Septyni Evelinos Hugo Vyrai

Versta iš: Taylor Jenkins Reid,
The Seven Husbands of Evelyn Hugo,

Atria books, 2017
Copyright ©Taylor Jenkins Reid, 2017
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
Taryn Fagerness Agency and Synopsis
Literary Agensy
Iš anglų kalbos vertė

Giedrė Rakauskaitė
Viršelio adaptacija
Jurgita Vodčicaitė
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma
ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais
(internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo.
Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
©Giedrė Rakauskaitė,
vertimas iš anglų kalbos, 2019
©Szymon Wojciak / FecitStudio,
knygos viršelio dizainas, 2019
ISSN2335-7126 ©Gettyimages.com, viršelio nuotrauka
ISBN978-609-03-0573-7 ©„Svajonių knygos", 2020
Skiriu Lilah.
Sutriuškink patriarchatą,
mieloji.
NEW YORK TRIBUNE
2017 m. kovo 2d.

PRI3A AMRIT
EVELINA HUGO DALYVAUJA

MOTERIŠKŲ DRABUŽIŲ AUKCIONE
Kino legenda ir patrauklioji septinto dešimtmečio mergina

Evelina Hugo ką tik pranešė, kad „Christie’s“rengiamame aukcione
parduos dvylika savo įsimintiniausių suknelių, o gautus pinigus
skirs vėžio tyrimams.
Sulaukusi septyniasdešimt devynerių Hugo gali pasigirti tuo,
kad ilgai buvo glamūro ir elegancijos ikona. Gi garsėja jausmingu,
bet taip pat griežtu asmeniniu stiliumi, ir visi sutinka, kad ne viena
garsiausių Hugo suknelių diktavo svarbias Holivudo mados tenden
cijas.
Tuos, kurie nori įsigyti dalelę Hugo istorijos, sudomins ne tik
pačios suknelės, bet ir su jomis susijusios istorijos. Per aukcioną
išvysite smaragdų spalvos Mirandos La Hondos suknelę, kuria Hugo
pasipuošė eidama į 1959-ųjų „Oskarų“apdovanojimus, violetinę or-
ganzos suknutę gilia apskrita iškirpte - ji buvo vilkima per filmo
„Ana Karenina“ premjerą 1962-aisiais. Taip pat tamsiai mėlyną
šilkinę dizainerio Maiklo Madakso suknutę, kuria aktorė puošėsi
1982-aisiais, kai laimėjo „Oskarą“ už filmą „Viskas dėl mūsų".
TAYLOR J E NK I NS REID
Hugo ištvėrė ne tik daugybę Holivudo skandalų, bet ir septynias

santuokas, taip pat ir dešimtmečius trukusius santykius su pro
diuseriu Hariu Kameronu. Šiems dviem Holivudo atstovams gimė
dukra Konora Kameron, kuri netiesiogiai ir paskatino Eveliną da
lyvauti aukcione. Konora Kameron, sulaukusi vos keturiasdešimt
vienų, pernai mirė nuo krūties vėžio.
Evelina Elena Herera gimė 1938 metais. Emigrantų iš Kubos
dukra užaugo Niujorke, Pragaro Virtuvės rajone. 1955-aisiais ji
pasiryžo patekti į Holivudą nusidažė šviesiai plaukus ir pasikeitė
vardą j Evelinos Hugo. Kone per naktį Hugo tapo Holivudo elito
atstove. Taip ir nesitraukė iš prožektorių šviesos tris dešimtme
čius, kol devintame dešimtmetyje ištekėjo už finansininko Roberto
Džeimisono, vyresnio aktorės Selijos Sent Džeims, laimėjusios net
tris „Oskarus“, brolio. Dabar, savo septintojo vyro palikta našlauti,
Hugo gyvena Manhatane.
Neapsakomai graži, glamūrą ir nevaržomą seksualumą įkūni
janti Hugo seniai tapo įkvėpimo šaltiniu visiems tiems, kurie mėgsta
kiną.
Per šį aukcioną tikimasi surinkti du milijonus dolerių.
8
r gali ateiti į mano kabinetą?
A Aš apsidairau, apžvelgiu stalus sau už nugaros, vėl pasi
žiūriu į Frenkę, noriu įsitikinti, ar tikrai kreipiasi į mane. Parodau
į save pirštu.
- Ar kalbate su manimi?
Frenke nekantrauja.
- Taip, Monika, su tavimi. Todėl ir pasakiau: „Monika, gal
gali ateiti į mano kabinetą?"
- Atleiskite, negirdėjau kreipinio.
Frenke nusisuka. Aš čiumpu bloknotą ir nuskubu paskui ją.
Frenke atrodo įspūdingai. Ji nėra tipiška gražuolė - bruožai
griežti, akys pernelyg nutolusios viena nuo kitos, bet vis tiek
žiūrėdamas į ją negali nesižavėti. Frenke liekna, jos ūgis - metras
aštuoniasdešimt du centimetrai, plaukai trumpi, tankūs ir gar
banoti, ji mėgsta ryškias spalvas ir stambius papuošalus. Kai
įžengia į kambarį, visi sužiūra į ją.
Pradėjau čia dirbti iš dalies dėl jos. Žaviuosi Frenke dar nuo
tų laikų, kai studijavau žurnalistiką ir skaitydavau žurnalus,
kuriems ji dabar vadovauja. O aš šių žurnalų redakcijoje dabar
dirbu. Pasakysiu atvirai: tai, kad redakcijai vadovauja juodaodė
moteris, mane įkvepia. Žiūrėdama į Frenkę aš, dviem rasėms ats
tovaujanti mergina (rusvą odą ir tamsiai rudas akis paveldėjau iš
tėvo, o strazdanotą veidą - iš baltaodės mamos), galiu patikėti,
kad vieną dieną aš irgi pakilsiu iki vadovo posto.
9
TAYLOR J E N K I NS REID
- Prašom, - paragina Frenke sėsdamasi ir parodo oranžinę

kėdę, stovinčią prie modernaus stiklinio stalo.
Ramiai atsisėdu ir susikryžiuoju kojas. Laukiu, kol Frenke
prabils pirma.
- Taigi, kokie stebėtini įvykiai, - taria ji, žiūrėdama į kompiu
terio ekraną. - Evelinos Hugo atstovai norėtų, kad parašytume
ilgą straipsnį. Ji pažadėjo duoti išskirtinį interviu.
Noriu sušukti: „O, velnias!", bet kartu ir paklausti: „Kodėl
man tai sakote?"
- Apie ką? - klausiu.
- Spėju, kad tai susiję su jos rengiamu suknelių aukcionu, -
atsako Frenke. - Kiek suprantu, jai labai svarbu surinkti kuo
daugiau lėšų Amerikos krūtų vėžio tyrimo fondui.
- Bet jos atstovai to nepatvirtino?
Frenke papurto galvą.
- Jie patvirtino tik tai, kad Evelina nori apie kažką pasikalbėti.
Evelina Hugo - viena ryškiausių kino žvaigždžių. Žmonės
klausytųsi, net jei ji neturėtų ką pasakyti.
- Tokiu viršeliu tikrai galėtume pasipuikuoti. Ji juk gyva le
genda. Ar tik ji nebuvo ištekėjusi aštuonis kartus?
- Septynis, - pataiso Frenke. - Tikrai taip. Būtų apie ką pasi
kalbėti. Todėl tikiuosi, kad išklausysi ir antros mano pasakojimo
dalies.
- Ką turite omeny?
Frenke giliai įkvepia ir atrodo taip, tarsi ruoštųsi atleisti mane
iš darbo. Bet sako:
- Evelina pageidauja susitikti būtent su tavimi.
- Su manimi? - jau antrą kartą per kelias minutes nustembu,
kad nori kalbėtis būtent su manimi.
- Prisipažinsiu, - taria Frenke, - aš irgi taip sureagavau.
O aš prisipažinsiu, kad šiek tiek įsižeidžiau. Žinoma, suprantu,
kodėl ji taip sako. Žurnale „Vivant" dirbu mažiau nei metus,
10
SEPTYNI E VE LI NOS H U G O VYRAI
daugiausia rašau liaupsinančius straipsnius ir istorijas, į kurias

nedaug kas kreipia dėmesį, tik kai kas parašo kokį nors atsa
komąjį neigiamą straipsnį. Prieš tai rašiau straipsnius aktualių
įvykių ir kultūros tinklaraščiui „Discourse", kuris vadinamas
naujienų žurnalu, bet tėra tinklaraštis su akį traukiančiomis ant
raštėmis. Daugiausia rašiau „Šiuolaikinio gyvenimo" skyriui,
buvau atsakinga už karščiausias temas ir komentarus.
Ne vienus metus pradirbusi laisvai samdoma žurnaliste ma
niau, kad „Discourse" yra tikras išsigelbėjimas. Bet kai darbą
pasiūlė „Vivant", negalėjau atsisakyti. Pasinaudojau galimybe
prisijungti prie šio žurnalo redakcijos ir dirbti legendų apsupty.
Pačią pirmą darbo dieną žingsniavau koridoriais, ant kurių
sienų kabėjo visuomenę smarkiai paveikę viršeliai su atvaiz
dais garsių žmonių: apsinuoginusios moterų aktyvistės Debės
Palmer, pozuojančios ant dangoraižio, nuo kurio matyti 1984-ųjų
Manhatanas; dailininko Roberto Ternerio, 1991 metais tapančio
ant drobės, po nuotrauka parašyta, kad jis serga AIDS. Būti
„Vivant" pasaulio dalimi prilygo sapnui. Visada norėjau jo bliz
gančiuose puslapiuose išvysti savo vardą.
Deja, per visą tą laiką, kol išėjo dvylika žurnalo numerių,
nenuveikiau nieko reikšminga, tik kartojau tipiškus įgudusių
žurnalistų klausimus, kurie paprastai užduodami garsioms
asmenybėms, o mano kolegos iš „Discourse" bandė pakeisti pa
saulį ir žaibišku greičiu populiarėjo. Taigi, tiesą sakant, nelabai
žaviuosi savo rezultatais.
- Patikėk, mes tave vertiname, tikrai, - sako Frenke. - Ma
nome, kad žurnalo „Vivant" redakcijoje tavęs laukia puiki ateitis.
Bet aš ketinau šią užduotį skirti labiau patyrusiam, vienam iš
geriausių mūsų žurnalistų. Taigi būsiu atvira - nesiruošėme
tavęs įtraukti į su Evelina dirbsiančių žmonių komandą. Mes
nusiuntėme sąrašą su penkių garsių žurnalistų pavardėmis, bet
iš užsakovų sulaukėme štai tokio atsakymo.
n
Frenke pasuka kompiuterio ekraną į mane ir rodo elektroninį

laišką, atsiųsta kažkokio Tomo Velso, kuris turbūt yra Evelinos
Hugo agentas.
Nuo: Tomas Velsas

Kam: Trenkė Trupė
Cc: Džeisonas Stimis, Ronas Poversas
Mus domina tik Monika Grant. Su kitais Evelina nesikalbės.
Apstulbusi pasisuku į Frenkę. Pasakysiu atvirai: esu nuste

busi, kad Evelina Hugo nori kalbėtis būtent su manimi.
- Ar tu pažįsti Eveliną Hugo? Ar čia šuo pakastas? - klausia
Frenke, vėl atsukdama kompiuterio ekraną į save.
- Ne, - atsakau. Mane stebina jau vien klausimas apie tai. -
Mačiau kelis filmus, kuriuose Evelina vaidina, bet ji gerokai už
mane vyresnė.
- Ar jūsų niekas nesieja?
Aš purtau galvą.
- Tikrai ne.
- Juk tu iš Los Andželo?
- Taip, bet su Evelina Hugo nesu susijusi. Nebent mano tėtis
ją pažinojo. Galbūt jis dirbo tuo metu, kai buvo kuriamas vienas
iš filmų su šia aktore. Tėtis buvo filmo scenų fotografas. Galiu
paklausti mamos.
- Puiku. Ačiū, - Frenke žvelgia į mane viltingai.
- Ar norite, kad paklausčiau dabar?
- Jei gali.
Išsitraukiu telefoną iš kišenės ir rašau žinutę mamai:
Ar tėtis dalyvavo kuriant kurį norsfilmą, kuriame vaidino Evelina
Hugo?
Dialogo lange atsiranda trys taškai, pakeliu akis ir pastebiu,
kad Frenke žvilgčioja į telefono ekraną. Susipratusi ji atsilošia.
12
SEPTYNI E VELI NOS H U G O VYRAI
Mano telefonas skambteli.

Mama rašo:
Gal. Jų buvo tiek daug, sunku prisiminti. Kodėl klausi?
Atsakau:
Tektų daug pasakoti. Bandau išsiaiškinti, ar aš kaip nors susijusi su
Evelina Hugo. Ar tėtis galėjoją pažinoti?
Mama atsako:
Cha! Ne. Tavo tėtis niekada nebendravo su besifilmuojančiomis gar
senybėmis. Veltui stengiausi jį įkalbėti parūpinti mums garsių draugų.
Nusijuokiu.
- Panašu, kad ne. Jokių sąsajų su Evelina Hugo.
Frenke linkteli.
- Gerai. Na, galbūt jai dirbantys žmonės pasirinko ne tokią
patyrusią žurnalistę, kad galėtų ją kontroliuoti ir kartu pakreipti
pasakojimą sau naudinga vaga.
Mano telefonas vėl suvibruoja.
Prisiminiau, kad ketinau tau atsiųsti senų tėčio darbų. Jie nuos
tabūs. Man patinkajuos čia turėti, bet taujie patiks dar labiau. Atsiųsiu
šią savaitę.
- Ar manote, jog jie nusitaikė į silpniausią? - klausiu Frenkės.
Frenke šypteli.
- Panašu.
- Taigi, Evelinos Hugo žmonės žvilgteli į žurnalą, randa mano
vardą tarp žemesnio lygio žurnalistų ir pamano, kad galės mane
stumdyti kaip panorėję. Tiesa?
- To ir bijau.
- O jūs man visa tai sakote, nes?..
Frenke ieško tinkamų žodžių.
- Nes nemanau, jog tave galima stumdyti. Jie tave nuvertina.
O man reikia viršelio su Hugo. Noriu, kad visi apie jį kalbėtų.
- Ką turite omeny? - klausiu ir šiek tiek pasimuistau ant
kėdės.
13
Frenke suploja delnais sau prieš veidą, pasideda rankas ant

stalo ir pasilenkia arčiau manęs.
- Aš klausiu, ar išdrįsi akis į akį susitikti su Evelina Hugo.
Jei šiandien ir tikėjausi išgirsti kokių nors klausimų, tai šis
būtų paskutinėje gausaus sąrašo vietoje. Ar išdrįsiu susitikti akis
į akį su Evelina Hugo? Neįsivaizduoju.
- Taip, - pagaliau atsakau.
- Ir viskas? Tik tiek?
Negaliu praleisti tokios progos. Noriu parašyti šį straipsnį.
Man pabodo kiurksoti ant žemiausios pakopos. Po šimts, trokštu
pergalės.
- Taip, po velnių.
Frenke linkteli svarstydama.
- Šiek tiek geriau, bet aš vis dar nesu įsitikinusi.
Man trisdešimt penkeri. Jau daugiau nei dešimt metų rašau
straipsnius. Vieną dieną noriu parašyti ir išleisti knygą. Noriu
rinktis, apie ką rašyti. Norėčiau, kad, kreipusis tokiems žmonėms
kaip Evelina Hugo, visi galvotų apie mane ir ieškotų manęs. Žur
nale „Vivant" mane nuvertina. Jei veršiuosi ten, kur noriu, kas
nors turės pasitraukti iš kelio. Tegul tai nutinka kuo greičiau,
nes turiu tik šią nelemtą karjerą. Jei noriu, kad kas nors keistųsi,
pati turiu pasikeisti ir viską daryti kitaip. Greičiausiai iš esmės.
- Evelina pageidauja manęs, Frenke, - ištariu. - Jūs norite
Evelinos. Ne aš turėčiau įtikinėti jus, Frenke. Atrodo, kad tai jūs
turite įtikinti mane.
Frenke tyli. Stebi mane surėmusi pirštų galiukus. Norėjau at
rodyti sunkiai įveikiama. Gal šiek tiek persistengiau.
Jaučiuosi kaip tąkart, kai nutarusi pakilnoti svarmenis pra
dėjau nuo keturiasdešimties svarų. Kai užsigriebi per daug ir
per greitai, puikiai matyti, jog neturi žalio supratimo, ką darai.
Laikausi iš visų jėgų, kad tik neišsižadėčiau savo žodžių, kad
tik nepulčiau atsiprašyti. Mama mokė mane elgtis mandagiai ir
14
santūriai. Ilgai vadovavausi mintimi, jog mandagumas - tai pa

taikavimas. Tačiau toks meilumas nieko gero nedavė. Pasaulis
gerbia žmones, kurie mano turintys jį valdyti. O aš esu čia tam,
kad vieną dieną tapčiau tokia kaip Frenke, gal dar galingesnė
už ją. Noriu nuveikti svarbių darbų, kuriais galėčiau didžiuotis.
Palikti pėdsaką. O kol kas nevyksta nieko panašaus.
Tyla tvyro taip ilgai, kad imu baimintis, jog pratrūksiu. Įtampa
auga kas sekundę. Bet pirma prabyla Frenke.
- Gerai, - taria ji ir stodamasi ištiesia ranką.
Mane perlieja nuostabos ir dilgsinčio pasididžiavimo banga,
aš irgi ištiesiu ranką. Pasistengiu paspausti tvirtai. Frenke su
spaudžia man plaštaką lyg žnyplėmis.
- Parašyk puikiai, Monika. Prašau. Dėl mūsų visų ir dėl savęs.
- Gerai.
Mes atitraukiame rankas ir aš pasuku prie durų. Prieš man
išeinant Frenke priduria:
- Gal ji perskaitė tavo straipsnį tinklaraštyje „Discourse" -
apie žmones, pasiryžusius mirti padedant gydytojui.
-Ką?
- Jis buvo nuostabus. Gal todėl Evelina panoro bendrauti su
tavimi. Mes irgi taip tave radome. Puiki istorija. Ne vien dėl to,
kad sukėlė didelį susidomėjimą. Tu išties šauniai parašei.
Tai buvo vienas pirmųjų reikšmingų mano pačios parašytų
straipsnių. Sis sumanymas kilo, kai buvau paprašyta parašyti
apie didėjančią augalų daigų paklausą, ypač Bruklino restora
nuose. Nuėjau į Park Slaupo turgų norėdama pakalbinti vieną
vietinį ūkininką, bet kai prisipažinau nesuprantanti, kuo ypa
tingi tie rudųjų garstyčių daigai, jis pareiškė, kad kalbu visai
kaip jo sesuo. Ji tik pernai liovėsi valgyti labai daug mėsos ir
norėdama įveikti smegenų vėžį pasirinko veganams skirtą dietą
ir ekologišką maistą.
15
TAYLOR JE NKI NS REID
Pasišnekučiavusi su juo šiek tiek daugiau, sužinojau apie

žmonių grupę, kurios nariais juodu su seserimi nutarė tapti. Šiai
grupei priklauso su gydytojų pagalba pasiryžę mirti sunkūs,
beviltiški ligoniai ir jų artimieji. Grupės narių yra labai daug
ir jie visi kovoja už teisę oriai apleisti šį pasaulį. Sveika mityba
negalėjo išgelbėti jo sesers ir niekas nenorėjo, kad ji dar labiau
kankintųsi.
Giliai širdyje pajutau norą, kad tie grupės nariai būtų išgirsti.
Grįžau į „Discourse" biurą ir parašiau straipsnio planą. Ma
niau, jog mano idėją atmes, nes tuo metu rašiau tik apie hipsterių
madą ir garsenybių gyvenimą. Bet, mano nuostabai, buvo duotas
leidimas.
Dirbau be atokvėpio. Lankiausi bažnyčių rūsiuose rengia
muose susitikimuose, kalbinau grupės narius, kelis kartus
perrašiau straipsnį, kol pajutau, kad pavyko atskleisti padėties,
kai padedama kenčiantiems žmonėms nutraukti gyvenimą, dvi
prasmiškumą - ir užuojautą, gailestį, ir moralinę atsakomybę.
Šiuo straipsniu didžiuojuosi labiausiai. Ne kartą, grįžusi namo
iš darbo, perskaitydavau jį iš naujo - taip tarsi primindavau sau,
kaip malonu atskleisti tiesą, kad ir kokia sudėtinga ji būtų.
- Ačiū, - padėkoju Frenkei.
- Aš tik sakau, kad esi talentinga. Gal tai ir nulėmė.
- Turbūt ne tai.
- Taip, - pritaria ji. - Turbūt ne. Bet kad ir kokia būtų prie
žastis, parašyk gerą straipsnį ir kitą kartą tave pasirinks būtent
dėl jo.
16
TheSpill.com
2017 m. kovo 4 d.
DŽULI3A SANTOS
EVELINA HUGO ATSKLEIDŽIA TIESĄ
Sklando gandai, kad sirena - GYVALEGENDA - gražiausia blon

dinė pasaulyje Evelina Hugo per aukcioną parduoda savo sukneles
ir sutinka duoti interviu, nors to nėra dariusi ne vieną dešimtmetį.
Tikiuosi, ji pagaliau pasiruošusi prabilti apie visas tas nevykusias
santuokas. (Suprantu, kad galima tuoktis keturis, gal net penkis ar
šešis kartus, jei labai norisi. Bet septynis? Septyni sutuoktiniai?
Prisiminkime ir tai, kad devinto dešimtmečio pradžioje ji buvo už
mezgusi romaną su kongresmenu Džeku Istonu. Tai niekam ne
paslaptis. Tikra padūkėlė.)
Deiguji neatviraus apie savo vyrus, tegul bent pasako, kaip pavyko
pasidaryti tokius antakius. Nagi, DALYKISIŠMINTIES PERLAIS, EVELINA.
Kai žvelgdamas j E. nuotraukas matai šviesaus vario spalvos,
tiesius kaip strėlė antakius, įdegusią odą, rudas akis su auksinio
atspalvio rainelėmis, belieka tik ja žavėtis.
O kąjau kalbėti apie figūrą.
lokio užpakalio, jokių klubų - tik didelė krūtinė ir liesas kūnas.
Kai suaugau, aš daugybę metų plušau vildamasi, kad mano
figūra irgi taps tokia. (Pastaba: esu labai toli nuo tikslo. Gal kalti
spagečiai bucatini, kuriuos visą šią savaitę valgau per pietus.)
17
Bet kai kas mane itin pykdo. Evelina galėjo pasikviesti bet kurį
žurnalistą. (Hmm, mane?) Bet ji pasirinko naujokę iš „Vivant“. Dūk
galėjo rinktis ką tik panorėjusi. (Hmm, mane?) Kodėl pasirinko pa
nelę Moniką Grant (ne mane)?
Ech, gerai. Tiesiog jaučiu kartėlį, kad ne aš ją kalbinsiu.
Man tikrai reikėtų pasisiūlyti dirbti „Vivant“. Diems tenka pačios
geriausios temos.
KOMENTARAI
Hihello565 sako: „Vivant“ žurnalistai nebenori dirbti šiame

žurnale. Korporacijų galingieji kuria cenzūros varžomą, visokius
niekus vapantį reklamos skelbėją.
Ppppppppppps atsako Hihello565: Aha, OK. Nuojauta kužda, kad
jei garsus aukštos klasės žurnalas pateiktųjums darbo pasiūlymą,
jūs jį priimtumėte.
EKristine999 sako: Ar kartais Evelinos dukra nemirė nuo vėžio
visai neseniai? Man atrodo, kažką apie tai skaičiau. Kokia skaus
minga netektis. Beje, ar matėt nuotrauką, kurioje Evelina įamžinta
prie Hario Kamerono kapo? Liūdėjau dėl to ne vieną mėnesį. Kokia
graži šeima. Kaip gaila, kad ji jų neteko.
PoniaDzaninaGrambs sako: Man VISAI nerūpi Evelina Hugo.
LIAUKITĖS RAŠYTI APIE TUOS ŽMONES. Dos santuokos, romanai
ir filmai įrodo tik vieną dalyką: ji kalė. Filmas „Trečią nakties“ -
tikras moterų pažeminimas. Sutelkite dėmesį į žmones, kurie to
verti.
SexyLeksi89 sako: Evelina Hugo gali būti laikoma visų laikų gra
žiausia moterimi. Prisimenat tą filmo „Boute-en-Train" kadrą, kai ji
nuoga išlipa iš vandens ir kamera užtemsta prieš pat mums pama-
tant jos spenelius? Labai gražu.
18
SEPTYNI EVELI NOS H U G O VYRAI
PeneDraiverKLM sako: Pagarba Evelinai Hugo, kurios dėka

šviesūs plaukai ir vario spalvos antakiai tapo MADINGI. Evelina,
šlovė tau!
JupiPig3 sako: Per liesa! Ne mano skonio...
EvelinaHugoBuvoSventasako: Kalbam apie moterį, paaukojusią
MILIJONUS DOLERIŲ organizacijoms, kurios remia smurtą patyru
sias moteris, ir LGBT bendruomenės poreikiams. Dabar aukcione ji
parduos savo sukneles, o jūs vis tiek matot tik jos ANTAKIUS? Jūs
rimtai?
DzulijaSantos(5)TheSpill atsako EvelinaHugoBuvoSventa: Gerai
pasakyta. Atsiprašau, bet pasiteisinsiu pabrėždama, kad savo mi
lijonus ji pradėjo uždirbti septintame dešimtmetyje, kol buvo šauni
verslo pasaulio kalė. Niekada nebūtų tapusi Įtakinga ir tiek pasie
kusi, jei ne jos talentas ir grožis, o be tų ANTAKIŲ nebūtų tapusi
graži. Bet OK, sutinku su jūsų žodžiais.
EvelinaHugoBuvoSventa atsako DjulijaSantostpDTheSpill: Uch.
Atsiprašau, kad esu tokia priekabi. Nevalgiau priešpiečių. Mea
Culpa. Beje, „Vivant“ irgi nebūtų pasitenkinęs tik puse istorijos, jeigu
interviu būtumėte ėmusi jūs. Evelina turėjo pasirinkti jus.
DzulijaSantos(5)TheSpill atsako EvelinaHugoBuvoSventa: O ką,
argi ne taip?????? Kas ta Monika Grant per viena? NUOBODYBĖ.
Pričiupsiują...
19
elias pastarąsias dienas praleidau tyrinėdama Evelinos
K Hugo gyvenimą. Niekada pernelyg nesidomėjau kinu, ypač
senosios kartos žvaigždėmis. Bet Evelinos gyvenimo - bent jau
tokio, apie kokį šiandien kalbama, - užtektų dešimčiai muilo
operų.
Ji ištekėjo anksti, o būdama aštuoniolikos jau išsiskyrė. Dirbant
kino studijoje, atsirado naujų gerbėjų ir viskas baigėsi audringa
santuoka su Holivudo kilminguoju - Donu Adleriu. Sklandė
gandai, esą žvaigždė palikusi vyrą dėl to, kad jis prieš ją smur
tavęs. Evelina vėl grįžo į kino pasaulį su prancūzų Naujosios
bangos filmu. Tada paspruko į Las Vegasą su Miku Riva ir ten
susituokė. Jos ištaiginga santuoka su gražuoliu Reksu Nortu iširo,
kai abu užmezgė slaptus romanus. Paskui buvo graži Evelinos ir
Hario Kamerono meilės istorija ir gyvenimas kartu, jiems gimė
dukra Konora. Deja, jų santykiai skausmingai žlugo, o Evelina
labai greitai ištekėjo už kino filmų, kuriuose vaidino, režisieriaus
Makso Žirardo. Kalbėta, kad Evelina buvo užmezgusi romaną su
daug jaunesniu kongresmenu Džeku Istonu ir dėl to iširo jos san
tuoka su Žirardu. Galiausiai ji susituokė su finansininku Robertu
Džeimisonu. Sklido gandai, kad taip Evelina norėjusi įgelti Ro
berto seseriai ir buvusiai savo kolegei, aktorei Selijai Sent Džeims.
Dabar visi Evelinos vyrai mirę, o Evelina yra vienintelė, žinanti
apie ją su tais vyrais siejusius saitus ir santykius.
20
SEPTYNI EVELI NOS H U G O VYRAI
Aš supratau, jog reikės labai pasistengti, kad Evelina bent ką

nors papasakotų apie tai.
Šįvakar užsibuvau biure ir namo parsiradau tik apie devintą
vakaro. Mano butas nedidelis. Tarsi sardinių skardinė. Vis dėlto
neįtikėtina, kiek laisvos vietos atsirado, išnešus iš jo pusę daiktų.
Deividas išsikraustė prieš penkias savaites, o aš dar nesu
gebėjau nusipirkti naujų indų vietoj tų, kuriuos jis išsivežė. Ir
nesugalvojau kuo pakeisti kavos staliuką, kurį jo mama mums
padovanojo vestuvių proga. Vaje. Mes nesulaukėme net pirmųjų
savo metinių.
Įėjusi pro duris numetu krepšį ant sofos. Vėl pagalvoju, kaip
niekingai Deividas pasielgė išsiveždamas kavos staliuką. Dei
vidą paaukštino, o kadangi reikėjo persikelti į San Fransiską, jam
dosniai pasiūlė naują butą su visais baldais. Ko gero, jis nugrūdo
staliuką į sandėlį kartu su naktiniu staliuku, kuris neva priklauso
tik jam. Taip pat pasisavino ir visas mūsų receptų knygas. Jų ne-
pasigendu. Nedarau valgyti. Bet tose knygose įrašyta: „Monikai
ir Deividui, linkime daug laimingų metų", todėl jos priklauso ir
man.
Pasikabinu paltą ir jau ne pirmą kartą susimąstau. Ar Dei
vidas apsidžiaugė paaukštinimu ir išvyko į San Fransiską dėl
manęs? O gal tai aš atsisakiau dėl jo išvykti iš Niujorko? Aūda
masi batus nusprendžiu, kad atsakymas slypi kažkur per vidurį.
Ir vėl nejučia nustembu: „Jis tikrai išvyko."
Užsisakau Pad Thai patiekalą ir einu į dušą nusiprausti. Palei
džiu bėgti karštutėlį vandenį. Man patinka, kai jis beveik degina.
Mėgstu šampūno kvapą. Prausdamasi po dušu turbūt būnu pati
laimingiausia. Stovėdama po vandens srove, padengta putų,
nesijaučiu esanti palikta moteris Monika Grant. Arba užstrigusi
rašytoja. Esu tiesiog Monika Grant, įsigijusi prabangių dušo prie
monių. Nusitrinu plaušine, nusipraususi putas, nusišluostau,
21
TAYLOR JE N K I NS REID
apsimaunu sportines kelnes ir nuo veido nusibraukiu plaukų

sruogas. Atveža mano užsisakytą patiekalą.
Sėdžiu laikydama plastikinę dėžutę ir mėginu žiūrėti televi
zorių. Stengiuosi užsimiršti ir atsipalaiduoti. Duoti smegenims
kokios nors veiklos, kad tik negalvočiau apie darbą arba Deividą.
Tačiau pavalgiusi suprantu, jog mano pastangos bergždžios.
Man juk reikia dirbti.
Tai labai baugina - neramu vien pagalvojus, kad reikės imti
interviu iš Evelinos Hugo, stengtis paveikti ir pakreipti jos pasa
kojimą tam tikra linkme ir užtikrinti, kad ji nepaveiktų manęs.
Esu linkusi kaip reikiant pasiruošti. Bet vis tiek esu šiek tiek
panaši į strutį, kuris mielai įsirausią galva į smėlį, vengdamas
matyti tai, ko nenori.
Taigi pastarąsias tris dienas neveikiu nieko kito, tik tyri
nėju Evelinos Hugo gyvenimą. Leidžiu dienas ieškodama senų
straipsnių apie jos santuokas ir skandalus, į kuriuos ji buvo įsi
vėlusi. Vakarais žiūriu senus filmus. „Karolinos saulėlydį", „Aną
Kareniną", „Žalsvą deimantą" ir „Viską dėl mūsų". Kino filmo
„Boute-en-Train" kadrą, kuriame ji lipa iš vandens, peržiūriu
tiek kartų, kad jau imu regėti jį sapnuose.
Žiūrint filmus mano simpatija jai vis didėja. Nuo vienuoliktos
vakaro iki antros nakties, kai visi miega, mano nešiojamojo kom
piuterio ekrane šmėžuoja Evelinos atvaizdas, o svetainėje sklinda
jos balsas.
Be abejo, ji reto grožio moteris. Žmonės dažnai mini jos tie
sius tankius antakius ir šviesius plaukus, o aš negaliu atplėšti
akių nuo figūros. Jos žandikaulių linija - griežta, skruosti
kauliai - aukšti, o veide labiausiai išryškėja putlios lūpos. Jos
akys - didelės, bet ne apskritos, forma panašios į stambius
migdolus. Įdegusi oda ir šviesūs plaukai kelia minčių apie pa
plūdimį, tačiau atrodo dailiai. Žinau, tokie šviesūs plaukai ir
22
tokia tamsi oda atrodo nenatūraliai, bet vis tiek peršasi mintis,
kad žmonės turėtų tokie gimti.
Tikriausiai todėl kino istorikas Čarlis Redingas yra pasakęs,
jog žiūrint į Evelinos veidą apima neišvengiamumo jausmas:
„Toks išskirtinis, kone tobulas veidas. Į ją žvelgdamas suvoki,
kad tokie bruožai ir proporcijos anksčiau ar vėliau turėjo išvysti
dienos šviesą."
Išsisaugau keletą šeštame dešimtmetyje darytų Evelinos
nuotraukų, kuriose ji vilki aptemptus nertinius ir kulkos formos
liemenėles, taip pat spaudoje pasirodžiusias jųdviejų su Donu
Adleriu nuotraukas, kuriose jie, ką tik susituokę, stovi studijos
„Saulėlydis" patalpose, ir keletą septintame dešimtmetyje darytų
nuotraukų, kuriose Evelina įamžinta su tiesiais ilgais plaukais,
vešliais kirpčiais ir trumpučiais šortais.
Radau nuotrauką, kurioje baltą vientisą maudymosi kostiumėlį
dėvinti Evelina sėdi gražiame paplūdimyje: ji užsidėjusi juodą pla
čiakraštę skrybėlę, kuri dengia didžiąją veido dalį, šviesiai geltonus
plaukus patraukusi į dešinę pusę, veidą atsukusi tiesiai į saulę.
Labiausiai man patinka nespalvota 1967metais per „Auksinių
gaublių" apdovanojimų ceremoniją daryta nuotrauka. Ji sėdi pa
čiame krašte, aukštai sukeltais papūstais plaukais. Vilki šviesios
spalvos nėrinių suknelę gilia iškirpte, dekoltė pridengta, bet vis
tiek matyti, o dešinė koja apnuoginta, išlindusi pro ilgą skeltuką.
Prie jos sėdi du vyrai, kurių vardų jau nepavyktų sužinoti. Eve
lina žvelgia į sceną, o abu vyrai spokso tiesiai į ją. Vienas, įsitaisęs
prie pat jos, stebeilija jai į krūtinę. O kitas, sėdintis prie pirmo
vyro, veria žvilgsniu jos šlaunį. Abu atrodo pakerėti, kupini vil
ties pamatyti nors truputėlį daugiau.
Gal ta nuotrauka pernelyg domiuosi, bet tikiuosi įžvelgti
panašumų: Evelina visada leidžia viltis, kad gausi šiek tiek dau
giau. Bet tai vilčiai nelemta išsipildyti.
23
TAYLOR JE NKI NS REID
Net ir daugelio aptartoje 1977-ųjų filmo „Trečią nakties"

sekso scenoje, kurioje ji atvirkštine kaubojės poza sėdi ant Dono
Adlerio, jos krūtys rodomos trumpiau nei tris sekundes. Metų
metus netilo kalbos, kad buvo nupirkta begalė bilietų, nes poros
vis ateidavo pasižiūrėti į tas krūtis.
Iš kur ji žino, kiek savęs atiduoti kitiems, o kiek pasilikti sau?
O ar dabar, kai Evelina sumanė prabilti, šis požiūris bus pa
sikeitęs? Gal ji žais su manimi taip, kaip dešimtmečiais žaidė su
savo žiūrovais?
Gal Evelina Hugo tik sužadins smalsumą, kad nekantraučiau
išgirsti daugiau, bet galiausiai taip nieko ir nepasakys?
24
ubundu pusę valandos anksčiau, nei planavau nubusti
N skambant žadintuvui. Patikrinu elektroninį paštą, perskai
tau ir Frenkės laišką, kurio pavadinimas didžiosiomis raidėmis
PRANEŠK NAUJIENAS šaukte šaukia. Šiek tiek užkandu.
Apsimaunu juodas tiesaus kirpimo kelnes, apsivelku baltus
marškinėlius ir eglutės raštu margintą švarką. Ilgas tankias gar
banas susisuku į kuodą viršugalvyje. Vietoj kontaktinių lęšių
užsidedu storų stiklų akinius juodais rėmeliais.
Žvilgtelėjusi į veidrodį pastebiu, kad išvykus Deividui su-
lysau, veidas sukrito. Kadangi visada buvau liekna, vos priaugu
svorio, jis iškart nusėda ant veido ir sėdmenų. Vadinasi, būdama
su Deividu - per dvejus metus, kol draugavome, ir per vienuo
lika mėnesių, kuriuos pragyvenome susituokę, - papilnėjau.
Deividui patinka valgyti. Rytais jis keldavosi anksti ir bėgiodavo,
o aš toliau pūsdavau į akį.
Pamačiusi save dabar, pasitempusią ir lieknesnę, pajuntu pa
sitikėjimo savimi antplūdį. Aš atrodau gerai. Jaučiuosi gerai.
Prieš išeidama pro duris čiumpu kupranugario vilnos šaliką,
kurį pernai per Kalėdas padovanojo mama. Žingsniuoju tolyn
statydama koją už kojos, nulipu iki metro ir vykstu į Manhataną,
o tada - į miesto pakraštį.
Evelinos butas visai netoli Penktosios aveniu, iš jo puikiai ma
tyti Centrinis parkas. Daug naršiau internete, todėl žinau, kad jai
priklauso šis butas ir prašmatnus prie pat jūros Ispanijoje, netoli
25
Malagos, stovintis namas. Šis butas jai priklauso nuo septinto

dešimtmečio pabaigos. Kaip tik tada nusipirko jį kartu su Hariu
Kameronu. O prabangų namą paveldėjo beveik prieš penkerius
metus, mirus Robertui Džeimisonui. Kitame gyvenime norėčiau
būti aktorė ir susižerti dalį pelno nuo sėkme apvainikuotų filmų.
Pastatas, kuriame gyvena Evelina, bent jau iš išorės atrodo
puikiai: pastatytas prieš karą, iš kalkakmenio, secesinės architek
tūros stiliaus. Dar nespėjus įeiti vidun, su manimi pasisveikina
pagyvenęs gražus durininkas.
- Kuo galiu padėti? - klausia jis meiliai žvelgdamas ir šyp
sodamasis.
Man drovu net tai pasakyti:
- Atėjau susitikti su Evelina Hugo. Esu vardu Monika Grant.
Durininkas šypsodamasis atidaro duris. Akivaizdu, kad
manęs laukė. Jis palydi iki lifto ir paspaudžia viršutinio aukšto
mygtuką.
- Geros dienos, ponia Grant, - taria jis ir užsidarius lifto du
rims pradingsta iš akių.
Lygiai vienuoliktą valandą ryto paspaudžiu Evelinos Hugo
buto durų skambutį. Jas atidaro moteris, vilkinti džinsais ir
tamsiai mėlyna palaidine. Gal penkiasdešimties, o gal keleriais
metais vyresnė. Azijietiškų bruožų, į kuodą surištais varno juo
dumo plaukais. Rankoje laiko pluoštą pusiau atplėštų laiškų.
Ji nusišypso ir ištiesia ranką
- Jūs turbūt Monika, - sako moteris ir aš taip pat ištiesiu
ranką. Atrodo, kad jai tikrai malonu susipažinti su žmonėmis, ši
moteris man jau patinka, nors ir pasižadėjau viską vertinti neu
traliai. - Aš Greisė.
- Laba diena, Greise, - pasisveikinu. - Malonu susipažinti.
- Man irgi. Užeikite.
Greisė žengteli į šoną ir pamoja kviesdama. Padedu rankinę
ant grindų ir nusivelku švarką.
26
- Galite pasikabinti čia, - taria ji, atidaro koridoriaus spintą ir

paduoda medinį pakabą.
Drabužių spinta tokio dydžio kaip vonios kambarys mano
bute. Niekam ne paslaptis, kad Evelina yra pasakiškai turtinga.
Bet turiu apie tai negalvoti. Ji - graži, turtinga, įtakinga, seksuali
ir žavinga. O aš esu normalus žmogus. Privalau kaip nors save
įtikinti, kad mes abi lygiavertės, kitaip patirsiu nesėkmę.
- Puiku, - pasakau ir nusišypsau. - Ačiū. - Pakabinu švarką
ant pakabo, o šį ant skersinio. Greisė uždaro spintos duris.
- Evelina viršuje, ruošiasi. Ar galėčiau jums ko nors pasiūlyti?
Vandens, kavos, arbatos?
- Mielai išgerčiau kavos, ačiū, - atsakau.
Greisė palydi mane į svetainę. Čia šviesu ir erdvu, prie visų
sienų stovi baltos knygų lentynos iki lubų, šalia puikuojasi du
minkšti krėslai.
- Sėskitės, - pasiūlo Greisė. - Kokią mėgstate?
- Kavą? - klausiu šiek tiek dvejodama. - Gal turite grieti
nėlės? Pienas irgi tiktų. Bet su grietinėle būtų tiesiog nuostabu.
Tiks viskas, ką turite. - Šiek tiek patyliu. - Mėginu pasakyti, kad
mielai išgerčiau kavos su trupučiu grietinėlės, jei jos turite. Ar
matyti, kad jaudinuosi?
Greisė šypsosi.
- Šiek tiek. Bet jums nėra ko jaudintis. Evelina labai maloni.
Reikli ir užsisklendusi, prie to gali tekti priprasti. Bet esu dirbusi su
įvairiausiais žmonėmis, patikėkite - Evelina geresnė už visus kitus.
- Ar Evelina sumokėjo jums už tai, kad taip kalbėtumėte? -
klausiu. Mėginu pajuokauti, bet nuskamba kritiškiau ir labiau
kaltinamai, nei tikėjausi.
Laimei, Greisė nusijuokia.
- Pernai Kalėdų proga ji nupirko mudviem su vyru bilietus į
Londoną ir Paryžių. Tad, manau, ji taip ir padarė, tik netiesiogiai.
Vaje.
27
TAYLOR J E N K I NS REID
- Ką gi. Viskas aišku. Kai atsisakysite šio darbo, norėčiau įsi

darbinti vietoj jūsų.
Greisė juokiasi.
- Sutarta. Tuojau atnešiu jums kavos su grietinėle.
Atsisėdu ir patikrinu mobilųjį telefoną. Mamą parašė žinutę
linkėdama sėkmės. Spusteliu ekraną ir ketinu atsakyti, teisingai
parašyti žodį „anksti", kol automatinio teksto taisymo programa
nepataisė klaidingai, bet ant laiptų išgirstu žingsnius. Atsisuku
ir pamatau, kad manęs link žingsniuoja septyniasdešimt devy-
nerių metų moteris - Evelina Hugo.
Gniaužianti kvapą kaip ir visose savo nuotraukose.
Laikysena- tarsi balerinos. Ji sujuodomis aptemptomis kelnėmis
ir ilgu pilkomis ir mėlynomisjuostomis margintu megztiniu. Spėju,
kad jai buvo atlikta ne viena veido operacija, nes nė vienas jos am
žiaus sulaukęs žmogus negali taip atrodyti be gydytojo pagalbos.
Evelinos oda spindi, atrodo šiek tiek įraudusi, lyg būtų ką tik
nušveista. Ji prisiklijavusi dirbtines blakstienas, o gal jos priau
gintos. Anksčiau jos skruostai buvo prakaulūs, o dabar atrodo
truputį subliuškę. Bet jie tik vos vos parausvinti, o lūpos paryš
kintos kiek tamsoku natūralios spalvos lūpdažiu.
Plaukai siekia pečius. Gražioje baltų, pilkų ir gelsvų sruogų
tankmėje vilnija šviesiausio atspalvio sruogos. Jos plaukai turbūt
dažyti trijų spalvų sruogelėmis, bet ji atrodo kaip ori pagyvenusi
moteris, gerokai pasimėgavusi saule.
Vis dėlto tik jai būdingi antakiai, kadaise buvę rusvi, tankūs
ir tiesūs, bėgant metams išplonėjo. Dabar jie tokios pat spalvos
kaip ir plaukai.
Kai Evelina prieina prie manęs, pastebiu, jog ji be batų, tik
mūvi storas megztas kojines.
- Labas, Monika, - sako Evelina.
Akimirką nustembu, kad ji taip kasdieniškai su manimi sveiki
nasi ir taip savimi pasitiki, tarsi pažinotų mane ne vienus metus.
28
- Laba diena, - atsakau.

- Aš Evelina, - ji ištiesia ranką ir suspaudžia manąją. Man šauna
mintis, kad taip ji parodo savo galią. Prisistato, nors visi kambaryje
esantys žmonės, net ir visas pasaulis jos vardą ir taip žino.
Ateina Greisė, nešina baltu puodeliu kavos su balta lėkštute.
- Prašom. Su šlakeliu grietinėlės.
- Labai ačiū, - padėkoju ir paimu puodelį.
- Aš irgi mėgstu tokią kavą, - sako Evelina.
Pradžiuginta mažumėlę susidroviu. Jaučiuosi taip, tarsi bū
čiau ją pamaloninusi.
- Ar galėčiau jums dar ką nors pasiūlyti? - klausia Greisė.
Aš papurtau galvą, o Evelina nieko neatsako. Greisė išeina.
- Eime, - pakviečia Evelina. - Eime į svetainę, ten patogiai
įsitaisysime.
Aš čiumpu rankinę, o Evelina man iš rankos paima puodelį
ir nuneša. Esu skaičiusi, kad charizma - tai „žavesys, susijęs su
atsidavimu". Negaliu liautis apie tai galvojusi, stebėdama, kaip
ji laiko mano puodelį kavos. Be abejo, kai tokia galinga moteris
taip nuolankiai pasitarnauja, negali nesižavėti.
Įžengiame į didelį šviesų kambarį su langais per visą sieną.
Čia stovi tamsiai pilki krėslai ir pilkšvai melsva sofa. Kilimas
mums po kojomis minkštas, šviesios dramblio kaulo spalvos.
Apsižvalgau ir nustembu pamačiusi pro langus krintančioje
šviesoje stovintį didelį juodą pianiną pakeltu dangčiu. Ant sienų
kabo dvi didelės nespalvotos nuotraukos.
Kabančioje virš sofos fotografijoje įamžintas filmavimo aikš
telėje stovintis Haris Kameronas.
Virš židinio kabo plakatas, reklamuojantis 1959-aisiais pasiro
džiusį filmą „Mažosios moterys". Jame matyti Evelinos, Selijos
Sent Džeims ir dar dviejų aktorių veidai. Šeštame dešimtmetyje
visos keturios moterys mėgavosi šlove, bet laiko išbandymus at
laikė tik Evelina ir Selija. Šiame plakate Evelinos ir Selijos veidai,
29
regis, švyti labiau nei kitų. Bet, ko gero, viską vertinu šališkai.
Matau tai, ką noriu, be to, žinau, kaip pasisuko įvykiai.
Evelina pastato mano puodelį su lėkštute ant juodo medinio
staliuko.
- Sėskitės, - paragina ji ir pati įsitaiso minkštame krėsle. Pa
sėda kojas. - Kur tik jums patinka.
Linkteliu ir pasidedu rankinę. Atsisėdusi ant sofos pasiimu
bloknotą.
- Taigi, aukcione parduosite savo sukneles, - prabylu ir pasi
ruošiu klausyti. Spusteliu rašiklį, įtempiu ausis.
Bet išgirstu Eveliną sakant:
- Išties pasikviečiau jus čia ne dėl to.
Žvelgiu tiesiai į ją, esu tikra, kad ne taip išgirdau.
- Atsiprašau?
Evelina patogiau atsisėda ir pažvelgia į mane.
- Taip, „Christie's" aukcionui perduodu keletą savo suknelių,
bet daugiau apie tai nėra ko pasakoti.
- Na, tada...
- Pasikviečiau jus, nes noriu pasikalbėti apie ką kita.
- Apie ką?
- Noriu papasakoti savo gyvenimo istoriją.
- Savo gyvenimo istoriją? - pakartoju apstulbusi ir mėgin
dama susivokti.
- Noriu atskleisti visą tiesą.
Evelinos Hugo atskleista visa tiesa prilygtų... nė nežinau. Gal
metų istorijai?
- Norite savo istoriją papasakoti žurnalui „Vivant"?
- Ne, - atsako ji.
- Jūs nenorite papasakoti visos savo gyvenimo istorijos?
- Ne, nenoriu jos pasakoti žurnalui „Vivant".
- Tai kodėl aš čia? - dar labiau sutrinku.
30
- Savo istoriją aš papasakosiu jums.

Žvelgiu į ją bandydama suvokti, ką ji sako.
- Jūs papasakosite apie savo gyvenimą būtent man, bet ne
žurnalui „Vivant"?
Evelina linkteli.
- Pagaliau supratote.
- Ką išties siūlote? - Negali būti, kad viena labiausiai intri
guojančių pasaulio asmenybių pasakotų man savo istoriją be
jokios priežasties? Turbūt ko nors nežinau.
- Papasakosiu jums savo gyvenimo istoriją taip, kad tai būtų
naudinga mums abiem. Pasakysiu atvirai: vis dėlto daugiausia
jums.
- Kiekjūs atvirausite ir kiek man papasakosite? - Gal tai tebus
nerūpestingas pasakojimas apie praeitį? Lengvabūdiška istorija,
kuri turės būti išspausdinta ten, kur ji pati pasirinks?
- Viską. Papasakosiu apie tai, kas buvo gera, bloga ir bjauru.
Vadinkite, kaip tik norite.
Nieko sau.
Jaučiuosi labai kvailai. Juk atėjau čia užduoti jai kelių klau
simų apie sukneles. Padedu bloknotą ant stalo. Rašiklį švelniai
paguldau ant viršaus. Noriu pasielgti nepriekaištingai. Apima
jausmas, kad ką tik atskrido nuostabus gležnas paukštelis ir nu
tūpė man ant peties. Jei suklysiu ir pajudėsiu, jis nuplasnos.
- Gerai, jei teisingai jus supratau, norite man išpažinti visas
savo nuodėmes.
Evelinos laikysena, iki šiol liudijusi, kad aktorė visiškai atsi
palaidavusi ir rami, pasikeičia. Ji palinksta mano pusėn.
- Nekalbėjau apie nuodėmių išpažinimą. Apie nuodėmes nė
neužsiminiau.
Šiek tiek atsilošiu. Viską sugadinau.
- Atsiprašau, - ištariu. - Pasirinkau ne tuos žodžius.
31
TAYLOR J E NK I NS REI D
Evelina tyli.
- Atsiprašau, ponia Hugo. Man iki šiol sunku patikėti, kad
esu čia.
- Vadinkite mane Evelina, - sako ji.
- Gerai, Evelina, kaip bus toliau? Ką mes iš tikrųjų veiksime
kartu? - pakeliu kavos puodelį, priglaudžiu prie lūpų ir siurb
teliu.
- Mes nerengsime straipsnio, kuri būtų galima anonsuoti ant
žurnalo „Vivant" viršelio, - atsako Evelina.
- Taip, tai jau supratau, - pasakau ir padedu puodelį.
- Mes rašysime knygą.
- Tikrai?
Evelina linkteli.
- Jūs ir aš, - pabrėžia ji. - Skaičiau jūsų straipsnius. Man jie
patiko, nes dėstote mintis nuosekliai ir aiškiai. Jūs nepaistote
niekų, o pateikiate esmę, aš tuo žaviuosi ir manau, kad ši jūsų
savybė labai pravers rašant knygą apie mane.
- Ar prašote parašyti jūsų autobiografiją, kurią išleisite savo
vardu? - Fantastiška! Puiku, tiesiog fantastiška! Dėl to verta pa
silikti Niujorke. San Fransiske tokių dalykų nebūtų nutikę.
Evelina vėl papurto galvą.
- Monika, papasakosiu jums savo gyvenimo istoriją. At
skleisiu visą tiesą. O jūs parašysite knygą apie tai.
- Mes ją išleisime jūsų vardu ir visi manys, kad ją parašėte
jūs? Tai jūs samdote rašytoją, kuris parašytų knygą jūsų vardu.
- Mano vardo ten nebus. Aš būsiu mirusi.
Paspringstu kava ir baltą kilimą nusėju rudomis dėmėmis.
- O Dieve, - veikiausiai kiek per garsiai ištariu ir padedu puo
delį ant stalo. - Aplaisčiau jūsų kilimą kava.
Evelina numoja ranka, tą akimirką pasibeldžia į duris, galvą
įkiša Greisė.
32
SEPTYNI EVELINOS HUGO VYRAI
- Ar viskas gerai?
- Bijau, kad prilaisčiau kavos, - prisipažįstu.
Greisė žengia vidun pasižiūrėti.
- Atsiprašau. Buvau šiek tiek sukrėsta.
Pastebiu Evelinos žvilgsnį. Gerai jos nepažįstu, bet suprantu,
kad ji liepia man neprasitarti.
- Nieko tokio, - nuramina Greisė. - Aš viskuo pasirūpinsiu.
- Monika, ar jūs alkana? - stodamasi paklausia Evelina.
- Prašau?
- Mūsų gatvėje galima suvalgyti išties nuostabių salotų. Vai
šinu.
Dar net ne vidurdienis, o kai nerimauju, netenku apetito, bet
vis tiek sutinku, nes atrodo, kad ji ne klausia manęs, o tiesiog
praneša.
- Puiku, - sako Evelina. - Greise, ar paskambinsi į „Trambi-
no's"?
Evelina suima mane už peties ir nepraėjus nė dešimčiai mi
nučių mes jau žingsniuojame išpuoselėtais Aukštutinio Istsaido
šaligatviais.
Mane nustebina šaltukas, pastebiu, kaip Evelina tvirčiau su
siveržia palto diržą per liekną liemenį.
Saulės šviesoje išryškėja senatvės žymės. Jos akių baltymai
papilkėję, rankų oda, regis, permatoma. Ryškios melsvos krau
jagyslės primena man močiutę. Man patiko jos švelni kaip
popierius, elastingumo netekusi oda.
- Evelina, ką jūs turėjote omeny sakydama, kad būsite mirusi?
Evelina juokiasi.
- Tiesiog noriu, kad išleistumėte mano biografiją savo vardu.
Po mano mirties.
- Gerai, - atsakau, tarsi tai būtų įprastas nuolat girdimas pa
siūlymas. Tada suvokiu, jog tai tikra beprotybė. - Nenorėčiau
būti nejautri, bet turiu paklausti. Ar jūs mirštate?
33
TAYLOR JENKINS REID
- Mieloji, mes visi mirštame. Jūs mirštate. Aš mirštu. Tas vy

rukas irgi.
Evelina parodo į vidutinio amžiaus vyrą, vedžiojantį gauruotą
juodą šunį. Vyras pastebi į jį nukreiptą pirštą, išgirsta žodžius ir
suvokia, kas tai pasakė. Atrodo, tarsi būtų pamatęs į jį nukreiptą
snaiperio šautuvą.
Pasukame prie restorano. Nulipame dviem laipteliais prie
durų. Evelina atsisėda prie staliuko salės gilumoje. Niekas ne
parodė jai, kur sėstis, nepalydėjo. Ji tiesiog žino, kur eiti, ir tikisi,
kad visi kiti spės prisitaikyti. Prieina padavėjas vilkintis juodas
kelnes ir baltus marškinius su kaklaraiščiu ir pastato dvi stiklines
vandens ant stalo. Evelinai ledukų neįdėta.
- Ačiū, Trojau, - padėkoja Evelina.
- Salotų? - paklausia jis.
- Man - be abejo. Nesu tikra dėl savo draugės, - atsako Eve
lina.
Paimu servetėlę nuo stalo ir užsitiesiu ant kelių.
- Ačiū, ir aš mielai suvalgyčiau salotų.
Trojus nusišypso ir nueina.
- Salotos jums patiks, - tikina Evelina, tarsi būtume dvi besi
šnekučiuojančios bičiulės.
- Taip, - atsiliepiu ir mėginu pakeisti temą. - Papasakokite
apie knygą, kurią mes rašysime.
- Jau pasakiau viską, ką jums reikia žinoti.
- Pasakėte, kad aš rašau knygą, o jūs mirštate.
- Jums reikėtų atidžiau rinktis žodžius.
Gal ši užduotis ir bus man sunkiai įkandama, gal šiuo metu
ir nesu patenkinta savo gyvenimu, bet šį tą nusimanau apie tin
kamų žodžių parinkimą.
- Gal ne taip jus supratau. Pažadu geriau apgalvoti savo žo
džius.
34
Evelina gūžteli. Jai tikrai nereikia stengtis palaikyti pokalbio.

- Jūs esate jauna, jūsų kartos žmonės lengvai švaistosi žo
džiais, kurių prasmė labai gili.
- Suprantu.
- Be to, nežadėjau prisipažinti apie nuodėmes. Sakydama, kad
tai, ką noriu papasakoti, bus susiję su nuodėmėmis, jūs iškraipote
tiesą ir mane skaudinate. Nesigailiu nieko, ką esu padariusi -
bent jau to, ko jūs tikėtumėtės, - nesvarbu, kaip buvo sunku, o
viską ramiai apgalvojus, gal net atrodo atgrasiai.
- Je ne regrette rien*, - sakau, pakeliu stiklinę su vandeniu ir
siurbteliu.
- Taip, - pritaria Evelina. - Bet toje dainoje teigiama, kad ne
verta gailėtis, nes praeities nesugrąžinsi. O aš turiu omeny, kad ir
vėl priimčiau tokius pat sprendimus. Žinoma, yra dalykų, kurių
aš galiuosi. Bet... nepadariau nieko niekšiško. Nesigailiu, kad
melavau ar ką nors įskaudinau. Aš susitaikiau su tuo, jog kartais
tinkamai elgiantis padėtis gali tik pablogėti. Be to, užjaučiu save.
Pasitikiu savimi. Pavyzdžiui, prisiminkite, kaip atšoviau, kai jūs
prabilote apie mano nuodėmes ir išpažintį. Gal ir negražiai pa
sielgiau, vargu ar jūs to nusipelnėte. Bet aš to nesigailiu. Žinau,
kodėl taip padariau. Su tokią reakciją sukėlusiomis mintimis ir
jausmais susidorojau kaip išmanydama geriau.
- Jūs įsižeidėte dėl žodžio „nuodėmė", nes padarius nuo
dėmę atgailaujama.
Atnešamos mūsų salotos. Trojus, netardamas nė žodžio,
ima berti ant Evelinos salotų pipirų, kol ši šypsodamasi pakelia
ranką. Aš atsisakau.
- Galima atgailauti, bet vis tiek nesigailėti to, ką padarei, -
pabrėžia Evelina.
* „Nieko nesigailiu" (pranc.) - Editos Piaf dainos pavadinimas (čia ir toliau -
vertėjos pastabos).
35
TAYLOR JENKINS REID
- Žinoma, - pritariu. - Aišku. Tikiuosi, jog mums bendra

darbiaujant suprasite, kad mūsų požiūriai sutampa. Net jei yra
begalė būdų interpretuoti tai, apie ką dabar kalbamės.
Evelina pakelia šakutę ir sustingsta.
- Man labai svarbu, kad žurnalistė, kuri pristatys mane pa
sauliui, tiksliai perteiktų mano mintis ir neiškraipytų žodžių
reikšmių, - dėsto Evelina. - Jei pasakosiu jums apie savo gyve
nimą, išklosiu viską, kas išties nutiko. Atskleisiu tiesą apie visas
savo santuokas, filmus, kuriuose vaidinau, žmones, kuriuos
mylėjau, su kuriais miegojau, kuriuos įskaudinau, kaip netekau
žmonių pasitikėjimo, kas vėliau man nutiko. Privalau būti tikra,
kad mane suprasite. Kad klausysitės ir išgirsite, ką išties noriu
jums pasakyti. Į mano pasakojimą neįterpsite savo prielaidų.
Suklydau. Evelinai šis pokalbis nėra lengvas. Tiesiog ji gali
paprastai kalbėti apie svarbius dalykus. Bet dabar, šią akimirką,
kai ji taip ilgai ir konkrečiai aiškina, ko tikisi, suvokiu, kad tai
tikra. Visa tai vyksta iš tikrųjų. Ji ketina papasakoti savo gyve
nimo istoriją, kurioje tikrai netrūksta sukrečiančių tiesų apie jos
karjerą, santuokas ir įvaizdį. Ji ryžtasi tapti labai pažeidžiama.
O man suteikia daug galios. Nežinau, kodėl būtent man. Bet tai
nepaneigia fakto, kad ji atiduoda man savo istoriją. Dabar manęs
laukia darbas - pateisinti jos pasitikėjimą, įrodyti, kad vertinsiu
jos žodžius tarsi šventus.
Aš padedu šakutę.
- Puikiai jus suprantu, atleiskite, jei buvau paviršutiniška.
Evelina numoja ranka.
- Dabar visa kultūra paviršutiniška. Tokia naujoji tendencija.
- Norėčiau šio to paklausti. Kai išsiaiškinsiu tai, kas man rūpi,
pažadu dėmesį sutelkti tik į jūsų pasakojimą. Jūs jausitės visa
pusiškai suprasta ir jums nekils net minties, kad kas nors galėtų
išsaugoti jūsų paslaptis geriau nei aš.
36
Mano nuoširdumas iškart ją nuginkluoja.

- Galite klausti, - paragina Evelina ir paragauja salotų.
- Jei knyga bus išspausdinta po jūsų mirties, kokios finan
sinės naudos jūs tikitės?
- Sau ar jums?
- Pradėkime nuo jūsų.
- Sau - jokios. Neužmirškite, juk būsiu mirusi.
- Minėjote tai.
- Kitas klausimas.
Pasilenkiu arčiau kaip kokia sąmokslininkė.
- Nenoriu būti šiurkšti, bet apie kokį lako tarpą mes kalbame?
Ar turėsiu saugoti knygos rankraštį metų metus, kol jūs...
- Mirsiu?
- Na... taip, - patvirtinu.
- Kitas klausimas.
-Ką?
- Klauskite toliau.
- Dar neatsakėte į šitą.
Evelina tyli.
- Gerai, tada kokia man iš to finansinė nauda?
- Šis klausimas daug įdomesnis. Svarsčiau, kodėl taip ilgai
nesiteiraujate.
- Na, štai ir paklausiau.
- Mes su jumis susitiksime tiek dienų, kiek prireiks, ir aš jums
papasakosiu absoliučiai viską. Paskui mudvi atsisveikinsime
ir būsite laisva. Tiksliau, įpareigota parašyti apie mane knygą
ir parduoti jos leidimo teises už didžiausią kainą. Tikrai turiu
omeny - didžiausią. Reikalauju, kad derėtumėtės negailestingai,
Monika. Tegul sumoka jums tiek, kiek sumokėtų baltaodžiui
vyrui. O paskui, kai visa tai padarysite, susižersite visą pelną iki
paskutinio cento.
- Aš? - perklausiu apstulbusi.
37
TAYLOR JENKINS REID
- Jums reikėtų atsigerti vandens. Atrodote taip, lyg tuoj nu-

alpsite.
- Evelina, jūsų gyvenimo istorija, jūsų biografija, kurioje pa
pasakosite apie visas septynias savo santuokas...
- Taip?
- Tokia knyga atneštų milijonus dolerių, net jei nesiderėčiau.
- Bet jūs derėsitės, - sako Evelina ir su pasitenkinimu siurbteli
vandens.
Vis dėlto turiu paklausti. Mes jau per ilgai šito klausimo ven
gėme.
- Kodėl jūs darote tai dėl manęs?
Evelina linkteli.
- Kol kas manykite, kad tai dovana.
- Bet kodėl?
- Kitas klausimas.
- Rimtai.
- Rimtai, Monika, kitas klausimas.
Man išsprūsta šakutė ir nukrinta ant staltiesės. Į medžiagą įsi
geria aliejinio salotų padažo, staltiesė patamsėja ir tampa labiau
permatoma. Salotos skanios, tačiau jose daug svogūnų, jaučiu iš
burnos sklindantį aitrų kvapą. Kas per velniava?
- Bijau pasirodyti nedėkinga, bet turiu teisę sužinoti, kodėl
viena garsiausių visų laikų aktorių nusprendė pasirinkti niekam
nežinomą žurnalistę ir suteikti jai galimybę iš savo biografijos
susikrauti milijonus.
- „Huffington Post" pranešė, kad savo autobiografiją galė
čiau parduoti už dvylika milijonų dolerių.
- Dievulėliau.
- Manau, kad besidomintys norėtų tai žinoti.
Evelinai smagu, jai patinka mane stulbinti, taip ji žaidžia sa
vitą galios žaidimą. Jai patinka kontroliuoti dalykus, kurie gali
pakeisti kitų žmonių gyvenimą. Argi ne čia slypi didžiausia
38
galia? Kai supranti, kad žmonės pasiruošę žūti dėl to, kas tau
pačiam visai nesvarbu?
- Dvylika milijonų - didelė suma, nesupraskite neteisingai... -
priduria ji. Jai nė nereikia baigti sakinio. „Bet man tokia suma
nėra didelė", - štai ką nori pasakyti Evelina.
- Vis dėlto, Evelina, kodėl? Kodėl aš?
Nutaisiusi ramią veido išraišką Evelina pakelia akis:
- Kitas klausimas.
- Aš labai jus gerbiu, bet jūs elgiatės šiek tiek nesąžiningai.
- Suteikiu jums galimybę užsidirbti kosminę sumą ir pakilti
karjeros laiptais iki pat viršaus. Neprivalau būti sąžininga. Tikrai
ne, jei jūs taip apibūdinate sąžiningumą.
Aš neturėčiau dvejoti. Tačiau Evelina nepasakė man nieko
konkretaus. Be to, taip pasivogdama istoriją galiu netekti darbo.
Tada nieko nebeturėčiau.
- Ar galiu šiek tiek pagalvoti?
- Apie ką?
- Apie viską.
Evelina šiek tiek prisimerkia.
- Apie ką čia dar galvoti?
- Atleiskite, jei jus įžeidžiau... - atsiprašau.
Evelina mane pertraukia:
- Jūs manęs neįžeidėte.
Ją supykdo vien mintis, kad galėčiau ją taip paveikti.
- Reikia daug ką apsvarstyti, - paaiškinu. Mane gali atleisti
iš darbo. Ji pati gali apsigalvoti. Rašydama knygą galiu visiškai
susimauti.
Evelina pasilenkia arčiau manęs ir dėmesingai klausia:
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui, ką man daryti su „Vivant"? Visi redakcijoje
mano, kad duosite jiems išskirtinį interviu. Dabar turbūt jau
skambina fotografams.
39
TAYLOR JENKINS REID
- Tomui Velšui liepiau nieko nežadėti. Jei jie prisigalvojo ne

būtų dalykų ir tikisi išskirtinio viršelio, patys kalti.
- Bet ir aš kalta. Dabar jau žinau, kad nė neketinate su jais
bendradarbiauti.
- Ir ką?
- Tai ką gi man daryti? Nueiti į darbą ir savo viršininkei pra
nešti, kad nesikalbėsite su „Vivant"? Kad mes abi nutarėme rašyti
knygą? Atrodys, lyg viską būčiau nuslėpusi, be to, nesąžiningai
elgiausi su darbdaviais ir pasiglemžiau istoriją sau.
- Tai jau ne mano rūpestis, - pareiškia Evelina.
- Būtent dėl to ir turiu apie tai pagalvoti. Tai mano rūpestis.
Evelina mane supranta. Ji pastato stiklinę su vandeniu ir įsi
stebeilija tiesiai į veidą, rankomis pasiremia į stalą ir pasilenkia
arčiau įsisąmonindama mano žodžius.
- Monika, daugiau tokių galimybių gyvenime jums nepasi
taikys. Juk tai suprantate?
- Žinoma.
- Tai padarykite sau paslaugą ir čiupkite gyvenimą už pa
karpos, brangioji. Nevaržykite savęs bandydama pasielgti
tinkamai, juk skausmingai akivaizdu, kaip elgtųsi apsukrus
žmogus.
- Tai neturėčiau pasakoti visko savo darbdaviams? Jie pa
manys, kad juos apgavau.
Evelina papurto galvą.
- Kai mano žmogus kreipėsi į juos, jie pasiūlė labiau patyrusį
žurnalistą. Sutiko atsiųsti jus tik tada, kai pareiškėme: arba Mo
nika, arba nieko. O ar žinote kodėl?
- Jie nemano, kad aš...
- Jie rūpinasi savo verslu. Kaip ir jūs savo karjera. O dabar
jūsų karjera kils į pačias aukštumas. Jums tereikia pasirinkti. Ar
drauge rašysime knygą, ar ne? Žinokite, jei atsisakysite, savo
40
gyvenimo istorijos daugiau niekam nesiūlysiu papasakoti. Nu

sinešiu ją į kapus.
- Kodėl savo gyvenimo istoriją norite pasakoti tik man? Jūs
nė nepažįstate manęs. Nieko nesuprantu.
- Aš nesiekiu, kad jūs mane suprastumėte.
- Evelina, tai ko jūs siekiate?
- Jūs per daug klausinėjate.
- Aš atvykau imti iš jūsų interviu.
- Vis tiek, - Evelina gurkšteli vandens, nuryja ir pažvelgia
man į akis. - Kai viską papasakosiu, jums neliks neaiškumų, -
sako. - Pažadu galiausiai atsakyti į visus klausimus, kurie jus taip
domina. Bet nė minute anksčiau, nei pati to panorėsiu. Spręsiu
aš. Štai kaip viskas vyks.
Klausausi jos ir galvoju apie tai. Suprantu, kad būčiau visiška
kvaiša, jei atsisakyčiau pasiūlymo. Visai nesvarbu, kokias ji kelia
sąlygas. Nevažiavau su Deividu į San Fransiską ir likau Niujorke
ne dėl to, kad man patinka Laisvės statula. Likau čia, nes noriu
kopti taip aukštai, kaip tik pajėgsiu. Pasilikau todėl, kad noriu,
jog mano pavardė, kurią gavau iš tėčio, vieną dieną būtų para
šyta didelėmis ryškiomis raidėmis. Atsirado tokia galimybė.
- Gerai, - sakau.
- Puiku. Džiaugiuosi tai girdėdama, - Evelina atpalaiduoja
pečius, vėl pasiima stiklinę vandens, nusišypso. - Monika,
manau, jūs man patinkate, - taria ji.
Aš giliai įkvepiu. Tik dabar suvokiu, kaip paviršutiniškai kvė
pavau.
- Ačiū, Evelina. Vertinu tai.
41
udvi su Evelina grįžtame į jos butą ir sustojame prieškam
M baryje.
- Po pusės valandos susitikime mano kabinete.
- Gerai, - tariu. Evelina nueina koridoriumi ir dingsta man iš
akių. Nusivelku švarką ir pakabinu jį į spintą.
Per šį laiką turėčiau pasišnekėti su Frenke. Jei greitai jai nepa
skambinsiu, ji pati mane susiras.
Tereikia nuspręsti, kaip geriau pasielgti. Kad ji nesumanytų
perimti šios užduoties iš manęs. Ko gero, man belieka apsimesti,
jog viskas vyksta pagal planą. Turiu vienintelę išeitį - meluoti.
Kvėpuoju.
Mano vienas pirmųjų vaikystės prisiminimų - kelionė su
tėvais į Malibu ir apsilankymas Zumbos paplūdimyje. Rodos,
buvo pavasaris. Vanduo dar nebuvo sušilęs.
Mama liko paplūdimyje, patiesė pledą ir pastatė skėtį, o tėtis
čiupo mane ir nunešė prie jūros. Pamenu, kokia besvorė jau
čiausi jo rankose. Kai jis įmerkė mano kojas į vandenį, pravirkau
ir pasiskundžiau, kad per šalta.
Jis pritarė man. Tikrai buvo šalta. Bet tada tėtis pasakė: „Tiesiog
penkis kartus įkvėpk ir iškvėpk. Pamatysi, nebebus taip šalta."
Stebėjau, kaip jis įbrenda. Kaip kvėpuoja. Tada įsibridau ir aš,
kvėpavau kartu su juo. Žinoma, tėtis buvo teisus. Nebeatrodė
taip šalta.
42
Nuo to laiko, kai dėl ko nors susigraudindavau, tėtis visada

kvėpuodavo kartu su manimi. Kai nusibrozdinau alkūnę, kai
pusbrolis pavadino mane „pusiau juoduke", kai mama pasakė,
kad negalime auginti šuniuko - visus tuos kartus tėtis sėdėdavo
šalia ir kvėpuodavo su manimi. Prabėgo tiek metų, o galvojant
apie tai vis dar skaudu.
Dabar, stovėdama Evelinos prieškambaryje, aš vėl kvėpuoju,
bandydama susitelkti taip, kaip jis išmokė.
Nusiraminusi išsitraukiu telefoną ir paskambinu Frenkei.
- Monika, - ji atsiliepia po antro signalo. - Klok. Kaip sekasi?
- Sekasi puikiai, - patikinu. Stebiuosi, koks ramus ir tolygus
mano balsas. - Evelina būtent tokia, kokią ir įsivaizduojame
žvaigždę. Ji vis dar puikiai atrodo. Spinduliuoja charizmą kaip
visada.
-Ir?
- Ir... viskas įsibėgėja.
- Ar ji sutinka kalbėtis apie ką nors daugiau, ne vien apie
sukneles?
Ką man atsakyti ir kaip išsisukti?
- Žinote, žiniasklaidos dėmesys jai svarbus vien dėl auk
ciono. Šiuo metu elgiuosi maloniai, laukiu, kol pradės manimi
pasitikėti, o paskui šiek tiek paspausiu.
- Ar ji sutiks papozuoti viršeliui?
- Dar per anksti spręsti. Patikėkite, Frenke, - aiškinu. Man
nepatinka, kad iš mano lūpų visa tai skamba taip įtikinamai. -
Žinau, kaip tai svarbu. Bet dabar svarbiausia, kad Evelinai
patikčiau. Tada pamėginsiu ją įtikinti padaryti tai, ko mes no
rime.
- Gerai, - sutinka Frenke. - Žinoma, norėčiau daugiau nei
keleto sakinukų apie sukneles, bet per pastaruosius dešimtme
čius nė vienam žurnalui nėra pavykę iš jos tiek daug išpešti,
43
TAYLOR JENKINS REID
tad... - Frenke kalba toliau, bet aš nebesiklausau. Galvoju apie

tai, kad Frenke negaus nė tų kelių sakinukų.
O aš gausiu kur kas daugiau.
- Jau turiu eiti, - atsiprašau. - Tęsiu pokalbį su ja po kelių
minučių.
Baigiu pokalbį ir iškvepiu. Kaip nors susidorosiu.
Žingsniuodama per butą girdžiu, kaip Greisė triūsia virtu
vėje. Stumteliu duris ir matau, jog ji karpo gėlių kotus.
- Atleiskite, kad trukdau. Evelina sakė ateiti į jos kabinetą, bet
nežinau, kur jis.
- O, - atsiliepia Greisė, padeda žirkles ir nusivalo rankas į
šluostę. - Aš parodysiu.
Nuseku paskui ją laiptais iki Evelinos darbo kambario. Jo
sienos tamsiai pilkos, ant grindų patiestas smėlio spalvos ki
limas. Dideli langai uždengti tamsiai mėlynomis užuolaidomis,
kitoje kambario pusėje stovi knygų lentynos. Prie didelio stik
linio stalo pastatyta pikšvai melsva sofa.
Greisė nusišypso ir palieka mane laukti Evelinos. Numetu
rankinę ant sofos ir patikrinu telefoną.
- Sėskitės prie stalo, - įeidama pasiūlo Evelina. Paduoda man
stiklinę vandens. - Kiek suprantu, aš kalbėsiu, o jūs rašysite.
- Manau, kad taip, - pritariu sėsdamasi ant kėdės. - Dar ne
teko rašyti biografijos. Juk nesu biografe.
Evelina žvelgia įdėmiai. Įsitaiso priešais mane ant sofos.
- Leiskite kai ką jums paaiškinti. Kai man suėjo keturiolika,
mama jau buvo mirusi ir aš gyvenau su tėvu. Bręsdama supratau,
kad anksčiau ar vėliau jis užsimanys vėl vesti. Savo draugę arba
viršininkę, tą, kuri galėtų jam padėti. Tiesą sakant, bręstant man
kilo vis daugiau abejonių dėl to, kad tėtis niekada nebandys pa
sisavinti to, kas mano.
44
Mes labai skurdome ir buvome priversti vogti elektrą iš virš

mūsų įrengto buto. Mūsų bute buvo kištukinis lizdas, susietas
su kaimynų elektros laidais. Mums tereikėdavo įkišti kištuką į tą
lizdą. Namų darbus man tekdavo ruošti jau sutemus. Įkišdavau
lempos elektros šakutę į tą kištukinį lizdą ir rymodavau skaity
dama knygą.
Mano mama buvo šventoji. Tikrai. Be galo graži, puiki daini
ninkė, auksinės širdies. Metų metus prieš mirtį ji vis kartodavo,
kad mes išvažiuosime iš Pragaro Virtuvės rajono ir vyksime tie
siai į Holivudą. Ji tikindavo, kad išgarsės visame pasaulyje ir
nupirks mums prašmatnų namą ant vandenyno kranto. Įsivaiz
duodavau, kaip abi ten gyvensime, rengsime vakarėlius, gersime
šampaną. Kai ji mirė, pasijutau lyg nubudusi iš sapno. Staiga
patekau į pasaulį, kuriame nieko panašaus nenutiks. O aš visam
laikui liksiu įstrigusi Pragaro Virtuvėje.
Net būdama keturiolikos atrodžiau žavingai. O, žinau, jog
visiems norėtųsi, kad moteris neįtartų turinti tokią galią. Bet
man tai pabodo iki gyvo kaulo. Į mane gręžiodavosi. Ne, nesidi-
džiuoju tuo. Juk ne pati sukūriau šį veidą. Ne pati padovanojau
sau tokį kūną. Bet tikrai nesakysiu: „O, kas per niekai? Nejau
žmonės iš tiesų laikė mane gražia?" Nesu išpuikėlė.
Mano draugė Beverlė pažinojo jos name gyvenantį elektriką
Ernį Diazą. O Ernis pažinojo vaikiną, kuris pažinojo vyruką iš
MGM, žiniasklaidos bendrovės, platinančios ir kuriančios kino
filmus ir televizijos programas. Bent jau sklandė tokie gandai.
Vieną dieną Beverlė man pasakė girdėjusi, kad Emis gavo darbą
Holivude ir bus atsakingas už apšvietimą. Todėl kitą savaitgalį
radau pretekstą užsukti pas Beverlę ir tiesiog pasibeldžiau į
Emio duris. Puikiai žinojau, kur yra Beverlė. Bet pabarbenau į
Emio duris ir paklausiau: „Gal matėte Beverlę Gustafson?"
45
TAYLOR JENKINS REID
Emiui buvo dvidešimt dveji. Ne gražuolis, bet gana išvaizdus.

Atsakė, kad jos nematė, o aš pastebėjau, jog negali atplėšti nuo
manęs žvilgsnio. Pirmiausia įsistebeilijo į akis, o paskui ėmė
ryti akimis kūną, pridengtą mano mėgstamiausia žalia suknele.
Staiga Ernis paklausė: „Mieloji, ar tau jau yra šešiolika?" Ką tik
minėjau, kad man buvo keturiolika. Bet žinote, ką aš padariau?
Atsakiau: „Neseniai suėjo, o kodėl klausiate?"
Evelina mąsliai į mane pažvelgia.
- Ar suprantate, ką mėginu pasakyti? Kai atsiranda galimybė
pakeisti gyvenimą, pasiruoškite padaryti dėl to viską, ko tik pri
reiks. Pasaulis nieko neduoda. Viską reikia pasiimti. Jei iš manęs
ko nors išmoksite, tai turbūt šito.
Oho.
- Gerai, - atsiliepiu.
- Jūs nesate biografijų rašytoja, bet ką tik ja tapote.
Palinksiu.
- Supratau.
- Gerai, - atsako Evelina ir patogiai įsitaiso ant sofos. - Nuo
ko norėtumėte pradėti?
Pasiimu bloknotą ir pažvelgiu prirašytus du puslapius. Datos,
filmų pavadinimai, nuorodos, kur galima rasti gražiausių jos
nuotraukų, paskalos, pažymėtos klaustukais. Ir ryškiomis di
džiosiomis raidėmis užrašytas klausimas: „Kas buvo Evelinos
gyvenimo meilė???"
Štai tas didysis klausimas. Ir svarbiausia knygos tema.
Septyni vyrai.
Kurį iš jų ji mylėjo labiausiai? Kuris iš jų tikrasis?
Kaip žurnalistė ir skaitytoja norėčiau tai sužinoti. Knyga pra
sidės ne šia tema, bet galbūt mudvi su Evelina turėtume pradėti
būtent nuo jos. Prieš imdamasi tyrinėti šias santuokas norėčiau
žinoti, kuri buvo svarbiausia.
46
Pakeliu akis į Eveliną. Ji laukia mano klausimo.

- Kas buvo jūsų gyvenimo meilė? Haris Kameronas?
Evelina pagalvoja ir lėtai atsako:
- Ne ta prasme, kaip jūs manote.
- Kaip suprasti?
- Haris buvo geriausias mano draugas. Jis mane pasikvietė.
Jis mane mylėjo besąlygiškai, kaip niekas kitas. Manau, kad tam
žmogui jaučiau tyriausią meilę. Kaip ir dukrai. Bet jis nebuvo
mano gyvenimo meilė.
- Kodėl?
- Nes mano gyvenimo meilė buvo kitas žmogus.
- Tai kas buvo jūsų gyvenimo meilė?
Evelina linkteli, tarsi šito klausimo būtų tikėjusis, tarsi viskas
vyktų taip, kaip ji ir planavo. Bet tada vėl papurto galvą.
- Žinote ką? - taria ji stodamasi. - Jau vėlu, tiesa?
Dirsteliu į laikrodį. Vidurdienis.
- Tikrai?
- Na taip, - atsako ji, prieina prie manęs ir pasisuka į duris.
- Gerai, - tariu ir atsistoju.
Evelina apkabina mane viena ranka ir palydi iki durų.
- Pratęskime pirmadienį. Sutarta?
- Hmm... žinoma. Evelina, ar jus kaip nors įžeidžiau?
Evelina lydi mane iki laiptų.
- Tikrai ne, - patikina ji išsklaidydama mano nerimą. - Tikrai ne.
Kyla įtampa. Evelina žingsniuoja su manimi iki prieškam
bario. Atidaro spintą. Aš ištiesiu ranką ir nusikabinu švarką.
- Ateisite čia? - pasitikslina Evelina. - Pirmadienio rytą? Pra
dėtume apie dešimtą valandą. Ar tinka?
- Tinka, - sutinku ir apsivelku švarką. - Jei jums taip gerai.
Evelina linkteli. Akimirką ji žvelgia man pro petį, bet neat
rodo, kad žiūrėtų į ką nors konkretaus. Tada prasižioja kalbėti.
47
TAYLOR JENKINS REID
- Labai daug metų mokiausi.... iškraipyti tiesą, - prisipa

žįsta. - Sunku nugalėti įprotį. Manau, kad pernelyg gerai įgudau
tai daryti. Ką tik supratau nebežinanti, kaip pasakyti tiesą. Esu
prie to nepratusi. Atrodo, kad tai prieštarauja mano gerovei. Bet
man pavyks.
Linkteliu nesumodama, ką atsakyti.
- Taigi... pirmadienį?
- Pirmadienį, - sako Evelina ir ilgam prisimerkia, paskui link
teli. - Tada jau būsiu pasiruošusi.
Vėl žingsniuoju iki metro. Oras vėsus. Įsispraudžiu į žmonių
pilną vagoną, laikausi už turėklo sau virš galvos. Grįžtu į savo
butą, atidarau duris.
Atsisėdu ant sofos, atverčiu nešiojamąjį kompiuterį, atsakau
į kelis elektroninius laiškus. Šio to užsisakau vakarienei. Norė
dama užsikelti kojas staiga prisimenu, kad nebėra kavos staliuko.
Pirmą kartą po to, kai išsikraustė Deividas, įžengusi į šį butą ne
pagalvoju apie buvusį vyrą.
Užuot visą savaitgalį - nuo penktadienio iki šeštadienio va
karo ir sekmadienio ryto parke - nuolat mintijusi: „Kaip žlugo
mano santuoka?", be paliovos galvoju: „Po šimts, ką mylėjo Eve
lina Hugo?"
48
ėl sėdžiu Evelinos darbo kabinete. Saulė plieskia tiesiai į lan
V gus, šildo ir nušviečia Evelinos veidą taip ryškiai, kad deši
nės jo pusės nė nesimato.
Mes tikrai imamės šio darbo. Evelina ir aš. Aktorė, apie kurią
bus rašoma, ir biografe. Viskas prasideda dabar.
Ji vilki juodas tampres ir tamsiai mėlynus vyriškus marški
nius, sujuostus diržu. Aš, kaip visada, mūviu džinsus ir vilkiu
marškinėlius ir švarką. Apsirengiau galvodama apie tai, kad gali
tekti pasilikti čia visą parą. Jei ji kalbės, būsiu čia ir klausysiuosi.
- Taigi, - prabylu.
- Taigi, - pakartoja Evelina, tarsi ragindama mane.
Sėdėdama prie stalo ir žvelgdama į Eveliną, įsitaisiusią ant
sofos, jaučiuosi taip, lyg mes konkuruotume. O norėčiau, kad ji
manytų, jog priklausome vienai komandai. Juk taip ir yra. Nors
spėju, kad su Evelina niekada negali būti tikra.
Ar ji tikrai gali pasakyti tiesą? Ar sugeba?
Atsisėdu ant kėdės greta sofos. Ant kelių pasidėjusi bloknotą
ir laikydama rašiklį pasilenkiu į priekį. Pasiimu telefoną, pasi
renku balso įrašymo programą ir paspaudžiu „įrašyti".
- Ar jūs tikrai pasiruošusi? - paklausiu Evelinos.
Evelina linkteli.
- Visi, kuriuos mylėjau, jau mirę. Nebėra ko saugoti. Dabar
belieka meluoti tik sau. Žmonės taip atidžiai stebėjo ir sekė
49
TAYLOR JENKINS REID
painias mano sumeluotos gyvenimo istorijos detales. Bet tai ne...

Aš ne... Noriu, kad jie išgirstų tikrą istoriją. Pažintų tikrąją mane.
- Gerai, - atsakau. - Tada parodykite man tikrąją save. O aš
pasirūpinsiu tuo, kad visas pasaulis suprastų.
Evelina žvelgia į mane. Šypteli. Turbūt pasakiau tai, ką ji no
rėjo išgirsti. Laimei, aš išties turėjau tai omeny.
- Pradėkime nuo pradžių, - pasiūlau. - Papasakokite apie
Ernį Diazą, jūsų pirmąjį vyrą, tą, kuris išvadavo jus iš Pragaro
Virtuvės.
- Gerai, - linkteli Evelina. - Galime pradėti nuo to.
50
Vargšelis Ernis Diazas
ano mama buvo Brodvėjaus kordebaleto šokėja. Būdama
septyniolikos ji su mano tėčiu emigravo iš Kubos. Ūgtelė
jusi sužinojau, kad kordebaleto šokėjomis vadinamos ir prosti
tutės. Nežinau, ar ji tokia buvo. Norėčiau tikėti, jog ne. Ne dėl
to, kad gėdyčiausi, tiesiog žinau, kaip jautiesi, kai privalai kam
nors atsiduoti to visai nenorėdamas, ir tikiuosi, kad jai neteko
to daryti.
Kai man buvo vienuolika metų, mama mirė nuo plaučių už
degimo. Žinoma, prisiminimų apie ją išliko nedaug, bet pamenu,
kad ji kvepėjo pigia vanile ir virė puikią kubietišką sriubą caldo
gallego su baltosiomis pupelėmis. Ji niekada nevadino manęs
Evelina, tik tnija, dėl to jaučiausi labai ypatinga, tarsi priklausy
čiau jai, o ji - man. Labiausiai mama norėjo tapti aktore. Ji tikrai
tikėjo, jog jai pradėjus filmuotis mes pabėgsime iš Pragaro Vir
tuvės rajono ir nuo mano tėčio.
Norėjau būti tokia kaip ji.
Labai dažnai troškau, kad savo mirties patale ji būtų pasa
kiusi ką nors įkvepiančio, ką būčiau galėjusi visada nešiotis
širdyje. Bet mes sužinojome, kaip sunkiai mama sirgo, tik tada,
kai ji užgeso. Paskutiniai jos man ištarti žodžiai: Dile a tu padre
que estarė en la cama. „Pasakyk tėčiui, kad būsiu lovoje."
Jai mirus, verkdavau tik prausdamasi po dušu, kai niekas
manęs nematydavo ir negirdėdavo, o aš negalėdavau atskirti,
53
TAYLOR JENKINS REID
kur mano ašaros, o kur vanduo. Nežinau, kodėl taip elgiausi. Bet
po kelių mėnesių man pavyko nusiprausti po dušu nepravirkus.
O paskui, pirmą vasarą po jos mirties, pradėjau bręsti.
Man pradėjo augti krūtys, jos vis didėjo. Sulaukusi dvylikos pri
valėjau peržiūrėti visus mamos drabužius ir pasiieškoti tinkamos
liemenėlės. Radau tik sau per mažą, bet vis tiek pradėjau ją segėti.
Kai suėjo trylika, mano ūgis buvo beveik metras ir septynias
dešimt trys centimetrai, tamsiai rudi plaukai blizgėjo. Buvau
ilgakojė, šviesiai rudos odos, o pro suknelės sagas veržėsi didelės
krūtys. Subrendę vyrai spoksodavo į mane, kai eidavau gatve, o
kai kurios mūsų name gyvenančios merginos nebenorėjo su ma
nimi draugauti. Mane kankino vienatvė. Augau be mamos, tik
su smurtaujančiu tėvu, draugų neturėjau, o besiskleidžiančiam
seksualumui nebuvau pasiruošusi.
Niekučių parduotuvėje ant kampo dirbo kasininkas Bilis.
Šešiolikametis mano klasės draugo brolis. Vieną spalio dieną nu
ėjau į tą parduotuvę nusipirkti saldainių ir jis mane pabučiavo.
Nenorėjau, kad bučiuotų. Atstūmiau jį. Bet jis nutvėrė mane
už rankos.
- Nagi, - tarė jis.
Parduotuvė buvo tuščia. Jo rankos stiprios. Jis sugriebė mane
dar smarkiau. Tą akimirką aš supratau, kad jis gaus tai, ko nori,
nesvarbu, leisiu aš jam ar ne.
Galėjau pasirinkti. Leisti jam tai daryti už dyką. Arba už sal
dainius.
Kitus tris mėnesius iš tos niekučių parduotuvės parsineš
davau ką panorėjusi. Mainais kiekvieną sekmadienį susitikdavau
su Biliu ir leisdavausi jo nurengiama iki pusės. Niekada nema
niau turinti kitą pasirinkimą. Tai, kad esu geidžiama, reiškė, jog
privalau patenkinti. Tuo metu galvojau šitaip.
54
Pamenu, kaip tamsiame užgriozdintame sandėliuke jis spaudė

mane prie medinių dėžių ir murmėjo: „Tu mane užvaldei."
Jis įtikino save, kad tai aš kalta dėl jį kankinančio geismo.
O aš juo patikėjau.
„Tik pamanyk, kaip aš veikiu tuos vargšus berniukus", -
galvodavau. Taip pat mintijau: „Štai kokia mano vertė ir mano
galia."
Kai jis mane pametė - nes pradėjo nuobodžiauti ir susirado
įdomesnę, - man labai palengvėjo, bet taip pat apniko jausmas,
kad susimoviau.
Buvo dar vienas toks vaikinas, prieš kurį nusirengiau marš
kinėlius manydama, jog neturiu kito pasirinkimo, bet paskui
pradėjau suprasti, kad aš galiu rinktis.
Bėda ta, kad netroškau nė vieno jų. Tiesą sakant, gana anksti
perpratau savo kūną. Kad gerai jausčiausi, man nereikėjo vai
kinų. Ir tai suvokusi pasijutau galinga. Todėl nesidomėjau vyrais.
Vis dėlto kai ko norėjau.
Norėjau išsinešdinti iš Pragaro Virtuvės.
Norėjau pasprukti iš savo buto, daugiau nejausti tekila dvo
kiančio tėvo burnos kvapo ir nepatirti sunkios jo rankos. Norėjau,
kad kas nors manimi pasirūpintų. Norėjau gražaus namo ir pi
nigų. Norėjau pabėgti toli nuo savo gyvenimo. Patekti į tokią
vietą, apie kokią kalbėjo mama.
Štai kas būdinga Holivudui. Tai ne tik vieta, bet ir jausmas.
Sumanęs ten pabėgti, patenki į Pietų Kaliforniją, kurioje visada
šviečia saulė, o niūrius pastatus ir purvinus šaligatvius pakeičia
palmės ir apelsinų giraitės. O kartu patenki į tokį gyvenimą, koks
vaizduojamas kino filmuose.
Bėgi į pasaulį, kuriame nugali moralė ir teisingumas, kuriame
gerieji laimi, o blogiukai pralaimi, kuriame patiriamas skausmas
tik sustiprina tave, kad galiausiai pasiektum pergalę.
55
TAYLOR JENKINS REID
Man prireikė ne vienų metų, kol supratau, kad daugiau

glamūro nežada daugiau paprastumo. Bet būdama keturiolikos
negalėjau to suprasti.
Todėl apsirengiau savo gražiąją žalią suknelę, kurią buvau be-
išauganti, ir pasibeldžiau į duris vaikino, kuris, girdėjau, ruošiasi
vykti į Holivudą. Vos pažvelgusi į Emio Diazo veidą supratau,
kad jis džiaugiasi mane matydamas.
Į tai ir išmainiau savo nekaltybę. Į kelionę į Holivudą.
Mudu su Erniu susituokėme 1953-iųjų vasario keturioliktą.
Tapau Evelina Diaz. Tada man buvo tik penkiolika, bet tėvas
pasirašė dokumentus. Emis turbūt įtarė, kad esu nepilnametė.
Bet aš jam melavau tiesiai į akis ir jį tai tenkino. Jis neatrodė
prastai, bet nebuvo elitinis gražuolis ar žavus. Ko gero, nebūtų
susiradęs gražios merginos. Manau, jis tai suprato. Suvokė, kad
reikia griebti pasitaikiusią progą.
Po kelių mėnesių mes sėdome į jo 1949-ųjų „Plymouth" ir
patraukėme į vakarus. Jis pradėjo dirbti operatoriaus padėjėju,
apsigyvenome pas jo draugus. Gana greitai susitaupėme pinigų
ir įsigijome nuosavą butą. Gyvenome Detroito ir De Longprė
gatvių sankirtoje. Įsigijau naujų drabužių ir man užtekdavo pi
nigų kiekvieną savaitgalį iškepti kepsnį.
Turėjau baigti vidurinę mokyklą. Bet Ernis tikrai nesiruošė
tikrinti mano pažymių, o aš buvau įsitikinusi, kad mokykla -
laiko švaistymas. Atvykau į Holivudą tik dėl vieno dalyko. Tai
ir ruošiausi daryti.
Užuot lankiusi mokyklą, kiekvieną dieną per pietus eidavau
į kavinę „Formosa Cafe" ir pasilikdavau ten per laimingąsias
valandas. Apie tą vietą buvau skaičiusi paskalų skiltyje. Žinojau,
kad ten susirenka garsių žmonių. Kavinė buvo įsikūrusi prie pat
kino studijos.
56
Kasdien lankydavausi tame raudoname pasviromis rai

dėmis išmargintame pastate su juoda stogine. Supratau, kad tai
turbūt nevykęs sumanymas, bet geresnio neturėjau. Jei noriu
būti aktore, turiu būti pastebėta. Nežinojau, kaip tai daroma, tik
nujaučiau, kad reikia būti ten, kur gali rinktis su kino pramone
susiję žmonės.
Todėl kasdien kulniuodavau į kavinę ir užsisakydavau stik
linę kokakolos.
Lankiausi ten taip dažnai ir taip ilgai sėdėdavau, kad galiau
siai barmenui pabodo apsimetinėti, jog nesupranta, kokį žaidimą
žaidžiu.
- Klausyk, - pasakė jis man po maždaug trijų savaičių. - Jei
nori čia sėdėti ir laukti, kol pasirodys Hamfris Bogartas, aš nieko
prieš. Bet turėtum būti kuo nors naudinga. Nesiruošiu leisti tau
užimti pinigus mokančių lankytojų vietą ir siurbčioti tik kolą.
Jis buvo vyresnis, gal penkiasdešimties, bet jo plaukai buvo
tankūs, tamsūs. Dėl kaktoje įsirėžusių raukšlių priminė man tėvą.
- Ką norėtumėte, kad daryčiau?
Aš šiek tiek nerimavau, kad jis pareikalaus iš manęs to, kuo
jau palepinau Emį, bet jis numetė man padavėjo padėklą ir liepė
pabandyti priimti užsakymus.
Nenutuokiau, ką turi daryti padavėja, bet nesiruošiau jam to
sakyti.
- Gerai, - tarstelėjau, - nuo ko man pradėti?
Jis parodė į siauras kabinas palei sieną.
- Čia pirmasis staliukas. Kitų numerius sužinosi skaičiuo
dama.
- Gerai, - pasakiau, - suprantu.
Pakilau nuo baro kėdės ir nuėjau prie antro staliuko, prie
kurio šnekučiavosi trys kostiumuoti vyrai, pasidėję užverstus
valgiaraščius.
57
TAYLOR JENKINS REID
- Ei, mergaite! - pašaukė baro padavėjas.

-Ką?
- Esi pribloškianti gražuolė. Jei gausi penkis dolerius, tau pa
siseks.
Priėmiau dešimt užsakymų, supainiojau trijų klientų sumuš
tinius ir gavau keturis dolerius.
Po keturių mėnesių Haris Kameronas, jaunas „Saulėlydžio"
studijos prodiuseris, atėjo susitikti su gretimame pastate dir
bančiu vadovu. Abu užsisakė po kepsnį. Kai nunešiau jiems
sąskaitą, Haris pakėlė į mane akis ir aiktelėjo:
- O Dieve.
Po dviejų savaičių pasirašiau sutartį su „Saulėlydžio" studija.
Grįžau namo ir pasakiau Erniui, neva labai nustebau, kad

žmonės iš „Saulėlydžio" susidomėjo tokia nereikšminga as
menybe kaip aš. Patikinau, kad aktorės darbas tebus smagi
pramoga, kol prasidės tikrasis mano darbas. Motinystė. Paisčiau
visokias nesąmones.
Tada jau buvau beveik septyniolikos, bet Emis vis dar manė,
kad esu vyresnė. Ėjo į pabaigą 1954-ieji. Kiekvieną rytą kelda
vausi ir traukdavau į „Saulėlydžio" studiją.
Neturėjau žalio supratimo, kaip reikia vaidinti, bet mokiausi.
Keliose romantinėse komedijose atlikau nereikšmingus vaid
menis. Viename filme apie karą pasakiau vieną sakinį.
„Ir kodėl gi jis neturėtų to daryti?" Štai tas sakinys.
Vaidinau slaugytoją, besirūpinančią sužeistu kareiviu. Toje
scenoje gydytojas užsipuola ligonį, kad su manimi flirtuoja, o aš
nusistebiu, kodėl gi jis neturėtų to daryti. Pasakiau šią frazę kaip
kokia maža mergaitė per penktokų vaidinimą, su nežymiu Niu
jorko gyventojų akcentu. Tuo metu daug ką sakiau su akcentu.
58
Kalbant angliškai buvo justi niujorkietės akcentas. Kalbant ispa

niškai - amerikietės.
Kai filmas buvo pradėtas rodyti, abu su Emiu nuėjome jo pa
sižiūrėti. Erniui visa tai pasirodė juokinga. Jo mažutė žmonelė
filme pasakė trumputį sakinuką.
Niekada anksčiau neturėjusi daug pinigų, pradėjau uždirbti
daugiau nei Emis, kol jis dar nebuvo tapęs vyriausiuoju ope
ratoriaus padėjėju. Paklausiau jo, ar galėčiau susimokėti už
pradedančiųjų aktorių kurus. Tą vakarą pagaminau jam arroz con
polio*ir nešdama patiekalą tyčia nenusirišau prijuostės. Norėjau
atrodyti kaip nekalta šeimininkė. Pamaniau, jog nieko nereika
laudama pasieksiu daugiau. Mane nervino, kad turiu prašyti jo
leidimo, kaip leisti savo pinigus, bet kitos išeities nemačiau.
- Žinoma, - pritarė Emis. - Puiki mintis. Tu įgysi patirties ir
gal vieną dieną atliksi pagrindinį vaidmenį.
Tikrai atliksiu.
Norėjau jam užvožti.
Bet tada supratau, kad Ernis niekuo dėtas. Jis dėl nieko ne
kaltas. Pati apsimečiau esanti tuo, kuo iš tikrųjų nebuvau. O
paskui pradėjau niršti, kad jis nemato manęs tikrosios.
Po šešių mėnesių jau galėjau pasakyti sakinį įsijautusi. Mano
pasiekimai buvo nedideli, bet gana geri.
Suvaidinau dar trijuose filmuose, visuose savo vaidmenį at
likdavau per vieną dieną. Išgirdau, kad ieškoma aktorės, kuri
suvaidintų Stju Kuperio paauglę dukrą romantinėje komedijoje.
Panorau gauti tą vaidmenį.
Todėl padariau tai, kam būtų ryžęsi tikrai nedaug mano lygio
aktorių. Pasibeldžiau į Hario Kamerono duris.
- Evelina, - nustebęs tarė jis. - Kam turėčiau dėkoti už šį ma
lonų vizitą?
* Ryžiai su vištiena (isp.).
59
TAYLOR JENKINS REID
- Noriu atlikti Karolinos vaidmenį, - tariau. - Filme „Meilė -

dar ne viskas".
Haris mostelėjo siūlydamas atsisėsti. Jis buvo gražus va
dovas. Dauguma prodiuserių buvo apkūnūs, praplikę. Haris
buvo aukštas ir lieknas. Jaunas. Spėjau, kad vyresnis už mane
vos dešimčia metų. Jis vilkėdavo jam puikiai tinkančius ir prie
šviesiai mėlynų akių derančius kostiumus. Žvelgiant į jį kildavo
minčių apie Vidurio Vakarus. Ne dėl to, kaip jis atrodė, o dėl to,
kaip elgėsi su žmonėmis. Pirmiausia maloniai, paskui griežtai.
Haris vienintelis iš visos grupės nespoksojo tiesiai man į
krūtis. Iš tikrųjų mane tai erzino, tarsi daryčiau ką nors ne taip,
todėl ir nesulaukčiau jo dėmesio. Taigi, jei imsime moteriai kar
toti, kad jos vienintelis gebėjimas būti geidžiamai, ji patikės. Aš
tuo tikėjau dar nesulaukusi aštuoniolikos.
- Neapgaudinėsiu tavęs, Evelina. Aris Sulivanas tikrai ne
skirs tau šito vaidmens.
- Kodėl?
- Tu netinki.
- Ką tai reiškia?
- Niekas nepatikės, kad esi Stju Kuperio dukra.
- Tikrai galėčiau ja būti.
- Negalėtum.
- Kodėl?
- Kodėl?
- Taip, aš noriu žinoti kodėl.
- Tavo vardas Evelina Diaz.
- Na ir kas?
- Negalime paskirti tau vaidmens filme ir apsimesti, kad esi
ne meksikietė.
- Aš kubietė.
- Šiuo atveju nėra jokio skirtumo.
60
Skirtumas tikrai buvo, bet nė nesiruošiau jam to aiškinti.

- Tiek to, - atlyžau. - O kaip dėl filmo su Geriu Diupontu!
- Negali atlikti pagrindinio romantinio vaidmens su Geriu
Diupontu?
- Kodėl?
Haris pažvelgė į mane tarsi klausdamas, ar tikrai reikia pasa
kyti tai garsiai?
- Nes aš iš Meksikos? - paklausiau.
- Nes filme su Geriu Diupontu reikia mielos šviesiaplaukės
merginos.
- Aš galiu tapti miela šviesiaplauke mergina.
Haris pažvelgė į mane.
Pasistengiau dar labiau:
- Noriu šito vaidmens, Hari. Juk žinote, kad galiu suvaidinti.
Šiuo metu esu viena įdomiausių jūsų turimų merginų.
Haris nusijuokė.
- Tu drąsi. Turiu tai pripažinti.
Į duris pabeldė Hario sekretorė.
- Atsiprašau, kad trukdau, pone Kameronai, bet pirmą va
landą jums reikia būti Berbanke.
Haris žvilgtelėjo į savo laikrodį.
Pabandžiau trečią kartą:
- Pagalvokite, Hari. Aš vaidinu gerai, galiu dar patobulėti.
Bet skiriate man tik tuos nereikšmingus vaidmenis.
- Mes žinome, ką darome, - atsakė Haris stodamasis.
Aš irgi atsistojau.
- Hari, kaip įsivaizduojate mano karjerą po trejų metų? Ar
vaidinsiu mokytoją, kuriai teks ištarti tris sakinius?
Haris praėjo pro šalį, atidarė duris ir išprašė mane lauk.
- Matysime, - tarstelėjo jis.
61
TAYLOR JENKINS REID
Pralaimėjusi mūšį nusprendžiau, kad reikia laimėti karą.

Todėl kitą kartą pamačiusi Arį Sulivaną, pietaujantį studijos val
gomajame, jam prieš pat nosį numečiau rankinę ir pasilenkusi
jos paimti leidau jam paganyti akis. Mūsų žvilgsniai susitiko,
bet aš nuėjau, tarsi nenorėdama turėti su juo jokių reikalų, tarsi
nežinočiau, kas jis toks.
Po savaitės apsimečiau, kad pasiklydau tarp vadovų kabi
netų, ir susitikau jį koridoriuje. Jis buvo apkūnus vyrukas, bet
antsvoris jam tiko. Jo akys buvo tamsiai rudos, todėl buvo sunku
pamatyti, kur baigiasi rainelės. Jis visada atrodė šiek tiek apžėlęs,
net kai kruopščiai nusiskųsdavo. Tačiau gražiai šypsodavosi. Į
tai ir sutelkiau dėmesį.
- Panele Diaz, - kreipėsi jis. Išgirdusi, kad žino mano pa
vardę, šiek tiek nustebau.
- Pone Sulivanai, - atsiliepiau.
- Gali vadinti mane Ariu.
- Ką gi, Ari, sveiki, - tariau delnu švelniai prisiliesdama prie
jo rankos.
Man buvo septyniolika. Jam - keturiasdešimt aštuoneri.
Tą vakarą, jo sekretorei išėjus namo, buvau paguldyta ant
stalo su iki klubų pakeltu sijonu, o man tarp kojų įsispraudė
Ario galva. Paaiškėjo, kad Aris turi fetišą - burna tenkinti nepil
nametes merginas. Po maždaug septynių minučių apsimečiau,
kad mėgaujuosi mane užvaldžiusiu sprogimu. Negaliu pasakyti,
ar man tai patiko. Bet džiaugiausi būdama su juo, žinojau, kad
gausiu tai, ko noriu.
Sakoma, jog mėgavimasis seksu turėtų būti malonus. Aš tikrai
patyriau daug sekso, kuris man visai nepatiko. Bet jei seksą api
būdintume kaip mainus, buvo tikrai nedaug mainų, kurie mane
būtų nuvylę.
62
Išeidama iš Ario kabineto pastebėjau ten surikiuotus

„Oskarus". Pasižadėjau, kad vieną dieną ir aš gausiu tokį apdo
vanojimą.
„Meilė - dar ne viskas" ir Gėrio Diuponto filmas, kuriame vai
dinti norėjau, pasirodė vienas paskui kitą, juos skyrė tik savaitė.
„Meilė - dar ne viskas" patyrė nesėkmę. Penelopė Kils, moteris,
kuriai buvo skirtas vaidmuo kartu su Geriu, sulaukė siaubingų
atsiliepimų.
Iškirpau recenziją apie Penelopę ir vidiniu biuro paštu nu
siunčiau Hariui ir Ariui su prierašu: „Man tai būtų buvę vieni
niekai."
Kitą rytą savo vagonėlyje radau raštelį: „Gerai, tu laimėjai."
Haris pasikvietė mane į savo kabinetą ir pasakė pasikalbėjęs
su Ariu. Jie apsvarstė kelis vaidmenis, kuriuos būtų galima skirti
man. Galėjau vaidinti italų įpėdinę ir romantiniame filme apie
karą atlikti ketvirtą pagal svarbumą vaidmenį. Arba filme „Ma
žosios moterys" galėjau vaidinti Džo.
Žinojau, ką tai reikštų, jei vaidinčiau Džo. Ji baltaodė. Bet vis
tiek norėjau to vaidmens. Juk tiek daug stengiausi ne tam, kad
žengčiau į priekį kūdikio žingsniu.
- Džo, - pasakiau. - Skirkite man Džo vaidmenį.
Padariusi tai užvedžiau į žvaigždes skraidinantį erdvėlaivį.
Haris pristatė mane studijos stilistei Gvendolinai Peters.
Gvendolina išbalino man plaukus ir nukirpo juos iki pečių. Su
tvarkė antakius. Išpešiojo „našlės viršūnę" - V forma ant kaktos
želiančius plaukus. Susitikau su dietologu ir jo dėka numečiau
lygiai šešis svarus. Bet daugiausia todėl, kad pradėjau rūkyti ir
kai kuriuos patiekalus pakeičiau kopūstų sriuba. Susitikau su re
torikos mokytoju, kuris padėjo man paslėpti niujorkiečių akcentą
ir pamiršti ispanų kalbą.
63
TAYLOR JENKINS REID
Ir, žinoma, privalėjau užpildyti trijų puslapių anketą apie

savo ankstesnį gyvenimą. Kuo dirba mano tėvas? Ką veikiu lais
valaikiu? Ar turiu naminių gyvūnų?
Kai įteikiau savo nuoširdžius atsakymus, tyrėjas iškart juos
perskaitė ir pasakė:
- O, ne, ne, ne. Iš to nieko gero nebus. Nuo dabar sakysi, kad
tavo motina žuvo per nelaimingą atsitikimą, o tėvas augino tave
vienas. Manhatane jis dirbo statybininku, o vasarą savaitgaliais
nusiveždavo tave į Konio salą. Jei kas nors paklaus, sakyk, kad
mėgsti žaisti tenisą ir plaukioti, turi senbernarą vardu Rodžeris.
Pozavau tol, kol jie padarė maždaug šimtą žiniasklaidai skirtų
nuotraukų. Visi fotografavo mane ir mano šviesius plaukus,
puikią figūrą, mano baltus dantis. Nepatikėsite, kaip buvo liepta
man pozuoti. Šypsotis paplūdimyje, žaisti golfą, bėgti gatvėmis
tempiamai scenos dekoratoriaus paskolinto senbernaro. Mane
fotografavo ant greipfruto barstančią druską, iš lanko šaunančią
strėlę, lipančią į netikrą lėktuvą. O ką jau kalbėti apie metinių
švenčių nuotraukas. Karštą rugsėjo dieną vilkėdama raudono
velveto suknelę sėdėjau prie žybsinčios kalėdinės eglutės ir ap
simečiau atidaranti dėžutę, kurioje tupi mažas katinėlis.
Stilistai buvo nuoseklūs ir paisė griežtų Hario Kamerono nu
rodymų, kaip man rengtis. Visada vilkėdavau aptemptą dailiai
užsagstytą megztuką.
Deja, mano figūra nepriminė smėlio laikrodžio formos. Sė
dynė atrodė kaip plokščia siena. Buvo galima ant jos kabinti
paveikslą. Vyrų dėmesį traukė mano krūtinė. O moterys žavėjosi
veido bruožais.
Pasakysiu atvirai: ne iš karto supratau, kokią mane visi no
rėtų matyti. Bet kažkuriuo metu per tas savaites, kai buvau be
paliovos fotografuojama, man nušvito protas.
64
Aš sukurta taip, kad išryškėtų dvi priešpriešos. Mano įvaizdį

buvo sunku nuodugniai analizuoti, bet lengva prie jo priprasti.
Buvau naivi ir erotiška. Tarsi būčiau pernelyg sveika ir morali,
kad suprasčiau, jog kam nors galiu kelti amoralių minčių.
Žinoma, tai nesąmonė. Tačiau lengvai pavyko suvaidinti.
Manau, žvaigždė nuo paprastos aktorės skiriasi tuo, kad puikiai
jaučiasi tapdama bet kuo, ko pageidauja pasaulis. Ir aš puikiai
jaučiausi atrodydama nekaltai ir gundomai.
Kai išryškino nuotraukas, Haris Kameronas nusivedė mane
į savo kabinetą. Žinojau, apie ką nori pasikalbėti. Dar reikėjo
sutarti dėl vieno dalyko.
- Kaip tau patinka Amelija Don? Skamba visai neblogai,
tiesa? - paklausė jis. Mes sėdėjome jo kabinete: jis - ant stalo, o
aš - ant kėdės.
Pagalvojau apie tai.
- O kaip dėl inicialų EH? - paklausiau. Norėjau vardo, kuris
būtų panašiausias į tą, kurį man davė mama - Evelina Herera.
- Elena Henesi? - jis papurtė galvą. - Pernelyg griozdiška.
Pažvelgiau į jį ir pasiūliau vardą, kurį buvau sugalvojusi pra
ėjusią naktį. Apsimečiau, kad man ką tik kilo tokia mintis:
- Gal Evelina Hugo?
Haris šyptelėjo.
- Girdžiu prancūzišką skambesį, - įvertino jis. - Man patinka.
Aš atsistojau, paspaudžiau jam ranką, man aplink veidą
plaikstėsi šviesūs plaukai, prie kurių vis dar reikėjo priprasti.
Man pasukus apskritą durų rankeną, Haris sustabdė mane.
- Dar šis tas, - tarė jis.
- Klausau.
- Perskaičiau tavo atsakymus į anketos klausimus, - jis pa
žiūrėjo tiesiai į mane. - Aris labai patenkintas tavo pokyčiais. Jis
mano, kad turi didelį potencialą. Studijos vadybininkai mano,
65
TAYLOR JENKINS REID
jog tau praverstų nueiti į kelis pasimatymus, kad būtum paste

bėta mieste su tokiais vyrukais kaip Pitas Griras, Brikas Tomas,
gal net Donas Adleris.
Donas Adleris buvo karščiausias „Saulėlydžio" studijos ak
torius. Jo tėvai, Merė ir Rodžeris Adleriai, - vienos didžiausių
ketvirto dešimtmečio žvaigždžių. Jis priklausė Holivudo kilmin
giesiems.
- Ar tai sukels tau sunkumų? - paklausė Haris.
Jis nepaminėjo Emio, nes žinojo, kad ir taip suprantu.
- Nesukels, - atsakiau. - Tikrai ne.
Haris linktelėjo. Ištiesė man savo vizitinę kortelę.
- Paskambink Benui Morisui. Jis dirba advokatu bungalų ra
jone. Padėjo anuliuoti Rubės Reili ir Mako Rigso santuoką. Jis
padės tau viską sutvarkyti.
Grįžau namo ir pasakiau Emiui, kad jį palieku.
Šešias valandas jis nesustodamas verkė, o paskui, gerokai po
vidurnakčio, pasakė:
- Bien*. Jei tu šito nori.
Studija išmokėjo jam piniginę kompensaciją, o aš parašiau
jausmingą laišką apie tai, kaip man skaudu jį palikti. Tai nebuvo
tiesa, bet jaučiausi jambent tiek skolinga: pabaigti santuoką taip,
kaip ją ir pradėjau - apsimesdama, jog jį myliu.
Nesididžiuoju tuo, ką padariau. Tikrai nenorėjau jo įskau
dinti. Nesijaučiau taip tada, nesijaučiu ir dabar.
Bet taip pat žinau, kaip labai man reikėjo pasprukti iš Pragaro
Virtuvės. Žinau, koks apima jausmas, kai tėvas tave apžiūrinėja
iš labai arti, o paskui nusprendžia, kad tavęs nekenčia, ir tau
smogia arba pajunta, jog myli tave šiek tiek per daug. Žinau,
kaip jautiesi įsivaizduodamas ateitį su vyru, savo tėvo kopija,
kuriam esi priversta atsiduoti, kai to visai nenori, o vakarienei
* Gerai (isp.).
66
patiekti tik sklindžių su konservuotais kukurūzais, nes mėsai

nėra pinigų.
Tad kaip aš galiu smerkti keturiolikos metų mergaitę, kuri
padarė viską, kad tik pabėgtų iš to miesto? Ir kaip galiu teisti
aštuoniolikametę, kuri išsivadavo iš santuokos, kai jautėsi saugi
ir galėjo tai padaryti?
Emis vedė moterį vardu Betė, ji pagimdė jam aštuonis vaikus.
Manau, kad jis mirė dešimto dešimtmečio pradžioje, sulaukęs ne
vieno anūko. Studijos išmoką jis investavo į namą Los Andželo
Mar Vistos rajone, esantį visai netoli studijos „Fox". Jis niekada
nemėgino su manimi susisiekti.
Tad, jei tikėsime, kad viskas gerai, kas gerai baigiasi, galiu
drąsiai pasakyti, kad aš nesigailiu.
67
velina, - sako Greisė įeidama į kambarį, - po valandos jūs
E pietaujate su Roniu Belmanu. Tik norėjau priminti.
- O, tikrai, - taria Evelina. - Ačiū. - Greisei išėjus, ji pasisuka
į mane. - Gal pratęskime rytoj? Tuo pačiu laiku?
- Taip, gerai, - atsakau ir pradedu rinktis daiktus. Man už
tirpo kairė koja, padaužau ją į kietmedį bandydama atgaivinti.
- Kaip manote, kaip mums sekasi? - klausia Evelina stoda-
masi ir lydėdama mane. - Ar galėsite parašyti knygą apie mane?
- Galiu parašyti bet ką, - atsakau.
Evelina nusijuokia ir atsako:
- Gera mergaitė.
- Kaip reikalai? - man atsiliepus, klausia mama. Ji sako „rei

kalai", bet žinau, kad iš tikro nori sužinoti, kaip man sekasi
gyventi be Deivido.
- Gerai, - atsakau, pasidedu rankinę ant sofos ir nueinu prie
šaldytuvo. Mama iškart mane įspėjo, kad Deividas nėra man tin
kamiausias vyras. Kai buvome padraugavę kelis mėnesius, per
Padėkos dieną pasikviečiau jį į gimtuosius namus, į Ensiną.
Mamai patiko, kad mano vaikinas mandagus, kad pasisiūlė
padėti padengti, o paskui sutvarkyti stalą. Bet paskutinės mūsų
viešnagės rytą ji prisipažino abejojanti, ar mudu su Deividu sieja
tvirtas ryšys. Ji teigė „nematanti to".
68
Aš atšoviau, jog jai nereikia matyti. Pakanka, kad aš tai jaučiu.

Bet šie jos žodžiai įstrigo man galvoje. Kartais išgirsdavau
juos lyg šnabždesį, o kartais jie imdavo aidėti garsiai.
Kai nepraėjus nė metams paskambinau jai ir pranešiau, jog
mes susižadėjome, tikėjausi, kad mama supras, koks jis mielas,
kaip natūraliai įsiliejo į mano gyvenimą. Sujuo viskas buvo labai
paprasta, o anuomet tai atrodė itin vertinga. Vis dėlto nerimavau,
kad ji vėl pareikš, jog aš padariau klaidą.
Bet ji to nepasakė. Tiesą sakant, mane palaikė.
Dabar manau, kad mama taip elgėsi iš pagarbos, visai ne dėl
to, kad pritarė mūsų sprendimui.
- Apie šį bei tą pagalvojau, - sako mama, man atidarius šal
dytuvą. - O gal turėčiau sakyti, jog sukūriau planą.
Čiumpu butelį „Pellegrino", plastikinę dėžutę su vyšniniais
pomidorais ir skystyje plaukiojančios buratos.
- O, ne, - atsiliepiu. - Ką tu sugalvojai?
Mama nusijuokia. Ji visada taip nuostabiai juokiasi. Labai
nerūpestingai, jaunatviškai. Aš juokiuosi įvairiai. Kartais gar
siai, dusliai. Kartais krizenu kaip senė. Deividas yra sakęs, kad į
senio panašus juokas pats tikriausias, nes nė vienas sveiko proto
žmogus nenorėtų taip juoktis. Dabar bandau prisiminti, kada jis
taip sakė.
- Kol kas dar nieko, - pareiškia mama. - Dar tik rezgu idėjas.
Bet ketinu atvažiuoti tavęs aplankyti.
Kelias akimirkas tyliu, pasveriu visus už ir prieš, apžiūriu di
delį gabalą sūrio ir įsidedu jį į bumą. Argumentai už: ji pagamins
makaronų su sūriu ir iškeps kokosų pyragą. Argumentai prieš:
kas tris sekundes klausinės, ar man viskas gerai. Už: bent kelias
dienas grįšiu ne į tuščią butą.
Aš nuryju gabalą sūrio.
69
TAYLOR JENKINS REID
- Gerai, - pagaliau atsakau. - Puiki mintis. Gal pakviesiu tave

į kokį nors šou.
- Puiku, ačiū Dievui, - atsiliepia mama. - Jau užsisakiau bi
lietą.
- Mama, - sudejuoju.
- Ką? Jei būtum pasakiusi „ne", būčiau atšaukusi užsakymą.
Bet tu sutikai. Puiku. Atvyksiu po dviejų savaičių. Ar tau tinka?
Žinojau, kad taip nutiks, kai pernai mama išėjo į pensiją ir
beveik nustojo mokytojauti. Kelis dešimtmečius ji pradirbo
privačioje mokykloje, vadovavo gamtos mokslų skyriui. Kai
pranešė, jog ketina susimažinti darbo krūvį ir turės pamokas tik
du kartus per savaitę, iškart supratau, kad nuo šiol savo dėmesį
skirs kam nors kitam.
- Taip, tinka, - atsakau pjaustydama pomidorus ir užpildama
ant jų šlakelį aliejaus.
- Tiesiog noriu įsitikinti, kad tau viskas gerai, - sako mama. -
Noriu būti šalia. Tau nereikėtų...
- Žinau, mama, - pertraukiu ją. - Žinau. Suprantu. Ačiū, kad
atvyksi. Bus smagu.
Gal ir nebus smagu. Tai prilygsta ėjimui į vakarėlį po sunkios
dienos. Nesinori, bet reikia. Žinai, kad išėjęs iš namų pasijusi
geriau, net jei tame vakarėlyje ir nebus linksma.
- Ar gavai mano siuntinį? - paklausia mama.
- Siuntinį?
- Tavo tėčio nuotraukas.
- O, ne, - atsakau, - negavau.
Kurį laiką tylime. Mama suirzta dėl mano tylėjimo.
- Dėl Dievo, laukiu, kol pati papasakosi, bet nebeištveriu.
Kaip sekasi su Evelina Hugo? - klausia ji. - Mirštu iš smalsumo,
o tu nė neužsimeni!
70
Įsipilu mineralinio vandens „Pellegrino" ir sakau, kad Evelina

ir tiesmuka, ir sunkiai perprantama. Tada prisipažįstu neketi
nanti rašyti straipsnio apie ją žurnalui „Vivant".
- Nelabai suprantu, - sako mama. - Ar ji nori, kad parašytum
jos biografiją?
- Aha, - atsakau. - Labai malonu, bet vis tiek keista. Kažin
ar ji išvis kada nors svarstė duoti interviu „Vivant". Manau, kad
ji... - nutylu nežinodama, ką tiksliai mėginu pasakyti.
-Ką?
Dar šiek tiek apie tai pagalvoju.
- Pasinaudojo „Vivant" norėdama su manimi susisiekti. Iki
galo nesuprantu. Tačiau Evelina viską apskaičiuoja. Ji kažką
rezga.
- Na, man visai nekeista, kad ji susidomėjo tavimi. Tu labai
talentinga. Sąmojinga...
Mano mama labai nuspėjama. Imu vartyti akis apmąstydama
jos žodžius.
- Taip, mama, žinau. Bet čia dar kažkas slypi. Esu tuo tikra.
- Skamba grėsmingai.
- Manau, kad taip.
- Ar turėčiau jaudintis? - klausia mama. - O tu pati ar jau
diniesi?
Taip tiesiogiai ir šia linkme niekada negalvojau, bet, ko gero,
turėčiau atsakyti neigiamai.
- Manau, man taip įdomu, kad neturiu kada jaudintis, -
sakau.
- Ką gi, tai būk maloni ir pažadėk papasakoti savo mamai
visas pikantiškas smulkmenas. Iškenčiau dvidešimt dvi valandas
trukusį gimdymą. Esu to verta.
Nusijuokiu. Juokas vėl šiek tiek panašus į seno žmogaus.
- Gerai, - tarsteliu, - pažadu.
71
TAYLOR JENKINS REID
- Taigi, - sako Evelina. - Ar mes jau pasiruošusios?

Ji įsitaiso savo vietoje. Aš sėdžiu prie stalo. Greisė atnešė pa
dėklą su mėlynių keksiukais, du baltus puodelius, kavinuką ir
nerūdijančio plieno indelį su grietinėle. Aš atsistoju, įsipilu kavos
ir grietinėlės, tada grįžtu prie stalo, įjungiu įrašymo programą ir
sakau:
- Taip, mes pasiruošusios. Pirmyn. Kas nutiko paskui?
72
Prakeiktas Donas AcUeris
ažosios moterys" tebuvo masalas. Vos tik tapau „Eve
lina Hugo, jauna šviesiaplauke", „Saulėlydis" panoro,
kad atlikčiau vaidmenis įvairiausiuose filmuose. Visokiose pai
kose sentimentaliose komedijose.
Susitaikiau su tuo dėl dviejų priežasčių. Pirma, koziriai buvo
ne mano rankose. Antra, aš dariausi vis garsesnė. Ir sparčiai.
Pirmas filmas, kuriame jie leido man suvaidinti pagrin
dinį vaidmenį, vadinosi „Tėvas ir dukra". Mes filmavome jį
1956-aisiais. Edas Beikeris vaidino mano tėvą našlį. Nutiko taip,
kad abu tuo pačiu metu pamilome. Jis - savo sekretorę, aš - jo
mokinį.
Haris primygtinai ragino mane nueiti į kelis pasimatymus su
Briku Tomu.
Brikas pradėjo filmuotis dar būdamas vaikas ir greitai tapo
žvaigžde. Paskui virto tikru stabuku, kuris, dievaži, tikėjo galįs
būti mesijas. Net stovėdama šalia jo imdavau manyti, kad tuoj
paskęsiu iš jo trykštančiose savimylos srovėse.
Vieną penktadienį mudu su Briku susitikome su Hariu ir
Gvendolina Peters už kelių kvartalų nuo „Chasen's" restorano.
Gvena liepė man apsivilkti suknelę, apsimauti pėdkelnes ir ap
siauti aukštakulnius batelius. Ji sukėlė man plaukus ir padarė
šukuoseną. Brikas pasirodė vilkėdamas džinsinį kombinezoną ir
marškinėlius ir Gvena liepė jam apsivilkti dailų kostiumą. Nauju
75
TAYLOR JENKINS REID
tamsiai raudonu Hario „Cadillac Baritz" nuvažiavome pusę my

lios iki pat restorano durų.
Mus pradėjo fotografuoti dar net neišlipusius iš automobilio.
Buvome palydėti iki apvalių minkštasuolių. Susėdome vienas
šalia kito. Užsisakiau „Širlės Tempi" kokteilį.
- Mieloji, kiek tau metų? - paklausė Brikas.
- Aštuoniolika, - atsakiau.
- Tada spėju, kad ant tavo sienos turėjo kabėti mano nuo
trauka.
Suėmiau save į rankas, kad nečiupčiau taurės ir nešliūkš
telėčiau gėrimo jam į veidą. Tik mandagiai nusišypsojau ir
paklausiau:
- Iš kur jūs žinote?
Mums sėdint greta, žybčiojo fotografų blykstės. Apsimetėme
jų nematantys, dėjomės, kad tiesiog linksmai šnekučiuojamės
susikibę už rankų.
Po valandos mes vėl susitikome su Hariu ir Gvendolina, per
sirengėme kasdieniais drabužiais.
Prieš mums atsisveikinant, Brikas pasisuko į mane ir nusi
šypsojo.
- Rytoj apie mudu pasklis daug gandų, - tarė jis.
- Tikrai taip.
- Jei norėsi, kad jie virstų tiesa, pranešk.
Man reikėjo patylėti. Tiesiog mielai nusišypsoti. Bet aš lepte
lėjau:
- Gali nelaukti.
Brikas pažvelgė į mane ir nusijuokė. Tarsi nebūčiau ką tik jo
įžeidusi.
- Ar galite juo pasitikėti? - paklausiau. Haris jau buvo ati
daręs man dureles ir laukė, kol sėsiu į automobilį.
76
- To vyruko dėka mes užsidirbame daug pinigų, - pasakė jis

ir atsisėdo.
Haris įsitaisė prie vairo ir pasuko užvedimo raktelį, bet auto
mobilis nepajudėjo iš vietos. Tada Haris pažvelgė į mane.
- Nesakau, kad turėtum be paliovos flirtuoti su aktoriais,
kurie nepatinka, - tarė jis. - Tačiau tau būtų naudinga, jei kas
nors kristų į akį, jei padarius vieną kitą nuotrauką įvyktų ir šis
tas daugiau. Studijai tai patiktų. Taip pat ir gerbėjams.
Naiviai tikėjausi, jog nebereikės apsimetinėti, kad man pa
tinka kiekvieno sutikto vyro dėmesys.
- Gerai, - tarstelėjau kone nekantriai. - Pabandysiu.
Nors ir žinojau, kad tai palanku mano karjerai, vos ištvėriau
pasimatymus su Pitu Griru ir Bobiu Donovanu. Bet tada Haris
liepė nueiti į pasimatymą su Donu Adleriu ir aš pamiršau, kodėl
ši mintis išvis nepatiko.
Donas Adleris pakvietė mane į „Mocambo", neabejotinai

karščiausią miesto klubą. Atvažiavo pasiimti manęs iš namų.
Atidariusi duris išvydau jį vilkintį dailų kostiumą ir laikantį
puokštę lelijų.
Man avint aukštakulnius, jis buvo tik keliais coliais aukštesnis.
Šviesiai rudais plaukais, šviesiai rudomis akimis, išsišovusiais
žandikauliais, švytintis šypsena, kurią išvydęs negalėjai nenu
sišypsoti. Tokia šypsena garsėjo jo motina, bet Adleris galėjo
pasigirti daug gražesniu veidu.
- Čia tau, - tarė jis kiek drovėdamasis.
- Vaje, - tariau imdama gėles. - Jo nuostabios. Užeikite. Už
eikite. Tuojau jas pamerksiu.
Vilkėjau kokteilių suknelę laivelio formos apykakle. Plaukai
buvo sukelti ir susukti į kuodą. Iš po spintelės po kriaukle paė
miau vazą ir atsukau vandens čiaupą.
77
TAYLOR JENKINS REID
- Nereikėjo vargintis, - pasakiau Donui stovint virtuvėje ir

manęs laukiant.
- Na, - atsiliepė jis, - aš to norėjau. Jau kurį laiką persekiojau
Harį - vis primindavau, kaip trokštu su tavimi susitikti. Tiesiog
norėjau, jog pasijustum ypatinga.
Padėjau gėles ant virtuvinės spintelės.
- Eime?
Donas linktelėjo ir paėmė mane už rankos.
- Mačiau filmą „Tėvas ir dukra", - tarė jis mums sėdint jo
kabriolete ir važiuojant Saulėlydžio prospekto link.
- Tikrai?
- Tikrai. Aris parodė man pirminę versiją. Jis sako, kad filmo
laukia didelė sėkmė. Taip pat ir tavęs.
- O ką manote jūs?
Hailande, užsidegus raudonam šviesoforo signalui, susto
jome. Donas pažvelgė į mane.
- Manau, kad esi nuostabiausia moteris, kokią tik man teko
matyti.
- Baikit, - tarstelėjau. Prajukau. Net ėmiau rausti.
- Tikrai. Be to, tu labai talentinga. Filmui pasibaigus atsi
sukau į Harį ir pasakiau: „Štai mano mergina."
- Negali būti, - atšoviau.
Donas pakėlė ranką.
- Skauto garbės žodis.
Nebuvo jokios priežasties, dėl kurios Donas Adleris galėjo
paveikti mane skirtingai nei kiti pasaulio vyrai. Jis nebuvo nei
gražesnis už Briką Tomą, nei nuoširdesnis už Ernį Diazą, bet
galėjo padėti man tapti žvaigžde, nesvarbu, myliu jį ar ne. Tik
šių dalykų negalima paaiškinti protu. Aš dėl visko kaltinu fero
monus.
78
Feromonus ir aplinkybę, kad Donas Adleris elgėsi su manimi

kaip su asmenybe. Yra žmonių, kurie pamatę gražią gėlę bėga
jos nusiskinti. Nori laikyti ją rankoje, nori turėti. Nori, kad gėlės
grožis priklausytų jiems, nori tapti jo savininkais. Nori valdyti.
Donas buvo kitoks. Bent jau iš pradžių. Jis džiaugėsi būdamas
šalia tos gėlės, matydamas gėlę, tiesiog vertino tai, kad ji tokia
yra.
Štai kas būdinga santuokai su tokiu vyru, kokiu kadaise buvo
Donas Adleris. Tu pasakai jam: „Ką gi, tas gražus dalykas, ku
riuo tiesiog džiaugeisi ir vertinai, dabar priklauso tau."
Tą naktį mes su Donu linksminomės „Mocambo" klube. Tai
buvo nesuvaidinta. Lauke būriavosi minia, visi buvo susigrūdę
kaip silkės, bandė patekti vidun. Viduje tarsi žaidimų aikštelėje
sukiojosi garsenybės. Prie visų staliukų po aukštomis lubomis
sėdėjo žymūs žmonės, ant visų scenų vyko pasirodymai, visur
plasnojo paukščiai. Tikri paukščiai, uždaryti stikliniuose nar
vuose.
Donas pristatė mane keliems aktoriams iš MGM ir „Warner
Brothers". Susitikau Bonę Lakeland, neseniai tapusią nepri
klausoma aktore ir patyrusią šlovę pasirodžius filmui „Pinigai,
mieloji". Porą kartų išgirdau, kaip kažkas pavadino Doną Ho
livudo princu, o kažkam pasakius tai trečią kartą, jis atsisuko į
mane ir sušnabždėjo: „Jie mane nuvertina. Vieną dieną tapsiu
karaliumi." Mane tai sužavėjo.
Mes su Donu linksminomės klube iki vidurnakčio ir ilgiau.
Šokome tol, kol paskaudo kojas. Kaskart pasibaigus dainai sa
kydavome, kad eisime prisėsti, bet vos pradėjus skambėti kitai,
likdavome aikštelėje.
Jis parvežė mane namo. Taip vėlai visos gatvės buvo tuščios,
visame mieste blankiai švietė žibintai. Privažiavus mano namą,
79
TAYLOR JENKINS REID
jis palydėjo iki buto durų. Neklausė, ar galėtų užeiti vidun, tik
pasiteiravo:
- Kada vėl galėčiau tave pamatyti.
- Paskambink Hariui ir susitark dėl pasimatymo, - atsakiau.
Donas pridėjo ranką prie durų.
- Ne, - tarė jis. - Iš tikrųjų. Tu ir aš.
- Ir fotoaparatai? - paklausiau.
- Jei tau jų reikia, tebūnie, - atsakė Donas. - Jei tu nenori,
nenoriu ir aš. - Jis mielai, žaismingai nusišypsojo.
Nusijuokiau.
- Gerai, - atsakiau. - Gal kitą penktadienį?
Donas sekundėlę pagalvojo.
- Ar galiu pasakyti tau tiesą?
- Jei būtina.
- Mano darbotvarkėje parašyta, kad kito penktadienio vakarą
turiu eiti su Natalija Ember į klubą „Trocadero".
- OI
- Viskas dėl vardo. Adlerio vardo. „Saulėlydis" bando iš
spausti iš manęs visą šlovę.
Papurčiau galvą.
- Nemanau, kad viskas dėl vardo, - tariau. - Mačiau filmą
„Ginklo broliai". Esi nuostabus. Visi žiūrovai žavėjosi tavimi.
Donas pažvelgė į mane, kukliai nusišypsojo.
- Tikrai taip manai?
Nusijuokiau. Jis žinojo, kad tai tiesa. Tiesiog norėjo išgirsti
mane tai sakant.
- Nesuteiksiu tau tokio malonumo, - atšoviau.
- O aš norėčiau.
- Gana apie tai, - užbaigiau temą. - Pasakiau tau, kada aš
laisva. Daryk su šia informacija, ką nori.
80
SEPT YNI EVE LI NOS HUGO VYRAI
Jis buvo aukštas, stovėjo tiesia nugara ir atrodė taip, lyg klau
sytųsi mano nurodymų.
- Gerai, atšauksiu pasimatymą su Natalija. Penktadienį sep
tintą vakare atvažiuosiu tavęs paimti.
Aš nusišypsojau ir linktelėjau.
- Labanakt, Donai, - atsisveikinau.
- Labanakt, Evelina, - atsakė jis.
Man bedarant duris, jis pakėlė ranką ir mane sulaikė.
- Ar gerai praleidai vakarą? - paklausė.
Svarsčiau, ką ir kaip pasakyti. Tada netekau savitvardos,
magėjo pirmą kartą patirti jausmą, kuris apima kuo nors susi
žavėjus.
- Šis vakaras - vienas puikiausių mano gyvenime, - atsakiau.
Donas nusišypsojo.
- Mano irgi.
Kitą dieną žurnale „Sub Roza" pasirodė mūsų nuotrauka su
prierašu: „Donas Adleris ir Evelina Hugo - tai bent pora."
„Tėvas ir dukra" sulaukė didelio pasisekimo. Norėdama pa

rodyti, kaip džiaugiasi mano naująja asmenybe, „Saulėlydžio"
studija parengė trumpą filmą apie mane, pavadinimu „Prista
tome Eveliną Hugo". Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai
kino teatre buvo parodytas filmukas apie mane.
Premjeros vakarą galvojau apie savo mamą. Žinojau, kad jei
ji būtų galėjusi būti su manimi, būtų švytėjusi iš džiaugsmo. „Aš
tai padariau, - norėjau pasakyti jai. - Mums abiem pavyko pa
sprukti iš ten."
Buvau tikra, jog po tokios sėkmės „Saulėlydis" uždegs žalią
šviesą „Mažosioms moterims". Tačiau Aris norėjo, kad mes su
Edu Beikeriu nedelsdami atliktume vaidmenis kitame filme. Tuo
81
TAYLOR JENKINS REID
metu dar nebuvo įprasta kurti tęsinius. Tiesiog būdavo perku

riamas tas pats filmas, naudojant šiek tiek kitokius vaizdinius ir
metaforas.
Todėl nutarėme imtis filmo „Gretimos durys". Edas vaidino
mano dėdę, priglaudusį mane po tėvų mirties. Mudu abu netru
kome užmegzti romantiškus santykius: jis - su greta gyvenančia
našle, o aš - su jos sūnumi.
Tuo metu Donas filmavosi trileryje studijos patalpose ir, vi
siems kartu dirbantiems aktoriams pietaujant, jis kasdien mane
aplankydavo.
Pirmą kartą gyvenime pasijutau nepaprastai susižavėjusi, įsi
mylėjusi ir užvaldyta aistros.
Vos tik jį pamačiusi nušvisdavau, visada rasdavau pretekstą
jį paliesti arba apie jį pakalbėti jam nesant šalia.
Hariui pabodo apie tai girdėti.
- Eve, mieloji. Kalbu rimtai, - tarė Haris. Tą popietę mes sėdė
jome jo kabinete ir kažką gurkšnojome. - Tos kalbos apie Doną
Adlerį man jau lenda per gerklę.
Užsukdavau pas Harį kartą per dieną, tiesiog norėdavau už
mesti akį, pasižiūrėti, kaip jam sekasi. Apsimesdavau užsukanti
su reikalais, bet jau tada žinojau, kad jis man artimiausias iš visų,
gal net draugas.
Žinoma, susidraugavau su kitomis „Saulėlydžio" aktorėmis.
Ypač man patiko Rubė Reili. Ji buvo aukšta, liekna, garsiai kvato
josi, atrodė laisva ir nesuvaržyta. Ji visada išrėždavo tiesą į akis,
bet galėjo sužavėti kiekvieną.
Kartais mes su Rūbe, o dažnai ir su kitomis aktorėmis, nu
sipirkdavome ko nors pietų ir taukšdavome apie įvairiausius
linksmus nuotykius, bet, kalbant atvirai, būčiau kiekvieną jų
nustūmusi po važiuojančiu traukiniu, jei taip būčiau galėjusi
82
dalyvauti viename tų nuotykių. Manau, su manimi jos būtų pa

sielgusios taip pat.
Artumas neįmanomas be pasitikėjimo. O pasitikėti vienai kita
būtų buvę kvaila.
Tačiau Haris buvo kitoks.
Mudu su Hariu norėjome tų pačių dalykų. Siekėme, kad Eve
linos Hugo vardas būtų gerai žinomas visuomenėje. Be to, mes
patikome vienas kitam ir nieko daugiau.
- Galime kalbėti apie Doną arba apie „Mažąsias moteris", -
paerzinau.
Haris nusijuokė.
- Tai sprendžiu ne aš. Pati žinai.
- Na, kodėl gi Aris taip vilkina?
- „Mažųjų moterų" tau dabar nereikia, - tarė Haris. - Būtų
geriau, jei kelis mėnesius palauktum.
- Aš tikrai noriu gauti vaidmenį tame filme.
Haris papurtė galvą, atsistojo, įsipylė dar vieną taurę škotiško
viskio. Nepasiūlė man dar martinio, turbūt manė, kad išvis ne
reikėjo pradėti jo gurkšnoti.
- Tu gali tapti didele žvaigžde, - tarė Haris. - Visi taip sako.
Jei „Gretimos durys" sulauks tokios pat sėkmės kaip „Tėvas ir
dukra", o jūs su Donu ir toliau palaikysite tokius santykius kaip
dabar, gali labai išgarsėti.
- Žinau, - atsiliepiau. - To ir tikiuosi.
- Tu nori, kad „Mažosios moterys" pasirodytų tada, kai
žmonės mano, jog sugebi daryti tik vieną dalyką.
- Ką turi galvoje?
- Tau pavyko gerai suvaidinti filme „Tėvas ir dukra". Žmonės
žino, kad gali būti juokinga. Žino, jog esi puiki. Jiems patiko,
kaip vaidinai tame filme.
- Taip.
83
TAYLOR JENKINS REID
- Dabar vėl imsiesi vaidmens ir viską pakartosi. Parodysi

jiems, kad vėl gali sukurti magiją. Nesi ponis, mokantis tik vieną
triuką.
- Supratau...
- Gal nusifilmuosi su Donu. Juk jie nespėja spausdinti
nuotraukų, kuriose jūs su Donu šokate klubuose „Ciro's" ar
„Trocadero".
- Bet...
- Paklausyk. Nusifilmuokite su Donu filme. Gal jausmingame
ir romantiškame. Tokiame, kurį žiūrėdamos merginos norės būti
tavimi, o vaikinai - su tavimi.
- Puiku.
- Ir būtent tada, kai visi manys, kad tave pažįsta, kad su
pranta Eveliną Hugo, tu gausi Džo vaidmenį. Priblokši visus.
Tada žiūrovai pagalvos: „Taip ir maniau, kad ji ypatinga."
- Bet kodėl negaliu filmuotis „Mažosiose moteryse" dabar?
Kodėl jie negali taip galvoti dabar?
Haris papurtė galvą.
- Privalai duoti jiems laiko į tave investuoti. Duok jiems laiko
tave pažinti.
- Sakai, kad turėčiau būti nuspėjama.
- Sakau, kad turi būti nuspėjama, o tada padaryti kai ką neti
kėto, ir jie mylės tave amžinai.
Klausiausi jo, mąsčiau apie tai.
- Tiesiog vedžioji mane už nosies, - pasakiau.
Haris nusijuokė.
- Paklausyk, toks Ario planas. Patinka tau ar ne. Prieš duo
damas tau vaidmenį „Mažosiose moteryse" jis nori pamatyti tave
vaidinant dar keliuose filmuose. Bet jis skirs tau tą vaidmenį.
- Gerai, - tarstelėjau. Kokį dar turėjau pasirinkimą? Buvau pa
sirašiusi sutartį su „Saulėlydžiu" trejiems metams. Jei pridarysiu
84
rūpesčių, jie turės pretekstą bet kada atsisakyti mano paslaugų.

Jie gali paskirti mane kitoms studijoms, priversti imtis kitokių
darbų, liepti išeiti nemokamų atostogų - visko nė neišvardysi. Jie
galėjo daryti ką panorėję. Aš priklausiau „Saulėlydžiui".
- Dabar tavo užduotis, - aiškino Haris, - kuo greičiau įsibė
gėti su Donu. Abiem jums tai būtų geriausia.
Aš nusijuokiau.
- O, dabar jau nori kalbėti apie Doną.
Haris nusišypsojo.
- Nenoriu sėdėti ir klausytis apie tai, koks jis svajonių princas.
Tai kelia nuobodulį. Norėčiau sužinoti, ar jūs jau pasiruošę įtei
sinti santykius.
Mudu su Donu pastebėdavo mieste, mus fotografuodavo
visuose garsiausiuose Holivudo restoranuose. Vakarienė „Dan
Tana's", pietūs „Vine Street Derby", tenisas Beverli Hilso teniso
klube. Mes supratome, ką darome - puikuojamės viešumoje.
Aš norėjau, kad mano vardas atsidurtų šalia Dono tame pa
čiame sakinyje, šiam gi reikėjo atrodyti taip, tarsi jis priklausytų
NaujajamHolivudui. Jo ir mano nuotraukos, padarytos per mūsų
pasimatymus su kitais partneriais, puikiai pasitarnavo - Donas
buvo pradėtas laikyti madingu ir visiems žinomu pramogų pa
saulio atstovu.
Bet mes su juo niekada apie tai nesikalbėjome. Mums tikrai
buvo gera kartu. Kad tai palankiai paveiks mūsų karjeras, tebuvo
pliusas.
Filmo „Dideli nemalonumai", kuriame jis vaidino, premjeros
vakarą Donas atvažiavo pas mane vilkėdamas prigludusį tamsų
kostiumą ir rankoje laikydamas „Tiffany" dėžutę.
- Kas čia? - paklausiau. Vilkėjau gėlėmis išmargintąjuodos ir
violetinės spalvų „Christian Dior" suknelę.
- Atidaryk, - paragino Donas ir nusišypsojo.
85
TAYLOR JENKINS REID
Viduje tviskėjo platinos žiedas su deimantu. Žiedo šonai buvo

apvesti juostele, o per vidurį blizgėjo kvadrato formos brangak
menis.
Aš aiktelėjau.
- Ar tu...
Žinojau, jog taip bus, bent jau dėl to, kad Donas nekantravo
mylėtis su manimi. Labai atvirai tai rodė ir priešintis darėsi vis
sunkiau. Kuo daugiau bučiuodavomės prieblandoje, kuo daž
niau atsidurdavome ant limuzino užpakalinės sėdynės, tuo
sunkiau būdavo jį atstumti.
Niekada anksčiau nejutau kūniško geismo. Nebuvau paty
rusi, ką reiškia trokšti ir ilgėtis glamonių. Kol sutikau Doną.
Būdama šalia beviltiškai geisdavau, kad jo rankos atsidurtų ant
nuogos mano odos.
Man patiko galvoti apie mylėjimąsi su kitu žmogumi. Buvau
patyrusi, kas yra seksas, bet jis nieko man nereiškė. Norėjau my
lėtis su Donu. Mylėjau jį. Ir norėjau, kad viskas vyktų tinkamai.
Tada sulaukiau pasiūlymo tekėti.
Ištiesiau ranką norėdama paliesti žiedą, įsitikinti, kad jis
tikras. Man nespėjus to padaryti, Donas uždarė dėžutę.
- Nesiperšu tau, - paaiškino jis.
- Ką? - jaučiausi kaip kvailė. Leidau sau įsisvajoti. Štai aš,
Evelina Herera, puikuojuosi, tarsi mano vardas tikrai būtų Eve
lina Hugo ir galėčiau ištekėti už kino žvaigždės.
- Bent jau kol kas.
Bandžiau nuslėpti nusivylimą.
- Elkis kaip tinkamas, - pasakiau ir nusisukau nuo jo siek
dama rankinės.
- Nepyk, - tarė Donas.
- O kas pyksta? - paklausiau. Mudu išėjome iš mano buto,
aš uždariau duris.
86
- Pasipiršiu tau šiąnakt, - paaiškino jis, kone atsiprašinė

damas. - Per premjerą. Kai visi matys.
Aš atlyžau.
- Tik norėjau įsitikinti... Norėjau sužinoti... - Donas čiupo
man už rankos ir atsiklaupė ant vieno kelio. Dėžutės neatidarė.
Tik nuoširdžiai į mane žvelgė. - Ar sutiksi?
- Mums reikia eiti, - priminiau. - Negali vėluoti į savo filmo
premjerą.
- Ar pasakysi „taip"? Man reikia žinoti tik tiek.
Pažvelgiau tiesiai į jį ir atsakiau:
- Taip, nelemtas kvaily, esu pametusi dėl tavęs galvą.
Ji čiupo mane ir pabučiavo. Man net šiek tiek suskaudo. Dan
timis įbrėžė apatinę lūpą. Aš ketinau tekėti. Šįkart - už mylimo
žmogaus. Už vyro, verčiančio patirti jausmus, kuriuos vaidinu
išgyvenanti filmuose.
Kaip smarkiai visa tai skyrėsi nuo gyvenimo mažame niū
riame bute Pragaro Virtuvėje?
Po valandos ant raudono kilimo, mus supant miniai fotografų
ir žiniasklaidos atstovų, Donas Adleris atsiklaupė ant vieno kelio.
- Evelina Hugo, ar tekėsi už manęs?
Aš apsiverkiau ir palinksėjau. Donas atsistojo ir man ant
piršto užmovė žiedą. Tada čiupo į glėbį ir ėmė sukti ratu. Kai jis
pastatė mane ant žemės, pamačiau prie kino salės durų stovintį
ir mums plojantį Harį Kameroną. Jis man pamirksėjo.
87
SUB ROSA
1957 m. kovo 4 d.
DONAS IR EVĖ - VISIEMS LAIKAMS!
Mielieji, jūs tai sužinosite pirmieji: naujoji Holivudo pora Donas

Adleris ir Evelina Hugo žengia lemiamą žingsnį!
Pats geidžiamiausias iš visų geidžiamiausių viengungių išsirinko
nuotaką - ne ką kitą, o spindulingąją šviesiaplauke aktore. Matėme,
kaip jie visur glaustosi ir nepaleidžia vienas kito iš glėbio šokių aikš
telėje. Pagaliau pora nutarė įteisinti santykius.
Kalbama, jog sūnumi besididžiuojantys Merė ir Rodžeris Adleriai
džiaugiasi, kad Evelina įsilies į jų šeimą.
Nekyla abejonių, kad vestuvės taps didžiuliu šio sezono įvykiu.
Kadangi dalyvaus garsioji Holivudo šeima ir nuostabaus grožio nuo
taka, apie šias vestuves kalbės visas miestas.
88
ūsų vestuvės buvo gražios. Susirinko trys šimtai svečių.
Už viską sumokėjo Merė ir Rodžeris. Rubė buvo mano
pamergė. Vilkėjau rožių formos nėriniais papuoštą taftos suk
nelę ovalia prigludusia apykakle, žemiau riešų siekiančiomis
rankovėmis ir pūstomis nėrinių klostėmis. Ją sukūrė dizainerė
Vivijana Vorlej, „Saulėlydžio" klientų aptarnavimo skyriaus va
dybininkė. Gvendolina mane sušukavo, susuko paprastą, bet to
bulą kuoduką ir prie jo prisegė tiulio nuometą. Mūsų nuomonės
mažai kas teiravosi. Beveik viską nusprendė Merė, Rodžeris, o
kai ką - ir „Saulėlydžio" studijos žmonės.
Iš Dono buvo tikimasi, jog jis elgsis būtent taip, kaip nori
tėvai. Tačiau jau tada pastebėjau, kad jis norėtų pasitraukti iš
jų metamo šešėlio, suspindėti ryškiau už juos. Doną mokė ti
kėti, kad didžiausią galią suteikia šlovė. Kad ir kur atsidurdavo,
Donas visada būdavo pasiruošęs įgyti didžiausią galią ir tapti
garbinamas, ir tai man patiko.
Gal mūsų vestuvės ir buvo kitų užgaida, tačiau mūsų meilė
ir atsidavimas vienas kitam tikri. Kai Beverli Hilso viešbutyje
laikydamiesi už rankų ir žvelgdami vienas kitam į akis ištarėme
„taip", atrodė, kad stovime ten tik dviese. Nors buvome apsupti
pusės Holivudo.
Vakarui baigiantis, vestuvių varpams paskelbus, kad esame
vyras ir žmona, Haris pasivedėjo mane į šoną. Paklausė, kaip
jaučiuosi.
89
TAYLOR JENKINS REID
- Esu garsiausia nuotaka pasaulyje, - atsakiau. - Jaučiuosi

puikiai.
Haris nusijuokė.
- Ar būsi laiminga? - paklausė jis. - Su Donu? Ar jis tavimi
pasirūpins?
- Nė neabejoju.
Širdyje tikėjau radusi žmogų, kuris mane supranta, bent jau
tokią mane, kokia norėjau tapti. Sulaukusi devyniolikos tikėjau,
kad su Donu patirsiu pilnatvę ir laimingai gyvensiu.
Jis apkabino mane viena ranka ir tarė:
- Džiaugiuosi dėl tavęs, mergaite.
Jamnespėjus patraukti rankos, suėmiau ją. Buvau išgėrusi dvi
taures šampano ir jaučiausi šauniai.
- Kodėl tu niekada nepabandei? - paklausiau. - Mes pažįs
tami jau kelerius metus. Nesi man nė į skruostą pakštelėjęs.
- Galiu pabučiuoti tau į skruostą, - patikino Haris ir nusi
šypsojo.
- Turiu galvoje ne tai, juk pats supranti.
- Ar būtum norėjusi? - paklausė jis manęs.
Haris Kameronas manęs netraukė, nors buvo itin patrauklus
vyras.
- Ne, - atsakiau. - Nemanau.
- Bet tau būtų patikę, jei aš būčiau norėjęs?
Šyptelėjau.
- O kas, jei taip? Ar tai negerai? Esu aktorė, Hari. Nepamiršk
šito.
Haris nusijuokė.
- Tai, kad esi aktorė, parašyta tau ant veido. Prisimenu tai
kiekvieną mielą dieną.
- Tai kodėl, Hari? Pasakyk tiesą.
90
Haris siurbtelėjo škotiško viskio ir patraukė nuo manęs ranką.

- Sunku paaiškinti.
- Pamėgink.
- Tu jauna.
Aš numojau ranka.
- Daugumai vyrų toks mažmožis nesukelia rūpesčių. Mano
vyras yra septyneriais metais už mane vyresnis.
Žvilgtelėjau į šokių aikštelę, kurioje Donas lėtai linguodamas
šokdino savo motiną. Einanti šeštą dešimtį Merė vis dar atrodė
žavingai. Ji padarė karjerą vaidindama begarsiuose filmuose,
o prieš išeidama į pensiją suvaidino ir keliuose įgarsintuose. Ji
buvo aukšta, pribloškianti, labai graži.
Haris vėl gurkštelėjo viskio ir pastatė taurę. Atrodė susi
mąstęs.
- Tektų ilgai aiškinti, bet pakaks pasakyti, kad niekada nesi
žavėjau tokio tipo moterimis kaip tu.
Man pasirodė, kad taip kalbėdamas jis bando man kažką pa
sakyti. Haris nesidomėjo tokiomis merginomis kaip aš. Jis visai
nesidomėjo moterimis.
- Hari, tu pats geriausias mano draugas visame pasaulyje, -
pasakiau. - Ar žinai?
Jis nusišypsojo. Gal dėl to, kad nusiramino ir pajuto paleng
vėjimą. Jis atsivėrė, bent jau šiek tiek. O aš pripažinau jį, bent jau
netiesiogiai.
- Tikrai? - paklausė jis.
Aš linktelėjau.
- Na, tada tu mano draugė.
Aš kilstelėjau taurę.
- Geriausi draugai nieko vienas nuo kito neslepia, - pareiš
kiau.
Jis nusišypsojo, pakėlė savo taurę.
91
TAYLOR JENKINS REID
- Netikiu, - paerzino jis. - Nė trupučio.

Donas priėjo ir mus pertraukė.
- Kameronai, ar neprieštarausi, jei pakviesiu savo nuotaką
šokti?
Haris iškėlė abi rankas tarsi pasiduodamas.
- Ji visa tavo.
- Tikrai taip.
Padaviau Donui ranką ir jis ėmė sukti mane ratu šokių aikšte
lėje. Žvelgė tiesiai į akis. Tikrai žvelgė į mane, tikrai mane matė.
- Ar myli mane, Evelina Hugo? - paklausė jis.
- Labiau už viską. Ar myli mane, Donai Adleri?
- Netekau galvos dėl tavo akių, tavo krūtų ir tavo talento.
Man patinka, kad beveik neturi užpakalio. Myliu tave visą. Todėl
atsakyti tik „taip" neužtenka.
Nusijuokiau ir jį pabučiavau. Mus supo žmonės, šokių aikš
telė buvo sausakimša. Jo tėvas Rodžeris drauge su Ariu Sulivanu
stovėjo kampe ir rūkė cigarus. Buvau nutolusi nuo savo anks
tesnio gyvenimo per milijoną mylių. Nuo savęs ankstesnės, nuo
tos merginos, kuriai galėjo reikėti Emio Diazo pagalbos.
Haris prisitraukė mane, palinko prie ausies ir sušnabždėjo:
- Tu ir aš. Mes valdysime šį miestą.
Praėjus dviem mėnesiams nuo vestuvių, jis pradėjo mane
mušti.
92
ai nuo vestuvių buvo praėjusios šešios savaitės, mudu su
K Donu buvome pakviesti vaidinti sentimentaliame filme. Jis
buvo filmuojamas Puerto Valjartos miestelyje ir vadinosi „Dar
viena diena". Tai istorija apie jauną merginą Dianą, kuri kartu
su tėvais leidžia vasarą savo antruose namuose, ir vietinį vaiki
ną Frenką, kuris ją įsimyli. Žinoma, jie negali būti kartu, nes tam
nepritaria jos tėvai.
Pirmos povestuvinio gyvenimo savaitės praėjo tiesiog palai
mingai. Nusipirkome namąBeverli Hilse, dekoravomejį marmuru
ir drobe. Beveik kiekvieną savaitgalį rengdavome vakarėlius prie
baseino, nuo pietų iki nakties gerdavome šampaną ir kokteilius.
Donas mylėjosi karališkai. Spinduliavo laivyno vadui bū
dingą pasitikėjimą ir galią. Atsidūrusi po juo sutirpdavau. Tomis
akimirkomis dėl jo galėdavau padaryti viską ir išpildyti visus jo
pageidavimus.
Aš tarsi nubudau, jam paspaudus kažkokį mygtuką. Iš mo
ters, laikančios seksą įrankiu, virtau moterimi, kuriai tai tapo
būtinybe. Man jo reikėjo. Norėjau, kad mane pamatytų. Jam žiū
rint į mane, aš atgydavau. Susituokusi su Donu atradau naują
savo pusę, kurios pirma nepažinojau. Ir ji man patiko.
Atvykę į Puerto Valjartą kelias dienas praleidome miestelyje,
nes dar nereikėjo filmuotis. Išsinuomojome valtį ir plaukiojome.
Mylėjomės ant smėlio.
93
TAYLOR JENKINS REID
Tačiau prasidėjus filmavimo darbams ir užklupus kasdienei

Holivudo įtampai, mūsų jaunavedžių kokonas pradėjo trūkinėti
ir viskas ėmė keistis.
Naujausias Dono filmas „Ginklas prie Diumo kyšulio" ne
tapo pelningas. Jis pirmą kartą nusifilmavo vesterne, pabandė
atlikti herojaus vaidmenį nuotykių filme. Žurnale „PhotoMo-
ment" neseniai buvo išspausdintas atsiliepimas: „Donas Adleris
atrodo kaip ginklą sugriebęs kvailys." Mačiau, kad tai jį slegia,
kad jis abejoja savo jėgomis. Jis tikėjosi sulaukti pripažinimo kaip
nuotykių filmų herojus. Jo tėvas visada vaidino paprastus vyrus
paikose komedijose, tikrus klounus. Donas norėjo įrodyti, kad
yra kaubojus.
Nepadėjo ir tai, kad neseniai buvau laimėjusi apdovanojimą
už vaidmenį itin žiūrimame filme ir buvau pavadinta „Sparčiau
siai kylančia žvaigžde."
Tą dieną turėjome filmuoti atsisveikinimo sceną, kurioje
Frenkas ir Diana paskutinį kartą pasibučiuoja paplūdimyje.
Gyvenome išnuomotame vieno aukšto vasarnamyje. Pabudęs
Donas paprašė paruošti pusryčius. Tiksliau, įsakmiai suburbėjo.
Nekreipdama dėmesio į jo toną pašaukiau tarnaitę, meksikietę
vardu Marija. Mums atvykus, pirmomis dienomis svarsčiau, ar
su vietiniais turėčiau kalbėtis ispaniškai. Bet paskui, nė neapsi-
sprendusi, suvokiau, kad su visais lėtai kalbu angliškai.
- Marija, paruošk ponui Adleriui pusryčius, - pasakiau tele
fonu ir atsisukusi į Doną paklausiau: - Ko tu norėtum? Kavos ir
kiaušinių?
Los Andžele kas rytą jam pusryčius ruošė mūsų tarnaitė
Paula. Ji puikiai žinojo, kas jam patinka. Tik tada supratau, kad
niekada tuo nepasidomėjau.
Nusivylęs Donas ištraukė pagalvę sau iš po galvos, vožė ja
sau per veidą ir pradėjo šaukti.
94
- Kas tau darosi? - paklausiau.

- Jei nežadi būti tokia žmona, kuri paruošia man pusryčius,
bent sužinok, ką aš mėgstu, - pareiškė jis ir nulėkė į vonios kam
barį.
Man tai nepatiko, bet labai nenustebau. Netrukau suprasti,
kad Donas būna mielas tik tada, kai yra laimingas, o laimingas jis
būna, kai jam pasiseka laimėti. Susipažinau su juo, kai jam šyp
sojosi sėkmė, kai jis kilo karjeros laiptais. Labai greitai supratau,
kad Donas ne visada būna meilutis.
Vėliau, įsėdome į nuomotą korvetę, Donas atbulomis išvai-
ravo iš kiemo ir pajudėjome link filmavimo aikštelės. Reikėjo
įveikti dešimt kvartalų.
- Ar esi pasiruošęs šiandienai? - paklausiau. Mėginau jį iš
judinti.
Donas sustojo vidury kelio. Atsisuko į mane.
- Tapau profesionaliu aktoriumi, kai tu dar nebuvai gimusi. -
Taip, tai tiesa. Bet jis vis tiek to neprisimena. Dar kūdikis jis
pasirodė viename begarsiame filme, kuriame vaidino Merė. Jis
daugiau nesifilmavo, kol sulaukė dvidešimt vienų.
Už mūsų sustojo keli automobiliai. Mes trikdėme eismą.
- Donai... - kreipiausi norėdama paraginti važiuoti pirmyn.
Jis nesiklausė. Baltas sunkvežimis pasuko į šoną ir bandė mus
aplenkti.
- Zinai, ką vakar man pasakė Alanas Tomas? - paklausė
Donas.
Alanas Tomas buvo naujasis jo agentas, jis ragino Doną pa
likti „Saulėlydį" ir tapti nepriklausomu aktoriumi. Daug aktorių
patys rūpindavosi savo karjera. Didelės žvaigždės uždirbdavo
milžiniškus pinigus. Donas pradėjo nekantrauti. Vis kalbėjo, kad
už vaidmenį viename filme gaus daugiau pinigų nei jo tėvai per
visą karjerą.
95
TAYLOR JENKINS REID
Reikia saugotis vyrų, kurie nori ką nors įrodyti.

- Visame mieste žmonės klausinėja, kodėl vis dar esi Evelina
Hugo.
- Aš teisiškai pakeičiau savo pavardę. O kodėl klausi?
- Po kino teatro tentu, pranešimų lentoje, turėtų būti parašyta
„Donas ir Evelina Adleriai". Taip kalba žmonės.
- Kas taip kalba?
- Žmonės.
- Kokie žmonės?
- Jie mano, kad mūsų šeimoje viską sprendi tu.
Rankomis užsidengiau veidą.
- Donai, nekvailiok.
Mus aplenkė dar vienas automobilis. Mačiau, kad prava
žiuojantys mudu su Donu atpažino. Dar sekundė, ir straipsnis
apie tai, kaip Holivudo kino žvaigždžių pora kibo vienas kitam
į gerklę, tuojau pasirodys žurnale „Sub Rosa". Jie turbūt parašys
ką nors panašaus: „Ar Adleriai tapo Piktadleriais?"
Tikriausiai ir Donas pagalvojo apie galimas antraštes, nes už
vedė automobilį ir nuvažiavo į filmavimo aikštelę. Kai sustojome
prie studijos pastato, aš pasakiau:
- Negaliu patikėti, kad mes pavėlavome beveik keturiasde
šimt penkias minutes.
Donas atšovė:
- Na, mes juk Adleriai. Mums galima.
Man tai pasirodė visiškai nepriimtina. Palaukiau, kol persi
rengimo vagonėlyje likome vieni, ir pareiškiau:
- Taip kalbėdamas atrodai kaip mulkis. Žmonėms girdint
taip nesakyk.
Jis nusivilko švarką. Bet kurią akimirką turėjo pasirodyti sti
listas. Man reikėjo tiesiog išeiti ir nueiti į savo vagonėlį. Palikti
jį ramybėje.
96
- Evelina, regis, tu susidarei klaidingą įspūdį, - tarė Donas.

- Kodėl taip sakai?
Jis priėjo prie pat manęs.
- Mieloji, mes nesame lygiaverčiai. Gailiuosi, jog elgiausi su
tavimi taip mielai, kad net spėjai tai pamiršti.
Netekau žado.
- Manau, tai turėtų būti paskutinis filmas, kuriame tu vai
dini, - pareiškė jis. - Mums metas susilaukti vaikų.
Jo karjera nebuvo tokia sėkminga, kaip jis tikėjosi. Supratau,
kad Donas neketina leisti man tapti garsesnei už jį.
Aš pažiūrėjau tiesiai į Doną ir pasakiau:
- Tikrai. Neabejotinai. Ne.
Tada gavau nuo jo antausį. Jis vožė skaudžiai, staigiai, smarkiai.
Nė nespėjau suprasti, kas nutiko. Skaudėjo veidą nuo smūgio.
Jei niekada nesate gavę antausio, turėtumėte žinoti, jog tai
baisiai žemina. Labiausiai dėl to, kad apsiašarojate. Net jei neke
tinote verkti. Patirtas sukrėtimas ir smūgio jėga sudirgina ašarų
latakus.
Neįmanoma išlikti stojiškam gavus smūgį per veidą. Belieka
tik ramiai stovėti, spoksoti tiesiai prieš save, laukti, kol veidas
paraudonuos, o akys paplūs ašaromis.
Taip ir dariau.
Taip elgdavausi ir tada, kai mane mušdavo tėvas.
Pridėjau ranką prie skruosto, jaučiau, kaip man po delnu
kaista oda.
Į duris pabeldė režisieriaus padėjėjas.
- Pone Adleri, ar ponia Hugo su jumis?
Donas neįstengė pratarti nė žodžio.
- Minutėlę, Bobi, - atsiliepiau. Stebėjausi, kaip skambiai atsa
kiau, atrodė, kad esu kupina pasitikėjimo savimi. Kaip moteris,
kurios niekas niekada nemušė.
97
TAYLOR JENKINS REID
Priešais nebuvo veidrodžio, į kurį būčiau galėjusi pasižiūrėti.

Kitus užstojo Donas. Pakreipiau žandą.
- Ar raudona? - paklausiau.
Donas negalėjo pakelti į mane akių. Bet galiausiai žvilgtelėjo
ir palinksėjo. Jis atrodė susigėdęs kaip berniukas, tarsi būčiau
paklaususi, ar tai jis išdaužė kaimynų langą.
- Eik ir pasakyk Bobui, kad turiu susitvarkyti moteriškus rei
kaliukus. Jis susidrovės ir nebeklausinės. Tada paprašyk savo
stilisto ateiti į mano persirengimo kambarį. Dar pasakyk Bobui,
kad manasis stilistas tegul ateina pas mane čia. Po pusės va
landos.
- Gerai, - tarė Donas, čiupo švarką ir nėrė laukan.
Jam išėjus pro duris, iškart užsirakinau, atsirėmusi į sieną nu
slydau ant grindų ir pravirkau.
Man pavyko per tris tūkstančius mylių nutolti nuo tos vietos,
kurioje gimiau. Atsiradau reikiamoje vietoje tinkamu laiku. Pasi
keičiau vardą. Taip pat dantis ir kūną. Išmokau aktorystės meno.
Susidraugavau su tinkamais žmonėmis. Ištekėjau ir patekau į
garsią šeimą. Dauguma amerikiečių žinojo mano vardą.
Ir vis dėlto...
Ir vis dėlto.
Atsikėliau nuo grindų ir nusišluosčiau akis. Suėmiau save į
rankas.
Atsisėdau priešais tris prabangius veidrodžius su lempelėmis.
Kaip kvaila buvo manyti, kad patekusi į kino žvaigždžių per
sirengimo kambarį nebeturėsiu sunkumų. Po kelių akimirkų į
duris pasibeldė Gvendolina, atėjusi manęs sušukuoti.
- Minutėlę! - šūktelėjau.
- Evelina, paskubėkime. Jūs abu jau vėluojate.
- Minutėlę!
98
Pasižiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje ir supratau, kad rau

donis vis tiek neišblanks. Beliko paklausti savęs, ar pasitikiu
Gvena. Pasitikėjau. Neturėjau kito pasirinkimo. Atsistojau ir ati
dariau duris.
- O, mieloji, - nustebo ji, - atrodai netvarkingai.
- Žinau.
Ji geriau įsižiūrėjo į mane ir susivokė.
- Ar pargriuvai?
- Taip, - atsakiau. - Pargriuvau. Suklupau. Atsitrenkiau į stal-
viršį. Labiausiai nukentėjo žandikaulis.
Abi žinojome, kad aš meluoju.
Iki šiol nenumanau, ar Gvena paklausė apie kritimą norėdama
palengvinti man padėtį, kad nereikėtų meluoti, ar skatindama
apie tai neprasitarti.
Nebuvau vienintelė mušama moteris. Su tuo susidurdavo
daugybė moterų. Reikėdavo paisyti visuomenės normų. Pirma
su tuo susijusi taisyklė: neprasitarti apie tai nė puse lūpų.
Po valandos mane palydėjo iki filmavimo aikštelės. Reikėjo
nufilmuoti kadrą prie prašmatnaus paplūdimyje stovinčio namo.
Donas sėdėjo režisieriui už nugaros, ant kėdės, kurios visos ke
turios medinės kojos buvo susmegusios į smėlį. Jis pribėgo prie
manęs.
- Kaip jautiesi, mieloji? - jis kalbėjo taip linksmai, taip guo
džiamai, akimirką net pagalvojau, kad pamiršo, kas nutiko.
- Man viskas gerai. Imkimės darbo.
Mes atsistojome į savo vietas. Už garsą atsakingas asmuo
prisegė mums mikrofonus. Operatoriaus padėjėjas patikrino
apšvietimą. Stengiausi nieko nebegalvoti.
- Palaukit, palaukit! - suriko režisierius. - Roni, kas čia per
ūžimas... - pradėjęs su kažkuo kalbėtis jis nuėjo nuo vaizdo ka
meros.
99
TAYLOR JENKINS REID
Donas pridengė delnu mikrofoną ir uždėjo ranką ant manojo,

kuris buvo prisegtas prie krūtinės.
- Evelina, atsiprašau, - sušnabždėjo į ausį.
Aš atsitraukiau ir apstulbusi spoksojau į jį. Niekada niekas
neatsiprašinėjo už tai, kad mane mušė.
- Negerai padariau, kad tave užgavau, - tarė jis ir ap
siašarojo. - Man gėda dėl savo elgesio. Dėl visko, kas tave
įskaudino. - Atrodė, jog jis išgyvena. - Padarysiu viską, kad tik
man atleistum. Ar gali atleisti?
Gal gyvenimas, kurį maniau susikūrusi, vis dėlto buvo tikras.
- Žinoma, kad galiu, - atsakiau.
Režisierius atbėgo prie vaizdo kameros, o Donas atsilošė ir
patraukė rankas nuo mūsų mikrofonų.
- Ir... veiksmas!
Už filmą „Dar viena diena" mudu su Donu buvome no
minuoti „Oskarams". Niekam nebuvo svarbu, ar mes tikrai
talentingi. Žmonėms tiesiog patiko matyti mus kartu.
Iki šiol neturiu žalio supratimo, ar bent vienas iš mūsų tikrai
vaidinome gerai. Tai vienintelis filmas, kurio taip ir neprisiver-
čiau pasižiūrėti.
100
yras tau smogia, atsiprašo ir tu pamanai, kad daugiau taip
V nenutiks.
Bet tada pasakai jam, jog nežinai, ar išvis kada nors norėsi
vaikų, ir jis vėl vožia. Tikini save, kad jį galima suprasti. Juk
išrėžei tai nelabai mandagiai. Tu nori vaikų. Tikrai. Tiesiog ne
žinai, kaip seksis tai suderinti su kuriamais vaidmenimis. Bet
reikėjo paieškoti tinkamesnių žodžių.
Kitą rytą jis atsiprašo ir atneša gėlių. Atsiklaupia ant kelių.
Trečią kartą jūs nesutariate, eiti į restoraną „Romanoff's" ar likti
namie. Kai vyras tave pastumia ir tu atsitrenki į sieną, supranti, kad
jam tiesiog neramu dėl to, kaip jo santuoka atrodys visuomenei.
Ketvirtą kartą tai nutinka, kai jūs abu negaunate „Oskaro".
Vilki šilkinę skaisčiai žalios spalvos suknelę. Jis pasipuošęs
smokingu ilgais skvernais. Po ceremonijos jis per daug išgėrė,
malšindamas kartėlį. Automobilis sustoja prie namų, tu sėdi ke
leivio vietoje, ruošiesi išlipti.
Pasakai jam, kad viskas bus gerai.
Jis atšauna, kad paistai niekus.
Tu primeni, kad irgi negavai apdovanojimo.
Jis pareiškia: „Taip, bet tavo tėvai - atmatos iš Long Ailando.
Iš tavęs niekas nieko nesitiki."
Supranti, kad nereikėtų to sakyti, bet nesusilaikai: „Aš iš Pra
garo Virtuvės, subingalvi."
101
TAYLOR JENKINS REID
Jis atidaro automobilio dureles ir išstumia tave lauk.

Kai kitą rytą ateina pas tave ašarodamas, juo jau nebetiki. Bet
dabar priimi tai kaip būtinybę.
Tarsi susegtum žiogeliu praplyšusią suknelę arba lipnia juosta
apklijuotum įskilusį stiklą.
Čia ir užstrigau. Priimdavau atsiprašymus, nes taip būdavo
lengviau nei prabilti apie problemos ištakas ir bandyti ją spręsti.
Tuo metu į mano persirengimo kambarį atėjo Haris ir pranešė
gerą naujieną. Pradedamas kurti filmas „Mažosios moterys".
- Tu būsi Džo, Rubė Reili - Megė, Džoja Natan bus Eime, o
Selija Sent Džeims vaidins Betę.
- Selija Sent Džeims? Iš „Olimpijos" studijos?
Haris linktelėjo.
- Ko susiraukei? Maniau, kad apsidžiaugsi.
- O, - tariau ir pasisukau į jį. - Džiaugiuosi. Net labai.
- Ar tau nepatinka Selija Sent Džeims?
Nusišypsojau jam.
- Ta nepilnametė kalė užgoš mane.
Haris atlošė galvą ir nusikvatojo.
Tų metų pradžioje apie Seliją Sent Džeims buvo daug rašoma.
Sulaukusi devyniolikos ji atliko jaunos našlės ir mamos vaidmenį
filme apie karą. Visi kalbėjo apie tai, jog kitais metais ji tikrai bus
nominuota. Kino studija norėjo, kad būtent ji vaidintų Betę.
O mudvi su Rūbe kaip tik tokios aktorės nenorėjome matyti
šalia savęs.
- Tau dvidešimt vieni, esi ištekėjusi už šiuo metu garsiausios
kino žvaigždės, be to, tave ką tik nominavo „Oskarui".
Haris kalbėjo tiesą, bet aš irgi. Selija tikrai sukels sunkumų.
- Gerai. Aš pasiruošusi. Pasirodysiu velniškai puikiai. Kaip
niekada gyvenime. Žmonės, pažiūrėję filmą, sakys: „Kokia dar
Betė? A, ta sesuo, kuri mirė? Kodėl apie ją užsiminei?"
102
- Neabejoju, - tarė Haris ir apglėbė mane viena ranka. - Esi

nuostabi, Evelina. Visas pasaulis tai žino.
Nusišypsojau.
- Ar tikrai taip manai?
Visi turėtų žinoti tai apie žvaigždes. Mums patinka būti gar
binamiems ir kai visi nuolat liaupsina. Šiek tiek vėliau žmonės
prieidavo prie manęs ir sakydavo: „Suprantu, kad nebenorite
girdėti tauškiant apie tai, kokia esate nuostabi", o aš visada neva
juokais atsakydavau: „O, dar vienas kartas tikrai nepakenks."
Bet pasakysiu: prie pagyrų priprantama. Kuo daugiau jų girdi,
tuo labiau tau jų reikia - vien tam, kad ir toliau jaustumeisi gerai.
- Taip, - pasakė jis. - Tikrai taip manau.
Pakilau nuo kėdės ir norėjau apkabinti Harį, bet tada šviesoje
išryškėjo viršutinė mano skruosto dalis ir apvali žymė po akimi.
Mačiau, kaip Haris tyrinėja mano veidą. Jis įsižiūrėjo į su
muštą vietą, kurią stengiausi paslėpti. Pastebėjo rausvai melsvą
kraujosruvą, prasišviečiančią pro makiažo pagrindą.
- Evelina... - tarė Haris. Uždėjo nykštį man ant veido, tarsi
norėdamas įsitikinti, kad jis tikras.
- Hari, nereikia.
- Nudėsiu jį.
- Tikrai to nepadarysi.
- Evelina, mes geriausi draugai. Tu ir aš.
- Žinau, - atsiliepiau. - Žinau tai.
- Juk sakei, kad geriausi draugai nieko vienas nuo kito ne
slepia.
- Tu supratai, kad kalbu nesąmones.
Mes spoksojome vienas į kitą.
- Leisk tau padėti, - siūlė jis. - Ką galiu padaryti?
- Gali pasirūpinti, kad dienraščiuose atrodyčiau geriau už
Seliją ir už visas kitas.
103
TAYLOR JENKINS REID
- Turiu galvoje ne tai.

- Bet padaryti gali tik tiek.
- Evelina...
Tvirtai sučiaupiau lūpas.
- Hari, nieko negalima padaryti.
Jis suprato, ką turiu omeny. Negalėjau palikti Dono Adlerio.
- Galiu pasikalbėti su Ariu.
- Aš myliu jį, - pasakiau nusisukdama ir verdamasi auskarus.
Tai buvo tiesa. Mes su Donu turėjome bėdų, bet tai patiria
daugybė žmonių. Donui vieninteliam pavyko manyje įžiebti ki
birkštį. Kartais nekenčiau savęs už tai, kad jo taip geidžiu, kad
pajutusi jo žvilgsnį nušvintu ir vis dar tikiuosi jo pritarimo. Bet
taip buvo. Aš jį mylėjau, geidžiau jo lovoje. Be to, norėjau ir to
liau būti dėmesio centre.
- Daugiau apie tai nekalbėkime.
Po akimirkos į mano duris vėl pasibeldė. Atėjo Rubė Reili.
Ji filmavosi dramoje, vaidino jauną vienuolę. Stovėjo prieš mus
vilkėdama juodą vienuolės abitą ir segėdama baltą apykaklę.
Rankoje laikė galvos gobtuvą.
- Ar girdėjai? - kreipėsi į mane Rubė. - Na, žinoma, kad gir
dėjai. Haris juk čia.
Haris nusijuokė.
- Po trijų savaičių abi pradėsite repetuoti.
Rubė žaismingai kumštelėjo Hariui į ranką.
- Ne, kalbu ne apie tai! Ar girdėjai, kad Betę vaidins Selija
Sent Džeims? Ji mus visas nustelbs.
- Matai, Hari? - pabrėžiau. - Selija Sent Džeims viską sugadins.
104
ą rytą, kai pradėjome repetuoti filmo „Mažosios moterys"
T scenas, Donas pažadino mane ir patiekė pusryčius lovoje.
Pusę greipfruto ir pridegtą cigaretę. Labai romantiška, nes bū
tent to ir norėjau.
- Sėkmės tau šiandien, brangioji, - palinkėjojis, jau apsirengęs
ir eidamas iš kambario. - Neabejoju, kad Selijai Sent Džeims pa
rodysi, ką išties reiškia būti aktore.
Nusišypsojau ir palinkėjau jam geros dienos. Suvalgiau
greipfrutą ir, palikusi padėklą ant lovos, nuėjau nusiprausti po
dušu.
Kai sugrįžau į miegamąjį, radau čia besitvarkančią tarnaitę
Paulą. Ji paėmė nuo antklodės mano numestą nuorūką. Palikau
ją ant padėklo, bet turbūt nukrito.
Aš nesirūpinau namais, nesitvarkiau.
Mano vakarykščiai drabužiai tįsojo numesti ant grindų. Šle
petės mėtėsi ant komodos. Rankšluostis gulėjo kriauklėje.
Paula puikiai tvarkėsi, bet manimi pernelyg nesižavėjo. Tai
buvo akivaizdu.
- Gal gali sutvarkyti čia vėliau? - paklausiau. - Labai atsi
prašau, bet skubu į filmavimo aikštelę.
Ji mandagiai šyptelėjo ir išėjo.
Tiesą sakant, niekur neskubėjau. Tiesiog norėjau apsirengti nie
kienonestebima, nes man ant šonkauliųbuvo gelsvai melsvamėlynė.
105
TAYLOR JENKINS REID
Prieš devynias dienas Donas nustūmė mane nuo laiptų. Net

dabar, kai pasakoju tai praėjus tiek metų, vis tiek jaučiu pareigą
jį apsaugoti. Sakyti, kad nebuvo taip blogai, kaip atrodo. Kai mes
lipome laiptais žemyn, jis tiesiog stumtelėjo mane, aš nukritau
maždaug nuo keturių laiptų pakopų ir išsitiesiau ant grindų.
Deja, taip pat griuvau ir ant staliuko prie durų, kur laikėme
raktus ir laiškus. Kritau ant jo kairiąja puse ir viršutinio stalčiaus
rankena įsirėžė man tiesiai į šonkaulius. Kai paskiau mananti,
kad galėjau susilaužyti šonkaulį, Donas tarė: „O ne, mieloji? Ar
tau viskas gerai?" Tarsi nebūtų manęs pastūmęs.
Kaip idiote atsiliepiau: „Taip, man viskas gerai."
Mėlynė blanko labai lėtai.
Po akimirkos Paula netikėtai įžengė į miegamąjį.
- Atsiprašau, ponia Adler. Aš pamiršau...
Mane apėmė panika.
- Dėl Dievo, Paula! Juk prašiau išeiti!
Ji apsisuko ir išėjo. Mane labiausiai pykdė tai, jogji galėtų par
duoti žurnalams istoriją - papasakoti, kad Donas Adleris muša
žmoną.
Po dviejų valandų buvau filmo „Mažosios moterys" filma

vimo aikštelėje. Garso įrašymo studija buvo virtusi Naujosios
Anglijos trobele apsnigtais langais.
Mes su Rūbe susivienijome prieš Seliją Sent Džeims, pavo
gusią iš mūsų filmą, nes visos, kurios vaidina Betę, priverčia
publiką nubraukti ašarą.
Negali pasakyti aktorei, kad jei filmas sulauks pasisekimo,
bus gerai visiems. Mūsų pasaulyje viskas vyksta šiek tiek kitaip.
Tačiau pirmą repeticijų dieną, mudviem su Rūbe sėdint kino
studijos valgomajame ir geriant kavą, paaiškėjo, kad Selija Sent
Džeims nė neįtaria, kaip mes jos nekenčiame.
106
- Vaje, - tarė ji, priėjusi prie manęs su Rūbe. - Kaip aš bijau.

Ji mūvėjo pilkas kelnes ir vilkėjo šviesiai rožinį megztinį
trumpomis rankovėmis. Veidas buvo kaip vaiko, draugiškas.
Didelės apskritos šviesiai mėlynos akys ilgomis blakstienomis,
Kupidono lanką primenančios lūpos ir ilgi braškių raudonumo
plaukai. Ji buvo tiesiog tobula.
Moterys suprato, kad tokio grožio kaip mano neįmanoma
pamėgdžioti. Vyrai suprato, kad tokia moteris kaip aš - ne jų
nosiai.
Rubė buvo elegantiška, o jos grožis šaltas. Rubė buvo šauni.
Prašmatni. Bet Selijos gožis darė įspūdį, kad gali prie jo prisi
liesti. Jei teisingai sužaisi kortomis, gal tau pavyks vesti tokią
merginą kaip Selija Sent Džeims.
Mes su Rūbe suvokėme, kokia tai jėga. Būti prieinamai.
Selija pasiskrudino duonos riekę, užtepė ant jos riešutų
sviesto ir atsikando.
- Ko gi tu bijai? - paklausė Rubė.
- Neturiu žalio supratimo, ką čia darau! - atsakė Selija.
- Selija, nejau manai, kad mes patikėsime, jog esi tokia kukli
ir savimi abejoji? - leptelėjau.
Ji atsisuko į mane. Pamačiusi jos žvilgsnį suvokiau, jog iki tol
į mane dar niekas taip nežiūrėjo. Net Donas.
- Man skaudu tai girdėti, - tarė ji.
Pasijutau prastai. Bet tikrai neketinau aiškintis.
- Neturėjau omeny nieko blogo, - atsiliepiau.
- Tikrai turėjai, - paprieštaravo Selija. - Manau, esi šiek tiek
ciniška.
Rubė, mano nepatikimoji draugė, apsimetė per ausines išgir
dusi, kad ją kviečia, ir pasišalino.
- Man tiesiog sunku patikėti, kad mergina, kuri, anot visų
šio miesto gyventojų, kitais metais bus nominuota „Oskarui",
107
TAYLOR JENKINS REID
abejoja, ar sugebės atlikti Betės Mare vaidmenį. Šis vaidmuo -

labiausiai įkandamas ir patinkantis visame pasaulyje.
- Jei šis vaidmuo toks jau paprastas, kodėl tu jo nepasi
rinkai? - paklausė ji manęs.
- Esu jam per sena, Selija. Bet ačiū.
Selijai šyptelėjus suvokiau, kad mano žodžiai ją pamalonino.
Tą akimirką man pradėjo patikti Selija Sent Džeims.
108
ytoj pradėsime nuo čia, - taria Evelina.
R Saulė senų seniausiai nusileidusi. Apsidairau. Pastebiu
pusryčių, pietų ir vakarienės likučius.
- Gerai, - sutinku.
- Beje, - sako ji, man pradėjus krautis daiktus, - šiandien mano
agentas gavo elektroninį laišką nuo tavo redaktorės.
- O, - atsiliepiu. Frenke skambino man jau kelis kartus. Turiu
jai paskambinti ir papasakoti, kaip viskas vyksta. Bet tiesiog...
nežinau, ką toliau darysiu.
- Spėju, kad nepapasakojai jiems apie mūsų planą, - sako
Evelina.
Įsidedu kompiuterį į rankinę.
- Dar ne, - man nepatinka nepasitikėjimo gaidelė mano balse.
- Viskas gerai, - sako Evelina. - Nesijaudink, neteisiu tavęs.
Dievas mato, nesu tiesos gynėja.
Nusijuokiu.
- Padarysi viską, kaip reikia, - patikina Evelina.
- Taip ir bus, - pritariu.
Bet vis dar nežinau, kaip tai bus.
Sugrįžusi namo ir įėjusi pro daugiaaukščio namo duris randu

ant grindų padėtą mamos siuntinį. Pakeliu dėžę - ji nenusa
komai sunki. Nustumiu ją koja grindimis. Laiptelis po laiptelio
užtempiu laiptais. Tada įboginu į butą.
109
TAYLOR JENKINS REID
Atidariusi dėžę randu tėčio nuotraukų albumus.

Ant kiekvieno jų viršelio, dešinėje pusėje, apačioje, įspausta
„Džeimsas Grantas".
Nieko nelaukdama atsisėdu tiesiai ant grindų ir vieną po
kitos pradedu žiūrinėti nuotraukas.
Filmavimo aikštelėje darytos nuotraukos, panašios į natiur
mortus: direktorių, garsių aktorių, nuobodžiaujančių antraeilių
vaidmenų atlikėjų, asistentų. Nuotraukose matyti visi. Mano
tėtis mėgo savo darbą. Mielai fotografuodavo jam nepozuojan
čius žmones.
Pamenu, likus maždaug metams iki tėčio mirties, jam pasiūlė
darbą Vankuveryje. Mes su mama du kartus jį aplankėme, bet
ten buvo daug šalčiau nei Los Andžele, o jis buvo išvykęs ilgam.
Paklausiau jo kodėl. Kodėl jis negalėjo dirbti namuose? Kamjam
prireikė to darbo?
Jis atsakė, kad jam reikia darbo, kuris jį įkvėptų. Tada pabrėžė:
„Monika, tu irgi turi taip daryti. Kai šiek tiek subręsi. Susirask
darbą, dėl kurio tavo širdis didėtų, o ne trauktųsi. Supratai? Ar
pažadi?" Jis ištiesė man ranką, o aš ją paspaudžiau, tarsi būtume
sutarę dėl verslo projekto. Tada man buvo šešeri. Kai man suėjo
aštuoneri, jau buvome jį praradusios.
Jo žodžius visada saugojau širdyje. Visą paauglystę jaučiausi
įsipareigojusi rasti tai, kam degčiau aistra, dėl ko išlaisvėtų
mano siela. Ši užduotis buvo ne iš lengvųjų. Mokykloje, praėjus
daug laiko po tėčio mirties, pamėginau vaidinti ir groti orkestre.
Įstojau į chorą. Žaidžiau futbolą ir dalyvavau debatuose. Tarsi
patyrusi nušvitimą, pradėjau fotografuoti ir pamaniau, kad tai,
dėl ko išaugo mano tėčio širdis, išaugins ir manąją.
Tai tęsėsi tol, kol pirmame kurse Pietų Kalifornijos universi
tete per rašymo meno paskaitą man liepė aprašyti vieną kurso
draugę. Tada pirmą kartą pajutau, kaip krūtinėje kažkas plečiasi.
no
Man patiko rašyti apie tikrus žmones. Patiko rasti naujų įkve
piančių būdų šiam pasauliui interpretuoti. Patiko mintis, kad,
paskelbęs žmonių istorijas, gali juos susieti.
Klausydamasi širdies patekau į Niujorko universiteto Žur
nalistikos fakultetą. Paskui atlikau praktiką Niujorko radijuje
WNYC. Sekdama savo aistra kaip nepriklausoma žurnalistė
pradėjau rašyti straipsnius ne paties aukščiausio lygio tin-
klaraščiams, gyvenau nuo algos iki algos, patenkindama tik
būtiniausius poreikius. Tada pradėjau bendradarbiauti su „Dis
course", paskui - su „Vivant", o dabar susipažinau su Evelina.
Vieną šaltą dieną Vankuveryje ištarti keli tėčio žodžiai nulėmė
mano gyvenimo eigą.
Akimirką susimąstau, ar būčiau jo klausiusi, jei jis tebebūtų
gyvas. Ar būčiau klausiusi jo žodžių, jei būčiau žinojusi, kad jis
galės man vėl patarti?
Paskutiniame albume randu nuotraukų, kurios darytos ne
filmavimo aikštelėje. Fotografuota per kepsnių šventę. Vienoje
jų pamatau tolėliau stovinčią savo mamą. O paskui, pačioje pa
baigoje, išvystu save su abiem tėvais.
Man tikrai ne daugiau nei ketveri. Rankoje turiu gabalą torto
ir žiūriu tiesiai į objektyvą, mama laiko mane pakėlusi, o tėtis
stovi mus apkabinęs. Anuomet dauguma žmonių vadino mane
Elizabeta. Elizabeta Monika Grant.
Mama manė, kad užaugusią mane vadins Liza arba Liže. Bet
tėčiui visada labiau patiko Monikos vardas. Taip mane ir vadino.
Vis jam primindavau, kad mano vardas Elizabeta, o jis atšau
davo, jog galiu pasirinkti tokį vardą, kokio tik noriu. Jam mirus,
tiek mamai, tiek man buvo aišku, kad turėčiau vadintis Monika.
Pagerbiant jo valią mums šiek tiek atlėgdavo skausmas. Taip
mano antrasis vardas tapo pagrindiniu vardu. Mama dažnai
primena, kad mano vardas - tėčio dovana.
m
TAYLOR JENKINS REID
Žvelgdama į tą nuotrauką apstulbstu: kaip gražiai mano tėvai

atrodė kartu. Džeimsas ir Andžela. Žinau, kaip sunkiai jie susi
kūrė gyvenimą ir susilaukė manęs. Baltaodė moteris ir juodaodis
devinto dešimtmečio pradžioje, nesulaukiantys palaikymo iš
savo šeimų. Prieš tėčio mirtį mums teko ne kartą persikraustyti.
Ieškojome rajono, kuriame mano tėvai galėtų atsipalaiduoti ir
jaustis kaip namie. Boldvino Kalvų rajone mama nesijautė pagei
daujama. O tėtis nesijautė pageidaujamas Brentvude.
Tik mokydamasi mokykloje sutikau žmogų, kuriam patikau.

Ji buvo vardu Jale. Jos tėtis buvo iš Dominikos, o mama - iš Iz
raelio. Mano naujoji draugė mėgo žaisti futbolą, o man patiko
persirenginėti ir puoštis kostiumais. Beveik dėl nieko nesutar
davome. Bet man patikdavo, kai, kam nors Jalės paklausus, ar ji
žydė, ši atšaudavo esanti „pusiau žydė". Daugiau nepažinojau
žmonių, kurie apibūdintų save žodžiu „pusiau".
Labai ilgai jaučiausi lyg sulipdyta iš dviejų dalių. Mirus tė
čiui apniko jausmas, kad pusė manęs - iš mamos, o kita pusė
pražuvo kartu su tėčiu. Be tos pusės, kurią iš manęs išplėšė, ne
bejaučiau savęs vientisos.
Tačiau, žvelgiant į šią 1986-aisiais darytą nuotrauką, kurioje
mes visi trys kartu: aš vilkiu kombinezoną, tėtis - megztinį ap
valia apykakle, mama - džinsinę striukę, atrodo, kad esame
sukurti būti kartu. Nesijaučiu esanti dalis vieno ir dalis kito, vei
kiau vientisa, tobula, gimusi iš jų. Mylima.
Ilgiuosi tėčio. Visą laiką. Bet tokiomis akimirkomis kaip ši,
kai atrodo, kad tuojau prasiveršiu ir padarysiu tai, kas praplės
širdį, norėčiau parašyti jam laišką, papasakoti, ką veikiu. Taip
pat noriu, kad jis man atsakytų į laišką.
Žinau, ką jis parašytų. Galbūt: „Didžiuojuosi tavimi. Aš tave
myliu." Bet vis tiek norėčiau gauti laišką.
112
- Gerai, - sakau. Vieta prie Evelinos stalo tapo antraisiais na

mais. Rytais geriu Greisės išvirtą kavą. Atsikračiau įpročio pirkti
ją „Starbucks". - Pradėkime nuo ten, kur vakar baigėme. Jūs ruo
šiatės vaidinti filme „Mažosios moterys". Pasakokite toliau.
Evelina nusijuokia.
- Tu įgudai, - pagiria ji.
- Greitai mokausi, - atsiliepiu.
113
o savaitės repeticijų mudu su Donu gulėjome lovoje. Jis pa
P klausė, kaip sekasi, ir aš pasakiau, kad Selija vaidina išties
gerai, kaip aš ir tikėjausi.
- Na, šią savaitę filmas „Montgomerio apygardos žmonės"
vėl puikuosis pirmoje vietoje. Vėl pakilau į viršūnę. Metų pabai
goje baigiasi mano sutartis. Aris Sulivanas išpildys visus mano
norus, kad tik būčiau patenkintas. Mieloji, tark žodį ir ji kaipmat
išlėks lauk.
- Ne, - atsakiau dėdama ranką jam ant krūtinės, o galvą ant
peties. - Viskas gerai. Aš pagrindinė. Ji atlieka antraeilį vaid
menį. Per daug nesijaudinu. Be to, ji man kai kuo patinka.
- O man kai kuo patinki tu, - sumurmėjo jis ir užsitempė
mane ant savęs. Staiga visi mano rūpesčiai išgaravo.
Kitą dieną pietavau su Džoja ir Rūbe, jos nuėjo atsinešti kala
kutienos salotų. Selija sugavo mano žvilgsnį.
- Gal norėtum trumpam išsprukti ir pasimėgauti pieno kok
teiliu? - paklausė ji.
Pagalvojau: „Saulėlydžio" studijos dietologas neapsidžiaugtų
išgirdęs, kad ketinu gerti pieno kokteilį. Bet jei jis nežinos, nebus
dėl ko nerimauja.
Po dešimties minučių mes sėdėjome šviesiai rožiniame Selijos
1956-ųjų „Chevy" ir riedėjome link Holivudo prospekto. Selija
vairavo siaubingai. Įsitveriau durų rankenos, tarsi taip būčiau

galėjusi apsisaugoti.
Selija sustojo prie Saulėlydžio ir Kahuengos prospektų san
kryžos, užsidegus raudonam šviesoforo signalui.
- Gal eikime į „Schwab's", - tarė ji šyptelėjusi.
Tais laikais daug kas mėgdavo visą dieną sėdėti „Schwab's"
užkandinėje. Visi žinojo, jog beveik kasdien ten dirba žurnalo
„Photoplay" žurnalistas Sidnėjus Skolskis.
Selija norėjo, kad ją ten pamatytų. Su manimi.
- Kokį žaidimą tu žaidi? - paklausiau.
- Nežaidžiu jokių žaidimų, - atšovė ji ir apsimetė įsižeidusi
dėl tokios prielaidos.
- O, Selija, - numojau į ją ranka. - Sukuosi šiame pasaulyje
keleriais metais ilgiau nei tu. Palyginti su manimi, tu esi kaip
vakar gimusi. Turbūt užsimiršai.
Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, Selija nurūko pirmyn.
- Aš esu iš Džordžijos, - paaiškino ji. - Gimiau prie pat Sa
vanos miesto.
- Na ir kas?
- Tik sakau, kad nenukritau iš dangaus. Mane atrado, kai dar
gyvenau gimtuose namuose, atvyko kviesti toks vyrukas iš „Pa
ramount".
Tai, kad kažkas skrido jos įkalbinėti, mane privertė šiek tiek
sunerimti - gal net sukėlė grėsmę. Aš gi patekau į šį miestą pati -
per ašaras, prakaitą ir kraują. O pas Seliją Holivudo atstovai lėkė
dar tada, kai ji buvo niekas.
- Gali būti, - pasakiau. - Bet vis tiek supratau, kokį žaidimą
tu žaidi, mieloji. Niekas nevažiuoja į „Schwab's" nusipirkti pieno
kokteilio.
115
TAYLOR JENKINS REID
- Klausyk, - tarė Selija šiek tiek nuoširdesniu tonu, - man

praverstų viena kita istorija. Tuojau vaidinsiu savo filme, man
reikia pripažinimo.
- Tad ši išvyka pieno kokteilio tėra gudrybė, kad tave pama
tytų su manimi?
Mane tai įžeidė. Pasijutau ne tik išnaudojama, bet ir nuverti
nama.
Selija papurtė galvą.
- Ne, visai ne. Norėjau su tavimi išgerti po kokteilį. Kai išsu
kome iš studijos teritorijos, šovė mintis nuvažiuoti į „Schwab's".
Užsidegus raudonam šviesoforo signalui, Selija staigiai su
stabdė automobilį prie Saulėlydžio ir Hailando gatvių sankryžos.
Supratau, kad ji tiesiog taip vairuoja. Ta pačia pėda spaudo akce
leratoriaus ir stabdžio pedalus.
- Pasuk į dešinę, - tariau.
-Ką?
- Selija, po galais, suk į dešinę, kol dar neatidariau durų ir
neiššokau lauk.
Ji pažvelgė į mane kaip į beprotę. Ir nenuostabu. Juk pagra
sinau nusižudyti, jeigu ji neparodys posūkio.
Privažiavusi Hailandą Selija pasuko į dešinę.
- Prie šviesoforo suk į kairę, - liepiau.
Ji nieko neklausinėjo. Tik įjungė posūkio signalą ir nuriedėjo
Holivudo prospektu. Liepiau jai pastatyti automobilį kelkraštyje.
Nuėjom į restoraną „CC Brown's".
- Čia skanesni ledai, - tariau mums įėjus vidun.
Niekas nesifotografuos su manimi. Nebent pati to norėsiu,
pati taip sugalvosiu. Man tikrai nenurodinės žmogus, kuris nėra
toks garsus kaip aš.
116
Selija linktelėjo. Suprato, kaip jai įgėliau.

Mes atsisėdome, o priėjęs padavėjas akimirką neteko žado.
- Hmmm... - numykė jis, - ar jums reikia valgiaraščio?
Papurčiau galvą.
- Žinau, ko noriu. O tu, Selija?
Ji pažvelgė į padavėją.
- Prašyčiau atnešti šokoladinį pieno kokteilį.
Stebėjau, kaip padavėjas spokso į ją, kaip Selija suglaudusi
rankas šiek tiek pasilenkia į priekį rodydama krūtinę. Galėjai
pamanyti, kad ji taip elgiasi nesąmoningai, todėl vyrukas susi
žavėjo dar labiau.
- Aš norėčiau braškinio pieno kokteilio, - užsisakiau.
Jis ėmė godžiai ryti mane akimis.
- Ar jūs... Evelina Hugo?
- Ne, - nusišypsojau ir pažvelgiau tiesiai jam į akis. Kalbėjau
ironiškai, erzinamai, nutaisiusi tokią pat intonaciją kaip visus
tuos kartus, kai mieste buvau atpažinta.
Padavėjas nuėjo.
- Neliūdėk, meilute, - padrąsinau žiūrėdama į Seliją. Ji spok
sojo į blizgantį prekystalį. - Tu išsirinkai geresnį pieno kokteilį.
- Tu įsižeidei, - tarė ji. - Dėl „Schwab's". Atsiprašau.
- Selija, jei nori būti garsi, tau reikia išmokti du dalykus.
- Kokius?
- Visų pirma, turi išmokti peržengti kitų žmonių nubrėžtas
ribas ir nesukti dėl to galvos. Jei neprašysi, tau niekas nieko ne
pasiūlys. Tu pabandei. Gavai neigiamą atsakymą. Pamiršk ir
ženk pirmyn.
- O koks antras dalykas?
- Kai naudojiesi žmonėmis, daryk tai gerai.
- Nebandžiau tavimi pasinaudoti.
117
TAYLOR JENKINS REID
- Taip, Selija, bandei. Nieko tokio. Aš irgi nedvejodama tavimi

pasinaudočiau. Nesitikiu, kad tu daugiau nesinaudosi manimi.
Ar žinai, kuo mes skiriamės?
- Daug kuo.
- O gal žinai, kokį skirtumą aš turiu omeny? - paklausiau.
- Kokį?
- Aš žinau, kad naudojuosi žmonėmis. Ir dėl to nesikremtu.
Energiją, kurią tu išeikvoji tikindama save, kad nesinaudoji žmo
nėmis, aš skiriu tam, kad dar patobulėčiau ir jais naudočiausi
vis geriau.
- Ar tuo didžiuojiesi?
- Aš didžiuojuosi tuo, kur mane tai nuvedė.
- Ar naudojiesi manimi? Dabar?
- Jei tai daryčiau, tu niekada nesužinotum.
- Todėl ir klausiu.
Vaikinas išlindo iš už prekystalio ir atnešė mūsų kokteilius.
Atrodė, kad prieš tai jam teko save gerokai padrąsinti.
- Ne, - atsakiau Selijai, kai padavėjas pasišalino.
- Kas ne?
- Nesinaudoju tavimi.
- Koks palengvėjimas, - atsakė Selija. Man tai pasirodė
skausmingai naivu. Kad ji taip lengvai ir iškart manimi patikėjo.
Nesvarbu, kad sakiau tiesą.
- Ar žinai, kodėl tavimi nesinaudoju? - paklausiau.
- Jis turėtų būti skanus, - tarė Selija ir siurbtelėjo koktelio.
Nusijuokiau. Mane nustebino entuziazmo stoka jos balse ir sku
biai beriami žodžiai.
Selija laimėjo daugiau „Oskarų" nei kuri kita tų laikų aktorė.
Visus apdovanojimus pelnė už intensyvius ir dramatiškus vaid
menis. Bet aš visada maniau, kad vaidindama komedijose ji būtų
buvusi kaip dinamitas. Buvo labai staigi.
118
- Nesinaudoju tavimi, nes negali man nieko pasiūlyti. Bent

jau kol kas.
Selija dar kartą siurbtelėjo kokteilio. Vėl jai įgėliau. Tada aš
pasilenkiau į priekį ir siurbtelėjau pati.
- Nemanau, kad tai tiesa, - paprieštaravo Selija. - Sutinku,
kad esi garsesnė už mane. Juk ištekėjai už Kapitono Holivudo.
Bet, atmetus šią aplinkybę, mūsų padėtis vienoda, Evelina.
Neblogai suvaidinai keliuose filmuose. Kaip ir aš. O dabar abi
vaidiname filme, kurį abi pasirinkome, nes norime „Oskaro".
Pripažinkime, šiuo atžvilgiu esu už tave viršesnė.
- Kodėl gi?
- Nes esu geresnė aktorė.
Lioviausi per šiaudelį siurbti kokteilį ir pasisukau į ją.
- Kodėl taip manai?
Selija gūžtelėjo.
- Manau, kad neįmanoma šito išmatuoti. Bet tai tiesa. Mačiau
filmą „Dar viena diena". Tu vaidini tikrai neblogai. Bet aš geriau.
Todėl judu su Donu vos manęs neišmetėte iš šio projekto.
- Netiesa.
- Tiesa. Rubė viską man papasakojo.
Nepykau ant Rubės, jog išklojo viską Selijai. Juk ant šuns irgi
nepyksti už tai, kad šis loja ant paštininko. Tam jie ir skirti.
- Puiku. Esi geresnė aktorė už mane, na ir kas? Gal mudu su
Donu ir svarstėme, kad reikėtų tave išstumti. Tai kas? Kas čia
tokio?
- Na, būtent tai aš ir turiu omeny. Aš esu talentingesnė už
tave, o tu už mane galingesnė.
- Na ir kas iš to?
- Na, tu teisi. Nelabai moku naudotis žmonėmis. Todėl sten
giuosi visko pasiekti kitaip. Padėkime viena kitai.
119
TAYLOR JENKINS REID
Vėl siurbtelėjau kokteilio. Šiek tiek susidomėjau.

- Ir kaipgi? - paklausiau.
- Po darbo valandų galiu tau duoti patarimų dėl tavo scenų.
Išmokysiu visko, ką moku.
- O aš mainais eisiu su tavimi į „Schwab's"?
- Padėk man pasiekti tai, kas pavyko tau. Tapti žvaigžde.
- O kas paskui? - paklausiau. - Abi būsime garsios ir talen
tingos? Varžysimės dėl kiekvieno vaidmens šiame mieste?
- Taip, yra tokia galimybė.
- O kokia kita?
- Tu man tikrai patinki, Evelina.
Pašnairavau į ją.
Ji nusijuokė.
- Žinau, kad dauguma šio miesto aktorių man nepritartų, bet
aš nenoriu būti kaip dauguma. Tu man tikrai patinki. Mėgstu
stebėti tave kino ekrane. Nuo pat tos akimirkos, kai pasirodai
scenoje, nebegaliu atplėšti nuo tavęs žvilgsnio. Man patinka,
kad tavo oda atrodo per tamsi, palyginti su šviesiais plaukais,
jie visai nedera, bet tau taip tinka. Atvirai kalbant, man patinka,
kad viską darai siekdama naudos ir elgiesi bjauriai.
- Nesielgiu bjauriai!
Selija nusijuokė.
- O, tikrai elgiesi. Nori išstumti mane, nes manai, kad tave
užgošiu? Bjauru. Tai tiesiog bjauru, Evelina. Ir dar giriesi mo
kanti naudotis žmonėmis. Tiesiog šiurpu. Bet man patinka, kad
kalbi apie tai. Kad esi nuoširdi. Kad nesigėdiji. Daugybė mus su
pančių moterų tauzija visokius niekus. O tu, man rodos, meluoji
tik tada, kai tau tai naudinga.
- Šiame ilgame pagyrų sąraše gausu įžeidimų, - pabrėžiau.
Selija supratingai linktelėjo.
120
- Tu žinai, ko nori, ir sieki to. Nemanau, kad šiame mieste kas

nors abejoja, jog vieną dieną Evelina Hugo bus ryškiausia Holivudo
žvaigždė. Visai ne dėl to, kad į tave smagu paganyti akis, o dėl to,
kad nusprendei tapti garsenybe, ir tapsi. Norėčiau susidraugauti
su tokia moterimi kaip tu. Štai ką bandau pasakyti. Išties susidrau
gauti. Nebūsiu tokia kaip Rubė Reili, neįbesiu peilio į nugarą ir
neskleisiu už akių paskalų. Siūlau tikrą draugystę. Kai kiekviena
iš mūsų taps geresnė ir gyvens geriau vien dėl to, kad pažįsta kitą.
Apsvarsčiau jos žodžius:
- Ar mums reikės vienai kitą šukuoti ir panašiai?
- Ne, „Saulėlydis" tam samdo žmones.
- Ar man reikės klausytis, kaip tau sekasi su vyrais?
- Tikrai ne.
- O tai ką mes veiksime? Drauge leisime laiką ir bandysime
viena kitai padėti?
- Evelina, ar esi kada turėjusi draugę?
- Žinoma, kad turėjau draugų.
- Artimą draugę? Tikrą draugę?
- Ačiū, kad rūpiniesi, bet turiu tikrą draugą.
- Kas jis toks?
- Haris Kameronas.
- Ar Haris Kameronas yra tavo draugas?
- Geriausias draugas.
- Ką gi, gerai, - tarė Selija ir ištiesė man ranką. - Būsiu dar
viena geriausia tavo draugė. Be Hario Kamerono.
Paėmiau jos ranką ir stipriai suspaudžiau.
- Puiku. Rytoj nuvažiuosime į „Schwab's", o paskui galėsime
kartu repetuoti.
- Ačiū, - padėkojo Selija ir plačiai nusišypsojo, tarsi būtų ga
vusi tai, ko troško. Ji mane apkabino. Kai atšlijome viena nuo
kitos, pastebėjome, kaip vyras už prekystalio ryja mus akimis.
121
TAYLOR JENKINS REID
Paprašiau sąskaitos.
- Mes vaišiname, - tarė jis, o aš pamaniau, kad tai didžiausia
kvailystė - jei kam nors ir priklauso nemokamas maistas, tai
tikrai ne turtuoliams.
- Ar pasakysite vyrui, kaip labai man patiko jo vaidmuo filme
„Ginklas prie Diumo kyšulio"? - paklausė padavėjas mums iš
einant.
- Kokiam vyrui? - paklausiau apsimestinai droviai.
Selija nusijuokė, aš irgi išsišiepiau.
Bet iš tikrųjų galvojau: „Negaliu jam šito sakyti. Pamanys, kad
šaipausi iš jo, ir man užvoš."
122
SUB ROSA
1959 m. birželio 22 d.
ŠALTA, ŠALTA EVELINA
Kodėl nuostabi pora, įsikūrusi name su penkiais miegamaisiais,

nenori susilaukti būrio vaikų? Reikėtų šito paklausti Dono Adlerio ir
Evelinos Hugo.
0 gal tik Evelinos.
Donas nori kūdikio, ir mes visi sulaikę kvapą laukiame, kol šių
dviejų gražių žmonių palikuonis ar palikuonė išvys pasaulį. 3ų kū
dikis sukeltų begalinio susižavėjimo bangą.
Bet Evelina pasakė „ne“.
3i kalba tik apie savo karjerą ir naują vaidmenį filme „Mažosios
moterys“.
Čia dar ne viskas. Evelina nė nesistengia tvarkytis namie arba
paisyti paprasčiausių savo vyro prašymų, nė nesiruošia jam padėti.
Tik lankosi „Schwab’s“su vieniša mergina Selija Sent Džeims!
Vargšas Donas sėdi namie trokšdamas kūdikio, o Evelina links
minasi mieste.
Tuose namuose viskas sukasi apie Eveliną.
Ojos vyras labai nepatenkintas.
123
r man nesivaidena? - paklausiau Hario ir numečiau žur
A nalą jam ant stalo. Bet, žinoma, jis jau buvo matęs.
- Viskas ne taip blogai.
- Bet ir nėra gerai.
-Ne.
- Kodėl niekas šituo nepasirūpino? - paklausiau.
- „Sub Rosa" mūsų nebeklauso.
- Ką turi galvoje?
- Jiems nerūpi tiesa ar pokalbiai su žvaigždėmis. Jie rašo tai,
ką nori.
- Jiems rūpi pinigai, ar ne?
- Taip, bet paviešindami visus tavo santuokos pliusus ir mi
nusus jie užsidirbs daug daugiau, nei galėtume jiems sumokėti.
- Juk kalbame apie „Saulėlydžio" studiją.
- Jei nepastebėjai, mes nebeuždirbame tiek kiek anksčiau.
Nuleidau pečius. Sėdėjau ant kėdės priešais Hario stalą.
Pasigirdo beldimas.
- Čia Selija, - atsklido balsas iš už durų.
Nuėjau ir atidariau jai duris.
- Numanau, kad matei tą straipsniuką, - tariau.
Selija pažvelgė į mane.
- Nėra taip jau blogai.
- Nėra ir gerai, - atsakiau.
124
-Ne.
- Ačiū. Jūs abu kaip susitarę.
Prieš savaitę mes su Selija baigėme filmuotis „Mažosiose mo
teryse". Paskutinę filmavimo dieną mudvi, Haris ir Gvendolina
nuėjome į kepsnių restoraną „Musso & Frank", užsisakėme po
kepsnį, kokteilių ir šventėme.
Haris pranešė Selijai puikią naujieną - pasak Ario, mus abi
ketina nominuoti apdovanojimams.
Kiekvieną vakarą po filmavimo mudvi su Selija ilgai užsibū
davome mano vagonėlyje, repetuodavome savo scenas. Selija
vadovavosi dramos aktorių vaidybos metodu. Bandė „tapti"
tuo, ką vaidino. Man buvo sunkoka tai perprasti. Bet ji mokė,
kaip vaidinti emociškai įtikinamai dirbtinai sukurtomis aplin
kybėmis.
Tai buvo keistas Holivudo etapas. Atrodė, kad viena šalia
kitos driekiasi dvi bėgių linijos.
Studijoje vyko savotiškas žaidimas, kuriame dalyvavo senieji
aktoriai, tęsiantys giminės tradicijas. Tuo pačiu metu kilo ir Nau
jasis Holivudas, taikantis tiesiai į žiūrovų širdis, pasikliaujantys
dramos aktorių vaidybos metodu, naujosios kino žvaigždės vai
dino narsuolius ir blogiukus filmuose, kurių pabaiga būdavo
sukrečianti.
Tik po tų drauge su Selija praleistų vakarų, per kuriuos surū
kydavome po pakelį cigarečių ir vakarieniaudamos išgerdavome
po butelį vyno, pradėjau kreipti dėmesį į naujus dalykus.
Bet ji darė man gerą įtaką, nes Aris Sulivanas manė, kad galiu
laimėti „Oskarą". Dėl to pamėgau Seliją dar labiau.
Kas savaitę šmėžuodavome garsiausiuose „Rodeo Drive"
gatvės restoranuose. Man nebeatrodė, kad darau Selijai pa
slaugą. Dariau tai su džiaugsmu, padėjau jai pritraukti dėmesį,
nes man patiko leisti laiką su ja.
125
TAYLOR JENKINS REID
Todėl sėdėdama Hario darbo kabinete ir apsimesdama, kad

siuntu ant jų, jog man per mažai padeda, žinojau esanti su dviem
savo mylimiausiais žmonėmis.
- Ką apie tai sako Donas? - paklausė Selija.
- Esu tikra, kad jis ieško manęs vaikštinėdamas po studiją.
Haris įdėmiai į mane pažiūrėjo. Jis žinojo, kas nutiks, jei
Donas perskaitys tai blogai nusiteikęs.
- Selija, ar tu šiandien filmuojiesi? - paklausė jis.
Ji papurtė galvą.
- „Belgijos išdidumą" pradės filmuoti kitą savaitę. Man tik
reikia po pietų pasimatuoti kelis drabužius.
- Atidėsime matavimąsi. Kodėl tau su Evelina nenuėjus ap
sipirkti? Galime paskambinti žurnalui „Photoplay" ir pranešti,
kad būsite parduotuvėje „Robertson".
- Ar turiu pasirodyti mieste su vieniša panele Selija Sent
Džeims? - paklausiau. - Man atrodo, kad būtent to neturėčiau
daryti.
Vis galvojau apie straipsnį ir žodžius „ir nė nesiruošia jam
padėti".
- Bjauri žiurkė, - iškošiau ir trenkiau kumščiu į kėdės po-
rankį.
- Apie ką tu čia? - paklausė Haris.
- Apie nelemtą savo tarnaitę.
- Manai, tai tavo tarnaitė pasikalbėjo su „Sub Rosa"?
- Esu tuo visiškai tikra.
- Ką gi, tada ji bus atleista, - nusprendė Haris. - Liepsiu Betei
šiandien pas tave nuvažiuoti ir pranešti jai šią žinią. Kai grįši
namo, jos neberasi.
Apsvarsčiau savo galimybes.
O jeigu Amerika nebenorės žiūrėti filmų su manimi vien
todėl, kad nepagimdau Donui kūdikio. Be abejo, dauguma kino
126
gerbėjų niekada taip nepasakytų. Gal net mintis tokia nekiltų.

Bet perskaitę tokį straipsnį ir kitą kartą išvydę mano nuotrauką
imtų galvoti, kad kažkuo aš jiems visgi nepatinku, nors nė ne
aišku kuo.
Žmonių netraukia ir nežavi moterys, norinčios visada būti
svarbiausios. Jie taip pat negerbia vyrų, nesuvaldančių savo
žmonų. Donui toks įvaizdis irgi nepalankus.
- Man reikia pasikalbėti su Donu, - pareiškiau stoda-
masi. - Hari, ar gali pasakyti gydytojui Lopaniui, kad šį vakarą
paskambintų man į namus? Maždaug šeštą?
- Kodėl?
- Reikia, kad jis man paskambintų, o Paulai atsiliepus, pra
biltų rimtu balsu, tarsi norėdamas pranešti svarbią žinią. Jobalse
turi jaustis susirūpinimas, kad Paulai kiltų smalsumas.
- Gerai...
- Evelina, ką tu rezgi? - paklausė Selija, žvelgdama į mane.
- Kai prieisiu prie telefono, jis turi tiksliai pakartoti šiuos žo
džius, - pareiškiau ir pasiėmusi popieriaus lapą užrašiau.
Haris perskaitė ir padavė lapą Selijai. Ji atsisuko į mane.
Pasigirdo beldimas į duris ir nieko nelaukęs vidun įžengė
Donas.
- Visur tavęs ieškojau, - tarė jis. Balsas skambėjo ne piktai, bet
ir ne lipšniai. Tačiau aš pažinojau Doną. Jis niekada nebūdavo
abejingas. Šilumos stygius reiškė atšiaurumą. - Nujaučiu, kad
skaitei šį šlamštą, - rankoje jis laikė žurnalą.
- Turiu planą, - patikinau.
- Po šimts, būtų visai neblogai. Kas nors imkitės to plano.
Nedūlinėsiu po šį miestą kaip pašieptas subingalvis. Kameronai,
kas čia nutiko?
- Donai, aš tuo pasirūpinsiu.
- Gerai.
127
TAYLOR JENKINS REID
- Bet kol kas verta pasiklausyti, ką sugalvojo Evelina. Manau,

privalai apie tai sužinoti ir į tai įsitraukti.
Donas atsisėdo ant kėdės priešais Seliją. Linktelėjo jai.
- Selija.
- Donai.
- Atleisk, bet manau, kad šį reikalą turėtume aptarti mes
trise, - tarė jis.
- Žinoma, - tarė Selija stodamasi nuo kėdės.
- Ne, - tariau ir pakėliau ranką ją sulaikydama. - Pasilik.
Donas atsisuko į mane.
- Ji yra mano draugė.
Donas užvertė akis ir gūžtelėjo.
- Tai koks gi tas planas, Evelina?
- Apsimesiu, kad patyriau persileidimą.
- Kokio galo?
- Manydami, kad nesutinku pagimdyti tau kūdikio, jie turbūt
nustos tave gerbę, o manęs pradės nekęsti, - pasakiau, nors kaip
tik taip ir buvo. Ši tiesa visiems badė akis, tik niekas nenorėjo
apie tai užsiminti.
- Bet manydami, kad ji negali pastoti, jie gailėsis jūsų abiejų, -
įsiterpė Selija.
- Gailėsis? Apie ką čia kalbi? Gailėsis? Nenoriu, kad manęs
gailėtųsi. Gailestis nesuteikia galios. Gailestis nepadės parduoti
filmo.
Tada prabilo Haris:
- Aišku, kad padės.
Kai dešimt minučių po šešių suskambo telefonas, Paula pa

kėlė ragelį ir atskubėjo į miegamąjį man pranešti, jog skambina
gydytojas.
Šalia gulint Donui, pakėliau telefono ragelį.
128
Gydytojas Lopanis perskaitė viską, kas buvo parašyta lape-

lyje.
Pradėjau raudoti kuo garsiau, jei Paula kartais dėl įvairovės
būtų nusprendusi nebesiklausyti mūsų pokalbių.
Po pusvalandžio Donas nulipo laiptais ir pranešė Paulai, kad
privalome atsisakyti jos paslaugų. Jis nesistengė elgtis maloniai.
Tiesą sakant, buvo gana bjaurus, norėjo ją supykdyti.
Paula galėjo nuskubėti į bulvarinio laikraščio redakciją ir pra
nešti apie persileidimą, kurį patyrė jos darbdavių šeima. Bet
dabar ji tikrai nubėgs į bulvarinio laikraščio redakciją ir visa tai
papasakos, grieždama dantį ant ją iš darbo išvariusių žmonių.
129
SUB ROSA
PASIMELSKIME UŽ DONĄ IR EVELINĄ!

DIEMS TO REIKIA!
Ši pora turi viską, bet negauna to, ko išties trokšta.

Dono Adlerio ir Evelinos namuose nėra viskas taip, kaip atrodo
iš šalies. Gal ir susidaro [spūdis, kad Evelina nepaiso Dono noro su
silaukti vaikų, bet tai netiesa.
Visą šį laiką mes manėme, jog Evelina atstumia Doną. Pasirodo,
ji stengėsi iš paskutiniųjų. Evelina su Donu labai nori, kad po namus
bėgiotų mažutis Donas ar mažutė Evelina, bet gamta jiems nėra pa
lanki.
Kaskart, kai atrodo, jog šeima tuoj pagausės, viskas pakrypsta
liūdna linkme - šį mėnesį tragedija ištiko juos trečią kartą.
Siųskime Donui ir Evelinai geriausius linkėjimus.
Taip ir paaiškėja, mielieji, kad laimės už pinigus nenusipirksi.
130
os dienos, kai pasirodė straipsnis, vakare Donas vis dar abe
T jojo, kad buvo tinkamai nuspręsta, o Haris buvo užsiėmęs,
bet nesakė, ką išties veikia. Supratau, kad su kažkuo susitinka.
O aš norėjau švęsti.
Pas mane atėjo Selija ir mes išgėrėme butelį vyno.
- Tu neturi tarnaitės, - tarė Selija virtuvėje ieškodama kamš
čiatraukio.
- Ne, - atsakiau ir atsidusau. - Tol, kol studija kruopščiai pa
tikrins visas kandidates, neturėsiu.
Selija surado kamščiatraukį, aš padaviau jai butelį „Cabemet".
Niekada nemėgau leisti laiko virtuvėje. Buvo keista čia būti
ir žinoti, kad manęs niekas nestebi ir nesiūlo sutepti sumuštinio
arba padėti surasti tai, ko ieškau. Kai esi turtinga, atrodo, jog
dalis namų nepriklauso tau. Virtuvė - viena tokių vietų.
Varsčiau spinteles mėgindama prisiminti, kur sudėtos taurės.
- Štai, - apsidžiaugiau suradusi. - Prašom.
Selija pasižiūrėjo į duodamas taures.
- Jos skirtos šampanui.
- O, tikrai, - tarstelėjau ir padėjau jas atgal. Ten dar stovėjo
dviejų skirtingų dydžių taurės. Parodžiau jas Selijai. - Kurios?
- Apvalesnės. Ar nenusimanai apie taures?
- Nieko neišmanau nei apie taures, nei apie lėkštes. Mieloji,
prisimink, priklausau naujajai turtuolių kartai.
13 1
TAYLOR JENKINS REID
Pildama gėrimo mums į taures Selija nusijuokė.

- Pirma taip skurdau, kad nieko negalėjau sau leisti, o dabar
taip praturtėjau, kad už mane viską padaro kiti. Tarpinio vari
anto niekada nebuvo.
- Man tai labai patinka, - tarė Selija, paėmė pilną taurę ir pa
davė man. Kitą pasiėmė sau. - Aš turėjau pinigų visą gyvenimą.
Mano tėvai elgiasi kaip pripažinti Džordžijos kilmingieji. Mano
broliai ir seserys tokie pat kaip tėvai, išskyrus brolį Robertą.
Sesuo Rebeka mano, kad vaidindama filmuose darau šeimai
gėdą. Ne dėl Holivudo, o dėl to, kad išvis dirbu. Anot jos, tai
nesuderinama su orumu. Aš juos myliu, bet kartu ir nekenčiu.
Turbūt šeimoje kitaip nebūna.
- Nežinau, - atsakiau. - Aš... neturiu gausios šeimos. Tiesą
sakant, išvis jokios neturiu. Mano tėvas ir giminaičiai, su kuriais
bendravau gyvendama Pragaro Virtuvėje, nepanoro su manimi
susisiekti. O manęs nekankina mintys apie juos.
Selija pažvelgė į mane. Neatrodė, kad ji manęs gailėtųsi ar
nejaukiai jaustųsi dėl pertekliaus ir gerovės, kurios apsupta už
augo.
- Dėl to tik dar labiau tavimi žaviuosi, - prisipažino ji. -
Viską, ką turi, pasiekei pati. - Selija prikišo taurę prie manosios
ir susidaužė. - Už tave. Už tai, kad esi nesustabdoma.
Nusijuokiau. Mes abi išgėrėme.
- Eime, - paraginau ir nusivedžiau ją į svetainę. Padėjau taurę
ant kavos staliuko plonomis kojomis ir nuėjau prie grotuvo. Iš
įrašų krūvos apačios išsitraukiau atlikėjos Bilės Holidėj albumą
„Satino panelė". Donas nekentė šios atlikėjos. Bet jo nebuvo
namie.
- Ar žinai, kad tikrasis jos vardas yra Eleonora Fagan? - pa
klausiau Selijos. - Bile Holidėj skamba daug gražiau.
Atsisėdau ant mėlynos prabangios sofos. Selija įsitaisė ant sofos
priešais. Ji pasėdo kojas. Laisvąją ranką priglaudė prie pėdų.
132
- O koks tavo vardas? Ar tikrai Evelina Hugo?

Pasiėmiau taurę vyno ir prisipažinau:
- Herera. Evelina Herera.
Selija nesureagavo. Nepasakė: „Vadinasi, esi iš Lotynų Ame
rikos." Arba: „Taip ir maniau, kad apsimetinėji." Baiminausi,
jog ji gali taip galvoti. Nepasakė, kad tai paaiškina, kodėl mano
oda tamsesnė už jos ar Dono. Išties ji nesakė nieko. Paskui tars
telėjo:
- Kaip gražu.
- O koks tavo? - paklausiau. Norėdama sumažinti tarp mūsų
atsiradusį atstumą atsikėliau ir priėjau prie sofos, ant kurios ji
sėdėjo. - Selija Sent Džeims...
- Džeimison.
-Ką?
- Selija Džeimison. Toks mano tikrasis vardas ir pavardė.
- Labai graži pavardė. Kodėl jie liepė tau ją pasikeisti?
- Pasikeičiau pati.
- Kodėl?
- Nes tokia galėtų būti netoliese gyvenančios draugiškos mer
ginos pavardė. O aš visada norėjau būti mergina, į kurią tiesiog
gera žiūrėti. - Ji atlošė galvą ir ištuštino taurę. - Tokia kaip tu.
- Baik jau.
- Pati baik. Velniškai gerai žinai, kokia esi. Kaip veiki šalia
esančius žmones. Sutikčiau ką nors nudėti, jei tik galėčiau pa
sigirti tokia krūtine ir tokiomis putliomis lūpomis kaip tavo.
Vos įėjusi į kambarį iškart žadini mintis, kaip čia tave nu
rengus.
Išgirdusi ją taip kalbant, nuraudau. Ji kalbėjo apie tai, kaip į
mane reaguoja vyrai. Niekada nebuvau girdėjusi, kad apie mane
taip kalbėtų moteris.
Selija paėmė taurę man iš rankos. Pati ją išgėrė.
- Mums reikia dar, - tarė ji ir taure pamojavo ore.
133
TAYLOR JENKINS REID
Aš nusišypsojau ir nuėjau su abiem taurėmis į virtuvę. Selija

nusekė paskui. Man pilant vyną, pasilenkė prie „Formica" spin
telės stalviršio.
- Ar žinai, ką pagalvojau, kai pirmą kartą pamačiau filmą
„Tėvas ir dukra"? - paklausė ji, tyliai skambant Bilės Holidėj
balsui.
- Ką gi? - paklausiau duodama jai taurę.
Selija paėmė ją ir padėjo į šalį, tada įsitaisė ant stalo ir vėl
pasiėmė taurę. Ji mūvėjo tamsiai mėlynus kaprius ir baltą beran
kovę palaidinę aukštu kaklu.
- Pagalvojau, kad esi pati žaviausia moteris pasaulyje ir ki
toms nė neverta lygintis, - ji užsivertė taurę ir pusę nugėrė.
- Netikiu, - atšoviau.
- Taip ir buvo, - patikino Selija.
Gurkštelėjau vyno.
- Tikra nesąmonė, - tariau jai. - Žaviesi manimi, tarsi būtum
kitokia nei aš. Esi tikra gražuolė. Didelėmis mėlynomis akimis,
gali pasigirti smėlio laikrodžio figūra... Manau, kad pamatę mus
kartu vaikinukai kraustosi iš proto.
Selija nusišypsojo.
- Ačiū.
Ištuštinau savo taurę ir pastačiau ant spintelės. Selija irgi ištuš
tino savąją. Tada nusivalė lūpas pirštų galiukais. Įpyliau mums dar.
- Kaip tu išmokai suktai elgtis, pasinaudoti padėtimi? - pa
klausė Selija.
- Nė neįsivaizduoju, ką turi omeny, - linksmai sučiauškėjau.
- Ne visiems parodai, kokia išties esi protinga.
- Aš? - paklausiau.
Selijai pašiurpo oda, todėl pasiūliau sugrįžti į svetainę, kurioje
daug šilčiau. Atūžus dykumos vėjams, birželio naktys atvėso.
Kai ir man pasidarė žvarboka, paklausiau Selijos, ar ji moka už
kurti židinį.
134
- Mačiau, kaip jį kuria kiti, - atsakė ji ir gūžtelėjo.

- Aš irgi. Mačiau, kaip židinį kūrena Donas. Bet pačiai neteko.
- Mes galime užsikurti, - patikino ji. - Mes galime viską.
- Puiku! - šūktelėjau. - Eime, atkimšiu dar butelį vyno ir pa
galvosiu, nuo ko pradėti.
- Gera mintis! - Selija nusimetė nuo pečių antklodę ir nubėgo
į virtuvę.
Atsiklaupiau priešais židinį ir pažarsčiau pelenus. Tada pasi
ėmiau dvi malkas, padėjau jas statmenai ir atrėmiau vieną į kitą.
- Mums reikia laikraščio, - sugrįžusi tarė Selija. - Be to, nu
sprendžiau, kad nebeverta naudotis taurėmis.
Pakėlusi akis pamačiau, kad ji kliukina vyną tiesiai iš butelio.
Nusijuokiau, čiupau nuo stalo laikraštį ir įmečiau į židinį.
- Sugalvojau dar geriau! - šūktelėjau, užbėgau viršun ir
čiupau „Sub Rosa" žurnalą, kuriame buvau išvadinta šalta kale.
Nuskubėjau žemyn norėdama parodyti.
- Štai ką sudeginsime! - įmečiau žurnalą į židinį ir įžiebiau
degtuką.
- Nagi! - paragino Selija. - Sudegink tuos niekšus.
Ugnis rijo puslapį po puslapio, kol ėmė blėsti ir visai užgeso.
Įžiebiau dar vieną degtuką ir įmečiau.
Man kažkaip pavyko, sužibo ir įsidegė ugnelė.
- Gerai, - įvertinau. - Esu tikra, kad pamažu užsikurs.
Selija priėjo ir ištiesė man butelį vyno. Paėmiau ir atsigėriau
tiesiai iš jo. Kai norėjau jai atiduoti, Selija pareiškė:
- Tau reikia pasivyti.
Kliukinome brangų vyną. Mėgdavau jį gerti kaip vandenį,
tarsi man tai nieko nereikštų. Varginga mergina iš Pragaro Vir
tuvės negali gerti tokio vyno ir apsimesti, kad jai nė motais.
- Gerai, gerai, duokš, - atlyžo Selija.
Erzindama atitraukiau butelį.
135
TAYLOR JENKINS REID
Jos ranka atsidūrė ant manosios. Ji įsitvėrė taip pat stipriai

kaip ir aš.
- Gerai jau, imk, - pasakiau, bet per vėlai, o paleidau per greitai.
Vyno užtiško ant jos baltos palaidinės.
- O Dieve, - sutrikau. - Atsiprašau.
Pastačiau butelį ant stalo, paėmiau Seliją už rankos ir nusive-
džiau laiptais aukštyn.
- Galiu paskolinti palaidinę. Turiu vieną, kuri tau tobulai tiks.
Nusivedžiau ją į miegamąjį ir atidariau drabužių spintą. Ste
bėjau, kaip Selija dairosi, tyrinėja kambarį, kuriame miegu su
Donu.
- Galiu tavęs kai ko paklausti? - jos balsas skambėjo nerūpes
tingai, su ilgesio gaidele. Maniau, kad paklaus manęs, ar tikiu
vaiduokliais arba meile iš pirmo žvilgsnio.
- Žinoma, - atsakiau.
- Ar pažadi pasakyti tiesą? - paklausė ji sėsdamasi ant lovos
krašto.
- Ne visai, - atsakiau.
Selija nusijuokė.
- Bet pirmyn, klausk, - paraginau. - Tada ir matysime.
- Ar tu jį myli? - paklausė Selija.
- Doną?
- Ką daugiau?
Pagalvojau apie tai. Kadaise jį mylėjau. Net labai. Bet ar vis
dar myliu?
- Nežinau, - atsakiau.
- Ar viskas tik dėl viešumos? Tiesiog nori būti Adler?
- Ne, - atsakiau. - Nemanau.
- Kokia tada priežastis?
Nuėjau prie jos ir atsisėdau ant lovos.
- Labai sunku atsakyti, myliu jį ar ne, dėl kokios priežasties
esu su juo. Aš jį myliu, bet dažnai ir nekenčiu. Esu su juo dėl jo
136
vardo, bet ir dėl to, kad mums gera kartu. Kadaise mes smagin-
davomės dažnai, o dabar - tik kartais. Sunku paaiškinti.
- Ar jis tave patenkina? - paklausė ji.
- Taip, labai. Kartais neištveriamai noriu būti su juo. Dėl to
net gėda. Nežinau, ar moteris turėtų geisti vyro taip, kaip aš gei
džiu Dono.
Donas man parodė, jog sugebu mylėti kitą žmogų ir jo geisti.
Bet išmokė ir to, kad galima geisti ir tau nemielo žmogaus, kad
galima geisti kito kaip tik todėl, kad jis tau nepatinka. Manau,
šiandien tai vadinama dulkinimusi iš neapykantos. Bet tai
šiurkštus apibūdinimas. Juk kalbame apie emocinius žmonių
išgyvenimus.
- Pamiršk, ko klausiau, - tarė Selija ir atsikėlė nuo lovos. Ma
čiau, kad jai nesmagu.
- Tuoj atnešiu palaidinę, - priminiau ir nuėjau prie drabužių
spintos.
Ten kabėjo viena mano mėgstamiausių palaidinių: alyvų
spalvos, užsagstoma, sidabrinio blizgesio. Bet man ji netiko. Per
krūtinę vos ją užsisegdavau.
Selija buvo mažesnė už mane, smulkesnė.
- Prašau, - padaviau jai palaidinę.
Selija paėmė ją ir apžiūrėjo.
- Kokia graži spalva.
- Taip, - atsakiau. - Nušvilpiau ją iš filmo „Tėvas ir dukra"
filmavimo aikštelės. Tik niekam nesakyk.
- Tikiuosi, jau įsitikinai, kad moku saugoti tavo paslaptis, -
priminė Selija, segiodamasi palaidinę ir ruošdamasi ją apsirengti.
Jai šie žodžiai turbūt nebuvo labai svarbūs. Ne taip kaip man.
Ir ne dėl to, kad ji taip pasakė. Tiesiog, kai tai pasakė, aš suvo
kiau, jog ja tikiu.
- Taip, - atsakiau, - įsitikinau.
Žmonės mano, kad intymumas yra susijęs su seksu.
137
TAYLOR JENKINS REID
Bet jis susijęs su tiesa.

Kai suvoki, kad gali kam nors pasakyti tiesą, kai gali parodyti,
koks esi iš tikrųjų, kai stovi prieš ką nors nuoga ir išgirsti: „Tu esi
saugi su manimi", pajunti artumą.
Šitaip vertinant, ta akimirka su Selija buvo pati intymiausia,
kokią man teko su kuo nors patirti.
Jaučiausi tokia dėkinga, panorau apkabinti Seliją ir nebepa
leisti.
- Nemanau, jog man tiks, - tarė Selija.
- Pasimatuok. Esu tikra, kad tiks. Jei taip - ji tavo.
Norėjau jai padovanoti daug daiktų. Norėjau, kad viskas,
ką turiu, atitektų jai. Svarsčiau, ar toks jausmas apima ką nors
mylint. Jau žinojau, ką reiškia būti įsimylėjus. Teko tai patirti ir
suvaidinti. Visai kas kita - ką nors mylėti. Rūpintis kitu žmo
gumi. Susijungti su juo ir galvoti: kad ir kas būtų, mes esame
kartu - tik tu ir aš.
- Gerai, - sutiko Selija. Ji padėjo palaidinę ant lovos. Kai nu
sirengė savąją, pagavau save bespoksančią į jos blyškią krūtinę.
Spoksojau į baltą liemenėlę. Pastebėjau, kad ši, užuot pakėlusi jos
krūtis kaip manąsias, atrodo tik kaip papuošalas.
Ėmiau tyrinėti ties klubu išsibarsčiusias rudas strazdanėles.
- O, labukas, - pasigirdo Dono balsas.
Aš krūptelėjau. Selija aiktelėjo ir suskubo apsirengti palaidinę.
Donas pradėjo juoktis.
- Kas, po galais, čia dedasi? - paerzino jis.
Nuėjau prie jo ir atsakiau:
- Ničnieko.
138
PHOTOMOMENT
1959 m. lapkričio 2 d.
VAKARĖLIŲ MERGAITĖS GYVENIMAS
Selija Sent Džeims tikrai tampa garsi visame mieste. Ir ne vien

dėl to. kad įrodė esanti puiki aktorė. Karšta pupytė iš Džordžijos
moka susirasti reikiamų draugų.
Pati iškiliausia išjų - visų mylima žvaigždė Evelina Hugo. Selija ir
Evelina nuolat pastebimos kartu: jos drauge vaikšto po parduotuves,
plepa ir net randa laiko pažaisti golfą Beverti Hilso golfo klube.
Darosi vis įdomiau, nes netrukus geriausios draugės, regis, eis į
ne vieną dvigubą pasimatymą. Neseniai Selija buvo pastebėta nak
tiniame klube „Trocadero“ne su kuo nors kitu, o su Robertu Loganu,
artimu Evelinos vyro Dono Adlerio draugu.
Gražus vyriškis, prašmatnūs draugai ir kalbos apie jos lau
kiančią statulėle - Selijai Sent Džeims išaušo geri laikai.
139
enoriu šito daryti, - pareiškė Selija. Ji vilkėjo jai pasiūtą
juodą suknelę gilia V formos iškirpte. Jei taip apsiren
gusi aš iškelčiau koją iš namų, iš karto gaučiau baudą už pros
tituciją. Ji segėjo deimantinį vėrinį, kurį „Saulėlydis" paskolino
Dono prašymu.
„Saulėlydis" nerėmė nepriklausomų aktorių, bet Selija norėjo
deimantų, o aš norėjau, kad ji gautų viską, ko nori. Donas siekė
patenkinti visus mano norus. Bent jau dažniausiai.
Donas ką tik nusifilmavo antrame vesterne „Teisusis". Jis
gerokai pasistengė ir įkalbėjo Arį Sulivaną leisti jam pabandyti
dar kartą. Šįkart pasirodė visai kitokie atsiliepimai. Donas „su
brendo". Pamėginęs dar kartą, jis visus įtikino, kad yra didis
veiksmo filmų aktorius.
Kai šis filmas buvo pripažintas vienu geriausių, Aris Suli-
vanas nebegalėjo nieko atsakyti Donui.
Štai kaip ant Selijos kaklo atsirado tie deimantai, o tarp krūtų -
didžiulis rubinas.
Aš vėl pasirinkau vilkėti žaliais drabužiais. Ši spalva tapo
svarbia mano įvaizdžio dalimi, šįkart pečiai buvo nuogi,
suknelė - šilkinė, įliemenuota, pūsta, prie kaklo siuvinėta ka
roliukais, plaukai nukirpti trumpai, į vidų pasuktais galiukais.
Pažvelgiau į Seliją, ji sėdėjo priešais mano prabangų veidrodį
ir pešiojo savo pūstą šukuoseną.
140
- Privalai tai padaryti, - pasakiau.

- Nenoriu. Ar tai nesvarbu?
Pasiėmiau prie suknelės derančią delninukę.
- Tikrai ne, - atsakiau.
- Tu negali man nurodinėti, - pareiškė ji.
- Kodėl mes esame draugės? - paklausiau.
- Tiesą sakant, nebeatsimenu, - pareiškė ji.
- Nes visuma yra svaresnė nei dvi pavienės dalys.
- Na ir kas?
- Kai tenka nuspręsti, kokius vaidmenis pasirinkti ir kaip vai
dinti, kas priima sprendimą?
- Aš.
- O dabar, kai vyksta mūsų filmo premjera, kas už viską at
sakinga?
- Manau, kad tu.
- Taip.
- Evelina, aš tikrai jo nekenčiu, - tarė Selija. Ji taisė savo ma-
kiažą.
- Padėk skaistalus, - įspėjau. - Gvena tave nuostabiai padažė.
Negadink to, kas tobula.
- Ar girdėjai, ką pasakiau? Aš nekenčiu jo.
- Aišku, kad nekenti. Jis suktas žmogus.
- Negi nėra kokio kito?
- Šiuo metu ne.
- O negaliu eiti viena?
- Į savo premjerą?
- Kodėl negalime eiti dviese?
- Aš einu su Donu. O tu - su Robertu.
Selija susiraukė ir nusisuko į veidrodį. Mačiau, kaip prisi
merkė ir papūtė lūpas, tarsi galvotų apie tai, kokia yra įpykusi.
Čiupau jos rankinę ir ištiesiau jai. Metas eiti.
141
TAYLOR JENKINS REID
- Selija, gal liausiesi? Jei nenori pasistengti, kad tavo vardas

atsidurtų laikraštyje, kokį velnią išvis čia veiki?
Ji pašoko ant kojų, čiupo rankinę ir nuėjo prie durų. Tada nu
sileido laiptais žemyn, plačiai šypsodamasi įžengė į svetainę ir
puolė Robertui į glėbį, tarsi jis būtų žmonijos gelbėtojas.
Nuėjau prie Dono. Jis visada gerai atrodydavo vilkėdamas
smokingą. Neabejojau, kad bus gražiausias vyras visame rengi
nyje. Bet aš pradėjau bodėtis juo. Ką tai reiškia? Už kiekvienos
gražios moters stovi vyras, kuriam pabodo ją dulkinti. Na, tai
galioja ne tik vyrams. Tik niekas neužsimena apie tai.
- Eime? - pasiūlė Selija, tarsi negalėtų sulaukti, kada visiems
pasirodys įsikibusi į parankę Robertui. Ji buvo nuostabi aktorė.
To niekas niekada neneigė.
- Nebenoriu gaišti nė minutės, - pasakiau, paėmiau Doną už
parankės ir prisiglaudžiau prie jo. Jis nuleido akis ir pažvelgė į
mano ranką, tada į mane, tarsi būtų maloniai nustebintas tokio
lipšnumo.
- Pasižiūrėkime, kaip mūsų mažosios moterys atrodo „Mažo
siose moteryse", - tarė Donas. Vos nežiebiau jam antausio. Tikrai
reikės vieną kitą kartąjam pliaukštelėti. O gal ir visus penkiolika.
Privažiavo automobiliai, mus nuvežė iki Graumano kino te
atro.
Dėl mūsų dalis Holivudo prospekto buvo uždaryta. Vairuo
tojas sustojo tiesiai už Selijos ir Roberto automobilio. Keturių
automobilių eilėje mūsiškis buvo paskutinis.
Studija norėjo surengti didelį šou, tad pasirūpino, kad visos
keturios filme vaidinančios aktorės atvyktų skirtingais automobi
liais, su keturiais šauniais vyrais. Aš atvykau su savo sutuoktiniu.
Pirmiausia išlipo mūsų vyrai. Sustojo ir ištiesė mums ranką.
Laukiau ir stebėjau, kaip išlipa Rubė, tada Džoja, paskui Selija.
142
Aš išlipau šiek tiek vėliau nei jos. Pirmiausia pastačiau vieną koją
ant raudono kilimo.
- Esi pati gražiausia iš visų čia susirinkusių, - sukuždėjo
Donas į ausį, man stovint šalia. Tikėjau, kad jis taip mano. An
traip su manimi nebūtų.
Kaip asmenybė aš niekada nerūpėjau vyrams. Nenoriu pa
sakyti, kad žavios merginos turėtų užjausti gražuoles. Tiesiog
manau, kad nėra labai malonu būti mylimai už tai, kas nėra tavo
nuopelnas.
Mums pradėjus žingsniuoti, fotografai ėmė šaukti mus var
dais. Aidėjo žodžių kratinys. „Rūbe! Džoja! Ponai Adleriai!
Atsisukit!"
Buvo neįmanoma susitelkti. Nuolat spragsėjo fotoaparatai,
šurmuliavo minia. Tačiau seniai buvau išmokusi apsimesti vi
siškai rami, tarsi man patiklų, kad su manimi elgiasi kaip su
tigru zoologijos sode.
Mudu su Donu laikėmės už rankų ir šypsojomės priešais at
suktus fotoaparatų objektyvus. Raudono kilimo gale stovėjo keli
vyrai su mikrofonais. Rubė su vienu jau kalbėjosi. Džoja ir Selija
kalbėjo su kitu. Trečiasis prikišo mikrofoną man prie veido.
Vyras buvo žemas, siauraakis, nuo alkoholio paraudusia, į
bulvę panašia nosimi. Apie tokius sakoma: toks veidas skirtas
radijui.
- Ponia Hugo, ar džiaugiatės šio filmo premjera?
Nusijuokiau kuo mandagiau, nenorėdama parodyti, kokį
kvailą klausimą jis uždavė.
- Visą gyvenimą laukiau, kol galėsiu atlikti Džo vaidmenį.
Labai džiaugiuosi šiuo vakaru.
- Panašu, kad filmuojant susiradote gerą draugę, - pridūrė jis.
- Kokią?
143
TAYLOR JENKINS REID
- Seliją Džeims. Panašu, kad užsimezgė jūsų draugystė.

- Selija nuostabi. Ir puikiai atlieka savo vaidmenį filme. Be
jokios abejonės.
- Regis, kad jos santykiai su Robertu Loganu kaista.
- O, šito paklauskite jų pačių. Aš nežinau.
- Bet ar ne jūs juos supažindinote?
Priėjo Donas.
- Manau, jau pakaks klausimų, - pareiškė jis.
- Kada su savo ponia sulauksite šeimos pagausėjimo?
- Bičiuli, pasakiau, kad jau gana. Jau tikrai užtenka. Ačiū.
Donas stumtelėjo mane pirmyn.
Priėjome prie durų. Stebėjau, kaip įeina Rubė su savo paly
dovu, o pavymui žengia Džoja su savuoju vaikinu. Pirma manęs
žengiantis Donas atidarė duris ir laukė manęs. Robertas laikė
gretimas duris Selijai.
O man kilo mintis.
Suėmiau Selijos ranką ir mes abi apsisukome.
- Pamojuok žmonėms, - šypsodamasi paraginau ją. - Tarsi
būtume kokios Anglijos karalienės.
Selija plačiai išsišiepė ir padarė kaip liepiama. Stovėjome ten,
vilkėdamos juodą ir žalią sukneles, viena - kaštoniniais, kita -
šviesiais plaukais, viena - dideliu užpakaliu, kita - didelėmis
krūtimis, mojavome miniai, tarsi ši būtų mums pavaldi.
Rubės su Džoja niekur nesimatė. O minia šūkavo, šlovino
mus.
Mes apsigręžėme ir įėjome į kino teatrą. Susiradome savo
vietas.
- Kokia svarbi akimirka, - įvertino Donas.
- Žinau.
- Vos po kelių mėnesių už šį filmą tu gausi apdovanojimą. O
aš - už filmą „Teisusis". Tada galėsime kilti iki dangaus.
144
- Seliją irgi nominuos, - sušnabždėjau jam į ausį.

- Pažiūrėję šį filmą, žmonės kalbės apie tave, - pabrėžė jis. -
Be jokių abejonių.
Pažvelgusi į šoną pamačiau, kad Robertas kužda Selijai į ausį.
Ši juokėsi. Tarsi tas bernelis galėtų pasakyti ką nors juokingo. Bet
tie deimantai pateko ant jos kaklo mano dėka, tik aš pasirūpinau,
kad kitą dieną mirgėtų antraštės su nuostabia mudviejų su Selija
nuotrauka. O ji elgėsi taip, tarsi būtų juo be galo susižavėjusi.
Aš galvojau tik apie tai, kad jis nežino apie tas strazdanas jai ant
klubo. Aš žinojau apie jas, o tas tipas - ne.
- Donai, ji labai talentinga.
- O, mesk ją iš galvos, - tarė Donas. - Man pabodo be perstojo
girdėti jos vardą. Jie neturėtų kamantinėti tavęs apie ją. Jie turėtų
domėtis mumis.
- Donai, aš...
Man nespėjus nieko pasakyti, jis griežtai numojo ranka. Pa
rodė, kad mano žodžiai jam visai neįdomūs.
Šviesos priblėso. Auditorija pritilo. Prasidėjo įžanga. Ekrane
pasirodė mano veidas.
Visi žiūrovai spoksojo į mano atvaizdą ekrane, aš pasakiau:
„Kokios gi Kalėdos be dovanų!" Kai Selija ištarė: „Mes turime
tėtį, mamą ir vienas kitą", aš supratau, kad man galas. Visi išeis
iš kino salės kalbėdami apie Seliją Sent Džeims.
Turėjau išsigąsti, pajusti pavydą ir imti nepasitikėti savimi.
Turėjau pradėti regzti planą, kaip ją aplenkti, gal pranešti kokiai
nors redakcijai, kad ji davatka arba miega su visais, kas tik pa
puola. Nėra lengvesnio būdo sugadinti moteriai reputacijos nei
pareikšti, kad jai nepavyko visko suderinti: atrodyti seksualiai
prieinamai, tačiau pačiai netrokšti sekso.
Bet, užuot valandą ir keturiasdešimt penkias minutes niršusi,
aš gniaužiau šypseną.
145
TAYLOR JENKINS REID
Mirus Betei, apsiverkiau. Tada persisvėriau per Dono ir Ro

berto kojas ir paspaudžiau Selijai ranką.
Donas užvertė akis.
Pamaniau, kad vėliau jis ras pretekstą man užvožti. Bet tikroji
priežastis bus ši.
Stovėjau Ario Sulivano dvare prie Benedikto kanjono. Va

žiuodami link jo siaurais vingiuotais keliukais, mudu su Donu
nepratarėme vienas kitam nė žodžio.
Ko gero, jis numanė, ką aš supratau išvydusi Seliją tame filme.
Visų akys krypo tik į ją.
Vairuotojui sustojus ir mums nuėjus vidun, Donas pasakė:
„Turiu susirasti gerą vietelę." Ir pradingo iš akių.
Pasidairiau Selijos, bet jos niekur nebuvo. Mane supo tik ne
vykėliai subinlaižiai, kurie siurbčiojo saldžius kokteilius, pliurpė
apie Eizenhauerį ir vylėsi, kad išdrįs prisiartinti prie manęs.
- Atsiprašau? - kreipiausi į damą trumpais pūstais plaukais.
Ji įsikarščiavusi tauškė apie Vilties deimantą.
Moterys, kolekcionuojančios retus deimantus, man priminė
vyrus, beviltiškai bandančius praleisti su manimi nors vieną
naktį. Jiems buvo svarbūs tik daiktai. Jie norėjo tik vieno - turėti.
- O, štai kur tu, Eve, - tarė Rubė, pamačiusi mane koridoriuje.
Rankoje ji laikė du žalios spalvos kokteilius. Kalbėjo be jokios
intonacijos, todėl buvo sunku nuspėti jos nuotaiką.
- Ar smagiai leidi vakarą? - paklausiau.
Ji žvilgtelėjo sau per petį, viena ranka suėmė abiejų taurių ko
jeles, kita griebė man už alkūnės ir prisitraukė artyn. Jos gėrimai
šliūkštelėjo per kraštus.
- O, Rūbe, - tariau sunerimusi.
Ji kaip sąmokslininkė linktelėjo į skalbyklą dešiniau nuo
mūsų.
146
- Kas čia dedasi?.. - sutrikau.

- Evelina, ar gali tiesiog atidaryti tas prakeiktas duris?
Nulenkiau rankeną, o Rubė žengė vidun ir įsitempė mane
paskui save. Tada vėl uždarė duris.
- Imk, - tarė ji ir tamsoje ištiesė man vieną kokteilį. - Nešiau
jį Džojai, bet paimk tu. Tau tinka prie suknelės.
Akims pripratus prie tamsos, paėmiau iš jos taurę.
- Džiaukis, kad man tinka. Išpylei beveik pusę šito kokteilio
ant suknelės.
Laisvąja ranka Rubė patraukė virvelę ir uždegė virš mūsų ka
bančią lemputę. Kambarėliui nušvitus, man suskaudo akis.
- Šįvakar keistokai elgiesi, Rūbe.
- Evelina Hugo, manai, kad man rūpi tavo nuomonė?
Klausyk, ką darome?
- Dėl ko?
- Dėl ko? Dėl Selijos Sent Džeims. Štai dėl ko.
- O kas jai nutiko?
Rubė nusivylusi panarino galvą.
- Evelina, negaliu patikėti.
- Ji puikiai pasirodė. Ką mes galime padaryti? - paklausiau.
- Aš Hariui sakiau, kad taip ir bus. O jis nepatikėjo.
- Na, ką nori, kad aš padaryčiau?
- Tu irgi pralaimi. Negi nesupranti?
- Žinoma, kad suprantu! - Aišku, man rūpėjo, kas bus toliau.
Bet aš žinojau, jog vis dar galiu laimėti geriausios aktorės titulą.
Selija su Rūbe varžytųsi dėl geriausio antraplanio vaidmens. -
Rūbe, nežinau, ką tau pasakyti. Mes buvome teisios dėl Selijos.
Ji talentinga, nuostabi ir kerinti. Kartais, kai atsiranda geresnis
už tave, verčiau tai pripažinti ir žvelgti į priekį.
Rubė pažiūrėjo į mane taip, tarsi ką tik būčiau žiebusi jai an
tausį.
147
TAYLOR JENKINS REID
Nebeturėjau ką daugiau pasakyti, o ji užstojo man duris. Už

siverčiau taurę ir ištuštinau ją dviem gurkšniais.
- Kur dingo ta Evelina, kurią pažįstu ir gerbiu? - paklausė
Rubė.
- O, Rūbe, pakaks.
Ji ištuštino taurę.
- Žmonės tauškia apie jus įvairiausių dalykų, o aš tomis pa
skalomis niekada netikėjau. Bet dabar... nebežinau.
- Kokie tie įvairiausi dalykai?
- Pati žinai.
- Nė nenutuokiu, patikėk.
- Kodėl viską taip apsunkini?
- Rūbe, per prievartą atsitempei mane į skalbyklą ir koneveiki
dėl dalykų, kurių aš negaliu pakeisti. Viską apsunkinu ne aš.
- Evelina, ji lesbietė.
Iki tol aplinkui sklindantys vakarėlio garsai buvo prislo
pinti, bet aiškūs. Rubei ištarus žodį „lesbietė", man staiga taip
sukunkuliavo kraujas, kad girdėjau tik savo širdies dūžius.
Nebesiklausiau, kas sklinda iš Rubės burnos. Nugirdau tik pa
vienius žodžius: „mergina", „lesbė", „iškrypusi".
Krūtinės oda užkaito. Ausys liepsnojo.
Mėginau nusiraminti. Šiek tiek susitvardžiusi išgirdau:
- Beje, turbūt tau reikėtų geriau ganyti savo vyrą. Dabar jis
Ario miegamajame, ten jam čiulpia kažkokia harpija iš žinias-
klaidos bendrovės MGM.
Jai viską išklojus, neaiktelėjau: „O Dieve! Vyras man neišti
kimas." Tik pagalvojau, kad man reikia susirasti Seliją.
148
velina atsikelia nuo sofos ir pasiima telefoną, paprašo Grei-
E sės užsakyti mums vakarienę iš netoliese esančio restorano,
garsėjančio Viduržemio jūros virtuve.
- Monika? Ko norėtum? Jautienos ar vištienos?
- Gal vištienos. - Stebiu ją, laukiu, kol vėl atsisės ir pasakos
toliau. Atsisėdusi Evelina tiesiog žiūri į mane. Neužsimena apie
tai, ką man ką tik papasakojo, neprisipažįsta to, ką senokai įta
riau. Man belieka tik klausti.
- Ar jūs žinojote?
-Ką?
- Kad Selija Sent Džeims lesbietė?
- Aš tau pasakoju viską, kas buvo.
- Na, taip, - atsiliepiu. - Bet....
- Kas bet?
Evelina atrodo rami, santūri. Man sunku nuspėti, ar ji žino
apie mano įtarimus ir ruošiasi pasakyti tiesą, o gal aš klystu ir ji
nė neįtaria, kokios mintys sukasi mano galvoje.
Nesu tikra, ar noriu užduoti klausimą nežinodama, koks nu
skambės atsakymas.
Evelinos lūpos suspaustos. Ji žvelgia tiesiai į mane. Bet aš pa
stebiu, kaip tankiai kilnojasi jos krūtinė. Ji jaudinasi. Nepasitiki
savimi, nors dedasi pasitikinti. Ji juk aktorė. Jau turėčiau žinoti,
kad bendraujant su Evelina nereikia tikėti viskuo, ką matai.
149
TAYLOR JENKINS REID
Todėl užduodu klausimą, į kurį atsakydama ji gali atskleisti

labai daug arba labai mažai.
- Kas buvo jūsų gyvenimo meilė?
Evelina pasižiūri į mane. Suprantu, kad ją reikia dar truputį
stumtelėti.
- Viskas gerai, Evelina. Tikrai.
Tai esminis dalykas. Bet viskas gerai. Šiandiena labai skiriasi
nuo praeities. Nors ir dabar apie tai prabilęs vis dar negali išties
jaustis saugiai.
Vis dėlto.
Ji gali kalbėti atvirai.
Man viską papasakoti.
Prisipažinti nesivaržydama. Šią akimirką.
- Evelina, kas jūsų didžioji meilė? Galite man pasakyti.
Evelina pažvelgia pro langą, giliai įkvepia. Tada ištaria:
- Selija Sent Džeims.
Kambaryje tylu. Evelina įsigilina į savo žodžius. Tada nu
sišypso. Plačiai ir nuoširdžiai. Nusijuokia pati iš savęs ir vėl
pažvelgia į mane.
- Man atrodo, kad visą gyvenimą mylėjau tik ją.
- Taigi, šioje knygoje, savo biografijoje... esate pasiruošusi pri
sistatyti kaip lesbietė?
Evelina trumpam užsimerkia. Akimirką pagalvoju, kad ji ver
tina mano žodžius, bet kai vėl atsimerkia, suvokiu, jog vertina
mano bukumą.
- Ar nesiklausei, ką tau pasakojau, Monika? Mylėjau Seliją,
bet prieš tai mylėjau Doną. Tiesą sakant, jeigu jis nebūtų tapęs
tokiu subingalviu, nebūčiau galėjusi pamilti nieko kito. Aš bi-
seksuali. Monika, tu nori priklijuoti man etiketę, nepaisydama
dalies manęs. Nesielk taip.
150
Pasijuntu sugėdinta. Skaudžiai. Žinau, koks apima jausmas,

kai žmonės sprendžia apie tave vien pagal išvaizdą. Visą gyve
nimą bandau visiems paaiškinti: nors ir atrodau kaip juodaodė,
išties esu dviejų rasių atstovė. Puikiai žinau, kaip svarbu leisti
žmonėms papasakoti apie tai, kokie jie išties yra, užuot sumen
kinus juos ir priklijavus etiketę.
O štai dabar pati pasielgiau su Evelina taip, kaip žmonės el
gėsi su manimi visą gyvenimą.
Išgirdusi apie jos meilės romaną su moterimi iškart pasida
riau išvadą, kad ji lesbietė, net nesulaukiau, kol pasakys, kad yra
biseksuali.
Tai juk ir yra esmė. Todėl ji ir nori būti suprasta, tikisi, kad
atsargiai parinksiu žodžius. Ji nori, kad žmonės išvystų ją tokią,
kokia yra iš tikrųjų. Pastebėtų visus niuansus ir atspalvius. Aš
irgi norėjau, kad mane tokią matytų.
Štai kaip susimoviau. Tiesiog susimoviau. Nors norėjau
numoti į tai ranka ir elgtis lyg niekur nieko, supratau: geriau
atsiprašyti.
- Atsiprašau, - tariu, - jūs visiškai teisi. Privalėjau išklausyti,
kaip jūs pati save pristatote, ir neskubėti su išvadomis. Leiskite
pabandyti dar kartą. Ar esate pasiruošusi šios knygos pusla
piuose būti aprašyta kaip biseksuali moteris?
- Taip, - sako ji ir linkteli, - esu pasiruošusi.
Regis, Evelinai patinka mano atsiprašymas. Nors vis dar at
rodo šiek tiek suirzusi. Mes vis tiek darbuojamės toliau.
- Kaip jūs tai supratote? - klausiu. - Kad ją mylite. Sužinojusi,
kad ji domisi moterimis, nebūtinai turėjote susidomėti ja.
- Na, susiprasti paskatino ir žinia, kad mano vyras links
minasi su kita antrame aukšte. Man sukilo baisus pavydas
dėl dviejų dalykų. Išgirdusi, jog Selija lesbietė, pradėjau pavy
dėti, kad ji galbūt leido laiką ir su kitomis moterimis, ne vien
151
TAYLOR JENKINS REID
su manimi, kad jos gyvenime buvau ne vien aš. Pavydėjau ir

dėl to, kad mano vyras yra su kita, vakarėlyje, kuriame pati da
lyvauju; man buvo labai nesmagu, be to, jaučiau, jog tai kelia
grėsmę visam mano gyvenimo būdui. Gyvenau tikėdama, kad
galiu puoselėti artumą su Selija ir vengti Dono, ir nė vienam iš
jų niekada neprireiks kitų žmonių. Tas keistas burbulas tiesiog
susprogo.
- Įsivaizduoju, jog anuomet ne taip lengva būdavo susivokti,
kad myli tos pačios lyties atstovę.
- Žinoma, kad ne! Jei būčiau visą gyvenimą kovojusi su savo
jausmais kitoms moterims, gal ir būčiau turėjusi tam tikrą šab
loną. Tačiau aš buvau auklėjama kitaip - man turėjo patikti vyrai.
Dabar galiu atsekti kai kuriuos požymius: tai, kad troškau visą
laiką būti su Selija, branginau jos laimę labiau nei savo, man
patiko prisiminti, kaip ji stovėjo priešais be palaidinės. Galiu
visa tai susumuoti ir pripažinti: taip, aš mylėjau tą moterį. Bet
tada nesugebėjau viso to suvokti ir išspręsti tokios lygties. Jei nė
nežinai, kad reikia naudotis tam tikromis formulėmis, kaip, po
galais, gali gauti teisingą atsakymą?
Ji kalba toliau:
- Maniau pagaliau susiradusi draugę. O santuokinė laimė
išblėso, nes mano vyras subingalvis. Beje, abi šios mintys buvo
teisingos. Tačiau neatspindėjo visos tiesos.
- Ką tada darėte?
- Vakarėlyje?
- Taip. Pas ką pirmiausia nuėjote?
- Na, - prabilo Evelina. - Vienas jų atėjo pas mane.
152
ubė paliko mane prie džiovyklės su tuščia kokteilio taure
R rankoje.
Man reikėjo grįžti į vakarėlį. Bet aš stovėjau kaip sukaustyta.
Raginau save nešdintis, tačiau neįstengiau pasukti apvalios durų
rankenos. Staiga durys atsidarė pačios. Selija. Jai iš paskos atsi
rito vakarėlio keliamo triukšmo banga.
- Evelina, ką čia darai?
- Kaip mane suradai?
- Susitikau Rubę. Ji pasakė, kad rasiu tave skalbykloje gurkš-
nojančią kokteilį. Maniau, jog pavartojo eufemizmą.
-Ne.
- Matau, kad ne.
- Ar miegi su moterimis? - paklausiau.
Sukrėsta Selija uždarė duris sau už nugaros.
- Apie ką čia kalbi?
- Rubė sakė, kad esi lesbietė.
Selija žvilgtelėjo man per petį.
- Kam rūpi Rubės tauškalai?
- Ar esi?
- Ar dabar nustosi draugavusi su manimi? Tai nori pasakyti?
- Ne, - papurčiau galvą. - Žinoma, kad ne. Aš niekada... to
nepadaryčiau. Niekada.
- Tai kodėl klausi?
153
TAYLOR JENKINS REID
- Tiesiog noriu žinoti.

- Kodėl?
- Ar nemanai, kad turiu teisę?
- Kaip čia pasakius.
- Tai ar esi?
Selija suėmė durų rankeną ketindama išeiti. Aš tarsi savaime
pasilenkiau į priekį ir sučiupau jai už riešo.
- Ką darai? - paklausė ji.
Man patiko jausti jos riešą savo delne. Man patiko, kaip jos
kvepalai pasklido mažame kambarėlyje. Pasilenkiau ir pabu
čiavau ją.
Pati nenutuokiau, ką darau. Turiu omeny, kad iki galo ne
suvokiau savo veiksmų, nežinojau, kaip ją bučiuoti. Kaip vyrą
ar kaip nors kitaip? Nesupratau savo jausmų, dėl kurių taip el
giausi, paletės.
Aš, garsi moteris, bučiavau kitą garsią moterį didžiausios Ho
livudo kino studijos vadovo namuose, mus supo prodiuseriai ir
žvaigždės, o gal ir dešimtys šnipų, kurie viską perduoda žur
nalui „Sub Rosa".
Tačiau man rūpėjo tik jos švelnios lūpos. Glotni oda. Selija
atsakė į bučinį, paleido durų rankeną ir apkabino mane per lie
menį. Ji kvepėjo gėlėmis, primenančiomis alyvas, lūpos buvo
drėgnos. Burnos kvapas gaivus, nors jaučiau, kad rūkė cigaretę
ir gėrė „Crėme de Menthe".
Kai Selija prisispaudė prie manęs, kai mūsų krūtinės susi
lietė, jos dubuo įsirėmė į manąjį, supratau, kad skirtumas ne
toks jau didelis, nors išties viskas kitaip. Ji buvo iškili ten, kur
Donas plokščias, ir plokščia ten, kur Dono kūno dalys pūpso. Vis
dėlto potyriai buvo tokie pat: krūtinėje besidaužanti širdis, visą
kūną apimantis geismas, apsvaigimas nuo kito žmogaus artumo,
kvapo, skonio.
154
Selija atšlijo pirmoji.

- Negalime čia pasilikti, - tarė ji. Plaštaka nusišluostė lūpas.
Tada nykščiu nuvalė mano viršutinę lūpą.
- Palauk, Selija, - bandžiau sulaikyti.
Bet ji išėjo iš kambarėlio ir uždarė duris.
Užsimerkiau. Bandžiau nusiraminti, sustabdyti minčių
srautą. Įkvėpiau. Atidariau duris ir nuėjau tiesiai prie laiptų, ko
piau įveikdama iškart po dvi pakopas.
Antrame aukšte ėmiau varstyti visas duris iš eilės. Kol radau,
ko ieškojau.
Donas rengėsi. Kišo marškinių skvernus į kelnes. O karo
liukais siuvinėtą aukso spalvos suknelę vilkinti moteris avėsi
batelius.
Išbėgau lauk. Donas puolė paskui mane.
- Pasikalbėkime apie tai namie, - jis čiupo mane už alkūnės.
Nusipurčiau jo ranką. Dairiausi Selijos. Jos niekur nebuvo
matyti.
Pro lauko duris įėjo Haris. Atrodė gaiviai, buvo blaivus. Lei
dausi prie jo, palikusi Doną stovėti ant laiptų, kur kelią jam
užtvėrė apgirtęs prodiuseris, norintis pasikalbėti apie melo
dramą.
- Kur visą vakarą buvai? - paklausiau Hario.
Jis nusišypsojo.
- Apie tai nepasakosiu.
- Ar gali parvežti mane namo?
Haris žvilgtelėjo į mane. Tada į ant laiptų tebestovintį Doną.
Papurčiau galvą.
- Ar jis žino?
- Jei nežino, yra idiotas.
- Gerai, - atsakė Haris ir nuolankiai linktelėjo. Jis pildė visus
mano norus.
155
TAYLOR JENKINS REID
Atsisėdau į Hario „Chevy". Jam pradėjus važiuoti atbulomis,

iš namų išėjo Donas. Atbėgo prie manęs. Aš neatidariau lango.
- Evelina! - sušuko jis.
Apsidžiaugiau, kad stiklas prislopina jo balsą ir šis skamba
tarsi iš toli. Man patiko, kad galiu spręsti, ar noriu išgirsti jį kal
bant garsiai.
- Atsiprašau, - tarė jis. - Viskas ne taip, kaip tau atrodo.
Aš žiūrėjau į priekį.
- Važiuojam.
Įstūmiau Harį į keistą padėtį, priverčiau rinktis, kurį palai
kyti. Bet Haris priėmė sprendimą nė nemirktelėjęs.
- Kameronai, nebandyk išsivežti mano žmonos!
- Donai, pasikalbėsime apie tai ryte! - šūktelėjo Haris pro
langą ir išsuko į kanjono kelią.
Kai privažiavome Saulėlydžio prospektą ir mano pulsas ap
rimo, atsisukau į Harį ir pradėjau pasakoti. Kai pasakiau, kad
antrame aukšte Donas mylėjosi su kita moterimi, jis linktelėjo,
tarsi to būtų tikėjęsis.
- Neatrodai nustebęs? - tariau mums didinant greitį prie
Dohenio ir Saulėlydžio prospektų sankryžos, kaip tik ten, iš
kur atsiveria visas Beverli Hilso grožis. Gatvės buvo platesnės,
apsodintos medžiais, pievelės nepriekaištingai išpuoselėtos, ša
ligatviai švarutėliai.
- Doną visada traukė ką tik sutiktos moterys, - pasakė Haris. -
Nebuvau tikras, ar tu tai žinai. Ar tau tai išvis rūpi.
- Nežinojau. Taip, man rūpi.
- Ką gi. Apgailestauju, - tarstelėjo jis, žvilgtelėjo į mane ir vėl
įbedė žvilgsnį į kelią. - Turėjau tau pasakyti.
- Panašu, kad mudu vienas kitam nepasakome daug dalykų, -
pabrėžiau žvelgdama pro langą. Kažkoks vyras vedžiojo šunį.
Man reikėjožmogaus. Tuometu man reikėjodraugo. Kad kas nors
išklausytų, pripažintų tikrąjąmane, pasakytų, kad viskas bus gerai.
156
- O jei mes taip ir darytume? - paklausiau.

- Sakytume vienas kitam tiesą?
- Visą tiesą.
Haris pažvelgė į mane.
- Prisipažinsiu, kad nenoriu užkrauti tau tokios naštos.
- Ir aš galiu užkrauti tau tokią naštą, - pasakiau. - Aš irgi
turiu paslapčių.
- Tu esi galios ištroškusi ir viską apskaičiuojanti kalė iš
Kubos, - Haris išsišiepė nenuleisdamas nuo manęs akių. - Tavo
paslaptys nėra tokios jau baisios.
Atlošiau galvą ir nusijuokiau.
- O tu žinai, koks aš esu, - tarė jis.
- Žinau.
- Bet dabar esi su tuo nesusijusi. Tau nebūtina to matyti arba
apie tai klausytis.
Hariui pasukus į kairę, kalnai liko mums už nugaros, toliau
riedėjome lygumomis. Užuot parvežęs namo, jis vežėsi mane pas
save. Bijojo, kad Donas man ko nors nepadarytų. Tiesą sakant,
ir aš bijojau.
- Gal aš jau pasiruošusi. Tapti tikra drauge. Pačia ištiki
miausia, - patikinau.
- Mieloji, nemanau, kad noriu užkrauti tau tokią paslaptį.
Viskas ne taip paprasta.
- Vis turime daug daugiau paslapčių, nei esame linkę išsi
duoti, - pareiškiau. - Aš irgi jų turiu.
Haris pasuko į kairę ir įvažiavo į keliuką prie savo namų.

- Evelina, tu nesi tokia kaip aš.
- Gal ir esu, - atsakiau. - Galėčiau būti, taip pat ir Selija.
Haris susimąstė žvelgdamas į priekį.
- Taip, - galiausiai tarė jis. - Taip pat ir Selija.
157
TAYLOR JENKINS REID
- Ar tu žinojai?
- Įtariau, - atsakė jis. - Spėjau, kad ji turbūt... tave įsimylėjusi.
Taigi, aš paskutinė pamačiau tai, kas buvo man prieš nosį.
- Palieku Doną, - pranešiau.
Haris linktelėjo visai nenustebęs.
- Džiaugiuosi tai girdėdamas, - tarė. - Bet tikiuosi, kad su
voki, ką išties tai reiškia.
- Hari, aš žinau, ką darau. - Netiesa. Neturėjau žalio supra
timo.
- Donas taip lengvai nenuleis rankų, - atkreipė dėmesį
Haris. - Tiek tenoriu pasakyti.
- Nejau privalau ir toliau taip gyventi? Leisti jam miegoti su
kuo nori ir mane daužyti?
- Tikrai ne. Zinai, kad niekada tam nepritarčiau.
- Tai ką mėgini pasakyti?
- Noriu, kad būtum pasiruošusi.
- Nebenoriu kalbėti apie tai, - nukirtau.
- Viskas gerai, - tarė Haris. Atsidarė dureles ir išlipo. Apėjo
automobilį ir atidarė manąsias. - Eime, Eve, - draugiškai para
gino. - Vakaras užsitęsė. Tau reikia pailsėti.
Staiga pasijutau labai pavargusi, o kai jis užsiminė apie tai,
supratau, kad nuovargis kamuoja jau seniai. Nusekiau paskui
Harį iki laukųjų durų.
Jo svetainė buvo nedidelė, bet graži, apstatyta mediniais ir
odiniais baldais. Tarpduriai arkos formos, sienos šiltos rausvai
gelsvos spalvos. Virš sofos kabėjo vienintelis paveikslas - mė
lynos ir raudonos spalvų Marko Rotko drobė. Tada pamaniau,
kad Haris dirba prodiuseriu Holivude ne dėl pinigų. Žinoma,
jo namai gražūs. Bet juose nebuvo nieko pretenzingo ar to, kuo
galėtų puikuotis. Jam tai tebuvo vieta, į kurią sugrįždavo per
nakvoti.
158
Haris buvo toks pat kaip aš. Plušo siekdamas šlovės. Bran
gino savo darbą, nes mėgo būti užsiėmęs, susitelkęs, svarbus.
Haris, kaip ir aš, ėmėsi šio darbo kurstomas ego. Mums abiem
pasisekė taip atrasti savo pašaukimą. Nors atrodė, kad tai nutiko
atsitiktinai.
Užlipome įvijais laiptais ir Haris nuvedė mane į svečių kam
barį. Lovos čiužinys buvo plonas, užtiestas sunkia vilnone
antklode. Veido makiažą nusiploviau su muilu. Haris atsargiai
atitraukė suknelės užtrauktuką nugaroje ir davė man apsirengti
savo pižamą.
- Jei tau ko reikės, rasi mane už sienos, - patikino jis.
- Ačiū. Už viską.
Haris linktelėjo. Nusigręžė, bet man pakėlus antklodę vėl at
sisuko.
- Evelina, mūsų interesai labai skiriasi, - prabilo jis. - Tavo ir
mano. Turbūt supranti?
Pažvelgiau į jį. Galvojau, ar tikrai suprantu.
- Mano darbas - uždirbti studijai pinigų. Jei tu esi naudinga
studijai - privalau padaryti tave laimingą. Bet labiau už viską
Aris nori...
- Kad laimingas būtų Donas.
Haris pažvelgė į mane. Aš supratau
- Taip, - pasakiau. - Man viskas aišku.
Haris kukliai šyptelėjo ir uždarė duris paskui save.
Galima pamanyti, kad visą naktį prasivarčiau jaudindamasi
dėl ateities, svarstydama, kodėl pabučiavau moterį ir ar man
tikrai reikia palikti Doną.
Bet visada galima viską tiesiog neigti.
Kitą rytą Haris parvežė mane namo. Ruošiausi barniui. Tačiau
Dono nebuvo.
159
TAYLOR JENKINS REID
Iškart supratau, kad mūsų santuoka baigta, o sprendimas jau

priimtas už mane.
Donas nelaukė manęs. Neketino dėl manęs kovoti. Jis leido
laiką kažkur kitur, užbėgo man už akių ir paliko mane pirmas.
Užtat ant mano namų laiptų laukė Selija Sent Džeims.
Žengiau prie jos, Hariui tebesėdint automobilyje. Atsisukau
ir mostelėjau jam, kad važiuotų.
Kai jis pranyko iš akių ir medžiais apsodintoje gražioje mano
gatvėje stojo tyla - Beverli Hilse taip būna tik šiek tiek po sep
tynių ryto, - aš paėmiau Seliją už rankos ir įsivedžiau vidun.
- Aš ne... - prabilo Selija man uždarius duris. - Aš tik... Mo
kykloje turėjau geriausią draugę... Mes su ja...
- Nenoriu apie tai girdėti, - pertraukiau ją.
- Gerai, - tarė ji. - Aš tiesiog... aš ne... tai nereiškia, kad man
kažkas negerai.
- Žinau, kad tau viskas gerai.
Ji pažvelgė į mane. Stengėsi suprasti, ko išties noriu iš jos, ką
jai derėtų prisipažinti.
- Tenoriu pasakyti, - tęsiau, - kad mylėjau Doną.
- Žinau! - tarė ji tarsi gindamasi. - Žinau, kad tu myli Doną.
Visada tai žinojau.
- Sakiau, kad mylėjau Doną. Bet jau kurį laiką nemyliu.
- Aišku.
- Dabar galvoju tik apie tave.
Pasakiusi tai užlipau į viršų ir susikroviau savo daiktus.
160
usantros savaitės slėpiausi Selijos bute lyg skaistykloje. Kas
P nakt miegodavome su Selija jos lovoje, viena šalia kitos, bet
nesimylėdavome.
Dieną likdavau jos bute ir skaitydavau knygas, o Selija eidavo
į darbą - tuo metu filmavosi „Warner Brothers" kuriamame filme.
Mes nesibučiuodavome. Tik kiek ilgiau užtrukdavome ap
sikabinusios. Susiliesdavome rankomis, delnais, bet niekada
nežvelgdavome viena kitai į akis. Tačiau vidury nakties, kai lyg
ir sumigdavome, jausdavau jos kūną greta, prisiglausdavau prie
jos, mėgaudavausi nuo jos pilvo sklindančia šiluma, jausdavau
jos smakrą sau prie kaklo.
Kartais rytais nubusdavau po jos plaukų kupeta ir giliai
įkvėpdavau, bandydama įtraukti kuo daugiau jos aromato.
Norėjau vėl ją pabučiuoti. Ją liesti. Bet nežinojau, kaip tai
padaryti, kaip visa tai vyksta. Apie tą bučinį tamsioje skal
bykloje buvo galima galvoti kaip apie atsitiktinumą. Man nė
nebuvo sunku sau pasakyti, kad puoselėju jai tik platoniškus
jausmus.
Tol, kol leisdavau sau pasinerti į mintis apie Seliją tik kar
tais, galėdavau save įtikinti, kad viskas netikra. Homoseksualios
orientacijos žmonės - nepritapėliai. Net jei nelaikiau jų dėl to
blogais žmonėmis - juk mylėjau Harį kaip brolį, - nebuvau pa
siruošusi įsilieti į jų gretas.
16 1
TAYLOR JENKINS REID
Todėl pasakiau, kad tarp manęs ir Selijos įsiplieskusi aistra

tebuvo keistas mums nutikęs dalykas. Pati tuo tikėjau. Tol, kol
galvojau apie tai kaip apie keistenybę.
Kartais tikrovė tarsi užgriūva. O kartais tiesiog kantriai laukia,
kol pristigsi jėgų ją neigti.
Vieną šeštadienio rytą man taip ir nutiko. Selija prausėsi
po dušu, o aš kepiau kiaušinienę. Išgirdusi beldimą į duris ir
jas atidariusi išvydau vienintelį žmogų, kurį išvydusi kitapus
slenksčio būčiau nudžiugusi.
- Labas, Hari, - pasisveikinau ir pasilenkiau jo apkabinti.
Saugojausi, kad riebaluota kepimo mentele neprisiliesčiau prie
jo gražių medvilninių marškinių.
- Tik pamanykit, - nusistebėjo jis. - Tu gamini!
- Na taip, - atsakiau ir žengtelėjau į šalį kviesdama jį vidun. -
Turbūt sužaliavo lazda. Ar nori kiaušinienės?
Nusivedžiau jį į virtuvę. Jis žvilgtelėjo į keptuvę.
- Ar įgudai ruošti pusryčius? - paklausė jis.
- Jei klausi, ar tavo kiaušinienė bus sudegusi, galiu pasakyti,
kad visai tikėtina.
Haris nusišypsojo ir ant valgomojo stalo padėjo didelį storą
voką. Kai jis dunkstelėjo ant stalo, galėjau suprasti, kas viduje.
- Leisk, atspėsiu, - tariau. - Skiriuosi.
- Panašu, kad taip.
- Kokiu pagrindu? Jo advokatai turbūt nepaminėjo neištiki
mybės arba žiaurumo.
- Tu apleidai šeimą.
Pakėliau antakius.
- Gudriai sugalvota.
- Priežastys visai nesvarbios. Pati žinai.
- Žinau.
- Tau reikia viską perskaityti. Kartu su advokatu. Bet yra
vienas svarbus dalykas.
162
- Klok.
- Tau atitenka namas ir tavo pinigai. Taip pat ir pusė jo.
Pasižiūrėjau į Harį taip, tarsi jis mėgintų parduoti man Bruk
lino tiltą.
- Kodėl jis taip elgiasi?
- Yra sąlyga: tu niekam negalėsi pasakoti apie tai, kas nutiko
jūsų santuokoje.
- Ar jam irgi tai uždrausta?
- Tik ne raštiškai.
- Taigi, man kalbėti negalima, o jis galės pliaukšti visam
miestui? Kodėl jis mano, kad sutiksiu su tokia sąlyga?
Haris nuleido akis į stalą. Tada kone susidrovėjęs pažvelgė į
mane.
- „Saulėlydis" nebenori manęs, ar ne?
- Donas reikalauja, kad tave išmestų iš studijos. Aris ketina
tave skolinti MGM ir „Kolumbijai".
- O paskui?
- Tada viskuo rūpinsies! pati.
- Gerai. Taip ir padarysiu. Selija irgi yra nepriklausoma ak
torė. Susirasiu agentą kaip ir ji.
- Gali, - tarė Haris. - Manau, jog tau verta pabandyti, bet...
- Kas bet?
- Donas nori, kad Aris užginčytų tavo nominaciją „Oskarui",
o Aris sutinka tai padaryti. Manau, jis tave skolins ir tyčia įstums
į nesėkmę.
- Jis negali to padaryti.
- Gali. Taip ir padarys, nes Donas yra žąsis, dedanti aukso
kiaušinius. Visoms studijoms sunku. Žmonės nebesilanko kino
teatruose. Visi laukia kitos „Ginklo dūmų" dalies. Nuo tada,
kai teko pradėti pardavinėti mūsų studijos kino teatrus, lydi
nesėkmės. Mus patempia viršun tik tokios žvaigždės kaip Donas.
163
TAYLOR JENKINS REID
- Ir tokios žvaigždės kaip aš.

Haris linktelėjo.
- Man labai gaila, kad tenka tai sakyti, bet tu turėtum pa
žvelgti plačiau - filmai, kuriuose vaidina Donas, žada daug
daugiau žiūrovų kino salėse nei tie, kuriuose vaidini tu.
Pasijutau taip, lyg būčiau sumažėjusi iki kelių colių.
- Skaudu.
- Žinau, - atsiliepė Haris. - Ir man labai gaila.
Vonios kambaryje nustojo bėgti vanduo, girdėjau, kaip Selija
išlipa iš dušo kabinos. Papūtė vėjelis pro langą. Norėjau jį užda
ryti, bet nepajudėjau iš vietos.
- Taigi, viskas. Jei manęs nenori Donas, nenori niekas.
- Donas nenori tavęs, bet jis nenori, kad tave turėtų ir kas nors
kitas. Skirtumas subtilus, tačiau...
- šiek tiek guodžia.
- Gerai.
- Ar jis taip žaidžia? Donas sugriauna man gyvenimą ir nusi
perka mano tylėjimą mainais į namą ir ne visą milijoną dolerių?
- Tai didelė pinigų suma, - tarė Haris. Tarsi tai būtų svarbu.
Tarsi taptų lengviau.
- Žinai, kad man nerūpi pinigai, - priminiau. - Na, jie man
nėra svarbiausi.
- Žinau.
Selija išėjo iš vonios kambario vilkėdama chalatą, drėgnais
ilgais plaukais.
- O, labas, Hari, - tarė ji. - Užtruksiu tik minutėlę.
- Dėl manęs neskubėk, - pabrėžė jis. - Jau išeinu.
Selija nusišypsojo ir nuėjo į miegamąjį
- Ačiū, kad atvežei dokumentus, - padėkojau.
Haris linktelėjo.
164
- Vieną kartą tai jau dariau, galiu pakartoti, - pasakiau ei

dama kartu su juo prie durų. - Galiu pradėti nuo nulio ir viską
susikurti iš naujo.
- Niekada neabejojau, kad gali padaryti viską, ką sugalvoji ir
į tai susitelki. - Haris suėmė durų rankeną ketindamas išeiti. -
Norėčiau, kad... Tikiuosi, mudu liksime draugais, Evelina. Kad
mes ir toliau...
- O, užsičiaupk, - paraginau. - Mes geriausi draugai. Nors
gal ir nepasakojame vienas kitam visko. Niekas nesikeičia. Tu
vis dar myli mane, ar ne? Net jei netrukus iškrisiu iš jūsų rato?
- Taip.
- Aš irgi tave myliu. Todėl baikime apie tai kalbėti.
Haris nusišypsojo, jam palengvėjo.
- Puiku, - tarė jis. - Tik tu ir aš.
- Tu ir aš, tikri draugai.
Haris išėjo pro duris, o aš stebėjau, kaip jis nužingsniuoja ke
liuku ir įsėda į automobilį. Tada nusisukau ir priglaudžiau galvą
prie durų.
Man grėsė prarasti viską, ko buvau pasiekusi.
Tik ne pinigus.
Jų vis dar turėjau.
O tai šį tą reiškė.
Tada supratau, kad manęs laukia dar kai kas. Tai, ko noriu,
ką galiu gauti.
Stovėjau ten, nugara įsirėmusi į jos namų duris, ruošiausi iš
siskirti su garsiausiu Holivudo vyru ir supratau, kad drausdama
sau tai, ko trokštu, išeikvoju daugiau energijos, nei turiu.
Todėl, užuot svarsčiusi, ką visa tai reiškia, aš išsitiesiau ir nu
ėjau į Selijos miegamąjį.
Ji vis dar vilkėjo chalatą ir sėdėdama prieš veidrodį džiovinosi
plaukus.
165
TAYLOR JENKINS REID
Priėjau prie jos, pažvelgiau į jos nuostabiai mėlynas akis ir

pasakiau:
- Man atrodo, kad aš myliu tave.
Tada atrišau jos chalato diržą ir jį praskleidžiau. Viską dariau
lėtai. Taip lėtai, kad ji būtų galėjusi milijoną kartų sustabdyti.
Bet ji to nepadarė. Tik tiesiau atsisėdo, drąsiau į mane pažvelgė
ir uždėjo ranką man ant liemens.
Jos chalatas nukrito ir ji liko sėdėti prieš mane nuoga. Blyški
oda buvo patepta kremu. Krūtys standesnės, nei tikėjausi, spe
neliai rožiniai. Pilvas šiek tiek apvalesnis.
Mano žvilgsniui keliaujant žemyn, ji šiek tiek praskėtė kojas.
Iškart ją pabučiavau. Uždėjau rankas jai ant krūtų, liečiau jas
taip, kaip man pačiai patiko būti liečiamai. Kai Selija sudejavo,
ėmiau spaudyti smarkiau, ritmingai.
Ji pabučiavo man į kaklą ir krūtinę. Tada nutraukė marškinė
lius per galvą. Nužvelgė apnuogintas krūtis.
- Esi nuostabi, - tarė ji. - Gražesnė, nei maniau.
Nuraudau ir sutrikusi užsidengiau rankomis veidą. Jaučiausi
tokia nepatyrusi.
Selija patraukė man nuo veido rankas ir pažvelgė į mane.
- Nenumanau, ką daryti, - prisipažinau.
- Viskas gerai, - atsakė ji. - Aš žinau.
Tą naktį mes su Selija miegojome nuogos, apsikabinusios. Ne-
beapsimetinėjome, kad prisiliečiame viena prie kitos atsitiktinai.
O kai kitą rytą nubudau su sau ant veido užkritusiais jos plau
kais, įkvėpiau garsiai ir pasimėgaudama.
Tarp tų keturių sienų mes nejautėme gėdos.
166
SUB ROSA
1959 m. gruodžio 30 d.
ADLERIO IR HUGO SANTUOKA ŽLUGO!
Donas Aldleris - garsiausias Holivudo vienišius?

Dono ir Evelinos santuoka iširo! Po dvejų vedybinio gyvenimo
metų Donas panoro išsiskirti su Evelina ir pradėjo skyrybų procesą.
Liūdna matyti, kaip meilės paukšteliai skrenda kas sau, bet me
luotume, jei sakytume, kad mus tai nustebino. Girdėjome, jog Dono
žvaigždė pakils dar labiau, o Eveliną graužia pavydas ir ji darosi
kandi.
Laimei. Donas atnaujino sutartį su „Saulėlydžiu“ - turbūt apie tai
sužinojęs studijos vadovas Aris Sulivanas išsišiepė iki ausų - ir šiais
metais ketina vaidinti net trijuose filmuose.
□is geba pasinaudoti kiekviena galimybe!
Dabar, kai pažiūrėti „Mažųjų moterų“ plūsta minios žiūrovų ir
skamba kritikų liaupsės, „Saulėlydis“išbraukė Eveliną iš naujo filmo
„Padūkę Džiokeriai“ aktorių sąrašo ir įjos vietą paskyrė Rubę Reili.
Ar stebime Evelinos bendradarbiavimo su „Saulėlydžiu“ saulė
lydį?
167
aip jūs išlikote tokia savimi pasitikinti? Tokia nepalen
K kiama ir ryžtinga? - klausiu Evelinos.
- Kai mane paliko Donas? Ar kai žlugo mano karjera?
- Turbūt nutikus abiem dalykams, - atsakau. - Na, jūs turė
jote Seliją, todėl viskas vyko šiek tiek kitaip, bet vis tiek.
Evelina pakreipia galvą į šoną.
- Kitaip?
- Mhm? - sumurmu užsigalvojusi.
- Minėjai, kad turėjau Seliją, todėl viskas vyko šiek tiek ki
taip, - aiškina Evelina. - Kuria prasme kitaip?
- Atsiprašau, - sakau. - Aš... užsigalvojau. - Nei iš šio, nei iš to
prasitariau apie savo santykių problemas, nors turėjau tik klausinėti.
- Nereikia atsiprašinėti. Tik pasakyk, kuria prasme kitaip?
Pažvelgusi į ją suprantu, kad per vėlu nutylėti.
- Viskas vyko kitaip nei per mano neišvengiamas skyrybas.
Evelina nusišypso visai kaip Češyro katinas.
- Darosi tikrai įdomu, - tarsteli ji.
Man nepatinka jos pasipūtėliškas elgesys ir nejautrumas. Pati
kalta, kad apie tai prabilau. Žinau. Bet ji galėtų elgtis maloniau.
Atvėriau jai širdį. Savo žaizdą.
- Ar jau pasirašei dokumentus? - pasiteirauja Evelina. - Gal,
užuot dėjusi tašką ant „i", nupiešk širdelę. Aš taip ir padaryčiau.
168
- Manau, kad man ne taip lengva skirtis kaip jums, - atsakau.

Nuskamba labai tiesmukai. Pasvarstau, ar nereikėtų kaip nors
sušvelninti, bet... atsisakau šios minties.
- Ne, žinoma, - švelniai tarsteli Evelina. - Jei būdama tokio
amžiaus nesijaudintum dėl skyrybų, būtum cinikė.
- O kaip dėl jūsų amžiaus? - paklausiu.
- Tiek visko patyrus? Esu realistė.
- Ar nemanote, kad tai jau savaime ciniška? Skyrybos yra ne
tektis.
- Netektis yra sudaužyta širdis. Skyrybos - tik dokumentas.
Nuleidžiu akis ir pamatau, kad mėlynu rašikliu visą laiką
braižiau kubo figūrą. Atrodo, jog tuojau prakiurs popieriaus
lapas. Neatitraukiu rašiklio, bet ir nespaudžiu jo smarkiau. Tie
siog toliau braižau, braukau.
- Jei šiuo metu kankiniesi ir tavo širdis sudaužyta, labai už
jaučiu, - sako Evelina. - Apie tokius dalykus niekada nejuokauju.
Tokia patirtis gali sugniuždyti. Bet palikdamas mane Donas ne
sudaužė širdies. Tik mano santuoka sužlugo. O tai ne tas pats.
Išgirdusi šiuos Evelinos žodžius nustoju braižyti. Pakeliu
akis. Svarstau, kodėl man reikėjo išgirsti šiuos jos žodžius.
Klausiu savęs, kodėl niekada nepagalvojau apie šį skirtumą.
Vakare žingsniuodama į metro pastebiu net du praleistus
Frenkės skambučius.
Palaukiu, kol privažiuosiu Brukliną ir kol nužingsniuosiu iki
savo buto. Jau beveik devynios, todėl nutariu parašyti jai žinutę:
Tik dabar atsisveikinau su Evelina. Atsiprašau, kad taip vėlai. Gal ga
lime pasikalbėti rytoj?
Įkišusi raktą į buto durų spyną, sulaukiu Frenkės atsakymo:
Galime ir šiandien. Paskambink, kai galėsi.
Užverčiu akis. Neturėčiau apgaudinėti Frenkės.
169
TAYLOR JENKINS REID
Pasidedu rankinę. Vaikštau ratais. Ką jai pasakyti? Suvokiu

turinti du pasirinkimus.
Galiu meluoti ir pasakyti, kad sekasi puikiai. Kad straipsnis
bus parengtas birželio numeriui, kad man pavyko prakalbinti ją
apie konkretesnius dalykus.
Arba galiu pasakyti tiesą ir susitaikyti su tuo, jog mane turbūt
atleis.
Jei atleistų, nebūtų taip jau blogai. Kada nors išleisiu knygą,
kuri veikiausiai sukraus man milijonus. Turbūt atsivers gali
mybės parašyti ir kitų garsenybių biografijų. O paskui galėčiau
pati rinktis temas ir rašyti su tokiu pasitikėjimu, kuriam neatsi
spirtų nė vienas leidėjas.
Tačiau nežinau, kada parduosiu šios knygos leidimo teisę.
Tam, kad galėčiau rinktis kokią tik noriu temą, patikimumas
svarbu. O tai, kad pavogiau žurnalo „Vivant" pagrindinį
straipsnį, man tikrai nepadės susikurti geros reputacijos.
Nespėjus apsispręsti, rankoje suskamba telefonas.
Frenke Trupė.
- Klausau?
- Monika, - Frenkės balse girdėti susirūpinimo ir erzulio gai
delės. - Kaip sekasi su Evelina? Pasakok viską.
Suku galvą, kaip pasielgti, kad tiek Frenke, tiek Evelina liktų
patenkintos. Bet staiga suvokiu, jog galiu pasirūpinti tik savo
poreikiais.
Kodėl gi ne?
Tikrai.
Kodėl nugalėtoja negalėčiau tapti aš?
- Labas vakaras, Frenke, atsiprašau, kad sunku su manimi
susisiekti.
- Viskas gerai, tikrai, - patikina Frenke. - Svarbiausia, jog
kaupi gerą medžiagą.
- Taip, bet, deja, Evelina nebenori dalytis mintimis su „Vivant".
170
Stoja kurtinama tyla. Galiausiai Frenke nutraukia ją šaltai

klausdama:
-Ką?
- Jau kelias dienas bandau ją įtikinti. Todėl ir neskambinau.
Aiškinau, kad verta bendradarbiauti su „Vivant".
- Jei jos nedomina tas straipsnis, kodėl mums paskambino?
- Ji norėjo manęs, - atsakau nepateikdama jokių priežasčių.
Nesakau: „Ji norėjo manęs dėl to, kad..." Arba: „Ji norėjo manęs,
man labai gaila."
- Ji pasinaudojo mumis norėdama susisiekti su tavimi? - pa
klausia Frenke, tarsi tai būtų didžiausias įžeidimas. Bet juk ir ji
pasinaudojo manimi norėdama susisiekti su Evelina, tad....
- Taip, - atsakau. - Manau, kad taip. Eveliną domina biogra
fija. Nori, kad ją parašyčiau aš. Ilgai stengiausi perkalbėti.
- Biografija? Ar mūsų straipsnio medžiagą žadi paversti bio
grafija?
- To nori Evelina. Mėginau ją perkalbėti.
- Ar tau pavyko? - klausia Frenke. - Ją perkalbėti?
- Ne, - atsakau. - Dar ne. Bet dar gali pavykti.
- Gerai, - sako Frenke. - Tai perkalbėk.
Tai mano proga.
- Manau, kad galiu pasiūlyti jums reikšmingą, viršelio vertą
straipsnį apie Eveliną Hugo, - pareiškiu. - Jei man pavyks, ti
kiuosi būti paaukštinta.
Frenkės balse girdžiu nepritarimą:
- Kaip?
- Noriu tapti nepriklausoma redaktore, kuri ateina ir išeina
kada nori. Pati renkasi temas.
-Ne.
- Tada nematau prasmės įkalbinėti Eveliną duoti interviu
„Vivant".
171
TAYLOR JENKINS REID
Tariuosi girdinti, kaip Frenke svarsto. Stoja tyla, bet įtampos

nejaučiu. Regis, Frenke nesitiki, kad prabilsiu prieš jai priimant
sprendimą.
- Jei parašysi mums viršelio vertą straipsnį, - pagaliau pra
byla Frenke, - ir Evelina sutiks nusifotografuoti, galėsi tapti
nepriklausoma žurnaliste.
Man svarstant pasiūlymą, Frenke priduria:
- Mes turime tik vieną nepriklausomą redaktorę. Išstumti
Geilę iš jos užsitarnautos pozicijos būtų nesąžininga. Galiu
pasiūlyti tik nepriklausomos žurnalistės vietą. Per daug nenu-
rodinėsiu, apie ką gali rašyti. Jei greitai pasieksi puikių rezultatų,
kilsi karjeros laiptais kaip ir visi kiti. Monika, toks sprendimas
būtų teisingas.
Dar akimirką apie tai pagalvoju. Tapti nepriklausoma žurna
listė - visai neblogas pasiūlymas. Net labai geras.
- Sutinku, - sakau. Tada pareikalauju dar šiek tiek daugiau.
Iš pat pradžių Evelina man patarė reikalauti paties didžiausio
atlygio. Ji buvo teisi. - Tikiuosi, kad pakils ir atlyginimas.
Suvokusi, kaip tiesiogiai reikalauju pinigų, net susigūžiu.
Frenke atsako:
- Žinoma, gerai. - Mano pečiai iškart atsipalaiduoja. Aš
iškvepiu. - Bet rytoj noriu gauti tavo patvirtinimą, - tęsia
Frenke. - O kitą savaitę noriu užsakyti fotosesiją.
- Gerai, - sakau. - Taip ir bus.
Prieš baigdama pokalbį, Frenke pareiškia:
- Tu mane apstulbinai ir supykdei. Labai pasistenk, kad ga
lėčiau tau atleisti.
- Nesijaudinkite, - nuraminu. - Aš jūsų nenuvilsiu.
172
itą rytą įžengusi į Evelinos kabinetą taip jaudinuosi, kad net
K nugara kaista ir palei stuburą žliaugia prakaitas.
Greisė atneša padėklą su mėsos griežinėliais. Jai su Evelina
kalbantis apie vasaros kelionę į Lisaboną, nepaliauju spoksoti į
raugintus agurkėlius.
Vos Greisė išeina, atsisuku į Eveliną.
- Mums reikia pasikalbėti, - sakau.
Ji nusijuokia.
- Juk mes tik tai ir darome.
- Šįkart - apie „Vivant".
- Aišku, - sako ji. - Kalbėkime.
- Turiu bent šiek tiek įsivaizduoti, kada ši knyga gali pasiro
dyti.
Laukiu, kol Evelina atsilieps. Gal išgirsiu bent kokį nors atsa
kymą.
- Klausau, - sako ji.
- Jei nepasakysite, kada ši knyga gali būti išleista, rizikuoju
prarasti darbą dėl to, kas bus įgyvendinta tik po kelerių metų.
Gal net dešimties.
- Atrodo, tikiesi, kad aš ilgai gyvensiu.
- Evelina, - sakau šiek tiek nusiminusi, nes ji vis dar nevertina
to rimtai, - man reikia žinoti, kada knyga bus išleista, arba turiu
žurnalui „Vivant" iki birželio pasiūlyti jos ištrauką.
173
TAYLOR JENKINS REID
Evelina mąsto. Sėdi ant sofos susikryžiavusi kojas, tiesiai prie

šais mane, vilkėdama juodas aptemptas sportines kelnes, pilką
berankovę palaidinę ir užsagstomą platų baltą megztinį.
- Gerai, - pagaliau sako ir palinksi. - Gali pateikti jiems
ištrauką, kokią tik nori, bet tik jei neprasitarsi apie šį mūsų su
sitarimą.
Neleidžiu sau nušvisti džiaugsmu. Beveik pasiekiau tikslą.
Negaliu atsikvėpti, kol įgyvendinsiu viską. Privalau žinoti savo
vertę.
Juk Evelina nori kažką iš manęs gauti. Jai manęs reikia. Ne
numanau, kodėl ir kam, bet žinau, kad kitaip čia nesėdėčiau.
Jai esu kažkuo vertinga. Neabejoju tuo. Ir dabar man reikia tuo
pasinaudoti. Manimi dėta, ji pasielgtų taip pat.
Taigi, pirmyn.
- Turėsite dalyvauti fotosesijoje. Jūsų nuotraukos reikia vir
šeliui.
-Ne.
- Kitaip nieko nebus.
- Visada galima rasti išeitį. Ar tau dar nepakanka? Sutikau
dėl ištraukos.
- Mes abi žinome, kokios vertingos būtų naujos jūsų nuo
traukos.
- Jau pasakiau „ne".
Gerai. Pirmyn. Aš galiu. Man reikia elgtis taip, kaip pasielgtų
Evelina Hugo.
- Jei nesutiksite fotografuotis viršeliui, aš pasitraukiu.
Evelina pasilenkia į priekį.
-Ką?
- Jūs norite, kad aprašyčiau jūsų gyvenimo istoriją. Aš taip
pat to noriu. Bet tokios mano sąlygos. Tikrai nesiruošiu dėl
174
jūsų prarasti darbo. O jei noriu jo neprarasti, privalau pristatyti

straipsnį apie Eveliną Hugo ir susitarti dėl nuotraukos. Tad arba
įtikinkite mane, kad verta prarasti darbą dėl knygos - pasaky
kite, kada ji galėtų pasirodyti rinkoje, - arba sutikite su šiomis
sąlygomis. Galite pasirinkti.
Evelina žvelgia į mane. Atrodo, šito ji iš manęs nesitikėjo. Ir
dėl to jaučiuosi gerai. Darosi sunku nuslėpti šypsenėlę.
- Tau linksma? - klausia Evelina.
- Mėginu apginti savo interesus.
- Taip, ir tau tai visai neblogai sekasi. Manau, kad tuo šiek
tiek mėgaujiesi.
Pagaliau nusišypsau.
- Mokausi iš geriausių.
- Taip, tikrai, - patvirtina Evelina. Tada suraukia nosį. - Vir
šeliui?
- Viršeliui.
- Gerai. Nuotrauka viršeliui bus. Bet su sąlyga: noriu, kad
nuo pirmadienio būtum čia kiekvieną darbo dienos akimirką.
Noriu viską papasakoti kuo greičiau. Nuo dabar, kai į klausimą
neatsakysiu pirmą kartą, daugiau jo nebeužduosi. Sutarta?
Atsikeliu nuo stalo, prieinu prie Evelinos, ištiesiu ranką.
- Sutarta.
Evelina nusijuokia.
- Tik pamanykit, - taria ji. - Jei tau ir toliau taip seksis, gal
netrukus pati valdysi dalį pasaulio.
- Oho, labai ačiū.
- Taip, taip, taip, - sako ji gana draugiškai. - Sėskis prie stalo.
Pradėk įrašinėti. Tikrai neskirsiu tam straipsniui visos dienos.
Padarau, kas liepta, tada pažvelgiu į ją.
- Gerai, - sakau, - jūs įsimylėjusi Seliją, išsiskyrusi su Donu,
atrodo, kad jūsų karjera sužlugo. Kas vyksta toliau?
175
TAYLOR JENKINS REID
Prieš atsakydama Evelina sekundėlę pagalvoja ir tą akimirką

aš suvokiu, jog ji ką tik sutiko padaryti tai, su kuo dievagojosi
niekada nesutiksianti - pozuoti „Vivant" viršeliui. Kad tik aš pa
silikčiau.
Evelinai kažkodėl manęs reikia. Labai reikia.
Ir galiausiai imu įtarti, kad man reikėtų pradėti baimintis.
176
Lengvatikis Mikas Riva
PHOTOMOMENT
1960 m. vasario 1 d.
EVELINA, ŽALIA SPALVA TAU NETINKA
Praėjusį ketvirtadienį į 1960 metų Apdovanojimų už vaidmenis

žiūrimiausiuose filmuose ceremoniją Evelina atvyko įsikibusi i pa
rankę prodiuseriui Hariui Kameronui. Šįkart vilkėdama skaisčiai
žalią šilkinę kokteilių suknelę ji nebeatrodė taip pritrenkiamai kaip
anksčiau. Išskirtinė Evelinos stiliaus spalva pamažu tampajos nuo
bodumo ženklu.
Selija Sent Džeims visus stulbino vilkėdama nuostabią melsvą
karoliukais siuvinėtą trumpą taftos suknutę, suteikdama tipiškai
dienos aprangai glamūro ir netikėtos gaivos.
Evelina atrodė šalta kaip ledas ir nepratarė savo buvusiai geriau
siai draugei nė žodžio. Ii vengė Selijos visą vakarą.
Gal Evelinai sunku susitaikyti su tuo. kad Selija buvo apdovanota
kaip perspektyviausia aktorė? O gal su tuo. kad Sent Džeims buvo
nominuota „Oskarui“ už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Mažo
sios moterys“, o Evelinos vardas nė nebuvo paminėtas?
Regis, Evelina Hugo žaliuoja iš pavydo.
179
ris išmetė mane iš visų studijos „Saulėlydis" kuriamų filmų
A ir pradėjo skolinti mane „Kolumbijos" studijai. Kai mane
privertė nusifilmuoti poroje romantinių komedijų, tokių prastų,
kad visiems buvo aišku, jog jų laukia nesėkmė, kitos kino studi
jos irgi manęs nebenorėjo.
Dono atvaizdas pasirodė ant žurnalo „Life" viršelio: jis buvo
įamžintas grakščiai lipantis iš jūros ir besišypsantis taip, tarsi
džiaugtųsi pačia geriausia savo gyvenimo diena.
Per 1960-ųjų „Oskarų" apdovanojimo ceremoniją visiems
tapau persona non grata.
- Juk žinojai, kad eisiu su tavimi, - tą popietę paskambinęs
ir paklausęs, kaip man sekasi, pareiškė Haris. - Tik tark žodį,
ir atvažiuosiu tavęs paimti. Neabejoju, jog turi kokią nors pri
trenkiamą suknelę, kuria galėtum pasipuošti. Kai pasirodysiu
su tavimi už parankės, visi man pavydės.
Aš buvau Selijos bute. Ketinau išeiti prieš atvykstant Selijos
stilistams, kurie turėjo pasirūpinti jos šukuosena ir makiažu. Ji
buvo virtuvėje ir gėrė vandenį su citrinos griežinėliu, nieko ne
valgė, nes norėjo tilpti į savo suknelę.
- Numaniau, kad tai pasiūlysi, - atsiliepiau, - bet mes abu
žinome, jog dabar leisdamas laiką su manimi tik susigadinsi re
putaciją.
- Man tai nerūpi, - pabrėžė Haris.
180
- Žinau, - atsakiau, - bet esu per daug protinga ir neleisiu tau

į visa tai veltis.
Haris nusijuokė.
- Ar mano paakiai paburkę? - paklausė Selija, kai baigiau
pokalbį. Ji išpūtė akis ir įsispoksojo į mane, tarsi tai padėtų man
atsakyti į klausimą.
Nepastebėjau nieko neįprasto.
- Atrodai puikiai. Gvena nuostabiai tave padažys. Kodėl ne
rimauji?
- Evelina, dėl Dievo meilės, - paerzino Selija. - Mes abi ži
nome, kodėl nerimauju.
Apkabinau ją per liemenį. Ji vilkėjo ploną satino apatinuką, o
aš vilkėjau megztinį trumpomis rankovėmis ir mūvėjau šortus.
Jos plaukai buvo drėgni. Kai Selijos plaukai būdavo šlapi, ji kve
pėdavo ne šampūnu, o moliu.
- Tu laimėsi, - patikinau ir prisitraukiau ją. - Tau nė nereikia
su niekuo konkuruoti.
- Nebūtinai. „Oskaras" gali atitekti Džojai arba Elenai Matson.
- Jie greičiau išmes „Oskarą" į Los Andželo upę, nei atiduos
Elenai Matson. O Džoja, tebus ji palaiminta, negali lygintis su
tavimi.
Selija nuraudo, trumpam užsidengė veidą delnais, tada vėl
pažvelgė į mane.
- Ar esu nepakenčiama? - paklausė ji. - Kad nesiliauju kalbė
jusi apie tai? Verčiu ir tave apie tai kalbėti? Kai tu esi...
- Ištikta nesėkmės?
- Norėjau pasakyti - atstumta.
- Jei ir esi nepakenčiama, aš tave galiu pakęsti, - pasakiau ir
ją pabučiavau. Ant jos lūpų pajutau citrinų sulčių skonį.
Dirstelėjusi į laikrodį pamačiau, jog tuoj ateis šukuoti ir dažyti
Selijos, ir čiupau savo raktus.
181
TAYLOR JENKINS REID
Iš paskutiniųjų stengėmės, kad mūsų nepamatytų kartu. Kai

tiesiog draugavome, buvo viena. Bet dabar, kai turėjome ką
slėpti, buvo visai kas kita.
- Myliu tave, - pasakiau. - Tikiu tavimi. Sėkmės.
Man pasukus apskritą durų rankeną, Selija šūktelėjo:
- Jei nelaimėsiu, ar vis dar mane mylėsi?!
Jai nuo plaukų ant plonų petnešėlių varvėjo vandens lašai.
Maniau, kad ji juokauja, kol pažvelgiau tiesiai į akis.
- Galėtum būti visiška nevykėlė ir gyventi kartoninėje dėžėje,
aš vis tiek tave mylėčiau.
Niekada niekam nebuvau to sakiusi. Ir niekada taip negal
vojau.
Selija plačiai išsišiepė.
- Aš irgi. Man irgi tiktų kartoninė dėžė su visais priedais.
Po kelių valandų, grįžusi į namus, kurie kadaise priklausė

mudviem su Donu, o dabar buvo tik mano, pasidariau span
guolių sulčių ir degtinės kokteilį „Cape Codder", atsisėdau ant
sofos, įsijungiau televizorių ir per NBC kanalą stebėjau, kaip
mano mylima moteris ir visi mano draugai žingsniuoja raudonu
kilimu į „Pantages" teatrą.
Ekrane viskas atrodo daug prašmatniau. Nenoriu nuvilti, bet
išties tas teatras buvo daug mažesnis, žmonės - daug blyškesni,
o scena - ne tokia įspūdinga.
Viskas buvo pateikta taip, kad namuose sėdintys žiūrovai
jaustųsi kaip pašaliečiai, kaip muselės ant sienos klubo, į kurį
tokių prasčiokų nė neįleidžia. Nustebau, kaip smarkiai mane tai
paveikė, kaip buvo lengva tuo patikėti, net ir žmogui, kuris visai
neseniai pats sukosi tame sūkuryje.
Kai buvau išgėrusi du kokteilius ir pradėjusi gailėtis savęs,
buvo paskelbti „Oskaro" už geriausią antraplanį vaidmenį no-
minantai. Vaizdo kamerai priartėjus prie Selijos veido, dievaži,
182
staigiai išsiblaiviau ir suplojau delnais, tada ėmiau spausti juos

kiek išgalėdama, tarsi taip būčiau galėjusi išplėšti jai pergalę.
- Apdovanojimas atitenka... Selijai Sent Džeims už vaidmenį
filme „Mažosios moterys".
Pašokau ant kojų ir sušukau. Jai žengiant į sceną, apsiašarojau.
Žiūrėdama į ją, stovinčią prie mikrofono su statulėle rankoje, ne
silioviau žavėtis. Grožėjausi puikia jos suknele laivelio formos
iškirpte, spindinčiais deimantų ir safyrų auskarais, tobulu veidu.
- Dėkoju Ariui Sulivanui ir Hariui Kameronui. Savo agentui
Rodžeriui Kaltonui. Savo šeimai. Ir nuostabiai moterų komandai,
kurios dalimi man teko laimė tapti, - Džojai ir Rubei. Ir Evelinai
Hugo. Ačiū.
Jai ištarus mano vardą, pajutau pasididžiavimą, džiaugsmą ir
meilę. Džiaugiausi dėl jos visa širdimi. Tada nutiko kai kas labai
nesmagaus ir kvailo. Pabučiavau televizoriaus ekraną. Pakšte
lėjau į dešinę jos pilkšvo veido pusę.
Pasigirdo trakšt, o tada nudiegė skausmas. Kai Selija mojavo au
ditorijai ir liponuo scenos, supratau, kad man nuskilo dalis danties.
Bet aš nesukau dėl to galvos. Pernelyg džiaugiausi. Norėjau
tik pasveikinti ją ir pasakyti, kaip ja didžiuojuosi. Susimaišiau
dar vieną kokteilį ir prisiverčiau pažiūrėti likusią renginio dalį.
Kai buvo paskelbtas geriausias filmas, išjungiau televizorių. Ži
nojau, kad Haris su Selija ilgai vakaros. Todėl užgesinau šviesas,
užlipau į viršų ir nuėjau miegoti. Nusivaliau makiažą. Pasitepiau
veidą šaltu kremu. Nuklojau antklodę, susukau ir padėjau lovos
gale. Buvau vieniša, gyvenau viena.
Mes su Selija apie tai pasikalbėjome ir nutarėme, kad nega
lime gyventi kartu. Ji nebuvo labai kategoriška, bet aš nesiruošiau
keisti savo nuomonės. Mano karjera sužlugo, o jai sekėsi puikiai.
Negalėjau leisti jai taip rizikuoti. Tik jau ne dėl manęs.
Gulėjau ant pagalvės plačiai atmerktomis akimis, staiga iš
girdau, kaip kažkas privažiuoja prie namo. Žvilgtelėjusi pro
183
TAYLOR JENKINS REID
langą pamačiau, kaip iš automobilio išlipa Selija su „Oskaro"

statulėle rankoje ir pamojuoja vairuotojui.
- Atrodo, patogiai įsitaisei, - tarė Selija užlipusi pas mane į
miegamąjį.
- Eikš, - paraginau ją.
Ji buvo išgėrusi porą, o gal tris taures. Šiek tiek apsvaigusi,
tokia ji man patikdavo. Būdavo savimi, tik dar gyvybingesnė,
pakylėta. Kartais nerimaudavau, kad tikrai gali kur nors nu-
skrieti.
Selija įsibėgėjo ir užšoko ant lovos. Pabučiavau ją.
- Brangioji, didžiuojuosi tavimi.
- Visą vakarą tavęs ilgiuosi, - tarė ji. Laikė „Oskaro" statulėlę,
supratau, kad ši nelengva. Vis nusvirdavo ir priliesdavo čiužinį.
Vardui skirta vieta buvo tuščia.
- Nežinau, ar man reikėjo pasiimti ją, - nusišypsojo Selija. -
Bet grąžinti nenorėjau.
- Kodėl nešventi? Turėtum būti „Saulėlydžio" vakarėlyje.
- Norėjau švęsti tik su tavimi.
Prisitraukiau ją. Ji nusiavė batus.
- Be tavęs viskas netenka prasmės, - tarė. - Be tavęs viskas
tėra krūva šlamšto.
Atlošiau galvą ir nusikvatojau.
- Kas nutiko tavo dančiui? - paklausė Selija.
- Ar labai matyti?
- Gal ir ne. Tiesiog prisimenu kiekvieną tavo kūno centi
metrą.
Prieš kelias savaites gulėjau nuoga ir leidau Selijai mane
apžiūrinėti, ištyrinėti visą mano kūną. Ji sakė norinti įsiminti
kiekvieną detalę. Jautėsi lyg tyrinėdama Pikaso meno kūrinį.
- Man šiek tiek gėda, - prisipažinau.
Selija atsisėdo. Susidomėjusi.
184
- Pabučiavau televizoriaus ekraną, - pasakiau. - Kai tu lai

mėjai. Bučiuodama tavo atvaizdą nusiskėliau dalį danties.
Selija taip užsikvatojo, kad net pristigo oro. Statulėlė dusliai
nukrito ant čiužinio. Tada Selija atsigulė ant manęs ir apsikabino
už kaklo.
- Tai pats nuostabiausias dalykas žmonijos istorijoje, - tarė.
- Rytoj ryte iškart paskambinsiu odontologui.
- Turbūt reikėtų.
Paėmiau jos „Oskaro" statulėlę ir įsižiūrėjau. Aš irgi tokios
norėjau. Jei būčiau dar šiek tiek pabuvusi su Donu, šįvakar ga
lėjau ją gauti.
Selija tebevilkėjo suknelę, tik aukštakulnius buvo nusispyrusi.
Jos plaukų sruogos išsidraikė. Lūpų dažai nusitrynė. Auskarai
vis dar spindėjo.
- Ar kada nors mylėjaisi su žmogumi, laimėjusiu „Oskarą"? -
paklausė ji.
Kažką tokio dariau su Ariu Sulivanu, bet nemaniau, kad tuo
metu buvo tinkama akimirka apie tai užsiminti. Ji juk klausė, ar
man kada teko patirti ką nors panašaus. Tikrai neteko.
Pabučiavau ją. Pajutau jos rankas sau ant veido, stebėjau, kaip
ji nusirengia ir įsliuogia pas mane į lovą.
Abu filmai, kuriuose vaidinau, patyrė nesėkmę. Romantinis
filmas, kuriame nusifilmavo Selija, pritraukė minias žiūrovų.
Donas filmavosi garsiame trileryje. Už vaidmenį filme „Padūkę
Džiokeriai" kritikai įvertino Rubę kaip „stulbinamai tobulą" ir
„tiesiog neprilygstamą".
O aš išmokau kepti kepsnį ir lyginti kelnes.
Tada pasižiūrėjau filmą „Paskutinis atokvėpis". Išėjusi iš kino
teatro nuskubėjau tiesiai namo, paskambinau Hariui ir pasakiau:
- Man kilo mintis. Išvykstu į Paryžių.
185
elija filmavosi naujame filme ir tris savaites leido prie Di
S džiojo Lokio ežero. Supratau, kad negaliu nei vykti kartu,
nei jos aplankyti. Ji buvo pasiryžusi kiekvieną savaitgalį grįžti
namo, bet pamaniau, jog tai pernelyg pavojinga. Selija buvo vie
niša mergina. Baiminausi, kad vyrauja labai aiški nuomonė, pas
ką tokia mergina gali grįžti namo.
Todėl nusprendžiau, jog man pats laikas vykti į Prancūziją.
Haris pažinojo kelis filmų kūrėjus iš Paryžiaus. Slapčia jiems
paskambino ir užsiminė apie mane.
Kai kurie prodiuseriai ir filmų režisieriai, su kuriais teko susi
tikti, buvo apie mane girdėję. Kai kurie aiškiai leido suprasti tik
darantys Hariui paslaugą. Ten sutikau ir Maksą Žirardą, sparčiai
garsėjantį prancūzų Naujosios bangos filmų režisierių, kuris apie
mane nebuvo girdėjęs.
- Tu esi une bombe*, - įvertino jis.
Sėdėjome tyliame bare, Sen Žermen de Prė kvartale. Buvome
įsitaisę nišoje pačiame gale. Visi jau buvo pavakarieniavę, o aš
sėdėjau nieko per dieną nevalgiusi. Maksas gėrė baltąjį bordo
vyną, aš užsisakiau taurę klareto.
- Man tai panašu į komplimentą, - pasakiau ir gurkštelėjau
vyno.
* Bomba (pranc.).
186
- Nežinau, ar kada nors esu sutikęs tokią viliojančią mo

terį, - tarė Maksas rydamas mane akimis. Kalbėjo su tokiu ryškiu
akcentu, kad norėdama jį suprasti turėjau pasilenkti į priekį.
- Ačiū.
- Ar moki vaidinti?
- Vaidinu geriau, nei atrodau.
- Negali būti.
- Bet taip yra.
Maksas pastebimai atkuto.
- Ar nori pabandyti atlikti vaidmenį vienoje filmo dalyje?
Dėl bet kokio vaidmens buvau pasiryžusi šveisti tualetus.
- Jei ta dalis gera, - pabrėžiau.
Maksas nusišypsojo.
- Tiesiog nuostabi. Labai tinka žvaigždėms.
Lėtai linktelėjau. Kai labai stengiesi neparodyti susidomė
jimo, reikia valdyti kiekvieną kūno dalį.
- Atsiųskite man tekstą, tada ir pasikalbėsime, - tariau, užbai
giau savo vyną ir atsistojau. - Atsiprašau, Maksai, bet man reikia
eiti. Gero jums vakaro. Susisieksime.
Tikrai nesiruošiau sėdėti bare su vyru, kuris apie mane ne
buvo girdėjęs, ir duoti jam suprasti, kad turiu marias laiko.
Nueidama jutau, kaip jis mane nulydi akimis, ir išėjau pro duris
spinduliuodama pasitikėjimą savimi. Kad ir kaip man nesisekė, jo
dar turėjau nemažai. Tada sugrįžau į viešbučio kambarį, apsiren
giau pižamą, užsisakiau maisto į kambarį ir įjungiau televizorių.
Prieš eidama miegoti parašiau Selijai laišką.
Mano brangioji SeSe,

niekada neužmiršk, kad saulė kyla ir leidžiasi palaiminta Tavo šyp
senos. Bent jau man. Esi vienintelė, kurią pasaulyje verta garbinti.
Su meile
Edvardas
187
TAYLOR JENKINS REID
Perlenkiau laišką per pusę, įdėjau į voką su jos adresu. Tada

išjungiau šviesą ir užmerkiau akis.
Po trijų valandų mane pažadino ant gretimo staliuko šaižiai
suskambėjęs telefonas.
Pakėliau ragelį suirzusi ir pusiau miegodama.
- Bonjour, - tariau.
- Evelina, galime bendrauti tavo kalba, - iš ragelio atsklido
Makso balsas. - Skambinu paklausti, ar turėtum laiko nusifil
muoti mano kuriamame filme. Po dviejų savaičių.
- Po dviejų savaičių?
- Netgi greičiau. Iki filmavimo aikštelės reikia važiuoti šešias
valandas. Ar tave domina?
- Koks vaidmuo? Kiek laiko truks filmavimas?
- Filmas vadinasi „Boute-en-Train". Bent jau kol kas. Dvi sa
vaites dirbsime prie Ansi ežero. Likusią dalį nufilmuosime be
tavęs.
- Ką reiškia „Boute-en-Train"? - Bandžiau pakartoti viską, ką
jis sakė, bet tikrai persistengiau ir pasižadėjau daugiau to neda
ryti. Nedaryk, ko nemoki.
- „Vakarėlio siela". O tu tokia ir esi.
- Ta, kuri mėgsta švęsti?
- Ta, kuri supranta, kur slypi gyvenimo esmė.
- Koks bus mano personažas?
- Tavo veikėja - iš tų moterų, kurias įsimyli visi vyrai. Tekstas
buvo parašytas prancūzų aktorei, bet šįvakar nusprendžiau: jei
sutiksi atlikti tą vaidmenį, aš jos atsisakysiu.
- Taip negražu.
- Ji tau neprilygsta.
Nusišypsojau nustebinta jo žavesio ir atkaklumo.
- Ši istorija apie du į Šveicariją sprunkančius vagišius, kurių dė
mesį patraukia pakeliui sutikta moteris. Visi trys leidžiasi keliauti
188
per kalnus. Štai sėdžiu, vartau lapus ir galvoju, ar ta moteris galėtų

būti amerikietė. Manau, kad galėtų. Taip net įdomiau. Man labai
pasisekė, jog tave sutikau kaip tik dabar. Ar sutinki?
- Per naktį apsispręsiu, - patikinau. Žinojau, kad sutiksiu
filmuotis. Nieko geriau nebūčiau gavusi. Bet niekada nieko ne
pasieksi, jei atrodysi lengvai įtikinama.
- Gerai, - tarė Maksas. - Tau juk jau teko filmuotis nuogai?
- Ne, - atsakiau.
- Manau, kad filme turėtum apsinuoginti iki pusės.
Kada gi daugiau manęs galėjo paprašyti apnuoginti krūtis, jei
ne filmuojantis prancūzų filme? O jei prancūzai ko nors ir pra
šytų tai padaryti, tai tik manęs. Žinojau, kas padėjo man išgarsėti
pirmąjį kartą. Žinojau, kaip galiu ir vėl tai padaryti.
- Gal pasikalbėkime apie tai rytoj? - pasiūliau.
- Pasikalbėkime apie tai rytoj ryte, - nekantravo Maksas. -
Nes ta kita aktorė sutinka apsinuoginti, Evelina.
- Jau vėlu, Maksai, paskambinsiu jums rytoj, - tariau ir pa
dėjau ragelį.
Užmerkiau akis ir susimąsčiau, koks menkutis šis vaidmuo.
Ir kaip gerai, kad man nusišypsojo galimybė jį gauti. Buvo labai
sunku susitaikyti su tikrove ir nelyginti jos su tuo, ką turėjau
anksčiau. Laimei, man neprireikė to daryti labai ilgai.
Po dviejų savaičių atsidūriau filmavimo aikštelėje. Buvau iš

sivadavusi nuo „Saulėlydžio" man primesto nekaltos mergelės
įvaizdžio. Galėjau daryti, ką panorėjusi.
Per visą filmavimą buvo matyti, kad Maksas labiausiai nori
pats mane turėti. Pastebėjusi, kaip slapta į mane žvilgčioja, suvo
kiau, jog žavisi manimi ne tik kaip režisierius, bet ir kaip vyras.
Priešpaskutinę filmavimo dieną atėjęs į mano persirengimo
kambarį Maksas pareiškė: Ma belle, aujourd'hui tu seras sans haut.
189
TAYLOR JENKINS REID
Jau buvau pramokusi prancūziškai ir supratau, kad jis nori nu

filmuoti sceną, kaip aš lipu iš ežero. Būdama amerikiečių kino
žvaigždė didele krūtine ir filmuodamasi prancūzų filme, greitai
susivokiau, kad kai prancūzai sako sans haut, jie turi omeny
nuogas krūtis.
Norėjau vėl išgarsėti, tikrai buvau pasiruošusi dėl to apsinuo
ginti. Bet taip pat buvau beprotiškai įsimylėjusi moterį. Geidžiau
jos visa esybe. Buvau patyrusi, kokį malonumą teikia nuogas
moters kūnas. Todėl pažadėjau Maksui nusifilmuoti taip, kaip
tik jis panorės, ir dar pasiūliau kai ką, kas šį filmą turėjo paversti
dar didesne sensacija.
Žinojau, kad mano idėja gera, nes pati buvau tai patyrusi -
troškau nuplėšti marškinėlius nuo moters kūno. Išgirdęs mano
pasiūlymą Maksas iškart pritarė, nes irgi norėjo nuplėšti marš
kinėlius. Nuo manęs.
Montažinėje Maksas sulėtino vaizdą kaip tik toje vietoje, kur
lipu iš ežero. Judėjau sraigės greičiu, o likus milisekundei, kai jau
turėjo išryškėti mano apnuogintos krūtys, vaizdas dingo. Tiesiog
užtemo, tarsi būtų sugadintas ar nepavykęs.
Visi nekantravo. Tačiau lūkesčiai taip ir liko nepateisinti, kad
ir kiek kartų žiūrėtum ar stabdytum įrašą.
Vis dėlto tai suveikė, nes vis mes: vyrai ir moterys, nesvarbu,
homoseksualūs, heteroseksualūs ar biseksualūs, - norime būti
šiek tiek paerzinti.
Praėjus šešiems mėnesiams, kai baigėme filmuoti „Boute-en-
Train", tapau tarptautine sensacija.
190
PHOTOMOMENT
1961 m. rugsėjo 15 d.
DAINININKAS MIKAS RIVA ŠILTAI ATSILIEPIA

APIE EVELINĄ HUGO
Praėjusį vakarą Mikas Riva koncertavo „Trocadero“ klube ir

skyrė kelias minutes atsakyti į mūsų klausimus. Išgėręs tikrai ne
pirmą kokteilį su degtine, Mikas kalbėjo labai tiesmukai...
Atlikėjas atviravo, kad džiaugiasi išsiskyręs su gražuole Vero
nika Lav, ir pareiškė: „Nenusipelniau tokios moters kaipji, oji - tokio
vyro kaip aš.“
Mums pasidomėjus, ar jis su kuo nors susitikinėja, dainininkas
pasakė, jog pastaruoju metu leidžia laiką su keliomis panelėmis, bet
visas jas iškeistų} vieną naktį su Evelina Hugo.
Šiuo metu buvusi ponia Adler yra itin populiari. Di nusifilmavo
neseniai pasirodžiusiame prancūzų režisieriaus Makso Žirardo
Naujosios bangos filme „Boute-en-Train“, kuris, per vasarą Europoje
į kino sales pritraukęs aibes žiūrovų, spėjo sudominti ir amerikiečius.
„Mačiau „Boute-en-Train“jau tris kartus, - prisipažino mums
Mikas, - bet žiūrėsiu dar ir ketvirtą. Tiesiog negaliu atsižiūrėti į ją,
brendančią iš to ežero.“
0 ar jis norėtų pakviesti Eveliną į pasimatymą?
„Vesti ją. Štai ko norėčiau.“
Ar girdėjai, Evelina?
191
HOLLYWOOD DIGEST
1961 m. spalio 2d.
EVELINA HUGO ATLIKS ANOS KARENINOS

VAIDM ENĮ
Visų dėmesį traukianti Evelina Hugo ką tik pasirašė sutartį su

„Fox“ - ji sutiko atlikti pagrindinį vaidmenį filme „Ana Karenina“.
Taip pat susitarė kurti filmą kartu su Hariu Kameronu, anksčiau
dirbusiu „Saulėlydžio“ kino studijoje.
Panelė Hugo ir ponas Kameronas kartu dirbo, kuriant tokius kino
perliukus kaip „Tėvas ir dukra“ ir „Mažosios moterys“. Dabar abu
pirmą kartą darbuosis už „Saulėlydžio“ribų.
Kalbama, kad ponas Kameronas, šioje srityje pelnęs gerą vardą
dėl puikaus skonio ir įžvalgumo, išėjo iš „Saulėlydžio“ dėl nesuta
rimų su studijos vadovu Ariu Sulivanu. Panašu, kad studija „Fox“
nori bendradarbiauti tiek su panele Hugo, tiek su ponu Kameronu,
nes pasiūlė jiems gana nemažą atlygį ir procentinę dalį nuo filmo
pelno.
Visi nekantriai laukė, kokio vaidmens toliau imsis panelė Hugo.
Ana Karenina - įdomus pasirinkimas. Aišku tik viena: jei kuriame
nors kadre Evelina akimirką apnuogins nors ir petį, žiūrovai tekini
lėks į tai pasižiūrėti.
192
SUB ROSA
1961 m. spalio 23 d.
AR DONAS ADLERIS IR RUBĖ REILI SUSIŽADĖJĘ?
Praėjusį šeštadienį Merė ir Rodžeris Adleriai surengė vakarėlį,

kuriame esą visi labai įsilinksmino! Atvykę svečiai nustebo supratę,
kad šventė iškelta ne vien Dono Adlerio garbei.
Per šį vakarėlį norėta pranešti apie Dono ir pačios „Saulėlydžio“
karalienės Rubės Reili sužadėtuves!
Donas su Rūbe suartėjo po beveik prieš dvejus metus įvykusių
jo skyrybų su gražuole Evelina Hugo. Donas prisipažino žvalgęsis
į Rubę jau tada, kai ji kartu su Evelina filmavosi „Mažosiose mote
ryse“.
Džiaugiamės dėl Dono ir Rubės, bet negalime nustoti smalsavę,
kaip jis jaučiasi dėl Evelinos šlovės ir pasiektų aukštumų. Šiuo metu
ji yra geidžiamiausia pasaulio moteris ir, jei mes būtume leidę jai
išslysti iš rankų, negalėtume sau atleisti.
Šiaip ar taip, linkime Donui ir Rubei visa ko geriausio. Tikėkimės,
šįkart pavyks rasti laimę!
193
ą rudenį man atsiuntė kvietimą į Miko Rivos koncertą, kuris
T turėjo vykti amfiteatre „Hollywood Bowl". Nutariau nueiti
visai ne todėl, kad degiau noru pamatyti Miką Rivą, tiesiog už
sigeidžiau išeiti iš namų. Be to, man visai patiko matyti bulvari
nėje spaudoje mirgančias savo nuotraukas.
Selija su Hariu nusprendė eiti kartu. Niekada nebūčiau ėjusi
vien su Selija, tik ne tada, kai į mus susminga tiek akių. O Haris -
puiki priedanga.
Tą naktį Los Andžele atvėso labiau, nei tikėjausi.
Mūvėjau kaprius ir vilkėjau megztuką trumpomis rankovėmis.
Buvau neseniai pakeitusi šukuoseną, puikavausi kirpčiukais,
pradėjau šukuoti juos šiek tiek į šoną. Selija vilkėjo suknelę trum
pomis rankovėmis ir avėjo batelius plokščiais padais. Haris, kaip
visada stilingas, mūvėjo kelnes ir vilkėjo marškinius ilgomis ran
kovėmis. Rankoje turėjo kreminės spalvos užsegamą megztinį
stambiomis sagomis, jei kartais kuri nors iš mūsų sušaltų.
Mes sėdėjome antroje eilėje, su keliais Hario draugais, „Pa
ramount" prodiuseriais. Gretimoje eilėje pamačiau Edą Beikerį
su jam į dukras tinkančia mergina. Bet nebuvau tokia naivi. Nu
tariau su juo nesisveikinti, ne vien todėl, kad jis vis dar dirbo
„Saulėlydžio" studijoje, o ir todėl, kad jo niekada nemėgau.
Mikui Rivai užlipus ant scenos, moterys pradėjo spiegti
taip garsiai, kad Selija net užsidengė rankomis ausis. Jis vilkėjo
194
kostiumą ir ryšėjo nesuveržtą kaklaraištį. Varnojuodumo plaukai

buvo nušukuoti atgal ir nežymiai pašiaušti. Spėjau, jog užkuli
siuose jis išlenkė ne vieną kokteilį. Bet tai jam netrukdė.
- Nesuprantu, - tarė Selija man į ausį. - Kuo jis visus žavi?
Gūžtelėjau.
- Turbūt grožiu.
Mikui einant prie mikrofono, šviesos laukelis judėjo kartu su
juo. Jis suėmė mikrofoną aistringai, bet švelniai, tarsi liestųsi prie
kurios nors jį vardu šaukiančios merginos.
- Be to, jis žino, ką daro, - įvertinau.
- Tikrai rinkčiausi Briką Tomą, o ne jį.
Aš susiriečiau ir pradėjau purtyti galvą.
- Ne, Brikas Tomas yra labai nemalonus žmogus. Patikėk. Su
sitikusi jį po penkių sekundžių pradėtum žiaukčioti.
Selija nusijuokė.
- Manau, kad jis mielas.
- Nemanyk, - pertariau.
- Na, jis man atrodo mielesnis už Miką Rivą, - neatlyžo ji. -
Hari? Ką manai tu?
Haris pasilenkė prie mūsų. Šnabždėjo taip tyliai, kad vos ga
lėjau girdėti.
- Man gėda prisipažinti, kad su šiomis klykiančiomis pane
lėmis mane kai kas sieja, - prisipažino jis. - Atleisčiau jam net ir
už smirdančias kojines.
Selija nusijuokė.
- Tojau per daug, - pasakiau stebėdama, kaip Mikas niūniuo
damas ir visus žavėdamas vaikštinėja nuo vieno scenos krašto
prie kito. - Kur šį vakarą valgysime? - paklausiau abiejų. - Štai
kas svarbu.
195
TAYLOR JENKINS REID
- Ar mums nederėtų nueiti į užkulisius? - paklausė Selija. - Iš

mandagumo?
Nuskambėjus pirmai dainai, žiūrovai pradėjo ploti ir šaukti.
Plodamas Haris pasilenkė per mane prie Selijos, kad ši išgirstų.
- Selija, tu laimėjai „Oskarą". Gali krėsti, ką panorėjusi.
Plodama Selija atlošė galvą ir nusijuokė.
- Tada noriu kepsnio.
- Sutarta, - pasakiau.
Nežinau, kaltas juokas, klyksmai ar plojimai. Aplinkui buvo
tiek triukšmo, žiūrovai šėlo. Vieną akimirką užsimiršau. Pa
miršau, kur esu. Kas esu. Su kuo esu.
Čiupau Selijos ranką ir ją suspaudžiau.
Ji nuleido akis. Nustebo. Jaučiau, kad Haris irgi spokso į
mūsų rankas.
Patraukdama ranką ir tramdydama save pastebėjau, jog eilėje
už mūsų sėdinti moteris nenuleidžia nuo manęs akių. Ji buvo
įpusėjusi ketvirtą dešimtį, aristokratiškų bruožų, siauromis
mėlynomis akimis ir raudonu lūpdažiu idealiai padažytomis
lūpomis. Stebint mane jai nusviro lūpų kampučiai.
Ji pamatė.
Pastebėjo, kaip paėmiau Seliją už rankos.
Matė ir tai, kaip staigiai atsitraukiau.
Ji suprato, kodėl taip pasielgiau. Kaip ir tai, kad nenorėjau
būti pamatyta.
Toji moteris tebespoksojo į mane, jos siauros akys dar labiau
susiaurėjo.
Viltis, kad manęs nepažino, išgaravo, kai ji pasisuko į gretą
sėdintį vyrą, turbūt sutuoktinį, ir kažką pašnabždėjo jam į ausį.
Stebėjau, kaip jis nusuko žvilgsnį nuo Miko Rivos ir įsispoksojo
į mane.
196
Jos akyse šmėstelėjo pasišlykštėjimas, atrodė, tarsi jis abejotų,

ar įtarimai teisingi, bet vien nuo tokios minties šiurptų ir mane
už tai kaltintų.
Norėjau abiem skelti po antausį, išrėžti, kad tai ne jų reikalas.
Bet negalėjau to padaryti. Tai būtų buvę nesaugu. Aš nesaugi.
Mes nesaugios.
Skambant vien tik muzikai Mikas priėjo prie scenos krašto ir
pradėjo bendrauti su žiūrovais. Tarsi savaime atsistojau ir pra
dėjau šūkauti. Šokinėjau. Rėkavau garsiau už visus. Negalėjau
blaiviai mąstyti. Norėjau nutraukti tos moters pradėtą sugedusio
telefono žaidimą, kad jos vyras būtų pirmas ir paskutinis, iš
girdęs šias paskalas. Norėjau, jog viskas baigtųsi. Todėl šūkavau
kiek išgalėdama. Kaip paskutinėse eilėse susigrūdusios paau
glės. Rėkiau taip, tarsi nuo to priklausytų mano gyvenimas. Gal
taip ir buvo.
- Ar man tik pasirodė? - prabilo Mikas nuo scenos, pakėlė
ranką prie kaktos ir prisidengė akis nuo šviesų. Žvelgė tiesiai į
mane. - Ar tikrai matau savo svajonių moterį?
197
SUB ROSA
1961 m. lapkričio 1 d._________________________________
EVELINA HUGO IR SELI3A SENT DŽEIMS PIŽAMŲ

VAKARĖLYJE
Kada artimi žmonės tampa pernelyg artimi?

Draugiškoji panelė Selija Sent Džeims, laimėjusi „Oskarą“ ir nu
sifilmavusi gausybėje sėkmingų filmų, ilgai draugauja su žaviąja
blondine Evelina Hugo. Neseniai pradėjome svarstyti, ar tik mer
ginos nerezga ko nors daugiau.
Doms artimas žmogus sako, kad jos tikros... tespietės*.
Žinoma, begalė merginų kartu apsipirkinėja ir drauge siurbčioja
kokteilius. Tačiau prie Evelinos namų, kuriuose ji kadaise gyveno su
ponu Adleriu, Selijos automobilis stovi kiekvieną vakarą. Ir naktį.
Tai kas gi vyksta už tų sienų?
Atrodo, jog kai kas galėjo iškrypti iš tiesaus kelio.
* Icarijos Thespis buvo pirmasis asmuo, pasirodęs scenoje kaip aktorius.

Žodžių žaismas: thespian (angį.) - aktorius, aktorė; lesbian (angį.) - lesbietė.
198
inu į pasimatymą su Miku Riva.
E - Nė velnio.
Kai Selija supykdavo, jos krūtinė ir skruostai išrausdavo. Tą
kart ją išmušė raudonis akimirksniu. Man dar neteko to matyti.
Mes buvom Palm Springse, stovėjome jos vasarnamio lauko
virtuvėje. Ji kepė mėsainius vakarienei.
Nuo tada, kai pasirodė straipsnis, nebenorėjau, kad Los An-
džele mus matytų kartu. Todėl čia leisdavome savaitgalius, o
kitas penkias dienas būdavome Los Andžele atskirai.
Selija laikėsi mano plano kaip kokia išnaudojama sutuoktinė,
kuri taikstosi su visomis partnerio užgaidomis, nes taip leng
viau nei ginčytis. Bet dabar, pasakiusi, kad einu į pasimatymą,
perlenkiau lazdą.
Žinojau peržengusi ribą. Čia ir esmė.
- Paklausyk, - tariau.
- Tai tu manęs paklausyk, - atrėžė ji, užvožė kepsninės dangtį
ir pamojavo sidabrinės spalvos kepsnių žnyplėmis. - Taikstausi
su visais tavo triukais. Bet nesutiksiu su tuo, kad kuri nors iš
mūsų vaikščiotų į pasimatymus.
- Neturime kito pasirinkimo.
- Turime, ir ne vieną.
- Ne, jei nori išsaugoti savo darbą. Šitą namą. Arba bent vieną
draugą. Be to, mumis gali susidomėti policija.
199
TAYLOR JENKINS REID
- Tave kankina paranoja.

- Tikrai ne, Selija. Tai mane ir gąsdina. Bet aš tau sakau: jie
žino.
- Viename plonyčio žurnalo straipsnyje parašyta, kad jie įsi
vaizduoja žinantys. Tai ne tas pats.
- Tu teisi. Visa tai neseniai prasidėjo. Dar galime sustabdyti.
- Arba palaukti, kol visos tos kalbos savaime nutils.
- Selija, kitais metais tavęs laukia du filmai, o apie filmą, ku
riame aš vaidinsiu, kalba \ įsas miestas.
- Būtent. Vadinasi, pasak Hario, mes galime daryti viską, ką
panorėjusios.
- Ne, tai reiškia, kad galime daug ką prarasti.
Įpykusi Selija čiupo mano pakelį cigarečių ir vieną prisidegė.
- Tai tu šito nori? Kiekvieną gyvenimo sekundę slėpti, ką mes
išties darome? Kas mes išties esame?
- Šiame mieste visi taip elgiasi kiekvieną mielą dieną.
- Na, aš to nenoriu.
- Tada tau nereikėjo išgarsėti.
Rūkydama Selija spoksojo į mane. Išpūtė dūmus. Ant ciga
retės liko jos rožinių lūpų dažų pėdsakai.
- Evelina, tu esi pesimistė. Iki kaulų smegenų.
- Ką gi tu nori daryti, Selija? Gal man pačiai paskambinti į
„Sub Rosa" redakciją? O gal į FTB? Galiu jiems pranešti: „Taip,
mes su Selija Sent Džeims esame iškrypėlės."
- Mes - ne iškrypėlės.
- Žinau, Selija. Tu irgi žinai. Bet niekas kitas nežino.
- Gali sužinoti. Jei labai pasistengs.
- Niekas nesistengs. Ar supranti? Niekas nenori suprasti
tokių žmonių kaip mes.
- O turėtų.
200
- Mieloji, mes turėtume padaryti daug dalykų. Bet taip ne

būna.
- Man nepatinka šis pokalbis. Jaučiuosi siaubingai.
- Žinau, atleisk. Siaubinga, bet nereiškia, kad tai netiesa. Jei
nori išsaugoti darbą, negali leisti žmonėms įtarti, jog mus sieja
kas nors daugiau nei draugystė.
- O kas, jei aš nenoriu išsaugoti darbo?
- Nori.
- Ne, tai tu šito nori. Ir visą atsakomybę suverti man.
- Žinoma, kad noriu.
- Aš viską paaukočiau. Viską. Pinigus, darbą, šlovę. Kad tik
galėčiau būti su tavimi, normaliai gyventi kartu su tavimi.
- Selija, tu nesupranti, ką kalbi. Nepyk, bet tikrai nesupranti.
- Iš tikrųjų tu pati nenori visko atsisakyti dėl manęs.
- O tu, kaip kokia diletante, tikiesi, kad sužlugus aktorės kar
jerai galėsi grįžti į Savaną ir toliau gyventi išlaikoma tėvų.
- Ne tau kalbėti apie pinigus. Turi jų begalę.
- Taip, turiu. Nes dirbau iš paskutiniųjų ir buvau ištekėjusi
už subingalvio, kuris talžė mane kada panorėjęs. Viską ištvėriau,
nes norėjau išgarsėti. Norėjau gyventi taip, kaip mes abi dabar
gyvename. Jei manai, kad šito atsisakysiu, turbūt išsikraustei iš
proto.
- Bent jau pripažįsti tai.
Papurčiau galvą ir pirštais suspaudžiau nosies nugarėlę.
- Selija, paklausyk. Ar ne tu turi „Oskarą"? Statulėlę, kurią
kas vakarą prieš miegą pačiupinėji?
- Nereikia...
- Žmonės kalba, kad, taip anksti laimėjusi pirmąjį „Oskarą",
turi daug galimybių laimėti dar ne vieną. Norėčiau, kad taip ir
būtų. O tu ar norėtum?
- Žinoma, kad norėčiau.
201
TAYLOR JENKINS REID
- Ir leisi jiems visa tai iš tavęs pagrobti vien todėl, kad sutikai
mane?
- Gal ir ne, bet...
- Paklausyk, Selija. Aš tave myliu. Neleisiu tau atsisakyti
visko, ką susikūrei, savo neapsakomo talento išmainyti į tai, ko
niekas nepalaikys.
- Bet jei mes nepabandysime...
- Selija, niekas nestos mūsų pusėn. Žinau, koks apima
jausmas, kai tave ištremia iš šio miesto. Pagaliau galėsiu į jį su
grįžti. Turbūt tu įsivaizduoji karą, kuriame mes susiremsime su
Galiotu ir laimėsime. Bet taip nebus. Vos atskleisime tiesą apie
savo gyvenimą, jie iškart mus palaidos. Galime net patekti į ka
lėjimą arba į psichiatrijos ligoninę. Ar supranti? Galime netekti
laisvės. Tai net labai tikėtina. Taip nutinka. Žinoma, reikės susi
taikyti ir su tuo, kad veltui lauksime, kol kas nors atsilieps į mūsų
prašymą ir mums paskambins. Net ir Haris.
- Haris tikrai paskambintų. Jis juk toks... kaip mes.
- Kaip tik todėl niekas neturėtų pamatyti jo kalbantis su
mumis. Argi nesupranti? Jam kyla dar didesnis pavojus. Yra
vyrų, kurie apie tai sužinoję kėsintųsi jį nužudyti. Mes gyvename
tokiame pasaulyje. Kiekvienas, kuris su mumis bendrautų, būtų
nuodugniai ištyrinėtas. Haris to neištvertų. Niekada neįstumčiau
jo į tokią padėtį. Prarasti viską, dėl ko jis dirbo? Tikrąja to žodžio
prasme rizikuoti savo gyvybe? Ne. Ne, mes liktume visai vienos.
Dvi atstumtosios.
- Bet mes turėtume viena kitą. Man to būtų gana.
Selija pravirko, tekančios ašaros išterliojo skruostus blaks
tienų tušu. Apkabinau ją ir nykščiu nuvaliau vieną skruostą.
- Labai tave myliu, brangioji. Be galo, be krašto. Taip kalbu
iš dalies būtent dėl to. Esi idealiste ir romantikė, gražios sielos.
Norėčiau, kad pasaulis būtų pasiruošęs tapti tokiu, kokį tu jį
202
įsivaizduoji. Norėčiau, kad Žemės gyventojai gebėtų pateisinti

tavo lūkesčius. Bet jie to negali. Pasaulis yra bjaurus ir niekas
nebenori niekuo tikėti. Kai netenkame savo darbo ir reputacijos,
draugų, o vėliau ir uždirbtų pinigų, tampame varguoliais. Man
teko taip gyventi. Neleisiu, kad taip nutiktų ir tau. Padarysiu
viską, kad užkirsčiau tam kelią. Ar mane girdi? Ar girdi? Per
daug tave myliu, tikrai neleisiu tau gyventi vien tik dėl manęs.
Selija prisiglaudė prie manęs, susigraudino. Net kilo mintis,
kad savo ašaromis užtvindys visą kiemą.
- Aš tave myliu, - tarė ji.
- Aš irgi tave myliu, - sušnabždėjau jai į ausį. - Myliu tave
labiau už viską pasaulyje.
- Tai nėra klaida, - atsakė Selija. - Mylėti tave - ne klaida.
Kaip tai gali būti klaida?
- Tai nėra klaida, mieloji. Tikrai nėra, - pasakiau. - Klysta jie.
Ji linktelėjo, padėjo galvą man ant peties, stipriau mane ap
sikabino.
- Mes tiesiog negalime nieko padaryti, - pasakiau.
Nurimusi Selija nusigręžė nuo manęs ir vėl pakėlė kepsninės
dangtį. Versdama mėsainius į mane nė nežvilgtelėjo.
- Tai koks gi tavo planas? - paklausė.
- Pasistengsiu, kad Mikas Riva išsivežtų mane ir slapta vestų.
Paraudusiose Selijos akyse vėl sužvilgo ašaros. Neatplėšdama
žvilgsnio nuo kepsninės ji nusibraukė jas.
- Kas nutiks su mumis? - paklausė.
Atsistojau jai už nugaros ir apkabinau.
- Tikrai ne tai, ką tu manai. Pasirūpinsiu, kad jis su manimi
paspruktų, o paskui santuoką anuliuosiu.
- Ir tu manai, kad dėl to visi liausis mus stebėję?
- Ne, tada visi stebės mus dar daugiau. Bet jie kreips dėmesį
į kitus dalykus, vadins mane meilute arba kvaiša. Sakys, kad
203
TAYLOR JENKINS REID
negaliu pasigirti geru skoniu ir išsirenku siaubingus vyrus. Kad

esu bloga žmona, per daug impulsyvi. Bet tada liausis taukšti,
jog esu su tavimi. Tai nebederės su jų istorija.
- Suprantu, - tarstelėjo Selija, čiupo lėkštę ir iš kepsninės
išėmė mėsainius.
- Gerai, - pasakiau.
- Daryk viską, ką reikia. Bet daugiau nebenoriu apie tai gir
dėti. Tik noriu, kad kuo greičiau tai pabaigtum.
- Gerai.
- O kai viskas baigsis, noriu, kad apsigyventume kartu.
- Selija, mes negalime.
- Sakei, šis planas taip puikiai suveiks, kad apie mus niekas
nė neužsimins.
Aš irgi norėjau gyventi kartu. Net labai.
- Gerai, - tarstelėjau. - Kai viskas baigsis, galėsime tai aptarti.
- Puiku, - apsidžiaugė ji. - Vadinasi, susitarėme.
Ištiesiau jai ranką norėdama paspausti, bet Selija tik moste
lėjo. Nenorėjo sukirsti rankomis dėl tokio liūdno dalyko, jai tai
atrodė vulgaru.
- Ojei planas dėl Miko Rivos neišdegs? - paklausė ji.
- Išdegs.
Pagaliau Selija pakėlė į mane akis. Šyptelėjo.
- Manai, esi tokia nuostabi, kad niekas nesugeba atsispirti
tavo žavesiui?
- Tiesą sakant, taip.
- Štai kaip, - tarė ji ir pasistiebė ant pirštų galų manęs pabu
čiuoti.
204
ilkėjau kreminės spalvos suknelę, gausiai siuvinėtą auksi
V niais karoliukais, gilia iškirpte. Ilgus šviesius plaukus buvau
susirišusi į uodegą viršugalvy. Įsivėriau deimantinius auskarus.
Šzrytėjau.
Jei nori, kad vyras su tavimi slapta kur nors išvažiuotų ir

tave vestų, mesk jam iššūkį ir pasiūlyk nuvykti į Las Vegasą. O
padaryti tai gali nuėjusi su juo į naktinį klubą ir išgėrusi kelis
kokteilius. Pamačiusi, kaip jis stengiasi, kad jus kartu nufotogra
fuotų, susilaikai neužvertusi akių. Suvoki, kad visi nori apvynioti
vienas kitą apie pirštą. Pagalvoji, kad viskas vyksta sąžiningai: tu
mulkini jį, o jis - tave. Įvertini šias aplinkybes ir suvoki, jog abu
vienas iš kito norite tų pačių dalykų.
Tau reikia skandalo.
Jis nori, kad pasaulis sužinotų, jog leidaisi jo nutempiama į lovą.
Abu šie dalykai reiškia vieną ir tą patį.
Svarstai, ar nepasakius jam, ko iš tikrųjų nori, nepaaiškinus,
kiek esi pasiruošusi duoti. Bet mėgaujiesi šlovės spinduliais jau
gana seniai, todėl žinai: niekam nereikia atskleisti daugiau, nei
išties būtina.
Todėl, užuot sakiusi: „Noriu, kad rytoj laikraščiuose mirgėtų
mūsų nuotraukos", paklausi:
- Mikai, ar esi buvęs Las Vegase?
205
TAYLOR JENKINS REID
Kai jis šypteli, tarsi negalėdamas patikėti, jog klausi, ar jam

teko pabuvoti Las Vegase, supranti: bus lengviau, nei tikėjaisi.
- Žinai, kartais man tiesiog kyla noras paridenti kauliuką, -
pasakai. Užuominos apie seksą kaitina geriau, jei leidi įtampai
kilti, kai sieki sniego gniūžtės efekto.
- Mažule, ar nori paridenti kauliuką? - pasitikslina jis. O tu
linkteli.
- Bet turbūt jau per vėlu, - susizgrimbi. - Be to, mes atėjome
čia. Manau, kad ir čia puiku. Aš smagiai leidžiu laiką.
- Liepsiu savo vyrukams parūpinti lėktuvą ir mus nuskrai
dins ten akimirksniu, - jis spragteli pirštais.
- Ne, - sakai. - To jau per daug.
- Na jau, - atsiliepia jis. - Dėl tavęs nieko negali būti per daug.
Tu žinai, ką jis išties turi omeny. Dėl manęs jis nieko nepagailės.
- Ar tikrai galėtum? - paklausi.
Po pusantros valandos tu jau sėdi lėktuve.
Išgeri kelis koktelius, įsitaisai jam ant kelių, leidi jam šiek tiek
tave paglostinėti, tada atsitrauki. Jis be galo trokšta tavęs, patiki,
kad tave gali gauti tik su viena sąlyga. Jei jis per menkai tavęs
norės arba patikės, jog gali gauti tave kaip nors kitaip, viskas bus
baigta. Tu pralaimėsi.
Kai lėktuvas nusileidžia ir jis pasiteirauja, ar judviem neuž
sisakius kambario viešbutyje „Sands", privalai delsti. Atrodyti
nustebusi. Privalai nutaisyti tokį balsą, tarsi būtum maniusi, kad
jis ir pats susipras, tada pareikšti, jog myliesi tik būdama ištekė
jusi. Turi būti ryžtinga ir apsimesti, kad jis sudaužė tau širdį. Jis
turi galvoti: „Ji manęs geidžia. Galime padaryti tai tik su viena
sąlyga: jei susituoksime."
Akimirką šmėsteli mintis, kad elgiesi suktai. Bet tada prisi
meni, jog tas vyras, gavęs, ko norėjo, nusitemps tave į lovą ir su
tavimi išsiskirs. Nėra nė vieno švento.
206
Ruošiesi duoti jam tai, ko jis nori. Tai sąžiningas susitarimas.

Kelis kartus pažaidi kauliukų žaidimą „Craps". Iš pradžių vis
pralaimi, jis irgi, tada pradedi nerimauti, kad abu išsiblaivysite.
Žmogus impulsyvus gali būti tik tada, kai jaučiasi nenugalimas.
Niekas nesielgia nerūpestingai, jei aplinkybės pradeda klostytis
nepalankiai.
Tu geri šampaną, nes dėl šio gėrimo viskas atrodo šventiškai.
Atrodo, jog ši naktis - didžiausias įvykis.
Kai žmonės jus atpažįsta, džiaugsmingai sutinki nusifotogra
fuoti. Kaskart pozuodama prisišlieji prie jo. Tu jam gana tiesiai
išrėži:
- Viskas taip galėtų būti ir toliau, jei tik tau priklausyčiau.
Prie ruletės stalo tau nusišypso sėkmė. Pašėlusiai džiaugda
masi imi šokinėti. Tyčia taip elgiesi, nes žinai, kur nukryps jo
žvilgsnis. Neslepi, kad pamatei, į ką jis stebeilija.
Ruletės ratui vėl pasisukus, leidi jam uždėti ranką tau ant už
pakalio.
Šįkart laimėjusi atkiši užpakalį ir dar labiau prisispaudi prie jo.
Leidi jam pasilenkti prie tavęs ir pasakyti:
- Ar nori iš čia išsinešdinti?
Tu atsakai:
- Nemanau, kad tai gera mintis. Būdama su tavimi aš savimi
nepasitikiu.
Juk negali prabilti apie santuoką pirma. Šįvakar jau paminėjai
tą žodį. Privalai palaukti, kol jis pasiūlys. Juk tie jo žodžiai iš
spausdinti laikraštyje. Jis ir vėl juos pasakys. Tik reikia išlaukti.
Negalima skubinti.
Jis išgeria dar.
Jūs laimite dar du kartus.
Leidi jam paglostyti tau šlaunį, tada jį atstumi. Jau antra
nakties, jautiesi pavargusi. Ilgiesi savo gyvenimo meilės. Nori
207
TAYLOR JENKINS REID
vykti namo. Mieliau būtum su ja, lovoje, klausytumeisi tylaus

jos knarkimo, stebėtum, kaip ji miega. Tikrai nestypsotum čia.
Ši akimirka tau visai nepatinka.
Išskyrus naudą, kurią iš viso to gausi.
Įsivaizduoji pasaulį, kuriame šeštadienio vakarą abi galėsite
nueiti pavakarieniauti ir dėl to nekvaršinti sau galvos. Susigrau
dini dėl šio paprasto mažmožio. Taip stengeisi susikurti didingą
gyvenimą. O dabar trokšti pačios paprasčiausios laisvės. Kas
dienės ramybės, kuri užplūsta tiesiog mylint.
Ši naktis - ir maža, ir didelė kaina už tokį gyvenimą.
- Mažule, aš nebeištveriu, - sako jis. - Privalau būti su tavimi.
Nuolat matyti tave. Mylėti tave.
Gali griebti galimybę. Žuvis prarijo kabliuką, tau tereikia at
sargiai susukti ritę.
- O, Mikai, - atsakai. - Mes negalime. Negalime.
- Mažule, man atrodo, kad tave myliu, - prisipažįsta jis. Jo
akyse sublizga ašaros ir tau kyla mintis, kad jis ne toks lėkštas,
kaip manei.
Tu irgi ne tokia lėkšta, kaip manė jis.
- Tikrai? - paklausi jo, tarsi desperatiškai viltumeisi, jog jis
sako tiesą.
- Manau, kad taip, mieloji. Myliu. Myliu visą tave. Mes ką
tik susitikome, bet jaučiu negalįs gyventi be tavęs. - Iš tikrųjų
jis turi omeny, kad negali tverti nenusitempęs tavęs į lovą. Ir tu
juo patiki.
- O, Mikai, - atsiliepi ir daugiau nieko nebesakai. Tyla - gera
byla.
Jis įsikniaubia tau į kaklą. Apima keistas jausmas, kad tave
lyžčioja niūfaundlendas. Bet apsimeti, kad tau tai patinka. Jūs
nutvieksti ryškių Las Vegaso kazino šviesų. Žmonės jus mato.
208
Tau reikia apsimesti, kad jų nė nepastebi. Rytoj, žurnalistų kal

binami žmonės pabrėš, jog elgėtės kaip paaugliai.
Tikiesi, kad Selija nepaims į rankas nė vieno laikraščio su tavo
atvaizdu. Mąstai, kad ji elgsis protingai ir to nedarys. Manai, ji
mokės apsisaugoti. Bet juk niekada negali žinoti. Grįžusi namo,
kai visa tai pasibaigs, iškart pasakysi jai, kokia ji tau svarbi, kokia
graži, be jos tavo gyvenimas būtų baigtas.
- Susituokime, mieloji, - šnabžda jis tau į ausį.
Štai.
Čiupk šią galimybę.
Bet negalima per daug džiūgauti.
- Mikai, ar išsikraustei iš proto?
- Tu išvedei mane iš proto.
- Mes negalime susituokti, - atšauni, o kai jis trumpam
nuščiūva, pamanai, ar tik nebūsi persistengusi. - O gal ir ga
lime? - paklausi. - Manau, kad galime!
- Žinoma, kad galime, - atsako jis. - Mes esame pačioj pa
saulio viršūnėj. Mes galime daryti viską, kas šauna į galvą.
Tu apsikabini jį, prisiglaudi, rodai, kaip džiaugiesi, kokia
esi nustebusi, taip pat nori jam priminti, dėl ko jis visa tai daro.
Žinai, dėl ko jis tave vertina. Būtų kvaila nepasinaudoti proga
jam apie tai priminti.
Jis paima tave ant rankų ir nusineša. Tu spiegi ir krykšti, nori,
kad visi atsisuktų. Rytoj jie papasakos žurnalistams, kad jis tave
išsinešė ant rankų. Tai įsimintina. Visi ilgai apie tai kalbės.
Po keturiasdešimties minučių jūs girti stovite prie altoriaus.
Jis pažada mylėti tave amžinai.
Tu pažadi paklusti.
Jis perneša tave per gražiausio viešbučio „Tropicana" kam
bario slenkstį. Kai numeta tave ant lovos, apsimeti nustebusi ir
sukikeni.
209
TAYLOR JENKINS REID
Ir štai, prasideda antroji - pati svarbiausia - dalis.

Tu negali gerai pasirodyti lovoje. Privalai nuvilti.
Jei jam patiks, jis norės pakartoti. O tu nebegalėsi. Neištversi
šito daugiau nei kartą. Kitaip tau gali neatlaikyti širdis.
Jam bandant nuplėšti nuo tavęs suknelę, privalai pasakyti:
- Liaukis, Mikai. Vaje. Susivaidyk.
Lėtai nusirengusi suknelę, privalai leisti jam į valias stebeilyti
į tavo krūtis. Jis privalo apžiūrėti kiekvieną centimetrą. Juk taip
ilgai laukė, kol pagaliau galės pamatyti filmo „Boute-en-Train"
kadro pabaigą.
Turi nebelikti jokios paslapties, jokios intrigos.
Leidi jam žaisti su tavo krūtimis, kol jam pabosta.
Tada išsisketi.
Guli po juo kaip lenta.
Bet yra vienas bauginantis dalykas, kurio negali išvengti. Jis
nenaudoja prezervatyvo. Tavo pažįstamos geria kontraceptines
tabletes, bet tu jų neturi, nes iki šiol nereikėjo. Kol prieš kelias
dienas sukurpei šį planą.
Nuleidusi rankas prie šonų sukryžiuoji pirštus.
Užsimerki.
Pajauti, kaip sunkus jo kūnas suglemba ant tavęs, ir supranti,
kad jis baigė.
Tave smaugia ašaros, nes prisimeni, ką anksčiau tau reiškė
seksas. Kol supratai, kaip gera gali būti mylintis, kol atradai, kas
tau patinka. Bet veji šias mintis iš galvos.
Mikas neprataria nė žodžio.
Tu irgi.
Užmiegi tamsoje apsivilkusi jo marškinėlius, nes nenori mie
goti nuoga.
Ryte pro langus ima spiginti akinanti saulė, ranka užsidengi
akis.
210
Tau tvinksi galvą, skauda širdį.

Bet jau beveik pasiekei finišą.
Pamatai, kad jis stebi tave. Šypsosi. Apkabina.
Tu nustumi jį ir sakai:
- Man nepatinka mylėtis rytais.
- Ką tai reiškia? - klausia jis.
Tu gūžteli.
- Apgailestauju.
Jis sako:
- Nagi, mažule. - Ir atsigula ant tavęs.
Nesi tikra, ar, tau darsyk atsisakius, jis paklausytų. Taip pat
nesi tikra, ar norėtum tai išsiaiškinti. Nesi tikra, ar ištvertum.
- Gerai, jei tau būtina, - pareiški. O kai jis nusirita nuo tavęs
ir pažiūri tiesiai į akis, supranti: jau pasiekei tikslą, gavai, ko
norėjai. Jis nebetrokšta su tavimi smagintis.
Papurto galvą. Išlipa iš lovos.
Sako:
- Zinai, maniau, jog tu kitokia.
Kad ir kokia žavi būtų moteris, tokiems vyrams kaip Mikas
Riva jos žavesys nublanksta, pabuvus su ja vienoje lovoje. Tu tai
žinai. Leidi tam nutikti. Nesišukuoji. Krapštai prie veido prili
pusį blakstienų tušą.
Stebi, kaip Mikas Riva nueina į vonios kambarį.
Nusiprausęs jis ateina ir atsisėda ant lovos šalia tavęs.
Jis švarus. Tu nesipraususi.
Jis dvelkia muilu. Tu atsiduodi alkoholiu.
Jis sėdi. Tu guli.
Apgalvojai net ir tai.
Jis turi jausti valdantis padėtį.
- Mieloji, puikiai praleidau laiką, - sako.
211
TAYLOR JENKINS REID
Tu linksi.
- Bet buvome tokie girti, - jis taria žodžius taip, tarsi kalbintų
vaiką. - Mes abu. Nesuvokėme, ką darome.
- Žinau, - pritari. - Visai pašėlome.
- Mažule, nesu geras vyrukas, - sako Mikas. - Tu nesi verta
tokio kaip aš, o aš nevertas tokios merginos kaip tu.
Visai neoriginalu, juokingai nuspėjama, jis man sako tą patį,
ką žurnalistui yra kalbėjęs apie savo žmoną.
- Ką tu sakai? - paklausi. Šiek tiek pavaidini. Apsimeti, kad
tuoj pravirksi. Privalai tai daryti, nes dauguma moterų taip elg
tųsi. Jis turi žvelgti į tave kaip į daugumą moterų. Turi atrodyti
taip, tarsi jis būtų tave pergudravęs.
- Mažule, manau, jog mums reikia susisiekti su savo žmo
nėmis. Manau, turime anuliuoti šią santuoką.
- Bet, Mikai...
Jis tave pertraukia ir tu supyksti, nes išties norėjai kai ką pa
sakyti.
- Mieloji, taip tikrai geriau. Apgailestauju, bet neigiamo atsa
kymo nepriimsiu.
Tu pasvarstai, ką jaučia vyrai, įsitikinę, kad paskutinis žodis
visada yra jų.
Kai jis atsistoja nuo lovos ir čiumpa savo švarką, suvoki vieną
dalyką, apie kurį anksčiau nepagalvojai. Jam patinka atstumti.
Jampatinka suteikti malonę. Naktį, svarstydamas, ko toliau imtis,
apgalvojo ir šią akimirką. Kaip tave paliks.
Todėl nusprendi padaryti kai ką neplanuoto.
Mikas nueina prie durų, atsisuka į tave ir sako:
- Mažule, man labai gaila, kad mums nepavyko. Bet linkiu
tau paties geriausio.
Griebi prie lovos stovintį telefoną ir paleidi į jį.
212
Žinai, kad tai jam patiks. Jis davė tau viską, ko norėjai. Pri
valai ir jam duoti viską, ko jam reikia.
Jis pasilenkia ir susiraukia, tarsi būtum nedidukas elnias, kurį
reikia palikti miške.
Tu pravirksti.
O jis išeina.
Tu iškart susitvardai.
Ir pagalvoji: „Jei tik už tokį šlamštą kas nors dalytų
„Oskarus"."
213
PHOTOMOMENT
RIVA IR HUGO PAMETA GALVAS
Visi girdėjome apie staigias vestuves. Oar girdėjote apie staigią

santuoką? Na, šiai tikrai nėra lygių!
Praėjusio penktadienio vakarą pačioje Las Vegaso širdyje
gražuolė Evelina pastebėta sėdinti ant kelių ne kam kitam, o
didžiausiam jos gerbėjui Mikui Rivai. Lošiančius kortomis ir ride
nančius kauliukus kazino lankytojus porelė palepino tikru šou. 3ie
karštai bučiavosi ir glamonėjosi, be saiko gėrė, o pasitraukę nuo
stalo, prie kurio visi rideno kauliukus, išėjo pro duris ir patraukė
tiesiai j... KOPLYČIĄ!!!
Taip, tikrai! Evelina Hugo ir Mikas Riva susituokė! Dar labiau ste
bina tai, kad iškart pateikė prašymą nutraukti santuoką.
Panašu, jog alkoholis užpylė jiems smegenis, o ryte nugalėjo
sveikas protas.
Ne viena žvaigždžių santuoka jau iširo. Dar viena - buvusi, ne
buvusi?
214
SUB ROSA
EVELINOS HUGO ŠIRDIS SUDAUŽYTA
Netikėkite viskuo, ką girdite apie Evelinos ir Miko lėbavimą ir

nuotykius. Gal Mikas šiek tiek ir padaugino, bet mačiusieji teigia,
kad tą naktį Evelina kuo puikiausiai valdė padėtį. Ir labai norėjo iš
tekėti.
Dono paliktai vargšelei Evelinai sunkiai sekėsi rasti meilę - visai
nenuostabu, kad ji puolė į glėbį pirmam pasitaikiusiam gražuoliui.
Teko girdėti, jog vėl palikta ji niekaip nenusiramina.
Panašu, kad Evelina tebuvo Mikui vienos nakties nuotykis, bet ji
tikrai manė, jog jų laukia bendra ateitis.
Mes nuoširdžiai viliamės, kad netrukus Evelinai pasiseks.
215
u mėnesius gyvenau išties palaimingai. Mudvi su Selija nie
D kada nesikalbėjome apie Miką, nes mums to neprireikė. Bet
galėjome eiti kur tik panorėjusios, daryti, ką įsigeidusios.
Selija nusipirko dar vieną automobilį, nykų rudą sedaną,
kuris kasnakt stovėdavo prie mano namų, ir niekam nekildavo
jokių klausimų. Mes miegodavome apsikabinusios, šviesas už
gesindavome valandą prieš miegą, nes norėdavome pasikalbėti
tamsoje. Rytais ją žadindama pirštų galiukais vedžiodavau jai
per delną. Per mano gimtadienį ji pasikvietė mane į restoraną
„Polo Lounge". Mes slapstėmės atvirai, visiems prieš akis.
Žurnalistai mane apibūdino kaip nesugebančią išlaikyti
vyro ir toks mano įvaizdis, laimei, jiems padėjo parduoti dau
giau laikraščių (ir gana ilgai) nei mano paslapties išdavimas.
Nesakau, kad paskalų skilčių žurnalistai spausdino tai, kas, jų
manymu, buvo melas. Tiesiog jie su džiaugsmu tikėjo mano
melu. Žinoma, lengviausia įtikinti tokiu melu, kokiu beviltiškai
norima tikėti.
Man tereikėjo pasirūpinti, kad mano meilės nuotykių istorijos
ir skandalai tiktų antraštėms. Žinojau: tol, kol tai darysiu, žvilgs
niai nesmigs į Seliją.
Viskas sekėsi velniškai gerai.
Kol sužinojau, kad laukiuosi.
216
- Negali būti, - išrėžė man Selija. Ji stovėjo mano baseine,

vilkėjo alyvinį baltais taškeliais maudymosi kostiumėlį, buvo su
akiniais nuo saulės.
- Gali, - atsakiau. - Taip ir yra.
Iš virtuvės ką tik buvau atnešusi jai stiklinę šaltos arbatos.
Stovėjau priešais ją, kiek aukščiau, vilkėjau mėlyną paplūdimio
suknelę, avėjau sandalus. Jau dvi savaites mane kamavo įtarimas,
kad esu nėščia. Sužinojau apie tai prieš dvi dienas, nuvykusi į
Berbanką ir apsilankiusi pas patikimą Hario parekomenduotą
gydytoją.
Selijai stovint baseine išklojau tiesą, rankoje laikydama stik
linę šaltos arbatos su citrinos griežinėliu. Tiesiog nebegalėjau
daugiau tylėti.
Aš visada buvau ir esu puiki melagė. Bet Selija buvo man
šventa. Nenorėjau jai meluoti.
Nepuoselėjau jokių iliuzijų ir suvokiau, kiek mums kainuoja
ir kiek dar kainuos buvimas kartu. Tai prilygo mokesčiams už
laimę. Pasaulis ruošėsi pasiimti penkiasdešimt procentų mano
laimės. Tačiau likusius penkiasdešimt galėjau pasilikti.
Ją. Ir mūsų gyvenimą.
Bet slėpti nuo Selijos tokį dalyką atrodė neteisinga. Negalėjau
to daryti.
Įmerkiau kojas į baseiną šalia jos ir pamėginau ją paliesti, pa
guosti. Tikėjausi, jog ši žinia ją nuliūdins, bet tikrai nemaniau,
kad ji svies stiklinę arbatos į kitą baseino pusę, stiklinė atsitrenks
į kraštą, suduš, o šukės pažirs į vandenį.
Taip pat nemaniau, kad ji panirs po vandeniu ir pradės rėkti.
Aktorės labai dramatiškos.
Selija išniro šlapia ir susivėlusi, ant veido užkritusiais plau
kais, nutekėjusiu blakstienų tušu. Nenorėjo kalbėtis su manimi.
217
TAYLOR JENKINS REID
Čiupau ją už rankos, bet ji atstūmė. Žvilgtelėjusi jai į veidą

supratau, kad mes iki galo nesusitarėme, ką aš darysiu su Miku
Riva.
- Permiegojai su juo? - paklausė ji.
- Maniau, tai savaime suprantama, - atsakiau.
-Ne.
Selija išlipo iš baseino ir nė nenusišluostė. Stebėjau, kaip ant
cemento, ant kietmedžio lentų lieka jos šlapių padų pėdsakai, o
paskui ji patraukė laiptais sušlapindama kilimą.
Pakėlusi akis į miegamojo langą pamačiau, kad ji vaikšto
pirmyn atgal. Atrodė, jog kraunasi daiktus.
- Selija! Baik, - prašiau jos lipdama laiptais. - Tai nieko ne
keičia.
Priėjusi prie savo miegamojo durų, radau jas užrakintas.
Pasibeldžiau.
- Mieloji, būk gera.
- Palik mane ramybėje.
- Prašau, - maldavau jos, - pasikalbėkime apie tai.
-Ne.
- Selija, tu negali taip pasielgti. Pasikalbėkime, - atsirėmiau
į duris, priglaudžiau veidą prie siauro plyšelio tarp durų ir
staktos, tikėjausi, kad taip geriau girdėsis mano balsas ir Selija
greičiau viską supras.
- Evelina, taip gyventi neįmanoma, - pareiškė Selija.
Ji staigiai atidarė duris ir praėjo pro mane. Vos nenugriuvau,
nes beveik visu svoriu buvau įsirėmusi į duris.
- Įmanoma, - tariau. - Tai - mūsų gyvenimas. Mes dėl jo tiek
paaukojome. Negali dabar pasiduoti.
- Taip, galiu, - atrėžė ji. - Daugiau nebenoriu. Nebenoriu
šitaip gyventi. Pabodo pas tave važinėti baisiu rudu sedanu,
kad niekas nesužinotų, jog būnu čia. Nebenoriu apsimetinėti,
218
kad viena gyvenu Holivude, nors išties gyvenu šiame name, su

tavimi. Ir tikrai nenoriu būti su moterimi, kuri dulkinasi su kaž
kokiu dainininku vien tam, kad niekas neįtartų, jog ji myli mane.
- Tu iškraipai tiesą.
- Esi bailė, negaliu patikėti, kad kadaise galvojau apie tave
kitaip.
- Padariau tai dėl tavęs! - užrikau.
Stovėjome laiptų apačioje. Selija vieną ranką buvo priglaudusi
prie durų, o kita laikė lagaminą. Ji vis dar vilkėjo maudymosi
kostiumėlį. Nuo jos plaukų varvėjo vanduo.
- Nė velnio dėl manęs nepadarei, - atšovė ji, jos krūtinę iš
mušė raudonos dėmės, skruostai užsiliepsnojo. - Viską darei
dėl savęs. Tu nepakeli minties, kad gali nebebūti populiariausia
moteris pasaulyje. Viską darei norėdama apsaugoti save ir savo
brangiausius gerbėjus, kurie vis eina į kino teatrą su viltimi, jog
šįkart pavyks pamatyti nors šiek tiek daugiau tavo krūtinės. Štai
dėl ko viską darei.
- Viskas dėl tavęs, Selija. Nesitikėk, kad apie tai sužinojusi
tavo šeima nenusisuks nuo tavęs.
Man ištarus šiuos žodžius, ji pašiurpo ir pasuko apskritą durų
rankeną.
- Jei žmonės sužinos, kokia esi, tu viską prarasi, - pareiškiau.
- Kokios mes esame, - tarė Selija ir atsisuko į mane. - Tik
neapsimesk esanti kitokia nei aš.
- Aš esu kitokia, - pareiškiau. - Pati žinai, kad esu.
- Nesąmonė.
- Galiu mylėti vyrą, Selija. Galiu ištekėti už ko panorėjusi,
susilaukti vaikų ir būti laiminga. Abi žinome, kad tau nepavyktų
lengvai šito padaryti.
Selija pervėrė mane akimis, prisimerkė, papūtė lūpas.
- Manai, kad esi geresnė už mane? Štai kaip? Manai, aš ne
sveika, o tu tiesiog žaidi kažkokį žaidimą?
219
TAYLOR JENKINS REID
Aš čiupau ją, iškart panorau atsiimti savo žodžius. Visai ne

tai turėjau galvoje.
Bet ji truktelėjo ranką, išsilaisvino ir tarė:
- Daugiau niekada manęs neliesk.
Paleidau ją.
- Selija, jei apie mus sužinos, man visi atleis. Ištekėsiu už kito,
tokio kaip Donas, ir visi pamirš net tai, kad kadaise tave paži
nojau. Išgyvensiu. Bet nesu tikra, ar tai pavyks tau. Tektų arba
įsimylėti vyrą, arba ištekėti už to, kurio nemyli. Vargu ar suge
bėsi padaryti bent vieną šių dalykų. Jaudinuosi dėl tavęs, Selija.
Labiau nei dėl savęs. Nemaniau, kad tavo karjera - taip pat ir
tavo gyvenimas - atlaikys tokį išbandymą. Jaučiau, jog turiu ko
nors imtis. Taigi, padariau, ką galėjau. Ir tai suveikė.
- Nesuveikė, Evelina. Tu laukiesi.
- Galiu viską sutvarkyti.
Selija nuleido akis į grindis ir pasijuokė iš manęs.
- Tikrai žinai, kaip elgtis patekus kone į bet kokią padėtį, ar ne?
- Taip, - atsakiau, nebuvau tikra, ar man derėtų įsižeisti.
- Bet kai prabylame apie buvimą žmogumi, nė nežinai, nuo
ko pradėti.
- Tikrai taip nemanai.
- Evelina, tu kekšė. Leidiesi dulkinama vyrų dėl šlovės. Todėl
tave palieku.
Ji atidarė duris pasiryžusi išeiti, nė neatsisuko į mane. Ste
bėjau, kaip ji nuskuba iki fasadinių laiptų, nulipa žemyn,
nužingsniuoja iki savo automobilio.
Nusekiau paskui ir sustingusi stypsojau ant keliuko prie
namo.
Ji numetė savo krepšį ant keleivio sėdynės ir liko stovėti.
- Taip smarkiai mylėjau tave, net maniau, kad esi mano gy
venimo prasmė, - verkdama prisipažino Selija. - Maniau, mes
220
ateiname į žemę atrasti sau skirtą žmogų, o aš patekau čia, kad

atrasčiau tave. Atrasčiau tave, liesčiau tavo odą, kvėpčiau tavo
atodūsius, išklausčiau visas tavo mintis. Daugiau tuo nebe
tikiu, - ji nusišluostė akis. - Nebenoriu būti su tokia kaip tu.
Man sudiegė krūtinę, viduje viskas sukunkuliavo.
- Žinai ką? Tu teisi. Tikrai nesi man skirta, - pagaliau išrė
žiau. - Aš pasiryžusi savo rankomis sukurti mums pasaulį, o
tu pasiduodi baimei. Nepriimi sunkių sprendimų, nenori da
ryti bjaurių dalykų. Visada tai žinojau. Bet tikėjausi, kad pakaks
padorumo pripažinti, jog tau reikia tokios kaip aš. Tokios, kuri
nudirbtų purvinus darbelius. Visada apsimeti esanti aukščiau
visko, galinga. Ką gi, pabandyk taip elgtis, kai niekas negulės
apkasuose ir tavęs nebesaugos.
Selijos veidas buvo kupinas ryžto, akmeninis. Nebuvau tikra,
ar ji girdėjo nors vieną mano žodį.
- Manau, kad mes netinkame viena kitai taip tobulai, kaip abi
tikėjome, - tarė ji ir įsėdo į automobilį.
Tik jai suėmus automobilio vairą suvokiau, jog tai tikrai
vyksta. Mes ne šiaip susipykome, po šio kivirčo nutrūks mūsų
santykiai. Viskas sekėsi taip puikiai, o pasikeitė taip netikėtai,
tarsi greitkelyje išnirus staigiam posūkiui.
- Turbūt ne, - pasakiau. Mano balsas sugergždė ir užlūžo.
Selija užvedė automobilį ir įjungė atbulinę pavarą.
- Sudie, Evelina, - tarė ji paskutinę akimirką. Tada išsuko iš
mano keliuko ir nuvažiavo gatve tolyn.
Grįžusi namo pradėjau šluostyti jos paliktus šlapius pėd
sakus. Paskambinau ir paprašiau, kad kompanijos darbuotojai
iš baseino išleistų vandenį ir išrinktų stiklinės šukes.
Tada paskambinau Hariui.
Po trijų dienų jis nuvežė mane į Tichuaną, kur niekas nieko ne
klausinėja. Stengiausi neįsisąmoninti to, kas vyksta, kad niekad
221
TAYLOR JENKINS REID
neprireiktų mėginti visko užmiršti. Po procedūros eidama prie

automobilio jaučiau palengvėjimą, nes buvau pripratusi atsiri
boti nuo minčių. Tegul visi žino, kad nė sekundės nesigailėjau
nutraukusi šį nėštumą. Priėmiau teisingą sprendimą. Daugiau
nesukau dėl to sau galvos.
Tačiau visą kelią namo vis tiek raudojau. Haris važiavo per
San Diegą, Kalifornijos pakrante. Verkiau dėl visų savo netekčių
ir priimtų sprendimų. Verkiau, nes pirmadienį turėjau pradėti
filmuotis dramoje „Ana Karenina", bet vaidyba ir apdovanojimai
man visai nerūpėjo. Norėjau, kad man niekada nebūtų prireikę
važiuoti į Meksiką. Beviltiškai troškau, kad Selija paskambintų,
verkdama prisipažintų buvusi neteisi. Troškau, kad ji atsidurtų
ant mano slenksčio ir maldautų priimti ją į mūsų namus. Aš no
rėjau... jos. Tiesiog norėjau, kad ji grįžtų pas mane.
Mums išsukant iš San Diego greitkelio, uždaviau Hariui klau
simą, kuris nedavė man ramybės kelias dienas.
- Ar manai, kad aš kekšė?
Haris pasuko vairą, sustojo kelkraštyje ir atsigręžė į mane.
- Manau, kad esi nuostabi. Sunkiai palaužiama. O apibūdi
nimą „kekšė" vartoja žodžių pristigę neišmanėliai.
Klausydamasi jo nusisukau į langą.
- Argi tai ne patogu? - pridūrė Haris. - Kurdami taisykles
žmonės stengiasi suniekinti užvis labiausiai tai, kas kelia jiems
didžiausią pavojų. Įsivaizduok, kas būtų, jei kiekviena šios pla
netos moteris, atsidavusi fiziškai, pareikalautų ko nors mainais?
Jūs valdytumėte visą pasaulį. Kaip ginkluota armija. Prieš jus
atsilaikytų tik tokie vyrai kaip aš. O tie subingalviai mažiausiai
nori, kad pasaulį valdytų tokie žmonės kaip tu ir aš.
Nusijuokiau. Akys vis dar buvo paburkusios nuo ašarų.
- Tai aš kekšė ar ne?
- Kas žino? - atsiliepė Haris. - Išties visi mes panašūs į kekšes.
Vienokias ar kitokias. Bent jau Holivude. Klausyk, ji ne be reikalo
222
yra Selija Sent* Džeims. Daug metų vaidina gerą mergaitę. Mes,
visi kiti, nesame tokie dori. Bet tu man patinki. Man patinka, kad
esi nedora, linkusi kivirčytis, bauginanti. Man patinka Evelina
Hugo, kuri mato pasaulį tokį, koks jis yra, nebijo su juo susiremti
ir kovoja už tai, ko nori. Zinai, klijuok sau kokią nori etiketę,
tik nesikeisk. Tai būtų didžiausia tragedija. Kai pasiekėme mano
namus, Haris palydėjo mane iki lovos, apkamšė, nulipo laiptais
žemyn ir paruošė vakarienę.
Tą naktį Haris miegojo lovoje šalia manęs, o nubudusi pama
čiau, kaip jis kelia žaliuzes.
- Labas rytas, saulyte, - tarė.
Su Selija nesikalbėjau penkerius metus. Ji man nepaskambino.
Neparašė. O aš neprisiverčiau pati su ja susisiekti.
Apie ją perskaitydavau laikraščiuose, ką nors nugirsdavau
pasklidus paskaloms. Bet tą pirmąjį rytą, saulės spinduliams
pakutenus veidą, kai vis dar jaučiausi išsekusi po kelionės į Mek
siką, supratau, kad man viskas bus gerai.
Nes turiu Harį. Pirmą kartą po labai ilgo laiko pajutau turinti
šeimą.
Ilgai nesuvoki, kaip greitai bėgai, kaip sunkiai dirbai, koks iš
sekęs esi. Kol kas nors atsistoja tau už nugaros ir pasako: „Viskas
gerai, dabar gali kristi. Aš pagausiu tave."
Aš nukritau.
O Haris mane pagavo.
* Saint (pranc.) - šventoji.
223
ūs su Selija visai nebendravote? - klausiu.
3 Evelina papurto galvą. Atsistoja, nueina ir praveria langą.
Vidun plūsteli malonus vėjelis. Vėl atsisėdusi ji pažvelgia į mane,
pasiruošusi kalbėti apie kažką kita. Bet aš pernelyg sumišusi.
- Kiek laiko jūs išbuvote kartu? - paklausiu.
- Gal trejus metus? - atsako Evelina. - Maždaug.
- Ir ji tiesiog išėjo? Netarusi nė žodžio?
Evelina linkteli.
- Ar bandėte jai paskambinti?
- Aš buvau... Nesuvokiau, kad galima niršti ant tos, kurios
trokšti. Pamaniau, jei ji manęs nenori, jei nesupranta, kodėl taip
pasielgiau, man jos nereikia.
- O ar gerai jautėtės?
- Ne, buvau prislėgta. Metų metus negalėjau išmesti jos iš
galvos. Žinoma, linksmai leidau laiką. Nesuprask klaidingai.
Bet Selijos nebuvo šalia. Tiesą sakant, skaitydavau „Sub Rosa",
nes žurnalo puslapiuose matydavau Selijos nuotraukų. Tyrinė
davau, kokie ją supa žmonės, svarstydavau, kaip Selija su jais
bendrauja, kaip susipažino. Žinojau, kad jai plyšta širdis, kaip ir
man. Kad išties ji laukia, kol jai paskambinsiu ir jos atsiprašysiu.
Bet tuo metu tiesiog kentėjau vienumoje.
- Ar gailitės jai nepaskambinusi? - klausiu. - Praradusi tą
laiką?
224
Evelina pažvelgia į mane kaip į kokią kvailutę.

- Jos nebėra, - pabrėžia ji. - Mano gyvenimo meilės nebėra,
negaliu tiesiog jai paskambinti, atsiprašyti ir ją susigrąžinti. Ji
išnyko amžiams. Taip, Monika, aš tikrai to galiuosi. Gailiuosi,
dėl kiekvienos sekundės, kurią praleidau ne su ja. Galiuosi
kiekvienos savo kvailystės, kuri sukėlė jai nors lašą skausmo.
Tą dieną, kai ji mane paliko, turėjau bėgti gatve paskui ją. Priva
lėjau maldauti, kad pasiliktų. Turėjau atsiprašinėti, siųsti rožes,
stovėti ant ženklo „Holivudas", rėkti: „Aš myliu Seliją Sent
Džeims" ir leisti visiems mane nukryžiuoti. Štai ką turėjau pa
daryti. Dabar, kai jos nebeturiu, o pinigų prikaupiau daugiau,
nei būčiau galėjusi išleisti per visą gyvenimą, mano vardas įra
šytas į Holivudo istoriją ir įspaustas į jo cementą, aš jau žinau,
kad visa tai tik tuštybė, priekaištauju sau už kiekvieną sekundę,
kai rinkausi tuos dalykus, užuot išdidžiai ją mylėjusi. Bet tai juk
prabanga. Gali tai daryti, kai esi turtinga ir garsi. Kai maudaisi
šlovėje ir piniguose, gali nuspręsti, kad tai visai nesvarbu. Tuo
metu vis dar tikėjau, kad turiu marias laiko padaryti viską, ką
noriu. Kad galėsiu turėti viską, jei tik teisingai sužaisiu savo
kortomis.
- Ar manėte, jog ji pas jus sugrįš? - pasidomiu.
- Žinojau, kad ji pas mane sugrįš, - atsako Evelina. - Ji irgi tai
žinojo. Mes abi žinojome, kad mūsų laikas kartu dar nesibaigė.
Išgirstu pyptelint toliau gulintį savo telefoną. Bet pasigirsta
ne įprastas gautos žinutės signalas. Šį pyptelėjimą parinkau tik
Deividui. Pernai, iškart po mūsų vestuvių, kai nusipirkau tele
foną ir man net nekilo mintis, kad jis gali nustoti man rašyti.
Trumpai užmetu akį ir pamatau jo vardą. Apačioje parašyta:
Mums reikia pasikalbėti. Visko per daug, M. Viskas trykšta per greitai.
Mums reikia apie tai pasikalbėti.
Iškart išmetu visas mintis apie tai.
225
TAYLOR JENKINS REID
- Taigi, žinojote, kad ji pas jus sugrįš. Bet vis tiek ištekėjote už
Rekso Norto? - paklausiu vėl susikaupusi.
Kelioms akimirkoms Evelina panarina galvą, ruošdamasi
viską paaiškinti.
- „Ana Karenina" viršijo biudžetą. Vėlavome ne vieną savaitę.
Reksas vaidino grafą Vronskį. Režisieriui pradėjus montuoti
filmą, supratome, kad viską reikės perdaryti, reikėjo griebtis ko
nors, kas išgelbėtų filmą.
- Be to, jums buvo pažadėta tam tikra pelno dalis.
- Ir man, ir Hariui. Išėjęs iš „Saulėlydžio", Haris kūrė savo
pirmąjį filmą. Jei jis būtų nepavykęs, jam būtų buvę sunku gauti
dar vieną galimybę.
- O jums? Kas būtų nutikę, jei filmą būtų ištikusi nesėkmė?
- Jei taip būtų nutikę, mano šlovė, kuria mėgavausi suvaidi
nusi „Boute-en-Train", būtų greit išblėsusi. Nerimavau. Iki tol
man ne kartą teko pakilti iš pelenų kaip feniksui. Bet nebenorėjau
vėl to patirti. Todėl padariau vienintelį dalyką, kuris, mano ma
nymu, turėjo sukelti žiūrovų susidomėjimą ir norą pasižiūrėti
filmą. Ištekėjau už grafo Vronskio.
226
Protingasis Reksas Nortas
autiesi laisva. TAIP jautiesi, kai tekėdama už vyro neprivalai
3 nieko slėpti.
Selijos nebebuvo. Jaučiau, kad toje savo gyvenimo atkarpoje
tikrai negalėčiau nieko įsimylėti, o Reksas buvo panašus į tokį,
kuris išvis nesugeba pamilti. Gal susitikę kitokiomis aplinky
bėmis mudu su Reksu būtume susižavėję vienas kitu. Bet tada
mūsų santykius lėmė lūkesčiai dėl filmo pelno.
Elgiausi tiesmukai, apsimetinėjau ir manipuliavau.
Tačiau būtent taip pas mane pradėjo plaukti milijonai.
Tik todėl pas mane sugrįžo Selija.
Su tuo vyru sudariau vieną sąžiningiausių sutarčių savo gy
venime.
Manau, kaip tik dėl to aš visada šiek tiek mylėsiu Reksą Nortą.
- Ar niekada nemiegosi su manimi? - paklausė Reksas.

Jis sėdėjo mano svetainėje užsikėlęs koją ant kojos ir gurkš
nojo „Manhatano" kokteilį. Vilkėjojuodą kostiumą, ryšėjo ploną
kaklaraištį. Jo šviesūs plaukai buvo sušukuoti atgal ir prigludę.
Dėl to jo mėlynos akys dar labiau išryškėjo.
Reksas buvo vienas tų gražuoliukų, kurie net kelia nuobodulį.
Jam nusišypsojus, merginos kambaryje pradėdavo alpti. Tobuli
dantys, dvi negilios duobutės skruostuose, šiek tiek išlenkti ant
akiai - ir visi aplink jau aikčioja iš susižavėjimo.
229
TAYLOR JENKINS REID
Kaip ir mane, jį sukūrė studija. Tikrasis jo vardas - Bornas

Karlas Olvirsonas, gimęs Islandijoje. Ilgai nelaukęs jis persi
kraustė į Holivudą, pasikeitė vardą ir, siekdamas savo tikslo,
miegojo su visomis, su kuriomis reikėjo. Jis tapo dieną rodomų
serialų žvaigžde, bet griežė dantį ir norėjo įrodyti, kad moka
vaidinti. Jis tikrai mokėjo vaidinti. Jautėsi neįvertintas, bet taip
ir buvo. „Ana Karenina" jam buvo proga sužibėti. Jam, kaip ir
man, reikėjo, kad filmas pakiltų į padą viršūnę. Todėl jis buvo
pasiruošęs daryti viską. Kaip ir aš. Net suvaidinti santuoką.
Reksas buvo dalykiškas, niekada negražbyliaudavo. Visada
planuodavo dešimt žingsnių į priekį, bet neišsiduodavo, ką gal
voja. Tuo požiūriu mūsų sielos buvo giminingos.
Atsisėdau ant sofos šalia Rekso, pasidėjau ranką jam už nu
garos.
- Negaliu garantuoti, kad niekada su tavimi nemiegosiu, - at
sakiau. Ir tai buvo tiesa. - Tu gražus. Gal kokį kartelį ir pasiduosiu
tavo žavesiui.
Reksas nusijuokė. Jis visada buvo šiek tiek atsiribojęs. Galė
davai daryti, ką nori, bet tai jo nė trupudo nepaveikdavo. Buvo
nepajudinamas.
- O ar tu gali garantuoti, kad niekada manęs neįsimylėsi? -
tęsiau. - Kas bus, jei panorėsi, kad ši santuoka taptų tikra? Dėl
to tik pasijaustume nesmagiai.
- Žinai, jei kokia nors moteris ir galėtų taip mane paveikti, tai
tik tokia kaip Evelina Hugo. Manau, jog taip gali nutikti.
- Ir aš taip manau apie miegojimą su tavimi, - pasakiau. -
Visada yra tokia galimybė.
Nuo kavos staliuko dupau džino kokteilį „Gibson" ir gurkš
telėjau.
Reksas nusijuokė.
- Sakyk, kur mes gyvensime?
230
- Geras klausimas.
- Mano namas stovi Berd Strits rajone, jo langai - nuo lubų
iki grindų, šiek tiek sunkoka nuo namo išvažiuoti į kelią. Bet iš
mano baseino matyti visas kanjonas.
- Gerai, - sutikau. - Mielai kuriam laikui persikraustysiu pas
tave. Maždaug po mėnesio „Kolumbija" kurs naują filmą, tad
man nereikės taip toli važiuoti. Prašau tik vieno dalyko - leisti
atsivežti Luizą.
Selijai išsikrausčius, vėl galėjau pasisamdyti pagalbininkę.
Juk niekas nebesislapstė mano miegamajame. Luiza buvo iš Sal
vadoro. Vos keleriais metais jaunesnė už mane. Tą dieną, kai
pradėjo dirbti pas mane, per pietų pertrauką ji paskambino savo
mamai. Sėdėjo priešais mane ir tauškė ispaniškai.
- La senora es tan bonita, pero loca. („Ta ponia labai graži, bet
pamišusi.")
Atsisukau, pažvelgiau į ją ir pasakiau:
- Disculpe? Yo te puedo entender. („Atsiprašau? Aš jus su
prantu.")
Luiza išpūtė akis, nutraukė pokalbį su mama ir tarė man:
- Lo siento. No sabia que usted hablaba Espanol. („Atleiskite, ne
žinojau, kad kalbate ispaniškai.")
Toliau kalbėjau angliškai, nebenorėjau bendrauti ispanų
kalba, man nepatiko, kaip keistai skamba ispaniškai mano ta
riami žodžiai.
- Aš kubietė, - pasakiau jai. - Ispaniškai kalbu visą savo
gyvenimą. - Bet sakiau netiesą. Ispaniškai buvau nekalbėjusi
daugybę metų.
Ji nužvelgė mane vertindama, lyg kokį paveikslą. Tada tarsi
atsiprašydama pareiškė:
- Jūs nepanaši į kubietę.
231
TAYLOR JENKINS REID
- Pues, lo soy, - atsiliepiau šiek tiek arogantiškai. („Bet esu.")

Luiza linktelėjo, pasiėmė savo pietų likučius ir nuėjo keisti
patalynės. Mažiausiai pusę valandos sėdėjau prie stalo nega
lėdama atsipeikėti. Galvojau: „Kaip ji drįsta pagrobti iš manęs
mano tapatybę?"
Tada apsidairiau po savo namus: nė vienos šeimos nario nuo
traukos, nė vienos Lotynų Amerikos rašytojo knygos, plaukų
šepetyje vien tik šviesios sruogos, ant prieskonių lentynėlės nėra
nė vieno buteliuko su kuminais, ir suvokiau, kad Luiza tikrai
nieko man nepadarė. Aš pati kalta. Pasirinkau nebūti savimi.
Kubą valdė Fidelis Kastro. Eizenhaueris jau buvo paskelbęs
ekonominį embargą. Kiaulių įlankoje vyko tragedijos. Prisistatyti
pusiau kubiete, pusiau amerikiete nebūtų buvę paranku. Užuot
žengdama į pasaulį kaip moteris iš Kubos, pasirinkau išsižadėti
savo kilmės. Iš dalies man tai padėjo nutraukti ryšius su tėvu.
Bet taip pat nutolino nuo mamos. Žmogaus, dėl kurio pradėjau
siekti aktorės karjeros.
Visa tai - mano darbas. Mano sprendimai daug ką lėmė. Luiza
niekuo dėta. Supratau neturinti teisės sėdėti savo virtuvėje ir jos
kaltinti.
Tą vakarą, kai Luiza baigė darbą, pastebėjau, kad ji vis dar
nejaukiai šalia manęs jaučiasi. Todėl plačiai jai šypsojausi ir pa
tikinau, kad laukiu jos ateinant rytoj.
Nuo tos dienos daugiau niekada nekalbėjau su ja ispaniškai.
Man buvo per daug nesmagu, prastai jaučiausi dėl tokio išsiža
dėjimo. Bet kartais ji pati prabildavo ispaniškai. Kai man girdint
juokaudavo su mama, aš šypsodavausi. Rodžiau, kad suprantu,
ką ji sako. Labai greitai prisirišau prie Luizos. Pavydėjau, kad ji
taip puikiai jaučiasi būdama savimi. Kad nebijo savęs. Ji didžia
vosi būdama Luiza Džimenez.
232
Luiza buvo vienintelė mano darbuotoja, kurią branginau. Ne

norėjau kraustytis į kitus namus be jos.
- Esu tikras, kad ji puiki, - tarė Reksas. - Atsivežk ją. O dabar
aptarkime praktinius reikalus. Ar mes miegosime vienoje lovoje?
- Nemanau, jog tai būtina. Luiza nieko neišplepės. Man jau
teko susidurti su tokia išdavyste. Mes rengsime vakarėlius tik
kelis kartus per metus, tada apsimesime, kad miegame tame pa
čiame kambaryje.
- O aš ir toliau galėsiu... daryti tai, ką darau dabar?
- Taip, gali ir toliau miegoti su visomis pasaulio moterimis.
- Su visomis, išskyrus savo žmoną, - išsišiepęs tarė Reksas ir
vėl siurbtelėjo gėrimo.
- Tik negali leistis sugaunamas.
Reksas numojo ranka, tarsi jaudinčiausi be reikalo.
- Reksai, aš sakau rimtai. Jei mane išduosi, kils daug kalbų.
Dabar man to nereikia.
- Tikrai nesijaudink, - nuramino Reksas. Jis kalbėjo su ma
nimi nuoširdžiau nei bet kada, net ir turint omeny visas filmo
„Ana Karenina" scenas. - Niekada nepadarysiu nieko, kas
įstumtų tave į kvailą padėtį. Mes sėdime toje pačioje valtyje.
- Ačiū, - padėkojau. - Vertinu tai. Atsilyginsiu tau tuo pačiu.
Mano elgesys niekada nesukels tau rūpesčių. Pažadu.
Reksas ištiesė ranką, o aš ją paspaudžiau.
- Na, man reikia eiti, - tarė jis žvilgtelėjęs į laikrodį. - Einu
į pasimatymą su ugninga jauna mergina ir nenoriu versti jos
laukti. - Jis užsisagstę švarką ir atsistojo. - Kada mums reikia
pasirašyti dokumentus? - paklausė.
- Manau, kitą savaitę kelis kartus turėtume drauge kur nors
nueiti. Kurį laiką padraugauti. Gal užmauk man žiedą lapkritį.
Hariui kilo mintis, kad mūsų didžioji šventė turėtų įvykti likus
dviem savaitėms iki filmo premjeros.
233
TAYLOR JENKINS REID
- Visi bus pritrenkti.

- Ir kalbės apie filmą.
- Dėl to, kad esu Vronskis, o tu - Ana...
- Kai susituoksime, viskas atrodys teisėta, visa ši istorija at
rodys šiek tiek pigi.
- Ir švaru, ir purvina, - įvertino Reksas.
- Būtent.
- Taip užsidirbi duonai, - tarė jis.
- Tu irgi.
- Nesąmonė, - paprieštaravo Reksas. - Aš vien tik purvinas.
Nuo galvos iki kojų.
Palydėjau jį iki durų ir atsisveikindama apkabinau. Stovė
damas tarpdury jis pasiteiravo:
- Ar matei naujausią versiją? Ar ji gera?
- Fantastiška, - atsakiau. - Bet filmo trukmė - beveik trys va
landos. Jei norime, kad žmonės pirktų bilietus...
- Privalome surengti šou, - tarė jis.
- Būtent.
- Mes kartu atrodome neblogai, ar ne?
- Mes - tikras dinamitas.
234
PHOTOMOMENT
1962 m. lapkričio 26 d.
EVELINA HUGO IR REKSAS NORTAS

SUMAINĖ ŽIEDUS
Evelina Hugo vėl imasi savo. Šįkart, atrodo, ji pasistengė kaip

niekad. Praėjusį savaitgalį Holivudo kalvose Evelina ištekėjo už
Rekso Norto. Šventė vyko Norto viloje.
Pora susitiko filmuojant netrukus pasirodysiantį kino filmą
„Ana Karenina“, kalbama, kad jie akimirksniu karštai įsimylėjo,
nesitraukdavo vienas nuo kito net per repeticijas. Netrukus šie du
šviesiaplaukiai įsimylėjėliai kaitins kino teatrus vaidindami Aną ir
grafą Vronskį.
Reksui tai pirmoji santuoka, o Evelinajau buvo porą kartų nesėk
mingai ištekėjusi. Šiais metais jos garsusis buvęs vyras skiriasi su
filmo „Trys vieno žaidėjo įvarčiai“ žvaigžde Rūbe Reili.
Tuoj pasirodys filmas, kuriame vaidina ši pora, į jų vestuves su
važiavo pulkas žvaigždžių, abu turi po prašmatnų namą. Evelina ir
Reksas tikrai mėgaujasi gyvenimu!
235
PHOTOMOMENT
SELI3A SENT DŽEIMS SUSIŽADĖJO

SU AMERIKIETIŠKOJO FUTBOLO PAGRINDINIU
ŽAIDĖJU DŽONU BREIVERMANU
Didžiosios žvaigždės Selijos Sent Džeims populiarumas išaugo

ekranuose pasirodžius istorinei dramai „Karališkos vestuvės“ ir jai
sužibėjus miuzikle „Šventė“.
Odabar ji turi dar daugiau priežasčių švęsti, nes atrado meilė su
amerikietiškojo futbolo komandos „New York Giants“puolėju Džonu
Breivermanu. 3uodu buvo pastebėti Los Andžele ir Manhatane, va
karieniaujantys ir besidžiaugiantys vienas kito draugija.
Tikimės, kad Selija atneš Breivermanui sėkmę. Atrodo, jog su
pirštą puošiančiu deimantu ji ir pati jaučiasi kaip tikra sėkmės iš
rinktoji.
236
HOLLYWOOD DIGEST
„ANA KARENINA“ TAPO LABAI PELNINGA
Šį penktadienį filmas „Ana Karenina“pagaliau buvo pradėtas ro

dyti kino teatruose ir sulaukė visuotinio dėmesio.
Visai nenuostabu, kad, pasipylus teigiamiems atsiliepimams
apie Eveliną Hugo ir Reksą Nortą, žiūrovai plūsta pasigrožėti, kaip
jie atrodo vaidindami naujajame filme. Die ne tik puikiai atlieka savo
vaidmenis kino juostoje, bet ir mėgaujasi abipuse trauka tikrame
gyvenime, tad susidomėjimas filmu išaugo iki dangaus.
Žmonės kalba, kad pora „Oskarų“jaunavedžiams būtų puiki ves
tuvinė dovana.
Kaip filmo prodiuserė, Evelina gaus ir nemažą pelno dalį.
Bravo, Hugo!
237
er „Oskarų" teikimo ceremoniją mudu su Reksu sėdėjome
P vienas šalia kito, laikėmės už rankų, leisdami visiems ke
lioms akimirkoms pasigėrėti mūsų romantiška santuoka, kuria
vis pasipuikuodavome mieste.
Negavę apdovanojimų mandagiai šypsojomės, plojome nu
galėtojams. Buvau nusivylusi, bet nenustebau. Gal ir per daug
tikėjomės: kad „Oskarai" atiteks tokiems žmonėms kaip mudu su
Reksu, gražioms kino žvaigždėms, kurios bando įrodyti esančios
protingos ir sąžiningos. Pasirodė, jog nemažai žmonių nenorėjo,
kad šoktume aukščiau bambos. Bet mes nesileidome sutrikdomi,
nenusiminėme ir vos ne iki paryčių abu linksminomės, gėrėme
ir šokome.
Tais metais Selija nedalyvavo „Oskarų" teikimo ceremonijoje.
Dairydavausi jos kiekviename vakarėlyje, kuriame su Reksu
linksmindavomės, bet niekur nematydavau. Užtat su Reksu kaip
patrakę prisišėldavome.
Viljamo Moriso vakarėlyje pamačiau Harį ir nusitempiau jį į
nuošalų kampą. Mudu gurkšnojome šampaną ir tauškėme apie
tai, kaip abu praturtėsime.
Štai ką turėtum žinoti apie turtuolius: jie visada nori dar la
biau pralobti. Kai į rankas patenka dar didesnė pinigų suma,
niekada nekankina nuobodulys.
238
Vaikystėje ieškodama ko nors valgomo, ne vien senų ryžių ar

pupų, tikindavau save, kad būdau labai laiminga, jei tik kiek
vieną vakarą galėdau skaniai pavalgyti.
Dirbdama „Saulėlydžio" studijoje tikindavau save, kad man
tereikia didelio gražaus namo.
Gavusi namą, sakiau sau, jog man tereikia dviejų namų ir pa
galbininkų komandos.
O kai suėjo dvidešimt penkeri, aš jau supratau, kad man nie
kada nebus gana.
Mudu su Reksu parsiradome namo maždaug penktą ryto.
Buvome girti kaip pėdai. Kai mus atvežęs automobilis nutolo,
pradėjau raustis rankinėje ieškodama raktų, o Reksas stovėjo
šalia ir alsavo man tiesiai į sprandą, nuo jo trenkė džinu.
- Mano žmona neranda raktų! - šūktelėjo Reksas šiek tiek
svyruodamas. - Ji labai stengiasi, bet vis tiek jų neranda.
- Gal gali patylėti? - pasakiau. - Ar nori pažadinti kaimynus?
- Oką jie padarys? - paklausė Reksas dar garsiau. - Gal išmes
mus iš miesto? Ar taip manai, mano brangioji Evelina? Ar pa
aiškins, kad daugiau nebegalėsime gyventi Bliudžėjaus gatvėje?
Lieps mums persikelti į Robino kelią? O gal į Oriol Leiną?
Radau raktus, įkišau į spyną ir pasukau apskritą durų ran
keną. Abu tiesiog įvirtome vidun. Palinkėjau Reksui labos nakties
ir nuėjau į savo kambarį.
Suknelę nusirengiau viena, nebuvo kam atitraukti už
trauktuko nugaroje. Tą akimirką kaip niekada prislėgė mano
santuokos vienatvė. Žvilgtelėjau į atspindį veidrodyje ir pama
čiau, kokia aš graži. Tačiau tai negarantavo man meilės.
Stovėjau su apatinuku, apžiūrinėjau savo šviesius žalvarinio
atspalvio plaukus, tamsias rudas akis ir tiesius storus antakius.
Ilgėjausi moters, kuri turėjo tapti mano žmona. Ilgėjausi Selijos.
239
TAYLOR JENKINS REID
Mane pervėrė mintis, kad kaip tik dabar ji gali būti su Džonu
Breivermanu. Taip lengvai nepatikėjau visa ta istorija. Tačiau bai
minausi, kad nepažįstu jos taip gerai, kaip maniau. Ar ji myli tą
vyrą? Ar pamiršo mane? Prisiminusi, kaip jos kaštoniniai plaukai
pasklisdavo ant mano pagalvių, apsiašarojau.
- Štai, štai, - pasigirdo Rekso balsas man už nugaros. Atsisu
kusi pamačiau jį stovintį tarpduryje.
Mano sutuoktinis buvo nusirengęs smokingo švarką ir išsi
segęs rankogalių sąsagas. Vilkėjo prasegtus marškinius, abipus
kaklo jam kabėjo atlaisvinta varlytė. Milijonai mūsų šalies gyven
tojų būtų pasiryžusios dėl tokio vaizdelio padaryti bet ką.
- Maniau, nuėjai į lovą, - tariau. - Jei būčiau žinojusi, kad
nemiegi, būčiau paprašiusi padėti nusivilkti suknelę.
- Man būtų patikę.
Numojau ranka.
- Ką veiki? Nesimiega?
- Dar nemėginau užmigti.
Jis žengė į kambarį, priėjo arčiau manęs.
- Na, tai pamėgink. Jau vėlu. Jei taip vilkinsime, miegosime
iki vakaro.
- Evelina, tik pagalvok apie tai, - prabilo jis. Pro langą plūs
tanti šviesa krito ant šviesių jo plaukų. Ir skruostų duobučių.
- Apie ką?
- Kaip tai galėtų būti.
Jis priėjo ir apsikabino mane per liemenį. Stovėjo man už
nugaros, jutau, kaip kvėpuoja į sprandą. Jo prisilietimas buvo
malonus.
Kino žvaigždės yra kino žvaigždės. Žinoma, po kurio laiko
mūsų žavesys išblėsta. Mes esame žmonės, kupini ydų kaip ir
visi kiti. Bet vis vien galime laikyti save išrinktaisiais, nes esame
ypatingi.
240
O ypatingiems žmonėms labiausiai patinka ypatingi žmonės.

- Reksai.
- Evelina, - tarė jis ir sušnabždėjo man į ausį. - Tik vieną
kartelį. Ar nemanai, kad turėtume?
- Ne, - atšoviau, - neturėtume. - Bet mano atsakymas neį
tikino net ir manęs. Rekso juo labiau. - Kol nepadarėme to, ko
rytoj gailėsimės, drožk į savo kambarį.
- Ar tu tuo tikra? - paklausė jis. - Tavo noras - man įsakymas,
bet labai norėčiau, kad jis pasikeistų.
- Nepasikeis, - pabrėžiau.
- Bent pagalvok apie tai, - neatlyžo jis. Jo rankos keliavo lie
meniu aukštyn, nuo mano kūno jį skyrė tik šilkinė apatinuko
medžiaga. - Tik pagalvok, kaip jaustumeisi mano glėbyje.
Nusijuokiau.
- Ne. Jei apie tai galvosiu, tai nutemps mus abu į dugną.
- Įsivaizduok, kaip mes kartu judėtume. Iš pradžių lėtai, o
paskui netektume savitvardos.
- Ar tai suveikia su kitomis moterimis?
- Man niekada nereikėjo tiek stengtis dėl kitų moterų, - at
sakė Reksas, bučiuodamas man kaklą.
Galėjau pasitraukti. ‘Galėjau žiebti jam antausį, o jis būtų
stojiškai atlaikęs ir palikęs mane ramybėje. Bet aš nebuvau pasi
ruošusi užbaigti šios veiksmo dalies. Man patiko būti gundomai.
Žinoti, kad galiu priimti klaidingą sprendimą.
Tai tikrai būtų buvęs klaidingas sprendimas. Vos tik man
išlipus iš lovos, Reksas būtų pamiršęs, kaip manęs siekė. Būtų
prisiminęs tik tiek, kad mane užkariavo.
Be to, mūsų santuoka nebuvo įprasta. Ant kortos buvo pasta
tyta per didelė pinigų suma.
Leidau jam nusmaukti apatinuko petnešėlę. Įkišti ranką į iš
kirptę.
241
TAYLOR JENKINS REID
- O, viską padaryčiau, jei tik leistum paskęsti tavyje, - svai

čiojo jis. - Leistum stebėti, kaip ant manęs joji.
Vos taip ir nepadariau. Vos pati nenusirengiau apatinuko ir
neparverčiau jo ant lovos.
Bet tada jis leptelėjo:
- Nagi, mažute, žinau, kad to nori.
Staiga supratau, kiek daug kartų Reksas išbandė tai su aibe
moterų. Negalima niekam leisti sukelti tau jausmo, kad esi tik
dar viena moteris.
- Nešdinkis iš čia, - tariau gana maloniai.
- Bet...
- Jokių bet. Drožk į lovą.
- Evelina...
- Reksai, tu girtas, painioji mane su viena iš savo mergelių,
bet aš juk tavo žmona, - pareiškiau neslėpdama ironijos.
- Nė kartelio? - paklausė Reksas. Regis, jis akimoju prablai
vėjo, tarsi jo užkritę vokai tebūtų vaidybos dalis. Iš šio vyro
galėjai tikėtis bet ko. Niekada nežinojai, kas išties dedasi Rekso
Norto galvoje.
- Reksai, daugiau nebandyk. To niekada nebus.
Jis užvertė akis ir pabučiavo mane į skruostą.
- Labanakt, Evelina, - tarė jis ir išėjo pro mano kambario
duris taip grakščiai, kaip ir atėjo.
Kitą dieną pabudau nuo telefono skambučio. Mane smarkiai

kamavo pagirios, ne iš karto susivokiau, kur esu.
- Labas rytas, saulyte.
- Hari, kas, po galais, atsitiko? - pajutau, kad spinduliai erzi
namai lenda į akis.
- Vakar tau išėjus iš „Fox" surengto vakarėlio, labai įdomiai
šnektelėjau su Šernu Pulu.
242
- Ką „Paramount" direktorius veikė „Fox" vakarėlyje?

- Stengėsi rasti tave ir mane, - atsakė Haris. - Na, dar Reksą.
- O kam?
- „Paramount" nori su jumis pasirašyti sutartį dėl trijų filmų.
-Ką?
- Jie ketina kurti tris filmus ir pakviesti vaidinti judu su
Reksu. Šernas prašė pasakyti, kokio tikimės užmokesčio?
- Kas ir ką turi pasakyti? - Šiek tiek padauginusi visada
nubusdavau kaip po vandeniu. Vaizdas būdavo neryškus,
garsai - prislopinti. Turėjau įsitikinti, kad gerai supratau. - Ką
turi galvoje - kokio užmokesčio?
- Ar už vaidmenį filme norėtum gauti milijoną žaliųjų? Gir
dėjau, kad Donui tiek sumokės už filmą „Laikas prieš tai". Tokią
sumą galėtume išprašyti ir tau.
Ar norėjau uždirbti tiek, kiek Donas? Žinoma. Norėjau gauti
čekį su įrašyta stambia suma ir nusiųsti jam kopiją kartu su ro
domo vidurinio piršto nuotrauka. Bet labiausiai troškau laisvės
daryti, ką panorėjusi.
- Ne, - atsakiau. - Ne-a. Nepasirašysiu jokios sutarties, nuro
dančios, kur privalau filmuotis. Tai sprendžiame mes patys - aš
ir tu. Viskas.
- Tu nesiklausai.
- Dar ir kaip klausausi, - atsakiau, perėmiau telefoną į kitą
ranką ir perkėliau kūno svorį ant kitos kojos. Galvojau: „Šian
dien eisiu paplaukioti. Reikia pasakyti Luizai, kad pašildytų
vandenį baseine."
- Filmus pasirinksime mes, - tarė Haris. - Pradėsime ben
dradarbiauti. „Paramount" nori nusipirkti tuos filmus, kurie
judviem su Reksu patiks. Gausime tokį atlygį, kokio panorėsime.
- Visa tai dėl „Anos Kareninos"?
243
TAYLOR JENKINS REID
- Mes įrodėme, kad tavo vardas į kino sales pritraukia žiū

rovų. Jei gerai supratau, Šėmas Pulas nori apšauti Arį Sulivaną
ir iš to uždirbti milijonus.
- Tai esu marionetė?
- Mes visi marionetės. Nepradėk ieškoti asmeniškumų dabar.
Juk niekada taip nesielgei.
- Visi filmai, kokių panorėsime?
- Viskas, ko panorėsime.
- Ar pasakei Reksui?
- Nejau manai, kad tam storžieviui galėčiau ką nors pranešti
pirma tavęs?
- O, jis ne storžievis.
- Jei būtum pasikalbėjusi su Džoja Neitan, kai jis sudaužė jai
širdį, taip nesakytum.
- Hari, jis mano vyras.
- Ne, Evelina, jis nėra tavo vyras.
- Ar jis bent kuo nors tau patinka?
- O, man jis daug kuo patinka. Pavyzdžiui, kiek pinigų jis
mums uždirbo. Ir kiek dar uždirbs.
- Na, jis visada gerai su manimi elgėsi. Kai pasakiau jam
„ne", išėjo iš mano kambario. Ne kiekvienas vyras paklausytų.
- Tik todėl, kad abu norite to paties. Negali sužinoti tikrojo
žmogaus charakterio, kol su juo sieki tų pačių dalykų. Katė irgi
gali susivienyti su šunimi, jei abu nori pribaigti pelę.
- Na, jis man patinka. Noriu, kad patiktų ir tau. Ypač jei
pasirašysime šią sutartį, nes tada mums su Reksu teks išbūti su
situokus ilgiau, nei išties planavome. Jis taps mano šeimos nariu.
Kaip ir tu. Vadinasi, jūs abu būsite mano šeima.
- Daugybė žmonių nemėgsta savo šeimos narių.
- Baik, - pasakiau.
244
- Įkalbėkime Reksą pasirašyti šią sutartį. Pasikviesk savo

agentus ir liepk jiems padirbėti prie šios sutarties. Užsiprašyk
kosminės kainos.
- Gerai, - sutikau.
- Evelina? - kreipėsi Haris, prieš baigdamas pokalbį.
-Ką?
- Tu juk supranti, kas vyksta?
- Hmm?
- Tu tapsi didžiausią atlygį gaunančia Holivudo aktore.
245
u Reksu buvome susituokę dvejus su puse metų, gyvenome
S name ant kalvų, kūrėme filmus studijai „Paramount" ir juo
se filmavomės.
Tuo metu mums jau dirbo grupė žmonių. Keli agentai, pub
licistas, advokatas, kiekvienas iš mūsų turėjo po vadybininką
ir filmavimo aikštelės asistentą, namuose kartu su Luiza plušo
daugiau darbuotojų.
Kasdien nubusdavome savo lovose, skirtingose namo pusėse
pasiruošdavome dienai, sėsdavome į tą patį automobilį ir kartu
vykdavome į filmavimo aikštelę. Privažiavę studiją susiimda-
vome už rankų. Visą dieną dirbę, kartu vykdavome namo. Tada
vėl išsiskirdavome - kiekvienas turėdavome savo vakaro planų.
Aš dažniausiai vakarodavau su Hariu arba keliomis man pra
dėjusiomis patikti „Paramount" žvaigždėmis. Arba eidavau į
pasimatymą su žmogumi, kuriam galėjau patikėti savo paslaptį.
Kol buvau susituokusi su Reksu, nesutikau nė vieno vyro,
kuris būtų giliai įkritęs į širdį. Žinoma, buvau užmezgusi kelis
trumpus meilės romanus: su keliais aktoriais ir roko dainininku -
dauguma iš jų buvo vedę. Tai buvo patogu, nes numaniau, kad
tokie vyrai nelaidys liežuvio apie tai, kad į lovą įsitempė kino
žvaigždę. Tačiau visa tai neturėjo jokios prasmės.
Numaniau, kad ir Reksas beprasmiškai su kuo nors flirtuoja.
Dažniausiai jis taip ir darė. Kol vieną dieną staiga liovėsi.
246
Vieną šeštadienį Reksas atėjo į virtuvę kaip tik tada, kai Luiza
skrudino man baltos duonos riekeles. Aš rūkiau ir gurkšnojau
kavą, laukdama, kol Haris atvažiuos manęs pasiimti ir vyksime
žaisti teniso.
Reksas nuėjo prie šaldytuvo ir įsipylė stiklinę sulčių. Atsisėdo
prie stalo šalia manęs.
Luiza padėjo skrebutį priešais mane. Stalo vidury pastatė
sviestinę.
- Ar ko nors norėtumėte, pone Nortai? - paklausė ji.
Reksas papurtė galvą.
- Ačiū, ne, Luiza.
Visi trys pajutome, kad Luizai derėtų pasišalinti.
- Einu skalbti, - tarė ji ir išėjo.
Kai likome dviese, Reksas prisipažino:
- Aš įsimylėjau.
Iš jo išgirsti šiuos žodžius tikėjausi mažiausiai.
- Įsimylėjai? - perklausiau.
Pamatęs, kaip nustebau, jis nusijuokė.
- Sunku tai suvokti. Patikėk, pats žinau.
- Ką tokią?
- Džoją.
- Džoją Neitan?
- Metų metus mes susitikinėjame. Su pertraukomis. Juk žinai,
kaip būna.
- Tikrai žinau, kaip būna su tavimi. Bet, kiek žinau, tu su
daužei jai širdį.
- Taip, tavęs tuo nenustebinsiu. Praeityje buvau šiek tiek...
beširdis.
- Galima taip pasakyti.
Reksas nusijuokė.
247
TAYLOR JENKINS REID
- Bet pajutau, kad rytais būtų gera nubusti šalia moters.

- Kaip neįprasta.
- Kai pagalvojau, kokia tai turėtų būti moteris, kilo mintis
apie Džoją. Taigi, mes susitikinėjame. Patyliukais, dėl tavęs. O
dabar nebegaliu nustoti apie ją galvojęs. Noriu būti su ja visą
laiką.
- Reksai, tai nuostabu, - tariau.
- Tikėjausi, kad taip pasakysi.
- Ką darysime? - paklausiau.
- Na, - atsiliepė jis ir giliai įkvėpė, - mes su Džoja norėtume
susituokti.
- Aišku, - atsakiau ir iškart susimąsčiau, kada geriausia būtų
pranešti apie skyrybas. Jau pasirodė du mūsų filmai. Vienam
sekėsi neblogai, o kitas pašoko iki aukštumų. Trečiasis, „Karo
linos saulėlydis", turėjo pasiekti kino sales po kelių mėnesių. Tai
filmas apie jauną porą, kuri, norėdama užsigydyti žaizdas po kū
dikio netekties, persikelia į ūkį Šiaurės Karolinoje, bet galiausiai
abu užmezga romanus su miestelio gyventojais.
Reksas per daug nesistengė vaidinti. Bet aš žinojau, kad man
šis filmas gali būti labai svarbus ir atnešti sėkmę.
- Pasakysime, kad filmuojant „Karolinos saulėlydį" mus pa
laužė įtampa, nes stebėjome vienas kitą, besibučiuojančius su
kitais žmonėmis. Visi mūsų gailės, bet ne per daug. Žmonėms
patinka istorijos apie žlugusius santykius. Mes nebevertinome
to, ką turime, ir dabar tenka už tai sumokėti. Tu šiek tiek pa
lauksi. Mes sukurpsime istoriją, kad linkėdama tau laimės
supažindinau tave su Džoja.
- Evelina, tai puiku, - patikino Reksas. - Bet Džoja nėščia.
Mes turėsime vaikutį.
Nusivylusi užmerkiau akis.
- Gerai, - pasakiau. - Leisk man pagalvoti.
248
- Gal tiesiog pasakykime, kad mes jau kurį laiką nelaimingi?

Kad gyvename atskirus gyvenimus?
- Vadinasi, tarp mūsų nebeliko traukos. O kas gi tada eis žiū
rėti „Karolinos saulėlydžio"?
Haris mane įspėjo dėl kaip tik tokios akimirkos. Reksui ne
rūpėjo „Karolinos saulėlydis", bent jau tikrai ne taip kaip man.
Žinojo, kad šiame filme jis suvaidins gana vidutiniškai. O jei ir
būtų sužibėjęs, dabar jam rūpėjo tik naujoji meilė ir žinia apie
kūdikį.
Reksas žvilgtelėjo pro langą, tada - vėl į mane.
- Gerai, - tarė jis. - Tu teisi. Mes visa tai pradėjome kartu.
Kartu ir pabaikime. Ką tu siūlai? Pasakiau Džojai, kad iki kū
dikio gimimo susituoksime.
Reksas Nortas visada būdavo patikimesnis, nei iš jo tikimasi.
- Žinoma, - atsakiau. - Be abejo.
Sučirškė durų skambutis ir po akimirkos į virtuvę įžengė
Haris.
Man kilo mintis. Ji nebuvo tobula. Reta mintis tokia būna.
- Mes užmezgėme romanus, - pranešiau.
- Ką? - pasiteiravo Reksas.
- Labas rytas, - pasisveikino Haris, supratęs, kad negirdėjo
dalies pokalbio.
- Vaidindami filmuose apie neištikimybę abu išties pradė
jome svetimauti. Tu - su Džoja, aš - su Hariu.
- Ką? - paklausė Haris.
- Žmonės žino, kad mes kartu dirbame, - aiškinau Hariui. -
Jie matė mus kartu. Šimtuose mano nuotraukų kažkur antrame
plane mataisi tu. Jie patikės. - Atsisukau į Reksą. - Vos tik bus
paviešinta ši istorija, iškart išsiskirsime. Visi, kaltinantys tave dėl
svetimavimo su Džoja ir neištikimybės man, suvoks, kad niekas
nenukentėjo, nes aš atsilyginau tau tuo pačiu su Hariu.
249
TAYLOR JENKINS REID
- Tai ne pati blogiausia mintis, - įvertino Reksas.

- Na, abu pasirodysime prastai, - pasakiau.
- Aišku, kad taip, - pritarė Reksas.
- Bet dėl to nupirks daug bilietų, - pridūrė Haris.
Reksas išsišiepė, pasižiūrėjo tiesiai man į akis, ištiesė ranką ir
paspaudė manąją.
Niekas tuo nepatikės, - pabrėžė Haris, tąryt mums važiuojant

į teniso klubą. - Bent jau šiame mieste.
- Ką turi galvoje?
- Mudu. Daugelis iškart numos į tai ranka.
- Nes...
- Nes jie žino, koks aš esu. Aš ir pats apie tai svarsčiau,
ketinau kokią dieną net susituokti. Dievas mato, kaip tai pra
džiugintų mano mamą. Ji gyvena Ilinojuje, Šampanėje, ir
nekantriai klausia savęs, kada gi susirasiu mielą merginą ir su
kursiu šeimą. Norėčiau šeimos. Bet labai daug kas viską kiaurai
permatytų. - Vairuodamas Haris dirstelėjo į mane. - Bijau, kad
žmonės perpras šį tavo planą.
Pro langą pažiūrėjau į linguojančias palmių viršūnes.
- Tai padarykime taip, kad viskas būtų nepaneigiama, - su
galvojau.
Haris man patiko, jis visada žengė koja kojon su manimi.
- Reikia nuotraukų, - pasiūlė jis. - Mūsų abiejų.
- Taip. Padarytų slapta. Jose turime atrodyti kaip sučiupti nu
sikaltimo vietoje.
- Ar tau ne lengviau tiesiog išsirinkti ką nors kitą? - paklausėjis.
- Nenoriu su niekuo susipažinti, - paaiškinau. - Man pabodo
apsimetinėti, jog esu laiminga. Su tavimi bent jau apsimetinėsiu,
kad myliu tą, kurį iš tikrųjų myliu.
Haris akimirką patylėjo.
250
- Privalai kai ką žinoti, - pagaliau tarė jis.

- Klausau.
- Jau senokai noriu tau apie tai pasakyti.
- Gerai, sakyk.
- Susitikinėju su Džonu Breivermanu.
Mano širdis pradėjo daužytis.
- Selijos Džonu Breivermanu?
Haris linktelėjo.
- Ar seniai?
- Kelios savaitės.
- Kada ruošeisi man pasakyti?
- Abejojau, ar išvis turėčiau atvirauti.
- Vadinasi, jų santuoka yra...
- Netikra, - patvirtino Haris.
- Ji nemyli jo? - paklausiau.
- Jie miega skirtingose lovose.
- Ar ją matei?
Iš pradžių Haris neatsakė. Atrodė, kad svarsto, kaip atsargiau
pasakyti. Aš neturėjau kantrybės laukti, kol jis parinks tinkamus
žodžius.
- Hari, ar ją matei?
- Taip.
- Kaip ji atrodo? - pasidomėjau, o paskui nutariau paklausti
tiesmukiau: - Ar ji teiravosi apie mane?
Gyventi be Selijos man buvo sunku, bet šiek tiek palengvė
davo apsimetus, kad ji priklauso kitam pasauliui. Tačiau dabar,
jai atsiradus mano orbitoje, sukilo viskas, ką gniaužiau savyje.
- Ne, - atsakė Haris. - Spėju, tik todėl, kad nenorėjo klausti,
nors jai ir rūpėjo.
- Bet ji nemyli jo?
251
TAYLOR JENKINS REID
- Ne, ji jo nemyli.
Nusisukau ir pažvelgiau pro langą. Jau įsivaizdavau, kaip
prašau Hario nuvežti mane prie jos namų. Kaip bėgu prie jos
durų. Kaip puolu ant kelių ir iškloju visą tiesą, kad gyvenimas
be jos buvo kupinas vienatvės ir tuščias, greitai neteko prasmės.
Bet tik pasakiau:
- Kada pasirūpinsime nuotrauka?
-Ką?
- Mudviejų nuotrauka. Kurioje atrodysime kaip sučiupti nu
sikaltimo vietoje.
- Tarkim, rytoj vakare, - pasiūlė Haris. - Galime pastatyti au
tomobilį. Gal kalvose, fotografai mus aptiks ten, bet nuotrauka
atrodys padaryta nuošalioje vietoje. Paskambinsiu Ričiui Raisui.
Jam reikia pinigų.
Papurčiau galvą. ?
- Ne, tokios paskalos nieko nebedomina. Į jas nekreipia dė
mesio. Mums reikia, kad apie tai praneštų kas nors kitas. Toks
žmogus, kuris norėtų mane pričiupti.
- Kas toks?
Man šovė viena mintis ir aš papurčiau galvą. Supratau, jog
turiu tai padaryti, kad ir kaip nesinori.
Atsisėdau prie telefono savo darbo kabinete. Patikrinau, ar

uždarytos durys. Surinkau numerį.
- Rūbe, čia Evelina, man reikia paslaugos, - išbėriau jai atsi
liepus.
- Aš pasiruošusi, - tarė ji nesudvejojusi nė sekundės.
- Man reikia, kad kai ką praneštum fotografams. Pasakyk
mačiusi, kaip glamonėjausi Trusdeil Esteits rajone stovinčiame
automobilyje.
- Ką? - nusijuokė Rubė. - Evelina, ką tu sugalvojai?
252
- Nesirūpink, ką aš sugalvojau. Tau ir taip yra ką veikti.

- Ar tai reiškia, kad netrukus Reksas bus vienišas? - paklausė ji.
- Ar tau dar nepakako vieno, atlikusio nuo manęs?
- Mieloji, Donas mane mergino.
- Neabejoju.
- Galėjai mane bent įspėti, - tarė ji.
- Tu žinojai, ką jis išdarinėja man už nugaros. Kodėl manei,
kad su tavim bus kitaip?
- Eve, kalbu ne apie svetimavimą, - paaiškino Rubė.
Tada supratau, kad Donas mušė ir ją.
Kurį laiką netekau žado.
- O dabar tau viskas gerai? - paklausiau jos po akimirkos. -
Tu išsivadavai?
- Mūsų skyrybos baigtos. Išsikraustau į pajūrį, ką tik nusi
pirkau namą Santa Monikoje.
- Ar jis nebandys tavęs sužlugdyti?
- Jau bandė, - atsakė Rubė. - Bet jamnepasiseks. Trys naujausi
jo filmai vos padengė kūrimo išlaidas. Už „Nakties medžiotoją"
jo nenominavo „Oskarui", kaip tikėtasi. Jis smunka žemyn. Ne
trukus bus nepavojingas kaip kačiukas nukarpytais nagais.
Čiupinėdama telefono laidą pajutau jam šiokį tokį gailestį. Bet
jos gailėjau labiau.
- Rūbe, ar smarkiai nukentėjai?
- Nebuvo nieko tokio, ko nebūčiau galėjusi paslėpti po ma-
kiažo sluoksniu ir ilgomis rankovėmis.
Išgirdus, kaip išdidžiai ji apie tai pasakoja, tarsi prisipažinusi,
kad buvo įskaudinta, būtų pasirodžiusi silpna, man suspaudė širdį.
Dėl jos ir dėl savęs prieš daug metų, kai elgiausi lygiai taip pat.
- Kurią nors dieną ateik pas mane pietų, - pasiūliau jai.
- O, Evelina, nereikia, - atsakė ji. - Mes per daug patyrėme,
galime būti nuoširdesnės.
253
TAYLOR JENKINS REID
Nusijuokiau.
- Gal ir taip.
- Ar nori, kad rytoj paskambinčiau konkrečiam asmeniui? Ar
tiesiog bet kuriuo telefonu, skirtu norintiems pranešti kokių nors
naujienų.
- Tiesiog kam nors galingam. Tam, kuris nori užsidirbti iš
mano baigties.
- Na, tai tinka visiems, - pabrėžė Rubė. - Neįsižeisk.
- Neįsižeidžiau.
- Tau per daug sekasi, - tarė ji. - Per daug puikių filmų, per
daug gražių vyrų. Dabar visiems maga nusitaikyti į tave iš vir
šaus ir nudėti.
- Žinau, brangioji. Žinau. O kai jie susidoros su manimi, ateis
tavo eilė.
- Jei kam nors vis dar patinki, vadinasi, neišgarsėjai, - tarė
Rubė. - Paskambinsiu rytoj. Sėkmės, kad ir ką darytum.
- Ačiū, - padėkojau. - Išgelbėjai.
Kai baigėme pokalbį, pagalvojau: „Jei būčiau visiems papa
sakojusi, kaip jis mane skriaudė, gal jis nebūtų galėjęs taip pat
elgtis ir su ja."
Visai nenorėjau sudaryti dėl mano sprendimų atsiradusių
aukų sąrašo, bet dingtelėjo, kad jei tokį turėčiau, į jį tikrai reikėtų
įtraukti Rubę Reili.
254
psivilkau gundančią suknelę kiek per gilia iškirpte ir abu su
A Hariu nurūkome aukštyn Hilkresto keliu.
Jam sustojus kelkraštyje, pasislinkau arčiau jo. Pasirinkau
bespalvį lūpdažį, nes raudona spalva būtų atrodžiusi pernelyg
įkyriai. Viską apmąsčiau ir sustygavau, bet ne iki galo - neno
rėjau, kad būtų tobula. Nuotrauka neturėjo atrodyti surežisuota.
Be reikalo taip rūpinausi. Nuotraukos labai daug pasako.
Dažniausiai mums nepavyksta užmiršti savo akimis regėtų
vaizdų.
- Tai kaip nori viską padaryti? - paklausė Haris.
- Ar jaudiniesi? - paklausiau. - Ar kada nors esi bučiavęs
moterį?
Haris dėbtelėjo į mane kaip į idiotę
- Aišku, kad taip.
- Ar kada nors mylėjaisi?
- Vieną kartą.
- Ar tau patiko?
Haris susimąstė.
- Į šitą klausimą atsakyti šiek tiek sunkiau.
- Tada įsivaizduok, kad esu vyras, - patariau. - Apsimesk, jog
privalai turėti mane.
- Galiu pabučiuoti tave be jokio įsivaizdavimo, Evelina. Tau
nereikia man nurodinėti.
255
TAYLOR JENKINS REID
- Mes turime įsijausti. Kai jie ateis, turi atrodyti, kad mes čia
jau seniai.
Haris susišiaušę plaukus ir timptelėjo apykaklę. Aš nusi
juokiau ir sušiaušiau savuosius. Nusmaukiau vieną suknelės
petnešėlę.
- Oho, - įvertino Haris. - Viskas vyksta taip greitai.
Aš nusijuokiau ir jį stumtelėjau. Girdėjome, kad link mūsų
atvažiuoja automobilis įjungtais priekiniais žibintais.
Haris supanikavo, čiupo mane už rankų ir ėmė bučiuoti. Pri
spaudė lūpas prie manųjų, o pravažiavus automobiliui ranka
perbraukė plaukus.
- Manau, tai tik kaimynas, - pasakiau stebėdama užpakali
nius palei kanjoną kylančio automobilio žibintus.
Haris vėl čiupo už rankos.
- Mes tikrai galime tai padaryti.
-Ką?
- Mes galime susituokti. Jei apsimetinėsime, tikrai galime tai
padaryti. Ši mintis ne tokia jau beprotiška. Aš juk myliu tave.
Gal ne taip, kaip vyras turėtų mylėti žmoną, bet vis vien myliu.
- Hari.
- Juk... vakar sakiau tau, kad norėčiau turėti žmoną. Galvojau
apie tai... Jei šis mūsų planas išdegs, jei žmonės patikės... gal mes
galėtume būti šeima. Ar norėtum turėti šeimą?
- Taip, - atsakiau. - Kada nors norėčiau turėti.
- Mes puikiai tiktume vienas kitam. Nenutrauktume
santuokos išblėsus žavesiui, nes vienas kitą pernelyg gerai pa
žįstame.
- Hari, aš nesuprantu, ar tu kalbi rimtai.
- Labai rimtai. Bent jau taip manau.
- Nori mane vesti?
256
- Noriu būti su žmogumi, kurį myliu. Noriu turėti gyvenimo

draugę. Norėčiau ką nors pristatyti savo šeimai. Nebenoriu gy
venti vienas. Noriu turėti sūnų arba dukrą. Galime susilaukti
kūdikio kartu. Negaliu tau suteikti visko. Žinau. Bet noriu au
ginti vaiką. Kartu su tavimi.
- Hari, aš ciniška, valdinga, dauguma žmonių pavadintų
mane šiek tiek amoralia.
- Tu esi stipri, atkakli ir talentinga. Nuostabi visomis pras
mėmis.
Jis tikrai buvo viską apgalvojęs.
- O tu? Kaip dėl tavo... polinkių? Kaip viską suderinsime?
- Taip pat, kaip suderinote su Reksu. Aš darysiu tai, ko reikia
man. Žinoma, diskretiškai. O tu - ko reikia tau.
- Bet aš nenoriu visą gyvenimą megzti romanų. Noriu būti su
mylimu žmogumi. Žmogumi, kuris myli mane.
- Na, čia jau tikrai negaliu niekuo padėti, - tarė Haris. - Jei
tau šito reikia, paskambink jai.
Nudelbiau akis sau į kelius, apžiūrėjau nagus.
Ar ji vėl būtų su manimi?
Ji ir Džonas. Aš ir Haris.
Tai juk galėtų suveikti. Net labai nuostabiai.
O jei negalėčiau turėti jos, ar norėčiau ko nors kito? Buvau
gana tikra, kad negalėdama turėti Selijos norėčiau gyventi tik
su Hariu.
- Gerai, - sutikau. - Taip ir padarome.
Į kalną kylant kitam automobiliui, Haris vėl mane sugriebė.
Šįkart pabučiavo lėtai, aistringai. Iš automobilio iššokus vyrukui,
tūkstantąją sekundės dalį Haris apsimetė, kad jo nemato, ir įkišo
ranką į mano suknelės iškirptę.
Kitą savaitę laikraščiuose pasirodžiusi nuotrauka buvo
prastos kokybės, skandalinga ir pritrenkianti. Mes - išburkusiais
257
TAYLOR JENKINS REID
veidais, kaltės kupinomis akimis, Hario ranka - tikrai man ant

krūtų.
Po dienos visuose laikraščiuose mirgėjo antraštės apie tai, kad
Džoja Neitan nėščia.
Visi kalbėjo apie mūsų ketvertą.
Aistros apimtus neištikimus nusidėjėlius, nepaisančius jokių
skrupulų.
„Karolinos saulėlydis" tapo ilgiausiai kino teatruose rodytu
filmu. Švęsdami savo skyrybas su Reksu išlenkėme po taurę
drumzlino martinio.
- Už sėkmingą mūsų sąjungą, - pasakė Reksas. Tada susi
daužėme ir išgėrėme.
258
amo grįžtu trečią nakties. Išgėrusi keturis puodelius kavos
N Evelina jautėsi žvali ir nusiteikusi pasakoti.
Galėjaują sustabdyti kada panorėjusi, bet iš dalies džiaugiausi
galinti kurį laiką negrįžti į savo gyvenimą. Įsigilinus ir įsijautus į
Evelinos istoriją, bent trumpam galima pamiršti savąją.
Be to, taisykles kuriu ne aš. Aš pasirinkau, ko siekti. Ir man
pavyko. Visa kita priklauso nuo jos.
Einu tiesiai į lovą ir bandau kuo greičiau užmigti. Prieš už
migdama pajuntu palengvėjimą, kad galiu pasiteisinti, kodėl
neatsakiau į Deivido žinutę.
Mane pažadina suskambęs mobilusis telefonas. Žvilgteliu į
laikrodį. Beveik devynios. Šeštadienis. Tikėjausi ilgiau pamie
goti.
Telefono ekrane matyti besišypsančios mamos atvaizdas. Ten,
iš kur ji skambina, dar nėra net šešių.
- Mama? Ar viskas gerai?
- Žinoma, kad taip, - atsako ji, tarsi skambintų man vidur
dienį. - Tik norėjau su tavim pasisveikinti ir šnektelėti prieš tau
pradedant dieną, palinkėti sėkmės.
- Pas tave dar nėra net šešių, - atsiliepiu. - Be to, dabar sa
vaitgalis. Ketinau pamiegoti ir persirašyti kelias Evelinos garso
įrašo valandas.
259
TAYLOR JENKINS REID
- Prieš pusę valandos pas mus buvo nedidelis žemės dre

bėjimas, dabar nebeužmiegu. Kaip sekasi su Evelina? Jaučiuosi
keistai vadindama ją vardu. Tarsi pažinočiau.
Papasakoju jai, kad Frenke sutiko paaukštinti mano pareigas,
o Evelina - nusifotografuoti viršeliui.
- Ar nori pasakyti, kad per pastarąsias dvidešimt keturias
valandas iškėlei reikalavimus vyriausiajai „Vivant" redaktorei ir
Evelinai Hugo? Ir iš abiejų gavai, ko norėjai?
Nusijuokiu stebėdamasi, kad tai skamba taip įspūdingai.
- Aha, - atsakau, - taip ir nutiko.
Mama išleidžia garsą, labiausiai panašų į gagenimą.
- Čia tai bent, mieloji! - pasidžiaugia ji. - Jei tavo tėtis būtų
su mumis, dabar švytėtų iš džiaugsmo. Didžiuotųsi. Jis visada
žinojo, kad būsi stipri, įtakinga ir tavęs teks paisyti.
Svarstau, ar tai tiesa. Na, mama man niekada nemelavo, tie
siog labai sunku tai įsivaizduoti. Ko gero, tėtis išties tikėjosi, kad
užaugusi būsiu protinga ir miela, - tai suprantama. Tačiau nie
kada nesiejau savęs su galia, kurios tenka paisyti. Gal turėčiau
pradėti taip apie save galvoti, gal to nusipelniau?
- Aš miela? Pasauli, nejuokauk su manimi. Ketinu pasiimti,
kas man priklauso.
- Teisingai, mieloji. Taip ir daryk.
Pasakiusi mamai, kad ją myliu, ir baigusi pokalbį, jaučiuosi
išdidi ir net pasipūtusi.
Nė neįtariu, jog po savaitės, Evelinai Hugo baigiant pasakoti
savo istoriją, sužinosiu, kaip iš tiesų viskas yra, ir pradėsiu taip
jos nekęsti, kad baiminsiuosi galinti net nudėti.
260
Nuostabus, geraširdis, iškankintas
Haris Kameronas
ane nominavo geriausios aktorės apdovanojimui už vaid
M menį „Karolinos saulėlydyje".
Bėda ta, kad tais metais buvo nominuota ir Selija. Žengiau
raudonu kilimu kartu su Hariu. Mes buvome susižadėję. Jis
padovanojo man žiedą su deimantais ir smaragdais. Žiedas
nuostabiai derėjo prie tą vakarą vilkimos juodos blizgios suk
nelės. Abipus esantys skeltai apnuogino kojas iki pusės šlaunų.
Man patiko toji suknelė.
Pastebėjau, jog, apžvelgiant mano karjerą, visada įdedama
nuotraukų, kuriose vilkiu tą suknelę. Pasirūpinau, kad ją įtrauktų
į aukcionui skirtą kolekciją. Manau, ji bus brangiai parduota.
Džiaugiuosi, kad žmonėms ta suknelė patinka taip pat, kaip
ir man. „Oskaro" negavau, bet ta naktis - viena puikiausių mano
gyvenime.
Selija atvyko prieš pat renginio pradžią. Vilkėjo šviesiai mė
lyną suknelę be petnešėlių, širdies formos iškirpte. Jos plaukų
spalva stulbinamai derėjo su suknelės. Išvydau ją pirmą kartą
po penkerių metų ir netekau žado.
Mačiau visus filmus, kuriuose ji vaidino, nors ir nelabai no
rėjau tai pripažinti. Aš ją mačiau.
Bet joks mediumas negalėtų perduoti, koks apima jausmas
atsidūrus šalia kito žmogaus, ypač tokio kaip ji. Žmogaus, kurio
vienintelis žvilgsnis į tave leidžia pasijusti ypatingam.
263
TAYLOR JENKINS REID
Sulaukusi dvidešimt aštuonerių ji atrodė didingai. Brandi ir

ori. Puikiai žinanti savo vertę.
Ji žengė pirmyn ir įsikibo Džono Breivermano rankos. Vilkė
damas plačius pečius veržiantį smokingą Džonas puikiai atitiko
amerikietiškąjį įvaizdį, lyg kokia kukurūzų burbuolė. Jie atrodė
graži pora. Visai nesvarbu, kad netikra.
- Eve, tu pernelyg spoksai, - įspėjo Haris ir stumtelėjo mane
į kino salę.
- Atleisk, - atsiprašiau. - Ačiū.
Susiradę savo vietas mes nusišypsojome ir pamojavome vi
siems šalia sėdintiems. Džoja ir Reksas sėdėjo keliomis eilėmis
toliau ir aš jiems mandagiai pamojavau, suprasdama, kad jei nu
bėgčiau ir juos apkabinčiau, žmonės nustebtų.
Mums susėdus Haris paklausė:
- Jei laimėsi, ar pasikalbėsi su ja?
Nusijuokiau.
- Ar pasipuikuosiu?
- Ne, bet bus tavo viršus, o tu tai mėgsti.
- Ji paliko mane.
- Tu permiegojai su kitu.
- Dėl jos.
Haris pasisuko į mane ir susiraukė, tarsi nieko nesuprasčiau.
- Gerai. Jei laimėsiu, su ja pasikalbėsiu.
- Ačiū.
- Kodėl man dėkoji?
- Noriu, kad būtum laiminga. Man atrodo, turiu apdovanoti
tave už tai, kad elgiesi taip, kaip geriausia tau.
- Na, jei laimės ji, neištarsiu jai nė žodžio.
- Jei ji laimės, nors labai abejotina, - atsargiai paaiškino
Haris, - tai ateis pasikalbėti su tavimi. Aš tave laikysiu ir pri
versiu ją išklausyti, o tada jai atsakyti.
264
Negalėjau pažvelgti jam į veidą. Jaučiau priešiškumą.

- Dėl to galima ginčytis, - atsiliepiau. - Visi žino, kad „Os
karas" atiteks Rubei, nes pernai ji negavojo už „Pavojingą skrydį".
- O gal ir ne, - tarė Haris.
- Taip, taip, - patikinau jį. - Tikėk tuo, jei tau nuo to lengviau.
Tačiau, pritemus šviesoms ir pasirodžius renginio vedėjui,
aš vis tiek pagalvojau, kad galėčiau laimėti. Taip save apgaudi
nėjau, jog net patikėjau, kad Akademija pagaliau skirs man tą
nelemtą „Oskarą".
Kai buvo paskelbtos geriausios aktorės titulo nominantės,
pradėjau dairytis Selijos. Pastebėjome viena kitą tą pačią se
kundę. Mūsų žvilgsniai susitiko. Bet renginio vedėjas ištarė ne
Evelinos ar Selijos, o Rubės vardą.
Labai nusivyliau. Viskas apkarto, širdis apsunko, kaltinau
save, kad patikėjau galinti laimėti. Tada susirūpinau, kaip jau
čiasi Selija.
Haris paėmė man už rankos ir suspaudė. Tikėjausi, kad
Džonas irgi laiko Seliją už rankos. Atsiprašiau ir nuėjau į tualetą.
Kai įėjau, Bone Leikeland plovėsi rankas. Ji nusišypsojo man
ir išėjo. Likau viena. Atsisėdau ant klozeto ir uždariau duris.
Leidau sau apsiverkti.
- Evelina?
Kai metų metus tikiesi išgirsti vieno žmogaus balsą, jam nu
skambėjus iš karto atpažįsti.
- Selija? - paklausiau. Nugara įsirėmiau į kabinos duris. Nu
sišluosčiau akis.
- Mačiau, kur nuėjai, - tarė ji. - Pamaniau, turbūt esi.... esi
nusiminusi.
- Stengiuosi džiaugtis dėl Rubės, - pasakiau ir nusijuokiau,
atsiplėšiau tualetinio popieriaus ir atsargiai pasivaliau akis. - Bet
man tai nebūdinga.
265
TAYLOR JENKINS REID
- Man irgi nebūdinga, - pritarė ji.

Atidariau duris. Ten stovėjo ji. Su mėlyna suknele, kaštoni
niais plaukais. Smulkutė. Bet, rodės, užpildė visą erdvę. Kai
pažvelgė į mane, supratau, kad vis dar mane myli. Pamačiau,
kaip išsiplečia jos lėliukės, žvilgsnis tampa švelnus.
- Tu nuostabi kaip visada, - tarė ji, susidėjusi už nugaros
rankas ir atsirėmusi į kriauklę. Selija visada žvelgdavo į mane
kerimai. Jausdavausi lyg žalias kepsnys tigrui prieš nosį.
- Tu irgi neblogai atrodai, - atsakiau.
- Veikiausiai būtų geriau, jei mūsų čia neaptiktų drauge, -
pabrėžė Selija.
- Kodėl? - paklausiau.
- Spėju, jog ne vienas iš ten sėdinčių žiūrovų puikiai supranta,
ką mes kadaise veikėme kartu, - pasakė ji. - Taujuk nepatiktų, jei
jie imtų galvoti, kad mes ir vėl ketiname pradėti viską iš naujo.
Tai buvo išbandymas.
Aš tai žinojau. Ji tai žinojo.
Jei pasakyčiau jai tai, ką reikia, jei patikinčiau, jog man ne
rūpi, ką mano kiti, kad mylėčiausi su ja visiems prieš akis, vidury
scenos, galbūt man pavyktų vėl ją turėti.
Akimirką tai apsvarsčiau. Leidau įsivaizduoti, kaip rytoj nu
budusi pajusčiau kava ir cigaretėmis dvelkiantį jos burnos kvapą.
Bet aš norėjau, kad ji pripažintų, jog kalbame ne vien tik apie
mane. Ji irgi prisidėjo prie mūsų santykių baigties.
- O gal tiesiog nenori, kad tave matytų su... kaip tu ten sakei...
kekše?
Selija nusijuokė ir nudelbė akis į grindis, tada vėl pažvelgė į
mane.
- Ką tikiesi išgirsti? Kad buvau neteisi? Taip, buvau. Norėjau
įskaudinti tave taip, kaip tu įskaudinai mane.
266
- Bet aš nenorėjau tavęs įskaudinti, - pasakiau. - Gyvenime

nebūčiau nieko padariusi siekdama tave įskaudinti.
- Gėdijaisi meilės man.
- Visai ne, - nesutikau. - Tai netiesa.
- Na, tu tikrai toli nuėjai siekdama ją nuslėpti.
- Dariau viską, ką reikia, norėdama mus abi apsaugoti.
- Dėl to galima ginčytis.
- Tai pasiginčyk su manimi, - pasakiau. - Užuot pabėgusi.
- Nelabai toli nubėgau, Evelina. Jei būtum norėjusi, būtum
mane pavijusi.
- Man nepatinka, kai manimi žaidžiama, Selija. Pasakiau tai
jau tada, tą pirmąjį kartą, kai vykome gerti pieno kokteilio.
Ji gūžtelėjo.
- Tu žaidi su visais kitais.
- Niekada nesakiau, kad nesu veidmainė.
- Kaip tu taip sugebi? - paklausė Selija.
- Kaip?
- Taip atsainiai kalbėti apie dalykus, kurie kitiems žmonėms
šventi.
- Kiti žmonės man nerūpi.
Selija tyliai prunkštelėjo, nudelbė akis ir įsižiūrėjo į rankas.
- Išskyrus tave, - pridūriau.
Ji teikėsi pakelti į mane akis.
- Esi man brangi, - pasakiau.
- Buvau tau brangi.
Papurčiau galvą.
- Ne, aš pasakiau tai, ką norėjau.
- Nė nemirktelėjusi susibičiuliavai su Reksu Nortu.
Susiraukiau.
- Selija, turėtum suprasti šiek tiek daugiau.
- Ar jūs apsimetinėjote?
267
TAYLOR JENKINS REID
- Dėl visko.
- Ar buvai su kuo nors kitu? Kokiais nors vyrais? - paklausė
ji. Selija visada pavydėjo vyrams, jaudinosi, kad negalės jiems
prilygti. O aš pavydėjau moterims, baiminausi, kad jos bus už
mane geresnės.
- Man pavyko gerai praleisti laiką. Esu tikra, kad tau irgi.
- Džonas ne...
- Kalbu ne apie Džoną. Bet esu tikra, kad nebuvai šventoji.
Bandžiau išpešti informacijos, kuri tik sudaužytų man širdį.
Tokie jau tie žmonės.
- Ne, - prisipažino ji. - Tu teisi.
- Ar buvai su vyrais? - paklausiau tikėdamasi teigiamo atsa
kymo. Jei ji smaginosi su vyrais, vadinasi, tai jai nieko nereiškė.
Ji papurtė galvą. Ir man dar labiau suskaudo širdį, ji ėmė ai
žėti. Taip plyšta jau pradėjęs driksti audinys.
- Ar aš jas pažįstu?
- Nė viena jų nebuvo garsi, - tarė Selija. - Nė viena nieko man
nereiškė. Liesdama jas galvodavau, ką jausčiau liesdama tave.
Tai išgirdus man suspaudė širdį, bet kartu apėmė džiaugsmas.
- Selija, tau nereikėjo manęs palikti.
- O tau nereikėjo leisti man išvažiuoti.
Išgirdusi tai pasidaviau.
- Žinau. Žinau tai. Žinau.
Kartais kas nors nutinka taip greitai, kad nė nesuvoki, kada
prasidėjo. Vieną akimirką ji stovėjo atsirėmusi į kriauklę, o kitą
jau laikė rankomis suėmusi man veidą, prisispaudė prie manęs
visu kūnu, lūpomis apžiojo manąsias. Pajutau jos skonį - lūpų
dažų muskuso prieskonį ir aštraus romo aromatą.
Apsvaigau nuo jos artumo. Vėl jaučiau ją savo kūnu, džiū
gavau dėl jos dėmesio, apėmė palaima dėl to, kad ji tebemyli
mane.
268
Tada atsidarė durys ir įėjo dviejų prodiuserių žmonos. Mes

skubiai pasitraukėme viena nuo kitos. Selija apsimetė, kad plau
nasi rankas, o aš nuėjau prie veidrodžio ir pasitaisiau makiažą.
Abi moterys čiauškėjo, buvo įsijautusios į pokalbį, į mus nė ne
atsisuko.
Kai jos pradingo kabinose, pažvelgiau į Seliją. O ji pažvelgė
į mane. Stebėjau, kaip ji užsuka čiaupą ir pasiima rankšluostį.
Baiminausi, kad gali išeiti pro duris. Bet pasiliko.
Abi žmonos išėjo viena paskui kitą. Mes vėl likome vienos.
Išgirdome pranešant, kad reklaminė ir pramoginė pertraukėlė
baigėsi.
Čiupau Seliją ir pabučiavau. Tada stumtelėjau ir prirėmiau
prie durų. Man jos reikėjo. Ji veikė kaip narkotikas.
Nė neapsvarsčiusi pavojaus pakėliau jos suknelę ir paglosčiau
šlaunį. Laikiau ją prispaustą prie durų, bučiavau, o viena ranka
liečiau taip, kaip, žinojau, jai patinka.
Selija sudejavo ir ranka užsispaudė bumą. Bučiavau jai kaklą.
Prigludusios viena prie kitos, abi virpėjome atsirėmusios į duris.
Mus bet kada galėjo pričiupti. Jei per tas septynias minutes
kas nors būtų sumanęs užeiti į tualetą, būtume netekusios visko,
dėl ko taip sunkiai dirbome.
Taip mes su Selija viena kitai atleidome.
Ir supratome, kad negalime viena be kitos gyventi.
Suvokėme, kuo abi esame pasiryžusios rizikuoti. Vien tam,
kad būtume kartu.
269
PHOTOMOMENT
1967 m. rugpjūčio 14 d.
EVELINA HUGO IŠTEKA UŽ PRODIUSERIO

HARIO KAMERONO
Penktojo karto kerai? Praėjusį šeštadienį susituokė Evelina Hugo

ir prodiuseris Haris Kameronas. Ceremonija vyko Kaprio saloje.
Evelina vilkėjo balkšvą šilko suknelę, puikavosi palaidais, per
vidurį perskirtais plaukais. Haris, garsėjantis kaip vienas puikiau
siai besirengiančių Holivudo veikėjų, vilkėjo lininį kreminės spalvos
kostiumą.
Selija Sent Džeims, Amerikos numylėtinė, buvo pamergė, o jos
žavingasis vyrelis, Džonas Breivermanas - pabrolys.
Haris ir Evelina kartu dirba nuo šeštojo dešimtmečio, kai Eveliną
išgarsino tokie perliukai kaip „Tėvas ir dukra“ir „Mažosios moterys“.
Praėjusių metų pabaigoje, užklupti svetimaujantys, jie prisipažino
užmezgę romaną. Tada Evelina dar buvo ištekėjusi už Rekso Norto.
Dabar Reksas yra vedęs Džoją Neitan, džiaugiasi tėvyste ir au
gina mažylę Violetą Nort.
Džiaugiamės, kad Evelina ir Haris nutarė pagaliau įteisinti santy
kius! Galime pasakyti tik tiek, kad po tokios sukrečiančios santykių
pradžios ir tokių ilgų sužadėtuvių jau buvo pats laikas!
270
er tas vestuves Selija visai pašėlo. Negalėjo sutramdyti
P pavydo net ir žinodama, kad visa tai tik vaidyba. Juk jos
pačios sutuoktinis stovėjo šalia Hario. Vis mes žinojome, kas
tokie esame.
Du vienas su kitu besimylintys vyrai. Vedę dvi vieną su kita
besimylinčias moteris. Mes vienas kitą dangstėme.
Sakydama „taip" aš pagalvojau: „Viskas prasideda. Tikrasis
gyvenimas, mūsų gyvenimas. Mes pagaliau būsime šeima."
Haris su Džonu buvo įsimylėję vienas kitą. Mes su Selija bu
vome pametusios galvą viena dėl kitos.
Kai grįžome iš Italijos, pardaviau savo namą Beverli Hilse.
Haris pardavė savąjį. Nusipirkome būstą Manhatane, Aukštu
tiniame Istsaide, toje pačioje gatvėje, kurioje stovėjo Selijos ir
Džono namas.
Prieš sutikdama persikraustyti, paprašiau Hario patikrinti, ar
dar gyvas mano tėvas. Nebuvau tikra, kad galiu gyventi tame
pačiame mieste kaip ir jis, baiminausi su juo kur nors susidurti.
Hario asistentas pasidomėjo ir pranešė, kad mano tėvas mirė
1959-aisiais, jį ištiko infarktas. Neatsiradus paveldėtojams, jo
menkas turtas atiteko valstybei.
Sužinojus apie jo mirtį man iškart kilo mintis: „Tai štai kodėl
jis niekada nebandė su manimi susisiekti ir nekaulijo pinigų."
271
TAYLOR JENKINS REID
Kita mintis buvo: „Kaip liūdna žinoti, kad jis visą laiką tik tiek
ir tenorėjo."
Tada išmečiau visas mintis iš galvos, pasirašiau dokumentus
dėl buto pirkimo ir atšvenčiau su Hariu. Galėjau kraustytis kur
panorėjusi. O norėjau į Aukštutinį Istsaidą Manhatane. Įkalbėjau
Luizą kraustytis kartu su mumis.
Savo senąjį butą būčiau galėjusi pasiekti net pėsčiomis, vis
dėlto buvau per miljoną mylių nutolusi nuo Pragaro Virtuvės.
Garsi visame pasaulyje, ištekėjusi, įsimylėjusi ir tokia turtinga,
kad kartais net pasidarydavo negera.
Praėjus mėnesiui po mūsų atsikraustymo į miestą, mes su
Selija sėdome į taksi, nuvažiavome į Pragaro Virtuvę ir pasi
vaikščiojome po tą rajoną. Nuo mano išvykimo viskas buvo labai
pasikeitę.
Nusivedžiau ją šaligatviu prie pastato, kuriame kadaise gy
venau, ir parodžiau savo buvusio kambario langą.
- Štai čia, - pasakiau. - Penktame aukšte.
Čia viskas buvo pasikeitę.
Selija pažvelgė į mane. Užjausdama dėl visko, ką patyriau čia
gyvendama, ką su savimi išdarinėjau ištrūkusi iš čia. Tada ramiai
ir ryžtingai paėmė man už rankos.
Krūptelėjau nežinodama, ar mums derėtų liesti vienai kitą
viešumoje, baiminausi žmonių reakcijos. Bet žmonės ir toliau
žingsniavo šaligatviu, rūpindamiesi savo reikalais, ir nė nematė
dviejų ant šaligatvio stovinčių garsių rankomis susiėmusių mo
terų, o gal jomis tiesiog nesidomėjo.
Mudvi su Selija leidome naktis naujajame bute. Haris su
Džonu - pastarojo name. Mes visi vakarieniaudavome mieste,
atrodėme kaip dvi heteroseksualų poros, nors tarp mūsų nebuvo
nė vieno heteroseksualaus žmogaus.
272
Bulvariniuose laikraščiuose mus vadino „mėgstamiausiomis

Amerikos poromis, einančiomis į dvigubus pasimatymus". Net
girdėjau paskalų, kad esame keturi svingeriai, nes anuomet ši
mintis nieko nestebino. Tai tikrai priverčia susimąstyti. Žmonės
noriai svarstė galimybę, jog mes dalijamės sutuoktiniais, bet,
sužinoję, kad esame kitokios pakraipos, tačiau puoselėjame mo
nogamiškus santykius, būtų sukėlę skandalą.
Niekada nepamiršiu ryto po Stounvolo riaušių. Haris įnikęs
žiūrėjo žinias. Džonas visą dieną kalbėjo su centre gyvenančiais
draugais.
Selija be paliovos žingsniavo po svetainę, jai daužėsi širdis.
Ji tikėjosi, kad po tos nakties viskas pasikeis. Tikėjosi, kad ho
moseksualams prašnekus, parodžius išdidumą ir prisipažinus
apie savo orientaciją, sukaupus stiprybę ir apsigynus, žmonių
požiūris pasikeis.
Pamenu, kaip sėdėjau ant mūsų namo stogo, žvelgiau į pietus
ir suvokiau, kad mes su Selija, Hariu ir Džonu nesame vieni.
Dabar apie tai kalbėti šiek tiek kvaila, bet aš buvau... taip įsigi
linusi į save, taip susitelkusi, kad retai kada pagalvodavau apie
kitus į mane panašius žmones.
Tai nereiškia, kad nesuvokiau, kaip keičiasi valstybė. Mes su
Hariu dalyvavome kampanijoje už Bobį Kenedį. Selija kartu su
protesto prieš Vietnamo karą dalyviais pozavo „Effect" virše
liui. Džonas narsiai ir atvirai pasisakė už judėjimą, kovojantį už
pilietines teises, o aš viešai rėmiau daktaro Martino Liuterio Jau
nesniojo darbus. Bet tokia padėtis reiškė man šiek tiek daugiau.
Tai buvo mūsų žmonės.
Štai jie gynėsi nuo policijos, kovojo už teisę būti savimi. O aš
sėdėjau savo susikurtame auksiniame kalėjime.
Iškart po riaušių, popiet, leidau laiką terasoje, kaitinausi
saulėje, mūvėjau džinsus paaukštintu liemeniu, vilkėjau juodą
273
TAYLOR JENKINS REID
palaidinę be rankovių ir gurkšnojau „Gibson" kokteilį. Pagal

vojusi, kad tie vyrai kovojo už svajonę, kurios aš nė nedrįsau
įsivaizduoti, pravirkau. Jie kovojo už pasaulį, kuriame galima
būti savimi nebijant ir nesigėdijant. Tie vyrai buvo drąsesni už
mane, turėjo daugiau vilties. Kitaip to apibūdinti negalėjau.
- Šį vakarą vėl organizuojamas mitingas, - tarė Džonas,
atėjęs ant stogo terasos. Jo fiziniai duomenys buvo įspūdingi.
Ūgis - metras aštuoniasdešimt du centimetrai, svoris - šimtas
du kilogramai, trumpai kirpti plaukai. Jis atrodė kaip vyrukas,
kurio tikrai nederėtų vedžioti už nosies. Bet visi, kurie jį paži
nojo, o ypač tie, kurie mylėjo, žinojo, kad būtent jį tikrai galima
vedžioti už nosies.
Gal jis ir buvo stiprus varžovas futbolo stadione, bet iš mūsų
keturių - pats meiliausias. Jis visada paklausdavo, kaip miegojai,
ir iki smulkmenų prisimindavo viską, ką buvai sakęs prieš tris
savaites. Jautėsi įsipareigojęs apsaugoti Seliją su Hariu, taip pat
ir mane. Mes su Džonu mylėjome tuos pačius žmones. Ir vienas
kitą. Taip pat mėgome lošti džinrumį. Negaliu apsakyti, kiek
naktų ilgiausiai nemiegojau su Džonu lošdama kortomis; abu
be galo mėgome varžytis, siekdavome išsiaiškinti, kas taps pa
gyrūnu laimėtoju, o kas - surūgusiu nevykėliu.
- Mums reikėtų ten nueiti, - tarė prie mūsų prisijungusi Se-
lija. Džonas atsisėdo ant kėdės kampe. Selija atsisėdo ant mano
kėdės porankio. - Turėtume juos paremti. Dalyvauti kartu su
kitais.
Išgirdau, kaip Haris iš virtuvės šaukia Džoną.
- Mes čia! - šūktelėjau jam.
- Aš terasoje! - riktelėjo Džonas.
Netrukus tarpdury pasirodė Haris.
- Hari, ar nemanai, kad mums reikėtų ten nueiti? - paklausė
Selija. Ji prisidegė cigaretę, įtraukė dūmo ir padavė man.
274
Aš jau purčiau galvą. Džonas tiesiai šviesiai pasakė jai „ne".

- Ką turi galvoje sakydamas „ne"? - paklausė Selija.
- Tu ten neisi, - pabrėžė Džonas. - Tau negalima. Niekam iš
mūsų negalima.
- Žinoma, kad galiu ten dalyvauti, - atsiliepė ji žvelgdama į
mane ir tikėdamasi palaikymo.
- Atleisk, - pasakiau ir atidaviau jai cigaretę. - Aš pritariu
Džonui.
- Hari? - kreipėsi ji, tikėdamasi sulaukti teigiamo atsakymo.
- Jei ten nueisime, visi pamirš esmę ir įsmeigs žvilgsnius į
mus. Susidomės, ar mes homoseksualai, ir numos ranka į ho
moseksualų teises.
Selija priglaudė cigaretę prie lūpų ir įtraukė. Išpūtė dūmus
nutaisiusi rūgščią išraišką.
- Tai ką mums daryti? Galime susidėti rankas ir toliau sėdėti
čia. Leisti jiems kovoti už mus.
- Mes duosime jiems to, ko turime, o jie ne, - tarė Haris.
- Pinigų, - pasakiau užbaigdama jo mintį.
Džonas linktelėjo.
- Paskambinsiu Peteriui. Jis žinos, kaip galime juos paremti.
Kam reikia išteklių.
- Jau seniai turėjome juos remti, - pasakė Haris. - Pradėkime
dabar pat. Visai nesvarbu, kas šiąnakt nutiks. Kuria linkme pa
kryps ši kova. Tiesiog čia ir dabar susitarkime, kad mūsų pareiga
yra remti.
- Sutinku, - pritariau.
- Gerai, - linktelėjo Džonas. - Žinoma.
- Gerai, - tarė Selija. - Jei esi tikras, kad taip iš mūsų bus
daugiausia naudos.
- Taip, - atsakė Haris, - aš esu tikras.
275
TAYLOR JENKINS REID
Tą dieną pradėjome slapčia aukoti pinigus. Visą gyvenimą

taip ir nesilioviau.
Aš tikiu, kad siekdami didingo tikslo žmonės gali pasitarnauti
įvairiausiais būdais. Visąlaik jaučiau, jog galiu tai padaryti už
dirbusi daug pinigų ir paskirsčiusi juos toms žmonių grupėms,
kurioms jų reikia. Tokia logika šiek tiek savanaudiška. Žinau.
Bet, būdama tokia, kokia buvau, ir slėpdama dalį savęs, galėjau
paaukoti tiek pinigų, kiek dauguma žmonių nėra matę per visą
savo gyvenimą. Aš tuo didžiuojuosi.
Tačiau mane kankino vidinis konfliktas. Žinoma, labai dažnai
ta dviprasmybė išryškėdavo asmeniniame, ne politiniame gyve
nime. Supratau, jog man būtina slapstytis, nors nemaniau, kad
taip turėtų būti. Tai, kad susitaikai su tikrove, dar nereiškia, jog
laikai ją teisinga.
1970-aisias Selija laimėjo antrą „Oskarą" už vaidmenį filme
„Mūsų vyrai". Ji vaidino moterį, kuri dalyvauja Pirmajame pa
sauliniame kare apsimetusi vyru.
Negalėjau vykti su ja į Los Andželą, nes filmavausi Majamyje
kuriamame filme „Nefritas su deimantais". Vaidinau prostitutę,
gyvenančią viename bute su girtuokliu. Mes su Selija supratome:
net jei būčiau laisva kaip paukštis, negalėčiau eiti į „Oskarų"
teikimo ceremoniją įsikibusi jai į parankę.
Tą vakarą grįžusi iš renginio ir visų vakarėlių Selija man pa
skambino.
Aš šaukiau į telefono ragelį. Taip džiaugiausi dėl jos.
- Tau pavyko, tau pavyko du kartus!
- Ar gali patikėti? - tarė ji. - Du „Oskarai".
- Tu jų verta. Manau, kad visas pasaulis kasdien turėtų įteikti
tau po „Oskarą".
- Norėčiau, kad čia būtum, - irzliai pasakė Selija.
276
Supratau, kad ji išgėrusi. Ja dėta, irgi būčiau pagurkšnojusi.

Bet mane erzino, kad ji viską taip apsunkina. Norėjau būti kartu.
Argi ji to nežino? Argi nesupranta, kad negaliu būti drauge? Ir tai
mane žudo? Kodėl visada tenka kalbėtis apie tai, kaip jaučiasi ji?
- Aš irgi to norėčiau, - atsiliepiau. - Bet taip geriau. Pati žinai.
- O taip, kad žmonės nesužinotų, jog esi lesbietė?
Man nepatiko būti vadinamai lesbiete. Tačiau nemaniau, kad
mylėti moterį yra blogai. Ne, tiesiog aš susitaikiau su esama pa
dėtimi. Bet Selijos pasaulis buvo juodas ir baltas. Jai patiko vien
moterys. O man patiko ji. Selija dažnai nepaisydavo dalies mano
esybės.
Ji mėgo užmiršti, jog kadaise išties mylėjau Doną Adlerį.
Arba kad esu mylėjusis su vyrais ir man tai patiko. Selija tai pri
simindavo tik tada, kai pajusdavo dėl to kylančią grėsmę. Tai
buvo taip būdinga jai. Kai mane mylėjo, buvau lesbietė, o kai ant
manęs pyko - heteroseksualė.
Tuo metu žmonės tik pradėjo kalbėti apie biseksualumą,
bet abejoju, kad suvokiau, jog šis apibūdinimas man tinka. Aš
žinojau, kaip viskas yra, ir man nerūpėjo prisikabinti etiketės.
Mylėjau vyrus. Mylėjau Seliją. Ir man tai nekėlė sunkumų.
- Selija, liaukis. Man nepatinka šis pokalbis. Kalbi kaip ne-
subrendėlė.
Ji šaltai nusijuokė.
- Vėl prašneko toji Evelina, su kuria tenka taikstytis metų
metus. Niekas nepasikeitė. Tu bijai atskleisti, kokia esi, ir vis
dar negavai „Oskaro". Esi tokia kaip visada: vertingiausias tavo
bruožas - papai.
Kurį laiką leidau tvyroti tylai. Abi klausėmės tik telefono li
nijos treškėjimo.
Tada Selija pravirko.
277
TAYLOR JENKINS REID
- Atsiprašau, - tarė ji. - Leptelėjau nesąmonę. Taip nė ne

manau. Atleisk. Aš per daug išgėriau, ilgiuosi tavęs. Labai
gailiuosi, kad pasakiau tokį siaubingą dalyką.
- Viskas gerai, - atsakiau. - Man reikia eiti. Čia vėlus metas,
juk supranti? Sveikinu dar kartą, mieloji.
Jai nespėjus nieko pasakyti, padėjau ragelį.
Su Selija visada būdavo šitaip. Kai ji negaudavo to, ko nori,
ar pasijusdavo įskaudinta, pasirūpindavo, kad skaudėtų ir kitam
žmogui.
278
r kada nors su ja apie tai pasikalbėjote? - klausiu.
A Išgirstu rankinėje tyliai skambant telefoną. Iš signalo su
prantu, kad skambina Deividas. Per savaitgalį neparašiau jam
žinutės, nes tiesiog nežinojau, ką pasakyti. O ryte atėjusi čia apie
tai pamiršau.
Paimu telefoną ir atmetu skambutį.
- Kai Selija supykdavo, nebūdavo prasmės ginčytis, - at
sako Evelina. - Dažniausiai kilus įtampai atsitraukdavau. Prieš
mums įsikarščiuojant. Pasakydavau, kad ją myliu ir negaliu be
jos gyventi, tada nusirengdavau palaidinę ir mūsų pokalbis daž
niausiai baigdavosi. Kad ir ką ji postringaudavo, su beveik visais
heterokseksualiais Amerikos vyrais ją siejo vienas dalykas: jai
labai patiko glamonėti mano krūtis.
- Bet ar jus paveikė? - klausiu. - Tie jos žodžiai.
- Aišku. Aš pati pirma galiu pasakyti, kad jaunystėje buvau
išskirtinė tik dėl savo krūtinės. Galėjau pasigirti tik vienu ver
tingu dalyku - seksualumu, ir naudojausi juo kaip pinigais.
Atvykau į Holivudą neišsilavinusi, neapsiskaičiusi, neturėdama
jokių gebėjimų, nesimokiusi vaidybos. Galėjau puikuotis tik savo
grožiu. O didžiuotis savo grožiu - pragaištinga. Leidi sau pati
kėti, jog turi vienintelį vertą dėmesio bruožą, kuris išliks labai
trumpai.
Evelina kalba toliau:
279
TAYLOR JENKINS REID
- Kai Selija tai išrėžė, man jau buvo trisdešimt. Tiesą sa
kant, nežinojau, ar dar liko daug gerų metų. Maniau, kad Selija
ir toliau gaus darbo pasiūlymų, nes visi pripažįsta jos talentą.
Nebuvau tikra, jog, išryškėjus mano raukšlėms ir sulėtėjus me
džiagų apykaitai, mane vis dar kvies vaidinti. Tad tie žodžiai
labai įskaudino.
- Bet juk turėjote žinoti, kad ir jūs esate talentinga, - pri
menu. - Tada jau buvote tris kartus nominuota „Oskarui".
280
A 974 metais, per mano trisdešimt šeštąjį gimtadienį, aš, Haris,
I Selija ir Džonas nuėjome į „Palace". Anuomet šis restoranas
turbūt buvo pats brangiausias pasaulyje. O man patiko elgtis
ekstravagantiškai ir beprotiškai.
Dabar visa tai vertindama pasvarstau, kodėl pradėjau taip
švaistyti pinigus. Tarsi dėl to, kad lengvai juos uždirbu, nerei
kėtų jų vertinti. Dabar man truputį gėda dėl tokio požiūrio. Ikrai,
privatūs lėktuvai, man dirbantys žmonės, iš kurių būtų galima
suburti beisbolo komandą.
Taigi, mes nuėjome į „Palace" restoraną.
Pozavome nuotraukoms, žinojome, kad išvysime jas kokiuose
nors bulvariniuose laikraščiuose. Selija nupirko mums butelį
„Dom Perignon". Haris pasimėgavo keturiais „Manhatano" kok
teiliais. O atnešus tortą su žvakute per vidurį, visiems stebint, jie
trise man padainavo.
Haris vienintelis paragavo torto. Mudvi su Selija rūpinomės
savo figūromis, o Džonas laikėsi griežtos dietos ir valgė beveik
vien tik baltyminius produktus.
- Eve, paragauk bent kąsnelį, - širdingai paragino Džonas,
paėmė iš Hario lėkštę ir stumtelėjo man. - Šiandien juk tavo gim
tadienis.
Kilstelėjau antakį, čiupau šakutę ir atsignybau didelį gabalą
šokoladinio torto.
281
TAYLOR JENKINS REID
- Kas tiesa, tai ne melas, - pasakiau jam.

- Jis tiesiog nenori, kad aš valgyčiau torto, - pabrėžė Haris.
Džonas nusijuokė.
- Vienu šūviu galiu nušauti du zuikius.
Selija lengvai pabarškino šakute į stiklinę.
- Gerai, gerai, - prabilo ji. - Metas trumputei kalbai.
Kitą savaitę ji turėjo pradėti filmuotis Montanoje. Nukėlė datą
vėlesniam laikui, kad tą dieną galėtų būti su manimi.
- Už Eveliną, - pasiūlė tostą ji, - nušviečiančią kiekvieną pa
talpą, į kurią tik įžengia. Už moterį, kuri kasdien mums leidžia
jaustis taip, tarsi gyventume sapne.
Tą vakarą, šiek tiek vėliau, Selija su Džonu išėjo sustabdyti

taksi, o Haris rūpestingai padėjo man apsirengti švarką.
- Ar supranti, kad už nieko nebuvai taip ilgai ištekėjusi kaip
už manęs, - paklausė jis.
Tuo metu su Hariu buvome vedę beveik septynerius metus.
- Ši santuoka geriausia, - pasakiau. - Geriau nebūna.
- Aš galvojau...
Jau žinojau, apie ką jis galvojo. Bent jau įtariau. Ir pati gal
vojau apie tą patį.
Man suėjo trisdešimt šešeri. Jei mes norime susilaukti vaiko,
daugiau atidėlioti neverta.
Žinoma, kai kurios moterys gimdė ir vėliau, bet tai nebuvo
labai įprasta. Pastaruosius metus praleidau spoksodama į kū
dikius vežimėliuose. Jei pamatydavau netoliese, negalėdavau
atplėšti žvilgsnio.
Paimdavau ant rankų draugės kūdikį ir laikydavau, kol mama
pareikalaudavo jį grąžinti. Įsivaizduodavau, koks būtų mano pa
čios vaikas. Svarstydavau, koks apimtų jausmas, šiam pasauliui
padovanojus gyvybę.
282
Bet jei norėjau tai padaryti, ilgiau nebegalėjau snausti.

O apie kūdikį mes turėjome kalbėtis ne dviese, o keturiese.
- Nagi, - paraginau eidama prie durų. - Sakyk.
- Apie kūdikį, - pasakė jis. - Mudviejų.
- Ar pasitarei su Džonu? - paklausiau.
- Ne visai, - atsakė jis. - O tu kalbėjai su Selija?
-Ne.
- Ar esi pasiruošusi? - paklausė Haris.
Turėjau paaukoti karjerą. Kitos išeities nebuvo. Ketinau iš
moters tapti motina, o Holivude šie dalykai kažkodėl buvo nesu
derinami. Man reikėjo susitaikyti su pasikeitusiu kūnu. Žinojau,
kad ne vieną mėnesį išvis negalėsiu dirbti. Atsakyti „taip" atrodė
visai neprotinga.
- Taip, - atsakiau. - Esu pasiruošusi.
Haris linktelėjo.
- Aš irgi.
- Gerai, - pasakiau ir svarsčiau, ką daryti toliau. - Tai pasikal
bėsime su Džonu ir Selija?
- Aha, - atsakė Haris. - Manau, kad taip.
- O jei abu pritars? - paklausiau, prieš mums žengiant ant
šaligatvio stabtelėjau.
- Tada mes to imsimės, - pasakė Haris ir sustojo kartu su ma
nimi.
- Žinau, kad geriausias sprendimas būtų įsivaikinti, - pasa
kiau. -Bet...
- Manai, mums geriausia susilaukti savo biologinio vaiko?
- Taip, - atsakiau. - Nesinori, kad kas nors pareikštų, jog įsi
vaikinome, nes kažką bandome nuslėpti.
Haris linktelėjo.
- Suprantu, - tarė jis. - Aš irgi noriu savo vaiko, kuris turėtų
dalį tavęs ir manęs. Pritariu tau.
283
TAYLOR JENKINS REID
Pakėliau antakį.
- Ar žinai, kaip pradedami kūdikiai? - paklausiau.
Haris nusišypsojo, pasilenkė prie manęs ir sušnabždėjo į ausį.
- Evelina Hugo, vos tave išvydau, dalis manęs iškart panoro
atsidurti su tavimi lovoje.
Nusijuokiau ir kepštelėjau jam per ranką.
- Ne, tokios dalies tu neturi.
- Turiu, tik mažą, - pabrėžė Haris tarsi teisindamasis. - Ji
prieštarauja visiems svarbesniems mano instinktams. Bet ji vis
tiek yra.
Nusišypsojau.
- Ką gi, - tariau, - apie tą dalį mes niekam nesakysime.
Haris nusijuokė ir ištiesė man ranką. Aš ją paspaudžiau.
- Evelina, štai ir vėl susitarėme.
284
r vaiką auginsite abu? - paklausė Selija. Mudvi nuogos
gulėjome lovoje. Mano nugara žliaugė prakaitas, plaukų
juosta buvo drėgna. Apsiverčiau ant pilvo ir uždėjau ranką Se-
lijai ant krūtinės.
Kitame filme ji ruošėsi vaidinti tamsiaplaukę. Mane kerėjo
jos rausvai kaštoniniai plaukai, susimąsčiau, ar ji grįš pas mane
atgavusi savo tikrąją plaukų spalvą.
- Taip, - pasakiau. - Žinoma, tai bus mūsų kūdikis. Mes au
ginsime jį kartu.
- O koks būtų mano vaidmuo? Ar Džono?
- Koks tik nori.
- Nežinau, ką tai reiškia.
- Mes viską išsiaiškinsime pamažu.
Selija svarstė mano žodžius spoksodama į lubas.
- Ar tu to nori? - galiausiai paklausė.
- Taip, - atsakiau, - net labai.
- Ar tavęs nestebina, kad aš niekada... šito nenorėjau? - pa
klausė ji.
- Kad nenori vaikų?
- Taip.
- Ne, nemanau.
- Ar skaudu, kad negaliu... kad negaliu tau šito suteikti?
Jos balsas pradėjo lūžinėti, lūpos - virpėti. Kai Selija privalė
davo suvaidinti verkiančią filmuose, ji sumirksėdavo ir rankomis
285
TAYLOR JENKINS REID
užsidengdavo veidą. Tačiau tos ašaros būdavo netikros. Jos atsi

rasdavo tarsi iš niekur, be jokios priežasties. Kai išties verkdavo,
jos skausmo kupinas veidas išlikdavo ramus, tik virpėdavo lūpų
kampučiai, o iš akių pasipildavo ašaros.
- Mieloji, - pasakiau ir prisitraukiaują arčiau. - Žinoma, kad ne.
- Aš tik... noriu suteikti tau tai, ko visada norėjai, ko nori. Bet
negaliu duoti visko.
- Selija, nereikia, - nuraminau. - Tai nesvarbu.
- Tikrai?
- Tu man davei daugiau, nei maniau galėsianti turėti per visą
gyvenimą.
- Esi tuo tikra?
- Visiškai.
- Ar mane myli? - paklausė.
- O Dieve, koks supaprastinimas, - atsakiau jai.
- Esi dėl manęs pametusi galvą?
- Myliu tave taip, kad kartais žvilgtelėjusi į tavo gerbėjų
laiškus pagalvoju: „Na, labai gerai tai suprantu. Aš irgi noriu
surinkti visas jos blakstienas."
Selija nusijuokė ir spoksodama į lubas paglostė man žastą.
- Noriu, kad būtum laiminga, - tarė pagaliau atsisukusi į
mane.
- Žinok, mes su Hariu turėsime...
- Ar nėra kito būdo? - paklausė ji. - Maniau, moterys gali
pastoti tiesiog pasinaudojusios vyro sperma.
Linktelėjau.
- Taip, yra kitų būdų, - pasakiau. - Bet nesu tikra, kad tai
saugu. Kaip galime garantuoti, jog niekas apie tai nesužinos.
- Tai tu mylėsiesi su Hariu? - paklausė Selija.
286
- Aš myliu tave. Ir myliuosi su tavimi. Mes su Hariu tiesiog

pradėsime kūdikį.
Selija pažvelgė į mane. Tyrinėjo mano veidą.
- Ar esi įsitikinusi?
- Visiškai.
Ji vėl pakėlė akis į lubas. Kurį laiką tylėjo. Mačiau, kaip laksto
jos žvilgsnis. Stebėjau, kaip sulėtėja kvėpavimas. Tada ji pažvelgė
į mane.
- Jei to nori... jei nori kūdikio, tai... susilauk. Aš... mes ką nors
sugalvosime. Viskas bus gerai. Aš galiu būti teta. Teta Selija.
Rasiu būdą su viskuo susitaikyti.
- O aš tau padėsiu, - pažadėjau.
Ji nusijuokė.
- O kaip mes tai padarysime?
- Žinau tik vieną būdą, kaip padaryti šią padėtį priimtinesnę
tau, - pasakiau ir pabučiavau ją į kaklą. Jai patiko jausti mano
lūpas prie pat ausies lezgelio.
- O, to jau per daug, - pasakė Selija. Ir nieko daugiau. Kai pra
dėjau glostyti jai krūtis, pilvą ir tarp kojų, ji manęs nesustabdė.
Sudejavo ir prisitraukė mane, irgi pradėjo glamonėti. Mudvi lie
tėme viena kitą, iš pradžių švelniai, paskui smarkiau, greičiau.
- Aš tave myliu, - pasakė ji neatgaudama kvapo.
- Aš irgi tave myliu, - atsakiau jai.
Žvelgdama į akis Selija pakylėjo mane į malonumo viršūnę, o
pati atsiduodama man, tą naktį padovanojo kūdikį.
287
PHOTOMOMENT
1975 m. gegužės 23 d.
EVELINA HUGO IR HARIS KAMERONAS

SUSILAUKĖ MAŽYLĖS!
Evelina Hugo pagaliau pagimdė! Įspūdingoji trisdešimt septy-

nerių metų gražuolė į savo gyvenimo istoriją pagaliau Įtraukė žodi
„mama“. Konora Margo Kameron, sverianti 3,7 kilogramo, gimė
praėjusi antradienį Sinajaus kalno ligoninėje.
Kalbama, kad tėvelis Haris Kameronas iš džiaugsmo yra devin
tame danguje.
Sukūrę daug sėkmės lydimų filmų, Evelina ir Haris mažąją Ka
meron turbūt vertina kaip geriausią savo kūrinį.
288
amilau Konorą nuo tos akimirkos, kai ji į mane pažvelgė.
P Vešliais plaukučiais padengtą jos galvelę, apskritas mėlynas
akis. Akimirką pagalvojau, kad ji atrodo kaip Selija.
Konora nuolat jautėsi alkana ir nemėgo būti viena. Norėjo tik
gulėti ant manęs ir tyliai miegoti. Ji dievino Harį.
Per tuos pirmuosius penkis mėnesius Selija nusifilmavo dvie
juose filmuose, viename paskui kitą. Filmuotis teko skirtinguose
miestuose. Dėl vieno filmo, „Pirkėjo", ji labai džiūgavo. Bet kitas
buvo apie gangsterius, o tokių ji nekentė užvis labiausiai. To
kiose kino juostose svarbu tik tamsa ir prievarta, o ką jau kalbėti
apie tai, kad filmuojama buvo astuonias savaites, keturias Los
Andžele ir keturias Sicilijoje. Kai Selija sulaukė šio pasiūlymo, ti
kėjausi, kad atsisakys. Tačiau ji sutiko atlikti vaidmenį, o Džonas
nusprendė vykti kartu su ja.
Visą tą laiką, kol jų nebuvo, mudu su Hariu gyvenome be
veik kaip tradicinė susituokusi amerikiečių pora. Rytais Haris
iškepdavo man kiaušinienės su kumpiu ir prileisdavo vonią. Aš
maitindavau mažylę ir perrengdavau ją beveik kas valandą.
Žinoma, man padėjo. Luiza prižiūrėjo namus. Keitė rūpinosi
patalyne, skalbė, tvarkėsi. Kai ji nedirbdavo, jos darbus atlikdavo
Haris.
Haris vis kartodavo man, jog gražiai atrodau, nors abu žino
jome, kad būta ir geresnių laikų. Ne kas kitas, o Haris skaitydavo
vieną rankraštį po kito ir rinkdavo, koks vaidmuo, Konorai
289
TAYLOR JENKINS REID
paaugus, man labiausiai tiktų. Haris kasnakt miegodavo šalia

manęs, laikydavo už rankos, kol užmigdavome. Jis laikė mane
apkabinęs, kai maudydama Konorą įbrėžiau jai skruostą ir ma
niau, kad esu siaubinga mama.
Mudu su Hariu buvome artimi, seniai jautėmės kaip tikra
šeima, bet per tą laiką aš pasijutau esanti žmona. Jaučiausi tu
rinti vyrą. Pamilau jį dar labiau. Konora ir tas kartu praleistas
laikas suvienijo mane su Hariu taip, kaip niekada nesitikėjau.
Kartu su manimi jis džiaugdavosi, jei nutikdavo kas nors gera,
ir palaikydavo mane kilus sunkumų.
Kaip tik tuo metu pamaniau, kad draugystę turbūt lemia
žvaigždės.
- Jei yra įvairių sielos giminysčių tipų, - pasakiau Hariui
vieną popietę, mums sėdint terasoje kartu su Konora, - tai tavo
siela gimininga manajai.
Haris mūvėjo šortus, buvo be marškinėlių. Konora gulėjojam
ant krūtinės. Tą rytą jis nenusiskuto, jau matėsi barzdos šeriukai.
Jam po smakru žėlė žilų plaukų ruoželis. Atkreipiau dėmesį,
kokie jie panašūs - tėvas ir dukra. Tokios pat ilgos blakstienos,
putlios lūpos.
Viena ranka Haris laikė Konorą priglaudęs prie krūtinės, o
kita suėmė man už rankos.
- Aš esu tikras, kad tavęs man reikia labiau, nei kada reikėjo
kokio kito žmogaus, - tarė jis. - Vienintelė išimtis...
- Konora, - pasakiau. Mes abu nusišypsojome.
Toliau taip ir kalbėjome visą gyvenimą. Konora visada buvo
visa ko išimtis.
Selijai su Džonu sugrįžus, gyvenimas vėl pradėjo tekėti

įprasta vaga. Selija gyveno su manimi. Haris gyveno su Džonu.
Konora būdavo pas mane, o Haris galėdavo atvažiuoti dieną ir
naktį, rūpintis mumis ir būti kartu.
290
Bet tą pirmąjį rytą, kaip tik tada, kai Haris turėjo ateiti pusry
čiauti, Selija apsirengė chalatą ir nuėjo į virtuvę. Susiruošė virti
avižinę košę.
Aš buvau ką tik nulipusi žemyn, vis dar vilkėjau pižamą. At
ėjus Hariui, jau sėdėjau prie stalo ir maitinau Konorą.
- O, - žvilgtelėjęs į patiekalą tarė jis Selijai. Luiza plovė
indus. - Atėjau išsikepti kiaušinienės su lašinukais.
- Supratau, - atsiliepė Selija. - Šilta avižų košė visiems. Tau
irgi užteks, jei esi alkanas.
Haris žvilgtelėjo į mane, nežinodamas, kaip pasielgti. Aš irgi
dvejodama žvilgtelėjau į jį.
Selija ir toliau maišė puodą. Tada čiupo tris dubenėlius ir pa
statė juos ant stalo. Puodą įdėjo į kriauklę, kad Luiza jį išplautų.
Man šovė į galvą, kaip visa tai keista. Luizai algą mokėjome
mudu su Hariu, nors jis čia nė negyveno. Selija su Džonu mokėjo
už namą, kuriame gyveno Haris.
Haris atsisėdo ir pasiėmė šaukštą. Mudu su juo paragavome
avižinės košės tuo pačiu metu. Kai Selija buvo nusisukusi, susi
žvalgėme ir susiraukėme. Haris kažką pasakė man be garso, ir
nors man nepavyko perskaityti iš lūpų, supratau, kad jis sako
būtent tai, ką aš maniau.
Visai be skonio.
Selija atsisuko į mus ir pasiūlė razinų. Mes abu padėkojome.
Visi trys sėdėjome prie stalo ir nebyliai valgėme avižinę košę. Su
pratome, kad Selija iškėlė reikalavimą. Aš priklausau jai. Todėl
pusryčius man ruoš ji. Haris tėra lankytojas.
Pravirko Konora ir Haris nusinešė ją perrengti. Luiza nulipo
žemyn pasiimti skalbinių. Kai likome vienos, Selija pasakė:
- Kompanijai „Paramount" Maksas Žirardis kuria filmą pa
vadinimu „Trečią nakties". Sakoma, kad tai bus eksperimentinis
labai meniškas filmas. Manau, tau reikėtų jam pasirodyti.
291
TAYLOR JENKINS REID
Su Maksu palaikydavau ryšį, nes jis buvo „Boute-en-Train"

režisierius. Niekada nepamiršau, kad šis žmogus sugebėjo vėl
išgarsinti mano vardą. Bet Selija jo nemėgo. Jis pernelyg aki
vaizdžiai domėjosi manimi, neslėpė savo geidulio. Selija juokais
vadindavo jį skunku Pepe Le Pju.
- Ar nori, kad nusifilmuočiau Makso filme?
Selija linktelėjo.
- Jie pasiūlė vaidmenį man, bet tau jis tinka labiau. Net jei
ir laikau jį neandertaliečiu, turiu pripažinti, kad jis kuria gerus
filmus. O toks vaidmuo kaip tik tau.
- Ką turi galvoje?
Selija atsistojo ir paėmė mūsų abiejų dubenėlius. Išplovė juos
kriauklėje ir atsisukusi į mane atsirėmė į ją.
- Ta veikėja seksuali. Jiems reikia tikros gražuolės.
Papurčiau galvą.
- Aš tapau mama. Visas pasaulis tai žino.
- Kaip tik todėl privalai tai padaryti.
- Kodėl?
- Nes esi seksuali moteris, Evelina. Esi jausminga, graži, gei
džiama. Neleisk jiems šito iš tavęs atimti. Neleisk ignoruoti tavo
seksualumo. Neleisk jiems diktuoti, kaip pakryps tavo karjera.
Ką nori daryti? Negi nuo dabar vaidinsi tik mamas? O gal vie
nuoles ir mokytojas?
- Ne, - pasakiau. - Žinoma, kad ne. Noriu atlikti įvairius
vaidmenis.
- Taip ir daryk, - ragino ji. - Būk narsi. Daryk tai, ko niekas
iš tavęs nesitiki.
- Visi sakys, kad taip nedera.
- Evelinai, kurią aš myliu, tai nerūpi.
292
Aš užsimerkiau ir klausiausi jos, linksėjau. Ji norėjo, kad pa

daryčiau tai dėl savęs. Tikiu tuo. Ji žinojo, jog nebūsiu laiminga,
jei jausiuosi suvaržyta, išstumta. Žinojo, kad noriu tęsti, noriu
priversti žmones kalbėti, juos gundyti, stebinti. Bet ji nepami
nėjo, o gal net šito nė nesuprato, kad linki man tokių vaidmenų
tikėdamasi, jog niekada nepasikeisiu.
Ji norėjo būti su patrauklia gražuole.
Mane visada žavėjo, kad tas pats dalykas gali būti ir tikras, ir
melagingas, žmonės - ir geri, ir blogi, kad kas nors gali mylėti
tave taip gražiai ir kilniai, bet taip pat be jokių skrupulų tenkinti
savo poreikius.
Todėl Seliją ir mylėjau. Ji buvo labai sunkaus būdo moteris ir
dėl jos man nuolat tekdavo pasukti galvą. Ir štai ji darsyk mane
nustebino.
Selija pasakė: „Pirmyn, susilauk kūdikio." Bet ji nutylėjo žo
džius: „Tik nesielk kaip mama."
Jos laimei arba nelaimei, tikrai nesiruošiau niekam leisti aiš
kinti, ką man daryti, arba pasiduoti manipuliacijoms.
Todėl perskaičiau rankraštį, kelias dienas apie tai pagalvojau.
Paklausiau Hario nuomonės. Paskui vieną rytą nubudau ir nu
sprendžiau: „Noriu šito vaidmens. Noriu parodyti, kad aš vis
dar esu moteris."
Paskambinau Maksui Žirardui ir pranešiau, kad domiuosi. Jei
domisi jis. O jis susidomėjo.
- Stebiuosi, jog nori šito vaidmens, - pasakė Maksas. - Ar tu
įsitikinusi?
- Ar bus daug nuogumo? - paklausiau. - Man tai netrukdo.
Tikrai. Atrodau puikiai, Maksai. Dėl to problemų nekils. - Aš
neatrodžiau puikiai. Taip ir nesijaučiau. Taigi jau kilo problemų.
Bet buvo galima jas išspręsti. Ojei gali išspręsti problemą, tai jau
visai ne problema, tiesa?
293
TAYLOR JENKINS REID
- Ką tu? - nusijuokė Maksas. - Evelina, net jei būtum devy

niasdešimt septynerių, visas pasaulis vis tiek plūstų pasižiūrėti
į tavo krūtis.
- Tai apie ką tu kalbi?
- Apie Doną, - atsakė jis.
- Kokį Doną?
- Tavo partnerį, - atsakė jis. - Visame filme. Nuo pradžios iki
pabaigos.
-Ką?
- Vaidinsi kartu su Donu Adleriu.
294
odėl jūs sutikote? - klausiu Evelinos. - Kodėl neprašėte
K išbraukti jį iš aktorių sąrašo?
- Na, visų pirma, niekas neaušina burnos ir nekelia sąlygų,
jei nėra tikras, kad pasieks savo. O aš maniau, jog tėra aštuo
niasdešimties procentų tikimybė, kad, man pradėjus purkštauti,
Maksas atsisakys Dono. Antra, atvirai kalbant, man tai atrodė
šiek tiek žiauru. Donui sekėsi prastai. Jau metų metus filmų, ku
riuose jis vaidino, nelydėjo sėkmė, o dauguma jaunesnių kino
gerbėjų jo nė nežinojo. Donas, išsiskyręs su Rūbe, daugiau nebe
vedė, sklandė gandai, kad pradėjo be saiko gerti.
- Ar jūs jo gailėjotės? To, kuris smurtavo prieš jus?
- Santykiai yra daugialypiai, - sako Evelina. - Su žmonėmis
gali būti sunku, o meilė gali būti bjauri. Aš visada linkusi už
jausti.
- Ar užjautėte jį dėl sunkių išgyvenimų?
- Tu turėtum suprasti, kad mano padėtis buvo sudėtinga.
Sutrikusi įsispoksau į grindis, nedrįsdama pažvelgti į ją.
- Atsiprašau, - pratariu. - Niekada nebuvau patekusi į tokią
padėtį ir ruošiausi... Nežinau, ką sau maniau vertindama.
Evelina šypteli ir priima mano atsiprašymą.
- Negaliu kalbėti už visus, patyrusius mylimų žmonių
smūgių, bet galiu pasakyti tik tiek, kad atleidimas ir išteisi
nimas nėra lygiaverčiai dalykai. Donas manęs nebegąsdino. Jo
295
TAYLOR JENKINS REID
nebijojau. Jaučiausi galinga ir laisva. Todėl pasakiau Maksui, kad

su juo susitiksiu. Selija mane palaikė, bet sužinojusi apie Doną
suabejojo. Haris irgi buvo atsargus, tačiau tikėjo, jog susidorosiu.
Mano atstovai paskambino Dono žmonėms ir susitarė, kur, man
kitą kartą atvykus j Los Andželą, įvyks susitikimas. Pasiūliau
susitikti viešbučio „Beverly Hills" bare, bet paskutinę akimirką
Dono komanda pakeitė susitikimo vietą ir pasiūlė „Canter's
Deli". Taip po penkiolikos metų pirmą kartą pamačiau savo bu
vusį vyrą. Šalia dviejų sumuštinių „Reuben".
296
tleisk, Evelina, - atsisėdęs pasakė Donas. Jau buvau užsi
A sakiusi šaltos arbatos ir suvalgiusi pusę rauginto agurko.
Maniau, jis atsiprašo už tai, kad pavėlavo.
- Dar tik penkios po pirmos, - pasakiau. - Viskas gerai.
- Ne, - pasakė jis purtydamas galvą. Donas atrodė išblyškęs,
bet šiek tiek lieknesnis nei neseniai darytose nuotraukose. Ats
kirai praleisti metai nebuvo jam palankūs. Jo veidas išburko,
liemuo sustorėjo. Bet grožiu jis vis tiek pranoko visus kitus
lankytojus. Donas visada išlikdavo gražus, nesvarbu, ką jam
tekdavo išgyventi. Grožis tiesiog jo neapleido.
- Atleisk, - pakartojo jis. Mane paveikė tie beprasmiai, taip
pabrėžtinai tariami žodžiai. Nieko panašaus nesitikėjau. Priėjusi
padavėja paklausė, ar jis norėtų ko nors atsigerti. Jis neužsisakė
nei martinio, nei alaus. Tik kokakolos. Merginai nuėjus, nebeži
nojau, ką jam pasakyti.
- Aš blaivus, - tarė jis. - Toks esu jau du šimtus penkiasde
šimt šešias dienas.
- Oho, tiek daug? - nusistebėjau ir gurkštelėjau šaltos arbatos.
- Evelina, aš buvau girtuoklis. Dabar tai suprantu.
- Be to, išdavikas ir paršas, - priminiau.
Donas linktelėjo.
- Žinau ir tai. Labai atsiprašau.
297
TAYLOR JENKINS REID
Atskridau įsitikinti, kad pajėgsiu kartu su juo filmuotis. Tikrai

nesitikėjau sulaukti atsiprašymo. Man nė nekilo tokia mintis.
Tiesiog pagalvojau, kad galiu pasinaudoti juo taip, kaip ir aną
kartą. Pamatę mūsų vardus šalia, žmonės susidomės.
Tačiau tas priešais sėdintis apgailestaujantis vyriškis kėlė man
nuostabą ir, rodos, per daug reikalavimų.
- Ko tikiesi iš manęs? - paklausiau. - Kas man iš to, kad tu
gailiesi? Kokia prasmė?
Vėl priėjusi padavėja paklausė, ar jau išsirinkome.
- Man prašau sumuštinį su jautiena „Reuben", - užsisakiau
ir atidaviau jai valgiaraštį. Jei tikrai teks apie tai kalbėtis, man
būtina kaip reikiant pasistiprinti.
- Man tą patį, - užsisakė Donas.
Ji mus pažino. Mačiau, kaip stengiasi užgniaužti šypseną.
Jai nuėjus, Donas pasilenkė arčiau.
- Žinau, kad neatlyginsiu už tai, ką tau padariau, - pasakė jis.
- Tai gerai, - atšoviau. - Nes tikrai neatlyginsi.
- Bet, pamaniau, gal pasijusi šiek tiek geriau, - tarė Donas, -
išgirdusi, kad pripažįstu savo klaidas. Žinau, jog nusipelnei
kitokio elgesio. Kiekvieną dieną stengiuosi tapti geresniu žmo
gumi.
- Na, tikrai per vėlai, - atsakiau. - Dėl to, kad esi geresnis
žmogus, man tikrai nei šilta, nei šalta.
- Daugiau niekada nieko šitaip neskriausiu, - patikino
Donas. - Taip, kaip skriaudžiau tave su Rūbe.
Mano suledėjusi širdis trumpam atitirpo, prisipažinsiu, kad
dėl to pasijaučiau geriau.
- Vis dėlto, - pabrėžiau, - negalima su žmonėmis elgtis kaip
su šiukšlėmis, o paskui tikėtis, kad trumputis „atsiprašau" iš
gydys visas nuoskaudas.
Donas nusižeminęs papurtė galvą.
298
- Žinoma, kad ne, - tarė jis. - Ne, aš suprantu.

- Jei tavo filmų reitingai nebūtų buvę tokie prasti, o Aris Su-
livanas nebūtų išmetęs tavęs taip, kaip kadaise tavo palieptas
išmetė mane, turbūt ir toliau gyventum viskuo pertekęs ir girtas
kaip skunkas.
Donas linktelėjo.
- Turbūt. Deja, turiu pripažinti, jog veikiausiai esi teisi.
Man dar nepakako. Ar norėjau priversti jį keliaklupsčiauti?
Raudoti? Pati nežinojau. Jaučiau tik tiek, kad man dar kažko
trūksta.
- Leisk man kai ką pasakyti, - prabilo Donas. - Pamilau tave
iš pirmo žvilgsnio. Mylėjau beprotiškai. Ir viską sugadinau, nes
pavirtau tokiu vyru, kokiu nesididžiuoju. Aš atsiprašau už tai, kad
viską sugrioviau, kad nemokėjau su tavimi deramai elgtis. Kar
tais aš prisimenu mūsų vestuvių dieną, noriu atsukti laiką atgal,
viską nugyventi dar kartą, ištaisyti savo klaidas, kad tau niekada
netektų kentėti nuo tokio mano elgesio. Suprantu, jog negaliu to
padaryti. Bet galiu pažvelgti tau į akis ir iš visos širdies pasakyti,
kad žinau, kokia esi nuostabi, žinau, kaip nuostabiai galėjome gy
venti, žinau, kad viską praradome dėl mano kaltės. Stengsiuosi
daugiau niekada taip nenusiristi. Labai dėl visko gailiuosi.
Po skyrybų su Donu, bėgant metams, atliekant vaidmenis
visuose tuose filmuose, vis iš naujo tuokiantis, man nė karto ne
kilo noras atsukti laiką atgal arba tikėtis, kad mudu su Donu dar
galėtume suartėti. Išsiskyrusi su juo, savo gyvenimą kūriau pati,
džiūgavau arba srėbiau košę tik dėl savo pačios sprendimų, ir
visos tos patirtys suteikė man tai, ko aš norėjau.
Jaučiausi gerai. Jaučiausi saugi. Turėjau gražią dukrą, at
sidavusį vyrą, mane mylėjo nuostabi moteris. Turėjau pinigų,
mėgavausi šlove. Turėjau būstą gimtajame mieste. Ką Donas
Adleris galėtų iš manęs atimti?
299
TAYLOR JENKINS REID
Aš atvykau pažiūrėti, ar galėsiu ištverti jam esant šalia, ir įsi

tikinau, kad galėsiu. Jo visai nebijojau.
O tada supratau: jei tai tiesa, ką aš galėčiau prarasti?
Nepasakiau Donui Adleriui: „Aš atleidžiu tau." Tiesiog iš
rankinės išsiėmiau piniginę ir paklausiau:
- Ar nori pamatyti Konorą?
Jis nusišypsojo ir linktelėjo, o kai parodžiau jam dukrelės nuo
trauką, nusijuokė.
- Ji neįtikėtinai panaši į tave, - tarė jis.
- Įvertinsiu tai kaip pagyrimą.
- Kitaip ir būti negali. Manau, kad kiekviena šios valstybės
gyventoja norėtų atrodyti kaip Evelina Hugo.
Užverčiau galvą ir nusijuokiau.
Kai suvalgėme po pusę sumuštinio ir padavėja nunešė liku
čius, pasakiau jam, kad nusprendžiau vaidinti tame filme.
- Puiku, - tarė Donas. - Nuostabios žinios. Manau, kad mudu
tikrai... Manau, mes surengsime jiems neblogą pasirodymą.
- Donai, mes nesame draugai, - priminiau jam. - Tiesiog
noriu, kad abiem viskas būtų aišku.
Donas linktelėjo.
- Gerai, - tarė jis. - Aš suprantu.
- Bet manau, kad galime draugiškai bendrauti.
Donas nusišypsojo.
- Man tai būtų didelė garbė.
300
rieš man pradedant filmuotis, Hariui suėjo keturiasdešimt
P penkeri. Jis pareiškė, kad jam nerūpi nei prašmatnus šventi
mas mieste, nei formalūs planai. Jis tik norėjo maloniai kartu su
mumis praleisti dieną.
Tad Džonas, Selija ir aš nutarėme iškylauti parke. Luiza pa
darė mums užkandžių. Selija paruošė sangrijos. Džonas nuėjo
į sporto prekių parduotuvę ir nupirko patį didžiausią skėtį,
kuris turėjo apsaugoti mus ne tik nuo saulės, bet ir nuo praeivių
žvilgsnių. Pakeliui namo jam kilo dar viena puiki mintis: nu
pirkti mums perukus ir akinius nuo saulės.
Tą popietę pasakėme Hariui, kad norime jį nustebinti, ir išsi-
vedėme į parką. Konora sėdėjo jam už nugaros. Jai patiko kabėti
jam prie nugaros pritvirtintoje nešyklėje. Kai žingsniuodamas
Haris dukrelę krestelėdavo, ši imdavo krykšti.
Paėmiau jį už rankos ir nusitempiau paskui kitus.
- Kur mes einame? - paklausė Haris. - Gal kas nors galėtų
bent užsiminti?
- Gerai, gali tikėtis nebent užuominos, - atsakė Selija, mums
einant Penktąja aveniu.
- Ne, - papurtė galvą Džonas. - Jokių užuominų. Jis pernelyg
gerai jas perpranta. Tada bus neįdomu.
- Konora, kur visi vedasi tėvelį? - paklausė Haris. Stebėjau,
kaip išgirdusi savo vardą Konora nusijuokia.
301
TAYLOR JENKINS REID
Selijai žengiant pro parko vartus, vos už vieno kvartalo nuo

mūsų namų, Haris pastebėjo ant pievelės patiestą pledą, skėtį ir
pintus krepšius su maistu. Nusišypsojo.
- Iškyla?
- Paprasta šeimos iškyla. Mums penkiems, - pabrėžiau.
Haris nusišypsojo. Trumpam užsimerkė. Tarsi patekęs į rojų.
- Tiesiog tobula, - įvertino jis.
- Paruošiau sangrijos, - tarė Selija. - Maistu, žinoma, pasirū
pino Luiza.
- Žinoma, - pabrėžė Haris ir nusikvatojo.
- O Džonas nupirko skėtį.
Džonas pasilenkė ir paėmė perukus.
- Ir šituos.
Jis ištiesė man juodų garbanotų sruogų peruką, o Selijai pa
davė trumpų šviesių plaukų peruką. Haris pasiėmė kaštoninių
plaukų peruką. O Džonas - ilgų rusvų, užsimovęs jį tapo pa
našus į hipį.
Žiūrėdami vieni į kitus ėmėme kvatotis, o aš stebėjausi, kad
dirbtiniai plaukai gali atrodyti taip tikroviškai. Užsidėjusi pride
rintus akinius dar labiau atsipalaidavau.
- Jei tu nupirkai perukus, o Selija paruošė sangrijos, ką veikė
Evelina? - paklausė Haris nusikeldamas Konorą nuo nugaros ir
dėdamas ją ant pledo.
Aš kilstelėjau dukrą ir padėjau jai atsisėsti.
- Geras klausimas, - pasakė Džonas šypsodamasis. - Pa
klausk jos pačios.
- O, aš padėjau, - atsakiau.
- Iš tikrųjų, Evelina, ką gi tu darei? - paklausė Selija.
Pakėlusi akis pamačiau, kad visi trys šelmiškai į mane žiūri.
- Aš... - mostelėjau į iškylos krepšius. - Na, patys žinote.
- Ne, - atsiliepė Haris juokdamasis. - Aš nieko nežinau.
302
- Žinot ką, aš buvau labai užsiėmusi, - atsakiau.

- Oho, - pasigirdo Selijos balsas.
- Gerai jau, gerai. - Konorai pradėjus raukytis, paėmiau ją
ant rankų. Žinojau, kad bet kurią akimirką ji gali pravirkti. - Nė
velnio neveikiau.
Visi trys pradėjo juoktis. Sukrykštė ir Konora.
Džonas pakėlė krepšio dangtį. Selija įpylė vyno. Haris pasi
lenkė ir pabučiavo Konorą į kaktą.
Tai buvo vienas paskutinių kartų, kai visi buvome kartu, lai
mingi juokėmės ir šypsojomės. Buvome šeima.
Paskui aš viską sugadinau.
303
iujorke mudu su Donu filmavomės kino juostoje „Trečią
N nakties". Luiza, Selija ir Haris pasikeisdami prižiūrėjo Ko-
norą. Darbo dienos buvo ilgesnės, nei tikėjomės, o filmavimo
darbai užsitęsė.
Vaidinau Patriciją, moterį, įsimylėjusią Dono vaidinamą
Marką. Kiekvieną dieną vis labiau įsitikindavau, kad jis kitoks
nei mano pažinotas Donas, kuris ateidavo į filmavimo aikštelę ir
pasitelkęs asmeninį žavesį ištardavo vos kelis sakinius. Šis Donas
atliko savo vaidmenį stulbinamai gerai, įtikinamai, įsijautęs. Jis
kūrė veikėją pasitelkdamas savo gyvenimo patirtį.
Filmavimo aikštelėje visada tikiesi, kad vaizdo kameros
objektyvui užfiksavus tavo vaidybą viskas atrodys magiškai. Bet
niekada negali žinoti, koks bus rezultatas.
Net ir tada, kai mes su Hariu patys kūrėme filmus ir taip
dažnai peržiūrėdavome per dieną nufilmuotą medžiagą, kad
man net pradėdavo peršėti akis ir nebesuvokdavau, kur filmas,
o kur tikrovė, vis tiek nebūdavome įsitikinę, ar visos dalys viena
prie kitos puikiai derės. Tol, kol pamatydavome pirmą filmo ver-
siją.
Tačiau filmuojant „Trečią nakties" aš tiesiog žinojau. Žinojau,
kad šis filmas pakeis žmonių požiūrį ir į mane, ir į Doną. Maniau,
jog net pakeis gyvenimus, nuplaus kaltę. O gal net paveiks visą
kino pramonę.
304
Todėl sutikau daug paaukoti.

Maksui pareiškus, kad kasdien turėtume dirbti ilgiau, atsisa
kydavau laiko su Konora ir pasilikdavau. Kai Maksui reikėdavo
daugiau pasidarbuoti vakarais, paaukodavau vakarienes ir
vakarus su Selija. Turbūt nuo pat filmavimo pradžios kasdien
skambindavau Selijai ir už ką nors atsiprašinėdavau. Už tai, kad
negalėjau laiku susitikti su ja restorane. Už tai, kad man teko
paprašyti jos likti namie ir prižiūrėti Konorą.
Mačiau, kad ji iš dalies gailisi pasiūliusi man filmuotis. Vargu
ar džiūgavo, jog kasdien dirbu su savo buvusiu vyru. Ir su
Maksu Zirardu. Nemanau, kad jai patiko ilgos mano darbo va
landos. Selija mylėjo mano mergytę, bet tikrai nesimėgavo auklės
pareigomis.
Tačiau man nė žodžiu apie tai neužsiminė ir palaikė mane. Kai
tūkstantąjį kartą jai pasakydavau, kad vėluosiu, ji man atsaky
davo: „Viskas gerai, mieloji. Nesijaudink. Tiesiog būk nuostabi."
Šiuo požiūriu Selija buvo stulbinama partnerė. Ji teikdavo pir
menybę man ir mano darbui.
Kartą, baigusi filmuotis ilgoje jausmingoje scenoje, tvarkiausi
persirengimo kambaryje ir jau ruošiausi eiti namo, kai į duris
pasibeldė Maksas.
- Labas, - pasakiau. - Ko atėjai?
Jis mąsliai į mane pažvelgė ir atsisėdo. Aš likau stovėti, ke
tinau išeiti.
- Evelina, mums reikia šį bei tą aptarti.
- Tikrai?
- Kitą savaitę filmuosime meilės sceną.
- Žinau.
- Filmas beveik baigtas.
- Taip.
- Ir man atrodo, kad jam kai ko trūksta.
305
TAYLOR JENKINS REID
-Ko?
- Manau, kad žiūrovai turi suprasti, kaip smarkiai Markas ir
Patricija traukia vienas kitą.
- Pritariu. Todėl ir sutikau apnuoginti krūtis. Gausi tai, ko
negavo nė vienas kitas režisierius, net ir tu pats. Maniau, apsi
džiaugsi.
- Taip, žinoma, bet privalome parodyti, jog Patricija yra mo
teris, kuri pasiima tai, ko nori, mėgaujasi kūniškais malonumais.
Dabar ji atrodo kaip tikra kankinė. Šventoji, kuri visą laiką pa
deda Markui, palaiko jį.
- Taip, nes jį labai myli.
- Taip, bet mes turime pamatyti, kodėl mūsų veikėja jį myli.
Ką jis suteikia tai moteriai, ką ji iš jo gauna.
- Ką bandai pasakyti?
- Noriu nufilmuoti tai, ko dar beveik niekas nėra daręs.
-Ką?
- Noriu parodyti, kaip aistringai dulkiniesi, kaip tau pa
tinka. - Jo akys buvo išsiplėtusios, kupinos įkvėpimo. Jis atrodė
pagautas kūrybinio polėkio. Visada žinojau, kad jis gašlokas, bet
šįkart įžvelgiau kai ką daugiau. Jis norėjo maištauti. - Pagalvok
apie tai. Sekso scenos siejamos su meile. Arba galia.
- Žinoma. Meilės scena, kurią filmuosime kitą savaitę, visus
įtikins, kaip smarkiai Patricija myli Marką. Kaip labai juo tiki.
Koks stiprus jų ryšys.
Maksas papurtė galvą.
- O aš noriu žiūrovams parodyti, jog Patricija myli Marką ir
dėl to, kad jis gali sukelti jai orgazmą.
Aš atsitraukiau bandydama susivokti. Rodos, tai neturėjo
skambėti taip skandalingai, bet būtent taip ir buvo. Moterys my
lisi siekdamos artumo. Vyrai - malonumo. Tai mums įskiepijo
kultūra.
306
Jau pats sumanymas parodyti, kaip pasineriu į kūniškus

džiaugsmus, kad geidžiu vyro taip pat smarkiai, kaip ir jis
manęs, parodyti moterį, kuri neslepia patiriamo malonumo, at
rodė... labai drąsu.
Maksas kalbėjo apie moteriško geismo demonstravimą. Ir
nuojauta man kuždėjo, kad tai puiki idėja. Galimybė suvaidinti
su Donu atvirą sekso sceną mane jaudino ne labiau nei sausi
pusryčiai dubenėlyje, bet aš norėjau peržengti ribą. Parodyti,
kaip moteris patiria orgazmą. Mane masino užmojis pristatyti
moterį, kuri mylisi ne todėl, kad netveria norėdama suteikti
malonumą kitam, o todėl, kad pati nori patirti palaimą. Todėl
įkvėpta čiupau paltą ir ištiesusi ranką pasakiau:
- Sutinku.
Maksas nusijuokė ir pašoko nuo kėdės, suėmė mano ranką
ir paspaudė.
- Fantastique, ma belle!
Man reikėjo atsakyti, kad pagalvosiu. Pasakyti apie tai Selijai,
vos peržengus namų slenkstį. Paklausti jos nuomonės.
Turėjau išklausyti jos būgštavimų. Turėjau parodyti pagarbą.
Nors ji negalėjo man nurodyti, ką galiu ir ko negaliu daryti su
savo kūnu, privalėjau paklausti, kaip mano veiksmai paveiks ją.
Reikėjo pasikviesti vakarienės, papasakoti, ką ir kodėl noriu pa
daryti. Tą naktį man reikėjo mylėtis su ja ir leisti suprasti, kad
mane domina tik jos kūno teikiami malonumai.
Reikėjo padaryti paprasčiausius dalykus. Maloniai elgtis su
mylimu žmogumi. Žinant, kad netrukus visas pasaulis stebės,
kaip myliuosi su kitu žmogumi.
O aš dėl Selijos nepadariau nė vieno šių dalykų.
Tik vengiau jos.
Grįžusi namo patikrinau, ar viskas gerai Konorai. Nuėjusi į
virtuvę suvalgiau šaldytuve Luizos paliktų vištienos salotų.
307
TAYLOR JENKINS REID
Atėjusi Selija mane apkabino.

- Kaip sekėsi filmuotis?
- Gerai, - atsakiau. - Viskas puiku.
Kadangi ji nepasiteiravo „Kaip tavo diena?", „Gal kas įdo
maus nutiko su Maksu?" ar bent „Kas laukia kitą savaitę?",
nutariau išvis apie nieką jai neužsiminti.
Prieš Maksui sušunkant „Veiksmas!", išgėriau dvi taureles

viskio. Filmavimo aikštelė buvo uždara. Joje buvome tik mes su
Donu, Maksas, operatorius ir keli už apšvietimą ir garsą atsa
kingi vyrukai.
Užsimerkiau ir pasistengiau prisiminti, kaip kadaise buvo
gera geisti Dono. Kaip didingai jaučiausi apimta aistros, suvo
kusi, kad man patinka seksas, kad svarbūs ne tik vyrų norai,
bet ir manieji. Galvojau, kaip norėčiau, kad ir kitos moterys tai
suprastų. Galvojau apie tai, kad kažkur gali būti malonumo ir sa
vosios galio vengiančių moterų. Galvojau, kaip būtų prasminga,
jei bent viena jų nueitų pas savo vyrą ir pasakytų: „Pamalonink
mane taip, kaip jis pamalonino ją."
Prisiminiau, kaip jaučiuosi apimta beprotiško geismo, skaus
mingai trokšdama to, ką gali suteikti tik kitas žmogus. Kadaise
toks ryšys mane siejo su Donu. Vėliau - su Selija. Užsimerkiau,
įsiklausiau į save ir nuėjau. Vėliau žmonės kalbėjo, kad mes su
Donu išties mylėjomės. Sklido įvairiausių gandų, kad seksas -
nesuvaidintas. Bet tos paskalos - tikrų tikriausia nesąmonė.
Žiūrovams tik atrodė, jog mato tikrą sekso sceną, nes joje
liejosi energija, nes įtikinau save, kad esu moteris, kuriai bepro
tiškai reikia to vyro, o Donas prisiminė, kaip jautėsi trokšdamas
manęs dar tada, kai manęs siekė.
Tą dieną filmavimo aikštelėje tikrai atsikračiau visų suvar
žymų. Įsijaučiau, šėlau, nesivaldžiau. Taip, kaip tada, dar niekad
308
nebuvau vaidinusi ir daugiau taip vaidinti neteko. Tą akimirką

mane užvaldė įsivaizduota visa apimanti euforija.
Maksui riktelėjus „Nufilmuota!", iškart pamiršau vaidmenį.
Atsistojau ir nuskubėjau prie savo chalato. Nuraudau. Aš. Eve
lina Hugo. Raudonavau.
Donui paklausus, kaip jaučiuosi, nusisukau nuo jo, nenorėjau,
kad mane liestų.
- Man viskas gerai, - pasakiau, tada nuėjau į savo persiren
gimo kambarį, uždariau duris ir pratrukau raudoti.
Nesigėdijau to, ką padariau. Nesijaudinau, kad tai pamatys
žiūrovai. Ašaros prapliupo suvokus, ką padariau Selijai.
Buvau iš tų žmonių, kurie mano besilaikantys tam tikro
kodekso. Gal jis ir nebuvo labai griežtas, bet man atrodė pras
mingas. Vienas iš to kodekso punktų buvo siekis sąžiningai ir
gerai elgtis su Selija.
O Selijai pastarasis mano sprendimas tikrai neatnešė nieko
gero.
Filmuodamasi tokioje scenoje be jos leidimo savo mylimai
moteriai išties nieko gero nesuteikiau.
Užuot po dienos darbų sėdusi į automobilį, pėsčia nužings
niavau penkiolika kvartalų. Man reikėjo pabūti vienai.
Pakeliui sustojau ir nupirkau gėlių. Iš telefono automato pa
skambinau Hariui ir paprašiau, kad nakčiai pasiimtų Konorą pas
save.
Kai parėjau namo, Selija buvo vonios kambaryje ir džiovinos!
plaukus.
- Šį tą tau atnešiau, - pasakiau ir įteikiau jai baltų lelijų
puokštę. Nepersakiau floristo žodžių, kad baltos lelijos reiškia
„Mano meilė tyra".
- Vaje, - pasakė ji. - Jos nuostabios. Ačiū.
Selija pauostė gėles, čiupo stiklinę, iš čiaupo prileido vandens
ir pamerkė puokštę.
309
TAYLOR JENKINS REID
- Tik trumpam, - tarė ji. - Kol išrinksiu joms tinkamą vazą.

- Noriu tavęs kai ko paklausti, - pasakiau.
- O, varge, - aiktelėjo Selija. - Ar padovanojai gėlių tik norė
dama įsiteikti?
Papurčiau galvą.
- Ne, - atsakiau. - Gėlės reiškia, kad tave myliu. Noriu, kad
žinotum, kaip dažnai apie tave galvoju, kokia man esi svarbi.
Nepakankamai dažnai tau tai sakau. Norėjau parodyti šitaip.
Įteikdama gėlių.
Man niekada nepavykdavo lengvai susidoroti su kaltės
jausmu. Jam kilus, visada užgriūdavo daugybė neigiamų emo
cijų. Kai jaučiuosi dėl ko nors kalta, prisimenu ir kitus dalykus,
dėl kurių turėtų apnikti kaltė.
Sėdėjau lovos kojūgalyje.
- Tiesiog... norėjau tau pasakyti, kad mudu su Maksu pasi
kalbėjome ir, regis, meilės scena filme bus atviresnė, nei mes abi
tikėjomės.
- Kuria prasme?
- Ji bus intensyvesnė. Bus atskleistas desperatiškas Patricijos
noras patirti malonumą.
Melavau jai tiesiai į akis, bandydama iškreipti faktus. Kūriau
naują istoriją, kurioje Selija turėjo patikėti, kad prieš padarydama
tai, ką jau padariau, paprašiau jos leidimo.
- Jos noras patirti malonumą?
- Mes turime pamatyti, ką Patricijai duoda jos santykiai su
Marku. Ne tik meilę. Šį tą daugiau.
- Tai suprantama, - pasakė Selija. - Turi galvoje, jog taip at
sakoma į klausimą „Kodėl ji lieka su juo?"
- Taip, - tariau apsidžiaugusi, kad galbūt ji supras, gal ga
lėsiu viską pataisyti atgaline data? - Žinoma. Todėl mes su Donu
nusifilmuosime atviroje sekso scenoje. Būsime nuogi. Norėdami
310
išryškinti filmo esmę, turime matyti abu veikėjus drauge, išties

pažeidžiamus, jaučiančius... seksualinį ryšį.
Man kalbant, Selija įdėmiai klausėsi. Mačiau, kad ją kamuoja
prieštaravimai, ji bandė susitaikyti su tokia padėtimi.
- Noriu, kad kurtum vaidmenį taip, kaip tu jį įsivaizduoji, -
pasakė ji.
-Ačiū.
- Aš tik... - Selija nuleido akis ir pradėjo purtyti galvą. - Jau
čiuosi labai... nė nežinau. Nesu tikra, jog ištversiu. Žinodama,
kad visas dienas leidi su Donu, kartu būnate iki išnaktų, tavęs
visai nebematau, o dabar... dar ir seksas. Seksas mums šventas.
Abejoju, ar įstengsiu į visa tai žiūrėti.
- Tau nereikės viso to matyti.
- Bet aš žinosiu, kad tai įvyko. Žinosiu, kad tai nufilmuota. Ir
visi tai mato. Noriu tam pritarti. Tikrai.
- Tai pritark.
- Pasistengsiu.
- Ačiū.
- Tikrai pasistengsiu.
- Gerai.
- Bet, Evelina, aš abejoju, kad pavyks. Vien sužinojusi apie tai,
kad buvai... na, kai permiegojai su Miku, blogavau metų metus,
vis galvojau apie jus kartu.
- Žinau.
- Be to, tu mylėjaisi su Hariu. Tik Dievas žino, kiek kartų, -
pridūrė ji.
- Žinau, mieloji. Žinau. Bet su Donu nesimylėsiu.
- Bet tu jau mylėjaisi su juo. Iš tiesų. Kai žmonės stebės jus abu
ekrane, jie matys tai, ką jūs jau esate darę.
- Tai juk netikra, - pabrėžiau.
- Žinau. Bet sakei, kad esi pasiruošusi suvaidinti viską tikro
viškiau, nei kada pavyko kuriai nors iš mūsų.
311
TAYLOR JENKINS REID
- Taip, - atsakiau. - Turbūt tai ir turiu omeny.

Selija pravirko. Rankomis užsidengė veidą.
- Man atrodo, kad tave nuviliu, - prisipažino ji. - Bet aš ne
galiu to padaryti. Negaliu. Pažįstu save ir žinau, jog man šito
per daug. Per daug kankinsiuosi. Liguistai galvosiu apie jus
abu. - Selija papurtė galvą. Apsisprendė. - Atleisk. Negaliu.
Nesusidorosiu. Dėl tavęs norėčiau būti stipresnė, tikrai. Žinau,
jei mudvi apsikeistume vietomis, tu susidorotum. Jaučiu, kad
tave nuviliu. Atleisk, Evelina. Stengsiuosi atsilyginti už tai. Pa
dėsiu gauti tau vaidmenis, kurių tik panorėsi. Visą gyvenimą. Ir
bandysiu pasikeisti, kad vėl susiklosčius tokioms aplinkybėms
būčiau stipresnė. Bet... prašau, Evelina. Jei mylėsiesi su kitu vyru,
aš neištversiu. Net ir tuo atveju, jei tai tebus vaidyba. Negaliu
sutikti. Prašau, - pakartojo ji. - Būk gera, nedaryk to.
Man apmirė širdis. Vos neapsivėmiau.
Nudelbiau akis į grindis. Tyrinėjau tiesiai man po kojomis
sujungtas dvi lentas, šiek tiek įdubusias vinių galvutes.
Tada pažvelgiau į ją ir pasakiau:
- Jau padariau.
Raudojau.
Maldavau.
Kaulijau netekusi vilties, puoliau ant kelių, jau seniai buvau
išmokusi pamoką, kad visos priemonės tinka, jei ko nors nori.
Bet man dar nebaigus aiškintis Selija pasakė:
- Visąlaik tenorėjau, kad būtum mano. Bet tu niekada ne
buvai mano. Tikrai ne. Man visada reikėjo pasitenkinti tik viena
tavo dalimi. Kita atitekdavo pasauliui. Nekaltinu tavęs. Dėl to
nenustosiu tavęs mylėti. Bet aš negaliu. Nebegaliu, Evelina. Ne
galiu visąlaik gyventi su pusiau sudaužyta širdimi.
Tai pasakiusi ji išėjo pro duris, palikdama mane.
312
Per savaitę Selija susipakavo visus daiktus iš savo ir mano

namų, o tada vėl persikraustė į Los Andželą.
Į mano skambučius ji neatsiliepė. Negalėjau su ja susisiekti.
Tada, praėjus kelioms savaitėms, ji atsiuntė Džonui doku
mentus dėl santuokos nutraukimo. Prisiekiu, kai jis gavo tuos
dokumentus, apėmė jausmas, tarsi jie būtų įteikti tiesiai man į
rankas. Buvo aišku kaip dieną, kad skirdamasi su Džonu ji ski
riasi su manimi.
Paprašiau Džono, kad paskambintų jos agentui ir vadybi
ninkui. šiam pavyko sužinoti, jogji apsistojusi „Beverly YVilshire"
viešbutyje. Nuskridau į Los Andželą ir pasibeldžiau į jos duris.
Vilkėjau savo mėgstamiausią Dijanos von Furstenberg suk
nelę, nes Selija buvo minėjusi, kad taip pasipuošusiai man
neįmanoma atsispirti. Iš savo kambario išėjo vyras su moterimi,
eidami koridoriumi abu nenuleido nuo manęs akių. Jie mane
atpažino. Bet aš nė nesiruošiau slėptis. Ir toliau beldžiau į duris.
Kai Selija pagaliau atidarė, pažvelgiau jai tiesiai į akis ir ne
pratariau nė žodžio. Ji nebyliai spoksojo į mane. Su ašaromis
akyse aš pasakiau tik tiek:
- Prašau.
Ji nusisuko nuo manęs.
- Aš suklydau, - pasakiau. - Daugiau niekada taip nedarysiu.
Kai praėjusį kartą taip pykomės, aš neatsiprašiau. Tad aš
tikrai maniau, kad jei tik šįsyk prisipažinsiu, jog buvau neteisi,
jei tik nusileisiu, atvirai ir iš visos širdies, Selija man atleis.
Bet ji neatleido.
- Nebegaliu, - pasakė ir papurtė galvą. Ji vilkėjo džinsus pa
aukštintu liemeniu ir marškinėlius su užrašu „Coca Cola". Jos
plaukai buvo ilgi, žemiau pečių. Sulaukusi trisdešimt septynerių
Selija vis dar atrodė kaip einanti trečią dešimtį. Ji visada atrodė
313
TAYLOR JENKINS REID
jaunatviškai, tuo aš niekada negalėjau pasigirti. Buvau trisdešimt

aštuonerių, taip ir atrodžiau.
Kai ji tai pasakė, suklupau koridoriuje prie durų ir pradėjau
raudoti.
Ji įsitempė mane vidun.
- Selija, grįžk pas mane, - maldavau jos. - Tik sugrįžk, ir
aš visko atsisakysiu. Išskyrus Konorą. Niekada nebevaidinsiu,
visam pasauliui papasakosiu apie mus. Esu pasiruošusi visiškai
tau atsiduoti. Prašau.
Selija klausėsi. Bet tada labai ramiai atsisėdo ant kėdės prie
lovos ir pasakė:
- Evelina, tau nepavyks visko atsisakyti. Niekada nesugebėsi.
Tai, jog neįstengiu mylėti tavęs taip, kad norėtum būti vien tik
mano, taps mano gyvenimo tragedija. Tavęs niekas nesugebės
mylėti taip, kad norėtum visiškai atsiduoti.
Šiek tiek pastovėjau, palaukiau, kol ji pasakys dar ką nors.
Bet ji tylėjo. Nebeturėjo, ką pasakyti. O aš irgi negalėjau nieko
pasakyti, kas priverstų ją apsigalvoti.
Susitaikiau su tikrove, suėmiau save į rankas, sutramdžiau
ašaras, pabučiavau ją į smilkinį ir išėjau.
Slėpdama skausmą vėl įlipau į lėktuvą, skrendantį į Niujorką.
Tik grįžusi į savo namus pratrukau. Sriūbavau taip, tarsi Selija
būtų mirusi.
Skausmas buvo nepakeliamas.
Aš nuėjau per toli. Ir viskas buvo baigta.
314
r tikrai viskas baigėsi? - klausiu.
A - Ji nutraukė su manimi visus ryšius, - atsako Evelina.
- O kaip dėl filmo?
- Klausi, ar buvo verta?
- Na taip.
- Filmas sulaukė didelio pasisekimo. Bet vis tiek nevertėjo.
- Už tą filmą Donas Adleris laimėjo „Oskarą", tiesa?
Evelina užverčia akis.
- Tas niekšas laimėjo „Oskarą", o manęs nė nenominavo.
- O kodėl? Aš mačiau tą filmą, - sakau. - Ar bent jau kai ku
rias dalis. Jūs suvaidinote puikiai. Tiesiog pritrenkiamai.
- Manai, šito nežinau?
- Tai kodėl jūsų nenominavo?
- Ogi todėl, - atšauna Evelina nusivylusi, - kad nebuvo ga
lima manęs už tai girti. Tas filmas buvo pažymėtas „S" raide.
Pasirodžius tam filmui beveik kiekvieno mūsų šalies laikraščio
redakcija gavo šūsnis laiškų. Atrodžiau per daug skandalinga,
nepadori. Žmones tai pernelyg sujaudino. Apnikti tokių jausmų
jie panoro kam nors suversti kaltę, tad apkaltino mane. Kas jiems
beliko? Negi atsakomybę suversi režisieriui prancūzui? Pran
cūzai juk tokie. Žmonės tikrai neketino kaltinti ir ką tik išgelbėto
Dono Adlerio. Jie apkaltino pačių susikurtą sekso simbolį ir drįso
pavadinti mane nusivalkiojusia. Tikrai nesiruošė man už tai
315
TAYLOR JENKINS REID
įteikti „Oskaro". Visi norėjo paslapčia pažiūrėti filmą tamsioje

kino salėje, o paskui viešai mane gėdinti.
- Be tai nepakenkė jūsų karjerai, - paminiu. - Tais pačiais me
tais nusifilmavote dar dviejuose filmuose.
- Nešiau pelną. Niekas nenusisuka nuo pinigų. Visi džiaugs
mingai skyrė man vaidmenis savo filmuose, o paskui už nugaros
apkalbinėjo.
- Per kelerius metus atlikote kelis vaidmenis, kurie įvertinti
kaip vieni geriausių per dešimtmetį.
- Taip, bet kodėl man prireikė taisyti padėtį? Aš nieko blogo
nepadariau.
- Na, dabar mes tai jau žinome. Žmonės gyrė jus ir tą filmą
jau devintojo dešimtmečio pradžioje.
- Taip, žvelgiant atgal viskas atrodo aišku. Daugybę metų gy
venau paženklinta, o šalies gyventojai ir gyventojos suko galvas
svarstydami, ką galėtų reikšti šis filmas. Pamatę moterį, kuri nori
būti išdulkinta, visi pasijuto sukrėsti. Suprantu, kalbu šiurkščiai,
bet kitaip to nepavadinsi. Patricija - ne iš tų moterų, kurios nori
mylėtis. Ji norėjo būti dulkinama. Mes tai ir parodėme. Žmonės
supyko pajutę, kaip labai jiems tai patinka.
Evelina vis dar pyksta. Matau, kaip įsitempia jos žandikaulio
raumenys.
- Netrukus jūs laimėjote „Oskarą".
- Dėl to filmo netekau Selijos, - atsako ji. - Mano gyvenimas,
kurį taip mėgau, dėl to filmo apvirto aukštyn kojomis. Suprantu,
kad tai nutiko dėl mano pačios kaltės. Juk nepasitarusi su janusifil
mavau karštoje sekso scenoje su buvusiu vyru. Dėl klaidų, kurias
padariau kurdama savo santykius, nekaltinu kitų. Vis dėlto...
Evelina trumpam susimąsto. Tyli.
- Norėčiau jūsų kai ko paklausti, nes manau, svarbu kalbėti
apie tai be jokių užuolankų, - pasakau.
316
- Gerai...
- Ar biseksualumas apsunkino jūsų santykius? - Noriu at
skleisti jos seksualumą ir visus jo niuansus, daugialypiškumą.
- Ką turi omeny? - paklausia ji. Balse girdėti keista gaidelė.
- Netekote mylimos moters dėl seksualinių santykių su vy
rais. Manau, tai svarbu kalbant apie jūsų tapatybę iš esmės.
Evelina apsvarsto mano žodžius. Tada papurto galvą.
- Ne, aš netekau mylimos moters, nes šlovė man rūpėjo tiek
pat, kiek ji. Tai visai nesusiję su seksualumu.
- Bet jūs naudojotės savo seksualumu norėdama gauti iš vyrų
tai, ko jums negalėjo duoti Selija.
Evelina papurto galva dar kategoriškiau.
- Seksualumas ir seksas - du skirtingi dalykai. Norėdama ką
nors gauti naudojausi seksu. Seksas - tik aktas. Seksualumas -
tai nuoširdi geismo ir malonumo išraiška. Tai visada buvo skirta
tik Selijai.
- Niekada apie tai nepagalvojau, - sakau.
- Biseksualumas nepastūmėjo manęs į neištikimybę, - aiškina
Evelina. - Šie dalykai visai nesusiję. Tai nereiškė ir to, kad Selija
patenkino mane tik iš dalies.
Nesusilaikiusi pertraukiu:
- Aš ne...
- Žinau, kad taip nesakei, - pabrėžia Evelina. - Bet noriu, kad
išgirstum tai iš mano lūpų. Pasak Selijos, ji negalėjo turėti manęs
visos todėl, kad buvau egoistė ir bijojau prarasti tai, ką turėjau.
Ne todėl, kad manyje buvo dvi pusės, kurių vienas žmogus ne
galėtų patenkinti. Sudaužiau Selijai širdį, nes pusę savo laiko
praleisdavau ją mylėdama, o kitą pusę - slėpdama, kaip ją myliu.
Niekada nesu buvusi neištikima Selijai. Jei neištikimybe vadi
name geismą kitam žmogui ir mylėjimąsi su juo. Niekada taip
nesielgiau. Būdama su Selija, neieškojau nieko kito. Lygiai taip
317
TAYLOR JENKINS REID
elgiasi ir ištekėjusi moteris. Ar dairiausi į kitus? Žinoma. Tai daro

visi su kuo nors santykius palaikantys žmonės. Bet aš mylėjau
Seliją ir savo esybe dalijausi tik su ja.
Bėda ta, kad naudojausi savo kūnu siekdama kitų dalykų. Net
dėl jos nesilioviau to dariusi. Tai mano tragedija. Kad naudojausi
kūnu ne tik tada, kai neturėjau kitos išeities, bet ir kai atsirado
galimybė rinktis. Žinojau, jog tai įskaudins mano mylimą moterį,
bet ir toliau taip elgiausi. Be to, paverčiau ją viso to bendrininke.
Įstūmiau į tokią padėtį, kurioje jai nuolat tekdavo paminti save
ir pritarti mano pasirinkimams. Selija paliko mane akimirksniu,
tačiau į tai ėjome ilgai ir skausmingai. Aš ją skaudinau jai vis per-
rėždama širdį, diena iš dienos. O kai atsivėrė negyjanti žaizda,
ėmiau ir nustebau.
Permiegojau su Miku norėdama apsaugoti mūsų karjeras,
tiek jos, tiek savo. Man tai buvo svarbiau už mūsų santykių ne
liečiamumą. Su Hariu suartėjau norėdama kūdikio, nes maniau,
kad mums įsivaikinus kiltų įtarimų. Bijojau atkreipti dėmesį į
mūsų santuoką, kurioje nebuvo jokio sekso. Vėl nesirinkau mūsų
santykių neliečiamumo. O kai Maksui Žirardui kilo puiki kūry
binė mintis dėl filmo, panorau dalyvauti. Sutikau padaryti tai
aukodama savo santykių neliečiamumą.
- Jūs griežta sau, - sakau. - Selija nebuvo tobula. Ji būdavo
ir žiauri.
Evelina vos pastebimai gūžteli pečiais.
- Ji visada pasirūpindavo, kad geri dalykai persvertų bloguo
sius. Aš... na, aš jai to nesuteikiau. Visko atseikėdavau po lygiai.
Baisiau pasielgti su mylimu žmogumi neįmanoma: duodi jam
šį tą gero ir tikiesi, kad jis ir toliau tvers pragarą su tavimi. Ži
noma, kai Selija mane paliko, viską supratau. Mėginau atitaisyti
žalą. Bet buvo per vėlu. Selija nebegalėjo daugiau kentėti. O man
prireikė pernelyg daug laiko suprasti, kas iš tiesų svarbu. Tai
318
nutiko ne dėl mano seksualumo. Tikiuosi, kad tu viską teisingai

pateiksi.
- Pažadu, - tarsteliu. - Būtinai.
- Žinau, kad taip ir padarysi. Jei prašnekome apie tai, kaip
norėčiau būti pavaizduota, turėčiau dar kai ką papasakoti labai
tiksliai. Kai manęs neliks, nebegalėsiu pasiaiškinti. Aš noriu ži
noti, privalau būti tikra, kad užrašysi mano pasakojimą nieko
neiškraipydama.
- Žinoma, - sakau. - Apie ką?
Evelina apniunka.
- Monika, nesu geras žmogus. Pasirūpink, kad knygoje
būtų perduota ši žinutė. Aš neteigiu esanti gera. Padariau daug
dalykų, kurie įskaudino ne vieną žmogų, bet prireikus vėl tai
padaryčiau.
- Nežinau, - atsakau. - Evelina, jūs neatrodote tokia bloga.
- Tu pakeisi savo nuomonę, - taria ji. - Ir labai greitai.
Pagalvojau tik tiek: „Kokį velnią ji iškrėtė?"
319
A 980 metais ištiktas infarkto mirė Džonas. Jam tebuvo vos pen-
I kiasdešimt. Nesuvokiama. Sportiškiausias ir puikiausios svei
katos žmogus, kuris nerūkė, kasdien sportavo. Neįtikėtina, kad
jam galėjo sustoti širdis. Kai kuriuos dalykus tiesiog sunku su
vokti. Jam išėjus, mūsų gyvenime atsivėrė milžiniška tuštuma.
Konorai buvo penkeri. Nežinojau, kaip paaiškinti, kur dingo
dėdė Džonas. Dar sunkiau buvo paaiškinti mažylei, kodėl toks
liūdnas jos tėvelis. Savaitėmis Haris vos pajėgdavo išlipti iš
lovos. Prisiversdavo pakilti tik panoręs burbono. Jis retai būdavo
blaivus, visada paniuręs, dažnai nemielas.
Seliją vis kas nors nufotografuodavo apsiverkusią, raudo
nomis akimis, einančią į savo persirengimo vagonėlį Arizonoje.
Norėjau ją apkabinti. Norėjau, kad visi padėtume vieni kitiems
tai ištverti. Bet supratau, jog nelemta.
Tačiau aš galėjau padėti Hariui. Mudvi su Konora gyvenome jo
bute. Dukra miegojo savo kambaryje. Aš - ant sofos jo kambaryje.
Pasirūpindavau, kad jis pavalgytų. Nusipraustų. Žaistų su Konora.
Vieną rytą nubudusi radau Harį ir Konorą virtuvėje. Konora
pylėsi į dubenėlį sausų pusryčių, o pižamines kelnes mūvintis
Haris stovėjo ir žiūrėjo pro langą.
Rankoje laikė tuščią stiklinę. Kai jis atsisuko į Konorą, pasi
sveikinau:
- Labas rytas.
320
Konora paklausė:
- Tėveli, kodėl tavo akys šlapios?
Nežinojau, ar jis verkė. Ar taip anksti ryte jau spėjo išgerti.
Per laidotuves vilkėjau juodą vintažinę „Halton" suknelę.
Haris vilkėjo juodą kostiumą ir juodus marškinius, ryšėjo juodą
kaklaraištį, segėjo juodą diržą ir mūvėjo juodas kojines. Gedulo
skausmas buvo įsirėžęs jo veide.
Širdį draskantis jo skausmas nederėjo su istorija, kurią mes pa
pasakojome žiniasklaidos atstovams. Kaip ir tai, kad savo namą
Džonas paliko Hariui. Tačiau nepaisydama nuojautos neprašiau
Hario nei užgniaužti jausmų, nei atsisakyti paveldėto turto. Ne
beturėjau jėgų slėpti, kas mes tokie. Labai gerai supratau, kad
kartais skausmas būna stipresnis už norą išsaugoti įvaizdį.
Atėjo ir Selija. Vilkėjo juodą trumpą suknelę ilgomis ran
kovėmis. Ji su manimi nepasisveikino. Į mane nė nepažvelgė.
Spoksojau į ją, norėjau prieiti arčiau ir paimti už rankos. Bet ne
žengiau net jos pusėn.
Neketinau naudodamasi Hario skausmu sumažinti savąjį.
Nenorėjau versti su manimi kalbėtis. Tik ne taip.
Leidžiant Džono karstą į duobę, Haris tramdė ašaras. Selija
pasisuko eiti iš kapinių. Stebėdama ją Konora paklausė:
- Mamyte, kas ta ponia? Ar aš ją pažįstu?
- Taip, vaikeli, - atsakiau. - Pažinojai.
Tada Konora, mano nuostabioji mergytė, pasakė:
- Ji miršta tavo filme.
Dukra visai neprisiminė Selijos. Ji buvo mačiusi ją filme „Ma
žosios moterys".
- Ji yra gera. Ji nori, kad visi būtų laimingi, - kalbėjo Konora.
Aš supratau, jog mano susikurta šeima galutinai iširo.
321
NOW THIS
SELI3A SENT DŽEIMS IR HOLIVUDO NAU30KĖ

DŽOANA MARKER - GERIAUSIOS DRAUGĖS
Apie Seliją Sent Džeims ir Holivudo naujokę Džoaną Marker

nesiliauja kalbėję visi šio miesto gyventojai! Marker, išgarsėjusi
nuostabiai atliktu vaidmeniu pernai pasirodžiusiame filme „Pažadėk
man“, pamažu darosi populiariausia šio sezono mergina. O kas gi
geriau gali jai nušviesti šio verslo virtuvę nei Amerikos Meilutė? 3os
pastebėtos kartu apsipirkinėjančios Santa Monikoje ir pietaujan
čios Beverli Hilse. Panašu, jog porelė išties mėgaujasi viena kitos
draugija.
Tikimės, kad jos planuoja kartu kurti filmą. Mūsų lauktų nepa
kartojamas pasirodymas!
322
v
inojau, kad vienintelis būdas paskatinti Harį gyventi to
Ž liau - leisti jam būti su Konora ir pasinerti į darbą. Laikas su
Konora - lengva užduotis. Ji mylėjo savo tėtį. Siekė jo dėmesio
kiekvieną sekundę. Darėsi vis panašesnė į jį, žydrų akių, aukštą
ir plačiapetį. Būdamas su dukra Haris negerdavo. Stengėsi būti
geras tėvas, išlikti blaivus.
Bet kiekvieną vakarą jis išeidavo namo, tik to niekas, be
manęs, daugiau nežinojo. Neabejojau, kad prieš miegą jis nu-
sigerdavo. Tomis dienomis, kai būdavo vienas, tikriausiai nė
nelipdavo iš lovos.
Beliko tik darbas. Man reikėjo rasti ką nors, kas jam patiktų.
Norėjau jam pakišti tokį rankraštį, kuris sužadintų aistrą, mano
vaidmuo irgi turėjo būti puikus. Ne vien todėl, kad tai palanku
man. Tiesiog Haris nebūtų nieko daręs tik dėl savęs. Tačiau būtų
padaręs viską, jei manytų, kad to reikia man.
Taigi aš skaičiau rankraščius. Per mėnesį perskaitydavau
šimtus. O tada Maksas Žirardas atsiuntė man rankraštį, su ku
riuo jam nesisekė. Jis vadinosi „Viskas dėl mūsų".
Tai buvo istorija apie vienišą trijų vaikų mamą, kuri persi
kelia į Niujorką, stengiasi rūpintis vaikais ir siekti savo svajonių.
Buvo pasakojama apie pastangas išbristi iš skurdo šaltame be
jausmiame mieste, taip pat apie viltį ir narsą patikėti, kad esi
vertas geresnio gyvenimo. Žinojau, jog šie dalykai sudomins
323
TAYLOR JENKINS REID
Harį. Mamos Renės vaidmuo žavėjo: ji buvo nuoširdi, teisinga

ir kupina jėgų.
Padaviau rankraštį Hariui ir paprašiau perskaityti. Jam spy
riojantis pasakiau:
- Manau, kad pagaliau gausiu „Oskarą".
Tada jis sutiko.
Man patiko kurti filmą „Viskas dėl mūsų". Visai ne dėl to,
kad už jį pagaliau gavau tą nelemtą statulėlę ir filmavimo aikš
telėje dar labiau suartėjau su Maksu Žirardu. Man patiko kurti
„Viskas dėl mūsų" todėl, kad Haris, nors ir nesiliovė gėręs, bent
jau išlipdavo iš lovos.
Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai pasirodė filmas, mes

su Hariu nuėjome į „Oskarų" teikimo ceremoniją. Maksas Ži-
rardas dalyvavo šventėje su modeliu Bridžita Maners, bet prieš
dvi savaites jis juokavo, kad išties norėtų į šventę vestis mane,
džiaugtųsi, jei eičiau įsikibusi jam į parankę. Net pašmaikštavo,
jog man pavyko sudaužyti jam širdį nė neištekėjus už jo, turint
galvoje, su kiek vyrų buvau susituokusi. Taigi, nors jis ir atėjo
į šventę su kita, mums visiems sėdint pirmoje eilėje jaučiausi
taip, tarsi būčiau kartu su dviem svarbiausiais savo gyvenimo
vyrais.
Konora laukė mūsų viešbučio kambaryje, kartu su Luiza
žiūrėjo ceremoniją per televizorių. Tą dieną ji nupiešė mums su
Hariu po piešinuką. Man - auksinę žvaigždę. Hariui - auksinį
žaibą. Pasakė, kad jie atneš mums sėkmę. Įsidėjau savo piešinį į
rankinę. Haris įsikišo savąjį į smokingo kišenę.
Kai buvo paskelbta Geriausios aktorės nominacija, supratau,
jog išties niekada netikėjau galinti laimėti. „Oskaras" būtų suteikęs
tai, ko troškau: patikimumą, autoritetą. Bet nuoširdžiai įsigilinusi į
save supratau, kad nesijaučiu patikima ar autoritetinga.
324
Tomui Brikui atvėrus voką, Haris suspaudė man ranką.

O tada netikėtai išgirdau savo vardą.
Spoksojau tiesiai prieš save, kvėpavau tankiai, nesuvokdama,
ką išgirdau. Tada Haris pasisuko į mane ir pasakė:
- Tau pavyko.
Atsistojau ir jį apkabinau. Užlipau ant scenos, paėmiau iš
Briko „Oskarą", priglaudžiau ranką prie krūtinės ir palaukiau,
kol nustos daužytis širdis.
Nutilus plojimams, pasilenkiau prie mikrofono ir pasakiau
kalbą, kurią buvau šiek tiek apgalvojusi, bet daug ką improvi
zavau.
Mėginau prisiminti, ką ketinau pasakyti visus tuos kartus, kai
tikėjausi laimėti.
- Ačiū, - tariau, žvelgdama į begalę pažįstamų nuostabių
veidų. - Dėkoju ne vien tik už šį apdovanojimą, kurį branginsiu
amžinai, bet ir už tai, kad man buvo leista dirbti šį darbą. Ne
visada buvo lengva, Dievas mato, mano kelyje pasitaikė duobių,
tačiau aš labai džiaugiuosi savo gyvenimu. Ačiū visiems pro
diuseriams, su kuriais teko dirbti nuo šeštojo dešimtmečio - o
Dieve, aš ką tik atskleidžiau savo amžių, - bet ypač dėkoju savo
mylimiausiam prodiuseriui Hariui Kameronui. Aš tave myliu.
Myliu mūsų dukrą. Labas, Konora. Mieloji, eik miegoti. Jau vėlu.
Ačiū visiems aktoriams ir aktorėms, visiems režisieriams, kurie
padėjo man augti kaip aktorei, ypač Maksui Žirardui. Ačiū tau.
Beje, Maksai, manau, kad įmušei tris įvarčius. Yra dar vienas
žmogus, apie kurį galvoju kiekvieną dieną.
Prieš dešimt metų būčiau bijojusi pasakyti ką nors daugiau.
Turbūt išvis nebūčiau nieko sakiusi. Bet privalėjau į ją kreiptis.
Nors ir daug metų su ja nesikalbėjau. Turėjau parodyti jai, kad
vis dar ją myliu. Kad tai niekada nepasikeis.
325
TAYLOR JENKINS REID
- Žinau, kad dabar ji mane mato. Tikiuosi, žino, kokia yra

man svarbi. Labai visiems dėkoju. Ačiū.
Virpėdama nuėjau į užkulisius ir pasistengiau susitvardyti.
Pasikalbėjau su žurnalistais. Išklausiau sveikinimų. Grįžau kaip
tik laiku, kai Maksas atsiėmė geriausio režisieriaus apdovano
jimą, o Haris buvo apdovanotas už geriausią metų filmą. Paskui
visi trys išsišiepę iki ausų fotografavomės.
Mes užkopėme į pačią kalno viršūnę ir įsmeigėme ten savo
vėliavas.
326
aždaug pirmą nakties Haris išvažiavo į viešbutį patikrin
M ti, kaip sekasi Konorai, o mes su Žirardu tebestovėjome
„Paramount" direktoriui priklausančio prašmatnaus namo kie
me. Juodo dangaus fone tryško apvalaus fontano srovė. Mes su
Maksu sėdėjome ir džiaugėmės savo laimėjimais. Privažiavo jo
limuzinas.
- Ar parvežti tave į viešbutį? - paklausė jis.
- Kur tavo draugė?
Maksas gūžtelėjo.
- Bijau, kad ją domino tik kvietimas į šį renginį.
Nusijuokiau.
- Vargšas Maksas.
- Maksas nėra vargšas, - atsakė jis. - Praleidau vakarą su gra
žiausia moterimi pasaulyje.
Papurčiau galvą.
- Tu perdedi, - pasakiau.
- Man atrodo, kad tu išalkai. Važiuojame, nusipirksime mė
sainių.
- Mėsainių?
- Esu tikras, kad net ir Evelina Hugo kartais valgo mėsainius.
Maksas atidarė limuzino duris ir palaukė, kol aš įsėsiu.
- Jūsų karieta, - tarė jis.
327
TAYLOR JENKINS REID
Norėjau važiuoti namo pas Konorą. Stebėti, kaip ji išsižiojusi

miega. Bet man visai patiko mintis nusipirkti mėsainių su Maksu
Žirardu.
Po kelių minučių limuzino vairuotojas jau mėgino privažiuoti
prie aptarnavimo langelio, bet mudu su Maksu nusprendėme,
kad bus paprasčiau patiems užeiti vidun.
Mes stovėjome eilėje. Aš - su tamsiai mėlyna šilkine suknele,
jis - su smokingu. Prieš mus du paaugliai užsisakė skrudintų
bulvyčių. Atėjus mūsų eilei kasininkė suriko, tarsi pamačiusi
pelę.
- O Dieve! - aiktelėjo ji. - Jūs Evelina Hugo.
Nusijuokiau.
- Nesuprantu, apie ką jūs kalbate, - atsakiau. Praėjus dvide
šimt penkeriems metams, šie žodžiai vis dar suveikdavo.
- Čia jūs. Evelina Hugo.
- Nesąmonė.
- Ši diena - nuostabiausia mano gyvenime, - tarė ji, o paskui
riktelėjo dirbantiems virtuvėje: - Norma, ateik! Čia stovi Evelina
Hugo! Su suknele!
Maksas nusijuokė. Į mus spoksojo vis daugiau žmonių.
Pradėjau jaustis kaip gyvūnas narve. Prie to, kai į tave spokso
ankštose erdvėse, turbūt negalima priprasti. Prie manęs priėjo
keli virtuvės darbuotojai.
- Ar galėtume gauti du mėsainius? - paklausė Maksas. - Man
prašau su daugiau sūrio.
Niekas nekreipė į jį dėmesio.
- Ar galiu gauti autografą? - paklausė kasininkė.
- Žinoma, - maloniai atsakiau.
Tikėjausi, kad viskas tuo ir baigsis - tuoj gausime savo mė
sainius ir galėsime eiti. Pradėjau pasirašinėti ant popierinių
328
valgiaraščių ir popierinių kepuraičių. Pasirašiau ir ant kelių sąs

kaitų.
- Mums tikrai reikia eiti, - pasakiau. - Jau vėlu. - Bet jie nesi
liovė. Žmonės ir toliau brovėsi prie manęs.
- Jūs laimėjote „Oskarą", - tarė senyva moteris. - Prieš kelias
valandas. Aš mačiau. Savo akimis.
- Taip, laimėjau, - atsakiau. Rašikliu parodžiau į Maksą. - Jis
irgi.
Maksas pamojavo.
Dar kelis kartus pasirašiau, paspaudžiau dar kelias rankas.
- Gerai, man išties reikia eiti, - pasakiau.
Bet žmonių prisirinko dar daugiau.
- Gerai, - tarė Maksas. - Leiskite damai atsikvėpti. - Pasižiū
rėjau, iš kur sklinda jo balsas, ir pamačiau, kad Maksas praskina
minią ir ateina prie manęs. Jis padavė man mėsainius, pakėlė
mane ant rankų, užsimetė ant peties, išėjo iš greitojo maisto res
torano ir nužingsniavo tiesiai prie limuzino.
- Oho, - pasakiau jam, kai nuleido ant žemės.
Jis atsisėdo šalia. Čiupo maišiuką.
- Evelina, - prabilo jis.
-Ką?
- Aš tave myliu.
- Kaip suprasti - tu mane myli?
Jis pasilenkė sumaigydamas mėsainius ir mane pabučiavo.
Pasijutau taip, lyg apleistame pastate būtų kas nors uždegęs
šviesą. Nuo tada, kai Selija mane paliko, kai mano gyvenimo
meilė išėjo, manęs niekas daugiau nebučiavo su tokia aistra, kuri
įžiebia aistrą.
Ir štai prieš mane sėdėjo Maksas, laikydamas du sumaigytus
mėsainius, jo šiltos lūpos prilietė manąsias.
- Štai ką, - tarė jis atšlijęs nuo manęs. - Daryk, kaip išmanai.
329
TAYLOR JENKINS REID
Kitą rytą nubudau jau būdama „Oskaro" laimėtoja, o mano

lovoje septynmetė krimto viešbučio darbuotojų patiektus pus
ryčius.
Kažkas pabeldė į duris. Pasiėmiau chalatą. Atidariau duris.
Pamačiau dvidešimties rožių puokštę ir atviruką su užrašu: „Pa
milau Tave iš pirmo žvilgsnio. Bandžiau tą jausmą užgniaužti.
Veltui, nieko nebus. Palik jį, ma belle. Tekėk už manęs. Prašau.
Apkabinu ir bučiuoju, M."
330
v
ia ir sustokime, - sako Evelina.
Č Ji teisi. Jau vėlu, spėju, kad man reikia atsakyti į aibę pra
leistų skambučių ir elektroninių laiškų. Žinau, jog balso pašte
tikrai rasiu Deivido žinutę.
- Gerai, - užverčiu bloknotą ir išjungiu diktofoną.
Evelina surenka kelis popieriaus lapus ir nešvarius kavos
puodelius, kurių prisikaupė per dieną.
Patikrinu telefoną. Praleisti du Deivido skambučiai. Vienas -
Frenkės. Dar vienas - mamos.
Atsisveikinu su Evelina ir išeinu į gatvę.
Lauke šilčiau, nei tikėjausi, todėl nusirengiu paltą. Iš kišenės
išsitraukiu telefoną. Pirmiausia išklausau balso pašte paliktą
mamos žinutę. Nesijaučiu pasiruošusi išgirsti, ką man nori pa
sakyti Deividas. Nežinau, ką norėčiau iš jo išgirsti. Nežinau, ar
nusivilčiau, jeigu jis ko nors nepasakytų.
„Labas, mieloji, - sako mama. - Skambinu tik priminti, kad
netrukus atvyksiu! Mano lėktuvas nusileidžia penktadienio va
karą. Ir aš žinau, jog primygtinai siūlysiesi mane pasitikti, nes
anąkart pasiklydau metro, bet tu nesijaudink. Tikrai. Sugalvosiu,
kaip nusigauti iki savo dukros buto. Nuo Džono F. Kenedžio
oro uosto. Arba „La Guardia". Vaje, tik nemanyk, kad apsiri
kusi nusipirkau bilietus į Niuarką. Tikrai ne. Nebūčiau galėjusi
331
TAYLOR JENKINS REID
taip padaryti. Ką gi, labai džiaugiuosi, kad tuoj tave pamatysiu,

mano kukuliuk. Aš tave myliu."
Dar neišklausiusi visos žinutės pradedu juoktis. Mano mama
pasiklydo Niujorke ne kartą, o kelis. Ji niekada nevažiuoja taksi.
Vis sako, kad moka naudotis viešuoju transportu, nors užaugo
Los Andžele ir neišmano, kaip keliauti naudojantis skirtingomis
transporto sistemomis.
Be to, niekada nemėgau būti vadinama kukuliuku. Labiausiai
dėl to, kad tai susiję su mano apkūnumu vaikystėje - buvau iš
sipūtusi kaip kukulis.
Kol parašau jai žinutę: „Laukiu susitikimo! Pasitiksiu tave oro
uoste. Tik pasakyk, kuriame nusileisi", nueinu iki metro stotelės.
Tikinu save, kad reikėtų išklausyti Deivido žinutę tik pasiekus
Brukliną. Vos taip ir nepadarau. Mažai trūksta. Bet stovėdama
prie metro laiptų vis dėlto paleidžiu įrašą.
„Labas, - išgirstu, jo kimus balsas man toks pažįstamas. - Para
šiau tau žinutę. Bet man neatsakei. Aš... Aš esu Niujorke. Namie.
Turiu galvoje, kad esu bute. Mūsų bute. Arba... tavo bute. Koks
skirtumas? Aš čia. Laukiu tavęs. Žinau, atvykau nepranešęs. Bet
ar nemanai, kad mums reikėtų pasikalbėti? Nemanai, kad ne viską
pasakėme? Na jau baigiu. Tikiuosi greitai tave pamatyti."
Išklausiusi pranešimą nubėgu laiptais žemyn, perbraukiu
kortelę, prieš traukiniui pajudant įšoku į sausakimšą vagoną ir,
mums skriete skriejant nuo vienos stotelės prie kitos, bandau
nusiraminti.
„Kokį velnią jis veikia namie?"
Išlipu iš traukinio ir nueinu iki gatvės. Pajutusi, kad vėsu,
apsirengiu paltą. Šiąnakt Brukline šalčiau nei Manhatane.
Į butą stengiuosi eiti, o ne bėgti. Stengiuosi nusiraminti, su
imti save į rankas. Nėra ko skubėti, kartoju sau. Be to, nenoriu
pasirodyti jam uždususi ir susitaršiusi.
332
Įeinu į namą pro pagrindines duris. Užlipu laiptais iki buto.

Įkišu raktą į durų spyną.
Ir pamatau jį.
Deividą.
Virtuvėje plauna indus, tarsi čia gyventų.
- Labas, - pasisveikinu ir spoksau į jį.
Jis visai nepasikeitęs. Mėlynos akys, tankios blakstienos.
Trumpi plaukai. Vilki margus marškinėlius ir tamsiai pilkus
džinsus.
Kai susipažinome ir įsimylėjome, galvojau: tai, kad Deividas
baltasis, tik geriau, nes jis niekada nepasakys, jog esu nepakan
kamai juoda. Prisimenu, kaip Evelina pirmą kartą išgirdo savo
tarnaitę kalbant ispaniškai.
Man atrodė, kad būdamas ne itin išprusęs Deividas niekada
nepamanys, jog esu bloga žurnalistė. Prisimenu, kaip Selija pa
reiškė Evelinai, jog ši prasta aktorė.
Jaučiausi gražesnė už Deividą, todėl maniau, kad jis manęs
niekada nepaliks. Prisimenu, kaip Donas elgėsi su Evelina, nors
ši, be abejo, buvo gražiausia moteris pasaulyje.
Evelina nepabijojo šių iššūkių.
Dabar, žvelgdama į Deividą, suprantu, kad aš nuo savųjų iš
sisukau.
Gal visą gyvenimą taip elgiuosi.
- Labas, - sako jis.
Nesusivaldau ir išberiu žodžius kaip žirnius. Neturiu nei
laiko, nei energijos, nei savitvardos jų sušvelninti ir ramiai ištarti.
- Ką čia veiki? - pasiteirauju.
Deividas padeda dubenėlį ant stalo ir vėl atsisuka į mane.
- Atėjau išsiaiškinti kelių dalykų, - atsako jis.
- Ar aš esu vienas tų dalykų? - paklausiu.
Numetu rankinę į kampą. Nusispiriu batus.
333
TAYLOR JENKINS REID
- Noriu tinkamai pasielgti, - sako Deividas. - Aš padariau

klaidą. Manau, mes abu suklydome.
Kodėl iki šiol nesupratau, kad visos mano bėdos kyla dėl
nepasitikėjimo savimi. Kad beveik visų mano problemų ištakos -
negebėjimas gerai jaustis savo kailyje, o tuos, kuriems nepatinku,
tiesiog pasiųsti velniop. Kodėl taip ilgai gyvenau nuleidusi galvą
ir susitaikydavau su mažiau, nors puikiai žinojau, kad esu verta
daug daugiau.
- Aš nesijaučiu suklydusi, - sakau. Šis pareiškimas mane nu
stebina ne menkiau nei Deividą, gal net daugiau.
- Monika, mes abu paskubėjome. Supykau, kai nesutikai
kraustytis į San Fransiską. Jaučiausi turįs teisę tavęs prašyti, kad
pasiaukotum dėl manęs ir mano karjeros.
Svarstau, ką atsakyti, o Deividas tęsia:
- Tu supykai, kad išdrįsau tavęs šito prašyti, nors žinojau,
kaip tau patinka gyventi čia. Bet... galima viską išspręsti ir kitaip.
Kurį laiką galime palaikyti santykius per atstumą. O paskui aš
galiu vėl persikelti čia arba tu gali atvažiuoti į San Fransiską. Mes
galime rinktis. Tai ir norėjau pasakyti. Mums nereikia skirtis.
Mes neprivalome visko atsisakyti.
Atsisėdu ant sofos, mąstydama grąžau rankas. Dabar su
prantu, kas visas šias savaites mane taip liūdino. Kas slėgė ir
vertė taip siaubingai jaustis.
Ne atstūmimas.
Ne tai, kad mano širdis buvo sudaužyta.
O pralaimėjimas.
Palikdamas mane Donas nesudaužė man širdies. Tiesiog žlugo
mano santuoka. O tai ne tas pats.
Evelina tai pasakė praėjusią savaitę.
Dabar suprantu, kodėl mane taip paveikė šie žodžiai.
334
Neradau ramybės, nes išsirinkau sau netinkamą vyrą. Ište

kėjau ne už to. Dalykas tas, kad būdama trisdešimt penkerių
turėčiau taip mylėti savo vyrą, kad galėčiau dėl jo pasiaukoti.
Man dar reikia atverti širdį ir ką nors giliau į ją įsileisti.
Kai kurios santuokos išties niekam tikusios. Kai kurių žmonių
meilė yra gana vienpusė. Kartais jie skiriasi, nes vienas kitam
netinka.
Kartais skyrybos nėra sukrečianti netektis. Kartais jos įvyksta
todėl, kad abiem partneriams nuo akių nukrinta šydas.
- Nemanau... Turbūt tau geriausia grįžti į San Fransiską, - ga
liausiai pratariu.
Deividas prieina ir atsisėda ant sofos šalia manęs.
- Man reikėtų likti čia, - sakau. - Santuoka per atstumą -
prastas sprendimas. Manau... kad skyrybos - geriausia išeitis.
- Monika....
- Atleisk, - sakau, kai jis paima man už rankos. - Norėčiau,
kad būtų kitaip. Bet spėju, jog giliai viduje ir pats taip galvoji.
Tu atvažiavai ne todėl, kad manęs pasiilgai. Ar kad negali be
manęs gyventi. Tu tiesiog nenori pasiduoti. Zinai, aš irgi nenoriu.
Nenoriu patirti nesėkmės. Bet dėl šios priežasties neverta likti
kartu. Mes turėtume suvokti priežastis, kodėl gi mes nenorime
pasiduoti. Neturėtų taip būti, kad mes tiesiog nenorime pasi
duoti. Ir aš neturiu... neturiu jokių... - nežinau, kaip pasakyti
tai švelniai. Todėl tiesiog išrėžiu: - Niekada nejaučiau, kad esi
antroji mano pusė.
Deividas pakyla nuo sofos. Maniau, pasėdėsime ilgiau, pa
sikalbėsime. Kai jis apsirengia striukę, suvokiu, jog veikiausiai
tikėjosi šiąnakt čia nakvoti.
O kai jis suima durų rankeną, suprantu, kad paraginau jį už
baigti pusėtiną santuoką, vildamasi susikurti geresnį gyvenimą.
335
TAYLOR JENKINS REID
- Belieka palinkėti, kad susirastum savo antrąją pusę, - taria

Deividas.
„Tokią kaip Seliją", - pagalvoju.
- Ačiū, - sakau, - tikiuosi, ir tau pasiseks.
Deividas nusišypso, bet atrodo, kad susiraukia. Pagaliau iš
eina.
Kai išyra santuoka, turbūt turėtum per naktį nesudėti bluosto?
Bet nemiga manęs nekankina. Užmiegu lengvai.
Kitą rytą, vos spėjus įsitaisyti prie stalo pas Eveliną, pa
skambina Frenke. Pasvarstau, ar nereikėtų leisti įsijungti balso
paštui, bet mano galva ir taip pilna minčių. Jei atsiras dar viena:
„Atskambinti Frenkei", galiu nebeatlaikyti. Geriau jau iškart at
siliepti. Ir apie tai daugiau nebegalvoti.
- Sveika, Frenke, - pasisveikinu.
- Labas, - sako ji. Balsas giedras, beveik linksmas. - Mums
reikia susitarti su fotografais. Evelina turbūt norėtų, kad jie ateitų
pas ją į butą.
- O, turiu paklausti, - sakau. - Sekundėlę. - Išjungiu telefono
mikrofoną ir atsisuku į Eveliną. - Manęs klausia, kada ir kur
surengsime fotosesiją.
- Kad ir čia, - atsako Evelina. - Gal penktadienį.
- Jis po trijų dienų.
- Taip, kiek žinau, penktadienis ateina po ketvirtadienio.
Tiesa?
Nusišypsau ir papurtau galvą, tada vėl įjungiu telefono mi
krofoną.
- Evelina siūlo penktadienį, jos bute.
- Gal iki pietų? - teiraujasi Evelina. - Vienuoliktą.
- Ar tinka vienuolikta valanda? - perklausiu Frenkės.
Frenke sutinka.
336
- Puiku!
Baigiu pokalbį ir pažvelgiu į Eveliną.
- Norite surengti fotosesiją po trijų dienų?
- Ne, tai tu nori, kad aš pozuočiau nuotraukoms, ar jau pa
miršai?
- Bet ar jūs tikra dėl penktadienio?
- Tada mūsų darbas jau bus baigtas, - sako Evelina. - Tau
reikės dar ilgiau padirbėti nei įprastai. Paprašysiu, kad Greisė
atneštų tavo mėgstamų keksiukų ir kavos iš tavo mėgstamiau
sios kavinės „Peet's coffee".
- Puiku, - sakau. - Bet mums vis dar reikia apie daug ką pa
sikalbėti.
- Nesijaudink. Iki penktadienio suspėsime.
Abejodama pažvelgiu į Eveliną ir ji priduria:
- Turėtum džiaugtis, Monika. Išgirsi atsakymus į savo klau
simus.
337
ai Haris perskaitė Makso man atsiųstą žinutę, jam atėmė
K žadą. Iš pradžių pamaniau, kad parodžiusi žinutę jį tik
įskaudinau. Bet paskui supratau, jog jis susimąstė.
Nusivežėme Konorą į žaidimų aikštelę Šaltojo Vandens
Kanjone Beverli Hilse. Po kelių valandų turėjome skristi atgal į
Niujorką. Mudu su Hariu stebėjome besisupančią Konorą.
- Mūsų santykiai nepasikeis, - tarė jis. - Jei mes išsiskirsime...
- Bet, Hari...
- Džono nebėra. Selijos nebėra. Nebereikia dangstytis vaikš
čiojant į dvigubus pasimatymus. Niekas nepasikeis.
- Mes pasikeisime, - stebėjau, kaip Konorą atsispiria vis smar
kiau, pakyla vis aukščiau.
Haris stebėjo dukrą pro akinius nuo saulės ir šypsojosi. Pa
mojavo jai.
- Šaunu, mieloji! - šūktelėjo jis. - Atsimink, kad taip smarkiai
supantis reikia laikytis už grandinių.
Haris pradėjo šiek tiek mažiau gerti. Išmoko susivaldyti. Ir
niekada neleido, kad kas nors trukdytų jam dirbti arba būti su
dukra. Bet aš vis tiek nerimavau, kaip jis susitvarkys paliktas
vienas ilgesniam laikui.
Haris atsisuko į mane.
- Mes nepasikeisime, Eve. Pažadu. Gyvensiu savo name kaip
ir dabar. Tu gyvensi savajame. Aš aplankysiu tave kiekvieną
338
dieną. Kai Konora norės, galės nakvoti pas mane. Tokia padėtis
bus netgi palankesnė mūsų įvaizdžiui. Labai greitai žmonės
pradės kalbėti apie tai, kodėl mes turime du namus.
- Hari...
- Elkis, kaip išmanai. Jei nenori būti su Maksu, nebūk. Tiesiog
sakau, jog yra svarių priežasčių, dėl kurių turėtume išsiskirti.
Būtų sunku tam paprieštarauti. Liūdna tik tai, kad nebevadinsiu
tavęs savo žmona - man tai buvo garbė. Bet mes tebebūsime
šeima. Ir... manau, kad tau praverstų ką nors įsimylėti. Nusi
pelnei būti mylima.
- Tu irgi.
Haris liūdnai šyptelėjo.
- Aš jau turėjau mylimąjį. Jo nebėra. Dabar atėjo laikas tau. Gal
tai bus Maksas, o gal ir ne. Bet kas nors turi ateiti į tavo gyvenimą.
- Aš nenoriu su tavimi skirtis, - sakau. - Visai nesvarbu, kad
tai galbūt nereikšminga.
- Tėti, žiūrėk! - džiugiai sušuko Konora. Pakilusi aukštai į
orą, ji iškėlė kojas ir nušoko ant žemės.
Vos negavau širdies smūgio. Haris nusijuokė.
- Puiku! - šūktelėjo jis ir atsisuko į mane. - Atleisk. Gali būti,
kad aš ją to išmokiau.
- Taip ir pamaniau.
Konora vėl pradėjo suptis, Haris pasilenkė prie manęs ir ap
kabino per pečius.
- Žinau, kad tau nesinori skirtis, - pasakė. - Bet turbūt no
rėtum susituokti su Maksu. Kitaip nebūtum man parodžiusi to
laiškelio.
- Ar kalbi rimtai? - paklausiau.

Mes su Maksu grįžome į Niujorką ir nuėjome į jo butą. Nuo
tada, kai jis prisipažino mane mylįs, buvo praėjusios trys savaitės.
339
TAYLOR JENKINS REID
- Kalbu labai rimtai, - atsakė Maksas. - Kaip ten sakoma?

Taip rimtai kaip apie vėžį?
- Kaip apie širdies smūgį.
- Puiku. Kalbu taip rimtai kaip apie širdies smūgį.
- Mes vienas kito beveik nepažįstame, - priminiau jam.
- Mes pažįstame vienas kitą nuo 1960-ųjų, ma belle. Tu tiesiog
nesuvoki, kiek jau praėjo laiko. Daugiau nei dvidešimt metų.
Buvau įpusėjusi penktą dešimtį. Maksas buvo keleriais me
tais už mane vyresnis. Maniau, kad turėdama dukrą ir netikrą
vyrą apie įsimylėjimą nė negaliu galvoti. Neįsivaizdavau, kaip
tai galėtų įvykti.
Ir štai atsirado vyras, tikras gražuolis, vyras, kuris man visai
patiko, su kuriuo mane siejo bendra praeitis, kuris prisipažino
mane mylįs.
- Ar siūlai man palikti Harį? Tiesiog taip paprastai? Dėl mūsų
įsivaizduojamo bendro gyvenimo?
Maksas susiraukė.
- Nesu toks kvailas, kaip manai.
- Nemanau, kad tu kvailas.
- Haris yra homoseksualus, - tarė Maksas.
Nevalingai pasitraukiau nuo jo kuo toliau.
- Nesuprantu, apie ką tu kalbi, - atsiliepiau.
Maksas nusijuokė.
- Šie žodžiai nieko neįtikino perkant mėsainius. Neįtikins ir
dabar.
- Maksai...
- Ar tau patinka leisti su manimi laiką?
- Žinoma.
- Kūrybiniu požiūriu mes vienas kitą suprantame, tiesa?
- Žinoma.
340
- Aš režisavau net tris filmus, kurie buvo svarbūs tavo kar

jerai, tiesa?
- Taip.
- Manai, kad tai atsitiktinumas?
Kurį laiką apie tai pagalvojau.
- Ne, - atsakiau. - Taip nemanau.
- Tikrai ne, - pritarė jis. - Taip nutiko todėl, kad aš tave
suprantu. Man tavęs reikia. Nuo tada, kai pirmą kartą tave pa
mačiau, mano kūnas liepsnoja geismu tau. Bėgant metams vis
labiau tave įsimyliu. Vaizdo kameros tave mėgsta, o aš matau
tavo esmę. Ir tada tu atsiskleidi visomis savo spalvomis.
- Tu esi talentingas kūrėjas.
- Sutinku, - atsakė jis. - Bet tik todėl, kad tu mane įkvepi.
Tu, mano Evelina Hugo, trykšti talentu ir šis talentas pripildo
gyvybės kiekvieną filmą, kuriame tu vaidini. Esi mano mūza. O
aš esu tavo vadovas. Esu žmogus, kuris padeda tau nuveikti kai
ką didingo.
Giliai įkvėpiau ir apsvarsčiau jo žodžius.
- Tu teisus, - pasakiau. - Esi visiškai teisus.
- Nėra nieko erotiškesnio už tai, - tarė Maksas. - Už tai, kad
mudu įkvepiame vienas kitą. - Jis pasilenkė prie manęs. Oda
pajutau nuo jo kūno sklindantį karštį. - Nėra nieko prasmin-
gesnio už tai, kad mudu suprantame vienas kitą. Turi palikti
Harį. Jam viskas bus gerai. Niekas nežino, koks jis yra, o jeigu
kas ir žino, nelaido liežuvio. Jam nebereikia tavo apsaugos. Eve
lina, man reikia tavęs. Net labai, - sušnabždėjo jis man į ausį.
Pajutusi šiltą jo alsavimas, skruostą kutenančius barzdos šerelius
susijaudinau.
Prisitraukiau jį. Pabučiavau. Nusivilkau marškinėlius. Tada
nurengiau jį. Atsegiau jo kelnių diržą. Atsisegiau savo džinsų
sagą. Prisispaudžiau prie jo.
341
TAYLOR JENKINS REID
Iš to, kaip jis apkabino, kaip judėjo, supratau, kaip trokšta

manęs, suvokiau, kad negali patikėti savo sėkme, jog pagaliau
liečia mane. Kai nusmaukiau liemenėlės petnešėles, jis pažvelgė
man į akis ir priglaudė rankas prie krūtų taip, tarsi būtų atra
kinęs slaptą lobių skrynią.
Apėmė nuostabus jausmas. Jo prisilietimai pakerėjo. Išlais
vino mano geismą. Jis atsigulė ant sofos, o aš atsisėdau ant jo.
Judėjau taip, kaip norėjosi, ėmiau iš jo tai, ko troškau, ir pirmą
kartą per daugelį metų patyriau malonumą.
Jaučiausi tarsi dykumoje aptikusi vandens.
Paskui nebenorėjau su juo skirtis. Norėjau būti su juo.
- Tu būtum patėvis, - pasakiau. - Ar supranti?
- Aš myliu Konorą, - tarė Maksas. - Myliu vaikus. Tai didelis
pranašumas.
- Haris visada bus šalia. Jis niekur nedings. Tai niekada ne
pasikeis.
- Haris man netrukdo. Visada jį mėgau.
- Aš noriu gyventi savo namuose, - pasakiau. - Negaliu likti
čia. Nenoriu trikdyti Konoros.
- Puiku, - tarė jis.
Kurį laiką tylėjau. Neįsivaizdavau, ko tiksliai noriu. Bet gerai
žinojau, kad jo man dar negana. Norėjau vėl jį pajusti. Bučiavau
jį. Dejavau. Jis atsigulė ant manęs. Užsimerkusi pirmą kartą po
ilgo laiko neišvydau Selijos veido.
- Taip, - pasakiau, kai baigėme mylėtis, - tekėsiu už tavęs.
342
Nuviliantis Maksas Žirardas
NOW THIS
EVELINA HUGO IŠSISKIRIA SU HARIU KAMERONU

IR IŠTEKA UŽ KINO REŽISIERIAUS MAKSO ŽIRARDO
Evelinai Hugo patinka tekėti! Penkiolika metų pragyvenę kartu

Evelina ir prodiuseris Haris Kameronas pasuko skirtingais keliais.
3iems neseniai nusišypsojo sėkmė: šiais metais už filmą „Viskas dėl
mūsų" abu pelnė auksines „Oskaro“ statulėles.
Kalbama, kad pora jau seniai gyvena atskirai. Per pastaruosius
metus jie tapo tiesiog draugais. Kai kas teigia, kad jau kuri laiką
Haris gyvena savo velionio bičiulio Džono Breivermano namuose,
toje pačioje gatvėje kaip ir Evelina.
Per tą laiką Evelina pajuto šiltus jausmus Maksui Žirardui,
„Viskas dėl mūsų“ režisieriui. Abu užsiminė ketinantys susituokti.
Nežinome, ar su Maksu Evelina bus laiminga. Aišku tik viena: tai bus
jau šeštasis jos vyras.
345
es su Maksu susituokėme Trumpalapių jukų nacionalinia
me parke, dalyvaujant Konorai, Hariui ir Makso broliui
Lukui. Maksas pasiūlė tuoktis ir praleisti medaus mėnesį Sent
Tropeze arba Barselonoje. Bet buvome ką tik baigę filmavimo
darbus Los Andžele ir man patiko mintis apsiriboti maža grupe
le ir susiburti dykumoje.
Numojau ranka į baltą spalvą, jau seniai neapsimetinėjau
esanti nekalta. Pasirinkau ilgą vandenyno mėlynumo suknelę.
Mano šviesūs plaukai buvo iškarpyti laipteliais. Man buvo ke
turiasdešimt ketveri.
Konoros plaukus puošė gėlė. Prasegtus marškinius vilkintis
Haris stovėjo šalia.
Mano jaunikis Maksas vilkėjo lininį kostiumą. Juokavo, kad
tuokiasi pirmą kartą, todėl pasirinko baltą spalvą.
Po ceremonijos Haris su Konora išskrido į Niujorką. Lukas - į
Lioną. Mudu su Maksu likome vieni savo namelyje ir pašėlusiai
praleidome naktį.
Mylėjomės lovoje, ant stalo, o vidury nakties - verandoje po
atviru dangumi.
Ryte suvalgėme greipfrutą ir pažaidėme kortomis. Žiūrėjome
televizorių. Juokėmės. Kalbėjome apie filmus, kurie mums pa
tinka, kuriuos esame sukūrę, kuriuos norėtume sukurti.
Maksas papasakojo, kad jam kilo mintis sukurti nuotykių
filmą, kuriame atlikčiau pagrindinį vaidmenį. Pasakiau, jog nesu
tikra, ar mokėsiu įsijausti į nuotykių filmo herojės vaidmenį.
346
- Maksai, man jau eina penkta dešimtis, - priminiau jam. Mes

vaikščiojome dykumoje kepinant saulei. Butelį vandens buvau
pamiršusi namelyje.
- Amžius tau neturi jokios įtakos, - tarė Maksas koja žarsty
damas smėlį. - Tu gali daryti bet ką. Esi Evelina Hugo.
- Aš esu Evelina, - pasakiau. Iškart sustojau. Paėmiau jį už
rankos. - Neprivalai manęs visą laiką vadinti Evelina Hugo.
- Bet tai juk tu, - atsiliepė Maksas. - Nepakartojama ir vienin
telė Evelina Hugo. Esi nuostabi.
Nusišypsojau ir jį pabučiavau. Man palengvėjo: jaučiausi
mylima, jaučiau meilę. Vėl norėjosi gyventi, dalytis gyvenimu
su kitu žmogumi. Supratau, kad Selija pas mane nebesugrįš. O
Maksas buvo šalia. Jis priklausė man.
Sugrįžome į namelį nudegę saulėje, rudi. Pietums sutepiau po
sumuštinį su riešutų sviestu ir uogiene, tada susėdome ant lovos
žiūrėti žinių laidos. Užplūdo tokia ramybė. Nereikėjo nieko įro
dinėti ar slėpti.
Užmigau apkabinta Makso. Nugara jaučiau, kaip plaka jo
širdis.
Kitą rytą nubudau susivėlusi, man iš burnos sklido prastas
kvapas. Atsisukau į Maksą tikėdamasi išvysti šypseną. Bet jis at
rodė rimtas, tarsi valandų valandas būtų spoksojęs į lubas.
- Ką galvoji? - paklausiau.
- Nieko.
Pastebėjau jam ant krūtinės želiančius žilus plaukus. Pama
niau, kad dėl to jis atrodo didingai.
- Kas yra? - paklausiau. - Pasakyk.
Maksas atsisuko ir pasižiūrėjo į mane. Pasitaisiau plaukus.
Pasijaučiau labai nesmagiai, kad atrodau taip netvarkingai. Jis
vėl įbedė žvilgsnį į lubas.
- Viską įsivaizdavau šiek tiek kitaip.
- O ką tu įsivaizdavai?
347
TAYLOR JENKINS REID
- Tave, - tarė Maksas. - Įsivaizdavau, kaip palaimingai su

tavimi gyvensiu.
- O dabar taip nebemanai?
- Ne, kažkas ne taip, - pasakė jis purtydamas galvą. - Ar galiu
būti atviras? Nekenčiu šitos dykumos. Čia per daug saulės ir per
mažai gero maisto. Kodėl mes čia? Mes esame miesto žmonės,
mano meile. Mums reikėtų važiuoti namo.
Nusijuokiau, man palengvėjo, kad jis pasakė tik tiek.
- Mums dar liko trys dienos, - priminiau.
- Taip, taip, žinau, ma belle, bet gal jau grįžkime namo.
- Anksčiau?
- Galime kelias dienas pagyventi viešbutyje „Waldorf". Tik
ne čia.
- Gerai, - sutikau. - Jei tikrai to nori.
- Tikrai, - tarė jis. Tada atsistojo ir nuėjo nusiprausti po dušu.
Vėliau, oro uoste laukiant, kol bus galima lipti į lėktuvą,
Maksas nuėjo nusipirkti ko nors skaityti. Grįžo nešinas žurnalu
„People", kuriame buvo išspausdintas straipsnis apie mūsų ves
tuves.
Mane pavadino seksualiąja, o Maksą - princu ant balto žirgo.
- Puikumėlis, ar ne? - pasakė jis. - Atrodome karališkai. Tu
tokia graži. Be abejo. Tai juk tu.
O aš prisiminiau legendinius Ritos Heivort žodžius: „Vyrai
eina į lovą su Džilda, bet prabunda su tikrąja manimi."
- Manau, kad man reikėtų numesti šiek tiek svorio. Noriu
būti tau gražus.
- Tu esi gražus, - pagyriau. - Visada toks buvai.
- Ne, - papurtė galvą Maksas. - Pažiūrėk į mane šioje nuo
traukoje. Atrodo, kad turiu tris pagurklius.
- Tiesiog blogai nufotografuota. Išties atrodai žavingai. Ta
vyje tikrai nieko nekeisčiau.
Bet Maksas nesiklausė.
348
- Atsisakysiu kepto maisto. Ar nemanai, kad pernelyg per-

siėmiau amerikietišku gyvenimo būdu? Noriu būti tau gražus.
Iš tiesų Maksas norėjo būti gražus ne man. Jis norėjo gražiai
atrodyti nuotraukose kartu su manimi.
Mums lipant į lėktuvą nudiegė širdį. Skrendant, stebint, kaip
jis skaito žurnalą, širdį maudė vis labiau.
Prieš pat lėktuvui nusileidžiant, iš ekonominės klasės atėjo
vyriškis pasinaudoti pirmos klasės tualetu. Atrodė, kad pamatęs
mane negali patikėti. Jam pasišalinus, Maksas atsisuko į mane ir
išsišiepė:
- Kaip manai, ar grįžę namo visi šie žmonės pasakos, kad
skrido kartu su Evelina Hugo?
Jam tai pasakius, mano širdis galutinai sudužo.
Praėjus keturiems mėnesiams supratau, kad Maksas nė nesi

ruošia mėginti manęs pamilti, kad jis garbina tik idėją apie mane.
Gal tai ir kvaila, bet nenorėjau jo palikti, tiesiog nebenorėjau dar
kartą skirtis.
Už mylimo vyro tekėjau tik kartą gyvenime. Bet, šįkart tekė
dama antrą sykį gyvenime vyliausi, kad mano santuoka nežlugs.
Juk ne aš palikau Doną. O jis mane.
Maniau, kad mūsų santykiai su Maksu kaip nors pasikeis.
Kad jis sugebės pamatyti, kokia esu iš tiesų, ir pamils mane už
tai. Tikėjausi, jei mylėsiu tikrąją jį, jis atsilygins tuo pačiu.
Maniau, jog pagaliau man pavyks su kuo nors sukurti tikrą
šeimą ir mėgautis šeiminiu gyvenimu.
Tačiau to nenutiko.
Maksas tiesiog puikavosi manimi mieste tarsi kokiu trofė
jumi. Visi trokšta Evelinos Hugo, o Evelina Hugo trokšta jo.
Ta mergina iš „Boute-en-Train" pakerėjo visus. Net ir tą, kuris
ją sukūrė. Nežinojau, kaip jam pasakyti, kad ir aš ją mėgstu. Bet
nesu toji mergina.
349
A 988 metais Selija atliko ledi Makbet vaidmenį. Ji galėjo var-
I žytis dėl geriausios aktorės titulo, nes jos vaidmuo buvo pats
ryškiausias iš visų moterų vaidmenų kino filmuose. Bet veikiau
siai Selija pasirinko gauti geriausios antraplanės aktorės apdo
vanojimą, nes kai pasirodė nominacijų sąrašas, ji buvo nomi
nuota būtent šioje kategorijoje. Vos tai pamačiusi supratau, kad
tai buvo jos pačios sprendimas. Štai kokia ji buvo protinga.
Žinoma, kad balsavau už ją.
Tuo metu, kai Selija šventė pergalę, buvau Niujorke su
Hariu. Tais metais į „Oskarų" teikimo ceremoniją Maksas nu
vyko vienas. Mes net susipykome. Jis norėjo, kad eičiau kartu, aš
norėjau praleisti vakarą su šeima, o ne įsispraudusi į aptemptą
apatinuką ir apsiavusi aukštakulnius.
Be to, atvirai kalbant, man buvo jau penkiasdešimt. Turėjau
rungtis su visu būriu naujos kartos aktorių. Jos visos buvo ža
vingos, glotnia oda ir žvilgančiais plaukais. Kai esi laikoma
nepaprastai gražia, negali būti nieko baisesnio už lemtį stovėti
šalia kito žmogaus ir jaustis prastesnei.
Nesvarbu, kad kadaise buvau labai graži. Aš senau ir visi tai
matė.
Man siūlė vis mažiau vaidmenų. Ir tik motinų. Svarbūs jų
dukrų vaidmenys atitekdavo už mane dvigubai jaunesnėms ak
torėms. Gyvenimas Holivude prilygsta varpo formos kreivei. Aš
350
išbuvau viršuje kaip išmanydama ilgiau. Išsilaikiau ten ilgiau

nei dauguma kitų. Bet atėjo laikas pasitraukti. Nors dar niekas
neragino eiti ilsėtis.
Taigi aš nenorėjau eiti į „Oskarų" teikimo ceremoniją. Užuot
skridusį į Los Andželą, prasėdėjusi visą dieną vizažisto kėdėje,
tada įtraukusi pilvą ir kuo tiesiau stovėjusi prieš šimtus vaizdo
kamerų ir milijonus žiūrovų, dieną praleidau su dukra.
Luiza atostogavo, o kito, galinčio ją pavaduoti žmogaus mes
taip ir nesuradome. Todėl visą dieną su Konora linksmai tvar
kėme namus. Kartu ruošėme pietus. Paskui pasispraginome
kukurūzų ir kartu su Hariu per televizorių stebėjome, kaip ap
dovanojama Selija.
Selija vilkėjo geltoną šilkinę suknelę, puoštą nėriniais. Kašto
niniai plaukai, jau šiek tiek patrumpinti, buvo susukti į kuodą.
Žinoma, ji atrodė vyresnė, bet į ją žiūrint man kaip niekada
gniaužė kvapą. Kai buvo paskelbtas jos vardas, ji užlipo ant
scenos ir priėmė apdovanojimą taip oriai ir nuoširdžiai, kaip tik
jai būdinga. Prieš nueidama nuo mikrofono tarė:
- Jei dabar kas nors bando pabučiuoti ekraną, būkite at
sargūs - nenusilaužkite danties.
- Mamyte, kodėl tu verki? - paklausė Konora.
Paliečiau sau veidą ir supratau, kad apsiašarojau.
Haris nusišypsojo ir paglostė man nugarą.
- Paskambink jai, - pasiūlė. - Visada yra gerai užkasti karo
kirvį.
Bet aš parašiau laišką.
Mano brangioji Selija,

sveikinu! Tikrai esi to verta. Be abejo, esi pati talentingiausią mūsų
kartos aktorė.
351
TAYLOR JENKINS REID
Linkiu Tau didžiausios laimės. Šįkart nepabučiavau televizoriaus,

bet džiūgavau taip pat garsiai kaip ir visus kitus kartus.
Su didele meile
Edvartas
Evelina
Išsiunčiau laišką ramiai, tarsi būčiau įdėjusi raštelį į butelį.

Nesitikėjau atsakymo. Bet po savaitės jį gavau. Sulaukiau kvad
ratinio kreminės spalvos voko su savo vardu.
Mano brangioji Evelina,

skaitydama Tavo laišką pasijutau taip, lyg būčiau po vandeniu ir
baigčiau užtrokšti. Atleisk, kad rašau taip tiesmukai. Ir kaip mes suge
bėjome viską taip sujaukti? Kodėl kasdien mintyse girdžiu skambant
Tavo balsą, nors nesikalbėjome jau dešimt metų?
Bučiuoju.
Selija

pripažįstu visas mūsų klaidas. Elgiausi savanaudiškai ir trumpare
giškai. Man belieka tikėtis, kad suradai laimę kitur.
Tu nusipelnei laimės. Atleisk, kad negalėjau Tau jos suteikti.
Su meile
Evelina

Tu iš naujo vertini praeities įvykius. Aš jaučiausi nesaugi. Buvau
smulkmeniška ir naivi. Kaltinau Tave už tai, kadstengeisi saugoti mūsų
paslaptį. Tiesą sakant, kaskart, kai neleisdavai išoriniam pasauliui įsi
veržti į mūsų gyvenimą, pajusdavau begalinį palengvėjimą. Visos mano
352
džiugiausios akimirkos susijusios su Tavimi. Deramai nevertinau to.

Mes abi kaltos. Bet Tu vienintelė atsiprašei. Leisk man ištaisyti savo
klaidą dabar. Atleisk, Evelina.
Su meile
Selija
P. S. Prieš kelis mėnesius pasižiūrėjau „Trečią nakties". Tai bent
drąsus sprendimas, puikus filmas. Nereikėjo man tąkart drausti Tau
vaidinti. Tu visada buvai daug talentingesnė, nei maniau.

argi meilužės galėtų tapti tik draugėmis? Man skaudu vien pagal
vojus, kiek gyvenimo metų mes iššvaistėme nesikalbėdamos.
Su meile
Evelina

ar Maksas toks kaip Haris? Kaip Reksas?
Su meile
Selija

atleisk, bet privalau pasakyti, kad ne. Jis kitoks. Bet nekantrauju
Tave pamatyti. Ar galime susitikti?
Su meile
Evelina

pasakysiu atvirai: ši žinia mane gniuždo. Nežinau, ar tokiomis
aplinkybėmis sugebėčiau su Tavimi susitikti.
Su meile
Selija
353
TAYLOR JENKINS REID

šią savaitę ne kartą Tau skambinau, bet Tu man neatskambinai. Pa
skambinsiu vėl. Būk gera, Selija, atsiliepk.
Su meile
Evelina
354
lausau? - Jos balsas skambėjo kaip visada. Švelniai, bet
K ir tvirtai.
- Čia aš, - pasakiau.
- Labas, - jos balse pasigirdo šiltesnė gaida ir tai man suteikė
vilties, kad pavyks susigrąžinti ankstesnį mudviejų gyvenimą.
- Aš mylėjau jį, - prisipažinau. - Maksą. Bet tai jau praeitis.
Stojo tyla.
Tada ji paklausė:
- Ką tu norėjai man pasakyti?
- Norėjau pasiūlyti susitikti.
- Negaliu pasimatyti su tavimi.
- Ne, gali.
- Ko tu tikiesi? - paklausė Selija. - Nori, kad mes vėl viena
kitą žlugdytume?
- Ar vis dar myli mane? - paklausiau.
Ji tylėjo.
- Aš vis dar myliu tave, Selija. Prisiekiu.
- Aš... aš nemanau, kad turėtume kalbėtis apie tai. Tikrai ne, jei...
- Ką turi omeny?
- Evelina, niekas nepasikeitė.
- Viskas pasikeitė.
- Žmonės vis dar negali sužinoti, kokios mes esame iš tiesų.
- Eltonas Džonas atskleidė visą tiesą, - pasakiau. - Ir jau seniai.
355
TAYLOR JENKINS REID
- Eltonas Džonas neturi vaiko, o jo karjera nepriklauso nuo

žiūrovų, manančių, kad jis heteroseksualus.
- Sakai, mes neteksime darbo?
- Negaliu patikėti, kad reikia tau tai aiškinti, - nusistebėjo
Selija.
- Na, leisk pasakyti tau, kas pasikeitė, - tariau. - Man jau ne
svarbu. Esu pasiruošusi visko atsisakyti.
- Juokauji?
- Kalbu labai rimtai.
- Evelina, daug metų nė nesimatėme.
- Žinau, kad tu sugebėjai mane pamiršti, - tariau. - Žinau,
kad buvai su Džoana. Neabejoju, jog turėjai ir daugiau myli
mųjų. - Patylėjau tikėdamasi, kad Selija man paprieštaraus,
pasakys, kad nebuvo kitų. Bet ji to nepadarė. Todėl tęsiau: - Bet
ar gali nuoširdžiai pasakyti, jog lioveisi mane mylėjusi?
- Žinoma, kad ne.
- Aš irgi negaliu. Ilgėjausi tavęs kasdien.
- Tu ištekėjai.
- Ištekėjau, nes jis padėjo pamiršti tave, - prisipažinau. - Ne
dėl to, kad lioviausi tave mylėjusi.
Girdėjau, kaip Selija giliai įkvepia.
- Atvyksiu į Los Andželą, - pranešiau. - Ir mes kartu pava
karieniausime. Gerai?
- Pavakarieniausime? - perklausė ji.
- Tiesiog pavakarieniausime. Mums reikia daug ką aptarti.
Manau, mes galime viena dėl kitos pasistengti ir maloniai, ra
miai pasišnekučiuoti. Ar tau tiktų po savaitės? Haris pabus su
Konora. Galėsiu pasilikti kelioms dienoms.
Selija vėl nutilo. Jaučiau, kad ji mąsto. Pamaniau, kad ši aki
mirka lems mano likimą. Mūsų likimą.
- Gerai, - tarė ji. - Pavakarieniaukime.
356
Tą rytą, kai turėjau važiuoti į oro uostą, Maksas dar miegojo.

Vakare jam reikėjo vykti į filmavimo aikštelę ir pasiruošti nakti
niam filmavimui, tad atsisveikindama paspaudžiau jam ranką ir
iš spintos pasiėmiau drabužių.
Negalėjau apsispręsti: pasiimti Selijos laiškus ar ne. Visus juos
palikau vokuose, saugojau savo drabužių spintoje gerai paslėp
toje dėžutėje. Per pastarąsias dienas rinkdamasi, ką pasiimti į
kelionę, įsidėdavau juos į krepšį ir vėl išimdavau, bandžiau ap
sispręsti.
Nuo tos dienos, kai mes su Selija pradėjome bendrauti, vis
iš naujo skaitydavau visus jos laiškus. Nenorėjau su jais skirtis.
Man patiko pirštų galiukais vedžioti per raidžių linijas, jausti,
kaip rašiklis įsirėžė į popierių. Man patiko girdėti jos balsą min
tyse. Bet šįkart skridau susitikti su ja. Todėl nutariau, kad tų
laiškų man nereikia.
Apsiaviau ilgaaulius batus, pasiėmiau striukę, atsegiau krepšį
ir išėmiau laiškus. Paslėpiau juos už savo kailinių.
Maksui palikau raštelį: „Maksimilianai, grįšiu ketvirtadienį.
Myliu, Evelina."
Konorą radau virtuvėje, ji buvo pasiėmusi pakelį skrudintų
traškučių „Pop Tarts", ketino juos neštis pas Harį. Kol sugrįšiu,
ruošėsi būti pas tėvą.
- Ar tavo tėtis neturi „Pop Tarts"? - pasidomėjau.
- Turi, bet tik ne su ruduoju cukrumi. Jis perka braškių skonio.
Tokių nemėgstu.
Apkabinau dukrą ir pabučiavau į skruostą.
- Ate. Būk sveikutė, kol sugrįšiu, - atsisveikinau.
Konora užvertė akis. Nebuvau tikra - dėl bučinio ar dėl lin
kėjimo. Jai buvo ką tik suėję trylika, ji žengė į paauglystę ir man
dėl to jau maudė širdį.
- Taip, taip, - atsiliepė ji. - Susitiksime, kai susitiksime.
357
TAYLOR JENKINS REID
Šaligatviu nuėjau prie manęs laukiančio limuzino. Padaviau

vairuotojui krepšį ir staiga šovė mintis, kad po vakarienės Selija
gali pareikšti nebenorinti manęs daugiau matyti. Gali pasakyti,
kad daugiau nebenori kalbėtis su manimi. Man gali tekti iškart
skristi atgal, geidžiant jos kaip niekad. Todėl nusprendžiau pasi
imti laiškus. Norėjau turėti juos po ranka. Man jų reikėjo.
- Truputį palaukite, - paprašiau vairuotojo ir nuskubėjau
atgal. Eidama į liftą susitikau išeinančią Konorą.
- Jau grįžai? - paklausė ji. Ant pečių buvo užsidėjusi kuprinę.
- Kai ką pamiršau. Linksmai praleisk savaitgalį, mieloji. Pa
sakyk tėčiui, kad grįšiu po kelių dienų.
- Gerai. Beje, ką tik atsibudo Maksas.
- Myliu tave, - pasakiau jai ir paspaudžiau mygtuką.
- Aš irgi tave myliu, - tarė Konora. Pamojavo man ir išėjo į
gatvę.
Pakilusi viršun nuskubėjau į miegamąjį. Ir pamačiau mano
spintoje besirausiantį Maksą.
Selijos laiškai, kuriuos taip saugojau, mėtėsi po visą kambarį.
Beveik visi buvo ištraukti iš vokų ir numesti tarsi niekam nerei
kalingi.
- Ką čia darai? - paklausiau.
Jis vilkėjo juodus marškinėlius ir mūvėjo sportines kelnes.
- Ką aš darau? Šito jau per daug. Ateini ir klausi manęs, ką aš
darau?
- Jie skirti man.
- O, matau tai, ma belle.
Pasilenkiau ir pabandžiau susirinkti laiškus. Bet jis ištraukė
man juos iš rankų.
- Ar užmezgei romaną? - paklausė Maksas su šypsena. - Tu
tikra prancūzė.
- Maksai, liaukis.
358
- Mieloji, neištikimybė man priimtina. Jei tai daroma pagar

biai. Ir nepaliekama įrodymų.
Iš jo žodžių supratau, kad mums susituokus jis miegojo ir su
kitomis. Mintyse paklausiau savęs, ar nors viena moteris gali
apsisaugoti nuo tokių vyrų kaip Donas arba Maksas. Svarsčiau,
kiek moterų tiki, esą, būdamos tokios nuostabios kaip Evelina
Hugo, neturėtų kankintis dėl neištikimybės. Bet grožis nesulaikė
nė vieno mano mylimo vyro.
- Nesu tau neištikima, Maksai. Gal gali baigti?
- Gal ir nesi, - atšovė jis. - Galiu tuo patikėti. Bet negaliu
patikėti tuo, jog esi lesbė.
Užsimerkiau. Taip įniršau, kad man reikėjo bent trumam už
simiršti, akimirką panirti į save ir susikaupti.
- Aš nesu lesbė, - atkirtau.
- Šie laiškai byloja ką kita.
- Nesikišk, tai su tavimi nesusiję.
- Gal ir ne, - pritarė Maksas. - Galbūt šiuose laiškuose Selija
Sent Džeims tiesiog prisipažįsta, ką kadaise tau jautė. Tada pa
dėsiu juos į šalį ir nieko nelaukdamas tavęs atsiprašysiu.
- Gerai.
- Aš sakiau „galbūt", - Maksas atsistojo ir žengė prie manęs. -
Tas „galbūt" labai menkas. Jei viskas prasidėjo nuo šių laiškų, o
baigėsi tavo ketinimu šiandien vykti į Los Andželą, aš nesileisiu
vedžiojamas už nosies.
Neabejoju, kad jei būčiau pasakiusi, jog nė neketinu susitikti
su Selija Los Andžele, jei būčiau įtikinamai pakalbėjusi, jis būtų
atstojęs. Gal net būtų atsiprašęs ir pats nuvežęs mane į oro uostą.
Iš pradžių nuojauta pakuždėjo, kad reikia meluoti, slėpti tai,
ką ketinu daryti ir kas esu. Bet vos prasižiojau norėdama jam tai
išpyškinti, pasipylė visai kiti žodžiai.
- Ruošiausi susitikti su ja. Tu teisus.
359
TAYLOR JENKINS REID
- Norėjai įtaisyti man ragus?

- Norėjau palikti tave, - atšoviau. - Manau, kad ir pats tai su
pranti. Ir jau seniai. Aš tave paliksiu. Jei ne dėl jos, tai dėl savęs.
- Dėl jos? - pakartojo Maksas.
- Aš ją myliu. Visada mylėjau.
Maksas atrodė priblokštas. Tarsi taip žaisdamas ir mane pro
vokuodamas būtų buvęs tikras, kad pralaimėsiu. Negalėdamas
patikėti jis purtė galvą.
- Oho, - pasakė. - Neįtikėtina. Aš vedžiau lesbę.
- Nesakyk taip, - paprašiau.
- Evelina, jei myliesi su moterimis, esi lesbė. Nebūk savęs ne
kenčianti lesbė. Taip... taip nedera.
- Man nerūpi, kas, anot tavęs, dera. Lesbiečių aš neniekinu.
Vieną jų netgi myliu. Bet tave aš taip pat mylėjau.
- Oi, tik nereikia. Nebekvailink manęs daugiau, užtenka.
Daug metų tave mylėjau, kol galiausiai supratau, kad tau tai
nieko nereiškia.
- Nemylėjai manęs nė vienos nelemtos dienos, - atkirtau. -
Tau patiko vaikščioti su į parankę įsikibusia žvaigžde. Patiko
miegoti mano lovoje. Bet tai nėra meilė. Tik savininkiškumas.
- Nesuprantu. Kokius čia niekus paistai? - paklausė Maksas.
- Aišku, kad nesupranti, - pritariau, - nes tapatini tuos dalykus.
- Ar kada nors mane mylėjai?
- Taip, mylėjau. Kai mylėjaisi su manimi, pažadinai manyje
aistrą, kai rūpinaisi mano dukra, kai maniau, kad matai manyje
tai, ko neįžvelgia niekas kitas. Kai tikėjau, jog esi apdovanotas
skvarbiu žvilgsniu ir talentu, apie kuriuos kiti tik svajoja. Labai
tave mylėjau.
- Tai tu nesi lesbietė? - pasitikslino jis.
- Nenoriu su tavimi apie tai kalbėtis.
- Teks, net jei nenori. Tu privalai.
360
- Ne, - paprieštaravau rankiodama laiškus, vokus ir kišdama

juos į kišenes, - neprivalau.
- Ne, - tarė Maksas užstodamas duris. - Tu privalai.
- Maksai, pasitrauk man iš kelio. Aš išeinu.
- Nejau tikrai susitiksi su ja? Negali taip pasielgti.
- Žinoma, kad galiu.
Suskambo telefonas, tačiau stovėjau per toli ir negalėjau pa
kelti ragelio. Žinojau - skambina vairuotojas. Supratau, kad jei
tuojau pat neišeisiu, pavėluosiu į lėktuvą. Skrydžių buvo ir dau
giau, bet norėjau spėti būtent į tą. Norėjau susitikti su Selija kuo
greičiau.
- Evelina, sustok! - šūktelėjo Maksas. - Pagalvok apie tai.
Kažkokia nesąmonė. Negali manęs palikti. Aš galiu pakelti ragelį
ir tave sužlugdyti. Man užteks kam nors, tiesiog bet kam apie tai
užsiminti, ir tavo gyvenimas apvirs aukštyn kojomis.
Jis negrasino man. Aiškino tai, kas ir taip buvo akivaizdu.
Tarsi sakė: „Mieloji, tau aptemo protas. Tai nesibaigs geruoju."
- Maksai, tu esi geras žmogus, - tariau. - Suprantu, tu su
pykai, todėl nori mane įskaudinti. Bet aš pažįstu tave ir žinau,
kad dažniausiai bent jau stengiesi elgtis teisingai.
- O jei šį kartą nutarsiu pasielgti kitaip? - paklausė Maksas.
Štai ir nuskambėjo grasinimas.
- Aš palieku tave, Maksai. Arba dabar, arba vėliau, bet taip
vis tiek nutiks. Jei sumanei mane dėl to sužlugdyti, negalėsiu
tau sutrukdyti.
Jis nepajudėjo iš vietos, aš pastūmiau jį į šalį ir išėjau pro duris.
Manęs laukė mano gyvenimo meilė. Ir aš ketinaują susigrąžinti.
361
ai atėjau į „Spago", Selija jau sėdėjo prie staliuko. Mūvėjo
K juodas kelnes ir vilkėjo palaidinę be rankovių.
Lauke buvo apie dvidešimt šeši laipsniai pagal Celsijų, bet
restorane visu pajėgumu veikė oro kondicionierius ir Selija at
rodė sušalusi. Pastebėjau pašiurpusias jos rankas.
Jos kaštoniniai plaukai vis dar atrodė nuostabiai, tačiau tąkart
jau matėsi, kad jie dažyti. Gelsvą atspalvį, kuris atsirasdavo ilgai
būnant saulėje ir gamtoje, pakeitė varinis. Mėlynos Selijos akys
kerėjo kaip ir anksčiau, bet oda aplink jas buvo ne tokia elastinga.
Tuo metu buvau jau ne kartą lankiusis pas plastinės chirur
gijos specialistą, įtariu, kad ji taip pat. Vilkėjau juodą suknelę
V formos iškirpte, segėjau diržą. Mano veidą gaubė žūstantys,
pašviesėję ir pakirpti plaukai.
Pamačiusi mane Selija atsistojo.
- Evelina, - tarė ji.
Apkabinau ją.
- Selija.
- Puikiai atrodai, - pagyrė ji. - Kaip visada.
- O tu atrodai kaip tąkart, kai matėmės pastarąjį kartą, - pa
sakiau.
- Niekada viena kitai nemelavome, - tarė šypsodamasi Se
lija. - Nepradėkime dabar.
- Tu nuostabi, - pasakiau.
362
- Jau sakei.
Užsisakiau taurę baltojo vyno. Ji - daug mineralų turinčio ga
zuoto vandens su žaliąja citrina.
- Nebegeriu, - pasakė Selija. - Alkoholis man nebetinka taip
kaip anksčiau.
- Aišku. Jei nori, galėsiu išpilti vyną pro langą, vos tikjį atneš.
- Ne, - nusijuokė ji. - Kodėl mano įpročiai turėtų paveikti
tave?
- Man rūpi viskas, kas susiję su tavimi, - atsakiau.
- Ar supranti, ką sakai? - lenkdamasi prie manęs sušnabž
dėjo Selija. Jos palaidinės apykaklė nukaro ir palietė pintinėlę su
duona. Susirūpinau, kad perbrauks per sviestą, bet jai kažkaip
pavyko laiku atsitraukti.
- Žinoma, kad suprantu.
- Tu mane sužlugdei, - pasakė Selija. - Daug metų bandžiau
tave pamiršti.
- Ar tau pavyko? Bent vieną tų kartų?
- Ne visai.
- Manau, tai kai ką reiškia.
- Kodėl dabar? - paklausė ji. - Kodėl nepaskambinai man
prieš daug metų?
- Kai mane palikai, skambinau tau milijonus kartų. Vos neiš
laužiau tavo durų, - priminiau jai. - Maniau, kad manęs nekenti.
- Taip ir buvo, - tarė Selija. Šiek tiek atsitraukė. - Vis dar tavęs
nekenčiu. Bent jau šiek tiek.
- Ar nemanai, kad aš irgi tavęs nekenčiu? - stengiausi kalbėti
tyliai, mėginau apsimesti, kad esame tiesiog senos draugės, susi
tikusios paplepėti. - Šiek tiek?
- Taip, tai suprantama.
- Bet aš neleisiu, kad mane tai sustabdytų, - pabrėžiau.
363
TAYLOR JENKINS REID
Ji atsiduso ir nuleido akis į valgiaraštį.

Pasilenkiau prie jos kaip sąmokslininkė.
- Anksčiau nemaniau turinti galimybę, - pasakiau jai. - Kai
išėjau, patikėjau, kad durys užsitrenkė visam laikui. O dabar jos
vėl prasivėrė. Noriu atidaryti jas ir žengti vidun.
- Kodėl manai, kad durys prasivėrė? - paklausė Selija, tyri
nėdama kairę valgiaraščio pusę.
- Mes juk vakarieniaujame.
- Kaip draugės, - atšovė ji.
- Mes niekad nebuvome draugės.
Ji užvertė valgiaraštį ir padėjo ant stalo.
- Man reikia skaitymo akinių, - pasakė. - Ar gali patikėti?
Skaitymo akinių!
- Sveika įstojusi į klubą.
- Kai man skaudu, galiu elgtis žiauriai, - prisipažino Selija.
- Nepasakei nieko naujo.
- Mėginau tau įteigti, kad nesi talentinga, - tarė ji. - Kad tau
manęs reikia, nes suteikiu tau svarumo.
- Žinau.
- Bet tau niekada nieko netrūko.
- Dabar ir aš tai žinau, - atsakiau.
- Tikėjausi, kad laimėjusi „Oskarą" man paskambinsi. Kad
norėsi man jį parodyti, pakišti po nosimi.
- Ar girdėjai mano kalbą?
- Žinoma, - atsakė Selija.
- Aš tiesiau tau ranką, - pasakiau. Paėmiau gabaliuką duonos
ir užsitepiau sviesto. Bet neatsikandusi nė kąsnelio iškart vėl jį
padėjau.
- Nebuvau tikra, - tarė Selija. - Turiu omeny, nežinojau, ar
tikrai kalbi apie mane.
- Pasakiau viską, tik ne tavo vardą.
364
- Pasakei „ji".
- Būtent.
- Juk galėjai kalbėti apie kitą „ją".
Kadaise pagalvodavau apie kitas moteris. Įsivaizduodavau
save su jomis. Bet, kiek pamenu, visą gyvenimą moterys buvo
suskirstytos į „Selija" ir „ne Selija". Kiekvienai moteriai, su kuria
svarstydavau užmegzti pokalbį, ant kaktos būdavo parašyta „ne
Selija". Jei būčiau dėl ko nors rizikavusi savo karjera ir viskuo,
ką myliu, tai tik dėl jos.
- Nėra kitos, „ji" - tik tu, - pasakiau.
Išgirdusi tai Selija užsimerkė. Tada prabilo. Atrodė, kad bando
susitramdyti, bet tiesiog neįstengia.
- Bet buvo ne vienas jis.
- Ir vėl ta pati dainelė, - pasakiau ir šiaip ne taip susilaikiau
neužvertusi akių. - Buvau su Maksu. Tu tikrai buvai su Džoana.
Ar ji man prilygo?
- Ne, - atsakė Selija.
- Maksas irgi tau neprilygo.
- Bet vis dar esi už jo ištekėjusi.
- Pradedu skyrybų procesą. Jis išsikraustys. Viskas baigta.
- Taip staigiai?
- Tikrai ne. Kaip tik uždelsta. Be to, jis rado tavo laiškus, -
atsakiau.
- Ar jis tave palieka?
- Ne, jis grasina, kad jei neliksiu su juo, išklos apie mane visą
tiesą.
-Ką?
- Aš jį palieku, - pasakiau. - Leidžiu Maksui daryti viską,
kas tik jam šaus į galvą. Man penkiasdešimt metų, nebeturiu
jėgų stengtis iki žilos senatvės ir paskutinės dienos kontroliuoti
viską, kas apie mane kalbama. Man siūlomi vaidmenys - tikras
365
TAYLOR JENKINS REID
šlamštas. Turiu „Oskarą". Nuostabią dukrą. Harį. Apie mane visi

žino. Dar metų metus visi rašys apie mano sukurtus kino vaid
menis. Ko dar gali reikėti? Auksinio paminklo mano atminimui?
Selija nusijuokė.
- „Oskaras" tam ir skirtas.
Aš irgi nusijuokiau.
- Būtent! Puiki pastaba. Vadinasi, turiu net ir jį. Daugiau
nieko netrūksta, Selija. Nebėra kalnų, į kuriuos reikėtų kopti.
Visą gyvenimą slapsčiausi tikėdamasi, kad manęs niekas nenu
stums nuo viršūnės. Žinai ką? Nebenoriu slapstytis. Jie gali mane
pričiupti. Gali numesti žemyn, aš nieko prieš. Esu pasirašiusi
sutartį su „Fox", šiais metais dar atliksiu vieną vaidmenį, o tada
viskas.
- Negali būti.
- Gali. Galvodama kita linkme... tave praradau. Nenoriu vėl
to patirti.
- Tai paveiks ne tik mūsų karjeras, - tarė Selija. - Nemalonios
pasekmės bus nenuspėjamos. O kas, jei iš tavęs atims Konorą?
- Dėl to, kad myliu moterį?
- Jie teigs, jog abu jos tėvai iškrypę.
Gurkštelėjau vyno.
- Tavęs nesupaisysi, - galiausiai pasakiau. - Jei noriu slėptis,
kaltini mane bailumu. Kai nebenoriu slapstytis, įspėji, kad iš
manęs atims dukrą.
- Man labai gaila - tarė Selija. Neatrodė, kad ji galisi savo
žodžių, veikiau apgailestavo dėl pasaulio, kuriame mes gy
vename. - Ar kalbi rimtai? - paklausė ji. - Ar tikrai visko
atsisakytum?
- Taip, - atsakiau. - Taip, tikrai.
- Ar tu įsitikinusi? - paklausė ji, padavėjui atnešus jos kepsnį
ir mano salotas. - Nedvejoji?
366
-Ne.
Kurį laiką Selija tylėjo. Spoksojo į savo lėkštę. Atrodė, kad
svarsto viską, kas susiję su šia akimirka, ir kuo ilgiau ji tylėjo,
tuo labiau lenkiausi prie jos, bandydama priartėti.
- Mane kankina chroniška obstrukcinė plaučių liga, - paga
liau prabilo ji. - Turbūt sulauksiu ne daugiau nei šešiasdešimties
metų.
Stebeilijau į ją.
- Meluoji, - pasakiau.
- Nemeluoju.
- Aišku, kad meluoji. Tai netiesa.
- Tiesa.
- Ne, - negalėjau tuo patikėti.
- Taip, - patikino Selija. Ji pasiėmė šakutę. Siurbtelėjo van
dens iš priešais stovinčios stiklinės.
Mane užplūdo mintys, galva ūžė, širdis daužėsi.
Selijai vėl prabilus, įstengiau susitelkti tik todėl, kad žinojau:
jos žodžiai svarbūs. Jie daug ką lems.
- Manau, tau reikia atlikti vaidmenį tame filme, - patarė
ji. - Pabaigti karjerą aukštumoje. O tada... tada mes galėtume
apsigyventi Ispanijos pajūryje.
-Ką?
- Man visada patiko mintis praleisti paskutinius savo
gyvenimo metus gražiame paplūdimyje. Su mylima moterimi, -
pridūrė Selija.
- Tu... tu meluoji.
- Kol filmuosiesi, pasidomėsiu nekilnojamuoju turtu Ispani
joje. Išrinksiu vietą, kurioje Konora turės galimybę gauti puikų
išsilavinimą. Parduosiu savo būstą čia. Rasiu kelioms šeimoms
skirtą namą, kuriame vietos pakaks ir Hariui. Ir Robertui.
- Tavo broliui Robertui?
367
TAYLOR JENKINS REID
Selija linktelėjo.
- Prieš kelerius metus jis persikraustė. Atvažiavo gyventi čia.
Mes tapome artimi. Jis... jis žino, kokia aš. Mane palaiko.
- Kas tai per liga? Chroniška obstrukcinė...
- Panašu į emfizemą, - atsakė ji. - Nuo rūkymo. Ar vis dar
rūkai? Mesk. Tuojau pat.
Papurčiau galvą, seniai neberūkiau.
- Yra būdų sulėtinti ligos eigą. Kurį laiką galėsiu gyventi
gana normaliai.
- O paskui?
- Paskui pasidarys sunku judėti, kvėpuoti. Kai taip nutiks,
man bus likę mažai laiko. Tokiomis aplinkybėmis turiu dar maž
daug dešimt metų. Jei pasiseks.
- Dešimt metų? Tau tik keturiasdešimt devyneri.
- Žinau.
Pravirkau. Pratrukau.
- Tu keli sceną, - tarė ji. - Baik.
- Negaliu, - pasakiau.
- Gerai, - tarė Selija. - Eime.
Ji pasiėmė rankinę ir ant stalo paliko šimto dolerių banknotą.
Pakėlė mane nuo kėdės, nusivedė prie administratoriaus ir pa
davė jam savo numeriuką. Tada pasodino mane ant priekinės
savo automobilio sėdynės. Nusivežė pas save. Pasodino ant
sofos.
- Ar susidorosi? - paklausė ji.
- Ką turi omeny? - žioptelėjau. - Žinoma, kad ne.
- Jei tau pavyks tai ištverti, - atsakė Selija, - galime tai pada
ryti. Ir būti kartu. Manau, mes galime... praleisti likusį gyvenimą
kartu, Evelina. Jei tu įstengsi. Bet jei nesi tikra, kad ištversi, ne
galiu ramia sąžine leisti tau priimti tokį sprendimą.
- Ko neištversiu?
368
- Tu trečią kartą mane prarasi. Negaliu leisti tau manęs my

lėti, jei abejoji, kad įstengsi ir vėl manęs netekti. Paskutinį kartą.
- Ne, neįstengsiu. Žinoma, kad neįstengsiu. Bet vis tiek noriu.
Vis tiek sutiksiu su viskuo. Taip, - pagaliau pasakiau. - Aš galiu
tai ištverti. Jau geriau kentėti nei niekada nejausti.
- Tikrai? - paklausė Selija.
- Taip, - atsakiau. - Tikrai. Gyvenime nebuvau dėl nieko
tokia tikra. Aš myliu tave, Selija. Visada mylėjau. Likusį laiką
turėtume praleisti kartu.
Ji suėmė man veidą. Ir pabučiavo. O aš raudojau.
Selija irgi pravirko. Netrukus nebežinojau, ragauju jos ašaras
ar savąsias. Žinojau tik tiek, kad vėl esu glėbyje moters, kurią
man lemta mylėti visą gyvenimą.
Netrukus Selijos palaidinė buvo ant žemės, o mano suknelė
nusmaukta man iki šlaunų. Jaučiau jos lūpas sau ant krūtinės.
Jos rankas - sau ant pilvo. Trūktelėjau žemyn suknelę ir išlipau
iš jos. Patalynė buvo akinamo baltumo, minkšta. Nuo Selijos ne
betrenkė cigaretėmis ir kava, ji kvepėjo citrinomis.
Ryte nubudau jausdama sau ant veido ir pagalvės pasklidu
sius jos plaukus. Apsiverčiau ant šono ir prisiglaudžiau prie jos
kūno.
- Štai ką padarysime, - prabilo Selija. - Tu paliksi Maksą. Aš
paskambinsiu savo draugui iš Kongreso. Jis yra Vermonto at
stovas. Jam praverstų pasirodyti viešumoje. Tave pamatys kartu
su juo. Mes paskleisime gandus, kad įtaisei Maksui ragus su jau
nesniu vyru.
- Kiek jam metų?
- Dvidešimt devyneri.
- Vaje, Selija, jis juk vaikas, - nusistebėjau.
- Žmonės taip ir kalbės. Sužinoję, kad su juo susitikinėji, visi
bus sukrėsti.
369
TAYLOR JENKINS REID
- Ką darysime, kai Maksas stengsis mane apšmeižti?

- Visai nesvarbu, ką jis bandys pasakyti apie tave. Atrodys,
jog tiesiog kerštauja.
- O kas tada? - paklausiau.
- Tada, po kiek laiko, susituoksi su mano broliu.
- Kam man reikia tekėti už Roberto?
- Tam, kad po mano mirties viskas atitektų tau. Tau liks mano
namas. Ir visi pinigai.
- Gali man tai palikti parašiusi testamentą.
- Kad kas nors pabandytų viską iš tavęs atimti, nes buvai
mano meilužė? Ne. Taip geriau. Išmintingiau.
- Tekėti už tavo brolio? Ar pakvaišai?
- Jis neprieštaraus, - patikino Selija. - Padarys tai dėl manęs.
Ir dėl to, kad tempiasi į lovą beveik kiekvieną sutiktą moterį. Tai
tik pagerins jo reputaciją. Visi išloš.
- O gal geriau pasakyti tiesą?
Jaučiau, kaip po manimi kilnojasi Selijos krūtinė.
- Negalime pasakyti tiesos. Ar matei, ką jie padarė Rokui
Hudsonui? Jei jis būtų merdėjęs nuo vėžio, dėl jo būtų surengę
šou ir skyrę surinktus pinigus.
- Žmonės nesupranta, kas yra AIDS, - paaiškinau.
- Visi kuo puikiausiai viską supranta, - pasakė Selija. - Tie
siog mano, kad jis nusipelnė šios ligos dėl to, kaip ja užsikrėtė.
Gulėjau pasidėjusi galvą ant pagalvės. Mano širdis apmirė.
Ji teisi. Kelerius metus stebėjau, kaip Haris dėl AIDS netenka
vieno draugo po kito, taip pat ir buvusių meilužių. Mačiau jo
paraudusias akis, kaip jis raudodavo iš baimės, kad irgi gali su
sirgti, kaip blaškydavosi nežinodamas, kaip padėti mylimiems
žmonėms. Stebėjau ir tai, kaip Ronaldas Reiganas nepripažino
to, kas vyksta mums tiesiai prieš nosį.
- Nuo septinto dešimtmečio kai kas pasikeitė, - pasakė Se
lija. - Bet ne itin. Visai neseniai Reiganas pareiškė, kad gėjų
370
teisės nėra pilietinės teisės. Tu negali rizikuoti dėl Konoros. Aš

paskambinsiu Džekui, savo draugui iš Jungtinių ValstijųAtstovų
rūmų. Ziniasklaidai pateiksime pramanytą istoriją. Tu suvaidinsi
tame filme. Ištekėsi už mano brolio. Visi persikelsime į Ispaniją.
- Man reikia pasikalbėti su Hariu.
- Žinoma, - sutiko ji. - Pasikalbėk su juo. Jei jam nepatiks
Ispanija, vyksime į Vokietiją. Arba į Skandinaviją. Arba į Aziją.
Man nesvarbu. Mums tiesiog reikia išvykti kur nors, kur žmo
nėms nerūpės, kas mes tokie; mus paliks ramybėje, o Konora
galės ramiai pasimėgauti vaikyste.
- Tau reikės gydytojų priežiūros.
- Galiu nuskristi visur, kur reikia. Arba paprašyti, kad at
skristų pas mane.
Kiek pagalvojau.
- Geras planas.
- Tikrai? - Selia jautėsi pamaloninta. Mačiau tai.
- Mokinė pralenkė mokytoją, - pasakiau.
Ji nusijuokė, o aš ją pabučiavau.
- Mes namie, - pasakiau.
Tai nebuvo mano namai. Niekada čia kartu negyvenome. Bet
Selija suprato, ką turiu omeny.
- Taip, - pasakė ji. - Mes namie.
371
NOW THIS
1988 m. liepos 1 d.
EVELINA HUGO IR MAKSAS ŽIRARDAS SKIRIASI,

DRABSTOSI PURVAIS, SKLANDO GANDAI
APIE HUGO NEIŠTIKIMYBĘ
Evelina Hugo ir vėl keliauja į teismą nešina skyrybų dokumen

tais. Šią savaitę ji pateikė prašymą skirtis, skyrybų priežastis:
„nesutaikomi charakterių skirtumai“. Nors aktorei netrūksta patir
ties, atrodo, kad šįkart teks perkrimsti kietą riešutėlį.
Šaltiniai teigia, jog Maksas Žirardas siekia piniginės kompensa
cijos. Mus taip pat pasiekė žinios, kad kino režisierius juodina Hugo
kaip tik išmanydamas.
„lis baisiai įpykęs, pasakytų bet ką, kad tikjai įgeltų, - teigia artimas
buvusios poros pažįstamas. -Ko tikjis neprisigalvojo. Kadji yra išdavikė,
lesbietė ir skolingajam „Oskarą“. Akivaizdu, jog jam sudaužyta širdis.“
Praėjusią savaitę Hugo pastebėta su daug jaunesniu vyru -
demokratų kongresmenu iš Vermonto Džeku Istonu, kuriam tik
dvidešimt devyneri. Uis jaunesnis už Eveliną dvidešimčia metų. Ir
jei penktadienį Los Andžele jiems vakarieniaujant padarytos nuo
traukos mūsų neapgauna, jie mėgaujasi nuostabia romantika.
Hugo mačiusi ir šilto, ir šalto, bet šįkart aišku viena: Žirardas
tiesiog peikia tai, ko nebegali turėti.
372
aris nesutiko.
H Mums planuojant negalėjau priimti sprendimo už Harį ir
neketinau manipuliuoti juo, kad jis išpildytų mano norus. O jis
nenorėjo visko palikti ir išvykti į Europą.
- Tu siūlai man išeiti į pensiją, - stebėjosi Haris. - Man dar
nėra nė šešiasdešimties. Dieve, Evelina. Ir ką gi veiksiu ištisom
dienom? Žaisiu kortomis paplūdimyje?
- Ar tau nepatiktų?
- Gal ir patiktų, bet ne ilgiau nei pusantros valandos, - atsakė
jis. Atrodė, kad jis gurkšnoja apelsinų sultis, bet įtariau, jog vei
kiausiai tai bus „Atsuktuvo" kokteilis. - Ir privalėčiau visą likusį
gyvenimą ieškoti, kuo užsiimti.
Mes sėdėjome filmo „Teresės išmintis" filmavimo aikštelėje.
Haris surado rankraštį ir pardavė jį kompanijai „Fox" su sąlyga,
kad aš suvaidinsiu Teresę, savo vyrą paliekančią moterį, bevil
tiškai bandančią išsaugoti savo vaikus.
Mes kalbėjomės trečią filmavimo dieną. Buvau pasipuošusi
baltu savo veikėjos kostiumėliu - vilkėjau „Chanel" švarką ir
mūvėjau kelnes, ant kaklo kabėjo perlų vėrinys. Ruošiausi fil
muotis Kalėdinės vakarienės scenoje, kurioje Teresė praneša
apie skyrybas. Haris atrodė gražiai kaip visada, mūvėjo rusvai
žalsvas kelnes, vilkėjo marškinius ilgomis rankovėmis. Buvo
beveik visai pražilęs, negalėjau patikėti, kad bėgant metams jis
373
TAYLOR JENKINS REID
darosi vis patrauklesnis, o mano vertė sulig kiekviena diena ma

žėjo kaip pelėjančios citrinos.
- Hari, ar tau dar nepabodo šis gyvenimo melas?
- Koks melas? - paklausė jis. - Suprantu, tau viskas gal ir
atrodo kaip melas, nes norėjai, kad pasisektų su Selija. Žinai, aš
tave palaikau. Tikrai. Bet man šis gyvenimas - ne melas.
- Tu susitikinėji su vyrais, - pabrėžiau. Mano kantrybė seko.
Tarsi Haris norėtų apmeluoti ir mane. - Tik neapsimesk, kad
nėra jokių vyrų.
- Taip, bet nėra nė vieno, su kuriuo galėčiau užmegzti pras
mingus santykius, - atsakė Haris. - Aš mylėjau tik Džoną. O
jo nebėra. Esu garsus tik todėl, kad garsi esi tu, Eve. Žmonėms
visai neįdomu, kas esu ir ką veikiu, jei tai nesusiję su tavimi. Jei
mano gyvenime ir atsiranda koks vyras, susitikinėju su juo porą
savaičių, o paskui atsisveikinu. Aš niekam nemeluoju. Tiesiog
gyvenu savo gyvenimą.
Giliai įkvėpiau. Nenorėjau pernelyg jaudintis prieš eidama į
filmavimo aikštelę, kurioje turėjau vaidinti užguitą anglosaksų
protestantę.
- Argi tau nerūpi, kad privalau slapstytis?
- Rūpi, - atsakė jis. - Juk žinai tai.
- Na, tada...
- Bet kodėl dėl tavo santykių su Selija turėtume sujaukti Ko-
noros gyvenimą? Taip pat ir manąjį?
- Ji yra mano gyvenimo meilė, - atsakiau. - Pats žinai. Noriu
būti su ja. Atėjo laikas mums visiems būti kartu.
- Nebegalime vėl būti kartu, - tarė Haris ir padėjo ranką ant
stalo. - Juo labiau visi.
Tai pasakęs jis išėjo.
Kas savaitgalį mes su Hariu skrisdavome namo pas Konorą,
o visą savaitę, kol filmuodavausi, leisdavau laiką su Selija. O
Haris... na, aš nežinojau, kur jis būna. Bet atrodė laimingas, todėl
374
neklausinėjau. Įtariau, kad turbūt susipažino su kokiu nors vyru,

ir ši pažintis užtruko ilgiau nei kelias dienas.
Kai aktoriui Benui Medlėjui teko gultis į ligoninę dėl išsekimo
ir „Teresės išminties" filmavimo darbai užsitęsė tris savaites, jau
čiausi plėšoma į dvi dalis.
Norėjau sugrįžti namo ir kas vakarą būti su dukra.
Kita vertus, Konora darėsi vis suaugesnė ir pradėjo manimi
bodėtis. Gėdijosi savo motinos. Tai, kad esu visame pasaulyje
garsi aktorė ir greičiausiai pelnytai, Konorai nedarė didelio
įspūdžio. Todėl dažnai laimingesnė jausdavausi Los Andžele
su Selija, o ne Niujorke, kur tekdavo nuolat būti atstumtai savo
paties vaiko. Bet jei būčiau pajutusi, kad Konora nori su manimi
praleisti bent vieną vakarą, būčiau iškart viską metusi.
Kai filmavimo darbai buvo baigti, susikroviau daiktus ir pa
skambinau Konorai - jau planavau, ką veiksime susitikusios.
- Mes su tėčiu išskrendame naktį, tad nubudusi rytoj ryte
mus jau rasi namie, - pasakiau jai.
- Gerai, - atsiliepė Konora. - Šaunumėlis.
- Pamaniau, kad galėtume papusryčiauti „Charming's".
- Mama, niekas ten nebesilanko.
- Nenorėčiau puikuotis, bet jei aš nueisiu į „Charming's", ta
vieta visiems atrodys šauni.
- Kai sakau, kad su tavimi neįmanoma, būtent tai ir turiu gal
voje.
- Kone, tiesiog noriu kartu su tavimi suvalgyti po skru
dintą prancūzišką skrebutį. Būna ir blogesnių dalykų.
Pasigirdo beldimas į mano nuomojamo vasarnamio Holivudo
kalvose duris. Atidariusi pamačiau Harį.
- Mama, man reikia eiti, - pasakė Konora. - Laukiu Karenos.
Luiza mums iškeps kepsnių lauke.
- Palauk, - sulaikiau. - Atėjo tavo tėtis. Nori su tavimi pasi
sveikinti. Iki, mieloji. Susitiksime rytoj.
375
TAYLOR JENKINS REID
Padaviau ragelį Hariui.

- Labas, mažyte... Na, tavo mama teisi. Jei ji kur nors apsi
lanko, ta vieta tampa populiari... Gerai... Gerai. Rytoj ryte visi
kartu nueisime papusryčiauti ir galėsime apsilankyti toje nuos
tabioje šaunioje vietoje... Kaip ji ten vadinasi? „Kamuoliukas"?
Kas čia per pavadinimas?.. Gerai gerai. Eisime į „Kamuoliuką".
Gerai, mieloji, labanakt. Aš tave myliu. Susitiksime rytoj.
Haris atsisėdo ant lovos ir pažvelgė man į akis.
- Panašu, kad eisime į „Kamuoliuką".
- Ji daro su tavimi, ką tik nori, - pasakiau.
Jis gūžtelėjo.
- Nesigėdiju to. - Tada atsistojo ir į stiklinę įsipylė vandens. O
aš toliau dėjausi daiktus. - Klausyk, man kilo viena mintis, - tarė
Haris. Jam priėjus arčiau, pajutau alkoholio kvapą.
- Dėl ko?
- Dėl gyvenimo Europoje.
- Nagi, - tariau. Nusprendžiau nesigilinti į šią temą, kol grį
šime į Niujorką. Maniau, tada abu turėsime daugiau laiko ir
kantrybės, galėsime išsamiai apie tai pasikalbėti.
Buvau įsitikinusi, kad toks sprendimas išeitų į naudą Ko-
norai. Nors Niujorkas man ir labai patiko, ilgainiui jame darėsi
vis pavojingiau gyventi. Nusikalstamumo lygis nuolat augo,
visur buvo pilna narkotikų. Mes buvome gerai apsaugoti nuo
Aukštutinio Istsaido, bet man vis tiek buvo neramu, kad Konora
auga taip arti chaoso. Juolab pradėjau abejoti, ar toks gyvenimo
būdas, kai abu tėvai nuolat skraido tarp dviejų žemynų, o ja dau
giausia rūpinasi Luiza, mano dukrai yra tinkamiausias.
Taip, mes sujauktume jos gyvenimą. Dukra pyktų, kad pri
verčiau išsiskirti su draugais. Bet gyventi mažame miestelyje jai
būtų gerai. Be to, ji jau didelė, galėjo perskaityti kokią paskalų
skiltį ar pasižiūrėti įvairiausių šou. Kaip ją paveiks, jei įsijungusi
televizorių išgirs pasakojant apie šeštą motinos skyrybų procesą?
376
- Man rodos, žinau, ką mums daryti, - tarė Haris. Atsisėdau

ant lovos, o jis prisėdo šalia. - Persikelkime čia. Grįžkime į Los
Andželą.
- Hari... - prabilau.
- Selija ištekės už mano draugo.
- Tavo draugo?
Haris atsisuko į mane.
- Aš su kai kuo susipažinau.
-Ką?
- Mes susipažinome studijoje. Jis dirba prie kito filmo. Ma
niau, mūsų draugystė laikina. Man atrodė, kad ir jis taip galvojo.
Bet aš... Galiu įsivaizduoti save su šiuo vyru.
Tą akimirką labai dėl jo apsidžiaugiau.
- Maniau, tu negali įsivaizduoti savęs su niekuo, - pasakiau
nustebusi, tačiau patenkinta.
- Taip ir buvo, - patvirtino Haris.
- Kas pasikeitė?
- Dabar jau galiu.
- Hari, džiaugiuosi tai girdėdama. Patikėk. Tiesiog abejoju,
jog tai gera mintis, - prisipažinau. - Aš nė nepažįstu to vyro.
- Tau ir nereikia jo pažinoti, - pabrėžė Haris. - Juk Seliją tau
parinkau ne aš. Pasirinkai ją pati. O aš... norėčiau pasirinkti jį.
- Hari, nebenoriu daugiau vaidinti, - pasakiau.
Filmuodamasi pajutau, kad perdegiau. Paprašyta pakartoti
sceną vos ištverdavau neužvertusi akių. Atrodė, lyg tūkstantąjį
kartą bėgčiau tą patį maratoną. Viskas buvo taip atsibodę, lėkšta,
vienoda. Erzino bet koks prašymas.
Jei man būtų pasiūlę jaudinančių vaidmenų, jei dar būtų
reikėję ką nors įrodyti, gal būčiau reagavusi kitaip. Yra begalė
aktorių, kurios stulbinamai vaidina ir sulaukusios aštuoniasde
šimties ar devyniasdešimties. Tokia buvo Selija. Ji galėjo nuolat
stebinti kuriamais puikiais vaidmenimis, nes visa pasinerdavo
377
TAYLOR JENKINS REID
į darbą. O mano širdis buvo uždaryta. Vaidindama niekada ne-

atsiverdavau, tik dėjau visas pastangas norėdama įrodyti. Savo
galią, vertę ir talentą.
Ir man pavyko.
- Gerai, - pasakė Haris. - Tau nebereikia vaidinti.
- Bet jeigu aš nevaidinsiu, kam gyventi Los Andžele? Noriu
gyventi ten, kur galėsiu būti laisva, kur niekas nekreips į mane
dėmesio. Ar pameni? Kai buvai mažas, tavo name, o gal už kelių
kvartalų tikrai gyveno kokia nors pora pagyvenusių ponių ir
niekas nieko neklausinėjo, niekam jos nerūpėjo. Aš irgi noriu
būti tokia ponia. O čia negalėsiu taip gyventi.
- Niekur negalėsi, - pareiškė Haris. - Tenka sumokėti už tai,
kas esi.
- Nesutinku. Manau, kad galėsiu jaustis laisva.
- Na, o aš visai to nenoriu. Todėl siūlau tau vėl susituokti. O
Selija tegul teka už mano draugo.
- Galime pasikalbėti apie tai vėliau, - pasiūliau, atsistojau ir
nusinešiau kosmetinę į vonios kambarį.
- Evelina, tu negali viena nuspręsti mūsų šeimos likimo.
- Ar aš pareiškiau, kad spręsiu viena? Tiesiog noriu aptarti
tai vėliau. Mes turime iš ko rinktis. Galime vykti į Europą, atva
žiuoti čia arba likti Niujorke.
- Jis negali važiuoti į Niujorką.
Atsidusau prarasdama kantrybę.
- Dar viena priežastis, dėl kurios turėtume pasikalbėti apie
tai vėliau.
Haris atsistojo, tarsi pasiruošęs mane paprotinti. Bet staiga
nusiramino.
- Tu teisi, - pritarė. - Pasikalbėkime vėliau.
Man dedantis muilą ir makiažo priemones, Haris priėjo prie
manęs. Paėmė už rankos ir pabučiavo į smilkinį.
378
- Ar šiandien mane nuveši? - paklausė jis. - Atvažiuosi manęs

pasiimti? Galėsime šnektelėti pakeliui į oro uostą ir skrisdami. Jei
ką, lėktuve išlenksime po vieną kitą taurę „Kruvinosios Merės".
- Ką nors sugalvosime, - patikinau. - Juk žinai. Niekada nieko
be tavęs nedarysiu. Esi geriausias mano draugas. Mano šeima.
- Žinau, - tarė Haris. - O tu - mano. Netikėjau, kad po Džono
galėsiu vėl pamilti. Bet šis vyrukas... Evelina, aš įsimylėjau. Man
pakanka žinoti, kad galiu mylėti, kad galiu...
- Suprantu, - pasakiau, paėmiau jo ranką ir suspaudžiau. -
Pažadu padaryti viską, kas mano valioje. Mes tikrai ką nors
sugalvosime.
- Taip, - Haris taip pat spustelėjo man ranką ir žengė pro
duris. - Mes ką nors sugalvosime.
Maždaug devintą vakaro, kai įsitaisiau ant užpakalinės auto

mobilio sėdynės, vairuotojas Nikas paklausė:
- Į oro uostą?
- Dar reikės sustoti Vestsaide, - pasakiau ir padiktavau buto,
kuriame buvo apsistojęs Haris, adresą.
Važiuojant per miestą, apleistus Holivudo rajonus ir Sau
lėlydžio prospektą, pasidarė liūdna dėl to, kaip pasikeitė Los
Andželas nuo tada, kai iš jo išsikrausčiau. Šiuo požiūriu jis šiek
tiek panėšėjo į Manhataną. Prabėgę dešimtmečiai nebuvo jam
palankūs. Haris sakė norįs čia auginti Konorą, bet aš negalėjau
atsikratyti jausmo, kad mums reikia visam laikui išvažiuoti iš
abiejų didmiesčių.
Nikas sustojo užsidegus raudonam šviesoforo signalui netoli
Hario nuomojamo buto, atsisuko į mane ir šyptelėjo. Jo plaukai
buvo kirpti ežiuku, žandikauliai kampuoti. Vos pamačiusi jo
šypseną supratau, kad jam pavyko nusitempti į lovą ne vieną
moterį.
- Esu aktorius, - tarė jis. - Kaip ir jūs.
379
TAYLOR JENKINS REID
Mandagiai nusišypsojau.
- Jei šypsosi sėkmė, šis darbas nuostabus.
Nikas linktelėjo.
- Šią savaitę pradėjau dirbti su agentu, - tęsė vėl pradėjęs
važiuoti. - Jaučiu, kad einu teisingu keliu.
- Aha, - tarstelėjau žvelgdama pro langą. Automobiliui le
kiant tamsiomis vingiuotomis Hario pasirinkto rajono gatvėmis
nusprendžiau: jei vykstant į oro uostą Nikas vėl pradės klausi
nėti, pasakysiu jam, kad daugiausia viskas priklauso nuo sėkmės.
Reikia būti pasiruošusiam atsisakyti savo prigimties, keisti
savo kūną, meluoti geriems žmonėms, dėl kitų nuomonės pa
aukoti savo gyvenimo meilę, nuolat apsimetinėti, kol galiausiai
nebeprisiminsi, koks buvai anksčiau ir dėl ko išvis to ėmeisi.
Bet, vos mums pasukus į Hario namo link vedantį siaurą
keliuką, visos mano mintys akimirksniu išsilakstė. Sukrėsta pa
linkau į priekį.
Prieš mus stovėjo automobilis, atsitrenkęs į nuvirtusį medį.
Regis, sedanas taip smarkiai rėžėsi į medį, kad šis net nulūžo.
- Hmm, ponia Hugo... - išlemeno Nikas.
- Matau, - tariau. Nenorėjau, kad jis komentuotų tai, kas
buvo mums prieš akis, pripažintų, jog tai ne iliuzija.
Vairuotojas pasuko į kelkraštį. Jam stabdant automobilį, gir
dėjau, kaip jo pusėje traška medžio šakos. Nikas skubiai išlipo iš
automobilio ir nubėgo.
Atsidariau dureles ir išlipau. Nikas stovėjo šone, bandė įver
tinti, ar galėtų atidaryti kurias nors suknežinto automobilio
dureles. Aš nuėjau į priekį, prie medžio. Pasižiūrėjau pro prie
kinį stiklą.
Ir pamačiau tai, ko bijojau ir kuo negalėjau patikėti.
Ant vairo buvo sukniubęs Haris.
Keleivio pusėje išvydau jauną vyrą.
380
Visi mano, kad, susidūręs su mirtimi, turėtum pradėti pa

nikuoti. Tačiau beveik kiekvienas, patyręs ką nors panašaus,
pasakytų, jog tiesiog negali sau leisti tokios prabangos.
Tą akimirką elgiesi negalvodamas, darai viską, ką gali, pasi
telkęs turimas žinias.
Tikvėliau imi šaukti. Raudoti. Susimąstai, kaip visa tai ištvėrei.
Vis dėlto, patyrus rimtą traumą, išlieka nedaug prisiminimų. Tai
galima palyginti su įjungta vaizdo kamera, prie kurios niekas ne
stovi. Tik paskui, peržiūrėdamas juostą, pamatai, kad ji ne tuščia.
Štai kas išliko mano atmintyje.
Pamenu, kaip Nikas atidarė dureles Hario pusėje.
Prisimenu, kaip padėjau ištempti Harį.
Pamenu, kaip galvojau: gal geriau jo nejudinti, kad nepara
lyžiuotų.
Bet negalėjau tiesiog nieko nedaryti ir palikti Harį sukniubusį
ant vairo.
Prisimenu, kaip laikiau jį apkabinusi, o jis kraujavo.
Prisimenu, kad antakyje žiojėjo gili žaizda, iš jos tekantis
kraujas buvo nudažęs pusę veido tamsiai raudonai.
Pamenu, kaip pamačiau pjūvį kakle nuo saugos diržo.
Jam ant kelių gulėjo du išmušti dantys.
Pamenu, kaip sūpavau jį.
Vis kartojau: „Nepalik manęs, Hari. Pasilik su manimi. Būk
tikras draugas."
Prisimenu ir tą kitą vyrą. Nikas pasakė, kad jis negyvas. Prisi
menu, kaip galvojau, kad taip atrodantis žmogus tikrai negalėtų
būti gyvas.
Prisimenu, kaip prasivėrė dešinė Hario akis. Kaip manyje įsi
žiebė viltis, kaip šviesus jo akies baltymas išryškėjo raudoname
fone. Pamenu, jam iš burnos ir net nuo odos tvoskė burbonu.
Pamenu, kaip man nušvito protas: jeigu Haris gali būti dar
gyvas, aš žinau, ką reikia daryti.
381
TAYLOR JENKINS REID
Automobilis buvo ne jo.

Niekas nežinojo, kad jis čia.
Reikėjo nuvežti jį į ligoninę ir pasirūpinti, kad niekas nesuži
notų, jog vairavo jis. Negalėjau leisti, kad jis patektų į kalėjimą.
Kas bus, jei jį nuteis už netyčinę žmogžudystę?
Negalėjau leisti savo dukrai sužinoti, kad jos tėvas vairavo
apsvaigęs ir dėl to žuvo žmogus. Jo meilužis. Tas, kuris parodė
Hariui, jog jis dar gali mylėti.
Liepiau Nikui padėti įkelti Harį į mūsų automobilį. Liepiau
padėti pertempti tą vyrą ant suknežinto automobilio vairuotojo
sėdynės. Tada iš savo krepšio išsitraukiau skarelę, nušluosčiau
vairą, nuvaliau kraują ir saugos diržą. Panaikinau Hario pėdsakus.
Tada nuvežėme Harį į ligoninę.
Ten nusėta kraujo dėmėmis ir verkdama paskambinau poli
cijai ir pranešiau apie nelaimingą atsitikimą.
Padėjusi ragelį atsisukau į laukiamajame sėdintį Niką kruvina
krūtine, rankomis, netgi kaklu.
Nuėjau prie jo. Jis atsistojo.
- Tau reikėtų važiuoti namo, - pasakiau.
Jis linktelėjo, vis dar buvo ištiktas šoko.
- Ar sugebėsi grįžti namo? Ar iškviesti tau vairuotoją?
- Nežinau, - pasakė Nikas.
- Tada iškviesiu taksi. - Pasiėmiau rankinę. Iš piniginės iš
traukiau du banknotus po dvidešimt dolerių. - Tiek užteks grįžti.
- Gerai, - tarė jis.
- Važiuoknamo ir pamiršk viską, kas čianutiko. Viską, ką matei.
- Ką mes padarėme? - paklausė jis. - Kaip mes... Kaip mes
galėjome...
- Paskambink man, - pasakiau. - Apsistosiu „Beverly Hills"
viešbutyje. Paskambink man rytoj. Ryte. Iki to laiko su niekuo
nesikalbėk. Ar girdi?
- Taip.
382
- Nei su mama, nei su draugais, nei su taksi vairuotoju. Ar

turi merginą?
Jis papurtė galvą.
- Kambario draugą?
Nikas linktelėjo.
- Pasakyk jam, kad gatvėje radai sužeistą vyriškį ir nuvežei jį
į ligoninę. Pasakyk tik tiek. Ir tik tuo atveju, jei tavęs klaus.
- Supratau.
Nikas linktelėjo. Iškviečiau jam taksi ir palaukiau, kol atva
žiuos. Padėjau jam atsisėsti ant užpakalinės sėdynės.
- Ką pirmiausia turėsi padaryti rytoj ryte? - paklausiau jo pro
pravirą langą.
- Paskambinti jums.
- Gerai, - pasakiau. - Jei negalėsi užmigti, pasvarstyk, ko tau
reikia. Ko norėtum iš manęs. Aš atsilyginsiu už tai, ką padarei.
Jam linktelėjus, taksi nuvažiavo.
Žmonės spoksojo į mane. Į Eveliną Hugo kruvinu kostiu
mėliu. Baiminausi, kad bet kurią akimirką gali išdygti paparacai.
Nuėjau vidun. Paprašiau ligoninės darbuotojų paskolinti man
drabužių ir leisti palaukti kokiame nors kabinete. Išmečiau savo
drabužius.
Kai vienas ligoninės darbuotojas paklausė, kas nutiko Hariui,
atsakiau:
- Kiek turėčiau jums sumokėti, kad patiktumėte mane ramy
bėje?
Kai jis įvardijo mažesnę sumą, nei turėjau piniginėje, man pa
lengvėjo.
Po vidurnakčio į kabinetą įėjo gydytojas ir pasakė, kad smar
kiai pažeista Hario aorta. Jis prarado pernelyg daug kraujo.
Akimirką svarsčiau, ar man neišsitraukus senų savo drabužių
ir nesugrąžinus jam šiek tiek jo kraujo. Jei tik įmanoma.
Bet mintis išblaškė kiti gydytojo žodžiai.
383
TAYLOR JENKINS REID
- Jis neišgyvens.
Man pristigo oro supratus, kad Haris, mano Haris, mirs.
- Ar norėtumėte atsisveikinti?
Kai įėjau į palatą, jis gulėjo lovoje be sąmonės. Atrodė blyš
kesnis nei visada, bet ligoninės darbuotojai buvo šiek tiek apvalę
kraują. Žvelgiau į dailų jo veidą.
- Jam liko nedaug, - pasakė gydytojas. - Bet galime duoti
jums kelias akimirkas.
Negalėjau leisti sau tokios prabangos ir panikuoti.
Todėl atsiguliau į lovą šalia Hario. Paėmiau jo suglebusią
ranką. Gal ir turėjau širsti už tai, kad sėdo prie vairo išgėręs.
Bet niekada negalėjau pykti ant Hario. Žinojau, jog kiekvieną
akimirką jis kaip išmanydamas dorojosi su savo skausmu. Kad
ir kaip būtų tragiška, jis nesugebėjo susidoroti geriau.
Prisiglaudžiau kakta jam prie kaktos.
- Hari, aš noriu, kad pasiliktum. Mums tavęs reikia. Man
ir Konorai, - stipriau suspaudžiau jam ranką. - Bet jei turi iš
keliauti, keliauk. Eik, jei skauda. Jei jau laikas. Tačiau keliauk
žinodamas, kad buvai mylimas, kad niekada tavęs nepamiršiu,
kad gyvensi mudviejų su Konora mintyse ir darbuose. Hari, ke
liauk žinodamas, kad myliu tave tyra meile, kad buvai nuostabus
tėvas. Eik žinodamas, kad pasidalijau su tavimi visomis paslap
timis. Tu buvai geriausias mano draugas.
Po valandos Haris mirė.
Tik tada leidau sau siaubingą prabangą pasiduoti panikai.
Ryte, praėjus kelioms valandoms, kai įsiregistravau viešbu

tyje, mane pažadino telefono skambutis.
Akys buvo užtinusios nuo verkimo, skaudėjo gerklę. Pagalvė
vis dar buvo permirkusi ašaromis. Atrodė, nusnaudžiau tik va
landą, gal net mažiau.
- Klausau? - atsiliepiau.
384
- Čia Nikas.
- Nikas?
- Jūsų vairuotojas.
- O, - pasakiau. - Taip. Labas.
- Aš žinau, ko noriu, - pareiškė jis.
Nikas kalbėjo pasitikėdamas savimi. Jo ryžtas mane išgąsdino.
Pasijutau tokia silpna. Bet juk pati liepiau man paskambinti. Pati
pakreipiau įvykius šia linkme. Per daug nekalbėdama perdaviau
jam žinią: „Pasakyk, ko nori už tylėjimą."
- Noriu, kad padėtumėte man išgarsėti, - pasakė Nikas.
Išgirdusi jo žodžius, galutinai palioviau žavėtis šlove.
- Ar pats suvoki, ko prašai? - paklausiau. - Jei išgarsėsi, pra
ėjusios nakties įvykiai gali įstumti į pavojų ir tave.
- Nieko tokio, - atsakė jis.
Nusivylusi atsidusau.
- Gerai, - nusileidusi sutikau. - Galiu gauti tau vaidmenų.
Visa kita priklausys nuo tavęs.
- Sutarta. Man tiek ir tereikia.
Paklausiau, kas jo agentas, ir padėjau ragelį. Paskambinau
dviemžmonėms. Pirmiausia kreipiausi į savo agentą - paprašiau,
kad jis perimtų Niką iš jo dabartinio agento. Tada paskambinau
žmogui, sukūrusiam pelningiausią visoje šalyje veiksmo filmą
apie šeštą dešimtį įpusėjusį policijos viršininką, kuris prieš pat
išeidamas į pensiją įveikia Rusijos šnipus.
- Donai? - tariau, kai jis pakėlė ragelį.
- Evelina! Kuo galėčiau padėti?
- Man reikia, kad kai kursi kitą filmą, skirtum vaidmenį mano
draugui. Kuo svarbesnį vaidmenį.
- Aišku, - atsiliepė jis. - Sutarta. - Donas neklausė kodėl. Ne
klausė, ar man viskas gerai. Mes kartu patyrėme tikrai nemažai
ir dabar jis elgėsi išties išmintingai. Aš pasakiau jam Niko vardą,
pavardę ir padėjau ragelį.
385
TAYLOR JENKINS REID
O tada prapliupau verkti ir šaukti įsikniaubusi į paklodes.

Praradau vienintelį vyrą, kurį buvo verta mylėti.
Pagalvojus, kaip reikės pasakyti Konorai, plyšo širdis. O kaip
reikės gyventi be jo? Koks bus pasaulis be Hario Kamerono?
Ne kas kitas, o Haris sukūrė mane, įkvėpė jėgų, besąlygiškai
mane mylėjo, suteikė man šeimą ir padovanojo dukrą.
Raudojau viešbučio kambaryje. Atsidariau langus ir klykiau į
atvirą erdvę. Išliejau visas ašaras.
Jei mano dvasinė būsena būtų buvusi kitokia, būčiau viską
gerai įvertinusi, gal būčiau net pasigėrėjusi Niko oportunizmu
ir įžūlumu.
Jaunystėje jis būtų mane sužavėjęs. Haris tikrai būtų pasakęs,
kad vyrukas nepėsčias. Daug žmonių moka išlošti, reikiamu
laiku atsidūrę reikiamoje vietoje. Tačiau Nikui pavyko išpešti
naudos todėl, kad buvo netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
Bet vėlgi, asmeninėje Niko istorijoje tai akimirkai aš turbūt
suteikiu per daug galios. Jis pasikeitė vardą, nusikirpo plaukus
ir įgyvendino daug didingų dalykų. Nuojauta kužda, kad Nikas
vis vien būtų prasimušęs, net be mano pagalbos. Noriu pasakyti,
kad veikiausiai ne viską lemia sėkmė.
Lemia sėkmė ir gebėjimas pasinaudoti kitais.
Mane to išmokė Haris.
386
NOW THIS
1989 m. vasario 28 d.
MIRĖ PRODIUSERIS HARIS KAMERŪNAS
Šį savaitgalį Los Andžele, plyšus aneurizmai, mirė Haris Kame-

ronas, garsus kino prodiuseris ir buvęs Evelinos Hugo vyras. 3am
buvo penkiasdešimt aštuoneri.
Nepriklausomas prodiuseris, buvęs svarbus „Saulėlydžio“ stu
dijos veikėjas, sukūręs daug nuostabių Holivudo filmų, tarp kurių:
šešto dešimtmečio klasikos perliukai „Būti su tavimi“, „Mažosios
moterys“ ir vieni geriausių septinto, aštunto ir devinto dešimtmečių
filmai, tokie kaip 1981 metais pasirodęs „Viskas dėl mūsų“. Netrukus
bus pradėtas rodyti naujausias Hario Kamerono prodiusuotas
filmas „Teresės išmintis“.
Haris garsėjo geru skoniu, buvo malonus, bet ryžtingas žmogus.
Holivudo atstovams plyšta širdis netekus vieno mėgstamiausių
kino kūrėjų. „Haris buvo aktorių prodiuseris, - pasakė buvęs jo
bendradarbis. - Jei jis imdavosi kokio nors sumanymo, iš karto už
sidegdavai noru ir pats į jį įsitraukti.“
Kameronas paliko paauglę dukrą Konorą Kameron, kurios susi
laukė su Evelina Hugo.
387
NOW THIS
1989 m. rugsėjo 4 d.
PAŠĖLUSI MERGAITĖ
VISIŠKAI SLAPTAI!
Kuri Holivudo žvaigždžių atžala buvo pastebėta be kelnių? Tik

rąja to žodžio prasme!
Buvusios aukščiausios klasės Holivudo aktorės dukra išgyvena
sunkius laikus. Tačiau, užuot nuleidusi nosį, ji skrieja aukštyn.
Sklando gandai, kad ši Pašėlusi Mergaitė nebesirodo prestižinėje
vidurinėje mokykloje ir nuolat lankosi madinguose klubuose, daž
niausiai, hmm, apsvaigusi. Turime omeny ne tik alkoholį. Panašu,
kad tavo panosėje būta miltelių...
Dos motina mėgina kontroliuoti padėtį, bet reikalai labai supras
tėjo, kai Pašėlusi Mergaitė buvo aptikta su dviem bendraklasiais...
lovoje!
388
raėjus šešiems mėnesiams po Hario mirties, supratau, kad
P turiu išvežti Konorą iš miesto. Išmėginau viską. Buvau dė
mesinga ir rūpestinga. Bandžiau prikalbinti lankytis pas psicho
logą. Šnekėjausi su ja apie jos tėtį. Ji, kitaip nei visi, žinojo, kad
jis pateko į avariją. Ir suvokė, kodėl tai reikia slėpti. Bet tai tik
kėlė jai įtampą. Mėginau ją prakalbinti. Tačiau nesugebėjau pa
skatinti elgtis protingai.
Sulaukusi keturiolikos Konora staiga neteko tėvo ir jai iš
skausmo plyšo širdis. Tą patį aš išgyvenau kadaise netekusi
mamos. Man reikėjo pasirūpinti savo vaiku. Privalėjau ko nors
imtis.
Instinktyviai jaučiau, kad turiu ją apsaugoti nuo visų
dėmesio. Nuo žmonių, kurie nori parduoti jai narkotikų, pasi
naudoti jos skausmu. Reikėjo išvežti ją kur nors, kur galėčiau
stebėti, apsaugoti.
Jai reikėjo susitaikyti su netektimi ir pasveikti. O gyvenant
tokį gyvenimą, kokį pati jai sukūriau, nebūtų pavykę.
- Aldizas, - pasiūlė Selija.
Mes kalbėjomės telefonu. Nemačiau jos ištisus mėnesius.
Selija padėjo man išgyventi, judėti pirmyn. Naktimis kalbė
dama telefonu su Selija, dažniausiai pasakodavau apie tai, kaip
kenčia mano dukra. Arba dalydavausi savo pačios skausmu. Kai
389
TAYLOR JENKINS REID
skausmas atlėgo ir tunelio gale tvykstelėjo šviesa, Selija pasiūlė

Aldizą.
- Kur jis yra? - paklausiau.
- Pietinėje Ispanijos pakrantėje. Tai mažas kaimelis. Pasita
riau su Robertu. Jis pasikalbės su draugais iš Malagos, kuri yra
visai netoli nuo tos vietos. Brolis pasidomės mokyklomis, ku
riose mokoma anglų kalba. Tame kaimelyje gyvena daugiausia
žvejai. Man atrodo, kad mumis niekas nesidomės.
- Ar ten ramu? - paklausiau.
- Atrodo, kad taip, - atsakė ji. - Jeigu Konora sumanys ką
nors iškrėsti, jai teks labai pasistengti.
- Rodos, ji tik tai ir veikia, - pasiguodžiau.
- Tu jai padėsi. Aš būsiu šalia. Robertas irgi. Mes pasirūpin
sime, kad jai viskas būtų gerai. Kad ji turėtų su kuo pasikalbėti.
Kad susirastų gerų draugų.
Žinojau, kad išvažiuodama į Ispaniją neteksiu Luizos. Juk ji
persikėlė su mumis iš Los Andželo į Niujorką. Tikrai nenorės
jaukti savo gyvenimo ir kartu vykti į Ispaniją. Be to, ji pavargo
dešimtmečiais rūpindamasi mūsų šeima. Mums išvykus, Luiza
galės gyventi savo gyvenimą. Aš buvau pasiruošusi rūpintis
savo dukra. Ir namais.
Norėjau būti mama, kuri pati ruošia vakarienę, šveičia klozetą
ir visada būna su dukra.
- Ar kokį nors tavo filmą neseniai rodė Ispanijoje? - paklau
siau.
- Pastaruoju metu jokio, - atsakė Selija. - O tavo?
- Tik „Boute-en-Train", - atsakiau.
- Ar sugebėsi su tuo susidoroti?
- Ne, - atsakiau nė nežinodama, ko Selija klausia? - Ką turi
galvoje?
390
- Na, tu nebebūsi garsi.

Nusijuokiau.
- O Dieve, - pasakiau. - Taip. Tik su tuo ir pavyks susidoroti.
Tik tada, kai viskas buvo suplanuota: kai jau žinojau, kokią
mokyklą lankys Konora, kokį namą pirksime, kaip gyvensime,
nuėjau į Konoros kambarį ir atsisėdau ant jos lovos.
Ji vilkėjo marškinėlius su užrašu „Duran Duran" ir mūvėjo
išblukusius džinsus. Plaukai viršugalvyje buvo pavelti. Nuo
tada, kai užtikau ją su dviem vaikinais lovoje, jai vis dar buvo
paskirtas namų areštas. Tad Konorai beliko tik sėdėti ir nutaisius
rūgščią išraišką manęs klausytis.
Pasakiau jai, kad nebevaidinsiu. Pranešiau, jog tuoj persikel-
sime gyventi į Ispaniją. Pasakiau mananti, kad, gyvendamos
tarp gerų žmonių, toli nuo šlovės ir fotoaparatų, būsime laimin
gesnės.
Tada labai atsargiai prisipažinau jai, kad myliu Seliją. Prane
šiau, jog žadu ištekėti už Roberto, glaustai ir aiškiai išdėsčiau,
kodėl taip bus geriausia. Nesielgiau su ja kaip su vaiku. Kal
bėjau su Konora kaip su suaugusia. Pagaliau atskleidžiau jai
tiesą. Savo tiesą.
Nepasakojau jai apie Harį nei apie tai, kiek laiko buvau su
Selija. Nieko, ko jai nereikėjo žinoti. Tuos dalykus ji sužinos bė
gant laikui.
Bet aš pasakiau dukrai tai, ką ji buvo pajėgi suprasti.
Galiausiai tariau:
- Esu pasiruošusi išklausyti, ką nori man pasakyti. Atsakyti į
bet kokį klausimą. Pasikalbėkime.
Bet ji tik gūžtelėjo.
- Man tai nerūpi, mama, - atsakė sėdėdama ant lovos,
nugara atsirėmusi į sieną. - Tikrai. Gali mylėti, ką tik nori.
391
TAYLOR JENKINS REID
Tekėti už bet ko. Liepti man gyventi, kur tik nori, eiti į tą mo
kyklą, kurią tu išrinksi. Man nerūpi, supratai? Tiesiog nerūpi.
Tik noriu, kad paliktum ramybėje. Todėl tiesiog... išeik iš mano
kambario. Prašau. Visa kita man nesvarbu.
Pasižiūrėjau į ją, tiesiai į akis - plyšo širdis matant, kaip ji
kenčia. Nužvelgusi jos šviesius plaukus, sulysusį veidą, bai
mingai pagalvojau, kad Konora panašesnė į mane, o ne į Harį.
Žinoma, tradiciškai vertinant, būdama panaši į mane ji atrodys
patraukliau. Bet turėtų būti panašesnė į Harį. Pasaulis mums tai
skolingas.
- Gerai, - pasakiau. - Palieku tave vieną.
Atsistojau. Daviau jai ramybę.
Supakavau mūsų daiktus. Pasamdžiau vežėjus. Su Selija ir
Robertu viską suplanavome.
Likus dviem dienoms iki išvykimo iš Niujorko, nuėjau į du
kros kambarį ir pasakiau:
- Aldize suteiksiu tau daugiau laisvės. Galėsi išsirinkti kam
barį. Pasirūpinsiu, kad galėtum sugrįžti čia ir aplankyti draugus.
Pasistengsiu palengvinti tau gyvenimą. Bet turėsime sutarti dėl
dviejų dalykų.
- Kokių? - paklausė Konora. Balsas išdavė, kad jai neįdomu,
bet ji bent jau pažvelgė į mane. Kalbėjosi su manimi.
- Kiekvieną vakarą kartu vakarieniausime.
- Mama...
- Aš tau suteikiu daug laisvės. Pasitikiu tavimi. Ir prašau tik
dviejų dalykų. Pirmas - kiekvieną vakarą kartu pavakarieniauti.
- Bet...
- Jokių diskusijų. Po trejų metų vis tiek išvyksi į koledžą.
Tikrai sugebėsi kartą per dieną drauge pavalgyti.
Konora nusisuko nuo manęs.
392
- Gerai. O koks kitas dalykas?

- Lankysiesi pas psichologą. Bent jau kurį laiką. Tu tiek visko
patyrei. Tau reikia pradėti su kuo nors apie tai kalbėtis.
Bandžiau pasikalbėti su ja apie tai anksčiau, prieš kelis mėne
sius, bet buvau per silpna. Leidau jai nesutikti. Šįkart neketinau
nusileisti. Sustiprėjau. Galėjau būti geresnė motina.
Gal ji suprato tai iš mano balso, nes nesiginčijo. Tiesiog pa
sakė:
- OK, man tas pats.
Apkabinau ją ir pabučiavau į galvą. Kai jau ketinau atsitraukti,
Konora pakėlė rankas ir mane taip pat apkabino.
393
velinos akys sudrėksta. Ji ašaroja jau kurį laiką. Atsistoja ir
E nuėjusi pasiima vienkartinę nosinaitę.
Ji įspūdinga moteris - turiu galvoje ją pačią. Žvelgdamas į
ją, matai įspūdingą reginį. Bet ji taip pat yra labai žmoniška. Šią
akimirką tiesiog nepajėgiu objektyviai vertinti. Žurnalistei taip
nedera, tačiau ji yra man pernelyg svarbi, todėl mane veikia jos
skausmas ir visi jos jausmai.
- Turbūt labai sunku... taip atvirai pasakoti apie savo gyve
nimą. Tiesiog noriu pasakyti, kad žaviuosi jumis.
- Nereikia, - prabyla Evelina. - Gerai? Padaryk man paslaugą
ir nieko panašaus nebesakyk. Žinau, kokia esu. Rytoj sužinosi ir tu.
- Jūs vis tai kartojate, bet niekas nėra tobulas. Nejaugi ma
note, kad jūs pasmerkta?
Ji nekreipia į mane dėmesio. Žvelgia pro langą, į mane nė
nepažiūri.
- Evelina, - kreipiuosi, - ar jūs tikrai...
Evelina atsisuka ir pertraukia:
- Pažadėjai manęs nespausti. Mes tuoj baigsime. Ir tau nebe
reikės spėlioti.
Skeptiškai nusiteikusi pažvelgiu į ją.
- Tikrai, - sako ji. - Patikėk.
394
Malonusis Robertas Džeimisonas
NOW THIS
1990 m. sausio 8 d.
EVELINA HUGO IŠTEKA SEPTINTĄ KARTĄ
Praėjusį šeštadienį Evelina Hugo ištekėjo už finansininko Roberto

Džeimisono. Evelina tuokiasi septintą kartą, Robertas - pirmą.
3o pavardė gali skambėti pažįstamai, nes Evelina gra ne vienin
telė su juo susijusi Holivudo grietinėlės atstovė.
Džeimisonas - vyresnysis Selijos Sent Džeims brolis. Anot vieno
šaltinio, pora susipažino prieš du mėnesius Selijos surengtame va
karėlyje. Nuo tada yra iki ausų įsimylėję vienas kitą.
Ceremonija vyko Beverli Hilso teismo rūmuose. Evelina buvo
pasipuošusi kreminės spalvos kostiumėliu. Robertas vilkėjo praš
matnų kostiumą su juostelėmis. Evelinos ir Hario Kamerono dukra
Konora Kameron buvo pamergė.
Netrukus visi trys išvyko į Ispaniją. Galime tik spėti, kad jie ke
tina paviešėti pas Seliją, kuri neseniai nusipirko namą pietinėje
pakrantėje.
397
kmenuotuose Aldizo paplūdimiuose Konora pamažu vėl
A pradėjo džiaugtis gyvenimu. Tai vyko lėtai, bet nuolat, tarsi
dygstant sėklytei.
Jai patiko su Selija žaisti žodžių loto. Kaip ir pažadėjo, kiek
vieną vakarą dukra vakarieniaudavo kartu su manimi, kartais
net ateidavo į virtuvę ankstėliau ir padėdavo man paruošti tor-
tilijų arba mano mamos mėgtos pupelių sriubos caldo gallego.
Bet labiausiai ją traukė Robertas.
Iš pradžių Robertas, aukštas, plačiapetis, pražilęs vyras su ne
dideliu pilvuku, neįsivaizdavo, ką turėtų veikti su paaugle. Ko
gero, nesmagiai su ja jautėsi. Nežinojo, ką pasakyti. Todėl suteikė
jai erdvės. Gal net laikėsi atokiai nuo jos.
Bendrauti norėjo pati Konora, prašė jo pamokyti žaisti pokerį,
klausinėjo apie finansus, siūlydavo kartu pažvejoti.
Jis niekada neužėmė Hario vietos. Niekas nebūtų galėjęs jo
atstoti. Bet Roberto dėka Konoros skausmas apmažėjo. Bent jau
šiek tiek. Ji klausinėjo, ką Robertas mano apie vaikinus. Skyrė
laiko ir gimtadienio proga išrinko jam tobulą megztinį.
Robertas perdažė Konoros kambario sienas. Savaitgaliais
kepsninėje iškepdavo jos mėgstamiausių šonkauliukų.
Pamažu Konora patikėjo, jog pasaulis yra gana saugus ir
galima jam atsiverti. Suvokiau, kad ji visada gedės tėvo, bet,
pradėjus lankyti vidurinę mokyklą, žaizdos ėmė gyti. Konora
398
liovėsi vaikščioti į vakarėlius. Pagerėjo pažymiai. O kai pagaliau

įstojo į Stanfordo universitetą, pažvelgiau į ją ir supratau: mano
dukra blaiviai mąsto ir tvirtai stovi ant žemės.
Konora ruošėsi išvykti į universitetą, o aš ketinau ją palydėti.
Išvakarėse Selija, Robertas ir aš pakvietėme ją pavakarieniauti
miestelyje. Nuėjome į restoranėlį prie vandens. Mes su Robertu
nupirkome jai dovaną. Pokerio žaidimą.
Jis pasakė:
- Susišluok visų pinigus, kaip susišluodavai manuosius, pa
sitelkusi vienos spalvos kortas.
- Tada tu padėsi man juos investuoti, - atšovė ji kaip reta
smagiai.
- Šaunuolė, - pagyrė Robertas.
Robertas vis kartojo, kad vedė mane dėl Selijos, nes dėl jos
padarytų viską. Bet manau, jog jis taip pasielgė ir dėl to, kad no
rėjo turėti šeimą. Jis neketino pasirinkti vienos moters. O ispanės
pasiduodavo jo kerams taip pat lengvai kaip ir amerikietės. Bet
toks gyvenimo būdas ir šeima jį tenkino. Manau, ryždamasis
šiam žingsniui jis ir pats tai suprato.
O gal Robertui visa tai tiko. Galbūt galiausiai jis suvokė, kad
kaip tik to ir norėjo. Kai kuriems žmonėms taip nusišypso sėkmė.
O aš visada iš paskutiniųjų siekiau to, ko noriu. Kitus laimė tie
siog užgriūna. Kartais noriu būti tokia kaip jie. Esu tikra, kad jie
kartais nori būti tokie kaip aš.
Konora sugrįžo į JAV ir aplankydavo mus tik per atostogas,
tad mudvi su Selija galėjome kartu praleisti daugiau laiko nei
bet kada. Mums nereikėjo sukti galvos dėl filmavimų arba pa
skalų skilčių. Dažniausiai mūsų neatpažindavo, o jei kurią nors
ir atpažindavo, žmonės tiesiog pasitraukdavo į šalį ir nieko ne
plepėdavo.
399
TAYLOR JENKINS REID
Ten, Ispanijoje, gyvenau savo svajonių gyvenimą. Jaučiausi

rami, kasryt nubusdavau su man ant veido užkritusiais Selijos
plaukais. Branginau kiekvieną akimirką, kurią galėjome praleisti
kartu, kiekvieną sekundę, kai savo glėbyje laikiau Seliją.
Iš mūsų miegamojo buvo galima išeiti į didžiulį balkoną, iš
kurio vėrėsi vaizdas į vandenyną. Kartais naktį nuo vandenyno
pusės į mūsų kambarį įsiverždavo vėjo gūsis. Ramiais rytais mes
sėdėdavome balkone, kartu skaitydavome laikraščius, mūsų
pirštai papilkėdavo nuo spaustuvinių dažų.
Vėl prabilau ispaniškai. Visų pirma buvau priversta. Mums
reikėjo bendrauti su daug žmonių, o aš vienintelė galėjau su
sikalbėti. Bet ta būtinybė išėjo man į naudą. Negalėjau dvejoti,
tiesiog reikėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo. O paskui, po
kiek laiko, pasididžiavau savimi, kaip lengvai man tai pavyko.
Kubiečių ispanų kalba, kuria kalbėjau jaunystėje, skyrėsi nuo
Kastilijos dialekto, bet metai, praleisti nevartojant ispanų kalbos,
iš atminties ištrynė ne visus žodžius.
Dažnai ispaniškai kalbėdavau net ir namie, priversdama Se
liją su Robertu pasitelkti savo skurdžias ispanų kalbos žinias ir
atspėti, ką jiems sakau. Man tai patiko. Mėgau rodyti tą savo
asmenybės pusę, kurią dešimtmečiais nuo visų slėpiau. Pasirau
susi giliai vėl ją atradau, ji vis dar laukė manęs.
Bet kad ir kokios tobulos buvo mūsų dienos, kasnakt virš
mūsų sklendė negandos paukštis.
Selija sirgo. Jos sveikata prastėjo. Jai liko mažai laiko.
- Žinau, kad nereikėtų, - vieną vakarą, mums gulint tamsoje,
prabilo Selija. Dar nemiegojome. - Bet kartais aš taip pykstu ant
savęs ir tavęs dėl visų tų metų, kuriuos praradome.
- Žinau, - pasakiau. - Aš irgi.
- Jei ką nors myli, sugebėsi nugalėti viską, - tarė ji. - O mes
juk visada viena kitą mylėjome, buvau labiau mylima, nei kada
400
nors tikėjausi, mylėjau labiau, nei kada maniau sugebanti. Tai

kodėl... kodėl nepajėgėme įveikti kliūčių?
- Sugebėjome, - atsakiau ir atsisukau į ją. - Mes juk čia.
- Bet visi tie metai, - pabrėžė ji.
- Mes užsispyrusios, - pasakiau. - Be to, nebežinojome, kaip
toliau puoselėti savo santykius. Mes abi įpratusios tarti lemiamą
žodį. Abi linkusios galvoti, kad pasaulis sukasi apie mus.
- Be to, mums reikėjo slėpti savo homoseksualumą, - tarė ji. -
Tiksliau, aš turėjau slėpti. Tu juk biseksuali.
Nusišypsojau. Tamsoje suspaudžiau jai ranką.
- Pasaulis mūsų nepalaikė, - tarė ji.
- Manau, mūsų norai buvo tokie dideli, kad neatitiko tik
rovės. Esu tikra, jog mažame miestelyje būtume sugebėjusios
susikurti gyvenimą. Tu būtum dirbusi mokytoja. Aš - slaugytoja.
Taip būtų buvę lengviau.
Jaučiau, kaip šalia manęs gulinti Selija purto galvą.
- Bet tai neatspindi mūsų prigimties. Niekada tokios nebu
vome ir niekada nebūsime.
Linktelėjau.
- Būdamas savimi - tikrąja, daugialype asmenybe, - visada
jausiesi plaukiąs prieš srovę.
- Aha, - pritarė ji. - Bet jei keleri pastarieji metai yra rodiklis,
būti savimi reiškia ir troškimą pasibaigus dienai nusegti tau lie
menėlę.
Nusijuokiau.
- Aš tave myliu, - pasakiau. - Tik nepalik manęs.
Selija atsakė:
- Aš irgi tave myliu. Niekada nepaliksiu. - Bet mes abi žino
jome - ji davė pažadą, kurio negalės ištesėti.
401
TAYLOR JENKINS REID
Mintis, kad vėl jos neteksiu, buvo neištveriama. Negalėjau net

galvoti apie tai, jog visiems laikams liksiu be Selijos, su ja nebus
jokių saitų.
- Ar tekėsi už manęs? - paklausiau.
Kai ji nusijuokė, tariau:
- Aš nejuokauju! Noriu vesti tave. Visiems laikams. Argi nesu
to verta? Argi septynis kartus tekėjusi neturėčiau pagaliau vesti
savo gyvenimo meilės?
- Mieloji, tai ne taip paprasta, - tarė ji. - Be to, juk nugvelbčiau
savo brolio žmoną.
- Aš rimtai, Selija.
- Aš irgi, Evelina. Mes negalime susituokti.
- Juk santuoka tėra pažadas.
- Jei taip sakai, - tarė ji. - Esi žinovė.
- Susituokime dabar pat. Aš ir tu. Šioje lovoje. Tau nė nereikia
apsivilkti baltų naktinių.
- Apie ką tu kalbi?
- Apie dvasinį mūsų pažadą, visam likusiam gyvenimui.
Selija nieko neatsakė, bet aš žinojau, kad ji apie tai galvoja.
Svarsto, ar mūsų buvimas šioje lovoje ką nors reiškia.
- Mes padarysime štai ką, - pasakiau bandydama ją įtikinti. -
Žvelgsime viena kitai į akis, laikysimės už rankų, atversime
širdis, pasižadėsime būti kartu. Mums nereikia jokių valdžios
atstovų dokumentų, liudininkų arba religinio pritarimo. Visai
nesvarbu, kad oficialiai jau esu ištekėjusi. Mes abi žinome, jog
tekėjau už Roberto tik tam, kad galėčiau būti su tavimi. Mums
nereikia jokių primestų taisyklių. Mums tereikia vienai kitos.
Ji tylėjo. Atsiduso. Tada pasakė:
- Gerai. Sutinku.
- Tikrai? - nustebau pajutusi, kokia reikšminga ši akimirka.
402
- Taip, - tarė Selija. - Noriu tekėti už tavęs. Visada norėjau.

Tiesiog... netikėjau, kad galėtume susituokti. Maniau, jog mums
reikia kitų pritarimo.
- Nereikia, - pasakiau.
- Tada sutinku.
Nusijuokiau ir atsisėdau. Uždegiau ant naktinio stalelio sto
vinčią lempą. Selija irgi atsisėdo. Mes žvelgėme viena į kitą ir
laikėmės už rankų.
- Atlikti ceremoniją teks tau, - tarė ji.
- Taip, man teko matyti daugiau tuoktuvių, - pajuokavau.
Jai nusijuokus, aš irgi nesusilaikiau. Mes buvome įpusėjusios
šeštą dešimtį, prie jūros, apsvaigusios nuo minties, kad pagaliau
darome tai, ką turėjome padaryti prieš daug metų.
- Gerai, - pasakiau. - Surimtėkime. Pradėkime.
- Gerai, - pasakė Selija šypsodamasi. - Aš pasiruošusi.
Įkvėpiau. Pažvelgiau į ją. Jai aplink akis ir burną išryškėjo
raukšlelės. Plaukai buvo sugulėti ir susišiaušę. Selija vilkėjo
marškinėlius su užrašu „New York Giants", ant peties žiojėjo
skylė. Man visa tai nerūpėjo, nes tąkart ji atrodė kaip niekad
graži.
- Brangūs susirinkusieji, - kreipiausi. - Turbūt tai tik mes.
- Taip, - pasakė Selija. - Įdėmiai klausausi.
- Šiandien čia susirinkome sujungti... mūsų.
- Puiku.
- Dviejų žmonių, kurie nutarė kartu praleisti visą likusį gy
venimą.
- Sutinku.
- Selija, ar imi mane, Eveliną, į žmonas? Ar pažadi būti man
ištikima, kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar
ligos suims, visą gyvenimą mane mylėti ir gerbti?
Ji nusišypsojo man.
403
TAYLOR JENKINS REID
- Pažadu.
- Ar aš, Evelina, imu tave, Seliją, į žmonas? Ar pažadu būti
ištikima, kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers
ar ligos suims, visą gyvenimą tave mylėti ir gerbti? Taip. - Susi
griebiau, kad kai ką užmiršome. - Palauk, mes neturime žiedų.
Selija pasidairė, kas galėtų tikti. Nepaleisdama jos rankos pa
žiūrėjau, ar nieko nėra ant naktinio stalelio.
- Štai, - tarė Selija ir iš plaukų išsitraukė gumutę.
Aš nusijuokiau ir išpešiau savąją.
- Gerai, - pasakiau. - Selija, kartok paskui mane. „Evelina,
priimk šį žiedą kaip amžinos mano meilės simbolį."
- Evelina, priimk šį žiedą kaip amžinos mano meilės simbolį.
Selija paėmė plaukų gumutę ir tris kartus apsuko ją man apie
pirštą.
- Sakyk: „Užmaudama šį žiedą imu tave į žmonas."
- Užmaudama šį žiedą imu tave į žmonas.
- Puiku. Dabar mano eilė. Selija, priimk šį žiedą kaip am
žinos mano meilės simbolį. Užmaudama šį žiedą imu tave į
žmonas. - Užmoviau savo gumutę jai ant piršto. - Oi, aš pa
miršau priesaikas. Ar reikėtų ištarti priesaiką?
- Galime, - atsakė ji. - Jei tu nori.
- Taip, - tariau. - Pagalvok, ką nori pasakyti. Aš irgi pagal
vosiu.
- Man nereikia galvoti, - atsiliepė ji. - Aš pasiruošusi. Viską
žinau.
- Gerai, - pasakiau. Nustebau, kad taip smarkiai daužosi
širdis. Kad nekantrauju išgirsti tuos žodžius. - Pirmyn.
- Evelina, myliu tave nuo 1959-ųjų. Gal ir ne visada tai paro
džiau, gal leidau kitiems dalykams tai užgožti, bet žinok: myliu
tave jau labai seniai. Niekada nenustojau. Ir niekada nenustosiu.
Trumpam užsimerkiau apmąstydama jos žodžius.
404
Tada pasakiau jai savuosius:

- Aš tekėjau septynis kartus, bet nė karto nesijaučiau nė
perpus tokia laiminga, kokia jaučiuosi šiandien. Meilė tau visada
buvo neatsiejama mano esybės dalis.
Ji nusišypsojo pro ašaras, pamaniau, tuoj prapliups verkti. Bet
susitvardė.
Galiausiai paskiau:
- Naudodamasi... mūsų abiejų man suteikta galia, skelbiu
mus sutuoktinėmis.
Selija nusijuokė.
- Dabar galiu pabučiuoti jaunąją, - tariau, paleidau jos ranką,
suėmiau už veido ir pabučiavau ją. Savo žmoną.
405
o šešerių metų, kai mudvi su Selija Ispanijos pakrantėje jau
P buvome pragyvenusios daugiau nei dešimt metų, Konora
jau buvo baigusi studijas koledže ir pradėjusi dirbti Volstrite,
žmonės buvo spėję pamiršti „Mažąsias moteris", „Boute-en-
Train" ir tris Selijos „Oskarus", Selija Džeimison mirė nuo kvė
pavimo nepakankamumo.
Laikiau ją glėby. Mūsų lovoje.
Buvo vasara. Langai buvo praviri, kad vidun patektų gryno
oro. Kambaryje tvyrojo ligos kvapas, bet pasistengęs galėjai už
uosti ir nuo jūros sklindantį druskos aromatą. Selijos žvilgsnis
sustingo. Pakviečiau apačion į virtuvę nuėjusią slaugytoją. Man
atrodė, kad tą akimirką, kai atėjo išnešti Selijos, mano smegenys
vėl užsiblokavo.
Tik prisimenu, kad laikiau ją iš visų jėgų. Nesilioviau kartoti:
- Mums pritrūko laiko...
Atrodė, kad paimdami Selijos kūną paramedikai plėšia mano
sielą. Kai jie išėjo uždarydami duris, kai Selijos nebeliko, pasižiū
rėjau į Robertą. Susmukau ant grindų.
Šaltos grindų plytelės vėsino įkaitusią odą. Nuo kieto pa
grindo paskaudo kaulus.
Robertas nepadėjo man atsistoti.
Jis atsisėdo ant grindų šalia manęs. Ir kūkčiojo.
406
Aš netekau jos. Savo Selijos. Savo meilės. Savo sielos draugės.

Moters, kurios meilės stengiausi būti verta visą gyvenimą.
Jos tiesiog nebeliko.
Negrįžtamai ir amžinai.
Ir vėl pasinaudojau širdį draskančia prabanga pulti į paniką.
407
NOW THIS
2000 m. liepos 5 d.
MIRĖ KINO EKRANO KARALIENĖ

SELI3A SENT DŽEIMS
Praėjusią savaitę nuo emfizemos komplikacijų mirė trimis „Oska

rais“apdovanota aktorė Selija Sent Džeims. Dai buvo šešiasdešimt vieni.
Karjeros pradžioje kilusi iš pasiturinčios šeimos Selija Džeims
dažnai buvo vadinama Džordžijos Persiku, bet didžiąją šlovę ir pir
mąjį „Oskarą“ aktorė pelnė suvaidinusi 1959-ųjų „Mažųjų moterų“
versijoje.
Per kitus trisdešimt metų ji buvo nominuota „Oskarui“ dar ke
turis kartus, du išjų laimėjo statulėlę. 1970-aisias už vaidmenį filme
„Mūsų vyrai“jai atiteko geriausios aktorės titulas, o už vaidmenį
1987-aisias pagal Šekspyro tragediją „Makbetas“ sukurtame filme
ji buvo pagerbta kaip geriausią antraplanį vaidmenį atlikusi aktorė.
Sent Džeims garsėjo ne tik kaip talentinga aktorė, bet ir kaip žavi,
draugiška mergina. 3i buvo gerai žinoma ir dėl penkiolika metų tru
kusios santuokos su futbolo žvaigžde Džonu Breivermanu. Duodu
išsiskyrė aštunto dešimtmečio pabaigoje, bet išsaugojo draugiškus
santykius iki Breivermano mirties 1980-aisiais. Daugiau Selija ne
ištekėjo.
Sent Džeims turtas atiteko jos broliui Robertui Džeimisonui, bu
vusios Sent Džeims kolegės Evelinos Hugo vyrui.
408
elija, kaip ir Haris, buvo palaidota Los Andželo „Forest
S Lawn" kapinėse. Mes su Robertu surengėme gedulingą ce
remoniją ketvirtadienio rytą. Dalyvavo tik artimieji. Bet žmonės
žinojo apie laidotuves. Jie žinojo, kad Selija išlydima amžinojo
poilsio.
Ją laidojant spoksojau į duobę. Į žvilgantį medinį karstą. Ne
susivaldžiau. Nebegalėjau apsimetinėti.
- Man reikia šiek tiek pabūti vienai, - pasakiau Robertui su
Konora ir nusisukau.
Ėjau. Vis toliau ėjau vingiuotu kapinių keliuku per kalvas. Kol
radau, ko ieškojau.
Harį Kameroną.
Atsisėdau priėjo paminklo ir raudojau, kol pasijutau išsekusi.
Neištariau nė žodžio. Man to nereikėjo. Taip ilgai visus tuos
metus kalbėjausi su Hariu mintyse ir širdyje, jog atrodė, kad sa
kome vienas kitam žodžius.
Jis man daug padėjo gyvenime, palaikė mane. Ir dabar man
jo reikėjo labiau nei kada nors anksčiau. Todėl priartėjau prie jo
vieninteliu man žinomu būdu. Leidausi jo pagydoma, kaip ge
bėjo tik jis. Tada atsistojau, nusivaliau sijoną ir apsisukau. Kiek
tolėliau, tarp medžių, slapstėsi paparacai, jie fotografavo mane.
Nebuvau nei pikta, nei pamaloninta. Man jie tiesiog nerūpėjo.
Negalėjau sau leisti sukti dėl jų galvos. Neturėjau tam jėgų.
409
TAYLOR JENKINS REID
Todėl tiesiog nuėjau.

Po dviejų savaičių, kai mudu su Robertu grįžome į Aldizą,
Konora atsiuntė man žurnalą, ant kurio viršelio išvydau save,
raudančią prie Hario kapo. Dukra priklijavo prie jo lipnų lapelį
su užrašu „Aš tave myliu".
Aš nuplėšiau lapelį ir perskaičiau parašą po nuotrauka: „Po
tiek metų kino legenda Evelina Hugo vis dar rauda prie Hario
Kamerono kapo."
Net kai mano geriausi metai buvo seniausiai praėję, žmonės
kreipdavo dėmesį kitur ir nesuprasdavo, ką išties jaučiu Selijai
Sent Džeims. Bet tas kartas buvo kitoks, nes aš nieko nebeslėpiau.
Jei jie būtų buvę dėmesingesni, būtų supratę tiesą. Aš buvau
savimi ir gedėdama dėl savo mylimosios netekties ieškojau
geriausio draugo pagalbos, tikėdamasi, kad šiek tiek atlėgs
skausmas.
Bet žmonės tai suprato klaidingai. Jiems niekada nerūpėjo,
kaip yra iš tikrųjų. Ziniasklaida visada linkusi sukurpti tokią is
toriją, kokią nori. Visada. Taip buvo ir bus.
Tada supratau: jei kas nors ir sužinos apie mano tikrąjį gyve
nimą, tai tik jei pati tiesiai šviesiai viską išklosiu.
Knygoje.
Pasidėjau Konoros lapelį, o žurnalą išmečiau.
410
irus Selijai ir Hariui, likau gyventi su savo vyru, be kūniš
kos meilės, bet stabiliai, ir mano gyvenime nebeliko skan-
dalų.
Aš. Evelina Hugo. Nuobodi senutė.
Mes su Robertu išgyvenome draugiškai susituokę dar vienuo
lika metų. Pirmojo šio amžiaus dešimtmečio viduryje sugrįžome
į Manhataną, norėjome būti arčiau Konoros. Mes atnaujinome
šį butą. Dalį Selijos pinigų paaukojome LGBT organizacijai ir
plaučių ligų tyrimams.
Per kiekvienas Kalėdas organizuodavome labdaros renginį,
o surinktus pinigus skirdavome benamius Niujorko jaunuolius
remiančioms organizacijoms. Tiek metų praleidus nuošaliame
paplūdimyje, buvo gera ir vėl tapti visuomenės nariais.
Bet man rūpėjo tik Konora.
Dirbant investiciniame banke „Merrill Lynch" jai pavyko už
kopti karjeros laiptais. Netrukus, kai mes su Robertu parvykome
į Niujorką, Konora prisipažino jam, kad jai nepatinka finansų
sritis ir ji nori išeiti iš darbo. Robertas nusiminė, jog jai ne prie
širdies tai, kas tiek džiaugsmo suteikė jam. Tai buvo akivaizdu.
Bet jis niekada ja nenusivylė.
Kai Konora pradėjo dėstyti Vartono verslo mokykloje, Ro
bertas pasveikino ją pirmasis. Ji niekada nesužinojo, kad jis
kai kam paskambino ir dėl jos susitarė. Robertas nenorėjo, kad
411
TAYLOR JENKINS REID
Konora sužinotų. Jis tiesiog troško jai padėti visais įmanomais

būdais. Taip ir darė, visada su meile, kol sulaukęs aštuoniasde
šimt vienų pasimirė.
Konora pasakė gedulingą kalbą. Jos vaikinas Gregas nešė
karstą. Paskui ji su Gregu kurį laiką pagyveno pas mane.
- Mama, tu turėjai septynis vyrus, nė nežinau, ar kada nors
gyvenai viena, - pasakė ji, sėdėdama prie valgomojo stalo, to
paties, prie kurio valgydavo pasodinta ant aukštos kėdės, kartu
su Hariu, Selija, Džonu ir manimi.
- Prieš tau gimstant mano gyvenimas buvo labai įdomus, -
pasakiau jai. - Teko gyventi ir vienai. Jei reikės, gyvensiu ir vėl.
Tau su Gregu reikia rūpintis savo gyvenimu. Tikrai.
Bet vos jiems išėjus užsivėrė durys, suvokiau, koks didelis šis
butas, kaip jame tylu.
Tada pasisamdžiau Greisę.
Iš Hario, Selijos ir Roberto paveldėjau ne vieną milijoną. O
lepinti galėjau tik Konorą. Todėl palepinau ir Greisę, jos šeimą.
Buvo malonu suteikti jiems džiaugsmo, leidžiant patirti bent
kiek prabangos, kurios nestokojau didžiąją savo gyvenimo dalį.
Kai pripranti, gyvenimas vienumoje nebaugina. O gyvenu
tokiame dideliame bute iš esmės todėl, kad norėjau palikti jį Ko-
norai. Be to, jis man patiko. Žinoma, patikdavo daug labiau, kai
čia nakvodavo Konora, ypač kai ji išsiskyrė su Gregu.
Organizuodama labdaringas vakarienes ir kolekcionuodama
meno kūrinius susikūriau neblogą gyvenimą. Išmokau džiaugtis
bet kokia tikrove. Taip buvo iki tol, kol mirė dukra.
Prieš dvejus su puse metų paaiškėjo, kad Konora, kuriai tada
buvo trisdešimt devyneri, serga vėlyvos stadijos krūtų vėžiu. Jai
buvo likę gyventi keli mėnesiai. Jau buvau patyrusi, koks apima
jausmas sužinojus, kad tavo mylimas žmogus išeis anapilin
pirma tavęs. Bet niekas negalėjo paruošti manęs vaiko kančioms.
412
Laikydavau suėmusi jai plaukus, kai ji vemdavo po chemo

terapijos. Kai verkdavo drebėdama iš šalčio, susukdavau ją j
antklodę. Bučiavau ją į kaktą, tarsi ji vėl būtų kūdikis, nes am
žiams man tokia išliks.
Kiekvieną dieną jai kartojau, kad jos gimimas man buvo di
džiausia gyvenimo dovana, kad atėjau į šią žemę ne vaidinti ir
vilkėti skaisčiai žalių suknelių, o būti jos motina.
Sėdėjau prie jos lovos ligoninėje.
- Niekada gyvenime taip nesididžiavau, - prisipažinau Ko-
norai, - kaip tą dieną, kai pagimdžiau tave.
- Žinau, - atsakė ji. - Visada tai žinojau.
Mirus Konoros tėvui, pasižadėjau niekada jai nemeluoti. Mes
buvome viena kitai atviros. Pasitikėjome viena kita. Ji žinojo, kad
yra mylima. Žinojo, jog pakeitė mano gyvenimą.
Išgyvenusi aštuoniolika mėnesių, ji pasimirė.
Kai ją palaidojo šalia tėvo, aš visiškai palūžau.
Ir vėl leidau sau prabangą pasiduoti širdį draskančiai panikai.
Toji panika taip ir nebeatsitraukė.
413
aip baigiasi mano istorija. Praradus visus kadaise mylėtus
T žmones. Štai aš, gyvenanti dideliame bute Aukštutiniame
Istsaide ir besiilginti tų, kurie man buvo brangūs.
Monika, kai rašysi baigiamąjį knygos skyrių, nepamiršk pa
brėžti, kad nemėgstu šio buto, kad man nerūpi mano uždirbti
pinigai, kad man nė velnio nesvarbu, ar kas nors tebelaiko mane
legenda, kad milijonai mane šlovinančių gerbėjų niekada nesu
šildė man širdies.
Monika, pabaigoje parašyk, kad ilgiuosi žmonių. Parašyk,
kad aš klydau. Kad beveik viską laiką rinkausi ne tuos dalykus.
Monika, pasistenk skaitytojams atverti akis apie tai, jog vi
sąlaik tiesiog troškau turėti šeimą. Paaiškink, kad aš ją turėjau.
Tegul visi žino, kad netekus jos mano širdis liko sudaužyta.
Jei reikės, paaiškink labai išsamiai.
Parašyk, kad Evelinai Hugo visai nesvarbu, jei visi pamirš jos
vardą. Evelinai Hugo nerūpi, jei visi pamirš, jogji apskritai gyveno.
Būtų dar geriau, jei primintum jiems, kad Evelinos Hugo
niekada nė nebuvo. Aš tiesiog ją sukūriau norėdama, kad mane
mylėtų. Parašyk, kad ilgai gyvenau susipainiojusi ir nesuvokiau,
kas yra meilė. Parašyk, jog pagaliau supratau, kas yra tikra meilė,
ir jų meilės man nebereikia.
Parašyk visiems: Evelina Hugo tiesiog nori namo. Jai metas
pas dukrą, mylimąją, geriausią draugą ir mamą.
Parašyk, kad Evelina Hugo sako sudie.
414
ą reiškia „sudie"? Nekalbėkite taip, Evelina.
K Ji žvelgia tiesiai man į akis ir nepaiso mano žodžių.
- Kai visa tai sujungsi į vientisą istoriją, - sako ji, - pasirū
pink, kad visiems būtų aišku: visus bjaurius darbelius, kuriuos
padariau norėdama apsaugoti šeimą, visus iki vieno, padaryčiau
ir vėl. Būčiau pasielgusi dar bjauriau, jei tik taip būčiau galėjusi
ją apsaugoti.
- Manau, kad taip jaučiasi dauguma žmonių, - sakau. - Kai
kalba apie savo mylimus žmones.
Mano atsakymas nuvilia Eveliną. Ji atsistoja ir nueina prie
rašomojo stalo. Pasiima popieriaus lapą.
Jis atrodo senas. Suglamžytas, išblukęs. Vienas jo kraštas tam
siai oranžinis.
- Štai, šis tas apie vyrą, kuris sėdėjo automobilyje su Hariu, -
sako Evelina. - Tas, kurį aš pertempiau prie vairo ir palikau.
Žinoma, tai labiausiai šokiruojantis dalykas iš Evelinos pasa
kojimo. Bet gal ir aš būčiau taip pasielgusi dėl mylimo žmogaus.
Aišku, nesu tikra.
- Haris įsimylėjojuodaodį. Džeimsą Grantą. Jis mirė 1989-ųjų
vasario 26 dieną.
415
v
tai kas budinga įtūžiui.
Š Jis prasideda krūtinėje.
Išplinta kaip baimė.
Netrukus baimė virsta neigimu. „Ne, turbūt tai klaida. Ne,
negali būti."
O tada smogia tiesa. „Taip, ji teisi. Taip gali būti."
Pagaliau suvoki. „Taip, tai tiesa."
O tada gali rinktis - pasiduoti liūdesiui ar įniršiui.
Galiausiai viską nusveria atsakymas į klausimą: „Ar galima
ką nors apkaltinti?"
Dėl to, kad sulaukusi septynerių netekau tėvo, kaltinau tik
vieną žmogų. Patį tėvą. Jis vairavo girtas. Niekada nebuvo nieko
panašaus iškrėtęs. Tai nebuvo jam būdinga. Bet taip jau nutiko.
Galėjau jo nekęsti arba bandyti suprasti. „Tavo tėtis važiavo ap
svaigęs ir nesuvaldė automobilio."
Bet šito tikrai nesitikėjau. Nesitikėjau sužinoti, kad tėvas
nesėdo prie vairo išgėręs, kad ši moteris paliko jį negyvą kel
kraštyje kaip savo mirties kaltininką ir visiems laikams suteršė
jo vardą. Užaugau tikėdama, kad tai jis sukėlė avariją. Ore tvyro
tiek kaltės. Tarsi kas nors būtų laukęs, kol griebsiu ją ir suversiu
Evelinai.
Ji sėdi prieš mane lyg ir graužiama sąžinės, bet neatrodo ap
gailestaujanti. Yra pasiruošusi būti apkaltinta.
416
Ši kaltė - tarsi titnagas, kuris įskelia žiežirbas, ir visus tuos

metus mane slėgusi kančia įsiliepsnoja. Pagaliau pratrūksta
įtūžis.
Išmuša karštis. Apsipilu ašaromis. Sugniaužiu kumščius. Pa
sitraukiu toliau, kad ko nors neiškrėsčiau.
Tada susigriebiu, jog pasitraukdama nuo jos labai kilniai pa
sielgiau. Prišoku prie Evelinos, priremiu ją prie sofos atlošo ir
išrėžiu:
- Džiaugiuosi, kad nieko nebeturite. Džiaugiuosi, kad neliko
nė vieno gyvo jus mylinčio žmogaus.
Pati nustembu dėl savo reakcijos ir atsitraukiu. Evelina vėl
tiesiai atsisėda. Stebi mane.
- Ar manote, kad papasakojusi savo istoriją išpirksite kaltę? -
klausiu. - Visą šį laiką vertėte mane čia sėdėti ir klausytis jūsų
gyvenimo istorijos vien tam, kad galėtumėte prisipažinti. Nejau
manote, jog jūsų biografija atpirks kaltę?
- Ne, - atsako Evelina. - Ko gero, jau spėjai mane pažinti ir
supranti, kad nesu tokia naivi ir netikiu išganymu.
- Tai kam visa tai?
Evelina ištiesia ranką ir paduoda man popieriaus lapą.
- Radau šį laišką Hario kišenėje. Jo mirties naktį. Manau, kad
perskaitęs jį Haris ir prisigėrė. Jis nuo tavo tėčio.
-Ir ką?
- Prisimenu, kaip palengvėjo, kai dukra sužinojo visą tiesą
apie mane. Man ir pačiai buvo neapsakomai gera pažinti ją
tikrąją. Norėjau... Manau, kad esu vienintelis gyvas žmogus, ga
lintis suteikti tau šių žinių. Ir pasitarnauti tavo tėvui. Noriu, kad
žinotum, koks jis buvo iš tiesų.
- Žinau, koks jis buvo man, - sakau, nors suvokiu, jog tai
netiesa.
417
TAYLOR JENKINS REID
- Maniau, kad norėtum sužinoti visą tiesą apie jį. Paimk, Mo
nika. Perskaityk šį laišką. Jei nenori, neprivalai jo pasilikti. Bet vis
vien ketinau tau jį nusiųsti. Esi verta sužinoti tiesą.
Čiumpu laišką jai iš rankų. Nenoriu elgtis maloniai. Atsisėdu.
Išlankstau. Lapo viršus suteptas krauju. Trumpai susimąstau, ar
tai gali būti mano tėvo kraujas. O gal Hario? Nusprendžiu apie
tai negalvoti.
Nespėjusi perskaityti nė vienos eilutės, pakeliu akis į Eveliną.
- Gal galite išeiti? - paprašau.
Evelina linkteli ir išeina iš savo kabineto. Pavymui uždaro
duris. Nuleidžiu akis. Man reikia viską iš naujo įvertinti.
Mano tėtis nieko blogo nepadarė.
Mano tėtis neatsakingas už savo mirtį.
Daug metų žvelgiau į jį pro šią prizmę, bandydama kaip nors
susitaikyti su tikrove.
Ir dabar, pirmą kartą beveik po trisdešimt metų, skaitau savo
tėčio parašytus žodžius.
Brangusis Hari,
aš Tave myliu. Jaučiu Tau tokią meilę, apie kokią nė neįtariau. Nu
gyvenau didelę dalį savo gyvenimo manydamas, kad tokia meilė tėra
mitas. Ir štai ją patyriau. Ji tokia tikra, rodos, galiu paliesti, pagaliau
suprantu, apie ką visus tuos metus dainavo grupė „Beatles".
Nenoriu, kad išvažiuotum į Europą. Bet žinau: tai gali būti ge
riausia Tau. Tad, nepaisydamas mano norų, turėtum išvykti.
Čia, Los Andžele, nesugebėsiu suteikti Tau tokio gyvenimo, apie
kokį svajoji.
Negaliu vesti Selijos Sent Džeims, nors sutinku: ji labai graži. Tiesą
sakant, pažiūrėjęs „Karališkas vestuves" buvau šiek tiekja susižavėjęs.
Bet tiesa tokia: nors ir nemyliu savo žmonos taip kaip Tavęs, aš jos
niekada nepaliksiu. Pernelyg myliu savo šeimą, negaliu skirtis su ja nė
418
akimirką. Dukra, su kuria, tikiuosi, kada nors susipažinsi, yra manogy

venimo prasmė. Žinau, kad mudu sujos motina esamejai labai svarbūs.
Ji bus laiminga tik gyvendama su mumis abiem.
Gal Andžela ir nėra mano gyvenimo meilė. Dabar tai jau žinau, nes
patyriau tikrąją meilę. Bet daugeliu prasmių ji man tokia pat svarbi
kaip Tau Evelina. Ji yra geriausia mano draugė, patikėtinė, partnerė.
Žaviuosi, kaip atviraijudu su Evelina kalbatės apie savo seksualumą ir
troškimus. Mes su Andžela bendraujame kitaip, abejoju, ar norėčiau tai
keisti. Mes nesimėgaujame seksualiniu gyvenimu, bet aš myliu ją kaip
partnerę. Jei ją įskaudinčiau, niekada neatleisčiau sau.
Kai būnu išvykęs, beviltiškai noriu jai paskambinti, išgirsti, apie ką
ji galvoja, paklausti, kaipjai sekasi. Kiekvieną akimirką.
Mano širdis priklauso mano šeimai. Negaliu jos sugriauti. Net ir
dėl meilės Tau, mano Hari.
Žinok, kad čia, Los Andžele, aš esu su saviškiais irgalvoju apie Tave.
Visada Tavo -
Džeimsas
Padedu laišką. Spoksau į erdvę priešais. Ir tik tada susivokiu.

Mano tėtis mylėjo vyrą.
419
ežinau, kiek laiko sėdžiu ant sofos ir spoksau į lubas. Mėgi
N nu atkurti prisiminimus apie tėtį: kaip jis mane mėtydavo į
orą sode, kaip retkarčiais leisdavo per pusryčius suvalgyti ledų
su bananais ir grietinėle.
Šiuos prisiminimus visada temdė jo mirties aplinkybės. Vi
sada jausdavau kartėlį, nes maniau, kad taip anksti jo netekau
dėl jo paties klaidos.
O dabar nebežinau, ką apie jį galvoti. Kaip vertinti. Nebeliko
esminio bruožo - jį pakeitė kitas. Nežinau, tai geriau ar blogiau.
Kurį laiką mintyse narplioju tuos pačius dalykus, perkratau
prisiminimus apie tėtį ir bandau įsivaizduoti paskutines jo gy
venimo akimirkas, kol nebegaliu ramiai nusėdėti.
Atsistoju, išeinu į koridorių ir pradedu ieškoti Evelinos.
Randu ją virtuvėje su Greise.
- Ar dėl to čia ir esu? - paklausiu iškėlusi laišką.
- Greise, gal paliktum mus vienas minutėlę?
Greisė pakyla nuo kėdės.
- Žinoma, - ji nutolsta koridoriumi.
Jai išėjus, Evelina pažvelgia į mane.
- Ne vien todėl norėjau su tavimi susitikti. Žinoma, susiradau
tave ketindama atiduoti laišką. Ir ieškojau būdo prisistatyti. Kad
nebūtų labai netikėta, kad nesukrėstų.
- Žinoma, tai padaryti jums padėjo „Vivant".
420
- Tiesa, taip radau pretekstą. Man buvo lengviau paprašyti,

kad tave atsiųstų garsaus žurnalo redakcija, nei prisistatyti tele
fonu ir aiškinti, iš kur apie tave žinau.
- Tai tiesiog sumanėte mane privilioti pažadėdama bestse
lerį?
- Ne, - Evelina papurto galvą. Pradėjusi tavimi domėtis, per
skaičiau beveik visus tavo straipsnius. Itin įdėmiai perskaičiau
straipsnį apie teisę numirti.
Padedu laišką ant stalo. Ruošiuosi prisėsti.
- Na, ir ką?
- Pamaniau, kad puikiai parašyta. Pateikei daug informa
cijos, dėstei logiškai, išlaikei pusiausvyrą ir atjautą. Rašydama
tą straipsnį įdėjai daug širdies. Susižavėjau, kaip meistriškai iš
gvildenai jausmingą, sudėtingą temą.
Nenoriu, kad ji girtų, nes neketinu jai už tai dėkoti. Bet mama
išmokė mane elgtis mandagiai, ir tai pasireiškia, kai to mažiau
siai tikiuosi.
- Ačiū.
- Kai perskaičiau tą straipsnį, apėmė nuojauta, kad gražiai
parašysi ir mano istoriją.
- Iš vieno trumpučio straipsnio?
- Esi talentinga, pamaniau, jog tik tu suprasi, kokia esu dau
gialypė ir kiek visko patyriau. Kuo geriau tave pažinau, tuo
labiau tuo įsitikinau. Kad ir kokią knygą apie mane parašysi,
nepateiksi paprastų atsakymų. Spėju, kad jie bus drąsūs ir pras
mingi. Aš norėjau atiduoti tau laišką ir paprašyti parašyti mano
istoriją, nes maniau, kad niekas neatliks šio darbo geriau.
- Tai jūs įvėlėte mane į šį reikalą norėdama sušvelninti savo
kaltę ir užsitikrinti, kad bus parašyta biografinė knyga?
Evelina purto galvą, nori paprieštarauti, bet aš tęsiu:
- Tikrai nuostabu, kaip jūs susitelkusi į save. Net ir dabar,
kai, rodos, norite išpirkti kaltę, vis tiek viskas sukasi tik apie jus.
421
TAYLOR JENKINS REID
Evelina pakelia ranką.

- Nesielk taip, tarsi tau tai būtų visai nenaudinga. Tu noriai
įsitraukei į šį darbą. Norėjai išgirsti mano istoriją. Per mane pate
kusi į keblią padėtį, išpešei naudos sau, turiu pažymėti - vikriai
ir gudriai.
- Evelina, nereikia, - sakau, - nebemulkinkite manęs.
- Ar nebenori rašyti knygos? - klausia Evelina mesdama man
iššūkį. - Jei nenori, pamirškim viską. Tegul mano istorija iške
liauja anapilin kartu su manimi. Viskas gerai.
Aš tyliu nežinodama, ką atsakyti, nesu tikra, kad iš viso noriu
atsakyti.
Evelina viltingai ištiesia ranką. Ji nori, kad būtų sureaguota į
jos pasiūlymą. Ji kalba ne retoriškai. Laukia atsakymo.
- Pirmyn, - sako. - Atsinešk savo užrašus ir įrašą. Galime tuoj
pat viską sudeginti.
Nejudu, nors ji ilgokai laukia.
- Taip ir maniau, - tarsteli.
- Tai mažų mažiausia, ko esu nusipelniusi, - išrėžiu jai prie
šiškai. - Galite suteikti man bent tai.
- Niekas nieko nenusipelno, - atsako Evelina. - Svarbu tik tai,
kaip toli esi pasiryžęs eiti ir pasiimti tai, ko nori. O tu, Monika,
įrodei, kad esi pasiryžusi. Neslėpk to. Nėra nė vieno žmogaus,
kuris būtų vien tik auka arba vien tik nugalėtojas. Tie, kurie skel
biasi esantys arba viena, arba kita, ne tik apgaudinėja save, bet ir
stokoja originalumo.
Atsistoju ir nueinu prie kriauklės. Nusiplaunu rankas, nes jos
tapo lipnios. Nusišluostau. Pažvelgiu į Eveliną.
- Ar žinote, kad jūsų nekenčiu?
Evelina linkteli.
- Na ir gerai. Šis jausmas toks paprastas. Neapykanta.
- Taip, - pritariu. - Gal ir taip.
422
- Visi kiti dalykai gyvenime šiek tiek sudėtingesni. Ypač su

siję su tavo tėvu. Todėl pamaniau, jog turėtum perskaityti laišką.
Norėjau, kad žinotum.
- Ką tiksliai? Kad jis buvo nekaltas? Ar kad mylėjo vyrą?
- Kad mylėjo tave. Jis taip norėjo būti šalia tavęs, kad net paau
kojo romantišką meilę. Ar supranti, kokį nuostabų tėvą turėjai?
Kaip jis tave mylėjo? Daug vyrų sako niekada nepaliksiantys
šeimos, bet tavo tėvas patyrė išbandymą ir nė nemirktelėjo. No
rėjau, kad tai žinotum. Jei būčiau turėjusi tokį tėvą, tikrai būčiau
norėjusi tai sužinoti.
Nė vienas nėra tik geras arba tik blogas. Aišku, aš tai žinau.
Sužinojau dar vaikystėje. Bet kartais lengva pamiršti, kokia pras
minga ši tiesa. Kad ji galioja visiems.
Tol, kol atsiduri prieš moterį, kuri pertempė tavo negyvo tėvo
kūną ant vairuotojo sėdynės gelbėdama savo geriausio draugo
reputaciją, o paskui tris dešimtmečius saugojo laišką, nes norėjo,
kad sužinotum, kaip stipriai jis tave mylėjo.
Ji galėjo atiduoti man tą laišką anksčiau. Bet galėjo ir išmesti.
Štai kokią Evelina Hugo matau dabar. Svyruojančią tarp šių
dviejų kraštutinumų.
Atsisėdu ir rankomis užsidengiu akis, trinu jas tikėdamasi,
kad kai vėl atsimerksiu, tikrovė bus pasikeitusi.
Atsimerkusi pamatau, jog aš vis dar čia. Belieka su tuo susi
taikyti.
- Kada bus galima leisti knygą?
- Netrukus, - atsako Evelina, sėdinti prie virtuvinio stalo.
- Gana kalbėti mįslėmis, Evelina. Kada bus galima leisti knygą?
Paskendusi mintyse Evelina lanksto užmirštą servetėlę. Tada
pažvelgia į mane.
- Ne paslaptis, kad krūtų vėžio geną galima paveldėti, - sako
ji. - Nors jei šis pasaulis būtų teisingesnis, motinos mirtų pirma
savo dukrų.
423
TAYLOR JENKINS REID
Įdėmiai pažvelgiu Evelinai į veidą. Tyrinėju jos lūpų kampu

čius, akis, antakius. Nematyti jokių emocijų. Jos veidas išlieka
stojiškas, lyg ji skaitytų laikraštį.
- Ar sergate krūtų vėžiu? - paklausiu.
Ji linkteli.
- Ar liga labai pažengusi?
- Užtektinai, kad skubėčiau sutvarkyti reikalus.
Jai pažvelgus į mane, nusisuku. Nežinau kodėl. Tikrai ne iš
pykčio. Iš gėdos. Jaučiuosi kalta, kad iš dalies man visai jos ne
gaila. Ir kvaila, nes iš dalies vis dėlto gaila.
- Mačiau, kaip kankinosi mano dukra, - sako Evelina. -
Žinau, kas manęs laukia. Labai svarbu laiku sutvarkyti reikalus.
Pasirašiau paskutinę savo testamento versiją, pasirūpinau, kad
niekada nieko netrūktų Greisei, perdaviau savo per daug įkai
notas sukneles „Christie's" aukciono namams. O tai... tai yra
paskutinis žingsnis. Laiškas. Ši knyga. Tu.
- Aš išeinu, - pasakau. - Šiandienai man jau gana.
Evelina žiojasi kažką sakyti, bet aš ją sulaikau.
- Ne, - sustabdau. - Nebenoriu nieko iš jūsų išgirsti. Netar
kite nė vieno nelemto žodžio, gerai?
Bet kai ji vis tiek prabyla, pernelyg nenustembu.
- Tenorėjau pasakyti, kad suprantu ir lauksiu tavęs rytoj.
- Rytoj? - perklausiu, lyg tik dabar būčiau prisiminusi, jog
mes su Evelina dar nebaigėme.
- Mūsų laukia fotosesija, - primena ji.
- Nežinau, ar esu pasiruošusi vėl čia sugrįžti.
- Na, - prabyla Evelina, - vis tiek tikiuosi susitikti.
424
ugrįžusi namo numetu rankinę ant sofos.
S Esu pavargusi, pikta, peršti išsausėjusias akis, tarsi kas būtų
jas išvertęs į kitą pusę kaip šlapius skalbinius.
Atsisėdu nepasivarginusi nusivilkti palto ir nusiauti batų.
Parašau mamai elektroninį laišką ir atsakau jai į klausimą apie
rytdienos skrydį. Tada užsikeliu kojas ant kavos staliuko ir už-
kliudau ant jo gulintį voką.
Tik tada suvokiu, kad vėl turiu kavos staliuką.
Deividas grąžino jį man. Ir paliko laišką.
M.,
be reikalo pasiėmiau staliuką. Man jo nereikia. Jis tiesiog riogsojo
sandėliuke. Išeidamas elgiausi smulkmeniškai.
Voke rasi buto raktą ir mano advokato vizitinę kortelę.
Nebeturiu, ką pasakyti. Tenoriu padėkoti, kad padarei tai, ko nesu
gebėjau aš.
D.
Padedu laišką ant stalo. Vėl užsikeliu kojas. Nusirengiu paltą.

Nusispiriu batus. Atlošiu galvą. Kvėpuoju.
Nemanau, kad būdau nutraukusi savo santuoką, jei nebūdau
sutikusi Evelinos Hugo.
425
TAYLOR JENKINS REID
Nemanau, kad būčiau pasipriešinusi Frenkei, jei nebūčiau

sutikusi Evelinos Hugo.
Nemanau, kad tikėčiausi parašyti bestselerį, jei nebūčiau su
tikusi Evelinos Hugo.
Nemanau, kad būčiau supratusi, koks atsidavęs buvo mano
tėvas, jei nebūčiau sutikusi Evelinos Hugo. Taigi Evelina klysta
bent jau dėl vieno dalyko.
Mano neapykanta nėra tokia jau paprasta.
426
yte ateinu į Evelinos butą - nė nežinau, kada nusprendžiau
R vis dėlto ateiti.
Tiesiog nubudau ir susigriebiau, jog aš jau pakeliui. Kai ei
dama iš metro pasukau už kampo, suvokiau, kad nebūčiau
galėjusi neateiti.
Niekada nerizikuočiau prarasti darbo žurnale „Vivant".
Kovojau dėl nepriklausomos žurnalistės statuso ne tam, kad pa
skutinę minutę pasitraukčiau.
Prisistatau tiksliai sutartu laiku, bet paaiškėja, kad atėjau
paskutinė. Duris atidariusi Greisė atrodo kaip užklupta vėtros.
Jos į uodegą surišti plaukai susitaršę, ji iš paskutiniųjų stengiasi
šypsotis.
- Visi susirinko keturiasdešimt penkiomis minutėmis anks
čiau, - pašnabžda man Greisė. - Vos patekėjus saulei atėjo
Evelinos užsakytas vizažistas. Aplenkė tą, kurį siuntė žurnalo
atstovai. Pusę devynių atvyko jos iškviestas apšvietimo specia
listas, kad nurodytų, kuriame kambaryje geriausiai krinta šviesa.
Pasirodo, terasoje, kurią ne itin kruopščiai išvaliau, nes lauke vis
dar šalta. Taigi, jau dvi valandas šveičiu visą terasą nuo lubų iki
grindų. - Greisė juokaudama padėjo galvą man ant peties. - Ačiū
Dievui, greitai išeinu atostogų.
- Monika! - šūkteli Frenke, pamačiusi mane koridoriuje. -
Kur taip ilgai užtrukai?
427
TAYLOR JENKINS REID
Žvilgteliu į laikrodį.
- Dabar šešios minutės po vienuolikos.
Pamenu, kaip pirmą kartą susitikau su Evelina Hugo. Tada
labai jaudinausi. Ji atrodė tokia didinga. Dabar ji man atrodo itin
žmogiška. Bet Frenkei viskas nauja. Ji nematė tikrosios Evelinos.
Vis dar tiki, kad mes fotografuojame ikoną, o ne žmogų.
Išeinu į terasą ir pamatau Eveliną, apsuptą prožektorių, ref
lektorių, laidų ir vaizdo kamerų. Aplinkui zuja daug žmonių. Jos
pelenų spalvos sruogos juda pučiant elektriniam vėjeliui. Ji vilki
jos stiliui būdingą skaisčiai žalią suknelę, šįkart - šilkinę, ilgomis
rankovėmis. Įjungtas grotuvas, skamba Bilės Holidėj atliekama
daina. Evelinai už nugaros šviečia saulė. Buvusi aktorė atrodo
taip, tarsi stovėtų visatos centre.
Šioje aplinkoje ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Evelina šypsosi žvelgdama tiesiai į fotoobjektyvą, rudos akys
žiburiuoja taip, kaip man dar neteko matyti. Ji atrodo visiškai
rami, atsipalaidavusi, ir aš susimąstau, ar moteris, su kuria kal
bėjausi pastarąsias dvi savaites, buvo tikroji Evelina, o gal tikroji
yra ši, dabar stovinti priešais. Net ir sulaukusi beveik aštuo
niasdešimties metų, ji spinduliuoja nenusakomą jėgą. Žvaigždė
visada liks žvaigžde.
Evelina gimė būti garsi. Aišku, jai pasitarnavo jos figūra.
Ir veidas. Bet, pirmą kartą pamačiusi, kaip ji dirba, kaip juda
fotografuojama, pagalvoju, kad tam tikra prasme ji šiek tiek nusi-
pigino. Net ir turėdama ne tokius įspūdingus fizinius duomenis,
būtų pasiekusi savo. Evelina tiesiog talentinga. Jai būdinga ta
nenusakoma savybė, kuri verčia visus sustoti ir atkreipti į ją dė
mesį.
Pamačiusi mane stypsančią už šviesą reguliuojančio darbuo
tojo, Evelina sustoja ir mosteli kviesdama prieiti.
428
- Dėmesio! - sušunka. - Norėčiau, kad nufotografuotumėte

mudvi su Monika.
- O, Evelina, - atsiliepiu. Nenoriu to daryti. Nenoriu net būti
šalia jos.
- Prašau, - sako ji. - Prisiminimui.
Keli žmonės nusijuokia. Tarsi Evelina būtų pajuokavusi. Juk
kas galėtų pamiršti Eveliną Hugo. Bet aš žinau, kad ji kalba
rimtai.
Taigi prieinu prie jos. Mūviu džinsus ir vilkiu švarką. Nusiimu
akinius. Jaučiu nuo lempų sklindantį karštį, kaip jos spigina į
akis, kaip vėjelis gairina odą.
- Evelina, žinau, kad nepasakysiu nieko naujo, - prabyla fo
tografas, - bet, vaje, kokia jūs fotogeniška.
- O, - atsiliepia Evelina ir gūžteli pečiais. - Nepakenks išgirsti
tai dar kartą.
Jos suknelės iškirptė gili, krūtinė tebėra daili, ir aš nejučia pa
galvoju, jog tai, kas jai padėjo tokiai išlikti, ją ir pribaigs.
Evelina pagauna mano žvilgsnį ir nusišypso. Nuoširdžiai ir
maloniai. Gal net rūpestingai, tarsi norėtų sužinoti, kaip man
sekasi, tarsi jai rūpėtų.
Ir tada suvokiu, kad jai išties rūpi.
Evelina Hugo nori sužinoti, kaip aš jaučiuosi, tikisi, kad net ir
po to, kas nutiko, man viskas bus gerai.
Akimirką pasijuntu pažeidžiama ir ją apkabinu. Iškart noriu
atsitraukti, nesu pasiruošusi būti taip arti jos.
- Puiku! - šūkteli fotografas. - Labai gerai.
Dabar jau negaliu patraukti rankos. Todėl apsimetu. Aki
mirką, kol padaromas vienas kadras, sugebu apsimesti esanti
visiškai rami. Sugebu nuslėpti, kad esu įtūžusi, sutrikusi,
įskaudinta, plėšoma prieštaravimų, nusivylusi, sukrėsta ir ne
nustygstanti.
429
TAYLOR JENKINS REID
Apsimetu, jog tiesiog žaviuosi Evelina Hugo.

Nes, nepaisant nieko, taip ir yra.
Fotografas išvažiuoja, terasa sutvarkoma, laiminga Frenke

kaip ant sparnų išskuba į redakciją. Aš taip pat susiruošiu
išeiti.
Evelina persirengia viršuje.
- Greise, - kreipiuosi radusi ją virtuvėje renkančią vienkarti
nius puodelius ir popierines lėkštes. - Norėjau atsisveikinti, nes
mes su Evelina jau baigėme kalbėtis.
- Baigėte? - paklausia Greisė.
Linkteliu.
- Evelina baigė pasakoti savo istoriją vakar. Šiandien įvyko
fotosesija. Dabar sėsiu rašyti, - sakau, nors nė neįsivaizduoju,
kaip seksis ir koks bus kitas mano žingsnis.
- O, - Greisė gūžteli. - Klaidingai supratau. Maniau, kad
pabūsite su Evelina per mano atostogas. Bet, atvirai kalbant,
galvojau tik apie padovanotus du bilietus į Kosta Riką.
- Nuostabu. Kada išvykstate?
- Šiąnakt, - atsako Greisė. - Vakar vakare Evelina įteikė man
bilietus. Mums abiem su vyru. Už viską sumokėta. Savaitei. Ap
sistosime netoli Monteverdės. Vos išgirdusi apie ekstremalias
pramogas rūko miške, iškart sutikau.
- Esate to verta, - sako Evelina leisdamasi laiptais. Ji mūvi
džinsus ir vilki marškinėlius, tačiau vis dar yra pasidažiusi ir su
šukuosena. Ji atrodo prašmatniai, bet ir paprastai. Tai būdinga
tik Evelinai.
- Ar jums tikrai manęs nereikės? Maniau, kad draugiją pa
laikys Monika, - sako Greisė.
430
- Ne, važiuokite. Pastaruoju metu tiek daug dėl manęs darėte.

Jums reikia šiek tiek atsipalaiduoti. Jei ko nors prireiks, visada
galiu paskambinti namo prižiūrėtojams.
- Man nebūtina...
Evelina pertraukia ją.
- Būtina. Turite žinoti, kokia esu dėkinga už viską, ką dėl
manęs padarėte. Tad leiskite jums atsidėkoti.
Greisė droviai šypteli.
- Gerai. Jei taip primygtinai siūlote.
- Taip. Žinote, ką? Eikite namo. Visą dieną be paliovos viską
šveitėte. Jums reikia susikrauti lagaminus. Taigi, pirmyn.
Mano nuostabai, Greisė nesiginčija. Tiesiog atsisveikina ir
susirenka daiktus. Viskas vyksta sklandžiai. Netikėtai Evelina
sustabdo ją ir apkabina.
Greisė atrodo šiek tiek nustebusi, bet patenkinta.
- Juk žinote, kad be jūsų nebūčiau ištvėrusi pastarųjų metų, -
atšlijusi sako Evelina.
Greisė nurausta.
- Ačiū.
- Gerai praleiskite laiką Kosta Rikoje, - palinki Evelina. - Pa
simėgaukite gyvenimu.
Greisei išėjus, imu suprasti, kas čia dedasi.
Evelina niekada neleis, kad tai, kas padėjo ją sukurti, ją sunai
kintų. Tokios galios ji nesuteiktų niekam, net savo kūnui.
Evelina mirs, kai pati panorės.
O mirti ji nori nedelsdama.
- Evelina, - kreipiuosi, - ką jūs...
Neprisiverčiu tęsti ar bent užsiminti apie tai. Nuskambėtų
perdėm absurdiškai. Net mintis apie tai, kad Evelina Hugo ren
giasi nusižudyti, šiurpina.
431
TAYLOR JENKINS REID
Įsivaizduoju, kaip ištariu tai garsiai ir stebiu, kaip Evelina iš

manęs juokiasi, esą mano labai laki fantazija. Bet galiu įsivaiz
duoti ir tai, kaip Evelina nuolankiai viską patvirtina.
Nesu tikra, kad galėčiau ištverti bet kurį scenarijų.
- Mhm? - klusteli Evelina. Ji neatrodo susirūpinusi ar susi
nervinusi. Atrodo kaip ir kiekvieną dieną.
- Nieko, - tariu.
- Ačiū, kad šiandien atėjai, - sako ji. - Žinau, jog dvejojai, ir
aš... Tiesiog džiaugiuosi, kad atėjai.
Nekenčiu Evelinos, bet ji man labai patinka.
Geriau nebūčiau jos sutikusi, bet ja labai žaviuosi.
Nežinau, kaip susidoroti su šiais jausmais. Nežinau, ką visa
tai reiškia.
Pasuku apvalią durų rankeną. Man pavyksta išspausti tik tiek:
- Laimingai, Evelina.
Ji prieina, paima man už rankos. Spusteli ir paleidžia.
- Tau irgi, Monika. Tavęs laukia nuostabi ateitis. Tu iš šio pa
saulio pasiimsi viską, kas geriausia. Tikiu tuo.
Evelina pažvelgia į mane, ir vieną sekundę perprantu jos
veido išraišką. Veide šmėsteli kažkas labai subtilaus. Aš tai pa
stebiu. Mano įtarimai pasitvirtina.
Evelina Hugo taria sudie.
432
idama į metro, žingsniuodama pro sukamuosius vartelius,
E vis svarstau, ar nevertėtų grįžti.
Gal pabelsti į jos duris?
Paskambinti pagalbos numeriu?
Gal turėčiau ją sustabdyti?
Galiu vėl užkopti iš metro vedančiais laiptais. Galiu sugrįžti
į Evelinos butą ir pasakyti: „Nedarykite to."
Galiu.
Tik ar noriu tai daryti? Ar reikėtų? Kaip derėtų pasielgti?
Evelina pasirinko mane ne vien dėl to, kad jautėsi skolinga. Ji
pasirinko mane dėl mano straipsnio apie teisę numirti.
Ji pasirinko mane, nes aš supratau, kaip svarbu mirti oriai.
Evelina pasirinko mane, nes tikėjo, kad aš įžvelgiu būtinybę
atleisti net tada, kai tai padaryti beveik neįmanoma.
Ji pasirinko mane, nes manimi pasitiki.
Atidunda mano traukinys. Man reikia įlipti į jį ir oro uoste
pasitikti mamą.
Atsidaro durys. Į lauką plūsteli minia žmonių. Kiti sulipa
vidun. Paauglys berniukas su kuprine pastumia mane iš kelio.
Vis dar nekeliu kojos į vagoną. Girdžiu skambtelint traukinio
skambutį. Durys užsidaro. Stotelė ištuštėja.
O aš lieku stovėti. Suakmenėjusi.
Jei manytum, kad kas nors ketina nusižudyti, argi neban
dytum to žmogaus sustabdyti?
433
TAYLOR JENKINS REID
Ar nepaskambintum policijai? Ar nepadarytum visko, kad tik

tas žmogus būtų rastas?
Pamažu stotelėje vėl prisirenka žmonių. Ateina motina su vaiku.
Prekėmis nešinas vyras. Trys barzdoti hipsteriai, vilkintys flaneli
nius marškinius. Žmonių vis daugėja. Visų nė nespėju sužiūrėti.
Man reikia apsisukti ir bėgti gelbėti Evelinos.
Ant bėgių pamatau dvi švieseles, išgirstu artėjančio traukinio
signalą.
Mano mama gali atvažiuoti pati.
Evelinai niekada nereikėjo gelbėtojų.
Traukinys sustoja stotelėje. Atsidaro durys. Išlipa žmones. Ir
tik užsidarius durims suvokiu, kad įlipau į traukinį.
Evelina patikėjo man savo istoriją.
Patikėjo man savo mirtį.
Širdimi jaučiu, kad bandydama sustabdyti aš ją išduočiau.
Visai nesvarbu, ką jaučiu Evelinai. Aš žinau, jog ji sveiko
proto. Žinau, kad jai viskas gerai. Dabar ji turi teisę numirti taip,
kaip ir gyveno. Nepasikliauti likimu ir atsitiktinumu. Naudotis
savo galia ir pati priimti spendimus.
Įsitveriu šalto metalinio stulpo. Linguoju siūbuojama trau
kinio. Perlipu į kitą traukinį. „AirTrain". Tik atsidūrusi prieš
atvykimo vartus ir pamačiusi man mojuojančią mamą, suvokiu,
kad jau beveik valandą elgiuosi lyg ištikta katatonijos.
Visko tiesiog per daug.
Mano tėtis, Deividas, knyga, Evelina.
Mamai priartėjus, ištiesiu rankas, puolu į glėbį ir padedu
galvą jai ant peties. Pravirkstu.
Apima jausmas, kad pasipylė dešimtmečiais kauptos ašaros.
Atrodo, kad išteka senoji mano esybė, viskas atsipalaiduoja ir
atsiranda vietos naujajai „aš". Stipresnei, kuri ne tik ciniškiau
vertina žmones, bet ir optimistiškiau galvoja apie savo vietą pa
saulyje.
434
- O, mieloji, - mama nusimeta rankinę nuo peties ir leidžia

jai nukristi ant žemės, nekreipdama dėmesio j pro mus besibrau
nančius žmones. Ji laiko mane stipriai apkabinusi, glosto nugarą.
Nė nebandau tramdyti ašarų. Nenoriu nieko aiškinti. Bū
damas su gera mama neprivalai apsimesti, kad tau viskas gerai.
Geros mamos leidžia jaustis visaip. O mano mama visada buvo
gera. Puiki mama.
Išsiverkusi atšlyju nuo jos. Nusišluostau akis. Mums iš kairės
ir dešinės skuba žmonės. Verslininkės su lagaminėliais, šeimos
su kuprinėmis. Kai kas spokso į mus. Bet aš pripratusi prie to.
Net ir tokiame margame mieste kaip Niujorkas žmonės nesitiki,
kad taip gali atrodyti mama ir dukra.
- Kas yra, mieloji? - klausia mama.
- Nė nežinau, nuo ko pradėti, - atsakau.
Ji paima mane už rankos.
- O kas, jei aš atsisakysiu minties tau įrodyti, kad moku nau
dotis metro, ir mes sėsime į taksi?
Nusijuokiu ir linkteliu, nusišluostau lūpų kampučius.
Mums sėdint tvankiame taksi, klausantis vis iš naujo trans
liuojamų rytinių žinių, pagaliau pradedu lengviau kvėpuoti.
- Nagi, - kreipiasi mama. - Sakyk, kas yra?
Ar pasakyti jai, ką sužinojau?
Ar pasakyti, jog tai, kuo tikėjome - kad tėtis žuvo, nes vai
ravo girtas - yra siaubingas melas? Ar tai pasakiusi ją dar labiau
nuliūdinsiu? Ji sužinos, jog prieš pat mirtį tėtis buvo užmezgęs
romaną su vyru.
- Mes su Deividu skiriamės, - sakau.
- Apgailestauju, mieloji, - taria mama. - Turbūt tau nelengva.
Negaliu jos liūdinti pasakodama tai, ką sužinojau iš Evelinos.
Tiesiog negaliu.
- Ilgiuosi tėčio, - sakau. - Ar pasiilgsti jo?
- O Dieve, - tarsteli ji. - Kiekvieną dieną.
435
TAYLOR JENKINS REID
- Ar jis buvo geras vyras?

Rodos, tokio klausimo ji nesitikėjo.
- Taip, jis buvo nuostabus vyras. Kodėl klausi?
- Nežinau. Turbūt suvokiau, kad nedaug žinau apie jūsų san
tykius. Koks jis buvo? Su tavimi.
Ji nusišypso. Atrodo, jog bando susilaikyti, bet tiesiog nepajėgia.
- O, tikras romantikas. Kasmet gegužės trečią jis pirkdavo
man šokolado.
- Maniau, kad jūsų sukaktuvės rugsėjį.
- Taip, - nusijuokia mama. - Tiesiog kažkodėl jis visada mane
lepindavo būtent gegužės trečią. Sakė, kad oficialių datų nepa
kanka. Norėjo sukurti dar vieną, tik man.
- Kaip miela, - pasidžiaugiu.
Vairuotojas pasuka į keliuką prie namo.
- Be to, jis rašė man pačius gražiausius meilės laiškus, - sako
mama. - Labai mielus. Rašė eilėraščius apdainuodamas mano
grožį. O tai juk paika, nes niekada nebuvau graži.
- Aišku, kad buvai, - paprieštarauju.
- Ne, - gana ryžtingai sako mama. - Nebuvau. Bet su juo
tikrai jaučiausi kaip Amerikos gražuolė.
- Atrodo, jūsų santuoka buvo labai aistringa, - sakau.
Mama tyli. Tada prabyla.
- Ne, - ji patapšnoja man per ranką, - nepasakyčiau, kad
labai aistringa. Mes tiesiog be galo patikome vienas kitam. Jau
čiausi sutikusi savo antrąją pusę. Vyrą, kuris mane supranta, su
kuriuo esu saugi. Tikrai nebuvome aistringi. Nedraskėme dra
bužių vienas nuo kito. Tiesiog žinojome, kad kartu galime būti
laimingi. Kad galime užauginti vaiką. Taip pat žinojome, jog
lengva nebus, mūsų tėvai nepritars. Bet dėl to dar labiau suartė
jome. Tarsi abu kovotume prieš visą pasaulį. Žinau, taip kalbėti
nepopuliaru. Dabar visi vaikosi sekso ir pašėlusių santuokų. Bet
aš buvau labai laiminga su tavo tėčiu. Man patiko, kad manimi
436
rūpinasi, kad aš galiu rūpintis kitu žmogumi. Žavėjausi tavo

tėčiu. Jo nuomone, jo talentu. Mes galėdavome kalbėtis beveik
apie viską. Valandų valandas. Dažnai eidavome miegoti vėlai.
Net kai buvai mažytė. Tiesiog kalbėdavomės. Jis buvo geriausias
mano draugas.
- Ar todėl daugiau neištekėjai?
Mama galvoja.
- Žinai, labai keista kalbėti apie aistrą. Po tavo tėčio mirties
buvau aistringai susižavėjusi keliais vyrais. Bet visa tai būčiau iš
mainiusi į kelias dienas su tavo tėčiu. Kelis naktinius pokalbius.
Man niekada nerūpėjo aistra. Aš branginau artumą, kurį mudu
su tavo tėčiu jautėme vienas kitam.
Gal vieną dieną pasakysiu mamai, ką sužinojau.
O gal ir ne.
Gal įtrauksiu šią istoriją į Evelinos biografiją, o gal tik pakar
tosiu jos žodžius ir neatskleisiu, kas sėdėjo keleivio pusėje.
O gal to įvykio išvis neminėsiu. Norėdama apsaugoti savo
mamą, esu pasiryžusi meluoti. Dėl labai mylimo žmogaus ge
rovės ir laimės galiu nuslėpti tiesą.
Dar nežinau, kaip pasielgsiu. Bet pirmiausia atsižvelgsiu į tai,
kas būtų geriausia mano mamai. Nesvarbu, kad dėl to negalėsiu
nuoširdžiai rašyti ir būsiu ne visai atsidavusi žurnalistė. Visiškai
nesvarbu.
- Man pasisekė susirasti tokį partnerį kaip tavo tėtis, - sako
mama. - Rasti sielos draugą.
Kai pasirausi šiek tiek giliau, supranti, kad kiekvieno žmogaus
meilės istorija yra savita ir įdomi, gausi niuansų, ją apibūdinti
nelengva.
Gal ir aš vieną dieną sutiksiu žmogų, kurį mylėsiu taip, kaip
Evelina mylėjo Seliją. O gal mano meilė bus panaši į tėvų. Kol kas
pakanka žinoti, kad mokėsiu atpažinti meilę, kad yra įvairiausių
jos rūšių.
437
TAYLOR JENKINS REID
Dar daug ko nežinau apie savo tėtį. Gal jis buvo gėjus. O gal
laikė save heteroseksualu, įsimylėjusiu vieną vyrą. O gal buvo
biseksualus. Gal jį reikėtų apibūdinti dar kaip nors kitaip. Bet tai
juk visai nesvarbu.
Jis mylėjo mane.
Ir mano mamą.
Kad ir ką apie jį sužinočiau, tai nepasikeis. Niekada.
Vairuotojas sustoja šalia laiptų, vedančių į mano namą. Paimu
mamos krepšį. Abi einame vidun.
Mama pasiūlo išvirti mano mėgstamos kukurūzų sriubos,
bet pamačiusi, kad šaldytuvas beveik tuščias, sutinka, jog bus
geriausia užsisakyti picą.
Kai atveža maistą, ji paklausia, ar nenorėčiau pasižiūrėti kokio
nors Evelinos Hugo filmo. Vos nesuprunkščiu, bet susigriebiu,
kad ji kalba rimtai.
- Nuo tada, kai pasakei, jog kalbėsiesi su ja, man knieti pasi
žiūrėti „Viskas dėl mūsų", - siūlo mama.
- Nežinau, - numykiu. Nenoriu apie ją nė girdėti, bet kaž
kodėl tikiuosi, kad mama mane įkalbės. Dar nesu pasiruošusi
galutinai atsisveikinti su Evelina.
- Nagi, - ragina mama. - Dėl manęs.
Žiūrėdama filmą žaviuosi Evelinos vaidyba - kaip ji juda
prieš kameras, kaip geba prikaustyti žvilgsnį.
Po kelių minučių užsimanau kuo greičiau apsiauti batus, at
sidurti prie jos durų, pasibelsti ir ją atkalbėti.
Bet susilaikau. Palieku ją ramybėje. Gerbiu jos norus.
Užsimerkiu ir užmiegu girdėdama Evelinos balsą.
Nežinau, kada tai nutiko (galbūt mąsčiau sapnuodama), bet
nubudusi ryte suvokiu, jog vieną dieną aš jai atleisiu.
438
NEW YORK TRIBUNE
2017 m. kovo 26 d.
PRI3A AMRIT
MIRĖ LEGENDINĖ KINO ŽVAIGŽDĖ EVELINA HUGO
Penktadienio vakarą mirė Evelina Hugo, jai buvo septyniasde

šimt devyneri metai. Kol kas nežinome mirties priežasties, bet ne
vienas šaltinis teigia, jog aktorė galėjo perdozuoti vaistų, nes jos
kraujyje aptikta prieštaringai vertinamų receptinių vaistų likučių.
Prielaidų, kad pastaraisiais metais žvaigždė kovojo su ankstyvos
stadijos krūties vėžiu, niekas nepatvirtino.
Aktorė bus laidojama Los Andžele, „Forest Lawn“ kapinėse.
Hugo, šešto dešimtmečio stiliaus ikona, septintą dešimtmeti ta
pusi sekso simboliu, aštuntą dešimtmeti laimėjusi „Oskarą“, garsėjo
įspūdinga figūra, drąsiais vaidmenimis ir audringais meilės roma
nais. 3i buvo ištekėjusi septynis kartus ir pergyveno visus savo vyrus.
Nustojusi filmuotis Hugo paaukojo dideles sumas ir skyrė daug
laiko organizacijoms, suteikiančioms prieglobstį smurtą paty
rusioms moterims, LGBT bendruomenėms ir vėžio tyrimams.
Neseniai buvo pranešta, kad „Christies's“ aukcionui pristatyta dvy
lika garsiausių aktorės suknelių, kurias pardavus surinktos lėšos
bus skirtos Vėžio tyrimo fondui. Šis aukcionas, kuris ir taip yra
uždirbęs ne vieną milijoną, dabar tikrai galės pasigirti neblogomis
varžytynėmis.
439
TAYLOR JENKINS REID
Šiek tiek stebina, kad didžiąją dalį savo turto testamentu ji skyrė
labdarai, daugiausia LGBTorganizacijai GLAAD, ir dosniai atsilygino
jai dirbusiems žmonėms.
„Šiame gyvenime man buvo tiek daug duota, - praėjusiais metais
per Žmogaus teisų gynimo organizacijos renginj kalbėjo Hugo. - Bet
turėjau viską išsikovoti jėga. Jei vieną dieną galėsiu palikti šj pa
saulį saugesnį ir šiek tiek atlaidesnį tiems, kurie ateis po manęs...
tai mano pastangos buvo ne veltui.“
440
VIVANT
2017 m. birželis
MONIKA GRANT
„EVELINA IR AŠ“
Evelinos Hugo, legendinės aktorės, prodiuserės ir filantropės,

mirtis šių metų pradžioje nutraukė mūsų bendrą darbą - mes ren
gėme jos memuarus.
□ei sakyčiau, kad kartu su Evelina praleidusi paskutines jos gy
venimo savaites jaučiuosi pagerbta, viską šiek tiek nuvertinčiau ir
suklaidinčiau.
Evelina buvo daugialypė moteris ir su ja kartu praleistas laikas
buvo toks pat sudėtingas, kaip ir jos įvaizdis, gyvenimas ir jos isto
rija. Iki šiol svarstau, kas buvo Evelina ir kaip ji paveikė mane. Būna
dienų, kai manau, kad iš visų sutiktų žmonių ja žaviuosi labiausiai,
bet kartais laikau ją melage ir išdavike.
Manau, Evelina tam neprieštarautų. Dai neberūpėjo būti tiesmukai
šlovinimai ar sukelti skandalo. 3ai labiausiai rūpėjo atskleisti tiesą.
Šimtus kartų perskaičiusi iššifruotus garso įrašus, apsvars
čiusi kiekvieną mūsų kartu praleistą akimirką, išdrįsiu pasakyti,
kad pažįstu Eveliną net geriau už save. Žinau, Evelina norėtų, jog
šiame žurnalo straipsnyje, šalia puikių jos nuotraukų, padarytų
likus kelioms valandoms iki mirties, būtų atskleistas stulbinantis,
bet nuostabus dalykas.
441
TAYLOR JENKINS REID
Štai šis: Evelina Hugo buvo biseksuali ir didžiąją gyvenimo dali

praleido mylėdama savo kolegę, aktorę Seliją Sent Džeims.
3i norėjo, kad žinotumėte, jog meilė Selijai gniaužė jai kvapą ir
draskė širdį.
3i norėjo pranešti, kad jos meilė Selijai Sent Džeims - turbūt di
džiausias jos politinis aktas.
Norėjo, kad sužinotumėte apie tai, nes per gyvenimąjos parama
LGBT bendruomenės nariams tapo akivaizdi.
Bet labiausiai Evelina norėjo atskleisti šią tiesą dėl to, kad čia
slypi jos esmė, jos nuoširdumas ir tikrumas. Savo gyvenimo pabai
goje ji pagaliau buvo pasiruošusi tapti tikrąja savimi.
Taigi aš jums atskleisiu, kokia buvo tikroji Evelina.
Toliau galite perskaityti ištrauką iš mano rašomos biografijos
„Septyni Evelinos Hugo vyrai“, kuri bus išleista kitais metais.
Pasirinkau ši pavadinimą ne šiaip sau. Kartą paklausiau Eve
linos, ar ji nesijaučia nejaukiai, kad tiek daug kartų buvo ištekėjusi.
Aš pasiteiravau: „Ar jūsų tai netrikdo? 3uk visą laiką kalbama apie
jūsų vyrus. 3ie taip dažnai minimi, kad ši tema beveik užgožėjus
ir jūsų darbą. Kalbėdami apie jus žmonės visada pamini septynis
Evelinos Hugo vyrus.“
3i atsakė taip, kaip atsakyti galėjo tik Evelina.
„Ne, - tarė ji. - 3ie tėra mano sutuoktiniai. Aš esu Evelina Hugo.
Bet to, manau, kad sužinoję tiesą žmonės daug labiau susidomės
mano žmona.“
442
PADĖKA
Ši knyga išvydo dienos šviesą tik mano redaktorės Sarah

Cantin dėka - dėl jos malonės, tikėjimo ir įžvalgos. Kai pasakiau
jai, kad noriu parašyti neįprasto siužeto knygą apie moterį, kuri
buvo ištekėjusi septynis kartus, ir įtikinti tuo skaitytoją, ji atsakė:
„Rašyk!" Įvertinusi jos pasitikėjimą ir man suteiktą laisvę, sukū
riau Eveliną Hugo. Sarah, širdingai dėkoju. Man labai pasisekė,
kad esi mano redaktorė.
Labai dėkoju ir Carly'ui VVattersui. Už viską, ką padarė dėl
mano karjeros. Džiaugiuosi, kad ir toliau kartu dirbsime.
Nuoširdžiai dėkoju nepakeičiamai savo atstovų komandai.
Su jumis jaučiuosi saugi, nes esate ištikimi ir puikiai atliekate
savo darbą. Theresa Park, ačiū, kad prisijungei prie mūsų ir iš
kart ėmeisi darbo su didžiule energija ir elegancija. Nuoširdžiai
tikiu, kad tavo vadovaujama galiu pakilti į naujas aukštumas.
Bradai Mendelsohnai, ačiū, kad tiki manimi ir esi atlaidus mano
neurozėms. Sylvie Rabineau, tavo protą ir meistriškumą turbūt
nustelbia tik tavo gebėjimas atjausti.
Ačiū Jill Gillett, Ashley Kruythoff, Kristai Shipp, Abigail
Koons, Andreai Mai, Emily Sweet, Alexui Greene'ui, Blairui
Wilsonui, Vanessai Martinez ir visiems kitiems holdingo kom
panijos WME, „Circle of Confusion", „Park Literary & Media"
darbuotojams. Esu išties nustebinta, kaip sklandžiai jūs pasie
kiate stulbinamų rezultatų. Ypač dėkoju Vanessai para ei espanol.
Me salvaste la vida*.
Judith, Peteriui, Tory, Arielle, Alfredui ir visiems, dirbantiems
leidykloje „Atria", nuoširdžiai dėkoju už tai, kad padedate mano
knygoms pasiekti pasaulį.
* Už ispanų kalbą. Išgelbėjai man gyvenimą. (Isp.)
443
Dėkoju Crystal, Janay, Robertui ir visai „BookSparks" ko
mandai: jūs nesustabdomi, energingi leidėjai ir nuostabūs
žmonės. Siunčiu jums ir jūsų darbams tūkstantį maldai sudėtų
rankų jaustukų.
Visiems draugams, kurie nuolat ateina pasiklausyti mano
skaitomų ištraukų, pirkti knygų, rekomenduoja mano kūrinius
kitiems žmonėms ir knygyne slapta padeda mano knygas į pir
mąsias gretas, amžinai būsiu dėkinga. Kate, Courtney, Julia ir
Monique, ačiū, kad padėjote man parašyti apie žmones, kurie yra
kitokie nei aš. Nebuvo lengva ir jūsų pagalba man labai pravertė.
Esu dėkinga visiems tinklaraštininkams, kurie rašo apie mano
knygas, dalijasi nuomonėmis ir siunčia nuotraukas, - tik dėl jūsų
galiu toliau kurti. Turiu pripažinti, kad Natasha Minoso ir Vilma
Gonzalez daro tai tiesiog nuostabiai.
Reidų ir Hanesų šeimos, ačiū, kad palaikote mane, kad nuo
širdžia džiaugiatės ir visada esate šalia, kai man jūsų reikia.
Be galo dėkoju savo mamai Mindy, kuri labai didžiavosi šia
knyga ir visada nekantrauja perskaityti, ką naujo parašiau.
Ačiū broliui Jake'ui, kad mato mane tokią, kokia noriu būti
matoma, kad supranta mano pastangas ir padeda man susidė
lioti savo mintis.
Vieninteliam Alexui Jenkinsui Reidui: dėkoju, kad supratai,
kodėl ši knyga man tokia svarbi, ir kad taip į ją įsigilinai. Tačiau
labiausiai dėkoju tau už tai, jog esi puikus sutuoktinis, kuris
drąsina šaukti garsiau, svajoti drąsiau ir nesitaikstyti su jokiu
šlamštu. Ačiū, jog niekada nevertei manęs susigūžti, kad kas nors
pasijaustų geriau. Tai man suteikia neįkainojamo džiaugsmo.
Didžiuojuosi, jog mūsų dukra auga su tėvu, kuris, žinau, besą
lygiškai ją palaikys, kad ir kokia ji būtų, ir parodys, kokio elgesio
ji turėtų reikalauti ir iš kitų žmonių. Evelina neturėjo tokio tėvo.
Aš irgi ne. Mūsų dukra turi. Tavo dėka.
444
Galiausiai dėkoju savo mažylei. Kai pradėjau rašyti šią knygą,
tu buvai visai mažutėlė - turbūt net mažesnė už pusę taško, pa
dėto šio sakinio gale. O kai ją baigiau, po kelių dienų turėjai ateiti
į šį pasaulį. Buvai su manimi kiekvieną akimirką. Spėju, kad tu
suteikei man jėgų parašyti šią knygą.
Atsilyginsiu už šią paslaugą besąlygiškai tave mylėdama ir
visada tave pripažindama, kad pasisemtum jėgų ir jaustumeisi
saugi, o tada įgyvendintum viską, ką tik sumanysi. Evelina tau
šito taip pat palinkėtų. Ji pasakytų: „Lilah, eik pasitikti savo atei
ties, būk maloni ir tai, ko nori, čiupk abiem rankomis." Na, gal ji
nebūtų patarusi būti maloniai. Bet aš, tavo mama, privalau taip
pasakyti.
445
APIE AUTORĘ
Taylor Jenkins Reid - šiuolaiki

nė amerikiečių rašytoja, jau spėju
si pelnyti skaitytojų pripažinimą ir
kino pramonės susidomėjimą. Anot
autorės, jos sėkmė pagrįsta nuosek
liu darbu: ji būna iš anksto numa
čiusi knygos pradžią ir pabaigą ir
rašyti pradeda nuo pagrindinės
idėjos.
Lietuvių kalba yra išleistas
Taylor Jenkins Reid romanas „Vieni
metai. Atskirai".
Daugiau apie autorę:

https://taylorj enkinsreid.com
https://www.facebook.com/taylorjenkinsreidbooks
https://www.instagram.com/tjenkinsreid/?hl=en
446
marcipano
valandos
TAYLOR J E N K I N S REID
Vieni metai.
Atskirai
■
N esu klysk - aš m yliu tave. D abar ne
jaučiu šio s m eilės, b et j i v is vien yra
m ano širdyje. Ž inau, k ad yra. Išeinu,
kad ją rasčiau.
Kai ilgametė Lorenos ir Rajano santuoka pasiekia skyrybų tašką, pora atranda
netikėtą sprendimą - metų pertrauką. Jie nusprendžia laikinai išsiskirti tam,
kad pabandytų pamilti vienas kitą iš naujo.
Pagrindinė istorijos veikėja Lorena - ištikta santykių krizės. Ji priešinasi drau
gų ir šeimos peršamai nuomonei, kaip turėtų elgtis, ir pradeda ieškoti savęs. Ši
kelionė po truputį keičia jos nuostatas apie dviejų žmonių meilę ir santuoką.
Ar prie altoriaus ištartas „taip" iš tikrųjų lemia laimingą gyvenimą ? Ką pasi
rinkti, kai santykiuose nebelieka aistros? O galbūt dėl meilės verta pakovoti?
„Vieni m etai. A tsk ira i " kviečia k ita ip p a žv elg ti į gyvenim o vertybes
ir m a ty ti ne tik dramą, bet ir jo je slypin čią galim ybę...
j ................. ~\
Pirk pigiau
www.svajoniuknygos.lt
Išleido UAB „Svajonių knygos",
Verkių g. 30-3, 08221 Vilnius
Tel. +370 5 212 2794
EI. paštas info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 1700 egz.
Spausdino spaustuvė
ScandB k
Gamyklos g. 23, 96155 Gargždai
Tel. +370 46 42 03 00

Septyni Evelinos Hugo Vyrai

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Septyni Evelinos Hugo Vyrai

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Versta iš: Taylor Jenkins Reid,

The Seven Husbands of Evelyn Hugo,

Iš anglų kalbos vertė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno

2017 m. kovo 2d.

EVELINA HUGO DALYVAUJA

Kino legenda ir patrauklioji septinto dešimtmečio mergina

Hugo ištvėrė ne tik daugybę Holivudo skandalų, bet ir septynias

- Prašom, - paragina Frenke sėsdamasi ir parodo oranžinę

daugiausia rašau liaupsinančius straipsnius ir istorijas, į kurias

Frenke pasuka kompiuterio ekraną į mane ir rodo elektroninį

Nuo: Tomas Velsas

Apstulbusi pasisuku į Frenkę. Pasakysiu atvirai: esu nuste­

Mano telefonas skambteli.

Frenke suploja delnais sau prieš veidą, pasideda rankas ant

santūriai. Ilgai vadovavausi mintimi, jog mandagumas - tai pa­

Pasišnekučiavusi su juo šiek tiek daugiau, sužinojau apie

EVELINA HUGO ATSKLEIDŽIA TIESĄ

Sklando gandai, kad sirena - GYVALEGENDA - gražiausia blon­

Hihello565 sako: „Vivant“ žurnalistai nebenori dirbti šiame

PeneDraiverKLM sako: Pagarba Evelinai Hugo, kurios dėka

Aš supratau, jog reikės labai pasistengti, kad Evelina bent ką

apsimaunu sportines kelnes ir nuo veido nusibraukiu plaukų

Net ir daugelio aptartoje 1977-ųjų filmo „Trečią nakties"

Malagos, stovintis namas. Šis butas jai priklauso nuo septinto

- Galite pasikabinti čia, - taria ji, atidaro koridoriaus spintą ir

- Ką gi. Viskas aišku. Kai atsisakysite šio darbo, norėčiau įsi­

- Laba diena, - atsakau.

- Savo istoriją aš papasakosiu jums.

- Mieloji, mes visi mirštame. Jūs mirštate. Aš mirštu. Tas vy­

Evelina gūžteli. Jai tikrai nereikia stengtis palaikyti pokalbio.

- Žinoma, - pritariu. - Aišku. Tikiuosi, jog mums bendra­

Mano nuoširdumas iškart ją nuginkluoja.

- Jums reikėtų atsigerti vandens. Atrodote taip, lyg tuoj nu-

- Tomui Velšui liepiau nieko nežadėti. Jei jie prisigalvojo ne­

gyvenimo istorijos daugiau niekam nesiūlysiu papasakoti. Nu­

Nuo to laiko, kai dėl ko nors susigraudindavau, tėtis visada

tad... - Frenke kalba toliau, bet aš nebesiklausau. Galvoju apie

Mes labai skurdome ir buvome priversti vogti elektrą iš virš

Emiui buvo dvidešimt dveji. Ne gražuolis, bet gana išvaizdus.

Pakeliu akis į Eveliną. Ji laukia mano klausimo.

- Labai daug metų mokiausi.... iškraipyti tiesą, - prisipa­

painias mano sumeluotos gyvenimo istorijos detales. Bet tai ne...

Pamenu, kaip tamsiame užgriozdintame sandėliuke jis spaudė

Man prireikė ne vienų metų, kol supratau, kad daugiau

Kasdien lankydavausi tame raudoname pasviromis rai­

- Ei, mergaite! - pašaukė baro padavėjas.

Grįžau namo ir pasakiau Erniui, neva labai nustebau, kad

Kalbant angliškai buvo justi niujorkietės akcentas. Kalbant ispa­

- Noriu atlikti Karolinos vaidmenį, - tariau. - Filme „Meilė -

Skirtumas tikrai buvo, bet nė nesiruošiau jam to aiškinti.

Pralaimėjusi mūšį nusprendžiau, kad reikia laimėti karą.

Išeidama iš Ario kabineto pastebėjau ten surikiuotus

Ir, žinoma, privalėjau užpildyti trijų puslapių anketą apie

Aš sukurta taip, kad išryškėtų dvi priešpriešos. Mano įvaizdį

jog tau praverstų nueiti į kelis pasimatymus, kad būtum paste­

patiekti tik sklindžių su konservuotais kukurūzais, nes mėsai

- Kaip reikalai? - man atsiliepus, klausia mama. Ji sako „rei­

Aš atšoviau, jog jai nereikia matyti. Pakanka, kad aš tai jaučiu.

- Gerai, - pagaliau atsakau. - Puiki mintis. Gal pakviesiu tave

Įsipilu mineralinio vandens „Pellegrino" ir sakau, kad Evelina

- Taigi, - sako Evelina. - Ar mes jau pasiruošusios?

tamsiai raudonu Hario „Cadillac Baritz" nuvažiavome pusę my­

Apstulbusi pasisuku į Frenkę. Pasakysiu atvirai: esu nuste

santūriai. Ilgai vadovavausi mintimi, jog mandagumas - tai pa

Sklando gandai, kad sirena - GYVALEGENDA - gražiausia blon

- Ką gi. Viskas aišku. Kai atsisakysite šio darbo, norėčiau įsi

- Mieloji, mes visi mirštame. Jūs mirštate. Aš mirštu. Tas vy

- Žinoma, - pritariu. - Aišku. Tikiuosi, jog mums bendra

- Tomui Velšui liepiau nieko nežadėti. Jei jie prisigalvojo ne

gyvenimo istorijos daugiau niekam nesiūlysiu papasakoti. Nu

- Labai daug metų mokiausi.... iškraipyti tiesą, - prisipa

Kasdien lankydavausi tame raudoname pasviromis rai

Kalbant angliškai buvo justi niujorkietės akcentas. Kalbant ispa

jog tau praverstų nueiti į kelis pasimatymus, kad būtum paste

- Kaip reikalai? - man atsiliepus, klausia mama. Ji sako „rei

tamsiai raudonu Hario „Cadillac Baritz" nuvažiavome pusę my

„Tėvas ir dukra" sulaukė didelio pasisekimo. Norėdama pa

metu dar nebuvo įprasta kurti tęsinius. Tiesiog būdavo perku

dalyvauti viename tų nuotykių. Manau, su manimi jos būtų pa

- Pasipiršiu tau šiąnakt, - paaiškino jis, kone atsiprašinė

Pasižiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje ir supratau, kad rau

Po dviejų valandų buvau filmo „Mažosios moterys" filma

- Gerai, - sakau. Vieta prie Evelinos stalo tapo antraisiais na

Kai dešimt minučių po šešių suskambo telefonas, Paula pa

Mirus Betei, apsiverkiau. Tada persisvėriau per Dono ir Ro

Stovėjau Ario Sulivano dvare prie Benedikto kanjono. Va

Nebeturėjau ką daugiau pasakyti, o ji užstojo man duris. Už