Prof.

Egidijus Kūris
VU TF Viešosios teisės katedra

ĮVADAS Į TEISINĖS SISTEMOS IR TEISĖS TEORIJOS STUDIJAS

Paskaitų santraukos

2. TEISĖS PARADIGMOS

1. Teisės paradigmos samprata

Teisės teorijų įvairovė ir klasifikavimo pagrindai

[Priminimas] Priežastys, lemiančios teisės sampratų įvairovę (pagal Sinhą):

(a) teisė yra pirmiausia Vakarų kultūros, o ne universalus reiškinys;

(b) pažinimo (epistemologinių) teorijų įvairovė;
(c) teisė visuomet susijusi su tam tikromis vertybėmis, tačiau įvairūs
visuomenės nariai (grupės) puoselėja skirtingas vertybes.

[Priminimas] Ne kiekviena teisės samprata yra teoriškai išplėtota, t. y. ne

kiekviena jų laikytina ir teisės teorija.

[Priminimas] Teisės teorijos klasifikuojamos įvairiais pagrindais:

(a) (i) analitinė jurisprudencija (pvz., pozityvizmas); (ii) normatyvinė

jurisprudencija (pvz., prigimtinės teisės teorija); (iii) kritinė jurisprudencija
(pvz., sociologinė mokykla ir teisinis realizmas);
(b) pagal tai, kaip traktuojama teisės kilmė (plg. Vaišvilą): (i) teologinės teisės
teorijos; (ii) prigimtinė teisės mokykla; (iii) teisinis pozityvizmas (ir
normatyvizmas); (iii) istorinė teisės mokykla (ir marksistinė teisės teorija);
(iv) idealistinės teisės teorijos; (v) psichologinė teisės teorija; (vi) teisės
sociologinė mokykla (ir teisinis realizmas); neminimos teorijos, kuriose
teisės kilmės interpretavimas nėra skiriamasis bruožas;
(c) pagal tai, kaip traktuojama socialinė teisės funkcija (paskirtis) (plg.
Vaišvilą): (i) teisės teorijos, grindžiamos konfliktine teisės socialinės
funkcijos interpretacija, kurioje pabrėžiamas interesų konfliktas ir
prievartinis teisės pobūdis: marksistinė teisės teorija; kai kurios teisės
sociologinei mokyklai (ir teisiniam realizmui) priskiriamos teorijos
(Gumplowiczius, von Jheringas); kritinės teisės studijos; (ii) teisės teorijos,
grindžiamos solidaristine (societarine) teisės socialinės funkcijos
interpretacija, kurioje pabrėžiamas interesų kompromisas: istorinė teisės
mokykla (be savo marksistinės atmainos); kai kurios teisės sociologinei
mokyklai (ir teisiniam realizmui) priskiriamos teorijos (Durkheimas,
Duguit, Poundas); neminimos teorijos, kuriose socialinės teisės funkcijos
interpretavimas nėra skiriamasis bruožas;

1
(d) chronologinis klasifikavimas (pagal laikotarpius, plg. Leono „Teisės
filosofijos istoriją“);
(e) pagal tai, koks metodas vyrauja aprašant ir aiškinant teisę, t. y. ar ji
aprašoma ir aiškinama deskriptyviai, ar normatyviai: (i) deskriptyvios
teorijos: kai kurios teisiniam pozityvizmui (ir normatyvizmui) priskiriamos
teorijos; istorinė teisės mokykla (ir marksistinė teisės teorija); teisės
sociologinė mokykla (ir teisinis realizmas); kritinės teisės studijos; vientisos
(integralios) teisės teorija; integracinė jurisprudencija; (ii) normatyvios
teorijos: teologinės teorijos; prigimtinė teisės mokykla; kai kurios teisiniam
pozityvizmui (ir normatyvizmui) priskiriamos teorijos; idealistinės teisės
teorijos (sąlygiškas priskyrimas);
(f) pagal tai, ar teisė aiškinama vertybiškai neutraliai, ar iš vertybinių pozicijų:
(i) vertybiškai neutralios teisės teorijos: teisinis pozityvizmas (ir
normatyvizmas); (ii) vertybinės teisės teorijos: teologinės teorijos;
prigimtinė teisės mokykla; istorinė teisės mokykla (ir marksistinė teisės
teorija); psichologinė teisės teorija; vientisos (integralios) teisės teorija
(sąlygiškas priskyrimas); teisės sociologinė mokykla (ir teisinis realizmas);
kritinės teisės studijos; neminimos teorijos, kuriose teisės vertybinis
aspektas nėra skiriamasis bruožas;
(g) [Priminimas] pagal tai, ar tam tikra teorija atitinka konvencinę teisės
sampratą, ar nuo jos nukrypsta (jai prieštarauja): (i) teisės teorijos,
grindžiamos konvencine teisės samprata: teologinės teorijos; prigimtinė
teisės mokykla; teisinis pozityvizmas (ir normatyvizmas); istorinė teisės
mokykla (ir marksistinė teisės teorija); vientisos (integralios) teisės teorija;
integracinė jurisprudencija; (ii) teisės teorijos, grindžiamos
nekonvencinėmis teisės sampratomis: idealistinės teisės teorijos;
psichologinė teisės teorija; teisės sociologinė mokykla (ir teisinis
realizmas); kritinės teisės studijos.

Paradigmos samprata

Daugelio teisės teorijų klasifikavimo sąlygiškumas: [Priminimas] daugelis

sampratų nėra izoliuotos vienos nuo kitų, bet viena iš kitos „skolinasi“ idėjas;
svarbiausios teorinės teisės problemos iškyla konkuruojančioms teisės
sampratoms „polemizuojant“. Yra pagrindo kai kurias tai pačiai „rūšiai“
priskiriamas teisės teorijas traktuoti kaip grindžiamas tomis pačiomis (ar
artimomis) teorinėmis ir metodologinėmis nuostatomis (prielaidomis), t. y.
priskirtinas tai pačiai paradigmai.

Paradigmos sąvoka žymi teorinių ir metodologinių nuostatų (prielaidų), kuriais

remiasi tam tikras (mokslinis) tyrimas, visuma (plg. Thomaso Kuhno „Mokslo
revoliucijų struktūrą: paradigma yra „daugiau nei teorija, bet mažiau nei
pasaulėžiūra“).

Apibendrinimas: paradigma – požiūris, pagrindžiantis tam tikrą teorijų grupę.

2
Teisės teorijų įvairovė ir teisės paradigmos

Vienoje teisės paradigmoje galimos įvairios teorijos, kartais aršiai

polemizuojančios tarp savęs.

Klasifikuojant teisės paradigmas (kurioms priskiriamos įvairios teisės teorijos)

negalima visiškai paisyti chronologinio nuoseklumo: teorijos gyvuoja
šimtmečius, tai susilpnėdamos, tai vėl rasdamos naujų argumentų ir vėl
sustiprėdamos.

Šiame kurse aptariamos šios teisės paradigmos: (i) teologinė; (ii) prigimtinė;
(iii) idealistinė; (iv) pozityvistinė (ir normatyvistinė); (v) istorinė (ir klasinė
(marksistinė)); (vi) psichologinė; (vii) sociologinė (ir realistinė); (viii) kritinė
(nihilistinė); (ix) teisės vientisumo (integralumo); (x) ekonominė; (xi)
integracinė.

2. Teologinės teisės teorijos

Teologinių teisės teorijų esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisės kildinimas iš

dievybės

Esmė: teologinės teisės teorijos kaip dieviškosios teisės teorijos.

Pati dieviškosios teisės idėja (ir sąvoka) nėra svetima ir kai kurioms kitoms
paradigmoms priskiriamoms teisės teorijoms, pvz., prigimtinės teisės mokyklai
(ypač ankstyvajai). Vadinasi, dieviškosios teisės buvimo pripažinimas savaime
nėra pakankama sąlyga kokią nors teisės teoriją priskirti teleologinei
paradigmai.

Teologinė paradigma yra tokia, kuria grindžiamos teorijos teisę traktuoja kaip
dieviškąjį įstatymą. Šioje paradigmoje teisė – tai apreiškimo rezultatas: Dievas
kurdamas (sukūręs) pasaulį išdėstė savo valią asmeniui, kuris yra tarpininkas
tarp jo ir žmonių (Mozei, Manu, Muhammadui ir t. t.). Religinės sistemos
įvairios, bet paradigmos esmė nesikeičia.

Teologinių teisės teorijų reikšmė ir kritika

Teologinės paradigmos reikšmė:

(a) pozityvus vaidmuo: užtikrino gana sistemingą visuomeninių santykių

reguliavimą epochoje (visuomenėje, kultūroje), kurioje nebuvo mokslinio
visuomenės funkcionavimo interpretavimo arba buvo tik tokio
interpretavimo užuomazgos;
(b) teisės veiksmingumas (santykinis), kurį užtikrina teisės suartinimas su
religiškai interpretuojama morale, teisės subordinavimas religijai ir bendras
institucinis teisės ir religijos nuostatų įgyvendinimo mechanizmas

3
 atitinkamoje epochoje (visuomenėje, kultūroje).

Šiandien teologinės paradigmos reikšmė gerokai sumenkusi, daugeliu atveju –

tik istorinė, kultūrinė ir pažintinė. Tačiau kai kurios mokyklos tebėra gyvos ir
įtakingos (atitinkamose civilizacijose/kultūrose), pvz., islamo (musulmonų)
teisės mokykla. Liberalioje pliuralistinėje (Vakarų) visuomenėje teleologinė
paradigma šiandien negali neturėti galingų alternatyvų. Kita vertus, ji ir čia
nėra visiškai išnykusi ir yra veiksminga tiek, kiek autonomiškos yra religinės
organizacijos (plg. Katalikų Bažnyčios kanonų teisę, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 43 str., ypač 4, 5 d.).

Kad teologinė paradigma būtų akceptuojama, reikia pripažinti tris dalykus ir

jais tikėti:

(a) aukščiausią dievybę (Dievą) – būtent tą, kuri nurodoma atitinkamoje

religinėje doktrinoje;
(b) tarpininką tarp dievybės (Dievo) ir žmonių, kuriam buvo apreikšta
aukščiausioji valia (Mozę, Manu, Muhammadą ir t. t.), – būtent tą, kuris
nurodomas atitinkamoje religinėje doktrinoje;
(c) tai, kad tam tarpininkui ne tik buvo apreikšta aukščiausioji valia, bet ir kad
jis ją perdavė žmonėms neiškreipdamas.

Šiuo atžvilgiu teologinė yra visiškai priklausoma nuo tikėjimo (konkrečios

religijos išpažinimo); be jo pagrindo netenka visi jos teiginiai.

3. Prigimtinės teisės mokykla

Prigimtinės teisės mokyklos esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisingumas kaip

teisiškumą lemiantis veiksnys

Vartojama vienaskaita – konvencijos rezultatas. Iš tikrųjų yra daug įvairių

prigimtinės teisės mokyklų. Jos tai pergyvena nuosmukį, tai atsinaujina ir grįžta
– jau daugiau kaip du tūkstančius metų.

Skiriamos ankstyvoji ir vėlyvoji (modernioji) prigimtinės teisės mokyklos

(kiekviena apima toli gražu ne po vieną teoriją).

Esmė: valdžios (valstybės, suvereno) kuriama teisė, t. y. pozityvioji teisė (šį

terminą vartoja ne visos prigimtinės teisės mokyklos) yra subordinuota
aukščiausiajai teisei (privalo ją atitikti). Neatitikimas reiškia, kad pozityvioji
teisė yra neteisinga, taigi ne teisė tikrąja to žodžio prasme.

Ergo: šioje paradigmoje neteisinga teisė nėra teisė (bet plg. kai kurias
vėlyvosios mokyklos versijas, kur nuo šios nuostatos šiek tiek nukrypstama).

Šiuo atžvilgiu pagrindinis prigimtinės teisės mokyklos oponentas yra teisinis

4
pozityvizmas.

Ankstyvoji prigimtinės teisės mokykla: Konfucijus, Lao-czė, Aristotelis,

Ciceronas, šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis

Senovės Rytai: Konfucijus, Lao-czė:

(a) Konfucijus: valdovas, kuris rodo valdiniams moralinės drausmės pavyzdį,

skiepija jiems savigarbą ir skatina elgtis dorai; valdovas, kuris valdo vien
teisės ir bausmių pagalba, neskiepija valdiniams savigarbos ir skatina juos
laikytis minimalių teisės reikalavimų; svarbiausia teisėjo funkcija – siekti,
kad nereikėtų taikyti teisės; bausme turi būti siekiama ne tiek nubausti, kiek
auklėti žmones; įstatymai neturi būti taikomi mechaniškai – vien pagal
raidę, neatsižvelgiant į teisingumą ir neteikiant malonės pažeidėjams;
(b) Lao-czė: valdovas turi taikyti įstatymus (teisę) paisydamas prigimtinio
teisingumo; valdovo sukurta teisė neturi pakeisti teisingumo.

Antikinė Graikija, Antikinė Roma ir ankstyvieji Viduramžiai:

(a) Aristotelis: žmonės siekia politinio teisingumo; politinis teisingumas

galimas tik lygių žmonių visuomenėje; politinis teisingumas yra: (i)
prigimtinis; (ii) teisinis; taigi teisingumas nėra tapatus teisei – jei teisė
nukrypsta nuo prigimtinio teisingumo reikalavimų, ji turi būti koreguojama;
(b) Ciceronas: tikroji teisė yra protas, suderintas su prigimties įstatymais (plg.
Baublį).
(c) šv. Augustinas: politinė bendruomenė (valstybė) kaip nuodėmės institucija;
jos kuriama ir palaikomos teisės reikalavimai skiriasi nuo teisingumo
reikalavimų.

Ankstyvosios prigimtinės teisės mokyklos kulminacija – šv. Tomo Akviniečio

scholastinis mokymas (Teologijos suma): prigimtinė teisė pagrindžiama Dievo
autoritetu; prigimtinė teisė nėra aukščiausiasis pozityviosios („žmonių“) teisės
šaltinis, sankcija ir autoritetas, nes virš jos yra prigimtinė teisė, o virš
prigimtinės teisės – „amžinoji“ teisė, savo ruožtu subordinuota dieviškajai
teisei, kuri ne visa yra pažini žmogui:

Dieviškoji teisė
 
Pažini žmogui Nepažini žmogui
 
Amžinoji teisė Lex divina

Prigimtinė teisė

Pozityvioji teisė

5
Taigi dieviškoji teisė gali būti skirstoma į tą, kurią žmogus pajėgus pažinti, ir
tą, kurios pažinti jis nepajėgus; pažini teisė „skyla“ į „amžintąją“ teisę ir lex
divina (dieviškąjį įstatymą), įtvirtintą Šventame Rašte (ši „dvinarė tarpinė
grandis“ – tai kasdieniame gyvenime faktiškai taikoma teisė, kurios kūrėjas
vienu atveju yra Dievas, kitu – žmogus); „amžinoji“ teisė transformuojasi į
prigimtinę, o prigimtinė – į pozityviąją teisę; pozityvioji teisė turi atitikti
aukštesniosios teisės reikalavimus; tokioje hierarchijoje nelieka vietos
pozityviajai teisei, neatitinkančiai prigimtinės teisės, kuri savo ruožtu negali
neatitikti dieviškosios: lex iniusta non est lex.

Vėlyvoji prigimtinės teisės mokykla: Gény, Dabinas, Selznickas, Cohenas,

Fulleris

Moderniosios prigimtinės teisės teorijos itin įvairios; čia prigimtinei teisei

pagrįsti nebereikia kokios nors dievybės autoriteto – ji pagrindžiama
sociologiškai.

François Gény: prigimtinė teisė kaip objektyviai duota vertybė;

Jeanas Dabinas: prigimtinė teisė kaip dorovė, t. y. „ne juridinė kategorija“;

prigimtinės teisės ir pozityviosios teisės santykio (atitikties) problema –
beprasmė ir bevertė ir turi būti pakeista teisės ir moralės santykio problema;

Philipas Selznickas: bandymai taikyti prigimtinę teisę susiję su pavojais; iškilus

taikymo klausimui jis turi būti sprendžiamas pozityviosios teisės naudai; tačiau
pozityviosios teisės efektyvumas priklauso nuo to, kiek atsižvelgiama į
bendruomenės patirtį ir nuostatas (inter alia moralines); taigi prigimtinė teisė
ne tik subordinuota pozityviajai teisei, bet ir diktuoja jai tam tikrus
reikalavimus;

Morrisas Raphaelis Cohenas: etinės jurisprudencijos mokykla (įvairios

teorijos), akcentuojanti teisės etinių charakteristikų svarbą; pozityviojoje teisėje
visuomet įtvirtina tam tikrus teisinius idealus ir bus bendruomenės palaikoma
(jos bus paisoma) tik tada ir tiek, kada ir kiek bendruomenė palaikys tuos
idealus, t. y. tada ir tiek, kada ir kiek pozityviojoje teisėje įtvirtinti idealai
neprieštaraus visuomenės etinėms nuostatoms (normoms, pažiūroms);

Lonas Fulleris: teisės vidinio moralumo teorija; „morali“ pozityvioji teisė

atitinkanti prigimtinę teisę, „nemorali“ – neatitinka; kad pozityvioji teisė būtų
morali, ji turi atitikti šiems reikalavimams (principams):

(a) teisės normų bendrumas (jos turi būti bendro pobūdžio, o ne skirtingos
skirtingiems subjektams);
(b) teisės promulgavimas (teisės normos turi būti skelbiamos, taigi žinomos, o
ne slaptos);
(c) teisės prospektyvumas (teisės normos turi būti nukreiptos į ateitį ir

6
 netaikomos atgal; neleidžiami ex post facto įstatymai);
(d) teisinio reguliavimo aiškumas (įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti
suprantami ir aiškūs);
(e) galimumas vykdyti teisę (neturi būti reikalaujama neįmanomų dalykų);
(f) teisės neprieštaringumas (teisinis reguliavimas turi būti be vidinių
prieštaravimų);
(g) teisės stabilumas (teisinis reguliavimas turi būti stabilus, t. y. jis neturi būti
pernelyg dažnai keičiamas);
(h) pareigūnų teisinio elgesio kongruentiškumas (pareigūnų veiksmai turi
atitikti oficialiai deklaruojamas normas, o pačios teisės normos neturi leisti
šiam elgesiui nuo jų nukrypti).

Šie (ir kiti su jais susiję) reikalavimai šiandien formuluojami kaip teisinės
valstybės (teisės viešpatavimo) principai (požymiai) ir įtvirtinami pozityviojoje
teisėje (inter alia konstitucijose) (plg. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18
str.).

Prigimtinės teisės mokyklos ryšys su teologinėmis teisės teorijomis ir

prigimtinės teisės mokyklos sekuliarizacija

Ankstyvajai prigimtinės teisės mokyklai būdingas glaudus ryšys su

teologinėmis teisės teorijomis: pozityviosios teisės subordinavimas prigimtinei
teisei neretai pagrindinėjamas pačios prigimtinės teisės kildinimu iš
dieviškosios teisės.

Vėlyvojoje prigimtinės teisės mokykloje šis ryšys nutrūksta; prigimtinės teisės

mokykla sekuliarizuojasi (supasaulietiškėja).

Ši tendencija iš esmės sutampa su kita: prigimtinės teisės samprata iš

abstrakčių metafizinių samprotavimų apie „aukštesniąją teisę“ transformavosi
operacionalią, konkretų turinį turinčią kategoriją.

Prigimtinės teisės mokyklos reikšmė ir kritika

Prigimtinės teisės mokyklos reikšmė:

(a) pozityviajai teisei keliami moralumo ir teisingumo reikalavimai; skatinama

siekti pozityviosios teisės humaniškumo;
(b) ši mokykla paskatino individo ekonominės ir dvasinės laisvės įtvirtinimą ir
gynimą; prigimtinių teisių idėjos pagrindimas;
(c) padarė įtaką konstitucionalizmui ir demokratijos plėtrai;
(d) padėjo pagrindus teisingesnei tarptautinei teisei (Hugo Grotius);
(e) prigimtinės teisės mokykla – atsvara kraštutiniam etatizmui;
(f) teikiamas vertybinis pagrindas teisinės sistemos socialinei kritikai
(nusivylus pozityviąja teise atsigręžiama į „teisingesnę“ prigimtinę teisę).

7
Aiškinimai apie prigimtinės teisės kilmę neretai baigiasi spekuliatyviais
samprotavimais, kurių pagrįstumas sunkiai įrodomas empiriškai.

4. Idealistinės teisės teorijos.

Idealistinių teisės mokyklų esmė ir pagrindiniai teiginiai: spekuliatyvus

svarstymas apie teisę. Kantas, Hegelis, Stammleris, Del Vecchio

Apibendrinantis terminas, taikomas teorijoms, kurioms bendra tai, kad teisės

„esmė“ postuluojama remiantis spekuliatyviais samprotavimais (pažinimo
(epistemologinių) teorijas, kuriomis jos remiasi.

Imanuelis Kantas:

(a) trys žmogaus sąmonės formos – mąstymas, valia, jausmai (plg.: „Grynojo
proto kritika“, „Praktinio proto kritika“, „Sprendimo galios kritika“);
(b) proto (žinojimo) srityje išvedami bendrieji principai – aprioriniai postulatai;
kadangi žmogus turi laisvę, įmanomas etinis postulatas; teisės ištakos –
grynojo proto (laisvės) sferoje;
(c) praktinio proto srityje – pareigos idėja bei „moraliniai įstatymai“;
kategorinis imperatyvas: elkis taip, kad tavo elgesys galėtų tapti
universalaus (visuotinio) elgesio maksima.

Georgas Friedrichas Hegelis:

(a) kas protinga – tikra, o kas tikra – protinga; filosofijos užduotis – paaiškinti
šią tezę, vienijančią idėją ir tikrovę; tarp idėjos ir tikrovės nėra esminio
prieštaravimo; idėjos raida pagal triados schemą (tezė—antitezė—sintezė):
(b) triados ir teisės vieta jose: (i) loginė idėja––gamta (prigimtis)––dvasia; (ii)
dvasia: subjektyvioji dvasia––objektyvioji dvasia––absoliučioji dvasia; (iii)
objektyvioji dvasia: abstrakčioji teisė––moralė––socialinė etika; (iv)
socialinė etika: šeima––pilietinė visuomenė––valstybė; (v) valstybė: vidaus
politika––santykiai su kitomis valstybėmis––dalyvavimas pasaulio
istorijoje;
(c) teisė priklauso objektyvios dvasios sričiai; triada: abstrakčioji teisė––
moralė––socialinė etika; abstrakčioji teisė (tezė) – tai tos teisės, kurias
žmonės turi dėl paties savo, kaip individų, egzistavimo (teisė turėti
nuosavybę, sudaryti sutartis ir daryti pažeidimus) – tai individų teisė(s)
priešpriešinti save visuomenei; moralė (antitezė) – tai individų paklusimas
bendrai valiai (abstrakčios teisės neigimas); abstrakčiosios teisės ir moralės
sintezė – socialinė etika;
(d) taigi teisė ištirpdoma moralėje, etiniame gyvenime, taip pat valstybės
dalyvavime pasaulio istorijoje (jos įnaše į pasaulinę patirtį); kadangi
valstybė (kurianti pozityviąją teisę) yra dvasios (idėjos) raiškos „tarpinė
grandis“, ji subordinuojama idėjai.

8
Rudolfas Stammleris (iš dalies seka Kantu):

(a) būtina skirti teisės sampratą ir teisės idėją;

(b) teisės samprata apima bendruosius teisės elementus;
(c) teisės idėja formuluoja tikslus ir priemones jiems pasiekti;
(d) kantiškąjį idealizmą papildo psichologiniu elementu – teisės validumo
(gebėjimo galioti) kategorija: formaliai validi (galiojanti) teisė gali būti
nevalidi (negaliojanti) psichologiniu požiūriu.

Georgio Del Vecchio (neokantininkas):

(a) taip pat skiria teisės sampratą ir teisės idėją;

(b) teisės požymiai: (i) dvišališkumas; (ii) bendrumas; (iii) imperatyvumas; (iv)
prievartinis pobūdis;
(c) tačiau teisė, formaliai atitinkanti nurodytus požymius, dar nebūtinai „iškart“
pripažintina teise – ji dar turi būti patikrinta („testuojama“) atitikties
„juridiniam sentimentui“ (sentimento giuridico), t. y. teisingumo jausmui,
aspektu; nors šio „sentimento“ (kurį kai kurie kritikai laiko gana mistišku)
kriterijai neaiškūs, svarbu tai, kad atkreipiamas dėmesys į subjektyvių
psichologinių veiksnių vaidmenį teisinėje sistemoje.

Idealistinių teisės teorijų reikšmė ir kritika

Idealistinių teisės teorijų reikšmė:

(a) teisės (kaip reiškinio) traktavimas platesnės socialinės struktūros kontekste;

(b) teisės formalių požymių nepakankamumas reguliavimo „teisiškumui“
konstatuoti (teisės validumo akcentavimas; plg. „teisingos teisės“ idėją
konvencinėje teisės sampratoje);
(c) psichologinio veiksnio svarbos teisės validumui išryškinimas.

Spekuliatyvumas; empirinio pagrindimo stoka.

5. Teisinis pozityvizmas. Normatyvizmas

Teisinio pozityvizmo esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisė kaip oficiali

(nustatyta) visuomenės tvarka. Analitinė jurisprudencija

Teisinio pozityvizmo užuomazgos – gilioje senovėje, tačiau (daugiau ar

mažiau) sistemingai išdėstytos tik vėlesniaisiais laikais – kaip priešprieša
įvairiems mokymams apie prigimtinę teisę ir idealistinėms teisės
koncepcijoms.

Pozityvizmas atmeta prigimtinę teisę, juo labiau dieviškąją teisę kaip neteisines
kategorijas.

9
Metodologija, padėjusi pagrindus analitinei jurisprudencijai – į vertybes (kaip
teisės skiriamąjį bruožą) neorientuotai teisės analizei (kategorijų sistemos
konstravimui).

Benthamas, Millis, Austinas, Hartas

Jeremiah Benthamas (utilitaristas, kurio teisės mokslas, pasak kai kurių

komentatorių, buvo „vienas iš nuostabiausių XIX a. intelektualinių
laimėjimų“):

(a) gamta įkurdino žmogų malonumo ir skausmo karalijoje; tai, kas leidžia
išvengti skausmo (blogio) ir siekti malonumo (gėrio), yra nauda (laimė);
užuojauta leidžia kiekvieno naudą (individualią naudą) suderinti su visos
bendruomenės nauda, nes niekas negali būti laimingas, kai kiti nelaimingi;
bendruomenės nauda – tai ją sudarančių individų naudos suma;
(b) teisės tikslas – siekti bendrojo gėrio ir leisti išvengti blogio; įstatymų
leidėjas savo veiklą turi grįsti bendrosios naudos siekiu, rūpintis viešuoju
gėriu; galutinis įstatymų leidybos tikslas – didžiausia nauda didžiausiam
skaičiui žmonių; įstatymų leidybos mokslas (t. y. teisės mokslas) turi pažinti
tikrąjį bendruomenės gėrį ir rasti būdus, kaip jį užtikrinti;
(c) tai pasiekiama varžant bendruomenės narių elgesį, nes nevaržomas vieno
žmogaus elgesys pateisintų ir skatintų nevaržomą kitų žmonių elgesį ir
šitaip būtų mažinamas gėris, kurio kiekvienas jų siekia; todėl valdiniai
(piliečiai) turi paklusti suvereniai valstybės valiai, suvaržančiai jų elgesį
(apibrėžiančiai jo ribas);
(d) teisė – tai ženklų, kuriais išreiškiama valstybės suvereni valia, visuma;
(e) valdinių paklusimą teisei užtikrina tai, kad jos laikymasis siejamas su tam
tikrais įvykiais: teisė siekia, kad su tais įvykiais susiję lūkesčiai taptų
geidaujamo elgesio motyvu;
(f) šitaip teisė „išvaloma“ nuo vertybių;
(g) tokią nuo vertybių „išvalytą“ teisę galima analizuoti pagal: (i) tai, kieno
valią ji išreiškia (t. y. pagal teisės šaltinį); (ii) tai, kokiems asmenims ji
taikoma (t. y. pagal teisės subjektus); (iii) tai, kokioms veikoms ir kokiose
situacijoje ji yra taikoma (t. y. pagal teisės dalyką); (iv) jos taikymo apimtį
(mastą); (v) tai, kaip ji taikoma savo dalykui (t. y. pagal teisės taikymo
būdus); (vi) elgesio motyvus, kuriais teisė tikisi pasiekti savo tikslų, bei
priemones, užtikrinančias, kad šiais motyvais būtų vadovaujamasi (t. y.
pagal teisės galią); (vii) ženklų, kuriais išreiškiama suvereno valia, pobūdį
(t. y. pagal teisės išraiškos formas, arba tiesiog teisės formą); (viii) joje
nustatytas papildomas priemones, kuriomis siekiama išvengti žalos (t. y.
pagal teisinės gynybos priemones).

Johnas Stuartas Millis (Benthamo sekėjas ir kritikas): teisingumo jausmo

svarba derinant individualius interesus ir bendros naudos siekį (plg. Kanto
kategorinį imperatyvą).

10
Johnas Austinas – liepimų teorija:

(a) dieviškoji teisė, moralinė teisė (pozityvioji moralė) ir pan. neturi juridinės
vertės ir atmetama; lieka tik pozityvioji teisė – suvereno komandos;
(b) teisė (law) arba įstatymai (laws) – tai taisyklės, valdžią turinčių mąstančių
būtybių nustatytos kitoms mąstančioms būtybėms;
(c) taigi teisė (įstatymai) yra visai kas kita nei teisingumas; visus įstatymus
galima skirstyti į Dievo įstatymus ir žmonių įstatymus; Dievo įstatymai
neturi teisinės reikšmės; o žmonių įstatymus galima skirstyti į
pozityviuosius įstatymus, t. y. įstatymus tikrąja šio žodžio prasme (laws
properly so-called), ir pozityviąją moralę, t. y. įstatymus perkeltine prasme
(laws improperly so-called);
(d) pozityviuosius įstatymus kuria suverenas – tas, kuris yra politiškai viršesnis
(arba patys valdiniai, realizuodami jiems suteiktas teises); tuo tarpu
pozityviosios moralės (moralinių įstatymų) politiškai viršesnieji nekuria;
pozityviajai moralei priskirtinos dorovės normos, mados, žaidimų, klubų
taisyklės, tarptautinė teisė ir pan.;
(e) tačiau teisė – tai ne vienkartinės (bet kokios), o tik bendro pobūdžio
komandos, nustatančios elgesio taisykles, – jomis asmenims kas nors
bendrai įsakoma arba uždraudžiama;
(f) įstatymais tikrąja šio žodžio prasme pareiškiamas pageidavimas; nuo kitų
pageidavimo pareiškimų jis skiriasi tuo, kad čia komandos adresatas atsako
komandos davėjui, nes komandos davėjas gali jam pritaikyti sankciją
(blogį); komandos adresato galėjimas būti atsakingu ir patirti sankciją
reiškia, kad jis turi pareigą paklusti komandai; taigi komanda, pareiga ir
sankcija yra neatskiriamai susijusios; teisė – tai grasinimais paremti
suvereno įsakymai (prievartiniai įsakymai); teisę apibūdina (ir jos analizei
pagrindą teikia) keturi elementai: (i) suverenitetas; (ii) įsakymas; (iii)
pareiga; (iv) sankcija;
(g) pagal komandų schemą gali būti paaiškintos visos teisės formos, net tokios,
kai tos komandos faktiškai nėra (pvz., teismų taikomos paprotinės normos
kaip „tylios“ komandos – elgesio modelis, suvereno toleruojamas
„nesikišant“).

H. L. A. Hartas:

(a) atspirties taškas – Austino kritika; pratęsiama Austino analitinės

jurisprudencijos tradicija; taikomas ir sociologinis metodas;
(b) prigimtinės teisės doktrina nepriimtina, nes nėra nieko, kas įtikinamai
patvirtintų kokios nors a priori egzistuojančios „teisės“ buvimą; Hartas
negali pritarti ir realistams (žr. infra), teigiantiems, kad teisė – tai tik
numatymas to, kaip vienu ar kitu atveju pasielgs teismai ar kiti
jurisdikciniai organai, nes grynai deskriptyvi analizė negali paaiškinti, kodėl
šie organai elgiasi būtent taip; grynas normatyvizmas (Kelsenas, žr. infra)
Hartui nepriimtinas dėl to, kad, įkalinęs teisę normų loginių ryšių tinkle
neįstengia paaiškinti, kodėl teisės normos galioja ne tik formaliai, bet ir

11
 realiame gyvenime, kodėl jas akceptuoja tie, kurie privalo jų laikytis arba
jas taikyti;
(c) prieštaraujama Austino požiūriui, kad teisė yra grasinimais paremti
suvereno įsakymai, nes, Harto manymu, tokia samprata nepaaiškina
daugelio teisės elementų: juk teisė – tai ne tik baudžiamoji arba
administracinė teisė, kur suverenas „atvirai“ įsakinėja valdiniams ir nustato
sankcijas už jo nurodymų nesilaikymą;
(d) kodėl teisės norma galioja? Jos galiojimas apima du aspektus: (i) išorinį –
dauguma žmonių elgiasi tam tikru būdu (pagal tam tikrą elgesio modelį);
(ii) vidinį – tam tikrą elgesį žmonės pripažįsta kaip modelį (sektiną
pavyzdį);
(e) kai reikalavimas laikytis normų bei socialinis spaudimas tiems, kurie joms
nepaklūsta (ar norėtų nepaklusti) pakankamai stiprus, galima teigti, jog
normos (i) nustato prievoles (pareigas) arba (ii) suteikia galias; tai pirminės
normos;
(f) pirminės normos galioja, nes žmonės jas akceptuoja (priima, pripažįsta);
vadinasi, pirmiausia visuomenėje turi galioti (i) norma, kurią Hartas vadina
pripažinimo taisykle, – norma, nustatanti, kurias normas galima laikyti
nustatančiomis prievoles arba suteikiančiomis galias; be to, turi būti (ii)
keitimo taisyklės, nustatančios, kas ir kokiu būdu gali keisti galiojančias
prievoles nustatančias bei galias suteikiančias normas (dėl to pirminės teisės
normos nelaikytinos tik grasinimais paremtais įsakymais, nes jų kūrimas
pats paklūsta tam tikroms taisyklėms); turi būti ir (iii) bylų sprendimo
taisyklės, leidžiančios autoritetingai nustatyti, ar pirminės normos buvo
pažeistos, ir taikyti poveikio priemones pažeidėjams; visos šios trys normų
rūšys – antrinės normos; antrinių normų buvimas – sociologinis faktas
(vienose visuomenėse tokios galios pripažįstamos diktatoriams, kitose – tik
demokratiškai suformuotoms institucijoms);
(g) taigi teisė – tai pirminių ir antrinių normų junginys (vienovė);
(h) Harto teisės sampratoje teisė apima ir normatyvumo, ir normalumo
aspektus; čia pozityvizmas inkorporuoja kai kuriuos sociologinės
paradigmos elementus: normų akceptavimas – tarsi sociologinis
pozityvistinio požiūrio „papildas“; tačiau normos akceptavimo nereikia
traktuoti kaip jos moralinio ar ideologinio pripažinimo, nes riba tarp teisės
ir moralės išlieka, o jos suvokimas garantuoja ne tik tai, kad kiekvienas
žmogus neims pats spręsti, ar įstatymas yra moralus (taigi jo reikia laikytis),
ar amoralus (vadinasi, jo galima nesilaikyti), bet ir tai, kad nekils problema,
ar pažeidusiam, jo manymu, amoralų įstatymą reikia leistis nubaudžiamam
už nepaklusimą ir ar jurisdikciniai organai (suvokiantys pažeisto įstatymo
amoralumą) turi jį nubausti.

Normatyvizmas kaip pozityvizmo atmaina: Kelseno grynoji teisės teorija

Kelsenas – „grynoji teisės teorija“/normatyvizmas (siekiama paaiškinti, kas yra

teisė „pati savaime“ (per se), o ne kokie yra teisės ryšiai su kitais reiškiniais):

12
(a) teisės mokslas turi tirti, kas teisė yra, o ne kokia ji turėtų būti; tačiau teisė
(normos) susijusi su tuo, kas „turi būti“, t. y. su reikalaujamu elgesiu;
(b) pratęsiama Benthamo ir Austino tradicija nesuplakti teisės su morale:
„tradicinė jurisprudencija“ kaltinama pernelyg pasidavusi prigimtinės teisės
iliuzijai, nuo kurios teisės mokslas turįs būti „išvalytas“; Kelsenas
(priešingai kai kuriems stereotipams) neginčija ideologijos, juolab politikos
įtakos ir reikšmės teisei, jis tik prieštarauja vertybinio (ideologinio,
politinio, interesais grindžiamo ir t. t.) požiūrio „įleidimui“ į teisės mokslą,
kuris turįs būti „grynas“ – „grynoji teisės teorija“ yra teorija be vertybių, be
subjektyvių simpatijų ir antipatijų, žvelgianti į teisę tokią, kokia ši iš tikrųjų
yra; „grynasis“ teisės mokslas turi būti laisvas ne tik nuo moralės, politikos
ar ideologijos, bet ir nuo kitų mokslų – jo tikslas yra struktūrinė
pozityviosios teisės analizė, o ne jos psichologinių ar ekonominių sąlygų
aiškinimas;
(c) teisės mokslas turi „neįsileisti“ vertybių, nes skirtingi žmonės puoselėja
skirtingas vertybes, negali būti vienos nekvestionuojamos vertybių
sistemos, neįmanoma patikimai nustatyti, kurios vertybės „vertingesnės“
arba „teisingesnės“, juolab kad jos keičiasi; vertybės įtvirtinamos teisėje,
tačiau atitinkamos socialinės normos teise tampa ne todėl, kad įtvirtina tam
tikras (ne absoliučias!) vertybes, o, priešingai, tos vertybės labiau
užtikrinamos dėl to, kad yra įtvirtintos teisėje; vienos vertybių sistemos
suabsoliutinimas ir pavertimas teisiškumo kriterijumi reikštų ne tik teisės
priklausomybę nuo moralės, ideologijos ir pan., bet ir žmonių moralinio
pasirinkimo paneigimą, moralės, kaip elgesio „vidinio“ motyvo
reguliatoriaus esmės paneigimą; jurisprudencijos vertybinio neutralumo
doktrina išplėtojama iki absoliuto;
(d) Kelsenas nesutinka, kad teisė reguliuoja „išorinį“, o moralė – „vidinį“
elgesį, nes abiejų šių tvarkų normos gali lemti abi minėtas elgesio rūšis;
moralė, diktuojanti tik elgesio motyvus, suponuoja kito, išorinio
reguliatoriaus – teisės buvimą; moralė yra pozityvioji neprievartinė tvarka;
teisė – prievartinė tvarka, siekianti paskatinti tam tikrą elgesį, priešingą
elgesį siedama su socialiai organizuotu prievartos aktu; nei teisė visada
reikalauja paklusti moralei, nei moralė – teisei; šios dvi socialinio
reguliavimo sistemos nėra tapačios, jos gali reikalauti to paties, bet gali ir
„prasilenkti“; taigi atmetamas populiarus požiūris, jog teisė – tai „moralės
minimumas“ (nes tada tektų pripažinti, jog prievartinė tvarka, kad ją būtų
galima laikyti teise, turi tenkinti moralės minimumo postulatą, o tokio
postulato pripažinimas suponuotų kažkokią „absoliučią“ moralę);
moralumas ar teisingumas nėra tas kriterijus, kuris skiria teisę nuo kitų
socialinių tvarkų; teisė yra vertybė dėl to, kad ji yra norma, o ne tam tikra
socialinė norma yra teisės norma dėl to, kad ji įtvirtina tam tikrą vertybę;
šiuo atžvilgiu teisė neišreiškia jokio moralės minimumo; pozityviosios
teisės pažinimo požiūriu teisės normą galima laikyti galiojančia, net jei ji
prieštarauja moralinei tvarkai; teisės mokslo funkcija yra ne jo dalyko (t. y.
teisės) vertinimas, bet pažinimas ir vertybiškai neutralus aprašymas;
(e) negalima ignoruoti esminio skirtumo tarp gamtos ir humanitarinių mokslų;

13
 teisės mokslas nuo gamtos mokslų skiriasi (ir) tuo, kad pastarieji yra
priežastingumo mokslai, tuo tarpu teisės mokslas – tai normų mokslas:
gamtos moksluose vadovaujamasi priežastingumo principu, pagal kurį
priežastis su padariniu yra susiję ypatingu (priežastiniu) funkciniu ryšiu:
jeigu yra A, tai bus ir B, o normų moksle vadovaujamasi prisiejimo
principu: jeigu yra A, tai privalo būti B; teisės normų atveju žmonių elgesiui
prisiejamos nustatytos sankcijos: jeigu yra elgesys A, tai privaloma taikyti
sankciją B.
(f) griežtai skiriama teisės normą nuo teisės taisyklės (Kelsenui tai nėra
sinonimai), kuri yra teiginys apie teisės normą, t. y. teisės dėsnis; formuluoti
teisės taisykles yra teisės mokslo funkcija; o teisės norma išvis nėra teiginys
– ji yra akto (veikos), kuriuo kažkas nustatoma ir kuriuo sukuriamas
funkcinis faktų ryšys, prasmė; aktas – sociologinis faktas, jo prasmė –
normatyvinis faktas, ir tik ji domina grynąją teisės teoriją; teisės normos yra
preskriptyvios, teisės taisyklės – deskriptyvios; teisės norma negali būti nei
teisinga, nei klaidinga – teisinga arba klaidinga gali būti tik teisės taisyklė;
(g) teisė yra ne empirinių faktų visuma, bet empirinių faktų prasmės, t. y.
empirinių faktų aiškinimo schema, jų interpretavimas kaip teisėtų arba
neteisėtų; šiuo atžvilgiu teisė nėra „reali“, nes ji yra ne elgesys, bet
objektyvai galiojančios elgesį reguliuojančios normos; teisės normos
galiojimas reiškia tai, kad ji priklauso teisės sistemai, o ne kad yra teisinga
ar pagrįsta;
(h) teisės normos reiškia, jog žmonės paskatinami elgtis tam tikru būdu
grasinant jiems prievarta, jeigu jie nepaklustų; jos adresuojamos ne teisės
subjektams (kurių elgesį reguliuoja), bet pareigūnams, nurodydamos, jog
tam tikromis sąlygomis šie turi taikyti prievartą (sankcijas); šią funkciją
atlieka visos teisės normos, kaip prievartinės taisyklės: netiesa, kad vienos
teisės normos nurodo žmonėms kaip elgtis, o kitos reikalauja, kad
nepaklusus būtų taikoma prievarta;
(i) teisės akto prasmė yra tam tikro elgesio susiejimas su sankcija, t. y.
prievartos aktu; sankcija vykdoma (taikoma) kaip reakcija į elgesį,
neatitinkantį to, su kurio priešybe teisės norma susieja sankciją kaip
padarinį; esminis teisės sampratos elementas yra ne tik sankcija, bet ir
deliktas (pažeidimas), kuris yra ne teisės paneigimas, o jos sąlyga; Kelsenas
prieštarauja „tradicinei jurisprudencijai“, manančiai, kad sankcija taikoma
už deliktą: atvirkščiai, tam tikras veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmo
yra deliktas dėl to, kad jis yra susiejamas su prievartos aktu, t. y. su sankcija
kaip jo padariniu; nei deliktas savaime nėra kaip nors moraliai smerktinas,
nei sankcija savaime nėra moraliai vertinga;
(j) subjektinės teisės tėra pareigų atspindžiai, subjektinę teisę ir pareigą aprėpia
objektinės teisės kategorija, t. y. norma, tam tikrą elgesį susiejanti su
sankcija ir šios sankcijos vykdymą padaranti priklausomu to, ar to vykdymo
siekiama tam tikru teisiniu veiksmu (pvz., ieškiniu);
(k) „grynoji teisės teorija“ apima statinę teisės teoriją, kurios objektas – teisė
kaip galiojančių normų sistema, ir dinaminę teisės teoriją, kurios objektas
yra teisėkūros ir teisės taikymo procesas; teisėkūros ir teisės taikymo

14
 procesus taip pat reguliuoja teisė (t. y. teisė reguliuoja savikūrą ir savęs
taikymą);
(l) teisė susideda tik iš normų – kiekvienas teisinio teksto elementas yra norma;
jei kokie nors teisės sistemos elementai (teisės aktai) neprodukuoja normų,
jie vis tiek turi būti susiję su teisės normomis tuo atžvilgiu, kad jie daro
poveikį teisės normų buvimui arba taikymui, – tik tokiu atveju jie yra
teisiškai relevantiški; teisės sistema – ne teisės aktų sistema, o teisės normų
sistema;
(m) kadangi teisė priskiriama normatyvinei tikrovei, teisės normos galiojimo
pagrindas tegali būti kita norma; Grundnorm – pamatinė (fundamentalioji)
norma, kuri pati jau negali būti grindžiama jokia aukštesne norma (plg.
Harto pripažinimo taisyklę); pamatinė norma preziumuojama, ji niekieno
nustatyta (nes bet koks normos nustatymas turėtų remtis aukštesne norma),
bet galioja, nes yra daugiau ar mažiau efektyvi; iš pamatinės normos gali
būti išvedamos visos kitos, sudarančios griežtą hierarchinį konstruktą;
fundamentalioji norma – tai konstitucija.
(n) teisėkūra ir teisės taikymas iš esmės yra tas pats reiškinys: kiekvienas
pozityviosios teisėkūros aktas kartu yra ir teisės (aukštesnės normos)
taikymo aktas; bendrosiomis teisės normomis grindžiamų individualių
nurodymų teisės subjektams, – individualiosios normos sukūrimu baigiasi
teisėkūros procesas, o ją įvykdant (pritaikant) jokia nauja teisės norma jau
nėra sukuriama; teisės taikymas yra arba žemesnės normos kūrimas
aukštesnės normos pagrindu (teisėkūra), arba normos įgalinto prievartos
akto vykdymas;
(o) nacionalinė (valstybių vidaus) ir tarptautinė teisė nėra dvi atskiros teisės
sistemos, bet vienas, „monistinis“, konstruktas; Kelsenas numato
tarptautinės teisės srities plėtimąsi nacionalinės teisės sąskaita;
(p) Kelseno sukonstruotoje teisės sistemoje nėra vietos teisės spragoms, normų
konkurencijai, „antikonstituciniams“ įstatymams ir pan. vidiniams
prieštaravimams, nes logiškai nepriekaištingoje sistemoje jų tiesiog negali
būti; vadinamosios teisės spragos yra fiktyvios ir negali užkirsti kelio
galiojančios teisės taikymui: pamatinė norma „uždengia“ ir jas; normų
konkurencija tarp skirtingo lygmens normų negalima, ir tai yra pagrindas
eliminuoti iš teisės sistemos tuos teisės aktus, kurie prieštarauja aukštesnės
galios teisės aktams, pirmiausia „antikonstitucinius“ įstatymus – tokio
eliminavimo instrumentas yra konstitucinis teismas; tačiau kol teisės aktai,
prieštaraujantys aukštesnės galios aktams, dar nėra eliminuoti iš teisės
sistemos laikantis tos tvarkos, kurią legalizuoja pamatinė norma, nėra
pagrindo netaikyti ginčijamų teisės aktų, jiems nepaklusti; konkurencija tarp
to paties lygmens normų „lyg ir“ įmanoma, tačiau ji iš tikrųjų reiškia, jog
įstatymų leidėjas sukūrė beprasmybę, tad jo normos kūrimo „aktas“
apskritai nėra aktas;
(r) valstybė traktuojama kaip dar viena teisės sistemos apraiška arba aspektas,
t. y. teisės sinonimas: nei teisės, nei valstybės negalima suvokti kitaip, kaip
tik prievartinės žmonių elgesio tvarkos; teisiškai valstybė nėra nei kažkas
daugiau, nei kažkas mažiau už teisę; vadinasi, netenka pagrindo mėginimas

15
 valstybę legitimuoti kaip teisinę, kaip Rechtsstaat, nes kiekviena valstybė
yra „teisinė“ ta prasme, kad kiekviena valstybė yra teisinė tvarka.

Etatizmas

Etatizmas: teisės ryšio su valstybe pabrėžimas. Siejamas (ypač prigimtinės

teisės mokyklos) su pozityvizmu (ypač normatyvizmu) ir vertinamas kritiškai.
Vertybinis požiūris.

Kritiško vertinimo nepagrįstumas: plg. Kelseną.

Kraštutinis etatizmas, kaip visuomenės teisinės savitvarkos neigimas

(paprotinės teisės, teisinio pliuralizmo ir t. t. atmetimas), kritikuotinas ne tiek
(ir ne tik) vertybiškai, bet „akademiškai“ – kaip neatspindintis sudėtingos
teisinės tikrovės.

Teisinio pozityvizmo ir normatyvizmo reikšmė ir kritika

Teisinio pozityvizmo reikšmė:

(a) į teisę žvelgiama kaip į logiška, nuoseklia ir darnia turinčia būti sistemą;
(b) analitinės jurisprudencijos iškilimas (teisės kategorijų sistemos
sukonstravimas);
(c) plg. 1 temą (inter alia „Konvencinę teisės sampratą“).

Teisinio pozityvizmo kritika: plg. („Prigimtinę teisės mokyklą“ supra).

6. Istorinė teisės mokykla. Marksistinė teisės teorija

Istorinės teisės mokyklos esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisė kaip reiškinys,

kurio esmė kinta laikui bėgant

Apibendrinantis terminas, apimantis keletą iš pažiūros nepanašių mokyklų

(autorių);

Bendrumas: teisė kaip socialinės evoliucijos rezultatas ir kaip reiškinys,

paklūstantis evoliucijos dėsniams, galimai lemiantiems pačios šio reiškinio
esmės kitimą.

Von Savigny, Maine’as

Friedrichas Karlas von Savigny: teisė (kaip ir kalba) – tautos dvasios

(Volksgeist) išraiška; įstatymų leidėjas turi ne kurti (užrašyti, kodifikuoti) teisę,
bet ją atrasti, pažindamas Volksgeist; priešingu atveju jo veikla tampa
destruktyvi; dėl to Savigny priešinosi Vokietijos Civilinio kodekso priėmimui
(ir beveik šimtmečiui jį sustabdė; 1831 m. knyga „Apie mūsų amžiaus

16
pašaukimą įstatymų leidybai ir jurisprudencijai“), nes tai, kas tiko Napoleono
laikų Prancūzijai, jo manymu, visai netiko į vieną centralizuotą valstybę
nesusivienijusiai Vokietijai; tautos patirties akcentavimas – konservatyvi idėja,
akcentuojanti teisės ribotumą; įstatymų leidėjas nėra laisvas; tačiau jei
prigimtinės teisės mokykla įstatymų leidėjo nelaisvumą grindžia tuo, jog jam
kai kuriuos dalykus nustatyti draudžiama (pvz., dėl to, kad tai pažeistų žmonių
teises), tai čia įstatymų leidėjas kai kurių dalykų nustatyti neturi, nes ne sulauks
reikiamo rezultato, o tik pakenks visuomenės natūraliai raidai;

Maine’as („Ancient Law“): teisė – tai socialinės evoliucijos rezultatas;

evoliucijos pagrindinė kryptis – perėjimas nuo statuso prie kontrakto: asmens
priklausomybę grupei (genčiai, šeimai, klasei, kastai, luomui ir t. t.) ilgainiui
keičia individualios prievolės ir pareigos, taigi teisė vis labiau nustato ne
žmogaus statusą visuomenėje (grupines laisvės sąlygas), bet sąlygas, kuriomis
žmonės susitaria vieni su kitais; teisės perėjimą nuo statuso prie kontrakto
lemia statiškų visuomenių transformavimasis į progresyvias dinamiškas
visuomenes.

Marksizmas kaip istorinės teisės mokyklos atmaina: Marxas, Engelsas,

Pašukanis

Karlas Marxas ir jo pasekėjai (taip pat daugelis kitų autorių) marksistinės teisės
teorijos nepriskiria istorinei paradigmai; pagrindas priskirti – tai, kad
marksizmas taip pat traktuoja teisę kaip socialinės evoliucijos rezultatą ir
evoliucijos dėsniams paklūstantį reiškinį, kurio esmė istoriškai kinta;

Marksistinės teisės teorijos santykinis atskyrimas nuo daugumos istorinės teisės

mokyklos srovių pateisinamas tuo, kad: (i) Marxas ir jo pasekėjai, kitaip nei
von Savigny, postulavo ne tik teisės kitimą, bet ir jos laikinumą bei išnykimą;
(ii) marksizmas buvo ne vien mokslinė teorija (ir pirmiausia ne teisės teorija),
bet ir praktinio veikimo „instrukcija“ ir savo įtaką įtvirtino didele dalimi būtent
per tai.

Marksizmo teisės teoriją išplėtojo ne tiek Marxas, bet Friedrichas Engelsas

(„Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“) ir (mažiau) Vladimiras
Leninas („Valstybė ir revoliucija“); iš teisės teoretikų ypač paminėtinas
Jevgenijus Pašukinis;

Teisė – ekonominės raidos rezultatas; ekonominė būtis lemia sąmonę;

ekonominė būtis – bazė; teisė (kaip ir politika, kultūra, mokslas, religija, menas
ir t. t.) – antstatas; antstatą ekonomiškai determinuoja gamybiniai (pirmiausia
nuosavybės) santykiai; kiekvienai kokybiškai naujai visuomenės raidos
pakopai (vergovinei, feodalinei, kapitalistinei) būdingas savas teisės istorinis
tipas; tačiau visose šiose pakopose teisė yra ekonomiškai viešpataujančios
klasės valia, paversta įstatymu; bendražmogiškos esmės teisė neturi – jos esmė
klasinė, nes ji yra susvetimėjusios visuomenės produktas ir atributas;

17
visuomenei vystantis link komunizmo, teisė palengva turės nunykti, užleisdama
vietą kitokioms bendrabūvio taisyklėms; bet socializme, kol dar visuomenė
nėra įveikusi susvetimėjimo, teisė išlieka (proletarinė teisė – visuomenės
dirbančiosios daugumos valia, paversta įstatymu);

Atsižvelgiant į tai, kad ši teorija (gerokai iškraipius ir pavertus dogma)

sovietinėje sistemoje buvo paversta oficialiosios ideologijos dalimi,
neišvengiami sunkumai skiriant teorijos mokslinį branduolį nuo propagandinių
teiginių.

Istorinės teisės mokyklos ir marksizmo reikšmė ir kritika

Istorinės teisės mokyklos ir marksizmo reikšmė: akcentuojamas teisės

ekonominis bei socialinis sąlygotumas ir istorinė kaita.

Kritika:

(a) misticizmas (Volksgeist);

(b) iškraipymai ir propagandinis vaidmuo (žr. supra).

7. Psichologinė teisės teorija

Psichologinės teisės mokyklos esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisė kaip

psichologinis reiškinys. Petrażyckis. Psichologinės teisės mokyklos reikšmė ir
kritika

Psichologiniai teisinės sistemos veiksniai, teisės realizavimo psichologiniai

aspektai pažymimi daugelyje teorijų, tačiau tik viena (gana izoliuota) pakraipa
priskiriama psichologinei teisės paradigmai.

Vienas ryškus autorius – Leonas Petrażyckis:

(a) intuityviosios ir pozityviosios teisės dichotomija;

(b) neoficialiosios ir oficialiosios teisės dichotomija (sąsaja su pirmąja
dichotomija);
(c) pozityvioji teisė nėra neigiama, bet jausmams (teisės, teisingumo jausmams,
intuicijai) teikiama pirmenybė prieš ją;
(d) vadinasi, oficialiosios teisės efektyvumas priklauso nuo to, kiek pozityvioji
teisė atitinka neoficialiąją (faktiškai žmonių sąmonėje įsitvirtinusią)
neoficialiąją (intuityviąją) teisę.

Ši mokykla padarė didelį poveikį sociologinio teisės tyrinėjimo plėtrai

(deskriptyvumo akcentavimas, bet – ir dichotomijos!), tačiau iš esmės
nusigręžė nuo teisės kategorijų sistemos konstravimo.

8. Teisės sociologinė mokykla. Teisinis realizmas

18
Teisės sociologinės mokyklos esmė ir pagrindiniai teiginiai

Teisės sociologinė mokykla – savotiška reakcija į analitinę jurisprudenciją ir

įvairias „grynosios teisės teorijos“ variacijas.

Pagrindinė teisinio sociologizmo nuostata: izoliuota teisininkų „kasta“ neturi

savintis teisės ir palaikyti ydingos sampratos, kurioje teisė („knygų teisė“) yra
atskirta nuo realaus gyvenimo, kuriam ji iš tikrųjų skirta.

Teisės sociologinė mokykla: von Gumplowiczius, Sumneris, von Jheringas,

Ehrlichas, Durkheimas, Duguit, Poundas

Ludwigas von Gumplowiczius: valstybė ir teisė kyla iš fakto, kad vienos gentys
(ordos) užkariavo kitas; teisė – jėgos įrankis;

Williamas Grahamas Sumneris: teisė kyla iš papročių (mores), visuomenei

vienus iš jų akceptuojant kaip „naudingus“, kitus – atmetant kaip
„nenaudingus“ (t. y. negarantuojančius sėkmės);

Rudolfas von Jheringas: skiriami trys teisės elementai: (i) prievartinis pobūdis;
(ii) normatyvumas; (iii) tikslingumas („Tikslas teisėje“); tikslingumo
akcentavimas reiškia, kad teisė nėra tik formalus dalykas; teisė taikosi prie
gyvenimo sąlygų, todėl jos standartas nėra kokia nors „aukščiausioji tiesa“;
teisėje nėra nieko universalaus – ji tarnauja tam tikriems tikslams ir turi
užtikrinti visuomenės gyvenimo sąlygas;

Eugenas Ehrlichas: žmonės į oficialias teisines institucijas kreipiasi tik tada, kai
nėra kito būdo išspręsti ginčus, arba tada, kai teisės pažeidimai yra itin drastiški
(tada institucijos pačios įsikiša į žmonių santykius); taigi žmonių elgesį
faktiškai reguliuoja ne valstybės nustatytos normos, bet pati visuomenė;
valstybės nustatytoji (pozityvioji) teisė nėra svarbiausias elgesio reguliatorius –
elgesį reguliuoja „gyvoji teisė“ (lebendes Recht); daugiausia, ką gali pozityvioji
teisė, – tai įvertinti santykius tarp esamų teisinių faktų (kurių ji pati nesukuria)
ir valstybės požiūrio į juos; „gyvoji teisė“ – tai socialinio, o ne valstybinio
gyvenimo elementas, socialinio gyvenimo „karkasas“.

Émile’is Durkheimas: teisė yra visuomenės solidarumo užtikrinimo priemonė

(ypač visuomenei evoliucionuojant nuo mechaninio prie organinio solidarumo;
plg. Maine’ą);

Leonas Duguit (Durkheimo pasekėjas); jo solidarumo teorija kartais vadinama

solidarizmu; neįmanoma paneigti, kad žmonės gyvena visuomenėje ir gali
gyventi tik visuomenėje; todėl socialinio solidarumo užtikrinimas tampa
būtinybe, kurios nereikia pagrindinėti įvairių mitų pagalba – postringaujant

19
apie gėrio, laimės ir pan. siekimą; teisės paskirtis – garantuoti visuomenės
solidarumą; iš socialinio solidarumo išvedamas valstybės atsakomybės
principas: valstybė (suverenas) nėra laisva, vadinasi, ji negali piktnaudžiauti
valdžia ir bet kokias socialines normas transformuoti į teisės normas; kita
vertus, individualios teisės irgi nėra absoliučios ir turi būti subordinuotos
socialinio solidarumo siekiui; ar valstybės išleisti įstatymai neprieštarauja šiam
siekiui, turi nustatyti teismai (Duguit kritikuotas už „teisėjų diktatūros“
propagavimą).

Roscoe Poundas: akcentuojama interesų svarba; teisė – socialinės inžinerijos

(social engineering) priemonė, jos paskirtis – saugoti ir ginti individualius ir
bendrus interesus; tai daryti teisė gali tik „konstruodama pusiausvyrą‘tarp
trejopų objektyviai (nepriklausomai nuo įstatymų leidėjo norų ir valios)
egzistuojančių interesų: (i) viešųjų (valstybės); (ii) individualių (fizinis
integralumas, valios laisvė, reputacija, privatumas, pažiūrų laisvė, santuoka ir
šeima, nuosavybė, verslas, sutarčių laisvė); (iii) socialinių (socialinių resursų
neiššvaistymas, saugumas, bendroji moralė, visuomenės pažanga ir pan.); šiuo
atžvilgiu teisė, kaip socialinė inžinerija, yra ne tik mokslas, bet ir (šiek tiek
metaforiškai kalbant) menas.

Teisinis realizmas kaip teisės sociologinės mokyklos atmaina

Kartais vartojamas apibendrinantis (bet ne visiškai tikslus) apibūdinimas:

„sociologinė-realistinė kryptis“.

Skiriami: (i) amerikietiškasis teisinis realizmas; (ii) skandinaviškasis teisinis

realizmas.

Akcentuojama, „kas teisė yra iš tikrųjų“ ir „kaip ji iš tikrųjų veikia“.

Amerikietiškasis teisinis realizmas: Gray’us, Holmesas jaunesnysis,

Llewellynas, Binghamas, Frankas

Metodologiniai pagrindai – pragmatizmas ir biheviorizmas, iš dalies

psichoanalizė.

Johnas Chipmanas Gray’us: teisė yra taisyklės, nustatytos teisėjų; taigi, tikrieji
teisės kūrėjai yra teisėjai, sprendžiantys ginčus (dažnai kuriantys teisės normas
jau po to, kai jomis „reikėjo vadovautis“);

Oliveris Wendellas Holmsas jaunesnysis: teisė – tai pranašavimas, kaip

pasielgs teismai; norint nustatyti, kokia yra teisė vienu ar kitu klausimu, reikia
žiūrėti į bylos rezultatus;

Karlas Llewellynas (plėtoja Holmeso formuluotę): teisė yra tai, ką, iškilus
ginčams, daro tam tikri pareigūnai (bet [Priminimas:] – ir teisės universaliosios

20
funkcijos!);

Josephas W. Binghamas: teisė – tai galimų teisinių pasekmių ir argumentų

balansas, kurį, spręsdami bylas, nustato (pasveria) teismai; manyti, jog iki
iškylant ginčui yra kokia nors teisė, yra prietaras, nes teisėjai sveria
argumentus, o ne įstatymo normas;

Jerome’as Frankas: teisė yra neapibrėžta, neaiški, nuolat kinta; teisėjas priima
sprendimą, o po to bando jį pateisinti, ieškodamas juridinių argumentų.

Tokios teorijos demistifikuoja teisę (nors kai kurie jų autoriai (pvz., Holmsas)
buvo visuotinai pripažintos jurisprudencijos žvaigždės) ir nėra populiarios
teisininkų tarpe, užtat jos populiarios tarp teisinės sistemos ir teisininkų
„luomo“ kritikų.

Skandinaviškais teisinis realizmas: Hägerströmas, Olivecrona, Lunstedtas,

Rossas

Atmetamos ir analitinė jurisprudencija, ir prigimtinės teisės mokykla;

metodologinis pagrindas – psichologija.

Axelis Hägerströmas: teisėį – tai konatyvūs (valiniai) impulsai veikti tam tikru
būdu, pareigos jausmai, kurie nėra tiesiogiai susiję su veikiančiojo asmens
vertybių sistema (jam jie nei geri, nei blogi), todėl jų negalima vertybiškai
interpretuoti;

Karlas Olivecrona: teisės normos – tai niekieno neformuluojami liepimai

(imperatyvai), kylantys iš per amžius susiformavusių ir visuomenės įvairiomis
formomis sukauptų idėjų apie žmonių elgesį; nėra principinio skirtumo tarp
teisės ir moralės normų; vienintelis skirtumas yra atsakas, kurį šios normos
sukelia žmonių sąmonėje – teisės normos nurodo elgesį, su kuriuo susijęs jėgos
panaudojimas („Teisė kaip faktas“).

A. Vilhelmas Lunstedtas: Teisė – tai žmonių gyvenimas organizuotose grupėse;

teisė – tai, kas tam tikru laikotarpiu laikoma žmonėms naudingu dalyku; taigi
teisė – tai socialinės gerovės sampratos nulemtos normos, kurios savo ruožtu
lemia socialinio teisingumo jausmus, o tie jausmai – nors neturi jokio amžinojo
turinio – yra „bene svarbiausias“ žmonių elgesį lemiantis veiksnys.

Alfas Rossas: teisė turi dvi realybes – bihevioristinę ir psichologinę:

psichologinė teisės realybė – teisę akceptuoja teisinė sąmonė; bihevoristinė
teisės realybė – teismai taiko normas ir dėl to galima prognozuoti žmonių
teisinį elgesį; abi šias realybes į vieną visumą jungia teisės galiojimo (v
alidumo) idėja.

Pragmatizmas. Teisės sociologinės mokyklos ir teisinio realizmo reikšmė ir

21
kritika

Pragmatizmas: sociologinę teisės mokyklą domina ne tiek teisės esmės, ne jos

turinio, net ne formos dalykai, bet pirmiausia realus teisės funkcionavimas
visuomenėje. Akcentuojama, kad teise siekiama tam tikrų tikslų ir ji kuriama
ne tiek remiantis loginiais kategorijų ryšiais, kiek veikiama įvairių
susikertančių interesų, ir atlieka tam tikras funkcijas visuomenėje.

Itin skeptiška sociologinės krypties srovė yra vadinamasis realizmas,

suvokiantis teisę kaip socialinį faktą, pabrėžiantis jos „netikrumą“,
„neapibrėžtumą“ bei pareigūnų (pirmiausia teisėjų) vaidmenį sprendžiant
ginčus.

Sociologinis (ir realistinis) požiūris į teisę (matyt, kaip nė vienas kitas) įtikina,
jog net traktuojant teisę kaip loginę sistemą būtina nepamiršti, kad teisinė
logika nėra savitikslis ir pati viena neturi priemonių iš privalomybės
(„normatyvinės tikrovės“) „automatiškai“ pereiti į esamybę („socialinę
tikrovę“): teisėje įtvirtinti ir jos ginami interesai visuomenės gyvenime
realizuojami per tam tikrą socialinio veikimo mechanizmą.

Suteikdama teisės sampratai psichologinę bei bihevioristinę dimensijas,

pabrėždama interesų svarbą kuriant teisę ir ją realizuojant (taikant), sociologinė
(ir realistinė) jurisprudencija išryškina neatitiktį tarp teisės nuostatų ir
visuomenės gyvenimo, kurį, kaip manoma, teisė turi (ar gali) palengvinti.

Akcentuojama teisės efektyvumo problematika bei būtinumas formalų teisinį

reguliavimą užtikrinti organizacinėmis bei ekonominėmis priemonėmis,
skiepijamas suvokimas, jog negalima kliautis vien tam tikrų tikslų (vertybių)
oficialiu įtvirtinimu, bet būtina garantuoti ir tų tikslų siekimo priemonių
sistemą.

Sociologinė jurisprudencija padėjo susiformuoti teisės sociologijai

(savarankiškai disciplinai teisės ir sociologijos sandūroje), plėtotis
kriminologijai ir kitiems mokslams, nagrinėjantiems teisės (arba jos atskirų
sričių) vaidmenį visuomenės gyvenime, taip pat teisinio elgesio studijoms.

Sociologinė (ir realistinė) jurisprudencija itin pasitarnavo kritiškam požiūriui į

teisę, teisės (teisėkūros, teisės taikymo, teisinių institucijų sprendimų motyvų)
demistifikavimui, teisės mokslo vadavimuisi iš ideologijos ir politikos.

Neretai sociologinio metodo dominavimas (juolab amerikietiškajam teisiniam

realizmui būdingas cinizmas) skatina skeptišką požiūrį į teisės kategorijų
sistemą, leidžia traktuoti teisės nuoseklumą kaip praktiškai neįgyvendinamą
siekiamybę (plg. :Kritines teisės studijas“ infra).

9. Kritinės teisės studijos

22
Kritinių teisės studijų esmė ir pagrindiniai teiginiai: kraštutinis
reliatyvizmas. Kritinių teisės studijų sąjūdis. Ungeris, Kelmanas, Kennedy’is
ir kt. Kritinių teisės studijų reikšmė ir kritika

Santrumpa – CLS (Critical Legal Studies) arba CLSM (Critical Legal Studies
Movement).

Pradžia – XX a. 8-asis dešimtmetis, JAV (Harvardas, Stanfordas); pasekėjai

Prancūzijoje, Vokietijoje.

Anksčiau ar vėliau tokia (ar panaši) teorija turėjo gimti kaip reakcija į daug ką
išvarginusias diskusijas apie teisės esmę, aukščiausias teisines vertybes ir
kategorijų sistemą.

Būdingas kraštutinis reliatyvizmas; metodologija („gabalais“) pasiskolinta iš

amerikietiškojo teisinio realizmo, Frankfurto mokyklos ir (iš dalies)
marksizmo.

Atmetamas liberalizmas, kaip prieštaraujantis „valstybės realybei“: valstybė

suvokiama kaip politinio viešpatavimo įrankis, o teisė – kaip ideologija, turinti
būti nuvainikuota (trashed), demistifikuota ir t. t., nes ji yra politikos „antroji
pusė“; teisės formalizmas sąlygiškas.

Rėksmingai deklaruojamas teisės neracionalumas ir pan.

Labiausiai kraštutiniai atstovai apskritai deklaruoja visišką teisės nepažinumą;

tačiau teisės pažinumo klausimu CLS „skyla“: kai kurie sąjūdžio atstovai
teigia, kad neįmanoma apskritai jokie teisės teorija, tuo tarpu kiti bando ją
konstruoti.

Sąjūdžio guru – Roberto Mangebeira Ungeris; taip pat Markas Kelmanas,

Duncanas Kenedy’is, Peteris Fitzpatrickas, Alanas Hutchinsonas, David
Kairys.

Teikia teorinį pagrindą konkrečių teisinių sistemų (ir konkretaus teisinio

reguliavimo) kritikai, siekiant parodyti tikrąsias, už oficialiai deklaruojamų
įstatymo priėmimo tikslų slypinčias teisės kūrimo ir taikymo aplinkybes.

Silpnumas: patys CLS atstovai nėra nuoseklūs: Harvarde iškėlus klausimą, ar

teisę neigianti profesūra gali dėstyti teisę, buvo „prisiminta“ Konstitucijos
pirmoji pataisa ir t. t.

„Maištas“ dažnai nenuoširdus ir parodomasis.

10. Vientisos (integralios) teisės teorija

23
Vientisos teisės teorijos esmė ir pagrindiniai teiginiai: teisė ne tik kaip normų
sistema. Dworkinas. Vientisos teisės teorijos reikšmė ir kritika

Ronaldas Dworkinas: (i) „tradicinio pozityvizmo“ nepakankamumas

paaiškinant „sunkių bylų“ sprendimą; (ii) teisė kaip visuma (law as integrity);
(iii) teisės principų ir politinių nuostatų vaidmuo taikant teisę; teisėjo (teismo
diskrecija) (plg. Baraką).

Teorijos reikšmė interpretyvistinių nuostatų įsitvirtinimui.

Kritika: galimybė įsivyrauti subjektyvistiniam požiūriui (ar netgi jį pateisinti?)

sprendžiant „sunkias bylas“.

[Atskiri kursai antrojoje studijų pakopoje.]

11. Ekonominė teisės analizė (teisė ir ekonomika)

Ekonominės teisės analizės esmė ir pagrindiniai teiginiai: ekonomikos

metodų taikymas teisei. Coase’as, Posneris. Ekonominės teisės analizės
reikšmė ir kritika

Ekonomikos metodų taikymas teisei: sandorio kaštai.

Ronaldas Coase’as (iš dalies Richardas Posneris): pragmatizmas.

Coase’o teorema: (i) kai sandorio kaštai lygūs 0: efektyvus rezultatas bus
pasiektas nepriklausomai nuo to, kokia teisės norma bus įgyvendinama; (ii) kai
sandorio kaštai nelygūs 0: efektyvus rezultatas nėra pasiekiamas pagal bet kurią
teisės normą – pasirenkama ta teisės norma, kurią įgyvendinant sandorio kaštai
minimizuojami.

Reikšmė: pritaikomumas daugelyje teisės sričių (nuosavybė, žalos atlyginimas

ir kt.).

Kritika: nuoseklios teisės prezumpcija?

12. Integracinė jurisprudencija

Integracinės jurisprudencijos esmė ir pagrindiniai teiginiai: bandymas

suderinti skirtingas teisės paradigmas. Hallas, Bermanas. Integracinės
jurisprudencijos reikšmė ir kritika

Aptartoji teisės paradigmų (mokyklų, teorijų) įvairovė – tik fonas, kuriame

galima išskirti svarbiausias, įtakingiausias mokyklas: tokiomis laikomos
pozityvizmas, prigimtinės teisės mokykla ir istorinė teisės mokykla.

24
(Sociologinė kryptis, matyt, ne mažiau įtakinga nei istorinė mokykla, bet čia
nėra minima.)

Jerome’as Hallas, Haroldas J. Bermanas: integracinės jurisprudencijos idėja.

Integracinė jurisprudencija kol kas nėra išplėtota „savarankiška“ mokykla – tai

bandymas rasti sąlyčio taškus tarp trijų minėtų paradigmų.

Bermanas: visos trys minėtos „didžiosios“ mokyklos viena kitą ne tiek

paneigia, kiek papildo – kalba apie tą patį, tik kitais terminais, tarsi skirtingos
koordinačių sistemos ar skirtingos kalbos, kuriomis parašyti tekstai gali būti
vieni į kitus verčiami, jei yra „žodynas“, leidžiantis tai daryti.

Tokio „žodyno“ pavyzdys (pagal Bermaną):

Prigimtinės teisės
Teisinis pozityvizmas Istorinė teisės mokykla
mokykla
Politika Moralė Istorija
Teisingumas
(sąžiningumas,
Tvarka Patirtis
nešališkumas ir pan. –
justice)
Valia Protas Atmintis ir vaizduotė
Bendruomenės sutarimas
Valdžia Sąmonė
(konsensas)
Teisingumas (tai, kas
Įstatymų leidyba nėra klaidinga – the Paprotys
right)
Normos Principai Precedentas
Teisingumas
Gėris (teisingumu paremta Sveikas protas
teisė – equity)

Integracinis požiūris pateikia raktą, leidžiantį vienos teisės paradigmos

kategorijas „išversti“ į kitą paradigmą, ir jas sujungia: kiekviena iš šių trijų
konkuruojančių paradigmų teisę atskleidžia vienpusiškai, o kartu – parodo šio
reiškinio pilnatvę.

Bermanas: „sujungimo“ formulė: teisė yra pozityvizmo kategorijos ir

prigimtinės teisės mokyklos kategorijos balansas istorinės teisės mokyklos
kategorijos kontekste; pvz., „teisė yra politikos ir moralės balansas istorijos
kontekste“ (law is a balance of politics and morality in the context of history),
„teisė yra tvarkos ir teisingumo balansas tautos patirties kontekste“, „teisė yra
valios ir proto rezultatų balansas istorinės atminties kontekste“ ir t. t.

13. Vietoje pabaigos: kitos teisės paradigmos ir teisės paradigmų skaičiaus

25
 nebaigtinumas

Mažiau įtakingos teisės teorijos ir postmodernistiniai sąjūdžiai teisės moksle

(fenomenologija, feministinė teisės teorija, rasės ir teisės studijos ir kt.).
Teisės paradigmų konkurencija ir sąlyčio taškai. Naujų teisės teorijų ir
paradigmų iškilimas kaip nesibaigiantis procesas.

Naujų teisės teorijų ir paradigmų iškilimas kaip nesibaigiantis procesas.

Mažiau įtakingos teisės teorijos: fenomenologija, feminizmas, rasės ir teisės

studijos ir kt.

Teisės paradigmų konkurencija ir sąlyčio taškai: prigimtinės teisės mokykla v.

pozityvizmas; plg. integracinę jurisprudenciją.

Naujų teisės teorijų ir paradigmų iškilimas kaip nesibaigiantis procesas. ...

26