Kas yra žmogus? Turėtume saugotis aiškių, tiesmukų, galutinių atsakymų į šį klausimą.

Tokių
atsakymų rasime ir buitiniuose žmonių pokalbiuose, ir prastoje filosofijoje bei teologijoje. Uždaryti
žmogaus prigimtį į atseit nekintamą, amžiną apibrėžimą – tai pats lengviausias kelias, nes daugiau
nereikia mąstyti, bet kartu ir pats pavojingiausias, nes skatina konfliktą su tikrove ir anksčiau ar
vėliau baigiasi kruvinu jos naikinimu. Žmogiškoji tikrovė niekada neįtilps į aiškų ir galutinį apibrėžimą.

Niekam ne paslaptis, kad žmogaus prigimtis yra dvilypė – viena kitai priešinga, viena kitą papildanti,
bet tikrai ne ideali, nes idealų realiame pasaulyje nėra.

Kaip atrodytų ideali prigimtis?

Žmogaus širdis – tai laukas, dėl kurio vyksta pagrindinė kova. Kas užkovoja mūsų širdies palankumą,
tas užkovoja mus. Kiekvienas jaunuolis intuityviai jaučia, kad jei laimės jam patinkančios merginos
širdį, jis laimės ją pačią. Todėl kam priklauso mūsų širdies simpatija, tam priklausome ir mes patys.
Todėl kaip grražu ir teisinga mylėti dangiškus ir dvasinius dalykus. T.Kempietis sako: ,,Viešpatie, yra
didelio tobulumo ženklas niekad nenukreipti savo širdies nuo dangiškų dalykų, praeiti pro pasaulio
rūpesčius nė vienu iš jų nesidomint, ne dėl nejautrumo ar širdies šaltumo, bet kad širdis laisva, kad
jos neriša prie sutvertų dalykų joks netvarkingas jausmas“.

Apie širdį

Kalbėdami apie širdį dvasine prasme pastebėsime, kad ji labai paslaptinga ir nėra iki galo mums
suvokiama. Šventasis Raštas apie ją kalba įvairiopai. Širdis – tai mmūsų esybė, paslėpta viduje. Apie
ją kalbėjo Jėzus, minėdamas iš mūsų vidaus plūstančias Šventosios Dvasios gyvybės versmes, kai
atsiveriame Dievui. Ji yra ir mūsų siela, kurios negalime tiksliai apibrėžti. Nežinome jos ribų ir
,,atsišakojimų“. Ji taip tobulai sąveikauja su mūsų kkūnu, kad mes nejaučiame sąlyčio taškų. Tai, kas
vyksta mūsų kūne, labai dažnai paveikia ir mūsų sielą. Taip pat ir širdies pasikeitimai keičia visa, kas
aplinkui. Kūnas negali gyventi be sielos. Bet siela yra amžinai gyva. Širdis – tai mūsų intencijos ir
nuostatos. Jos gali būti teisingos ir neteisingos, tyros ir netyros, rimtos ir lengvabūdiškos,
pasiaukojančios ir savanaudiškos. Niekas negali tiksliai pamatyti kito širdies motyvų ir spręsti apie jos
paskatas. Tai mato Dievas ir pats žmogus, kuris pažįsta savo dvasios slėpinius. Te Viešpats apsaugo
mus nuo skuboto kitų žmonių teismo, nes mes nesugebame tobulai įžvelgti žmonių ketinimų. Tegul,
metui atėjus, tai pasveria Teisėjas, kuris yra širdžių Tyrėjas. Viešpats mato širdies nuolankumą net
tada, kai niekas šito nepastebi. ,,Viešpats arti tų, kkurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia
nusižeminusi“ (Ps 34, 18). Jis teisingai pasveria tai, kas ,,plika“ akimi nematoma. Belieka sekti
Kempiečio paraginimu: ,,Tad reikia gryninti intenciją, kad apvalyta ji nuolat kryptų į Jėzų ir niekad
nekryptų į už Jį žemesnius dalykus“. Širdis reiškia ir prigimtį. Ji gali atspindėti žmogiškąją arba
dieviškąją prigimtį. ,,Kas gimė iš kūno yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia. Nesistebėk, jog
pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo“ (Jn 3, 6-7). Dar Senajame TTestamente pranašas Ezechielis
kalbėjo apie naują širdį, kitą prigimtį žmoguje, kuri bus jautri Dievo įsakymams. ,,Aš duosiu jums
naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš
įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano
sprendimus“ (Ez 36, 26-27). Žmogaus prigimtis yra jautri nuodėmei, bet kieta Dievui. Tačiau gimus iš
Dvasios, širdies pozicija keičiasi. Ji darosi jautresnė Dievo nuostatoms ir gėdisi nuodėmių,
viešpatavusių sielai bei kūnui. Dievo ir žmogaus širdies skirtumai Pasvarstykime, kuo skiriasi Dievo ir
žmogaus širdys. Šis skirtumas bene ryškiausiai atsiskleidžia požiūriu į žmogų. Dievas yra nešališkas,
lėtas pykti ir didžiai gailestingas. Žmogus linkęs skirstyti žmones į labiau pranašesnius ir mažiau
vertingus. Linkęs daryti gera tiems, kurie jį myli. Labiau linkęs nuteisti, bet ne išteisinti, pasmerkti, o
ne atleisti. Taip yra dėl skirtingų prigimčių. „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite
jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuo pelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos
mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip
daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? JJuk ir nusidėjėliai skolina
nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko
nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir
nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas. Neteiskite ir
nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 31-37).
Jėzus, mokydamas žmones mylėti ne tik juos mylinčius, bet ir priešus, atleisti darantiems skriaudą,
skubotai neteisti ir nesmerkti artimo, parodo dvi skirtingas prigimtis, kurios formuoja skirtingą
požiūrį, nuostatas ir brandina kitokį žmonių tarpusavio santykių vaisių. Gailestingumas yra dvasios
vaisius, o teismas – kūniškumo ir kritusios prigimties apraiška. Gailestingumas yra minkštos ir jautrios
širdies bruožas. Būtent tokia yra Dievo širdis. Teismas, kito niekinimas ir smerkimas yra kietos ir
išdidžios širdies savybės. Tokia yra žmogaus širdis. Tai aiškiai suprato Dovydas, kuris užsitraukė bėdą,
kai suskaičiavo tautos karius ir savo širdyje labiau ėmė pasitikėti armijos jėga nei Dievu. Tuomet pas
Dovydą atėjo pranašas Gadas ir paskelbė Dievo nuosprendį: ateis septyneri bado metai arba teks tris
mėnesius bėgti nuo priešų, arba patirti tris maro dienas. Dovydas nuolankiai atsidavė Viešpačiui,
priimdamas maro bausmę, nes žinojo, kad geriau pakliūti į Dievo rankas, kuris gailestingas, jautrios ir
minkštos šširdies, negu būti žmogaus persekiojamam, kuris kietas, neatlaidus ir žiaurus. Jis
nesuklydo. Marui priartėjus prie Jeruzalės, Viešpats gailėjosi žmonių ir sustabdė juos naikinusį
angelą. Nėra tokio asmens žemėje, kurio širdis būtų minkštesnė žmogui ir jautresnė jo skausmui nei
Dievo (2 Sam 24, 14-19). Jei tikinčiojo širdis siekia pažinti Viešpatį Jėzų, ji keičiasi pagal dieviškosios
atvaizdą. Kuo daugiau pažįstame Kristų, tuo labiau mūsų vidus atsinaujina. Mažiau teisiame, bet
labiau pasigailime. Kietą širdį keičia minkšta širdis. Tačiau dar dažnai pasitaikantis paviršutiniškas
teismas krikščionio gyvenime byloja apie širdies kietumą, parodo Kristaus pažinimo stoką ir išorinį
pamaldumą, kuris neturi maldingumo jėgos. Kadangi mes negalime patys savęs pakeisti, turime
labiau ieškoti Dievo malonės pažindami Jėzų. Kuo mažiau susiliečiame su Jėzumi, tuo kietesni esame.
Kartais gali taip stipriai padvelkti šalčiu nuo mūsų formalios ir savimi pasitikinčios krikščionybės, jog
nelieka nieko krikščioniško. Širdį minkština Dievas, kai Jis nuolatos daro mums įtaką.

Kuo skiriasi žmogus nuo visų gyvų būtybių? Atrodo, kad šiandien mes kenčiame dėl savo
identifikacijos, nes tapatinamės su tuo, kuo nesame. Mes taip mėgstame lygintis su gyvūnais, daiktais
ar nuolat primetamoms modernizuotomis koncepcijomis apie žmogų! Ir dėl to kyla daug painiavos..

Matome daugybę pavyzdžių, kai žmonės teisina savo silpnybes gyvūnų instinktais – atseit, valdo juos,
reiškia, ir mes prieš instinktus bejėgiai; jie kovoja tarpusavyje – ir mes turime kovoti. Arba, kas dar
keisčiau – tapatinasi su daiktais: parduoda save darbo rinkoje, vertina save ir kitus pagal turimų
daiktų kiekį, investuoja į save, sieja savo laisvę su pinigais.

Ar tame yra žmoniškumo? Ir kuo gi žmogus išskirtinis, arba, kitaip tariant – kas nulemia žmoniškumą?
Juk žmogus – ne tik forma, bet ir tam tikrų prigimtinių savybių visuma, kurios ir padaro jį žmogumi.
Kokios jos?

Pirmiausia – žmogus gali kurti, ir kurti gali ne vienetai ar genijai, o visi ir kiekvienas – reikalingos tik
palankios sąlygos kūrėjui išsiskleisti. Prisiminkime mažus vaikus: jei nenuslopinama jų iniciatyva, jie
drąsiai ir labai noriai kuria!
Dar viena išskirtinė žmogaus savybė – gebėjimas mylėti. Šis gebėjimas itin svarbus, nes turi
vienijančią žmones jėgą. Vėl gi: šiam gebėjimui išsiskleisti reikalingos sąlygos.. Jei vaikas auga
mylimas – jis išmoksta mylėti.

Ir svarbiausias žmoniškumo bruožas – dorovė. Tai perduodami iš kartos į kartą doros, arba
harmoningos sąveikos su žmonėmis, su Gamta ir Kūrėju principai. Jie prigimtiniai – net neugdomi,
anksčiau ar vėliau “pabunda“ sąžinės balsu ar teisingumo pojūčiu..

Žmogui labai svarbūs ir prigimtiniai vyriško arba moteriško prado bruožai. Šiuolaikiniai žmonės taip
nutolo nuo jų, taip susipainiojo kovoje už lygias teises, kad vietoje lygybės pradėjo siekti priešingos
lyties savybių. O juk tos priešingos savybės turi papildyti viena kitą ir sudaryti harmoningą visumą!

Kai to nėra, moterys vyriškėja, vyrai – moteriškėja, o naujieji “socialiniai inžinieriai“ taip įsidrąsino
savo “išradimuose“, kad paskelbė žmogaus lytį kaip pasenusį, sociumo įskiepytą elgesio šabloną ir
siūlo lytį.. laisvai rinktis.

Kai žmogus nežino – kas jis yra, jam galima įskiepyti bet kokias, net absurdiškas idėjas.. Ir tokių idėjų
išskirtiniai bruožai – jos kelia sąmyšį ir priešiškumą, skaldo žmones.
Psichologiškai sveikas žmogus natūraliai priešinasi tokioms “naujovėms“.

Mes negalime keisti savo žmogiškos prigimties. Esame gimę žmonėmis. Jei nutolstame nuo
žmoniškumo – tampame nužmogėjusiomis būtybėmis, degradavusiais žmonėmis. O juk kiekvieno
žmogaus ir visos žmonijos tikslas – evoliucionuoti, t.y., tobulinti geriausias žmogiškas savybes.

Galime pasidžiaugti, kad nepaisant sąmonės drumstėjų, žmonėse atgimsta pirmapradės, prigimtinės
žmogiškos savybės, o teisingumo pojūtis ir poreikis augti palengva žadina kilti iš iliuzijų ir sąstingio.

Visi žmonės gimsta su visomis žmoniškumo užuomazgomis ir didžiuliu dvasiniu potencialu, ir tik nuo
supančios aplinkos priklauso – ar bus išvystytos šios savybės, be kurių žmogus negali būti laimingas,
ir kurios gyvybiškai reikalingos sėkmingai žmogaus ir žmonijos evoliucijai.

Juk jei tikimės užauginti gerą derlių – sodiname sėklas tik į derlingą juodžemį. Jei pasodinsime sėklas į
smėlį – vargiai ar ko sulauksime.. Taip ir su žmoniškumu: tik palanki aplinka gali išugdyti geriausias
prigimtines žmonių savybes. O nepalanki, destruktyvi aplinka jas tegali iškreipti ir užslopinti.

Todėl ir turime kiekvienas atsakyti sau į svarbiausią klausimą gyvenime: kas yra žmogus? Atsakę į jį
nelaukime, kol aplinka pasikeis, nes aplinka žmoniškumui augti ir esame mes, žmonės! Ir tik mes visi,
kiekvienas iš mūsų, galime ją pakeisti.

Būkime Žmonėmis – būkime žmoniški, sugrįžkime į savo pirmapradiškumą-esmę.. Tai lengva, nes tai
mūsų prigimtis, tai sugrįžimas į save-tikrąjį :)!

Žmogaus prigimtyje yra noras pažinti pasaulį, ištirti jo paslaptis ir jas suprasti, bet tikriausiai
kiekvienas, bandęs tai padaryti, supranta, jog žinoti atsakymus į visus klausimus nėra
įmanoma. Visais laikais žmonės vis ieškojo atsakymų į filosofinius klausimus kokia
gyvenimo prasmė ar kodėl mes egzistuojame? Bet visgi kiekvienas kitaip suvokia ir patį
pažinimą.
Gėtės kūrinys „Faustas“ – tai pasakojimas apie žmogų, kuris taip pat stengėsi tas paslaptis
pažinti. Jaunystėje pagrindinis veikėjas Faustas daug mokėsi ir pasenęs galėjo didžiuotis
išmanąs daugelį mokslo sričių, jis tapo mokslininku, daktaru, tačiau kai nusprendė, kad jau
išmoko viską, ką įmanoma išmokti, suprato, kad tai – dar ne viskas. Jis negalėjo suprasti
gyvenimo, negalėjo paaiškinti jausmų, ir galų gale iškėlė sau klausimą – ar žmogaus protas
išvis geba iš tiesų pažinti pasaulį? O gal tai gali padaryti tik pats Dievas? Šie klausimai jam
nedavė ramybės, nes Faustas buvo įsitikinęs, kad pilnatvę pasieks tik viską pažinęs. Kitas
knygos veikėjas Mefistofelis – arba velnias – tikina Faustą, jog visatos visumą aprėpia tik
Aukščiausioji akis. Po ilgų ir varginančių ieškojimų Faustas pasiekia aukščiausiąją laimę, bet
ne atradęs atsakymus į visus klausimus, o radęs tikslą, kurio karštai troško siekti, kurį jam
pavyko įgyvendinti ir tai jam atnešė didžiausią džiaugsmą.

 tu esi laisvas būti pačiu savimi, čia ir dabar atskleisti tikrąją savo esatį, ir niekas negali tau
sutrukdyti. Tai Didžiosios Žuvėdros dėsnis, amžinai galiojantis dėsnis. Džonatanas
Livingstonas žuvėdra.

Mat, prigimtis, tolydžio augdama,

Brandina ne tiktai stiprybę kūno, -
Jo rūmui augant, auga mumyse
Ir dvasios reikalavimai ir proto. (Šekspyras, Viljamas. Hamletas.

Kiekvienam naudinga gyventi pagal savo paskirtį ir prigimtį. (Markas Aurelijus.

Jo prigimtis vientisa, todėl jo troškimai toli nesiekia. Štai kas kilniausia žmogaus gyvenime. 
Senovės kinų išmintis.

Pamokymas negali prigimties pakeisti:

Įkaitintas vanduo juk vėl atvėsta greitai.  (Višnušarmanas. Pančatantra.

Žmogaus prigimtis liepia alkaniems kovoti dėl maisto, išsekusiems stengtis pailsėti, darbo

išvargintiems ieškoti atokvėpio, o pažemintiems rūpintis pagarba. – Kung Sun Jangas.

Laimingas gyvenimas yra toks, kuris neprieštarauja vidinei prigimčiai. – Seneka.

Atmintina, kad iš prigimties turime pasimokyti tik joje slypinčios išminties, daugiau nieko. (Markas
Tvenas)

Įprotis nuslopina prigimtį. (Blezas Paskalis)

Ar kada nors matei nukirstą ranką arba koją, arba galvą, gulinčią kur nors atskirai nuo viso kūno? Tokį
save padaro, kiek tai nuo jo priklauso, tas, kuris nenori susitaikyti su likimu, atsiskiria nuo kitų arba
elgiasi antivisuomeniškai. Tuo tu griauni prigimties vienybę: esi jos dalis, o dabar save nuo jos
atkirtai. (Markas Aurelijus)

Dorovinė žmogaus prigimtis skiriasi nuo fizinės jo prigimties tuo, kad joje nėra nieko absoliutaus:
poelgiai priklauso tiesiogiai nuo charakterio ar nuo idėjų, kylančių matant kokį nors reiškinį. (Onorė de
Balzakas)

Žmonių prigimtis vienoda, skiriasi tik jų

įpročiai. (Senovės Kinijos filosofas Confucius)