Turinys

Viktorija Gončarova ...................................................................................................... 3

Kodėl meluojame? ......................................................................................................... 4
Kaip išmokstame meluoti? ............................................................................................ 4
Kaip atpažinti melagį? ................................................................................................... 5
Ar egzistuoja baltas melas? ........................................................................................... 6
Kaip nustoti meluoti? .................................................................................................... 7
Geriausi pasaulio melagiai ............................................................................................ 8

2
 VIKTORIJA GONČAROVA

Psichologė - verslo konsultantė, nuo 2002 m. dirbanti verslo konsultavimo srityje bei
vedanti mokymus įmonių vadovams, savininkams ir specialistams. Pagrindinės
specializacijos sritys: asmeninio potencialo didinimas, Klientų aptarnavimas,
personalo valdymas, streso valdymas. Kasmet mokymuose dalyvauja daugiau nei 130
įmonių atstovų. Asmeninės konsultacijos įmonių vadovams ir savininkams - daugiau
kaip 120 valandų asmeninių konsultacijų per metus. Mokymų metodikų kūrimas.
Parengta daugiau kaip 20 metodikų, tarp jų „Streso valdymo“, „Klientų aptarnavimo
tobulinimas“.

3
Sakoma, jog melo kojos trumpos. Tačiau šįkart su psichologe Viktorija Gončarova
kalbame ne apie tų kojų ilgį, o apie patį melą: jo ištakas, simptomus ir būdus, kaip
apskritai nustoti meluoti.

Kodėl meluojame?
Žmonės meluoja dėl daugybės priežasčių. Kol vieni meluodami siekia išvengti
bausmės arba tarpusavio pykčių bei nesusipratimų, kiti tiesiog nenori įskaudinti arba
įžeisti. Kol vieniems melas – tai būdas supaprastinti sudėtingą situaciją, kitiems
paprasčiausiai pritrūksta drąsos pasakyti tiesą.

Pasak V. Gončarovos, žmonės dažnai meluoja dar ir dėl to, jog nepasitiki savimi.
Kitaip tariant, nori pasirodyti geresni, gražesni ir sėkmingesni nei iš tiesų yra. Tarp
nepasitikėjimo savimi bei melo yra ir dar šis tas bendro – abi problemas mes
atsinešame iš savo vaikystės.

Kaip išmokstame meluoti?

Vaikystėje sužinome, kas yra tiesa, o kas yra melas. Tėvai mus moko atskirti šias dvi
priešingybes lygiai taip pat, kaip gera nuo blogo. Tik kartais jų pamokos gali atnešti
kiek kitokius nei pageidaujama rezultatus.

„Iki septynerių metų vaikas yra labai priklausomas nuo savo tėvų. Tėvai jam – visas
pasaulis. Ir jeigu vaikas kažką padaro ne taip, o tėvai jį nubaudžia, atstumia, viduje jis
išgyvena didžiulę traumą. Tam, kad netektų dar kartą to išgyventi, jis išmoksta sakyti
tai, ką nori girdėti tėvai, o ne tai, kaip iš tikrųjų yra“, – pasakoja psichologė ir
pateikia dar vieną šios situacijos variantą: „Paprastai atsitinka ir taip, jog vaikas
įpranta daryti tai, ko iš jo tikisi tėvai. Tuomet jis jaučiasi mylimas, priimtas,
formuojasi jo pasitikėjimas savimi. Bet vaikas užauga ir tampa suaugusiu žmogumi.
Ir jeigu daro ne tai, ko iš jo tikisi aplinkiniai – mama, sutuoktinis, pradeda jausti

4
kaltės jausmą. O tam, jog nedarytų to, ko pats nenori, o tuo pačiu nenuviltų kitų,
pradeda meluoti.“

Specialistė sako, jog tėvai nesąmoningai skatina vaikus meluoti ir kitais būdais.
Tarkime, mažieji nuolatos girdi tėvus tarpusavyje komentuojant tam tikrus žmones
arba įvykius vienaip, o atėjus draugams, kaimynams – jau visai kitaip. Tokioje
aplinkoje augantys vaikai ima pavyzdį iš tėvų ir patys įpranta meluoti.

Kaip atpažinti melagį?

Yra nemažai požymių, kuriais vadovaujantis galima pagauti žmogų meluojant.
Nepatyrusį melagį išduos paraudę skruostai, kandžiojama lūpa, sukama plaukų
sruoga, nuolatos liečiami pirštai, ausys, nosis ir kitos kūno vietos. Paprastai žmonės,
kurie meluoja, vengia tiesioginio akių kontakto, o jų pasakojimuose pernelyg gausu
detalių, kuriomis siekiama įtikinti pašnekovą. Melą parodyti gali ir šypsena. Kai

5
šypsomės nuoširdžiai, kartu šypsosi ir mūsų akys. Kai šypsomės meluodami, akių
išraiška išlieka nepakitusi.

Visgi labai „profesionaliai“ meluojantis asmuo gali neišsiduoti nei savo mimika, nei
gestais, nei kitais melagiui būdingais bruožais. Tokiu atveju psichologė pataria
pasikliauti savo nuojauta. „Jeigu mes esame atviri pokalbiui, visada jaučiame, kad yra
kažkoks netikrumas. Atsiranda nejaukus ir nepatogus jausmas. Tuomet reikia sustoti,
padaryti pauzę ir paklausti, ar mums iš tiesų meluoja ir kodėl meluoja.“

Ar egzistuoja baltas melas?

Sumelavę tikrąją ir gan nekuklią naujo pirkinio sumą arba nuslėpę nesėkmingą verslo
sandėrį, kartais nesijaučiame padarę nieko blogo. Atvirkščiai – pirmuoju atveju
išvengėme konflikto, antruoju – aplinkinių nusivylimo. Iš tiesų dažnai pasitaiko, jog
ištarę melagingus žodžius, randame sau begalę pasiteisinimų. Taip vadinamasis baltas
melas – vienas iš jų.

Tačiau V. Gončarova sako, jog nesvarbu – juodas ar baltas, melas vis tiek yra melas
ir brandžiuose santykiuose jo būti neturėtų. „Kai iš tikrųjų mylime, priimame vienas

6
kitą tokius, kokie esame. Suvokiame, kad mus myli ne tik tada, kai mes balti ir
pūkuoti, bet ir tada, kai mes juodi, spygliuoti, murzini. Reikėtų tai įsisąmoninti ir būti
sau atlaidesniems. Žiūrėti į kažkokią klaidą ne kaip į katastrofą, o kaip į galimybę
augti.“

Kaip nustoti meluoti?

Toks požiūris pravers ne tik tiems, kurie meluoja, bet ir tiems, kuriems yra
meluojama. Žmogui, įpratusiam meluoti, būtina stiprinti pasitikėjimą savimi ir
suprasti, jog pasakęs tiesą netaps mažiau mylimas. Aplinkiniai savo ruožtu turi
pasistengti jam tai parodyti, nepykti už tiesą ir kartkartėmis išsprūdusį melą priimti ne
kaip asmeninį įžeidimą, o kaip problemą, kurią reikia bei galima drauge išspręsti.

Na o jeigu meluojame dėl to, jog esame įsprausti į kampą, kažkas verčia mus elgtis ne
taip, kaip norime, derėtų atvirai pasikalbėti su tuo žmogumi, iš kurio pusės jaučiame
spaudimą. Meluoti, žinoma, kur kas paprasčiau nei atvirai šnekėtis apie savo jausmus,
tačiau neteisingiems žodžiams išaiškėjus, žalos bus nepalyginamai daugiau. Juk melo
kojos visgi trumpos...

7
Geriausi pasaulio melagiai

Ana Anderson

1918 m. bolševikai žiauriai susidorojo su

caru Nikolajumi II – uoju ir jo šeima: žmona,
sūneliu ir keturiomis dukterimis. 1920 m.
vienoje Rusijos ligoninių po mėginimo
nusižudyti atsidūrė jauna mergina, vardu Ana
Anderson. Ji tvirtino esanti jauniausia caro
dukra Anastasija, kuriai pavyko išsigelbėti
nuo bolševikų inicijuotos egzekucijos. Tiesa,
Ana nebuvo pirmoji, besiskelbianti
karališkosios šeimos palikuone, bet iš gausaus apsimetėlių būrio išsiskyrė stebėtinu
panašumu į Nikolajaus II – ojo pagrandukę ir žiniomis apie jo šeimos gyvenimą.
Nors keli giminaičiai patikėjo Aną esant tuo, kuo jis sakėsi, likusieji buvo kiek
skeptiškesni, be to, netruko atsirasti buvusi merginos kambariokė, teigusi, jog Ana
Anderson iš tikrųjų yra Franziska Schanzkowska. Bet Anos tai nė kiek nesujaudino –
ji ir toliau tvirtino esanti Anastasija, tapo plačiai žinoma visoje Rusijoje, o dėl
karališkojo palikimo ilgus metus kovojo teisme. Kova nebuvo sėkminga, tačiau iki
pat savo mirties 1984 m. Ana liko ištikima savo istorijai. Ir tik po keleto dešimtmečių
mokslininkai DNR tyrimu nustatė, jog Ana visą laiką melavo ir su Nikolajaus II – ojo
šeima kraujo ryšio neturėjo.

8
 Frenkas Abegneilas

Frenkas Abegneilas buvo toks sumanus melagis ir

dokumentų klastotojas, jog neturėdamas jokio
išsilavinimo, o tam tikru metu – ir pilnametystės,
sugebėjo „padirbėti“ pilotu, pediatru, teisininku,
mokytoju bei režisieriumi. Tačiau pagrindinė Frenko
veikla buvo finansiniai nusikaltimai, o profesijų
keitimas – tik priedas prie jų, siekiant suklaidinti
teisėsaugą. Būdamas 21 m. vaikinas įsikūrė Prancūzijoje
ir, turėdamas šimtus tūkstančių JAV dolerių savo sąskaitose, nusprendė kurį laiką
pagyventi dorai. Tačiau Frenkui koją pakišo moterys, kurioms jis visuomet jautė
silpnybę. Viena jo buvusių merginų atpažino Frenką ieškomų asmenų skyrelyje ir
įdavė. Kalėjime Frenkas praleido penkerius metus, o vėliau buvo paleistas lygtinai su
sąlyga, jog padės FBI aiškintis kitų sukčių finansinius nusikaltimus. Tai jis sėkmingai
daro jau daugiau nei trisdešimt metų, o taip pat yra įkūręs savo įmonę, kurioje
konsultuoja fizinius bei juridinius asmenis, kaip netapti apgavysčių aukomis. Apie
Frenko Abegneilo gyvenimą yra sukurtas biografinis filmas „Pagauk, jei gali“,
kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Leonardo Di Kaprio.

Anė ir Džonas Darvinai

2002 m. Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Anė Darvin

pranešė policijai, jog jūroje, beplaukiodamas savadarbe
kanoja, nuskendo jos vyras. Džonas Darvinas netrukus
buvo pripažintas mirusiu, nors gelbėtojai jo kūno taip ir
nerado. Skaudi nelaimė apvertė dviejų Džono sūnų ir
žmonos gyvenimą. Tačiau, kai po penkerių metų Džonas
Darvinas pasirodė sveikas ir gyvas, tvirtindamas, jog jam

9
– amnezija, paaiškėjo kiek kitokia šios tragiškos istorijos versija. Pasirodo, 2002 m.
Anei ir Džonui Darvinams būtų tekę skelbti bankrotą. Solidžiai porai priklausė
nemažai nekilnojamojo turto, kurio prarasti jiedu nenorėjo. Darvinai nutarė
inscenizuoti Džono mirtį ir apgaulės būdu pasisavinti gyvybės draudimo bei pensijų
fondo pinigus. Kaip tarė, taip ir padarė. Prieš pranešdama apie dingusį vyrą, ponia
Darvin pati padėjo jam pasislėpti. Įdomiausia tai, kad visus tuo penkerius metus
Džonas gyveno savo gedinčios šeimos kaimynystėje – viename iš porai priklausančių
namų, taip pat turėjo suklastotą pasą, kuriuo naudodamasis keliavo. Susitvarkiusi su
visais savo finansiniais rūpesčiais, pora ketino slapta išsikelti gyventi į Panamą
Centrinėje Amerikoje, kur negalioja britų įstatymai. Tačiau Džonas nusprendė
pakeisti planą ir sugalvojo amnezijos istoriją. Pastaroji sukėlė įtarimų, o netrukus
atsirado poros nuotrauka, daryta 2006 m., tad Anei ir Džonui teko prisipažinti
melavus. Pora buvo nuteista daugiau nei šešeriems metams laisvės atėmimo, o
judviejų sūnūs, nieko nežinoję apie tėvų melagystes, teigia iki šiol negalintys
atsigauti po patirto šoko.

Interviu spausdinamas žurnale "Moters patarimai"

10