Nadia

Murad
su Jenna Krajeski

Paskutinė mergina
Mano nelaisvės ir kovos
su „Islamo valstybe“ istorija

Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė

Ši el. knyga yra skirta tik el. knygos pirkėjo asmeniniam naudojimui
jo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose. Pirkėjas neturi teisės
kopijuoti el. knygos ir kitaip jos dauginti norėdamas perleisti kitiems
asmenims, keisti jos turinio, formos ir kitų elementų. El. knygos
egzempliorių platinimas (perdavimas kitiems asmenims) negavus el.
knygos leidėjo sutikimo, pažeidžia leidėjo ir autorių turtines teises ir
yra neteisėtas.

Siekiant apsaugoti el. knygos turinį nuo neteisėto naudojimo ir

vagystės, el. knygoje įdiegtos apsaugos priemonės, leidžiančios
identifikuoti el. knygos pirkėją.

Tik kartu mes galime užtikrinti, kad autorių turtinės teisės būtų
gerbiamos.

Pirkėjo vardas, pavardė: Diana Pavlova Pavlova

Pardavėjas: baltoslankos.lt

Dokumento Nr: BL19081514753

Pirkimo data: 2019-08-15 18:58:03

Versta iš:
Nadia Murad, The Last Girl: my story of captivity, and my fight against the Islamic State, Tim Dugan Books,
2017

Redaktorė
Gita Kazlauskaitė

Korektorė
Dovilė Bučelienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų
ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam
skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-479-062-1
ISBN 978-609-479-100-0

Copyright © The Nadia Initiative, 2017

Foreword copyright © 2017 by Amal Clooney
All rights reserved.
© All photos courtesy of the author
© Eglė Podčašinskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2018
© Baltų lankų leidyba, 2018
Ši knyga parašyta kiekvienam jazidui.
 Pratarmė

Nadia Murad man ne tik klientė – ji mano draugė. Buvome supažindintos

Londone ir ji paklausė, ar galėčiau tapti jos advokate. Mergina paaiškino mokėti
negalėsianti, byla tęsis ilgai ir jos baigtis bus nesėkminga. Tačiau ji pasakė, kad
prieš apsispręsdama turiu išgirsti jos istoriją.
2014 metais „Islamo valstybė“ užpuolė Nadios gimtąjį kaimą Irake ir jos, 21-
erių metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. Ji buvo priversta stebėti mirti
vedamus savo motiną ir brolius, o pačią Nadią „Islamo valstybės“ kovotojai
pardavinėjo vieni kitiems. Prieš prievartaujant, ji buvo verčiama melstis,
verčiama rengtis ir dažytis, o vieną naktį žiauriai iki sąmonės netekimo ją
prievartavo grupė vyrų. Ji man rodė randus, likusius nuo deginimo cigarete ir
sumušimų. Nadia pasakojo, kad tyčiodamiesi islamistai ją nuolat vadino purvina
netikėle, gyrėsi įveikę jazidų moteris ir nušlavę jų tikėjimą nuo žemės paviršiaus.
Nadia yra viena iš tūkstančių jazidžių merginų, kurias „Islamo valstybė“
pagrobė, kad parduotų turguje arba per „Facebook“, kartais toks sandėris
sudaromas vos už dvidešimt dolerių. Nadios motina buvo viena iš
aštuoniasdešimties vyresnių moterų, nužudytų ir palaidotų nepažymėtame kape.
Šeši jos broliai kartu su šimtais kitų vyrų buvo sušaudyti per vieną dieną.
Tai, ką man pasakoja Nadia, yra genocidas. Genocidas neįvyksta atsitiktinai. Jį
reikia suplanuoti. Prieš prasidedant genocidui „Islamo valstybės“ Tyrimų ir
fatvos ministerija gilinosi į jazidizmą ir priėjo prie išvados, kad kaip kurdiškai
kalbanti grupė, neturinti jokios šventosios knygos, jazidai yra netikėliai, kurių
pavergimas yra „aiškiai apibrėžtas Šariato elementas.“ Todėl, iškreiptu islamistų
moralės supratimu, jazides, skirtingai nuo krikščionių, šiičių ir kitų, galima
sistemingai prievartauti. Tai iš tiesų buvo vienas veiksmingiausių jų naikinimo
būdų.
Vėliau buvo sukurta didelio masto blogio biurokratija. „Islamo valstybė“ net
išleido lankstinuką, pavadintą „Klausimai ir atsakymai apie belaisvius ir vergus“,
kuriame pateikė daugiau nurodymų, kaip derėtų elgtis. „Klausimas: ar galima
lytiškai santykiauti su lytiškai dar nesubrendusia verge? Atsakymas: lytiškai
santykiauti su lytiškai dar nesubrendusia verge galima, jei ji tinka lytiniams
santykiams. Klausimas: ar galima parduoti belaisvę moterį? Atsakymas: belaisves
ir verges galima pirkti, parduoti ar dovanoti, nes jos laikomos turtu.“
Kai Nadia Londone man papasakojo savo istoriją, nuo „Islamo valstybės“
vykdomo jazidų genocido jau buvo praėję dveji metai. Islamistų nelaisvėje vis dar
kankinasi tūkstančiai moterų ir vaikų, bet nė vienas islamistas jokiame pasaulio
teisme dar nėra nuteistas už šiuos nusikaltimus. Nemažai įrodymų buvo prarasta
ar sunaikinta. Ir perspektyvos sulaukti teisingumo atrodo miglotos.
Žinoma, ėmiausi šios bylos. Mes su Nadia daugiau nei metus vykdėme
kampaniją už teisingumą. Ne kartą susitikome su Irako vyriausybės, Jungtinių
Tautų atstovais, Saugumo Tarybos nariais ir „Islamo valstybės“ aukomis.
Rengiau ataskaitas, teikiau projektus ir teisines analizes, sakiau kalbas,
maldaudama JT imtis veiksmų. Daugelis mūsų pašnekovų įsitikinę, kad tai
neįmanoma – Saugumo Taryba niekada taip greitai nesiima veiksmų tarptautinio
teisingumo labui.
Tačiau man rašant šiuos žodžius JT Saugumo Taryba priėmė svarbią
rezoliuciją dėl tyrimo grupės, kuri rinks įrodymus apie „Islamo valstybės“ Irake
padarytus nusikaltimus, sukūrimo. Tai svarbi Nadios ir visų ISIS aukų pergalė,
nes ji reiškia, kad įrodymai bus išsaugoti ir atsakomybėn gali būti traukiamas
kiekvienas islamistas. Sėdėjau greta Nadios, kai Saugumo Tarybos posėdyje
vienbalsiai buvo priimta ši rezoliucija. Pamačiusios į viršų pakilusias penkiolika
rankų mes su Nadia susižvalgėme ir nusišypsojome.
Mano, kaip žmogaus teisų srityje dirbančios advokatės, darbas dažnai yra
kalbėti už tuos, kurie buvo nutildyti – žurnalistą už grotų ar teisme kovojančią
karo nusikaltimų auką. Nėra jokių abejonių, kad „Islamo valstybė“ mėgino
užtildyti Nadią, kai ją pagrobė ir pavertė verge, prievartavo, kankino ir vieną
dieną nužudė septynis jos šeimos narius.
 Tačiau Nadia nesileido nutildoma. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias
mėgino jai klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės.
Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio
premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė. O dabar ir
knygos autorė.
Per tą laiką, kai ją pažįstu, Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji
taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, už kiekvieną
prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį.
Tie, kurie manė, kad savo žiaurumu gali ją užčiaupti, klydo. Nadios Murad
dvasia nepalaužta ir balsas skambės garsiai. O šioje knygoje jis skamba garsiau
nei kada nors anksčiau.

Advokatė Amal Clooney

2017 metų rugsėjis
I dalis
 1 skyrius

2014 metų vasaros pradžioje, man besiruošiant paskutiniams mokslo metams

vidurinėje mokykloje, visai greta Kočo, mažo jazidų kaimelio šiaurės Irake, kur
gimiau ir kur maniausi praleisianti visą gyvenimą, dingo du laukuose dirbę
ūkininkai. Vieną akimirką vyrai ramiai ilsėjosi savadarbėje ne itin dailioje
brezento pavėsinėje, o kitą – jau sėdėjo užrakinti ankštame kambarėlyje
gretimame kaime, kur daugiausia gyveno arabai sunitai. Kartu su ūkininkais
pagrobėjai pasiėmė vištą ir kelis viščiukus – mus tai gerokai nustebino. „Gal jie
tiesiog buvo alkani“, – gūžčiojome pečiais, tačiau tai mūsų nenuramino.
Mano atmintyje Kočo visuomet gyveno jazidai. Pirmieji užklydę į šį atokų
užkampį klajokliai ir piemenys nusprendė čia pasistatyti namus, kad jų žmonos
galėtų pasislėpti nuo svilinančio karščio, kol jie patys ieškos savo avims geresnių
ganyklų. Jie pasirinko žemės ūkiui tinkamą žemę, tačiau gyvenvietė buvo
rizikingoje vietoje – Irako Sindžaro regiono, kur gyvena daugiausia jazidai,
pietiniame pakraštyje ir visai netoli nuo ne jazidų gyvenamų Irako teritorijų. Kai
devynioliktojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia atvyko pirmosios jazidų
šeimos, Kočo kaime šeimininkavo ūkininkai arabai sunitai, dirbantys žemę
Mosule gyvenantiems savininkams. Norėdamos nusipirkti žemės, jazidų šeimos
pasisamdė teisininką (tas žmogus, musulmonas, ir šiandien garbinamas kaip
didvyris), o tuo metu, kai gimiau aš, Kočo jau gyveno maždaug du šimtai šeimų
ir visos jazidų – buvome artimi lyg viena didelė šeima (beveik taip ir buvo).
Turėdami savo žemės, buvome išskirtiniai, bet kartu – pažeidžiami. Ne vieną
šimtmetį jazidai buvo persekiojami dėl savo religinių įsitikinimų. Be to, palyginti
su kitais jazidų miestais ir kaimais, Kočo yra toli nuo Sindžaro – aukšto siauro
kalno, kur daug amžių glaudžiasi jazidų bendruomenė. Ilgą laiką buvome
tampomi dviejų tarpusavyje besivaržančių jėgų – Irako arabų sunitų ir kurdų
sunitų. Jie reikalavo, kad mes atsisakytume jazidizmo ir prisišlietume prie kurdų
arba arabų. Iki 2013 metų, kai tarp Kočo ir kalno pagaliau buvo nutiestas
asfaltuotas kelias, savo baltu „Datsun“ pikapu iki kalno papėdės dulkėtais keliais
per Sindžaro miestą dardėdavome beveik visą valandą. Mano gimtasis kaimas
buvo arčiau Sirijos nei svarbiausių mūsų šventyklų, arčiau pašaliečių nei saugių
vietų.
Kelionė į kalną visada būdavo šventė. Sindžare buvo galima gauti saldainių ir
tam tikros rūšies ėrienos sumuštinių, kurių Kočo nebuvo, o tėvas beveik visada
sustodavo nupirkti visko, ko tik užsigeisdavome. Riedėdamas keliu mūsų
nedidelis sunkvežimis keldavo dulkių debesis, bet man vis tiek patikdavo
įsitaisyti atvirame kėbule ir gulėti prisiplojus prie dugno, kol išvažiuodavome iš
kaimo ir nutoldavome nuo smalsių kaimynų. Tada pašokdavau, kad galėčiau
jausti, kaip vėjas taršo plaukus, matyti susiliejančius palei kelią žolę pešančių
galvijų kontūrus. Leisdavausi nešama savo minčių ir sunkvežimio gale stodavausi
vis aukščiau, kol tėvas arba vyresnysis brolis Eliasas galiausiai šūktelėdavo
atsisėsti, kad neišsiversčiau per kraštą.
Į kitą pusę nuo mūsų kaimo, tolyn nuo sumuštinių su ėriena ir kalno teikiamo
prieglobsčio, buvo likęs Irakas. Taikos metu jazidas prekeivis per penkiolika
minučių neskubėdamas galėjo nusigauti iš Kočo iki artimiausio sunitų kaimo
parduoti grūdų ar pieno. Tuose kaimuose turėjome draugų – merginų, su
kuriomis susitikdavome per vestuves, mokytojų, kurie per pamokas
snūduriuodavo Kočo mokykloje, vyrų, kurie buvo kviečiami palaikyti mūsų
kūdikių berniukų, kol jiems atlikdavo ritualinį apipjaustymą – nuo tada jie
įsipareigodavo tai jazidų šeimai ir tapdavo kirivais, panašiai kaip krikšto tėvu.
Kai susirgdavome, gydytojai musulmonai atvykdavo į Kočo arba Sindžarą mūsų
gydyti, o musulmonai prekeiviai važinėdavo po miestelį siūlydami įsigyti
suknelių, žvakių ir kitų daiktų, kurių nerasi tose keliose Kočo parduotuvėlėse,
kur prekiauta tik būtiniausiomis prekėmis. Augdami mano broliai dažnai
lankydavosi ne jazidų gyvenvietėse ir mėgindavo šiek tiek užsidirbti iš įvairių
atsitiktinių darbų. Mūsų santykius komplikavo daug amžių trukęs
nepasitikėjimas – buvo nesunku pastebėti, kad į vestuves pakviesti musulmonai,
nors ir labai mandagiai, bet atsisakydavo valgyti mūsų maistą. Ir vis dėlto mus
siejo nuoširdi draugystė. Kartų kartas trukę tarpusavio ryšiai mena osmanų
valdymą, britų kolonizaciją, Saddamą Husseiną ir amerikiečių okupaciją. Ypač
artimais ryšiais su sunitų kaimais garsėjo Kočo.
Tačiau kai Irake vykdavo kovos (kartais atrodo, kad kovos Irake vyko visada),
tie kaimai grėsmingai dunksojo virš mūsų – mažojo jazidų kaimyno – ir seni
prietarai lengvai galėjo virsti neapykanta. Dažnai iš tokios neapykantos gimdavo
ir smurtas. Per dešimt pastarųjų metų, kai irakiečiai buvo įtraukti į 2003 metais
prasidėjusį karą su amerikiečiais, kuris vėliau pamažu virto žiauriomis vietinių
tarpusavio kovomis, o galiausiai išsigimė į tikrą terorizmą, tarp mūsų atsivėrė
tikra praraja. Kaimyniniuose kaimuose glaudėsi ekstremistai, kurie smerkė
krikščionis ir musulmonus nesunitus, o jazidus laikė kafir, netikėliais, kuriuos
reikia žudyti. 2007 metais keli tokie ekstremistai benzinvežiu ir trimis
automobiliais atvažiavo į du jazidų gyvenamus miestus už maždaug šešiolikos
kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kočo ir pačiame miesto centre juos susprogdino.
Per išpuolį žuvo šimtai žmonių – jie skubėjo prie automobilių, manydami, kad į
turgų atvežė parduoti prekių.
Jazidizmas – senovinė monoteistinė religija. Ją iš lūpų į lūpas skleidžia
šventieji, kuriems buvo patikėtos mūsų istorijos. Nors kai kurie jazidizmo
elementai būdingi ir kitoms Viduriniuose Rytuose paplitusioms religijoms – nuo
mitraizmo ir zoroastrizmo iki islamo ir judaizmo – mūsų religija yra visiškai
unikali ir ją gali būti sunku paaiškinti netgi šventiesiems, kurie įsimena mūsų
istorijas. Savo religiją įsivaizduoju kaip senovinį medį su tūkstančiais rievių,
kurių kiekviena pasakoja atsitikimą iš ilgos jazidų istorijos. Deja, daugelis tokių
istorijų yra tragiškos.
Šiandien pasaulyje gyvena vos milijonas jazidų. Visą mano gyvenimą – taip
pat ir gerokai iki man gimstant – mus, kaip bendruomenę, iš kitų išskyrė ir
vienijo tikėjimas. Tačiau kaip tik dėl jo buvome persekiojami didesnių grupių –
nuo osmanų iki Saddamo Arabų socialistinio atgimimo partijos šalininkų, kurie
mus puldinėdavo arba spausdavo, kad pažadėtume būti jiems lojalūs. Jie
menkino mūsų tikėjimą sakydami, kad garbiname velnią arba kad esame purvini,
ir reikalavo atsižadėti savo religijos. Ne viena jazidų karta išgyveno puolimus,
kuriais buvo siekiama nušluoti mus nuo žemės paviršiaus žudant, verčiant
atsiversti ar paprasčiausiai išstumiant iš savo žemių ir užgrobiant visą mūsų
turtą. Iki 2014 metų išorinės jėgos mėgino mus sunaikinti septyniasdešimt tris
kartus. Išpuolius prieš jazidus vadinome firman, išvertus iš turkų kalbos tai
reiškia „dekretą“, paskui sužinojome žodį „genocidas“.
Išgirdęs, kad už du pagrobtus ūkininkus reikalaujama išpirkos, visas kaimas
puolė į paniką. „Keturiasdešimt tūkstančių dolerių, – pareiškė pagrobėjai
telefonu ūkininkų žmonoms. – Arba ateikite čia su savo vaikais ir visa šeima
atsiverskite į islamą.“ Kitaip, anot jų, vyrai bus nužudyti.
Kaimo seniūno muchtaro Ahmedo Jasso akivaizdoje ūkininkų žmonos
pratrūko raudoti; jos verkė ne dėl pinigų – keturiasdešimt tūkstančių dolerių
buvo sunkiai suvokiama suma, tačiau tai tebuvo pinigai. Visi žinojome, kad
ūkininkai greičiau mirs nei atsivers, taigi kaimo gyventojai apsiverkė iš
džiaugsmo, kai vieną naktį pagrobtiems vyrams pavyko išsmukti pro išdaužtą
langą. Jie perbėgo miežių laukus ir parsirado į namus dulkini iki kelių ir
drebantys iš baimės. Tačiau grobimai nesiliovė.
Netrukus iš lauko netoli Sindžaro kalno, kur ganė mūsų avis, buvo pagrobtas
Dishanas, mūsų šeimai, Tahams, dirbęs vyras. Motina ir broliai ilgus metus po
vieną pirko ir veisė mūsų avių bandą ir kiekviena iš jų mums buvo labai svarbi.
Didžiavomės savo banda, ir kai avys nesiganydavo pievose už kaimo, laikėme jas
namo kieme ir elgėmės su jomis beveik kaip su augintiniais. Kasmetinis kirpimas
buvo didelė šventė. Man patiko šis ritualas, patiko, kaip minkšta vilna krisdavo
ant žemės didelėmis į debesis panašiomis kaugėmis, patiko po visą namą
pasklisdavęs muskuso aromatas, kaip tyliai lyg tingėdamos bliaudavo avys.
Patiko miegoti po šiltomis vilnonėmis antklodėmis, kurias mano motina Shami
padarydavo iš vilnos, sukaišiodama sruogas tarp spalvingų audinio skiautelių.
Kartais taip prisirišdavau prie ėriuko, kad atėjus metui jį paskersti tekdavo išeiti
iš namų. Kai buvo pagrobtas Dishanas, turėjome per šimtą avių – mums tai buvo
didelis turtas.
Prisiminęs, kad kartu su ūkininkais pagrobėjai pasiėmė ir vištas bei viščiukus,
mano brolis Saeedas sėdo į šeimos pikapą ir nuskubėjo Sindžaro kalno papėdės
link patikrinti bandos – dabar išasfaltuotu keliu tokia kelionė truko apie
dvidešimt minučių. „Jie tikrai jas pasiėmė, – dūsavome mes. – Tos avys buvo
viskas, ką turėjome.“
Vėliau paskambinęs motinai Saeedas atrodė sutrikęs.
– Pasiėmė tik dvi, – pranešė jis. – Seną lėtapėdį aviną ir jauną patelę.
Likusios ramiai ganėsi rupšnodamos parudavusią žolę ir noriai patraukė
paskui brolį namo. Mums taip palengvėjo, kad net pradėjome juoktis. Tačiau
vyriausias brolis Eliasas negalėjo nurimti.
– Nesuprantu, – kartojo jis. – Juk tie kaimiečiai neturtingi. Kodėl jie
nepasiėmė avių?
Jis manė, kad už to kažkas slypi.
Praėjus dienai po Dishano pagrobimo Kočo kilo sąmyšis. Kaimiečiai trypčiojo
prie savo namų durų ir kartu su vyrais, kurie pakaitomis budėjo naujame
patikros punkte prie pat kaimo ribos, dairėsi, ar nepamatys kokių nepažįstamų į
kaimą traukiančių automobilių. Vienas mano brolių, Hezni, dirbo policininku
Sindžare. Grįžęs iš darbo jis nuėjo prie kitų kaimo vyrų, garsiai besiginčijusių, ką
daryti. Dishano dėdė troško keršto ir mėgino organizuoti žygį į rytuose nuo Kočo
esantį kaimą, kurį valdė konservatyvi sunitų gentis.
– Pasiimsime du jų piemenis, – pareiškė jis degdamas pykčiu, – tada jiems
teks grąžinti Dishaną!
Planas buvo rizikingas ir Dishano dėdę parėmė ne visi. Net mano broliai, iš
tėčio paveldėję drąsą ir greiti paleisti į darbą kumščius, dvejojo, kaip pasielgti.
Vos porą metų už mane vyresnis Saeedas seniai svajojo, kad išauš diena, kai jis
galiausiai pasirodys kaip didvyris, taigi pritarė keršto planui, o dešimt metų už
mane vyresnis Hezni, kuris mūsų šeimoje buvo jautriausias, manė, kad
sumanymas pernelyg pavojingas. Tačiau Dishano dėdė surinko būrį
pagalbininkų ir pagrobė du piemenis arabus sunitus, atsivežė juos į Kočo,
užrakino savo name ir laukė.

Ginčus tarp kaimų dažniausiai spręsdavo Ahmedas Jasso, mūsų faktinis ir

diplomatinis muchtaras, ir jis stojo Hezni pusėn. „Santykiai su šia sunitų gentimi
jau ir taip įtempti, – sakė jis. – Kas žino, ką jie darys, jei mėginsime su jais
kovoti.“ Be to, jis įspėjo, kad padėtis už Kočo gerokai prastesnė ir sudėtingesnė,
nei įsivaizduojame. Grupė, pasivadinusi „Islamo valstybe“, kurios daugelis narių
buvo gimę Irake ir užaugę Sirijoje, per pastaruosius kelerius metus užėmė kelis
kaimus taip arti mūsų, kad galėjome suskaičiuoti juodai apsidangsčiusias figūras,
kai jie savo sunkvežimiais lėkdavo pro šalį. Tai jie laikė pagrobę mūsų piemenį,
aiškino mums muchtaras. „Jūs tik dar labiau bloginate padėtį“, – sakė Ahmedas
Jasso Dishano dėdei ir, praėjus vos pusdieniui nuo pagrobimo, sunitų piemenys
vėl buvo laisvi. Tačiau Dishanas liko nelaisvėje.
Ahmedas Jasso buvo protingas žmogus, Jasso šeima turėjo kelias dešimtis
metų patirties derėtis su arabų sunitų gentimis. Visi kaime kreipdavosi į juos dėl
savo problemų, o už Kočo jie garsėjo kaip gabūs diplomatai. Vis dėlto kai kurie iš
mūsų abejojo, ar šįkart Ahmedas Jasso nepernelyg nuolaidus, ar nesiunčia tokiu
elgesiu teroristams žinios, kad jazidai nesiruošia gintis. Iš tiesų tarp mūsų ir
„Islamo valstybės“ tebuvo Irako kurdų kovotojai, vadinami pešmergais, kurie
beveik prieš du mėnesius islamistams užėmus Mosulą buvo pasiųsti iš kurdų
autonominio regiono saugoti Kočo. Pešmergai mums buvo tarsi garbingi svečiai.
Jie miegojo ant čiužinių mūsų mokykloje ir kiekvieną savaitę vis kita kaimo
šeima jiems pamaitinti paskersdavo avį – skurdžiai gyvenantiems kaimiečiams
tai buvo didelė auka. Aš taip pat žavėjausi tais kariais. Buvau girdėjusi apie
moteris kurdes iš Sirijos ir Turkijos, kurios kovojo su teroristais ir nešiojosi
ginklus, ir ta mintis teikė man drąsos.
Kai kurie žmonės, tarp jų ir keli mano broliai, manė, kad mums turi būti leista
gintis patiems. Jie norėjo budėti patikros punktuose, o Ahmedo Jasso brolis
Naifas mėgino įtikinti kurdų vadovybę leisti jam suformuoti jazidų pešmergų
dalinį, bet niekas jo neklausė. Niekas nesisiūlė mokyti jazidų vyrų ir neskatino jų
prisidėti prie kovos su teroristais. Pešmergai mus patikino, kad kol jie čia, mums
nėra ko nerimauti ir kad jie pasiryžę ginti jazidus taip pat kaip Irako Kurdistano
sostinę. „Mes greičiau užleisime priešui Arbilį nei Sindžarą“, – sakė jie. Mums
buvo liepta jais pasitikėti, mes ir pasitikėjome.
Vis dėlto daugelis Kočo šeimų namuose laikė ginklų – gremėzdiškus
kalašnikovus ir vieną ar porą didelių peilių, per šventes naudojamų gyvuliams
skersti. Daugelis jazidų vyrų, įskaitant tuos mano brolius, kurie buvo
pakankamai suaugę, po 2003 metų įsidarbino pasienio tarnyboje ar policijos
pajėgose, kai čia atsirado galimybė dirbti jazidams, ir mes jautėmės tikri, kad kol
Kočo sienas saugo profesionalai, mūsų vyrai pajėgs apginti savo šeimas. Juk
pagaliau Kočo vyrai, o ne pešmergai po užpuolimų 2007-aisiais savo rankomis iš
grunto pastatė užtvarą aplink kaimą. Kočo vyrai patruliavo prie to užtvaro ištisus
metus dieną ir naktį, stabdė automobilius prie laikinų patikros punktų ir stebėjo
atvykėlius, kol pasijutome pakankamai saugūs grįžti prie normalaus gyvenimo.
Dishano pagrobimas kaime sukėlė tikrą paniką. Tačiau pešmergai nieko
nedarė, kad mums padėtų. Gal jie manė, kad tai tėra eilinis kaimiečių kivirčas –
ne tam Kurdistano regiono vyriausybės prezidentas Massoudas Barzani išsiuntė
juos iš saugaus Kurdistano į pavojingas Irako teritorijas. O gal jie buvo ne mažiau
įbauginti nei mes. Kai kurie pešmergai atrodė nė kiek ne vyresni už mano
jauniausią brolį Saeedą. Tačiau karas keičia žmones, ypač vyrus. Dar visai
neseniai Saeedas vidiniame kieme žaisdavo su manimi ir mūsų dukterėčia
Kathrine ir nė nenumanė, kad berniukui nedera žaisti lėlėmis. Tačiau pastaruoju
metu Saeedą tarsi apsėdo visą Iraką ir Siriją apėmęs smurtas. Kartą pastebėjau,
kad jis savo mobiliajame telefone žiūri vaizdo įrašus, kuriuose „Islamo valstybės“
kovotojai kapoja galvas savo priešams. Telefoną laikanti jo ranka drebėjo –
nustebau, kad jis kilstelėjo telefoną, kad vaizdus jame galėčiau matyti ir aš. Tuo
metu į kambarį įėjęs mūsų vyresnysis brolis Massoudas tiesiog pasiuto.
– Kodėl leidai žiūrėti į tai Nadiai! – šaukė jis iš baimės susigūžusiam Saeedui.
Šis gailėjosi, bet aš jį supratau. Sunku nusisukti nuo tų siaubingų vaizdų, kurie
vyko taip arti mūsų namų.
Vaizdai iš to įrašo vėl atgijo galvoje, kai prisiminiau nelaisvėje laikomą mūsų
vargšą piemenį. „Jei pešmergai nepadės mums susigrąžinti Dishano, turėsiu ką
nors daryti“, – pamaniau ir nubėgau į namus. Buvau mažiausia iš vienuolikos
vaikų šeimoje, be to, mergaitė. Vis dėlto visada sakydavau, ką galvojau, ir buvau
įpratusi, kad manęs klausytųsi, o pyktis suteikė man stiprybės.
Mūsų namas buvo netoli šiaurinio kaimo pakraščio. Tai buvo eilė vieno
aukšto iš plūktinio molio plytų pastatytų kambarių, kurie kaip karoliukai jungėsi
vienas su kitu perėjimais be durų. Visi kambariai vedė į erdvų plūktinį vidinį
kiemą su nedideliu darželiu ir duonos kepimo krosnimi, vadinama tandyru. Be
to, kiemelyje dažnai glausdavosi avys ir vištos. Čia gyvenau su motina, šešiais iš
aštuonių savo brolių ir dviem seserimis, taip pat dviem brolienėmis su vaikais, o
netoliese buvo įsikūrę kiti mano broliai, įbroliai ir įseserės, daugelis tetų, dėdžių,
pusbrolių ir pusseserių. Kai žiemą lydavo, pro stogą į vidų lašėjo vanduo, vasarą
viduje jauteisi lyg orkaitėje, todėl miegoti ropšdavomės ant stogo. Vienai stogo
pusei įdubus, ją užlopydavome metalo lakštais, kuriuos pavykdavo rasti
Massoudo dirbtuvėse, o jei prireikdavo daugiau vietos, tiesiog prisistatydavome.
Taupėme pinigus naujam namui – norėjome tvirtesnio namo iš betono blokų ir
kiekvieną dieną artėjome prie savo tikslo.
Įžengiau į namus pro priekines duris ir nuskubėjau į kambarį, kuriame
gyvenau su kitomis mergaitėmis ir kuriame buvo veidrodis. Ant galvos
užsivyniojau šviesią skarelę – ją paprastai ryšėdavau, kad ravint daržoves plaukai
nelįstų į akis – ir vaizdavausi, kad esu mūšiui besiruošiantis karys. Ilgus metus
sunkiai triūsiau ūkyje, todėl mano kūnas buvo gerokai stipresnis, nei atrodė. Ir
vis tik neturėjau jokio supratimo, ką daryčiau akis į akį susitikusi su į Kočo
atvažiavusiais pagrobėjais ar kitais žmonėmis iš jų kaimo. Ką jiems sakyčiau?
„Teroristai pasiėmė mūsų piemenį ir nusivedė jį į jūsų kaimą, – praktikavausi
piktai žvelgdama į veidrodį. – Galėjote juos sustabdyti. Bent jau galite mums
pasakyti, kur jis laikomas.“ Kieme pakampėje susiradau medinę lazdą, panašią į
tą, kuria naudojasi piemenys, ir vėl patraukiau namų link. Prie durų stovėjo keli
broliai ir su motina kažką karštai aptarinėjo. Jie nė nepastebėjo, kaip priėjau.
Po kelių minučių pagrindiniame kelyje pasirodė baltas pikapas iš pagrobėjų
kaimo. Automobilio priekyje ir gale sėdėjo po du vyrus. Jie buvo arabai – man
pasirodė, kad jie iš tos sunitų genties, kuri pagrobė Dishaną. Žiūrėjome, kaip
automobilis lėtai rieda dulkėtu pagrindiniu keliu, vingiuojančiu per kaimą, lyg jie
nieko nebijotų. Jiems nebuvo ko važiuoti į Kočo – tokius miestus kaip Sindžaras
ir Mosulas jungė aplink kaimą einantis aplinkkelis, taigi jų pasirodymas atrodė
kaip provokacija. Atsiskyrusi nuo šeimos įbėgau į kelio vidurį ir pastojau jiems
kelią.
– Stokite! – sušukau, mojuodama lazda virš galvos, kad atrodyčiau didesnė. –
Pasakykite, kur Dishanas!
Man sutramdyti prireikė pusės šeimos narių.
– Ko tu siekei? – barėsi Eliasas. – Užpulti juos? Sudaužyti mašinos langą?
 Jis ir keli kiti mano broliai ir seserys buvo ką tik grįžę iš laukų, labai pavargę ir
dvokiantys svogūnais, kuriuos rinko. Mano mėginimas atkeršyti už Dishaną
jiems atrodė tiesiog vaikiška išdaiga. Motina taip pat įsiuto dėl to, kad išbėgau į
kelią. Įprastomis aplinkybėmis ji taikstėsi su mano išsišokimais, dažnai jie netgi
pralinksmindavo ją, tačiau tuo metu visi buvo susierzinę. Atrodė pavojinga
atkreipti į save dėmesį, ypač jei buvai jauna netekėjusi mergina.
– Eikš pas mane ir prisėsk, – tarė ji rūsčiai. – Taip elgtis nedera, Nadia, tai ne
tavo reikalas. Tegu vyrai tuo rūpinasi.
Gyvenimas tekėjo toliau. Irakiečiai, ypač jazidai ir kiti mažumų atstovai,
puikiai moka prisitaikyti prie naujų pavojų. O ką daryti, jei mėgini gyventi
panašų į normalų gyvenimą šalyje, kuri, rodos, skyla į daugybę dalių. Kartais
tokie pokyčiai buvo sunkiai pastebimi. Nubraukėme dalį savo svajonių – dėl
mokyklos baigimo, dėl to, kad galėsime nebedirbti ūkyje ir užsiimti kitu, ne tokiu
sekinančiu darbu, dėl to, kad laiku pavyks iškelti vestuves, ir mums nebuvo
sunku save įtikinti, kad tos svajonės vis tiek nepasiekiamos. Kartais prisitaikyti
tekdavo pamažu ir to nė nepastebėdavome. Nustojome kalbėtis su musulmonais
bendramoksliais mokykloje arba puldavome slėptis namuose į kaimą įžengus
pašaliečiui. Per televiziją žiūrėjome žinias apie atakas ir pradėjome labiau
domėtis politika. Arba visiškai nekalbėdavome apie politiką, jausdami, kad
saugiau bus patylėti. Po kiekvieno išpuolio vyrai puldavo plėsti Kočo juosiantį
grunto aptvarą, pradėjo nuo vakarinės pusės, kur buvo Sirija, o vieną dieną
pabudę pamatėme, kad aptvaras juosia visą kaimą. Kadangi vis dar jautėmės
nesaugūs, vyrai aplink kaimą iškasė griovį.
Iš kartos į kartą pripratome nuolat jausti maudžiantį skausmą ar neteisybę, kol
taip su jais susigyvenome, kad pradėjome nebepaisyti. Manau, kad būtent todėl
pakęsdavome įžeidinėjimus, pavyzdžiui, kai būdavo atsisakoma mūsų vaišių, ir
pirmasis tai pastebėjęs jautėsi kaip nusikaltėlis. Jazidai netgi priprato gyventi su
kito dekreto grėsme, nors toks prisitaikymas buvo panašesnis į nusižeminimą.
Tai skaudino.
Dishanas vis dar buvo laikomas nelaisvėje, o mes su broliais ir seserimis
grįžome į svogūnų laukus. Čia niekas nepasikeitė. Daržovės, kurias pasodinome
prieš kelis mėnesius, jau buvo užaugusios – jei jų nenurinksime, niekas už mus to
nepadarys. Jei neparduosime derliaus, neturėsime pinigų. Taigi sutūpėme žalių
laiškų raizgalynėje ir ėmėmės rauti svogūnus iš dirvos po kelis vienu metu,
dėjome į pintus plastikinius krepšius, kur jie bręs, kol ateis metas vežti į turgų.
„Ar šiais metais vešime juos į musulmonų kaimus?“ – galvojome, bet atsakymo
niekas nežinojo. Kam nors išrovus pajuodusį bjauriai dvokiantį supuvusį
svogūną, sunkiai atsidusdavome, užsikimšdavome nosis ir dirbome toliau.
Kadangi darbas buvo įprastas, mes plepėjome, erzinome vienas kitą ir
pasakojome daugybę kartų girdėtas istorijas. Mano sesuo Adkee, tikra šeimos
juokdarė, prisiminė, kaip atrodžiau tą dieną, kai mėginau sustabdyti
automobilį – liesutė kaimietukė su ant akių užkritusia skara mosikuoja lazda virš
galvos – ir visi vos neišgriuvome kvatodami. Darbą pavertėme žaidimu ir
pradėjome lenktyniauti, kas išraus daugiau svogūnų – lygiai taip pat prieš kelis
mėnesius varžėmės, kas daugiau jų pasodins. Saulei pradėjus leistis, grįžome
namo ir vidiniame kieme susėdome vakarienės, o vėliau žiūrėjome į mėnulį ir
šnabždėjomės, kol visus įveikė nuovargis ir susiglaudę sumigome ant čiužinių,
sukrautų ant mūsų namo stogo.
Tik po dviejų savaičių, kai „Islamo valstybė“ užėmė Kočo ir didžiąją dalį
Sindžaro, sužinojome, kodėl pagrobėjai pavogė gyvulius: vištą ir dvi mūsų avis.
Kovotojas, raginęs visus Kočo gyventojus susirinkti kaimo vidurinėje mokykloje,
vėliau kelioms kaimo moteriškėms paaiškino:
– Sakote, kad išdygome netikėtai, bet juk siuntėme jums žinią, – stebėjosi jis, o
jam prie šono švytavo šautuvas. – Pasiimdami vištą ir viščiukus, parodėme, kad
pasiimsime jūsų moteris ir vaikus. Pasiėmėme aviną – tai reiškė, kad pasiimsime
jūsų genties vadą, o nužudydami aviną parodėme, kad planuojame jūsų vadus
nužudyti. O ėriukas – tai jūsų merginos.
 2 skyrius

Motina mane mylėjo, bet susilaukti manęs nenorėjo. Kelis mėnesius prieš tai, kai
buvau pradėta, ji kaip galėdama taupė – kiekvieną dinarą iš turgaus grąžos ar už
slapta parduotų pomidorų svarą – kontraceptinėms priemonėms, kurių nedrįso
prašyti tėvo. Jazidai nesituokia su kitų religijų atstovais ir nepripažįsta
atsivertusių į šią religiją, todėl didelės šeimos yra geriausias mūsų išlikimo
garantas. Be to, kuo daugiau vaikų šeimoje, tuo daugiau darbo rankų ūkyje.
Motina tris mėnesius vartojo kontraceptines tabletes, o kai baigėsi pinigai, beveik
iš karto pastojo – buvau jos vienuoliktas, paskutinis, vaikas.
Mano tėvui motina buvo antra žmona. Pirmoji jo žmona mirė jauna ir paliko
keturis vaikus – jam reikėjo moters, padėsiančios juos užauginti. Motina buvo
graži, kilusi iš vargingos, labai religingos Kočo šeimos, ir jos tėvas su džiaugsmu
sutiko išleisti dukterį už mano tėvo. Tuo metu tėvas jau turėjo šiek tiek žemės ir
gyvulių ir, palyginti su kitais Kočo gyventojais, buvo pasiturintis. Taigi prieš
dvidešimtąjį gimtadienį, dar nė neišmokusi gaminti, mano motina tapo žmona ir
keturių vaikų pamote, o netrukus pastojo ir pati. Ji niekada nelankė mokyklos,
nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Kaip daugelis jazidų, kurių gimtoji kalba yra
kurdų, ji prastai kalbėjo arabiškai ir sunkiai susišnekėjo su kaimiečiais arabais,
kurie atvykdavo į miestą į vestuvių puotą ar prekybos reikalais. Netgi mūsų
šventųjų pasakojimai jai buvo paslaptis. Tačiau ji daug triūsė, vilkdama ūkininko
žmonai tenkančią sunkią darbų naštą. Ji ne tik gimdė vienuolika kartų ir visus
kartus namie, išskyrus vienintelį, kai į pasaulį ateinant mano broliams dvyniams
Saoudui ir Massoudui gimdymas buvo pavojingas. Visiškai įprasta, kad
besilaukianti jazidų moteris tampo malkas, dirba laukuose ir vairuoja traktorių
iki pat sąrėmių, o pagimdžiusi dirbdama visur su savimi nešiojasi kūdikį.
 Mano tėvas Kočo garsėjo kaip itin griežtai tradicijų besilaikantis
dievobaimingas jazidas. Plaukus jis nešiojo supintus į ilgas kasas, o galvą dengė
balto audinio šaliu. Kai į kaimą atvykdavo kavaliai, keliaujantys religijos
mokytojai, kurie grodavo fleita, būgnais ir giedodavo giesmes, tėvas buvo vienas
iš tų, kurie skubėdavo juos pasveikinti. Tėvo nuomonės buvo paisoma dževate –
name, kuriame vykdavo susirinkimai ir rinkdavosi kaimo vyrai, norėdami mūsų
muchtaro ko nors paklausti apie religiją ar išspręsti kokius nors bendruomenės
reikalus.
Neteisybė žeidė mano tėvą labiau nei fizinis skausmas, o stiprybės jis sėmėsi iš
savo išdidumo. Artimai tėvą pažinoję kaimiečiai dažnai pasakodavo istorijas apie
jo didvyriškumą, kaip tą kartą, kai jis išgelbėjo Ahmedą Jasso iš kaimyninės
genties, kuri buvo pasiryžusi nužudyti mūsų muchtarą, arba apie tai, kaip arabų
sunitų genties vadui priklausę arabiški žirgai pabėgo iš arklidžių ir tėvas pistoletu
apgynė Khalafą, vargšą ūkininką iš Kočo, kuris buvo pastebėtas jodinėjantis
vienu iš tų žirgų gretimuose laukuose.
„Tavo tėvas visada siekė elgtis teisingai, – sakydavo tėvo draugai mums po jo
mirties. – Kartą jis leido nuo Irako armijos bėgusiam kurdų sukilėliui nakvoti
savo namuose, nors tas maištininkas atvedė policiją tiesiai prie jo namų durų.“
Vėliau, kai maištininkas buvo surastas, policininkai norėjo įkišti į kalėjimą abu
vyrus, tačiau tėvas juos atkalbėjo. „Aš jam padėjau ne dėl politikos, – sakė jis
policijai, – padėjau, nes jis žmogus ir aš žmogus.“ Ir pareigūnai jį paleido. „O tas
maištininkas pasirodė esąs Massoudo Barzani draugas!“ – dar daug metų
prisimindavo jo draugai ir vis stebėdavosi.
Tėvas nebuvo peštukas, bet jei tekdavo, drąsiai stodavo į kovą. Per nelaimingą
atsitikimą ūkyje jis neteko vienos akies ir tai, kas liko akiduobėje – mažas pieno
baltumo rutuliukas, labai panašus į marmurinius rutuliukus, kuriais žaisdavau
vaikystėje – teikė jo išvaizdai grėsmingumo. Dažnai pagalvodavau, kad jei mano
tėvas būtų buvęs gyvas, kai į Kočo atėjo „Islamo valstybė“, jis būtų sukėlęs
ginkluotą maištą prieš teroristus.
1993 metais, kai aš gimiau, tėvų santykiai visai pašlijo ir motina labai dėl to
kentėjo. Prieš kelerius metus Irano ir Irako kare žuvo vyriausiasis mano tėvo
pirmos žmonos sūnus ir nuo tada, anot motinos, viskas pakrypo į bloga. Tėvas į
namus parsivedė dar vieną moterį, Sarą, ją vedė ir dabar ji gyveno su jų bendrais
vaikais viename namo gale, kurį motina ilgą laiką laikė savu. Jazidizme
poligamija nėra draudžiama, tačiau Kočo ne visiems būtų pavykę parsivesti antrą
žmoną. Tėvui niekas nedrįso pasakyti nė žodžio. Tuo metu, kai vedė Sarą, jam
priklausė nemažai žemės ir avių, o kai buvo įvestos sankcijos ir prasidėjo karas su
Iranu ir Irake tapo sunku verstis, jam reikėjo didelės šeimos, kuri jam padėtų –
didesnės, nei galėjo duoti mano motina.
Man vis dar sunku kritikuoti tėvą už tai, kad vedė Sarą. Kai tavo gyvybė
tiesiogiai priklauso nuo to, kiek pomidorų užauginsi per metus arba kiek laiko
vedžiosi avis po geresnes ganyklas, supranti, kodėl jis norėjo dar vienos žmonos
ir daugiau vaikų. Tai nebuvo asmeniška. Tačiau vėliau, kai jis oficialiai paliko
mano motiną ir išsiuntė mus gyventi į mažą pašiūrę už mūsų namo beveik be
žemės ir pinigų, supratau, kad sprendimas vesti antrą kartą nebuvo paremtas
vien tik praktinėmis priežastimis. Sarą jis mylėjo labiau nei motiną. Susitaikiau
su tuo. Kaip susitaikiau ir su tuo, kad motinos širdis tikriausiai plyšo iš skausmo
jam pirmą kartą namo parsivedus naująją žmoną. Tėvui mus palikus, ji man ir
dviem mano seserims Dimal ir Adkee sakydavo: „Duok Dieve, kad jums
nenutiktų taip, kaip kad nutiko man.“ Norėjau viskuo būti į ją panaši, tik
nenorėjau būti palikta.
Tačiau broliai nebuvo tokie supratingi.
– Dievas privers tave už tai sumokėti! – kartą įpykęs Massoudas sušuko tėvui.
Tačiau netgi jie sutiko, kad gyvenimas tapo kiek lengvesnis, kai motina ir Sara
nebegyveno po vienu stogu ir nebesivaržė dėl tėvo dėmesio. O po kelerių metų
išmokome gyventi greta jų. Kočo buvo nedidelis kaimas ir dažnai matydavome
juos su Sara. Kasdien eidama į mokyklą praeidavau pro jų namą – namą,
kuriame gimiau; jų šuo einančią į pradinę mokyklą mane pažinojo taip gerai, kad
nelojo. Atostogas leisdavome kartu ir kartais tėvas nusiveždavo mus į Sindžaro
miestą ar prie kalno. 2003 metais jį ištiko širdies smūgis ir mūsų akyse stiprus
tėvas akimirksniu tapo paliegęs ir susenęs, ligoninėje prikaustytas prie neįgaliojo
vežimėlio. Kai praėjus kelioms dienoms jis mirė, atrodė, kad tai atsitiko dėl to,
kad nepakėlė gėdos dėl savo silpnumo, o ne dėl prastai dirbančios širdies.
Massoudas apgailestavo, kad ant jo šaukė. Tuomet jis manė, kad tėvas
pakankamai tvirtas ir gali įveikti viską.
Motina buvo labai religinga, tikėjo ženklais ir sapnais, kuriais nemažai jazidų
aiškina dabartį arba spėja ateitį. Kai danguje pirmą kartą pasirodė pusmėnulis,
radau ją vidiniame kieme, kur ji degė žvakes:
– Šiuo metu vaikai ypač imlūs ligoms ir nelaimėms, – paaiškino ji. – Aš
meldžiuosi, kad nė vienam iš jūsų nieko nenutiktų.
Man dažnai būdavo bėdų dėl pilvo ir kai dar kartą susirgau, mama nusivedė
mane pas jazidų žiniuonius, kurie davė įvairių arbatų ir žolelių. Ji ragino mane
jas gerti, nors tie gėrimai buvo neapsakomai bjauraus skonio. Kam nors mirus,
motina eidavo pas kočeką, jazidų mistiką, kuris patvirtindavo, kad velionis perėjo
į pomirtinį gyvenimą. Daug jazidų piligrimų prieš išvykdami iš Lališo, slėnio
šiaurės Irake, kur yra mūsų svarbiausios šventyklos, su savimi pasiima žiupsnelį
žemės ir nedideliame audinio gabalėlyje suvynioja ją į trikampį ir laiko kišenėje
ar piniginėje kaip talismaną. Motina niekur neidavo be tokios šventos žemės,
ypač kai broliai išvyko dirbti kariuomenėje. „Jiems reikia visokios apsaugos,
kokią tik galime jiems duoti, Nadia, – sakydavo ji. – Tai, ką jie daro, –
pavojinga.“
Ji taip pat buvo labai praktiška ir darbšti, nepaisydama didelių sunkumų
stengėsi palengvinti mūsų gyvenimą. Jazidai yra viena vargingiausių
bendruomenių Irake, o mano šeima buvo vargšai net pagal Kočo lygį, ypač
tėvams išsiskyrus. Daugelį metų broliai rankomis kasė šulinius, centimetras po
centimetro pamažu rausdamiesi į drėgną, geltoną dirvą, atsargiai, kad
nesusilaužytų kaulų. Be to, kartu su motina ir seserimis jie padėdavo kitiems
dirbti laukuose, o už tai gaudavo tik nedidelę dalį pajamų už nuimtą pomidorų ir
svogūnų derlių. Pirmuosius dešimt savo gyvenimo metų mes retai visi
susirinkdavome vakarienės ir misdavome daugiausia virtomis daržovėmis, o
broliai sakydavo, kad naujas kelnes perka tik tada, kai pro senąsias jau
persišviečia kojos.
Motinai sunkiai dirbant ir šiaurės Irako ekonomikai gerėjant po 2003 metų
mūsų ir daugelio kitų jazidų padėtis pamažu ėmė taisytis. Kai centrinė ir kurdų
valdžia leido priimti į darbą jazidus, broliai įsidarbino pasienio apsaugos
tarnyboje arba policijoje. Toks darbas buvo pavojingas. Mano brolis Jalo dirbo
policijos pajėgose, saugančiose Tal Afaro oro uostą – pirmaisiais metais tas
dalinys neteko nemažai vyrų, tačiau brolis gavo neblogą atlyginimą. Galiausiai
mums pavyko išsikelti iš tėvo žemės į nuosavą namą.
Žmonės, kurie pažinojo motiną tik kaip giliai tikinčią ir darbščią moterį,
nustebdavo pamatę, kokia ji gali būti linksma ir kaip moka pasijuokti iš savo
vargų. Ji mėgdavo erzinamai juokauti ir niekas, netgi tai, kad tikrai daugiau
niekada netekės, nebuvo tabu. Vieną dieną, praėjus keleriems metams po tėvų
skyrybų, į Kočo atvyko vyras, kuris tikėjosi motiną atkreipsiant į jį dėmesį.
Išgirdusi, kad jis prie durų, motina čiupo lazdą ir išbėgo liepdama jam nešdintis
šalin, šaukė, kad daugiau niekada netekės, o grįžusi namo pratrūko juoktis.
– Reikėjo matyti, kaip jis išsigando! – kvatojosi ji, mėgdžiodama jo išgąstį
mums garsiai kvatojant. – Jei ruoščiausi tekėti, tai tikrai ne už to, kuris bėga nuo
senės su pagaliu!
Ji juokdavosi iš visko – kad tėvas ją paliko, iš mano susižavėjimo plaukais ir
makiažu, iš savo nesėkmių. Dar iki man gimstant motina lankė suaugusiųjų
raštingumo pamokas, o kai aš ūgtelėjau, pati pradėjau ją mokyti. Motina sparčiai
darė pažangą, mano manymu, iš dalies dėl to, kad mokėjo pasijuokti iš savo
klaidų.
Kai motina kalbėdavo apie nesutarimus dėl saugojimosi nuo nėštumo prieš
mane pradedant, atrodė, kad ji pasakoja istoriją iš knygos, kurią perskaitė kadaise
labai seniai ir kuri jai patiko dėl juokingiausių vietų. Jos nenoras lauktis manęs
kėlė juoką, nes dabar be manęs ji negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo. Ji juokėsi
prisimindama, kaip mane pamilo tą pačią akimirką, kai atėjau į šį pasaulį, ir kaip
kas rytą šildžiausi prie mūsų molinės krosnies, kol ji kepė duoną, ir plepėjau su
ja. Juokdavomės iš to, kad pavydėdavau kaskart, kai ji myluodavo kurią nors iš
mano seserų ar dukterėčių, o ne mane; juokdavomės, kad prisiekiau niekada
neišeiti iš namų ir kad nuo pat gimimo su ja miegojome vienoje lovoje, kol į
Kočo atėjo islamistai ir atplėšė mus vieną nuo kitos. Ji mums buvo ir motina, ir
tėvas, o kai paaugome ir supratome, kiek jai teko iškentėti, mylėjome ją dar
labiau.
Augau labai prisirišusi prie namų ir negalėjau įsivaizduoti, kad galėčiau gyventi
kur nors kitur. Pašaliečiams Kočo galėjo pasirodyti pernelyg varganas, kad
būtum ten laimingas, ir pernelyg izoliuotas bei nederlingas, kad pajėgtume
išbristi iš to beviltiško skurdo. JAV kariai tikriausiai susidarė tokį įspūdį, nes vos
atvažiavusius juos apspisdavo vaikai, kaulydami rašiklių ir saldainių. Aš buvau
viena iš to gausaus būrio.
Į Kočo retkarčiais užsukdavo ir kurdų politikų, nors tik pastaraisiais metais ir
daugiausia prieš rinkimus. Viena iš kurdų partijų, Barzani įkurta Kurdistano
demokratinė partija (KDP), po 2003 metų Kočo atidarė nedidelę dviejų
kambarių būstinę, tačiau ji daugiausia veikė kaip partijai priklausančių kaimo
gyventojų klubas. Daug žmonių patyliukais skundėsi, kad KDP spaudžia juos
remti partiją ir teigti, kad jazidai yra kurdai, o Sindžaras – Kurdistano dalis. Irako
politikai mus ignoravo, o Saddamas mėgino priversti vadintis arabais, lyg mus
būtų galima priversti atsisakyti savo tapatybės, ir jei mes tai padarytume,
nebegalėtume sukilti.
Gyventi Kočo tam tikra prasme buvo savotiškas protestas. Aštuntojo
dešimtmečio viduryje Saddamas pradėjo iškeldinti mažumas, įskaitant kurdus ir
jazidus, iš kaimų į šlakbetonio blokų namus specialiai įkurtose gyvenvietėse, kur
juos buvo lengviau kontroliuoti; šią kampaniją žmonės vadino šiaurės
arabizacija. Tačiau Kočo buvo gana toli nuo kalno, taigi mus paliko ramybėje.
Jazidų tradicijos, kurios tokiose naujose įkurtose bendruomenėse išėjo iš mados,
mūsų kaime klestėjo. Moterys dėvėjo plonytes baltas sukneles ir savo močiučių
skareles; prašmatniose vestuvėse skambėjo tradicinė jazidų muzika ir šokiai, be
to, kad išpirktume savo nuodėmes, laikėmės pasninko, nors daugelis kitų jazidų
šio papročio atsisakė. Savo bendruomenėje jautėmės saugūs ir artimi ir net
nesutarimai dėl žemės ar tuoktuvių galiausiai pasirodydavo nereikšmingi. Bent
jau nė vienas jų nepaveikė mūsų meilės vieno kitam. Kaimo gyventojai iki vėlaus
vakaro lankėsi vieni pas kitus svečiuose ir vaikščiodavo gatvėmis nieko
nebijodami. Girdėjau atvykėlius sakant, kad naktį iš toli žvelgiant į Kočo jis švyti
tamsoje. Adkee prisiekinėjo kartą girdėjusi, kaip kažkas pasakė „lyg Sindžaro
Paryžius“.
 Kočo buvo jaunas kaimas, čia buvo daug vaikų. Kaime tik keli žmonės savo
akimis regėjo dekretus, taigi daugelis manėme, kad tie laikai seniai praėjo ir kad
šiuolaikinis pasaulis yra per daug civilizuotas, kad jame galėtų būti išžudyta visa
grupė tik dėl savo tikėjimo. Aš tikrai taip maniau. Užaugome klausydamiesi
istorijų apie masines žudynes kaip liaudies pasakų, kurios padėjo mums
susivienyti. Mano motinos draugė pasakojo su savo motina ir seserimi bėgusi
nuo osmanų priespaudos Turkijoje, kur kadaise gyveno daug jazidų. Joms teko
kelias dienas praleisti kažkokioje oloje be maisto ir jos motina virė išdirbtą odą,
kad visos nemirtų iš bado. Tą istoriją girdėjau daug kartų ir klausantis man lyg
kažkas apsiversdavo pilve. Galvojau, kad tikrai negalėčiau valgyti odos, net jei
tektų badauti. Bet tai tebuvo istorija.
Žinoma, gyvenimas Kočo galėjo būti labai sunkus. Kad ir kaip mylimi buvo
vaikai, tėvams jie buvo tikra našta, nes kiekvieną dieną tekdavo sunkiai dirbti
norint išmaitinti šeimas. Kai susirgdavome ir ligai išgydyti nepakakdavo žolelių,
mus tekdavo vežti į Sindžarą arba Mosulą pas gydytoją. Kai vaikams reikėjo
drabužių, juos rankomis siūdavo mano motina, o kai šiek tiek prasigyvenome,
kartą per metus drabužius pirkdavome miesto turguje. Visus tuos metus, kai
Irakui galiojo Jungtinių Tautų sankcijos, kuriomis buvo siekiama nuversti
Saddamą, krimsdavomės, jei niekaip negalėdavome rasti cukraus. Kai kaime
pagaliau buvo pastatytos mokyklos – iš pradžių pradinė, o vėliau, po daugelio
metų, vidurinė – tėvams tekdavo pasirinkti – suteikti savo vaikams galimybę
lavintis ar palikti namuose, kur galėtų dirbti. Vidutiniam jazidui išsilavinimas
taip ilgai buvo nepasiekiamas ne tik dėl Irako vyriausybės, bet ir dėl religinių
lyderių, kurie nerimavo, kad lankydami valstybines mokyklas jazidai pradės
tuoktis su kitų tikėjimų atstovais, taigi atsivers ir praras savo tapatybę, o šeimai
prarasti nemokamą darbo jėgą buvo didelė auka. Be to, kam to reikia, laužė
galvas tėvai, kokiam darbui ir kur reikės to išsilavinimo? Kočo nebuvo jokio
darbo, o nuolat gyventi už kaimo, toliau nuo jazidų bendruomenės, troško tik tie,
kurie buvo visiškai nusivylę arba labai ambicingi.
Tėvų meilė lengvai galėjo virsti skausmu. Gyvenimas ūkyje kupinas pavojų,
čia dažnai įvykdavo nelaimingų atsitikimų. Motina gerai prisimena akimirką, kai
būdama mergaitė tapo suaugusi – kai jos vyriausia sesuo žuvo iškritusi iš greitai
važiuojančio traktoriaus ir buvo pervažiuota šeimai priklausiusio kviečių lauko
viduryje. Kartais ligas gydyti būdavo per brangu. Mano brolis Jalo su žmona
Jenan prarasdavo vieną kūdikį po kito dėl kažkokios paslaptingos ligos, kuri
buvo paveldėta iš Jenan šeimos. Jie buvo pernelyg neturtingi pirkti vaistų ir
negalėjo nuvežti savo vaikelių pas gydytoją, taigi iš aštuonių gimusių gyvi liko tik
keturi.
Dėl skyrybų vaikus prarado ir mano sesuo Dimal. Jazidų bendruomenėje, kaip
ir kitur Irake, santuokai nutrūkus, moterys turi mažai teisių, nesvarbu, dėl ko
sutuoktiniai išsiskyrė. Nemažai vaikų žuvo ir karuose. Aš gimiau praėjus vos
dvejiems metams nuo pirmojo Persijos įlankos karo ir penkeriems metams nuo
Irano ir Irako karo – beprasmio aštuonerius metus trukusio konflikto, kuris,
rodos, tik patenkino Saddamo troškimą kankinti savo žmones labiau nei ką nors
kitą. Mūsų namuose tie prisiminimai apie vaikus, kurių daugiau niekada
nepamatysime, gyveno tarsi vaiduoklis. Žuvus vyriausiajam sūnui tėvas
nusikirpo kasas, ir nors vienas mano brolių buvo pavadintas žuvusiojo vardu,
tėvas jį galėjo vadinti tik pravarde, Hezni, kuri kurdų kalba reiškia liūdesį.
Savo gyvenimą matavome derliumi ir jazidų šventėmis. Kartais sezonai
būdavo labai prasti. Žiemą į Kočo gatveles prisinešdavo į cementą panašaus
purvo, kuriame klimpdavo batai, o vasarą būdavo taip karšta, kad ūkyje tekdavo
dirbti naktimis, nes dieną galėjai apalpti nuo karščio. Kartais derlius nuvildavo ir
tada visus apimdavo prasta nuotaika, kuri tęsdavosi kelis mėnesius, bent tol, kol
pasėdavome naujas sėklas. Net jei derlius būdavo neblogas, kartais už jį neką
tegaudavome. Sunkiai – tampydami krepšius su produktais į turgų, kur pirkėjai
tik pavartydavo daržoves rankose ir nueidavo – išmokome, ką turguje perka, o
ko ne. Daugiausia pelno duodavo kviečiai ir miežiai. Svogūnus pirkdavo, bet už
juos daug nemokėdavo. Pernokusius pomidorus daugelį metų sušerdavome
gyvuliams, nes neturėjome kur dėti jų pertekliaus.
Tačiau, nors buvo sunku, niekada nenorėjau gyventi niekur kitur, tik Kočo.
Žiemą gatvės būdavo pilnos purvo, tačiau visi, kuriuos mylėjau, gyveno čia pat.
Vasarą negailestingai kepindavo saulė, tačiau tai reiškė, kad visi miegosime ant
stogo, prisiglaudę vienas prie kito, kalbėsime ir juokausime su ant gretimų stogų
gulinčiais kaimynais. Darbas ūkyje buvo sunkus, tačiau mums pakako pinigų
laimingam ir paprastam gyvenimui. Savo kaimą mylėjau taip stipriai, kad
vaikystėje vienas mano mėgstamiausių žaidimų buvo iš tuščių dėžių ir kitų
atliekų statyti miniatiūrinį Kočo. Tokiuose nameliuose mes su Kathrine
įkurdindavome rankų darbo medines lėles ir tuokdavome jas vieną su kita.
Žinoma, prieš kiekvienas vestuves medinė lėlė apsilankydavo prašmatniame
namelyje, kurį buvau padariusi iš plastikinės pomidorų dėžės – čia buvo grožio
salonas.
Svarbiausia, niekada nebūčiau išvažiavusi iš Kočo, nes čia buvo mano šeima.
Mes patys buvome lyg mažas kaimas. Turėjau aštuonis brolius: Eliasas,
vyriausias, buvo panašus į tėvą; Khairy, pirmasis, norėdamas mums padėti,
rizikavo savo gyvybe pradėjęs dirbti pasieniečiu; Pise buvo užsispyręs, atsidavęs
ir labai mus saugojo; taip pat buvo Massoudas, kuris užaugęs tapo geriausiu
Kočo mechaniku (ir vienu geriausių futbolininkų), ir jo brolis dvynys Saoudas,
kaime turėjęs nedidelę maisto prekių krautuvėlę. Jalo atverdavo savo širdį
kiekvienam, net nepažįstamiesiems. Saeedas buvo energingas, išdaigininkas ir
troško būti didvyriu; dar buvo svajotojas Hezni, dėl kurio meilės visi varžėmės.
Namuose vis dar gyveno dvi mano seserys – motiniška ir tyli Dimal ir Adkee,
kuri vieną dieną pešdavosi su broliais, kad jai, merginai, būtų leista vairuoti
mūsų pikapą, o kitą – raudojo dėl kieme nudvėsusio ėriuko, ir mano įbroliai
Khaledas, Walidas, Hajji ir Nawafas bei dvi įseserės Halam ir Haiam – visi buvo
šalia.
Būtent Kočo mano motina Shami, kaip visos geros motinos bet kur, paskyrė
savo gyvenimą tam, kad būtume sotūs ir neprarastume vilties. Kočo nebuvo
paskutinė vieta, kur ją mačiau, bet būtent ten ji yra mano mintyse, kai apie ją
galvoju – darau tai kiekvieną dieną. Netgi blogiausiais metais, kai buvo taikomos
sankcijos, ji rūpinosi, kad turėtume visko, ko reikia. Jei nebūdavo pinigų
skanėstams, motina duodavo miežių, kuriuos vietinėje parduotuvėlėje galėjome
iškeisti į kramtomąją gumą. Kartą į Kočo atvyko prekeivis ir turėjo suknelę,
kuriai pinigų neturėjome. Motina įkalbėjo prekeivį perleisti suknelę skolon. „Na,
dabar atvykę į Kočo, jie būtinai visų pirma užsuka pas mus!“ – juokavo ji, jei
kuris iš brolių pasiskųsdavo dėl skolos.
 Ji pati augo neturtingoje šeimoje, stengėsi, kad mes niekada neatrodytume
skurdžiai, tačiau kaimiečiai norėjo mums padėti ir, kada galėdami, sušelpdavo
trupučiu miltų ar kuskuso. Kartą, kai buvau dar visai maža, mama ėjo namo iš
malūno nešina nedideliu maišeliu miltų. Pakeliui ją sustabdė dėdė Sulaimanas.
– Žinau, kad tau reikia pagalbos. Kodėl neužsuki pas mus? – paklausė jis.
Iš pradžių ji tik papurtė galvą.
– Mums viskas gerai, dėde, – tarė ji, – turime visko, ko mums reikia.
Sulaimanas nenusileido:
– Turiu daug aukščiausios rūšies kviečių, duosiu ir tau šiek tiek, – ir netrukus į
mūsų namus buvo pristatytos keturios didelės kviečių pripiltos aliejaus
skardinės – jų mums pakako duonai dviem mėnesiams. Motina labai drovėjosi,
kad jai reikia pagalbos – kai tai pasakė, jos akys prisipildė ašarų ir ji prisiekė, kad
padarys mūsų gyvenimą geresnį. Ir motina tikrai darė jį geresnį kiekvieną dieną.
Jos buvimas ramino, net kai netoliese buvo teroristų. „Dievas apsaugos
jazidus“, – kartojo ji mums kasdien.
Labai daug dalykų man primena apie motiną. Balta spalva. Nuoširdus ir
tikriausiai nederamas juokas. Povas, kurį jazidai laiko šventu simboliu, ir
trumpos maldos, kurias kartoju mintyse, pamačiusi šio paukščio nuotrauką.
Dvidešimt vienus metus motina buvo kiekvienos dienos centre. Kas rytą ji anksti
pabusdavo ir vidiniame kieme, sėdėdama ant žemos kėdutės priešais tandyrą,
kepdavo duoną – plodavo tešlos rutuliukus ir tekštelėdavo juos ant tandyro šonų,
paskui jie iškildavo, išsipūsdavo ir juos būdavo galima pamirkyti dubenėlyje su
auksiniu ištirpusiu avių pieno sviestu.
Kiekvieną rytą dvidešimt vienus metus pabusdavau girdėdama neskubriai –
tekšt, tekšt, tekšt – drebiamą tešlą ant krosnies šonų ir jausdama žole kvepiantį
sviestą – taip žinojau, kad mama yra netoliese. Dar ne visai pabudusi
atlinguodavau prie priešais krosnį sėdinčios motinos. Žiemą prie ugnies
šildydavau rankas plepėdama su ja apie viską – mokyklą, vestuves, nesutarimus
su broliais ir seserimis. Daug metų tikėjau, kad gyvatės atsiveda vaikus ant
skardinio mūsų lauko dušo stogo. „Aš juos girdėjau!“ – nenorėjau nusileisti ir
mėgdžiojau girdėtus šliaužiančių gyvių garsus. Tačiau man – savo jauniausiam
vaikui – ji tik šyptelėdavo. „Nadia bijo maudytis viena!“ – erzino mane broliai ir
seserys, net kai mažytė gyvatė nukrito man ant galvos ir tai paskatino mus
pagaliau sutaisyti dušą, tačiau turiu pripažinti, kad iš dalies jie buvo teisūs. Man
tikrai nepatiko būti vienai.
Gnaibydavau apdegusius šviežios duonos kampelius ir dėsčiau jai savo ateities
planus. Buvau numačiusi atidaryti ne tik kirpyklą. Jau turėjome pakankamai
pinigų ir galėjome sau leisti akių dažus ir šešėlius, kurie buvo paplitę miestuose
už Kočo, taigi dienomis vidurinėje mokykloje mokysiu istorijos, o grįžusi darysiu
makiažą. Motina linksėjo galva pritardama. „Svarbiausia tik niekada nepalik
manęs, Nadia“, – sakydavo ji, vyniodama karštą duoną į audeklą. „Žinoma, –
visuomet atsakydavau, – niekada tavęs nepaliksiu.“
Iš kairės į dešinę: sesuo Adkee, brolis Jalo ir sesuo Dimal.
Tėvas Basee Muradas Taha jaunystėje.
Dukterėčia Kathrine vestuvėse 2013 metais.
Iš kairės į dešinę: brolienė Sester, sesuo Adkee, brolis Khairy, dukterėčia Baso, sesuo Dimal, dukterėčia
Maisa ir aš 2011 metais.
Pagal laikrodžio rodyklę nuo viršutinės eilės iš kairės: brolienė Jilan, brolienė Mona, motina, dukterėčia
Baso, sesuo Adkee, dukterėčios Nazo, Kathrine, Maisa ir aš namie Kočo 2014 metais.
Hezni vairuoja mūsų šeimos traktorių, priekaboje aš ir Kathrine (kairėje).
Mano broliai ir įbroliai 2014 metais. Viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę: Hezni, kaimynas, brolis Khaledas,
brolis Saeedas. Apatinėje eilėje: įbrolis Walidas, brolis Saoudas ir aš.
Jilan ir Hezni savo vestuvių dieną 2014 metais.
Motina savo anūko vestuvėse.
Iš kairės į dešinę: broliai Massoudas, Saoudas ir Hezni.
Įbrolis Hajji.
Mokykloje su klasės drauge 2011 metais.
Motina Shami.
 3 skyrius

Jazidai tiki, kad prieš sukurdamas žmogų Dievas sukūrė septynias dievybes,
dažnai vadinamas angelais, kurie yra jo paties apraiška. Iš sudužusio perlo
formos rutulio sukūręs visatą Dievas nusiuntė savo vyriausiąjį angelą Tavusi
Meleką į žemę, čia jis pavirto povu ir nuspalvino pasaulį ryškiomis savo
plunksnų spalvomis. Toliau pasakojama, kad žemėje Tavusi Melekas pamatė
Adomą, pirmąjį žmogų, kurį Dievas padarė nemirtingą ir tobulą, ir angelas
suabejojo Dievo sprendimu. Jei Adomas dauginsis, manė Tavusi Melekas, jis
negali būti nemirtingas ir negali būti tobulas. Jis turi valgyti kviečius, o Dievas
jam uždraudė tai daryti. Dievas liepia savo angelui spręsti pačiam ir taip atiduoda
pasaulio likimą į Tavusi Meleko rankas. Adomas valgo kviečius, yra išvaromas iš
rojaus ir antra jazidų karta gimsta žemėje.
Įrodęs savo vertę angelas tapo dieviška jungtimi tarp žemės ir žmogaus bei
Dievo ir dangaus. Melsdamiesi dažnai kreipiamės į Tavusi Meleką, o mūsų
Naujieji metai švenčiami jo sukūrimo dieną. Daugelio jazidų namus puošia
spalvoti povo atvaizdai, primenantys, kad mes egzistuojame tik dėl jo dieviškos
išminties. Jazidai myli Tavusi Meleką už jo begalinį atsidavimą Dievui ir todėl,
kad jis jungia mus su Dievu, tačiau irakiečiai musulmonai dėl neturinčių realaus
pagrindo priežasčių menkina Angelą Povą ir šmeižia mus už tai, kad jam
meldžiamės.
Skaudu sakyti ir jazido lūpos neturėtų tarti tokių žodžių, tačiau nemažai
žmonių Irake, išgirdę istoriją apie Angelą Povą, vadina mus velnio garbintojais.
Jie sako, kad Tavusi Melekas yra vyriausiasis Dievo angelas, kaip Iblis, Korane
reiškiantis šėtoną. Jie tvirtina, kad mūsų angelas metė iššūkį Adomui, o kartu ir
Dievui. Kai kurie cituoja įvairius tekstus – paprastai parašytus XX amžiaus
pradžioje su mūsų religija nesusijusių mokslininkų, nežinančių žodinių jazidų
tradicijų – kuriuose tvirtinama, kad Tavusi Melekas buvo ištremtas į pragarą už
tai, kad atsisakė nusilenkti Adomui, bet tai netiesa. Tai klaidingas aiškinimas,
turintis baisių pasekmių. Istorija, kuria grindžiame savo tikėjimą ir viską, ką
vertiname jazidų religijoje, yra ta pati istorija, kuria kiti pateisina genocidą prieš
mus.
Tai vienas didžiausių melų, pasakojamų apie jazidus, bet ne vienintelis.
Sakoma, kad jazidizmas nėra tikra religija, nes neturi oficialiosios knygos, kaip
Biblija ar Koranas. Kadangi kai kurie iš mūsų nesiprausia trečiadieniais – dieną,
kai Tavusi Melekas pirmą kartą įžengė į žemę ir kai mes ilsimės ir meldžiamės, –
sakoma, esą mes purvini. Kadangi jazidai meldžiasi atsisukę į saulę, mus vadina
pagonimis. Tikėjimą reinkarnacija, kuris padeda mums įveikti mirtį ir sutelkti
bendruomenę, musulmonai atmeta, nes nė viename abraomiškosios tradicijos
tikėjime apie tai nekalbama. Kai kurie jazidai vengia tam tikrų maisto produktų,
pavyzdžiui, salotų, – ir iš tokių jų nuostatų dažnai šaipomasi. Kiti nedėvi mėlynų
drabužių, nes mano, kad tai Tavusi Meleko spalva, pernelyg šventa žmogui, –
tyčiojamasi net iš tokio pasirinkimo.
Augdama Kočo apie savo religiją žinojau nelabai daug. Tik nedidelė dalis
jazidų gimsta dvasininkų kastose – šeichų ir vyresniųjų, kurie moko kitus jazidus
tikėjimo. Jau buvau paauglė, kai šeima sutaupė pakankamai pinigų nuvežti mane
į Lališą ir pakrikštyti, tačiau dažnai ten keliauti negalėjau, taigi neturėjau
galimybės mokytis pas ten gyvenančius šeichus. Išpuoliai ir persekiojimai
išblaškė ir sumažino mūsų bendruomenę, todėl skleisti mūsų istorijas iš lūpų į
lūpas – kaip tai turi būti daroma – tapo dar sunkiau. Vis dėlto džiaugėmės, kad
mūsų religiniai vedliai saugo jazidizmą – nėra abejonių, kad netinkami žmonės
mūsų religiją galėtų lengvai panaudoti prieš mus pačius.
Yra keli dalykai, kurių kiekvienas jazidas mokomas nuo jaunumės. Žinojau
jazidų šventes, nors gal daugiau išmaniau tai, kaip jas švenčiame, o ne ką jos
reiškia. Žinojau, kad per jazidų Naujuosius metus dažome kiaušinius, lankome
šeimos kapus ir savo šventyklose degame žvakes. Žinojau, kad spalis yra
geriausias metas vykti į Lališą, šventą slėnį Šeichano rajone, kur piligrimus
pasitinka mūsų svarbiausias dvasinis lyderis Baba Sheikhas ir šventyklų
prižiūrėtojas Baba Chawishas. Gruodį tris dienas pasninkaujame, kad išpirktume
savo nuodėmes. Tuoktis su kitų religijų atstovais negalima, draudžiama ir
atsiversti. Mes buvome mokomi apie septyniasdešimt tris dekretus prieš jazidus
ir tie pasakojimai apie persekiojimus taip glaudžiai susipina su tuo, kas esame
šiandien, kad gali būti laikomi šventomis istorijomis. Žinojau, kad tikėjimas
gyvena vyruose ir moteryse, kurie gimė, kad jį išsaugotų, ir kad aš esu viena iš jų.
Motina mokė mus melstis – atsisukus į saulę ryte, į Lališą dieną ir į mėnulį
vakare. Yra tam tikros taisyklės, bet daugelis jų gana lanksčios. Malda turi būti
sakoma iš širdies, tai neturi būti nemaloni prievolė ar tuščias ritualas. Galima
melstis tylomis mintyse arba tarti žodžius garsiai, galima melstis po vieną arba
grupėje, jei visi grupės nariai yra jazidai. Meldžiantis atliekami keli judesiai,
pavyzdžiui, bučiuojama raudona ir balta apyrankė, kurią daugelis jazidų vyrų ir
moterų dėvi ant riešo, arba vyrai gali bučiuoti savo tradicinių baltų apatinių
marškinių apykaklę.
Daugelis jazidų, su kuriais užaugau, meldėsi tris kartus per dieną, ir melstis
galima bet kur. Aš dažniau melsdavausi ne šventyklose, o laukuose, ant mūsų
stogo, netgi virtuvėje, padėdama motinai gaminti. Ištarus kelias standartines
Dievą ir Tavusi Meleką garbinančias eilutes galima sakyti, ką tik nori. „Išsakykite
Tavusi Melekui savo bėdas, – mokė mus motina rodydama maldos judesius. – Jei
nerimaujate dėl kurio savo artimojo, papasakokite jam tai. Arba jei ko nors
bijote. Tavusi Melekas gali jums padėti.“ Anksčiau melsdavausi už savo ateitį –
kad baigčiau mokyklą ir atidaryčiau savo grožio saloną – ir už brolių, seserų ir
motinos ateitį. Dabar meldžiuosi už savo tikėjimo ir žmonių išlikimą.
Jazidai taip gyvena labai seniai – didžiuodamiesi savo tikėjimu ir susitaikę su
tuo, kad yra atstumti kitų bendruomenių. Neturėjome ambicijų užgrobti daugiau
žemių ar įgyti galios ir nė vienas dvasinis lyderis neliepė mums kovoti su
nejazidais ir skleisti savo tikėjimo. Juk vis tiek niekas negali atsiversti į jazidizmą.
Tačiau kai buvau vaikas, mūsų bendruomenė pradėjo keistis. Kaimo gyventojai
pirko televizorius, ir iš pradžių žiūrėjo valstybinę televiziją, o vėliau per
palydovinę anteną atsirado galimybė matyti turkiškas muilo operas ir kurdų
naujienas. Mes nusipirkome pirmąją elektrinę skalbyklę, kuri atrodė beveik tikras
stebuklas, nors savo tradicines baltas skraistes ir sukneles motina vis tiek skalbė
rankomis. Nemažai jazidų emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją ar
Kanadą ir užmezgė ryšius su Vakarais. Ir, žinoma, mano karta galėjo daryti tai,
apie ką mūsų tėvai nė svajoti nedrįso. Mes lankėme mokyklą.
Pirmąją mokyklą Kočo dvidešimto amžiaus aštuntąjį dešimtmetį pastatė
Saddamas. Mokykloje buvo mokoma tik iki penktos klasės, o pamokos vykdavo
arabų, o ne kurdų kalba, ir buvo labai nacionalistinės. Valstybinė ugdymo
programa neleido suabejoti dėl to, kas Irake yra svarbūs ir kokį tikėjimą jie
išpažįsta. Irako istorijos vadovėliuose, kuriuos skaitėme mokykloje, jazidai išvis
nebuvo minimi, o kurdai buvo vaizduojami kaip grėsmė valstybei. Skaičiau Irako
istoriją, atskleidžiamą per mūšius, kuriuose arabai Irako kariai buvo priversti
kautis su žmonėmis, norinčiais atimti jų šalį. Tai kruvina istorija, turėjusi
priversti mus didžiuotis savo šalimi ir stipriais jos lyderiais, išspyrusiais britų
kolonizatorius ir nuvertusiais karalių, tačiau mane ji paveikė priešingai. Vėliau
supratau, kad tos knygos buvo viena iš priežasčių, kodėl mūsų kaimynai prisidėjo
prie „Islamo valstybės“ kovotojų arba nieko nesiėmė teroristams užpuolus
jazidus. Nė vienas, lankęs Irako mokyklą, nemanė, kad mūsų tikėjimą verta ginti
ir saugoti arba kad nuolatinis karas yra blogis ar bent jau kas nors keista. Apie
smurtą mums buvo kalama į galvą nuo pat pirmosios dienos mokykloje.
Kai buvau vaikas, mano šalis mane glumino. Ji buvo panaši į atskirą planetą,
sudarytą iš daugybės skirtingų žemių, kur dešimtmečius trukusios sankcijos,
karai, prasta politika ir okupacija sukiršino kaimynus. Pačioje Irako šiaurėje
gyvena kurdai, svajojantys apie nepriklausomybę. Pietuose buvo daugiausia
musulmonų šiitų, sudarančių šalies religinę, o dabar ir politinę daugumą. O
šalies centre įsikūrė arabai sunitai, kurie su prezidentu Saddamu Husseinu
kadaise dominavo šalyje, su kuria dabar kovoja.
Tai supaprastintas mūsų šalies žemėlapis, kuriame yra trys ryškiai atskirtos
daugiau ar mažiau horizontaliai per visą šalį einančios zonos. Jazidų čia nėra arba
jie žymimi kaip „kiti“. Realybėje Iraką apibūdinti sunkiau ir tokia užduotis gali
pasirodyti pernelyg sudėtinga netgi tiems, kurie čia gimė. Man augant apie
politiką kaime buvo kalbama mažai. Mums labiau rūpėjo derlius, kas su kuo
tuokiasi, ar avys duoda pieno – dalykai, kuriuos supras bet kas, gyvenantis
kaimiškame miestelyje. Atrodė, kad centrinė valdžia mus tiesiog pamiršo,
išskyrus kampanijas, kuriomis siekė užverbuoti jazidus kovoti jų karuose ir
prisijungti prie Arabų socialistinio atgimimo partijos. Tačiau mes jų tikrai
nepamiršome ir galvojome apie tai, ką reiškia būti mažuma Irake, tarp visų kitų
grupių, tokioje „kitų“ kategorijoje, ir kad jei jazidai ir tie visi „kiti“ būtų pažymėti
žemėlapyje, tos trys horizontalios juostos virstų spalvingu marmuru.
Į šiaurės rytus nuo Kočo, netoli nuo pietinio Irako Kurdistano pakraščio,
einanti punktyrinė linija žymi, kur gyvena turkmėnai – ir šiitai, ir sunitai.
Krikščionys, tarp jų sirai, chaldėjai ir armėnai, užima teritorijas į šiaurę nuo
Kočo visoje Ninevijos lygumoje, kuri apima ir Sindžarą. Mažesnės krikščionių
bendruomenės išsibarsčiusios po visą šalį. Dar kitur taškeliai žymi vietas, kur
glaudžiasi mažos grupės, tokios kaip kakajai, šabakai, romai ir mandėjai,
neskaitant afrikiečių ir pelkių arabų. Girdėjau, kad kažkur netoli Bagdado vis dar
gyvena nedidelė Irako žydų bendruomenė. Religijos susilieja su etninėmis
grupėmis. Pavyzdžiui, daugelis kurdų yra sunitai, tačiau jiems svarbiausia jų
kurdiška tapatybė. Daugelis jazidų jazidizmą laiko savo ir etnine, ir religine
tapatybe. Dauguma Irako arabų yra šiitai arba sunitai ir per daugelį metų dėl
tokio pasidalijimo kilo ne vienas karas. Irako istorijos vadovėliuose apie tai
beveik nekalbama.
Kad nusigaučiau iš namų į mokyklą, tekdavo kulniuoti dulkėtu, kaimo
pakraščiu vingiuojančiu keliu. Praeidavau pro namą Basharo, kurio tėvą nužudė
„Al Kaida“, pro namą, kuriame gimiau ir kur dabar tėvas gyveno su Sara, ir
galiausiai pro savo draugės Walaa namą. Walaa buvo labai graži, blyškaus
apskrito veido, o ramus jos elgesys puikiai atsvėrė mano triukšmingą būdą. Kas
rytą jai išskubėjus iš namų mes toliau kartu traukdavome į mokyklą. Eiti vienai
buvo ne taip smagu. Daugelis šeimų kiemuose laikė aviganius šunis ir tie
milžiniški gyvūnai lodavo ir urgzdavo, kai tik kas nors eidavo pro šalį. Jei vartai
būdavo atviri, šiepdami dantis šunys mesdavosi mums iš paskos. Tai nebuvo
gyvūnai augintiniai – aviganiai buvo dideli ir pavojingi, ir mes su Walaa
skuosdavome nuo jų, kiek kojos neša, taigi mokyklą pasiekdavome šnopuodamos
ir suprakaitavusios. Tik mane gerai pažįstantis tėvo šuo palikdavo mus ramybėje.
Mokykla buvo pilkas statinys iš smėlio spalva nudažyto betono, papuoštas
išblukusiais plakatais. Pastatą juosė žema tvora ir nedidelis išdžiūvęs sodas.
Nesvarbu, kaip ji atrodė, džiaugėmės galimybe čia ateiti, mokytis ir susitikti su
draugais. Mokyklos sode mes su Walaa, Kathrine ir keliomis kitomis
mergaitėmis žaisdavome žaidimą, vadinamą bin akhy, kas kurdų kalba reiškia
„purve“. Vienu metu visos ką nors paslėpdavome žemėje – marmuro gabaliuką,
monetą ar net buteliuko kamštelį, tada imdavome lakstyti aplink kaip
išprotėjusios, kasinėdamos sode duobes, kol mokytoja pradėdavo ant mūsų
šaukti. Mūsų panagės būdavo pilnos purvo ir motinos, žinoma, dėl to labai
pykdavo. Pagal taisykles viską, ką rasdavai, galėjai pasiimti ir, žinoma, žaidimas
dažnai baigdavosi ašaromis. Tai senas žaidimas – dar mano motina kadaise jį
žaidė.
Mokykloje mano mėgstamiausias dalykas, nesvarbu, kad pasitaikydavo spragų
ir netikslumų, buvo istorija ir ji man sekėsi puikiai. Prasčiausiai buvo su anglų
kalba. Labai stengiausi būti gera mokinė – žinojau, kad kol mokausi, mano
broliai ir seserys lenkia nugarą ūkyje. Motina neturėjo pinigų nupirkti man
kuprinę, kokias turėjo daugelis mokinių, bet aš nesiskundžiau. Nemėgau jos ko
nors prašyti. Kai ji negalėjo sumokėti pavėžėjimo mokesčio, kad galėčiau lankyti
už kelių kaimų esančią vidurinę mokyklą, kol buvo statoma mūsiškė, vėl
pradėjau dirbti ūkyje, laukiau ir meldžiausi, kad mokykla būtų kuo greičiau
pastatyta. Skųstis nebuvo prasmės, nes pinigai iš dangaus nebyra, o aš tikrai
nebuvau vienintelis vaikas Kočo, kurio tėvai neįstengė sukrapštyti pinigų, kad jų
atžala galėtų mokytis.
1991 metais Saddamui įsiveržus į Kuveitą, Jungtinės Tautos paskelbė Irakui
sankcijas, tikėdamosi taip sumažinti prezidento galias. Augdama nežinojau,
kodėl tos sankcijos buvo įvestos. Vieninteliai namuose kalbėję apie Saddamą
buvo mano broliai Massoudas ir Hezni, ir tai tik norėdami nutildyti tuos, kurie
žiūrėdami kokią programą imdavo skųstis arba vartydavo akis, kai per valstybinę
televiziją buvo transliuojama propaganda. Saddamas pamėgino jazidus patraukti
į savo pusę, kad paremtų jį prieš kurdus ir kovotų jo karuose, tačiau kartu
reikalavo, kad stotume į Arabų socialistinio atgimimo partiją ir vadintume save
arabais, o ne jazidais.
Kartais per televiziją visą laiką rodydavo vien Saddamą – jis sėdėdavo prie
stalo, rūkydavo ir pasakodavo istorijas apie Iraną. Šalia stovėdavo ūsuotas
apsaugininkas, o Saddamas ilgai postringaudavo apie mūšius ir savo paties
išmintį. „Apie ką jis čia kalba?“ – klausdavome vieni kitų ir visi tik gūžčiodavo
pečiais. Konstitucijoje nė žodeliu nebuvo užsiminta apie jazidus, o už menkiausią
pasipriešinimą iškart būdavo baudžiama. Kartais žiūrint televiziją – į diktatorių
su juokinga kepure – man norėdavosi juoktis, bet broliai įspėdavo to nedaryti.
„Jie mus stebi, – sakydavo Massoudas. – Galvok, ką kalbi.“ Milžiniškas Saddamo
žvalgybos aparatas visur turi savo akis ir ausis.
Tuo metu žinojau tik tiek, kad labiausiai dėl sankcijų kenčia paprasti
irakiečiai, o ne politinis elitas ir jau tikrai ne pats Saddamas. Mūsų ligoninės ir
turgūs merdėjo. Medicinos paslaugos pabrango, o miltai buvo maišomi su gipsu,
paprastai naudojamu cementui gaminti. Ypač aiškiai padėties pablogėjimą
mačiau mokyklose. Kadaise Irako švietimo sistema traukė mokinius iš visų
Vidurinių Rytų, tačiau įvedus sankcijas viskas subyrėjo. Mokytojų atlyginimas
sumažėjo iki simbolinio ir buvo sunku rasti, kas dirbtų mokyklose, nors beveik
penkiasdešimt procentų vyrų Irake buvo bedarbiai. Man pradėjus lankyti
mokyklą tie keli į Kočo atvykę mokytojai – mokykloje gyvenę ir kartu su keliais
mokytojais jazidais dirbę arabai musulmonai – buvo didvyriai, bent jau mano
akyse, ir aš labai stengiausi padaryti jiems įspūdį.
Kai valdžioje buvo Saddamas, mokyklai buvo keliamas vienas aiškus tikslas –
suteikdamas galimybę mokytis valstybinėje mokykloje, jis tikėjosi sunaikinti
mūsų, kaip jazidų, tapatybę. Tai buvo aišku kiekvienoje pamokoje ir kiekviename
vadovėlyje, kur nebuvo užsimenama apie mus, mūsų šeimas, mūsų religiją ar
dekretus prieš mus. Nors daugelis jazidų užaugo kalbėdami kurdiškai, pamokos
vyko arabų kalba. Kurdų kalba buvo siejama su pasipriešinimu, o kurdiškai
kalbantis jazidas valstybei atrodė dar didesnė grėsmė. Tačiau aš vis tiek kiekvieną
dieną, kai tik galėdavau, noriai lankiau mokyklą ir greitai išmokau arabiškai.
Man neatrodė, kad mokydamasi arabų kalbos ar gilindamasi į apkarpytą Irako
istoriją nusileidžiu Saddamui ar išduodu jazidus; jaučiausi įgyjanti daugiau galių
ir išminties. Namuose vis tiek kalbėdavau kurdiškai ir meldžiausi kurdiškai.
Laiškus dviem geriausioms draugėms Walaa ar Kathrine taip pat rašiau kurdiškai
ir niekada niekaip kitaip nei jazide savęs nevadinau. Manau, nesvarbu, ko
mokėmės, svarbus buvo pats ėjimas į mokyklą. Visi Kočo vaikai gavo galimybę
mokytis ir pasikeitė mūsų ryšys su savo šalimi ir išoriniu pasauliu, o mūsų
visuomenė pradėjo atsiverti. Jauni jazidai mylėjo savo tikėjimą, bet kartu norėjo
būti pasaulio dalimi, ir buvau įsitikinusi, kad suaugę mes patys tapsime
mokytojais, kurie įrašys jazidus į istorijos pamokas, o gal netgi pateksime į
parlamentą ir kovosime už jazidų teises Bagdade. Tuo metu jaučiau, kad
Saddamo planas priversti mus išnykti duos priešingą rezultatą.
 4 skyrius

2003 metais, praėjus keliems mėnesiams po tėvo mirties, į Bagdadą įsiveržė

amerikiečiai. Mes neturėjome palydovinės antenos ir nematėme, kaip vyksta
kovos, neturėjome ir mobiliųjų telefonų, kurie jungtų mus su likusia šalimi, taigi
tik po kurio laiko sužinojome, kaip greitai buvo nuverstas Saddamas. Pakeliui į
sostinę koalicijos pajėgos triukšmingai praskrido pro Kočo ir išplėšė mus iš
miego. Tuomet pirmą kartą pamačiau lėktuvą. Tada neturėjome supratimo, kiek
laiko truks karas ir kaip jis paveiks Iraką, tačiau, paprastai tariant, tikėjomės, kad
nuvertus Saddamą bus lengviau nusipirkti dujų viryklei.
Iš to laiko, pirmųjų kelių mėnesių po įsiveržimo, geriausiai prisimenu savo
tėvo netektį, daugiau ne kažin ką. Jazidų kultūroje mirus artimajam, ypač jei
mirtis netikėta ir pirmalaikė, gedulas trunka labai ilgai ir gedi visas kaimas.
Kaimynai kartu su mirusiojo šeima ir draugais kuriam laikui atsižada įprasto
gyvenimo. Sielvartas slegia kiekvieną namą ir parduotuvę, smelkiasi į gatves, lyg
visi negaluotų nuo sugižusio pieno iš tos pačios puodynės. Vestuvės atšaukiamos,
šventės švenčiamos tik viduje, o moterys baltus drabužius pakeičia juodais.
Laimę laikome vagimi, kurio turime saugotis, žinodami, kaip lengvai jis gali
ištrinti prisiminimus apie išėjusius mylimuosius ar akimirkai suteikti mums
džiaugsmo, nors tuo metu dera liūdėti, todėl vengiame pramogų. Televizoriai ir
radijo imtuvai būna išjungti, kad ir kas tuo metu dėtųsi Bagdade.
Likus keleriems metams iki savo mirties, tėvas nusivežė mus su Kathrine į
Sindžaro kalną švęsti jazidų Naujųjų metų. Tai buvo paskutinis kartas, kai su juo
buvau ant kalno. Mūsų Naujieji metai švenčiami balandžio mėnesį, tuo metu, kai
šiaurės Irako kalvos švyti švelnia žaluma, o geliantis šaltis atlėgsta virsdamas
gaivia vėsa, bet dar neprasidėjus deginančiam vasaros karščiui, kuris prisėlina iš
pasalų ir trenkia kaip beprotišku greičiu skriejantis autobusas. Balandis – tai
mėnuo, kuriame slypi gausaus, pelningo derliaus pažadas, mėnuo, kuris pagaliau
atveria namų duris ir kviečia laiką leisti lauke, miegoti ant stogų, išlaisvina iš
šaltų, sausakimšų namų. Jazidai glaudžiai susiję su gamta. Ji mus maitina, teikia
prieglobstį, o kai mirštame, mūsų kūnai tampa žeme. Naujieji metai mums apie
tai primena.
Švęsdami Naujuosius lankome visus šeimos narius, kurie tais metais dirba
piemenimis ir gano mūsų avis arčiau kalno, veda jas iš vienos ganyklos į kitą, kad
visada būtų sočios. Iš dalies toks darbas buvo smagus. Piemenys miega lauke po
rankų darbo antklodėmis ir gyvena paprastai, turėdami daug laiko apmąstymams
ir dėl nieko per daug nesukdami galvos. Tačiau kartu piemens pareigos
nelengvos – toli nuo namų ir šeimos jie ilgėdavosi namų, o mes laukdavome jų
grįžtant į Kočo. Tais metais, kai avimis rūpintis liko motina, aš lankiau
pagrindinę mokyklą ir buvau taip išsiblaškiusi, kad pamokose viskas krito iš
rankų.
– Be tavęs aš tarsi akla, – pasakiau motinai, kai ji grįžo.
Per paskutinius kartu su tėvu praleistus Naujuosius metus su Kathrine
važiavome sunkvežimio gale, o tėvas ir Eliasas įsitaisė priekyje ir šoniniame
veidrodyje žiūrėjo, kad mes ko neiškrėstume. Pro šalį skriejo drėgnos pavasario
žolės ir geltonų kviečių peizažas. Laikėmės susikibusios už rankų ir plepėjome,
prasimanydamos išpūstas dienos įvykių versijas, kuriomis vėliau erzinsime
namuose likusius vaikus. Jiems viską pateiksime kaip smagiausią gyvenime
kelionę, toli nuo laukų, mokyklos ir darbo. Sunkvežimiui skriejant keliu mes su
Kathrine vos neišvirsdavome per šonus, o greta mūsų gulėjo surištas ėriukas,
didžiausias, kokį man buvo tekę matyti. „Valgėme daugybę saldainių, – girsimės
grįžusios namo, stebėdamos, kaip namiškių veidus iškreipia pavydas, – visą naktį
šokome ir miegoti nuėjome, kai lauke jau buvo prašvitę. Būtumėt tai matę.“
Iš tiesų viskas beveik taip smagu ir buvo. Tėvas negalėjo atsisakyti nupirkti
mums taip trokštamų saldainių, o susitikimas su piemenimis kalno papėdėje
visada suteikdavo daug džiaugsmo. Sunkvežimio gale kartu su mumis dardėjusio
ėriuko, kurį per šventę tėvas paskerdė, o moterys iškepė, mėsa buvo minkšta ir
skani, o mes visi šokome jazidų šokius, laikydamiesi už rankų ir sukdamiesi
dideliame rate. Kai geriausios ėriuko dalys buvo suvalgytos ir muzika nutilo, visi
sugulėme palapinėse, kurias juosė neaukšta iš nendrių supinta nuo vėjo sauganti
tvora. Kai oras būdavo geras, tvoras išardydavome ir miegodavome po atviru
dangumi. Tai buvo paprastas slėpiningas gyvenimas. Viskas, dėl ko reikėjo
rūpintis, buvo aplink esantys daiktai ir žmonės, ir visus juos galėjai paliesti ranka.
Nežinau, ką tėvas būtų manęs dėl to, kad amerikiečiai įsiveržė į Iraką ir
nuvertė Saddamą, tačiau norėčiau, kad jis būtų gyvenęs ilgiau ir pamatęs, kaip
mūsų šalis pasikeitė. Kurdai džiaugėsi JAV kariais, padėjo jiems ateiti į Iraką ir
jautėsi be galo laimingi, kai buvo nuverstas Saddamas. Tas diktatorius daug metų
nedavė ramybės kurdams, o devintojo dešimtmečio pabaigoje jo vadovaujamos
oro pajėgos mėgino kurdus išnaikinti cheminiu ginklu vykdydamos vadinamąją
kampaniją „Anfal“. Genocidas užgrūdino kurdus, siekusius bet kokiomis
priemonėmis apsiginti nuo vyriausybės Bagdade. Po „Anfal“ kurdų
gyvenamuose rajonuose šiaurėje ir šiitų teritorijose pietuose amerikiečiai, britai
ir prancūzai sukūrė neskraidymo zoną ir nuo to laiko kurdai tapo ištikimais jų
sąjungininkais. Dar ir šiandien 2003 metų Jungtinių Amerikos Valstijų
įsiveržimą kurdai vadina išlaisvinimu ir mano, kad tuomet prasidėjo mažų,
pažeidžiamų gyvenviečių virsmas į didelius modernius miestus, pilnus viešbučių
ir naftos kompanijų biurų.
Tiesą sakant, jazidai taip pat džiaugėsi amerikiečių pasirodymu, bet nebuvo
tokie tikri kaip kurdai dėl to, kaip gyvensime po Saddamo. Sankcijos apkartino
mūsų, kaip ir kitų irakiečių, gyvenimą ir žinojome, kad Saddamas yra Iraką
baime valdęs diktatorius. Mes gyvenome skurdžiai, neturėjome galimybės įgyti
išsilavinimo ir buvome priversti imtis pačių sunkiausių, pavojingiausių ir
prasčiausiai apmokamų darbų visame Irake. Vis dėlto valdant Arabų socialistinio
atgimimo partijos šalininkams mes, gyvendami Kočo, turėjome galimybę
išpažinti savo tikėjimą, dirbti savo žemę ir kurti šeimas. Su sunitų šeimomis mus
siejo glaudūs ryšiai, ypač su kirivais, kuriuos laikėme įsipareigojusiais mūsų
šeimoms. Izoliacija įpratino branginti tokius ryšius, o skurdas išmokė visų pirma
praktiškumo. Bagdadas ir Kurdistano sostinė Arbilis atrodė tolimi pasauliai.
Vienintelis turtingų ir įtakingų kurdų ar arabų mums svarbus žingsnis buvo
sprendimas palikti mus ramybėje.
 Vis dėlto amerikiečių žarstomi pažadai – dėl darbo, laisvės ir saugumo –
netrukus į jų pusę patraukė ir jazidus. Amerikiečiai mumis pasitikėjo, nes
neturėjome jokių priežasčių būti lojalūs tiems, kuriuos jie laikė priešais, ir
nemažai mūsų vyrų tapo vertėjais arba įsidarbino Irako ar Amerikos
kariuomenėje. Saddamui teko slapstytis, vėliau jis buvo surastas ir pakartas, o
Arabų socialistinio atgimimo partijos institucijos išardytos. Sunitai, įskaitant ir
tuos, kurie gyveno netoli Kočo, visoje šalyje prarado valdžią, o jazidams
priklausiusioje Sindžaro dalyje sunitus policininkus ir politikus pakeitė kurdai.
Sindžaras yra ginčijama teritorija – jos gviešiasi ir Bagdadas, ir Kurdistanas –
strategiškai svarbioje vietoje netoli Mosulo ir Sirijos; ir manoma, kad ten gali būti
gamtinių dujų. Kaip ir Kirkuką, dar vieną ginčijamą teritoriją Irako rytuose,
kurdų politinės partijos Sindžarą laiko savo platesnės kurdiškos gimtinės dalimi.
Anot jų, be Sindžaro kurdų tauta, jei ją kada pavyks suvienyti, bus nepilna. Po
2003 metų sunitams po truputį prarandant savo turtus ir galią, amerikiečių
padedami prie Kurdistano demokratinės partijos (KDP) prisijungę kurdai su
džiaugsmu užpildė Sindžare atsivėrusią tuštumą. Jie steigė politinius biurus,
kuriuose rinkosi partijos nariai. Kadangi maištaujantys sunitai vis labiau nerimo,
kurdai pakelėse įrengė patikros punktus. Jie mums pasakė, kad Saddamas klydo
vadindamas mus arabais – mes visuomet buvome kurdai.
Po 2003-iųjų Kočo viskas gerokai pasikeitė. Per porą metų kurdai pastatė
mobiliojo ryšio bokštą – po pamokų su draugais eidavome už kaimo paspoksoti,
kaip iš mūsų dirbamos žemės lyg koks dangoraižis dygsta milžiniška metalo
konstrukcija. „Pagaliau Kočo susijungs su likusiu pasauliu!“ – džiaugėsi mano
broliai, ir jau netrukus daugelis vyrų ir kai kurios moterys turėjo mobiliuosius
telefonus. Palydovinės antenos ant namų stogų reiškė, kad dabar galime žiūrėti
ne tik siriškus filmus ir Irako valstybinę televiziją, taigi Saddamo paradai ir
griausmingos kalbos dingo iš mūsų svetainės. Mano dėdė vienas pirmųjų įsigijo
palydovinę anteną ir visi iš karto nuskubėjome pas juos į svetainę žiūrėti, ką
rodo. Broliai ieškojo žinių, juos ypač domino kurdų kanalai, o aš tapau
priklausoma nuo turkiškų muilo operų, kurių veikėjai nuolat įsimyli vieni kitus ir
atsimyli.
 Mes niekada nesutikome vadintis arabais, tačiau kai kuriems atrodė lengviau
susitaikyti būti vadinamiems kurdais. Daugeliui jazidų kurdų identitetas atrodo
artimas – kalbame viena kalba, turime bendrą etninį paveldą, bet to, neįmanoma
nematyti, kaip pasikeitė Sindžaras atėjus kurdams, nors visos naujovės buvo
labiau susijusios su JAV, o ne su Barzani. Staiga jazidams atsirado darbo
kariuomenėje ir saugumo pajėgose, o kai kurie mano broliai ir pusbroliai
važinėjo į Arbilį ir dirbo viešbučiuose ir restoranuose – atrodė, kad ten jie dygsta
kaip grybai po lietaus. Juos greitai užpildydavo naftos pramonės darbuotojai ir
turistai iš kitų Irako dalių, ieškantys vėsesnio klimato, nuolatinio elektros
tiekimo ar tiesiog norintys pailsėti nuo kitą šalies dalį kankinusio smurto. Mano
brolis Saoudas dirbo statybose netoli Dahuko, Kurdistano vakaruose – jis
darbavosi prie cemento maišyklės. Grįžę namo broliai pasakojo apie kurdus,
kurie, kaip ir arabai, į jazidus žvelgė iš aukšto. Tačiau mums juk reikėjo pinigų.
Khairy įsidarbino pasieniečiu, o Hezni netrukus Sindžare pradėjo dirbti
policininku. Jų alga buvo pirmos stabilios mūsų šeimos pajamos ir atrodė, kad
pradėjome gyventi tikrą gyvenimą ir galvoti apie ateitį, o ne tik apie kitą dieną.
Nusipirkome nuosavos žemės ūkininkauti, avių, taigi daugiau nebereikėjo dirbti
kitiems. Asfaltuotais keliais nusigauti iš Kočo iki kalno buvo galima gerokai
greičiau. Kaimo pakraštyje laukuose rengdavome iškylas – valgydavome kalnus
mėsos ir kapotų daržovių, o vyrai gerdavo turkišką alų, vėliau gurkšnodavome
arbatą, tokią saldžią, kad man net lūpos sulipdavo. Kaime keliamos vestuvės tapo
dar prašmatnesnės – kartais moterys net du kartus važiuodavo į Sindžarą
drabužių, o svečiams vaišinti vyrai paskersdavo daugiau avių, labai pasiturintys –
net ir karvę.
Kai kurie jazidai įsivaizdavo, kad ateityje Sindžaras turės stiprią vietinę
valdžią, tačiau vis dar bus Irako dalis. Buvo ir tokių, kurie manė, kad kada nors
būsime nepriklausomo Kurdistano dalis. Tuo metu Kočo buvo KDP būstinė, o
Sindžare – pešmergai, taigi užaugau galvodama, kad toks mūsų likimas. Vis
labiau tolome nuo savo kaimynų sunitų. Keliauti į Kurdistaną tapo gerokai
lengviau, o nusigauti į sunitų kaimus – ne taip paprasta, nes ten vis labiau
įsigalėjo maištininkai ir ekstremistinė ideologija, kuria jie vadovavosi. Arabams
sunitams nepatiko, kad Sindžare įsitvirtino kurdai. Tai sunitams priminė
prarastą galią, jie sakė, kad kol valdžioje yra kurdai, Sindžare jie jaučiasi nejaukiai
ir nebegali lankytis jazidų kaimuose, netgi ten, kur gyvena jų kirivai. Patikros
punktuose, kuriuos kadaise įrengė Arabų socialistinio atgimimo partijos
šalininkai, juos stabdė ir tardė kurdų pešmergai, be to, daugelis sunitų, atėjus
amerikiečiams ir uždarius Saddamo institucijas, neteko darbo ir atlyginimo. Dar
neseniai sunitai buvo turtingiausi ir įtakingiausi žmonės šalyje, tačiau, į valdžią
atėjus amerikiečių remiamiems šiitams, jie staiga viską prarado. Izoliuoti savo
kaimuose sunitai netrukus nusprendė sukilti. Ilgainiui jų pasipriešinimą dar
labiau kurstė religinė netolerancija, dėl kurios jų taikiniu tapo jazidai, nors Irake
mes niekada neturėjome jokios galios.
Tuomet nežinojau, kad kurdų vyriausybė sutiko atriboti jazidus nuo mūsų
arabų kaimynų, nes tai padėjo jiems siekti savo tikslo užimti Sindžarą; taip pat
nežinojau, kaip stipriai blogąja prasme amerikiečių okupacija atsiliepė
paprastiems sunitams. Nenumaniau, kad kol aš lankiau mokyklą, bevardis
kaimyniniuose kaimuose kylantis maištas ruošė dirvą suklestėti „Al Kaidai“ ir
galiausiai „Islamo valstybei“. Sunitų gentys visame Irake mėgino, dažniausiai
nesėkmingai, sukilti prieš šiitų valdymą Bagdade ir amerikiečius. Jie įprato prie
smurto ir žiauraus valdymo, kuris tęsėsi taip ilgai, kad daugelis mano amžiaus ir
jaunesnių sunitų užaugo galvodami tik apie karą ir fundamentalistinį islamo
aiškinimą, tapusį to karo dalimi.
„Islamo valstybė“ pamažu leido šaknis prie pat mūsų esančiuose kaimuose –
kibirkštis, kurios nepastebėjau, kol ji virto viską naikinančiu laužu. Valdžią
perėmus amerikiečiams ir kurdams, jaunai jazidei gyvenimas ėmė lengvėti. Kočo
pradėjo plėstis. Aš lankiau mokyklą, mes pamažu kapstėmės iš skurdo. Naujoje
konstitucijoje kurdams buvo suteikta daugiau galių ir reikalaujama, kad
vyriausybėje būtų mažumų atstovų. Žinojau, kad mano šalyje vyksta karas, bet
atrodė, kad ta kova yra ne mūsų.

Iš pradžių amerikiečių kariai į Kočo atvykdavo beveik kiekvieną savaitę – jie

dalydavo maistą, būtiniausias priemones ir su kaimo vadais aptarinėdavo Kočo
reikalus. Ar mums reikia mokyklų? Asfaltuotų kelių? Vandentiekio, kad
nebereikėtų iš sunkvežimių pirkti vandens bakų? Atsakymai į šiuos klausimus,
žinoma, buvo taip. Ahmedas Jasso iškėlė kariams gausias, prašmatnias vaišes ir
mūsų vyrai švytėjo pasididžiavimu amerikiečiams pasakius, kad Kočo jie jaučiasi
tokie saugūs, jog gali tiesiog atremti šautuvus į sieną ir atsipalaiduoti. „Jie žino,
kad jazidai juos apsaugos“, – sakė Ahmedas Jasso.
Į kaimą važiuojančios amerikiečių karių šarvuotos mašinos keldavo dulkes ir
variklių gausmas užgoždavo įprastus kaimo garsus, o juos pačius tuoj apspisdavo
vaikai. Kariai mums duodavo kramtomosios gumos ir saldainių, fotografuodavo
patenkintus, dovanomis apdalytus mažuosius kaimo gyventojus. Žavėjomės jų
šiugždančia uniforma ir tuo, kaip draugiškai ir paprastai jie bendraudavo su
mumis – visai kitaip nei prieš juos buvę Irako kariai. Amerikiečiai susižavėję
kalbėjo mūsų tėvams apie Kočo svetingumą, koks patogus ir švarus mūsų kaimas
ir kaip puikiai suprantame, kad Amerika mus išvadavo iš Saddamo.
„Amerikiečiai myli jazidus, – sakė jie mums, – ir ypač Kočo. Čia jaučiamės kaip
namie.“ Netgi kai jų apsilankymai ėmė retėti, o netrukus ir visai nutrūko,
laikėmės įsikibę tų pagyrų kaip garbės medalio.
2006 metais, kai man buvo trylika, vienas amerikiečių karys man padovanojo
žiedą. Tai buvo paprastas žiedelis su maža raudona akute – pirmas mano
papuošalas. Jis iš karto tapo mano didžiausia brangenybe. Nešiodavau jį visur –
mokykloje, dirbdama laukuose, namuose, žiūrėdama, kaip mama kepa duoną,
nenusiimdavau net eidama miegoti. Po metų bevardžiam pirštui jis tapo
ankštokas, taigi, kad nereikėtų žiedo palikinėti namuose, pradėjau jį nešioti ant
mažylio. Tačiau mažyliui buvo kiek per didelis, dažnai nuslysdavo ir bijojau jį
pamesti. Vis žvilgčiodavau į ranką, kad įsitikinčiau, jog jis vis dar čia,
gniauždavau kumštį, kad pajusčiau remiantis žiedą.
Vieną dieną, kai laukuose kartu su broliais ir seserimis sodinome svogūnus,
žvilgtelėjau žemyn ir pamačiau, kad žiedo nebėra. Niekad nemėgau sodinti
svogūnų – kiekvieną reikėjo atsargiai įkišti į šaltą dirvą ir net rankos dvokdavo
nuo svogūnėlių, – o dabar tiesiog įsiutau ant jų ir it paklaikusi puoliau iškasinėti,
mėgindama rasti savo brangenybę. Pamatę mane panikuojančią broliai ir seserys
klausė, kas nutiko.
– Pamečiau žiedą! – pasakiau, ir jie metė darbą, kad padėtų man. Visi žinojo,
koks jis man svarbus.
 Apėjome visą lauką tamsioje žemėje ieškodami, kas sublizgėtų auksiškai ir
raudonai, tačiau kad ir kaip stengėmės, kad ir kiek verkiau, žiedo neradome.
Saulei pradėjus leistis, teko pasiduoti ir eiti namo vakarieniauti.
– Nieko čia tokio, Nadia, – ramino mane Eliasas einant namo. – Tai tik
žiedelis. Gyvenime turėsi dar daug papuošalų. – Tačiau raudojau kelias dienas.
Buvau įsitikinusi, kad daugiau niekada neturėsiu tokio gražaus papuošalo, ir
bijojau, kad jei amerikiečių karys kada grįš, supyks, kad pamečiau jo dovaną.
Po metų nutiko stebuklas. Raudamas užaugusius svogūnus Khairy pastebėjo iš
žemės kyšančią nedidelę auksinę juostelę.
– Nadia, tavo žiedas! – apsidžiaugė brolis ir ištiesė jį man. Puoliau prie jo,
išplėšiau žiedą iš rankų ir apkabinau jį, savo didvyrį. Tačiau kai pamėginau
žiedelį užsimauti, pamačiau, kad jis niekaip nelenda net ant mažojo pirštelio.
Vėliau motina pamatė jį gulint ant mano spintelės ir paragino parduoti.
– Jis tau nebetinka, Nadia, – sakė ji. – Kam jis tau, jei nebegali dėvėti.
Jai skurdo šmėkla visuomet atrodė kažkur šalia. Kadangi visada darydavau
taip, kaip ji liepdavo, nuėjau pas juvelyrinių dirbinių prekiautoją Sindžaro
turguje ir jis iš manęs nupirko žiedą.
Vėliau mane apėmė kaltės jausmas. Žiedas buvo dovana ir man atrodė
neteisinga jį parduoti. Nerimavau, ką pasakys karys, jei kada grįš ir paklaus apie
savo dovaną. Ar jis pamanys, kad jį išdaviau? Kad žiedas man nepatiko? Tuo
metu šarvuotos mašinos į Kočo užsukdavo gerokai rečiau – kovos visoje šalyje vis
intensyvėjo, o amerikiečių labai sumažėjo – būtent to kario nebuvau mačiusi jau
kelis mėnesius. Kai kurie mūsų kaimynai skundėsi, kad amerikiečiai pamiršo
mus, ir nerimavo, kad jiems išvažiavus jazidai liks neapsaugoti. Tačiau man
palengvėjo, kad neteks aiškinti, kas nutiko žiedui. Juk nors žiedą man
padovanojęs karys buvo malonus, bet galėjo nusiminti, kad man teko parduoti jo
dovaną juvelyrinių dirbinių prekiautojui Sindžare. Juk jis iš Amerikos ir gali
nesuprasti, ką mums reiškia net nedidelė pinigų suma.
 5 skyrius

Kai reikalai Irake išties tapdavo prasti, iki Kočo gyvenančių jazidų smurto bangos
atsirisdavo kaip žemės drebėjimo virpesiai. Mes išvengėme to, kas blogiausia –
sukilėlių ir JAV jūrų pėstininkų mūšių Anbaro provincijoje, Bagdade
prasidėjusio šiitų autoritarizmo ir „Al Kaidos“ stiprėjimo. Žiūrėjome televizorių
ir nerimavome dėl policijoje ir kariuomenėje tarnaujančių savo vyrų, tačiau
mūsų kaimas išvengė savižudžių sprogdintojų ir pakelėse paliekamų savadarbių
sprogstamųjų užtaisų, nors likusioje šalyje, rodos, jie tapo kasdieniu reiškiniu.
Šiandien Irakas toks susiskaldęs, kad gali būti, jog sulipdyti jo jau
nebeįmanoma – mes tą skilimą stebėjome iš šalies.
Khairy, Hezni ir Jalo po ilgų budėjimų grįždavo namo ir pasakodavo apie už
kaimo verdančius mūšius. Paprastai jie važiuodavo į Kurdistaną, kur teroristų
atakų beveik nepasitaikydavo. Tačiau kartais jiems tekdavo vykti už pešmergų
saugomų teritorijų į nepažįstamas Irako dalis ir tai labai baugino visus, kurie
laukė jų grįžtant. Tos užduotys būdavo nepaprastai pavojingos. Net jei tiesiogiai
nesusidurdavai su kovotojais ar teroristais, galėjai virsti jų taikiniu teikdamas
amerikiečiams vertimo paslaugas. Nemažai jazidų ieškojo prieglobsčio
Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes jų gyvybei grėsdavo pavojus, jei sukilėliai
sužinodavo juos dirbus amerikiečiams.
Karas užsitęsė gerokai ilgiau, nei visi tikėjosi. Netrukus žmonės pamiršo apie
tuos džiugius pirmuosius mėnesius pašalinus Saddamą, kai Bagdado Firdos
aikštėje buvo nuverstas jo paminklas ir amerikiečių kariai pasklido po visą šalį,
spaudė kaimiečiams rankas, žadėjo pastatyti mokyklų, išlaisvinti politinius
kalinius ir palengvinti paprastų irakiečių gyvenimą. 2007 metais, praėjus vos
keleriems metams po Saddamo nuvertimo, Iraką talžė smurtas, o Jungtinės
Amerikos Valstijos atsiuntė į Iraką dar dvidešimt tūkstančių karių – šią operaciją
jie vadino „Banga“ – kaip atsaką išaugusiam smurtui Anbare ir Bagdade. Kurį
laiką atrodė, kad sumanymas pasiteisino. Išpuolių sumažėjo ir jūrų pėstininkai
užėmė miestus – jie eidavo nuo vienų durų prie kitų ieškodami maištininkų.
Tačiau jazidams „Bangos“ metai – metai, kai į mūsų namus atėjo karas.
2007 metų rugpjūtį dviejuose jazidų miestuose kiek į vakarus nuo Kočo, Siba
Šeich Chidere ir Tel Ezeire (kuriuos Arabų socialistinio atgimimo partijos
šalininkai dar vadina Kachtanija ir Džazira), įvyko kruviniausia teroristų ataka
per visą Irako karą (tai buvo antras pagal žuvusiųjų skaičių teroristų išpuolis
istorijoje). Rugpjūčio 14 dieną maždaug apie pietus šių miestų centre sustojo
degalų cisterna ir trys automobiliai, kurių vairuotojai teigė vežantys
humanitarinę pagalbą ir maistą ten gyvenantiems jazidams. Netrukus visi
automobiliuose buvę teroristai susisprogdino. Žuvo aštuoni šimtai žmonių – juos
į gabalus suplėšė bombos arba prispaudė griūvantys pastatai. Dar per tūkstantį
buvo sužeista. Sprogimai buvo tokie galingi, kad liepsnas ir dūmus matėme net
Kočo. Pradėjome tikrinti į kaimą vedančius kelius ir krūpčiojome iš baimės
pamatę bet kokį svetimą automobilį.
Kad ir kokie siaubingi buvo išpuoliai, tokia masinė ataka buvo tik laiko
klausimas. Įtampa tarp jazidų ir sunitų augo jau daug metų, o pastaruoju metu
ypač sustiprėjo dėl kurdų įtakos Sindžare ir sunitų teritorijose vykstančios
radikalizacijos. Anksčiau, tais pačiais metais, praėjus vos keliems mėnesiams po
amerikiečių „Bangos“, sunitai prisiekė atkeršyti už jaunos jazidės, vardu Du’a
Khalil Aswad, mirtį. Merginą žiauriai akmenimis užmėtė giminės, įtarę, kad ji
nori atsiversti į islamą ir ištekėti už musulmono. Nesvarbu, kad Du’a mirtis
jazidus sukrėtė nė kiek ne mažiau; kitų tikėjimų atstovai vadino mus laukiniais ir
antimusulmonais.
Kaip ir visame Irake, garbės nužudymų jazidų bendruomenėje pasitaiko, o
atsivertimas į kitą religiją laikomas šeimos ir bendruomenės išdavyste iš dalies
dėl to, kad daug amžių jazidai buvo verčiami išsižadėti tikėjimo, kad išgelbėtų
savo gyvybę. Ir vis dėlto nežudome jazidizmo atsižadėjusių vyrų ar moterų, ir
mums buvo gėda dėl to, ką padarė Du’a šeima. Mergina ne tik buvo užmėtyta
akmenimis apstulbusios minios akivaizdoje – žmonės buvo apimti siaubo, bet
negalėjo arba nenorėjo sustabdyti egzekucijos – maža to, nužudymo vaizdo įrašas
buvo paviešintas internete, jį gavo kelios naujos stotys ir panaudojo kaip
pretekstą mus užpulti, nors patys labai smerkėme tokį poelgį.
Paviešinus Du’a istoriją Mosule prasidėjo propaganda, vadinanti mus
netikėliais ir nusipelniusiais mirties – tokia retorika labai primena šiandien
islamistų pateikiamus argumentus. Kurdai, kurių daugelis yra sunitai, taip pat
nuo mūsų nusisuko. Gyvenome jausdami gėdą ir baimę. Kurdistano ir Mosulo
universitetuose studijuojantys studentai buvo metami iš mokymo įstaigų, o
užsienyje gyvenantiems jazidams staiga teko gintis nuo žmonių, kurie anksčiau
net nebuvo girdėję apie jazidizmą, bet dabar buvo įsitikinę, kad esame žudikų
tauta.
Kadangi jazidai neturėjo nei rimtų atstovų žiniasklaidoje, nei stipraus balso
politikoje, niekas negalėjo normaliai paaiškinti, kas iš tiesų nutiko, ir neapykanta
mums sunitų bendruomenėse toliau augo. Gal ji visada buvo ten, po plonu
paviršiaus sluoksniu. Dabar ji tapo atvira ir sparčiai plito. Praėjus dviem
savaitėms po Du’a nužudymo ginkluoti sunitai sustabdė jazidus vežantį autobusą
ir sušaudė dvidešimt tris jo keleivius, pasakę, kad taip keršija už Du’a mirtį.
Supratome, kad tokių išpuolių bus ir daugiau, bet negalėjome nė įsivaizduoti, kad
įvykiai pasieks tokį mastą kaip Siba Šeich Chidere ir Tel Ezeire.
Vos išgirdę apie sprogimus mano broliai sušoko į automobilius ir išvyko į
nelaimės vietą, kartu su šimtais jazidų, vežusių maisto, čiužinių ir vaistų. Vėliau
vakare jie grįžo namo iš liūdesio ir nuovargio nusvirusiomis rankomis.
– Viskas blogiau, nei galima įsivaizduoti, – pasakojo Eliasas. – Miestai
sugriauti, visur negyvėliai.
Motina brolius susodino ir, kol jie valėsi purvą nuo rankų, išvirė arbatos.
– Mačiau pusiau perplėštą kūną, – drebėdamas prisiminė Hezni. – Atrodo,
kad krauju užlietas visas miestas. – Sprogimas suplėšė kūnus į skutelius su tokia
jėga, kad aukų plaukai ir drabužių skutai prilipo prie elektros laidų aukštai virš
gatvių. Ligoninėse ir klinikose netrukus nebeliko vietos ir vaistų. Brolio draugą
Shawkatą taip sukrėtė matytas vaizdas – už kojų tempiamas kūnas – kad jis
išplėšė negyvėlį iš medikų rankų ir pats nunešė į morgą.
– Juk jis buvo kažkieno tėvas ar sūnus, – nenurimo Shawkatas. – O jie tiesiog
vilko jį per purvą.
 Šeimos nariai tarsi apsvaigę suko ratus po griuvėsius, lėtai stumdamiesi per
dūmų ir dulkių pilną orą. Buvo girdėti šūkaujant įvairius vardus – kai kurie tų
žmonių mirė gerokai prieš tai, kai artimieji liovėsi jų ieškoję. Galiausiai, kai
kaimas buvo išvalytas ir visi kūnai, kiek galima, atpažinti, šeimos nariai gedėjo
prie masinių kapų.
– Galbūt likti gyviems buvo dar blogiau, – pasakė Hezni.
Po to išpuolio ėmėmės tam tikrų atsargumo priemonių. Apsiginklavę
kalašnikovais ir pistoletais vyrai saugojo Kočo pamainomis – po du rytinėje ir
vakarinėje pusėje. Kiekvieną, važiuojantį nepažįstamu automobiliu, jie
stabdydavo ir apklausdavo – daugiausia arabus sunitus ir nepažįstamus kurdus –
ir nuolat dairėsi į tuos, kurie galėjo kelti grėsmę. Kiti jazidai aplink savo miestus
statė grunto barikadas ir kasė griovius, kad į miestą negalėtų įvažiuoti
sprogmenų prikrauti automobiliai. Nors Kočo buvo visai greta sunitų kaimų,
tada užtvarų nestatėme ir griovių nekasėme. Nežinau kodėl – gal vis dar
tikėjomės, kad mūsų ryšiai su kaimynais pakankamai stiprūs ir esame saugūs. O
gal tiesiog nenorėjome jaustis pakliuvę į spąstus ir izoliuoti. Naujų išpuolių
nebuvo visus metus, taigi vyrai liovėsi budėję postuose.

Hezni vienintelis iš mūsų šeimos mėgino išvykti iš Irako. Tai buvo 2009-aisiais,
praėjus dvejiems metams po išpuolio. Jis įsimylėjo Jilan, mūsų kaimynų dukterį,
tačiau Jilan tėvai vedyboms nepritarė, nes, palyginti su jais, buvome vargšai. Tai
Hezni nesustabdė. Kai Jilan tėvai neleisdavo mano broliui ateiti į jų namus, tiedu
užsilipdavo ant stogų ir kalbėdavosi pro siaurą mūsų namus skyrusį plyšelį. Jilan
tėvai palei stogo kraštą pastatė tvorą, kuri slėpė jų dukterį, tačiau Hezni sukrovė
plytų ir pasilypėjęs ant jų galėjo matyti, kad dedasi už sienos. „Niekas manęs
nesustabdys“, – sakė jis. Brolis buvo drovus, bet taip įsimylėjo, kad, rodos, galėjo
padaryti bet ką, kad tik būtų su Jilan.
Hezni siuntinėjo pusbrolius ir brolius į Jilan namus, kur pagal tradicijas jos
šeima privalėjo pasiūlyti svečiams arbatos ir maisto ir, kol jie būdavo užsiėmę,
Jilan patyliukais išsprukdavo susitikti su Hezni. Ji mylėjo taip pat stipriai, kaip ir
jis ją, ir pareiškė tėvams norinti už jo ištekėti, tačiau jie vis tiek prieštaravo. Aš
piktinausi tokiu jų sprendimu – Jilan būtų laiminga gavusi tokį vyrą kaip Hezni –
tokį mylintį, tačiau mano motina, kaip visuomet, viską nuleido juokais.
„Vienintelė priežastis, kodėl jiems netinkame, yra mūsų skurdas, – sakydavo ji, –
o būti skurdžiumi nieko peiktino.“
Hezni žinojo, kad Jilan tėvai niekada nesutiks su šiomis vedybomis, nebent
pavyktų gerai užsidirbti, tačiau rasti darbo Irake jam nesisekė. Brolis vis labiau
skendo neviltyje. Jautė, kad gimtinėje jį laiko tik Jilan, ir kadangi negalėjo jos
turėti, nematė prasmės likti. Kai keli kaimo vyrai nusprendė pamėginti nusigauti
į Vokietiją, kur jau gyveno nedidelė jazidų bendruomenė, Hezni nusprendė
prisijungti. Jam kraunantis mantą verkė visa šeima. Jaučiausi baisiai dėl to, kad
jis išvažiuoja; negalėjau įsivaizduoti namų be kurio nors savo brolio.
Prieš išvykdamas Hezni susitarė susitikti su Jilan už Kočo vykstančiose
vestuvėse, kur jie galėjo pasikalbėti be pašalinių žvilgsnių. Mergina atvažiavo ir,
atsiskyrusi nuo visų, susirado Hezni. Brolis vis dar pamena, kad tuo metu ji buvo
apsirengusi baltai.
– Grįšiu po dvejų ar trejų metų, – pažadėjo jai. – Tada turėsime pakankamai
pinigų pradėti gyvenimą kartu. – Taigi, likus kelioms dienoms iki vieno iš dviejų
mūsų kasmetinių pasninkų, Hezni su kitais vyrais išvyko iš Kočo.
Iš pradžių jie pėsčiomis kirto šiaurinę Irako sieną su Turkija ir pamažu
pasiekė Stambulą. Ten sumokėjo kontrabandininkui, kad vilkiko priekaboje
nugabentų juos į Graikiją. Kontrabandininkas prisakė kalbantis su pasieniečiais
sakyti, kad jie iš Palestinos.
– Jei sužinos, kad jūs iš Irako, iškart suims, – įspėjo jis, uždarė duris ir
pervažiavo sieną.
Po kelių dienų Hezni mums paskambino iš kalėjimo. Buvome ką tik susėdę ir
ruošėmės baigti pasninką, kai suskambo motinos mobilusis. Vienas iš irakiečių,
vykusių kartu su Hezni, pabijojo meluoti dėl kilmės šalies, taigi tiesa buvo
atskleista. Hezni sakė, kad kalėjimas buvo baisus, ankštas, ten tebuvo betono
plokštės su keliais miegoti numestais plonyčiais čiužiniais. Niekas nesakė, kada
juos paleis ir ar jiems bus pateikti kokie nors kaltinimai. Kartą, norėdami
patraukti apsaugininko dėmesį, keli kaliniai padegė savo čiužinius ir Hezni
išsigando, kad jie visi uždus nuo dūmų. Brolis teiravosi, kaip mums sekasi
pasninkauti. „Aš taip pat alkanas“, – prisipažino jis, ir nuo to laiko kaskart, kai
skambindavo Hezni, motina verkdavo taip garsiai, kad broliai skubėdavo patys
pakelti ragelį.
Praėjus trims su puse mėnesio Hezni grįžo į Kočo. Sulysęs ir sutrikęs.
Pamačiusi jį pagalvojau, kad gerai, jog manęs netraukia į Vokietiją. Vis dar
manau, kad palikti savo namus iš baimės yra viena didžiausių neteisybių, su
kuria tenka susidurti žmogui. Prarandi viską, ką mylėjai, ir rizikuoji gyvybe
gyvendamas vietoje, kuri tau nieko nereiškia ir kur tavęs niekas nenori, nes
atvykai iš šalies, kur vyksta karas ir siautėja teroristai. Taigi likusį gyvenimą
praleidi ilgėdamasis to, ką palikai, ir kartu melsdamasis, kad tavęs nedeportuotų.
Hezni istorija man parodė, kad irakiečių pabėgėlių kelias visuomet veda atgal – į
kalėjimą arba ten, iš kur išvažiavai.
Buvo ir kita Hezni nesėkmės pusė. Namo jis grįžo tvirtai pasiryžęs vesti Jilan ir
ji taip pat apsisprendė per tą laiką, kol jis buvo išvykęs. Jos šeima vedyboms vis
dar nepritarė, tačiau jazidų papročiai buvo poros pusėje. Mūsų kultūroje, jei du
žmonės myli vienas kitą ir nori susituokti, jie gali pabėgti iš namų, nepaisydami
šeimos nuomonės. Tai įrodo, kad jie vertina vienas kitą labiau už viską pasaulyje,
ir tada šeimoms tenka susitaikyti su jų sprendimu. Moters pabėgimas iš namų
gali atrodyti senamadiškas ar netgi atgyvenęs paprotys, tačiau iš tiesų jis
išlaisvina – sprendimo teisė iš tėvų perduodama jaunuoliams ir ypač merginai,
kuri turi sutikti su tokiu planu.
Taigi vieną vakarą, niekam neprasitarusi nė žodeliu, Jilan išsėlino pro galines
duris pas Hezni, jos laukusį Jalo automobilyje. Jie išvyko į gretimą kaimą „Al
Kaidos“ kontroliuojamais keliais, kad pagrindiniame kelyje nesusidurtų su Jilan
tėvu. (Hezni juokavo, kad jo bijojo labiau nei teroristų.) Po kelių dienų jaunuoliai
susituokė, o dar po kelių mėnesių šeimų derybų (daugiausia dėl pinigų), kurios
kartais vykdavo gerai, o kartais jausdavosi įtampa, Kočo buvo iškeltos tikros
vestuvės. Nuo to laiko kaskart prisimindamas savo nevykusį mėginimą emigruoti
Hezni juokaudamas sakydavo: „Ačiū Dievui, kad Graikijoje mane suėmė“, – ir
arčiau prisitraukdavo savo žmoną.
Tada visi susitaikėme su tuo, kad liksime Kočo net įtampai aplink nuolat
augant. Kai praėjus porai mėnesių po 2010 metų parlamento rinkimų iš šalies
pasitraukė amerikiečiai, įvairios grupuotės visoje šalyje įsivėlė į chaotiškas kovas
dėl įtakos. Kiekvieną dieną Irake sproginėjo bombos ir žudė šiitų piligrimus,
vaikus Bagdade ir draskė į skutelius visas mūsų viltis, kad išėjus amerikiečiams
Irake įsivyraus taika. Bagdade alkoholio parduotuves turėję jazidai tapo
ekstremistų taikiniu, o mes dar labiau užsisklendėme palyginti saugiuose jazidų
miestuose ir kaimuose.
Netrukus Tunise prasidėję antivyriausybiniai protestai persimetė į Siriją, kur
juos greitai ir žiauriai nuslopino prezidentas Basharas al Assadas. 2012 metais
Sirija įsitraukė į pilietinį karą. Visame tame chaose suklestėjo nauja ekstremistų
grupuotė, pasivadinusi Irako ir Levanto islamo valstybe, – karo nualintame Irake
ji pritraukė nemažai sekėjų ir suklestėjo. Netrukus naujoji grupuotė užėmė
dideles Sirijos teritorijas ir jos žvilgsnis nukrypo Irako pasienio link, kur sunitų
kaimuose jų laukė šalininkai. Per dvejus metus „Islamo valstybė“ šiaurėje
sutriuškino Irako kariuomenę – Irako kariai paliko savo postus priešams, kurie
pasirodė gerokai stipresni, nei jie tikėjosi. Mes nieko apie tai nežinojome, o
2014 metų birželį islamistai užėmė Mosulą – antrą pagal dydį Irako miestą, esantį
už maždaug šimto trisdešimties kilometrų į rytus nuo Kočo.

Mosului kritus, Kurdistano regioninė vyriausybė (KRV) nusiuntė į Sindžarą

papildomas pešmergų pajėgas saugoti jazidų miestų. Kariai atvyko sunkvežimiais
ir užtikrino, kad mus apsaugos. Kai kurie mūsiškiai, bijodami islamistų ir
jausdami, kad Irako Kurdistane gerokai saugiau, norėjo išvykti iš Sindžaro į
kurdų stovyklas, kur jau rinkosi išvaryti krikščionys, šiitai, sunitai ir pabėgėliai
sirai. Tačiau kurdų valdžios institucijos ragino mus to nedaryti. Jazidams
mėginant išvažiuoti iš Sindžaro į Irako Kurdistaną aplink kaimus apsaugos
postuose budintys kurdai grąžindavo jazidus atgal ir sakė nesirūpinti.
Kai kurios šeimos manė, kad likti Kočo yra savižudybė. „Daeš“ mus supa jau
iš trijų pusių!“ – protestuodami jie vartojo arabišką islamistų pavadinimą, ir
buvo teisūs – tiesiai priešams į glėbį nevedė tik vienas kelias, jungiantis mus su
Sirija. Tačiau Kočo gyventojai buvo išdidūs. Nenorėjome palikti visko, dėl ko taip
sunkiai dirbome – betoninių namų, kuriems šeimos taupė visą gyvenimą,
mokyklų, didelių avių bandų, kambarių, kur gimė mūsų kūdikiai. Kai kurie
irakiečiai jau pradėjo abejoti jazidų teisėmis į Sindžarą ir manėme, kad išvykę
patvirtinsime, jog jie teisūs; jei nenorėsime likti Sindžare, gal taip jo nemylime,
kaip sakome. Ahmedas Jasso sušaukė susirinkimą dževate ir sprendimas buvo
priimtas. „Mes liekame kaime“, – paskelbė jis iki paskutinės akimirkos
tikėdamas, kad mūsų ryšiai su arabų sunitų kaimais yra pakankamai tvirti ir
esame saugūs. Taigi mes likome.
Motina kaip įmanydama stengėsi, kad gyvenimas namuose tekėtų įprasta
vaga, tačiau vis tiek išsigąsdavome pasirodžius nematytiems žmonėms ar
pasigirdus neįprastiems garsams. Vieną liepos vakarą apie vienuoliktą valandą aš
su Adkee, Kathrine, Khairy ir Hezni ėjome į netoliese esantį mūsų ūkį smulkinti
šieno gyvuliams. Visą dieną dirbti ūkyje vasarą būdavo gerokai per karšta, taigi
mes ten traukdavome po vakarienės, kai pakildavo mėnulis, nušviesdavęs viską
aplinkui, ir oras šiek tiek atvėsdavo. Ėjome lėtai. Šieno smulkinimas buvo sunkus
ir nemalonus triūsas ir nė vienas nedegėme noru pulti prie darbo. Kad ir kaip
švariai stengėmės dirbti, namo grįždavome dulkėtais plaukais, visas kūnas
niežėdavo ir degdavo, o rankos sopėdavo nuo šieno mėtymo į smulkintuvą.
Kurį laiką dirbome. Stovėdamos priekaboje mes su Kathrine krovėme kitų iš
apačios paduodamą šieną į stirtą. Plepėjome ir juokavome, tačiau kalbėjome
labiau įsitempę nei paprastai. Atvirame lauke gerai matėme Kočo apylinkes ir
niekaip negalėjome nustoti galvoti ir nerimauti dėl to, kas vyksta ten tamsoje.
Staiga į pietus vedantį kelią nušvietė automobilių šviesos ir liovęsi dirbti
stebėjome, kaip šviesos vis didėja ir ryškėja, o netrukus pasirodė ir automobilių
siluetai. Tai buvo visa kolona didelių, šarvuotų sunkvežimių – tokių, kokiais
važinėja kariškiai.
– Eime iš čia, – sumurmėjo Kathrine. Aš ir ji išsigandome labiausiai. Tačiau
Adkee bėgti atsisakė.
– Reikia dirbti toliau, – tarė ji, dėdama visą glėbį šieno į presą. – Negalima visą
laiką drebėti.
Khairy jau devynerius metus tarnavo patruliu pasienyje ir dabar buvo grįžęs
namo atostogų. Jis geriau už mus visus žinojo, kas dedasi už Kočo. Tokius
dalykus jis išmanė. Žvelgdamas į šviesas brolis padėjo rankose laikomą šieną ir
ranka kaip skydu prisidengė nuo ryškios šviesos.
 – Tai „Islamo valstybės“ konvojus, – tarė jis. – Atrodo, kad jie važiuoja sienos
su Sirija link. – Jis pasakė, kad neįprasta, jog jie taip arti mūsų.
 6 skyrius

Į Kočo islamistai atvažiavo 2014 metų rugpjūčio 3 dieną anksti ryte, dar prieš
kylant saulei. Įvažiavus pirmiesiems sunkvežimiams gulėjau ant mūsų stogo
padėto čiužinio tarp Adkee ir Dimal. Irake vasarą oras labai įkaista ir būna pilnas
dulkių, bet man visuomet labiau patiko miegoti lauke, kaip ir važinėti
sunkvežimio priekaboje, o ne tupėti uždarytai viduje. Padalijome stogą į kelias
dalis, kad suteiktume privatumo susituokusioms poroms ir jų mažoms šeimoms,
tačiau galėjome šnabždėtis pro skiriamąsias sieneles ir bendrauti su miegojusiais
ant kitų stogų. Paprastai lengvai užmigdavau, užliūliuota kaimynų aptarinėjamų
dienos reikalų ir tylutėlių maldų. Be to, pastaruoju metu per Iraką nusiritus
smurto bangai, miegodami ant stogų, kur galėjome matyti visus artėjančius
automobilius, jautėmės mažiau pažeidžiami.
Tąnakt niekas negalėjo užmigti. Prieš kelias valandas „Islamo valstybė“
netikėtai užpuolė kelis kaimyninius kaimus ir tūkstančiai jazidų ėmė bėgti iš
namų Sindžaro kalno link. Netrukus sukrėsta panikuojanti minia virto pakrika
eisena. Už jų buvo islamistai, kurie žudė visus, atsisakiusius atsiversti į islamą ar
pernelyg užsispyrusius, ar sutrikusius, kad pabėgtų. Pasiviję tuos, kurie ėjo lėčiau,
nušaudavo arba perrėždavo jiems gerkles. Prie Kočo priartėję sunkvežimiai
kaimo tyloje riaumojo kaip sprogstančios granatos. Virpėjome iš baimės ir
glaudėmės arčiau vienas kito.
„Islamo valstybė“ lengvai užėmė Sindžarą – jiems pasipriešino tik keli šimtai
jazidų, savo ginklais mėginusių ginti kaimus, bet greitai jiems baigėsi šoviniai.
Netrukus sužinojome, kad daugelis mūsų kaimynų sunitų sveikino kovotojus ir
netgi jiems padėjo blokuodami kelius ir neleisdami jazidams nusigauti į saugią
vietą, kad iš aplinkinių kaimų teroristai galėtų išvyti visus, išskyrus sunitus. Tada
kaimiečiai kartu su teroristais eidavo plėšti tuščių jazidų kaimų. Dar didesnį
sukrėtimą patyrėme dėl kurdų, prisiekusių mus ginti. Vėlai naktį be jokio
įspėjimo pešmergai sušoko į savo sunkvežimius ir saugiai išvažiavo iš Sindžaro
iki pasirodant „Islamo valstybės“ kovotojams, nors mėnesių mėnesius tikino, kad
kovos už mus iki galo.
Vėliau kurdų vyriausybė tvirtino, kad tai buvo „taktinis atsitraukimas“. Jie
sakė, kad karių buvo per mažai, kad galėtų išlaikyti savo pozicijas regione. Vadai
manė, kad likti būtų savižudybė; jų pajėgos atneštų daugiau naudos kitose Irako
dalyse, kur dar ne viskas buvo prarasta. Mėginome nukreipti savo pyktį į
sprendimus priėmusius Kurdistano lyderius, o ne į paprastus karius. Tačiau
niekaip nepajėgėme suprasti, kodėl jie išvažiavo mūsų neįspėję, kodėl nepasiėmė
su savimi ar nepadėjo pasiekti saugaus prieglobsčio. Jei būtume žinoję, kad jie
išeina, būtume išvažiavę į Kurdistaną. Esu beveik įsitikinusi, kad atvykus ISIS
Kočo būtų buvęs tuščias.
Kaimiečiai tai vadino išdavyste. Tie, kurių namai buvo greta postų, matė
pešmergus išvažiuojant ir bergždžiai maldavo palikti kaimo gyventojams bent
savo ginklus. Naujiena netruko pasklisti po visą kaimą, bet prireikė laiko, kol
suvokėme, kas mūsų laukia. Pešmergai buvo nepaprastai gerbiami ir daugelis
kaimiečių buvo įsitikinę, kad jie grįš ir atliks savo pareigą. Taigi išgirdusios
pirmąsias ISIS šūvių salves kai kurios Kočo moterys pradėjo tarpusavyje
šnabždėtis: „Gal pešmergai grįžo mūsų gelbėti.“
Pešmergams išėjus netrukus apleistuose postuose ir patikros punktuose jau
šeimininkavo kovotojai ir mes atsidūrėme spąstuose. Jokio pabėgimo plano
neturėjome, o islamistai greitai užblokavo kelią, kuris iš pietinių Sindžaro kaimų,
kaip antai Kočo, vedė į kalną, ant kurio jau būriavosi ten pasislėpti mėginančios
šeimos. Kelios pabėgti bandžiusios šeimos buvo pagautos ir nužudytos arba
pagrobtos. Mano motinos sūnėnas su šeima taip pat mėgino išvykti. Jų
automobilį sustabdė islamistai ir vyrus iš karto sušaudė. „Kas nutiko moterims,
nežinau“, – pasakojo motina, pasikalbėjusi su kažkuo telefonu, taigi
įsivaizdavome blogiausia. Tokios istorijos pripildė mūsų namus baimės.
Kai atėjo „Islamo valstybė“, Hezni ir Saoudo nebuvo Kočo, nes jie dirbo –
Hezni Sindžare, o Saoudas Kurdistane. Jie skambino visą naktį siaubingai
kankindamiesi, nes buvo taip toli ir saugūs. Broliai papasakojo viską, ką galėjo,
apie tai, kas vyksta Sindžare. Bėgantys jazidai, dešimtys tūkstančių jazidų su savo
gyvuliais vienos juostos keliu traukė link kalno. Laimingieji susigrūdo į
automobilius arba kabojo aplipę sunkvežimius ir mėgino kuo greičiau
prasisprausti pro minią. Kai kurie stūmė vyresnio amžiaus žmones karučiuose ar
sulinkę nuo svorio nešė juos ant nugarų. Vidudienio saulė negailestingai spigino
ir keli itin garbaus amžiaus ar ligoti žmonės mirė tiesiog kelio pakrašty, o jų liesi
kūnai krito į smėlį kaip lūžtančios šakos. Pro šalį praeinantys galvojo tik kaip
pasiekti kalną ir taip bijojo pakliūti teroristams į rankas, kad, atrodė, nė
nepastebi, kas darosi aplinkui.
Artėdami prie kalno jazidai pakeliui paliko visą savo mantą. Vaikiškas
vežimėlis, paltas, puodas – pirmą kartą bėgdami iš namų jie negalėjo įsivaizduoti,
kaip galėtų palikti tuos daiktus. Kaip valgysi, jei neturi puodo, kuriame galėtum
gaminti? Ką daryti, kai rankos pavargs nešti kūdikį? Ar pavyks grįžti namo iki
žiemos? Tačiau žmonės be galo išvargo ir su kiekvienu žingsniu atstumas iki
kalno, atrodo, tik didėjo, kol galiausiai visi jų daiktai virto sunkia našta ir liko
dulkėti palei kelią kaip šiukšlės. Vaikai vilko kojas, kol batai suplyšo į skutelius.
Pasiekę kalną vieni ropštėsi į viršų stačiais šlaitais, kiti pasislėpė olose,
šventyklose ar ant kalno įsikūrusiuose kaimuose. Vingiuotais keliais lėkė
mašinos, kelios jų nuslydo į šoną, kai vairuotojai skubėdami jų nesuvaldė.
Daugybė pabėgėlių susigrūdo kalno plynaukštėje.
Kalno viršūnėje nebuvo nė kiek lengviau. Kai kurie jazidai iškart nuskubėjo
ieškoti maisto ir vandens ar dingusių giminaičių ir maldavo padėti tų, kurie
gyveno kaimuose ant kalno. Kiti sustirę atsisėdo. Gal buvo pavargę. O gal pirmą
kartą nuo tada, kai į Sindžarą atėjo islamistai, pasijuto saugūs, santykinai saugūs,
ir pradėjo galvoti apie tai, kas jiems nutiko. Jų kaimai buvo užimti ir viskas, ką
turėjo, dabar priklausė kažkam kitam. Užėmusi visą regioną, „Islamo valstybė“
griovė nedideles kalno papėdėje stovėjusias šventyklas. Vienose greta kalno
esančiose kapinėse, kur paprastai buvo laidojami vaikai, dabar buvo daugybė
įvairaus amžiaus žmonių kūnų – tų, kuriuos nužudė ISIS arba kurie mirė
mėgindami pasiekti kalną. Buvo nužudyti šimtai vyrų. Berniukus ir jaunas
moteris grobė ir vėliau vežė į Mosulą ar Siriją. Vyresnes moteris, mano motinos
amžiaus, rinkdavo į krūvą, sušaudydavo ir suversdavo į bendrus kapus.
 Pasiekę kalno viršūnę jazidai pradėjo galvoti apie sprendimus, kuriuos priėmė
bėgdami. Gal užkirto kelią kitam kalno link skubančiam automobiliui, kad
atkaktų pirmieji, ar nesustojo paimti pakeliui einančio pėsčiojo. Galbūt galėjo su
savimi pasiimti gyvulius, o gal reikėjo dar kiek palūkėti ir ką nors išgelbėti? Mano
motinos sūnėnas gimė neįgalus ir jam buvo sunku vaikščioti. Atėjus islamistams
jis primygtinai reikalavo, kad artimieji trauktų kalno link pirma jo, žinodamas,
kad savo kojomis ten nenusigaus. Ar jam pasiseks? Dabar išsigelbėjusieji įstrigo
svaiginančiame karštyje kalno viršūnėje, o apačioje knibždėte knibždėjo
islamistų. Nebuvo matyti nė ženklo jokios pagalbos.
Klausėmės tų naujienų nujausdami, kad mūsų laukia toks pats likimas, ir
meldėmės. Paskambinome visiems, kuriuos pažinojome arabų sunitų kaimuose
ir Kurdistane, bet niekas negalėjo suteikti mums vilties. Tą naktį ir rytą ISIS
neužpuolė Kočo, tačiau aiškiai parodė, kad jei mėginsime pabėgti, mus nužudys.
Gyvenantieji kaimo pakraštyje papasakojo, kaip jie atrodo. Kai kurie iki pat akių
buvo užsitraukę skareles. Daugelis nešiojo barzdas. Jie turėjo amerikietiškus
ginklus – amerikiečiai išeidami juos perdavė Irako kariuomenei, o kai kariai
paliko savo postus, ginklus pasiėmė islamistai. Kovotojai atrodė lygiai taip pat
kaip savo televizijos kanaluose ar propagandiniuose vaizdo įrašuose internete.
Man jie atrodė nežmonės. Kaip ir šautuvai, kuriuos jie nešiojosi, ar tankai,
kuriais važinėjo, tie vyrai man tebuvo ginklai ir jie buvo nukreipti į mano kaimą.

Pirmąją dieną, rugpjūčio trečiąją, į Kočo atvyko ISIS vadeiva ir Ahmedas Jasso ir
sukvietė vyrus į dževatą. Kadangi Eliasas buvo vyriausias, jis nuėjo išsiaiškinti,
kas vyksta. Laukėme jo kieme slėpdamiesi mažuose savo avių šešėliuose – avys
čia buvo perkeltos saugumo sumetimais. Gyvuliai ramiai bliovė abejingi tam, kas
vyksta aplinkui.
Greta manęs sėdinti Kathrine atrodė visai jaunutė ir išsigandusi. Nors mus
skyrė keleri metai, mokykloje mokėmės vienoje klasėje ir buvome neišskiriamos.
Paauglystėje abi nepaprastai domėjomės makiažu ir šukuosenomis, kurias
darėme viena kitai, o savo naują stilių ir techniką turėjome progos išbandyti, kai
vykdavo vestuvės. Nuotakos mus įkvėpdavo; savo išvaizdai jos niekada
neskirdavo tiek laiko ir pinigų kaip tą dieną, visos buvo lyg nužengusios nuo
mados žurnalų. Aš jas atidžiai apžiūrinėdavau: „Kaip jai pavyko taip susišukuoti?
Koks šio lūpdažio atspalvis?“ Tada prašydavau nuotakos nuotraukos, kurią
pridėdavau prie savo kolekcijos storame žaliame nuotraukų albume.
Įsivaizduodavau, kad kai atidarysiu savo saloną, moterys vartys mano albumą
ieškodamos labiausiai patinkančios šukuosenos. Tuo metu, kai atėjo ISIS, aš jau
turėjau per du šimtus nuotraukų. Mano mėgstamiausia buvo su jauna brunete ir
laisvai nuo viršugalvio krintančiomis garbanomis, apkaišytomis mažytėmis
baltomis gėlėmis.
Paprastai su Kathrine labai rūpinomės savo ilgais plaukais – gausiai
įtrindavome juos alyvuogių aliejumi ir dažydavome chna, bet šiandien net
nesišukavome. Mano dukterėčia buvo išblyškusi ir tyli, staiga pasijutau gerokai
už ją vyresnė. Norėjau, kad ji pasijustų geriau.
– Nesijaudink, – tariau imdama jos ranką. – Viskas bus gerai.
Taip man sakydavo motina, ir net jeigu ja netikėjau, ji privalėjo būti stipri dėl
savo vaikų, kaip aš dabar turėjau būti stipri dėl Kathrine.
Eliasas įžengė į kiemą ir visi atsisuko į jį. Jis greitai kvėpavo, lyg iš dževato
būtų bėgęs, ir mėgino apsiraminti prieš pradėdamas kalbėti.
– „Daeš“ apsupo Kočo, – tarė jis. – Išvažiuoti galimybių nėra.
Dževate „Islamo valstybės“ vadeiva įspėjo vyrus, kad už mėginimą pabėgti jie
bus baudžiami.
– Jis sakė, kad keturios šeimos jau mėgino, – pasakojo mums Eliasas. – Jas
sustabdė. Vyrai atsisakė atsiversti. Juos nužudė. Moterys laikė įsikibusios vaikų.
Juos atskyrė. Pasiėmė automobilius ir dukteris.
– Pešmergai būtinai grįš, – sušnabždėjo motina stovėdama vietoje. – Turime
melstis. Dievas mus išgelbės.
– Kas nors ateis mums padėti, – tarė Massoudas pykdamas. – Juk jie negali
mūsų tiesiog čia palikti.
– Vadeiva sakė, kad turime paskambinti savo giminaičiams ant Sindžaro
kalno ir liepti pasiduoti, – tęsė Eliasas. – Liepė jiems pasakyti, kad jei nusileis nuo
kalno, jų pasigailės.
Tylomis sėdėjome ir virškinome naujieną. Nors ant kalno buvo sunkumų,
jazidai, kuriems pavyko ten nusigauti, bent jau nebuvo ISIS rankose. Tikėjome,
kad kalnas apsaugos mus nuo persekiojimo. Ne viena jazidų karta rado
prieglobstį Sindžaro olose, gėrė iš jo šaltinių ir maitinosi nuo jo medžių
surinktais figomis ir granatais. Kalną supo mūsų šventyklos ir šeichai, ir
manėme, kad Dievas tikriausiai jį stebi ypač atidžiai. Hezni pavyko iš Sindžaro
nusigauti iki kalno ir paskambinęs piktindavosi, kad dėl jo nerimaujame.
– Jus verkiate dėl mūsų, bet mes verkiame dėl jūsų, – sakė jis. – Mes jau
išgelbėti.
Darėme tai, ką liepė kovotojai. Jie ėjo nuo vienų durų prie kitų rinkdami
kaimo gyventojų ginklus ir mes atidavėme visus savo šautuvus, išskyrus vieną,
kurį vėlai naktį užkasėme ūkyje, manydami, kad jie mūsų nemato. Bėgti
nemėginome. Kasdien Eliasas ar kitas brolis eidavo į dževatą gauti nurodymų iš
ISIS vadeivos ir grįžę pasakodavo mums naujienas. Mes likdavome namie ir tyliai
sėdėdavome. Užkastas šautuvas taip ir liko po žeme. Tačiau, kad ir ką žadėjo
islamistai, greičiau mirtume nei lieptume Hezni ar kam nors kitam nulipti nuo
Sindžaro kalno. Visi žinojo, kas laukia jazidų, jei jie nusileis.
 7 skyrius

Kočo apsiaustis truko beveik dvi savaites. Kai kurios dienos prabėgdavo tarsi
rūke, panašios viena į kitą, tačiau kartais kiekviena sekundė atrodė kančia. Rytais
iš ISIS patikros punktų sklisdavo islamiškas kvietimas melstis – tą garsą, tokį
neįprastą Kočo, gerai žinojau iš mokyklos, kur mokėmės apie islamą. Girdėdavau
jį ir kai važiuodavome į Sindžarą. Ten senesni jazidai skundėsi dėl garsiai
aidinčių kvietimų melstis. „Sindžaras jau nebe jazidų miestas“, – apgailestavo jie,
įsitikinę, kad mes visi netrukus būsime įkalinti savo mažuose kaimuose ir
miesteliuose, o geresnės jazidų teritorijos atiteks turtingesniems ir geresnius
ryšius turintiems arabams ir kurdams. Tačiau iš tiesų tas kvietimas melstis man
niekada nekliuvo, kol į Sindžarą neatėjo „Islamo valstybė“. Jų apsiaustyje tas
garsas skambėjo grėsmingai.
Vienas po kito pas mus kraustėsi giminaičiai. Hezni žmona Jilan paliko jų
beveik baigtą statyti namą kaimo pakrašty ir persikėlė pas mus. Iš viso kaimo
nešini mažais lagaminėliais ar maistu ir kūdikių mišiniais pas mus traukė ir kiti
pusbroliai, pusseserės ir įbroliai su įseserėmis. Saoudo žmona Shireen buvo ką tik
pagimdžiusi ir kai ji atsinešė savo rausvaskruostį klykiantį naujagimį, moterys
iškart apspito vaikelį lyg kokį vilties simbolį. Keli mūsų kambariukai netruko
prisipildyti drabužių ir antklodžių, nuotraukų ir kitų daiktų – visko, ką
ateinantys giminaičiai pajėgė panešti. Dieną visi spietėmės aplink televizorių,
ieškodami reportažų apie jazidų skerdynes Sindžare. Tai buvo lyg naktinis
košmaras. Lėktuvai negalėjo skristi taip žemai, kad galėtų perduoti pagalbą, o
milžiniškas kalnas, atrodo, praryja iš dangaus krintančius ryšulius su maistu ir
vandeniu.
Jazidai kaip išprotėję mėgino įsiropšti į Irako kariuomenės sraigtasparnius,
kurie nusileisdavo ant kelių, vedančių į kalno viršūnę, stumdami į vidų kūdikius
ir senius, o kariai juos stūmė lauk, šaukdami, kad nėra vietos. „Sraigtasparnis
negali paimti tiek žmonių!“ – šaukė jie, tačiau kalno viršūnėje įsiaudrinusiems
žmonėms tokie argumentai buvo nė motais. Girdėjome, kad viena moteris,
žūtbūt pasiryžusi išskristi sraigtasparniu, jam kylant kurį laiką laikėsi įsikibusi į
važiuoklę, bet neišsilaikė ir nukrito. Žmonės pasakojo, kad į apačioje stūksančias
uolas atsitrenkęs jos kūnas buvo panašus į sprogusį arbūzą.
Hezni tik per plauką pavyko pasiekti kalną prieš pat užimant Sindžarą. Kai jo
policijos nuovada mieste buvo evakuota, brolis su dar vienu policininku patraukė
kalno link. Nenorėdami į miestą ateinantiems teroristams palikti jokių ginklų,
kiekvienas to dalinio vyras išėjo su šautuvu rankoje ir už diržo įsikišęs po
pistoletą. Kelias buvo dulkėtas, eiti labai karšta, be to, jie bijojo, nes nežinojo, kur
slepiasi kovotojai ir iš kur jie gali pasirodyti. Maždaug už kilometro nuo
Zeinabos jie matė, kaip ISIS sunkvežimis privažiavo prie šiitų mečetės, ir
šventyklą sudrebino sprogimas. Pasukę kitu keliu jie vos nesusidūrė su trimis
ISIS kovotojų pilnais sunkvežimiais, kurie po kelių minučių sušaudė už Hezni su
kolega ėjusius vyrus. „Išsigelbėjau per stebuklą“, – vėliau man sakė brolis.
Kalno viršūnėje dienomis buvo nežmoniškai karšta, o naktimis kaustė šaltis.
Žmonės stokojo maisto ir mirė nuo dehidratacijos. Pirmą dieną iš gimtųjų namų
išstumti jazidai paskerdė avį, kurią buvo užsivarę į kalną, ir visi suvalgė po mažą
gabalėlį mėsos. Antrą dieną Hezni ir keli kiti vyrai atsargiai nusileido rytiniu
kalno šlaitu ir pėsčiomis nukako į mažą kaimelį, kurio ISIS dar nepasiekė. Ten jie
prikrovė į traktorių žalių kviečių, kuriuos grįžę atgal ant kalno išvirė ir visiems
davė po puodelį, kad nors kiek užpildytų gurgiančius pilvus. Vieną dieną keli
kovotojai iš Liaudies savigynos būrių (YPG) – Kurdistano darbininkų partijos
(PKK) siriškos atšakos, Turkijoje įsikūrusios kurdų partizanų kariuomenės – iš
Sirijos atvežė duonos ir kito maisto.
Galiausiai, padedami JAV oro pajėgų, YPG išvalė kelią jazidams nuo Sindžaro
kalno iki kurdiškų Sirijos dalių, kurios nuo pilietinio karo Sirijoje pradžios buvo
sąlygiškai saugios. PKK prijaučiantys kurdai čia mėgino įsteigti autonominį
regioną. ISIS šaudė į bėgančius jazidus, tačiau pasiekti palyginti saugų prieglobstį
pavyko dešimtims tūkstančių žmonių. Hezni bėgo nuo kalno į mūsų tetos namus
netoli Zacho. Jazidams atvykus į kurdiškąją Irako dalį ir Siriją, ten gyvenantys
kurdai, kurių daugelis yra sunitai, važiavo jų pasitikti, dalijo maistą, vandenį ir
drabužius. Kiti atvėrė savo namų duris, parduotuves ir mokyklas, kur pabėgėliai
galėjo prisiglausti. Net šiandien mes vis dar susijaudiname prisiminę jų pagalbą
ir užuojautą.
Prieš tas žudynes niekada daug apie PKK negalvojau. Sindžare jų įtaka buvo
nedidelė ir net jei kartais juos išvysdavau kurdų televizijos programose – vyrus ir
moteris duksliomis pilkomis uniformomis, klūpančius šalia savo kalašnikovų
kažkur Kandilio kalnuose prie sienos su Iranu – nei jie patys, nei jų kova su
Turkijos vyriausybe su mano gyvenimu atrodė visai nesusiję. Išgelbėję ant kalno
įstrigusius jazidus PKK Sindžare tapo didvyriais ir daugelio mintyse užėmė
pešmergų, kaip jazidų gelbėtojų, vietą. Dėl tokių PKK veiksmų tarp jų ir Barzani
partijos KDP, kuri norėjo išlaikyti įtaką Sindžare, radosi įtampa, taigi mūsų
gimtinei kilo kitokio karo grėsmė – karo, kuris brendo kelis ateinančius metus.
Tačiau tuo metu mes tiesiog buvome dėkingi PKK, kad jie padėjo jazidams
nulipti nuo kalno, ir už tai, kad pasiuntė į Sindžarą šimtus karių kautis su
„Islamo valstybe“.
Tačiau Kočo jokios pagalbos nebuvo matyti nė ženklo. Kasdien kuris nors
brolis eidavo į dževatą ir grįždavo su naujienomis, bet niekada jos nebuvo geros.
Jie sakydavo, kad Kočo vyrai mėgina sukurpti planą, tačiau niekas iš esančių už
kaimo neskuba padėti. „Gal mus išvaduos amerikiečiai su savo lėktuvais, kaip
kad prie kalno“, – tikėjosi motina. Vienintelį kartą Kočo apsupę kovotojai atrodė
išsigandę, kai danguje pasigirdo lėktuvų ar sraigtasparnių gaudesys. „O gal čia
ateis PKK“, – svarstė ji. Tačiau broliai, kurie palaikė ryšį su JAV kariuomenėje
dirbusiais ir dabar Amerikoje esančiais jazidų vertėjais, greitai neteko vilties, kad
mūsų troškimai išsipildys.
Pro mus praskrisdavo lėktuvai ir sraigtasparniai, tačiau jie traukė kalno link, o
ne į Kočo. Mes neturėjome daug vilties ir dėl to, kad iki mūsų pavyks nusigauti
PKK. PKK kovotojai buvo drąsūs ir gerai parengti – jie beveik penkiasdešimt
metų kovėsi Turkijos kariuomenėje, tačiau tie žmonės buvo įpratę kautis
kalnuose ir nesugebės įveikti ISIS plokščiose lygumose, kurios driekėsi nuo Kočo
iki Sindžaro kalno. Be to, dabar Kočo buvo priešo teritorijoje ir per daug nutolęs
į pietus, kad jį būtų galima pasiekti. Mes buvome per toli.
 Vis dėlto viltis, kad amerikiečiai grįš ir padės įveikti apsiaustį, ruseno ilgai.
Mano brolis Jalo – tas pats, kuris po JAV įsiveržimo buvo dislokuotas Tal Afaro
oro uoste, JAV turėjo draugą Haiderą Eliasą, jazidą, kuriam buvo suteiktas
prieglobstis Hjustone, nes jis kurį laiką dirbo pas amerikiečius vertėju. Jie
kasdien kalbėjosi, paprastai po kelis kartus, nors Haideras įspėjo Jalo jam
neskambinti – draugas nerimavo, kad ISIS gali klausytis Jalo telefono pokalbių ir,
pamatę JAV numerį, jį iškart sušaudys.
Haideras kartu su kitais jazidų emigrantais siekė, kad Irake esantiems
jazidams būtų suteikta pagalba. Iš Vašingtone išsinuomoto viešbučio kambario
jie siuntinėjo peticijas vyriausybei Vašingtone, Arbilyje ir Bagdade, tačiau Kočo
tai nepadėjo. Jalo iškart atsakydavo į kiekvieną Haidero telefono skambutį, bet
netrukus viltis užleido vietą pykčiui. Brolis buvo su amerikiečiais, kai šie rengė
reidus po namus ieškodami sukilėlių, ir žinojo, ką tie sugeba veikdami ant žemės.
Jalo buvo įsitikinęs, kad jei JAV pasiųstų karius į „Islamo valstybės“ patikros
postus aplink Kočo, jiems pavyktų įveikti apsiaustį. Kartais islamistai dževate
skųsdavosi dėl amerikiečių surengtų jazidų gelbėjimo operacijų Sindžare ir
vadino Obamą kryžiuočiu. Kai tai nutiko, Jalo pasakė Haiderui:
– Manau, jie praranda kontrolę. Tikiuosi, mus paleis.
Prieš porą dienų keli islamistai nuvežė blogai pasijutusį Ahmedą Jasso į
artimiausią ligoninę.
– Juk jie taip nesielgtų, jei neplanuotų palikti mūsų gyvų, tiesa? – klausė Jalo.
Jalo labai patiko Amerika. Prieš apsiaustį jis ne kartą skambino Haiderui į
Teksasą ir klausinėdavo apie naują gyvenimą už Irako. Brolis pavydėjo, kad
Haideras Amerikoje lanko koledžą – juk Jalo neturėjo galimybės net mokytis
vidurinėje mokykloje.
– Rask man žmoną amerikietę! – juokaudavo Jalo. – Kokią bjaurią senę, kuri
nieko nepaisydama sutiktų už manęs tekėti.
Haideras neturėjo daug vilties, kad amerikiečiai atskubės Kočo gyventojams į
pagalbą. Jis manė, kad „Islamo valstybė“ gali keršyti Kočo dėl oro antskrydžių.
– Būkite atsargūs, – kalbėjo jis Jalo. – Jie gali jus apgauti privertę manyti, kad
yra silpni. Jie jūsų nepaleis.
 Visi aplinkui atrodė sukrėsti to, kas vyksta visame Irake. Apie Kočo apsiaustį
žiniasklaidoje nieko nebuvo pranešama.
– Jie keičia ministrą pirmininką Bagdade, – pasakė Eliasas, – neturi laiko
galvoti apie mus.
Taigi mes laukėme. Kaimas nuščiuvo, gatvės ištuštėjo. Visi tupėjo namie.
Nustojome valgę, broliai išstypo ir išbalo. Numaniau, kad ir pati atrodau
panašiai, tačiau į veidrodį žiūrėti nebuvo noro. Nesiprausėme ir netrukus namai
prisipildė mūsų kūnų tvaiko. Kasnakt ropšdavomės ant stogo – sutemus, kad
kovotojai mūsų nematytų – ir miegodavome prisiglaudę vienas prie kito. Būdami
ant stogo stengėmės kuo labiau prisispausti prie žemės, kad mus užstotų nedidelė
stogo sienelė, ir tyliai šnabždėdavomės, kad niekas neišgirstų. Kai nesuvokdamas,
kas vyksta, pravirkdavo Shireen kūdikis, visų kūnai įsitempdavo. Žinoma, visa tai
buvo nesvarbu – juk islamistai žinojo, kad mes ten. Tai buvo svarbiausia.

Islamistai įkalino mus savo pačių namuose, o kitur Sindžare tuo metu vykdė
genocidą. Mums jie kol kas neturėjo laiko. Buvo užsiėmę jazidų namų plėšimu –
kimšo į savo krepšius papuošalus, automobilių raktelius ir mobiliuosius
telefonus; mėgino sugaudyti jazidų karves ir avis, kurias jau laikė savomis; dalijo
jaunas moteris kovotojams Irake ir Sirijoje, pavertė jas sekso vergėmis, žudė visus
vyriškos lyties jazidus, kurie jau buvo pakankamai suaugę, kad galėtų apsiginti.
Buvo išžudyta tūkstančiai jazidų, o jų kūnai sumesti į masinius kapus, kuriuos
islamistai mėgino (nesėkmingai) nuslėpti nuo visuomenės.
Mūsų paskutinė viltis dėl pagalbos iš išorės buvo aplinkiniai kaimai, kuriuose
gyveno mūsų draugai sunitai ir kirivai. Sklandė gandai apie arabus, kurie
priglaudė jazidus ar padėjo jiems nusigauti į saugią vietą. Tačiau buvo
pasakojama ir kaip jie išdavė jazidus, perdavė islamistams ir patys įstojo į
kovotojų gretas. Kai kurios iš šių istorijų tebuvo gandai, o kitas pasakojo mums
artimi žmonės, kuriais pasitikėjome, taigi žinojome, kad jos tikros. Vieną rytą
vienas iš mano pusbrolių nusivedė savo šeimą į kirivo namus ir meldė padėti.
Šeimininkai leido jiems pasilikti ir padėjo pasijusti saugiems.
– Galite likti čia, – sakė jie. – Mes jums padėsime. – Tada jie pranešė apie
mano pusbrolį „Islamo valstybės“ vadeivai, šis pasiuntė kovotojus ir sučiupo visą
šeimą.
Broliai skambino visiems savo pažįstamiems tuose kaimuose. Jie lipo ant
stogo, kur ryšys buvo geresnis, ir daugelis žmonių, su kuriais jiems pavyko
susisiekti, atrodė nuoširdžiai susirūpinę. Tačiau nė vienas nežinojo atsakymų ir
negalėjo sugalvoti, kaip mums padėti. „Būkite kantrūs“, – prašė jie. Keli mūsų
kaimynai musulmonai atėjo mūsų aplankyti, kai buvome apsiausti, atnešė maisto
ir sakė, kad mūsų skausmas yra jų skausmas. Pridėję delną prie širdies jie žadėjo:
„Nepaliksime jūsų“, bet netrukus visi mus pamiršo.
Mūsų kaimynai sunitai galėjo ateiti pas mus ir pamėginti pagelbėti. Jei jie
žinojo, kas nutiks moterims, galėjo mus visas apvilkti juodai ir pasiimti su
savimi. Jie galėjo tiesiog ateiti ir tiesiai pasakyti: „Jums nutiks tai ir tai“, kad
nustotume svajoti, jog kas nors mus išgelbės. Bet jie to nepadarė. Jie nusprendė
nieko nesiimti ir jų išdavystės smigo kaip kulkos prieš atskriejant tikroms
kulkoms.
Vieną dieną su Dimal, Khairy, Eliasu ir Khaledu – vienu iš savo įbrolių –
ėjome į ūkį paskersti ėriuko pietums. Kitaip nei suaugusieji, kurie neturėjo
apetito, vaikai verkė prašydami maisto ir kadangi į Kočo nieko nebuvo atvežama,
teko paaukoti vieną iš mūsų ėriukų.
Ūkyje buvo geras mobiliojo telefono ryšys ir Eliasas atsinešė savo telefoną, kad
vyrai galėtų toliau skambinti ir ieškoti pagalbos, kol mes užsiimsime ėriuku.
Buvome ką tik sužinoję, kad islamistai sučiupo mano dukterėčią Baso, kai ji
mėgino pabėgti į kalną iš Tal Kasabo, kur slaugė sergančią pusseserę. Baso buvo
nuvežta į mokyklą Tal Afare. Girdėjome kalbas, kad islamistai nudažė mokyklą
raudonai ir ten pilna jazidžių moterų ir mergaičių. Prisiminiau, kad vienas mano
mokytojų sunitas, vardu Mohammedas, buvo iš Tal Afaro, ir pamaniau, kad jis
gali padėti mums surasti Baso.
Daugelis mūsų mokytojų buvo sunitai ir gyveno ne Kočo, daugiausia Mosule.
Mes juos gerbėme ir elgėmės su jais, lyg jie būtų mūsų kaimo gyventojai.
Galvojau, ką jiems dabar tenka iškęsti, kai jų gimtuosiuose miestuose viešpatauja
„Islamo valstybė“. Nė vienas mokytojas nepaskambino sužinoti, kas vyksta Kočo.
Iš pradžių tai kėlė man nerimą. Negalėjau įsivaizduoti, kaip jie jaučiasi pabėgę
nuo islamistų arba dar blogiau – gyvendami jų priespaudoje. Tačiau ilgainiui
pradėjau abejoti – gal jie tyli ne todėl, kad gyvena baimėje, o dėl to, kad
džiaugiasi ISIS atėjimu. Galbūt savo mokinius, įskaitant ir mane, jie laiko kafir.
Nuo tos minties man susuko pilvą.
Visų savo mokytojų telefono numerius turėjau susirašiusi vieno vadovėlio
galinėje pusėje ir, pasinaudojusi Eliaso telefonu, paskambinau ponui
Mohammedui. Po kelių signalų mokytojas pakėlė ragelį.
– Merhaba, Ustaz Mohammedai, – pasisveikinau, mandagiai kreipdamasi į jį
arabiškai. Prisiminiau Mohammedo pamokose praleistas dienas, kai atidžiai
gaudžiau kiekvieną jo žodį, nes žinojau, kad išlaikiusi egzaminą būsiu perkelta į
aukštesnę klasę – žengsiu dar vieną žingsnį mokyklos baigimo ir likusio
gyvenimo link. Aš juo pasitikėjau.
– Kas čia? – mokytojo balsas skambėjo įprastai ir jo ramybė privertė mano
širdį plakti tankiau.
– Nadia, ustazi, – atsakiau, – iš Kočo.
– Nadia, kas nutiko? – paklausė jis. Mokytojas pradėjo kalbėti greičiau. Jo
balsas skambėjo šaltai ir nekantriai.
Paaiškinau, kad islamistai sučiupo Baso ir nusivežė į Tal Afarą.
– Jie pasakė, kad mokykla nudažyta raudonai, – pasakiau jam. – Tai viskas, ką
žinome. Negalime išvažiuoti iš Kočo, „Daeš“ apsupo kaimą ir sako, kad nužudys
visus, kurie mėgins pabėgti. Ar galite mums padėti pasikalbėti su Baso? Ar
žinote, kur ta mokykla?
Akimirką mokytojas tylėjo. Gal jis manęs negirdi. Gal „Daeš“ atjungė ryšį, o
gal baigėsi pinigai Eliaso telefono sąskaitoje. Kai ponas Mohammedas galiausiai
prabilo, jo balsas skambėjo kaip kito žmogaus – visai kitaip nei mokytojo, kuris
mane mokė vos prieš kelis mėnesius. Dabar jo balsas buvo santūrus ir šaltas.
– Negaliu su tavimi kalbėti, Nadia, – sušnabždėjo jis. – Nesirūpink dėl savo
dukterėčios. Jie lieps jai atsiversti, o vėliau kas nors ją ves. – Jis padėjo ragelį man
nespėjus ištarti nė žodžio. Žiūrėjau į telefoną savo rankoje – gabalėlį pigaus
beverčio plastiko.
– Šunsnukis! – šūktelėjo Eliasas, čiupdamas ėriuką už pakarpos ir tempdamas
į kelią, kuris vedė namo. Mes skambinome ir skambinome, bet niekas nekėlė
ragelio.
 Tą akimirką manyje kažkas pasikeitė galbūt visiems laikams. Praradau viltį,
kad kas nors mums padės. Galbūt mano mokytojas toks pats kaip mes –
išsigandęs dėl savęs ir savo šeimos daro viską, kad tik liktų gyvas. O gal jis
džiaugiasi islamistų atėjimu ir galimybe gyventi savo įsivaizduojamame
pasaulyje – pasaulyje, kur viešpatauja jų žiauri islamo interpretacija, pasaulyje be
jazidų ar kitų, kurių tikėjimas kuo nors skiriasi nuo jų pačių. Aš nežinojau. Tą
akimirką buvau įsitikinusi tuo, kad jo nekenčiu.
 8 skyrius

Pirmą kartą ISIS kovotoją iš arti išvydau šeštą apsiausties dieną. Mums baigėsi
miltai ir geriamasis vanduo, todėl su Adkee ir dviem savo dukterėčiomis Rojian
ir Nisreen patraukėme į Jalo namus pasirūpinti atsargomis. Nuo Jalo namo iki
mūsų buvo vos pora minučių kelio siaura gatvele, o islamistai kaimo keliuose
pasirodydavo retai. Daugiausia „Islamo valstybės“ nariai laikėsi kaimo
pakraščiuose – budėdavo patikros punktuose, kad niekas nemėgintų pabėgti.
Ir vis dėlto išeiti iš namų buvo baisu. Atrodė, kad žengęs pro lauko duris
patenki į kitą planetą. Niekas Kočo nebeatrodė sava ir pažįstama. Paprastai
gatvėse ir skersgatviuose buvo pilna žmonių, žaisdavo vaikai, tėvai apsipirkinėjo
parduotuvėlėse ar vaistinėje, o dabar kaimas buvo tuščias ir tylus.
– Nenueik toli nuo manęs, – sušnabždėjau Adkee, kuri ėjo priekyje, drąsesnė
už mus visus. Greitai žingsniavome skersgatviu. Buvau taip įsibaiminusi, kad
man nuolat kas nors vaidenosi. Krūpčiojome net išvydusios savo šešėlį.
Nueiti mums liepė motina. „Apsieisite be vyrų“, – pasakė ji ir mes sutikome.
Trainiojomės po namus nieko neveikdamos – nuolat žiūrėjome televizorių,
verkėme, kasdien vis labiau lysome ir silpome. Broliai bent eidavo į dževatą, o
grįžę ir papasakoję, ką sakė muchtaras ar „Islamo valstybės“ vadeiva, įnikdavo
spaudyti mobiliojo mygtukus, mėgindami surasti, kas mums galėtų padėti, kol
galiausiai griūdavo iš nuovargio ir alkio. Mano broliai buvo kovotojai, kaip mūsų
tėvas, ir aš niekada nebuvau jų mačiusi tokių netekusių vilties. Atėjo mano eilė
kaip nors padėti šeimai.
Kočo nėra puikiai suplanuotas – kai kūrėsi, niekas čia nemėgino tvarkingai
išdėstyti namų ir gatvių. Jei turi žemės, gali joje statyti, ką nori ir kur nori, taigi
kaimas padrikas, ir klaidžiojant po jį gali apsisukti galva. Namai plečiami taip
nenuspėjamai, kad kartais atrodo kaip gyvi, o skersgatviai apraizgo pastatus tokiu
labirintu, kad jame pasiklystų bet kas, gerai nepažįstantis kaimo. Viską gerai
įsimena tik tie, kurie čia visą gyvenimą vaikščioja iš vieno namo į kitą.
Jalo namas buvo pačiame kaimo pakrašty ir nuo likusio pasaulio jį skyrė tik
žema mūrinė tvora. Už jos kaip dykuma plytėjo Sindžaras, nusidriekęs iki pat
Mosulo, kuris dabar buvo „Islamo valstybės“ sostinė Irake. Praėjome pro
metalinius vartelius ir įžengėme į virtuvę. Namas buvo tuščias ir švarus – nė
ženklo, kad Jalo su šeima išvyko skubėdami, tačiau man ten buvo baisu. Tušti
namai kėlė nerimą. Suradusios šiek tiek miltų, vandens ir kūdikių mišinio
netardamos nė žodžio kiek galėdamos greičiau sukrovėme viską į krepšius.
Mums išeinant Rojian parodė pirštu į sodo sieną, kur mums maždaug ties
liemeniu iškritusios plytos vietoje žiojėjo skylė. Nė viena iš mūsų nebuvo tiek
drąsi, kad ilgai spoksotų į kovotojus nuo mūsų stogo, kur jautėmės labai
nesaugiai. Tačiau siena sudarė priedangą ir pro skylę buvo matyti vienas pirmųjų
patikros punktų išvažiuojant iš Kočo.
– Manai, kad ten „Daeš“? – paklausė Rojian, eidama palei tvorą į sodą.
Susižvalgėme ir, metusios savo nešulius, patraukėme paskui ją. Kad geriau
matytume, kas dedasi už tvoros, prisiglaudėme prie sienos.
Maždaug už dviejų šimtų metrų, patikros punkte, kuris kadaise priklausė
pešmergams, o dar anksčiau – Irako kariuomenei, budėjo keli kovotojai. Vyrai
dėvėjo dukslias kelnes ir juodus marškinius, o jiems prie šono kabojo ginklai.
Stebėjome juos, lyg mėgindamos įminti kokį slaptą kodą – kaip jie trepsi smėlėtu
keliu, kaip gestikuliuoja kalbėdamiesi tarpusavyje, ir kiekvienas jų judesys mums
kėlė didžiulę baimę.
Prieš kelias minutes drebėjome nuo minties, kad eidamos galime sutikti
kovotoją, o dabar negalėjome atplėšti nuo jų akių. Norėjau girdėti, ką jie kalba.
Gal ką nors planuoja ir mes geriau suprasime, kas mūsų laukia, papasakosime
apie tai broliams ir taip jiems padėsime pasirengti kovai. Gal jie džiūgavo užėmę
Sindžarą – tai išgirdusios užvirtume pykčiu, kuris padėtų mums pasipriešinti.
– Kaip manai, ką jie kalba? – sušnabždėjo Rojian.
– Nieko gero, – burbtelėjo Adkee, iš karto grąžindama mus į realybę. – Eime.
Pažadėjome mamai neužtrukti.
Einant namo mus apniko abejonės. Pirmoji prabilo Nisreen:
 – Jie tokie patys, kaip ir tie, kurie nelaisvėje laiko Baso, – tarė ji. – Jai turbūt
labai baisu.
Atrodė, kad gatvė vis siaurėja, ir mes stengėmės eiti kuo greičiau, mėgindamos
nepasiduoti panikai. Tačiau grįžusios ir papasakojusios motinai viską, ką
matėme – kaip jie buvo arti prie namo, kur vos prieš kelias dienas miegojo Jalo
vaikai – mes su Nisreen neišlaikėme ir prapliupome raudoti. Stengiausi
neprarasti vilties ir būti stipri, tačiau man reikėjo, kad motina suprastų, kokia esu
išsigandusi, ir paguostų.
– Jie taip arti, – sakiau aš. – Mes jų rankose. Jei tik panorėtų, jie gali mus
nuskriausti.
– Turime laukti ir melstis, – atsakė motina. – Gal mus kas nors išgelbės. Gal
jie nieko mums nedarys. O gal patys kaip nors išsigelbėsime. – Šiuos žodžius ji
kartojo kiekvieną dieną.

Nuo dulkių ir prakaito mūsų drabužiai tapo pilki, tačiau nė nemanėme

persirengti. Nustojome valgę, išgerdavome tik truputį drungno vandens iš
plastikinių saulėje gulinčių butelių. Elektra buvo atjungta ir jos nebuvo visą
apsiausties laiką. Įjungdavome generatorių tik tiek, kad pakaktų įkrauti
mobiliuosius telefonus ir žiūrėti televizorių, kai per naujienas rodydavo
reportažus iš karo su „Islamo valstybe“, o juos rodė beveik nuolat. Pamačius
antraštes apimdavo neviltis: nuo bado ir dehidratacijos ant Sindžaro kalno mirė
beveik keturiasdešimt vaikų, dar daugiau žuvo mėgindami pabėgti. Du
pagrindinius jazidų kaimus netoli nuo Mosulo – Bašiką ir Bahzanį – užėmė
„Islamo valstybė“, laimei, daugeliui gyventojų pavyko pabėgti į Irako Kurdistaną.
Tūkstančiai jazidžių moterų ir merginų iš viso Sindžaro buvo pagrobtos –
girdėjome, kad islamistai jas išnaudoja kaip sekso verges.
Krito Karakošas – daugiausia krikščionių gyvenamas miestas Ninevijoje, kurio
beveik visi gyventojai pabėgo į Irako Kurdistaną ir kaip pabėgėliai apsigyveno
nebaigtuose statyti prekybos centruose ir palapinių miesteliuose bažnyčios sode.
Šiitai turkmėnai Tal Afare patys mėgino išsiveržti iš apsiausties. „Islamo
valstybei“ beveik pavyko pasiekti Arbilį, tačiau amerikiečiai sakė, kad norėdami
apsaugoti savo konsulatą sustabdė ją, o kartu oro atakomis išgelbėjo ir ant
Sindžaro kalno įstrigusius jazidus. Bagdade tvyrojo sumaištis. Tai, kas vyko su
jazidais, JAV prezidentas B. Obama pavadino „potencialiu genocidu“. Tačiau
apie Kočo apsiaustį niekas nieko nesakė.
Gyvenome tarsi kitame pasaulyje. Gyvenimas Kočo sustojo, žmonės užsidarė
namuose, bijodami, kad islamistai gali juos pamatyti. Buvo keista taip atitolti nuo
kitų kaimo šeimų. Buvome įpratę prie dažnų svečių iki pat vėlaus vakaro,
valgydavome su draugais, o prieš eidami miegoti ant stogų ilgai plepėdavome su
kaimynais. Islamistams apsupus Kočo atrodė pavojinga net šnabždėtis su greta
gulinčiu žmogumi. Stengėmės likti nepastebėti, lyg „Islamo valstybė“ galėtų
pamiršti apie mūsų egzistavimą. Netgi liesumas atrodė vienas iš būdų apsiginti,
tarsi nustoję valgyti galiausiai taptume nematomi. Žmonės drįsdavo išeiti iš
namų tik patikrinti, kaip laikosi giminaičiai, pasipildyti atsargų ar padėti ligoniui.
Netgi tokiais atvejais kaimo gyventojai greitai skuosdavo gatve ir pirmai progai
pasitaikius skubėdavo rasti prieglobstį, kaip nuo šluotos bėgantys tarakonai.
Tačiau vieną naktį, nepaisydamas islamistų, visas kaimas susirinkome švęsti
Bacmi – šventės, kurią daugiausia švenčia iš Turkijos kilusios jazidų šeimos.
Paprastai ji švenčiama gruodį, tačiau kaimietis, vardu Khalafas, kurio šeima
švenčia šią šventę, manė, kad turime surengti ceremoniją dabar, kai bijome
susiburti ir prarandame bet kokią viltį. Bacmi – tai laikas pasimelsti Tavusi
Melekui, tačiau dar svarbiau per apsiaustį buvo prisiminti jazidus, kurie buvo
priversti palikti savo gimtinę – Khalafo protėvius jazidus, kurie kadaise gyveno
Turkijoje, kol osmanai juos iš ten išvarė.
Į Khalafo namus buvo pakviesti visi Kočo gyventojai ir keturi vyrai, kurie,
manoma, turi švarią sielą, nes yra nevedę, ruošėsi kepti šventą Bacmi duoną.
Sulaukėme saulėlydžio ir tada iš namų pasipylė žmonės ir traukė pas Khalafą.
Pakeliui vis primindavome vienas kitam neatkreipti į save dėmesio.
„Netriukšmaukit“, – šnabždėjome eidami kaimo gatvelėmis. Aš buvau su Adkee
ir abi siaubingai bijojome. Žinojau, kad jei islamistai mus pastebėtų, Khalafas
būtų nubaustas už tai, kad surengė netikėlių ceremoniją, bet nežinojau, ką dar
kovotojai gali padaryti. Tikėjausi, kad dar ne per vėlu kreiptis į Dievą.
Khalafo namuose degė šviesos ir žmonės susirinko aplink duoną, kuri
paliekama kilti ant specialaus kupolo formos padėklo, o paskui namų
šeimininkas ją palaimina. Jei kepama duona nesuskilinėja, tai reiškia sėkmę. Jei
suskyla, šeimą gali ištikti nelaimė. Šįkart duona buvo be jokių priedų, nes mes
buvome apsiausti (paprastai ji kepama su riešutais ir razinomis), tačiau apskritas
kepalas buvo sveikas, nesimatė nė menkiausio įskilimo.
Khalafo namuose buvo visiškai tylu, tik kartkartėmis pasigirsdavo tyli dejonė
ar malkų traškesys krosnyje. Pažįstamas krosnies dūmų kvapas užklojo mane
kaip antklode. Nesidairiau ir neieškojau, ar čia yra Walaa, ar dar kokia mokyklos
draugė, kurios nemačiau nuo pat apsiausties pradžios, norėjau susitelkti į ritualą.
Khalafas pradėjo melstis.
– Tegu šios šventos duonos Dievas pasiima mano sielą kaip auką už visą
kaimą, – tarė jis ir raudos pagarsėjo. Keli vyrai mėgino nuraminti savo žmonas,
tačiau aš maniau, kad verkti Khalafo namuose, iš kurių garsas gali pasiekti
patikros punktus, yra drąsa, o ne silpnumas.
Ceremonijai pasibaigus tylėdamos su Adkee parėjome namo, įžengėme pro
priekines duris ir užlipome ant stogo, kur namų likę saugoti šeimos nariai, sėdėję
ant čiužinių, pajuto palengvėjimą, kad saugiai grįžome namo. Moterys sugulė
vienoje stogo pusėje, o vyrai – kitoje. Broliai vis dar nepaleido iš rankų telefonų ir
mes nenorėjome, kad jie girdėtų mus verkiant, nes žinojome, kad dėl to jie jausis
dar blogiau. Tą naktį man pavyko pamiegoti beveik iki pat saulėtekio, kol motina
kumštelėjo mus žadindama.
– Metas leistis žemyn, – sušnabždėjo ji ir kopėčiomis pirštų galiukais nulipau į
tamsų vidinį kiemą, melsdamasi, kad niekas mūsų nepamatytų.

Mano šeimoje daugiausia apie tai, kad kaimo gyventojai turi sukilti prieš
islamistus, kalbėjo Hajji, vienas mano įbrolių. Vyrams dževate kovotojai vis dar
sakė, kad jei neatsiversime į islamą, mus nuveš į Sindžaro kalną, bet Hajji buvo
įsitikinęs, kad islamistai meluoja.
– Jie tik nori, kad būtume ramūs, – tvirtino jis. – Jie nori būti tikri, kad
nekovosime.
Kaskart, kai Hajji per mūsų sodo tvorą šnabždėjosi su kaimynais, man atrodė,
kad jie kažką rezga. Jie atidžiai stebėjo keliu per kaimą pravažiuojantį ISIS
konvojų. „Jie tiesiai iš skerdynių“, – sakydavo Hajji, nusisukdamas nuo
pravažiuojančiųjų. Kartais jis nesiguldavo ir virte virdamas pykčiu visą naktį
žiūrėdavo televizorių, kol ryte pakildavo saulė.
Kaime Hajji buvo ne vienintelis, galvojantis apie galimybę pasipriešinti.
Nemažai šeimų, kaip ir mūsiškė, slėpė ginklus nuo islamistų ir aptarinėjo, kaip
būtų galima juos pasiimti ir užpulti patikros punktus. Mūsų vyrai buvo geri
kovotojai ir norėjo parodyti, ką galintys, tačiau taip pat žinojo, kad nesvarbu,
kiek „Islamo valstybės“ narių jiems pavyktų nužudyti savo paslėptais peiliais ar
AK-47, netrukus jų atvažiuos dar daugiau ir galiausiai, kad ir ką jie darytų,
dauguma kaimo gyventojų vis tiek žus, jei mėgins kovoti. Net jei susirinktume ir
nužudytume visus aplink kaimą esančius kovotojus, neturėtume, kur eiti.
Islamistai kontroliavo visus iš Kočo einančius kelius, turėjo automobilių,
sunkvežimių ir visus ginklus, kuriuos susigrobė iš mūsų ir Irako kariuomenės.
Sukilimas nebuvo planas – tai buvo fantazija. Tačiau tokiems vyrams kaip Hajji
mintis apie galimybę kovoti neleido išeiti iš proto, kol laukėme.
Kiekvieną dieną kaimo vyrai susirinkdavo dževate ir mėgino sukurpti kokį
planą. Jei negalime pabėgti, negalime kautis ar pasislėpti, gal pavyks kovotojus
kaip nors apgauti? Gal jei pasakysime, kad atsiversime į islamą, jie mums duos
daugiau laiko. Buvo nuspręsta, kad jei koks islamistas pagrasins ar palies bent
vieną Kočo moterį ar merginą, tik tada apsimesime, kad norime atsiversti. Tačiau
tas planas taip ir liko neįgyvendintas.
Moterys taip pat mėgino ką nors sugalvoti – jos mėgino rasti būdų paslėpti
vyrus, jei ISIS ateitų jų žudyti. Kočo buvo daugybė vietų, kur kovotojai
nesugalvotų ieškoti – gilūs, truputį drėgni šuliniai ir rūsiai su slaptais įėjimais.
Vyrai, kad jų nenužudytų, galėtų saugiai pasislėpti netgi šieno kupetose ir gyvulių
ėdalo maišuose. Tačiau jie atsisakė net galvoti apie slėptuves. „Jau geriau tegu
mus nužudo, nei paliksime jus vienas su „Daeš“, – sakė jie. Taigi kol „Islamo
valstybės“ rankose laukėme savo lemties ir praradome viltį, kad kas nors ateis
mūsų išvaduoti, stengiausi apsvarstyti įvairias galimybes, kas galėtų nutikti man
ir mano šeimai. Pradėjau galvoti apie mirtį.
Prieš pasirodant islamistams jaunų žmonių mirčių pasitaikydavo retai ir
kalbėti apie mirtį man nepatiko. Buvo baisu apie tai net pagalvoti. Tuomet, 2014
metų pradžioje, staiga mirė du jauni žmonės iš Kočo. Pirmasis, pasienio
policininkas, vardu Ismailas, žuvo per teroristų išpuolį dirbdamas į pietus nuo
Kočo „Al Kaidos“ įtakos zonoje esančiose teritorijose, kur jau kalėsi pirmieji ISIS
daigai. Ismailas buvo maždaug Hezni amžiaus tylus ir pamaldus vaikinas. Tai
buvo pirmoji „Islamo valstybės“ auka iš mūsų kaimo ir visi labai sunerimo dėl
valstybės tarnyboje dirbančių savo šeimos narių.
Hezni buvo policijos stotyje Sindžare, kai ten atvežė Ismailo kūną, taigi apie jo
mirtį Hezni sužinojo anksčiau nei kiti kaimo gyventojai, net anksčiau už Ismailo
žmoną ir šeimą. Jie buvo tokie pat varguoliai kaip ir mes, todėl Ismailas, kaip ir
mano broliai, įstojo į kariuomenę, nes jiems reikėjo pinigų. Tą rytą į mokyklą
patraukiau gerokai ilgesniu keliu, vengdama praeiti pro jų namus. Negalėjau ten
eiti žinodama, kad jis negyvas, o jo šeima dar to nenumano. Netrukus žinia
pasklido po kaimą, vyrai gedėdami pradėjo šaudyti iš šautuvų į orą, ir išgirdusios
šūvius visos mergaitės klasėje pradėjo klykti.
Jazidų bendruomenėje ruošti kūną laidotuvėms laikoma didele garbe, kartais
prie jo budima kelias valandas, kol pakyla saulė. Ismailą laidoti ruošė mano brolis
Hezni. Jis numazgojo kūną, supynė plaukus, apvilko baltais drabužiais, o kai
našlė atnešė antklodę, po kuria jie miegojo pirmąją vestuvių naktį, Hezni į ją
suvyniojo jos vyrą. Ilga kaimo gyventojų eilė lydėjo nešamą Ismailo kūną iki pat
kaimo pakraščio, ten jis buvo įkeltas į sunkvežimį ir nuvežtas į kapines.
Po kelių mėnesių mano draugę Shireen netyčia žaisdamas ūkyje medžiokliniu
šautuvu nušovė jos sūnėnas. Su Shireen mačiausi dieną prieš tai, kai ji žuvo.
Plepėjome apie egzaminus ir du jos išdykėlius brolius, kurie buvo suimti už
muštynes. Shireen išaugino Ismailą. Naktį prieš mirtį ji sapnavo keistą sapną.
„Sapne Kočo nutiko kažkas labai svarbaus. Visi verkė“, – pasakojo ji. Tada, lyg
jausdamasi truputį kalta, prisipažino: „Manau, kad tai dėl Ismailo mirties.“
Dabar esu įsitikinusi, kad tas sapnas reiškė jos pačios mirtį arba jos sūnėno
sielvartą – po to nutikimo berniukas atsisakė išeiti iš namų, – o gal netgi „Islamo
valstybės“ atėjimą į Kočo.
Laidoti Shireen ruošė mano motina. Draugės rankos buvo išmargintos ruda ir
raudona chna ir tvirtai surištos baltu šaliku. Kadangi buvo netekėjusi, jos plaukai
buvo supinti į ilgą kasą. Jei būtų turėjusi aukso, jis būtų palaidotas kartu su ja.
„Jei galima palaidoti žmogų, galima palaidoti ir auksą“, – sako jazidai. Kaip ir
Ismailo, Shireen kūnas buvo numazgotas ir suvyniotas į baltą audeklą. Vėliau
kūnas buvo nešamas ilgos gedinčios procesijos priešakyje į miestelio pakraštį, kur
laukęs sunkvežimis nuvežė ją likusį kelią.
Šie ritualai yra svarbūs, nes pomirtinis gyvenimas, pagal jazidizmą, yra sunki
vieta, kur mirusieji gali kentėti kaip ir gyvieji. Mirusieji pasikliauja mumis ir
turime jais pasirūpinti, o ko reikia, jie parodo per sapnus. Dažnai sapnuose
matome mylimą žmogų, sakantį, kad yra alkanas arba dėvi apiplyšusiais
skarmalais. Pabudę jazidai aukoja maisto ar drabužių vargšui ir atsidėkodamas
Dievas duoda mirusiems geradario artimiesiems maisto ir drabužių pomirtiniam
gyvenimui. Pamaldžiam jazidui labai svarbu daryti gerus darbus iš dalies dėl to,
kad tikime reinkarnacija. Jei gyvenime buvai geras žmogus ir tikintis jazidas, tavo
siela atgims iš naujo ir tu vėl įsiliesi į bendruomenę, kuri tavęs gedi. Prieš tai turi
įrodyti Dievui ir jo angelams, kad esi vertas grįžti į žemę ir gyventi gyvenimą,
kuris gali būti net geresnis nei ankstesnis.
Kol mūsų sielos keliauja į pomirtinį gyvenimą ir laukia reinkarnacijos, tai, kas
atsitinka su mūsų kūnu, kurio sielai daugiau nebereikia, yra gerokai paprasčiau.
Jazidai numazgojami ir laidojami suvynioti į audeklą, o kapas pažymimas
išdėliojant paprastą ratuką iš akmenų. Nuo žemės mus turi skirti tik plonas
audeklo sluoksnis, kad galėtume lengviau atiduoti savo švarius ir sveikus kūnus
mus sukūrusiai žemei. Svarbu, kad jazidas būtų tinkamai palaidotas ir už jį būtų
meldžiamasi. Be šių ritualų mūsų sielos niekada nebeatgims, o kūnai niekada
negrįš į savo namus.
 9 skyrius

Rugpjūčio 12 dieną „Islamo valstybės“ vadeiva atvyko į dževatą su ultimatumu –

arba atsiverčiame į islamą ir tampame kalifato dalimi, arba mūsų laukia
skaudžios pasekmės.
– Apsispręsti turime per tris dienas, – pranešė Eliasas, stovėdamas mūsų
namo vidiniame kieme, o jo akys spinduliavo beprotiška energija. – Iš pradžių jie
sakė, kad jei neatsiversime, turėsime sumokėti baudą.
Buvau duše, kai Eliasas grįžo su naujienomis, ir pro plyšelį duryse mačiau,
kaip jis kalbėjo su motina. Abu pradėjo verkti. Neišsiskalavusi muilo iš plaukų,
griebiau pirmą po ranka pasitaikiusią – mamos – suknelę, kuri smuko nuo mano
smulkaus kūno kaip palapinė, ir nubėgau prie kieme susibūrusių šeimos narių.
– Kas nutiks, jei nesumokėsime baudos? – klausė motina.
– Kol kas jie vis dar sako, kad nugabens mus į kalną ir patys gyvens Kočo, –
atsakė Eliasas. Rankų darbo balti jo marškiniai, kokius jazidų vyrai dėvi per
šventes, buvo papilkėję nuo purvo ir suodžių. Brolio balsas buvo tvirtas, jis
nebeverkė, tačiau vis tiek mačiau, kad jį apėmusi panika. Kitaip nei Irako
krikščionims, nė vienam jazidui Sindžare nebuvo pasiūlyta užuot atsivertus
susimokėti baudą. Eliasas buvo įsitikinęs, kad kovotojai meluoja sakydami, jog
turime galimybę rinktis; gal jie tiesiog iš mūsų tyčiojasi. Jis lėtai kvėpavo –
tikriausiai liepė sau tvardytis dėl mūsų ir eidamas namo iš dževato repetavo, ką
mums pasakys. Eliasas buvo toks geras brolis. Vėliau jis nebeišlaikė ir kiek
palūkėjęs ištarė žodžius, kurie nebuvo skirti nė vienam mūsų konkrečiai:
– Nieko gero iš to nebus, – ir dar kartą pakartojo: – Nieko gero.
Motina ėmėsi veikti.
– Visi susirinkite savo daiktus, – liepė ji mums pati bėgdama į namus.
Pasiėmėme tai, ko, mūsų galva, galėjo prireikti: drabužių pamainą, vystyklų,
kūdikių mišinį ir irakietiškus tapatybės dokumentus – tuos, kuriuose buvo aiškiai
nurodyta, kad mes jazidai. Susišlavėme visus vertingus daiktus, nors jų turėjome
nedaug. Motina įsidėjo valstybės išduotą maisto kortelę, kurią gavo mirus tėvui,
o broliai į krepšius įsimetė papildomas mobiliojo telefono baterijas ir kroviklius.
Jilan, kuri ilgėjosi Hezni, įsidėjo vienus jo marškinius – juodus su į apačią
einančiomis sagomis, kuriuos per visą apsiaustį laikė prie savęs.
Atidariau stalčių miegamajame, kur gyvenome kartu su seserimis ir Kathrine,
ir ištraukiau savo brangiausią turtą – ilgą sidabrinį vėrinį, inkrustuotą kubo
formos cirkoniu, ir prie jo tinkančią apyrankę. Motina man juos nupirko
Sindžare 2013 metais, kai kraunant į priekabą šieną trūko prie mūsų traktoriaus
priveržtas laidas. Laidas kirto man tiesiai per pilvą su arklio spyrio jėga ir vos
manęs neužmušė, ir, kol ligoninėje gulėjau be sąmonės, motina nuskubėjo į
turgų pirkti papuošalo.
– Kai išeisi iš ligoninės, nupirksiu prie komplekto tinkančius auskarus, –
šnabždėjo ji spausdama man ranką. Taip ji mėgino mane paskatinti kabintis į
gyvenimą.
Sukišau vėrinį ir apyrankę į higieninius įklotus – praplėšiau pakuotę, sudėjau
papuošalus ir vėl užklijavau. Tada įdėjau įklotų pakuotę į nedidelį juodą krepšį
ant drabužių pamainos ir užsegiau. Motina ėmėsi nukabinėti nuo sienų
nuotraukas. Namuose buvo pilna šeimos nuotraukų – Hezni ir Jilan vestuvės;
Jalo, Dimal ir Adkee sėdi laukuose netoli nuo Kočo; Sindžaro kalnas pavasarį,
pasidabinęs tokiomis ryškiomis spalvomis, kad atrodo beveik netikras.
Nuotraukos pasakojo mūsų šeimos istoriją nuo tada, kai buvome beviltiški
skurdžiai ir grūdomės mažoje pašiūrėje už tėvo namo, sunkumų kupinus metus
ir laimingesnį pastarojo meto gyvenimą. Kur kadaise kabėjo nuotraukos, dabar
beliko tik stačiakampės tamsesnės dėmės ant sienų.
– Paieškok albumų, Nadia, – tarė ji, pastebėjusi mane stovint. – Nešk viską į
kiemą prie tandyro.
Padariau, ko prašoma, ir, nešina visu glėbiu albumų, atėjau į kiemą, kur
motina, priklaupusi priešais krosnį su pilnomis rankomis mano brolių ir seserų
nuotraukų, ėmė jas iš rėmelių ir vis metė ir metė į plačias krosnies žiotis. Maža ir
plati krosnis buvo mūsų namų centras, o visa duona, ne tik šventinis kepalas,
kepamas Bacmi šventėje, jazidams yra šventa. Motina visuomet iškepdavo
daugiau duonos, kad ją būtų galima išdalinti Kočo varguoliams, ir tai teikė mūsų
šeimai palaimos. Kai gyvenome vargingai, toje krosnyje kepama duona saugojo
mus nuo bado ir ruošiant bet kurį patiekalą šalia visuomet būdavo didelė stirta
apskritų pūslėtų paplotėlių.
Dabar, kai nuotraukos virto pelenais, tandyras spjaudė juodus cheminius
dūmus. Ten buvo dar visai mažytė Kathrine Lališo slėnyje, kur ji buvo
krikštijama po sena akmenine šventykla tekančiame Baltajame šaltinyje; mano
pirmoji diena mokykloje, kai verkiau nuo minties, kad teks išsiskirti su motina;
Khairy vestuvės su Mona – nuotakos plaukus lyg karūna puošė gėlės. „Mūsų
praeitis virto pelenais“, – pamaniau. Viena po kitos nuotraukos dingo ugnyje, o
kai jų nebeliko, motina paėmė krūvelę baltų drabužių – visus, išskyrus tuos,
kuriais buvo apsivilkusi – ir taip pat sumetė į liepsnas.
– Nenoriu, kad jie matytų, kas mes, – tarė ji, žiūrėdama, kaip baltutėlis
audinys susiraito ir pajuosta. – Dabar jie negalės jų paliesti.
Negalėjau žiūrėti, kaip dega nuotraukos. Grįžusi į mažą kambarėlį, kuriame
gyvenau su kitomis mergaitėmis, atidariau aukštą spintą. Pasitikrinusi, ar tikrai
esu viena, ištraukiau savo storą žalią nuotraukų albumą, lėtai jį atsiverčiau ir
žiūrėjau į nuotakas. Kočo moterys savo vestuvėms ruošdavosi kelias dienas ir
nuotraukose tai buvo matyti. Įmantrūs kaspinai ir garbanėlės, pašviesintos
sruogelės ar raudoni chna dažyti ir aukštai sukelti plaukai, storai specialiais
dažais apvestos akys, o vokai paryškinti žydrais ar rausvais šešėliais. Kartais
nuotakos į plaukus įpindavo mažų karoliukų arba pasipuošdavo žvilgančia tiara.
Kai nuotaka pasirengdavo, buvo pristatoma kaimo gyventojams ir jie ja
žavėdavosi. Visi šokdavo ir gerdavo, kol, saulei patekėjus, pastebėdavo, kad
jaunikis su nuotaka, kaip jiems ir dera, išvyko vestuvinės nakties. Pamergės
stengėsi kuo greičiau pasimatyti su jaunamarte ir viską išsiklausinėti apie pirmąją
naktį. Merginos kikendavo tikrindamos paklodes, suteptas nedidelėmis kraujo
dėmėmis. Man vestuvės buvo Kočo esmė. Moterys kruopščiai mokėsi makiažo
paslapčių, o vyrai tuo metu laistė žemę, kad kitą dieną šokant ji nedulkėtų.
Visame Sindžare garsėjome savo prašmatniomis puotomis ir net, buvo sakoma,
itin gražiomis merginomis. O man kiekviena nuotaka albume atrodė kaip meno
kūrinys. Kai atidarysiu savo saloną, albumas bus pirmas dalykas, kurį ten
padėsiu.
Supratau, kodėl motina prašė sudeginti šeimos nuotraukas. Man taip pat buvo
labai nemalonu galvoti, kad kovotojai jas matys ir lies. Įsivaizdavau, kaip jie
šaipysis iš mūsų, vargšų jazidų, maniusių, kad gali būti laimingi Irake, kad gali
lankyti mokyklą, tuoktis ir gyventi šalyje, kurioje gimė. Ta mintis man kėlė
didžiulį pyktį. Tačiau savo žaliojo albumo nenunešiau sudeginti – įdėjau jį atgal į
spintą, uždariau dureles ir užrakinau.
Jei motina būtų žinojusi, kad paslėpiau albumą, būtų pasakiusi, kad negerai,
jog sudeginome savo nuotraukas, kad jų nerastų islamistai, o kitų žmonių
palikome. Ji būtų buvusi teisi. Spinta tikrai nebuvo saugi vieta nuotraukoms
slėpti. Islamistai lengvai galėjo į ją įsilaužti ir vos atidarę dureles iškart pamatytų
žaliąjį albumą. Jei motina būtų tai sužinojusi ir paklausiusi, kodėl išsaugojau tas
nuotraukas, nežinau, ką būčiau atsakiusi. Ir šiandien nežinau, kodėl jos man tiek
daug reiškė. Tačiau negalėjau susitaikyti, kad jos bus sunaikintos tik dėl to, kad
bijome teroristų.
Kai tą vakarą užlipome ant stogo, suskambo Khairy telefonas. Skambino jo
draugas jazidas, kuris liko ant kalno netgi PKK atvėrus saugų koridorių į Siriją.
Nemažai jazidų nusprendė nepalikti kalno, nors gyventi ten buvo tikrai labai
sunku. Jie pasiliko, nes aukštai ant kalno, kur nuo „Islamo valstybės“ juos skyrė
aukštas, status šlaitas, jautėsi saugiau arba, vedami savo tikėjimo, buvo pasiryžę
verčiau mirti nei išvykti iš Sindžaro. Galiausiai jie ten įkūrė didelę pabėgėlių
stovyklą, kuri driekėsi per visą plynaukštę iš rytų į vakarus. Juos saugojo PKK
priklausantys kariai, kurių daugelis buvo drąsūs jazidų vyrai, gynę Sindžarą tiek,
kiek pajėgė.
– Pažvelk į mėnulį, – tarė Khairy draugas. Jazidai tiki, kad saulė ir mėnulis yra
šventi – du iš septynių Dievo angelų. Mėnulis tą naktį buvo didelis ir šviesus,
toks, kuriam šviečiant galėtume dirbti naktį ir nesukluptume eidami namo. –
Dabar mes visi jam meldžiamės. Pasakykite Kočo žmonėms, kad prisijungtų prie
mūsų.
Khairy vieną po kito pažadino mus visus.
 – Pažiūrėkite į mėnulį, – tarė jis. Jis mums liepė nebesigūžti, kad islamistai
nepamatytų mūsų ant stogo, o melstis atsistojus, kaip kad esame įpratę. –
Nesvarbu, ar jie mus pamatys. Dievas mus apsaugos.
– Tik ne visi iš karto, – įspėjo motina. Stojomės vieni po kitų mažomis
grupelėmis. Mėnulis apšvietė mūsų veidus, o motinos balta suknelė spindėjo jo
šviesoje. Meldžiausi su savo broliene, kuri gulėjo šalia manęs ant čiužinio.
Pabučiavau nedidelę iš raudonų ir baltų siūlų nupintą apyrankę, kurią vis dar
dėviu ant riešo, ir paprasčiausiai sušnabždėjau: „Nepalik mūsų jų rankose“, – ir
vėl tyliai atsiguliau po tuo milžinišku mėnuliu.

Kitą dieną Ahmedas Jasso, vis dar mėgindamas diplomatiškai išspręsti klausimą,
į dževatą pietų pasikvietė penkis kaimyninės sunitų genties (kurios nariai buvo
pagrobę Dishaną) vadus. Kaimo moterys genčių vadams paruošė įmantrių
patiekalų – virė ryžius, pjaustė daržoves ir į skaidrias tulpės formos taures supylė
daugiau nei centimetro storio cukraus sluoksnį, tikėdamosi, kad po pietų jie gers
saldžią arbatą. Vyrai svečiams paskerdė tris avis – atvykstantiems genčių
lyderiams tai buvo didžiulė garbė.
Pietaujant mūsų muchtaras mėgino įtikinti sunitų lyderius mums padėti. Iš
visų kaimynų ši gentis tikėjimo prasme buvo pati konservatyviausia, taigi,
tikėtina, kad jie galės paveikti „Islamo valstybę“.
– Tikrai galite jiems šį tą pasakyti, – tarė Ahmedas Jasso. – Paaiškinkite jiems,
kas mes esame ir kad nieko blogo nedarome.
Vadai papurtė galvas.
– Norime jums padėti, – tarė jie Ahmedui Jasso, – bet nieko padaryti
negalime. „Islamo valstybė“ nieko neklauso, net mūsų.
Genčių vadams išėjus atrodė, kad tamsus debesis apniaukė mūsų muchtaro
veidą. Ahmedo brolis Naifas Jasso paskambino jam iš Stambulo, kur į ligoninę
buvo nuvežęs savo sergančią žmoną.
– Penktadienį jie nužudys jus, – tarė jis broliui.
– Ne, ne, – prieštaravo mūsų muchtaras. – Jie žadėjo, kad nuveš mus prie
kalno, ir jie ten mus nuveš. – Jis iki paskutinės akimirkos neprarado vilties, kad
viskas išsispręs, nors niekas nei Bagdade, nei Arbilyje nenorėjo kištis, o vadovybė
Vašingtone Jalo draugui Haiderui pasakė, kad Kočo jie negali surengti oro
antskrydžių, nes per didelė civilių žūties rizika. Jie manė, kad, vykdant oro ataką
Kočo apylinkėse, mes visi žūsime kartu su islamistais.
Po dviejų dienų „Islamo valstybės“ kovotojai apsilankė Kočo padalyti ledo.
Karščiausiomis rugpjūčio dienomis ledas mums labai pravertė – jau dvi savaites
gėrėme saulės prikaitintą vandenį. Ahmedas Jasso paskambino papasakoti tai
Naifui:
– Jie prisiekinėja, kad mums nenutiks nieko bloga, jei darysime kaip
liepiami, – sakė jis broliui. – Argi jie dalytų mums ledą, jei planuotų išžudyti?
Naifo tai neįtikino. Jis žingsniavo Stambulo ligoninės koridoriais, laukdamas
naujausių žinių. Po keturiasdešimt penkių minučių Ahmedas vėl paskambino
Naifui.
– Jie liepė mums susirinkti pradinėje mokykloje, – tarė jis. – Iš ten veš mus
prie kalno.
– Jie to nedarys, – atsakė Naifas broliui. – Jie visus jus iššaudys.
– Jie negali mūsų visų nužudyti vienu kartu – mūsų per daug! – nesutiko
Ahmedas Jasso. – Tai neįmanoma. – O tada, kaip ir mes visi, jis pasielgė, kaip
liepė islamistai – patraukė mokyklos link.
Apie tai išgirdome gamindami maistą. Nejausdami nieko daugiau, tik alkį,
vaikai verkė ir prašė valgyti, todėl labai anksti tą rytą papjovėme kelias jaunas
vištas virti. Paprastai nepjauname, kol vištos užauga ir deda kiaušinius, tačiau
daugiau neturėjome kuo pamaitinti vaikų.
Vištos vis dar virė, kai motina liepė ruoštis eiti į mokyklą.
– Apsivilkite kuo daugiau drabužių sluoksnių, – pasakė ji. – Jie gali atimti
mūsų krepšius.
Po puodu su riebaluotu vandeniu išjungėme dujas ir padarėme, kaip ji liepė.
Apsimoviau keturias poras tamprių, apsivilkau suknelę, dvejus marškinius ir
rausvą švarkelį – tiek drabužių, kiek galėjau iškęsti tokiame karštyje. Nugara
iškart pradėjo žliaugti prakaitas.
– Nesivilkite nieko per daug aptempto ir patikrinkite, kad nesimatytų odos, –
liepė motina. – Žiūrėkite, kad atrodytumėt padoriai.
 Tada į krepšį įsimečiau baltą skarelę ir dar dvi sukneles – vieną iš Kathrine
medvilninių suknelių ir šviesiai geltoną, kurią Dimal pati pasisiuvo iš Sindžare
pirktos medžiagos ir kurios beveik nedėvėjo. Kai buvau maža, sunešiodavome
drabužius iki skutų. Dabar turėjome pakankamai pinigų nusipirkti po vieną
naują suknelę kasmet ir aš jokiu būdu negalėjau palikti mūsų naujausių pirkinių.
Tada negalvodama į spintą greta albumo su nuotakomis padėjau savo makiažo
rinkinį ir užrakinau.
Link mokyklos lėtai traukė nedidelis būrelis žmonių. Mačiau juos pro langą,
nešinus savo krepšiais. Kūdikių galvos buvo bejėgiškai nukarę motinų glėby, o
išsekę ūgtelėję mažyliai vos vilko kojas. Kai kuriuos vyresnio amžiaus žmones
teko vežti karučiuose – jie jau atrodė mirę. Buvo pavojingai karšta. Prakaitas
merkė vyrų marškinius ir dėmėmis išmargino moterų suknelių nugaras.
Kaimiečiai buvo išblyškę ir gerokai sulysę. Girdėjau juos dejuojant, bet negalėjau
suprasti žodžių.
Iš tetos namų paskambino Hezni. Buvome tokie susikrimtę, kad mums
atrodė, jog jis staugia kaip laukinis gyvulys, kartodamas, kad nori grįžti į Kočo.
– Jei jums visiems kas nors nutiks, aš taip pat turiu būti ten! – šaukė jis.
Kalbėdama telefonu Jilan visa virpėjo ir mėgino jį nuraminti. Jie neseniai
nusprendė susilaukti vaikų ir tikėjosi, kad kada nors turės didelę šeimą, kurios
troško abu. Kai į Sindžarą atėjo „Islamo valstybė“, jie tik baigė dengti savo naujo
betoninio namo stogą. Motina liepė įsiminti Hezni ir Saoudo mobiliojo telefono
numerius.
– Gal reikės jiems paskambinti, – tarė ji mums. Dar ir šiandien galiu juos
mintinai pakartoti.
Eidama pagrindinių durų link perėjau visą namą. Kiekvienas kambarys atrodė
gyvas prisiminimais labiau nei kada nors anksčiau. Perėjau per svetainę, kur
ilgais vasaros vakarais broliai su kitais vyrais iš kaimo sėdėdavo ir gerdavo stiprią
saldžią arbatą; virtuvę, kur seserys mane lepino gamindamos mėgstamiausią
patiekalą – ybiškes su pomidorais; savo miegamąjį, kur su Kathrine
įsitrindavome plaukus alyvuogių aliejumi ir eidavome miegoti galvas apsirišusios
plastiku, o pabusdavome nuo aštraus įšilusio aliejaus kvapo. Prisiminiau, kaip
valgydavome kieme, visa šeima susėsdavo ant grindų čiužinio ir gnybdavo
specialiai paruoštų lipnių ryžių gabaliukus su sviestu tarp šviežios duonos
paplotėlių. Mūsų namas buvo paprastas ir kartais ten būdavo ankštoka. Eliasas
nuolat grasindavo išsikelsiąs su šeima, nes jiems per mažai vietos, bet taip
niekada ir neišsikėlė.
Girdėjau mūsų avis, kurios bliovė kieme susispietusios į krūvą. Jų kailis tapo
tankus, o kūnai sulyso nuo bado. Negalėjau nė pagalvoti, kad jos nugaiš iš bado
arba kovotojai jas paskers ir suvalgys. Avys buvo visas mūsų turtas. O, jei būčiau
įsiminusi kiekvieną savo namų detalę – pagalvėlių spalvą svetainėje, virtuvėje
sklandančius aštrius kvapus, netgi duše lašančio vandens garsą, bet nežinojau,
kad palieku namus visiems laikams. Sustojau virtuvėje priešais duonos paplotėlių
krūvą. Paruošėme ją, kad vaikai galėtų suvalgyti su višta, bet niekas jos nė
nepalietė. Pačiupau kelis atvėsusius ir šiek tiek sukietėjusius apskritus paplotėlius
ir sukišau į plastikinį maišelį, kad galėčiau pasiimti su savimi. Tuo metu atrodė,
kad taip reikia. Gal mes išalksime laukdami savo likimo, o gal šventas maistas
apsaugos mus nuo islamistų.
– Gal Dievas, kuris sukūrė šią duoną, padės mums, – sušnabždėjau ir išėjau į
gatvę Eliasui iš paskos.
 10 skyrius

Pirmą kartą nuo rugpjūčio trečios dienos Kočo gatvėse ir skersgatviuose buvo
pilna žmonių, tačiau jie labiau priminė savo pačių šešėlius. Niekas nesisveikino ir
nesibučiavo į skruostus ar į viršugalvį, kaip paprastai. Niekas nesišypsojo. Nosį
rietė nepraustų ir šlapių nuo prakaito kūnų dvokas. Vieninteliai garsai buvo
žmonių aimanos karštyje ir „Islamo valstybės“ kovotojų šūksniai – jie užsiėmė
pozicijas prie kelio ant stogų, stebėjo mus ir stūmė link mokyklos. Islamistai
buvo užsidengę veidus iki pat akių ir atidžiai stebėjo sunkią lėtą kaimiečių eiseną.
Aš ėjau su Dimal ir Eliasu. Neįsikibau į juos, bet kadangi jie buvo netoliese,
jaučiausi ne tokia vieniša. Buvau su savo šeima ir visi ėjome į tą pačią vietą, taigi
bent jau žinojau, kad mūsų laukia toks pat likimas, kad ir koks jis būtų. Ir vis
dėlto palikti namus genamai baimės buvo sunkiausias dalykas, kokį man teko
patirti.
Eidami vienas kitam neištarėme nė žodžio. Gatvelėje priešais mūsų namą prie
mūsų pribėgo vienas iš Eliaso draugų, vardu Amras. Jis neseniai tapo tėvu ir
buvo visiškai sutrikęs.
– Pamiršau kūdikių mišinį! – šaukė jis, – turiu grįžti namo! – Buvo nervingas
ir atrodė, kad yra pasiryžęs brautis prieš žmonių srovę.
Eliasas uždėjo ranką Amrui ant peties.
– Tai neįmanoma, – tarė jis. – Tavo namai pernelyg toli. Tiesiog eik su visais į
mokyklą, žmonės turės mišinio. – Amras linktelėjo ir grįžo į žmonių minią,
judančią link mokyklos.
Apytuštėse šalutinėse gatvelėse matėme daugiau kovotojų. Jie mus stebėjo
rankose laikydami paruoštus ginklus. Bijojome į juos net pažvelgti. Moterys ant
galvų užsirišo skareles, lyg taip galėtų apsisaugoti nuo kovotojų žvilgsnio, ėjo
nudūrusios akis žemyn ir matė, kaip kaskart žengiant kyla nedidelis dulkių
kamuolys. Aš greitai perbėgau prie kito Eliaso šono, kad tarp manęs ir islamistų
būtų vyriausiasis brolis. Žmonės ėjo lyg nebegalėdami valdyti savo judesių ir
nesuvokdami, kur eina. Jie atrodė tarsi kūnai be sielos.
Kiekvienas namas tame kelyje buvo pažįstamas. Čia gyveno kaimo gydytojo
duktė ir dar dvi mergaitės iš mano klasės. Viena jų dingo rugpjūčio trečią dieną,
kai į Sindžarą pirmą kartą atėjo „Islamo valstybė“ ir jos šeima mėgino pabėgti.
Galvojau, kas jai nutiko.
Kai kurie tų namų buvo ilgi ir pastatyti iš plūktinio molio plytų, kaip mūsiškis,
kiti betoniniai, kaip Hezni. Daugelis buvo nubalinti arba palikti pilki, keli buvo
nudažyti šviesiomis spalvomis ar papuošti įmantriomis plytelėmis. Norint
sumokėti už tuos namus ir juos pastatyti reikėjo taupyti visą gyvenimą ar net du,
taigi namų savininkai tikėjosi, kad po jų mirties ten gyvens vaikai ir vaikaičiai,
kurie toliau perduos tą namą savo vaikams ir anūkams. Kočo namai visuomet
buvo pilni žmonių, triukšmingi ir pilni laimės. Dabar mums einant jie stūksojo
tušti ir liūdni. Kiemuose išsiblaškę ėdė gyvuliai, o aviganiai šunys bejėgiškai lojo
iš už vartų.
Vienai pagyvenusiai porai netoli mūsų buvo labai sunku eiti ir jie stabtelėjo
šalikelėje pailsėti. Tačiau kovotojas iš karto puolė šaukti: „Nesustokit! Eikite!“,
bet vyras atrodė per daug išsekęs ir, rodos, negirdėjo. Jis sukniubo ant kelio po
medžiu, o sudžiūvęs jo kūnas prisiglaudė menkame šešėlyje.
– Aš nepasieksiu kalno, – tarė jis žmonai, maldavusiai keltis. – Palik mane
šešėlyje. Aš mirsiu čia.
– Ne, turi eiti, – žmona parėmė jį pečiu ir žingsnis po žingsnio vyras pajudėjo
remdamasis į jos kūną kaip į ramentą. – Mes jau beveik atėjome.
Lėtai į mokyklą klibikščiuojančių senukų vaizdas mane taip supykdė, kad
staiga visa baimė išgaravo. Išsiveržusi iš minios nubėgau prie namo, ant kurio
stogo sargyboje stovėjo kovotojas, užverčiau galvą ir spjoviau į jį taip stipriai,
kaip tik pajėgiau. Jazidų kultūroje spaudytis nepriimtina ir mano šeimoje tai
buvo bene blogiausias dalykas, kurį galėjai padaryti. Nors buvau per toli, kad
spjūvio seilės pasiektų islamistą, norėjau, kad jis žinotų, kaip jo nekenčiu.
– Kalė! – kovotojas pašoko ant kulnų ir ėmė šaukti ant manęs. Atrodė, kad jis
nori nušokti nuo stogo ir mane sugriebti.
 – Mes tau padėsime! – pajutau ant alkūnės Eliaso ranką, traukiančią mane
atgal į minią.
– Nesustok, – persigandusiu balsu garsiai šnypštė Dimal. – Kodėl tai padarei?
Jie mus nužudys. – Mano brolis ir sesuo labai supyko, o Eliasas laikė stipriai
prispaudęs, mėgindamas paslėpti nuo islamisto, kuris vis dar ant mūsų rėkė.
– Atsiprašau, – sušnabždėjau, bet buvau nenuoširdi. Vienintelis dalykas, kurio
gailėjausi, kad kovotojas buvo per toli ir man nepavyko spjauti jam tiesiai į veidą.
Tolumoje dunksojo kalnas. Ilgas, siauras ir, kaip visada, vasarą visiškai
išdžiūvęs, jis buvo mūsų vienintelė viltis. Man atrodė nuostabu, kad Sindžaro
kalnas išvis egzistuoja. Visas Sindžaras buvo plokščias, didžiąją metų dalį čia
buvo beveik dykuma, tačiau pačiame viduryje stūksojo kalnas su žmogaus
sukurtomis stepėmis, žaliomis nuo tabako lapų, iškyloms tinkamomis
plynaukštėmis ir tokiomis aukštomis viršūnėmis, kad žiemą jas dengė debesys ir
sniegas. Pačioje kalno viršūnėje, ant nepaprastai stataus skardžio, glaudėsi
mažutė balta iš debesų kylanti šventykla. Jei mums pavyktų ten nusigauti,
melstumėmės, pasislėptume kalno kaimuose, gal net atsivestume savo avis, kad
paėstų žolės. Nors labai bijojau, vis dar tikėjausi, kad galiausiai atsidursime ant
Sindžaro kalno. Atrodė, kad tas kalnas Irake stūkso tik tam, kad padėtų jazidams.
Kitos jo prasmės aš nemačiau.
Tuo metu kartu su visais kaimo gyventojais eidama į mokyklą labai daug ko
nežinojau. Nežinojau, kad Lališas buvo evakuotas ir ten liko tik vyriausieji mūsų
dvasininkai ir kad jį saugo šventyklos patarnautojai – vyrai ir berniukai, kurie ten
ateina plauti grindų ir uždegti alyvuogių aliejaus lempų. Dabar jie gina šventyklą
visais ginklais, kuriuos tik pavyksta rasti. Nežinojau, kad Stambule Naifas Jasso
karštligiškai skambina savo draugams arabams, norėdamas išsiaiškinti, kas
vyksta, ir kad Amerikoje jazidai maldauja pagalbos lyderių Vašingtone ir
Bagdade. Žmonės visame pasaulyje mėgino mums padėti, bet jiems nesisekė.
Tada dar nežinojau, kad beveik už 250 kilometrų, Zacho, Hezni išgirs apie tai,
kas vyksta Kočo, ir pakvaišęs išbėgs iš tetos namų prie šulinio, ten šeimos
nariams teks jį sulaikyti ir neleisti nusiskandinti. Paskui mano brolis dvi dienas
be perstojo skambins Eliaso telefonu ir jis vis skambės ir skambės, kol vieną
dieną nutils.
 Nežinojau, kaip stipriai islamistai mūsų nekenčia ir ką jie gali padaryti. Kad ir
kaip visi buvome išsigandę, nemanau, kad kuris nors iš mūsų galėjo numatyti,
kaip žiauriai jie su mumis pasielgs. Tačiau genocidą jie pradėjo jau mums einant
keliu. Už kaimo Sindžaro šiaurėje plūktinio molio plytų pašiūrėje prie vieškelio
gyveno viena jazidė. Ji nebuvo labai sena, bet atrodė, lyg būtų kelių šimtų metų
senumo, nes didžiąją gyvenimo dalį praleido sielvartaudama. Moters oda buvo
peršviečiama, nes ji retai teišeidavo į lauką, o odą aplink akis, drumstas nuo
begalinio raudojimo, vagojo gilios raukšlės.
Prieš dvidešimt penkerius metus visi jos sūnūs ir vyras žuvo pirmajame Irano
ir Irako kare ir nuo to laiko moteris nematė jokios prasmės gyventi taip, kaip iki
tol. Ji išsikėlė iš savo namų į mažutę plūktinio molio plytų pašiūrę ir ilgą laiką
nieko ten neįsileido. Kiekvieną dieną kaimo gyventojai sustodavo prie jos būsto
palikti maisto ar drabužių. Ji nieko neprisileido, tačiau maistą tikriausiai
suvalgydavo, nes vis dar buvo gyva; drabužiai taip pat dingdavo nuo kelio. Ji
buvo viena ir vieniša ir kiekvieną akimirką galvodavo apie savo prarastą šeimą,
bet vis dėlto buvo gyva. Į Sindžarą atėję islamistai radę ją už kaimo liepė
kraustytis, o kai ši atsisakė, įėjo į kambarį ir padegė ją.
II dalis
 1 skyrius

Tik pamačiusi, kad visi Kočo gyventojai telpa mokyklos kieme, suvokiau, koks
mažas mano kaimas. Stovėjome susispietę ant išdžiūvusios žolės. Vieni
šnabždėjosi, svarstydami, kas dabar bus. Kiti sukrėsti tylėjo. Niekas nesuprato,
kas vyksta. Nuo tos akimirkos kiekviena mano mintis ir kiekvienas veiksmas
buvo Dievui skirtas prašymas. Kovotojai nukreipė į mus savo ginklus.
– Moterys ir vaikai – į antrą aukštą, – sukomandavo jie. – Vyrai lieka čia.
Islamistai vis dar stengėsi, kad liktume ramūs.
– Jei nenorite atsiversti, leisime jums keliauti į kalną, – žadėjo jie ir mes, kaip
lieptos, užlipome į antrą aukštą beveik neatsisveikinusios su kieme likusiais
vyrais. Manau, jei būtume žinojusios, kas jiems nutiks, nė viena motina nebūtų
palikusi savo sūnų ir vyro.
Viršuje, salėje, moterys grupelėmis susispietė ant grindų. Mokykla, kur
praleidau tiek daug metų, kur mokiausi ir bendravau su draugais, dabar atrodė
lyg visiškai nepažįstama vieta. Salėje liejosi raudos, tačiau kuriai nors garsiau
suklykus ar paklausus, kas vyksta, islamistai liepdavo užsičiaupti ir visos vėl
nuščiūdavo iš baimės. Visos stovėjo, išskyrus pačias seniausias ir mažiausius.
Buvo karšta ir sunku kvėpuoti.
Kad į patalpą patektų oro, grotuoti langai buvo atverti ir pro juos matėsi
mokyklos kiemas. Puolėme prie langų, norėdamos pamatyti, kas vyksta lauke;
stengiausi ką nors įžiūrėti pro moterų būrį. Į kaimą nežiūrėjo nė viena – visos
mėgino apačioje minioje rasti savo sūnus, brolius ar vyrus ir matyti, kas ten
vyksta. Kai kurie vyrai vieniši sėdėjo sode ir mums buvo jų gaila. Jie atrodė visai
praradę viltį. Netrukus privažiavo sunkvežimiai ir negesindami variklių be jokios
tvarkos susigrūdo prie priekinių vartų. Tarp mūsų kilo panika, tačiau islamistai
liepė nutilti, todėl negalėjome kviesti vyrų vardais ar klykti, kaip norėjome.
 Keli kovotojai pradėjo vaikščioti po kambarį su dideliais krepšiais rankose ir
reikalauti, kad atiduotume savo mobiliuosius telefonus, papuošalus ir pinigus.
Daugelis moterų išsigandusios iškratė savo mantą ir vieną po kito metė įvairius
daiktus į islamistų krepšius. Ką galėjome, paslėpėme. Mačiau, kaip moterys
išsiima tapatybės dokumentus, iš ausų išsiveria auskarus ir kiša juos po
suknelėmis į liemenėles. Kitos vertingus daiktus vogčiomis paslėpė giliau po kita
manta. Buvome išsigandusios, bet pasiduoti nesiruošėme. Net jei mus iš tiesų
nuveš ant kalno, numanėme, kad iš pradžių islamistai mėgins mus apiplėšti, o su
kai kuriais savo daiktais skirtis nesiruošėme.
Vis dėlto islamistai prisirinko tris didelius krepšius mūsų pinigų, mobiliųjų
telefonų, vestuvinių žiedų, laikrodžių, valstybės išduotų tapatybės dokumentų ir
maisto kortelių. Ieškodami vertingų daiktų jie apieškojo net mažus vaikus.
Vienas kovotojas nukreipė šautuvą į mergaitę su auskarais.
– Išsisek juos ir dėk į krepšį, – liepė jis. – Mergaitė nejudėjo, o jos motina
sušnabždėjo:
– Atiduok auskarus tam vyrui, kad jie nuvežtų mus prie kalno. – Ir išsisegusi
auskarus mergaitė metė juos į krepšį. Motina atidavė savo vestuvinį žiedą, patį
vertingiausią turėtą daiktą.
Pro langą mačiau ant dulkėtos žemės prisėdusį maždaug trisdešimtmetį vyrą.
Jis buvo atsirėmęs į sodo tvorą greta laibo gležno medelio. Žinoma, iš matymo jį
pažinojau – pažinojau visus kaimo gyventojus. Prisiminiau, kad kaip visi jazidų
vyrai, jis didžiavosi savo narsa ir laikė save kovotoju. Neatrodė panašus į tą, kuris
lengvai pasiduotų. Tačiau kai prie jo priėjo kovotojas ir parodė į riešą, vyras
neištarė nė žodžio ir nepasipriešino. Jis tik ištiesė ranką ir nusisuko, kai
islamistas nuėmė jo laikrodį, įsimetė į krepšį, tada paleido jaunuolio ranką ir ji
bejėgiškai nukaro prie šono. Tą akimirką supratau, kokie pavojingi yra islamistai.
Jie atėmė iš mūsų vyrų visas viltis.
– Atiduok jiems savo papuošalus, Nadia, – tylutėliai liepė motina. Radau ją
kampe su keliomis giminaitėmis, kurios tvirtai laikėsi įsikibusios viena į kitą ir
lyg suakmenėjusios. – Jei tave apieškos ir juos suras, tikrai tave nužudys.
– Negaliu, – sušnabždėjau. Laikiau tvirtai prispaudusi krepšį su įklotuose
paslėptais papuošalais. Aš netgi duoną nustūmiau į dugną, nerimaudama, kad
kovotojai privers ją atiduoti.
– Nadia! – motina mėgino ginčytis, bet tuoj pat liovėsi. Ji bijojo patraukti
islamistų dėmesį.
Apačioje Ahmedas Jasso telefonu kalbėjosi su savo broliu Naifu, kuris vis dar
buvo Stambulo ligoninėje su žmona. Vėliau jis papasakojo Hezni apie tuos
siaubingus pokalbius telefonu.
– Jie atiminėja iš mūsų vertingus daiktus, – pasakojo Ahmedas broliui. – Sako,
kad paskui mus nuveš prie kalno. Prie priekinių vartų jau laukia sunkvežimiai.
– Galbūt, Ahmedai, galbūt, – atsakė Naifas. „Jei tai mūsų paskutinis pokalbis
telefonu, – pamanė jis sau, – tegu jis bus kuo linksmesnis.“ Tačiau pasikalbėjęs su
Ahmedu Naifas paskambino draugui arabui iš gretimo kaimo.
– Jei išgirsi šūvių garsus, paskambink man, – liepė jis vyrui, tada padėjo ragelį
ir laukė.
Galiausiai islamistai pareikalavo, kad mūsų muchtaras atiduotų savo telefoną.
Jie paklausė:
– Tu atstovauji kaimui. Ką jūs nusprendėte? Ar atsiversite?
Ahmedas Jasso visą gyvenimą tarnavo Kočo. Kai tarp kaimo gyventojų
kildavo ginčas, jis sukviesdavo vyrus į dževatą ir mėgindavo ginčą išspręsti. Jei
tarp mūsų ir kokio kaimyninio kaimo rasdavosi įtampa, sutvarkyti reikalus
būdavo pavedama Ahmedui Jasso. Kočo jo šeima buvo labai gerbiama ir mes juo
pasitikėjome. Dabar jis turėjo nuspręsti viso kaimo likimą.
– Vežkite mus prie kalno, – tarė jis.

Prie atvirų langų kilo sąmyšis ir aš vargais negalais prasispraudžiau į priekį.

Lauke islamistai liepė vyrams lipti į prie mokyklos privažiavusius sunkvežimius –
sustatė juos eilėmis ir grūdo į automobilius, kol priekabose visai nebeliko vietos.
Moterys žiūrėjo ir šnabždėjosi, bijodamos, kad jei prabils garsiau, kovotojai
uždarys langą ir jos nieko nebematys. Sunkvežimiuose kartu su vyrais buvo
berniukai, kai kuriems jų tebuvo vos trylika metų, ir visi atrodė praradę viltį.
Akimis naršiau po sunkvežimius ir sodą ieškodama brolių. Antrame
automobilyje pamačiau stovinį Massoudą. Jis kartu su kitu vyru žvelgė tiesiai
priešais save ir vengė pakelti akis į apspistą langą ar atsigręžti į kaimą. Jo brolis
dvynys Saoudas buvo saugus Kurdistane, o Massoudas per apsiaustį teištarė vos
kelis žodžius. Visada buvo pats kantriausias iš brolių. Jis mėgo ramybę ir
vienatvę, o mechaniko darbas jam tiko. Vienas artimiausių Massoudo draugų
buvo nužudytas, kai su šeima mėgino pabėgti iš Kočo ir patekti ant kalno, bet
Massoudas niekada neištarė nė žodžio nei apie jį, nei apie Saoudą ar ką nors kitą.
Per apsiaustį, kaip ir mes visi, jis žiūrėjo televizijos reportažus iš Sindžaro kalno,
o naktimis ateidavo miegoti ant stogo. Tačiau Massoudas nevalgė, nekalbėjo ir,
kitaip nei Hezni ir Khairy, kurie visada buvo jausmingesni, niekada neverkė.
Tada pamačiau Eliasą, lėtai einantį eilėje to paties sunkvežimio link. Po tėvo
mirties jis mums visiems atstojo tėvą. Eliasas atrodė visiškai sugniuždytas.
Pažvelgiau į aplink esančias moteris ir man palengvėjo pamačius, kad prie lango
nėra Kathrine; nenorėjau, kad ji pamatytų savo tėvą tokį. Aš negalėjau nusukti
akių. Viskas aplink mane kažkur nutolo – moterų raudos, sunkūs kovotojų
žingsniai, kaitri popiečio saulė, atrodė, net karščio nebejaučiu žiūrėdama, kaip į
sunkvežimius grūdami mano broliai – Massoudas į kampą, o Eliasas į galą. Durys
užsidarė ir automobiliai nuvažiavo už mokyklos. Netrukus išgirdome šūvius.
Salei sprogus nuo klyksmų atšokau nuo lango.
– Jie juos nužudė! – šaukė moterys, o kovotojai tuo metu mus plūdo liepdami
nutilti. Motina sėdėjo ant grindų nejudėdama ir nebyli. Pribėgau prie jos. Visą
gyvenimą ko nors išsigandusi, iškart skubėdavau pas mamą, kad nuramintų.
„Viskas gerai, Nadia, – sakydavo man, glostydama galvą, jei susapnuodavau
košmarą ar blogai jausdavausi susipykusi su kuriuo broliu ar seserimi. – Viskas
bus gerai.“ Visuomet ja tikėjau. Motinai gyvenime teko tiek daug patirti ir ji
niekada nesiskųsdavo.
Dabar motina sėdėjo ant grindų rankomis susiėmusi galvą.
– Jie nužudė mano sūnus, – kūkčiojo ji.
– Daugiau jokių klyksmų, – įsakė islamistas žingsniuodamas sausakimšu
kambariu. – Jei išgirsiu bent garsą, visoms galas. – Moterims iš visų jėgų
mėginant liautis raudoti, kūkčiojimai virto dusliais garsais. Dėkojau Dievui, kad
motina nematė to, ką mačiau aš – kaip jos sūnūs buvo suvaryti į sunkvežimį.

Naifo draugas arabas paskambino jam iš savo kaimo.

 – Girdėjau šūvius, – tarė jis verkdamas. Po akimirkos tolumoje jis išvydo vyro
figūrą. – Kažkas bėga į mūsų kaimą, – pasakė jis mūsų muchtaro broliui. – Tai
tavo pusbrolis.
Nusigavęs iki kaimo Naifo pusbrolis sunkiai šnopuodamas parkrito.
– Jie visus nužudė, – pasakė jis. – Išrikiavo ir privertė šokti į griovius. –
Negilius kanalus, kuriuose drėgnesniais mėnesiais kaupdavosi lietaus vanduo. –
Tuos, kurie atrodė jaunesni, jie privertė iškelti rankas ir patikrino, ar nėra
plaukų. Jei jų nebuvo, juos vėl suvarė į sunkvežimius. Visus kitus sušaudė. –
Beveik visi vyrai žuvo iškart, jų kūnai krito vienas ant kito kaip žaibo trenkti
medžiai.
Tą dieną už mokyklos buvo nuvežti šimtai vyrų, egzekuciją pavyko išgyventi
vos keliems. Mano brolis Saeedas buvo pašautas į koją ir petį; nuvirtęs į griovį
užsimerkė ir stengėsi nurimti ir garsiai nekvėpuoti. Ant jo užkrito kitas kūnas.
Tai buvo didelis, sunkus vyras, kuris miręs buvo dar sunkesnis. Saeedas sukando
dantis stengdamasis nedejuoti slegiamas didelio svorio. „Tikiuosi, jo kūnas
paslėps mane nuo islamistų“, – pamanė jis ir užsimerkė. Griovys permirko
krauju. Greta Saeedo buvo dar vienas likęs gyvas vyras, jis dejavo ir verkė iš
skausmo, maldaudamas pagalbos. Saeedas išgirdo artėjančius islamistų
žingsnius. Vienas iš jų tarė:
– Tas šuo dar gyvas, – ir paleido dar vieną kurtinančią automato seriją.
Viena iš kulkų kliudė Saeedo kaklą ir jis iš visų jėgų stengėsi nesušukti. Tik
kovotojų balsams gerokai nutolus – jie ėjo palei į griovį suverstų vyrų eilę –
Saeedas išdrįso ranka paliesti savo kaklą ir pamėginti sustabdyti kraujavimą.
Greta gulėjo taip pat sužeistas, bet gyvas mokytojas, vardu Ali. Jis sušnabždėjo
Saeedui:
– Čia netoli yra ūkininko pašiūrė. Manau, jie nuėjo gana toli ir galime
pabandyti ten nusigauti. – Brolis linktelėjo raukydamasis iš skausmo.
Po kelių minučių Saeedas ir Ali nustūmė ant jų gulinčius kūnus ir pamažu,
dairydamiesi į abi puses ir žiūrėdami, kad aplinkui nebūtų islamistų, ėmė slinkti
iš griovio. Tada kiek galėdami greičiau nusigavo iki pašiūrės. Broliui teko šešios
kulkos ir daugelis jų susmigo į kojas; pasisekė, kad nė viena nekliudė kaulų ar
vidaus organų. Ali taip pat buvo sužeistas į nugarą ir nors eiti galėjo, iš baimės ir
netekęs daug kraujo ėmė kliedėti.
– Griovyje palikau savo akinius, – kartojo jis Saeedui. – Be jų nieko nematau.
Turime eiti ir juos surasti.
– Ne, Ali, mano drauge, negalima, – sakė jam Saeedas. – Jie mus nužudys, jei
ten grįšime.
– Gerai, – atsiduso Ali ir atsirėmė į pašiūrės sieną. Po akimirkos jis atsisuko į
Saeedą ir vėl ėmė maldauti: – Mano drauge, nieko nematau. – Tai tęsėsi visą
laiką, kol jie laukė – Ali maldavo grįžti paimti jo akinių, o Saeedas jam švelniai
aiškino, kad jie to padaryti negalį.
Brolis nugrandė šiek tiek purvo nuo pašiūrės grindų ir juo užspaudė žaizdas,
mėgindamas sustabdyti kraujavimą. Jis nerimavo, kad mirs nukraujavę.
Apsvaigęs ir vis dar drebėdamas iš baimės, Saeedas klausėsi garsų, sklindančių iš
mokyklos ir lauke už pašiūrės, galvodamas, kas nutiko moterims ir ar islamistai
jau pradėjo laidoti vyrų kūnus. Vienu metu pro pašiūrę kažkas pravažiavo –
garsas buvo panašus į buldozerio – ir brolis pamanė, kad juo tikriausiai žeme
užvers duobę.
Mano įbrolis Khaledas buvo nuvežtas į kitą kaimo pusę, kur vyrai taip pat
buvo išrikiuoti ir sušaudyti. Kaip ir Saeedas, jis išgyveno apsimetęs, kad mirė, o
paskui pabėgo į saugią vietą. Khaledo ranka buvo visai nejautri ir tiesiog kabojo
prie šono – jam į alkūnę pataikė kulka, bet bent jau kojos buvo sveikos, todėl kiek
galėdamas leidosi bėgti. Pamatęs, kad brolis mėgina išsigauti iš griovio, greta
gulėjęs vyras silpnu balsu maldavo pagalbos.
– Kaime yra mano automobilis, – inkštė vyras. – Aš pašautas ir negaliu
pasijudinti. Parašau, paimk mano automobilį ir atvažiuok manęs. Mes
nuvažiuosime iki kalno. Prašau tavęs.
Khaledas sustojo ir nužvelgė vyrą. Abi jo kojos buvo sutrupintos kulkų.
Nebuvo jokios galimybės jo ištraukti neatkreipiant islamistų dėmesio, be to,
vyras vis tiek mirtų laiku nepasiekęs ligoninės. Khaledas norėjo jam pasakyti, kad
grįš, tačiau liežuvis neapsivertė meluoti. Taigi įbrolis kurį laiką tik žiūrėjo į
sužeistąjį.
– Man labai gaila, – tarė jis ir nubėgo.
 „Islamo valstybės“ kovotojai šaudė į Khaledą nuo Kočo mokyklos stogo, kai jis
bėgo pro šalį, ir Khaledas matė iš griovio išlipant dar tris Kočo gyventojus, kurie
leidosi kalno link, o paskui juos nurūko islamistų sunkvežimis. Kai islamistai
pradėjo šaudyti iš sunkvežimio, Khaledas metėsi tarp dviejų šieno ritinių,
gulėjusių lauke, ir liko ten iki saulėlydžio. Visas drebėdamas ir iš skausmo beveik
praradęs sąmonę, jis visą laiką meldėsi, kad stiprus vėjas nenuritintų šieno ir
islamistai jo nepamatytų. Sutemus Khaledas pasileido pro ūkius į Sindžaro kalną.
Saeedas ir Ali slėpėsi pašiūrėje iki tamsos. Laukdamas Saeedas pro mažą
langelį stebėjo, kas dedasi mokykloje.
– Ar matai, kaip ten vaikai ir moterys? – klausė kampe sėdintis Ali.
– Dar ne, – atsakė mano brolis, – kol kas nieko nevyksta.
– Jei islamistai būtų norėję juos nužudyti, juk būtų tai jau padarę, tiesa? –
svarstė Ali.
Saeedas tylėjo. Jis nežinojo, kas mūsų laukia.
Jau beveik sutemus sunkvežimiai grįžo į kaimą ir sustojo prie įvažiavimo į
mokyklą, o iš pastato pasipylė moterys su vaikais. Islamistai suvarė mus į
sunkvežimius. Saeedas ištiesė kaklą mėgindamas minioje rasti savo šeimos
narius. Atpažino Dimal skarelę, slenkančią vieno iš automobilių link, ir pradėjo
raudoti.
– Kas ten dedasi? – klausė Ali.
Saeedas nežinojo.
– Dabar jie veda moteris į sunkvežimius, – atsakė jis. – Nežinau kam. –
Netrukus pilni sunkvežimiai leidosi į kelią.
Saeedas šnabždėjo sau patyliukais:
– Jei išgyvensiu, prisiekiu Dievu, tapsiu kariu ir išgelbėsiu savo seseris ir
motiną. – Saulei visiškai nusileidus jie su Ali taip greitai, kaip tik galėjo sužeistais
kūnais, pasileido kalno link.
 2 skyrius

Mokykloje girdėjome šūvius, kuriais buvo nužudyti vyrai. Jie sklido garsiomis
papliūpomis ir truko apie valandą. Kelios prie langų stovėjusios moterys sakė
mačiusios iš už mokyklos kylančius dulkių debesis. Kai viskas nutilo, kovotojai
ėmėsi mūsų. Kočo beliko moterys ir vaikai. Buvome be galo įbaugintos, bet
stengėmės nekelti jokio triukšmo, nes nenorėjom supykdyti mus prižiūrėjusių
islamistų.
– Mano tėvo namai išdraskyti, – sušnabždėjo mano mama sėdėdama ant
grindų. Tokį pasakymą vartojame tik visiškai beviltiškais atvejais; jis reiškia, kad
praradome viską. Atrodė, kad motina prarado visas viltis. Pamaniau, gal ji vis
dėlto matė, kaip Eliasas ir Massoudas įlipo į sunkvežimius.
Vienas kovotojas liepė mums lipti laiptais žemyn ir nusekėme paskui jį į
pirmą aukštą. Čia vieninteliai vyrai buvo „Islamo valstybės“ kovotojai. Dvylikos
metų berniukas Nuri, kuris pagal savo amžių buvo gana aukštas, kartu su savo
vyresniuoju broliu Aminu taip pat atsidūrė prie griovio. Aminas buvo sušaudytas
kartu su kitais vyrais, o Nuri grąžintas į mokyklą – kovotojai liepė jam pakelti
rankas ir pamatė, kad pažastyse jis neturi plaukų.
– Jis – vaikas, grąžinkit jį atgal, – nurodė vadeiva. Mokykloje berniuką apspito
sunerimusios tetos.
Ant laiptų pamačiau, kaip Kathrine pasilenkė ir pakėlė pluoštą JAV dolerių –
atrodė, kad tai šimtinės, – kurie tikriausiai iškrito iš kurio nors krepšio. Ji
spoksojo į pinigus savo rankoje.
– Pasilaikyk juos, – liepiau jai, – paslėpk. Mes jau ir taip viską jiems
atidavėme.
Tačiau Kathrine bijojo pasilikti pinigus ir manė, kad pamatę, kokia ji
geranoriška, islamistai pasigailės jos pačios ir visos šeimos.
 – Gal jei atiduosiu jiems pinigus, mums nieko nedarys, – tarė ji ir atidavė
pluoštą pirmam pasitaikiusiam kovotojui. Tas juos paėmė netaręs nė žodžio.
Pamačiusios, kad sunkvežimiai grįžo prie mokyklos vartų, nustojome
verkusios dėl vyrų ir pradėjome raudoti dėl savęs. Kovotojai pradėjo mus dalinti į
grupeles, kilo visiška sumaištis. Niekas nenorėjo išsiskirti su seserimi ar motina,
ir mes vis klausinėjome: „Ką padarėte mūsų vyrams? Kur mus vežate?“ Kovotojai
nepaisė ir tempė mus už rankų į sunkvežimių priekabas.
Mėginau laikytis įsikibusi į Kathrine, tačiau buvome atskirtos. Aš, Dimal ir
dar šešiolika ar septyniolika kitų merginų buvome įstumtos į pirmąjį sunkvežimį,
raudoną pikapą su atvira priekaba, panašų į tuos, kuriais mėgau važinėtis. Tarp
manęs ir sesers įsispraudė dar viena mergina, taigi likau gale, o Dimal buvo
nustumta į kampą priešais mane, kur kartu su kitomis moterimis ir vaikais
sėdėjome įbedę žvilgsnius į grindis. Pajudėjome man nespėjus pamatyti, kas
nutiko kitoms moterims.
Greitai lėkdamas siauru duobėtu keliu vairuotojas išvažiavo iš Kočo. Jis
vairavo lyg pyktų ar skubėtų, ir su kiekvienu krestelėjimu taip stipriai
atsitrenkdavome viena į kitą ir metalinius turėklus, kad maniau, jog susilaužysiu
nugarą. Po trisdešimties minučių, kai vairuotojas įsuko į Sindžaro priemiestį ir
sumažino greitį, pajutusios palengvėjimą visos atsidusome.
Sindžare buvo likę tik sunitai ir buvau priblokšta pamačiusi, kad čia verda
įprastas gyvenimas. Moterys turguje pirko maistą, o vyrai arbatinėse rūkė
cigaretes. Taksi vairuotojai ant šaligatvių dairėsi keleivių, o ūkininkai vedė savo
avis į ganyklą. Ir priešais mus, ir už mūsų buvo daugybė civilių automobilių, bet
jų vairuotojai beveik nežiūrėjo į moterų ir vaikų pilnus sunkvežimius. Mes
negalėjome atrodyti normaliai – sugrūstos į sunkvežimio galą, verkiančios ir
įsikibusios viena į kitą. Tai kodėl niekas neskuba mums į pagalbą?
Mėginau neprarasti vilties. Miestas atrodė gerai pažįstamas ir tai mane
ramino. Atpažinau kelias gatves su ankštomis bakalėjos krautuvėlėmis ir
restoranėliais, kur buvo prekiaujama kvapniais sumuštiniais, alyva sulaistytus
įvažiavimus į automobilių dirbtuves ir prekystalius su daugybe spalvingų vaisių.
Gal vis dėlto važiuojame kalno link. Gal kovotojai nemelavo ir tiesiog nori
mumis atsikratyti – išmesti kalno papėdėje ir leisti pabėgti nuo jų į atšiaurias
sąlygas kalno viršuje. Jų manymu, tai galėjo prilygti mirties nuosprendžiui.
Tikėjausi, kad taip ir yra. Mūsų namai jau buvo užimti, vyrai – tikriausiai
nužudyti, tačiau kalno viršūnėje bent jau būsime tarp kitų jazidų. Gal rasime
Hezni ir pradėsime gedėti prarastų artimųjų. Išgyvenusieji ilgainiui vėl
pradėtume po truputį lipdyti savo bendruomenę.
Horizonte mačiau kalno kontūrus – aukštą ir plokščią jo viršūnę – ir troškau,
kad vairuotojas važiuotų teisiai ta kryptimi. Tačiau sunkvežimis pasuko į rytus ir
pradėjo tolti nuo Sindžaro kalno. Nieko nesakiau, nors pro sunkvežimio
bortelius švilpiantis vėjas kėlė tokį triukšmą, kad būčiau galėjusi klykti ir niekas
to nepastebėtų.
Tą akimirką, kai supratome, kad mus veža ne prie kalno, įkišau ranką į krepšį
ieškodama duonos, kurią pasiėmiau iš namų. Buvau įsiutusi. Kodėl mums niekas
nepadėjo? Kas nutiko broliams? Duona jau buvo sužiedėjusi ir kieta, visa aplipusi
dulkėmis ir pūkeliais. Ji turėjo apsaugoti mane ir mano šeimą, bet neapsaugojo.
Sindžarui nutolus ištraukiau duoną iš krepšio ir švystelėjau pro sunkvežimio
kraštą, žiūrėdama, kaip ji atsitrenkia į pakelės šiukšlių krūvą.

Į Solaghą atvykome prieš pat saulėlydį ir išlipome miesto pakrašty priešais

Solagho institutą. Didelis pastatas stūksojo tuščias ir tylus. Mes su Dimal vienos
pirmųjų buvome išlaipintos iš mašinų ir išvargusios susėdome kieme ir
stebėjome, kaip moterys su vaikais virsta iš sunkvežimių. Iš jų ištraukti kiti mūsų
šeimos nariai apsvaigę įėjo pro vartus link mūsų. Nisreen niekaip negalėjo liautis
verkusi.
– Palauk, – tariau aš jai, – dar nežinome, kas mūsų laukia.
Solaghas mūsų kaime garsėjo rankų darbo šluotomis, ir kartą per metus
motina ar kas nors kitas iš šeimos važiuodavo čia įsigyti naujos šluotos. Kartą
važiavau ir aš – tai buvo prieš pat ateinant „Islamo valstybei“. Tuomet miestas
man pasirodė labai gražus, prašmatnus ir žalias. Jaučiausi ypatinga, kad galėjau
čia atvažiuoti. Dabar tai atrodė visai kitas kraštas.
Motina buvo viename paskutinių sunkvežimių. Niekad nepamiršiu, kaip ji
atrodė. Vėjas nuo galvos nupūtė jos baltą skarelę ir tamsūs plaukai, paprastai
kruopščiai perskirti per vidurį, susivėlę styrojo į šonus, o skarelė dengė tik burną
ir nosį. Motinos balti drabužiai buvo dulkini, tempiama iš sunkvežimio ji
suklupo.
– Judinkis, – sušuko jai kovotojas ir pastūmė sodo link, juokdamasis iš jos ir
kitų vyresnio amžiaus moterų, kurios negalėjo greitai eiti. Motina praėjo pro
vartus ir transo būsenos artinosi prie mūsų. Netarusi nė žodžio, ji atsisėdo ir
padėjo galvą man ant kelių. Anksčiau vyrų akivaizdoje motina niekada
nesiguldavo.
Kovotojas kumščiu daužė užrakintas instituto duris, kol jos atsivėrė ir mums
buvo liepta eiti vidun.
– Pirma nuo galvų nusiimkite skareles, – liepė jis. – Palikite jas čia prie durų.
Padarėme, kaip lieptos. Dabar, neprisidengusias plaukų, kovotojai mus
atidžiai apžiūrinėjo ir siuntė į vidų. Vienas po kito prie instituto vartų
privažiuodavo sunkvežimiai, pilni vaikų, įsikibusių motinoms į sijonus,
jaunamarčių, trinančių nuo verkimo dėl prarastų vyrų paraudusias akis. Skarelių
stirta prie durų vis augo – plonytės baltos medžiagos tradicinės skarelės
pramaišiui su spalvotomis, kurias mėgo jaunos jazidės. Kai saulė buvo jau arti
laidos ir sunkvežimių nebeliko, kovotojas, kurio paties ilgi plaukai buvo iš dalies
pridengti baltu audiniu, bakstelėjo šautuvo vamzdžiu į skarelių krūvą
juokdamasis: „Parduosiu jums jas atgal už du šimtus penkiasdešimt dinarų.“ Jis
žinojo, kad tai niekingai menka pinigų suma – maždaug 20 JAV centų – ir tai,
kad mes visai neturime pinigų.
Visos susigrūdome viename kambaryje. Buvo nepakeliamai tvanku. Galvojau,
kad man pakilo temperatūra. Nėščios moterys aimanavo ir mėgino priešais save
ištiesti kojas, jos prisišliejo prie sienos ir užmerkė akis, lyg mėgindamos atsiriboti
nuo to, kas vyksta kambaryje. Dar girdėjosi drabužių šiurenimas ir slopinama
rauda. Staiga kiek jaunesnė už motiną moteris pradėjo iš visų plaučių šaukti:
– Jūs nužudėte mūsų vyrus! – klykdama kartojo ji ir netrukus jos įniršis
užkrėtė minią. Kitos moterys taip pat pradėjo verkti ir klykti, reikalaudamos
atsakymų arba tiesiog staugdamos, atrodė, lyg moters protrūkis išlaisvino jų
širdgėlą.
Triukšmas sukėlė kovotojų pyktį.
 – Baik bliauti arba vietoj tave nudėsiu, – pagrasino kovotojas ir nukreipęs
šautuvą į moterį trenkė jai per kaktą. Tačiau ji buvo tarsi apsėsta – niekaip
negalėjo sustoti. Kelios moterys mėgino ją nuraminti ir stojo tarp jos ir islamisto
su šautuvu.
– Negalvok apie tai, kas nutiko vyrams, – tarė jai viena. – Dabar reikia galvoti
apie save.
Jie davė mums šiek tiek maisto – bulvių traškučių ir ryžių bei kelis butelius
vandens. Nors beveik visos nieko nevalgėme nuo tada, kai ryte išėjome iš namų,
neturėjome apetito ir labai bijojome valgyti jų duotą maistą. Nepaisydami mūsų
nenoro, kovotojai tiesiog įbruko traškučių pakelius mums į rankas.
– Valgykite, – liepė jie, lyg mūsų atsisakymas būtų juos įžeidęs. Vėliau jie
išdalino keliems vyresniems berniukams plastikinius maišus ir liepė perėjus per
kambarį surinkti šiukšles.
Buvo vėlu ir jautėmės labai pavargusios. Motinos galva vis dar ilsėjosi man ant
kelių. Nuo tada, kai atvažiavome, ji neištarė nė žodžio, tačiau buvo atsimerkusi ir
nemiegojo. Maniau, kad visą naktį praleisime susigrūdusios institute, ir galvojau,
ar man išvis pavyks užmigti. Norėjau paklausti motinos, ką ji apie tai galvoja,
tačiau buvo pernelyg sunku kalbėti. O kad būčiau ką nors pasakiusi. Kai
pavalgėme, kovotojai pradėjo mus skirstyti į mažesnes grupes ir liepė eiti į
priešingas sodo puses.
– Ištekėjusios moterys – štai ten su savo vaikais, bet tik su mažais, – šūkavo jie,
rodydami į vieną kambario pusę. – Vyresnės moterys ir merginos – į lauką.
Pradėjome panikuoti, nežinodamos, ką tai reiškia. Motinos laikėsi įsikibusios
savo vyresnių vaikų ir atsisakė juos paleisti. Visame kambaryje kovotojai jėga
skyrė šeimas, stūmė jaunas, netekėjusias merginas pro duris. Vėl atsidūrusios
sode mes su Kathrine stipriai įsikibome į motiną, kuri vėl atsisėdo ant žemės;
Kathrine dar labiau nei mane baugino mintis, kad teks su ja išsiskirti ir ji
įsikniaubė motinai į ranką. Prie mūsų priėjo islamistas:
– Tu! – šūktelėjo jis, pirštu rodydamas motinai į pietinę sodo pusę, – eik ten.
Aš papurčiau galvą ir dar labiau prisiglaudžiau prie mamos. Kovotojas
pasilenkė ir timptelėjo mane už megztinio.
 – Judinkis, – paragino jis, bet aš nereagavau. Jis dar stipriau trūktelėjo, o aš
nusukau akis į šalį. Tada islamistas paėmė mane už pažastų, pakėlė nuo žemės
atplėšdamas nuo motinos ir pastūmė sodo tvoros link. Aš suklykiau. Tą patį jis
padarė ir su Kathrine, kuri laikėsi įsikibusi motinos rankos, lyg būtų prilipusi, ir
maldavo jų neatskirti.
– Leiskite man likti su ja! – prašė ji. – Ji blogai jaučiasi. – Niekas mūsų
neklausė ir, mums abiem garsiai šaukiant, nutempė Kathrine nuo motinos.
– Negaliu pajudėti, jaučiu, kad mirsiu, – išgirdau savo motiną sakant
islamistui.
– Nagi, – tarė jis nekantriai, – nuvešime jus ten, kur yra oro kondicionierių. –
Ir motina pakilo nuo žemės bei lėtai nusekė paskui jį, toldama nuo mūsų.
Norėdamos išsigelbėti, kelios vyresnės vienišos moterys pradėjo meluoti
sakydamos, kad yra ištekėjusios, arba griebė pažįstamus vaikus ir teigė, kad
mažyliai yra jų. Nežinojome, kas mūsų laukia, tačiau atrodė, kad motinomis ir
ištekėjusiomis moterimis kovotojai domisi mažiau. Dimal ir Adkee prisitraukė
du mūsų sūnėnus.
– Tai mūsų sūnūs, – pareiškė jos islamistams. Tie pažiūrėjo į jas ir nuėjo
toliau. Dimal nematė savo vaikų nuo skyrybų, tačiau ji įtikinamai suvaidino
motiną, ir netgi Adkee, kuri niekada nebuvo ištekėjusi ir neatrodė tokia
motiniška, susitvarkė su tuo vaidmeniu. Tai buvo akimirksniu priimtas
sprendimas – gyvybės ir mirties reikalas. Man nepavyko atsisveikinti su seserimis
ir jos buvo užvestos į viršų su joms prie šonų prilipusiais mažais berniukais.
Moterų dalijimas į grupes užtruko apie valandą. Sėdėjau lauke su Kathrine,
Rojian ir Nisreen; mes laukėme ir laikėmės susikibusios rankomis. Kovotojai
mums vėl pasiūlė traškučių ir vandens ir nors valgyti negalėjome dėl mus
kausčiusios baimės, išgėriau truputį vandens, vėliau dar truputį. Nesuvokiau,
kokia buvau ištroškusi. Pagalvojau apie motiną ir seseris viršuje, apie tai, ar
„Islamo valstybė“ jų pasigailės ir koks bus tas jų gailestis. Aplink mane
susibūrusių merginų veidai buvo paraudę nuo ašarų. Kasos išsitaršiusios, rankos
karštligiškai gniaužė šalia stovinčią merginą. Buvau tokia pavargusi, kad atrodė,
jog galva tuoj nusvirs ir bet kurią akimirką pasaulis gali aptemti. Tačiau vilties
nepraradau, kol nepamačiau prie mokyklos privažiuojant tris autobusus. Jie buvo
milžiniški, paprastai tokie naudojami turistams ir piligrimams vežioti po Iraką ir
į Meką. Iškart supratome, kad jie skirti mums.
– Kur jie ruošiasi mus vežti? – sudejavo Kathrine. Ji to garsiai nepasakė, bet
visos labai bijojome, kad islamistai mus išveš į Siriją. Visaip galėjo būti ir aš
buvau įsitikinusi, kad Sirijoje mes mirsime.
Spaudžiau savo krepšį prie savęs. Be duonos jis buvo kiek lengvesnis ir aš jau
gailėjausi ją išmetusi. Mėtyti duoną nuodėmė. Dievas neteisia jazidų dėl to, kiek
kartų jie meldžiasi ir ar leidžiasi į piligrimines keliones. Mums nereikia statyti
prašmatnių katedrų ar metų metus lankyti religinių mokyklų, kad būtume geri
jazidai. Tokie ritualai, kaip krikštas, atliekami tik tada, kai šeima turi pakankamai
pinigų ar laiko tokiai kelionei.
Mūsų tikėjimas yra mūsų veiksmai. Mes suteikiame keliautojams pastogę,
duodame maisto ir pinigų tiems, kurie nieko neturi, ir prieš laidotuves budime
prie artimojo kūno. Netgi būti geru mokiniu ar maloniai elgtis su savo žmona ar
vyru yra maldai prilygstantis veiksmas. Tai, kas teikia mums gyvybę ir
neturtingiems žmonėms leidžia padėti kitiems, kaip antai paprasta duona, yra
šventa.
Tačiau klysti žmogiška, todėl mes turime pomirtinius brolius ir seseris –
jazidų šeichų kastos narius, kuriuos pasirenkame, kad išmokytų mus tikėjimo ir
padėtų pomirtiniame gyvenime. Mano pomirtinė sesuo buvo kiek vyresnė už
mane, graži ir daug išmananti apie jazidizmą. Kadaise ji buvo ištekėjusi, vėliau
išsiskyrė ir, grįžusi gyventi į savo šeimą, atsidavė Dievui ir savo religijai. Jai
pavyko pabėgti prieš „Islamo valstybei“ pasiekiant namus ir dabar ji buvo saugi
Vokietijoje. Svarbiausias tokių brolių ir seserų darbas yra sėdėti greta Dievo ir
Tavusi Meleko ir ginti tave po mirties. „Pažinojau šį žmogų, kai jis buvo gyvas, –
sakys tavo brolis ar sesuo, – jo siela nusipelno būti grąžinta į žemę. Jis – geras
žmogus.“
Žinojau, kad kai mirsiu, pomirtinei seseriai teks mane ginti dėl kai kurių
mano nuodėmių, pavyzdžiui, pavogiau saldainį iš Kočo parduotuvės, arba dėl tų
kartų, kai patingėjau eiti su broliais ir seserimis dirbti į ūkį. Dabar jai teks gerokai
labiau paplušėti mane ginant, ir aš tikėjausi, kad pomirtinė sesuo man atleis visų
pirma už tai, kad nepaklusau motinai ir išsaugojau nuotakų nuotraukas, kad
praradau tikėjimą ir išmečiau duoną, dabar dar ir už tai, kad įlipau į tą autobusą,
ir už viską, kas nutiks vėliau.
 3 skyrius

Tokios merginos kaip aš buvo sugrūstos į du autobusus. Berniukai, tarp jų ir

paaugliai Nuri ir mano sūnėnas Malikas, kurių buvo pasigailėta Kočo, nes jie dar
vaikai, pateko į trečiąjį. Jie buvo ne mažiau išsigandę nei mes. Greta stovėjo
šarvuoti džipai su „Islamo valstybės“ kovotojais, turėję lydėti autobusus, lyg mes
ruoštumėmės į karą. Gal taip ir buvo.
Stovint minioje prie manęs priėjo islamistas. Tai buvo tas pats vyras, kuris
prieš tai badė šautuvu skareles. Jo rankoje vis dar buvo ginklas.
– Ar atsiversi? – paklausė jis manęs. Kaip ir tada, kai žaidė mūsų skarelėmis,
jis kvailai vypsojo ir šaipėsi iš mūsų.
Papurčiau galvą.
– Jei atsiversi, galėsi likti čia, – jis ranka mostelėjo į institutą, kur buvo mano
motina ir seserys. – Gali likti su savo motina ir seserimis ir pasakyti atsiversti ir
joms.
Dar kartelį papurčiau galvą. Mane sukaustė baimė ir negalėjau išspausti nė
žodelio.
– Puiku, – jis liovėsi vypsojęs ir susiraukė, – tada eisi į autobusą su kitomis.
Autobusas buvo labai didelis, jame buvo ne mažiau kaip keturiasdešimt eilių
po šešias sėdynes, per vidurį didelis apšviestas perėjimas, o iš šonų langai,
kuriuos dengė užtrauktos užuolaidos. Autobusui prisipildžius, oras tapo tvankus
ir buvo sunku kvėpuoti, tačiau kai pamėginome atidaryti langus ar netgi
atitraukti užuolaidas, kad matytume, kas vyksta lauke, islamistas subaubė
liepdamas sėdėti ramiai. Sėdėjau autobuso priekyje ir girdėjau, kaip vairuotojas
kalba telefonu. Galvojau, gal pasakys, kur važiuosime. Tačiau jis kalbėjo
turkmėniškai, taigi nesupratau. Iš savo vietos prie perėjimo pro platų priekinį
langą stebėjau vairuotoją ir kelią. Kai pajudėjome, buvo jau tamsu, taigi
vairuotojui įjungus žibintus temačiau nedidelį lopinėlį juodo asfalto ir vieną kitą
šalikelėje augantį medį ar krūmą. Kas darosi už mūsų, nemačiau, taigi nemačiau,
kaip Solagho institutas dingsta tamsoje kartu su jame esančiomis mano motina ir
seserimis.
Važiavome greitai, du autobusai su merginomis priekyje ir vienas su
berniukais gale, o balti džipai važiavo priešais mūsų karavaną ir už jo. Mūsų
autobuse buvo klaikiai tylu. Girdėjau tik perėjimu vaikštančio islamisto žingsnius
ir variklio garsą. Mane pradėjo supti, pamėginau užsimerkti. Autobuse tvyrojo
prakaito ir kiti kūno kvapai. Gale sėdėjusi mergina vėmė į rieškučias – iš pradžių
labai garsiai, o vėliau, islamistui šūktelėjus jai liautis, kiek galėdama tyliau. Po
visą autobusą pasklido vos pakenčiamas gaižus vėmalų kvapas ir kai kurios
netoliese sėdėjusios merginos taip pat pradėjo žiaukčioti. Niekas negalėjo jų
nuraminti. Mums nebuvo leidžiama liesti viena kitos ar kalbėtis.
Perėjimu marširavo islamistas – aukštas maždaug trisdešimt penkerių vyras,
vardu Abu Batatas. Atrodė, kad šis darbas jam teikia malonumą. Kartais jis
sustodavo ir įdėmiai žiūrėdavo į merginas, ypač į tas, kurios susigūždavo ar
apsimetė miegančios. Galiausiai jis ištempė kelias mergaites iš savo vietų,
nusiuntė į autobuso galą ir liepė stoti prie sienos. „Šypsokis!“ – liepdavo jis,
fotografuodavo savo telefonu ir kvatojosi, lyg jam būtų smagu matyti pasirinktas
merginas apėmusį siaubą. Kai apimtos baimės merginos nuleisdavo akis, Abu
Batatas šaudavo: „Pakelk galvą!“ Ir sulig kiekviena mergina islamistas darėsi vis
drąsesnis.
Užsimerkiau ir pamėginau atsiriboti nuo to, kas vyksta. Nors buvau labai
išsigandusi, mano kūnas buvo taip pavargęs, kad netrukus užmigau. Tačiau
pailsėti man nepavyko ir kaskart, kai apimdavo miegas ir galva nusvirdavo, staiga
krūptelėjusi atsimerkdavau, išsitiesdavau ir įsmeigdavau akis į priekinį langą, o
po akimirkos prisimindavau, kur esu.
Nebuvau tikra, bet atrodė, kad kelias, kuriuo važiuojame, veda į Mosulą,
tapusį grupuotės „Islamo valstybė“ sostine Irake. Šio miesto užėmimas ISIS buvo
didelė pergalė ir daugybėje internete paskelbtų vaizdo įrašų buvo rodoma, kaip
užėmę gatves, savivaldybės pastatą ir užblokavę kelius aplink miestą islamistai
švenčia pergalę. Tuo metu kurdų ir centrinės Irako pajėgos prisiekė atsiimti
miestą iš „Islamo valstybės“ kovotojų, net jei tam reikėtų ne vienų metų. „Mes
neturime tiek laiko“, – pamaniau ir vėl užmigau.
Staiga ant kairiojo peties pajutau ranką ir atsimerkusi pamačiau šalia stovintį
Abu Batatą. Jo žalios akys spindėjo, o burną iškreipė šypsnys. Mano veidas buvo
beveik viename lygyje su pistoletu, kuris kabojo jam prie šono, ir aš visa
suakmenėjau – negalėjau nei pajudėti, nei kalbėti. Vėl užsimerkiau, melsdamasi,
kad jis nueitų, o tada pajutau, kaip jo ranka lėtai slenka mano petimi, glosto
kaklą, leidžiasi žemyn suknelės priekiu ir sustoja ties kaire krūtimi. Jaučiausi, lyg
degčiau ugnyje; dar niekas niekada taip manęs nelietė. Atsimerkiau, bet į jį
nežiūrėjau, žvelgiau tiesiai priešais save. Abu Batatas pakišo ranką man po
suknele ir sugriebęs stipriai suspaudė krūtinę, lyg norėtų sukelti man skausmą, o
tada nuėjo šalin.
Kiekviena akimirka su ISIS buvo lėta skausminga mirtis – kūno ir sielos – ir tą
akimirką autobuse su Abu Batatu aš pradėjau mirti. Buvau kilusi iš kaimo ir
augau dorovingoje šeimoje. Kad ir kur ruošdavausi eiti iš namų, motina
visuomet patikrindavo, kaip atrodau. „Užsisagstyk marškinius, Nadia, –
sakydavo ji, – būk gera mergaitė.“
Dabar tas nepažįstamas vyras mane lietė kaip laukinis, o aš nieko negalėjau
padaryti. Abu Batatas toliau vaikščiojo po autobusą grabaliodamas prie perėjimo
sėdinčias merginas, jo rankos šliaužiojo po mūsų kūnus, lyg būtume ne žmonės,
lyg jis nebijotų, kad galime pajudėti ar supykti. Kai vėl priėjo prie manęs,
sugriebiau jo ranką mėgindama sustabdyti ir neleisti palįsti po suknele. Ką nors
sakyti per daug bijojau. Pradėjau verkti ir mano ašaros krito jam ant rankos, bet
tai jo nesustabdė. „Tokie dalykai vyksta tarp mylimųjų, kai jie susituokia“, –
pamaniau. Taip per visas piršlybas ir šventes Kočo įsivaizdavau pasaulį ir meilę
visą savo gyvenimą nuo tada, kai jau buvau pakankamai suaugusi suprasti, kas
yra santuoka, iki pat akimirkos, kai Abu Batatas palietė mane ir sugriovė
įsivaizduojamą pasaulį.
– Jis tai daro su visomis merginomis, kurios sėdi prie perėjimo, – sušnabždėjo
man vidurinėje sėdynėje greta manęs sėdinti mergina. – Jis liečia jas visas.
– Prašau, pasikeisk su manimi vietomis, – maldavau jos. – Nenoriu, kad jis vėl
mane liestų.
 – Negaliu, – atsakė ji. – Aš labai bijau.
Abu Batatas toliau vaikštinėjo į priekį ir atgal vis sustodamas prie tų, kurios
jam patiko labiausiai. Užsimerkusi girdėdavau, kaip šiugžda jo apsmukusios
baltos kelnės ir sandaluose klepsi kojos. Kas kelios akimirkos iš rankoje laikomos
radijo stotelės pasigirsdavo arabų kalba, tačiau fone buvo per daug trikdžių, kad
būtų galima suprasti, kas kalbama.
Kaskart praeidamas pro mane jis ranka perbraukdavo mano petį ir kairę krūtį
ir nueidavo toliau. Aš taip prakaitavau, kad jaučiausi, lyg maudyčiausi duše.
Pastebėjau, kad jis vengia merginų, kurios prieš tai vėmė, taigi susikišau į gerklę
pirštus, mėgindama sukelti vėmulį, tikėdamasi, kad visa suknelė išsiteps ir jis
manęs nebelies, bet tai nepadėjo. Aš skausmingai springau, bet išvemti nepavyko.
Autobusas sustojo Tal Afare, kur daugiausia gyveno turkmėnai, maždaug už
penkiasdešimties kilometrų nuo Sindžaro ir kovotojai pradėjo kalbėtis savo
mobiliaisiais telefonais ir per radijo stoteles, mėgindami išsiaiškinti, ko nori jų
vadai.
– Berniukus liepė palikti čia, – pasakė vairuotojas Abu Batatui ir jie abu išlipo
iš autobuso. Pro priekinį langą mačiau Abu Batatą kalbantis su kitais kovotojais
ir svarsčiau, ką jie aptarinėja. Trys ketvirtadaliai Tal Afaro gyventojų buvo
turkmėnai sunitai, likus keliems mėnesiams iki „Islamo valstybės“ atėjimo į
Sindžarą šiitai pabėgo iš miesto palikę jį kovotojams.
Kairė mano kūno pusė sopėjo nuo Abu Batato grabinėjimų. Meldžiausi, kad
jis negrįžtų į autobusą, tačiau po kelių minčių Abu Batatas vėl įlipo ir mes
pajudėjome. Autobusui važiuojant atbuline pavara pastebėjau, kad vienas
autobusas pasiliko. Vėliau sužinojau, kad tai buvo autobusas su berniukais,
kuriame buvo ir mano sūnėnas Malikas. „Islamo valstybė“ mėgino jam praplauti
smegenis ir priversti prisijungti prie teroristų grupuotės. Metams bėgant ir karui
tebesitęsiant islamistai naudojosi berniukais kaip gyvais skydais ir savižudžiais
sprogdintojais.
Grįžęs į autobusą Abu Batatas toliau mus grabinėjo. Jis išsirinko kelias
favorites, lankė mus dažniausiai ir užtrukdavo prie mūsų ilgiausiai spausdamas
taip stipriai, lyg norėtų mūsų kūnus sudraskyti. Praėjus maždaug dešimčiai
minučių nuo tada, kai išvažiavome iš Tal Afaro, nebeiškenčiau ir pajutusi jo
ranką ant peties pradėjau klykti. Mano klyksmas suplėšė tylą. Netrukus kitos
merginos taip pat pradėjo klykti ir atrodė, kad autobuse vyksta skerdynės. Abu
Batatas sustingo, „Užsičiaupkit visos!“ – sušuko jis, bet mes toliau klykėme.
„Man nerūpi, jei jis mane nužudys, – pamaniau. – Noriu būti mirusi.“
Vairuotojas turkmėnas sustabdė autobusą, kuris krestelėjęs sustojo
truktelėdamas mane sėdynėje. Vairuotas kažką sušuko į telefoną. Po akimirkos
vienas iš baltų džipų, važiavęs priešais autobusą, taip pat sustojo ir iš keleivio
pusės išlipo vyras ir pradėjo eiti mūsų autobuso link.
Atpažinau kovotojų vadeivą, vardu Nafahas, kurį mačiau Solaghe. Institute jis
buvo ypač žiaurus ir šiurkštus, šaukė ant mūsų ir neparodė nė kruopelytės
žmogiškumo. Man jis atrodė panašus į robotą. Vairuotojas atidarė duris ir
Nafahas įsiveržė į vidų.
– Kas visa tai pradėjo? – paklausė jis Abu Batato ir vadeiva parodė pirštu į
mane.
– Tai ji, – tarė jis ir Nafahas priėjo prie mano sėdynės.
Prieš jam ką nors pasakant ar padarant aš pirmoji puoliau kalbėti. Nafahas
buvo teroristas, bet juk „Islamo valstybė“ turi taisykles, kaip elgtis su moterimis.
Neabejojau, kad jei jie laiko save gerais musulmonais, neleis Abu Batatui taip su
mumis elgtis.
– Jūs mus atvedėt čia, į šį autobusą. Privertėte ateiti, mes neturėjome
pasirinkimo, o šitas vyras, – parodžiau į Abu Batatą, o ranka drebėjo iš baimės, –
visą laiką rankomis lietė mums krūtinę. Jis mus grabalioja ir nepalieka ramybėje!
Nafahas tylėjo. Akimirką tikėjausi, kad jis nubaus Abu Batatą, tačiau viltis
išgaravo prabilus Abu Batatui.
– O kaip manai, kodėl tu čia? – pasakė man, bet garsus jo balsas skambėjo
visame autobuse. – Negi tikrai nesupranti?
Abu Batatas priėjo prie mūsų su Nafahu, sugriebė man už kaklo ir prispaudęs
galvą prie atlošo nukreipė šautuvą man į kaktą. Aplink sėdėjusios merginos
suspiegė, tačiau aš iš baimės nesugebėjau išspausti nė garso.
– Jei užsimerksi, nušausiu, – pagrasino jis.
Nafahas pasuko atgal prie autobuso durų. Prieš išeidamas atsisuko į mus.
 – Nežinau, ko tikėjotės, – tarė jis, – bet pasirinkimo neturite. Jūs mūsų sabijos
ir turite daryti viską, ką liepsime. Jei kuri nors iš jūsų vėl pradės klykti, patikėkite
manimi, viskas bus tik blogiau.
Tada Nafahas išėjo, o Abu Batatas vis dar laikė įrėmęs šautuvą man į kaktą.
Tada pirmą kartą buvau pavadinta tuo arabišku žodžiu. Užėmusi Sindžarą ir
pradėjusi grobti jazidus, „Islamo valstybė“ žmogišką grobį vadino sabijomis –
taip vadinamos jaunos moterys, kurias jie pirkdavo ir parduodavo kaip sekso
verges. Toks likimas laukė ir mūsų. Šią savo plano dalį islamistai grindė tuo
Korano aiškinimu, kurį musulmonų bendruomenės ilgą laiką draudė ir kuris
užrašytas fatvose ir oficialiuose ISIS lankstinukuose, parengtuose prieš
islamistams užpuolant Sindžarą. Jazidų merginos buvo laikomos bedievėmis, o,
pagal kovotojų Korano aiškinimą, vergės prievartavimas nelaikomas nuodėme.
Mes turėjome padėti pritraukti daugiau naujokų įsilieti į kovotojų gretas ir
buvome perduodamos iš rankų į rankas kaip atlygis už ištikimybę ir gerą elgesį.
Toks likimas laukė visų autobuse buvusių merginų. Mes jau nebebuvome
žmonės – mes buvome sabijos.
Abu Batatas paleido mano kaklą ir patraukė šautuvą, bet nuo tos akimirkos iki
kol atvažiavome į Mosulą – maždaug valandą – buvau pagrindinis jo taikinys. Jis
lietė ir kitas merginas, tačiau daugiausia dėmesio skyrė man, dažniau sustodamas
prie mano sėdynės ir spausdamas mano krūtinę su tokia jėga, kad supratau
liksiant mėlynes. Kairė kūno pusė nutirpo ir nors visą laiką tylėjau, nes buvau
įsitikinusi, kad jei dar kartą pratrūksiu, Abu Batatas mane nužudys, bet viduje
taip ir nenustojau klykusi.
Naktis buvo vaiski ir pro priekinį langą mačiau žvaigždžių nusėtą dangų.
Dangus man priminė senovinę arabų meilės istoriją, kurią mums pasakodavo
motina; ji ją vadino „Leila ir Majnunas“. Toje istorijoje vyras, vardu Qays, karštai
įsimyli moterį, vardu Leila, ir taip atvirai reiškia savo meilę, rašo vieną meilės
eilėraštį po kito, kad aplinkiniai pradeda jį vadinti Majnunu, kas arabų kalba
reiškia „apsėstas“ ar „išprotėjęs“. Kai Majnunas paprašo Leilos rankos, jos tėvas
atsisako, pareikšdamas, kad jaunikis per daug nestabilus, kad būtų geras vyras.
Tai tragiška istorija. Leila priverstinai ištekinama už kito vyro ir miršta, nes jai
plyšta širdis. Majnunas išeina iš kaimo ir vienas klajoja po dykumą, kalbėdamas
su savimi ir rašydamas eiles smėlyje, kol vieną dieną randa Leilos antkapį. Jis
lieka prie jo ir taip pat miršta. Man patiko klausytis, kaip motina pasakoja šią
istoriją, nors dažnai dėl tų įsimylėjėlių pravirkdavau. Klausantis motinos balso,
tamsus dangus, kuris paprastai mane gąsdindavo, atrodė romantiškas. Leila
arabiškai reiškia „naktis“, ir motina paprastai istoriją užbaigdavo rodydama į dvi
tamsoje šviečiančias žvaigždes. „Jie negalėjo kartu gyventi, todėl meldėsi, kad
galėtų būti kartu po mirties, – man sakydavo ji. – Ir todėl Dievas juos pavertė
žvaigždėmis.“
Autobuse aš taip pat pradėjau melstis.
– Dieve, prašau, paversk mane žvaigžde, kad galėčiau būti danguje virš šio
autobuso, – šnabždėjau. – Jei padarei tai vieną kartą, gali padaryti ir dabar. –
Tačiau mes toliau važiavome į Mosulą.
 4 skyrius

Abu Batatas toliau lietė mus, kol atvažiavome į Mosulą. Kai sustojome priešais
didelį pastatą, virš priekinio lango šviečiantis laikrodis rodė antrą valandą
nakties – pamaniau, kad toks namas tikriausiai priklauso labai turtingai šeimai.
Džipai įvažiavo į garažą, o autobusai sustojo prie namo ir netrukus durys
atsidarė.
– Judinkitės! Lipkite lauk! – šūkavo Abu Batatas ir mes pamažu pakilome nuo
sėdynių. Kelios merginos miegojo, nuo ilgo sėdėjimo mums viską skaudėjo ir
gėlė. Man skaudėjo vietas, kur lietė Abu Batatas, tačiau klydau manydama, kad
dabar, kai autobusas sustojo, jis paliks mane ramybėje. Susirinkusios savo menką
mantą išsirikiavome prie išėjimo, o jis laukė prie atvirų durų ir išlipant tiesė
rankas mus čiupinėti. Pirštais perbėgo per mano kūną nuo galvos iki kojų.
Į namą patekome per garažą. Niekada nebuvau mačiusi tokio gražaus namo.
Jis buvo milžiniškas su didelėmis svetainėmis, miegamaisiais ir daugybe baldų.
Maniau, kad čia užtektų vietos pusei tuzino šeimų. Niekas Kočo, netgi Ahmedas
Jasso negyveno tokiame name. Kambariuose buvo daug laikrodžių ir kilimų.
Pamaniau, kad visa tai priklausė kadaise čia gyvenusiai šeimai – pastebėjau, kad
vienas iš kovotojų gėrė iš puodelio, papuošto šeimos nuotrauka. Buvo įdomu, kas
jiems nutiko.
Visame name buvo pilna uniformuotų „Islamo valstybės“ kovotojų su
traškančiomis radijo stotelėmis. Jie nenuleido nuo mūsų akių, buvome nusiųstos
į tris kambarius, atsivėrusius į nedidelę laiptų aikštelę. Iš tos vietos, kur sėdėjau
su Kathrine ir keliomis kitomis merginomis, mačiau kitus kambarius, po kuriuos
šlitinėjo apspangusios moterys ir merginos, ieškodamos pažįstamų, nuo kurių
buvo atskirtos autobuse. Kambarys buvo sausakimšas, susėdome ant grindų,
atsiremdamos viena į kitą. Akys tiesiog lipte lipo.
 Du maži kambario langeliai buvo uždaryti, o užuolaidos užtrauktos, bet,
laimei, kažkas įjungė vėsintuvą – gremėzdišką pigų oro kondicionieriaus
giminaitį, labai paplitusį visame Irake – jis sklaidė orą ir leido lengviau kvėpuoti.
Kambaryje nebuvo jokių baldų, išskyrus kelis į sieną atremtus čiužinius. Iš
vonios sklido bjaurus dvokas.
– Viena mergina turėjo mobilųjį telefoną, ir kai jie atėjo jos apieškoti,
pamėgino jį nuleisti į tualetą, – kažkas sušnabždėjo. – Girdėjau juos apie tai
kalbant, kai atėjome. – Prie įėjimo į vonią išvydau krūvą skarelių, panašių į tas,
kurias palikome Solaghe. Skarelės gulėjo ant plytelių kaip gėlių žiedlapiai.
Kai kambariai jau buvo sausakimši, kovotojas parodė pirštu į mane.
– Einam su manim, – tarė jis, nusisuko ir nuėjo durų link.
– Neik! – Savo liesomis rankytėmis Kathrine mane apsivijo ir pamėgino
neleisti atsistoti.
Nežinojau, ko jis nori, bet nemaniau, kad galiu jam pasakyti ne.
– Jei neisiu geruoju, jie mane tiesiog privers, – pasakiau jai ir nusekiau paskui
islamistą.
Jis nusivedė mane į garažą pirmame aukšte, kur jau laukė Abu Batatas,
Nafahas ir dar vienas kovotojas. Trečiasis islamistas kalbėjo kurdiškai ir jį
atpažinusi apstulbau; tai buvo Suhaibas, parduotuvės Sindžare savininkas. Jo
parduotuvėje nuolat lankėsi jazidai ir, esu įsitikinusi, kad daugelis jį laikė savo
draugu. Visi trys vyrai piktai žvelgė į mane. Jie norėjo mane nubausti už išpuolį
autobuse.
– Kuo tu vardu? – paklausė Nafahas, o man pamėginus atsitraukti sugriebė už
plaukų ir prispaudė prie sienos.
Aš atsakiau:
– Nadia.
– Kada gimei? – paklausė.
– Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt trečiaisiais, – atsakiau.
Tada jis paklausė:
– Ar čia dar yra tavo šeimos narių?
Tylėjau. Pagalvojau, kad jie gali nubausti Kathrine ir kitas tik dėl to, kad mes
iš vienos šeimos, taigi sumelavau:
 – Aš čia su kitomis mergaitėmis. Nežinau, kas nutiko mano šeimai.
– Kodėl klykei? – Nafahas stipriau suėmė mane už plaukų.
Mane sukaustė siaubas. Jaučiau, kaip mano visada buvęs mažas liesas kūnas jo
rankose beveik pranyko. Mintyse sau kartojau, kad pasakysiu jiems viską, ką
reikia, kad tik leistų man grįžti į viršų pas Kathrine.
– Išsigandau, – atsakiau nuoširdžiai. – Tas vyras, kur stovi priešais jus, –
mostu parodžiau į Abu Batatą, – mane lietė. Jis mus lietė visą kelionę iš Solagho.
– Kaip manai, kodėl tu čia? – pakartojo Nafahas tai, ką sakė autobuse. – Tu esi
bedievė, sabija ir dabar priklausai „Islamo valstybei“, taigi pratinkis. – Tada
spjovė man į veidą.
Abu Batatas išsiėmė cigaretę, prisidegė ir padavė Nafahui. Nustebau –
maniau, pagal „Islamo valstybės“ taisykles rūkyti draudžiama. Tačiau rūkyti jie
nesiruošė. „Tik negesinkite jos man į veidą“, – pamaniau – tada man vis dar buvo
labai svarbu būti gražiai. Nafahas pridėjo degančią cigaretę man prie peties ir
stipriai paspaudė per kelis suknelių ir marškinių sluoksnius, kuriuos tą rytą
apsivilkau, kol ji pasiekė mano odą ir užgeso. Degančio audinio ir odos kvapas
buvo siaubingas, tačiau stengiausi užgniaužti iš skausmo besiveržianti klyksmą.
Klykdama tik patenki į dar didesnę bėdą.
Kai jis prisidegė dar vieną cigaretę ir pridėjo man prie pilvo, nebeišlaikiau ir
riktelėjau.
– Ji vėl rėkia, gal rėks ir rytoj? – tarė Abu Batatas kitiems. Jis norėjo, kad su
manimi būtų elgiamasi dar žiauriau. – Ji turi suprasti, kas ji yra ir kodėl yra čia.
– Palikit mane ramybėje, daugiau taip nedarysiu, – pasakiau.
Nafahas du kartus stipriai trenkė man per veidą ir liepė eiti.
– Grįžk pas kitas sabijas, – tarė jis, – ir kad daugiau man nė garso.
Man grįžus, kambaryje buvo tamsu ir daug žmonių. Kad paslėpčiau nudegimo
žymes nuo dukterėčių, užsileidau plaukus ant pečių ir susidėjau rankas ant pilvo.
Tada susiradau Kathrine – ji sėdėjo greta moters, kuriai buvo maždaug
trisdešimt metų. Ta moteris buvo ne iš Kočo, tikriausiai į centrą atvažiavo dar
prieš mus. Kartu su ja buvo du maži vaikai, vienas dar krūtimi maitinamas
kūdikis, be to, ji buvo nėščia. Naujoji mūsų pažįstama laikė prispaudusi kūdikį
prie krūtinės, lengvai sūpuodama, kad vaikas nurimtų, ir paklausė, kas nutiko
apačioje. Aš tik papurčiau galvą.
– Ar tau skauda? – paklausė moteris.
Nors buvo nepažįstama, prisiglaudžiau prie jos. Jaučiausi labai silpna.
Linktelėjau.
Tada viską jai papasakojau, kaip išvažiavome iš Kočo ir buvome atskirtos nuo
motinos ir seserų, kaip mačiau išvežant brolius. Papasakojau apie autobusą ir
Abu Batatą.
– Jie mane mušė, – pasakiau ir parodžiau cigaretės žymes ant peties ir pilvo,
jos buvo jautrios ir kraujavo.
– Štai, – tarė ji, siektelėjusi savo krepšio, ir padavė man tūbelę. – Tai kremas
nuo iššutimo, bet jis gali padėti ir nuo nudegimų.
Padėkojau jai, nusinešiau losjoną į vonią ir šiek tiek užtepiau ant peties ir
pilvo. Skausmas truputį apmalšo. Užtepiau dar šiek tiek ant tų kūno dalių, kur
mane lietė Abu Batatas. Pastebėjau, kad man prasidėjo mėnesinės ir paprašiau
islamisto įklotų, kuriuos jis padavė nė nežvilgtelėjęs.
Grįžusi į kambarį paklausiau moters:
– Kas čia vyksta? Ką jie jums padarė?
Ji atsiduso.
– Ar tikrai nori žinoti? – paklausė, ir aš linktelėjau. – Pirmą dieną, rugpjūčio
trečią, čia buvo atvežta maždaug keturi šimtai jazidžių moterų ir vaikų, – pradėjo
pasakoti ji. – Tai „Islamo valstybės“ centras, kur kovotojai gyvena ir dirba. Štai
kodėl jų čia tiek daug. – Ji nutilo ir pažvelgė į mane. – Be to, čia mus parduoda ir
dalija.
– Kodėl nepardavė jūsų? – paklausiau.
– Kadangi esu ištekėjusi, jie palauks keturiasdešimt dienų ir tik tada mane
atiduos kokiam nors kovotojui kaip sabiją, – tarė ji. – Tai viena jų taisyklių.
Nežinau, kada jie ateis tavęs. Jei nepasirinks šiandien, pasirinks rytoj. Kiekvieną
kartą, kai ateina, išsiveda kelias moteris. Jie jas prievartauja ir parveda atgal, o
kartais, manau, pasilieka. Kartais prievartauja čia, šiame name, ir tiesiog parveda
atgal, kai baigia.
 Sėdėjau tylėdama. Nudegimų keliamas skausmas vis stiprėjo kaip pamažu
užverdantis katilas su vandeniu, ir aš pradėjau visa virpėti.
– Gal nori tabletės nuo skausmo? – paklausė ji, tačiau aš papurčiau galvą.
– Nenoriu jos gerti, – atsakiau.
– Tai ko nors išgerk, – pasiūlė moteris ir aš dėkinga paėmiau iš jos butelį ir
gurkštelėjau kelis gurkšnius drungno vandens. Kūdikis nurimo ir buvo
beužmiegąs. – Tai netruks ilgai, – kalbėjo ji toliau švelniu balsu. – Jie ateis,
pasiims tave ir išprievartaus. Kai kurios merginos išsitrina veidą pelenais ar
purvu, susivelia plaukus, tačiau tai neturi reikšmės, nes islamistai vis tiek
priverčia jas nusiprausti ir atrodyti gražiai. Kelios merginos nusižudė ar mėgino
tai padaryti persipjaudamos venas štai ten, – ji mostu parodė į vonią. – Aukštai
ant sienų, kur valytojai nepamatė, dar galima pamatyti kraujo. – Ji nepasakė, kad
nesirūpinčiau ar kad viskas bus gerai. Kai nutilo, padėjau galvą jai ant peties prie
pat ką tik užmigusio kūdikio.

Tą naktį man pavyko tik trumpam sumerkti akis. Buvau labai pavargusi, bet
miegoti neleido kaustanti baimė. Buvo vasara, todėl saulė pakilo anksti ir
kambariui nušvitus – pro sunkias užuolaidas į vidų skverbėsi silpna neryški
šviesa – pamačiau, kad daugelis merginų jau nemiega, kaip ir aš.
Svirduliuodamos jos trynėsi akis ir žiovavo į suknelių rankoves. Kovotojai
pusryčiams atnešė truputį ryžių ir pomidorų sriubos plastikiniuose induose,
kuriuos paskui išmetė. Buvau labai alkana, tad iš karto puoliau valgyti.
Nemažai merginų visą naktį verkė, o ryte jų pravirko dar daugiau. Viena
maždaug Dimal amžiaus mergina iš Kočo, kuriai, kitaip nei Dimal, nepavyko
apgauti kovotojų sakant, kad ji ištekėjusi, atsisėdo prie manęs.
– Kur mes? – paklausė ji. Ji neatpažino nė vieno pastato ar kelio, kuriuo
važiavome.
– Tiksliai nežinau, – atsakiau. – Kažkur Mosule.
– Mosulas, – sušnabždėjo ji. Mes visos augome taip arti to miesto, tačiau čia
lankėsi nedaugelis.
Į kambarį įėjo šeichas ir visos nutilome. Jis buvo vyresnio amžiaus, žilais
plaukais, kaip ir daugelis islamistų vilkėjo duksliomis juodomis kelnėmis ir
sandalais, ir nors jo kelnės buvo trumpesnės nei įprasta ir ne taip gerai jam tiko,
po kambarį vaikščiojo ir į mus spoksojo su tokia arogancija, kad pamaniau, jog
jis koks labai svarbus asmuo.
– Kiek jai metų? – vyras parodė pirštu į kamputyje susigūžusią jauną merginą
iš Kočo. Jai buvo maždaug trylika.
– Labai jauna, – išdidžiai tarė islamistas.
Iš šeicho akcento supratau jį esant iš Mosulo. Tikriausiai jis padėjo teroristams
užimti miestą. Gal tai buvo turtingas verslininkas, padėjęs „Islamo valstybei“
augti, gal koks nors jų dvasinis lyderis, o gal ėjo svarbias pareigas, kai valdžioje
buvo Saddamas, ir laukė akimirkos susigrąžinti prarastą galią, kurią iš jo buvo
atėmę amerikiečiai ir šiitai. Taip pat galėjo būti, kad tas žmogus nuoširdžiai
tikėjo visa ta religine propaganda; būtent taip tvirtino visi, kurių mes klausėme,
kodėl jie bendradarbiauja su „Islamo valstybe“, netgi tie, kurie nemokėjo nei
arabų kalbos, nei melstis. Jie teigė, kad yra teisūs ir kad Dievas jų pusėje.
Šeichas rodė į mus pirštu, lyg visos merginos kambaryje būtų jo nuosavybė, ir
kelias minutes pasvarstęs pasirinko tris – visas iš Kočo. Jis padavė islamistui
pluoštą JAV dolerių ir išėjo iš kambario, o trys jo pasirinktos merginos buvo
nuvilktos paskui jį žemyn laiptais, ten jo pirkiniai buvo įtraukti į specialų žurnalą
ir paruošti vežtis namo.
Kambaryje prasidėjo visiška panika. Jau žinojome, ką islamistai mums rengia,
tačiau neturėjome supratimo, kada atvyks daugiau pirkėjų ir kaip jie su mumis
elgsis. Laukimas virto kankyne. Kelios merginos šnabždėjosi apie mėginimą
pabėgti, bet tai buvo neįmanoma. Net jei mums pavyktų išlįsti pro langą, tas
namas neabejotinai buvo koks nors „Islamo valstybės“ centras, aplinkui
knibždėte knibždėjo kovotojų. Nepastebėtoms išsprukti nebuvo nė menkiausios
galimybės. Be to, Mosulas yra didelis, nepažįstamas miestas. Net jei kaip nors
pavyktų praslysti nepastebėtoms pro kovotojų minią apačioje, neturėjome jokio
supratimo, kuria kryptimi reikia bėgti. Jie mus čia atvežė naktį uždengę langus ir
padarys viską, kad gyvos iš čia neišeitume.
Netrukus kalbos pasisuko apie savižudybę. Pripažįstu, iš pradžių ta mintis ir
man atėjo į galvą. Bet kas geriau nei tai, apie ką praėjusį vakarą man pasakojo ta
moteris. Mes su Kathrine ir dar keliomis merginomis sudarėme sutartį. „Geriau
mirsime, nei leisimės, kad mus nupirktų ir išnaudotų „Daeš“, – sakėme. –
Savižudybė atrodė garbingesnė išeitis, nei pasiduoti kovotojams, ir vienintelis
būdas jiems pasipriešinti. Ir vis dėlto būtų neįmanoma žiūrėti, kaip viena mūsų
kaimynių atima sau gyvybę. Viena mergina apsivyniojo aplink kaklą skarelę ir
sakė, kad ruošiasi pasismaugti, tačiau kitos jėga ją sulaikė. Kelios sakė: „Negalime
pabėgti, bet jei pavyks nusigauti ant stogo, nušoksime.“ Aš vis galvojau apie
motiną. Jos akyse niekas negalėjo pateisinti savižudybės. „Turi tikėti, kad Dievas
tavimi pasirūpins“, – sakydavo ji visada, kai man nutikdavo kas nors bloga. Po
nelaimingo atsitikimo ūkyje ji sėdėjo prie manęs ligoninėje melsdamasi, kad
likčiau gyva. Motina nupirko man brangius papuošalus, kuriuos padovanojo, kai
atsibudau. Ji taip stipriai norėjo, kad gyvenčiau. Dabar negalėjau atimti sau
gyvybės.
Netrukus pakeitėme savo susitarimą. Mes nesižudysime – padėsime viena
kitai kiek galėdamos ir, pasitaikius pirmai progai, pabėgsime. Laukdamos tame
name, supratome, kad prekyba vergėmis „Islamo valstybės“ užimtame Mosule
klesti. Tūkstančiai jazidžių merginų buvo pagrobtos ir parduodamos, perkamos
arba dovanojamos aukštus postus užimantiems kovotojams ir šeichams,
išvežamos į miestus Irake ir Sirijoje. Niekam nerūpėjo, jei kokia mergina ar net
šimtas jų nusižudytų. „Islamo valstybei“ mūsų mirtis nieko nereiškė ir jie
nesiliautų taip elgęsi. Be to, dabar, netekę kelių vergių, kovotojai mus saugojo,
kad, persirėžusios riešus ar pasismaugusios skarelėmis, nemirtume nuo
sužeidimų.
Į kambarį įėjo kovotojas ir pareikalavo atiduoti visus mūsų dokumentus.
– Duokit visus tapatybės dokumentus, kuriuose nurodyta, kad jūs jazidės, –
tarė jis sušluodamas viską į krepšį. Apačioje jie sukrovė visus dokumentus į
krūvą – asmens tapatybės korteles, maisto korteles, gimimo liudijimus – ir viską
sudegino, liko tik krūva pelenų. Lyg manytų, kad, sunaikinę mūsų dokumentus,
sunaikina visus Irake gyvenančių jazidų pėdsakus. Aš atidaviau viską, išskyrus
motinos maisto kortelę, kurią užsikišau už liemenėlės. Tai viskas, kas man iš jos
liko.
Vonioje apsišlaksčiau vandeniu veidą ir rankas. Virš praustuvo kabojo
veidrodis, bet stengiausi laikyti nudūrusi akis žemyn. Negalėjau žiūrėti į save.
Maniau, kad jau nepažinsiu iš veidrodžio į mane žvelgiančios merginos. Ant
sienos virš dušo pastebėjau kraują, apie kurį praėjusį vakarą mane įspėjo moteris.
Parudavusios dėmelės aukštai ant plytelių – viskas, kas liko iš kelių jazidžių
merginų, kurios čia buvo prieš mane.
Mus vėl suskirstė, šįkart į dvi grupes. Man pavyko likti su Kathrine. Buvome
išrikiuotos ir vėl sugrūstos į autobusus. Visos kitos merginos, kurias pažinojau iš
Kočo, liko name. Mums nepavyko atsisveikinti, ir vėliau sužinojome, kad jų
grupė buvo pervežta per sieną į Raką, „Islamo valstybės“ sostinę Sirijoje. Man
palengvėjo, kad likau Irake. Kad ir kas nutiktų, maniau, kad pavyks išgyventi, tik
jei liksiu savo šalyje.
Greitai perėjau į autobuso galą ir pasistengiau atsisėsti prie lango, kur, kaip
maniau, Abu Batatui ar kuriam kitam kovotojui bus sunkiau mane pasiekti. Buvo
keista būti lauke ryškiai plieskiant vasaros saulei – juk kelias pastarąsias dienas
praleidome viduje, už nuleistų užuolaidų, ir tamsoje buvome vežamos iš vieno
miesto į kitą. Autobusui pajudėjus, atsargiai pro užuolaidas žvelgiau į Mosulo
gatves. Iš pradžių jos atrodė niekuo neypatingos, kaip ir Sindžare, žmonės čia
pirko bakalėjos parduotuvėse ir vedė vaikus į mokyklą. Tačiau kitaip nei
Sindžare, Mosule buvo pilna „Islamo valstybės“ kovotojų. Vyrai budėjo patikros
punktuose, patruliavo gatvėmis, spietėsi sunkvežimių priekabose ar tiesiog
gyveno įprastą gyvenimą pasikeitusiame mieste – pirko daržoves ir toliau plepėjo
su kaimynais. Visos moterys buvo aklinai užsidangsčiusios juodomis abajomis ir
nikabais; „Islamo valstybės“ kovotojai draudė moterims išeiti iš namų
neužsidengusioms ar vienoms, taigi gatvėmis jos slinko beveik nematomos.
Tyliai sėdėjome priblokštos ir įsibaiminusios. Padėkojau Dievui, kad su
manimi buvo Kathrine, Nisreen, Jilan ir Rojian. Jų buvimas suteikė man šiek tiek
jėgų, kurių reikėjo, kad visiškai neprarasčiau proto. Ne visoms taip pasisekė.
Viena mergina buvo atskirta nuo visų, kurias pažinojo Kočo, ir netrukus paplūdo
ašaromis.
– Visos jūs ką nors turite, tik aš nieko, – raudojo ji ant kelių grąžydama
rankas. Norėjome ją nuraminti, tačiau nė viena neišdrįsome pabandyti.
Buvo jau beveik dešimta ryto, kai privažiavome žalią dviejų aukštų namą, kiek
mažesnį nei pirmasis, ir buvome įstumtos į vidų. Antrame aukšte buvo
kambarys, iš kurio jau buvo išnešti beveik visi kadaise čia gyvenusiai šeimai
priklausę daiktai, nors nedidelė Biblija ant lentynos ir mažytis kryželis ant sienos
liudijo juos buvus krikščionis. Mums atvykus, kambaryje jau buvo kelios
merginos. Jos buvo atvežtos iš Tel Ezeiro ir sėdėjo susispietusios į krūvą. Dar keli
ploni čiužiniai buvo sudėti prie sienos, o nedideli kambario langai buvo arba
užtemdyti, arba uždangstyti sunkiomis antklodėmis, pro kurias prasiskverbianti
dienos šviesa atrodė blanki ir niūri. Visa patalpa atsidavė valikliu – tokią
fluorescencinės mėlynos spalvos pastą Kočo moterys naudojo virtuvėms ir
vonioms sterilizuoti.
Mums sėdint ir laukiant į kambarį įėjo kovotojas, patikrino, ar langai gerai
uždangstyti ir pro juos nieko nesimato. Pastebėjęs Bibliją ir kryžių, kažką
suniurnėjo po nosimi, paėmė plastikinę dėžę, sumetė juos į vidų ir išnešė iš
kambario.
Išeidamas sušuko, kad nusipraustume.
– Ar jūs, jazidai, visada taip dvokiate? – tarė jis, metęs į mus neapsakomo
pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį. Prisiminiau, kaip Saoudas grįžęs iš Kurdistano
pasakodavo, kad žmonės ten juokiasi iš jazidų, sakydami, kad mes smirdime, ir
kaip dėl to pykdavau. Tačiau dabar tikėjausi, kad dvokiu. Purvas buvo šarvas,
saugantis mus nuo tokių vyrų, kaip Abu Batatas, rankų. Norėjau, kad kovotojai
taip pasibjaurėtų smarve, kuri mus persmelkė sėdint tvankiuose autobusuose,
kur daugelis iš baimės vėmėme, kad mūsų neliestų. Tačiau jie mus po kelias
įstūmė į vonią. „Nušveiskit nuo savęs visą purvą! – reikalavo jie. – Nenorime
daugiau uostyti šio dvoko.“ Padarėme, kaip lieptos, rankas ir veidus
nusiprausėme vandeniu iš praustuvo, bet nusirengti ir būti nuogos vyrų
akivaizdoje nenorėjome.
Kovotojui išėjus kelios merginos ėmė šnabždėtis tarpusavyje rodydamos į
stalą. Ant jo gulėjo užlenktas juodas nešiojamasis kompiuteris.
– Įdomu, ar jis veikia, – svarstė viena iš merginų. – Gal čia yra internetas!
Tada galėtume prisijungti prie „Facebook“ ir pranešti žmonėms, kad esame
Mosule.
Nemokėjau naudotis nei nešiojamuoju, nei jokiu kitu kompiuteriu – tai buvo
pirmas mano matomas kompiuteris, taigi tik žiūrėjau, kaip pora merginų lėtai
prisiartino prie stalo. Mintis prisijungti prie „Facebook“ suteikė mums vilties ir ji
suruseno visame kambaryje. Kai kurios mergaitės nustojo verkusios. Kitos pačios
atsistojo – pirmą kartą nuo to laiko, kai atvykome iš Solagho. Mano širdis
pradėjo plakti tankiau. Taip norėjau, kad įrenginys veiktų.
Mergina atlenkė kompiuterį ir ekranas sušvito. Aiktelėjome iš susijaudinimo
ir žvelgėme į duris, ar neateina kovotojai. Ji paspaudė kelis mygtukus, tada dar
kartą stipriau, jau apimta nevilties. Netrukus nulenkė ekraną ir atsisuko į mus
nuleidusi galvą.
– Neveikia, – tarė ji ir atrodė, kad netrukus pravirks. – Atsiprašau.
Ją apspito draugės ir mėgino guosti. Visos buvome labai nusivylusios.
– Viskas gerai, tu pabandei, – šnabždėjo jai draugės. – Be to, jei jis būtų veikęs,
„Daeš“ nebūtų jo čia palikę.
Žvilgtelėjau į sieną, prie kurios sėdėjo merginos iš Tel Ezeiro. Nuo to laiko, kai
atvykome, jos nesujudėjo ir nepratarė nė žodžio. Merginos taip stipriai laikėsi
įsikibusios viena kitos, kad buvo sunku pasakyti, kur viena jų baigiasi ir
prasideda kita. Jos pažvelgė į mane ir jų veidai man pasirodė kaip gryno sielvarto
kaukės. Pamaniau, kad tikriausiai atrodau taip pat.
 5 skyrius

Tą vakarą prasidėjo vergių turgus. Apačioje, kur kovotojai viską registravo ir

organizavo, girdėjome sambrūzdį. Kai į kambarį įžengė pirmas vyras, visos
merginos pradėjo spiegti. Atrodė, kad kambarys sprogo. Dejavome, lyg būtume
sužeistos, susilenkusios vėmėme ant grindų, tačiau tai kovotojų nesustabdė. Jie
lėtai ėjo per kambarį varstydami mus žvilgsniais, o mes tuo metu klykėme ir
meldėme pasigailėti. Tos iš mūsų, kurios mokėjo arabiškai, maldavo arabiškai, o
mokančios tik kurdų kalbą rėkė, kiek galėjo, tačiau vyrai į mūsų paniką reagavo
lyg į išdykaujančius vaikus, kurie erzina, bet į juos nereikia kreipti dėmesio.
Pirmiausia vyrai traukė prie gražiausių mergaičių ir klausinėjo: „Kiek tau
metų?“, apžiūrinėjo jų plaukus ir burną.
– Jos skaisčios, tiesa? – teiravosi jie apsaugininko, kuris linktelėdamas
patvirtino.
– Žinoma! – atsakė jis kaip parduotuvės šeimininkas, kuris didžiuojasi savo
prekėmis. Kelios merginos man pasakojo, kad gydytojas patikrino, ar jos
nemeluoja apie savo skaistybę, o kitų, kaip ir manęs, to tik paklausė. Kelios
tvirtino, kad iš tiesų nėra skaisčios, kad jau sugadintos, manydamos, kad dėl to
bus mažiau geidžiamos, tačiau kovotojai žinojo jas meluojant.
– Jos tokios jaunos ir jos jazidės, – aiškino jie. – Nė viena jazidė nesimylės iki
vestuvių. – Dabar kovotojai mus lietė kur tik norėjo, jų rankos naršė po mūsų
krūtinę ir kojas, lyg būtume gyvuliai.
Kovotojams vaikštant po kambarį tvyrojo sumaištis. Jie apžiūrinėjo merginas
ir uždavinėjo klausimus arabiškai ar turkmėniškai. Nafahas, kuris atvažiavo
prasidėjus turgui, pasirinko labai jauną merginą, ir tai keliems kovotojams sukėlė
juoką.
 – Žinojome, kad pasirinksi būtent ją, – erzino jie. – Pranešk, kai su ja baigsi,
atiduok ją man.
– Nurimkit! – rėkė kovotojai mums. – Tylos! – Tačiau girdėdamos jų
įsakymus klykėme dar garsiau. Tarpdury pasirodė vyresnio amžiaus kovotojas,
aptukęs vyras su didžiuliu pilvu, vardu Hajji Shakiras, kuris pasirodė esąs vienas
iš islamistų vadeivų Mosule (Hajji gali būti ir vardas, ir kreipinys į gerbiamą
vyrą). Su juo buvo mergina, užsidengusi nikabu ir abaja, kuriuos „Islamo
valstybės“ miestuose dėvi visos moterys.
– Tai mano sabija, – tarė jis, stumdamas merginą giliau į kambarį. – Ji jums
papasakos, kaip džiaugiasi, kad dabar yra musulmonė.
Mergina pakėlė savo nikabą. Ji buvo menkutė, bet nepaprastai graži, lygios
tamsios odos. Kai prasižiojo, šviesoje blykstelėjo nedidelis auksinis dantis.
Pamaniau, kad merginai negali būti daugiau nei šešiolika.
– Ji yra mano sabija nuo rugpjūčio trečios dienos, kai nuo netikėlių
išvadavome Hardaną, – tarė Hajji Shakiras. – Papasakok joms, kokia rami dabar
esi su manimi, jau nebe kafir, – kreipėsi jis į merginą, o ji tylėjo. – Papasakok!
Ji nudūrė akis į kilimą, bet neištarė nė žodžio. Atrodė, kad fiziškai nepajėgia
nieko pasakyti. Netrukus vėl prasidėjo turgaus chaosas ir kai po akimirkos vėl
pakėliau akis, merginos nebebuvo. Tuo metu Hajji Shakiras priėjo prie kitos
sabijos, jaunos merginos iš Kočo, kurią pažinojau.
Nesusivaldžiau. Jei tai neišvengiama, jei kovotojas turi mane pasiimti,
pasistengsiu, kad jam tai nebūtų lengva užduotis. Pratrūkau staugti ir rėkti,
stumdama šalin rankas, kurios taikėsi mane grabalioti. Kitos merginos elgėsi taip
pat, susisukdavo į kamuoliuką ant grindų ar mesdavosi prie savo seserų ir
draugių, mėginusių jas apsaugoti. Jau nebijojome būti primuštos, ir daugelis,
kartu ir aš, svarstėme, ar pavyktų išprovokuoti juos mus nužudyti. Kai kovotojas
tvojo man per veidą ir pasakė: „Tai ta pati, kur vakar viską užvirė“, nustebau, kad
visai neskaudėjo. Man gerokai labiau skaudėjo po akimirkos, kai jis palietė mano
krūtinę, ir jam išėjus susmukau ant grindų, o Nisreen ir Kathrine mėgino mane
nuraminti.
Man gulint prie mūsų sustojo dar vienas kovotojas. Buvau prisitraukusi kelius
prie kaktos, todėl temačiau jo batus ir storas kaip trinkas iš jų styrančias
blauzdas. Tai buvo aukšto rango kovotojas, vardu Salwanas. Vyras atėjo su kita
mergina, jauna jazide iš Hardano, kurią planavo palikti čia ir pasiimti naują
merginą. Pakėliau į jį akis. Tai buvo didžiausias mano kada nors matytas vyras,
tikras milžinas su balta, didele kaip palapinė dišdaša. Jis rūsčiai žvalgėsi iš už
rausvos barzdos. Nisreen, Rojian ir Kathrine pridengė mane savo kūnais,
mėgindamos paslėpti, bet tai nepadėjo.
– Stokis, – liepė jis.
Nepaklusau, vyras spyrė man.
– Ei tu! Su rausvu švarkeliu! Stokis, pasakiau!
Mes klykėme ir dar stipriau įsikibome viena į kitą, tačiau tai tik labiau
suerzino Salwaną. Jis pasilenkė ir pamėgino mus išskirti, tempdamas už pečių ir
rankų, bet laikėmės įsikibusios viena kitos, lyg būtume vienas asmuo. Mūsų
priešinimasis supykdė milžiną ir jis riktelėjo liepdamas mums stotis,
spardydamas mums pečius ir rankas. Galiausiai grumtynės patraukė
apsaugininko dėmesį ir tas atskubėjo jam į pagalbą – jis talžė mums per rankas
lazda, kol neištvėrusios skausmo jas atgniaužėme. Mums atsiskyrus, Salwanas
pasilenkė prie manęs kvailai šypsodamasis, ir aš pirmą kartą aiškiai pamačiau jo
veidą. Akys buvo giliai įsmukę į raumenis plataus veido, kuris beveik visas buvo
apaugęs plaukais. Jis nebuvo panašus į žmogų – atrodė kaip pabaisa.
Daugiau priešintis nebegalėjome.
– Aš eisiu su tavimi, – tariau, – bet turi kartu pasiimti Kathrine, Rojian ir
Nisreen.
Nafahas priėjo pažiūrėti, kas čia vyksta. Pamačius mane, jo veidas išraudo iš
pykčio.
– Ir vėl tu? – rėkė jis ir trankė mums visoms per veidus.
– Neisiu be jų! – atrėžiau jam ir Nafahas ėmė mus mušti su dar didesniu
įkarščiu, trankė ir daužė, kol mūsų veidai apmirė, o Rojian iš burnos pasipylė
kraujas.
Tada jie su Salwanu griebė mane ir Rojian ir, atplėšę nuo Kathrine ir Nisreen,
nuvilko žemyn. Salwano žingsniai sunkiai aidėjo laiptinėje. Man nepavyko
atsisveikinti nei su Kathrine, nei su Nisreen, nepavyko net atsigręžti jiems mane
tempiant.
Užpulti Sindžarą ir paimti merginas į sekso vergiją nebuvo įsiaudrinusių karių
kovos lauke priimtas sprendimas. „Islamo valstybė“ viską suplanavo – kaip jie
pateks į mūsų namus, kas lemia merginos vertę, kurie kovotojai nusipelno sabijos
kaip paskatinimo, o kurie turi sumokėti. Siekdami pritraukti daugiau savanorių,
jie netgi aptarė sabijų klausimą blizgiajame propagandiniame žurnale Dabiq.
Savo centruose Sirijoje ir terorizmo pogrindžio centruose Irake jie daug mėnesių
planavo prekybą vergėmis, svarstė, kas, jų nuomone, yra tinkama pagal islamą, ir
viską surašė, kad visi „Islamo valstybės“ nariai laikytųsi tų pačių žiaurių taisyklių.
Jas gali perskaityti bet kas – sabijų plano detalės išdėstytos „Islamo valstybės“
Tyrimų ir fatvos ministerijos išleistame lankstinuke. Tai pasibjaurėtina iš dalies
dėl jų turinio ir iš dalies dėl to, kaip islamistai tai dėsto – sausai ir dalykiškai, tarsi
tai būtų koks valstybės teisės aktas – įsitikinę, kad tam, ką jie daro, pritariama
Korane.
Sabijos gali būti dovanojamos kaip dovanos ar parduodamos savininkui
užsigeidus, „nes jos yra tik nuosavybė“, sakoma „Islamo valstybės“ lankstinuke.
Moterų negalima atskirti nuo mažų vaikų (todėl Dimal ir Adkee liko Solaghe),
tačiau ūgtelėję vaikai, kaip Malikas, jau gali būti atskirti. Yra taisyklių,
numatančių, ką reikia daryti sabijai pastojus (jos negalima parduoti) arba jei
miršta savininkas (ji perduodama kaip „jo turto dalis“). Taip pat nurodoma, kad
savininkas gali turėti lytinių santykių su lytiškai dar nesubrendusia verge, jei „ji
yra tinkama sueičiai“, o jei netinkama, „ja galima mėgautis be sueities“.
Daugelį šių teiginių jie pagrindžia Korano ištraukomis ir viduramžių islamo
taisyklėmis, kurias islamistai taiko selektyviai ir tikisi, kad sekėjai jų laikysis
pažodžiui. Tai siaubingas, pribloškiantis dokumentas. Tačiau „Islamo valstybė“
nėra tokia originali, kaip jie patys apie save galvoja. Prievartavimas daug amžių
kare naudojamas kaip ginklas. Niekad nemaniau, kad mane gali kas nors sieti su
moterimis Ruandoje – anksčiau nė nežinojau, kad tokia šalis, Ruanda, egzistuoja,
o dabar mus sieja patys blogiausi, kokie tik gali būti, saitai – mes esame karo
nusikaltimo aukos, nusikaltimo, apie kurį kalbėti taip sunku, kad anksčiau niekas
pasaulyje nebuvo už jį nubaustas – pirmą kartą bausmė už tokį nusikaltimą buvo
skirta tik likus šešiolikai metų iki „Islamo valstybės“ atėjimo į Sindžarą.
 Žemutiniame aukšte kovotojas specialiame žurnale registravo visus sandorius,
pasižymėdamas merginų ir kovotojų, kurie mus pasiima, vardus. Palyginti su
tuo, kas dėjosi viršuje, apačioje buvo ramu ir tvarkinga. Prisėdau ant sofos greta
kelių kitų merginų, tačiau mes su Rojian buvome labai išsigandusios ir
nedrįsome su jomis kalbėtis. Galvojau apie tai, kad mane pasiėmė Salwanas.
Koks jis atrodo stiprus ir kaip lengvai gali mane sutraiškyti plikomis rankomis.
Kad ir ką jis darytų, kad ir kaip aš priešinčiausi, niekada nepajėgsiu jo įveikti. Jis
dvokė supuvusiais kiaušiniais ir odekolonu.
Sėdėjau nudūrusi akis į grindis ir žiūrėjau į pro šalį einančių kovotojų ir
merginų pėdas ir kulkšnis. Minioje pastebėjau vyriškų sandalų porą ir liesas,
beveik moteriškas kulkšnis. Nespėjusi nieko gerai apgalvoti, puoliau prie tų kojų.
Pradėjau maldauti:
– Prašau, pasiimkite mane su savimi, – kalbėjau. – Darysiu viską, ką liepsite,
negaliu eiti su tuo milžinu. – Vis dar stebiuosi, kokius sprendimus kartais
priimame, manydamos, kad vienas pasirinkimas lems kančią, o kitas išgelbės;
nesuvokdamos, kad dabar esame pasaulyje, kur visi keliai veda į tą pačią
siaubingą vietą.
Nežinau, kodėl tas liesas vyriškis sutiko, tačiau metęs vieną žvilgsnį į mane jis
pasisuko į Salwaną ir tarė: „Ji mano.“ Salwanas nesiginčijo. Liesasis vyras buvo
Mosulo teisėjas ir niekas nedrįso jam prieštarauti. Pakėliau galvą ir beveik
nusišypsojau Salwanui, manydama, kad laimėjau, o tada pajutau, kaip jis
sugriebė mane už plaukų ir grubiai atlenkė galvą.
– Dabar jis turi tave, – tarė Salwanas, – o po kelių dienų tu būsi su manim. – Ir
paleido.
Nusekiau paskui liesąjį vyrą prie stalo.
– Koks tavo vardas? – paklausė jis manęs. Vyras kalbėjo ramiu, bet nemaloniu
balsu.
– Nadia, – atsakiau, ir jis pasisuko į registratorių. Atrodė, kad vyras iškart
pažino kovotoją ir užrašė mūsų duomenis. Rašydamas jis garsiai pasakė mūsų
vardus – „Nadia ir Hajji Salmanas“ – jam tariant mano pagrobėjo vardą,
pasirodė, kad registruotojo balsas šiek tiek virptelėjo, lyg jis būtų išsigandęs.
Pagalvojau, ar tik nebūsiu padariusi didžiulės klaidos.
 6 skyrius

Salwanas pasiėmė Rojian, visai jaunutę ir nekaltą. Nors praėjo jau nemažai metų,
prisiminus jį mane vis dar apima didžiulis pyktis. Svajoju, kad vieną dieną visi tie
kovotojai būtų nuteisti, ne tik jų lyderiai, kaip Abu Bakras al-Baghdadis, bet ir
visi apsaugininkai, vergių šeimininkai, kiekvienas, spaudęs gaiduką ir stūmęs
mano brolių kūnus į bendrą kapą, kiekvienas, mėginęs plauti berniukams
smegenis ir priversti juos nekęsti savo motinų už tai, kad jos jazidės, kiekvienas
irakietis, savo mieste sveikinęs teroristus ir jiems padėjęs, galvodamas sau:
„Pagaliau atsikratysime tų netikėlių.“ Jie turi būti teisiami viso pasaulio
akivaizdoje, kaip nacių lyderiai po Antrojo pasaulinio karo, kad nebūtų jokių
galimybių pasislėpti.
Mano fantazijose Salwanas teisiamas pirmasis ir teismo salėje yra visos
merginos iš to antro namo Mosule ir jos liudija prieš jį. „Tai jis, – sakau aš ir
rodau į pabaisą. – Tai tas didžiulis vyras, kuris gąsdino mus visas. Jis žiūrėjo, kaip
mane muša.“ Tada Rojian, jei to norės, papasakoja teismui, ką jis padarė jai. Jei ji
per daug bijos arba bus pernelyg traumuota, už ją kalbėsiu aš. „Salwanas ne tik ją
nusipirko ir nuolat prievartavo, jis ją mušdavo, kai tik galėdavo, – pasakoju aš
teismui. – Netgi tą pirmą naktį, kai Rojian labai bijojo ir buvo pernelyg išsekusi,
kad galėtų priešintis, Salwanas ją sumušė pamatęs, kad ji vilki kelis drabužių
sluoksnius. Jis mušė ją ir kaltino, kad aš nuo jo pasprukau. Kai Rojian pavyko
pabėgti, jis nusipirko jos motiną ir keršydamas pavertė ją verge. Jos motina
turėjo šešiolikos dienų kūdikį, kurį Salwanas iš jos atėmė, nors jų pačių taisyklėse
parašyta, kad negalima atskirti vaiko nuo motinos. Jis Rojian motinai pasakė, kad
ji daugiau niekada nepamatys savo kūdikio.“ (Pasirodo, daugelis ISIS taisyklių
buvo sukurtos tik tam, kad būtų laužomos.) Pasakoju teismui visas smulkmenas,
ką jis padarė jai, ir meldžiuosi Dievui, kad kai „Islamo valstybė“ bus nugalėta,
Salwanas būtų sučiuptas gyvas.
Tą naktį, kai teisingumas buvo tik tolima svajonė, ir mums išsigelbėti nebuvo
jokios galimybės, paskui mus su Hajji Salmanu iš namo į sodą išėjo ir Rojian bei
Salwanas. Mus lydėjo vergių turgaus klyksmai, kurie buvo tokie garsūs, kad
aidėjo per visą miestą. Pagalvojau apie aplinkinių gatvių namuose gyvenančias
šeimas. Ar jie dabar sėda vakarieniauti? Guldo miegoti vaikus? Neįmanoma
negirdėti, kas vyksta tame name. Mūsų klyksmus būtų galėjusi užgožti muzika ir
televizija, bet „Islamo valstybė“ juos uždraudė. Gal jie norėjo girdėti mūsų
kančias, kurios patvirtino naujai susikūrusios „Islamo valstybės“ lyderystės galią.
Kas, jų manymu, jiems nutiks paskui, kai Irako ir kurdų pajėgos sukils ir
pamėgins atsikovoti Mosulą? Gal jie tikisi, kad „Islamo valstybė“ juos apgins?
Nuo tos minties suvirpėjau.
Sulipome į automobilį – mes su Rojian į galą, o vyrai į priekį – ir išvažiavome.
– Važiuosime pas mane, – kažkam mobiliuoju telefonu pasakė Hajji
Salmanas. – Dabar ten yra aštuonios merginos. Atsikratyk jų.
Privažiavome didelį pastatą, kuris atrodė, lyg būtų skirtas vestuvėms, su
dvigubomis durimis ir betoninėmis kolonomis – atrodė, kad pastatas
naudojamas kaip mečetė. Viduje buvo pilna „Islamo valstybės“ kovotojų, beveik
trys šimtai, ir visi jie meldėsi. Mums įėjus, niekas į mus neatkreipė dėmesio. Aš
laikiausi arčiau durų, o Hajji Salmanas sugriebė dvi poras sandalų iš didelės
krūvos ir padavė juos mums. Tai buvo vyriški odiniai sandalai, per dideli ir per
sunkūs vaikščioti, tačiau atvežę mus į savo centrą „Islamo valstybės“ kovotojai
atėmė mūsų batus ir dabar buvome basos. Eidamos pro besimeldžiančius vyrus
stengėmės nesuklupti, netrukus vėl išėjome į lauką.
Salwanas laukė stovėdamas prie kito automobilio, ir tada supratome, kad jie
ruošiasi mus su Rojian išskirti. Susikibome už rankų ir maldavome mūsų
neišskirti. „Prašau, neišskirkite mūsų“, – tačiau nei Salwanas, nei Hajji Salmanas
mūsų neklausė. Salwanas griebė Rojian už pečių ir atplėšė nuo manęs. Ji atrodė
tokia mažutė ir jauna. Mes sušukome viena kitos vardus, bet viskas veltui. Rojian
dingo automobilyje su Salwanu, o aš likau viena su Hajji Salmanu ir man atrodė,
kad čia pat mirsiu iš sielvarto.
 Su Hajji Salmanu įlipome į mažą baltą automobilį, kuriame mūsų laukė
vairuotojas ir jaunas apsaugininkas Morteja. Man atsisėdus, Morteja į mane
įsispoksojo, ir aš pamaniau, kad jei ten nebūtų Hajji Salmano, jis tikrai
pamėgintų mane liesti kaip tie vyrai vergių turguje. Susigūžiau prie lango ir
pasislinkau nuo jo kuo toliau.
Tuo metu siauros miesto gatvelės jau beveik ištuštėjo ir buvo tamsios kaip
degutas. Jas apšvietė šviesa, sklindanti vos iš kelių namų, kuriems energiją tiekia
triukšmingi generatoriai. Tylėdami važiavome maždaug dvidešimt minučių,
tamsa buvo tokia tiršta, lyg panėrus į vandenį. Tada sustojome.
– Lipk iš mašinos, Nadia, – liepė man Hajji Salmanas. Jis šiurkščiai timptelėjo
mane už rankos pro vartus į sodą. Po akimirkos supratau, kad grįžome į pirmąjį
namą – „Islamo valstybės“ centrą. Čia kovotojai atskyrė merginų grupę, kuriai
buvo lemta būti išvežtai į užsienį.
– Ar vežate mane į Siriją? – paklausiau tyliai, bet Hajji Salmanas neatsakė.
Sode girdėjome viduje klykiant merginas, o po kelių minučių kovotojai pro
pagrindines duris išvilko aštuonias merginas, vilkinčias abajomis ir nikabais.
Praeidamos atsisuko į mane ir įsižiūrėjo. Gal jos mane pažinojo. Gal ten buvo
Nisreen ir Kathrine, bet jos, kaip ir aš, buvo pernelyg įbaugintos, kad ką nors
pasakytų. Kad ir kas jos buvo, veidus dengė nikabai, o po akimirkos jas sugrūdo į
autobusiuką. Durys užsidarė ir jis nuvažiavo.
Apsaugininkas nuvedė mane į tuščią kambarį. Daugiau jokių merginų
nemačiau ir negirdėjau. Islamistai paliko krūvą jazidžių skarelių ir drabužių –
kaip įrodymą, kad čia buvo visos merginos. Iš dokumentų, kuriuos iš mūsų
atėmė, teliko nedidelė pelenų krūvelė. Tik vienos merginos iš Kočo asmens
tapatybės kortelė buvo beveik nesugadinta; ji kyšojo iš pelenų kaip mažytis
augalas.
Kadangi islamistai nepasirūpino iš namo pašalinti visų anksčiau čia
gyvenusios šeimos asmeninių daiktų, jų gyvenimo pėdsakų buvo visur. Viename
kambaryje, skirtame sportui, sienos buvo nukabinėtos, kaip maniau,
nuotraukomis jų vyriausiojo sūnaus, kilnojančio didžiulius svarmenis. Kitas
buvo skirtas įvairiems žaidimams, pavyzdžiui, čia stovėjo amerikietiškasis
biliardas. Tačiau liūdniausiai atrodė vaikų kambariai – čia vis dar buvo daugybė
žaislų ir ryškiaspalvių antklodžių, tarsi kambariai lauktų vaikų sugrįžtant.
– Kam priklausė šis namas? – paklausiau Hajji Salmano, kai jis atėjo pas mane.
– Šiitui, – atsakė jis. – Teisėjui.
– Kas jiems nutiko? – tikėjausi, kad jiems pavyko pabėgti ir dabar jie saugūs
kur nors kurdų valdomose teritorijose. Nors jie nebuvo jazidai, dėl jų man plyšo
širdis. Kaip ir iš mūsų, iš tos šeimos „Islamo valstybė“ atėmė viską.
– Jie pateko į pragarą, – atsakė Hajji Salmanas, ir aš daugiau nebeklausinėjau.
Hajji Salmanas nuėjo į dušą. Grįžo apsirengęs tais pačiais drabužiais, per
muilo kvapą jaučiau nuo jų sklindantį nestiprų prakaito ir odekolono aromatą.
Paskui save jis uždarė duris ir atsisėdo šalia manęs ant čiužinio. Greitai
išlemenau:
– Man mėnesinės, – ir nusukau akis, bet jis nieko neatsakė.
– Iš kur tu? – paklausė sėsdamas prie manęs.
– Iš Kočo, – atsakiau. Iš baimės nepajėgiau galvoti nei apie namus, nei apie
šeimą ar dar ką nors, išskyrus tai, kas netrukus įvyks. Tarti savo kaimo vardą
buvo skaudu. Jis grąžino prisiminimus apie namus ir žmones, kuriuos mylėjau,
ypač apie motiną, kai ji padėjo savo nepridengtą galvą man ant kelių, kol
laukėme Solaghe.
– Žinai, kad jazidai yra bedieviai, – tarė Hajji Salmanas. Kalbėjo tyliai, beveik
šnabždėjo, tačiau jokio švelnumo jo balse nebuvo justi. – Dievas nori, kad jus
atverstume, ir jei mums nepavyksta, galime su jumis daryti, ką tik norime.
Jis patylėjo.
– Kas nutiko tavo šeimai? – paklausė.
– Beveik visiems pavyko pabėgti, – pamelavau. – Tik trys mūsiškiai buvo
sugauti.
– Kai visa tai prasidėjo, rugpjūčio trečią, nuvažiavau į Sindžarą, – pradėjo jis ir
išsitiesė ant lovos, lyg ketintų papasakoti kokią linksmą istoriją. – Pakeliui
pamačiau tris policininkų uniforma vilkinčius jazidus. Jie mėgino pabėgti, bet
man pavyko juos pasivyti, o tada juos nužudžiau.
Stebeilijausi į grindis negalėdama ištarti nė žodžio.
 – Atvykome į Sindžarą išžudyti visų vyrų, – tęsė mano pagrobėjas, – ir
pasiimti visų moterų ir vaikų. Deja, kai kuriems pavyko pasprukti ant kalno.
Hajji Salmanas kalbėjo maždaug valandą, o aš tuo metu sėdėjau ant čiužinio
krašto, mėgindama neklausyti jo žodžių. Jis keikė mano namus, mano šeimą ir
mano tikėjimą. Pasakojo septynerius metus praleidęs Mosulo Badusho kalėjime
ir norėjo atkeršyti bedieviams Irake. Hajji Salmanas aiškino, kad tai, kas įvyko
Sindžare, yra gerai ir kad turėčiau džiaugtis, jog „Islamo valstybė“ planuoja Irake
išnaikinti jazidizmą. Jis mėgino įtikinti mane atsiversti, bet aš atsisakiau.
Negalėjau į jį pakelti akių. Jo žodžiai tapo bereikšmiai. Savo monologą Hajji
Salmanas nutraukė tik kartą, kad atsilieptų į telefono skambutį, kai skambino jo
žmona, kurią vadino Umm Sara.
Nors visa tai, ką jis kalbėjo, turėjo mane žeisti, tikėjausi, kad jis niekad
nenustos kalbėjęs. Pamaniau, kad kol kalba, manęs nelies. Jazidų taisyklės dėl
berniukų ir mergaičių buvimo kartu nėra tokios griežtos kaip kitose Irako
bendruomenėse, ir Kočo man yra tekę važiuoti automobiliu su vyriškos lyties
draugais, eiti į mokyklą su berniukais negalvojant, ką pasakys žmonės. Tačiau tie
berniukai niekada nebūtų manęs lietę ar įžeidę, ir iki šiol niekada nebuvau su
vyru štai taip viena.
– Tu mano ketvirta sabija, – tarė jis. – Kitos trys dabar yra musulmonės. Tai
padariau aš. Jazidai – bedieviai, todėl mes taip elgiamės. Kad jums padėtume. –
Baigęs kalbėti jis man liepė nusirengti.
Pradėjau verkti.
– Man mėnesinės, – pakartojau.
– Įrodyk, – tarė jis ir pradėjo nusirenginėti. – Taip sakė ir kita mano sabija.
Nusirengiau. Kadangi man iš tiesų buvo mėnesinės, neprievartavo. „Islamo
valstybės“ vadove seksas su sabija per mėnesines nedraudžiamas, bet pasakyta,
kad pagrobėjas turi palaukti, kol baigsis vergės menstruacijų ciklas, prieš
turėdamas su ja lytinių santykių, kad būtų tikras, jog ji nesilaukia. Galbūt būtent
tai sustabdė Hajji Salmaną tą naktį.
Tačiau jis manęs nepaliko ramybėje. Visą naktį gulėjome nuogi ant čiužinio ir
jis nenustojo manęs lietęs. Jaučiausi kaip autobuse, kai Abu Batatas lindo po
suknele ir jėga čiupinėjo mano krūtinę – man skaudėjo visą kūną ir jis
apmirdavo ten, kur slinko Hajji Salmano pirštai. Per daug bijojau, kad mėginčiau
jį atstumti, be to, tai vis tiek būtų bergždžia. Buvau mažytė, liesa ir silpna. Jau
daug dienų nevalgiau normalaus maisto – normaliai nesimaitinau dar tada, kai
gyvenome apsupti Kočo, ir niekas negalėjo jo sustabdyti daryti to, ką norėjo.

Kai ryte pramerkiau akis, Hajji Salmanas jau buvo pabudęs. Pradėjau rengtis, bet
jis mane sustabdė.
– Nusiprausk po dušu, Nadia, – tarė jis. – Šiandien svarbi diena.
Kai nusiprausiau, padavė man juodą abają ir nikabą, kuriuos užsivilkau ant
savo suknelės. Tuomet pirmą kartą vilkėjau konservatyvios musulmonės
drabužius, ir nors medžiaga buvo lengva, buvo sunku kvėpuoti. Lauke,
pasislėpusi po savo nikabu, pirmą kartą pamačiau rajoną dienos šviesoje. Šiitų
teisėjas tikrai buvo turtingas. Jis gyveno gerame Mosulo rajone, kur elegantiškus
namus nuo kelio skyrė sodai ir juosė aukštos tvoros. „Islamo valstybės“ religinė
propaganda labai viliojo potencialius džihadistus, tačiau kovotojus iš viso
pasaulio traukė ir žadami pinigai, o atvykę į Mosulą jie visų pirma užsiimdavo
gražiausius namus ir iš kitų prisiplėšdavo visko, ko širdis geidžia. Mieste
likusiems gyventojams buvo pažadėta, kad jie vėl turės valdžią, kurios neteko, kai
2003 metais Jungtinės Amerikos Valstijos sugriovė Arabų socialistinio atgimimo
partijos institucijas ir perdavė valdžią Irake šiitams. Tačiau kartu „Islamo
valstybė“ (man ji atrodė godumo valdoma teroristų grupuotė) miestiečiams įvedė
didelius mokesčius.
Susidarė įspūdis, kad, užėmę svarbiausius miesto pastatus ir visur, kur tik
galima, prikaišioję savo juodų ir baltų vėliavų, islamistai iš širdies įsismagino.
Vietinis oro uostas ir milžiniškas Mosulo universiteto miestelis – kadaise viena
geriausių švietimo institucijų Irake – virto karinėmis bazėmis. Kovotojai
nusiaubė Mosulo muziejų, antrą pagal dydį visoje šalyje, sunaikino tuos
artefaktus, kurie, jų manymu, buvo antiislamiški, o kitus pardavinėjo juodojoje
rinkoje, kad gautų lėšų savo karui. Netgi „Nineveh Oberoi Hotel“, devintajame
dešimtmetyje prie Saddamo pastatytas keistai į šoną pakrypęs penkių
žvaigždučių viešbutis, knibždėte knibždėjo svarbius postus užimančių šios
teroristų grupuotės narių. Žmonės pasakojo, kad geriausi kambariai buvo skirti
savižudžiams sprogdintojams.
2014 metais į Mosulą įžengus „Islamo valstybės“ kovotojams, iš miesto
išvažiavo šimtai tūkstančių žmonių – jie daug valandų laukė eilėse prie KRV
patikros punktų, kad patektų į Kurdistaną. Važiuojant su Hajji Salmanu pakelėse
akis badė jų bėgimo ženklai: šalikelėje riogsantys iki juodų griaučių sudegę
automobiliai, iš pusiau sugriautų namų griuvėsių styranti armatūra, ant kelio
besivoliojantys Irako policijos uniformų skutai – jas paliko pareigūnai, manę, kad
be uniformų turi daugiau šansų likti gyvi. Konsulatai, teismo rūmai, mokyklos,
policijos nuovados ir karinės bazės – visa tai dabar kontroliavo „Islamo valstybė“
ir visur pasistengė palikti savo pėdsaką – kabančios vėliavos, iš mečečių
garsiakalbių sklindančios kalbos, netgi ant pradinės mokyklos sienų užtepti vaikų
veidai, nes tokius portretus jie laikė haram, arba nuodėmingais.
Iš vietinio Badusho kalėjimo buvo išlaisvinti kaliniai, ir už tai jiems buvo
liepta prisiekti ištikimybę „Islamo valstybei“. Prisijungę prie kovotojų jie
sprogdino krikščionių, sufitų ir šiitų šventyklas ir šventas vietas, nors kai kurios
jų buvo tokia pat neatsiejama Irako dalis kaip kalnai. Bent jau didžioji Mosulo
mečetė senamiestyje išliko, nors buvo sutepta tą akimirką, kai jos sakykloje
atsistojo Baghdadis ir paskelbė antrąjį pagal svarbą šalies miestą „Islamo
valstybės“ sostine Irake, o iki 2017 metų didžiąją dalį to miesto sugriovė.
Galiausiai sustojome priešais Mosulo teismo rūmus – didelį smėlio spalvos
pastatą vakariniame Tigro krante su plonomis smailėmis, kurios man priminė
mečetę. Teismo rūmų viršuje plevėsavo didelė „Islamo valstybės“ vėliava. Teismo
rūmai atliko labai svarbų vaidmenį „Islamo valstybės“ plane Mosule įvesti naują
tvarką, pagal kurią svarbiausi būtų ne centrinės Irako valdžios įstatymai, o
islamistų fundamentalistinės nuostatos. Vietoje irakietiškų asmens tapatybės
kortelių buvo naudojamos „Islamo valstybės“ kortelės, net ant automobilių
pradėta kabinti naujas ISIS gaminamas numerių lenteles. „Islamo valstybės“
kontroliuojamame Mosule moterys visą laiką turėjo būti užsidengusios nikabais
ir abajomis ir, jei norėjo išeiti iš namų, jas būtinai turėjo lydėti vyrai. Islamistai
uždraudė televiziją, radiją ir netgi cigaretes. Prie teroristinės grupuotės
neprisijungę civiliai, norėdami išvažiuoti iš Mosulo, turėjo mokėti mokestį – tada
jiems buvo leidžiama išvykti iš miesto, bet tik tam tikram laikui. Jei žmogus ilgai
negrįždavo, islamistai galėjo nubausti bet kurį jo šeimos narį ir konfiskuoti namą
ir nuosavybę už tai, „kad jis paliko kalifatą“. Daugelis bylų buvo nagrinėjama
šiuose teismo rūmuose.
Viduje didelė minia žmonių laukė teisėjų ir klerkų. Prie vieno kabineto
driekėsi ilga kovotojų ir juodai apsirengusių moterų eilė – pamaniau, kad jos,
kaip ir aš, yra sabijos. Ten turėjome pildyti dokumentus, kuriuose oficialiai
nurodoma, kuriam kovotojui priklauso kuri jazidė. Buvome verčiamos atsiversti
į islamą ir tas atsivertimas taip pat buvo oficialiai registruojamas. Tada teisėjas
paskelbdavo, kad esame mus atsivedusio vyro nuosavybė. Tai buvo teisę
prievartauti suteikianti sutartis, kurią kovotojai ir Hajji Salmanas vadino
„santuoka“.
Pamatę Hajji Salmaną, ten dirbantys kovotojai pamojo mums stoti į eilės
priekį. Klausydamasi jų pokalbių geriau supratau, koks yra mano pagrobėjo
vaidmuo „Islamo valstybėje“. Hajji Salmanas buvo teisėjas ir jo darbas buvo
nuspręsti, ar kaltinamajam, kuris pripažįstamas kaltu, turi būti įvykdyta mirties
bausmė.
Kambaryje nieko nebuvo, tik žilabarzdis teisėjas sėdėjo prie ilgo popieriais
užversto stalo. Už jo pučiama ventiliatoriaus vėjo plevėsavo didelė „Islamo
valstybės“ vėliava; dar dvi tokios vėliavėlės puošė teisėjo uniformos pečius.
Įžengusi į kabinetą karštai meldžiausi Dievui prašydama man atleisti už tai, kas
netrukus įvyks. „Visuomet tavim tikėsiu, – meldžiausi. – Visuomet būsiu jazidė.“
Teisėjas Husaynas buvo griežtas ir dalykiškas.
– Pakelk nikabą, – liepė jis, aš pakėliau ir parodžiau jam savo veidą. – Ar moki
šahadą? – paklausė manęs teisėjas.
– Taip, – atsakiau. Visi mokėjo tą paprastą islamišką maldą, kuri patvirtino
atsivertėlio atsidavimą islamui ir kurią musulmonai sako melsdamiesi. Man
baigus teisėjo Husayno veidas nušvito.
– Telaimina tave Dievas, – tarė jis man. – Tai, ką tu darai, – labai gerai. – Tada
jis paėmė nuo stalo fotoaparatą ir nufotografavo mano nepridengtą veidą.
Husaynas pasisuko į Hajji Salmaną ir tarė:
– Dabar ji tavo sabija. Daryk su ja, ką nori. – Ir mes išėjome iš teismo rūmų.
 Tokiomis „santuokomis“ „Islamo valstybė“ toliau lėtai žudė jazidų merginas.
Pirma jie išplėšė mus iš namų ir nužudė mūsų vyrus. Tada atskyrė nuo motinų ir
seserų. Kad ir kur buvome, jie nuolat mums primindavo, kad esame jų
nuosavybė, kurią galima liesti ir prievartauti, kaip Abu Batatas maigė man
krūtinę, lyg norėtų ją sutraiškyti, ar Nafahas gesino į mane cigaretes. Visais
tokiais smurto proveržiais buvo siekiama nužudyti mūsų sielą.
Žiauriausia buvo atimti iš mūsų tikėjimą. Išeidama iš teismo rūmų jaučiausi
tuščia. Kas aš, jei nesu jazidė? Tikėjausi, kad Dievas žino, jog nors pasakiau
šahadą, tai dariau nenuoširdžiai. Islamistai gali pasiimti mano kūną, jei tik
„Islamo valstybės“ nužudyta siela pomirtiniame gyvenime galės būti su Dievu ir
Tavusi Meleku.
– Ar ta nuotrauka bus asmens tapatybės kortelei? – paklausiau Hajji Salmano.
– Ne, – atsakė jis. – Nuotrauka jiems reikalinga stebėti, kur ir su kuo tu esi.
Jis stipriau suspaudė man ranką.
– Ir jei pamėginsi pabėgti – tau tikrai nepavyks, bet jei pamėginsi, jie
atspausdins šimtus tavo nuotraukos kopijų su mano vardu ir telefonu ir iškabins
jas kiekviename kontrolės punkte, kad būtum grąžinta man. Tu būsi man
grąžinta.
Žinoma, patikėjau juo.
 7 skyrius

Išėjome iš teismo rūmų ir nuvažiavome į naujus namus, kur su šeima gyveno

apsaugininkas Morteja. Palyginti su Hajji Salmano rezidencija, tai buvo kuklus
namukas, vos vieno aukšto, bet vis tiek didesnis nei tas, kuriame aš užaugau.
Kadangi ką tik atsiverčiau, pamaniau, kad gal Hajji Salmanas manęs pasigailės ir
pasakys, kas nutiko mano šeimai, taigi paprašiau:
– Prašau, nuvežkite mane pasimatyti su Kathrine, Nisreen ir Rojian, –
maldavau. – Tik noriu įsitikinti, kad joms viskas gerai.
Mano nuostabai, jis pažadėjo pamėginsiąs.
– Žinau, kur jos, – tarė jis. – Aš paskambinsiu. Gal galėsi su jomis trumpai
pasimatyti, tačiau kol kas turime laukti čia.
Vos įžengus į virtuvę mus iš karto pasveikino stambi vyresnio amžiaus
moteris, kuri prisistatė Mortejos motina.
– Nadia buvo bedievė, bet dabar atsivertė, – pasakė Morteja motinai ir toji
iškėlė rankas entuziastingai sveikindama Hajji Salmaną.
– Tu nekalta, kad gimei jazide, – tarė ji man. – Tai tavo tėvų kaltė, o dabar
būsi laiminga.
Nuo tada, kai atvykau į Mosulą, man neteko būti viename kambaryje su
moterimi nejazide ir aš žiūrėjau į Mortejos motiną ieškodama jos veide nors
šešėlio užuojautos. Juk ji buvo motina, ir maniau, kad tai gali būti svarbiau nei
tai, kad ji sunitė, o aš jazidė. Ar ji žinojo, ką Hajji Salmanas man padarė praėjusią
naktį ir ką planavo padaryti, kai tik baigsis mėnesinės? Net jei to nenumanė,
žinojo, kad čia esu ne savo valia, kad buvau atskirta nuo šeimos ir kad Kočo vyrai
buvo nužudyti. Ji neparodė man jokio švelnumo ar užuojautos – tik džiūgavo,
kad buvau priversta atsiversti į islamą, todėl dabar Irake vienu jazidu mažiau.
 Nekenčiau jos ne tik todėl, kad ji leido islamistams užimti Mosulą, bet ir dėl
to, kad leidosi valdoma vyrų. „Islamo valstybėje“ moterys buvo pašalintos iš
viešojo gyvenimo. Vyrai prie „Islamo valstybės“ prisijungė dėl akivaizdžių
priežasčių – jie norėjo pinigų, valdžios ir sekso. Maniau, kad jie per silpni ir todėl
negali sugalvoti, kaip visa tai gauti be smurto, be to, bet kuriuo atveju atrodė, kad
visiems „Islamo valstybės“ kovotojams, kuriuos iki tol buvau sutikusi, buvo
malonu žiūrėti į žmonių kančias. Tie vyrai vadovavosi „Islamo valstybės“
priimtomis taisyklėmis, kurios suteikė jiems neribotą valdžią savo žmonų ir
dukterų atžvilgiu.
Tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl moterys jungiasi prie džihadistų ir
atvirai džiaugiasi merginų vergija, kaip tai darė Mortejos motina. Visoms Irako
moterims, nesvarbu, kokio tikėjimo, nuolat tekdavo kovoti. Vietos parlamente,
reprodukcinės teisės, vietos universitete – visa tai buvo ilgos kovos vaisiai. Vyrai
buvo patenkinti buvimu valdžioje, todėl ją iš jų turėjo atimti stiprios moterys.
Netgi primygtinis Adkee reikalavimas vairuoti mūsų traktorių tiems vyrams
buvo lyčių lygybės apraiška ir iššūkis.
Ir vis dėlto, „Islamo valstybei“ įžengus į Mosulą, tokios moterys kaip Mortejos
motina sveikino islamistus ir džiaugėsi žiauria jų politika, verčiančia slėptis
tokias moteris kaip ji ir išnaudoti tokias kaip aš. Ji pasyviai stebėjo, kaip teroristai
žudė ar varė iš miesto krikščionis ir šiitus – žmones, kurių pašonėje sunitai
gyveno tūkstančius metų. Ji nusprendė likti, žiūrėti į visa tai ir gyventi pagal
„Islamo valstybės“ taisykles.
Jei kada būčiau pamačiusi, kad jazidai Sindžare taip puola musulmonus, kaip
mus puolė islamistai, tikrai nebūčiau tik pasyvi stebėtoja. Nė vienas mano šeimos
narys nebūtų – nei vyrai, nei moterys. Visi galvoja, kad jazidų moterys silpnos,
nes mes neturtingi ir gyvename ne miestuose. Girdėjau žmones kalbant, kad
moterys, prisidedančios prie „Islamo valstybės“, vyrų pasaulyje tokiu būdu
savotiškai įrodo esančios stiprios. Tačiau nė viena jų – nei Mortejos motina, nei
netgi savižudės sprogdintojos – nė per plauką nebuvo tokios stiprios kaip mano
motina, kurios daliai teko tiek daug ir kuri niekada nebūtų leidusi parduoti kitos
moters į vergiją, nesvarbu, kokio tikėjimo.
 Dabar žinau, kad moterys teroristės anokia naujiena. Pasaulio istorijoje
moterys ne kartą prisidėdavo prie teroristinių organizacijų, kartais netgi
užimdavo lyderių poziciją, tačiau tokie jų veiksmai vis dar pribloškia. Žmonės
mano, kad moterys pernelyg romios ir nuolankios, ypač Viduriniuose Rytuose, ir
todėl negali būti žiaurios. Tačiau „Islamo valstybės“ veikloje aktyviai dalyvauja
nemažai moterų. Kaip ir vyrai, jos yra sunitės. Kaip ir vyrai, jos neigia visus kitus
tikėjimus ir mano, kad prisidėdamos prie teroristų padeda siekti didžiojo tikslo
kurti sunitų kalifatą. Kaip ir vyrai, jos laiko save sektantų priespaudos ir
amerikiečių įsiveržimo aukomis. Jos patikėjo „Islamo valstybe“, sakiusia, kad jei
jos parems islamistus, jų šeimos turės daugiau pinigų, vyrai gaus geresnius
darbus, o vaikai įgis statusą, kurio yra verti šioje šalyje. Joms buvo sakoma, kad jų
religinė pareiga yra paremti vyrus, ir jos su tuo sutiko.
Girdėjau istorijų, kaip „Islamo valstybės“ moterys padėjo jazidams. Vieno
užsienio kovotojo, kuris iš Sirijos vakarų atsivežė visą šeimą, žmona davė savo
vyro vergei, iš Kočo kilusiai merginai, mobilųjį telefoną. Iš pradžių žmona buvo
paveikta islamistų propagandos, bet netrukus pasibaisėjo jazidžių moterų
vergove. Padedamos šios moters, tų namų jazidės sugebėjo slapta ištrūkti iš
Sirijos į saugią vietą.
Tačiau dažniau tekdavo girdėti apie moteris, kurios žiaurumu pranoko vyrus.
Vyro sabijas jos mušdavo ir marindavo badu iš pavydo ar pykčio arba dėl to, kad
esame lengvas taikinys. Gal jos įsivaizdavo esančios savotiškos revoliucionierės,
netgi feministės, ir, kaip kad ne kartą istorijoje jau yra buvę, įtikino save, kad
smurtas svarbesnio tikslo labui yra pateisinamas. Apie visa tai girdėjau, ir kai
galvoju, kad islamistai turi būti teisiami dėl genocido, man šiek tiek gaila tų
moterų. Suprantu, kad žmonės gali laikyti jas aukomis. Bet nesuprantu, kaip kas
nors gali tiesiog stovėti ir žiūrėti, kaip tūkstančiai jazidžių parduodamos į sekso
vergiją ir yra prievartaujamos iki išsekimo. Toks žiaurumas negali būti
pateisinamas ir jokio svarbesnio tikslo negali būti siekiama tokiu būdu.
Mortejos motina visaip stengėsi įsiteikti Hajji Salmanui.
– Be Mortejos, dar turiu dvylikos metų dukterį, – dėstė ji. – Ir sūnų Sirijoje,
kuris kovoja gretose, – pavartojo sutrumpintą arabišką „Islamo
valstybės“ pavadinimą. Prisiminusi sūnų, nusišypsojo. – Jis toks gražus! –
postringavo ji. – Dievas jį palaimins.
Sveikinimams pasibaigus, Mortejos motina parodė man kambariuką.
– Lauk čia Hajji Salmano, – tarė ji. – Nemėgink niekur eiti ir nieko neliesk. –
Ji uždarė paskui save duris.
Prisėdau ant sofos kraštelio ir apsikabinau save. Svarsčiau, ar Hajji Salmanas iš
tiesų mėgina rasti mano dukterėčias ir ar pavyks su jomis pasimatyti. Nebuvo
neįprasta, kad sabijos bendrautų tarpusavyje – vyrai dažnai keliaudami
pasiimdavo jas kartu. Galbūt jis man duos tai, ko noriu, kad nesijaudinčiau ir kad
vėliau mažiau priešinčiausi. Man tik reikėjo įsitikinti, kad Kathrine ir kitos dar
gyvos, o kas bus vėliau, nesvarbu.
Staiga durys atsidarė ir įėjo Morteja. Pirmą kartą pastebėjau, koks jis jaunas,
ne daugiau nei metais vyresnis už mane, su netvarkinga trumpa barzdele. Buvo
aišku, kad „Islamo valstybėje“ jo padėtis nėra aukšta, ir net nebuvau tikra, ar jis
turi sabiją; jei turėjo, čia nebuvo jokių jos pėdsakų. Hajji Salmano šalia nebuvo,
taigi jis priėjo prie manęs nutaisęs svarbaus asmens miną, tačiau ji atrodė
dirbtina ir vaikinas buvo panašus į tėvo batais apsiavusį berniuką.
Morteja uždarė duris ir atsisėdo ant lovos prie pat manęs. Instinktyviai
pritraukiau kojas prie krūtinės ir prie kaktos priglaudžiau kelius, norėdama
išvengti jo žvilgsnio. Tačiau jis prabilo:
– Tau čia patinka? – paklausė jis. – O gal būtų geriau, jei galėtum pabėgti ir
būti su savo šeima? – Jis iš manęs tyčiojosi, nes puikiai žinojo atsakymą į šį
klausimą.
– Nežinau, kas nutiko mano šeimai, – pasakiau. Maldavau Dievo, kad jis
išeitų.
– Ką man duotum, jei padėčiau tau pabėgti? – paklausė Morteja.
– Nieko neturiu, ką galėčiau duoti, – atsakiau nuoširdžiai, nors supratau, ką jis
turi omenyje. – Bet jei man padėsi, paskambinsiu broliui, ir jis tau duos viską, ko
nori.
Jis nusijuokė ir paklausė:
– Ar tu bijai? – kalbėdamas jis po truputį slinko artyn manęs.
– Taip, bijau, – pasakiau. – Žinoma, kad bijau.
 – Pažiūrėkim, – tarė jis ir siektelėjo mano krūtinės. – Pažiūrėkime, kaip
stipriai plaka tavo širdis.
Pamačiusi artėjant jo ranką, nutilau ir iš visų jėgų surikau – taip garsiai, kaip
tik galėjau. Norėjau, kad nuo mano klyksmo sienos aplink mus subyrėtų, lubos
užgriūtų ir mus visus sutraiškytų.
Atsivėrė durys ir pasirodė Mortejos motina. Piktai dėbtelėjo į sūnų.
– Palik ją ramybėje, – liepė Mortejai. – Ji ne tavo.
Ir Morteja išėjo iš kambario, kaip vaikas iš gėdos nunarinęs galvą.
– Ji kafir, – tarė motina jam išeinant, tada metė piktą žvilgsnį į mane, – ir
priklauso Hajji Salmanui.
Akimirką mąsčiau, kaip ji elgtųsi, jei būtume tik dviese. Nesvarbu, kas ji buvo
ir kam leido įvykti, jei tik ji būtų įėjusi ir prisėdusi prie manęs, nedariusi nieko,
tik pripažinusi tai, kas man nutiko, manau, būčiau jai atleidusi. Ji buvo beveik
mano motinos amžiaus, jos kūnas minkštas ir putnus kaip mano motinos. Jei
būtų ištarusi: „Žinau, kad tave čia atvežė jėga“, jei būtų paklausiusi: „Kur tavo
motina ir seserys?“ – tik tiek ir nieko daugiau, man būtų labai palengvėję.
Įsivaizdavau, kaip ji laukia, kol Morteja išeis, tada prisėda prie manęs ant lovos,
paima už rankos, vadina mane savo dukterimi ir šnabžda: „Nesijaudink, padėsiu
tau pabėgti. Aš motina, suprantu tave.“ Tokie žodžiai būtų lyg duonos kąsnis
išbadėjusiam. Bet ji neištarė nė žodžio. Ji išėjo ir vėl likau viena tame mažame
kambarėlyje.
Po kelių minučių įėjo Hajji Salmanas.
– Dabar galime važiuoti pasimatyti su Kathrine, – tarė man, ir vienu metu
širdy pajutau ir liūdesį, ir laimę. Dėl savo dukterėčios nerimavau užvis labiausiai.

Kathrine gimė 1998 metais, ji buvo vyriausia Eliaso duktė ir nuo pat pirmosios
dienos mūsų šeimai buvo ypatinga. Būtent audringi Kathrine protestai neleido
Eliasui su šeima išsikelti iš mūsų namo. Mano motiną ji mylėjo beveik taip pat
kaip ir aš. Ir ji mylėjo mane. Mes dalijomės viskuo, net drabužiais, kartais ir
rengdavomės panašiai. Mano pusbrolio vestuvėse abi dėvėjome raudonas
sukneles, o per vieno mano brolių vestuves abi apsirengėme žaliai.
 Nors buvau vyresnė, mokykloje keleriais metais atsilikau, taigi mokėmės
vienoje klasėje. Kathrine buvo protinga, ne pagal amžių praktiška ir labai darbšti.
Baigusi šešias klases, ji metė mokyklą ir pradėjo dirbti ūkyje. Būti lauke su mūsų
šeima Kathrine mėgo labiau nei mokytis, ir jai patiko jaustis naudingai. Nors
dukterėčia buvo jauna, gležna ir tyli, namuose ir ūkyje ji galėjo dirbti visus
darbus. Kathrine melžė mūsų avis ir kartu su Dimal gamino valgyti. Kam nors
susirgus, ji verkdavo dėl ligonio ir sakydavo jaučianti jo ligą savyje, kol ligonis
pagaliau pasitaisydavo. Prieš užmigdamos kalbėdavomės apie savo ateities
planus. „Aš ištekėsiu dvidešimt penkerių, – paprastai sakydavo man. – Noriu
daug vaikų ir didelės šeimos.“
Per apsiaustį Kathrine beveik nekėlė kojos iš svetainės, visą laiką sėdėjo
priešais televizorių ir raudojo dėl ant kalno įstrigusių žmonių. Ji atsisakė valgyti
išgirdusi, kad jos sesuo Baso buvo pagrobta. „Reikia neprarasti vilties, –
guosdavau glostydama jai veidą, pageltusį nuo maisto ir miego stygiaus. – Gal ji
liks gyva.“ Mano motina jai sakydavo: „Pažvelk į savo tėvą – turi būti stipri dėl
jo.“ Tačiau Kathrine viltį prarado labai anksti ir niekada jos nebeatgavo.
Išvažiuojant iš Kočo mes su Kathrine buvome susodintos į skirtingus
sunkvežimius ir aš ją pamačiau tik Solaghe, kur ji iš visų jėgų įsikibo į mano
motiną, stengdamasi, kad islamistai jos nepaimtų.
– Aš važiuosiu su savo mama, – tarė ji islamistui. – Ji negali pati paeiti. –
Tačiau jis riktelėjo liepdamas sėstis ir Kathrine teko paklusti.
Mosule labiausiai dėl manęs nerimavo Kathrine.
– Stenkis daugiau nerėkti, – prašė ji. – Žinau, ką tau darė Abu Batatas. Tą patį
jis darė ir man.
Dukterėčia žinojo, kad man sunku suvaldyti savo karštą būdą – ji mane
pažinojo geriau nei kas nors kitas – ir stengėsi, kad nebūčiau nubausta.
– Nešnekėk arabiškai, Nadia, – Mosule patarė ji laukiant, kol mus suskirstys į
grupes. – Juk nenori, kad tave išvežtų į Siriją. – Paskutinį kartą ją mačiau, kai
Salwanas mane nuo jos atplėšė ir nutempė žemyn.
Mes su Hajji Salmanu išvažiavome iš Mortejos namų. Išeidama pro duris
virtuvėje pamačiau Mortejos motiną, dedančią karštas taures ant vyro nugaros –
taip atliekamas masažas, nuo kurio ant odos lieka dideli raudoni ratilai, ir
manoma, kad jis skatina kraujo apytaką. Mandagumas reikalavo padėkoti namų
šeimininkei, ir kadangi, nepaisant visko, vaikystėje įdiegti įpročiai tampa antrąja
prigimtimi, pažvelgiau į ją ir tariau:
– Salmanas jau čia, aš išeinu, dėkoju jums.
– Telydi tave Dievas, – tarė ji ir nusisukusi toliau dirbo savo darbą.
Vėl atvažiavome prie pastato, kur praėjusį vakarą vyko vergių turgus.
– Jos viršuje, – tarė Hajji Salmanas ir išėjo.
Greitai užbėgusi laiptais radau Kathrine ir Nisreen vienas dideliame
kambaryje užtamsintais langais. Iškart pastebėjau, kad jos išsekusios; Kathrine
primerktomis akimis gulėjo ant vieno iš plonų čiužinių, o Nisreen sėdėjo greta.
Kai atidariau duris, jos abejingai mane nužvelgė. Buvau pamiršusi pakelti savo
nikabą.
– Atėjai pacituoti mums Korano? – tyliai paklausė Kathrine.
– Tai aš, Nadia, – tariau ir, pamačiusios mano veidą, merginos puolė prie
manęs. Mes taip garsiai verkėme, kad atrodė, jog širdis sprogs. Raumenys sopėjo
ir mes vos pajėgėme kvėpuoti.
– Jie liepė mums laukti moters, kuri turi ateiti patikrinti, ar mes dar
skaisčios, – aiškino jos. – Mes manėme, kad tai ji!
Kathrine akys buvo patinusios ir su mėlynėmis.
– Nelabai gerai matau, – tarė ji man prisėdus.
– Atrodai labai silpna, – pasakiau imdama jai už rankos.
– Aš laikausi pasninko, kad Dievas mums padėtų, – paaiškino Kathrine. –
Buvo neramu, kad išsekusi nuo bado ji gali apalpti, bet nieko nesakiau. Du kartus
per metus pagal savo papročius jazidai pasninkauja (nors abiejų pasninkų laikosi
tik labai pamaldūs žmonės), tačiau galime nuspręsti laikytis pasninko bet kada,
kad sustiprintume savo atsidavimą Dievui ir pabendrautume su Tavusi Meleku.
Pasninkas suteikia mums jėgų, o ne jas atima.
– Kas tau nutiko? – paklausiau Kathrine.
– Mane nusipirko vyras, vardu Abu Abdullahas, ir nusivežė į kitą namą
Mosule, – pasakojo ji. – Pasakiau jam, kad sergu vėžiu ir kad jis neturėtų manęs
liesti, jis mane sumušė ir grąžino į turgų. Todėl man po akimis mėlynės.
 – Aš mėginau pabėgti, – savo istoriją dėstė Nisreen. – Jie mane pagavo ir
sumušė, o tada grąžino čia.
– Kodėl tu taip apsirengusi? – paklausė manęs Kathrine. Ji vis dar vilkėjo kelis
sluoksnius jazidų suknelių.
– Jie atėmė mano drabužius ir privertė apsirengti tai, – atsakiau. – Pamečiau
savo krepšį. Daugiau nieko neturiu.
– Aš turiu tavo krepšį! – nudžiugo Kathrine ir padavė jį man. Tada nusivilko
savo viršutinę suknelę ir taip pat atidavė man. Tai buvo beveik nauja rausvos ir
rudos spalvos suknelė – iki šiol mes su Dimal ją nešiojame pakaitomis, nes ji
graži ir dėl to, kad primena mūsų dukterėčią. – Apsivilk ją po abaja, – pasiūlė
Kathrine, ir aš pabučiavau ją į žandą.
Į kambarį įėjo vienas iš apsaugininkų.
– Turite penkias minutes, – tarė jis. – Hajji Salmanas lauks tavęs apačioje.
Jam išėjus Kathrine įkišo ranką į suknelės kišenę ir padavė man porą auskarų.
– Pasilik juos. Gal daugiau nebepasimatysime.
– Jei turėsi galimybę bėgti, bėk, – sušnabždėjo Kathrine imdama man už
rankos ir leisdamasi su manimi į apačią. – Aš taip pat mėginsiu. – Mes laikėmės
už rankų, kol atėjome į virtuvę ir Hajji Salmanas ištempė mane į lauką.
Tylėdami grįžome į Hajji Salmano namus. Tylutėliai verkiau dėl Kathrine ir
Nisreen, melsdamasi Dievui, kad jos liktų gyvos, kad ir kas joms nutiktų. Mums
atvykus, Hajji Salmanas liepė man eiti į vidų su vienu iš apsaugininkų ir laukti jo.
– Aš neužtruksiu, – pasakė jis, o aš pradėjau melstis.
Prieš man žengiant į vidų, Hajji Salmanas ilgai žiūrėjo į mane.
– Kai grįšiu, man bus nesvarbu, ar tau mėnesinės, – tarė jis po akimirkos. –
Pažadu ateiti pas tave.
Štai kaip jis tai pavadino: „Ateisiu pas tave.“
 8 skyrius

Pastaruosius trejus metus girdėjau nemažai istorijų apie jazides, kurias pagrobė ir
į vergiją paėmė „Islamo valstybė“. Iš esmės visos buvome smurto aukos. Mus
atveždavo į turgų ar įteikdavo kaip dovaną naujam rekrutui ar aukšto rango
vadeivai. Veždavo į naujojo šeimininko namus, kur prievartavo ir žemino, o
daugelį dar ir mušė. Tada mus vėl parduodavo ar padovanodavo kitam
kovotojui, kuris vėl prievartavo ir mušė ir vėl parduodavo ar dovanodavo, vėl
prievartavo ir mušė – visa tai tęsdavosi tol, kol tapdavome nepatrauklios ar kol
būdavome gyvos. Jei mėgindavome pabėgti, žiauriai bausdavo. Kaip mane įspėjo
Hajji Salmanas, „Islamo valstybė“ iškabindavo mūsų nuotraukas patikros
punktuose, o Mosulo gyventojams buvo nurodyta grąžinti verges į artimiausią
„Islamo valstybės“ centrą. Jiems buvo žadama, kad už tai gaus penkių tūkstančių
dolerių atlygį.
Blogiausia būdavo prievartavimas. Tai atėmė buvimo žmonėmis jausmą ir
vertė galvoti apie ateitį – mums atrodė, kad neįmanoma grįžti į jazidų
bendruomenę, ištekėti, susilaukti vaikų, būti laimingoms. Norėjome, kad geriau
jau nužudytų.
ISIS žinojo, kaip siaubinga netekėjusiai jazidei atsiversti į islamą ir netekti
skaistybės, todėl naudojosi mūsų didžiausiomis baimėmis – kad mūsų
bendruomenė ir religiniai lyderiai nelaukia mūsų grįžtant. „Gali mėginti bėgti,
tai nesvarbu, – kartodavo man Hajji Salmanas. – Net jei tau pavyks grįžti namo,
tavo tėvas ar dėdė tave nužudys. Tu nebesi skaisti ir dar musulmonė!“
Moterys pasakojo, kaip grūmėsi su savo užpuolikais, kaip mėgino kovoti su
gerokai už save stipresniais vyrais. Nors jos niekaip negalėjo įveikti kovotojų,
pasiryžusių jas išprievartauti, kova leido geriau jaustis po viso to. „Nė vieno
kartelio neleidome jiems to padaryti tyliai, – sakė jos. – Priešindavausi,
mušdavausi, spjaudydavau jam į veidą, darydavau viską.“ Girdėjau, kad viena
mergina įsikišo butelį, kad nebebūtų skaisti, ir apie kitas, kurios mėgino
susideginti. Atgavusios laisvę jos galėjo su pasididžiavimu sakyti, kad taip stipriai
draskė užpuoliko ranką, kad pasipylė kraujas, arba kad įtaisė prievartautojui ant
žando mėlynę. „Bent neleidau jam daryti visko, ko norėjo“, – guodėsi jos, ir
kiekvienas jų veiksmas, kad ir koks menkas, buvo ženklas islamistams, kad iš
tiesų jos nepriklauso jiems. Žinoma, garsiausiai skambėjo balsas tų, kurių jau
nebebuvo tarp gyvųjų – tų, kurios verčiau nusižudė, nei leidosi prievartaujamos.
Niekada niekam to nesakiau, tačiau aš nekovojau, kai Hajji Salmanas ar kas
kitas ateidavo manęs prievartauti. Tiesiog užsimerkdavau ir melsdavausi, kad tai
greičiau baigtųsi. Žmonės man visą laiką sako: „O, tu tokia drąsi, tokia stipri.“ O
aš tik tyliu, nors noriu juos pataisyti ir pasakyti, kad kitos merginos mušė ir
daužė savo skriaudikus, o aš tik verkiau. „Nesu tokia drąsi kaip jos“, – noriu
pasakyti, bet nerimauju, ką žmonės apie mane pamanys. Kartais atrodo, kad
kalbant apie genocidą vienintelis dalykas, kuris žmones domina, yra jazidžių
mergaičių seksualinė prievarta, ir jie nori girdėti pasakojimą apie tai, kaip jos
kovojo. Aš noriu kalbėti apie viską – apie nužudytus brolius, dingusią motiną,
išplautas berniukų smegenis – ne tik apie prievartavimą. O gal vis dar bijau, ką
pamanys žmonės. Turėjo praeiti daug laiko, kol supratau – tai, kad nekovojau,
kaip kai kurios kitos merginos, nereiškia, kad sutikau su tuo, ką tie vyrai darė.
Prieš pasirodant islamistams, laikiau save drąsiu ir sąžiningu žmogumi.
Visada šeimai pasipasakodavau apie visas mane slegiančias problemas ar
padarytas klaidas. Sakydavau jiems: „Štai, tokia esu“, – ir buvau pasirengusi
susitaikyti su jų reakcija. Galėjau ištverti viską, nes buvau su savo šeima. Tačiau
be artimųjų, laikoma nelaisvėje Mosule, buvau tokia vieniša, kad beveik
nesijaučiau žmogumi. Kažkas manyje mirė.

Hajji Salmano name buvo pilna apsaugininkų, todėl iškart užlipau į viršų.
Maždaug po pusvalandžio vienas iš apsaugininkų, Hossamas, atėjo ir atnešė
suknelę, makiažo priemonių ir depiliacinį kremą.
– Salmanas liepė tau nusiprausti po dušu ir pasiruošti jo atėjimui, – tarė jis ir
nusileido žemyn palikęs daiktus ant lovos.
 Nusiprausiau po dušu, padariau viską, ką liepė Hossamas, ir kremu
nusidepiliavau visus plaukus nuo kojų iki pažastų. Tokio prekių ženklo kremą
mums dažnai duodavo motina, ir aš visuomet jo nekenčiau ir verčiau
rinkdavausi Viduriniuose Rytuose populiarią cukraus pastą. Kremas turėjo stiprų
chemikalų kvapą, nuo kurio man svaigo galva. Vonioje pastebėjau, kad
mėnesinės jau beveik baigėsi.
Tada apsivilkau Hossamo man atneštą suknelę. Ji buvo juodos ir mėlynos
spalvos su trumpu kelių nedengiančiu sijonu ir plonytėmis petnešėlėmis. Viduje
buvo liemenėlė, todėl savo segtis nereikėjo. Tokias vakarines sukneles buvau
mačiusi per televiziją, bet Kočo jos būtų per daug akį rėžiančios, tiesą sakant,
Mosule taip pat. Tokias sukneles žmona dėvi tik savo vyro akivaizdoje.
Apsivilkusi suknelę stovėjau priešais vonios veidrodį. Žinojau, kad jei
nepasidažysiu, būsiu nubausta, taigi peržiūrėjau, ką man paliko Hossamas.
Įprastomis aplinkybėmis mes su Kathrine labai apsidžiaugtume pamačiusios
naujas makiažo priemones – tą prekių ženklą žinojau, bet retai galėjau sau leisti.
Stovėtume priešais vonios veidrodį, dažytume vokus įvairiomis spalvomis,
apvestume akis stora linija, o strazdanas užteptume makiažo pagrindu. Hajji
Salmano namuose vos prisiverčiau pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje. Rausvais
lūpų dažais lengvai brūkštelėjau lūpas ir kiek padažiau akis – tik tiek, kad jis
manęs nemuštų.
Pažvelgiau į save veidrodyje pirmą kartą nuo tada, kai išvažiavau iš Kočo.
Anksčiau pasidažiusi ir žvelgdama į save jausdavausi visai kitu žmogumi ir man
patiko tokia galimybė persikūnyti. Tačiau tą dieną Hajji Salmano namuose man
neatrodė, kad aš kitokia. Kad ir kiek tepčiausi lūpdažiu, veidrodyje aiškiai
atsispindėjo, kuo pavirtau – verge, kuri bet kurią akimirką gali tapti teroristo
prizu. Atsisėdau ant lovos ir laukiau, kol atsivers durys.
Po keturiasdešimties minučių išgirdau apsaugininkus lauke sveikinantis su
mano pagrobėju, o tada į kambarį įžengė Hajji Salmanas. Jis buvo ne vienas,
tačiau su juo buvę vyrai liko koridoriuje. Pamačiusi jį parkritau mėgindama kaip
vaikas susisukti į kamuoliuką, kad jis negalėtų manęs paliesti.
– Salam alakum, – tarė Hajji Salmanas ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
Atrodė nustebęs, kad apsirengiau, kaip buvo liepęs. – Turėjau kitų sabijų, kurias
teko parduoti po poros dienų, – tarstelėjo jis. – Jos nedarė, ko prašiau. Tu
šaunuolė. – Jis pritariamai palinksėjo ir išėjo uždaręs paskui save duris ir palikęs
mane pažeidžiamą ir susigėdusią.
Buvo dar nevėlus vakaras, kai durys vėl prasivėrė. Šįkart į vidų galvą įkišo
Hossamas.
– Hajji Salmanas nori, kad svečiams paduotum arbatą, – pareiškė jis.
– Kiek jų ten? Kas jie? – Nenorėjau eiti iš kambario taip apsirengusi, bet
Hossamas į mano klausimus neatsakinėjo.
– Tiesiog eik, – liepė jis. – Ir paskubėk, vyrai laukia.
Akimirką tikėjausi, kad tą naktį manęs neprievartaus. „Jis tiesiog atiduos
mane vienam iš tų vyrų“, – pamaniau ir nusileidau laiptais į virtuvę.
Vienas iš apsaugininkų paruošė arbatą, supilstė tamsų stiprų skystį į mažus
stiklinius puodelius ir sudėliojęs juos aplink cukrinę paliko padėklą ant laiptų.
Paėmiau padėklą ir nunešiau į svetainę, kur ant pliušinių pagalvėlių sėdėjo
kovotojai.
– Salam alakum, – tariau įėjusi. Tada apėjau kambarį dėliodama arbatos
puodelius ant mažų staliukų prie vyrų kelių. Girdėjau juos juokiantis ir kalbant
sirišku arabų kalbos dialektu, tačiau niekaip negalėjau sutelkti dėmesio į tai, ką
jie sako. Paduodant arbatą rankos drebėjo. Jaučiau juos žiūrint į mano plikus
pečius ir kojas. Tas dialektas mane ypač baugino. Vis dar buvau įsitikinusi, kad
kuriuo nors metu būsiu išvežta iš Irako.
– Sirų kariai siaubingi, – aiškino vienas tų vyrų, o kiti nusikvatojo. – Jie iškart
pasiduoda. Ir tokie išsigandę!
– Pamenu, – tarė Hajji Salmanas, – kaip lengvai jie mums atidavė savo šalį.
Beveik taip pat lengvai kaip Sindžarą!
Ta paskutinė pastaba buvo skirta man, ir tikėjausi, kad neišsidaviau, kaip man
buvo skaudu tai girdėti. Ištiesiau puodelį su arbata Hajji Salmanui.
– Padėk ant stalo, – pasakė nė nežvilgtelėjęs į mane.
Išėjau į koridorių, atsisėdau susigūžusi ir laukiau. Po dvidešimties minučių
vyrai pakilo ir, jiems išėjus, Hajji Salmanas priėjo prie manęs laikydamas abają.
– Laikas pasimelsti, – tarė jis. – Apsidenk, kad galėtume melstis kartu.
 Nežinojau musulmonų maldų žodžių, bet prisiminiau, kokius judesius jie
atlieka. Atsistojau greta Hajji Salmano mėgindama tiksliai atkartoti jo judesius,
kad jis būtų patenkintas ir manęs neskriaustų. Kai grįžome į kambarį, jis įjungė
religines giesmes ir nuėjo į vonią. Grįžęs išjungė muziką ir kambaryje vėl buvo
tylu.
– Nusivilk suknelę, – liepė jis kaip ir praėjusį vakarą ir nusirengė pats. Tada
atėjo pas mane, kaip kad buvo žadėjęs.
Kiekviena akimirka buvo siaubinga. Jei atsitraukdavau, šiurkščiai vėl mane
prisitraukdavo. Jis nesitvardė ir apsaugininkai viską girdėjo – rėkė taip, lyg būtų
norėjęs, kad visas Mosulas žinotų, jog jis pagaliau prievartauja savo sabiją – bet
nė vienas neįsikišo. Jo prisilietimai buvo nežmoniški, stiprūs, daromi siekiant
mane įskaudinti. Nė vienas vyras taip niekada neliečia savo žmonos. Hajji
Salmanas buvo didelis kaip namas, kaip namas, kuriame mes buvome. O aš
buvau kaip vaikas, verkiantis savo motinos.
 9 skyrius

Su Hajji Salmanu praleidau keturias ar penkias naktis, o paskui jis manęs

atsikratė. Nuolat kenčiau skausmus. Kiekvieną dieną, kai tik turėdavo laiko,
mane prievartavo ir kas rytą išeidavo davęs nurodymus: „Sutvarkyk namus.
Pagamink tą ir aną. Apsivilk šitą suknelę.“ Be tų nurodymų, vieninteliai žodžiai,
kuriuos jis man sakė, buvo salam alakum. Hajji Salmanas man liepė elgtis kaip jo
žmonai, ir aš taip bijojau, kad dariau viską, ką liepė. Žiūrint iš šalies, iš gana toli,
ir nematant, kiek aš verkiu ar kaip mano kūnas purtosi nuo jo prisilietimų, būtų
galima pamanyti, kad mes iš tiesų susituokę. Jam liepus atlikdavau visas žmonos
pareigas. Tačiau jis niekada manęs nevadino savo žmona, tik savo sabija.
Apsaugininkas, vardu Yahya, atnešdavo maisto ir arbatos į kambarį, kuriame
būdavau su Salmanu. Jis buvo jaunas, gal kokių dvidešimt trejų, ir dėdamas
padėklą kambaryje į mane net nežvilgtelėdavo. Jie duodavo man maisto ir
vandens – kaip sabija buvau pernelyg vertinga, kad leistų man numirti – tačiau
suvalgydavau tik kelis kąsnelius patiektų ryžių ir sriubos, tik kad iš bado
nesvaigtų galva. Hajji Salmano paliepta tvarkiau namus nuo viršaus iki apačios,
šveičiau vonios kambarius, kurie buvo labai nešvarūs, nes jais naudojosi šeši
apsaugininkai ir Salmanas, šlaviau laiptus. Surinkdavau po visus namus
išmėtytus drabužius – juodas „Islamo valstybės“ kelnes ir baltas dišdašas – ir
sukišdavau į skalbyklę. Surinkdavau ir išmesdavau ryžių likučius, valydavau jų
lūpų žymes nuo puodelių. Namuose buvo pilna apsaugininkų, todėl niekas
nesirūpino, kad ką nors galiu rasti ar pabėgti, ir man buvo leidžiama įeiti į visus
kambarius, išskyrus garažą, kur, kaip maniau, jie laikė ginklus.
Pro langą mačiau mieste verdantį gyvenimą. Hajji Salmanas gyveno tankiai
gyvenamoje Mosulo dalyje, netoli greitkelio, kur paprastai buvo daug
automobilių. Langai laiptinėje atsivėrė į žiedinę nuovažą, ir aš įsivaizduodavau,
kaip mėginu ją perbėgti, norėdama pasiekti saugią vietą. Hajji Salmanas nuolat
mane perspėdavo dėl mėginimo pabėgti. „Jei pamėginsi, Nadia, pasigailėsi,
patikėk manim, – sakydavo jis. – Būsi žiauriai nubausta.“ Tie nuolatiniai
perspėjimai teikė man vilties. Nebūtų taip nerimavęs, jei nė vienai mergaitei
nebūtų pavykę pabėgti nuo smurtautojo.
Pavergę jazidų merginas islamistai stengėsi viską numatyti, tačiau jie irgi
klydo ir kartais suteikdavo mums progų. Didžiausia jų klaida buvo rengti mus
taip pat, kaip rengiasi visos moterys Mosule – juodomis vienodomis abajomis ir
nikabais. Taip apsirengusios mes susiliejome su minia, o „Islamo valstybei“
užgrobus valdžią vyrai negalėjo kalbinti nepažįstamos moters gatvėje, ir mažai
tikėtina, kad būtume atpažintos. Šluodama laiptus mačiau po miestą vaikštančias
moteris – visos buvo apsirengusios visiškai vienodai. Į turgų einančios sunitės
buvo neįmanoma atskirti nuo jazidės, bėgančios nuo pagrobėjo.
Daugelis „Islamo valstybės“ centrų buvo tankiai gyvenamuose rajonuose, kaip
ir Hajji Salmano namas, ir tai mums būtų naudinga, jei kada vienos atsidurtume
gatvėje. Įsivaizduodavau, kaip išlipu pro didelį langą virtuvėje, apsivelku savo
abają ir susilieju su minia. Kaip nors nusigaunu iki taksi parko ir randu vietą
automobilyje, važiuojančiame į Kirkuką, kur dažnai tikrinami vykstantys į Irako
Kurdistaną. Jei kas pamėgintų mane užkalbinti, tiesiog pasakyčiau, kad esu
musulmonė iš Kirkuko ir važiuoju aplankyti savo šeimos. Arba sakyčiau, kad
bėgu nuo karo Sirijoje. Išmokau kelias pirmąsias eilutes iš Korano, jei koks
kovotojas pamėgintų mane patikrinti; mano arabų kalba buvo puiki ir jau
mokėjau šahadą. Netgi pasiryžau išmokti dvi populiarias „Islamo valstybės“
dainas, kurių vienoje buvo šlovinamos karinės pergalės, o kitoje – Dievas: „Mes
užėmėme Badušą ir Tal Afarą ir dabar viskas gerai.“ Nekenčiau jų skambesio,
tačiau tvarkant namus jos sukosi man galvoje. Kitoje buvo sakoma: „Atiduokite
savo gyvenimą Dievui ir religijai.“ Kad ir kas nutiktų, neprisipažinsiu, kad esu
jazidė.
Vis dėlto giliai širdyje žinojau, kad mano plano įgyvendinti neįmanoma.
Salmano namuose knibždėte knibždėjo kovotojų, ir aš niekaip neišlipsiu pro
langą ir neperlipsiu per sodo tvorą jų nepastebėta. Be to, Hajji Salmanas leisdavo
man dėvėti abają ir nikabą tik kai išeidavau į lauką su juo ar mane prižiūrėjusiu
apsaugininku. Namuose dėvėjau Kočo pirktas sukneles ar tas, kurias man
išrinkdavo Hajji Salmanas. Vakarais gulėdama lovoje ir laukdama, kol
girgžtelėjus durims ateis Hajji Salmanas, mintyse perkratydavau savo pabėgimo
scenarijus ir turėdavau pripažinti, kad jų įgyvendinti nepavyks. Tada mane
apimdavo toks liūdesys, kad melsdavau Dievo mirties.
Vieną popietę išprievartavęs mane Hajji Salmanas liepė pasiruošti, nes tą
vakarą bus svečių.
– Gali būti, kad tą sabiją tu pažįsti, – tarė jis man. – Ji norėjo su tavimi
pasimatyti.
Širdis ėmė plakti tankiau. Kas ji? Kad ir kaip troškau pamatyti pažįstamą
veidą, nebuvau tikra, ar galėsiu ištverti, jei Kathrine ar kuri mano sesuo pamatys
mane su Hajji Salmano pirktais drabužiais, kuriuos jis man liepdavo apsivilkti.
Paprastai, kai Salmanas prašydavo manęs pasipuošti prieš svečius, jis
pageidaudavo, kad dėvėčiau kokią nors trumpą mėlyną ar juodą suknutę.
Jausdavausi siaubingai pagalvojusi, kad kita jazidė gali pamatyti mane taip
apsirengusią. Laimei, man pavyko rasti juodą suknelę, kuri nors ir buvo su
plonomis petnešėlėmis, bet nors dengė kelius. Susikėliau savo plaukus, truputį
pasidažiau lūpas, bet ne akis. Kai Hajji Salmanas buvo patenkintas, nusileidome
žemyn.
Pasirodė, kad jo svečias yra Nafahas, vyras iš pirmojo centro, nubaudęs mane
už tai, kad rėkiau autobuse. Jis piktai mane nužvelgė, bet kreipėsi tik į Hajji
Salmaną.
– Mano sabija nuolat prašosi pasimatyti su tavąja, – tarė jis. – Tačiau mums
teks sėdėti šalia ir klausytis, ką jos kalbės, nes aš nepasitikiu Nadia.
Nafaho sabija buvo Lamia, mano draugės Walaa sesuo. Pribėgome viena prie
kitos ir pasibučiavome į skruostus – pajutome didelį palengvėjimą pamačiusios
pažįstamą veidą. Tada visi keturi susėdome ir kai Salmanas su Nafahu pradėjo
kalbėtis tarpusavyje, nekreipdami į mus dėmesio, su Lamia perėjome nuo arabų
prie kurdų kalbos.
Lamia dėvėjo ilgą suknelę, o jos plaukus dengė hidžabas. Nežinojome, kiek
laiko būsime kartu, taigi kalbėjome greitai, stengdamosi kuo daugiau ir kuo
greičiau viską sužinoti.
 – Ar jis tave lietė? – paklausė ji manęs.
– O tave? – uždaviau jai tą patį klausimą, ir ji linktelėjo.
– Jis privertė mane atsiversti, o tada mus sutuokė teismo rūmuose, –
prisipažino Lamia, o aš pasakiau, kad tas pats nutiko ir man.
– Nežiūrėk į tai kaip į santuoką, – tariau. – Tai ne tas pats, kaip ištekėti Kočo.
– Noriu pabėgti, – tarė ji. – Tačiau pas Nafahą nuolat būna daugybė žmonių ir
išeiti iš namo neįmanoma.
– Tas pats ir čia, – pasakiau. – Visur apsaugininkai, o jis man pasakė, kad jei
mėginsiu pabėgti, būsiu nubausta.
– Kaip manai, ką jis padarytų? – paklausė ji tyliai, atsargiai žvelgdama į mūsų
kankintojus. Jie kalbėjosi tarpusavyje nekreipdami dėmesio, ką veikiame.
– Nežinau. Ką nors blogo, – tariau.
– Juk liepėme kalbėti arabiškai! – užriko Salmanas. Jie mus nugirdo ir įpyko,
kad nesupranta, apie ką kalbame.
– Kas nutiko Walaa? – paklausiau Lamios arabiškai. Nemačiau savo draugės
nuo tada, kai išvykome iš Kočo.
– Tą naktį, kai pasiėmė mane, jie dalijo ir kitas merginas, – pasakojo Lamia. –
Nežinau, kas nutiko Walaa. Prašiau Nafaho ją rasti, bet jis to nedaro. O kur
Dimal ir Adkee?
– Jos liko Solaghe, – pasakiau. – Su motina. – Kurį laiką tylėjome, jausdamos
slegiančią tuštumą.
Po trisdešimt penkių minučių Nafahas atsistojo ketindamas išeiti. Mes
atsibučiavome su Lamia.
– Rūpinkis savimi ir neliūdėk, – liepiau, o ji tuo metu dengė veidą nikabu. –
Mums visoms tenka tai patirti. – Tada jie išėjo ir aš vėl likau viena su Salmanu.
Pakilome laiptais į mano kambarį.
– Šiandien pirmą kartą mačiau, kaip pasikeitė tavo veido išraiška, – tarė mums
priėjus prie kambario durų.
Atsisukau į jį. Nesistengiau apsimesti, kad nepykstu.
– O ko tu nori? Kaip turi atrodyti mano veidas, kai mane užrakini ir darai su
manimi tai, ko nenoriu? – atsakiau jam.
 – Priprasi prie to, – pasakė jis. – Eik vidun. – Jis atidarė duris ir liko su
manimi kambaryje iki ryto.

Hajji Salmanas nuolat man kartodavo: „Jei mėginsi pabėgti, nubausiu“, – tačiau
niekada aiškiai nepasakė, kokia tiksliai bausmė manęs laukia. Jis, be abejonės,
mane sumuštų, tačiau tai nebūtų buvęs pirmas kartas. Salmanas nuolat mane
daužydavo. Suduodavo, jei nepatikdavo, kaip sutvarkiau namus, kai grįždavo iš
darbo piktas, jei verkdavau arba būdavau užsimerkusi, kai mane prievartaudavo.
Gal, jei mėginčiau pabėgti, mane taip sumuštų, kad liktų gilūs randai ar būčiau
subjaurota, bet man nesvarbu. Jei žaizda ar randai sulaikytų jį nuo prievartos
prieš mane, turėčiau juos kaip papuošalą.
Kartais, mane išprievartavęs, Hajji Salmanas aiškindavo, kad mėginti pabėgti
nėra jokios prasmės.
– Tu jau nebeskaisti, – sakydavo jis. – Ir musulmonė. Šeima tave nužudys. Tu
žuvusi. – Ir nors visa tai įvyko per prievartą, juo tikėjau. Jaučiausi žuvusi.
Pradėjau galvoti, kaip galėčiau save subjauroti – centre merginos išsitepdavo
veidą pelenais ir purvu, suveldavo plaukus į kaltūnus ir nesiprausdavo, kad
dvokas atbaidytų pirkėjus, tačiau man nepavyko sugalvoti nieko daugiau, kaip tik
persirėžti veidą ar nusikirpti visus plaukus. Maniau, kad dėl to Salmanas mane
sumuštų. Ar nužudytų, jei pamėginčiau save subjauroti? Taip nemaniau.
Vertingesnė buvau gyva, ir jis žinojo, kad mirtis man atneštų ilgai lauktą
palengvėjimą. Galėjau tik įsivaizduoti, ką Salmanas padarytų, jei pamėginčiau
pabėgti. Ir vieną dieną atsirado galimybė tai sužinoti.
Tą vakarą Salmanas namo grįžo su dviem vyrais – kovotojais, kurių anksčiau
nebuvau mačiusi ir kurie keliavo be savo sabijų.
– Ar jau baigei tvarkyti namus? – paklausė jis, ir kai pasakiau, kad viską
padariau, liepė likusį vakarą praleisti mūsų kambaryje vienai. – Virtuvėje yra
maisto. Jei esi alkana, pasakyk Hossamui, ir jis tau atneš. – Turėjau nesimaišyti
po kojom ir laukti jo.
Tačiau iš pradžių jis liepė visiems paduoti arbatos. Hajji Salmanas norėjo
pasipuikuoti savo sabija. Padariau kaip liepta – apsivilkau vieną iš jam
patinkančių suknelių ir nunešiau arbatą iš virtuvės į svetainę. Kaip paprastai,
kovotojai kalbėjosi apie „Islamo valstybės“ pergales Sirijoje ir Irake. Klausiausi,
ar jie nepaminės Kočo, tačiau apie savo gimtąjį kaimą nieko neišgirdau.
Kambaryje buvo daug vyrų ir tik du iš jų buvo svečiai. Atrodė, kad pas
Salmaną su jo svečiais vakarienės susirinko visi centro apsaugininkai, pirmą
kartą palikę savo postus nuo tada, kai čia atvykau. Svarsčiau, ar ne todėl jis taip
primygtinai reikalavo, kad likčiau savo kambaryje, kol išeis svečiai. Jei ten
susirinko visi apsaugininkai, tai reiškia, kad sode niekas nebudi ir nestebi, kad
užsidariusi vonios duris neiššliaužčiau pro langą. Prie mano durų nieko nebus ir
niekas nesiklausys, kas vyksta viduje.
Patiekus arbatą, Hajji Salmanas leido man išeiti ir aš užlipau laiptais į viršų.
Galvoje jau gimė planas, todėl stengiausi nedelsti, žinodama, kad jei sustosiu
pagalvoti, tokia galimybė gali daugiau nebepasitaikyti. Nuėjau ne į savo kambarį,
o į svetainę, kur, žinojau, stalčiuose buvo pilna jazidžių merginų ir šeimos, kuriai
priklausė šis namas, paliktų drabužių – ieškojau abajos ir nikabo. Greitai radau
abają ir užsivilkau ant savo suknelės. Plaukams ir veidui uždengti vietoje nikabo
pasirinkau ilgą juodą skarą, tikėdamasi, kad saugią vietą pasieksiu greičiau, nei
kas pastebės skirtumą. Tada priėjau prie lango.
Buvome antrame aukšte, bet nelabai aukštai ir siena žemiau lango pastatyta
taip, kad kelios smėlio spalvos plytos buvo kelis centimetrus išsikišusios. Mosule
toks dizainas buvo populiarus ir tik dėl dekoro, bet pamaniau, kad tomis
plytomis galėčiau pasinaudoti kaip kopėčiomis ir nulipti į sodą. Iškišau galvą pro
langą dairydamasi apsaugininkų, kurie paprastai visą laiką vaikščiodavo po sodą,
bet jis buvo tuščias. Į sodo tvorą buvo atremta aliejaus statinė – ant jos buvo
galima pasilipti.
Už sodo driekėsi kelias, kuriuo lėkė mašinos, tačiau gatvės pamažu tuštėjo, nes
žmonės skubėjo namo vakarieniauti ir, pamaniau, sutemose mažesnė tikimybė,
kad kas nors pastebės, jog juoda skarelė nėra tikras nikabas. Tikėjausi rasti ką
nors, kas man padėtų, kol paaiškės, kad pabėgau. Pasiėmiau tik savo papuošalus
ir motinos maisto kortelę, kuriuos susikišau į liemenėlę, o visa kita palikau
kambaryje.
Atsargiai pro atvirą langą iškišau vieną koją, tada kitą. Pati buvau pusiau
išlindusi pro langą, o mano viršutinė kūno dalis dar buvo viduje, pajudinau kojas
mėgindama užčiuopti vieną iš tų plytų. Laikantis už palangės rankos drebėjo,
tačiau greitai radau plytą ir perkėliau svorį ant kojų. Lipti neturėjo būti labai
sunku. Dairiausi žemiau esančių plytų, kai išgirdau atlaužiamo gaiduko garsą ir
pamačiau į mane nukreiptą ginklą. „Lipk vidun!“ – sušuko vyriškas balsas ir nė
nežvilgtelėjusi žemyn greitai įsliuogiau į vidų ir šlumštelėjau ant grindų, o širdis
iš baimės plakė kaip pašėlusi. Nežinojau, kas mane sučiupo. Visi Hajji Salmano
apsaugininkai buvo su juo svetainėje. Susiriečiau į kamuoliuką po langu ir
gulėjau, kol išgirdau artėjant žingsnius. Pakėlusi galvą, pamačiau stovintį Hajji
Salmaną ir kaip galėdama greičiau nubėgau į savo kambarį.
Durys atsidarė ir į vidų įėjo Hajji Salmanas su rimbu rankoje. Suklykusi
puoliau ant lovos ir užsitraukiau ant kūno ir galvos storą antklodę, slėpdamasi
kaip vaikas. Salmanas stovėjo prie lovos ir netaręs nė žodžio pradėjo mane
pliekti. Rimbu stipriai kirto ir vėl, taip greitai ir su tokiu pykčiu, kad nepadėjo nė
stora antklodė.
– Lįsk lauk iš ten! – šaukė Hajji Salmanas garsiau nei kada nors anksčiau. –
Lįsk iš po tos antklodės ir nusirenk!
Neturėjau pasirinkimo. Nusiklojau antklodę ir, Salmanui stovint šalia ir
lūkuriuojant su rimbu, lėtai nusirengiau. Netrukus jau buvau visiškai nuoga ir
stovėjau nejudėdama, laukiau, ką jis man darys. Tyliai verkiau. Maniau, kad
išprievartaus, tačiau jis pasisuko durų link.
– Nadia, sakiau tau, kad jei mėginsi pabėgti, tau nutiks kai kas tikrai blogo, –
tarė jis. Jis vėl kalbėjo tyliu balsu. Tada atidarė duris ir išėjo.
Po akimirkos įžengė Morteja, Yahya, Hossamas ir dar trys apsaugininkai ir
įsispoksojo į mane. Jie stovėjo ten, kur prieš akimirką buvo Salmanas. Juos
išvydusi supratau, kokia bausmė manęs laukia. Pirmas į lovą atėjo Morteja.
Mėginau sustabdyti, bet jis buvo pernelyg stiprus. Nustūmė mane ant lovos ir
nieko nebegalėjau padaryti.
Po Mortejos mane prievartavo kitas apsaugininkas. Šaukiausi motinos ir
brolio Khairy. Kočo jie visada ateidavo į pagalbą, kai jų reikėjo. Net jei tik truputį
nusidegindavau pirštą, išgirdę mano kvietimą, jie skubėdavo padėti. Mosule aš
buvau viena – iš jų man beliko tik vardai. Jokie mano veiksmai ar žodžiai
nesustabdė tų vyrų. Paskutinis dalykas, kurį pamenu iš tos nakties, yra vieno
apsaugininko veidas, kai jis ėjo prie manęs. Pamenu, kad prieš ateinant jo eilei
mane prievartauti, vyras nusiėmė akinius ir atsargiai pasidėjo ant stalo.
Tikriausiai bijojo juos sudaužyti.

Kai ryte pabudau, buvau viena ir nuoga. Negalėjau pasijudinti. Kažkas, tikriausiai
vienas iš vyrų, buvo užklojęs mane antklode. Stojantis apsisuko galva, o
pamėginus pasiekti drabužius kūną pervėrė skausmas. Kiekvieną akimirką
atrodė, kad tuoj vėl prarasiu sąmonę – lyg tamsi užuolaida pradėjo leistis man
prieš akis ir viskas pasaulyje virto savo paties šešėliu.
Nuėjau į vonią nusiprausti. Visas kūnas buvo suteptas vyrų nešvarumais.
Atsukau vandenį ir ilgai stovėjau po srove verkdama. Tada gerai nusiprausiau,
šveičiausi kūną, dantis, veidą, plaukus ir visą laiką meldžiausi prašydama Dievo
man padėti ir atleisti.
Paskui grįžau į savo kambarį ir atsiguliau ant sofos. Lova vis dar atsidavė
mane prievartavusiais vyrais. Niekas neatėjo pažiūrėti, kaip laikausi, nors
girdėjau juos kalbantis už durų, ir netrukus man pavyko užmigti. Nieko
nesapnavau. Kai vėl pramerkiau akis, greta stovėjo Salmano vairuotojas
purtydamas mane už peties.
– Pabusk, Nadia, kelkis ir apsirenk, – tarė jis. – Metas važiuoti.
– Kur? – paklausiau grūsdama daiktus į krepšį.
– Nežinau – kažkur, – tarė jis. – Hajji Salmanas tave pardavė.
 10 skyrius

Kai pirmą kartą pakliuvau į nelaisvę ir sužinojau, kas nutinka jazidų mergaitėms,
meldžiausi, kad likčiau tik pas vieną vyrą. Tai, kad tave kažkas nusipirko kaip
vergę, atėmė iš tavęs žmogiškumą ir orumą, yra siaubinga, bet negalėjai nė
pagalvoti apie tai, kad kovotojai perduos tave vieni kitiems, vežios iš vienų namų
į kitus, o gal net nelegaliai išveš į „Islamo valstybės“ užimtą Siriją kaip daiktą
turguje, kaip miltų maišą sunkvežimio priekaboje.
Tuomet nesupratau, koks žiaurus gali būti žmogus. Hajji Salmanas buvo
blogiausias mano sutiktas žmogus, ir kai jis leido savo apsaugininkams mane
prievartauti, aš meldžiausi, kad būčiau parduota. Man buvo nesvarbu, kam ir kur
mane veža. Netgi galimybė pakliūti į Siriją, iš kur buvo gerokai sunkiau pabėgti ir
apie kurią kadaise galvojau kaip apie mirties nuosprendį, atrodė geriau, nei likti
su Salmanu. Kai įsivaizduoju islamistų teismą dėl genocido, noriu ten matyti
Hajji Salmaną kartu su Salwanu, sugautus gyvus. Noriu aplankyti Hajji Salmaną
kalėjime, apsuptą ginkluotų Irako karių ir sargybinių. Noriu pamatyti, kaip jis
atrodo, išgirsti, ką kalba, netekęs „Islamo valstybės“ užnugario. Ir noriu, kad jis
pažvelgtų į mane, prisimintų, ką man padarė, ir suprastų, kad dėl to niekada
daugiau nebeišeis į laisvę.
Susikroviau krepšį ir išsekiau paskui vairuotoją į lauką. Hajji Salmanas buvo
kažkur namie, bet išvažiuodama jo nemačiau. Praeidama stengiausi nežiūrėti į
Morteją ir kitus apsaugininkus. Mums išvažiuojant jau buvo pradėję temti, tačiau
vis dar buvo karšta ir tik silpnas vėjelis pūtė smėlį man į veidą, kurio niekas
neliepė prisidengti. Nors buvau lauke, laisva nesijaučiau. Žinodama, kad visame
Mosule nėra nė vieno žmogaus, kuris man padėtų, jaučiausi praradusi viltį.
Mažo balto automobilio priekyje greta vairuotojo atsisėdo naujas sargybinis –
man nepažįstamas vyras.
 – Tu alkana? – paklausė jis mums išvažiavus. Papurčiau galvą, tačiau vis tiek
sustojome prie restorano. Vairuotojas nuėjo į vidų ir atnešė kelis į foliją
suvyniotus sumuštinius, vieną numetė ant galinės sėdynės greta manęs kartu su
buteliu vandens. Gatve ėjo žmonės, pirko maistą, sėdėjo ir valgė, kalbėjo
telefonu. Norėjau tiesiog atidaryti duris ir pasirodyti jiems, norėjau, kad sužinoję,
kas čia vyksta, jie padėtų man. Tačiau netikėjau, kad jie taip pasielgtų. Iš paketo
sklido stiprus mėsos ir svogūnų kvapas ir kai pradėjome važiuoti, užsimerkiau,
mėgindama sutramdyti šleikštulį.
Netrukus privažiavome pirmą patikros punktą prie Mosulo ribų. Ten budėjo
„Islamo valstybės“ kovotojai su automatiniais ginklais ir pistoletais. Pažvelgiau
pro langą, norėdama sužinoti, ar jie iš tikrųjų kabina pabėgusių sabijų
nuotraukas, kaip kad sakė Hajji Salmanas, tačiau buvo pernelyg tamsu, kad ką
nors pamatyčiau.
– Kodėl tavo žmona be nikabo? – paklausė kovotojas vairuotojo.
– Ji ne mano žmona, Hajji, – atsakė tas. – Tai sabija.
– Sveikinu, – tarė kovotojas ir pamojo mums važiuoti.
Tuo metu jau buvo visiškai tamsu. Važiavome greitkeliu į rytus nuo Mosulo,
pakeliui aplenkėme kelis lengvuosius automobilius ir sunkvežimius. Tamsoje
plokščias Irako kraštovaizdis atrodė bekraštis. Kai jos pabėga, kur eina? Kaip
pereina patikros punktus Mosule? Jei joms pavyksta, iš kur žino, į kurią pusę
pasukti laukuose, kas gali joms padėti, o kas įduos, kiek toli gali nueiti
nemirdamos iš troškulio? Jos tokios drąsios, kad mėgina tai padaryti.
– Žiūrėk! – tarė vairuotojas, rodydamas į šiek tiek priekyje mūsų kelio
pakraštyje riogsančią dėžę, kuri mūsų automobilio žibintų šviesoje spindėjo
baltai. – Įdomu, kas tai?
– Nesustok, – įspėjo apsaugininkas. – Tai gali būti sprogmuo. Žinai, kad šiame
kelyje jų pilna.
– Aš taip nemanau, – tarė vairuotojas stabdydamas automobilį maždaug už
trijų šimtų metrų nuo dėžės. Ant šono buvo kažkokie paveikslėliai ir užrašai,
tačiau buvome per toli ir nematėme, kas ten pavaizduota. – Lažinuosi, kad
kažkas kažką pavogė, o vėliau tai iškrito iš sunkvežimio. – Jis buvo susijaudinęs –
būdamas paprastas vairuotojas, negalėjo įsigyti tiek naujų daiktų, kiek jų turėjo
aukštesnes pareigas einantys islamistai.
Nors apsaugininkas toliau protestavo:
– Niekas ant kelio nebūtų palikęs daikto, jei jis būtų ko nors vertas! – kartojo
jis. – Jei jis sprogs, visi žūsime!
Vairuotojas išlipo iš mašinos ir nuėjo prie dėžės. Pasilenkęs atidžiai ją
apžiūrėjo neliesdamas.
– Kad ir kas ten būtų, neverta to daryti, – nepatenkintas niurnėjo
apsaugininkas. Įsivaizdavau, kaip vairuotojas godžiai atidaro dėžę ir didžiulė
bomba sprogsta, sudrasko jį į skutelius, o mūsų automobilį nubloškia į dykumos
vidurį. Man nesvarbu, ar žūsiu aš, svarbu, kad žūtų abu vyrai. „Kad tik tai būtų
bomba“, – meldžiausi.
Po minutės vairuotojas paėmė dėžę ir triumfuodamas parsinešė ją į
automobilį.
– Ventiliatoriai! – pasigyrė jis, grūsdamas dėžę į bagažinę. – Du ventiliatoriai
su baterijomis.
Apsaugininkas atsiduso ir padėjo įdėti dėžę į bagažinę. Nusivylusi vėl
susmukau galinėje sėdynėje. Po antrojo patikros punkto paklausiau vairuotojo:
– Hajji, kur mes važiuojame?
– Į Hamdaniją, – atsakė tas. Matyt, šiaurės Ninevijoje esantis Hamdanijos
rajonas taip pat buvo užimtas „Islamo valstybės“. Ten su savo daliniu kadaise
buvo dislokuotas mano įbrolis Khaledas. Apie tą vietą jis pasakojo nedaug, bet
žinojau, kad ten buvo didelė krikščionių bendruomenė, tačiau dabar jie
tikriausiai visi yra išvykę arba negyvi. Pakeliui pravažiavome apdegusias apversto
islamistų automobilio liekanas, kurios liudijo, kad ten vyko mūšis.
Kai Kočo buvo apsiaustas, matėme, kaip „Islamo valstybė“ puldinėjo netoliese
esančius krikščionių kaimus. Kaip ir mes, jų gyventojai prarado visą savo turtą ir
namus, kuriems pastatyti išleido viso gyvenimo santaupas. Irako krikščionys taip
pat buvo išstumti iš savo namų tik dėl savo religijos. Irake krikščionys buvo
dažnai puolami ir, kaip ir jazidai, iš visų jėgų laikėsi įsikibę į gimtinę. Ilgainiui jų
bendruomenė vis mažėjo, nes daugelis išsivažinėjo ten, kur požiūris į juos buvo
palankesnis. Atėjus „Islamo valstybei“, daugelis krikščionių sakė, kad netrukus
Irake jų neliks. Tačiau kai islamistai atėjo į Kočo, pajutau pavydą krikščionims.
Jie savo kaimuose buvo įspėti apie ISIS atėjimą, nes, anot „Islamo valstybės“, jie
yra „knygos žmonės“, o ne kafir kaip mes, ir jiems buvo leista pasiimti vaikus,
dukteris ir nuvežti juos į saugią vietą Kurdistane, o Sirijoje kai kuriems, kurie
nenorėjo atsiversti, buvo leista sumokėti išpirką. Netgi tie, kurie buvo išvaryti iš
Mosulo tuščiomis rankomis, bent jau išvengė vergijos. Jazidai tokios galimybės
neturėjo.
Netrukus atvykome į miestą Hamdanijos rajone. Be elektros visas miestas
skendėjo tamsoje ir bjauriai dvokė kaip pūvanti dvėsena. Gatvėse spengė tyla, o
namuose nesimatė paprastų gyventojų. Liko tik teroristai ir tik „Islamo
valstybės“ būstinės buvo apšviestos, energiją joms tiekė didžiulis generatorius,
kuris garsiai ūžė trikdydamas nakties tylą.
Kai „Islamo valstybė“ pirmą kartą įžengė į Iraką, jie pažadėjo atkurti
komunalines paslaugas miestuose, kur jos nebuvo teikiamos. Savo propagandoje
jie arba aukštino žiaurumą, arba žarstė pažadus dėl elektros, efektyvesnio šiukšlių
surinkimo ir geresnių kelių lyg kokia normali politinė partija. Pasakojama, kad
žmonės jais tikėjo ir manė, jog islamistai dirbs geriau nei Irako vyriausybė, tačiau
Mosule nemačiau nieko, kas leistų manyti, kad vidutiniam gyventojui gyvenimas
ten pagerėjo. Iš miesto liko tik kiautas – tuščias, tamsus, dvokiantis mirtimi ir
gyvenamas tik teroristų, kurie visus maitino tuščiais pažadais.
Sustojome prie „Islamo valstybės“ būstinės ir užėjome į vidų. Kaip ir Mosule,
čia buvo gausus kovotojų būrys. Tyliai sėdėjau ir laukiau, kol man pasakys, ką
daryti; buvau išvargusi ir labai norėjau miego. Įėjo kovotojas. Jis buvo mažo ūgio
ir labai senas; jo nugara buvo sulinkusi, o keli burnoje likę dantys – supuvę.
– Eik viršun, – liepė jis man. Išsigandau pamaniusi, kad Hajji Salmanas toliau
mane baudžia parduodamas seniui ir kad tas siunčia mane į kambarį, kur
planuoja prievartauti. Tačiau atidariusi kambario duris pamačiau, kad čia yra ir
kitų mergaičių. Ne iš karto jas atpažinau.
„Jilan! Nisreen!“ – tai buvo mano brolienė ir dukterėčia. Dar niekada
gyvenime taip nesidžiaugiau ką nors išvydusi ir mes puolėme viena kitai į glėbį
bučiuodamosi ir raudodamos. Jos buvo apsirengusios taip pat kaip aš ir atrodė
nemiegojusios kelias savaites. Nisreen buvo visai mažutė – neįsivaizdavau, kaip ji
ištvėrė sabijos likimą; Jilan buvo atskirta nuo mylimo vyro – maniau, kad jai
ištverti prievartavimą buvo dar sunkiau nei man. Žinojome, kad netrukus galime
būti atskirtos, todėl greitai susėdome ant grindų ir pradėjome pasakoti savo
istorijas.
– Kaip čia atsidūrėte? – klausiau jų.
– Abi buvome parduotos, – pasakojo Nisreen. – Mosule buvau parduota du
kartus, o tada mane atvežė čia.
– Ar žinai, kas nutiko Kathrine? – teiravosi manęs Nisreen.
– Ji taip pat centre, Mosule, – atsakiau.
Papasakojau joms, ką išgirdau iš Lamios apie Walaa ir šiek tiek apie tai, kas
nutiko man.
– Buvau pas baisų žmogų, – pasakiau. – Mėginau pabėgti, bet jis mane
sučiupo. – Detalių nepasakojau. Dar nebuvau pasirengusi ištarti tai garsiai.
Glaudėmės viena prie kitos kuo arčiau. – Tas bjauraus veido senis ten, apačioje –
manau, kad tai jis mane nusipirko, – pasakiau.
– Ne, – Nisreen nuleido galvą. – Jis nusipirko mane.
– Kaip galima pakęsti, kai toks šlykštus senis ateina pas tave naktį? – klausiau
Nisreen.
Nisreen papurtė galvą.
– Aš negalvoju apie save, – tarė ji. – O kaip Rojian, juk ją pasiėmė tas didžiulis
vyras? Jai išėjus visos tiesiog kraustėmės iš proto. Išverkėme visas akis. Tą
akimirką net negalvojome, kas nutiko Kočo – visų mintys sukosi tik apie Rojian
su tuo pabaisa.
– Kas nutiko Kočo? – užduoti šį klausimą labai bijojau. – Ar tikrai žinote?
– Per televiziją mačiau, kad visi vyrai buvo nužudyti, – atsakė Nisreen. – Visi
nužudyti, visi vyrai. Taip pasakė per žinias.
Nors girdėjau, kaip už mokyklos švilpia kulkos, iki pat tos akimirkos vyliausi,
kad vyrai liko gyvi. Išgirdus šią žinią, galvoje vėl pasigirdo šūvių garsai, papliūpos
aidėjo be pertrūkio – tai buvo vienintelis dalykas mano galvoje. Mėginome viena
kitą guosti.
– Neverkit, kad jie negyvi, – tariau joms. – Norėčiau ir aš būti sušaudyta kartu
su jais.
 Būti negyvai geriau, nei būti parduotai kaip kokiam daiktui ir prievartaujamai,
kol kūnas palūžta. Tarp mūsų vyrų buvo studentų, gydytojų, jaunų ir senų. Kočo
mano broliai ir įbroliai stovėjo petys petin, kai islamistai beveik visus juos
sušaudė. Tačiau jų mirtis truko akimirką. Kai esi sabija, miršti kiekvieną dieną,
kiekvieną minutę. Mes, kaip ir mūsų vyrai, daugiau niekada nebepamatysime
savo šeimos ir namų. Nisreen ir Jilan sutiko. „Būtų geriau, jei būtume buvusios
su vyrais, kai juos nužudė“, – pritarė jos.
Prie durų priėjo kovotojas su išpuvusiais dantimis – Nisreen grobikas – ir
parodė pirštu į mane.
– Laikas eiti, – tarė jis, ir mes visos puolėme maldauti. „Galite daryti su
mumis, ką norite, tik, prašau, neišskirkite mūsų!“ – šaukėme įsikibusios viena į
kitą, kaip tą naktį Mosule. Ir, kaip ir tą naktį, jie mus išskyrė ir nuvilko mane
žemyn nė nespėjus atsisveikinti.
Hamdanijoje praradau paskutinę viltį. Tai buvo „Islamo valstybės“
kontroliuojama teritorija, taigi pabėgti nebuvo jokios galimybės ir jokių svajonių
apie tai, kad koks nors praeivis gatvėje susijaudins ir nutars padėti į bėdą
patekusiai jazidei. Čia tebuvo tušti namai ir karo tvaikas.
Po penkiolikos minučių atvykome į kitą Hamdanijoje esantį centrą. Staiga
pasidarė silpna pamanius, kad ten pamatysiu savo naująjį šeimininką. Lėtai
išlipau iš mašinos – atrodė, lyg mano kūnas būtų cementinis. Šį centrą sudarė du
namai ir, automobiliui privažiavus, iš mažesniojo išėjo vidutinio amžiaus vyras.
Jis buvo su ilga juoda barzda ir apsivilkęs „Islamo valstybės“ uniforma.
Vairuotojas parodė sekti paskui jį į vidų.
– Tai Abu Muawaya, – tarė jis man. – Daryk viską, ką jis lieps.
Namas buvo tik vieno aukšto, bet labai švarus ir gražus, neabejotinai kadaise
priklausė turtingų krikščionių šeimai. Čia nebuvo jokių merginų, tačiau visur
mačiau krūvas jazidžių drabužių, kurie buvo ryškesni ir drąsesni, nei nešiojo
tipinės konservatyvios irakietės, ir įvairių daiktų, kuriuos paliko pabėgti
skubėjusi šeima. Atrodė, kad įžengiau į šeimos kapą. Abu Muawaya nuėjo į
virtuvę, kur buvo dar vienas jaunesnis vyras. Čia jie valgė duoną ir jogurtą, gėrė
juodąją arbatą.
 – Kiek dienų čia būsiu? – paklausiau to vyro. – Kitame centre yra mano
šeimos narių. Ar galėčiau būti su jomis?
Jie beveik nežvilgtelėjo į mane, o Abu Muawaya tarė:
– Tu esi sabija, – pasakė jis ramiai. – Tu neduodi nurodymų, tu juos vykdai.
– Nadia, ar atsivertei? – paklausė kitas vyras.
– Taip, – atsakiau, stebėdamasi, iš kur jie žino mano vardą ir ką dar apie mane
žino. Jie neklausinėjo, iš kur aš ar kas nutiko mano šeimai – galbūt tai jiems buvo
visai nesvarbu. Svarbiausia, kad aš buvau ten ir jiems priklausiau.
– Eik nusiprausk po dušu, – liepė Abu Muawaya. Galvojau, kiek Hajji
Salmanas už mane gavo. Neskaisčios sabijos kainuoja pigiau, žinojau tai. Be to,
gali būti, kad dėl nutikimo autobuse ir dėl to, kad mėginau pabėgti, pagarsėjau
kaip ramybės drumstėja. Ar tai dar viena bausmė? Gal Salmanas taip troško
manęs atsikratyti, kad padovanojo, o gal surado patį žiauriausią vyrą, kokį tik
galėjo, ir paprasčiausiai mane atidavė jam. Žinojau, kad kartais taip nutinka.
Teroristai perduodavo jazides vienas kitam visai už dyką.
– Prausiausi po dušu ryte, – pasakiau.
– Tada eik ir lauk manęs tame kambaryje, – Abu Muawaya parodė pirštu į
miegamąjį ir aš paklusniai išėjau pro duris. Tai buvo kambariukas su siaura ruda
lova, apklota mėlynos ir baltos spalvos dryžuota antklode. Prie sienos stovėjo dvi
lentynos su batais, o didelė knygų lentyna buvo pilna knygų. Ant stalo gulėjo
neveikiantis kompiuteris tamsiu ekranu. Pamaniau, kad anksčiau tai tikriausiai
buvo mokinio kambarys – maždaug mano amžiaus berniuko; batai buvo
nevarstomi, panašūs į tuos, kokiais avėjo kolegijos studentai, ir nebuvo labai
dideli. Atsisėdau ant lovos ir laukiau. Vengiau pažvelgti į didelį ant sienos
kabantį veidrodį ir stengiausi negalvoti apie tai, ar pavyktų prasisprausti pro
orlaidę, kuri čia buvo vietoje lango. Nenorėjau atidaryti spintos ar apžiūrėti
berniuko daiktų, kad daugiau apie jį sužinočiau. Net nepasižiūrėjau, kokios
knygos buvo lentynoje. Gal tas berniukas kur nors yra gyvas ir mirusiam nedera
liesti gyvojo daiktų.
 11 skyrius

Visi „Islamo valstybės“ nariai su manimi elgėsi žiauriai ir prievartavimas visur

buvo toks pat, tačiau pamenu kelis nedidelius skirtumus tarp prieš mane
smurtavusių vyrų. Blogiausias iš visų buvo Hajji Salmanas, iš dalies dėl to, kad
pirmas mane išprievartavo, ir iš dalies dėl to, kad elgėsi taip, lyg manęs nekęstų.
Trenkdavo man, jei mėgindavau užsimerkti. Jam nepakako paprasčiausiai
prievartauti mane. Jis mane žemindavo visuomet, kai tik pasitaikydavo proga,
tepdavo medum savo kojų pirštus ir liepdavo man juos laižyti, versdavo rengtis
jam patinkančiais drabužiais. Atėjęs manęs prievartauti Morteja elgėsi kaip
vaikas, gavęs ilgai prašytą saldainį, ir aš niekada nepamiršiu to kito apsaugininko
akinių – kaip atsargiai jis su jais elgėsi ir kaip žiauriai su manimi – žmogumi.
Apie aštuntą vakaro į kambarį atėjęs Abu Muawaya sugriebė mane už smakro
ir pastūmė į sieną.
– Kodėl tu nesipriešini? – paklausė. Atrodė, kad tai jam kelia pyktį. Iš krūvos
jazidžių drabužių jo namuose sprendžiau, kad jis turėjo nemažai sabijų ir
tikriausiai jos visos, išskyrus mane, priešinosi. Gal jam patiko įrodinėti, kad gali
jas turėti, net jei jos kovoja. Jis buvo nedidelis, bet labai stiprus.
– Kokia prasmė? – paklausiau jo. – Vienas vyras, antras, trečias – jūs visi tai
darote. Kiek, tavo manymu, galiu priešintis? – pamenu, kad išgirdęs mano
žodžius jis nusijuokė.
Abu Muawayaʼai išėjus, likau viena ir užmigau, bet netrukus mane pažadino
greta gulintis kitas žmogus. Tai buvo vyras, kuris su Abu Muawaya virtuvėje
valgė duoną ir jogurtą; nepamenu jo vardo. Prisimenu, kad mano perdžiūvusi
gerklė perštėjo, ir kai atsikėliau atsigerti, jis sugriebė mano ranką.
– Aš tik einu atsigerti, – pasakiau. Mane pritrenkė mano pačios neviltis. Po to,
kas nutiko su apsaugininkais Hajji Salmano namuose, lioviausi bijoti islamistų ir
prievartavimo. Mano kūnas tapo nejautrus. Neklausiau to vyro, ką jis daro,
nemėginau jo įtikinti manęs neliesti, visai su juo nekalbėjau.
Tam tikra prasme buvo tik prievartavimas, ir nieko daugiau. Tokia diena
tampa įprasta. Nežinai, kas atidarys duris ir tave užpuls, tik žinai, kad tai būtinai
atsitiks ir kad rytoj gali būti dar blogiau. Nebegalvoji apie pabėgimą ar apie
galimybę pasimatyti su šeima. Ankstesnis gyvenimas tampa tolimu prisiminimu,
tarsi sapnas. Tavo kūnas tau nebepriklauso, nebėra jėgų kalbėti, kovoti ar galvoti
apie išorinį pasaulį. Lieka tik prievartavimas, nejautra, kai suvoki, kad dabar tai ir
yra tavo gyvenimas.
Bijoti buvo geriau. Jei bijai, vadinasi, suvoki, kad tai, kas vyksta, nėra normalu.
Žinoma, bijant atrodo, kad širdis sprogs ir tuoj apsivemsi, desperatiškai laikaisi
įsikibusi šeimos ir draugų, keliaklupsčiauji prieš teroristus, verki, kol išverki visas
akis, bet bent jau ką nors darai. Neviltis panaši į mirtį.
Pamenu, kad Abu Muawaya’os draugas jautėsi įžeistas, kad ryte nuo jo
atsitraukiau, kai pramerkusi akis, savo siaubui, išvydau, kad mano koja guli ant
jo. Nuo vaikystės miegodama su kuo nors, ką myliu – seserimi, motina ar broliu,
visuomet ant jų dėdavau savo koją, kad būčiau arčiau. Kai pamačiau, kad taip
padariau su teroristu, iškart truktelėjau koją prie savęs. Jis nusijuokė ir paklausė:
– Ko pasitraukei? – Nekenčiau savęs. Nerimavau, kad jis pagalvos, jog man
rūpi.
– Nesu įpratusi miegoti ne viena, – tariau. – Noriu šiek tiek pailsėti. – Jis
patikrino telefone, kiek valandų, ir nuėjo į vonią.
Abu Muawaya patiekė pusryčius ant grindų čiužinio ir liepė man valgyti. Nors
tai reiškė, kad teks sėdėti virtuvėje ir valgyti kartu su dviem mane
prievartavusiais vyrais, nuskubėjau prie stalo. Nebuvau valgiusi nuo tada, kai
išvykau iš Salmano namų, ir mane kankino stiprus alkis. Maistas buvo
pažįstamas ir geras – tamsus medus, duona, kiaušiniai ir jogurtas. Valgiau
tylėdama, o vyrai aptarinėjo kasdienius reikalus – kur gauti daugiau degalų
generatoriams, kas į kokį centrą atvažiuos. Nežiūrėjau į juos. Kai baigėme, Abu
Muawaya liepė man nusiprausti po dušu ir užsivilkti abają.
– Netrukus išvažiuosime, – tarė jis.
 Grįžusi į kambarį ir nusipraususi pirmą kartą pažvelgiau į veidrodį. Veidas
atrodė išblyškęs ir pageltęs, o plaukai, kurie beveik siekė liemenį, susivėlė į
kaltūną. Anksčiau labai didžiavausi savo plaukais, tačiau dabar nenorėjau nieko,
kas man primintų, kad kadaise troškau būti graži. Panaršiau po spinteles
ieškodama žirklių, kad galėčiau juos nusikirpti, bet nieko neradau. Kambaryje
buvo taip karšta, kad atrodė, jog galva degte dega. Staiga durys atsidarė ir įėjo
antras vyras. Jis atnešė mėlyną suknelę ir man liepė ją apsivilkti.
– Gal galėčiau vilktis štai šitą? – paklausiau rodydama jam vieną iš savo
jazidiškų suknelių. Būčiau jautusis ramiau dėvėdama ją, bet jis neleido.
Vyras stebėjo, kaip rengiuosi, priėjo arčiau ir ėmė mane visur liesti.
– Tu dvoki, – pasipiktino jis ir užsidengė nosį. – Argi nesiprausei po dušu? Ar
visos jazidės taip smirdi?
– Toks mano kvapas, – atsakiau. – Ir man nesvarbu, patinka jis tau ar ne.
Išeidama iš namo ant stalo greta Abu Muawayaʼos telefono pastebėjau mažytį
plastikinį kvadratėlį – mobiliojo telefono atminties kortelę. Įdomu, kas ten galėtų
būti. Sabijų nuotraukos? Mano nuotraukos? Irako planai? Kočo man patikdavo
imti žmonių atminties korteles, dėti jas į Khairy telefoną ir žiūrėti, kas jose yra.
Kiekviena jų buvo maža paslaptis, kurią reikėjo įminti, ir paprastai jos nemažai
papasakodavo apie savininkus. Akimirką įsivaizdavau, kaip pavagiu teroristo
atminties kortelę. Gal joje yra paslapčių, kurios padėtų Hezni mane rasti arba
Irako armijai atsiimti Mosulą. Gal ten „Islamo valstybės“ daromų nusikaltimų
įrodymai. Bet kortelės nepaliečiau; buvau visai praradusi viltį ir negalėjau
įsivaizduoti, kaip galėčiau ką nors pakeisti, kad ir ką daryčiau. Tiesiog išsekiau
paskui tą vyrą į lauką.
Gatvėje stovėjo maždaug greitosios pagalbos dydžio autobusiukas, o
vairuotojas lūkuriavo prie vartų. Jis atvyko iš netoliese esančio Mosulo ar Tal
Afaro ir kol ten stovėjome, pranešė Abu Muawayaʼai, kaip tuose miestuose sekasi
kovotojams.
– Abiejose vietose mus labai remia, – tvirtino jis. Abu Muawaya pritariamai
linktelėjo. Jie liovėsi kalbėję, kai autobusiuko durys atsidarė ir iš jo išlipo trys
moterys.
 Kaip ir mano, visą jų kūną dengė abajos ir nikabai. Išlipusios iš mašinos,
moterys susispietė į krūvą. Viena jų buvo gerokai aukštesnė už kitas ir mažosios
laikėsi įsikibusios į didžiosios abają ir jos pirštinėtas rankas, tarsi norėdamos
pranykti abajos klostėse. Jos trumpam stabtelėjo prie autobusiuko durų,
apsidairė į kairę ir dešinę vertindamos Hamdaniją. Pro nikabo plyšį žvelgiančios
akys prisipildė baimės pamačiusios jas atidžiai stebintį Abu Muawayaʼą.
Aukštoji padėjo ranką mažiausiajai ant peties ir laikė ją prispaudusi prie savo
apkūnaus kūno. Mažiausiai mergaitei galėjo būti dešimt metų. Pamaniau, kad tai
tikriausiai motina ir dvi jos mažos dukterys. Jos visos buvo parduotos kartu.
„Perkant, parduodant ar atiduodant [vergę], negalima atskirti motinos nuo jos
nesubrendusių vaikų“, – sakoma „Islamo valstybės“ lankstinuke apie sabijas.
Motinos lieka su savo vaikais, kol tie „suauga ir subręsta“. Tada islamistai gali su
jomis daryti, ką nori.
Nepaleisdama viena kitos trijulė lėtai nuėjo nuo autobusiuko į nedidelį namą,
kur aš praleidau naktį. Abi mergaitės spietėsi aplink motiną kaip viščiukai aplink
vištą, tvirtai įsikibusios į slidžią pirštinėtą jos ranką. Ar mane iškeitė į jas?
Prasilenkdama norėjau užmegzti su jomis akių kontaktą, tačiau tuo metu jos jau
žiūrėjo tiesiai prieš save. Viena po kitos visos trys dingo namo tamsoje ir durys
paskui jas užsivėrė. Tikriausiai baisu matyti, kaip tavo vaikams, motinai ar
seserims tenka patirti tai, ką patiriame mes. Tačiau vis tiek joms pavydėjau. Joms
pasisekė; islamistai dažnai pažeidinėdavo savo pačių taisykles ir atskirdavo
motinas nuo vaikų. O būti vienai gerokai blogiau.
Abu Muawaya sumokėjo vairuotojui kelis Irako dinarus ir mes išvykome iš
Hamdanijos. Neklausiau, kur važiuojame. Mano neviltis buvo tarsi skraistė –
sunkesnė, niūresnė ir tamsesnė nei kokia abaja. Automobilyje vairuotojas leido
religinę muziką, kuri buvo labai populiari „Islamo valstybės“ užimtame Mosule.
Dėl automobilio keliamo triukšmo ir supimo netrukus man pasidarė negera.
– Prašau, sustokite, – kreipiausi į Abu Muawayaʼą. – Tuoj vemsiu.
Automobilis sustojo plento kelkraštyje, skubiai atidariau duris, pabėgėjau kelis
žingsnius nuo mašinos, pakėliau nikabą ir išvėmiau pusryčius. Pravažiuodami
pro šalį švilpė automobiliai, o pajutus benzino kvapą ir dulkes mane vėl
supykino. Abu Muawaya išlipo ir atsistojo kiek atokiau, stebėdamas, kad
nemėginčiau bėgti nei į laukus, nei į kelią.
Kelyje, jungiančiame Hamdaniją ir Mosulą, yra didelis patikros punktas. Prieš
pasirodant „Islamo valstybei“ čia budėdavo Irako kariuomenė, norėjusi
kontroliuoti su „Al Kaida“ susijusių sukilėlių judėjimus. Dabar tas patikros
punktas buvo ISIS rankose ir suteikė galimybę kontroliuoti kelius, o kartu ir visą
šalį. Galima sakyti, kad Irakas yra patikros punktų šalis, o tas, kuris jungia
Hamdaniją ir Mosulą, yra tik vienas iš daugelio, kuriame plevėsuoja baltos ir
juodos spalvos teroristų vėliava.
Kurdistane patikros punktus puošia ryškiai geltonos, raudonos ir žalios
spalvos kurdų vėliavos ir ten pilna pešmergų. Visur kitur Irake patikros
punktuose iškelta juodos, raudonos, baltos ir žalios spalvos Irako vėliava rodo,
kad esate centrinės vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje. Šiaurės Irako
kalnuose, kurie mus jungia su Turkija, o dabar ir kai kuriose Sindžaro dalyse
savo vėliavas patikros punktuose iškėlė YPG. Kaip Bagdadas arba JAV gali sakyti,
kad Irakas yra vieninga šalis? Nežinoti, kad Irakas suskaldytas į šimtus dalių, gali
tik tie, kurie niekada nekeliavo mūsų keliais, nestovėjo eilėse prie patikros
punktų ir kuriems neteko būti apklaustiems vien dėl to, kad jų automobilio
numeriuose nurodytas kitas miestas.
Maždaug pusę dvyliktos dienos sustojome prie patikros punkto.
– Išlipk, Nadia, – liepė man Abu Muawaya. – Eik į vidų. – Lėtai įžengiau į
nedidelį betoninį pastatą, kuriame buvo sargybinių kabinetas ir poilsio
kambarys. Nuo pykinimo jaučiausi apsvaigusi ir silpna. Maniau, kad kol laukiu,
jiems reikia ką nors papildomai patikrinti, taigi nustebau pamačiusi, kad
autobusiukas pravažiavo per patikros punktą ir nurūko toliau į Mosulą, o aš likau
viena.
Pastate buvo trys nedideli kambariai – pagrindinis, kur kovotojai sėdėjo prie
dokumentais užversto stalo, ir dvi mažesnės patalpos, kurios atrodė kaip poilsio
kambariai. Vienos durys buvo pravertos ir aš pamačiau geležinį dvigulės lovos
rėmą. Ant čiužinio sėdėjo dvi merginos ir arabiškai kalbėjosi tarpusavyje.
– Salam alakum, – pasisveikino su manimi vienas kovotojas, pakėlęs akis nuo
popierių. Pradėjau eiti kambario su merginomis link, bet jis mane sustabdė. –
Ne, tau skirtas kitas kambarys. – Širdis nusirito į kulnus – aš ten būsiu viena.
Atrodė, kad kambarėlį kažkas visai neseniai sutvarkė ir išdažė. Kampe
riogsojo tamsus televizorius, greta gulėjo suvyniotas maldos kilimėlis. Prie
televizoriaus buvo lėkštė su keliais vaisiais ir silpnas salsvas obuolių kvapas vėl
sukėlė man šleikštulį. Atsigėriau iš prie sienos gurguliavusio vandens aparato,
tada atsisėdau ant čiužinio, patiesto ant grindų. Man svaigo galva – atrodė, kad
kambarys sukasi ratu.
Tarpdury pasirodė kitas kovotojas. Jis buvo jaunas ir labai liesas.
– Kuo tu vardu, sabija? – kovotojas stovėjo ir žiūrėjo į mane.
– Nadia, – atsakiau ir krūptelėjau nuo galvą pervėrusio skausmo.
– Tau čia patinka? – paklausė jis.
– O ką, – pasiteiravau. – Ar aš čia liksiu?
Būsiu laikoma patikros punkte – vietoje, kuri net nėra tikra vieta?
– Ilgai čia neužsibūsi, – pasakė jis ir išėjo.
Kambarys pradėjo suktis greičiau, pradėjau žiaukčioti ir kosėti, mėgindama
išlaikyti vandenį skrandyje. Bijojau, kad jei išvemsiu, turėsiu bėdų.
Kažkas pabeldė į duris.
– Ar tau viskas gerai? – pasigirdo liesojo vyro balsas.
– Noriu vemti, – tariau. – Ar galiu?
– Ne, ne čia, – tarė jis. – Tai mano kambarys, aš čia meldžiuosi.
– Tada leiskite mane į tualetą, – paprašiau. – Man reikia nusiprausti veidą.
– Ne, ne, – jis neatidarė durų. – Tau viskas gerai, viskas gerai, truputį
pakentėk.
Po akimirkos vyras atėjo ir atnešė puodelį su kažkokiu karštu skysčiu.
– Išgerk, – liepė jis, tiesdamas man puodelį. – Pasijusi geriau. – Skystis buvo
žalsvas ir kvepėjo žolelėmis.
– Aš negeriu arbatos, – tariau.
– Tai ne arbata, – paaiškino jis. – Išgerk ir skausmas praeis. – Kovotojas
atsisėdo ant čiužinio veidu į mane, sučiaupė lūpas ir uždėjo ranką sau ant
krūtinės: – Gerk va taip, – parodė įkvėpdamas kylančius garus ir sriubtelėdamas
skysčio.
 Labai bijojau – buvau įsitikinusi, kad tas vyras mane nusipirko ir kad bet kurią
akimirką ranką nuo savo krūtinės perdės ant manosios. Net jei stengiasi mane
išvaduoti nuo galvos skausmo, tai tik tam, kad galėtų išprievartauti.
Geriant skystį mano rankos drebėjo. Sriubtelėjau kelis gurkšnius, tada jis
paėmė puodelį man iš rankų ir padėjo ant grindų greta čiužinio.
Iš akių pasipylė ašaros.
– Prašau, – maldavau. – Aš ką tik atvykau iš kito vyro šį rytą. Man skauda
galvą. Aš tikrai blogai jaučiuosi.
– Tau viskas bus gerai, – pasakė. – Viskas bus gerai, – ir pradėjo kelti mano
suknelę. Kambaryje buvo taip karšta, kad buvau nusivilkusi abają ir dėvėjau tik
mėlyną suknelę, kurią tą rytą man nupirko Abu Muawaya’os draugas. Mėginau
priešintis trūktelėdama pakeltą suknelę žemyn, bet jis netrukus supyko ir stipriai
trenkė man per šlaunis.
– Tau viskas bus gerai, – pakartojo. Šįkart tai skambėjo kaip grasinimas. Jis
pradėjo mane prievartauti nė nenurengęs iki galo ir buvo labai greitas. Baigęs
atsisėdo, pasitaisė marškinius ir tarė: – Tuoj grįšiu. Išsiaiškinsiu, ar gali čia likti.
Jam išėjus patraukiau suknelę žemyn, truputį paverkiau, pakėliau puodelį ir
vėl pradėjau gerti vandenį su žolelėmis. Kokia prasmė verkti? Skystis buvo
drungnas, bet apmalšino galvos skausmą. Netrukus kovotojas grįžo ir, lyg nieko
tarp mūsų nebūtų įvykę, paklausė, ar dar noriu gerti. Papurčiau galvą.
Jau buvo aišku, kad nepriklausau nei tam liesam kovotojui, nei kokiam kitam
konkrečiam vyrui. Buvau sabija patikros punkte ir bet kuris „Islamo valstybės“
narys galėjo ateiti į kambarį ir daryti su manimi, ką panorėjęs. Jie laikys mane
užrakinę kambaryje, kur tėra čiužinys ir dubuo su pūvančiais vaisiais. Man teliks
laukti, kol durys atsidarys ir įeis kitas kovotojas. Toks dabar buvo mano
gyvenimas.
Kai liesasis vyras išėjo, man vis dar labai svaigo galva ir pamaniau, gal
pasijusiu geriau, jei pamėginsiu atsistoti ir pajudėti. Kambaryje galėjau vaikščioti
tik ratais, kaip kalinys, pro vandens aparatą, dubenį su vaisiais, čiužinį ir
televizorių, kurio niekad nemėginau įjungti. Perbraukiau ranka per baltą sieną ir
pajutau mažus dažų gumulėlius, lyg jie man norėtų perduoti kokią žinią.
Nusimoviau apatinius pažiūrėti, ar man neprasidėjo mėnesinės, bet jų nebuvo.
Vėl atsisėdau ant čiužinio.
Netrukus atėjo dar vienas kovotojas. Jis buvo labai didelis ir kalbėjo garsiu
arogantišku balsu.
– Ar tai tu sergi? – paklausė jis.
– O kas čia dar yra? – pasiteiravau, bet jis nenorėjo atsakyti.
– Ne tavo reikalas, – atsakė ir pakartojo: – Ar tai tu sergi? – Šįkart aš
linktelėjau.
Jis įėjo ir užrakino duris. Prie jo diržo buvo prikabintas šautuvas, ir aš
įsivaizdavau, kaip sugriebiu jį ir įremiu sau į galvą. „Tiesiog nužudyk mane“, –
norėjau jam pasakyti, bet tada pamaniau, kad, pamatęs mane, tiesiančią ranką
prie ginklo, sugalvos bausmę, kuri bus blogesnė nei mirtis, taigi nieko nedariau.
Kitaip nei liesasis vyriškis, buvęs prieš tai, naujasis kovotojas užrakino duris.
Pradėjau panikuoti. Atsitraukiau, o tada svaigulys mane įveikė ir aš sukniubau
ant grindų. Nors sąmonės visiškai nepraradau, bet jaučiau šleikštulį ir buvo
sunku suvokti, kas vyksta aplinkui. Jis priėjo, atsisėdo prie manęs ir tarė:
– Manau, kad tu tiesiog bijai. – Jo tonas nebuvo malonus – jis kalbėjo
pašaipiai ir šiurkščiai.
– Prašau, aš tikrai sergu, – sakiau jam. – Prašau, Hajji, man tikrai bloga, –
kartojau tai ir kartojau, tačiau jis vis tiek priėjo prie manęs ir už pečių nutempė
ant čiužinio. Mano basos pėdos ir blauzdos vilkosi grindimis.
Jis vėl nusprendė pasityčioti.
– Ar tau čia patinka? – vyras nusikvatojo. – Patinka, kaip čia su tavimi elgiasi?
– Jūs visi taip su manimi elgiatės, – atsakiau. Galva pašėlusiai sukosi ir aš
beveik nieko nemačiau. Gulėjau ten, kur jis mane nutempė, užsimerkusi ir
mėgindama atsiriboti ir užmiršti kambarį. Pamiršti, kas aš esu. Mėginau
nebejausti galūnių, nekalbėti ir nekvėpuoti.
Jis toliau tyčiojosi.
– Tu juk sergi – nekalbėk, – tarė jis dėdamas ranką man ant pilvo. – Kodėl tu
tokia liesa? Nevalgai?
– Hajji, aš tikrai sergu, – mano balsas išsklido ore jam keliant suknelę.
 – Ar žinai, kaip man patinki, kai esi tokia? – tarė jis. – Nesupranti, kad man
patinka, jog tu silpna?
 12 skyrius

Visų sabijų istorijos panašios į manąją. Neįmanoma įsivaizduoti, kokie žiaurūs

gali būti islamistai. Tai suvoki tik išgirdusi apie juos iš savo seserų ar pusseserių,
kaimynių ir klasės draugių – tada supranti, kad tai ne tau siaubingai nepasisekė,
ir viskas taip susiklostė ne dėl to, kad buvai baudžiama už verkimą ar mėginimą
pabėgti. Visi tie vyrai buvo vienodi – visi buvo teroristai, manantys, kad turi teisę
mus skriausti.
Kai kurios moterys matė, kaip jų akivaizdoje buvo nužudyti vyrai, tada jos
buvo išprievartautos arba turėjo klausytis, kaip smurtautojai džiaugiasi
postringaudami apie skerdynes Sindžare. Jos buvo laikomos namuose,
viešbučiuose ar netgi kalėjimuose ir nuolat prievartaujamos. Kai kurios iš tų
merginų dar visai vaikai, tačiau prieš jas buvo smurtaujama, nesvarbu, ar joms
jau prasidėjo mėnesinės. Vienas grobikas surišo merginai rankas ir kojas ir
išprievartavo, kita pirmą kartą buvo išprievartauta miegodama. Kai kurios
merginos buvo marinamos badu ir kankinamos, jei nepaklusdavo savo
kankintojui, o kitos – netgi tada, jei darydavo viską, ką joms liepdavo.
Viena moteris iš mūsų kaimo buvo vežama iš Hamdanijos į Mosulą. Jos
skriaudikas nusprendė daugiau laukti nebegalįs, todėl sustojo šalikelėje ir
išprievartavo ją tiesiog automobilyje. „Tiesiai ant kelio, durys buvo atidarytos ir
mano kojos kyšojo lauke“, – pasakojo ji man. Kai jie nusigavo iki to vyro namų,
jis privertė ją šviesiai nusidažyti plaukus, išsipešioti antakius ir elgtis, lyg būtų jo
žmona.
Kathrine pasiėmė dr. Islamas – gydytojas, kuris, prieš prisijungdamas prie
„Islamo valstybės“, atvažiuodavo gydyti jazidų. Kiekvieną savaitę jis pirkdavo po
naują merginą ir atsikratydavo senosios, tačiau pasilikdavo Kathrine, kuri buvo
jo favoritė. Dr. Islamas liepdavo jai puoštis ir dažytis, kaip ir Hajji Salmanas man.
Tada versdavo pozuoti fotografijoms, kuriose jie būdavo dviese. Vienoje jų kaip
jaunavedžiai jie brenda per upę ir dr. Islamas neša Kathrine ant rankų. Jos
nikabas užverstas ant galvos ir ji taip šypsosi, kad atrodo, lyg veidas tuoj sprogs.
Dr. Islamas vertė ją vaizduoti, kad yra laiminga ir jį įsimylėjusi, bet savo
dukterėčią pažįstu ir galiu pasakyti, kad už tos priverstinės šypsenos slepiasi
tikras siaubas. Ji šešis kartus mėgino pabėgti ir ją vis grąžindavo žmonės, į
kuriuos ji kreipdavosi pagalbos. Kaskart, kai Kathrine būdavo grąžinama dr.
Islamui, jis ją žiauriai bausdavo. Tokių istorijų begalė.
Patikros punkte praleidau vieną naktį. Anksti ryte įsijungė kovotojo radijo
stotelė ir jį pažadino.
– Jautiesi geriau? – paklausė jis manęs. – Buvau nė bluosto nesudėjusi.
– Geriau nesijaučiu, – atsakiau. – Nenoriu čia būti.
– Tada tau reikia ko nors atsigerti. Vėliau parodysiu, kas padės pasijusti
geriau, – pasakė jis ir pradėjo atsakinėti į kvietimus per savo radijo stotelę, o
netrukus išėjo iš kambario.
Likau viena užrakintame kambaryje. Girdėjau per patikros punktą
važiuojančius automobilius, radijo stotelėmis bendraujančius kovotojus ir
pagalvojau, kad jie čia gali mane laikyti iki mirties. Daužiau į duris, kad išleistų,
vėl pradėjau vemti, šįkart tiesiai ant grindų ir čiužinio. Grįžo liesasis kovotojas ir
liepė nusiimti hidžabą, tada pylė man ant galvos vandenį, kol aš vėmiau. Per
penkiolika minučių išspaudžiau tik ploną srovelę rūgštaus skysčio, lyg mano
kūnas būtų išdžiūvęs.
– Eik į vonią, – liepė jis man. – Nusiprausk.
Vėliau grįžo Abu Muawayaʼos autobusiukas toliau vežti manęs į Mosulą.
Vonioje vandeniu apsišlaksčiau veidą ir rankas. Kūnas drebėjo lyg krečiamas
karštinės, beveik nieko nemačiau ir vos galėjau pastovėti ant kojų. Niekad
nesijaučiau tokia silpna. Tas jausmas kažką mano viduje pakeitė.
Nuo tada, kai išvažiavau iš Kočo, vis maldaudavau mirties. Norėjau, kad mane
nužudytų Salmanas, prašiau Dievo leisti mirti arba atsisakydavau valgyti ir gerti
vildamasi, kad išnyksiu. Daug kartų maniau, kad mane prievartavę ir mušę vyrai
netrukus mane nužudys. Tačiau mirtis taip ir neatėjo. Patikros punkto vonioje
prapliupau ašaromis. Pirmą kartą nuo tada, kai išvažiavau iš Kočo, pagalvojau,
kad tikrai mirsiu. Ir tikrai žinojau, kad to nenoriu.

Nuvežti manęs į Mosulą atvyko kitas kovotojas. Jis buvo vardu Hajji Ameras ir
pamaniau, kad tai yra naujasis mano šeimininkas, nors klausinėti buvau per
silpna. Miestas nuo patikros punkto buvo netoli, tačiau kadangi kas kelias
minutes turėjome sustoti, nes vėmiau, važiavome beveik valandą.
– Kodėl tau bloga? – klausė Hajji Ameras, bet nenorėjau jam aiškinti mananti,
kad dėl prievartavimo.
– Beveik nieko nevalgiau ir negėriau, – atsakiau. – O čia taip karšta.
Kai atvykome į Mosulą, jis nuėjo į vaistinę ir nupirko man kažkokių vaistų,
kuriuos padavė, kai atvykome į jo namus. Aš visą laiką tylutėliai verkiau, o jis
tyliai krizeno – taip juokdavosi mano broliai, kai manydavo, kad per daug viską
dramatizuoju.
– Tu gali tai ištverti, – tarė jis man. – Neturėtum verkti.
Nedidelis jo namas buvo tamsiai žalios spalvos su balta juosta ir atrodė, kad
„Islamo valstybė“ jį užėmė visai neseniai. Būstas buvo švarus, čia nesimėtė ISIS
uniformų ar jazidžių paliktų suknelių. Nuėjau iki sofos ir iš karto užmigau. Kai
pabudau, jau buvo vakaras, galvos nebeskaudėjo ir nebepykino. Vairuotojas
gulėjo ant kitos sofos greta pasidėjęs telefoną.
– Jautiesi geriau? – paklausė jis, pamatęs, kad pramerkiau akis.
– Šiek tiek, – atsakiau, nes norėjau, kad jis manytų, jog dar sergu ir manęs
negalima liesti. – Tačiau man svaigsta galva. Manau, reikia ko nors užvalgyti. –
Nebuvau valgiusi nuo pusryčių su Abu Muawaya prieš dvi dienas ir visą maistą
buvau išvėmusi.
– Paskaityk šiek tiek Koraną ir pasimelsk, – liepė jis man. – Ir skausmas
praeis.
Nuėjau į vonią kartu pasiėmusi savo krepšį. Nerimavau, kad jei paliksiu jį
svetainėje, islamistas gali jį atimti, nors ir manė, kad ten vien drabužiai ir
higieniniai įklotai. Užsirakinusi duris, patikrinau, ar tebėra į įklotų paketus
sukišti papuošalai – jie buvo paslėpti taip, kad niekas jų nerastų, nebent pradėtų
imti kiekvieną įklotą, o aš negalėjau įsivaizduoti, kad taip galėtų elgtis kuris nors
vyras. Paėmiau motinos maisto kortelę ir truputį palaikiau rankoje, mėgindama
prisiminti mamą. Tada grįžau į svetainę pasiryžusi išpešti iš kovotojo daugiau
informacijos.
Buvo keista būti su vyru, kuris manęs neišprievartavo tą pačią akimirką, kai
likome vieni. Iš pradžių galvojau, ar įmanoma, kad Hajji Ameras, būdamas
islamistas, pasigalėjo manęs pamatęs, kad sergu. Gal ėjo tokias žemas pareigas,
kad jo darbas tebuvo mane stebėti. Tačiau grįžusi į svetainę pamačiau jį jau
laukiant, kaip kiekvieną vakarą manęs laukdavo Hajji Salmanas –su žiauria veido
išraiška ir savo pranašumą demonstruojančiu žvilgsniu. Nors jis manęs
neišžagino, bet išprievartavo. Baigęs Hajji Ameras išsidrėbė ant sofos ir prabilo
normaliu balsu, lyg būtume pažįstami.
– Šiame name liksi savaitę, – pasakė jis. – Vėliau galbūt važiuosi į Siriją.
– Nenoriu į Siriją! – maldavau. – Nuvežk mane į kitą namą Mosule, tik
neišsiųsk į Siriją.
– Nebijok, – tarė jis man. – Sirijoje daug tokių sabijų kaip tu.
– Žinau, – atsakiau. – Vis tiek nenoriu važiuoti.
Hajji Ameras patylėjo ir pažvelgė į mane.
– Pažiūrėsim, – pasakė jis.
– Jei čia būsiu savaitę, ar galėčiau pasimatyti su dukterėčiomis Rojian ir
Kathrine? – paklausiau.
– Gal jos Sirijoje, – pasakė jis. – Gal jei važiuosi į Siriją, sutiksi jas ten.
– Ne taip seniai mačiau jas Mosule, – paaiškinau. – Manau, jos vis dar kur
nors mieste.
– Na, aš negaliu tau padėti, – tarė jis. – Tik žinau, kad tu turi laukti čia. Jau
rytoj gali atsidurti Sirijoje.
– Sakau, kad jokiu būdu nevažiuosiu į Siriją! – dabar jau pykau.
Hajji Ameras nusišypsojo.
– Kaip manai, kas sprendžia, kur tu važiuosi? – paklausė jis manęs kaip visada
ramiu balsu. – Pagalvok apie tai. Kur buvai vakar? O kur esi šiandien?
Nuėjome į virtuvę ir po akimirkos išgirdau, kaip garsiai traškėdami keptuvėje
su aliejumi kepa kiaušiniai. Nusekiau paskui jį. Ant stalo manęs laukė lėkštė su
kiaušiniais ir pomidorais, bet nors buvau alkana, valgyti nebenorėjau. Mintis apie
Siriją man kėlė siaubą. Vos galėjau sėdėti. Atrodė, kad jam nesvarbu, jog aš
nevalgau.
Suvalgęs kiaušinius islamistas paklausė, ar turiu daugiau abajų, be tos, kurią
esu apsirengusi.
– Tai mano vienintelė, – atsakiau.
– Jei važiuosi į Siriją, tau reikės daugiau, – atsakė jis. – Nueisiu ir nupirksiu
kelias.
Hajji Ameras paėmė automobilio raktus ir pasuko prie paradinių durų.
– Lik čia, – liepė islamistas. – Netrukus grįšiu, – ir išėjo užtrenkęs paskui save
duris.
Likau viena. Visame name nebuvo nė vieno žmogaus ir jokio garso. Buvome
truputį už miesto ir gatvėse buvo daugiausia ramu, pravažiuodavo vos viena kita
mašina ir nors namai stovėjo vienas greta kito, jie buvo nedideli. Pro virtuvės
langą mačiau, kaip žmonės vaikšto iš vieno namo į kitą, o už jų driekėsi kelias į
Mosulą. Rajonas atrodė ramus, ne toks siautulingas kaip ta miesto dalis, kur
gyveno Hajji Salmanas, ir ne toks skurdus kaip Hamdanija. Stovėjau žiūrėdama
pro langą beveik pusę valandos, kol man atėjo į galvą, kad gatvėse nėra ne tik
žmonių, bet ir islamistų.
Pirmą kartą nuo to laiko, kai mane nubaudė Hajji Salmanas, pagalvojau apie
pabėgimą. Kankinimai patikros punkte ir tikimybė, kad teks važiuoti į Siriją, vėl
paakino bėgti. Svarsčiau išlipti pro virtuvės langą, tačiau prieš tai priėjau prie
pagrindinių durų patikrinti, ar islamistas per kokį stebuklą nepaliko jų
neužrakintų. Durys buvo medinės ir sunkios. Pasukau geltoną rankeną ir širdis
nusirito į kulnus. Jos nekrustelėjo. „Jis nebūtų toks kvailas ir nepaliktų jų
neužrakintų“, – pamaniau. Tačiau dar kartą stipriau spustelėjau duris ir joms
plačiai atsivėrus beveik išvirtau į prieangį.
Apstulbusi žengiau į lauką ir sustingau, laukdama, kad bet kurią akimirką į
mane bus nukreiptas ginklas ir pasigirs garsus apsaugininko balsas. Tačiau nieko
nebuvo. Nulipau laiptais į sodą. Buvau be nikabo, todėl ėjau panarinusi galvą
žemyn, akies krašteliu dairydamasi apsaugininkų ar kovotojų. Jų nebuvo. Niekas
nerėkė – atrodė, kad niekas manęs nė nepastebi. Sodą juosė neaukšta tvora, bet
galėjau ją lengvai peršokti pasilypėjusi ant šiukšlių dėžės. Iš nerimo susuko pilvą.
 Greitai, lyg kas būtų užvaldęs mano kūną, įbėgau į namą, griebiau krepšį ir
nikabą. Skubėjau, kaip tik galėjau – kas žino, kada grįš Hajji Ameras, ir kas, jei jis
teisus ir rytoj jie planuoja išvežti mane į Siriją? Nuleidau nikabą ant veido,
permečiau krepšio rankenas per petį ir vėl užguliau durų rankeną.
Šįkart iškart spustelėjau visa jėga ir durys lengvai atsivėrė. Greitai peržengiau
slenkstį į prieangį, tačiau lauke pajutau, kaip kažkas truktelėjo mano abają ir
atsigręžiau.
– Man bloga! – tariau, manydama, kad tarpdury pamatysiu stovintį
kovotoją. – Man reikia oro! – Net naktis su Salmano apsaugininkais nebuvo tokia
baisi kaip ta akimirka. Tikrai niekas nebūtų patikėjęs, kad nemėginu bėgti.
Tačiau atsigręžusi pamačiau, kad ten nieko nėra. Užsidarydamos durys privėrė
kraštelį abajos ir pajutau, lyg kas truktelėtų. Beveik nusijuokiau, patraukiau
įstrigusią abają ir išbėgau į sodą.
Atsistojusi ant šiukšlių konteinerio žvilgtelėjau per sodo tvorą. Gatvėje buvo
tuščia. Kairėje stovėjo didelė mečetė, kurioje tikriausiai pilna „Islamo valstybės“
kovotojų, susirinkusių vakaro maldos, bet dešinėje priešais mane buvo įprastos
rajono gatvės, kurių gyventojai liko namie – gal meldėsi, o gal gamino vakarienę.
Girdėjau važiuojant automobilius ir bėgant arklį; gretimame name moteris laistė
kiemą. Mane sukausčiusi baimė neleido perlipti tvoros. „O jei būtent šią
akimirką Hajji Ameras grįš? – pamaniau. – Ar ištversiu dar vieną bausmę?“
Nusprendžiau šokti per tvorą ne į gatvę, o į kaimynų sodą – bijojau, kad gatve
gali važiuoti Hajji Ameras. Atrodė, kad nė viename name nėra elektros, jau temo.
Su abaja galėsiu nepastebėta nueiti tamsiais kiemais. Jau buvau atmetusi
galimybę žengti pro sodo vartus, kuriuos, be abejonės, kas nors stebi. Viena
moteris, apsidengusi ar ne, išeinanti iš „Islamo valstybei“ priklausančio namo,
gali sukelti visus ant kojų, o ir atlygis už sabijos grąžinimą buvo pernelyg
viliojantis.
Žinojau, kad jei mąstyčiau kiek ilgiau, laiko nebeliktų. Turėjau apsispręsti.
Tačiau kūnas tarsi sustingo. Kad ir kokius scenarijus svarsčiau, visi jie baigdavosi
tuo, kad būsiu pagauta ir nubausta, kaip nutiko būnant pas Hajji Salmaną.
Pagalvojau, kad gal Hajji Ameras paliko mane vieną už neužrakintų durų ir be
apsaugininkų ne todėl, kad pamiršo. Jis nebuvo kvailas. Jis taip pasielgė,
pamanęs, kad, taip ilgai prievartauta ir nusilpusi nuo alkio ir ligos, nė nemanysiu
bėgti. „Jie klydo“, – pamaniau. Ir akimirksniu permečiau krepšį per sieną,
peršokau ją pati ir dunkstelėjusi atsidūriau kitoje pusėje.
III dalis
 1 skyrius

Atsidūrusi kitoje tvoros pusėje pastebėjau, kad tiesiai iš namo vedantis kelias iš
esmės yra aklagatvis ir kadangi buvo vakarinės maldos metas, eiti pro didelę
mečetę kairėje būtų labai pavojinga. Vienintelė išeitis buvo sukti į dešinę,
neturint supratimo, kur tas kelias nuves. Pradėjau eiti.
Vis dar avėjau vyriškais sandalais, kuriuos Hajji Salmanas man davė tą vakarą
paėmęs iš mečete paverstos salės, ir pirmą kartą jais avėdama įveikiau didesnį
atstumą nei nuo namo durų iki automobilio. Sandalai šlepsėjo trankydamiesi į
kojų padus – nerimavau, kad per garsiai – o tarp pirštų ir dirželių prilindo
smėlio. „Jie man per dideli!“ – galvojau. Buvau apie tai pamiršusi ir akimirką
mėgavausi tai pastebėjusi, nes tai reiškė, kad einu.
Ėjau ne tiesiai, o vinguriavau tarp pastatytų automobilių, sukdavau už pirmo
pasitaikiusio kampo, tikėdamasi, kad atsitiktinis stebėtojas pamanys, jog žinau,
kur einanti. Širdis krūtinėje plakė taip stipriai, kad bijojau praeivius ją išgirsiant
ir suprasiant, kas esu.
Kai kurie namai, kuriuos praėjau, buvo apšviesti generatorių tiekiamos
elektros ir apsupti vešlių sodų su purpuriniais žiedais nusėtais krūmais ir aukštais
medžiais. Tai buvo gražus rajonas, pastatytas didelėms pasiturinčioms šeimoms.
Kadangi jau temo, daugelis miestiečių buvo namie, valgė vakarienę ir guldė
miegoti vaikus, tačiau, saulei visai nusileidus, jie išėjo į lauką pasėdėti ir
pasimėgauti vakaro vėsa bei paplepėti su kaimynais. Stengiausi į juos nežiūrėti,
tikėdamasi, kad niekas manęs nepastebi.
Visą gyvenimą bijojau nakties. Man pasisekė, kad buvome vargšai – tai reiškė,
kad miegodavau viename kambaryje su savo seserimis ir dukterėčiomis arba ant
stogo apsupta didelės šeimos ir man netekdavo nerimauti, kas slepiasi tamsoje.
Kai tą vakarą ėjau Mosulo gatvėmis, dangus sparčiai temo ir mane užvaldžiusi
nakties baimė buvo stipresnė net už baimę būti pagautai. Be gatvės šviesų ir
šviečiant tik kelių namų langams Mosulas netrukus panirs į visišką tamsą.
Galvojau apie tai, kad šeimos pradės ruoštis miegoti, gatvės visiškai ištuštės –
liksiu tik aš ir manęs ieškantys vyrai. Maniau, kad tuo metu Hajji Ameras jau
turėjo būti grįžęs namo su naujomis abajomis ir pamatęs, kad manęs nėra. Jis
tikriausiai per radijo stotelę susisiekė su kitais „Islamo valstybės“ nariais, gal su
vadeiva, o gal net konkrečiai su Hajji Salmanu pranešti, kad pabėgau. Tada
tikriausiai nuskubėjo atgal prie savo autobusiuko ir išjungęs žibintus ėmėsi
ieškoti vienišos pabėgusios merginos figūros. Jis tikriausiai pats išsigando. Juk
taip lengvai pabėgti sugebėjau tik dėl to, kad jis paliko mane vieną ir neužrakintą.
Įsivaizdavau, kad genamas tos minties Hajji Ameras greitai važiuoja, įnirtingai
manęs ieško, beldžiasi į duris ir klausinėja žmonių gatvėje, stabdydamas visas
vienas gatve einančias moteris. Įsivaizdavau, kaip jis susikaupęs žvelgia į tamsą.
Abaja padėjo man susilieti su aplinka, bet nesijaučiau nematoma, kaip kad
tikėjausi. Eidama tegalėjau galvoti apie akimirką, kai mane sučiups, kaip atrodys
jų ginklai, skambės balsai ir kaip paskui jų rankos vilks mane atgal į namą, iš
kurio pabėgau. Reikėjo rasti slėptuvę, kol dar visiškai nesutemo.
Praeidama pro namus įsivaizduodavau, kaip prieinu ir pasibeldžiu. Ar duris
atidariusi šeima iš karto mane išduotų? Ar nusiųstų atgal pas Hajji Salmaną? Virš
vartų ant žibinto stulpų kabančios „Islamo valstybės“ vėliavos priminė, kad esu
pavojingoje vietoje. Netgi vaikų juokas kiemuose mane gąsdino.
Akimirką net pagalvojau, kad geriau būtų grįžti. Galėčiau vėl perlipti per sodo
tvorą, atidaryti sunkias pagrindines duris ir kai Hajji Ameras grįžtų, sėdėčiau
virtuvėje ten, kur jis mane ir paliko. Gal būtų geriau važiuoti į Siriją, nei būti
pagautai mėginant pabėgti antrą kartą. Tačiau tada sau tariau: „Ne, šį šansą man
suteikė Dievas, jis man padėjo lengvai pabėgti iš to namo.“ Neužrakintos durys,
ramus rajonas be apsaugininkų, šiukšlių konteineris prie sodo tvoros – visa tai
buvo ženklai, kad reikia ryžtis mėginti bėgti antrą kartą. Tokia galimybė daugiau
nepasitaikys, ypač jei mane pagaus.
Iš pradžių krūpčiojau išgirdusi menkiausią krepštelėjimą. Gatve pravažiavo
automobilis ir vienintelis jo veikiantis žibintas spigino į mane kaip policininko
žibintuvėlis. Priguliau sode, kol jis pravažiavo. Išvydusi du jaunus treningus
vilkinčius vyrus, einančius manęs link, perėjau į kitą gatvės pusę, kad netektų su
jais susidurti. Jie praėjo plepėdami, lyg nebūtų manęs pastebėję. Išgirdusi, kaip
girgžtelėjo aprūdiję vartai priešais namą, greitai pasukau už kampo, paspartinau
žingsnį, bet stengiausi nepradėti bėgti. Amtelėjus šuniui vėl pasukau už kampo.
Tokie impulsai gąsdinančiomis akimirkomis buvo vieninteliai mano orientyrai,
tačiau nė neįsivaizdavau, kur einu. Pamaniau, kad galiu taip klaidžioti amžinai.
Einant toliau namai mažėjo nuo pasiturinčioms šeimoms priklausiusių
teroristų užimtų kelių aukštų betoninių pastatų su greta stovinčiais prašmatniais
automobiliais ir garsiai veikiančiais generatoriais, tiekiančiais energiją
televizoriams ir radijo imtuvams, iki kuklesnių būstų, kurių daugelis buvo vieno
ar dviejų aukštų ir pastatyti iš pilko cemento. Čia nebuvo tiek šviesų ir aplinkui
buvo gerokai tyliau. Girdėjau namuose verkiant kūdikius ir įsivaizdavau, kaip
motinos juos sūpuoja mėgindamos nuraminti. Vešintys sodai virto mažais
darželiais, o šeimyniniai sedanai – ūkininkų pikapais. Palei kelią nutekamuoju
grioviu tekėjo srutos ir pamazgos – atsidūriau vargšų rajone.
Staiga pajutau, kad kaip tik to ir ieškojau. Jei Mosule man padės koks nors
sunitas, labiausiai tikėtina, kad tai bus neturtingas žmogelis, gal šeima, kuri čia
liko, nes neturėjo pinigų išvažiuoti, ir gal labiau rūpinasi savo pragyvenimu, o ne
Irako politika. Nemažai vargšų prisidėjo prie „Islamo valstybės“. Tačiau tą naktį,
neturėdama jokio orientyro ir jokio pagrindo pasitikėti kuriuo nors
nepažįstamuoju, norėjau rasti į savąją panašią šeimą.
Nežinojau, į kurias duris pasibelsti. Tiek laiko praleidau ISIS centruose
klykdama su kitomis merginomis iš visų plaučių, tą triukšmą girdėjo lauke
esantys žmonės, bet nė vienas jų nepadėjo. Kai mane vežė iš miesto į miestą
autobusais ir automobiliais, pravažiuodavome pro kitus automobilius, kuriuose
sėdėjo šeimos, tačiau į mus nežvilgtelėjo nė akies krašteliu. Kiekvieną dieną
kovotojai vykdydavo mirties bausmę tiems, kurie su jais nesutiko, prievartavo
jazides, kurias laikė beverčiais daiktais, vykdė savo planą nušluoti jazidus nuo
žemės paviršiaus ir vis tiek Mosule niekas nieko nesiėmė, kad tai pakeistų. ISIS iš
esmės buvo vietinė organizacija, ir net jei džihadistams užėmus miestą didžioji
dalis sunitų iš Mosulo pabėgo (o dar daugiau, vadovaujant „Islamo valstybei“,
buvo terorizuojami), neturėjau jokio pagrindo manyti, kad už kurių nors tų
namų durų gyvena nors vienas mane užjausiantis žmogus. Prisiminiau, kaip
laukiau, kad Mortejos motina pažvelgtų į mane kaip į savo dukterį, ir su kokia
neapykanta ji žiūrėjo į mane. Ar tuose namuose gyvenantys žmonės tokie patys
kaip ji?
Vis dėlto pasirinkimo nebuvo. Viena niekaip negalėjau išsigauti iš Mosulo.
Net jei pavyktų pereiti patikros punktą (o tai beveik neįtikėtina), būčiau pagauta
einanti keliu arba mirčiau nuo dehidratacijos nepasiekusi Kurdistano. Vienintelė
mano viltis išsigauti iš Mosulo gyvai buvo viename tų namų. Tačiau kuriame?
Netrukus tiek sutemo, kad sunku buvo ką nors įmatyti. Klaidžiojau jau beveik
dvi valandas ir kojos sandaluose degte degė. Kiekvienas žingsnis atrodė kaip
saugumo matas, atstumas, kad ir koks menkas, tarp manęs ir ISIS. Tačiau eiti
amžinai negalėjau. Pasukusi už dar vieno kampo sustojau prie didelių metalinių
durų, tokio pat pločio kaip ir aukščio, ir jau ruošiausi pasibelsti, tačiau paskutinę
akimirką nuleidau ranką ir vėl leidausi į kelią. Nežinau kodėl.
Pasukusi už kampo sustojau prie žalių metalinių durų, mažesnių nei
ankstesnės. Name šviesos nedegė. Pastatas buvo dviejų aukštų, betoninis,
panašus į naujus namus, kurie buvo statomi Kočo. Tas namas niekuo nebuvo
ypatingas, niekas jame nerodė, kokia šeima ten gyvena. Bet daugiau eiti
nebegalėjau. Pakėliau ranką ir du kartus delnu sudaviau į duris. Pasigirdo garsus,
duslus garsas ir kol jo vibracijos sklido per metalą, stovėjau gatvėje laukdama, ar
būsiu išgelbėta.

Po sekundės durys prasivėrė ir pasirodė vyras, kuriam buvo apie penkiasdešimt

metų.
– Kas tu? – paklausė jis, tačiau prasispraudžiau pro jį netarusi nė žodžio.
Mažame sodelyje pamačiau visai greta durų susėdusią šeimą, kurią apšvietė tik
mėnulis. Jie atsistojo apstulbę, bet nieko nepasakė. Išgirdusi užsidarant sodo
vartus, pakėliau savo nikabą.
– Maldauju, – tariau, – padėkite man. – Jie tylėjo, o aš kalbėjau toliau: – Mano
vardas Nadia, – prisistačiau. – Aš jazidė iš Sindžaro. „Daeš“ atėjo į mano kaimą,
išsivežė mane į Mosulą ir pavertė sabija. Aš netekau šeimos.
 Sode buvo du maždaug dvidešimties metų vyrai, vyresnė pora, kurie, kaip
maniau, galėjo būti jų tėvai, ir berniukas, kuris atrodė maždaug vienuolikos
metų. Jauna moteris, taip pat maždaug dvidešimties, sėdėjo migdydama ant
rankų kūdikį. Ji laukėsi ir man pasirodė, kad jos veide šmėkštelėjusią baimę
pamačiau pirmiausia. Mažame jų name nebuvo elektros ir jie išsinešė čiužinius į
sodą, kur oras buvo vėsesnis.
Akimirkai mano širdis sustojo. Jie galėjo būti „Islamo valstybės“ nariai – vyrai
buvo su barzdomis ir vilkėjo plačias juodas kelnes, o moterys apsirengusios
konservatyviai, nors jų veidai neuždengti, nes buvo namie. Jie niekuo nesiskyrė
nuo tų, kurie mane buvo pagrobę, ir pamaniau, kad tikrai mane grąžins.
Sustingau ir nutilau.
Vienas iš vyrų čiupo mane už rankos ir truktelėjo iš sodo į namą. Prieangyje
buvo tamsu ir karšta.
– Čia saugiau, – paaiškino vyresnis vyras. – Neturėtum apie tokius dalykus
kalbėti lauke.
– Iš kur tu? – paklausė manęs vyresnė moteris, kurią pamaniau esant jo
žmoną. – Kas tau nutiko? – Jos balse skambėjo nerimas, bet ne pyktis, ir pajutau,
kaip širdis po truputį rimsta.
– Aš ir Kočo, – paaiškinau. – Iš ten mane išvežė kaip sabiją ir aš tiesiog
pabėgau iš paskutinio namo, kur mane laikė „Daeš“. Jie rengėsi vežti mane į
Siriją. – Papasakojau, kas man nutiko, net apie žaginimus ir prievartą. Pamaniau,
kad kuo daugiau žinos, tuo didesnė tikimybė, kad man padės. Jie buvo šeima,
taigi moka gailėti ir mylėti. Tačiau neminėjau kovotojų, kurie mane pirko ar
pardavė, vardų. Hajji Salmanas „Islamo valstybėje“ buvo svarbi figūra, be to, ar
galima įsivaizduoti baisesnį dalyką, nei nepaklusti teisėjui, kuris siunčia žmones
myriop? Pamaniau, kad jei jie žinotų, kad priklausiau Salmanui, iš karto mane
grąžintų, kad ir kaip jiems būtų manęs gaila.
– Ko nori iš mūsų? – pasiteiravo moteris.
– Įsivaizduokite, kad turite jauną dukterį, kuri buvo paimta iš savo šeimos ir
visaip prievartaujama ir kankinama, – tariau. – Prašau, pagalvokite apie tai, kai
svarstysite, ką su manimi daryti.
Man baigus kalbėti prabilo tėvas.
 – Tebūnie tavo širdyje taika, – tarė jis. – Pamėginsime tau padėti.
– Kaip galima taip elgtis su mažomis mergaitėmis? – sušnabždėjo moteris.
Tada šeima papasakojo apie save. Jie iš tiesų buvo sunitai, kurie, atėjus
islamistams, liko Mosule, nes, sakė, kad neturėjo, kur bėgti.
– Nieko nepažįstame Kurdistane, kas galėtų mums padėti pervažiuoti patikros
punktus, – sakė jie. – Be to, mes neturtingi. Visas mūsų turtas šis namas. –
Nežinojau, ar jais tikėti – iš Mosulo išvažiavo daug neturtingų sunitų, o kiti ten
liko ir prarado iliuzijas dėl islamistų tik tada, kai jų gyvenimas pablogėjo, o ne
todėl, kad aplinkui kentėjo kiti, bet nusprendžiau, kad jei jie man padės, tai reikš,
kad sako tiesą.
– Esame azaviai, – pasakė jie, įvardydami gentį, kuri tame regione ilgai palaikė
glaudžius ryšius su jazidais. Tai reiškė, kad jie tikriausiai žino apie jazidizmą, o
gal netgi turi kirivų kaimyniniuose kaimuose. Tai buvo geras ženklas.
Hishamas, vyresnis vyras, buvo stambaus sudėjimo ir nešiojo ilgą juodą
pražilusią barzdą. Jo žmona Maha buvo putlaus malonaus veido. Man įėjus ji
vilkėjo tik naminę suknelę, tačiau po akimirkos, kadangi buvau pašalietė, moteris
nuėjo į vidų apsivilkti abajos. Jų sūnūs Nasseras ir Husseinas buvo liesi, dar ne
visai suaugę vyrai ir abu, ypač Nasseras, užpylė mane įvairias klausimais: kaip čia
patekau? Kur mano šeima?
Dvidešimt penkerių Nasseras buvo vyriausias – jis buvo labai aukštas,
pradedantis plikti ir didele plačia burna. Dėl sūnų nerimavau daugiausia – jei
kuris iš šeimos narių yra lojalus „Islamo valstybei“, tai bus tie jauni sunitai.
Tačiau jie prisiekė nekenčiantys kovotojų.
– Nuo tada, kai jie atėjo, gyvenimas tapo siaubingas, – pasakė man Nasseras. –
Jaučiamės, lyg gyventume karo sąlygomis.
Nassero žmona Safaa taip pat buvo sode. Kaip ir Nasseras, ji buvo aukšta ir
turėjo nuostabias gilias akis. Ji nieko nesakė, tik žiūrėjo į mane ant kelių
sūpuodama kūdikį ir žvilgčiodama į jaunesnį Nassero brolį Khaledą, kuris buvo
dar labai jaunas ir nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta. Atrodė, kad labiausiai dėl
mano atsiradimo nerimauja būtent Safaa.
– Ar nori kitos abajos? – paklausė ji manęs, kai nusivilkau nešvarią savąją. Tai
buvo mandagu, bet tai, kaip ji kalbėjo, skatino galvoti, kad mane smerkia už tai,
kad musulmonų namuose dėviu jazidų suknelę.
– Ne, dėkoju, – atsakiau. Nenorėjau dėvėti to man svetimo drabužio ilgiau, nei
privalėjau.
– Su kuo tu buvai iš „Daeš“? – galiausiai paklausė Nasseras.
– Su Salmanu, – atsakiau tyliai ir jis supratingai kažką sumurmėjo, bet
daugiau nieko nesakė apie mano ankstesnį pagrobėją. Tačiau klausinėjo manęs
apie šeimą ir kur eičiau, jei pavyktų išvažiuoti iš Mosulo. Pajutau, kad jis nebijo ir
nori man padėti. – Ar kada anksčiau buvote sutikę jazidžių? – paklausiau.
– Mačiau kelias prie teismo rūmų, – atsakė Hishamas. Jo sūnus Husseinas
prisipažino matęs pravažiuojant autobusus, kurie, jo manymu, buvo pilni tokių
pat vergių kaip aš.
– Mosule pastatyti ženklai, kuriuose sakoma, kad grąžinus sabiją galima gauti
penkis tūkstančius dolerių, – tarė jis. – Bet mes girdėjome, kad tai netiesa.
– Mums nepatinka tai, kas vyksta, – tarė Hishamas. – Būtume jau seniai
išvažiavę iš Mosulo, kai tik atėjo „Daeš“, tačiau visai neturime pinigų ir
nežinome, kur traukti.
– Keturios mūsų dukterys gyvena čia ir yra ištekėjusios, – sakė Maha. – Net jei
išvažiuotume, jos liktų. Jų vyrų šeimos gali būti susijusios su „Daeš“. Mes
nežinome – juos remia tiek daug žmonių. Tačiau negalime palikti savo dukterų
čia vienų.
Nenoriu pasirodyti nedėkinga šeimai, kuri įsileido mane į savo namus. Jie
klaũsė mano istorijos neteisdami ir pasisiūlė padėti. Tačiau vis tiek stebiuosi, kur
jie buvo visą tą laiką, kai kankinausi nelaisvėje. Klausantis jų pasiteisinimų darėsi
pikta, nors stengiausi to neparodyti. Kaip Husseinas galėjo žiūrėti į tuos
pravažiuojančius autobusus, žinodamas, kad viduje yra jaunos merginos ir
moterys, kurias „Islamo valstybės“ kovotojai prievartaus kiekvieną naktį? Kaip
Hishamas galėjo teisme žiūrėti į kovotojus, per prievartą verčiančius savo sabijas
sudaryti neteisėtą santuoką? Jie padėjo man, bet tik tada, kai išdygau prie durų.
Aš buvau viena iš tūkstančio. Jie tvirtino nekenčiantys „Islamo valstybės“, bet nė
vienas jų nė piršto nepajudino, kad juos sustabdytų.
Gal, svarsčiau, negalima tikėtis, kad paprasta šeima stotų į kovą su tokiais
teroristais, kaip ISIS – tokiais, kurie stumdė nuo stogų homoseksualumu
kaltinamus žmones; tokiais, kurie prievartavo jaunas merginas, nes jos išpažino
ne tą tikėjimą; tokiais, kurie užmėtydavo žmones akmenimis. Mano troškimas
padėti kitiems niekada nebuvo taip išbandytas. Bet taip yra tik todėl, kad jazidų
niekada nesaugojo jų tikėjimas – paprastai patys būdavo puolami dėl savo
tikėjimo. Hishamas su savo šeima liko saugūs „Islamo valstybės“ okupuotame
Mosule, nes gimė sunitais ir todėl kovotojai juos priėmė. Kol neišdygau prie
slenksčio, jie paklusniai sutiko dengtis savo religija kaip skydu. Stengiausi
nejausti jiems už tai neapykantos, nes buvo man labai malonūs, nors nemieli.
– Ar yra koks nors žmogus Kurdistane, kam galėtume paskambinti ir pasakyti,
kad tu pas mus? – paklausė Hishamas.
– Ten yra mano broliai, – atsakiau ir padiktavau jam Hezni telefono numerį,
kuris buvo giliai įsirėžęs man į atmintį.
Žiūrėjau, kaip Hishamas renka numerį ir pradeda kalbėti. Tada sutrikęs
patraukė ragelį nuo ausies ir vėl surinko numerį. Po akimirkos viskas pasikartojo
ir aš sunerimau, kad tai ne tas numeris.
– Ar jis pakėlė? – paklausiau Hishamo.
Jis papurtė galvą.
– Kažkoks vyras pakelia ragelį, bet kai pasakau, kas esu ir iš kur skambinu,
pradeda mane keikti, – pasakė jis man. – Gal tai ne tavo brolis. Jei tai jis, manau,
netiki, kad tu pas mus.
Hishamas pamėgino dar kartą. Šįkart pakėlęs ragelį žmogus leido jam kalbėti.
– Nadia čia, su mumis, ji pabėgo nuo savo pagrobėjo, – aiškino Hishamas. –
Jei manimi netiki, pažįstu jazidų, kurie tau pasakys, kas aš.
Hishamas kadaise tarnavo Saddamo kariuomenėje su garsiu jazidų politiku iš
Sindžaro.
– Jie tau pasakys, kad aš geras žmogus ir nenuskriausiu tavo sesers.
Jie trumpai šnektelėjo ir Hishamas man papasakojo, apie ką kalbėjo su Hezni.
– Iš pradžių, pamatęs, kad skambinama iš Mosulo, pamanė, kad noriu iš jo
pasityčioti, – sakė jis. – Tikriausiai jo žmoną laikantys vyrai kartais jam
skambina, kad primintų, ką jai daro. Jis tegali juos keikti ir mesti ragelį. – Mano
širdis plyšte plyšo dėl Hezni ir Jilan, kurie kadaise tiek daug iškentėjo, kad būtų
kartu.
 Buvo vėlu ir moterys viename iš kambarių patiesė man čiužinį ir paklausė, ar
noriu valgyti.
– Ne, – atsakiau. Tuo metu negalėjau nė kąsnio praryti. – Bet labai noriu
gerti. – Nasseras atnešė man vandens ir įspėjo jokiu būdu neiti į lauką.
– Šiame rajone pilna „Islamo valstybės“ narių ir jiems prijaučiančių, – pasakė
jis. – Čia tau nesaugu.
– Kas čia vyksta? – norėjau žinoti. Ar netoliese yra sabijų? Ar kovotojai
apieško namus, kai kuri jų dingsta?
– Gyvename pavojingais laikais, – tarė Nasseras. – „Daeš“ yra visur. Jie valdo
visą miestą ir visi turime būti atsargūs. Turime generatorių, bet negalime jo
įjungti naktį, nes bijome, kad jei amerikiečių lėktuvai pamatys šviesas, ant mūsų
namo numes bombą.
Nors buvo karšta, sudrebėjau prisiminusi duris, prie kurių buvau sustojusi
pirmą kartą ir nusprendžiau nesibelsti. Kas buvo už jų?
– Dabar miegok, – tarė Hishamas. – Ryte pagalvosime, kaip tave iš čia
ištraukti.
Kambaryje buvo labai tvanku ir aš tik trumpai numigau. Visą naktį mąsčiau
apie aplink esančius namus, kuriuose daugybė ISIS remiančių šeimų. Pagalvojau
apie Hajji Salmaną, naršantį gatves savo automobiliu, ieškantį manęs ir iš įniršio
negalintį užmigti. Galvojau, kas nutiko kovotojui, kuris leido man pabėgti. Ar
pažadas sumokėti penkis tūkstančius dolerių įtikins Nasserą ir jo šeimą grąžinti
mane islamistams? Ar jie man melavo, apsimesdami, kad užjaučia ir nori padėti,
bet iš tiesų manęs nekenčia, nes esu jazidė? Pamaniau, kad kvaila taip iš karto jais
pasitikėti, net jei jie iš azavių genties ir net jei Hishamas iš tiesų turi draugų
jazidų iš tų laikų, kai tarnavo kariuomenėje. Kai kurie sunitai, anksčiau artimai
draugavę su jazidais, išdavė savo draugus islamistams.
Nuo manęs atskirtos mano seserys ir dukterėčios galėjo būti bet kur. Ar jos
bus nubaustos už tai, kad aš pabėgau? Kas nutiko Solaghe likusioms moterims ir
į Siriją išvežtoms merginoms? Galvojau apie savo gražiąją motiną, jos baltą
skarelę, kuri nuslinko nuo plaukų jai suklupus lipant iš sunkvežimio Solaghe ir
kaip ji padėjo galvą man ant kelių ir užsimerkė, stengdamasi atsiriboti nuo aplink
tvyrančio siaubo. Prisiminiau, kaip Kathrine buvo plėšiama iš motinos rankų
prieš varant mus visas į autobusus. Netrukus sužinosiu, kas joms visoms nutiko.
Kai pagaliau užmigau, nieko nesapnavau, aplink buvo visiška juoduma.
 2 skyrius

Pabudau penktą ryto, anksčiau už visus kitus, ir pirmoji mano mintis buvo, kad
reikia iš čia nešdintis. „Čia nesaugu, – pasakiau sau. – Ką jie su manimi darys?
Kokie šansai, kad jie geranoriški žmonės ir ryšis rizikuoti ir man padėti?“ Buvo
rytas, o karšta saulė jau negailestingai plieskė gatvėse ir nebuvo nė menkiausio
šešėlio, kur galėčiau pasislėpti, jei iš čia išeičiau. Daugiau nebuvo, kur eiti.
Gulėdama lovoje supratau, kad mano likimas yra Hishamo ir jo šeimos rankose,
ir aš tegaliu melstis, kad jie iš tiesų man padėtų.
Nasseras pasirodė po dviejų valandų su Hishamo nurodymais. Kol mes
kalbėjomės ir laukėme jo tėvo, Maha mums patiekė pusryčius. Valgyti negalėjau,
bet išgėriau truputį kavos.
– Tu pabūsi pas mano seserį Miną ir jos vyrą Basheerą, – pasakė jis man. – Jie
gyvena tolėliau nuo miesto ir ten mažesnė tikimybė, kad užsuks „Daeš“ ir tave
pamatys. Žinome, kad Basheerui nepatinka „Daeš“, – sakė Nasseras. – Tačiau
nesame tikri dėl jo brolių. Pats Basheeras sako, kad jie neprisijungė prie „Islamo
valstybės“, bet kas ten žino, taigi turėsi būti atsargi. Tačiau Basheeras geras vyras.
Užsidengusi veidą nikabu automobilyje su Hishamu ir Nasseru jaučiausi
saugi. Kelyje į Minos ir Basheero namus Mosulo priemiestyje namų vis retėjo.
Išlipus iš mašinos ir einant prie pagrindinių durų niekas į mus nežiūrėjo ir ant
kaimyninių namų nemačiau nė vienos „Islamo valstybės“ vėliavos ar grafičių.
Pora mus pasitiko savo namo prieangyje, kuris buvo didesnis ir gražesnis nei
Hishamo ir priminė man Kočo pastatus, kuriuos po truputį iš viso gyvenimo
santaupų statėsi mano vedę broliai. Namas buvo betoninis ir statomas ilgam,
plytelėmis išklotas grindis dengė žali ir smėlio spalvos kilimai, o sofos svetainėje
buvo minkštų pagalvėlių.
 Mina buvo pati gražiausia mano matyta moteris. Ryškiai žalios akys kaip
brangakmeniai žibėjo blyškiame apskritame veide, o jos figūra panaši kaip
Dimal – ne pernelyg liesa. Ilgi Minos plaukai buvo nudažyti tamsiai ruda spalva.
Jie su Basheeru turėjo penkis vaikus – tris berniukus ir dvi mergaites, ir atvykusią
mane šiltai pasveikino visa šeima, lyg Hishamas su Nasseru jau būtų atsakęs į
visus jų klausimus. Niekas nemėgino manęs guosti, išskyrus Nasserą, kuriam,
atrodo, labai magėjo išsiaiškinti visas smulkmenas apie tai, kas man nutiko.
Šeima su manimi elgėsi, lyg jų pareiga būtų manimi pasirūpinti, ir aš buvau už
tai dėkinga. Tik dar nebuvau tikra, kad galėsiu jiems atsimokėti tuo pačiu.
– Salam alakum, – pasisveikinau.
– Alakum asalaam, – atsakė Basheeras. – Nesijaudink, mes tau padėsime.
Planas buvo toks – gauti man netikrą asmens tapatybės kortelę Safaa ar Minos
vardu (tą, kurią gauti pasirodys paprasčiau), o paskui vienas iš dviejų vyrų,
Basheeras arba Nasseras, mane palydės iš Mosulo į Kirkuką, apsimesdami, kad
mes vyras ir žmona. Nasseras Mosule turėjo asmens tapatybės korteles
padirbinėjančių draugų (kadaise jie gamindavo standartines Irako valstybės
tapatybės korteles, o dabar – juodos ir baltos spalvos „Islamo valstybės“), kurie
turėjo mums padėti.
– Gausime tau Irako tapatybės kortelę, o ne „Daeš“, – dėstė jis man. – Taip
atrodys tikriau ir tu lengviau pateksi į Kurdistaną, jei mums pavyks prasmukti
per „Daeš“ patikros postus.
– Jei naudosime Safaa duomenis, tu važiuosi su Nasseru, – aiškino
Basheeras. – Jei Minos – su manimi.
Mina sėdėjo su mumis, klausėsi, bet nieko nesakė. Išgirdus tuos žodžius iš
vyro lūpų jos žalios akys žybtelėjo mano pusėn. Buvo aišku, kad ji nesidžiaugia,
bet ir neprieštarauja.
– Ar bus gerai, jei tave paliksime Kirkuke? – paklausė Basheeras. Jis pamanė,
kad iš ten bus lengviausia nusigauti į Kurdistaną. Jeigu taip, jie lieps tapatybės
kortelių gamintojui nurodyti, kad Kirkukas yra mano gimtinė, ir duos tame
mieste įprastą vardą.
„Ar „Islamo valstybė“ užėmė Kirkuką?“ To nežinojau. Augdama visuomet
galvojau, kad Kirkukas yra Kurdistano dalis, nes taip teigė kurdų partijos, tačiau
iš islamistų pokalbių nuotrupų supratau, kad ta teritorija yra ginčijama, kaip ir
Sindžaras, ir kad dabar jos geidžia ne tik kurdai ir Bagdado vyriausybė, bet ir
„Islamo valstybė“. Kovotojai laiko užėmę didelę Irako dalį, taigi nenustebčiau, jei
dabar jie kontroliuotų ir Kirkuką, ir ten esančius naftos gręžinius.
– Galiu pasiklausti šeimos. Jei miestą kontroliuoja pešmergai, galime ten
važiuoti.
– Gerai, – Basheeras atrodė patenkintas. – Paskambinsiu Hishamo draugui
Sindžare ir pažiūrėsime, ar jis galės tau padėti, o Nasseras pasirūpins tavo
tapatybės kortele.
Tą dieną pirmą kartą nuo pabėgimo kalbėjau su Hezni. Didžiąją laiko dalį abu
sugebėjome tvardytis – reikėjo daug ką padaryti, jei norėjau gyva grįžti namo –
tačiau pirmą kartą išgirdusi jo balsą taip apsidžiaugiau, kad vos pajėgiau kalbėti.
– Nadia, – tarė jis. – Nesirūpink. Manau, kad tai gera šeima – jie tau padės.
Hezni kaip visuomet atrodė pasitikintis savimi ir kartu jausmingas. Nesvarbu,
ką man teko patirti, užjaučiau jį. Jei man pasiseks, pati netrukus sužinosiu, ką
reiškia būti vienam iš tų, kuriems pavyko išsigelbėti, ir pajusiu kartu užgriūsiantį
sielvartą ir ilgesį.
Norėjau jam papasakoti, kaip pabėgau. Didžiavausi, kad buvau tokia drąsi.
– Buvo taip keista, Hezni, – sakiau. – Iš pradžių visi mane labai atidžiai
stebėjo, o tada tas vyras paliko duris neužrakintas. Aš tiesiog jas atidariau,
perlipau per tvorą ir pabėgau.
– Tai buvo Dievo valia, Nadia, – atsakė brolis. – Jis nori, kad tu gyventum ir
grįžtum namo.
– Nerimauju, kad vienas iš sūnų gali būti susijęs su „Daeš“, – prisipažinau
Hezni. – Jie labai religingi.
Tačiau Hezni pasakė, kad neturiu pasirinkimo.
– Teks pasitikėti šia šeima, – tarė jis. – Atsakiau, kad jei, jo manymu, šie
žmonės yra geri, tai liksiu pas juos.
Vėliau sužinosiu apie kontrabandininkų tinklus, kurie buvo sukurti siekiant
padėti jazidų merginoms pabėgti nuo islamistų. Iš dalies prie to prisidėjo ir
Hezni, kuris iš savo konteinerinio namo pabėgėlių stovykloje organizavo kelių
dešimčių merginų pabėgimą. Kiekviena tokia operacija prasidėdavo panika ir
chaosu, tačiau, kai aukos šeimai pavykdavo surinkti pakankamai pinigų, viskas
būdavo organizuojama kaip verslo operacija ir įtraukiamas kontrabandininkų
tinklas. Savo vaidmenį šioje schemoje už kelis tūkstančius dolerių atlieka
tarpininkai – giausia arabai, turkmėnai ir sirai ar vietiniai Irako kurdai. Kai kurie
jų dirba taksi vairuotojais ir savo automobiliuose slapta gabena merginas; kiti
Mosule ar Tal Afare veikia kaip šnipai, teikia šeimoms informaciją, kur
slepiamos merginos; dar kiti padeda patikros punktuose, papirkinėja „Islamo
valstybės“ valdžios atstovus ir su jais derasi. „Islamo valstybės“ užimtose
teritorijose svarbus vaidmuo šioje schemoje tenka moterims. Jos lengviau
nesukeldamos įtarimų gali prieiti prie sabijų. Tokiems tinklams vadovauja keli
jazidai, kurie, naudodamiesi savo ryšiais sunitų kaimuose, kuria tokius tinklus ir
rūpinasi, kad viskas vyktų pagal planą. Kiekviena grupė veikia savo teritorijoje –
vieni Sirijoje, kiti Irake. Kaip bet kuriame versle tokios grupės tarpusavyje
konkuruoja, nes paaiškėjo, kad sabijų kontrabanda yra neblogas būdas karo metu
pasipelnyti.
Rengiant mano pabėgimo planą kontrabandos tinklas dar tik kūrėsi ir Hezni
laužė galvą, kaip galėtų prisidėti. Mano brolis yra drąsus ir geras ir jei tik galėtų,
neleistų niekam kentėti, tačiau jo telefono numerį turėjo daugybė merginų – jį
įsiminė visos moteriškos lyties giminaitės ir perduodavo pakeliui sutiktoms
sabijoms – tad netrukus Hezni užgriuvo tikra skambučių lavina. Tuo metu, kai
Hishamas jam paskambino, Hezni jau ieškojo pagalbos ir buvo susisiekęs su
KRV atstovais, dirbusiais jazidų išlaisvinimo srityje, ir su vietiniais žmonėmis
Mosule ir kitose „Islamo valstybės“ užimtose Irako teritorijose. Netrukus visą
savo laiką jis neatlygintinai skirdavo kontrabandai.
Kai ruošiausi kelionei į Kirkuką, Hezni nežinojo, ko tiksliai tikėtis, todėl
nerimavo. Jis nebuvo tikras, kad sumanymas vienam iš brolių, Nasserui arba
Basheerui, lydėti mane visą kelią iki Kurdistano, yra geras. Kovotojo amžiaus
vyrui sunitui nėra paprasta kirsti Kurdistano patikros punktą, be to, Hezni
suprato, kad jei ISIS išsiaiškins, kad kokia nors šeima Mosule padėjo sabijai
pabėgti, jiems gresia žiauri bausmė.
– Nenorime, kad jis pakliūtų į bėdą, nes mėgino tau padėti, – aiškino man
Hezni. – Privalome pasirūpinti, kad Nasserui ar Basheerui nieko nenutiktų, kai
su tavimi atvyks į Kurdistaną. Gerai, Nadia?
– Suprantu, Hezni, – atsakiau. – Būsiu atsargi. – Žinojau, kad jei „Islamo
valstybės“ patikros punkte mus sugaus, mane lydėjęs žmogus bus nužudytas, o aš
grįšiu į vergiją. Taip pat buvo pavojus, kad Nasseras ar Basheeras bus sulaikytas
Kurdistano patikros punkte.
– Saugokis, Nadia, – liepė man Hezni. – Stenkis dėl nieko nesirūpinti. Rytoj jie
tau parūpins tapatybės kortelę. Kai atvyksi į Kirkuką, paskambink man.
Prieš padėdama ragelį paklausiau:
– Kas nutiko Kathrine?
– Nežinau, Nadia, – atsakė jis.
– O kas įvyko Solaghe? – pasiteiravau.
– ISIS vis dar laiko užėmę Kočo ir Solaghą, – pasakojo brolis. – Žinome, kad
vyrai ten buvo nužudyti. Saeedas išgyveno ir papasakojo, kaip ten viskas buvo.
Saoudas čia ir jam viskas gerai. Dar nežinome, kas nutiko moterims Solaghe.
Tačiau Saeedas pasiryžęs stoti į kovą su „Islamo valstybe“ ir eiti vaduoti Solagho.
Aš dėl jo nerimauju.
Dėl patirtų traumų Saeedas kentė stiprius skausmus, nuolat sapnavo
košmarus apie sušaudymą ir negalėjo normaliai miegoti.
– Bijau, kad jį palaužė tai, kas įvyko, – pasakė Hezni.
Mes atsisveikinome ir Hezni perdavė ragelį mano įbroliui Khaledui.
– Jazidai nebebėga, – aiškino jis. – Jie gyvena itin sunkiomis sąlygomis
Kurdistane, laukdami, kol bus atidarytos stovyklos.
– Kas nutiko vyrams Kočo? – paklausiau, nors man jau buvo pasakyta.
Nenorėjau, kad tai būtų tiesa.
– Visi vyrai buvo sušaudyti, – patvirtino Khaledas. – Visos moterys išvežtos.
Ar sutikai ką nors iš moterų?
– Mačiau Nisreen, Rojian ir Kathrine, – atsakiau. – Kur jos dabar, nežinau.
Naujienos buvo prastesnės, nei tikėjausi. Buvo sunku to klausytis, nors viską
jau žinojau. Padėjome ragelius ir atidaviau telefoną Nasserui. Jau nebijojau, kad
ta šeima gali mane išduoti, taigi leidau sau šiek tiek atsipalaiduoti. Pasijutau tokia
pavargusi, kaip niekada anksčiau.
Minos ir Basheero namuose praleidau kelias dienas, kol buvo rengiamas
pabėgimo planas, ir didžiąją laiko dalį laikiausi atokiai, galvojau apie savo šeimą
ir apie tai, kas manęs laukia. Jei niekas manęs neklausinėjo, džiaugiausi galėdama
patylėti. Tai buvo labai pamaldi šeima, jie melsdavosi penkis kartus per dieną,
tačiau tvirtino nekenčiantys islamistų ir niekada manęs neklausinėjo apie
priverstinį mano atsivertimą ir nemėgino versti melstis kartu su jais.
Vis dar prastai jaučiausi, o pilvas degte degė, taigi vieną dieną šeima mane
nuvežė į vietinę moterų ligoninę. Jiems teko mane įtikinti, kad tai saugu.
– Man nieko nereikia, tik duokite butelį su karštu vandeniu, aš užsidėsiu jį ant
pilvo, – prašiau Nassero motinos. – Daugiau nieko nereikia. – Bet ji primygtinai
reikalavo, kad važiuočiau pas gydytoją.
– Jei nenusiimsi savo nikabo ir būsi su mumis, tau viskas bus gerai, –
užtikrino ji mane, o mane taip kamavo skausmai, kad negalėjau su ja ilgai
ginčytis. Galva sukosi ir beveik nepamenu, kaip jie nuvedė mane iki savo
automobilio ir nuvežė į miestą. Man buvo taip blogai, kad dabar tas
apsilankymas pas gydytoją atrodo kaip sapnas, kurio beveik nepamenu. Tačiau
po to pasitaisiau, sustiprėjau ir kantriai laukiau, kada pasakys, kad laikas važiuoti.
Kartais valgydavau kartu su visais, o kartais viena; šeima įspėjo mane, kad
būčiau atsargi, nesiartinčiau prie langų ir nekelčiau telefono ragelio.
– Jei kas nors pasibels į duris, lik savo kambaryje ir netriukšmauk, – aiškino jie
man. Mosulas – ne Sindžaras. Kai Kočo ateidavo svečias, nesivargindavo belstis į
duris. Visi visus pažįsta ir visada buvai laukiamas bet kuriame name. Mosule
svečias turi luktelėti, kol bus pakviestas vidun, ir netgi su draugu elgiamasi kaip
su pašaliečiu.
Jokiomis aplinkybėmis negalėjau išeiti į lauką. Pagrindinis vonios kambarys
buvo atskirame nedideliame pastate, bet man buvo nurodyta naudotis mažesniu
tualetu viduje.
– Nežinome, ar kuris mūsų kaimynas nėra išvien su „Daeš“, – sakė jie. Dariau
viską, ką man sakė. Tikrai nenorėjau, kad mane rastų ir grąžintų islamistams, o
Hishamas su šeima būtų nubausti už mėginimą man padėti. Neabejojau, kad
islamistai visus suaugusiuosius nubaustų mirtimi, ir man susukdavo pilvą vien
nuo minties apie tai, kad Mina su dviem maždaug aštuonerių savo dukrytėm,
kurios buvo gražutės kaip ir jų motina, gali pakliūti islamistams į nagus.
Miegojau mergaičių kambaryje, tačiau su jomis beveik nesikalbėjome. Manęs
nebijojo, tiesiog vaikams buvo neįdomu, kas aš, o pati neketinau nieko pasakoti.
Jos buvo tokios tyros. Antrą dieną pabudusi pamačiau jas sėdinčias priešais
miegamojo veidrodį ir mėginančias išsišukuoti susivėlusius plaukus.
– Gal galiu padėti? – paklausiau. – Aš moku gražiai šukuoti plaukus. – Jos
linktelėjo ir aš prisėdau ir ėmiau braukti šepečiu, kol ilgi jų plaukai tapo lygūs ir
tiesūs. Taip šukuodavau plaukus Adkee ir Kathrine kiekvieną dieną ir dabar
įsijautusi beveik užsimiršau.
Televizorius visą dieną buvo įjungtas, kad vaikai galėtų žaisti su „PlayStation“.
Kadangi berniukai buvo taip užsiėmę vaizdo žaidimais, jiems rūpėjau dar mažiau
nei mergaitėms. Berniukai buvo panašaus amžiaus kaip mano sūnėnai Malikas ir
Hani, kurie buvo pagrobti ir priversti tapti „Islamo valstybės“ kovotojais. Iki
rugpjūčio 14 dienos Malikas buvo drovus, bet sumanus berniukas ir smalsiai
tyrinėjo aplinkinį pasaulį. Jis mylėjo mus ir savo motiną Hamdią. Dabar
neturėjau jokio supratimo, kur yra Malikas. „Islamo valstybė“ sukūrė galingą
pagrobtų paauglių perauklėjimo ir smegenų plovimo sistemą. Mokydamiesi
arabų ir anglų kalbų išmoko tokių su karu susijusių žodžių kaip šautuvas, jiems
buvo aiškinama, kad jazidizmas yra šėtono religija, o neatsivertusiems jų šeimos
nariams geriau mirti.
Berniukai buvo pagrobti tokio amžiaus, kai juos lengva paveikti, ir ilgainiui
sužinojau, kad tokios pamokos kai kuriuos jų iš tiesų paveikė. Vėliau Malikas
siųs nuotraukas Hezni į pabėgėlių stovyklą. Jose jis vilki „Islamo valstybės“
drabužius ir šypsosi su šautuvu rankose, o žandai išraudę iš susijaudinimo. Jis
paskambins Hezni tik tam, kad lieptų Hamdiai atvažiuoti ir prisidėti prie jo.
– Tavo tėvas negyvas, – sūnui sakys Hamdia. – Neliko nė vieno, galinčio
pasirūpinti šeima. Turi grįžti namo.
– Turi atvykti į „Islamo valstybę“, – atsakys Malikas. – Tavimi čia pasirūpins.
Hani pavyko pabėgti po beveik trejų metų nelaisvės, tačiau, kai Hezni
pamėgino organizuoti Maliko gelbėjimą, mano sūnėnas atsisakė eiti su
kontrabandininku, kuris priėjo prie jo turguje Sirijoje. „Noriu kovoti“, – atrėžė
vaikinas. Iš jo teliko šešėlis to berniuko, koks jis buvo Kočo, ir po to įvykio Hezni
nustojo bandęs. Tačiau Hamdia visada pakeldavo ragelį, jei matydavo, kad
skambina Malikas. „Jis vis tiek mano sūnus“, – sakydavo ji.
Mina buvo puiki šeimininkė ir motina. Ji kiauras dienas tvarkė namus ir virė
valgį šeimai, žaidė su vaikais ir rūpinosi kūdikiu. Tos dienos buvo kupinos
įtampos ir jai, ir man, todėl kalbėjomės nedaug. Netrukus jos brolis arba vyras
išsiruoš į pavojingą kelionę su manimi į Kurdistaną. Šeimai tai bus sunkus
išbandymas.
Kartą, kai prasilenkėme koridoriuje, pasiteiravo dėl mano plaukų.
– Kodėl tik jų galiukai raudoni? – paklausė ji.
– Kažkada labai seniai dažiau juos chna, – pasakiau apžiūrinėdama savo
plaukų sruogas.
– Gražu, – tarė ji ir praėjo pro mane, daugiau netarusi nė žodžio.
Vieną popietę Minai niekaip nesisekė nuraminti kūdikio, kuris buvo alkanas
ir nesiliovė verkęs. Paprastai ji neleisdavo man prisidėti prie namų ruošos, bet
tądien, kai pasisiūliau suplauti indus, ji dėkinga linktelėjo. Praustuvas buvo
priešais langą į gatvę, ir kas nors galėjo mane pamatyti, bet ji buvo pernelyg
užsiėmusi kūdikiu ir nepagalvojo, kad mus gali sučiupti, o aš džiaugiausi
galimybe jai padėti. Mano nuostabai, Mina pradėjo manęs klausinėti.
– Ar pažįsti dar ką nors, ką nelaisvėje laiko „Daeš“? – paklausė ji laikydama
kūdikį prie krūtinės.
– Taip, – atsakiau. – Jie pasiėmė visas mano drauges, mano šeimą ir mus
atskyrė. – Norėjau jai užduoti tą patį klausimą, bet bijojau įžeisti.
Ji patylėjo galvodama.
– Kur važiuosi, kai išsigausi iš Mosulo?
– Pas brolį, – atsakiau. – Jis pabėgėlių stovykloje su kitais jazidais.
– Kokia ta stovykla? – domėjosi Mina.
– Nežinau, – gūžtelėjau. – Ten beveik visi, kuriems pavyko išgyventi. Mano
brolis Hezni sako, kad ten bus sunku. Nebus, ką veikti, nebus darbo, be to,
stovykla toli nuo miestų. Bet jie ten bus saugūs.
– Įdomu, kaip ten viskas bus, – svarstė ji. Iš tiesų tai nebuvo klausimas, taigi
nieko neatsakiau. Toliau ploviau indus, o ji tylėjo, kol baigiau.
 Tuomet kūdikis nurimo ir užmigo Minos rankose. Užlipau laiptais į
mergaičių kambarį ir atsiguliau ant čiužinio, bet neužsimerkiau.
 3 skyrius

Buvo nuspręsta, kad su manimi vyks Nasseras. Apsidžiaugiau. Nasserui patiko su

manimi kalbėtis ir laukdama kelionės su juo vieninteliu jaučiausi ramiai.
Išvykstant jis man buvo beveik kaip brolis.
Kaip ir mano broliai, Nasseras erzindavo, jei pasiklysdavau savo mintyse, o tai
nutikdavo gana dažnai. Turėjome savo juokelį, kurio daugiau niekas
nesuprasdavo. Pirmomis dienomis tuose namuose, kai Nasseras manęs
klausinėdavo, kaip ten viskas buvo, išsiblaškiusi atsakydavau: „Karšta, labai
karšta.“ Buvau pernelyg sukaustyta baimės ir negalėjau pasakyti nieko daugiau.
Po valandėlės jis vėl manęs teiraudavosi: „Nadia, kaip dabar sekasi?“ O aš,
nesuvokdama, kad kartojuosi, vėl sakydavau: „Karšta, Nasserai, labai karšta.“
Galiausiai jis pradėjo atsakinėti už mane, juokaujamu tonu klausė: „Ei, Nadia,
kaip sekasi? Ar labai karšta? O gal labai, labai karšta?“ – ir juokdavosi, pamatęs,
kad supratau, ką jis išdarinėja.
Po trijų dienų Nasseras grįžo su asmens tapatybės kortele. Ten buvo įrašytas
vardas Sousan, o mano gimtasis miestas nurodytas Kirkukas, bet visi kiti
duomenys buvo Safaa. „Būtinai įsimink visus kortelės duomenis, – liepė jis
man. – Jei patikros punkte paklaus, kur ir kada gimei, ir tu nežinosi... tada bus
galas.“
Dieną ir naktį kaliau visą informaciją, kad įsiminčiau Safaa gimimo datą – ji
buvo kiek vyresnė už mane – jos motinos ir tėvo vardus, Nassero gimimo datą ir
jo tėvų vardus. Irako asmens tapatybės kortelėse tiek prieš ateinant islamistams,
tiek ir vėliau moters tėvo ar vyro duomenys yra ne mažiau svarbūs nei jos pačios.
Kampe buvo įklijuota Safaa nuotrauka. Mes nebuvome labai panašios, tačiau
patikros punkto apsaugininkai tikrai neprašys manęs pakelti nikabą ir parodyti
veidą. Neįsivaizduojama, kad „Islamo valstybės“ narys lieptų sunitei parodyti
veidą savo vyro akivaizdoje – juk visai gali būti, kad tas vyras taip pat yra
islamistas.
– Jei tavęs klaus, kodėl dar neturi „Daeš“ tapatybės kortelės, tiesiog pasakyk,
kad neturėjai laiko, – sakė Hishamas. Buvau tokia išsigandusi, kad iškart
įsiminiau visą informaciją – ji tarsi įsirėžė man į smegenis.
Mūsų planas buvo paprastas. Su Nasseru apsimesime vyru ir žmona,
keliaujančiais į Kirkuką aplankyti mano šeimos. Sousan Kirkuke buvo populiarus
vardas, ir tikėjomės, kad tai padės man prasmukti.
– Sakyk jiems, kad pabūsi maždaug savaitę, – aiškino man jie. – Nasseras
patvirtins, kad lydi tave, ir grįš tą pačią ar kitą dieną, priklausomai nuo to, kada
pasieksite miestą.
Taip Nasserui neteks imti jokio krepšio ir mokėti „Islamo valstybei“ baudos,
kurios jie reikalavo iš sunitų, norėjusių ilgesnį laiką praleisti už kalifato ribų.
– Ar ką nors žinai apie Kirkuką? – klausinėjo jie. – Rajonų pavadinimus ar ką
nors apie tai, kaip jis atrodo?
– Niekada ten nebuvau, – apgailestavau. – Bet galiu paklausinėti brolio.
– O kaip dėl krepšio? – domėjosi Nasseras. Vis dar turėjau juodą medvilninį
maišą. Ten buvo Kathrine, Dimal ir mano suknelės, higieniniai įklotai su
paslėptais mano papuošalais ir motinos maisto kortelė. – Jis nepanašus į krepšį,
kurį musulmonė vežasi, norėdama savaitę paviešėti pas šeimą.
Hishamas išėjo ir grįžo su buteliuku šampūno ir kondicionieriaus, keliomis
paprastomis suknelėmis tokio fasono, kokias dažnai dėvi musulmonės, ir aš viską
susidėjau į krepšį. Pradėjau jausti kaltę dėl to, kiek pinigų jie leidžia mano
reikmėms. Kaip ir maniškė, jų šeima buvo neturtinga ir aš nenorėjau būti našta.
– Nuvykusi į Kurdistaną, ką nors jums atsiųsiu, – pasakiau. Jie tikino, kad
viskas gerai, bet negalėjau apie tai negalvoti. Vis dar bijojau, kad jei šeimai labai
trūks pinigų, jie gali nuspręsti mane įduoti.
Hezni liepė apie tai negalvoti.
– Penkių tūkstančių dolerių vertės apdovanojimas visiškas pramanas, – sakė
jis. – „Daeš“ taip sako, kad merginos turėtų mažiau vilties pabėgti. Jie nori, kad
manytumėte, jog esate kaip gyvuliai, ir kiekviena šeima nori pagauti kurią nors iš
jūsų ir parduoti. Bet tų pinigų jie nemoka. Vis tiek gerai, kad Nasseras išvažiuos
iš Mosulo, – pasakė man Hezni.
– Ką turi omenyje? – paklausiau sutrikusi.
– Nežinai? – pasakė Hezni. – Paklausk Hishamo.
Tą vakarą papasakojau Hishamui apie pokalbį su broliu.
– Ką jis turėjo omenyje? Ar Nasseras nori išvažiuoti? – pasidomėjau.
Tada jis viską paaiškino.
– Mes nerimaujame dėl Nassero, – pasakė jis. – Jis jaunas ir tik laiko
klausimas, kada „Daeš“ privers jį eiti į karą.
Nasseras augo neturtingoje šeimoje valdant šiitams per amerikiečių okupaciją
ir kai buvo jaunesnis, pyko dėl jo akyse vykusio sunitų persekiojimo. Tokie jauni
vyrai kaip jis pirmieji stojo į „Islamo valstybės“ gretas ir šeima manė, kad
teroristai nori, jog Nasseras stotų į policiją. Jis taisė asenizacijos sistemas aplink
Mosulą esančiuose pastatuose ir visi bijojo, kad netgi tas darbas, nors jis niekaip
nesusijęs su smurtu, vėliau gali tapti pretekstu prilipinti jam teroristo etiketę.
Kai tarsi iš dangaus nukritau prie jų namų slenksčio, jie desperatiškai svarstė,
kaip išvežti Nasserą iš Mosulo. Manė, kad jei šeima padės jazidei pabėgti iš
vergijos, Kurdistano valdžia galiausiai įsileis juos į Kurdistaną.
Hishamas prašė manęs nesakyti Nasserui, kad apie tai žinau, ir, kad ir kas
nutiktų, niekam neužsiminti, kad jis dirbo islamistams, net jei tik taisė tualetus.
– Nesvarbu, koks tai darbas, – aiškino jis. – Kurdai arba Irako kariai pasodins
jį į kalėjimą.
Pažadėjau niekam to nesakyti. Negalėjau įsivaizduoti, kad Nasseras galėtų
tapti „Islamo valstybės“ policininku, suiminėtų žmones dėl jų tikėjimo ar dėl to,
kad pažeidė kokią žiaurią taisyklę, su kuo nors nesutiko, ir, tikėtina, siųstų juos į
mirtį. Ar jam tektų dirbti su Hajji Salmanu? Dabar Nasseras buvo mano draugas
ir atrodė toks švelnus ir pernelyg jautrus, kad galėtų dirbti tokį darbą. Kita vertus,
su juo susipažinau tik neseniai, o juk daugybė sunitų atsigręžė prieš jazidus.
Galvojau, ar kada nors gyvenime jis manė, kad Irake turi likti tik sunitai, o visas
kitas religijas reikia išstumti arba priversti jas išpažįstančius atsiversti; ar jautė,
kad taip manydamas prisideda prie šalį apėmusios revoliucijos. Girdėjau brolius
pasakojant apie sunitus, kurie, ilgus metus kentę priespaudą valdant
amerikiečiams, kurdams ir šiitams, pasinaudojo tuo metu kilusia islamo
radikalizacijos banga ir visą savo neapykantą išliejo ant kaimynų. Nė vienas jų
man nepadėjo. Bet ar jis taip elgiasi tik norėdamas išsigelbėti pats? Ar tai svarbu?

Kelerius pastaruosius metus daug galvojau apie Nasserą ir jo šeimą. Jie labai
rizikavo ištiesdami man pagalbos ranką. Jei islamistai būtų sužinoję, kad šeima
priėmė sabiją, „Islamo valstybė“ būtų juos nužudžiusi ir galbūt paėmusi į nelaisvę
dukteris ir užverbavusi sūnus – tai sužinoti tikrai nebuvo sunku. Islamistų buvo
visur. Norėčiau, kad visi žmonės turėtų tiek drąsos, kiek jos turėjo Nassero
šeimos nariai.
Vis dėlto Irake ir Sirijoje kiekvienai tokiai šeimai kaip Nassero teko
tūkstančiai šeimų, kurios nedarė nieko arba aktyviai dalyvavo genocide. Tarp jų
buvo šeimų, išdavusių tokias merginas kaip aš, kurios mėgino pabėgti. Kathrine
ir Lamią šešis kartus išdavė žmonės, į kuriuos jos kreipėsi pagalbos, iš pradžių
Mosule, o tada Hamdanijoje. Ir kaskart merginos buvo baudžiamos. Grupelė į
Siriją išvežtų sabijų buvo medžiojamos Tigro nendrynuose, kaip pabėgusios
nusikaltėlės, nes vietos ūkininkas paskambino „Islamo valstybės“ vadeivai ir
papasakojo apie kelias verges, pripuolusias prie jo iš tamsos ir maldavusias
padėti.
Irake ir Sirijoje žmonės gyveno įprastą gyvenimą, kol buvome kankinamos ir
prievartaujamos. Jie matė mus einant gatve su pagrobėjais ir rinkdavosi aikštėse
pažiūrėti, kaip vykdomos mirties bausmės. Nežinau, kaip kiekvienas jų jautėsi.
Kai 2016 metų pabaigoje buvo pradėtas Mosulo išlaisvinimas, nemažai žmonių
prabilo, kaip sunku gyventi valdant „Islamo valstybei“, kokie žiaurūs teroristai ir
kaip baisu girdėti virš galvų gaudžiančius karo lėktuvus ir žinoti, kad ant namo
bet kada gali nukristi bomba. Jiems trūko maisto, elektra buvo išjungta. Vaikams
teko lankyti „Islamo valstybės“ mokyklas, berniukai turėjo kovoti, kad ir ką
veiktų, viskas buvo apmokestinama arba skiriamos baudos. Jie pasakojo, kad
žmonės buvo žudomi gatvėse. Tai ne gyvenimas.
Tačiau, kai buvau Mosule, gyvenimas, mano akimis, tekėjo įprasta vaga,
miesto gyventojai atrodė visai patenkinti. Visų pirma, kodėl jie liko mieste? Ar
pritarė ISIS ir manė, kad kalifato idėja visai nebloga? Ar tai jiems atrodė natūrali
sektų kovų, vykusių nuo tada, kai 2003 metais atėjo amerikiečiai, tąsa? O jei jų
gyvenimas būtų pagerėjęs, kaip kad žadėjo islamistai, ar tada jie būtų leidę
teroristams žudyti, ką panorėjus?
Mėginu užjausti tas šeimas. Esu įsitikinusi, kad daugelis jų buvo įbaugintos, ir
netgi tos, kurios iš pradžių džiaugėsi islamistų atėjimu, galiausiai pradėjo jų
nekęsti. Sakė, kad išlaisvinus Mosulą neturėjusios kito pasirinkimo, tik leisti
teroristams daryti viską, ką tie norėjo. Aš manau, kad pasirinkimą jie vis dėlto
turėjo. Jei visi būtų susibūrę, išsitraukę ginklus ir užpuolę „Islamo valstybės“
centrą, kur kovotojai prekiavo merginomis ar dalindavo jas kaip dovanas, galbūt
nė viena mūsų nebūtų išgyvenusi. Tačiau taip bent būtų parodę islamistams,
jazidams ir visam pasauliui, kad ne visi namie likę sunitai remia terorizmą. Gal
jei nors keli žmonės Mosule būtų išėję į gatves ir sušukę: „Aš esu musulmonas ir
tai, ko iš mūsų reikalaujate, nėra tikrasis islamas!“ – Irako pajėgos ir amerikiečiai
būtų atėję anksčiau ir padedami vietinių gyventojų ar kontrabandininkų,
besistengiančių išlaisvinti jazides, būtų galėję išplėsti savo tinklą ir išplėšti mus iš
vergijos būreliais, o ne po vieną. Tačiau jie leido mums klykti vergių turguje ir
nieko nedarė.
Nassero šeimos nariai man sakė, kad tik kai atėjau į jų namus, jie susimąstė
apie savo vaidmenį „Islamo valstybėje“. Sakė, kad jaučiasi kalti, jog man teko
pasirodyti prie jų namų durų ir kaip nevilties apimtai sabijai maldauti pagalbos;
žinojo, kad tai, jog jie liko gyvi ir nebuvo išvaryti iš savo namų, yra savotiškas
slaptas susitarimas su teroristais. Nežinau, ką būtų manę apie „Islamo valstybę“,
jei kovotojams užėmus Mosulą jų gyvenimas būtų pagerėjęs, o ne pablogėjęs. Jie
mane įtikinėjo, kad pasikeitė visam laikui.
– Prisiekiame, kad tau išvykus padėsime ir kitoms merginoms, atsidūrusioms
panašioje padėtyje, – sakė jie.
– Yra tiek daug kitų, kuriems reikia jūsų pagalbos, – toks buvo mano
atsakymas.
 4 skyrius

Teko luktelėti kelias dienas, kol su Nasseru galėjome leistis į kelionę. Tuose
namuose buvo gera, bet desperatiškai troškau išvykti iš Mosulo. Islamistai buvo
visur ir neabejojau, kad jie manęs ieško. Įsivaizdavau Hajji Salmaną, iš pykčio
virpantį liesą jo kūną ir tylų, grėsmingą balsą, grasinantį man kankinimais.
Negalėjau būti viename mieste su tokiu žmogumi. Vieną rytą Minos namuose
pabudau aplipusi raudonomis geliančiomis skruzdėmis ir pamaniau, kad tai
ženklas. Negaliu jaustis saugi, kol nekirsime pirmo patikros punkto, bet žinojau,
kad mums gali ir nepavykti.
Praėjus kelioms dienoms, kai atvažiavau į Minos namus, anksti ryte pas juos
atėjo Nassero motina ir tėvas.
– Laikas važiuoti, – tarė Hishamas. Apsirengiau rausvos ir rudos spalvos
Kathrine suknelę ir jau prieš pat žengdama iš namų apsivilkau juoda abaja.
– Perskaitysiu maldą, – tarė Maha. Ji tai pasakė maloniai, todėl sutikau ir
klausiausi jos tariamų žodžių. Tada moteris man padavė žiedą. – Sakei, kad
„Daeš“ atėmė tavo motinos žiedą, – tarė ji. – Prašau, paimk vietoj jo šitą.
Mano krepšyje buvo sukrauti visi daiktai, kuriuos man nupirko ši šeima, ir tie,
kuriuos vežiausi iš Kočo. Paskutinę akimirką išėmiau ilgą gražią geltoną Dimal
suknelę ir atidaviau ją Minai. Pabučiavusi ją į abu skruostus padėkojau, kad
mane priėmė.
– Tau labai tiks ta suknelė, – tariau įteikdama dovaną. – Ji mano sesers Dimal.
– Ačiū tau, Nadia, – padėkojo Mina. – Insha’allah tau pavyks nusigauti iki
Kurdistano. – Negalėjau žiūrėti, kaip su Nasseru atsisveikina visa šeima ir jo
žmona.
Prieš žengdamas pro duris Nasseras padavė man vieną iš dviejų atsineštų
mobiliųjų telefonų.
 – Jei tau ko nors reikės ar norėsi ko paklausti, kol važiuosime taksi, parašyk
man žinutę, – pasakė jis. – Nekalbėk.
– Ilgai važiuojant automobiliu mane pykina, – įspėjau jį, taigi jis iš virtuvės
paėmė ir padavė kelis plastikinius maišelius.
– Pasinaudok jais. Nenoriu stoti pakeliui. Patikros punktuose neatrodyk
išsigandusi, – toliau aiškino Nasseras. – Stenkis būti rami. Į daugelį klausimų
atsakysiu aš. Jei klaus tavęs, kalbėk trumpai ir tyliai. Jei jie patikės, kad tu mano
žmona, daug tavęs neklausinės.
Linktelėjau.
– Stengsiuosi iš visų jėgų, – pasakiau. Jau dabar beveik alpau iš baimės.
Nasseras atrodė ramus; jis niekada neparodė, kad ko nors bijo.
Maždaug pusę devynių ryto išėjome į pagrindinį kelią. Ten planavome
pasigauti taksi, kad nuvežtų į Mosulo automobilių parką, kur mūsų jau lauks
Nassero iš anksto užsakytas kitas taksi ir nugabens iki pat Kirkuko. Šaligatviu
Nasseras ėjo šiek tiek priekyje manęs, nesikalbėjome. Galvą buvau nuleidusi
žemyn, stengiausi nežiūrėti į praeivius, nes buvau tikra, kad baimė akyse iš karto
išduos, kad esu jazidė.
Buvo karšta. Minos kaimynai laistė pieveles, mėgindami atgaivinti
išdžiūvusius augalus, o vaikai lakstė gatvėmis ryškiaspalviais plastikiniais
dviračiais. Jų juokas gąsdino mane. Tiek laiko praleidus viduje šviesios gatvės
atrodė grėsmingos, nesaugios ir pilnos pavojų. Visa viltis, kuria gyvenau
laukdama Minos namuose, išgaravo. Buvau tikra, kad islamistai mus sučiups ir aš
vėl tapsiu sabija.
– Viskas gerai, – sušnabždėjo man Nasseras, kai stovėjome pagrindinio kelio
kelkraštyje ir laukėme taksi. Jis jautė, kad bijau. Automobiliai skriejo pro šalį ir
geltonomis dulkėmis nuklojo mano juodą abają. Taip drebėjau, kad privažiavus
taksi man buvo sunku įlipti į automobilį.
Visi galvoje besisukantys scenarijai galiausiai baigdavosi tuo, kad būsime
sučiupti. Mintyse regėjau, kaip taksi sugenda plento kelkraštyje ir mus paima
sunkvežimis su islamistais. Arba įsivaizdavau, kad netyčia užvažiuojame ant
savadarbio sprogstamojo užtaiso ir žūstame čia pat kelyje. Galvojau apie visas
pažinotas merginas, šeimą ir draugus, kurie dabar buvo išblaškyti po visą Iraką ir
Siriją, apie savo brolius, nuvežtus už Kočo mokyklos. Pas ką aš važiuoju namo?
Mosulo automobilių parke buvo pilna žmonių, ieškančių taksistų, galinčių
juos nuvežti į kitus Irako miestus. Vyrai derėjosi su vairuotojais dėl kainos, o
žmonos tyliai stovėjo šalia. Berniukai siūlė pirkti šalto vandens butelių,
prekiautojai pardavinėjo sidabrinius pakelius su traškučiais ir šokolado
batonėlius arba išdidžiai stovėjo greta įmantrių cigarečių bokštų. Galvojau, ar
nors viena čia esanti moteris yra jazidė kaip aš. Tikėjausi, kad jos visos jazidės ir
kad vyrai, kaip Nasseras, stengiasi joms padėti. Nedideliu specialiu ženklu ant
stogo pažymėti geltoni taksi automobiliai rikiavosi ir laukė prie ženklų, žyminčių
įvairias kryptis: Tal Afaras, Tikritas, Ramadis. Visus juos bent iš dalies
kontroliavo „Islamo valstybė“ arba jų gyventojai buvo įbauginti teroristų. Tokia
didelė mano šalies dalis priklausė vyrams, kurie paėmė mane į vergiją ir
prievartavo.
Ruošdamasis kelionei, taksistas plepėjo su Nasseru. Aš sėdėjau ant suolelio
kiek atokiau nuo jų, mėginau atlikti Nassero žmonos vaidmenį, taigi girdėjau ne
viską, ką jie kalbėjo. Prakaitas žliaugė į akis ir buvo sunku ką nors įžiūrėti. Ant
kelių tvirtai laikiau savo krepšį. Vairuotojas buvo netoli penkiasdešimties, atrodė
stiprus, nors nelabai stambus, ir turėjo nedidelę barzdą. Neįsivaizdavau, ką jis
mano apie islamistus, tačiau bijojau visų. Vyrams derantis, stengiausi save
drąsinti, tačiau buvo sunku įsivaizduoti, kad man visam laikui pavyks ištrūkti iš
vergijos.
Galiausiai Nasseras pamojo man lipti į automobilį. Jis atsisėdo prie vairuotojo,
o aš įlipau už jo ir greta atsargiai pasidėjau krepšį. Išvažiuodamas iš parko
vairuotojas sukinėjo radijo imtuvą, ieškodamas kokios nors stoties, bet girdėjosi
tik trukdžiai. Galiausiai jis atsiduso ir išjungė radiją.
– Šiandien karšta, – tarė jis Nasserui. – Nusipirkime vandens prieš
išvažiuodami.
Nasseras linktelėjo ir po akimirkos stabtelėjome prie kiosko, kur vairuotojas
nupirko kelis butelius šalto vandens ir sausainių. Vieną butelį Nasseras ištiesė
man. Nuo jo prie manęs ant sėdynės prilašėjo vandens. Sausainiai buvo per kieti
valgyti; pamėginau atsikąsti vieno, tik, kad atrodyčiau rami, bet jis įstrigo gerklėj
kaip cementas.
– Ko važiuojate į Kirkuką? – paklausė taksistas.
– Ten gyvena žmonos šeima, – atsakė Nasseras.
Vairuotas žvilgtelėjo į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Pamačiusi jo
akis nusisukau ir apsimečiau, kad esu pakerėta miesto vaizdų už lango.
Neabejojau, kad baimė akyse mane išduos.
Gatvėje aplink parką buvo pilna islamistų. Kelkraštyje rikiavosi „Islamo
valstybės“ policijos automobiliai, o pareigūnai vaikščiojo šaligatviais su šautuvais
prie diržų. Atrodė, kad policininkų čia daugiau nei paprastų žmonių.
– Tu liksi Kirkuke ar grįši atgal į Mosulą? – paklausė vairuotojas Nassero.
– Dar nežinome, – atsakė Nasseras taip, kaip buvo mokęs tėvas. –
Pažiūrėsime, kada pavyks ten nusigauti ir kaip ten viskas Kirkuke.
„Kodėl jis taip visko klausinėja?“ – pamaniau. Džiaugiausi, kad man nereikia
kalbėti.
– Jei nori, galiu palaukti ir parvežti tave į Mosulą, – pasisiūlė vairuotojas ir
Nasseras jam nusišypsojo.
– Galbūt, – atsakė jis. – Pažiūrėsim.
Pirmasis patikros punktas buvo Mosule – didelis į vorą panašus statinys su
aukštomis metalinį stogą laikančiomis kolonomis. Kadaise tai buvo Irako armijos
patikros punktas, o dabar čia išdidžiai plevėsavo „Islamo valstybės“ vėliava.
„Islamo valstybės“ automobiliai, taip pat kadaise priklausę Irako armijai, stovėjo
greta nedidelio administracinio pastato. Jie taip pat buvo nudažyti juodos ir
baltos vėliavos spalvomis.
Mums privažiavus, budėjo keturi kovotojai, dirbantys nedidelėse baltose
būdelėse, kur galėjo pasislėpti nuo karščio ir pildyti dokumentus. „Islamo
valstybė“ siekė kontroliuoti visus įvažiuojančius į Mosulą ir iš jo išvažiuojančius.
Jie ne tik pasirūpino, kad į miestą nepatektų prieš „Islamo valstybę“ nusiteikusių
kovotojų ar kontrabandininkų, bet taip pat norėjo žinoti, kas ir kodėl išvažiuoja
ir kuriam laikui. Už mėginimą pabėgti galėjo būti baudžiamos šeimos. Be to,
islamistai galėjo pamėginti išlupti iš tokių žmonių pinigų.
 Prieš mus eilėje buvo tik keli automobiliai ir netrukus privažiavome prie vieno
iš sargybinių. Ėmiau nevalingai virpėti, pajutau iš akių tekant ašaras. Kuo labiau
stengiausi būti rami, tuo labiau drebėjau. Pamaniau, kad tai neabejotinai mus
išduos. „Gal reikia bėgti“, – pamaniau ir automobiliui sulėtinus greitį vieną ranką
uždėjau ant durų rankenos, pasirengusi iššokti, jei reikės. Žinoma, tai nebuvo
jokia išeitis. Man nebuvo, kur dėtis. Vienoje pusėje driekėsi bekraštė įkaitusi
lyguma, o kitoje ir už mūsų buvo miestas, iš kurio taip troškau ištrūkti. Kovotojai
stebėjo kiekvieną Mosulo centimetrą ir jiems tikrai nebus sunku pagauti
bėgančią sabiją. Meldžiausi Dievui, kad tik manęs nepagautų.
Jausdamas, kad bijau, ir negalėdamas su manimi pasikalbėti, Nasseras
žvilgtelėjo į mane per šoninį veidrodėlį. Jis trumpai šyptelėjo norėdamas
nuraminti, kaip tai seniau Kočo būtų padaręs Khairy ar mano motina. Niekas
nebūtų galėjęs sulėtinti pašėlusiai plakančios mano širdies, bet bent jau lioviausi
įsivaizduoti, kaip šoku iš automobilio.
Sustojome prie vienos iš sargybinių būdelių, mačiau, kaip atsidarė durys ir
išėjo kovotojas, vilkintis „Islamo valstybės“ uniformą. Jis atrodė panašus į
vaikinus, kurie ateidavo į „Islamo valstybės“ centrą mūsų pirkti, ir aš vėl pradėjau
drebėti. Vairuotojas savo pusėje atidarė langą ir kovotojas pasilenkė. Jis pažvelgė
į vairuotoją, pro jį į Nasserą, o paskui į mane ir greta gulintį krepšį.
– Salam alakum, – tarė jis. – Kur važiuojate?
– Į Kirkuką, hadži, – atsakė Nasseras ir pro langą padavė mūsų asmens
tapatybės korteles. Mano žmona iš Kirkuko. – Jo balsas nesuvirpėjo.
Kovotojas paėmė dokumentus. Pro atviras būdelės duris mačiau kėdę ir
nedidelį stalą su keliais popieriais, o ant jų stovėjo kovotojo radijo stotelė. Stalo
kampe tyliai šnarėjo nedidelis ventiliatorius, prie pat krašto stovėjo beveik tuščias
vandens butelis. Tada pamačiau ją. Kartu su trimis kitomis ant sienos kabėjo
mano nuotrauka, daryta Mosulo teismo rūmuose tą dieną, kai Hajji Salmanas
privertė mane atsiversti. Po ja buvo kažkas parašyta. Buvau per toli ir negalėjau
perskaityti, bet, manau, ten buvo mano duomenys ir nurodymai, ką daryti, jei
būsiu pagauta. Tyliai aiktelėjau ir greitai permečiau akimis kitas tris nuotraukas.
Dviejų iš jų nemačiau dėl saulės atspindžių, o trečioje buvo man nepažįstama
mergaitė. Ji atrodė labai jauna ir, kaip ir mano, jos veide atsispindėjo baimė.
Nusukau akis į šalį nenorėdama, kad kovotojas pastebėtų, jog spoksau į
nuotraukas, nes tai tikrai pasirodytų įtartina.
– Pas ką važiuojate į Kirkuką? – sargybinis vis dar klausinėjo Nassero, o į
mane beveik nekreipė dėmesio.
– Pas žmonos šeimą, – sakė Nasseras.
– Kiek ten būsite?
– Žmona liks savaitei, o aš grįšiu šiandien, – atsakė jis, kaip ir buvome
repetavę. Jis atrodė visai neišsigandęs.
Svarsčiau, ar Nasseras iš savo vietos mato sargybinio būdelėje kabančią mano
nuotrauką. Buvau tikra, kad jei matytų, apsisuktume ir važiuotume namo.
Pamačiusi nuotrauką supratau, kad jie aktyviai manęs ieško, bet Nasseras toliau
atsakinėjo į klausimus.
Sargybinis apėjo automobilį, tada pamojo man atidaryti langą. Padariau, kaip
liepta, visą laiką jausdama, kad iš baimės netrukus apalpsiu. Prisiminiau Nassero
patarimą likti ramiai ir atsakinėti į jų klausimus kuo tyliau ir trumpiau. Arabų
kalbą mokėjau puikiai – arabiškai kalbėjau nuo mažų dienų, tačiau nežinojau, ar
nėra kokio nors akcento ar žodžių, kurie gali išduoti, kad esu iš Sindžaro, o ne
Kirkuko. Irakas didelė šalis ir pagal tai, kaip žmogus kalba, paprastai galima
pasakyti, kur jis užaugo. Neturėjau supratimo, kaip kalba tie, kurie kilę iš
Kirkuko.
Jis pasilenkė ir pro langą pažvelgė į mane. Džiaugiausi, kad mano veidą dengia
nikabas, ir stengiausi valdyti akis, mirksėti ne per dažnai ir ne per retai ir,
žinoma, jokiu būdu nepravirkti. Po abaja buvau permirkusi prakaitu ir vis dar
drebėjau iš baimės, tačiau sargybinio akiniuose atsispindėjęs mano atvaizdas
atrodė panašus į normalią musulmonę. Išsitiesiau ir pasiruošiau atsakyti į jo
klausimus.
Jie buvo trumpi.
– Kas tu? – vyro balsas buvo ramus – atrodė, kad jam nuobodu.
– Aš Nassero žmona, – atsakiau.
– Kur važiuoji?
– Į Kirkuką.
– Ko?
 – Mano šeima gyvena Kirkuke, – kalbėjau tyliai ir nudelbusi akis, tikėdamasi,
kad mano baimė sudarys kuklumo įspūdį ir atsakymai nepasirodys surepetuoti.
Sargybinis atsitiesė ir nuėjo.
Galiausiai jis paklausė vairuotojo:
– Iš kur tu?
– Iš Mosulo, – atsakė vairuotojas – atrodė, kad į tą klausimą jis atsakinėjo jau
daugybę kartų.
– Kur dirbi?
– Visur, kur moka! – nusikvatojo taksistas. Daugiau netaręs nė žodžio,
sargybinis pro langą padavė mūsų asmens tapatybės korteles ir pamojo važiuoti.
Tylėdami pervažiavome ilgą tiltą. Po mumis saulėje raibuliavo Tigras.
Nendrės ir kiti augalai siekė vandens – kuo labiau jiems pavyks priartėti, tuo
didesnė tikimybė išgyventi. Toliau nuo kranto esantiems augalams pasisekė
mažiau. Jie buvo paženklinti Irako vasaros saulės ir tik keli, rūpestingai laistomi
ten gyvenančių žmonių ar gavę kiek drėgmės iš lietaus, pavasarį vėl sudygs.
Kai pasiekėme kitą krantą, vairuotojas prabilo.
– Ar žinai, kad ant tilto, kurį ką tik pervažiavome, yra savadarbių
sprogstamųjų užtaisų, – pasakė jis. – Tai „Daeš“ bombos, jei irakiečiai ar
amerikiečiai mėgintų atsiimti Mosulą. Man labai nepatinka čia važiuoti. Atrodo,
kad tiltas gali sprogti bet kurią akimirką.
Atsigręžiau pasižiūrėti. Ir tiltas, ir patikros punktas nyko tolumoje. Mums
pavyko juos įveikti gyviems, bet viskas galėjo baigtis visai kitaip. „Islamo
valstybės“ kovotojas patikros punkte galėjo man užduoti daugiau klausimų,
galėjo išgirsti mano akcentą arba pastebėti ką nors mano manierose, kas
pasirodytų įtartina. „Lipk iš automobilio“, – įsivaizdavau jį tariant, ir nebūčiau
turėjusi kito pasirinkimo, tik daryti, ką liepta, sekti paskui jį į būdelę, ten
pareikalautų manęs pakelti nikabą ir paaiškėtų, kad esu ta moteris iš nuotraukos.
Mintyse mačiau, kaip sprogsta tiltas mums per jį važiuojant, sprogstamieji
užtaisai sudrasko mūsų automobilį ir akimirksniu užmuša visus tris. Meldžiausi,
kad, kai tiltas iš tiesų sprogs, ant jo būtų daugybė islamistų.
 5 skyrius

Toldami nuo Mosulo pravažiavome vietas, kur anksčiau vyko mūšiai. Mažesni
Irako kariuomenės palikti patikros punktai virtę degėsių krūvomis. Kelkraštyje
lyg šiukšlės riogsojo didžiulio sunkvežimio liekanos. Per televiziją buvau mačiusi,
kad kovotojai sudegino kariuomenės paliktus patikros punktus, ir niekaip
nesupratau, kodėl jie taip elgiasi. „Islamo valstybė“ tiesiog griovė viską be jokios
priežasties. Net palei kelią bidzenanti avių banda su jaunu piemeniu ant lėtai
einančio asilo nedarė normalaus kraštovaizdžio įspūdžio.
Netrukus atvykome į kitą patikros punktą. Šiame budėjo tik du „Islamo
valstybės“ kovotojai, kuriems, atrodo, gerokai mažiau rūpėjo, kas mes tokie ir
kur traukiame. Jie greitai uždavė mums tuos pačius klausimus. Ir vėl pro langą
mačiau sargybinio būdelę, tačiau jokių nuotraukų viduje nepastebėjau. Islamistai
pamojo mums važiuoti vos po kelių minučių.
Kelias iš Mosulo į Kirkuką ilgas ir vingiuoja per kaimus. Dalis kelio plati, o kai
kur jis susiaurėja iki dviejų priešingos krypties eismo juostų. Tokiuose keliuose
dažnai įvyksta avarijų. Automobiliai mėgina lenkti didelius lėtus sunkvežimius,
mirksėdami šviesomis važiuojantiems priešinga kryptimi ir versdami juos sukti į
kelkraštį, kad patys galėtų lenkti. Sunkvežimiai su statybinėmis medžiagomis
dažnai pakeliui pribarsto žvirgždo, šis apdaužo automobilių kėbulus ir priekinius
stiklus, o vietomis kelias toks nelygus, kad atrodo lyg važiuotum uolomis.
Irake tokių kelių netrūksta – vieni labiau pavojingi, kiti mažiau, ir juose
visuomet pilna automobilių. Atėjus „Islamo valstybei“, vienas iš strateginių jos
tikslų buvo kontroliuoti kelius, net prieš užimant miestus – taip jie atkirto eismą,
izoliavo žmones ir atėmė jiems galimybę pabėgti. Paskui islamistai įrengė
patikros punktus, kad būtų lengviau pagauti visus, norinčius išvažiuoti.
Didžiojoje Irako dalyje asfaltuoti keliai yra vienintelis būdas miestiečiams
pabėgti. Atvirose lygumose ar dykumose šeimos beveik neturi kur pasislėpti. Jei
miestai ir miesteliai yra gyvybiškai svarbūs Irako organai, tai keliai yra šalies
venos ir arterijos, ir kontroliuodami kelius islamistai sprendžia, kam gyventi, o
kam mirti.
Kurį laiką stebėjau kraštovaizdį – išdžiūvusią, į dykumą panašią smėlėtą ir
akmenuotą lygumą – jis toks nepanašus į mano mylimas Sindžaro vietas, kur
pavasarį visur žolė ir gėlės. Atrodė, kad esu kokioje nors užsienio šalyje – tam
tikra prasme tikriausiai taip ir buvo – dar nebuvome išvažiavę iš „Islamo
valstybės“ teritorijos. Tačiau atidžiau įsižiūrėjusi pastebėjau, kad kraštovaizdis
anaiptol nėra toks monotoniškas. Akmenys vis didėjo ir netrukus virto
nedidelėmis uolomis, o tada vėl ėmė trauktis, kol beliko tik smėlis. Smėlyje šen
bei ten styrojo dygūs augalai, kartais pasirodydavo vienas kitas sudžiūvęs
medelis. Kur ne kur buvo matyti linguojanti naftos siurblio viršūnė ar nedidelis
kaimelis iš kelių plūktinio molio plytų namelių. Žiūrėjau pro langą, kol užsupo, ir
pasijutau visai prastai.
Man ėmė svaigti galva ir išsiėmiau vieną iš tų plastikinių maišelių, kuriuos
Nasseras buvo davęs prieš išvažiuojant iš Minos namų. Po akimirkos
nusivėmiau. Skrandis buvo beveik tuščias – pernelyg jaudinausi, kad galėčiau
pusryčiauti – tačiau vandeningi vėmalai pripildė automobilį rūgštaus kvapo,
kuris, tiesą sakant, labai trikdė vairuotoją – jis laikė atidaręs langą, kol nebegalėjo
kęsti smulkaus žvyro, kurį vėjas įpūsdavo kartu su karšto oro srove.
– Prašau, pasakyk žmonai, kad kai kitą kartą jai pasidarys negera, aš galiu
sustoti, – paprašė taksistas Nasserui nepiktai. – Čia bjauriai dvokia. – Nasseras
linktelėjo.
Po kelių minučių paprašiau sustoti ir išlipau. Automobiliai skriejo pro šalį ir
kėlė stiprų vėją, kuris išpūtė mano abają kaip balioną. Stengiausi kuo toliau
nueiti nuo automobilio – nenorėjau, kad vairuotojas pamatytų mano veidą – ir
pakėliau nikabą. Vėmalai graužė gerklę ir lūpas, o benzino kvapas dar labiau
vertė žiaukčioti.
Nasseras atėjo pasižiūrėti, kaip laikausi.
– Tau viskas gerai? – paklausė. – Ar galime važiuoti, o gal tau reikia pabūti
ilgiau? – Mačiau, kad jis sunerimęs tiek dėl manęs, tiek dėl to, kad tenka stovėti
kelkraštyje. Kartkartėmis čia pravažiuodavo „Islamo valstybės“ automobiliai, ir
buvau įsitikinusi, kad vemiančios merginos vaizdas, net jei ji vilki abają ir nikabą,
privers atsisukti ne vieną galvą.
– Man viskas gerai, – atsakiau lėtai grįždama į taksi. Jaučiausi nusilpusi ir
praradusi daug skysčių. Visi mano drabužiai buvo permirkę prakaitu ir negalėjau
prisiminti, kada paskutinį kartą valgiau. Grįžusi į automobilį atsisėdau ant
vidurinės sėdynės ir užsimerkiau, tikėdamasi užmigti.
Privažiavome nedidelį prie pat kelio pastatytą miestą. Užkandžiais
prekiaujančios parduotuvėlės ir sausakimšos automobilių dirbtuvės atsivėrė
tiesiai į gatvę ir laukė užsukant klientų. Valgyklos tipo restoranas reklamavo
tradicinius Irako patiekalus: ant grilio keptą mėsą su ryžiais ir pomidorų padažu.
– Ar jūs alkani? – paklausė mūsų vairuotojas ir Nasseras linktelėjo. Jis buvo
nepusryčiavęs. Aš nenorėjau sustoti, bet tai priklausė ne nuo manęs.
Restoranas buvo didelis ir švarus, plytelėmis išklotomis grindimis, su
plastikinėmis kėdėmis. Kelios šeimos sėdėjo viena greta kitos, tačiau vyrus nuo
moterų skyrė sudedamos plastikinės sienelės, kaip įprasta konservatyvesnėse
Irako dalyse. Aš prisėdau vienoje sienelės pusėje, o Nasseras su vairuotoju nuėjo
atnešti maisto.
– Jei valgysiu, viską išvemsiu, – sušnabždėjau Nasserui, bet jis nenusileido.
– Jei nevalgysi, jausiesi dar blogiau, – tarė jis ir po minutės grįžo ir atnešė
truputį lęšių sriubos ir duonos, kuriuos padėjo priešais mane ant stalo ir dingo už
pertvaros.
Nikabą kilstelėjau tik tiek, kad galėčiau valgyti neištepdama audinio. Sriuba
buvo skani, pagaminta iš lęšių ir svogūnų, kaip virdavome Kočo, gal kiek
aštresnė, nei buvau įpratusi, bet man pavyko nuryti tik kelis šaukštus.
Nerimavau, kad vėl gali tekti stoti pakelėje, jei mane supykins.
Įsitaisiusi už pertvaros jaučiausi, lyg būčiau viena. Priešingoje restorano
pusėje sėdėjo grupelė moterų, tolokai, taigi jų kalbų negirdėjau. Moterys buvo
apsirengusios taip pat kaip aš ir valgė lėtai, nuolat pakeldavo nikabus, norėdamos
atsikąsti kebabo ir duonos. Vyrai, kurie, kaip maniau, lydėjo tas moteris, su
ilgomis baltomis dišdašomis užsiėmė vietas greta jų už pertvaros; pastebėjau juos
tik įėjusi. Jie valgė nekalbėdami kaip ir mes, taigi restorane buvo taip tylu, kad
pamaniau, jei kas nors išgirstų moterų keliamų ir nuleidžiamų šydų šnaresį, jis
būtų panašus į kvėpavimą.
Kai išėjome, automobilių stovėjimo aikštelėje mūsų link ėjo du „Islamo
valstybės“ kovotojai. Jų sunkvežimis, smėlio spalva nudažytas karinis
automobilis su „Islamo valstybės“ vėliava, stovėjo greta mūsų taksi. Vieno
islamisto koja buvo sužeista ir jis ėjo su lazda, kitas lėtai žengė greta. Mano širdis
sustojo. Aš greitai perbėgau į kitą Nassero pusę, kad tarp manęs ir kovotojų būtų
jis, tačiau prasilenkdami jie į mus nė nepažvelgė.
Kitoje gatvės pusėje buvo „Islamo valstybės“ policijos automobilis, jame
sėdėjo du pareigūnai. Ar jie atvažiavo mudviejų? Gal jie išleido kolegą, kuris
patruliavo gatvėmis, ieškodamas mūsų su Nasseru? Galvojau, kad islamistai gali
bet kurią akimirką mus pastebėti išeinančius iš restorano ir staiga pulti ir
nukreipti šautuvus mums į galvas. Gal jie nė nesivargins klausinėti. Gal tiesiog
sušaudys tiesiai čia, automobilių aikštelėje.
Bijojau visų. Vyrai restorane su baltomis dišdašomis – ar jie islamistai? Kas
yra su jais buvusios moterys – žmonos ar sabijos? Ar jos palaiko islamistus, kaip
kad Mortejos motina? Kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus, nuo cigarečių
pardavėjo iki mechaniko, gulinčio po automobiliu, buvo mano priešas.
Pravažiuojančių automobilių ar saldumynus perkančių vaikų garsai gąsdino ne
mažiau nei sprogstančios bombos. Nuskubėjau atgal į taksi. Norėjau kuo greičiau
nusigauti į Kirkuką, o iš to, kaip skubėjo Nasseras, supratau, kad jis taip pat
nekantrauja.
Jau buvo po pusiaudienio ir saulė kepino dar kaitriau. Tik pažvelgusi pro
langą iškart pajusdavau šleikštulį, bet jei mėgindavau užsimerkti, akyse sukdavosi
tamsa ir svaigo galva. Taigi spoksojau tiesiai priešais save į Nassero sėdynės
atlošą, galvodama tik apie save ir apie tai, kas mūsų laukia kelyje. Baimė niekur
nesitraukė. Žinojau, kad turime pravažiuoti dar kelis „Islamo valstybės“ patikros
punktus, o po jų – pešmergų. Telefonas, kurį man buvo davęs Nasseras,
suvibravo ir pamačiau jo atsiųstą tekstinį pranešimą.
– Tavo šeima man atsiuntė žinutę, – rašė jis. – Arbilyje mūsų lauks Sabahas.
Sabahas, mano sūnėnas, dirbo kurdų sostinės viešbutyje, kai islamistai išžudė
Kočo vyrus. Planavome apsistoti pas jį nakčiai ar dviem prieš išsiruošdami į
Zacho, kur laukė Hezni. Žinoma, jei tik mums pavyks taip toli nusigauti.
Trečiajame „Islamo valstybės“ patikros punkte mūsų nieko neklausinėjo, net
vardų. Islamistai tik užmetė akį į mūsų tapatybės korteles ir mostelėjo važiuoti
toliau. Tikėjausi, kad kiekviename patikros punkte būsime kruopščiai tikrinami,
ypač kai pamačiau savo nuotrauką pirmojo posto būdelėje. Arba sabijų gaudymo
sistemos čia dar nebuvo, arba kovotojai iš tiesų buvo labiau apsileidę ir prasčiau
organizuoti, nei stengėsi pasirodyti žmonėms.
Toliau kurį laiką važiavome tylėdami. Manau, visi buvome pavargę. Nasseras
daugiau žinučių nesiuntė, o vairuotojas liovėsi ieškojęs radijo stočių ir mezgęs
pokalbį su Nasseru. Jis tik žvelgė priešais save į kelią, važiuodamas per šiaurės
Irako laukus ir ganyklas sauja popierinių nosinių šluostėsi prakaitą nuo kaktos,
kol jos sudrisko į šlapius skutelius.
Baimė ir pykinimas mane išsekino. Svarsčiau, ar Nasseras taip pat nerimauja
galvodamas, kaip teks važiuoti per kurdų patikros punktus, kur pešmergai buvo
išmokyti įtariai žvelgti į kiekvieną jauną sunitą, mėginantį patekti į Kurdistaną.
Po pokalbio su Hezni buvau nusprendusi nepalikti Nassero „Islamo valstybės“
teritorijoje, net jei tai reikštų, kad teks grįžti į Mosulą. Norėjau pasakyti jam, kad
nesijaudintų, bet prisiminiau savo pažadą tylėti, be to, žinutes norėjau pataupyti
skubiems atvejams, taigi nieko nesakiau. Tikėjausi, kad Nasseras žino, jog nesu iš
tokių, kurie palieka draugus pavojuje.

Privažiavome sankryžą, kur vienas ženklas rodė kryptį į Kirkuką. Vairuotojas

sustabdė automobilį.
– Negaliu jūsų vežti toliau, – tarė jis. – Turite patys pėsčiomis pereiti patikros
punktą.
Jo automobilio numeriai buvo registruoti Mosule, todėl pešmergai galėjo jį
apklausti ir sulaikyti.
– Lauksiu čia, – pasakė jis Nasserui. – Jei jūsų neįleis, grįžkite ir kartu
važiuosime į Mosulą.
Nasseras padėkojo jam, sumokėjo ir mes susirinkome savo mantą iš
automobilio. Pajudėjome patikros punkto link – vieninteliai žmonės kelkraštyje.
– Pavargai? – pasiteiravo Nasseras ir aš linktelėjau.
 – Labai, – atsakiau. Jaučiausi išsekusi ir vis dar nedrįsau tikėtis, kad mums
pavyks nusigauti iki tikslo. Niekaip negalėjau liautis galvojusi apie blogiausią
scenarijų – kaip islamistai dabar mus pagauna arba pešmergai sulaiko Nasserą.
Kirkukas buvo pavojingas miestas, čia dar prieš karą dažnai vykdavo kovos su
„Islamo valstybe“ ir aš įsivaizdavau, kad mus praleidžia, kad susprogdintų
automobilyje ar užliptume ant savadarbio sprogstamojo užtaiso. Mūsų laukė dar
ilgas kelias.
– Tiesiog eikime prie patikros punkto ir žiūrėsime, kas bus, – pasakė jis. – Kur
tavo šeima?
– Zacho, – atsakiau. – Greta Dahuko.
– Ar tai toli nuo Kirkuko? – pasidomėjo Nasseras, bet aš papurčiau galvą.
– Nežinau, – atsakiau. – Toli. – Likusį kelią įveikėme tylėdami.
Priešais patikros punktą stovėjo žmonių ir automobilių eilė – visi laukė
pešmergų apklausos. Kadangi prasidėjo karas su „Islamo valstybe“, KRV surinko
šimtus tūkstančių namus palikusių irakiečių, tarp jų nemažai sunitų iš Anbaro
provincijos ir kitų daugiausia sunitų gyvenamų vietovių, kur nebegalėjo likti nė
vienas, neprisijungęs prie islamistų. Tačiau pešmergai lengvai į Kurdistaną
neįsileisdavo. Norinčiam sieną kirsti sunitui dažniausiai reikėjo rasti kurdą, kuris
už jį laiduotų, ir tai galėjo gerokai užtrukti.
Kadangi Kirkukas oficialiai nėra autonominio kurdų regiono dalis ir mieste
gyvena daug arabų, paprastai nekurdams šį patikros punktą pereiti lengviau, nei,
tarkime, patikros punktą į Arbilį. Mokiniai arabai sunitai čia eina kartą per
savaitę ar kiekvieną dieną skubėdami į mieste esančią mokyklą, šeimos važiuoja
apsipirkti ar aplankyti giminaičių. Kirkukas labai įvairialypis – turkmėnai ir
krikščionys gyvena greta arabų ir kurdų ir tai visada buvo šio miesto žavesys ir
prakeiksmas.
„Islamo valstybei“ atėjus į Iraką, pešmergai nuskubėjo nuo teroristų saugoti
Kirkuko ir jo vertingų naftos gręžinių. Tai buvo vienintelė karinė jėga Irake,
galinti apsaugoti Kirkuką nuo teroristų, tačiau kai kurie miesto gyventojai
skundėsi, kad jie elgiasi kaip okupantai, ir tikino, kad miestas priklauso kurdams,
o ne arabams ar turkmėnams. Nežinojome, ar tai reiškia, kad Nasserui bus
sunkiau pereiti patikros punktą. Kadangi atvykome iš „Islamo valstybės“ sostinės
Irake, pešmergai įtariai žiūrės į mūsų aiškinimą, kad važiuojame aplankyti mano
šeimos, ir gali mūsų neįsileisti, nebent prisipažinsiu esanti pabėgusi jazidė sabija.
To daryti visai nenorėjau, bent kol kas.
Po žudynių Sindžare Kurdistanas svetingai priimdavo jazidus – vyriausybė
padėjo statyti pabėgėliams stovyklas. Kai kurie jazidai įtariai žiūrėjo į KRV
motyvus. „Tie kurdai nori, kad atleistume už tai, jog mus paliko, – sakė tokie
jazidai. – Viskas tik dėl įvaizdžio. Pasaulis matė ant kalno įstrigusius jazidus, o
KRV nori, kad jie pamirštų, ką matę.“ Kiti manė, kad KRV nori geriau perkelti
jazidus į Kurdistaną, o ne padėti jiems atsiimti Sindžarą, taigi jų būtų daugiau ir
jazidai sustiprintų jų pozicijas siekiant nepriklausomybės nuo Irako.
Kad ir kokie būtų jų motyvai, dabar jazidams reikėjo kurdų vyriausybės
pagalbos. KRV stovyklos buvo pastatytos specialiai jazidams greta Dahuko, o
KDP įsteigė tarnybą, padedančią išvaduoti jazides sabijas – tokias kaip aš. Po
truputį KRV stengėsi taisyti savo santykius su jazidais ir atgauti mūsų
pasitikėjimą, tikėdamiesi, kad kada nors pasivadinsime kurdais ir panorėsime
tapti Kurdistano dalimi. Tačiau tada dar nebuvau pasirengusi jiems atleisti.
Nenorėjau, kad jie manytų, jog įsileisdami mane daro man didžiulę paslaugą –
juk galėjo neleisti išdraskyti mano šeimos dar prieš „Islamo valstybei“ ateinant į
Sindžarą.
Nasseras atsisuko į mane.
– Nadia, – tarė jis, – gali eiti ir pasakyti jiems, kad esi jazidė. Pasakyk, kas esi ir
kas esu aš. Kalbėk su jais kurdiškai. – Jis žinojo, kad mane iš karto praleis, jei
pasakysiu, kas iš tiesų esu.
Papurčiau galvą.
– Ne, – tariau. Mane apėmė pyktis matant pešmergus su savo uniformomis,
ramiai dirbančius Kirkuko patikros punkte. Kirkuko jie nepaliko, bet kodėl
paliko mus? – Ar žinai, kiek tų vyrų paliko mus Sindžare? – paklausiau Nassero.
Pagalvojau apie visus jazidus, kurie bijojo netoliese esančių islamistų ir mėgino
kirsti Kurdistano sieną, bet buvo grąžinti. „Nesijaudinkit! – buvo sakoma jiems
KRV patikros punktuose. – Pešmergai jus apsaugos, geriau likite namuose.“ Jei
jie nesiruošė kovoti ir mūsų ginti, turėjo įsileisti į Kurdistaną. Dėl jų tūkstančiai
žmonių buvo nužudyti, pagrobti ir neteko namų. – Aš nesakysiu, kad esu jazidė,
ir nekalbėsiu kurdiškai, – tariau. – Tai nieko nepakeis.
– Turi atsipalaiduoti, – ramino mane Nasseras. – Dabar tau jų reikia. Būk
praktiška.
– Jokiu būdu! – beveik šaukiau. – Nedarysiu nieko, kas leistų suprasti, kad
man jų reikia. – Daugiau Nasseras tos temos nelietė.
Patikros punkte karys patikrino asmens tapatybės korteles ir atidžiai mus
nužvelgė. Aš neištariau nė žodžio ir su Nasseru vis dar kalbėjau arabiškai.
– Parodyk, kas krepšyje, – liepė karys, ir Nasseras paėmęs jį iš manęs leido
pešmergams apžiūrėti. Jie ilgai kuitėsi po mano daiktus, ėmė sukneles,
apžiūrinėjo šampūno ir kondicionieriaus buteliukus. Man palengvėjo, kad kariai
nelindo į įklotų dėžutę, kur vis dar buvo kruopščiai paslėpti papuošalai.
– Kur važiuojate? – pasiteiravo jie.
– Apsistosime Kirkuke, – atsakė Nasseras. – Ten mano žmonos šeima.
– Kaip ten nusigausite? – domėjosi jie.
– Taksi, – paaiškino Nasseras. – Rasime kokį perėję patikros punktą.
– Gerai, – tarė jis ir parodė į žmonių minią, būreliais pasklidusią prie
nedidelių patikros punkto administracinių patalpų. – Eikite ten ir laukite.
Kartu su kitais stovėjome saulės atokaitoje, laukdami, kol pešmergai įleis mus
į Kirkuką. Ten buvo šeimų su dideliais lagaminais ir į permatomus plastikinius
maišus sukištomis antklodėmis. Senukai sėdėjo ant savo daiktų, moterys,
išvargintos kaitros, vėdavosi veidus ir tyliai aimanavo. Automobiliai buvo taip
apkrauti baldais ir čiužiniais, kad, atrodė, susiplos nuo svorio. Ten buvo nedidelis
berniukas su futbolo kamuoliu ir pagyvenęs vyras su geltonu paukšteliu
narvelyje, lyg tie daiktai jiems būtų svarbiausi pasaulyje. Visi buvome iš skirtingų
vietų, skirtingo amžiaus ir tikėjimų, bet laukėme kartu – nerimaujantys ir
išsigandę. Kirkuko patikros punkte visi buvome lygūs. Norėjome to paties –
saugumo, apsaugos, rasti savo šeimas – ir visi bėgome nuo tų pačių teroristų.
„Štai ką reiškia būti irakiečiu valdant ISIS, – pamaniau. – Mes benamiai.
Gyvename patikros punktuose, kad galėtume gyventi pabėgėlių stovyklose.“
Galiausiai karys šūktelėjo mums prieiti. Kalbėjau su juo arabiškai.
 – Esu iš Kirkuko, bet dabar gyvenu Mosule su savo vyru, – tariau rodydama į
Nasserą. – Važiuojame aplankyti mano šeimos.
– Ką vežatės? – paklausė jis.
– Kelis drabužius savaitei, – tariau. – Šampūną, kelis asmeninius daiktus... –
Balsas užlūžo, o širdis stipriai plakė krūtinėje. Jei lieps mums grįžti, nežinau, ką
darysime, Nasserui gali tekti važiuoti atgal į Mosulą. Nervingai susižvalgėme.
– Ar vežatės kokių ginklų? – paklausė Nassero. Jis atsakė neigiamai, bet
pešmergai vis tiek jį apieškojo. Tada patikrino jo telefoną, ieškodami nuotraukų
ar vaizdo įrašų, galinčių rodyti, kad jis priklauso islamistams. Stovėjau nuošalyje
ir niekas manęs neprašė parodyti telefono, kurį buvo davęs Nasseras.
Po kurio laiko karys atidavė mūsų daiktus ir papurtė galvą.
– Atsiprašau, bet negalime jūsų įsileisti, – tarė jis. Jis nebuvo žiaurus, tiesiog
dirbo savo darbą. – Kiekvienas, norintis įvažiuoti į Kurdistaną, turi turėti
laiduotoją. Juk iš tiesų nežinome, kas esate.
– Turime paskambinti mano tėvo draugui Sindžare, – tarė man Nasseras
kariui nuėjus. – Jis turi ryšių ir gali jiems pasakyti, kad mus reikia įleisti. Jie
paklausys jo.
– Gerai, – tariau. – Tik jei jis nesakys, kad esu jazidė ir tu man padedi pabėgti.
Nasseras paskambino ir padavė ragelį kariui, šis trumpai šnektelėjo.
Pešmergas atrodė nustebęs ir truputį suirzęs.
– Reikėjo iš karto jam paskambinti, – papriekaištavo atiduodamas Nasserui
telefoną. – Galite eiti.
Kitoje pusėje iškart nusiėmiau savo nikabą. Vakaro vėjelis švelniai glostė man
veidą ir aš nusišypsojau.
– Negi tau nepatiko jo dėvėti? – paerzino mane Nasseras šypsodamasis.
 6 skyrius

Kai taksi vairuotojas, energingas penktą dešimtį įpusėjęs kurdas, paklausė, kur
norime važiuoti, su Nasseru sutrikę susižvalgėme.
– Vežkite mus į Kurdistaną, – pasakė Nasseras, o vairuotojas ėmė juoktis.
– Jūs jau Kurdistane! – atsakė ir paklausė kitaip: – Į kokį miestą norite
važiuoti? Arbilį? Suleimaniją?
Su Nasseru nusijuokėme. Nė vienas mūsų niekada anksčiau nebuvome
Kurdistane ir nepažinojome jo geografijos.
– O kuris arčiausiai? – paklausė jo Nasseras.
– Suleimanija, – atsakė taksistas.
– Tada į Suleimaniją, – nusprendėme mes. Buvome išvargę ir įsitaisę
automobilyje pamiršome paskambinti mano sūnėnui Sabahui, kaip buvo liepęs
Hezni.
Temo. Važiuojant aplinkkeliu viskas, ką mačiau Kirkuke, buvo tolimos namų
ir gatvės žibintų šviesos. Kai buvau maža, per televiziją matėme kurdus švenčiant
Nevrozą – Naujuosius metus. Jie didelėmis grupėmis šoko aplink laužus ir žalių
kalnų pašonėje ant grotelių kepė kalnus mėsos. Tuomet piktai bambėdavau:
„Žiūrėkit, koks puikus gyvenimas Kurdistane, o mes čia skurstame savo
kaimuose“, o mama mane bardavo: „Jie nusipelno gero gyvenimo, Nadia, –
sakydavo ji. – Juk žinai, kad valdant Saddamui jie patyrė genocidą.“
Kurdistane buvau svetima. Nežinojau miestų pavadinimų ir kokie žmonės ten
gyvena. Nei Kirkuke, nei Suleimanijoje neturėjau draugų ir nors Sabahas dirbo
viešbutyje Arbilyje, o Saoudas – statybose netoli Dahuko, jie buvo labiau panašūs
į Bangladešo gyventojus ar indus darbininkus, kurie į Kurdistaną atvykdavo tik
užsidirbti. Nei Arbilis, nei Dahukas netapo jų namais. O gal esu svetima visame
Irake. Niekada negalėsiu grįžti į Mosulą, kur buvau kankinama. Niekada
nebuvau Bagdade, Tikrite ar Nadžafe. Nemačiau puikių muziejų ar senovinių
griuvėsių. Visame Irake iš tiesų pažinojau tik Kočo, o dabar jis priklausė „Islamo
valstybei“.
Mūsų vairuotojas buvo išdidus kurdas ir, rodydamas įvairias vietas pakeliui,
kurios linksmai kaitaliojosi – tai kurdiškos, tai arabiškos – mėgino užmegzti
pokalbį su Nasseru apie gyvenimą Mosule.
– „Daeš“ užėmė visą miestą? – klausė jis linguodamas galvą.
– Taip, – patvirtino Nasseras. – Daug žmonių norėtų išvažiuoti, bet tai
nelengva.
– Pešmergai išvarys juos iš Irako! – pareiškė vairuotojas. Nasseras nieko
neatsakė.
Šįkart važiavau labiau atsipalaidavusi. Buvo tikimybė, kad kitame patikros
punkte, skiriančiame ginčijamą teritoriją nuo tikrojo Kurdistano, Nasseras bus
apklaustas, bet turėjome Hishamo draugą iš Sindžaro, kuris buvo mūsų pusėje.
Akivaizdu, kad jis svarbus asmuo. Dabar bent nebereikėjo dairytis per petį
„Islamo valstybės“ automobilių ir nerimauti, kad kas nors iš aplinkinių gali būti
slaptas teroristas.
– Matote tuos pastatus prie pat kalnų? – klausė mūsų vairuotojas, rodydamas
savo plonu pirštu pro Nassero langą. Mūsų dešinėje, Irako rytinių kalnų šešėlyje,
vyko didelės namų statybos. Milžiniškuose stenduose didingai buvo pristatomas
projektas su gatavų rajonų maketais. – Kai jie bus pastatyti, atrodys kaip
amerikiečių daugiabučiai, – džiūgavo mūsų vairuotojas. – Naujut naujutėliai ir
labai gražūs. Nuostabūs dalykai vyksta Kurdistane.
– Koks jūsų žmonos vardas? – paklausė vairuotojas, žvelgdamas į mane
užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.
– Sousan, – atsakė Nasseras vis dar vartodamas asmens tapatybės
dokumentuose nurodytą mano vardą.
– Sousan! – apsidžiaugė vairuotojas. – Koks gražus. Vadinsiu tave Su Su, –
tarė jis ir nusišypsojo man. Paskui kaskart ką nors rodydamas būtinai
pasitikrindavo, ar aš žiūriu. – Su Su! Ar matai tą ežerą, štai ten? Jis toks gražus
pavasarį, – arba, – Su Su, matei tą miestą, kurį ką tik pravažiavome? Ten
gaminami skaniausi ledai, tokių dar nesi ragavusi.
 Prisiminusi tą kelionę svarstau, ar Sindžaras taip pat kada nors atsigaus po
genocido ir, kaip Kurdistanas, taps dar geresnis nei kada nors anksčiau. Noriu
tikėtis, kad galės, bet, reikia pripažinti, kad tai menkai tikėtina. Kurdistane, kitaip
nei Sindžare, beveik visi gyventojai yra kurdai, ir priešas, Saddamo armija, atėjo
iš šalies. Sindžare jazidai ir arabai gyvena kartu. Pasitikėdami vienas kitu
prekiaujame ir dažnai važiuojame per vieni kitų miestus. Mėginome tapti
draugais, tačiau mūsų priešas atsirado pačiame Sindžare, kaip liga, žudanti viską,
prie ko prisiliečia. Net jei amerikiečiai ir kiti mums padėtų, kaip padėjo po
Saddamo išpuolių prieš kurdus (jazidai mainais nelabai ką turi jiems pasiūlyti,
taigi vargu ar jie tai darys), kaip galėtume grįžti prie seno gyvenimo ir vėl gyventi
tarp arabų?
– Su Su! – vairuotojas vėl mėgino atkreipti mano dėmesį. – Ar tau patinka
iškylos?
Linktelėjau galva.
– Žinoma, kad patinka! Būtinai turi atvykti čia, į kalnus prie Suleimanijos, ir
surengti iškylą. Nepatikėsi, kaip čia gražu pavasarį.
Vėl jam linktelėjau.
Vėliau su Nasseru juokėmės iš vairuotojo ir pravardės, kurią jis man davė.
– Neleidome tavęs pasiimti islamistams, – sakė Nasseras. – Bet jei būtume
praleidę daugiau laiko su tuo taksistu, jis nebūtų tavęs paleidęs.

Į Suleimaniją atvažiavome beveik ketvirtą ryto, kai viskas buvo uždaryta.

Uždarytas buvo ir parkas, kur norėjome susirasti taksi į Arbilį. Artėjant prie
patikros punkto vairuotojas liepė mums nesijaudinti.
– Pažįstu tuos vaikinus, – ramino vyras, ir tikrai, ištarus vos kelis žodžius
kurdiškai, jie mums pamojo keliauti toliau. – Kur jus nuvežti? – pasiteiravo
taksistas, bet mes tik papurtėme galvas.
– Tiesiog kur nors prie taksi parko, – pasakė Nasseras.
– Jis dabar uždarytas, – įspėjo vairuotojas. Vyras buvo malonus ir rūpinosi
mumis.
– Nieko tokio, – tarė Nasseras. – Palauksime.
Vairuotojas mus nuvežė, kur prašėme, ir Nasseras jam sumokėjo.
 – Sėkmės, Su Su! – atsisveikino taksistas ir nurūko.
Prisėdome prie parduotuvės netoli stoties ir atsirėmėme į sieną. Gatvė buvo
tuščia ir visą miestą gaubė tyla. Priešais dunksojo aukšti pastatai tamsiais langais.
Vienas jų buvo burės formos ir nutviekstas žydrų šviesų – vėliau sužinojau, kad
pastatas suprojektuotas pagal Dubajuje esantį dangoraižį. Pūtė gaivus vėjelis, o
Suleimaniją lyg vėriniu juosiančių kalnų vaizdas atrodė pažįstamas ir ramino.
Norėjau į tualetą, bet pernelyg drovėjausi sakyti tai Nasserui, taigi tiesiog išvargę
sėdėjome ir laukėme, kol atsidarys parduotuvės, kad galėtume ko nors užkąsti.
– Niekada nesi čia buvusi? – paklausė Nasseras.
– Ne, – atsakiau. – Bet žinojau, kad čia gražu.
Papasakojau jam apie Nevrozo šventes, matytas per televiziją, bet
neužsiminiau apie Saddamą ar „Anfal“.
– Čia daug vandens, taigi viskas daug ilgiau žaliuoja, – pasakiau. – Čia yra
parkų su žaidimų aikštelėmis ir jodinėjimo pramogomis vaikams. Iraniečiai
dažnai čia atvažiuoja pasivaikščioti po parką. O kalnai man primena namus. Kur
važiuosime rytoj? – paklausiau Nassero.
– Pasigausime taksi iki Arbilio, – atsakė jis. – Ir susitiksime su tavo pusbroliu
viešbutyje. Tada tu važiuosi į Zacho pas Hezni.
– Be tavęs? – paklausiau ir jis linktelėjo. Man pagailo Nassero. – Norėčiau, kad
tavo šeima galėtų atvažiuoti į Kurdistaną. Norėčiau, kad jums nereiktų gyventi
valdomiems „Daeš“.
– Nežinau, kaip tai įmanoma, – atsiduso Nasseras. – Gal kada nors. – Jis
atrodė labai liūdnas.
Nuo ilgo sėdėjimo automobilyje gėlė visą kūną, o kojas maudė nuo ėjimo iki
pirmojo kurdų patikros punkto. Galiausiai abu užmigome, bet neilgam. Po
valandos ar dviejų rytinio eismo triukšmas ir švelni kylančios saulės šviesa mus
pažadino. Nasseras atsigręžė į mane. Jis džiaugėsi, kad man pavyko numigti.
– Šįryt pakilo saulė ir tau nebereikia bijoti, – tarė jis.
– Rytas be baimės, – atsakiau aš. – Čia gražu.
Mūsų pilvai gurgė iš alkio.
– Užkąskime ko nors, – pasiūlė Nasseras ir nuėjome iki parduotuvės,
nusipirkome sumuštinių su kiaušiniais ir keptais baklažanais. Sumuštiniai
nebuvo labai skanūs, bet buvau tokia alkana, kad savąjį suvalgiau iškart. Manęs
daugiau nebepykino.
Restorano tualete nusivilkau abają ir Kathrine suknelę, jos abi baisiai dvokė
prakaitu, sudrėkintais rankšluosčiais apsišluosčiau pažastis ir sprandą. Tada
persirengiau kelnėmis ir marškiniais iš savo krepšio. Į veidrodį stengiausi
nežiūrėti. Nemačiau savo atvaizdo nuo to ryto Hamdanijoje ir bijojau pamatyti,
kaip dabar atrodau. Suvyniojusi Kathrine suknelę įsidėjau ją atgal į krepšį.
„Saugosiu ją, kol mano dukterėčia taps laisva, o tada atiduosiu jai“, – pamaniau.
Jau ruošiausi išmesti abają į šiukšlių dėžę, bet paskutinę akimirką persigalvojau ir
nusprendžiau pasilaikyti kaip įrodymą to, ką man padarė islamistai.
Lauke gatvės prisipildė žmonių, skubančių į darbą ir mokyklą. Eismui
intensyvėjant vis dažniau pypsėjo automobilių signalai, parduotuvių savininkai
atstūminėjo metalines grotas ir atidarinėjo duris. Nuo burės formos dangoraižio
atsispindėjo saulės spinduliai ir dabar pamačiau, kad jis pastatytas iš melsvo
stiklo, o viršuje įrengta apvali apžvalgos aikštelė. Kiekviena gyvybės dalelė dar
labiau puošė šį miestą. Niekas į mus nežiūrėjo ir aš nieko nebijojau.
Paskambinome Sabahui.
– Atvažiuosiu į Suleimaniją jūsų paimti, – pasisiūlė jis, bet Nasseras nesutiko.
– Nėra jokio reikalo, – tarė jis. – Atvažiuosime patys.
Iš pradžių Nasseras norėjo, kad į Arbilį važiuočiau viena.
– Tau manęs nebereikia, – sakė mano palydovas, bet ginčijausi tol, kol jis
sutiko važiuoti kartu. Senasis mano užsispyrimas grįžo ir aš dar nebuvau
pasiruošusi atsisveikinti su Nasseru.
– Į Arbilį atvažiuosime kartu, – pasakiau Sabahui. – Noriu, kad susitiktum su
vyru, kuris padėjo man pabėgti.

Tą rytą Suleimanijos taksi parke buvo daug žmonių. Dairėmės automobilio,

galinčio nuvežti mus į Arbilį. Net keturi vairuotojai atsisakė. Jie neaiškino kodėl,
bet manėme, kad dėl to, jog atvykome iš Mosulo, ir dar dėl to, kad Nasseras buvo
arabas. Vairuotojai vienas po kito prašė mūsų parodyti dokumentus,
peržiūrėdavo juos, pažvelgdavo į mus, tada vėl į dokumentus ir vėl į mus.
– Norite važiuoti į Arbilį? – klausdavo jie ir mes linktelėdavome.
 – Kodėl? – teiraudavosi jie.
– Pasimatyti su šeima, – sakėme, bet jie tik atsidusdavo ir grąžindavo mums
dokumentus.
– Atsiprašau, – sakė. – Aš užsakytas. Pamėginkit kreiptis į ką nors kitą.
– Jie bijo, nes mes iš Mosulo, – tarė Nasseras.
– Ar galima juos kaltinti? – pasakiau. – Jie bijo „Daeš“.
– Tu vis tiek nekalbėsi kurdiškai? – paklausė Nasseras, bet papurčiau galvą,
kad ne. Dar nebuvau pasirengusi parodyti, kas esu iš tiesų. Dar nėra rimto
reikalo.
Sėdėjome tylėdami, darėsi vis karščiau ir mes vis labiau nerimavome, ar
pavyks rasti vairuotoją, kuris nuvežtų į Arbilį. Galiausiai vienas jų sutiko, bet
buvome pirmieji keleiviai, todėl teko palaukti, kol vairuotojas prisipils degalų.
– Pasėdėkit štai ten, – parodė į kelkraštį, kur menkuose šešėliuose jau buvo
susirinkusi didelė vairuotojų laukianti minia.
Atidžiai stebėjau į taksi parką ateinančius žmones. Į mus niekas nežiūrėjo.
Daugiau nebijojau, tačiau nepajutau ir palengvėjimo, kurio tikėjausi. Tegalėjau
galvoti apie tai, kaip gyvensiu atvykusi į Zacho. Tiek daug mano šeimos narių
buvo mirę ar dingę ir aš važiuoju ne namo – važiuoju į tuštumą – nebus žmonių,
kurių netekau. Tuo pat metu jaučiausi ir laiminga, ir liūdėjau. Džiaugiausi, kad
čia buvo Nasseras, su kuriuo galėjau pasikalbėti.
– O jei dabar į šitą parką ateitų „Daeš“? – paklausiau Nassero. – Kaip manai,
kas nutiktų?
– Visi išsigąstų, – tarė jis. Įsivaizdavau juodai apsirengusį kovotoją su
automatiniu šautuvu priešais lakstančius paklaikusius žmones.
– Bet kaip manai, į ką jis taikytųsi pirmiausia? – paklausiau. – Kas jiems
svarbesnis – aš, pabėgusi sabija? Ar tu, sunitas, išvažiavęs iš Mosulo ir padėjęs
man pabėgti?
Nasseras nusijuokė.
– Tikra mįslė, – tarė jis.
– Na, aš žinau atsakymą, – tariau. – Jis nušautų mus abu. Abu mirtume, – ir
abu nusijuokėme.
 7 skyrius

Formaliai Kurdistanas yra vientisa teritorija, kurią sudaro atskiros gubernijos.

Dar neseniai jų buvo tik trys – Dahukas, Arbilis ir Suleimanija – tačiau 2014
metais KRV gubernija pavertė ir Halabdžą, kuri buvo svarbiausias taikinys
vykdant kampaniją „Anfal“.
Nors daug kalbama apie Kurdistano nepriklausomybę ir akcentuojamas
kurdų identitetas, provincijos labai skiriasi viena nuo kitos ir yra labai
susiskaldžiusios. Pagrindinės politinės partijos Barzanio KDP, Talabanio
Kurdistano patriotinė sąjunga (PUK), naujesnis Permainų judėjimas (Gorran) ir
trijų islamistų partijų koalicija skaldo regioną. Ypač ryškiai matoma takoskyra
tarp KDP ir PUK. Dešimtojo dešimtmečio viduryje šioms dviem partijoms
ištikimi žmonės ir pešmergai kovojo pilietiniame kare. Kurdai nemėgsta apie tai
kalbėti, nes, siekdami išsaugoti bent menkiausią viltį tapti nepriklausomi nuo
Irako, turi būti vieningi, tačiau tai buvo baisus, gilius randus palikęs karas. Kai
kurie tikėjosi, kad kova su „Islamo valstybe“ suvienys kurdus, tačiau keliaujant
šiuo regionu susidaro įspūdis tarsi pravažiuotum kelias skirtingas šalis. Abi
partijos turi savo pešmergus, savo saugumo ir žvalgybos pajėgas, vadinamas
asajišais.
Suleimanija, besiribojanti su Iranu, yra PUK ir Talabanių šeimos gimtinė. Ji
laikoma liberalesnė nei Arbilis, priklausantis KDP įtakos zonai. PUK teritorijoms
nemažai įtakos turi Iranas, o KDP laikosi išvien su Turkija. Kurdų politika labai
sudėtinga. Kai buvau išlaisvinta ir ėmiausi su žmogaus teisėmis susijusios veiklos,
supratau, kodėl gali nutikti tokių klaidų kaip Sindžare.
Pirmąjį patikros punktą pakeliui į Arbilį kontroliavo PUK prijaučiantys
pešmergai ir asajišai. Peržiūrėję mūsų dokumentus jie liepė taksi vairuotojui
pavažiuoti į kelkraštį ir laukti.
 Mūsų automobilyje taip pat sėdėjo jaunas vyras ir moteris, kurie galėjo būti
pora. Mergina atrodė sutrikusi, kai išgirdo, kad su Nasseru tarpusavyje kalbame
arabiškai.
– Ar jūs kalbate ir kurdiškai? – paklausė ji manęs ir išgirdusi teigiamą
atsakymą, atrodo, atsipalaidavo. Atsisėdau automobilio gale kartu su jais, o
Nasseras priekyje. Mūsų pakeleiviai buvo iš Kurdistano ir buvo aišku, kad
sustabdė dėl to, kad mūsų su Nasseru tapatybės kortelės buvo iš kito regiono.
Pareigūnui liepus laukti mergina nepatenkinta atsiduso, nekantriai pliauškėjo
savo tapatybės kortele į ranką ir žvalgėsi pro langą, mėgindama suprasti, kodėl
viskas taip ilgai trunka. Aš rūsčiai pažvelgiau į ją.
Pešmergas parodė į mane ir Nasserą:
– Jūs abu, eikite su mumis, – liepė jis. – O jūs galite važiuoti, – pasakė
vairuotojui. Mes pasiėmėme savo mantą, o taksi nurūko keliu. Einant paskui karį
į administracinius pastatus staiga vėl pajutau kylant baimę. Nesitikėjau, kad kils
tiek sunkumų jau įvažiavus į Kurdistaną, tačiau buvo aišku, kad jei užsispyrusi
toliau vaidinsiu Sousan iš Kirkuko, kelionė per Kurdistaną lengva nebus. Jei jie
įtars, kad esame „Islamo valstybės“ šalininkai, arba tiesiog suabejos mūsų ryšiais
Arbilyje, gali mūsų ir neįsileisti.
Kabinete karys pradėjo apklausą.
– Kas jūs? – norėjo sužinoti jis. – Kodėl važiuojate į Arbilį, jei vienoje
tapatybės kortelėje nurodytas Mosulas, o kitoje Kirkukas? – Ypač jam įtartinas
atrodė Nasseras, kuris buvo tokio amžiaus kaip „Islamo valstybės“ kovotojai.
Buvome labai išvargę. Tenorėjau greičiau patekti į Arbilį ir pamatyti Sabahą.
Supratau, kad vienintelis būdas to pasiekti – liautis apsimetinėjus ir prisipažinti,
kas esu iš tiesų.
– Gana, – tariau Nasserui. – Aš jiems viską pasakysiu.
Ir tada kreipiausi į karį kurdiškai.
– Aš Nadia, – tariau. – Esu jazidė iš Kočo. Mano tapatybės kortelė padirbta.
Gavau ją Mosule, kur „Daeš“ mane laikė nelaisvėje.
Parodžiau pirštu į Nasserą.
– Šis vyras padėjo man pabėgti.
Karys buvo priblokštas. Jis spoksojo į mus, o atgavęs amą tarė:
 – Turi papasakoti savo istoriją asajišams. Eik paskui mane.
Jis paskambino, o paskui nuvedė mus į greta esantį pastatą, kuriame buvo
įrengta asajišų sargybos būstinė ir dideliame susirinkimų kambaryje mūsų laukė
grupė pareigūnų. Didelio stalo gale buvo paruoštos kėdės man ir Nasserui, į mus
atsukta ant stalo esanti vaizdo kamera. Pamatęs vaizdo kamerą Nasseras iškart
papurtė galvą.
– Ne, – tarė jis man arabiškai. – Negaliu būti filmuojamas. Niekas negali
žinoti, kaip atrodau.
Atsisukau į pareigūnus.
– Nasseras labai rizikavo atvažiuodamas su manimi, o jo šeima vis dar
Mosule, – tariau jiems. – Jei kas nors sužinos, kas jis, jis arba jo šeima gali
nukentėti. Be to, kodėl jūs norite visa tai filmuoti? Kas tai žiūrės?
Mane taip pat sujaudino tai, kad PUK asajišai norėjo filmuoti apklausą –
nebuvau pasirengusi plačiai auditorijai pasakoti, ką patyriau Mosule.
– Tai tik mūsų vidiniams tikslams, o Nassero veidą vis tiek nublankinsime, –
pasakė. – Prisiekiame Koranu, kad niekas niekada to nepamatys, išskyrus mus ir
mūsų viršininkus.
Kai supratome, kad jie neleis mums važiuoti toliau, kol nepapasakosime savo
istorijos, sutikome.
– Tik jei prisiekiate, kad niekas negalės atpažinti Nassero ir kad šią juostą
matys tik pešmergai ir asajišai, – tariau.
– Žinoma, žinoma, – pasakė jie ir mes pradėjome. Apklausa truko kelias
valandas.
Aukšto rango pareigūnas uždavinėjo klausimus.
– Ar tu jazidė iš Kočo? – teiravosi jis.
– Taip, – tariau. – Esu jazidė iš Kočo kaimo Sindžare. Buvome savo kaime, kai
pešmergai išvyko. „Daeš“ ant mūsų mokyklos užrašė: „Šis kaimas priklauso
„Dawlat al-Islamiya“.“ Papasakojau, kaip buvome suvaryti į mokyklą, merginos
ir moterys išvežtos į Solaghą, o paskui į Mosulą.
– Kiek laiko praleidote Mosule? – paklausė.
– Tiksliai nežinau, – atsakiau. – Buvome laikomos tamsiuose kambariuose,
kur sunku suvokti, kiek laiko praėjo. – Asajišai žinojo, kas nutiko Sindžare – kad
jazidų vyrai buvo išžudyti, merginos išvežtos į Mosulą, o vėliau išskirstytos po
visą Iraką. Tačiau jie norėjo išsiaiškinti daugiau detalių – kas konkrečiai man
nutiko nelaisvėje ir kaip Nasseras padėjo man pabėgti. Nasseras arabiškai man
sušnabždėjo, kad kalbėdama abiem temomis būčiau atsargi. Kai kalba pasisuko
apie jo šeimą, Nasseras mane įspėjo:
– Nesakyk, kad tau atėjus buvo vakaras ir mes sėdėjome lauke. Sakyk, kad
buvo vidurnaktis. Kitaip jie pamanys, kad jei sėdime sode, tai esame išvien su
„Daeš“. – Pasakiau jam nesijaudinti.
Ėmus kalbėti apie prievartavimą, PUK pareigūnai mane spaudė pateikti
daugiau detalių, bet atsisakiau pripažinti, kad tai įvyko. Mano šeima mane
mylėjo, bet kol jų nepamatysiu, tikrai nežinau, kaip jie ir jazidų bendruomenė
apskritai reaguos, kai sužinos, kad nebesu skaisti. Prisiminiau, kaip Hajji
Salmanas man šnabždėjo iškart, kai išprievartavo, kad jei pabėgsiu, mano šeima
mane nužudys vos pamačiusi.
– Tu žlugusi, – džiūgavo jis. – Niekas tavęs neves, niekas tavęs nemylės. Tavo
šeima daugiau tavęs nebenori.
Net Nasseras nerimavo dėl mano grįžimo į šeimą ir dėl to, kaip jie gali
reaguoti sužinoję, kad buvau išprievartauta.
– Nadia, jie filmuoja – nepasitikėk jais, – šnabždėjo jis PUK kabinete. – Reikia
palaukti ir pažiūrėti, kaip reaguos tavo šeima. Gal jie tave nužudys, jei sužinos. –
Tokios abejonės dėl mane išauginusių žmonių labai žeidė, bet jazidai
konservatyvūs, lytiniai santykiai iki santuokos draudžiami ir niekas negalėjo
numatyti, kad tai vienu metu nutiks tokiai daugybei jazidžių merginų. Tokia
situacija taptų išbandymu bet kuriai bendruomenei, kad ir kokia mylinti ir stipri
būtų.
Vienas iš pareigūnų davė mums vandens ir šiek tiek maisto. Nekantravau kuo
greičiau važiuoti.
– Turime susitikti su mano šeima Zacho, – tariau. – Jau vėlu.
– Tai labai svarbus atvejis, – tvirtino jie. – PUK pareigūnai norės daugiau
sužinoti, kaip buvai pagrobta ir kaip pavyko išsilaisvinti. – Jie ypač norėjo išgirsti,
kaip likimo valiai mus paliko KDP pešmergai. Papasakojau viską, ko jie norėjo,
net tai, kaip kovotojai ateidavo į vergių turgų ir pirmiausia rinkdavosi gražiausias
merginas, tačiau, kalbai pakrypus apie nelaisvę, melavau.
– Kas tave pasiėmė? – klausė tardytojas.
– Mane pasirinko vienas didžiulis vyras ir pasakė, kad aš būsiu jo, –
sudrebėjau vien pagalvojusi apie Salwaną. – Pasakiau, kad nebūsiu. Buvau centre,
kol vieną dieną pamačiau, kad nėra apsaugininkų, ir man pavyko pabėgti.
Atėjo eilė kalbėti Nasserui.
– Buvo maždaug pusė pirmos ar pirma nakties, kai išgirdome beldimą į
duris, – pasakojo jis. Jis sėdėjo susigūžęs kėdėje ir su dryžuotais marškinėliais
atrodė jaunesnis, nei buvo iš tikrųjų. – Mes labai išsigandome, kad tai gali būti
ginkluoti „Daeš“. – Jis prisiminė, kokia buvau išsigandusi, papasakojo, kaip jie
padirbo man asmens tapatybės kortelę ir jis apsimetė mano vyru, kad išvežtų iš
Mosulo.
PUK pešmergai ir asajišai buvo labai patenkinti Nasseru. Jie jam dėkojo ir
elgėsi su juo kaip su didvyriu, klausinėjo, ką reiškia gyventi „Islamo valstybės“
valdomoje teritorijoje, ir galiausiai pareiškė:
– Mūsų pešmergai kausis su teroristais, kol jie visi pasitrauks iš Irako. – Jie
didžiavosi, kad bėgantieji iš Mosulo Kurdistane randa saugų prieglobstį, ir
džiaugėsi galėdami mums priminti, kad Sindžarą islamistų valiai paliko ne PUK
lojalios pajėgos.
– Mosule yra tūkstančiai tokių merginų kaip Nadia, – pasakė jiems
Nasseras. – Nadia buvo viena iš jų ir aš ją čia atvežiau. – Jau buvo beveik
keturios, kai pagaliau apklausa baigėsi.
– Kur planuojate dabar važiuoti? – pasidomėjo pareigūnas.
– Į stovyklą greta Dahuko, – atsakiau. – Bet iš pradžių turiu susitikti su savo
sūnėnu Arbilyje.
– Ar Dahuke turi artimųjų? – klausė pareigūnas. – Nenorime, kad
patektumėte į pavojų.
Daviau jiems savo įbrolio Walido, kuris po skerdynių kartu su daugybe kitų
jazidų prisijungė prie peršmergų, telefono numerį. Walidas troško kovoti ir jam
būtinai reikėjo pinigų. Pamaniau, kad jie turėtų pasitikėti savo kolega kariu,
tačiau PUK pareigūnai tik dar labiau susirūpino.
 – Walidas yra KDP pešmergas? – paklausė pareigūnas, padėjęs ragelį. – Jei
taip, neturėtum važiuoti pas jį. Juk žinai, kad jie jus paliko be apsaugos.
Nutylėjau. Tuo metu dar nedaug teišmaniau apie Kurdistano politiką, tačiau
pajutau, kad geriau nestoti į kurios nors vienos iš nesutariančių šalių pusę.
– Apklausoje reikėjo apie tai papasakoti daugiau, – apgailestavo pareigūnas. –
Pasaulis turi sužinoti, kad KDP pešmergai paliko jus mirti. Galiu jums padėti, jei
liksite čia, – tęsė jis. – Ar turite pakankamai pinigų važiuoti namo?
Dar truputėlį pasiginčijome – pareigūnas primygtinai tvirtino, kad PUK
valdomoje teritorijoje būsime saugesni, o aš aiškinau jam, kad man reikia
važiuoti. Galiausiai vyras suprato manęs neperkalbėsiąs.
– Noriu būti su savo šeima ir nesvarbu, ar KDP valdomoje teritorijoje, ar ne, –
atrėžiau. – Nemačiau savo artimųjų kelias savaites.
– Gerai, – galiausiai nusileido jis ir padavė Nasserui popieriaus lapą. – Turėk
jį. Patikros punktuose daugiau nesinaudokite savo tapatybės kortelėmis –
rodykite šitą ir jus praleis.
Pasieniečiai nusamdė taksi, kuris turėjo nuvežti mus likusį kelią iki Arbilio, iš
anksto sumokėjo taksistui ir padėkojo mums, kad skyrėme jiems tiek laiko. Įlipę į
taksi su Nasseru tylėjome, bet mačiau, kad jam, kaip ir man, palengvėjo, kad
pagaliau kirtome tą patikros punktą.
Vėliau važiuodami per kitus patikros punktus tik parodydavome tą popierių ir
mus iškart praleisdavo. Susmukau į sėdynę, norėdama nors truputį nusnūsti
prieš tai, kol Arbilyje susitiksime su Sabahu. Tuo metu kraštovaizdis tapo
žalesnis nei anksčiau, o ūkiai ir ganyklos atrodė puikiai prižiūrimos, nes
ūkininkams neteko jų palikti ir gelbėtis patiems. Mažus ūkininkų kaimelius,
panašius į Kočo savo plūktinio molio plytų namais ir traktoriais, pakeitė
miesteliai, miestelius – dideli miestai. Kai kuriuose jų buvo įspūdingų pastatų ir
mečečių, didesnių už visus pastatus Sindžare. Taksi jaučiausi saugi. Net oras,
atvėrus langą, buvo vėsesnis ir labiau gaivino.
Netrukus suskambo Nassero telefonas.
– Tai Sabahas, – tarė jis man ir nusikeikė. – Jis matė mūsų apklausą! Jie vis
dėlto viską paviešino.
Nasseras perdavė ragelį man. Sūnėnas buvo įsiutęs.
 – Kodėl davei tą interviu? – klausė jis manęs. – Reikėjo palaukti.
– Jie sakė, kad neviešins, – paaiškinau Sabahui. – Pažadėjo. – Siaubingai
supykau ir sunerimau, kad Nasserui ir jo šeimai kilo pavojus dėl „Islamo
valstybės“ ir kad būtent tą akimirką kovotojai jau beldžiasi į Hishamo ir Minos
duris pasirengę juos nubausti. Nasseras pažinojo nemažai „Islamo valstybės“
kovotojų ir jie taip pat jį gerai žinojo. Net nublukintą jo veidą (bent dėl to PUK
asajišai tesėjo pažadą) islamistai galėjo atpažinti. Buvo sunku patikėti, kad mano
istorija, kuri iki tos akimirkos buvo tokia asmeniška, kad ją žinojo tik keli
žmonės, kuriais pasitikėjau, dabar buvo transliuojama per žinias. Labai
išsigandau.
– Tai Nassero šeimos ir mūsų gyvenimas! – tęsė Sabahas. – Kodėl jie taip
padarė!
Sėdėdama visa suakmenėjau ir vos neapsiverkiau. Nežinojau, ką atsakyti. Tas
vaizdo įrašas atrodė kaip tikra Nassero išdavystė ir aš nekenčiau PUK asajišų, kad
perdavė ją naujienoms, be abejo, siekdami pasirodyti geresni už KDP, kurie, kaip
jie ne kartą pakartojo, paliko jazidus likimo valiai.
– Geriau jau būčiau mirusi Mosule, nei dabar gyventi čia, kai paskelbtas tas
vaizdo įrašas, – pasakiau jam ir tikrai taip galvojau. PUK mumis pasinaudojo.
Tas vaizdo įrašas man dar ilgai nedavė ramybės. Broliai pyko, kad ten
parodžiau savo veidą ir pasakiau, iš kokios šeimos esanti, o Nasseras nerimavo
dėl savo saugumo. Hezni tarė:
– Siaubinga, jei teks paskambinti Hishamui ir pasakyti, kad jo sūnus negyvas,
nes padėjo tau. – Jie pyko, kad prieš kameras kritikavau KDP pešmergus. Juk
pabėgėlių stovyklos jazidams buvo pastatytos būtent KDP teritorijoje ir mes vėl
buvome nuo jų priklausomi. Netrukus supratau, kad mano istorija, kurią vis dar
laikiau asmenine tragedija, lengvai gali tapti kieno nors politiniu įrankiu, ypač
tokioje vietoje kaip Irakas. Reikės būti atsargiai ir galvoti, ką sakai, nes skirtingi
žmonės nevienodai vertina mano žodžius ir mūsų istorija lengvai gali tapti
ginklu, kuris atsisuks prieš mus pačius.
 8 skyrius

Išvažiavus iš Arbilio, PUK mums duotas popieriaus lapas patikros punktuose

daugiau nepadėjo. Netrukus pasiekėme didelį Massoudo Barzani nuotraukomis
papuoštą patikros punktą su keliomis automobilių juostomis, kurias skyrė
betoninės nuo sprogimų saugančios sienos, jei pasirodytų savižudis
sprogdintojas. Šįkart nė vienas iš mūsų nenustebome, kai pešmergas liepė mums
lipti iš taksi. Nusekėme paskui jį į viršininko kabinetą, kuris tebuvo paprastas
kambarėlis. Patalpos gale prie medinio stalo sėdėjo vadas. Čia nebuvo filmavimo
kamerų ir žmonių, bet prieš pradėdama kalbėti paskambinau Sabahui, kuris man
vis rašė žinutes ir klausinėjo, kur mes taip ilgai užtrukome, ir paaiškinau, kaip
atvažiuoti iki patikros punkto. Nežinojome, kiek truks apklausa.
Viršininkas uždavė tokius pat klausimus kaip ir PUK apsauga, į visus juos
atsakiau, ir vėl praleisdama išprievartavimą ir visas detales apie Nassero šeimą.
Šįkart stengiausi nieko bloga nesakyti apie KDP pešmergus. Jis užsirašė viską, ką
sakiau, o mums baigus nusišypsojo ir atsistojo.
– Tai, ką padarėte, nebus pamiršta, – pasakė jis Nasserui ir pabučiavo jam į
abu skruostus. – Alachui patinka tai, ką padarėte.
Nasseras laikėsi savo:
– Padariau tai ne vienas. Visa mano šeima rizikavo gyvybe, kad galėtume
pasiekti Kurdistaną, – atsakė jis. – Bet kas, turintis bent kruopelę žmogiškumo
širdyje, būtų pasielgęs taip pat.
Jie paėmė mano padirbtą Mosulo tapatybės kortelę, o Nasseras savąją pasiliko.
Durys atsidarė ir įžengė Sabahas.
Mano šeimoje kovotojų netrūksta – mano tėvas ir didvyriškų istorijų šleifas,
kuris driekėsi paskui jį ir po mirties; Jalo, kuris petys petin su amerikiečiais
kovojo Tal Afare; Saeedas, dar nuo mažų dienų troškęs įrodyti savo narsą ir
sugebėjęs išlįsti iš masinio kapo kulkų suvarpytomis kojomis ir ranka. Tačiau
Sabahas buvo moksleivis ir vos dvejais metais vyresnis už mane. Jis dirbo
viešbutyje Arbilyje, nes jam reikėjo pinigų, kad vieną dieną galėtų įstoti į
universitetą, gautų gerą darbą ir susikurtų geresnį gyvenimą nei ūkininko ar
piemens. Tokia buvo jo kova prieš „Islamo valstybei“ įžengiant į Sindžarą.
Genocidas pakeitė mus visus. Hezni savo gyvenimą paskyrė tam, kad padėtų
kontrabandininkams vaduoti sabijas. Saeedas niekaip negalėjo pabusti iš naktinio
košmaro ir pamiršti tos dienos, kai jam pavyko likti gyvam. Jį apsėdo kova.
Saoudas leido pilkas dienas pabėgėlių stovykloje, mėgindamas įveikti savo, kaip
išgyvenusiojo, kaltę. Malikas, vargšelis Malikas, kuris tebuvo visai vaikas, kai
prasidėjo genocidas, visą gyvenimą ir net savo meilę motinai paaukojo „Islamo
valstybei“.
Sabahas, kuris niekad netroško tapti kariu ar policininku, paliko viešbutį
Arbilyje ir savo mokyklą ir išvyko į Sindžaro kalną kovoti. Jis visuomet buvo
drovus ir nelinkęs rodyti jausmų. Dabar prie to prisidėjo ir vyriškumas, kurio
anksčiau jam trūko. Kai patikros punkte jį apkabinau ir prapliupau verkti, jis
liepė man nurimti.
– Čia pareigūnai, Nadia. Nereikia verkti jų akivaizdoje, – ramino mane
sūnėnas. – Tau tiek daug teko iškęsti, o dabar tu saugi. Neturėtum verkti. – Per
kelias savaites jis subrendo ne pagal metus; manau, mes visi subrendome.
Mėginau tvardytis.
– Kuris iš jų Nasseras? – paklausė Sabahas ir aš jam parodžiau. Jie paspaudė
vienas kitam ranką. – Reikia važiuoti į viešbutį, – tarė Sabahas. – Ten yra ir
daugiau jazidų. Nasserai, tu apsistosi pas mane, o tu, Nadia, galėsi likti su
keliomis kitomis moterimis kitame kambaryje.
Netrukus privažiavome miesto centrą. Arbilis yra didelio, nelygaus apskritimo
formos, o visi keliai ir namai išeina iš vienos senovinės citadelės – kai kurie
archeologai sako, kad tai seniausia nuolat gyvenama vieta pasaulyje. Aukštos
smėlio spalvos citadelės sienos matyti beveik iš bet kurios miesto vietos ir ryškai
kontrastuoja su likusiu Arbiliu – nauju ir moderniu. Arbilio keliuose pilna baltų
miesto visureigių, kurie laksto dideliu greičiu beveik niekada nemažindami
greičio; palei gatves rikiuojasi prekybos centrai ir viešbučiai – nauji ir greta
nuolat statomi dar naujesni. Mums atvažiavus nemažai tokių statybviečių buvo
paverstos laikinomis pabėgėlių stovyklomis, kol KRV svarstė, ką daryti su į šį
regioną plūstančiais irakiečiais ir sirais.
Sustojome prie viešbučio – mažo neišvaizdaus pastato, kuriame buvo kelios
tamsios spalvos sofos. Langus dengė permatomos užuolaidos, o grindys buvo
išklotos blizgia pilka medžiaga. Vestibiulyje sėdėjo keli jazidai, jie su manimi
pasisveikino, bet aš labai norėjau miego ir Sabahas nuvedė mane į kambarį.
Viduje buvo šeima – sena moteris su savo sūnumi, kuris taip pat dirbo
viešbutyje, ir jo žmona. Jie visi sėdėjo prie mažo staliuko ir valgė sriubą, ryžius ir
daržoves iš viešbučio restorano. Pamačiusi mane moteris pamojo:
– Eikš, sėskis ir pavalgyk su mumis.
Ji buvo maždaug mano motinos amžiaus bei, kaip ir motina, vilkėjo gražiai
krintančią baltą suknelę ir baltą skarelę. Pamačius ją visas mano santūrumas,
kurio laikiausi, kai išėjau iš „Islamo valstybei“ priklausančio namo Mosule,
dingo. Elgiausi kaip beprotė. Visas mano kūnas klykė ir vos galėjau pastovėti.
Verkiau savo motinos, kurios likimo dar nežinojau; verkiau brolių, kuriuos
mačiau vežamus į mirtį, ir tų, kurie išgyveno ir kuriems teks likusį gyvenimą
mėginti rasti savo šeimas; verkiau Kathrine, Walaa ir savo seserų, kurios vis dar
buvo nelaisvėje; verkiau, nes man pavyko pabėgti ir maniau, kad nesu verta
tokios sėkmės; ir vėlgi nebuvau tikra, kad man iš tiesų pasisekė.
Moteris priėjo ir mane apkabino. Jos kūnas buvo švelnus kaip mano motinos.
Truputį aprimusi pastebėjau, kad ji taip pat verkia, verkė ir jos sūnus bei marti.
– Pakentėk, – tarė ji man. – Tikėkimės, visi tau brangūs žmonės grįš. Pasistenk
šiek tiek nusiraminti.
Atsisėdau su jais prie stalo. Atrodė, kad mano kūnas besvoris, lyg bet kurią
akimirką galėčiau nusklęsti. Jie primygtinai prašė, todėl suvalgiau truputį
sriubos. Moteris atrodė labai sena, vyresnė, nei buvo pagal savo metus, jos žili
plaukai buvo beveik visi išslinkę. Po likusiais skystais plaukais buvo matyti
rausva, rudomis dėmelėmis nusėta galvos oda. Ji buvo iš Tel Ezeiro ir pastaruoju
metu jos gyvenimas buvo tikra tragedija.
– Per 2007 metų bombardavimą žuvo trys mano nevedę sūnūs, – pasakojo
man moteris. – Jiems mirus, prisiekiau nesimaudyti, kol nepamatysiu jų kūnų.
Prausiuosi tik veidą ir rankas. Bet vonioje nesimaudau. Nenoriu būti švari, kol
negalėsiu nuprausti jų kūnų ir palaidoti.
Ji pamatė, kokia aš pavargusi.
– Dukrele, – tarė ji. – Eik, pamiegok. – Atsiguliau jos lovoje ir užsimerkiau,
bet užmigti negalėjau. Tegalėjau galvoti apie tos moters sūnus, jų dingusius
kūnus ir savo motiną.
– Mano motina liko Solaghe, – pasakiau. – Nežinau, kas jai nutiko.
Vėl pravirkau. Visą naktį ji sėdėjo prie mano lovos ir mes raudojome, o ryte,
apsivilkusi Kathrine suknele, pabučiavau jai į abu skruostus.
– Anksčiau maniau, kad mano sūnų likimas yra blogiausias motinai galėjęs
nutikti dalykas, – atsiduso ji. – Visą laiką troškau, kad jie vėl būtų gyvi. Tačiau
džiaugiuosi, kad jie nemato to, kas mums nutiko Sindžare.
Ji pasitaisė savo baltą skarelę ant likusių plaukų.
– Dievui panorėjus, vieną dieną tavo mama grįš pas tave, – tarė ji. – Palik
viską Dievui. Mes, jazidai, neturime nieko, išskyrus Dievą.

Apačioje, viešbučio laukiamajame, pamačiau berniuką, kuris man pasirodė

pažįstamas. Priėjau prie jo. Tai buvo mano draugės iš Kočo brolis.
– Ar žinai, kas jai nutiko? – paklausė berniukas.
Paskutinį kartą jo seserį mačiau Mosulo turguje, kur mane pirmą kartą
pasiėmė Hajji Salmanas. Kai mes su Rojian išėjome, jos dar niekas nebuvo
pasirinkęs, bet numaniau, kad netrukus kas nors pasiėmė ir ją.
– Tikiuosi, kad kada nors ji taip pat bus saugi, – tariau. Jau pradėjau suprasti,
kad jazidams Kurdistane ne kartą teks pranešti blogas žinias.
– Ji net nepaskambino, – sakė berniukas.
– Iš ten nelengva paskambinti, – aiškinau jam. – Jie nenori, kad turėtume
telefonus ar su kuo nors susisiektume. Aš Hezni paskambinau tik tada, kai
pabėgau.
Į vestibiulį atėjo Sabahas ir pasakė, kad man laikas važiuoti į Zacho.
– Tame kambaryje yra Nasseras, – tarė jis, rodydamas į atviras duris
koridoriuje. – Eik, atsisveikink su juo.
 Nuėjau prie kambario ir atidariau duris. Nasseras stovėjo kambario viduryje ir
vos jį pamačius ašaros pabiro man iš akių. Buvo jo gaila. Būdama su jo šeima
jaučiausi svetima, lyg būčiau įsibrovusi į jų gyvenimą. Visos mano ateities viltys
prasidėjo ir baigėsi su pabėgimu, ir štai aš jau Arbilyje su savo sūnėnu ir kitais
jazidais. Tačiau Nasserui teks pakartoti mūsų siaubingą kelionę atgal į „Islamo
valstybę“. Dabar atėjo mano eilė bijoti dėl jo.
Nasseras taip pat pravirko. Sabahas stovėjo tarpdury ir mus stebėjo.
– Sabahai, ar galėčiau šnektelėti su Nadia kelias minutes? – paprašė jis. – Tada
jau turėsiu važiuoti.
Sabahas linktelėjo ir išėjo.
Nasseras pasisuko į mane su rimta veido išraiška.
– Nadia, dabar tu su Sabahu ir netrukus susitiksi su kitais šeimos nariais. Man
nėra reikalo važiuoti toliau. Bet turiu tavęs kai ko paklausti. Ar jautiesi saugi? Jei
baiminiesi, kad tau gali kas nors nutikti arba kad jie ką nors tau padarys, nes
buvai sabija, liksiu su tavimi.
– Ne, Nasserai, – atsakiau. – Pats matei, kaip su manimi elgiasi Sabahas. Man
viskas bus gerai.
Tiesą sakant, nebuvau tuo visiškai įsitikinusi, bet norėjau, kad Nasseras
nebesirūpintų dėl manęs. Vis dar jaučiausi labai kalta dėl PUK vaizdo įrašo ir
nebuvau tikra, kiek jam liko laiko, kol kas nors jį atpažins.
– Netikėk niekuo, ką „Daeš“ sakys apie jazidus, – pasakiau jam. – Verkiu dėl
tavęs, nes padarei tai dėl manęs. Tu išgelbėjai man gyvybę.
– Tai mano pareiga, – tarė jis. – Ir nereikia daugiau apie tai kalbėti.
Iš kambario išėjome kartu. Negalėjau rasti žodžių paaiškinti jam, kaip esu
dėkinga už pagalbą. Per pastarąsias dvi dienas kartu patyrėme daugybę
gąsdinančių ir liūdnų akimirkų, nerimą keliančių žvilgsnių ir bauginančių
klausimų. Jis man padėjo, kai jaučiausi blogai, ir patikros punktuose jo ramybė
padėjo man neapalpti iš baimės. Niekada nepamiršiu, ką jis ir jo šeima man
padarė.
Nežinau, kodėl jis buvo toks geras, o tiek daug kitų Mosule buvo tokie žiaurūs.
Manau, kad jei giliai širdyje esi geras žmogus, gali gimti ir būti auginamas
„Islamo valstybės“ būstinėse ir vis tiek liksi geras, kaip kad gali būti priverstas
atsiversti į tikėjimą, kuriuo netiki, ir vis tiek liksi jazidas. Tai tavo viduje.
– Būk atsargus, – tariau jam. – Žiūrėk savęs ir laikykis kuo toliau nuo tų
nusikaltėlių. Štai, imk Hezni telefono numerį.
Padaviau jam popieriaus skiautę su Hezni telefono numeriu ir pinigus už
taksi, kuriuos sumokėjo jo šeima.
– Gali skambinti Hezni bet kada. Niekada nepamiršiu, ką dėl manęs padarei.
Tu išgelbėjai man gyvybę.
– Linkiu tau laimės, Nadia, – tarė jis. – Tikiuosi, kad dabar tavęs laukia geras
gyvenimas. Mano šeima mėgins pagelbėti tokioms kaip tu. Jei Mosule yra kitų
merginų, norinčių pabėgti, jos gali mums skambinti ir mėginsime padėti. Gal
kada nors, kai visos merginos bus išlaisvintos ir „Daeš“ išsinešdins iš Irako, mes
vėl susitiksime ir pasikalbėsime apie tai, – tarė Nasseras. Tada tyliai nusijuokė. –
Na, kaip tu? Viskas gerai, Nadia? – paklausė jis.
– Karšta, – atsakiau vos vos šypteldama.
– Niekad nepamiršk, – tarė Nasseras erzindamas mane. – Karšta, Nasserai,
labai karšta.
Tada jis surimtėjo ir tarė:
– Telydi tave Dievas, Nadia.
– Telydi tave Dievas, Nasserai, – atsakiau. Jam apsisukus ir einant išėjimo link,
meldžiausi Tavusi Melekui, kad jis su šeima vėl susitiktų kur nors saugioje
vietoje. Man dar nebaigus melstis jo jau nebuvo.
 9 skyrius

Nasserui išvykus iš Arbilio mėginau išsiaiškinti, kas nutiko jam ir jo šeimai. Vien
nuo minties apie PUK vaizdo įrašą buvo silpna iš gėdos ir meldžiausi, kad dėl to
jis neatsidurtų pavojuje. Nasseras tebuvo vaikinas iš vargšų rajono, bet su Hezni
nerimavome, kad tai gali būti tik laiko klausimas ir jis vienaip ar kitaip susidurs
su teroristais. Daug metų „Islamo valstybė“ tame mieste leido šaknis,
naudodamasi sunitų nepasitenkinimu ir šalies nestabilumu. Vyrai Mosule
tikėjosi, kad teroristai bus kaip Arabų socialistinio atgimimo partija ir grąžins
jiems valdžią. Net jei jie nusivylė islamistais, tuo metu, kai Nasseras grįžo iš
Kurdistano, berniukai išaugo į karius ir, dar blogiau, virto tikrais tikinčiaisiais.
Ar Minos sūnums pavyko išvengti mūšio lauko? Aš vis dar nežinau.
Hezni labai nerimavo, kad jiems ko nors nenutiktų.
– Ta šeima tau padėjo, – kartojo jis. – Kaip gyvensime, jei dėl to jie bus
nubausti? – Jis labai rimtai ėmėsi šeimos galvos pareigų. Žinoma, būdamas
Zacho ar vėliau pabėgėlių stovykloje nedaug ką galėjo padaryti. Hezni kelis
kartus kalbėjosi su Hishamu ir Nasseru, o paskui vieną popietę jam paskambinus
balsas ragelyje pasakė, kad abonentas nepasiekiamas. Vėliau Hezni teko
pasikliauti nuogirdomis apie Nasserą ir jo šeimą. Vieną dieną gavome žinią, kad
islamistai iš tiesų išsiaiškino, jog Nasseras man padėjo, ir suėmė Basheerą ir
Hishamą, tačiau vyrai įtikino kovotojus, kad Nasseras veikė vienas.
2017 metais, kai Irako pajėgos pradėjo vaduoti miestą, jų šeima dar buvo
Mosule ir gauti informacijos tapo dar sunkiau. Iš kitų Hezni išgirdo, kad
2017 metais islamistų ir Irako pajėgų mūšyje dėl kelio, jungiančio Mosulą ir
Chadžaro slėnį, kontrolės žuvo vienas iš Nassero brolių, bet tiksliai to nežinome.
Ta šeima gyveno rytų Mosule, kurį išlaisvino pirmąjį, todėl jie galėjo ir pabėgti, ir
žūti mūšyje. Girdėjau, kad atėjus Irako pajėgoms „Islamo valstybė“ naudojosi
civiliais kaip skydais ir laikė juos pastatuose, kuriuos norėjo sprogdinti
amerikiečiai. Iš Mosulo bėgantys žmonės pasakojo apie patirtą pragarą.
Tegalėjome melstis, kad ta šeima būtų saugi.
Prieš važiuodami į tetos namus, kur Hezni gyveno nuo tada, kai į Sindžarą
atėjo islamistai, sustojome Dahuko ligoninėje, kur savo žaizdas vis dar gydėsi
Saeedas ir Khaledas. Pabėgėlių stovykla dar nebuvo galutinai įrengta ir į Irako
Kurdistaną pabėgę jazidai glaudėsi kur papuola. Miesto pakraščiuose jazidų
šeimos užėmė nebaigtus statyti daugiabučius ir ant betoninių grindų pasistatė
pagalbą teikiančių organizacijų jiems skirtas palapines. Tų aukštų pastatų sienos
dar nebuvo baigtos ir pravažiuodama pro juos nerimavau dėl viduje
prisiglaudusių šeimų saugumo. Girdėjau, kad keli maži vaikai iš tiesų nukrito
nuo viršutinių aukštų. Tačiau tiems žmonėms nebuvo kur dėtis. Visas Sindžaras
susispaudė tuose plikuose pastatuose ir ten esantys žmonės neturėjo nieko. Kai
pagalbos tarnybos atveždavo maisto, žmonės puldavo prie jų mėgindami
prasibrauti pro minią, kad gautų paketą. Motinos skubėdavo, kiek kojos neša, dėl
vienos pieno skardinės.
Hezni, Saoudas, Walidas ir teta laukė manęs ligoninėje. Pamatę vienas kitą visi
prapliupome raudoti ir apsikabinome, skubėdami vieną po kito bėrėme
klausimus, kol pagaliau sąmyšis nurimo ir pradėjome girdėti, ką kalbame.
Trumpai papasakojau, kas man nutiko, praleisdama išprievartavimą. Teta
aimanavo ir pradėjo giedoti laidotuvių giesmę, kurią gedintieji paprastai gieda
eidami ratu aplink kūną ir stipriai mušdamiesi į krūtinę – taip jie parodydavo
savo sielvartą. Kartais tai trukdavo daug valandų, kol gerklė visiškai užkimdavo,
o kojos ir krūtinė nutirpdavo. Giedodama teta nejudėjo, bet visa palata, o gal ir
visas Dahukas skendo jos šūksniuose.
Hezni buvo ramesnis. Mano emocingąjį brolį, kuris verkdavo susirgus kitam
šeimos nariui ir kaip koks meilės eilėraščių herojus mergino Jilan, apsėdo mintis
apie paslaptingą savo išsigelbėjimą.
– Nežinau, kodėl Dievas manęs pasigailėjo, – kalbėjo jis. – Bet žinau, kad turiu
paskirti savo gyvenimą kilniam tikslui.
Vos pamačiusi jo platų, draugišką ir įdegusį veidą su mažais ūseliais, paplūdau
ašaromis.
 – Neverk, – tarė Hezni mane apkabindamas. – Toks mūsų likimas.
Priėjau arčiau prie Saeedo lovos. Žaizdos sopėjo, bet dar labiau jo sielą draskė
žudynių prisiminimai ir kaltė, kad liko gyvas, nors tiek daug kitų mirė. Netgi tie,
kurių „Islamo valstybė“ nenužudė, prarado savo gyvenimą – visa karta jį
praradusių jazidų, tokių kaip mano broliai ir aš, eina per pasaulį tuščiomis
širdimis, turėdami tik prisiminimus apie savo šeimą, ir tuščiomis galvomis su
vienintele mintimi – patraukti „Islamo valstybę“ atsakomybėn. Saeedas įstojo į
pešmergų jazidų diviziją ir troško kautis.
– Kur mano mama? – verkiau apsikabinusi jį.
– Niekas nežino, Nadia, – atsakė jis. – Kai tik galėsime, išlaisvinsime Solaghą
nuo „Daeš“ ir ją išgelbėsime.
Khaledo sužeidimai buvo sunkesni nei Saeedo, nors į įbrolį pataikė mažiau
kulkų. Dvi kulkos sutrupino alkūnę ir jam reikėjo dirbtinio sąnario, tačiau
Dahuko ligoninėje nieko panašaus nebuvo. Dar ir šiandien jo ranka karo prie
šono be naudos – kaip negyva medžio šaka.

Kai 2014 metų rugsėjį pirmą kartą atvykau į Zacho, Hezni vis dar gyveno greta
mūsų tetos tame pačiame pusiau pastatytame name, kur prisiglaudė pabėgęs nuo
kalno. Tuo metu teta ir dėdė savo žemėje statė nedidelį namelį savo sūnui ir jo
žmonai, tačiau jie buvo neturtingi, todėl darbai vyko lėtai ir po truputį judėjo į
priekį, tik kai jiems pavykdavo sukrapštyti šiek tiek pinigų. Dėl karo su „Islamo
valstybe“ statybos visiškai sustojo, man atvykus tame name tebuvo du miegamieji
iš pliko betono su neuždengtomis langų angomis, per tarpus tarp betono
plokščių pūtė vėjas ir lindo dulkės. Niekada nebuvau buvusi tame name be
motinos ir man jos trūko – lyg būčiau netekusi rankos ar kojos.
Tame pusiau baigtame name įsikūriau su broliais Hezni ir Saoudu ir įbroliais
Walidu ir Nawafu. Vėliau, išėję iš ligoninės, prie mūsų prisijungė Saeedas ir
Khaledas. Iš visų jėgų stengėmės, kad statinys taptų mūsų namais. Pagalbos
tarnyboms padalijus brezento, juo uždengėme langus, o gautą maistą kruopščiai
normavome, ir, ką galėjome, kaupėme mažame kambarėlyje, kurį naudojome
kaip virtuvę. Hezni nutiesė ilgintuvų laidus nuo pagrindinio tetos namo į mūsų
kambarius, į lubas įsuko lemputes, kad kambaryje būtų šviesu. Nusipirkome šiek
tiek kamšalo plyšiams sienose užkamšyti. Nors visą laiką kalbėjome apie karą,
retai minėjome tai, kas galėtų kurį iš mūsų nuliūdinti.
Saeedas ir Nawafas buvo vieninteliai nevedę vyrai ir jų vienišumas buvo
mažiau juntamas nei mano vedusių brolių. Hezni dar nieko nebuvo girdėjęs iš
Jilan; težinojome, kad ji buvo Hamdanijoje su Nisreen. Nieko nežinojome apie
Saoudo žmoną Shireen ar mano įbrolių žmonas. Papasakojau jiems, ką žinojau
apie islamistus ir ką mačiau Mosule ir Hamdanijoje, tačiau apie tai, kas man
nutiko nelaisvėje, kalbėjau miglotai. Nenorėjau, kad broliai dar labiau kentėtų
pasitvirtinus baisiausiems įtarimams, ką islamistai daro jazidų merginoms.
Neklausinėjau ir apie žudynes Kočo, nes nenorėjau priminti Saeedui ir Khaledui,
ką jiems teko patirti. Nė vienas nenorėjome liūdinti vienas kito.
Nors ir apgyventas, namas skendėjo skurde ir sielvarte. Kadaise broliai
pulsavo gyvybe, o dabar iš jų teliko vieni kūnai, kurie keldavosi ryte tik todėl, kad
negali visą laiką miegoti. Kadangi buvau vienintelė moteris, teko tvarkytis ir
gaminti valgį, tačiau daug ko nemokėjau. Anksčiau, kol mokiausi, visus darbus
namuose nudirbdavo vyresnės seserys ir įseserės, ir nerangiai sukdamasi
laikinoje virtuvėje ir skalbdama mūsų drabužius dabar jaučiausi niekam tikusi ir
kvaila. Broliai buvo geri ir suprato, kad nemoku gerai tvarkytis namuose, taigi
man padėjo, tačiau vis tiek buvo aišku, kad vėliau tai bus mano pareiga. Teta
žinojo, kad nemoku kepti duonos, taigi iškepdavo daugiau ir atnešdavo mums,
tačiau reikėjo išmokti tai daryti pačiai. Iš mokyklos teliko labai tolimas
prisiminimas.
Pabėgau iš „Islamo valstybės“ ir buvau su savo šeima, bet vis tiek jaučiau, kad
mano gyvenimas, kai jį prisiminsiu, jei pasiseks sulaukti senatvės, bus ilga kančių
virtinė. Vieną dieną esu islamistų nelaisvėje, o kitą – gyvenu visiškame skurde,
nieko neturėdama, nieko negaliu pavadinti savu ir priklausau nuo kitų malonės
dėl maisto, neturiu nei žemės, nei avių, nesimokau ir su manimi yra tik nedidelė
mano gausios šeimos dalis. Laukiau, kada bus pastatyta stovykla, paskui – kol
palapinės stovykloje pakeistos konteineriniais namais. Vėliau laukiau, kada bus
išlaisvintas Kočo (o tai, maniau, gali niekada neįvykti), kada bus išlaisvintos
mano seserys, o motina grįš iš Solagho. Verkdavau kiekvieną dieną. Kartais
verkdavau su teta arba su broliais, o kartais viena savo lovoje. Jei sapnuodavau,
sapnai visada būdavo apie tai, kad buvau grąžinta į „Islamo valstybę“ ir vėl turiu
bėgti.
Išmokome, kaip geriausia pasinaudoti tuo, ką teikė pagalbos tarnybos. Kartą
per savaitę atvažiuodavo dideli sunkvežimiai su ryžių, lęšių ir makaronų maišais,
jie taip pat atveždavo šiek tiek maistinio aliejaus ir konservuotų pomidorų.
Neturėjome nei sandėliuko, nei šaldytuvo, todėl kartais mūsų sutaupytas maistas
sugesdavo ar jį apnikdavo pelės ir tekdavo išmesti pilnus maišus cukraus ir
bulguro, kol galiausiai radome tuščią dujų balioną, išvalėme jį ir pradėjome
naudoti maistui laikyti. Išmesti maistą buvo sunku, nes pinigų jam neturėjome,
taigi tekdavo tiesiog mažiau valgyti ir laukti, kol kitą savaitę į Zacho vėl atvažiuos
labdaros organizacijų furgonas. Orams atvėsus, teta man davė šiltų drabužių, bet
neturėjau jokių apatinių baltinių, liemenėlių ar kojinių ir nenorėjau jos prašyti,
taigi teko suktis su tuo, ką turėjau.
Hezni telefonas dažnai skambėdavo – tada jis išeidavo į lauką toliau nuo
mūsų. Būtinai norėjau žinoti, kokią informaciją brolis gauna, tačiau man
papasakodavo tikrai ne viską – manau, dėl to, kad nenorėjo manęs liūdinti.
Vieną dieną suskambo Hezni telefonas – skambino Adkee ir jis išėjo pasikalbėti į
sodą. Grįžusio brolio akys buvo paraudusios, lyg jis būtų verkęs.
– Ji Sirijoje, – tarė jis mums. Jai kažkaip pavyko likti su mūsų sūnėnais, kurie
buvo laikomi jos sūnumis, bet Adkee nerimavo, kad bet kurią akimirką islamistai
išsiaiškins, kad ji meluoja, ir atims berniukus. – Mėginu rasti kontrabandininką
Sirijoje, – aiškino Hezni. – Tačiau ištraukti iš ten merginas dar sunkiau nei Irake,
o Adkee nenori ten palikti nė vieno vaiko. – Dar blogiau, kad Sirijos
kontrabandininkų tinklas kūrėsi atskirai nuo irakietiško, todėl ištraukti Adkee
Hezni buvo dar sunkiau.
Teta buvo pirmasis žmogus, kuriam atskleidžiau visą savo istoriją, taip pat ir
prievartavimą. Ji raudojo ir laikė mane stipriai priglaudusi. Pasipasakojus man
palengvėjo, nustojau jaudintis, kad jazidai mane atstums ar kaltins už tai, kas
nutiko. „Islamo valstybė“ tiek daug mūsų nužudė ir pagrobė, kad išgyvenusieji,
nepaisydami, kas mums nutiko, susivienijo ir mėgino išsaugoti, kas liko. Vis
dėlto daugelis pabėgusių sabijų, kaip iš pradžių ir aš, nė žodžiu neužsiminė apie
„Islamo valstybėje“ praleistą laiką ir aš supratau, kodėl. Tai buvo jų tragedija ir jų
teisė niekam apie tai nepasakoti.
Pirmoji po manęs pabėgo Rojian. Ji atvažiavo į tetos namus antrą ryto vis dar
vilkėdama islamistų duotą abają. Nespėjau jai užduoti nė vieno klausimo, o ji
pripuolė prie manęs: „Kas nutiko kitiems?“ – ir Hezni teko jai papasakoti.
Pasakoti buvo sunku. Buvo siaubinga matyti, kaip persikreipia Rojian veidas
išgirdus, kas nutiko kaimui ir šeimai. Buvo aišku, kad vyrai mirę, nežinojome,
kas nutiko vyresnėms moterims, o daugelis merginų buvo išvežtos kaip sabijos ir
vis dar kankinosi „Islamo valstybėje“. Tai išgirdusi Rojian krito į tokį gilų
sielvartą, net pradėjau nerimauti, kad ji tiesiog tetos namuose neatimtų sau
gyvybės, kaip kad prieš mėnesį mėgino Hezni, sužinojęs apie žudynes Kočo.
Tačiau galiausiai Rojian susitaikė su likimu, kaip ir mes visi, o kitą rytą jai
atvažiavus persikėlėme į pabėgėlių stovyklą.
 10 skyrius

Į stovyklą vedė siauras dulkėtas kelias. Jis man priminė kelią į Kočo – dar prieš
tai, kai buvo išasfaltuotas, ir kai mes ten atvykome tą rytą, mėginau įsivaizduoti,
kad iš tiesų važiuoju namo. Tačiau širdžiai artimi vaizdai dar kartą priminė, kaip
toli yra mano senasis gyvenimas, ir aš tik dar labiau nuliūdau.
Iš toli žvelgiant į pabėgėlių stovyklą matyti šimtai žemose šiaurės Irako
nuokalnėse pabirusių baltų konteinerinių namų, kurie atrodo lyg sienų plytos.
Baltus namelius skiria dulkėti takeliai – juose nuolat telkšodavo vanduo, kuris
subėgdavo lyjant lietui ir iš dušų ar laikinų virtuvėlių. Stovyklą juosia tvora –
sakė, kad jos reikia mūsų pačių saugumui – tačiau toje vietoje, kur metalas
remiasi į žemę, vaikai prakrapštė skylių, kad galėtų lengviau pasiekti aplinkinius
laukus, kur žaisdavo futbolą. Prie įėjimo į stovyklą įsikūrė pagalbą teikiančių
organizacijų ir valstybės tarnautojų biurai, taip pat klinika ir mokomoji klasė.
Atsikėlėme gruodžio mėnesį, kai šiaurės Irake orai jau pradėjo vėsti, ir nors
nebaigtas statyti namas buvo labiau pritaikytas žiemai, labai norėjau turėti vietą,
kurią galėčiau vadinti sava. Konteineriai buvo gana erdvūs, jų turėjome kelis,
sustatytus vieną šalia kito, viename buvo miegamasis, kitame – svetainė, o
trečiame – virtuvė.
Stovykla nebuvo pritaikyta Irako orams. Žiemą takeliai tarp konteinerių
virsdavo neišbrendama purvyne ir su batais purvo nuolat prinešdavome į vidų.
Vanduo būdavo tiekiamas tik vieną valandą per dieną, be to, turėjome tik vieną
šildytuvą, kuriuo mėginome prišildyti namus. Šilta nebuvo, vėsus oras
kondensuodavosi ant sienų ir lašėdavo mums ant lovų, taigi naktį tekdavo
miegoti galvas padėjus ant drėgnų pagalvių, o pabudę jusdavome stiprų pelėsio
tvaiką.
 Visi stovyklos gyventojai stengėsi susigrąžinti savo atimtus gyvenimus. Įprasti
darbai, kuriuos kadaise atlikdavai ir namuose, ramina, net jei viską darai
mašinaliai. Dahuko stovykloje rutina buvo tokia pati kaip ir Sindžare. Moterys
virė valgį ir lyg apsėstos švarinosi – atrodė, kad jos mano, jog viską darydamos
labai gerai galės grįžti į savo kaimus, prikelti vyrus iš masinių kapų ir susigrąžinti
prarastą gyvenimą. Kiekvieną dieną, kai šluotos pagaliau grįždavo atgal į kampą
ir visa duona būdavo iškepta, suvokimas, kad nebeturi namų ir vyras nebegrįš,
vėl užgriūdavo jas ir moterys prapliupdavo raudoti, o garsios jų aimanos drebino
mūsų konteinerinio namo sienas. Namuose Kočo niekada netildavo klegesys ir
vaikų žaidimai, o stovykloje buvo palyginti tylu. Ilgėjomės net šeimos narių
šūksnių kivirčijantis dėl smulkmenų – tokios rietenos būtų skambėjusios it
gražiausia muzika. Nebuvo jokių galimybių rasti darbo ar lankyti mokyklą, taigi
mūsų darbas buvo gedėti mirusiųjų ir jų ilgėtis.
Vyrams stovykloje buvo dar sunkiau. Darbo nebuvo, jie neturėjo automobilių,
taigi negalėjo važiuoti į miestą jo ieškoti. Jų žmonos, seserys ir motinos buvo
nelaisvėje, o broliai ir tėvai – mirę. Kol mano broliai neįstojo į pešmergų ar
policijos gretas, neturėjome jokių pajamų, išskyrus išmokas, kurias
išgyvenusiems genocidą skyrė Irako vyriausybė ir kelios pagalbos tarnybos –
joms vadovavo jazidų teisių organizacija „Yazda“, įsikūrusi iškart po žudynių
Kočo. Jai vadovavo grupelė jazidų iš įvairių šalių visame pasaulyje – metę visus
savo reikalus, jie ištiesė pagalbos ranką genocido aukoms (vėliau aš taip pat
paskirsiu joms savo gyvenimą) ir netrukus „Yazda“ tapo vieninteliu jazidų vilties
šaltiniu. Privažiavus labdaros organizacijos autobusiukui visi skubėdavome
pasiimti maisto, tačiau kartais pavėluodavome. Vieną dieną autobusiukas
stodavo vienoje stovyklos pusėje, kitą – kitoje. Kartais maistas atrodydavo
sugedęs ir skųsdavomės, kad verdant ryžiai atsiduoda šiukšlėmis.
Atėjus vasarai nusprendžiau imti reikalus į savo rankas. Nuėjau dirbti į
netoliese esantį lauką, kur ūkininkas kurdas samdė pabėgėlius rinkti raukšlėtųjų
melionų derliaus.
– Jei dirbsite visą dieną, pamaitinsime jus, – pažadėjo jis. Be to, siūlė nedidelį
atlyginimą, taigi plušau laukuose beveik iki pat saulėlydžio rinkdama nuo
virkščių sunkius melionus. Tačiau pamačius pateiktą valgį manęs vos
nesupykino. Lėkštėse buvo tik suplėkusių dvokiančių ryžių iš stovyklos. Vos
neapsiverkiau, nes toks elgesys parodė, kaip mus vertina ūkininkas – jis pamanė,
kad tokiems stovykloje gyvenantiems vargšams kaip mes galima pakišti, ką tik
nori, ir būsime dėkingi.
„Mes žmonės! – norėjau jam pasakyti. – Turėjome namus ir gerai gyvenome.
Mes nesame tuščia vieta.“ Tačiau prikandau liežuvį, atsisėdau ir prisiverčiau
valgyti tą šlykštynę.
Grįžus į laukus pyktis kunkuliavo dar stipriau. „Šiandien dar pasiliksiu, –
pamaniau. – Tačiau rytoj tikrai negrįšiu dirbti tokiam žmogui.“ Keli darbininkai
užvedė kalbą apie „Islamo valstybę“. Laimės kūdikiams, kuriems pasisekė palikti
savo kaimus prieš ateinant teroristams, mes, patyrę nelaisvės sunkumus,
atrodėme labai įdomūs, taigi jie nuolat klausinėdavo, ką reiškė gyventi valdant
„Daeš“, lyg prašytų papasakoti kokį veiksmo filmo scenarijų.
Už mūsų vaikštinėjo ūkininkas.
– Ar tarp jūsų yra tokių, kurie pabėgo nuo „Daeš“? – paklausė jis ir kiti parodė
į mane.
Sustojau. Maniau, pasakys, kad apgailestauja dėl savo elgesio su mumis ir, jei
būtų žinojęs, kad stovykloje yra tokių, kurie atvyko iš islamistų valdomų
teritorijų, būtų elgęsis maloniau. Tačiau ūkininkas tenorėjo kalbėti apie tai, kokie
puikūs yra pešmergai.
– O, „Daeš“ greit galas, – neabejojo vyras. – Žinote, kaip stengiasi pešmergai.
Jie puikiai padirbėjo, bet vaduodami Iraką praradome nemažai žmonių.
– Ar žinote, kiek žmonių netekome mes? – nesusilaikiau. – Tūkstančiai
mūsiškių mirė. Jie neteko gyvybės, nes pešmergai nusprendė pasitraukti. –
Ūkininkas nutilo ir nuėjo šalin, o jaunas jazidas nusiminęs atsisuko į mane.
– Prašau, daugiau taip nekalbėk, – paprašė jis. – Tiesiog dirbk. – Dienai
pasibaigus nuėjau pranešti prižiūrėtojui jazidui, kad daugiau ūkininkui
nedirbsiu. Jis piktai mane nužvelgė.
– Ūkininkas liepė negrįžti nė vienam iš mūsų, – tarė jis.
Jaučiausi kalta, kad dėl mano žodžių visi prarado darbą. Tačiau netrukus ši
istorija kaip anekdotas pasklido visoje stovykloje. Vėliau, kai išvažiavau ir
pradėjau pasakoti apie save užsienyje, stovykloje apsilankė mano draugas ir
keliems ten gyvenantiems mano draugams pasiskundė, kad pernelyg švelniai
kalbu apie pešmergus.
– Nadia turi papasakoti visam pasauliui, ką jie mums padarė! – buvo įsitikinęs
jis. Vienas jazidas pradėjo juoktis.
– Ji tai darė, kai dar gyveno čia, ir mes visi dėl tokio jos elgesio pykome!

Dimal į stovyklą atvyko 2015 metų sausio 1 dieną. Dar ir šiandien ji mane erzina
dėl to, kad jai atvykus miegojau.
– Negaliu patikėti, kad miegojai, kai sprendėsi mano likimas! – sakė ji, bet
tuomet ją stipriai apkabinu.
– Nemiegojau iki ketvirtos ryto, – aiškinau jai. – Tu vėlavai! – Iš tiesų
stengiausi būdrauti, bet miegas mane įveikė, o jau kitą akimirką vyresnioji sesuo
stovėjo prie mano lovos. Ji kelias valandas bėgo palei sieną su Turkija ir Sirija, jos
kojos kraujavo įdrėkstos pasienio tvoros spygliuotos vielos. Žinoma, galėjo būti ir
blogiau, Dimal galėjo pastebėti ir nušauti pasieniečiai arba ji galėjo užminti ant
minos.
Grįžus Dimal atrodė, kad sieloje užgijo didelė žaizda. Tačiau laimingos
nebuvome. Apsikabinome ir verkėme iki dešimtos ryto, tada jai teko priimti
virtinę svečių, atėjusių paverkti drauge su ja. Mums nepavyko pasikalbėti iki kito
ryto. Tai buvo sunkiausia akimirka Dimal grįžus namo – pabusti ryte ant
čiužinio greta jos ir išgirsti, kaip užkimusiu nuo verkimo balsu ji klausia: „Nadia,
o kur kiti mūsų šeimos nariai?“
Kiek vėliau tą patį mėnesį pavyko išsigelbėti ir Adkee. Nerimas vedė iš proto,
nes apie ją beveik nieko nežinojome. Kelias savaites prieš tai vienai moteriai
pavyko pabėgti iš Sirijos ir nusigauti iki stovyklos. Ji mums papasakojo, kad
Sirijoje buvo su Adkee. Trokšdami sužinoti daugiau maldavome papasakoti
mums viską, ką ji žino.
– Jie patikėjo, kad Adkee yra motina, – prisiminė moteris. – Taigi kol kas jos
nelies.
Adkee dabar labiausiai rūpi sūnėno Mirano saugumas.
– Adkee man sakė, kad jei pažadėsiu pasirūpinti Miranu, ji nusižudys, –
pasakojo ta moteris. – Liepiau jai būti kantriai ir žadėjau, kad vieną dieną iš ten
išsigausime, tačiau Adkee buvo tarsi netekusi galvos.
Tai išgirdę baiminomės, kad Adkee galėjo nutikti blogiausia. Pradėjome
gedėti – gedėjome mano narsios sesers, kuri šaukė ant vyrų, sakiusių, kad ji
negali mokytis vairuoti, ir mūsų mielojo sūnėno. Tada, kaip iš giedro dangaus,
Adkee paskambino Hezni.
– Jie Afrine! – sušuko brolis pagautas ekstazės. Afrinas yra kurdų valdomoje
Sirijos dalyje ir nepriklauso „Islamo valstybei“. Jį gina Sirijoje gyvenantys kurdai
ir aš pamaniau, kad jei tie kariai padėjo jazidams nusileisti nuo kalno, jie būtinai
padės ir mano seseriai.
Adkee su Miranu pabėgo iš Rakos ir juos priglaudė arabas piemuo su šeima.
Ten jie praleido mėnesį ir dvi dienas mėgindami rasti saugiausią būdą išsigauti iš
„Islamo valstybės“ teritorijos. Piemens duktė buvo susižadėjusi su vyru Afrine ir
šeima laukė vestuvių dienos – tada jie turės gerą pasiaiškinimą, kodėl visi traukia
į šiaurę. Vėliau Hezni mums pasakė seniau žinojęs Adkee gyvenant piemens
šeimoje, bet nė vienam mūsų neprasitarė, nes nenorėjo žadinti tuščių vilčių.
Praėjus dviem dienoms po pirmojo telefono skambučio iš Afrino Adkee
atvyko į stovyklą kartu su Miranu. Šįkart laukiau iki šeštos ryto kartu su Dimal.
Bijojome akimirkos, kai teks pasakyti Adkee apie kitų šeimos narių likimą – apie
tuos, kurie, mūsų žiniomis, tikrai buvo mirę, ir apie dingusius. Tačiau to daryti
neteko. Adkee kažkaip pati viską sužinojo ir netrukus atsidūrė kartu su mumis
mūsų mažame liūdname pasaulyje.
Stebuklas, kad mano seserims pavyko pabėgti. Per trejus metus, nuo tada, kai
„Islamo valstybė“ pirmą kartą atėjo į Sindžarą, kai kuriems jazidams neįtikėtinais
būdais pavyko išvengti vergijos. Kai kuriems padėjo užjaučiantys vietiniai, kaip
kad man, už kitus šeimos nariai ar vyriausybė sumokėjo pinigų – kartais
didžiules sumas – kontrabandininkams ar tiesiogiai „Islamo valstybės“ nariui,
kaip išpirką už jam priklausančią merginą. Išvaduoti vieną merginą kainavo apie
penkis tūkstančius dolerių, didžioji šios sumos dalis, kurią Hezni apibūdino
„tiek, kiek kainuoja naujas automobilis“, tekdavo operacijos vadovui, kuris,
pasinaudodamas savo ryšiais sunitų ir kurdų valdomose Irako teritorijose,
koordinavo gelbėjimo operaciją. Pinigai būdavo paskirstomi daugybei
tarpininkų – vairuotojams, kontrabandininkams, dokumentų padirbinėtojams, –
kurių reikėjo išgelbėti vienai vienintelei merginai.
Kiekviena tokia pabėgimo istorija yra nepaprasta. Viena mergina iš Kočo
buvo nuvežta į Raką, „Islamo valstybės“ sostinę Sirijoje ir laikoma su didele
moterų grupe vestuvių salėje – ten jos visos laukė, kol bus išdalytos. Apimta
nevilties ji pamėgino žiebtuvėliu padegti propano balioną ir sudeginti visą salę,
tačiau nepavyko, nes buvo sučiupta. Paskui ji tyčia apsivėmė ir, kai islamistas
liepė eiti laukan, kartu su grupele kitų merginų pasileido į aplink plytinčius
tamsius laukus. Vis dėlto jas pastebėjo ir grąžino pro šalį važiavęs ūkininkas,
tačiau jai pasisekė. Po kelių savaičių tą merginą nusipirkusio vyro žmona padėjo
organizuoti jos pabėgimą iš Sirijos. Netrukus žmona mirė nuo apendicito –
tikriausiai „Islamo valstybėje“ neatsirado chirurgo, galėjusio ją išgelbėti.
Jilan praleido nelaisvėje daugiau nei dvejus metus ir tik tada Hezni pavyko ją
ištraukti. Dėl to teko sukurpti patį sudėtingiausią ir rizikingiausią man girdėtą
planą. Jilan pagrobėjo žmona pavargo nuo to, kad jos vyras prievartauja jazides,
ir paskambinusi Hezni pasisiūlė padėti. Jos vyras buvo aukšto rango „Islamo
valstybės“ pareigūnas ir į jį taikėsi antiislamistinė koalicija, kuri stengėsi įveikti
kalifatą.
– Jūsų vyrą teks nužudyti, – pranešė jai Hezni. – Tai vienintelė išeitis. –
Moteris sutiko.
Hezni suvedė islamistų vadeivos žmoną su kurdų vadu, bendradarbiavusiu su
amerikiečiais bombarduojant „Islamo valstybės“ taikinius.
– Praneškite, kada jūsų vyras išeis iš namų, – nurodė jai Hezni ir kitą dieną
per antskrydį kovotojo automobilis buvo susprogdintas. Iš pradžių žmona
nepatikėjo Hezni, kad jos vyras žuvo.
– Kodėl niekas apie tai nekalba? – klausė ji. Ji bijojo, kad vyrui pavyko išvengti
mirties ir jis išsiaiškins, ką ji padarė. Moteris norėjo pamatyti jo kūną.
– Iš jo beveik nieko neliko, – įtikinėjo ją Hezni. – Visas automobilis išsilydė.
Moterys laukė tolesnių nurodymų ir turėjo labai nedaug laiko, per kurį Jilan
teko nusigauti į saugią vietą. Po dviejų ar trijų dienų buvo patvirtinta, kad
kovotojas iš tiesų žuvo, ir kiti „Islamo valstybės“ nariai atėjo į namus pasiimti
Jilan ir nuvesti pas naująjį šeimininką. Jiems pasibeldus prie durų priėjo žmona.
 – Mūsų sabija buvo automobilyje su mano vyru, – pasakė ji stengdamasi, kad
balsas nevirpėtų. – Ji taip pat žuvo.
Kovotojai patikėję išėjo, ir kai jų nebebuvo matyti, Jilan ir žmoną
kontrabandininkai pervežė į Irako kariuomenės avanpostą, o vėliau – į
Kurdistaną. Praėjus kelioms valandoms jų namas taip pat buvo subombarduotas.
– „Daeš“ mano, kad jie visi žuvo, – paaiškino man Hezni.
Kitoms pasisekė mažiau. Sužinojau, kad 2015 metų gruodžio mėnesį, praėjus
keliems mėnesiams nuo tada, kai išvykau iš pabėgėlių stovyklos ir su Dimal
išvažiavau į Vokietiją – mes dalyvavome Vokietijos valstybinėje programoje,
skirtoje padėti islamistų vergijos aukoms, Solaghe buvo rastas masinis kapas.
Anksti ryte pasitikrinau telefoną. Jame buvo daugybė Adkee ir Hezni žinučių. Jie
dažnai man skambindavo, pasakojo naujienas apie šeimos narius, kurie vis dar
buvo ten, ypač apie Saeedą, kuris išpildė savo norą ir kovėsi Sindžare KDP
pešmergų naujame jazidų dalinyje.
– Saeedas yra greta Solagho, – tarė man Adkee, kai jai paskambinau. –
Netrukus sužinosime, kas ten nutiko.
Tądien mes su Dimal turėjome eiti į vokiečių kalbos pamoką, bet nepajėgėme
išeiti iš namų. Visą dieną praleidome namie laukdamos naujienų. Susisiekiau su
kurdų žurnalistu, kuris rašė apie mūšį dėl Solagho išlaisvinimo – jo, mano,
Saeedo ir Adkee telefonai nenustojo skambėję visą dieną. Mes arba spoksojome į
telefoną, arba meldėmės, kad motina būtų rasta gyva.
Maždaug po pietų paskambino žurnalistas. Jis kalbėjo tyliai ir iškart supratau,
kad naujienos bus prastos.
– Radome masinį kapą, – tarė jis. – Jis greta instituto ir atrodo, kad ten apie
aštuoniasdešimt moterų kūnų. – Išklausiusi padėjau ragelį. Negalėjau tų žodžių
ištarti Dimal, negalėjau paskambinti Adkee ar Hezni ir pasakyti jiems, kad tiek
daug visko patyrusi ir iškentėjusi mūsų motina negyva. Rankos drebėjo. Tada
suvibravo Dimal telefonas; jai atėjo žinutė iš kažkurio šeimos nario. Visos
klykėme.
Negalėjau pajudėti. Paskambinau Saeedui ir jis, išgirdęs mano balsą, iškart
pravirko.
 – Taip stengiausi ir viskas veltui, – vaitojo jis. – Koviausi visus metus, o mes
čia nieko neradome, nė vieno žmogaus.
Maldavau Hezni leisti man grįžti į stovyklą į laidotuves, bet jis pasakė ne.
– Neturime jos kūno, – aiškino brolis. – Solaghe vis dar yra kariuomenė. Net
jei atvažiuosi, jie neleis prieiti prie kapo. Tau čia nesaugu. – Jau buvau pradėjusi
dirbti kaip aktyvistė ir islamistai man grasindavo kiekvieną dieną.
Kai motinos mirtis buvo patvirtinta, įsikibau paskutinės vilties, kad bent
Kathrine, mano dukterėčiai ir geriausiai draugei, kuri buvo tokia miela ir kurią
visi pažinoję taip mylėjo, pavyks pabėgti ir mes vėl būsime kartu. Man reikėjo,
kad ji būtų šalia, jei likusį gyvenimą teks kažkaip gyventi be motinos. Hezni,
kuris savo brolio dukterį mylėjo kaip savo, mėnesių mėnesius nesėkmingai bandė
rasti būdą išvaduoti Kathrine, bet jam nesisekė. Kathrine daug kartų mėgino
pabėgti – ir iš Hamdanijos, ir iš Mosulo – bet vis nesėkmingai. Hezni savo
telefone turėjo jos balso pranešimą. Jame Kathrine maldauja mano brolio:
„Prašau, išgelbėk mane. Nepalik manęs pas juos – išgelbėk mane šį kartą.“ Hezni
įsijungdavo pranešimą ir verkdavo klausydamas, prisiekinėdavo pamėginti.
2015 metais įvyko proveržis. Hezni paskambino šiukšles rinkęs vargeta iš
nedidelio miestelio prie Kirkuko, tapusio „Islamo valstybės“ atramos punktu nuo
pat pirmųjų karo dienų.
– Rinkau šiukšles prie namo, priklausančio dr. Islamui, – pasakojo jis mano
broliui. – Išėjo mergina, vardu Kathrine. Ji paprašė manęs jums paskambinti ir
perduoti, kad yra gyva.
Šiukšlių rinkėjas bijojo, kad islamistai sužinos apie jo skambutį ir prisakė
Hezni daugiau jam neskambinti.
– Daugiau prie to namo negrįšiu, – tarė jis.
Pabėgti bus nelengva. Tame mieste yra ne mažiau kaip šimtas tūkstančių
arabų sunitų. Be to, tuo metu dr. Islamas „Islamo valstybėje“ užėmė aukštą postą.
Tačiau Hezni ten turėjo ryšių ir per pokalbių programėlę „Telegram“ susisiekė su
Kathrine. Patikėtinis liepė mano dukterėčiai važiuoti į ligoninę.
– Ten greta yra vaistinė, – pasakė jis. – Aš būsiu viduje ir rankose laikysiu
geltoną dokumentų aplanką. Pamačiusi mane, nieko nesakyk, tiesiog grįžk atgal į
namą, kur esi laikoma, o aš eisiu paskui tave, kad žinočiau, kur jis yra. – Kathrine
sutiko. Ji jau buvo beveik pasiekusi ligoninę, kai prasidėjo oro antskrydis, ir
Kathrine taip išsigando, kad neužsukusi į vaistinę iškart grįžo namo.
Tada Hezni mėgino veikti per kelis arabus, kurie nerėmė islamistų ir buvo
įstrigę tame pačiame mieste. Jiems priklausė namas gretimame kaime, į kurį
buvo galima nusigauti nekertant pagrindinių patikros punktų. Tie žmonės sutiko
ten paslėpti Kathrine. Per juos Hezni galėjo siųsti ir gauti Kathrine žinutes, ši
pranešė, kad po oro antskrydžio virš ligoninės jie persikėlė į kitą namą. Ji
apibūdino gyvenamąją vietą naujam patikėtiniui, kuris į tą rajoną nusivedė savo
žmoną – jie beldėsi į duris ir sakė, kad ieško netoliese nuomojamo namo. Jiems
pasibeldus į namą, kur buvo laikoma Kathrine, duris atidarė kita sabija. Tai buvo
maža devynerių metų mergaitė iš Kočo, vardu Almas. Už mergaitės patikėtinis
matė mano dukterėčią ir Lamią, mano draugės Walaa seserį. Jas visas tris
nelaisvėje laikė dr. Islamas.
– Rytoj ryte, jei name nebus kovotojų, iškiškite pro langą paklodę, –
sušnabždėjo vyras Kathrine. – Jei po pusės dešimt pamatysiu paklodę, žinosiu,
kad galiu grįžti. – Kathrine labai bijojo, bet sutiko.
Tą rytą patikėtinis lėtai pravažiavo pro namą. Lange plevėsavo paklodė, taigi
jis išlipo iš automobilio ir pasibeldė į duris. Trys sabijos jazidės – Kathrine,
Lamia ir Almas – išbėgo ir sulipo į automobilį. Kai merginos jau buvo saugios
gretimame kaime, vyras paskambino Hezni ir tas pervedė jam šiek tiek pinigų.
Po trijų dienų Hezni rado kontrabandininkus, kurie už dešimt tūkstančių
dolerių sutiko į saugią vietą nugabenti visas tris merginas ir jiems padėjusią
arabų šeimą. Jie neturėjo reikalingų dokumentų, todėl sieną su Kurdistanu teko
kirsti naktį.
– Nuvesime juos iki pat upės, – pažadėjo kontrabandininkai Hezni. – Nuo ten
juos lydės kitas vaikinas. – Vidurnaktį pirmasis kontrabandininkas paskambino
Hezni ir pasakė, kad perdavimas įvyko. Šeima ruošėsi sutikti Kathrine stovykloje.
Hezni budėjo prie telefono visą naktį laukdamas patvirtinimo, kad Kathrine
pavyko pasiekti kurdų teritoriją. Jis nekantravo ją pamatyti. Tačiau tą naktį
telefonas taip ir nesuskambėjo. Bet maždaug pusę dviejų dienos paskambino
kurdas ir paklausė, ar Kathrine, Lamia ir Almas yra mūsiškės.
– Kur jos? – paklausė Hezni.
 – Lamia čia, ji stipriai sužeista, – pasakė vyras. Mėgindamos pereiti
Kurdistano sieną jos užlipo ant savadarbės minos ir ši sprogo. Didžioji Lamios
kūno dalis patyrė trečio laipsnio nudegimus. – Telaimina Dievas kitų dviejų
sielas, jos mirė, – galiausiai tarė jis. Hezni numetė telefoną. Jam atrodė, kad buvo
pašautas.
Kai tai nutiko, manęs Irake jau nebuvo. Brolis paskambino, kai jos nusigavo į
pirmo kontrabandininko namus, ir pasakė, kad Kathrine yra saugi. Nuo minties,
kad vėl pamatysiu savo dukterėčią, jaučiausi devintam danguje, tačiau tą naktį
sapnavau baisų sapną. Sapne mačiau savo pusbrolį Sulaimaną, stovintį prie vieno
iš generatorių, kuris tiekė elektrą Kočo. Sapnavau, kad einu su savo broliu
Massoudu ir motina. Priėję prie Sulaimano pamatėme, kad jis negyvas ir jo kūną
ėda gyvūnai. Pabudau išpilta prakaito, jausdama, kad kažkas atsitiko, o ryte
paskambino Hezni.
– Kas nutiko? – paklausiau ir jis man papasakojo.
Šįkart Hezni sutiko, kad turėčiau grįžti į Iraką į laidotuves. Ketvirtą ryto jau
buvo Arbilio oro uoste, iš pradžių nuvykome į ligoninę aplankyti Lamios. Ji
negalėjo kalbėti, nes veidas buvo stipriai nudegęs. Tada nuvažiavome į Kirkuką
pas arabų šeimą, kuri padėjo Kathrine ir kitoms pabėgti. Norėjome rasti Kathrine
kūną, kad galėtume tinkamai ją palaidoti pagal jazidų tradicijas, tačiau šeima
niekuo negalėjo mums padėti.
– Užlipusios ant minos jos su Almas žuvo iškart, – pasakojo jie mums. –
Nunešėme Lamią į ligoninę, tačiau kūnų kartu paimti negalėjome. Dabar jie pas
islamistus.
Hezni buvo nepaguodžiamas ir jautėsi nuvylęs savo dukterėčią. Dar ir dabar
jis klausosi jos maldaujančio balso įraše ir drasko sau širdį.
– Išgelbėk mane šįkart, – prašo ji. Girdėdama jos balsą įsivaizduoju vilties
kupiną Kathrine veidą ir ašarų užlietas Hezni akis.
Nuvažiavome į pabėgėlių stovyklą. Ji atrodė taip pat, kaip ir tada, kai čia
atsikėlėme su broliais beveik prieš dvejus metus, nors buvo matyti, kad
gyventojai nemažai padirbėjo ir iš konteinerių pasidarė geresnius namus, lauke
ištempė šešėlį teikiančias brezentines pavėsines, o vidų papuošė šeimos
nuotraukomis. Kai kurie pabėgėliai jau turėjo darbą ir tarp konteinerinių namų
buvo matyti daugiau automobilių.
Priėjusi arčiau pamačiau visas kartu prie namo stovinčias Adkee, savo įseseres
ir tetą. Jos visos nervingai taršė savo plaukus, kėlė rankas į dangų, meldėsi ir
verkė. Kathrine motina Asmar taip raudojo, kad gydytojas nerimavo, jog ji gali
apakti. Dar neįžengusi pro stovyklos vartus išgirdau laidotuvių giesmę, o kai
priėjome prie šeimos namo, kartu su seserimis pradėjau eiti ratu, mušdamasi į
krūtinę ir aimanuodama. Pajutau vėl atsiveriant visas savo nelaisvės ir pabėgimo
žaizdas. Negalėjau patikėti, kad daugiau niekada nebepamatysiu Kathrine ir savo
motinos. Tą akimirką supratau, kad mano šeima iš tiesų sunaikinta.
 11 skyrius

Jazidai tiki, kad pirmasis į žemę nusileido Tavusi Melekas, kad gražiame slėnyje
šiaurės Irake, Lališe, žmonės susitiktų su Dievu. Kai tik galime, keliaujame ten
melstis ir vėl pajusti Dievo ir jo angelo artumą. Lališas – nuošali ir rami vieta.
Norint ten patekti, tenka važiuoti siauru keliuku, vingiuojančiu pro žalią slėnį,
kūgiškus mažesnių mauzoliejų ir šventyklų stogus, toliau aukštyn į kalną, kur yra
kaimas. Per svarbias šventes, kaip antai per mūsų Naujuosius metus, keliu
traukia jazidų piligrimai, o centre vyksta iškilmės. Kitu metų laiku čia ramu ir
blausiai apšviestose šventyklose meldžiasi vos saujelė jazidų.
Lališe visada turi būti švaru. Lankytojai privalo nusiauti batus ir basomis
vaikščioti net gatvėmis. Kiekvieną dieną grupelė savanorių padeda prižiūrėti
šventyklas ir aplinką. Jie šluoja kiemus ir karpo šventus medžius, plauna takus ir
kelis kartus per dieną užsuka į išblukusių akmenų šventyklas uždegti lempų, į
kurias pilamas saldaus kvapo Lališo alyvuogių aliejus.
Prieš įeidami pabučiuojame šventyklos durų staktą stengdamiesi neužlipti ant
slenksčio, kurį taip pat bučiuojame, o viduje rišame spalvoto šilko mazgus –
kiekvienas mazgas reiškia norą ir maldą. Svarbiomis religinėmis progomis į
Lališą atvyksta Baba Sheikhas ir pagrindinėje šventykloje laukia piligrimų, kartu
su jais meldžiasi ir juos laimina. Toje šventykloje palaidota viena švenčiausių
mūsų asmenybių Sheikhas Adi, žmogus, skleidęs jazidų religiją dvyliktame
amžiuje. Per slėnį teka Baltasis šaltinis. Krikštijamės lauke, ten, kur šaltinis įteka į
marmurinius rezervuarus. O drėgnose tamsiose olose po Sheikho Adi kapu, kur
nuo šiurkščių sienų laša kondensatas, apsišlakstome vandeniu ir meldžiamės toje
vietoje, kur šaltinis pranyksta.
Geriausia ten važiuoti balandį, maždaug apie jazidų Naujuosius metus, kai
keičiasi sezonai ir lietūs pripildo šventą Baltajį šaltinį. Balandžio mėnesį akmenys
tokie vėsūs, kad galima nusiavus laisvai vaikščioti basomis, o vanduo toks šaltas,
kad išbudina sielą. Tuo metu slėnis būna iš naujo atgimęs, gaivus ir gražus.
Lališas yra už keturių valandų kelio nuo Kočo ir dažnai ten keliauti – mokėti
už degalus ir maistą, atitraukti žmones nuo darbo laukuose, jau nekalbant apie
gyvulius, kuriuos aukoja daugelis šeimų – mes neišgalėjome, tačiau dažnai apie
tai svajodavau. Mūsų namuose buvo daug Lališo nuotraukų, per televiziją
rodydavo programas apie tą slėnį ir šventus ten gyvenusius šeichus, kurie
žiūrėdavo į šokančius piligrimus. Kitaip nei Kočo, Lališe vandens netrūko ir tas
vanduo maitino medžius ir gėles, kurie nuspalvino visą slėnį. Šventyklos buvo
pastatytos iš senovinių akmenų ir papuoštos mūsų istoriniais simboliais.
Svarbiausia, kad būtent Lališe Tavusi Melekas pirmą kartą užmezgė ryšį su
pasauliu ir suteikė žmonėms tikslą ir ryšį su Dievu. Nors melstis galime bet kur,
maldos Lališo šventyklose turi ypač gilią prasmę.
Kai buvau šešiolikos, važiavome į Lališą manęs krikštyti. Nekantriai laukiau
tos dienos ir kelias savaites prieš tai klausiau kiekvieno motinos ištarto žodžio. Ji
liepė mums pagarbiai elgtis su kitais piligrimais ir gerbti viską, kas yra slėnyje.
Aiškino, kad negalime ten avėti batų ir palikti paskui save netvarkos.
– Nesispjaudykit, nesikeikit, nesielkite blogai, – įspėjo ji mus. – Neužminkite
ant šventyklų slenksčių. Juos reikia pabučiuoti.
Netgi Saeedas, tas padykėlis, atidžiai klausė motinos pamokymų.
– Štai čia būsite pakrikštyti, – tarė ji rodydama nuotrauką su į žemę įkastu
akmeniniu rezervuaru, į kurį pagrindiniu kanalu tekėjo šviežio Baltojo šaltinio
vandens srovelė. – O čia melsitės už savo šeimą.– Man niekada neatrodė, kad
man kas nors ne taip dėl to, kad šešiolikos dar nebuvau pakrikštyta – tai nereiškė,
kad dar nesu „tikra“ jazidė. Buvome neturtingi, taigi Dievas mūsų neteis už tai,
kad kelionę teko atidėti. Tačiau džiaugiausi, kad tai pagaliau įvyks.
Baltajame šaltinyje buvau pakrikštyta kartu su keliais kitais savo broliais ir
seserimis. Moteris, viena iš Lališo vienuolių, pasėmė nedideliu aliumininiu
dubenėliu vėsaus šaltinio vandens, užpylė man ant galvos ir, kol meldžiausi,
apšlakstė veidą ir galvą. Tada man ant galvos buvo užvyniota balto audinio, o ant
gretimo akmens padėjau šiek tiek pinigų – auką. Kathrine buvo krikštijama kartu
su manimi.
 – Aš tavęs nenuvilsiu, – sušnabždėjau Dievui. – Eisiu į priekį ir neišklysiu iš
kelio.
„Islamo valstybei“ atėjus į Sindžarą visi jaudinomės dėl to, kas nutiks Lališui.
Nerimavome, kad mūsų šventyklos bus sugriautos, kaip kad daugelis kitų.
Nemažai nuo islamistų bėgančių jazidų prisiglaudė tame šventame mieste, kurį
saugojo šventyklų patarnautojai ir Baba Sheikho bei Baba Chawisho maldos –
vykstant kovoms jie užsidarė mažose celėse. Savo namus palikę ir į šventąjį slėnį
nusigavę jazidai buvo palūžę – dvasiškai sugniuždyti ir fiziškai išvargę nuo
žudynių. Jie buvo tikri, kad islamistai gali bet kurią akimirką įsiveržti į
šventyklas.
Kartą vienas tokių pabėgėlių, jaunas tėvas, sėdėjo prie įėjimo į šventyklos
kiemą su savo sūnumi. Jis nemiegojo – į galvą nuolat lindo mintys apie tuos,
kurie buvo nužudyti, ir apie pagrobtas moteris. Tokių prisiminimų našta buvo
per sunki. Vyras išsiėmė šautuvą ir, niekam nespėjus jo sustabdyti, nusišovė –
tiesiai ten, prie įėjimo į šventyklą, savo sūnaus akivaizdoje. Išgirdę šūvį ir
pamanę, kad tai islamistai, ten gyvenantys jazidai pasileido Kurdistano link. Liko
tik patarnautojai ir Baba Chawishas, kurie išvalė vyro kraują, atliko laidotuvių
ritualą ir laukė, kas bus toliau. Jie buvo pasiruošę mirti, jei ateis islamistai.
– Kas man liks, jei ši vieta bus nuniokota? – sakė Baba Chawishas. Bet
teroristai taip niekada ir nenusigavo iki slėnio. Dievas jį apsaugojo.
Po žudynių, kai moterys po truputį pradėjo bėgti iš „Islamo valstybės“
vergijos, galvojome, kokia bus kita mūsų kelionė į Lališą. Mums reikėjo tų
šventyklų ir jų teikiamos paguodos, tačiau iš pradžių niekas tiksliai nežinojo, kaip
su pabėgusiomis sabijomis elgsis ten gyvenę šventi vyrai. Atsivertėme į islamą,
daugelis prarado skaistybę. Ar svarbu, kad visa tai įvyko prievarta ir prieš mūsų
valią? Augdamos žinojome, kad tai nuodėmė, už kurią gali būti pašalinta iš
jazidų bendruomenės.
Nederėjo taip nuvertinti mūsų dvasinių lyderių. Rugpjūčio pabaigoje, kai visi
dar buvo ištikti žudynių šoko, jie surengė sueigas, kuriose mėgino apsispręsti dėl
savo atsakymo. Netrukus sprendimas buvo priimtas. Jie paskelbė, kad buvusių
sabijų bus laukiama grįžtant į bendruomenę ir jos nebus teisiamos už tai, kas
joms nutiko. Nebūsime laikomos musulmonėmis, nes ta religija mums buvo
primesta prievarta, o, kadangi buvome prievartaujamos, esame aukos, o ne
puolusios moterys. Baba Sheikhas pats susitiko su merginomis, kurioms pavyko
pabėgti, kalbėjo su jomis ir užtikrino, kad gali likti jazidėmis. Rugsėjo mėnesį
mūsų dvasiniai lyderiai išleido pareiškimą, kuriame visiems jazidams pasakė, kad
tai, kas mums nutiko, yra ne mūsų kaltė ir kad nuoširdžiai tikintys turi priimti
sabijas atgal į bendruomenę. Niekada savo bendruomenės nemylėjau labiau nei
tą užuojautos akimirką.
Ir vis dėlto jokie Baba Sheikho žodžiai ar veiksmai negali padėti mums vėl
pasijusti visiškai normaliai. Visos jaučiamės sugniuždytos. Moterys visomis
jėgomis stengiasi apsivalyti. Nemažai sabijų atliko vadinamąją skaistybės
atkūrimo operaciją, per kurią susiuvama mergystės plėvė, tikėdamosi tokiu būdu
ištrinti prisiminimus ir atsikratyti prievartavimo stigmos. Stovykloje keli jazidus
gydę gydytojai siūlė tokią paslaugą ir mums – jie vadino tai tiesiog „ateiti atlikti
procedūros“, lyg tai būtų kokia įprasta apžiūra. „Tai truks tik dvidešimt
minučių“, – sakė jie.
Man buvo smalsu, taigi su keliomis merginomis nuėjome į kliniką.
– Skaistybės atkūrimo procedūra labai paprasta, – tarė gydytojas. Kelios mano
pažįstamos nusprendė ją atlikti, bet aš atsisakiau. Kaip „paprasta procedūra“ gali
ištrinti tuos kartus, kai Hajji Salmanas mane prievartavo arba leido prievartauti
savo apsaugininkams bausdamas už bandymą pabėgti? Dėl tos prievartos buvo
sužalota ne viena mano kūno dalis arba, tiksliau, ne tik mano kūnas, ir jokia
operacija negali to pakeisti. Vis dėlto suprantu, kodėl kitos merginos jai ryžosi.
Mums be galo reikėjo kokios nors paguodos, ir jei operacija padėjo joms
įsivaizduoti normalią ateitį, kurioje jos ištekės ir sukurs šeimą, džiaugiuosi dėl jų.
Man pačiai galvoti apie ateitį buvo sunku. Kai dar gyvenau Kočo, mano
pasaulis buvo toks mažas ir kupinas meilės. Man rūpėjo tik šeima ir atrodė, kad
mūsų visų laukia šviesi ateitis. Mes su kitomis merginomis likome gyvos ir labai
stengiamės atsitiesti, tačiau kur tie jazidai vaikinai, kurie galėtų mus vesti? Jie
bendruose kapuose Sindžare. Visa mūsų bendruomenė buvo beveik sunaikinta ir
jazidžių merginų gyvenimas gerokai skirsis nuo to, kokį įsivaizdavome, kai
buvome vaikai. Neieškojome laimės, tik norėjome išgyventi ir, jei pavyks,
nuveikti ką nors prasminga savo gyvenime, kurį mums visiškai atsitiktinai
pavyko išsaugoti.
Jau buvau kelis mėnesius praleidusi pabėgėlių stovykloje, kai prie manęs
priėjo aktyvistės ir viena paprašė mano abajos.
– Renku genocido įrodymus, – paaiškino ji. – Vieną dieną noriu atidaryti
muziejų.
Kita, išklausiusi mano istorijos, klausė, ar galėčiau nuvykti į Jungtinę Karalystę
ir papasakoti pareigūnams tai, kas man nutiko. Atsakiau, kad taip, nežinodama,
kaip ta kelionė pakeis mano gyvenimą.
Kelis pastaruosius mėnesius praleidau ruošdamasi važiuoti į Vokietiją. Mes
abi su Dimal emigravome, o Adkee atsisakė.
– Niekada neišvažiuosiu iš Irako, – pasakė mums. Ji visuomet buvo
užsispyrusi ir aš jai pavydėjau. Vokietija žadėjo saugumą, mokyklą, naują
gyvenimą. Tačiau Irakas visuomet bus mano namai.
Ruošiantis išvažiuoti teko pildyti krūvas dokumentų ir vykti į Bagdadą gauti
pasų. Tuomet pirmą kartą lankiausi Irako sostinėje ir pirmą kartą skridau
lėktuvu. Bagdade praleidau dvylika dienų, kiekvieną dieną tekdavo eiti vis į kitą
įstaigą – ten ėmė mano pirštų atspaudus, fotografavo, skiepijo nuo įvairių
negirdėtų ligų. Atrodė, kad visa tai tęsis be galo, kol vieną dieną, rugsėjį, pasakė,
kad metas ruoštis kelionei.
Mus su Dimal nuvežė į Arbilį ir davė truputį pinigų drabužiams. Verkėme
atsisveikindamos su visais stovyklos gyventojais, ypač su Adkee. Prisiminiau,
kaip prieš daug metų Hezni mėgino slapta patekti į Vokietiją, manydamas, kad
jei uždirbs pinigų – tikrų pinigų, tokių, kokių galima gauti Europoje – Jilan
šeimai teks leisti jiems susituokti. Hezni buvo deportuotas, o aš šiandien rankose
laikau valstybės man nupirktą bilietą. Tačiau išvažiuoti man nepaprastai sunku.
Prieš važiuodamos į Vokietiją apsilankėme Lališe. Daugybė buvusių sabijų,
apsirengusios juodais gedulo drabužiais, užtvindė šventojo kaimo gatves
raudodamos ir melsdamosi. Su Dimal pabučiavome Sheikho Adi šventyklos durų
staktą ir surišome šilko juostelėje mazgus; kiekvienas mazgas – malda už tai, kad
visi likę gyvi saugiai grįžtų, už laimę pomirtiniame gyvenime tų, kurie, kaip mūsų
motina, mirė, už tai, kad būtų išlaisvintas Kočo, ir už tai, kad „Islamo valstybė“
atsakytų už tai, ką mums padarė. Apsišlakstėme veidus vėsiu Baltojo šaltinio
vandeniu ir karščiau nei kada nors anksčiau pasimeldėme Tavusi Melekui.
Tądien Lališe buvo ramu ir susitikti su mūsų grupe išėjo Baba Chawishas. Tas
šventas žmogus yra aukštas, liesas, su ilga barzda ir maloniomis smalsiomis
akimis, kurios skatina jam atsiverti. Jis prisėdo Sheikho Adi kapo kieme, pasikišo
po savimi kojas, vėjas plaikstė jo baltus drabužius. Nuo žalio tabako, kurio
prisikimšo savo medinę pypkę, virš didelės minios atėjusių jį pasveikinti moterų
kilo tirštas dūmas.
Priklaupėme priešais Baba Chawishą, jis pabučiavo mums į galvas ir pradėjo
klausinėti.
– Kas jums nutiko? – domėjosi jis, ir mes papasakojome, kad buvome
pagrobtos islamistų, bet mums pavyko pabėgti, o dabar ruošiamės išvažiuoti į
Vokietiją.
– Aišku, – tarė jis tyliu liūdnu balsu. Baba Chawishui buvo skaudu matyti,
kiek daug jazidų palieka mūsų gimtąjį Iraką. Bendruomenė nyko tiesiog akyse,
bet jis žinojo, kad turime eiti į priekį.
Jis dar mūsų paklausinėjo. Iš kur jūs? Kiek laiko buvote „Islamo valstybėje“?
Kaip gyvenote pabėgėlių stovykloje? O tada, pabaigoje, kai pypkė jau beveik
ištuštėjo ir pradėjo leistis saulė, pasisuko į mus ir tiesiog paklausė:
– Ką iš artimųjų praradote?
Tada atsisėdo ir atidžiai klausėsi, kaip visos moterys, netgi tos, kurios anksčiau
pernelyg drovėjosi kalbėti, vardija mirusius ir dingusius savo šeimos narius,
draugus, kaimynus, vaikus ir tėvus. Oras vėso, gęstančioje šviesoje šventyklos
sienų akmenys patamsėjo ir atrodė, kad tas pokalbis trunka jau daugybę
valandų – jazidų vardai begaliniame balsų chore, kylančiame į dangų, kur juos
galėjo išgirsti Dievas. Kai atėjo mano eilė kalbėti, pradėjau vardinti: Jalo, Pise,
Massoudas, Khairy ir Eliasas – mano broliai; Malikas ir Hani – sūnėnai; Mona,
Jilan ir Smaher – brolių žmonos; Kathrine ir Nisreen – dukterėčios. Hajji –
įbrolis. Daugybė tų, kurie buvo pagrobti ir pabėgo. Mano tėvas, kurio seniai nėra
tarp gyvųjų ir kuris negalėjo mūsų išgelbėti. Mano motina Shami, kad ir kur ji
būtų.
 Epilogas

2015 metų lapkričio mėnesį, praėjus metams ir trims mėnesiams nuo tada, kai
„Islamo valstybė“ atėjo į Kočo, iš Vokietijos nuvykau į Šveicariją sakyti kalbos
Jungtinių Tautų forume mažumų klausimais. Pirmą kartą ruošiausi didelei
auditorijai papasakoti savo istoriją. Naktį prieš renginį beveik nemiegojau ir su
šią kelionę organizavusia aktyviste Nisreen svarstėme, ką pasakyti. Norėjau
kalbėti apie viską – apie vaikus, kurie bėgdami nuo islamistų mirė nuo
dehidratacijos, vis dar ant kalno įstrigusias šeimas, tūkstančius moterų ir vaikų,
kurie kankinasi nelaisvėje, ir apie tai, ką išvydo mano broliai žudynių vietoje. Aš
tik viena iš šimtų tūkstančių aukų jazidų. Mano bendruomenė išdraskyta ir
gyvena kaip pabėgėliai Irake ir už jo, o Kočo vis dar užimtas „Islamo valstybės“.
Tiek daug pasaulis turi išgirsti apie tai, kas vyksta su jazidais.
Iš pradžių važiavome traukiniu per tamsias Vokietijos girias. Už lango
lekiantys medžiai susiliejo. Tas miškas mane baugino, jis labai skyrėsi nuo
Sindžaro slėnių ir laukų. Džiaugiausi, kad važiuoju per jį, o ne klaidžioju
pėsčiomis girioje. Ir vis dėlto jis buvo gražus, ir naujieji namai man pradėjo
patikti. Vokiečiai savo šalyje mus sutiko šiltai; girdėjau pasakojimų, kaip paprasti
miestiečiai sveikino traukiniais ir lėktuvais iš Sirijos ir Irako atvykstančius
pabėgėlius. Vokietijoje tikėjomės tapti visuomenės dalimi, o ne gyventi jos
paribiuose. Kitose šalyse jazidams buvo sunkiau. Kai kurie pabėgėliai atvyko į
vietas, kur aiškiai buvo nepageidaujami ir niekam nebuvo įdomu, nuo kokių
baisumų jie bėga. Dar kiti įstrigo Irake, beviltiškai trokšdami išvažiuoti, ir tas
laukimas taip pat tapo kančia. Kai kurios šalys nusprendė pabėgėlius izoliuoti ir
tai man kėlė didžiulį pyktį. Nebuvo jokios rimtos priežasties nesuteikti
nekaltiems žmonėms saugios vietos gyventi. Tądien norėjau visa tai pasakyti
Jungtinėse Tautose.
 Norėjau jiems pasakyti, kad reikia dar daug ką nuveikti. Turime sukurti saugią
zoną religinėms mažumoms Irake; nubausti islamistus – nuo lyderių iki paprastų
piliečių, rėmusių jų žvėrišką elgesį – už genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui;
ir išlaisvinti visą Sindžarą. Iš „Islamo valstybės“ pabėgusioms moterims ir
merginoms būtina padėti vėl įsilieti į atkurtą bendruomenę, o prievarta prieš jas
turi būti įtraukta į „Islamo valstybės“ karo nusikaltimų sąrašą. Jazidizmas turi
būti dėstomas mokyklose nuo Irako iki Jungtinių Amerikos Valstijų, kad žmonės
suprastų, kaip svarbu išsaugoti senovinę religiją ir apginti ją išpažįstančius
žmones, kad ir kokia nedidelė būtų jų bendruomenė. Jazidai kartu su kitomis
religinėmis ir etninėmis mažumomis kadaise padėjo Irakui tapti didžia šalimi.
Tačiau mano kalbai buvo skirtos tik trys minutės ir Nisreen skatino kalbėti
kuo paprasčiau.
– Papasakok savo istoriją, – patarė ji, gurkšnodama arbatą mano bute. Tai
buvo bauginanti mintis. Žinojau, kad norėdama, kad mano pasakojimas sukeltų
kokį nors poveikį, turėsiu būti atvira tiek, kiek tik pajėgsiu. Teks papasakoti
auditorijai apie Hajji Salmaną ir tuos kartus, kai jis mane prievartavo, tą baisią
naktį Mosulo patikros punkte ir visą prievartą, kurią mačiau savo akimis.
Sprendimas būti atvirai buvo vienas sunkiausių mano gyvenime ir kartu vienas
svarbiausių.
Sakydama kalbą visa drebėjau. Stengiausi kuo ramiau pasakoti apie tai, kaip
buvo užimtas Kočo ir kaip tokios merginos kaip aš buvo paverstos sabijomis.
Kalbėjau, kaip nuolat buvau prievartaujama, mušama ir kaip galiausiai pabėgau.
Papasakojau apie savo nužudytus brolius. Jie tylėdami klausėsi, o vėliau prie
manęs priėjo turkė. Ji verkė.
– Mano brolis Ali buvo nužudytas, – tarė ji man. – Visa mūsų šeima sukrėsta.
Neįsivaizduoju, kaip gyventi vienu metu netekus šešių brolių.
– Tai labai sunku, – atsakiau. – Tačiau yra šeimų, kurios prarado dar daugiau
nei mes.
Grįžusi į Vokietiją pasakiau Nisreen, kad gali kreiptis į mane bet kada – visada
padėsiu, visur važiuosiu ir padarysiu viską, ko reikia. Nė neįsivaizdavau, kad
netrukus bendradarbiausiu su „Yazda“ vadovaujančiais jazidų aktyvistais ir
pradėsiu naują gyvenimo etapą. Dabar žinau, kad man padaryti nusikaltimai
paskatino mane atgimti.

Iš pradžių naujas mūsų gyvenimas Vokietijoje atrodė bereikšmis, palyginti su

tuo, ką tenka patirti karo niokojamame Irake likusiems žmonėms. Mes su Dimal
įsikėlėme į nedidelį dviejų miegamųjų butą kartu su dar dviem savo
pusseserėmis, išpuošėme jį nuotraukomis tų, kuriuos praradome ir su kuriais
teko išsiskirti. Naktį žiūrėdavau į virš mano lovos kabančias dvi dideles spalvotas
motinos ir Kathrine nuotraukas. Nešiojome vėrinius su mirusiųjų vardais ir
kasdien susirinkdavome jų apraudoti ir pasimelsti Tavusi Melekui, kad dingusieji
saugiai grįžtų namo. Kiekvieną naktį sapnuodavau Kočo ir kiekvieną rytą
pabudusi prisimindavau, kad tokio Kočo, kokį prisimenu, daugiau nebėra.
Keistas tuštumos jausmas. Ilgėdamasis vietų, kurių daugiau nebėra, atrodo, ir
pats išnyksti. Keliaudama kaip aktyvistė mačiau daug gražių šalių, tačiau niekur
taip nenorėjau gyventi kaip Irake.
Lankėme vokiečių kalbos pamokas, o ligoninėje patikrino mūsų sveikatą. Kai
kurios mūsų išmėgino siūlomus psichoterapijos seansus, tačiau jų ištverti buvo
beveik neįmanoma. Pačios gaminomės maistą ir atlikdavome ruošos darbus,
kuriuos dirbdamos užaugome: tvarkėme namus, mažoje metalinėje
nešiojamojoje krosnelėje, kurią Dimal pastatė svetainėje, kepėme duoną. Tačiau
kadangi mums nereikėjo dirbti laiko imlių ūkio darbų – melžti avių ir dirbti
ūkyje, be to, negyvenome socialinio gyvenimo, neatsiejamo nuo mažo glaudžiais
tarpusavio ryšiais susijusio kaimo, – pernelyg daug laiko leidome tuščiai. Iš
pradžių atvažiavusi į Vokietiją nuolat prašydavau Hezni leisti man grįžti, tačiau
jis liepė suteikti Vokietijai šansą. Brolis pasakė, kad turiu likti ir galiausiai
susikursiu ten gyvenimą, tačiau man buvo sunku tuo patikėti.
Netrukus susitikau su Muradu Ismaeliu. Drauge su grupe skirtingose pasaulio
šalyse gyvenančių jazidų – tarp jų Hadi Piru, Ahmedu Khudida, Abidu
Shamdeenu ir Haideru Eliasu, buvusiu JAV kariuomenės vertėju, beveik iki pat
mano brolio Jalo mirties kalbėjusiu su juo telefonu – Muradas įkūrė „Yazda“, už
jazidų teises nenuilstamai kovojančią organizaciją. Pirmą kartą su juo susitikusi
dar nežinojau, koks bus mano naujasis gyvenimas. Norėjau padėti ir jaustis
naudinga, bet neišmaniau, kaip. Tačiau kai Muradas man papasakojo apie
„Yazda“ ir apie darbą, kurį jie atlieka – padeda išlaisvinti moteris ir merginas iš
„Islamo valstybės“ vergijos ir teikia joms paramą – pradėjau aiškiau regėti savo
ateitį.
Kai tik šie jazidai sužinojo, kad „Islamo valstybė“ įžengė į Sindžarą, atsisakė
savo įprasto gyvenimo ir siekė padėti Irake gyvenantiems savo tėvynainiams.
Prasidėjus genocidui Muradas Hjustone studijavo geofiziką; kiti dirbo
mokytojais ar socialiniais darbuotojais – jie viską metė, kad galėtų padėti mums.
Jis man papasakojo apie dvi bemieges savaites, kurias praleido nedideliame
viešbučio kambarėlyje Vašingtone. Tuo metu Muradas ir keli kiti jazidai, tarp
kurių buvo ir Haideras bei Hadi, visą laiką atsakinėjo į jazidų iš Irako telefono
skambučius ir mėgino jiems padėti nusigauti į saugią vietą. Dažnai jiems
pavykdavo. Tačiau ne visada. Jis papasakojo, kad mėgino padėti ir Kočo
gyventojams ir skambino visiems, ką tik pažinojo Arbilyje ir Bagdade.
Remdamiesi savo patirtimi, kurios įgijo dirbdami su JAV kariais (per okupaciją
Muradas ir Hadi taip pat dirbo vertėjais), jie teikė siūlymus ir stebėjo „Islamo
valstybės“ judėjimą keliais ir per kaimus. Kai nepavyko mūsų išgelbėti, jie
prisiekė visomis jėgomis padėti tiems, kurie liko gyvi, ir siekti teisingumo.
Skausmas paliko gilų pėdsaką jų kūnuose – Haideras nuolat kenčia nugaros
skausmus, o Murado veidą vagoja gilios nuovargio raukšlės, tačiau vis tiek
norėjau būti tokia kaip jie. Susitikusi su Muradu virtau tuo, kuo esu šiandien.
Nors vis dar gedime, mūsų gyvenimas Vokietijoje vėl įgauna prasmę.
Būdama „Islamo valstybėje“ jaučiausi bejėgė. Jei tuomet, kai motina buvo
atplėšiama nuo manęs, būčiau turėjusi bent kiek stiprybės, būčiau ją apgynusi. Jei
būčiau įstengusi neleisti teroristams manęs parduoti ar prievartauti, būčiau
neleidusi. Prisiminusi, kaip pabėgau – neužrakintas duris, tylų kiemą, Nasserą ir
jo šeimą rajone, kur knibždėte knibždėjo prijaučiančių islamistams, drebu
pagalvojusi, kaip lengvai viskas galėjo pakrypti kita vaga. Manau, kad Dievas
turėjo priežastį man padėti, ir savo laisvės nelaikau savaime suprantamu dalyku.
Teroristai nemanė, kad jazidės sugebės nuo jų pabėgti ar kad turėsime drąsos
papasakoti pasauliui viską, ką jie darė mums. Kovojame su jais atskleisdamos jų
nusikaltimus ir neleisdamos likti nenubaustiems. Kaskart pasakodama savo
istoriją jaučiu, kad atimu iš teroristų dalį jų galios.
Po tos pirmosios kelionės į Ženevą savo istoriją pasakojau tūkstančiams
žmonių – politikams ir diplomatams, kino kūrėjams ir žurnalistams bei begalei
paprastų žmonių, kurie susidomėjo Iraku įsiveržus „Islamo valstybei“. Maldavau
sunitų lyderių ryžtingiau viešai smerkti „Islamo valstybę“; jie turi daug galių
sustabdyti smurtą. Dirbu petys petin su kitais „Yazda“ vyrais ir moterimis
padėdama tokiems pabėgėliams kaip aš, kurie kasdien gyvena su tuo, ką jiems
teko patirti, ir įtikinėju pasaulį, kad tai, kas nutiko jazidams, yra genocidas ir
„Islamo valstybė“ turi stoti prieš teismą.
Kiti jazidai daro tą patį vedami to paties tikslo – palengvinti mūsų kančias ir
išsaugoti tai, kas liko iš mūsų bendruomenės. Mūsų istorijos, kad ir kaip sunku jų
būtų klausytis, šį tą pakeitė. Pastaraisiais metais Kanada nusprendė įsileisti
daugiau jazidų pabėgėlių; JT oficialiai pripažino, kad tai, ką ISIS daro su jazidais,
yra genocidas; vyriausybės pradėjo diskusijas dėl saugios zonos religinėms
mažumoms Irake sukūrimo; ir svarbiausia, turime teisininkų, kurie yra pasiryžę
mums padėti. Teisingumas – tai viskas, ką dabar turi jazidai, ir kiekvienas jazidas
yra šios kovos dalyvis.
Irake Adkee, Hezni, Saoudas ir Saeedas kovoja savais būdais. Jie liko
stovykloje – Adkee atsisakė važiuoti į Vokietiją – ir kalbėdamasi su jais jaučiu
tokį ilgesį, kad vos galiu ištverti. Kiekviena diena stovyklose jazidams yra kova ir
jie daro viską, ką gali, kad padėtų visai bendruomenei. Jie rengia demonstracijas
prieš „Islamo valstybę“ ir teikia peticijas kurdams ir Bagdadui, ragindami juos
daryti daugiau. Kai randamas masinis kapas arba mėgindama pabėgti iš nelaisvės
žūsta mergina, būtent stovyklose gyvenantiems pabėgėliams pirmiesiems tenka
pranešti blogą žinią ir rengti laidotuves. Kiekviename konteineriniame name
žmonės meldžiasi už tai, kad grįžtų jų artimieji.
Kiekvienas jazidas pabėgėlis stengiasi tvarkytis su patirtomis psichinėmis ir
fizinėmis traumomis ir dirba, kad išsaugotų mūsų bendruomenę. Žmonės, kurie
vos prieš porą metų buvo ūkininkai, studentai, prekiautojai ir namų šeimininkės,
tapo mūsų religijos žinovais, pasiryžusiais skleisti žinią apie jazidizmą,
mokytojais, dirbančiais klasėmis paverstuose mažuose konteineriniuose
namuose, ir tokiais kaip aš žmogaus teisių aktyvistais. Mes tenorime išsaugoti
savo kultūrą ir religiją ir priversti „Islamo valstybę“ atsakyti už mums padarytus
nusikaltimus. Didžiuojuosi tuo, ką mes, kaip bendruomenė, padarėme
priešindamiesi. Visuomet didžiavausi, kad esu jazidė.
Nors man labai pasisekė, kad esu saugi Vokietijoje, pavydžiu tiems, kurie liko
Irake. Mano broliai ir seserys yra arčiau namų, valgo irakietišką maistą, kurio
nepaprastai ilgiuosi, ir gyvena greta žmonių, kuriuos pažįsta, o ne šalia
nepažįstamų. Jei važiuoja į miestą, gali kurdiškai kalbėti su parduotuvės
savininku ir autobusiuko vairuotoju. Kai pešmergai įleis mus į Solaghą, jie galės
aplankyti motinos kapą. Jei kada nors Kočo bus išlaisvintas, jie tą pačią dieną
galės grįžti namo. Mes nuolat bendraujame telefonu ir visą dieną vieni kitiems
rašinėjame žinutes. Hezni pasakoja, kaip padeda merginoms pabėgti, o Adkee –
apie gyvenimą stovykloje. Daugelis tų istorijų karčios ir liūdnos, bet kartais
linksmoji sesuo prajuokina mane taip, kad nusiritu nuo sofos. Ilgiuosi Irako.
2017 metų gegužės pabaigoje gavau naujieną iš stovyklos, kad Kočo
išvaduotas iš „Islamo valstybės“ gniaužtų. Saeedas buvo vienas iš Hashdo ad-
Shaabio jazidų būrio – ginkluotos Irako atsargos kariuomenės narių, kurie
dalyvavo kaimo išvadavimo operacijoje, ir aš džiaugiausi, kad jam pavyko
įgyvendinti savo troškimą tapti kariu. Kočo nebuvo saugu – ten vis dar buvo
„Islamo valstybės“ kovotojų, o tie, kurie pasitraukė, išeidami visur pridėjo minų,
tačiau buvau pasiryžusi grįžti. Hezni sutiko ir aš atskridau iš Vokietijos į Arbilį, o
tada nuvažiavau į stovyklą.
Nežinojau, kaip jausiuosi pamačiusi Kočo – vietą, kur buvome atskirti vienas
nuo kito ir kur buvo nužudyti mano broliai. Kai vykti į kaimą jau buvo gana
saugu, mes su keliais kitais mano šeimos nariais – Dimal ir Muradu (dabar jis ir
kiti „Yazda“ nariai man yra kaip šeima) – keliavome darydami nemažą lankstą,
kad išvengtume vietų, kur vis dar vyko mūšiai. Kaimas buvo tuščias. Mokyklos
langai žiojėjo išdaužyti, o viduje radome negyvėlio liekanas. Mūsų namai
išplėšti – net nuo stogo buvo nuplėšta mediena, o viskas, kas liko – sudeginta.
Albumas su nuotakų nuotraukomis virto pelenais. Verkėme taip, kad net pakirto
kojas. Ir vis dėlto, nors viskas buvo nuniokota, vos įžengusi pro duris, supratau,
kad tai mano namai. Akimirką pasijutau taip, kaip prieš ateinant islamistams, o
kai pasakė, kad jau laikas eiti, maldavau leisti čia likti dar nors valandėlę.
Prisiekiau sau, kad ir kas būtų, atėjus gruodžiui, kai jazidai pradės pasninkauti,
kad būtume arčiau Dievo ir Tavusi Meleko, davusio mums visiems gyvybę, būsiu
Kočo.

Praėjus kiek mažiau nei metams nuo tada, kai pirmą kartą sakiau kalbą Ženevoje,
ir likus maždaug metams iki mano grįžimo į Kočo, kartu su keliais kitais „Yazda“
nariais – Abidu, Muradu, Ahmedu, Haideru, Hadi ir Maheru Ghanemu –
nuvažiavau į Niujorką, kur Jungtinės Tautos paskyrė mane Prekybos žmonėmis
aukų orumo geros valios ambasadore. Ir vėl teko daugybei žmonių pasakoti apie
tai, kas man nutiko. Ilgainiui tai netampa lengviau. Kaskart kalbėdama dar kartą
viską išgyveni. Pasakodama apie patikros punktą, kur vyrai mane prievartavo,
arba kaip jaučiau Hajji Salmano rimbą gulėdama po antklode ar apie temstantį
Mosulo dangų, kai ieškojau po visą rajoną, kas man galėtų padėti, grįžtu atgal į
tas akimirkas ir vėl jaučiu kūną kaustantį siaubą. Kitiems jazidams taip pat tenka
viską prisiminti. Kartais klausydamiesi mano kalbų verkia net „Yazda“ nariai,
girdėję mano istoriją daugybę kartų – tai ne tik mano, bet ir jų istorija.
Galiausiai sakyti kalbas įpratau ir didelė auditorija manęs nebebaugina.
Nuoširdžiai ir dalykiškai dėstoma mano istorija yra geriausias mano ginklas prieš
teroristus ir aš planuoju jį naudoti tol, kol jie bus nuteisti. Dar tiek daug reikia
padaryti. Pasaulio galingieji ir ypač musulmonų religiniai lyderiai turi stoti ginti
engiamųjų.
Pasakiau savo trumpą kalbą. Baigusi pasakoti apie save, kalbėjau toliau.
Paaiškinau, kad niekas manęs nemokė sakyti kalbų. Pasakiau, kad kiekvienas
jazidas trokšta, jog islamistai būtų nuteisti už genocidą, ir kad jie gali padėti
apsaugoti pažeidžiamus žmones visame pasaulyje. Pasakiau, kad noriu pažvelgti
mane prievartavusiems vyrams į akis ir matyti juos teisiamųjų suole. Sakiau
jiems, kad labiausiai už viską trokštu, kad būčiau paskutinė jazidė pasaulyje,
kurios istorija tokia, kaip mano.