Platonas, Aristotelis, sofistai, Sokratas – poliai, vyrauja taika, politinis stabilumas, ekonomika klesti, jokių

krizių.

EPIKŪRININKŲ ETIKA
Epikūrininkas – Epikūro pasekėjas.
Epikūrininkai iš esmės artimi Aristoteliui.
Tezė: Epikūrininkų etika yra hedonistinė etika.

Ataraksija – susivaldymas, sielos ramybė.

Epikūrininkai bendrą gėrį supranta kaip malonumo siekimą. Pagal epikūrininkus, pagrindinis žmogaus
gyvenimo siekis – malonumas.

Kultūrinis, istorinis kontekstas: helenizmo epocha, kai prasideda Aleksandro Makedoniečio užkariavimai.
Suirutės, sumaišties kontekste gimsta Epikūro mokymas, nes tokiu laiku vyko karas, maišėsi papročiai,
nebuvo nieko pastovaus, neaišku, kas yra gerai, kas yra blogai. Dėl šių priežasčių gimsta rezignuojanti
pozicija, kuomet žmogus, mokytojas Epikūras siūlo šalintis viešos plotmės (suirutės) ir eiti į privačią
erdvę, vardan malonesnio gyvenimo. Epikūras nematė prasmės viešumoje kelti tikslus ar idealus bei
bandyti juos idealizuoti, siūlė pasišalinti.

Malonumo yra įmanoma siekti, atsiribojant, šalinantis viešosios plotmės, viešųjų debatų ir gyventi
privačioje plotmėje.

Epikūras moko, kaip pasiekti malonumų.

Epikūras malonumus (poreikius) skirsto į tris rūšis:

o Natūralūs ir būtini (juo vadovaujantis bus pasiektas bendras gėris, malonumas)

o Natūralūs ir nebūtini (jų reikėtų vengti, nes jie neveda prie bendro malonumo ar gėrio)
o Nenatūralūs ir nebūtini (jų reikėtų vengti, nes jie neveda prie bendro malonumo ar gėrio)

Epikūras natūralius ir būtinus poreikius supranta kaip minimalius poreikius (duona – maistas; namai –
kad nesušaltų; draugai – kad siela turėtų peno). Kai žmogus vadovausis šiais poreikiais, jam neteks
kentėti dėl stokos ir tada jam gyvenimas bus malonumas.

Natūralūs bet nebūtini poreikiai, gali būti tas pats valgymas (gurmaniškas), arba turėti būstą (prabangų).
Poreikis nors ir natūralus, bet nebūtinas. Tavo gyvenimo kokybė bloga, nes tavo poreikiai per dideli.

Nenatūralūs ir nebūtini poreikiai gali būti kaip garbės, šlovės, dėmesio siekimas, valdžia, turtai, šeima
(pagal Epikūrą, nes ji reikalauja iš individo dėmesio, rūpesčio, o tai nėra malonus dalykas) aukšti tikslai,
idealai. Individo buvimas nuolatiniam dėmesio centre reikalauja tam tikrų pastangų, kurias lydi
nemalonumo pojūtis. Epikūras sako: „niekada nepakaks tam to, kam pakankamo per maža“; trečiosios
grupės poreikiai yra begaliniai, kurių kaina yra prasta gyvenimo kokybė (žmogus daug dirba,
nelaimingas).
Kokiais poreikiais pravartu būtų remtis, kad praktiniame gyvenime pasiekti malonumą? Natūraliais ir
būtinais ir vengti kitų dviejų, todėl kad pirmos grupės poreikiai yra minimalistiniai, juos yra labai lengva
patenkinti, todėl lengvai pasiekiami.

Epikūras taip kaip mokė, taip ir gyveno, kas šiandien yra labai reta. Jis gyveno Epikūro sode, privatų
gyvenimą, ne viešą. „Svetį, čia aukščiausias gėris yra malonumas“ ąsotis su vandeniu ir duonos kriaukšlė
buvo simboliai prie jo vartų.

Žmogau, jeigu nori pasiekti bendrą gėri, malonumą, susimažink savo poreikius.

Epikūras sako: aš nemokau sausos teorijos, esu filosofas ir skleidžiu savo išmintį kitiems, kurie ją nori
išgirsti, bet manasis mokymas nemoko ir nekelia klausimų apie pasaulio atsiradimą ar pan., aš mokau
žmones gyventi kad pasiektų malonumą. Aš skleidžiu išmintį, kuri turi atlikti terapinę funkciją – gydyti
sergančią sielą.

Antikinėje etikoje yra ne liepimai, bet siūlymai ką daryti, kad rasti išeitį iš vienokios ar kitokios padėties.

Kaip individui sužinoti ar gyvenimas malonus? Epikūras sako: jeigu kūno neskauda, o siela rami
(ataraksija), tai jūs gyvenate malonų gyvenimą.

Jei nori sielos ramybės, neturėk didelio turto (nuostoliai, praradimai), nesivelk į politiką (dideli pakilimai,
dideli nuosmukiai), neturėk šeimos.

Epikūras atkreipia dėmesį, kad individui pasiekti gėrį, malonumą gali trukdyti ne tik nebūtini poreikiai,
bet ir baimės, fobijos. Trys svarbiausios baimės: dievų baimė, gamtos reiškinių arba gamtinio
būtinumo baimė (žaibas); mirties baimė.

Nors mes bijome, bet šitos baimės proto požiūriu yra nepagrįstos. Kai užsidedame proto akinius, šias
baimes galima lengvai išsklaidyti (Antikoje buvo aukštinamas protas.).

Kai žaibuoja jūs nebijote, BET ESATE ATSARGŪS, nes mokate paaiškinti (pasitelkę protą) dėl ko šis
reiškinys vyksta.

Dievų baimė – kas bus gyvenant nuodėmingai, skaistykloje, paskutinę teismo dieną.

Neprotinga bijoti dievų bausmių todėl, kad jie gyvena malonų gyvenimą. Malonus gyvenimas nieko
bendro neturi su rūpesčiu dėl ko nors, ir bausme kam nors. Todėl neprotinga bijoti dievų, nes jie nesikiša
į žmogaus gyvenimą. Protas sužmogina dievus. Kai gyvenimas malonus nereikia niekuo rūpintis. (jei
nerūpite dievui, tai ir bausmės iš jo sulaukti negalima)

Mirties baimė. Intelektualistinis Epikūro požiūris. Mirties baimę galima išsklaidyti pasitelkus į pagalbą
protą. Epikūras sako: „Kol esi gyvas, tol mirties dar nėra, o kai mirtis ateis, tavęs jau nebebus“. Išvada:
neprotinga bijoti mirties. Epikūras laikėsi nuostatos: kai žmogus numirs, tai nieko daugiau po jo nebebus,
o tai reiškia kad po fizinės mirties jus tik prisimins, bet daugiau nieko. Neprotinga baimintis, to ko dar
nėra. Neprotinga baimintis to, kas ateis, nes kai tai ateis, tavęs jau nebebus.

Čia vėl sureikšmintas intelektualizmas.