TA R Y B Ų

s ą j u n g o j e

P A L E IS T I
POLITINIŲ IR MOKSLINIŲ ŽINIŲ
D IR B T IN IA I SKLEIDIMO DRAUGIJOS ŽURNALAS
LIETUVOS TSR

K O S M IN IA I
O (45) B I R Ž E L I S

K Ū N A I

Eil. Pavadinimas Svoris Pastabos

Nr. Paleidimo data

1957.X. 4 I palydovas 83,6 Sudegė 1958.1. 4

1957. XI. 3 II palydovas 508,3 Sudegė 1958. I V. 14
1958.1. 15 III palydovas 1327 Sudegė 1960. IV. 6
1959.1. 2 I tarybinė- kosminė 1472 Skrieja aplink Saulę
raketa
1959. IX .12 II tarybinė kosminė 1511 Pasiekė Mėnulio pa­
raketa viršių 1959. IX. 14
1959. X. 4 III tarybinė kosminė 1553 Nufotografavo antrą­
raketa su stotimi 435 ją Mėnulio pusę,
žuvo 1960. IV
1960. V.-15 J laivas-palydovas 4500 Atlikęs skirtąjį užda­
vinį tebeskrieja
1960. VIII. 19 II laivas-palydovas 4600 Grįžo su bandomai
siais gyvuliais
1960. VII. 20
1960. XII. 1 III laivas-palydovas 4563 Sudegė 1960. XII. 2
1961. II. 4 Sunkusis palydovas 6483 Sudegė 1961. II. 27
1961. II. 12 Sunkusis palydovas, 643,5 Tebeskrieja Veneros
iš kurio startavo link
raketa su automati­
ne tarpplanetine
stotimi
1961. III. 9 IV laivas-palydovas 4700 Grįžo su bandomai­
siais gyvuliais į Že­
mę
1961. III. 25 V laivas-palydovas 4695 Grįžo su bandomai­
siais gyvuliais į Že­
mę
1961. IV. 12 Kosminis laivas-paly­ 4725 Apskriejęs Žemę, lai­
dovas „Vostok" su mingai nusileido
ŽMOGUMI numatytame mūsų
Tėvynės rajone
 V. A. SOKOLOVAS
TSRS Mokslų akademijos mokslinis bendradarbis

1961 m. balandžio 12 d. tarybiniai žmonės oro balionas, o po jo — dešimtys ir šimtai

j Žemės istoriją aukso raidėmis įrašė: „Žmo­ kitų. Ir štai A leksandras Možaiskis jau skren­
gus buvo kosmose". da pirm uoju pasaulyje lėktuvu. Žmogus ap­
Prabėgs amžiai, keisis epochos, bet tos die­ valdo oro okeaną. Bet mintis — nenuoram a
nos šlovė žmonijos istorijoje niekados neiš­ žvelgė toliau tikrovės. Dar nebuvo aparatų,
blės. A nūkai ir proanūkai pavydės mums, gy­ sugebančių pakelti žmogų į viršutinius atmo­
viems tos tarybinės liaudies pergalės liudi­ sferos sluoksnius, o mintyse žmogus jau
ninkams. skrido į Mėnulį, planetas, į Saulę.
Įvyko tai, apie ką svajojo ištisos žmonių XX amžiaus pradžia. Kaluga. Tyliame ka­
kartos, ką numatė genialus rusų mąstytojas, binete, užverstame knygomis ir brėžiniais, sė­
mokslininkas ir fantastas K. Ciolkovskis. di mokslininkas. „Balionams ir lėktuvam s
„Žemė — proto lopšys, bet negalima gi v i­ skraidyti reikalingas oras. O kaipgi skristi
są laiką lopšyje gyventi. Žmonija nepasiliks beorėje erdvėje, ten — kosmose?"— klausia
amžinai Žemėje, bet, siekdama šviesos ir erd­ Konstantinas Ciolkovskis. Ir čia pat popie­
vės, ji iš pradžių kukliai įsiskverbs už atmo­ riuje tvarkingomis skaičių ir linijų eilėmis
sferos ribų, o paskui užkariaus sau visą Sau­ rikiuojasi jo genialūs planai. Jis žino, kaip
lės sistemos erdvę“. pasiekti naujuosius pasaulius ir tiki, kad tai
Taip, žmogus išaugo, atsistojo ant kojų ir įvyks. „Raketa, tik raketa. .. ji pajėgs nuga­
dabar, atsiplėšęs nuo savo lopšio-Žemės, žen­ lėti Žemės trauką ir išnešti žmogų į tarppla-
gė pirmą tvirtą žingsnį į kosmosą. Ir nebetoli netinę erdvę".
ta diena, kai kosminiai laivai, kuriais keliaus Nuo to laiko žmogui iškilo naujas grandio­
m ūsų amžininkai — naujų pasaulių ieškoto­ zinis tikslas, aiškus, apibrėžtas, bet nepapras­
jai, raižys beribės visatos erdvę. tai sunkus ir sudėtingas.
Nueito kelio sunkumus tinkamai įvertinti Atsakydamas vienam užsienio korespon­
galima tiktai dabar, kai žmogaus skridimas dentui, N. Chruščiovas pareiškė, kad „žmogų
į kosmosą tapo mūsų dienų įvykiu. Dabar jau į kosmosą mes pasiųsime tada, kai bus suda­
galima žvilgtelėti į praeitį ir platesniu žvilgs­ rytos visos būtinos techninės sąlygos". Ko­
niu aprėpti ilgą ir sunkų proto pergalės prieš kios techninės sąlygos turėtos galvoje? Pir­
gam tą kelią. moji — sukurti galingą raketą, kuri pajėgtų
išnešti kabiną su kosmonautu į orbitą. Pas­
ŽMOGUS MOKOSI SKRAIDYTI kui reikėjo išaiškinti ir nugalėti sunkumus,
Nuo to laiko, kai žmogus pradėjo mąstyti, susijusius su pačiu žmogaus buvimu kosmose.
jo niekuomet neapleido pavydo kartėlis Ir pagaliau, svarbiausia, surasti saugiausią
paukščiams, kurie karaliavo dangaus skliau­ būdą sveikam grįžti į Žemę.
te. Galingas žmogaus protas negalėjo su tuo RAKETA, TIK RAKETA...
taikstytis. Žmogus turėjo išmokti skraidyti!
Sena prosenelių svajonė skraidyti įsikūni­ Raketinės technikos istorijai bemaž dešim­
jo pasakose, legendose ir padavimuose. Štai tis amžių. Konstruojant raketas taikiems tiks­
Ikaras, pasidaręs iš plunksnų ir vaško spar­ lams, ypač didelį vaidmenį atliko rusų moks­
nus, pakyla į orą ir lekia laisvai, kaip paukš­ lininkai N. Kibalčičius, I. M eščerskis ir
tis. Jis žūva, perdaug arti Saulės p risk rid ęs... K. Ciolkovskis. Ir sunkiausiomis savo gyveni­
Bėgo laikas. Įtemptai dirbo mintis. Nerim s­ mo minutėmis jie gyveno mintimi apie žmo­
tantis žmogus sukūrė skraidymo aparatą, ku­ gaus skridimą į kosmosą. Tačiau ir po šių
ris jau galėjo jį pakelti į orą. Šiltų dūmų ap­ mokslininkų darbų skridimas į kosmosą liko
gaubtas, į erdvę pakyla pirmasis Kriakutno tolima svajone, apie kurią pilnu balsu teiš­
drįso kalbėti rašytojai-fantastai. Eilė rimtų
bandymų sukurti galingą raketą, kuri suge­
bėtų į didelį aukštį pakelti atitinkam ą svorį,
baigdavosi nesėkmingai. Darbo ėmėsi tarybi­
niai mokslininkai ir inžinieriai. J ų ieškojimų
pagrindas — K. Ciolkovskio darbai apie skys­
to kuro panaudojim ą raketiniams varikliams,
raketų valdymą ir raketinius traukinius. To­
liau vystantis mokslui ir technikai, buvo su­
kurtos didelio galingumo raketos, pajėgian­
čios daugiatonį krūvį pakelti į neregėtas
aukštumas.
Skridimas už Žemės ribų būtų neįmano­
mas, neištyrus tarpplanetinės erdvės sąlygų.
Pirmas barjeras, kurį turi įveikti kosminis
laivas ir kuris iš esmės apsprendžia jo grįži­
mą į Žemę, yra atmosfera. Koks jos tankumas
ir kokia sudėtis? Kaip visa tai keičiasi, kylant
aukštyn? Tie ir tūkstančiai kitų klausimų iš­
kilo mokslininkams. Ir juos reikėjo išspręsti.
Atmosfera jau seniai tiriama. Tačiau tie ty ­
rimai tebuvo kuklūs bandymai gauti duome­
nų apie atmosferą, neatitrūkus nuo Žemės.
Buvo reikalinga atitinkam a aparatūra oro
okeano paviršiui betarpiškai tirti. Pradžią pa­
darė rusų mokslininkas J. Zacharovas,
1804 m. birželio 30 d. aerostatu su moksline
aparatūra pakilęs į 2550 m aukštį.
Nuo tada betarpiško tyrimo metodas labai
ištobulėjo. 1933 m. buvo paleista pirm oji ti­
riamoji raketa, kuri veikė skystu kuru. Dabar
tai atrodo paprastas, nereikšmingas įvykis.
Tačiau tuo metu tai buvo pirmas kosmoso už­
kariavim o aktas.
Milžiniškais žingsniais vystėsi raketinė
technika mūsų šalyje. Taikios tarybinės ra­
ketos pra'deda reguliariai zonduoti atmosfe­
rą. Masinis raketų skverbimasis į viršutinius
atmosferos sluoksnius prasideda ketvirtojo
dešimtmečio pabaigoje. Nugalėtas 100 km
aukštis. 1957 m. raketos-laboratorijos tiria
atmosferą jau 210 km aukštyje. Bendras apa­
ratūros svoris siekia 2200 kg. Mokslas gauna
vis daugiau duomenų. Tačiau sprendžiant kai
kurias mokslo problemas, raketos negalėjo
padėti. Svarbiausia priežastis ta, kad raketa
labai trumpai būna tiriamuosiuose sluoks­
niuose. Dujos, kurias ji atsineša iš priežemi-
nio sluoksnio, nespėja išsisklaidyti, ir dėlto
dažnai nukentėdavo sudėtingi eksperimentai.
Mokslininkam* ir inžinieriams teko įvairiau­
siai gudrauti, apvalant gautuosius duomenis
nuo „priemaišų" ir surenkant tuos aukso tru ­
pinius, kurie teisingai apibūdindavo atmosfe­
ros sandarą ir režimą.
Buvo dar vienas būdas įdomiausiems ir
tiksliausiems tyrimams įgyvendinti. Tai —
dirbtiniai Žemės palydovai. Šis metodas ge­
2
ras tuo, kad maža laboratorija gali ilgesnį lai­
ką atlikti matavimus įvairiuose aukščiuose ir
pločiuose, įvairiu paros ir metų laiku.
1957 m. spalio 4 d. įėjo į istoriją kaip
pirm ojo pasaulyje dirbtinio Žemės palydovo
paleidimo diena. Kolektyvinis tarybinių žmo­
nių protas ir darbas plačiai atvėrė duris į
kosmosą. Žmogus, įveikęs Žemės trauką ir at­
mosferos pasipriešinimą, pasiuntė pirm ąjį
žvalgą į Žemę supančią erdvę. Per pusmetį
į erdvę buvo pasiųsti dar du palydovai-tyri-
nėtojai. Sunku rasti matą jų reikšmei įvertin­
ti. M ūsų palydovai parodė visam pasauliui,
kad K. Ciolkovskis nebuvo tuščias svajotojas,
kad žmogaus skridimas į kosmosą —• artim a
realybė.
Augo, tvirtėjo žmogus, plėtėsi ir jo valdos
visatoje. K artu su palydovais į erdvę veržia­
si kosminės raketos —■ busimųjų tarpplaneti-
nių trasų žvalgai.
1959 metų sausis. Sukurta dešimtoji Saulės
sistemos planeta.
Busimieji kosmonautai, pirmą k artą patekę
į Mėnulį, suras ir, atsargiai nubraukę visatos
dulkes, iškilmingai pakels tarybinį vimpelą,
kurį 1959 m. rugsėjo 12 d. ten nunešė a n t­
roji tarybinė kosminė raketa.
Tikras tarybinio mokslo ir technikos trium ­
fas buvo trečiasis kosminės raketos skridimas
tų pačių metų spalio mėnesį. Nustojo buvusi
paslaptimi antroji M ėnulio pusė!
Ką mums davė palydovais ir kosminėmis
raketomis atlikti tyrimai? Buvo, pavyzdžiui,
nustatyta, kad atmosferos sluoksnis ir jos
tankumas kur kas didesni negu galvota anks­
čiau. Tai labai svarbus faktas. Ju k skriejant
milžinišku kosminiu greičiu net ir labai retas
oras pastebimai veikia palydovo judėjim ą,
stabdydamas jį ir priversdam as leistis. A p­
skaičiuojant Žemės palydovų ir kosminių lai­
vų orbitas, negalima apsieiti be duom enų
apie atmosferos tankumą.
Taip buvo išspręsta pirmoji problemos da­
lis — sukurtos priemonės, kurios galėtų
į kosmosą nunešti žmogų. Bet kaip žmogus
ištvers tokį skridimą, kaip užtikrinti jo sau­
gumą? To uždavinio ėmėsi naujasis moks­
las — kosminė medicina.
KOSMINĖ MEDICINA
Reikėjo patikrinti daugelio su kosminiu
skridimu susijusių veiksnių įtaką gyvam or­
ganizmui. Tai ir milžiniškas perkrovim as ra­
ketai pakylant, ir vibracija, ir kurtinantis v a­
riklių gaudimas. Vėliau — nesvarumas, sle­
gianti, neįprasta tyla ir lėkšta, be gilumos su­
vokimo visatos erdvių juoduma, nenatūraliai
 greita dienos ir nakties kaita. O paskui vėl
perkrovimas, kylanti tem peratūra, staigus
smūgis — be viso to neįmanoma kosmonau­
tui grįžti į Žemę.
Visiškai mažas barom etrinis slėgimas, v i­
siškas žmogaus kvėpavimui būtino m olekuli­
nio deguonies nebuvimas, pavojus susidurti
su meteoritu, kosminės, ultravioletinės ir kor-
puskulinės radiacijos poveikis organizmui,
sudėtinga maitinimosi problema ilgalaikiame
skridime. Štai toks paviršutiniškas, toli gražu
nepilnas, kliūčių sąrašas. Jas reikėjo nugalė­
ti, norint užtikrinti saugų žmogaus skridimą
už atmosferos ribų.
Žmogui į pagalbą atėjo gyvuliai. M ūsų ke­
turkojam s draugams teko pakelti pirm ųjų
bandytojų sunkumus. K. Ciolkovskis eksperi­
mentui siūlė panaudoti centrifūgas, kurios ir
dabar naudojamos, atliekant tyrimus su gy­
vuliais ir žmonėmis. Jautrūs aparatai regist­
ruoja pulsą, kvėpavimą, širdies, smegenų,
raum enų biopotenciją, užrašo tiriam ųjų k ar­
diogramas. Nustatyta, jog kosmonautas p er­
krovim ą geriausiai ištvers gulsčioje padėty­
je. Organizmo patvarum ui rasta riba ir šiuo
atveju.
Kaipgi apsaugoti kosmonautą nuo perkro­
vimų? Pirmiausia — treniruotė. Reguliarios
treniruotės padarys organizmą atsparų daug­
kartiniam svorio padidėjimui. Gali padėti ir
specialūs kostiumai, kurie suslėgto oro pa­
galba iš visų pusių spaudžia kosmonauto kū­
ną ir apriboja kraujo bei vidinių organų po­
slinkius. Ne pro šalį ir specialios, savarankiš­
kai greitėjim o kryptimi besiorientuojančios
kabinos, kurių dėka perkrovim as tegali pasi­
reikšti organizmui palankiausia kryptimi.
V erta pagalvoti ir apie K. Ciolkovskio idėją
apsaugoti kosmonautą, panardinus jį skysty­
je. Tarp kita ko, panardinimas skystyje galė­
tų apsaugoti ir dar nuo vieno pavojaus —
smūginių perkrovimų. Jie tetrunka sekundės
dalį, bet labai pavojingi organizmui. Buvo tir­
ti gyvūnai ir žmonės. Pasirodė, jog smūginiai
perkrovim ai, 20-čia kartų viršijant svorį, pa­
tenkinam ai ištveriami taip pat gulsčioje pa­
dėtyje. Dabar jau nebe taip baisus ir smūgis
į žemę nutupiant, ir katapultavim as avarijos
atveju.
Nuodugnus tyrimas davė aiškų atsakymą:
kosminiame skridime žmogus įveiks padidin­
tą svorį.
Aplamai į šį klausimą buvo galima atsakyti
ir neišeinant iš laboratorijos. Bet štai nesva­
rumas. Kaip jį įveiks kosmonautas?
Greitasis lėktuvas skrenda parabole. Kabi­
noje — nesvarumo būvis, b e t.. . tik vieną mi­
nutę. Raketos! Čia toks būvis trunka jau ke­
liolika minučių. O štai į orbitą išėjo palydo­
vai, ir atsirado galimybė nesvarum ą išlaikyti
ilgą laiką.
1957 m. lapkričio 3 d. į pirm ąją užatmosfe-
rinę kelionę aplink Žemę išvyko Žemės pa­
siuntinys— Laika. Daug įdomaus ir reikalin­
go pasakė žmogui šito keturkojo kosmonauto
skridimas.
Gausūs laboratoriniai tyrimai, bandymai su
gyvuliais raketose ir palydovuose parodė,
kad nesvarumo būvis pakenčiamas palyginti
lengvai, kad prie tokio būvio organizmas su­
geba prisitaikyti ir kad tai jokiu būdu nesu­
daro kliūties žmogui skristi į kosmosą. Tiesa,
visiškas nesvarum as kiek sutrikdo judesių
koordinaciją. Gal būt, žmogus, ilgai skrisda­
mas, išmoks „plaukioti" laivo kabinoje ir,
grįžęs į Žemę, turės mokytis vaikščioti. Ta­
čiau tai greičiau įdomus kuriozas, o ne rimta
kliūtis. Pagaliau galima sukurti dirbtinę trau­
ką laivo sukimusi apie ašį.
Raketomis ir palydovais tiriant meteorų
pavojingumą, nustatyta, kad ši problema nė­
ra sudėtinga. M eteorinė m aterija kosmose la­
bai smulki. Žymi m eteoritų dalis primena
suodžių ar sniego kąsnelius. Tokia kliūtis
kosminiam laivui nebaisi. Susidūrimo metu
meteoritas sprogsta, kitaip sakant, išgaruoja,
smūgio vietoje tepalikdamas menkutį pėdsa­
ką — kraterį. Grįžusių į Žemę iš užatmosfe-
rinių skridimų raketų korpusuose galima bu­
vo tokius pėdsakus pastebėti. Galimybė susi­
durti su pavojingais meteoritais labai maža,
nors, aišku, ji yra. Mūsų palydovai, nuskrie­
ję milijonus kilometrų, su jais nė karto nesu­
sidūrė.
O kas gi įvyks, jeigu toks kosminis sviedi­
nys pramuš laivo sieną? Kabinoje tuoj pat su­
mažės slėgimas. Išeis oras. O kaip su kosmo­
nautu? Jis jausis normaliai. Specialus kostiu­
mas apsaugos jį, po savo danga sudarydamas
panašias sąlygas kaip atmosferoje. Tačiau il­
galaikių skridimų metu dideliuose laivuose,
reikia manyti, bus priemonių apsisaugoti nuo
tokių meteoritų. Pavyzdžiui, kad ir kabinos
suskirstymas į kelias herm etines kameras.
Kosmonautą tykoja kitas, akimi nem ato­
mas pavojus: tyrimai palydovais ir raketomis
parodė, kad mūsų planetą supa įelektrintų
dalelyčių aureolė, susidedanti iš kelių sluoks­
nių. Jie pavadinti radiacijos juostomis. V idu­
rinėje radiacijos juostoje, kuri yra arčiau Že­
mės (600—5000 km), dalelytės tokios greitos
ir stiprios, kad prasiskverbia per centimetro
storumo plieno šarvą. Todėl ateityje reikės
labai apgalvotai parinkti- trajektorijas, kad
laivas išvengtų vidurinės radiacijos zonos,
3
taip pat reikės sukurti kitus specialius būdus
kosmonautams nuo radiacijos apsaugoti.
Kosmonautą tyko ir klastingoji Saulė. Štai
įvyksta Saulėje sprogimas, ir į įvairias puses
pasipila pavojingi kosminiai spinduliai. A p­
sisaugoti nuo pačių spindulių nesunku, bet
dalelių srautai, kuriuos tie spinduliai sukelia
atmosferoje? S-u jais reikės kovoti.
Bet Saulė kartu ir kosmonauto draugas.
Štai laivas išeina į orbitą, išskleidžia pakili­
mo metu suglaustus sparnus. Jie nubarstyti
mažomis plokštelėmis. Tai — laivo elektrinė,
saulės baterijos. Jos saulės energiją paverčia
elektra, kuri taip reikalinga aparatam s v eik­
ti. Be tokių baterijų ilgesnis skridimas Saulės
sistem oje dabar beveik neįmanomas.
O kaip su deguonies atsargomis? Trum pa­
laikiams skridimams galima pasiimti deguo­
nies balionuose. Tačiau kada skridimas už
Žemės atmosferos užtruks ilgą laiką, klausi­
mą reikės spręsti kitaip. Tada laivas turės
būti tarsi maža Žemė su nepaliaujam a jos
medžiagų apytaka. Svarbiausia —• deguonis.
Kosmonautams į pagalbą ateis augalai, kurie
sugers žalingą anglies dvideginį ir išskirs de­
guonį. Augalai taip pat bus panaudojam i ir
maistui.
Praėjusių metų pradžioje buvo baigti pa­
grindiniai žmogaus buvimo galimybės kos­
mose tyrimai. Tarybiniai inžinieriai ir darbi­
ninkai pradėjo kurti kosminį laivą.
Ir štai prieš metus laiko į erdvę pakilo p ir­
masis laivas-palydovas, po jo antrasis, trečia­
sis. .. Kokybinis jų skirtumas nuo ankstes­
niųjų — jie tiko žmogui skristi. Tiktai visų
pagalbinių sistemų reguliavimas vertė daug
kartų kartoti bandymus.
Laivuose-palydovuose buvo atliekami bio­
loginiai eksperimeųtai, susiję su žmogaus
skridimu. Tų laivų gyventojai — visa gyvy­
bės įvairovė. Pavyzdžiui, gležnutė tradeskan-
cija galėjo pakankamai tiksliai pasakyti, ko­
kia yra veikiančio kosminio spinduliavimo
dozė. A r radiacija pavojinga palikuonims,
galima buvo spręsti iš dezoksiribonukleininės
rūgšties tirpalo būvio ir iš muselės drozofi­
los palikuonių.
Laivuose-palydovuose taip pat buvo pelių,
žiurkių, šunų. Radiobangos informuodavo
apie jų būseną. Beveik visą skridimo laiką
jie buvo stebimi per televiziją. Visi gyvuliai
jautėsi normaliai. Rezultatų analizė parodė,
kad laivas-palydovas tinkamas savo pagrin­
diniam tikslui.
Sprendžiant pirmąsias dvi žmogaus pasiun­
timo į kosmosą problemas, buvo sprendžiama
ir trečioji — grįžimo į Žemę problema.
4
GRĮŽIMAS
Ja u skridimais pirm ųjų raketų, kurios pa­
kildavo ne aukščiau kaip 100 km, prasidėjo
bandymai grąžinti gyvulius į Žemę. Šunys
būdavo patalpinami į specialų herm etinį kon­
teinerį, kuris atsiskirdavo nuo raketos ir p a­
rašiutu nusileisdavo ant Žemės.
1958 m. vasario 22 d. starte vienapakopė
geofizinė aukštum inė raketa. Baltai sidabrinė,
ji iš tolo spindi naktį prožektorių šviesoje.
Aplink zuja žmonės, mašinos. Ruošiamasi
skridimui. N etrukus startas. Savo vietas ra ­
ketoje užima šunys. Uždaromi paskutiniai liu­
kai, įjungiam a aparatūra. Raketa gigantiniam
šuoliui į dangų paruošta. Dėmesio! Startas!
Raketos apačioje blyksteli ir pradeda įsi­
liepsnoti melsva ugnelė. Dar vienas blykste­
lėjimas — į žemę šūstelėjo ir smogė ugnies
jūra. Starto aikštelė apsigaubė dūmais. Rake­
tos smaigalys, kyšojęs virš dūmų debesio,
krūptelėjo ir tarsi nenorom, pajudėjo į viršų.
Štai ji, raketa, liauna ir graži, visa prieš akis!
Greitis didėja ir didėja. Ja u nebegirdėti v a ­
riklių gaudimo, ir tik švelniai mėlyname dan­
gaus skliauto zenite nenatūraliai aiškiai spin­
di žvaigždutė. Žvaigždutė užgeso — varikliai
išjungti, tačiau nematomi radijo bangų siūlai
tvirtai sieja raketą su Žeme. Viskas vyksta
normaliai, bet žmonės, sustingę prie žalsvų
oscilografų ekranų, stengiasi neparodyti su­
sijaudinimo. Svarbiausia — grįžimas —■ dar
priešaky.
Pasiekta 472 km — didžiausias trajek to ri­
jos aukštis. Didindama spartą, raketa artėja
prie Žemės. Stabilizuota viso skridimo metu,
pavaldi vairui, ji dabar pakrypsta 90°. Šū­
vis -— nuo raketos korpuso atsiskiria prieki­
nė dalis. Išleidžiami stabdymo skydeliai, grei­
tis mažėja. Triukšmingai išsiskleidė didžiulis
parašiuto kupolas. Prasidėjo paskutinis nusi­
leidimo etapas.
Sukaupti kosminių laivų-palydovų bandy­
mų rezultatai patvirtino, jog mūsų mokslinin­
kų ir inžinierių sukurtos priemonės užtikri­
nančios saugų skridimą ir grįžimą iš kosmi­
nės erdvės į Žemę, save pateisina. N ugalėta
paskutinė kliūtis.
Kelias į kosmosą žmogui atviras!
APLINK PASAULĮ PER 89 MINUTES
Šitie žodžiai nuskamba kaip naujo moksli­
nio-fantastinio romano pavadinimas. Bet tai
ne fantazija. 1961 m. balandžio 12 d. mūsų tė­
vynainis lakūnas-kosmonautas Ju riju s Gaga­
rinas kosminiu laivu praskriejo virš pasaulio,
blaškydamas kosmines dulkes dar niekieno
nevažinėtais visatos keliais.
 Startas praėjo normaliai. Daugiapakopė ra­
keta — gigantas, įveikdama Žemės traukos
jėgą ir palikdama savo kelyje tuščius, dabar
ja u nereikalingus kuro bakus, veržiasi į aukš­
tį, nešdama į nežinomybę beveik penkių to ­
nų kosminį laivą, kurio kabinoje — žmogus.
Greitis didėja ir didėja. Į žmogaus kūną
tarsi kas švino priliejo. Bet mintys aiškios.
Greitis artėja prie pirmojo kosm inio... Dar
tru p u tis... Yra! Paskutinis stumtelėjimas ir
laivas-palydovas, atsiskyręs nuo paskutinės
raketos pakopos, išėjo į orbitą aplink Žemę.
Kabinoje — spengianti tyla. Tik aparatai, ly­
dėję šitame skridime žmogų, skleidžia įvai­
rius garsus.
Laikas imtis darbo. Žmogus padarė judesį,
ir. . . pakibo kėdėje. Nesvarumas. Štai jis —
slaptingas kosminių skridimų palydovas. Ta­
rytum užburta lazdele mostelėjus — viskas
ūmai neteko svorio. Keistas, žodžiais neper­
duodamas jausmas.
O kaip judesių koordinacija? Ar pažeista?
Ne, nė trupučiuko! Žmogus slenka prie blok­
noto — reikia užrašyti stebėjimus. Užrašų ei­
lutės lygios, kaip paprastai, aiškios. Vienas
nepatogumas — reikia prilaikyti bloknotą,
kitaip jis „nuplauks" ir klaidžios po kabiną.
Gaudyk tada!
Įjungtas siųstuvas. Žmogaus rankų valdo­
mi, į Žemę nuskrieja radijo signalai: „Skridi­
mas vyksta normaliai, savijauta gera".
Puiku! Žmogus kosmose jaučiasi gerai!
Kaip tokią akimirką geru žodžiu nepaminėti
tų, kurie likę Žemėje susijaudinę seka šį skri­
dimą. Ju k jų rankomis pastatytas šis puikus
laivas-palydovas, apginkluotas tobuliausia
šiuolaikine aparatūra. J ų rankomis sukurta
raketa, kuri iškėlė tave į orbitą. Tai jie, kuk­
lūs tavo tėvynainiai, viską ištyrę ir išstudija­
vę, kas susiję su tavo skridimu, sukūrė apa­
ratūrą, kad tu gerai jaustumeisi kosmose ir
laimingai grįžtum į Žemę.
Žmogus pasilenkė prie iliuminatoriaus pa­
žiūrėti visatos veido. Tamsiame kosminės
erdvės fone pribarstyta milijardai sustingusių
žvaigždžių. Jos žymiai ryškesnės negu mes
jas matom iš Žemės.
„Nieko, — šnabžda žmogus, — greitai mes
pasieksime ir jus. Greitai išaiškinsime visas
jūsų paslaptis!"
Bet kas tai!? Pro iliuminatoriaus stiklą
žmogui į akis tvykstelėjo akinantis spindu­
lys. S au lė.. . ir čia ji dešimtis, šimtus kartų
ryškesnė kaip Žemės sąlygomis. Dabar atvira
akimi į ją negalima žiūrėti dargi užsimerkus.
Saulė slenka kažkur į šoną. Kosmonauto aki­
ratyje —- Žemė. Pirmą kartą žmogus žiūri į ją
iš tokių aukščių.
Mėlynas, švelnus dangus liko apačioje. Jis
dabar yra kažkur tarp laivo ir Žemės. Mūsų
planeta iš čia atrodo apgaubta mėlyna aureo­
le. Saulės spindulių atošvaistėje atmosfera
įgauna fantastinę įvairiausių spalvų gamą —
nuo ryškios oranžinės iki violetinės.
Pagal nustatytą programą dar reikia patik­
rinti žmogaus maitinimosi galimybes nesva­
rumo būvyje. Ką gi, galima ir papusryčiauti!
Žmogus valgo ir geria. Nesvarumas nė kiek
nekliudo. Gal daugiau varžo teleobjektyvas,
nukreiptas į kosmonautą. Jautiesi tarytum te­
levizijos studijoje.
Skridimas trunka jau antrą valandą. Kaž­
kur apačioje praplaukia Afrika. Ryškiai ma­
tyti krantų apybraižos, miškų masyvai,
blykščioja vandenų plotai, siūlais pinasi di­
delės upės.
Bet štai laivas virš mūsų šalies. Kelionė
aplink pasaulį eina į pabaigą. Programa įvyk­
dyta, metas leistis.
įjungiam i stabdymo varikliai, prasideda
leidimasis.
„1961 metais balandžio 12 dieną 10 valandą
55 minutės Maskvos laiku tarybinis laivas
„Vostok" sėkmingai nusileido numatytame
Tarybų Sąjungos rajone".
* * *
Planingas kosmoso šturmas atžymėtas dar
viena nuostabia žmogaus proto pergale. Da­
bar jau galima imtis naujų, žmogaus skridimo
į Mėnulį, Marsą, V enerą projektų. Tai arti­
mos ateities uždaviniai.
Kosmose žmogaus laukia dideli darbai.
Greitai atsiras tokios mokslo disciplinos, kaip
kosminė agronomija, kosminė geologija ir kt.
Astronomija tampa nebe stebėtojų, bet prak-
tikų-eksperim entininkų mokslu. O kosminiai
radijo ir televizijos ryšiai jau dabar sparčiai
vystosi. Ir kokia bebūtų žmogaus veikla tarp-
planetinėje erdvėje, jos tikslas — padaryti
žmogaus gyvenimą Žemėje dar gražesnį.
Džiugu pripažinti, jog pirmasis skridimas
į kosmosą — mūsų tarybinio žmogaus žygis.
Daugelis žmonių, komentuodami šį skridimą,
vadina jį „neįtikėtinu", „nelauktu" faktu. Ne,
tai dėsningas įvykis. Tai eilinis mūsų visuo­
meninės sistemos laimėjimas. Tai socializmo
pergalė.
N eatsitiktinai mūsų laivas buvo pavadin­
tas „Vostok" („Rytai"). Nuo 1917 m. šis žodis
pasaulio darbo žmonėms įgavo ypatingą pras­
mę. Dabar jis reiškia šviesią ateitį, su juo
žmonės sieja savo gražiausias svajones, iš
Rytų visai žmonijai nušvito laimės saulė.
(Sutrumpintas vertimas iš žurnalo „Nauka i žiznj",
1961 m. 5 nr.)
5

č&y&ojcuiS
G AM YKLO S
Su šiuolaikinėmis gamyk­
lomis daugiau ar mažiau yra
susipažinęs beveik kiekvie­
nas iš mūsų. O kokie bus
fabrikai po 10-—15 metų?
Septynmečio pabaigoje
mūsų respublikoje veiks 20
pavyzdinių fabrikų, kuriuose
6
visi gamybiniai procesai bus
visiškai mechanizuoti bei au­
tomatizuoti. Šiuose komunis­
tinės pramonės prototipuose
darbo našumas padidės 1,5—
2 kartus.
Tarybų šalyje jau veikia
daug automatinių linijų, yra
cechų-automatų. Praėjusiais
metais ir Klaipėdos faneros
fabrike pradėjo veikti me­
džio plokščių cechas, aprū­
pintas automatiniais ir pusiau
automatiniais įrengimais. Vi­
siškai automatizuoti pagrin­
diniai technologiniai proce­
sai Vilniaus medienos pluoš­
to plokščių gamykloje. Pa­
leista pirmoji respublikoje
automatinė linija prietaisų
gamyboje — Vilniaus elekt­
ros skaitiklių gam ykloje au­
tomatai tikrina skaitiklių ko­
kybę. Tai tik pradžia. Tokių
ir panašių linijų kasmet atsi­
ras vis daugiau ir daugiau.
Sugrįžkime prie pirmojo
 klausimo ir pasižiūrėkime,
kaip atrodys po 10—15 metų
eilinė vidutinio galingumo
mašinų gamykla.
.. .Prie fabriko vartų pri­
važiuoja vagonai su įvairiais
metalų dirbiniais. Jie iškrau­
nami automatiškai. Komplek­
sas mašinų, kurias valdo tik
keli žmonės, perneša krovinį
an t autom atinių transporte­
rių. Pastarieji be žmogaus pa­
galbos nugabena jį nustatytu
„adresu" — į cechą, prie stak­
lių arba automatinės linijos,
ten, kur jis yra reikalingas.
Ir transporteriai neapsirinka!
Įeiname į mechaninį cechą.
Tai didžiulės šviesios patal­
pos, kuriose beveik visiškai
nėra žmonių. Gechas-automa-
tas. Jam e veikia keletas au ­
tom atinių linijų, ruošiančių
įvairias masines detales. Lini­
jas sudaro frezavimo, tekini­
mo ir kitos staklės, sujungtos
transporteriais. Tokias auto­
matines linijas labai lengva
pertvarkyti — jos gali ga­
minti bet kokias detales. M u­
sų stebėjimus staiga nutrau­
kia šaižus švilpuko balsas.
Tuo pat metu ant pulto,
įrengto cecho kampe, užside­
ga raudona lemputė. Kas tai?
Sustojo viena linija. Budintis
operatorius, nieko nelaukda­
mas, skuba taisyti gedimą.
N etrukus kliūtis jau pašalin­
ta, užsidegusi žalia - lemputė
rodo, kad linija dirba norma­
liai. Jeigu operatorius vienas
nepajėgtų sutaisyti gedimo,
jam į pagalbą ateitų budinti
specialistų brigada.
Kaimyniniame ceche žmo­
nių daugiau. Pasirodo, čia ga­
minamos įvairiausios detalės
nedidelėmis serijomis. Net ir
universalios tekinimo, freza­
vimo, šlifavimo staklės iš pa­
žiūros nesiskiria nuo įprasti­
nių. Toks įspūdis susidaro iš
pirmo žvilgsnio. Pasižiūrėki­
me įdėmiau — sudėtingų kon­
figūracijų detales apdoroja
pačios staklės. Darbininkas
testebi 2—3 staklių darbą,
nuima pagamintas detales ir
įdeda į stakles metalinius
ruošinius. Čia dirba staklės
su program iniu valdymu. De­
talės apdorojimo programa
iš anksto užrašoma ant mag­
netinės juostos. Pastaroji įde­
dama į specialų mechanizmą,
kuris ir vykdo šią programą.
Prie programinio valdymo
staklių visiškai nem atyti me­
talo drožlių. Kur jos dingsta?
Drožlės automatiškai patenka
į joms skirtą vietą po grindi­
mis. Ten jos supresuojamos
ir vėliau nugabenamos į me­
talo fabrikus sulydyti.
Įrankinis cechas daug kuo
skiriasi nuo matytų. Jam e
elektrokibirkštinės ir u ltra­
garsinės staklės be triukšmo
apdoroja pačias kiečiausias
medžiagas.
O štai ir surinkimo ce­
chas — didžiausias cechas
gamykloje. Juostiniais, gran­
dininiais ir kitokiais trans­
porteriais į jį keliauja plast­
masiniai dirbiniai, elektros
varikliai, įvairios detalės
ir kt. Čia jos patenka ant su­
rinkimo konvejerių, ant k u ­
rių sumontuojami atskiri ma­
šinų mazgai. Mazgų surinki­
mo konvejeriai, tarytum upe­
liai, teką į plačias upes, įsi­
lieja į pagrindinį mašinų su­
rinkimo konvejerį.
Detalių surinkimas mecha­
nizuotas. Šį darbą atlieka
įvairūs elektriniai bei pneu­
matiniai prietaisai. Atskirus
mazgus surenka „protingi"
mechanizmai.
Šalia dirba kitas, kiek ne­
įprastos konstrukcijos kon­
vejeris. Prie jo stovi labiau­
siai kvalifikuoti darbininkai.
Jie surenka gaminius, išlei­
džiamus mažomis serijomis.
Pagaliau mašina surinkta.
Belieka ją išbandyti ir spe­
cialiu transporteriu nugaben­
ti į dažymo kamerą. M ašina
nudažoma ir išdžiovinama
automatiškai.
Dabar gaminio laukia pas­
kutinis etapas — įpakavimas.
Ir štai mes jau pakrovimo
aikštelėje. Į vagonus, iš kurių
neseniai buvo iškrautas me­
talas, mechanizmai pakrauna
gatavą produkciją.
Kaip matėme, visos gamy­
binės operacijos mechanizuo­
tos ir automatizuotos. Ga­
myklos cechams būdinga šva­
ra, puiki ventiliacija, racio­
nalus apšvietimas. J ų sienos,
lubos ir kiti vidaus įrengimai
nudažyti šviesiomis džiugio­
mis spalvomis. Cechuose
daug gėlių, o gamyklos kie­
mas — tai puikus parkas.
.. .Mums siūlo užeiti į dis­
pečerinę. Antrame aukšte už
stalo sėdi dispečeris. Prieš jį
stovi didžiulis pultas su įvai­
riausiais prietaisais ir daugy­
be įvairiaspalvių lempučių.
Jos tai užsidega, tai vėl gęs­
ta. A pžiūrinėjant pultą, viena
lemputė ima mirksėti. Dispe­
čeris sunerimsta. Jis spusteli
mygtuką, ir tuo pat metu nu­
švinta kairėje pusėje stovin­
čio televizoriaus ekranas. J a ­
me matome vieną surinkimo
cecho automatinę liniją. Prie
ekrano prieina, — kaip mums
vėliau paaiškino, — vyresny­
sis cecho meistras. Jis prane­
ša dispečeriui, kad detalės
A-727 gaminamos su ribotu
nukrypimu, nesuderinus lini­
jos, po dešimties minučių pa­
sirodys niekalas. Vėl sprag­
teli mygtukas. Televizoriaus
ekrane — jau mechaninis ce­
chas. Vėl trumpas pokalbis
su cecho meistru, vėl dispe­
čerio nurodymai, mygtuko
paspaudimas. .. Paliekant
dispečerinę, iš mechaninio
cecho jau praneša, kad linija
sureguliuota, detalės gamina­
mos tiksliai.
Štai kokie bus netolimos
ateities fabrikai. M ūsų am­
žius — automatizavimo am­
žius. Jis yra techninės pažan­
gos varom oji jėga, darbo na­
šumo kėlimo šaltinis, varto ji­
mo reikm enų sparčios gamy­
bos pagrindas. Šiuolaikinės
technikos išsivystymo sąly­
7
gomis žmogui darosi vis sun­
kiau valdyti sudėtingas maši­
nas. Jam į pagalbą ateina au­
tomatika.
Tarybų Lietuvos mašinų ir
prietaisų gamybos įmonėse
iki 1975 m. numatoma paleis­
ti apie 250 automatinių ir
pusiau automatinių linijų.
Maždaug pusė jų dirbs me­
chaninio paruošimo cechuo­
se, o likusioji dalis liejimo,
suvirinimo, štampavimo, gal­
vaniniuose, dažymo, surinki­
mo ir kituose. Smulkiaseriji-
nėje gamyboje vyraus stak­
lės, turinčios programinį val­
dymą.
Gaminant metalines deta­
les, plačiai bus naudojamas
tikslusis liejimas ir štam pavi­
mas, po kurių nebereikės de­
talių papildomai apdoroti. Be
to, fabrikuose paplis miltelių
m etalurgija — naujas pažan­
gus detalių gamybos meto­
das. Įdėjai metalinius milte­
lius į formą, supresavai, su­
lydei juos aukštoje tem pera­
tūroje, ir detalė gatava. Kie­
tas ir trapias medžiagas ap­
doros ultragarsas.
Kaip matome, frezavimą,
gręžimą, šlifavimą ir kitus
dabar naudojamus detalių
gamybos būdus pakeis pažan­
gesni metodai.
Kokiu keliu respublikoje
vystysis mechanizavimas ir
automatizavimas mašinų bei
prietaisų gamybos fabrikuo­
se? 1961—1965 metai bus ga­
mybos procesų mechanizavi-
mo, sunkaus rankinio darbo
likvidavimo fabrikuose me­
tai. Tai pasiruošimo plačiai
automatizacijai laikotarpis.
1966—1975 m. teks pereiti
nuo atskirų darbo procesų
prie ištisų gamybos barų, ce­
chų mechanizavimo, atsiras
gamyklų-automatų. Šiuo lai­
kotarpiu respublikoje bus su­
kurta 10 kompleksiškai me­
chanizuotų gamyklų ir 15—
20 kompleksiškai autom ati­
zuotų cechų.
8
Po penkiolikos metų maši­ monė. Ja u pradedami gamin­
nų bei prietaisų gamyba Ta­ ti puslaidininkiniai radijo im­
rybų Lietuvoje išaugs 12— tuvai, televizoriai, puslaidi­
14 kartų. Labiausiai išsivys­ ninkiniai prietaisai, reikalin­
tys tos pramonės šakos, ku­ gi skaičiavimo mašinų ga­
rios reikalauja kvalifikuoto mintojams. Jie sumažins apa­
darbo ir maža metalo bei kitų ratų matmenis, atpigins jų
žaliavų. Prie šios produkcijos gamybą, pagerins kokybę.
priklausys, pavyzdžiui, nedi­ Tarybų Lietuvoje numatoma
delės labai tikslios staklės, gaminti vakuumines-indukci-
kuro aparatūra vidaus degi­ nes krosnis labai reikalin­
mo varikliams, garso užrašy­ goms puslaidininkėms me­
mo, radijo, televizijos ir kiti džiagoms gauti. O ju k sele­
aparatai. nas, germanis, silicis ir suda­
Staklių gamyba jau šiuo ro puslaidininkių pram onės
metu yra viena pagrindinių pagrindą.
respublikos pramonės šakų. Visiškai nauja, bet turinti
Labai tikslių automatizuotų didelę ateitį, y ra elektrogra-
staklių kasmet bus gaminama finių mašinų gamyba. Vil­
vis daugiau. Numatyta, kad niaus Elektrografijos moksli­
1975 m. Tarybų Lietuva duos nio tyrimo instituto sukonst­
mūsų šaliai apie 35—40 proc. ruotos mašinos gamina pus­
visų tokio tipo staklių, gami­ laidininkinį popierių, pava­
namų Tarybų Sąjungoje. duoja dešimtis kopijuotojų.
O štai kiti įdomūs faktai. Respublikoje numatoma ati­
Ja u šio septynmečio pabaigo­ daryti taip pat specializuotą
je Vilniaus grąžtų gamykla elektrografinių mašinų ga­
bus didžiausia tokio tipo spe­ myklą.
cializuota gamykla pasauly­ Trumpame straipsnyje ne­
je. Rekonstruota Baltijos lai­ įmanoma apimti visų mašinų
vų statykla artimiausiais me­ ir prietaisų gamybos sričių,
tais pradės gaminti didžiulius plačiau pažvelgti į ateitį. V ie­
šiuolaikinius žvejybos trale­ na aišku, kad respublikos
rius. Vilniaus televizijos maz­ pramonė nepaprastai sparčiai
gų gam ykloje prasidės tele­ vystosi, kad ateityje ji užims
vizorių gamyba. Panevėžio dar svarbesnę vietą mūsų ša­
lyje, kad rytojaus gamyklos
mieste išaugs elektroninių
vamzdelių televizoriams fab­ daug kuo skirsis nuo šiandie­
ninių.
rikas, vėliau čia bus gami­
nami ir ekranai spalvotajai J. RUSENKA
Lietuvos TSR LOT technikos
televizijai. skyriaus automatizavimo Ir
Plečiasi puslaidininkių pra­ mechanizavimo grupės vadovas
/ / ■ k / / * / / + / / - k / /- k // - k / /- k / / + / / + / / + / / ■ * , / / + / / + / / ■ * //-k
METALAI APDOROJAMI SLĖGIMU
Grupė tarybinių mokslininkų sukūrė naują būdą metalinėms detalėms
ruošti. Jie pasitelkė slėgimą.
Hidropresas pastatomas į specialią šarvuotą kabiną. Kam toks atsargu­
mas? Jis būtinas — juk pagamintas detales mašina išmeta šūvio greičiu. Štai
koks didžiulis įrenginio našumas.
O dabar pasižiūrėkime, kaip dirba hidropresas. Jis yra paruoštas vie­
lai gaminti. Metalinis ruošinys įstatomas j filjerę. Po to ji pritvirtinama
prie išėjimo angos specialaus konteinerio, atlaikančio didžiulį slėgimą.
Į konteinerio vidų pripilama skysčio. Dabar tik belieka įjungti galingą
hidraulinį kompresorių.
Pasigirsta pirmieji šūviai, iš filjerės milžinišku greičiu pradeda veržtis
viela. 4—6 tūkst. atmosferų slegiamas skystis suspaudė metalinį ruošinį, jis
padarė metalą, plastišką ir privertė pro filjerę išeiti vielos pavidalu.
Naujuoju būdu galima gaminti įvairios konfigūracijos detales.
 Inž. K. DIRGĖLA mas tegali normaliai funkcionuoti tik esant
normaliai kūno tem peratūrai (apie +36,5°).
Tai puiku! — sušuks, gal būt, sporto mėgė­ Todėl jo išskiriama šiluma turi būti nuolat ir
jas, nusivylęs šių metų žiema ir svajojantis tolygiai atiduodama aplinkos orui.
apie dirbtinio klimato sudarymą mygtuko p a­ Šilumos pertekliaus šalinimas iš organizmo
spaudim u (1 pa v.). vyksta per odą ir plaučius. Žmogaus organiz­
Tarybiniai žmonės jau nemaža nuveikė ir mas ramybės būvyje per 1 vai. išskiria iki
šioje srityje, tiesdami didžiulius drėkinimo 125 kkal, o sunkaus darbo metu — iki
kanalus, kurdam i milžiniškas vandens sau- 250 kkal šilumos.
gyklas-jūras, sodindami apsaugines žaliuo­ Organizmo šiluminė pusiausvyra susidaro
jančių miškų juostas. Šios priemonės duoda dėl jo įgimtos termoreguliavimosi savybės,
gerų rezultatų. A teityje jos darys dar dides­ kuri priklauso nuo meteorologinių sąlygų.
nę Įtaką mūsų plačiosios tėvynės sausringų Sutrikus kūno tem peratūrai, atsiranda nem a­
rajonų klimatinėms sąlygoms. loni savijauta, krinta darbo našumas. Štai ko­
Tačiau sudaryti pageidaujam as klimatines dėl oro kondicionavimas yra labai aktualus
sąlygas bet kuriuo laiku kol kas tėra įmano­ gamybinėse patalpose, gydymo įstaigose, mo­
ma tik uždarose patalpose. kyklose, susirinkimų salėse, kino teatruose,
Dirbtinio klimato sudarymas patalpose yra geležinkelio vagonuose, laivuose, lėktuvuo­
vadinamas oro kondicionavimu. Šis terminas se ir t. t.
pradėtas naudoti tik prieš 40 metų. Lotyniš­ Kondicionuoto oro reikalauja ir patys ga­
kas žodis „conditio" reiškia „sąlyga". Kondi­ mybiniai procesai, kurie vyksta šiuolaikinė­
cionuojant patalpų orą, jose sudaromos iš se tiksliųjų prietaisų, optikos, chemijos, teks­
anksto nustatytos sąlygos. Specialūs prietai­
tilės, maisto pramonės įmonėse.
sai valo orą nuo dulkių, jį sušildo arba atšal­
Suprantama, kad oro kondicionavimas rei­
do, drėkina ir džiovina, pašalina iš patalpų
kalingas įvairių įrengimų. Juk reikia orą ir
nemalonius kvapus, 'suteikia orui kai kurių
kitų naudingų savybių.
Oro kondicionavimas yra šių dienų šildy- 2 pav.
mo-vėdinimo technikos didžiausias pasieki­
mas. Dirbtinį klimatą patalpose galima buvo
sukurti tik išmokus gauti dirbtinį šaltį ir
smarkiai pažengus automatikai. Oro kondi­
cionavimas yra palyginti sudėtinga technikos
sritis, besirem ianti higienos, šiluminės ir šal­
dymo technikos, aerodinamikos ir autom ati­
kos mokslais.
Dar 1884 m. rusų mokslininkas I. Flavskis
nustatė, kad mus supančio oro meteorologi­
nės sąlygos, t. y. jo tem peratūra, drėgnumas
ir judėjim o greitis turi žmogaus savijautai di­
desnę reikšmę, negu, pavyzdžiui, ore esančio
anglies dioksido dujų koncentracija, iš ku­
rios daug kas sprendžia apie oro „švarumą".
Tai paaiškinama tuo, kad žmogaus organiz­
2 — 1510 9

3 pav. 4 pav.
sušildyti, ir sudrėkinti, pašalinti iš jo nešva­
rumus ir t. t. Be to, negalima taikyti visur
tą pačią oro kondicionavimo sistemą. J i pri­
klauso nuo sąlygų, kurios y ra būdingos vie­
nai ar kitai darbo sričiai. Pavyzdžiui, maisto
ir farmacijos pram onėje svarbu, kad į patal­
pas paduodamas oras būtų sterilus. Šį reika­
lavimą geriausiai patenkina uždaros arba
vadinamos recirkuliacinės sistemos. Jos p a­
duoda atitinkamai paruoštą orą, kuris ima­
mas iš tos pačios patalpos. Tačiau yra gamy­
binių patalpų, kurių oras užterštas nuodingo­
mis dujomis arba dulkėmis. Žinoma, čia jau
nebegalima taikyti recirkuliacijos: ju k tokio­
se patalpose esamas oras nebetinka imti į oro
kondicionatorių. Taigi, čia teks kondicionuo­
ti iš lauko paimtąjį orą ir kartu pašalinti pa­
talpų orą. Taip dirba vadinamos atviros siste-
5 pav.
10
mos. O kai kur galima bent iš dalies panau­
doti patalpų vidaus orą, sumaišant jį su lauko
oru. Tokiu atveju tenka sudaryti oro mišinį
ir atitinkam ai paruošti jį oro kondicionato-
riuje. Tai kombinuotos sistemos.
Pasižiūrėkime kaip dirba tokia kombinuoto
tipo oro kondicionavimo sistema (2 pav.). Da­
lis patalpos 1 oro negrįžtamai pašalinama k a­
nalu 2, o kita dalis kanalu 3 patenka į oro
kondicionatorių. Čia jis dalinai susimaišo su
šviežiu aplinkos oru, kuris savo ruožtu į kon­
dicionatorių patenka trečiuoju kanalu 4. Šis
oro mišinys dabar keliauja į specialią kam e­
rą, kurioje kaloriferis 5 jį pašildo. Patenkan­
tį į kaloriferį orą automatiškai reguliuoja
vožtuvai 6. Specialioje kam eroje pro lašų at-
skirtuvą 7 praėjęs oras patenka į oro praplo­
vimo kam erą 8, kurioje išpurškiamas šaltas
vanduo jį atšaldo (vasaros metu) arba sudrė­
kina (žiemos ir pereinam uoju laikotarpiu). Iš
praplovimo kameros oras išeina pro lašų at-
skirtuvą 9 ir antrinio pašildymo kaloriferį 10,
kuriam e oras pašildomas antrą kartą. Šį jo
kiekį automatiškai reguliuoja vožtuvai 11. Iš
oro praplovimo kam eros išėjęs oras kam ero­
je 12 sumaišomas su dalimi iš patalpos paim­
to oro (II recirkuliacija), kurio kiekį autom a­
tiškai reguliuoja vožtuvas 13. Prieš patekda­
mas į kam erą 12, šis oras turi pereiti filtrą 14.
Iš antrinio sumaišymo kameros kondicionuo­
tą orą išcentrinis ventiliatorius 15 (sukamas
elektros variklio 16) paduoda kanalu 17 į pa­
talpą 1.
Nedidelėse patalpose, žinoma, nėra reika­
lo naudoti sudėtingų įrengimų, čia pakanka
vietinių sistemų. Jos kondicionuoja orą gyve­
namosioms patalpoms, palatoms, kabinetam s,
laboratorijoms, prekybinėms salėms ir t. t.
Tokių sistemų našumas 500— 1000 m3 kondi­
cionuoto oro per valandą. Visasąjunginis sa­
nitarinės technikos įrengimų mokslinio tyri­
mo institutas y ra sukūręs kelis kondiciona­
torių tipus, kaip KD-18A, palangėje bei lange
statomus kondicionatorius ir kt.
Kondicionatorius KD-18A (3 pav.) primena
paprastą spintą. Jo pastatymo schema paro­
dyta 4 pav. Yra ir kitokių kondicionatorių.
5 pav. matome oro kondicionatorių, skirtą di­
delėms patalpoms.
Kondicionuotas oras yra naudingas žmo­
gaus sveikatai, jis sudaro geresnes darbo są-
lygas, padeda kelti darbo našumą. Tačiau ga­
li kilti klausimas, ar oro kondicionavimo
įrengimų statyba apsimoka, ar jie nėra labai
brangūs? Pasirodo, ne.
Oro kondicionavimo reikšmė y ra neabejo­
tina. Šiuos įrengimus reikės plačiai įdiegti ir
mūsų respublikoje. Tam yra visos sąlygos.
 R. JUREVIČIUS
Žmogus be maisto gali drėgno klimato sąlygomis
išgyventi net keletą savai­ sudarė pagrindą organi­
čių, be vandens — keletą niam pasauliui išsivystyti.
dienų, o be oro, deguonies Ir dabar be anglies dvide­
neišgyventų ir keleto mi­ ginio negalėtų augalai eg­
nučių. Tai vienas labiau­ zistuoti. Kadangi augalai
siai gamtoje paplitusių yra žmonių ir gyvulių
elementu. Ore jo yra maistas, vadinasi, anglies
1 ,5 .10'5 t, ir šis kiekis te­ dvideginis netiesiogiai bū­
sudaro maždaug 0,01% jo tinas ir jiems.
kiekio, esančio žemės plu­ Viršutiniuose atmosfe­
toje. Gamtoje daugiausia ros sluoksniuose, veikia­
deguonies įvairiuose jun­ mas ultravioletinių spin­
giniuose. dulių, deguonis virsta ozo­
Anglies dvideginis, ku­ nu. Ozono molekulę suda­
rio atmosferoje tėra vos ro ne du, o trys deguonies
0,03% ir pastoviai ore atomai. Ozonas sulaiko
esantieji vandens garai di­ ultravioletinius Saulės
delę reikšmę turi Žemės spindulius, neleidžia jiems
šilumos balansui: jie leng­ prasiskverbti į Žemės pa­
vai praleidžia Saulės spin­ viršių. Jeigu ozonas nesu­
dulius, tačiau iš Žemės pa­ laikytų ultravioletinių
viršiaus išspinduliuojamą spindulių, gyvybės Žemė­
šilumą sulaiko. Be to, šios je nebūtų. Siek tiek ozono
medžiagos atliko labai perkūnijų metu susidaro ir
svarbų vaidmenį formuo­ apatiniuose atmosferos
jantis Žemės paviršiui bei sluoksniuose. Maži jo kie­
atmosferai. Ankstesnėse kiai yra naudingi: užmuša
geologinėse epochose Že­ mikrobus, daro sveikesnį
mės atmosfera labai sky­ orą, padidina oksihemo-
rėsi nuo dabartinės. Ji su­ globino kiekį kraujyje
sidėjo iš vandens garų, ir t. t. Tačiau didesnė ozo­
anglies dvideginio ir azo­ no koncentracija yra stip­
to. Stiprūs vėjai, audros ir rūs, mirtini nuodai.
lietūs ardė uolienas. At­ Kasdieninėje žmonių
mosferoje esantis anglies buityje, jau nekalbant
dvideginis greitino šį pro­ ap’e įvairius deguonies
cesą, o vandenyje — didi­ junginius, vis plačiau pri­
no daugelio druskų tirpu- taikomas grynas deguonis.
mą jame. Visa tai sparčiai Grynas deguonis gauna­
keitė žemės paviršių. Iš mas elektrolizės būdu skal­
anglies dvideginio ir van­ dant vandenį j jo sudeda­
dens gaminosi įvairūs ang­ mąsias dalis, taip pat iš
liavandeniliniai junginiai, suskystinto oro, pasinau­
kurie tuometinio karšto ir dojant nevienodomis de­
Galinga oro padavimo mašina metalurgijos gamykloje
guonies ir azoto virimo
temperatūromis. Praktiko­
je vartojamas tiek suskys­
tintas (atšaldytas iki
—183°), tiek ir dujinis de­
guonis.
Skystas deguonis plačiai
naudojamas sprogstamųjų
medžiagų gamyboje. Su­
mirkytos jame akytos me­
džiagos, turinčios daug
anglies (suodžiai, medžio
anglys, piuvenos ir kt.j,
vadinamos oksilikvitais ir
pasižymi didelėmis sprogs­
tamosiomis savybėmis. Jų
sprogimo galia prilygsta
dinamito sprogimui. Oksi-
likvitai yra gana pigi
sprogstamoji medžiaga ir
plačiai panaudojami kalnų
sprogdinimo darbuose bei
karinėje technikoje. Di­
džiojo Tėvynės karo metu
jų panaudojimas kalnaka­
sybos darbuose padėjo su­
taupyti frontui daug bran­
gios sprogstamosios me­
džiagos.
Dabartinės reaktyvinės
aviacijos ir aplamai reak­
tyvinės technikos neįma­
noma įsivaizduoti be skys­
to deguonies, kuris kartu
su skystais degalais varto­
jamas kaip kuras reakty­
viniuose varikliuose.
Pramonėje žymiai dides­
nę paklausą turi dujinis
deguonis. Deginant įvairias
medžiagas gryname deguo­
nyje, išsiskiria žymiai dau­
giau šilumos, negu joms
degant ore. Ir tai savaime
suprantama: kūnui degant
ore, daug šilumos reikia
azotui, sudarančiam net
4/s atmosferos, įkaitinti.
Deginant deguonyje van­
denilį, acetileną ir kitas
degiąsias dujas, gaunama
labai aukšta, iki 3000°,
temperatūra. Joje jau ly­
dosi ir sunkiai besilydan­
tieji metalai.
Metalams suvirinti bei
lydyti paprastai vartoja­
mas acetileno ir deguonies
mišinys, duodantis 2500—
3000° temperatūrą. Deguo­
nies ir vandenilio mišinys
duoda dar aukštesnę tem­
peratūrą. O molekulinį
vandenilį suskaldžius į ato­
minį, mišinio temperatūra
gali pasiekti net 4000°. Jo­
je jau lydosi visi be išim­
ties metalai.
Todėl deguonis plačiai
pritaikomas metalurgijoje,
kur reikia ypač aukštų
temperatūrų. Oru maitina­
moje krosnyje pasiekiama
iki 2000° temperatūra, o
deguonimi — galima gauti
didesnę kaip 3000° tempe­
ratūrą. Vietoj oro panau­
dojant deguonį, žymiai
mažiau reikia kuro; aukš­
takrosnėse galima gauti
specialias ketaus rūšis —
ferolydinius, iš kurių gali­
ma gaminti aukštos koky­
bės plieną. Be to, tokiose
krosnyse gaunami gana
vertingi, sunkiai besily­
dantieji šlakai, kuriuos ga­
lima perdirbti j labai ge­
rą statybinę medžiagą —
portlandcementą. Tokių

Metalas plaunamas deguonimi po vandeniu
krosnių degimo dujos gali sunaudota bet kokiam fab­
būti pilnai panaudotos rikui reikalingiems van­
kaip kuras plieno lydymo dens garams gaminti. Ap­
pramonėje, taip pat įvai­ skaičiuota, kad, tokioje
rių cheminių medžiagų ga­ krosnyje pagaminant toną
myboje. Krosnyse, kaitina­ plieno, gaunama apie toną
mose paprastu oru, paduo­ vandens garų.
damą į jas orą pirmiausia Deguonis plačiai panau­
reikia įkaitinti iki 700— dojamas metalams piaus-
800° temperatūros, suvar- tyti. Į įkaitintą dujų degik­
tojant tam reikalui nemaža liu vietą paleidus siaurą
iš degimo krosnies išei­ gryno deguonies srovų,
nančių dujų šilumos. Vie­ metalas joje greitai susi­
toj oro naudojant deguonį lydo ir sudega. Tokiu bū­
arba juo įsotintą orą, šio du galima gana lengvai
šildymo visai nereikia ir iš piaustyti didžiulius, net iki
krosnies išeinančių įkaitu­ vieno metro storio, metali­
sių dujų šiluma gali būti nius blokus, iš įvairaus
Deguonies panaudojimas chemijos
pramonėje
1 Mineralines trąšos*! t Mineralinės
2 Mineraliniai trąšos *-----
aliejai to 2 Dažai *-----
t—
3 Nitroceliuliozė * KO 3 Sprogstamosios >co
0 o
4 Dirbtinis šilkas* •O medžiagos *---- o
5 Sprogstamosios ac ac.
Sieros rūgštis * -
01
medžiagos O Dirbtinis šilkas*—
ac
6 Naftos produktai * - UJ Lakai *---------- O
to M
7 Metalurgija Kino juostos -— <
8 Tekstilės pramonė*-
9 Miško pramonė
12
storio metalinių lakštų iš-
piaustyti įvairiausias figū­
ras. Deguonies liepsna nu­
valomi įvairių metalinių
lydinių paviršiai nuo lydy­
mo defektų, pakeičiant
tuo pačiu gana sunkų ir su
dideliais nuostoliais susi­
jusį mechaninį metalų ap­
dirbimą.
Metalus deguonimi gali­
ma piaustyti ne tik ore,
bet ir po vandeniu. Todėl
deguonis ir pritaikomas
įvairiuose povandeniniuo­
se darbuose. Ypač plačiai
povandeninis metalų piaus-
tymas deguonimi buvo pa­
naudotas po karo išvalant
upių vagas nuo sugriautų
tiltų nuolaužų, išimant iš
jūrų dugno paskandintus
laivus ir pan.
Specialiose krosnyse,
vadinamuosiuose dujų ge­
neratoriuose, sudarius ati­
tinkamas sąlygas ir griež­
tai reguliuojant paduoda­
mo deguonies kiekį (daž­
niausiai panaudojamas de­
guonies ir vandens garų
mišinys), kietas kuras pa­
verčiamas dujiniu. Dujinis
kuras yra patogiausias ir
pigiausias iš visų kuro rū­
šių. Iš vienos vietos į kitą
jį lengva perduoti vamz­
džiais (o tai labai sutaupo
transporto išlaidas), jis la­
bai gerai dega ir sudega
pilnai, nepalikdamas jokių
degimo produktų. Šiuo
metu dujinis kuras vis
plačiau pritaikomas pra­
monėje ir žmonių buityje.
Pastaruoju metu, panaudo­
jant deguonį, akmens ang­
lis dujofikuojama tiesiog
šachtose, neiškeliant jos į
Natrio šarmai
Natrio bikarbonatas
Muilas *------------------
Stiklas —------------
Naftos pramonė * -
Tekstilės pramonė-
Celiuliozė -----------
Maisto pramonė
Popierius *---------
10 Metalurgija
11 Odos * -------
žemės paviršių. Gautos de­
giosios dujos vamzdžiais
gali būti lengvai perduo­
damos j kitus rajonus. O
tai didelis technikos lai­
mėjimas.
Deguonis plačiai pritai­
komas žmonių buityje ir
medicinoje. Jis vartojamas
kaip gydomoji priemonė
sutrikus normaliam kvėpa­
vimui, sergant plaučių bei
kitomis ligomis, apsinuo­
dijus įvairiomis troškinan­
čiomis (chloru, fosgenu,
difosgenu ir kt.) ir bendro
veikimo (anglies viendegi­
niu, ciano vandeniliu) nuo­
dingosiomis medžiagomis.
Skridimai dideliuose aukš­
čiuose neįmanomi be de­
guonies aparatų. Jau 5—
6 km aukštyje oras toks
retas, kad žmogaus kvėpa­
vimui trūksta deguonies.
Ir aplamai visi procesai,
kurie susiję su degimu, ok­
sidacija, neįmanomi be de­
guonies. Deguonis plačiai
vartojamas ir chemijos
pramonėje, azoto, fosforo,
sieros rūgštims, sodai ir
kitoms reikalingoms me­
džiagoms gaminti. Be to,
jis plačiai taikomas spal­
votųjų metalų gamyboje.
Čia suminėti toli gražu
ne visi deguonies panau­
dojimo atvejai. Tačiau jau
ir iš to, kas paminėta, ma­
tyti, kad be deguonies ne­
būtų įmanomas toks milži­
niškas šiandieninės sun­
kiosios, chemijos ir kitų
rūšių pramonės išsivysty­
mas. Galima drąsiai tvir­
tinti, kad be deguonies ne­
būtų ir mūsų, nebūtų da­
bar esančios gamtos bei
gyvūnijos. Žemės pavir­
šius būtų visiškai kitoks.
Popierius * -
< Piroksilinas* M
a O
O Bedūmis
lO
parakas *—
< Dirbtinis
H - u
O šilkas *-------
10 Celofanas« ■LLl
z Z
u_I Plastmasės •<
< Lakai *------
s' 3
to
NUO KO P R IK L A U S O
V 1 T A M IN IN G U M A S
Straipsnis spausdinamas S. Tvarijonienei iš Ramygalos ir kitiems mūsų
žurnalo skaitytojam s pageidaujant.
st '; aisių, uogų ir daržovių cheminė sudėtis,
w tame tarpe ir vitaminų kiekis juose, pir­
miausia pareina nuo augalo rūšies ypatybių,
jo prigimties, nuo daugelio veiksnių, veiku­
sių augalą jo evoliucinio vystymosi eigoje,
taip pat nuo veiksnių, veikiančių jį indivi­
dualaus vystymosi metu.
Pavyzdžiui, mūsų mėgstamos ir vertinamos
vynuogės C vitamino teturi 3 mg% (3 mg
100-e gramų), karotino — tik pėdsakus. Tuo
tarpu nevertinam os šermukšnių uogos C v i­
tamino turi 40—160 mg%, P vitamino —
780—4977 mg %, karotino — 8,0 mg %, Bi v i­
tamino — 0,09 mg%. Turtingiausios vitaminų
yra erškėtuogės. Jose C vitamino yra 100—
4500 mg%, karotino — 4,12 mg%, B vitam i­2
no — 0,03 mg%. Tai nulemia augalo rūšies
biologinės savybės.
Rūšies ar veislės viduje vaisių vitaminin-
gumas priklauso ir nuo augimvietės geogra­
finės vietos. N et tos pačios veislės vaisiai, iš­
augę skirtingose vietovėse, vitam inų atžvil­
giu tarp savęs gerokai skiriasi. Labiau į šiau­
rę augą vaisiai ir uogos y ra vitaminingesni
už pietų kraštų vaisius. Bulvės, priešingai,—
einant toliau į šiaurę, C vitamino turi mažiau.
Eilę metų tiriant geografinio poveikio įta­
ką cheminei pomidorų sudėčiai, šis dėsningu­
mas neišryškėjo. Buvo pastebėta, kad dides­
nę reikšmę pomidorų vaisių vitaminingumui
turi vegetacijos laikotarpio meteorologinės
sąlygos, o ne geografinė padėtis. Tos pačios
veislės vašiai, daržovės, išaugę įvairiose vie­
tovėse, ar įvairių metų derlius, išaugęs toje
pačioje vietovėje, gali turėti skirtingą chemi­
nę sudėtį, skirtingą vitam inų kiekį.
Vitaminų kaupimuisi ir jų koncentracijai
augaluose nepaprastai didelę reikšmę turi
meteorologinės sąlygos ir kiti išorinės aplin­
kos veiksniai. V yrauja nuomonė, kad saulės
šviesa ir drėgmė teigiamai veikia vitaminų
sintezę; sausra ir šiluma veikia neigiamai.
Labai dažnai, bet toli gražu ne visada, C v i­
tamino kiekis vaisiuose šlapiais metais esti
didesnis, negu sausais. Betgi bulvės sausais
V A IS IŲ B E I D A R Ž O V IŲ
metais esti vitaminingesnės, juoduosiuose
serbentuose C vitamino kiekis didesnis. Pasi­
rodo, kad taisyklė turi išimčių.
Tačiau dėl teigiamos saulės įtakos vitam i­
nų sintezei, atrodo, abejonių nekyla. Saulės
radiacijos teigiamą poveikį akivaizdžiai rodo
nevienodas vitaminingumas vaisių, išaugusių
skirtingose medžio vainiko vietose: vaisius,
išaugęs aukštai, medžio viršūnėje, gerai sau­
lės apšviestoje vietoje, turi net iki 2 kartų
daugiau C vitamino, negu vaisius, augąs že­
mai, tarp lapų. Be to, vieno ir to paties vai­
siaus vitaminingumas taip pat nėra vienodas:
saulės apšviestoji, augimo eigoje labiau su­
brendusioj i vaisiaus dalis turi daugiau C vi­
tamino, negu apatinė, brendimo atžvilgiu at­
silikusi, pavėsyje esanti vaisiaus pusė. Obuo­
lio, kriaušės žievelė yra vitaminingesnė už
minkštimą, vaisiaus vidurį. Vadinasi, naudin­
giau valgyti vaisius nenuluptus, su luobele.
Toks pat dėsningumas rastas kopūstuose —
išoriniai kopūsto gūžės lapai turtingesni C,
K vitaminų, negu jos viduryje esantieji la­
pai. Aplamai kopūstai labai puiki daržovė —
turi daug C vitamino, nemažai B vitamino,
2
karotino, kai kurios jų veislės — nikotino
rūgšties ir kt. Bulvių gumbo periferinis
sluoksnis taip pat turi daugiau C vitamino,
negu vidurys.
Taip pat ir morkų žievė yra gerokai v ita­
miningesnė, negu jų šerdis. Pavyzdžiui, N an­
to veislės morkų žievėje karotino koncentra­
cija 35,6% didesnė, negu šerdies; šakniavai­
sio viršutinė, pagal augimo eigą senesnė, da­
lis karotino turi iki 52% daugiau, negu apa­
tinis, tebeaugąs morkos galiukas. Įdomu, pa­
stebėti, kad morkų šakniavaisiuose tuo dau­
giau susikaupia karotino, kuo daugiau vege­
tacijos metu buvo saulėtų dienų, ypač antro­
je jos pusėje.
Kiekvienai augalo rūšiai, kiekvienai veis­
lei, kiekvienai augalo vystymosi fazei, kiek­
vienam organui būdinga savitos tem peratū­
ros ribos, tem peratūros optimumas, kuris taip
pat turi reikšmės ir vitaminų susikaupimui
augaluose.
13
 Cheminė vaisių bei daržovių sudėtis pri­
klauso nuo dirvos, agrotechnikos būdų, trę ­
šimo. Bulvės iš smėlingų, lengvų dirvų tu r­
tingesnės C vitamino. Azotinės trąšos daržo­
vėse, bulvėse C vitamino kiekį padidina.
Obuolių vitaminingumas padidėja, patręšus
vaismedžius azotobakterinu, paukščių mėšlu.
C vitamino kiekis juoduosiuose serbentuose
keičiasi patręšus. Pilnai patręšus (NPK), ne
tik padidėja uogų derlius, bet žymiai padidė­
ja ir C vitamino kiekis jose. Yra nurodymų,
kad pelkėtos ir kalkingos dirvos C vitamino
sintezę neigiamai veikia.
Sodinimo, sėjos laikas taip pat turi įtakos
daržovių vitaminingumui: ankstyvos, pava­
sarinės sėjos morkos sukaupia žymiai dau­
giau karotino ir cukrų, negu vėlesnės sėjos
augalai, kurie, dėl aukštesnės oro tem peratū­
ros ir sumažėjusios drėgmės greičiau vysty-
damiesi, nebesuspėja daugiau šių medžiagų
sukaupti.
Vaisių vitaminingumui gali turėti įtakos ir
vaismedžio poskiepis. Pastebėta, kad lauki­
niai vaisiai vitaminingesni už kultūrinių veis­
lių vaisius.
Nors yra duomenų, kad daugiausia C v ita­
mino turi tik ką užsimezgę obuolių vaisiai,
juodųjų serbentų uogos ir, jiems augant, v i­
tamino koncentracija juose mažėja, tačiau
praktiškai šis faktas neturi reikšmės. V ai­
siams baigiant nokti, vitaminų kiekis juose
vėl pakyla. Daugiausia C vitamino y ra su­
brendusiuose vaisiuose. Pernokinus vaisius
ant medžių, vitam inų kiekis juose sumažėja.
Persirpusiose uogose C vitamino koncentra­
cija taip pat žymiai sumažėja. Transportavi­
mo metu daržovės, uogos gali netekti 50—
80% C vitamino.
N uskintų neprinokusių pomidorų kokybė
priklauso nuo vaisių išsivystymo laipsnio
skynimo metu. Nustatyta, jog daugelis pilnai
susiformavusių vaisių, baigusių augti ir esan­
čių arti prinokimo ribos, gali baigti nokti lai­
kymo metu, įgaudami visas ant augalo prino­
kusių vaisių savybes. Pomidorų vaisiai, nu­
skinti nuo kelmo dar galutinai nesusiforma­
vę, taip pat prinoksta laikymo metu, bet jų
kokybė menka.
M echaniškas vaisių pažeidimas, juos raš­
kant ar sandėliuojant, atsiliepia ne tik apla­
mai jų kokybei, bet ir C vitamino kiekiui.
Jei sveiki obuoliai po 65 dienų laikymo tu rė­
jo dar 10 mg% C vitamino, tai vaisiai, tu rė­
ję 5 lengvus įspaudimus, C vitamino turėjo
8,0 mg°/o, o su mechaniškai pažeistais audi­
niais vaisiai, praslinkus tam pačiam laikui,
beturėjo vos 2,0 mg % C vitamino.
14
Geriausia vaisiams sandėliuoti tem peratūra
y ra ±1°C ir reliatyvinė oro drėgmė 90—
95%. Esant optimalioms laikymo sąlygoms,
C vitamino koncentracija nuolatos, bet nein­
tensyviai mažėja dėl vykstančių oksidacijos-
redukcijos procesų. Šaltis sulaiko veiklą tų
fermentų, kurie skatina oksidaciją, todėl že­
ma tem peratūra apsaugo C vitam iną nuo
greito suirimo. Užšaldytose uogose C vitam i­
nas išsilaiko gana gerai.
Jautriausias iš vitam inų y ra C vitaminas.
Sąlygos, kurios tinka C vitaminui išsilaikyti,
yra tinkamos ir kitiems, žymiai patvares­
niems vitaminams. Todėl morkas laikyti taip
pat geriausia 1—0° tem peratūroje. Įdomus
faktas, kad, per pirmuosius 2,5 mėn. laikant
morkas 4° tem peratūroje, karotino kiekis pa­
didėja. Matyti, tai esti dėl šakniavaisiuose
vykstančios tolesnės karotino sintezės iš v e ­
getacijos metu sukauptų juose pradinių me­
džiagų.
Iš mūsų respublikoje auginamų obuolių C
vitamino daugiausia, atrodo, turi (12,3 mg %)
baltieji alyviniai. A nkstyvieji obuoliai, nors
ir turi gausiau C vitamino, bet greičiau lai­
kymo metu jo netenka. V ėlyvųjų veislių, pa­
tvarių laikymui, vaisiuose C vitamino kon­
centracija mažėja (esant optimalioms laiky­
mo sąlygoms) lėčiau. Įdomu pažymėti, kad
plačiai Tarybų Sąjungoje, taip pat mūsų res­
publikoje auginamos Antaninės veislės obuo­
liai yra ne tik vieni vitaminingiausių, bet ir
labai ilgai (2—3 mėn.) išlaiko palyginti p a­
stovų, gana didelį C vitamino kiekį.
Rudenį šviežiai nukastos bulvės C vitam i­
no turi 25—30 mg%, gruodžio mėnesį jo su­
mažėja iki 15—20 mg%, o kovo—balandžio
mėnesiais jo kiekis nukrinta iki 10 m g% ir
mažiau. Per 6—8 mėnesių laikotarpį, bulvė­
se C vitamino sumažėja 50—60%. Kadangi
žmogus su maistu suvartoja palyginti nem a­
žai bulvių, tai, nors jose lieka ir nedaug v ita­
mino, bulvės mūsų krašte yra vienas svar­
besnių C vitamino šaltinių.
Žaliosios daržovės, kaip salotos, špinatai,
prieskoninės daržovės — krapai, petražolės,
raudonieji pipirai, yra turtingos vitaminų,
bet, laikant jas kam bario tem peratūroje 1—
2 dienas, C vitam inų kiekis jose gali sumažė­
ti net 2 kartus. Šaldytuve laikomose daržovė­
se vitaminai išsilaiko kiek ilgiau.
Šiandien selekcininkai išveda vis naujas,
pagerintos kokybės augalų veisles. Daugelio
kultūrinių vaisių, uogų ir daržovių didesnis
vitaminingumas ir kitos vertingos ūkinės sa­
vybės yra ilgos atrankos rezultatas.
S. BIELIUKIENĖ
LIETUVIŲ kyti: iš kalbos mokslo, tiks­
liau,— iš jo šakos — istori-
nės-lyginamosis kalbotyros,
kuri savo specialiais meto­

IR RUSŲ dais sugeba įžvelgti daugelį

kalbų ir tuo pačiu tautų p ra­
eities bruožų, egzistavusių ne
tik prieš kelis šimtmečius,
bet ir tūkstantmečius anapus
tos laiko ribos, kai pasirodė
K JLLB TJ pirm ieji rašytiniai tų kalbų
paminklai. Kalba y ra savotiš­
kas tautos praeities veidro­
GIMINYSTĖ dis.
Jeigu baltų prokalbė su
slavų prokalbe buvo arti­
miausios seserys, tai atskiros
V. MAŽIULIS baltų ir slavų kalbos: lietu­
Filologijos mokslų kandidatas
vių, latvių, prūsų su rusų, uk­
rainiečių, baltarusių, bulga­
Pagal giminystės laipsnį prieš mūsų erą. Tuo metu in­ rų, lenkų ir kt. y ra artim iau­
kalbos gali būti artimesnės ir doeuropiečių prokalbe kalbė­ sios pusseserės.
tolimesnės. Lietuvių kalbos jusių žmonių gyventa maž­ Dabartinės baltų kalbos, o
artimiausios giminaitės yra daug centrinėje bei, dalinai, ypač lietuvių kalba, palygi­
latvių ir prūsų (XVII a. galu­ rytinėje Europoje. Iš čia in­ nus ją su šiuolaikinėmis sla­
tinai išnykusi) kalbos. Jos su­ doeuropiečiai vėliau plėtėsi, vų kalbomis, išlaikė archaiš-
daro vadinam ąją baltų (ar­ dalis jų — indų-iranėnų pro­ kesnį, ypač fonetikos, vaizdą.
ba aisčių) kalbų šaką. tėviai — nusikraustė net į Tai, žinoma, nereiškia, kad
Kalbų giminystė visada ro­ Aziją, pasiekdami dabartinę baltų kalbos y ra senesnės. To
do giminaičių kalbų bend­ Indiją. XIX a. mokslininkai priežastis — netolygus kalbų
rą kilmę. Lietuvių, latvių manė, kad Europoje gyve­ vystymasis. Tačiau baltų ir
ir prūsų kalbos yra ki­ nantys indoeuropiečiai se­ slavų fonetikos jų prokalbių
lusios iš vienos bendros baltų niau atsikėlę iš Azijos. Taip laikais buvo tarpusavyje n e­
kalbos, vadinamos baltų pro­ kai kas galvojo dar ir XX a. paprastai artimos ir panašios.
kalbe, kuri egzistavo dar ge­ pradžioje. Pavyzdžiui, ano meto slavai
rokai prieš mūsų erą. Rusų Baltų, slavų, germanų, kel­ vietoj cbin tarė s ū n u s ,-— taip
kalbos artimiausios giminai­ tų ir kitų indoeuropiečių ša­ kaip ir baltai tardavo, o lie­
tės yra ukrainiečių, baltaru­ kų prokalbės, vaizdingai ta­ tuviai taria ir šiandien. V adi­
sių, bulgarų, lenkų, čekų, slo­ riant, yra seserys, kilusios iš nasi, slavų prokalbės garsas
vak ų ir kitos slavų kalbos. vienos motinos — indoeuro­ ū šiuo atveju virto garsu «,
Visos šios slavų kalbos y ra piečių prokalbės. Tačiau šios o praslaviškoji galūnė -u s
išsivysčiusios iš slavų pro­ seserys toli gražu ne visos buvo numesta. Lietuvių žodis
kalbės. vienodai artimos ir panašios. a n g is turėjo prašiavišką gi­
Baltų ir slavų kalbos savo- Iš visų indoeuropiečių pro­ minaitį o n g is , kuris vėliau ru ­
keliu priklauso indoeuropie­ kalbių baltams artimiausia sų kalboje išvirto į yotc\ mat
čių kalbų šeimai. Į ją įeina buvo slavų prokalbė. Baltų ir rusų kalboje senasis dvigar­
germ anų (vokiečių, anglų, slavų prokalbių būta tiek pa­ sis o n dėsningai virto y , gar­
olandų, švedų ir kt.), keltų našių, kad slavų protėviai po sas g prieš i virto garsu otc, o
(senovės galų, airių, bretonų indoeuropiečių prokalbės su­ galūnės garsas s panašiais a t­
ir kt.) ir kitos indoeuropiečių skilimo ilgą laiką galėjo ne­ vejais išnyko. Prabaltai tarė
kalbų šeimos šakos. Baltų, sunkiai susikalbėti su baltų žodį d ra u g a s (taip taria lietu­
slavų, germanų ir kitos atski­ protėviais. Tūlas skaitytojas viai ir dabar), panašiai tarė ir
ros indoeuropiečių kalbų ša­ galėtų paklausti, iš kur žino­ praslavai —• d ro u g o s , kuris
k ų prokalbės dar senesniais ma apie tokią tolimą baltų ir rusų kalboje dėsningai išvir­
laikais išsivystė iš vienos slavų bei, apskritai, indoeu­ to į d p ya , kadangi dvibalsis o u
VcAvd'fO'o ttvdov\«oyAšvą pro­ ropiečių. k alb ų senovą, į,evgvr fkaip it on.) buvo išverstas. į
kalbės, kurios egzistuota, gal iš anų laikų nėra jokių rašto y , galūnė -o s numesta. Tokie
būt, iki IV tūkstantmečio paminklų. Į tai galima atsa­ ir kiti gausūs fonetiniai ati­

15
tikmenys tarp baltų ir slavų
kalbų sudaro griežtą sistemą,
aiškiai patvirtinančią baltų ir
slavų kalbų seną giminystę.
Kiekvienas lietuvis ar lat­
vis, mokantis bent vieną sla­
vų kalbą, pavyzdžiui, rusų, iš
karto pastebi, jog tarp slavų
ir lietuvių bei latvių kalbų
yra nemaža žodyninių pana­
šumų. Jie iš esmės paremti
fonetikos raidos dėsningu­
mais. Pavyzdžiui, lietuvių
abu — rusų 06a, bėgu — 6ezy,
duoti — d a rb , varna — eopo-
na, vartai — sopom, žvaigž­
dė — 3ee3Ča, devintas — de-
eRTbiū — dzievziąty (lenk.),
mesti — mesti (ček.), vove­
r is vever (ček.) ir t. t. N e­
—
teisinga galvoti, jog tokie se­
ni baltų ir slavų žodžiai yra
skoliniai. Jie, sudarydami se­
niausius šių dviejų kalbų sa­
varankiškų žodynų sluoks­
nius, rodo nuo senovės egzis­
tuojančią baltų ir slavų kal­
bų bei kultūrų artimą gimi­
nystę, atitinkam ą jų raidos
krypčių bendrumą.
Kalbos mokslas palyginti
nesunkiai išskiria slaviškuo­
sius skolinius baltų kalbose
ir baltiškuosius — slavų kal­
bose, atsiradusius jau baltų ir
slavų prokalbėms suskilus į
atskiras kalbas. Tokių skoli­
nių lietuvių ir kitose baltų
kalbose yra labai daug. Pa­
vyzdžiui, lietuvių bačka (iš
rusų Gohkū), bliūdas (iš rusų
čntodo), botagas (iš rusų 6a-
to z ) , brokas (iš lenkų brak),
grybas (iš rusų zpu6), muilas,
(iš rusų Mbijio), muitas (iš ru ­
sų Mbiro), smuikas (iš rusų
CMbik) ir t. t. Baltarusių, rusų
ir lenkų kalbos turi pasiskoli­
nę žodžių iš baltų kalbų, pa­
vyzdžiui, baltarusių doūjiuda
(lietuvių dailydė), rusų kosiu
ir baltarusių koįjiu (kaušas),
baltarusių otcnyKTO (žluktas)
ir kt. Tiek slaviškuosius sko­
linius lietuvių (ir latvių) kal­
boje, tiek ir baltiškuosius bal­
tarusių, rusų, lenkų kalbose
16
tiksliai nustatyti gali tik kal­ (vyriškosios giminės vie­
bininkas. Šiaip čia dažnai ga­ naskaitos vardininkas) tas=
lima suklysti, kas, beje, taip = senovės slavų mr> (iš tos),
pat liudija artim ą baltų ir lietuvių nešančio (iš nešant-
slavų kalbų giminystę. Šį tei­ ja) ir senovės slavų nesonšta
ginį galima pailiustruoti. Pa­ (iš nesontja) ir t. t. Tą patį
vyzdžiui, lietuvių žodžiai bė­ galėtume pasakyti ir apie bal­
gu, sniegas, vilkas y ra savi tų bei slavų veiksmažodį.
baltiški žodžiai, lygiai taip Pvz., lietuvių ir rusų bendra­
pat kaip ir rusų 6ezy, cnez, ties galūnė ves-ti=eec-ru,
lenkų w ū k yra savi slaviški lietuvių veda-te ir rusų ee-
žodžiai. Tuo tarpu lietuvių de-re ir t. t.
žodžiai grybas, muilas, m ui­ Reikia pasakyti, kad, ly­
tas yra skoliniai iš rusų kal­ gindami dabartines baltų ir
b o s - r spud, MblJlO, MblTO. slavų kalbas, randame jose
Jeigu baltų ir slavų kalbų taip pat daug ir skirtybių;
giminystę aiškiai matome jų fonetikos (pvz., lietuvių uo
žodyne, tai ją dar labiau liu­ iš senojo ilgo o ir rusų a iš
dija morfologija. Vardažo­ senojo ilgo o, lietuvių ū ir
džio ir veiksmažodžio kaity- rusų bi iš senojo ū, lietuvių
bos galūnės nė vienoje indo­ ei ir rusų u iš senojo ei ir
europiečių kalboje nebuvo kt.), leksikos (lietuvių me­
skolinamos, tuo tarpu baltų dis — rusų depeeo, lietuvių
morfologijai iš visų indoeuro­ laukas — rusų none ir kt.),
piečių kalbų artimiausia yra morfologijos (lietuvių to —
slavų morfologija. Tai dar rusų t o z o , lietuvių vesiu —
kartą patvirtina, kad baltų ir rusų noeedy, 6ydy eecnt
slavų kalbos y ra artimiausios ir kt.). Tai yra visai supranta­
giminaitės. Palyginkime lie­ ma. Baltų ir slavų kalbos,
tuvių pirmosios linksniuotės nors ir artimos giminaitės,
daiktavardžių vienaskaitos yra atskiros kalbų šakos, be­
kilmininko galūnę -o (vilk-o), sivystančios pagal atskirus,
kilusią iš senesnės ilgosios -a, nors ir daugeliu atvejų pana­
su rusų kalbos ta pačia galū­ šius, dėsnius. Tačiau tokių
ne -a (eoAK-a), lietuvių viena­ skirtybių tarp baltų ir slavų
skaitos įnagininko galūnę -mi kalbų y ra visgi kur kas ma­
(sūnu-mi) su praslaviška -mi žiau negu tarp vienos iš šių
(išvirtusią slavų kalbose į dviejų ir bet kurios kitos in­
-Mb), plg. senovės slavų cbiwb- doeuropiečių kalbų šakos. Be
Mb, lietuvių daugiskaitos nau­ to, reikia žinoti, kad juo to­
dininko galūnę -ms (sūnu- liau eisime į praeitį, juo la­
-ms), kilusią iš -mus (senovės biau mažės baltų ir slavų kal­
lietuvių sūnu-mus), su seno­ bų skirtybės ir vis didės jų
vės slavų cbiH'b-Mb, lietuvių panašumas, vadinasi, labiau
daugiskaitos įnagininko ga­ aiškės ir tai, kad iš visų in­
lūnę -mis (ranko-mis) su rusų doeuropiečių kalbų baltam s
-mu iš -mis (pyna-Mu) ir t. t.
artimiausios yra slavų kal­
Daug panašum ų yra ir baltų
bei slavų būdvardžio, įvar­ bos.
džio, dalyvio morfologijoje. Iš viso to, kas pasakyta,
Pvz., lietuvių daugiskaitos matome, kad po kitų baltų
vardininkas ger-i ir senovės kalbų artimiausiomis lietuvių
slavų tas pats linksnis do6p-u, kalbos giminaitėmis y ra slavų
lietuvių dviskaitos naudinin­ kalbos. O iš visų slavų kalbų
kas dvie-m iš dvie-ma (-ma glaudžiausius ryšius mūsų
iš -ma) = senovės rusų dee-Ma gimtoji kalba turėjo ir turi su
(-Ma iš .-ma), lietuvių įvardis kaimyninėmis slavų kalbomis.
 Centrinė Taškento aikštė
NUO CHAUZU IKI
SUNKIOJO VANDENS
Vanduo — gyvenimas.
Taip visada buvo Viduri­
nėje Azijoje. Sena uzbekų
patarlė sako, kad vandens
lašas, paduotas trokštan­
čiam dykumoje, nuplauna
100 metų nuodėmes. Paso­
dintas medis taip pat Iš­
pirkdavo nuodėmę ir daug
tokių medžių pasodino at­
gailaujantieji vagys ir gal­
važudžiai aplink didįjj Bu-
charos chauzą — vandens
baseiną. Kai arikuose čiur­
lena vanduo, o saulę už­
stoja žali topoliai, iš kurių
gali pasigaminti lentų ir ko
tik nori, tada galima gy­
venti. Medj nukirsti turėjo
teisę tik žmogus, jo vieton
pasodinęs penkis medžius.
Todėl suprantama, kodėl
Amu-Darjos žemupyje,
Chorezmo oazėje randame
III—I a. pr. m. e. kultūros
'liekanas su irigacijos ka­
nalais ir gynybinėmis sie­
nomis. Nilo potvyniai su­
kūrė senąjį Egiptą, Amu-
Darja — Saulės šalį —
Chorezmą. Chorezmas bu­
vo ne tik Vidurinės Azi­
jos civilizacijos ir kultūros
centras. Verždamiesi į ry­
tus, su Chorezmo tvirtovė­
mis pirmiausia susidurdavo
persų, graikų ir romėnų
valdovai. Iš jų tik Alek­
sandras Makedonietis, pa­
laužęs chorezmlečių pasi­
priešinimą, nužygiavo iki
Indijos.
VII a. j Vidurinę Aziją
Įsiveržė arabai, sugriovę
senuosius miestus, sunaiki­
nę kultūrą Ir bet kokius
istorijos šaltinius, mainais
atnešę islamo religiją.
Vėliau, po Čingischano
ir jo palikuonių apie 150
metų trukusio siaubingo
viešpatavimo, Vidurinės
Azijos centru tapo Samar-
kandas. Samarkandą savo
sostine išrinko Timuras
(Tamerlanas).
Subyrėjus tlmūridų vals­
tybei. dabartinė Uzbekijos
teritorija atiteko Timūro
anūkui Ullugbekul. Jis prie
Samarkando pastatė didelę
observatoriją, sukūrė Įžy­
mią astronomų ir matema­
tikų mokyklą. Uliugbekas
buvo klastingai nužudytas.
Valstybėje prasidėjo kivir­
čai ir XVI a. viduryje
kraštą užkariavo klajokliai
uzbekai, susilieję su vieti­
niais tiurkų kalbos gyven­
tojais, priėmę Jų papročius
ir sutelkę susiformavusiai
tautybei savo vardą.
Ėjo metai, amžiai, o Tur­
kestano oazių gyvenimas
beveik nesikeitė. Ta pati
karšta saulė danguje, tas
pats Alachas ir jo prana­
šas Mahometas, ta pati
sunki kova dėl vandens ir
medvilnės lauko.
Iš pagrindų pasikeitė šio
krašto gyvenimas tarybi­
niais metais. Išaugo elekt­
rinės, kanalai, kasyklos, o
prie jų kūrėsi nauji mies­
tai, nau|i gyvenamieji ra­
jonai. Čirčikas, Angrenas,
Begovatas — tai vis nauji
miestai Uzbekijoje, kurių
ant pirštų nebesuskaičluo-
si. Kitų ir žemėlapiuose
dar nematyti. Yra toks uz­
bekiškas žodis „chašar”.
Chašar — tai talka, pagal­
ba, kolektyvinis darbas ir
kartu savotiška šventė. V. NARBUTAS
Chašar — senas uzbekų Geologijos-mineralogijos
žodis. Bet šiandien jis da­ m. kand.
ro stebuklus. 1939 m. Fer-
ganos slėnio gyventojai,
susirinkę j didžiulį iki tol
nematytą chašarą, per 17 šiuo metu Uzbekijoje yra
dienų iškasė 32 km ilgio 36 aukštosios mokyklos.
Liagano kanalą. Pradžiu­ Ypač sparčiai Uzbekijoje
ginti tokių rezultatų, uzbe­ vystėsi geologijos mokslai
kai šturmavo toliau. Tais ir naudingųjų iškasenų
pačiais metais buvo nutar­ pramonė. Mušketovo, Ob-
ta Amu-Darjos upei iškasti ručevo, Fersmano, Nallvki-
naują vagą. Surinkę derlių, no geologines mintis ir
rudenj 160 tūkst. žmonių spėjimus išvystė ir apvai­
susirinko j Ferganos slėnį.
nikavo šimtai geologų, dir­
Per 45 dienas buvo iškas­ bančių Vidurinėje Azijoje.
tas 270 km Ilgio Didysis Neskaitant naftos ir dujų
Ferganos kanalas. Tokiu
trestų, Uzbekijoje geologi-
pat būdu sužaliavo Alka­
noji stepė, o prie Farcha-
do uolų, kur Iš Ferganos
Pakeliui j Gur-emirą —
slėnio išsiveržia Amu-Dar- Tamerlano kapą
ja, šalia hidroelektrinės iš­
augo naujas miestas Bego­
vatas. Šiame mieste keisti
rajonai: Samarkandas, An-
dižanas, Namanganas...
Tai — nuo statybos laikų,
kai atskiruose rajonuose
susirinkdavo statybon at­
vykę įvairių Uzbekijos
miestų gyventojai. Da­
bar Uzbekijoje yra apie
2400 tūkst. ha drėkinamos
žemės, o daugiau kaip
160 tūkst: km ilgio kanalų
sistema turi 9 tūkst. hidro­
techninių (renginių, kurte
prieš revollucllą buvo
skaičiuojami dešimtimis.
Dar liūdnesnė padėtis iki­
revoliuciniame Turkestane
buvo su mokslu. Vieninte­
lės aukštesnės mokyklos
buvo medresos — dvasinės
seminarijos. Vos du pro­
centai visų gyventojų mo­
kėjo skaityti ir skaitė pa­
prastai tik islamo knygas.
jos srityje dirba 6 geologi­ ligatvio pastogė su pla­
nės įstaigos. Taškento uni­ čiais, tarsi žemi biliardo
versitete susikūrė geologi­ stalai, suolais. Kiti suolai
nių formacijų tyrimo mo­ stovi ir po atviru dangum,
kykla, vadovaujama prof. o ant jų — kojas sukry­
V. Popovo. Tame pačiame žiavę uzbekai, čaichana,
universitete tiriamas sun­ tur būt, mažiausiai pasikei­
kusis vanduo ir uolienose tė po revoliucijos. Kaitra
bei mineraluose esą skir­ ir šašlyko kvapas neatski­
tingų atominių svorių ele­ riamas daugelio Taškento
mentai — lzotopai. Šių ty­ gatvių bruožas. Šašlykas
rimų pionierius visoje Są­ kepamas čia pat Čia pat
jungoje yra Taškento uni­ pilstoma ir kąra-čaj bei
versiteto prof. Uklonskis. kok-čaj arba jachna —
juodoji ir žalioji arbata.
SENŲJŲ OAZIŲ Tai didžiausias uzbekų po­
JAUNYSTĖ ilsio malonumas. Ir ne
vien malonumas — be ar­
Skrendant lėktuvu, toli batos Vidurinės Azijos
prieš Taškentą matyti vis karštyje ir kraujas gyslose
ta pati gelsvai ruda smėlio galėtų išdžiūti.
dykuma. Barchanai, tam­ Naujojo ir senojo Taš­
sūs saulės išdeginti plotai kento kontrastas jau ryš­
ir vėl barchanai — beri­ kiai matomas Ališer Navo-
biai Kyzyl-Kumų smėlynai. ji gatvėje. Vienoje plačios
Atrodo, kad ir monotoniš­ šios gatvės pusėje dar iš­
kas lėktuvo ūžesys su­ likusios gelsvai baltos
stingsta, pakimba virš dy­ drėbto molio sienos — tvo­
kumos. Iš oro Syr-Darjos ros, už kurių slepiasi tokio Senojo Samarkando gyventojas
vingiai atrodo tarsi skulp­ pat aukščio namukai. Kito­
toriaus išskaptuoti didžiu­ je gatvės pusėje gražūs di­
lėje plokštėje. Drumzlina džiuliai namai, nauji sta­ ZERAVSANO SLĖNYJE V d il^ i la u u g u iia u ja S ifu u g i-

gelsva upė kai kur mažai tybų pastoliai. Toliau, už Jero miestas, o Uzbekijos
skiriasi nuo smėlio ir lioso Anchoro, į kalną terasė- Skrendant ar važiuojant medvilnės laukai padidėjo
krantų. Artėjant į Tašken­ mis kyla senojo miesto į Zeravšano slėnį, prieš dar 32 tūkst. ha. Už slė­
tą, pro šalį šmėkščioja gy­ gelsvi ir balti „kregždžių akis nusidriekia taisyklin­ niais išraižyto Malguzaro
venviečių — kišlakų — to­ lizdai" — molto koridorių gų raudonų ir gelsvų plo­ kalnagūbrio jau netoli ir
poliai, o štai ir plačios, di­ ir namų labirintas. Nė vie­ tų išmarginta lyguma — žaliuojantis Zeravšano slė­
džiulių medžių šešėliuose no topolio, kurie savo še­ pietinė Alkanosios stepės nis. Zeravšanas prasideda
skendinčios, Uzbekijos sos­ šėliais dengia naujojo Taš­ dalis. Tai daugiausia med­ 2775 m aukštyje, siaura
tinės gatvės. Tarp daugy­ kento gatves. Gatvės siau­ vilnės ir ryžių laukai — putojančia srove veržda­
bės mašinų ir tramvajų, ros, tarsi išdžiūvę arikai. Jų yra visur, kur tik prasi­ masis iš ledyno. Po 300 km
kai kur bailiai spraudžiasi Pravėręs iš gatvės varte­ skverbia melsvos kanalų neramaus kainų upės ke­
aukštos dviejų ratų vėžė- lius, vėl atsiremi } molio juostos. Uzbekijoje užauga lio, šaltas gaivinantis van­
čios — asilo traukiama ar­ sienas, kurios veda į ma­ 2/3 visos Tarybų Sąjungos duo 50 km prieš Samar-
ba. Gatvių šonuose, prie žytį kiemą — vynuogyną. medvilnės, 1/2 ryžių. Uzbe­ kandą išsilieja j daugybę
tankios medžių eilės, vi­ Žiūrint iš gatvės, tik kūre­ kija tiekia pusę viso tary­ kanalų. Suskilęs į kelias
sur tęsiasi drumzlini drėki­ namos ugnies dūmelis ir binio džuto ir šilko. Ir vi­ atšakas ir išsekęs, Zerav­
namojo vandens griove­ ant plokščio namuko sto­ sa tai daro Vidurinės Azi­ šanas pasiekia Bucharą ir
liai — arikai, vienur iš­ go auganti žolė rodo, kad jos burtininkas — vanduo, Karakulio oazę. Ir čia visai
mūryti, kitur tiesiog pilko už sienos esama namo. Ne­ kuriuo apsirūpino komu­ dingsta smėlynuose, vos
molio krantuose. Karštis būtų radijo antenų ir sau­ nizmo statytojai. 20 km nepriėjęs didžiosios
vidury gatvės Ir -maloni lėje žybčiojančių elektros Pietinėje stepės dalyje Amu-Darjos. Vasarą Ze­
vėsuma topolių šešėlyje laidų, galėtum pamanyti, yra miestelis Džizako var­ ravšanas neša iki 800 m3
greta tylaus, bet linksmo jog persikėlei į Kokando du. Tai reiškia pragarą. vandens per sekundę Ir vi­
arikų čiurlenimo — toks, chanatą ar XIX a. Bucha- Visa įkaitusi, vandens iš­ są jį atiduoda gyvento­
tur būt, pirmas ryškiausias ros emiratą. Dabar šitie troškusi Alkanoji stepė bu­ jams. Užtai Samarkandas ir
vadinamojo naujojo Taš­ saulės kaitinami „kregž­ vo panaši į pragarą — su­ garsėja savo vynuogynais.
kento vaizdas. Plačios gat­ džių lizdai" beveik muzie­ žaliuodavo tik pavasariais. Zeravšano slėnis taip pat
vės ir daug vienaaukščių jiniai ir už tai dar labiau O dabar visur matyti sau- vienas svarbiausių šilkme­
mūrinių namų — štai ko­ traukia turisto akį. O besi­ * Įėję blizgančių vandens džių auginimo rajonų res­
dėl Taškentas savo plotu domintiems pramone ir tarpuvaglų išraižyti med­ publikoje, o Uzbekija pa­
beveik prilygsta Maskvai. mėnesio neužteks bent pra­ vilnės laukai. Ypač pasi­ gal natūralaus šilko pro­
Dėl pasitaikančių žemės bėgomis apžiūrėti Tašken­ keitė stepė per pastaruo­ dukciją užima trečią vie­
drebėjimų iki revoliucijos to žemės ūkio mašinų, sius metus, kai buvo pri­ tą pasaulyje po Japonijos
aukšti namai čia nebuvo elektrotechnikos mašinų, imtas specialus partijos nu­ ir Kinijos.
statomi. tekstilės, maisto pramonės tarimas Alkanosios stepės Atvykstantį J Samarkan-
Senasis miestas baltuoja ir kitų įmonių. Vien maši­ dirvonus paversti medvil­ dą pirmiausia sutinka Af-
kitoje drumzlino Anchoro nų statybos fabrikų, kurių nės, liucernos ir kukurūzų rosiabo pillakainis-kaplny-
kanalo pusėje. Čia pat ir daugiausia Taškento rajo­ laukais. Ten, kur dar prieš nas, o kitoje kelio pusė­
„čaichana" (arbatinė) — ne, Uzbekijoje yra dau­ 5 metus galima buvo pa­ je — žemės drebėjimų ir
menka tvorele atskirta ša­ giau kaip devyniasdešimt. matyti kupranugarių kara- karų apgriauta Timūro me-

18
četė — Blbl-chanlm. Apie
jos kupolą poetai rašė, kad
jis būtų vienintelis, jeigu
jo nepakartotų dangaus
skliautas.
Samarkandas — antrasis
miestas Uzbekijoje. Jame
daug daugiau istorijos pa­
minklų ir plūktinio molio
labirintų, negu Taškente,
bet, atitinkamai miesto dy­
džiui, nė kiek ne mažiau
pramonės įmonių. Samar-
kande yra universitetas su
gausiais fakultetais, vyno,
konservų ir elektros įren­
gimų fabrikai. Visoje Są­
jungoje rasime transforma­
torius, stabilizatorius, ly­
gintuvus su Samarkando
fabriko „Kinap" ženklu.
Yra šilko kombinatas ir
garsi šilkaverpių auginimo
stotis.
O apie garsiąją Samar­
kando praeitį liudija didin­
gas registanas su medreso-
mis ir pasvirusiais didžiu­
liais minaretais, gausūs
Šachi-Zindos mauzoliejai ir
Gur-emir — valdovo kapas
su Timūro ir Ullugbeko
palaikais. Kai senamiestyje
iš drėbto molio sienų labi­
rinto atsiduri prie šių di­
dingų statinių, įeini į lygų,
saulėje žėrintį, akmenų
plytomis išklotą kiemą, o
po to patenki į šaltą, prie­
temoje skendintį mauzolie­
jų, pajunti viduramžių
dvasią su savo Iškilminga,
nepaprastai puošnia išore
ir vidiniu skurdu.
Kelias iš Samarkando į
Taškentą išneria pro Ta-
merlano vartus — dar vie­
ną paminklą įžymiajam
Samarkando valdovui. Tai
didingai stūksančios uolos,
pro kurias veržiasi Sanza-
ro upė. Už jų vėl ta pati
Alkanoji stepė, kurios var­
do prasmė jau tik istorinė.
Dabar vakarais čia visame
horizonte įsižiebia žiburiai.
Samarkando turgavietėje galima Ir pasivėžinti arba
O aukštos įtampos linijos
nusidriekusios įvairiomis
kryptimis.
GEOLOGŲ KELIAIS
įvairiausia ir gausiausia
žemės turtų yra rytinė ir
pietrytinė Uzbekijos dalis,
kurią pasiekia vakarinės
Ten-Sanio kalnų atšakos.
Važiuojant į Uzbekijos
„katilinę" — Angreno ang­
lies baseiną, dešinėje tę­
siasi platus Angreno upės
slėnis. Už jo matyti Kura-
mino kalnagūbris, skirian­
tis Angreną nuo turtingojo
Ferganos slėnio. O kairėje
pusėje artėja snieguotos,
debesėlių papuoštos Catka­
lo viršūnės. Angrenas —
angliakasių miestas netoli
didžiulės juodos duobės, at­
viro anglies karjero, turin­
čio vietomis iki 120 m gy­
lį. Iškastos anglies terasė-
mis keliais aukštais juda
traukiniai. Jau ir nuo kraš­
to matyti kaip vienur ki­
tur rūksta dūmelis — tai
dega požeminė anglis. Vi­
durinėje Azijoje tai daž­
nas reiškinys — tiek geolo­
ginėje praeityje, tiek ir
Angrene — juoda anglis Ir Catkalo sniegynai
mūsų laikais. Netoli ang­
lies karjero atsidengia rau­
donos trupančios uolie­
nos — perdegę moliai Ir
karbonatai, šis reiškinys
kitados suklaidino Hum­
boltą ir jis vakarinėje
Ten-Šanlo dalyje įžiūrėjo
daug veikiančių vulkanų.
Šių „vulkanų" prigimtį dar
XIX a. pabaigoje teisingai
išaiškino įžymus rusų
geologas J. Mušketovas.
Visa tai buvo tik požemi­
nis akmens anglies klodų
degimas.
Angreno anglies karje­
ras nepaprastas dar ir tuo,
kad jis yra buvusios upės
dugne. Geologai nustatė,
kad anglies klodai tęsiasi
po upe ir vietomis tiesiog
sudaro jos dugną. Teko
nuvesti upę į šalį Ir su­
kaustyti ją cementiniame
kanale.
Angreno apylinkėse yra
ir didžiausi respublikoje
kaolino ir ugnlaatsparaus
molio telkiniai, o pusiau­
kelėje iš Taškento į An­
greną, Kuramino kalnų pa­
pėdėje — vienas didžiau­
sių Sąjungoje vario telki­
nių. Be varift, čia randa­
mas molibdenas, auksas,
arsenas, švinas, cinkas ir
kiti spalvotieji metalai.
Toliau j rytus, Ferganos
slėnyje, yra gipso, klinčių,
gydomųjų mineralinių van­
denų, o svarbiausia — naf­
tos ir dujų, kurios susikau­
pusios pačiame rytiniaifie
Uzbekijos kampe — Andi-
žano rajone.
Dar didesni naftos ir
ypač dujų telkiniai suras­
ti priešingoje, vakarinėje
Uzbekijos dalyje — Bu-
charos apylinkėse ir į piet­
ryčius nuo Jų — Šachri-
siabzo rajone, kur dar bu­
simasis akademikas V. Ob-
ručevas matė vietinių gy­
ventojų Iškastas duobes su
besisunkiančiu „ugnies
vandeniu". Iš pagarbos
šiam vandeniui vietiniai
gyventojai Jo nedeginda­
vo, o naudodavo Jį tiktai
žaizdoms gydyti.
Dar toliau J pietus, Af­
ganistano link, visur po že­
mėmis tęsiasi naftos ir du­
jų telkiniai, o Baisun-Tau
kalnuose rasti ir akmens
anglies klodai. Tuose pa­
čiuose kalnuose slepiasi ir
nepaprastai įdomios pir­
mykščio žmogaus — nean­
dertaliečio — gyventos
grotos.
Minėtosios vietos — pla­
čiai žinomos, eksploatuo­
jamos naudingųjų iškasenų
telkynės. Tai tik maža da­
lis tų žemės lobių, kuriuos
jau išaiškino Uzbekijos
geologai. Beveik simbolinis
yra įžymaus Uzbekijos
gręžimo meistro Tašpulato-
vo prisipažinimas. Jaunys­
tėje, pirmą kartą atėjęs
prie gręžinio dirbti, Taš-
pulatovas įsižeidė, supyko,
kai jam pasakė, kad iš
gręžinio ims tekėti naf­
ta — manė, kad iš jo ty­
čiojamasi. Dabar Tašpula-
tovas pats moka puikiai
žiūrėti „kiaurai žemę”. Ir
visose srityse taip mokėsi
senoji, naujai atgimusi Uz­
bekijos tauta, per viene­
rius metus nuveikdama tai,
ko nepadarydavo per šimt­
mečius.
Nuotraukos A. LINClAUS
ir autoriaus
19

Žmogų visados viliojo pa­
sižiūrėti, kas vyksta vandens
gelmėse, susipažinti su mels­
vuoju „tylos pasauliu", su
turtinga vandens augalija bei
gyvūnija. Dar IV a. prieš mū­
sų erą Aleksandras M akedo­
nietis griežtai įspėdavo na­
rus, kad jie praneštų apie vis­
ką, ką yra matę po vandeniu,
jo išmintingam mokytojui
Aristoteliui. Sis faktas kalba,
20
kad nardymas turi ilgą istori­ tis su aparatūra, galima su­
ją, kad jis buvo žinomas dau­ sirgti įvairiomis . narų ligo­
giau kaip prieš 2000 metų. mis, susijusiomis su apsinuo­
Žmogus siekė ne tik nusi­ dijimu deguonimi bei anglies
leisti giliau į vandens gelmes, dvideginiu ir t. t.
bet ir išbūti ten kiek galima Tad teko sukurti tokį apa­
ilgiau. Jis sugalvojo įvairiau­ ratą, kuris neturėtų šių trū­
sių priemonių šiam tikslui pa­ kumų, būtų paprastos kon­
siekti. Pradžioje nardytojas strukcijos, kuriuo naras-mė-
kvėpuodavo pro vamzdelį, gėjas galėtų be pavojaus nu­
pagamintą iš nendrių ar kitų sileisti po vandeniu.
augalų. Vėliau jis ėmė nau­ Ir tik 1943 m. pavyko su­
doti odinius vamzdelius. Ta­ kurti naują kvėpavimo apa­
čiau ir ši primityvi technika ratą, vadinamą akvalangu.
pasirodė esanti nelabai veiks­ Sis prietaisas pripildomas ne
minga. Mat žmogus tegalėjo deguonies, o suslėgto oro.
nardyti tik vieno metro gyly­ Akvalangas naudoja vadina­
je, nes jo kvėpavimo raume­ mąją atvirą kvėpavimo siste­
nys neįstengdavo pakelti di­ mą: iškvepiamas oras, nie­
desnio slėgimo, atsirandančio kur neužsilaikydamas, išeina
leidžiantis giliau į vandenį. į vandenį, o į žmogaus plau­
Tada buvo pasitelktos ki­ čius iš balionų patenka švie­
tos priemonės: imta naudoti žias oras. Turint galvoje, kad
oro pripūstus maišus, metali­ čia vartojamas suslėgtas
nius varpus bei statines, o oras, narui nebegręsia pavo­
1829 m. pasirodė skafandrai. jus susirgti tokiomis ligomis,
Tačiau ir šiuolaikinio ska­ apie kurias kalbėjome anks­
fandro panaudojimas yra ri­ čiau. Juo galima nardyti įvai­
botas. Prie jo turi būti orą riame gylyje ir įvairiose pa­
tiekianti aparatūra ir žmogus, dėtyse, nenaudojant jokio
aptarnaujantis narą. Be to, papildomo reguliavimo. A pa­
pats naras, apsirengęs ska­ ratas automatiškai reguliuoja
fandru, po vandeniu yra la­ tiekiamo oro kiekį, atsižvel­
bai nepaslankus. giant į nusileidimo gilumą.
Apie trisdešimtuosius šio Žmogui nebereikia būtinai
šimtmečio metus kai kuriose laikytis vertikalioje padėtyje,
šalyse, jų tarpe ir Tarybų Są­ savo noru jis gali dabar nerti
jungoje, buvo sukurtas leng­ gilyn ar kilti į paviršių.
vas nardymo aparatas, nau­ Akvalangas suteikė plačias
dojantis suslėgtą deguonį. perspektyvas: žmogus dabar
Nors pastaroji aparatūra tu­ gali po vandeniu atlikti įvai­
rėjo daug teigiamų ypatybių, rius mokslinius tyrimus, foto­
bet neišvengta ir trūkumų. grafuoti bei filmuoti povan­
Jos eksploatacija gana sudė­ deninį pasaulį ir t. t.
tinga, esant mažiausiems ge­ Neįkainuojamą paslaugą
dimams ar netinkamai elgian­ šis aparatas suteikė geolo-
 gams. Jie Kaspijos jūros dug­
ne jau atskleidė turtingus
naftos telkinius. Ichtiologai
dabar gali stebėti žuvų gyve­
nimą gamtinėse sąlygose. Ak­
valangui dėkingi ir povande­
niniai archeologai, kurie įra­
šė ne vieną naują puslapį į
visuomenės vystymosi istori­
ją, papildė turtingais eks­
ponatais šalies muziejus.
1937 m., povandeninės a r­
cheologijos pradininkui pro­
fesoriui Rubenui Orbeli va­
dovaujant, ties Sabotinovkos
kaimu iš Bugo dugno buvo iš­
trauktas ąžuolinis, išdegintu
viduriu luotas, kuriam, kaip
vėliau parodė medienos tyri­
nėjimai, daugiau kaip 2500
metų! Šis luotas dabar yra
Leningrado Centriniame Ka­
riniame jūrų muziejuje.
Sėkmingai padirbėjo po­
vandeniniai archeologai,
tikslindami Ledo mūšio vie­
tą. M etraštyje buvo pasaky­
ta, kad jis vyko „ant Čiudo
ežero, siaurymėje, priė V ar­
no akmens". Bet metraštinin­
kas pats nebuvo mūšio daly­
vis. Šios žinios surašytos iš
kitų šaltinių ir tikėti jomis
sunku. Tuo labiau, kad ant
žemės nebuvo aptikta jokių
mūšio pėdsakų. Vokiečių ri­
teriai, kaip žinoma, prasmego
po ledu. Bet kodėl Aleksand­
ro Nevskio kariuomenė ne-
įlūžo? Povandeniniams ar­
cheologams pavyko įspėti ir
šią mįslę. Pasirodo, kad Alek­
sandras Nevskis prieš mūšį
gerai buvo susipažinęs su šio
ežero ypatybėmis. Jis riterius
nuvijo į tokią vietą, kur po­
vandeninės versmės neleisda­
vo kaip reikiant ežerui užšal­
ti. Sunkūs šarvuoti riteriai
toje vietoje įlūžo ir nusken­
do. Buvo aptiktas taip pat po
vandeniu metraštyje minimas
Varno akmuo. Specialūs prie­
taisai parodė, kad šio akmens
rajone po storu dumblo
sluoksniu yra daug metalo.
1953 m. Suchumio įlankoje
netoli nuo kranto buvo iš­
traukta marmurinė graikų
darbo antkapinė lenta su tri­
jų figūrų bareljefu. Ji paga­
minta V a. prieš mūsų erą.
Lenta yra tiek graži, kad ži­
nomas anglų rašytojas, dide­
lis povandeninio turizmo mė­
gėjas Džeimsas Oldridžas, su­
sipažinęs su ja Suchumio mu­
ziejuje, pasakė: „Tai, tur būt,
pats vertingiausias šio am­
žiaus radinys pasaulyje, ku­
ris priklauso senovės graikų
periodui."
Profesoriui Blavatskiui va­
dovaujant, vyksta stambiausi
mūsų šalyje povandeniniai
archeologiniai tyrinėjimai
Tamanės įlankoje. Atkasa­
mas jūroje nugrimzdęs stam­
biausias Bosforo karalystės
uostas Fanagorija. Tai be ga
lo sunkus darbas. Storas
dumblo sluoksnis yra paden­
gęs beveik visą miestą, iš
dumblo kyšo tiktai didelių se­
novės graikų rūmų sto­
gai, papuošti marmurinėmis
skulptūromis.
Dumblas, povandeninės
srovės — didžiausi archeolo­
gų priešai.
Įdomi anglų fregatos „Liū­
tam" istorija.
1799 m. „Liutain" išplaukė
iš Jarmuto į Hamburgą su
auksu bei auksinėmis mone­
tomis, kurių suma siekė
1 mln. 175 tūks. svarų ster­
lingų. Ties Olandijos kran­
tais didelės audros metu jis
nuskendo. Per pusantrų metų
iš „Liutain" buvo pakelta už
80 000 svarų sterlingų bran­
genybių. Vėliau laivą užnešė
smėlis bei dumblas.
Apie šį laivą prisiminta
1814 m. Olandijos vyriausy­
bė surengė specialią eksoedi-
ciją, kuri 40 metų vykdė po­
vandeninius darbus. Per šį
laikotarpį buvo pakelta į pa­
viršių 40 000 svarų sterlingų
vertės brangenybių.

Tačiau laivas staiga dingo.
J j aptiko po 9 metrų smėlio-
dumblo sluoksniu visiškai ki­
toje vietoje 1911 m. anglų
kapitonas Gardneris, buvęs
didelis povandeninių srovių
žinovas. Įtemptai darbuotasi
1911 m. vasarą. Buvo net nu­
statyta, kurioje laivo dalyje
yra auksas. Beliko tik pakel­
ti jį į paviršių, b e t.. . Rude­
niop prasidėjo smarkios aud­
ros ir šią operaciją reikėjo
atidėti kitiems metams. Pra­
ėjo ruduo, žiema, pavasaris.
Ekspedicija išsirengė parsi­
gabenti lobio. Bet „Liutain"
vėl iškrėtė nelauktą pokš­
tą — jis dingo ir net iki šių
dienų nepavyko aptikti jo
pėdsakų.
Štai koks klastingas dumb­
las ir povandeninės srovės.
22
danti labai baikšti, povande­
ninio medžiotojo, pasinėru­
sio į vandenį, visiškai nebijo.
O štai ešeriai, mekšrai iš
smalsumo patys plaukia
paskui narą. Turint povande­
ninės medžioklės ginklus,
kaip pneumatinį arba spy­
ruoklinį šautuvą, galima nu­
šauti bet kurią žuvį.
Povandeninės medžioklės
uždraudimas kai kuriuose
vandenyse jokiu būdu neuž­
kerta kelio povandeniniam
turizmui. Kas kartą pasinėrė
ir paplaukiojo povandeni­
niais žydriaisiais takais, tas
niekad neužmirš nuostabaus
povandeninio pasaulio gro­
žio.
Audros, žemės deformavi- Povandeninis plaukiojimas
masis išplėšia iš istorikų prieinamas įvairaus amžiaus
daug vertingų senovės kul­ žmonėms. Jis daro didelę
tūros paminklų. Reikia tikėti, įtaką žmogaus organizmui,
jog, tobulėjant povandeninei stiprina nervų sistemą, vysto
technikai, povandeniniai ar-, raumenis, plaučius, gerina
cheologai atras dar ne vieną širdies veiklą. Reikia tikėtis,
iki šiol nežinomą radinį. kad nemaža šios srities en­
Užsienyje yra labai popu­ tuziastų atsiras ir mūsų res­
liarus povandeninis sportas publikoje.
ir ypatingai povandeninė R. MORKŪNAS
medžioklė. Povandeniniai me­
džiotojai Anglijoje, Prancū­
zijoje, Ispanijoje ir kitose
V akarų Europos šalyse turi
specialias sekcijas, kuriose
priskaitoma šimtai tūkstan­
čių medžiotojų. Tačiau bar­
bariškas žuvų naikinimas da­
vė liūdnus rezultatus. Šiuo
metu, pavyzdžiui, Vidurže­
mio jūros pakrantėse sunku
aptikti didesnę žuvį. Jas iš­
naikino. Ne be reikalo kapi­
talistinėse šalyse keliamas
klausimas apie povandeninių
draustinių steigimą.
Tarybų Sąjungoje povan­
deninė medžioklė tokio mas­
to nepasiekė, kadangi ji yra
ribojama. Atskirose mūsų
šalies vietovėse ji visiškai
uždrausta. Taip yra ir mūsų
respublikoje. Praktika paro­
dė, kad povandeninės me­
džioklės gali beveik visiškai
išnaikinti žuvies išteklius.
Žuvis, nuo kranto atro­

A. MIKALAUSKAS
Pravažiuojant Druskininkų—Gardino plen­
tu, negalima nesustoti prie puslankiu nutįsu­
sio stataus šlaito briaunos ir atsigėrėti tais
nuostabiais vaizdais, kurie atsiveria žiūrint
į platų, gilų ir pelkėtą slėnį su besirangančia
jame mėlyna Nemuno juosta. Tarp vienur ir
kitur išsimėčiusių kauburėlių ir ežeriukų pa­
sagų kiek akys užmato plyti neaprėpiama
pievų platybė ir klampios Kubilnyčios pel­
kės. Ant aukšto skardingo kranto auga pu­
šys, kadagiai, o kiek žemėliau — eglės, lazdy­
nai, alksniai ir viena kita be perstojo virpan­
ti drebulė.
Nuo šio skardžio Čiurlionis tapė savo žino­
mąjį triptiką „Raigardas". Čia gimė ir ne
viena jo sonata, nuskambėjo Moniuškos pre­
liudas. . . Mėgavosi ‘šio vaizdingo kampelio
ramybe ne vienas dzūkų dainius.
Švelnus vakaris kedena jaunučių pušų gar­
banas. Tarybiniais metais miškų ūkio darbuo­
tojai rūpestingai apsodino Švendubrės kai­
Raigardo slėnis, žiūrint į jj nuo rytinės šlaito dalies
mo dykynę, kurioje anksčiau negalėjo įsi­
tvirtinti jokie augalai. Vėjas dūko po nuvar­
gusį smėlį, supustydamas jį į įvairiausius
kauburius, kopas bei pylimus, dar labiau iš­
ryškindamas tą egzotišką gamtos skulptūrą.
Šiurkščiai graži ir vaiski gamta įaugo į Dai­
navos šalies žmonių buitį ir sąmonę, kaip ir
pats Nemunas — į jų gyvenimą. Nuo amžių
nešė Nemunas gyvybę Dzūkijos smėlynams,
matė šių nuoširdžių žmonių vargą ir džiaugs­
mus, tik nemokėjo jų paguosti. O kad prabil­
tų slėpiningas Raigardo slėnis! Jis paporintų,
kaip du šimtmečius šias apylinkes puldinėjo
kraugeriai kryžiuočiai, kaip vėliau Raigardo
raistai slėpdavo ponų persekiojamus bau­
džiauninkus.
Padavimai skelbia, kad senovėje slėnyje
buvęs garsus Raigardo miestas. Jam e gyvenę
labai netikę žmonės, kurie net paties dievo
neklausę. Velnias nešęs milžinišką akmenį,
norėdamas sudaužyti legendinę Raigardo
 IS Raigardo slėnio į Švendubrę

Raigardo slėnis: 1 — arimais. Salia sumirkusių klonių ir Nemuno

Juodasis kalnas;senvagių, tęsiasi praeityje upės potvynių su­
2 — Užuballo kal­ krauti, o dabar jau velėna apaugę smėlio vo­
nas; 3 — 'Astravo
kalnas; 4 — Di­ lai, vadinamosios rumbės. Dėmesį patraukia
džiausias Lietuvoje kaip stalas lygūs terasinių aikštelių fragmen­
nuošliaužinis cirkas;tai — upės stumdymosi į šonus ir jos grauži-
S — Senvagė Sena­
sis Nemunas mosi gilyn išdava. Tačiau bene didingiausiai
atrodo tarp pušų baltuojančios vėjo supusty­
tos kopos. Net ir dabar čia pasitaiko keliau­
jančio smėlio plotelių.
bažnyčią, bet, gaidžiams pragydus, jį išmetęs. Kaip niekur kitur, čia galima matyti visą
Tai Švendubrės „puntukas". Po juo esama šiuo metu vykstančių ir paviršių keičiančių
urvo, kuriuo Joninių naktį du Lipliūnų vyru­ procesų kompleksą. Čia ir vėjai pusto kopas,
kai prasigavę iki paties jau nugrimzdusio ir Nemunas, besistumdydamas į šonus, krečia
Raigardo miesto. Tas miestas už jo gyventojų išdaigas panemuniečiams, čia, žiūrėk, jau jis
puikybę buvęs paskandintas — prasmegęs su susikrovė salelę, o po kiek laiko ir vėl ją iš­
visais gyventojais. Retkarčiais iš po žemių griovė, čia, štai, šaltinio pragraužtas krantas
čia sklindą duslūs vario varpų dūžiai. nušliaužė, o kitur jau užžėlę Nemuno senva­
Šiandien ir patys vietos gyventojai netiki gės ežeriukas. Ir taip visą laiką.
savo prosenelių sukurtomis legendomis. Gam­ Vienas svarbiausių Raigardo slėnio pavir­
tos mokslai puikiai įrodė, kad visi mūsų lau­ šių keičiančių procesų yra Nemuno stumdy­
kų rieduliai yra ledynų atvilkti iš šiaurės. masis į šonus, stipriausiai pasireiškiantis pa­
1951 m. Lietuvos TSR MA Geologijos ir geo­ vasario potvynių metu. Tai ryškiai matyti iš
grafijos instituto kompleksinė ekspedicija skardingų šlaitų ir salpos, kuri čia prasiple­
Kubilnyčios pelkėje, maždaug 6 m gylyje, ap­ čia iki 6 km pločio. Šis platus slėnio dugnas
tiko kietą pagrindą. O pastaraisiais metais, atsivėrė, Nemunui nuardžius dešinįjį aukštą
vykdant Raigardo slėnyje nusausinimo dar­ smėlėtą krantą. Nors praeityje čia buvęs
bus, paaiškėjo, kad vidutiniškai ši pelkė tėra staigus vingis, kuris susidarė ilgą laiką besi-
4 m gylio. Ir taip iš požemio sklindantį gūdų stumiant Nemunui į dešinę, ir buvo atkirstas,
Raigardo bažnyčių varpų skambėjimą pakei­ o upė vėl atsitraukė prie kairiojo šlaito, Ne­
tė gyvas ekskavatorių burzgimas. Dalis nie­ muno vaga šiame ruože dar ir dabar yra la­
kam nenaudingų pelkių buvo nusausinta, su­ bai nepastovi. Tokie „nenumatyti" vagos pa­
kultūrinta. Dabar kasmet čia prišienaujama kitimai praeityje padarydavo daug nemalo­
nemaža puikaus šieno, vasarą ganomi tarybi­ numų panemunės gyventojams. Upė, staigiai
nio ūkio gyvuliai. pakeitusi tekėjimo kryptį, atrėždavo pievos
Šios Nemuno slėnio atkarpos plotas ne di­ gabalą iš švendubriečių ir „padovanodavo"
desnis kaip 20 km2, tačiau koks jame krašto­ jį kitame krante esančių Gerdašių bei Lipliū­
vaizdžių margumas! Versmėti šlaitai ir dur­ nų kaimų gyventojams ir atvirkščiai. Dėl šios
pingos klampynės, ne kartą prarijusios besi­ priežasties žmonės bylinėdavosi. Šienapiūtė
ganančius galvijus, kaitaliojasi su vešliomis kasmet prasidėdavo muštynėmis. Tie vaidai
pievomis ir derlingais, upės sąnašų patręštais dėl pievų minimi netgi dainose. Prisiminęs

24
 liūdną praeiti, Švendubrės kaimo gyventojas
Antanas Radzevičius padainavo šias eilutes:
,,Oi kur mes augom, ar ne Švendubrėj?
Kur mes gyvenom, ar ne Švendubrėj?
Diena mūsų, diena išrūstinta,
Kada Lipliūnai reikia sunaikinti.
Kieno dalgė žibėjo, ar ne Švendubrės,
O kieno skobos traškėjo, ar ne Lipliūnų?
Diena mūsų, diena išrūstinta,
Kada Lipliūnai reikia sunaikinti".
Ilgai trukusioms peštynėms galą padarė
tiktai tarybinė santvarka. Buvusiųjų kaimų
varžovų darbus kultūringai tvarko tarybinis
ūkis, miškų ūkio specialistai bei rinktieji kol­
ūkių vadovai. Raigardo slėnio apylinkėse
prasidėjo naujas gyvenimas su mokyklomis,
klubais-skaityklomis, sveikatos apsaugos
įstaigomis.
Stumdymasis į šonus, Nemunas savo vago­
je drauge ir sąnašas klosto. Susidaro salos ir
seklumos. Maždaug nuo XX a. pradžios iki
šių dienų čia susidarė daug naujų salų ir sek­
lumų, tačiau kai kurios išnyko, o tose vieto­
se smarkiai pasikeitė ir pačios vagos krantų
apybraižos.
Slėnio šlaitus labai paveikia šaltiniai ir
griovinė erozija. Grauždamasis gruntinis
vanduo formuoja staigiai žemėjančius lankų
pavidavo įdubimus, vadinamuosius cirkus. Sį
procesą palankiai veikia ir stora smėlių dan­
ga. Keli cirkai pietrytinėje Raigardo slėnio
šlaito dalyje yra tokie platūs ir tarpusavyje
suaugę, kad sudaro vieną puslankio formos
segmentą, o šaltiniams, išplaunant smulkiau­
sias padermes, viršutinės rupesnės padermės
nušliaužia žemyn. Taip formuojasi nauji cir­
kai. Sis nuošliaužinis cirkas laikomas didžiau­
siu Lietuvoje. Į rytus nuo Švendubrės, šiauri­
fe niame Raigardo šlaite aptinkamos įdomios
cirkų pavidalo griovos. Tai tokios griovos,
kurių viršutinėje dalyje formuojasi nauji
cirkai.
Pastebimai slėnio reljefo išvaizdą keičia
upinės kilmės ežerėlių-senvagių užaugimas.
Šiuo metu Raigardo slėnyje yra trys pasagos
pavidalo senvagės. Didžiausią iš jų vietiniai
gyventojai vadina Dvarnu, o mažesnioji taip
ir vadinama Senuoju Nemunu. Netgi pats
Nemunykštis taip pat yra Nemuno vagos lie­
kana. Visos šios senvagės susidarė Nemunui
pakeitus savo tekėjimo kryptį. Potvynių me­
tu jos susilieja su upe ir nustoja savarankiš­
kai gyvenusios. Tokių upinės kilmės ežerė­
lių Raigardo šalpoje yra buvę ir daugiau,
tačiau dabar jie jau užaugę. Prieš kelerius
metus krūmais apžėlusiose Nemuno pakran­
tėse pasirodė reti mūsų upių gyventojai beb­
rai. Atsirado naujas vietovardis — Bebrų
sala.
Nenuostabu, kad tokia gamtinės veiklos
įvairovė patraukė gamtininkų dėmesį. Tačiau
darbo šiame įspūdingame mūsų krašto kam­
pelyje yra ir archeologams. Vietos gyvento­
jai pasakoja apie Kapinyne randamus senus
pinigus ir kaulus. Kai Nemunas slėnį užtvin­
do, jis virsta didžiuliu ežeru, iš kurio kyšo pi­
liakalnio formos kalvos — Juodasis kalnas,
Užubalis bei kiti. Apie juos pasakojami pada-
vimai. Prasmingi yra ir su šiuo slėniu susiję
pavadinimai — Raigardas, Užubalis, A stra­
vas, Dvarnas, Kapinynas, Švendubrė, Pervel-
kas ir kt. Aplinkinių kaimų — Švendubrės,
Pervalko, Gerdašių, Lipliūnų ir Diržių — gy­
ventojai pasakoja nemaža legendų, padai­
nuoja įdomių liaudies dainų.
Gražus estetiniu požiūriu ir įdomus savo
gamta Raigardo slėnis, tarybinės vyriausybės
nutarimu, perduotas Gamtos apsaugos komi­
teto žinion kaip landšaftinis draustinis. Juo
mėgsta pasigėrėti Druskininkų kurorto poil­
siautojai, sustoja Gardino plentu pravažiuo­
dami keleiviai, vis dažniau aplanko turistai.
Nuotraukos autoriaus
1 pav\ Vyčladrugio kiaušinėlis
8 pav. Lėliukė pakimba ant šilkinio siūlo ir
7 pav. Vikšras virsta lėliuke
2 pav, Vyčladrugio vikšrelis pirmomis gyvenimo
' dienomis
Tai gražiausias mūsų kraš­
to drugys. Pirmosios genera­
cijos vyčiadrugiai skraido
gegužės mėnesį. Antrosios —
didesni drugiai pasirodo lie­
pos pabaigoje.
Savo gyvenimo raidą vy-
čiadrugis (Papilio machaon
L.) pradeda nuo kiaušinėlio.
Kiaušinėlis apvalus, 0,8 mm
skersmens, šviesiai žalsvos
spalvos (1 pav.). Po kelių die­
nų kiaušinėlis patamsėja ir
iš jo išrieda mažytis juodas
su balzgana dėmele ant nu­
garos vikšrelis (2 pav.). Vik|-
aprimsta
3 pav. Neriasi vyčladrugio vikšro oda
relis labai ėdrus, greitai au­
ga ir kelis kartus neriasi
(3 pav.). Savo išnarą vikšrai
paprastai suėda. Suerzintas
vikšras ginasi, išleisdamas du
ragučius, iš kurių trykšta ait­
raus kvapo ir skonio skystis
(4 pav.).
Suaugusio vikšro spalva
žalia su juodais skersiniais
dryžais ir raudonais tašku­
čiais. Suaugęs vikšras nusto­
ja maitintis ir aprimsta
(5 pav,). Po kurio laiko vikš­
ras išsituština, išleisdamas
gelsvai žalios spalvos skystį,

ir pradeda keliauti nuo jį
maitinusio augalo. Apsistojęs
naujoje vietoje, vikšras iš­
kloja ją šilkinio plaušo siū­
lais. Pagaliau pats vikšras
prisiriša tokiu pat siūlu per
nugarą ir aprimsta (6 pav.).
Šitaip vikšras praleidžia apie
porą dienų. Šio laikotarpio
pabaigoje žalia vikšro spalva
tampa gelsvai balzgana.
Vikšras pradeda po truputį
judėti. Juo toliau, juo jude­
siai darosi intensyvesni.
Vikšro šonuose pasirodo
balzganos juostos ir prieki­
augęs vyčladrugio vikšras
nėje nugaros dalyje plyšta
oda. Plyšys greitai didėja ir
iš jo pasirodo balta lėliukė
(7 pav.). Oda greitai slenka
žemyn ir po kelių staigių lė­
liukės judesių nukrinta. Lė­
liukė pakimba ant šilkinio
plaušo siūlo ir aprimsta
(8 pav.). Po keleto dienų su­
kietėja lėliukės chitininis ap­
valkalas, pasikeičia jos spal­
va ir išvaizda (9 pav.).
Lėliukė pradeda judėti ir
juda tol, kol priekinėje jos
dalyje plyšta apvalkalas. Pro
atsiradusį plyšį laukan v er­
6 pav. Vikšras, prisirišęs šilko plaušo
siūlu '
žiasi drugys (10 pav.). Drugio
sparnai iš pradžių dar neišsi­
vystę. Drugys skubiai bėga ir
stengiasi kojelėmis įsikibti
į aplinkinius daiktus (11
pav.). Tuoj pat drugio spar­
nai prisipildo kraujo, didėja
ir plečiasi. Praeina dar kiek
laiko, sparnai pasiekia nor­
malų dydį, sustingsta ir pa­
galiau drugys išskleidžia
juos ir nuskrenda (12 pav.).
P. MOTIEKAICIO
tekstas Ir nuotraukos
išskleidė
 IŠ R A G A N Ų
1431 m. gegužės 30 d.
rytas. Senosios turgavietės
aikštė Ruane. Pro pasku­
tines rytmečio miglas ryš­
kėja trys niūrios pakylos.
Ant vienos jų oriai kopia
Anglijos karaliaus Henri­
ko VI atstovas Vinčeste­
rio kardinolas. Kitame
krašte esančioje pakyloje
pasirodo keletas didikų ir
teisėjų. Vidurinė, aukš­
čiausioji, užversta malko­
mis. Lyg sustingę stovi
800 anglų kareivių. Už
Jų — didžiulė minia. Visų
žvilgsniai nukreipti į aukš­
tosios pakylos viršų. Ten,
prie stulpo pririšta, stovi
jaunutė mergaitė. Ant jos
galvos — popierinė tiara,
kurioje {rašyti du žo­
džiai — „eretikė" ir „at-
skalūnė". Budelis padega
alyva apipiltą malkų šūs­
nį, gyvai šokteli liepsnos
liežuviai ir apglėbia mer­
gaitę. Viduramžių inkvizi­
cijos laužas didesnei vieš­
paties garbei prarijo dar
vieną „raganą". Taip žuvo
narsioji Žana d'Ark, na­
cionalinė prancūzų did­
vyrė.
Praėjus beveik pen­
kiems amžiams Romoje
jvyko didžiulės iškilmės
vienos kanonizacijos bylos
užbaigimo proga. Iškilmė­
se dalyvavo daugiau kaip
100 tūkst. žmonių. Net
60 kardinolų laikė garbe
dalyvauti iškilmingoje ce­
remonijoje. 20-tūkstantinė
šventųjų armija pasipildė
dar vienu nariu. Tai toji
pati 1431 metų „ragana"
Žana d'Ark, 1920 m. pa­
skelbta šventąja.
Štai kaip vyko ši keista
metamorfozė.
Šimtamečio karo metu
pasiaukojantis devynio­
likametės valstietės Žanos
d’Ark pavyzdys įkvėpė
Prancūzijos liaudį kovai
prieš angliškuosius gro­
28
įšventąsias
bikus. Grėsmingi prancūzų
pulkai mušė interventus.
Balta Žanos vėliava
plaikstydavo pavojingiau­
siuose mūšių sūkuriuose.
Anglai pralaimėjo vieną
kovą po kitos. Jie ėmė tai
vėliavai jausti panišką
baimę. Bet Žanos populia­
rumas nepatiko Prancūzi­
jos karaliaus dvarui. Jam
artimi feodalai mergaitę
išdavė ir Žana pateko į
anglų rankas. Gėda buvo
anglų karvedžiams prisi­
pažinti, kad jie drebėdavo
prieš 19-metę prancūzų
valstietę. Anglų feodalų
autoritetą ėmėsi gelbėti
katalikų bažnyčia. Žana
buvo apkaltinta bendravu­
si su velniu. Šventosios
inkvizicijos teismas ją pa­
smerkė sudeginti kaip „ra­
ganą". Šiuo žingsniu aukš­
toji Anglijos ir Prancūzi­
jos dvasininkija siekė gry­
nai politinių-klasinių tiks­
lų: diskredituoti preten­
dentą į Prancūzijos sostą,
busimąjį Karolį VII ir
paraližuoti patriotinį liau­
dies masių pakilimą.
Fizinio susidorojimo su
Žana d'Ark procesas atiti­
ko visus formalius inkvi­
zicinės jurisdikcijos reika­
lavimus. Nei popiežius,
nei Prancūzijos generali­
nis Inkvizitorius nepareiš­
kė jokių prieštaravimų
prieš šį grubų smurto
aktą.
Tačiau nugalėtoju iš
karo išėjo Prancūzija.
Anglija, savitarpio vaidų
draskoma, merdėjo. Karo­
lis VII daugiau nebenorė­
jo taikstytis su tuo, kad
visuose Europos pakam­
piuos šnibždėjo, jog už
karūną jis turi būti dė­
kingas raganai. Todėl,
nors ir po didelių svyravi­
mų, popiežius ryžosi paša­
linti šią „dėmę" nuo Ka­
rolio VII. 1456 m. bažny­
tinis teismas išteisino Ža­
ną d’Ark, kartu reabili­
tuodamas Karolį VII ir pa­
smerkdamas ankstesniojo
teismo pirmininką vysku­
pą Košoną. Galingiausias
Europos monarchas baž­
nyčiai buvo svarbiau už
vyskupą, kuris, be to, Jau
buvo miręs.
1789 m. buržuazinė re­
voliucija ilgam sugadino
Prancūzijos santykius su
popiežium. Tie santykiai
ypač pablogėjo XIX a. pa­
baigoje, besiformuojant
dviem imperialistinių vals­
tybių blokams. Vatikanas
stojo Vokietijos pusėn.
Norėdamas nuteikti Pran­
cūzijos katalikus prieš
Paryžiaus vyriausybę ir
sustiprinti savo įtaką, po­
piežius dar XIX a. pabai­
goje pradėjo Žanos d'Ark
„garbingąja" paskelbimo
bylą. Ji, pagal tradiciją,
tęsėsi daugiau kaip du de­
šimtmečius. Roma, sutin­
kamai su politiniu mo­
mentu, triukšmingai atžy­
mėdavo įvairius bylos eta­
pus. Vatikano—Prancūzi­
jos santykiams nepaliauja­
mai aštrėjant, 1898 m. kar­
dinolų kolegijai buvo pa­
telktas galutinis praneši­
mas dėl Žanos d'Ark pa­
skelbimo „garbingąja".
Prieš pat nutrūkstant dip­
lomatiniams santykiams
tarp Prancūzijos ir Vatika­
no, popiežius pradėjo ka­
noninį vadinamosios beati­
fikacijos procesą, o 1909
m. iškilmingai paskelbė Ža­
ną d'Ark „garbingąja".
I pasaulinis karas užti­
ko Vatikaną Vokietijos
vadovaujamo valstybių
bloko pusėje. Savotiškai
pasikartojo viduramžiai:
Prancūzija vėl tapo nuga­
lėtoja, Vatikanas vėl turi
jai meilintis, ir čia pra­
verčia Žanos d'Ark var­
das. Bet dabar jis, užuot
žadinęs prancūzų katalikų
jausmus prieš vyriausybę,
turi padėti Vatikanui įsl-
meilinti Prancūzijai.
Prancūziškajam kapita­
lui suartėjimas su Roma
buvo taip pat reikalin­
gas — darbininkų judėji­
mas darėsi vis grėsminges-
nis. Todėl 1920 m. pavasa­
rį popiežius iškilmingai pa­
skelbė Žaną d'Ark „šven­
tąja". Tų pačių metų lap­
kričio mėnesį buvo atkurti
diplomatiniai santykiai
tarp Prancūzijos ir Vati­
kano.
Niekas kitas pasaulyje
nesugeba taip lanksčiai at­
likti ganytojo, žandaro ir
budelio vaidmenį, kaip
„apaštališkasis sostas".
Žana d'Ark bažnyčios
rankose tebuvo tam tikras
koziris, su kuriuo Vatika­
nas išdarinėjo, ką tik no­
rėjo, priklausomai nuo be­
sikeičiančios politinės pa­
dėties. Šiuo atveju tikslas
pateisino priemones.
Žanos d’Ark pavyz­
dys — ne išimtis. Iš dabar
skelbiamų daugybės „šven­
tųjų" vargu ar yra bent
vienas, kurio paskelbimas
neturėtų grynai politinių
tikslų, susijusių su Vatika­
no noru sustiprinti savo
pašlijusius reikalus viena­
me ar kitame krašte. Pa­
vyzdžių toli ieškoti nerei­
kia. Žinomo savo antidar-
bininkiška ir antitarybine
veikla vyskupo Matulevi­
čiaus paskelbimas kandi­
datu į „šventuosius" kalba
pats už save. „Neklystan-
tančioji bažnyčia' pagal
reikalą ištraukia įvairiau­
sius vardus ir manipuliuo­
ja jais, ieškodama lengva­
tikių, kurie pateikiamus
„šventuosius" ir jų taria­
mus stebuklus priimtų už
gryną monetą.
A. TYTMONAS
VVU studentas

U r ųmtwoilitqw luU m
M A R S
Ar gyvenamas Marsas? Daugel) jaudina ši problema. Žemiau
spausdinamame straipsnyje Maskvos astronomas F. Zigelis laikosi hi­
potezės, pagal kurią Marse gyvenančios protingos būtybės.
ra vienintelė gyvenama
Klausimas, žinoma, ne planeta. Daugybės gyve­
naujas. Jis buvo iškeltas namų pasaulių idėją, gavu­
daugiau kaip prieš aštuo-' sią „ugnies krikštą" Džor-
nlasdešlmt metų, bet prob­ dano Bruno lauže, dabar
lema ligi šiol Išliko tokia pripažjsta visi materialis­
pat svarbi. Greičiau, at­ tiškai galvojantieji moks­
virkščiai,— rasti nauji ar­ lininkai.
gumentai, kurie patvirtina Kitas dalykas — Saulės
marsiečlų — protingų kai­ sistemos planetų gyvena­
myninės planetos būty­ mumo klausimas. Čia kai
bių — egzistavimą. Išaiš­ kurie mokslininkai, kuriuos
kinti nuostabūs faktai, ne­ vargu ar būtų galima (tarti
žinomi praėjusio šimtme­ idealizmu, nelauktai tampa
čio astronomams. Įrodyta, pikčiausiais net pačios
kad organinė gyvybė Mar­ problemos iškėlimo prieši­
se egzistuoja — bent jau ninkais. Visokias kalbas
augalija. Ir šiuo metu apie marsiečius jie laiko
marsiečlų klausimas vėl „antimokslišku kliedesiu".
įrašomas { darbotvarkę. Jie pareiškia, kad, be Že­
mės, nė vienoje Saulės
AR YRA PROBLEMA sistemos planetų nėra
aukštesnių organinės gy­
Tarybinių atstronomų vybės formų, ir aplamai
tarpe vargu šiuo metu at­ greičiausiai visai šiose pla­
sirastų bent vienas, galvo­ netose gyvybės nėra. Ir,
jantis, kad mūsų Žemė tė­ deja, „marsiečių priešinin­
Doc. F. Z I G E L I S
E ?
kai" aktyviai trukdo mėgi­
nantiesiems moksliškai iš­
spręsti šią problemą, tuo
pačiu sąmoningai ar nesą­
moningai darydami paslau­
gą idealizmui ir religijai.
Idealizmo poziciją šiuo
klausimu visiškai atvirai
išreiškė žinomas buržuazi­
nis astronomas Džemsas
Džinsas. Knygoje „Pa­
saulių judėjimas” jis rašė:
„Į gyvybę mes turime žiū­
rėti kaip į ligą, kuri Ima
kankinti materiją senatvė­
je. .. Visata aktyviai prie­
šinga gyvybei".
Visiškai aišku, kad to­
kios idėjos labai patinka
šiuolaikiniams bažnytinin­
kams. Bažnyčios mokymu,
žmogus esąs „tvėrimo vir­
šūnė", o Žemė — vieninte­
lis gyvenamas pasaulis.
Štai kodėl, jeigu pavyktų
(rodyti, kad, be Žemės,
yra ir kitų gyvenamų pla­
netų, būtų suduotas trluš
klnantis smūgis religijai ir
idealizmui.
Kitų planetinių sistemų
planetų gyvenamumo hi­
potezė iš esmės tėra filo­
sofinis teiginys ir konkre­
čiais faktais (į patvirtinti
tebus galima tolimoje atei­
tyje. Tai nejaugi ideologi­
niu atžvilgiu labai svarbų
kitų planetų gyvenamumo
klausimą reikia atidėlioti
šimtmečiams, o gal būt, ir
tūkstantmečiams? Nejaugi
nuo Džordano Bruno laikų
ši jaudinanti problema ne­
pasistūmėjo nė per žings­
nį?
Taip galvoti — reiškia
ignoruoti faktus. O faktai
rodo, kad, gal būt, visiškai
greta, kaimyninėje plane­
toje, yra protingų būtybių.
Icikoti jų pėdsakų, įsiti­
kinti jų egzistavimu —
garbingas kiekvieno moks­
lininko, kuriam brangūs
materializmo interesai, už­
davinys. Gal būt, šie ieš­
kojimai pasirodys nesėk­
mingi, tačiau ir tada jie
duos daug naudos mokslui,
nes bus išaiškinta daugelis
reiškinių, kurie šiandien
atrodo mįslingi.
Dauguma tiek tarybinių,
tiek ir užsienio mokslinin­
kų pripažįsta, kad Marso
gyvenamumo klausimas
yra svarbi mokslinė prob­
lema. Žymaus tarybinio
planetų tyrinėtojo UTSR
akademiko N. Barabaševo
nuomone, „neigti protingų
būtybių buvimą planetoje,
kurioje dargi, atrodo, yra
augalija, neturime pagrin­
do". Panašios nuomonės
yra Ir žymieji tarybiniai
planetologai V. Šaronovas
ir N. Sytinskaja.
Įžymus astrobiologijos
pagrindėjas G. Tlchovas,
miręs 1960 m. pradžioje,
pasiūlė išradingus meto­
dus, kuriais galima susekti
marsiečių „žemės ūkio"
veiklą.
Iš užsienio astronomų —
Marso gyvenamumo idėjos
šalininkų — galima pami­
nėti, pavyzdžiui, tokį auto­
ritetingą planetų tyrinėto­
ją, kaip Slaiferis.
Taigi problema, sufor­
muluota šio straipsnio ant­
raštėje, egzistuoja. Pasi­
stengsime (rodyti, kad, re­
miantis žinomais šiuo me­
tu faktais, ji turi būti Iš­
spręsta teigiamai.
29
 NUO PIRMŲJŲ
LĄSTELIŲ
IKI PROTAUJANČIŲ
BŪTYBIŲ
Gyvybė turi nuostabią
savybę. Atsiradusi ji nepa­
prastai atkakliai kovoja
už būtį. Ir šioje kovoje,
trunkančioje milijonus me­
tų, gyvieji organizmai pa­
mažu vystosi, tobulėja,
tampa vis labiau atspares­
ni atšiauriam aplinkos po­
veikiui. Jei neįvyksta ko­
kių nors kosminių kata­
strofų, šis pergalingas gy­
vybės vystymasis anksčiau
ar vėliau turi prieiti aukš­
čiausiąją savo formą —
galvojančias, protingąsias
būtybes.
G. Tichovo ir jo mokinių
darbai įtikinamai parodė,
kad optinės Marso „jūrų”
savybės visiškai panašios
į optines savybes Žemės
augalų, augančių atšiau­
riose klimatinėse sąlygo­
se. O 1956—1958 m. ame­
rikiečių astronomui Sinto-
nui Marso „jūrų" spektre
pavyko aptikti absorbci­
jos juostas, būdingas orga­
ninėms molekulėms.
Tačiau, gal būt, Marse ir
tėra žemiausios gyvybės
formos, kaip kerpės ar į
jas panašūs augalai?
Bet, laikantis šio požiū­
rio, prieinama išvada, kad
Marse atsiradusi gyvybė
tesugebėjo pagimdyti pa­
čias primityviąsias formas.
O jeigu anksčiau Marse
buvo protingų būtybių,
kurios vėliau išmirė, tai ar
toks požiūris neprieštarau­
ja visai patirčiai žmonijps,
kuri metai po metų tampa
vis galingesnė kovoje su
gamtos jėgomis? Atrodytų
kad likimas, kitados ištikęs
amžinai išnykusius roplius,
galėtų kada nors ištikti ir
žmoniją!
Kaip turi netikėti proto
galybe tie, kurie gina
šiuos pesimistinius teigi­
nius. Kokią liūdną per­
spektyvą piešia Jie žmoni­
jai, jau dabar pergalingai
įžengusiai į kosmoso erd­
ves!
Visi iš tiesų dideli moks­
lininkai buvo „nepataiso­
mi optimistai". Ir jų tar­
pe — Clolkovskis, su įkvė­
pimu rašęs, kad „niūrios
mokslininkų pažiūros apie
neišvengiamą viso, kas gy­
va, Žemėje pabaigą... ne­
30
privalo dabar turėti negin­
čijamos tiesos vertės. Ge­
resnė žmonijos dalis tik­
riausiai niekada nežus,
bet persikels nuo vienos
saulės prie kitos joms
gęstant. Taigi nėra gyvy­
bės pabaigos, proto ir
žmonijos tobulėjimo pa­
baigos. Jos pažanga amži­
na".
Nėra abejonės, kad, Jei­
gu kada nors Marse pasi­
rodė „protaujančių būty­
bių rūšis", ji negalėjo iš­
nykti be pėdsakų, nugalė­
ta priešiškų gamtos jėgų.
Šioms jėgoms marsiečiai
turėjo priešpastatyti pro­
tą — ir laimėti.
PROTO PĖDSAKAI
PLANETOS PAVIRŠIUJE
Pabandykime įsivaizduo­
ti esą marsiečiai, kuriems
rūpi išspręsti sudėtingą
problemą — ar gyvenama
Žemė? Nesišypsokite — iš
tikriįjų, problema nėra pa­
prasta, netgi marslečiams
turint labai galingus te­
leskopus.
Tiesiogiai pamatyti „že­
miečius" (atseit, mus), at­
rodo, nepavyktų — tam
mes per maži. Įsitikinti,
kad Žemėje gyvena pro-
tlngi gyventojai, tegalima
netiesiogiai — pagal reiš­
kinius ir faktus, kurie yra
aiškiai dirbtinio pobūdžio.
Bet tokių faktų kol kas
nelabai daug.
Atsirado žalia augalijos
dėmė oranžiniame Žemės
dykumos fone — naujai
apželdinta zona. Arba pa­
stebėta nežymi nedidoko
vandens baseino dėme­
lė — neseniai įrengta van­
dens saugykla. Štai, pra­
šom, ir visi labiausiai pa­
stebimi marsiečlams „pa­
slaptingi" pasikeitimai Že­
mės paviršiuje. O žemynų
ir Jūrų kontūrai iš esmės
turi atrodyti nesikeičią. Ir
tiktai sezoninius Žemės au­
galų dangos bei periodi­
nius Žemės poliarinių ke­
purių tirpimus gana leng­
va iš Marso pastebėti.
Stebint iš kosmoso, mū­
sų planeta kol kas visiškai
natūraliai atrodo. Nei mū­
sų miestų, nei ploniausių
plentų ir geležinkelių siū­
lų, nei kitų gausių Žemės
civilizacijos pėdsakų iš ki­
tos planetos pastebėti, at­
rodo, negalima. Žmonijos
pasididžlayimas — dirbti­
niai palydovai ir kosminės1
raketos tokios mažutės
(kosminiu mastu), kad tik
esant iš tiesų fantastiniam
marsiečlų teleskopų Jaut­
rumui, jie galėtų tapti ste­
bėjimų objektais.
Dar prldūrus, kad Žemė
apgaubta tirštos, debesuo­
tos atmosferos ir stebint
ją iš Marso, panašiai kaip
Venera, dažnai slepiasi
Saulės spinduliuose, rei­
kia galvoti, kad Žemės gy­
venamumo problema tik­
riausiai marslečiams kelia
begalines diskusijas.
Žymiai daugiau proto
pėdsakų mes matome Mar­
se. Pirmoje vietoje — įžy­
mieji marsiečlų kanalai.
Dabar šių mįslingų dari­
nių realumas neginčija­
mas. Dešimtyse tūkstančių
Marso fotonuotraukų už­
fiksuota šimtai kanalų
kartu su visomis jų nuo­
stabiomis savybėmis. Ste­
bint pro vidutinio stipru­
mo teleskopus, kanalai at­
rodo vientisiniai, bet smar­
kiai padidinus ir esant pui­
kioms atmosferos sąly­
goms, kanalai suskyla į
atskiras dėmeles.
Įdomu tai, kad kanalai
vientisu tinklu dengia vi-
są Marso paviršių. Nėra
jokio taško, nutolusio nuo
kurio nors kanalo daugiau
kaip per 300 km. Nė vie­
nas kanalas nenutrūksta
kur nors pusiaukelėje, o
visada remiasi į kokią nors
„jūrą” ar kitą kanalą. Ka­
nalų plotis įvairus — nuo
plačių, 200—300 km skers­
mens, juostų iki plonų vo-
ratinkliškų, ne daugiau
kaip keleto kilometrų plo­
čio, linijų.
Visas kanalų tinklas
jungiasi su Marso polia­
rinėmis kepurėmis, tary­
tum jos būtų jų šaltinis.
Jau italų astronomas
Skiaparelis, atradęs 1877
m. kanalų tinklą, įžiūrėjo
jame marsiečių irigacinius
įrenginius. Vėliau jo idėją
išvystė ir pagrindė ameri­
kiečių astronomas P. Love-
las. Dabar nėra kitos hipo­
tezės, kuri kitaip galėtų iš­
aiškinti Marso kanalų sa­
vybes.
Aišku, žodis „kanalai"
vartojamas sąlygine pras­
me. Mes matome ne dirb­
tinius atvirus vandens pra-
takus, panašius į Žemės
kanalus, o tik augaliją iš­
ilgai ją maitinančių ne­
matomų vandens arterijų.
Tokiomis arterijomis gali
būti kokie nors vandentie­
kio vamzdžiai, kuriais
vanduo nuo tirpstančių po­
liarinių Marso kepurių te­
ka į visus šio pasaulio,
kenčiančio drėgmės nepri­
teklių, kampelius.
Pavasarį, kai tirpsta vie­
na poliarinių kepurių,
„žaliavimo banga" išsilie­
ja visa to Marso pusrutii-
lio kanalų sistema, kuria­
me pavasaris. Nuo ašiga­
lio tekantis vanduo atgai­
vina augaliją išilgai dirb­
tinės vandens arterijos, ir
kanalas patamsėja, įgau­
damas žalsvą atspalvį.
Tamsus vanduo skuba pu­
siaujo link maždaug
4 km/val greičiu. Tikriau­
siai tokiu pat greičiu po
Marso dirva teka ir nema­
tomasis vanduo.
Žemėje pavasaris plinta
iš pietų j šiaurę. Tokia na­
tūrali įvykių eiga. Mar­
se, atvirkščiai, pavasaris
keliauja nuo ašigalių į pu­
siaują, o toks reiškinys
aiškiai dirbtinio pobūdžio.
Nėra ir negali būti jokios
gamtinės priežasties, kuri
priverstų vandenį tekėti
nuo Marso ašigalių į jo
pusiaują. Šių stebinančių
faktų negalima išaiškinti ir
drėgnais vėjais — ten per­
daug sausa Marso atmo­
sfera.
(domu tai, kad, prieida­
ma prie pusiaujo, tamsioji
banga ne sustoja, o dar
žymiai nusidriekia į antrą­
jį Marso pusrutulį. Jei
drė.gmę varytų gamtos jė­
gos, tai, pereinant į kitą
pusrutulį, šios jėgos pa­
keistų savo veikimo kryp­
tį, o to negalima pastebė­
ti. Vadinasi, galima many­
ti, kad nematomųjų van­
dens arterijų sistema aprū­
pinta kažkokiais vandens
spaudimo įrenginiais, ku­
rių dėka visas Marso pa­
viršius sudrėkinamas gy­
vybinguoju vandeniu.
Marso pusiaujo sritys —
tai niūrių bevandenių dy­
kumų zona. Bet kai pava­
saris pasiekia šiuos rajo­
nus, periodiškai stebimas
nepaprastas reiškinys —
kanalai pasidaro dvigubi.
Vietoj vieno kanalo atsi­
randa du, besidriektą ly­
giagrečiai vienas su kitu,
kaip geležinkelio bėgiai.
Įsidėmėtina, kad dvigubi
kanalai tebūna sausiausio-
se Marso srityse — jo pu­
siaujo zonoje.
Kanalai perkerta ne tik­
tai Marso dykumas, bet ir
jo „jūras" — dideles au­
galijos sritis. Visiškai gali­
ma, kad kitados, tolimoje
praeityje, jos buvo tikrų
jūrų dugnu, dabar visai
ar maždaug visiškai iš­
džiūvusių. Tai, kad kanalai
kerta šiuolaikines jūras,
rodo, kad kanalų sistema
buvo sukurta tada, kai tik­
rosios Marso jūros išdžiū­
vo ir ypač aštriai prireikė
vandens.
(eidami į „jūras", dauge­
lis kanalų Išsišakoja, suda­
rydami būdingas šakutes.
Tur būt, „šakutės" reika­
lingos tam, kad iš dides­
nės drėgmės sričių, o to­
kios ir yra „jūros", būtų
galima paimti kuo daugiau
vandens dykuminėms pla­
netos sritims. .
Kanalų susikirtimų vie­
tose pastebimos vadinamo­
sios oazės — ovalinės arba
apvalios augalijos dėmės.
Matyt, kanalų sistemoje
šie dariniai atlieka kokį
nors svarbų vaidmenį. Gal
būt, kaip tik čia sukon­
centruoti didieji marsiečių
gyvenamieji punktai. Įdo­
mu tai, kad, artinantis žie­
mai, oazės nublunka, jų
centre lieka nuolat mato­
mas tamsus „branduoliu-
kas”— gal būt, vienas mar­
siečių miestų?
Šį teiginį paremia ir ki­
ti faktai. Esant geroms ste­
bėjimo sąlygoms, „jūros"
suskyla į daugybę apvalių
dėmių, į oazes panašių.
Jeigu tai marsiečių mies­
tai, tai jų koncentracija
gyvybės židiniuose, ko­
kiais yra Marso „jūros",
visiškai suprantama.
Metasi į akis būdinga
kanalų sistemos ypatybė.
Ji — vieninga. Joje nėra
jokių „nacionalinių ribų"
ar kitokių izoliuotumų. Ją
sukūrusloms būtybėms tu­
rėjo būti svetimi asmeni­
niai Interesai. Prieš prie­
šiškas gamtos jėgas mar-
slečiai velkė kaip viena
draugiška šeima.
Aukščiau išdėstyti fak­
tai ir jų aiškinimas pateik­
ti, remiantis marsiečių rea­
lumo pripažinimo pozici­
jomis. Kitų patikimų hipo­
tezių, kurios paaiškintų
kanalų ypatybes, kol kas
nėra.
Nėra abejonės, kad ka­
nalų sistema yra Proto
antspaudas Marso pavir­
šiuje!
DIRBTINIAI MARSO
PALYDOVAI IR JŲ
AMŽIUS
Ne mažiau stebina ir
mažyčiai Marso palydovai,
apie kuriuos buvo išsa­
miai rašyta „Mokslo ir
gyvenimo" 1960 m. 2 nr.
V. Bronšteno straipsnyje
„Marso palydovų mįslė",
kuriame aprašoma prof.
I. Šklovskio išvystyta dirb­
tinių Marso palydovų hi­
potezė (Red.).
Bet kada gi jie sukurti?
I. Šklovskio nuomone,
Marso palydovai buvo su­
kurti labai seniai — ma­
žiausiai prieš dešimtis mi­
lijonų metų, ir dabar į
juos galima žiūrėti tik
kaip į negyvus seniai lšny-
kusios civilizacijos pa­
minklus.
Vargu ar su tuo galima
sutikti. Atrodo, kad Marso
palydovai savo orbitose
pasirodė visiškai nese­
niai — prieš šimtą metų.
Ši išvada paremta keista
jų atradimo istorija.
Jau Kepleris spėjo, kad
aplink Marsą turi skrieti
du palydovai. Du šimtme­
čius buvo kruopščiai jų
ieškota. Didieji stebėto­
jai Geršeiis ir Lašelis su
savo milžiniškais telesko-
31

pais atrado Urano palydo­
vus, kuriuos žymiai sun­
kiau stebėti, negu Marso
palydovus — Fobą ir Dei­
mą. Tuo tarpu šių niekas
nematė.
Po 1862 m. buvo visų
pripažinta, kad Marsas pa­
lydovų neturi. Bet štai
1877 m. eilinės didžiosios
Marso opozicijos metu
buvo netikėtai pastebėti
Marso palydovai, ir ne
vienoje, o daugelyje ob­
servatorijų. Ir nuo tada
jie buvo stebimi ne tik di­
džiausiais, bet ir labai ne­
dideliais teleskopais, žy­
miai mažesnės galios už
Geršelio ir Lašelio refrak-
torius!
Peršasi netūrali išvada:
Fobą ir Deimą marsiečiai
sukūrė tarp 1862 ir 1877
metų.
Teiginiui apie neseną
Marso palydovų atsiradi­
mą iškilo kai kurių prieš­
taravimų. Maskvos astro­
nomų V. Morozo ir
P. Ščeglovo nuomone, šių
palydovų atradimas 1877
m. tiesiog paaiškinamas
geresne teleskopų kokybe.
Bet juk 1877 m. Marso pa­
lydovus pamatė ne tiktai
Holas geriausiame pasau­
lio refraktoriuje. Juos ap­
tiko dauguma kitų Euro­
pos ir Amerikos moksli­
ninkų, o astronomams Tru-
velui ir Erku pavyko Dei­
mą stebėti 16 ir net 12 cm
skersmens teleskopu. O šie
mažieji praeities telesko­
pai tikrai buvo silpnesni
savo galingumu už di­
džiuosius Geršelio ir Laše­
lio refraktorius.
Morozas ir Sčeglovas lai­
ko, kad Marso -palydo­
32
vus atrasti trukdė optinė
aureolė aplink jo vaizdą.
Tačiau žinoma, kad šios
aureolės plotis ne didesnis
už matomąjį Marso disko
spindulį, ir todėl Fobas,
jau nekalbant apie Deimą,
nepatenka į aureolės vidų.
Geršelio ir Lašelio telesko­
pai savo savybėmis, žino­
ma, buvo silpnesni už
šiuolaikinius didžiuosius
refraktorius, tačiau nerei­
kia per daug sumenkinti
jų galimybių. Eilę tolimų
tarpusavyje viena kitą vei­
kiančių galaktikų, atkrei­
pusių į save dėmesį tiktai
pastaraisiais metais, pirmą
kartą pastebėjo Geršelis,
Lašelis ir Rosas praėjusia­
me amžiuje. Todėl Marso
palydovų jauno amžiaus
pakol kas negalima laiky­
ti paneigtu.
Kad Fobas ir Detmas ne­
seniai atsirado, galima pa­
teikti ir kitas prielaidas.
Marso palydovai, kaip ir
dirbtiniai Žemės palydo­
vai, turi būti nuolatos
bombarduojami smulkiau­
sių mikrometeoritų. Ne­
sunku apskaičiuoti, kad
per šimtus milijonų metų
dirbtinius Marso palydo­
vus mikrometeoritai būtų
visiškai sudaužę, nekalbant
jau apie katastrofinio su­
sidūrimo su stambesniais
dangaus akmenimis gali­
mybę. Tačiau Fobas ir
Deimas egzistuoja, Ir, ma­
tyt, yra žymiai jaunesni,
negu galvoja I. Šklovskis.
Laikant, kad Fobas turi
metalinį blizgantį paviršių,
jo skersmuo turi būti arti
2 km, o masė — šimtų mi­
lijonų tonų. Tada, remian­
tis stebimu į Žemę paten­
kančiu meteorinės materi­
jos kiekiu ir atsižvelgiant
į griaunamąjį jos efektą,
lengva apskaičiuoti, kad
Fobas daugiausia gali turė­
ti dešimtis tūkstančių me­
tų ir jokiu būdu negali
siekti 500 mln. metų, kaip
mano I. Šklovskis. Grei­
čiausiai Marso, palydovai
dar jaunesni.
Jau kalbėjome, kad se­
zoninių kanalų kitimų ne­
galima paaiškinti natūra­
liomis priežastimis. Šie
kitimai kasmet kartojasi —
vadinasi, ir mūsų dienomis
nenutrūkstamai veikia
marsiečių grandiozinė iri-
gacinė sistema.
1952 m. Marse buvo ne­
tikėtai aptikta nežinoma
žalsva dėmė — nauja „jū­
ra”, savo plotu prilygstan­
ti Ukrainai! Pavadintas
Laokoono mazgu, šis keis­
tas darinys kiekvienais
metais tamsėja, aplamai iš­
laikydamas savo kontūrus.
Kas gi apželdino didžiulę
Marso dykumos sritį? Ko­
dėl metai po metų auga­
lija čia ne nyksta, o, prie­
šingai, darosi vis tankes­
nė, vis vešlesnė?
Ir šiame stebinančiame
fakte galima įžiūrėti aiškų
intensyvios marsiečių, ku­
rie tęsia kovą su atšiau­
riomis savo planetos sąly­
gomis, veiklos pasireiški­
mą. Tarp kita ko, tokie pa­
slaptingi pasikeitimai, tie­
sa mažesniu mastu, buvo
pastebimi Marse ir anks­
čiau, pavyzdžiui, Marso
Saulės Ežero srityje.
Kartkartėmis Marso pa­
viršiuje blyksteli kažko­
kie keisti akinamai ryškūs
taškai, o po jų pastebimi
maži debesiukai, prime­
nantieji tuos, kurie susi­
daro po stiprių sprogimų.
Tokie reiškiniai buvo ste­
bėti 1937, 1951, 1954 me­
tais ir dargi pastaruoju
metu. Šie reiškiniai trunka
keletą minučių, o kartais
tiktai keletą sekundžių.
Sunku kol kas pasakyti,
kas tai yra, bet nėra abe­
jonės, kad gretimoji pla­
neta gyvena savu, dar ne­
visiškai suprastu, gyveni­
mu.
Marsiečiai neišnyko. Jie
veikia ir dabar.
PROBLEMA TURI BOTI
IŠSPRĘSTA
Nepaisant viso to, kas
pasakyta, teiginys apie
protingas būtybes Marse
lieka, žinoma, kol kas tik­
tai hipoteze. Ši hipotezė
gerai paaiškina daugelį
faktų, tačiau dar galutinai
neįtikina, kad tikrai mar­
siečiai egzistuoja.
Žinoma, visa taptų aki­
vaizdu, jei vieną gražią
dieną marsiečiai pasiektų
Žemės paviršių, ir ryšys
tarp dviejų civilizacijų bū­
tų užmegztas. Gali būti,
kad kada nors praeityje
marsiečiai ir buvo atskri­
dę į Žemę, tačiau kad tik­
rai kada nors taip būta,
jokių pėdsakų niekas nie­
kada nėra radęs.
Vadinasi, reikia toliau
kruopščiai tyrinėti Mar­
są — tik tokiu keliu prob­
lema bus išspręsta. Mar­
siečių hipotezė turi tapti
„darbo hipoteze". Daug
galima tikėtis iš kosminių
raketų. Paleistos į Marso
apylinkes, jos atneš mums
išsamesnių duomenų apie
mįslingas jo paviršiaus de­
tales, apie Fobą ir Deimą.
Dabartinėmis technikos
priemonėmis, galima pada­
ryti Marso ir jo palydovų
fotografijas ir gautus vaiz­
dus perduoti į Žemę. Pui­
kus tokio eksperimento pa­
vyzdys yra nematomosios
Mėnulio pusės nufotogra-
favlmas.
Svarbiausia — atsisakyti
priešingo nusistatymo,
duoti visišką laisvę kūry­
binei minčiai ir visas prie­
mones panaudoti spren­
džiant jaudinantį Marso
gyvenamumo klausimą.
(„Znanije-sila",
1961 m. 2 nr.)
KULTŪRA
ir RELIGIJA
J. RAGAUSKAS
Mes nemanome gretinti šias sąvokas. Per
daug jos skirtingos. Juk kultūra — tai visuo­
menės pasiekimų visuma švietimo, mokslo,
meno ir kitose dvasinio gyvenimo srityse.
O religija — tikėjimas antgamtinėmis jėgo­
mis, jų garbinimas. Į kultūros sąvoką įeina
visa tai, ką gražiausio pasiekė žmonija. Kul­
tūra vystosi ir turi puikiausią ateitį. Tuo tar­
pu religija—-dėsningai nykstanti senojo pa­
saulio atgyvena, kurios pagrindinė dirva —
labiausiai kultūriniu atžvilgiu atsilikę ele­
mentai.
Mes kalbame apie kultūros ir religijos san­
tykį tik todėl, kad religininkai, ypač katalikų
bažnyčia, mėgsta girtis savo tariamai milži­
niškais nuopelnais kultūrai; ji netgi teigia,
esą tikroji kultūra negalima be religijos.
Taip bažnyčia kalba ne iš gero gyvenimo.
Nieko panašaus ji neskelbė tada, kai Europos
valstybių visuomeniniame-politiniame gyve­
nime turėjo viešpataujančią padėtį. Viduram­
žiais bažnyčia ne tiktai nesidangstė kultūros
ir mokslų draugo kauke, bet atvirai kovojo
prieš mokslą ir kultūrą, kaip sielos išganymo
priešus. Tik vis labiau vystantis mokslams ir
kylant kultūrai, religija, iš esmės pasilikda­
ma kaip ir buvusi mokslo ir kultūros priešu,
yra priversta keisti taktiką ir veidmainiauti.
Pasak dabartinių religijos apologetų, pats
dievas įsakęs žmonėms vystyti kultūrą. An­
tai, jau pirmiesiems žmonėms jis paliepęs:
„Aukite ir dauginkitės, pripildykite žemę ir
ją paverkite; viešpataukite jūros žuvims,
dangaus paukščiams ir visiems žemėje judan­
tiems gyviams". Tai esąs įsakymas kurti ma­
terialinę kultūrą. Tuo tarpu Kristaus žodžiai
„būkite tobuli" įpareigoją žmones vystyti
dvasinę kultūrą.
Sakoma: „Šventas raštas viskam tinka". Iš
tikrųjų, biblija — pakankamai stora knyga,
kad joje būtų galima rasti įvairiausių posa­
kių, tinkamų paremti bet kokiam teiginiui.
Tačiau svarbu ne atskiri biblijos sakiniai, bet
jos vedamoji mintis, jos dvasia. O ji visiškai
priešinga minėtoms citatoms. Visa biblija
skelbia žmogaus nusigręžimą nuo tikrovės,
pasaulio ir savęs niekinimą, atgailą, aske­
tizmą.
Kultūra neįmanoma be žinių, be mokslo.
O kokia yra religijos pažiūra į mokslą?
Dievas, anot biblijos, jau pirmiesiems žmo­
nėms uždraudęs rojaus sode valgyti vaisius
nuo pažinimo medžio. Vadinasi, jis nenorė­
jęs, kad jie sužinotų, kas gera, o kas bloga,
kas tiesa, o kas klaida.
„Žinojimas (žmones) daro pasipūtusius", o
„puikybė yra visų nuodėmių motina", rašo­
ma biblijoje. Religine prasme tobulas gali
būti tik nuolankus žmogus, kuris kuo mažiau
išmano apie pasaulietiškus dalykus. Žinomas
yra dvasininkų pasakymas: „Tikėjimas išga­
no, mokslas pražudo “•
Kaip gali tikintis žmogus kurti kultūrą, jei,
pasak biblijos, šis pasaulis —„tuštybių tuš­
tybė". Kaip galima dirbti kultūrinį darbą, va­
dovaujantis evangeliniais principais— nesi­
rūpinant, ką valgysi ir kuo apsivilksi, nesi­
priešinant piktam, nekovojant už savo mate­
rialinių ir kultūrinių reikmių aprūpinimą, už
teisingos visuomeninės santvarkos sukūrimą,
už išnaudojimo pašalinimą?
Pagal religinę filosofiją, žmogus žemėje —
tik keleivis į „tikrąją savo tėvynę dangų".
Žmogus žemėje negalįs būti laimingas, todėl
ir neturįs ieškoti čia laimės ir aplamai rūpin­
tis žemiškaisiais dalykais.
Betgi kultūra yra ne kas kita, kaip žmo­
gaus pažangos, kovos už geresnį, laimingesnį
gyvenimą žemėje rezultatas. Tuo tarpu reli­
gija skelbia: „Visų pirma rūpinkitės dangaus
karalyste, o visa kita bus jums pridėta". Ki­
taip sakant, kultūrą palikite „apvaizdai"!
Bažnyčios istorija puikiai patvirtina šią re­
liginę filosofiją.
Šiandien dvasininkai demagogiškai kalba
apie tariamą bažnyčios rūpinimąsi mokslais
ir kultūra praeityje, tarsi nebūtų buvę vidur­
amžių, kada bažnyčios galybės ir jos politi­
nio viešpatavimo laikais Europoje merdėjo
mokslas, literatūra, menas; kada, visai nesi­
rūpinant liaudies švietimu, klestėjo kvailiau­
si prietarai; kada už kiekvieną pažangų žodį
ir drąsesnį žingsnį visuomeninėj e-kultūrinėj e
srityje grėsė pavojus būti apkaltintam erezi­
ja ar raganavimu. Kalba bažnyčia apie savo
nuopelnus mokslui ir kultūrai, tarsi nebūtų
buvę inkvizicijos!
Kai tik krikščionių religija, susidraugavusi
su valdančia klase, tapo oficialia valstybine
religija Romos imperijoje ir galėjo įvairio­
mis priemonėmis veikti žmonių sąmonę, pra­
dėjo skleistis krikščioniškosios „kultūros"
žiedai—prasidėjo religinio fanatizmo' su­
kvailintų žmonių „bėgimas iš pasaulio". Siri­
jos, Arabijos, Egipto dykumose apsigyveno
ne darbštūs kultūros kūrėjai, bet atsiskyrė­
liai ir atgailautojai. Prasidėjo ieškojimas to­
bulesnių švento gyvenimo formų. Vieni sie­
kė „dvasinės kultūros" visą gyvenimą nesi-
prausdami ir nesimaudydami, kiti — nesi-
kirpdami plaukų ir nagų; vieni vilkėdami
ašutines ir galvą pasibarstydami pelenais, ki­
ti — užsimūrydami miestų sienose; vieni ap­
sigyvendami ant stulpo arba kruvinai čaižy­
dami rimbu savo nuodėmingąjį kūną, kiti —
nuogu užpakaliu sėdėdami ant skruzdėly­
no. . . Ėmė kurtis vienuolynai, kuriuose ieš­
kojo prieglaudos nuo „pasaulio pavojų" tūks­
tančiai religinių fanatikų ar šiaip kokiu nors
būdu prie normalaus gyvenimo nepritapusių
žmonių. Vienuoliai — tai pasaulio dezertyrai,
tačiau bažnyčia vienuolišką gyvenimą vadi­
na tobuluoju gyvenimo būdu.
Būdama žmogaus nusigręžimo nuo tikrovės
ideologija, religija ne tik neragina žmonių ko­
voti už geresnį, laimingesnį gyvenimą, bet,
priešingai, stengias įteigti liaudžiai mintį, kad
juo žmogui sunkiau šiame gyvenime, tuo jam
būsią lengviau „aname". „Ką dievas myli, tą
baudžia", „mylėkite savo priešus", tai yra,
kantriai nukęskite skriaudas. „Vergai, būkite
visa baime pasidavę ponams ne tik geriems,
bet ir nepakenčiamiems"— tai biblijos žo­
džiai, tai religinės gyvenimo taisyklės. Nejau
tokiais obalsiais vadovaudamiesi vergai ir
engiamieji darbo žmonės galėjo kovoti prieš
savo išnaudotojus? Nejau šie „šventraščio"
žodžiai šaukė išnaudojamuosius į kovą prieš
socialinę neteisybę, kuri yra didžiausia kul­
tūros vystymosi kliūtis?
Krikščionių dvasininkai nurodo apaštalo
Povilo laiške kolosiečiams įrašytą pasakymą
„nėra nei pagonies, nei žydo..., nei vergo,
nei laisvojo",— atseit, visi žmonės esą lygūs.
Tačiau jie pamiršta pasakyti, kad tame pa­
čiame laiške ir net tame pačiame perskyrime
parašyta: „Vergai, klausykite visuose daly­
kuose kūno ponų, bijodami dievo". Jie pa­
miršta cituoti tos pačios biblijos duodamą
34
dievo patarimą vergvaldžiui: „Nesigėdyk sa­
vo vergui kruvinai išplakti šonus".
Dvasininkai nerausdami aiškina, esą baž­
nyčia, perauklėdama žmonių sąmonę, lemia­
mai prisidėjusi prie vergijos panaikinimo.
Tačiau jie pamiršta prisipažinti, kad vienuo­
lynai, klebonai ir vyskupai vergovinės san­
tvarkos laikais taip negailestingai išnaudojo
savo vergus, lygiai kaip feodalizmo laikais
jie kartu su dvarininkais engė baudžiaunin­
kus. Pats „dievo vietininkas žemėje"— popie­
žius savo valstybėje niekada neįvedė evan-
geliniu artimo meilės principu pagrįstos v i­
suomeninės santvarkos, bet išnaudojo savo
piliečius nė kiek ne mažiau, kaip jo pasaulie­
tiškieji kolegos. Dar XVI a. domininkonai ir
vadinamasis indėnų apaštalas Amerikoje Las
Kazas, neva norėdami apsaugoti vietos gy­
ventojus nuo pavergimo, ragino turtinguo­
sius gabentis į Ameriką vergais Afrikos neg­
rus. Vienuolių sumanymas buvo įgyvendin­
tas. Per pusketvirto šimto metų apie dešimtys
milijonų negrų buvo išvežta vergais į Ame­
riką, o kita tiek žuvo bevežant. . .
Bažnyčia mėgsta savintis mokslininkų,
liaudies švietėjų ir kitų kultūros darbuotojų
pasiektus laimėjimus, veidmainiškai teigda­
ma, kad tai jos, bažnyčios, nuopelnai, o savo
pačios reakcinę kovą prieš pažangą ir kultū­
rą ji arba nutyli, arba aiškina, kaip geriausią
paslaugą. . . kultūrai. Pavyzdžiui, teologai aiš­
kina: jeigu nemaža popiežių buvo nedorėliai
ir niekšai, tai kaip tik esąs argumentas už
bažnyčios dieviškumą! Atseit, jei net ir tokie
nedorėliai nesugriovė bažnyčios, tai reiškia,
kad ją pats dievas įkūrė ir globoja. Arba: jei
bažnyčia, pasmerkdama Galilėjų, padariusi
klaidą, tai tuo pačiu ji labai pasitarnavusi
mokslui. Kokiu būdu? Nagi tuo, kad Galilė­
jaus byla sudominusi mokslininkus astrono­
mijos klausimais ir paskatinusi juos uoliau
tyrinėti Saulės sistemą. Taip rašė kunigas
K. Steponavičius knygoje „Bažnyčia ir kul­
tūra".
Net ir kryžiaus karuose bažnyčia įžiūri di­
džiulę savo paslaugą žmonijai: kryžiaus ka­
rų dėka pagyvėję valstybių prekybiniai san­
tykiai; vystėsi amatai, pramonė, technika. Vi­
sai panašu į hitlerininkų „nuopelnus" moks­
lui ir technikai Didžiojo Tėvynės karo me­
tais: juk ir jie „vystė" mokslą bei techniką,
išrasdami naujas masinio žmonių naikinimo
priemones, iš nužudytų žmonių plaukų bei
odos gamindami rankinukus ir kitokius daik­
tus. . .
O kiek himnų yra pati sau prigiedojusi
bažnyčia dėl įsivaizduotų nuopelnų menui ir
muzikai: puikios bažnyčios, jų architektūra,
stiliai, paveikslai, statulos, bažnytinės gies­
mės, Hendelis, Bachas. ..
Visų pirma, menas ir muzika religijai rūpė­
jo tik kaip priemonė patraukti žmonėms į
bažnyčią. Socialistinis principas „Menas pri­
klauso liaudžiai"— religijai svetimas.
Antra vertus, bažnyčios galybės laikais me­
nas nori nenori turėjo įgyti religinį atspalvį.
Juk feodalizmo epochoje architektai tegalėjo
statyti, o dailininkai savo paveikslais puošti
tiktai karalių ir bajorų rūmus arba bažny­
čias; poetai ir rašytojai turėjo arba šlovinti
feodalų „žygdarbius", arba kurti religinius
himnus, giesmes ir „dieviškąsias komedijas";
muzikams reikėjo arba komponuoti saldžias
pastorales ponams, arba iškilmingas mišias ir
oratorijas kunigams. Religinės ideologijos
viešpatavimo laikais literatūros ir meno te­
matika tegalėjo būti irgi daugiausia religinė.
Bet ar tai religijos nuopelnas? Religinio at­
spalvio priverstinis suteikimas neigiamai,
slopinamai veikė literatūrą ir meną. Religinė
ideologija reikalavo, kad menininkai savo
kūriniuose vaizduotų sielos „pergalę" prieš
nuodėmingąjį kūną, kad apoteozuotų ant-
gamtį. Viduramžių bažnyčiose šventųjų figū­
ros — tai sunykę, išdžiūvę asketai, bereikš­
miais veidais, į dangų pakeltomis akimis, be­
jėgiškai sunertomis rankomis.
Buvo, be abejo, anais laikais įžymių meni­
ninkų, kurių genijus netilpo religinės ideolo­
gijos rėmuose. Bažnyčia, girdamasi Leonardu
da Vinčiu, Rafaeliu, Muriliu, Dante, Bachu ir
kitomis meno garsenybėmis, tiesą sakant, pa­
ti sau prieštarauja. Juk šie menininkai tik dėl
to ir išgarsėjo, kad savo talento jėga prasi­
veržė pro religinės pasaulėžiūros varžtus. Jų
kūrybą nemirtinga padarė genialiai atskleis­
tas tikrasis šios žemės vaikas — dirbantis,
kovojantis, maištaujantis, kenčiantis, besi­
džiaugiantis, mylintis žmogus, bet ne askezės
išsekintas, mistinėje ekstazėje sustingęs
šventasis.
Menas suklestėjo renesanso epochoje kaip
tik tada, kai buvo atsisakyta ilgus amžius
slėgusios bažnytinės rutinos ir pradėta atgai­
vinti ikikrikščioniškąsias meno tradicijas,
laisvas nuo religinio dogmatizmo ir aske­
tizmo.
Visose kultūrinio gyvenimo srityse religija
vaidino ne skatinantį, bet stabdantį vaidme­
nį. Tai patvirtina neseni Lietuvos gyvenimo
faktai. Ką padarė liaudžiai, jos švietimui ir
kultūrai kelti krikščionys demokratai, kada
jie turėjo valdžią savo rankose? Didžiausias
religininkų rūpestis tada buvo smaugti pa­
žangią mintį, persekioti darbo žmones, kovo­
jančius už išsivadavimą iš socialinės prie­
spaudos. Tada ir vėliau, įsigalėjus Lietuvoje
fašizmui, respubliką užtvindė pranciškonų,
kapucinų, jėzuitų, marijonų ir įvairių religi­
nių organizacijų leidžiama literatūra — pasi­
baisėtinas religinis šlamštas—-visokie „Šven­
to Pranciškaus varpeliai", „Lurdai", „Žvaigž­
dės" ir t. t. Jie skleidė tamsiausius prietarus.
Į ką jie norėjo paversti Lietuvą? Į tai atsako
pranciškonų laikraštpalaikis „Sursum kordą",
kuris 1938 m. savo 45 nr. pasigardžiuo­
damas vaizdavosi, kaip „gražiai" atrodytų
pasaulis, jei visi žmonės vykdytų dievo ir
bažnyčios įsakymus: „Laikraščiai tokie trum­
pučiai pasidarė, pakanka net poros puslapių.
Bibliotekų lentynose beliko tik koks ketvir­
tadalis knygų. Muziejuose pusė sienų pasi­
darė tuščios: dingo nepadorūs paveikslai".
Tai ne ateitis, bet tikras siaubas. Atseit, jei
pranciškonai turėtų galią, jie mielai sudegin­
tų ne tik mokslo veikalus, palikdami vien
maldaknyges, bet ir Rafaelio, Rubenso,
Rembrandto ir kitų įžymių dailininkų „nepa­
dorius" paveikslus.
Buržuaziniais laikais bažnyčia ne tiktai at­
virai kovojo prieš revoliucinį darbo žmonių
judėjimą, bet ir stengėsi nuslopinti kiekvie­
ną bent kiek laisvesnės minties ar žmonišku­
mo pasireiškimą. 1938 m. kunigas F. Kemėšis
„XX amžiuje" įnirtingai puolė vieną žymiau­
sių mūsų rašytojų prof. Mykolaitį-Putiną,
kam jis išdrįsęs savo romane „Altorių šešė­
ly" pavaizduoti dvasininkų gyvenimą. Ten
pat Kemėšis užsipuolė Kauno universiteto
vadovybę už tai, kad ji leido dekretinių
atostogų darbuotoją, kurios kūdikis gimė
bažnyčios nepalaimintoje „moterystėje", ir
reikalavo ją išvyti iš universiteto.
Savo įtakon pasiglemžę mokyklas, tankiu
religinių organizacijų tinklu apraizgę visą
respubliką, religinės spaudos niekalu maitin­
dami pusiau neraštingą liaudį, vienuoliai ir
dvasininkai žiūrėjo, kad tik neprasiskverbtų
pažangi mokslinė-revoliucinė mintis į liau­
dies sąmonę, kad tik engiamas darbo žmogus
nepanorėtų kurti geresnio gyvenimo sau ir
savo vaikams, kad visi „tyliai ir ramiai gy­
ventų visame maldingume"!
Praeityje kultūra tuo labiau kilo, kuo dau­
giau ji išsivadavo iš bažnytininkų globos. Ji
audringai suklestėjo tarybiniais metais, kada
bažnytininkai neteko komanduojamos padė­
ties, kai mokslas ir menas gali laisvai vysty­
tis, kai kultūra tarnauja liaudžiai, o ne vienai
išnaudotojų klasei bei dvasininkų kastai.
Kultūra vystosi prieš bažnytininkų norą, jie
nebegali sulaikyti josios audringo kilimo, ir
jiems nelieka nieko kita, kaip veidmainiau­
ti, giriantis savo nebūtais nuopelnais.
35

KAIP SAUGOTIS PERKŪNO
— p ra šo p a a iš k in ti ž u rn a lo s k a ity to ja s
P . K o n d r a t ė n a s iš P a n e v ė ž i o .
Perkūnija fizikinis reiškinys — atmosferos elekt­
ros išlydis į žemę. Šio išlydžio metu orą pramušanti
elektros įtampa pasiekia 50 ir daugiau milijonų voltų,
o srovė pratekanti žaibo kibirkštimi siekia iki 200 tūkst.
amperų! Tuo tarpu elektros energijos perdavimo linijo­
se, kurios taip pat pavojingos žmogaus gyvybei, įtampa
būna dešimčiiį ir šimtų tūkstančių voltų, o srovė siekia
šimtus ir tūkstančius amperų. Žaibas trunka nuo vienos
tūkstantosios iki kelių šimtųjų sekundės dalių, todėl jo
išskirtos energijos nėra taip daug. Apskaičiuota, kad
vieno žaibo energija 100 vatų elektros lemputę temaitin-
tų vieną parą.
Būna atsitikimų, kai žaibas užmuša žmones, gyvulius,
perskelia medžius, padega trobesius. Kartais žaibas „pa­
juokauja": sudegina žmogaus drabužius, o jį patį palieka
beveik jo nesužalodamas.
Kaip reikia elgtis perkūnijos metu? Jeigu audra su
perkūnija užklumpa netikėtai — svarbiausia neišsigąsti.
Reikia atsiminti, kad laikantis elementarių saugumo tai­
syklių, perkūnija nepavojinga. Pirmiausia, ne kiekvie­
nos perkūnijos reikia saugotis. Pavojinga ta, kuri arti,
kada nuo žaibo žybtelėjimo ir griausmo praeina mažiau
kaip 10 sekundžių. Tai reiškia, kad žaibas trenkė arčiau
kaip už 3 kilometrų ir sekantieji žaibai gali kristi kaž­
kur netoli. Tokiu atveju nereikia būti prie aukštų ir vie­
nišų medžių, pamiškėje, kalvų viršūnėse, ant bokštų, sto­
gų, kaminų. Į tokias vietas žaibas dažniausiai trenkia.
KATALIZATORIAI
„ K o k ie c h e m in ia i p r o c e s a i v y k s ta d a ly v a u ­
j a n t k a ta liz a to r iu i ir k a ip k a ta liz a to r iu s p a ­
v e ik ia r e a k c ijo je d a ly v a u ja n č ia s m e d ž ia g a s ,
k a d jo s im a s u d a r y ti c h e m in iu s ju n g in iu s ,
k u r ių n e g a lim a g a u ti b e k a ta liz a to r ių ? " — r a ­
š o V . M i z a r a s iš B ir ž ų .
Populiariai tariant, katalizatoriai — tai medžiagos,
kurios pagreitina vienų medžiagų virtimą kitomis. Vadi­
nasi, katalizatorius negali sukelti ir nesukelia naujos
reakcijos, bet lyg pagreitina lėtai vykstančias. Tą patį
galima pasakyti ir kitais žodžiais. Būtent: katalizatorius
padidina reaguojančios medžiagos veiklumą.
Teoriškai samprotaujant, prieinama išvada, kad pats
katalizatorius nesieikvoja ir dėl to maži jo kiekiai gali
padėti reaguoti neribotiems reaguojančių medžiagų kie­
kiams. Tačiau praktiškai dalis katalizatoriaus nustoja
veiklumo, išgaruoja ar išsibarsto ir jį reikia nuolat pa­
pildyti.
Įvairių katalizatorių veikimas aiškinamas dvejopai:
susidarant tarpiniams katalizatoriaus junginiams su vie­
36
O jeigu vis dėlto tenka pasislėpti po medžiu, tai bū­
tina pasitraukti nuo jo per 5 — 10 metrų, t y., kaip ga­
lint toliau ir atsigulti taip, kad galva, krūtinė ir kojos
būtų maždaug vienodai nutolę nuo medžio kamieno.
Kai perkūnija užklumpa atvirame lauke, ypač aukš­
tumoje, reikia atsisėsti arba atsigulti ant žemės ir pa­
laukti kol ji praeis. Negalima slėptis šieno kupetose ar
šiaudų gubose.
Stovyklautojams vengtina statyti palapinę po aukštu,
atskirai stovinčiu medžiu, miško pakraštyje, ant kalvos.
Jeigu tarp palapinių yra nutiestas telefono ryšys, elekt­
ros apšvietimo laidai, besiartinant perkūnijai juos reikia
atjungti ir įžeminti už palapinės ribų. Virš didelių pala­
pinių patartina įrengti perkūnsargį.
Kambaryje, perkūnijos metu, geriau nesiartinti p rie
metalo masės — vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžių,
centrinio šildymo įreng'mų ir kt. Pavojinga liesti arba
stovėti arti elektros apšvietimo ir telefono tinklo, be rei­
kalo neliesti metalinių daiktų. Reikia taip pat vengti
pasikalbėjimų telefonu.
Savaime aišku, kad perkūnas gali trenkti tiek į na­
mus, kuriuose dega elektros šviesa, tiek ir į tuos, kur
ji nedega. Tą patį galima pasakyti ir apie radijo imtu­
vus tiek su vidine antena, tiek ir be jos. Lauko anteną
būtinai reikia nuo aparato atjungti ir įžeminti. Audros
metu patariama radijo imtuvą išjungti ir iš tinklo. Tai
daroma tam, kad atsiradus perkūnijos metu elektros
tinkle indukuotiems viršįtampiams, nebūtų sugadintas ra­
dijo imtuvas.
Negalima perkūnijos metu maudytis. Kai perkūnas;
trenkia į vandenį, srovė išsiskirsto vandens masėje ir
gali praeiti per žmogaus kūną. Žmogus nuo to gali ne­
tekti sąmonės ir nuskęsti. Geriausias to liudininkas —
užmuštos žuvys. Perkūnijos metu reikia vengti maudy­
tis ir vonioje. Buvo atsitikimų, kad perkūnui trenkus
į namą, dalis elektros energijos vandentiekio vamzdžiais
pasiekdavo vonią ir per besimaudančiojo kūną nueidavo
kanalizacijos vamzdžiais j žemę.
Jeigu nelaimė atsitiko — reikia skubiai suteikti pir­
mąją pagalbą: nenutrūkstamai daryti dirbtinį kvėpavimą
ir tuoj pat iškviesti gydytoją. Jokiu būdu negalima už­
kasti nukentėjusį į žemę. Tuo galima tik jam pakenkti,
nes praradusiam sąmonę žmogui kaip tik reikia daug
oro.
Inž. A. JUOZAITIS
na reaguojančiųjų medžiagų arba susikaupiant reaguo­
jančioms medžiagoms katalizatoriaus paviršiuje.
Pirmuoju pavyzdžiu galima paimti katalizatorių azoto-
monoksidą NO, katalizuojantį sieros dioksido jungimąsi
su deguonimi, susidarant sieros trioksidui. Šioje reakci­
joje katalizatorius iš pradžių prijungia deguonies atomą
ir virsta azoto dioksidu N 0 2, kuris šį deguonį atiduoda
sieros dioksidui S 0 2 ir paverčia jį trioksidu S 0 3, o patsai
vėl virsta azoto monoksidu, galinčiu prijungti deguonį,
ir t. t.
Antruoju katalizės pavyzdžiu galima paimti tą pačią
reakciją, katalizuojamą platinos. Čia smulki platina sa­
vo paviršiuje sukaupia (kondensuoja) sieros dioksidą ir
oro deguonį. Dėl to šių dujų molekulės suartėja ir, be
to, pakyla jų temperatūra, kaip ir kiekvienos kitos dujų
kondensacijos atveju. Artimas reaguojančių molekulių
kontaktas ir pakilusi temperatūra smarkiai padidina mo­
lekulių veiklumą ir jos jungiasi, virsdamos sieros tri­
oksidu.
Suminėtais dviem katalizatorių veikimo būdais paaiš­
kinamas ne tik mineralinių katalizatorių, bet ir gyvybei
svarbių baltyminių fermentų veikimas gyvų organizmų
ląstelėse.
Prof. K. DAUKŠAS;
 PLOKŠČIAPĖDIŠKUMAS
K a ip a ts ir a n d a p lo k š č ia p ė d iš k u m a s ir k a ip
j i s g y d o m a s , n o r i s u ž i n o t i J . K a z l a u s k a s iš
K auno.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių žmogaus atramos-
judėjimo aparato deformacijų yra plokščiapėdiškumas.
Nustatyta, kad plokščiapėdiškumas gali išsivystyti įvai­
riausiame amžiuje. Pagrindinė priežastis, dėl kurios atsi­
randa ši pėdos deformacija,— tai pėdos raumenų ir raiš­
čių silpnumas, kuris gali atsirasti po įvairių susirgimų,
pavyzdžiui, po rachito, arba nuolatos pervargstant pė­
doms, o tai pasitaiko su ilgu stovėjimu susijusių profe­
sijų žmonėms — kirpėjams, pardavėjams, dantų gydy­
tojams, krovėjams ir kt. Tačiau pėdos gali pervargti ne
tiktai nuo ilgo stovimo darbo. Dėl netinkamos avalynės
taip pat gali atsirasti plokščiapėdiškumas.
Esant nepakankamai stipriems pėdos raumenims, ku­
rie dėl savo silpnumo neišlaiko taisyklingo pėdos skliau­
to, visas kūno svoris tenka pėdos raiščiams, kurie, būda­
mi perkrauti, ilgainiui išsitempia ir nebeįstengia iš­
laikyti taisyklingos pėdos formos. Pėdos skliautas
ima leistis žemyn, ir pagaliau gali visai išnykti, toliau
deformuojasi ir pėdos kaulai. Šitokia plokščia pėda su­
kelia įvairius sutrikimus, atsiranda skausmai vaikščio­
jant, sunku bėgti, žmogus greitai pavargsta, ypač į va­
karą. Skausmingumas atsiranda ne tik pėdos srityje, bet
dažnai ir kelių, ir net klubo sąnarių srityje.
Tiesa, pasitaiko ir tokių plokščiapėdiškumo atvejų,
kai ligonis nejaučia jokio skausmo ir niekuo nesiskun­
džia. Tai būna, kai plokščiapėdiškumas vystosi lėtai, ne­
pastebimai, ir, kol žmogus jaunas, jo organizmas ge­
rai prisitaiko prie pėdų funkcijos sutrikimų ir todėl
nesukelia nemalonių reiškinių. Tačiau ilgainiui, ypač
senatvėje, tokios deformuotos pėdos sukelia žmogui ne­
mažas kančias ir sunkumus.
Kad neatsirastų plokščiapėdiškumas, pirmiausia reikia
sutvirtinti pėdos ir blauzdos raumenis ir raiščius — pri­
taikyti specialią gimnastiką, pratimus.
Yra linkusių galvoti, kad vaikų plokščiapėdiškumas
savaime praeinąs. Tai neteisinga nuomonė. Nors vaiko
organizmas greičiau ir geriau prisitaiko prie pėdos funk­
cijos sutrikimų, negu suaugusio žmogaus, tačiau vis tiek
vaiko plokščiapėdiškumas yra rimtas signalas, rodantis,
kad reikia imtis skubių profilaktinių priemonių. Vaikų
svoris palyginti greitai auga. Todėl reikia dėti visas pa­
stangas kuo anksčiau, vos tik pasirodžius pirmiesiems
plokščiapėdiškumo simptomams, apatinių galūnių ir viso
organizmo raumenims stiprinti ir lavinti. Laiku, dar vai­
kystėje, pritaikytas gydymas ir profilaktika užkerta ke­
lią tolesnei deformacijai, pėdos darosi normalios.
Užleistais atvejais, kai išsivysčiusi žymi pėdos kaulų
deformacija, reikalingas chirurgo-ortopedo įsikišimas.
Norint perspėti plokščiapėdiškumo atsiradimą, reikia
laikytis kojų higienos, avėti patogią avalynę, užsiiminė­
ti fizine kultūra, sustiprinančia raumenis ir raiščius.
Dažnai žmonės, kurie pagal savo profesiją turi ilgai
išbūti ant kojų, dėvi minkštas šliures ar batelius su
minkštu padu. Tai daroma, matyti, dėl patogumo, bet
tokia avalynė kenkia. Mat pėdų skliautas, neturėdamas
kietos atramos iš apačios, nuo kūno svorio ilgainiui ima
leistis žemyn, atsiranda plokščiapėdiškumas. Todėl rei­
kia atsiminti, kad, jeigu tenka ilgai stovėti, pėdų skliau­
tus iš apačios turi remti kietas, nelinkstantis padas, ku­
ris palaiko taisyklingą pėdos fiziologinę formą ir ne­
leidžia jai deformuotis. Batelių kulnai tokiais atvejais
turi būti platūs ir neaukšti — 2—3 cm.
Taigi pagrindinė plokščiapėdiškumo profilaktikos ir
gydymo priemonė yra speciali gydomoji gimnastika,
stiprinanti pėdos raumenis, derinyje su kojų higiena ir
bendra fizine kultūra.
Gyd. M. PREISAS
ALIJOŠIAUS LAPŲ GYDOMOJI REIKŠMĖ
„ A r tu r i k o k ią g y d o m ą ją r e ik š m ę a lijo ­
š ia u s la p a i? J e i tu r i, ta i n u o k o k ių lig ų ir
k a ip jie v a r to ja m i? " — k la u s ia E. L u k o š e v i­
č i e n ė iš Š i l a l ė s r a j . „ G e g u ž ė s 9 - o s i o s " k o l ­
ū k io .
Žinių apie alijošiaus (Aloes) lapų vartojimą medici­
nos praktikoje randame jau XII—XVI a. literatūroje,
o Indijos ir Afrikos gyventojai naudoja juos nuo neat­
menamų laikų.
Susmulkinti alijošiaus lapai ar jų sunka su medum,
pienu, kiaušinių tryniais liaudies medicinoje vartojami
nuo džiovos, galvos skausmų ir kitų susirgimų. Lapų
spiritinį antpilą rekomenduojama gerti nuo mažakrau­
jystės, esant apetito stokai ir blogam virškinimui, švie­
žiomis lapų nuopjovomis tvarstomos pūliuojančios žaiz­
dos, lapų sunka ar tyrele, sumaišius jas su degtine arba
taukais, gydomi nudegimai, nušalimai, sumušimai, išdžio­
vintomis lapų sultimis, sutrynus jas su cukrumi, barsto­
mos įsisenėjusios, sunkiai gyjančios žaizdos.
Prieš porą dešimtmečių akademikas V. Filatovas pa­
stebėjo, kad biogeniniai preparatai, gauti iš alijošiaus,
yra labai efektyvūs. Po šių tyrimų alijošiaus lapai buvo
plačiai pritaikyti audinių terapijoje. Kas gi yra audinių
terapija? Gyvūnų ir augalų audiniai, atskirti nuo gyvojo
organizmo ir laikomi jų gyvenimui nepalankiose sąlygo­
se, ne žūva, bet biochemiškai persitvarko. Audiniuose
susidaro savotiškos medžiagos — vadinamieji biogeni­
niai stimuliatoriai, — kurios, patekusios į organizmą,
skatina jo gyvybinę veiklą, stiprina regeneracijos pro­
cesus. Augalinės kilmės audiniams palankiausios sąlygos
anabiozės būklėje išsilaikyti yra žema temperatūra
(2—4° C) ir tamsa (anabiozė — laikinas organizmo gy­
vybinės veiklos sustabdymas).
Alijošiaus lapai, išlaikyti šaltyje ir tamsoje 12 dienų,
susmulkinami ir iš jų gaminami įvairūs preparatai: alijo­
šiaus lapų ekstraktas poodiniam įšvirkštimui, ekstraktas
priėmimui į vidų, alijošiaus emulsija, milteliai, sirupas
ir kt. Alijošiaus lapų ekstrakto injekcijos naudojamos
gydant įvairius akių susirgimus, bronchinę astmą, skran­
džio ir dvylikapirštės žarnos opaligę. Lašų pavidalu jis
geriamas gastritų, enterokolitų, chroninių vidurių užkie­
tėjimų atvejais, esant blogam apetitui. Net ilgą laiką
naudojant alijošiaus lapų ekstraktą, nepastebima jokių
pašalinių reiškinių, gerėja ligonio savijauta, priauga
svoris.
Alijošiaus lapų emulsija efektyviai veikia gydant
įvairius odos susirgimus bei antro-trečio laipsnio nude­
gimus; ji taip pat sėkmingai naudojama spindulinės li­
gos terapijai ir profilaktikai.
Alijošiaus lapų milteliai drauge su šunvyšnės, rabar­
baro preparatais piliulių ar kitu pavidalu naudojami
kaip veiksminga liuosuojanti priemonė.
Biologiniai stimuliatoriai, esantieji alijošiaus lapų pre­
paratuose, veikia visą organizmą, skatina jo apsigynimo
funkcijas. Šiuo ir paaiškinamas jų platus vartojimas įvai­
riems susirgimams gydyti.
Prov. E. NOREIKIENE
NAIKINKIME MUSES
S p a u s d in a m a s k a ity to ja m s p a g e id a u ja n t.
Musės gyvena ir dauginasi netoli žmonių gyvenvie­
čių. Jos skraido netoli — nuo 1 iki 2 km. Jas pritraukia
maisto, nešvarumų, atmatų kvapai. Musės — dažni išvie­
čių, šiukšlynų ir pamazgų duobių svečiai. Šiose nešva­
rumų vietose prie jų kūno prilimpa nešvarumų dalelytės,
kuriose visada yra daug mikrobų, kurių tarpe gali būti
37
vidurių šiltinės, dizenterijos, tuberkuliozės ir kitų ligų
sukėlėjų. Iš šitų nešvarumo vietų musės skrenda į bu­
tus, nutupia ant maisto produktų, apkrėsdamos juos
nematomais mikrobais.
Kiekviena naminė musė per vasarą padeda apie
600 balkšvų kiaušinėlių. Nustatyta, kad musės kiauši­
nėlius deda tiktai nešvarumuose, šiukšlėse, mėšle,
paukščių išmatose, taip pat sugedusioje mėsoje,
skrepliuose, pūliuose ir pan. Ten, kur švaru, musės
nesiveisia, nes kiaušinėliams nėra kuo misti. Kad iš
kiaušinėlio išsivystytų musė, atmatų ir nešvarumų
temperatūra turi būti maždaug 30° C. Esant tokiai
temperatūrai, po 24—36 vai. iš kiaušinėlio išrieda
judri, balta 1—1,2 cm ilgio kirmėlaitė — lerva. Ji
minta pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Paskiau
ji jsiskverbia 50—60 cm j dirvožemį, kur virsta lėly­
te. Po 5—6 dienų iš lėlytės išskrenda naminė musė.
Visas šis ciklas trunka 10 dienų.
Taigi matome, kad pirmiausia reikia sutvarkyti
sodybas, kiemus, gatves taip, kad nebūtų nešvarumų,
mėšlo, atmatų. Įrodyta, kad tose vietose, kur šiukš­
lės ir nešvarumai laiku surenkami, išvežami ir nu­ L A B A I R E IK A L IN G A M A Š IN A
kenksminami, nėra sąlygų musėms veistis.
Daugelyje Tarybų Sąjungos miestų bei kurortų Prieš žydėjimą nepašali­ nesnysis „brolis", pritaiky­
tinkamai surenkamos atmatos iš šiukšlių dėžių, laiku nus visų kukurūzų šluote­ tas darbui aukštastiebių
jos išvežamos ir nukenksminamos. Todėl ir musių ten lių, nėra ko laukti gero kultūrų pasėliuose. Nau­
labai mažai (Maskva, Leningradas, Sočis ir kt.). Pui­ šios kultūros grūdų der­ juoju agregatu galima
kūs rezultatai kovoje su musėmis pasiekti Kinijoje, liaus. Tai ypač gerai žino įdirbti tarpueilius, api­
Čekoslovakijoje ir kitose liaudies demokratijos ša­ sėklininkystės ūkiai, augi­ purkšti arba apdulkinti au­
lyse. nantieji hibridinių kukurū­ galus, puikiausiai nupiaus-
Cheminės bei lizinės musių naikinimo priemonės zų sėklą. Tuo tarpu paša­ tyti minėtąsias kukurūzų
gali tik dalinai padėti naikinant muses. Svarbiausia linti šluoteles kad ir iš vie­ šluoteles. Jį galės naudoti
priemonė yra kiemų, sodybų, gatvių švara. Reikia siek­ no hektaro pasėlių nėra ne vien kukurūzų, bet ir
ti, kad šiukšlės būtų pilamos į sandariai uždaromas paprasta. Atliekant šį dar­ medvilnės, saulėgrąžų au­
šiukšlių dėžes, be plyšių ir duobių, kad musės negalėtų bą rankiniu būdu (jis pa­ gintojai.
prasiskverbti į šiukšlių dėžes. Šiukšlės turi būti išveža­ saulyje niekur dar neme­ Nors ir ilgos traktoriaus
mos kas 4—5 dienos, musei nespėjus pilnai išsivysty­ chanizuotas), reikia daug DT-20K „kojos", jis ne­
ti. Sandarios turi būti ir išvietės, tvartai, jie turi laiko ir daugybės rankų. bijo nelygumų, judėdamas
būti reguliariai valomi. Šiukšlių dėžės ir išvietės turi nežaloja augalų. Jeigu nė­
būti nuolatos dezinfekuojamos 10% chlorkalkių tirpa­ Tarybiniai konstrukto­
riai ir čia atėjo į pagalbą ra darbo aukštastiebių kul­
lu, DDT ir heksachlorano milteliais. tūrų pasėliuose, šį agrega­
Vasaros metu patartina šias vietas ir apie 2 m žemės ūkio darbuotojams. tą galima pertvarkyti į
aplinkui kasdien dezinfekuoti. Išvietes ir šiukšlių dė­ Nuotraukoje matome „il­ paprasčiausią traktorių
žes reikia sistemingai baltinti. Tam reikalui taip pat gakojį" traktorių DT-20K. DT-20, ir jis atbks kitus
tinka karbolis ir lizolis. Tai traktoriaus DT-20 jau­ žemės ūkio darbus.
Norint kovoti su išsivysčiusiomis musėmis, reikia
vartoti visas prieinamas mechanines ir chemines
priemones — musėgaudžius, limpamąjį popierių, spe­
cialius dezinfekcinius skiedinius — flicidą, DDT emul­
siją ir kt.
Musėms mušti naudojami specialūs tauškučiai.
Patartina juos nudažyti žaliai. Musės šios spalvos ne­
skiria.
Maisto produktai turi būti apsaugomi nuo musių.
Juos reikia apdengti marle ar stikliniu gaubtu. Va­
saros metu galima padaryti apsaugines užuolaidėles
iš popieriaus, sukarpyto išilgai j siauras juosteles,
kurios judėdamos atbaido muses. Musės nemėgsta

I
skersvėjų: dirbtinai sudarant skersvėjus, musės pa­
lieka patalpas.
Labai svarbu naikinti žiemojančias muses. Rudenį,
kai oras atvėsta, musės lieka žiemoti gyvenamose pa­
talpose, daržinėse, pastogėse. Pavasarį jos atgyja ir
išskrenda.
Kovoti su musėmis turi visi. Reikia, kad kiemai
taptų žydinčiais sodais. Tai visiškai galima, nes tam
yra sudarytos visos sąlygos. Kova su musėmis yra
kartu kova prieš užkrečiamąsias ligas, todėl ją rei­
kia vesti griežtai ir sistemingai.
J. STARKAS
Medicinos m. kand.

38
 M IK R O R A JO N O
Tarybų Lietuvos Miestų
ir kaimų statybos projek­
tavimo institute organizuo­
ta eksperimentinio projek­
tavimo grupė. J i ruošia
pirmojo respublikoje mik­
rorajono gyvenamojo
kvartalo detalaus išplana­
vimo projektą. Architektai
pasirinko Aerouosto ir Tur­
gaus gatvių rajoną Vil­
niuje.
Projektuojant -.diegiami
pažangiausi statybos prin­
cipai, patogiausi gyvena­
mųjų namų bei buitinės
paskirties pastatų tipai.
Mikrorajonas užims 30 ha
teritoriją. Čia bus pastaty­
G IR L IA N D IN Ė H E S
Kolūkiams ir kitoms gy­
venamosioms vietovėms,
esančioms toli nuo elektri­
fikacijos tinklo, sukurta
paprasta ir pigi hidroelekt­
rinė. Jos turbina yra to­
kios nesudėtingos kon­
strukcijos, kad ją galima
pagaminti vietinėmis jėgo­
mis, naudojant turimas
medžiagas.
Variklį — vandens tur­
biną — sudaro daugelis
lengvų rotorių, pagamintų
iš geležinės skardos. Tie
rotoriai užmaunami gir­
liandos pavidalu ant vieno
su m a žės Ši e n o
Kiekvienais metais dide­
liuose mūsų šalies plotuo­
se prarandama nuo vieno
iki trijų penktadalių žolių
derliaus. Kol žolė patenka
į stirtą arba klojimą, jai
tenka gerokai nukentėti.
Grėbiant, vartant, krau­
nant visą laiką žolė krato­
ma, ir šios operacijos išda­
voje nustojama daugybės
lapelių. O juose kaip tik
ir yra didžiausia dalis vita­
minų, lapai ypač turtingi
baltymais.
Kuo toliau mes keliausi­
me į Tarybų Sąjungos pie­
tus, tuo didesni bus žolių
derliaus nuostoliai. Pavyz­
džiui, Kazachstano kol­
ūkiuose ir tarybiniuose
ūkiuose jie siekia 30—
60 proc. Panašiai yra ir už­
sienio šalyse.
Reikalas tas, kad žolių
derliaus sudorojimo tech­
P R O JE K T A S
ta apie 60 tūkst. kvadrati­
nių metrų gyvenamojo
ploto. Projektavimo pa­
grindu paimtas laisvas na­
mų išdėstymas, nesilaikant
plačiai paplitusios lygiag­
rečių koordinatų sistemos.
Sis principas architektūri­
niu požiūriu yra judresnis,
ne toks nuobodus. Be to,
gyventojai gaus daugiau
erdvės ir saulės šviesos.
Kiekviena 3—4 gyvenamų­
jų namų grupė turės atski­
rą įvažiavimą ir požemi­
nius garažus. Daug dėme­
sio projektuotojai skiria
žaliesiems sodiniams iš­
plėsti.
lyno, kuris ir sudaro ašį.
Girliandinė vandens turbi­
na eina iš vieno upės
kranto iki kito. Specialus
mechanizmas sujungia ją
su generatoriaus velenu.
Vandens tekėjimo grei­
tis turi būti ne mažesnis
kaip 1 m/sek, o vandens
gilumas —- 25 cm. Tokia
bandomoji HES įrengta ant
Maskvos upės. Esant van­
dens greičiui 1,5 m/sek ir
gilumui 40—50 cm, gautas
galingumas 8,6—8,8 kW.
Girliandos ilgis 47 m ir
skersmuo •— 30 cm.
n u o s t o l ia i
nologija pasenusi. Ji liko
beveik tokia pati, kokia
buvo, sakysime, XVII a.
arba dar seniau. Naudoja­
mos tos pačios darbo ope­
racijos. Skirtumas tik tas,
kad jas dabar atlieka me­
chanizmai.
Kazachstano TSR Žemės
ūkio mokslų akademijos
mechanizavimo skyriaus
biuro akademikas-sekreto-
rius I. Sacharovas jau se­
niai susidomėjo žolių der­
liaus nuėmimo klausimais.
Mokslininkas nutarė iš pa­
grindų pakeisti pačią tech­
nologiją.
Sprendžiant šią proble­
mą, siekta gauti geros rū­
šies šieną. Vadinasi, nu­
plauta žolė turi greit džiū­
ti, prie kiekvieno stiebo
turi gerai prieiti oras, ma­
šinos mechanizmai privalo
kuo mažiau liesti žolę. Tik
tokiu būdu galima išsau­
goti kuo daugiau lapų.
Mokslininkas, atsižvelgda­
mas į reikalavimus, prieš
kiek laiko ir pasiūlė nau­
ją šieno derliaus sudoroji­
mo sistemą. Tik ką nuplau­
ta žolė formuojama į tuš­
čiavidurius cilindro formos
paketus-rulonus. Dabar
oras iš visų pusių laisvai
prieina prie džiovinamos
žolės. Kraunant ir vežant
šieną, liečiamas tik rulonų
paviršius. Šieno nereikia
nei grėbstyti, nei vartyti.
M O T O C I K L A S S U L A I V E L IU
Jūs važiuojate motocik­
lu. O štai ir ežeras. Norisi
pasiirstyti laiveliu, bet jo
lyg tyčia nėra. Ką daryti?
Netrukus išeitį surasite.
Jums į pagalbą ateis Kije­
vo motociklų fabriko inži­
nierių sukonstruotas laive­
lis. Jie sukūrė originalią
priekabą. Vietoj įprastos
metalinės gondolos prie
motociklo K-750 dabar ga-
A U T O M O B I L I Ų Z IL -1 3 0 Š E I M A
Nuotraukoje matome
bandomąjį pavyzdį naujo
sunkvežimio. Tai nėra pa­
prastas ZIL-130 modelis.
Jo pagrindu bus gaminami
sunkvežimiai ZIL-130 A,
savivartės automašinos
ZIL-130B, ZIL-130D, vilki­
kai su vienaašėmis prieka­
bomis ZIL-130V ir sunkve­
žimiai su padidintu atstu­
mu tarp ašių ZIL-130G.
Visi automobiliai turės
nemaža vienodų detalių
bei mazgų. Tačiau jų kon­
strukcija skirtinga. Net va-
Jis labai greit išdžiūsta ir
nedaug praranda lapų.
I. Sacharovo pasiūlyta
šieno sudorojimo sistema
susilaukė didelio pritarimo.
Jo sukurta eksperimentinė
mašina buvo išbandyta Ka­
zachstane. Jai dirbant, šie­
no derliaus nuostoliai su­
mažėjo 7—10 kartų, be to,
žymiai suprastėjo darbas.
Praeis kiek laiko, ir to­
kie šieno sudorojimo agre­
gatai pasirodys šalies lau­
kuose.
Įima bus prikabinti gražų
plastmasinį laivelį.
Laivelis skirtas dviems
žmonėms. Prie jo galima
prikabinti nedidelį moto-
pedo variklį, pritaisius
prie jo sraigtą.
Motociklas kartu su lai­
veliu sveria 30 kg mažiau
už dabar gaminamą šiame
fabrike gondolą.
rikliai bus dvejopi — 135
ir 150 AJ.
Automobilių ZIL-130 šei­
ma daug pranašesnė už
savo pirmtakus ZIS-5,
ZIL-150 ir ZIL-164. Ir vai­
ravimo, ir greičių dėžės, ir
stabdymo mechanizmai žy­
miai tobulesni. Erdviose
trivietėse kabinose turės
puikias sąlygas vairuo­
tojai.
Naujieji automobiliai
važiuos su keturių tonų
kroviniu iki 85 km/val
greičiu.
39
 N A U J A S K O M P R E S O R IU S
Vilniaus Dažymo apara­
tų gamykloje sukonstruo­
tas naujas patobulintas oro
kompresorius suslegiantis
orą iki 6 atm. Naujasis
kompresorius skirtas orui
tiekti į purkštuvus. Jis turi
eilę pranašumų prieš savo
pirmtakus. Jo našumas
maždaug 1,5 karto dides­
nis. Tai reiškia, kad maši­
na galės aptarnauti jau 2
purkštuvus, o ne vieną.
Kompresorius turi specia­
lų reguliatorių, kuris, oro
tiekimui sumažėjus arba
L A Š A S -:
Tarybiniai mokslininkai
N. Sofronovas ir E. Serge-
jevas pasiūlė naują nau­
dingų iškasenų žvalgymo
būdą. Skamba paradoksiš­
kai, bet lietaus lašas pade­
da geologui susekti paslėp­
tus turtus. Kokiu būdu tai
nustatoma?
Atmosferinių kritulių ne­
didelė dalis patenka ir .į
žemės gelmes. Kiekvienas
kritulių lašas turi vandeni­
lio ir anglies dvideginio.
Susidūrus lietaus vande­
niui su metalų iškaseno­
mis, kurių sudėtyje yra
sulfidinių mineralų, prasi­
deda oksidavimosi proce­
sas. Jo metu metalų ir sie­
ros junginiai tirpsta, van-
T I L T A S IŠ A L I U M I N I O
Visiems teko matyti me­
dinius, gelžbetoninius arba
plieninius tiltus. Šios me­
džiagos jau seniai naudo­
jamos tiltų statyboje. Ta­
čiau Maskvos kelių tiesė­
jai nutarė atsisakyti vyra­
vusios tradicijos ir ėmėsi
statyti tiltą iš aliuminio.
40
nutrūkus, automatiškai su­
teikia mašinai laisvą eigą.
Reguliatorius leis sutaupy­
ti nemaža elektros energi­
jos. Be to, jame patobulin­
ta tepimo sistema. Vietoj
tepalo purkštuvo čia yra
krumpliaratinis tepalo
siurblys. Pastarasis daug
geriau jslegia tepalą į vi­
sus agregato mazgus. Pa­
gerėjus mašinos tepimui,
pailgės ir jos amžius. Gu­
miniai ratai, pakeitę meta­
linius, palengvina kompre­
soriaus transportavimą.
denyje afsiranda švino,
cinko, vario ir kitų metalų
dalelyčių. Vandens lašas
vis toliau skverbiasi į že­
mės gelmes. Pagaliau jis
susijungia su gruntiniais
vandenimis. O pastarieji
veržiasi pro įvairius že­
mės plyšius į paviršių, su­
darydami upokšnius. Atli­
kus vandens analizę, pagal
esamą metalų kiekį vande­
nyje galima nustatyti sul­
fidinių iškasenų buvimo
vietas.
Naujas ir labai jautrus
žvalgymo būdas leidžia
greit, be didelių išlaidų su­
rasti nuo žmogaus akies
giliai po žeme paslėptus
turtus.
Volokolamskas—Ruzą
plente, toje vietoje, kur
srauni Ozernos upė kerta
tamsią asfalto įuostą, sta­
tomas pirmasis mūsų šaly­
je tiltas iš šio lengvo me­
talo. Jo ilgis 78,5 m.
Koks gi čia didžiulis
septynkojis keliamas? Iš
tiesų šie mechaniniai grei-
ferinio krano čiuptuvai pa­
našūs į kažkokį gyvūną ar
augalą. Sį ypatingos kon­
strukcijos kraną pagamino
Kondopožo celiuliozės-po-
pieriaus kombinatas, esan­
tis maždaug per 1000 km
į šiaurę nuo Maskvos. Tai
viena didžiausiųjų septyn­
mečio statybų. Šis kranas
labai gerai kelia medieną.
Jis pakeitė dešimčių dar­
bininkų darbą ir padarė jį
nepavojingą.
N A U J A B A L D Ų A P D A IL A
Nedidelis bufetas, spinta Su polichlorvinilu reika­
maisto produktams, stalas, lai žymiai paprastesni. Ant
žemos taburetės. .. Pato­ medžio plokštės iš abiejų
gūs, kompaktiški virtuvės pusių uždedama plėvelė.
baldai. Ypač patraukli jų Plokštė įdedama į presą ir
išvaizda — malonūs švie­ po kelių minučių iš džio­
sūs tonai puikiai derinasi vinimo kameros jau išima­
su ryškiomis spalvomis. ma paruošta. Tokiai plokš­
Bet kas tai? Baldai nepa­ tei nebereikia jokios kitos
dengti nitroemaliu. Dažus apdailos.
čia pakeitė plonytė poli- Pradėjus nauju būdu ga­
chlorvinilo plėvelė. minti baldus, tame pačia­
Tokius baldus gaminti me gamybiniame plote ir
paprasčiau, lengviau ir pi­
giau. Nereikia šlifuoti me­ per tą patį laiką galima
džio paviršiaus, jį 3—4 bus jų pagaminti net 5
kartus dažyti. Gaminant kartus daugiau. Baldų sa­
vikaina sumažės 25 proc.
baldus įprastiniu būdu,
reikalinga daug daugiau Vienas Maskvos baldų
gamybinio ploto, gana su­ fabrikas pagamins pirmąją
dėtingų džiovinimo įren­ bandomąją seriją baldų,
gimų. padengtų sintetine plėvele.
L E N G V U M A S IR S T I P R U M A S
Įdomų ir sudėtingą dar­
bą dirba Vladimiro sinte­
tinių dervų institutas. In­
stituto kolektyvas tyrinėja
putų plastmasių ir akytųjų
plastmasių savybes. Tai iš
sintetinių dervų gamina­
mos naujos medžiagos.
Lengvumas, stiprumas,
šilumos ir garso nepralai-
dumas — visos šios pui­
kios savybės putų plast­
mases ir akytąsias plast­
mases daro neribotų gali­
mybių medžiagomis. Jau
dabar jos naudojamos
aviacijoje, medicinoje, ra­
diotechnikoje, laivų staty­
boje bei aplamai statybo­
je. Vladimiro mokslininkai
ieško naujų pramoninio
sintetinių medžiagų pritai­
kymo sričių.
Nuotraukoje — kempi­
nės ir šiltas pamušalas pal­
tui, pagaminti iš putų
plastmasės.
 B E T O N A S IŠ M E D V I L N Ė S A T L I E K Ų

Uzbekijos TSR chemikai Naujas betonas stipriai

pagamino betoną iš ...
medvilnės atliekų. Bandy­
mai gniuždant, tempiant ir
lenkiant parodė, kad šis
betonas yra 3—7 kartus
stipresnis už įprastinį ce­
mentinį betoną. Si statybi­
nė medžiaga yra atspari
ugniai, vandeniui, rūgš­
tims, ji yra geras šilumos
ir elektros izoliatorius.
Naujame betone cementą
pavaduoja rišamoji me­
džiaga. gauta hidrolitiškai
skaidant medvilnės lukš­
tenus.
PU SA N TRO M IL IJO N O
Tarybiniai statybininkai
pastatė 1960 metais
1,4 mln. butų. Tų butų pa­
kaktų apgyvendinti vi­
Į 30 K A L B Ų
Mūsų šalis -— daugiana­
cionalinė valstybė. Mask­
voje vykstančiuose pasita­
rimuose ir suvažiavimuose
dalyvauja daugelio tauty­
bių atstovai. Dažnai čia
vyksta įvairūs tarptauti­
niai pasitarimai. Kiekvieną
kartą reikia versti įvairius
pranešimus į daugelį kal­
bų.
Kremliuje statomi nauji
Suvažiavimų rūmai. Juose
dalyviai turės visus pato­
T IK S L U S B A R O M E T R A S
Naujo tipo kilnojamą
barometrą sukūrė Maskvos-
specialistai. Vietoj gyvsi­
dabrio jame panaudota
alyva. Prietaisas lengvas
ir paprastos konstrukcijos.
jungiasi su metalais. Ban­
dymai tempiant parodė,
kad, esant tam tikram
įtempimui, nutrūksta plie­
ninė armatūra, o betono ir
plieno susijungimo vietos
lieka nepažeistos. Uzbeki­
jos gamybininkai laiko,
kad naujasis betonas gerai
tiks naudoti Azijos ir Af­
rikos šalyse, kuriose auga
bambukas. Bambuko stry­
pais galima pavaduoti plie­
ninę armatūrą ir tokiu bū­
du gaminti labai pigias
statybines konstrukcijas.
BUTŲ
siems gyventojams tokių
didžiulių miestų kaip Či­
kaga, Los-Andželas ir San-
Franciskas.
gumus, kuriuos tik gali su­
teikti šių dienų mokslo ir
technikos pasiekimai. Įdo­
mu pažymėti, kad suvažia­
vimų dalyvių pranešimai
čia bus verčiami net j 30
kalbų! Rūmuose bus unika­
lūs įrenginiai. Kiekvienas
dalyvis galės klausytis pra­
nešimų ta kalba, kurią jis
geriau moka. Panašių įren­
gimų dar nėra nė vienoje
kitoje pasaulio šalyje.
Jis registruoja atmosferos
slėgimą 0,01—0,02 mm
gyvsidabrio stulpelio tiks­
lumu, beveik nenukrypda­
mas nuo etaloninių baro­
metrų parodymų.
N A U JA S PLUG AS
Laivų korpusai, lėktuvų
sparnai daromi aptakios
formos, kad būtų mažesnė
trintis, kad jie galėtų grei­
čiau plaukti bei skristi. Su
trintimi susiduria ir plūgo
noragas bei verstuvas.
Kiek buvo stengtasi keisti
jų profilį, bet gerų rezul­
tatų iki šiol nepasiekta.
Patį didžiausią pasiprie­
šinimą sutinka verstuvas.
Ju k jis stumia, suslegia ir
apverčia žemes. Verstuvo
darbas pagrįstas slydimo
principu. O čia kaip tik ir
susidaro didžiulės trinties
jėgos.
Vengrų išradėjui Ištva-
nui Sabo kilo įdomi mintis
pakeisti žemių slydimą
verstuve riedėjimu. Jis su-
PROJEKTORIUS-MIL2INAS
Nepaprastai galingą pro­
jektorių, primenantį di­
džiulę patranką, sukonstra­
vo šveicarų išradėjas
M. Švabacheris. Šiuo prie­
taisu galima suprojektuoti
nejudamą vaizdą arba, sa­
kysime, skelbimą j debesis,
trumpino verstuvą ir vie­
toj šios jo dalies įtaisė ri­
tinėlį, primenantį nuplau­
tą kūgį. Ritinėlis, būdamas
prisiglaudęs prie verstuvo,
plūgui judant, sukasi. Šiuo
atveju slydimo trintį dide­
le dalimi pakeičia riedėji­
mo trintis. O pastaroji žy­
miai mažesnė. Be to, riti­
nėlis, besisukdamas, iš­
sklaido žemes. Todėl tokiu
plūgu suartas laukas būna
lygus, jame nematyti va­
gų. Toks 25 A J galingumo
traktorius traukia plūgą
10— 12 km/val greičiu.
Dirbant įprastu plūgu, jam
prireiktų 1,5 karto galin­
gesnio vilkiko. Kaip mato­
me, naujasis plūgas daug
sutaupys galingumo, kuro
ir laiko.
uolas, į didžiulius pastatus
arba kalnų atšlaites. Vaiz­
das gali būti suprojektuo­
tas net 8 km atstumu. Pro­
jektoriaus galingumas lei­
džia padidinti diapozityvą
iki 72 mln. kartų. Padidin­
to vaizdo plotis siekia iki
kilometro!

P IR M Ą K A R T P A S A U L Y JE

Iki 10 000° C temperatū- lempoje esančio siūlo švie-

rą galima matuoti prietai-
su „EOP-51", kurį sukonst-
ravo tarybiniai specialis-
tai. Jis veikia įšilusio kū-
no ir specialioje elektro-
timo intensyvumo palygi-
nimo principu. Pirmą kartą
pasaulyje atsivėrė galimy-
bė graduoti pirometrus iki
„saulės" temperatūrų.

K IA U R A I M A T O

' Septyniasdešimties kilo­ mokslininkai gali nustatyti

metrų ■ gelmę „įžvelgia” geologinių struktūrų pasi­
naujas žemo dažnumo ta­ skirstymą. Prietaisas sėk­
rybinės konstrukcijos seis­ mingai taikomas žvalgant
minis prietaisas. Juo Uzbekijos gamtines dujas.

41

M A Ž Y L IS T R A K T O R IU S
Sį Anglijoje pagamintą
traktorių du žmonės gali
pakelti ir pernešti iš vie­
nos vietos į kitą. Jis sveria
tik 137 kg. Nežiūrint į ma­
„ P L IE N IN Ė ” LEM PA
Nuotraukoje matome ne­
paprastai stiprią kilnoja­
mą elektros lempą. Ji leng­
vai atlaiko plaktuko smū­
gius, per ją gali perva­
žiuoti net sunkvežimis. Si
lempa pagaminta Švedi­
joje.
„ M Ė S A " IS P I E N O
Vengrijos Liaudies Res­
publikoje pradėtas gamin­
ti pramoniniu mastu nau­
jas didelio kaloringumo
dietinis maisto produk­
tas — tai vadinama „pieni­
nė mėsa". Dirbtinė mėsa,
pagaminta iš pieno, panaši
j lydytą sūrį. Tuo tarpu ji
42
žus traktoriaus matmenis,
nykštukas gali vežioti kro­
vinius, arti, akėti, be to,
atlikti įvairius kitus smul­
kius žemės ūkio darbus.
turi natūralios mėsos sko­
nį ir kaloringumą. Ją ga­
lima valgyti gabaliukais,
kepinti, vartoti maltos mė­
sos pavidalu ir t. t.
Eilėje respublikos ligoni­
nių „pieninė mėsa” įeina
į ligonių maisto racioną.
P R IE Š
A U T O M O B IL IŲ
K A TA STRO FA S
Prieš automobilių katast­
rofas, kurias sukelia ne­
blaivūs vairuotojai, kovo­
jama įvairiausiais, kartais
labai keistais ir savotiškais
būdais. Anglijoje ir Švedi­
joje paplito prietaisai, ku­
rie „tiria”, ar sugeba vai­
ruotojas toliau važiuoti.
Automobilistas įmeta mo­
netą, kuri nukrinta ant
specialaus prietaiso dugno
ir tuo pačiu momentu įjun­
gia skambučio kontaktus.
Išgirdus skambutį, vairuo­
tojui reikia nuspausti myg­
tuką. Skalė parodo, kaip
greitai žmogus reagavo į
skambutį. Prietaisas nebe-
grąžins monetos, jeigu
žmogaus reakcija yra alko­
holio sulėtinta. Tai tikrai
įdomus metodas, tačiau
saugiausia, atrodo, visiškai
negerti alkoholio prieš va­
žiuosiant automobiliu.
Š IL D Y M A S
IN F R A R A U D O -
N U O J U Š V IT IN IM U
Kai kuriose šalyse pra­
dėta taikyti pramonės įmo­
nėse infraraudonąjj šildy­
mą, kuris gaunamas de­
gant dujiniam kurui spe­
cialiuose beliepsnio tipo
keraminiuose degikliuose.
Patalpos įšyla nuo infra­
raudoname spektre esan­
čios spindulinės šilumos.
Sistema gali būti centrinė
su spindulinės šilumos
srautu, nukreiptu į visą
grindų plotą, atskirus ruo­
žus arba vieną darbo vietą.
Taip pat galima pastatyti
kompaktišką perstatomą
įrengimą (žr. 1 pav.). Šiuo
atveju balionas su skysto­ deda dulkėms ir bakteri­
mis dujomis yra kartu ir joms sklisti.
stovas, ant kurio pritvir­ Infraraudonųjų spindulių
tintas lankstus metalinis šaltiniu taip pat gali būti
vamzdis, jungiantis balioną švitindavai, sudaryti iš tie­
su degikliu — šiluminių sių metalinių vamzdelių,
spindulių šaltiniu. įstatytų parabolinio arba
Infraraudonasis šildymas kitokio reflektoriaus foku­
pritaikomas dideliuose pra­ se ir kaitinamų elektros
moniniuose cechuose, taip srove per spirales, įtaisy­
pat parodos paviljonuose, tas vamzdelių viduje.
sporto salėse, didelėse isto­ Spirales įpresuoja mag­
rinių paminklų salėse. Ga­ nio okside, jas izoliuoja
lima, pavyzdžiui, apšildyti nuo vamzdelių sienelių ir
net lauke esančias tribūnas parenka tokį galingumą,
ir t. t. kad vamzdelio paviršiaus
Tokio šildymo įrengimo temperatūra būtų iki 400—
kaina nedidelė, jis sumon­ 700° C.
tuojamas greit, nebereika­ Švitindavai gerai derina­
lingos katilinės, šildymo si su dienos šviesos lem­
sistema nepriklausoma nuo pomis. Jie gali būti panau­
statybinių konstrukcijų. doti ir gatvėje, kur vyrau­
Be to, eksploatacijos išlai­ ja temperatūra žemiau
dos nedidelės, įrenginio nulio.
aptarnavimas nesudėtin­ Infraraudonasis šildymas
gas. Veikiant spinduliniam pasižymi geromis savybė­
šildymui, nesusidaro kon­ mis ir daugeliu atvejų yra
vekcinių srovių, kurios pa­ nepakeičiamas.
P U IK U S B U L V IŲ K O M B A IN A S
Lenkų mašinų gamintojai neseniai sukonstravo naują
bulvių kombainą. Jų bandomoji partija jau pagaminta.
Mašinos iškasa bulves, atskiria gumbus nuo bulvienojų,
apvalo jas nuo žemių, supila bulves į tarą ir važiuojant
jas iškrauna. Bet čia dar jokio pranašumo nematyti. Tai
atlieka kiekvienas geras bulvių kombainas. Lenkų maši­
nų gamintojų agregato pranašumas yra tas, kad jų ma­
šina visus darbus atlieka žymiai geriau, negu panašūs
kombainai, sukonstruoti kitose šalyse. Pavyzdžiui, me­
chaniškai sužalotų būvių esti apie 40 proc. mažiau, negu
leidžia tarptautinis standartas, o bulvės apvalomos net
7 kartus geriau, negu reikalauja tas pats standartas.
T A K S I-M A L Ū N S P A R N IA I
Oro taksi-malūnsparniai pasirodė Azerbaidžano sosti­
nėje Baku. Malūnsparnių stotis pastatyta miesto cent­
re — Lenino aikštėje. Keleiviai, naudodamiesi oro taksi,
per keletą minučių gali nuvykti j naftos versloves, esan­
čias atviroje jūroje, į stambų pramonės centrą Sumgaitą
ir Baku aeroportą.
 N A R A S -A U T O M A T A S
JA V pagamintas originalus apara­
tas povandeniniams tyrinėjimams.
Ant tanko važiuoklės, kur dizeliniai
varikliai pakeisti elektros varikliais,
įtaisyta mechaninė ranka-manipulia-
torius. Jis sugeba paimti ir pakelti
įvairiausius daiktus, sveriančius iki
pusantros tonos. Ranka-manipuliato-
rius pagal gautą komandą gali atlikti
aštuonius skirtingus judesius.
Prie aparato yra keturios cilindri­
nės formos televizijos kameros,
įvilktos į plieninius apvalkalus. Jos
atlaiko iki 700 atm. slėgimą. Astuo­
nių kilometrų ilgio kabeliu vaizdai
perduodami į autofurgoną, esantį
krante. Manipuliatoriui judant jūros
dugnu, juda ir autofurgonas. Kartu
su televizijos vaizdais perduodami
signalai hidrolokatorių, įrengtų ant
manipuliatoriaus.
Savaeigis televaldomas manipulia­
torius skirtas ilgiems jūros dugno
tyrimams. Jis gali dirbti iki 6 km
gylyje.
D IA G N O S T IK A
F O S F E N A IS
Prancūzų medikas dr. įefebiuras
sukūrė naują aparatą — servoskopą.
Spėjama, kad šis aparatas padės su­
kurti naują metodą medicininėje
diagnostikoje. Aparatas pagrįstas
fosfenų reiškiniais. Fosfenais vadina­
mi šviesos efektai, pasiliekantieji
akies tinklainėje, kuri buvo apšvies­
ta po to, kai šviestuvas būna užge­
sintas.
Dr. Lefebiuras apšviečia savo apa­
ratu kiekvieną akį skyrium pakaito­
mis po 2 sek. Tam tikrą laiką jis ste­
b i šio ritmo kintamąjį apšvietimą.
Pasilikęs tamsoje, subjektas mato at­
sirandant pirma dvigubą fosfeną,
o paskui vieną fosfeną, atitinkantį
vieną iš dviejų lempų. Fosfenas pra­
nyksta per 8 sek. Po to fosfenas, ati­
tinkąs antrąją lempą, pasirodo tuo
pačiu laiku, ir, savo ruožtu, išnyksta.
Taip vyksta iš eilės 25—30 kartų.
Aštuonių sekundžių laiko tarpas
y ra vidutinis: pas vaikus jis sumažė­
ja iki 3 sek., o pas senus žmones
padidėja iki 20 sek. Čia ir yra visas
bandymo įdomumas: kreivės, gauna­
mos panaudojus servoskopą, anot Le-
febiuro, „tiksliai atitinka subjekto
įprastinio darbo, veiklos arba poilsio
ritmą". Pavyzdžiui, kreivė, rodanti
pradžioje greitus svyravimus, grįž­
tančius vėliau į normalią būklę, ro­
do, kad tiriamasis asmuo „entuzias­
tingai imasi savo darbo".
Ne mažiau reikšmingi yra taip pat
fosfenų atsiradimo ir išnykimo ritmo
patologiniai kitimai. Esant ateroskle­
rozei arba organizmui absorbavus
kalio jodido porciją, šie kitimai sulė­
tėja, o esant Bazedovo ligai, priešin­
gai — paspartėja.
Jau šie pavyzdžiai leidžia nujausti,
kad servoskopas galės būti labai nau­
dingas tiek pedagoginiu, tiek ir me­
dicininiu atžvilgiu.
F O T O K A M E R A Ž IE D E
Hamburgo inžinierius D. Kūra su­
konstravo originalią fotokamerą. Ji
įmontuota žiedo akutėje ir nešioja­
ma ant piršto. Tai pati mažiausia ka­
mera pasaulyje. J i užtaisoma ketu­
riais apskritais negatyvais, išplau­
tais iš 35 mm kinofilmo juostos.
Gautą vaizdą galima padidinti 18
kartų.
D E G A L A I P O L E D A IS
Norvegų Poliarinio instituto tyri­
nėtojų ekspedicija neseniai Špicber­
gene aptiko naujus anglies telkinius.
Apskaičiuota, kad aukštos kokybės
anglies yra 30 mln. t, vidutinės —
15 mln. t. Amerikiečių kompanijos
salyne rado ir naftos.
N E ĮP R A S T A S G A R A Ž A S
Milano mieste pastatytas metalinis
bokštas-garažas. Automobiliai pake­
liami ir nuleidžiami žemyn specia­
liais liftais.
H ID R O K O P T E R IS
Švedijoje pastatytas laivas, kuris
gali plaukti labai sekliomis vietomis,
važiuoti per ledus ir sniegą. Jį varo
oro sraigtas, todėl laivas pavadintas
hidrokopteriu.
Hidrokopterio korpusas atrodo
kaip plati slidė.
Oro sraigtą, kuris varo hidrokop-
terį, suka oro aušinamas vidaus de­
gimo variklis. Jis įrengtas ant spe­
cialaus rėmo laivo korpuso užpaka­
lyje. Sraigtą apsaugo plieninis tink­
lelis, ištemptas ant metalinių vamz­
džių pagrindo.
Hidrokopteris valdomas dviem oro
vairais ir dviem šoniniais stabdymo
sparnais.
Bandymai parodė, kad hidrokopte­
ris laisvai juda plonu ir plaukiančiu
ledu, šlapiu, minkštu, tirpstančiu ir
apledėjusiu sniegu, seklumomis, ap­
augusiomis žole. Todėl hidrokopte­
ris —- puiki priemonė gelbėti žmo­
nėms, įlūžusiems einant ledu, pate­
kusiems į pelkes ir kt.
Hidrokopterio ilgis be oro vairų
4 m, plotis be šoninių sparnų 1,7 m.
Plaukdamas švariu vandens paviršiu­
mi, jis pasiekia 30—40 km/val greitį,
judėdamas minkštu sniegu išvysto
60—70 km, o ledu-— net 100—
120 km per valandą greitį.
Pradėta serijinė šių hidrokopteriu
gamyba. Jie bus naudojami švedų
gelbėjimo ir locmanų stotyse.
43
 „ A N T A R K T ID A " L A B O R A T O R IJO JE

Koks bebūtų oras Leningrade, ledo ir jo tirpimo pro­

cesų tyrimo laboratorijos kamerose tikra „arktinė" žie­
ma. Ledo šarve sukaustytas bandomųjų baseinų vanduo.
Už sunkių, tarytum banko seifo, d u rų —„Antarktida".
Šioje kameroje 45° šalčio yra įprasti, bet, esant reikalui,
IŠ O R O Š U L I N I O temperatūrą galima pažeminti iki 100° žemiau nulio.
Pasirodo, esama „paukš­ džiai buvo 5—7 cm skers­ Kamerose, prie baseinų, šiltuose kabinetuose — visur
čių smuklių", kurias labai mens. Jie turėjo tiekti dirba Arktikos ir Antarktikos mokslinio tyrimo institu­
to laboratorijos darbuotojai.
noriai lanko paukščiai ir vandenį 114 fontanų. Įdo­
vabzdžiai. Čia jie su pasi­ Pagrindinė problema, kurią sprendžia laboratorijos
miausia tai, kad vamzdžiai
tenkinimu išgeria švarios vedė ne prie vandens šal­ bendradarbiai,— prailginti šiaurės uostų navigacijos lai­
kotarpį.
ir šviežios ryto rasos „tau­ tinio, o prie savotiškų pi-
relę". „Paukščių smuk­ ramidžių-krūvelių, sudėtų Ju k dažnai būna, kai krantuose pavasaris, jūra jau
lė" •— tai pavadinimas au­ iš klinčių lustų, skaldos seniai būtų galima plaukioti, o į užtakį laivas negali
galo, kurio lapuose yra vėjuočiausiose vietose. įplaukti: neprieinama balta dykuma nusidriekia dešimtis
maži grioveliai. Juose su­ Milijardus vandens lašelių kilometrų. Ir ne kiekvienas ledlaužis šią tvirtovę gali
sirenka rasa. „Šaltąjį že­ palikdavo ant akmenų vė­ įveikti. Sprogdinti? Ir brangu, ir laiko reikia. O jei, sa­
mės prakaitą" geria ne tik­ jas, praeidamas pro šiuos kysime, ištirpintume leduose kanalą, jungiantį prieplau­
tai augalai ir gyvūnai. Pa­ pirmuosius kondensacijos ką su atviru vandeniu? Anksčiau toks pasiūlymas būtų.
vyzdžiui, Madagaskaro ir įrenginius. Vienas inžinie­ atrodęs nesąmone: 50 km ilgio kanalui leduose ištirpinti
Angolos gyventojai sausrų rius apskaičiavo, kad jie reikėtų apie 100 000 m3 malkų arba 20 000 t anglies!
metu kruopščiai surenka per dieną tiekė 700 tūkst. Bet čia Leningrado mokslininkai, vadovaujami ledo tyri­
šią brangią drėgmę. litrų vandens! Senovinių mo laboratorijos vadovo prof. I. Pesčianskio, pasiūlė le­
Seniai jau žmonės mėgi­ Feodosijos gyventojų ban­ dą tirp in ti... smėliu.
na įsikišti į gamtinių dymai vėliau buvo pakar­ O paslaptis štai kur. Sniegas ir ledas atspindi beveik
toti Monpeljė Fizikos ir 90 proc. spindulių, labai priešinasi saulei. Smėlis lengvai
siurblių, pompuojančių įšyla, ledas aplink jį tirpsta, o vanduo dar paspartina
vandenį iš oro šulinio, dar­ klimatologijos institute
(Prancūzija). Nors vandens tirpimą. Šio, vadinamojo radiacinio metodo dėka naviga­
bą. 1888 m. Feodosijos buvo gauta mažiau, tačiau ciją galima pradėti mėnesiu anksčiau kaip paprastai.
apylinkėse buvo aptiktas faktas, kad tokia sistema
neįprastas vandentiekio gali veikti, buvo patvirtin­
vamzdžių tinklas. Vamz- tas. S E N S A C IJ Ų B E IE Š K A N T
A P L IN K P A S A U L Į P E R 15 M I N U Č I Ų
A r galima Naujus metus denį ir ten pasilinksminti.
Po sunkios kelionės būdu atliko kelionę aplink sutikti po vandeniu 3,5 O anglų spauda netruko
sniego dykuma, Tarybinės pasaulį. J i truko 15 mi­ metro gylyje? Galima, at­ atsiliepti į šį „nepaprastą"
antarktinės 4-osios ekspe­ nučių. sakė Londono povandeni­
dicijos dalyviai atvyko į Šiam įvykiui pažymėti įvykį, reklamuodama nau­
nio plaukiojimo klubo na­
amerikiečių mokslinę sto­ amerikiečių stoties virši­ riai. Ieškodami sensacijų, ją būdą įžymioms datoms
tį — Amundsen-Skot. Nuo ninkas keliautojams aplink jie nutarė pasinerti į van­ švęsti.
jos tiktai 900 m iki Pietų pasaulį įteikė „diplomus",
ašigalio. Šitą vietą nužymi parašytus senovine anglų
ratas, sudėtas iš tuščių ge­ kalba. Diplomai patvirtino, O R IG IN A L U S K O M P L E K T A S
ležinių statinių. kad „šaunusis laivas
Susitikimo su kolegomis „Charkovčianka" atliko Nerčinsko kraštotyros muziejuje eksponuojamas sta­
amerikiečiais garbei tary­ kelionę aplink pasaulį" ir liukas ir kėdės, padaryti iš gudobelės ir Užbaikalės ber­
binės ekspedicijos dalyviai kad „kelionės dalyviui su­ žo šaknų. Originalus komplektas, kurį pagamino vienas
vikšrinėmis mašinomis teikiamos visos teisės ir politinių tremtinių, kitados puošė aukso pramonininko
„Charkovčianka" apvažia­ privilegijos, kurias turi tas Būtino dvarą Nerčinske. Deja, nagingojo darbininko, su­
vo statinių ratą, perkirto nedaugelis išrinktųjų, ku­ kūrusio šiuos savotiškus baldus, vardo dar nepavyko nu­
visus meridianus, susiei­ rie pilnai apiplaukė Žemės statyti.
nančius ašigalyje, ir tokiu rutulį".
P A U K S T IS -P A M E S T IN U K A S
Maži paukščiukai devynbalsės augina gegutės vaikus.
Devynbalsių nejaudina net tas faktas, kad jų „priimtinis
vaikas" yra du kartus didesnis už tariamus tėvus. Stebi­
na labai žiaurus pamestinuko elgesys — paaugęs jis už­
muša devynbalsių vaikus.
Kuo paaiškinamas šis paauglio nedėkingumas ir keis­
tas jo globėjų prisirišimas prie svetimo vaiko?
Ornitologai nustatė, kad pamestinukas, patekęs Į de­
vynbalsių lizdą, išstumia iš jo devynbalsiukus ne dėl sa­
vo įgimto žiaurumo. Pas jį yra nepaprastai jautri oda.
Prisilietus prie jos, paukščiuko raumenys staiga susitrau­
kia. Nuo tokių smūgių kiti lizdo gyventojai atsiduria že­
mėje. Įdomu tai, kad devynbalsės turi nepaprastai stip­
rų motinystės jausmą-—jos dovanoja pamestinukui už
savo vaikų mirtį ir toliau juo tėviškai rūpinasi.

44
 \ i
radoksaliai atrodytų, bet S E N O V Ė S E G IP T O C H E M IK A I
pasirodo, kad saulėčiausia
mūsų planetos vieta yra Remiantis dabartinio mokslo duomenimis, galima
tarybinės Pionerskajos sto­ tvirtinti, kad sumaniausi senovės pasaulio chemikai bu­
ties Antarktidoje rajonas. vo egiptiečiai. Netgi pats žodis „chemija", kai kurių
Tarybiniai mokslininkai mokslininkų nuomone, kilęs iš Egipto.
nustatė, kad šio žemyno Kuo pagrindžiamos šios išvados?
gilumoje didelę laiko dalį Nūdienos chemikai naudoja šimtus tūkstančių natū­
vyrauja šalčiai su giedru, ralių ir dirbtinių medžiagų, bet padaryti tokių mumijų,
nedebesuotu dangumi. Su- kaip faraonų laikais, jie negali. Egiptiečių menas balza­
PA RA D O K SA S marinė saulės radiacija muoti lavonus iki šiol neatskleistas.
kvadratiniame paviršiaus Egipto chemikai gamindavo puikius dažus — mėly­
Kur saulėčiausia vieta centimetre sudaro 55 di­ nus, žydrus, žalius ir kitokius. Juos naudodavo pieši­
Žemėje? Sacharoje? Hava­ džiąsias kalorijas, tuo tar­ niams bei įvairių daiktų apdailai. Dabar, po 4000 metų,
jų salose? Kad ir kaip pa- pu Kryme — tiktai 52. šie dažai tebėra ryškūs ir atsparūs.
Egipte buvo išvystyta ir parfumerija. Šalyje buvo
gaminami įvairių rūšių aromatiniai tepalai ir aliejai,
D ID Ž IA U S IA S N A M A S E U R O P O JE kvapūs vandenys, juodi dažai antakiams ir kt.
Žymus Egipto tyrinėtojas Georgas Ebersas (tarp ki­
Didžiausias namas Europoje statomas Švedijoje, Ge­ ta ko, parašęs įdomią apysaką „Egipto karaliaus duktė")
teborge. Jis bus 250 m ilgio, 30 m pločio ir turės surado 20 m ilgio papirusą, kuris surašytas 1552 m.
14 aukštų. Namo blokai bus montuojami kranais. Sienų pr. m. e. Kuo suklijuoti atskiri jo lapai? Kas tai per kli­
plokštės turi elektros instaliaciją, langų ir durų rėmus. jai, kurie neleido papirusui iširti net per keletą tūkstant­
Namas turės visus šiuolaikinius įrengimus. Kartu bus pa­ mečių? Ir į šį klausimą mokslininkai dar negali atsakyti.
statytas 400 vietų garažas. Senovės egiptiečiai taip pat yra pagaminę nuostabių
įvairiaspalvių stiklo vazų, gražia glazūra padengę kera­
SA U LĖ U ŽD EG A mikos dirbinius. Jie mokėjo gaminti actą, vyną ir į alų
panašų gėralą. Po daugelio amžių Europos alchemikai
Šv y t u r iu s žinojo žymiai mažiau už savo tolimuosius pirmtakus —
egiptiečius.
Japonijoje sėkmingai
šviečia saulės švyturys. ! □□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□
648 silicio elementai die­
nos metu saulės šviesą pa­
verčia elektros energija ir N E T U R IS T A M S . . .
pakrauna specialią nikelio-
kadmio bateriją, kuri naktį Nuotraukoje parodytus
tiekia srovę lempai. Pasta­ batelius gamina italų fir­
roji įsižiebia du kartus kas mos. Skirti jie, žinoma, ne
septynias sekundes. Jos turistiniams žygiams, nors
šviesa matoma už 17 km. ir aprūpinti kompasu kul­
Švyturys labai gerai vei­ niuke.
kia. Japonijos jūrų gelbė­ Gražu? Kažin. Patogu? kurentai tokių nesugalvo­
jimo tarnybos valdyba nu­ Abejotina. Bet užtat kon­ jo. ..
sprendė pastatyti dar 6 to­
kius švyturius.

G I N T A R A S P R IE T O S T A C H O E Ž E R O
Tostacho ežeras (Akmeninis Ežeras) yra į rytus nuo
Chromo upės vidurupio. Chromo upė įteka į Rytų Sibi­
ro jūrą, Janos ir Indigirkos tarpupyje.
1945 m. smėlingame Tostacho krante buvo rasta ke­
letas nežinomo mineralo gabaliukų. Janos petrografijos-
mineralogijos laboratorija nustatė, kad tai gintaras. Ga­
baliukai svėrė apie 10 g. Atskiros 7—10 mm skersmens
dalelės buvo netaisyklingos formos ir silpnai apšlifuo­
tos. Smulkesnės, gerai nušlifuotos, priminė plokščius
žvirgždukus ir cilindriškus stulpelius. Beveik visi ginta­
ro pavyzdžiai buvo geltonos ar geltonai rudos spalvos,
skaidrūs, stiklinio blizgesio ir tik du gabalėliai turėjo
matinę žievelę su būdinga pūslėta struktūra, atsiradusią
dėl išpustymo. Žvakės liepsnoje gintaras gerai užsilieps­
nojo ir degė smilkdamas.
Terciaro sluoksnių gintaras Tostacho ežero apylinkė­
se žinomas nuo praėjusio šimtmečio pradžios. Jis rodo,
kad terciaro metu Šiaurės Ledjūrio pakrantėje augo ši-
lumamėgė spygliuočių flora. Labai įdomu, kad vėl gin­
taras rastas. Terciaro nuosėdines uolienas Janos-Indigir-
kos žemumoje reikėtų detaliau ištirti ir išaiškinti prak­
tiškai vertingas gintaro paplitimo vietas.
N E R IM A S J A V : R A D IO A K T Y V IO S
N U O SĖD O S
Ištyrus pieną, paaiškėjo, kad amerikiečiai kasdien su­
valgo žymiai daugiau stroncio-90, negu buvo galvota iki
šiol. Šią išvadą padarė amerikiečių „Vartotojų sąjungos"
ekspertai. Jau eilė metų kaip ši organizacija nerimauja
dėl pasekmių, kurias gali sukelti nuolatinis vartojimas
maisto su radioaktyviomis nuosėdomis, išmetamomis
į atmosferą branduolinio ginklo bandymų metu.
Pienas buvo tiriamas todėl, kad buvo manoma, jog
su juo į žmogaus organizmą patenka 80 proc. stron­
cio-90. Tačiau paaiškėjo, kad stroncio-90 su pienu j žmo­
gaus organizmą tepatenka apie 50 proc. Daug stroncio
į organizmą patenka ir su kitais maisto produktais.
„Vartotojų sąjungos" atlikti tyrimai parodė, kad nė­
ra tiesioginės priklausomybės tarp patekusio į organiz­
mą ir nusėdusio žmogaus kauluose stroncio kiekio. Be
to, į kaulus patenkančio stroncio kiekis priklauso nuo
kalcio kiekio žmogaus maisto racione.
Tačiau „Vartotojų sąjunga" nurodo, kad amerikiečių
valstybinės įstaigos nesistengia nustatyti ryšio tarp pa­
tenkančio j žmogaus organizmą stroncio ir ligonių, ser­
gančių baltakraujyste ir kaulų vėžiu, pagausėjimo.

45
 P A S L A P T IN G A S R A Š Y T O JA S
Penkis tūkstančius dolerių 1948 m. pažadėjo vienas
amerikiečių žurnalas už rašytojo Traveno gyvenamosios
vietos pranešimą. Lėktuvais, traukiniais, automobiliais
vyko Traveno ieškoti norintieji gauti atlyginimą. Bet
ieškojimai buvo bevaisiai. Taip ir ligi šiol nieko neži­
noma apie žmogų, kurio kūriniai jau daugiau kaip
30 metų verčiami j daugelį kalbų, kurio knygos papli­
tusios visame pasaulyje milijoniniais tiražais. Keletas
Traveno romanų išleista ir Tarybų Sąjungoje.
Joks literatūros šaltinis negali nurodyti nei Traveno
gimimo metų, nei vietos, jo adreso. Netgi Traveno lei­
dėjai, kinofilmų scenarijų, parašytų pagal jo romanus,
autoriai ir režisieriai, vertėjai negali pasakyti, kas jis
ir kur gyvena.
Todėl gausu legendų, kurios supa Traveno vardą.
Pasakojama, kad keistas vokietis, gyvenąs tolimoje
meksikiečių gyvenvietėje, vienišame name, pilname kny­
gų, esąs Travenas. Kalbama, kad tai švedas, pragyvenęs
nuotykingą gyvenimą, apsigyvenęs Meksikoje ir čia ati­
daręs nedidelę taverną. Kiti rašo, kad Travenas buvęs O L O N E Š T O S L O B IS
aktoriumi Vokietijoje ir prieš pirmąjį pasaulinį karą
leidęs žurnalą, skirtą antikarinei propagandai, paskui da­ Moldavijoje Oloneštos kaimo kolūkietis Korčmaris,
lyvavęs sukuriant Bavarijos socialistinę respubliką, o jai savo priesodybiniame sklype kasdamas tranšėjas vynuo­
žlugus, nuteistas mirti ir pabėgęs. Kai kas mano, kad gėms, aptiko unikalų lobį: penkis elinų šalmus, aštuonis
Travenas — pseudonimas, už kurio slepiasi moteris, ap­ peilius, deivės Atėnės bareljefinę galvutę ir bronzinį ži­
simetanti jo kūrinių vertėja į ispanų kalbą. Net esama bintą, skirtą Efeso Artemidei.
nuomonės, kad žmogus Traveno vardu seniai ilsisi po
žeme, o jo apysakos ir romanai esą parašytį ne vieno
rašytojo, o žurnalistų grupės...
Gal būt, niekada nesužinosime tiesos, nes taip nori
Travenas. „Rašytojo biografija — jo kūriniai. Teneturi
jis kitos",—- rašė jis viename savo laiške, kuriame pik­
tinosi tuo, kad jo ieško ir nepaiso jo pageidavimo likti
nežinomu.

A U K Š Č IA U S IO JI P IR A M ID Ė

Gizos piramidės — tai pusė milijono žmonių gy­

senovės Egipto faraonų pa­
minklai, pastatyti prieš
4—5 tūkstančius metų. Di­
džiausioji ir aukščiausio­
j i — faraono Cheopso pira­
midė yra 145 m aukščio.
J i sukrauta iš 2300 tūks­
tančių tašytų granito luitų,
kurių kiekvienas turi nuo
6 iki 9 m ilgio ir sveria ne
mažiau kaip 4—5 t.
Cheopso piramidė — tai
smailiaviršūnis akmens
kalnas maždaug 35 aukštų
namo dydžio, pastatytas
ant kvadratinio pagrindo,
kurio kraštinės lygios, po
230 m kiekviena. Šios pi­
ramidės statybai buvo su­
naudota tiek akmenų, kad
iš jų būtų galima nutiesti
pusės metro storio ir 2,5
tūkst. km ilgumo sieną.
Kaip tvirtina Herodotas,
šis faraono Cheopso kapas
buvo statomas 20 metų.
Vienu metu prie jo dirbo
100 000 žmonių. Tai bu­
vo sunkus ir kankinantis
darbas -— kasmet čia žūda­
vo net iki 20 000 vergų, o
visos piramidės kaina —
vybių.
Ne taip seniai prie
Cheopso piramidės buvo
rastas milžiniškas „saulės
laivas”, pastatytas daugiau
kaip iš tūkstančio rąstų.
Medžiai, jmūryti į akmeni­
nį urvą, nesupuvo ir labai
gerai išsilaikė. Kaip mano
archeologai, šis laivas bu­
vo pastatytas faraono po­
mirtinei kelionei.
Greta piramidės išdidžiai
puikuojasi garsusis sfink­
sas — figūra su žmogaus
galva ir liūto kūnu. Jis iš­
kirstas iš geltonojo smiltai­
nio uolos — didingas iš­
minties, jėgos ir vyrišku­
mo simbolis. Tačiau sfink­
sui numušta nosis. Tai Na­
poleono armijos kareivių
darbas, kurie siausdami
pradėjo šaudyti į jį iš pa­
trankų.
Dabartiniu metu sfink­
sas apsuptas pastolių — jis
restauruojamas, o Gizos
piramides ir kitus archi­
tektūrinius paminklus sau­
go speciali policija, prižiū­
rinti tvarką.
Šalmo detalė
V E L N IA S -S K A IT Y T O J A S
Nepaprastas įvykis įvyko vieną 1630 m. naktį Vil­
niaus akademijos bibliotekoje.
A tėję rytą į salę, kurioje grandinėmis prirakintos
prie sienų buvo saugomos rečiausios ir unikalios kny­
gos, tarnautojai pastebėjo, kad dingęs labai vertingas
XV a. kodeksas. Ilgas ir kruopštus ieškojimas nedavė
vaisių. O ypatingą nuostabą ir sumišimą įkėlė tas fak­
tas, kad knyga dingo iš pastato, kurį budriai saugoja
Jėzuitų ordino vienuoliai.
Bibliotekininkai ir mokslo vyrai tvirtai įsitikino, kad
knygą pavogęs velnias. Šituo remiantis, bibliotekos in­
ventoriaus knygoje buvo įrašyta, kad rankraščiu naudo­
jasi velnias. Kaip pasakojama, velnias buvęs įrašytas ir
į nuolatinių akademinės bibliotekos skaitytojų sąrašą.
Po kelių dešimtmečių dingusioj i knyga buvo surasta
Krokuvoje, Jogailos universitete. Akademijos rankraštį,
pasirodo, buvo pavogęs vienuolis ir jį labai brangiai
pardavęs.
Nors ir buvo išaiškintas tikrasis įvykis, tačiau tai ne­
kliudė sklisti nebūtiems dalykams apie velnią-skaitytoją.
Dar 30-taisiais mūsų šimtmečio metais Jogailos universi­
teto bibliotekoje ekskursantams buvo rodomas šis rank­
raštis su „velnio nagų ir letenų pėdsakais". O patalpos,
iš kurių dingo knyga, ištisus amžius buvo laikomos su­
terštos ir kėlė siaubą skaitytojams. Dabar jose Vilniaus
Valstybinio universiteto bibliotekos skaitykla.

46
 DAR VIENAS PADIRBINYS
B e v e ik 3 0 m e tų N iu j o r ­ Š iu o s k ū r in iu s m u z ie j u s
ko v a iz d u o j a m o j o m eno įs i g i j o I t a lij o j e 1 9 1 5 , 1 9 16
m u z ie j a u s „ M e tr o p o lite n o " ir 1921 m . T e b u v o j ų a t ­
p a s id id ž ia v im a s b u v o tr y s s k ir i g a b a la i. P a v y z d ž iu i,
k a r io s u š a lm u g a l v a b u v o
t e r a k o t in ė s e t r u s k ų k a r ių
s u d a u ž y t a į 1 7 8 d a lis . K ita
f ig ū r o s . D e š im t im s tū k s t-
s k u lp tū r a b u v o b e r a n k ų .
t a n č ių la n k y t o j ų g e r a i p a ­ Š it o k io s j o s d a u g e lį m e tų
ž įs ta m o s š i o s m o n u m e n t a ­ p r a g u lė j o m u z ie j a u s s a u ­
lio s r a u s v o s s p a lv o s s k u lp ­ g y k lo je ir t ik t a i 1 9 3 3 m .
tū r o s . D id ž ia u s io j i iš jų, ja u su tv a r k y to s b u v o iš ­
v a iz d u o ja n t i k a r į s u v a iz ­ s t a t y to s .
d in g a tu n ik a , p a s ir u o š u s į J o s b u v o p r is k ir t o s V a.
p u lt i m ū š in , y r a įs p ū d in g a i p r. m . e. A p ie ja s b u v o
d id e lė : j o s a u k š t is 2 m p a r a š y t a d e š im t y s s t r a ip s ­
4 0 c m , s v o r is 3 6 2 k g ; a n t­ n ių , a t lik t i t y r in ė jim a i, s u ­
ro ji — • tru p u tį m a žesn ė. t e ik ę m o k s lin iu s vardus
T r e č io j i, k u r io s d y d is 1 m a m e r ik ie č ių m eno ž in o ­
40 c m , v a iz d u o j a k a r io v a m s ir iš g a r s in ę ju o s .
g a lv ą s u š a lm u , p la č ia i a t ­ V i s a i n e s e n i a i p o š io m is
v e r t o m is a k im is ir g a r b a ­ „ s e n ie n o m is ” m u z ie j a u s
n o ta b arzd a. a d m in is tr a c ij a p a k a b in o
n e d id e lį s k e lb im ą , p r a n e ­
š a n t į la n k y to j a m s , k a d , a t ­
lik u s k r u o p š č ią m o k s lin ę
ir t e c h n in ę a n a liz ę , m u z ie ­
ju s g a v o „ įr o d y m ų , k a d
š io s įž y m io s io s s t a t u lo s n e ­
buvo n u lip d y t o s a n tik o s
la ik a is ”. M u z ie j a u s d ir e k ­
t o r ia u s R o r im e r o ž o d ž ia is ,
v is a s tr is s t a t u la s š io š im t­
m e č io p r a d ž io j e padarė
t o s p a č io s r a n k o s . S ta t u lo s
s ą m o n in g a i b u v o s u d a u ž y ­
to s, kad b ū tų s u d a r y t a s
o r ig in a lo įs p ū d is . E k s p e r ­
t a i n u s t a tę , k a d g la z ū r o j e ,
k u r ia p a d e n g t o s s k u lp t ū ­
ros, y r a m a n g a n o d v id e g i­ T ai ja u a n tr a s a t v e j i s
n io . T a i c h e m in ė m e d ž ia ­ p a s t a r u o j u m e tu . V a s a r io
g a , k u r i i k i X I X š im t m e ­ p r a d ž io j e B r itų m u z ie j u j e
č io neb u vo n a u d o ja m a . L o n d o n e ta ip p a t b u v o a p ­
„ M e t r o p o lite n o " m u z ie ju s t ik t a s p a d ir b in y s : ta i b u v o
t ir ia a p lin k y b e s , s u s ij u s ia s „ e tr u sk ų " s a r k o f a g a s , į g y ­
s u p a d ir b in ia is . t a s 1873 m .

VĖDINA MALŪNSPARNIAI MOKSLAS TARNAUJA... ŠNIPINĖJIMUI

M a lū n s p a r n is — v e n t ilia t o r iu s ! Š ita ip n e įp r a s t a i p a ­
n a u d o ti m a lū n s p a r n iu s t a r y b in ia i s p e c ia lis t a i p a s iū lė k a r ­
j e r u o s e . B e v ė j ę d ie n ą s a v iv a r č ių d u j o s ir d ū m a i n u o
s p r o g im ų la b a i a p n u o d ij a o r ą k a s y b o s v i e t o s e . V ir š j ų
p a k ib ę m a lū n s p a r n ia i p u ik ia u s ia i p a k e ič ia g a lin g u s v e n ­
t ilia t o r iu s .
VORAS-BAROMETRAS
K o d ė l v o r a s k a r ta is t u p i p a č ia m e s a v o liz d o v id u r y
ir p in a a p lin k s a v e t a n k ų v o r a t in k lį, o k a r t a is j i s iš e in a
iš liz d o , r e z g ia n a u j u s tin k lu s ?
P a s ir o d o , v o r a s d a r o v o r a t in k lį p r ik la u s o m a i n u o ta m
tik r ų a t m o s fe r o s r e iš k in ių , ir iš j o g a lim a s p r ę s t i a p ie
o r ą . J e i g u v o r a s t u p i v id u r y j e — b u s lie t a u s , j e i g u j is
v e d ž io j a t o li n u o v o r a t in k lio c e n t r o n a u ja s lin ij a s — Jau­
k ia m a g ie d r o s .
K o k iu b ū d u v o r a s a t s p ė j a o rą ? J o j u t im o o r g a n a i n e ­
p a p r a s ta i ja u tr ū s . D a r e s a n t g ie d r a i, j i e p a ju n t a d id ė j a n ­
t į d r ė g m ė s k ie k į o r e . T a i v o r ą ir p r iv e r č ia t u p ė t i liz d o
v id u r y . T ie p a t y s j u t im o o r g a n a i p r a n e š a g y v ū n u i ir
a p ie a r t ė j a n č ią g ie d r ą . V a d in a s i, v o r a s y r a s a v o t iš k a s
b a r o m e tr a s .
K a p it a lis t in ė j e s a n t v a r k o j e , k u r v y k s t a p a s iu t iš k a
k o n k u r e n c in ė k o v a ta r p įv a ir ių m o n o p o lij ų , m o k s la s
k a r ta is įg a u n a š l y k š t ų c h a r a k te r į.
V ie n a s J A V la ik r a š tis iš s p a u s d in o m e d ž ia g ą a p ie
n a u j ą a p a r a tū r ą s la p ta m p o k a lb ių k la u s y m u is i. Š i e įr e n ­
g im a i b u s p a n a u d o t i š n ip in ė j im o t ik s la m s ir ta r p a t s k i­
r ų k o n k u r u o j a n č ių fir m ų .
Y r a su k u r ta s la b a i j a u t r u s m ik r o fo n a s . J i s g a l i u ž r a ­
š y t i p o k a lb į, v y k s t a n t į u ž m ū r in ė s s ie n o s . T a č ia u t o k s
a p a r a ta s j a u n e b e p a t e n k in a š n ip ų . D a b a r n o r im a š į įr e n ­
g im ą p a to b u lin ti, k a d g a lim a b ū tų k la u s y t is p o k a lb io u ž
2 — 3 s ie n ų .
P a n a u d o ja m a t a ip p a t p o r t a t y v i a p a r a tū r a k a m b a r io
r ib o s e u ž r a š y t i a b ie j u o s e la id o g a lu o s e e s a n č ių ž m o n ių
t e le f o n in į p a s ik a lb ė j im ą .
S u k u r ti d id e lių m a tm e n ų s p e c ia lū s m ik r o fo n a i. T o k ie
p r ie t a is a i, p a s t a t y t i a n t l a n g o v i e n o j e g a t v ė s p u s ė j e , u ž ­
f ik s u o j a p a s ik a lb ė j im u s , v y k s t a n č iu s įm o n ė s e ir įs t a i­
g o se , e s a n č io s e k ito je g a tv ė s p u sė je .
T e n k a a p g a ile s t a u ti, k a d k a p it a lis t in ia m e p a s a u ly j e
m o k s lin in k ų b e i in ž in ie r ių t a le n ta s ta r n a u j a n e t t o k ie m s
„ š e d e v r a m s " k u r ti.

RESTORANAS VIRS TARPEKLIO00000000000000000000000000000000000000000000000000000000013001301300

K a lifo r n ij o j e , n e t o li O k le n d o
( J A V ), p in ig in g ie m s t y r o o r o ir s t ip ­
r ių įs p ū d ž ių m ė g ė j a m s p r a d ė t a s s t a ­
t y t i r e s to r a n a s v ir š g ila u s t a r p e k lio .
P r o je k t o a u to r ia i — a r c h it e k ta i
L ukm enas ir K a d v e le d e r a s su k ū rė
k e is to s fo r m o s , b e t įd o m io s k o n s t ­
r u k c ij o s s t ik lin į- g e lž b e t o n in į p a s ta tą ,
s u s id e d a n t į iš d v i e j ų a ts k ir ų k o r p u ­
sų . A u k š t u t in is k orp u sas sto v i ant
k r a n to p r ie a u to s tr a d o s , o ž e m u tin is
yra p e r m e s t a s p e r t a r p e k lį ir tr im is
a t r a m o m is „ įs ik ib ę s " į j o k r a n tu s .
A b u k o r p u s a i s u j u n g t i k e lt u v u (fu n i-
k u lie r iu m 'i).
 P R I S I Ų S K I T E T I K K A B L E L IU S

Vokiečių rašytojui Teodorui Fontane kažkoks jaunas ir, matyti, tuš­

tokas rašytojėlis atsiuntė keletą eilėraščių, neturinčių jokios literatūrinės
vertės. Prie jų dar buvo pridėtas arogantiškas prierašas: „Kadangi sky­
rybos ženklams aš neskiriu dėmesio, prašau tuos visus kablelius sudė­
lioti".
Netrukus Fontane autoriui grąžino „kurinius" su tokia pastaba: „Se­
kantį kartą prašom prisiųsti tik kablelius, o eilėraščius aš parašysiu
pats".
KAI MUZIKA RĖKIANTI
B e r n a r d a s S o u k a ip p a p r a s ta i r e s to r a n e v a l g ė s a v o v e g e t a r iš k u s p i e ­
V. Sokolovas — Didžiojo kelio
t u s . T u o m e t u o r k e s tr a s g r o j o la b a i r ė k ia n t į d a ly k ą . S o u p a k v i e t ė r e s to r a ­
e t a p a i ........................................ 1
n o v e d ė j ą ir p a k la u s ė :
— A r o r k e s tr a s g r o j a s v e č i ų u ž s a k y m u ?
J. Rusenka —Rytojaus gamyklos 6
— T a ip , se r .
— P u ik u . T a d a a š p e r d u o d u m a n o p r a š y m ą : t e g u l m u z ik a n t a i s u g r o ­
K. Dirgėla — Klimatas pagal
pageidavimą ................................9
ja . . . d o m in o .

LABDARYBĖ R. Jurevičius — Deguonis . . . 11

L a b d a r y b ė s b a liu j e B . S o u p a k v i e t ė š o k t i n e p a ž įs t a m ą d a m ą , k u r ią S. Bieliukienė — Nuo ko pri­

š i s į v y k i s la b a i s u ja u d in o : klauso vaisių bei daržovių vi-
— A c h , k a ip ta i k iln u i š j ū s ų p u s ė s , k a d š o k a t e s u t o k ia n ie k o n e ­ ta m in in g u m a s .............................. 13
r e iš k ia n č ia a s m e n y b e , k a ip a š .
— K a s č ia t o k io , p o n ia ? A r g i m e s n e la b d a r y b ė s b a liu je ? V. Mažiulis — Lietuvių ir rusų
kalbų g im in y s tė ......................... 15
NEPERKALBAMAS RESPUBLIKONAS V. Narbutas — Saulės ir „balto­
Ž in o m a s p r a n c ū z ų t a p y t o j a s D a v id a s ( 1 7 4 8 — 1 8 2 5 ) b u v o u ž k ie t ė j ę s jo aukso" k r a š t e ......................... 17
j a k o b in ie t is . J is d r a u g e s u k it a is p a s ir a š ė m ir tie s n u o s p r e n d į L iu d v i­
k u i X V I . K a i N a p o le o n a s k r ito ir g r įž o B u r b o n a i, D a v id a s t u r ė jo p a s i ­ R. Morkūnas — Po vandeniu . . 20
t r a u k ti iš t ė v y n ė s .
E m ig r a c ij o je b ič iu lia i p r a d ė j o d a ilin in k ą įk a lb in ė t i, k a d j is , B u r b o -
A. Mikalauskas — Ten, kur
n a m s p a le n k ti, n u ta p y t ų K a r o lio X p o r tr e tą . D id y s is m e n in in k a s p a g a l­
Raigardas prasmego . . . . 23
v o j ę s a ts a k ė : P. Motiekaitis — Vyčiadrugis
— S u tin k u , b e t t ik ta i tu o a t v e j u , j e i g u a t n e š it e m a n j o g a lv ą . vystosi ........................................26
DVIKOVA AGURKAIS A. Tytmonas — Iš raganų j šven­
tąsias .............................................28
1 8 6 6 m . c h o le r o s e p id e m ij o s m e tu ž in o m a s tr iu k š m a d a r y s į ž e i d ė g y ­
d y t o j ą B r iu g e m a n ą . G y d y to j a s į ž e i d ė j ą iš š a u k ė j d v ik o v ą . F. Zlgelis — A r yra protingos
A n k s t y v ą r y tą a b i p u s ė s a t v y k o į s u ta r tą v i e t ą . P r ie š in in k o s e k u n ­ būtybės M a r s e .........................29
d a n ta s p a k la u s ė g y d y to j ą :
— K ą j ū s p a g e id a u t u m ė t e — k a r d u s a r p is t o le t u s ?
J. Ragauskas — Kultūra ir reli­
— N ė v i e n o iš j ų ,— a t s a k ė B r iu g e m a n a s ir p a r o d ė į p iln ą v a is ių gija ..................................................33
p in t in ę , k u r ią b u v o a t n e š ę s j o ta r n a s. Atsakymai į klausimus . . . . 36
— A š p a r in k a u a g u r k u s ir n e p r in o k u s iu s o b u o liu s . K ie k v ie n a s s u ­
v a l g y s s a v o d a lį, o d v ik o v o s p a b a ig ą n u le m s c h o le r a . Mokslo ir technikos naujienos 38
J o p r ie š in in k a s s t a ig a iš b a lo ir n e d e ls ia n t a t s ip r a š ė u ž s a v o įž ū lu m ą .
Įv a ire n y b ė s........................................44
XVIII a. MEDICINA
Liudvikas XIV paklausė Moljerą, ar jis patenkintas savo gydytoju. Pirmame viršelio puslapyje —
— Visiškai,—atsakė rašytojas.— Mes dažnai su juo pasišnekame, Dali. A. Vitulskio piešinys.
o kartais jis išrašo man vaistus, kurių aš niekados nevartoju, ir taip gy­ Ketvirtame viršelio puslapyje —
vuoju sau sveikas. V. Juodakio nuotr.

Redakcinė kolegija: K. Jankevičius (vyriausiasis redaktorius), K. Baršauskas, J. Bulavas, J. Dagys, M. Grego-

rauskas, T. Ivanauskas, A. Jucys, J. Kubilius, V. Lašas, J. Matulis, E. Meškauskas, A. Novodvorskis, J. Pauliuko-
nis, P. Slavėnas, K. Sideravičius (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), S. Tarvydas, S. Vabalevičius, J. Žiugžda.
Dail. G. Marengolcas. Redakcijos adresas: Vilnius, P. Cvirkos 1. Tel. 6-62-25. Rankraščiai negrąžinami. Kaina 30 kp.

Pasirašyta spausdinti 1961. V. 28. LV 09011. «MoKCJiac np rHBHHHMac» («HayKa» h >KH3Hb»). Ha jihtobckom H3biKe

Tiražas 37.020 egz. Rinko ir spaudė Valstybinė spaustuvė „Vaizdas", Vilnius, Strazdelio g. Nr. 1. Užs. Nr. 1510.
b?

ty n iljo S
KNYGOS

BURŽUAZINE LIETUVA
S i k n y g a p r ik la u s o V . K a p s u k o p lu n k s n a i. J ą a u t o ­
riu s r a š ė m a ž d a u g 1 9 3 3 — 1 9 3 4 m ., b e t j i n e b u v o b a ig ia
ir iš lik o r a n k r a š ty je . T a č ia u ir n e u ž b a ig ta s š is v e ik a la s
u ž im a s v a r b ią v ie t ą V . K a p s u k o k ū r y b o j e ir a p la m a i
m a r k s is t in ė j e lie t u v ių lite r a tū r o je . A u t o r iu s p ie š ia r y š k ų
C elin io d a r b o d ru sk in ė

\o p ir m ų jų 13 m e tų „ n e p r ik la u s o m o s ” L ie t u v o s g y v e n im o
p a v e ik s lą , g a u s ia i p a te ik ia k o n k r e č io s m e d ž ia g o s , a t s k l e i ­
d ž ia n č io s ž ia u r ų d a r b o ž m o n ių iš n a u d o jim ą , jų b e g a lin j
sk u r d ą ir v a r g ą , v a iz d u o ja a š t r ią k la s ių k o v ą . BENVENUTO CELINIO GYVENIMAS
V . K a p s u k o k n y g a „ B u r ž u a z in ė L ie tu v a " p a d ė s m ū s ų
v is u o m e n e i, o y p a č ja u n a ja i k a r ta i, te is in g a i v e r t in ti F lo r e n c ijo s a u k s a k a ly s ištisos epochos bruožus,
b u r ž u a z in ė s L ie tu v o s tik r o v ę , d e m a s k u o ti 'p r a e itį id e a li­ ir s k u lp t o r iu s B e n v e n u t a s Įtikina ir patraukia mus
z u o j a n č iu s b u r ž u a z in iu s n a c io n a lis t u s , s u t e ik s r im tą p a ­ C e lin is (1 5 0 0 — 1571) b u v o kaip tobulas meno kūrinys.
g a lb ą a u k lė j a n t d a r b o ž m o n e s m a r k s iz m o -le n in iz m o id ė ­ d id e lio t a le n to m e n in in k a s . C e lin io m em u arai p ir ­
jų d v a s ia . K n y g a 183 p sl., k a in a 4 2 k p . J o m e m u a r ų k n y g a s k a it y ­ m ą sy k buvo p a s k e lb ti
t o ją s te b in a g a lin g a , a t k a k ­ 1 7 2 8 m . N e a p o ly j e . N u o to
LABORATORIJOS KOSMOSE lia i s a v o t ik s lo s ie k ia n č ia , la ik o j ie d a u g k a r tų b u v o
K ie k v ie n a s į k o s m o s ą p a s ių s ta s p a ly d o v a s a r r a k e ta v a lin g a a u to r ia u s p r ig im t i­ p e r s p a u s d in a m i ir v e r č i a ­
p ra tu r tin a ž m o n e s v i s n a u ja is ir n a u ja is m o k s lo d u o m e ­ m i. Iš p a p r a sto , n u o š ir d a u s m i j a n g lų , v o k ie č ių , p r a n ­
n im is . Ž e m ę s u p a n tis p a s a u lis , k u r ia m e tu r ė s g y v e n t i b u ­ p a s a k o jim o , k u rj s e n s t e lė ­ c ū z ų , r u sų ir k ita s k a lb a s .
s im ie j i k o s m o n a u ta i, sk r is d a m i j k itą p la n e tą , v i s d a u ­ j ę s m e n in in k a s , tr iū sd a m a s Į v o k ie č ių k a lb ą š iu o s m e ­
g ia u a t s k le id ž ia s a v o p a s la p tis . K a ip to s p a s la p t y s iš a iš ­ s a v o d ir b tu v ė j e , d ik tu o ja m u a r u s iš v e r t ė p a ts G ė tė ,
k in a m o s , p la č ia i ir {d o m ia i p a s a k o j a Ž d a n o v a s ir T in d o lig u is ta m k e t u r io lik o s m e ­ p a r a š ę s d a r a p y b r a iž ą a p ie
k n y g o j e „ L a b o r a to r ijo s k o s m o s e " . K n y g a 196 p s l., k a i­ tų b e r n iū k š č iu i, iš k y la C e lin į ir j o la ik u s . Ed. V is ­
na 27 kp. r y š k ia i a p ib r ė ž ta s o r ig in a ­ k a n to s lie t u v iš k a s v e r tim a s
lu s c h a r a k te r is . J a m e į s i ­ a t lik t a s iš 1829 m . F lo r e n ­
NEMUNAS GRĮŽTA Į SAVO VAGĄ k ū n ij ę a m ž ia u s p a p r o č ia i c i j o j e iš s p a u s d in to o r ig in a ­
ir lia u d ie s g y v e n im a s . T o ­ la u s „ G y v e n im o " r a n k r a š­
K n y g o s a u to r iu s E. B ile v ič iu s D id ž io j o T ė v y n ė s
d ė l C e lin io p a v e ik s la s , s u ­ č io . I liu s tr u o ta knyga
k a r o m e tu d ir b o L ie tu v o s p a r tiz a n ų š ta b o o p e r a t y v in ė j e
k a u p ę s s a v y j e , l y g fo k u s e . 6 0 3 p sl., k a in a 1 ,49 rb.
g r u p ė j e . S a v o a t s im in im u o s e j is v a iz d u o ja L ie tu v o s g y ­
v e n im ą 1 9 4 0 — 41 m ., p ir m ą s ia s k a r o d ie n a s , p la č ia i n u ­
š v ie č ia lie t u v iš k o j o R a u d o n o s io s A r m ijo s d a lin io , p a r ti­ DARBO NORMAVIMAS IR APMOKĖJIMAS
z a n in io j u d ė j im o L ie t u v o j e o r g a n iz a v im ą . K n y g a 193 p sl., KOLŪKIUOSE IR TARYB. ŪKIUOSE
k a in a 47 k p .

SS TARNYBOJE Ž e m ė s ū k io g a m y b o s k i ­ z u o ja m a s ž e m ė s ū k y j e d a r ­
lim ą ž y m ia d a lim i le m ia b o n o r m a v im a s ir įd i e g i a ­
t e is in g a s d a r b o n o r m a v i­ m o s m a te r ia lin į s u in t e r e ­
T a i J . V ic o p a r u o š ta s d o k u m e n t in is le id in y s a p i e l i e ­
m a s ir p a ž a n g ių d a r b o a p ­ su o tu m ą s k a t in a n č io s d a r ­
t u v iš k ų jų b u r ž u a z in ių n a c io n a lis tų , d a ly v a v u s ių h it le r i­
m o k ė jim o fo rm ų įd ie g i­ b o a p m o k ė j im o fo r m o s, iš ­
n iu o s e d a lin iu o s e , { v y k d y tu s n u s ik a ltim u s p r ie š m ū s ų
m a s. A p ie ta i, k a ip k o l­ d ė s t o J . P r ič in a u s k a s s a v o
lia u d į D id ž io j o T ė v y n ė s k a r o m e ta is . A u t o r iu s p a n a u d o jo
ū k iu o s e ir t a r y b in iu o s e 48 p sl. b r o š iū r o j e . J o s k a i­
a r c h y v in iu s d o k u m e n tu s , o k u p a c ij o s m e tų s p a u d ą , o k u ­
ū k iu o s e tu r i b ū ti o r g a n i­ na 4 kp.
p a n tų b e n d r in in k ų , p a tr a u k tų b a u d ž ia m o jo n a t s a k o m y ­
b ė n , o ta ip p a t liu d in in k ų p a r o d y m u s . K n y g a 116 p sl.,
k a in a 18 k p .
KONGO TRAGEDIJA
LENGVOJI ATLETIKA KOLŪKYJE
B r o š iū r o s a u to r iu s N. d in in k u . A p ie š iu o s ( v y ­
V is d a u g ia u j sp o r tin in k ų e i l e s į s ilie j a k o lū k in io j a u ­ C h o c h lo v a s — „ I z v e s tijų " k iu s j is p a s a k o ja ta r y b i­
n im o . K a im o s p o r tin in k a m s p a d ė ti y r a sk ir ta V . K a z la u s ­ la ik r a š č io s p e c ia lu s is k o ­ n ia m s k a it y to j u i. K artu a u ­
k o k n y g a , k u r io je p a a iš k in a m a , k a ip r e ik ia p a r e n g ti v i e ­ r e s p o n d e n ta s . J is k e lis m ė ­ to r iu s s u g la u s ta i s u p a ž in ­
tą v a r ž y b o m s ir tr e n ir u o tė m s , su p a ž in d in a m a su v a r ž y b ų n e s iu s g y v e n o K o n g o r e s ­
d in a ir su K o n g o is to r ija .
r ū šim is ir jų n u o s ta ta is , įv a ir ių l e n g v o s io s a t le t ik o s ša k ų p u b lik o j e ir b u v o d a u g e lio
t r e n ir u o č ių s is te m a ir b ū d a is b e i s p o r t in in k o r e ž im o r e i­ v is a m e p a s a u ly j e p la č ia i B r o šiū ra 26 p sl., k a in a
k a la v im a is . K n y g a 125 p sl., k a in a 22 k p . n u s k a m b ė ju s ių ( v y k ių liu ­ 4 kp.