PADERMES APŽVALGA

DIETRICH SCHWANITZ

VYRAI
Iš vokiečių kalbos vertė
Valdemaras Kvietkauskas

VI LNI US
UDK316.6 Dietrich SCHWAN1TZ
Sc73 MANNER
Eine Spezies wird besichtigt
Eichbom, 2001

©EichbomAG, Frankfurt am
Main, April 2001
©Valdemaras Kvietkauskas,
vertimas į lietuvių kalbą, 2001
©Daumantas Každailis, Ilona
Kukenytė, dizainas, 2001
ISBN 9986-16-220-3 ©„Tyto alba“, 2001
Niekuomet vyras nebūna labiau pasipūtęs nei tada, kai kalba apie save patį. Atrodo,
kad ši tema sužadina įgimtą jo tuštybę. Todėl nerasime knygos apie vyrus, kuri
nebūtų silpnaprotybės dokumentas ir kvailysčių rinkinys. Yra tik dvi, kuriose gali­
ma įžvelgti bent jau bandymą rimtai gilintis į save. Viena išjų - Gustavo Viurtem-
bergerio „Vyras, palyginti su moterimi“ (Gustav Wurttemberger, Der Mann in sei-
nem Verhaltnis zum Weibe, Leipzig 1878). O antra - šioji.

L H. Mankin, In Defence of Man, 1929

Žodis skaitytojoms ir skaitytojams

Kodėl vyras ir moteris vis lyginami su šunim ir kate? Ar ne todėl,

kad moteris yra elegantiška ir mėgsta švarą tarsi katė, kukliai [tape­
nanti minkštomis letenėlėmis, suvokianti, kokiaji žavi ir ko verta, o
šuo - triukšmingas storžievis, visai kaip vyras, vienas iš gaujos, ne­
turintis delikatumo nei takto, tik polinkį vaidytis, bet nuolankiai viz­
ginantis uodegą prieš aukštesnius už save?
Be abejo. Bet tikrasis tos analogijos pamatas glūdi giliau. Jo es­
mė man paaiškėjo viena įsimintina proga.
Tai buvo per pirmąjį mūsų klasės susitikimą, praslinkus dauge­
liui metų po brandos egzaminų. Iš pradžių kiek varžėmės, bet sto­
jus nakčiai visi jau klegėjo. Ir štai kas man krito į akis: moterys ir
vyrai šnekučiavosi atskirai vieni nuo kitų. Kodėl? Vyrai beregint
prisiminė anų laikų vaidmenis ir vėl tapo berniukais kaip kitados.
Jie laidė sąmojus ir kvatojo prisiminę mokyklines išdaigas. Apie
tai, kaip jie gyveno paskui, nekalbėjo niekas. Paklaustas atsikirs­
davo juokais. Nė vienas nepasakojo, kaip jam sekėsi nuo to laiko.
Pašaipūs žodeliai ir sąmojai, anekdotai apie senuosius mokytojus
ir buvusių žygių prisiminimai - visa tik tam, kad nereikėtų pasako­
ti apie save.
Ogi moterys - visai kas kita! Kiekviena iš jų turėjo istoriją, kuri
siejo anuos laikus su šia diena. Tai nebebuvo anos jaunos merginos,
nes per tą laiką joms teko šį tą išgyventi. Jos tai žinojo ir galėjo
8

papasakoti. Jų lūpomis bylojo gyva patirtis, ir kiekviena iš tų mote­

rų galėjo būti įdomaus romano herojė.
Dažna iš tų istorijų buvo apie sudužusias iliuzijas. Kuojos buvo
nusivylusios? Ogi savo vyrais. Aš klausiausi, ir tolydžio man aiškė­
jo: jų vyrai liko tokie pat kaip kadaise - bendraklasiai paaugliai,
neieškantys žodžio kišenėje. Žmonoms jie taip ir liko svetimi. Joms
jie rodėsi nesubrendėliai, nerandantys su jomis bendros kalbos. Ir
štai kas man šovė į galvą: šios ponios nė nenutuokia, kad visi tie
vaikinai slepiasi po kaukėmis. Kad berniokiškais juokeliaisjie svai­
dosi, nenorėdami pasakoti apie save. Ir kad jie šitaip slepia liūdesį
dėl neišnaudotų galimybių ir klaidų, dėl to, kad gyvenimas susiklos­
tė visai ne taip, kaip kitados svajota, ir net dėl būtinumo slėpti visa
tai po idiotiška nebrandumo kauke, kuri paverčia juos nekalbiais
vienišiais. Ir ūmai aš suvokiau, kad analogija su šunimir kate kyla iš
prakeiksmo, kuris slegia jų tarpusavio santykius.
Prakeiksmas reiškiasi tuo, kad į lyčių suartėjimą vyrai ir mote­
rys reaguoja visai skirtingai. Vyrai užsideda kaukę, pasijunta esą
nugalėtojai ir išpuiksta. Šitaip jie atsiriboja nuo moterų, kad atro­
dytų dar vyriškesni. Moterys suartėdamos tikisi didesnio atvirumo
ir abipusio atsidavimo. Tuo tarpu vyrai teatrališkai pabrėžia esą
šalti ir abejingi, jie užsisklendžia kaip tik tuomet, kai moterys at­
veria širdį.
Taigi va: lygiai taip atsitinka ir šuniui bendraujant su kate. Kai
šuo nusiteikęs draugiškai, jis vizgina uodegą, o kai pyksta - urzgia.
Katė - atvirkščiai: suirzusi krutina uodegos galiuką, o meiliai glaus­
tydamasi murkia. Užtat kai katė patikliai murkdama artinasi prie
šuns, šis tariasi sulaukęs grasinimo ir ima urgzti. Katė palaiko urzgi­
mą palankumo ženklu ir drąsiai žengia į priekį, o šuo mano, kad ji
kėsinasi įjo nepriklausomybę, jis pratrūksta loti ir šiepia dantis. Ne­
nuostabu, kad katė baisiausiai pasipiktina tokiu elgesiu.
Bet ir šuniui gali pasirodyti, jog katė elgiasi pasibaisėtinai. Kitą­
syk jis su geriausiais ketinimais smagiai kiek išgalėdamas vizgina
uodegą ir aiškiai mato, kaip katė, tarsi jam pritardama, krutina -
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 9

tiesa, gan santūriai - uodegos galiuką. Sulaukęs tokio padrąsinimo

ir pamiršęs, koks tvaikas sklinda iš jo nasrų, šuo žengia artyn ir nu­
džiunga išvydęs, jog katės uodegos galiukas plaka vis tankiau, tarsi
kviesdamas. Ir kai šuo jau praveria seilėtus žiomenis karštam buč­
kiui, katė purkšdama šoka priešais ir suleidžia nagus jam į snukį.
Šis prakeiksmas eina iš kartos į kartą. Nepavyksta jo nusikratyti
šunų giminei ir kačių dinastijai, neką geriau sekasi ir vyrams su mo­
terimis. Užuot prasmegęs į nebūtį, tasai prakeiksmas pagimdė mote­
rų sąmonėje du skirtingus mitus.
Pasak vienoju, vyrai toli gražu neverti to, ką apie save mano; tai
tikra evoliucijos klaida, nenusisekusi nevykėlių giminė, o senas mi­
tas apie jų pranašumą paleistas jų pačių, plintantis dėl moterų pri­
gimties ir patiklumo.
Antrasis mitas - tai svajonės apie meilę: mylimasis sukursiąs ro­
jų ir tapsiąs palaimos šaltiniu. Štai kaip atrodo standartinė fantazija.
Pasaulis pilnas svetimų kūnų. Daugelis išjų yra patrauklūs ir prie­
šingos lyties. Negi tarp jų neatsiras nė vieno, kuris išvaduos mus iš
to svetimumo? Galgi bent vienas kūnas iš tos minios žengs į mus ir
taps mums artimas, kadangi asmuo, esantis jame, mus myli?
Jeigu taip atsitiktų, nuo tos pačios akimirkos mes nebebūtume
vieniši. Pasaulis atsigręžtų į mus šviesiąja puse. Svetimasis pasi­
duotų mūsų kerams, ir vietoj šalto pasaulio priglustume prie šilto
kūno. Ten, kur šiaip jau svetimų neįleidžia ritualiniai draudimai -
neliečiamoje zonoje, kuri gaubia mūsų kūną ir priklauso tik mums, -
susitiktume su antruoju Aš. Atsižadėti savos apsauginės zonos būtų
tikra palaima. Atkaklumas, toks reikalingas mūsų saugumo zonai
apginti, ištirptų atsidavimo džiaugsme. Galėtume atsižadėti visų sa­
visaugos užtvarų. Sulauktume vien draugiškumo ir pritarimo. Būtu­
me giriami ir aukštinami; gyvenimas virstų nepabaigiama švente.
Taigi: evoliucijos klaida ir sykiu - laimės bendrininkas? Šio prieš­
taravimo tol neišnarpliosime, kol patys to nepastebėdami būsime
nesusipratimų auka. Kaip lengva įjuos įklimpti, galime spręsti kad
ir iš plačiai žinomo tyrimo, atlikto Anglijoje per Pasaulinį karą. Jo
metu buvo bandoma nustatyti, kaip glamonių etapus traktuoja anglų
merginos ir amerikiečių kareiviai, dislokuoti toje šalyje.
Apklausus vienus ir kitus paaiškėjo, kadjaunosios anglės laiko ka­
reivius itin veržliais, o save - santūriomis; tuo tarpu kareiviai mano
priešingai - merginos esančios labai ryžtingos, ojie patys - drovūs.
Kodėl taip yra? Tyrėjai nustatė, jog tiek vienos, tiek kitos gru­
pės glamonių programą sudarė maždaug dvidešimt fazių. Tačiau
amerikiečių programa aistringą bučinį numatė jau penktojoje fa­
zėje, o anglių - tik dešimtojoje. Užtat glamonėti intymiąsias kūno
vietas merginos leisdavo jau vienuoliktojoje fazėje, o kareivėliai
buvo nusiteikę laukti ligi devynioliktosios. Tad kai amerikiečiai
prieidavo ligi bučinio lūpomis ir liežuviu - pagal jų skalę tai buvo
penktoji fazė, visai dar ankstyva, - anglės manydavo esančios jau
dešimtojoje fazėje, užtat ir laikė amerikiečius labai jau greitais.
Čia joms ir iškildavo alternatyva: arba nutraukti santykius, arba
eiti į tolesnę fazę, pagal jų skalę - vienuoliktą, kuri apima gilųjį
petingą. Tačiau amerikiečiams tai reikštųjau devynioliktąją stadi­
ją. Todėl kareiviams ir susidarydavo įspūdis, kad Anglijos mergi­
nos linkusios jau iš šeštosios fazės šokti tiesiai į pabaigą. Ir štai
rezultatas: visa skalė nuo dvidešimties fazių sutrumpėja ligi septy­
nių, ir tiek vaikinas, tiek mergina šventai įsitikinę, kad būtent ant­
rasis paskubino visą reikalą.
Pabandysiu šioje knygoje įrodyti, kad vyrai ir moterys nuolat įkliū­
va į tokius bendravimo spąstus; kad vyrai bendrauja kitaip negu mo­
terys, maža to - jie iš esmės visai kitokie sutvėrimai; ir kad moteris
galės susilaukti trokštamos laimės tik tada, kai pripažins principinį
vyrų kitoniškumą ir sugebės tą kitoniškumą įveikti. Tik radusi kelią
į Vyrijos šalį - tą kitados galingą, o dabar sumenkusią imperiją, - ji
sugebės suteikti savo lūkesčiams realų pamatą, pažinti vyrą ir vis
dėlto jį mylėti.
Apie tą Vyrijos šalį ir rašoma šioje knygoje. Parodysime milijoni­
nę jos sostinę Testosteroną, papasakosime apie gausingus jos gam­
tos turtus, tokius kaip vertingųjų Y chromosomų telkiniai, iš kurių
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 11

išaugo šalies pramonė ir tautos gerovė, nušviesime šlovingą tos ka­

daise galingos valstybės praeitį, pasiaiškinsime, kodėl šiandien ji
taip nusmukusi. Matysime apgailėtiną vaizdą: provincijose - badas,
parduotuvėse - ilgiausios eilės, o valdžia, kuriai vadovauja prezi­
dentas Priapas Falokratas, įsmukusi lig ausų į korupcijos liūną. Ir
išsiaiškinsime, jog kaip tik visi šie sunkumai kursto Vyrijos piliečių
patriotizmą, skatina juos remti melagingos propagandos politiką ir
aukštinti prezidentą. Pagaliau pamėginsime padėti skaitytojoms su­
prasti tokį keistą elgesį; tuo tikslu pasigilinsime į Vyrijos papročius,
tradicijas ir institucijas, paveldėtas iš seniausių laikų ir mums var­
giai besuvokiamas. Iš tokių papročių paminėtini: gėrimas iki dugno
ir riaumojimo varžybos priimant berniukus į vyrus; kamuolio vary­
mas vaizduojantis, kad odinis sviedinys - tai medžiojamas žvėris;
žygis po smukles, kai būrys, vis labiau įkaušdamas ir garsiau dai­
nuodamas, traukia nuo baro prie baro. Atkreipsime dėmesį ir į griež­
tas bausmes peržengusiems savigarbos ribas: kas viešai demonst­
ruoja savo jausmus, baudžiamas mirtimi arba statomas prie gėdos
stulpo. Tas pats laukia prisipažinusio, kadjam nepavyko. Paskui kal­
bėsime apie mokyklų sistemą ir ugdymo įstaigas, kuriose jaunajai
kartai diegiama filosofo Alfonso Mačo (Alphonso Macho) vardu
pavadinta valstybinė ideologija - mačizmas, vyrų pranašumo dok­
trina. Nepamiršim ir politikos, kuri domina ne dalį Vyrijos gyvento­
jų, o bemaž visus, todėl galima teigti, jog tai tikras tautinis sportas,
kaip ir kamuolio varinėjimas. Pagaliau prieisime prie garsaus Vyri­
jos gyventojų išdidumo, kuris paverčiajuos tikrais patriotais - kriti­
kas pasakytų: šovinistais. Tik tada galėsime suprasti tą ypatingą tau­
tos charakterį, iš kurio kilo ir šitiek kultūros reiškinių, ir šitiek žmo­
nijos katastrofų. Visa tai skaitytojoms iš pradžių rodysis taip sveti­
ma ir neprotinga, kad bus net sunku patikėti. Tačiau šią knygą dera
vertinti grynai kaip praktinį kelionių vadovą. Joje yra beveik visa,
kas žinotina apie vyrus - tą vis dar savotišką ir mįslingą padermę,
kuri nuo seniausių laikų lydi viso pasaulio moteris, teikia joms lai­
mę ir skausmą.
12

*
Pabaigai - dar keli žodžiai apie šios knygos struktūrą. Pagrindinįjos
tekstą suskirsčiau į aštuonis skyrius. Čia kalbama apie vyrus. Tačiau
kaip senoviniųrūmųaštuoniose reprezentacinėse salėse kabo po vieną
protėvių portretą, taip ir aš į kiekvieną iš aštuonių knygos skyrių
įdėjau jam tinkamą portretą iš vyrų tipų galerijos. Juos galima ap­
žiūrinėti ir nepriklausomai nuo pagrindinio teksto; tada prieš akis
turėsime vyrų portretų kolekciją.
O kadangi kiekvienos reprezentacinės salės gale būna durelės į
vieną iš rūmų teatro ložių, tai ir aš kiekvieno skyriaus gale pridūriau
draminę sceną, kurioje moterų požiūriu svarstomi pagrindinio teks­
to motyvai. Jei kas perskaitys tas scenas visas iš eilės, matys, kadjos
sudaro vientisą komediją - moterų komediją, kaip atsvarą skam­
bioms mintims apie vyrus.
*
Šią knygą dėkingas autorius skiria visoms moterims. Vien tik jos
man parodė, kas yra emocinis dosnumas.
I. Užsispyrėlio tramdymas

Meilė ir siaubas

Artimumas dviese - tai utopija, kurios neapsakomai ilgisi moterys.

Tatai suprantama, nes ji rodosi įgyvendinama lengviau negu politi­
nės utopijos. Jai nereikia visos visuomenės ir jos gerų norų: pakan­
ka dviejų mylinčių žmonių. Įsimylėjėlių pora pati atsiskiria nuo vi­
suomenės ir tampa ypatingu pasauliu, kuriame galioja kiti dėsniai.
Anapus - svetimumo džiunglės, šaltos ir nedraugiškos; čia, viduje,
gyva artimumo šiluma. Anie ten, lauke, abejingi vieni kitiems; įsi­
mylėjėliai vienas kitam yra viskas.
Be to, sudužusi meilė nereiškia, jog žlugo visas projektas. Tik
partneris pasirodė esąs ne tas. Nesutapo charakteriai. Reikia ieškoti
naujo partnerio ir bandyti dar sykį. Yra moterų, kurios daugybę kar­
tų patiria nesėkmę ir kaskart viską pradeda iš naujo. Jų meilės isto­
rijos plėtojasi panašiai kaip politinės revoliucijos: mat ir vienų, ir
kitų modelis tas pats.
Revoliucijos dramą visada paskatina troškimas susivienyti. Ūmai
tampa nebepakenčiamas visuomenės susiskaldymas į valdovus ir val­
dinius, į turtingus ir vargšus, į aristokratus ir miestiečius, į kapitalis­
tus ir proletarus. Iš to kylančios visos negandos: stoka laisvės, pras­
tas aprūpinimas, korupcija ir visuotinai smukusi moralė. Liaudies
įtūžis nukrypsta į barjerus, kurie skiria žmones. Nepasitenkinimas
vis didėja, įtampa auga ir vieną dieną - kitąsyk pakanka atsitiktinės
kibirkšties - prasideda revoliucija. Taip, taip - revoliucija. Ji svaigi­
na bemaž taip pat kaip meilė.
Bet štai Bastilija paimta, žmonės džiūgauja; revoliucija virsta
švente. Nepažįstamieji glėbesčiuojasi, besivaidijantys kaimynai su­
sitaiko ir pasibučiuoja. Liaudį apima neregėta euforija. Šventės
ekstazėje tauta tampa vieninga ir nedaloma, une et indivisible, kaip
kad buvo sakoma per Prancūzijos revoliuciją. Niekada tiems žmo­
nėms nebuvo tekę patirti nieko gražesnio ir tauresnio. Pasaulis stai­
ga pasikeitė. Verta gyventi. Visi su visais broliaujasi, nebeliko jo­
kių skirtumų. Visi verti meilės. Žemė atsijaunina. Kaip būtų pui­
ku, kad laikas prasidėtų kasdien iš naujo! Vėl atradome pasaulį.
Šileris (Schiller) odėje „Džiaugsmui“ tiksliai išreiškė revoliucijos
svaigulį: „Nuo stebuklų tavo griūna sienos prietarų senų. Broliais
vargšai ir didžiūnai tampa po tavu sparnu. Vienas kitą, milijonai,
išbučiuokite karštai!“*
Visai panašus erotinis meilės karštis. Ir šiuo atveju įtampa darosi
nebepakeliama. Visa, kas skiria mylimuosius, rodosi jiems nemalo­
nu ir pasibjaurėtina. Šitaip būna, kol abudu įnirtingai sukyla prieš
tėvų autoritetą, atmeta visus apribojimus ir draudimus, nušluoja vi­
sas kliūtis ir puola vienas kitam į glėbį, kad susilietų meilės ekstazė­
je. Rytojaus rytą pasaulis jiems rodosi naujai užgimęs. Nuo šiol pra­
sideda nauja era, o įsimylėjėliai tarsi visai pasikeičia.
Betgi kas ištinka revoliuciją? Revoliucionieriai, kaip ir įsimylė­
jėliai, užsimoja įtvirtinti naująją tvarką. Juos krečia kūrybos karšt­
ligė. Parašoma nauja konstitucija. Pakeičiamas krašto administra­
cinis suskirstymas, provincijos pavadinamos naujais vardais, nau­
jų pavadinimų atsiranda ir sostinėje, naujai pertvarkomas kalen­
dorius, įvedami nauji matai ir saikai, pakeičiama net ir mados, ti­
kėjimas, šventės - peržiūrima visa, kas realu ir kas simboliška: vis­
kas turi būti nauja. Tai pratęsia laimę.

Išvertė J. Mackevičius.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 15

Tačiau antai atplaukia pirmieji debesėliai. Tarp revoliucionierių

kyla šiokių tokių nesutarimų. Ar reikia bažnyčias paversti liaudies
švietimo salėmis, o gal tai per daug radikalu? Ar reikia uždrausti
pamaldas ir vietoj jų skaityti liaudžiai paskaitas apie ekonomiką?
Ar reikia teatrų spektaklius pakeisti privalomais mankštos kursais
tautos sveikatos labui? Revoliucionieriai suskyla į nuosaikiuosius
ir radikalus. Pastarieji apkaltina nuosaikiuosius išdavus revoliuci­
jos laimėjimus. Jų nuodėmė rodosi ypač sunki prisiminus beribę
revoliucijos palaimą. Jei tuos išdavikus pašalinsime, - sako radi­
kalai, - vėl grįš nedrumsčiama laimė. Kaip tyčia atskrieja žinia,
jog keletas nuosaikiųjų pabėgo ir susidėjo su nuverstaisiais valdo­
vais. Argi tai neįrodo, kad jie - išdavikai? Dabar jau - jokio pasi­
gailėjimo! Gerovės komitetas įsako pastatyti giljotiną. Pirmąsyk
revoliucija pralieja kraują. Procesas virsta tragedija. Utopija bai­
gėsi, prasideda teroras.
Visai tas pats laukia poros. Po svaiginančios meilės šventės regis,
kad pasaulis užgimė iš naujo. Bendrame namų ūkyje atjaunėja pati
būtis. Moteris čia pasirodo kaip tikroji revoliucijos sergėtoja. Šito
naujakurystės momento ji laukė visą gyvenimą, jam nesąmoningai
rengėsi. Dabar ji atsiduoda namų kūrimo aistrai. Viskas turi būti
nauja: baldai, lovos, skalbiniai, įpročiai, dienotvarkė, pažintys, drau­
gai; visą gyvenimą reikia pertvarkyti: juk jis dabar bus bendras. Kū­
rybos įkarštis apima vyrą ir žmoną. Pasaulis jiems tarsi atgimsta. Jų
veidai spindi palaima, sklindančia iš vidaus. Ir jie džiaugiasi savąja
laime. Atrodo, kad ji tvers amžinai.
Bet štai atplaukia nesutarimo debesėlis - viso labo mažytis debe-
siukas. Ar jisai nesutiktų atsisakyti pirmadieninės pokerio partijos
ir kartu suja nueiti į teatrą? Ogal tai būtų per daug radikalu? Na, ką
jūs! Dėl savo meilės jis paaukos ką tik nori. Spindintis jų širdingu­
mo ežeras tik vos vos suraibuliuoja. Pokerio nebelieka. Tačiau išky­
la kita problema. Juodu yra pasiskirstę namų apyvokos darbus. Kaipgi
kitaip, jeigu jau jie - nation une et indivisible! Tačiau jos požiūris į
švarą radikalus, o jo - nuosaikus. Jis visada apsiruošia greičiau už
16

ją. Ji mato, kad jis kaip reikiant neišsiurbia kilimų, ir jai tenka kas­
kart po jo valymo pačiai griebti dulkių siurblį. Ir stiklines reikia iš
naujo peršluostyti. Pagaliau ji apsižiūri, kad pati nuolat tvarko jo
jau sutvarkytą virtuvę ir vonią.
Pasirodo, kadjai tenka dirbti dvigubai daugiau. Kadangi jis nieko
tarsi ir nepastebi, ji užsimaukšlina jakobinų kepuraitę ir Konvente
išdrožia: „Pilieti gyvenimo drauge, tavo tvarkymasis neatitinka re­
voliucijos standartų!“ „Piliete mylimoji ir partnere, - atšauna jis, -
tu klysti. Tik pažiūrėk, kaip spindi visa virtuvė! Ovonia švytėte švy­
ti! Bet svarbiausia - aš visada susitvarkau greičiau, nes dirbu revo­
liucinio racionalumo metodu.“ „Mane tik juokas ima, pilieti! Taip
švaru yra tik todėl, kad aš po tavęs valau iš naujo, užtat tu mažiau ir
stengiesi.“ „Ką aš girdžiu, piliete! Tu slapta tikrini mano darbą? Ir
vadini tai revoliuciniu pasitikėjimu? Ar čia ir yra tas revoliucinis
atvirumas, kurį mudu vienas kitam pažadėjome?“ „O ar čia ir yra ta
revoliucinė švara, be kurios nebūna tikros revoliucijos?“
Taip susidaro dvi partijos, turinčios po vieną narį, kurie vienas
kitą kaltina išdavus jų asmeninę utopiją - revoliucinę meilę. Kiek­
vienos partijos akimis žiūrint, ta kaltė juo sunkesnė, kad prieš tai
meilė buvo tokia laiminga ir svaigi. Todėl radikaliosios švaros parti­
ja renkasi kaltinimui dar piktesnius žodžius. Tada nuosaikioji parti­
ja sprunka ir susideda su senosios tvarkos šalininkais iš buvusių sa­
vo draugelių kompanijos. Taip pabėgėlis tampa išdaviku, panieki­
nusiu laimės dviese utopiją. Revoliucijos gynėjos partija turi nepa­
neigiamų įrodymų, kad išdavikas su savo bendrais smuklėje pasigė­
rė ir kurstė juos prieš revoliuciją. Politinėje revoliucijoje dabar jau
būtų pats laikas traukti giljotiną iš podėlio. Poros santykiuose kartu
nulėktų galva ir pačiam utopijos projektui.
Tad ir čia suveikia iškrypėliškas utopijos dėsnis. Abu vienas kitą
kaltina išdavus bendrą gražųjį meilės pasaulį. Ir būtent todėl, kadjis
buvo toks nuostabus, nuodėmė dvigubai sunkesnė - jis pastatytas
ant kortos ir sugriautas dėl nereikšmingos problemos. Ginčas aiški­
nantis, katras kaltas ir katras išdavė meilę, dar pagilina prarają tarp
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 17

žmonių, mylinčių vienas kitą. Ir tai, kas buvo prasidėję sąjunga ir

abipusiu pritarimu, baigiasi vaidais ir teroru.
Galiausiai meilė išvirsta į kruviną santuokos pilietinį karą. Ar taip
turi būti? Ar meilę slegia toks pat prakeiksmas kaip revoliuciją? Ar
tikrai laimė pasmerkta atsigręžti pati prieš save? Ar dėl to visada
kalti vyrai? Kokiam dėsniui paklūsta ši tragedija?

Moteriškas požiūris ir vyrų kitoniškumas

Meilė kuriam laikui paverčia vyrą moterimi. Jis tampa dėmesingas,

lipšnus, rūpinasi, kad mylimajai būtų gera, tenkina visus jos norus,
nė nebando suja konkuruoti, kalba vien apie jausmus, pritaria kiek­
vienam jos žodžiui ir nuolat seka, kad neišsiskirtų nuomonės. Tai
juoba žavu, kad įprastinė vyrų elgsena visai kitokia.
Tatai ir skatina moteris visam vyrų gyvenimui taikyti tas normas,
kurios galioja meilėje. Jeigu vyrai mylėdami gali taip nuostabiai elg­
tis, mąsto jos, tai kodėl jie negalėtų visuomet būti tokie? Taip jos,
vertindamos antrąją lytį, pamiršta esminį dalyką - kitoniškumą, ku­
ris įveikiamas mylint. Jos lygina vyrus su meilės patvirtintais lūkes­
čiais ir jiems žlungant nusivilia dar labiau. Joms neateina į galvą,
kad graužaties būtų mažiau pripažinus, jog vyrų kitoniškumas yra
normalus dalykas, o artimumas, intymumas - mažai tikėtinas.
Užuot su tuo susitaikiusi, kiekviena moteris savo artimo draugo
susvetimėjimą praėjus meilės įkarščiui vertina kaip asmeninę išda­
vystę. Tada ji priekaištauja pati sau, kam išsirinko partnerį, nesuge­
bantį artimai bendrauti, ir puola ieškoti kito.
Kartą filosofas Vitgenšteinas (Wittgenstein) universiteto korido­
riuje susistabdė kolegą ir paklausė: „Kaip jūs manot, kodėl žmonės
taip ilgai tikėjo, kad Saulė sukasi aplink Žemę?“
„Todėl, kad taip atrodo“, - tuojau pat atsakė šis.
„O kaip būtų turėję atrodyti, jei žmonės būtų tikėję, kad Žemė su­
kasi aplink Saulę ir apie savo ašį?“- vėl paklausė Vitgenšteinas. Kolega
susimąstė, nerasdamas natūralaus atsakymo: „Lygiai taip pat“.
18

Maždaug tą patį galima pasakyti apie moterų požiūrį į vyrus. Joms

vyrų elgesys, palyginti su tuo, ko galima laukti iš artimumo ir mei­
lės, rodosi be galo keistas.
Tačiau koks jis rodytųsi, jei vyrų svetimumą laikytume normaliu
dalyku, o mylinčių žmonių sielų artimumą- vargiai tikėtinu? Lygiai
toks pat. Tik būtų kitaip interpretuojama pati tikrovė.
Kas pabando tai daryti, niekaip nenusikrato įspūdžio, kad prie­
šingoji lytis gyvena kitame pasaulyje, kad ten esama kažko nepaaiš­
kinamo ir neprieinamo, tarsi tai būtų kita biologinė rūšis. Iki moterų
emancipacijos vyrai tą suvokė kaip „moters paslaptingumą“. Jos pir­
mavaizdis buvo sfinksas (tiksliau - sfinkse, sfingė), o kultiniu at­
vaizdu tapo mįslingai besišypsanti Mona Liza, priešais kurios por­
tretą nusišovė ne viena dešimtis isteriškų vyrų. Tai buvo moterys su
paslaptimi, kuri prašėsi atskleidžiama.
Dabar situacija pasikeitė. Įstatymo saugomoje visuomenėje, ku­
rioje juodą darbą atlieka mašinos ir turi paklausą moteriškas ko­
munikabilumas, vyriškumas nebeimponuoja. Valstybėje, kurioje mai­
tintoją gali atstoti socialinė rūpyba, moteriai kyla abejonė dėl vyro
buvimo jos namuose: kamjai ta našta? Jis daugiau problemų sukelia
negu išsprendžia. Jo elgesys dažnai labiau negu keistas. Jo motyvai
nesuvokiami. Jo siela neprieinama. Bendravimas sujuo dažnai slegia,
ojo keliamas triukšmas - kurtina. Pagaliau, - klausiaji save, kai jis ir
vėl nusiaubia butą ir išvedają iš kantrybės, - gal tai išvis ne žmogus?
Daugeliui moterų anksčiau ar vėliau nutinka kaip tai Fėjų karalie­
nei iš „Vasarvidžio nakties sapno“:joms jų vyras pasirodo toks sve­
timas, lyg tai būtų asilas. Jo plaukuotumas joms atgrasūs, valgymo
manieros - kaip laukinio, nuojo trenkia prakaitu, jo žingsniai dunda
tarsi dramblio, žodžio iš jo neištrauksi, užsispyręs kaip ožys, kai
įsirėkia - šlykštu klausytis, jo lyties organai pasibjaurėtini, o tvaikas
iš burnos vemt verčia. Taip moterys vis iš naujo atranda vyro kito­
niškumą. Nuo tada, kai laiko dvasia paskleidė mintį, jog vyriškumą
galima modeliuoti kaip nori, moterys niekaip neatsikvoši iš nuosta­
bos, kodėl tie vyrai nė kiek nesistengia tobulėti. O iliuzija, kad vyrai
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 19

esą tokie pat kaip moterys, tik šiek tiek skirtingos anatomijos, dar
labiau sustiprina svetimumo pojūtį, kai ji - ta iliuzija - subliūkšta.
Tatai ypač išryškėja, kai prireikia tėvą paversti mama. Jis gali
kūdikį prižiūrėti, papenėti, pervystyti, bet negali jo pagimdyti arba
pamaitinti krūtimi. Jeigu jis nori prisidėti prie vaiko atsiradimo, jis
gali tai padaryti tik kaip tėvas.
Socialinius vaidmenis galima kaitalioti. Tas pats žmogus gali būti
čia inžinierius, čia rinkėjas, čia pirkėjas, čia draugijos narys. Vaid­
menys - kaip kostiumai: vieną nusivilkai, kitą apsivilkai. Tik vienas
vaidmuo nesikeičia - vyro arba moters vaidmuo. Tai ne drabužis, jo
neapsivilksi ir nenusivilksi. Jei jau esi moteris arba vyras, tai nuo
pradžios iki galo. Lyties vaidmuo yra dalis žmogaus tapatumo. Ir
atitinkamas stilius nuspalvina visus kitus vaidmenis. Lyčių skirtu­
mas yra ta vieta, kur susisiekia gamta ir kultūra. Čia seksas įtraukia­
mas į simbolinę kultūros erdvę ir įgyja socialinį pavidalą. Tam pri­
reikia abiejų šeimos narių - tėvo ir motinos - vaidmenų; jų ir norė­
damas nesukelsi. Ir čia išlieka du pagrindiniai žmogaus kūno mode­
liai, dėl kurių gyvuoja ne tik mada, tekstilės bei kosmetikos pramo­
nė, bet ir ištisos žurnalų grupės.
Kitados, anų laikų visuomenėje, grupių skirtumai buvo įprasti.
Maža ką bendro turėjo hercogas ir žemdirbys arba vienuolis ir ka­
reivis. Angliadegys ir kardinolas buvo vienas kitam svetimesni ne­
gu to paties luomo vyras ir moteris. Toje skirtingų sferų sistemoje ir
abi lytys buvo tarsi atskiri luomai. Jie gyveno kiekvienas savo erd­
vėje. Namo vidus priklausė moterims, visa kita - vyrams. Kadangi
žmogaus padėtį luominėje visuomenėje rodė jo drabužis, tai prie
sudėtingos socialinių skirtumų sistemos derėjo ir lyčių skirtumas.
Kas dėvėjo suknelę ir namuose ąsočius bei puodus kilnojo, buvo
moteris. Nereikėjo nė jos kūno matyti. Bet dabar lyčių skirtumas
vienintelis ir teliko. Gera būtų jį pašalinti, kaip ir kitus socialinius
skirtumus. Jam derėtų dingti. Bet jis nedingsta. Jis atkakliai prieši­
nasi visiems užkeikimo specialistų, ideologų ir fantazavimo virtuo­
zų burtams. Jis vis dar tebėra mums ta pati archajiškoji mįslė.
20

Todėl numokime ranka į korektiškosios politikos reikalavimus ir

paklauskime: kas yra vyriškumas? Kur jo vieta civilizacijos sferoje?

Žvėris ir gražuolė

Įsivaizduokime civilizaciją kaip puošnų kambarį: skoningi baldai,

kiekvienas stovi savo vietoj, prie jų priderintas kilimas, pasakiški
apmušalai, o spalvingos gėlių puokštės kuria mielą ir jaukią aplin­
ką. Matytas vaizdelis, ką? Jeigu taip - viskas aišku: vyras nedera
prie civilizacijos. Tai tiesiog nėjo biotopas. Ramiai sau būti jame ir
mėgautis jo harmonija - nėjo būdui. Jis ima nervintis. Ieškodamas
laikraščio, kuriuo galėtų atsiginti nuo viso to gražumo, jis be atodai­
ros sujauks kambarį, išstumdys baldus, gėlių vazas nugrūs į kampą
ir dar būtinai kurią nors parvers plūsdamasis, „kad per tas prakeik­
tas daržoves nė žingsnio nebegali žengti“, ir apskritai paliks viesu­
lo pėdsaką. Ojei dar su būriu bičiulių įvirs į kambarį išgerti, pa-
kortuoti arba pažiūrėti rungtynių per televiziją, tai civilizacijos iš­
vis nebepažinsi: vienos žaizdos. Kambarys atrodys kaip kautynių
laukas po mūšio. Gėlės išnuodytos nuorūkomis, sukištomis į va­
zas. Bandymas apriboti rūkymą paslepiant dalį peleninių, kad pas­
kui namai nedvoktų ištisus mėnesius kaip po gaisro, žlugo dar ne­
prasidėjęs. Bokalų padėklai sunaudoti ne pagal paskirtį - rezulta­
tams žymėtis, todėl šlapi bokalai ir buteliai paliko daugybę žymių
ant baldų politūros. Kilimą papuošė keletas pradegintų skylių ir
dar daugiau netaisyklingos formos dėmių. Televizorius iškeltas iš
įprastinės vietos ir pastatytas ant stalo, ant pamato iš knygų šūs­
nies. Užtat knygų spinta dabar - tarsi sudegusio namo griuvėsiai
tuščiomis langų kiaurymėmis.
Visas tas nusiaubimas - anaiptol ne iš piktos valios ar tyčinio
vandalizmo. Paprasčiausiai vyras civilizacijos paliestoje aplinkoje
jaučiasi kaip nesavas. Jam dėl to priekaištauti - tai lyg gėdinti bui­
volą už tai, kad porceliano parduotuvė nėrajo natūrali aplinka. Kaip
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 21

kad buivolui reikia stepių platybės su valkomis ir dumblinais eže­

rais, taip ir vyrui būtina dirbtuvė, kur jis galėtų meistrauti, garažas,
stadionas ir baras, kur galėtų murkdytis kitų vyrų draugijoje. Ocivi­
lizuotai aplinkai jį reikia parengti, išauklėti.
Taigi civilizacija - moterų išradimas. Tikroji jos paskirtis buvo
sutramdyti vyrus. Taip buvo sukurta įstatymų saugoma zona. Ją įkurti
padėjo seksas. Jis perskėlė vyrą į dvi puses ir suteikėjam du veidus:
vienas žvelgė į išorę, į varžovus, - čia vyrui, kaip ir anksčiau, derė­
jo būti kovingam ir barbariškam; kitas - į vidų, į geidžiamą moterį,
kur jis turėjo būti švelnus ir meilingas. Čia jam teko tvardytis ir
pažaboti barbariškąją prigimtį, kitaip sakant - elgtis civilizuotai.
Iš viso to išsirutuliojo standartinė moteriška fantazija. Vos tik
moteris sutinka kokį itin barbarišką ir necivilizuotą vyriškį - tar­
kim, alkoholiką, menininką, neurasteniką arba šiaip beatodairišką
egoistą, - būtinai įsikala į galvą, kad tik ji viena gali jį sutramdyti.
Tik pas ją jis būsiąs gerutis ir mielas kaip kambarinis šunelis, ir ji
vaizduojasi, kad tą stebuklą padarysianti jos magija. Mintyse ji
jau burtininkė, Kirkė, suvedžiotoja, kuriai niekas neatsispirs. Ka­
dangi šitaip ji savo dukteriai parūpina barbarišką tėvą, tai ir duktė
paveldi jos fantazijas.
Ši tramdymo kaip civilizacijos simbolio vizija įėjo ir į dailės isto­
riją. Tai toks paveikslo motyvas: moteris (dažniausiai vos prisiden­
gusi kūną, retkarčiais ir visai nuoga) irjos sutramdytas liūtas, romus
kaip ėriukas ir todėl tarsi apykvailis. Tas motyvas pagarsėjo kaip
„La Belle et la Bėte“, gražuolė ir žvėris. Būdingas pavyzdys - An-
dželo fon Kurteno (Angelo Graf von Courten) 1894 metais tapytas
paveikslas „Meilė ir jėga“. Jame galingas liūtas lyg apsvaigęs guli
ant kažko panašaus į darbastalį; jo letenos sudėtos nelyginant mal­
dai, akys užmerktos. Jis tarsi pats sprūsta į šoną, tarsi yra traukiamas
į save vien skraiste klubus prisidengusios jaunos moters, stovinčios
šalia to darbastalio. Vieną ranką ji valdingai uždėjusi ant liūto kar­
čių, veidą priglaudusi prie jo sprando, o kitą ranką iškėlusi; joje
moteris laiko strėlę, ištrauktą iš dėklo, kuris tabaluoja jai ant skrei­
22

to, ir taiko ta strėle į žvėries galvą. Dama žvelgia žiūrovui tiesiai į

akis ir provokuojamai šypsosi: štai kaip mano magnetizmas sutram­
dė laukinęjėgą. Glotni šviesi merginos oda, kontrastuojanti su tam­
sia gauruota stambaus liūto figūra, su vešliais jo karčiais, įspūdin­
gais nasrais ir letenomis, simbolizuoja civilizacijos pergalę prieš bar­
barybę. Tam motyvui išpopuliarėjus tapo madinga miesčionių mie­
gamuosiuose prie lovos patiesti liūto kailį kartu su galva. Tai tarsi
nebylus įspėjimas, jog tas pats laukia ir vyro. Venera nuginklavo
karo dievą Marsą ir uždėjo jam grandines.

Tėvystės atradimas ir moters kontrolė

Tikrenybėje šį pažabojimo procesą paspartino kai kurie svarbūs ci­

vilizacijos žingsniai. Pirmučiausia - tai tėvystės atradimas. Pirmoji
urvinio žmogaus žmona, kuri paniurėliui vyrui sutrukdė rimtą darbą
(jis kaip tik galando akmeninį kirvį) džiugia žinia, kad jis netrukus
tapsiąs tėvu, tikriausiai dar susidūrė su atžaria abejone: „Kodėl bū­
tent aš?“ Bet, tūkstančius metų atkakliai kalusi jam į galvą, moteris
pagaliau įtikino vyrą, kadjos kūdikio gimimas yra susijęs su ta nak­
timi prieš devynis mėnesius, kai jis stengėsi negailėdamas savęs.
Šiandien mums, turintiems biologijos žinių, tėvo vaidmuo rodo­
si toks pat natūralus kaip motinos. Bet mūsų žinios ne tokios jau ir
senos. Kaip iš tiesų vyksta tėvo bei motinos chromosomų dalijima­
sis ir rekombinacija, tik 1953 metais nustatė britų mokslininkai Kri-
kas (Crick) ir Votsonas (Watson), atradę, jog DNR molekulė su vi­
sais genais yra dvigubos spiralės pavidalo. Paveldėjimo dėsniai, jų
atradėjo Gregoro Mendelio garbei pavadinti Mendelio dėsniais, iki
1900 metų irgi nebuvo žinomi. Net ir tai, kad kūdikis išsivysto iš
moters kiaušinėlio, kai jį apvaisina vyro spermijas, sužinota tik prieš
200 metų su trupučiu. Iki tol buvo manoma, kad lytinio akto metu
mikroskopinis žmogeliukas - vadinamasis homunkulas - iš busimo­
jo tėvo pereinąs pas busimąją motiną ir kaip įnamis įsitaisąs jos
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 23

gimdoje, o ten paūgėjęs, po devynių mėnesių išeinąs laukan į platųjį

pasaulį. Todėl tėvas buvo laikomas vieninteliu kūrėju, o motina - tik
inkubatoriumi. Jis - sodininkas, oji - tik vazonas (gerai dar, jei nesu­
skilęs). Moteris - tarsi indas, į kurį vyras įliejąs savo dvasios. Dvasia,
aišku, dangiška, o indas - žemiškas. Žodis „materija“ kilęs iš lotyniš­
kojo mater - motina. Vaikas galėjo būti atsigimęs tik į tėvą. Tokia
pažiūra vertė aukštyn kojom akivaizdų faktą, būtent - kad kūdikį pa­
gimdo motina, o tėvo vaidmenį gaubia paslaptis. Užtat ši teorija kom­
pensavo netikrumą. Kaip tik todėl, kad tėvo ryšys su kūdikiu kėlė tiek
abejonių, reikėjojį paremti dirbtinai - simboline kultūros nuostata.
Iš to principinio netikrumo kilo specifinis antrinis netikrumas, kar­
tais daug labiau slegiantis tą, kuris abejoja. Juk nė vienas vyras ne­
galėjo būti tikras, kad kaip tikjis yra savo vaiko tėvas. Motinos ryšį
su jos kūdikiu nepaneigiamai liudijo gimdymas, o tėvo pastangas
nuo vaiko gimimo, šiaip ar taip, skiria ilgi devyni nežinios mėnesiai.
Kas jam garantuos, kad niekas kitas nepasidarbavo jo žmonos pata­
le? Jambelieka pasikliauti jos žodžiu. Bet argi ji, jei butukam kitam
atvėrusi įsčias, pasakotų apie tai netikrajam tėvui? Vargu bau. Taigi
ji tebuvo nuomininkė, ir dar nepatikima. Todėl, norėdama pririšti
vyrą prie šeimos, visuomenė privalėjo jam garantuoti, kadjis tikrai
yra jo namuose augančių vaikų tėvas. Štai visuomenė ir ryžosi su­
teikti vyrui visą pluoštą privilegijų, kad tėvystė būtų ir šio to verta,
ir nekeltų bent jau didelių abejonių.
1.Vyras turėjo teisę kontroliuoti žmonos lytinį gyvenimą. Tuo tiks­
lu jis kontroliavo ją pačią. Vyras tapo šeimos galva.
2. Už tai, kad užsikrovė naštą aprūpinti žmoną ir vaikus, vyras
įgijo teisę didžiuotis esąs daugybės vaikų ir vaikaičių protėvis. Mū­
sų laikais kiekviena karta šeimą kuria naujai. Tradicinėse visuome­
nėse tai buvo žmonių sąjunga, išliekanti vis ta pati neribotą laiką.
Jos tęstinumą užtikrino tik vyriškos lyties palikuonys. Tiktai sūnūs
paveldėdavo tėvo pavardę; dukterys nutekėdavo į kitas šeimas. An­
glų vestuvių ceremonijoje tai pabrėžiama ir nuotakos tėvo elgesiu:
jis atveda dukterį prie jaunikio ir jam atiduoda.
 s*-r%

24

3. Tokiu būdu tėvystė buvo įtvirtinta visuomenės struktūroje. Ji

tapo pirmąja institucija, jei galima taip pavadinti grynai visuomeni­
nę santykių formą. Ją išrasti buvo įmanoma tik iš principo suvokus
ryšį tarp lytinių santykių ir kūdikio gimimo. Nuo to prasidėjo civili­
zacija. Yra, tiesa, ir moteriškąja linija pagrįstų giminystės sistemų,
bet tai anaiptol nereiškia, kad pirmykštėje visuomenėje egzistavo
matriarchatas, kaip kad anksčiau buvo manoma remiantis motinų
teisių gynėjo Bachofeno teorijomis. Visos žinomos visuomenės yra
patriarchalinės.
Taigi netikrumas dėl tėvystės pagimdė visuomenę. Jis, kaip ir vi­
suomenė, užpildo natūralią spragą, kultūros priemonėmis atsakyda­
mas į klausimą, kurį gamta paliko atvirą. Rojuje patinas neprivalėjo
mokėti alimentų. Tik atsiradus šeimai ir atskleidus tėvystės paslaptį
prireikė tą šeimą išlaikyti. Tėvas kaip atlyginimą gavo pasididžiavi­
mą palikuonimis. Jie jį tarsi įamžino, lygiai kaip ir jis įamžino savo
protėvius ir proprotėvius. Kuo senesnė giminė, kuo senesnis jos ge­
nealoginis medis, tuo garbingiau. Šeimos neturintis buvo niekas. Pa­
gal tėvus ir protėvius buvo skaičiuojamas laikas. Prisiminkime kad
ir Biblijos personažų genealogiją: „Po to Enokui gimė Jaredas. O
Jaredui gimė Mahalalelis, Mahalaleliui gimė Metušelahas, ir Metu-
šelahui gimė Lamechas. Tasai vedė dvi moteris; viena buvo vardu
Ada, o kitos vardas Sela...“ Taip prasideda biblinis genealoginis
medis po Adomo.
Tėvystę, kaip kultūros reiškinį, buvo galima simboliškai plėsti.
Pagal ją buvo modeliuojami visi kūrėjo ir kūrinio santykiai. Todėl ir
į Dievą kreipiamės kaip į tėvą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie
šventas Tavo vardas, tebūnie Tavo valia...“ Tačiau kadangi Dievas
buvo dvasia, o tauriausias dvasios produktas - žodis, tai Dievas tapo
Tėvu, o jo Sūnus - Žodžiu. Taip ir autorius tapo savo knygų tėvu,
pagimdančiujas kaip savo sielos kūdikius. Poetinę kūrybą imta lai­
kyti sutaurintu seksualinės kūrybos pavidalu. Tikėta esant ryšio tarp
potencijos ir genialumo. O kadangi viso kūrybingumo pirmavaizdis
buvo Dievas, tai beliko padaryti išvadą, jog dieviškumas, genialu-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 25

mas ir lytinė potencija yra susiję. Panašus skambesys lotyniškų žo­

džių, reiškiančių vaikus ir knygas, - liberi ir libri, - pabrėžė analo­
giją tarp autoriaus ir tėvo. Ir Dievas tapo dramų, vaidinamų pasaulio
scenoje, autoriumi.
Tačiau tėvystę apkartina netikrumo pojūtis. Tradicinėse visuome­
nėse netilo kalbos apie moterų neištikimybę. Jas lydėjo pašaipios
užuominos apie gegutę, kuri deda kiaušinius į svetimus lizdus. Skai­
tant Europos literatūrą kartais atrodo, kad vyrus apima kažkoks blū-
das. Juos persekioja manija, kad štai kažkas įtaisys jiems ragus.
Džeimso Džoiso (James Joyce) romane „Ulisas“ tėvystės temai skir­
tas visas pagrindinis, devintasis, skyrius. Būdinga, kad veiksmas
vyksta bibliotekoje: joje knygos herojus tėvas, Leopoldas Bliumas,
šiuolaikinis Odisėjas, pirmąsyk per savo klajones susitinka sūnų,
Stiveną Telemachą. Štai ką tasai sūnus kalba apie tėvystę:
„Tėvystė, kaip tyčinis pradėjimas, žmogui nepažįstama (is un­
known to man, kas reiškia tiek „žmogų“, tiek „vyrą“). Tai - mistinė
būsena. Apaštališkasis paveldas, kurį vienintelis kūrėjas perduoda
vieninteliam kūriniui. Remiantis šia misterija... įkurta Bažnyčia. Ir
įkurta nepajudinamai, nes ji remiasi, kaip ir pasaulis, makro- ir mik-
rokosmosas, į nieką, į netikrumą, į neįtikėtinumą. Amor matris (mo­
tinos meilė), ko gero, vienintelis tikras dalykas gyvenime. Tėvystė -
tai juridinė fikcija. Kas tasai kažkokio sūnaus tėvas, kad kažkoks
sūnus jį mylėtų arba kad jis privalėtų mylėti kažin kokį sūnų?“
Tik pažvelgę į praeitį, į tradicinę visuomenę, suprasime, kodėl
tėvystė mūsų kultūroje tokia privilegijuota. Pamatysime, kiek rei­
kėjo pastangų, kad tėvas apskritai pripažintų prisidėjęs prie vaikų
atsiradimo ir sutiktų prisiimti dalį jų auginimo naštos. Nes koks gi
pagrindas to iš jo reikalauti? Džoisas pasakė tiesiai: kas sieja kaž­
kokį tėvą su kažkokiu sūnumi, kad reikėtų jį mylėti? Nėra jokio
prigimtinio ryšio tarp vyro ir jo vaikų. Jį galima tik išugdyti. Arba
vyras turi iš to gauti naudos. Jis gali dėtis svarbiu asmeniu arba
tikėtis, kad vaikai išsaugos jo vardą, eis jo pėdomis. Jų dėka žmo­
nės ir jį prisimins. Jais jis pasinaudos įgyvendindamas savo didin-
26

gas svajones. Jie atstos jam vyrišką medžiotojų šutvę, kurios jis at­
sisakė dėl šeimos.
Tačiau visa tai - kultūros vaisiai, ne gamtos, bet visuomenės pra­
minti takai, kurių prireikė tėvystei įteisinti. Moteris sukultūrina vy­
rą, paklusdama jo kontrolei.
To proceso pradžia aprašyta Biblijoje kaip pirmapradė nuodėmė.
Nors Viešpats buvo uždraudęs taip elgtis ne poravimosi metu, Ieva
koketiškai siūbuoja obuolius. Todėl Adomo žaltys pakelia galvą ir
kužda Ievai į ausį saldžias, nuodėmingas paslaptis. Žalčio sugundy­
ta, Ieva susijaudina, paragauja obuolio ir paduoda jį Adomui. Šis,
pamiršęs visus gerus ketinimus, atsikanda. Ūmai dangus aptemsta,
išsigandusiam Adomui obuolio kąsnis įstringa gerklėje, ir štai ar­
kangelas Mykolas praneša, kas už tai bus: atsiras dviguba moralė ir
figos lapelis, dėl vaikščiojimo stačiomis susiaurės gimdymo takai
(kad vaisius neiškristų), todėl gimdyti teks anksčiau (kol kūdikis dar
pakankamai mažas, kad neįstrigtų), vaikelis ilgai bus bejėgis, o mo­
teriai visą laiką teks dviguba našta - už gundymą padaryti pirmapra­
dę nuodėmę. Nubaudžiamas ir Adomas: jis pasmerkiamas visą gy­
venimą uždarbiauti ir turės veido prakaite pelnyti duoną ne tik sau.
Taip jisai sutramdomas.

Kaip atsirado mandagumas

Tokios vyrų tramdymo bangos istorijoje kilo dar ne kartą ir vis kėlė
civilizacijos lygį. Viena itin aukšta vilnis nuo viduramžiųjūros gel­
mių atplūdo net iki septynioliktojo šimtmečio krantų. Jos ištakos -
riterystės kultūra. Riteris prisiekdavo ištikimybę nebe feodalui, bet
damai. Jo kovingumas ir panieka mirčiai išreiškė tarnavimą mote­
riai, kuriąjis mylėjo be atodairos. Tai būdavo viešai demonstruoja­
ma turnyruose: dama įteikia riteriui skepetaitę, o kovoms pasibaigus
riteris ją, permirkusią jo krauju, grąžina poniai. Riterio barbarišku­
mas buvo sukultūrintas ir panaudotas damos kultui, įspraudžiant į
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 27

gražios formos rėmus. Nuo tada riteriškumas reiškė pareigą ginti

silpnuosius ir padėti našlėms bei našlaičiams, tai yra šeimoms, ne­
turinčioms tėvo. Riteris tapo savotišku keliaujančiu vienišų moti­
nų globėju.
Toks buvo gražus idealas. Iš tiesų vyras buvo sutramdytas tik ta­
da, kai karaliai privertė paklusti kovingąją aristokratiją ir pasisavi­
no prievartos monopolį. Taip prasidėjo modernioji valstybė, kurioje
dominavo trys P: politika, pagarbumas ir policija. Norėdami visai
neprarasti valdžios, aristokratai turėjo palikti savo pilis ir keltis į
karaliaus rūmus, nes tik čia jie galėjo tikėtis aukštų pareigų, pavedi­
mų arba teisės rinkti mokesčius - viso to, kas užtikrina galią, turtą ir
įtaką. Savo tėvonijose jie stovėjo socialinės piramidės viršūnėje ir
su niekuo nesiskaitė. Ten jie galėjo elgtis kaip tinkami. Ligi ko jie
nueidavo, matome kad ir iš gerų manierų vadovėlių, rašytų vidu­
ramžiais. Ten riteriai buvo įspėjami nespjaudyti į sriubą, apgraužtų
kaulų nesvaidyti per petį ir šiukštu nepulti stalo kaimyno su duon­
riekiu peiliu. Vertas dėmesio ir patarimas nesišnypšti į greta sėdin­
čios damos suknelę. Vyrai, kuriems reikėjo kalti į galvą tokias tai­
sykles, ne itin paisė ir moterų orumo.
O karaliaus dvare jie pirmąsyk susidūrė su žmonėmis - ne tik
vyrais, bet ir moterimis, - užimančiais aukštesnę nei jie socialinę
padėtį. Dažna iš tų damų prieidavo prie paties karaliaus arba suge­
bėdavo paveikti įtakingus vyrus. Intrigų menąjos buvo gvaldžiusios
tobulai. Jų užsiėmimas buvo skleisti gandus, nešioti dviprasmiškas
paskalas ir įdėmiai stebėti aplinkinius. Vyrams buvo nevalia pristoti
prie jų be niekur nieko, - tai būtų reiškę karjeros galą: jie privalėjo
valdytis, elgtis pagarbiai, galantiškai ir siekti damos palankumo dai­
liomis manieromis. Dėl to nepaprastai pakilo civilizuotumo lygis.
Dabar buvo vertinama jau nebe narsa ir šiurkšti jėga, - nors bailus
vyras, kaip ir kadaise, susilaukdavo paniekos, - bet savitvarda, mo­
kėjimas prisitaikyti ir vaidinti. Ypač imponuodavo sugebėjimas ne­
parodyti, kiek reikia pastangų, kad gražus elgesys būtų tarsi visai
natūralus. Užuot davus valią impulsams, teko pasigilinti į psicholo­
28

giją ir išmokti valdytis. Šešioliktojo ir septynioliktojo šimtmečio eti­

keto vadovėliuose rašoma jau ne apie tai, kad negražu spjaudyti į
sriubą, bet apie tai, kaip sudominti damą galantišku pašnekesiu. El­
gesys su moterimis tapo civilizacijos lygio rodikliu. Nuo tada tikra
ledi pažįstama ne iš to, kaipji elgiasi, bet iš to, kaip elgiamasi suja.
Visa tai mokslas įrodė nepaneigiamai. Visuomenė darydavosi civi­
lizuotesnė tik tuomet, kai elgesio normas diktuodavo moterys. Skleis­
damos taiką socialiniuose sluoksniuose, jos kūrė civilizaciją. O vy­
rams prie jos priartinti reikėjo ypatingų auklėjamųjų priemonių.
Iš to išsirutuliojo vyro tipas, tapęs vyriško patrauklumo etalonu.
Kaip tas tipas atrodo, pamatysime įžengę į vyrų tipų portretų galeri­
ją ir sustoję prie pirmojo paveikslo.

Pirmas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Kavalierius

Čia regime vyrą ant žirgo - riterį. Jis sėdi aukštai, sakytum suaugęs
su ugninguoju ristūnu, kurį jis pažabojo. Kiekvienas jo judesys liu­
dija, kad arklys paklūstajo valiai. O išjo ginkluotės matyti, jog tai -
kovotojas.
Šiam personažui buvo lemta ilga karjera. Nuo pat viduramžiųjis
gyvuoja mūsų literatūroje, liaudies pasakojimuose, o svarbiausia -
mūsų baladėse. Perdėm romantiška riterio figūra buvo idealizuota ir
tapo šių laikų pasakų princo prototipu. Hierarchinėje vidurinių am­
žių visuomenėje, kurioje toną davė brutalūs vyrai, nelabai kas gynė
moteris nuo prievartos. Jos galėjo pasikliauti nebent tokiais vyrais,
kurie stiprumu nenusileidžia storžieviams, bet su moterimis elgiasi
švelniai ir jautriai.
Tokio paradokso įsikūnijimu tapo riteris. Tai vyras dviveidis. Iš­
oriniam, vyrų, pasauliui jis buvo drąsus ir karingas - kovotojas iš
kovotojų, toks pat šiurkštus ir negailestingas kaip jie visi. Tačiau
vidiniame, moterų, pasaulyje švelnumu bei taktu jis galėjo pranokti
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 29

ir jas pačias. Jis garbstė moterį eilėmis, išliedavo erotinę savo ener-
gijąpoezijoje ir surengdavojai tokį margą, įvairialypį spektaklį, kad
jame atsispindėjo ir jos pačios magiškas poveikis.
Ši riterio figūra išvydo pasaulį XII ir XIII amžiuje, minezingerių
ir trubadūrų laikais. Paskui ji patyrė metamorfozę ir atgimė Europos
karalių rūmuose XVI ir XVII amžiuje jau dvariškio pavidalu. Šis
visą laiką, atlikusį nuo karo žygių, skyrė damoms. Ir štai kas iš to
išėjo: kaip tik todėl, kadjau XVIII amžiuje, įsigalint buržuazijai, šis
personažas atrodė atgyvenęs, jis tapo nepaprastai populiarus. Pa­
saulyje, kuriame viską rikiuoja pinigai ir formalumai, riteris tapo
romantiška figūra būtent dėl savo nešiuolaikiškumo. Buržuazinio
meilės romano herojus bemaž visada yra aristokratas. To romano
schema tapo Pelenės istorija. Princas išgelbsti mergelę iš vargo ir
padaro ją princese. Siužeto patrauklumą dar padidina svajonės apie
naujus drabužius. Pagal šią pagrindinę fabulos schemą sukonstruo­
tos beveik visos reikšmingos buržuazinės meilės istorijos - nuo Ri-
čardsono (Richardson) „Pamelos“ ir Džeinės Osten (Jane Austen)
„Puikybės ir prietarų“ iki Dž. B. Šo (G. B. Shaw) „Mano puikiosios
ledi“ irjos banalios versijos „Graži moteris“. Šio filmo pasisekimas
patvirtina, kad ta schema mūsų dienomis ne mažiau gaji nei kitados.
Ji tebeviešpatauja visuose sentimentaliuose ir kišeninio formato ro­
manuose. Milijoniniai Barbaros Kartlend (Cartland) tiražai rodo, koks
pavydėtinai gajus tas pasakų princo personažas.
Tai galima paaiškinti tik tuo, kad apskritai meilužis įsivaizduoja­
mas kaip aristokratas, o ne kaip proziškas miesčionis. Pilkos kasdie­
nybės fone kultūringo aukštos kilmės vyriškio vaidmuo atrodė ne­
paprastai patraukliai, {jį sudėtos visos riterio dorybės. Tikras aris­
tokratas esąs kilniaširdis, nesirūpinąs savo gerove, paslaugus mote­
rims, drąsiai ir pasiaukojamai vykdantis savo pareigą, be to, neprie­
kaištingų manierų. Jo temperamentas verčiąs bodėtis menknie­
kiais.Ypač jis esąs abejingas pinigams: juos jis atsainiai leidžiąs ar­
ba nerūpestingai išskolinąs, pralošiąs arba praūžiąs su bičiuliais. Mat
jis mokąs džiaugtis gyvenimu. Tai ypač svarbu dar ir todėl, kad tas
 s*-r%

30

gyvenimas galįs bet kada nutrūkti, nes jo amatas - kovoti su ginklu

rankoje. Gal jau rytoj jam teksią galvą paguldyti, jei kunigaikštis ir
tėvynė pašauks į karą. Net ir taikos metu jis'turįs būti visada pasi­
rengęs ginti savo garbę dvikovoje, kur kaunamasi iki mirties. Užtat
jam esą svetimi smulkmeniški ir varginantys rūpesčiai dėl ateities,
egoistiškas smulkaus prekeivio šykštumas ir prislėgta vargetos būse­
na. Tikras aristokratas linksmas, kaip žmogus, jau žvelgęs mirčiai į
akis. Tokia jo patirtis kreipia jį prie idealių dalykų ir rizikos. Ojuk
meilė - irgi rizika. Tasai personažas pasižymi stiliaus pajautimu, bra­
vūra ir temperamentu. Jis tapo patrauklaus erotiško vyro etalonu.
Šitaip archetipinio meilužio įvaizdis įgavo aristokratinį atspalvį.
Jis reiškia ir iliuziją, kad meilužis išgelbėtąją moterį pakylės iki sa­
vo lygio. Arba, tiksliau sakant, suteiks jai aukštesnį socialinį statu­
są. Džeinės Osten romane „Puikybė ir prietarai“ herojė, pamačiusi
mylimojo pilį, ūmai nustoja priešinusis. Matyt, pilies didybė ir praš­
matnumas sustiprino ir erotinę princo aurą.
Pelenės motyvo patrauklumas skatina manyti, kad svajonė pakilti
visuomenėje prisidėjo prie pasakų princo nemirtingumo. Todėl psi­
chologai prabilo ir apie „Pelenės kompleksą“. Tuo norima pasakyti,
kad riterio ir gelbėtojo personažas gyvuoja moterų fantazijose. Ta­
čiau tai nereiškia, kad gyvenime jo nepasitaiko. Priešingai! Būtent
todėl, kad princo paveikslas toks gajus moterų galvose, vyrai sten­
giasi jį įkūnyti.
Dėl to ima veikti tamtikri mechanizmai. Pavyzdžiui, tuo paaiški­
namas prakutusių pagyvenusių vyrų potraukis prie jaunesnių mote­
rų. Palikta žmona paprastai nesupranta vyro motyvų. Ji mano, kad
jos vyrą suviliojo jaunas jo meilužės kūnas, su kuriuo ji nebegali
varžytis. Užtat ir skundžiasi likimu, kuris pasmerkė ją senti. Bet ji
klysta. Ne jaunas kūnas čia kaltas. Didelis metų skirtumas veikiau
tampa socialine našta: vyras darosi juokingas. Tiesa, jis, turtingas,
pasaulio matęs vyriškis, gali jaunajai moteriai viską pakloti po kojo­
mis. Jis gali iškelti ją iš smulkių tarnautojų sluoksnio į tokias aukš­
tumas, kur pietaujama su garsenybėmis, gurkšnojami kokteiliai, lan-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 31

komasi vilose, kokiasji tik kine buvo mačiusi. Tai vadinamasis „Le-
vinski efektas“. Prezidentas Klintonas (Clinton) nepajėgė atsispirti
Monikos Levinski (Monica Lewinsky) kerams, kuriuos ji paskleidė
kaip Pelenė. Vos tikji susižavėjusi pažvelgė į prezidentą, jis pasiju­
to esąs princas, privalantis pakelti ją iki savęs. Žema socialinė padė­
tis ir erotinis patrauklumas audrina tokius vyrus kaip Klintonas. Štai
kodėl jis turėjo tiek vulgarių meilužių, kurios paskui užkūrė prezi­
dentui pirtį.
Šiuolaikinio riterio-gelbėtojo kompleksas turi vieną klastingą ypa­
tybę. Jis prabunda tik tada, kai moteris priklauso žemesniam visuo­
menės sluoksniui, ir juo labiau - kai ji turi bėdų. Kai ji laiminga,
kompleksas neveikia. Todėl ji vis turi būti nelaiminga. Tokią absur­
dišką situaciją narplioja Lesingo (Lessing) komedija „Mina fon Bam-
helm“. Jos herojus Telheimas veda vargšę Miną tik todėl, kad gali ją
išgelbėti. Bet pats nesutinka būti jos gelbėjamas. Jį tai varžo. Jis su­
krunta tik tada, kai moteris kenčia. Todėl jai tenka apsimesti, kad taip
ir yra. Moteris, ketinanti prasidėti su gelbėtoju, tai numato. Ji turi kuo
dažniau vaidinti nelaimingą. Jei ji bus laiminga, jis gelbės kitas.
Gelbėtojo schema galioja ir mažmožiuose. Antai moteriai plente
užsiožiuoja automobilis. Ji su pasidygėjimu palinksta prie variklio,
kurį mato pirmą kartą gyvenime. Jos veide atsispindi bejėgiškumas.
Tuo tarpu pravažiuojančių vyrų galvose šmėkščioja vaizdai, kaipjie
akimirksniu nustato gedimą ir keliais mikliais judesiais jį pašalina,
o patys patiria jausmą, kuris taip maloniai šildo krūtinę: štai koks aš
džentelmenas! Bet vis dėlto dauguma jų nesustoja, nes pasąmonė
jiems kužda: veltui plūksies porą valandų, išsitepsi rankas, išsiter­
liosi kostiumą ir turėsi prisipažinti, kad neturi jokio supratimo, kas
tai mašinai yra.
Kita vertus, net ir rambiausias vyras sunkiai atsispiria pagundai
pasirodyti esąs technikos burtininkas ir išvaduoti moterį iš keblios
padėties. Sugedo elektrinis skardinių atidarytuvas? Jokių problemų!
Susidorosim su ta dėžute ir be jo! Ar turit plaktuką ir seną peilį?
Gerai, tiks ir prespapjė. Po pusantros valandos suversta pusė virtu-
vės, peilis nulaužtas, o herojus sunkiai sužeistas; dama teikia jam
pirmąją pagalbą, ojis, mirtinai išblyškęs, tikina, jog tikrai būtų skar­
dinę atidaręs, jeigu ji nebūtų buvusi tokia,slidi. Jis juk žino, kad
praliejo kraują dėl jos.
Tokių kasdieniškų bėdų esame ir gyvenime patyrę, ir filmuose
matę: tai standartinė situacija, padedanti vyrui ir moteriai susipažin­
ti. Senuose romanuose herojė tuo tikslu apalpdavo, nukrisdavo nuo
žirgo, nikstelėdavo koją arba ją vaikštinėjančią užklupdavo liūtis.
Tuomet būtinai pro šalįjodavo gražus vyriškis ir pasisodindavo mer­
giną prie savęs. Ir skaitytojos jau žinojo: juodu skirti vienas kitam.
Bet ir mūsų kasdienybėje nestinga mažų progų pasirodyti riteriu:
panėšėti sunkų lagaminą ar apginti nuo įkyrių chuliganų, sumaniai
pervesti per mokesčių deklaravimo džiungles ar įveikti užsiožiavusį
kompiuterį - ar maža kur galima pasielgti, kaip dera džentelmenui!
Tik norėk!
Tačiau įnikę į kasdienybės mažmožius mes šiek tiek išleidom iš
akių pradinius riteriško elgesio kontūrus. Dalykas tas, kad riteriui
galioja paradoksali dialektika. Jis neturi žinoti toks esąs. Jis niekada
neturi kelti įtarimo, kad tik apsimeta riteriu, nes nori imponuoti. Ri­
teris turi būti naivus. Net jeigu jis toks ir nėra, jis privalo toks atro­
dyti. Todėl jam reikia vengti visko, kas demonstratyvu. Jis veikia ne
tam, kad padarytų įspūdį. Juk jis nė nenutuokia, koks jis didvyris.
Jis kuklus. Jis laiko savo poelgį visai normaliu. Juk kiekvienas būtų
šokęs į tigro narvą paskui šuniuką, kad grąžintąjį dukrelei! Ponia,
nėra už ką dėkoti. Kitaip ir būti negalėjo! Kiekvienas būtų padaręs
tą patį! Ir damai net nespėjus paklausti, kuo jis vardu, nepažįstama­
sis dingsta minioje. Štai kur tikras riteris!
Bet būtent toks elgesys nėra dažnas. Smulkūs riteriukai vadovau­
jasi maksimalios naudos principu. Ką nors išgelbėję, jie stengiasi iš
savo žygdarbio vertintojų išgauti kuo daugiau ovacijų. Todėl jiems
negana vien tik padėti bėdoje. Toks veikėjas, pašalinęs, pavyzdžiui,
technikos gedimą, būtinai dar išdėstys atitinkamos srities, tarkim,
automechanikos arba kompiuterijos, pagrindų kursą, tad dama, ku-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 33

riai jis padėjo, bus priversta patirti ir visas šalutines pasekmes. He­
rojui negana vienkartinių plojimų. Jis dar ir dar išeina bisuoti į avan­
sceną, kol išgelbėtajai paskausta delnus ir ji jau ima gailėtis, kam
paprašė pagalbos.
Tai dar sykį patvirtina, ką kiekviena moteris žino ir pati: didžiausią
pasisekimą tarp riterių turi ta, kuri jiems karščiausiai ploja. Bet čia
esama ir pavojaus. Riteris, kuriam to reikia, nėra riteris. Moteris, kuri
negreita liaupsinti, gal daugelį atbaidys, bet užtat susilauks tikro rite­
rio. Tuo tarpu entuziastingoji bisuotoja paklius į nagus šarlatanui.
Viena kultūros istorijos naujovė atgaivino gelbėjimo scenarijųko­
ne pirmykščiu archajišku pavidalu - skyrybomis. Senovinėje dra­
maturgijoje mergelę saugo slibinas. Bet štai atjoja riteris Jurgis, nu­
kauna slibiną ir išvaduoja mergelę. Skyrybų scenarijuje slibino vaid­
muo priskiriamas senajam vyrui, o riterio Jurgio - naujam mylima­
jam. Ne vienai moteriai teko įsitikinti, jog riteris Jurgis tik tol rodo
visą savo galią, kol išvaduoja savo širdies damą nuo nekenčiamo
sutuoktinio. Kai tik jo nebelieka mūšio lauke, Jurgio entuziazmas
išblėsta. Slibinas domino jį labiau negu mergelė - bent jau labiau
negu mergelė be slibino. Ko gero, verčiau ji būtų neskubėjusi išva­
ryti senąjį slibiną.
Tokio siužeto veikalas, kaip jau minėjome, yra romanas. Kaip
kad gelbėtojas yra archetipinis herojus riteris, taip ir romanas - ar­
chetipinė meilės istorija. Ar ne todėl jis taip ilgai gyvuoja, kad pa­
remtas mitu? Herojus - tai pavasaris, sprogdinantis pumpurus. O
senasis slibinas - tai žiema, kuriąjis nukauna. Taipjis išgelbsti mer­
gelę nuo nekaltybės vienatvės ir senmergės dalios. Komedijose, vaiz­
duojančiose pavasario siautulį, - prisiminkime kad ir „Vasarvidžio
nakties sapną“, - žiema virsta senuoju tėvu, nenorinčiu atiduoti jau­
nosios dukters. Žili jo plaukai primena žiemos sniegus, ojo valdžia
reiškia sąstingį ir mirtį. Nuojo mergelę turi išvaduoti jos mylimasis.
Daugumoje romantiškų komedijų taip ir įvyksta.
Bet mums laikas palikti portretų galeriją ir grįžti prie esmės.
Futbolo chuliganai - genties kariai

Civilizuotas kovotojas tapo riteriu. Tačiau vyras gali ne tik sutaurė-

ti, bet ir vėl atkristi į barbarybę. Niekuomet nežinai, kada jis pasi­
duos įkarščiui ir susidėjęs su kitais tokiais pat ištrūks iš civilizacijos
varžtų.
Zoologas Desmondas Morisas (Morris), knygos „Nuogoji bež­
džionė“ autorius, tyrė tuos atkryčius ir domėjosi futbolo chuliganų
elgesiu. Ir įsitikino, kad futbolo aistruoliai elgiasi visiškai taip pat
kaip senovinės genties kariai, besirengiantys mūšiui. Nustatytu lai­
ku, kai HSV klubo tamtamai šaukia į Liaudies parko stadioną arba
Kaizerslautemo futbolo klubo trimitai kviečia į Becenbergą, vyrai
renkasi sąskrydžių aikštėse, vartoja svaigalus arba narkotikus, pasi­
puošia genties totemais ir išsidažo kūną karo spalvomis. Paskui jie
visu pulku žygiuoja į kovos šventoves. Tenjie ištisas valandas trau­
kia karo giesmes, kuriomis čia šlovina savąją gentį, čia vėl maišo su
žemėmis priešą. Svarbiausiąją skanduotęjie traukia pagal bitlų dai­
nos „Yellow Submarine“ melodiją, tik pritaiko jai kokį nors subti­
lesnį tekstą, pavyzdžiui: „Mauk bavarams jų kelnes odines, kelnes
odines, kelnes odines!“ Savajai komandai prasižengus, tą tekstą pa­
keičia kitas poezijos perlas, kaip antai: „Viens, du, trys, jau ir krito
mūs karys, krito mūs karys...“ Tadajuos užvaldo jausmas, kurį vy­
rai mėgsta labiau už viską, būtent, kad priklausai didelei, galingai
genčiai, turinčiai savus didvyrius, ritualus ir draudimus, savas gies­
mes, trofėjus ir savą šamaną.
Tad jei moteris iš tiesų nori sužinoti, kas per padaras slampinėja
jos bute, teįsimeta tabletę raminamųjų ir tenusiperka bilietą į vietos
stadiono sirgalių tribūną. Ten ji pagaliau savo akimis išvys, kokia
bendruomenė labiausiai atitinka jos gyvenimo draugo prigimtį: pir­
mykštė gauja, kurios žyniai yra treneriai, elitiniai kariai - komandos
žaidėjai, o pėstininkai - sirgaliai su savais chorais ir kovos sąjungo­
mis. Ir tegul ji neapsigauna manydama, kad jos vyras kitoks, - sub-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 35

tilesnis, nes niekina futbolą. Tai tik reiškia, kad jo gentis yra kitur -
politinių vienminčių grupuotė, tyrinėtojų kolektyvas arba jo firmos
tarnautojų frakcija. Visų šių grupių pirmavaizdis, pagrindinis mode­
lis, yra tas pats - futbolo aistruolių ir genties karių orda. Ir štai su­
krečianti išvada: vyras ir civilizacija yra nesutaikomi. Jo būdas -
kaip troglodito (urvinio žmogaus), priešistorinės būtybės, geriausiu
atveju - kaip vestgoto, apsivilkusio padorų kostiumą.
Lygiateisiškumas reiškia, ne kad moteris ir vyras yra vienodi, o
tik kad įstatymas neatsižvelgia į jų skirtingumą. Tas skirtingumas
neturi vaidinti visuomenėje jokio vaidmens. Jį užgniaužia politinė
santvarka.
Okadangi tą patį daro civilizuotoji mada, - nors lokio kailis daug
geriau atitiktų vyro prigimtį nei geras kostiumas, - tai apsilankymas
futbolo rungtynėse būtų žmonai itin pamokomas. Ten ji pamatytų,
kaip duoda sau valią vyro genai.

Y chromosomos moterų nepripažįsta

Egzistuoja neabejotinas biologinis požymis, rodantis visų stambes­

niųjų gyvūnų lyčių skirtumą, - tai nevienodas kūno dydis. Tie gyvū­
nai, kaip kad liūtai ar gorilos, kurių patinai yra didesni už pateles,
gyvena bandomis, kurioms vadovauja stipriausiasis patinas. Tik jis
gali daugintis, tikjo palikuonys paveldi jo kūno stambumą ir kartu su
protėviu rūpinasi, kad patinai vis labiau lenktų pateles fizine jėga,
nuožmumu ir agresyvumu. Ir kadangi patelės dauginasi visos, o pati­
nai - tik stipriausieji, tai abiejų lyčių raida eina skirtingais keliais.
Tai patvirtina ir genetika. Lytinis dauginimasis turi tą ypatybę,
kad susidaro kaskart nauji genų deriniai. Kiekvienas jauniklis gauna
vis kitą genų kokteilį. Kiekvienas kumeliukas - tai nauja arklio ge­
nų kombinacija. Tačiau toj pačioj bandoj tebėra visi jos genai. Kar­
tai keičiant kartą, genai keliauja iš vieno kūno į kitą ir vis kaupia
patirtį: kaip sekasi mažam kūnui ir kaip dideliam, lieknam ir rie­
biam, moters kūnui ir vyro kūnui. Tėra viena išimtis: chromosomą su
genu, lemiančiu vyriškąją lytį, - vadinamąjąYchromosomą, - turi tik
patinas. Chromosomoms dalijantis ir vykstant jų rekombinacijai ta Y
chromosoma nesikeičia jokiais genais su kitomis chromosomomis.
Vyriškumo genas, esantis Y chromosomoje, niekada nepereina į mo­
terišką kūną. To negalima pasakyti apie X chromosomas, lemiančias
moteriškąją lytį. Kadangi kiekvieno žmogaus dvigubojoje spiralėje
visada yra ir antras toks pat chromosomų rinkinys, tai vyras turi ir
moteriškąją X chromosomą. Ji panaudojama, kai užmezgant vaisių
susijungia su moters X chromosoma: tada gimsta mergaitė.
Tačiau susijungusi su Ychromosomaji nustelbiama ir gimsta ber­
niukas, vėl turintis chromosomų derinį Y-X. Taigi vyras turi derinį
Y-X, o moteris - derinį X-X. Kai tie deriniai suskyla ir išsidėsto
naujai, vėl atsiranda deriniai Y-X ir X-X. Tai klasikinis atsigamini-
mo atvejis. Lytį čia nulemia vyras. Todėl Y chromosomų būna tik
vyrų kūne. Jos nė nenutuokia, ką reškia būti moters kūne. Tai būdin­
ga visiems žinduoliams. Tad vyriškasis genas egzistuoja nuo pat žin­
duolių atsiradimo. Jo atmintyje išlikę daug biologinių rūšių. Tačiau
jis niekada nėra pažinęs moters kūno.
Visi tie vyriškieji genai yra gyvenę pas vyrus, kuriems pasisekė.
Jie prisimena tik sėkmę. Jei ne ta sėkmė, patinai išvis nebūtų turėję
palikuonių. Ir geno, esančio Y chromosomoje, nebūtų ten, kur jis
yra. Moteriškiesiems genams, esantiems Xchromosomoje, anaiptol
neprireikia tiek kovoti dėl sėkmės. Juk hareme, kurį valdo paša, pa­
likuonių susilaukia visos patelės, bet nė vienas patinas, išskyrus pa­
šą. Taigi Y chromosoma yra perėjusi sunkią atranką. Patinų ir pate­
lių raidos kelias nesutapo.
Dar sykį įdėmiai pažvelkime į pašos vadovaujamąpirmykštę bandą
ir atkreipkime dėmesį į vieną įdomų prieštaravimą. Kiekvienoje kai­
menėje dauguma patinų lieka nuošaly, nes paša pats vienas valdo
dauginimosi monopolį. Bet visi tie nuskriaustieji patinai, kurie ne­
patenkinti slampinėja ir tik laukia progos nuversti pašą, visi tie tūž­
mingi pavyduoliai patys yra kilę iš dominuojančio patino. Maža to:
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 37

visi jų protėviai iki paties tėvo buvo nugalėtojai. Kiekvienoje naujo­

je vyrų kartoje nugalėtojai buvo atrenkami iš nugalėtojų grupės. Dėl
to atotrūkis tarp vyrų ir moterų vis didėja. Vykstant evoliucijai, vy­
riškumo elementas tampa vis vyriškesnis. Vyriškųjų genų, kuriuos
nešioja visi vienos populiacijos vyrai, visuma jau yra elitas, atrink­
tas iš vyriškųjų genų varžybas laimėjusios komandos. O iš to elito
vėl bus atrinkti geriausieji, ir taip toliau.
Ši griežta atranka sušvelnėjo tik atsiradus šeimai, kurioje kiek­
vienas vyriškis iš tiesų gavo galimybę susilaukti palikuonių. Bet fak­
tiškai ne kiekvienas gali ja pasinaudoti, nes daugelis nepinigingų
vyrų tiesiog neturi iš ko kurti šeimą ir ją išlaikyti. Taip prisirenka
tuntas vyrų, kurie tik ir slankioja apie židinį, tykodami progos netei­
sėtai apvaisinti svetimą žmoną. Nenuostabu, kad vyriškos lyties ge­
gučių visada buvo labai saugomasi, o moterimis nepasitikima iš es­
mės. Tai atsispindi net tautosakoje. Apie vyrą, kuriam kas nors įtai­
sė ragus, vokiečiai sako, kad jis girdėjęs gegutę kukuojant, o pran­
cūzai vadina jį cocu.
Taip iškilo kita atrankos forma. Dabar jos ėmėsi jau moterys. Jos
turėjo išsirinkti tokį busimųjų savo atžalų tėvą, kuris kuo tvirčiau
paremtų jas, kai reikės tuos vaikus auginti. Moterų genai įsitikino,
kad verta susirasti vyrą, turintį valdžią ir pinigų. Todėl ir sakoma,
kad valdžia - didis stimuliatorius. Moterys vertina tuos vyrus, kurie
ir kitų vyrų vertinami. Tai savo ruožtu skatina vyrus konkuruoti.
Moteriškoji atranka bus sėkminga tik tada, kai moterys daug prie­
kabiau rinksis partnerį, negu tai daro vyras. Jis turi daug kampirštis,
kad pagaliau būtų pasirinktas. Vienos moters visada turi siekti daug
vyrų. Evoliucinės biologijos požiūriu, vyras yra suinteresuotas kuo
plačiau pasėti savo sėklą. Taip jam liepia jo egoistiškas genas. Juk
jis nori susilaukti savo kopijos. Kadangi genas per kartų kartas išlie­
ka tik gyvuose kūnuose, jis turi tam tikslui sukurti naują būtybę.
Jeigu jam tai pavyksta, jis susikuria naują aplinką naujame kūne.
Išvada: visi vyriškosios lyties genai, esantys Y chromosomose,
kaip ir pirmykštės bandos vyrai, nuolat laikosi krūvoj. Jie pažįsta tik
vyrus. Mūsų genai - tikri vyriškieji šovinistai, machos. Kyla klausi­
mas: kaip mūsų dienomis galima tuos genus integruoti į visuomenę?
Ar tam pakanka apeliuoti į gerą valią ir tėviškus jausmus?

Tėvas - tai ne vyriškos lyties mama

Tėvyste buvo pagrįstas patriarchatas, bet ji ir civilizuoja vyrus. Tie­

sa, sulig pastarąja karta tėvas paskutinį sykį suvaidino šeimos galvą
ir buvo nušvilptas nuo scenos. Moteris išsikovojo lygias teises. O
piliulės nuo pastojimo, Froido (Freud) padedamos, išgujo skaisty­
bės moralę į tyrus. Moterų lytinio gyvenimo kontrolė išmušta vyrui
iš rankų. Dabar moteris pati sprendžia, kada ir su kuo. Ar pastoti, ar
ne, priklauso irgi nuo jos noro. Iki visiško suverenumo betrūko tei­
sės į abortą; dabar ji ir tą teisę išsikovojo. Kas beliko tėvui?
Ką gi, moteris žino, kas jam liko: pareiga prisidėti prie vaiko au­
ginimo. Tik ji stebisi, kodėl jis taip kratosi tos pareigos. Kodėl jis
išsisukinėja, kodėl neskuba prie suvirkusio kūdikio, kodėl apsimeta
esąs nevėkšla, kodėl viską daro be entuziazmo, lygjam būtų atgra­
su, kodėl vengia prikišti rankas, o kartais ir apskritai neša kudašių.
Ji negali šito suprasti. Jai atrodo, kadjam trūksta natūraliausiųjaus­
mų. „Tik pažvelk, kaip meiliai pupuliukas šypsosi!“ Vaikelio akys
visai kaip tėvo, kaip jis gali tuo nesidžiaugti? Jis - pabaisa, beširdis
ir begalinis nusivylimas.
Kadangi senojoje visuomenėje tėvystė ir motinystė ėjo lygia gre­
ta, tai mes ir pamiršome, jog sugretintos jos buvo dirbtinai, ir ma­
nome, kad tėvo jausmus maitina tas pats šaltinis kaip ir motinos:
natūrali, spontaniška, instinktyvi meilė naujagimiui. Tėvą laiko­
me lyg ir vyriškos lyties mama. O kadangi motina meilę savajam
kūdikiui suvokia kaip visai natūralią ir nekeliančią abejonių, tai ji
mano, jog tą patį jaučia ir tėvas. Užtat tėvas, žinodamas, ko iš jo
laukiama, simuliuoja tėvišką meilę taip pat, kaip jo žmona simu­
liuoja orgazmą.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 39

Tačiau nebelikus patriarchato teikiamų privilegijų vėl iškyla aikš­

tėn natūralus senasis nepalankumas. Vaikas - tai ne tik finansinė
našta, kuri trisdešimt metų melš jo piniginę; dabar vyras praras, ką
turėjo, kai žmona labiausiai mylėjo jį ir daugiausia dėmesio skyrė
jam. Ūmai jis pasijunta atstatydintas. Su kūdikiu nepakonkuruosi.
Dalykas aiškus: motinai vaikas svarbiau.
Be to, jis pranašesnis už tėvą kaip tik tuo, kuo iki šiol reiškėsi
tėvo vyriškumas: kūdikis šaukia garsiau ir atkakliau, dažniau geria
ir niekam neužleidžia mamos krūtinės. Jis pasiglemžė visą moters
kūną, ir šis vyrui tampa nebeprieinamas. Kūdikis - dar didesnis egois­
tas ir išpuikėlis negu tėvas. O blogiausia tai, kad tuo vaiko įžūlumu
tolydžio žavisi jo motina. Vienu žodžiu, jis elgiasi tiesiog nedorai. Jį
nurungti nėra jokios vilties.
Maža to! Vyras net neturi teisės parodyti savo antipatijos! Žmona
įsižeistų. Jis turi tik džiaugtis tapęs to mažojo rėksnio tarnu. Ši ver­
gystė blogesnė negu paskutinio smuklės patarnautojo. Jis privalo virti
košelę ir grūste grūsti kūdikiui į murziną bumą, o vietoj arbatpinigių
dar gauna spjūvį į nosį. Jis turi keisti vystyklus ir šluostyti užpakalį,
per ištisas dienas klausytis pragariško klyksmo, o dar naktimisjį žadi­
na tas pats rėkimas, tik dvigubai garsesnis. Ką bendro jis turi su tuo
pabaisa, kuris jį, besiartinantį pirštų galais, apšaukia? Ničnieko. Vie­
nintelis jo ryšys su tuo rėksniu - anas aktas prieš devynis mėnesius. Ir
tai tik, jei patikėsimjo motinos žodžiu. Prisiminkim, ką sako lordas
Česterfildas (Chesterfield) apie tą aktą: „Malonumas trumpas, padė­
tis juokinga, o užmokestis kelia siaubą.“ Dėl viso to vyras pamažu
ima kitaip žiūrėti į savo santuoką. Jis pradeda įtarti, kad tas kūdikis ir
buvo tikrasis jo žmonos tikslas. Iki tol jis dar niekada nebuvo matęs
jos tokios pasišventusios, taip trykštančios laime ir negalvojančios
apie save. Ji tarsi būtų radusi savo pašaukimą. Ir tada jis prisimena,
jog kadaise yra iš jos girdėjęs: „Žinoma, norėčiau kada nors turėti
vaikelį!“ Tąsyk jis nuleido jos žodžius negirdomis: juk ji pasakė tai
lyg tarp kitko. Bet paskui jis atkreipė dėmesį, kad tą pačią mintį tuo
pačiu tonu kartoja daug moterų. Tokį pasakymąjis buvo girdėjęs tai
 vsV°r

40

vienur, tai kitur, iš daugybės lūpų. Įvairiausios moterys - karjeristės

ir namisėdos, studentės ir kirpėjos - anksčiau ar vėliau prisipažinda­
vo norinčios susilaukti kūdikio. Kodėl? Koks instinktas jas verčia?
Juk kaip kitaip paaiškinsi į ketvirtą dešimtį įžengusios moters pati­
riamą tolydžio stiprėjantį nenusakomą nerimą. Jos ima kalbėtis apie
nenumaldomai tiksintį biologinį laikrodį. Matyt, jos negali susitai­
kyti su mintimi, kad iš viršutinės smėlio laikrodžio dalies sprūsta
galimybė pagimdyti vaikelį ir tapti mama. Kai joms reikia rinktis, ar
prarasti tą galimybę, ar užsikrauti didžiulę naštą, jos renkasi naštą.
Ir jos laukia vyro pagalbos. Bet kuo jis čia dėtas? Jis negali tapti
motina. Jo biologinis laikrodis sustojo vos jam užgimus. Jis privalo
daryti karjerą - bent jau bandyti. Tegul žmona to nepamiršta! Tegul
ji bent įsivaizduoja, kąjai reikštų tapti tėvu! Ir pamažu jam stiprėja
įtarimas, kad žmona juo pasinaudojo. Jis buvo reikalingas, kad pra­
dėtų ir maitintų tą mažąjį ėdrūną, bet tik tiek. Ji privertė jį tarnauti
jos motiniškam instinktui. Jis buvo paaukotas nelyginat patrankų
mėsa, reikalinga mažajam besočiui papenėti. Staigajis pajunta aršią
neapykantą tam gerkliūgui.
Konkurencijądar labiau kursto absurdiškas žavėjimasis, kurio taip
nepelnytai susilaukia kūdikis, nors vyro Aš visada trokšta, kad būtų
žavimasi būtent juo. Būti liaupsinamam be priežasties, pelnyti mei­
lę be jokių pastangų, patirti karališką aptarnavimą ir nė trupučio
nevaldyti savo įnorių - viso to neatsisakytų ir tėvas. Kūdikis liudija
jam tokį gyvenimą, apie kokį jis pats slapta svajoja. Ir todėl vyras
vis labiau įsitraukia į konkurenciją. Jis mato šalia vis stiprėjantį var­
žovą, kuris taikosi nudirti jam paskutinį kailį. Galiausiai tas pabai­
sa, iščiulpęs visus jo syvus, bus kupinas jėgų, o jam pačiam beliks
gultis mirties patalan. Mažasis šunsnukis primena tėvui artėjančią
mirtį. Nuo tada, kai atsirado vaikas, vyras jaučiasi riedąs tik žemyn.
Iš esmės jam atgrasus visas scenarijus. Bet jis turi tai slėpti, nes
tėvo vaidmens neberemia, kaip kitados, visuomenė ir visa simbolinė
tvarka. Dabar tas vaidmuo pagrįstas vien moraliai pateisinamu tė­
vystės jausmu.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 41

Tačiaujo galima tikėtis tik po tam tikro pereinamojo laikotarpio.

Dalykas tas, kad mes išgyvename vieną radikaliausių socialinių re­
voliucijų iš visų kada nors vykusių: nebelieka tokios šeimos, kokią
iki šiol matėme. Todėl reikia, kaip ir mūsų civilizacijos pradžioj,
rasti motyvą, kuris skatintų vyrus imtis tėvo pareigų. Arba šeimos
tėvas tampa išvis nebereikalingas. Tam tikrų požymių jau esama.
Maitintojo vaidmenį perima visuomenė. Tai, ką seniau darė šeima,
dabar atstoja socialinė globa, vaikų pašalpos, pensijų sistema ir val­
džios priežiūra. Iš būtinumo valdiškomis įstaigomis pakeisti tėvą,
kurio nebeliko, išsirutuliojo ištisa biurokratinė sistema. Jau social­
demokratai, vadovaudamiesi socializmo ir darvinizmo principais, mo­
tinystę reikalavo pripažinti kaip profesiją, kuriąmoterys gali pasirinkti,
o visuomenė turi atlyginti joms už žmonių giminės gausinimą.
Jei nebus sugalvota naujų premijų už tėvystę, tiek mes tuos tėvus
ir tematysim. Tai juolab svarbu, kad parado vertę didžiausias atly­
gis, dėl kurio lig šiol vyrui apsimokėjo laikytis šeimos: moters pasi­
rengimas bet kada lytiškai santykiauti. Kad tai nėra savaime supran­
tamas dalykas, rodo gausybė gyvūnų, kurie yra lytiškai aktyvūs tik
poravimosi laikotarpiu, kai rujoja. Tik tuo metu patino geidžia kar­
vės ir kumelės, kalės ir katės. Tuo tarpu žmogus gali poruotis bet
kada. Jį varžo tik visuomenė, kuri nustato, kad vienam vyrui priei­
nama tik viena moteris.
Tačiau seksualinė revoliucija panaikino ir šį suvaržymą. Seksas,
buvusi deficitinė prekė, dabar laisvai prieinamas. Kitados meilės
istorija baigdavosi atsidavimu; dabar ji juo prasideda. Tai gerokai
pagadino meilės istoriją.
Juk tai istorijai svarbu, kad pora išgyventų kažką panašaus į plau­
kimą kalnų upe, kad tas išgyvenimas liktų tik tarpjųdviejų ir nebūtų
skirtas niekam kitam. Tačiau ta istorija bus dramatiška tik tada, kai
kelionėje teks įveikti daugybę kliūčių, užtat keliautojus masins pa­
trauklus tikslas jos pabaigoje. Anksčiau taip ir buvo. Meilės istorija
tapdavo bendru iniciacijos ritualu, sujungiančiu vyrą ir moterį. Sek­
sualumas būdavo įpinamas į poros artimumą ir suasmeninamas. Dėl
42

meilės seksas pasidarydavo asmeniškas. Jis tapdavo nauja bendra­

vimo forma, o iš meilės istorijos paaiškėdavo, ar partneriai bendra­
vimo stiliumi dera vienas prie kito.
Dabar nuo sekso pradedama. Juo išbandoma, ar apskritai verta
toliau palaikyti santykius. O kadangi pradėti taip lengva, tai ir už­
baigti nesunku. Seksas nustoja buvęs atlygiu už tėvo prisirišimą.
Šioje situacijoje moterys pasielgė taip, kaip visada elgiamasi no­
rint išsaugoti nerealią iliuziją: jausmais pagrįstą tėvišką meilę jos
pavertė norma. Jos įsivaizduoja, kad tėvas jau savaime yra bemaž
kaip ir motina, tik nepilnavertė. Jis savo vaikams jaučiąs tą patį, ką
ir mama, tik reikią išlaisvinti akivaizdžiai sukaustytus jo jausmus,
kad jis jų nebeslėptų, o atkakliai jį treniruojant ir pratinant nuolat
prižiūrėti kūdikius galiausiai pabusianti ir jo tėviška meilė.
Jei tik šiuo atžvilgiu būtų sunorminti socialiniai klausimai, kaip
norėtų daugelis moterų, ir į tai atsižvelgtų darbo rinka, tai tada - taip
bent jos tikisi - namų ruoša ir vaikų priežiūra būtų teisingai, tai yra
po lygiai, paskirstyti tarp vyro ir moters.
Žinoma, tai būtų ir teisinga, ir pageidautina. Deja, moralės nor­
mos tik gimdo nuodėmes, bet menkai tepraturtina pažinimą. O mes,
jei norime pažinti tėvystės formą, neprieštaraujančią vyro prigim­
čiai, įsižiūrėkime į tolesnį paveikslą vyrų tipų portretų galerijoje.

\
Antras žvilgsnis vyrų tipų portretų galeriją
Tvirtų pečių vyras

Čia pamatysime tipą, dėl paslaptingo savybių mišinio, kurio recepto

mokslininkai dar neatrado, gebantį vadovauti kitiems žmonėms. Tą
gebėjimą kiekvienas pajunta iš jo auros. Vieni teigia, jog tai - cha­
rizma, kiti, ne tokie patetiški, vadina tai autoritetu. Šio kalibro vyras
lengvai įkvepia kitiems žmonėms pasitikėjimąjo tvirtumu ir apdai­
rumu. Jis yra bebaimis, niekada nepuola į paniką, pasitiki savojėgo­
mis ir niekuomet nesikarščiuoja. Be to, jis moka atstovauti grupei
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 43

kaip visumai. Aplinkiniams jis parodo grupę tokią, kokiąji pati no­
rėtų save matyti. O grupės nariams jis sudaro įspūdį, kad stengiasi
vien dėl jų. Tai verčia jį elgtis su visais vienodai ir teisingai. Jeigu
jam tai nepavyksta, pavyzdžiui, jei atsiranda jo numylėtinių, jis su­
skaldo grupę ir praranda autoritetą.
Norėdamas to išvengti, geras vadovas privalo tam tikra prasme
„naršyti“. Jis turi subalansuoti dinamišką sistemą. Toks vadovas pri­
reikus įstengia atitolti nuo draugų ir susitaikyti su buvusiais prie­
šais. Jis net geba sudaryti sąjungą tam kartui. Todėl jis negreitas
įsižeisti. Jis yra kilniaširdis ir moka atleisti. Tik taip jis sugrąžina į
grupę atskalūnus. Jis prisiima atsakomybę už visus nesklandumus ir
nė vienam grupės nariui neparodo daugiau palankumo, negu pats iš
jo susilaukia. Taigi jo veiksmai nepriklauso nuo to, ar jis yra myli­
mas. Geras vadovas yra altruistas ir, be to, kompetentingas. Jis pats
ištaiso kitų klaidas. Jis leidžia jiems daugiau negu sau.
Būdingiausia vadovo tipui - gebėjimas žvelgti į priekį. Visas jo
dėmesys skirtas artimiausiai problemai. Jei sekretorė ateina ir jam
praneša: „Abromeitą ištiko širdies priepuolis, ponia Bauman atsisa­
ko dirbti su ponu Delbriuku, o ponia Elmau neranda faktūrų, nes
susirgo ponia Ferchl“, tai geras viršininkas pasakys štai ką: „Gerkė
yra baigęs pirmosios pagalbos kursus - tegul jis pasirūpina Abro-
meitu. Tuo tarpu ponia Bauman tegul padeda ponui Delbriukui iš­
kviesti greitąją pagalbą. O ponia Elmau tegul paskambina poniai
Ferchl į namus ir paklausia, kuo mes galėtume jai padėti, ir tegul
perduoda nuo viršininko geriausius linkėjimus greičiau pasveikti, ir,
tiesa, dar - kur galėtų būti tos faktūros...“ Tuo tarpu žmogus, negi­
męs būti vadovu, atsakytų maždaug taip: „Argi aš nesakiau iš pat
pradžių, kad tos pareigos Abromeitui per sunkios? Bet kur tau, Delb-
riukas iš kailio nėrėsi, kad mane įkalbėtų pavesti jam visą skyrių.
Visada tas Delbriukas turi prastumti savo nuomonę; nieko stebėtina,
kad ponia Bauman nenori sujuo dirbti. Oponia Ferchl? To ir galėjai
laukti! Jukją tuomet pats Gerkė priėmė į darbą. Kas gi šitaip renkasi
tarnautojus! Toks jau jos būdas - nepasakyti, kur yra faktūros! Jai
 AV-r%

44

svarbu parodyti, kokia ji nepamainoma. Aš jos niekada nebūčiau

priėmęs. Bet argi kas manęs klausys...“ Trumpai sakant, tikras šefas
kalba ne apie tai, kas buvo, bet apie tai, ką dabar reikia daryti, ir
visus nuteikia, kad geriau sprendimas nei problema. Nevykusiam
šefui rūpi ne problema; jam svarbu įrodyti, kad ne jis dėl jos kaltas.
Todėl jis ieško atpirkimo ožių. Tikras šefas grupę sutelkia, o prastas
ją supriešina.
Moteris, susiradusi vyrą su vadovo ypatybėmis, turi tai, ko nori
daugelis moterų, - tvirtus pečius, į kuriuos gali atsiremti.
Tačiau ji niekada neturės jo vien tik sau. Jis visuomet bus susi-
saistęs ir su grupe. Gal jai dėl to teks ir pavyduliauti. Juk didelę dalį
savo dvasios jėgųjis atiduos grupei, kuri - žmona tai nesąmoningai
jaučia - yra užją turtingesnė, sudėtingesnė ir įdomesnė. Suja nepa­
sivaržysi. Tai būtų tolygu kurio nors grupės nario bandymui tapti
vieninteliu vadovo favoritu ir turėti ypatingų privilegijų, nors būtent
šito vadovas privalo vengti. Tačiau žmoną elgtis kaip tik šitaip kurs­
to vyro, kaip vadovo, stiprybė - jo draugiškas oficialumas, dalykiš­
kumas, slopinantis karščiavimąsi ir emocijų protrūkius. Žmona no­
rėtų matyti, kadji jam reiškia daugiau negu visi kiti, ir skatinajį tai
parodyti. Ojo instinktas jam sako, jog šito reikėtų vengti.
Gerai vadovauti sugeba tik tas, kuris atsisakė artimo bendravimo,
visų simpatijų ir antipatijų. Viršininkas turi būti visiems vienodai
draugiškas. Išjo elgesio kiekvienas privalo pajusti, kad vadovas ben­
drauja ne tik sujuo, bet kadjis, savaime aišku, turi ne mažiau teisių
už bet kurį kitą. Šias vertingąsias vyro savybes žmona įvertins tik
susilaukusi vaikų ir augant šeimai. Tada pasireikš jo pliusai, nes į
šeimą jis žiūri panašiai kaip į grupę: pirmiausia ji, tik paskui jis.
Prireikus jis pasirengęs dėl jos ir pasiaukoti. Taip jis šalia moteriš­
kos motinos tampa vyrišku tėvu. Apie tokį tėviškumą galima pasa­
kyti tą patį, kaip ir apie galią: jis veikia moteris kaip stimuliatorius.
 MOTERŲ KOMEDIJA
AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA

Veikėjai:

AMFITRIONAS Tėbų kunigaikštis

ALKMENĖ jo žmona
SOSIJAS Amfitriono adjutantas
TESALA jo žmona
LEDA Amfitriono šeimos draugė
JUPITERIS dievų valdovas
MERKURIJUS prekybininkų ir vagių dievas
NEFROSINĖ pusdievė, Merkurijaus asistentė

I paveikslas: Santuokos karo strategai

Vasaros dienos popietė. Eina 430-ieji metai prieš Kristaus gimimą.

Esame Graikijoje Sokrato ir Periklio laikais, tiksliau - Tėbų valdo­
vų Amfitriono ir Alkmenės rūmuose. Ten pat gyvena ir Amfitriono
adjutantas Sosijas su žmona Tesala. Tėbų miestas kariauja. Amfit-
rionas ir Sosijas, pasinaudodami trumpomis paliaubomis, užsuka į
namus ir pataiko tiesiai į santuokos krizą.

SOSIJAS: Valdove, ar jau keliaujam?

AMFITRIONAS: Taip. Noriu dar šiandien vykti į stovyklą.
SOSIJAS: Bet juk paliaubos truks dvi dienas. Grįžtančių mūsų lau­
kia tik rytoj vakare.
AMFITRIONAS: Todėl tu privalai patvirtinti, kad buvo atvykęs pa­
siuntinys kviesti mūsų atgal į karo lauką. Atseit mūsų ten skubiai
prireikė. Aš tuoj pat atsisveikinu su Alkmene, o paskui ir tu pri-
 O
s<v-r%o

46

valai dingti, nes lydėsi mane į stovyklą. Juk būtų per daug keista,
jei aš traukčiau į mūšį be tavęs. Ji nepatikėtų.
SOSIJAS: Bet kodėl jūs norite išvykti jau' dabar?
AMFITRIONAS: Žinai, ta santuokos krizė... Aš nebeturiujėgų. Man
reikia atsigauti. Apgalvoti savo santykius su Alkmene. Ir dar,
kaip tyčia, Leda pranešė atvyksianti, lyg mums būtų maža tos
painiavos. Vos tik ji išgirsta apie paliaubas, tuoj ir prisistato
mūsų lankyti.
SOSIJAS (pašaipiai): Ar tiesa, kad jūs dar prieš vedybas turėjot
santykių su Leda?
AMFITRIONAS: Koks skirtumas, buvo taip ar nebuvo? Užtenka
Alkmenei tuo patikėti, ir jau viskas komplikuojasi. Nesivaipyk
taip. Man rodos, tau čia tik proga pasijuokti. O manęs juokas
visai neima, todėl aš ir nenoriu čionai suja susitikti. Turėsi jai tą
išaiškinti.
SOSIAS: Aš?!
AMFITRIONAS: Taip, tu! Jei gali pridengti mane, kai traukiuosi
per kautynes, galėsi ir čia. Beje, čia gali užvirti dar aršesnis karas
negu ten.
SOSIJAS: Nuojauta man sako, kad gresia taika.
AMFITRIONAS: Ko gero, taip ir bus. Bet vos tik baigsis karas mū­
šio lauke, įsiliepsnos naujas karas namie.
SOSIJAS: Mano krūtinėjejis liepsnoja visą laiką. Aš juk veteranas!
(Alkmenė pasirodo iš dešinės, tylomis eina per sceną ir dingsta
kairėje, Tešalos ir Sosijo menėse. Jai beeinant)
AMFITRIONAS: Alkmene, aš apgailestauju dėl mūsų ginčo. įsiti­
kinau, kad tu teisi. Bet suprask ir mane...
(Alkmenei išėjus, jis sutrikęs žiūri į Sosiją) Na, ką dabar pasakysi?
SOSIJAS: Ką aš galiu pasakyti? Ši scena buvo vaidinama jau tūks­
tančius kartų, ir ji nenusibos aktoriams dar tūkstančius metų, jei
tik pasaulis per tą laiką nesugrius. Ojūs neprastai suvaidinote!
(Alkmenė grįžta ir taikosi lygiai taip pat pereiti sceną iš kairės į
dešinę, betjai kelią pastoja Amfitrionas)
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 47

AMFITRIONAS: Alkmene, nepaikiok! Mes netikėtai turime grįžti į

mūšio lauką, tad aš noriu su tavim atsisveikinti.
ALKMENĖ: Ką, jau vėl išeini? Nespėjai parvykti ir vėl turi iške­
liauti? O aš? Vėl ištisas savaites sėdėt čia vienai ir trūnyt? Kaip
tu tai įsivaizduoji?!
AMFITRIONAS: Man labai gaila, bet tai būtina, turėtumtai supras­
ti. Ir man būtų daug maloniau likti čia, jaukiuose namuose, kur
manim švelniai rūpintųsi mylinti žmona, o aš mieliau pasakočiau
tau apie kautynes, nei pats kaučiausi. Ne savo noru keliauju: tai
mano pareiga ir mano amatas.
ALKMENĖ: Ak, tu vis dangstaisi savo pareiga ir savo amatu! Bet tu
meluoji, ir tai mane žeidžia! Tau tai patinka: ta pareiga ir tas
amatas - tai tūkstančiai kontaktų ir emocinių ryšių su žmonėmis.
Už tavo profesijos slypi turtingas, turiningas gyvenimas, tuo tar­
pu mes, moterys, kiurksom namie ir vystam. (Sosijas bando ne­
pastebėtas išsmukti) Gali niekur nesprukti, Sosijau, nieko naujo
neišgirsi: tą patį tau ir Tesala pasakys.
SOSIJAS (sustojęs): Deja, taip.
ALKMENĖ: Kaip tai suprasti?
SOSIJAS: Nenorėčiau klausyti to paties antrąsyk.
AMFITRIONAS: Lik čia, Sosijau! Tesala toli gražu nepasakys taip
gerai kaip Alkmenė.
ALKMENĖ (dar labiau įniršusi kreipiasi į Amfitrioną, nes miglotai
nutuokia, kad abu vyrai ją kvailina): Jei tikitės išnešti sveiką
kailį su savo šutve, tai labai klystate! Man kas, aš galiu ir Tesalą
pašaukti. (Amfitrionui) Tada tu pamatysi, kad aš nirštu ne vien
dėl savęs! (Pašaukia) Tesala! (Kalba žiūrovams) Mano lūpomis
kalba Graikijos moterų pyktis! (Tesala įeina ir klausosi) Ir jei
nutilčiau, Tesala galėtų kalbėti toliau! Visas jūsų elgesys rodo,
kadjūs niekada nelaikėt mūsų asmenybėmis ir nesiskaitėt su mu­
mis. Kaip tik tada, kai prisiekinėjot mums pasiaukojamą meilę,
iš tiesų mus niekinot. (Amfitrionui) Juk tau aš visada buvau tik
sekso objektas!
48

AMFITRIONAS: Sekso objektas? Siaubingas terminas! Tai turbūt

iš to naujojo mokslinio žargono, kuris dabar toks madingas.
SOSIJAS: Jeigujus tai domina, mano žmona galėtų duoti jums pasi­
skaityti keletą straipsnių, labai įdomių, nors ir prastai parašytų!
TESALA (Sosijui): Verčiau patylėk apie tai, ko neišmanai.
SOSIJAS: Bet juk tu pati mane šito išmokei! Tujuk niekada nepra­
leidi progos paskaityti paskaitą!
AMFITRIONAS: Deja, dabar nėra laiko paskaitoms. Kai grįšim,
mielai pasiklausysim! (Alkmenei) Širdele, atia! Suprantu, kad ta­
vo nuotaika dabar ne pati lyriškiausia. Ir vis dėlto pabučiuok ma­
ne prieš kelionę!
ALKMENĖ (lesalai): Štai koks jis! Jamvisai nerūpi, ką aš galvoju,
kaip jaučiuosi, svarbiausia - išlaikyti formą! (Amfitrionui) Tu
niekada nevertinai mano meilės. Įvaizdis buvo visas tavo rūpes­
tis! Mudu turėjom vaidinti idealius įsimylėjėlius, ir aš tau buvau
reikalinga kaip scenos partnerė. Man pačiai tu niekada neskyrei
dėmesio, džiaugeisi tik mano daromu įspūdžiu. Kai pagalvoju,
kaip ilgai aš jam šitaip antrinau, imu savęs nekęsti!
AMFITRIONAS: Savęs ir savo daromo įspūdžio! Nesuprantu, ko­
dėl reikia skirti tuos dalykus. Galbūt aš per savo naivumą mylė­
jau ir viena, ir kita. Bet dabar tu man perši mintį, kad tai buvo
klaida. Nes jei tu būtum tokia, kaip pastaruoju metu tavo daro­
mas įspūdis, tai net naivioji mano meilė varytų mane į neviltį!
ALKMENĖ (Tesalai): Kaip gali jiems įpiršti kokią mintį? (Amfit­
rionui) Čia ir bėda, kadjūs per daug naivūs! Vyrai paprasčiausiai
yra egocentrikai; jei tik viskas sukasi apie jūsų Aš, tada, pasak
jūsų, yra tvarka, o visa kitajums tik trukdo! Tuomet jūs suraukiat
nosį ir skundžiatės, kad moterų sunkus būdas! (Amfitrionui, vėl
karštai) Todėl tu ir nepastebėjai, kad mūsų meilės istorijoje ma­
no jausmai ir mano vaidmuo greit nuėjo skirtingais keliais. Taip
atsitinka dėl būtinumo vaidinti „moterį šalia jo“, o jūs per savo
bukumą nieko ir nepastebit! Irjūs priverčiat mus vis garsiau šaukti
jums į ausį.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 49

TESALA: Sosijui net ir tai nepadeda.

SOSIJAS: Tu jau verčiau nesikištum, Tesala! Negana to, kad savo
nevaldomu feministinės gražbylystės srautu mane plukdai lyg ša­
pelį, tu dar nori ir kitus juo užlieti.
TESALA: Aš niekur nesikišu. Alkmenė teisi, ir tu tai įrodei tūkstan­
čius kartų: jūsų nejautrumas toks didžiulis, kad jūs verčiat mus
burnoti vis garsiau, nes kitaip viskas išsibarsto dar nepasiekusjūsų
smegenų. Jūs tokie bukagalviai, kad nieko nesuprantat ir verčiat
mus rėkte rėkti, o paskui skundžiatės, kad per garsiai šaukiam!
AMFITRIONAS (Sosijui): Kaip tu pasakei? Feministinė gražbylys­
tė? Ar yra jau ir tokia sąvoka?
ALKMENĖ (Tesalai): Tai labai svarbus dalykas, Tesala. Jie tokiu
būdu priverčia mus būti daug bjauresnes, negu mes norėtume, ir
taip sužadina mums pasidygėjimą savimi.
SOSIJAS (Amfitrionui): Tai visai įprasta sąvoka; ji reiškia tarp mo­
terų plintančią epidemiją tyčiotis iš pasaulio tvarkos. Taip teoriš­
kai pateisinamos megeros.
TESALA (Alkmenei): Jie tampa tokie pasišlykštėtini todėl, kad pri­
verčia ir mus pačias jaustis pasišlykštėtinomis! Bet tai baigsis, jei
tik moterys ištrūks iš izoliacijos. Žiūrėkit, moterys organizuojasi
visoj Graikijoj. Spartoje jos jau seniai paėmė valdžią. Aspasija
Atėnuose propaguoja laisvą santuoką ir įsteigė retorikos mokyklą,
kurioje mokosi jau ir merginos. Jos paskaitose lankosi net Sokratas
ir Euripidas! Lisistratos vadovaujamos, Atėnų ir Spartos moterys
kartu telkiasi prieš savo vyrus, prieš amžinas jų partijų rietenas, ir
organizuoja naująjudėjimąuž taiką. Lesbo saloje Sapfo plėtoja nau­
jas bendruomenės formas, kuriose moterys gali visai kitaip reikštis
ir atskleisti savo gabumus. Brėkšta puikūs laikai moterims!
AMFITRIONAS: Tesala, aš nenoriu su tavim leistis į ginčus. Iš tie­
sų aš tau dėkingas už tai, kad draugauji su Alkmene. Bet atsakyk
man į klausimą, į vieną vienintelį klausimą: jei jau moterims
aušta tokie puikūs laikai, tai kodėl, po velnių, dabar jos nusitei­
kusios daug blogiau nei tuomet?
50

TESALA: Nes jos tik dabar suvokė, jog tūkstančius metų turėjo pa­
grindo būti blogai nusiteikusios, bet neišdrįsdavo!
SOSIJAS (linksmo sarkazmo pagautas): Tu nori per vieną žmogaus
gyvenimą atsigriebti už tūkstantį metų blogos nuotaikos? Prisie­
kiu Apolonu, Tesala, tik tu ir galėtum!
TESALA (Sosijui): Tavo šaltas sarkazmas manęs nebežeidžia, niek­
šingas cinike! Šis apgailėtinas polinkis viską išjuokti rodo tik
nesugebėjimą suprasti savo paties jausmus! Štai kodėl tokie kaip
tu kelia nusivylimą: jūs atrodote kaip vyrai, bet jūsųjausmai vis
dar vaikiški. Nenuostabu, kad tokio vyro žmona jaučiasi apgau­
ta! (Išeina)
SOSIJAS: Ji puikiai išmano žlungančios santuokos dramaturgiją. Ji
man niekada nesuteikia paskutinio žodžio! (Garsiai šaukiajai iš
paskos) Megera! (Mandagiai kreipiasi įAmfitrioną ir Alkmenę)
Atsiprašau, nenorėjau jos nuvilti nieko nesušukdamas.
ALKMENĖ: Imsiu iš jos pavyzdį! (Amfitrionui) Žinai, kad Leda
atvyksta tavęs aplankyti, tad iškeliaudamas pasielgtumstačiai ne­
mandagiai!
AMFITRIONAS: Leda? Šiandien? Aš juk nieko nežinojau!
ALKMENĖ: Koks tu bailus, o dar karvedys! Meluoji! Aš žinau, kad
tu žinojai!
AMFITRIONAS: Bet ji ateina aplankyti tavęs, o ne manęs, tą tai aš
žinau! Šiaip ar taip, man laikas. Sosijas jai viską paaiškins, jei tu
nepageidauji jos matyti.
ALKMENĖ: Elkis kaip nori. Man jau vėl ima skaudėti galvą.
AMFITRIONAS: Gal tave pamasažuoti, širdele mano?
ALKMENĖ (piktai): Palik mane ramybėj, juk tu skubi! (Išeina)
AMFITRIONAS (žvelgiajai pavymui): Baisu, kaipji per trumpą lai­
ką pasikeitė! Dar visai neseniai mūsų naktys buvo džiaugsmingos,
mudviem reikėjo tik vienam kito ir daugiau nieko; aš buvau jos
vyras ir jos meilužis. Visai dar neseniai ji sudrebėdavo nuo min­
ties, kiek strėlių taiko į mane mūšyje, o dabar man kartais rodosi,
kad ji mieliau sutiktų būti mano našle nei žmona. Man įdomu,
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 51

kaip tatai, ką laikiau tokiu tvirtu dalyku, prilygstančiu nebent ta­

vo draugystei, galėjo taip staiga virsti savo priešingybe.
SOSIJAS: Daiktas, kuris tuoj tuoj nugrius, iki tol rodėsi stovįs taip
pat tvirtai kaip ir tas, kuris remiasi į žemę plačiu pamatu. Matyt,
ji nebuvo visai laiminga, o dabar graužia ir save, ir jus, kam pir­
miau apsimetinėjo tokia esanti.
AMFITRIONAS: Kad bent žinočiau, ką esu padaręs, kad sukėliau
tokį perversmą!
SOSIJAS: Niekojus nepadarėt, mes juk girdėjom, ir niekas čia nie­
ko nepakeis. Aš tuos dalykus išmanau, nes Tesala yra kaip baro­
metras, rodantis visų Graikijos moterų nuotaikas. Ji tokia tipiš­
ka, kad jaučiuosi, tartum būčiau vedęs visas pasaulio moteris, o
vienam vyrui to tikrai per daug.
AMFITRIONAS: Bet kas gi atsitiko moterims, Sosijau?
SOSIJAS: Sunku pasakyti. Šiaip ar taip, dabar jų požiūris į laimę
yra visai pasikeitęs. Nebe ten ieškoma atsakymo, kas ir kodėl.
Anksčiau, jei kuri nors buvo nelaiminga, ji laikė tai išimtimi,
bandė rasti priežastį ir pirmiausia ieškojo savo pačios kaltės. Dėl
to bemaž visos buvo linkusios slėpti savo nelaimę. Dabar yra
atvirkščiai: būti nelaimingai tapo normalu, tokių yra dauguma.
Maža to: moteris, kuri prisipažįsta esanti visiškai laiminga, atro­
do įtartina ir turi aiškintis, kodėl. Kaip jūs manot, ar daug tokių,
kurioms nesiseka, dangstosi nedėkinga visų moterų dalia, ieško­
damos po šia priedanga prieglobsčio it nupiepę viščiukai po pla­
čiu perekšlės sparnu? Nėra ko stebėtis, kadjų sąjūdis toks popu­
liarus ir pritraukia vis naujų šalininkių. Juk feminizmas suteikia
asmeninei nelaimei didžios idėjos reikšmę. Todėljis toks patrauk­
lus, ir dėl to viskas taip susijaukia.
AMFITRIONAS: Palauk, aš čia kai ko nesuprantu. Juk turbūt esi
girdėjęs apie amazones? Jos nenusileidžia vyrams ir eina kariau­
ti. Jos nori visus priblokšti!
SOSIJAS: Tesala šneka lygiai tą patį. Jos nusipjauna dešinę krūtį,
kad būtų patogiau šaudyti!
52

AMFITRIONAS: Dešinę? Bet juk tai baisu! Jos pamišusios! Vyrai

luošinasi, kad nerei kėtų eiti į kariuomenę, ojos tai daro, kad
galėtų kariauti!
SOSIJAS: Iš to galite spręsti, koks didelis jų noras prilygti mums!
Kaip ir visi norai, tai - iliuzija, nes jeigu jos taptų vyrais, joms
tektų gyventi su moterimis, tokiomis, kokios yrajos, o tai ne taip
lengva. Tačiau neapsirikime: naujais argumentais dangstosi ir nu­
sivylusios tradicionalistės!
AMFITRIONAS: Ką turi galvoj?
SOSIJAS: Nagi pažiūrėk. Vienos pyksta dėl to, kad jų meilužiai,
užuot tokie ir likę, tampa sutuoktiniais. Tokios yra tradicionalis­
tės ir erotiškos moterys. Jos negali susitaikyti su tuo, jog net karš­
čiausia aistra išblėsta, ir ilgisi didelės meilės. Joms priimtina,
kad vyras yra kitoks nei moteris. O kitos - tipiškos revoliucio­
nierės. Jos norėtų tą skirtumą panaikinti ir niekina tuos, kurie
negimdo vaikų, jų nemaitina ir neaugina, arba priešingai - ima
juos su savim į karą ir į tarybos posėdžius. Jos supranta, kad
dabar tai tik teorinė galimybė. Dauguma moterų yra abiejų tipų
mišinys, o kartais ir viena moteris turi visus abiejų tipų bruožus.
Bet dažniausiai vyrauja vienas kuris nors tipas.
AMFITRIONAS: Sakai? O Alkmenė?
SOSIJAS: Tradicionalistė!
AMFITRIONAS (susimąstęs): Ar tikrai taip manai? Aš tuo abejoju.
Nors... gal tu ir teisus. O kodėl tu tuo įsitikinęs?
SOSIJAS: Todėl, kad pažįstu Tesalą. O Alkmenė - gryna jos prie­
šingybė!
AMFITRIONAS: Tai kodėl jos tokios vieningos?
SOSIJAS: Būtent dėl to taip ir sunku. Triukšmas toks pat, o preten­
zijos - skirtingos.
AMFITRIONAS: Kaip tu taip ramiai apie tai šneki! Jeigu jau mes
įstengėm nugalėti spartiečius, tai negi neįstengsim suteikti lai­
mės savo žmonoms!
SOSIJAS: To nepajėgtų niekas!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 53

AMFITRIONAS (lyg tarp kitko): Nebent dievas.

SOSIJAS: Dievas? (Jam šauna į galvą mintis) Tikrai, tik dievas galė­
tų padaryti moterį laimingą... Sakykit, kada žadėjo atvykti Leda?
AMFITRIONAS (išsigandęs): Prisiekiu Jupiteriu, ji jau tuoj turi pa­
sirodyti! Lik čia ir užimk ją, kol grįš Alkmenė.
SOSIJAS: Kurgi ji dabar?
AMFITRIONAS: Šią valandąj i kasdien neša aukas į Jupiterio šven­
tyklą. Pastaruoju metu ji pasidarė labai religinga. Gal tai turi ką
bendra su mūsų santuokos krize?
SOSIJAS: Į Jupiterio šventyklą? Ar tikrai žinot? Ne Heros, ne Atė­
nės, ne Demetros arba Afroditės? Būtent Jupiterio?
AMFITRIONAS: Taip, Jupiterio. Ko tu taip stebiesi? Ji visada gar­
binoj į karščiau nei kitus dievus. Okas septynios dienos ji aukoja
jam ypatingą auką. Tai, anot jos, Jupiterio diena. Kaip tik šian­
dien ji ir yra.
SOSIJAS: Tada, ko gero, pasiseks. Klausykit, ar nenorėtumėt, kad
jūsų santuoka būtų tokia kaip pirma, o ir Alkmenė tokia laiminga
kaip per vestuves?
AMFITRIONAS: Ir tu dar klausi?
SOSIJAS: Ar pasitikėtumėt manim ir darytumėt, ką pasakysiu?
AMFITRIONAS: Tikjei nereikės apsimetinėti. Juk žinai, kad to aš
nemoku.
SOSIJAS: Ir neprireiks. Vienintelis dalykas, kurį turėsit padaryti, -
tuoj pat iškeliauti.ir susitikti su manimmieste, pas sofistą Kretoną.
AMFITRIONAS: Smuklėje? Puiku! Galėsiu vyne paskandinti savo
skausmą.
SOSIJAS: Bus geriausia, jei išeisit pro užpakalines duris. Ledajau
čia.
AMFITRIONAS (išeina).
II. Trapusis vyro Aš

Moteris yra natūrali, o vyras - dirbtinis

Ankstesniajame skyriuje tiek priartėjome prie vyro, kad į mus jau

padvelkė aštrus jo kvapas. Dabar pamėginsime įsibrauti į jo širdį.
Dėl to turėsime į jį pažvelgti kiek kitokiu aspektu - panagrinėti vy­
ro prigimtį kultūros požiūriu, būtent: kokią vyro esmę matė tradici­
nės kultūros? Kokį vaidmenį jam skyrė? Kuo senųjų laikų kultūro­
se vyras skyrėsi nuo moters? Ką apie tai sužinosime apžvelgę viso
pasaulio bendruomenes?
Atsakymai į šiuos klausimus atveria patikimiausią būdą suprasti
vyrą. Jie paskatins kiekvieną moterį pripažinti, kad vyras - visai
kitoks padaras, žmogaus atmaina, kuri jaučia iš principo nepatikimą
savo būtį, žmonių padermė, kurios atstovai verčiami nuolat įrodinė­
ti, kas jie yra, ir todėl be galo jautrūs.
Visų tų problemų raktas - teiginys, kad vyras yra dirbtinis, o mo­
teris - natūrali. Kitaip sakant: moterimi gimstama, o vyru dar reikia
tapti. Moteris yra moteriška be jokių pastangų. Vyru tampama tik
per visuomenės nustatytą įvesdinimo ritualą. Iki tol vyras tėra vyriš­
kos lyties vaikas, augantis moterų draugijoje ir iš principo galintis
elgtis kaipjos: jis turi teisę verkti, rodyti baimę, pasiduoti jausmams
ir apskritai būti natūralus, spontaniškas.
Tačiau ateina laikas, maždaug sutampantis su brendimo amžių-
mi, kai berniukas atskiriamas nuo moterų bei mergaičių ir turi lai­
kyti ištvermės bandymą. Šį, vadinamąjį iniciacijos, ritualą pažįsta
visos kultūros. Berniukai išvaromi iš visuomenės į laukinę gamtą.
Ten jie praranda ankstesnįjį tapatumą. Jie atsiduria ribinėje situa­
cijoje - vieniši, niekieno neprižiūrimi - ir mokosi ją įveikti. Tos
tradicijos pėdsakų išliko iki pat nesenų laikų, kai pameistriai ir
studentai keliaudavo po platųjį pasaulį. Antropologai ribine vadi­
na situaciją, kai žmogus suvokia priėjęs ribą, skiriančią jį nuo ki­
tų. Štai tada berniukas išmoksta nepasiduoti panikai ir pasikliauti
savo jėgomis. Jis atsiduria akis į akį su Nieku, nes suvokia pats
esąs niekas. Senasis vaiko vaidmuo iš jo atimamas. Jis turi išgy­
venti tą praradimą. Dabar jis visada bijos, kad tik neatkristų į tą
vaikiškumą. *
Ši pereinamoji fazė baigiama egzaminu, kurį išlaikęs jaunuolis
grįžta į visuomenęjau kaip vyras. Kandidatas pereina įvairius skaus­
mo ir drąsos išbandymus, iš kurių matyti, ar jis išmoko nekreipti
dėmesio į baimę, skausmą ir emocijas. Jis išlaiko egzaminą, jei
sugeba numarinti ir nutildyti visa, ką turėjo vaikiško ir moteriško.
Tada jis, įgijęs naująjį, vyro, tapatumą, priimamas atgal į visuo­
menę. Tradicinėse gentinėse bendruomenėse naujasisjaunuolio sta­
tusas pažymimas matomais kūno ženklais: tatuiruotėmis, randais,
sužalojimais, apipjaustymu arba vyriškumą simbolizuojančia šu­
kuosena.
Tuo tarpu moteriai nereikia jokių kultūrinių ženklų, kurie liu­
dytų jos moteriškumą. Juo pasirūpina pati prigimtis. įvesdinimo
ritualas simbolizuoja tik netekėjusios merginos tapsmą ištekėju­
sia moterimi, bet ne vaiko, tarsi ir belyčio, virtimą suaugusia mo­
terim. Todėl visose civilizacijose moteriškumas siejamas su natū­
ra, prigimtimi, o vyriškumas - su kultūra. Kitaip sakant, tik vyriš­
kumas yra kultūrinė fikcija.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 57

Vyras - tai, kas ne moteris

Taigi lytys yra nesimetriškos. Moteriai nebūtina pabrėžti, kadji ski­

riasi nuo vyro. Tiesa, jai paprastai neleidžiama apsimesti vyru. Ta­
čiau kol kiekvienas yra savo vietoj, tol moteriai nėra jokio reikalo
pabrėžti moteriškumą savo elgesiu. Priešingai, jai leistina būti nar­
siai, susitvardančiai ir ryžtingai; už tai ji bus net giriama. Ji turi teisę
užgniaužti ašaras ir veikti šaltakraujiškai, ir niekas už tai netars jai
blogo žodžio. Jai nereikia specialiai atsiriboti nuo vyriškumo. Tai
atvėrė jai kelią į emancipaciją, ir mūsų visuomenėje moterys jau
seniai elgiasi kaip vyrai. Nesmerkiamos ir merginos, mėgdžiojan-
čios vaikinus ir demonstruojančios visas „vyriškas“ savybes.
Tuo tarpu priešingas dalykas netoleruojamas. Vyro vaidmuo pa­
grįstas griežtu atsiribojimu nuo visko, kas moteriška. Tai dirbtinė
nuostata, socialinis išradimas, kuris iš esamų elgesio modelių išski­
ria tam tikrą elgseną, pavadina ją vyriška ir atriboja nuo visų kitų.
Gal ji ir atitinka daugelio vyrų prigimtį, bet ne visų. Ir ne visada. Ir
ne kiekvienoje situacijoje. Bet svarbu ne tai, ar ji atitinka tą prigim­
tį, ar ne. Vyras privalo nieku gyvu neperžengti ribos, kuri skiria jo
vaidmenį nuo moterų ir vaikų vaidmens. Jei tik peržengs, žlugs jo
įvaizdis. Jo nebegerbs kiti visuomenės nariai. Tradicinėse civiliza­
cijose tai reiškia socialinę mirtį.
Dar prieš kelias kartas ir mūsų krašte tas prieštaringas vyriškumo
statusas buvo argumentuojamas garbe. Viduržemio jūros šalyse ja
vadovaujamasi lig šiol. Vyras, praradęs garbę, nebelaikomas tikru
vyru. Garbę vyras praranda, jei pasielgia kaip bailys, jei neatsiteisia
už įžeidimą, jei leidžiasi žmonos komanduojamas, jei krauju neker­
šija žmonos meilužiui, pagaliaujei neįstengia atlikti vyriškos parei­
gos žmonai.
Paniekindamas mirtį dvikovoje, kad atsiskaitytų su įžeidėju, vy­
ras parodo, kad garbė jam brangesnė už gyvybę: verčiau mirti, bet
likti tikru vyru! Rizikuodamas gyvybe, vyras tarsi pakartoja inicia­
58

cijos ritualą. Tai visuomet kova su mirtimi. Tą vaizdžiai iliustruoja

Diurerio (Dūrer) graviūra „Raitelis, Giltinė ir Velnias“. Kai vyras
išlaiko savąjį egzaminą ir, susidūręs su skausmu, baime ir mirtimi,
įrodo savo vyriškumą, jis pajunta ypatingą pasididžiavimą savo pra­
našumu prieš visus tuos, kurie to ištvermės egzamino nelaikė, taigi
prieš moteris ir vaikus. Bet už tą pojūtįjis moka baime, kuri jo dabar
nebeapleis niekados: baime, kadjo naujasis vyriškasis Aš gali pasi­
rodyti esąs trapus, kadjis subyrės, jei vėl prireiks didvyriškų pastan­
gų. Tada jis vėl taps vaiku arba moterimi. Bet tai jau būtų daugiau
negu socialinis nuopuolis. Tai būtų kritimas į bedugnę, kurį lydėtų
deginanti gėda ir panika.

Lyčių vaidmenys ir seksas

Iš pirmo žvilgsnio rodosi, kad šiuolaikinė visuomenė, diskreditavu­

si patriarchatą ir garbės sampratą, kai ką palengvino. Taip ir yra.
Tačiau kartu ji pro užpakalines duris įsileido naujų apsunkinimų.
Tradicinės visuomenės vyrams buvo priskyrusios vienas sociali­
nes priedermes, moterims - kitas. Kiekviena lytis turėjo tam tikrą
vietą visuomenėje, savitus drabužius ir užsiėmė veiklos rūšimis, bū­
dingomis tik tai lyčiai. Pamačius žmogų, kuris kepa duoną, augina
daržoves, slaugo ligonius, verda pietus, verpia vilnas, renka vaista­
žoles, kursto židinį arba lesina vištas, nekildavo abejonių, kad tai -
moteris: Moteriškumas sutapo su tam tikra socialine sfera. Tad ir
sąmonėje įsitvirtino tokie nepajudinami moteriškumo stereotipai, kad
vyras, dirbantis virtuvėje, atrodė esąs moteris. Todėl, kaip patvirtina
ir senosios komedijos, buvo labai lengva apsimesti kitos lyties žmo­
gumi. Aplinkiniai matė ne kūną, bet socialinį personažą.
Tuo tarpu šiandien kiekvienas asmuo, vis tiek kurios lyties, iš
principo gali būti kuo tik nori. Užtat nebeliko senųjų socialinių kri­
terijų, žyminčių vyriškojo identiteto ribas. O kadangi ir apranga lio­
vėsi buvusi patikimu požymiu, tai beliko vienintelis lytį nurodantis
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 59

dalykas - kūnas. Taip socialinę lyčių vaidmenų diferenciaciją pa­

keičia seksas. Vienintele lyčių skirtingumo funkcija, dar reikšminga
visuomenei, tapo reprodukcija. Dėl to į priešingos lyties asmenį pir­
miausia žiūrima kaip į sekso objektą. Tačiau kadangi kasdienėje veik­
loje lyčių skirtingumas neprivalo vaidinti jokio vaidmens, tai tokį
požiūrį reikia visomis jėgomis slopinti. Dėl to žvilgsnis tarsi susidve­
jina. Vos pastebėję, kad asmuo yra kitos lyties, tučtuojau tai pamiršta­
me. Žmogus visur mato tai, ką turi ignoruoti. Tačiau seksualumo sig­
nalas tampa dar stipresnis kaip tik dėl to, kad yra ignoruojamas.
Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje įvyko pirmasis emancipa­
cijos šuolis. Kartu žymiai sustiprėjo erotinė moterų saviraiška. Vi­
dutinė didmiesčio moteris ėmė naudoti įvaizdžio kūrimo priemo­
nes, kurios iki Pirmojo pasaulinio karo buvo skirtos vien prostitutėms:
makiažą, lūpų dažus, nagų laką, antakių pieštuką ir t.t. Dar ir dabar
tie laikai prisimenami kaip lengvabūdiško elgesio, lėkimo kažin kur
epocha, kuri taip šiurpino konservatyvių pažiūrų žmones - jie regė­
jo, kaip jų nuotakos, jų motinos ūmai virsta kekšėmis, ir puolė į
paniką. O kadangi visuomenė nebereguliavo ir šeimos kūrimo, tad
meilei buvo lemta suliepsnoti visur, net ir kasdieniame darbe, ne
vien tam tikslui skirtuose vakarėliuose, privačiuose pobūviuose ar­
ba kolegų pasišokimuose. Nuo tada lytis nebelemia vienokios ar ki­
tokios socialinės padėties. Tai reikalinga tik meilei sužadinti. Todėl
lyčių skirtumai tampa nuolatinės įtampos šaltiniu. Kaip tik dėl būti­
numo nekreipti dėmesio į lyčių įtampą tenka didinti jos potencialą.
Šiandien mūsų reklama ir žurnalų viršeliai, perkrauti seksualiomis
nuotraukomis, susiduria su atbukusiu mūsų žvilgsniu: mes priversti
tą sekso antplūdį ignoruoti, kad patys neimtume kliedėti seksu.
Visa tai riboja ir vyriškumą-jis dažnai suvokiamas tik kaip sek­
sualumas. Taip vyriškasis identitetas praranda socialinę atramą, ir
dėl to dar labiau išryškėjajo socialinio vaidmens dirbtinumas. Taigi
dabar vyro nebevaržo kitados buvę griežti reikalavimai, susiję sujo
vaidmeniu, bet, kita vertus, jam neramu dėl to, kad tas vaidmuo tapo
toks neapibrėžtas. Kuo labiau mūsų visuomenė užglaisto ribą, ski­
riančią vyrus nuo moterų, tuo daugiau reikia pastangų, kad ji visai
neišdiltų. Dėl to ypač problemiškas tampa berniuko santykis su
motina.

Sūnus ir motina

Pirmoji moteris, artima vyrui, yra jo motina. Bet tada jis dar tebėra
vaikas. Jeigu jis nori tapti vyru, būtent šis artimas ryšys su motina
verčia jį atsiriboti. Kai vėliau jis sutinka antrąją savo moterį, jau
būna iš motinos išmokus ir prisiglausti, ir atsitraukti. Jeigu jis, kaip
kad dažnas vyras, bijo artimumo, tai tik todėl, kad tai jam primena
mamą.
Mat berniukui atsiribojimas nuo motinos - skaudi drama. Žino­
ma, ir mergaitei gyvenimo pradžioje motina yra svarbiausia figū­
ra. Tačiau „figūra“ - ne tas žodis, kuris galėtų išreikšti motinos
santykį su vaiku, nesvarbu, mergaite ar berniuku. Mama - tai ne
figūra su ryškiais kontūrais kaip kiti žmonės. Ji - visas pasaulis.
Tai erdvė, kurioje ir tegali gyventi kūdikis. Jis gerai jaučiasi tik
tada, kai žino, kad mama jį mato. Motina kūdikiui - kaip oras,
kuriuojis kvėpuoja, kaip saulė, pripildanti erdvų šviesos, kaip pat­
sai būties pavidalas. Todėl ji ir neturi kontūrų, kaip kad kitos figū­
ros. Ji, kaip pati erdvė, yra beribė.
Todėl apsižiūrėjus, kad jos nėra šalia, kūdikis pajunta stingdantį
šaltį - jam atrodo, kad apsivertė pasaulis. Jis dar nesupranta, kad
mama nedingo, kadji yra „kitur“ ir sugrįš. Tik kai mama daug kartų
išeina ir sugrįžta, juolab kai kūdikio akiratyje šalia mamos atsiranda
kiti asmenys, jis po truputį ima suvokti, kad mama - tai tam tikro
pavidalo figūra, kadji juda pasaulyje ir pati nėra visas pasaulis. Tai­
gi tik pamažu vaikelis išmoksta skirti pasaulį, kaip pastovią erdvų,
nuo motinos asmens. Tačiau vaikas niekada nepamirš, kad motina
yra jam reiškusi visą pasaulį. Prisiminimas apie ją nukeliaus įpasą-
monų, kuri saugo visa, kas patirta.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 61

Kūdikis suvokia esąs visiškai priklausomas nuo to pasaulio. Jei

tik mama dingtų arba nusigręžtų, erdvė susigniaužtų ir kūdikį už­
plūstų baimė. Tas erdvės susigniaužimas yra visų baimių motina.
Žmogui ima rodytis, kad nebėra kuo kvėpuoti. Kažkas suspaudžia
krūtinę ir jis nebegali pajudėti. Yra žinoma, kad žmogus, anksty­
voje vaikystėje netekęs motinos, išgyvena tokią baimę, kuri jo nie­
kada neapleis.
Ir vis dėlto...
Kūdikis pajunta esąs autonomiškas, po truputį atsiribodamas nuo
mamos. Jis išmoksta valdyti kūną, bando savarankiškai judėti erd­
vėje, įsitikina, kad ten, kur nėra mamos, pasaulis nesibaigia ir jame
net galima kurį laiką išgyventi vienam. Norėdama paskatinti tą sa-
varankiškėjimą, motina turi elgtis be galo paradoksaliai: už kiekvie­
ną kūdikio žingsnį, liudijantį, kad jis mokosi apsieiti bejos artimu­
mo ir meilumo, jinai mažiuką apdovanoja artimumo ir meilumo žen­
klais. Kitaip sakant, nutoldamas vaikelis pelno artimumą. Mama tarsi
praneša, jog ten, anapus, irgi saugu. („Eik ramiai, brangusis, nebi­
jok, nors mamos ir nebūtų šalia!“) Šitaip, jei niekas nesutrukdo, vai­
kas motinos padedamas įsitikina, kad gali nuo jos atsiskirti ir nieko
piktajam neatsitiks. Simbiozė suja pamažu silpnėja. Augantis žmo­
gutis patiria esąs autonomiškas ir taip įveikia atsiskyrimą nuo žmo­
gaus, kuris kitados buvojo pasaulis.
Bet šis procesas sklandžiai vyksta tik tada, kai motina ilgai išlie­
ka lyg ir bazine ekspedicijų stovykla, į kuriąjaunasis pasaulio tyri­
nėtojas gali kaskart sugrįžti. Tik taip jis ima pasitikėti pasauliu, o
tada jau ir pačiu savimi. Pagaliau jis nubrėžia ribą tarp savęs ir mo­
tinos. Tai suteikia jam savarankiškumo ir pranašumo pojūtį. Jis da­
bar jau pasijunta savo namų šeimininku. Jis suvokia nebesąs savo
motinos valdų provincija; jis nebėra tiesiogiai sujungtas sujos kūnu
ir siela. Jis turi savo nuotaikas, nepriklausomas nuojos nuotaikų. Jis
nebūtinai turi liūdėti, kai jai liūdna, ir džiaugtis, kai ji šypsosi. Jis -
savarankiška asmenybė.
Tą atsiskyrimą palengvina kitos figūros - žmonės, kuriuos vaikas
iš karto suvokė ne kaip pasaulį, bet būtent kaip figūras, esančias
pasaulyje: tėvas, broliai, seserys, kiti šeimos nariai. Jie parodo vai­
kui, kad puikiausiai galima gyvuoti ir be mamos; kad buvimas toli
nuo jos nereiškia, jog tuoj pat nuvysi ir pražūsi. Vaikas bando susi­
tapatinti su tokiomis figūromis - nori ir pats pasijusti figūra su sa­
vais kontūrais. Per tą procesą, kuris trunka visą vaikystę ir jaunystę,
žmogaus jauniklis perkelia savo autonomiškumo pojūtį nuo moti­
nos į savo paties nepriklausomybę. Tačiau, - o būtent tai mums da­
bar ir rūpi, - mergaitės ir berniukai tą procesą išgyvena visiškai
skirtingai. Mat jo metu vaikai suvokia ir savo lytį: motinos lytis to­
kia pat kaip mergaičių, bet kitokia nei berniukų.
Mergaitėms atsiskyrimą nuo motinos palengvina paradoksali ap­
linkybė: augdamos ir savarankiškėdamosjos darosi vis panašesnės į
motiną. Tiesa, ir dėl to gali atsirasti įtampa: jei mergaitėms mama
kuo nors nepatinka, pavyzdžiui, dėl įkyraus kišimosi arba takto sto­
kos, tai jos į tą panašumą reaguoja priešiškai ir stengiasi pabrėžti ne
jį, bet skirtumus. Tačiau tai yra antraeiliai dalykai, palyginti su es­
miniu savo lyties savimonės arba kūno pojūčio tapatumu. (Beje, kai
mergaitė nenori būti panaši į motiną, ji gali susilaukti sunkių padari­
nių, pavyzdžiui, susirgti bulimija arba anoreksija; taip paauglės, pro­
testuodamos prieš savo lytį, sykiu bando atsisakyti ir moteriško kū­
no.) Išskyrus šiuos nukrypimus nuo normos, mergaičių atsiskyrimo
procesas kur kas sklandesnis. Mat berniukai turi susikurti lyties mo­
delį, skirtingą nuo motinos. Tam nepakanka tapti į ją nepanašiam:
reikia atsisakyti ir viso to, kas palengvina atsiskyrimo procesą - ga­
limybių grįžti prie motinos kaip prie šaltinio, iš kurio galima pasi­
semti artimumo ir švelnumo. Tad paauglys turi atsiriboti nuo moti­
nos, atsisakyti artimumo ryšio su ja taip, kad abu tai skaudžiai pa­
justų. Todėljis tampa demonstratyviai šiurkštus ir tyčia priešgyniauja.
Taipjis pabrėžia ribą tarp jos ir savęs. Nuo šiol kiekvienas tos ribos
peržengimas - tai grėsmė jo identitetui. Tada jis praranda pagrindą
po kojomis. Kartu jis turi atsiriboti ir nuo kūdikystės prisiminimų,
atsikratyti anuometinio tapatumo, kuris jį gaivino, kai mama, pašau-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 63

lis ir jis pats sudarė vienovę. Nuo šiol susitapatinimas, artimumas,

švelnumas bus moteriškumo požymiai, o vyriškumą simbolizuos
tvirtumas, priešgyniavimas, distancija, ribos apsauga ir savitvar­
da. Kas nepakankamai priešinsis moteriškumui, rizikuoja prarasti
vyriškumą.
Šis konfliktas apsunkina vyriškos savimonės formavimąsi atsiri­
bojant nuo motinos. Tas procesas negali vykti ramiai, sklandžiai,
padedant motinai, prireikus vis prisiglaudžiant prie jos, ir panašu­
mas į ją to vyksmo nepalengvina; priešingai, vyru tampama prieši­
nantis motinos globai. O kiekvienas panašumas - tai grėsmė.
Bet čia susiduriame su ypatingu keblumu. Mat sūnaus atsiriboji­
mas nuo motinos prieštarauja susižavėjimui, kuris jam kyla suvo­
kus, kadji yra moteriškos lyties. Tai įvyksta, kai tik berniukas įsisą­
monina savo vyriškumą. Nuo šiol viskas susijaukia: lytinis potrau­
kis, jausmų protrūkiai, artimumo bei švelnumo troškimas ir iš to
kylantis sąmyšis bei panika. Šitaip paauglį nelyginant artilerijos ug­
nis užgriūva prieštaringi jausmai: neatskiriamai susipina baimė atsi­
skirti, paskatos priešintis, bandymai įsitvirtinti, lytinis instinktas, prie­
šinimasis jausmams ir slopinamas intymumo poreikis. Tuomet jau­
nikaitis ieško išsigelbėjimo neutralumo zonoje. Jis pereina į kitąplot­
mę ir išstumia vidinį pasaulį. Jis visai iškeliauja iš jausmų karalijos,
kurioje vis tiek nerasi jokio aiškumo. Tuo sumaišties ir dvejonių
laikotarpiujis palinksta į aiškius dalykus. Jamreikia bendro vaizdo,
reikia tvarkos. Jis ima kolekcionuoti, susidomi matais ir svoriais. Jis
mokosi kontroliuoti. Jis konstruoja sąvokų sistemas. Jis klasifikuo­
ja ir kartografuoja pasaulį, braižo žemėlapį - kad pagaliau gautų
apžvelgti tą bekraštį pasaulį, kuris kitados sutilpo į jo motiną. Tai
išreiškia vienos Makso Frišo (Max Frisch) pjesės pavadinimas „Don
Žuanas, arba Meilė geometrijai“.
Tik kai vaikinas visa tai įvykdys - kai ganėtinai neutralizuos mo­
tiną savo sieloje ir nustatys jai deramas ribas, - jis galės skirti dėme­
sio kitai, antrajai jo gyvenimo moteriai. Ji neišvengiamai vėl suža­
dins jo sieloje visa tai, kas jam primins motiną, viską, kas suja susi-
 vv r< ^
o?

64

ję. Kiekvienu atveju tai įvyksta vis kitaip ir padariniai būna vis kito­
kie. Moteris gali vėl sužadinti švelnius jausmus, kokių jis nebedrįso
rodyti motinai, ir tie jausmai suklestės, nes dabar jie jau bus teisėti.
Bet ji gali ir sukurstyti paniką, baimę vėl pasiduoti emocijoms; tadajį
dar labiau sukaustys atžarumas, užsilikęs nuo bendravimo su motina.
Taigi darome išvadą: vyro tapatumas yra trapus. Jo savimonė pa­
žeidžiama. Vyro vaidmuo - tai fikcija, statusas, kurį jis įgyja savo
elgesiu ir kurį gali prarasti. Jo gyvenimą kartina kankinama abejo­
nė, ar jis tikrai pakankamai vyriškas. Todėl jis niekada nepraleidžia
progos pademonstruoti savo vyriškumą.
Netvirtą savo padėtį vyras bando kompensuoti puikavimusi.
Kitais žodžiais tariant, jis yra pagyrų puodas. Jis linkęs pūstis. Jam
patinka pompastika. Jis veržiasi į centrą. Jis triukšmauja ir riečia nosį.
Taip jis užgožia nepasitikėjimą savimi.
Iš to galime padaryti išvadą, kuri realiame gyvenime gerokai su­
mažins emocinę įtampą: vyriškasis šovinizmas iš principo turi kom­
pensacinę paskirtį. Kuo labiau kas nors nevaldomai pučiasi, tuo jis
mažiau pasitiki savimi. Kuo daugiau arogancijos jis rodo moterims,
tuo trapesnė jo vyriškoji savimonė. Ir kuo išdidesnis jo elgesys, tuo
labiau jis dreba dėl savo statuso.
Tačiau net labiausiai savim pasitikinčio vyro niekada nepalieka
netikrumas iš principo. Giliai pasąmonėje glūdi baimė, kuri jam
šnabžda, kad galbūt jis nėra tikras vyras.
Tai baimei nutildyti vyrai turi protarpiais pakartoti vyriškumo iš­
bandymus. Būtent todėl, kad vyro vaidmens stereotipas yra dirbti­
nis, vyrų savimonę nuolat kankina abejonės. Todėl jiems vis prirei­
kia nuraminimo. Jo poreikis paverčia vyrus narkomanais. Jiems bū­
tina tamtikrais laiko tarpais patvirtinti nepraradus vyro statuso - tai
savotiška socialinio testosterono dozė.
Štai iš kur kyla kolektyvinio barbariškumo priepuoliai, regulia­
riai ištinkantys vyrus ir tokie nemalonūs kitiems visuomenės nariams.
Tam tikras to barbariškumo fazes lemia gyvenimo ciklas. Jas reikia
vertinti kaip periodinius nepakaltinamumo epizodus.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 65

Vyrų nepakaltinamumo fazės

Pirmoji fazė - tai brendimo laikotarpis, kai berniuko organizmą

užtvindo testosteronas ir galvos smegenis paverčia lyties organu. Tuo
metu, sulaukus šešiolikos, lytinė galia vienu šuoliu pasiekia maksi­
mumą ir kiekvieną paauglį padaro potencialiu lytiniu nusikaltėliu.
Kiekvienas mokytojas patvirtins, kad tame amžiuje mąstysena besą­
lygiškai paklūsta Froido (Freud) asociacijų dėsniams: jau vien žodis
„organas“ verčia gašliai kikenti. Beveik visi to amžiaus vaikinai pa­
žeidinėja įstatymus. Kartu tai metas, kai jie tampa futbolo aistruoliais
ir labiausiai priartėja prie to, kas mums primena barbarų ordas.
Tačiau atkreipkime dėmesį, kad tos ordos labiausiai veikia savo
pačių narius. Vos ne kiekvienas vyras yra kažkada buvęs tokioje or­
doje. Jei atsiras koks švelnesnės sielos berniukas, dar neišlaikęs ini­
ciacijos, jis praeis ją čia. Jis patirs, ko nepatyręs. Kiekvienas ordos
narys čia tampa visos ordos įkaitu. Omoteris, viso to nemačiusi, net
neįsivaizduoja, koks brutalus, koks sadistiškas ir bejausmis gali būti
toks kolektyvas.
Tą, kuris pabandys išsisukti arba pasitraukti, vadeivos pasirūpins
pakankinti dar labiau. Slibino kraujas, kuris padaro vyrą tvirtą ir
nepažeidžiamą, bus jo paties kraujas. Tas, kuris ištveria tuos kanki­
nimus, tampa kitoks. Jis žino, ką gali iškęsti, ir tikisi to paties iš kitų.
Taigi brendimo laikotarpis vyriškos lytiesjaunuoliams yra tas me­
tas, kai jie susiburia į padaužų gaujas. Jie atsiskiria nuo mergaičių ir
šlaistosi būriais. Kartais jie tampa panašūs į vaikinų šutves, kurias
kitados Graikijos miestai siuntė į argonautų keliones, kad tik jų ne­
liktų mieste. Gal net ir tautų kraustymąsi paskatino tokios ordos,
asocialios dėl jų narių amžiaus.
Antrąja faze šiandien galime laikyti lytinio brendimo pabaigą, ar­
ba ankstyvąjąjaunystę. Tuo metu vaikinui iškyla klausimas, kas jis
iš tiesų yra. Jis ieško sau vietos visuomenėje. Jam rūpi ir lytinis
tapatumas, nes dabar jo dėmesio centre - busimoji partnerė.
 Šiuo laikotarpiu jaunuoliui bendravimas su moterimis gali sukel­
ti skaudų nepasitikėjimo ir gėdos pojūtį. Įsikalęs į galvą, kad privalo
pasirodyti esąs šaunus, „kietas“, jis siaubo apimtas mato, kokie iš
tiesų negrabūs yra jo skuboti bandymai suartėti. Ir dėl to jis tampa
nelabai pakaltinamas. Moterims, kurių jis siekia, gali kilti klausi­
mas, kodėl jų garbintojas taip kvailai elgiasi. Bet jos niekada neras
atsakymo, jei nesupras, kad čia ant kortos pastatytas visas jo vyriš­
kasis tapatumas. Viskas arba nieko! Todėl čia moterys gali stebėti
įvairiausias vyrų beprotybės apraiškas.
Normalūs vyrai iš tos krizės išbrenda sutvirtėję. Bet yra ir tokių,
kuriems tai nepavyksta. Jie įvelia savo partneres į siaubo romanus,
kuriųjuodieji herojai - jie patys. Toliau pateikiame įtariamųjų por­
tretus, tiesa, ne visus ir tik tiek išryškintus, kad moteris pagal juos
galėtų atpažinti pavojingąjį tipą ir laiku pasitraukti. Štai jie:
Vyrai, kuriems atrodo, kad geidžiama moteris iš jų šaiposi ir už
tai reikia suja atsiskaityti. Priejų priskirtini įvairiausi sadistai, stor­
žieviai ir barbarai, kurie nepasitikėjimą savimi dangsto nuolatiniu
šiurkštumu. Tai tipiški nesubrendėliai.
Vyrai, kuriems neįprastųjausmų antplūdis sukelia panišką baimę
prarasti savo asmenybę, nes taip sunkiai įsigytas jų Aš šarvas, žiū­
rėk, ims ir subyrės. Jie linkę emociškai išnaudoti moterį, kad tik
neprarastų savikontrolės.
Donžuanai, kurių suvedžiotojišką savimeilę tolydžio turi pakutenti
naujos pergalės ir naujos aukos, kad moterys žavėtųsi jų vyriškumu.
Tokiam tipui kiekviena laimėta moteris tampa didžiausiu priešu, nes
trukdo naujammeilės žygiui. Šitokį vyrą galima drąsiai pavadinti nar­
komanu, nes jam moterys - tarsi gėrimas, sukeliantis troškulį.
Vyrai, kurių pasąmonėje teberusena šeimos dramos, išgyventos
dar vaikystėje. Prieš prasidėdama su tokiu tipu, moteris būtinai turė­
tų pasidomėti jo šeima: juk ten jis mokėsi vyriškumo ir kai kuriuos
tos šeimos personažus ateityje vaidins.
Vienišų motinų sūnūs, neturėję vyriškumo pavyzdžio. Toks vai­
kelis savo šeimoje nematė žmogaus, kurį būtų galėjęs mėgdžioti.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 67

Jeigu jis nerado jo kur nors kitur, tai vyriškos jo aistros nesuforma­
vo asmenybės. Jis taip ir blaškosi nei pakartas, nei paleistas. Jis gali
bet kada priblokšti kitą - jam tai tikra atgaiva. Todėl šiai žmonių
kategorijai priklauso ypač daug prievartautojų. Žinoma, tai nereiš­
kia, kad kiekvienas vienišos motinos sūnus taps prievartautoju.
Trečia vyrų nepakaltinamumo fazė - tai vadinamasis kritinis vi­
dutinis amžius. Kadangi vyras paprastai svajoja kada nors gyveni­
me prasimušti į didvyrius, tai gerokai įmetėjęs jis suvokia beturįs
mažai laiko tai svajonei įgyvendinti. Jį apima baimė, kad jis, kaip
vyras, taip ir praleis paskutinį šansą. Jis net per miegus girdi tik­
sint biologinį laikrodį. Tai kėliajam didžiulį nerimą. Jis griebiasi
paskutinio desperatiško mėginimo išpirkti bent dalį būsimos didy­
bės vekselio, kurį buvo pasidėjęs ateičiai. Paskutinį kartą sukyla
jo vyriška savimeilė ir dar sykį sutrauko visas grandines. Tada jis
ima be atodairos veržtis į aukštus postus arba - kur kas dažniau -
paniekina šeimos ryšius. Kiek istorijų prie kavos puodelio pasipa­
sakoja namų šeimininkės bei veiklos moterys apie tai, kaip jų vy­
rai, susiradę jauną meilužę, bando susigrąžinti jaunystę. Jos žino,
kad jie gviešiasi paskutinės testosterono dozės, todėl mobilizuoja
visus dar likusius rezervus paskutiniam desperatiškam šturmui, po
kurio galutinai palūš ir kapituliuos suvokę, kad niekada nebuvo ir
jau niekada nebebus tokiu vyru, kokiu norėjo būti. Tada jiems be­
lieka mirti.

Vyras, kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas

Tik išsiaiškinę, kodėl vyras gali būti savo paties projektas, fikcija ir
vaidinti save patį, galime suvokti visus šio reiškinio padarinius. Otų
padarinių labai daug. Apie svarbiausius dabar ir kalbėsime.
Pirma: vyras iš principo yra artistas. Žinoma, moteris - taip pat
artistė. Bet ji - artistė grynai technine prasme: ji neturi iliuzijų dėl
savo silpnybių ir stiprybių. Todėl moteris stengiasi silpnybes nu­
slėpti ir kuo geriau pasirodyti žiūrovams. Tuo tikslųjį griežtai skiria
užkulisius, kur ji grimuojasi, persirenginėja ir apskritai ruošiasi pa­
sirodymui, ir avansceną, kurioje atsiskleidžia visu gražumu ir suža­
vi publiką. Į užkulisius publikai įeiti griežtai draudžiama. Ten įlei­
džiami tik artimiausi asmenys, dažniausiai - tik bičiulės, kurios, kaip
profesionalios aktorės ir kolegės, dalijasi suja visomis gudrybėmis.
Ir tik reta moteris pati nesuvokia vaidinanti.
Kas kita - vyras. Jis nori ne gerai suvaidinti jam skirtą vaidmenį,
bet įtikinti publiką, kadjis vertas didvyrio vaidmens. Jo scenarijus -
ne pjesės spektaklis, bet vaidmenų paskirstymas. Jo prototipas -
„Vasarvidžio nakties sapno“ veikėjas Metmuo. Išgirdęs, kad pjesėje
yra Liūto vaidmuo, jis riaumoja: „Let me play the lion, too!“ („Leiskit
ir man vaidinti liūtą!“)
Todėl vyras negyvena atskirai nuo savo vaidmens: teatralizuotas
pats jo identitetas. Jis - tai užduotis, kurią dar reikia įvykdyti. Be
abejo, vyras žino, kadjo identitetas dar neatitinka jo vaidmens. To­
dėl jis turi pirma identitetą suvaidinti. Tačiau tą vaidybą atitinka
aukštesnė tiesa: sceninis personažas parodo tai, kas būdingajo vidi­
nei esmei. Jeigu jis suvaidinamas dar netobulai, tai tik todėl, kad ta
esmė kol kas dar nepasiekta. Todėl vyro vaidyba nėra melas. Ji - tai
žvilgsnis į ateitį, teatrališkai išryškinantis dalykus, kurie dėl nepa­
lankių sąlygų dar negali atsiskleisti visu gražumu.
Šitaip vaidyba pati įrodo savo pagrįstumą. Šis uždaro rato princi­
pas atspindi pagrindą, kuriuo remdamasis vyro teatrališkumas įtei­
sina pats save: kuo įmantriau ir garsiau kas nors kalba, tuo daugiau
pagrindo jis turi taip elgtis. Kas užkariauja scenos centrą, tas įrodo
esąs užkariautojas. Būtent jam ir priklauso scenos centras. O vyrui
kiekvienas bent trijų žmonių sambūris jau yra scena.
Šitaip trejetas tampa mistiniu skaičiumi. Kodėl būtent trejetas? Pir­
masis yra herojus, antrasis - jo priešininkas, trečiasis - publika. Taip
buvo jau ir graikų tragedijose: protagonistas, antagonistas ir choras.
Krikščioniųreligijoje atitinkamątrejybę sudaro Dievas, velnias ir žmo­
gus - plojantys arba švilpiantys žiūrovai. Ir pats Dievas yra tipiškas
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 69

vyras. Jis sukuria pasaulį, o paskui giriasi: „Ir Jis matė, kad tai, ką
padarė, yra labai gera“. Jis skelbia draudimus ir baudžia. Jis nori būti
vienintelis garbinamasis: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“. Jis be
galo pavydus, jis reikalauja scenos centro ir visų plojimų vien sau.
Taip ir vyrai savo vaidyba visada mėgdžiojo dievų manieras. Jei­
gujie kaip Jupiteris valdytų griausmus, sako Šekspyras (Shakespea­
re), jie nieko kito neveiktų, tik griaudėtų nuo ryto ligi vakaro.

Vyras ir tiesa

Todėl vyrai visai kitaip negu moterys suvokia tiesą ir melą. Moterys
melu laiko kiekvieną žodį, kuriuo sąmoningai teigiama ne tai, kas iš
tiesų yra šiuo metu. Tuo tarpu vyrų požiūris į tiesą yra dinamiškas.
Jiems tiesa yra ir tai, ko šią akimirką dar nėra, bet jau tuoj bus: ranka
pasiekiama sėkmė, šimtaprocentinės lažybos, garantuotas pelnas. Jie
žino, jog tik viena kita niekinga smulkmena dar pastoja kelią į galu­
tinį tikslą. Pergalė praktiškai jaujų kišenėje. Būtų galimajau ir šam­
paną iššauti. Gyvai įsivaizduodami sėkmę, jie išgyvena gilesnę tie­
są, kad jie yra tokie, kokie nori būti, - didvyriai.
Būtų klaida atmesti dinamiškąją tiesos sampratą vien kaip prie­
monę pačiam apsigauti ir kitiems apgauti. Žinoma, ji tinka ir tam,
bet ne tik tam. Dažnai ji turi galią virsti tikrove. Ji suteikia vyrui tiek
jėgų, kad jis ir iš tiesų pasiekia tai, kąjau iš anksto vaizdavosi kaip
tikrą dalyką. Ji glaudžiai susijusi su pozityviu mąstymu.
Moterims tai sukelia problemų todėl, kad jos neįžiūri skirtumo
tarp paprasto gyrimosi ir sėkmės dinamikos, kuri besiplėtodama pa­
ti save paneigia. Jei moteris skeptiška, ji sau priekaištaus, kad ranka
pasiekiamą pergalę nubaidė negatyviu mąstymu ir nepakankama pa­
rama. Jeiguji patikli, jos laukia skaudus nusivylimas dėl sužlugusių
svajonių.
Kodėl vyrai ir moterys taip skirtingai suvokia tiesą? Visa paslap­
tis, kad abi lytys nevienodai interpretuoja laiką. Moterims laikas pa­
 %.

70

našus į skalbimo mašinos programą. Kiekvienas epizodas žinomas

iš anksto. Jie visi suderinti su biologiniu laikrodžiu. Kažkur per vi­
durį numatoma centrinė fazė - vaikų gimimas. Prieš tai eina mirky­
mas - vedybos arba partnerio suradimas, po to - skalavimas, papla­
vų išleidimas ir centrifugavimas.
Vyrui yra kitaip. Jam ateitis ir praeitis - ne vien gyvenimo atkar­
pos, buvusi ir būsima. Jos, be to, yra dar ir išlyginamasis rezervua­
ras, padedantis kompensuoti troškimus. Ateityje slypi tikri dalykai,
kuriuos kol kas dar sulaiko kokios nors kliūtys. Tuo tarpu praeityje
sukaupti pasakojimai, kuriuose aukštesniosios tiesos vardan atsiti­
kimai dėstomi taip, kaipjie turėjo vykti. Jei vyrą visiškai užvaldžiu­
si dinamiškoji tiesos samprata, scenoje pasirodo naujas personažas.
Norėdami sujuo susipažinti grįžkime į portretų galeriją.

Trečias žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Šarlatanas

Didelę dalį vyro minčių užima jo poveikis aplinkiniams. Jis regi

save kaip žmogų, kuriamploja pasaulis, kuriamskirtas skambus mo­
terų juokas ir susižavėjusių gerbėjų žvilgsniai. Arba kaip žmogų,
kuriam daug dėmesio ir pagarbos rodo vyrai: praleidžia pirmą pro
duris, atlapoja automobilio dureles, iš tolo sveikina gatvėje. Arba
kaip žmogų, kurį reprezentuoja jo darbai: jo pastatytas namas, jo
įsteigta firma, jo režisuota pjesė, jo parašytas romanas. Visa tai, kaip
ir kiekviena forma, atspindi poveikį aplinkiniams.
Iš to kyla didžiausia jo silpnybė, būtent - negalėjimas pripažinti
savo silpnybių. Nei sau, nei kitiems. Nes prisipažinus kitiems tektų
prisipažinti ir sau.
Moteriai sunku tai suprasti. Kai ji kenčia - verkia. Kai jai nepasi­
seka, ji pyksta arba nusimena. Patyrusi netektį, ji liūdi. Kai tokie
dalykai nutinka vyrui, jis bando juos ignoruoti. Jis mėgina juos nu­
slėpti. Jis stengiasi, kad niekas to nepastebėtų. Ojau tikro pralaimė-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 71

jimo jis apskritai nepripažįsta. Jei tik pripažintų, jo priešai trium­

fuotų. Ojis pats netektų prestižo.
Prestižas - tai antrasis veidas, nugalėtojo veidas. Vyras jį visuo­
met dėvi kaip kaukę ir niekados nenusiima. Ir niekados jokia mote­
ris neišvys jo tikrojo veido, skausmo raukšlėmis išvagoto. Net ir jo
žmona. Nes tadajinai j į užjaustų. Ojis visų labiausiai nekenčia užuo­
jautos. Užuojauta jį pažemina iki moters arba vaiko. Negali jis pa­
kęsti ir paguodos. Koks įžūlumas - guosti jį! Jis juk nugalėtojas! O
nugalėtojai neguodžiami - jiems pavydima!
Vyras, kitaip nei moteris, iš prigimties nesugeba pralaimėti.
Jam tenka sunkiai mokytis susitaikyti su pralaimėjimais. Jeigujis
to sėkmingai išmoks, jeigu jam pagaliau pavyks sau pačiam ir ki­
tiems prisipažinti turint silpnybių, jis taps pranašesnis už visus kitus
vyrus. Jis bus laisvas. Jis galės, kad ir ko imtųsi, numatyti ir galimy­
bę būti nugalėtam. Pralaimėjimas jo nebegąsdins. Jis žinos galįs tai
ištverti. Jis galės nebevengti konfliktų, gresiančiųpralaimėjimu. Taigi
jis galės nebijodamas rizikos kur kas laisviau veikti. Nes jam pralai­
mėjimas nebereikš kritimo į bedugnę.
Tačiau jei vyriškumas praranda pusiausvyrą, tada vaizduotė pra­
laimėjimą paneigia ir pakeičia pergale. Ir vyras tampa šarlatanu. Jis
ima mulkinti ir save, ir kitus. Jis tampa tikru aferistu ir apsimeta
nugalėtoju.
Toks vyras - jau ne tik didelis melagis. Bevaidindamas jis pats
patiki tuo, ką sako. Kadangi jis save suvokia per savo poveikį ki­
tiems, tai ir pats įtiki. Jo veidrodis - katutės, kuriųjis susilaukia. O
nuolat treniruodamasis jis tampa tikru įtaigiu artistu. Kadangi jis
moka sėkmę simuliuoti, jam net nereikia vaidinant paisyti tikrovės.
Jis gali savo įvaizdį pritaikyti vien prie teatro reikalavimų. Todėl kai
kada aferistas rodosi įtikimesnis už tą, kurį jis mėgdžioja.
Yra jau legendomis tapusių istorijų apie netikrus karo veteranus,
kurie prieš tariamas savo motinas arba žmonas taip sumaniai apsi­
mesdavo jų sūnumis arba vyrais, kad šios jais tikėdavo net tada, kai
juos demaskuodavo nepaneigiami įrodymai. O kiek kartų mums te­
 s*-r%

72

ko stebėtis netikrais gydytojais arba psichiatrais, kurie teisme vai­

dindavo geriau už tikruosius! Mat jie specialiai tyrinėjo, kaip turi
elgtis ir atrodyti gydytojas.
Taip tad ir normalus vidutinio lygio šarlatanas visada susiras pa­
tiklią publiką. Dumdamas akis jis priverčia save ir kitus pamiršti,
kad iš tiesų yra nevykėlis. Ta tiesos apėjimo strategija tamtikra pras­
me kaitina jo vaidybą. Juk jis daro stebėtinus dalykus: balansuoda­
mas ant bedugnės krašto rodo savo žiūrovams miražą. Jis - tikras
burtininkas. Gal jis yra nevykęs gydytojas, bet gabus šarlatanas. Ir
ta jo, kaip šarlatano, sėkmė dar labiau sustiprina jo pasitikėjimą sa­
vimi. Jis vis dėlto šį tą gali. Kas sakė, kad jis niekam tikęs?! Jis
moka sužadinti iliuziją. Daugiau nė gydytojai nesugeba!
Bet dėl to jis pakliūva į paradoksalią padėtį. Mat jis turi slėpti
savo šarlatanystės kokybę. Tikrųjųjo sugebėjimų žmonės neturi ma­
tyti. Tačiau sielos gilumoje jis norėtų, kad jie gėrėtųsi ir pačiu iliu­
zionisto menu. Todėl jis veikia vis drąsiau. Jis bemaž leidžiasi de­
maskuojamas. Dėl to jis tolydžio darosi patrauklesnis. Jo pasiseki­
mas vis auga. Taip gabus šarlatanas patenka į sėkmės spiralę, kuri
iškelia jį labai aukštai. Tačiau vieną gražią dieną jisai žlugs. Laik­
raščiuose pilna tokio žlugimo istorijų: didysis statybininkas Šneide­
ris (Schneider), apsimetėlis psichiatras Postelis (Postel), Kėpeniko
(Kopenick) kapitonas, mūsų fiureris Adolfas Hitleris...
Bet spauda nerašo apie daugybę smulkių šarlatanų. Dažnai jų au­
komis tampa moterys. Jos pakliūva į rankas vedybų aferistui, o šis
pasprunka sujų pinigėliais. Arba jos susideda su vyriškiu, kuris, ge­
rai mokėdamas mulkinti akis, dedasi esąs rimtas ir solidus. Tokios
moters likimas apgailėtinas. Iš pradžių ją pakeri jo optimizmas. Jo
įkarštis susuka jai galvą. Pagaliau atsirado veiklus vyriškis, kupinas
entuziazmo! Ji su džiaugsmu atiduos jam savo santaupas. Jukji visa­
da norėjo būti kokio nors didelio sumanymo dalyve. Prisidėti prie ko
nors. Jis kasdien ją tikina, kad jo projekto laukia didelė ateitis. Jis
turįs puikią novatorišką idėją. Jis tam ir išėjęs iš darbo, kad firma
nepasisavintų tos idėjos. Dabar jo partneriui bereikią parengti garny-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 73

bos technologiją. Reklamos koncepcijąjis jau turįs. Reikalas esąs tik­

ras. Pasiteiravusi, kas tasai jo partneris, ji sužino, kadjaponas. Bet pa­
čios idėjos atskleisti jis nenorėtų. Mat tai toks procesas, kurį įgyvendi­
nus nebereikėtųjokių skalbimo priemonių. Jei tik skalbiklių koncernai
tai užuostų, kiltų pavojus abiejų gyvybei. Jie galėtų padaryti bet kokį
nusikaltimą, kad tik sutrukdytų pradėti gamybą. Geriaujai nebūti ben­
drininke. Koksjis man atidus, - mąstoji, - kaipjis rūpinasi mano sau­
gumu! Iš dėkingumo ji paima paskolą, kurią laiduoja savo paveldėtu
namu. Deja, reikalas kiek užsitęsia. Jo partneriui kilę šiokių tokių sun­
kumų pertvarkyti gamybą. Jam tekę atsiskirti nuo savo kompaniono.
Tamdabar reikia dar vienos kapitalo injekcijos. Ji vėl skolinasi iš ban­
ko. Ir štai vienas pažįstamas jai pasisako matęs jos gyvenimo draugą
hipodrome. Oji tikėjo, kadjis lankosi pas patentų advokatą! Ji nė neži­
nojo, kadjis lošia žirgų lenktynėse. Kai ji pareikalauja pasiaiškinti, jis
įniršta. Ak, jinai jį šnipinėjanti? Tai labai pavojinga, jis turėjęs slapta
susitikti su advokatu, o hipodromas - gera maskuotė. Betji jau nepasi­
tiki. Ir už tai yra kaip reikiant sugėdinama. Jis parodojai raštą, gautą iš
„Hatitachi Incorporated“ Diuseldorfo filialo. Rašte užtikrinama, kad
jau ruošiamasi pradėti gamybą, tikimasi pirmaisiais metais gauti 350
milijonųdoleriųpelno, ojam asmeniškai teksią 18procentų tos sumos.
Kai jis triumfuodamas pakiša jai po nosim tą raštą, ji neturi kur akių
dėti dėl savo nepasitikėjimo. Ji iš visos širdies prašo atleisti, o naktį
atsiduoda jam su ypatinga meile. Iš kur jai žinoti, kad tą raštąjis pats
sau pasirašė, nes palaiko intymius santykius su ponia Macijevski, o
šioji dirba sekretore „Hatitachi“ firmos Diuseldorfo filiale...
Kaip lengva užkibti tokiam šarlatanui ant meškerės! Jis toks soli­
dus ir taip įtikinamai kalba. O kadangi ji ir pati nori juo tikėti, tai
lengvai ir leidžiasi perkalbama. Tegul tikji turinti dar šiek tiek kan­
trybės. Ji privalanti juo pasikliauti. Jau greit jie būsią turtingi. Sėk­
mė garantuota, tereikia tik pašalinti vieną kitą kliuvinį. Ir nors jo
aiškinimai darosi vis labiau abejotini, o jo pažadai subliūkšta kas­
kart greičiau, ji ir toliau juo tiki. Tūla nesiliauja tikėjusi net ir tada,
kai visi žvirbliai ima čirkšti, kad šarlatanas ją už nosies vedžioja.
 MOTERŲ KOMEDIJA
AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA

II paveikslas: Vyrų nevisavertiškumas

Amfitrionas ką tik paspruko, ir nebejis, bet Sosijas pasitinka Ledą,

kaiji atvyksta į svečius, kaip buvo žadėjusi. Juodu šnekasi apie Al-
kmenės ir Amfitriono santuokos krizę ir planuoja klastingu būdu
juos sutaikyti. Paskui Sosijas atsisveikina, o Leda kalbasi su Alieme­
ne, kaip moteris su moterimi. Veiksmas vyksta vis ten pat, Amfitrio­
no namą svetainėje, o scena prasideda Sosijo ir Tesalos ginču.

TESALA (įeina):*Sosijau...
SOSIJAS: Tu jau visai nebesivaldai! Ar taip ir skalbsi nešvarius
mūsų baltinius visiems matant?
TESALA: Alkmenei gyvybiškai svarbu nelikti vienai su savo liki­
mu. Kai ji pamatys, kad mudviejų santykiai dar labiau pašliję
negu jos su Amfitrionu, jai tas bus ne tik paguoda ir palengvėji­
mas. Ji iš šalies pamatys savo pačios padėtį. Tadajai teks susitai­
kyti su tuo, kad ginčų neišvengia nė viena santuoka.
SOSIJAS (ūmiai): Bet juk tai nesąmonė! Aš pasirūpinsiu, kad tai
baigtųsi.
TESALA: Ir kaipgi tu tai padarysi?
SOSIJAS: Ogi štai kaip: mūsų konfliktą paversiu komedija ir tvir­
tinsiu, kad ginčą mes tik suvaidinom.
TESALA: Ojei aš tai užginčysiu?
SOSIJAS: Tada sakysiu, kad ir tai tik vaidyba.
TESALA (sutrikusi, nes jai aiškėja, kad įkliuvo į spąstus): Tu to
nepadarysi.
SOSIJAS: O kas man neleis!
TESALA: Nedaryk to!
SOSIJAS: Pamatysi!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 75

TESALA: Taip tu tik dar labiau mane įsiutinsi.

ŠOSIJAS: Juo geriau! Vis tiek visi žino, kad moterys - artistės. Tuo
tu tik patvirtinsi mano žodžius.
TESALA (pyktelėjusi): Tai nedora! Tu iš manęs šaipaisi.
SOSIJAS: Hipokratas net ir vardą sugalvojo tai moterų vaidybai. Jis
ją vadina isterija.
(Juodu nė nepastebėjo, kad Ledajau čia)
LEDA: Ką, bandot darsyk išrasti demokratiją? Juk šnekat jau visai
kaip Atėnuose! Dėl ko ginčijatės?
TESALA: Oi, Leda, aš ir neišgirdau, kaipjūs įėjot. (Jiedvi apsikabi­
na ir pasibučiuoja) Čia mano vyras Sosijas!
LEDA (tarsi aukštuomenės dama ir kokotė viename asmenyje, pa­
žvelgia įjį iš aukšto): Na jau, kas gi nepažįsta Amfitriono adju­
tanto?! (Sosijas linkteli, oji kreipiasi į Tesalą) Man rodos, vaike­
li, kad aš sujuo susipažinau seniau negu tu! (Abidvi susėda) Ir tu,
kaip matau, užkūrei jam pirtį?! Ko jūs, tiesą sakant, ginčijatės?
Man tai visada įdomu. Kaip aš džiaugiuosi, kad tada neištekėjau!
SOSIJAS: Mes ginčijomės dėl krizės, kuri ištiko Alkmenės ir Am­
fitriono santuoką.
LEDA (džiūgaudama): Bet juk tai nuostabu! Jūsų santuokai gresia
krizė dėl jų santuokos krizės! Tai jau tikra metakrizė! Nesistebė-
kit, aš pastaruoju metu tapau velniškai kultūringa, lankau Aspasi-
jos paskaitas. Ten ateina įdomiausių žmonių! O kas tik nesilanko
jos salone: Periklis, Anaksagoras, Euripidas, Alkibiadas, Fidijas ir
tasai šlykštus filosofas, kuris dabar toks madingas, su savo moki­
niais, kuojis ten vardu? Na, tas, kurio tokia siaubinga santuoka.
SOSIJAS: Sokratas.
LEDA: Taip, Sokratas! Jų ten visada pilna, ojaujų liežuviai - ohoho,
ir jie klibina mūsų įsitikinimus iš pačių pagrindų! Kaip ten įdo-
muuuu! Man būtinai reikėjo paatostogauti kaime, tai dabar gydau­
si netoli nuo čia, Leuktroje, noriu šiek tiek pataisyti figūrą, ir štai
pagalvojau, reikia užsukti čionai, nes buvau girdėjusi, kad stojo
taika, tad, pamaniau, dabar pats laikas aplankyti seną bičiulį Am-
 fitrioną, žinoma, ir Alkmenę! Ir jus abu, mano brangučiai! Kurgi
jie? Negi jau lovoj? Benejau susitaikė? Ar tik ne per greit! Santuo­
kos krizė turi prisirpti kaip uoga, iki visiško saldumo! Per greit pri­
nokinta, ji būna karti! Argi ne, vaikeliai? Bet vis dėlto - kur tuodu?
SOSIJAS: Amfitrionui prireikė vėl iškeliauti.
TESALA: Alkmenė Jupiterio šventykloje.
LEDA: Stop, stop! Ne abu iš karto. Taip galima tik ginčytis, bet ne
šnekėtis. Tad prašyčiau iš eilės. Ladiesfirst, kaip dabar sakoma.
Tai reiškia - pirmiausia ponios. Neklausk, kokia čia kalba. Šiaip
ar taip, barbarų. Taigi kur Alkmenė, ne, (Sosijui) kur Amfitrio-
nas? Nes juk kur eina jis, ten ir ji.
SOSIJAS: Va ir ne. Jį vėl pašaukė į karo lauką.
LEDA: Jo čia nėra? Argi taika jau pasibaigė? Neilgai ji tetruko! Iš
šeimos konflikto - tiesiai į karą? Ką gi, taip jiems ir reikia, juk
vyrai patys prisiverda košės. O Alkmenė ar irgi kare?
TESALA: Ne, ji Jupiterio šventykloje. Ar man ją parsivesti?
LEDA: Taip, vaikuti, parsivesk! (Tesala išeina)
LEDA (geidulingai dūsaudama): Jupiterio! Žinai, aš iki pat šios
dienos suvirpu išgirdusi jo vardą, o Leuktroje man tiesiog kvapą
užgniaužė! Supranti, jie ten įrengė tokią nuostabią gydyklą! Aš
nieko pikta nenujausdama nueinu į sodą ir man ūmai pakerta ko­
jas: visuose tvenkiniuose pilna gulbių, ne - gulbinų! Aš jau ka­
žin kada nebuvau jų mačiusi; Atėnuose jų nebėra nuo to laiko,
kai statybviečių perpardavinėtojai supirko visus parkus! Kad ži­
notum, kaip aš buvau sukrėsta!
SOSIJAS: Leda, kaip tik apie jūsų nuotykį su Jupiteriu aš ir norėjau
pasišnekėti!
LEDA: Su didžiausiu malonumu! Ilgą laiką niekas nebenorėjo apie
tai girdėti, bet dabar, ačiū Dievui, kai kas pasikeitė! Aš tapau
naujosios nepriklausomybės pradininke.
SOSIJAS: Ką tai reiškia?
LEDA: Matai, aš rodau pavyzdį visoms moterims, kurios nori vai­
ko, bet nenori vyro. Daug jaunų moterų mane stačiai garbina!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 77

SOSIJAS: Argi jums tas garbinimas malonesnis už vyrų žavėjimąsi?

LEDA (valiūkiškai pagraso jam pirštu): Pataikūne! Dabar jie jau
nebe taip žavisi, užtat taip džiaugiuosi, kad tos mergaitės mane
šlovina. Bet aš čia truputį gudrauju: man ne tiek rūpėjo turėti
vaikelį, juoba kad gimė du, kiek patirti nuotykį! O kad tai nesu­
derinama su santuoka, tuo aš įsitikinusi.
SOSIJAS (nusivylęs): O gaila.
LEDA: Ko gaila?
SOSIJAS: Matot, aš tikėjausi jus įkalbėti, kad imtumėtės gelbėti Al-
kmenės santuoką. Tikjūs tai galit! Bet jeigu jūs iš principo prieš
santuoką...
LEDA: Ne prieš kiekvieną santuoką. Kai kamji labai tinka - nepre­
tenzingiems abiejų lyčių žmonėms, na, sakyčiau, nuobodybėms.
Tarp mūsų kalbant, man kitados labai patiko Amfitrionas, bet jis
velniškai nykus, ar ne? Kaip tik Alkmenei.
SOSIJAS: Ir jinai - kaip tik jam. Čia ir visa problema: kai tik jie
vienas kitam nereiškia pretenzijų, visiems aplinkiniams tampa
nuobodu. Aš jau nebegaliu tverti.
LEDA (valiūkiškai nusijuokia): Galėtum aplankyti mane Leuktroj,
atsigautum kaipmat, aš jau tuo pasirūpinčiau! O tavo kilnioje
misijoje, deja, negaliu dalyvauti, nes privalau dar šiandien grįž­
ti: juk aš ten laikausi griežtos procedūrų dienotvarkės, dar į vo­
nias pavėluosiu.
SOSIJAS: Iš tiesų gaila!
LEDA (smalsiai): O ką aš turėčiau daryti? įkalbinėti Alkmenę, kad
ji vėl būtų gerutė ir meilutė? Mano brangusis, tai blogiau negu
bandyti galva sieną pradaužti; to ir jaunos moterys jau atsisako.
SOSIJAS: Ne, aš buvau sumanęs kitką.
LEDA: Tikrai? O ką?
SOSIJAS: Mažą, nekaltą intrigėlę.
LEDA (smalsiai): Tai ko tu iš karto nesakei, mielasis? Jūs, karei­
viai, tokiems reikalams netinkat, bet juk judu - strategai, o aš to
vos nepamiršau. Aš net įtariu, Sosijau, kad būtent tu esi tas, ku­
riam Amfitrionas turi būti dėkingas už savo pergales, ką?
SOSIJAS: Jei jus prisidėsit, tai mes abu.
LEDA: Nagi, klok!
SOSIJAS: Tai va... aš pamaniau... Bet ar galėčiau prieš tai paklaus­
ti vieno asmeninio dalyko?
LEDA: Mane tik asmeninių dalykų ir galį klausti, nes kitokių nė
nežinau.
SOSIJAS: Dėl to jūsų nuotykio su Jupiteriu... Ar tiesa, kad jums
prieš tai buvo duotas ženklas - ženklas, kad jis pasirinko jus?
LEDA: Ak, bernužėli, aš regėjau daug ženklų. Ką reiškė dauguma iš
jų, man paaiškėjo tik vėliau. Bet ir likusių pakako mane įspėti. Jo
. atėjimo išvakarėse man perštėjo šlaunį, štai čia, ir kai aš pasižiū­
rėjau, atspėk, ką pamačiau?
SOSIJAS: Net nedrįstu spėlioti!
LEDA: Stambaus gulbino siluetą, panašų į besileidžiančio paukščio
šešėlį. Ne, aš žinojau, kad jis ateina, jis man pranešė. Ženklu ant
mano kūno jis man apreiškė, kad aš pasirengusi jį priimti ir kad
jis tuoj bus čia.
SOSIJAS: Tarkim, jis aplankytų ir Alkmenę - žinoma, jis to nepa­
darys, tai tik prielaida, - bet tarkim, kad jis ruošiasi pas ją ateiti;
tai gal irgi įspėtąją kokiu nors ženklu?
LEDA: Žinai, man tokia mintis visai nepatinka, net kaip prielaida.
Nesuprask manęs klaidingai, aš nesu pavydi ir puikiausiai randu
bendrą kalbą su Europa, Semele, Danaje ir Antiope! Mes įkūrėm
kažką panašaus į klubą, nedidelį, ir reguliariai susitikinėjam. Bet
Alkmenė paprasčiausiai nepritaptų prie mūsų!
SOSIJAS: Ir nereikėtų. Aš visai nenoriu, kad Jupiteris pas ją ateitų,
tik kadji tuo patikėtų. Ojūsų vizitas galėtų būti tuo ženklu, jeigu
jūs pasakytumėt, jog jis prašė jus perduoti Alkmenei šią žinią!
LEDA: Aš turiujai pranešti apie jo atėjimą? O kaip jis ateitų, kokiu
pavidalu? Kaip lietus, erelis, debesis, ar gal kaip gulbinas? Ne,
nieko neišeis, taip aš nesutinku!
SOSIJAS: Jis ateis tokiu pavidalu, koks niekam nešautų į galvą: jis
ateis kaip Amfitrionas! O, Jupiteris gudrus!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 79

LEDA: Kaip Amfitrionas? (Staiga viską supranta) Ateis pas ją kaip

Amfitrionas? Ak tu, stratege, tu suktas logike, net ir sofistai gud­
riau nesugalvotų! Supratau: ateina Amfitrionas, ojinai palaikojį
Jupiteriu! (Ilgaijuokiasi) Žavinga! Taip, tu teisus! Tik tai ir galė­
tų išgelbėti santuoką! (Staiga blaivesniu balsu) Bet jeigu ji tai
sužinos, niekada man neatleis.
SOSIJAS: Jeiguji tai sužinos, šaukštai jau bus popiet, ojų santuoka
išgelbėta. Tadaji jums dėkos ant kelių parpuolusi, ir Amfitrionas
taip pat, kaip abiejų geriausiai draugei, kuri pasirodė sunkiausią
valandą.
LEDA: Taip, aš geros širdies!
SOSIJAS: Be to, jūs specialiai keliavot iš Atėnų į Leuktrą ir užsi-
krovėt ilgą gydymo kursą, kad galėtumėt įgyvendinti tą šventą
apgaulę.
LEDA (susižavėjusi): Ak, tu nuostabus! Gerai, aš tai padarysiu! Tu
mane įtikinai.
SOSIJAS: O Jupiteris džiaugsis ir pritars jums!
LEDA (griebiasi už širdies): Jisjau dabarjuokiasi, jaučiu tai širdimi.
SOSIJAS (atsistoja, kalba galantiškai): Ar galiu prisipažinti, kokia
tai atgaiva netašytam kareiviui pasišnekučiuoti sujautrios sielos
moterim, Leda? Sujumis turėti reikalų - vienas malonumas! Jo­
kia kita moteris neverta jūsų puspadžio!
LEDA (patenkintajuokiasi): Tik tegul to negirdi jūsų žmona!
SOSIJAS: Kaip tik dėl to turiu dabar atsisveikinti: ji pareina, o su
ja - ir Alkmenė. (Jis bučiuoja Ledai ranką; įeina Alkmenė ir
Tesala) Pasikliaunu jumis! (Alkmenei ir Tesalai) Ponios, leiskite
man atsisveikinti. (Nusilenkia) Tesala, gal mane palydėtum?
TESALA (abiem damoms): Atsiprašau. (Tesala ir Sosijas išeina)
ALKMENĖ (jausmingai sveikinasi su Leda, abi apsikabina ir pasi­
bučiuoja): Tikrai, kaip malonu, kad jūs mus aplankėt! Ar jus kuo
nors pavaišino? Gal norėtumėt užkąsti? Aš parsisiųsdinau iš Eu-
bojos pyragaičių su medumi, jie labai tinka prie migdolų pieno!
LEDA: Prisiekiu Afroditės talija, ne! Aš laikausi dietos!
80

ALKMENĖ: Teisybė, Tesala minėjo, kadjūs gydotės čia, Leuktroj!

Kaip gaila, kad nebesusitikot su Amfitrionu. Jis jau vėl išžygia­
vo, vargšelis, man jo taip trūksta!
LEDA: Tuščia jo, to Amfitriono! Su vyrais man mirtinai nuobodu!
Jus aš norėjau pamatyti, mieliausioji bičiule!
ALKMENĖ: Iš tiesų? Kokia jūs maloni!
LEDA: Būkim garbingos, Alkmene. Jūs tikriausiai manėt, kad aš
negalinti jūsų pakęsti, ar ne? Nagi, prisipažinkit!
ALKMENĖ: Ne, kąjūs!
LEDA: Žinokit, aš niekada neapsigaunu. Jūs labai klydot, vaikuti!
Visa tai - grynas prasimanymas. Su Amfitrionu - visa tai tik pa­
skalos!
ALKMENĖ: Leda, prašau jus!
LEDA: Tikrai, nė lašo teisybės. Pasakysiu jums atvirai: man vyrai
niekada nieko nereiškė! Jie tokie stuobriai! Žemesnės rūšies nei
mes, moterys! Turėkim pagaliau drąsos tai pripažinti. Mes jiems
per geros, plūkiamės sujais kaip kokios kvaišos, galvas pametu-
sios. Ar girdėjot apie Euripidą, Alkmene, tą dramaturgą?
ALKMENĖ: Kuris buvo taip puolamas?
LEDA: Taigi. Jis yra man pasakęs be galo įdomų dalyką, mat buvo
girtutėlis. Tai va: jo nuomone, visi kūrybingi vyrai yra tokie tik
todėl, kad jie viską suvokia kaip moterys. Būtent todėl jų tiek
nedaug. Jie trokšta sukurti ką nors nauja, o jų kūriniai tampa jų
vaikais. Todėl jie suvokia pasaulį taip kaip mes; bet nė vienas
normalus vyras jų nesupranta, dėl tojie lieka vieniši ir nelaimin­
gi kaip mes, kadangi moteriškajų siela visiems laikams sutuokta
su vyrišku kūnu, ir tik mirtis gali juos išskirti. Aš buvau taip su­
žavėta! Tai dar blogiau negu būti susituokus su vyru, ar ne?
ALKMENĖ: Bet man tai neatrodo bloga!
LEDA: Nuo manęs jūs nieko nenuslėpsit, aš viską žinau, jūs nelai­
minga, ir dėl to aš čia.
ALKMENĖ: Dėl tojus čia? Bet iš kurgi, dėl Dievo meilės, jūs galė­
jot tai sužinoti?
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 81

LEDA: Paaiškinsiu iš eilės. Juk, anot Euripido teorijos, viskas yra

susiję. Gal man visa tai ir nebuvo didelė naujiena, bet jis labai
gerai formuluoja. Tai va, jis sako: pasaulis nėra geras. Tą mes
matom. Bet kodėl, kodėl jis negeras? Na?
ALKMENĖ (atsidūsta): Kad aš žinočiau!
LEDA (džiūgaudama): Jis dar neužbaigtas! Štai kodėl jis nėra ge­
ras, tas pasaulis. Jis vis dar kuriamas. Dievai tolydžio pertvarko
pasaulį ir kiekvienoje pakopoje kuria vis naujas, geresnes būty­
bes, kol šios pagaliau prilygs jiems. O aukščiausiojoje pakopoje
yra moterys!
ALKMENĖ: Tikra tiesa!
LEDA: Tačiau kaip pakilti nuo vienos pakopos į kitą, aukštesnę?
Čia visa paslaptis. Apie begimstantį naują kūrinį, pasak jo, pra­
neša skausmai, siunčiami tiems, kurių nepatenkina jų būklė. Ir
tai - jų nelaimė. Ak, kokie teisingi žodžiai! Aš tai patyriau savo
kailiu. Prieš apsilankant Jupiteriui mane užgriuvo didžiulė nelai­
mė, aš vos gyva likau.
ALKMENĖ: O aš visada maniau, kad jūs per savo, kaip čia pasa­
kius, ryšį su Jupiteriu patyrėte didelę laimę. Juk taip jūs visada
sakėt!
LEDA: Taip, bet prieš tai, vaikeli! Aš sakau, kas buvo prieš tai! Jos
visos tą patyrė: Europa, Semelė, - visos. Nedaugeliui išrinktųjų
moterų dievai atsiunčia didžiulį nepasitenkinimą, jausmą, kuris
viską pasiglemžia ir paskandina savyje. Pirmiausia jų pačių vy­
rus! Štai kodėl tu dabar nelaiminga, vaikeli! Leisk man tave tu­
jinti, mes dabar būsim seserys!
ALKMENĖ (sutrikusi): Jūs manot... aš manau... tu manai... - ak, aš
visai susimaišiau!
LEDA: Taip, vaikeli, tu esi viena iš tų išrinktųjų, kurių skausmu
pasireiškia būsimas kūrinys. Ir aš tik dabar tai aiškiai supratau.
Būtent šis skausmas, šis įsitikinimas vyrų nepilnavertiškumu, per­
smelkiantis visą mūsų esybę, įkvepia mumsjėgųjuos pralenkti ir
atsigręžti į dievus. Taip Jupiteris mums leidžiajį, dievą, pamaty­
82

ti, patirti ir priimti. Alkmene, tave tik Jupiteris gali patenkinti;

tai tavo nelaimė, bet paskui, kai jis ateis, - bus tavo laimė.
ALKMENĖ (atsistoja): Jis ateis? Pas mane? Kodėl pas mane? Aš
juk visai nepasiruošusi! Net ir namai nesutvarkyti. Ak, jūs juo­
kaujat, aš negaliu tuo patikėti.
LEDA: Argi čia ne aš, ir argi jis manęs neaplankė? Argi nėra Kasto­
ro ir Polukso, mano pagimdytų pusdievių? Iš kurgi, manai, aš
būčiau sužinojusi apie tavo nelaimę?
ALKMENĖ: Tikrai, iš kur? Man tai stačiai neįtikėtina!
LEDA: Visa tai ženklai, kadjis ateis! Argi tu pastaruoju metu negar­
binai Jupiterio visa širdimi? Argi nebuvai ką tikjo šventykloje?
ALKMENĖ (susimąsčiusi): Tiesa, mane vis labiau traukė įjo šven­
tyklą.
LEDA: Tai tikras ženklas. Aš jau kelios savaitės vis galvoju apie
tave ir staiga pajutau tau tokį ilgesį, kaip seseriai. Turiu pamatyti
Alkmenę, vis kartojau mintyse. Ir štai, užvakar vėlai vakare, kai
aš jau buvau atsigulusi ir išprašiusi Euripidą, man pasirodė JIS.
ALKMENĖ: Jupiteris?
LEDA: O kas gi dar? Ai, ne kaip gulbinas, jau nebe, - kaip didžiulė
esybė, juodas it smala šešėlis, nustelbiantis visą šviesą, tarytum
sakytų: „Kur tamsa, ten aš!“ O iš to šešėlio prabilo gerai pažįsta­
mas balsas.
ALKMENĖ (gaudydama kvapą): Ir kąjis pasakė?
LEDA: Jis kalbėjo apie tave. Jis išskleidė tavo vardą kaip vėliavą,
plevenančią nuo jo kvėpavimo.
ALKMENĖ: Bet ką gi jis pasakė? Maldauju jus... tave, nekalbėk
vien vaizdais!
LEDA: Tik taip ir galima kalbėti apie dievus, tu pati tuo netrukus
įsitikinsi.
ALKMENĖ: Gerai jau, bet ką vis dėlto sakė tas balsas - juk ne tik
mano vardą minėjo?
LEDA: įsivaizduok, aš buvau kaip apsvaigusi ir vargiai prisiminsiu
jo žodžius, tik supratau, kad jis pasirinko tave ir kad aš turiu tau
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 83

apie tai pranešti. „Būk jai ženklas“, - sakė jis, tą tai tikrai prisi­
menu!
ALKMENĖ: Bet kaip, kokiu pavidalu jis man apsireikš, ar nesakė?
Iš ko aš jį pažinsiu? Kaip buvo tau? Ar nepalaikysiu jo kuo nors
kitu? Įsivaizduok, kad anuomet būtum jį palaikiusi paprasčiau­
siu tvenkinio gulbinu! Aš juk turiu žinoti, kaip jis atrodys!
LEDA: Tu jį pažinsi: tai ir bus ženklas, kad jis tave išsirinko. Būti
išrinktąja, būti nelaimingai ir nepatenkintai vyrais, reiškia jį pa­
žinti. Jis tave išbandys, taip, Alkmene, jis tau siųs ypač sunkų
išmėginimą, nes nelengva bus jį pažinti.
ALKMENĖ: Sakyk gi pagaliau - kaip, jei nenori, kad man būtų dar
sunkiau! Leda, mieliausioji, aš turiu žinoti! Prisipažįstu, ilgiuosi
jo ir turiu jį pažinti!
LEDA: Jis ateis kaip... ak, gal tu ir pati atspėsi. Ar nenumanai?
ALKMENĖ: Gal kaip bitė?
LEDA: Ką, kaip bitė?
ALKMENĖ: Taip, aš mėgstu bites.
LEDA: Na, žinai! Juk tai - nesąmonė! Kaip bitė! Gal dar pasakysi -
kaip spiečius!
ALKMENĖ: Ne, aš tik šiaip pamaniau. Bet, tikiuosi, ne kaip didelis
gyvulys, kaip jautis - man tai nepatiktų! Arba kaip arklys.
LEDA: Dar ką sugalvosi! Ne, jis ateis kaip vyras.
ALKMENĖ: Kaip vyras? Ačiū Jupiteriui!
LEDA: Taip, bet tai bus ypatingas vyras.
ALKMENĖ: Ar aš jį pažįstu?
LEDA: Taip, net labai gerai!
ALKMENĖ: Ak, kaip įdomu! Kas jis toks? Tikriausiai Polikratas.
LEDA: Ne, jis prisiartins prie tavęs kaip vyras, kurį tu pažįsti geriau.
ALKMENĖ: Nebekankink manęs. Labai prašau, pasakyk, kokiu pa­
vidalu, kaip kas jis ateis?
LEDA: Kaip Amfitrionas!
ALKMENĖ: Kaip Amfitrionas?
LEDA: Taigi, kaip tavo teisėtas vyras. Argi tai ne dieviška idėja?
84

Viskas absoliučiai padoru. Tu apgausi Amfitrioną daugių dau­

giausia su juo pačiu ir neturėsi sau jokių priekaištų. Argi tai ne
puiku? Tavo sutuoktinis pavirs dieviškuoju meilužiu. Kuriai dar
moteriai lemta šitokia laimė?
ALKMENĖ: Ne, atvirkščiai. Mano dieviškasis meilužis pavirs ma­
no vyru.
LEDA: Ar šiaip, ar taip, koks skirtumas? Vienas ir tas pats. Dabar tu
jau žinai, o aš turiu eiti, kadjis manęs čia nepamatytų. Jį tai suer­
zintų.
ALKMENĖ (persigandusi): Ką?! Argi jis ateis dabar? Jau šiandien?
LEDA: Taip, šiąnakt. Būk pasirengusi. Kaip tu manai, kodėl Amfit-
fionui jau šiandien prireikė išvykti? Už to slypi aukštesnioji tvar­
kančioji valia. Ir Jupiteris pasistengė, kad jo pakankamai ilgai
nebūtų namie: prasidėjo taikos derybos, ojos visada trunka am­
žinybę.
ALKMENĖ: Taikos derybos? Ak, nenaudėlis! Man jis aiškina turįs
traukti į mūšį, kad sukeltų mano užuojautą, o iš tiesų - lyg neži­
nočiau, kaip atrodo tos taikos derybos? Tai begalinės puotos, o
vakarais šoka mergaitės, kad ponai galėtų atsipalaiduoti. Gerai,
kad tu man pasakei. Dabar aš pasirengusi. Tai bent turėsiu malo­
numo apgauti jį su juo pačiu!
LEDA: Taip ir reikia. Taip ir bus, aš tau prižadu. Sudieu, Alkmene.
ALKMENĖ: Dar neik! Juk turi tiek daug man pasakyti. Tu taip ma­
ne sujaudinai! Ar jis turi kokių ypatingų norų? Supranti, ką turiu
galvoj! Gal jis mėgsta kokius kvapus? Kaip man elgtis, sakyk,
koks jis?
LEDA: Jis, kaip čia tau pasakius, visai kaip vyras. Jampatinka suža­
dinti moteriai ekstazę. Vienu žodžiu, elkis šiek tiek laisviau, ne­
gu įsivaizduoji drąsiausiose svajonėse: tai jam patiks. (Pakyla
eiti) Tiesa, štai kas dar: aš, tavim dėta, neišsiduočiau Tesalai. Ji
gali sutrukdyti jums iš smalsumo. Juk kam neįdomu pamatyti
dievą? O dabar jau sudieu! Pasiruošk! Atsisveikindama pabu­
čiuok mane kaip seserį. Kai vėl pasimatysim, tu būsi įsikūnijusi į
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 85

aukščiausiąjį savo pavidalą ir pagaliau sužinojusi, ko norėjai. Su­

dieu! (Nori išeiti, betją dar sykį sulaiko Alkmenės atsakymas)
ALKMENĖ: Argi tai ne tas dalykas, kurio nori visos moterys, -
negalimą dalyką paversti galimu?
LEDA: Tavo tiesa. Mūsų norai didingi. Tai mūsų didžioji stiprybė.
Ir silpnybė, ar ne? (Leda išeina)

Uždanga
III. Vidinė nejautra

Vyrų tylėjimas

Jei dabar imsimės trapios vyro savimonės padarinių, gausim išnirti

iš analizės gelmių ir purkšėdami atsidursimpatirties paviršiuje. Daug
kas čia pasirodys skaitytojoms pažįstama, bet įgaus prasmę tik gilu­
minės analizės fone.
Pirmasis padarinys: vyras negali kalbėti apie tai, kas dedasi jo
viduje, taigi apie savo jausmus ir savo sielos būseną.
Kad tai suprastume, nukrypkime kiek į šalį nuo temos. Atkreipki­
me dėmesį, kad mes, griežtai imant, visada kalbam apie vidines bū­
senas. Net kai mūsų svarstymo objektas yra „saulėlydis ten, lauke“,
iš tiesų mes nupasakojame tai, ką suvokiame, taigi „saulėlydį mu­
myse“. Patsai suvokimo procesas nėra tiesioginis, jis turi keletą pa­
kopų. Galvos smegenys dirba impresionistinės tapybos principu: kaip
kad Dega (Degas) regimąjį vaizdą skaidė į tūkstančius spalvinių taš­
kų, taip ir mūsų smegenys suskaido saulėlydį į milijonus nervinių
impulsų, paskui juos vertina aukštesniame lygmenyje, grupuoja ir iš
jų sudėlioja paveikslą - vaizdinį. Iš visos tos smegenų veiklos tik du
procentai tenka išorinių dirgiklių priėmimui, o 98 procentai energi­
jos skiriama smegenų savistabai. Čia panašiai kaip įstaigoj: labai
nedaug laiko skiriama pokalbiui su konkrečia lankytoja Andrea Ab-
romeit. Paskui ponia Abromeit tampa dokumentu. Nuo tos akimir­
88

kos įstaiga mato jau tik tai, ką rodo dokumentai: prašymai, išvados,
sprendimai, pastabos, rezoliucijos, prieštaravimai, patikrinimai, lei­
dimai ir t.t. Visa tai - jau įstaigos viduje.sukurtos, vadinamosios
kanceliarinės, formos: jomis remdamasi įstaiga stebi savo būseną, į
kurią pateko apsilankius poniai Abromeit. Tik darsyk trečiajame
lygmenyje apžvelgusi visą aprašytąjį procesą, įstaiga vėl gali atskir­
ti tai, kas jos viduje, nuo to, kas išorėje. Būtent: gyvą ponią Abro­
meit ji priskiria pasauliui, esančiam už įstaigos ribų, o dokumentus
apie ją - savo vidaus sferai ir elgiasi su jais pagal savo nuostatus.
Panašiai ir mes saulėlydį priskiriame išorės pasauliui, o jausmus,
kuriuosjis mums sukelia, - vidaus pasauliui. Ir sakom, kadjis nutei­
kia mus melancholiškai, svajingai arba vilioja į tolius.
O esmė ta, kad priskyrimas išorei ar vidui įvyksta paskui. Tik
pabaigoje nusprendžiam, kas vyko išorėje, o kas - viduje. Be to,
daugumos vidinių procesų mes vis tiek nesuvokiame, nepajuntame.
Neurocheminės reakcijos, kuriomis pagrįstas mūsų suvokimas, neturi
pasiekti mūsų sąmonės; kitaip iš viso negalėtume atskirti „daiktų“
nuo suvokimo procesų. Ir vis tiek riba, skirianti vidų nuo išorės,
dažnai nueina į šalį. Sakydami „gražus saulėlydis“, subjektyvųvaiz­
dinį projektuojame į išorę ir ten suvokiame jį kaip savybę „gražus“.
Šiuo nukrypimu kai ką išsiaiškinę, galimvėl eiti toliau. Pagrindinė
mintis tokia: moterys išorę ir vidų suvokia kitaip negu vyrai. Moterys
gali pasirinkti, kam priskirti savo būseną - vidiniam ar išoriniam pa­
sauliui. Dauguma, be abejo, priskiriają išoriniam. Taip yra todėl, kad
žmogus tarsi užprogramuotas suvokti būtent išorę. Toks suvokimas
kur kas labiau diferencijuotas, jo skiriamoji geba daug didesnė negu
vidaus suvokimo. Išorės pasaulis padeda galvos smegenims analizuo­
ti savo būsenas: šitas daiktas yra mėlynas, tas žalias, o anas raudonas.
Karvę galima suvokti daug tiksliau negu jausmą. Tik kalbos raišku­
mas mums leidžia suvokti bent šį tą, kas dedasi mūsų sieloj, panašiai
kaip įstaigai savo viduje susivokti būtini dokumentai.
Tačiau moterys, be išorinio pasaulio, pažįsta dar ir vidinį pasaulį,
kurį suvokia kaip atskirą. Jame išgyvenamos įvairios būsenos, va­
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 89

dinamos jausmais. Jais moterys labai domisi. Jos įvardija jausmus,

apibūdina juos, kalba apie juos ir leidžia kitiems žmonėms įeiti į
savo vidinį pasaulį. Išorinis pasaulis moterims dažniausiai rūpi tik
tiek, kiekjis veikiajų vidinį pasaulį. Todėl jos domisi grožiu, teatru,
menu ir meile. Moteris lengva sujaudinti. Jos stebi orų kaitą sieloje,
dažnai net skelbia sinoptines suvestines su prognozėmis ir praneši­
mais, kur įvyko kokia katastrofa. Trumpiau kalbant, moterys domi­
si ir vidinėmis žmonių būsenomis, nes niekas nesukelia sieloje to­
kios audros kaip audra kito žmogaus sieloje. Nuolat jausdamos tiek
išorinį, tiek vidinį pasaulį, moterys mano, jog tai būdinga ir vyrams.
Bet - kad ir kaip neįtikimai tai skambėtų, - čia jos klysta.

Vyrai prisibijo vidinio pasaulio

Mesjau kalbėjom apie procesą, kuris vyrą padaro vyru, - iniciacijos

ritualą. Jo metu vaikinas mokosi įveikti baimę, neviltį ir išgąstį, ne­
derančius su vyro savimone. Todėl jis turi išsiugdyti savotišką ne­
jautrą. Jis pratinasi nekreipti dėmesio į savo jausmus ir emocijas.
Tai geriausiai pavyksta, visai nuslopinus domėjimąsi savo sielos bū­
senomis. Vyras visą dėmesį sutelkia į išorės pasaulį. Ten viskas taip,
kaip yra. Perfrazuodami Frydrichą Šilerį (Friedrich Schiller) galėtu­
me pasakyti: „Vienas prie kito glaudžias jausmai, o daiktai erdvėje
susiduria skaudžiai.“ Suvyriškėjęs jaunuolis pamėgsta aiškumą. Jį
erzina neryškūs sielos būsenų kontūrai. Jie per daug netvirti ir ban­
guoti. Nuo jų tenka atsitverti pylimu. Tas pylimas savo ruožtu apri­
boja vyro pasaulį. Vyras pamiršta, kad anapus jo yra dar ir dvasinis
pasaulis. Bandydamas įjį pažvelgti vyras rizikuoja, kad per pralauž­
tą pylimą jį užlies jausmai. Tada jis vėl taptų vaiku arba moterimi.
Todėl jis įpranta savo vidinį pasaulį ignoruoti.
Nuo to laiko jis iš aukšto žiūri į tuos, kurie, nelyginant moterys,
gilinasi į savo jausmus. Jis visai nebemoka, jeigu išvis kada nors
mokėjo, apibūdinti savo jausmų. Klausimai apie juos jam rodosi
 ^ e.

90

nekuklūs. Jie verčia jį pažvelgti į savo vidų, o tenai tūno identiteto

praradimo pabaisa, tik ir laukianti progos jį praryti. Metęs žvilgsnį į
savo jausmus, vyras praranda žadą, todėl moteriai tampa dar pana­
šesnis į neandertalietį.
Jos nuomone, vyrui stinga vienos dimensijos. Bet vyras tą savo
spragą suvokia kaip dorybę. Tikras vyras apie savo jausmus daug
nešneka. Tipiškas pavyzdys - vesterno herojus. Jis nekalba - jis vei­
kia. Net ir scenoje, kurioje turi prisipažinti mylįs savo išgelbėtą mo­
terį, jis neprataria nė žodžio, tik mindžiukuoja, krenkščia, vos neuž-
dūsta ir galiausiai išlemena lėkštą banalybę - užtat kokia turininga
potekstė!
Visa tai galima nusakyti keliais žodžiais: vyrui jo siela yra pavo­
jinga zona. Jis nemėgsta į ją lįsti. Ji jam - kaip minų laukas. Tenjis
bet kurią akimirką'gali užsilipti ant jausmų minos, kuri sudraskys į
skutus jo vyriškąją savimonę. Todėl jam nemielas kiekvienas, kuris
verčia jį žengti į tą mirties zoną.

Išorinis pasaulis - artimesnis

Taigi vyro sfera - išorinis pasaulis. Jamejis jaučiasi gerai, todėl yra
linkęs į objektyvius dalykus. Objektyvu tai, kas turi aiškias ribas:
matai, svoriai, skaičiai, faktai, dokumentai, įstatymai, taisyklės, daik­
tai, įrankiai, mašinos, detalės, kitaip sakant - visa, ką lengva atskirti
vieną nuo kito; visa, kas yra apibrėžta, aišku ir lengvai apžvelgiama.
Tad ir visa, ką galima surašyti, rinkti arba sisteminti. Objektyvusis
pasaulis padeda vyrui nebijoti subjektyvumo bangų. Palyginti su mig­
lotu vidiniu pasauliu, išorinis pasaulis yra tikras tvarkos rojus, ir jį
lengviau kontroliuoti.
Išorinio pasaulio vaizdinys, kaipjau minėjome, susidaro žmogaus
viduje. Galvos smegenys, fiksuodamos savo vidinę būklę, pačios
sprendžia, ką susieti su išore, o ką - su vidiniu pasauliu. Fiksuoda­
mos judančią arklio formos dėmę su ryškiais juodais ir baltais dry-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 91

žiais, jos nusprendžia, kad tai - zebras, ir tą įspūdį priskiria išoriniam

pasauliui. Tad aiškūs kontūrai yra ir pagrindas suvoktą dalyką priskir­
ti išoriniam pasauliui. Iš to darome išvadą: vyrui artimesnis išorinis
pasaulis, nes jis vaizdžiai išreiškia sielos būsenas. Daiktai, esantys
išorėje, padeda vyrui kontroliuoti ir savo vidines nuotaikas. Todėl vy­
ras negalvoja apie savijautą, nenagrinėja savojausmų ir neanalizuoja
jų su draugėmis. Užuot tai daręs, jis suteikiajausmams išorės pasau­
lio formas, kad lengviau juos suvaldytų. Išorės pasaulis tėra forma,
padedanti vyrui susivokti savo vidaus pasaulyje. Matjam svarbu kon­
trolė. Jis nuolat bijo, kad nebeįstengs savęs kontroliuoti.
Tuo požiūriu vyras prilygsta anankastui - neurotikui, kurį vargina
obsesinė paranoja. Anankastas visą laiką bijo ko nors nesužiūrėti ir
todėl susigalvoja šimtus būdų, kaip nuo to apsisaugoti. Ypačjį kanki­
na baimė pražiūrėti ribą, kuri skiria vidų nuo išorės. Jam neduoda
ramybės reiškiniai, kuriųneaprėpiajo turima klasifikacija. Materijos,
prasiskverbiančios pro kūnų ribas, kėliajam paniką. Jam visur vaide­
nasi bacilos, infekcijos, virusai ir kitokie ligų sukėlėjai, kurie brauna­
si į jo kūną. Sunkiais atvejais tokiam ligoniui net rodosi, kadjo sme­
genis užvaldo svetimos mintys, kaip kad gali nutikti šios knygos skai­
tytojui. Tadajam rodosi, kad jį kažkas valdo per atstumą.
Prieš visas tas įkyriąsias būsenas neurotikas sutelkia pagalbines
kontrolės priemones: skaičiuoja pinigus, planuoja laiką, engia šei­
mos narius, nustato, kaip jie turi galvoti ir kaip šnekėti, draudžia
visa, kas jam trukdo, ir be paliovos kovoja su chaosu aplink save,
nors iš tiesų chaosas yra jo sieloje.
Taip dirbtinai perkeldamas savo vidines problemas į išorę, vyras
nesukaupia patirties, kaip orientuotis savo sieloje. Dalykai, neturin­
tys aiškių apybraižų, jam svetimi. Jis nemoka taikliai nusakyti abst­
rakčių dalykų, apibūdinti tokių pasklidų darinių kaipjausmai. Oka­
dangi jis nesugeba vidinės savo būsenos nupasakoti, tai ji jam rodo­
si juo miglotesnė. Jis negali tokiais tiksliais žodžiais, kaip kad mote­
rys, atskleisti savo išgyvenimų, nes nėra pratęs to daryti. Kai vyras
vis dėlto priverčiamas, kad ir nenoromis, pažvelgti į savo sielą, jis
ten pamato vien chaosą. Jeigu, siaubo pagautas, nenusigręžia ir ne-
sprunka į išorinį aiškių santykių pasaulį, tada jis susimąsto ir bukai
sustingsta. Jis, kaip toji Dievo dvasia pasaulio kūrimo pradžioje,
tykiai sklando viršum vandenų ir neatsiliepia šaukiamas.
Taigi vyrai neturi galimybės rinktis: ar pasakoti apie išorinį pa­
saulį, ar apie tai, kas dedasi jų viduje. Jų vidinis pasaulis jiems daž­
niausiai neprieinamas. Ojei taip ir nėra, jie nelinkę apie jį šnekėti.
Jiems ta tema opi arba net pavojinga. Į savo sielą jie žiūri kaip į
Pandoros skrynią: tik atverkją, ir išjos ištrūks visi žmonijos vargai.
Todėl moterys, klausinėjančios savo vyrus apie jų jausmus, pa­
prastai susiduria su pasipriešinimu. Vyrai tiesiog nežino, ką atsaky­
ti. O tais išimtiniais atvejais, kai jie ryžtasi apie jausmus prabilti,
jiems reikia apšilti. Tadajie ima dėstyti iš anksto atmintinai išmok­
tas tezes, kurios yra tiek pat toli nuo realistinio jausmų atvaizdo,
kaip vyriausybės deklaracija - nuo premjero dvasios būsenos.

Vyras ir jo hobis

Norėdami pažinti vyro jausmų pasaulį, turime žiūrėti, kuo jis užsii­
ma, o ne klausyti, kąjis apie save kalba. Patirsime, kad bėgdami nuo
savo išgyvenimųvyrai nusigauna ligi keisčiausios veiklos. Vieni stato
katedras iš degtukų, kiti neria į vandenyno dugną, ieškodami kinų
porceliano nuskendusiuose olandų laivuose, treti kolekcionuoja anks­
tyvojo baroko bažnyčių klauptus. Vyras yra padaras, atsiduodantis
pomėgiams. Pašto ženklų rinkinys arba lėktuvų modeliai - tai tvar­
kos įsikūnijimas. Čia kiekvienas vyras turi savą valstybėlę, kurioje
gali karaliauti, būti mašinistu, kapitonu arba kosmonautu. Tai reiš­
kia, jog čiajis viską kontroliuoja. Kitaip sakant, hobis vyrui atstoja
nebylųjo vidaus pasaulį. Čiajis prašneka. Čiajam suprantama meist-
ravimo kalba. Hobiu save išreiškia vyro pasąmonė.
Tai patvirtina hobio atsiradimo istorija. Kaip žinia, žodis „hobis“
yra atėjęs iš anglų kalbos, kur hobby-horse reiškia vaikų žaislinį
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 93

arkliuką. Pirmasis aprašytas žmogus, turėjęs hobį, buvo dėdė Tobis -

Lorenso Stemo (Laurence Steme) romano „Tristramas Šendis“,
sukurto 1759-1767 metais, personažas. Dėdė Tobis buvo Marlboro
(Marlborough) hercogo, Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) pro­
tėvio, armijos karininkas ir per Ispanijos įpėdinystės karą dalyvavo
Namiūro apgultyje. Tenjam į kirkšnį pataikė granatos skeveldra ir­
tai bent nelaimė! - jį išromijo.Taip dėdė Tobis tapo kaip ir moteri­
mi. Tačiau ano meto papročiai neleido moteriai kalbėti apie lyties
dalykus. Štai todėl dėdė Tobis tapo toks uždaras, kad niekaip nega­
lėjo pasakoti apie savo sužeidimą-juk jis būtų turėjęs minėti tai,
kas neleistina. Negalėdamas atsiginti klausimų, kurgi tiksliai buvo
sužeistas, dėdė išsisuko iš bėdos pastatydamas Namiūro miesto mo­
delį. Kai paskui ir vėl kas nors teiraudavosi to paties, jis parodydavo
tą Namiūro miesto sienos vietą, kur įvyko jo kastracija.
Krapštymasis prie Namiūro modelio virto dėdės Tobio aistra. Jis
tapo apsiausties mokslo žinovu. Pagaliau toji aistra nustelbė visa kita.
Savo vidinę žaizdą, kurią kastracija palikojo sieloje, dėdė Tobis per­
kėlė į išorę, kurjau galėjoją kontroliuoti, ir šitaip susikūrė hobį. Tvir­
tovės apgula - tai metafora, simbolizuojanti pastangas laimėti moterį.
Tad ir čia neapsieinama be sekso. Tai slypi ir žodyje „hobis“. Kadangi
romane „Tristramas Šendis“ anglišku žodžiu ass, reiškiančiu „asilas“
(bet ir „subinė“), užkoduotas seksualumas, tai arklys simbolizuoja su-
blimuotą seksualumą. Tada arkliukas - lazda su medine žirgo galva -
tampa netikrąja sublimacija per išstūmimą į kvailiojimą, o tai ir yra
hobis. Visai panašiai Froidas (Freud) konstruoja neurozę.
Hobis, kaip vidinių patirčių pakaitalas, yra grynai vyriška veiklos
sritis. Moterims hobio nereikia: juk jos turi savo vidinį pasaulį. O
jam skirti pašnekesiai, skaitymas, filmų žiūrėjimas ir fantazijos. Jei
moteris ir susiranda hobį, tai veikiau tam, kad susipažintų su vyrais,
arba kaip dingstį bendrauti, pasišnekučiuoti ir širdį išlieti, bet retai -
dėl paties hobio.
Iš viso to moteris gali pasidaryti išvadą, kad nėra prasmės iš smal­
sumo klausinėti vyrą apiejojausmus arba nuotaikas. Didžiausio paki­
94

limo valandėlęjis ryšis pareikšti: „Aš tave myliu“, nes žino, kad to iš
jo laukiama. Tačiau dar kaip nors patikslinti tą pagrindinį teiginį jam
rodosi nebereikalinga. Kamantinėdama moterisjį tik užspeistų į kam­
pą. Jis tikisi moterį žinant, kadjau ir tas prisipažinimas jam nemažai
kainavo, ir nesupranta, kodėl moteris to nesupranta. Jos prašymas dar
ką nors papasakoti apie tai, kaip jis ją myli, jam rodosi nekuklus ir
keistas. Jis nė nenutuokia, kokie turtai glūdi jos sieloj, o gavęs įjuos
pažvelgti pasijunta suglumintas ir suniekintas. Jis nemoka reaguoti į
tuos painius apibūdinimus. Jisjos nuotaikų svyravimus supranta sun­
kiau negu biržos naujienas. Tokie sudėtingi dalykai - ne jam.
Žinoma, sklandytuvų modeliavimas - irgi labai sudėtingas ir įdo­
mus dalykas. Bet apie tai ji nenori nė girdėti, nors to darbo subtily­
bes jis galėtų nusakyti kur kas suprantamiau negu savo nuotaikas. Ji
nesuvokia, kad jis tiksliausiai gali reikšti mintis apie kitokius daly­
kus nei sielos virpesiai. Todėl vyro ir moters bendravimas yra pana­
šus į atsidavusio šunelio irjo šeimininkės: kadangi šuo nemoka kal­
bėti, tai šeimininkei atneša kaulą ir padeda prie lovos. Taipjis išreiš­
kia savojausmus. Tačiau šeimininkė jo nesupranta ir barasi, kamjis
išterliojo kilimėlį. Tada šuo pabrukęs uodegą dūlina į rūsį prie savo­
jo kaulo - hobio.
Kiekvienas hobis linkęs keroti. Kartu su juo auga ir vyras. Jeigu
jis talentingas, tai praauga pats save ir tampa naujų pasaulių kūrėju.
Tai duoda progą vėl apsilankyti portretų galerijoje.

Ketvirtas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Hobio dievas

Kas Dievui yra pasaulis, tas konstruktoriui - projektas. Konstrukto­

rių pakeri jo kūrinio vizija. Jis norėtų pasaulį papildyti kai kuo tiek
pat objektyviu - kai kuo, kas gyvuotų savarankiškai, kas pagražintų
pasaulį, jį atvaizduotų, praturtintų arba net taptų pasaulio modeliu.
Todėl jis studijuoja konstravimo dėsnius, kurie moko, kaip padaryti
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 95

kūrinį pastovų ir ilgaamžį. Jis domisi medžiagomis, kurių jam rei­

kės, jų savybėmis, bet jo meilė skirta projektui. Čiajis patiria pasau­
lio kūrimo palaimą. Čia jo namai. Čia jis yra arčiausiai Dievo, kuris
sukūrė pasaulį ir tarė: „Jis labai geras“. To paties norėtų ir jis.
Konstruktorių esama įvairių. Tai ir statytojas, metantis iššūkį bokš­
tais, tiltais ir kitais drąsiais statiniais. Tai ir inžinierius, statantis milži­
niškas hidroelektrines arba metalurgijos įmones. Tai ir architektas,
projektuojantis didelius ir mažus namus patiems žmonėms gyventi.
Tačiau konstruktorių yra ir dvasios sferoje. Filosofas iš sąvokų
sumūrija sistemą, tokią apgalvotą ir stabilią kaip Empire State Buil­
ding. Rašytojas savo romane atveria naują pasaulį. Filmų statytojas,
teatro režisierius, dailininkas, scenaristas, madų korifėjus, dizaine­
ris, kompozitorius ir visi kiti, priklausantys kūrėjų brolijai, - jie to­
kie pat konstruktoriai kaip tas, kuris pastatė Švento Petro baziliką.
Konstruktoriai jaučiasi esą Kūrėjo bendrininkai. Gyvenimejiems
svarbiausia - tikėjimas savo darbo prasme. Todėl jie yra objektyvu­
mo fanatikai. Moterims čia vietos nelieka. Asmeniniai dalykai jiems
antraeiliai. Ir ne todėl, kad tie vyrai būtų šalti ir abejingi. Priešingai,
aistrą, su kuria jie griebiasi darbo, veikiau galima pavadinti ugnin­
ga. Nemaža pasaulio modeliuotojų yra gryniausi fanatikai. Jų jaus­
mai kunkuliuote kunkuliuoja. Betjie skirti būtent darbui. Todėl jiems
mažai terūpi asmeniniai dalykai. Jie pamiršta ne tik kitų, bet ir savo
pačių poreikius.
Tapydamas Siksto koplyčios freskas Mikelandželas (Michelan­
gelo) liovėsi rūpinęsis savimi. Jis nebesiprausė, valgė kada pakliu­
vo, miegojo nenusirengęs, o kai baigė darbą, atrodė be laiko pase­
nęs. Nėra aistros, didesnės už šią. Bet ji nepalieka vietos žmonėms.
Net ir konstruktoriaus asmeniui. Jis ištirpsta savo paties kūrinyje.
Nerasime žmogaus, labiau pamirštančio save negu tas, kuris įsitrau­
kęs į kūrybinį darbą. Ir labiau beatodairiško: dėl kūrybos jis išnau­
dos ir kitus.
Tačiau paralelė su Kūrėju nuveda mus į savitų paralelių šalį. Į
Dievą, kuris sukūrė pasaulį, kreipiamės ir kaip į tėvą, sakome jam
96

„Tėve mūsų“. Kaip Tėvas, jis sukuria ne tik pasaulį, bet ir savo vai­
kus - žmones. Tamjis panaudoja žemę, materiją, - o lotyniškai mater
reiškia motiną, taigi žemę motinėlę; taip ir žmogus kūrėjas ima savąją
materiją - geležį, plytas, dažus, garsus arba žodžius. Moteris yra ma­
terija, medžiaga, o Dievas kūrėjas - dvasia. Tokia yra simbolinė tvar­
ka, rikiuojanti kosmosą pagal patriarchalinės šeimos modelį. Bet mes
jau žinome, kad iš tiesų yra kitaip. Vaikų kūrėja yra motina. Tėvas
buvo išrastas vėliau. Motina - tikrasis konstruktoriaus atitikmuo. Juk
jis taip aukojasi savo darbui kaip mama kūdikiui. Jamdarbas toks pat
svarbus kaip jai vaikas. Jo interesai stumia į šalį visa kita. Ir dar kas
bendra tarp moterų ir konstruktorių: kaip kad busimoji mama paga­
liau prispirta tėvą rūpintis vaiku ir tikisi, kad tėvas dėl jo aukosis, taip
ir vyras kūrėjas verčia savo gyvenimo moterį tarnauti jo kūrybai. Jis
tai daro taip pat įžūliai kaip motina, ginanti savo vaikus.
Labiausiai tą būdo bruožą demonstruoja meno žmonės, nes jie -
didžiausi begėdžiai. Kaip moterimis naudojosi Bertoltas Brech­
tas! Ir kaip Pikasas (Picasso) nesiskaitė su savo modeliais! Bet čia
prieiname tašką, kuriame konstruktoriaus santykis su moterimis
pereina į kitą dimensiją, būtent - kai pačios moterys yra kūrinio
medžiaga. Tada suliepsnoja aistra, už kurią keistesnę ir stipresnę,
dramatiškesnę ir paradoksalesnę vargiai begalima įsivaizduoti. Tai
Pigmaliono situacija.
Džordžas Bernardas Šo (George Bernhard Shaw) pavaizdavo ją
pjesėje „Pigmalionas“, pagal kurią sukurtas miuziklas „Mano pui­
kioji ledi“. Fonetikos (tarties) profesorius užsimoja išmokyti pras­
tuomenės merginą taisyklingai kalbėti ir taip sukurti išjos visai kitą
moterį. Mat Anglijoje visuomeninę padėtį rodo išpuoselėta kalba.
Užsibrėžtas tikslas taip pakeri profesorių, kad jis pasineria į tą
darbą su didžiausia aistra, bet visiškai ignoruoja merginos jausmus.
Skirdamasjai tiek dėmesio, jis sužadinajos moteriškas iliuzijas, nors
jis regi ne ją, o tik savo kūrinį. Kyla klausimas: o kas gi ji?
Bernardas Šo pjesėje modeliuoja visus tos rūšies santykius, ga­
linčius kilti tarp prodiuserio ir kino žvaigždės, tarp režisieriaus ir
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 97

pagrindinio vaidmens atlikėjos, tarp fotografo arba drabužių dizai­

nerio ir modelio, tarp mokytojo ir mokinės. Vyras padeda moteriai
susilaukti sėkmės. Aplinkiniams ji gali tapti žvaigžde, kuria žavėsis
publika, bet ji nesijaus lygiavertė su savo kūrėju. Ir būtent tai kertasi
su romantiškais jausmais, kuriuos jai sužadina išskirtinis jo dėme­
sys. Ypač teatre ir kine, kai moters kūnas tampa centrine kūrybos
akto figūra, neišvengiama erotinių poteksčių. Tas pats pasakytina
apie madas ir fotografiją.
To pasaulio pigmalionai, kūrybinę aistrą nukreipiantys į jaunas
moteris, visi iki vieno yra nenusisekę dukterų tėvai su polinkiu į
kraujomaišą. O moterys, kurias jie nusižiūri, ieško tėvo. Tokie san­
tykiai niekada nesuteiks pasitenkinimo. Kūrėjo ir kūrinio nelygy­
bė nesuderinama su meile, kur abi pusės yra lygiateisės. Tačiau
labai dažnai tėviškojo kūrėjo poveikis būna toks stiprus ir patva­
rus, kad kitiems vyrams, neturintiems tokio poveikio, nebelieka
jokių vilčių.
Kita vertus, tik taip - kaip molis skulptoriaus rankose - moterys
ir tegali sudominti tokius vyrus. Meistras žiūri į tokią moterį ir mąs­
to, ką čia būtų galima išjos padaryti: žvaigždę, seksbombą, aktorę,
kūrinį - savo paties kūrinį, kuris sukrės pasaulį. Jei tik moteris lei­
sis, ji niekada nesulauks dėmesingesnio vyro. Niekas jos taip įdė­
miai nestebės kaip režisierius, pasirinkęs ją pagrindiniam vaidme­
niui. Niekas taip karštai nekomentuos jos vaidybos, niekas taip ne­
sižavės jos charizma, jos gebėjimu užburti žiūrovus kaip jis. Tik
prisiminkime, kaip džiūgavo profesorius Higinsas, kai Eliza paga­
liau taisyklingai ištarė „The rain in Spain“. Priešjo ekstazę nublanksta
tradicinio meilužio liaupsės. Niekas nepranoks kūrėjo atsidavimo
savo kūriniui. Poetiškam įsimylėjėliui taip pat maža vilties nurungti
jį, kaip ir nurungti despotą tėvą.
Moteriai, kuriai neįtinka joks vyras, nes jie visi per daug banalūs
arba bejėgiški, kils klausimas, ar tik nėjai lemta susisaistyti tokiais
saitais. Jie, šiaip ar taip, įdomūs ir duoda progos pajusti, ką reiškia
gyventi vardan kokio nors tikslo. Ji pirmąsyk užmegztų ryšį su vyru,
kuris geba imponuoti ir praturtinti sielą. Ir jai tas ryšys niekada ne­
nusibostų, nes neprieitų iki galo.
Be to, galbūt ji padarytų karjerą. Nebūtinai kino žvaigždės. Ji gali
būti ir talentingo mokslininko asistentė, ir garsaus politiko įdukra, ir
verslo magnato įpėdinė. Toji, kuri leistųsi į tokią avantiūrą, pažintų
vyriškąjį kūrybingumą. Čia susirinkę tėvai, galintys palenktyniauti
su motinomis.
Kaip visas schemas, taip ir šią galime aptikti sumažintą. Ten pa­
matysime vyro tipą, kuris ypač išsiskleidžia šeimoje: jis suka savo
gūžtą nelyginant paukštis lizdą. Jei žmonos skonis sutampa su jo
skoniu, jai toks vyras yra vertingas radinys, su kuriuo ji bendrai tai­
so gūžtą; jei ne - tai tikra Dievo rykštė. Jis jai, pavyzdžiui, padirba
specialų įtaisą skalbiniams džiauti - tikrai praktišką daiktą; patobu­
lintą duonos raikytuvę; be galo patogų vežimėlį gėlių vazonams ir
daržo žemei vežioti, kadjai nugaros neskaudėtų; batų blizgintuvą ir
dar trejetą šimtų visokių konstrukcijų, aparatų ir prietaisų darbui
palengvinti. Iš pradžiųji džiūgauja. Bet paskui įsitikina, kadjis visa
tai daro ne dėl jos, bet savo vidinio poreikio skatinamas. Ilgainiui jai
tų įtaisų prisikaupia per daug, ir ji slapčia bandojais nusikratyti, bet
jis tik dar įnirtingiau ima juos kurti. Pagaliau jai nebelieka kitos
išeities, kaip dalį tų daiktų dovanoti giminėms ir kaimynams.
Betji ir toliau-visą gyvenimą-priversta gėrėtis jo išradimais. Iš
pradžiųji nuoširdžiai liaupsino vyrą. Koks jis nagingas! Ir ko tikjis
neprigalvoja! Jai nieko panašaus nė į galvą nešautų. Bet palengva ji
pavargsta ploti. Pagaliau, kai reikalavimai girti ima ją gąsdinti kaip
trečiojo laipsnio kankinimai, išblėsta visajos sielos gyvybė, ir liaup­
sinimo pareigąji ima vykdyti kaip ir žmonos pareigas - be vidinio
karščio. Kai jis miršta, beje, nepamiršęs palikti nurodymų, kaip pa­
gaminti ypač patogų karstą, ji ūmai pamato savo gyvenimą visai
kitomis akimis. Anksčiau visos draugės jai pavydėjo tokio vyro, ku­
ris bent jau kartu su ja rūpinasi namais ir vis ką nors meistrauja, o
dabar jai aišku, kad ji išvis neturėjo vyro - bent jau tokio, kuris ją
pastebėtų. Ji buvo reikalinga tik tam, kad gėrėtųsi jo kūriniais. Reika-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 99

linga kaip dingstis ką nors meistrauti. Tikrieji jo namai buvo dirb­

tuvė. Kiek prisimena, ji niekada nėra mačiusi jo sėdinčio kamba­
ryje. Jis tik arba eidavo per kambarį, arba tūnodavo rūsyje. Net ir
po savaitės nuo laidotuvių ji naktį pabudo persigandusi, kad apa­
čioj kažkas kala plaktuku. Tikriausiai jis ir pragare nepaleidžia plak­
tuko iš rankų.
Šis meistro tipas labai paplito kartu sujudėjimu „pasidaryk pats“,
ypač būdingu vokiečiams. Gal prie to prisidėjo šalies atstatymas po
karo. Bet ir ekologinis sąjūdis smarkiai paskatino polinkį statyti pa­
čiam, projektuoti nestandartinius namus ir kiemo želdinius. Mat ap­
linkosauga šilumos izoliacijos, atliekų utilizacijos ir gėlo vandens
išsaugojimo problemas iškėlė į pasaulinio masto moralinę plotmę.
Paaiškėjus, kad putplasčio panaudojimas leido sutaupyti dešimtį to­
nų ochromos medienos ir išsaugojo šimtą gyvūnų šeimų bei 230
rūšių, techninė problema įgavo etinę reikšmę. Iš buto šildymo siste­
mos imta spręsti apie žmogaus moralę. Kaimynų ginčai, ką geriau
rinktis - medieną ar polimerą, - įgijo pasaulėžiūros aspektą. Vadi­
nasi, ir mažiems dalykams verta skirti daug energijos. Taip vyrui
pavyko nuosavą būstą paversti pasauline scena ir joje, kaip „pasida­
ryk pats“ meistrui, tapti herojumi.
Čia mes paliekame portretų galeriją ir grįžtame prie pagrindinės
temos.

Vyro tvirtybė

Vidinė vyro nejautra turi nemalonų šalutinį poveikį.

Iš vyro elgesio negalima suprasti, kas dedasi jo viduje. Jo dvasios
būsena išoriškai niekuo nepasireiškia. Vyrai visada apsimeta esąšal-
takraujai ir abejingi. Jie demonstruoja tvirtybę. Bet, ko gero, kuo
labiaujie stengiasi išsaugoti stojišką fasadą, tuo didesnis slėgis tven­
kiasi už jo. Slėgiui pasiekus tam tikrą ribą, vyrui atsitinka tas pat,
kas kiekvienam perpildytam dujų balionui: jis sprogsta. Yra dvi to­
 cs* <s>

100

kio sprogimo rūšys: agresyvioji, nukreipta į išorę, ir autoagresy-

vioji - nukreipta į save. Pirmuoju atveju vyras įsiunta ir net gali
griebtis smurto, antruoju - pabėga.
Moterys nuolat išlygina vidaus ir išorės slėgių skirtumą, reikšda­
mos nepasitenkinimą niurzgimu ir priekabiavimu, tuo tarpu vyrai
netrukdo vidaus slėgiui smarkiai viršyti išorinį: juk jie stengiasi ne­
kreipti dėmesio į savo vidinę būseną. Tai tęsiasi tol, kol jie, net ir
labiausiai norėdami, nebegali ignoruoti to, kas kunkuliuoja jų vidu­
je. O tada jau vidaus slėgis išsiveržia visa jėga.
Čia galima pabandyti įžiūrėti paralelę su skirtingomis susijaudi­
nimo kreivėmis lytinio akto metu. Vyriškoji kreivė analogiška spro­
gimui - orgazmui pasiekus viršūnę, ji staigiai krinta, tuo tarpu mote­
riškoji yra tolydesnė, sklandesnė ir ilgiau slūgsta. Taigi jos aistra
skamba kaip tęsiama dejonė, o jo - kaip trumpas įtūžio priepuolis.
Kadangi vyrų dvasinė būsena išoriškai nepasireiškia, tai ji gali
keistis nepastebimai. Taipji tampa laikrodine bomba, galinčia sprogti
bet kurią akimirką. Moterys pripratusios apie savo bei kitų moterų
nuotaikų kaitą spręsti iš konkrečių ženklų, todėl staigūs jų vyrų pro­
veržiai jas kaskart užklumpa netikėtai. Jos pamiršta, kad vyrai nuo­
lat nešiojasi nematomas sklidinas statines, kurioms išsilieti betrūks­
ta vieno lašo. Bet kada tai įvyks, nežino nė jie patys. Ir jiems tai
būna staigmena.
Žinoma, tokioje netikrumo būklėje pavojinga didinti išorinį slėgį.
Moteris, kuri bando išjudinti partnerį erzinimu ir pašaipomis, dažnai
nemaloniai nustemba, kad vyrui reaguojant vis vangiau, tarsi jis būtų
pavargęs, ateina momentas, kai jis ūmai pratrūksta. Irji neranda atsa­
kymo į klausimą, kodėl toks nekaltas bakstelėjimas sukėlė tikrą ugni­
kalnio išsiveržimą. Gal jos gyvenimo draugas ne visai normalus?
Iš tiesųjos klausimas pagrįstas klaidinga prielaida. Ji mano, kadjos
vyro reakcija atitinka dirginimą, kaip kad būdinga moterims. Ji nesu­
vokia, jog jis reaguoja ne į pašaipėlę, bet į pagiežą, susikaupusią per
pastarąsias tris savaites, - pagiežą, kuriosjis iki šiol nerodė. Nes niurz­
gėti ir ieškoti priekabių - ne jo būdui. Juolab dėl tokių menkniekių!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 101

Visa tai veda į lyčių tarpusavio nesupratimą, kuris gali baigtis

tikru pragaru. Moteris mano, kad vyras nesugeba kalbėti apie savo
jausmus, nemoka bendrauti. Todėl jinai jį kamantinėja. Ji nori jį
padrąsinti, padėti jam išsisakyti - nes ji nieko taip netrokšta, kaip
žvilgtelėti į uždarą jo sielą, pamatyti, kokia jos vieta tenai ir kaip ji
ten įkurdinta. Kaip vyrai visada nori regėti nuogą moterų kūną, taip
moterys visuomet nori matyti nuogą vyrų sielą.
Tačiau vyras tyli. Savo noru. Taip, jis deda be galo daug jėgų
savo vidaus pasauliui ignoruoti, nekreipti dėmesio į savo kančias ir
išgyvenimus. Jeigujis imtų į galvą visa, kas jį skaudina ir slegia, jis
paplūstų ašaromis. Jau pats slopinimas pareikalauja daug jėgų, o
jinai dar apsunkina jį kamantinėjimais: „Kaip tujautiesi? Ar tu ma­
ne labai labai myli, ar tik labai? Ar tau patinka mano mamytė? Prisi­
pažink, ar tik tu nepavydi savo broliui...“ Tie klausimai - kaip sire­
nų giesmės praplaukiančiam Odisėjui. Tai nesiliaujanti pagunda nu­
simesti vyriškos savimonės kiautą, išlaisvinti sielą, susilieti su pa­
sauliu ir atsigauti nuo tos nuolatinės įtampos. Nes iš tiesų vyras kur
kas panašesnis į moterį, negu norėtų prisipažinti. Jis turi silpnybių ir
emocijų. Jam čia linksma, čia liūdna. Jam, kaip ir moteriai, būna
juodų dienų ir nepalankių mėnulio fazių. Bet jis priverstas visa tai
neigti. Jis turi į tai nekreipti dėmesio, jei nori likti vyru. Jis turi visa
tai nustumti ten, kur aistra ir tvarka eina ranka rankon, - į išorės
pasaulį. Taip jis ištrina iš sąmonės savo vidaus pasaulį ir leidžia
jausmams veikti nepažintiems; paskui jis juos vėl atranda išorinia­
me pasaulyje, kaip daiktų savybes - daiktų, kurie jį domina.

Pasipriešinimas bandymams reformuoti

Vyras yra atsparus reformoms, ypač toms, kurių bando imtis jo

partnerė.
Šioms problemoms įvardyti specialiojoje literatūroje yra įsigalė­
jęs terminas „antrinis Edipo kompleksas“. Kaip žinia, pirminis Edi­
102

po kompleksas - tai slopinamas mažo berniuko noras nudobti tėvą ir

miegoti su motina. Jis norėtų būti toks didelis ir stiprus kaip tėvas,
kad galėtąjį pakeisti savo mamai.
Antrinis Edipo kompleksas tam tikra prasme yra atvirkščias pir­
miniam. Jei žmona priekaištauja vyrui, bandojį auklėti ir moko gra­
žaus elgesio, tai vyrui atrodo, kad įjį vėl žiūrima kaip į vaiką. Nebe
jo motina tampa jo žmona, bet jo žmona pavirsta jo motina ir moko
jį gerų manierų. Tai irgi kenkia trapiai jo, kaip vyro, savimonei. Jis
tampa - tiesa, ne moterimi, bet vaiku. Todėl jis yra alergiškas bet
kokiems bandymams jį auklėti, ypač mėginimams skiepyti jam pa­
grindinius kultūringo žmogaus bruožus, kurie ugdomi vaikystėje:
gebėjimą kontroliuoti savo kūną, jį prižiūrėti, higienos įgūdžius, ge­
ras manieras, skonį ir 1.1. Nuolat kritikuojamas dėl tų dalykų, vyras
prieš jo paties valią grąžinamas į vaikystę.
Moteriai tos alergijos nesuprantamos. Ji tik džiaugiasi patarimais,
kaip pagerinti savo įvaizdį. Ji net prašo to geras drauges, dar daugiau, -
moterų pašnekesiai bemaž visuomet sukasi apie tai, kaip padaryti ap­
linkiniams kuo geresnį įspūdį. Moterys gali su užsidegimu aptarinėti
technines išvaizdos gerinimo detales - koks sijonėlis prie kokios palai­
dinukės tinka, kaip suderinti jų spalvas, kaip priejų pritaikyti lūpdažį ir
kvepalus; vyrai panašiai diskutuoja nebent apie automobilius. Mote­
rims tai mėgstama tema. Todėl jos mano, kad ne kitaip ir vyrams - bent
jau iš principo. Okadangi jų pačių vyrai į tuos dalykus reaguoja kitaip,
tai, laikydamos šiuos reta išimtimi, jos tikisi, truputį pašiūravusios jų
dvasią, juos perdirbti. Reikiąvyrui tik vaizdžiai parodyti, kaip įjį šnai­
ruosią aplinkiniai, jeigujis nepasikeis. Moteris įsitikinusi, kad vyras to
dar kaip reikiant nesuprato, tad ji turinti jam viską darsyk labai gerai
išaiškinti. Jei tikjis pagaliau suprasiąs, tai ir pasikeisiąs.
Žmona taip elgiasi tikėdamasi, kad vyras reaguos taip kaip mote­
ris. Ji pamiršta, kad tokiomis pastangomis kelia grėsmę jo vyriškai
savimonei. Labiau už viskąjis negali pakęsti, kad sujuo būtų elgia­
masi kaip su vaiku. Tadajis sprunka iš namų. Arba įsiunta ir uždrau­
džia šitaip kištis į jo suverenitetą.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 103

Alergija namų ruošai

Štai ir atėjo laikas pagaliau atskleisti paslaptį, kuri kankina milijo­

nus moterų: kodėl joms taip sunku priversti dabartinį gyvenimo drau­
gą prisidėti prie namų ruošos. Tikroji priežastis - dilema. Namų ruo­
šos srityje moterys yra specialistės. Kai vyras joms padeda, jos no­
romis nenoromis tampa jo viršininku. Jos pasako, ką daryti. Kriti­
kuoja. Tikrina. „Ar tai jau vadinasi - švarūs stiklai? Pažiūrėk, argi
nematai, kokius dryžius čia palikai? Taip nieko nebus! Juk tu ne
aklas! Toks valymas - tai ne valymas! Valyk iš naujo, bet dabar jau
kaip reikiant! O paskui drožk į vonią! Jau vėlus laikas, o tau dar
reikia iškraustyti skalbimo mašiną ir sukabinti skalbinius!“ Vyras
stovi, kaip šlapia mazgote gavęs, ir neturi ką atsakyti. Jei tai kartojasi
dažnai arba net tampa įprasta, žmona vyrui vis labiau primena motiną.
Tada jam ir ateina į galvą Biblijos pranašystė: „Jis paliks tėvą bei
motiną ir prisiriš prie kitos moters, kitokios negu jo motina“.
Tadjei moteris nori, kad vyras jai padėtų tvarkyti namus, ji turėtų
vengti visko, kas primena jos anytos komandinį stilių. Net matyda­
ma, kad jo pastangų rezultatai, palyginti su jos pačios švarumo ir
tobulumo standartais, labiau nei apgailėtini, ji neturėtų bartis arba
pamokslauti. Užuot tai darius, patartina išsaugoti bendradarbiavimo
dvasią, nors jis ir prastai dirbtų.
Moteriai žinotina, kad vyrų darbo stilius kitoks. Jie kratosi Sizifo
darbo, kurįjiems primena namų ruoša: amžinai besikartojančio, kas­
dieniško, rutiniško ir niekad nepabaigiamo. Vyras visada nori būti
didvyris. Todėl jam reikia įvykio, didžio žygdarbio, herojiškų pa­
stangų. Kaip tik dėl to jis bodisi dirbti išbandytu būdu, kurį žmona
jam siūlo kaip ilgos patirties vaisių. Kai tik ji jam parodo, kaip rei­
kia dirbti, jis pasiūlo daryti kitaip. Jis yra sumanęs, kaip tą patį re­
zultatą pasiekti sutaupant darbo.
Išvydusi, ką vyras siūlo, žmona pašiurpsta. Ir vis dėlto tegul jis
išbando savo išradimą. Jeigu jis pasirodys netinkamas (o dažniau-
104

šiai taip ir būna), vyras pats jo atsisakys. Jei tinkamas - juo geriau!
Iš tų pakeitimų kyla jo veiklos motyvacija. Čia jis atranda darbo
džiaugsmą. Uždrausdama bet kokius nukrypimus ir reikalaudama
griežtai sekti jos pavyzdžiu, žmona pažemina vyrą iki namų vergo.
Joks vyras, save bent kiek vertinantis, ilgai to neištvers. Jau geriau
jis paaukos santarvę ir visai atsisakys prisidėti prie namų ruošos.
Moterys dėl to atsiduria aklavietėje: greičiausias kelias atgrasinti
vyrą nuo namų ruošos - spausti jį prie to darbo. Tad, kaip klausė
vienas nūnai primirštas klasikas, - ką daryti? Moteris, išmananti psi­
chologiją, panaudos herojinę vyro prigimtį jo motyvacijai sužadin­
ti. Tegul jis daro viską kitaip negu ji. Jis ir pats pamatys, kaip ge­
riausia. Ji žavėsis jo naujovėmis, žinoma, kol jos negresia katastro­
fa. Tegul jis džiaugiasi, kad gali nuobodžius darbus paversti taria­
mai reikšmingais įvykiais, tokiais kaip „didysis apsišvarinimas“, „ge­
neralinė ruoša“, „naujasis lėkščių sukrovimo metodas“, „raciona­
liausias stalo serviravimo būdas, sutaupantis vaikščiojimo“. Drau­
gėms ji tai pavadins „žaidimu“ ir geriausiu atveju pridurs, kad tai
„visai smagu“, nors iš tiesų „gali išprotėti“. Bet ji išmokusi suprasti,
kad tai būtina, jei nori susilaukti jo pagalbos. Tai neleidžiąjos vyrui
dėl kasdienės namų ruošos rutinos pulti į depresiją.
Moteris vadovauja įmonei, turinčiai tik vieną darbuotoją. Tas dar­
buotojas yra monopolistas. Jeigu jis sustreikuotų, viršininkei tektų
pačiai atlikti visą darbą. Norėdama to išvengti, ji turi pasitelkti
mažumėlę darbo psichologijos. Jai reikia pagalvoti, kaip sustiprinti
motyvaciją. Ji turi neįkyrėti per dažnu tikrinimu. Ji privalo leisti
savo tarnautojui rodyti iniciatyvą ir bandyti naujoves. Ji nenumuš
noro dirbti priekaištais, priekabėmis ir niurzgimu. Bet svarbiausia -
ji išnaudos natūralius tarnautojo polinkius, paskatas bei interesus ir
nemėgins jo pakeisti. Nes tokiais mėginimais ji tik paskatintąjį atsi­
sakyti tarnybos arba dirbti tik dėl akių. Pagaliau tas tarnautojas -
vyras, o vyrus, kaip žinia, persekioja antrinis Edipo kompleksas.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 105

Vaikai ir pinigai

Viltį sulaukti laikų, kai bus teisingai pasiskirstoma namų ruošos dar­
bais, žadina vienas reiškinys, iš pirmo žvilgsnio nuteikiantis labai
optimistiškai: kitoniška naujoji vyrų karta, ypač jaunų miestiečių,
neabejingų madai. Tai savotiški mutantai, panašesni į moteris. Jie
puoselėja savo kūną ir kruopščiai renkasi drabužius. Jie vertina es­
tetišką išvaizdą ir rūpinasi erotiniujos poveikiu. Tąpoveikįjie grin­
džia ne galia, bet kūno patrauklumu. Pabrėžiami ne tiek skirtingi
vyro bei moters vaidmenys visuomenėje, socialinė jų elgsena, kiek
anatomijos skirtingumas. Dabar jau vyrai, tartum sekdami moteri­
mis, vyriškumą demonstruoja kūno grožiu.
Dėl to kinta ir moterų vaidmuo. Dabarjos jaučiasi esančios jau ne
vien motinos ir namų šeimininkės šalia vyro. Savąjį Aš jos randa
darbe, teikiančiame pajamų. Visu tuojos mėgdžioja vyrus ir iš pasy­
vių medžiojamųjų žvėrelių virsta aktyviais geismo plėšrūnais, kurie
medžioja patys.
Tokios moterys dalijasi su vyrais namų ruoša ir vaikų priežiūra.
Nors šioje srityje dar ne viskas einasi sklandžiai, joks vyras nebe­
mano, kad buto tvarkymas jį žemina. Jam ir pačiam, kuo labiau jis
rūpinasi savo išvaizda, tuo labiau reikia švaros. Trumpiau tariant,
atrodo, kad bus išsirutuliojusi nauja padermė, kuri evoliucijos laip­
tuose atsidūrė viena pakopa arčiau moterų.
Taip ir būtų, jei niekas nesutrukdytų. Bet aiman - čia trenkia
geležinis ekonomikos kumštis ir sutraiško gležną vilties daigelį. Su­
veikia dėsnis, pagal kurį mažas skirtumas keleriopai padidėja, kai su
juo išvien eina kitas skirtumas. Šiuo atveju tas papildomas skirtu­
mas - tai vaikų ir pinigų varžybos dėl partnerių laiko. Ir vieni, ir kiti
reikalauja dėmesio ir atsidavimo: pinigai nori būti uždirbami, o vai­
kai nori būti prižiūrėti, aprūpinti ir mylimi.
Kaip paskirstyti laiką vieniems ir kitiems? Teisingas atsakymas
būtų - po lygiai. Ir dėl to nekiltų jokių keblumų, jei abu partneriai
106

uždirbtų tiek pat. Mat tada ir vieno, ir kito laikas būtų vertas vieno­
dai. Tačiau įsivaizduokim, kad vyras gauna geriau atlyginamą darbą
su puikios karjeros perspektyva. Tai proga, kurios nedera praleisti.
Bet jis gali ja pasinaudoti tik tada, jei mažiau prisidės prie namų
ruošos. Mat jo laikas ūmai tapo kur kas vertesnis nei jos, ir jei jis
dabar nenusiriš prikyštės, vakarais nesigilins į dokumentus ir sa­
vaitgaliais neposėdžiaus, visa šeima praras nemažai pinigų. Tada
visi nukentės, jeigu mama ir toliau reikalaus namų ruošos darbus
dalytis pusiau. (Žinoma, tas pats būtų tuo atveju, jeigu ji uždirbtų
daugiau. Bet dažniau tai būna vyras, nes moteris dėl vaikų laikinai
atsisako darbo.)
Bet negana, kad už lygų namų ruošos darbų pasiskirstymą turi
mokėti visa šeima, ji turi dar ir prisiimti atsakomybę už tai, kad su­
trukdo duonpelnio karjerą. Nes jeigu jis negalės iki vėlumos užsisė­
dėti įstaigoje, imti bylų į namus ir net savaitgaliais rengti savo pro­
jektus, gerąjątarnybągausjo varžovas. Išvada: varžytuvėse dėl aukšto
posto daugiau šansų turi tas vyras, kuriam neprivalu rūpintis dar ir
namų ruoša. Kuo aukščiau žinybų, firmų, partijų ir korporacijų hie­
rarchijoje, tuo labiau nusveria lyčių skirtumas - net ir dabar.
Kol dar bent kiek skiriasi partnerių karjeros perspektyvos, ambi­
cijos ir galimybės užsidirbti, - ojos visada skirsis, - tol šis mecha­
nizmas esamą skirtumą padidins iki žirklių pločio. Tai skirtumas,
dėl kurio atsiranda skirtumas.
 MOTERŲ KOMEDIJA
AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA

III paveikslas: Išorinė nejautra

Olimpo viršūnė. Jupiteris valgo vynuogę ir spokso į šachmatus, su­

statytus ant stalelio priešais jo gultą. Dviračiu įvažiuoja Merkuri­
jus. Abu dievai šnekasi apie Jupiterio išsakytą mintį, jog jis turįs
protarpiais pasirodyti žmonėms, kadjie, naujosios gamtos filosofi-
jos paveikti, neprarastų tikėjimo dievais. Jis paaiškina, kodėl tam
tikslui vis pasirenkąs moteris. Paskui Merkurijus plastine operacija
paverčia Jupiterį žmogumi.

JUPITERIS: Kad tu Afroditės užpakaliuko nematytum! Kokį tu čia

bjaurų padargą atjojai, Merkurijau?
MERKURIJUS: Tai dviratis, Jūsų didenybe.
JUPITERIS: Kad jis su dviem ratais, tą aš ir pats matau. Bet kai tu
ant jo sėdi toks susirietęs, esi panašus į vergą iš Trakijos. Dievui
tai visai nepritinka! Dėl technikos pažangos neturi nukentėti mū­
sų autoritetas, tam mes aukštojoje dievų taryboje visada vienin­
gai pritariame; kad nori, pasiskaityk apie tai protokole.
MERKURIJUS: Žinau. Tai oficialioji versija.
JUPITERIS: Ką tu nori tuo pasakyti, kokia oficialioji versija? Kitos
išvis nėra.
MERKURIJUS: Taip tai taip, bet motyvas kitas. Tikroji priežastis
juk ta, kad technikos pažanga mirtingiesiems gali sukelti iliuziją,
neva jie patys esą dievai ir galį svaidytis žaibais, kaip kad jūs
svaidotės. Baisu ir pagalvoti, kas būtų! Jie tik ir griaudėtų padan­
gėmis, nieko kito neveiktų. It tūžmingos šimpanzės, jie taip mai-
vytųsi, kad mes visi mirtinai užsikvatotume matydami tokią die­
vų parodiją.
JUPITERIS: Na gerai, tad neleisk jiems išrasti šito daikto (rodo į
 dviratį). Nuo tokių ratų ne taip jau toli ir iki žaibų svaidymo.
Ta dabartinė gamtos filosofija Graikijoje tikrai per daug sau
leidžia.
MERKURIJUS: Argi? Man ji atrodo visai nepavojinga.
JUPITERIS: Nepavojinga? Jie vaizduojasi visatą kaip ištisą prie­
žasčių ir pasekmių tinklą, o tu sakai - nepavojinga? Kas tada
belieka mums, ką? Mesjau dabar esampriversti veikti pagal gam­
tos dėsnius, kad žmonės mumis bent kiek tikėtų. O kas gi tie
dėsniai? Tik gamtos įpročiai. Tada jau, žinok, galas visiems ste­
buklams. Supranti, kaip tik dėl to ypač svarbu, kad aš protarpiais
vis pasirodyčiau mirtingiesiems: taip jų įsivaizduojamame prie­
žastingume atsiranda spraga.
MERKURIJUS: Bet kodėl jūs tam tikslui vis pasirenkat moteris?
JUPITERIS: Žinau, tu nelabai jas mėgsti; bet jos kur kas pagaules-
nės, toli gražu ne tokios pedantiškos; jos netarnauja vergiškam
protui, bet yra laisvos ir nepaiso nuoseklumo, kaip ir mes, dievai.
Be to - stebiuosi, kaip tu to nematai - moterys daug malonesnės,
net patsai kūnas: minkštas, švelnus ir lankstus. Vien apie tai pa­
galvojęs darausi nekantrus. Ar tu viską parengei mano vizitui
pas Alkmenę?
MERKURIJUS: Taip, todėl aš ir čia. Jau laikas.
JUPITERIS: Na, pagaliau! Juk jau kada ėmeisi to reikalo.
MERKURIJUS: Betgi pats esat sakęs, kad mūsų laikais dievams ne­
dera per dažnai kištis - viskas turi atrodyti kuo natūraliau. O tam
reikia laiko. Tai va: Amfitrionas vėl iškeliavo ir grįš dar negreitai.
Aš skubiai suveikiau taiką vadinasi, laukia ilgos derybos.
JUPITERIS: Puiku. Dėl tikrumo prikerk prie jų dar ir nusiginklavi­
mo derybas - jos nesibaigia niekada.
MERKURIJUS: Jau padaryta.
JUPITERIS: Žinai, Merkurijau, dažnai tik mudviejų sutarimas ma­
ne ir paguodžia. Pats matai, visi kiti paliko Olimpe mane vieną.
Iš nuobodumo aš jau pats su savimi žaidžiu šachmatais. Tai nau­
jas žaidimas - parsivežiau jį iš Persijos - ir labai realistiškas:
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 109

karalius vos vos juda, o galingiausia figūra - valdovė, dama. Tik

pažiūrėk, kąji gali (stumdo valdovę šachmatų lentoje).
MERKURIJUS (skeptiškai): Ir tai viskas, kąji gali?!
JUPITERIS: Tiesa, apie damas tu tiek ir teišmanai. Tai kaip, ar Al-
kmenė pasirengusi?
MERKURIJUS: Taip, aš suorganizavau santuokos krizę. Ji labai ne­
patenkinta vyru ir linki jam greičiau keliauti į Hadą.
JUPITERIS: Bet šitaip irgi negerai. Kas bus, kai aš jai pasirodysiu
Amfitriono pavidalu? Ji mane vėl išmes lauk, o gal ir visai ne­
įsileis.
MERKURIJUS: Argi jūs norit, kad ji nepastebėtų jokio skirtumo?
Jeigu jūs eisit pas ją kaip Amfitrionas, negi ji neatskirs, kur die­
vas, o kur - jos vyras!
JUPITERIS: Tikrai, tavo tiesa. Tai naujoji mano programa: nors mir­
tingieji užsimoję mus išstumti iš savo tobulai normalaus pasau­
lio, mes vėl apsireikšim įprastu pavidalu ir priversimjuos stebė­
tis. Gerai, aš jai parodysiu, koks gali būti Amfitrionas, kai jis yra
dievas, taip, kad ji žado neteks. Ji jau mokės atskirti meilužį nuo
savo vyro, ojei ne, tai toks aš ir dievas. Tada tikrai galėsiu atsisa­
kyti sosto, kaip kad visur skelbia tasai Sokratas.
MERKURIJUS: Manau, jis tai daro be piktos valios.
JUPITERIS: Be piktos valios? Bet jis suvynioja mus į principus, ir
per grožį, gėrį, tiesą mūsų visai nesimato, mes pradingstam. Tai
pražūtis!
MERKURIJUS: O gal būtent taip ir tegalime išgyventi? Tai galėtų
tapti išsigelbėjimu, jei iškiltų grėsmė mūsų egzistencijai. Juk ir
jūs, įsikūnydamas į Amfitrioną, išnykstate?
JUPITERIS: Anaiptol! Juk tu pats ką tik sakei. Būtent taip aš ir pa­
rodysiu, kuo dievai skiriasi nuo mirtingųjų.
MERKURIJUS: Bet jūs tai padarysit žemiškai, banaliai, taip, kaip
laukiama iš žmogaus. Nieko nėra banalesnio už vedusį vyrą. Jis —
šio pasaulio proza. Visa gamtos dėsnio nuobodybė, tokia taisyk­
linga kaip laikrodžio mechanizmas ir tokia negailestinga kaip lai-
 s< v r% &
no
kas, toksai šaltas, blausus rytas po žiburiuotos nakties, pilkas kaip
pelenai pasaulis, kai išsisklaido kerai, - štai kas yra vedęs vyras.
JUPITERIS: Žinai, Merkurijau, man rodos,' tu pradedi mane supras­
ti. Taip, tu neklysti: vedęs vyras simbolizuoja pasaulį be dievų,
kuriame viešpatauja gamtos dėsnis ir įprotis, - beje, tai vienas ir
tas pats. Todėl aš ir ketinu nuojo pradėti skverbtis į tai, kas įpras­
ta. Čia turi kilti mano partizaninis karas, kad galėčiau pasakyti:
štai, pažiūrėkit, palyginkit ir stebėkitės kontrastu. Kaip manai, ar
galėsi mane taip pakeisti, kad išties būčiau panašus į Amfitrioną?
MERKURIJUS: Bus nelengva. Kai vaidinot jautį arba gulbiną, rei­
kėjo padaryti jus tik maždaug panašų į tos rūšies gyvūną; tai bu­
vo nesunku. Bet į konkretų asmenį? Būtų lengviau, jei Amfitrio-
nas turėtų kokią nors ypatingą žymę, jeigu jis būtų šlubas arba
žvairas, jeigu jam trūktų piršto. Bet jo išvaizda - kaip kiekvieno
žmogaus. Reikia ieškoti niuansų.
JUPITERIS: Bet ir šiuo atžvilgiu jis niekuo neišsiskiria.
MERKURIJUS: Vieną žymę jis, tiesa, turi - randą.
JUPITERIS: Tikrai? Kur?
MERKURIJUS: Kirkšnyje. Buvo sužeistas ietimi.
JUPITERIS: Kirkšnyje? Kas iš to! Jeigujau iki to prieisim, vis tiek
būsiu atpažintas. Vadinasi, veido operacijos neišvengsiu.
MERKURIJUS: Ne, aš jau viską paruošiau. Galim pradėti kad ir
dabar. Jūs pasirengęs?
JUPITERIS: Ką gi, reikia tai reikia. Tik prašyčiau be narkozės: aš
skausmo nejaučiu.
MERKURIJUS: Puiku, tada gulkitės čia. O aš pasikviesiu Nefrosi-
nę, ji man asistuos. (Eina prie durų ir šaukia) Nefrosine, prašom
į operaciją! Mano chalatą ir instrumentus! (Atsigręžęs į Jupiterį,
jau išsitiesusį ant gulto) Kai būsit Amfitrionas, jausit ir skaus­
mą. Taip, dabar ašjus užklosiu. (Įeina Nefrosinė medicinos sesers
drabužiu, nešina Merkurijui skirtais chirurgo reikmenimis - ap­
ranga ir instrumentais) O, štai ir jūs! Padėkite instrumentus te­
nai. (Rodo į stalą. Nefrosinė rengia jį chirurgo kostiumu, o jis
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 111

laiko ištiesęs rankas ir komanduoja) Pirštines, kepuraitę, palai­

dinę, kaukę! (Jupiteriui) Viskas bus mikliai padaryta.
JUPITERIS (pasirėmęs alkūne stebėdamasis žiūri į Merkurijų): Mer­
kurijau, gal mudu vienas kito nesupratom? Juk mane reikia pa­
keisti, ne tave. Ką reiškia tas cirkas? Į ką tu panašus! O dar tas
figos lapelis ant burnos, tarsi drovėtumeisi.
MERKURIJUS: Taip reikia. Merkurijui jūs nepatikėtumėt tokios
sunkios operacijos, todėl aš pasiverčiau gydytoju ir taip įgijau
ypatingų galių. Taip, dabar gulamės vėl. (Nefrosinei, valančiai
Jupiterio veidą) Pavalykite spiritu. (Jupiteriui). Matau, kad jūs
nieko neišmanot apie žmonių mediciną, o juk aš turiu paversti
jus žmogumi. Medicinos dvasią lengva suvokti: jos esmė - vai­
dyba. Čia, kaip teatre, būtini kostiumai. Tokia Hipokrato paslap­
tis. (Nefrosinei) Gerai, užteks! Kauterį! (Ji paduoda jam instru­
mentą;jis pradeda operuoti, bet plepėti nesiliauja, tikprorečiais
mesteli trumpą komandą Nefrosinei, kurijam asistuoja) Ar žino­
jot, kad Hipokratas yra buvęs artistu? Jis tai slepia, bet tai patvir­
tinajo sėkmė. Jis taiko galvanokaustiką, todėl operuoja be krau­
jo. Tačiau vis dėlto jo meno viršūnė - plastinė chirurgija, ar ne
tiesa? Persodindami odą nuo sėdmenų arba nuo kaktos mes ga­
lim suformuoti naujus vokus, nosį, lūpas, skruostus, - ką tik no­
rit. Įsivaizduoju, kad vieną gražią dieną man senstančiam pada­
rys naują veidą. Mažąjį skalpelį! Reikia iš vidaus pataisyti no­
sies sparnelius. Bet chirurgija priklauso nuo karo meno: kuo sun­
kesni sužeidimai, tuo didesni reikalavimai. Per karus su persais
buvo daromos drąsiausios operacijos, ir pagaliau Hipokratas se­
nąją įkaitintą geležį pakeitė aseptiniais peiliais. Jis laikojuos ga­
ro srovėj - štai kur tikra pažanga! Jei kada įsivyraus ilga taika,
chirurgija patirs rimtą smūgį, bet aš nelabai to baiminuosi: prie­
šingai, manau, kad chirurgija suklestės. Veidrodėlį! Tačiau pir­
miausia reikia, kad operacinėje būtų šilta, kitaip pacientas gali
peršalti. Ne, veidrodėlį čionai, juk mes norim kai ką matyti. Ži­
noma, labai daug priklauso nuo nejautros. Alkoholis netinka, nes
112

pacientas turi būti blaivus. Priešingu atveju neatsigintume pa­

cientų. Ir vis dėlto visada sakiau, kad geriau garsus girtuoklis
negu anoniminis alkoholikas. Taip, dabar pažiūrėsim, aha, ada­
tą! Ačiū. Įtempimas didėja, dūriam. Drenažo adatą, greit! Gerai,
ir dar čia. Štai lyg ir viskas. Dabar mažąjį eskulapą, o paskui -
gnybtų. Puiku, dabar mažuosius, švelniuosius hemostatusjau už-
spaudėm. Ir šiek tiek antiseptiko. Na ne, tiek nereikia! Juk nesi­
rengiam sterilizuoti viso Olimpo, ar ne, sesele?
NEFROSINĖ: Jupiterio tikriausiai nepavyktų.
JUPITERIS (krenkščia).
MERKURIJUS: Dėl didžiojo Eskulapo meilės, dabar jo šiukštu ne-
juokinkit, kitaip viskas šuniui ant uodegos. Sankabas. Štai, vis­
kas kuo puikiausiai. Viens, du trys, kiek siūliųjau turim? Manau,
laikys. Gerai. (Nefrosinei) Dabarjaujūsų eilė. (Nefrosinė tvarsto
Jupiteriui galvą, uždengdama tvarsčiais visą veidą; tuo tarpu
Merkurijus žengteli atbulas ir, nors nuvargęs, energingujudesiu
nusitraukia įgrisusiais pirštines, paskui - ir kaukę) Štai taip. Te­
gul tvarsčiai pabūna dar keletą minučių, o tuo tarpu suleiskim
jam vaistus. Ar švirkštas paruoštas?
NEFROSINĖ: Taip, jis čia. Trys mililitrai heparino, praskiesto de­
šimčia mililitrų.
MERKURIJUS: Gerai. Nuo jo jis taps žmogumi. Durkit! Nieko to­
kio, kad paskaudės. (Ji duria; Jupiteris sustaugia) Nuostabu. Vais­
tai veikia. Dabar jis, vargšelis, tikrai tampa žmogumi. O mes,
sesele, pažiūrėsim. Ačiū jums, jūs šauniai padirbėjot.
NEFROSINĖ: Dėkui. Ar jamjau galima keltis?
MERKURIJUS: Ne tik galima, bet reikia! (Jipadeda Jupiteriui at­
sisėsti ant lovos krašto. Visajo galva sutvarstyta) O tvarsčių ne­
galima laikyti per ilgai, kad neįsispaustų į audinius. Ir atneškit
veidrodį jam pasižiūrėti! (Ji atneša) Geriausia čionai, prieš švie­
są. (Ji perkelia veidrodį į priekį, paskui atbogina kėdę ir pastato
ją įstrižai už veidrodžio) Pirmiausia turim išbandyti visus veido
raumenis. Juk jei neveiks bent vienas raumenėlis, jis subjauros
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 113

visą veido išraišką ir pacientas atrodys idiotiškai. (Merkurijus ir

Nefrosinė, prilaikydami iš abiejų pusių, veda Jupiterį prie kėdės
ir sodina) Nagi, pirmyn! Taip, einasi puikiausiai! Dar pora žings­
nių, ir mes jau vietoj! Dabar mes jį išvyniosim. (Nefrosinė nu­
vyniojo tvarsčius. Iš pojųpasirodo Amfitrionas, kuriuo pavirto
Jupiteris)
NEFROSINĖ: Fantastiška!
MERKURIJUS: Iš tiesų neprastai! Bet pirmiausia pažiūrėkim, kaip
jis judės. Kaip jaučiatės, jūsų didenybe?
JUPITERIS (Jo veidas iš pradžių visai sustingęs, ir kalba jis pro
dantis, paskui suvaidina pantomimą - pabando judinti visus iš
eilės pagrindinius veido raumenis - ir žiūri į veidrodį): Kas čia
toks?
MERKURIJUS: Čia jūs. Tiesa, Nefrosine?
NEFROSINĖ: Tikrai, jūsų didenybe, galiu paliudyti: tai jūs.
JUPITERIS: Kalbėkit truputį garsiau, man sunku jus suprasti.
MERKURIJUS (garsiau): Žmonių ausims nelengva girdėti dievų
balsus. Jūsų klausa tuoj prisitaikys. Pamėginkit dabar pajudinti
veido raumenis. Ar galėtumėt nusijuokti?
JUPITERIS (siaubingai šiepiasi, paskui pamiklina veido raumenis
ir vėl pasižiūri į veidrodį): Negaliu juoktis, nėr iš ko. Papasakok
ką nors juokinga, kad mane juokas imtų!
MERKURIJUS (mąsto, tuo tarpu Jupiteris toliau išdarinėja grima­
sas prieš veidrodį): Man niekas neateina į galvą. Papasakokit jūs
kokį anekdotą, Nefrosine!
NEFROSINĖ: Ateina kretietis į Tėbus ir pamato mažytę Jupiterio
šventyklą. Jis ir klausia šventiką, kaip toks didelis miestas išsi­
verčia su tokia maža Jupiterio šventykla. Žinoma, sako šventi­
kas, jei visi į ją sueitų, tai visi joje nesueitų, bet kadangi niekada
visi nesueina, tai visi ir sueina. (Niekas nesijuokia)
JUPITERIS: Ar tai buvo anekdotas? (Dejuoja) Aš jo visai nesupra­
tau! Merkurijau, aš nebegaliu mąstyti, mano galvoj visos mintys
pakrikusios.
114

MERKURIJUS: Jums teks priprasti, kad esat žmogus. Be to, anek­

dotas visai nejuokingas.
JUPITERIS (ūmai imajuoktis ir surinka iš skausmo): Oi oi oi, ma­
no veidas, jis tuoj sprogs!
MERKURIJUS (Nefrosinei): Reikia jį pamasažuoti. Paimkit jį už
galvos! (Ji suima jo galvą iš užpakalio ir pradeda masažuoti)
Atsargiai, visai iš lengvo, taip, švelniai, švelniai! Ką jūs dabar
galvojat?
JUPITERIS: Kaip baisu būti žmogumi. Jaučiuosi mirtingas, širdis
baladojasi, galvoj ūžia, pečius maudžia.
MERKURIJUS: Ar galit atsistoti?
JUPITERIS: Pabandysiu. (Vargais negalais atsistoja kaip medinis)
MERKURIJUS: Ženkite porą žingsnių. (Jupiteris dviem šuoliais
perskrieja patalpą) Stop, stop! Reikia stabdyti. Jūs dar turit per
daug jėgų. (Jupiteris prisiverčia eiti žmoniškai) Va šitaip ge­
riau. Pirmiau viena koja, paskui kita, žingsnis po žingsnio. Teks
pasimokyti.
JUPITERIS (staiga sustoja ir keistai pažvelgia Į Merkurijų): Mer­
kurijau, žinai ką?
MERKURIJUS: Ne, o kas tokio?
JUPITERIS: Pastebiu, kad manyje tvenkiasi negeras apmaudas prieš
tave. Man lenda į galvą maždaug tokios mintys: jis riečia nosį,
nori mane mokyti, gal jis mano, kad jei jau jis - dievas, tai gali
man įsakinėti. Kodėl aš taip galvoju?
MERKURIJUS: Tai labai žmogiška. Juk jūs dabar jau toks esat.
JUPITERIS: Toks bjaurus ir smulkmeniškas?
MERKURIJUS: Taip, pavydus. Atrodo, mums bus pavykę.
JUPITERIS (mankštinasi): Ir dar man kažkaip maudžia, štai čia. (Ro­
do į kirkšnį) Tarsi koja norėtų atitrūkti.
MERKURIJUS: Tai randas, kaip Amfitriono kirkšnyje. Jis dar ret­
sykiaisj į pavargina. Nefrosine, galimviens kitą pasveikinti: ope­
racija nusisekė.
JUPITERIS: Atrodo, jog dievus paversti žmonėmis lengviau negu
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 115

žmones - dievais. Ne, ne, čia tik dar viena šlykšti mintis, iš pavy­
do. Visai neketinu sumenkinti jūsų nuveikto darbo. Jūs pasiekėt
nuostabų rezultatą. Man tik reikia nepamiršti savo dieviškumo ir
nepasiduoti tiems žmogiškiems impulsams. Ak, aš jau po truputį
įsismelkiu į tą sterilų kūną ir gan patogiai jame įsitaisau. (Lanks­
čiai, sportiškaipašokinėja) Tikrai, jame visai nebloga, o kai savi­
jauta gera, tai ir būdas, ir nuotaika pasitaiso. (Ūmai patenkintas
susijuokia) Zinai, Nefrosine, tu šiandien labai patraukliai atrodai.
NEFROSINĖ: Ačiū, jūsų didenybe.
JUPITERIS (pažvelgia įją): Ar vis dar matosi, kad aš - Jupiteris, o
ne Amfitrionas?
NEFROSINĖ: Man jūs - Jupiteris, kad ir kokia būtųjūsų išvaizda.
JUPITERIS: Tikrai? Ir iš ko tu taip sprendi?
NEFROSINĖ: Iš nepakartojamos jūsų auros, iš to, koks didingas
pats jūsų buvimas - moteris tai jaučia; ir iš jūsų akių blizgesio.
(Nefrosinė nurenka instrumentus)
JUPITERIS: Tikrai? (Merkurijui) Ar ir tu tai pastebi?
MERKURIJUS: Aš irgi jaučiu tą patį, tik gal kiek kitaip. Jūsų die­
viškoji didybė nepalieka jokių abejonių: atmosfera aplinkjus vi­
sada kupina įtampos.
JUPITERIS: Ak, vaikeliai, jūs mane nuraminote. O aš jau buvau
išsigandęs. Man pasirodė, kad Amfitriono žmogiškumas gali su­
naikinti mano esybę. Tačiau dabar man grįžo pasitikėjimas savi­
mi. Man knieti kuo greičiau pasirodyti Alkmenei.
MERKURIJUS: Dar šiąnakt?
JUPITERIS: O kodėl gi ne? Jaučiu, kaip stiprėja mano geismas. O
tu, pasivertęs Sosiju, žinai, tuo Amfitriono adjutantu, turėsi ma­
ne lydėti. Jis visada šalia jo. Būtų nepanašu į tiesą, jei Amfitrio­
nas pasirodytų be Sosijo.
MERKURIJUS: O kas gi mane juo pavers? Ne, nieko nebus,
JUPITERIS: Tikslios kopijos nė nereikia. Turėsi tik persirengti. Tu
juk ir šiaip įjį panašus, ojei dar kalbėsi kaipjis ir vaikščiosi kaip
jis, tai to ir užteks.
116

MERKURIJUS: Bet jis turi žmoną. Jūs žinote, aš viską padaryčiau

dėl jūsų, tik ne tai! Tojus negalit iš manęs reikalauti. Man pasi­
versti prakaituojančiu, stenančiu pabaisa ir klausytis banaliausių
palaimos šūksnių, taip šaižiai veriančių ausį, tartum rengčiausi
žudyti senutę, - Tie, tai barbariška.
JUPITERIS (liūdnai žvelgia į jį): Žinai, Merkurijau, kad aš visada
tik po to tai suvokiu? Juokinga; na, bet dabar visa tai nebesvarbu.
Tu juk gali išprovokuoti ginčą ir taip apsisaugoti.
MERKURIJUS: Bet šiąnakt jau nepavyks. Juk man reikėtų pasi­
ruošti.
JUPITERIS: Tada sulaikyk naktį, kad ji ilgiau truktų.
MERKURIJUS: Žiemos naktis vidurvasarį? Žmonės stebėsis.
JUPITERIS: Tada surask man Heliją! Turiu su juo pašnekėti. Ir tą
savo padargą (rodo į dviratį) pasiimk! (Merkurijus išvažiuoja dvi­
račiu) Nefrosine, eik šen. (Ji prieina; Jupiterisją apkabina) Man
reikia patikrinti, ar veikia.

Šviesos gęsta; paveikslo pabaiga

IV. Vyrų gauja

Vyras - narys

Šiame knygos skyriuje pažvelgsime į sferą, kurioje vyrai sudaro sa­

vą uždarą pasaulėlį, moterims dažniausiai išvis nematomą. Mote­
rys, savaime aišku, sprendžia apie vyrus iš to, kaipjie prieš jas pasi­
rodo. Arba jos apie vyrų pažiūras sprendžia pagal save ir mano, jog
taip ir turi būti. Tačiau tai - kelias į didžiąją iliuziją. Mat jos neatsi­
žvelgia į tai, kad niekas taip nelemia vyrų elgesio kaip kiti vyrai.
Kad būtų aiškiau, grįžkime prie iniciacijos ritualo ir pirmykštės
bandos. Gal kam atrodys, kad šiandien viso to nebėra. Mūsų civili­
zacijoje nebeliko nei genties karių, nei vyriškumo išbandymų. Kas
taip mano, tas, matyt, nėra girdėjęs apiejaunimo gaujas, sporto aist­
ruolius, pusbernių būrius ar klasių grupuotes. Kas be ko, bendru
abiejų lyčių ugdymu visa tai bandoma sušvelninti. Bet, užuot sukul­
tūrinus berniukus, geriausiu atveju mergaitės supažindinamos su bar­
barybe, kurijų lauks po vestuvių. Na, bent jau tiek.
Kad ir ką sakytum, kai berniukai bręsta, jų elgsena pasikeičia iš
pagrindų. Per cheminę metamorfozę, kurioje svarbų vaidmenį vai­
dina hormonai, meilučiai vaikeliai virsta žiauriais laukiniais. Jiems
ne tik apželia gakta, dygsta ūsai ir lūžta balsas. Nuo šiol jie tyčia
stengiasi būti kuo šiurkštesni ir barbariškesni. Tamtikslui jiems gamta
įdiegė instinktą šalintis bet kokios civilizuojančios įtakos ir bendrauti
tik tarpusavyje. Kitaip sakant - jie susimeta į gaujas. Jie bastosi
būriais. Jie siaučia nelyginant vilkų ruja. Ir tikrai, daugelyje šalių
pastebėta, kad berniukai ir šunys laksto vienu pulku. (Iš to kilo pasa­
kojimai apie vilkės išpenėtus Romulą ir Rėmą, apie Kiplingo Maug-
lį iš „Džiunglių knygos“.) Mūsų visuomenėje gauja atstoja dykynę,
į kurią berniukus siųsdavo gentinė bendruomenė. Jaunimo gaujos -
tai kultūros paribio zonos. Civilizacijos įstatymai jose neveikia. Čia
galioja tik vienas - konkurencijos įstatymas, užtat besąlygiškai.
Jis reguliuoja gaujos hierarchiją. Kiekvienas varžosi dėl geres­
nės vietos grupėje. Būtent todėl grupės struktūroje turi būti aukštes­
ni ir žemesni rangai. Tą principą labai ryškiai pavaizdavo Viljamas
Goldingas (William Golding) romane „Musių valdovas“. Ten pasa­
kojama apie grupę berniukų, kuriems kilo grėsmė grįžti į pirmykštį
barbarišką būvį, kai lėktuvas, kuriuo jie skrido, priverstinai nutūpė
atogrąžų saloje. Yra ir daugybė kitų mokyklinių romanų, kuriuose
pasakojama, kaip susidaro berniukų gaujos.
Tokioje grupėje berniukas įsitikina, kad agresija, kuriąjis patiria,
skirta ne asmeniškai jam: tai dalis grupės struktūros. Jis suvokia,
jog konkurencija paverčia tą agresyvumą aukštesnio už asmeninį
lygmens principu. Iš jo tikimasi, kad kaip kiti konkuruoja su juo,
taip irjis varžysis su kitais - laikysis žaidimo taisyklių. Ir kuo geriau
jam seksis, tuo labiau jis bus gerbiamas. O už taikingumą ir vengi­
mą kovoti gauja baudžia. Ji tai instinktyviai vertina kaip kėsinimąsi
į gaujos solidarumą. Oficialiai sakoma, kad toks narys gadinąs žai­
dimą. Taip elgiąsis tik tas, kas nesilaikąs taisyklių. Taigi konkuren­
cija prilyginama žaidimui. Grupė elgiasi panašiai kaip komandinių
sporto šakų varžybose, kur komandos kovoja viena prieš kitą. Ko­
manda - tai gauja, o dėl geresnės vietos joje tenka atkakliai grumtis.
Tad gauja yra ta vieta, kurioje vaikinas išmoksta rodyti agresy­
vumą ir jam atsispirti, tokiu būdu tapdamas grupės nariu. O už
narystės kiekvienoje atskiroje grupėje stovi bendra narystė pasau­
liniame vyrų klube. Ką vyrai pakviečia į savo būrį, tas jau ir pats
yra vyras. O kas praranda grupės pripažinimą, tas praranda vyriš­
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 119

kąjį tapatumą. Štai kodėl vyrai tokie svarbūs vieni kitiems. Nuo jų
rodomos pagarbos priklauso vyro savigarba. Todėl taip sunku vie­
nišų moterų sūnums.
Iš to darome kitą esminę išvadą:
Vyras iš prigimties yra narys.
Jis yra narių klubo narys. Tai lemiajo polinkį [politiką. Tai prati­
na jį dalyvauti tarybų darbe. Tai paverčia jį būtybe, kuri gerai jau­
čiasi kompanijoje, ir leidžia jam formuoti bičiulių grupes, bendra­
minčių komandas ir klikas, tai yra daryti tai, kas moterims dažniau­
siai nepasiekiama. Mat politikoje draugai pasirenkami ne pagal as­
menines simpatijas. Čia svarbu ne tai, kas kam patinka. Daug svar­
biau pasverti, su kuo verta susidėti. Todėl ir buvę priešai gali tapti
draugais. Politikas neatmeta net ir tokių, kurie kitados yrajam skau­
džiai kirtę. Kadangi jie pavojingi, tai gal verta juos persivilioti į
savo stovyklą. Kaip kad senovinėse karių draugovėse būdavo suval­
goma nugalėto priešo širdis, taip ir buvusio varžovojėga sustiprina­
ma savoji grupė.
Šitie bendraminčių būreliai, draugų kompanijos ir klikos atima iš
vyro labai daug laiko. Reta žmona įstengtų kartu su vyru žavėtis
begaliniais strategijos svarstymais ir planų aptarimais. Moteris ne­
mato, jog čia į draugovę renkami medžiotojai. Čia nusprendžiama,
kokie žvėrys bus varomi, kas šaus, kas duos signalus ir kas vado­
vaus. Kadangi paprastai komisijos ir tarybos posėdžiauja prirūky­
tuose kambarėliuose, žmonai sunku įsivaizduoti, kas ten dedasi. No­
rėdama pamatyti šį tą panašaus, ji turėtų televizijos sporto kanale
susirasti amerikietiškojo futbolo rungtynių transliaciją ir nepabūgu­
si tos maišaties valandėlę pažiūrėti. Ji išvystų, kaip kamuolį turin­
čios komandos žaidėjai - kamuolį galima pažinti iš to, kadjis pana­
šus į kiaušinį - protarpiais sustoja glaudžiu ratu, pasilenkia, suneria
rankas ir suremia galvas, sudarydami kaip ir kupolą. Šitokia san­
glauda, kurios metu jie, be kita ko, aptaria artimiausios rungtynių
atkarpos strategiją, iliustruoja bendraminčių būrelį, kai jis rengiasi
kitam komiteto posėdžiui.
 vV-M/<5

120

Komisija - tai aukštesnioji gaujos forma. Aibė komisijų sudaro

biotopą, kuriame susiklostę daug vyrų tipų ir potipių. Kai kuriuos išjų
galima pamatyti portretų galerijoje. Tad sugrįžkime valandėlę į vyrų
portretų galeriją, kur mūsųjau laukia grupinė nuotrauka.

Penktas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Kompanijų nariai ir užstalės bičiuliai

Keliaudami per kompanijų ir draugijųšalį, kuriąkai kas vadina Aukso

Ordos imperija, matysime laiptuotą reljefą, kuriam galioja princi­
pas: kuo aukštesnis lygis, tuo didesnė įtaka ir tuo mažiau panašu­
mo į pirmykštę ordą. Apatinė pakopa - tai žemuma, kurioje išsi­
tenka futbolo komandų aistruolių klubai, kėglių mėgėjų klubai ir
sugėrovų kompanijos. Kiek aukščiau yra baras - plebėjiško triukš­
madarių parlamento forma. Toliau kylame į plokščiakalnį, kuria­
me susispietę gausybė draugijų - nuo balandžių augintojų ir kny­
gų mėgėjų iki žemvaldžių susivienijimo. Virš jų stūkso politinių
klubų kalnai. Dar aukščiau baltuoja snieguotos partijų, parlamen­
to ir vyriausybės įstaigų viršukalnės, ojas visas vainikuoja minist­
rų kabineto Everestas.
Kompanija - tai sutaurinta orda, civilizuota gauja. Nors didysis
Nortkotas Parkinsonas (Northcote Parkinson) ir paskelbė novatoriš­
kus to reiškinio tyrimų rezultatus, tai vis dar gana mįslingas socioto-
pas, ir tik reta moteris jaučiasi čia kaip namie. Taip yra dėl gilias
šaknis turinčio paradokso: nors kompanija - konkurencijos įrankis,
bet ji skatina socialinį vienijimąsi. Tas paradoksas paverčia kompa­
niją tarsi rentgeno aparatu, padedančiu įvertinti vyriškumą: ji at­
skleidžia visas vyro silpnybes. Ojų - visa krūva.
Antai ji suteikia dykinėtojui pranašumą prieš veiklųjį. Mat jei tik
kur kas atsitinka, kompanijai kaipmat rūpi įsikišti. O kadangi ji turi
daug galios, bet pavieniai jos nariai už nieką neatsako, tai dykinėto­
jas gali viską sutrukdyti. Ir jis suinteresuotas tatai pademonstruoti,
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 121

idant kiti matytų, kad nuo jo pritarimo šis tas priklauso. Taip jis
priverčia veikliuosius pelnyti jo palankumą ir įtraukti jį į savo bičiu­
lių būrį, bendražygių arba bendraminčių grupę.
Todėl kompanija teikia ilgalaikę racionaliai pagrįstą galimybę ne­
žabotai didžiuotis remiantis miglotais pagrindais ir kilniais princi­
pais. Būdami nevienodo charakterio, kompanijos nariai susiskirsto į
tam tikrus tipus. Kompanijoje, kaip rentgeno nuotraukoje, išryškėja
kiekvieno tokio tipo vyriškumo pobūdis. Todėl moteriai, norinčiai
artimiau pažinti kandidatą į gyvenimo draugus, labai patartina kokia
nors dingstimi, jei tik įmanoma, pažvelgti, kaipjis elgiasi kompani­
joje. Tadaji pamatys savo busimąjį pačioje vyriškiausioje situacijo­
je. Ojeigu ji dar įsivaizduos save jo oponento padėtyje, kai tarp jų
vyksta ginčas, ji išvys vaizdelį iš ateities, kurijos laukia, ir gal pasi­
stengs jos išvengti. Kadangi kompanija iškelia aikštėn blogiausias
vyrų savybes, tai ja pagrįstos prognozės yra ypač tikroviškos. Iki
šiol mokslas yra nustatęs dešimt kompanijos narių tipų.

1. Kliudytoj as
Tai visų veikliųjų priešas. Aukščiausias jo tikslas - neleisti nieko
nuveikti. Jam kompanija - tarsi Bermudų trikampis, kuriame dings­
ta visa, kas juda. Psichologas įžvelgs, kad jį yra užvaldęs N + P
sindromas - nekompetentingumo ir pavydo junginys. Ideologijos
požiūriu jis - radikalus lygybės šalininkas. Jis perspėja, kaip pavo­
jinga būti originaliam, ir aiškina, kaip gera būti nepastebimam. Uto­
piška jo svajonė - visiška stagnacija, entropijos būsena, kurioje, iš­
silyginus visiems energijos skirtumams, niekada nebeiškiltų aikš­
tėn, kad jis jaučiasi esąs silpnesnis už varžovą.

2. Drumstikas
Jam kompanija - tai mašina sumaiščiai kelti. Joje jis leidžia reikštis
anarchistiniams savo polinkiams. Todėl jo darbas - naikinti prasmę.
Painus drumstiko prieštaravimas, klausimas, kuris kertasi su darbo­
tvarke, nešvari užuomina - ir žiū, jau plinta chaosas. Tik kai jau
122

viską apgaubia juodžiausia tamsa ir paklydėliai ima šauktis pagal­

bos, tada drumstikas rūsčiai postringauja apie tai, kad stinga draus­
mės ir aiškumo.

3. Draugingasis
Jam kompanija atstoja draugų būrį, kurio jis stokoja. Per komisijos
posėdį jis pagyvėja. Jis tarška, jis prašo žodžio, jis turi ką pridurti,
jis siūlo žvelgti plačiau, jam kai kas neaišku, jis perspėja, jis atkrei­
pia dėmesį, jis pritaria anksčiau kalbėjusiajam. Labiausiai jis bijo
tos akimirkos, kai posėdis baigsis. Todėl kiekvieną darbotvarkės
punktą vertina kaip citriną, iš kurios reikia išsunkti kuo daugiau pro­
blemų. Ir kai jam pagaliau vis dėlto tenka pereiti prie kito darbo­
tvarkės punkto, būna gaila į jį žiūrėti.

4. Nepatenkintasis
Jam kompanija - tai vieta atsišaukimams skelbti, proga pademonst­
ruoti pasipiktinimą ir nusivylimą. Čia formuluojami principai, dėl
kurių pažeidimo rūstaujama, ir priimamos rezoliucijos, kuriomis pa­
remiami kiti principai. Čia skamba užkeikimai pasaulio sielvartui ir
patetiški žodžiai apie tai, kas bendra visiems. Jei nepatenkintasis ir
menkai nutuokia apie dalyką, jis atsigriebia kalbųjausmingumu. Čia
jis nepralenkiamas. Užtat jaučiasi moraliai pranašesnis ir kiekviena
proga dedasi esąs pasaulio sąžinė.

5. Inkvizitorius
Jis nepatenkintojo pasipiktinimą ir nusivylimą nukreipia šventosios
inkvizicijos išmintu taku. Kur tik užkliūva moralės principai, tenjis
mato eretikus. O kur įžvelgia kančią - ieško kaltininkų. Jis - tai
korektiškosios politikos vyriausiasis žynys, iš prakeiksmų ir tribu­
nolų sukūręs tikrą kaltinimo mašiną, kuri gaivina tikėjimąaukų krau­
ju. Todėl jis kompaniją visada traktuoja kaip inkvizicijos įstaigą ir
ypač vertinajos persekiojimo aparato formalizmą. Jambūdingas ne­
žabotas nuasmenintas persekiojimo įkarštis, kuriuo pasižymėjo kvo­
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 123

tos meistrai nuo didžiojo inkvizitoriaus Torkemados (Torquemada)

iki Stalino parankinio budelio Berijos, visada siekę tik vieno: galu­
tinai pažeminti auką priverčiant ją melagingai apkaltinti save.

6. Artistas
Jamkompanija - tai scena, kuriojejis gali pasirodyti savo rinkėjams
ir gerbėjams. Todėl artistais mielai naudojasi tie kompanijos nariai,
kurie atstovauja didžiosioms interesų grupėms ir nori pateisinti jų pa­
sitikėjimą. Artistui reikia įspūdingo spektaklio, sensacingos diskusi­
jos dėl principų, demonstratyvaus gesto, ypatingos progos. Jis suvo­
kia, kokį atgarsį turi sukelti tas teatras, todėl tikisi, kad ir kiti nariai
kaipmat supras jo vaidinamo spektaklio idėją - net ir slaptą panieką
publikai, kuri nori būti mulkinama ir džiaugiasi to susilaukusi.

7. Kuklusis
Tai antros eilės moralistas, savotiškas kompanijos barnių parazitas.
Per debatus jis tol tyli, kol ima kartotis argumentai ir tvenktis įžeidi­
nėjimai. Tada jis išeina į avansceną kaip arkangelas Gabrielius po
pirmapradės nuodėmės. Jis sielvartauja dėl liūdinančio fakto, kad
politikai nesugeba elgtis padoriai. Jį šiurpina pykčio bedugnė, atsi­
verianti prieš jo akis. Jis galvoja apie tai, kokį netikusį pavyzdį re­
gės kiti piliečiai. Taipjis susilaukia publikos pritarimo, kurį dar pa­
rems abi sugėdintos partijos, kaltindamos viena kitą, ir iškelia savo
paties dorumą pasiūlydamas balsuoti dėl naujos projekto formuluo­
tės, kuri sutaikysianti abi puses.

8. Pedantas
Tai klausimų virtuozas ir protokolo sargas. Jam spartus svarstymas
tolygus paviršutiniškam svarstymui. Todėl jis atidžiai seka tvarka­
raštį. Tik traukiniui pajudėjus ir gerokai įsibėgėjus pajunti, kaip sma­
gųjį staiga sustabdyti dėl menko netikslumo. Iš ratų cypimo pedan­
tas suvokia, kokią galiąjam pamėtėjo tempo diktatas sykiu su pati­
kimumo patosu. Žmones jis veikia taip, kaip Žemės trauka - materi­
124

ją. Jis pasirūpina, kad niekas nepakiltų į orą ir kad kiekvienas pamė­
ginęs bėgti būtinai sukluptų.

9. Pasakorius
Išjo trykšte trykšta gyvenimiškos istorijos, kurios apraizgo kiekvie­
ną formalizmą kaip džiunglės senovinio miesto griuvėsius. Todėl
kiekvienas svarstomas klausimas jam virsta pavyzdžiu, kazusu, net
novele. Juose visas problemas jau yra išsprendęs pats gyvenimas.
Dažniausiai tai jo paties gyvenimas, pasakojime pateikiamas kaip
sektinas pavyzdys. Jo dimensija - praeitis, kurioje problemų nebė­
ra. Taip jis tarsi veda visus kitus, kuriems savo pasakojimu, kaip jis
pats išsprendė problemą, rodo kelią į ateitį. Jo ir kitų kompanijos
narių santykis toks pat kaip Trubadikso ir galų: arba jie jį bematant
nutildys, arba patys kentės.

10. Žaidėjas
Jis mėgsta sambūrius, kaip kiti - futbolą. Jis seka posėdžio fabulą su
tokiu pat profesionalo įkarščiu, kaip futbolo žinovas stebi mėgsta­
mos komandos žaidimą. Kaip futbolo aistruoliai kartu su sportinin­
kais išgyvena veržlią ataką ir gėrisi meistriška dirbtine nuošale, taip
ir kompanijos žaidėjai geba žavėtis išmoningu pasiūlymu papildyti
darbotvarkę ir įvertinti subtilųjo atmetimo manevrą. Ištikimybė sa­
vajai grupei čia kyla ne tiek iš įsitikinimų, kiek iš žaidimo sąlygų.
Net ir svarstomajam klausimui reikia tik tokių savybių, kaip ir fut­
bolo kamuoliui: jis turi būti toks nepriekaištingai apvalus, kad galė­
tumjį pasiųsti bet kuria kryptimi. Nors kompanijos aistruolio lūpo­
se politiniai šūkiai, bet jo širdyje - darbotvarkė. Ne įsitikinimas rei­
kalo teisumu skatina jį veikti, bet malonumas laikytis žaidimo tai­
syklių.

Užstalės bičiuliai...
...yra vyrai, nepriklausantys jokiai komisijai ar komitetui. Jie susi­
meta į neformalius būrelius ir reguliariai renkasi, dažniausiai (bent
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 125

jau Vokietijoje) - vis prie to paties užeigos stalo. Ten, gurkšnodami

alų ar kai ką stipresnio, nevaržomai aptarinėja visuomenės gyveni­
mo aktualijas. Užstalės bičiuliams nereikia tokios griežtos organi­
zacijos kaip kokiai nors komisijai. Čia nėra nei pirmininko, nei die­
notvarkės, nerašomas nė protokolas. Užtat viršų ima tas, kuris kalba
garsiau ir įtikinamiau. Taigi užstalės kompanija gali laisviau pati
pasirinkti savo papročius ir juos kaitalioti. Užuot laikiusis iš anksto
nustatytų taisyklių, ji pripažįsta tam tikras bendravimo formas, ku­
rios, kad ir būdamos grynai vyriškos, formaliuose susirinkimuose
retai dominuoja. Tai pašaipos ir anekdotai.
Šaipymasis - tai išmoninga žodinė dvikova, apsišaudymas iro­
niškomis pastabomis. Pašaipa laikoma vykusia, jeigu tas, iš kurio
šaipomasi, sąmojingai atsikerta. Tada pašaipūnas susilaukia bičiu­
lių pritarimo. Taigi vien tik užsipulti draudžiama. Reikia leisti aukai
atsakyti dar sąmojingesne pastaba, įgelti užpuolikui. Jeigu aukai tai
pavyksta, juoba jeigu ji sumoja nukreipti užpuoliko pašaipą prieš jį
patį, ji sulaukia dar didesnio pritarimo ir patraukia kompaniją į savo
pusę. Tarkim, Helmutas Kolis (Helmut Kohl) sako Joškai Fišeriui
(Joschka Fischer): „į jus žiūrint galima pamanyti, kad Vokietiją išti­
ko badas“. Joška atsikerta: „O įjus žiūrint galima pamanyti, kad tai
jūs dėl to kaltas“. Tokia pašaipėle Joška Fišeris pasirodytų pri­
klausąs prie tų, kurie simboliškai pažeminti nesugniūžta ir neįsi­
žeidžia, atvirkščiai - neprarasdami savigarbos pademonstruoja nuo­
vokumą ir į humorą atsako humoru. Tokie norėtų būti ir kiti kom­
panionai. Jie audringai pritartų aštrialiežuviui. Nors traukimas per
dantį - tam tikros varžybos, bet išbandymu jis vienija grupę. Kas jį
išlaiko, pasilieka. Galima net sakyti, kad užstalės bičiulių grupę su­
daro tik asmenys, išlaikę tą išbandymą. Tų, kurie nuolat įsižeidžia,
grupei nereikia. Moterys iš tokios bendravimo formos retai ko nors
pasisemia. Kai draugija bando pašaipomis įtraukti moterį į savo tar­
pą, ji dažnai to nesupranta ir palaiko tai vulgaria agresija prieš jos
asmenį. Iš tiesų tai veikiau komplimentas, netiesioginis raginimas
prisidėti.
126

Šaipymąsi papildo anekdotai. Jie padeda sutelkti grupę be įtam­

pos, kurią sukelia konkuravimas ar baimė būti išstumtam. Vietoj
to kiekvienas gali parodyti sugebėjimą šmaikščiai pokštauti. Kal­
bama po vieną, kiti klausosi. Ir šioje rungtyje moterys neprilygsta
vyrams. Joms sunkoka ilgai išlaikyti publikos dėmesį ir pasakoji­
mo įtampą. Tad užuot pasinaudojusios proga ilgai pabūti visų dė­
mesio centre, jos nusprendžia, kad tokių niekų neverta pasakoti,
nesuprasdamos, kad svarbu ne tiek siužetas, kiek vaidyba. Todėl
jos dažnai vidury anekdoto numuša įtampą, komentuoja savo pa­
čių vaidybą („Aš nemoku pasakoti anekdotų“), atsiprašinėja ir taip
sugadina visą efektą.
Kodėl moterys nemoka pasakoti anekdotų? Mat jos nesusiduria
su tomis bėdomis, iš kurių vyrus gelbsti pašaipa ir anekdotai: juk kai
jie nepolitikuoja arba nediskutuoja kitais klausimais, prieš juos iš­
kyla bauginanti perspektyva šnekėtis apie asmeninius dalykus, o
jiems tai būtų nemalonu. Norėdami išvengti tokių temų, jie traukia
vienas kitą per dantį ir pasakoja anekdotus. Kadangi moterys tokių
problemų neturi, tai jos ir nesupranta, ką iš tiesų reiškia tokie apsi-
žodžiavimai.
Šaipymosi tradicijos gali virsti mitais. Kai kurios sugėrovų drau­
gijos yra išgarsėjusios pasaulyje. Prisiminkime kad ir karaliaus Ar­
tūro irjo riterių Apskritąjį stalą arba Šekspyro (Shakespeare) nuola­
tinį stalą „Undinės užeigoje“ (Mermaid Tavern). Arba Literatų klu­
bą (Literary Club), kuriame gražbyliavo vienas iš žymiausių pašai­
pūnų per visą kultūros istoriją - dr. Samjuelis Džonsonas (Samuel
Johnson). Net pavadinimas „Paskutinė vakarienė“ rodo, kad tas bū­
relis buvo ne kartą susirinkęs krūvon.
Užstalės draugijoje dar labiau negu kitokiuose sambūriuose iš­
ryškėja skirtinga jos dalyvių saviraiška. Čia būna kalbėtojų, išsišo­
kėlių, pikčiurnų, visažinių, fanatikų, pamokslautojų, moralistų, jaut-
ruolių ir stačiai pasipūtėlių. Apžvelgę juos grįžkime prie pagrindi­
nio pasakojimo.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 127

Yra vyrų tarmė ir moterų tarmė

Ką tuo metu, kai berniukai savo gaujose atlieka iniciacijos ritualus

ir laiko ištvermės egzaminus, veikia mergaitės? Jos žaidžia savąjį
konkurencijos žaidimą - varžosi dėl draugystės. Jos nori turėti pa­
čią geriausią draugę. Jos pratinasi dviese arba kelios atsiskirti nuo
kitų ir mįslingomis kalbomis, prasimanytomis paslaptimis, pasišnibž-
dėjimais bei nesuprantamais pakikenimais skleisti ypatingumo au­
rą. Jos nesistengia, kaip kad berniukai, priklausyti galingam tuntui,
o telkia uždarą artimų draugių būrelį. Jos jau mokosi palaikyti ypa­
tingus santykius.
Atsižvelgdama į tokią skirtingą mergaičių ir berniukų socializaci-
ją, kalbininkė Debora Tanen (Deborah Tannen) sukūrė teoriją, ko­
dėl lytys viena kitos nesupranta, ir išdėstė ją knygoje - dabar ji itin
populiari - „Tu paprasčiausiai manęs nesupranti“.
Deboros Tanen tezė originali tuo, kadji siūlo žodžius „vyriškai“
ir „moteriškai“ (kasdiene prasme) suvokti panašiai kaip „bavariš­
kai“ arba „olandiškai“. Tai esančios tarmės, dialektai, arba, pasak
kalbininkės, „genderlektai“ (iš žodžio gender - lytis), susiklostę to­
dėl, kad mergaitės ir berniukai auga skirtingose kalbinėse aplinko­
se. Vienodas yra tų tarmių žodynas, ta pati ir gramatika, bet skiriasi
kalbos vartosena.
Brendimo laikotarpiu, kai jaunuoliai auga tarp savo lyties ben­
draamžių, mergaitės išmoksta santykių kalbos. Jos mato pasaulį kaip
ištisą bendrijų tinklą, kur bendraujant svarbu suartėti su pašnekovu,
pelnyti jo palankumą ir jam pritarti. Todėl moterų pašnekesiai - be­
veik vien simetriški, dvipusiai. Jų paskirtis - užmegzti ryšius.
Tuo tarpu vyrams pasaulis - tai hierarchijų sistema, kurioje reikia
išsikovoti geresnę vietą. Jų bendravimo esmė - konkurencija ir įspū­
džio sukūrimas. Jiems rūpi išsiaiškinti, kuris viršesnis. Jie rungiasi
žodžiais ir kovoja dėl aukštesnės padėties. Todėl jų pokalbiai dau­
giausia nesimetriški. Vyrai šneka ne kad suartėtų, bet kad įtvirtintų
 s*-r%

128

savo padėtį ir parodytų kitiems jų vietą. Todėl jie kalba teiginiais.

Tai imponavimo stilius.
Nesusipratimai kyla tada, kai abi tarmės susiduria. Kadangi pa­
šnekovai nežino, jog jų tarmės skirtingos, tai tiek vyras, tiek moteris
verčia antrosios lyties žodžius į savąją kalbą. Antai moterys, siekda­
mos artimumo ir tarpusavio pasitikėjimo, dažnai perklausia, patvir­
tina, pritaria ir atsiprašinėja. Tačiau išversti į vyrų imponavimo kal­
bą tie dalykai įgauna kitą prasmę. Tenjie vertinami kaip gestai, liu­
dijantys nuolankumą ir nepasitikėjimą savimi.
Nesusipratimai vyksta ir priešinga kryptimi. Moterys, versdamos
konkurencinę vyrų kalbą į savąjį intymųjį stilių, pasijunta tarsi ave­
lės, kai į jų būrį įsibrauna vilkas. Draugiškumas čia neturi vertės, o
artimumu pasinaudojama agresijai, kuri juo skaudesnė, kad intymia­
jam stiliui ji visai nepriimtina. Todėl moterys užsipuolimus suvokia
kaip asmeninį įžeidimą ir atsako tuo pačiu.
Bet taip elgdamosi jos neįvertina imponavimo stiliaus ir konku­
rencinio kalbėjimo ypatumų. Vyrai konkuruoja ne su kuriuo vienu
asmeniu, bet su visais. Ir ne tik su moterimis, bet ir su vyrais - netgi
pirmiausia sujais. Būtent dėl to moterysjaučiasi nuolat nedorai puo­
lamos ir viską priskiria diskriminacijai, nes nesupranta vyrų tarmės.
Vyrai diskriminuoja kiekvieną, ne tik moteris. Jiems konkurencija -
tai varžybos, žaidimas, ir jie nesupranta, kad moterims tai svetima.
Jie tikisi, kad irjos tai vertins kaip tam tikrą ritualą, kuris vyrams ne
tik padeda išsikovoti geresnę padėtį hierarchijoje, bet ir įtvirtina jų
savimonę.
Taigi moterys klysta, kai triuškinamą vyrų stilių, pritaikytą kon­
kurencijai, mano esant skirtą tikjoms ir įsižeidžia. Vyrai tiesiog var­
toja „vyrų tarmę“. Sujaukęs bendravimą, dažniausiai tas nesusipra­
timas auga. Pavyzdžiui, diskusijoje moteris į, jos manymu, nepatei­
sinamą vyro agresyvumą atsako tokiu emocingu puolimu, kad dabar
nustemba jau vyras: juk jis viso labo tik pasinaudojo įprastiniu kon­
kurencijos ritualu. Ir kadangi šįsyk jau jis pasijunta nekorektiškai
užpultas, vyras įsijungia trečiąją pavarą ir dabar jau kerta iš peties.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 129

Lygiai taip pat vyrai ir moterys, susidūrę viešumoje, laiko vieni

kitus ypač agresyviais. Moterims vyrai rodosi brutalūs, nes jie mo­
terų bandymus suartėti nepelnytai laiko nusižeminimo gestais; o vy­
rai moteris vadina mimozomis, nes jos tolydžio jaučiasi diskrimi­
nuojamos, nesupranta konkurencijos taisyklių ir viskąprisiskiria savo
asmeniui. Bet jos tik nemoka žaisti.
Kadangi intymusis moterų stilius pritaikytas privačiam gyveni­
mui, o konkurencinis vyrų stilius vyrauja viešajame bendravime, tai
daug kas priklauso nuo to, kur vieni su kitais susitinka: viešumoje ar
asmeniniame gyvenime.

Viešai ir privačiai

Nuo XVIII amžiaus viešasis ir privatus gyvenimas yra atskiros sfe­

ros. Iki tol viskas buvo daugiau ar mažiau vieša. Žmonių tarpusavio
bendravimą reguliavo visuomeninė hierarchija. Jis ėjo iš viršaus į
apačią. Aukštesnysis galėjo be niekur nieko užkalbinti žemesnįjį ir
bendrauti su juo kaip tinkamas. Bet ne atvirkščiai. Čia jau galiojo
sudėtingos etiketo taisyklės. Žemesnę socialinę padėtį užimantis žmo­
gus tik po vingrių ceremonijų turėjo teisę kreiptis į tituluotą poną.
Ypač jei tai buvo karalius ar Dievas. Juos buvo galima kalbinti tik
tam tikru laiku, prieš tai ištarus tam tikrą formulę. Bet iš principo to
paties reikalavo kiekvienas, esantis aukštesnėje visuomenės
pakopoje.
Toks elgesys neatsirado savaime: jį reglamentavo scenarijus, pa­
gal kurį kiekvienam sluoksniui buvo numatytas tam tikras vaidmuo.
Hercogas elgėsi kitaip negu liokajus, o pirklys - kitaip negu veži­
kas. Tokioje hierarchijoje kiekvieno žmogaus vaidmenį lėmėjo so­
cialinė padėtis. Tos padėties šaknys glūdėjo jo šeimoje. Kokia buvo
šeimos vieta visuomenėje, tokia ir kiekvieno jos nario.
Beje, tais laikais šeimą sudarė ne vien tėvai ir vaikai, kaip šian­
dien. Buvo didelė šeimyna, susitelkusi apie sudėtingą ūkį. Šeimynai
130

priklausė visi to ūkio gyventojai, taigi ir bernai su mergomis, vasalai

ir pameistriai, tarnai ir vynininkai, nevedę dėdės ir netekėjusios tetos,
broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės. Be to, šeimyna apėmė ne
tik dvi kartas: jai priklausė ir protėviai, ir mirusieji giminaičiai.
Po XVIII amžiaus buržuazinės ir pramoninės revoliucijos visuo­
menė ūmai tapo lanksti. Hierarchijųnebeliko, žmonės ėmė bendrauti
kaip lygūs su lygiais. Luominį principą pakeitė pasiskirstymas pa­
gal funkcines sferas: politikos, teisės, mokslo, ugdymo, ūkio, religi­
jos ir t.t.
Pakito ir šeima. Atgyvenusi senovinė gentis išnyko. Lankstesnė
visuomenė reikalavo, kad kiekviena karta šeimąkurtų iš naujo. Žmo­
nės ėmė tuoktis ne todėl, kad šeimų galvos taip susiderėjo šeimų
politikos interesais. Įsigalėjo nauja paieškų programa, paisanti abie­
jų partnerių laisvės, - meilė. Partneriu galėjo tapti tik ta(s), kuri(s)
mylėjo ir buvo mylima(s).
Kartu pakito ir šeimos funkcija. Visuomenė tapo tokia komplek­
siška, kad kiekvienam žmogui teko vis kitas vaidmuo, destis kurioje
visuomenės sferoje jis sukosi: teisėtvarkoje, ekonomikoje, versle -
kaip prekybininkas, bažnyčioje - kaip atgailautojas, aukštojoje mo­
kykloje - kaip studentas ir t.t. Bet kadangi tuos vaidmenis reikėjo
kaitalioti, tai nė su vienu iš jų žmogus negalėjo visai susitapatinti.
Reikėjo kokio nors pagrindo; jis vėliau buvo pavadintas siela, arba
savuoju Aš.
Dėl viso to žmogus suskilo į savąjį Aš ir daugybę savo vaidmenų.
Ir gyvenimas pasidalijo į privatųjį ir viešąjį. Privatųjį gyvenimą mo­
nopolizavo šeima. Joje vyko intymusis bendravimas. Čia pagaliau
žmogui niekas nekliudė elgtis natūraliai. Čia nebebuvo oficialiųvaid­
menų, tik privatūs asmenys. Atitinkamas socialinis stilius vadina­
mas familiariu, tai reiškia - artimu, intymiu. Privačiosios sferos val­
dove tapo moteris. Tuo tarpu viešumoje įsitvirtino vyras, tikriau sa­
kant - kompanija, gauja ir jos nariai.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 131

Politika ir gauja

Savaime aišku, iš pat pradžių politika nebuvo vyrų gaujos viešpatija.

Prieš jai išstumiant visas kitas politikos formas gyvavo kunigaikštys­
tės, miestai valstybės, hierokratijos (kurias valdė žyniai) ir valstiečių
respublikos. Tačiau mūsų laikais vyrų gaujos valdo beveik visur. Jų
pergalės žygį pradėjo Anglijos partijos. 1688 metais Anglijos parla­
mentas antrąsyk išvijo savo karalių (pirmąsyk iš karto ir galvą nukir­
to) ir išsirinko naują. Bet čia maištininkai suskilo: konservatyvieji le-
gitimistai reikalavo, kad naujasis valdovas viešpatautų tik kaip regen­
tas, išvytojo vietoje, tuo tarpu progresyvieji revoliucionieriai atėmė
sostą iš senojo karaliaus ir naująjį valdovą paskelbė karalium. Kon­
servatyviuosius parlamentarus imta vadinti toriais, o progresyviuo­
sius - vigais. Viršų gavo vigai. Taip buvo padarytas nuostabusis išra­
dimas: nuolatinės dviejų partijų varžybos parlamente.
Iki 1688 metų partijos buvo laikomos visuomenės nelaime. Jų
buvimas nuolat grėsė pilietiniu karu. Ir iš tiesų anglų karta, gyvenu­
si prieš 1688 metus, kariavo kruviną pilietinį karą. Tačiau dabar su­
sidarė paradoksali situacija: karaliui ištikimi toriai kovojo su savo
turimu karalium, o antirojalistai vigai turėjo savo karalių ginti, nes
patys buvo jį pasodinę į sostą. Ir kadangi nedemokratiškieji toriai
atsidūrė opozicijoje, tai jiems teko noromis nenoromis pasitelkti vi­
sas savo nekenčiamas demokratines priemones: atsišaukimus į tau­
tą, kampanijų organizatorius, spaudą ir parlamento agitatorius. Tai­
gi ne tokia demokratiška partija buvo priversta griebtis demokra­
tijos priemonių, o demokratiškesnioji partija gynė vyriausybę. Štai
taip abi partijos veikė priešingai tikriesiems savo įsitikinimams ir
todėl išmoko leistis į kompromisus. Tai buvo grindžiama formule:
„We agree to disagree“ (sutariame būti nevieningi). Partiją, esančią
opozicijoje, tramdė viltis po kurio laiko paimti valdžią. Pilietinį ka­
rą pakeitė partijų konkurencija; gal ir paradoksalu, bet parlamenti­
nėje santvarkoje visuomenę sutelkė nuolatinės partijų varžybos.
 s* - r% <s>
<5*

132

Ši politikos forma partijų kultivuojamo parlamentarizmo pavida­

lu pergalingai nužygiavo per pasaulį ir bemaž visur išstūmė kuni­
gaikštystes, aristokratines respublikas ir miestus valstybes. Tiek par­
tijos, tiek parlamentai yra organizuoti gaujos principu.
Politika - tai grynai viešojo gyvenimo sritis. Tai kovos laukas,
kuriame partijų gaujos stoja viena prieš kitą. Kas nori toje kovoje
dalyvauti, turi tapti kurios nors grupės nariu. Čia viešpatauja vie­
nas principas - konkurencijos principas. Kovojama daugiausia žo­
džiais. Tai gražbyliavimo varžybos. Politikoje vertinamas viešas
kalbėjimas. Svarbu pasisavinti kitų partijų skelbiamas vertybes ir
jas išreklamuoti kaip savas. Kas pasiskelbia kovojąs už solidaru­
mą, pažangą, teisingumą, gerovę ir lygias teises, tas mažai ką be­
palieka priešininkui.
Tad norint išmokti vyrų kalbos, reikia nukeliauti į Politikos šalį ir
patyrinėti tarmes, kuriomis ten šnekama.

Futbolas

Politika yra tauresnysis futbolo brolis dvynys. Komandos - tai par­

tijos; aikštė - parlamentas. Politikoje, kaip ir futbole, esama akty­
vių žaidėjų, aistruolių ir normalių žiūrovų. Kiekvieną partiją suda­
ro deputatų komanda, partijos nariai ir ideologinių rėmėjų klubai.
Jų tikslas - įtikinamu žaidimu palenkti į savo pusę bendrąją rinkė­
jų publiką. Komandas aptarnauja gydytojai, masažistai ir psicho­
logai, joms vadovauja vadybininkai ir treneriai, jas šlovina rekla­
mos strategai ir atstovai spaudai.
Kaip kad futbole po treniruočių ateina šeštadienis, kai minios trau­
kia į stadioną, o žaidėjai savo kabinose apsivelka marškinėlius, taip
ir politikoje kova pasiekia apogėjų per rinkimų kampaniją. Tada įsi­
bėgėja politikų komandos. Partijų generaliniai sekretoriai paskutinį
kartą patikslina rinkimų kovos strategiją. Aistruoliai renkasi į rinki­
mų mitingus, o žiūrovai susėda prie televizorių pažiūrėti, kaip mėgs-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 133

tamos komandos įžymybės įmeta kamuolį į baudos aikštelę ir stulbi­

na priešininką meistriška dirbtine nuošale.
Ir rinkimų kampanijos štabe, lygiai kaip futbolo komandoje, kiek­
vienas turi tam tikras pareigas. Partijos pirmininkas, lygiai kaip ko­
mandos kapitonas, dažnai būna ir pirmuoju kandidatu. Yra čia ir
puolėjų, kurie atakuoja priešininką, ir gynėjų, kurie trukdo jam pul­
ti, yra vidurio gynėjas, kuris prireikus neleistinu veiksmu patiesia
ant žolės prasiveržusį priešininką, yra laisvasis gynėjas, gebantis ir
atakuoti, yra saugai, sparnais apeinantys priešininko gynybą.

Triukšmas

Rinkimų kovos peripetijas lydi kylantis ir slūgstantis publikos staugs­

mas. Kiekviena komanda turi savus sirgalių klubus, kurie kovos dai­
nomis ir ideologiniais muzikos instrumentais stengiasi įsiviešpatau­
ti garsų pasaulyje. Rinkimų kovoje dažnai galima juos pažinti iš to,
kad jie puošiasi savų komandų spalvomis ir emblemomis; tai būna
lipdukai arba ženkleliai, logogramos arba kovos lozungai. Šūksniais
jie ir savas komandas skatina, ir stengiasi perrėkti priešininkų aist­
ruolius. Mūšio triukšmas, per rinkimų kovos rungtynes kylantis iš
arenos į dangų, būna toks stiprus, kad paukščiai šauna į orą, o kur­
miai giliau įsirausią į žemę. Jis pasigirsta gerokai prieš rungtynes,
kai aistruolių ir prijaučiančiųjų pulkai traukia gatvėmis į stadioną ir
garsiai šūkalodami rengiasi kovai. Ir jis dar ilgai nenutyla pasibai­
gus žaidimui, kai sirgaliai, švenčiantys pergalę, pasineria į svaiga­
lus, o pralaimėjusiųjų šalininkai iš apmaudo siaubia viską, kas pa­
kliūva po ranka.
Triukšmas anaiptol nėra atsitiktinis reiškinys, šalutinis kolektyvi­
nės ekstazės padarinys. Priešingai - tai esminis dalykas. Pagal jo
garsumą vyras sprendžia apie savo pulko dydį. O juk pajusti šitą
didybę ir yra tikrasis jo tikslas. Tai motyvas, kuris jį skatina pamesti
protą, atsisakyti savo individualybės ir tapti kunkuliuojančios mi­
134

nios dalimi. Kova leidžia jam patirti, kaip gera susilieti su galinga
gauja. Tik šis pojūtis sutelkia gaują taip, kad ji ima veikti it didelis
vientisas individas. Ištirpdamas toje ordojer vyras pasijunta stipres­
nis nei bet kada, tarsi nuo narkotiko. Adrenalinas plūste plūsta jo
gyslomis. Jį apima didybės manija. Nėra tokio priešininko, kuriojis
pabūgtų! Jis pasiekė savo būties tikslą. Jis nukeliavo ten, kur jokia
moteris jo nepasieks ir nesupras. Jis virto milžinu, siejančiu savo
didybę su savo paties keliamu triukšmu.
Taip prieiname svarbiausią teiginį: vyras iš principo yra triukš­
maujanti būtybė.
Mokslas ta prasme kalba apie homo tonans. Kiekviena motina
pastebės, kad ir jos sūnūs turi tą savybę. Jie mėgsta trankytis: tada
jie pajunta esą stiprūs. Jiems erdvė turi būti pilna garsų. Jei tik ber­
niukų būrys eina tuneliu, būtinai suriks, kad išgirstų aido sustiprintą
savo balsą. Jei vaikinas eina pro būgną, būtinai dunkstels.
Žinoma, ir mergaitės mėgsta patriukšmauti. Tačiau bręstant tas jų
pomėgis dingsta. Tadajų balsas, palyginti su vyriškosios lyties ben­
draamžių kalbos padargų skleidžiamais garsais, joms pačioms rodo­
si šaižus ir spiegiamas. Jos mieliau renkasi kuždesį ir šaižų balsą
parodo nebent kvatodamos. Nuo to laiko vyrų ir moterų balsai nuei­
na skirtingais keliais - tai žino kiekviena mokytoja. Kolegos vyrai
protarpiais nuslopina klasės triukšmą įspūdingu liūto riaumojimu,
tuo tarpu jos bamingas klyksmas skatina nebent užuojautą. Moters
keliamas triukšmas gali nervinti, bet imponuoti - ne.

Alkoholis

Ir futbole, ir politikoje svaigalai liete liejasi. Dažnas futbolo aistruo­

lis girtuokliauja periodiškai. Jis praranda saiką savaitgaliais, kai vyks­
ta rungtynės. Šiokiadieniais tai - normalus pilietis, blaivus, tvarkin­
gai dirbantis savo darbą. Tokiems aistruoliams futbolas atstoja dis­
koteką. Tuo tarpu politikai dažnai yra „profesionalūs“ alkoholikai.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 135

Juos nuolat veikia kovos įtampa, todėl jiems reikia tai pakelti tonu­
są, tai atsipalaiduoti. O jau tikram alkoholikui, kuris būtent tuo ir
garsėja, svaigalai visiškai pakeičia tiek politinės, tiek sportinės ko­
vos stimuliuojamąjį poveikį. Mat alkoholis pavojingas vyrui dar ir
tuo, kad padaroj į nesavikritišką. Otai gresia didybės manija. Apgir­
tęs vyras pajunta tokį tobulą susiliejimą su gamta, su Žemės rutuliu,
su visata, su kosmosu, kad manosi esąs visagalis. Tai nuostabusjaus­
mas, kuris lengvai gali pakylėti žmogų iki dieviško kilniaširdiškumo
ir tauraus linksmumo. Pajutęs tokią neribotą galią, vyras atleidžia vi­
siems priešams ir kviečia svetimus žmones džiaugtis kartu sujuo.
Blogiau tiems vyrams, kuriuos nuolat kamuoja menkavertiškumo
kompleksas arba latentinė persekiojimo manija. Jiems alkoholis at­
palaiduoja slepiamą kovos scenarijaus iliuziją. Tada didybės fanta­
zijos supiktybėja. Alkoholio poveikis iš dalies atstoja gaują, su ku­
ria vyras vaizduotėje susitapatina. Tada nuskriaustasis pajunta turįs
pakankamai jėgų atkeršyti visiems savo priešams. Ojo priešai - vi­
si, kurie jį nuolat žemina, nepritaria didingoms jo fantazijoms bei
polėkiams ir nori atimti išjo svaigalus. Prie tų menkystųjis priskiria
ir žmoną.
Tad kai jis, alkoholio paverstas aiškiaregiu, mato ją sėdinčią ir
liūdnai žiūrinčią įjį, kaip į apgailėtiną griuveną, - jis gerai žino, kad
ji laikojį nevykėliu, - jį užlieja toks niršulys, kadjis ima prisiminti,
kiek sykiųjinai jį žemino. Kaskart, kai jis po taurelės pasijunta kiek
geriau, jos žvilgsnyje mato gailestį, tarsi būtų ligonis. Ojis neserga.
Jis tik norėtų nusikratyti tuo, kas jį be paliovos slegia. Jis nori patir­
ti, ką reiškia būti laisvam ir kilniaširdžiam, nes tik dėl to vyrui verta
gyventi. Kaipjis išvis dar pakenčia jos kiaulystes? Tarsi būtų pojos
padu! Ką ta šliundra sau mano? Būtinai ji turi sugadinti jam nuotai­
ką! Tikrai, nuo pat vedybųjis nepatiria gyvenimo džiaugsmo. Tegul
tikji dar sykį pabando šitaip supurvinti jam sielą, tadajis jai parody­
siąs - velniava, negi jinai užrakino viskį? Tojau per daug! Klausyk,
Marija... kurgi toji prakeikta boba? Marija, ar tu užrakinai viskį?
Ką, tujį išpylei, tokį brangųviskį? Gal manai, kad su manim- paukšt!
136

žybt! bumbt! - na ir gulėk sau, bet su manim taip nesielgsi! Tik ne

šitaip! Ne su manim!
Taip kalba alkoholikas savo moteriai. Tačiau kalba ne konkre­
tus vyras, ne individas, bet pirmykštė gauja, į kurią vyras pavirto
gerdamas.
Alkoholiui nustojus veikti, jis vėl tampa asmeniu. Tadajam nebe­
telpa galvoj, ką pridarė būdamas „pirmykšte gauja“. Primušė žmo­
ną, kuri jam nori tik gero! Jis puola jai į kojas. Maldauja atleidimo.
Inkščia, ašaroja, prisiekinėja, jog daugiau - nė lašo... Nes juk tai ne
jis pats ją kūlė, bet jo demonas, „prakeiktas alkoholis“.
Tačiau sielos gelmėse jis suvokia: ne, ne alkoholis. Tikrasis jo
demonas - geismas pajusti turint stebuklingąjėgą, pagaliau atsikra­
tyti to menkavertiškumo jausmo, kuris jį gniuždo ir sutrypia kiek­
vieną sielos polėkį. Pamiršti tą slegiančią panieką pačiam sau, kuri
jo niekaip nepalieka, nuodija visas jo emocijas ir visą jo būtį. Ir
jeigu žmona, to nesuprasdama, vėl smulkmeniškai primins jo paža­
dus, ji ir vėl gaus nuo jo į kailį.
Alkoholikas, fiziškai skriaudžiantis žmoną, turi brolį dvynį, kuris
supančioja jos sielą. Verta sujuo susipažinti; tuo tikslu vėl užsuksi­
me į portretų galeriją.

Šeštas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Guru, kaip moterų gaujos vadas

Šis tipas - tai gyvas prieštaravimas. Jis suderina vyrui būdingą troš­
kimą kontroliuoti su mokėjimu įsijausti į moters būseną, kai ji išsi­
veržia iš savo riboto akiračio. Ribotumo pančius jis padeda nusi­
mesti ir savo vadovaujamai grupei. Oją sudaro daugiausia moterys.
Jis moterims labai pavojingas, nes gundo patraukliais pažadais.
Guru žadajas nuvesti į nepasiekiamą mistikos šalį. Mistika vadi­
name visa tai, kas yra anapus normalios patirties ribų: šiapus - mūsų
kūnas, mūsų sąmonė, mūsų pasąmonė, mūsų atmintis; anapus - trans-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 137

cendentinis, jutimais nesuvokiamas pasaulis, bekūnių būtybių ir dva­

sių pasaulis, energijų, žemės srovių ir magnetinių jėgų, vibracijų ir
nematomų spindulių pasaulis; čia ir visa gamta, augališkų ir gyvu­
liškų augimo jėgų viešpatija, tolimų kultūrų ir jų magiškų ritualų
pasaulis, galiausiai - žvaigždės, kosmosas ir visata. Štai kas traukia
moteris. Joms atrodo, kad šiuolaikinė kultūra, vyriška iš prigimties,
nepalieka vietos moterų patirčiai. Todėl jos turinčios peržengti ri­
bas, į kurias yra įspraustos. Ojuk tai atitinka moterų polinkį nusi­
mesti ribotumo pančius. Iš viso to išsirutuliojo margas ezoterinių
kultųjudėjimas bendru pavadinimu „NewAge“ („Naujasis amžius“).
Jo dalyvės - beveik vien moterys, tuo tarpu dauguma vadų - vyrai.
Bemaž visi guru yra psichologiniai agresoriai ir okupantai. Jie
nebijo chaoso, kaip kad normalūs vyrai, tad nebijo ir savojo vidaus
pasaulio. Jie randa kelią į jį per savo pačių sukurtą gydymo teoriją,
kuri siūlo moterims ekstravagantišku būdu nusimesti ribotumo pan­
čius. Toms, kurios viliasi išsivaduoti, tenka dalyvauti teatralizuo­
tuose ritualuose ir, tolydžio vis labiau nusižeminant, vartojant nar­
kotikus ir darant tam tikrus judesius, vykdyti programą, kurios tiks­
las - atgimti, tapti nauju žmogumi. Tas atgimęs žmogus - aukštes­
nioji būtybė. Jis tai suvokia iš to, kad dabar jo viešpats yra guru.
Toks nusižeminimas dažnai veda į dvasinę ir lytinę priklausomybę.
Taigi guru vadovauja ne vyrams, bet moterims. Jų visada būna
daug. Todėl guru niekada nepriklauso tik vienai moteriai. Jo mana,
jo antgamtinėjėga, turi būti prieinama visoms grupės moterims. Ka­
talikų bažnyčioje teisingai perduoti malones padeda kunigų celiba­
tas. Kadangi kunigas per išpažintį sužino visų moterų seksualines
paslaptis, tai čia negali būti ypatingų privilegijų vienai kuriai nors
moteriai. Ir kai jis dalydamas komuniją suteikia Dievo malonę, tai
žmona neturėtų jos gauti palankesnėmis sąlygomis. Iš esmės kuni­
gas yra aukščiau lytiškumo. Jis suima ir vienos, ir kitos lyties patir­
tis. Todėl jis vilki moterišką suknelę ir niekada neima kardo į ran­
kas. Veikiaujis yra dangaus vartų sargas, neleidžiantis sužinoti, kas
ten anapus.
 Kunigų lytinis susilaikymas nėra svarbiausia celibato paskirtis;
dar svarbiau neleisti individualių intymių ryšių, dėl kurių nukentėtų
grupė. Promiskuitetas būtų ne blogesnis už skaistybę, jeigu jis taip
lengvai neišsigimtų į favoričių ir numylėtinių sistemą.
Santykiuose su moterimis guru labiausiai siekia valdžios. Ta pras­
mejis yra klasikinis vyriškojo šovinizmo atstovas. Tačiaujo garbėt­
roška reikalauja užvaldyti ne moterų kūną, bet jų sielą. Moters sek­
sualumo jis pirmiausia ieško jos sieloje. Būtent ją jis nori išprievar­
tauti ir pajungti sau. Bet čia - ne kūnas, pliku smurtu jos nepaimsi.
Siela yra refleksyvi. Reikia pasiekti, kad ji pati atsiduotų. Tačiau
prievarta išaiškėja tik tada, kai guru prisipažįsta moteriai norįs ją
pavergti. Kai ji žino būsianti dvasiškai prievartaujama ir vis tiek
atsiduoda savo noru, tuomet jis gali mėgautis visų aukščiausia val­
džia - žynių valdžia sieloms.
Šis scenarijus visuomet buvo religinis: dėl sielų tekdavo rungtis
su velniu. Jis buvo kaltinamas tuo, kad sugundo sielas ir jas pasisa­
vina. Apie tai buvo sukurta ištisa teorija. Velnias užvaldąs moters
sielą pasinaudodamas seksą. Jis įeinąs į miegančią moterį kaip ait­
varas. Arba ji naktį susitinkanti su velniu miške ir atsiduodanti jam
begėdiškiausiais būdais. Ragana buvo moteris, kurios sielą užval­
dęs velnias. O šventoji atsiduodavusi Dievui. Abiem atvejais tai bu­
vo seksualinis santykis. Šventosios skaistybei buvo priešpriešina­
mas besaikis raganos seksualumas, kurį simbolizavo šluotkotis tarp
kojų. Velnio apsėstajai galėdavęs padėti tik egzorcizmas.
Iš šio scenarijaus kai ką perėmė ne tikguru, bet ir psichoterapeutai, ir
psichoanalitikai. Tik terapeutas, ne taip kaip guru, su paciente bendrau­
ja individualiai. Kad ir kiek pacienčių turėtų, jis gydo jas po vieną,
išskyrus grupinės terapijos seansus. Moteris bendrauja su psichotera­
peutu beveik taip pat intymiai kaip su mylimuoju. Tačiau kadangi tas
bendravimas vienpusis, tai moteris tarsi atsiduoda psichoterapeutui. Jis
kontroliuojajos sielą. Jam būtų visai nesunku paskatinti ją atsiduoti ir
kūnu. Todėl psichologų profesinės organizacijos turi tai griežčiausiai
drausti. Deja, vis tenka išgirsti, kad tas draudimas laužomas.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 139

Kitokia yra gydytojo padėtis. Tai moters kūno žinovas. O kadan­

gi privilegija turėti savo rankose jos kūną labai lengvai paskatina
moterį atsiduoti ir siela, tai gydytojas dažnai ima veikti kaip guru.
„Pusdievio baltu chalatu“ mitas atsispindi pigiuose romanuose apie
gydytojus.
Vienamkatile su guru, psichoterapeutais ir psichologais, kuriems
pavaldžios moterų sielos, atsiduria ir rafinuoto suvedžiotojo tipas.
Nors tai daugiau literatūrinis personažas, netrūksta jo mėgdžiotojų
ir tikrovėje. (Turiu omeny tokius tipus kaip vikontas de Valmonas iš
Šoderlo de Laklo [Choderlos de Laclos] „Pavojingų ryšių“ arba Au­
torius iš Kierkegoro [Kierkegaard] „Suvedžiotojo dienoraščio“.) Jam
rūpi dvasiškai išprievartauti moterį, pajusti neribotos valdžios svai­
gulį visiškai pavergus jos sielą. Jam galima pritaikyti paralelę tarp
gražiosios Elenos ir Trojos miesto: kai apgula nieko nedavė, tada
Odisėjo klasta privertė trojėnus savo noru atiduoti miestą priešams.
Trojos arklys tapo metafora, reiškiančia svetimą jėgą, kuri užvaldo
sielą. O kai šioji atveria vartus, miestas išniekinamas.
Psichoanalizės istorija prasidėjo irgi nuo hipnozės. Reikėjo gy­
dyti ligą, vadinamą isterija. Ji reiškėsi tuo, jog pacientė slopinamą
seksualumą realizuodavo kūno dramoje, tokioje nevalingoje ir pri­
verstinėje, kad būdavo nepakaltinama. Per isterijos priepuolį ji elg­
davosi tarsi apsėsta. Tada demono vietą užimdavo pats hipnotizuo­
tojas. Gydymas mažai kuo skyrėsi nuo tradicinio egzorcizmo.
Guru specializacija - moterų sielų suvedžiojimas. Tie žmonės -
tai dvasinių vertybių klastotojai, talentingi isterikai, savąjį valdžios
troškimą tenkinantys apsimestine susiliejimo ekstaze, kuri padeda
jiems pajungti moterų psichiką, Jų intensyviai rodomas dėmesys ir
ekstravagantiškajausmų raiška daugeliui moterų sukelia iliuziją, kad
pagaliau bus įvertinti jų dvasios turtai. Jas užvaldo įsitikinimas, kad
jis joms suteiks naują gyvenimo pojūtį, kad jis rado jų gyvenimui
deramą vietą, itin reikšmingą tame gelbėjimo plane, į kurį guru gavo
bent trumpai žvilgtelėti, nes aukojosi, nesavanaudiškai kankinosi ir
susilaukė dieviškojo įkvėpimo.
140

Religija tokius pranašus prilygino velniams, demoniškiems pada­

rams, kurie simuliuodami dieviškumą suvedžioja sielas. Jie vilioja
mistiniais išgyvenimais ir nepaprastais jausmų proveržiais. Jie pati­
ria iškrypėlišką galios pojūtį mėgaudamiesi kančiomis tų, kurios ta­
po nuo jų priklausomos.
Žinoma, tokių didelio masto guru, spinduliuojančių įkvėpimu, re­
ta. Bet moteris, juos studijuodama, gali perprasti, kas eiliniams sie­
los vampyrams bei dvasiniams sukčiams suteikia galios patraukti
moteris: tai įsijautimas kartu su laisvės atėmimu, suvedžiojimas kartu
su pavergimu. Tokių dvasios kanibalų, ko gero, beveik tiek pat daug
kaip ir alkanos sielos moterų, kurios leidžiasi įpainiojamos į jų tam­
sias istorijas. Ir tik tos, kurios tą schemą perpranta, gali laiku atpa­
žinti sielos išnaudotojus ir parazitus, eilinius prisiplakėlius ir nie­
kingus dvasios falsifikatorius.
 MOTERŲ KOMEDIJA
AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA

IV paveikslas: Vyrų sąmokslas

Vėlyva naktis Amfitriono namuose. Ateina Sosijas ir įjo petį atsirė­

męs girtas Amfitrionas. Alkmeneijis pasirodo tarsi kažkoks pasikei­
tęs. Savo ruožtu irji Amfitrionui rodosi kitokia.

AMFITRIONAS (šūkaloja girtuoklių dainą): Duokit vyno, duokit

vyno, nes be jo pražūsiu...
SOSIJAS: Teikitės susiimti. Kitaip nieko nebus. Laikykitės oriai,
kaip dera. Bent šiek tiek savitvardos. Turit jai imponuoti, ji to
laukia.
AMFITRIONAS (apgirtęs): Kalbi nei šį, nei tą, Sosijau. Aš gerai
žinau, ką turiu daryti. Esu viską apgalvojęs. Moteris reikia su­
prasti, Sosijau. Mes jų nesuprantam, bet reikia jas suprasti, aš
dabar tai žinau. (Apsidairo) Kažkokie pažįstami namai. Tikrai,
juk aš čia gyvenu. Kur Alkmenė?
SOSIJAS: Ji tuoj ateis, o kai jau bus čia, galvokit tik apie tai, kad
esat Amfitrionas, ir ją įtikinkit.
AMFITRIONAS: Aš - Amfitrionas.
SOSIJAS: Taip, jūs - Amfitrionas. Ne Jupiteris!
AMFITRIONAS (giliai susimąstęs): Aš - Amfitrionas, ne Jupiteris.
SOSIJAS: Kartokit ir kartokit.
AMFITRIONAS: Aš - Amfitrionas, ne Jupiteris. Aš - Alkmenės
vyras ir pulsiu jai po kojų.
(Įeina Alkmenė; ji ir Amfitrionas žiūri vienas į kitą)
SOSIJAS: Tėbų kunigaikštiene, sparnuotomis tarsi Merkurijaus ko­
jomis skubėjau pas jus pranešti apie dieviškojo jūsų vyro sugrį­
žimą. Tačiau jis kaip žaibas Jupiterio saujoje buvo dar greitesnis
ir pavijo mane, kad patvirtintų mano žinią.
AMFITRIONAS: Aš - Amfitrionas, ne Jupiteris. (Alkmenei) Otu -
Alkmenė? Ar tu mane pažinai?
ALKMENĖ: Taip, aš pažinau jus, mano valdove.
AMFITRIONAS: Ir aš tave pažinau. Nors ir atrodai kitaip.
ALKMENĖ: Aš atrodau kitaip? O kaip?
AMFITRIONAS: Tokia miela, tokia švelni, ir taip kvepi.
ALKMENĖ: Aš ilgai jūsų laukiau.
AMFITRIONAS (Sosijui): Ar mūsų taip ilgai nebuvo, kad ji krei­
piasi į manejūs? Ar mes per tą laiką tapom svetimi?
SOSIJAS: Priešingai. Jūs tapot vienas kitam svetimi, nes pernelyg
ilgai buvote namie.
AMFITRIONAS: Man atrodo, tarsi būtume tik šiandien iškeliavę.
(Alkmenei) Bet, žinoma, galėjau ir suklysti. Aš prisiekiau nieka­
da tau neprieštarauti.
SOSIJAS: Amfitrionas tikrai šiandien iškeliavo. Ir dabar grįžta pas
jus virtęs aukštesniuoju savimi.
AMFITRIONAS: Ką tai reiškia - „virtęs aukštesniuoju savimi“?
Žmogus visuomet yra tas, kuo jis yra laikomas. Dabar man tai
paaiškėjo. Ir jei aš čia laukiamas kaip Amfitrionas, tai ir noriu
būti Amfitrionas! (Apkabina Alkmenę ir aistringai ją bučiuoja)
Dabar jaučiuosi kaip... kaip... kaip...
ALKMENĖ: Kaip Jupiteris?
AMFITRIONAS (susimąsto): Man reikia dar sykį pabandyti. (Vėl
ją bučiuoja) Taip, lygus dievams!
ALKMENĖ: O, mano valdove!
AMFITRIONAS: Alkmene, aš viską apgalvojau. Tu teisi šimtu pro­
centų. Tau pridera viskas, į ką tu, kaip moteris, pretenduoji. (Tik
dabar sureagavęs) Sakai, aš tavo valdovas? Turbūt aš sapnuoju.
Taip, aš miegu, ir visa tai - tik sapnas. (Sudrimba ant kėdės ir vos
neužmiega)
SOSIJAS (skubiai įsikiša-žadina šeimininką): Betgi sapnuose žmo­
gus nemiega, jis sapnuoja, kad yra budrus ir žvalus. (Per vėlu -
Amfitrionas jau knarkia)
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 143

ĄLKMENĖ: Jis dieviškai mėgdžioja. Lygiai taip pat elgiasi Amfit­

rionas, kai pasigeria.
SOSIJAS: Ir jums nebjauru?
ALKMENĖ: Kai taip elgiasi Amfitrionas - bjauru. Bet kokia nuo­
stabi vaidyba! Taipjis nori pabrėžti savo žmogiškumą, ar ne? Jis
silpnybe pridengia savo tobulumą?
SOSIJAS: Ak, jūs taip gerai jį suprantat!
ALKMENĖ: Ir jūs - visai kaip Sosijas! Neatskirsi! Merkurijus su
kauke, ką?
SOSIJAS: Galėčiau išsiginti, bet argi jūs patikėsit?
ALKMENĖ: Ne.
SOSIJAS: Tad ir nesiginu.
ALKMENĖ (vėl meilingai žiūri į Amfitrioną): Ir kaip jis pripažino,
kad aš visais atžvilgiais teisi! Amfitrionas niekada to nepadary­
tų! Tik dievas ir tegali šitaip nusižeminti.
SOSIJAS: Dievas gali viską! Net ir atsisakyti savo galios. (Įgnybia
Amjitrionui, kad tasai pabustų. Jis atsimerkia ir mato Alkmenę)
AMFITRIONAS: Žiūrėk, vis dėlto tu - ne sapnas! (Keliasi) Eik šen,
mylimoji, pulkim į nakties glėbį! Jaučiu, jog pajėgčiau sustabdy­
ti saulę, kad tamsa apgaubtų mus tarsi amžinybė. (Abu išeina)
TESALA (įeina): Girdėjau šnekant. Ar tai ne Amfitrionas?
SOSIJAS: Tu dar nemiegojai?
TESALA: Taigi. Kodėl jūs taip greitai grįžot?
SOSIJAS: Tesala, pažvelk į mane! Ir žinok: čia byloja Olimpas. Tad
klausyk: Jupiteris pamilo Alkmenę. Tik nepertrauk manęs! To­
dėl jis paprašė Merkurijų sukiršinti Alkmenę ir Amfitrioną. Su­
sinervinęs Amfitrionas grįžo į stovyklą, o kadjo ilgiau nebūtų na­
mie, Jupiteris išprovokavo taiką, vadinasi, ir keblias derybas. Am-
fitrionui iškeliavus, jis pats nusileido čionai, pasivertęs Amfitrio-
nu. Dabar jis pas ją. O aš, kuris tau tai sakau, esu Merkurijus.
TESALA (prunkšteli): Tu - Merkurijus?
SOSIJAS: Kodėl gi ne?
TESALA: Tu juk nė iš tolo nepanašus į dievą!
144

SOSIJAS: Tai kaip, tavo manymu, turėtų atrodyti Merkurijus, pasi­

vertęs Sosijum?
TĘSALA (kiek suglumusi mąsto, paskui susiima): Na, tadajau man
visai vis tiek, ar tu Sosijas, ar Merkurijus, mėgdžiojantis Sosiją,
nes juk judu vienodi.
SOSIJAS: Būtent!
TESALA (suvokia): Ak jūs, velnio išperos!
SOSIJAS (nekaltu veidu): Nesuprantu, apie ką tu?
TESALA: Turėjau žinoti! Tu ir Leda!
SOSIJAS: Leda?
TESALA: Kai Leda buvo čia, judu prišnekėjot Alkmenei, kad ją
įsimylėjęs Jupiteris. Ledos apsilankymas esąs ženklas, kad Jupi­
teris, pasivertęs Amfitrionu, įsigaus pas Alkmenę. Dabar atėjo
Amfitrionas, o ji tiki esanti Jupiterio glėbyje! Tai nedora! Tuč­
tuojau einu pas ją!
SOSIJAS (sulaikoją): O kam? Teguji būna laiminga tikėdama, kad
jos vyras - dievas.
TESALA: Betjuk tai apgaulė! Jeiguji supras, niekadajamnedovanos!
Einu pas ją! (Eina durą link, bet išgirdusi Sosijo repliką sustoja)
SOSIJAS: O kaip tu tai sužinosi? Juk Alkmenė ne tokia kaip tu! Ne
tavo nosiai pažinti dievus.
TESALA (įsižeidusi): Kodėl aš turėčiau dievus jausti blogiau už
Alkmenę?
SOSIJAS: Ką aš žinau, kodėl! Tu tiesiog apie juos nenutuoki. O
Alkmenei jie visai realūs. Dabar eik ir sugadink gražiausią jos
meilės naktį! (Tesala delsia) Matai, dabarjau ir tu abejoji. Gal aš
tikrai Merkurijus. (Prieinaprie Tesalos) Na, ar apgautum Sosiją
su manim?
TESALA (suglumusi traukiasi nuo jo): Atstok! (Sosijas juokiasi)
Vis tiek, dievai ar mūsų vyrai, visi jūs - apgavikai, o mes, žmo­
nos, visada liekam apgautos.
SOSIJAS: Va tokios banalybės labiausiai ir žeidžia mano dievišką
klausą.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 145

TESALA (pašaipiai): Pamanyk, tavo dievišką klausą! Mane tikjuo­

kas ima! Visada jūs griebiatės to paties! Jūs, vyrai, norit mus
įtikinti esą dievai!
SOSIJAS: Ne, jūs pačios norit tuo tikėti! Ir mylėdamos jūs paver­
čiate tai tikrove. Meilė - tai didžioji iliuzioniste, kuri žmones
paverčia dievais. Tu irgi reikalavai, kad būčiau dievas, ir baudi
mane už tai, kad esu Sosijas.
TESALA (impulsyviai): Ak tu, vargšeli! Tu jautiesi nubaustas? Už
tai, kad vadiniesi Sosijas? Eikš įmano lovą! Aš atitaisysiu skriaudą
ir apdovanosiu tave. (Išeina)
SOSIJAS: Nejaugi ji vis dėlto palaikė mane dievu?
AMFITRIONAS (tyliai išslenka iš miegamojo): Cit, ar tu dar čia?
(Apie Alkmenę) Ji dabar miega. Įvyko stebuklas. Tik dabar su­
pratau, ką buvau praradęs. Ji tapo visiškai kita, tokia atsidavusi
kaip niekad iki šiol, net ir geriausiais laikais. O aš visai nebuvau
tam pasirengęs, man ir dabar dar galva svaigsta, tikras stuobrys,
įgriuvau apgirtęs pas ją į lovą. Ir žinai, kodėl ji taip pasikeitė?
SOSIJAS: Net nenutuokiu.
AMFITRIONAS: Ji mano... tu nepatikėsi.
SOSIJAS: Ką gi tokio ji mano?
AMFITRIONAS: Ji mano... ne, kai man reikia ištarti, pats matau,
kad tai - nesąmonė. Gal aš ko nors nesupratau. Bet ne, buvo
pasakyta aiškių aiškiausiai...
SOSIJAS: Kas gi?
AMFITRIONAS: Bet tu nesijuoksi?
SOSIJAS: Garbės žodis!
AMFITRIONAS: Ji mano... kad aš - Jupiteris!
SOSIJAS (rimtai): Tikrai?
AMFITRIONAS (nepatikliai): Ir tu nesijuoki? Nagi, nusijuok! Aš
juk matau, kaip tu tvardaisi. Be reikalo! Pats matai, kaip tai
kvaila.
SOSIJAS: Tai stebuklas!
AMFITRIONAS: Ar ne tiesa? Ir vis dėlto negaliu tuo džiaugtis.
146

SOSIJAS: Kodėl gi ne? Meilė pavertė jus dievu. Ko dar gali žmo­
gus norėti!
AMFITRIONAS: Ji myli ne mane, bet Jupiterį. Aš jau - nebe aš!
SOSIJAS: Nebe jūs?
AMFITRIONAS: Ne! Jaučiu, kad tapau visiškai nenatūralus. Ap-
galvoju kiekvieną žingsnį. Tarsi privalėčiau vaidinti Jupiterį, kaip
kad jis vaidina Amfitrioną. Pažiūrėk, aš net nebegaliu kaip rei­
kiant judėti! (Padaro nerangųjudesį)
SOSIJAS: Ženkit paprasčiausiai kaip Amfitrionas!
AMFITRIONAS: Negi turiu pats save imituoti?
SOSIJAS: Žinoma. Tą pat daro Jupiteris!
AMFITRIONAS (gailiai): Bet jam geriau išeina!
SOSIJAS: Niekai, joks dievas to negali - sutapti sujumis labiau nei
jūs pats!
AMFITRIONAS: Tada pasakyk man, koks aš esu, kad žinočiau, koks
turiu būti! Noriu pats save įkūnyti.
SOSIJAS: Moterys irgi visada taip sako. Gal jos jaučiasi taip, kaip
jūs dabar.
AMFITRIONAS: Aš jaučiuosi bjauriai!
SOSIJAS: Taip ir turi būti; jos irgi taip sako.
AMFITRIONAS: Padėk man!
SOSIJAS: Nesąmonė. Argi reikia pagalbos norinčiam įkūnyti save
patį!
AMFITRIONAS: Bet ką man dabar daryti?
SOSIJAS: Sakau - būkit natūralus!
AMFITRIONAS: Kai tu tai sakai, aš jaučiuosi suvaržytas. Ar nega­
lėtum paaiškinti?
SOSIJAS: Judėkit visai laisvai, lengvai, atsipalaidavęs.
AMFITRIONAS: Gerai. (Kiek padelsęs deda galingą šuolį iš vie­
tos)
SOSIJAS: Dėl Dievo meilės, ką tai reiškia?
AMFITRIONAS: Tai buvo natūralu!
SOSIJAS: Ne, tai buvo baisiai netikra. Joks žmogus be reikalo taip
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 147

nešuoliuos! Negalima įrodinėti savo natūralumo, reikia papras­

čiausiai būti natūraliam. Tiesiog būkite toks, koks esate. Tik toks
būdamas pats save įkūnysite. Labanakt! (Išeina pro tas pačias
duris, už kurių dingo ir Tesala)
AMFITRIONAS (desperatiškai): Sosijau! (Šiek tiekpasimankština,
kad vėl taptų natūralus; tuo tarpu įeina užsimiegojusi Alkmenė
naktiniais marškiniais)
ALKMENĖ: Kodėl tu ne pas mane? Argi jau išeini? Sulaikyk naktį,
kad ji tęstųsi amžinai! Grįžk į lovą!
AMFITRIONAS: Jos atimtos iš viso pasaulio, tos akimirkos, ku­
rias aš paaukojau meilei. Jei tu panorėtum mane pasisavinti, aš
nebebūčiau dievas, bet vis dėlto mielai sutikčiau - atsisakyčiau
aukštųjų savo pareigų ir likčiau tik su tavimi; užtektinai prisi-
buvau dievu.
ALKMENĖ: Mylimasis, ar padarytum tai dėl manęs?!
AMFITRIONAS: Taip, bet tada būčiau visiškai toks, kokį mane ma­
tai. Būčiau visai kaip Amfitrionas. Mudu pasikeistume vietomis:
aš tapčiau Amfitrionu, o jis - Jupiteriu. Nuo tavęs šią akimirką
priklauso, ar tas pasikeitimas įvyks, nes savo visagalybę pavedu
tavo valiai.
ALKMENĖ: Renkuosi tave, mylimasis!
AMFITRIONAS: Tada aš - nebe dievas, bet tavo vyras. (Su dideliu
palengvėjimu) Taip, tik dabar galų gale jaučiuosi dieviškai! (Ap­
kabinają ir aistringai bučiuoja)
ALKMENĖ: Tu niekuo nesiskirtum nuo Amfitriono, o Amfitrionas
taptų toks kaip tu?
AMFITRIONAS: Kaip tik taip.
ALKMENĖ: Žinok, tu sukėlei man rūpestį, apie kurį turiu tau pasa­
kyti, nors jis ir juokingai atrodo. Juk žinai santuokos įstatymą:
meilę privalu teikti iš pareigos, o kas meilės nesulaukia, negali
jos reikalauti nė per teismą. Va tas įstatymas temdo aukščiausią
mano laimę! Už visus jausmus, kuriuos tau dovanoju, norėčiau
atsiskaityti tik sau, savo širdžiai. Norėčiau turėti meilužį, ne su­
 s*-r%

148

tuoktinį - arba kad sutuoktinis virstų meilužiu. Štai toks mano

pasirinkimas: tas, kurį turiu, privalo būti toks kaip tu, būtent die­
viškas, o dieviškas būna tik meilužis.
AMFITRIONAS: Taip nieko nebus, mylimoji. Tas, kurį tu turi, vi­
sada bus tavo vyras, o tą, kurio neturi, vadinsi dievišku. Todėl
turiu tau pasakyti: būk realistė! Pamiršk dievą, mylimoji, ir iš­
mok skirti jį nuo to, ką turi.
ALKMENĖ: Vadinasi, dievai - mūsų priešai, neleidžiantys mums
džiaugtis tuo, ką turime? Negi jie būtų tokie pavydūs!
AMFITRIONAS: Mes, dievai, esame tam, kad duotume žmonėms
pavyzdį, į kurį jie galėtų lygiuotis ir siekti ko nors geresnio. Bet
tai nereiškia, kad reikėtų atmesti gera ieškant geresnio. Amfitrio-
nas, kaip sutuoktinis, anaiptol ne dievas, bet jis nėra blogas. Aš
bent jo kailyje visai gerai jaučiuosi. Prisipažink, kad myli mane
šiek tiek ir dėl jo. Tavo meilė padarė mane kilniaširdį ir manau,
kad ir jis nusipelnė dalelės šios dieviškos nakties.
ALKMENĖ: Jei tu gali atsisakyti dalies savo meilės, vadinasi, ga­
vai iš manęs per daug, tau tiek nereikia!
AMFITRIONAS: Man reikia dukart tiek - kaip dievui ir kaip Am-
fitrionui, už tai, kad pasisavinau jo išvaizdą! Rimtai kalbant, Al-
kmene, aš labai vertinu Amfitrioną. Tai taurus vyras. Pažįstu jo
sielą kaip save patį. Jis tave myli garbingai ir be atodairos, o jei
kartais būna kiek dramblotas ir nejautrus, tai tik tamsioji pusė
tokių jo dorybių kaip pastovumas ir patikimumas. Jis padarytų
viską, kad tik tave atsikovotų, jis net mane užrūstino,..
ALKMENĖ: Ar mes dabar gaišim laiką kalbomis apie Amfitrioną?
Galėčiau net pamanyti, jog tu atėjai dėl jo, kad užtartumjį prieš
mane ir juo pasivertęs sutaikytum mane su juo. Bet įvyks prie­
šingai: veikiau tu mane nuteiksi prieš vyrą ir nesavanaudiškai
parodysi man, kiek dieviškas tavo švelnumas skiriasi nuojo egoiz­
mo. Tai visiškai skirtingi potyriai, o nieko nėra tikresnio už tai,
ką pats patyrei. Todėl šios dieviškos nakties, kaip tu ją vadini,
mylimasis, nepainiosiu su santuokos kasdienybe, kuri manęs lau-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 149

kia, ir visada svajosiu apie tave, net kai vieną gražią dieną sugrįš
Amfitrionas.
AMFITRIONAS: Jeigu taip, tai šią trumpą naktį, skriejančią de­
šimčia tūkstančių sparnų, užbaikim pas tave, mylimoji! (Abu
išeina)
V. Bendravimas, kaip varžybos

Monologas

Nagrinėdami vyrų ir moterų tarmę įsitikinome, kad moters bendra­

vimas yra simetriškas, o vyro - asimetriškas. Ji mėgsta dialogą, jis -
monologą. Nenuostabu, kad moterims sunku perimti bendravimo for­
mas, kurias linkę rinktis vyrai. Tačiau tos formos labai tinkamos
konkuruojant politikos arenoje.
Čia vyrauja monologas. Tai gali būti ir didelė kalba, ir praneši­
mas, ir tirada. Svarbiausias monologo pranašumas tas, kad jis ne­
leidžia ką nors pasakyti kitiems. Kol monologas nepasibaigė, visi
kiti priversti tylėti. Todėl vyras natūraliai priešinasi būtinumui ka­
da nors baigti savo kalbą. Sovietiniai vadai savo diktatorišką galią
reikšdavo kalbomis, trunkančiomis iki septynių valandų. Stebėto­
jams iš Vakarų toks nesaikingumas rodėsi esąs visiškai beprasmis,
nes ką vadas pasakys, būdavo galima numatyti iš anksto, ir visa tai
buvo neapsakomai nuobodu. Mat jie neįvertino sovietinės valdžios
simbolikos. Partijos nariams, priverstiems klausytis tų nepabaigia­
mų apkerpėjusių monologų, buvo akivaizdžiai parodoma, kad jie
neturi balso. Mokėjimas nuobodžiai kalbėti buvo vertinamas ir
anaiptol nelaikomas yda. Kuo nuobodesnė kalba, tuo didesnės klau­
sytojų kančios. Suprask, kas jas ištvers, tam jau niekas nebaisu.
Taip partijos suvažiavimai tapdavo tuščiakalbių varžybomis. Opo-
152

Iitikas galėjo mirtinai nuobodžia kalba įrodyti esąs pranašesnis už

kitus.
Kitaip, žinoma, yra demokratijos sąlygomis, kur kalbų klausomasi
savo noru. Ten klausytojų dėmesį tenka prikaustyti kalbos patrauklu­
mu, jos glaustumu. Beje, ir čia monologas tampa ginklu polemizuo­
jant su kitaip manančiu. Kaip matome kiekvienoje diskusijų laidoje,
kalbėtojo tikslas - gauti žodį ir jį išlaikyti. Tačiau kadangi to paties
siekia abu priešininkai, tai tikras monologo meistras turi mokėti tiek
nutraukti oponentą, tiek ir jo nesiklausyti. Nes vos tik skirsi jam dė­
mesio, jis pajus galįs diktuoti temą, o tai jau pusė laimėjimo.
Taigi priešininko argumentai - klastinga pagunda. Bet tikrą vir­
tuozą pažinsi iš mokėjimo juos ignoruoti. Maža to: jis gal net ims
savo monologe triuškinti argumentus, kuriųjo oponentas iš viso ne­
minėjo. Tada šiam teks neigti ir protestuoti. Jeigu jis tai darys -
suteiks galimybę užpuolikui pačiam pasirinkti temą.
Be to, vieša kalba leidžia vyrui atsiskleisti visam gražume. Tai pa­
togiausias būdas padaryti įspūdį kitiems. Vienprakalbos choreografija
ką reiškia! Vyras stovi priešais klausytojus ir aukščiau už juos. [ jo
veidą įsmigę visų žvilgsniai. Tai, ką jis pasakys, rūpi visiems. Todėl
jis turi kalbėti taip, tarsi kreiptųsi į kiekvieną. Tvirtu balsu, įsitikinęs
ir mokėdamas įtikinti. Taip kalba grupės vadas arba tas, kuris turi pa­
sakyti ką svarbaus. Nebūtinai ką naujo arba itin originalaus. Tai gali
būti net visai banalu. Iš diskusijų per seminarus yra žinoma, kad stu­
dentes dažnai stebina ilgi jų bendramokslių pranešimai apie maža­
reikšmius dalykus ir žodžio prašymas dėl, jų manymu, juokingų men­
kniekių. Tai rodo, kad jos nesuprato kalbos paskirties. Vyras kalba
pirmiausia ne todėl, kad paskelbtų tai, ko kiti dar nežino; jis kalba,
kad pasirodytų ir sustiprintų savo ryšį su grupe. Tuo tikslujis privalo
ne ką nors originalaus pasakyti, bet sustiprinti grupės pasitikėjimą.
Vadinasi, reikia kalbėti tai, apie ką galvoja visi.
Monologo menas - tai tik viena medalio pusė. Kita - sugebėji­
mas torpeduoti oponento monologą arba ir visai jį suniekinti. Nebū­
tinajo kalbą nutraukti; yra ir kitų būdų - replika, šūksniai, sąmojin-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 153

ga pastaba, įžeidimas arba klastingas klausimas. Viso to galima iš­

mokti parlamente. O meistriškas priešininko idėjos sutriuškinimas
tampa atstovų rūmų legenda.

Ideologija

Kuriai moteriai nėra tekę stebėtis, kaip baisiai vyrams rūpi neesmi­
niai dalykai? Pavyzdžiui, jos gyvenimo draugas gali nežmoniškai
piktintis, kadjos brolis yra Niklaso Lūmano šalininkas ir nepritaria
Habermasui. Galėtum pamanyti, kad tasai Lūmanas vadovauja nu­
sikaltėlių gaujai. O iš tiesųjis tik nesuprantamas sociologas. Jai be­
lieka stebėtis, kiek emocijų išliejama ginčijantis dėl problemų, ku­
rios neturi ir neturės nė mažiausio poveikio jų pačių gyvenimui. Ji
niekada nesupras, koks skirtumas, ar jos brolis tiki Niklasu Lūma-
nu, Karlu Marksu ar Kalėdų Seneliu, - vis tiek jis neturės jokios
įtakos visuomenės raidai. Užtat jai ir nesuvokiama, kodėl jos dabar­
tinis gyvenimo draugas su tokiu įtūžiujį nuolat puola. Tai rodo, kad
ji tėra pasiekusi pirmąją teorijų supratimo stadiją.
Toje stadijoje politinės ideologijos vertinamos pagal turinį: ką
jos ypač pabrėžia, ką aiškina, kokią problemą pirmiausia sprendžia,
į kokius klausimus stengiasi atsakyti, koks jų tikslas, kokiu požiūriu
į visuomenę remiasi. Kitaip sakant, svarstoma, ar jos teisingos, kas
jose pagrįsta ir kas ne.
Tačiau toks vertinimas prašauna pro tikrąją ideologijos esmę. Ji
mums paaiškės tik tuomet, kai atkreipsime žvilgsnį įjos vaidmenį
bendraujant. Kadangi bendravimas yra biotopas, kuriame ideologi­
jos turi išgyventi, jos turi jam ką nors pasiūlyti, kad procesas įvyktų.
Jos turi skatinti bendravimą ir įrodyti savo reikalingumą.
Taip pažvelgus į dalyką iš karto matyti, kad ideologijose iš tikrų­
jų slypi galinga bendravimo paskata: jos pagrindžia nuomones va­
dovaudamosi prielaida, kad oponentas yra niekšas, kvailys arba klai­
datikis. Kiekviena ideologija turi parengusi žeminamą vietą tam, ku­
154

ris prieštaraus. Dar neseniai tas, kuris dėl ko nors papeikė marksiz­
mą, tapdavo klasiniu priešu ir kapitalistine kiaule, norinčia išnaudo­
ti darbininkus, arba idiotu, kurį apakino prekių fetišizavimas. Vyriš­
kis, išdrįsęs suabejoti Zigmundo Froido (Sigmund Freud) teorijo­
mis, išsiduoda esąs sunkus neurotikas, visasjėgas skiriantis išstūmi­
mui, kad tik nereikėtų prisipažinti, jog norėtų miegoti su motina.
Trumpiau sakant, ideologijos skatina bendravimą tuo, kadjose tven­
kiasi konfliktas. Ir politiniame dispute iniciatyvą kaipmat perima
tas, kurio teorijoje yra stiprus įtarumo momentas. Vadovaujantis įta­
rumu, užuot ginčijus oponento nuomonę, teigiama, kad ją diktuoją
jo interesai. Antai klasikinė politinė ekonomija tik maskuojanti iš­
naudotojų interesus. Bičiulio kultūros teorija esanti tik nepaprastai
aktyvios jo hormonų veiklos šalutinis produktas: jo nuomonė apie
teisės reformą kylanti iš svetimšalių baimės.
Teorijos, pagrįstos įtarumu, turi ir imuninę sistemą. Kasjoms prieš­
tarauja, tik jas patvirtina. Kad neurotikai Froidą laikys šarlatanu,
numatyta jau pačioje išstūmimo teorijoje.

Nuomonė

Taigi konfliktui tinka tokios teorijos, kurios teikia vyrui aiškiai api­
brėžtas nuomones. O ir išjų pranašesnės tos, kuriose numatyta vieta
priešininkui. Jose vyras randa ir šarvus, ir kalaviją. Jis tampa nepa­
žeidžiamas ir todėl dvigubai pavojingesnis. Taip apsišarvavęsjis gali
leistis į bet kokius debatus. Jam nebereikia bijoti jokio žodžių mū­
šio. Nuo šiol jis jaučiasi kaip tikras kovos žirgas. Vien užuodęs greit
būsiant mūšį, jis nekantriai trypia ir šnopuoja. Paskui dairosi krauju
pasruvusiomis akimis ir ieško, ką čia užpuolus.
Grupės, besiginkluojančios šiomis teorijomis, telkiasi į nuomo­
nių klubus, pasaulėžiūros vienijamas draugijas, teorijų kartelius ir
bendraminčių būrelius. Tad nuomonė - ne tik neįpareigojanti pažiū­
ra į kokį nors dalyką. Iš to moterims nepaaiškėtų, kodėl vyrai su
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 155

tokia stebėtina aistra ją gina. Nuomonė yra grupės atpažinimo žen­

klas. Ji suteikia individui bendrumo pojūtį. Už kiekvieno įsitikini­
mo stovi ištisa armija šalininkų. Karštai pritardamas tam tikrai nuo­
monei vyras prisijungia prie tos armijos. Jeigujis paskui vis garsiau
kalba, tai dėl to, kad vis tvirčiaujaučiasi toje armijoje. Tai intelektu­
alų armija.
Norėdami ištirti intelektualo tipą vėl užsukime į portretų galeriją.

Septintas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Intelektualas

Pirmiausia turime atsikratyti vieno nelemto nesusipratimo: nors

abiejų žodžių šaknis ir ta pati, intelektualo sąvoka su išskirtiniu
intelektu teturi tiek bendro, kiek senosios Austrijos technikų dali­
nys (vokiškai Genietruppe) su genialumu. Mat kitados žodis Ge­
nie vokiečių kalboje reiškė inžinierių (dabar Ingenieur). Pavadin­
dami žmogų intelektualu norime pasakyti ne tai, kad jo intelektas
aukštesnis nei kitų, bet kad jis laiko savo pareiga viešai svarstyti
visuomenės reikalus, netarnaudamas niekieno interesams. Todėl
prie intelektualų priskiriami pirmiausia nepriklausomi kūrėjai, lais­
vieji žurnalistai, komentatoriai, menininkai, rašytojai, redaktoriai,
satyrikai ir tie, kuriems rūpi visos visuomenės būklė. Geologijos
profesorius, rašantis tik siaurai specialistų grupei, nėra intelektua­
las, nors jo intelektualumo koeficientas būtų 160 arba dar dides­
nis. Tuo tarpu kultūros teorijos profesorius, kurio rašiniai gali pa­
keisti viešuomenės savivoką, vertas to vardo. Intelektualas turi bū­
ti laisvas, kad galėtų kritiškai komentuoti visuomenę. Todėl se­
niau būdavo kalbama ir apie „nepriklausomuosius inteligentus“.
Taip tituluodavo tuos, kurie dalyvavo viešose diskusijose. Jos bu­
vo glaudžiai susijusios su politika, ką rodo ir prancūziškas posakis
„rėpubliąue dės lettres“ (raštų respublika), nes tik respublikoje gy­
vuoja viešoji nuomonė.
156

Kas blaiviai mąstančiai žmonai yra jos vyras, tas intelektualui -

visuomenė: jis nesiliaujają kritikavęs ir vis stengiasi reformuoti. Jis
negali nuo jos atsiskirti, bet norėtų, kad ji taptų kitokia. Jis jos ne­
kenčia, bet ir myli. Jis turi ją patobulinti, pakeisti, perdirbti arba
perauklėti. Jis turi ją kritikuoti, apeliuoti įjos sąžinę ir pamokslauti.
Jis nesusitapatina suja, bet jaučiasi esąs jos tikrosios būties patikė­
tinis. Jis kursto ugnį, užgesusią visuomenėje, kad galėtų grąžinti ją
visuomenei, kai ši atgims. Jis yra priklausomas nuo gaujos, bet da­
bartine savo gauja visiškai nepatenkintas. Todėl jis visą gyvenimą
ieško savosios gaujos.
Ir čia nieko stebėtina. Lygiai taip elgiasi dauguma vyrų, kai jų ne­
tenkina grupė, kuriai jie priklauso. Bent jau bando taip elgtis. Jei ne­
patinka bendradarbiai - ieškosi kitos tarnybos. Jei nebetinka drau­
gai - kraustosi į kitą miestą. Jei nori pakeisti gaujos profilį - imasi
kitokios veiklos, persimeta iš žurnalistikos į politiką arba iš politikos
į ekonomiką. Taip kiekvienas mėgina susirasti jam tinkamą gaują.
Tačiau reformatoriui gauja - visa visuomenė. Jis negali iškeisti
jos į kitą. Jai nėra alternatyvos. Todėl reformatorius trokšta pataisyti
tą visuomenę, kuriai jis priklauso. Mintyse jis pakeičia ją taip, kad
joje atsirastųjam idealiai tinkanti vieta. Visuomeniniai jo lūkesčiai
kyla iš noro pagaliau susirasti sau deramą vietą gaujoje. Tačiau tam
reikia, kad gauja išmoktų regėti jo akimis.
Toks žmogus gali būti originalas. Jis kariauja su pripažintomis
vertybėmis. Jis yra kritikas ir opozicionierius. Tad jis rodosi esąs
bemaž nepriklausomas. Gal daugeliu atžvilgių taip ir yra. Ir vis dėl­
to jis priklauso nuo gaujos. Kas pasirenka savąja gauja visą visuo­
menę, įtinka savo didybės fantazijoms. Okadangi jisją mintyse nuolat
pertvarko, tai jaučiasi it vyriausybės narys. Kalbėdamas jis reiškia
mintis, kurios tiktų ir vyriausybės pareiškimui. Jis diskutuoja taip,
tarsi rengtų artimiausią ministrų kabineto posėdį. Jo pasaulis - tai
visas pasaulis. Nėra nė vienos problemos, pradedant vandenynų at­
šilimu ir baigiant kompiuterizuotu mokymu, kuri jam nerūpėtų. Jis
galėtų kad ir rytoj imtis vadovauti vyriausybei ir žinotų, ką daryti.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 157

Viskas nublanksta prieš istorinę jo misiją. Jis šiek tiek panašus į

konstruktorių, sumaniusį naujovišką pasaulį. Kadangi jo siekiai to­
kie reikšmingi, tai ir jis pats tampa neatpažįstamai reikšmingas. Jo
principai svarūs, nes išreiškia visumos svorį. Jis atstovauja žmoni­
jos interesams. Jis jaučiasi esąs viso pasaulio atstovas parlamente.
Todėl jis mėgsta pažyminį „pasaulinis“: pasaulinio masto, pasauli­
nė vidaus politika, pasaulinė taika, pasaulinis ūkis, pasaulio gyven­
tojai ir t.t.
Politikoje intelektualai, kaip ir visi kiti, elgiasi panašiai kaip futbo­
lo žaidėjai: buriasi į nuomonių klubus, tarsi į besivaržančias koman­
das. Tik aukščiausiojoje lygoje žaidžia profesionalai. Žemiau-jau tik
mėgėjų armija. Jie visi gyvena visuomenėje, kuri yra, bet norėtų kito­
kios - alternatyvios. Kai kurie taip save ir vadina - alternatyva.
Istorinės misijos vykdytojui moteris, šiaip ar taip, gali kai kada
turėti reikšmės. Ypač kai padedajam tą misiją vykdyti. Bet pirmiau­
sia jam rūpi jo susikurta idealios gaujos vizija. Čia jis pasireiškia
kaip tipiškas vyras. Kaip viešojo svarstymo reprezentantas, jis rep­
rezentuoja pačią vyrų sferą. Jis - tai gyva intymumo opozicija. Kiek­
viena moteris, kuri bandytų nutempti jį nuo scenos, pralaimėtų. Ji
atribotų vyrą nuo jo savimeilės šaltinio. Todėl jai belieka rinktis:
pasiduoti arba veikti išvien su juo.
Jeigu jam prireikia rūpintis šeima arba namais, jis kiekvienoje
asmeninėje problemoje kaipmat įžvelgs visuomenei būdingą ydą.
Todėl jis nieko negali daryti mažu mastu. Sumanęs pasiieškoti buto,
jis pirmiau įsteigs butų mainų tarpininkavimo bendrovę. Užsimojęs
įtaisyti vaiką į darželį, jis rašys straipsnį apie šeimos politikos klai­
das. Visa, su kuojis susiduria, jam pirštu prikišamai rodo, kad reikia
reformų. Supykęs ant žmonos arba draugės jis puls jai aiškinti, kur
jos objektyvūs interesai, o kur - subjektyvios klaidos. Tikroji jo ter­
pė - diskusija. Čia jis pažįsta kiekvieną akmenėlį. Per visą gyveni­
mą jis gal aštuoniasdešimt tūkstančių kartų yra dalyvavęs debatuo­
se. Jis išsitreniravęs ir praktiškai neįveikiamas. Kiek tik žmonės pri­
simena, jo dar niekas niekada nėra nuginčijęs. Juo labiau stebina
nepalaužiamas jo įsitikinimas, kad jis pats galėtų ką nors nuginčyti.
Išsekinti priešininką, priversti jį trauktis, sugniuždyti - tai jam yra ne
kartą pavykę. Bet kadjis pakeistų savo nuomonę - to dar nėra buvę.
Prieš susidėdama su intelektualu moteris turėtų žinoti, jog deba­
tai tęsis visą gyvenimą. Jeigujai jau ir tris ketvirčius valandos sunku
ištverti, o juo labiau trejetą dienų, verčiau tegu išsyk atsisako. Ki­
taip ji vėliausiai po trijų savaičių pavargs, po trijų mėnesių nebesi­
klausys, o po trejų metų bėgs kur akys veda. Arba ims bjaurėtis jo
polinkiu diskutuoti. Kai jis kompanijoje ims dėstyti savo tezes, ji
niekinamai šypsosis: tegu visi čia esantys supranta, kad ji tas tezes
jau šimtus kartų girdėjusi. Arba tiesiog numos ranka: „Tegu sau kal­
ba!“; suprask - visa tai niekai. Ir užsimins, kad tuos šnekalus ji laiko
tamtikra impotencijos apraiška ir norėtų verčiau turėti vyrą, kuris šį
tą gali. Ji tolydžio vis labiau perpras jo orius svaičiojimus ir už tai jį
dar labiau niekins. O kadangi jis tarsi ir nepastebės viso to, nes jam
rūpi rinkimų reforma, ji tol didins paniekos dozę, kol tai pajus visi
jo draugai, išskyrus jį patį.
Ota, kuri vis dėlto ketina leistis į diskusijas iki grabo lentos, turė­
tų šį tą žinoti apie diskusijų stilių. Remdamasis socialine teorija,
intelektualas paskelbia, kad oponento pažiūros - tai visai ne pažiū­
ros, bet kaukė, slepianti juodus kėslus. Jis niekada nepaneigia min­
ties tame kontekste, kuriame ji pareikšta, bet ją demaskuoja - esą už
jos slypi visai kas kita. Būtent taip jis ir suniekina. Kas to nežino ir
nėra perpratęs žaidimo taisyklių, greit užspeičiamas į kampą, o prie­
šininkas nė nebando triuškinti jo taip kruopščiai surinktų ir išdėsty­
tų argumentų. Jam atsitinka tas pat, kas prancūzams su Mažino (Ma-
ginot) linija: visas inžinerijos menas nuėjo niekais, nes priešas ją
apėjo. Bet jei abi pusės supranta, kad ginčas - tai abstrakčių strate­
gijų kova, tuomet diskusijos gali tapti patrauklios ir net pagerinti
santykius. Teisybė, žmona vyro niekada neįtikins. Betgi ne tai svar­
bu. Užtat ji padarys jam įspūdį, išsikovos jo pagarbą. Staiga ji įsiti­
kins, kad vyras ją pastebi. Kadangi diskusijos jam atstoja jutimo
organus, jis matys ją kur kas geriau.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 159

Prie to labai prisidėtų jos sugebėjimas diskutuojant paguldyti jį

ant menčių, ir kuo dažniau. Bet vargu ar tai pavyks padaryti tiesio­
giai prieštaraujant. Jis jau bus taip argumentavęs savo poziciją, jog
tas, kuris tvirtins priešingai, lengvai pats įkris į duobę. Verčiau tegu
ji išmoksta naudotis garsiąja triada: nukrypimas - analogija - mora­
linė kompromitacija. Tai savotiškas mobilusis karas, kuriame sten­
giamasi įvaryti priešininką į moralinės kompromitacijos pelkę. Mo­
ralės žemėlapiuose tos pelkės aiškiai pažymėtos, tad priešininkas
gerai žino, kur jos yra, ir vengia prie jų priartėti. Ką daro įgudęs
ginčininkas? Jis netikėtai stumteli priešininko poziciją pelkės link.
Pavyzdžiui, priešininkas sako: „Tas raizgus neva moksliškas sti­
lius yra pasibaisėtinas. Niekas nesupras to specialistų žargono. Ku­
riam galui žmonės vartoja šitiek svetimžodžių? Kodėl jie negalėtų
rašyti gražia vokiečių kalba?“
Kas galėtų prieštarauti tokiai minčiai? Televizijos diskusijų laidoje
ji tikriausiai susilauktų pritarimo. Rodos, saugi pozicija, toli nuo bet
kokios moralinės pelkės. Tačiau štai - nukrypimas ir analogija pagrįs­
ta išvada: „Kas prieš svetimžodžius, tas ir prieš svetimšalius“.
Tik pažiūrėkit, kaip visi zuikiai ūmai skuodžia į krūmus! Svetim­
žodžių priešas lieka vienišas. Dabar - mirtinas dūris: „Svetimžo­
džiai - tai kalbos turkai“. Dar vienas nukrypimas - ir jau kalbėtojas
paverčiamas svetimšalių priešu, vadinasi, neonaciu. Ir etninio valy­
mo kurstytoju, norinčiu išvyti iš šalies visus svetimžodžius. Ojuk
jis tik agitavo už suprantamą stilių! Šit kaip sumaniai diskutuoja
intelektualai.
Porą, kurią sudaro intelektualas ir jo žmona, galima pažinti iš to,
kaip jie pasidalija atsakomybės sferas. Jis priima visus svarbiuosius
sprendimus, pavyzdžiui, dėl požiūrio į atominę energiją arba į Tre­
čiąjį pasaulį. O jai lieka nesvarbūs sprendimai: kokią mokyklą jų
vaikui lankyti, į kokį butą persikelti, kur investuoti pinigus.
Taip partneriai pasiskirsto artimuosius ir tolimuosius rūpesčius.
Jeiguji stebisi, kodėl jis rūpinasi gyventojųperteklium Indijoje, užuot
pataisęs čiaupą vonioje, jis nesupranta, kodėl ji to nesupranta. Suge­
160

dęs čiaupas - ne tas objektas, kuris leistųpasireikšti. Jamreikia aukš­

tos tribūnos. Otokia pasaulinio masto problema, kaip gyventojųper­
teklius, tinka tai tribūnai. Reikia įpareigoti UNESCO, kad tuo pasi­
rūpintų! Jis jau vaizduojasi, kaip skaitytų pranešimą Jungtinių Tau­
tų sesijoje. Ir repetuoja prieš žmoną. Ji nenori klausytis? Gerai, tada
jis eisiąs pas kaimynę Brigitą. Nors ji - tik pardavėja, bet domisi
tokiais dalykais. Vandentiekis? Dieve brangus, argi aš santechni­
kas? Tegu ji išsikviečia specialistą! Aš turiu svarbesnių rūpesčių!
Tarkim, dėl demografinio sprogimo Indijos subkontinente. Jei laiku
nesiimsimpriemonių... „Brigita, man neramu dėl demografinio spro­
gimo Indijoje. Ar skaitei paskutinį straipsnį laikraštyje tuo klausi­
mu? Ne? Tai paklausyk...“
Laikraštis parūpina intelektualui kasdienį davinį naujienų, apie
kurias galima turėti nuomonę. Jis palaiko jo ryšį su įsivaizduojama
tribūna - su pasauliu. Laikraštis kasdien atnaujina tą įsivaizduoja­
mą erdvę- intelektualas kalba parlamente, skaito moralus vyriausy­
bei, atstatydina kanclerį ir pagaliau sumažina mokesčius. Čiajis pri­
ima oficialias delegacijas iš užsienio, sveikina jas tokiai progai de­
ramais žodžiais ir valdo šalį visųjos gyventojų ir viso Žemės rutulio
labui. Laikraštis leidžia jam išsiveržti iš namų ankštybės ir minties
sparnais pakilti į padebesius.
Tadajo draugė pastebi, kadjis keistai išsiblaškęs. Ji net nenutuo­
kia, kad būtent dabarjis sėdi ministrų kabineto posėdyje ir patarinė­
ja kancleriui. Tegujis ten ir lieka, nes mums laikas išeiti iš portretų
galerijos.*

Pašnekesys be dominavimo

Grįžtame prie problemos, kurią iškėlė Debora Tanen (Deborah

Tannen). Jei „vyrų tarmė“ yra politikos ir viešojo gyvenimo kalba, o
„moterų tarmė“ - artimumo ir asmeninių santykių kalba, tai kur jos
susiduria: viešumoje ar privačiame gyvenime?
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 161

Daugelis moterų, metų metais tyrinėjusių vyrus, prieina išvadą,

kad vyrai nemoka bendrauti. Jiems ir iš tiesų nelengva deramai ben­
drauti šeimoje, kasdienėje neformalių santykių aplinkoje. Užuot ieš­
koję dialogo, jie skaito pranešimus. Užuot klausęsi, pradeda ilgus
pamokslus. Jie šiaušte šiaušiasi prieš būtinumą taikytis prie pašne­
kovo. Juos tarsi kas verstų pokalbyje išdėstyti programą ir išnagri­
nėti klausimą. Nukrypimus nuo temosjie suvokia kaip bandymąjuos
supainioti. Kadangi jie ir privačiame gyvenime bendrauja varžybų
stiliumi, tai jiems rūpi išlaikyti kontrolę.
Iš tiesų reikėtų sutikti, kad vyrai nesugeba dalyvauti pašnekesy­
je. Juk pašnekesiui būdinga neprognozuojama eiga. Jis patsai save
skatina. Jį kreipia mintys, kurias iškelia pašnekovai, reaguodami į
vienas kito žodžius. Jis eina savo paties brėžiama linkme. Jis vin­
giuoja, kaipmat peršoka prie kitos temos, jei tik kas mesteli gerą
mintį. Visos temos tinka, jei tik nagrinėjamos asmeniniu požiūriu.
Dažna temų kaita leidžia pasireikšti kiekvienam. Pašnekesyje at­
skira tema nėra taipjau labai svarbi; veikiau jos turi skatinti pa­
šnekovus atskleisti savo komunikacinius gebėjimus. Tikras ben­
dravimo virtuozas atidžiai seka netikėtus pašnekesio posūkius ir
bangavimus, kad atsitiktines pokalbio situacijas išnaudotų sąmo­
jingoms pastaboms. Būtent tai ir neleidžia vyrams griebtis savo
mėgstamo metodo - kreipti pokalbį sąmojų, parengtų iš anksto,
link arba dirbtinai pritempti seną anekdotą.
Pašnekesyje išryškėja būdo savybės, kurios leidžia ne tiek vado­
vautis nustatytomis taisyklėmis, kiek pačiam aktyviai reguliuoti sa­
vo šneką: humoro jausmas, nuoširdumas, dėmesingumas ir manda­
gumas. Visa tai sunku suderinti su vyrų polinkiu kontroliuoti. Vyras
išverčia pašnekesio nenuspėjamumą į savąją varžybų kalbą ir mano,
kad to priežastis - anarchistiškai nusiteikusių partizanių išpuoliai.
Kadangi jo kalba išvirsta į monologą, tai dažną temų kaitaliojimą
jis vertina kaip bandymą išmušti jį iš vėžių. O sąmojinga pastaba
jam rodosi esanti subjektyvi jo rimtų samprotavimų ataka, todėl
atsakydamas į ją jis dar labiau padidina savo postringavimų smul-
 <s^-r%
$> <s>

162

kmeniškumą. Kitaip sakant, „moteriškąjį“ bendravimo stilių vyras

perkelia į asmeninį elgesį ir jį priskiria pašnekovei. Jis nesuvokia,
jog tai visai kitos rūšies elgesys. Jis įžiūri tik asmenines pastangas jį
pajuokti ir supainioti. Ir kuo pedantiškiau ir plačiau, kuo pompastiš-
kiau ir smulkmeniškiau vyras dėsto savo mintis, tuo labiau tikėtina,
kad lengvą pašnekesio tonąj is palaikys sąmoninga pastanga jį pa­
šiepti. Ir tuo rūstesnis bus jo atkirtis.
Todėl moterys dažnai įsitikina negalinčios bendrauti su vyrais ne­
formaliai, nevaržomai. Jos mato, kad joms paliekamas tik publikos
vaidmuo. Vyras elgiasi tarsi menininkas, solistas, kuris po pasirody­
mo laukia pelnytų plojimų iš žiūrovių. O moteris supranta, kad ji
negali sujuo bendrauti kaip lygi ir kad privalo jį gydyti. Per ilgesnį
laikąjai susitvenkia daugybė neišsakytų minčių. Tada ji atveria šir­
dį geriausiai draugei ir sužino, kad šioji kenčia lygiai taip pat. Jos
išgeria po puodelį kitą kavos ir prieina prie išvados, kad vyrai turi
įgimtą trūkumą. Dar po kelių puodelių jos ima šaipytis iš savęs ir
viena kitai demonstruoja šauniausius numerius iš savo meilužių ar­
ba partnerių repertuaro, kuriuose jų elgesio kultūra nužeminama iki
absoliučiojo nulio. Joms palengvėja, bet problemos lieka.
Taip moteris tik dar kartą įsitikina negalinti vyrui atsiverti. Gali
kiek nori pasakoti apie savo jausmus ir nuotaikas - jam tas pats.
Skundus dėl to, kas ją slegia ar baimina, jis praleidžia pro ausis. Jai
kyla įspūdis, kad bandant su partneriu užmegzti pokalbį jo mintys
klajoja kažin kur. Jos žodžiai paprasčiausiai nesusilaukia atgarsio,
tarsi jis būtų išjungęs savo imtuvą.
Mąstydama „moterų tarmės“ sąvokomis, ji priversta patikėti, kad
visiškai jo nebedomina. Jis abejingas jai. Jam nusispjaut į jos
džiaugsmus ir kančias. Įsitikinusi, kad jis abejingas ir vaikams, ji
nusprendžia, kad vyras apskritai yra bejausmis.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 163

Apsilankymas moterų karalystėje

Moteris nežino, kad vyras ir savo paties jausmų nesuvokia; kad jis
vengia apie juos kalbėti; kad vyras mokosi vyriškumo tarp vyrų, o
bendravimas su moterimis jam yra išimtis.
Beje, yra vyro gyvenime tokia fazė, kai jis nusiteikęs bendrauti su
moterimis: kai įsimyli ir kai siekia moters. Tadajis tampa kitu žmo­
gumi. Tada jis švelnesnis, jautresnis ir dėmesingesnis už bet kurią
moterį. Tada jis pastebi kiekvienąjos nuotaikos vingį. Tuomet neti­
kėtai paaiškėja, kadjis geba suvokti jos jausmus. Ir taip pat netikėtai
atgauna kalbos dovaną - mokėjimą šnekučiuotis. Dabar jam įdomu
visa, kas su ja susiję. Jis atkreipia dėmesį į kiekvienąjos pastabą.
Kad ir kokius niekus ji taukštų, viskąjis ima už gryną pinigą. Savo
nepastovumu ji tarsi bando jo nuovokumą ir stebi, kiek toli sieks jo
gebėjimas prisiderinti priejos temų. Pašnekesys tampa slėpynių žai­
dimu ir paslankumo varžybomis, trumpiau tariant - flirtu.
Staiga jis pasirodo mokąs kalbėti „moteriškai“. Jis pritaria kiek­
vienam jos žodžiui. Kalba tik apie asmeniškus dalykus. Ir stropiai
šalina kiekvieną dingstį susibarti arba bent nesutarti. Tam reikalui
civilizacija atrinko specialius „poetiškus“ dalykus, tolimus ir neap­
čiuopiamus, tokius kaip mėnulis arba vėjo linguojami meldai. Dėl
jų ir norėdamas nepasiginčysi. Tai temos, kuriomis galima šneku­
čiuotis norint pajusti sielų harmoniją: nakties dangus, auksinės
žvaigždės, nebyli juoda giria, pasakiškas baltas rūkas, vėjo šniokšti­
mas, bangų pliuškenimas. Visa tai - poetiški dalykai, kurių aptari-
nėjimas toli nuo konkurencijos. Tiek flirtas, tiek romantikos pojūtis
reiškia laimingą sielų susiliejimą.
Tokią stebėtiną permainą paskatina radikalus vyro savimonės lū­
žis. Mylinčiam vyrui leistina gilintis ir į savo paties jausmus. Kultū­
ra numatė tam tikslui lengvatinę išimtį: leidžiamas trumpalaikis pa­
mišimas, pripažįstama teisė į ligą, laikiną pakarščiavimą. Tąjausmų
karnavalą mes dar nagrinėsime. Kol kas pakaks konstatuoti, jog to-
164

kia būsena, kaip ir karnavalas, trunka neilgai. Po to vyras vėl nebesu­

geba reikšti jausmų arba jų suvokti. Šį sugebėjimąjis nusimeta kaip
elnias ragus. Omoteris ūmai vėl pasijunta vieniša ir stebisi, kur dingo
jos draugas. Ką gi, mes žinom, kur jis: grįžo į vidinę vyrų gaują.
Visa tai galima įsivaizduoti taip. Tuo metu, kai yra įsimylėjęs,
vyras keliauja. Jis atostogauja pamiršęs vyro būties įtampą, šiurkš­
tumą, nuobodumą ir nekintamus ritualus. Jis išgyvena palaimingą
kruizą. Tačiau kaip Karibų turistui pabosta ištisas savaites gėrėtis
atogrąžų naktimis amžinosios vasaros šalyje ir jis pasiilgsta aiškių
įstaigos reikalų, kaipjis ima ieškoti savo krašto laikraščio ar godžiai
gaudyti naujienas iš namų ir ilgėtis bendradarbių, taip ir įsimylėjęs
turistas moterų šalyje staiga pajunta besiilgįs vyriškumo. Jis užsi­
svajoja, kaip jie, vyrai, trauks vieni kitus per dantį. Jis ilgisi šaunių
kovos žaidimų savo darbe, nedidelių kruvinų medžioklių su įdomiais
strategijos aptarimais. Tikro kolektyvinės draugystės pojūčio. Jo mo­
teris mato, kadjis kasdien vis labiau nekantrauja ir nervinasi, o vie­
ną gražią dieną pareina iš miesto apsipirkusi ir randa virtuvėj ant
stalo raštelį: „Nepyk, meilute. Mane skubiai kviečia Arnoldas. Tu­
riu grįžti į rikiuotę - ištiko bėda. Bjaurūs man tie dalykai, kaip ir
Tau. Man buvo nuostabiai gera su Tavim. Myliu Tave. Aš Tau pa­
skambinsiu. Tavo Meškiukas.“

Grįžimas pas vyrus

Kai šitaip atsitinka, vadinasi, įsimylėjimo stadija pasibaigė. Vyras

buvo trumpam intensyvaus bendravimo laikotarpiui užsukęs į mote­
rų viešpatiją ir įsitikino, kad neįstengs visą laiką domėtis moters
nuotaikų svyravimais.
Pranešimai apie sielos būseną jam rodosi tokie pat nenuspėjami
kaip kitos savaitės orai. Gal bus giedra, o gal lis; gal kils audra, o gal
visai nebus vėjo. Toje nuotaikų kaitoje jis neįžiūri jokios tvarkos.
Čia nėra jokio nuoseklumo, jokios logikos, jokio ryšio irjokio prie-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 165

žastingumo. Jis nesupranta, kaip galima žavėtis kažkuo neapčiuo­

piamu. Pasauliui organizuoti reikia skirtingumų. Jie būtini ir kovai,
ir konkurencijai. O smulkmeniška savistaba jam svetima. Tai pra­
noksta jo suvokimo galimybes. Kaip kad Vidurio Europos gyvento­
jui neprireikia šimto dvidešimties žodžio „sniegas“ sinonimų, ku­
riuos vartoja eskimai, taip ir vyras nesugeba skirti 120 geros savi­
jautos niuansų ir 230 blogos savijautos variantų, apie kuriuos kalba
moterys. Tų tikslių apibūdinimų lyrika jam nesuprantama. Gilini­
masis į būties virpesius netelpa įjo gyvenimo sampratą. Jis nemąsto
apie šviesos spindulį vandens laše. Neaugina kambarinių augalų ir
gėlių. Nestebi, kaip alsuoja miegantis vaikas. Ir nėra taip suaugęs su
savo kūnu. Jis naudojasi juo kaip įrankiu. Vyras nėra kūnas - jis turi
kūną. Ji - žemė motinėlė, nejudama atrama. Ojis - judrus kaip vė­
jas. Kai jie susijungia, dangus pabučiuoja žemę; susiliejus kūnui ir
sielai gimsta naujas žmogus. Šiam mirus, siela grįžta į dangų, o kū­
nas - į žemę. Siela pasirūpina kunigas, o kapus prižiūri moterys.
Taip ir mirus meilei vyras vėl ima šnekėti vyrų tarme. Moteris
stengsis išsiaiškinti sujuo, kodėl jis grįžo į pirmykštį būvį. Įtikinės,
kadjo pamokomas tonas, jo monologai ir nenatūralumas - tarsi ge­
ležinė uždanga; kad jis jos nebepaiso ir be atodairos trypia jos no­
rus. Kad jis jos nebesiklauso, nuolat ją pertraukinėja, niekina jos
pastangas, ignoruoja ją kompanijoje, lyg jos čia nė nebūtų.
Tačiau visi tie bandymai atsisuka kitu galu. Teigdama, kad jos
bendravimo stilius esąs kultūringesnis už konkurencinę jo laikyse­
ną, moteris pasišauna konkuruoti su vyru ir taip priimajo konkuren­
cinį stilių, nes pati sujuo rungiasi. Taip susidaro užburtas ratas. Tie­
sa, tai užtikrina pastovų ryšį, bet tas ryšys slogus ir monotoniškas.
Toks pastovumas - tai konflikto pastovumas. Pakliuvus į tokį už­
burtą ratą ir sukantis vis ta pačia orbita, reikia pamiršti sveiką protą
ir padaryti ką nors, kas jam prieštarautų. Pavyzdžiui, paprašyti vyrą,
kadjis išdrožtų kuo išsamesnį monologą. Tai bemat sukels jo nepa­
sitikėjimą, mat kadangi jis išvien konkuruoja, tai negi darys ko pra­
šomas! Arba tegul moteris pabando uždrausti vyrui būti dėmesin-
 s*-r%6-
166

gam, mandagiam ir paslaugiam. Jos jis neklauso iš principo, tad bū­

tinai sulaužys tą draudimą, kad įrodytų esąs laisvas. O moteriai tik
to ir reikia.
Tokiu metodu gydomi žmonės, kuriuos kamuoja schizofrenija
arba įkyriosios būsenos. Tai vadinamasis simptomų receptas. Pa­
vyzdžiui, neįveikiamas potraukis praustis gydomas liepimu nusi­
prausti. Iki tol ligonis prausėsi prieš savo valią. Jis turėjo praustis,
nes pats to nenorėjo. Bet jeigu jis nusipraus savo noru, tai nebega­
lės to daryti prieš savo valią, ir neįveikiamas potraukis dings. Ki­
tokių galimybių ištrūkti iš užburto rato nėra. Todėl moteriai nieka­
da nedera išleisti iš akių, kad kuo labiau ji bendravimu pranoksta
savo vyrą, tuo kvailesnis lieka jis. Jos bendravimo stilius neabejo­
tinai lankstesnis. Tai pabrėždama ji suaktyvina jo imuninę siste­
mą. Taigi jos bendravimas turi, kaip koks virusas, išjudinti jo imu­
ninę gynybą. Kad tai pavyktų, reikia apskaičiuoti jo gynybos dina­
miką ir priversti ją torpeduoti save pačią. To nepadarius bus kaip
bitei, įskridusiai į apverstą stiklinę. Ji vis ieško išėjimo viršuje, iš
kur sklinda šviesa; taip jai diktuoja bičių sveikas protas. Bet šiuo
atveju būtų geriau ieškoti spragos apačioj, kur tamsu. Daugelis mo­
terų susilaukia bitės likimo.

Moteris vyrų karalystėje

Nuo pat emancipacijos pradžios moterys veržiasi užkariauti politi­

kos sferą. Jos braunasi į vyrų susivienijimus ir politikos vienminčių
grupes. Užima postus partijose. Tampa firmų ir žinybų vadovėmis.
Ir vis atsiduria svetimame krašte.
Daugeliui nelengvai sekasi perimti to krašto papročius. Tačiau tai
būtina, jei nori ne tik sėkmės, bet ir džiaugsmo, kurį gali teikti tie
postai ir ta veikla. Bet iš garsių nusiskundimų, kurių netrūksta, ten­
ka daryti išvadą, jog dažna moteris neranda laimės tame sociotope.
Mat jos neišgyveno kartu su vyrais socializacijos jų gaujoje. Todėl
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 167

joms nesuprantamas ten įsigalėjęs šiurkštus stilius. Kiekvienas už­

sipuolimas prieš vyrą yra jam komplimentas. Iš to jis pamato, kaip
užpuolikas jį vertina. Ir sykiu gauna progą parodyti savo paties ko­
vingumą. Daugelis ginčų panašūs į rankų lenkimo varžybas. Tai tar­
si sportas, ypač smagus tada, kai varžovai apylygio pajėgumo. Tada
puolimu mėgaujasi abudu.
Vyrai yra savo agresyvumą ritualizavę ir suvaržę tam tikromis
taisyklėmis. Agresija turi būti garbinga, kaip ir sporte. Reikia liau­
tis, jei priešininkas pasiduoda ir prašo nebepulti. Nedora mušti gu­
lintį. Nedera dėl kiekvieno žodžio įsižeisti. Ne kiekvienas puoli­
mas yra asmens užsipuolimas. Jukjis būtinas vyro saviraiškai. Kiek­
vienas vyras turi protarpiais ką nors atakuoti, kad nesugadintų sa­
vo įvaizdžio. Visa tai - nerašyti įstatymai, kuriais vadovaujasi vy­
rų bendrija.
Net ir ilgai išbuvusios vyrų karalystėje moterys vis dar vargsta
dėl to krašto papročių. Jos verčia vyrų elgesį į savąją „moterų
tarmę“. O pagal ją, kas puola - pažeidžia konvenciją. Puolamas
visada tik asmuo. Atakuojama moteris įsivaizduoja, kad prieši­
ninkas jos nekenčia, nori jai pakenkti arba tiesiog yra piktavalis.
Todėl ji atsikerta dvigubai smarkiau. Tai savo ruožtu nustebina
vyrą: po įprastinės sportinės atakos jis gauna skaudų smūgį. Jam
tai rodosi negarbinga, nedora ir paaiškinama nebent perdėtu jaut­
rumu. Štai kodėl politikos arenoje vyrai ir moterys vieni kitus kal­
tina agresyvumu.
Iš to irgi kyla paradoksų. Moterys, kaip taikingesnės, ypač pikti­
nasi taikos sulaužymu, o kadangi jaučiasi teisios, tampa itin agresy­
vios. Vyrai, kaip agresyvesnieji, dėl agresijos neįsižeidžia. Jie pri­
ima agresiją kaip neišvengiamą gyvenimo komponentą ir todėl yra
nustatę jos taisykles. Ir piktinasi, kad moterys jų nesilaiko. Jos ne­
prisideda prie bendro susitarimo, priimto dar be jų, ir nieko neišma­
no apie sportinę konkurencijos pusę.
Todėl posėdžiuose joms visada rūpi kuo greičiau pasiekti rezulta­
tą. Jos nesupranta, kadjau pati problema turi žavesio. Kad galima ir
168

komiteto posėdžiu mėgautis. Todėl iš darbotvarkės reikia išspausti

kuo daugiau problemų. Iš kur joms žinoti, kad klausimas pirmiau
turi prisirpti kaip ta vynuogė, tik tada galima išjo išgauti maksimalų
prieštaravimų potencialą.

Viešasis gyvenimas moteriškėj a

Tiesa, mūsų laikais pavienės moterys nebeklaidžioja po viešąjį gy­

venimą nerasdamos kelio nei takelio. Mat po 1968 metų kultūrinės
revoliucijos pakito viešojo ir asmeninio gyvenimo santykis.
Iki to laiko viešumoje viešpatavo autoritarinis stilius, būdingas
vyriškajam šovinizmui. Ypač Vokietijoje. Nepamirškime, kad Va­
karų valstybėse dar karaliaus valdžios laikais susidarė sostinių ben­
druomenė, kurioje susiklostė ir lyčių bendravimo taisyklės, tuo tar­
pu Vokietijoje toną diktavo dvi grynai vyriškos terpės - kariuome­
nė ir universitetai. Iš ten visuomenėje paplito akademinis pamoko­
masis stilius ir kariškas komandavimas. Tik 1968 metų studentų
maištai galutinai pribaigė tą bendravimo stilių. Paskui jau dujudė­
jimai pasistengė, kad moteriškasis intymiojo bendravimo stilius
būtų pripažintas sektinu pavyzdžiu ir viešumoje: žalieji ir moterų
judėjimo avangardas. Jie vykdė ir simbolines kampanijas. Audito­
rijose ir viešuose renginiuose ūmai tapo įprasta moteriai įnikti į
mezginį. O į partijų suvažiavimus mamos pasiimdavo savo pupu­
liukus. Dėl to viešojo bendravimo stilius tapo kur kas laisvesnis ir
paprastesnis. Oficialumą ir sausą dalykiškumą imta vertinti kaip
vyriškojo šovinizmo nuodėmes. Vietoj jų buvo skatinamas natūra­
lumas. Kiekvienas turėjo „prisidėti“. Kartais žalieji net pareika­
laudavo „daugiau švelnumo Bundestage“. Išaušo nauja jautrumo
epocha. Agresyvumo draudimas, kurio svarbiausia paskirtis - ap­
saugoti diskriminuojamas mažumas, buvo siejama su draugišku­
mo priesakais, taip grindžiant naujas bendravimo normas. Visu tuo
buvo skatinamas „meilumas“ viešajame gyvenime.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 169

Buvo raginama emocingai reaguoti, ypač į kitų klaidas. Dėl jų

derėjo „sielvartauti“ arba apskritai „nelikti abejingam“. Lempučių
girliandos gatvėms suteikė taikingą Kalėdų nuotaiką.
Bejokios abejonės, moterys, įsiveržusios [politikos pasaulį, pakei­
tė viešojo bendravimo stilių. Nebeliko tokio ryškaus skirtumo tarp to,
kas vieša, ir to, kas privatu. Bandydamos agresyviai diegti asmenišką
intymųjį moteriško taikingumo stilių, moterys tapo karingesnės, taigi
panašesnės į vyrus. Kartu jos išjuokė pompastiką ir dirbtinumą, ku­
riais bando imponuoti vyrai, morališkai sužlugdė autoritarinį koman­
dinį stilių ir primetė vyrams emocingo reagavimo manierą, iš kurios
išauga gražiausi veidmainystės ir vaidybos žiedai. Bet argi tai taipjau
bloga? Juk veidmainystė - tai reveransas dorybei.
Ne tokia neperžengiama tapo ir riba, skirianti vyriškumą nuo mo­
teriškumo. Nauji vyrų tipai išsiropštė iš pogrindžio. Jautruolis ištie­
sė glebią ranką moterims per lyčių karo prarają ir paprašė leidimo
prisidėti. Gėjus įžūliai iškėlė galvą ir dairosi, ar neatsiras kas jį dis­
kriminuoja. Namų šeimininkas pasirišo prikyštę ir išleido savąjąkar­
jeristę į nedraugišką pasaulį. Jie visi demonstruoja vyrui tai, ką jis
iki šiol slopino, - teisę elgtis kaip moteriai.
O mes tuo tarpu apžiūrėsim vieną tipą, giminingąjiems visiems.
Tuo tikslu vėl užsuksim į portretų galeriją.

Aštuntas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Pokštininkas

Šis tipas priverčia klausytis. Tai kompanijos siela, jei tik ta kom­
panija moka mėgautis bendravimu. Jo valanda išmuša saulei nusi­
leidus, kai prasideda šventės ir pobūviai. Tai karnavalo karalius ir
šventės valdovas, verčiantis jos tvarką aukštyn kojom. Jis, kaip
dieviškasis važnyčiotojas, gena pasismaginimo žirgus per nuotai­
kų lauką ir pliaukšėdamas pokštų botagu prižadina snaudžiantįjuo­
ką. Apie jį grumdosi neturtėliai, kuriems jis dosniai dalija links­
170

mumą, niekada jo nepristigdamas. Kas juokiasi, nežino nepritek­

liaus. Linksmumas - prabangos prekė. Jo būna tik su kaupu. Links­
mumo upeliūkštis būtų juoko vertas. Jis turi užgriūti kaip potvy­
nis, kuris viską nusineša.
Pokštininkas - to potvynio valdovas - savotiškai santykiauja su
vyrų gauja: padaroją bejėgę. Jis nuginkluoja vyriškumą. Jis pralau­
žia šarvus ir paleidžia juoko bangas, kurios persirita per visų Aš
užtvankas. Jis, kaip ir jo sąjungininkas alkoholis, teikia vyrui vie­
nintelę galimybę teisėtai pamiršti savo vyriškumą. Impozantiškoji
figūra ištyžta nuo skardaus kvatojimo. Pompastikos mėgėjas, rim-
tuolis, moralistas, pasipūtėlis - visi čia tampa nieko verti. Ne veltui
senosios Europos karaliai laikė juokdarius: kadangi nebuvo kamjų
pataisyti, tai bent juokdarys primindavo, kad ir karaliai klysta. Jis,
kaip ir karalius, skyrėsi iš minios. Bet tam tikra prasme kaip antihe-
rojus. Jis turėjo šaipytis arba iš karaliaus, arba pats iš savęs.
Juokdarys - tai ir vyro priešingybė. Įžeistas jis ne špagą išsitrau­
kia, bet atsikerta sąmojingu žodžiu. Jo specialybė - žodžių mūšis.
Jis to dalyko meistras. Jo liežuvis aštrus. Ir ne vienas gauna tai pa­
justi. Pirmiausia - vėlgi išdidieji. Jiems jis užvis mieliau nuleidžia
kraują, nes jiems kritimas iš aukštybių - tikra katastrofa.
Pokštininko publika, savaime aišku, - gauja. Jai jis meta vieną
auką po kitos. O auka, jei nenori būti izoliuota, turi juoktis pro aša­
ras. Jei įstengia - jos ryšys su gauja dar labiau sustiprėja. Tad geros
nuotaikos patranka iš esmės yra įtampos mažintoja. Ji sumažina gru­
pės agresyvumą iki nepavojingo lygio ir leidžia jam subliūkšti.
Užėmęs kritišką poziciją vyrų gaujos atžvilgiu, pokštininkas tam­
pa natūraliu moterų sąjungininku. Jis nuvertina išdidumą. Perkelia
ginčą iš plikos jėgos plotmės į žodžio ir sąmojo plotmę. Jis sumaži­
na atmosferos įtampą ir sudaro sąlygas lytims civilizuotai bendrau­
ti. Jam nėra neįveikiamo prieštaravimo tarp vyrų gaujos ir moterų.
Ir vieni, ir kiti - jo publika. Šiuo požiūriujis gali elgtis su moterimis
taip pat kaip su vyrų gauja. Jis - vienintelis tipas, panašiai santy­
kiaujantis ir su jomis, ir su jais.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 171

Net ir vieną moterį, kritusiąjam į akį, pokštininkas traktuoja kaip

savo publiką: jis ją linksmina, juokina, stengiasi išblaškyti. Iš pra­
džių jis ją užiminėjo kaip ir vyrų gaują, tomis pačiomis priemonė­
mis. Ji jau pažįsta jį kaip kompanijos sielą, yra mačiusi, kaip jis,
žodžio magas, sukelia juoko pliūpsnius, kaip valdo savo paties su­
keltą energijos srautą. Įsitikino jį turint Dievo dovaną akimirksniu
susivokti ir sujungti jausmą su sąmoju. Tačiau dabar, kai jie vienu
du, nebėra grupės atgarsio. Jis pritildė savo poveikį iki kamerinio
lygio. Dabar jis galantiškas. Jis jai atidus, jis pritaiko savo repertua­
rą prie individualių jos lūkesčių. Jis nebežarsto sąmojų į visas pu­
ses, labiaujuos diferencijuoja, prislopina ir suteikia jiems asmeniš­
kumo atspalvį.
Šitaip pasikeitęs, pokštininkas arba laimi moters palankumą, arba
patiria fiasko. Viskas priklauso nuo to, ar jam pavyksta savuosius
šnekintojo sugebėjimus pritaikyti poros santykiams. Čia gali padėti
ir moteris - draugiškumu.
Būdama draugiška, ji leis savo partneriui dažnai rodytis publi­
kai. Ten jis galės pasireikšti visu gražumu. Jis vėl gaus pajusti sa­
vo magijos atgarsį, mėgautis džiaugsmingu pritarimu ir patirti, kaip
puiku būti geradariu, it iš gausybės rago liejančiu puikią nuotaiką.
Jis didžiuosis esąs virtuozas, o ji, kaip publikos dalis, vėl regės jį
toje magiškoje šviesoje, kurioje išvydo pirmąsyk. Ją šis grįžimas į
praeitį veiks tarsi atjauninimo procedūra. Juk aktoriaus menas nu­
blanksta, kai, artimai su juo bendraudamas, pamatai ir užkulisius,
o čia vėl atgyja scenos magija. Bet kad tai patirtų, moteris turi
dalytis partneriu su publika.
Tačiaujeiguji bus nedraugiška ir kels klausimą griežtai: arba mu­
du - arba kompanija, pokštininkas palengva nuvys. Jam bus sunku
savo sugebėjimus pritaikyti vieno žmogaus publikai. Jeigu jis ne­
gaus bent retkarčiais atsigauti pobūvyje arba aludėje, jo talentas su­
nyks. Jis ir pats po truputį apkerpės. Tik retsykiais, apsilankius sve­
čiams, jis pabus iš letargo tarsi liūtas, narve ūmai pajutęs savanos
vėjo dvelksmą, o paskui vėl sugniuš.
 s* - r%

172

Dėl to priklausomumo nuo gaujos net ir pokštininkas lieka vyru,

nors ir turi moteriškumo. Bet šiaipjau moterims jis yrajautrus part­
neris. Jukjis tuo ir išsiskiria, kad moka prisitaikyti prie kitų, pajusti
jų lūkesčius ir žaisti sujais. Tiesa, pačios moterys retai būna pokšti-
ninkės, bet tik todėl, kad dažniausiai neieško gausios publikos. Jos
linkusios pokštauti dviese. Moterims, išskyrus garsenybes, rūpi tik
individuali reakcija. Joms tereikia vieno klausytojo. Todėl joms ne­
suprantamas pokštautojo potraukis ieškoti sau publikos. Gali net at­
sitikti, kad moteris tokį partnerio potraukį palaikys manija. Dažnai
tokią mintį pakiša slepiamas pavydas.
Minios psichologija yra nustačiusi, jog demagogai turi erotinį
poveikį miniai, kurią valdo. Jų pasirodymą klausytojai išgyvena
vos ne kaip religinį susitapatinimą, kaip išsivadavimo triumfą, kaip
emocinės vienovės šventę. Ir kaip pasileidimą, sukrėtimą ir išprie­
vartavimą. Pokštininkas nėra toks drastiškas. Ir jo sąmojis minties
neslopina. Bet tam tikra erotikos dozė visada tvyro tarp kiekvieno
linksmintojo ir jo publikos. Todėl dažna moteris ir stengiasi sunai­
kinti pokštus mėgstančio partnerio emocijų šaltinius, nors taip ap­
vagia pati save.
Nors susidėjus su pokštautoju reikia tikėtis tam tikro nusivyli­
mo, vis dėlto jo gebėjimas įsijausti į kitus garantuoja, kad su juo
lengviau bus rasti bendrą kalbą nei su kitų tipų vyrais. Humoro
jausmas neleidžia jam savęs pervertinti. Gerai jausdamas publiką,
jis moka pažvelgti kito žmogaus akimis. Jo potraukis skleisti links­
mumą kyla iš noro švelninti įtampą. Iš visų vyro tipų jis bene ko­
munikabiliausias.
Ko gero, jis turi tik vieną trūkumą: daugeliui moterųj is per mažai
vyriškas. Jukjis sąmojingas todėl, kad moka matyti save iš šalies. Iš
pirmo žvilgsnio rodosi, kad tai - linksmumas. Bet ar už jo neslypi
gilesnis egzistencinis netikrumas? Mat pokštininkas kiaurai mato,
kokia trapi vyro savimonė, ir praranda naivų pasitikėjimą savimi,
kuriuo atlyginama už sėkmingą išstūmimą.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 173

Gal tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų laikų žiniasklaidoje šmėkš­

čioja tiek daug gėjų, transvestitų ir neaiškios lyties žmogystų. Mat
gebėjimas juokais nuleisti situacijos įtampą yra klasikinis sutaiky­
mo būdas, kuriuo maldomas vyriškųjų šovinistiškų tironų siutas. Tai
silpnųjų ginklas - moterų ir vaikų. Šiuo požiūriu siekimas pralinks­
minti yra ir bejėgiškumo ženklas. Moteris, kuri tai nutuokia, gali
jautrųjį pokštininką palaikyti silpnu. Tačiaujis tikrai nebus vyriška­
sis šovinistas, nors ir yra herojus.
Be abejo, ir šioje srityje esama tiek pasipūtimo, tiek ir kuklumo
atspalvių. Pokštininkas neturi naudotis sąmoju kaip ginklu. Yra pa­
sakotojų, kurie užima sceną ilgai istorijai. Yra pliuškių, parodijuo­
jančių pompastišką kalbėseną. Jie tyčia perdeda, kad palinksmintų,
o kadangi akivaizdu, jog jie tik giriasi, tai kaip čia priekaištausi?
Pagaliau yra sąmojingų pašnekovų, kurie santūrumu ir polinkiu į
aštrų žodelį parodo neketinantys būti įžūlūs. Užtat ir tokio pašneko­
vo publika - ne gauja, o tik mažas būrelis.
Šiaip ar taip, galima padaryti išvadą: moteriai, kuri bjaurisi bru­
taliais vyrais ir geidžia mokančio įsijausti, su pokštininku bus ne­
bloga. O tos, kurios mėgsta brutalumą ir bodisi subtiliomis sielo­
mis, tegu verčiau sujuo neprasideda. Kitaip jos anksčiau ar vėliau
ims jį niekinti.
 MOTERŲ KOMEDIJA
AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA

V paveikslas: Dviejų Sosijų varžybos

Amfitriono namų terasa. Ankstyvas rytas, saulė dar nepatekėjo, tik

aušros gaisai atsklinda iš anapus. Čirškia užsimiegoję paukščiai.
Merkurijus, pasivertęs Sosiju, ūmai atsiranda terasoje, tarsi iš dan­
gaus nukritęs. Koljis bando sustabdyti laiką, vienas po kito pasiro­
do Tesala ir Sosijas; prasideda abiejų Sosijų varžybos - katras išjų
tikrasis.

MERKURIJUS: Vos suspėjau. Rodos, pačiu laiku. Jupiteris, kai įsi­

myli, tampa toks pedantiškas kaip garsus virėjas, sveriantis pro­
duktus savo mėgstamam patiekalui. Tiksliai miego ir budėjimo
sandūroje privalau sustabdyti laiką - taip jo suplanuota. Nė se­
kundės anksčiau ar vėliau - būtent tą akimirksnį, kai naktis jau
baigiasi, o diena dar nėra prasidėjusi, pasaulis turi suvirpėti ir
akimirkai sustoti. Bet ne ilgiau, o ne! Tik trumputei amžinybei -
daugiau nė Kronas neleistų. Ir tik todėl, kad Jupiteris įsigeidė
prigriebti Alkmenę būtent tą lemtingąją valandėlę, kai ji, dar šil­
ta ir apsunkusi nuo miegų, atsimerkusi pirmučiausia pamatys jį
Amfitriono pavidalu, paskui vėl užsimerks su tuo gerai pažįsta­
mu vaizdu akyse ir tolydžio labiau stebėdamasi kvies jį pas save,
kol galiausiai atpažins - tai Jupiteris! (Pažiūri Į smėlio laikrodį)
Matysim! Dar kelios minutės. Tuomet duosiu ženklą Helijui, pa­
saulis stabtelės ir užgniauš kvapą, kad netrukdytų kūrybos akto.
Negailestingasis Kronai, ar ne per brangu?! Aš vis stebiuosi, kas
jį labiau domina - planavimas ar įvykdymas? Man tai būtų pa­
prasta. Tokia meilė pernelyg panaši į karą. Viskas yra strategija,
ir nesuplanavęs kautynių nieko nelaimėsi. Gal kaip tik dėl to ma­
nęs netraukia moterys. Mat ryšys sujomis per daug panašus į tai,
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 175

kas karį sieja su priešu: visą laiką tik ir rūpi numatyti, ką darys
antrasis, o tai bematant virsta nenumaldomu potraukiu. Okai pas­
kui jis perauga į tikrą pamišimą - kaip tujuos beatskirsi?
TĘSALA (išeina iš namo): Kas čia dabar? Kaip tu atsiradai lauke,
jei ką tik palikau tave lovoj?
MERKURIJUS: Tu palikai mane lovoj? Gal sapnuoji?
TESALA: Tikrai, tu man labai padėjai sapnuoti gražius sapnus! Grįžk
į lovą!
MERKURIJUS: Aš tau padėjau? Šiąnakt? Luktelk valandėlę! Man
svarbu nepraleisti saulėtekio!
TESALA: Ko tau parūpo saulė ir laikas? Tegu dėl jų nerimauja tie,
kurie privalo neapleisti savo pareigų, laiku atlikti darbą ir užsi­
dirbti. Otavo pareigos dabar mano lovoj. (Apsikabinajį) Grįžk
į lovą!
MERKURIJUS: Kaip galiu grįžti, jeigu ten visai nebuvau! Tau tik
taip atrodo! Paleisk mane, sakau, aš taip nepratęs!
TESALA (švelniai, myluodama): Laikas tau vėl priprasti.
MERKURIJUS: Paleisk, juk aš ką tik atėjau.
TESALA: Tada ateik dar sykį! Tujau kelis kartus buvai atėjęs!
MERKURIJUS: Taip nieko nebus, paleisk, man tai nepatinka!
TESALA: Tada sakyk - nebegaliu! Prisipažink, kad neturi jėgų ir
bandai išsisukti ta dingstim, kad nori pamatyti saulėtekį. Kokie
jūs, vyrai, jautrūs šiuo klausimu! Ateik, matysi, bus gerai. Pats
save pranoksi ir tapsi dievu, kuriuo sakaisi esąs. Eikš! (Glau­
džiasi prie jo ir bando pabučiuoti)
MERKURIJUS: Ką tu kalbi? Aš sakiausi esąs dievas? Kokia nesą­
monė!? Visai aš taip nesakiau! Prašau tave, Tesala, paleisk! Ne­
galiu pakęsti, kai moteris kariasi man ant kaklo. Tai atstumia!
Moters atsidavimo dozę turiu nustatyti pats, kitaip man darosi
šlykštu. (Tesala atsipeikėjusi pasitraukia)
TESALA: Ak, štai kaip! O su doze, atitinkančia tavo poreikius, aš,
moteris, turiu sutikti, nesvarbu, ar man jau šlykštu, ar gal tos
dozės man negana?
176

MERKURIJUS: Pirmuoju atveju - ne, antruoju - taip! Abipusis ma­

lonumas baigiasi, kai vienas iš dviejų nebenori, ir čia jokie prie­
kaištai nepadės. O dabar aš užsiėmęs, Tesala, atstok nuo manęs!
TESALA: Ak, jūs, vyrai, visi tokie! O aš vis pamirštu! Su didžiausiu
triukšmu ir užmoju sužadinat mums apetitą, o kai mes imamkažin
ko tikėtis ir atsisėdam prie stalo, tiek ir tų pietų: vos prasidėję, jie,
žiūrėk, jau ir baigiasi. Iš tiesųjūs, vyrai, tik girtis ir mokat: visada
žadat daugiau nei galit tesėti! Kai ištisą vakarą tikinai esąs dievas,
suteikiau tau progą tai įrodyti, bet ir vėl nusivyliau.
MERKURIJUS (šįsyk taikingai): Klausyk, Tesala! Tujau antrą kar­
tą mini kažkokį dievą. Kada gi aš tvirtinau, kad esu dievas? Nie­
ko panašaus nesu sakęs!
TESALA: Ir dar neprisipažįsti! Ogal tai naujas būdas nukreipti kal­
bą ir nuslėpti, kad aš tave išsekinau?! Tik jau nelaikyk manęs
beprote!
MERKURIJUS: Ne, ką tu, žinoma, ne; priešingai, aš jaučiuosi kiek
sutrikęs. Atleisk, Tesala, mano galvoj kažkas susipainiojo! Būk
gera, padėk man atsiminti! Kada gi man išsprūdo, kad aš - dievas?
TESALA: Išsprūdo? Tai bent! Tu man kalte kalei į galvą, o kai aš
tave prispyriau, tada tu niekingai...
MERKURIJUS: Taip, taip - žinau. Tačiau kada tai buvo? Padėk
mažumėlę mano atminčiai - kada aš parėjau?
TESALA (dabar jau sunerimusi): Vargšeli Sosijau, negi tu tikrai
pervargai? Protarpiais atrodei kaip be sąmonės. Gal tau ir sme­
genis užgulė! Ko gero, mes išjūsų, iš vyrų, tikrai per daug reika­
laujam!?
MERKURIJUS: Žinoma - bet kada gi aš parėjau?
TESALA: Prisiekiu klastinguoju Merkurijum! Per mane jis prarado
atmintį! Parėjai vakar vėlai vakare, kartu su Amfitrionu.
MERKURIJUS: Su Amfitrionu?
TESALA: O kaipgi! Ar jau ir tai pamiršai? Ir kad tu Alkmenei įkal­
bėjai, neva Amfitrionas - tai Jupiteris, pasivertęs juo, Amfitrio­
nu, kad tokiu pavidalu stotų prieš Alkmenę?
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 177

MERKURIJUS: Sakai, aš ją įtikinėjau...

TESALA:.. .kad tikrasis Amfitrionas iškeliavęs į stovyklą, o tas par­
ėjęs Amfitrionas esąs ne jos vyras, bet dievas. Taip, būtent tai tu
jai įkalbėjai, tikriausiai su Ledos pagalba.
MERKURIJUS: Po paraliais, negi aš būčiau tai padaręs? Ak - iš
pykčio galėčiau sudraskyti savo antrąjį Aš, kuris tiek pridirbo!
Garbės žodis, Tesala, aš negaluoju. Sergu asmenybės susidveji­
nimu. Tasai Aš, kuris taip pasielgė, - persirengęs apgavikas. Bet
pasakyk man, kaip reagavo Alkmenė? Ji kaipmat įžvelgė apgau­
lę ir išvarė Amfitrioną, ar ne?
TESALA: Kur tau! Patiklioji avelė, išsiilgusi dieviškojo meilužio,
užkibo ant to kabliuko!
MERKURIJUS: Tai Amfitrionas dar pas ją? Jis dar ten?
TESALA: Taip, ir naudojasi jūsų apgavystės vaisiais. Norėjau jai
paaiškinti, kadji klysta, bet tu sutrukdei, negi jau ir to nebeprisi­
meni?! Ir kad tu mane įtikinėjai, jog irgi esi dievas?
MERKURIJUS: Taip, po truputį imu prisiminti. Ir koks gi dievas aš
esu?
TESALA (juokdamasi): Na* koks gi dar? Vagių ir melagių!
MERKURIJUS: Negi sakysi, kad...
TESALA: Taip, būtent Merkurijus.
MERKURIJUS: Prakeikimas - žinoma, Merkurijus, kas gi dar! Kaip
aš galėjau pamiršti? Bet tu, žinoma, manim nepatikėjai!
TESALA: Kur jau, tu - dievas! Tik pažiūrėk į save! Dar naktis nesi­
baigė, o tujau nusivaręs. Klausyk, gal tas tavo atminties praradi­
mas - irgi tik triukas, kad nukreiptum dėmesį nuo savo silpnumo
ir šukeiturn mano užuojautą?
MERKURIJUS: Tai bent situacija! Tesala, o kurgi Sosijas? Ak, tie­
sa -juk aš čia! Atsiprašau, tik nieko nesakyk - man reikia pagal­
voti! Ašjam parodysiu, tegul nė nebando, žinos, kaip dievus mul­
kinti! Aš privalau sustabdyti laiką! Deja, dabar jau vėlu! Ir vis
dėlto - turim laimėti laiko!
TESALA (susirūpinusi): Sosijau, gal tau tikrai negera?
178

MERKURIJUS: Sakai, kad visą naktį buvau su tavim. Ar tai tiesa?

TESALA: Klausyk, nebeskaudink manąs ir nelaikyk manąs kvaile!
Jei viliesi šitaip įrodyti man, kad esi dievas, tai sugalvok ką nors
gudresnio. Argi taip elgtųsi dievas, jei jis būtų!
MERKURIJUS: Ką, nori pasakyti, jog dievų nėra? Tu drįsti mus
neigti?
TESALA: Bent jau kai dievai persirengia vyrais, iš jų nieko gero.
Pasakyk tai Merkurijui, jeigu jį matysi! O aš tuo tarpu einu į
vonią. Kas žino, gal nuo to ir aš tapsiu deive, gimusia iš jūros
putos! (Nueina į šoną)
MERKURIJUS: Begėdė! (Paeina porą žingsnių paskui ją ir žiūri
įkandin)
SOSIJAS (įeina užsimiegojęs ir sustoja Merkurijui už nugaros): Te-
sala, kur tu? Grįžk į lovą, naktis dar nesibaigė! Su kuo tu ten
šneki? Koks čia dar bernas? Atsigręžk! (Merkurijus atsigręžia į
j į Sosijas nustėręs pasitrina akis, pasižiūri dar sykį) Prakeiki­
mas, tu man kažkur matytas!
MERKURIJUS: Anaiptol, tu manęs dar niekada nesi matąs!
SOSIJAS: Ko gero, aš vis dar sapnuoju! Nes negali būti to, ką ma­
tau! Juk tu atrodai kaip aš!
MERKURIJUS: O kas tu toks?
SOSIJAS: Aš - Amfitriono adjutantas.
MERKURIJUS: Tu?
SOSIJAS: Aš!
MERKURIJUS: Jo adjutantas?
SOSIJAS: Taip, aš!
MERKURIJUS: Amfitriono adjutantas?
SOSIJAS: Taip, Amfitriono! Argi čia nėjo namai? Gal aš čia negy­
venu?
MERKURIJUS: Kuo gi tu vardu?
SOSIJAS: Sosijas!
MERKURIJUS: Ką sakai?
SOSIJAS: Sosijas!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 179

MERKURIJUS: Klausyk, aš šiek tiek išmanau mediciną ir moku

hipnotizuoti. Galiu vienu žvilgsniu užburti, kad tavo kūną suim­
tų šimtai traukulių. Nori, parodysiu? (Merkurijus užhipnotizuoja
Sosiją, ir šį kelias akimirkas tąso traukuliai; jis šaukia)
SOSIJAS: Ai, ai, liaukis! Gana! Ką aš tau padariau?
MERKURIJUS: Tai vadinama psichosomatiniais simptomais. Jie iš­
tinka kiekvieną, kuris teigia esąs jis pats, nors iš tiesų nėra. Kaip
tu išdrįsai pasivadinti Sosiju?
SOSIJAS: Aš nepasivadinau, tai mano vardas!
MERKURIJUS: Koks negirdėtas įžūlumas! Tu drįsti man į akis drėb­
ti, kad tu esi tu ir kad tavo vardas Sosijas?
SOSIJAS: Kaip galėčiau tai neigti? Ne nuo manęs priklauso dabar
pasakyti ne ir būti ne pačiu savimi. Neturiu kitos išeities, kaip tik
pats save įkūnyti.
MERKURIJUS (vėljį hipnotizuoja, ir Sosiją ištinka mėšlungioprie­
puolis)
SOSIJAS: Baik, baik! Oi, oi, oi!
MERKURIJUS: Na, ką dabar pasakysi? Ar įkūnijai pats save? Ar tu
vis dar Sosijas?
SOSIJAS: Ne, ne, tu mane visai pakeitei! Būsiu, kuo tik tu nori! Tu
pasakyk, kas aš toks!
MEKURIJUS: Sosijas, sakai, tavo vardas?
SOSIJAS: Taip, iki šiol maniausi esąs Sosijas. Bet tu jau man įro­
dei, kad aš, ko gero, klydau.
MERMURIJUS: Aš esu Sosijas, turėtum tai įsisąmoninti.
SOSIJAS: Tu esi Sosijas?
MERKURIJUS: Taip, aš esu tikrasis Sosijas, tas pats, pro kurį pra­
šovei per savo apgailėtiną bandymą įsikūnyti. Dieviškasis Sosi­
jas, kurį tu visą gyvenimą išstumi. Ir jeigu tu tai dar sykį paneig­
si, aš tau priminsiu psichosomatiniais simptomais.
SOSIJAS: Ne, ne, labai prašau! Tik ne tai! Bet jeigu jau turiu pats
savęs išsižadėti, tai leisk paklausti vieno dalyko, tik atsakyk be
šitų bjaurių traukulių!
180

MERKURIJUS: Čia jau kita kalba, kurioje pasireiškia superego.

SOSIJAS: Kas toks pasireiškia?
MERKURIJUS: Superego, tavo geresnysis Aš, tavojo Aš idealas.
Tai, kuo tu norėtum būti, bet nesi, tavo kaltintojas ir persekioto­
jas, prokuroras ir teisėjas, smerkiantis tavo niekingumą, tavo
superego. Trumpai tariant - aš! O dabar klausk!
SOSIJAS: Matai, nors ir labai bijau traukulių, vis tiek man sunku
pačiam save sunaikinti tik todėl, kad tu to nori. Juk ne tavo valia
tapti manimi, nors tu būtum ir dievas.
MERKURIJUS: Tikrai? O ar buvo tavo valia būti tuo, kas aš esu,
kaip kad tu tvirtinai?
SOSIJAS: Aš juk jau sutikau, kad tai buvo klaida. Tu esi Sosijas!
Mane suklaidino gandas, neva aš - taip pat. Bet dabar, kai man
išaiškinai, kad Sosijas - tai tu, nes daug geriau jį įkūniji, nei aš
galėčiau, pasakyk, kas gi tuomet esu aš?
MERKURIJUS: Tu, melagi, nori užginčyti, kad tai žinai? Mėgini
vaidinti nekaltą? Prisimink, nes už melą laukia traukuliai!
SOSIJAS: Patikėk, išskyrus Sosiją, daugiau niekas neateina į galvą,
kuo dar galėčiau būti. Gal tu ką pasiūlytum?
MERKURIJUS: Tikrai niekas nešauna į galvą? Argi jau pamiršai,
kad tu - ne Sosijas, bet Merkurijus, dievas? Argi taip lengva būti
dievu ir paskui tai pamiršti? Eik, rūpinkis pasauliu ir neleiskjam
pražūti! Argi taip dievui dera suvokti savo pareigą, kaip manai?
Pamiršti, kas esąs? Gal manai, kad užsimanysi tapti dievu - ir
tapsi, o kai nusibos, vėl būsi žmogumi? Ne, jeigu esi dievas, tai
visam laikui. Jei esi Merkurijus, negali būti dar ir Sosijas!
SOSIJAS: Bet tai buvo tik prasimanymas, kad...
MERKURIJUS (pertraukia Sosiją): Manei, kad galėsi nebaudžiamas
vaidinti dievą ir nenukentės tavo tapatybė? Jūs, mirtingieji, per
dažnai pamirštate, kad esate žmonės. Ir dar norite tapti dievais?
Pirmiau pažinkite patys save! Matai, kaip greit pasidavei. Aš tau
padariau tai, ką tu man buvai padaręs: pasisavinau tavąjį Aš.
SOSIJAS: Vadinasi, jus esat...
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 181

MERKURIJUS: Taip, aš esu Merkurijus, kaip kad tu - Sosijas, o aš

tiek pat Sosijas kiek tu - Merkurijus. Pažiūrėk pats, kaip labai
mes skiriamės. (Teka saulė; Sosijas puola Merkurijui po koją)
SOSIJAS: Šviesiausiasis olimpieti, dovanok mano kaltę!
MERKURIJUS (sušunka): Tylėk, per tave praleidau lemiamą aki­
mirką! Ką dabar man daryti? (Išskečia rankas) Helijau, sulaikyk
saulės vežimą! Laike, sustok! (Žiūri į smėlio laikrodį, mato, kad
smėlis tebesrovena, ir trenkia per laikrodį) Prakeikimas, nevei­
kia! Laikas bėga toliau! Liaukis, Kronai, sustabdyk, nebūk toks
smulkmeniškas! Aš juk pavėlavau vos sekundėlę. (Sosijui, vis
dar gulinčiam ant žemės) Velniava, tu atitraukei mano dėmesį, o
dabarjau vėlu! Tiek to, nieko nebepakeisi. Nenoriu nė pagalvoti,
kaip supyks Jupiteris. Stokis, man nepatinka, kai kas nors nusi­
žemindamas siekia mano malonės!
SOSIJAS: Gal galėčiau paaiškinti...
MERKURIJUS: Gali neaiškinti, aš ir taip viską žinau. Bene aš ne
dievas?!
SOSIJAS: Jei žinote viską, turėtumėt ir mane suprasti ir žinoti, kad
aš jokiu būdu nenorėjaujūsų įžeisti. Dieviškumo, kurį mes savi-
nomės, reikėjo ne mums patiems; veikiau taip bandėm pažaboti
savo žmonų norus.
MERKURIJUS: Žinau ir tai. Manai, kad kitu atveju tavo poelgis
būtų atleistinas? Bet įspėju tave: jei ir toliau taip pataikausit žmonų
norams, jūsų Aš iš tiesų taip susidvejins, kad galiausiai nė patys
savęs nebepažinsit. (Intymesniu balsu) Rimtai, Sosijau, mesk tas
moteris —dėl jų tik pyktis ir pažeminimas. Tobuliausia meilė -
tik tarp vyrų! Tai graži graikų tradicija.
SOSIJAS (diplomatiškai): Man malonu, kadjūs pasivertėt manimi.
Toks aš ir pats sau patikčiau!
MERKURIJUS: Pataikauti tu moki! Teisybę sakant, man tavo kū­
nas irgi visai patinka! (Gašliai glosto sau krūtinę ir šlaunis)
SOSIJAS: O apie meilę Jupiteris, ko gero, yra kitos nuomonės ne­
gu jūs.
 ^ %.

182

MERKURIJUS (išsigandęs): Kad tave Stiksas, vos nepamiršau! Tu­

riu grįžti pas jį ir raportuoti. Juk Amfitrionas dabar su Alkmene,
ar...?!
SOSIJAS: Taip, bet ji mano, kad tai - Jupiteris. (Griaustinis)
MERKURIJUS: Prakeikimas, jis nekantrauja. Prisiekiu basilisko
žvilgsniu, tai bent nelaimė! Ir vis per tavo intrigą! Geriausia bū­
tų, kad pasislėptum.
TĘSALA (išsigandusi griaustinio apsigaubia rankšluosčiu, siaubo
apimta bėga prie Merkurijaus ir įsikniaubiajam į krūtinę): Sosi-
jau, gelbėk mane, gelbėk, ateina siaubinga audra! Manęs vos ne­
nutrenkė žaibas. Jie vis taiko į vandenį. Nepalik manęs čia! Būk
su manim!
MERKURIJUS: Dievais ji netiki, o elektros bijo. (Rodo į Sosiją ir
pamažu vaduojasi iš Tesalos glėbio) Žiūrėk, žaibas perskėlė ma­
ne pusiau! Pasiimk antrąją pusę, o manąją palik!
TESALA (baimingai žvelgia į Sosiją. Atšoka nuo Merkurijaus aik­
telėjusi, kad puolė ne prie to vyro krūtinės, tada pamato Merku­
rijų ir nustebusi sušunka): Ką, ar dabar jau turėsiu du vyrus?
Koks čia dar naujas fokusas? Kuris iš judviejų tikrasis?
SOSIJAS: Širdele, tai tu pati turi nuspręsti.
MERKURIJUS: Ką čia dar spręsti. Kad ir kurį pasirinksit, vis bus
ne tas. (Vėl griaudžia; Tesala kniumba Sosijui ant krūtinės) Štai
ji ir pasirinko.
TESALA: Man visai vis tiek, kuris iš jūsų mano vyras, tik nepalikit
manęs vienos!
MERKURIJUS: Tai visų Graikijos moterų balsas. Jos niekaip neiš­
moksta likti vienos. Nagi, mikliai į namus! Jupiteris rūstauja; iš
tiesų bus audra, nors danguje - nė debesėlio. Kad jūsų čia nebe-
matyčiau! Nes jo žaibai tikrai pavojingi! (Sosijas ir Tesala išeina)
VI. Seksas

Falas kenčia nuo maniakinės-depresinės psichozės

Tas, kuris tiki lyčių lygybe, bent jau sekso srityje turi to tikėjimo
atsisakyti. Čia vyras arba yra tikras vyras, arba ne. Bent jau taip
turėtų būti. Čia jo laukia išmėginimas. Jei jis nėra tikras vyras - jis
demaskuojamas. Iš romėnų jis išgirstų: „Hic Rhodos, hic salta!“ -
„Čia Rodąs, čia ir šok!“ Nes čia išsipildo tiesa.
Taigi seksas atskleidžia Vyro Aš trapumą. Moteris yra tokia, ko­
kia yra; sekso scenarijus nieko jos esmei neprideda ir nieko iš jos
neatima. Ji lieka kokia buvus - moteriška. Tuo tarpu vyras savaime
dar nėra vyras. Jis turi įrodyti toks esąs. Ir čia jau nepasimuliuosi.
Nepadės jokios suktybės. Jis nuogas. Ojo kūnas tampa matavimo
prietaisu, kurio rodyklė rodo vyriškumo lygį.
Tas prietaisas nepaperkamas. Vyras negali padaryti jam jokios
įtakos. Ryškiai nuspalvintas falas liudija lytinę kūno įtampą. Jis pats
tampa simboliu. Koks jis prašmatnus, kai yra kupinas pasitikėjimo
savim! Išdidus iki juokingumo, trykšte trykštantis jėga. Tikras ener­
gijos milžinas! Medžio kamienas, šaunantis į dangų iš pomiškio.
Kas jam svorio jėga! Jis - optimizmo švyturys ir savikliovos alego­
rija. Bet, o varge, koks jis liūdnas, kai pasiduoda depresijai! Labiau­
siai apgailėtinas padaras pasaulyje! Taip atrodo tas, kuris yra viską
praradęs, bejėgis ir nugrimzdęs į melancholiją. Iš visų suglebimo
184

įvaizdžių jis pats tikriausias. Žemiau už nuvytusį penį pulti neįma­

noma! Ir beviltiškiau atrodyti. Tarytum gyva depresija. Taigi vyro
pasididžiavimasjau iš prigimties serga manfakine-depresine psicho­
ze. Kartais jis džiūgauja, kartais būna mirtinai nusiminęs.
Puldinėdamas tai į didybės olimpą, tai į neviltį, falas parodo turįs
savą gyvenimą. Jis yra neprognozuojamas, todėl jo šeimininkas gali
būti vien žiūrovu. Šiam belieka pasyviai stebėti, kaip jo vyriškumo
reprezentantas daro, ką užsimanęs. Ir niekojam nepadarysi. Jei ban­
dysi, gali tik sugadinti reikalą. Kiekviena kontrolė duoda atvirkščią
rezultatą. Todėl falas yra savaveiksmiškumo simbolis. Tai savo ruožtu
stumia jo turėtoją į spąstus, gresiančius kiekvienam santykiui. Tai
įsakymas: „Būk pats savimi!“ Perduodamas tą įsakymą falui, vyras
tikrai pasmerkia jį nevilčiai. Falui neįsakysi! Ir būti pačiu savimi
pagal įsakymą - neįmanoma. Būtent taip vyro šaunumo liudytojas
tolydžio demonstruoja, koks tas vyras bejėgis.

Pavydo šmėklos

Falas - nepaslėptas organas, todėl jam nesaugu. Froidas (Freud) iš

to padarė išvadą apie kastracijos baimę. Šioji savo ruožtu kyla iš
baimės prarasti vyro statusą. Manoma, kad kaip tik todėl pirmas
žvilgsnis į nuogą moterį sukelia paniką. Berniukas pirmąsyk išvysta
žmogaus kūną be falo. Moters paslėpsniai jam atrodo kaip žaizda,
likusi po drastiškos kastracijos.
Kaip kad vyras niekada tikrai nežino, ar jis yra savo vaikų tėvas,
taip jis niekada negali būti įsitikinęs, kad lytiškai patenkina savo
gyvenimo draugę. Šis santykis nesimetriškas. Jeigu vyras nepajė­
gus, tai to nepaslėpsi. Neigiamas rezultatas akivaizdus. O teigiamas
palieka neaiškumų. Moterį visada galima įtarti simuliuojant. Ar kiek­
viena moteris suvokia, kokios gali būti to pasekmės? Ji vaizduojasi
esanti pati viena su savo partneriu lovoje. Arba lifte, vagono kupė,
klausykloje, lėktuvo tualete, bet kurioje kitoje vietoje, kur, kaip fil-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 185

muose rodoma, šiuolaikinės porelės mylisi. Bet tai tinka tikjai! Vy­
rui - ne. Jis regi save minios galimų varžovų apsuptą. Guolyje jam
vaidenasi ankstesnieji jos meilužiai, apie kuriuos ji jam per neatsar­
gumą yra prasitarusi. Ir gerdamas meilės nektarą jis sykiu ragauja
karčius pavydo lašus.
Kiekviena fantazija - kančia. Kiekviena mintis apie kitą vyrą tuč­
tuojau tampa įkyriu, nebepaleidžiančiu vaizdiniu: ji guli su tuo kitu.
Peno jo vaizduotei teikia jo paties patirtis. Žinodamas, kaip ji pasi­
keičia palaimingą orgazmo valandėlę, jis gali gerai įsivaizduoti ją
varžovo glėbyje. Matydamas ją ekstazės apimtą, jis tuo vaizdu grin­
džia savo įkyriąsias fantazijas, kurios ir palaužia jo pasitikėjimą sa­
vimi. Jos skatina graužiančias abejones, ir tada pasirodo pirmieji
paranojos požymiai. Jam rodosi, kad šypsodamasi ji iš jo tyčiojasi.
Kad kartu su meilužiu ji juokiasi jam už nugaros.
Taigi moteris su savo partneriu niekada nebūna lovoje vienu du.
Kiek beskaičiuotų, ji gautų vis tą patį rezultatą, būtent, kad kamba­
ryje tėra vienas vyras, o meilužiui jie visi čia - visi jo varžovai. Jie
sėdi ant lovos krašto. Jie šaiposi iš veidrodžio gilumos. Jie tyliai
juokiasi ir kuždaj amį ausį: „Tu nieko negali!“ Okai jųpašaipos dar
tebeskamba ausyse ir po orgazmojį apima liūdesys, jie visi ir vėl čia
ir įtikinėja: „Ji tik simuliuoja iš gailesčio dėl tavo menkystos!“
Šios dvejonės jokiais įrodymais nepaneigsi. Jeigu ji kada ir iš­
blėsta, tai neilgam. Pažiūrėkim, kaipji pavydulingajam Otelui išny­
ra iš nieko. Otas niekas - tai Kasijaus apsilankymas pas Otelo žmo­
ną Desdemoną, kur jis slapčia stebėjo jos susitikimą su Jagu.
Jagas: Seniau, tada, kai piršotės dar poniai,
Ar Kasijus žinojo jūsų meilę?
Otelas: Taip, nuo pradžios lig galo. Kam tu klausi?
Jagas: Ne, šiaip sau, nieko blogo, - man knietėjo
Viena mintis.
Otelas: Kas per mintis, sakyk?
Jagas: Aš vaizdavausi, kad jisai tuomet
Suja pažįstamas nebuvo.
Otelas: Kaipgi!
Ir net dažnai užsukdavo pas mus.
Jagas: Teisybė?
Otelas: Tikra teisybė! Ką tu čia matai?..
Ar jis ne doras?
Jagas: Jis doras, generole.
Otelas: Taip, doras, doras!
Jagas: Bent tiek, kiek aš žinau.
Otelas: Ką tu galvoji?
Jagas: Ką aš galvoju, generole?
Otelas: Galvoji, taigi! Dieve, jo prote
turbūt apsigyveno baisenybė,
Kuri parodyt bijo savo veidą
Ir tartum aidas mėgdžioja mane.
Baisenybė iš tiesų apsigyveno Otelo prote. Tai vizija: Desdemona
Kasijaus glėbyje. O Jagas iškelia ją aikštėn.
Otelas: Ar jis ką sakė?
Jagas: Kad jis... kad jis suja... aš nežinau ką.
Otelas: Toliau, toliau!
Jagas: Gulėjo...
Otelas: Kaip - su ja?
Jagas: Su ja - arba ant jos - kaip jums patinka.
Otelas: Gulėjo su ja?.. Ant jos?..*
Neilgai trukus jis apalpsta. Tad abejojimas žmonos ištikimybe yra
abejojimas pačiu savimi.
Šis abejojimas - kartu su būtinumu užtikrinti tėvystę - buvo ant­
roji priežastis kontroliuoti moters lytinį gyvenimą. Kad būta ypatin­
go pagrindo, rodo reikalavimas, jog tekėdama mergina turėjo būti
nekalta. Mat reikėjo, kad ji neturėtų su kuo palyginti.
Šiuolaikinėje visuomenėje, tiesa, niekas rimtai nesispiria dėl tos
nekaltybės. Vis dėlto vadinamoji „dviguba moralė“ tebegyvuoja. Vy-

* Vertė A. Churginas.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 187

rui leidžiamas didesnis promiskuitetas negu moteriai. Dažnai tatai

grindžiama biologiniu lyčių darbo pasidalijimu vykstant evoliuci­
jai. Jo funkcija - kuo plačiau paskleisti savo egoistinius genus, nes
tai praturtina rūšies genofondą. Ojos funkcija - iš esamos pasiūlos
išsirinkti geriausią (gal todėl moterys yra kritiškesnės pirkėjos ir jas
tenka vilioti ypatingais pasiūlymais) ir paskui palikuonių labui pri­
rišti vyrą prie savęs. Padariniai abiem lytims skirtingi: ji suintere­
suota, kad abu liktų vienas kitam ištikimi, ojis turi, kaip tas druge­
lis, pasmaližiauti daugeliu žiedų.
Tačiau yra dar ir kitas, paprastesnis tos asimetrijos pagrindas.
Kad jį suprastume, turime kalbėti ne apie seksą, bet apie savo po­
žiūrį į kūną.

Kūnas simbolių sistemoje

Mūsų kūnas - turime tai pripažinti - yra tik vienas iš daugelio daik­
tų. Jis paklūsta gravitacijos dėsniui. Pastumtas jis virsta. Jis užima
šiek tiek erdvės, išstumia vandenį ir turi svorį, kai kada per didelį. Jį
galimajudinti, ir gyvenimo pradžioje mes būtent to mokomės. Mums
svarbu išmokti jį valdyti. Kūnas yra daiktas, kurį mes turime, užval­
dome ir pajungiame savo valiai. Tada mes jį kontroliuojame.
Bet tai dar ne viskas. Mat kūnas išsiskiria iš kitų daiktų. Jis -
mūsų pačių, mūsų Aš buveinė. Tai tampa akivaizdu, kai susiduria­
me ne su stulpu, bet su kitu žmogumi. Tada mes, užuot trynę gumbą
ant kaktos, sakom „atsiprašau“. Mat nukentėjo ne tik mūsų galva
arba stulpas: mes pažeidėm kito žmogaus teritoriją.
Toji teritorija yra pažymėta simboliškai. Ant ribos yra numanomi
užrašai: „Dėmesio! įeiti tik savininkui leidus!“ Kito žmogaus kūną,
kaip kokį parlamentą, supa saugumo zona. Aplink ją stovi nemato­
ma vielos tinklo tvora. Anapus tvoros savininkas turi visas teises. Ir
kaipjis reikalauja, kad niekas nelįstų įjo teritoriją, taip ir aš apsitve­
riu savo privatų draustinį. Mano kūnas tarsi altorius stūkso vidury
sakralios erdvės, kurią aš visur nešiojuosi su savim. Kiti žmonės
gali įžengti į tą erdvę tik man leidus. Aš ne tik turiu kūną - aš pats
esu kūnas. Kaip tik todėl, kad tas kūnas iš tiesų tėra vienas iš daiktų,
asmeninis jo statusas turi būti specialiai pabrėžtas, būtent tuo, kad
jam priskiriamas asmeninis draustinis. Tik taip individui pripažįsta­
mas visuomenėje jo savasis Aš ir pagrindžiama tai, ką vadiname
žmogaus orumu.
Taigi kūnas priklauso dviem skirtingoms sistemoms: mechaninei
daiktų sistemai ir simbolinei kultūros sistemai. Kūne abi tos siste­
mos susikerta. Iš to kyla jo statuso problemiškumas. Ir dėl to jis
tampa, nors tai ir paradoksalu, kultūros mūšio lauku.
Mat elgdamasis su kūnu vien kaip su daiktu aš pažeidžiu kultūros
sistemą, nes kiekvienas ribos peržengimas be leidimo yra kėsinima­
sis į asmens orumą. Didžiausia pažeminimo forma yra fizinė prie­
varta. Prievartautojas pirštu prikišamai parodo asmeniui, koks jis
bejėgis, ojeigu jis jau pažemintas, tai esą galimąjį ir toliau žeminti.
Nes tai reiškia, kad jam trūksta drąsos arba jėgų ginti savo suvere­
numą, todėl jis ir esąs nevertas pagarbos. Remiantis ta uždaro rato
logika žmogui pagarba nerodoma, jeigu jis negali tos pagarbos išsi­
reikalauti. Kitados tai buvo vadinama garbe. Kuo aukštesnė buvo
asmens socialinė padėtis, tuo pažeidžiamesnė jo garbė ir tuo dides­
nės pagarbos jis reikalavo. Atitinkamai daugiau reikėjo pastangų
norint patekti į jo teritoriją. Dievams, karaliams ir kitoms aukštoms
asmenybėms turėjai aukoti smilkalus, murmėti nusižeminimo for­
mules, lenkti nugarą ir ceremoningai atsiprašinėti, kad tau būtų leis­
ta prie jų prisiartinti.
Lygybės laikais viskas apsivertė antraip: kiekvienam pripažįsta­
mas maždaug toks pat draustinis. Manome, kad kiekvienas žmogus
toks pat pažeidžiamas kaip ir mes, ir tikimės, jog tas kitas irgi taip
mano. Mums nemalonu, kai kas nors prieina per arti. Nuo įkyriai
lendančio įmanytume pabėgti. Kas mus paliečia, tas jau peržengia
ribą. Tai pasakytina apie kiekvieną svetimąjį. Todėl gyvenantiems
šiuolaikiniame mieste kūno priklausymas dviem- daiktų ir kultūros -
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 189

sistemoms tampa nuolatine problema. Mat mieste fizinis artumas

eina išvien su socialiniu svetimumu. Lifte, metro vagone ir pirkėjų
eilėje žmonės stovi susiglaudę. Tada jie turi aiškiai parodyti, kad tą
glaudumą jie suvokia tik daiktiškai, bet ne kaip socialinį ryšį, nes
kitu atveju taip arti vienas kito būnama tik per intymius santykius.
Todėl žmonės bando nutaisyti bereikšmę veido išraišką. Taip tarsi pa­
brėžiama, kad kūnas čia tik dėl techniniųpriežasčiųtraktuojamas kaip
daiktas. Panašiai žmonės elgiasi pas gydytoją, kirpėją ir mankštinda-
miesi. Visose kitose situacijose išlaikome saugų nuotolį.
Koks tas saugus nuotolis, priklauso ir nuo krašto kultūros. Vaka­
riečiai jo paiso gan griežtai. Gyvas pavyzdys - virtinė nelaimingų
atsitikimų Rio de Žaneiro viešbutyje „Sugar Loaf Palace“. Ilgai nie­
kas negalėjo įminti jų priežasties. Ten tarpiniame aukšte virš vesti­
biulio buvo baras su galerija, iš kurios galėjai dairytis į esančius
apačioj. Galerija buvo atitverta normaliais turėklais. Ir vis dėlto lan­
kytojai nesiliovė kritę per turėklus į vestibiulį. Šeimininkai, veltui
laužę galvą, kodėl taip darosi, pagaliau pasamdė detektyvą. Jis greit
nustatė, kad nelaimės persekiojo beveik vien amerikiečius ir euro­
piečius. Paaiškėjo, kad su jJais šnekėdamiesi brazilai tolydžio per­
žengdavo jų privačios zonos ribą. Vakariečiai vis traukdavosi atbu­
li, kad susigrąžintų ankstesnę distanciją, kol atsiremdavo į galerijos
turėklus. O kadangi brazilai vis sprausdavosi artyn, tai užsieniečiai,
nebeturėdami kur trauktis, persisverdavo nugara per turėklus, pra­
rasdavo pusiausvyrą ir nukrisdavo.

Nuotykis nieko nereiškia?

Tačiau radikaliausią iššūkį simbolinei kūnų vietai kultūroje meta ly­

tiniai santykiai. Jų metu du žmonės atsisako suverenių teisių ir lei­
džia vienas kitam kiek norint prisiartinti prie savo kūno. Todėl pir­
masis lytinis kontaktas visuomet yra ypatingas įvykis. Jo metu žmo­
gus atsiduoda tam, kuris iki tol buvo svetimas. Tą privilegiją gauna
190

abu. Bet ir šiuo atveju lyčių padėtis nėra vienoda. Simboliškai ver­
tingesnė teritorija buvo ir tebelieka moters kūnas. Čia liepsnoja meilės
karas. O kad vyras, tą teritoriją užkariaudamas, leidžia naudotis sa­
vo kūnu ir pats juo naudojasi, yra savaime suprantama. Kadangi jam
niekas negresia, tai nereikia jo ir saugoti.
Kas be ko, moters skaistybė dabar nebevertinama. Bet asimetrija
išliko. Jei vyras atsisako siūlomo sekso, kyla įtarimas, kadjis impo­
tentas. Netjei jis gina savo skaistybę, vis tiek yra ne vyras, bet liurbis.
O moteris, kad ir atsikračiusi moralės varžtų ir nevengianti keisti
partnerių, vis dar branginasi. Kitaip jos atsidavimas nebūtų privile­
gija. Jeiguji siūlytų savo kūną kiekvienam, tai jos seksualumas tap­
tų nieko vertas. O tai reikštų, kadji nebepretenduoja būti vertinama
kaip asmenybė ir leidžiasi per lytinius santykius būti traktuojama
kaip daiktas.
Dalykas tas, kad lytiniuose santykiuose kūno daiktiškumas yra
nepaneigiamas. Kito žmogaus kūnas panaudojamas savo malonu­
mui. Bet kadangi tam būtinas antrojo sutikimas, tai jis, nors ir trak­
tuojamas kaip daiktas, vis dėlto lieka asmeniu. Tai žmogus suvokia
kaip paradoksą: jis junta partnerio kūną ir sykiu suvokia, jog tai -
asmuo. Nes tik asmuo gali ką nori prileisti prie savo kūno. Ir tik
asmuo yra veiksnus. Tas išskirtinumas išryškina, kad santykis su
kūnu - tai ir santykis su asmeniu. Per šį išskirtinumą seksas įjungia­
mas į kultūros sistemą.
Dėl to neišvengiamai atsiranda principinė vyro bei moters santy­
kių asimetrija. Ji pagrindžia lengvabūdišką vyrų požiūrį į ištikimy­
bę, taip sunkiai suprantamą moterims. Dauguma svetimoteriautojų
tikina, kad vienas nuklydimas į šalį nieko nereiškiąs. Jie ir toliau
mylį savo žmonas taip pat karštai ir nuoširdžiai. Otas nuotykis netu­
rįs su jomis nieko bendra. Ir jie nori, kad jais būtų patikėta. Tuo
tarpu moterys tokius pasiaiškinimus laiko veidmainystės viršūne ir
stebisi vyrų įžūlumu. Mat jos vyrų elgesį vertina pagal savo pačių
ištikimybės standartą, o pačios leidimą įžengti į savo intymiąją zoną
labai vertina.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 191

Vyras visai nesunkiai leidžia moteriai pasinaudoti jo kūnu. Dėl

svetimoteriavimo tam kūnui nieko neatsitinka. Simboliškai reikš­
mingo vyksmo vieta yra kitur. Taigi vyrai yra nuoširdūs, kai tvirtina,
kad tai nieko nereiškia. Jiems lytinių santykių laisvė - tik proga pa­
tvirtinti savo vyriškumą. Jiems neatrodo, kad taipjie skriaudžia žmo­
nas arba mylimąsias. Juk jie neatiduoda savo kūno, bet patys ima
svetimą. Vyrui protarpiais vis reikia to įsibrovimo pojūčio - reikia
patirti, kadjam suteikiama privilegija. Jo žmona savąjį išskirtinumo
kapitalą seniai išeikvojusi. Jos sąskaita tuščia. Ji turėtų suprasti, kad
jam reikia mažo prasiblaškymo. Žinoma, jis ją tebemyli. Tai savai­
me aišku. Bet negi jai gaila jam to trupučio testosterono?
Ojai rodosi, kadjis jos nebegeidžia. Ji mano, jog dėl to kaltas jos
nepatrauklumas: jos išvaizda, per platūs klubai, nudribęs pilvas ir
nukarusios krūtys. Bet ji klysta. Sujos išvaizda tai neturi nieko ben­
dra. Visai be reikalo ji save kankina tomis dietomis ir liesėjimo
procedūromis, visomis tomis mankštomis ir kultūrizmu. Moterys
klaidingai įsikala į galvą, kad vyrai bjaurisi riebiu kūnu: veikiau­
siai juo bjaurisi jos pačios. Ovyrai kaip tik mėgsta visa, kas liumpsi.
Juk tai - lyties požymis. *
Vyrus į neištikimybę stumia ne žmonos išvaizda, bet dramatinė
intriga. Mat lytinis kontaktas su moterimi vyro nesuteršia; ant jo
kūno nelieka jokio pėdsako. Ir jis neiššvaisto nieko, kas priklausytų
jo žmonai. Ten, iš kur trykšta tas lobis, - galvoja jis, - jo dar tiek ir
tiek. Tai tikrai ne deficitinė prekė. Moters kiaušinėlis subręsta ne
taip jau dažnai. O vyro spermatozoidų - milijonai. Kas čia tokio,
kad jis iš tos gausybės šiek tiek padovanos? Negi gaila to trupučio,
kuris teks šauniajai Luizai? Jis —samarietis, labdarys, dovanotojas.
Ir jis tikisi, kad jo žmona tai supras.
Erotinio scenarijaus simbolikoje moters kūnas tiek sureikšmin­
tas, kad priartėjimas priėjo vertinamas kur kas labiau nei priartėji­
mas prie vyro kūno. Todėl vyras lengviau ir su ramesne sąžine sve­
timauja.
192

Atpalaiduoti drovųjį

Mechaninė ir simbolinė sistema, susidūrusios sekso sferoje, kitąsyk

gali ir nesutapti. Tada moters įvaizdis vyro akyse suskyla į šventosios
ir kekšės paveikslus. Tuodu kontrastuojantys paveikslai priklausomi
vienas nuo kito: seksui integruoti į visuomenę moteris buvo išaukštin­
ta iki madonos, o jos kūnas dėl grožio pripažintas šventu. Taip prie­
varta, susijusi su seksu, tapo priimtina civilizacijai. Bet sykiu iškyla ir
nuolatinis pavojus seksąprilyginti vien tik išniekinimui. Iš to išsirutu­
liojo du patologiški vyro tipai: drovusis ir žagintojas.
Drovusis, vaizduodamasis nevaržomąmoters paėmimą, jaučiasi la­
bai kaltas. Norėdamas išstumti paleistuvingo prievartavimo viziją į
pasąmonę, jis primygtinai vaizduojasi tauriausią skaistybę ir platoniš­
ką tyrumą. Kultūros istorijai pažįstami visi tie personažai, išauginti
perdėto drovumo ir sekso išstūmimo: belytis angelas Viktorijos epo­
choje, Madona, šventoji kankinė, angeliškoji mergina, savo skaisty­
bės gynėja ir t.t. {tas figūras drovusis įkūnija savo išsvajotąją, o kai ši
nekantraudama atkiša jam koją, kad jis atrištų keliaraištį, jis ima jai
pamokslauti apie moralę. Šis tipas bijo moters seksualumo.
Baimę gali sukelti ne tiek kaltės jausmas, kiek mintis apie impo­
tenciją. Beje, rezultatas esti tas pats - impotencija dėl varžymosi.
Vaizduotėje, ko gero, drovusis tariasi priklausąs kazokų kuopai, prie­
vartaujančiai ištisus kaimus. Bet būtent tai fantazijai užgniaužti su­
kyla kaltės jausmas ir nuslopina potenciją.
Ir žagintojui nepavyksta sekso srityje suderinti daiktų sistemos su
kultūros sistema. Bet jis, ne taip kaip drovusis, kaltę dėl savo baimių
suverčia moteriai. Jis nekenčia jos, nes per ją jis lytiškai susijaudi­
na, pajunta kaltę ir sužvėrėja. Todėl žagintojai ir moterų žudikai daž­
nai laiko save moralės gynėjais, kurių misija - bausti moteris už jų
seksualumą. Toks požiūris, artimas kai kurioms pamišimo formoms,
yra turėjęs ir istorinių padarinių. Ištisos naikinimo orgijos, tokios
kaip raganų persekiojimas, buvo grindžiamos panašiais motyvais.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 193

Moteris, pastebėjusi moralės apaštalo požymių arba pajutusi ža­

gintojui būdingą įtampą, turėtų nedelsdama sprukti. Nuo tokių tipų
reikia laikytis kuo toliausiai. Jiems nepavyko integruoti seksą į savo
gyvenimą. Žalodami kūną jie sunaikina asmenybę. Jų neįveikia ci­
vilizacija. Dera šalintis ir iškrypėlių. Tegul jais užsiima gydytojas.
Pavojinga pačiai imtis gydytojo darbo. Arba mėginti meile įveikti
iškrypimą. Tai gali būti taip pavojinga gyvybei kaip garsiausiajame
limerike:
There was a young lady from Riga
Who smiled when she rode on a tiger.
They came back from the ride
With the lady inside
And a smile - on the face of the tiger.
(Jauna rygietė šypsodamasi jojo tigru. Štai jie grįžta iš pasijodinėji­
mo: rygietė - tigro viduje, o šypsena - jo veide.)

Vujaristinė vyro erotika

Taigi seksualumas vyrui reiškia visai ką kita negu moteriai. Nors

juodu, kai gerai sutaria, dainuoja duetu, bet iš esmės skirtingais bal­
sais. Tą skirtumą iliustruoja akivaizdi, bet neįsisąmoninta tiesa, kad
vyrai mylisi tik su moterimis, o moterys - tik su vyrais.
Pasaulio tautosakoje pilna kartų patirties. Dabar kiekvienas vai­
kas žino, kokios skirtingos yra lytinės įtampos kreivės: vyro - ver­
žliai šoka aukštyn, greit pasiekia ekstazę ir staigiai krinta; moters -
po truputį įsibėgėja, ilgai išlaiko maksimumą ir pamažu slopsta. Taigi
meilužio meno esmė - pratęsti. Svarbu nepulti iš karto prie pagrin­
dinio patiekalo, nepamiršti pirma kuo nors pasmaguriauti dėl apeti­
to, gurkštelėti aperityvo, o protarpiais vis ragauti gardumynų. Visa
tai žinoma taip pat gerai, kaip ir vyro liūdesys po sueities.
Ne toks aiškus žmonėms dalykas, kad vyrai ir moterys skirtingai
suvokia savo santykį su kūnu. Jau kalbėjome, kad turime kūną ir kad
194

patys esame tas kūnas. Pirmoji to teiginio dalis reiškia požiūrį į

kūną kaip [priemonę. Jis būdingas vyrui. Vyras suvokia kūną kaip
daiktą, o jo vidaus būsenas ignoruoja: kol gali, užgniaužia skaus­
mą, nekreipia dėmesio į negalavimus, kadjie jam netrukdytų. Užuot
visu tuo rūpinęsis, jis stengiasi savo kūną kontroliuoti. Jamjo kū­
nas - tai vienas iš daiktų. Tai vyrą stipriau sieja ir su vaikyste, kai
jis kūną tyrinėjo tarsi svetimą objektą. Jam teko pirmiausia išmok­
ti tą kūną valdyti ir taip paversti savu. Kūno įvaldymas eina lygia
greta su erdvės įvaldymu. Kuo geriau kūnas juda, tuo labiau jam
paklūsta erdvė.
Pirmykštės bendruomenės vyrui kūno ir erdvės valdymas pra­
vertė medžioklėje, kai visą dėmesį reikėjo skirti persekiojamam
žvėriui. Medžiotojas privalėjo įvertinti nuotolį, apdairiai judėti erd­
vėje žvėries atžvilgiu ir nekreipti dėmesio įjokius trukdymus. Taip
vyras tapo akyliu stebėtoju. O medžiodamas moteris jis tapdavo
vujaristu ir pomografu. Vyro seksualumas yra pomografiškas dėl
istorinių aplinkybių. Matant neapsaugotą grobį jam sukyla geis­
mas. Žvilgsnis užbėga įvykiams už akių. Vaizduotėje vyras jau re­
gi, kas bus, o tam reikia distancijos. Moterims, kurios tatai jaučia
kitaip, toks žvilgsnis tolygus sudaiktinimui. Kiek jau knygų prira­
šė feministės apie „vyrišką žvilgsnį“ kaip žeminantį savininko gestą:
jis reiškiąs, kad moteris pavergta, atstumta ir sumenkinta iki eroti­
kos įrankio.

Kaip jaučia kūną moteris

Moterims, priešingai, kūnas kaip priemonė ne toks reikšmingas. Kūną

jos suvokia ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus. Kitaip sakant, jos vei­
kiau yra kūne, o ne jį turi. Jos labiau susitapatinusios su savo kūnu.
Iš to kilo nuomonė, kad moterys esančios „mįslingos“. Kadangi vy­
rams moterų kūno pojūtis rodosi esąs žodžiais nenusakomas, tai jis
buvo mistifikuotas. Paslaptingame Monos Lizos veide atsispindi ir
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 195

negalėjimas suvokti, kaip kūną jaučia moteris. Tas pojūtis apima ir

procesus, vykstančius jos kūne, tokius mįslingus vyrui: ovuliaciją,
mėnesines, nėštumą ir žindymą, kuriuo jis neatsistebi. Visa tai per
ilgą evoliuciją išlavino didesnį moterų gebėjimą suvokti save. Todėl
ir moterų erotika labiau susijusi su savo, o ne su svetimu kūnu. Lyti­
nio bendravimo vieta abiemyra ta pati - moters kūnas. Jis atviresnis
visiems dirgikliams negu priemone virtęs vyro kūnas. Erogeninių
zonų yra visur, jos nesukoncentruotos vienoje vietoje, kaip vyro.
Moteriai būdingas artimasis suvokimas. Tai reiškia, kad oda, kūnas,
temperatūra, ausys - viskas padeda suvokti aplinką. Gali būti, jog
kitados to reikėjo automatiškai kontroliuoti jaunikliui, krutančiam
tamsioje gūžtoje. Šiaip ar taip, jutimais vyras ir moteris skirtingai
suvokia erotinius objektus: vyras - pornografiniu žvilgsniu, mote­
ris - jutiminiu, ypač reaguojančiu į artimumą, odos kontaktą ir
bendrą meilikavimą.
Atitinkamai skiriasi ir lyčių vaidmenys flirto ir atsiskleidimo pro­
cese. Čia moteris atsiveria vyro žvilgsniui. Ji suvokia save kaip ma­
tomą. Vyro žvilgsnį atstoja veidrodis. Su juo ji intymiai bendrauja
nuo tada, kai pradėjo bręstiTodėl gėrėjimasis savimi yra dalis mo­
ters erotikos. Ji tampa autoerotika. Apeidama vyrą, ji jo gėrėjimąsi
ja pakeičia gėrėjimusi pačia savim. Todėl nuogos moters vaizdas
kai kada pačias moterisjaudina labiau nei nuogo vyro. Ir čia moteris
lieka pačia savimi ir grožisi savimi, kaip savyje esančiu kūnu.
Kitaip yra vyrui. Jis suvokia save kaip veikiantį moters kūne. Jis
išeina iš savo kūno ir tik tada pajunta save, kaip išorinio poveikio
subjektą. Jį jaudina jo keliamas susijaudinimas. Jo erotikai būtina
patirti skirtumą. Jį uždega kitoniškas kūnas. Būtent todėl jį taip vei­
kia moters kūno minkštumas.
Vyro požiūris į savo kūną kaip į priemonę ypač taikomas falui.
Savo suvereniose valdose šis pats veikia kaip įrankis. Angliškai jis
taip ir vadinasi: tool Todėl taip ir rūpi palyginti jį su varžovų įran­
kiais. Tas ilgio ir storio palyginimas įamžina konkurenciją, o kartu -
ir vyro nepasitikėjimą savim.
196

Organas, kuris vyrą daro vyru, skatina ir amžinas jo abejones.

Vyro santykiai sujuo prieštaringi. Kadangi vyras falo nekontroliuo­
ja, tai šis pasako vyrui visą tiesą. Ir vyras jaučiasi jo sugėdintas, nors
už jį ir neatsako. Jei falas supasuoja, vyras jaučiasi esąs nevykėlis.
Kad ir koks pajėgus būtų vyras, moteris gali kada panorėjusi išpro­
vokuoti jam tą jausmą: pakanka iškelti savo reikalavimus aukščiau
jo pajėgumo, ir jam bus gėda.
Šitaip nuosprendį vyrui skelbia moters kūnas. Jame glūdi ta pa­
slaptis, nuo kurios priklausojo savimonė. Čiajis ieško stebuklingo­
sios taurės. Todėl moters kūnas - tai daiktas, kuris uždega vyro smal­
sumą ir tyrinėtojo nerimą. Taip susiformuoja savitas vyro tipas, kurį
dabar ir išvysime portretų galerijoje.

Devintas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Tyrinėtojas

Tyrinėtojas nerimsta be veiklos. Jį gena siekimas eiti anapus ribos,

išvaikščioti laukinius kraštus ir atrasti naujus kontinentus. Tai ke­
liautojas, kurį traukia nauji krantai. Jį domina visa, kas nežinoma.
Jis nori atrasti ir atskleisti. Jį vilioja slėpiniai. O kadangi tą vilionę
pirmiausia pajunta bręstantis berniukas, kuriam rūpi tirti moters kū­
ną, tai tyrinėtojas susiformuoja tarp dvylikos ir šešiolikos metų. No­
rėdama suprasti, ką tai reiškia, moteris turėtų įsivaizduoti nenumal­
domą potraukį. Juk tas deginantis smalsumas, tas nepaprastas do­
mėjimasis lyties dalykais moterims svetimas iš prigimties. Jos nepa­
žįsta to godaus berniokiškos vaizduotės vujarizmo, kurį vis pakurs­
to paslėpti dalykai. Ir iš kur joms pažinti? Juk jos pačios yra tos
ieškojimo manijos objektai. Ir išvis nelengva įsivaizduoti, kad ge­
nialusis tyrinėtojas galėtų būti bręstantis berniukas. Tačiau Froidas
nebuvo pirmas, kuris manė, kad visas mokslinio tyrimo entuziaz­
mas prasideda nuo lytinio smalsumo. Kur kas anksčiau ir vieni, ir
kiti dalykai buvo apibūdinami tais pačiais terminais. Iki pat šių die-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 197

nų kalbama apie „atskleidimą“ ir „nušvietimą“, apie „ištyrimą“ ir

„nuogą tiesą“.
Tokio smalsumo visai nepažįsta moterys. Joms vyro kūnas nėra itin
mįslingas. Ne kažin ką stulbinančio rasi jo formose. Ir jo paviršiaus
reljefas bemaž visur vienodas. Vyrąsudaro stačiakampė dėžė su kojo­
mis, rankomis ir galva. Nėra jokių įdomesnių iškilumų, nėra slėnių
nei kalvų, nėra reljefo kontrastų, vaizdingųperėjimų ir patraukliųper­
spektyvų. Stinga paviršiaus banguotumo, dėl kurio moters kūnas iš
kiekvieno taško atrodo vis kitaip. Ovyro kūno paviršiuje nerasi jokių
paslapčių: tai tik lėkšta suskirdusi dirva, tuščia ir monotoniška; pasi­
šiaušusi stepė, apžėlusi skurdžiais sausais žolynais, ir nieko joje įdo­
maus. Vienintelė išimtis - tas pabaisiškas keras, begėdiškai stypsantis
krūmuose, nei šiokios, nei tokios spalvos, neaiškios konsistencijos,
kai yra sudribęs, ir monumentalus kaip senovinis paminklas kritusiems
kovoje, kai pakyla. Vyro kūne viskas atvira.
Visai kitaip yra bręstančiam berniukui, būsimajam tyrinėtojui. Jis
negali atsispirti moters kūno žavesiui. Jo kalneliai ir išlinkimai, prasi-
mušantys pro drabužius, neleidžia nė valandėlei pamiršti, kadjie pa­
slėpti. Neišsenkamas šaltinis tyrinėtojui! Kiekvienas judesys verčia
smalsauti, kas vyksta po tuo paviršiumi. Kiekvienas judesys žadina
norą žvilgtelėti po drabužiais. Svaigstančioje berniuko galvoje kyla
išsvajotų kraštovaizdžių vizijos. Jį kamuoja keliautojo nerimas. Jam
baisiai norėtųsi pamatyti, kaip iš tiesų atrodo tasai viliojantis reljefas.
Tarkim, krūtys: dvigubas kalnas, kurio nesuvokiamas minkštumas -
tikra mįslė. Savo kūne vaikinas neranda nieko, kas būtų bent iš tolo
panašu. Jų būvis tikrai paradoksalus: jos minkštos tarsi pudingas, bet
kita vertus - jų forma stebėtinai patvari, visai kaip dievų valgio, kuris
net ir smarkiai sujudintas grįžta į pirmykštį būvį. Atrodo, kad jų for­
mą lemia Žemės trauka. Kaip sparnas iliustruoja aerodinamiką, taip
krūtis - sunkio jėgą. Taip ir traukia pajusti jos svorį.
O jau krūtų speneliai! Kaip prašmatniai, patogiai jie išsikėtoję!
Lyginti juos su savaisiais - tai kaip karūną lyginti su kelnių saga.
Visa tai busimasis tyrinėtojas ne tiek žino, kiek nutuokia. Jis mato
 ^ %
198

tik paslaptingąjį slėnį ten, kur baigiasi iškirptė. Tą plaktame balty­

me išduobtą griovelį, kuris skiria du glotnius rausvus pusrutulius it
iš Platono mito apie tobulą žmogų. Du susiglaudusius dvynius, ku­
rie, - galvojajis, vis labiau drąsėdamas, - visai kaip sėdynės pusru­
tuliai! Toji vizija drumsčia jo smegenis: sakytum, Viešpats Dievas,
leidęs vaikščioti dviem kojomis, ir sėdynę perkėlė į priekį! Ir dvily­
pius pusrutulius darsyk sudvejino! Tikra atitikmenų ir papildymų
harmonija. Slėnių, lankų ir kreivių kompozicija. Ir visas ribas pasle­
pia raukšlės. Ojos sueina į visų paslapčių šaltinį: į šventojo Gralio
buveinę, į relikvijų altorių, į slėpinių slėpinį, į slaptos būties nebūtį,
į nepažįstamą esybę, kurios dar niekas nėra atvaizdavęs ir apie kurią
niekas niekada nepasakoja. Ji ir vilioja saldžiais pažadais, ir gąsdina
baisybėmis. Ji - kaip ta Loch Neso pabaisa. Jis neabejoja, kadji ten
yra, bet niekada nėra jos matęs. Jai išžvalgyti prireiks viso gyveni­
mo. Dėl tojis tapo tyrinėtoju. Jį išugdė nemąžtanti įtampa tarp smal­
sumo ir vis atidėliojamo tyrimo. Jis nebegali gyventi be to. Jis tapo
maniaku, apsėstuoju. Jis sutinka su bet kokiu terminu. Keturiasde­
šimt metų Mozė klaidžiojo po bevaisę dykumą, kol Viešpats leido
jam išvysti žemę, kur upės pienu medum teka. Kol tyrinėtojas neiš-
tirs savo paties Pažadėtosios žemės, tol jį kankins atradėjo nerimas.
Jis geiste geidžia žinojimo - to žinojimo, kuris padaro jį vyru.
Yra vienas keistokas tos situacijos rezultatas, apie kurį moterys
nė nepagalvotų. Kadangi jos savo kūnąjau pažįsta - ir, beje, geriau,
negu jį kada nors pažins koks nors vyras, - tai jos nesąmoningai
laikomos protingomis. Jukjos žino tokių dalykų, apie kuriuos nenu­
tuokia nė vienas filosofas. Ir tai tinka net paprasčiausiai moteriai.
Tuo galima paaiškinti faktą, kuris taip stebina daugelį moterų, bū­
tent - kodėl protingi vyrai kai kada pasirenka visiškai kvailas mote­
ris (turinčias kitokių gabumų). Kodėl jie kitąsyk tartum tyčia sten­
giasi pabrėžti tą kontrastą, suteikdami pirmenybę primityvios sielos
sekso bomboms. Kaip kad pasielgė Artūras Mileris (Arthur Miller),
vesdamas Mariliną Monro (Marilyn Monroe).
Atsakymas yra toks: jiems moters seksualumas prilygsta dides­
niam žinojimui. Turėti krūtis - vis tiek kaip gauti filosofijos magist­
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 199

ro diplomą. Jose tiek pat slėpinių kaip Kanto teorijoje apie daiktą
patį savaime. Kuo drastiškesnis ir grynesnis seksas, tuo aiškesnis tų
dalykų tolygumas. Gudri moteris jį sujaukia. Okai moters seksualu­
mo nedrumsčia proto likučiai, ji daug šiurkščiau parodo, kad mote­
riai atviros tokios paslaptys, dėl kurių kiekvienas filosofas blykštu
iš pavydo. Kadjai prieinami žinių lobiai, iki kurių teorija neprisika-
sa. Kad ji, Kanto filosofijos terminais tariant, turi tokių apriorinių
žinių, kurių negausime nei iš sąvokų, nei iš patyrimo. Nors tos ži­
nios ir patvirtintųjo teiginį, kad patyrimas be sąvokų yra aklas, bet­
gi sąvokos be patyrimo - tuščios.
Tyrinėtojo smalsumas padeda moterims jį sudominti. Net jeigu
jis jau ieško atradimų moksle, moteris nesunkiai nukreips jo dėmesį
į lyties dalykus, kurie jį taip domino kitados. Ypač jei juos tiriant
reikia sulaužyti tabu. Juk anksčiau bręstantiems berniukams visa tai,
kas yra už intymumo zonos ribų, buvo ne tik nepažįstama, bet ir
draudžiama. Peržengti tas ribas buvo pavojinga. Prisiartinusį prie
sienos įspėdavo užrašas, kaip senoviniuose žemėlapiuose prie He­
raklio stulpų ties Gibraltaru: Ne plus ultra - toliau negalima! Ir cen­
trinė mūsų kultūros legendą apie tai, nuo ko prasidėjo tyrinėjimai,
susieja į vieną mazgą lytinį smalsumą, norą žinoti ir draudimus: tai
pirmykštė nuodėmė. Taip troškimui pažinti jo lytinė potekstė sutei­
kė draudžiamo dalyko atspalvį, o tyrinėtojo archetipas daktaras Faus­
tas pirmiausia daro erotinius atradimus.
Seksualinė revoliucija, be abejo, sumažino įtampą. Nuo to laiko,
kai lytinę sferą nebe taip griežtai gina draudimai ir tabu, kai gėdos
slenkstis staigiai smigo žemyn, o vyro smalsumo ir moters santūru­
mo priešprieša išsilygino, jau ir tyrinėtojai tapo nebe tokie atkaklūs.
Tačiau žiniasklaidos nuogybių ir pornografijos populiarumas liudi­
ja, kad vujaristinis smalsumas, kaip ir anksčiau, tebėra nepasotina­
mas ir kad tai, kaip ir anksčiau, tebėra vyrų bruožas. Prieš šimtą
metų vyrui vien pamačius pliką blauzdą kraujas mušdavo į galvą;
šiandien reikia pažvelgti giliau. Bet ir tuomet blauzda tebuvo tarpi­
nė stotis pakeliui į tą patį tikslą.
200

Anot Froido, moteris berniukui mįslinga pirmiausia todėl, kadjos

lyties organas nematomas. Tai, kas moterims normalu, jam rodosi
tarsi stebuklas, kuris neišeina iš galvos: kad ten, kur jo kūne įžūliai
stypso tas bemaž nepriklausomas, savarankiškas padaras, nėra nie­
ko. Nejučiomis lygindamas su falu, vaikinas moters paslėpsniuose
randa akis badantį plyšį. Ir busimajam mokslininkui jau kyla klausi­
mas: juk vietoj to ten turi kas nors būti!? Bet tai - slėpinys. Tamsi
praraja, slapta olos anga, bauginantis įėjimas į gelmes.
Maniakiškas domėjimasis šia visų paslapčių motina atsispindėjo
kultūros simbolikoje, vaizduojančioje tyrinėjimo idealus. Ryškiau­
sias simbolis - šventasis Gralis, kurio taip atkakliai siekė karaliaus
Artūro riteriai. Jis lyginamas su gausybės ragu, iš kurio plūsta visi
pasaulio turtai. Tai pasaulio ištakos, iš kurių kitados atsirado ir vy­
rai, paskui dirbtiniu atsiribojimu ėmę neigti, kad yra kilę iš viso to,
kas moteriška. Tik apsigaubę tyrinėtojo mantija jie pajėgia vėl do­
mėtis tomis ištakomis ir išvengti Edipo krizės. Filosofo Martino Hei­
degerio (Martin Heidegger) laiškuose mylimajai Hanai Arent (Han­
nah Arendt) vis kartojasi keistas prierašas: „Džiaugiuosi tavo moti­
na“. Laiškų leidėja manė, kad čia kalbama apie tikrąją Hanos moti­
ną. Vargu bau! Kodėl Heidegeris turėtąja džiaugtis? Jis tais žodžiais
užkodavo tai, ko iš tiesų ieškojo: būties prasmės - tos būties, kuriai
savo būtyje rūpi pati ta būtis. Tai visų paslapčių motina.
Čia, tame koncentruotame kitoniškume, ne tik bręstančiam isteri­
kui slypi visų būties mįslių ištakos. Jau vien vengimas ištarti tos vie­
tos vardą rodojos demonišką arba dievišką kokybę. Falas - artistas iš
prigimties, komediantas, kaukas ir pajacas. Jo vieta - komedijoje, kartu
su visais išpuikėliais, pagyrūnais ir pliuškiais. Falas yra toks kaip ir
jie: tai neapsakomai pasipūtęs, tai vėl neria į krūmus. Juokdarys ir
tiek! Nenuostabu, kad iš graikų falo skulptūrų kilo mūsų sodųnykštu­
kai, o penio žibintas virto raudona kepuraite su kutu. Užtat tamsiosios
makšties žiotys - mįslinga nebūtis. Jų net atvaizduoti neįmanoma,
kaip negalima nupiešti Dievo. Galima tik įsivaizduoti jas kaip miste­
rijų kulto foną, kaip žemei skirto neaiškios prasmės ritualo simbolį,
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 201

kaip neišsenkamą pavojingo smalsumo šaltinį. Sakoma, kad net pats

velnias mirtinai persigando pažvelgęs į moters tarpkojį. Moters lyties
organas - ne reprezentacinio teatro, bet mito tema.
Seniai žinomas paradoksas, kad stebima paslaptis dingsta. Paslap­
ties, kaip tokios, stebėti negalima. Ji pasirodo tik kaip nuojauta, kaip
pažadas, kad tuoj bus atskleista. Todėl fizinį patrauklumą geriausiai
išreiškia striptizas, perėjimas nuo uždengimo į atidengimą.Visai toks
pat ir mokslo siužetas: jis veikia per fizinį patrauklumą. Ir atvirkš­
čiai: meilėje esama ir mokslininko elgsenos. Antai Don Žuanas -
tipiškas kolekcionierius. Jis nori sukaupti enciklopedinių žinių apie
moteris. Jis pasiima po vieną kiekvienos rūšies egzempliorių. Taip
susidaro bendrą vaizdą. Jis nenurims, kol jo kolekcija nepilna. Jam
reikia inventorizuoti visą biologinę rūšį. Ojo mokslinis asistentas
Leporelas veda sąrašą.
Kitaip moteris tyrinėja psichologas. Jam įdomu, kaip moteriš­
kumas reiškiasi psichikoje. Jis tiria sielos erotiką. Jis nori sužino­
ti, kokius pėdsakus išgyvenimai palieka moters sieloje. Tas tyri­
mas jam - tai įsiskverbimas, ekspedicija į džiunglių gilumą. Čia jis
atsiduoda šešėlių karalystei, kuri laiko jį apkerėjusi. Iš to kyla įdo­
mus paradoksas: psichologas peržengia ribą, kuri skiria jį nuo mo­
ters. Jis žaidžia savo vyriškąja savimone, kadangi nepaiso jos ribų.
Tuojis vėl susilygina su tikrais mokslininkais, kurie keliaudami į lau­
kinį kraštą nori atrasti pačius save. Jie irgi nuolat kalba apie tai, ką
patirs peržengę ribą. Šitaip moters sielos tyrimas tampa ekspedicija
prie ribų, skiriančių vyrą nuo moters. Kadangi moterų pusėje nėra
nieko, kas atitiktų karštligišką vyrų smalsumą, tai kiekvienai moteriai
visas tas tyrinėjimo spektaklis rodosi keistas. Juk ji pati sau - jokia
paslaptis. Todėl tą, kuris daro išjos paslaptį, ji laiko kvailiu. Ji stebė­
sis matydama pasirengimą ekspedicijai ir šaipysis iš specialistų, kurie
svarsto maršrutą ir studijuoja žemėlapius. Jai juk aišku, kad vyrai ren­
giasi keliauti į Utopiją. O kadangi ji tą kraštą pažįsta taip pat gerai
kaip save pačią, tai ji žino, kad jie vaikosi miražą. Žaltvykslę, kurią
patys ir įžiebė. Paslaptingumą sukuria patys vyrai.
202

Bet ji taip pat žino galinti tai išnaudoti. Ji gali pati pasiversti žalt­
vyksle ir sužadinti vyrui tyrinėtojo aistrą - apsimesti esanti paslap­
tinga. Ji suteikia savo būčiai mįslingumo. Prieštarauja pati sau ir
paskui nesitveria juoku. Pasirodo ir vėl dingsta. Kalba užuomino­
mis ir nuorodomis. Taip ji vedžioja vyrą už nosies.
Čia yra du priešingi variantai. Vienos moterys mielai vaidina mįs­
lingas. Jos apsimeta fatališkomis moterimis, kraugerėmis arba pa­
vojingomis Medūzomis. Jos naudojasi tuo, kad bet kada gali pasi­
traukti. Šitaip galima be galo tęsti flirtą, šitaip šaltoji, drovioji arba
koketė gali susikurti sau tinkamą vaidmenį, kuris jai leis likti nepri­
klausomai. Lemiamu momentuji visada gali dingti. Ir sadiste, mėgs­
tanti savo gerbėjui suteikti Tantalo kančių, gali parodyti, kaipji mo­
ka erzinti. Dėdamasi paslaptinga, ji gali valdyti vyrus. Visi tie per­
sonažai naudojasi vyrų bejėgiškumu ir daro su jais, ką nori.
Visai kitaip mąsto moterys, kurios tą spektaklį vaidina tik iš rei­
kalo, kad suteiktų vyrams tai, ko jie laukia. Joms ta vaidyba rodosi
juokinga, jos linkusios niekinti vyrus, ieškančius paslapčių ten, kur
jų nė būti nėra, - jose pačiose. Joms bjauru, kadjos negali pasireikš­
ti kaip gyvi žmonės, kadangi jas užgožia mitiniai paveikslai.
Per tą vaidybą vyras atsiduria ypač kvailoje padėtyje, nes mote­
riai be galo lengva pasirodyti mįslingai. Pakanka elgtis visiškai ne­
logiškai. Tamdaug nereikia. Paprieštarauk pati sau, bet nieko neaiš­
kink. Jei tave klaus, atsakyk žvilgsniu, kuris turėtų reikšti: „Kas ne­
suvokia aukštesnės to prieštaravimo prasmės, tas manęs nevertas“.
Ir neišsiduok, kad jokios aukštesnės prasmės išvis nėra. Arba būk
nepastovi ir aikštinga, ojis tegu spėlioja, kodėl. Principas visais at­
vejais tas pats: elkis be pamato prieštaringai, o kad antrasis nieko
nesupranta, tai pats ir kaltas - ko gero, jam stinga jautrumo.
Kadangi moterys užkulisiuose pasipasakoja viena kitai tuos triu­
kus, tai jos sudaro virtualią masonų ložę, nukreiptą prieš visus vy­
rus. Ten jos susitaria, kiek bandyti vyrų kantrybę, ir šaiposi iš jų
patiklumo. Tačiau tyrinėtojo kantrybės riba tokia, kad jis ir moteris
niekada nesusitiks. Nes ji turi likti jam paslaptinga, o kai paslaptis
atskleidžiama, jos nebelieka.
 MOTERŲ KOMEDIJA
AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA

VI paveikslas: Kūno trauka

Vis dar esame Amfitriono namų terasoje. Ką tik išaušo diena. Sosi-
jas ir Tesala išėjo, scenoje liko vienas Merkurijus. Ūmai šviesa ima
blėsčioti, čia nušvinta, čia sutemsta, paskui sudunda griaustinis. Ke­
letą sekundžių visai tamsu. Vėl nušvitus matyti, kad terasoje Amfit­
riono pavidalu stovi Jupiteris -jam reikia sekso.

MERKURIJUS: Meldžiu, jūsų didenybe, prieš ką nors nutrenkda­

mas arba net man smogdamas apmalšinkite savo pyktį, ir aš vis­
kąjums paaiškinsiu!
JUPITERIS: Ką čia beaiškinti? Tu sugadinai reikalą, štai ir visas
aiškinimas! Tik ir girdžiu, kad valdymo menas - tai mokėjimas
paskirstyti įpareigojimus, bet jei kiekviena smulkmena pats ne­
pasirūpinsi, nieko gero "nebus. Tu pražiopsojai tą mirksnį tarp
dienos ir nakties, kai galėjo sustoti laikas, argi ne?
MERKURIJUS: Taip, bet tai vis tiek nebebūtų padėję.
JUPITERIS: O ar aš nesakiau?! Jau kaip sunku buvo iškaulyti Kro­
no sutikimą, ir še tau - prarastos akimirkos nebesugrąžinsi, to
negaliu net ir aš, dievų valdovas. Ką gi, turėsiu pasireikšti kad ir
tokiomis aplinkybėmis. Kilnūs tikslai net ir dievą išaukština.
MERKURIJUS: Bet, jūsų didenybe, jau per vėlu! Jūs būsit nebe
pirmas!
JUPITERIS: Ką tai reiškia - nebe pirmas? Pas Alkmenę nebe pir­
mas? Kalbėk aiškiai! Ojei ne, kažin ar aš besuvaldysiu įniršį.
MERKURIJUS: Jūsų didenybe, kiek laiko mudu jau pažįstami?
JUPITERIS: Argi dabar tai svarbu? Tarkim - visą amžinybę! Ir kas
iš to?
MERKURIJUS: Kadangi aš jus taip seniai pažįstu, tai žinau, jog
204

turėdamas pranešti ką nors nemalonaus turiu taip pateikti tą ži­

nią, kad jūsų apmaudas išsilietų po truputėlį, mažomis dozėmis.
Jei to nedaryčiau, jūs jau ne kartą būtumėt iš įniršio visą pasaulį
sumalęs į miltus.
JUPITERIS: Vadinasi, šiandien tavo žinia itin bloga, kad kankini
mane ilgais išvedžiojimais. Nagi, klok viską iš eilės, kitaip aš iš
nekantrumo sudaužysiu pasaulį. Kas gali būti tokio baisaus, kad
tu nedrįsti man pasakyti?
MERKURIJUS: Ne taip jau ir baisu, bet ką žinai, kaip jums pasiro­
dys. Aš tik svarstau, kaip čia ir tiesą pasakius, irjūsų neužrūstinus.
JUPITERIS: Gerai jau, tavo viršus. Kaip nors susivaidysiu.
MERKURIJUS: Prižadai?
JUPITERIS: Taip, prižadu. Tad pasakok! Kai aš tau liepiau šiek tiek
suturėti laiką...
MERKURIJUS: ...tada aš iškeliavau ir laiku, prieš pat saulei te­
kant, buvau čia. Aš kaip tik su smėlio laikrodžiu laukiau tos aki­
mirkos tarp nakties ir dienos, kad sustabdyčiau laiką, kaip buvo
jūsų įsakyta, kai iš namo išpuolė Sosijo žmona ir norėjo mane
išprievartauti!
JUPITERIS (juokiasi): Ji seniai bematė savo vyrą ir spėjo kiek pra­
alkti.
MERKURIJUS: Jūsų didenybe, jūs juk žinot - aš esu prekybos die­
vas, taikingų amatų, iškalbos, kas be ko, ir melagių bei vagių
dievas, neneigiu. Bet visi tie dalykai taikūs, tolimi nuo bet ko­
kios prievartos.
JUPITERIS: Na ir kas?
MERKURIJUS: Dabar man aišku, jog būtent dėl tos priežasties ma­
nęs netraukia moterys: jos per daug karingos ir barbariškos. Jas
reikia kaip kokias tvirtoves apgulti ir šturmuoti, paskui pramušti
spragą gynyboje, pagaliau paimti ir pavergti, ir visa tai atlikti
pagal nustatytą mūšio planą, kuris, beje, dar ir neveiksmingas. O
vos tik atsipalaiduoji, tavo mylimoji iškrečia tau kiaulystę ir tave
įskaudina. Tave be paliovos stebi ir ieško tavo silpnybių, o ne­
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 205

spėjus nusigręžti - akimirksniu iš pasalų užpuola. Nėra ko stebė­

tis, kad vos tik meilė išblėsta, ji tuoj pat virsta karu. Meilė - tai
tik pramankšta prieš kovą; abiejų tie patys dėsniai.
JUPITERIS: Įsivaizduoju, kaip tu įgrisai Tesalai tokiais išvedžioji­
mais! Ir kas buvo paskui?
MERKURIJUS: Paskui atėjo tas, kurio aš nelaukiau.
JUPITERIS: Kas gi?
MERKURIJUS: Aš pats!
JUPITERIS: Tu nori pasakyti - Sosijas?
MERKURIJUS: Ne, ne tik Sosijas, - ir Merkurijus, visai kaip aš, ir
iš mūsų abiejų lygiomis dalimis sumaišytas.
JUPITERIS: Kokios čia dar istorijos!
MERKURIJUS: Tai tikra tiesa. Tas antrininkas, jūsų didenybe, atsi­
dūrė čia anksčiau už mane, taigi aš čia buvau dar prieš ateida­
mas, todėl ir pavėlavau.
JUPITERIS: Kokias nesąmones tu čia paistai?! Merkurijau, tas ta­
vęs pavertimas mirtinguoju pakenkė tavo smegenims. O gal tu
juokauji?
MERKURIJUS: Kalbu visiškai rimtai, jūsų didenybe. Mes abu pa­
vėlavome. Irjūs susidvejinote, irjei įeisite į vidų, susitiksite pats
save.
JUPITERIS: Aš susitiksiu pats save? Aš esu vienatinis! (Iš namo
išeina Alkmenė naktiniu drabužiu. Jupiteris tempia Merkurijų į
šoną) Alkmenė ateina, dink!
MERKURIJUS: Bet, jūsų didenybe, ten viduj...
JUPITERIS (nekantriai): Dink, sakau tau, man dabar tavęs nereikia!
MERKURIJUS: Jūs darote klaidą...
JUPITERIS (grėsmingai): Tu padarysi klaidą, jei tučtuojau neding­
si! (Patraukiajį į šalį, už kolonos)
ALKMENĖ (atsigręžusi į dangų): O galingasis mano meilužį! Štai
visų santuokos naktų kasdienybė pavirto šios vienos nakties šven­
te, per kurią tamsa apgobė mus abujuodąja savo skraiste, bet vis
dėlto mes vienas kitąpažinom! Dabar aš žinau, kas tu! Regėjau
 amalą pro langą, ir man tapo aišku, kad tu esi ir čia, lauke, esi
visur šį auksinį rytmetį! Nuo šiol jausiu tave visur, nes tu esi ten,
kur tave atpažįsta!
JUPITERIS (išeina iš už kolonos ir švelniai prabyla): Alkmene, aš
čia!
ALKMENĖ: Na, ir išgąsdinai mane, Amfitrionai! Kas atsitiko, kad
taip anksti sugrįžai?!
JUPITERIS: Anksti, Alkmene? Man jau kaip tik per vėlu! Ir vis
dėlto tu tiesą sakai, mums dar anksti, o tavo skruostus švelniai
nurausvino auksinis ryto spindesys. Ar jutai mane esant?
ALKMENĖ: O tu jau seniai čia, lauke?
JUPITERIS: Pakankamai seniai, kad imčiau nekantrauti. Eime į vi­
dų ir pasukime laiką atgal: noriu vėl su tavim pulti į naktį, iš
kurios tu ką tik išėjai manęs pasitikti, tokia dar šilta ir apsunkusi.
Sakyk, ar jautei per miegus, kaip aš atėjau?
ALKMENĖ: Kaip tu atėjai? Aš turėjusi pajusti, kaip tu atėjai?
JUPITERIS: Šiąnakt ir dar anksčiau. Ko tu varžaisi, aš juk pažįstu
tave ir žinau tavo norus. Atsiduok jiems ir man, atsiduok visiš­
kai, nes šiandieną tavo norai ir aš - vienas ir tas pats.
ALKMENĖ: Tu pareini netikėtai ir manai galėsiąs mane užklupti?
Tali nė nerūpi, kaip aš nusiteikusi?
JUPITERIS: Man rūpi tai, kas bus. Paklusk man ir savo norams,
tada ir nuotaika paklus tau.
ALKMENĖ: Tu, ko gero, laikai save tokiu, kuriamniekas neatsispi­
ria? '
JUPITERIS: Negi ketintum rimtai diskutuoti, ar aš tikrai toks? Esu
toks nebent perpus, jei atsispirsi savo vyrui ir atsiduosi meilu­
žiui. O šiandien aš ateinu kaip meilužis!
ALKMENĖ: Kaip meilužis? Amfitrionai, turiu tau kai ką išpažinti.
JUPITERIS: Ką tik nori! Bet išpažink man tai viduje, namuose, kaip
paslaptį.
ALKMENĖ: Ne, palūkėk, dar neik vidun!
JUPITERIS: Būtinai nori atlikti išpažintį prieš nusidėdama?! Kokia
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 207

laimė, brangioji! Bet aš viską žinau. Gali man nieko nesakyti. Tu

jauti, kad tave užvaldęs paslaptingas magnetizmas, stiprios būty­
bės artumas gniaužia tau kvapą ir bent kiek svaigsta gražioji tavo
galvytė, ar ne? Bet tai nieko baisaus, taip iki šiol būdavo kiekvie­
nai moteriai, kurią įveikia pranašesnė valia. Nebijok! Aš tik po
truputį atpalaiduosiu savo griaunamąją galią, kad mano energija
tavęs nesusprogdintų.
ALKMENĖ: Klausykit, to jau per daug! Bene išprotėjai? Kokios
čia dar kraupios prievartautojo fantazijos? Juk tai archajiška!
JUPITERIS: Aha, tu pastebi, kad aš pasikeitęs, ne toks kaip visada?
ALKMENĖ: Priešingai, tu daraisi vis panašesnis į save, nes tampi
toks pat kaip visi vyrai. Dabar visu gražumu atsiskleidžia įprasti­
nis vyriškasis šovinizmas ir pasirodo Amfitrionas be kaukės. Juk
taip buvo visada: mudviejų santykius tu įsivaizduoji tik kaip nu­
kariavimą ir pavergimą. Tavoji meilė kariška, o tavo erotiką kai­
tina vizija, kaip aš, bevalė, tau atsiduodu, kad dar skaisčiau su­
švytėtų tavo įvaizdis - nugalėtojo, kuriam niekas neatsispirs. Ši­
tokia tariamoji jūsų meilė - ne kas kita kaip narcisizmas: jūs my­
lit ne mus, bet susikurtą savo pačių įvaizdį. Ir jūs taip pamėgę
tokio tipo pasitenkinimą, jog nė girdėti nenorit mus nuolat sa­
kant, kad toksai pozavimas mums nepatinka. Argi tu to nesu­
pranti? Kad mes norim ir pačios lygiomis dalyvauti tame žaidi­
me, kad norim būti mylimos tokios, kokios esame, o ne tokios,
kokias jūs mus vaizduojatės! Juk visas moterų pasibjaurėjimas
kyla iš to, kad meilę valdo tas juoko vertas pasiskirstymas vaid­
menimis, tuo tarpu mes trokštame realybės, to, kas akivaizdu, ką
būtų galima suvokti, pajusti ir išgyventi, kur mes pačios save atpa­
žintume savo ir jūsų paveiksluose. Juk ką jūs mums padarėte -
vyriškojoje savo visuomenėje atėmėt iš mūsų brangiausią mūsų
savastį, mūsų pačių paveikslą. Nusavinot mūsų esmę ir vietoj jos
pakišot juokingą karikatūrą-tirpstančią iš laimės moteriškę, ku­
rią tikitės sužavėti paiku savo stūgavimu. Būtent taip mūsų kolo­
nistai elgėsi su barbarais - už jų žemes atsilygino sauja blizgu­
 čių, o visus kitus įbaugino karo mašinų trenksmais. Jūs mus ko-
lonizavot ir pavergėt, o tu tikiesi mano pritarimo? Ir kiek kartų
visa tai jums jau sakyta, o tu čia nori padaryti įspūdį savo pasipū­
timu?! Mane tikjuokas ima!
JUPITERIS: Prisiekiu nemirtingųjų dievų taryba, tai bent filipika!
Alkmene, čia grynas nesusipratimas!
ALKMENĖ: Žinoma, ir jis tęsiasi jau tūkstančius metų, nuo pat pa­
saulio sukūrimo, tad metas pagaliau išsiaiškinti! Kaip tik dabar
tinkamas momentas. Amfitrionai, tavo nejautrumas pavertė ma­
ne šiuolaikine moterim.
JUPITERIS: Panašu į grasinimą. Ką konkrečiai tai reiškia?
ALKMENĖ: Man reikia meilužio, kad pagaliau tapčiau savimi!
JUPITERIS: Taigi aš ir sakau! Tu visiškai teisi! Jums, moterims,
sunku tapti savimi irjums reikia padėti! Kur mes nueitume, jeigu
jūs pačios imtumėtės to reikalo? Paprasčiausiai neįstengtumėt.
Aš tau visiškai pritariu! Tik man baimės įvarei!
ALKMENĖ: Tu manęs nesupratai! Aš jau turiu meilužį!
JUPITERIS: Žinoma, turi. O dabar eikim į vidų!
AMFITRIONAS (pats atsiliepia iš namo): Alkmene! (Jupiteris sto­
vi apstulbęs)
ALKMENĖ: Dabar išgirdai jo balsą! Įsitikinai, kad negali grįžti į
namus! Būk taktiškas ir dink! Grįžk per pietus, ne, dar geriau -
vakare!
AMFITRIONAS: Alkmene, kurgi tu ten? Sugrįžk!
ALKMENĖ (šaukia): Jau einu! Būk, kur esi! Aš tuoj! (Nuskuba į
vidų pro užpakalines duris)
JUPITERIS (akimirką stovi kaip stabo ištiktas, paskui puola vytis
Alkmenę, betjį sulaiko Merkurijus - išeina iš už kolonų ir stoja
Jupiteriui skersai kelio)
MERKURIJUS: Jūsų didenybe, nedarykite skubotai nieko, ko pas­
kui tektų gailėtis. Turite dabar elgtis apgalvotai!
JUPITERIS: Kas ten, Amfitrionas? Argi nebuvai sakęs, kadjį sulai­
kysiančios taikos derybos? Kodėl man nesakei, kadjis jau grįžo?
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 209

MERKURIJUS: Viskas ne taip paprasta, ir kai aš buvaujums beaiš­

kinąs, jūs mane pertraukėt. Ten viduje - ne Amfitrionas, bet Ju­
piteris!
JUPITERIS: Girdėjai, ką ji sakė? (Tik dabar suvokia, ką išgirdo iš
Merkurijaus) Ką tu sakai? Ten, viduje, - Jupiteris? Ką tai reiškia?
MERKURIJUS: Jukjums sakiau, kad mes abu susidvejinom, ir mu­
du esam tie, kurie pavėlavo. Kuo gi, jūsų manymu, Alkmenė jus
palaikė?
JUPITERIS: Kadjį velniai, tavo tiesa! Jukjinai nė karto nesikreipė
į mane kaip į Jupiterį! Matyt, ji palaikė mane Amfitrionu! (Juo­
kiasi) Tamvargšui turėtų būti visai nejuokinga. Ovis dėlto - kas
ten, viduje?
MERKURIJUS: Aš gi jau sakiau - Jupiteris! Taip, taip, žinau, jūs
esat vienatinis, bet ne tuo pavidalu, kurį andai prisiėmėt. Jūsų
sumanymas pasiversti Amfitrionu buvo pavėluotas! Sosijas dar
anksčiau tą patį sugalvojo ir galimybę, kadjūs prisiimsite Amfit-
riono išvaizdą, panaudojo intrigai: Amfitrionas iškeliavo derėtis
dėl amžinosios taikos ir tuoj pat sugrįžo. Tuo tarpu Sosijas įtiki­
no Alkmenę, kad tasai sugrįžęs Amfitrionas esate jūs, tai yra Ju­
piteris, pasivertęs jos vyru. Ir dabar Amfitrionas, tariamasis Ju­
piteris, yra pas ją, ojūs pavėlavot! (Neištveria nesusijuokęs) At­
siprašau, bet jūs turit suprasti, kad visa tai šiek tiekjuokinga!
JUPITERIS: Mus sukompromitavo, o tau atrodo juokinga? Stačiai
neįtikėtina: ten Alkmenė miega su Jupiteriu, bet jis - ne aš! Užuot
buvęs ten, turiu klausytis jos priekaištų, tarsi jau būčiaują vedęs!
Koks nusivylimas!
MERKURIJUS (veidmainingai): Užjaučiu jus dėl tos netekties!
JUPITERIS: Svarbu ne tai, svarbu principas! Kaip mirtingieji sau
leidžia dėtis dievais? Iš tiesų sakau tau, vieną gražią dieną turėjo
taip atsitikti. Privalau tai ištaisyti! Tuoj pat einu pas ją ir parodau
jai, katras iš mūsų Jupiteris!
MERKURIJUS (ir vėljį sulaiko): Amfitriono pavidalu, kurį prisiė­
męs Jupiteris? Vargu ar ji bepatikės: idėja jau išnaudota. Toksai
21 0

sumanymas įtikina, kai jis originalus ir drąsus. Toks likimas iš­

tinka ir meno kūrinį: jis gali būti triskart tikroviškesnis už savo
modelį, bet jeigu tai kopija - tada per vėlu! Todėl ir poetas sako:
„Vargas tau, kad tu - anūkas!“
JUPITERIS: Aš irgi anūkas. Krono. Koksai poetas taip sako?
MERKURIJUS: Jis dar nepasakė, dar tik pasakys! Jis turi laukti, kol
taps anūku ir susivoks atėjęs per vėlai, kaip kad mudu.
JUPITERIS (svarsto): Iš tiesų, tai tas pats sumanymas, o mes pavė­
lavom, nesjis jau įgyvendintas. Dėl Alkmenės tikėjimo Jupiteriu
jis tapo tikrove.
MERKURIJUS: Taip ir yra; jums tai komplimentas. Sosijas suvedė
galą su galu: Amfitrionui, kadangi jo žmonos norai tokie nepaso­
tinami, beliko suvaidinti Jupiterį. Pagaliau ar ne vis tiek, ar pas
ją Amfitrionas, ar jūs - Alkmenė myli tik Jupiterį!
JUPITERIS (irzliai): Skirtumas tik toks, kad Amfitrionas mėgauja­
si meilės malonumais, o aš lieku nieko nepešęs!
MERKURIJUS: Tegul ir taip, bet ką tai reiškia, palyginti su princi­
pu?! Juk visuose meilės nuotykiuose jums svarbiausia, kad pasi­
reikštų dieviškumas. Tąjūs nuolat pabrėždavote ir dievų tarybo­
je. Okaip tai įvyksta - koks mums skirtumas! Jei tamneprireikia
nė mūsų įsikišimo, tai ko dar norėti?
JUPITERIS: Merkurijau, jeigu tu taip gerai nutuoktum, koks pavo­
jus gresia mums, dievams, tai tu būtum Jupiteris, o ne aš. Pusės
visų valdovo pastangų prireikia valdžiai išlaikyti. Suprask gi, kad
jei žmonės galės apsimesti dievais be mūsų pagalbos, mums bus
riesta.
MERKURIJUS: Betgi kad galėtų apsimesti dievais, jiems būtinai
reikia mūsų! Be mūsųjie nė nežinotų, ką reiškia būti dievu. Mes
pateikiame mirtingiesiems repertuarą, iš kuriojie renkasi sau ga­
limybes. Be to...
JUPITERIS: Nagi?
MERKURIJUS: Jūs pats ne sykį esate kartojęs: kol gyva meilė, tol
gyvi moterų norai, tol gyvuoja ir dievai, įkūnijantys skirtumą tarp
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 211

to, ką moterys turi, ir to, ko jos dar norėtų, o tie norai beribiai.
Paviršutiniškai vertindamos tikrovęjos pamiršta, kad įgyvendin­
ti vieną galimybę - tai sunaikinti kitą. Juk jūs pats girdėjot: Al-
kmenė reikalauja matyti moteris tokias, kokios jos yra, ir vis tiek
jas mylėti. Jeigu tai - ne prieštaravimas, tada aš - ne Merkurijus!
Ne, jūsų didenybe! Amžinas negalėjimas patenkinti norus garan­
tuoja mums valdžią.
JUPITERIS: Ko gero, tu teisus! Bet norint išlaikyti norus pažabo­
tus, reikia protarpiais vieną kitą norą ir išpildyti.
MERKURIJUS: Vienas Alkmenės noras kaip tik dabar pildosi.
JUPITERIS (rūsčiai): Taip, bet jeigu ji nebemato skirtumo tarp to,
kas, dieviška ir to, kas žmogiška, tai kas čia per norai?
MERKURIJUS: Štai tuo ir pavojingas norų išpildymas. Šiuo atveju
mirtingieji galėjo pasiversti mumis tik todėl, kad rodėsi įtikina­
ma galimybė mums pasiversti jais.
JUPITERIS: Tiek to, pasakyk man, kas dar žino apie tą reikalą?
Supranti, man dėl to šiokia tokia sarmata, o juk autoritetui užvis
svarbiausia neapsijuokti. Mums, dievams, pasirodyti juokin­
giems - tikra pražūtis. Taigi - kas dar apie tai žino?
MERKURIJUS: Iš dievų- niekas, išskyrus, aišku, Nefrosinę, žinot,
tą, kuri man asistavo.
JUPITERIS: O iš mirtingųjų?
MERKURIJUS: Norit pasakyti - be pačių aferos dalyvių?
JUPITERIS: Taip. O ar dar kas nors dalyvavo?
MERKURIJUS: Manyčiau, Leda. Taip bent nujaučiu.
JUPITERIS: Leda? O kuo ji čia dėta?
MERKURIJUS: Taigi vakar ji čia lankėsi. Ji gydosi netoli nuo čia,
Leuktroje. Lažinčiausi iš dešimtadalio savo dieviškumo, kad ji
su Sosiju eina išvien ir kad būtent Leda įtikino Alkmenę, jog
Jupiteris pasirodysiąs jai kaip Amfitrionas.
JUPITERIS: To išjos galima tikėtis! Su tokia dieviška patirtimjai
tik ir vaidinti. Sakai, ji gydosi Leuktroje? Tai gerai, tinka.
MERKURIJUS: Ką jūs sumanėt?
212

JUPITERIS: Išpešti iš to kuo daugiau naudos. Paklausyk: pirmiau­

sia vėl atviliok man čionai Alkmenę; ištrauk ją iš Amfitriono
glėbio bet kokia dingstimi, neva aš terasoje nusižudęs dėl jos
neištikimybės, ar dar ką sugalvok! Šiaip ar taip, pasirūpink, kad
ji atsirastų čia! O kol aš čia su ja kalbėsiu, paaiškink kas reikia
Amfitrionui. Atsargiai pranešk jam, kad turės kalbėti su manim.
O kai jis bus jau pasirengęs, atsiųsk ir jį čionai!
MERKURIJUS: Tai jam bus smūgis!
JUPITERIS: Užtat ir privalai jį sušvelninti. Pabandyk j į perkalbėti,
kad nebijotų mano rūstybės - jis turi būti pajėgus derėtis! Per tą
laiką tu atgabensi čionai, į Tėbus, Ledą ir Nefrosinę. Noriu visą
kompaniją gal kokią... palūkėk, kiek dabar valandų? Pagaliau
juk tau nepavyko sustabdyti laiko... taigi norėčiau gerai įdieno­
jus matyti juos visus čia susirinkusius priešpiečių; ir pasirūpink,
kad priešpiečiai būtų geri ir gausūs. Aš toks alkanas, lyg iš tiesų
būčiau - na, pats žinai! Ko gero, ir tam pakanka vien vaizduotės.
MERKURIJUS: Jūsų didenybe, mane visada guodžia jūsų valdin­
gumas kritiškose situacijose. Gaila, kad negalėsiu šios istorijos
pridurti prie kitų pasakojimų apie jus. Bet skubu atsivesti Al-
kmenės. Aš jai pasakysiu...
ALKMENĖ (eina iš namo)
MERKURIJUS: Bet to ir nebereikia, štai ji pati ateina. (Merkurijus
žengia į namą ir perdėtai mandagiai sveikina Alkmenę) Labas
rytas, gražiausioji kunigaikštiene!
ALKMENĖ: Labas rytas. (Suglumusi kreipiasi į Jupiterį) Nežinau,
čia kažkas ne taip. Sosijas toks pasikeitęs! Tai va - jis liepia man
pačiai eiti ir darsyk su tavim pakalbėti. Tik dėl jo ir paklausiau.
Jis niekaip netiki, kad tu vėl čia arba kad tu esi Amfitrionas; jis
mano, kad aš susapnavau arba kad ryto prieblandoj tavęs nepaži­
nau. Tu atseit tesąs optinė apgaulė, kaip ir miražas. Matyt, ir jis
mano, kad mums, moterims, galima įkalbėti ką tik nori. Aš vis
labiau įsitikinu, kad jis daug kuo panašus į tave. Jis net mano,
kad mane suglumino jo artumas!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 213

JUPITERIS: O iš tiesų taip nebuvo?

ALKMENĖ: Kad suglumintų - tai jau ne! Žinoma, aš sukrėsta. Tei­
sę turėti meilužį gaunu tik tada, jeigu jis visais atžvilgiais prana­
šesnis už mano vyrą. Ir tu neturi jokio pagrindo man priekaištau­
ti. Jei moteris turi meilužį, vadinasi, jos vyras netikęs, o ne ji!
Reikėtų būtent šia prasme keisti įstatymus.
JUPITERIS: O tavasis meilužis, ar jis visu kuo pranašesnis už tavo
vyrą?
ALKMENĖ: Geresnio meilužio nerasi visame pasaulyje!
JUPITERIS: Džiaugiuosi tai girdėdamas, noriu pasakyti - džiaugiuosi
dėl tavęs. Bet aš baisiausiai nekantrauju sužinoti, kas jis toks.
Teisėtam vyrui tai visada įdomu. Ar aš jį pažįstu?
ALKMENĖ: Asmeniškai ne, bet daug žinai apie jį. Labai gerbtinas
asmuo.
JUPITERIS: Kaip negerbsi to, kuris tave patenkina! Taigi - kas jis
toks?
ALKMENĖ: Tu nustebsi!
JUPITERIS: Aš jau dabar stebiuosi! Kas toks, sakyk!
ALKMENĖ: Jupiteris!
JUPITERIS: Dievas, dievų valdovas, olimpietis? Netikiu! Dėl ko­
kios priežasties jis turėtų pasirodyti būtent tau? Kukliai provin­
cijos kunigaikščio žmonai! Sutinku, tu graži, bet...
ALKMENĖ (piktai): Kaip tik tai, kad tu nerandi jokios priežasties,
kodėl manimi galėtų susidomėti dievas, - kaip tik tai ir verčia
mane būti tau neištikimą! Ir tegu viso pasaulio vyrai susilaukia
to paties kaip tu!
JUPITERIS: Arjis tau pats pasisakė esąs dievas? Kokiu pavidalujis
stojo prieš tave?
ALKMENĖ: Va tai ir rodo visąjo dieviškumą, atidą ir delikatumą.
Jis rado būdą ir manojausmingumą patenkinti, ir tavo gerą vardą
išsaugoti. Tuo pasireiškė jo jautrumas ir atžvalga į kitus, ko tu
niekada neįstengtum. Todėl tu niekada ir neatspėsi, kokiu pavi­
dalu jis man apsireiškė!
21 4

JUPITERIS: Yra tik viena galimybė.

ALKMENĖ: Bet tu niekada jos neatspėsi!
JUPITERIS: Ir jis, tas olimpietis, vis dar pas tave?
ALKMENĖ: Jis ilsisi pamiršęs pasaulio reikalus. Na tai kaip, ar
atspėsi, kaip jis man apsireiškė?
JUPITERIS: Savaime aišku, kaip Amfitrionas, tai juk akivaizdu! Ir
aš Jupiteriu dėtas būčiau taip pasielgęs.
ALKMENĖ (nustebusi): Taip ir yra. Niekad nebūčiau patikėjusi,
kad tu atspėsi!
JUPITERIS: Matyt, iki šiol manęs kaip reikiant neįvertinai. Vis dėl­
to Jupiteris pasivertė manimi. Man tai daro garbę.
ALKMENĖ: Ir tu netūžti, nepavyduliauji?
JUPITERIS: O tu dėl to nusivylusi? Argi turėčiau pavyduliauti die­
vui? Kaip galėčiau su juo varžytis? Ne, dievas - ne varžovas,
juoba jei jam reikia pasiversti manimi. Nors jis tai padarė, kad
ateitų pas tave, bet tam tikslui jis turėjo tapti toks kaip aš. Jam
teko suprastėti ligi pavidalo, suvokiamo tau. Tavo akiratis nesie­
kia toliau už Amfitrioną, ir tai įrodo kartą visiems laikams: Al-
kmene, aš esu tau idealus vyras. Net matydama dievą tu įžiūri tik
Amfitrioną. Brangute, tu pasidavei iliuzijai. Tavo meilužis - ne
kas kitas kaip Amfitrionas. Kam gi aš turėčiau pavyduliauti?!
ALKMENĖ: Tai toks tavasis delikatumas! Taip tu stengiesi sumen­
kinti mano akyse jo dieviškąjį dėmesingumą! Tai taip būdinga
tau ir tavo vyriškampasipūtimui. Jūs, vyrai, paprasčiausiai nega­
lit įsivaizduoti, kad mes, moterys, dieviška laikome atjautą ki­
tam, o ne jūsų pomėgį girtis ir nepaisyti kitų.
JUPITERIS: Gerai! O dabar pakalbėkim rimtai. Alkmene, aš pasi­
rengęs susitaikyti su tuo, kad buvau apgautas, jeigu tai tikrai die­
vas. Jeigu tas, kuris guli ten, tavo lovoj, tikrai Jupiteris, tada
tegu jis ten ir lieka, o aš einu šalin ir nekeliu scenų, nes tarsiu
sau: kovoti dėl moters su dievais - tuščias darbas. Kai tau įtaiso
ragus Jupiteris, nėra ko gėdytis. Bet aš turiu įsitikinti, kad tai
tikrai buvo jis! Įrodyk man, kad pajutai jo dieviškumą, nes vis
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 215

dėltojis stojo prieš tave kaip Amfitrionas. Kuojau taipjis skyrė­

si nuo manęs?
ALKMENĖ: Jutau skirtumą kiekviena kūno ląstele. Žinojau tai, ir
tiek! Kaip galėčiau tau smulkiai išaiškinti? Kaip tu tai įsivaiz­
duoji?
JUPITERIS: Tiesiog man papasakok, kaip jis atėjo ir kas buvo to­
liau!
ALKMENĖ: Ir tu tikrai nori žinoti? Bene tu iškrypėlis?
JUPITERIS: Tu mane apgaudinėji, o iškrypėlis - aš?! Galgi ir aš ten
buvau? Gal kartu sujuo tu apkabinai ir mane? Pagaliau juk šitas
kūnas (rodo į save) ten irgi darbavosi, ir tai buvo tikras fizinis
artumas, argi ne? Todėl aš turiu žinoti, kaip ten buvo! Ir ar tu
tikrai galėjai atskirti, kad tai dievas, o ne aš. Ir nesispyriok, Al-
kmene, aš noriu tavo pasakojimą išgirsti prieš jam ateinant. Iš­
klok man viską ir paliksiu tave ramybėje. Tiek man tereikia iš
visos tos istorijos.
ALKMENĖ: Tu daug valdingesnis negu paprastai, Amfitrionai! Tie­
siog neatpažįstamas! Na, gerai - bet tu nepyksi, kad būsiu šiek
tiek lyriška?
JUPITERIS: Anaiptol, klausydamasis aš pavirsiu Jupiteriu ir išgy­
vensiu tai kartu su juo.
ALKMENĖ: Ak, jeigu tik tu galėtum! Tad štai: temstant sėdėjau
mūsų kambary prie tualetinio stalelio ir svajojau. Šukavausi ir
galvojau apie tave ir save, ir apie Jupiterį...
JUPITERIS: Apie Jupiterį? Kodėl apie jį?
ALKMENĖ: Matai, man rodos, kad kuo labiau tolau nuo tavęs, tuo
labiau ilgėjausi Jupiterio.
JUPITERIS: O, tai gerai! Tikrai, teisybę sakė Merkurijus: tai leis
dievams gyventi amžinai!
ALKMENĖ: Kaip? Ką sakai? Taip, šiandien aš jam ir aukojau, o kai
grįžau, Leda buvo jau čia ir pasakojo man apie jį.
JUPITERIS: Apie Jupiterį?
ALKMENĖ: Apie ką gi dar? Ji vis dar pilna jo! (Juokiasi) Na, gal
2 16

čia kiek nešvankiai pasakiau! Ir paskui, kai jie išėjo, o aš sėdėjau

mūsų kambary, staiga išgirdau lauke šurmulį. Bet aš jį pamiršau,
kaip ir džiaugsmą, kurį man buvo palikę dievai, irjau buvau be­
gulanti į lovą, tik staiga persmelkė visą kūną.
JUPITERIS: O tada?..
ALKMENĖ: Ten buvojis ir Merkurijus, pasivertęs Sosiju, abu visai
kaip tikri!
JUPITERIS: Bet tu matei, kad jie netikri?! Kyla klausimas, kam
tada tas maskaradas?!
ALKMENĖ: Juk jau sakiau - iš delikatumo ir atodairos į tave ir
mane. O kad iš dieviškos didybės nusileistų iki žmonių lygio,
jis vaidino girtą. Jis buvo toks mielas, visai kaip tu, kai būni
įkaušęs.
JUPITERIS: Ak, aš ir nežinojau, kad tau tai miela, - būčiau irgi taip
elgęsis!
ALKMENĖ: Kai tu taip elgiesi, būna šlykštu, nes tikra. Užtat kaip
jis tave mėgdžiojo - stačiai dieviškai!
JUPITERIS: O paskui? Tik nieko nepraleisk!
ALKMENĖ: O paskui mes nuėjom į mūsų kambarius. Aš bandžiau
tave, tai yra jį, nurengti, tadajis dar sykį išėjo laukan, ketindamas
Sosijui, - juk žinai, tai buvo Merkurijus, - taigi Merkurijui duoti
dar keletą nurodymų, bet aš manau, jog tai buvo tik dingstis.
JUPITERIS: Ak, taip? O kokia buvo tikroji priežastis?
ALKMENĖ: Dėmesingumas ir taktas! Jis leido man pasirengti nak­
čiai!
JUPITERIS: Aišku. Na, o paskui?
ALKMENĖ: Paskui mes ilgai plepėjom. Daugjuokavom, klausimai
vertėsi vienas per kitą. Mudu susėdom- įsivaizduok, jis vaidino
tave, bet tu buvai visai kitoks. Jis kalbėjo apie valdymo meną ir
apie meilę, kad mylėdami mirtingieji tampa panašūs į dievus, o
aš ko nors paklaususi kaskart turėdavau dovanoti jam bučinį. Bet
vienas ženklas neleido abejoti, kad tai tikrai Jupiteris!
JUPITERIS: Ak, dabar tai jau netveriu smalsumu!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 217

ALKMENĖ: Jis buvo taip dieviškai nesavanaudiškas! Žinai, apie

ką jis ypač karštai šnekėjo?
JUPITERIS: Apie tave ir tavo grožį.
ALKMENĖ: Kas be ko. Bet aš turiu omeny ne tai. Ne, - apie tave!
JUPITERIS: Apie mane?
ALKMENĖ: Taip. Jis kilniaširdiškai, kaip tik dievas ir galėtų, gyrė
tave, kėlė į aukštybes ir atskleidė kiekvienos tavo silpnybės gerą­
ją pusę. Galiausiai aš ir pati bemaž vėl tave įsimylėjau, stačiai
stebuklas! Kas kitas, jei ne dievas, įstengtų tai padaryti?
JUPITERIS: Alkmene, dabar viskas aišku! Tu mane įtikinai! Tai
buvo tikrai dieviška, visai kaip Atėnės gimimas. Iš Jupiterio gal­
vos iššoko Amfitrionas ir atvirkščiai, tokia vyriškoji partenoge-
nezė, arba gal geriau pasakius, - autopoezė. Toliau gali nebepa­
sakoti, tęsinį aš jau žinau. Jis, be abejo, toks pat dieviškas, o
dabar, kai jau seniai po visam, tu apalpsi, kaip moterims įprasta.
(Jupiteris ją hipnotizuoja, irji be sąmonės susmunka ant kėdės.
Tą akimirką įeina Amfitrionas, bet iš pradžią nepastebi Jupite­
rio, nes puola prie apalpusios Alkmenės ir bandoją gaivinti)
AMFITRIONAS: Brangioji, kas tau? Ar tau negera? (Pasipiktinęs
kreipiasi į Jupiterį) Jums nedera išlieti ant jos savo rūstybę, ji
visai nekalta! Geriau nukreipkit savo įniršį į mane! Aš jus įžei­
džiau^ ne Alkmenė! Prašaujus - nubauskit mane, tik neleiskit jai
mirti! Maldauju jus, jei norit, atsiklaupęs! (Puola antkelių)
JUPITERIS: Kelkis, Amfitrionai. Ji tik apalpo, nes šiąnakt pastojo
nuo jūsų uolių pastangų. (Amfitrionas atsistoja ir džiūgauja. Ju­
piteris kalba toliau) O kai pradedami dievų kūdikiai, tai įvyksta
greičiau. Tegu ji dar kiek pabūna be sąmonės, tai pravers mums
visiems, ir jai taip pat, o mes galėsim netrukdomi pasikalbėti.
(Draugiškai apkabina Amfitrioną per pečius ir šnekučiuodamas
vedasi į šalį) Tu mane nepagalvojęs sukompromitavai, Amfitrio­
nai! Ir tau bus dovanota tik tada, jei mes bendromis jėgomis ra­
sim išeitį iš šios situacijos, vertą mano padėties, supranti?! Mud­
viem reikia kaip nors susitarti... (Abu išeina)
218

ALKMENĖ (po kelių sekundžių atsipeikėjusi dairosi): Kurgi yra

Amfitrionas, o kur Jupiteris? Ir kas yra kas? (Atsistoja, griebiasi
už pilvo) Kas čia dabar, ko gero, esu nėščia! (Vėl sėdasi) Pava­
dinsiu jį Herakliu; matysit, bus šaunus vaikinas.
VII. Meilė

Bendravimo mįslė

Kiekvienas žmogus išgyvena meilę kaip grynai asmenišką jausmų

antplūdį, todėl nelengva suvokti, kad ir meilė yra kultūros išradi­
mas. Mylėdami bendraujame perjausmus, turinčius erotinį atspalvį.
Meilę suvokiame pirmiausia kaip jausmą, bet to suvokimo pagrin­
das - tam tikras bendravimas.
Jau ir iš literatūros žinome, jog tas bendravimas be galo dramatiš­
kas. Jis yra neįtikėtinas, kupinas išlygų, ištąsantis nervus, jaudinan­
tis ir nežmoniškai įtemptas. Kodėl? Atsakymas toks: mylinčiųjųben­
dravimas - gyvas paradoksas. Jis prieštaringas. Dėl to kalta optinė
iliuzija.
Paprastai kiekvieną žmogų laikome esant atsakingą už savo veiks­
mus ir žodžius. Tai rodosi taip savaime suprantama, jog lengvai pa­
mirštame, kad kartais vertėtų tuo ir suabejoti. Teisme iškyla nepa­
kaltinamumo sąvoka. Ji taikoma žmogui, kuris veikė apsvaigęs nuo
alkoholio arba pasidavęs neadekvačiai provokacijai. Tada teisėjas
atsižvelgia į ypatingą psichikos būseną.
Visos senosios kultūros pripažino dar ir kitas nepakaltinamumo
priežastis. Žmogus, praradęs protą, buvo laikomas apsėstuoju. Jį val­
dė demonas, įlindęs į jo vidų. Jis buvo užkerėtas, o ji - parsidavusi
velniui. Šiandien mes daugumą tų nepakaltinamumo priežasčių esą-
me pakeitę ligos sąvoka. Psichikos ligonis už save neatsako. Jis daro
tai, ko daryti visai nenori. Jis veikia verčiamas. Tikriau sakant, jis ne
veikia, bet serga.
Tą patį daro meilė. Ji suvokiama ne kaip veiksmas, bet kaip būse­
na, kuri ištinka įsimylėjėlį, užvaldo jį arba ją kaip nenugalima jėga
ir padaro bevalį. Toji būsena lotyniškai vadinama tuo pačiu žodžiu
kaip ir apskritai liga - passio.
Tokia pažiūra labai paranki. Ji leidžia pasijos apsėstam aiškinti,
kad karštligiškas jo aktyvumas esąs ligos padarinys. Kaip tik dėl to,
kad įsimylėjėliai tarsi ir nepakaltinami, jie gali sau leisti šėlti kiek
tinkami. Juk kiekvienam aišku, kad jie nėra savo proto viešpačiai.
Jiems pripažįstama teisė kurį laiką būti išprotėjusiems.
Šitoks maištas prieš sveiko proto valdžią suteikė labai daug lais­
vės. Tai buvo tamtikra prasme oficialiai pripažintas apribojimų lau­
žymas. į krūvą turėjo sueiti tai, kas šiaipjau yra atskira, - priešingų
lyčių individai. Išnyko užtvaros, trukdančios susijungti vyrui ir mo­
teriai. Potraukiai, šiaipjau slopinami, kunkuliuojantysjausmai, karš­
čiuojančios smegenys, - visa tai tapo tiesiog pageidaujama. Įsimy­
lėjėliai, pripažinti nepakaltinamais, pasijuto nusimetę draudimųnaštą
ir išgyvena tą jausmų audrą kaip nuostabią ypatingą būseną, kaip
meilės šventę ir anarchišką gyvenimo siautulį.
Taip sirgti tapo malonu. Tikras paradoksas! Jį išreiškia formu­
lės, kurių nestinga Europos meilės literatūroje: saldi kančia, gei­
džiama liga, savanoriškas kalėjimas, nuostabusis pamišimas,
džiaugsminga vergovė. Meilužis užkariaudavo moterį* bet ji tap­
davojo valdove. Ji jam atsiduodavo, bet užvaldydavo jo širdį. Nor­
malaus pasaulio santykiai apvirto aukštyn kojomis. Švelnumas įvei­
kia jėgą, o taikingumas - karą. Vaizduojamojoje dailėje tai atspin­
dėjo alegorinis siužetas: Venera sukausto grandinėmis karo dievą
Marsą.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 221

Šlovinu tave savo kūnu

Meilės jausmas buvo ir tai, kas vyrą pastūmėdavo į moters valdas.

Užtat meilė iki šiol rodosi moterims tokia patraukli. Tai laikas, kai
jos tampa valdovėmis. Kada jos yra garbinamos. Vyrai klūpo joms
prie kojų ir pataikauja, nevengdami net maldos žodžių. Erotika, šiaip
jau gniaužiama, dabar iškeliama į aukštumas. Šlovinamas moters
kūno grožis, jis garbinamas kaip šventenybė.
Geriausias pavyzdys - archetipinė įsimylėjėlių pora: Romeo ir
Džuljeta. Romeo pirmąsyk susitinka Džuljetą šventėje, kurią bičiu­
liams surengė jos tėvas. Iš tiesų Romeo įsimylėjęs neprieinamąją
Rozaliną. Bet kai jis pamato Džuljetą, o jinai - jį, juodu viską pa­
miršta, nes pakeri vienas kitą. Romeo paima Džuljetai už rankos ir
dedasi esąs piligrimas, liečiantis šventojo statulą. Jis deklamuoja
pirmąjį soneto posmą:
Jei palietė tau ranką mano delnas
Ir jeigu nuodėmę aš padariau, -
Šios lūpos, meilės piligrimai švelnūs,
Nuplaus ją karštu bučiniu tuojau.
Džuljeta atsako jam antruoju posmu, o maldai sudėtos rankos jai
simbolizuoja jųdviejų susitikimą. Taip ji parodo garbintojui pado­
rumo ribas ir kartu padrąsina jį eiti toliau:
O ne, aš jūsų rankos paspaudimą
Laikau mostu garbingu ir kilniu.
Šventajam ranką spaudžia piligrimai,
Bet apsieina jie be bučinių, (palm to palm is holy palmer s kiss)
Romeo, žinia, norėtų daugiau, bet dar tenkinasi šventųjų garbinimo
įvaizdžiu:
Kam gi šventiesiems lūpos reikalingos?
Džuljeta: Tam, kad maldas kalbėtų nuolatos.
Romeo: Šventoji! Mano rankos nuodėmingos
Ir lūpos - meldžia tavo pagailos.
 Džuljeta: Šventieji visada nebylūs lieka.
O Romeo jai atsako:
Būk nebyli - ir nedaryk man nieko...
Pabučiuoja Džuljetą:
Štai, nuodėmė manoji nuplauta.
Tai suteikia jai dingstį padaryti užuominą:
Gal būti, man ji perėjo slapta?
Romeo ilgai nedelsia:
O, mano lūpų nuodėme saldžioji!..
Grąžink man ją!*
Ir dar sykį pabučiuoja Džuljetą. Taip jis pateisina savo vardą, nes
Romeo reiškia ne ką kita kaip maldininką, keliaujantį į Romą, taigi
piligrimą.

Ji tik mato, kad jis mato ją

Ir dar vieną dalyką rodo tasai dialogas, būtent - kad toksai bendravi­
mas yra grynai abipusis. Tik tai įsisąmoninus galima suprasti meilę.
Matėme, kad susitikimo modelis yra delnų suglaudimas meldžiantis
ir bučinys, tai yra lūpų sąlytis su lūpomis; tą patį matome scenoje,
kai du žiūri vienas kitam į akis. Kai rankos susiliečia, jau nepasaky­
si, kuri ranka palietė, o kuri buvo paliesta. Aktyvioji ir pasyvioji
pusė tampa nebeatskiriamos. Tai pasakytina ir apie bučinį, ir apie
akių kontaktą. Ji mato jį ir kartu mato, kad jis ją mato ir tai matyda­
mas mato, kadji tai mato. Nebelieka skirtumo tarp aktyvumo žiūrint
ir pasyvumo būnant matomam.
Tačiau tik susidūrus su bendravimu aiškėja to veikimo ir atovei­
kio paradokso prasmėmis bendravimui suteikia neapibrėžtumo, dvi­
prasmiškumo. Jis niekad nežino, ar mylimoji jį skatina, ar tik rea­
guoja. O kadangi aktyvumas - savotiška liga, tai niekuomet nesu­

* Vertė Aleksys Churginas.

 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 223

prasi, kur čia jo iniciatyva, o kur jos. Tai verčia jį atidžiai ją stebė­
ti. Jis tampa labai dėmesingas. O kad jį tokį ir išlaikytų, ji pavirsta
mįsle. Viskas darosi dviprasmiška. Kiekvienas pasakymas gali
reikšti ir atstūmimą, ir padrąsinimą. Jam belieka tapti interpretaci­
jos meno žinovu. Imkime dar vieną pavyzdį iš Šekspyro (Shakes­
peare), būtent iš jo „Daug triukšmo dėl nieko“. Benediktas, užkie­
tėjęs moterų priešas, prieš savo valią pamilsta atžariąją Beatričę ir
vien todėl, kadjį suklaidino draugai - pasakė jam, neva Beatričė jį
slapta mylinti, bet norinti tai nuslėpti, užtat tokia vaidinga. Jam
dar neatsitokėjus nuo tos žinios, ateina ji, aikštinga kaip visados,
ir nemandagiai kviečia jį prie stalo.
Beatričė: Prieš savo norą esu pasiųsta jus pakviesti pietų.
Dar vakar ji būtų sulaukusi kandaus atsakymo. Bet dabar jis po
šiurkščiu jos kiautu įžvelgia mylinčią širdį ir atsako švelniai.
Benediktas: Dėkoju jums už jūsų vargą, gražioji Beatriče.
Netikėtas jo atsakymas ją pribloškia. Bet ji tuoj susigriebia ir vėl
ima šaudyti užnuodytomis strėlėmis.
Beatričė: Man reikėjo ne daugiau vargo laimėti jūsų padėkai,
kaip jums man padėkoti. Jeigu jus pašaukti būtų buvę vargu, bū­
čiau neatėjus.
Tačiaujis - kaip užkerėtas. Jo akyse nuodingos strėlės virsta mei­
lės laiškeliais.
Benediktas: Vadinasi, jūs turėjote malonumo mane pakviesti?
Tada ji dar padidina agresyvumo dozę.
Beatričė: Taip, lygiai tiek, kiekjūs galėtumėte paimti kepsnio ant
peilio galiuko, kad užspringtų kuosa. Jūs neturite apetito, sinjore?
Likite sveiki! (Išeina)
Bet jam jau niekas nebegelbsti. Kad ir koks būtų dabar jos atsa­
kymas, jis įžiūrėtųjame dvejopą prasmę.
Benediktas: Aha! „Prieš savo norą esu pasiųstajus pakviesti pie­
tų“! Čia slypi dviguba prasmė. „Man reikėjo ne daugiau vargo lai­
mėti jūsų padėkai, kaip jums man padėkoti“! Čia tas pat, kaip pa­
sakyti: „Kiekvienas vargas dėl jūsų man toks pat lengvas kaip pa­
 ^ £

22 4

dėka“. Jeigu aš jos nepasigailėsiu, būsiu tikras nenaudėlis! Tebū-

nu aš pagonis, jei nepamilsiujos! Tuojau pat pasistengsiu gauti jos
portretą.*
Stiprus abipusis mylinčiųjų bendravimas praverčia dar ir meilei
atpalaiduoti nuo priežastingumo varžtų, padaryti taip, kad ji būtų
pagrįsta laisva valia. Meilei nereikia priežasties. Žmogus mylimas
ne už tai, kadjis turtingas, gražus arba galingas. Vienintelis pagrin­
das mylėti yra pati meilė. Net ir savi sumetimai arba planai neturi
tapti meilės priežastimi. Negalima norėti pamilti. Ir - tai svarbu -
negalima pamilti kito dėl to, kadjis tave myli.
Kad to neatsitiktų, meilė turi suliepsnoti vienu metu. Kaip tik tai
regėjome „Romeo ir Džuljetos“ scenoje: žaibiškas staigumas, nega­
lėjimas atsispirti ir grynas abipusiškumas. Kai meilė trenkia kaip
žaibas, kaip coup defoudre, atrodo, kad įsikišo aukštesniosios jėgos.
Vieno žmogaus meilė negali sukelti kito meilės. Vietoj to abu išgyve­
na staigųjausmų pliūpsnį, kuriamneįmanoma atsispirti. Jis matoją ir
kartu mato, kadjinai mato jį. Nuo tos akimirkos viskas yra be išlygų
abipusiška. Viskągalima paaiškinti tiek savąja, tiek mylimojo reakci­
ja. Šitaip meilė pati save skatina. Vienintelis įsimylėjėliųbendravimo
objektas-patsjųbendravimas. Čia viskas tampa problemiška. Arjos
laiškelis su neigiamu atsakymu reiškia galutinį santykių nutraukimą,
ar faktas, kadji vis dėlto parašė, rodo, jogjai rūpi išsaugoti ryšį? Taip
ir visa, kas įvyksta ar yra pasakoma, įprasminama tik tuo požiūriu,
kaip tai atsilieps meilei. Ar tuo žvilgsniu ji norėjo padrąsinti? Ar jis
gali turėti vilties? Kadaji vėl jįpamatys? Arjis dar paskambins? Kaip
ilgai ji dar turės laukti? Gal jam kas trukdo? Kadajuodu vėl susitiks?
Kada jis jai prisipažins? Ar reikia suprasti taip, kad jis galvoja apie
ilgalaikį ryšį? Arjau laikas leisti jam suprasti, koji nori? Ką reiškiajo
užuomina apie ateitį? Tik tokie klausimai dabar ir rūpi.

* Vertė Kazys Boruta.

 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 225

Meilė tokia neįtikėtina

Abipusiškumo principas laiduoja apsisprendimo mylėti laisvę: nie­

ko negalima priversti. Pamilsta tik tas, kuris pats yra mylimas. Ta­
čiau neįtikėtina, kad jis pamils būtent tą, kuri jį myli. Statistiškai
tokia tikimybė bemaž lygi nuliui. Užtat kai vis dėlto tai įvyksta, abiem
rodosi, kad čia tikras stebuklas. Mat jie nežino, kad užmaskuotos
pradinės sąlygos neįtikėtiną dalyką slapta paverčia įtikėtinu.
Tos sąlygos - tai galimybės žaisti meilę dar prieš jai suliepsno-
jant. Dirvą parengia flirtas arba paslėptas agresyvumas vienas kito
atžvilgiu, kaip Benedikto ir Beatričės apsižodžiavimas komedijoje
„Daug triukšmo dėl nieko“. Tariamas konfliktas puikiai maskuoja
meilę, kuri dar slepiasi pati nuo savęs. Išprovokuoju barnį ir gaunu
puikiausią progą nuolat bendrauti su kitu. Galiu rodyti emocijas,
kadangi jos netikros. Mano reakcijos visiškai priklauso nuo antrojo
reakcijos, todėl stebiu jį be paliovos. Kitaip yra flirtuojant: čia lavi­
nami dviprasmiško bendravimo įgūdžiai. Ir nė vienas nepastebi, kad
jau gimė meilė; apsižiūri po laiko.
Beje, abipusiškumo simetriją iškreipia slapta asimetrija. Anks­
čiau tik vyras turėjo teisę pirmas rodyti iniciatyvą. Moteris galėjo
žengti tik antrą žingsnį. Bet ir šį žingsnį slėpė kultūros išugdyta pa­
žiūra į meilę kaip į kančią ar į ligą. Dėl to buvo galima veikti neva
per prievartą. Taip net įr pirmas žingsnis virto reakcija. Tikroji kal­
tininkė buvo ji. Tai jinai jį užkerėjusi. Ji taip užbūrusi jį žvilgsniu,
kadjis negalėjęs nepulti jai po kojų. Jos grožis esąs kaltas dėl visko.
Taip pasiteisinęs jis galėjo žengti pirmą žingsnį ir vis dėlto nepa­
žeisti abipusiškumo principo.
Ojai buvo neleistina reaguoti bet kaip. Atsakyti „ne“ ji galėjo iš
karto, bet tik ne „taip“. Čia jos reakcija turėjo būti dviprasmiška. Ji
apsimesdavo neryžtinga, užgaidžia, mįslinga, nenuspėjama. Taip ji
išbandydavojį. Jis buvo skatinamas atsižvelgti įjos laisvę. Tai buvo
ypač svarbu visuomenėje, kurioje moters padėtis žemesnė. Vyrui
226

teko su moterimi skaitytis. Ir kuo ilgiaujis taikstėsi sujos nepagrįs­

tomis užgaidomis ir aikštijimusi nepasiusdamas jos velniop, tuo įti­
kinamesni rodėsi jo meilės prisipažinimai. Tikras egzaminas! Buvo
tiriama, kiek brandūs jo jausmai, ir čia jis galėjo susikirsti. Beje,
daugelyje meilės romanų ir komedijų intriga sukasi apie pavojus,
kurie dėl tokio egzamino gresia ir moterims. Jei tik ji persistengia,
jis nuo jos nusigręžia, nors ji jau myli. Jeigu ji per greit nusileidžia
ir parodo, kad bandymas baigtas, o vyriškis dar galutinai nesupan­
čiotas, jis taip pat gali parodyti kulnus.
Taigi visa gudrybė - bendrauti dviprasmiškai. Moterys šimtus metų
lavino gebėjimą kalbėti prieštaringai. Atstumti ir kartu skatinti. Ža­
dinti viltį ir sukelti neviltį. Lyg pasiduoti, lyg atsakyti. Tai palaiko
įtampą. Ir kuo ilgiau, tuo rimtesnis išbandymas.

Užburtas pasaulis

Ši bendravimo forma taip skiriasi nuo įprastinės, kad įsimylėjėliųporos

pasaulį atitveria nuo viso kito pasaulio. Į vieną ir kitąjie žvelgia tarsi
skirtingomis akimis. Tai, kas svarbu aname, didžiajame pasaulyje, ne­
turi jokios reikšmės intymiajame poros pasaulėlyje. Ir atvirkščiai: to,
kas čia be galo svarbu, nė vienas prašalaitis negali suprasti. Taip inty­
miuose tarpusavio santykiuose vienas kitam atstoja visą pasaulį. Įsi­
mylėjusiam kiekvienas dalykas turi dvigubą reikšmę: vienokią, kai
galvojame apie išorinį pasaulį* ir kitokią - abiejų bendrai meilei. Tai
reiškia, kad meilė pakeičia pasaulio matymą. Ji suteikia jam reikš­
mingumo. Ji užkeri žvilgsnį. Visa, ką suvoki, imi vertinti jo arba jos
požiūriu. Regėdamas kiekvieną daiktą vis galvoji, kaipjinai jį regi.
Pakanka pažvelgti į mėnulį- irjau galvoji, kad ir mylimoji kažkur toli
gal taip pat jį mato. Kitaip sakant, meilė padaro pasaulį nebanalų ir
užkeri kasdienybę. Nes niekas nebūna savaime tiek nereikšminga ir
menka, kad negalėtų būti svarbu meilei. Lapelis, kurį jis atsainiai su­
glamžė ir numetė - ar ten nejos pastaba, į kuriąjis neatkreipė dėme-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 227

šio? Dabarjis svarbus ir reikšmingas. Meilės literatūroje pilna tokių

fetišų - garbanėlių, laiškelių, vėduoklių ir nosinaičių.
Žmogus, šiaipjau vertinantis dalykišką stilių, artimai bendrauda­
mas mato tik vieną asmenį. Tasai asmuo kaip Dievas - išskirtinis.
Jis nepakenčia jokio konkurento. Aukščiausiasis asmuo tegali būti
vienatinis. Visuomenėje santykiai visada suvokiami atsietai nuo kon­
krečių asmenų. Draugija yra draugija, nesvarbu, kokiejos narių cha­
rakteriai. Matome schemą, ojau tikjoje - figūras. Apie poros santy­
kius to nepasakysi. Čia kiekvienas regi tik antrąjį. Kadangi poros
struktūra simetriška, tai jos narių santykis lieka nematomas. Jie yra
vienas kito veidrodinis atspindys. Todėl čia nėra asimetriškos veik­
los: visa kas gali būti ir aktyvu, ir pasyvu. Kai žiūri į mylimąjį, matai
tik tiek, kad esi matomas. Mylėdamas kartu myli save. Visa, ką pats
darai, daro ir antroji pusė. Todėl jautiesi tartum susiliejęs su kitu.
Manaisi išgyvenantis taip kaipjis. Abu vienas kitam duodate tą patį.
Kai jį lieti, pats esi liečiamas. Kas atsitinka vienoj pusėj, būtinai
atsitinka ir kitoj. Tai išgyvenama ne kaip santykis, bet kaip susilieji­
mas, kaip paradoksas, kaip dviejų vienovė.
Taigi meilė yra bendravimo būdas, pagrįstas neįtikimiausiomis prie­
laidomis: nepasinaudojama dingstimis pasiginčyti; gerbiama antrojo
laisvė, kad galėtum patikėti jo natūralumu; kiekvienas žino ir pats
esąs stebimas, ar visa, ką jis daro, natūralu; pabrėžiamas meilės iš­
skirtinumas; pasaulis skirstomas į anoniminį ir intymųjį; kad ir ką
sakytum ar darytum, vis atsižvelgi į antrąjį, ir taip užburi kasdienybę.
Dėl tokios struktūros meilės istorija tampa dramatiška. Bet kurio­
je jos vietoje meilė gali žlugti. Kiekvieną akimirką iš naujo spren­
džiama, ar ji nutrūks, ar bus tęsiama. Kiekviena akimirka yra lem­
tinga, nes viskas pastatyta ant kortos. O kad meilė vis dar tęsiasi,
suvokiama kaip neįtikėtina laimė. Tačiau kiekvieną akimirką kas­
kart iškyla nelaimės ir laimės alternatyva.
Meilės istorijos dramatizmas reikšmingas tuo, kad vyrui ir mote­
riai kelionė į nepažįstamąjausmų šalį tampa išgyvenimu, kurį pati­
ria tik jie ir kuris daugiau niekam nėra prieinamas. Tai juos labai
228

suartina: juodu įgyja bendrą praeitį, kurios niekada nebepraras. Ir

dar: tas išgyvenimas atriboja tai, kas buvo prieš jį, nuo to, kas pojo,
ir nebeleidžia emociškai grįžti į ankstesnę būseną. Jei paskui meilė
ir išblėsta, jos prisiminimas atstoja pačią meilę. Todėl galima tvir­
tinti: kuo dramatiškesnė meilė, tuo pastovesnis paskui bus tarpusa­
vio ryšys. Kas patyrė tą abiem bendrą jausmą, niekada su kuo nors
kitu taip gerai nesutars. Dramatizmas grindžia artimumą.
Kadangi paprastai meilė išgyvenama kaip apsvaigimas, tai patys
mylintieji nesuvokia tos struktūros. Didžiajai iliuzijai jie gali pasi­
duoti tik todėl, kad abu yra tokie panašūs, nors ir skirtingos lyties.
Arba, tikriau sakant, moteriai susidaro iliuzija, kad jos mylimasis
panašus į moterį.

Aklumas, arba Varlės tampa princais

Kokiais būdais susidaro tas apgaulingas vaizdas? Kaip, kokiomis

priemonėmis veikia tie burtai? Pirmučiausia reikia suprasti, kad be­
maž visų meilės epizodų priežastis - ne mylinčiųjų būdas, bet pati
bendravimo forma. Meilės bendravimo vidinė struktūra kur kas glau­
desnė nei kitokio bendravimo. Kitaip nebūtų įmanoma atriboti my­
linčiųjų pasaulio nuo įprastinio bendravimo. Kaip suprasti tą struk­
tūros glaudumą? Tas, kuris myli, elgiasi atsižvelgdamas į tai, ką da­
ro antrasis. Vidinis abipusiškumas čia yra užprogramuotas teigia­
mai: mylinčiajam mylimoji visuomet yra teisi, ir atvirkščiai. Teisin­
ga ne tik tai, ką ji sako, bet ir ką jaučia. Jos išgyvenimai tampa jo
paties išgyvenimų išeities tašku, todėl jam visi pasaulio dalykai pasi­
dalija į tai, kas jie yra patys savaime, ir į tai, kąjie reiškia mylimajai.
Čia išryškėja labai įdomus reiškinys. Mat mylint viskas įgauna
asmeninę reikšmę. Mylintysis mano artimai pažįstąs mylimąjį. Vis­
kas vertinama asmeniniu matu. Tačiau tas vertinimas vien tik teigia­
mas. Neigiamos savybės kad ir matomos, bet nebedaro jokio įspū­
džio. Todėl ir sakoma, kad meilė apakina. Šekspyro Desdemona,
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 229

žinoma, mato, kad Otelasjuodaodis, bet jai tai visai vis tiek. Džuljeta
žino, kad Romeo priklauso nekenčiamai Montekių giminei, bet kas
jai darbo! Meilė pasirodo galinti paversti vieną kitu kaip tik todėl,
kad tiems dalykams, kuriuos žmonės šiaipjau laiko yda arba kliūti­
mi, neteikia reikšmės ir taip juos įveikia.
Kai princesė pabučiuoja varlę, ši virsta princu. Bet kad princesės
meilė kaip reikiant suliepsnotų, būtina varlė. Todėl pabučiuoti varlę
moterims yra neįveikiama pagunda. O jei varlė tučtuojau nevirsta
princu, dažna moteris jaučiasi pati kalta, kad prastai pabučiavo. Ta­
da ji taip įninka aistringai bučiuoti, taip įsigilina į varlių gyvenimą,
taip uoliai tiria varlių poreikius, kad galiausiai jai pačiai tarp pirštų
ima augti plaukiojamosios plėvės.
Kitaip sakant, tokia moteris ieško sau kuo problemiškesnio vyro,
kad turėtų ant ko išmėginti savo meilės galią. Štai kodėl nusikaltė­
liai, prievartautojai, alkoholikai ir maniakai paprastai susiranda mo­
terį, kuri juos myli. Sujais moteris išgyvena nepakartoj amąjausmą.
Ji įsivaizduoja, kad tik ji viena gali išgelbėti žuvusį žmogų. Tik jos
meilės dėka jis pasikeisiąs. Ir pasikeičia - kuriam laikui. Bent jau
tol, kol būna įsimylėjęs. O paskui prasideda atkryčiai. Jis pasigeria.
Prikulia ją arba susigundo truputį paplėšikauti. Deja, moteris tiki,
kad ne jis dėl to kaltas, bet jinai. Tada meilė virsta pragaru. Moteris
įsikala į galvą, kadji pažįstąjį geriau nei visi kiti. Tikji žinanti tikrą
jo esmę, žinanti, kad kai jis ją muša, tai būnąs ne jis. Iš tiesųjis taip
elgiąsis tik iš meilės, nes negalįs jos kitaip išreikšti. Jos draugės to
nesuprantančios, kadangi nėra patyrusios jo meilės burtų. Ir ji ken­
čia nepaisydama smūgių ir visos karčios patirties, nes vis dar tikisi jį
galutinai išvaduoti. Jai reikią tik surasti burtažodį.
Iš tiesųji akla. Ji sugeba nematyti. Nes tai, kas būdinga vien tik
meilės bendravimui, - kerus - ji priskiria mylimajam, kaip jo as­
mens savybę. Ji nebegali išplėšti iš širdies jo paveikslo, kurį išvydo
pirmą kartą. Ne, to ji neatsisakys. Tikrąsias jo savybes - nejautru­
mą, brutalumą-ji laiko jam nebūdingomis. Tai ne jis - ne tikrasis
mylimasis.
 •J?

230

Taigi meilės bendravimas atskiria porą nuo pasaulio. Jis paverčia

įsimylėjusius bejėgiais, neša juos kaip audringas srautas. Paprastai
jie tai išgyvena kaip laimės svaigulį. Bet vargas, kai tas išgyvenimas
vienpusis! Tada jis tempia auką į bedugnę. Jis arba ji yra žuvę -
krinta tiesiai į pragarą.

Sielų harmonija, arba Girdi, kaip vėjas meldus šiurena?

Kaip jau minėjome, įsimylėjėliai, norėdami būti abu kaip vienas,

instinktyviai vengia kalbėti apie dalykus, dėl kurių galėtų susiginčy­
ti. Jie mieliau renkasi tai, kas kelia vienodą reakciją. Su tokiais daly­
kais mes jau susidūrėme. Jie vadinami romantiškais. Jie tokie neap­
čiuopiami, kad gali sužadinti nebent neaiškų jausmą, bet ne tvirtą
nuomonę, dėl kurios galima ginčytis. Be to, dažnai jie yra tolumoje.
Tačiau ar tai būtų debesys virš kalnų, ar saulėlydis jūroje, ar vėjo
šlamesys medžių viršūnėse, ar prieblanda, gaubianti pelkes, - vis tai
dalykai, kuriuos stebint kartu galima pajusti sielų susiliejimo palai­
mą. Bet nesutarti - ne, tamjie neduos dingsties.
Visa tai gali pakeisti menas. Ir įjį galima pasinerti. Ir dėl jo nekils
ginčų. „De gustibus non ėst disputandum“ (dėl skonio nesiginčija­
ma, kaip pasakytų prasilavinęs snobas). Menas - skonio dalykas.
Skonis menui reiškia tą patį, ką tikėjimas - religijai: jis atstoja visus
argumentus. Skonių sutapimas išgyvenamas kaip sielų giminystė.
Todėl ir vyrai, kai įsimyli, lankosi galerijose, risnoja per muziejus ir
vaikšto į koncertus.
Kita sritis, be galo dominanti įsimylėjėlius, yra mylimojo praei­
tis, jo džiaugsmai ir vargai, jo viltys ir būgštavimai. Tie dalykai irgi
yra atitolę - laiko toliuose. Todėl jie leidžia abiem įsisupti į atjautos
skraistę. Ir tos temos tokios tolimos, kad dėl jų nėra ko ginčytis, kaip
ir dėl lapų šnaresio.
Ir vis dėlto gražiausias sielų harmonijos rezonatorius lieka gam­
ta. Tai dirva nuotaikoms keroti. Joje dingsta visi nesutarimai. Žvel-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 231

giant į žėrinčias Alpių viršūnes kiekvienas nesutarimas tampa nie­

ko vertas. Bekraštė jūra parodo, kaip kvaila yra ginčytis. Didingos
uolos verčia pamiršti smulkias priekabes. Prieš iškilius dalykus
nublanksta skirtybės. Okai skirtumų nebematyti, juos užgožiajaus­
mas. Jausmas - tai galingas srautas, užliejantis ribas, pagaunantis
ir sujungiantis tai, kas buvo atskira. Galiausiai nuplaunamos as­
mens Aš ribos. Todėl mylint išgyvenamas susiliejimojausmas. Jun­
tami jau tik pojūčiai, ojie palieka tapatumo įspūdį. Ten, kur iki tol
būta dviejų žmonių, atsiranda kai kas trečia - vienovė, beveik kaip
šokis.
Tačiau visa, ką abu išgyvena kaip be galo asmeniška, eina iš to,
kad meilės bendravimas pats save tenkina. Mylintiesiems pakanka
vienam kito. Kiekvienas antrajam yra visas pasaulis. Jie nebekrei­
pia dėmesio į išorę, o tik vienas į kitą. Visa, kas trukdo, gauna
pasitraukti į šalį. Visa, kas galėtų tapti svarbu savaime, visa, kas
rimta ir dalykiška, ištirpsta meilėje. Nėra nieko svarbesnio už my­
limąjį. Todėl visos kalbos apie pašalinius dalykus, visi pamoky­
mai ir domėjimasis kuo nors kitu žudyte žudo meilės bendravimą.
O mylimojo charakteris, kaip tyčia, lieka nepažintas. Jis tampa ne­
matomas.
Ir štai ką svarbu žinoti: būtent vyrą meilė pakeičia labiau nei mo­
terį. Apie jo charakterį galima spręsti nebent iš to, ar jis geriau, ar
blogiau prisitaiko prie meilės bendravimo. Kitaip sakant - kiek mo­
teriškumo jis prisiima. Bet koks jis yra, kai jo būsena normali, apie
tai mylinti moteris nesužinos nieko. Mylėdami visi vyrai supanašė­
ja, tik ne visi vienodai stipriai myli. Kitaip tariant, meilė paslepia
charakterių skirtumus. Kiekvienai moteriai jos mylimasis rodosi esąs
visai toks pat, kaip jos draugei - savasis. Visi pasaulio mylimieji
vienodi. Bet tai matyti tik iš šalies. Omylimajai kiekvienas mylima­
sis atrodo nepakartojamas.
 Dešimtas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Temperamentingasis pietietis

Egzotika pakeri, todėl ji gali veikti kaip meilė. Tai teikia pagrindo
išskirti temperamentingojo pietiečio tipą - išsvajotąjį personažą iš
ypatingo vyriškumo repertuaro, būdingo Viduržemio regiono šalims.
Moteriai, kurią traukia, tarkim, persas arba ispanas, vokietis vy­
ras lengvai pasirodys esąs lėkštas ir nuobodokas. Jo reakcijos leng­
vai nuspėjamos, net banalios; jokio paslaptingumo. Jo negaubia
jokia aura, nuo jo nedvelkia romantika. Jis net ir lovoje toks pat
kaip tarnyboje: įsitempęs, susikaustęs, susirūpinęs saugumu ir vi­
sai be įkvėpimo. Koks vis dėlto skirtingas yra Jose Maria Jaime
Trujillo de Medina y Sidonia! Jau vien jo vardas suvirpina širdį.
Jis primena apelsinų kvapą ir gitarų skambesį. O dar kai įsivaiz­
duoji, jog vadinsiesi ne ponia Kriucke, bet Senora Trujillo de Me­
dina y Sidonia!.. Ir koks švelnus tasai Chosė, koks poetiškas! Visai
ne toks kaip nuobodusis Jurgenas, per kiekvieną pasimatymą būti­
nai išpasakojantis, kaip jis, žinodamas autobusų ir traukinių tvar­
karaščius, sutaupė ketvirtį valandos. Chosė elgiasi su ja kaip su
kilminga dama. Jis rengia jai vakarėlius, o į draugiją įsiveda taip
pagarbiai, lyg ji būtų karalienė. Dar niekada ir niekas jai neskyrė
tiek dėmesio. O kiek poezijos teikia jo žavingas akcentas... Kąjis
besakytų, nors ir kasdieniškiausius dalykus, visada jo balse skam­
ba romantiška muzika, toksai vyriškas untertonas, pakertantis jai
kojas. Ojau kaip Chosė pasakoja! Klausaisi ir neatsiklausai: apie
savo vaikiškas svajones kada nors tapti garsiu toreadoru - infantil,
sako jis dabar, kirčiuodamas paskutinį skiemenį ir nutęsdamas gar­
są / kiek ilgiau negu reikia, - apie triukšmingas šventes, puošnias
procesijas, šokius per naktį, tolimus žygius raitomis per Andalūzi­
jos tyrlaukius, apie užkastus lobius, gyvus šeimos legendose, - jo
protėviai buvę konkistadorai, - apie visa tai jis su užsidegimu kalba
valandų valandas. Štai tada ji tikrai jaučiasi užkerėta ir nenuobo-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 233

džiauja kaip su Jurgenu Kriucke. Chosė - ne tik patrauklus vyriškis:

jis kloja jai po kojomis visą pasaulį.
Tarkim, toji moteris vardu Gizela ir kilusi iš Izerlono. Tad štai,
Izerlone galima ir nežinoti, kad Chosė siūlo jai pasaulį, kurį - gal
tokį, gal kiek kitokį - pasiūlytų ir kiekvienas kitas ispanas. Jie visi
šnekėtų tuo nuostabiu akcentu. Dauguma jų pasakotų fantastiškas
istorijas, nes pasakojimai yra vienas iš ispano saviraiškos būdų. Ir
nebūtinai kiekviena pasakojama istorija turi atitikti tikrovę: tai ne
liudytojų parodymai, bet pašnekesys dėl pramogos, vakaro paįvairi­
nimas. O daug labiau išlavėjęs grožio pajautimas būtų paskatinęs ir
kiekvieną kitą ispaną suktis apie moterį su pietietišku polėkiu, po­
etiškos auros gaubiamam. Ko gero, jis net būtų jai dainavęs tas sa­
votiškas gerklines dainas, keliančiasjai tokią erotišką nuotaiką. Nes
kiekvienas ispanas reprezentuotų būtent tai, ką Chosė rodė visa sa­
vo esybe, - jos susikurtą romantišką Ispanijos įvaizdį. Jai jis reiškė
Ispanijos saulės kaitrą, mandolinų skambesį naktimis, apelsinų žie­
dų aromatą, spalvingus drabužius per bažnytinę šventę, tą vyrišką,
ausiai malonią kalbą su gerkliniais priebalsiais ir dainingais balsiais;
trumpiau sakant, jis atstovavo visai kultūrai, kuriai nestinga spalvų
ir gelmės. Niekas čia nebuvo nuobodu ar lėkšta. Chosė jos vaizduo­
tėje buvo apgaubtas to auksinio spindesio, kuris jai visados asocija­
vosi su Ispanija.
Trumpiau tariant, visą Chosė ispaniškumą, kuris jai taip patiko, ji
laikė asmenine jo savybe. Ji supainiojo kolektyvinius požymius su
individualiais. Tai suprantama, kadangi ji pažino Chosė tik Vokieti­
joje. O ten jis savo ispanišku būdu iš tiesų skyrėsi nuo visų kitų.
Tautinis jo savitumas tarsi sutapo sujo asmenybe. Tačiau tikrų savo
asmeninių savybių Chosė savo draugei vokietei taip ir neparodė. Ar
tikjo paties vaizduotė tokia laki, ar ispanai visi tokie? Toji negalėjo
žinoti, nesusidūrusi su Ispanijos tikrove. Kaipjį namie vertina drau­
gai ir pažįstami - kaip nepaprastai teisingą žmogų ar kaip nepataiso­
mą pliuškį, kurio nė vienu žodžiu negalima tikėti? Gali tik spėlioti.
O ir ji pati - kokį vaidmenį jai skyrė Chosė? Kokios nuomonės apie
jį būtų Ispanijos moterys? Gal kartais ją, vokietę, jis pasirinko todėl,
kad ji neatstūmėjo vaidmens, kurio namie jis nebūtų drįsęs vaidin­
ti? Gal jis iš tiesų ne itin išmoningas ir lėkštokas, todėl jam beliko
pabandyti imponuoti neišrankioms užsienietėms? Gal jis toks Ispa­
nijos Jurgenas Kriuckė? Gal tikrajamJurgenui Ispanijoje sektųsi kaip
egzotiškam herojui iš Alemanijos, kurio susižavėjusios klausytųsi
vietinės muchachas, kai jis imtųjoms aiškinti, kada koks traukinys
eina į Madridą? („Tokios originalios conversation mums dar nėra
tekę girdėti, iNo, senor,jamas! ‘j Iš tiesų susidūręs su bet kokiu užsie­
niečiu negali nustatyti, kur reiškiasi kolektyvinės savybės, o kur -
asmeninės, kol nepamatai jo tėvynėje, kol neįsitikini per ilgesnį laiką,
kaipjis ten elgiasi ir kaipjį ten vertina kiti. Nes kaip tik ten yra norma­
lu tai, kas pirmajo elgesyje rodėsi egzotiška. Kas liks iš tos egzotikos,
kai ji taps normaliu dalyku? Gal pamatysime visai kitą žmogų, kurio
charakteris netgi prieštarauja tos tautos standartui? Pavyzdžiui, nuo­
bodų, bailų ispaną be poezijos kraujuje, bet su proziška širdimi?
Užsienietis Vokietijoje - kaip sakinys, išplėštas iš konteksto: ne­
žinia, kąjis reiškia. Teisingai suprasti sakinį galima tik grąžinus jį į
kontekstą, iš kurio jis paimtas. Ojuk šalis, kaip ir tekstas, turi savą
stilių. Todėl užsienietį reikia perprasti. Nesuprasime jo, nežinodami
viso teksto.
Todėl moterų, kadais buvusių užsieniečių žmonomis, klubas per­
spėja dukras geležine, bet paprasta taisykle: nesusidėk su užsienie­
čiu, kol neaplankei jo tėvynėje ir nematei jo tarp pažįstamų, draugų
ir šeimos narių! Tik po to galėsi atskirti, kuriosjo savybės yra kolek­
tyvinės, o kurios - asmeninės. Iki tol tu būsi pasmerktąjį pervertin­
ti. Tave suvedžios jo egzotika. O namuose jis nebebus egzotiškas.
Svarbu susipažinti ir su krašto papročiais, reguliuojančiais lyčių
santykius. Vokietijoje užsienietis stengsis prisitaikyti prie čionykš­
čių papročių, o jie, kad ir turi trūkumų, vis dėlto yra toli pažengę
lygių teisių link. Daugelyje tolimesnių šalių yra kitaip. Jau kiek nai­
vių vokietaičių ištekėjo už žavingų rytiečių ir kaip teisėtos žmonos
iškeliavo įjų tėvynę, kad pamatytų, kaip jų vyras vėl tampa didelės
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 235

šeimynos nariu ir savo žmonos valdovu, reikalaujančiu išjos nuo­

lankumo ir klusnumo. Dažniausiai tai baigiasi naiviai suprantamo
daugiakultūriškumo tragedija.
Vokietėms gresia dar ir specifinė pagunda - slaptas potraukis at­
pirkti rasistines protėvių nuodėmes. Ir čia kolektyviniai aspektai su­
painiojami su asmeniniais. Bandydamos ištaisyti senas skriaudas,
tokios moterys nesąmoningai linksta priskirti kitados kolonizuotoms
tautoms taurumą, kurį išugdančios nepelnytos kančios. Nuolankia­
me juodaodžio žvilgsnyje jos įžiūri daugelio kartų vargus. Jo nerū­
pestingąjuokąjos suvokia kaip kilniaširdišką atleidimą. Jos projek­
tuoja į jį visa, ką žino apie buvusią priespaudą. Ir lenkiasi juodai
odai kaip kankinio mantijai.
Moteriai, turinčiai tokių polinkių, labai sunku ištverti konfliktus,
kylančius po vestuvių. Mat prieštaraudama vyrui ji netikėtai pasi­
justų stojanti į išnaudotojų pusę. Todėl ji verčiau nusileidžia, kenčia
ir atgailauja už svetimas nuodėmes.
Taip prieiname išvadą: ne užsieniečiais vokietė turi nepasitikėti,
bet savo požiūriu į egzotišką svetimą vyrą. Iš pradžių viskas būna
nuostabu, bet kuo artimesni darosi santykiai, tuo labiau nyksta eg­
zotika. Susikurtasis įvaizdis blėsta, o jo vietą užima dažnai visai
normali arba net nemaloni asmenybė. Taip prasidedajos iliuzijų griū­
tis, juo skaudesnė, kai vyras parodo, kad egzotiškoji aura švytėjo tik
žiūrovės akyse.
Atgrasinimo dėlei dar pridursiu, kokios moterys, mano manymu,
ypač neatsparios svetimšalių poveikiui. Meilė, kaip žinia, yra ne kas
kita kaip kerai. Jie net Jurgeną Kriuckę paverčia poetine figūra. Jis
visas persimaino, lyg būtų riteris ne iš šio pasaulio. Bet yra ne itin
emocingų moterų, tokių kaip Gizela. Jos sunkiai išsijudina. Jų va­
riklis, kol šaltas, netraukia, - jį reikia ilgokai šildyti. O tos šilumos
teikia egzotika. Chosė užkerėti nebereikia: jis jau užkerėtas. Roman­
tiškoji jo aura sužadina Gizelai jausmą, kad ji jau meilės veikiama,
irjos variklis pajuda. Egzotika atstoja meilę. Ji - tai virusas, puolan­
tis moteris, šiaipjau atsparias meilės bacilai.
 s* - r%

236

Bet gali būti ir taip, kad egzotika ne tiek išjudina, kiek pakursto
ugnį. Tada ji leidžia Gizelai sužvejoti tokį poetišką pasakų princą,
kuris šiaip jau būtų jai nepasiekiamas. Būtent jo svetimumas ją ir
sužavi. Į tokias pinkles gali įkliūti visos tos moterys, kurios savo
krašto vyrus laiko nuobodžiais ir esant kitokioms aplinkybėms yra
linkusios prie ekscentrikų ir keistuolių. Gali būti, kad jos augo tarp
brolių ir dabar joms reikia didesnės svetimumo dozės jų jausmams
pažadinti. Tai avantiūristės iš prigimties, einančios per vyrus tarsi
per svetimas šalis - kaip turistės arba kaip naujų žemių atradėjos.
Kita vertus, užsienietis iš tiesų gali būti neginčijamai pranašesnis
už vokietį, bet tik su viena sąlyga: jei pora gyvena Vokietijoje. Tadajo
kerai niekuomet neišsisklaidys. Vokiškoje aplinkoje jo egzotika ne­
blėsta. Ir sykiujis turi prisitaikyti prie vokiečių elgesio normų, kurios
savos moteriai. Tadaji nušauna du kiškius vienu šūviu: turi neekscen-
trišką ir prognozuojamą vyrą, kuris - jei tai būtų vokietis - niekuo
neišsiskirtų iš kitų, bet rodosi poetiškas vien dėl to, kad yra kitatau­
tis. Ji gali naudotis jo įdomumu, taip sakant, už dyką: jai neprireikia
taikstytis su neaiškiais įpročiais, savotiškomis užgaidomis ir nere­
gėtomis keistybėmis, dėl kurių dažna įsižeistų, ir vis dėlto ją nuolat
gaivins maloni egzotika. Taip Chosė tampa gyvu paradoksu. Kuo
pilkesnis, mažiau išsiskiriantis iš kitų jis būtų Ispanijoje, tuo egzo-
tiškiau jis atrodys čia, nes atstovauja visai Ispanijai. Bet, kaip jau
sakėme, tai galioja tik Vokietijoje. Persikrausčius iš Izerlono į Sevi­
liją ištiktų tikra katastrofa - kaip tik todėl, kad Sevilija žymiai po-
etiškesnė. Ten išblėstų to Chosė egzotika, kuri Izerlone švyti kaip
liepsnojantis deglas Andalūzijos naktyje. iOlė!
 MOTERŲ KOMEDIJA
AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA

VII paveikslas: Diskusija apie meilę

Vėlyvas rytmetys. Terasoje priešais Amfitriono namus priešpiečių

susirinko visi komedijos veikėjai. Kyla disputas apie vyrų ir moterų
santykius, apie meilę ir apie tai, kas iš tiesų įvyko šiąnakt. Diskusi­
jai, kaip kokiam komisijos posėdžiui, vadovauja Merkurijus.

JUPITERIS: Kurgi ta Leda?

ALKMENĖ: Ji dar tik gražinasi.
MERKURIJUS: Ar man laukti?
AMFITRIONAS: Jos galima laukti be galo! Leda visuomet ateina,
kai viskas jau prasidėję. Ji vėluoja iš principo!
JUPITERIS: Na, tada geriau iš karto pradėk posėdį.
MERKURIJUS (atsistoja): Gerai. Mieli bičiuliai, mes čia susirin­
kome tokių darbo priešpiečių- Nefrosinęjūs jau visi pažįstate, ji
rašo protokolą, - o mane aukštesnioji instancija įpareigojo...
JUPITERIS ir AMFITRIONAS (kartu): ...paprašė...
MERKURIJUS: ...paprašė čia papirmininkauti, kadangi esu neut­
ralus ir todėl nekeliu nepasitikėjimo. Praėjusią naktį - norėčiau
rasti visai neutralų pasakymą - įvyko šiokių tokių nesusipratimų
ir kai kas liko neaišku. Taigi mums čia iškilęs uždavinys griežtai
atskirti, kuriuos nesusipratimus ir neaiškumus reikia išsiaiškinti,
o kurių - ne.
LEDA (spėriai įeina ir daro atsiprašymo gestą): Atsiprašau. Ar aš
vėluoju? Tikiuosi, nesutrukdžiau jums! (Alkmenei) Bet jau ta­
vo vonios kambarys - pasaka! Galėčiau praleisti ten visą dieną!
(Merkurijui, kuris žiūri įją piktai, bet tvardosi) Prisiekiu Ibiko
gervėmis, negi jūs jau pradėjot be manęs? Ar praleidau ką nors
svarbaus?
238

MERKURIJUS: Aš ką tik pažymėjau, gerbiamoji Leda, kad mes

privalome griežtai atskirti, ką reikia išsiaiškinti, o ko nereikia.
Nes išsiaiškinimas negali pats savęs išaiškinti ir todėl kiekvienas
daiktas pats savaime apsiriboja.
LEDA: Gerai pasakyta! Ašjuk visada tvirtinau, kad nereikia aiškintis
per daug. Kur tada dėtųsi paslaptys, ar ne?
MERKURIJUS (nesileidžia išmušamas iš vėžių): Tai pasakytina ir
apie iškilusį čia neaiškumą, katras iš dviejų yra Jupiteris, o kat­
ras - Amfitrionas. Gal jie patys norėtų pasisakyti?
AMFITRIONAS ir JUPITERIS (abu susyk atsistoja ir kalba vienu
balsu): Mudu abudu, žmogus ir dievas, nors ir esame skirtingi,
sutariame, kad jeigu iki šiol mūsų nebuvo galima atskirti, tai ir
mes niekamnieko neaiškinsime ir nieko netikslinsime. Taigi atei­
tyje ir dabar kiekvienas pats atsako už tai, kuo jis laiko kiekvieną
iš mudviejų! Čia mes paliekamejums visišką laisvę. Dėl kompen­
sacijos - o toji kompensacija atitinka pasaulio tvarką - turi būti
vienareikšmiškai apibrėžta praeitis, vadinasi, turi paaiškėti, katras
praėjusią naktį pasirodė Alkmenei. Ir dėl to turime sutarti visi.
ALKMENĖ: Bet palaukit, kas jums darbo? Gana to, kad man tai
aišku...
MERKURIJUS: Atsiprašau, Alkmene, diskusijos dar neprasidėjo.
Tai, ką ponai čia pareiškė, yra deklaracija! (Amfitrionui ir Jupi­
teriui) Beje, manau, kad nėra reikalo jums, siekiant neparodyti
jokio skirtumo, kalbėti abiem kartu. Juk norėdami pasakyti tą
patį, jūs galite šnekėti pakaitomis. Taigi - vienas darbotvarkės
punktas jau aiškus: nutarimas dėl to, kas buvo.
TESALA: Bet juk tai nesąmonė!
MERKURIJUS: Tesala, ar turi pastabų dėl darbotvarkės?
TESALA: Juk negalima po laiko nutarti, kas buvo! Praeities nepa­
keisi. Kas buvo, tas buvo!
MERKURIJUS: Gerai, tada klausiu tave: su kuo Alkmenė praleido
šią naktį?
TESALA: Su Amfitrionu!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 239

ALKMENĖ: Tesala, ką tu šneki!

TESALA: Amfitrionas buvo apsimetęs Jupiteriu.
SOSIJAS: O Jupiteris - Amfitrionu! Klauskit juos pačius!
TESALA: Nesileiskit suklaidinama, Alkmene, visa tai - vyrų są­
mokslas!
ALKMENĖ: Kokie jie tau vyrai, jie dievai!
MERKURIJUS: Prašyčiau tylos!
TESALA: Kas iš to! Kai reikia apgauti mus, moteris, tada ir dievai
niekuo nesiskiria nuo vyrų. Matot, kaip greit jie susitarė!
SOSIJAS (galantiškai): Priešingai, jūsų akivaizdoje visi vyrai jau­
čiasi esą dievai!
TESALA (pašaipiai): Gana tau šaipytis!
MERKURIJUS: Dar sykį prašau tylos! Šiaip ar taip, ši maža diskusi­
ja įrodė, jog nutarimui dėl praeities maža to, kadji buvo: reikia dar
susitarti, kas ir kaip buvo! Todėl išnagrinėsim klausimą papunk­
čiui ir balsuosim, kaip kad dabar įprasta Atėnuose. Dievai turi veto
teisę visais klausimais, kurie juos liečia. (Amfitrionas ir Jupiteris
kelia ranką) Jūs norite pateikti pasiūlymą? (Abu linkteli) Du skir­
tingus pasiūlymus? (Abu papurto galvą) Vadinasi, tai tas pats pa­
siūlymas? (Abu vėl linkteli) Gerai, tik prašyčiau po vieną!
AMFITRIONAS: Mes siūlome į pasaulio istorijos protokolą įra­
šyti... .
JUPITERIS: ...kad šiąnakt Alkmenės guolyje buvo Jupiteris, o ne
Amfitrionas.
AMFITRIONAS: Ir mes manome, kad būtina tai specialiai įrašyti ir
pabrėžti...
JUPITERIS: ...kadangi kas nors, kaip antai Tesala arba Leda, arba
Sosijas, galėtų laikytis nuomonės...
AMFITRIONAS: ...kad iš tiesų ten buvo Amfitrionas, nes jie to
norėjo ir viską taip apgalvojo.
MERKURIJUS (Nefrosinei): Ar įrašėte tai į protokolą?
NEFROSINĖ (rašo ir kartoja paskutinį sakinį): Nes jie to norėjo ir
viską taip apgalvojo. Taip, įrašiau viską.
MERKURIJUS: Puiku, jei mes dėl to sutariame, siūlau balsuoti.
NEFROSINĖ: Ar ir šiuo atveju dievai turi veto teisę?
MERKURIJUS: Nefrosine, ar jūs būtinai turite viską sukomplikuo­
ti?! Mes jau beveik sutarėme, kas yra įvykę!
NEFROSINĖ: Man to reikia protokolui!
MERKURIJUS: Velniop tą protokolą! Taip, čia galioja veto teisė!
Na, tai kaip - sutariame? Galime balsuoti?
ALKMENĖ: Jei jau sutariame, tai kamdar balsuoti? Užtat man visa
tai be galo įtartina! Jei nebūčiau įsitikinusi, kad šiąnakt mane
aplankė Jupiteris, dabar imčiau abejoti, ar tik tai nebuvo Amfit-
rionas. Tiesą sako Tesala: kamtaisyti praeitį? Mane domina atei­
tis! Jeigu jūs norit mano pritarimo praeičiai, tai aš noriu, kadjūs
pritartumėt ateičiai. Mums, moterims, rūpi ateitis!
MERKURIJUS: Jeigu tai naujas pasiūlymas, tai jis labai netiksliai
suformuluotas! Kokiai ateičiai turėtų būti pritarta?
TESALA: Nebandykit sukti mums galvos reglamento kabliukais.
Visa tai skirta tik mums, moterims, įbauginti! Vyrai visuomet pa­
sirūpins, kad reglamentas būtųjų pusėj!
MERKURIJUS: Aš labai atsiprašau. Garbingiau ir būti nebegali! Mūsų
susirinkime - visiška lygybė, keturios moterys ir keturi vyrai!
TESALA: O pirmininkauja, kaip visada, vyras!
SOSIJAS: Dievas!
TESALA: Tik pirmininkaudamas jis ir jaučiasi kaip dievas, štai kur
visa esmei Visi jūsų gudrūs išradimai tam ir reikalingi, kad mus
įtikintumėt, neva jūs - dievai!
SOSIJAS: O tu turi psichologinį poreikį įtikinėti dievus, kad jie -
tik vyrai!
MERKURIJUS: Prašyčiau grįžti prie organizuotos diskusijos! Jei
Alkmenė nori susieti praeitį su ateitimi, ji turi formuluoti tai kaip
pasiūlymą.
ALKMENĖ: Gerai. Jei taip reikia pagal darbotvarkę, tai prašom įre­
gistruoti mano reikalavimą: žadu pritarti abiejų ponų pasiūlytai
pataisai, jei bus įvykdytos tam tikros sąlygos!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 241

JUPITERIS: Abiejų ponų! Kas čia per šneka, Alkmene?

AMFITRIONAS: Mudu esame tavo meilužis ir tavo vyras, o ne „abu
ponai“!
MERKURIJUS: Nuo kokių sąlygų įvykdymo priklausys jūsų pri­
tarimas?
ALKMENĖ: Nuo moterims padarytų nuolaidų! Nuo didesnių tei­
sių! Siūlau. Pirma: ištekėjusiai moteriai leidžiama turėti meilužį,
jeigu vyras jos nebepatenkina; ir nėjai, bet jam tenka atsakomy­
bė už tai, kadji turi meilužį. Antra: vaikų gimdymas ir auginimas
turi susilaukti didesnės visuomenės pagarbos negu žudymas, ku­
rį apskritai reikėtų uždrausti!Ne tammes taip sunkiai vaikus gim­
dome, kad paskui jie būtų taip lengvai nužudomi!
TESALA: Ar galėčiau papildyti? Jei gimdyti tektų vyrams, jie la­
biau vengtų žudyti tuos, kuriuos su tokiu vargu pagimdė ir užau­
gino. Todėl reikia visus vyrus įpareigoti dalyvauti jų vaikų gim­
dyme ir prisiimti pusę jų auginimo naštos.
ALKMENĖ: Be to, reikėtų pripažinti, kad šeimininkavimas namuo­
se ir vaikų auginimas yra gamybinis darbas, ir už jį atitinkamai
gerai atlyginti!
LEDA: Visiškai teisinga mintis! Kas dovanoja visuomenei vaikų,
tas rūpinasi jos ateitimi. Todėl kiekviena moteris turi gauti teisę
susilaukti vaiko arba ir dviejų neužsikraudama ant sprando jų
tėvo! Tai logiška abiejų Alkmenės pasiūlymų išvada.
ALKMENĖ: Tikrai? O man ir į galvą neatėjo!
LEDA: Bet juk tai aišku! Jei valstybė atlygins moteriai už vaikų
gimdymą ir auginimą, tai moteris taps nepriklausoma nuo savo
vaikų tėvo ir jai jis, kaip sutuoktinis, nebebus reikalingas. Ge­
riausias meilužis dažnai pasirodo esąs niekam tikęs vyras, o tas,
iš kurio norėtum susilaukti vaikų, tarkim, genijus arba dievas,
neretai būna per daug ekscentriškas ir užsispyręs, kad normali
moteris galėtų sujuo gyventi. Ir atvirkščiai: tie taikieji ir lipšnie­
ji būna visai neįdomūs meilužiai. Priėmus mano pasiūlymą kiek­
viena moteris nesivadovautųjokiais kitais sumetimais, tik ieško­
242

tų savo atžaloms geriausio iš visų galimų reproduktorių. Pagal­

vokit, kiek iš to būtų naudos žmonijai!
TESALA: Teisybė! Ir dar mes reikalaujame, kad Olimpe mūsų teises
gintųmoterųįgaliotinė ir kad stiprėjant demokratijai, kurijau plinta
iš Atėnų, būtų nustatytos ir moterų atstovavimo kvotos.
NEFROSINĖ: Iš viso to nebus jokios naudos, kol nesulygintos pro­
fesinės veiklos galimybės. (Alkmenė, Tesala ir Leda nustebusios
atsigręžia į Nefrosinę, kuri lig šiol ramiai rašė protokolą)
ALKMENĖ: Nefrosine, aš maniau, kad tu palaikai dievus!
TESALA: Arba vyrus.
NEFROSINĖ: Aš tik pusdievė. Kadjūs žinotumėt, kaip nesaldu mo­
teriai Olimpe! Mudviejų su Merkurijum kvalifikacija ta pati, bet
jis operuoja, o aš asistuoju. Jis vadovauja deryboms, o aš proto­
koluoju. Jis yra dievas, o aš - pusdievė, nors mūsų išsilavinimas
visai vienodas!
JUPITERIS: Nefrosine, tai nesolidaru! Tai kenkia dievų reputacijai!
Toks elgesys nedera tavo padėčiai, iš to bus padarytos išvados!
NEFROSINĖ: Va, matot, kaip jie bando mus įbauginti. (Kandžiai
kreipiasi į Jupiterį) Ir dar nuolat reikia nuolankiai kęsti viršinin­
kų seksualinį priekabiavimą darbo vietoje! Ojei tau nepatinka ir
išdrįsti paprieštarauti, rizikuoji būti atleista!
JUPITERIS: Nefrosine, tu atleista!
TESALA: Štai Jupiteris ir išsidavė!
AMFITRIONAS: Tai tik bandymas suklaidinti, nes kas taip niekšiš­
kai reaguoja iš karto varydamas lauk, tas nėra dievas. Taip gali
elgtis tik žmogus.
NEFROSINĖ (kitoms moterims): Jūs čia net neįsivaizduojat, kaip
Olimpe žiūrima į moteris ir kokie vaidmenys joms skiriami! Ar­
ba jos ten dirba tik dėl akių, kaip kad Cerera arba Demetra, nag­
rinėja tik moterų ir vaisingumo problemas ir nėra rimtai vertina­
mos, arba tai karjeristės, kaip Diana arba Atėnė, bet šios išvis
nebegali sau leisti gyventi kaip moterys, nes turi būti dvigubai
profesionalesnės už vyrus, kad įstengtų su jais konkuruoti. Pa­
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 243

žiūrėkit į jas! Tai jau nebe moterys, bet ir ne vyrai. Tik išdavikės,
kaip kad Afroditė, ir žmonos, pirmosios damos, tokios kaip Hera,
reikalingos reprezentacijai. Bet jos neturi jokios įtakos ir jų vyrai
jas tik apgaudinėja. Taigi siūlau trumpai drūtai: panaikinti moterų
diskriminaciją profesinėje veikloje ir valdžios institucijose!
MERKURIJUS: Atsiprašau, bet turiu pertraukti; čiajau visai išėjom
į lankas; tai net nepanašu į rimtą pasiūlymą. (Sosijas prašo žo­
džio, ir Merkurijus sureaguoja) Klausau jūsų.
SOSIJAS: Siūlau trumpą posėdžio pertrauką.
ALKMENĖ: Pritariam.
LEDA, NEFROSINĖ ir TESALA: Taip, mes pritariam. (Visos mo­
terys pakyla)
MERKURIJUS: Gerai, skelbiu penkių minučių pertrauką.
ALKMENĖ (kitoms moterims): Eime, parodysiu jums, kaip ketinu
įsirengti buduarą. (Džentelmenams) Bet nepamirškit: tuos reika­
lavimus, kuriuos čia iškėlėm kiekviena atskirai, paremsim visos
kartu! (Visos damos išeina)
AMFITRIONAS (Sosijui): Ar tau galvoj pasimaišė siūlyti pertrau­
ką? Juk jos dabar susivienys ir dar smarkiau mus užsipuls.
SOSIJAS: Priešingai! Aš paliekujas vienas, be priešininkų, ir dabar
joms teks aiškintis tarpusavyje. Opriverstos vienytis jos susigin­
čys, gali neabejoti!
MERKURIJUS: Jis teisus, taip ir yra. Per tūkstančius metų mote­
rims išsivystė potraukis ginčytis, todėl joms niekada nėra pavykę
susivienyti prieš vyrus.
SOSIJAS: Be to, vienytis labiau reikėtų mums. Juk Alkmenės siūly­
mų paketas ir keliami reikalavimai rodo, kad grupuotės pakito:
konfrontuoja ne tik mirtingieji ir dievai, kaip iki šiol, bet abi tos
grupės suskilo į vyrus ir moteris. Po Nefrosinės išsišokimo tai
nekelia abejonių.
JUPITERIS: Kaip jai ne gėda apkaltinti mane seksualiniu prieka­
biavimu! Tai jos jaudinantis elgesys nevalingai sužadina mano
instinktus, vadinasi, aš turėčiau skųstis!
SOSIJAS: Šiaip ar taip, pareikšti reikalavimai tokie radikalūs ir iš
dalies net prieštaringi, kad nesudaro paketo, už kurį būtų galima
balsuoti. Reikėtų juos išskaidyti ir svarstyti po vieną, o mes tu­
rim susitarti dėl vieningos linijos, kitaip mes žuvę! Galiausiai
juk dievai ir žmonės turi bendrų interesų.
AMFITRIONAS: Man čia niekas nepriimtina. Dalyvauti gimdyme!
Aš iki to nepriaugęs, mane paprasčiausiai supykintų!
SOSIJAS: Tai neesminis dalykas, triukas, kad mus užgraužtų sąžinė
dėl jų kančių!
JUPITERIS: Kai kurie reikalavimai man rodosi visai nekvaili. Pa­
vyzdžiui, teisė turėti meilužį būtų visai pagrįsta.
AMFITRIONAS: Teisybę sako Sosijas! Turimbūti vieningi ir nesi­
leisti sukiršinami.
JUPITERIS: Tad štai, aš galiu priimti visus reikalavimus, kurie ne­
trukdo išlikti meilei tarp vyro ir moters. Sutikčiau paaukoti šei­
mą-jos aš niekada per daug nevertinau! Ir santuoka - tikra kan­
kynė, apie tai galėčiau šnekėti ligi ryto. Bet dėl meilės derėtis
nesutinku, jos niekuomet neatsisakysiu: negalimumu ją paten­
kinti pagrįsta dievų egzistencija.
SOSIJAS: Taip ir yra, užtat lygių teisių reikalavimus turim atmesti
radikaliai, nes jie visi nesuderinami su meile. Kas gi galėtų my­
lėti moteris, jeigu jos visu kuo būtų panašios į vyrus?
AMFITRIONAS: Okokie mes būtume vyrai, jei būtume kaip mote­
rys ir augintume vaikus? Tai prieštarautų gamtos tvarkai! Mums
nebeliktų laiko politikai, ir žlugtų visa civilizacija!
JUPITERIS: Visų reikalavimų atmesti aš negaliu; jūs užspeitėt mus
į kampą; pataisa, teigianti, kad aš, o ne Amfitrionas šiąnakt bu­
vau pas Alkmenę, būtina. Tai mano autoriteto klausimas. Tiesai
iškilus aikštėn, mane ištiktų pražūtinga nešlovė! Aš nebebūčiau
Jupiteris, jei leisčiausi mirtingojo šitaip apmulkinamas! Į šiąkeblią
padėtį mus įstūmė jūsų bandymas apsimesti dievais. Ir judu, ne
aš, turit už tai atsiimti!
AMFITRIONAS: Bet ir jums svarbu mūsų pritarimas.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 245

JUPITERIS: Tai ką, bandai mane spausti? Nepamiršk, kad būtent aš

esu Jupiteris, o ne tu!
AMFITRIONAS: Taip, bet Jupiteriu palaikė mane, o nejus!
SOSIJAS: Prašyčiau dabar nesiginčyti, padėtis per daug rimta! (Ju­
piteriui) Beje, Alkmenė susikompromitavo taip pat, kaip - at­
leiskit -jūs manot apie save. Todėl ji atkakliai tvirtins praleidusi
naktį su Jupiteriu, net jei numanytų tiesą.
MERKURIJUS: Aš nebūčiau toks įsitikinęs.
JUPITERIS: Ar jums neatrodo, kad padėtis - be išeities?
MERKURIJUS: Man rodos, galėčiau pasiūlyti išeitį.
AMFITRIONAS: Nusileisti visais klausimais, ar ne? Apie tai nega­
li būti nė kalbos!
JUPITERIS (Merkurijui): Jie gina vyrų statusą labiau negu mes -
dievų privilegijas! Betgi sakyk, ką tu siūlai?
MERKURIJUS: Jūs galėtumėt pakelti Amfitrioną į dievus, tada sar­
mata nebūtų tokia didelė, o ir Alkmenė, be abejo, džiaugtųsi -
juk žmonos visada džiaugiasi, kai vyras gauna titulą! Kartais jos
net labiau to siekia nei patys vyrai!
AMFITRIONAS: Tai puiki mintis, aš iš karto pritariu!
JUPITERIS: Negi turėčiau jį už įžūlumą dar ir apdovanoti?
MERKURIJUS: Žinote, tai gera politika - kai kas nors iš opozicijos
tampa per daug pavojingas, reikia įtraukti jį į vyriausybę.
JUPITERIS: Ne, to aš nedarysiu. Ne taip jau ir svarbu, ar jis man
iškrės kiaulystę kaip mirtingasis, ar kaip dievas. Bet tu, ko gero,
pakišai man gerą mintį, tik ji dar nesubrendo.
MERKURIJUS: Tai brandinkit ją greičiau, nes damos tuoj sugrįš.
AMFITRIONAS: Iš karto matyti, kad neturit žmonos. Kol Alkme­
nė išaiškins savo draugėms, kaipji nori įsirengti buduarą, praeis
daug laiko.
MERKURIJUS (Jupiteriui): Ar mes negalėtume kiek prisidėti prie
jūsų idėjos brandinimo?
JUPITERIS: O kaip tu tai padarytum?
MERKURIJUS: įžymiojo Sokrato metodu, kurį jis taip ir vadina -
pribuvėjos menas.
246

JUPITERIS: Ir koks tai metodas?

MERKURIJUS: Užduoti klausimus.
JUPITERIS: Ir viskas?
MERKURIJUS: Ne - turėjau pasakyti „užduoti teisingus klausimus“.
Jie net kvailiausiems žmonėms iš smegenų ištraukia idėjas, ku­
rių šie nė nenutuokė turį.
JUPITERIS: Mat kaip! Dabar suprantu, kodėl jis toks populiarus.
Gerai, pabandykim, bet klausinėsiu aš! (Kiekpatylėjęs kreipiasi
į Merkurijų) Apie ką man klausti?
MERKURIJUS: Apie tai, ką mes svarstome.
JUPITERIS: O ką mes svarstome?
SOSIJAS: Kuo skiriasi vyras nuo moters.
JUPITERIS: Gerai, tai aš ir klausiu jus: kuo iš esmės skiriasi vyras
nuo moters? Na, ką pasakysit?
MERKURIJUS: Bet, jūsų didenybe!
AMFITRIONAS: Atleiskit, dabar ne apie tai kalbama!
SOSIJAS: Man daugiau niekas neateina į galvą!
JUPITERIS: Ne, gerbiamieji, turiu omeny esminį skirtumą, nepri­
klausomą nuo visų vaidmenų, skirtumą, kuris griauna visą lygia­
teisiškumą, pagrindinę asimetriją, kuri niekada neišnyks, kol gy­
vuoja pasaulis; nagi - kas tai?
AMFITRIONAS: Moterys paprasčiausiai jausmingesnės už mus,
vyrus.
MERKURIJUS: Priešingai, jos daug šaltesnės ir praktiškesnės!
SOSIJAS: Bet jei tik užuodžia naudą sau, tada jos būna velniškai
išradingos!
AMFITRIONAS: Ne, tai nesąmonė. Jos tik atitrukusios nuo tikro­
vės ir todėl mano, kad viskas įmanoma, reikią tik labai panorėti.
Jų norai nepalyginti didesni nei mūsų.
SOSIJAS: Todėl, kad jei koks jų noras neišsipildo, jos visą kaltę
suverčia mums. Dėl to jos tokios bambeklės.
MERKURIJUS (juokiasi): Jums nutinka taip pat kaip dievams -
turit atsakyti už viską, kas tik nepasiseka. Todėl moterys ir sklei­
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 247

džia mitą, kadjūs viską galit: joms reikia kaltojo! Štai dar vienas
argumentas, kodėl būtini dievai, jūsų didenybe!
AMFITRIONAS: Visiškai teisingai! O mes, būdami pagyrūnai, pri-
siimam ir tą atsakomybę, nes ji glosto mūsų savimeilę, ir paskui
patys kankinamės.
MERKURIJUS: Tai gal pabandykim duoti tas lygias teises. Kai mo­
terys galės viską spręsti pačios, jos įsitikins, kad ne visada reikia
ieškoti kaltininko kitur.
AMFITRIONAS ir SOSIJAS: Niekada!
MERKURIJUS: Nagi dar pagalvokit! Jos reikalauja socialinio pri­
pažinimo ir atlyginimo už namų šeimininkės ir motinos darbą.
Apie kitką dabar nekalbu. Tai va: jeigu joms būtų mokama, jūs
už savo pinigėlius galėtumėt reikalauti ir atitinkamos kokybės.
Ar įsivaizduojat, ką tai reiškia? Nebegalės bet kokia mėgėja au­
ginti vaikų ir šeimininkauti namuose, tuo užsiims tik profesiona­
lės, o tai reiškia, kad moterys turės baigti atitinkamus mokslus.
Aš niekada negalėjau suprasti, kodėl žmonės pačią svarbiausią
veiklą - vaikų auginimą - patiki miniai neprofesionalių mėgėjų,
kurios paskui nuo pervargimo suserga neuroze ir sugadina savo
darbą. Ojeigu būtųmokama, joms reikėtų laikytis profesinių stan­
dartų ir juos pažeidusieji gautų mažiau algos, o kuriai išvis nesi­
sektų, toji būtų kaipmat atleista! Koks didelis būtų skirtumas,
galit spręsti, negrabias savo antrųjų pusių pastangas jus nudžiu­
ginti palyginę su mokytų heterų paslaugomis!
SOSIJAS (Amfitrionui): Čia yra tiesos!
AMFITRIONAS: Jis ne toks jau neteisus! Gal toji emancipacija -
visai neprasta idėja.
JUPITERIS (visą laiką klausęsis ir kartu mąstęs): Jau žinau!
MERKURIJUS: Aha, idėja subrendo?
JUPITERIS: Taip. Jukjūs patys sakėt: emancipacija moterims - ne
vien nauda. Jeigu tai susiesime su esminiu skirtumu...
AMFITRIONAS: Tikrai, jį mes buvom visai išleidę iš akių!
JUPITERIS: Aš - ne. Visa tai, kąjūs dabar sakėt, sueina į vieną ir tą
 os< ^ % <s>

248

patį fenotipą, kuriame visos tos savybės sutelpa ir tampa antro-

pologiškai prasmingos. Reikia žiūrėti į tai kaip į antropologijos
problemą.
AMFITRIONAS: Antropologijos?
JUPITERIS: Mokslo apie tai, kas žmogų daro žmogumi! Antropo­
logui būtinas platesnis požiūris, toks kaip dievų. Nes pasakyti,
kas būdinga žmogui, galima tik žinant jo ribas. Apie ką aš kalbė­
jau, Merkurijau?
MERKURIJUS: Apie tai, kuo antropologijos požiūriu vyrai skiriasi
nuo moterų!
JUPITERIS: Teisybė! Visa, kąjūs sakėt apie moteris, galima išreikšti
trumpai: jos yra visu kuo vaikiškesnės už vyrus, būtent (lanksto
pirštus po vieną): nejausmingos, linkusios aukotis, atkaklios, be­
saikės, neprincipingos ir praktiškos, niekina teorijas ir jomis pa­
grįstas koncepcijas, pažinimo teorijos požiūriu - grynos empiri-
kės, gyvenimą suvokia fatalistiškai, nes už nieką nesijaučia atsa­
kingos, instinktyviai geba apsisaugoti ir atsipalaiduoti, kritiško­
se situacijose nepaprastai ištvermingos ir greit atsigauna, patik­
lios kaip jauni šunyčiai, domisi vien asmeniniais santykiais ir
kupinos vaikiško žavesio, kuris mus kaskart nuginkluoja. (Kiti
trys ploja)
AMFITRIONAS ir SOSIJAS: Labai taikli ir teisinga charakteristika!
JUPITERIS: Tikrai?! Bet kodėl moterys tokios vaikiškos? Antropo­
logui kils klausimas, kokia to prasmė. Jos yra tokios, nes jų misi­
ja - per ilgą žmogaus vaikystės laikotarpį ugdyti vaikus nepuo­
lant į neviltį. Jos pačios turi būti pakankamai vaikiškos, kad su­
tartų su vaikais, kad šie joms būtų įdomūs. Čia yra esminis skir­
tumas, ir tuo aš remsiuosi.
SOSIJAS: Man rodos, aš pradedu suprasti.
AMFITRIONAS: Argi? Vadinasi, tavo mąstymas spartesnis nei ma­
no. O man dar truputis pribuvėjos meno būtų ne pro šalį. Man
dar nė sąrėmiai neprasidėjo!
SOSIJAS: Iš principo Alkmenė turėjo pagrindo, kai klausimą, kas
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 249

įvyko šiąnakt, susiejo su emancipacijos problema. Juk viskas su­

kasi apie tai, kas yra vaiko tėvas!
AMFITRIONAS (vis dar nesuvokia): Aha. (Pauzė) Kodėl?
MERKURIJUS (aiškina): Tikra tik tai, kad vaikas turi motiną ir kas
yra jo motina. Tačiau kas to ar kito vaiko tėvas, niekada negali­
ma tvirtai pasakyti; tai turi būti specialiai nuspręsta visuomenės
sutarimu. Tai kaip ir šios nakties įvykiai: tėvystė grindžiama tik
mitu, daugiau niekuo. Bet nuo mito prasideda rašytinė istorija, o
rašytinė istorija - ne kas kita kaip įteisinimas, patvirtinantis, kad
tai, kas turėjo būti, iš tiesų buvo.
JUPITERIS: Teisybė, visa tai susiję. Tegul Alkmenės iškeltas ryšys
tarp to, kas atsitiko praeitą naktį, ir moterų emancipacijos tampa
jai išbandymu. Duokim moterims tas teises, bet jos už tai sumo­
kės. O ką už tokią kainą jos nori gauti, tesprendžia pačios! Taip
užbaigsime šią nesusipratimų naktį garbingu išmėginimu vyrams,
moterims ir dievams. To aš reikalauju iš jūsų ir apsisprendžiu
pats, rizikuodamas savo, kaip dievų valdovo, padėtimi. Jeigujūs
prarasite vyrų privilegijas, tai ilgainiui ir aš nebebūsiu valdovas.
(Amfitrionui ir Sosijui) Tai kaip, ar sutinkat? Ar sujungiat savo
dalią su manąja, ar patikit mano rankoms savo likimą?
AMFITRIONAS: Jis jau ir šiaip jūsų rankose.
SOSIJAS: O ar mes iš tos emancipacijos ką laimėsime, ar prarasi­
me, irgi dar nežinia!
MERKURIJUS: Nežinomybė - tai kaina, kuriąjūs mokate už norą
pabūti dievais.
JUPITERIS: Tebūnie taip, dėl to bandymo aš vėl atvirsiu Jupiteriu.
Dievui būti žmogumi vis dėlto sunkoka, ir dėl to jam prireikia
pagalbos. O būti savimi dievas įstengia ir pats.

Išjungiamos šviesos
VIII. Konfliktas

Meilė ir konfliktas - dvyniai

Po visų šių neblogų žinių mus užgriūva dar viena, šįsyk tikrai slogi.
Jei žiūrėsim į meilę kaip į bendravimą, tai ji savo pavidalu bus arti­
miausia konfliktui. Peržvelkim blaivesnėmis akimis meilės ir kon­
flikto paraleles. Pirmiausia konflikte, kaip ir meilėje, yra tik dvi pu­
sės, dvi partijos, ir jos visa, ką daro ir sako, motyvuoja antrosios
partijos veiksmais. Abi teigia tik atsakančios įjuos. (Pradėjo, girdi,
antroji.) Tokiu būdu konfliktas, kaip ir meilė, virsta užburtu ratu. Jis
auga ir atsiriboja nuo išorės. Visa, kas vyksta už konflikto ribų, ver­
tinama tik pagal to dalyko reikšmę konfliktui. (Ar jis už mane, ar
prieš mane?) Partijos tiek įnikusios viena į kitą, kad išorės pasaulį
visiškai pamiršta.
Dėl to konfliktas tampa autonomiškas. Kaip meilės bendravimo
prieštaringumas teikia vis naujos medžiagos tolesniambendravimui,
taip ir ginčas pats teikia progos toliau ginčytis. Netrukus jau ginčija­
masi nebe dėl pirmykštės dingsties, bet dėl ginčo eigos. Visi žinome
tuos priekaištus. Tai nedora! Leisk man pasakyti! Tai melas! Tu vis
mane pertrauki! Neregėtas įžūlumas! Konfliktas, kaip ir meilė, toly­
džio plėtojasi. Jis skatina savo paties tęsinį. Ir apgauna žvilgsnį. Kaip
meilėje sutarimo iliuzija inicijuoja abipusio pritarimo audrą, taip
konfliktas tampa abipusio žeminimo lenktynėmis. Kaip mylintieji
252

stengiasi vienas kitą praturtinti, taip konfliktuojantys - vienas kitam

pakenkti. Ir kaip mylimasis rodosi esąs veidrodinis mano atspindys,
taip ginčijantis kiekvienam jo priešininkas rodosi esąs visiškai ki­
toks negu jis pats. Bet taip atrodo tik jiems patiems. Žiūrovai, ste­
bintys ginčą iš šalies, jo dalyvius mato kaskart vis panašesnius. Juos
keičia konfliktas.
Taigi ir meilė, ir konfliktas yra simetriškos bendravimo formos.
Jos yra autonomiškos, pačios kuria dingstis joms plėtoti, todėl kaip
vis stiprėjantis sūkurys atsiriboja nuo išorės, kaitina vidaus atmo­
sferą ir taip pakeičia savo dalyvius, kad šie supanašėja. Konfliktuo­
dami, kaip ir mylėdami, žmonės tampa akli - juos apakina įtūžis. Ir,
kaip ir mylint, priešininkas tampa svarbiausiu gyvenime asmeniu:
jam pakenkti - aukščiausias tikslas, nuo jo apsiginti - gyvenimo
prasmė.
Iš to eina liūdinanti išvada: jei meilė išblėstąjį gali bemaž nepa­
sikeitusi tęstis jau kaip konfliktas. Taip visada ir įvyksta, kai vyras
grįžta prie savo egoistinės natūros. Moteris tai vertina kaip išdavys­
tę. Ji nežino, kad meilė vyrui - be galo varginantis dalykas. Jis būna
priverstas persimainyti, tapti dėmesingas, švelnus ir pasiaukojantis.
Konkuravimo stilius laikinai pakabinamas ant vinies kaip uniforma
karui pasibaigus. Atsiskleidžia estetinė vyro esybė. Jis skaito eilė­
raščius. Klausosi muzikos. Jam atsiveria jo paties siela. Garbėtroš­
ka kuriam laikui pasitraukia. Jo draugeliai pastebi nerimą keliančių
simptomų. Jis subobėja: daugiau dėmesio kreipia į savo išvaizdą,
dažniau pasižiūri į veidrodį, tvarkingai rengiasi, pamėgsta elegan­
tiškus drabužius. Jis nebesilanko saviškių kompanijoje. Neberanda
laiko domėtis bendradarbių intrigomis ir sporto naujienomis. Kaž­
kas jį matė gėlių parduotuvėje. Jis retai bepasakoja anekdotus ir vi­
siškai metė nešvankiai juokauti, net supeikia kitus nepraustaburnius.
Jo pažįstamus tokie žodžiai stebina.
Nėra abejonės: vargšelis ruošiasi laikinai pasitraukti iš vyrų ben­
drijos. Jo nebedomina politikų kovos: jos jam rodosi paikos ir ne­
reikšmingos. Gal jis karščiuoja? Ir štai vieną vakarą bičiuliai jo ne-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 253

besulaukia. Jis paliko vyrų pasaulį. Jo mylimoji pavertėjį žmogiška

būtybe. Klasikinės meilės komedijos dažnai prasideda tokia vyrų
emigracija. Jie pareina iš karo ir sudeda ginklus, kaip kad Šekspyro
(Shakespeare) komedijoje „Daug triukšmo dėl nieko“:
Klaudijus:
Valdove mano! Dar prieš karo žygį,
Kurį atlikome su pergale garbingai,
Aš ja grožėjaus kario akimis,
Bet negalėjau tai vadinti meile,
Kai laukė rūsčios pareigos. Dabar
Sugrįžome namo, ir karo mintys
Užleido vietąjau švelniems jausmams../
Karas tampa meilės negatyvu. Konflikto ir meilės santykis apver­
čiamas: meilė aprašinėjama karo terminais. Jis išžygiuoja jos paim­
ti. Ji priešinasi. Jis apgula jos tvirtovę. Oji atsišaudo meilės strėlė­
mis ir sužeidžia; daugybė žaizdųjo širdyje plūsta krauju. Tada žiau­
rioji gražuolė sukausto jį grandinėmis. Bet jis apgalvoja naują stra­
tegiją- ketina išdidėlę pulti iš pasalų ir pažeminti. Tačiauji budri ir
į kovą atsako kova. Jis pagrobia išjos garbanėlę ir laiko tai didžiuliu
laimikiu. Juodu kariauja dėl simbolių ir dėl kiekvieno menkniekio.
Šekspyras meilės dramą visada vaizduoja kaip meilės ir draugys­
tės konfliktą. Jis rodo vyriškį, įklimpusį tarp dviejų pasaulių. Dėl
Džuljetos meilės Romeo susitaiko su nekenčiama Montekių gimine.
Norėdamas atkeršyti už savo draugo Merkucijaus mirtį, jis aukoja
meilę Džuljetai. Tas pats kartojasi „Venecijos pirklyje“: Basanijas
siekia mylimosios Porcijos, nors dėl to kyla mirtinas pavojusjo drau­
gui, o kad jį išgelbėtų, vėl rizikuoja prarasti meilę. Panašiai nutinka
jo komedijų herojams Benediktui („Daug triukšmo dėl nieko“), Va­
lentinui („Du veroniečiai“) ir Troilui („Troilas ir Kresida“). Kai Šeks­
pyro herojai įsimyli, matome juos svyruojant tarp intymumo ir vyrų
gaujos. Arba, Šekspyro žodžiais tariant, - tarp meilės ir garbės.

Vertė Kazys Boruta.

254

Taip svyruoti vyras ima ir tikrame gyvenime, kai pasisvečiuoja

meilės ir moterų krašte. Jis staiga pasiilgsta juodos duonos. Trum­
pai valandėlei išnyksta persikūnijimo kerai, ir jis murkteli į senąją
savo būtį. Ji užklumpa jį prie telefono šlykščiai besikvatojantį, taip,
kaip yra girdėjusi jį elgiantis per vyrų išgertuves. Padėjęs ragelį jis
nusišypso, bet nesako, su kuo kalbėjosi.
- Kas ten buvo? - išgirsta ji savo pačios klausimą ir prikanda
liežuvį.
- Šiaip, niekas, - meta jis atsainiai, - senas draugelis.
- Ar aš jį pažįstu?
- Ne.
Ji norėtų sužinoti daugiau, bet nesulaukia jokio paaiškinimo, jo­
kių komentarų. „Ne“ - ir viskas. Taip pirmąsyk į jų santykius pa­
dvelkia šaltis. Jo „ne“jai primena: yra dar vienas pasaulis, jai nepri­
einamas, - senų bičiulių pasaulis, kuriojis jai neatveria. Ar ji pažįs­
tanti tą seną draugelį? „Ne“. Sakytum durys paskui jį užsitrenkė.
Ir ji žino: nuo šiol ji ne kartą susidurs su tuo pasauliu. Ir kuo
dažniau tai atsitiks, kuo ilgiau truks, tuo labiau šalia jos mylimojo
ryškės antrasis, to kito pasaulio gyventojas. Tasai nepažįstamas,
tas tikrasis, konkretus žmogus, turintis savybių ir įpročių, abiem
kojomis stovintis ant realybės pamato - ko gero, jį pažįsta visi, tik
jai jis rodosi esąs uzurpatorius, neturintis teisės egzistuoti. Jinai
įsikalba, kadjo ir nėra. Jos mylimasis - štai kur tikras, gyvas žmo­
gus; stebuklingas užkerėtasis - štai kas iš tiesų yra jos mylimasis.
Ji nežino, jog tuo metu jos mylimąjį be galo vargina viešnagė jos
meilės karalystėje. Jis norėtų bent valandėlę atsigauti su draugais.
Ne visai grįžti pas juos, tik trumpam, kol vėl pasijus „normaliai“.
Pasikeisti vienu kitu aštresniu žodeliu, kai kam įgelti. Tik tam, kad
visai nesustingtų. Gal įsivelti į kokią intrigėlę. Praleisti vakarą su
„vaikinais“ galiniame kambarėlyje prie pokerio, vien kad išgirs­
tų, kas tenai naujo. Juk jis nebeturi jokio ryšio su jais. Kaip jiems
ten bėjo einasi? Jis neužtruks, pareis ir vėl, bet juk tokios mažos
išgertuvės - tai nieko blogo.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 255

Štai ir atėjo tas metas, kai santykiai darosi įtempti. Jis elgiasi ne­
be taip kaip pradžioje. Kažkoks neatidus ir išsiblaškęs. Pagyvėja tik
tada, kai skaito laikraštį arba klausosi žinių. Labai jau dažnai šneka
dalykinėmis temomis. Nuoširdžius pašnekesius vis pertraukia ilgos
pauzės ir ilgi samprotavimai apie pašalinius dalykus. Ir vieną gražią
dieną kyla konfliktas. Dėl mažmožio. Ji nupirko abiem teatro bilie­
tus neatsiklaususi, ar jis nėra savaitgaliui ko nors susiplanavęs.
- Bet juk mudu tarėmės viską daryti kartu! - bandoji prieštarauti.
- Taip, bet savanoriškai, ne priverstinai, - atšauna jis. - O tu nori
mane kontroliuoti!
Va ir išsprūdo žodis, kuriame - visa esmė. Jeigu ji suvokia jo
reikšmę, tai žinos, kadjis dabar širdimi sugrįžo į tikrų vyrų šalį. Nes
ten varžomasi dėl valdžios. Tai reiškia, jog sprendžiamas klausimas:
kas ką kontroliuoja? Tai suvokusi ji supras, kad tą, ką ji laiko ben­
drumu ir artimumu, jis vertina kaip bandymus jį kontroliuoti.
Po truputį moteris išvysta iš už meilužio kaukės išplaukiantį bjaurų
tikro vyro veidą. Jai tatai reiškia bendros meilės išdavystę. Ji išgy­
vena tai kaip tikrą kiaulystę ir jam prikaišioja. Jis mano, kad tai
negarbinga: iš pradžių jinai jį provokavusi, o dabar kaltinanti. Taip
įsižiebia konfliktas. Jis dabar juo piktesnis, kadangi tai - meilės tę­
sinys su priešingu ženklu. Jis jau turi savo priešistorę. Visas kon­
flikto aparatas jau parengtas: yra priešininkai, simetriškas bendravi­
mas ir emocinis krūvis. Nieko nebereikia keisti. Visi elementai jau
krūvoj. Konfliktas įsibėgėja dar prieš prasidedamas, startuoja lėkte.
Ojo priežastis - jis pats. Geriausia platforma konfliktui - grįžtama­
sis ryšys su pačiu savim.

Rožių karas

Nuo šiol abu jaučiasi išdavę savo meilę. Ji apsigavusi. Jis iš tiesų
esąs visai kitoks - vyriška šovinistinė kiaulė. Tas jautrumas iš pra­
džių, pirmojo susitikimo švelnumas - viskas veidmainystė. Iš tiesų
jis esąs seno raugo egoistas. Meilė dabar - kaip spindintis fonas,
kuriame juoba išryškėja tamsi jo natūra. Koks nusivylimas!
Taip konfliktas ir rieda atbulas meilės bėgiais, jos polėkio gena­
mas. Kuo stipresnė meilė, tuo piktesnis paskui būna konfliktas. Vėl
kiekvienas savo veiksmus grindžia antrojo veiksmais. Vėl kiekvie­
nas tvirtina tik reaguojąs. Vėl kiekvienas dėl visko kaltina antrąjį.
Taip konfliktas tampa ir priemone dar nenutraukti ryšių. Juodu ir
negali išsiskirti. Meilė dar per daug gyva, kad jam tai praeitų be
skausmo. Tegul jis pasikankina bent tiek, kiek aš. Ir vėl simetrijos
deivė šypsosi. Taip pigiai jis nuo manęs neatsipirks. Aš kauksiu, bet
ir jis kauks. Jeigu aš negaliu jo pamiršti, tegul ir jis mane vis prisi­
mena. Įkrėsiu jam atminimui taip, kad jis manęs nepamirš niekada.
Kaip žinia, pilietiniai karai yra patys žiauriausi. Asmeniniam gy­
venimui skyrybos reiškia tiek pat, kiek visuomenei - pilietinis ka­
ras. Dviejų Anglijos dinastijų pilietinis karas XV amžiuje buvo pa­
vadintas „The War of the Roses“, Rožių karu, arba Raudonosios ir
Baltosios rožės karu, nes abi dinastijos, Lankasteriai ir Jorkai, ko­
vojančios dėl Anglijos karūnos, turėjo herbe po rožę - viena baltą,
kita raudoną. Todėl pagarsėjusiame Maiklo Daglaso (Michael Doug­
las) filme apie skyrybas besikivirčijantiems sutuoktiniams buvo duota
Rozų (Rose) pavardė, kad filmą būtų galima pavadinti „The War of
the Roses“. Tas pavadinimas tapo priežodžiu.
Ir skyrybų bylos dažnai būna baisesnės už kitokius konfliktus.
Kadangi artimumas nuvilko nuo priešininkų ginamuosius šarvus, tai
antpuolis vertinamas kaip itin klastingas. Todėl skyrybos dažnai iš­
provokuoja beprotišką smurtą. Pamišę vyrai puola žudyti kaltus ir
nekaltus. Baisu net pagalvoti, kiek daug moterų, kovojančių dėl tei­
sės auginti vaikus ir, žinoma, gauti materialinę paramą, melagingai
apkaltina savo vyrus vaikų seksualiniu išnaudojimu. Atrodo, tarsi
meilė - užvis geriausias pasirengimas tikrai piktam karui.
Tų karų žiaurumą galėtų sušvelninti nebent suvokimas, kad vyrą
meilė pakeičia kur kas labiau nei moterį. Jeiguji tą didelę permainą
priims kaip palaimą, jeigu ji tikės, kadjos priežastis - magiškas jos
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 257

(moters) poveikis, tadajai nereikės dejuoti dėl to, kadjos susikurtas

meilužio vaizdinys taip skiriasi nuo realaus žmogaus. Kuo labiau
meilė pakeičia vyrą, tuo žemiaujis krinta išjos aukštybių. Kol myli,
jis atiduoda daug. Bet tai trunka neilgai. Čia vėl dėmesį patraukia
paralelė su lytinio susijaudinimo kreive. Ir moterys nusivilia. Šitiek
pastangų, šitiek pažadų, o paskui - toks šuolis žemyn! Ta reakcija
suprantama, bet ji nelogiška. Reikėtų sakyti: šitiek pastangų, šitiek
pažadų ir todėl - toks šuolis žemyn.
Ir reikia žinoti: tai, ką mylinti moteris laiko mylimojo savybė­
mis - tas nuostabus švelnumas, tas žavingas jautrumas, - kyla iš
bendravimo formos. Ne veltui didysis Gustavas Viurtembergeris
(Wiirttemberger) sakė: „Ne žmogus bendrauja su žmogumi, bet
bendrauja bendravimas“. Tai skamba neįprastai, bet meilėje tai ar­
ti tiesos. Mylint bendravimas tampa autonomiškas, vidinis pagrei­
tis įsukajį ir paverčia sūkuriu, ieškančiu bendravimo subjektų. Mei­
lė - tai bendravimas ieškant žmonių. Jo įtraukta pora visuomet
susilygina. Meilė - kaip stipri tėkmė, lenkianti nendres viena kryp­
timi. Manydami, kad toji kryptis rodo kiekvieno nendrės stiebo in­
dividualų polinkį, labai klystume. Būtent tėkmėje negalime pamaty­
ti, kur link kokia nendrė norėtų pakrypti. Tai paaiškėtų tik srovei
sustojus.
Galbūt tą bendravimo tapsmą autonomišku dar lengviau suprasti
pasitelkus konflikto pavyzdį. Kai kas nors įsipainioja į konfliktą, jis
tampa agresyvus, nesvarbu, ar prieš tai buvo taikingas, ar karingas.
Jei priešininkas šiepia dantis, jis daro tą patį. Bet jei žmogus daro tą
patį, ką ir priešininkas, tada matome nebe jo savybes, bet kaip jį
pakeičia konflikto dinamika. Taip esti ir mylint. Meilė padaro vyrą
nematomą. Jis tampa fantomu, kuriammoteris paskui negali atleisti,
kadjis nėra tas tikrasis vyras. Jai galvoj netelpa, kad tos jo savybės,
kuriomis ji taip džiaugėsi, priklauso nejam, bet meilei. Ji to nesuvo­
kia, kadangi nesuvokia, jog meilė - tai bendravimas.
Kadangi meilės struktūra ta pati kaip konflikto, tai dėl menkiau­
sio nusivylimo ji pavirsta konfliktu ir gali tęstis tuo pavidalu. Tada
258

konfliktas tampa antrąja meilės faze. Dauguma iš mūsų pažįsta dau­

giau tokių porų, kurios neišbrenda iš gilaus konflikto, negu tokių,
kurios mylisi. Iš tiesų, stabilumo požiūriu konfliktas atrodo esąs kur
kas patikimesnis dalykas už meilę. Dažnai, jei ne dažniausiai, kon­
fliktas esti natūrali nužudytos meilės inversija. Jis - jos išvirkščioji
pusė. Tuo pagrįsta pati jo būtis. Jis - mefistofeliškasis meilės dievo
palydovas. Dvasia, kuri visados nori gero, bet visados kuria blogį. Ji
minta meilės lavonu.

Konfliktas, kaip antroji meilės fazė,

ir meilė, kaip pirmoji konflikto fazė

Taigi meilė paprastai turi dvi fazes: tai pati meilė - kuriamoji fazė ir
konfliktas - ardomoji fazė. Antroji fazė gali reikšti santykių nutrū­
kimą; tada kiekvienas gali pasidžiaugti, kad dar lengvai išsisuko.
Arba pora sueina krūvon ir susituokia; tada ardomoji fazė sutampa
su santuokos pradžia.
Tai - realizmo fazė. Reikia išspręsti begalę praktinių klausimų.
Sutuoktiniai įsikrausto į butą ir jį įrengia, susiplanuoja dienotvarkę,
pasiskirsto namų apyvokos darbus, susitaria, katras kuo užsiims, kie­
no žinioje bus pinigai, kaipjie bus skirstomi, kam išleidžiami ir kiek
sutaupoma. Gyvenimą dviese tenka visiškai naujai organizuoti. Tai
metas, apie kurį svajojo dažna moteris. Dabarjuodu susisuksią nuo­
savą lizdelį. Tik dabarji tapsianti nepriklausoma nuo mamos. Dabar
jį galėsianti parodyti, kaip viską daryti kitaip. Ji tariasi su draugė­
mis. Ją pagauna kūrybinis įkvėpimas. Ar pirkti mėlynas užuolaidas,
ar žalias? Arba kiliminės grindys: tamsios taip prašmatniai atrodo,
bet ar jos nebus teplios?
Tokiais klausimais ji norėtų pritraukti vyrą prie lizdo krovimo. Ji
jau iš anksto džiaugėsi, kad jie tai darys kartu. Ji galėsianti su jo
pritarimu demonstruoti šeimininkės meno stebuklus ir parodyti, kaip
galima skoningai įrengti butą. Kokia palaima daryti kitaip, nei darė
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 259

jos tėvai arba draugės! Ji turinti šitiek idėjų! O ir jos vyras jau paro­
dė, jog domisi tais dalykais. Argi jis jos nelydi kaskart, kai ji eina
pasidairyti į vitrinas?
Tiesa, jis elgiasi ne visai taip, kaip ji norėtų. Jos pasiūlymų jis
klausosi keistai išsiblaškęs. Įjos klausimus atsakinėja be entuziaz­
mo. Nedaug nukrypsime nuo tiesos pavadinęjo atsakymus lakoniš­
kais. Jį, atrodo, menkai tejaudina klausimas, kuris neduoda jai ra­
mybės - kokį kilimą pasirinkti, tamsų ar šviesų? Ko tik paklausi, jis
reaguoja kažkaip abejingai. Gal jam tai visai neįdomu? „Spręsk tu
pati“, - ištaria jis tokiu tonu, tarsi tai būtų kilnumo viršūnė. Bet ji
nori apstatymą parinkti sujuo, o ne pati viena. Pagaliaujuk tai ir yra
santuokos esmė - susikurti pasaulėlį, kuriame kartu gyvensi. Bet
kaip tik ta tema jį, atrodo, ir slegia. Kuo entuziastiškiau ji apie tai
kalba, tuo lakoniškiau jis atsiliepia. Kartais atrodo, kad jis baigia
uždusti. Tadajis kuo skubiausiai velkasi švarką, sakosi norįs pakvė­
puoti grynu oru ir dingsta. Ojai neramu, ką tai turėtų reikšti. Gal jis
nesveikas? Gal jį vargina neurozė, gal kokia liga, vaikystėje taip ir
neišgydyta? O gal ji ką nors daro ne taip? Ji juk nežino, kad buto
įrengimas jam - nepažįstama žemė. Kadjis nė iš tolo neprilygstajai
kompetencija, konkrečiomis žiniomis, gebėjimu spręsti. Kadjos en­
tuziazmas lyg klastinga srovė išplukdojį į atvirąjūrą, kurioje nema­
tyti kranto. Kad jis lieka ten bejėgis ir sutrikęs. Prie to jis nepratęs.
Tenjis jaučiasi silpnas. Visuomenėje jis įgudęs konkuruoti ir grum­
tis dėl padėties, tad ir jos pastangas įtraukti jį į buities rūpesčius
vertina kaip bandymą jį pažeminti, pajungti, kontroliuoti ir regu­
liuoti jo gyvenimą. Versdama vyrą galvoti apie kilimo spalvą ir apie
tai, kiek lėkštučių reikia kavos servizui, žmona mėgina įsprausti jį į
lėlių namelį. Ojuk jo mastai - pasaulis. Jam dar reikia paredaguoti
kalbą JTO sesijai apie pabėgėlių problemas. O ji zirzia jam apie
užuolaidų spalvą. „Ką aš žinau! - šaukia jis suirzęs. - Dėl manęs
gali pirkti su visomis vaivorykštės spalvomis!“ Jis jaučiasi tarsi Gu­
liveris, pančiojamas liliputų armijos, kuriai komanduoja jo žmona.
Nėra abejonės: ji norėtųjį sumažinti, kad tilptų po padu. Ji kvaršina
260

jam galvą smulkmenomis. Kokie apmušalai tiktų miegamajam? Ar

pertvarkysim vonią iš pagrindų? Gal įtaisykim miegamajamjungik­
lį su reostatu?
- Reostatu?
- Taip, argi nebūtų gražu: jungiklis su reostatu.
- Kodėl?
- Jis dar klausia, kodėl! Ar tu mane išvis girdi?
- Kaipgi, tu nori miegamajamjungiklio su reostatu. Ak taip, su
reostatu!
- Na, pagaliau susigaudei. Kas tau darosi?
- Nieko. Kas turėtų man darytis?
- Tiek to, pamirškim!
„Kas jai vėl užėjo?“ - mąsto jis. „Kas čia jam darosi?“ - klausia
ji save. O dalykas paprastas. Jį slegia jos pranašumas. Jis jaučiasi
suvaržytas, įvarytas į kampą ir supančiotas. Jo gyvenimas tvarko­
mas kitaip, bet pagal jos skonį. Jis pats - tarsi varna, kraunanti lizdą:
neišranki, nes gali tam tikslui panaudoti visas medžiagas, nuo tradi­
cinės beržo šakelės iki plastiko maišelio ir putplasčio nuolaužos.
Gal jis čia elgiasi prasčiokiškai ir nepaiso gero skonio, bet yra lais­
vas. Jo principas - dalykiškas funkcionalumas. Jis ima visa, kas tin­
ka, ir ilgai nesirenka.
Tuo tarpu moteris - kaip ta devynbalsė, kurios lizdui reikia pen­
kiasdešimties skirtingų žolelių, ir būtent tų, o ne kitų. Jai lizdas yra
meno.kūrinys. Jos suvokimas nepalyginti subtilesnis negujo. Ji su­
derina funkcionalumą ir skoningumą. Ji kuria sau aplinką, atsklei­
džiančiąjos būdą. Bet ji pamiršta, kad tai nebus jo aplinka. Jeigu ji
viską spręs pati viena, jis paskui taikysis išsprukti į dirbtuvę, į rūsį,
garažą arba darbo kambarį.
Taigi vyras, priverstas rūpintis namų įrengimu, jaučiasi vis labiau
supančiotas, žmonos spraudžiamas į nykštukinio bonso rėmus. Anks­
čiau ar vėliau jis sutraukys siūlus, apraizgiusius jo rankas ir kojas,
nudauš grandines. Jis arba pabėgs, arba sukels konfliktą. Okonflikto,
kaip ir meilės, esmė liks neįžiūrima, nes ji glūdi pačiame konflikte.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 261

Viena jau iš anksto aišku: konfliktą laimės tas, kuris mažiau jo

bijo. O vengiantį konflikto galima šantažuoti grasinimu jį sukelti.

Kaip vyrai išgyvena konfliktą

Dažniausiai vyras labiau pratęs prie konfliktų, nes susiduria su jais

visuomenėje. Žmonai ginčas - tai jau katastrofa, kad ir nedidelė. O
jam tai normalu. Vyrai per savo žaidimus yra išsiugdę konflikto ritu­
alą: yra tamtikros nerašytos konflikto taisyklės, kuriosj į riboja. Kon­
fliktas laikomas tam tikra savarankiška visuomeninio bendravimo
forma. Tai leidžia jį traktuoti kaip futbolo rungtynes. Jis pradeda­
mas, žaidėjai kovoja vieni su kitais, kai kada pasidaro pertrauką, bet
kovos nenutraukia. Taisyklių laužyti nevalia; baudų pasitaiko, bet
jos nedaro žaidėjui garbės; abiem pusėms pavargus žaidimas nu­
traukiamas. Jei kas nors taikosi pasprukti, žiūrovai priverčia jį lai­
kytis taisyklių. Varžyboms pasibaigus ir konstatavus vienos kurios
pusės laimėjimą arba lygiąsias, reikia baigti ir konfliktą. Su tuo
turi sutikti abi pusės. Revanšuotis neleidžiama. Jei vienas jau prau­
siasi duše, o kitas dar bando kovoti, tai pastarasis susigadina repu­
taciją. Taip yra ir sporte, ir politikoje. Vyrai visa tai žino, todėl jie
taip paniškai nebijo konflikto. Juk tai - vyrų gaujos bendravimo
stilius.
Mes jau žinome, kad moterims visa tai netinka. Jos laiko konflik­
tus nesuderinamus su artimumu ir harmonija - partneriai turį auko­
tis vienas kitam, o ne gintis vienas nuo kito. Todėl joms konfliktas
yra kaip ir išdavystė, negarbingas ištikimybės sulaužymas, vertas
pasipiktinimo. Jau vien tai yra bloga. Bet yra dar du momentai, dėl
kurių konfliktas virsta tikra katastrofa.
1. Konfliktas - tai meilės pabaigos pradžia. Pirmą kartą praplyšta
iliuzijos šydas ir moteris pamato šlykštų vyro snukį. Ir sušunka kaip
Titanija iš „Vasarvidžio nakties sapno“: „Ak, kaip mano akys bjau­
risi jo veidu!“
262

2. Moterį užgauna ne tik vyro priešinimasis, bet ir pats konfliktas.

Ji mat nesuvokia, kad konfliktai yra neišvengiama gyvenimo nege­
rovė. Juo labiaujie jai rodosi nesuderinami su artimumu. Todėl kal­
tę dėl konflikto ji priskiria savo vyrui. O kadangi ji ginčą laiko jo
piktadarybe, tai jis, jos akimis žiūrint, įžeidėją daug smarkiau, negu
jam rodosi. Ir ji atitinkamai įnirtingai atsikerta. Tai savo ruožtu jį
nustebina: kokia ji opi, o gal piktavalė! Kaip būtų gera kiekvienai
moteriai žinoti, kad vyrams konfliktai ne tokie jau baisūs. Jie tiki,
kad konfliktas nesitęs amžinai, kad priešininkai nepalaikysjo asme­
niniu įžeidimu ir kad konfliktui pasibaigus nesantaika bus pamiršta
draugų būry pokštaujant arba kilnojant taures. Kadangi jos vyras
laiko konfliktą ne tokiu jau grėsmingu, tai jam lengviau jį pradėti,
bet lengviau ir užbaigti.
Bet kartu tai ir priežastis, dėl kurios vyrą žmonos reakcija (ji esanti
didžiai įskaudinta) arba įsiutina, arba sutrikdo. Šiaip ar taip, prie
tokio atsakojis nepratęs ir kaltę suverčiajai. Ji esanti „perdėtai jaut­
ri“, „nesivaldanti“, „neurastenike“, „isterikė“ arba „veidmainė“.
Žmogus toksjau yra, kad teisingumą linkęs grįsti simetrijos, adek-
vatumo ir kompensacijos idėjomis. Kas nusidėjo, turi atgailauti, kas
padarė kitam žalos, turi ją atlyginti, kas nusikalto, bus nubaustas, o
už gerą darbąjam bus padėkota. Visa tai pagrįsta adekvatumo sam­
prata. Juo sunkesnis nusikaltimas, tuo didesnė bausmė, ir atvirkš­
čiai. Tas, kuris į nekaltą pašaipėlę atsako kumščio smūgiais, vargu
ar bus pateisintas. Bet esama žmonių, tarsi pakrypusių į vieną šoną.
Patys jie be galo opūs, bet puldami kitus nepaiso nieko. Rašytojas
Artūras Kestleris (Arthur Koestler) tokius žmones pavadino mimo-
fantais: tai pusiau mimoza, pusiau dramblys (Elefant) porceliano
krautuvėje. Beveik per kiekvieną vyro ir moters konfliktą abu priei­
na prie išvados: mano vyras / mano žmona yra mimofantas / mimo-
fantė. (Kas tinka, prašom pabraukti!) Lygiai tą patį vienas apie kitą
mano šuo ir katė. Jie nesupranta, kad priklauso skirtingoms rūšims,
ir vienas kitą laiko mimofantu.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 263

Konflikto baimė

Konflikte slypi ir daugiau spąstų: tai tikras minų laukas, kupinas

sunkiai suprantamų paradoksų. Jau matėme, kad tą, kuris labiau bijo
konfliktų, jau pati konflikto grėsmė verčia sudėti ginklus. O santuo­
koje konflikto baimė turi ir kitų ypatybių. Ji priklauso nuo to, kaip
partnerių meilės ir artimumo supratimas dera su galinčiomis kilti
peštynėmis. Jei abiejų lūkesčiai vienodi, nekils jokių problemų. Ta­
da santuoka ištvers net ir smarkias kovas. Svarbu tik, kad abu į tai
vienodai žiūrėtų. Romane „Kontrapunktas“ Oldusas Hakslis (Aldous
Huxley) bandė pavaizduoti idealią sutuoktinių porą ir tam tikslui
panaudojo D. H. Lorenso (Lawrence) irjo žmonos Frydos fon Richt­
hofen (Frieda von Richthofen) paveikslus. Įdomu, kadjis juos rodo
konfliktuojančius. Kai per diskusiją herojaus žmona Merė išsako
tas pačias pažiūras kaip jos vyras Markas, šis ją griežtai nutildo.
Markas: Dėl Dievo meilės, užsičiaupk!
Merė: Bet argi tai ne tas pat, ką tu visuomet sakai?
Markas: Ką aš sakau, yra tai, ką aš sakau. Ir visai kas kita, kai tu
tai sakai.
Merė: Gerai jau, sakykim, kad logikos man visada trūko. Bet kai
viešai komentuoji, galėtum būti šiek tiek mandagesnis.
Markas: Idiotai man visada sukelia pilvo skausmus.
Merė: Tuojau vienas iš jų sukels tau visai kitokius skausmus, jei
nebūsi atidus.
Spandrelis (trečiasis ginčo dalyvis): Jei sugalvotum sviesti lėkštę
į jį, tai manęs nesivaržyk!
Merė: Ojam būtų sveika. Labai jau jis pasipūtęs.
Markas: Ir tau būtų sveika gauti nuo manęs į akį.
Merė: Nagi, pabandyk. Patiesiu tave ant grindų net ir viena ranka.
Visi pratrūksta juoktis.
O štai kaip sureagavo Spandrelis: „Jo žvilgsnis šokinėjo nuo vie­
no prie kito - nuo mažo, lieso, padūkusio, nesutramdomo vyro prie
264

didelės auksinės žmonos; kiekvienas atskirai buvo šaunus, bet jųd­

viejų pora - dar šaunesnė“.
Jų požiūris į tai, kiek agresyvumo gali atlaikyti intymus ryšys,
sutampa. Bėda, jei lūkesčiai šiuo klausimu skiriasi. Tuomet tasai,
kuriam partnerio polinkis įberti į ginčą gerą žiupsnį agresyvumo ro­
dosi nesuderinamas su meile ir artimumu, stengsis išvengti konflik­
to ir jau iš anksto bus jį pralaimėjęs.
Taigi taikingesniojo partnerio didesnė konflikto baimė tarsi ro­
dyklė dalija sutuoktinių elgsenos skalę į dvi nelygias dalis. Jų san­
tykiai tampa asimetriški: vienam tenka mažesnė dalis, kitam di­
desnė; vienas visada nusileidžia, kitas visada ima viršų. Vyrai, la­
biau įgudę konkuruoti, tarsi turėtų mažiau bijoti konfliktų ir vis
imti viršų. Dažnai taip ir būna. Tada išryškėja tipiškas santuokinio
gyvenimo modelis, pažįstamas iš praeities. Vyras, nesulaukdamas
pasipriešinimo, ilgainiui tampa bjauriu diktatorium.O žmona el­
giasi su juo ne kaip su mielu pašnekovu, bet kaip su piktavaliu,
nenuspėjamu tironu, kurį galima pažaboti tik tam tikromis gudry­
bėmis ir raminamaisiais veiksmais. Tada sutuoktinių bendravimas
nusistovi prie viršutinės slėgio ribos, kurią peržengus įvyktų spro­
gimas; o kadangi jo galima laukti bet kada, tai kitiems šeimos na­
riams belieka elgtis taip, kad tam sprogimui būtų užkirstas kelias.
Visa šeima gyvena nuolatinio pavojaus būsenoje, dėl to labai iš­
krypsta jos narių santykiai.
Vyras, kuris savo pranašumą grindžia įgudimu konfliktuoti, ne­
įvertins žmonos taikingumo. Netgi priešingai: kadangi jam konflik­
tas yra saviraiškos forma, tai žmonos strategiją vengti konflikto jis
suvokia kaip atsisakymą bendrauti. Tada jis, kad paskatintąją rea­
guoti, elgsis dar labiau provokuojamai ir dar smarkiau ją įžeidinės.
Galbūt žmona pamėgins apsiginti - tada šeimos elgsena taikysis prie
tokio konflikto lygio. Ogalbūt žmona trauksis toliau ir verčiau leisis
visiškai pažeminama, kad tik nekiltų konfliktas. Tuomet vyras ją
slapčia niekins ir elgsis kaip su mazgote. Tai reikš, kad abu susitaikė
su esama padėtimi, su abipuse panieka.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 265

Žmonai toks vyras tampa tikra pabaisa. Tai šiurpą keliantis tipas,
kurį mes tuoj matysime vyrų tipų galerijoje.

Vienuoliktas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Namų tironas ir jo žmona

Šis tipas turi viską kontroliuoti. Ypač savo kūną irjausmus. Tik tada
jis galės būti įsitikinęs, kad atsiribojo nuo viso, kas moteriška. Todėl
jam tinka visa, kas tvirta ir nelankstu. Moteriškumasjam atrodo skys­
tas. Nuo jo reikia atsitverti pylimais. Taigi jam rūpi apginti savo
kūno ribas. Todėl jis bijo susitepti, bjaurisi tuo, kas nešvaru, vengia
prie ko nors prisiliesti, dreba dėl alergijos ir visur įžvelgia infekciją.
Jamtaip pat reikia kontroliuoti ir artimiausią aplinką- tiek erdvę,
tiek laiką. Ten, kur jo daiktai, jis pedantiškai žiūri tvarkos. Neradęs
ko nors reikiamoj vietoj jis įniršta, o atėjus nelauktam svečiui puola
į paniką. Jam trukdo vaikai, nes viską stvarsto. Šunys - jo priešai,
nes nepaiso tvarkos. Jeigu jis mėgsta gyvūnus, tai nebent kates, mat
jos tyliai slankioja ir nieko nenuverčia. Kiekvienam daiktui skirta
nuolatinė vieta, ir neduok Dieve, jeigu jo prespapjė atsidurs ne ten,
kur jis ją padėjo.
Jis aprimsta tik tada, kai jaučiasi viską kontroliuojantis. Todėl jį
gąsdina netikėti garsai. Pirmą akimirkąj is nesuvokia, iš kurjie sklin­
da, todėl įtaria, kad netoliese kažkas sprogo. Iš tojis supranta nebe­
galįs kažko sužiūrėti.
Taigi namų tironui jo suverenios teritorijos kontrolė yra tas pa­
matas, į kurį remiasi jo saugumo pojūtis. Tai - kaip apsauginė siena.
Ji padeda jam išlaikyti distanciją. Kiekvienąjos pažeidimąjis verti­
na kaip įsibrovimą ir reaguoja nepakančiai. Jo tvarka - tai jo aliar­
mo sistema. Jeigu ji sutrikdyta, tai gali reikšti tik viena: įsibrovė
kažkas svetimas, tai jo pėdsakai.
Tas pats galioja laikui. Jis suplanuotas iki smulkmenų. Šis tipas
mėgsta rutiną. Niekas joje neturi keistis. Numatyta kiekvieno veiks­
 s<v*r%

266

mo vieta. Gyvenama pagal laikrodį. Niekas nedaroma atsitiktinai.

Spontaniškoms reakcijoms nelieka vietos. Improvizacijoms - taip
pat. Bet koks netikėtumas - grėsmė. Dienotvarkę šis žmogus kon­
troliuoja taip pat kaip savo daiktus.
Todėl jam sunku pakęsti kitų žmonių artumą. Intymumasjam pri­
imtinas tik toks, kurį jis gali kontroliuoti. Moterį jis turi pajungti.
Bet ir visiškai pavergta dabartinėjo gyvenimo draugė lieka pavojin­
ga, ja niekada negalima pasitikėti. Ją reikia sekti visą gyvenimą.
Taip vyras virsta tironu.
Jo draugei gyvenimas sujuo tampa kankyne. Santuoka virsta to­
talitarine sistema. Žmona gyvena tarsi policijos stebima. Reikalavi­
mai tokie smulkmeniški, kad neįmanomąją nepažeisti. Todėlji nuolat
jaučiasi kalta ir stengiasi vaikščioti pirštų galais. Ji kaip diktatūros
sąlygomis vengia atkreipti į save viršininko dėmesį. Taip, kaipjis ją
stebi, taip ir ji stebi, ar jis ją stebi. Ji darosi vis labiau nepastebima;
rodos, ištirptų ore, jei tik galėtų. Ji tol traukiasi, kol galiausiai ir pati
nebežino, ar dar gyva.
Ir neduok Dieve stoti jam skersai kelio! Kiekvieną jos savaran­
kiškumo apraiškąjis laiko puolimu, kiekvieną neatsargų žodį - pik­
tos valios įrodymu, kiekvieną tvarkos sutrikdymą - karo paskelbi­
mu. Tai įvaro jam persekiojimo maniją. Kad ir kas atsitiktų, viskas
esą daroma tyčia jam paerzinti. Ji juk žinanti, kad jis nepakenčia
balkono durų girgždesio. Oji tyčia einanti į balkoną! Jam į kraują
paplūsta adrenalinas ir jis suriaumoja: „Ar tau būtinai dabar reikia
laistyti tas sušiktas gėles?“ O kai jau kaip reikiant įtūžta, pats puola
į balkoną ir meta gėles žemėn. Kitąsykji sukeičia du enciklopedijos
tomus: E-F pastato vietoj S-T Nieko nuostabaus, kadjis nebegalįs
jų surasti! Gali čia ieškoti užsimušdamas! Kiek kartų jis jau jai sa­
kęs, kad negali to pakęsti! Bet argi jai rūpi! Teksią suja kitaip pakal­
bėti! Kad ji prisimintų kartą visam laikui! Jis rėkia:
- Sabina, ką tu padarei enciklopedijai?
Ji virpėdama įeina ir žiūri į jį:
- Enciklopedijai?
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 267

- Ko tu į mane taip spoksai? - baubia jis ir bloškia ją į knygų

lentyną. - Štai ten stovi enciklopedija! Teikis pažiūrėti, kaip tu ją
sujaukei!
Ji stovi nusigręžusi nuo lentynos ir išplėtusi akis laukia, kas čia
dar bus.
- Gal negirdėjai? Štai ten enciklopedija! - šaukia jis ir pro jos
galvą rodo į knygas, paskui griebiają už rankos, brutaliai apgręžia ir
trenkia kakta į lentyną:
- Štai čiaji, jeigu nebeprisimeni! Ir kad man nebesukeistumtomų!
Ji kūkčioja. Jis papurto ją ir dar sykį daužia jos galvą į lentyną,
kol paplūsta kraujas.
- Ar dabar supratai, tu nevala? Ar supratai? Ar dabar jau žinosi?
Aš nenoriu, kad tomai būtų sukeisti! Prakeikimas, tu iškruvinai man
visas knygas!
Tironas, kaip ir visi diktatoriai, nevengia smurto. Jis valdo teroru.
Kai įsiunta, nemano esąs dėl to kaltas. Jis juk buvęs priverstas! Ki­
taip nebuvę galimajai įkalti į galvą! Kitokios kalbos ji nesuprantan­
ti! Jis turėjęs taip reaguoti! Jei ne, žlugtų visa kontrolė! Ir įsiviešpa­
tautų chaosas! Argi būtų viso to reikėję, jeigu ji nebūtų sukeitusi
enciklopedijos tomų! Juk tai toks mažas pageidavimas! Tikrai jis
nereikalaująs per daug! Bet ne, jai net ir tai per sunku! Tenką aiškin­
ti kitais būdais! Ji pati to norėjusi!
Sunku suprasti, kodėl daugelis moterų taikstosi su tokiu smurtu.
Priežasčių, matyt, esama įvairių. Gal moterims gėda, kad jų vyras
toks, todėl jos nesiskundžia ir neieško pagalbos. O gal jos įsikalusios
į galvą, kad galėsiančios vyrą pakeisti savo meile. Be to, nustatyta,
kad už smurtautojų dažniau teka moterys, kurių tėvas irgi buvęs tiro­
nas. Jo elgesys jas ir įtikinęs, kad meilė ir smurtas - neatskiriami.
Tačiau turi reikšmės, ko gero, dar vienas dalykas. Tironai savo
pedantiškąja tvarka sukuria maniakišką sistemą. Jai pajungiama ir
žmona. Ji prisitaiko. Išmoksta gyventi toje sistemoje. Tironas nu­
traukia visus socialinius kontaktus, nes kiekvienas neplanuotas ry­
šys - tai grėsmė jo tvarkai. Tai būtų nesuderinama su jo saugumo
zona. Gerų pažįstamų, juo labiau draugų, nelieka. Kadangi pas juos
niekas nesilanko, tai ir jų niekas nekviečia. Žmonai tai tinka - nėra
prieš ką gėdytis. Pamažu jie tampa visiškai izoliuoti. Jų gyvenimas
darosi vis labiau panašus į buvimą totalinėje institucijoje. Totalinė
institucija - tai įstaiga, kurioje viešpatauja totalitarinė tvarka, kurios
įnamiai yra ir izoliuoti, ir visiškai kontroliuojami: pavyzdžiui, ligoni­
nė (ypač psichiatrijos), kalėjimas arba koncentracijos stovykla.
Po kurio laiko žmona jau elgiasi kaip kalinė. Tokia ji ir jaučiasi.
Totalitarinė santuoka - vienintelis pasaulis, kurį ji pažįsta. Išorės
pasaulis kuo toliau, tuo labiau darosi nerealus, miglotas. Mintis apie
galimybę išeiti iš prievartos sistemos ją gąsdina. Ir ji išsiugdo iš­
krypėlišką potraukį tironui. Mat smurtas - irgi savotiška artimumo
forma. Žmona ima vyrą nuolat stebėti. Ji išmoksta matyti pasaulį
jo akimis. Tik taip ji gali nuspėti jo reakcijas. Ji nusiteikia taip,
kaip jis - prieš save pačią. Ji traukiasi atatupsta ir suvokia save taip,
kaipjis ją, - kaip kliuvinį. Nuolat ujama, ji mano, kad taip ir reikia,
nes ji - visiškas šlamštas.
Tironas po truputį naikina jos Aš ir jo vietoj įtvirtina savąjį. Ji
pamiršta galinti turėti savųnorų. Jai nieko nebereikia. Ji tampa klus­
ni kaip automatas, kurį galima valdyti per nuotolį. Kartais auka ši­
taip susitapatina su nusikaltėliu, pagrobusiu ją kaip įkaitą. Teroras
taip traumuoja įkaitus, kadjie pajunta nenatūralų potraukį savo kan­
kintojams.
Šiaip ar taip, smurtautojo žmona ilgainiui taip prisiriša prie namų
tirono, kad nebemato kito pasaulio, tik jo tvarką. Apie ją galima
pasakyti tą patį, ką rašė Rilkė (Rilke) apie panterą, tupinčią narve:
„Jos žvilgsnis toks nuvargintas, jog riba / vien bėgančiais pinučiais
aptvara. / Jai rodosi, lyg tų virbų baisybė / ir už virbų pasaulio nebė­
ra.“*Todėl jai ir baisu pagalvoti apie pasitraukimą iš to pasaulio. Ji
jaustųsi kaip kalinys, po penkiolikos metų išleidžiamas į laisvę: jis
bijo tos laisvės. Arba kaip zoologijos sodo įnamiai, kurie, paleisti

* Vertė J. Juškaitis.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 269

miške, vis dar bando grįžti į savo narvus. Ji serga hospitalizmu. Laisvė
ją baugina. Panašiai ir diktatoriaus valdiniai, per sėkmingą maištą
nuvertę prispaudėją, pasijunta neginami ir apleisti, kaip kad dauge­
lis buvusios VDR gyventojų. Jie pasigenda potvarkių. Potvarkiai
liudija, kad tironas dar gyvas. O už tirono daugelis moterų įžvelgia
tėvą. Jis kaip Dievas - myli ir baudžia, leidžia potvarkius ir teisia. Ir
neleidžia subręsti.
Moterims, kurios leidžiasi tokio tirono įkalinamos, išsivysto va­
dinamoji papildomoji patologija. Tai savotiška „beprotybė dviese“.
Jis ją paverčia verge, o jinai jį - vergvaldžiu. Ji pati iš to kalėjimo
nebeištrūks. Jai gali padėti nebent socialiniai kontaktai su aplinka,
vėl atrasti draugai, bendravimas su žmonėmis, nepraradusiais svei­
kos nuovokos, arba gydymas. Nėra kitos išeities - kaip nors įveikusi
gėdos jausmą, ji turės atverti širdį pašaliniams. Ji turi suprasti, kad
susitapatinimas su tironu sujaukėjos sielą. Ji jaučiasi kalta dėl to, ką
jis daro. Ir atleidžia, randa jam lengvinančių aplinkybių. Kad ma­
žiau reikėtų dėl jo gėdytis, ji prisiima kaltę dėl jo reakcijų. Aiškina
jo smurto protrūkius savo pačios užsispyrimu. Kaip ir jis, keistai
iškreipia vertinimus. Jai atrodo teisinga, kad jis ją bloškia kakta į
knygų lentyną vien už tai, jog ji sukeitė enciklopedijos tomus.
Visa tai - ženklai, kad jai šiek tiek pasimaišė protas. Ji tapo kon­
centracijos stovyklos kaline. Jai reikia ieškoti pagalbos išorėje. Bet
svarbiausia - ji turi įveikti baimę ir nedelsdama palikti tokį tironą.
Juk jis - aiškus maniakas. Jis serga liguistu vyriškumu. Jam niekas
nebepadės, ojau žmona - nė tiek to.
Dar didesnis pakvaišėlis yra paranojikas. Riba, skirianti jį nuo iš­
orės pasaulio, jau pažeista. Jam sunku skirti, kas viduje, o kas lauke.
Jis įsikalęs į galvą, kad nebekontroliuoja savo valdų. Tos valdos gali
būti jo kūnas, jo namai, jo šeima arba netjo smegenys. Valdųriba gali
būti arčiau ar toliau, bet visada tai busjo Aš riba. Ir paranojikui visada
vaidenasi, kad priešas jau peržengęs tą ribą ir įsibrovęs vidun.
Todėl paranojikas negali nepanikuoti. Jis visur regi šnipus ir išda­
vikus. Jam atrodo, kad kiekvienas slepia veidą po kauke. Jis kiek­
vieną įtaria tik apsimetant jo šalininku, o iš tiesųjau perbėgus pas jo
priešą. Pavojingiausi esą patys artimiausi, tarp jų - ir žmona. Ji ei­
nanti išvien su jo priešais ir išduodanti jo paslaptis.
Ojei paranojikas susitapatina su savo namais ir šeima, tada iš­
orės priešu tampa arba kaimynas, arba naktinis įsilaužėlis. Prieš kai­
mynąjis kariaus, o gindamasis nuo įsilaužėlio pavers namus tvirto­
ve. Svarbiausia jam - apsisaugoti nuo pašalinio žvilgsnio. Kad tik
kaimynas nepamatytų, kas dedasi jo namuose! Tam tikslui mūrija­
mos sienos, auginamos gyvatvorės ir sodinami eglynai. Kaimynas
norįs jį iššnipinėti, sužinoti, kokios jo silpnybės, kur pažeidžiamos
vietos. Jei kaimynė skambina į buto duris, nes nori pasiskolinti pipi­
rų, žmonai prigrasinta nieku gyvu neįsileisti jos į virtuvę. Tai tesanti
dingstis ją išžvalgyti. Visi lankytojai esą įtartini. Jie įsismelkiantys į
tvirtovės vidų. Iš tiesų tai - legalūs įsibrovėliai. Opavojingiausi esan­
tys žinybiniai kontrolieriai, tikrinantys skaitiklių parodymus, net ir
kaminkrėtys - jie visi užsimaskavę šnipai. Žmona privalanti reika­
lauti, kadjie rodytų pažymėjimus. Juk tai gali būti plėšikai, kuriems
rūpi ištirti kambarių išsidėstymą. Okąjau kalbėti apie prekybos agen­
tus ir Jehovos liudytojus! Visi jie nusikaltėliai ir šnipai! Plėšikų gaujų
pasiuntiniai! Žmona privalanti vos praverti duris ir šaute iššauti: „Mes
nieko neperkam!“ Neduok Dieve, jei žmona nusižengs tam įsaky­
mui! Tada ant jos kris įtarimas, kad irji dalyvaujanti sąmoksle prieš
vyrą. Ojeigu ji dar ir atvirai pakritikuos tą nesąmonę, tai bus viskas
aišku: ji - išdavikė! Ji slapta susiuosčiusi su kaimynu. Ji remianti
savo vyro priešus. Gal net ir šnipinėjanti jį! Jos socialiniai kontaktai
stebimi su nepasitikėjimu. Jos draugės įtariamos kurstymu. Jis ne­
pageidaująs, kad ji kviestųsi jas į namus. Kodėl jam įėjus į kambarį
jos staiga nutylančios? Tai esąs tikras ženklas, kad jos kažką slepia.
Jamgirdintjos nebegalinčios laisvai šnekėti. Ką kita galėtųtai reikšti?
Ar bereikia aiškesnių įrodymų? Žmona sabotuojanti jo gynybines
priemones. Ji einanti išvien su kitais! Gal ji šaiposi jam už nugaros!
Bene jis galįs žinoti, ką jos išdarinėja, kai jo nėra, kai jis atiduoda
paskutines jėgas, kad šeimyna turėtų iš ko gyventi!
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 271

Irjau neduok Dieve, jei paranoja išsikeroja ligi lovos! Tadaji tam­
pa beprotišku pavyduliavimu. Išdavystės planai rezgami valdovo pa­
nosėje. Taikomasi į jautriausią jo vietą. Jis nebegali nusikratyti min­
ties, kad žmona atidavusi išorės priešui tai, kas švenčiausia. Ji nulei­
dusi tvirtovės tiltus ir atsklendusi vartus iš vidaus. Jamvaidenasi, kad
lova pilna potencialių varžovų. Jiejam - tarsi plėšikai, kuriems žmo­
na atvėrė virtuvės langą. Jamneduoda ramybės įsilaužimų, kiaurųkū­
no ribų, teršalų ir dėmių vizijos. Jį persekioja paranojiškas sueities
vaizdinys. Ir tada ateina žaliaakė pabaisa - pavydas. Tai ypatinga pa­
ranojos forma, kuria kitados buvo grindžiamas skaistybės kultas.
Pavydas taip pat skatina totalinį sekimą. Kiekvienas nesukontro­
liuotas žmonos krustelėjimas teikia pavydulingajam vyrui dingstį
nepasitikėti. Išeidama iš namų žmona turi pranešti ir pasisakyti, ka­
da grįš. Vyras nori visada žinoti, kur šiuo metu jo žmona. Rengda­
masi iškylai ji turi smulkiai išdėstyti maršrutą ir paprašyti leidimo.
Taip santuoka virsta valdiška įstaiga. Tokią metamorfozę palengvi­
na valstybinė priežiūra. Pavyduolis gali pasinaudoti jos kontrolės
priemonėmis. Jis fiksuoja žmonos nuosavu automobiliu nuvažiuotą
kelių už kurį moka valstybė: vis tiek tų duomenų reikalauja finansų
organai. Jis skaičiuoja išlaidas pagal kiekvieną straipsnį: maistas,
drabužiai, mokesčiai, draudimas, nuoma ir t.t.
Bet, žinoma, jokia priežiūra nėra tobula. Priešingai! Tikji ir paro­
do, kur esama spragų. Kas pasitiki, tų spragų nė nepamatys. Toks
vyras išduoda čekį be įrašo ir tuo iš anksto parodo pasitikėjimą. Jis
žino galįs būti apgautas, bet mano tą galimybę esant tokią neįtikėti­
nų kad kontroliuoti stačiai neapsimokėtų.
Tuo tarpu tas, kuris kontroliuoja, visuomet aptinka spragų, pinigų
trūkumų važinėjimą nežinia kur ir išlaidų nežinia kam. Tai sutvirti­
najo nepasitikėjimą. Žmonos kaltės jis dar negali įrodyti, bet ją ste­
bės. Ir vieną gražią dienų kai ji jausis saugi, jis ją pričiups nusikal­
timo vietoj. Tada jis taps detektyvu ir ims ją šnipinėti. Jis seks ją
paslapčia ir taps jos šešėliu. Kiekvienas vyriškos lyties asmuo, su
kuriuo ji susitiks, bus įtariamas kaip meilužis. Paprasčiausias pasi-
272

sveikinimo bučinys - jau įkaltis. Prisilietimas prasilenkiant, nuošir­

di šypsena reikš nepaneigiamus įrodymus.
Arbajis berte užbers ją priekaištais: „Ko tau staiga prireikė mies­
te? Prisipažink, juk buvai su juo susitikusi! Kas neigia taip įnirtin­
gai kaip tu, tas ir išsiduoda. Manai, aš toks kvailas ir nieko nepaste­
biu? Kodėl tau reikia šitiek laiko apsipirkti? Pirma tu daug greičiau
suspėdavai! Bet aš nesileisiu mulkinamas! Jau tu manęs už nosies
nepavedžiosi! Ir ar ne per dažnai pradėjai lankytis pas kirpėją? Aš
juk žinau - kai manęs nėra namie, tu įsileidi jį čionai! O kodėl gi
mano skutimosi veidrodis buvo pasuktas? Dabar tu nustebusi, ką?
Nuo manęs nieko nepaslėpsi! Aš seniai žinojau! Tu - pigi prosti­
tutė! Turėjau tai suprasti, kai mudu jau mylėjomės, o tu vis dar ne­
nutraukei ryšių su Alfredu. Tu apgaudinėjai Alfredą, tai apgausi ir
mane. Tu - purvina kekšė, paskutinė pasileidėlė! Bet iš manęs nesu­
lauksi! Veikiau užrakinsiu tave ir išmesiu raktą! Nuo rytdienos baig­
sis bėgiojimai pas kirpėją! O apsipirkti eisiu aš...“
Moteriai, kuri pakliuvo į rankas paranojikui arba pavyduoliui, vie­
nintelė išeitis - sprukti kuo toliausiai. Paranoja yra liguistas elgse­
nos sutrikimas. Pavojingiausia jos forma yra jau schizofrenijos at­
maina. Toks paranojikas ima bijoti įsibrovimo į jo paties smegenis.
Jam rodosi, kadjo smegeninėje šeimininkauja kažkas kitas. Jo min­
tys esančios valdomos nematomais spinduliais per nuotolį. Jis esąs
hipnotizuojamas. Slapti priešai nuodijantys požeminius vandenis,
kad sudrumstų jo sąmonę. Jis įtaria sąmokslą, kurio tikslas - pa­
jungti jo protą svetimai valiai.
Dažnai toks pamišėlis būna įsitikinęs, kad žmona talkina jo prie­
šams. Jai esą liepta nuodyti jo valgį. Arba tyčiajį gluminti, sabotuo­
ti jo pastangas, žlugdyti jo darbą ir neleisti jam vykdyti savo misi­
jos. Jos lytinis atsidavimas esąs veidmainiškas, jos meilė - apsimes­
tinė. Visa, kąji daro, tesanti vaidyba, padedanti įsibrauti į jo tvirto­
vę ir iš vidaus jį palaužti.
Paranojos negalima įveikti argumentais. Mat ją gina imuninė sis­
tema. Kadangi paranojikas kiekvieną įtaria slepiant tikrąjį veidą po
kauke, tai prieštaravimas jam tik patvirtinąs jo įsitikinimą.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 273

Moteris, leidusi vyrui šitaip elgtis, netruks ir pati pasinerti į klie­

desių pasaulį. Atsilaiko tik tvirtos dvasios žmonės. Ir čia vienintelė
išeitis - sprukti. Aiški paranoja prašosi gydytojo. Bet ir švelnesnių
formų pavyduliavimas bei įsibrovimo baimė dažniausiai yra nepa­
gydomi. Moteris, gyvenanti su paranojiku, kankinasi pragare. Ją ga­
li išvaduoti tik kas nors iš šalies. Arba ji turi rasti jėgų pabėgti.
Todėl ir mes dabar pabėgam iš tos slogios vietos ir grįžtam į pa­
grindinę pasakojimo vagą.

Partizaninis karas ir sutelktinė ataka

Konflikte pranašesnis yra tas, kuris gali pasirinkti mūšio lauką, tai
yra nustato, kada prasidės konfliktas, kokia bus jo tema ir dingstis.
Taip jis nustumia priešininką į savo lygį. Ir tai jau gali nulemti mū­
šio baigtį. Jei politikas puola priešininką ne politikos priemonėmis,
bet iškeldamas viešumon seksualinį jo elgesį, tai priverčia jį gintis.
Ir net jei paaiškės, kad kaltinimai buvo nepagrįsti, puolamasis bus
buvęs priverstas kalbėti apie savo seksualinius įpročius, o tai jau
savaime yra pažeminimas. Todėl politinis folkloras pataria: niekada
nekovok su kiaulėmis, nes tik susitepsi! O kiaulės mėgsta purvą.
Taip ir kiekvienas žmogus turi mėgstamiausią mūšio lauką. Ten jis
geriausiai gali panaudoti savo ginklus. Todėl jis ieško dingsčių ir
temų, kuriomis jam ypač paranku ginčytis.
Vyrų ir moterų elgesys per konfliktą gerokai skirtingas^Todėl mo­
terys geba pačios to nenorėdamos išvesti vyrus iš kantrybės. Mat jos
visada linksta išvengti didelio karo. Norėdamos išreikšti nepasiten­
kinimąjos prilaiko savo agresyvumą kiek žemiau tos ribos, kuri jau
leistų atvirai skelbti karą. Kitaip sakant, jos kariauja smulkiais baks-
nojimais. Jos niurzgia, priekabiauja, nervina, kimba dėl niekų. Jų
atakos per menkos, kad susilauktų smarkaus atkirčio. Jos naudojasi
tuo, kad jų priešininkas prieš tokius veiksmus bejėgis. Jis turi tik
sunkiųjų pabūklų ir galingą kariuomenę. Su sabotažo aktais ir parti-
zaniniais antpuoliais tokiomis priemonėmis nepakovosi. Tad mote­
rys linksta į partizaninį karą. Juo neįveiksi vyro atvirose kautynėse,
bet gali jį išsekinti. Taip silpnesnieji vis įveikdavo stipresniuosius -
nuo Hanibalo iki Amerikos.
Partizaninio karo laukas nėra apribotas ir apibrėžtas. Jis yra vi­
sur. Jis - tai kasdienybė. Čia bet kas tampa dingstimi. Svarbiausia -
dingstys turi būti menkos. Jos liečia kasdienę rutiną ir namų ūkį.
„Bet, mielas Albertai, aš juk jau kiek sykių tau esu sakiusi: šitos
bandelės skirtos skrudinti! Argi taipjau sunku pamatyti, kuojos
skiriasi! Šitų iš viso nereikėjo pirkti! Na ir kas? Galėjai nueiti į
kitą.kepyklą! Tada - degalinėje: ten juk irgi būna, lyg nežinotum!
Betgi tu ir nevėkšla! Tai kodėl nepasiėmei mašinos? Tik jau nesi-
teisink! Ką reiškia - bake nebuvo benzino? Tu juk net nebuvai
nuėjęs. Ir vėl man teks vežti mamą į namus. Negi ji pėsčia kul­
niuos trisdešimt kilometrų? Pagaliau tai tavo reikalas pasirūpinti,
kad mašina važiuotų. Dar ir stiklo valytuvas sugedęs...“ Nė vienas
iš tų sakinių nesišaukia smarkaus atkirčio. Bet atsiras vyrų, kurie,
ištisomis savaitėmis šitaip ujami, be įspėjimo griebs urvinio žmo­
gaus prieš tūkstančius metų pamestą akmeninę ietį, kad nutrauktų
tą kankynę. Kiti, civilizuotesnį, vyrai staiga dingsta iš namų arba
ima riaumoti tarsi sužeisti liūtai.
Kaip vyrams yra priimtinas smarkus konfliktas, taip moterims
įprasta griebtis partizaninės taktikos, kad išvengtų konflikto. Ir kaip
moterys pasijunta bejėgės dideliame kare, taip ir vyrai nemoka ka­
riauti su partizanėmis. Jie tada jaučiasi kaip banginiai ant kranto -
per sunkūs ir nejudrūs. Ir čiajau žmona primeta vyrui mūšio lauką-
namų ūkį ir kasdienybę. Ginčo objektai per smulkūs jo suvokimui.
Ar šviežios bandelės, ar skrudinamos - koks skirtumas? Neverta dėl
to kelti vaido. Savo niurzgimu versdama rūpintis tais niekniekiais, ji
sumenkina vyrąjo paties akyse. Tik pakeitęs visą savo nusistatymą
jis galėtų į tai reaguoti. Norėdamas atsikirsti jis turėtų domėtis to­
kiais klausimais. O prieš tai šiaušiasi visa jo esybė. Jis verčiau ken­
tės, bet nutylės. Ji niurzgia tuščiai - jis tyli ir kenčia. Tadaji padidi­
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 275

na dozę - jis vis dar kenčia ir tyli. Pagaliau anksčiau ar vėliau, nely­
gu temperamentas ir atsparumas, jis nebeištveria. Tada partizaninis
karas virsta tradiciniu karu.
Lygiai kaip vyrai dažnai stebisi, kad moterys taip piktai reaguoja
į visai geraširdišką puolimą, taip ir moterys stebisi, kodėl vyrai taip
užsiplieskia dėl nekalto priekabiavimo. Bet kai jie pratrūksta, būna
jau praėjusios ištisos savaitės, kai jie sukandę dantis tvardėsi. Juos
išsekina įtampa tarp pagundos atsakyti niurzgimu ir vengimo veltis
į tokias smulkmenas. Ir pagaliau pratrūkęjie perkelia mūšio lauką į
pažįstamą sritį - smarkų, bet ribotos trukmės karą. Todėl skirtingą
lyčių požiūrį į konfliktą galima išreikšti formule: vyrai linkę į aud­
ringą karo pabaigą, o moterys - į lėtą karą be pabaigos.
Būdami pranašesni, vyrai kovoja panašiai kaip amerikiečiai - sten­
giasi palaužti priešą ugnies papliūpa. Jų žanras - sutelktinė ataka. Jie
džiaugiasi daug sugriovę, bet tausoja žmonių gyvybes. Jie tarsi vaiki­
galiai mėgsta demonstruoti savo pranašumą. Jie mėgsta triukšmą.

Kaip panaikinti kerus

Paradoksai - tai bendravimo spąstai. Daugelis sutuoktinių porų ne­

tyčia įmaklina įjuos ir neberanda išėjimo. Todėl pašaliniams jie ir
rodosi tokie nuobodūs. Jie suka ir suka ratus vis tuo pačiu bendravi­
mo taku. Reikia daug pastangų išsiveržti iš tos orbitos. Ne taip leng­
va įžvelgti savo paties kaltę dėl to, kad ginčas niekaip nesibaigia, ir
suprasti, kad bandymas ginčą išspręsti jį tik pratęsia. Šiuo atžvilgiu
paradoksai veikia kaip prakeiksmai. Jie - kaip kerai, gerus norus
paverčiantys blogiu.
Kaip išsisaugoti tų prakeiksmų? Reikia panaikinti kerus. Įžvelgti
iškreiptą konfliktų logiką. Tai be galo sunku: pačiam įsivėlus į kon­
fliktą sugebėti pamatyti jį iš šalies. Tam tikslui reikia pasinaudoti
patirtimi, sukaupta stebint kitų žmonių konfliktus, ir pabandyti to­
mis pačiomis akimis pažvelgti į savo paties ginčą.
 ^s*-r%V?

276

Mokykimės matyti konfliktus kaip objektyvius scenarijus, o jų

eigą- kaip dramas su savais dėsniais, paklūstančiais vidinei logikai.
Geriausiai būsime tampasirengę bent sykį išgyvenę sustingimą, pa­
tyrę, kaip dviejų žmonių santykius, planetos traukos įsuktus į kon­
flikto orbitą, užpildo nepakenčiama monotonija, liūdniausia nuobo­
dybė ir visiška vidinė tuštuma.
Jei mums pavyks šitaip perkelti žvilgsnį, jei įstengsime nugalėti
tą nežmonišką sūkurio trauką, kuri laiko mus konflikto orbitoje, ir
įvertinti viską iš šalies, tada kartu su naujomis galimybėmis pamaty­
sime ir dar vieną dalyką - kaip smarkiai vidinė perspektyva riboja
mūsų regėjimo lauką.
Pirmiausia mums kris į akį, kad vargu ar įmanoma dviejų žmonių
santykių problemą išspręsti ten, kur ji iškilo - dviejų žmonių santy­
kiuose. Netikėtai pamatysime, kad bandymas tai padaryti kaip tik ir
sukėlė tąproblemą. Įsivaizduokimįsimylėjėliųporą. Moteriai pavyko
ištraukti mylimąjį iš draugelių gaujos ir pasiglemžti vien sau. Bet da­
barjis tapo kažkoks vangus. Todėl ji skatina vyriškį parodyti daugiau
temperamento, gal net kiek pasikarščiuoti. Ji nesupranta, kodėl jį tai
dar labiau slegia. Ji nesuvokia, kad vienintelisjam dar likęs stimulas -
jos raginimas būti gyvesniam. O tai tik įvaro melancholijos. Poros
santykiųviduje tos problemos išspręsti neįmanoma. Problema yra pa­
tys poros santykiai, jų uždarumas ir atsiribojimas nuo žmonių. Ir tas
uždarumas stiprėja sulig kiekvienu mėginimu išspręsti problemą san­
tykių viduje, nes jis stumia juos abu matyti tik pačius save.
Dviejų žmonių santykiai sudaro idealias sąlygas kilti konfliktui.
Paprastai konfliktui pirmiausia reikia priešininkų. Reikia, kad atsiras­
tų tinkami partneriai, kad tarp jų užsimegztų ryšys ir tas ryšys tiek
sustiprėtų, kadjie matytų tik vienas kitą, atsiskirtų nuo viso pasaulio.
Įsimylėjėliams viso to nebereikia. Juos jau sujungė meilė ir jie
mato tik vienas kitą. Jie jau įprato atsižvelgti į antrąjį, kad ir ką
darytų. Jie jau atsiskyrę nuo pasaulio. Antra vertus, meilė skatina
tokius nerealiai didelius jų lūkesčius, jie taip daug tikisi vienas iš
kito, kad nusivylimas neišvengiamas. O nusivylęs kiekvienas ma-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 277

nys pats esąs kaltas. Be to, kai du žmones sieja toks glaudus ryšys,
kiekvienas išjųdviejų kupinas įtampos. Ir vienas, ir kitas gali tą ryšį
susprogdinti. Todėl konfliktas tampa labai pavojingas. Abu turi būti
itin atsargūs, nes ir vieno, ir kito rankose - atominė bomba. Panašiai
santykiavo dvi supervalstybės per šaltąjį karą. Kiekviena išjų galė­
jo sunaikinti ir kitą, ir save. Taip ir santuoka dažnai atsiremia į bai­
mės pusiausvyrą. Yra tik viena išeitis - perspektyvos šuolis. Reikia
išmokti matyti save iš šalies.
Šioje disciplinoje yra viena sritis, kurioje moterys labiau įgudu­
sios už vyrus: jos kur kas dažniau skaito romanus. Kodėl jos tai
daro? Todėl, kad skaitant romaną galima visa tai pačiam išgyventi.
Romanas - vienintelė pranešimo forma, kurioje pasaulis suvokia­
mas iš kito asmens perspektyvos. Pati jo konstrukcija verčia susita­
patinti su romano personažu. Tam reiškiniui nusakyti yra speciali
pasakojimo gramatikos sąvoka. Tai savotiškas būdas perteikti vei­
kėjo mintis irjausmus. Pailiustruosime tai ištrauka iš Džeinės Osten
(Jane Austen) romano „Ema“. Herojė sau prisipažįsta, kad suklydu­
si pati įstūmė mylimąjį į geriausios savo draugės glėbį:
„Kaip neapgalvotai, kaip nejautriai, kaip neprotingai, kaip bešir­
diškai ji pasielgė su Harieta! Kokia ji buvo akla, kokia beprotė...
Ponas Naitlis ir Harieta Smit...! Ar tai buvo įmanoma? Ne, tai buvo
neįmanoma. Ir vis dėlto tai nebuvo toksjau neįsivaizduojamas daly­
kas... O, kadji nebūtų Harietos įvedusi į aukštuomenę - o, kad ne­
būtų neapsakomai beprotiškai sutrukdžiusijai ištekėti už nepriekaiš­
tingo jaunikaičio, kuris būtų padaręs ją laimingą...“
Tai, ką čia skaitome, yra herojės mintys. Matome visus jos emo­
cijų vingius. Ir vis dėlto ji nekalba apie save pirmuoju asmeniu. Ji
nesako: „Kaip neapgalvotai, kaip nejautriai, kaip neprotingai, kaip
beširdiškai aš pasielgiau su Harieta...“ Vietoj to nematomas pasa­
kotojas protokoluojajos mintis trečiuoju asmeniu, lyg žvelgtų iš ša­
lies. Ta ypatybė tapo tokia įprasta romano pasakojimo stiliui, kad
jos ir nebepastebime. Bet ji padaro galima tai, ko tikrovėje nebūna.
Mes matome personažą vienu metu ir iš vidaus, ir iš išorės. Skaito-
278

me slapčiausias jo mintis, išgyvename kartu sujuo ir vis dėlto mato­

me toliau už jį, suvokiame jo ribotumą.
Gyvenime paprastai to nebūna. Bet yra viena išimtis: tai krizė, kaip
kad toje ištraukoje. Kai žmogui ūmai nušvinta, kad iki tol jis buvo tarsi
aklas. Tai visada, kaip ir „Emoje“, būna iliuzijųžlugimas. Žmogus regi
tarsi dvigubąvaizdą. Ankstesnysis ribotumas dar toks gyvas atmintyje,
kadjo paliktas įspūdis tebestovi prieš akis. Vis dar sunku patikėti, kad
taip nėra. Bet kartu žmogus regi savo klaidąjau ir iš šalies ir išvysta tai,
ko nematė anksčiau. Tada ankstesnysis vaizdas užima nebe visą ekra­
ną, o tikjo kamputį. Taip įvyksta didysis išblaivėjimas.
Tas pats įvyksta, jeigu konfliktą, kuriame dalyvauju, staiga pamatau
iš šalies. Bet yra vienas skirtumas: sulaukiu ne vien išblaivėjimo. Aš ne
tik pamatau, kad mano perspektyva buvo ribota, bet ir įsitikinu, kad
mano iliuzija sutrukdė konfliktą išspręsti. Maža to - kad be jos gal ir
paties konflikto nebūtų buvę. Pavyzdžiui, gal suvokiu, kad mano
priešiškumas - net jei mano nedraugas pats jį išprovokavo - labiau už
bet ką paskatinojį pasikeisti taip, kad mano priešiškumas taptų pama­
tuotas. Toks dalykas vadinamas „pranašyste, kuri pati savaime išsipil­
do“: arba iliuzija, kad tarp manęs ir mano priešininko nėra nieko ben­
dra, neleido įžvelgti, kad mudu tampamvis panašesni; arba mano bai­
mė susipykti ne tik nenumaldę priešininko agresyvumo, bet jį dar pa­
kurstė; arba mano grasinimas nutraukti santykius, jeigujis ir toliau taip
priekabiaus, tik sustiprinojo priekabes; arba dėl mano bambėjimo, esą
vyras per mažai prisideda prie namųapyvokos, jis apskritai ėmė vengti
to darbo; arba mano skundai dėl mūsų gyvenimo monotonijos tą ne­
lemtą monotoniją dar padidino, ir taip toliau, ir taip toliau.

Užburtas ratas ir kaip iš jo ištrūkti

Mūsų svarstymai perkeitė įprastinę meilės sampratą. Paprastai ma­

noma, kad meilė - tai jausmas, kuriuo grindžiamas bendravimas. O
mes į pirmą vietą iškėlėm bendravimą ir juo remdamiesi aiškinam
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 279

jausmą. Ir čia įžvelgėm vieną ypač reikšmingą bendravimo atvejį -

paradoksalųjį bendravimą. Nors jau suminėjom daug jo pavyzdžių
ir nors kiekvienas žmogus kasdien susiduria su paradoksaliojo ben­
dravimo apraiškomis, realiame gyvenime jas nelengva permatyti.
Paprastai jas atpažįstame tik iš nepasitenkinimo, kurį žmogus pa­
junta, arba iš nusivylimo, kurį jos sukelia. Kiekvienam lengva įsi­
velti į tokio bendravimo pinkles, ir kaip tik todėl, kadjamjo elgesys
rodosi protingas. Dėl to vyksta savotiškos mini tragedijos, jei pripa­
žinsime, jog tragedija - tai lemtingi padariniai, kuriuos sukelia ban­
dymas jų išvengti.
Taip būna ir bendraujant. Žmona niurzgia, kadjos vyras toks užda­
ras; bet jis dar labiau užsisklendžia dėl tojos niurzgimo. Vyras užsi­
puola žmoną, koji tokia nekalbi; bet aprėktaji tampa dar nekalbesnė.
Abu partneriai, jų pačių požiūriu, elgiasi logiškai. Tačiau sudėjus jų
logiką krūvon rezultatas išeina priešingas tam, kurio jie siekia. Jei
tokių mechanizmų susidūrę su jais gyvenime neperprasime, tapsime
jų auka. Dėl to kalta tam tikra bendravimo ypatybė: manome, kad
antrasis galėtų elgtis ir kitaip, bet nemanome to apie save.
Imkime kaip pavyzdį automobilio vairavimą. Vyras vairuoja, žmo­
na sėdi šalia. Vairuotojo elgesį lemia vien tik situacija kelyje. Jis
vairuoja taip, kaip reikalauja eismo sąlygos. Jis tik reaguoja. Situa­
cija verčiajį elgtis taip, o ne kitaip. Joks protingas vairuotojas kitaip
nevažiuos. Ojinai mano, kad vyro elgesys priklauso nuo jo paties.
Jai rodosi, kad jis turi daugybę alternatyvų. Jis galėtų važiuoti lė­
čiau, atsargiau, ne taip karštligiškai ir patrakėliškai, ne taip įsitem­
pęs, tarkim, kaip Dyteris, su kuriuo važiuojant jai netenka tolydžio
krūpčioti. Betgi ne, jis vairuojąs įžūliai, nes būtinai turįs su kiekvie­
nu dėl visko rungtis. Vyras mano, kad jo veiksmus diktuoja tik ap­
linka (jis tik reaguoja), o žmona mato dar ir kitą veiksnį - patį vai­
ruotoją. Bet jis pats negali savęs šitaip matyti, kadangi jis - jo cha­
rakteris, jo natūra - lemia tokį, o ne kitokį jo požiūrį.
Taigi čia santykis asimetriškas iš principo. Kiekvienas įžvelgia
tik antrojo alternatyvas. (Jis galėtų būti bent kiek dėmesingesnis!
Negi tai taip sunku?) O pats mato tik aplinką ir tariasi reaguojąs įją
taip, kaip privalo. Ta asimetrija stipresnė bendraujant, nes tada ap­
linka - tie kiti. Ojei bendrauja dviese, kaip kad vyras su moterimi,
tada ir vieno, ir kito visa aplinka - tik vienas asmuo. Ir, kaip tyčia,
tam vienam asmeniui pats esi irgi visa aplinka. Tokiomis sąlygomis
bendravimas labai greit tampa prieštaringas. Jei taip paklaustume
susiginčijusius sutuoktinius, tai žmona sakytųpriekabiaujanti tik to­
dėl, kad jis užsisklendžia, o vyras pasipiktinęs tvirtins užsisklen-
džiąs tik todėl, kadji priekabiauja. Kiekvienas tikins susilaukiąs pre­
tenzijų būtent iš tos instancijos, į kurią jis reaguojąs. Ir vienas, ir
kitas gali primesti antrajam kaltę dėl to, kuojis skundžiasi. Kadangi
poros santykiuose visą aplinką visuomet sudaro tik vienas asmuo,
tai pora ypač lengvai įsipainioja į tą prieštaravimą.
Norint išbristi iš to konflikto, reikia ryžtis šuoliui per bedugnę. Rei­
kia atsisakyti to, kas rodosi taip aišku. Ir įtikinti save, kad patsai skati­
ni konfliktąelgesiu, kuris tau rodosi esąs normalus, protingas ir logiš­
kas. Konfliktas taps suprantamas tik atsižvelgus į savo paties aklumą.
Tik tada būsi pasirengęs pasielgti priešingai, negu liepia tariamai svei­
kas protas. Tadjei moteris, kurios vyras užsisklendžia, užuot skundu-
sis - nors ir turi pagrindo - pagirsjį ir pasirūpins, kad tas laikas, kaijis
jai atsiveria, būtųjam malonus, jam nebeliks priežasties užsisklęsti.
Tadajis vis dažniau bus suja, nes norės būti giriamas.
Bet visa tai - dar tik įžanga į paradoksą, kylantį iš kalbinio ben­
dravimo ypatingumo. Jį gal geriausiai galima paaiškinti Franco Stok-
tono (Franz Stockton) apsakymu „Dama ar tigras?“ Vienos Rytų ša­
lies valdovas, mėgstantis žiauriai juokauti, kiekvieno teisiamo nusi­
kaltėlio likimą paveda nulemti poetiškam Dievo teismui. Kaltina­
masis įvedamas į areną ir turi minios akivaizdoje atidaryti vienas iš
dvejųdurų, esančiųpriešpriešiais. Už vienųdurųtūno tigras, už kitų-
dama, karaliaus skirta nusikaltėliui už žmoną. Ir štai vienas jaunas
bajoras nusikalsta tuo, kad įgijo karaliaus dukters palankumą. Jis
įmetamas į kalėjimą, o princesė iškvočia, už katrų durųjos mylimo­
jo lauks jam skirtoji dama. Ir dar ji sužino, kad ta išrinktoji - ffeili-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 281

na, kurijau ir anksčiau simpatizavopasmerktajam, tuo sukeldamaprin­

cesei pavydą. Ateina lemtingoji diena. Kaltinamasis iš arenos klau­
siamai žvelgia į princesę, sėdinčią tribūnoje, ir sprendžia sunkų gal­
vosūkį. Kas iš to, kadji parodys vienas duris: tai dar nebūtinai reikš,
kadjis išgelbėtas. Žinoma, jis nemano, kadji nori sušerti j į tigrui. Bet
atiduoti jo freilinai ji, ko gero, dar labiau nenori. Ypač todėl, kadjied­
vi - varžovės jau nuo seno. Todėl jam pirštas, kuriuo princesė rodo į
vienas iš dvejųdurų, gali reikšti ir viena, ir kita. Tai žinia, kuriąj is turi
interpretuoti atsižvelgdamas į karalaitės jausmus jam ir varžovei. Jei­
guji myli j į nesavanaudiškai, tai parodysjam išganingąsias duris. Jei­
gu nusveria jos pavydas freilinai - parodys duris su tigru. Patį gestą
vadiname pranešimo turiniu. Jis dažniausiai yra akivaizdus. Bet užjo
slypi nematomoji prasmė. Taigi kiekvienas pranešimas yra dvilypis:
jį sudaro akivaizdus turinys ir slapta prasmė.
Paradoksas kyla tuomet, kai žinios prasmė prieštarauja akivaiz-
džiajam jos turiniui. Tada mums bate susiriečia pirštai, mes visu
kūnu pajuntame, kad čia kažkas ne taip. Štai keletas pavyzdžių:
Nekreipk į mane dėmesio!
Mylėk mane savo noru!
Tikjau nesileisk mano komanduojamas!
Būk bent kiek vyriškesnis, ne toks mazgotė!
Paimk mane prieš mano valią!
Teikis atsipalaiduoti ir būti natūralus, kitaip matysi, kas bus!
Mums čia kliūva tai, kad pranešimo turinį žlugdo įsakomoji for­
ma. Nei atsipalaidavimas, nei laisva valia nesiderina su pavaldumu,
kurį reiškia įsakymas. Tačiau tą turinio ir prasmės susikirtimą ne­
lengva įžiūrėti.
Dabar gera proga pažaibuoti šviesomis ir šiek tiek pabūgnyti. Mat
netikėtai susidūrėme su paslaptimi, kuri gaubia vyro ištakas. Tą šal­
tinį, iš kurio trykšta prieštaringumas ir savotiška įtampa, paverčian­
tys vyrą tokiu storžievišku ir neramiu padaru. Šios vyro ištakos yra
paradoksalios. Dabar galime tą paradoksą paaiškinti turinio ir pra­
smės prieštara. Turinio aspektas teigia: vyras yra laisva būtybė, ne-
282

paklūstanti jokiems įsakymams. O prasmės aspektas liepia: „Būk

vyras!“ Tai reiškia: „Būk drąsus, narsus, laisvas, stiprus, išdidus ir
pranašus, būk uola tarp bangų, žodžiu - būk didvyris!“
Kad būtum vyras, nepakanka turėti vyrišką lyties aparatą ir elek­
trinį skustuvą. Reikia norėti būti vyru. Visose kultūrose, kaip įrodė
antropologas Deividas Gilmoras (David Gilmore) klasikiniame vei­
kale „Vyriškumo tapsmas“, gyva samprata, kad tikras vyriškumas -
tai ne vien anatominiųpožymių kompleksas. Tai norma, kurios gali­
ma ir nepasiekti. Bet ta norma paradoksali. Joje glūdi neįveikiamas
prieštaravimas. Jeigu vyras - būtybė, kuri nieko nebijo ir didžiuoja­
si savo laisve, tai vis dėlto tą jo laisvę riboja būtinumas būti vyru.
Nieko nebijodamas, jis vis dėlto nuolat bijo pasirodyti esąs nevyriš­
kas. Galima tą paradoksą kreipti vienaip ar kitaip, dėl to keisis jo
forma, bet esmė liks ta pati. Vyras nebijo nieko, bet bijo baimės.
Niekas nevaržojo laisvės, išskyrus reikalavimą būti laisvam. Jis turi
rodytis savaime esąs tuo, kuo sąmoningai nori būti, - tikru vyru.
Trumpiau tariant, vyro ištakose slypi prasmės spąstai. Vadinamasis
„dvigubas ryšys“. Vyras privalo pats norėti būti vyru. Todėl vyrai
bijo prasmės spąstų kaip velnias kryžiaus. Jie yra jiems alergiški.
Tai reiškia, kadjie labai neatsparūs prieštaringo ir dviprasmiško ben­
dravimo formoms. Jie mieliau renkasi aiškumą. Dažnai jie elgiasi
kaip objektyvios reikšmės fanatikai („Juk aš taip nesakiau“!) ir api­
brėžimų mėgėjai („Pirmiausia paaiškink, ką tu vadini keistu!“). Gi­
lesnės prasmės jie paprasčiausiai neįžvelgia. O moterys, priešingai,
prasmę uoste užuodžia. Jos iš prasmės ir turinio sankirtos išgauna
be galo daug niuansų, kurių nebegali suprasti vyrai.
įsivaizduokime, kad žmona nusipirko naują suknelę ir rodoją vy­
rui. Jis ją vertinamai apžiūri ir klausia:
- Kiek ji kainavo?
- Manai, negalėtume sau tiek leisti?
- Nežinau. O kiek ji kainavo?
- Prisipažink, kad ji tau nepatinka.
- Net labai patinka. Tai kiek gi ji kainavo?
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 283

- Galėčiau ją ir pakeisti.
- Kodėl? Ar tu jos nebenori?
- Jei tu manai, kad ji man netinka, aš ją tučtuojau pakeisiu.
Jis (tąja sulėtinta intonacija, reiškiančia tvardomą nekantrumą,
aiškiai tardamas kiekvieną žodį):
- Ašjau sakiau, kadji man labai patinka. Tačiau norėčiau ir žino­
ti, kiek ji kainavo. Ar tai - valstybinė paslaptis?
- Mariona sako, kad tai labai vykęs pirkinys, bet, žinoma, jai vis­
kas gražu, kas bent kiek atitinka paskutinę madą.
- Klausyk, argi nebesupranti vokiškai? Kiek, po velnių, ji kaina­
vo? Kiek tu už ją suplojai? Kiek šlamančiųjų sukišai? Kiek pinigė­
lių, mano sūriu prakaitu pelnytų, atidavei?
- Nekalbėk su manim šitaip!
Žmona ima kūkčioti, o vyras susinervinęs išeina iš kambario.
Kas čia atsitiko? Kaip tokioje nekaltoje bendravimo situacijoje
kilo šis nesusipratimas? Dalykas tas, kad abu visiškai skirtingai su­
pranta, ką reiškia „kainuoti“. Vyras nori tik sužinoti, kiek žmona
sumokėjo už suknelę. Jį domina pati kaina. Gal jis nori ją palyginti
su savo uždarbiu, su sąskaita banke, su kitomis kainomis. O žmona,
kad įvertintų kainą, turi pirma žinoti, ar jam suknelė patinka, ar ne.
Ji sieja kainos klausimą su to klausimo prasme. Jeigu suknelė jam
patinka, vadinasi, ji kainavo pigiai. Jei nepatinka, tai reiškia, kad ji
permokėjo. Todėl ji gali pasakyti kainą tik žinodama, kaip jis verti­
na tą suknelę. O to ji negali išsiaiškinti be jų santykių konteksto.
Dar keblesnė situacija susidaro, kai per konfliktą patys tarpusa­
vio santykiai tampa teiginio turiniu. Tada galima įklimpti neišbren­
damai. Štai tokio dialogo pavyzdys:
- Su tavim stačiai neįmanoma, - sako ji. - Grynai sugadintas va­
karas. Niekada su tavim niekur nebeisiu!
- Kodėl? - nesutinkajis. - Kas tau nepatiko? Juk buvo visai gera.
Tik tu vis kartoji tą pačią nesąmonę.
- Matai! Būtent apie tai aš ir kalbu. Ką tik aš pasakau, tu viską
suniekini. Tu prieštarauji man dėl kiekvieno žodžio.
 s*-r%
ts» d5>

284

- Netiesa! Aš tau niekada neprieštarauju!

- O dabar ką tu darai?
- Bet tai tik todėl, kad tu kalbi nesąmones.
Kodėl juodu įsisuko į tą verpetą? Čia matome bendravimą, nu­
kreiptą į save patį. Jo tema yra pats bendravimas. Ovisas keblumas
tas, kad bandymas išnarplioti bendravimo problemą tik dar labiaują
išpučia. Taip pokalbis apie bendravimą pakliūva į užburtą ratą, ku­
ris stumia sutuoktinius į neviltį. Jie pasijunta tarsi užkerėti. Jie gy­
vena užburtame rate ir nežino, kaip iš jo išsiveržti.
Tarkim, vyras šiek tiek nepasitiki savim ir todėl mėgsta draugijo­
je pasipuikauti. O žmona tuo bjaurisi. Ir kai jis įsišneka, jinai nieki­
namai suraukia nosį, kad visi matytų. Ji tik atsidūsta: „Arjau ir vėl?“
Ir demonstratyviai įsikniaubia į laikraštį murmėdama: „Man tai ne
naujiena“. Ojis galvoja: „Kodėl ji būtinai turi man gadinti nuotai­
ką?“ Ir dar smarkiau spusteli pedalą, tampa toks nenatūralus ir pom­
pastiškas, kadji tik sušnypščia: „Baik išsidirbinėti!“ Žinoma, jis tik
įjungs aukštesnę pavarą ir taip patvirtins jos nuomonę, kad jis esąs
pasipūtęs menkysta. Ir susilauks dar kandesnių pastabų.
Toji konfrontacija taps rutina; abudu apsikas palei pusiausvyros
liniją ir pradės karą, kuris truks tikriausiai ilgiau už Pirmąjį pasau­
linį. Galiausiai jie pasijus panašiai kaip tų masinių skerdynių vete­
ranai: išsekę, praradę iliuzijas, viskuo nusivylę, atbukę, suluošinti
ir užsidarę tarpusavio priešiškumo kiaute. Abu susmulkėję ligi sa­
vo priešininko. Tai siaubingas likimas. Dažnas, bet nelinkėčiau jo
niekam.
Yra tik vienas būdas ištrūkti iš to užburto rato: mesti šalin visą
pasipiktinimą, pamiršti visas mintis apie savo teisumą ir visas pre­
tenzijas. O paskui elgtis taip, kad partneris nustebtų. Svarbiausia -
niekada nedaryti to, ko laukia priešininkas. Tam tikslui būtinas mi­
nėtasis šuolis iš nutrypto tikėtinų dalykų lauko į užburtąjį neįtikėti­
nų dalykų sodą. Juk paradoksas turi savybę protingus dalykus nu­
kreipti prieš juos pačius ir paversti juos jų priešingybe. Taigi reikia
priešininką nustebinti tuo, kas mums patiems rodosi neprotinga.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 285

Grįžkime prie anksčiau pateikto pavyzdžio. Pagyrūno žmona iš

anksto žino, kaip jis reaguos įjos kritiką - dar labiau ries nosį. Jis
norės įrodyti, kad nesileis jos suniekinamas. To jis neįeisiąs nie­
kam! Ojau jai - nė tiek to! Bet visa tai patvirtins jos kritiką. Ir tam
ji užbėgs už akių geibiu gestu žmogaus, kurio ranka jau pavargo
mojuoti rimbu. Vyras savo reakcija tik patvirtins neigiamąjos nuo­
monę apie jį, kurią ji jau seniai susidarė. Ir jis ją yra tiek kartų pa­
tvirtinęs, kad tų atvejų pėdsakai jos atmintyje tokie gilūs kaip ratų
provėžos minkštoje žemėje.
Okas atsitiks, jeigujis jai pateiks staigmeną? Jeigu, tarkim, užuot
dar labiau įsismaginęs, perbėgs į jos pusę ir pasišaipys iš savęs?
Jeigu jis, ūmai pažvelgęs į save iš šalies ir prislėgtas to, ką pamatė,
prisipažins savo nuodėmes, išpeiks save už maivymąsi, prakeiks sa­
ve už tą ydą per įsivaizduojamą išpažintį? Ir jei pakritikuos save
dvigubai aršiau, negu tai daro žmona? Jeigu, užuot puikavęsis, pats
save sumenkins ir susigūš? Tada įvyks dalykas, kurį ji laikė neįma­
nomu. Tada ten, kur moteris jau regėjo tik vaiduoklį, ji vėl išvys
gyvą žmogų. Šį tą daugiau negujos neigiamos nuomonės patvirtini­
mą. Žmogų, laisvą pasielgti vienaip ar kitaip, nesukaustytą būtinu­
mo reaguoti visada vienodai. Atgis tai, kas iki tol bebuvo vien me­
chanizmas. Jos vyras tadajai pasirodys kaip naujai užgimęs. Ją suk-
rės šitiek naujienų. Ji stebėsis vyru ir netikės savo akimis, tarsi ma­
tytų stebuklą. Jis įrodys, kad be reikalo buvo žmonos pasmerktas. Ji
nė nesvajojo, kadjis galėtų būti toks. Ir pajus, kad neteisingai sujuo
elgėsi. Paneigus jos būgštavimus nebelieka ir pagrindo jai būgštau­
ti. Bet tamreikia į priekaištus atsakyti meiliais žodžiais, o į užsipuo­
limus - draugiškumu. Net ir tada, kai tuos užsipuolimus laikai netei­
singais. Nes tik taip - vien šituo taku - galima išeiti į laisvę... grįžti
į kitokį gyvenimą, kurį vėl galima pavadinti gyvenimu. Oten reikės
saugotis pavojaus, kuris tyko kiekvieno buvusio kalinio, - susidėti
su žmogumi, kuris vėl įstums tave į kalėjimą. Tokių vengtinų žmo­
nių veidus matysime, paskutinį kartą apsilankę portretų galerijoje.
 V
s*-r%
0

2 86

Dvyliktas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją

Grupinis nevykėlių portretas - dejuoklis, dviratininkas,
pavyduolis ir nelaimėlis

Šiame grupiniame portrete matome margą būrį nesėkmės ištiktųjų,

kurie dėl vienokios ar kitokios priežasties neįstengė gauti vyrišku­
mo diplomo ir nebuvo priimti į vyrų gaują. Tarp jų visada atsiras
tokių, kurie susitaikė su likimu ir remdamiesi tuo, ką turi, susikūrė
naują, alternatyvų identitetą. Kadangi jiems teko tai padaryti netu­
rint prieš akis visuomenės sankcionuoto pavyzdžio, tai čia rasime
stiprių asmenybių, turinčių ką pasiūlyti ir moterims - pirmiausia su­
pratimą. Dažnai taip susiformuoja didvyriai. Bet kaip tik todėl, kad
čia kiekvienas susiranda savą kelią, negalimąją sugrupuoti į tipus.
Čia vien tik individai. Okamnepavyksta su savo nesėkme susidoro­
ti, tas pritampa prie vieno iš toliau apibūdinamų tipų.

Dejuoklis...
...arba vidutinis nevykėlis, moka tik skųstis. Jis negali pamiršti sa­
vo nesėkmės ir vis grįžta priejos, liečiająkaip skaudamą dantį. Jam
vis atrodo, kad aplinkiniai tik ir mato jo nesėkmę. Taip jis tampa
visuomenės neganda. Jei visa kompanija kalba kokia nors viena te­
ma, jis būtinai leptels ką nors tokio, pavyzdžiui: „Aš žinau, man
nereikėtų čia reikšti savo nuomonės. Juk jūs visi laikot mane ne­
kompetentingu.“ Ir visai grupei kyla noras šveisti jį pro duris. Taip
atsiskleidžia bene dažniausia priežastis, kodėl žmogus tampa nevy­
kėliu. Tai menkavertiškumo jausmas, skatinantis skelbti pranašys­
tes, kurios pačios savaime išsipildo. Moteris, pasirinkusi tokio tipo
prasilošėlį, išteka už kiauros statinės. Ji kibirais pils paneigimus:
jausmingus užtikrinimus, kadjai jis tikrai nesąs nevykėlis, įtikinėji­
mus, kad sėkmė ne tokia svarbi kaip švelnumas, prašymus nepaisyti,
ką šneka neišmanėliai, ir priesaikas, kadjinai jį mylėsianti net ir tuo­
met* jeigu jis gyvenime pasieks ne daugiau nei kambarinė musė -
viskas veltui. Statinė niekada nebus pilna, ir problema niekada neiš-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 287

nyks. Niekada žmona neišvaduos tokio vyro. Žaizda niekada neuž­

gis. Ji ištekėjo už hemoflliko. Jos namai tapo slaugos ligonine. Ji
tupinėja apie invalidą, grįžusį iš apsupties per vyrų karą. Pagaliau,
po dešimties tūkstančių bergždžių bandymų pastatyti jį ant kojų, ji
neteks vilties. Tadajai beliks pasirinkti: arba pasukti ponios Čaterli
keliu, arba sudžiūti šalia nevykėlio.

Dviratininkas...
...nuo mazochistinio dejuoklio tipo skiriasi tuo, kad kompensuoja
savo pralaimėjimą. Moteriai tai, ko gero, dar sunkesnė našta. Ka­
dangi jam nepavyko pelnyti vyrų pripažinimo, tai jis bando iš žmo­
nos atsiimti ką praradęs. Tuo tikslu jis verčia ją prisiimti visus jo
partnerių vaidmenis pripažinimo dramoje. Ji turi vaidinti priešinin­
ką, kurį jis nugali, publiką, kuri jam ploja, ir žiuri, kuri jį premijuo­
ja. Šis tipas - tai vienas iš tų, kurie tuo labiau engia savo šeimą, kuo
blogiau jiems sekasi profesinis darbas. Jie panaudoja savo šeimas
kaip slėgio kompensatorius: smūgius, kuriuos jie gauna iš šalies,
tenka amortizuoti jų žmonoms ir vaikams. Šeima atsiima už tai, kad
šeimos galva - vyras nevykėlis. Psichologijos požiūriu tokie vyrai
panašūs į dviratininkus: lenkia nugarą į viršų ir mina kojomis že­
myn. Jų kelias - mažiausio pasipriešinimo linija. Kitaip tariant, jie
yra egocentriški bailiai, kurie bando nusikratyti savo menkavertiš­
kumo jausmo perduodami jį žemyn.
Tokie tipai vengia patys sau prisipažinti, kad yra nevykėliai. Todėl
jie ir neabejoja kriterijais, kurie leidžia pripažinti juos esant tokius.
Taip net akivaizdūs menkystos tampa despotais. Būtent norėdami su
kaupu atsigriebti už vyriškumo stoką jie su silpnesniais elgiasi kaip
tironai - šiurkščiai apšaukia juos, nevengia ir prievartos. Kliūva nuo
jų ir moterims, ir vaikams. Kaip kitados visuomenės atmatos keliau­
davo į kolonijas ir ten galėdavo prieš čiabuvius vaidinti baltaodžius
ponus, taip ir mėgėjai atsigriebti vaidina antžmogius savo šeimose.
Šis tipas labai paplitęs. Kartais jis tampa tikra visuomenės nelai­
me. Nuo jo kenčia ištisos minios šeimos narių. Viena iš tokio papli­
288

timo priežasčių, be abejonės, - daugybė galimybių patirti nesėkmę

visuomenėje, pagrįstoje konkurencija. Todėl jau yra išryškėję net ir
tipiniai nevykėlių vaidmenys, kuriais gali pasinaudoti pralaimėju­
sieji. Nuo tojiems palengvėja. Vienas iš tokių yra atsiskyrėlio tipas,
išvis nebandantis konkuruoti. Jam visos vynuogės rūgščios. Jis de­
dasi nė nenorįs to, kas jam vis tiek neįkandama. Jis vaidina išdidėlį,
kuriam pasaulis neturįs ko duoti. Užtat jis gali nesiekti ir pripažini­
mo, nors slapčia apie jį svajoja.

Pavyduolis...
...irgi labai dažnas. Jis žinąs iš patikimų šaltinių, kad tie, kuriems
sekasi, yra iškilę nesąžiningais būdais. Taipjis tampa dorybės įsikū­
nijimu ir nusiperka Vikerto (Wickert) knygą „Garbingasis yra kvai­
lys“. Ten jis randa paaiškinimą, kodėl jam nesiseka. O kadangi, jo
supratimu, kaimynas galėjo pralobti tik todėl, kad apgaudinėjo fi­
nansų organus, tai doruolio sąžinė verčia jį tapti skundiku.
Kai šis tipas, trykštantis priešiškumu, išeina į viešumą, jis su ki­
tais teisybės gynėjais sudaro pasipiktinusių chorą. O kadangi jis sa­
vo paties nesėkmes aiškina savo dorumu, tai lygindamas save su
tais, kuriems sekasi, randa vis naujų dingsčių piktintis. Todėl šio
tipo nevykėlį galima pažinti iš nuolatinio piktinimosi, iš polinkio
rašyti skundus ir iš buko įsitikinimo savo teisumu. Kitados iš tos
kategorijos žmonių buvo lipdoma antisemitų armija.
Kadangi šios rūšies nevykėlių yra daugybė, tai jie susilaukia at­
garsio tarp vienminčių, ir tai jiems atstoja visuomenės pripažinimą.
Jie, šiaip ar taip, ne vieniši. Jie gali guostis tuo, kad yra nebe indivi­
dualūs nevykėliai, bet socialinės problemos simptomai.

Nelaimėlis...
••.priešingai, yra vienišius, iškeliantis nesėkmę į meninės kūrybos lygį.
Ją ištvėręs, jis mano, kad sėkme nedera per daug žavėtis, ir prieina išva­
dą, kad tiknesėkmėparodo visas žmogaus galimybes. Aukščiausio lygio
nesėkmę demonstruoja profesionalūs nelaimėliai. Tai talentingųjų ir iš-
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 289

rinktųjų, laimės kūdikių ir likimo numylėtinių priešingybė. Kaip irjie,

kiekvienas gabus nelaimėlis žino savo paslaptį, kaip pakliūti į bėdą. Jį
traukte traukia klaidingas žingsnis, jis visada pasielgs ne taip, kaip rei­
kia. Jį visur lydi prakeiksmas, tarsi išvirkščia Dievo palaima. Dėl tojis
tampa poetine figūra, savotišku nelaimės genijumi. Jis taip patikimai
renkasi kelią į nesėkmę, kad apiejį pasakojamos legendos.
Nelaimėlis gali labai praversti firmoms, planuotojų grupėms arba
politikams. Prireikus išspręsti keblų klausimą prašoma jo patarimo ir
pasielgiama grynai priešingai. Sprendimas visada bus teisingas. Jis,
kaip šventasis idiotas, atrodo norįs įrodyti esąs nesėkmių virtuozas.
Kartais net rodosi, kadjis tyčia šauna pro šalį. Ir daro tai meistriškai.
Buvo, sakysim, toks mokslininkas Tomas Nutolas (Thomas Nut-
tall). Botanikas, Šiaurės Amerikos floros žinovas. Kaip tyrinėtojas,
jis greit išgarsėjo tuo, kad per ekspedicijas būtinai paklysdavo. Re­
tai jam pavykdavo susiorientuoti. Jį arba surasdavo gelbėtojų ko­
manda, arba visiškai netekusį jėgų į artimiausią gyvenvietę nuga­
bendavo draugiški indėnai. Tikra buvo tik tai, kadjeigu jau jis iške­
liavo, tai be pašalinės pagalbos neparsiras. Jo kolegos kūrė laužus,
kadjis matytų, kur grįžti, bet ir tai nepadėdavo. Per vieną 1812 metų
ekspedicijąj is ir vėl prapuolė. Šįsyk jis pats save pranoko, nes gel­
bėtojų komandą palaikė galvažudžiais indėnais ir spruko nuojos. Jo
gelbėtojai keletą dienų persekiojo jį laukiniame krašte, bet jam vis
pavykdavo nuo jų išsisukti. Ir jeigu jis nebūtų bėgęs ratu ir netyčia
pataikęs į stovyklą, tiekjį ir tebūtų matę.
Tokie žmonės atrodo tarsi ištrūkę iš vyriškumo kalėjimo. Jie turi
kažko nežemiško. Kaip kad dievai protu nesuvokiamu sprendimu
išsirenka numylėtinius, vadovaudamiesi, matyt, vien simpatijomis,
taip ir nelaimėliai yra išrinktieji. Absoliutus jų taiklumas pro šalį at­
palaiduojajuos nuo bet kokios kaltės. Jie paklūsta aukštesniajam dės­
niui. Tai mus šiek tiek gąsdina. Kas atsiduria šalia jų, pakliūva į to
dėsnio veikimo sferą. Ir moterims patartinajų išsilenkti. Moterų kerai
jiems per silpni. Tai šventieji, kuriuos vyriškumas pražudė taip, kaip
niekada neįstengtų moterys. Prieš juos galime tik nulenkti galvą.
 MOTERŲ KOMEDIJA
AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA

VIII paveikslas: Alkmenės dilema

Vis dar tie patys priešpiečiai Amfitriono namų terasoje. Jupiteris

atgavo savąjį pavidalą ir skelbia ištarmę, kad visų moterų likimą
paveda Alkmenei. O Alkmenei reikia galvoti apie mažojo Heraklio
likimą, nesji yra nėščia. Tai tampajos dilema.

MERKURIJUS: O, štai ir jūs!

SOSIJAS ir AMFITRIONAS (lenkiasi): Sveikinam tave, Olimpo
valdove!
JUPITERIS: Sėskitės, sėskitės, ko čia dabar taip iškilmingai? (Juo­
du atsisėda) Matot, ir valdovui praverčia vaidyba. Pusę valdymo
meno sudaro mokėjimas įteigti autoritetą, ir tos įtaigos visai ne­
išvengia net ir tie, kurie ją permato. (Išsigandusios griaustinio
grįžta damos, bet Jupiterio iš pradžių nepastebi)
LEDA: Vardan Olimpo, kas atsitiko?
ALKMENĖ: Tikiuosi, jūs nesusipykot?
NEFROSINĖ: Žiūrėkit, antai Jupiteris! (Rodo įjį)
TĘSALA: Tai bent triukas, kaip teatre: deus ex machina! Ims mat
pabaigoje ir išspręs viską kaip panorėjęs, dievišku dekretu!
JUPITERIS: Šįsyk, Tesala, sumaniau kitą sprendimą, ir ne dekretu!
Sėskitės, noriu pasakyti kalbą. (Damos susėda)
ALKMENĖ: Kąjau jie mėgsta, tai mėgsta: sakyti kalbas. Tiek vy­
rai, tiek dievai!
LEDA: Aš juk visada sakiau: jei tarp vyrų ir moterų yra skirtumas,
kuris niekada neišnyks, tai - skirtinga retorika. Moterys visada
kalba tik po vieną ir mėgsta pašnekesį su vienu, su dviem. O
vyrams didžiausias malonumas - ištisas valandas kalbėti visam
susirinkimui, verčiant visus tylėti ir tik patiems mėgaujantis sa­
vo iškalba! Nesuprantu, kodėl jiems tai taip patinka.
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 291

JUPITERIS: Gal jau galėčiau pradėti?

LEDA: Labai prašom! Bet gal ir mums reikia to išmokti, jei tikrai
norim emancipacijos, nors iš to nebus nieko gero, patikėkit.
TESALA: Cit - juk buvom susitarusios!
JUPITERIS: Taigi jums leidus norėčiau trumpai išdėstyti sprendi­
mą, kurį priėmiau. O kad vėl prisiėmiau tikrąjį savo pavidalą, tai
reiškia, jog esu ne tik vyrų dievas, nors čia atstovauju jų intere­
sams; priešingai, jei kada esu parodęs palankumą vienai lyčiai,
tai būtent moterims.
MERKURIJUS: Girdit, girdit!
JUPITERIS: Rizikuodamas pasirodyti negalantiškas turiu pabrėžti:
taip yra ne tik todėl, kadjos patrauklesnės. Pagrindinė priežastis,
kaip jau ne sykį esu minėjęs, yra dievų ir moterų interesų ben­
drumas. Nei mes, neijos nenorime pasaulio, kuriame nebūtųburtų,
kurį valdytų vien plikas priežastingumas. O kad jis niekada gry­
nai toks netaps, garantuoja meilė, tas atsitiktinumo ir būtinumo
paradoksas, kuris neturi jokios priežasties ir visada yra netikėtas,
meilė, kuri, būdama laisva, vis dėlto kiekvieną paverčia bejėgiu.
Tai, ko gero, paskutinė mįslė, kurios neįminė gamtos filosofai ir
apie kurią tasai Sokratas, taip nesėkmingai vedęs, žinoma, neturi
jokio supratimo. Tačiau aš nukrypau.
LEDA: O ne, tai, kąjūs sakote, be galo įdomu. Galėčiau klausytis ir
klausytis, kaip Atėnų retorikos mokykloje, kur, beje, girdėjau ly­
giai tą patį.
JUPITERIS: Todėl nutariau, kad tegu Alkmenė pati sprendžia dėl
tos emancipacijos. Jei niekas neprieštarauja, atiduodu visų liki­
mą į Alkmenės rankas! Nes ji, Alkmenė, nešiojasi savyje šio pa­
saulio ateitį. Ji tai jau žino, ir aš žinau, kaip visažinis dievas ir -
kas galėtų paneigti - kaip tiesioginis kaltininkas: Alkmene, kaip
šios nakties ir jos nesusipratimų vaisiaus tu nustatytu laiku, ma­
nyčiau, po devyneto mėnesių, susilauksi sūnaus ir pavadinsi jį
Herakliu. (Visi trumpam nuščiūva)
ALKMENĖ: Žinau! (Kitos moterys džiūgauja ir sveikina)
 s* - r%

292

NEFROSINĖ: Sveikinu.
TESALA (apkabindama Alkmenę): Aš taip džiaugiuosi dėl jūsų!
LEDA: Ak, vaikeli, aš tokia sujaudinta! Bet prižadėk man, kad pasi­
rinksi mane Heraklėlio krikštamote! Aš irgi jaučiuosi šiek tiek
prisidėjusi priėjo atsiradimo, gal nežinai?
JUPITERIS: Klausykit, ką aš pasakysiu. Čia buvo kilę neaiškumų,
katras Amfitrionas, o katras Jupiteris. Dabar viską išaiškins ma­
no sprendimas: savo dieviškąja galia padarysiu tavo sūnų nemir­
tingu pusdieviu, jei pripažinsi mano tėvystę.
ALKMENĖ: Žinoma, pripažįstu!
TESALA (vėl apkabina Alkmenę): O, mieliausioji kunigaikštiene!
JUPITERIS: Palauk! Dar neskubėk apsispręsti! Žinok, kad rizikuoji
moterų teisėmis. Juk jei nuspręsi, jog Jupiteris yra tavo sūnaus
tėvas, tam, kad sūnus taptų pusdieviu, tai pripažinsi principą,
kad vaikų luomą ir turtą lemia tėvo statusas. Tai patriarchalinės
visuomenės principas. Ojei tu, priešingai, atsisakysi dieviškos
savo kūdikio kilmės, tada tavasis Heraklis taps visai normaliu
berniūkščiu, gal bus gabesnis už daugelį kitų, o gal ir apykvai­
lis, ir truputį suktas, bet greičiausiai - niekuo, deja, neišsiski­
riantis. Spręsk pati! Nes aš nutariau, kad tokia bus pasaulio tvar­
ka: moterų teisės neturi būti nepasiekiamos, jas bus galima re­
aliai įgyvendinti, bet kad jas gautumėt, turėsit atsisakyti seno­
sios pozicijos teikiamų pranašumų. Savo padėtį turėsit išsiko­
voti savo pačių nuopelnais, o ne vedybomis, kaip lig šiol. Kas
nori teisių, turi už tai sumokėti, o jei kuri norės tapti visai kaip
vyras, turės išvis likti bevaikė, kaip Diana. Net ir tuomet jums,
moterims, dar bus geriau, nes jūs galėsit pasirinkti, tuo tarpu
vyrai neturės pasirinkimo ir bus priversti nori nenori likti tuo,
kas jie yra, būtent vyrais. Tad pasirink, Alkmene. Moterų liki­
mas - tavo rankose. Ir ne tik jų, bet ir vyrų, ir mano likimas, ir
mano prestižo, bet pirmiausia - tavo sūnaus: ar jis taps pusdie­
viu ir bus nemirtingas, ar tu dėl savo teisių atimsi visa tai iš jo?
Nagi - ką renkiesi?
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 293

ALKMENĖ (sutrikusi kreipiasi į kitas): Aš nežinau - kaip man ap­

sispręsti?
NEFROSINĖ: Nepervertink taip labai to dievų statuso! Jis, kaip vy­
ras, vis tiek turės privilegijų, ne ką mažesnių kaip dievai.
LEDA: Mesk iš galvos visus tuos tauškalus apie emancipaciją! Spren­
džiamas tavo vaiko likimas! Įsivaizduokjį tapusį nemirtingu die­
vu! Ką, manai, jis tau pasakytų sužinojęs, kad nedavei jam tos
laimės?
TESALA: Negarbinga versti šitaip rinktis. Kodėl moterys negalėtų
ir vyrų teises gauti, ir moters būties pranašumus išlaikyti?
JUPITERIS: Todėl, kad tie pranašumai - tik ligšiolinio skirtumo
padarinys. Na, tai kaip apsisprendei, Alkmene?
ALKMENĖ: Jei pasirinksiu viena, tai turėsiu atsisakyti kito? Tai
negarbinga!
JUPITERIS: Tokia jau tikrovė.
TESALA: Neklausyk, Alkmene! Tikrovė - tai tik vyrų prasimany­
mas!
LEDA: Priėjom tą vietą, kur argumentai ima kartotis ir kiekviena
diskusija turėtų mirti sava mirtimi. Todėl štai ką patarčiau kiek­
vienai moteriai Alkmenės vietoje: niekada nesileiskit, kaip esate
pratusios, su vyrais į diskusiją tol, kol abiem pusėms taps koktu!
Nepradėkit ginčo, jei iš anksto nežinot, kaip reikės jį pabaigti!
Visada pagalvokit apie tai, kad jeigu jūsų vyras jums įgrysta, tai
tik todėl, kadjaučiasi įgrisęs. Bet iš tiesų įgrystat nejus - įgrysta
ginčas, kuris kartojasi, nes toks ginčas mirtinas! Niekad neleiskit
lytims viena kitai įgristi! Jos, deja, turi tik viena kitą ir todėl yra
priverstos kuo daugiau įvairinti viena kitai gyvenimą. Štai kodėl
prašau Jupiterį: duok Alkmenei laiko pagalvoti. Bus dar įdomiau.
JUPITERIS: Gerai, duodu tau laiko, Alkmene. O tuo tarpu mano
sprendimas toks: jei nutarsi, kad tavo sūnus bus pusdievis, o Ju­
piteris -jo tėvas, tai didieji poetai apdainuos šios nakties įvykius
ir parodys juos teatre liaudžiai suprantamais vaidinimais. Poetai,
kilę iš tautų, kurios dar tik ilsisi epochų įsčiose, kaip antai rome-
294

nai, prancūzai, anglai ir vokiečiai, taigi visose tose tautose atsi­

ras poetų, kurie parašys pjesę apie dievišką tavo sūnaus kilmę, ir
visi čia sėdintys taps nemirtingi, nes bus įamžinti dramos mene.
O jei apsispręsi kitaip, tada gili tyla apgaubs pastarąją naktį ir
tavo sūnaus kilmė skęs tamsoje, užtat juo šviesiau spindės mote­
rų teisės. Taip tu nulemsi ne tik moterų ir vyrų likimą, ne tik
mano dieviškojo prestižo ir savo sūnaus likimą, bet ir galimybę
kada nors gimti kai kuriems geriausiems teatro veikalams. Omes
šią sceną baigsime šokiu. (Jupiteris duoda ženklą, ir suskamba
dangiška muzika) Seniems laikams prisiminti kviečiu Ledą su­
šokti su manim gulbių šokį. (Juodu šoka. Ją pavyzdžiu paseka
kitos poros: Nefrosinė su Merkurijum, Tesala su Sosiju ir paga­
liau - Alkmenė su Amfitrionu; uždangai leidžiantis muzika pa­
greitėja, o šokėją poros keičiasi partneriais.)

PABAI GA
Priedas

Literatūrinė replika „Amfitrionui“

Žirodu (Giraudoux) pavadindamas savo veikalą „Amfitrionas 38“

norėjo pasakyti, kadjau prieš jį buvo parašytos 37 dramos tuo pačiu
pavadinimu. Tačiaujis negalėjo prie jų priskaičiuoti graikų sukurtų
tos temos interpretacijų, nes jos visos dingo - o tai buvo tragedijos.
Eschilas ir Euripidas parašė Alkmenės tragedijas, o Sofoklis - Am-
fitriono tragediją. Prisiminus Plautą ir Moljerą (Moliėre) galima tuo
tik stebėtis. Bet iš esmės taip ir turėjo būti, nes sakmės apie herojus
ir dievų istorijos tiekė medžiagą tragedijoms, o komedija rėmėsi iš­
galvotais siužetais ir kritikavo tuos laikus. Kodėl Amfitriono istori­
ja pagrįsta tragiškais įvykiais, paaiškės prisiminus jų sąryšį. Mat
Amfitrionas buvo nukovęs Alkmenės tėvą ir galėjo ją vesti tik tuo
atveju, jei patrauks į karą ir atkeršys užjos brolius. O tai Jupiteriui
proga apgauti Amfitrioną su Alkmene prisiėmusjo pavidalą. Išeina,
kad Amfitrionas gali laimėti Alkmenę tik padaręs tai, dėl ko jis ją
bematant vėl praras. Nežinia, ar būtent tuo ir buvo pagrįstas tų tra­
gedijų siužetas. Šį tą žinome tik apie Euripido tragediją „Alkmenė“,
nes 1872 metais buvo nustatyta, kad vienos Britų muziejuje esan­
čios vazos piešiniai vaizduoja pagrindines Euripido,Alkmenės“ sce­
nas. (Pig. Louis Sėchan, Etudes sur la tragėdie grecque dans sės
rapports avec la ceramique, Paris 1926: tame veikale yra minėtosios
vazos piešinių reprodukcija.) Anot jų, Amfitrionas išėjo į mūšį ne­
pabuvęs pirmąją naktį po vestuvių su Alkmene, o grįžęs po ilgoko
laiko rado žmonąjau beveik pasirengusią gimdyti. Visas tragizmas
kyla išjos: kadangi Dzeusas aplankė ją pasivertęs Amfitrionu, tai ji
tiki esanti nekalta, o vyras apkaltina ją santuokine neištikimybe ir
prisiekia atkeršysiąs. Kai jis užsimoja nužudyti Alkmenę, jinai pa­
sprunka į Dzeuso šventyklą; ten Dzeusas, kaip deus ex machina,
išgelbsti ją ir praneša gimsiant Heraklį. Šis siužetas pagrįstas dviem
centriniais įvykiais: Heraklio pradėjimu ir jo gimimu.
Pirmoji mus pasiekusi draminė interpretacija yra Plauto „Amfit­
rionas“, ir tai jau komedija. Galimas daiktas, kadjis rėmėsi jau esa­
ma graikų komedija. V amžiuje senosios atikinės komedijos atsto­
vas, dramaturgas Platonas (ne garsusis filosofas), parašė veikalą, pa­
vadintą „Ilgoji naktis“. Tas pavadinimas - tai užuomina į Jupiterio
klastą, kuria jis norėjo pratęsti naktį su Alkmene. Tačiau pats ilgo­
sios nakties vaizdinys yra atėjęs iš V amžiaus prieš Kristaus gimi­
mą, iš tų laikų kosmogonijos, ojos trukmė matuojama ne žemiškuo­
ju, bet dieviškuoju laiku. Tai išsprendė ir dramaturgijos problemą,
kaip Heraklio gimimą tiek priartinti prie jo pradėjimo, kad viskas
tilptųviename dramos veiksme. Žinotina, kad, pasak pirmykščio mito,
Heraklis turėjęs brolį dvynį, kuris gimęs jau po septynių mėnesių,
nors pats Heraklis išvydęs dienos šviesą tik po dešimties. Tad ilgoji
naktis būtų ir vaisiaus buvimas gimdoje nuo pradėjimo iki gimimo.
Susiedama abu tuos momentus, ilgoji naktis kartu susieja ir komedi­
ją su tragedija: pradėjimas per apgaulę - tai komedijos motyvas, o
Alkmenės sutrikimas ir netyčinėjos kaltė, paaiškėjusi gimdant, Am-
fitriono įsiūtis bei kerštas ir Heraklio gimimas yra tragiški herojiniai
aspektai. Todėl Plautas savo veikalą ir pavadino tragikomedija; kas
žino, gal ir iš tiesųjis buvo sudurtas iš komedijos ir tragedijos. Kad
ir kaip ten būtų, tai pirmoji draminė to siužeto interpretacija, išlikusi
iki mūsų laikų.
Renesanso epochoje buvo vėl atrastas Plautas, o tą pačią temą
toliau plėtojo Peresas de Oliva (Pėrez de Oliva; 1531), Kamoinsas
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 297

(CamSes; 1549), Liudovikas Dolce (Ludovico Dolce; 1545) ir ano­

niminis Šekspyro (Shakespeare) amžininkas, parašęs pjesę „Herak­
lio gimimas“, (1600-1610). Įdomus siužeto perkėlimas į krikščio­
nybės dirvą Johaneso Burmeisterio (Johannes Burmeister) pjesėje
„Sacri Mater Virgo“ (1628), kurioje vietoj Alkmenės veikia Marija,
vietoj Amfitriono - Juozapas, o vietoj Heraklio - Jėzus.
Tačiau naujaisiais laikais tema buvo plėtojama remiantis kitu kū­
riniu, būtent Moljero komedija. Ji taip pat turėjo pirmtakę - Rotru
(Rotrou) pjesę „Du Sosijai“, kuria Moljeras smarkiai pasinaudojo.
Bet vienu atžvilgiu Moljero kūrinys padarė didelę įtaką vėlesniems
veikalams ta pačia tema - jis visai atsisakė jos ryšio su Heraklio
gimimu: veiksmas sukasi tik apie neištikimybę. Todėl veikalo fabu­
la tapo dar labiau komiška. Juo pasekė kiti autoriai, būtent Džonas
Draidenas (John Dryden) ir ypač fon Kleistas (von Kleist), kurio
komedijos originalumas buvo įvertintas tik trečiajame XX amžiaus
dešimtmetyje. Moljero, Draideno ir Kleisto versijos labiausiai išpo­
puliarino tą siužetą ir šių trijų autorių tėvynėse; į tai reikia atsižvelg­
ti ir vertinant mano variantą.
Turinys

Žodis skaitytojoms ir skaitytojams....................................... 7

I. Užsispyrėlio tramdymas........................................... 13
Meilė ir siaubas............................................................. 13
Moteriškas požiūris ir vyrų kitoniškumas............................. 17
Žvėris ir gražuolė........................................................... 20
Tėvystės atradimas ir moters kontrolė..................................22
Kaip atsirado mandagumas............................................... 26
Pirmas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Kavalierius............................................................... 28
Futbolo chuliganai - genties kariai.....................................34
Y chromosomos moterų nepripažįsta.................................. 35
Tėvas - tai ne vyriškos lyties mama.................................... 38
Antras žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Tvirtų pečių vyras....................................................... 42
MOTERŲ KOMEDIJA. AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA
I paveikslas: Santuokos karo strategai................................. 45

II. Trapusis vyro Aš................................................... 55

Moteris yra natūrali, o vyras - dirbtinis............................... 55
Vyras - tai, kas ne moteris................................................ 57
Lyčių vaidmenys ir seksas.................................................58
Sūnus ir motina.............................................................. 60
Vyrų nepakaltinamumo fazės............................................. 65
Vyras, kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas........................... 67
Vyras ir tiesa..................................................................69
Trečias žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Šarlatanas..................................................................70
MOTERŲ KOMEDIJA. AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA
II paveikslas: Vyrų nevisavertiškumas..................................74

III. Vidinė nejautra........................................................87

Vyrų tylėjimas................................................................ 87
Vyrai prisibijo vidinio pasaulio.......................................... 89
Išorinis pasaulis - artimesnis............................................. 90
Vyras ir jo hobis..............................................................92
Ketvirtas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Hobio dievas.............................................................. 94
Vyro tvirtybė..................................................................99
Pasipriešinimas bandymams reformuoti.............................. 101
Alergija namų ruošai......................................................103
Vaikai ir pinigai............................................................ 105
MOTERŲ KOMEDIJA. AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA
III paveikslas: Išorinė nejautra......................................... 107

IV Vyrų gauja............................................................ 117

Vyras-narys................. 117
Penktas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Kompanijų nariai ir užstalės bičiuliai............................ 120
Yra vyrų tarmė ir moterų tarmė..................................... ...127
Viešai ir privačiai......................................................... 129
Politika ir gauja............................................................ 131
Futbolas.................................................................... 132
Triukšmas................................................................... 133
300

Alkoholis.................................................................. 134
Šeštas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Guru, kaip moterų gaujos vadas.................................... 136
MOTERŲ KOMEDIJA. AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA
IV paveikslas: Vyrų sąmokslas........................................ 141

V. Bendravimas, kaip varžybos..................................... 151

Monologas.................................................................. 151
Ideologija.................................................................... 153
Nuomonė.................................................................. 154
Septintas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Intelektualas............................................................ 155
Pašnekesys be dominavimo............................................. 160
Apsilankymas moterų karalystėje.................................... 163
Grįžimas pas vyrus...................................................... 164
Moteris vyrų karalystėje................................................ 166
Viešasis gyvenimas moteriškėja...................................... 168
Aštuntas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Pokštininkas............................................................. 169
MOTERŲ KOMEDIJA. AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA
V paveikslas: Dviejų Sosijų varžybos.............................. 174

VI. Seksas................................................................. 183

Falas kenčia nuo maniakinės-dėpresinės psichozės.....:......... 183
Pavydo šmėklos.................. 184
Kūnas simbolių sistemoje................................................187
Nuotykis nieko nereiškia?............................................. 189
Atpalaiduoti drovųjį............................................... 192
Vujaristinė vyro erotika.................................................. 193
Kaip jaučia kūną moteris................................................ 194
Devintas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Tyrinėtojas............................................................... 196
MOTERŲ KOMEDIJA. AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA
VI paveikslas: Kūno trauka.............................................203
 DIETRICH SCHWANITZ ■ VYRAI 301

VII. Meilė................................................................. 219

Bendravimo mįslė......................................................... 219
Šlovinu tave savo kūnu...................................................221
Ji tik mato, kad jis mato ją...............................................222
Meilė tokia neįtikėtina....................................................225
Užburtas pasaulis.......................................................... 226
Aklumas, arba Varlės tampa princais................................. 228
Sielų harmonija, arba Girdi, kaip vėjas meldus šiurena?........ 230
Dešimtas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Temperamentingasis pietietis........................ 232
MOTERŲ KOMEDIJA. AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA
VII paveikslas: Diskusija apie meilę.................................237

VIII. Konfliktas.......................................................... 251

Meilė ir konfliktas - dvyniai........................................... 251
Rožių karas................................................................. 255
Konfliktas, kaip antroji meilės fazė, ir meilė, kaip pirmoji
konflikto fazė............................................................258
Kaip vyrai išgyvena konfliktą...........................................261
Konflikto baimė............................................................263
Vienuoliktas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Namų tironas ir jo žmona............................................ 265
Partizaninis karas ir sutelktinė ataka..................................273
Kaip panaikinti kerus......................................................275
Užburtas ratas ir kaip iš jo ištrūkti.................................. .278
Dvyliktas žvilgsnis į vyrų tipų portretų galeriją
Grupinis nevykėlių portretas - dejuoklis, dviratininkas,
pavyduolis ir nelaimėlis...............................................286
MOTERŲ KOMEDIJA. AMFITRIONAS, arba ALKMENĖS DILEMA
VIII paveikslas: Alkmenės dilema.....................................290

Priedas
Literatūrinė replika „Amfitrionui“ 295
 Serija „Garsiausios XXa. pabaigos knygos“
s Peter H0eg „Panelės Smilos sniegojausmas“
s Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“
s Kerstin Ekman „Įvykiai prie vandenų“
s Umberto Eco „Fuko švytuoklė“
s Michael Ondaatje „Anglas ligonis“
s Einar Mar GuSmundsson „Visatos angelai“
s Robert Schneider „Miego brolis“
s Andrei Makine „Prancūziškas testamentas“
s Peter H0eg „Moteris ir beždžionė“
s Milan Kundera „Nemirtingumas“
s Nino Ricci „Šventųjųgyvenimai“
s Thomas Brussig „Herojai kaip ir mes“
s Andrzej Zaniewski „Žiurkinas“
s Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“
s Michael Larsen „Netikrumas“
s Alessandro Baricco „Šilkas“
s Viktor Pelevin „Čiapajevas ir Pustota“
s Irvine Welsh „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting)
s Ute Ehrhardt „Geroms mergaitėms dangus,
blogoms - viskas“
s Susanna Tamaro „Eik kur liepia širdis“
s Umberto Eco „Vakarykštės dienos sala“
s E. Annie Proulx „Akordeono nusikaltimai“
s Elfriede Jelinek „Geidulys“
s Zyranna Zateli „Grįžtantys su vilkų šviesa“
s Svava Jakobsdottir „Gunlodos saga“
s Agneta Pleijel „Žiema Stokholme“
s Lydie Salvayre „Šmėklųdraugija“
s Ute Ehrhardt „Kaip tapti bloga mergaite“
s Carl-Johan Vallgren „Lošėjo Rubašovo dokumentai“
* Michael Larsen „Gyvatė Sidnėjuje“
v Alina Fernandez „Alina“
y Margaret Atwood „Greis“
s Ingrid Noll „Šaltas vakaro dvelksmas“
s Eva Wlodarek „Neliksiu nepastebėta“
s Catherine Clement „Teo kelionė“
s Connie Palmen „Dėsniai“
s Robert Schneider „Oreigė“
s Nikolaus Piper „Feliksas finansininkas“
s Lennart Hagerfors „Svajonė apie Ngongą“
s Arto Paasilinna „Zuikio metai“
s Judith Krantz „Tesės Kent brangenybės“
s Elizabeth Wurtzel „Prozaco karta“
s Marie-Claire Blais „Geismai“
s Ian McEwan „Amsterdamas“
s Ragnhild N. Gr0dal „Grobuonis!“
s Zoė Jenny „Žiedadulkių kambarys“
s Denis Guedj „Papūgos teorema“
s John O’Donohue „Anam čara. Keltų pasaulio
dvasinė išmintis“
s Jean-Pierre Vemant „Pasaulis, dievai, žmonės.
Mitų interpretacijos“
s Philippe Delerm„Pirmas gurkšnis alaus ir kiti
maži malonumai“
s Chuck Palahniuk „Kovos klubas“
s Carl Sagan „Demonų apsėstas pasaulis“
s Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“
s Milan Kundera „Atsisveikinimo valsas“
s Umberto Eco „Rožės vardas“
s John Banville „Parodymų knyga“
s Michal Viewegh „Mergaičiųauklėjimas Čekijoje“
s Pentii Lempiainen „Skaičiųsimbolika“
s Milan Kundera „Juokingos meilės“
s Milan Kundera „Gyvenimas yra kitur“
s Dietrich Schwanitz „Vyrai“
Finn Skarderud „Nerimas“
Jose Donoso „Tamsus nakties paukštis“
Kari Ove Knausgard „Anapus pasaulio“
Umberto Eco „Baudolinas“
 Schwanitz, Dietrich
Sc73 Vyrai:padermės apžvalga/ Dietrich Schwanitz. - Vilnius:
Tytoalba, 2001. - 301[3] p. (Garsiausios XXa. pabaigos
knygos)
ISBN 9986-16-220-3
Populiaraus veikalo „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinąs žmogus“
autorius Dietrichas Schwanitzas šioje knygoje padeda suprasti vyrų elgseną
ir bando išvesti vyrus ir moteris iš lyčių karo apkasų į erdvą, kurioje jie vėl
galės žavėtis vieni kitais. Aiškindamas ir nagrinėdamas problemas taip, kaip
jas mato vyrai, autorius tikina, kad moteris tik tada galės būti laiminga
dviese, kai susitaikys su mintimi, jog vyras iš esmės yra kitoks, - ir vis tiek
jį mylės.

UDK 316.6+159.92

Dietrich SCHWANITZ
VYRAI
Padermės apžvalga

Iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas

Fotografas Gintaras Janavičius
Viršelio dailininkai Daumantas Každailis, Ilona Kukenytė

SL 1686. 2001 11 10. 13,60 leidyb. apsk. 1. Užsakymas 1189

Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio 10, 2600 Vilnius
Spausdino AB „Vilspa“, Viršuliškių skg. 80, 2065 Vilnius
 „Versdama vyrą galvoti apie
kilimo spalvą ir apie tai, kiek lėkštučių
reikia kavos servizui, žmona
mėgina įsprausti jį į lėlių namelį.
O juk jo mastai - pasaulis. “
Dietrichas Schwanitzas, buvęs anglų
literatūros profesorius, gyvena Hamburge
ir yra laisvas rašytojas, knygų Der Campus,
Englische Kulturgeschichte, Der Zirkel
autorius. Lietuvių skaitytojai pažįsta jį
iš veikalo „Ką turi žinoti kiekvienas
išsilavinęs žmogus".
Mylėdamas vyras laikinai virsta moterimi:
tampa atidus ir rūpestingas, kalba tik apie
asmeninius dalykus, atveria širdį.
D. Schwanitzas teigia, kad iš to gimsta
iliuzija, iškreipianti lyčių tarpusavio santykį.
Vis moteriškėjančioje visuomenėje
intymumą, būdingą meilei, moterys laiko
normaliu dalyku. Jos mano, kad vyrai -
taip pat moterys, tik jų anatomija kitokia;
ir nusivilia pamačiusios, kad jie per daug
triukšmingi, uždari, pasipūtę, šiurkštūs.
D. Schwanitzas, surengęs ekspediciją
j egzotiškąjį vyro biotopą, parodo vyrą
pirmykščiu pavidalu - kaip vyrą tarp vyrų.
Aiškindamas ir analizuodamas problemas,
kaip jas mato vyrai, autorius tikina, kad
moteris tik tada galės įgyvendinti savo
lūkesčius būti laiminga dviese, jei susitaikys
su mintimi, jog vyras iš esmės yra kitoks, -
ir vis tiek jj mylės.
Kitados vyras buvo žmogaus modelis, o
moteris - mįslė. Bet kai moters dorybės -
gebėjimas bendrauti ir įsijausti - tapo
visuomenės norma, pasidarė atvirkščiai:
dabar vyrą reikia paaiškinti, įminti.
Tačiau moteris vyro nepaaiškino, tik nutildė
jį priekaištais. D. Schwanitzas pralaužia
vyrų tylėjimo sieną. Jis nepaneigia moterų
priekaištų, tik padeda suprasti vyrų elgseną.
Jis pradeda generalinę vyro sampratos
reviziją, turinčią išvesti iš lyčių karo apkasų
į tą erdvę, kurioje moterys ir vyrai vėl
žavėsis vieni kitais.