-

33
dento rūmus, kur dar sėdėjo Prijus Sokaras, ir pareikalavo, kad
norintiesiems priešintis Batistos režim ui būtų išduoti ginklai.
Sokaras, žinodamas, su kuo turi reikalą, pažadėjo, kad ginklus
atveš į universitetą, ir paprašė laukti ten. R evoliucionieriai tekini
išbėgo į nurodytą vietą. (Žinant visas šias aplinkybes, labai keis­
tai skamba žodžiai „karinis perversmas“ ir „rėžim as“ .) G in k lų
niekas neatvežė.
Vienas iš pirmųjų naujosios vyriausybės dekretų skelbė, kad
didinami atlyginimai ir pensijos. Tai sukėlė visuotinį pasitenkini­
mą ir galutinai nuslopino kai kurių blogų įtarim ų užuomazgas.
Fidelis Kastro su dviem bendrais išvažiavo į Havanos prie­
miestį, kur ramiai leido laiką ir sprendė, ką daryti toliau. Č ia jis
sukūrė ir pirmąjį atsišaukimą, kurį išspausdino dideliu tiražu ir
išplatino Havanoje. Jame buvo rašoma: „Tai, kas įvyko, - šlykš­
tus smūgis iš pasalų! Jūs ne patriotai, o budeliai, niekingi laisvės
korikai, uzurpatoriai, žmonės, priklausantys praeičiai, bjaurūs
avantiūristai, trokštantys valdžios ir aukso. Jūs sudarėte sąm okslą
ne prieš bejėgį prezidentą Sokarą, o prieš Kubos liaudį, ir tai pa­
darėte prieš pat rinkimus, kurių rezultatai buvo žinom i iš anksto.
Savo veiksmais jūs sėjate neapykantos sėklas, kurios greitai duos
savo vaisių. M ūsų tautos laukia ne galim a laim ė, o dideli išban­
dymai ir aukos. Atėjo kovos ir pasiaukojimo metas! A tiduoti savo
gyvybę - vadinasi, nieko neprarasti, o gyventi vergijoje, sukaus­
tytiems grandinėmis, - štai kur tikroji gėda. M irti už tėvynę - va­
dinasi, įgyti nemirtingumą!”
Paskui Fidelis Kastro ėmėsi sau įprasto darbo - rinko įkalčius
prieš Batistą, kad šį būtų galima patraukti baudžiam ojon atsako­
mybėn ir teisti. Darbas buvo baigtas per kelias dienas ir Fidelis
pats perdavė j į Ypač svarbių bylų teismui. K o k ių nors ypatingų
įkalčių „dokumente“ nebuvo, bet įvairiausių nurodym ų ir reikala­
vim ų buvo apstu. Ten rašoma: „Perversmo organizatorius Batistą,
vadovaujantis Kubos įstatymais, turėtų būti nubaustas nuo 6 iki

34
 Diktatorius Batista su šeima.

10 metų laisvės atėmimo, bet atsižvelgiant į jo - Fidelio Kastro -

surinktus duomenis apie ypač sunkius nusikaltimus, Batistą turi
būti nuteistas daugiau nei 100 metų laisvės atėmimo bausme.“
Fidelis Kastro pareikalavo, kad Batistą nedelsiant būtų per­
duotas teismui, ir savo reikalavim ų teisėtumą grindė tokiais ar­
gumentais: „Jei tai neįvyks, tai kaip šis teismas galės teisti bet
kurį asmenį, kuris su ginklu pasipriešins šiam neteisėtam režimui,
atėjusiam į valdžią per išdavystę? Savaime aišku, tokio žmogaus
teismas būtų absurdas, prasilenkiantis su pačiais elementariau­
siais teisingumo principais!“
Fidelis Kastro parašė dar kelis panašius „dokumentus“ , laisvas
vaikštinėjo Havanos gatvėmis ir rengė savąjį perversmą, tik kitu
pavadinimu - revoliucija.
Kubos istorikams reikėjo kažkaip paaiškinti tokį keistą kru­
vinojo Batistos geraširdiškumą profesionaliam revoliucionieriui,
ir jie paaiškino: „Batistą nesugebėjo tinkamai įvertinti jaunojo
advokato, nes jo nepalaikė jokios įtakingos socialinės grupės, jis
nepriklausė stiprioms tradicinėms partijoms. Jis neturėjo lėšų, ne­
turėjo įtakingų draugų. A r vertėjo jam skirti ypatingą dėmesį?“

35
 v

Žm ogus, kuris ketino laimėti rinkim us ir tapti K ubos preziden­

tu, pasirodo, šalyje buvo nežinomas ir neturėjo jokio s įtakos?!
Vargu ar ir pats Fidelis Kastro rimtai galvojo apie pergalę rin­
kimuose. Jau seniai visos jo mintys sukosi tik viena linkm e: kaip
sukelti suirutę ir ja pasinaudoti. Kastro bičiulis A . G evara p risi­
mena: „1952 metų pradžioje aš paprašiau F id e lio , kad jis man
padėtų tvarkyti universiteto autonomijos išplėtim o reikalus. Jis
man atsakė, kad šiuo metu užsiim a pogrindine veikla ir rengia
ginkluotą sukilim ą, tad imtis tokių niekų neturi laiko, ir paprašė
daugiau panašiais klausimais jo nebetrukdyti.“

36
MONKADOS KAREIVINIŲ
ŠTURMAS

Lionelis Sotas pasakoja, kad per paskutinius dvejus metus uni­

versitete Kastro suformavo savo draugų ir bendraminčių būrį. Tai
buvo lyg maža armija, pasirengusi viskam. Jie visi pakluso griež­
tai disciplinai ir buvo be galo ištikimi savo vadui Fideliui. Tarp
šių žmonių buvo keli studentai, o visi kiti - iš pašalių.
1952 m. Fidelio brolis Raulis aktyviai įsitraukė į brolio užma­
čias ir jau rūpinosi vadovaujančių kadrų parinkimu. Tais pačiais
metais Fidelis Kastro, ieškodamas sau tinkamo automobilio, susi­
pažino su Jėzumi Montana, vietinio „Dženeral Motors“ skyriaus
darbuotoju. Juodu greitai rado bendrą kalbą, ir Montana tapo
ištikimas Fideliui ir kūnu, ir siela. Jis susižavėjęs klausėsi savo
naujojo draugo kalbų apie auštantį revoliucijos rytą ir prisiekė
atiduoti savo gyvybę lyg už Kastro, lyg už revoliuciją.
Pradėjo aiškėti karinės vadovybės sudėtis. Joje buvo: Fide­
lis Kastro, Abelis Santa Marija, Jėzus Montana, Pedras Miretas,
Chosė Luisas Tasendė ir Renatas Roselis.
Technikos fakulteto studentas Pedras Miretas, be galo mėgs­
tantis ginklus ir neblogai apie juos išmanantis, buvo paskirtas
mokyti gaują šaudymo meno. Jis be jokių sunkumų atsivesdavo
visą šutvę į universiteto šaudyklą, ir ten jie valandomis pyškinda­
vo į taikinius.
Fidelį Kastro visus 1952-uosius metus kamavo klausimas: ką
užpulti? Havanoje ar netoli jos jis bijojo imtis aktyvių veiksmų,
žinodamas, kad visa tai gali baigtis labai liūdnai. Po ilgų svarsty­
mų su broliu Rauliu 1953 m. pavasarį jis pasirinko objektą, esantį
už 800 kilometrų nuo sostinės, - nedideles Monkados kareivi­

37
nes Santjago de Kubos mieste. B e to, vietovė buvo labai patogi,
jei reikėtų slapstytis, o svarbiausia - toli nuo Havanos. Pagalba
M onkados kareiviams galėjo ateiti tik iš ten. Kastro p uikiai žino­
jo, kad laiko jis turės pakankamai.
N etoli miesto buvo nupirkta ferma ir paskleistas gandas,
kad čia kažkas pradeda paukštininkystės verslą. Žinom a, jokios
paukštininkystės niekas nė neketino plėtoti: čia buvo steigiama
karinė bazė, iš kurios ir turėjo prasidėti kareivinių šturmas. B uvo
pastatyti didžiuliai paviljonai, kuriuose galėjo stovėti kelios de­
šimtys mašinų, iškastos požeminės ginklų saugyklos, įrengtos
gyvenamosios patalpos.
Kastro nutarė pradėti operaciją liepos 26 dieną. Si data taip
pat buvo pasirinkta neatsitiktinai. K aip tik tuo metu mieste v y k ­
davo tradiciniai kasmečiai karnavalai. Į šį renginį suvažiuodavo
tūkstančiai žmonių, vyraudavo šventinė nuotaika, kuri, žinom a,
nebuvo svetima ir kareiviams. Todėl, šimtai F id e lio žm onių, ne­
sukeldami jokio įtarimo, galėjo saugiai judėti bet kuria kryptim i.
Į miestą plūstančios m inios buvo įprastas reiškinys.
Liepos 25 dienos vakare fermoje jau buvo susirinkusi visa F i­
delio Kastro „armija“ . K ie k vėliau iš miesto atvyko ir pats va­
das. Jis apėjo savo „kareivius“ ir, kaip jam įprasta, išdrožė kalbą:
„Draugai, rytoj jūs laimėsite arba žūsite! B et atm inkite, jūsų pra­
dėta kova tęsis ir toliau, kol mes pasieksime galutinę pergalę. Jei­
gu jūs rytoj laimėsite, įvyks tai, dėl ko kovėsi Chosė M arti. Jei ne,
jūsų didvyriškumas taps pavyzdžiu visai K ubos liaudžiai. M es
parodysime tiems parsidavusiems politikam s, k ą galim e! M ū sų
šūkis - „Tėvynė arba m irtis!“
Be pagrindinės puolim o grupės, turėjo veikti dar du nedideli
būriai, vadovaujami A b elio Santa M arijos ir R au lio Kastro. V ie ­
nas jų turėjo užim ti ligoninę, kitas - Teism o rūmus.
Penktą valandą ryto Kastro įsakė sėsti į mašinas, ir kolona nu­
važiavo kareivinių link. V is i operacijos dalyviai dėvėjo K ubos

38
armijos uniformas, nemažai žmonių turėjo karininkų antpečius.
Viskas vyko pagal planą, tačiau prie kareivinių vartų, beje, lyg
ir nieko neįprasta, budintis kareivis susidomėjo ateinančiais vy­
rais ir, tamsoje mažai ką teįžiūrėdamas, įsakė sustoti. Prasidėjo
maišatis. Niekas nežinojo, ką daryti toliau. Kastro, pamatęs, kad
prie vartų kažkas dedasi, sustabdė savo mašiną ir išjos iššoko. Jo
„kareiviai“, kaip buvo aiškinama vėliau, pamatę savo vadą lauke,
pamanė, kad jie jau kareivinėse, tad puolė iš mašinų ir pasilei­
do artimiausių namų link, manydami, kad čia ir yra jų puolimo
objektas. Prasidėjo susišaudymas. Kareivinėse pasigirdo pavo­
jaus signalas, o dar po minutės iš jų pasipylė reguliariosios armi­
jos kariai. Kareivinių šturmą reikėjo pamiršti ir galvoti tik apie
tai, kaip išnešti sveiką kailį. Kastro suskubo pabėgti ir sėkmingai
pasiekė fermą. IŠ kelių šimtų žmonių, kurie išvažiavo „mirti už
Tėvynę“, sugrįžo tik aštuoniolika. Jie paskubomis pasigriebė šiek
tiek maisto, vandens ir su Fideliu priešakyje kiek tik kojos neša
leidosi į kalnus.
Palikę fermą ankstų 1953 m. liepos 26 dienos rytą, bėgliai iš
pradžių pasuko į pietus, norėdami suklaidinti persekiotojus, o
paskui staiga metėsi kalnų link. Jie visą parą klaidžiojo mišku
apaugusiais šlaitais ir nelabai orientavosi kur esą. Pagaliau už­
tiko mažą trobelę, kurioje gyveno senutė ir jos aštuoniolikmetis
vaikaitis. Kastro įsakė jaunuoliui nuvesti būrį artimiausiu keliu į
Pedros viršukalnę, ir po trijų valandų varginančio kopimo bėgliai
pasiekė tikslą.
Liepos 28 dieną jiems pavyko aptikti nedidelį kalnų kaimelį.
Č ia po ilgo pasninko gavo pavalgyti ir turėjo progą pasiklausyti
valstybinės radijo stoties, per kurią buvo skaitomos žuvusiųjų pa­
vardės. Dauguma Kastro vaikinų padėjo galvas, bet brolio Raulio
sąrašuose nebuvo.
Bėgliai keliavo toliau. V isi jie buvo miestiečiai, tad kopti kal­
nais jiem s buvo labai sunku, tai kėlė nemalonius jausmus, bet

39
nieko kito pasirinkti jie negalėjo. M aisto trūkumas ir netinkama
avalynė tik dar labiau didino rūpesčius. Pagaliau šeši vyrai neiš­
tvėrė ir patraukė Santjago link. Keturis iš jų sulaikė p o licija, o du
sugebėjo pasprukti ir pasislėpti.
12 žmonių, kurie liko su Fideliu, kentėjo ir tylėjo, bet vadas
matė rūškanus kovotojų veidus ir girdėjo niūrias jų kalbas. Jis
suprato, kad reikia ką nors daryti, kitaip įvyks sprogim as, kurio
padariniai gali būti labai blogi. Todėl Kastro, nors ir su nerim u
širdyje, pasiūlė tokį planą: leistis žemyn, nakčia valtim i perplauk­
ti Santjago įlanką ir šitaip artim iausiu keliu pasiekti pagrindinius
kalnų masyvus, kur slapstytis būtų daug lengviau.
Tokiam planui pritarė tik du bėgliai. K iti tik purtė galvas ir pa­
sakė lik sią ten, kur yra. (Visi, kurie atsisakė kartu su F id e liu leis­
tis žemyn, sėkmingai pasislėpė ir niekada nebuvo pagauti.) Būrys
pasidalijo. Fidelis Kastro su keliais žm onėmis leid osi žem yn, prie
jūros, likusieji pasiliko kalnuose.
Liepos 31 dieną, praėjus šešioms dienoms po nesėkm ingo ka­
reivinių puolim o, Fidelis Kastro ir k e li jo žmonės atsidūrė netoli
Santjago miesto ir apsistojo nedidelėje trobelėje, priklausančioje
valstiečiui Soteliui. R u gpjūčio 1 die­
nos paryčiais kareivių būrys, vadovau­
jamas leitenanto Sarijos, apsupo Sote-
lio trobelę ir be jo k io pasipriešinim o
suėmė F id e lį Kastro ir du jo bendrus.
Jie buvo susodinti į sunkvežim į ir nu­
vežti į miesto kalėjim ą, kur jų laukė
kameros.
D ar ik i F id e lio K astro suėmimo,
liepos 29 dieną, n etoli San L u iso kai­
m elio buvo suimtas F id e lio b rolis Rau­
Fidelio brolis
lis. Jis m ėgino ap kva ilin ti p o licin in ku s
Raulis Kastro.
apsimesdamas kitu asm eniu ir pasako­

40
damas istoriją, esą einąs iš karnavalo, kurio linksmybes nutraukė
kažkokie banditai. Tačiau jo asmenybė netrukus buvo nustatyta ir
jis patupdytas į tą patį kalėjimą, į kurį vėliau atvežė ir jo brolį.
Rugsėjo 21 dieną prasidėjo teismas. Kastro atsisakė advokato
paslaugų ir pareiškė, kad ginsis pats, nes yra teisininkas. Teis­
mas sutiko su šiuo prašymu, o gal net reikalavimu. Dabar kalti­
namasis, kai tapdavo advokatu, galėjo apsisiausti teisininko togą
ir sėdėti ložėje, skirtoje gynybai. Jis galėjo apklausinėti kaltina­
muosius (teisiamųjų suole buvo 30 kaltinamųjų) ir liudininkus.
Žodžiu, jam buvo suteiktos visos advokato teisės, ir Fidelis jo ­
mis pasinaudojo kaltindamas armiją ir policiją. Pašaliečiui galė­
jo susidaryti įspūdis, kad ne Kastro gauja, persirengusi kareivių
uniformomis, puolė kareivines, o šie užpuolė taikingą ginkluotą
Fidelio Kastro šutvę, ketinančią pasidžiaugti karnavalo linksmy­
bėmis. Procesas pamažėle ėmė virsti fantasmagorišku farsu, ir
teisėjas buvo priverstas imtis priemonių. Jis nutarė Fidelio Kastro
bylą nagrinėti atskirai.
Fidelis Kastro buvo nuteistas penkiolikai metų kalėjimo. Jo
brolis Raulis gavo trylika metų. K iti teisiamieji - nuo šešių mėne­
sių iki dešimties metų bausmes.
1953 m. spalio 17 dieną plantatorius, advokatas ir profesio­
nalus revoliucionierius buvo uždarytas į kalėjimą, esantį Pinoso
saloje, kur jau sėdėjo kiti jo bendrai.
Kalėjim o režimas nebuvo griežtas. Kaliniai galėjo laisvai ben­
drauti tarpusavyje, netrukdomi vaikštinėti po teritoriją, kasdien
rašyti laiškus, užsiimti mėgstamais pomėgiais. Kastro, paklusda­
mas vidiniam revoliucionieriaus šauksmui, jau nuo pirmųjų įkali­
nimo dienų nusprendė veikti ir įsteigė Abelio Santa Marijos vardu
pavadintą politinio švietimo mokyklą.
1953 m. gruodžio 22 dieną parašytame laiške Fidelis gana de­
taliai pasakoja apie kalėjimo dienotvarkę: „Lygiai penktą valandą
ryto, kai atrodo, kad ką tik pradėjai snausti, pasigirsta komanda:

41
„Į patikrinim ą!“ , lyg primindam a mums, kad mes kalėjim e, o ne
kur kitur, ką galėjome pamiršti regėdami gražius sapnus. Į akis
spigina kameros lempelė, o galva sunki, lyg pripilta švino, ir tas
riksmas: „K eltis!“
A p sivilk ti marškinius, užsimauti kelnes ir apsiauti batus man
pakanka 30 sekundžių. Žinau, kad iki 11 valandos vakaro į lovą
daugiau nebegulšiu, kol miegas mane pribaigs beskaitantį M arksą
ar Rolaną. Jei kartais rašau, tai guluosi tik tuomet/ kai baigiu šį
darbą. Trumpiau: 5.30 ryte - pusryčiai; nuo 8.00 ik i 10.30 - užsi­
ėmimai; 10.45 - antrieji pusryčiai; nuo 14.00 ik i 15.00 - užsiėm i­
mai; paskui iki 16.00 - laisvas laikas; 16.45 - pietūs; nuo 19.00
iki 20.15 - politinės ekonomikos užsiėm im ai; nuo 21.30 ik i 22.00
valandos aš dėstau filosofijos ir istorijos kursus, K ubos istoriją,
gramatiką, aritmetiką ir geografiją. A n g lų kalbą dėsto kiti drau­
gai. Jau visai vėlai dėstau politinę ekonom iką ir du kartus per sa­
vaitę vedu oratorinio meno užsiėmimus. M an o dėstymo metodas
toks: vietoj politinės ekonomikos aš im u skaityti draugams kurio
nors garsaus mūšio aprašymą arba pradedu nagrinėti k o k ią nors
ideologinę temą, arba skaitau M arti atsišaukimą, skirtą Ispanijos
respublikai, arba ką nors panašaus. Per tris minutes draugai, ku­
riuos aš nurodau, privalo pasirengti ir pakalbėti išklausyta tema.
Kalbas vertina speciali kom isija, o nugalėtojai apdovanojam i spe­
cialiais prizais.
Kiekvieno mėnesio 26 dieną mes švenčiam e, o 27-ąją - ge­
dime savo draugų, žuvusių per M onkados kareivinių šturmą. T ą
dieną visos linksmybės ir poilsis yra draudžiam i.“
1954 m. vasarį kalėjim ą aplankė prezidentas Batistą. Fidelis
Kastro elgėsi labai įžūliai. Jis be perstojo klykė: „Žm ogžudys!” ,
ir kvietė kalinius pulti Batistą. U ž tokį elgesį jis buvo pasodintas į
karcerį, bet ir ten turėjo savo knygų, rašymo reikm enų bei galėjo
susirašinėti. Fidelis Kastro be atvangos rašė laiškus bendram in­
čiams, kuriuose konkrečiai nurodinėjo, k ą reikia daryti telkiant

42
jėgas kovai su Batistą. IŠ kalėjimo karcerio jis įsakė M . Emande-
sui atskira brošiūra 100 000 egzempliorių tiražu išleisti jo kalbą
„Istorija mane išteisins“, kurią jis pasakė teisme. Šioje kalboje
su žeme maišomas Batistą ir atvirai kviečiama pradėti ginkluotą
pasipriešinimą. Ši kalba tapo Liepos 26 dienos judėjimo, kuriam
vadovavo Fidelis Kastro, idėjiniu pagrindu ir politine programa.
1954 m. viduryje, matydama, kad Fidelis Kastro net ir kalė­
jim e neatsisako savo teroristinių užmačių bei ketinimų šalyje
sukelti pilietinį karą siekdamas valdžios, jo žmona M irta Balart
viešai pareiškė paliekanti vyrą. Į tai Fidelis Kastro atsakė, kad jo
širdis plieninė ir į tokius niekus jam nusispjauti.
K aip tik tuo metu vyriausybė paskelbė, kad 1954 m. lapkri­
čio 1 dieną įvyks Kubos respublikos prezidento rinkimai. Vos tai
išgirdęs, Fidelis Kastro iš kalėjimo pradėjo naują propagandinę
kampaniją. Š į kartą jis siekė paprastesnių tikslų - sužlugdyti rin­
kimus. Tačiau jo šalininkų pajėgos dar buvo per menkos, rinkimai
įvyko ir juos laimėjo Batistą, surinkęs per 50 procentų balsų.
Labai sunku pasakyti, kokiais motyvais vadovavosi „krauge­
rys“ Batistą, tačiau jis paskelbė amnestiją ir 1955 m. gegužės 15
dieną visi monkadistai išėjo į laisvę, atsėdėję kiek daugiau nei
dvejus su puse metų. Būriui lūkuriuojančių žurnalistų Fidelis
Kastro pareiškė: „Amnestija yra visos Kubos liaudies, kurios sie­
kius palaikė spauda, pasiekusi puikią pergalę, rezultatas. Todėl
mes iš visos širdies dėkojame liaudžiai ir žurnalistams, kuriems
visada liksim e dėkingi.“
Vos tik išėjęs iš kalėjimo Kastro griebėsi galingos propagandos
prieš vyriausybę ir prezidentą Batistą. Tuo pat metu jis stengėsi
užbaigti tvarkyti savo organizacijos - Liepos 26 dienos judėjimo,
kurį viešai vadino ginkluota opozicija, struktūrą ir parinkti asme­
nis į laisvas vadovų vietas. Vis dažniau pasigirsdavo kalbų apie
ginkluotą pasipriešinimą ir būtinybę sukilti.
1955 m. birželio 10 dieną įvairiose Havanos vietose netoli

43
valstybinių įstaigų sprogo septyni galingi užtaisai, nusinešę ne
vieno žmogaus gyvybę. Teisėsaugos kantrybė trūko. M onkadis-
tų butuose prasidėjo kratos ir suėmimai, nes buvo rasta gin klų ir
sprogmenų. Taip pat buvo suimtas laikraščio „L a K a ljė “ redak­
torius, mat šiame leidinyje buvo reguliariai skelbiam os karingos
Kastro kalbos, atvirai kviečiam a griebtis ginklų.
Š į kartą Fidelis Kastro neketino rodyti jokios drąsos, kaip ir
ginti suimtų bendražygių. Jis tekinas pasileido į M eksikos am­
basadą ir ten pasiprašė politinio prieglobsčio. Liepos 7 dieną jis
paliko K ubą ir išskrido į M eksiką, kur jo jau laukė brolis R aulis ir
didelis būrys anksčiau pabėgusių monkadistų.
Kodėl Kastro pasirinko M eksiką? Priežastis buvo labai pa­
prasta. Ši šalis, valdoma kairiųjų pažiūrų politikų, atlaidžiai žiū­
rėjo į revoliucinius judėjim us ir netgi terorizmo apraiškas. M e k ­
sika geraširdiškai suteikdavo p olitin į prieglobstį visiem s, kas tik
paprašydavo. Šioje šalyje gydydavosi, ilsėdavosi ir rengdavosi
naujiems žygiams dauguma Centrinės ir Pietų A m erikos „nenuo­
ramų“ . 1939 metais, pasibaigus pilietiniam karui Ispanijoje, išjo s
į M eksiką plūstelėjo gausus būrys pabėgėlių. Tad F id e lis manė,
kad šioje šalyje jis jausis visiškai saugus ir galės ram iai rengti
savo revoliucijos planą. Be to, jis puikiai žinojo, kad čia gyvena
daugybė žmonių, kurie tik ir laukia siūlym o griebtis ginklų. Tarp
tokių žm onių buvo ir nemažai kubiečių, palikusių savo šalį dėl
pačių įvairiausių „nešvarių“ priežasčių. Fidelis Kastro greitai su­
metė, kad surinkti, apmokyti ir apginkluoti naują diversantų būrį
bus visai nesunku. B e to, ir K uba pasiekiam a ranka - tereikia tik
perplaukti siaurą Jukatano sąsiaurį. Tad M eksika visais atžvilgiais
buvo idealus placdarmas ginkluotam perversm ui rengti.

44
 „GRANMA"

Iš Havanos Kastro skrido lėktuvais per M eridą į Verakrūzą,

kur sėdo į autobusą ir per kelias valandas pasiekė šalies sosti­
nę Meksiką. Č ia j į pasitiko brolis ir būrys bendraminčių, tarp
kurių buvo ir gerai žinoma jau pagyvenusi avantiūristė M arija
Gonzales, senokai palikusi tėvynę ir apsigyvenusi Meksikoje. Ji
širdingai apgyvendino monkadistus savo namuose, o jos namas
Emparano gatvėje Nr. 49 tapo pagrindine vadaviete rengiant įsi­
veržimą į Kubą.
Fidelis Kastro rašė daugybę
nurodymų savo šalininkams K u ­
boje ir rūpestingai rinko žmones
būsimai ekspedicijai. Iš M aja­
mio jis išsikvietė Chuaną Mar-
kesą, turintį didelę tokių reikalų
patirtį, iš K alifornijos atskubėjo
Kam ilis Sanfuegas, ilgai laukęs
valandos, kai vėl galės paimti į
rankas automatą. Fidelis apsi­
džiaugė ir dėl argentiniečio Er­
Fidelis Kastro ir garsusis
nesto Če Gevaros atvykimo bei
argentinietis Če Gevara.
jo patikinimo, kad jis būtinai
dalyvausiąs rengiamoje opera­
cijoje. Pareikalavus iš Kubos
buvo atsiųstas būrys e ilin ių kovotojų. Juos apgyvendino M eksiko
priem iesčių lūšnynuose. Fidelis jiems „dosniai“ mokėjo algą: 4
dolerius per mėnesį, kad kaip nors vaduotųsi nuo bado. Kastro
tarp Judėjimo narių įvedė griežtą tvarką: tie, kurie turėjo šiokių
tokių santaupų ar pajamų, 60 procentų privalėjo atiduoti į Liepos

45
26 dienos judėjim o kasą, tai yra Fideliui Kastro. Buvo reikalauja­
ma, kad nariai rašytų laiškus tėvams, giminaičiams, artimiesiems,
draugams ir prašytų finansinės paramos. Fidelis visą laiką skun­
dėsi, kad yra pats didžiausias skurdžius ir vis reikalaudavo, kad
iš Kubos būtų siunčiami pinigai, surinkti pačiais įvairiausiais bū­
dais. Dėl pinigų stygiaus jis skundėsi visuomet, nors Havanoje
važinėjo prabangiais automobiliais ir gyveno geruose butuose.
Pinigais j į tikriausiai aprūpindavo m ilijonierius tėvas, valdantis
20 000 hektarų derlingos žemės ir mylintis savo karingąjį vaikelį,
pasiryžusį tapti salos valdovu. Tačiau Fidelis visada visiems įky­
riai ir nuobodžiai pasakodavo, kad jis yra pats didžiausias skur­
džius, neturintis nieko.
Visi Judėjimo nariai, atvykstantys į M eksiką, turėjo duoti išti­
kimybės priesaiką, po kurios tapdavo visiška Kastro nuosavybe.
Jie turėjo pamiršti asmeninius reikalus ir akiai vykdyti visus įsa­
kymus, kuriuos duodavo Judėjimas ar Fidelis Kastro asmeniškai.
Laisvas laikas, kurio kovotojai beveik neturėjo, buvo skiriamas
politiniam-idėjiniam švietimui. Šie užsiėmimai buvo privalomi
ir juos dažnai vesdavo pats revoliucijos įkvėpėjas Kastro. Visi
paskirti vadai privalėjo akylai sekti kiekvieną savo žmogų, apie
kiekvieną vesti užrašus ir pateikti visapusiškas išvadas. „Karo
mokyklos“ vadovu buvo paskirtas Ispanijos respublikos armijos
veteranas Albertas Bajas. Kadaise Madride jis baigė Karo akade­
miją, paskui - dar ir Karinės aviacijos mokyklą. Ilgą laiką Bajas
praleido Afrikoje, kovodamas su marokiečių partizanais, ir sukau­
pė didelę partizaninės kovos patirtį. Tarnaujant A frikoje jam buvo
suteiktas pulkininko laipsnis, o grįžęs į Ispanijąjis buvo paskirtas
Barselonos karinės apygardos vado, generolo Batetos, adjutantu.
Albertas Bajas už 40 kilometrų nuo sostinės rado m ilžinišką
150 kvadratinių kilometrų rančą, priklausančią M eksikos revo­
liucijos veteranui Erastui Riverai. Vietovė m okyklai buvo ideali:
m ilžiniški žemdirbystei netinkami plotai, kurių didum ą sudarė

46
kalnai. „Santa Roza“ - taip vadinosi ranča - tapo kariniu poligo­
nu, kuriame nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro liejo prakaitą F i­
delio Kastro „armija“ . Jie mokėsi šaudyti, klausėsi paskaitų apie
partizaninio karo ypatybes, be paliovos laipiojo kalnais, mokėsi
elgtis su įvairiausių tipų ginklais bei sprogmenimis.
1955 m. rugsėjo mėnesį Fidelis Kastro pradėjo ruoštis ilgon
kelionėn į Jungtines Valstijas. Jis ketino aplankyti didžiausias ku­
biečių emigrantų susitelkimo vietas, ten skaityti paskaitas ir rinkti
aukas. Spalio 18 dieną jis sėdo į traukinį ir iškeliavo į Filadelfi­
ją - miestą Valstijų šiaurinėje dalyje, kur gyveno vos keli šimtai
kubiečių. Ten Fidelis pradėjo linksmą ir lengvą dviejų mėnesių
kelionę po Ameriką.
Iš Filadelfijos Kastro nuvažiavo į Naujojo Džersio valstiją, iš
ten patraukė į'Konektikutą, paskui - į Niujorką ir pasuko į pietus -
į Majamį. Floridos valstijoje jis dar apsilankė Tampoje ir Kiveste.
Visur, kur tik buvo, Fidelis rengė mitingus ir sakė kalbas apie po­
litinius ir socialinius Liepos 26 dienos judėjimo uždavinius. Pas­
kui jis analikiodavo Kubos vidaus reikalus ir ugningai kviesdavo
aukoti pinigus. Apie rengiamą karinę ekspediciją jis nekalbėdavo
ir dievagojosi, kad Judėjimas savo uždavinius stengsis įgyvendin­
ti taikiomis politinėmis priemonėmis. Tiesa, jis tai sakydavo ne
visur, matyt, atsižvelgdamas į susirinkusiųjų mentalitetą. Aršiau­
siai jis kalbėjo Niujorke, Palmgardeno salėje, kurioje, grūmoda­
mas kumščiais ir taškydamasis seilėmis, keliems šimtams žmonių
šaukė: „Aš jums atsakingai prižadu, kad 1956 metais mes būsime
arba laisvi, arba kankiniai. M ūsų kova prasidėjo kovo 10 dieną
ir tęsiasi jau ketveri metai, ir ji pasibaigs arba paskutinę Batistos
diktatūros, arba paskutinę mūsų gyvenimo dieną! Kubos liaudis
trokšta ne vien tik valdžios pasikeitimo. Ji nori gerokai daugiau!
Ji nori radikalių permainų politikoje ir socialinėje srityje. M ūsų
liaudis privalo gauti šį tą daugiau nei abstrakčias sąvokas „lais­
vė“ ir „demokratija“ - kiekvienam kubiečiui turi būti garantuotas

47
geras gyvenimas. Valstybė neturi teisės ignoruoti nė vieno savo
piliečio, kuris gimė ir užaugo šioje šalyje, likim o. Nėra didesnės
tragedijos, kaip tragedija žmogaus, kuris gali ir nori dirbti, bet jis
ir jo šeima priversti badauti, nes nėra darbo. A r gali tauta sulaukti
geresnio gyvenimo, jei ją valdo grupelė politikierių, kuriems už­
tenka mažų nuolaužų, vadinamų žmogaus teisėmis ir laisvėmis?
Įvarius baimę negalima išspręsti jokių problemų, - tam reikia
drąsos. Todėl aš siunčiu Kubos liaudžiai karštus linkėjimus ir pri­
žadu, kad mes greitai sugrįšime!”
Paskui Fidelis Kastro dar ilgai kalbėjo apie teroristinius aktus
prieš politikus ir valstybės vadovus bei apie terorizmą apskritai
ir tokius veiksmus griežtai pasmerkė. Jis pareiškė, kad Liepos 26
dienos judėjimas su banditais neturi nieko bendra, nes jis vado­
vaujasi šventais revoliucionierių idealais.
Maždaug po trijų valandų oratoriškos kalbos Kastro pridėjo ran­
ką prie širdies ir visų paprašė paaukoti Kubos ir jos liaudies ateities
vardan. Be to, jis pakvietė norinčiuosius įsirašyti į Judėjimo gre­
tas, šitaip kurdamas nedidelius partijos skyrelius visoje Amerikoje.
Norinčiųjų buvo nelabai daug, bet kelios dešimtys įsirašydavo.
Panašiai klostėsi visur, kur tik lankėsi Fidelis. Jis niekada ne­
pamiršdavo priminti, kad yra visiškas beturtis, tačiau jam negėda
prašyti pagalbos, nes jis tai daro ne savo, o Kubos vardu. Dorų
žmonių dorai uždirbtus ir paaukotus pinigus jis išleis šviesios tė­
vynės ateities labui.
Iš Jungtinių Valstijų, surinkęs nežinia kiek dolerių, Fidelis
Kastro nuvyko į Bahamų salas, kuriose daugiausia ilsėdavosi tik
turtuoliai. Įkvėptas pasisekimo Valstijose, čia jis sukūrė naują
„dokumentą“, kuris vėliau tapo lyg koks jo alibi, paaiškinantis
apsilankymą Bahamų salose, nes Fideliui reikėjo viską ramiai
apsvarstyti ir susikaupti, o salose tam buvo geros sąlygos. Do­
kumentas vadinosi „Manifestas Nr. 2. Liepos 26 dienos judėjimo
kreipimasis į Kubos liaudį“ . Č ia ištisai buvo kalbama apie vienin­

48
telį dalyką - pinigus, arba, kaip rašė Kastro, apie visų dorų ku­
biečių paramą revoliuciniam judėjimui. Jis prašė kiekvieną pilietį
nors kartą nenueiti į kiną, neturint didelio poreikio nesilankyti
bare, o sutaupytus pinigus paaukoti Judėjimui dėl bendro tikslo:
„Kiekvienas tepaaukoja nors po vieną pesą, kiekvienas dirban­
tysis tepaaukoja nors vienos dienos atlyginimą, kaip tai padarė
mūsų tautiečiai emigrantai, ir jūs pamatysite, kad tironija grius
anksčiau, nei jūs įsivaizduojate. K iti prašo pinigų asmeniniams
reikalams, užstatydami namus, žemę ar drabužius. M es prašome
pinigų Kubai, o mūsų užstatas - mūsų gyvybės!“ Šis manifestas
buvo išspausdintas m ilijoniniu tiražu ir išplatintas ne tik po visą
Kubą, bet ir Meksikoje.
Prieš pat Kalėdas Kastro grįžo į M eksiką ir ėmė aktyviai do­
mėtis ekspedicijos reikalais. Tačiau ramaus ir sotaus gyvenimo
tėkmę trikdė Kubos, Meksikos ir kitų Centrinės Amerikos šalių
spauda, susidomėjusi Fidelio Kastro „elgetavimu“ ir paskelbusi
apie kai kurias vado išlaidas. Buvo rašoma, kad dideles pinigų su­
mas Fidelis išleidžia grynai asmeninėms reikmėms, ir tos sumos
įspūdingos. Fidelio Kastro sąžiningumu suabejojo ir opozicinės
Kubos partijos. Fidelis siuto ir rašė, piktai, ciniškai atsikirsda­
mas. Galiausiai jis parašė straipsnį „Prieš visus“ ir išspausdino j į
bulvariniame laikraštyje „Bohema“. Čia jis pareiškė, kad visiems
laikams nutraukia santykius su visomis opozicinėmis partijomis,
ir apkaltino jas niekingu politikavimu bei padlaižiavimu Batistos
diktatūrai.
Atėjo 1956 metai. Fidelis galėjo džiaugtis, kad ekspedicijos
narių mokymas „Santa Rozos“ rančoje vyksta sklandžiai, kad už­
megzti tiesioginiai ryšiai su Kuba, kurie veikia nepriekaištingai,
kad nuolat maloniai čiurlena keli finansiniai upeliai, tekantys tiek
iš Kubos, tiek ir iš kitų įvairiausių šaltinių. Riebiausiai varvėjo iš
Rytų Vokietijos, kuri paklusniai ir tiksliai vykdė visus Kremliaus
nurodymus. Perspektyva paimti visą valdžią į savo rankas atrodė
šviesi ir viliojanti.

49
 Dėl ginklų buvo šiokių tokių keblumų, nes reikėjo įsigyti tik
tokius pistoletus, šautuvus ir automatus, kurių kalibras atitiktų
Kubos armijos ginklų kalibrą. Tada buvo galim a tikėtis visuomet
papildyti šaudmenų atsargas vietoje, užpuolus kokias menkas
kareivines, policijos skyrių ar paprasčiausiai išsitraukus pluoštą
dolerių, - pagunda, kuriai retas galėjo atsispirti. Tačiau ir ši pro­
blema buvo išspręsta. Užsakymai pradėjo plaukti iš visų pusių,
bet daugiausia iš Jungtinių Valstijų.
Pačioje 1956 m. balandžio pabaigoje F id e lį Kastro pasiekė
džiugios žinios iš Kubos. Balandžio 29 dieną apie 50 jaunuolių,
priklausančių Judėjimui, atakavo Matanso kareivines. Operacijos
planuotojai iš pradžių pagrobė du sunkvežimius, į juos susodino
ginkluotus fanatikus ir visu greičiu įlėkė į kareivinių teritoriją,
kur juos tą pačią minutę pasitiko sutartinis kulkosvaidžių tratėji­
mas. Pusė naujųjų monkadistų krito vietoje per keliasdešimt se­
kundžių, kiti, esantys arčiau vartų, sugebėjo pabėgti ir nulėkė į
Haičio ambasadą. Į ją įsiveržė šaudydami ir keldam i paniką tarp
diplomatų. Su teroristais buvo mėginama derėtis, tačiau nesėk­
mingai. Vidaus reikalų ministras į atstovybę pasiuntė būrį poli­
cininkų ir šie šturmavo pastatą. Po trumpos kovos visi Judėjimo
vyrukai buvo nukauti.
Meksikoje, ir ne tik, F id e lį pradėta kaltinti terorizmo, kurį jis
demagogiškai smerkė, kai rinko aukas, kurstymu. Tačiau Kastro
pareiškė, kad vaikinai tokios iniciatyvos ėmėsi patys, genami bai­
sios nevilties, ir, deja, nepasitarę su vadais, kurie būtų juos nuo
tokių veiksmų atkalbėję.
Po šio įvykio Fidelis Kastro dėl visa pikta ėmėsi visų atsargu­
mo priemonių, paliko būstinę Emparano gatvėje, o iš savo naujo­
sios slaptavietės nebeišeidavo, o je i ir išeidavo, tai tik naktimis ir
lydimas būrio asmens sargybinių. Jis ne be pagrindo bijojo, kad
prieš terorizmo kurstytoją taip pat gali būti panaudotos tam tikros
netradicinės „nukenksminimo“ priemonės. T ik dabar Meksikos

50
teisėsauga ir politikai susirūpino ir pagaliau suprato, kokį „taikos
balandėlį“ geraširdiškai įsileido į savo valstybę. Policija gavo įsa­
kymą suimti Fidelį Kastro ir visus Judėjimo žmones, kuriuos tik
pavyks aptikti. Po ilgų paieškų jie atrado pėdsakus, vedančius į
Marijos Gonzales namus. Pareigūnai apsupo teritoriją ir įsiveržė į
butą. Gyventojai degino kažkokius dokumentus ir visai nesiprie­
šino, kai jiems buvo dedami antrankiai. Policija kruopščiai iškra­
tė namą ir rado kai kuriuos popierius, kurių nespėta sunaikinti.
Atidžiai išanalizavę jų turinį, jie rado menkutę nuorodą į „Santa
Rozos“ rančą ir nutarė pasidomėti, kas ten vyksta. Ankstų rytą,
dar nepakilus saulei, didelis būrys gerai ginkluotų policininkų įsi­
veržė į Erasto Riveros žemes ir suėmė kelias dešimtis busimosios
ekspedicijos dalyvių. K iti suspėjo pabėgti ir pasislėpti kalnuose.
Čia pareigūnai rado įspūdingą ginklų sandėlį ir kalnus įvairiausių
lapelių: atsišaukimų, kvietimų, manifestų ir kitos rašliavos, skir­
tos Kubos liaudžiai, netveriančiai nenumaldomu noru skaityti.
Fidelis Kastro ir kompanija vėl atsidūrė už grotų, tik šį kartą
Meksikoje. Gynybai pasamdė geriausius Meksikos advokatus,
kai kurie už didelius pinigus atvyko iš užsienio. Į gynėjų gretas
stojo ir buvęs Meksikos prezidentas Lasaras Kardenas, valdęs šalį
1936-1940 metais ir pasižymėjęs tuo, kad neslėpė susižavėjimo
Stalinu. Savo valdymo metais jis nacionalizavo naftos pramonę,
susipyko su visu demokratiniu pasauliu, o 1939-aisiais, prasidė­
jus Antrajam pasauliniam karui, visą kiekį naftos, kurį anksčiau
eksportuodavo į Jungtines Valstijas, pradėjo pardavinėti fašistinei
Vokietijai, tuo metu dar geriausiai Stalino sąjungininkei.
Dideli pinigai ir kai kurių politikų sukeltas triukšmas padarė
savo darbą. K ai kurie suimtieji buvo paleisti už užstatą, kai kurie
iš belangės išėjo visai be jokių įsipareigojimų, nes trūko įkalčių.
Gynyba įrodinėjo, kad ginklai, rasti rančoje, priklauso kažko­
kiems tretiesiems asmenims, o suimti žmonės su jais neturi nieko
bendra. Rančoje jie tik ilsėjosi, o kalnuose sportavo. A r tai nusi­

51
kaitimas? Rado kelis ginklus Gonzales name? Bet Fid e lis Kastro
juos laikė savigynai. Jį nuolat puolė p olitin iai priešai iš Kubos,
jis gaudavo grasinamo turinio laiškus, kuriuose buvo žadama su
juo susidoroti, šalia Gonzales namų dažnai trindavosi įtartini gin­
kluoti asmenys. A r viso to maža, kad priverstų žm ogų im tis bent
menkiausių apsaugos priemonių? A rg i tai nusikaltim as?
Išėjęs į laisvę Fidelis artimiausiems žmonėms tuojau pat pa­
reiškė, kad ekspedicijos rengimą reikia paspartinti ir kuo greičiau
užbaigti. Per policijos pasalą buvo suimti tik 22 kovotojai, liku­
sieji pasislėpė. Raulis Kastro, disponuodamas valdžia ir pinigais,
visus laisvėje likusius žmones perkėlė į atsargines stovyklas, ku­
rios buvo pasklidusios po visą Meksiką. Tai kėlė tam tikrų nepa­
togumų, užtat buvo saugiau.
Rudenį iš Kubos atėjo žinia, kad
mirė tėvas. K aip tik tuo metu Fidelis
buvo sušaukęs vadų pasitarimą. Jis
perskaitė telegramą, nužvelgė susi­
rinkusiųjų veidus, atsiduso ir pasakė:
„Na, ką gi, draugai! Verksmams mes
neturime laiko.“
Dabar reikėjo išspręsti dar vieną
problemą: rasti laivą, kuriuo būtų ga­
lim a nuplukdyti ekspedicijos dalyvius
į Kubą. Keletas žm onių nuolat trynėsi
Fidelio tėvas Anchelis
uostuose ir ieškojo tinkamo laivo, ta­
Kastro.
čiau rezultatų nebuvo. Rugsėjo mėne­
sį, važinėdamas po Tukspano vietovę ir
ieškodamas tinkamo poligono šaudymo pratyboms, Fid e lis Kas­
tro upės žiotyse pamatė turistinę jachtą. Ji revoliucijos vadą iš
karto sudomino. Fidelis pasidomėjo, koks tai laivas ir kam jis pri­
klauso. Jis sužinojo, kad tai am erikiečio Roberto Eriksono, daž­
nai gyvenančio M eksikoje, nuosavybė. Taip pat buvo gauta žinių,

52
kad turtuolis pasiryžęs parduoti jachtą, o kartu ir vilą, stovinčią
ant upės kranto, nes neketina daugiau čia sugrįžti.
Del Kondas, kuriam buvo pavesta sutvarkyti šį reikalą, nedels­
damas pasirašė reikiamus dokumentus ir sumokėjo 15 000 dolerių
už jachtą bei davė 2 000 dolerių avanso už namą. Nupirktas laivas
buvo daugiau kaip 13 metrų ilgio, beveik 5 metrų pločio, bortas
buvo iškilęs virš vandens pustrečio metro. Jachtoje buvo įmon­
tuoti du šešių cilindrų varikliai ir keturi degalų bakai, kuriuose
tilpo aštuonios tonos benzino. Laivas į savo denį galėjo paimti 25
žmones ir vadinosi „Granma“ .
1956 m. vėlų lapkričio 24 dienos vakarą į Tukspaną susirinko
82 žmones. Nakties tamsoje įjachtąbuvo prikrauta ginklų, degalų,
maisto atsargų. Tuo metu Kuboje visi Liepos 26 dienos judėjimo
nariai gavo įsakymą būti pasirengę kovos veiksmams. Kiekvienas
narys buvo apginkluotas ir gyveno budėdamas, laukdamas naujų
įsakymų. Ekspedicijos ir vado išsilaipinim o datą turėjo pranešti
telegrama iš Meksikos, kurioje būtų tokie žodžiai: „Visas knygos,
kurios jūs prašėte, tiražas jau parduotas.“

Jachta .Granma“.

53
 Sekmadienį, lapkričio 25 dienos naktį, 1 valandą 30 m inučių
„Granma“ pakėlė inkarą ir išplaukė. Laivas, pritaikytas patogiai
keliauti 25 žmonėms, šį kartą gabeno net 82, o ką ir kalbėti apie
ginklų ir šaudmenų gausybę, dideles vandens ir maisto atsargas.
Jachta buvo perkrauta, revoliucionieriai tyliai grūdosi tamsoje
ankštose kajutėse ir tylėjo kaip žuvys. Toks buvo vado įsakymas,
nes reikėjo perplaukti uosto teritoriją ir niekam nepakliūti į akis,
nes tuo metu siautėjo baisi audra ir laivams buvo uždrausta iš­
plaukti į atvirą jūrą.
Audringa jūra nekaip veikė ginkluotų vyrų sveikatą. Beveik
visi susirgo jūros liga, tad prasidėjo tikras košmaras. Kovotojai
gulėjo, kur kas rado vietą, o kai jų skrandžiuose kildavo „potvy­
nis“, niekas neturėdavo nei jėgų, nei noro bėgti prie borto. Tad
balzganos balutės išsiliedavo vietoje, o dalis jų turinio susiger­
davo į drabužius. Prabangioje jachtoje tvyrojo baisi smarvė: ne­
nusakoma prakaito, vėmalų ir išmatų maišalynė. Antrąją kelio­
nės dieną kažkas pastebėjo, kad į kajutes veržiasi vanduo. Tokiai
didelei žmonių grupei gelbėjimosi priem onių nebuvo, tad visus
apėmė siaubas ir panika. Fidelis Kastro įsakė išmesti į jūrą visus
daiktus, be kurių galima išgyventi, ir dubenėliais semti vandenį.
Kas pateko į jūros dugną, sunku pasakyti, bet reikia manyti, kad
ir dalis ginklų bei šaudmenų, o ką jau kalbėti apie menkesnį kro­
vinį. K ai gėrybės nugrimzdo į dugną, buvo pastebėta, kad panikai
kilti nebuvo jokio pagrindo, nes kažkas neužsuko gėlo vandens
talpyklos čiaupo ir vanduo skverbėsi būtent iš jos. Kastro siu­
to ir garsiai keikėsi, o kiti džiaugėsi, kad skęsti neteks. Vėliau
V

Ce Gevara šį epizodą aprašys savo prisim inimuose ir j į pavadins

„tragikomišku vaizdeliu“.
Jūros liga po truputėlį pasitraukė ir gausi įgula apsitvarkė. Ta­
čiau ekspedicijos dalyvius pradėjo kankinti įkyrus bado kirminas.
Bjauri liga iš kiekvieno pareikalavo vos ne visos vidinės energi­
jos, kuri reguliariai išsiverždavo ant kajutės grindų, denio ar į jūrą,

54
o kompensuoti praradimų nebuvo kuo, nes visos maisto atsargos,
užuot maitinusios Jū reiviu s“ , dabar sotino laimingas žuvis.
„Granma“ plaukė gerokai lėčiau, nei buvo tikėtasi. Įsisiautė­
jo audra. Aukštos priešpriešinės bangos be paliovos stūmė jachtą
į priešingą pusę, o įkaitę varikliai labai sunkiai varė ją į priekį.
Buvo aišku, kad penkios dienos, kurias apskaičiavo tikslui pasiek­
ti, - nerealus ir neįgyvendinamas terminas, o telegrama iš M eksi­
kos, pranešanti apie ekspedicijos išsilaipinim o laiką, jau išsiųsta
ir nebeįmanoma padaryti būtinų pataisų. Buvo suplanuota, kad
tuo metu, kai ekspedicija išsilaipins Kubos pakrantėje, Santjago
mieste, Judėjimas pamėgins surengti ginkluotą sukilimą, kuris
atitrauks tiek policijos, tiek kariuomenės dėmesį nuo pakrantės,
palikdamas laisvą kelią išsilaipinusiam Kastro būriui. Dabar pasi­
darė aišku, kad darniai veikti nepavyks, o visos operacijos sėkmė
pakibo ant plauko.
Lapkričio 30 dieną, tiksliai nustatytu laiku, Fidelis Kastro per
radiją išgirdo pranešimus apie didelius neramumus ir kovinius
veiksmus Santjago mieste, kuriuos surengė Liepos 26 dienos ju-

Pagrindinė Santjago de Kubos gatvė.

55
dėjimo karinės grupuotės. A p ie 400 gerai ginkluotų diversantų
ankstų rytą pradėjo atakas prieš miesto policijos skyrius, šturma­
vo jūrų policijos būstinę bei visus kitus miesto karinius objektus.
Nemaža miesto dalis kelias valandas buvo atsidūrusi sukilėlių
rankose, tačiau vyriausybė greitai m obilizavo savo pajėgas. Jos
pradėjo galingą puolimą. Dar tebedžiūgaujantys Judėjimo ka­
riai, kurie jau manė, kad visi pasaulio vandenynai jiem s iki kelių,
staiga pasijuto apsupti ir persigandę pamatė, kad krenta it musės.
Prasidėjo paniškas, nekoordinuotas, stichiškas bėgimas iš miesto.
Tokia įvykių eiga buvo numatyta iš anksto, tad visuose keliuose
ir keliukuose patruliavo didžiulės karinės pajėgos. Jos užkirto re­
voliucionieriams kelią pasitraukti į kalnus ar kur kitur. Todėl visi
Judėjimo kariai buvo arba nukauti, arba suimti bėgantys.
Nežinia kaip, tačiau pradėjo sklisti gandai apie diversantų iš­
silaipinimą pakrantėje. Vyriausybė dėl visa pikta davė nurodymą
sustiprinti pakrantės apsaugą. Jau visai netoli Kubos „Granma“
sutiko kelis karinius patrulių laivus. Ekspedicijos dalyviai puolė į
triumus ir ten, susispaudę it silkės statinėje, baim ingai laukė, kas
bus toliau. Tačiau prabangi jachtos išvaizda suklaidino apsaugą.
Per žiūronus ant denio j i pamatė tik kelis žmones, nekeliančius
jokio įtarimo. Patruliams pasirodė, kad čia keliauja koks m ilijo­
nierius ar verslininkas, tad laivo jie nesustabdė ir leido plaukti
toliau.
Naktį iš gruodžio pirmosios į antrąją, vadovaujantis naujais
apskaičiavimais, laivas turėjo pasiekti Kubos krantus. Visa įgu­
la stengėsi pakliūti į denį ir akylai stebėjo tamsą, tikėdamasi pa­
matyti Kaba Kruzo švyturio signalus, pagal kuriuos būtų galima
orientuotis. Tačiau prieš akis driekėsi tik juodas, neįžiūrimas
horizontas.
Tropikuose ir išaušta, ir sutemsta neįtikėtinai greitai - kitaip
nei šiaurinėse platumose. Ekspedicijos dalyviam s bespoksant į
tamsą, j i staiga pradėjo tirpti ir po dešimties m inučių tolumoje

56
pasirodė žemė. Apie išsilaipinimo vietos parinkimą galvoti ne­
buvo kada, nes šviesa galėjo pražudyti visą ekspediciją, jei ji bus
pastebėta iš kranto ar iš jūros pusės. Jachtos varikliai buvo paleis­
ti visu galingumu ir ji didžiausiu greičiu artėjo prie žemo kranto,
apaugusio menka augalija. Likus šimtui metrų iki tikslo, laivas
užplaukė ant seklumos, pasigirdo variklių „čiaudėjimas“ ir jachta
sustojo. Prasidėjo paskutinis išsilaipinimo etapas, kurį Če Gevara
vaizdžiai apibūdino žodžiais „bėgimas iš sudužusio laivo“. Maža
valtelė, kurią nuleido į vandenį ir prikrovė ginklų bei šaudme­
nų, po kelių akimirkų, kilstelėta bangos, apsivertė ir tuoj pat nu­
skendo. Žmonės iš jachtos pradėjo šokinėti į vandenį, kuris siekė
jiems smakrą, ir, laikydami ginklus virš galvų, dumblėtu dugnu
lėtai patraukė į pakrantės krūmus. Ginklai sušlapo, tad juos reikė­
jo ardyti ir valyti. Atliekant šią procedūrą nugriaudėjo du šūviai.
Fidelis Kastro, netverdamas pykčiu, norėjo trenkti nevėkšlai, ta­
čiau susilaikė. Patekėjo saulė. Gabenti likusius ginklus bei šau­
dmenis iš laivo ir nuskendusios valties nebuvo kada. Kiekvieną
akimirką galėjo pasirodyti pakrantės apsauga, atskristi lėktuvai.
Reikėjo rūpintis, kaip išsaugoti savo gyvybes, nes vieta, kurioje
išsilaipino būrys, gynybai buvo visai netinkama. Pasislėpti ne­
buvo kur, ir jei ekspedicijos būrį užpultų kariuomenė ar policija,
išlikti gyvam vargu ar kam pavyktų. Kastro visiems įsakė traukti
į salos gilumą. Paėjus gal 100 metrų, prasidėjo klampi pelkė, ap­
augusi mangų medžiais. E iti tapo sunku ir pavojinga, tačiau kitos
išeities nebuvo. Kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau, nes dvokiantis
vanduo siekė juosmenį, o medžiai augo taip tankiai, kad prasi­
brauti pro šakų ir šaknų užtvaras buvo tikra kančia, reikalaujanti
daug fizinių pastangų ir laiko. Niekas nežinojo ir negalėjo numa­
nyti, kokio dydžio ši pelkė. Žmonėms į galvas pradėjo skverbtis
bauginančios mintys, o pati baisiausia buvo ta, kad jie išsikėlė ne
pagrindinėje saloje, o menkoje salelėje, kurių aplink K u b ą - tūks­
tančiai. Jei taip, išsigelbėti nėra jokios vilties. Pusantro kilometro

57
atstumą, kaip paaiškėjo vėliau, Kastro būrys įveikė per penkias
valandas ir atsistojo ant kietos žemės. Tiksliau, atsigulė, nes jė­
gos buvojau beišsenkančios. Žmonės atrodė baisiai: apgliaumiję
dvokiančiu dumblu, kruvinais apdraskytais veidais, kraujuojan­
čiom is rankomis ir kojomis.
Pusvalandį atsikvėpęs, būrys patraukė toliau ir netrukus ap­
tiko valstiečio trobelę. Č ia kariai nusiprausė, šiek tiek užkando,
gavo kai kurių žinių apie kariuomenės išsidėstymą bei sužinojo
kelio į Siera Maestras kalnus kryptį. Po valandos poilsio būrys
patraukė pirmyn. Įdienojus tolumoje jau buvo galima įžiūrėti kal­

nų kontūrus.
Maisto jie neturėjo nė kruopelytės, nes beveik visas atsargas
paskandino jūroje, kai kilo panika dėl atsukto vandens talpyklos
čiaupo, o tai, kas dar buvo likę, paliko jachtoje, nesiryždami die­
nos šviesoje į ją sugrįžti. Kelyje teko maitintis įvairiausiomis žo­
lėmis ir cukranendrėmis, kurias ilgai kramtydavo, godžiai nury­
davo gurkšnelį saldžių sulčių, o visa kita neatsargiai išspjaudavo
ant kelio, palikdami savo pasitraukimo pėdsakus. Vandens ras­
davo itin retai. Visus kamavo badas ir nenumaldomas troškulys.
Antrąją kelionės dieną danguje vis dažniau pasirodydavo kariniai
lėktuvai, žvalgantys teritoriją. Tapo aišku, kad Kubos valdžia apie
ekspedicijos išsilaipinim ą jau žino ir pradėjo intensyvias paieš­
kas. Būrys, išgirdęs variklių gausmą, slėpdavosi įvairiose prie­
dangose, kokios tik toje vietoje pasitaikydavo: aukštoje žolėje, po
medžiais ar krūmuose, cukranendrių laukuose.
Gruodžio 5 dieną jėgos išseko galutinai ir žmonės ėmė prašyti
ilgesnio poilsio, nes eiti jau negalėjo. Stovyklai Fidelis Kastro pa­
rinko visiškai netinkamą vietą. Iš vienos pusės matomumą ribojo
neaukštas kalnagūbris, dešinėje augo miškelis, tad pasižvalgyti
kiek toliau buvo galima tik 70 laipsnių kampu. Sargybinius pasta­
tė nevykusiai ir net kvailai, vos už 20 metrų nuo stovyklos, o juk

58
postus reikėjo įkurti mažiausiai už 300^400 metrų! Ant kalnagūb­
rio taip pat nepasiuntė nė vieno žmogaus.
Reguliariosios kariuomenės dalinys pasirodė būtent iš už kal­
nagūbrio. Pasigirdo kulkosvaidžių ir automatų serijos, smarkiai
retinančios revoliucionierių gretas. Prasidėjo panika ir stichiškas
bėgimas. Fidelis, jo brolis Raulis ir Če Gevara dar mėgino vado­
vauti ir nors kiek aptvarkyti gynybą, tačiau jų niekas neklausė ir
bėgo netoliese nusidriekusios cukranendrių plantacijos link. Šalia
vadų liko tik saujelė kovotojų. Tačiau netrukus jie pastebėjo, kad
yra supami, tad ir jiems neliko nieko kito, kaip tik dumti paskui
savo draugus, kurių palinkusios nugaros buvo matyti tolumoje. Iš
ekspedicijos būrio neliko beveik nieko. Trečdalis kovotojų buvo
nukauti vietoje, trečdalis pakliuvo į nelaisvę, apie dešimt sugebėjo
pabėgti ir pasitraukti į šalies gilumą. Tačiau plantacijoje susibūrė
trys atskiros nedidelės grupelės, kurios ir toliau siekė užsibrėžto
tikslo - pasiekti kalnus. Nė viena iš jų nieko nežinojo apie kitas ir
išgyveno savąsias odisėjas, keliaudamos į kalnus atskirai.
Su Fideliu Kastro buvo likę tik du žmonės - Faustinas Peresas
ir Universas Sančesas. Šalia Raulio Kastro stovėjo keturi Judėji­
mo dalyviai, o su Chuanu Almeida, kuris perėmė vadovavimą iš
sužeisto Če Gevaros, - keturi, įskaitant ir argentinietį.
Kastro, Peresas ir Sančesas sugebėjo visą dieną prasislapstyti
plantacijoje, o sutemus ją paliko. Tyliai ir lėtai sėlindami, jie ap­
ėjo kareivių postus, kurių nebuvo daug, nes vadovybė į šią vietą
nepermetė didesnių pajėgų, manydama, kad su ginkluotu būriu
viskas baigta, ir patraukė toliau, kalnų link. Gruodžio 11-osios
naktį jie užėjo trobelę ir čia gavo pavalgyti. Jie sužinojo, kad be­
veik visi ekspedicijos nariai arba žuvo, arba yra suimti ir jau sėdi
kalėjime, laukdami teismo. Fidelis išsitraukė 20 dolerių bankno­
tą, padėjo j į ant stalo ir paprašė šeimininko, kad šis duotų šiek
tiek maisto ir palydėtų į kalnus, kurie jau buvo visai netoli. Iki
aušros bėgliai tikėjosi juos pasiekti ir ten pasislėpti. Švintant kal­

59
nų papėdėje Kastro davė palydovui dar 20 dolerių ir paprašė, kad
šis grįžtų namo ir sėdėdamas ant žirgo akylai stebėtų kuo didesnę
teritoriją, o je i aptiktų kokį atskirą ginkluotą žm ogų ar būrelį, at­
vestų į kalnus, kur Kastro kurį laiką lauks.
Gruodžio 18 dieną pas F id e lį Kastro atvedė b ro lį R a u lį ir jo
žmones. Šis neslėpė didžiulio džiaugsmo, ilg ai spaudė b ro lį prie
krūtinės, o paskui paklausė:
- K ie k tu turi ginklų?
- Penkis automatus, - atsakė Raulis.
- Du turime mes. Iš viso septyni, - džiūgavo Fidelis.
- Mažoka, - susikrimto Raulis.
- Broli, niekada nepamiršk, kad mes laimėjome! Septyni auto­
matai - tai pergalė!

Gruodžio 20 dieną atsirado du pavieniai kovotojai, o 21-ąją

- Chuano Alm eidos būrelis, už parankių vesdamas sužeistą, bet
jau begyjantį Če Gevarą. Iš viso susirinko 15 karių - tik nedidelė
dalis 82 žmonių grupės, atplaukusios „Granm a“ jachta.
Kelios dienos poilsio, geras maistas ir ramybė suteikė revo­
liucionieriams naujų jėgų ir pasitikėjim o savimi. Jie apsirūpino

Revoliucionieriai telkė jėgas kalnuose.

60
maistu, kruopščiai sutvarkė ginklus ir gruodžio 25 dienos naktį,
per pačias Kalėdas, leidosi į kalnų gilumą, kol kas neturėdami
nei aiškaus veiksmų plano, nei tikslo. Jie tikėjosi, kad daug kas
susitvarkys savaime atsižvelgiant į aplinkybes. Kastro klajojo ir
lankė gyvenvietes: jose jis varė savo nepakartojamą propagandą
apie „aukso amžių“, laukiantį kiekvieno kubiečio, kai tik jis nu­
vers Batistą ir valdžia pereis „į liaudies rankas“ . Revoliucionierių
gretos, nors ir iš lėto, augo. Per tris savaites Fidelis užverbavo 14
žmonių ir dabar jau turėjo savo žinioje 29 kovotojus.
Kalnuose būrys jautėsi saugiai, bet Fidelis pradėjo nervintis
dėl tuščiai leidžiamo laiko ir mąstė, ką daryti toliau. Po ilgų svars­
tymų jis nusprendė, kad būtinai reikia pranešti visai Kubai žinią,
kad ekspedicija pavyko, kad jie gyvi ir pasiryžę tęsti ginkluotą
kovą. Kaip tai padaryti? Kastro, pasitaręs su broliu ir Če Gevara,
nutarė, kad geriausia imtis nedidelių kovinių veiksmų ir taip įgy­
vendinti kelis tikslus iš karto. Puolimo objektu vadai pasirinko
patrulių postą, įsikūrusį La Platos upės žiotyse, ant Karibų jū­
ros kranto. Čia tarnavo tik dvylika kareivių, gyvenančių menkoje
medinėje pašiūrėje. Kastro būrys per tris dienas nusileido iš kal­
nų ir priartėjo prie posto. Jie gerai pasislėpė ir dvi paras atidžiai
stebėjo, kas ir kaip aplinkui vyksta: kada keičiasi sargyba, kada
atplaukia kateris, pristatantis pamainą ir produktus, išsiaiškino,
ar apylinkėje nėra kitų postų, iš kur galėtų atskubėti pagalba. Įsi­
tikinusi, kad šaudmenys ir ginklai laikomi mūriniame sandėlyje,
stovinčiame kiek atokiau, ir sužinojusi visas smulkmenas, Kastro
gauja prisėlino prie pašiūrės, ją iš abiejų pusių apsupo ir padegė
specialiai paruoštais užtaisais, esančiais paprasčiausiuose bute­
liuose. K ai tik plykstelėjo liepsnos, būrys atidengė ugnį. Vargšai
kareivėliai, kurių dauguma buvo paprastų valstiečių vaikai, tapo
pasmerkti. Jie dar mėgino atsišaudyti, šokinėdami iš degančio na­
melio, tačiau jų pozicijos buvo prastos, o jėgos - nelygios. Liepos
26 dienos judėjimo kariai iššaudė daugumą „batistininkų“, kelis

61
paėmė į nelaisvę, o vienas sugebėjo pabėgti. Fidelis Kastro labai
apsidžiaugė, kai mūriniame sandėlyje rado karabinų, automatų ir
net „Tomsono“ kulkosvaidį. Č ia gulėjo ir kelios dėžės šovinių,
kurie būriui buvo itin reikalingi, nes per puolim ą jie išeikvojo
visas savo atsargas. Be to, čia jie rado maisto atsargų, tad grobis
džiugino ir akis, ir širdį, ir skrandį.
Apsikarstę trofėjais ir laimėję pirm ąjį m ūšį „prieš diktatūrą“,
kariai patraukė atgal į kalnus. Kelias buvo sunkus, tačiau len­
gvai pasiekta pergalė teikė jėgų ir optimizmo. Kastro, įkvėptas
sėkmės, jau galvojo apie kitą operaciją. Buvo nesunku numanyti,
kad jų pėdsakais eis reguliariosios kariuomenės dalinys, mėgin­
damas pasivyti bėglius ir juos sunaikinti. M aždaug po 24 valandų
kopimo, radęs labai tinkamą vietą, Kastro įsakė sustoti ir rengtis
pasalai. Automatiniai ginklai, ypač „Tomsono“ kulkosvaidis, bei
didelės šovinių atsargos leido tikėtis, kad operacija bus sėkminga.
1957 m. sausio 22 dieną priekinės reguliariosios armijos dalinio
pozicijos atsidūrė siaurame takelyje tarp uolų ir buvo apšaudytos
iš sunkiai prieinamų slaptaviečių. Penki kareiviai žuvo vietoje,
apie dešimt buvo sužeista, o likusieji pasitraukė atgal. D alinio va­
das, sužinojęs, kad priekyje tyko pasala, kurios įveikti nėra jokių
galimybių, persekioj im ą nutraukė.
Fidelis Kastro puikiai žinojo, kad propaganda, jei tinkamai ja
naudojiesi, yra viena iš veiksmingiausių priem onių siekiant užsi­
brėžto tikslo. Sausio 28 dieną jis pasiuntė į Havaną žmogų, kad
šis rastų užsienio žurnalistą, pageidautina - Jungtinių Valstijų
spaudos atstovą, ir atvežtąjį į kalnus pas Fidelį. Šis iš anksto pa­
tikino, kad duos ilgą ir išsamų interviu, atsakys į visus klausimus,
pateiks daug įdomios informacijos. „New York Tim es“ korespon­
dentė Kuboje Rubi Filips susidomėjo pasiūlym u ir apie tai infor­
mavo savo redakciją Niujorke. Ten iš karto suprato, kad pasitaikė
ypatinga proga ne tik puikiai reklamai, bet ir gerokai padidinti
laikraščio tiražą, o ką jau kalbėti apie visus kitus, menkesnius,

62
privalumus. Į Kubą buvo pasiųstas 57-erių metų Herbertas M etiu­
zas, ilgą laiką dirbęs karo korespondentu įvairiuose karštuosiuose
pasaulio taškuose. Jis prisimena: „Dėl tokios informacijos aš bu­
vau pasiryžęs užkopti kad ir į Everestą.“
Liepos 26 dienos judėjimo žmonės korespondentą ir jo žmoną
per visą šalį nugabeno į Mansaniliją. Iš šio miesto toliau jis kelia­
vo be žmonos, lydimas padoriai atrodančio palydovo, apsimesda­
mas verslininku, ieškančiu tinkamos ryžių plantacijos, kurią no­
rėtų nusipirkti. Taip jis pasiekė nuošalią fermą ir joje, laukdamas
nakties, praleido visą dieną. Vasario 17-ąją, nuo vidurnakčio iki
penktos valandos ryto, jis, lydimas palydovo, keliavo purvinais
kalnų takeliais į numatytą susitikimo vietą. Judėjimo žmonės, no­
rėdami korespondentui įteigti, kad pasipriešinimo kovoje daly­
vauja gausybė gerai ginkluotų žmonių, vedžiojo j į painiais ratais:
jis perėjo bent dvidešimt ginkluotų postų, kuriuose stovėjo auto­
matais apsikarstę kariai, o vienas budėjo prie galingo „Tomsono“
kulkosvaidžio. Metiuzas nė neįtarė, kad tą patį kulkosvaidį mato
nežinia kelintą kartą. K ai tik korespondentas pereidavo „postą“,
kulkosvaidis būdavo nutempiamas į kitą vietą, kurioje atsirasda­
vo naujas „postas“, o Metiuzas po kokių penkiolikos minučių tu­
rėdavo j į pereiti. Pagaliau, pavaikę amerikietį penkias valandas
ir sudarę reikiamą iliuziją, atvedė j į į mažą trobelę, kur jo laukė
Fidelis Kastro, apsuptas kovos draugų. Kai tik tarpduryje pasiro­
dė korespondentas, visi pašoko nuo kėdžių, įsitempė ir atidavė
karinę pagarbą.
Kastro ilgai ir detaliai pasakojo apie ekspedicijos išsilaipinimą
Kubos pakrantėje ir kas buvo toliau. Jis įtikinamai kalbėjo, kad
karas vyksta jau 76 dienas ir pasiekta didelių laimėjimų. Visuose
mūšiuose jis šventė pergalę, į nelaisvę paėmė daugybę kareivių,
kuriuos vėliau geranoriškai paleido į laisvę.
- Visus belaisvius mes paleidžiame, - pasakojo Fidelis, - nes
jie nekalti. Skurdas verčia juos tarnauti už menką atlygį. Daugu-

63
m a jų pasilieka pas mane ir toliau kovoja su Batistos režimu.
- Iš kur jūs gaunate ginklų ir šaudmenų? - paklausė
Metiuzas.
- Daug ginklų mes atsigabenome iš M eksikos, o dabar juos pa-
siimame iš reguliariosios armijos, kai laim im e eilines kautynes.

Interviu tęsėsi tris valandas. Buvo padarytos kelios nuotraukos,

ir Metiuzas, lydimas to paties palydovo, iškeliavo tuo pačiu keliu
atgal į Havaną, iš kur dar tą pačią dieną išskrido į Niujorką.
Vasario 24 dieną „New York Tim es“ išspausdino pirm ąjį M e-
tiuzo straipsnį „Svečiuose pas Kubos sukilėlį“ . Per kitas dvi dienas
pasirodė tęsiniai. Kuboje ir kitose Centrinės bei Pietų Am erikos
šalyse „New York Times“ buvo graibstyte graibstomas. Diktato­
rius Batista skaitė Kastro gražbyliavimus, kuriuose, švelniai ta­
riant, buvo daug netiesos, bet tiražo neuždraudė, ir laikraštis buvo
laisvai platinamas visoje šalyje. Fidelis Kastro, sumanęs propa­
gandinę akciją, savo tikslą pasiekė. Žmonės skaitė, kad Kastro
gyvas, kad vyksta mūšiai, kuriuose sukilėliai skina pergales, kad
revoliucijos vadas ketina eiti į Havaną ir netrukus prasidės nuo­
stabūs laikai: kiekvieno Kubos piliečio laukia turtai ir neapsako­
ma laimė.
Fidelis Kastro darė viską, kad Kuboje kiltų kuo didesnė ne­
tvarka, suirutė ir visuotinis chaosas. 1917 metai Rusijoje buvo
geriausias pavyzdys, kaip nedidelė avantiūristų gauja per kelerius
metus gali tapti didžiulės šalies valdovais, jeigu yra įvaldžiusi ga­
lingą propagandos meną ir turi daug pinigų. Liaudis, jei jos gy­
venimas nėra rožėmis klotas, visada linkusi patikėti populizmu,
kuris teikia daug šviesių vilčių, nors realaus pagrindo neturi. K ą
reiškia Kastro pažadas: „A š jus visus padarysiu laimingus“? K ą
reiškia Lenino rašliava, kad jis sukurs kom unizm ą ir kiekvienas
pilietis dirbs pagal galimybes, o už darbą gaus pagal poreikius?
V ė
Štai atsiras man naujo namo, autom obilio ar kelionės aplink pa-

64
šaulį poreikis - prašom, imk, nesikuklink. Žmogaus poreikiai ko­
munistams - šventas dalykas. 1961 metais Chruščiovas pareiškė,
kad sukurti komunizmą sutrukdė Stalino kultas, bet jis pažada,
kad po 20 metų komunizmas bus sukurtas ir prasidės nuostabi
liaudies poreikių tenkinimo era. Gudrių, žiaurių ir valdžios trokš­
tančių avantiūristų spekuliacija žmonių naivumu! Jie gerai žino,
kad visi turtai ir pinigai yra niekis, palyginti su didžiausiu įmano­
mu malonumu šioje Žemėje - valdžios turėjimu savo rankose, kai
gali viską, absoliučiai viską.

65
KOPIMAS lVALDŽIOS
VIRŠŪNĘ

Fidelis Kastro norėjo pasiekti piramidės viršūnę kuo greičiau,

kol dar jaunas, kol dar visas gyvenimas priešakyje. Sėdėdamas
kalnuose, jis davė įsakymą Revoliuciniam direktoratui - iš esmės
Liepos 16 dienos judėjim o sukarintam sparnui, kad šis pultų pre­
zidento rūmus Havanoje.
1957 m. kovo 13 dieną apie 70 gerai ginkluotų revoliucionie­
rių įsiveržė į rūmus, vykdydami įsakymą, kuriuo reikalaujama
būtinai surasti Batistą ir nušauti j į vietoję. Per susišaudymą su
apsauga žuvo daugiau kaip pusė būrio. V is dėlto keletas kovotojų
pasiekė prezidento kabinetą. Tačiau jis buvo tuščias, o specialieji
kariuomenės daliniai jau „šukavo“ pastatą. V isi, kurie dalyvavo
šioje operacijoje, žuvo. Gyvo neliko nė vieno.
Tuo pat metu, kaip ir prezidento rūmų šturmas, vyko radijo

Prezidento rūmai Havanoje.

66
stoties užgrobimas, kuriame dalyvavo apie 50 žmonių. Čia sekėsi
kiek geriau, nes jiems pavyko pakliūti į eterį ir perskaityti Kastro
parašytą tekstą, kuriame buvo pranešama, kad Batistą nuverstas,
ir visa Kubos liaudis kviečiama sukilti bei padėti įtvirtinti revo­
liucijos pergalę. Vos tik perskaičius šiuos melagingus žodžius, į
stoties pastatą įsiveržė kariuomenė. Po dvidešimties minučių įnir­
tingo susišaudymo visi revoliucionieriai žuvo.
O Siera Maestros kalnuose gyvenimas ėjo gana ramiai. Fidelis
jokių naujų operacijų nerengė, nors balandį būryje buvo apie 80
žmonių. Jis pareiškė, kad pirmiausia reikia gerai išmokyti naujuo­
sius revoliucionierius ir tik tada bus galima galvoti apie karinius
veiksmus. Mokymas buvo savotiškas: būrys laipiojo po kalnus,
o Fidelis skaitė kariams politinio švietimo paskaitas. Paskui iš
Valstijų atvyko žurnalistas Robertas Taberis, lydimas kino opera­
toriaus Vendelio Hofmano. Fidelis prieš kamerą kalbėjo panašiai,
kaip ir savo kariams, supindamas idėjinius-politinius kalambū­
rus su vaizdingais pasakojimais apie mūšius, kurių, išskyrus pa­
krantės posto užpuolimą, lyg ir nebuvo, bent jau tokių, kuriuose
dalyvavo Fidelis. Hofmanas vadui prasitarė, kad dokumentiniam
filmui, kurį jis kūrė, reikėtų ko nors daugiau nei vien tik kalbų,
kad žiūrovai susidomėtų. Tada Fidelis Kastro surengė žygį į aukš­
čiausią Siera Maestros viršukalnę - Turkiną. Ten įsikorė kone visi
kariai, vedami vado. Hofmanas ilgai filmavo atsivėrusius puikius
vaizdus ir suvargusius, barzdotus revoliucionierių veidus. Ant
kalno Kastro papasakojo apie didvyrišką mūšį Havanoj e, kai pre­
zidento rūmuose ir radijo stotyje žuvo daug patriotų, kartu Ana-
pilin pasiimdami kelis šimtus Batistos rėžimo gynėjų. Gegužės
viduryje film ą parodė Jungtinėse Valstijose ir Fidelis vėl viešai
pareiškė, kad laimėjo dar vieną „mūšį“ .
K ai kurie kariai dėl tokių laimėtų „mūšių“ pradėjo tyliai mur­
mėti. Fidelis suprato, kad reikia sutvirtinti savo autoritetą. Jis iš­
siuntė kelis žvalgus į Karibų jūros pakrantę ir kantriai laukė žinių.

67
 Vasaros pradžioje, išklausęs
žvalgų ataskaitų, jis vėl pa­
sirinko nedidelį karinį postą
pakrantėje, kuriame tarnavo
apie 40 kareivių. Lūkesčius,
kad operacija pasiseks, d i­
dino ir tai, jog būrys gavo
naujų ginklų: 3 sunkiuosius
kulkosvaidžius, 3 lengvuo­
Fidelis ir brolis Raulis pozuoja sius kulkosvaidžius, 10 au­
užsienio žurnalistui.
tomatų ir 9 karabinus, o ką
jau kalbėti apie d id elį kiekį
šaudmenų.
Puolim o taktika buvo beveik tokia pat kaip ir La Platos upės
žiotyse, kai Kastro sausio viduryje užpuolė pakrantės apsaugos
postą. Būrys apsupo nedideles kareivines, tačiau prisiartinti ar­
čiau ir jų padegti nesiryžo, nes pastebėjo gerai ginkluotą sargybą.
Todėl Kastro įsakė šaudyti iš visų turimų ginklų. Jis tikėjosi, kad
netikėtas puolimas ir stipri kryžm inė ugnis greitai atneš pergalę.
Tačiau viskas klostėsi gerokai sunkiau nei prieš penkis mėnesius.
Kareiviai taip pat turėjo kelis kulkosvaidžius, o automatinius gin­
klus laikė prie savęs. M ūšis truko apie keturias valandas, ir tik
tada, patyrę daug nuostolių, kareiviai paliko savo postus ir pa­
sitraukė pakrante, apaugusia tankiais krūm okšniais. Š į kartą ir
revoliucionieriai patyrė nemenkų nuostolių: iš rikiuotės buvo iš­
vesta apie 15 žmonių.
Po šio puolim o armijos vadovybė nusprendė atsisakyti visų
nedidelių postų pakrantėje, nes jie buvo gana lengvas grobis
sukilėliams.
1957 m. liepos mėnesį F id e lį Kastro aplankė ortodoksų par­
tijos lyderis Raulis Cibas ir buvusio prezidento Prijaus Sokaro
atstovas Filipas Pasosas. Jie pajuto, kad Kastro propaganda, kuri

68
 Fidelis Kastro ir Raulis Čibas kalnuose.

buvo skleidžiama m ilijoniniais tiražais po visą salą, straipsniai

Amerikos spaudoje ir gausybė Judėjimo lektorių, kurie keliavo
per šalį, pasakodami apie švintantį nuostabų rytojų, pradeda duoti
vaisių. D vi sėkmingos operacijos pakrantėje, kurių svarba ir mas­
tas buvo nepaprastai išpūsti, taip pat darė poveikį.
Fidelis juos priėmė mandagiai ir išklausė jų samprotavimų,
kad būtina sukurti vieningos politinės veiklos programą, kurią
pasirašytų Liepos 26 dienos judėjimas ir opozicinės partijos. Taip
būtų sukurtas vieningas frontas, nukreiptas prieš Batistos režimą.
1957 m. liepos 16 dieną šalys pasirašė vadinamąjį Siera Maestros
paktą, kuriame dėstė vienybės veiksmus kovojant su Batistą. D i­
delė dokumento dalis buvo skirta busimosios Kubos valdžios su­
darymo principams. Galima sakyti, kad pakto kūrėjai jau atsargiai
dalijosi postus visose valdžios struktūrose, pradedant vyriausybe
ir baigiant savivalda bei vietine teisėsauga. Dokumentas baigėsi
tokiais žodžiais: „Te neklysta nė vienas, girdėdamas šmeižikišką
ir melagingą vyriausybės propagandą apie padėtį Siera Maestros
kalnuose. Siera Maestrą jau yra neprieinama tvirtovė, laisvės bas­
tionas, užkariavęs visų kubiečių širdis, kurio paimti neįmanoma
jokiom is priemonėmis. M es padarysime viską, kad pateisintume
liaudies pasitikėjimą.“

69
 Fidelis Kastro buvo patenkintas derybų rezultatais, o kai kaž­
kas jam švelniai papriekaištavo, jog M eksikoje jis pareiškė, kad
visiems laikams nutraukia bet kokią bendravimo galim ybę su
visom is tradicinėmis Kubos partijomis, Kastro nusišypsojo ir

atsakė:
- Drauge, ar jūs skaitėte marksizmo-leninizmo klasikus?
- Ne visus, drauge vade.
- Būtent! Jei būtumėte skaitęs, tai žinotumėte, kad draugas
Leninas yra pasakęs: „Visas sutartis, kurios dabartiniu metu yra
naudingos, reikia pasirašyti, o atėjus laikui, kai jos pasidaro ne­
benaudingos ar netgi žalingos, galima be gailesčio laužyti ir jų
nesilaikyti.“
- Supratau, drauge Fideli.
- Na, ir puiku. Kaip bus toliau, žiūrėsime.

Švenčiant ketvirtąsias Monkados kareivinių šturmo metines,

Fidelio Kastro įsakymu buvo suformuota nauja sukilėlių kolona,
pavadinta Kolona Nr. 2, turinti savarankiškai veikti Turkino kal­
no rytuose. Kolonos vadu buvo paskirtas argentinietis Ernestas
Če Gevara. Jis buvo pirmasis vadas, kuriam Kastro suteikė aukš­
čiausią karinį laipsnį - komandantė. Iki šiol taip vadino tik F id e lį
Kastro.
1957 m. rudenį prasidėjo dideli nesutarimai tarp Liepos 26 die­
nos judėjimo vadų, veikiančių kalnuose, ir tų, kurie buvo įsikūrę
miestuose ir miesteliuose. Tai buvo skilimas, kuris išliko iki pat
pilietinio karo pabaigos. Žem umų vadai pradėjo rimtai pykti ant
Fidelio, kad šis be perstojo reikalauja pinigų, ginklų ir net maisto
produktų; be to, nors per devynis mėnesius, praleistus kalnuo­
se, surengė vos dvi menkas operacijas prieš nedidelius pakrantės
postus, visam pasauliui gyrėsi apie pasiektas dideles pergales, po­
zavo prieš kameras kalnų viršūnėse, pasirašinėjo paktus ir žadėjo
pergalingą žygį į Havaną. Judėjimo žmonės miestuose pradėjo

70
daug ką prisiminti, mąstyti ir skaičiuoti. Kodėl 400 jaunų žmonių
turėjo paaukoti savo gyvybes Santjago mieste? Vien tik tam, kad
atitrauktų dėmesį, vadui išsilaipinant pakrantėje? Judėjimas įvyk­
dė Kastro įsakymą tiksliai numatytu laiku, bet surengtas puolimas
neturėjo jokios prasmės, nes jachta „Granma“ dar buvo atviroje
jūroje, toli nuo kranto. Kodėl Havanoje, puolant prezidento rū­
mus ir radijo stotį, žuvo daugiau nei šimtas žmonių? A r yra kokia
nors šių aukų prasmė, ar tai tik Fidelio Kastro įgeidžių tenkini­
mas, kad kokiam nors Amerikos korespondentui galėtų pareikšti,
kad jis veikia ir vadovauja galingam sukilimui, kad jis yra Kubos
revoliucijos vadas? Kaip iš tiesų žuvo vos ne visi ekspedicijos da­
lyviai ir kodėl nežuvo nė vienas vadas? Judėjimo vadovai žemu­
mose pradėjo nepasitikėti kalnų žmonėmis, kurie saugiai tupėjo
kalnuose ir siuntė begales reikalavimų bei įsakymų. K ai Santjago
mieste beprasmiškai žuvo vienas iš vadų Frankas Paisas, vykdy­
damas eilinę avantiūristinę Kastro užduotį, šis visiems savo pa­
valdiniams nusiuntė tokį laišką: „Nerandu žodžių išreikšti savo
pasipiktinimui ir liūdesiui. Kokie barbarai! Jie nušovė j į gatvėje,
eidami pogrindžio kovotojo pėdsakais. Kokie žvėrys! Jie nežino,
ką jie nušovė. Koks protas, kokia sąžinė, kokia asmenybė buvo
Frankas Paisas! Jie nužudė geriausią mūsų žmogų. K o dar lau­
kia tūkstančiai dorų kubiečių? Atėjo laikas veikti. Užtenka tuščių
kalbų ir plepalų! Aš kviečiu visus revoliucionierius imtis ginklų
ir stoti į kovą!”
Rugsėjo 5 dieną Fidelis aukštai kalnuose sėdėjo prie radijo im­
tuvo, maitinamo akumuliatoriaus, kurį jam atitempė iš tolimo slė­
nio, ir klausėsi žinių. Jis laukė pranešimo apie sukilimą Santfuego
mieste, kurį pats suplanavo. Nežinia, ką Fidelis ketino išgirsti,
tačiau viskas baigėsi taip, kaip ir visada. Sukilėliai trumpam už­
ėmė miestą, o paskui buvo ištaškyti reguliariosios Kubos armi­
jos dalinių. Tai buvo kulminacija. Po savaitės revoliucijos vadas
gavo pranešimą, kad dauguma Judėjimo vadų nesutinka su Fide-

71
lio Kastro kovos taktika, reikalaujančia m ilžiniškų beprasmiškų
aukų, ir renkasi taikias pasipriešinimo formas: mitingus, streikus,
įvairias nepaklusnumo akcijas.
Fidelis Kastro siuto, bet, būdamas gudrus, nuo aštresnės kriti­
kos ir radikalių pasisakymų susilaikė, suprasdamas, kad visiškas
skilimas Judėjimo gretose jam reikštų galą. Jis vos ne kasdien rašė
švelnius pasiteisinimo laiškus ir mėgino nors laikinai pristabdyti
visišką skilimą. Iš dalies jam tai pavyko.
1957 m. pabaigoje kalnuose ramiai gyveno apie 200 revoliucio­
nierių. Nors Fidelis Kastro ir sukūrė naują koloną, kuriai vadova­
vo Če Gevara, tačiau niekas jokių karinių veiksm ų nevykdė. K ai
vyriausybė iš pakrantės atšaukė nedidelius karinius postus, gerai
ginkluoti Kastro žmonės tapo gana didelės teritorijos šeimininkai.
Dabar jie jautėsi bebaimiai ne tik kalnuose, bet ir jų prieigose.
Vyriausybė prieš sukilėlius taip pat nesiėmė jo k ių karinių veiks­
mų. Ji nusprendė, kad veržtis į kalnus yra labai rizikinga. V isą
teritoriją, kurią valdė Kastro, vyriausybė paliko jo žinioje ir tik
rūpinosi, kad j i nesiplėsiu, aplink steigdama naujus, didelius ir
gerai ginkluotus karinius postus.
Vadai kalnuose nusprendė, kad reikia išnaudoti susidariusią
padėtį ir nutarė įkurti lyg ir autonomiją, kuri gyvuotų vadovauda­
masi savo tvarka ir nerašytais įstatymais, kuriuos sugalvos revo­
liucionieriai. Pirmiausia jie aplankė smulkesnius valstiečius ir nu­
rodė, ką šie turi auginti, o derlių pažadėjo nupirkti už grynuosius
pinigus. Paskui artimiausiose gyvenvietėse pasikalbėjo su smul­
kiaisiais prekybininkais ir juos įkalbėjo, kad dalį prekių ir mais­
to produktų pristatytų į nurodytas vietas kalnuose, už k ą taip pat
gausią užmokestį grynaisiais. Po šių sandorių gerai apsiginklavę
sukilėliai, nepamiršę apsikarstyti ne tik ilgais peiliais, pistoletais
ir automatais, bet ir kekėmis granatų, patraukė pas turtinguosius
plantatorius ir latifundijų savininkus. Č ia jie „niekingiem s tur­
tuoliams“, nors pats Fidelis Kastro buvo kilęs būtent iš tokių,

72
pareiškė, kad šie reguliariai ir be jokio užmokesčio dalį gyvulių
privalės atiduoti revoliucionieriams. Žinodami, kad tokio kiekio
mėsos pakaktų visam nedideliam miestui, jie „laisvos teritorijos“
pakraščiuose įsteigė kelias skerdyklas ir perdirbimo punktus, ku­
riuose gamino sūdytą, rūkytą ir vytintą produkciją, kaupdami m il­
žiniškas maisto atsargas. Be to, Kastro ir kompanija nusprendė,
kad turtuoliai privalo mokėti mokesčius. Išgirdusiems, kokias su­
mas jiems teks įmokėti į naujosios „valdžios“ kasą, plantatoriams
pabalo plaukai. Jiems reikėjo rinktis: arba viską mesti ir bėgti,
paliekant visą savo turtą sukilėliams, arba kentėti ir tikėtis, kad
tokia padėtis amžinai nesitęs. Beveik visi pasirinko antrąjį va­
riantą. Dabar Kastro apsirūpino ne tik maistu, bet ir nuolatinėmis
pinigų įplaukomis, kurių tik menka dalelė būdavo panaudojama
atsiskaityti su smulkiaisiais valstiečiais ir prekybininkais.
Vietovėse, kuriose viešpatavo Kastro, žemdirbiai augino daug
kavos. Fidelis ir čia nusprendė pasipelnyti. Jis pareiškė, kad su­
perka visą derlių ir tuojau pat atsiskaito grynaisiais. Virtinės veži­
mų, prikrautų kavos maišų, lydimos nuo kojų iki galvos ginkluo­
tų revoliucionierių, traukė pas apmokestintus plantatorius. Šie
buvo priversti nupirkti atvežtą derlių, bet jau už gerokai didesnę
kainą.
Tuo metu, kai Fidelio Kastro žmonės persikvalifikavo į mė­
sininkus, mokesčių inspektorius bei antstolius ir sėkmingai vyk­
dė savo naująją veiklą, Majamyje susirinko emigracijos lyderiai
ir visų opozicinių Kubos partijų delegacijos, tarp kurių buvo ir
Liepos 26 dienos judėjimo atstovai, šalyje susiklosčiusiai padė­
čiai aptarti ir nuspręsti, ką daryti toliau. Po ilgų svarstymų visų
delegacijų vadovai pasirašė dokumentą - Majamio paktą, kuria­
me paskelbė apie opozicinių jėgų vienybę kovojant su Batistos
diktatūra. Pakto turinys buvo paskelbtas spaudoje ir plačiai apta­
rinėjamas visuomenės. K ai Fidelis Kastro išgirdo šią žinią, j į ap­
ėmė nevaldomas siutas, o paskui, kas jam buvo visai nebūdinga,

73
revoliucijos vadas puolė į depresiją. Tačiau po savaitės jis atsiga­
vo, sušaukė laikinųjų „mėsininkų“ gildijos vadus ir pradėjo rašyti
ilgą laišką - atsakymą tiems, kurie pasirašė M ajam io paktą, o j į
pasirašė visos opozicinės partijos ir judėjim ai be išimties. Laiškas
prasidėjo tokiais žodžiais: „Lapkričio 20 dieną, pačiame kovos
veiksmų įkarštyje, kai partizanai kalnuose kaunasi vienui vieni
ir lieja savo kraują, nesulaukdami pagalbos iš jokios opozicinės
partijos ar judėjimo, mus pasiekė dokumentas, kuris gali sukel­
ti abejonių ne tik dėl mūsų kovos, bet ir dėl įvykių M onkados
kareivinėse 1953 m. liepos 26 dieną interpretacijos. R evoliucijai
vienybė neturi reikšmės, jei ji nėra sucementuota idėjiniais ir pa­
triotiniais principais.“
Laiškas buvo labai ilgas ir nuobodus, nes Fidelis, baigęs kal­
bėti apie kokį dalyką, viską vėl pradėdavo iš naujo, tik kiek k i­
tokiais žodžiais. Paskui jis sukritikavo visus pakto punktus iš ei­
lės ir paskelbė svarbiausią savo mintį, kurios esmė buvo tokia:
paktas neturi jokios galios ir yra niekinis, nes Fidelis Kastro nie­
ko su niekuo nesvarstė apie jo k ią vienybę. Tie, kurie pasirašė šį
dokumentą, neturi jokių įgaliojim ų. Niekas jiem s jų nesuteikė.
Pasirašyti tokį dokumentą jaukiame ir saugiame mieste, kai revo­
liucionieriai badauja, kenčia šaltį ir kitus nepriteklius, bet kasdien
kovoja, - nusikaltimas ir ciniška nepagarba. V isi tikrieji Kubos re­
voliucionieriai į šias pakto suregztas pinkles niekada nepaklius.
Šiame laiške Kastro pirm ą kartą viešai pareiškė, kad Batistos
nuvertimas Kubos problemų neišspręs, nors prieš tai visada kal­
bėdavo priešingai. Paskui jis sumaišė su žemėmis vadus, pasira­
šiusius dokumentą, ir juos apkaltino, kad šie ketina užim ti val­
džią, pasinaudodami Fidelio Kastro ir kitų tikrų revoliucionierių
pergalėmis. Baisių grasinimų neišvengė ir daugybė emigrantų,
pas kuriuos taip neseniai lankėsi Fidelis, kvietė į kovą už tėvynės
laisvę ir melžte melžė dolerius. Dabar jis pareiškė, kad emigran­
tų kišimasis į Kubos reikalus yra visiškas absurdas, sukeliantis

74
juoką, ir nieko daugiau. Rašinys baigėsi tokiais žodžiais: „Norint
garbingai žūti, kompanija nereikalinga.“
Fidelis Kastro nebuvo naivus ir kvailas. Jis suprato, kad graž­
byliavimu apie kovas ir kraujo liejimą toli nenueisi. Ištisi metai,
per kuriuos buvo surengtos dvi nedidelės operacijos, jo autoriteto
ne tik nesustiprino, atvirkščiai - jis sumenko. Kalbos apie revo­
liucionierių, labai švelniai tariant, įžūlų savavaliavimą kalnuose ir
jų prieigose pasklido po visą salą. K ai kurie analitiškai mąstantys
opozicionieriai pradėjo narstyti Kastro nuveiktus darbus, prade­
dant aktyvia jo veikla rengiant įsiveržimą į Dominikos respubliką
dar studentavimo metais, ir pastebėjo keistą tendenciją. Visur, kur
tik buvo Fidelis, kildavo didelių neramumų, dažnai pasiglemžian-
čių daug žmonių gyvybių, tačiau revoliucijos vadas beveik iš vi­
sur išsikapanodavo sausas. Visi ekspedicijos į Dominiką dalyviai
buvo suimti, išskyrus Kastro. Kolumbijos sostinėje Bogotoje jis,
neturėdamas jokių įgaliojimų, užgrobė Kubos studentų delega­
cijos vadovo kėdę ir sukėlė mieste karą tačiau nuo pavojų lai­
mingai pasislėpė ambasadoje ir saugiai grįžo namo lėktuvu. Ir
tokia neįtikėtina laimė j į lydėjo visus 10 metų tiek Kuboje, tiek
užsienyje. Išimtis buvo tik Monkados kareivinių puolimas, už ką
jis atsėdėjo pustrečių metų. Bet prisiminus, kad du trečdaliai bū­
rio žuvo, o Kastro nebuvo net įdrėkstas, vargu ar galima vadinti
tai nesėkme.
Tačiau labiausiai vadą siutino paskelbta žinia, kad vos ne visi
ekspedicijos dalyviai, atplaukę „Granma“ jachta, žuvo, o vadai
su Fideliu Kastro priešakyje laimingai įsiropštė į Siera Maestros
kalnus ir saugiai pasislėpė.
Nedelsiant reikėjo imtis karinių veiksmų, ir ne bet kokių, o
didelių ir efektingų, kad visi pamatytų, kad jis - Fidelis Kastro -
yra pagrindinis veikėjas kovojant su Batistą.
Du mėnesius revoliucionieriai žvalgė teritoriją ir rengė puo­
limo planą nes pralaimėti būtų reiškę kracho pradžią. Pagaliau

75
 Raulis Kastro ir Ernestas Če Gevara
prieš Pino dėl Agva kareivinių puolimą.

visos detalės ir menkiausios smulkmenos buvo išlukštentos. 1958

m. vasario 16 dieną partizanai užpuolė nedidelį Pino dėl A gva
miestelį ir jame įsikūrusias kareivines. Daugiau kaip 200 revoliu­
cionierių, nors ir labai gerai ginkluotų, užim ti kareivinių beveik
neturėjo galimybių. Če Gevara, kuris ir parengė puolim o planą,
nors apie tai niekada niekur viešai nesigyrė, numatė kitas perga­
lės galimybes, tikėdamasis, kad garnizonas kviesis pastiprinim ą
iš gretimo miesto. Ir jis neklydo. Partizanai, palikę prie kareivinių
apie 50 žmonių, kurie iš toli tęsė apšaudymą, nuskubėjo į iš anks­
to surengtą pasalą, paspęstą maždaug už keturių kilom etrų nuo
miestelio, labai tinkamoje vietoje. Išsidėstę planuotose pozicijo­
se, partizanai laukė laim ikio, kuris paklius į jų užmestus tinklus.
Keturi dengti sunkvežim iai su kariais pasirodė po pusvalandžio.
Pirm ąją mašiną, važiuojančią tilteliu per nedidelį upelį, tekantį iš
kalnų, susprogdino mina. Visos kitos vienu metu buvo apmėtytos
granatomis ir iš visų kulkosvaidžių bei automatų į jas atidengta
pragariška ugnis. Į pagalbą skubėjusių kareivių likim as buvo nu­
lemtas, nes jėgų santykis buvo maždaug toks: vienam kareiviui
teko trys užpuolikai, gerai įsitaisę įrengtose slaptavietėse, o tie

76
kareiviai, kurie spėjo iššokti iš automobilių, neturėjo jokios prie­
dangos. Če Gevaros taktika pasiteisino su kaupu.
Praeis ne vieneri metai ir Fidelis Kastro savo prisiminimuose
pagyrūniškai rašys: „M ūsų sukilėliai niekada nepuldavo priešo
kaktomuša. Mes dažniausiai pasirinkdavome judančius objek­
tus ir pradėdavome mūšį netikėtai ir staiga, įsitvirtinę gerai pa­
rengtose pozicijose. Priešas per kelias minutes patirdavo didelių
nuostolių. Batistininkai visiškai pakrikdavo, jei juos vienu metu
apšaudydavai iš visų pusių. Jie prarasdavo kovinę dvasią ir pa­
sidarydavo kažkokie amoralūs. Kai jų kariai imdavo supti mūsų
kovotojus, mes likdavome ramūs, tai mums nekeldavo baimės, o
diktatoriaus armija - atvirkščiai, puldavo į klaikią paniką.“
Mažai kas žino, kad Fidelis Kastro šiuose mūšiuose, o tiks­
liau - gerai suplanuotose pasalose, dalyvavo tik vieną kartą. Kai
šis faktas vėliau paaiškėjo ir plačiai pasklido, buvo išplatintas
visų lygių vadų pareiškimas, kuriame buvo tokie žodžiai: „Kubos
revoliucijos sėkmės vardan sukilėlių armija nusprendė, kad asme­
ninis Fidelio Kastro dalyvavimas koviniuose veiksmuose yra ne­
priimtinas ir negalimas.“ Paskui atsirado dar ir laiškas revoliuci­
jos vadui, kurio išsiuntimas datuotas vasario 17 dieną, o Fideliui
jis pristatytas vasario 18 dieną. Jame rašoma: „Drauge koman-
dante Fideli Kastro! Karininkai ir visi sukilimo armijos kariai,
atsižvelgdami į esamą padėtį, nori Jums pareikšti didelę pagarbą
ir dėkingumą, kurį Jums jaučia kiekvienas karys, už išmintingą
pagalbą vadovaujant mūšiams ir už Jūsų asmeninę drąsą.
Mes Jūsų primygtinai prašome daugiau nerizikuoti savo gy­
vybe ir kartu nerizikuoti revoliucijos laimėjimais, kurie buvo pa­
siekti sunkiose kovose ir kuriuos turi vainikuoti galutinė pergalė.
Atminkite, drauge Fideli, kad tai ne koks sektantiškas įgeidis
ar noras parodyti savo galią. Parašyti šį laišką mus paskatino mei­
lė tėvynei, ištikimybė mūsų tikslams, mūsų idealams. Jūs priva­
lote suprasti ir prisiimti atsakomybės naštą, kuri gula ant Jūsų

77
pečių. Jūs privalote suprasti viltis mūsų kartos ir ateinančių kartų,
kurios gyvena ir bus gyvos tik Jūsų dėka. Visa tai suprasdamas,
Jūs turite atsižvelgti į mūsų prašymą, kuris yra įsakym o formos.
G al tai pasakyta per drąsiai ir įsakmiai, bet mes tai darome dėl
Kubos. Kubos vardan mes prašome Jūsų didžios aukos - daugiau
nerizikuoti savo gyvybe.
Jūsų broliai kovoje už mūsų idealus. Siera Maestrą, 1958 m.“

Fidelis Kastro, žinoma, nuolankiai pakluso šiam sukilėlių ar­

mijos įsakymui ir neatsikalbinėdamas prižadėjo j į vykdyti, tačiau
pirmosios kolonos vado pareigų neatsisakė. Jis ir toliau liko jos
vadas, neturintis teisės dalyvauti mūšiuose. Išties keistos pareigy­
bės ir jų supratimas... Revoliucijos vadas pareiškė, kad jis kovos
savo dvasia. Jis turėjo galvoje tai, kad imsis veiklos, kuri jam
buvo mieliausia dar nuo studentavimo laikų: kalbės, kalbės ir kal­
bės, taip įžiebdamas laisvės ugnį kiekvieno sukilėlio ir paprasto
Kubos piliečio širdyje. Kastro kelias dienas taip ir darė, drožda­
mas savo kariams ilgiausias kalbas. Tačiau jis suprato: kad ir ko­
kios gražios kalbos būtų, klausantis jų kiekvieną dieną, jos gali
ir pabosti. Tuomet jis stvėrėsi plunksnos, tačiau rašyti ilgiausius
oratorinio meno šedevrus jam pačiam pradėjo nusibosti. Ir staiga
Fideliui šovė puiki mintis, kurią įgyvendinus visos problemos iš­
sispręstų savaime. Reikia įsigyti radijo stotį!
Pinigų buvo tiek, kad nežinojai, kur juos dėti, tad nusipirk­
ti aparatūrą didelių sunkumų nebuvo. Vasario pabaigoje Fidelis
Kastro, sėdėdamas aukštai kalnuose, iš savo radijo stoties tiesio­
giai kreipėsi į Kubos liaudį.
Paskui, įkvėptas savo paties žodžių, vadas nusprendė, kad tre­
čia sukilėlių kolona nepakenks. Nors kovotojų gretos pasipildė
tik keliom is dešimtimis naujų žmonių, Fidelis perskirstė kolonas
ir iš dviejų suformavo tris, o vadu paskyrė savo b ro lį R aulį, su­
teikdamas jam aukščiausią karinį laipsnį. Dabar sukilėlių armija

78
turėjo jau tris komandantes: Fidelį, Raulį ir Če Gevarą. Praėjus
dar kelioms dienoms, Kastro nustebino net savo artimiausius pa­
rankinius, paskelbdamas, kad Alm eidui Boskei taip pat suteikia
komandantes laipsnį ir skiria j į ketvirtosios kolonos, kurios dar
nė nebuvo, vadu.
Fideliui Kastro patiko sakyti kalbas, bet ne mažiau patiko ir
skelbti įvairiausius įsakymus. Kovo pabaigoje jis nusprendė, kad
atėjo metas visuotiniam streikui, ir nurodė dieną, kada jis turi pra­
sidėti - balandžio pirmąją. Iš pradžių jis ketino įsakyti, kad jo nu­
rodymus vykdytų visa Kuba, tačiau Če Gevara j į perkalbėjo. Tad
Kastro apsiribojo tik Orentės provincija, kurios tam tikroje dalyje
viešpatavo, bet po kelių valandų vėl pakeitė savo nuomonę ir pa­
reiškė Če Gevarai, kad streikas turi apimti visą salą. Tada Fidelis
Kastro per savo radiją paskelbė gana keistą visuotinio streiko re­
glamentą, kuris labiau priminė manifestą. Revoliucijos vadas kal­
bėjo, kaip ir visada, ilgai, o svarbiausios mintys buvo štai tokios.
Nuo balandžio pirmos dienos draudžiamas bet koks transporto
judėjimas Orentės provincijos keliais. Į pažeidėjus be perspėjimo
bus atidengta ugnis. Visoje Kubos teritorijoje turi būti nutrauk­
tas visų mokesčių mokėjimas Batistos vyriausybei - jie turi būti
pervesti revoliucinei valdžiai. Nuo balandžio 5 dienos visi visų
lygių valstybės tarnautojai privalo palikti savo tarnybą. Tie, kurie
šio nurodymo nevykdys, bus paskelbti valstybės nusikaltėliais.
Visi kariai, neatsižvelgiant į jų turimą laipsnį, kurie po balandžio
5 dienos tęs tarnybą Batistos armijoje, neteks visų socialinių ga­
rantijų ir teisės tarnauti karinėse pajėgose, kai revoliucija nugalės.
Diktatūra paskelbė, kad prasideda naujas šauktinių ėmimas į ar­
miją. Todėl revoliucijos vardu pranešama, kad kiekvienas, kuris
paklus rėžimui ir pradės tarnybą, bus paskelbtas tėvynės išdaviku
ir vėliau bus teisiamas karinio tribunolo.
Manifestą Kastro baigė tokiais žodžiais: „Nuo šio momento
diktatūrai skelbiamas visuotinis karas. Ginklai, kurie yra karei-

79
vinėse, karo laivyne, aviacijos daliniuose ir policijoje, priklauso
liaudžiai ir nedelsiant turi būti jai perduoti, kai tik bus pareika­
lauta. Jei šiam teisėtam reikalavim ui kas nors pasipriešins gin­
klu, išdavikams nebus jokio pasigailėjim o. K ad ši žinia pasiektų
kiekvieną Kubos pilietį ir konkrečiai tuos asmenis, apie kuriuos
kalbėta, mes duodame laiko iki balandžio 5 dienos imtinai. Po
šio termino prasidės fizinis susidorojimas su visais, kurie vieno­
kiu ar kitokiu būdu tarnauja Batistos režimui. N uo balandžio 5
dienos kova su reguliariosios armijos kariais bus negailestinga ir
žiauri. Liaudis, norėdama susigrąžinti jai priklausančius ginklus,
bus priversta visais būdais naikinti eilinius ir karininkus, kaip di­
džiausius savo laisvės ir būsimos laimės priešus.“
Labai sunku įsivaizduoti, kas dėjosi revoliucijos vado galvoje,
kai jis kūrė šį keistą „šedevrą“, bet numanyti galima. N uo pa-
aug-lystės j į persekiojanti didybės manija manifeste pasireiškė
visiškai atvirai, ciniškai ir net kvailai. Bet Fidelis jautė didelį pa­
sitenkinimą ir malonumą nors savo iliuzijose, kurios jam dažnai
tapdavo tikrove valdant Kubą. A r jis tikėjo, kad šalis paklus jo
diktatoriškiems įsakymams? Baisiausia, kad taip.
V isą balandžio 5 dieną Fidelis Kastro praleido prie radijo im ­
tuvo, tikėdamasis išgirsti, kaip visa K uba nuolankiai pradeda
vykdyti jo įsakymus. Tačiau šalyje buvo gana ramu ir apie jokias
akcijas pranešta nebuvo. Nieko neįvyko ir balandžio 6-ąją, kai
ultimatumo terminas jau buvo pasibaigęs. Paaiškėjo ir tai, kad
Orentės keliuose judėjimas vyksta ir tik revoliucionierių valdo­
moje teritorijoje jis apmiręs. K aip ir visada, vadas keikėsi, siuto
ir grūmojo Turkino viršukalnei. Paskui keliom s valandoms nu­
grimzdo į baisią depresiją, bet jau kitą dieną atsigavo ir tuoj pat
sugalvojo akciją, kuria būtų galima atgaivinti įstrigusį „streiką“ .
Balandžio 9 dieną ginkluotas komandosų būrys užėmė H ava­
nos radijo stotį ir perdavė lyg įsakymą, lyg kvietim ą pradėti v i­
suotinį streiką. Pranešimas be pertraukos buvo skaitomas vis iš

80
naujo 40 minučių, tačiau jokio atgarsio nesulaukė. Visur vyravo
tyla ir ramybė, lyg bažnyčioje. Paskui, kaip ir visada, į radijo stotį
įsiveržė specialusis karinis dalinys ir ištaškė visus komandosus,
kurie šventai vykdė Kastro įsakymą - nepasiduoti gyviems.
Toks baisus visuotinio streiko krachas neigiamai paveikė su­
kilėlių armijos moralę ir smogė galingą antausį Fidelio Kastro
prestižui. Šį kartą depresija tęsėsi ilgėliau, o vėliau atsirado „do­
kumentas“ , pateisinantis Fidelį ir visą kaltę dėl nesėkmės suver-
čiantis ant eilinių „iešmininkų“ pečių. Pasirodo, draugai iš lygu­
mų neteisingai ir net klaidingai informuodavo vadą apie padėtį
šalyje. Nuo Fidelio Kastro jie nuslėpė didelius savo darbo trū­
kumus rengiant visuotinį streiką. Jie neatsakingai manė, kad pa­
kaks paskelbti akcijos datą, ir to visiškai užteks pergalei pasiekti.
Žmonės, kuriems buvo įsakyta dirbti darbininkų klasės gretose,
neturėjo patirties ir reikiamos kvalifikacijos. Jie daug kalbėjo bei
mažai ką veikė ir organizavo.
Tačiau nepavykęs streikas yra tik pralaimėtas nedidelis mūšis,
bet ne karas. Revoliucija turi milžiniškų rezervų, o Kubos liaudis
laukia akimirkos, kada galės pradėti negailestingą kovą už savo
laimę.
Gegužės 3 dieną, kai visi po nokauto šiek tiek atsigavo, buvo
sušauktas Liepos 26 dienos judėjimo vadų pasitarimas. Dieno­
tvarkėje buvo tik viena tema - streiko žlugimo priežastys. Posė­
dis prasidėjo ankstyvą rytą ir tęsėsi iki vėlyvos nakties. Išsamius
pranešimus perskaitė visi vado parankiniai, taip pat ir Če Gevara,
o paskutinis žodį tarė Fidelis Kastro. Jo kalba tęsėsi nuo dešim­
tos valandos vakaro iki antros nakties - keturias valandas. Ji visa
buvo skirta kritikuoti Judėjimo vadams, kurie saugiai nesėdėjo
kalnuose kartu su Fideliu. Paskui visi vieningai balsavo už rezo­
liuciją, kurioje visa kaltė dėl nepavykusio streiko buvo suversta
lygumų vadams. Juos kaltino trumparegiškumu vertinant priešo
jėgas, netinkamai pasirinktais kovos metodais, melagingais pra-

81
 nešimais vadui ir kitais panašiais
nusikaltim ais.
Posėdis baigėsi kažkokio
vado siūlym u ir, sekant mokyto­
jų - kom unistų pavyzdžiu, buvo
įsteigtas naujas - generalisimus
- postas, o draugas komandantė
Fidelis Kastro išrinktas Liepos
16 dienos judėjim o generaliniu
sekretoriumi.
1958
delė vyriausybės kariuomenės
Generalisimus su
sūnumi Fidelitu. kampanija prieš sukilėlius. A r­
mija greitai ir efektyviai išvada­
vo priekalnių lygumas, kuriose
Kastro dar spėjo konfiskuoti 10
000 raguočių, lyg ir prasidėjusio karo reikmėms, tačiau reikalai
kalnuose klostėsi nekaip. Per pusantrų metų Kastro žmonės savo
gyvenamąją vietą pažinojo kaip penkis pirštus. Jie žinojo kiekvie­
ną olą, kiekvieną plyšį, kiekvieną stačių uolų atbrailą, kiekvieną
krūmą ir medelį. Č ia jie jautėsi padėties šeim ininkai ir galėdavo
nedidelėmis pajėgomis sėkmingai kovoti su gerokai gausesniu
priešų būriu. Didelę moralinę žalą arm ijai padarė ir majoras Cho­
sė Kevedas, kuris išdavė savo karius ir pasidavė į nelaisvę, o tiks­
liau - perėjo į sukilėlių pusę. Kastro j į paaukštino į pulkininkus, o
dar vėliau paskyrė Kubos karinės atstovybės vadovu Maskvoje.
Prasidėjus liū čių sezonui reguliariosios arm ijos padėtis pasi­
darė labai kebli, ir j i pasitraukė ne tik iš kalnų, bet ir iš priekalnių,
kuriose savo tvarką vėl atkūrė sukilėliai. Kastro nedelsdamas tuo
pasinaudojo ir visiems bankams, kurie buvo įsikūrę jo teritorijoje
arba netoliese, davė nurodymą sumokėti revoliucijai vienkarti­
nę išm oką - po m ilijoną JA V dolerių. F id e liu i buvo net keista,

82
kaip jis nesusiprotėjo to padaryti anksčiau. Koks nepateisinamas
aplaidumas!
1958 m. spalio 10 dieną Fidelis Kastro, kaip kadaise V ladi­
miras Iljičius Leninas, pasirašė įstatymą „Apie valstiečių teisę į
žemę“ . Jame buvo nurodoma, kad visi, kurie nuomojasi valstybei
priklausančią žemę arba joje gyvena, turi teisę į šią nuosavybę ir
jiems bus išduodami tai patvirtinantys dokumentai. Jokios kom­
pensacijos ar kitų mokesčių mokėti nereikės.
Batistą buvo paskelbęs, kad 1958 m. lapkričio 3 dieną vyks
nauji prezidento rinkimai, nes, vadovaujantis Kubos konstitucija,
jo kadencija šiame poste baigiasi.
Spalio 24 dieną Fidelis per savo radiją perskaitė pranešimą,
kuriame kategoriškai teigė: „Mums nesvarbu, kieno pavardės bus
įrašytos į rinkimų biuletenius! Mums nesvarbu, kas laimės rinki­
mus! Revoliucija tęsis toliau. A š jums tai prižadu! Mūsų pasirink­
to kurso niekas nepakeis ir lapkričio 4 dieną liaudis sužinos mūsų
surengto mūšio už laisvę ir taiką rezultatus.“
Vėl visiems gyventojams pažadėjęs neapsakomą laimę, jis šiek
tiek konkrečiau paskelbė apie būsimą „mūšį“: „Sukilėlių armija
įsipareigoja nuo spalio 30 dienos iki lapkričio 4-osios paralyžiuo­
ti visą judėjimą geležinkeliais ir transporto judėjimą keliuose.
Rinkimų dieną piliečiai privalo sėdėti namuose ir prie urnų ne­
siartinti, jei jiems brangi gyvybė. Užsienio žurnalistai gali nesi­
baimindami judėti visur, nes jie sužinos, kas iš tikrųjų yra Kubos
šeimininkas.“
Lapkričio 4 dieną gatvėse ir keliuose girdėjosi šūviai ir spro­
gimai. Dauguma žmonių, net ir tie, kurie Fidelį Kastro laikė ci­
niškiausių banditu, sėdėjo namuose, nes jautė, kad jų gyvybės
pavojuje. Tačiau rinkimai įvyko, nors balsavo gerokai mažiau nei
pusė visų turinčiųjų teisę balsuoti. Havanoje prie urnų atėjo 25
procentai rinkėjų, kitur - kiek daugiau ar mažiau. Santjago mies­
te, kur netoliese karaliavo Kastro, balsavo vos 2 procentai.

83
 Rinkim us laimėjo Andreasas Rivera, metus vadovavęs K u ­
bos vyriausybei. Lapkričio 20 dieną jis oficia lia i buvo paskelbtas
naujuoju Kubos prezidentu, tačiau tai mažai ką pakeitė. Sukilė­
lių armija pradėjo naują puolim ą visais frontais, o reguliariosios
armijos daliniai m orališkai pakriko, nes naujasis prezidentas ne­
labai žinojo, ką daryti, o Batistą, kuris vis dar turėjo didelę įtaką
priimant svarbius vyriausybės sprendimus, buvo sutrikęs ir ne­
ryžtingas. Kas valdė šalį, iš viso buvo neaišku.
Fulhensijus Batistą niekuomet nebuvo stiprus ir valingas va­
dovas. Du kariniai perversmai, kuriuos jis įvykdė (žodis „kari­
niai“ nelabai ir tinka, nes jokio, net menkiausio, pasipriešinim o
nebuvo, niekas neiššovė nė vienos kulkos) 1933 ir 1952 metais,
kai pasiskelbė Kubos prezidentu, lyg ir teikė v ilč ių j į laikyti neei­
line asmenybe, tačiau tai tikriausiai buvo tik palankių aplinkybių
iškreiptas vaizdas. Pirm aisiais valdym o mėnesiais atrodė, kad jis
ketina imtis radikalių ekonom inių reformų ir padaryti galą komu­
nistų demagogijai, kuria žmonėms į galvas kalamos pasakos apie
nuostabų ir šviesų rytojų ir daroma viskas, kad įsivyrautų chaosas
ir baimė. V isi vadinamieji sukilim ai ir karinės akcijos, kurias jie

Fulhensijus Batista vis dar šypsosi.

84
rengė, iš tiesų buvo teroro aktai, spjaunant į žmonių gyvenimus ir
siekiant vienintelio tikslo - užgrobti valdžią.
Diplomatinių santykių nutraukimas su Sovietų Sąjunga, kuri
slapta per kitas trečiąsias šalis visą laiką rėmė revoliucionierius
ir kitą panašų gaivalą, lyg ir leido daryti prielaidą kad Batistą -
tvirtas. Tačiau jau po pusmečio jis paskelbė visuotinę amnestiją ir
paleido į laisvę visus komunistus ir jų parankinius, besislapstan­
čius kitų pavadinimų šešėliuose, bet iš esmės tuos pačius komu­
nistus. Monkados kareivinių šturmo „didvyriai“, kaip juos vadina
komunistinėje Kuboje, išėjo pro plačiai atvertus kalėjimo vartus,
vedami savo vado Fidelio Kastro, iš 15 priteistų metų atsėdėjusio
pustrečių. Teismo procesą Santjago mieste pavertęs absurdišku
farsu, įžūliai grasindamas Batistai susidorojimu, išėjęs į laisvę
Kastro iš karto pareiškė, kad tęs negailestingą kovą toliau. Beje,
jis nenutraukė jos ir už grotų: čia įsteigė marksistinę m okyklą
laiškais vadovavo savo žmonėms laisvėje, rengė naujas karines
provokacijas. Batistą tai puikiai žinojo, kaip anksčiau žinojo ir
apie Fidelio reikalavimą įkalinti j į daugiau nei šimtui metų. Bai­
susis diktatorius sėdėjo nuleidęs rankas ir kažką vapaliojo apie
žmogaus teises. Tik nauji teroro aktai, kai Havanoje buvo su­
sprogdintos septynios bombos, privertė j į imtis ryžtingų veiksmų.
Tačiau Kastro pasislėpė Meksikos ambasadoje ir greitai išvyko į
M eksiką kur sėkmingai tęsė revoliucionieriaus karjerą
Fulhensijus Batistą buvo gerai informuotas ir apie ekspedici­
jos išsilaipinimą Kubos pakrantėje iš „Granma“ jachtos. Jis žino­
jo, kad menka grupelė perversmininkų pasislėpė Siera Maestras
kalnuose, tačiau jokių veiksmingų priemonių prieš juos nesiėmė.
K ai Kastro būrys užpuolė menkutį pakrantės postą ir j į sunaiki­
no, Batistą, užuot pradėjęs galingą puolimą ar bent jau pasiuntęs
pastiprinimą pasielgė priešingai - davė nurodymą kad visi maži
postai baigtų savo tarnybą ir kariai pasitrauktų iš pavojingos te­
ritorijos. Tokių keistų veiksmų padariniai išryškėjo gana greitai.

85
Fidelis Kastro karaliavo ne tik kalnuose, bet ir jų prieigose, kur
įvedė kažkokią naują baudžiavinę tvarką ir elgėsi kaip visagalis
valdovas.
1958 m. liepą Batistą be jokio pagrindo įsakė armijai palikti
Jaterito miesteliūkštį, kuriame buvo sumontuoti siurbliai, aprū­
pinantys vandeniu Gvantanamos karinę bazę, priklausančią ame­
rikiečiams. Todėl Valstijų kariams teko patiems imtis apsaugos
priemonių ir įsiveržti į Kubos respublikos teritoriją, pažeidžiant
jos suverenitetą. Atrodo, kad šitaip Batistą mėgino įtraukti JA V į
karinius veiksmus prieš revoliucionierius.
Arm ijoje vis labiau reiškėsi nepasitenkinimas Batistą, o išrink­
tas naujasis prezidentas Rivera apskritai nieko nedarė, lyg jo visai
ir nebūtų.
1958 m. gruodžio 23 dieną pas F id e lį Kastro atvyko Kubos
armijos pulkininkas Florentinas Rosas. Jis pasisiūlė su savo da­
liniais užimti vakarinę salos dalį ir laikinai, kol padėtis stabili­
zuosis, įvesti Kuboje pusiau karinę, pusiau civilinę valdžią. Jis
patikino, kad šiuo klausimu jau kalbėjosi su kitomis opozicinėmis
partijomis ir turįs įrodymų, kad Jungtinės Valstijos nedelsdamos
pripažintų naujuosius šalies vadovus. Fidelis Kastro, net nepasi­
taręs su savo komandantėmis, kurie dalyvavo susitikime, atsakė
trumpai: „Visus jūsų siūlymus atmetu.“ Paskui, kai pulkininkas
išėjo, jis pasakė: „M ūsų kolonos Havanoje turi būti priešakyje,
kai režimas kris.“
Po dienos Fidelis gavo pranešimą, kad su juo nori pasimatyti
Santjago mieste dislokuotos kariuomenės vadas generolas Eu-
lohijus Kantilijas. Susitikimas įvyko gruodžio 28 dieną Orentės
cukraus fabrike ir truko ilgiau nei keturias valandas. Generolas
kalbėjo, kad permainos Kuboje neišvengiamos, ir, norėdamas
išvengti didelių aukų bei nereikalingo nekaltų žmonių kraujo
praliejimo, jis pasirengęs vesti savo karius į Havaną ir kartu su
Judėjimo kolonomis užim ti miestą bei perimti valdžią. Kastro,

86
suprasdamas, kad didelė, gerai ginkluota Kantilijo karių grupė
kaipmat atneš galutinę pergalę, priėmė siūlymą, tačiau iškėlė dau­
gybę išankstinių reikalavimų. Vienas iš jų - ilgas sąrašas žmonių,
kurie turėjo būti perduoti Fideliui Kastro, o Fulhensijaus Batistos
pavardė buvo pirmoji. Generolas dar mėgino diskutuoti šia tema,
teigdamas, kad tai panašu į beprasmišką kerštą, tačiau Kastro ne­
nusileido. Kantilijui tapo aišku, kad šimtai, o gal ir tūkstančiai
žmonių bus sunaikinti ir, gali būti, be jokio teismo arba revoliu­
cijos karo tribunolo sprendimu, kai bylos svarstomos vos kelias
minutes, o nuosprendis įvykdomas tuojau pat, nedelsiant.
Kitas Fidelio Kastro reikalavimas buvo dar pavojingesnis. Jis
primygtinai reikalavo, kad į naujosios vyriausybės sudarymą nie­
kas nesikištų - jos sudėtį paskelbs revoliucinio judėjimo nariai.
Kantilijas ir kiti aukšti karininkai, prisijungę prie Kastro, galės
tikėtis aukštų postų. į Havaną Fidelis Kastro norėtų įvažiuoti pir­
masis kartu su avangardine tankų divizija. Šį norą jis pagrindė
gana keistai: „Jei revoliucija Havanoje pralaimės, aš noriu būti
priešakyje, kad galėčiau su priešu susikauti pirmas.“
Sunku tiksliai pasakyti, ką apie Fidelio reikalavimus galvo­
jo patyręs generolas, tačiau didelio optimizmo jam tai nesukėlė.
Kantilijas sėdo į sraigtasparnį ir išskrido į Havaną.
Kubos komunistinė propaganda tvirtina, kad Jungtinės Valsti­
jos iki pat pabaigos palaikė Batistą ir stengėsi j į išlaikyti valdžioje.
Tačiau taip nebuvo. Dar 1958 m. vasarą neoficialiais kanalais jam
buvo siūloma atsistatydinti, tačiau prezidentas, veikiau iš silpnu­
mo, o ne iš tvirtumo, griežtai atsisakė tai padaryti. Lapkričio mė­
nesį su Batistą susitiko keli JA V Centrinės žvalgybos darbuotojai,
kurie objektyviai nušvietė susiklosčiusią padėtį ir patarė tuojau
pat palikti Kubą. Tačiau Fulhensijus spyriojosi kaip ožys.
Gruodžio 17-osios naktį pas prezidentą slapta atvyko Amerikos
ambasadorius Erlas Smitas ir pats patikino Batistą, kad Valstijos
tikrai nesikiš į Kubos vidaus reikalus karinėmis priemonėmis, tad

87
būtų geriausia, jei jis nedelsdamas paliktų salą. Batistą atsisakė.
Kokios buvo tokio naivaus užsispyrimo priežastys? Batistą vė­
liau aiškino, kad garbė ir orumas jam neleido bėgti iš šalies it ko­
kiam nusikaltėliui. Jis vis dar tikėjosi, kad Kuboje nugalės sveikas
protas ir žmonės praregės. Tačiau Naujųjų metų naktį Fulhensijus
Batistą sukvietė visus savo draugus bei bendraminčius ir paskel­
bė, kad palieka tėvynę. Paskui sėdo į automobilį, kuris nuvežė j į į
oro uostą, ir antrą valandą nakties išskrido į Santa Domingą.
Žinia apie Batistos pabėgimą ir didelius pokyčius Havanoje
Fidelį pasiekė sausio 1 dienos devintą valandą ryto, kai jis užkan­
džiavo cukraus fabrike „Amerika“ netoli Paima Soriano mieste­
lio. Jis trenkė kumščiu į stalą, nušveitė žemėn kelias lėkštes ir
suriko: „Tai šlykšti išdavystė! Išdavystė!!! Jie visais įmanomais
būdais stengiasi neleisti mūsų į valdžią. Niekšai!” Paskui jis įsakė
sukviesti visus vadus ir pareiškė: „Aš tuojau pat važiuoju į San­
tjagą. Miestą mes turime paimti į savo rankas per artimiausias
kelias valandas. Tie gyvatės mano, kad surengs karinį perversmą
ir suriš mums rankas... To nebus! Mes greitai įrodysime, kad tie
bailiai labai klydo.“
Jau kurį laiką Fidelis kartu vežiodavosi ir radijo stotį. Jis įsa­
kė kuo greičiau parengti ją eteriui ir po pusvalandžio kalbėjo:
„Nesvarbu, kokios žinios jus pasieks iš Havanos, tai neturi jo­
kios reikšmės. Prašau gerai įsidėmėti - tai neturi jokios reikšmės!
Mūsų kariai ir toliau privalo kovoti bei tęsti karo veiksmus su
priešu visuose frontuose. Karo veiksmai turi tęstis, kol nebus spe­
cialaus įsakymo juos nutraukti. Specialus įsakymas bus duotas tik
tada, kai armijos daliniai sostinėje paklus revoliucinės vadovybės
įsakymams ir be jokių išlygų juos vykdys. Revoliucijai - taip!
Kariniam perversmui - ne! Kariniam perversmui, kuris įvykdytas
pritariant Batistai, - ne! Tai reiškia, kad karas tęsis toliau. Visiems
mėginimams išplėšti iš liaudies rankų iškovotą pergalę - ne! Jie
mus tik privers tęsti karą iki galutinės liaudies pergalės! Po sep-

88
tynerių metų kovos būtina įtvirtinti demokratinę liaudies pergalę
ir tik tada mūsų šalyje nepasikartos kovo 10 dienos perversmas.
Nesileiskite apgaudinėjami ir mulkinami! Visa liaudis, ypač dar­
bininkų klasė, nuo šiol privalo klausytis tik mūsų radijo stoties,
sukilimo radijo laidų ir kuo greičiau rengtis visuotiniam streikui.
Jei kontrrevoliucionieriai sugalvos eilinę niekšybę, darbininkai
privalo pradėti streiką tuoj pat, kai tik bus duotas įsakymas.
Liaudis ir sukilėlių armija turi būti vieningi kaip niekada, kad
iš jų neatimtų taip sunkiai iškovotos pergalės, kuri mums kainavo
pernelyg brangiai.“
T ą pačią dieną, 14 valandą, Fidelis Kastro ir kompanija nutarė
sausio 2 dieną pradėti visuotinį streiką. Išimtis buvo padaryta tik
Santjago miestui, o visa šalis privalėjo vykdyti Fidelio įsakymą,
jei nenorėjo tapti revoliucijos priešais, kurių, kaip buvo galima
numanyti, laukė ne itin linksmas ir šviesus rytojus.
Sausio 1 dienos vakare vadas pasiuntė savo brolį Raulį į Mon-
kados kareivines, kad šis įtikintų karininkus su juo susitikti Es-
kandelio miestelyje. Šie, nors ir dvejodami, nusprendė vykti. Čia
Fidelis pasakė jiems gražią kalbą, prisiversdamas nekalbėti ide­
ologijos klausimais, o tik piešdamas nuostabią Kubos ateities vi­
ziją, kur garbingą vietą užims šaunieji armijos karininkai, nes jie,
kaip ir jis, Fidelis, m yli savo tėvynę ir yra dori šalies piliečiai.
Paskui Kastro nupiešė dabartinį politinį vaizdelį, įtikinamai
papasakojo, kad Havanoje demokratinės jėgos jau pasiekė per­
galę, ir paprašė karininkų būti ištikimų savo priesaikai tėvynei
ir, neduokdie, nesiimti jokių jėgos veiksmų, kai jis rytoj atvyks į
Santjagą, nes jiems tai būtų tikra savižudybė, kai revoliucija jau
nugalėjo.
Sausio 2 dienos pavakare Fidelis Kastro įvažiavo į Santjagą ir
džipas pasuko Monkados kareivinių link. Čia jis susitiko su gar­
nizono vadu, pulkininku Rubido, ir išgirdo, kad šiuo metu armija
pasiryžusi prisidėti prie demokratijos įtvirtinimo Kuboje. Fidelis

89
iškalbingai padėkojo, pareiškė, kad Kubos liaudis ir jis asmeniš­
kai to niekada nepamirš, ir jau visai ramus nuvažiavo į pagrindinę
miesto aikštę. Čia miestelėnams pasakė ilgą kalbą, kurią baigė
tokiais žodžiais: „Š į kartą, mūsų visų laimei, revoliucijos tikslai
bus įgyvendinti. Revoliucija nebus tokia, kokia ji buvo 1898 me­
tais, kai atėjo amerikiečiai ir pradėjo šeimininkauti mūsų saloje.
Ji nebus tokia, kokia buvo 1933 metais, kai liaudis patikėjo, kad
revoliucija įvyko, bet atėjo Batistą, išdavėją, į savo rankas paėmė
valdžią ir įvedė šlykščią diktatūrą. Revoliucija nebus tokia, ko­
kia ji buvo 1944 metais, kai žmonių masės karštai patikėjo, kad
liaudis pagaliau paėmė valdžią į savo rankas. Bet jie klydo, nes ją
paėmė avantiūristai.
Daugiau jokių avantiūristų, išdavikų ir interventų! Š į kartą-
taip, tai revoliucija! Atėjo mūsų pergalės valanda!”
Kubos dangų pradėjo traukti juodas debesis, tebekabantis virš
salos iki šiol - beveik 50 metų.
Nuo ankstyvo sausio 3 dienos ryto Fidelis Kastro sėdėjo prie
siųstuvo ir radijo bangomis bei telefonu kalbėjosi su savo paval­
diniais, esančiais toli nuo Santjago. Jį labai jaudino padėtis Ha­
vanoje, nes čia galėjo įvykti valdžios postų perskirstymas jam
nedalyvaujant. Jis nelabai tikėjo optimistiškais vadų pranešimais,
kad sostinėje gana ramu ir į Liepos 26 dienos judėjimo lyderius
žiūrima palankiai. Taip palankiai, kad jie tikrai bus įtraukti į nau­
josios vyriausybės sudėtį. Kastro valandėlę žiūrėjo į baltą sieną
prieš savo akis, o paskui pareikalavo geriausio popieriaus ir para­
šė įsakymą, kuriame pareiškė, kad Santjago miestas skelbiamas
laikinąja Kubos sostine. Paskui parašė kitą įsakymą, kuriuo savo
brolį Raulį paskyrė Orentės provincijos valdytoju ir vyriausiuoju
karinių pajėgų vadu. Tuomet išsikvietė pulkininką Rubido ir pa­
sakė, kad skiria j į savo pavaduotoju, nes jis pats laikinai perima
vadovavimą Monkados garnizonui. Pulkininkui Kastro įsakė at­
rinkti 2 000 labiausiai patyrusių karių ir būti karinėje parengtyje,

90
nes rytoj jie vyks į Havaną. Fidelis būtų pareikalavęs ir didesnių
pajėgų, tačiau sukilėlių nebuvo nė tūkstančio, tad tam tikra baimė
ir atsargumas neleido pernelyg įsisiautėti. Tačiau jis įsakė pasi­
imti visą artileriją ir parengti koviniams veiksmams visus tankus,
kurie sudarys kolonos avangardą.
1958 m. ankstų sausio 4 dienos rytą 3 000 reguliariosios ir su­
kilėlių armijos karių bei gausybė technikos iš Santjago pajudėjo
Kubos sostinės kryptimi.
Fidelis Kastro kelionę į sostinę pavertė ne tik įspūdinga karine
demonstracija, bet ir išnaudojo kiekvieną poilsio valandą ideolo-
ginei-propagandinei kampanijai. Kiek per tą keturių parų laiko­
tarpį, kol Fidelis žygiavo į Havaną, kuri, jo įsakymu, lyg jau ir
nebebuvo sostinė, jis pasakė kalbų, suskaičiuoti neįmanoma. Tie,
kurie buvo šalia, tvirtina, kad jis visai nemiegojo, o tik kalbėjo,
kalbėjo ir kalbėjo. Be to, tris kartus per parą jis užmegzdavo ryšį
su savo vietininkais Havanoje ir kitur, išklausydavo jų pranešimų
ir duodavo nurodymus.
Fidelį nervino, kad prasidėjo vyriausybės formavimas, o jis
vis dar kelyje, tačiau galutiniais rezultatais buvo beveik patenkin­
tas. Kabinetui vadovauti buvo paskirtas Miras Kordonas, buvęs
Kubos advokatų asociacijos pirmininkas. Užsienio reikalų minis­
tro kėdę gavo ortodoksas Robertas Agramontė. Tačiau šie postai
revoliucijos vadą šiuo laikotarpiu mažai domino. Jis jau turėjo
savąją ateities viziją ir jaudinosi tik dėl vieno - kas kontroliuos
karines pajėgas, nes gerai žinojo, kad reali valdžia bus būtent to
žmogaus rankose. Todėl Fidelis Kastro buvo labai laimingas, kad
karo ministru buvo paskirtas jo žmogus - Kamilis Sanfuegas,
o Gilermas Garsija, paprastas valstietis, tik prieš savaitę pirmą
kartą savo gyvenime atvykęs į Havaną, tapo vienos iš didžiausių
Kuboje karinės Managvos bazės viršininku. Pats Fidelis Kastro
buvo paskirtas prezidento, kurio dar nebuvo, generaliniu atstovu
visose Kubos karinėse pajėgose. Geresnių rezultatų sunku buvo ir

91
tikėtis. Fidelis Kastro, jau visai pralinksmėjęs, kelyje rūpinosi ir
savivaldos reikalais. Visur, kur tik apsilankydavo, tuoj pat sufor­
muodavo valdžios struktūras, į jas paskirdamas savo žmones.
Sausio 8 dienos rytą Fidelis Kastro atvyko į Havaną ir pasuko
tiesiai „Kolum bijos“ karinio miestelio link. K ą jis ten veikė, nėra
žinoma, tačiau praleido jame visą dieną, o vakare miesto centre
pasakė trumpiausią kalbą savo gyvenime: „Dabartinėmis sąlygo­
mis didžiausia revoliucijos problema - darbas.“ Sunku įsivaiz­
duoti, ką jis tuo norėjo pasakyti, tačiau, kai tai pareiškė, sėdo į
automobilį ir nuvažiavo į Liepos 16 dienos judėjimo konfiskuotą
prabangiausią sostinės viešbutį „Hiltonas“ .
Gana greitai kai kas savo kailiu patyrė, o kiti ir akivaizdžiai
pajuto, kas yra tikrasis salos valdovas. Nors Kastro savo kalbose
dažnai paistydavo apie gailestingumą ir kitas dorybes, tačiau tai
buvo tik žodžiai. Jis jau seniai sudarinėjo įspūdingą savo prie­
šų sąrašą ir laukė malonios akimirkos, kada galės pasidžiaugti
keršto saldybe. Per dvi - sausio 9-ąją ir 10-ąją- dienas vien tik
Havanoje buvo suimta apie 800 žmonių, kuriuos Kastro įvardijo

1959 m. sausio 8 d. Fidelis Kastro važiuoja Havanos gatvėmis.

92
kaip karo nusikaltėlius. Revoliucijos vado paskirtas teismas per
10 dienų (kiekvieno teisiamojo bylos nagrinėjimas trukdavo 6-7
minutes!!!) išnagrinėjo visas bylas ir daugumą kaltinamųjų nutei­
sė mirties bausme - sušaudyti. Teismo, jei j į įmanoma taip pava­
dinti, sprendimas buvo įvykdytas tą pačią dieną.
Santjago mieste, kuriame viešpatavo Fidelio brolis Raulis,
pavyko pagauti tik 70 „nusikaltėlių“, ir jie visi tuojau pat buvo
sušaudyti. Panašiai įvykiai klostėsi visoje Kuboje, kur tik prie
valdžios lovio prasibrovė Kastro žmonės.
Žinios apie masinius susidorojimus greitai pasklido ne tik po
visą salą, bet ir už jos ribų. Amerikos spauda sukėlė baisiausią
triukšmą, o kai dienraščiai išspausdino slapta padarytas kraupias
egzekucijų nuotraukas, Valstijų visuomenė ne juokais pašiurpo.
Vis garsiau pasigirsdavo kalbos, kad Amerika privalo ką nors da­
ryti, nes kaimynystėje siautėja netramdomo teroro uraganas. Bet
Baltieji rūmai, Senatas ir Kongresas tylėjo it žuvys.
Fidelis Kastro šiek tiek sunerimo ir nutarė surengti spektaklį.
Jis pakvietė didelę grupę amerikiečių žurnalistų, kad šie atvyk­
tų į Kubą ir savo akimis įsitikintų, jog kalbos apie žiaurumus ir
susidorojimus - gryniausias melas. Revoliucija teisia tik baisius
nusikaltėlius, kuriems skiriama teisinga bausmė.
K ai žurnalistai priėmė kvietimą ir atvyko į Havaną, Fidelis
Kastro į dienos šviesą ištraukė tūlą Sosą Blanką, išties sadistiškos
prigimties asmenį, iš armijos išvarytą dar liepos mėnesį. Š į kartą
teismas vyko didelėje sporto salėje, o procesas truko vos ne sa­
vaitę, j į stebėjo keli tūkstančiai žmonių. Buvo iškviesta dešimtys
liudininkų, kaltinamasis turėjo advokatą, kuris, atsisukęs į žurna­
listų suolą, įrodinėjo, kad jo ginamasis, jeigu ir kaltas, tai tik iš
dalies, nes vaikystėje patyrė sunkią galvos traumą, kurios padari­
nius jaučia visą gyvenimą. Po kryžminių apklausų ir kitų teisinių
procedūrų kaltintojas ir advokatas pasakė baigiamąsias kalbas, ir
teismas po 8 valandų pasitarimo paskelbė nuosprendį - kaltas.

93
 Mirties bausmė buvo įvykdyta tik po dviejų dienų. Sosai Blan­
kai leista pasimatyti su artimaisiais, atlikti išpažintį, o prieš eg­
zekuciją jam patiekti karališki pietūs. Paskui j į humaniškai su­
šaudė. Visa tai, nuo proceso pradžios iki pabaigos bei paskutines
pasmerktojo dienas kalėjime ir mirties bausmės įvykdymą filma­
vo, fotografavo ir kitais būdais fiksavo būrys žurnalistų. Fideliui
atrodė, kad dabar visos problemos ir jam bei Liepos 26 dienos
judėjimui metami kaltinimai vykdant netramdomą terorą baigsis.
Tačiau jis klydo. Jungtinės Valstijos iš Kubos gaudavo tiek daug
kraupios dokumentinės medžiagos, kad abejoti Kastro žvėrišku­
mu nebuvo jokio pagrindo. Iš „laimingos“ salos į Floridą kiek­
vieną dieną atvykdavo tūkstančiai pabėgėlių, kurie su ašaromis
akyse pasakojo apie siaubingus revoliucionierių savavaliavimus
bei žiaurius susidorojimus su tais, kurie išdrįsdavo paprieštarauti
naujajai valdžiai.
Tačiau tai buvo tik pradžia. Fidelis Kastro savo rankose dar
neturėjo absoliučios valdžios, o jo galia buvo ribota. Tačiau jis
žinojo, kad tokia padėtis truks neilgai. Dėl šventos ramybės jis
pristabdė teismų konvejerį Havanoje ir vėl pradėjo daug kalbėti.
Sausio pabaigoje jis surengė mitingą, kuriame dalyvavo apie du
tūkstančiai ginkluotų revoliucionierių, prieš tai gerai padirbėjusių
Havanos gatvėse genant gyventojus į susitikimą su vadu. Visoms
diplomatinėms atstovybėms ir žurnalistų korpusui buvo išsiunti­
nėti kvietimai dalyvauti, miglotai žadant, kad bus atskleista kaž­
kokia svarbi informacija.
Į aikštę susirinko daugiatūkstantinė minia. Specialiai pareng­
toje vietoje stovėjo būrelis diplomatų ir 300 žurnalistų. Fidelis
Kastro užlipo į tribūną, aukštai iškėlė rankas ir pradėjo ilgą dviejų
valandų kalbą, kurioje užsiminė ir apie Amerikos nerimo gaidas.
Jis pasakė: „Jungtinių Valstijų niekingi mėgėjai kištis į svetimus
reikalus, slepiantys savo veidus po fariziejų kaukėmis, turėtų pri­
siminti, kad jie tylėjo, kai Batistos budeliai veržėsi į užsienio am­

94
basadas, kad galėtų sušaudyti dar vieną patriotų grupę. (Fidelis
čia tikriausiai kalbėjo apie saujelę teroristų, kurie po nesėkmingo
kareivinių šturmo užgrobė Haičio respublikos ambasadą ir ten
pasislėpė. Kad jis pats, apkaltintas sprogdinimų organizavimu
Havanoje, slapstėsi Meksikos ambasadoje, o paskui, stebimas
Kubos teisėsaugos atstovų, netrukdomas sėdo į lėktuvą ir pabė­
go iš šalies niekam nė nemėginant jo sulaikyti, - to jis niekada
neprisimindavo.) Sušaudyti patriotus! A r tai nėra niekingiausias
niekšingų bailių poelgis, reikalaujantis teisėto atpildo teisingumo
vardan?! Isteriška šmeižto kampanija sukelta tik dėl tos priežas­
ties, kad Kuba nori būti laisva. K ai kam tai labai nepatinka...“
Tada jis vėl iškėlė rankas ir taip stovėjo gana ilgai, o paskui
kreipėsi į minią: „Draugai, tie, kurie mano, kad revoliuciniai tri­
bunolai turi dirbti toliau, teisingai bausdami niekšingiausius nusi­
kaltėlius, kurių rankos ir sąžinė suteptos patriotų krauju, tepakelia
rankas.“
Pirmąją sekundę pakilo keli tūkstančiai sugniaužtų kumščių,
kurių daugelis tvirtai spaudė ginklų vamzdžius. Dar po kelių se­
kundžių rankų miškas patankėjo. K ai kurie žvalgėsi aplinkui, bet,
neatlaikę barzdotų žmonių piktų žvilgsnių, lenkė galvas žemyn
ir kėlė suvargusias rankas. Po minutės, matydamas jūrą iškeltų
rankų, Kastro sarkastiškai nusijuokė, pasisuko į tą pusę, kurioje
stovėjo diplomatai bei žurnalistai, ir paklausė: „Ponai diplomatai,
ponai Amerikos žemyno žurnalistai, gerai apsidairykite ir įsižiū­
rėkite... K ą jūs matote? Jūs matote, kad teismas, kuriame daly­
vauja milijonai kubiečių, atstovaujančių visiems socialiniams
sluoksniams ir įvairiausioms politinėms pažiūroms, pasakė savo
žodį - „taip!”
Paskui Fidelis Kastro pareikalavo, kad Jungtinės Valstijos ir
kitos valstybės išduotų visus pabėgėlius, nes jie yra nusikaltėliai
ir slapstosi nuo Kubos liaudies teisingumo.
Valstijų spauda gana plačiai nušvietė šią Kastro kalbą, o ko-

95
mentatoriai nedviprasmiškai klausė, ką atsakys oficialūs valsty­
bės asmenys ar prezidentas. Tačiau jie tylėjo.
Po kelių dienų revoliucijos vado žmonės apsupo nedidelę ame­
rikiečių karinę misiją Havanoje ir pareikalavo, kad ji tuojau pat
išsinešdintų namo. M isija paliko sostinę, o Vašingtonas tylėjo ir
toliau.
Vasario pradžioje Fidelis Kastro nuvyko į Gvantanamos mies­
telį ir ten surengė dar vieną antiamerikietišką mitingą, kuriame,
be įprastų kaltinimų ir grasinimų, pasigirdo ir kitokių intonacijų:
„Jei jie (JAV) griebsis ekonominių sankcijų, tegul. M es rasime
problemos sprendimo būdą. Mes galime stipriau susiveržti diržus.
Atsisakysime jų mums metamų trupinių ir drabužius bei avalynę
siūsimės patys iš savo žaliavos. Net jei reikės 20 metų vaikščioti
basiems, mes vaikščiosime, nes mūsų garbieji protėviai vaikščio­
jo basi, ir tai jiems netrukdė kovoti už savo laisvę.“
Tai gal ir vienintelė Fidelio kalba, kurioje jis nekalbėjo apie
busimąją stebuklingą laimę, o tiksliai nusakė kubiečių ateitį, te­
besitęsiančią iki šios dienos.
Vasario 13 dieną atsistatydino Kubos ministras pirmininkas
Miras Kordonas ir prasidėjo vyriausybės krizė, kuri Fidelį Kastro
tik džiugino. Po Kordono pasitraukė beveik visi kitų partijų de­
leguoti ministrai ir, kaip teigė Judėjimo žmonės, vienintelis žmo­
gus, kuris gali stabilizuoti padėtį, yra Fidelis Kastro. Jį ir paskyrė
naujuoju vyriausybės vadovu.
Vėliau dauguma opozicijos lyderių, pabėgusių iš Kubos, kal­
tino Kordoną, kad šis nemėgino priešintis naujajam diktatoriui,
nesiėmė jokių priemonių sustabdyti tironui. Į tai buvęs ministras
pirmininkas atsakė: „O ką aš galėjau padaryti, kai jis ateidavo
apsuptas būrio kareivių, ginkluotų automatais, kurių vamzdžiai
buvo nukreipti į mane? Aš nebegalėjau toliau vykdyti beprotiškų
to žmogaus nurodymų ir ramiai žiūrėti, koks baisus chaosas ir
teroras įsigali mano šalyje.“

96
 Perimdamas aukščiausią šalies postą, Kastro tikino salos liau­
dį, kad jau visai greitai bus pradėta vykdyti žemės reforma, bus
imtasi visų įmanomų priemonių žmonių gerovei užtikrinti, bus
užbaigtas valstybės aparato „valymas“. Jis tuoj pat pasiūlė su­
mažinti ministrų atlyginimus ir prisiekė, kad pirmasis apkarpys
savo algą. Tada visiems bus aišku, kad į valdžią žmonės eina ne
dėl asmeninės gerovės, bet iš idealizmo, iš meilės tėvynei ir jos
žmonėms. Tačiau savo kalbą Fidelis baigė niūrokai: „Liaudis turi
suprasti, kad kelias į laimę ilgas ir sunkus. Mūsų laukia nuožmi
kova ir sunkus kasdienis darbas, ir to niekas neturi teisės pamiršti.
Reikia padaryti taip, kad mūsų entuziazmas niekada neišblėstų.“
Naujasis ministras pirmininkas pirmiausia griebėsi svarbiausio
darbo - perorganizuoti armiją. Tai jis padarė taip greitai, kad nie­
kas nespėjo net suvokti, kas įvyko. Į visus svarbiausius karinius
postus buvo paskirti nauji Fideliui ištikimi žmonės, daugiausia
tie, kurie su juo sėdėjo kalnuose. Nepatikimi karininkai buvo sui­
mami arba atleidžiami iš karinės tarnybos. Kai kuriuos „profilak­
tiniais sumetimais“ sušaudė. Tuos, kurie buvo lyg ir lojalūs, pa­
skyrė į naujas tarnybos vietas. Fidelis Kastro dėjo visas pastangas,
kad kiekvieno dalinio branduolį sudarytų revoliucionieriai ir nauji
šauktiniai, kurių patikimumu rūpinosi Judėjimo žmonės vietose.
Per kelias dienas buvo baigtas „valyti“ valstybės aparatas ir
į visas svarbesnes kėdes susodinti ištikimi revoliucijos draugai.
Netrukus Judėjimas išvaikė ir visas profsąjungas, o jų vietoje su­
kūrė naujas, kurioms vadovauti buvo paskirti to paties Judėjimo
žmonės.
Paskui Fidelis pradėjo skausmingą nacionalizavimo procesą.
Pirmoji auka buvo telekomunikacijų kompanija, ir jokio ypa­
tingo skandalo neįvyko. Tiesa, JA V spauda sukėlė triukšmą, bet
Vašingtonas reagavo tyliai, ramiai, susilaikydamas nuo aštresnės
kritikos. Tad nacionalizavimo darbą buvo galima tęsti toliau - tai
ir buvo daroma.

97
 Kovo pradžioje Fidelis Kastro gavo ir pirmąjį apdovanoji­
m ą - medalį už Kubos liaudies išlaisvinimą. Kaip tik tuo metu
jam į galvą šovė mintis, kad būtų neblogai dar kartą pavažinėti po
Jungtines Valstijas ir surengti dar vieną propagandinę kampaniją.
Žinoma, oficialaus kvietimo sulaukti jis nesitikėjo, bet jis to ir
nenorėjo, nes tai būtų gerokai apriboję jo veiksmų laisvę. Tad jis
prisiminė, kad kitados yra gavęs kvietimą apsilankyti Amerikoje,
kurį atsiuntė JAV laikraščių leidėjų asociacija, ir nutarė dabar juo
pasinaudoti.
1959 m. balandžio 15 dieną Fidelis Kastro atvyko į Vašingtoną,
kur j į pasitiko Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Rojus Rubo-
tomas. K itą dieną jis trumpai aplankė Kapitolijų , kur susitiko su
keliais senatoriais, tarp kurių buvo ir busimasis JA V prezidentas
Džonas Kenedis. Kastro kalbėjo trumpai ir tik apie ekonominius
reikalus, kviesdamas Amerikos verslininkus investuoti į perspek­
tyvią Kubos ateitį. Senatoriai šypsojosi, nes jie nebuvo verslinin­
kai, tačiau nieko nesakė ir maloniai išklausė Fidelio argumentų, o
kai jis baigė, uždavė jam klausimą:
- Kada Kuboje įvyks laisvi visuotiniai rinkimai?
Fidelis Kastro krenkštelėjo, nusišnypštė į languotą nosinę ir
senatoriams ramiai paaiškino:
- Prieš kviečiant liaudį prie urnų, pirmiausia reikia realiai pa­
keisti visų Kubos darbo žmonių gyvenimo sąlygas: suteikti jiems
darbo garantijas, teisę į išsilavinimą, užtikrinti politines laisves.
Rinkimai Kuboje įvyks ne anksčiau kaip po dvejų metų, o dabar
visos liaudies jėgos bus sutelktos ekonominiams ir socialiniams
reikalams spręsti.
- A r jūs komunistas? - paklausė senatorius Viljamas Ful-
braitas.
-N e .
- Bet jūs palaikote su jais artimus ryšius!
- A š ir su jumis palaikau artimus ryšius.

98
 Protestai prieš Fidelį buvo neatsiejama visų jo kelionių dalis.

Po dviejų valandų, kai Fidelis grįžo į Kubos ambasadą, prie

pastato laukė minia protestuojančių žmonių su plakatais rankose,
kuriuose kartojosi tie patys žodžiai: tironas, budelis, kraugerys,
komunistinis išgama. Kastro nesidairė ir žiūrėjo tiesiai į priekį,
kol automobilis lėtai brovėsi pro sutankintus policijos kordonus.
Naujasis Kubos vadovas jautė, kad propagandinė kampanija Vals­
tijose gali ir nepavykti.
Fidelis Kastro ambasadoje rengė įvairiausius priėmimus, kurie
buvo visai nereikšmingi. Tačiau juk reikėjo ką nors veikti, nes ži­
nios iš kitų valstijų, kurias Kastro ketino aplankyti ir ten surengti
savo propagandinius spektaklius, nebuvo džiugios. Emisarai vie­
tose pranešdavo, kad susitikimai su emigrantais šiuo metu būtų
nevaisingi ir net pavojingi. Vadas gerai prisiminė, kad daugiau nei
prieš metus jis gavo laiško formos įsakymą nerizikuoti savo gy­
vybe, tad per dešimt vizito Vašingtone dienų jis daugiausia sėdėjo
ambasadoje, o vėlai vakare, kai mitinguojantieji išsiskirstydavo į
namus, išvažiuodavo pasivažinėti po miestą, kartais sustodamas
prie kokio istorinio paminklo ar gražioje vietoje.
Fidelis Kastro, mėgindamas nors kiek sureikšminti savo vizitą,
kuris iš tiesų buvo tuščias laiko leidimas, dėjo visas pastangas

99
susitikti su prezidentu Eizenhaueriu, tačiau šis j į priimti atsisakė.
Vėliau Kastro apie tai pasakys: „Jis pasirinko žaidimo partiją gol­
fo lauke, užuot susitikęs su didžiausios ir nuostabiausios revoliu­
cijos vadu visame Vakarų pasaulyje.“
Balandžio 26 dieną jis apsilankė Kanadoje, bet dar tos pačios
dienos vakarą piktas bei niūrus sėdo į lėktuvą ir išskrido į Brazi­
liją. Kanadoje j į pasitiko žemo rango diplomatas ir palydėjo iki
Kubos ambasados. Ir čia jo laukė būrys piketuojančių emigrantų.
Brazilijoje Fidelis Kastro praleido tris dienas. Apie šį vizitą
Kuboje buvo pranešta labai menkai: „Fidelis Kastro San Paulo
mieste apžiūrėjo kavos pramonės įmones ir prezidento kvietimu
aplankė naująją valstybės sostinę Braziliją, kur susitiko su aukš­
tais pareigūnais.“
Toliau revoliucijos vado kelias nusidriekė į Argentiną. Čia ge­
gužės 1 dieną jis pasakė kalbą Amerikos šalių ekonominės raidos
konferencijoje. Jis užsipuolė Jungtines Valstijas ir pasiūlė parei­
kalauti iš jų 30 milijardų dolerių, kurie būsią skirti Lotynų Am e­
rikos ekonomikai stiprinti. Paskui jis išdėstė dar kelis siūlymus ir
pareikalavo, kad už kiekvieną būtų balsuojama atskirai. Nė vie­
nas iš jų nebuvo priimtas.
Gegužės 8 dieną jis grįžo į savo salą.
Kelionė po Amerikos žemyną nepavyko. Nė vienas tikslas ne­
pasiektas, pasakyta tik viena kalba... Jis tikėjosi kitokių rezultatų.
Kastro be perstojo rūkė cigarus ir keikė dvokiantį imperializmą.
Po kelių dienų jis šiek tiek apsiramino ir pasidomėjo, kaip vyks­
ta karo tribunolų darbas. Paskui, ar kamuojamas nuobodulio, ar
trokšdamas naujų emocijų ir malonių prisiminimų, jis sugalvojo
surengti eilinį cirką. Kastro išsikvietė laikinąjį Kubos preziden­
tą Urutiją, kuris buvo išrinktas per ministrų kabineto posėdį, ir
pasakė, kad šis privalo tuojau pat rengtis kelionei į Siera Maes­
tras kalnus, kur vyks ir jis pats, Fidelis Kastro, ir visas ministrų
kabinetas. K ai prezidentas pasiteiravo, koks šios tolimos kelio­

100
nės tikslas, ministras pirmininkas trumpai atšovė: „Pasirašysime
Agrarinės reformos įstatymą.“
Fidelis Kastro dar nebuvo pamiršęs, kaip karstytis po kalnus,
tačiau kai kurie ministrai ir prezidentas jautėsi ne itin gerai, kai
tekdavo įveikti statesnes uolas ar kopti siaurais, akmenuotais,
vandens paplautais takeliais. Bet toks buvo revoliucijos vado no­
ras, ir jo reikėjo paisyti.
Pagaliau garbi kompanija pasiekė trobelę, kurioje Kastro sau­
giai leido laiką, kai gyveno kalnuose. Kambarėlyje buvo labai
ankšta, tad vadas įsakė išnešti suolus į gryną orą. Fidelis Kastro
ministrams ir prezidentui, taip pat ir gausiai savo asmens sargybi­
nių palydai, penkias valandas pasakojo apie savo didvyrišką kovą
už liaudies laisvę. Nuvargę ir alkani politikai droviai klausėsi ir
mintyse galvojo apie patogias lovas Havanoje. Jau temstant F i­
delis pakvietė prezidentą ir
žemės ūkio ministrą į trobe­
lę. Čia visi pasirašė po Kastro
parengtu Agrarinės reformos
įstatymu, kurį jis vis tobulino
kone pusmetį. Kubos demo­
kratijos vardan ir jos piliečių
laimės vardan čia dabar atsi­
rado ir tokių naujų postulatų,
kuriais buvo skelbiama, kad
užsienio piliečiai negali turėti
žemės nuosavybės Kubos res­
publikoje, o iš tų, kurie ją turi,
ji bus grąžinta liaudies nuosa­
vybėn. V isi žemės savininkai Fidelis Kastro prie kalnų
trobelės, kurioje buvo
negali turėti daugiau kaip 400
pasirašytas Agrarinės
hektarų. Perteklius turi būti reformos įstatymas.
tuojau pat atimtas ir atiduotas

101
tai pačiai kenčiančiai liaudžiai, bet, paisant teisingumo, jiems per
20 metų bus sumokėta kompensacija bonais, išleistais valstybės
iždo. Kas tie bonai ir ką su jais bus galima daryti, jokio paaiški­
nimo nebuvo.
Pasirašius dokumentą visi buvo pakviesti prisijungti prie revo­
liucinės vakarienės, o po jos - išmėginti sukilėlių guolių minkš­
tumą. Anksti ryte visi iškeliavo namo. Kelyje dalis delegacijos
narių rodė didelį džiaugsmą ir nepaprastos laimės protrūkius. K iti
- mažuma - savo tikruosius jausmus slėpė po rūgščiomis šypse­
nomis ir tyliai keikė prakeiktą nuolankumą, kuris įžeidė jų savi­
garbą ir orumą.
Kai ištobulintas Agrarinės reformos įstatymas pasiekė žinia-
sklaidą, kilo naujas skandalas ne tik Kuboje, bet ir už jos ribų.
Tie, kurie dar tikėjosi, kad Fidelis Kastro - ne komunistas ir ves
šalį kažkokiu jam vienam težinomu liberaliu keliu, galutinai pa­
laidojo savo trapias viltis, nes naujasis dokumentas akivaizdžiai
bylojo, kad einama Sovietų Sąjungos pramintu komunistiniu ke­
liu, ir einama koja kojon.
Laisvoji Kubos spauda, kurios dar nespėjo sunaikinti naujasis
tironas, pažėrė daugybę straipsnių, žiauriai kritikuojančių Fidelį
Kastro ir visą ministrų kabinetą, kuriame, be Judėjimo žmonių,
penkias vietas turėjo ir kitos kairiojo centro partijos.
Birželio 11 dieną, matydami, kad yra tik apgailėtinos marione­
tės naujojo diktatoriaus rankose, šių partijų atstovai atsistatydino
iš savo postų. Dar tą pačią dieną į jų vietas Fidelis paskyrė, kaip
jis pats pareiškė, revoliucijos užgrūdintus patriotus.
Laikinasis prezidentas Urutija taip pat pradėjo purkštauti ir pa­
reiškė, kad daugiau tokių dokumentų, kaip Agrarinės reformos
įstatymas, jis nepasirašys ir pas ministrą pirmininką nelakstys,
kai tik šis pamos pirštu. Pagal rangą jis yra valstybės vadovas
ir, jei labai reikia, Kastro gali pas j į atvykti pats bet kuriuo paros
metu.

102
 Fidelis Kastro nejuokais pasiuto. Pirmąją akimirką jis norėjo
pasiųsti savo žmones suimti „seną kvailį“, bet paskui apsigalvojo.
Tai galėjo sukelti daug triukšmo ir net išprovokuoti neramumus, o
šiuo metu to nebuvo galima leisti. Dar ne visas valdžios virveles
jis tvirtai laikė savo kumštyje, tad surengė įprastinį politinį spek-
taklį-komediją, kurias režisuodavo meistriškai.
1959 m. liepos 17 dieną per televiziją ir radiją Kastro kreipėsi
į Kubos liaudį ir pareiškė, kad atsistatydina iš ministro pirminin­
ko pareigų, nes jo ir prezidento požiūriai į šalies ateitį skiriasi iš
esmės.
Dar Fideliui sėdint studijoje ir skaitant pareiškimą, į gatves pa­
sipylė mobilizuoti Judėjimo žmonės ir ištikimi revoliucijos kariai,
šaudydami į orą ir siaubingais balsais kažką klykdami. Kai Fidelis
ėjo iš televizijos pastato, j į pasitiko tūkstantinė minia, šaukdama:
„Tegyvuoja Fidelis Kastro!”, „Šalin revoliucijos išdaviką Uruti-
ją!” Daugelis laikė plakatus, kuriuose didelėmis raidėmis buvo
užrašyti panašūs šūkiai.
Dauguma Havanos gyventojų suprato, kad tokių demonstra­
cijų per minutę neparengsi ir kad tam buvo ruošiamasi iš anksto,
tačiau Fideliui į tai buvo nusispjauti. Jis savo revoliucionieriams
pasakė tą pačią kalbą, kaip ir per televiziją, sėdo į šarvuotą auto­
m obilį ir nuvažiavo nežinia kur. M inia klykdama ir šaudydama
nubėgo prie prezidento rūmų. Šiam jau buvo pranešta, kad yra
labai didelė tikimybė, kad po pusvalandžio j į nušaus.
Urutija ir pats tai suprato. Jis sėdo į automobilį, slapta nuva­
žiavo į Venesuelos ambasadą ir pasiprašė prieglobsčio. Po kelių
dienų jam pavyko visam laikui palikti šalį, kurioje siautėjo dar
nematytas savavaliavimas, vadinamas Kubos revoliucija.
Fidelis Kastro jautėsi puikiai. Pasiekta dar viena pergalė,
įtvirtinant absoliučią jo valdžią. K itą dieną jis sugalvojo, kad
jam pačiam reikėtų pasiskelbti prezidentu ir tai padaryti būtų v i­
sai nesunku, tačiau nusprendė šiek tiek palaukti. Po kelių dienų

103
Kastro sušaukė ministrų kabineto posėdį ir pasiūlė prezidentu
išrinkti ministrą Dortikosą Toradą, kuris buvo vienas artimiau­
sių Fidelio patikėtinių. Nors protu ir intelektu nepasižymėjo, ta­
čiau visus vado įsakymus jis vykdydavo taip uoliai, kad dažnai ir
persistengdavo.
1959 m. liepos 26 dieną per didelį mitingą, kai buvo švenčia­
mos Monkados kareivinių šturmo metinės, naujasis prezidentas
iškilmingai paskelbė, kad skiria Fidelį Kastro ministru pirminin­
ku. Taigi revoliucijos vadas surengė dar vieną komediją. Jo at­
sistatydinimo rašto niekas nebuvo pasirašęs, tad jis ir toliau ėjo
savo pareigas, bet progos surežisuoti tokius pigius spektaklius jis
nepraleisdavo niekada. Žinoma, jis pasakė ir kalbą: „Jei liaudis
nebūtų palaikiusi mūsų revoliucijos, jei ji būtų nusprendusi ki­
taip, aš nebūčiau revoliucinės vyriausybės ministras pirmininkas.
Sprendimą padarė liaudis. Liaudis galėjo pasakyti: „Mum s tavęs
nereikia“, tačiau ji galėjo ir pasakyti: „Sugrįžk“. Taip ji ir pasakė.
Liaudies balsas buvo išgirstas. Ne vieno žmogaus ar grupės žmo­
nių, o visos liaudies.“
Fidelis ir toliau priiminėjo įvairiausius naujus revoliucinius
įstatymus, bet, ko nebuvo anksčiau, Kubos atžvilgiu pasigirdo aš­
tri kritika. Pagaliau prabilo oficialusis Vašingtonas, kurį ypač pa­
piktino tai, kad atiminėjama žemė, už kurią Fidelis žada kažkokią
neaiškią kompensaciją bonais per 20 metų.
1959 m. spalio 15 dieną Kubos gynybos ministru Fidelis pasky­
rė savo brolį Raulį Kastro. Prasidėjo naujas armijos „valymas“.
K ilo didelis nepasitenkinimas. Pradėjo bręsti eilinis skandalas,
kurio priežastis buvo Uberas Matosas, žmogus, priklausantis re­
voliucionierių gretoms.
Per pilietinį karą jis vadovavo dideliam partizanų būriui ir su­
gebėjo užimti Kamagua provinciją. Paskui jis buvo paskirtas šios
provincijos karinių pajėgų vadu. Jis buvo revoliucionierius, bet
ne komunistas, o tai, ką darė Fidelis, buvo akivaizdus komuniz­
mo įtvirtinimas Kuboje.

104
 Spalio 20 dieną M ato­
sas nusiuntė Fideliui Kas­
tro asmeninį laišką, kuriuo
pranešė, kad atsistatydina
ir nutraukia bendradarbia-
vimą su komunistine vy­
riausybe, nes komunizmas
jam idėjiškai svetimas. Šis
laiškas buvo išplatintas po Uberas Matosas (pirmajame plane)
visą provinciją ir tai bai­ Kastro įsakymu
gabenamas į Havaną.
siausiai siutino Fidelį. Jis
pats atvyko į Kamagua
provinciją, ten surengė
įprastinį spektaklį į m itin­
gą suvarytiems žmonėms,
paskui suėmė Uberą Ma-
tosą ir šis buvo nuvežtas į
Flavaną. Čia Fidelis savo
bendražygiui surengė teis­
m ą tačiau mirties bausmę
skirti pabijojo. Matosas
2006 m. Uberas Matosas (kairėje)
gavo 20 metų kalėjimo ir
Jungtinėse Amerikos Valstijose.
buvo nuvežtas į Pinoso
salą kur kadaise trumpai
kalėjo ir pats revoliucijos
vadas, gavęs 15 metų. Ta­
čiau, kitaip nei Fidelis, Uberas atsėdėjo visą skirtą laiką ir į laisvę
išėjo tik 1979 metais. Jam buvo leista emigruoti ir jis paliko šalį.
1959 m. spalį, sekdamas savo mokytojais, Kastro įsteigė liau­
dies m iliciją ir įsakė, kad kiekvienas kubietis be jokios išimties
išeitų karinio parengimo kursus. Fidelis bijojo sukilėlių, kurie da­
bar, kaip ir jis, slapstėsi kalnuose ir vis rengdavo karinius reidus.

105
 1960 m. vasario 4 dieną Kubą aplankė Anastasas Mikojanas.
Sovietų Sąjungoje šis žmogus pergyveno daug „generalisimų“ ir
visiems įtiko. Jis per savo gyvenimą turėjo daugybę postų, tarp jų
ir pačių aukščiausių - buvo komunistų partijos Politin io biuro na­
rys. 1956 metais jis kartu su Suslovu ir Žukovu priėmė sprendimą
pasiųsti į Vengriją tankus nepaklusniesiems malšinti.
Šio vizito metu buvo pasirašyta daugybė dokumentų, kai kurie
buvo slapti. Sovietų Sąjunga įsipareigojo kiekvienais metais iš
Kubos pasaulinėmis kainomis nupirkti 5 m ilijonus tonų cukraus.
Kubai buvo pažadėta 100 m ilijonų dolerių paskola ir visokeriopa
pagalba visose veiklos srityse. Kokie buvo kariniai susitarimai,
galima tik numanyti.
Netrukus Kubą pasiekė laivas „La Kubr“ , atplaukęs iš Belgijos
ir prigrūstas ginklų. Tačiau Havanos uoste sukilėliai j į susprogdi­
no. Kastro siuto.
Kovo 17 dieną JA V prezidentas Eizenhaueris priėmė svarbų
sprendimą, kuriuo leido Kubos emigrantams kurti Am erikos te­
ritorijoje specialias karines bazes, čia jie galėjo būti mokomi ir
gauti Jungtinių Valstijų kariškių pagalbą.
Tuo metu Kastro ir to­
liau vykdė nacionalizavi­
mo politiką ir per pusmetį
ją įgyvendino. Privačios
didesnės nuosavybės K u­
boje nebeliko. JA V atsakė
ekonomine blokada. K u­
bai būtų buvę visai riesta,
tačiau ją gelbėjo Sovietų
Sąjunga.
1960 m. rugsėjį N iu ­
Fidelis ir Nikita pajuto vienas
kitam simpatiją.
jorke prasidėjo SNO Ge­
neralinės asamblėjos 15

106
sesija. Fidelis Kastro į ją atvažiavo taip pat. 11 dienų, kurias jis
čia praleido, lydėjo skandalai ir įvairiausi nesusipratimai. Geras
„Selbumo“ viešbutis, kuriame j į apgyvendino, jam nepatiko. Jis
pareiškė, kad nusipirks palapinę ir gyvens priešais SN O pasta­
tą, kur pasistatys sau laikiną būstą. Bet paskui persigalvojo ir
persikėlė į prastą „Terezos“ viešbutuką Harlemo rajone. Šiame
viešbutuke įvyko Fidelio Kastro susitikimai su N . Chruščiovu,
G.A.Naseru bei kitais komunistuojančiais politikais.
1961 metai prasidėjo skandalingomis Fidelio kalbomis. Sausio
3 dieną JA V oficialiai nutraukė diplomatinius santykius su Kuba.
Sausio viduryje, kai savo pareigas pradėjo eiti naujas Jungtinių
Valstijų prezidentas Džonas Kenedis, Kastro pareiškė norą su juo
susitikti ir aptarti susiklosčiusią padėtį. Tačiau Kenedis atsisakė.

107
 KIAULIŲ ĮLANKOS
DRAMA

Kontrrevoliucinės pajėgos, žinomos pavadinimu „Brigada

2506“ , iš JA V buvo permestos į vakarinę Gvatemalos dalį. Čia
jas pasveikino prezidentas Luisas Samosa. Jis juokavo: „Karei­
viai, aš prašau jūsų man iš Kubos parvežti kelis Kastro barzdos
plaukelius.“
Fidelis Kastro žinojo, kad
rengiamas puolimas, tik neži­
nojo, kada ir kur jis įvyks. Bet
kai 1961 m. balandžio 15 die­
ną keli bombonešiai „B-26“ iš
karto atakavo net keturis K u­
bos karinius oro uostus, tapo
aišku, kad puolimas įvyks
tuojau pat. Lėktuvai buvo pa­
rengti taip, jog atrodytų, kad
jie priklauso Kubos oro pa­
jėgoms ir yra pilotuojami iš
196104 15. Sunaikintas Kubos
karinių pajėgų lėktuvas.
šalies pabėgusių pilotų.
K e li Centrinės žvalgybos
valdybos darbuotojai iš anks­
to atvyko į Kubą, kad galėtų
surengti kelias specialiąsias užduotis dar prieš išsilaipinant pa­
grindinėms pajėgoms. Vienas iš jų - Hosė Basultas - iš Bostono
atskrido tiesiai į Havaną, apsimesdamas studentu.
Išsilaipinimas į salą prasidėjo balandžio 16 dieną, prieš pat vi­
durnaktį. Į sausumą išlipo apie 1 500 žmonių, padalytų į šešis ba­
talionus. Tačiau viskas vyko ne taip sklandžiai, kaip buvo tikėtasi.

108
Laivai negalėjo priplaukti prie pat kranto, nes trukdė koraliniai
rifai. Dalis sunkiosios karinės technikos nuskendo vandenyje-
žmonės nepajėgė jos ištempti į krantą.
Balandžio 17 dieną, pirmadienį, 3 valandą ryto Fidelis Kastro
jau žinojo apie išsilaipinimą. Jis tuojau pat įsakė karinėms K u ­
bos oro pajėgoms pradėti bombarduoti priešą. Pakilę lėktuvai per
kelias minutes paskandino komandos laivą „Maropa“ ir tiekimo
laivą „Hiustonas“.
Hosė Basultas nebuvo informuotas apie išsilaipinimo datą ir
labai nustebo, kai tai išgirdo. Jis ne galvojo, kaip atlikti savo už­
duotį, o strimgalviais nulėkė į Gvantanamą ir pasislėpė amerikie­
čių karinėje jūrų bazėje.
Visa C Ž V suplanuota operacija pakibo ant plauko. Padėtis
tapo kritiška. Išsilaipinęs desantas žvalgėsi į dangų ir nekantriai
laukė JAV karinių oro pajėgų pagalbos. Lėktuvai turėjo užtikrinti
operacijos saugumą, tačiau jie nepasirodė. Niekas nežinojo, kad
dar išvakarėse prezidento Kenedžio patarėjas Bandis apie 10 va­
landą vakaro paskambino C Ž V generolui Keibelui ir kategoriškai
įsakė, kad nė vienas lėktuvas neskristų Kubos link. Anksti ryte,
kai tapo aišku, kad operacija žlugs, jei išsilaipinę desantininkai
greitai nesulauks pagalbos, generolas Keibelas susisiekė su Ke­
nedžiu ir prašė, kad šis atšauktų savo įsakymą, nes 1 500 žmonių
gyvybės pavojuje. Tačiau prezidentas buvo neperkalbamas.
Išsilaipinęs desantas sunkiai kovėsi su gausiomis priešo pajė­
gomis. Jėgų santykis buvo maždaug toks: 50 000 Kubos kareivių,
o ką jau kalbėti apie karines oro pajėgas, prieš 1 500 kontrrevo­
liucionierių. Padėtis kas valandą vis blogėjo.
Tačiau C Ž V generolai ir toliau nedavė ramybės Kenedžiui,
įtikinėdami jį, kad gelbstint operaciją būtina suteikti nors šiokią
tokią pagalbą. Pagaliau balandžio 19 dieną prezidentas nusileido
ir įsakė pakilti keturiems lėktuvams - juokingai mažai paramai,

109
turint galvoje, kokia sudėtinga buvo padėtis. Deja, visi keturi
amerikiečių pilotai žuvo nelygioje kovoje.
Tos pačios dienos 14 valandą 30 m inučių desantininkų briga­
dos vadas Peresas san Romanas radistui C hulijui Santosui liepė
perduoti paskutinę „Brigados 2506“ žinutę: „M es nebeturime
amunicijos, kad galėtume kautis toliau... Kaip jūs galėjote su mu­
mis šitaip pasielgti... Su mūsų žmonėmis, su mūsų šalimi?.. V is­
kas baigta.“ Radistas šią žinutę skaitė virpančiu balsu.
Nesant tiekimo ir priedangos iš oro, operacija buvo sužlugdy­
ta. Tai, kad lėktuvai neatskrido, sukilėliams buvo tikra išdavystė.
Žuvo 200 kareivių, o 1 198 pakliuvo į nelaisvę.
Į savo tėvynės žemę išsilaipinę kariai buvo paprasti kubie­
čiai, norintys išlaisvinti tėvynę nuo šlykštaus ir pasipūtusio dik­
tatoriaus. Jie kovėsi iki paskutinio šovinio... K ą jie dar galėjo
padaryti?
Fidelis Kastro, nežinodamas, kokio dydžio desantas išsilaipino,
prieš 1 500 žmonių sutraukė milžiniškas karines pajėgas - 51 000
karių, palaikomų oro pajėgų. Didžiuliam represiniam aparatui,
kurį jis buvo sukūręs laikydamasis visų komunistinių dogmų, jis

1 9 6 1 0 4 1 9 . Kastro vadovauja armijai, triuškinančiai revoliucijos priešus.

110
davė įsakymą, kad užnugaryje nė pelytė nekrustelėtų. Jis puikiai
žinojo savo liaudies nuotaikas ir prisibijojo, kad ši nesukiltų.
Balandžio 20 dieną Fidelis Kastro per radiją paskelbė: „Revo­
liucija pasiekė pergalę! Per 72 valandas mes sutriuškinome armi­
ją, kurią imperialistai organizavo ir rengė daugelį mėnesių.“
Kastro kalbėjo vos ne kiekvieną dieną, į savo oratorinius še­
devrus įpindamas vis naujų „faktų“ . Gegužės 1 dieną jis jau pa­
sakojo, kad įsibrovėliai buvo stambūs plantatoriai bei fabrikantai,
norintys atsiimti iš Kubos liaudies savo turtus.
Koks likimas ištiko 1 198 belaisvius? Jie visi buvo nuteisti
kalėti 30 metų, tačiau po 20 mėnesių Kastro juos paleido už 53
milijonus dolerių, išskyrus du - Novelą Ramoną ir Rikardą Mon-
tanerą. Vienas atsėdėjo 25 metus, kitas buvo sušaudytas.
Prezidentas Džonas Kenedis, kuris davė įsakymą Amerikos
karo laivams nesiartinti prie Kubos krantų ir įsakė nelčisti išsiųs­
ti iš priedangos oro, visą kaltę dėl operacijos nesėkmės suvertė
CŽV. Šios galingos organizacijos ilgametis direktorius Alenas
Dalesas ir jo pavaduotojai Čarlzas Keibelas bei Ričardas Biselis
buvo atleisti. Kenedis buvo užsimojęs netgi paleisti visą organi­
zaciją kaip nesugebančią efektyviai dirbti. Jis įsakė atlikti išsamų
tyrimą dėl operacijos nesėkmės. Jį atliko C Ž V inspektorius Lai­
monas Kirkpatrikas. Tačiau naujasis direktorius Džonas Makou-
nas buvo taip nepatenkintas ataskaita, kad įsakė sunaikinti visas
20 kopijų, kurios buvo jam pateiktos. Tiesa, viena buvo palikta ir
ilgam laikui įslaptinta.
Nesėkminga operacija Kiaulių įlankoje turėjo labai skaudžių
padarinių. Jų kulminacija buvo sovietų branduolinių raketų dis­
lokavimas Kubos teritorijoje, ir šis Chruščiovo žingsnis vos ne­
sukėlė trečiojo pasaulinio karo. D vi savaites visas pasaulis buvo
per plonytį plaukelį nuo naujos katastrofos, nors eilinis žmogelis
to net nenutuokė.

111
 KARIBŲ KRIZĖ

Kubos raketinė krizė buvo karinis konfliktas tarp Jungtinių

Valstijų, Sovietų Sąjungos ir Kubos, kai šaltasis karas grėsė per­
augti į branduolinį karą. Rusai šią krizę vadina Karibų krize, o
kubiečiai - Spalio krize. Bet ne pavadinimuose esmė. Tai buvo
pats didžiausias šaltojo karo konfliktas, prieš kurį nublanksta net
Berlyno blokada.
Konfliktas prasidėjo 1962 m. spalio 14 dieną, kai amerikiečių
žvalgybinis lėktuvas „U-2“ nufotografavo Kubos teritorijoje iš­
dėstytas raketas.
Fidelis Kastro paniškai bijojo
r JA V karinio įsiveržimo į Kubą.
Jis apie tai nekalbėjo, bet bijojo
siaubingai. Įvykiai K ia u lių įlan­
koje parodė, kad bent iš dalies
jis buvo teisus. Nors operacija ir
nepavyko, tačiau Fidelis tuoj po
šio įvykio paskelbė Kubą socia­
listine respublika ir suskubo už­
Žvalgybinio lėktuvo „U-2“
nuotrauka, atskleidusi megzti kuo glaudesnius ryšius su
raketų dislokavimo paslaptį. Sovietų Sąjunga. Praėjus trims
mėnesiams po K iaulių įlankos
įvykių, N. Chruščiovas, įkvėptas
Dž. Kenedžio neryžtingumo ir bailumo, pradėjo statyti Berlyno
sieną, o prabėgus penkiolikai mėnesių, ėmėsi įgyvendinti slap­
čiausią savo planą - išdėstyti branduolines raketas Jungtinių Vals­
tijų pašonėje.
Toks Maskvos žingsnis nebuvo vien noras apsaugoti Kubą nuo
galimo JA V įsiveržimo, o greičiau poreikis išlyginti jėgų santykį,
nes Jungtinės Valstijos turėjo gerokai daugiau branduolinių rake­

112
tų nei sovietai. Be to, Turkijoje jau buvo dislokuotos amerikiečių
raketos, tiesa, kiek pasenusios, tačiau Maskvą jos galėjo pasiekti
per 16 minučių.
Raketos Kuboje teikė nemenką pranašumą, jei kartais kiltų
branduolinis karas. Jos visos galėjo pasiekti bet kurią JAV vieto­
vę, žinoma, išskyrus Aliaską, o Vašingtonas būtų sunaikintas po
penkių minučių. Atrodo, kad specialūs raketų paleidimo įrengi­
niai buvo pradėti statyti 1962 m. gegužės mėnesį, kontroliuojant
ir prižiūrint tik rusų kariams. Liepą į Kubą atplaukė daugiau kaip
60 sovietų laivų, kurių dalis, be jokios abejonės, gabeno karinę
techniką ir raketas.
C Ž V direktorius Džonas Makounas iš Paryžiaus, kuriame
šventė medaus mėnesį, įspėtas prancūzų žvalgybos, prezidentui
Kenedžiui pranešė, kad rusai Kuboje dislokuoja branduolines ra­
ketas, o iš gausybės sovietų laivų, kurie plaukia į salą, kai kurie
būtent jas ir gabena. Tačiau nei prezidentas, nei jo brolis Rober­
tas, nei Valstybės sekretorius Dinas Raskas, nei gynybos minis­
tras Robertas Maknamara netikėjo, kad sovietai gali imtis tokio
žingsnio. Dar daugiau, jie kreipėsi į Sovietų Sąjungos pasiuntinį
Vašingtone Dobryniną, o šis patikino, kad jokių branduolinių ra­
ketų Kuboje nėra. Sovietų Sąjunga niekada neketino ir neketins
to padaryti. Maskva nesuinteresuota kelti susipriešinimą tarp ša­
lių ir tokius dalykus vertina labai atsakingai.
Rugpjūčio pabaigoje JAV žvalgybinis lėktuvas užfiksavo ir
nufotografavo daug raketų paleidimo įrenginių. Kongrese kilo
šurmulys, tačiau rugsėjo 4 dieną atvykęs prezidentas visus nu­
ramino, patikindamas, kad jokių raketų Kuboje nėra. Po kelių
dienų žvalgybinis lėktuvas užfiksavo prie Kubos krantų paslėp­
tą povandeninį laivą. Rugsėjo 11 dieną Chruščiovas prezidentui
asmeniškai pareiškė, kad Kuboje raketų nėra ir Sovietų Sąjunga
jokių ketinimų tai padaryti neturi.
Spalio 14 dieną „U-2“ nufotografavo jau ne raketų paleidimo

113
įrenginius, o pačias raketas. Tiesa, žvalgybininkai dvi dienas var­
go, kol tiksliai išsiaiškino raketų pobūdį. Rezultatai buvo ne patys
linksmiausi. Spalio 16 dieną jie buvo padėti ant prezidento Džono
Kenedžio stalo. Prezidentas ilgai žiūrėjo į nuotraukas ir dar ilgiau
tylėjo, o paskui sušaukė Nacionalinio saugumo komitetą, kurį su­
darė 14 žmonių, turinčių svarbiausius valstybės postus.
V isi buvo sutrikę ir nežinojo, ką daryti, nes tikėjo, kad Kuboje
branduolinių raketų negali būti. Tačiau problemą reikėjo išspręsti,
ir po ilgų valandų diskusijų atsirado trys sprendimo variantai: 1.
galingas karinių oro pajėgų smūgis, sunaikinantis raketas; 2. ga­
lingas karinis salos puolimas; 3. karinė salos blokada.

1962 10 16. Nacionalinio saugumo komiteto posėdis.

Jungtinis generalinis štabas buvo vieningos nuomonės, kad ga­

lingas karinis įsiveržimas į salą yra vienintelis problemos spren­
dimo būdas. Jie buvo įsitikinę, jog sovietai nieko nedarys, kad
sutrukdytų amerikiečiams užimti salą. Tačiau Kenedis tai vertino
labai skeptiškai. Jis kalbėjo: „Jie ramiai nežiūrės, kaip išmetamos
jų raketos ir žūsta jų kareiviai. Jei jie nieko nedarys Kuboje, tai
kitą dieną užims Vakarų Berlyną.“

114
 Gynybos ministras Robertas Maknamara pasisakė už salos
blokadą kaip ribotus karinius veiksmus, kurie Valstijoms paliks
tolesnių veiksmų laisvę ir leis kontroliuoti padėtį.
Vadovaujantis tarptautine teise, karinė blokada yra karo veiks­
mai, tad Kenedis labai bijojo, kad rusai į tai pažiūrės labai skaus­
mingai ir imsis atsakomųjų veiksmų. Todėl jis pasiūlė tokią akciją
pavadinti karantinu ir gauti jai pritarimą kaip juridinį pagrindą
Amerikos šalių organizacijoje.
Spalio 18 dieną Kenedis susitiko su Andrejumi Gromyka. Šis
vėl tikino prezidentą, kad Kuboje jokių raketų nėra, o ribotas so­
vietų karių kontingentas saloje esąs tik tam, jog užtikrintų, kad
žemės reforma. Kuboje vyktų sklandžiai.
K itą dieną prezidentas gavo pranešimą, kad raketų aptikta ir
šiaurės Kuboje, tad davė įsakymą pradėti salos blokadą. Paskui jis
apie tai informavo visus JAV sąjungininkus ir 19 valandą pasakė
kalbą per televiziją. Prezidentas pranešė tautai, kad Kuboje aptik­
tos sovietų branduolinės raketos, kurios kelia tiesioginę grėsmę
Jungtinėms Valstijoms. Jis taip pat pasakė, kad pradeda Kubos ka­
rinę blokadą ir kad Amerika neleis, jog į salą patektų dar nors viena
raketa. Jis taip pat įspėjo, kad, jei sovietai paleis nors vieną raketą į
Valstijas ar į jų sąjungininkus, atsakas bus greitas ir galingas.
K itą dieną laikraščiai jau spausdino žvalgybinių lėktuvų nuo­
traukas, o vakare Amerikos šalių organizacija balsavo už karanti­
no taikymą aplink Kubos krantus.
Tačiau Chruščiovas nenorėjo pasiduoti. Jis pareiškė, kad blo­
kada yra neteisėta, ir įsakė visiems sovietų laivams plaukti nusta­
tytu kursu, nieko nepaisant. Jis pareiškė, kad jei nors vienas laivas
bus užpultas, į tai bus atsakyta ugnimi.
Blokada prasidėjo spalio 24 dieną 10 valandą ryto. Tuo metu
devyniolika sovietų laivų plaukė Kubos link. Po kurio laiko buvo
pastebėta, kad 16 laivų pakeitė kursą, bet du plaukė toliau. Tarp
šių laivų buvo povandeninis sovietų laivas. Jungtinių Valstijų

115
kariniam laivui buvo įsakyta sustabdyti rusų. povandeninį ir, jei
reikės, panaudoti visas priemones tikslui pasiekti. Įtampa pasiekė
kulminaciją. Tačiau 10 valandą 25 minutės visi trys laivai sustojo
ir kovinių priemonių panaudoti nereikėjo.
Chruščiovas siuto. Jis rėkė, kad blokada yra iki šiol negirdėtas
piratiškas aktas, kuris gali sukelti karą. Jis apkaltino JAV, kad ši
kursto nesveikas aistras, ir Sovietų Sąjunga į tai negali nereaguo­
ti. Jis duos įsakymą, kad visi sovietų laivai, kurie stovi ar plaukia
kitu kursu, pasuktų numatyto tikslo link.
T ą naktį JAV Jungtinis generalinis štabas Strateginės aviacijos
vadovybei (ši aviacija ginkluota branduolinėmis raketomis) davė
įsakymą būti visiškos kovinės parengties. Įsakymas ir atsakymas
nebuvo koduojami specialiai, kad sovietai galėtąjį perimti.
Tuojau po šio įsakymo Kenedis atsakė į Chruščiovo kaltini­
mus. Jis paaiškino, kad Sovietų Sąjunga visą laiką įžūliai melavo
teigdama, kad branduolinių raketų Kuboje nėra, nors buvo prie­
šingai. Todėl JA V turėjo į tai reaguoti ir imtis priemonių, kurios
užtikrintų šalies saugumą.
Tos dienos pavakare Valstybės sekretorius Dinas Raskas in­
formavo, kad Kuboje darbai su raketomis vyksta toliau ir jos ren­
giamos kovinei padėčiai. C Ž V šį pranešimą patikrino ir pranešė,
kad darbai ne tik nesulėtėjo, o priešingai - dirbama dar sparčiau.
Tada Kenedis įsakė komandai „Saceur“, kuri buvo atsakinga už
branduolines atakas Sovietų Sąjungos teritorijoje, apginkluoti
lėktuvus branduolinėmis raketomis.
K itą rytą Kenedis Nacionalinio saugumo komitetui pranešė
manąs, kad tik galingas karinis Kubos puolimas gali išspręsti ra­
ketų klausimą, tačiau jis linkęs dar šiek tiek palaukti ir tęsti kari­
n į bei diplomatinį spaudimą. Jis taip pat įsakė, kad JA V lėktuvai
praskristų virš salos kas dvi valandas, o ne du kartus per dieną,
kaip buvo daroma iki šiol. Atrodė, kad krizė pasiekė kulminaciją
ir jokios išeities nėra.

116
 13 valandą Džonas Skalis, atstovaujantis A B C žinias, susiti­
ko su Aleksandru Fominu, sovietų darbuotoju Vašingtone, kuris,
Valstybės departamento žiniomis, buvo aukščiausio rango K G B
karininkas ir pažinojo Chruščiovą. Fominas pasakė, kad padėtis
yra labai rimta, ir paprašė Skalio, kad šis, pasinaudodamas savo
plačiais ryšiais, padėtų susitikti su Valstybės departamento dar­
buotojais ir pamėginti taikiai išspręsti problemą. Jos sprendimo
pagrindas galėtų būti sovietų pasižadėjimas išgabenti iš salos ra­
ketas, jei amerikiečiai pasižadėtų niekada neužpulti Kubos.
18 valandą Valstybės departamentas gavo pranešimą, kuris,
atrodo, buvo paties Chruščiovo. Iš esmės tai buvo tas pats pa­
siūlymas, kurį dieną pranešė Fominas. Šį Chruščiovo pareiškimą
departamentas studijavo visą naktį. Ne dėl siūlymų, nes jie buvo
aiškūs, tačiau mėgindami išsiaiškinti, ar tai tikrai Chruščiovo, ar
kurio nors kito asmens žinia.
9 valandą ryto Maskvos radijas pradėjo pranešinėti žinias. Jose
pasigirdo naujų gaidų, kurių nebuvo išvakarėse. Buvo kalbama,
kad sovietai išgabens raketas iš Kubos, jei amerikiečiai sutiks iš­
gabenti savąsias iš Turkijos.
11 valandą 3 minutės atėjo žinia iš Chruščiovo, kurioje buvo
sakoma: „Jūs susirūpinote dėl Kubos. Jūs sakote, kad jums tai
kelia nerimą, nes yra tik už 90 mylių nuo JAV krantų. Bet... Jūs
dislokavote mirtiną ginklą Turkijoje, visai šalia mūsų... Todėl aš
siūlau štai ką: mes demontuosime savo raketas Kuboje, o jūs vie­
šai pareikšite, kad tai padarysite Turkijoje...“
Tos pačios dienos vidurdienį virš Kubos buvo numuštas žval­
gybinis amerikiečių lėktuvas „U-2“, pilotuojamas Rudolfo A n­
dersono. Po kelių valandų buvo apšaudyti „F8U“. Nors ir 37
milimetrų kulkų pramuštais sparnais, jie sugebėjo sugrįžti į oro
uostą.
16 valandą Kenedis sukvietė Gynybos komitetą ir pareiškė, kad
reikia nusiųsti štai tokį pranešimą: sovietai įsipareigoja sustabdy­

117
 ti raketų aktyvavimo darbus,
kol vyksta derybos. Šio pasi­
tarimo metu Maksvelas Tei-
loras informavo prezidentą,
kad rusai numušė žvalgybinį
lėktuvą „U-2“ . Kenedis prieš
tai ne kartą yra tvirtinęs, kad
Žvalgybinis lėktuvas „U-2“, kuris jei rusai pradės apšaudyti lėk­
buvo sunaikintas virš Kubos. tuvus, jis nedelsdamas duos
įsakymą pulti Kubą. Tačiau
dabar jis pasikrapštė ausį, pa­
sižiūrėjo į lubas ir pasakė, kad reikia dar palaukti ir stebėti, ar
incidentai nepasikartos.
Tuo metu prezidento brolis Robertas Kenedis be Nacionalinio
saugumo komiteto žinios, savo iniciatyva susitiko su sovietų dip­
lomatijos šefu, norėdamas aptarti Chruščiovo pasiūlymus. K om i­
tetas pyko dėl tokio elgesio, nes jis buvo kategoriškai nusiteikęs
nesvarstyti raketų pašalinimo iš Turkijos teritorijos klausimo. Jei
raketos bus demontuotos Turkijoje, tai kokį saugumą galima ga­
rantuoti kitoms N A T O šalims?
Pagaliau po ilgų debatų buvo nuspręsta pasiūlyti rusams tokį
kompromisinį variantą: je i sovietai pašalina raketas iš Kubos, tai
JA V pažada niekada nepulti Kubos ir po pusmečio demontuoti
raketas Turkijoje.
Spalio 28 dieną 9 valandą ryto Maskvos radijas perskaitė
Chruščiovo pareiškimą, kuriame buvo sakoma, kad Sovietų Są­
junga išveža branduolines raketas iš Kubos teritorijos.
Karibų krizė baigėsi.

118
 PASIKĖSINIMAI
Prezidentas Džonas Kenedis, švelniai tariant, buvo keistas
žmogus. Daug žmonių j į kaltino bailumu, ryžto stoka ir kitomis
ydomis. Net galinga organizacija - C Ž V į j į žiūrėjo ne tik su tam
tikru nepasitikėjimu, susirūpinimu, bet ir su baime.
K iaulių įlankoje dar pačioje operacijos pradžioje prezidentas
savavališkai kardinaliai pakeitė numatytus kovos eigos veiksmus
ir sužlugdė ilgai planuotą ir kruopščiai rengtą operaciją. Keturi
lėktuvai, kuriems po ilgų dvejonių jis leido pakilti, buvo tik kami­
kadzių pasiuntimas į beprasmišką mirtį. Kyla mintis, kad Kenedis
paskutinę minutę paniškai išsigando, kad gali būti apkaltintas ka­
rinės invazijos rengimu ir dalyvavimu joje.
K ai kubiečių savanoriai drąsiai, bet beviltiškai kovėsi su pen-
kiasdešimttūkstantine Kastro armija, o JAV aukščiausio rango
karininkai maldavo prezidentą nežlugdyti operacijos, o dar vė­
liau - tik gelbėti žmones, Kenedis vis kartojo tą pačią, maždaug
tokią giesmelę: tai yra pačių kubiečių reikalas. Jie turi patys tar­
pusavyje išsiaiškinti santykius ir visas problemas. Mes neturime
teisės tiesiogiai kištis į jų reikalus.
Kubiečiai tarpusavyje viską išsprendė gana greitai, o preziden­
tas kaltę dėl operacijos kracho ir jo padarinių suvertė Centrinei
žvalgybos valdybai. Aukščiausi pareigūnai, pradedant direktoriu­
mi Alenu Dalesu, kurio kompetencija niekas niekada neabejojo,
neteko postų, o pačios organizacijos likimas pakibo ant plau­
ko: vienu metu prezidentui net buvo šovusi „geniali“ mintis ją
išformuoti.
Prezidentas Džonas Kenedis visa širdimi troško Fidelio Kas­
tro mirties ir ketino savo svajones įgyvendinti, tačiau tokiais me­
todais, kurių imasi tik diktatoriai, nesvarbu, kokiems „dievams“

119
besimeldžiantys, teroristai ir kiti panašūs veikėjai. Likti šešėlyje,
tamsoje stumdyti šachmatų figūras ir svajoti, kaip bus įgyvendi­
namas tavo sukurtas planas...
Alenas Dalesas, prieš palikdamas postą, įspėjo naująjį direkto­
rių, kad prezidentas - pavojingas žmogus, tačiau šis tik šyptelėjo.
Vis dėlto Džonas Makoulis labai greitai įsitikino, kad jo pirmta­
kas buvo teisus.
Daug vėliau, kai bus išslaptinti kai kurie dokumentai, paaiš­
kės, kad C Ž V buvo verčiama susidoroti su Kenedžiui neįtinkan­
čiais valstybių vadovais daugiausia trečiojo pasaulio šalyse, tarp
jų ir Kuboje. Yra žinomi bent aštuoni mėginimai nužudyti Fidelį
Kastro.
Visiems buvo gerai žinoma, kad Fidelis Kastro - aistringas ci­
garų mėgėjas. Niekam nebuvo paslaptis ir mėgstamiausia tabako
rūšis bei kitos cigarų subtilybės, kurioms Kastro teikė pirmenybę.
Atsižvelgiant į tai, buvo pagaminta cigarų dėžutė, kurioje gulėjo
ypatingi cigarai, apdoroti mirtinu nuodu - butolinu. Toksinė me­
džiaga buvo tokia stipri, kad pakaktų cigarą tik įsidėti į bumą ir
neišvengiamai ištiktų mirtis. Dėžutė buvo perduota nežinomam
asmeniui, kuris turėjo įteikti cigarus Fideliui. N ei dėžutės, nei as­
mens, kuris ją turėjo, likimas nėra žinomas.
Tuojau pat po Kiaulių įlankos įvykių slapta laboratorija paga­
mino nedideles skaidrias piliules, kurios buvo mirtinos, tačiau jų
poveikis pasireikšdavo po 2-3 dienų. Jokie cheminiai tyrimai ar
skrodimas negalėtų nustatyti mirties priežasties. Buvo mėginama
užverbuoti kurį nors Fidelio aplinkos žmogų, kad šis nepastebi­
mai įmestų piliulę į Kastro gėrimą. Rizika nebuvo labai didelė,
nes, kaip minėta, poveikis pasireikšdavo tik po kelių dienų. Pa­
našiai, kaip ir su cigarais, nei užverbuoto žmogaus, nei mirtinų
piliulių likimas nėra žinomas.
1963 m. amerikiečių advokatas Džeimsas Donovanas vedė
sunkias derybas su Kubos vyriausybe dėl K iaulių įlankos karių

120
išlaisvinimo už milijonines sumas grynaisiais ir už techniką bei
maisto produktus. Per j į buvo mėginama Fideliui Kastro padova­
noti nardymo kostiumą, kuris taip pat buvo apdorotas labai „gud­
riais“ nuodais. Tai buvo ne cheminis, o biologinis preparatas,
kuris sukeldavo sunkią odos ligą. Į kvėpavimo aparatą, kuris pri­
klausė kostiumo komplektui, buvo įvesta bakterijų, sukeliančių
mirtiną plaučių negalavimą. Kaip ir visais kitais atvejais, Dono-
vanas kostiumo Fideliui nepadovanojo, o jo tolesnis likimas taip
pat nėra žinomas.
Kastro labai mėgo povandeninę žūklę, tad buvo nuspręsta pa­
gaminti specialias moliuskų išvaizdos minas ir padėti jas tose vie­
tose, kuriose labiausiai mėgo žūklauti naujasis Kubos diktatorius.
Šį darbą turėjo atlikti specialus narų būrys, tačiau pasikartojo tas
pat scenarijus: nei narų, nei minų likimas nėra žinomas.
Dar buvo mėginama ar svajojama, sunku tiksliai nustaty­
ti, nugalabyti Fidelį Kastro ypatingu automatiniu plunksnako­
čiu, paprastais ginklais, pradedant pistoletu ir baigiant optiniais
vinčesteriais, galingomis bombomis bei kitomis techninėmis
priemonėmis.
Kaip buvo iš tiesų, lieka paslaptis, tačiau galima pagalvoti, kad
C Ž V nelabai noriai ėmėsi šių „darbų“ ir gal net specialiai juos
sužlugdydavo dar nė neprasidėjus paskutiniajam etapui. Sunku
patikėti tokiomis vaikiškomis kiekvieno mėginimo baigtimis. T i­
kriausiai direktorius D. Makoulis informuodavo prezidentą apie
parengiamuosius darbus, supažindindavo su operacijos detalė­
mis, o paskui pranešdavo, kad atentatas dėl tam tikrų priežasčių
nepavyko. Prezidento Džono Kenedžio reakcija į eilinę nesėkmę
nėra žinoma, nes tokie dalykai aptarinėjami tarp keturių akių, ta­
čiau numanyti galima.
1964 m. gegužės mėnesį, prabėgus pusmečiui po prezidento
Džono Kenedžio žūties Dalase, Valstybės departamentas išleido
brošiūrą „JA V politika Kubos atžvilgiu“ . Joje buvo teigiama, kad

121
ši šalis Jungtinėms Valstijoms nekelia jokios realios grėsmės, nes
neturi nei galingų oro, nei karinio jūrų laivyno pajėgų, kuriomis
galėtų permesti savo karius į žemyną. Buvo ir kitų įvairių argu­
mentų, kurie rodė, kad Kastro, nors ir remiamas Sovietų Sąjun­
gos, vadovauja silpnai, badaujančiai šaliai. Tai buvo lyg ir žinia,
kad Amerika prieš Fidelį daugiau nesiims jokių smurtinių veiks­
mų, kurių pasitaikė praeityje, reikalaujant vienam visiems gerai
žinomam asmeniui.

122
 PRIE KOMUNISTINĖS
KUBOS ŠTURVALO
K ai Fidelis Kastro kovojo dėl valdžios, dažnai būdavo klausia­
mas, ar jis komunistas. Jis kategoriškai atsakydavo „ne“ ir kaž­
kodėl visada imdavo nervintis. Tačiau, jam tapus tikruoju salos
valdovu, jo vadinamosios reformos aiškiai parodė, kur link suka
šalis. 1961 m. gruodžio 2 dieną Kastro oficialiai paskelbė, kad
jis yra marksizmo-leninizmo sekėjas ir išpažįsta socializmą. 1963
m. gegužės 23 dieną Chruščiovas jam iškilmingai suteikė Sovietų
Sąjungos didvyrio vardą ir įteikė žvaigždę. 1965 metais Liepos
26 dienos judėjimas pervardijamas Vieninga į Kubos socialisti­
nės revoliucijos partiją, o tų pačių metų spalio 1 dieną - Kubos
komunistų partija, kuriai vadovauti, žinoma, buvo išrinktas gene­
ralisimus Fidelis Kastro.
Nuo senų laikų pagrindinė Kubos žemės ūkio kultūra yra cuk­
ranendrės. 1952 m. šios kultūros derlius buvo apie 8 milijonai
tonų, 1958 ir 1959 m. - apie 7,5 milijono tonų, o 1963 metais
vos pavyko surinkti 3 milijonus tonų. Socialistiniai žemės ūkio
pertvarkymai pradėjo rodyti savo „puikius“ rezultatus. Kastro ne­
sutriko ir, sekdamas Chruščiovu, kuris norėjo sukurti komunizmą
suardamas rugių ir kviečių laukus, kurių vietoje sužaliavo vargani
kukurūzai, Kuboje pradėjo puoselėti kultūras, kurios iki tol ten
iš viso nebuvo auginamos. Padėtis tapo visai prasta. Jei ne rusų
laivai su užsienyje nupirktais grūdais, saloje būtų įsiviešpatavusi
baisi bado šmėkla, bet ir dabar iki jos buvo visai netoli. Nacio­
nalizuotoje žemėje, iš kurios hektaro anksčiau buvo išgaunama
23-26 tonos cukraus, dabar derlius vos siekė 5 tonas.
Fidelis Kastro nusprendė, kad atėjo metas laikinai pakeisti savo

123
revoliucionieriaus profesiją ir pačiam imtis mokslinių-eksperi*
mentinių darbų, siekiant padidinti derlių. Jis pats pasakojo ame­
rikiečių žurnalistui Lokvudui, kad išsinuomojo 13 hektarų žemės
ir pradėjo ūkininkauti. Jis eksperimentavo su sėklomis, įvairiu
žemės įdirbiu ir savo iniciatyva taikė visokias gudrybes, kurias
paprastas mirtingasis vargu ar supras. Fidelio Kastro tikslas buvo
per metus išgauti iš hektaro 25 tonas cukraus. Eksperimentuo­
jančiam savo lauke Fideliui staiga toptelėjo į galvą, kad reikia
ne tik sėti ir pjauti, - ne mažiau svarbu ir diegti naujas reformas.
Tad 1963 m. spalio 4 dieną buvo paskelbta, kad prasideda antroji
žemės ūkio reforma. Jos esmė buvo tokia: tie, kurie valdo dau­
giau kaip 60 hektarų žemės, pertekliaus plotą turi atiduoti vals­
tybei be jokio atlygio. Per pirmąją reformą buvo kalbama apie
400 hektarus ir kažkokį neaiškų atlygį bonais po 20 metų, o štai
dabar viskas buvo labai paprasta: jokių bonų, jokių terminų. Taip
buvo likviduojama, kaip pareiškė Fidelis, parsidavėliška kaimo
buržuazija.
Sunaikinus kaimo buržuaziją, prasidėjo badas, kurio negalėjo
sustabdyti net ir sovietų laivai, prikrauti maisto produktų. Bet F i­
delis ir dabar rado pateisinimą, visą kaltę suversdamas blogiems
orams: esą jie sužlugdė Kubos žemės ūkį, neaplenkdami ir asme­
ninio mokslinio-eksperimentinio „didžiojo selekcininko“ ūkelio.
Padėtis buvo kritiška, tad Fidelis nusprendė, kad ūkininkavimą
reikia mesti ir imtis veiklos, kuri jam geriausiai sekėsi - oratori­
nio meno. Jis pradėjo ugningų kalbų seriją, o jų pagrindinė mintis
buvo ta, kad artimiausiu metu Kuboje cukranendrių derlius pa­
sieks 10 m ilijonų tonų.
Bėgo metai. Būsimo gausaus derliaus terminas buvo vis nu­
keliamas ateičiai, kol pagaliau 1970 m., praėjus penkeriems me­
tams po optimistiško Kastro teiginio ar reikalavimo, oficialiai pa­
skelbta, kad surinkta 8 milijonai tonų cukranendrių. Neoficialiais
duomenimis, šis skaičius padidintas trimis milijonais, nei buvo

124
iš tikrųjų. Tačiau šventė Kuboje įvyko. Kastro stovėjo tribūnoje,
ilgai pasakojo apie stebuklingus salos laimėjimus, kuriems sudarė
sąlygas revoliucijos pergalė, o liaudis su ašaromis akyse dėkojo
didžiajam vadui ir linkėjo ilgo gyvenimo.
1975 m. įvyko pirmasis Kubos komunistų partijos suvažiavi­
mas. Šalis skendėjo skurde ir vadavosi badu, tad Fidelis Kastro
pirmą kartą savo gyvenime pasakė kalbą, kurioje nuskambėjo ir
savikritika: „Revoliucijoms yra būdingas utopinis periodas, kai jų
dalyviai, paaukoję savo gyvenimą dėl kilnių tikslų, kuriuos reikia
įgyvendinti praktiškai, šiek tiek apsirinka, manydami, kad istori­
niai laimėjimai - visai arti. Jie mano, kad valia ir liaudies siekiai
yra galingesni už objektyvios tikrovės reikalavimus. Tai nereiš­
kia, kad revoliucionieriai negali svajoti ir turėti geležinę valią.
Tačiau revoliucionieriaus pareiga - būti realistui, savo veiksmais
paklusti istorijos ir visuomenės vystymosi dėsniams ir semtis ži­
nių iš neišsenkamo politinių mokslų šaltinio. Privalu mokytis ir
daryti teisingas išvadas, remiantis faktais ir tikrove.“
Po šios kritiškos įžangos Fidelis Kastro tris valandas kalbėjo
apie žemės ūkį, ypač apie cukranendres. O tai reiškė, kad šalis dar
labai ilgam laikui pasmerkta badmiriauti ir skursti.
Vyko suvažiavimai po suvažiavimų, eiliniai komunistų parti­
jos C K posėdžiai keitė neeilinius, ir vis buvo kalbama apie žemės
ūkį, kuris štai tuojau pat suklestės ir džiugins kiekvieno kubiečio
širdį. Kalbos buvo labai panašios ir nuobodžios, paįvairinamos
supuvusio Amerikos imperializmo pakeiksnojimais.
Dar nuobodžiau buvo ugdomos naujos partijos narių gretos. Jų
kiekvienais metais vis daugėjo, buvo kovojama su oportunistais
ir atskalūnais, einama koja kojon jau pramintais Sovietų Sąjungos
keliais.
Nelauktas ir skaudus smūgis tiesiai Fideliui Kastro į nugarą
buvo smogtas iš ten, iš kur jis mažiausiai tikėjosi. 1985 m., kai
Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi

125
 Fidelis neapkentė M. Gorbačiovo visa širdimi.

tapo M ichailas Gorbačiovas, Kubos diktatoriui prasidėjo nera­

mios dienos. Kastro žvalgėsi į jūros platybes ir vis galvojo: „A r
laivų virtinės iš Rusijos, prikrautos kasdienių „sumuštinių“ , be
kurių būtų visai riesta, nepradės Havanos uoste lankytis rečiau?
Kaip bus dėl cukraus pirkimo pasaulinėmis kainomis? A r neap­
mirs techninė broliškos šalies pagalba?..“
1986 m. kovą Fidelis Kastro lankosi Maskvoje ir susitinka su
M. Gorbačiovu. Tų pačių metų lapkritį jis vėl Kremliuje, tačiau
Fidelio veido išraiška - visai nedžiaugsminga. Jis kalba apie itin
šiltus, draugiškus santykius ir būtinybę išlaikyti krištolinius ko­
munizmo idealus, nenukrypti nuo teisingo socialistinio vysty­
mosi kelio. Nėra abejonės, kad j į gąsdina tai, kas vyksta Sovietų
Sąjungoje, o dar labiau - M. Gorbačiovo pasakyta mintis, kad
Rusija - ne melžiama karvė, ir Kuba, je i nori, gali iš sovietų pirkti
viską, bet už tai turi mokėti. Siaubas! Košmaras! K ą tas su dėme
ant kaktos sau mano?
1987 m. lapkritį Kastro vėl Maskvoje. V ėl mėginama kalbėtis
skaudamais klausimais, bet Gorbačiovas nenusileidžia. U ž dyką
daugiau nė trupinio!

126
 1989 m. M ichailas Gorbačiovas pats apsilanko Kuboje ir mė­
gina Fidelį Kastro atvesti į „socializm o su žmogišku veidu“ kelią,
tačiau tai tik sukelia begalinį priešiškumą ir nevaldomą pyktį. F i­
delis Kastro žino, ko nori, kur eina jo šalis, ir jam nereikia jokių
patarimų bei pamokymų, juo labiau - kažkokių naujų kelių. San­
tykiuose su Sovietų Sąjunga įsivyrauja ledynmetis.
2005 m. lapkritį Centrinė žvalgybos valdyba paskelbia slaptą
informaciją, kad nuo 1998 m. Kastro serga Parkinsono liga. Į tai
Fidelis atsako: „Kubos priešai ne kartą mane laidojo, norėdami
savo svajones paversti tikrove. Aš niekada taip gerai nesijaučiau,
kaip dabar. C Ž V man nustatė neteisingą diagnozę ir eilin į kartą
liko su špyga kišenėje.“ Šie žodžiai buvo pasakyti per kalbą Ha­
vanos universiteto studentams, kuri truko lygiai penkias valandas.
Kastro visą laiką stovėjo ir nė karto nenukrypo nuo temos. Kalba
buvo sklandi ir logiška.
2006 m. liepos 31 dieną Fidelio Kastro asmeninis sekretorius
Karlas Valensiagas per televiziją perskaito vado laišką, kuriame
pranešama, kad jam padaryta operacija ir jis praleis ligoninėje

Fidelis Kastro, ištiktas menko negalavimo.

127
apie dvi savaites. Negalavimas yra nedidelis - mažas kraujavimas
žarnyne, galėjęs įvykti dėl streso, kurį sukėlė kelionė į Argentiną.
Visus savo įgaliojimus jis laikinai perduoda karo pajėgų vadui,
jaunesniajam savo broliui Rauliui Kastro. Vadovaujantis Kubos
konstitucijos 94 straipsniu, „Valstybės tarybos pirm ininko ligos
arba mirties atveju jo pareigas perima pirmasis Valstybės tarybos
viceprezidentas.“ Raulis Kastro būtent ir turėjo šį viceprezidento
postą, be to, buvo Kubos komunistų partijos antrasis sekretorius ir
vadovavo Gynybos ministerijai. Šis Fidelio pareiškimas nebuvo
netikėtas, nes dar 2001 m., kai neteko sąmonės per m itingą Hava­
noje, jis pasakė, kad Raulis bus jo įpėdinis, nes ,jis geriausiai tam
pasirengęs ir turi patirties.“ Laiške Kastro nurodė ir kitus šalies
lyderius, kurie turės vadovauti trims įvairiausiomis valstybinėms
programoms, kurias iki šiol koordinavo pats Fidelis Kastro.
Visuomenės sveikatos programos koordinatoriumi paskiriamas
Kubos komunistų partijos C K Politinio biuro narys, sveikatos ap­
saugos ministras Chosė Ramonas Kabrera. Švietimo programos
kuratoriais paskiriami P o li­
tinio biuro nariai Chosė Ra­
monas Ventura ir Estebanas
Femandesas. Kubos ener­
getikos vystymusi turės rū­
pintis Politinio biuro narys,
M inistrų tarybos sekretorius
Karlas Lachė, kuris labai ge­
rai pažįsta Venesuelos prezi­
dentą Hugą Čevesą. Šalies
finansų reikalus tvarkys K u ­
bos centrinio banko direk­
torius Franciskas Valdesas
2006 m. Fidelis ir jo brolis Raulis
posėdžiauja.
ir užsienio reikalų ministras
Filipas Peresas Roke.

128
 Fidelio Kastro laiškas labai primena testamentą, kuriame galėtų
būti ir tokie žodžiai: „Man nekyla jokių abejonių, kad mūsų liau­
dis ir mūsų revoliucionieriai iki paskutinio kraujo lašo kovos už
komunizmo idealus. Imperializmas Kubos niekada nenugalės!”
2006 m. spalio 28 dieną per Kubos televiziją buvo parodytas
ligoninėje gulintis Fidelis Kastro - jis paneigė gandus apie savo
mirtį.

Jis jau beveik sveikas.

2007 m. birželį Kubos nacionalinės asamblėjos pirmininkas

Rikardas Alarkonas paskelbė naujausią žinutę apie Fidelio Kastro
sveikatą: „Aš manau, kad jis jau beveik visiškai sveikas.“

129
 POST SCRIPTUM

Fidelis Kastro, kaip ir daugelis kitų diktatorių, savo asmeninį

gyvenimą nuo visuomenės slėpė. Oficialiai yra skelbiama, kad jis
buvo vieną kartą vedęs ir turi sūnų. Tačiau sunku patikėti, kad po
skyrybų Fidelis laikėsi celibato, - moterų, žinoma, jis turėjo ne
vieną. K ą mes apie tai žinome?
Kubos rašytojas disidentas Karlas Montaneras pasakoja, kad
Fidelį Kastro jis pirmą kartą pamatė penktojo dešimtmečio pabai­
goje savo tėvo, žinomo liberalaus Kubos veikėjo Alberto Monta-
nero, namuose. Tėvas sūnaus neperspėjo, kad miegamasis užim­
tas, ir Karlas netikėtai ten užsuko. Prieš jo akis atsivėrė plati lova,
kurioje gulėjo graži nuoga mulatė, o šalia jos palinkęs klūpojo
jaunas vyras ir deklamavo kažkokias eiles. Tai buvo Fidelis.
Prabėgus penkiolikai metų, Kastro vargu ar prisiminė vos ke­
lias sekundes trukusį keistą susitikimą su jaunu rašytoju, kuris
dabar negailestingai kritikavo Fidelio režimą. U ž tokią nepagarbą
diktatoriui Kuboje dažnai būdavo ir sušaudoma, tad Karlas, pri­
sibijodamas, kad jo nepastatytų prie sienos, pasislėpė Venesuelos
ambasadoje, o vėliau kontrabandininkų kateriu pabėgo iš salos.
Montaneras pasakoja: „Kubiečių akyse Kastro - supermenas
ir, patikėkite, ne be pagrindo j į dažnai vadina „arkliu“ . Jis vienu
metu ir tironas, ir meilužis, štai jau beveik penkiasdešimt metų
prievartaujantis savo šalį kaip moterį. Fidelis Kastro jaučia patį
didžiausią malonumą, koks tik gali būti, išnaudodamas savo liau­
dį lyg paskutinę kalę. Nė vienas Lotynų Amerikos diktatorius taip
nesimėgavo valdžia, kaip tai daro Kubos vadas.“
Jo gyvenime yra žinomos trys moterys. Pirmoji buvo oficiali
jo žmona M irta Dias Balart, Batistos vyriausybės ministro dukra.
Ji buvo nuostabi gražutė blondinė, kurios nemylėti buvo neįma­
noma. Kalbama, kad Kastro, vos pirmą kartąją pamatęs, pasakė:

130
„Aš būtinai ją vesiu, ji bus mano.“ Taip ir įvyko. 1948 m. spalio
12 dieną jaunieji atšoko vestuves ir pagal to laikmečio turtuolių
tradicijas švęsti medaus mėnesio išvyko į Jungtines Valstijas.
Netrukus pasaulį išvydo pir­
masis Kastro vaikas - sūnus
Fidelitas, kuris yra vienintelis
teisėtas jo ’ palikuonis. Prabėgus
daugeliui metų, tėvas j į pasky­
rė socialistinės Kubos atominės
energijos agentūros vadovu. Ta­
čiau šias pareigas jis ėjo labai
trumpai, nes Kastro su trenksmu
j į iš ten išmetė. Kalbama, kad sū­
nus apie tėvą kažką leptelėjo, ko
nereikėjo sakyti. Fidelitas mo­
kėsi Maskvoje, buvo vedęs rusę,
tačiau greitai išsiskyrė ir pradė­ Sūnus Fidelitas Kastro
kentėjo dėl per ilgo liežuvio.
jo sekioti paskui vieną ispanų
aristokratę.
Fidelis ir Mirta kelerius me­
tus gyveno gana gražiai ir tai­
kiai, tačiau tuo metu, kai Kastro jau gerai žinojo, kad nori tapti
Kubos valdovu, ir pasuko keliu, kuris turėjo jį atvesti į tikslą, su­
tiko vieną gražiausių to meto Havanos bohemos moterų - Nati
Ravueltą. Ji buvo ištekėjusi už garsaus gydytojo, bet šiai mote­
riai tai neturėjo jokios .reikšmės. Tarp Kastro ir Nati užsimezgė
aistringas ir paslaptingas meilės romanas. Pasimatymai įvairiose
romantiškose vietelėse, audringos, nepasotinamos meilės naktys
ir pavojinga revoliucionieriaus kasdienė veikla, rengiant galą Ku­
bos prezidentui Batistai. Jau po to, kai Kastro išsiskyrė su politiš­
kai indiferentiška Mirta ir atsėdėjo kelerius metus dėl Monkados
kareivinių užpuolimo, Nati jam pagimdė dukrą Aliną. Po dauge­

131
 lio metų, kai A lin a tekėjo,
Fidelis siauram bičiu lių bū­
reliui prisipažino, kad tai jo
dukra, nors tai žinojo visa
Kuba.
1993 m. A lin a pabėgo
iš Kubos, pasinaudodama
padirbtu ispanišku pasu.
Valstijose ji pasakojo, kad
Fidelio dukra Alina.
niekada nesuprato visuoti­
nės meilės jos tėvui, nes jis
nesudarė jai gero įspūdžio ir
neturėjo jos gyvenimui jokios įtakos. A lin a Fernandes neigiamai
vertino kastrišką Kubą. Paskui ji parašė knygą „Kastro duktė -
tremtinės prisiminimai“ , kurioje atskleidė tam tikras savo tėvo
asmeninio gyvenimo detales. Ji tvirtina, kad, be jos ir Fidelito,
komandantė-generalisimus turi dar šešis vaikus. V isų jų vardai
prasideda raide A: Aleksas, Aleksandras, Aleksandro, Antonijus,
Anchelitas, Anchelis. Visa tai su­
galvota todėl, kad visas vado var­
das yra Fidelis Kastro Aleksandro
Rus, bet apie tai mažai kas žino.
V isi šie vaikai jau suaugę ir, kaip
tvirtina Alina, penki iš jų pagimdyti
moters, kurios vardas Dalija Soto, -
neoficialios Fidelio Kastro žmonos.
Dar vieną vaiką - Chorhę Anchelį,
didžiajam vadui pagimdė moteris,
Kuboje žinoma kaip Ampara.
Šios damos oficialiajame Fidelio
Sūnūs Aleksandras ir
Kastro gyvenime niekur nemini­
Antonijus.
mos, lyg jų visai ir nebūtų. Apie jas

132
kartkartėmis užsimena tik patys
artimiausi Fideliui žmonės. Dar
viena labai artima Kastro moteris,
kuri vienu metu ėjo neoficialios
žmonos pareigas, - Selija San-
čes, ilgametė ištikima padėjėja ir
sekretorė. Devintojo dešimtmečio
viduryje savo gyvenimą ji baigė
savižudybe. Tačiau saloje sklando
kalbos, kad ją nužudė Fidelio bro­
lis Raulis, kurio Selija neapkentė Neoficiali Kastro žmona ir
visa širdimi. penkių vaikų motina
Dalija Soto.
Kaip tvirtina daugelis liudinin­
kų, nenorintys sakyti savo pavar­
džių, barzdočius per savo gyveni­
mą turėjo šimtus, o gal ir tūkstančius moterų. Pasakojama, kad
kai kada, sekdamas užkrečiamu Lavrentijaus Berijos pavyzdžiu,
jis važinėdavo Havanos gatvėmis ir savo padėjėjams nurodydavo
moteris, kurios jam patikdavo. Yra duomenų, kad Kastro turė­
jo visą būrį specialių vyrukų, kurie j į aprūpindavo merginomis
ir moterimis. Iš jų išsiskyrė Alfredas Gevara - puikių manierų,
išsilavinęs, įspūdingos išvaizdos, be to, einantis Kubos kino ins­
tituto direktoriaus pareigas. Būdamas gėjus, jis blaiviu protu pui­
kiai mokėjo visapusiškai įvertinti moteris, atsižvelgdamas net į
kvepalus, kuriuos jos vartojo. Būtent jam tarpininkaujant Fidelis
susipažindavo su rinktinėmis damomis. Kai kurias moteris savo
vadui A. Gevara sugebėdavo parūpinti net iš Europos.
Savo vaikų gyvenimais Fidelis Kastro nelabai rūpinosi ir ne
itin jais domėjosi, tačiau kiekvienas gavo stogą virš galvos, kas­
dienį maistą, šiek tiek šlamančiųjų ir apsaugą. Kai tarp Kubos ir
Jungtinių Valstijų kilo konfliktas dėl berniuko Eliano Gonsaleso,
kuris per stebuklą išsigelbėjo prie Floridos krantų, generalisimus

133
metė visus reikalus, nustojo kviesti Politinio biuro posėdžius ir
visą savo energiją skyrė kilniam tikslui - išvaduoti vaiką iš bai­
sios amerikiečių „nelaisvės“ . Šią keistybę būtų galima paaiškinti
tik tuo, kad, kai šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvusi jo žmona
M irta paslėpė sūnų Fidelitą nuo tėvo Jungtinėse Valstijose, Kas­
tro surengė slaptą operaciją, vaiką pagrobė ir parsigabeno į salą.
Ne taip seniai, pablogėjus Fidelio Kastro sveikatai, A lin a Fer­
nandes sutiko trumpai pabendrauti su spaudos atstovais. Jos at­
sakymai į žurnalistų klausimus papildo jau žinomus salos vado
asmenybės bruožus.

Alina Fernandes bendrauja su žurnalistais.

- A r Fidelis Kastro mėgino kištis į jūsų asmeninį gyvenimą?

- O, dar ir kaip! Kai aš pirmą kartą panorau ištekėti, jis sukėlė
didžiausią skandalą, bet dėl to aš j į suprantu. Tada man tebuvo
16 metų, o mano mylimajam - 30, ir tai tėvą nelabai džiugino.
Jis tiesiog nesitvėrė savo kailyje: „Tu dar visiškai vaikas. Kam
tau tos vestuvės? Jei manęs nepaklausysi ir neatsisakysi savo
sumanymo - tu man daugiau ne dukra!” Bet aš tada užsispy­
riau kaip ožka, tad jis galiausiai numojo į viską ranka ir pasakė:
„Tu man nusibodai. Daryk, ką nori!” G aliu pasakyti, kad man
jis niekada nebuvo žiaurus. Negana to, ir į vestuves atvažiavo.

134
Atvežė dovanų, gėrimų, kai kurių delikatesų. Kai mano vyras jį
pamatė, per pusvalandį iš baimės mirtinai pasigėrė. Tiesa, prieš
išeidamas, kai vaišės jau baigėsi, tėvas nesusilaikė man neįgė­
lęs: „Jei greitai išsiskirsi, nepamiršk man paskambinti.“ Aš išsi­
skyriau po metų.
f - A r nors vienas jūsų vyras jam patiko?
- Taip, antrasis. Jis buvo specialiosios paskirties dalinio karei­
vis ir kariavo Angoloje. Fideliui jis labai patiko, jis buvo juo labai
patenkintas, tačiau neilgai, nes aš greitai išsiskyriau. Iš kito mano
kandidato į vyrus jis griežtai pareikalavo raštiškos biografijos su
data ir parašu. Šis baisiausiai išsigando, kad gali būti persekioja­
mas slaptųjų agentų, tad nedelsdamas išnyko iš mano gyvenimo.
- A r Fidelis Kastro buvo antrą kartą vedęs?
- Jis slapta vedė savo penkių vaikų motiną. Aš tikrai žinau,
kad tokia ceremonija buvo. Slapta viskas vyko todėl, jog oficia­
lioji propaganda visą laiką tvirtina, kad jis visą savo gyvenimą
skiria tik revoliucijai, o kitiems dalykams neturi laiko. Žinia, kad
jis turi šeimą, sugadintų jo įvaizdį.
- Kaip Fidelis atrodo ir elgiasi namuose? Koks jis?
- Jis visada atrodo labai pavargęs. Kai jis kalbasi su tavimi, ne­
apleidžia jausmas, lyg jis labai gailėtųsi, kad tau skiria tiek daug
brangaus laiko. Pasijunti taip nejaukiai, kad apima kažkoks keis­
tas kaltės jausmas. Kastro yra iš tų žmonių, kurie mėgsta kalbėti,
o ne klausytis. Paskutinį kartą, kai aš vėl nusprendžiau ištekėti ir
jam tai pasakiau, jis nieko neatsakė ir tęsė toliau savo kalbą, kurią
buvo pradėjęs prieš pusvalandį. Ir tik po geros valandos staiga
atsipeikėjo: „Ar aš galiu sužinoti naujosios aukos vardą?“ Jis turi
puikų humoro jausmą. Komandantė labai dažnai juokauja ir tuo
neretai patinka žmonėms. Jie pradeda jausti jam simpatiją. Tačiau
kartais kalbėtis su juo labai sunku, net neįmanoma. Vieną kartą
aš jo paklausiau: „O kodėl Kuboje taip sunku nusipirkti papras­
čiausius batelius? Parduotuvėse jie pasirodo tik kartą per metus ir

135
neįmanoma rasti reikiamo numerio...“ Jis baisiausiai susierzino,
trenkė taurę į grindis, paskui pasižiūrėjo į mane žaibuojančiomis
akimis ir pro dantis iškošė: „Saulele, aš tvarkau valstybės reika­
lus ir nesikišu į komercinius reikalus.“ Aš iš karto užsičiaupiau.
Kartą jam papasakojau, kad saloje klesti juodoji rinka su kuria
teisėsauga nepajėgi susidoroti. Keista, bet jis nustebo, o paskui
labai nuliūdo ir susikrimto. Jis visuomet buvo labai smalsus,
mėgo klausytis įvairiausių paskalų, klausinėdavo, ką apie j į kalba
paprasti žmonės. Bet kai sužinodavo, ką kalba, jam tai nepatik­
davo. K ai aš jam sakydavau, kad žmonės Kuboje gyvena labai
blogai, Fidelis pasinerdavo į painius filosofinius išvedžiojimus ir
užbaigdavo tuo, kad jis negali pasirūpinti kiekvienu šalies gyven­
toju asmeniškai.
- K ą jis galvojo apie savo artimiausią bendražygį Če Gevarą?
- Jis manė, kad teisingai pasielgė, iš jo sukurdamas ikoną,
kuriai meldėsi visas pasaulis. M intis maždaug tokia: Če Gevaros
nebėra, tai tegul dabar jo įvaizdis, kurį mes sukūrėme, tarnauja
mūsų naudai. Aš paneigsiu visas nuomones ir stereotipus, kurie
sklando apie jųdviejų santykius: Fidelis nelaikė Če Gevaros kon­
kurentu kovoje dėl valdžios. Visuomenė Kuboje yra labai konser­
vatyvi, ir svetimas žmogus (Če Gevara buvo argentinietis) saloje
neturi jokių galimybių prasiveržti į lyderius, o ką jau kalbėti apie
absoliučius valdovus. Če Gevara buvo komunistas iki smegenų
ląstelių, iki kaulų čiulpų. Jis nuoširdžiai laikėsi nuostatos, kad,
jei pasaulyje yra nors vienas vaikas, kuris badauja, tai privalo
badauti ir jo vaikai. Fidelis nepadarė iš jo didvyrio, kaip daugelis
žmonių yra įsitikinę, jis tik puikiai mokėjo pasinaudoti jo popu­
liarumu, tvarkydamas savo reikalus. Beje, aš ilgai draugavau su
Če Gevaros vyriausiąja dukterimi Hilda. Tai štai, ji man papasa­
kojo, kad jos tėvas specialiai buvo paliktas numirti Bolivijoje,
kad iš jo būtų sukurta būtent tokia pasaulinė ikona. O visi laiškai,
kuriuos jis iš ten rašė šeimai, kad miršta dėl revoliucijos, kilnių

136
idealų ir panašiai, buvo meistriškai suklastoti Kubos saugumo
techninių darbuotojų - kaligrafų.
- Kodėl jūs nutarėte pabėgti iš Kubos?
- Mes vis dažniau pykomės su Fideliu. Aš jaučiau, kad mane
seka, klausosi mano telefono pokalbių. Kelis kartus man buvo
mestelėta užuominų, kad, jei aš nesiliausiu kalbėti prieš socialis­
tinę Kubą, mane uždarys į psichiatrijos ligoninę. Buvo ir kitokių
nemalonių grasinimų.
- Sunku patikėti, kad Kastro nesugebėjo jūsų sulaikyti Kuboje
ir leido taip paprastai pabėgti.
- Aš puikiai žinojau visą Kubos kontrolės sistemą ir buvau ją
perpratusi. Aš turėjau puikiai padirbtą ispanišką pasą, gerai kal­
bėjau katalonų tarme, specialiai keliais kilogramais papilnėjau,
buvau prabangiai, elegantiškai ir stilingai apsirengusi, o tai visai
nebūdinga kubietėms. Niekas iš pasieniečių manęs neatpažino.
Aš ramiai sėdau į lėktuvą ir išskridau į Madridą.
- Kaip Fidelis reagavo į jūsų pabėgimą iš salos?
- Kitą dieną jis suėmė visą oro uosto personalą. Paskui pra­
sidėjo įvairiausi paslaptingi nutikimai. Kai aš sumaniau išleisti
knygą, vienas mano leidėjas dingo, ir iki šiol jo taip ir nerado.
Kito prabangus namas sudegė. Jungtinėse Valstijose dėl teisės iš­
leisti mano knygą pešėsi du leidėjai, bet staiga abu vienu metu
atsisakė savo ketinimų. Ispanijoje ilgą laiką iš viso nenorėjo jos
spausdinti, nes, kaip aš paskui sužinojau, Fidelio draugas, rašyto­
jas Gabrielis Garsija Markesas, darė viską, kad ji nebūtų išspaus­
dinta. Jis buvo populiarus, visiems puikiai žinomas, turėjo pažin­
čių visose srityse. Jis turėjo didelę įtaką.
- Fidelis populiarus ir dėl to, kad visą laiką kovoja su
Amerika.
- Taip, jis tai daro genialiai. Istorija keičiasi, o Kastro moka
taip ją pasukti savo naudai ir tikslams kaip retas kuris. Jei jūs
šalia jo atsisėsite, tai po penkių minučių tapsite jo gerbėju, nes jis

137
moka užburti žmones, jis turi kažkokį paslaptingą magnetizmą,
kuris veikia labai stipriai. Į mitingus susirenka tūkstančiai jo prie­
šininkų, o po valandos jie jau būna apimti ekstazės ir apsiseilėję
garsiai rėkia: „Socializmas arba mirtis!“, ir visai nesupranta, ko­
dėl jie taip elgiasi.
- Jūs puikiai kalbate ne tik angliškai, bet ir rusiškai. A r Fidelis
privertė jus išmokti šią kalbą?
- Ne, jis manęs nevertė. A š pati nusprendžiau išmokti šią kal­
bą, o kai tai padariau, Fidelis buvo labai laimingas. „Labai gerai,
dabar mes išleisime tave į Maskvą, kad įgytum inžinierės ar che­
mikės specialybę.“ Beje, Maskvoje mokėsi jo sūnus Fidelitas ir
ten jis ne tik įgijo specialybę, bet ir susirado žmoną. Seniau mes
su juo daug bendravome, bet paskui taip mūsų tarsi perbėgo juo­
da katė ir santykiai nutrūko. Būti chemike aš visai netroškau, nes
mane traukė medicina, ir tėvas man nusileido. Per savo gyvenimą
aš išmėginau begalę profesijų, vienu metu dirbau net fotomode-
liu. Fideliui šis mano užsiėmimas labai nepatiko, jis pyko. O kai
viename užsienio žurnale pasirodė mano nuotraukos ir straipsnis
pavadinimu „Neteisėta Kastro duktė daro pažangą“, jis tiesiog
pasiuto.
- A r Kastro supranta, kad po jo mirties socializmas Kuboje
gali žlugti?
- Jis viską puikiai supranta. Jis labai gudrus ir protingas. Jis
padarė viską, kad įvykiai nepakryptų šia linkme. Štai kinai su­
geba kontroliuoti vos ne pusantro milijardo žmonių, tad Kastro
mano, jog 11 m ilijonų kubiečių tikrai galima suvaldyti ir praska­
lauti jiems smegenis, kad socializmas įsigertų į kraują. K a i griu­
vo Berlyno siena, Kuboje niekas to nežinojo, nes nemalonūs F i­
deliui įvykiai yra nutylimi. V isi manė, kad socializmas triumfuoja
visame pasaulyje. Paskui Kastro ėmė užsipulti Gorbačiovą, vis
aiškindamas, kad jis silpnas ir bevalis, nesugebantis pasipriešinti
blogiui, bet jis, Kastro, dar parodysiąs visiems imperialistams, ką

138
jis gali! Jis nusuks sprandus tiems prakeiktiems išperoms! Žino­
ma, jis labai įsižeidė ir pyko, kad pinigų ir kitų gėrybių iš Rusijos
nebėra. Mokyklose jis uždraudė mokyti rusų kalbos ir įsakė pereiti
prie anglų kalbos, o per televiziją pradėtos transliuoti laidos, ku­
riose buvo aiškinama, kaip patogu ir naudinga balkonuose auginti
vištas. Fidelis Kastro žaibiškai reaguoja į kritines situacijas, tad
manau, kad socializmo gelbėjimo planą jis parengėjau seniai.
- A r jūs nepasiilgstate žmogaus, kuris vis dėlto yra jūsų
tėvas?
- Trumpiausias mano atsakymas - ne.

Visi Fidelio Kastro gyvenimo ir asmenybės tyrinėtojai gerai

žino, kad Kubos diktatorių dažnai apima nevaldomo pykčio prie­
puoliai, kad j į nuolat persekioja siaubingos baimės manija ir jis
paranojiškai pavydi visiems, kurie sulaukia žmonių simpatijų, o
kąjau kalbėti apie populiarumą, nesvarbu, kurioje veiklos srityje.
Tai patvirtina ne tokia jau sena istorija Kubos nacionalinėje te­
levizijoje, kai Kastro įsakė iš jos išvyti du jaunus aktorius, kurie
talentingai ir įdomiai vedė vieną autorinę laidą, sulaukusią neį­
tikėtino populiarumo. A r gali kažkokie aktoriūkščiai lygintis su
revoliucijos patriarchu? Kaip jie drįsta atitraukti Kubos liaudies
dėmesį nuo iškiliausios visų laikų asmenybės? Vyti tuos šunsnu­
kius lauk, ir tegul džiaugiasi, kad nesėdi už grotų!
A r kartais Fidelis Kastro nėra savaip išprotėjęs? Džinas Kir-
patrikas, puikus ir visiems gerai žinomas politologas bei buvęs
Jungtinių Valstijų atstovas Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje,
įsitikinęs, kad yra būtent taip - išprotėjęs. Fidelio sesuo Chuani-
ta, dabar gyvenanti Majamyje, taip pat tuo įsitikinusi. Kastro pir­
mosios žmonos brolis, garsus dailininkas Valdas Diasas Balartas,
tvirtina tą pat, tik, kai jis apie tai kalba, jo balse juntamas nepa­
prastas liūdesys. Buvusi Fidelio meilužė ir vieno jo vaiko motina
Nati Ravuelta, laikui bėgant, taip pat priėjo tą pačią išvadą. Net

139
 artimiausias Kastro bendražygis
Če Gevara, kuris visuomet rodė
Fideliu i ištikimybę ir draugiš­
kumą, prieš daugelį metų yra
pasakęs: „K a i kuriuos dalykus
mes turime jam atleisti, nes juk
visi žinome, kad jis truputėlį
trenktas.“
Negana to, kad Fidelis turi
tam tikrų psichikos problemų,
kurios kankina jo sielą, j į ka­
muoja ir kelios lėtinės ligos,
Fidelio sesuo Chuanita Kastro
apie kurias buvo sužinota, kai
Majamyje bendrauja su
žurnalistais.
iš salos pabėgo keli gydytojai,
gydę d id įjį vadą. Vienas jų -
Marselas Femandesas - papasa­
kojo, kad 1989 m. Fidelis slapta
lankėsi Egipte, kur privačioje profesoriaus Achmedo Šafiko li­
goninėje jam buvo atlikta labai sudėtinga operacija: iš smegenų
pašalinti įvairūs sudėtingi dariniai, susidarę dėl kraujo išsiliejim o.
Tuomet, atlikus detalius sveikatos tyrimus, buvo aptikta ir kita
liga, nekelianti optimizmo, - tiesiosios žarnos vėžys.
Apie įvairiausius sveikatos sutrikimus pasakojo ir artimiausi
komandantei žmonės, kurie ilgą laiką buvo šalia jo. Vidaus rei­
kalų ministerijos pulkininkas Antonijus de la Gurdija (vėliau jis
buvo sušaudytas už ypač didelio masto narkotikų kontrabandą)
pasakojo: kai jie su Kastro mėgavosi povandenine žūkle, Fideliu i
staiga pasidarė bloga. Gydytojai nustatė, kad vado plaučiai - stip­
riai pažeisti, tikriausiai dėl netinkamo leidim osi į d idelį gylį, kai
jis nardydavo, ir efektyvių vaistų nuo šio negalavimo nėra. Nuo
tol Kastro dėvi specialų frenčių, kuris savo išvaizda nesiskiria
nuo paprasto, tačiau turi terminių savybių, kurios padeda palaiky­
ti vadui pastovią aplinkos temperatūrą.

140
 Štai dėl tokių negalavimų artimiausi Fideliui žmonės ir apsau­
ga yra apimti nuolatinės baimės, kad, neduokdiev, jam kas nors
staiga nenutiktų. Gydytojams ypač didelį susirūpinimą kelia jo
smegenys. Viename Havanos rajone, kuriame yra viena Kubos
vado rezidencija (iš viso Fidelis turi 32 namus ir 3 prabangias
jachtas), visada paruošta nedidelė ligoninė, įrengta remiantis nau­
jausiais medicinos reikalavimais. Panaši ligoninė įrengta ir Re­
voliucijos rūmų ketvirtajame aukšte, šalia Kastro darbo kabineto.
Kai Fidelį lanko svečiai, rūkyti visiems griežtai draudžiama. Pats
Fidelis, kurio įvaizdis be cigaro burnoje ilgą laiką buvo neįsivaiz­
duojamas, šio žalingo įpročio atsikratė 1986 metų rudenį ir, žino­
ma, nusprendė, kad jeigu jis negali rūkyti, tai tegul ir kiti nerūko.
Jis pradėjo aršią nacionalinę kampaniją prieš tabaką. Daugelis
kubiečių pradėjo rūkyti paslapčia.

Fidelis savo kabinete Revoliucijos rūmuose.

141
 2000 m., švenčiant Gegužės 1-ąją, Kastro atėjo į mitingą dė­
vėdamas terminį frenčių ir avėdamas... baltus naujausio modelio
sportinius teniso batelius. Po kurio laiko, kalbėdamas smulkiųjų
žemės savininkų suvažiavime, jis pasakė, kad tąkart jis reklama­
vo vieną sporto firmą, pažadėjusią visus Kubos vaikus aprūpinti
sportine avalyne.
Fidelis, matyt, veikiamas psichikos problemų, dažnai pasineria
į nereikšmingus klausimus, turinčius mažai ką bendra su Kubos
ir jos žmonių gerove. Jis taip įsijaučia, kad valandomis kalba nie­
kus arba savo liaudžiai, arba užsienio svečiams. Viena tarptautinė
delegacija buvo labai nustebusi, kai turėjo tris valandas klausytis
Kastro paskaitos, kurioje jis gvildeno pieningų karvių auginimo
klausimus.
Tokios kalbos visada sakomos ankstyvą rytą, tekant saulei, kai
vadas teikiasi pasikalbėti su savo svečiais. Vėliau jis eina pamie­
goti ir atsikelia tik vidurdienį. Informuoti žmonės tvirtina, kad
Fidelis mintinai žino ne tik karvių rekordininkių, kurių yra kelios
dešimtys, bet ir darbo pirmūnų, pasižymėjusių gyvulininkystės
srityje, vardus.
Žinoma, kai kuriems užsieniečiams sunku ištverti ilgas valan­
das trunkančius komandantės monologus apie karvių ir stručių
auginimą tropikų sąlygomis, apie cukranendrių rūšis ir pelkių
sausinimo sunkumus. Bet juk tai egzotika! Egzotiška Kuba ir eg­
zotiškas salos vadas!
Yra tikrai žinoma, kad Fidelis Kastro mėgsta prancūzišką
brendį ir kai kurių rūšių ispanišką vyną, o jo brolis Raulis pripa­
žįsta tik viskį.
Kastro mėgsta prabangą ir jos neslepia. Jis didžiuojasi, kad
gali sau leisti viską, nors už tai moka nuskurdusi Kubos liaudis.
Kadaise, kalbėdamas teisme po nepavykusio Monkados kareivi­
nių šturmo, jis pasakė, kad istorija j į išteisins, turėdamas galvoje
revoliucijos idealus. Idealai mirė seniai... Lik o jachtos, daugybė

142
rezidencijų, tūkstantinė apsaugininkų armija ir marazmiškos kal­
bos apie karvių auginimą. A r tikrai istorija jam bus gailestinga?

Ar istorija jam bus gailestinga?

2008 m. vasario 19 d. vyriausybės laikraštis „Granma“ ir kiti

oficialūs Kubos informacijos šaltiniai paskelbė, kad Fidelis Kas­
tro atsistatydina iš šalies prezidento ir ginkluotųjų pajėgų vado
postų. Aštuoniasdešimt vienerių metų diktatorius, kuris jau pu­
santrų metų trina ligoninės paklodes ir nesirodo viešajame gyve­
nime, savo laiške liaudžiai ir pasauliui paskelbė, kad į aukščiau­
sius šalies postus sugrįžti neketina. Dabar jis rašys tik straipsnius
ir prisiminimus, kurie, kaip jis tikisi, padės toliau klestėti salai.
Tačiau jau kitą dieną po šio laiško paskelbimo - vasario
20 d. - Kastro vėl išrenkamas į Kubos nacionalinį parlamentą.
Tuo metu Ispanijoje prasideda nauja diskusijų banga: ar šios ša­
lies Aukščiausiasis teismas pradės teisinį diktatoriaus persekioji-

143
tnąuž nusikaltimus žmogiškumui, kaip tai buvo daroma buvusio
Čilės vadovo Augusto Pinočeto ir Gvatemalos kariškių atžvilgiu?
Pagrindo tam yra, nes dar 2007 m. gruodžio mėnesį Ispanijos na­
cionaliniai teismo rūmai gavo Kubos opozicijos atstovų ieškinį,
kuriame Fidelis Kastro kaltinamas genocidu ir kitais sunkiais nu­
sikaltimais Kubos liaudžiai.
- Istorija mane išteisins!!!
- Jūs taip manote, drauge Fideli?..

144
 TURINYS

Š A K N Y S ................................................................................3

V A IK Y S T Ė IR J A U N Y S T Ė ................................................... 9

M O N K A D O S K A REIVIN IŲ Š T U R M A S ............................. 37

„G R A N M A “ ........................................................................ 45

K O PIM A S Į V A LD ŽIO S V IR Š Ū N Ę..................................... 66

K IA U LIŲ ĮLA N K O S D R A M A ........................................... 108

K A R IB Ų K R I Z Ė ................................................................ 112

PASIKĖSINIM AI .............................................................. 119

PRIE K O M U N ISTIN ĖS K U B O S Š T U R V A LO ....................123

PO ST S C R IP T U M .............................................................. 130

145
 ISTORINĖS SENSACIJOS

Vudas Pekeris

PASKUTINIS DIKTATO RIUS

FIDELIS K A STR O

U A B „Norekso valdos"
Kęstučio g. 23A-1, LT-44320 Kaunas
www .noriu.lt

Spaustuvė U A B „Spaudos praktika"

Chemijos g., 29 LT-51333 Kaunas
www.repro.lt
 SKUTINIS DIKTATORIUS
FIDELIS KASTRO
io dar gyvas? Jo barzda, kažkada vos ne visos Kubos pasididžiavimas, pražilo ir
ubingai išretėjo. Jam susijaudinus, ji nepadoriai virpa, lyg į ją būtų įsimetęs lengvai
vėjelis. Komandoro veidas ir rankos, kaip seno Karibų jūros žvejo, kurį aprašė E rn estai
Hemingvėjus - nusėti tamsiomis rudomis dėmelėmis. Tačiau nepaisant nieko, F id e lis!
Kastro tebėra populiarus. Jo barzda ir tamsiai alyvinės spalvos frenčius amžiams lik s !
istorijos stalčiuose, kaip garsusis Čerčilio cigaras ar Čarlio Čaplino lazdelė.

Vudas Pekeris

K R U V IN A S IS M ES IJA S

M ozcoongas

Jis mylėjo moteris ir geidė jų iki gyvenimo pabaigos, tikėdamas, kad seksas
prailgins jo gyvenimą. Jis buvo žiauriausias XX a. diktatorius, išžudęs ar
numarinęs badu milijonus savo tautiečių. Jis save matė iškiliausių Kinijos valdovų
gretose ir reikalavo tokios pat pagarbos, atsidavimo bei ištikimybės, kaip ir didieji
didžiosios šalies imperatoriai. Kinai meldėsi savo naujajam mesijui ir mintinai kalė
jo „katekizmus". Dievybę vadino Mao.

N A U JA S E N S A C I N G Ų D O K U M E N T I N I Ų A P Y B R A I Ž Ų S E R I J A
A P IE X X A M Ž I A U S P A S A U L IO T I R O N U S I R D I K T A T O R I U S

789955 715719