Professional Documents
Culture Documents
Amy Ewing Brangakmenis 2015 LT
Amy Ewing Brangakmenis 2015 LT
Ev51 TH EJEW EL
H a rp e rT e e n , an im p rin t o f
H a rp e r C o llin s Publishers,
N e w Y o rk , 2014
I S B N 97 8-609-01-2111-5
Copyright T H E J E W E L © A m y E w in g 2014
U ž viską.
P irm ass
k
y
riu
lės vis dar su chalatu, stengdamasi įsim inti, kaip atrodo mano
kambarys. Jis nedidelis, išsitenka tik lovelė, drabužių spinta ir
aptriušęs medinis tualetinis staliukas. Kam pe atremta mano
violončelė. A n t tualetinio staliuko stovi vaza su gėlėmis, kei
čiamomis kas antrą dieną, guli plaukų šepetys, šukos, keletas
kaspinų ir sena grandinėlė, ant kurios užvertas tėčio vestuvi
nis žiedas. K a i gydytojai nustatė man diagnozę, mama p ri
vertė j į paim ti, prieš ateinant kareiviams išsivesti manęs.
Svarstau, ar po šitiek laiko j i dar pasigenda žiedo. A r ilgisi
manęs, kaip aš jos. Paširdžius sugniaužia nerimas.
Per ketverius čia nugyventus metus kambarys beveik ne
pasikeitė. Nėra paveikslų. Nėra veidrodžio. M o k ym o cen
truose veidrodžius kabinti draudžiama. Vienintelis naujas
daiktas — mano violončelė. Tiesą sakant, netgi ne mano.
Instrumentas priklauso Pietiniams Vartams. Spėlioju, kas ja
grieš, man išvykus. Juokinga, kad Ilgėsiuosi tokio nykaus ir
nuobodaus kambario.
— K aip laikaisi, brangute? — klausia Peišins.
Ji nuolat kreipiasi į mus tokiais žodžiais kaip „brangute“ ,
„širdele“ ir „avyte“ , tarsi bijotų vadinti tikraisiais vardais.
G al Peišins tiesiog nenori prisirišti prie mūsų. Jau seniai dirba
Pietinių Vartų vyriausiąja prižiūrėtoja. Tikriausiai matė dau
gybę m erginų, kurios gyveno šiame kambaryje.
— M an viskas gerai, — pameluoju.
Nėra prasmės pasakoti Peišins, kaip jaučiuosi iš tiesų —
kaip man perši odą ir koks sunkumas užgulęs širdį lyg tamsus
debesis.
Peišins tiriam ai nužvelgia mane nuo galvos ik i kojų ir su
čiaupia lūpas. J i yra apkūni moteris su žilom is sruogomis re
tuose ruduose plaukuose. Jos veido išraiška lengvai įskaito
ma. G aliu atspėti, ką Peišins pasakys, dar ja i neprabilus.
— A r tikrai vilkėsi chalatą?
Linkteliu, trindama minkštą drabužio medžiagą nykščiu ir
sm ilium i, paskui šoku iš lovos. Buvimas surogate teikia tam
tikrų pranašumų. Galim e vilkėti, ką norim e, valgyti, ko užsi-
geidžiame, ilgai m iegoti savaitgaliais. Gauname išsilavinimą.
Gerą išsilavinimą. Nestokojame šviežio maisto ir vandens, v i-
sada turim e elektros, be to, mums nereikia dirbti. Netenka
kęsti skurdo, o prižiūrėtojos sako, kad Brangakmenyje gy
vensime dar prašmatniau.
Trūks tik laisvės. Prižiūrėtojos šitai nutyli.
Peišins išskuba iš kambario, seku ja i įkandin. Pietinių Var
tų m okym o centro koridorių sienos išmuštos tikm edžio ir
palisandro plokštėmis, nukabinėtos paveikslais. Šiuose ma
tyti tik spalvų dėmės, neturinčios aiškių apribų. Visos durys
vienodos, bet aš žinau, kur einame. Peišins žadina tik tada,
kai tau reikia pas gydytoją, kai nutinka kas nors svarbaus ar
kai ateina tavo Atsisveikinim o D iena. Iš šio aukšto, be manęs,
rytoj į varžytynes vyks dar viena mergina — geriausia mano
draugė Reivena.
Jos kam bario durys atdaros, j i jau apsirengusi. M ū v i gels
vas ir rudas kelnes aukštu liem eniu ir v ilk i baltą m egztinį su
V pavidalo iškirpte. N egaliu pasakyti, ar Reivena gražesnė
už mane, nes jau ketverius metus nemačiau savo atvaizdo.
Vis dėlto esu įsitikinusi, kad mano draugė yra viena iš pačių
nuostabiausių surogačių Pietiniuose Vartuose. M es abi ju o
daplaukės, tik Reivenos plaukai trum pi, tiesūs ir žvilgantys,
o manieji bangomis krintantys ant nugaros. Reivenos oda
sodrios karamelės spalvos, akys, beveik tokios pat tamsios
kaip plaukai, tarsi m igdolai įsodintos tobulame pailgame vei
de. Reivena aukštesnė už mane, tai jos pranašumas. M ano
dram blio kaulo spalvos oda sudaro keistą kontrastą su plau
kais, akys violetinės. Žinau šitai ir be veidrodžio. D ė l akių
spalvos ir buvau pavadinta Violeta.
— Svarbi diena, tiesa? — sako man Reivena, eidama į kori
dorių ir prisidėdama prie mūsų. — Tai šitaip ir vilkėsi?
Antrąjį draugės klausimą nuleidžiu negirdomis.
— Rytoj bus dar svarbesnė diena.
— Aha, bet rytoj negalėsime pasirinkti drabužių. Ir poryt.
Ir niekada daugiau. - Reivena užsikiša plaukus už ausų. - T i-
kiuosi, tas, kuris mane nupirks, leis man m ūvėti kelnes.
— N edėk per daug vilčių , brangute, — įspėja Peišins.
Sutinku su ja. Brangakmenis tikrai nepaneši į tokią vie
tą, kur moterys m ūvi kelnes, nebent jos būtų tarnaitės, dir
bančios to li nuo žm onių akių. N et jeigu būtum e parduotos
Banke gyvenančiai p irk lių šeimai, vis tiek privalėtum e v il
kėti sukneles.
Vienišasis miestas suskirstytas į penkis rajonus. Visus juos
skiria sienos, visi, išskyrus Liūną, gavo pavadinimus nuo to,
kuo užsiima jų gyventojai. Liūnas yra arčiausiai jūros ir to
liausiai nuo centro, tai vargingiausia miesto dalis. M es ne
turim e pramonės, tad apgyvendiname žmones, dirbančius
kituose rajonuose. Ketvirtasis yra Ū kis, ten verčiamasi žem
dirbyste ir gyvulininkyste. D ū m ų rajone veikia gamyklos.
Antrasis rajonas vadinamas Banku, jam e įsikūrusios visos p ir
klių parduotuvės. Pačiame miesto centre yra penktasis rajo
nas — Brangakmenis, miesto širdis, ten gyvena karališkosios
šeimos nariai. Po rytdienos varžytynių jam e apsigyvensime ir
m udvi su Reivena.
Lipam e žemyn paskui Peišins plačiais mediniais laiptais. Iš
virtuvės į laiptinę kyla šviežiai iškeptos duonos ir cinam ono
kvapas. Jis primena minkštas bandeles, kurių mama iškepda
vo per mano gim tadienį. Tokią prabangą retai kada galėdavo
me sau leisti. Dabar valgau bandeles kada panorėjusi, bet jos
ne tokios skanios kaip mamos.
Einam e pro vieną klasę, jos durys atdaros; akim irką stab
teliu pažiūrėti. Pamatau jaunas, kokių vienuolikos dvylikos
metų mergaites. Naujokės. Kadaise ir aš buvau tokia. Tada
galios man tebuvo paprastas žodis, tik vėliau sužinojau, kad
esu ypatinga kaip ir visos kitos Pietinių Vartų mergaitės. D ė l
tam tikro genetinio pakitim o mes turim e gebėjimų išgelbėti
karališkąją gim inę.
Mergaitės sėdi suoluose, šalia kiekvienos iš jų stovi kib i
rėlis, guli tvarkingai sulankstyta nosinė. A n t suolų išrikiuota
po penkias raudonas plytas. Prižiūrėtoja sėdi aukštesniame
suole ir žym isi pastabas. Jai už nugaros lentoje parašytas žodis
Ž A L I A . Mergaitės laiko pirmosios galios — gebėjimo pakeisti
spalvą — testą. Nusišypsau puse lūpų ir krūpteliu, prisim in
dama tuos kartus, kai pačiai teko šis išbandymas. Stebeiliju į
arčiausiai sėdinčią mergaitę, sukioju rankose įsivaizduojamą
plytą, o m okinė laiko tikrą, skaisčiai raudoną.
P irm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. Antra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trečia, priversti j į paklusti savo valiai.
Mergaitės pirštų paliestose vietose išsiraizgo žalios linijos,
jos lyg vijokliai nusidriekia raudonu plytos paviršiumi. Susi
kaupusi j i prisimerkia, kovoja su skausmu. Žinau, atlaikiusi
dar kelias akimirkas, m okinė įvykdys užduotį. Vis dėlto skaus
mas nugali, mergaitė suklinka ir išmeta plytą, ši vėl nusidažo
raudonai. Tada j i čiumpa kibirėlį ir pravimsta krauju, iš nosies
irgi bėga raudona srovelė; m okinė nusišluosto ją nosine.
Atsidūstu. Pirm osios galios testas lengviausias iš trijų, o
j i tesugeba pakeisti vos dviejų plytų spalvą. Vargšelės laukia
sunki diena.
— Violeta! — šūkteli Reivena, skubu ją vytis.
Valgomasis pustuštis, dauguma mergaičių jau pamokose.
M u d viem su Reivena įėjus, kalbos nutyla, mergaitės padeda
šaukštus ir puodelius, paskui visos atsistoja, sukryžiuoja du
dešinės rankos pirštus ir priglaudžia prie širdies. Tokia Atsi
sveikinim o Dienos tradicija, taip pagerbiamos išvyksiančios
į varžytynes surogatės. Darydavau tai kiekvienais metais,
bet šįsyk jaučiuosi keistai, nes šis gestas skirtas man. G erklė
je įstringa gumulas, ima peršėti akis. Jaučiu, kokia įsitempusi
Reivena. Nem aža mus sveikinančių mergaičių rytoj pačios
važiuos į varžytynes.
Įsitaisome prie įprastinio mūsų staliuko kam putyje šalia
lango. Prikandu lūpą, nes suvokiu, kad netrukus šis staliukas
jau nebebus mūsų. Tai paskutiniai mano pusryčiai P ietiniuo
se Vartuose. R ytoj jau dundesiu traukiniu.
Atsisėdame, mūsų pavyzdžiu paseka ir kitos mergaitės.
Pokalbiai atgyja, tiesa, šnekamasi vos ne pakuždom is.
— Žinau, kad tai pagarbos ženklas, — sumurma Reivena. —
Bet man nepatinka išskirtinis dėmesys.
Jauna prižiūrėtoja, vardu Mersė, atskuba su sidabriniu ka
vinuku.
— L in k iu sėkmės varžytynėse, — droviai taria ji. Vos iš
spaudžiu šypseną. Reivena tyli. Mersė švelniai išrausta. — K o
norėtumėte pusryčių?
— D viejų keptų kiaušinių su kum piu, skrudintų bulvyčių,
skrebučio su sviestu ir braškių džemu. Ž iū rėkit, kad kum pis
nepridegtų, — Reivena greitakalbe išpyškina patiekalų sąra
šą, tarsi norėdama suglum inti Mersę. Tikriausiai to ir siekia.
Mėgsta šaipytis iš žm onių, ypač kai jaudinasi.
Mersė tik nusišypso ir linkteli galvą.
— O ko atnešti tau, Violeta?
— Vaisių salotų, — atsakau. M ersė išskuba į virtuvę. — N eg i
tikrai ketini šitiek suvalgyti? — klausiu Reivenos. — Rodos,
per naktį man susitraukė skrandis.
— Viską pernelyg im i į galvą, — sako draugė, berdama į
kavą du kaupinus šaukštelius cukraus. — Gausi skrandžio opą.
G urkšteliu kavos ir nužvelgiu kitas merginas. Ypač tas,
kurios važiuos į varžytynes. Vienos iš jų jaučiasi panašiai kaip
aš, trokšta sugrįžti į lovą ir pasislėpti po antklode, kitos su
sijaudinusios plepa. Niekada nesupratau tų m erginų, kurios
tiki visais prižiūrėtojų tauškalais, kokios svarbios esame, kaip
tęsiame ilgą ir garbingą tradiciją. Sykį paklausiau Peišins, ko
dėl, pagim džiusios kūdikį kilm ingiesiem s, negalime grįžti
namo. Ji atsakė:
„Karališkoji šeima labai brangina surogates ir trokšta rū
pintis jom is ik i gyvenim o pabaigos. Ju k tai nuostabu, tiesa?
T ie žmonės tokie kilniaširdžiai.“
Atšoviau, kad verčiau būčiau likusi su savo šeima, o ne
naudojusis jų kilniaširdiškum u. Prižiūrėtojai toks atsakymas
nepatiko.
Jaunesnė už mus į pelytę panaši mergaitė prie gretim o sta
liuko staiga surinka iš skausmo ir nuostabos — jos stiklinė su
vandeniu virsta ledu. J i paleidžia stiklinę iš rankų, ši nukrinta
ant grindų ir subyra į šukes. M ergaitei iš nosies pasipila krau
jas, j i čiumpa servetėlę ir išbėga iš valgom ojo. Atskuba p rižiū
rėtoja su šiukšlių semtuvėliu.
— D žiaugiuosi, kad man taip nebenutinka, — sako Reivena.
K ai pradedi m okytis, kaip naudotis galiomis, jas sunku
valdyti. Jei jos pasireiškia netikėtai, skausmas visada daug
stipresnis. Pirm ą kartą atsikosėjusi krauju, pamaniau mirsian
ti, bet maždaug po metų šitai liovėsi. Dabar kraujas iš nosies
man teka tik retkarčiais.
- Prisim eni, kaip visą kraitelę braškių paverčiau m ėlyno
mis? — beveik juokdam asi klausia Reivena.
Prikėlusi mintyse tą įv yk į, krūpteliu. Iš pradžių buvo
linksma, bet Reivena neįstengė sustabdyti savo galios — kiek
vienas jos paliestas daiktas tapdavo mėlynas. Tai truko visą
dieną. M an o draugė smarkiai susirgo, gydytojai turėjo ją izo
liuoti.
Ž iū r iu , k a ip ra m ia i R e iv e n a p ila s i p ie n o į kavą, ir p am a
centras.
tas miesto dalis vežami iš atskirų stočių. Jos yra toliau nuo
dūm ų kamuoliams.
grįžti į lovą.
Stovint kitoje platform os pusėje apima keistas jausmas.
K ą vilkėsim e, sužinosime tik V aržytynių namų pasirengimo
kambariuose, tad dabar visos esame apsirengusios vienodai —
tiesaus kirpim o rudom is suknelėmis ik i kelių su Pietinių
Vartų emblema ir varžytynių num eriu, p ritvirtin tu kairėje
pusėje.
Dabar aš esu tik 197-as numeris. Violetos Lasting nebėra.
Užsilipęs ant pakylos, Brangakm enio atstovas rėžia įpras
tinę kalbą. Tai stambus vyras su akiniais metaliniais rėmeliais
ir brokato liemene. A n t kairės rankos piršto jis m ūvi žiedą —
rubino akis didelė kaip prisirpusi vyšnia, apsodinta deiman
čiukais. Negaliu atitraukti akių nuo to žiedo. Jei būtų par
duotas, trys Liū n o šeimos galėtų prasim aitinti ištisus metus.
V yro balsas silpnas ir monotoniškas, didum ą žodžių pa
gauna ir nuneša vėjas. Vis tiek nesiklausau — ta pati kalba
kartojama kasmet. Šlovinama k iln i surogačių misija, pabrė
žiamas mūsų vaidm uo karališkajai gim inei pratęsti, piešiama,
kaip būsime gerbiamos visų miesto gyventojų.
N ieko nenutuokiu nei apie Banką, nei apie Brangakmenį,
bet nėmaž neabejoju, kad kitiems miesto gyventojams suroga-
tės visai nerūpi, nebent gyventum Liūne ir iš tavęs būtų atim
ta dukra. N iekam iš prastesnių miesto rajonų — D ūm ų, Ū k io
ir Liū n o — gyventojų neleidžiama įsigyti surogačių. Kartais
tėvai mėgina paslėpti dukras ar sumokėti gydytojams, kad šie
suklastotų testą. Kiekvienai lytiškai subrendusiai Liū n o mer
gaitei būtinai atliekamas kraujo tyrimas, ju o siekiama nusta
tyti, ar j i turi surogatės gebėjimų. Gydytojai nežino, kodėl
šis genetinis pakitimas, leidžiantis ištobulinti ypatingas galias,
yra būdingas tik mergaitėms iš vargingiausios miesto dalies.
K ilm ingųjų statytiniai atidžiai seka, kad visos jos būtų patik
rintos. U ž mėginimą išvengti tyrim o gresia mirties bausmė.
K rū p teliu prisimindam a pirmąją viešą egzekuciją, kurios
liudytoja teko būti. Tai įvyko prieš septynis mėnesius. M e r
gina buvo sučiupta po trejų m etų slapstymosi. Kareiviai at
vedė ją į aikštę priešais Pietinius Vartus. Stovėjome už per
tvaros, j i buvo skaidri iš mūsų pusės, bet matinė iš lauko, kad
susirinkusi m inia nematytų mūsų. Žvalgiausi, ar neišvysiu
mamos, bet tarp žiūrovų jos nebuvo. N u o mūsų namų ik i
Pietinių Vartų beveik valanda kelio. Be to, mama tikriausiai
nenorėjo, kad tokį reginį išvystų Eukas ir Heizelė. J i su tėvu
niekada neidavo į viešas egzekucijas. Tėvas jas vadino šlykš
čiomis. O mane kamavo smalsumas, spėliojau, kaip viskas
vyksta.
Vienąkart pamačiusi, supratau, ką tėvas turėjo galvoje.
M ergina buvo apiplyšusi, ilg i ju o d i susivėlę plaukai gaubė
jos veidą ir paryškino stulbinančiai mėlynas akis, spindinčias
kaip brangakmeniai. Atrodė nuožm i ir sulaukėjusi, gal vos
keleriais metais vyresnė už mane.
Nesidraskė ir nesipriešino dviem ją laikantiems karei
viams. Neverkė ir nemaldavo. Buvo keistai rami. G aliu p ri
siekti — kai kareiviai paguldė merginos galvą ant trinkos, j i
nusišypsojo. Teisėjas paklausė, ar j i nori tarti paskutinį žodį.
— Štai kaip viskas prasideda, — pasakė mergina. — Aš nebi
jau, - paskui, veidą aptemdžius liūdesiui, tepridūrė: — Per
duokite K eboltui, kad m yliu jį.
Netrukus j i buvo nukirsdinta.
Prisiverčiau žiūrėti, neatitraukti akių nuo sudarkyto
kūno, nekrūpčioti ir nenusukti žvilgsnio, kaip padarė Lilė
ir daugelis kitų mergaičių. M aniau, kad šitaip elgdamasi pa
gerbsiu merginos drąsą, savotiškai įprasminsiu jos gyvenim ą
ir m irtį. Aišku, tai buvo kvaila m intis — paskui ištisą savaitę
mane kankino košmarai, nors vis tiek didžiavausi savimi.
Kada tik prisim enu tą merginą, spėlioju, kas buvo tasai
Keboltas. Svarstau, ar kada nors sužinojo, kad pasmerktoji
prisim inė j į prieš m irtį.
Vėl pažvelgiu į Brangakm enio atstovą. Baigęs kalbėti, jis
nušluosto akinius šilkine nosine.
Šiais metais iš Pietinių Vartų į varžytynes važiuoja tik d vi
dešimt dvi surogatės. Daugum a jų atvyks iš Siaurinių ir Va
karinių Vartų. M ūsų traukinio garvežys tamsiai violetinis, jis
traukia viso labo tris vagonus. Sąstatas kur kas trumpesnis ir
jaukesnis negu tas, kuriuo mano tėvas važiuodavo į darbą.
M ūsų vyriausiasis gydytojas Stilas, ištįsusi pilka žmogysta,
pakrato dručkiui ranką, tada kreipiasi į mus. Jo ilgas smakras,
ilga nosis, ilgos rankos, žili plaukai ir antakiai, pilkšvos akys.
N et oda pilkšvo atspalvio. Kartą L ilė sakė man girdėjusi, kad
daktaras Stilas priklausomas nuo opiatų, todėl jo oda neteku
si natūralios spalvos.
— O dabar, panelės, metas keliauti, — taria jis silpnu, tyliu
balsu.
Jam mostelėjus ilgapiršte ranka, garsiai šnypšdamos atsive
ria vagonų durys. Surogatės ima lip ti vidun. Dirstelėjusi per
petį, išvystu M ersę šluostantis akis, Peišins kaip visada rami.
Ž iū riu į m okym o centro miegamųjų langus, apkaltus gro
tomis su plieninėm is rožėmis. Pastatas sumūrytas iš šviesiai
rausvų akmenų. M atau pasiliekančių surogačių veidus. Šios
merginos, išvažiavus traukiniui, grįš į m okym o centrą ir nie
kada daugiau nebeprisimins mūsų. M an o žvilgsnis stabteli
prie mergaičiukės didžiulėm is rudom is akimis. J i labai liesa
ir, regis, nusilpusi dėl prastos m itybos. Aišku, naujokė. M u
dviejų akys susitinka. M ergaičiukė sukryžiuoja du dešinės
rankos pirštus ir priglaudžia sau prie širdies.
Įlipu į vagoną, durys man už nugaros užsidaro.
***
VAGONAI TOKIE PAT NEJAUKŪS KAIP IR M Ū SŲ KAMBARIAI PIETI-
niuose Vartuose.
nežinodamos, ką daryti.
Paskui traukinys pajuda, ir mes susirandame vietas. Reive-
gražu.
Geltona kaip sviestas saulė vėl skaisčiai šviečia. Tenka p ri
sidengti akis nuo žilpinančių parduotuvių vitrin ų blyksnių.
Parduotuvės įsikūrusios pilkais akmenimis grįstose gatvėse.
Pusapvaliai langai su sidabrinėmis langinėmis, išpuoštomis
auksiniais ornamentais, čia nieko nestebina. Lieknakam ieniai
m edžiai tvarkingai rikiuojasi palei šaligatvius, jų vainikai at
rodo kaip tobuli kupolai. Pirm yn atgal zuja elektrinės karie
tos. V yrai su katiliukais ir švariais išlygintais kostiumais lyd i
moteris, vilkinčias įvairiaspalves šilko ir satino sukneles.
— Rodos, Peišins buvo teisi, — sakau. — N em atyti nė vienos
kelnėtos.
Reivena keikteli sau po nosim i.
— Kaip miela, — Lilė priglaudžia kaktą prie stiklo. — T ik
įsivaizduokit — vienoje iš šių parduotuvių Eksitas išvydo
Elektrisę.
Reivena lėtai papurto galvą.
— Tikra beprotybė. Visa tai... T u riu galvoje... Žinojom e iš
nuotraukų, ir vis dėlto... šie žmonės turi begales pinigų.
— D ar nematėme Brangakm enio, — pareiškiu.
— Na, mergaitės, nurim kit, — liepia vyresnioji prižiūrėto
nė šviesa vagone.
— N agi, nagi, taip labai nesijaudinkit, — sako daktaras Sti
las. N ykus jo balsas nėmaž neramina mūsų. — Šie vaistai tie
siog padės jum s atsipalaiduoti prieš didįjį įvykį. Prašom lik ti
savo vietose.
Širdžiai dunksint krūtinėje, surandu Reivenos ranką.
Daktaras ramiai apeina vagoną. A n t tablečių pažym ėti mūsų
varžytynių num eriai. Kiekviena mergaitė turi iškišti liežuvį,
tada daktaras Stilas sidabrinėmis žnyplutėm is įmeta tabletę
į burną. K ai kurios mergaitės užsikosti, kitos laižosi lūpas ir
raukosi, bet daugiau nieko baisaus nenutinka.
Stilas prieina prie Reivenos.
— 192-as, — sako, imdamas šviesiai m ėlyną tabletę.
M ano draugė spokso į j į skvarbiomis juodom is akimis.
A kim irką dingteli, kad atsisakys gerti vaistus. Vis dėlto R e i-
vena prasižioja, tabletė nukrinta jai ant liežuvio. Ji toliau ste
beilija į daktarą ir visai nesišlykšti bjauria tablete. Taip išreiš
kia nepaklusnumą.
Stilas nė nepastebi to.
— 197-as, — sako man.
Išsižioju, o jis ant liežuvio padeda raudoną tabletę. Ji aitri
ir rūgšti, pasijuntu, tarsi atsikandusi citrinos. Tabletė kaipmat
ištirpsta, perbraukiu liežuviu dantis ir nuryju seilę. N u o šio
vaisto dilgčioja liežuvį.
Daktaras linkteli.
— A čiū , panelės.
Paskui jis išeina iš vagono, įkandin išskuba Čeretė.
— K o k ių vaistų mums čia davė? — klausia Reivena.
— Kad ir kas tai būtų, skonis bjaurus, — m urm teliu. — Jau
maniau, kad atsisakysi gerti.
— Ketinau atsisakyti, — prisipažįsta Reivena. — Tačiau tai
būtų buvę beprasmiška, tiesa? T u riu galvoje, kad jie tikriau
siai būtų...
Nebeišgirstu Reivenos sakinio pabaigos — niekada nebe
išgirsiu, nes staiga netenku sąmonės, mane praryja juodum a.
Ketvirtas skyrius
Itin ryški šviesa plieskia virš galvos, rėžia akis. G u liu ant
kažkokio šalto ir lygaus daikto. Rankos ir kojos pririštos, ap
imta siaubo suvokiu esanti nuoga.
Tim p čio ju diržus, stengdamasi išsivaduoti ir tuo pačiu
metu kuo nors prisidengti. N o riu klyk ti, bet nespėju, nes iš
girstu švelnų balsą:
— Nesiblaškyk. Tuoj išlaisvinsiu tave. Buvai pririšta savo
pačios saugumui.
— K u r aš esu? — noriu sušukti, bet tik kim iai sukuždu.
— Esi pasirengimo kambaryje. Nusiram ink, 197-as nume
ri. Negaliu atsegti diržų, kol muistaisi, — balsas keistas: per
aukštas vyru i, bet per žemas m oteriai. M ano krūtinė kilojasi,
bandau atpalaiduoti raumenis, lygiai kvėpuoti ir negalvoti,
kad esu nuoga.
— N a štai, taip jau geriau, — balsas priartėja. — Pažadu, 197-
as numeri, kad tikrai neketinu įskaudinti tavęs. —Jaučiu, kaip
kažkas vis stipriau gniaužia ranką, kažkoks šaltas daiktas p ri
tvirtinamas prie alkūnės lin kio. — Tiesiog matuoju tau krau
jospūdį, — ramina balsas. R anką nustoja gniaužti, galiausiai
aparatas nusegamas. G ird žiu skrebenant rašikliu popieriuje. —
Prašom pakelti akis.
G aliu žiūrėti tik į viršų. Staiga ryški šviesa tvyksteli man į
kairę akį, paskui į dešinę. Įsiutusi sumirksiu, bet, rodos, mano
regėjimas susilpnėjęs — matau tik žalią šviesą. Vėl išgirstu ra
šiklio skrebenimą.
— Labai gerai, 197-as num eri. Beveik baigėme. Dabar tave
paliesiu, bet pažadu, kad neskaudės.
M an o raumenys įsitempia, Sugniaužiu kumščius, tankiai
m irkčioju, bet vis dar nieko nematau. Tada pajuntu švelnų
spaudimą pilvo apačioje. Pirm iau iš kairės, paskui iš dešinės
pusės.
— Apžiūra baigta, — ramina balsas. — Viskas atlikta.
M ig la nuslenka man nuo akių, galiu įžiūrėti kalbantįjį.
Tai vyras keistu vaikišku veidu, jo bruožai švelnūs, nosis
siaura, lūpos plonos, oda švelniai rusva. Galva nuskusta, iš
skyrus patį viršugalvį, iš ten augančių plaukų susuktas ele
gantiškas kuodelis. A pie tokią šukuoseną esu girdėjusi per
pamokas apie karališkosios šeimos kultūrą ir gyvenim o būdą.
Taip susišukavę asmenys vadinam i freilinom is.
Tai ne tik vertingiausi tarnai, bet ir savo šeim ininkių pa
tikėtiniai bei patarėjai. Atrenkam i ir m okom i nuo mažumės.
K ai kurie iš jų yra vyrai, iškastruoti saugumo sumetimais,
kad galėtų tarnauti karališkosios šeimos moterims.
Jaučiuosi pažeminta, kad guliu nuoga priešais vyrą, ir vėl
im u tam pyti diržus. Jis kantriai laukia, žiū ri tik į mano veidą,
nekreipia dėmesio į kūną. Iš veido m atyti, kad supranta, kaip
jaučiuosi, ką galvoju. Liaujuosi m uistytis. Jis nusišypso.
— Sveika, aš Liusjenas. Dabar atsegsiu tau diržus, gerai?
Rodos, esu praradusi žadą, bet jis nelaukia mano atsaky
mo. K a i persilenkia per mane atlaisvinti diržų, pastebiu, kad
v ilk i ilgą baltą suknelę aukšta nėrinių apykakle ir ilgom is
rankovėmis. Liusjeno nagai išpuoselėti, kūnas lieknas, bet
gležnas, tarsi po oda nebūtų raumenų.
— Tavo nuostabios akys, — sako jis, atsegdamas paskutinį
diržą. — G al atsisėsk, atnešiu tau chalatą.
Liusjenas dingsta, o aš atsisėdu ir prisitraukiu kelius kuo
arčiau krūtinės. M ano akys dar negali priprasti prie šviesos —
pakeliu ranką, kad užstočiau ryškų iš viršaus krintantį srautą.
— A k , taip, pakeiskim apšvietimą, — sako freilina iš tamsos.
A k in a n ti šviesa užgęsta. Iš pradžių išsigąstu. Paskui kam
barys pamažu nušvinta. Įvairių spalvų stikliniai gaubtai, p ri
tv irtin ti prie sienų auksiniais laikikliais, im a švytėti. Jų spal
vos susilieja, kambarį nudažo ja u k i rausva ir gelsva šviesa.
— Im k, — Liusjenas man paduoda melsvą šilkinį chalatą.
M ik lia i j į užsimetu, brangi medžiaga glosto odą, mėginu
vaizduotis, kad chalatas mano mamos. Liusjenas mandagiai,
bet ne prim ygtinai pasiūlo man ranką. N ekreipiu į tai dėme
sio ir drebančiomis kojom is nušoku nuo stalo.
— Štai ką padarysim pirm iausia. Atsikratysim šio bjauraus
baldo, — vyras nusišypso kaip sąmokslininkas, bet mano vei
do raumenys tarsi surakinti, tepajėgiu abejingai spoksoti į jį.
Tada Liusjenas spusteli m ygtuką sienoje, grindys po stalu
prasiveria, ir stalas prasmenga stačiakampėje angoje. Šią už
dengia kita m edžio plokštė, puikiai čia deranti. N ė neįtar
čiau, kas po ja. — Vargu ar Liūne matei daug judančių grin
dų, tiesa?
M irksiu , mano akys laksto nuo Liusjeno prie tos vietos,
kur buvo stalas. Staiga vėl pasijuntu lyg dvylikam etė, ką tik
atvykusi į Pietinius Vartus, tada visa atrodė taip nauja, šviesu
ir puošnu.
Liusjenas atsidūsta.
— T u tylenė, 197-as numeri?
Atsikrenkščiu.
— M ano vardas...
Liusjenas pakelia sm ilių ir papurto galvą.
— Atleisk, meilute, man nevalia jo žinoti.
Tas vyras man visai nerūpi, galbūt niekad daugiau nebe
pamatysiu jo , bet tai, kad jam uždrausta žinoti mano vardą, —
mano vardą, — kad jis turi tenkintis tik varžytynių num eriu,
sugraudina mane. Tuoj imsiu ašaroti.
— Prašom neverkti, — švelniai sako Liusjenas, bet jo balse
girdėti nekantrumas.
G ilia i įkvepiu, norėdama sulaikyti ašaras, kad jos nesudrė
kintų man blakstienų, kad nuo jų neišburktų akių vokai, kad
-K ą ?
— R in k is pati. Tiesiog apžiūrėk spintas ir išsirink, kas tau
patinka.
M a n įėjus, balsai trum pam nutyla, bet tuoj pat vėl įsiplies
kia šnekos.
Kam baryje m irguliuoja tiek daug spalvų, kad tik po kelių
akim irkų suvokiu, jo g tai merginos — surogatės, o ne lėlės.
Į akis krinta daili šviesiaplaukė, dėl sugarbanotų ir sušukuotų
aukštyn plaukų atrodanti aukštesnė už kitas. R o žin ė m ergi
nos nėrinių suknelė klostėmis krinta ant grindų, man j i panė
ši į glajumi aplietą pyragą. Šviesiaplaukė kalbasi su pažiūrėti
išpuikusią juodaplauke mergina tamsaus šokolado spalvos
oda —jos veido bruožai kaip katinių šeimos atstovės, tarkim ,
liūtės. Si mergina v ilk i karnavalo stiliaus suknelę be petnešė
lių, drabužio viršus meistriškai sunertas iš paauksuotų plokš
telių, nuo mažiausio judesio tviskančių visom is vaivorykš
tės spalvomis. M erginos plaukai supinti į daugybę kaselių,
kiekviena papuošta sidabro ir aukso gijomis. Bendras vaizdas
nuožmokas. Išvydusi, kad spoksau, tamsiaplaukė prisim erkia
ir nužvelgia mane nuo galvos ik i kojų.
N usigręžiu, mano žvilgsnis krypsta į smulkutę vienišą fi
gūrėlę toliausiame kambario kampe. Tu o metu kažkas čium
pa mane už rankos, net pašoku.
— Pagaliau, — kai išgirstu pažįstamą Reivenos balsą, man
be galo palengvėja. — Laukiau, kada ateisi.
Stebeiliju į geriausią draugę, stengdamasi sugretinti nau
jąjį ir senąjį Reivenos įvaizdį. Ji v ilk i kim ono stiliaus chalatą
iš švelnios plonytės medžiagos. Drabužis išmargintas rau
donais ir auksiniais raštais, ampyro stiliaus liem uo išryškina
ilgas Reivenos kojas. Draugės akys storai apvedžiotos ju o d u
pieštuku, dar labiau pabrėžiant jų panašumą į m igdolus. Per
vid u rį lūpos nudažytos ryškiai raudonai, todėl atrodo, kad
Reivena nori ką nors pabučiuoti. Jos plaukai sušukuoti atgal,
ant viršugalvio sušiaušti kaip vėduoklė, siekianti nuo ausies
ik i ausies. Ausyse kybo ašaros pavidalo auskarai — rubinai, ap
taisyti auksu.
M a n atvimpa žiauna. N enuvokiu, ką sakyti.
— Žinau, kad atrodau kaip kvaiša, — prabyla Reivena.
M a n norisi ir juoktis, ir verkti. Reivenos būdas kol kas ne
pasikeitęs.
— Pribloškianti išvaizda, — tariu. — T ie auskarai velniškai
brangūs.
— Negalėsiu jų pasilikti. Bent jau tu atrodai žmoniškai.
K aip pavyko įtik in ti savo stilistę, kad nepersistengtų?
— Nereikėjo įtikinėti. Stilistas pats nusprendė šitaip išgra
žinti mane.
Juodai apvedžiotos Reivenos akys vos neišsprogsta ant
kaktos.
— Stilistas? Tave varžytynėm s rengė vyras?
Buvau pamiršusi, kad tokios naujienos gali priblokšti. Aš
Liusjeno nelaikau vyru. Jis man... tiesiog Liusjenas.
—Jis yra freilina, — paaiškinu.
Reivena žiūri į mane nepatikliai, su nerimastinga išraiška
neatpažįstamame veide.
— Papasakok apie jį.
—Jis buvo... — stengiuosi rasti tinkamą žodį. — Mielas.
Gražiai elgėsi su manim. O kas per viena tavo stilistė?
— Fu, gavau seną tarką, tikriausiai makiažą gaminančių
įm onių savininkę. Ji buvo siaubinga, — Reivena sudreba. -
T ie k to, viskas jau praėjo.
— A r seniai esi čia?
— N ežinau, gal kokias penkias minutes. M a n atėjus, tiek
daug m erginų dar nebuvo.
— Taig i esame paskutinės, — tariu, apžvelgdama kambarį.
— Aha, nuo 190-o ik i 200-o num erio. Varžytynių dei
mančiukai, — Reivena papurto galvą. — Tiesą sakant, visos,
išskyrus tave, atrodome klaikiai.
Staiga atsiveria durys kitoje kam bario pusėje. Pro jas įžen
gia vyresnio amžiaus kareivis gražiai žilstelėjusiais plaukais.
— Num eris 190-as, — kviečia jis. — Num eris 190-as.
Liesa kaip šakalys mergina sidabrine žvynais nusagstyta
suknele patraukia prie durų. Jos galva, palyginti su kaulėto
da, Violeta.
— Num eris 192-as. Num eris 192-as.
Reivena aukštai pakelia galvą ir pro kitas merginas išdi
džiai nužingsniuoja prie durų.
Tada dingsta už jų .
M an plyšta širdis, kambarys, rodos, ima suktis. Sunkiai
gaudau orą.
Reivenos nebėra.
Visa tirtu. Aš su ja nė neatsisveikinau. K odėl neištariau
Reivenai sudie?
—Ji buvo tavo draugė?
K rū pteliu ir pažvelgiu į mergaitę, buvau pirm iau pastebė
jusi ją vieną stoviniuojant kampe. M ergaitei tikrai ne daugiau
kaip trylika metų, jos plaukai nuostabios raudonojo vario
spalvos, kūnas liesas, bet raumeningas. D id žiu le i mano nuo
stabai, mergaitė v ilk i apdriskusią tiesaus kirpim o berankovę
suknelę. Jos veidas beveik nepadažytas, gal šiek tiek paraus
vin ti skruostai, lūpos perbrauktos blizgiu. A trodo visiškai
smulkutė, tik didžiulėm is rudom is akimis, iš kurių sklinda
nuoširdi užuojauta.
— Taip, — atsakau, — buvo.
M ergaitė linkteli.
— M ano geriausia draugė irg i atvažiavo čia su m anim. Bet
jos numeris buvo 131-as. Paskutinį sykį mačiau ją traukinyje.
— Iš kokio m okym o centro atvykai?
— Iš Šiaurinių Vartų. Jos irg i iš ten pat, — toliau kalba mer
gaitė, rodydama į įspūdingąją šviesiaplaukę ir juodaodę —
merginas, mano pramintas Pyragu su rožiniu glajum i ir L iū
te. — Bet ne mano draugės.
— M ano vardas Violeta, — Prisistatau.
M ergaitė išplečia akis.
— A r mums leidžiama sakyti savo vardą viena kitai?
— A k , veikiausiai ne, — atsidūstu.
M ergaitė prikanda lūpą.
— Aš esu D eilija, — taria j i ir droviai nusišypso. — M anau,
tu gražiausia iš mūsų visų. Tavo nuostabios akys. Tikriausiai
patekai į rankas puikiai stilistei.
— Taip. O kaip tu? — rodos, tos mergaitės išvis niekas ne
rengė varžytynėm s.
— Stilistė norėjo, kad atrodyčiau apgailėtinai. Bent taip
sakė. Kad sudominčiau pirkėjas. — D eilija ima nervingai
kram tyti nykščio nagą.
Atsiveria durys, pro kurias pirm iau išėjo Reivena. K vie
čiamas 193-ias numeris. Po kelių akim irkų 194-as.
M ūsų belieka šešios. Patalpa nykiai ištuštėja. N u o lubų
kabo šviestuvas su rožiniais kristalais, todėl kambarys skendi
rausvoje šviesoje. Jame nėra jo k ių baldų. T ik tamsiai rožinis
kilim as ir šviesiai violetine spalva nudažytos sienos. Kam ba
rys panėši į didžiulę burną.
— A r bijai? — klausia D eilija.
Dabar, priartėjus mano eilei, neaiškūs jausmai, kurių ne
sugebėjau apibūdinti pasirengimo kambaryje, atsiskleidžia
visa galia. Ta i baimė. Ji bado man plaučius, gniaužia pašir
džius, braunasi į smegenis. Jaučiuosi lyg nesava, lyg išlindusi
iš savo kūno. N ie žti delnus, nuo prakaito sudrėksta pažastys.
— Taip, — atsakau.
— Aš irgi, — D eilija imasi smiliaus nago.
V isi jos nagai jau nugraužti ik i gyvuonies.
— Koks tavo varžytynių numeris? — klausiu.
D eilija sustingsta.
— O tavo?
— 197-as.
Ji pasikaso nosį ir nudelbia akis.
— 200-as, — sumurma.
M an nespėjus įsisąmoninti, kad ši smulkutė apiplyšusi
mergaitė yra trokštamiausia surogate, durys vėl atsidaro.
R odos, laikas im a lėkti pasiutusiu greičiu. M atau iš
einant 195-ą ir 196-ą num erius vieną paskui kitą. Viskas
vyksta žaibiškai, tos m erginos neturėjo taip greitai išeiti,
ju k kitas skirdavo didesnis laiko tarpas... Tada durys vėl at-
sidaro, ir tamsiaakis kareivis, tas pats, kuris atvedė mane į
laukiam ąjį, ištaria mano num erį. Eičiau , bet kojos tarsi įau
gusios į grindis.
D eilija man kumšteli.
— T u ri eiti, Violeta.
Liūtė nusivaipo ir kažką sušnibžda Pyragui su rožiniu gla
ju m i. Tada abidvi sukikena.
Sum irksiu.
— Buvo m alonu susipažinti, D eilija, — sakau.
Paskui prisiverčiu pajudėti iš vietos, sliūkinu vos pavilk
dama kojas. Kareivis ima grėsmingai artintis. M u d viejų akys
susitinka, mano pirštų galiukai dreba, baimė ir laukimas tie
siog temdo akis. Netaręs nė žodžio, kareivis nusilenkia ir ap
sigręžia, o aš nuseku į tamsą jam ikandin.
Šeštas skyrius
P arduota .
Šis žodis užvaldęs mano m intis, bet aš jo dar neįsisąmoni
nusi.
Esu parduota.
A kim irką matau tamsias mane įsigijusios moters, Ežero
kunigaikštienės, akis. Staiga skritulys, ant kurio stoviu, ima
leistis žemyn, iš akių dingsta scena ir amfiteatras.
Šįsyk tamsa m aloni. Pasijuntu saugiai. Pakėlusi akis, išvys
tu kitą skritulį. Jis kyla ten, kur ką tik stovėjau aš, ir visiškai
užtemdo šviesą. Skrituliui dar nepasiekus savo vietos, išgirstu
varžytynių vedėjo balsą.
—O dabar, ponios, numeris 198-as, — spėlioju, kuri iš
m erginų eina per sceną, Liūtė ar Pyragas su rožiniu glaju
m i. — 198-as num eri, prašom užim ti savo vietą.
Varžytynės vyksta toliau.
— 197-as numeri!
Krūptelėjusi suprantu, kad skritulys nebejuda. Tamsa ne
aklina, veikiau tvyro prieblanda. Esu tuščiame kambaryje
betoninėmis sienomis, apskritame kaip amfiteatras virš jo , su
daugybe durų.
— 197-as numeri! — moteris paprasta pilka suknele dėbteli
į mane, laikydama bloknotą ir greitai permesdama j į akimis.
Vargu ar įstengčiau prabilti, todėl tik linkteliu.
M oteris atsako tuo pačiu.
— Ežero kunigaikštienė. Eisim šituo keliu.
Ji atidaro duris, seku paskui ją siauru koridorium i. Švie
čiančių gaubtų čia nėra, šviesą skleidžia tik aukštai laik ik liu o
se įstatyti blykčiojantys deglai. Jų liepsnos meta ant sienų
keistus šešėlius, keliančius nerimą. Šitai be galo skiriasi nuo
šiltos gaubtų skleidžiamos šviesos pasirengimo kambaryje.
Galiausiai prieiname lygias medines duris. M oteris atidaro
jas. Įkandin jos įžengiu į mažą skliautuotą kambarėlį, sumū
rytą iš aštuoniakampių akmenų. Pasijuntu kaip bičių avily
je. Židin yje rusena ugnis, j i silpnai nušviečia paprastą stalą ir
kėdę. A n t stalo guli ritinukas ju o d o audeklo. Be mūsų, kam
barėlyje daugiau nieko nėra.
— Sėsk, — paliepia moteris.
Vos susmukusi į kėdę, im u drebėti, susiimu už galvos ir
giliai kvėpuoju pro burną.
Esu parduota. Tapau kunigaikštienės nuosavybe. Niekada
nebepamatysiu savo šeimos, Pietinių Vartų ar Liū n o.
— N agi, nagi, viskas gerai, — abejingai ramina mane moteris.
Iš tiesų viskas blogai. Nežinau, ar kada nors gyvenim e esu
jautusis prasčiau. Užsidengiu akis delnais. M a n nė motais,
kad sugadinsiu Liusjeno makiažą. N o riu namo.
Šaltos rankos suima mano riešus.
— Paklausyk, — dabar moters balsas skamba kitaip, beveik
švelniai, ir aš pakeliu akis. J i klūpo priešais mane, prikišusi
veidą. — A r supranti, kad mano nuomonės čia niekas nepaiso?
N e aš nustačiau tokias taisykles. Bet kilm ingieji draudžia su-
rogatėms m atyti kelią į Varžytynių namus ir iš jų , — m oteriai
atsistojus, išvyniojus iš audeklo m ėlyną buteliuką ir švirkštą,
pajuntu šleikštulį. — Iškart patikinu, kad šie vaistai tau nepa
kenks. G ali sutikti geruoju arba ne, spręsk pati. Žinau, kad
traukinyje nebuvo leista rinktis. Jei sutiksi geruoju, suleisiu
vaistų, ir tu užm igsi. Jei priešinsiesi, spustelėsiu m ygtuką, at
eis keturi kareiviai ir laikys tave, kol vis tiek suleisiu vaistus,
ir tu užm igsi. Supranti?
N u ryju kylančią gerkle tu lžį ir linkteliu.
— Ta i ką nusprendei?
Turėčiau džiaugtis gavusi galimybę rinktis.
— Viskas gerai, eikim lengvesniu keliu.
M oteris šypteli, pritraukia švirkštą m ėlyno skysčio, pas
kui sukteli man ranką ir ima ieškoti venos. Adatai įsmigus į
odą, krūpteliu. Pietiniuose Vartuose mums nuolat būdavo
leidžiam i vaistai, bet aš taip ir nepripratau prie dūrių.
— Esi protinga mergina. K o gero, tau pakaks sumanumo
išgyventi čia.
M oters žodžiai kelia nerimą, bet vaistai jau teka mano ve
nomis, kojos apsunksta, akys merkiasi. Nespėjusi paklausti,
ką j i turi galvoje, panyru į tamsą ir užm iegu.
Septintas skyrius
j ėgų.
Staiga apetitas dingsta. Gurkšteliu vandens ir atstumiu
lėkštę.
— Atsakysiu į tavo klausimą, — taria Kora. — M iegojai nuo
tada, kai praėjusią naktį buvai atvežta iš varžytynių. Dabar
šešta vakaro.
Nežinau, kada buvau išvežta iš varžytynių, bet iš freilinos
žodžių galiu spręsti, kad miegojau visą dieną.
— A r jau pavalgei? - klausia ji.
— Taip, — atsakau. Paskui priduriu: — A čiū.
Kora palydi mane į kam bario vid u rį, ja i judant, žvanga
raktų ryšulys ant diržo. Išvystu trejas duris: vienas iš kairės,
dvejas iš dešinės. Spėju, kad visos jos veda į mano aparta
mentus.
— Atėjus kunigaikštienei, nudelbk akis, nebent j i lieptų k i
taip. Visad kreipkis į ją „mano ponia“ . Tai labai svarbu, ar su
pranti? — Linkteliu. — Kunigaikštienės nuotaika itin permai
ninga, todėl siūlau, bent jau dabar, kalbėti kuo mažiau.
Išgirstu kaukšint kulniukus į išblizgintas medines grindis,
ir man užgniaužia gerklę. Kora skubiai padeda plaukų šepetį
ant tualetinio staliuko ir atsistoja man už nugaros.
Kaukšėjimas nutyla. Atsiveria durys iš dešinės. V yro balsas
praneša:
didžiulis.
K riauklė ir unitazas iš tamsiai m ėlyno akmens, m ilžiniška
vonia su varinėmis liū to kojom is užima vos ne visą pasienį.
M in k šti m ėlyni rankšluosčiai sukabinti ant varinių kabliukų,
pliušinis vonios kilim ėlis po mano kojomis — tamsiai mėlynos
ir švelniai violetinės spalvų. Vonioje nem atyti čiaupo, bet,
mano nuostabai ir džiaugsmui, Kora pakelia svirtį, ir iš lubų
plačia srove tarsi liūtis pasipila vanduo.
Ištiesiu ranką, kaip užhipnotizuota žiūriu į pirštais srū
vantį šiltą vandenį. Kora šypsosi.
— Anksčiau niekad nesi praususis po dušu, tiesa?
Papurtau galvą.
— T ik vonioje.
— Tada tau tai bus m alonu. E ik praustis, bet negaišk. T u
rim e viso labo valandą, — Kora atsisėda į m ėlynai aptrauktą
krėslą kampe šalia kriauklės.
— A r jūs... liksite čia? — klausiu, tvirčiau susisiausdama
chalatą.
- N ė r a ko drovėtis, vaikeli. N e tu ri nieko, ko nebūčiau
anksčiau mačiusi. — M an nesujudėjus, freilina atsidūsta ir p ri
sidengia akis ranka. — K ai palįsi po dušu, užsitrauk užuolaidą.
Nusim etusi drabužius, įlip u į vonią. N u o mano odos kyla
garas, išsileidžia paskutinės Liusjeno susuktos garbanos. A k li
nai užtraukiu užuolaidą, derančią prie vonios kilim ėlio, ir
žingteliu po vandens kriokliu .
A pim a ekstazė.
Vanduo krinta man ant galvos, lašai tykšta į burną, srovė
liejasi per pečius, šiluma atpalaiduoja nugaros ir kojų raume
nis. Nejučiom is atsidūstu.
Pro užuolaidą girdžiu Koros juoką.
— Puiku, tiesa?
Pirštais sklaistau plaukus, karštas vanduo m aloniai kute
na galvą. Varinėje lentynoje pilna įvairiausio m uilo, losjono
ir šampūno. Negaliu susilaikyti, m ėginu juos vieną po kito.
Vonios kambarį užpildo levandų, frezijų, rožių vandens,
mėtų ir arbūzų kvapai.
—Jau pakaks, — sako freilina, nors galėčiau stovėti po dušu
visą vakarą.
Kunigaikštienės antausis virsta tolim u prisim inim u.
— K aip išjungti vandenį? — klausiu.
— Tiesiog nuleisk svirtį.
Vanduo staiga liaujasi bėgęs, pašiurpstu. Pro užuolaidos
kraštą Kora paduoda man rankšluostį. Nusišluostau, apsi-
vynioju rankšluosčiu ir atitraukiu užuolaidą. Freilina laiko
mažesnį rankšluostėlį, užvynioja man j į ant drėgnų plaukų.
Seku paskui ją į persirengimo kambarį. Jo sienos išmuštos šil
kiniais persikų ir rusvos spalvos apmušalais. Č ia , kaip ir pasi
rengim o kambaryje, stovi trišonis veidrodis ir tualetinis sta
liukas, apkrautas makiažo priemonėmis.
Priešais j į lūkuriuoja maždaug mano metų mergina, apsi
vilkusi tokia pačia kaip Koros suknele su aukšta nėrinių apy
kakle, bet jos vario spalvos plaukai nenuskusti iš šonų, viršu
galvyje nesusuktas kuodelis, jie ant pakaušio surišti į uodegą.
Prie odinio diržo kabo ne raktų ryšulys, o lygus juodas stačia
kampis ant auksinės grandinėlės. M ergina laiko suknelę, ku
rios stilius panašus į tos, kurią vilkėjau per varžytynes, bet ši
pasiūta iš prabangesnio audinio, blizgančio jaukioje šviesoje.
- Č ia Anabelė, — taria Kora, o mergina padaro tūpsnį. —Ji
bus tavo freilina.
- A k , — nesitikėjau turėsianti savo freiliną. — Sveika.
Anabelės skruostai parausta, bet j i tyli.
Kora pasodina mane prie tualetinio staliuko, Anabelė
užmeta suknelę ant trišonio veidrodžio. Tada abidvi kimba
į darbą, iššukuoja susivėlusius šlapius mano plaukus, barsto
pudra, tepa kremu ir blizgiu, kad išryškintų veido bruožus.
Paskui suteikia nagams dar tobulesnę ovalo formą. Anabelė
neištaria nė žodžio, Kora prabyla tik tada, kai reikia duoti
kokį nors nurodym ą.
Visą tą laiką spoksau į merginą veidrodyje, kažkodėl j i at
rodo smulkesnė ir jaunesnė negu anksčiau.
Aštuntas skyrius
palydėti į apartamentus.
Kunigaikštienė nusega antkaklį ir pavadėlį. Susigūžiu, nes
jos rankos atsiduria prie pat mano kaklo, į nosį muša stiprus
kvepalų dvelksmas, baugina grėsmingų sargybinių siluetai.
Pasaulis atrodo netikroviškas it kreivame veidrodyje. Lyg ap
svaigusi seku paskui Anabelę įvijais laiptais į viršų.
D eilija negyva. Kunigaikštienė ją nužudė.
Esu žudikės nuosavybė.
Pasibaisėjusi suvokiu, kad vietoj D eilijos galėjau būti aš.
Juk Elektrisė irg i norėjo nusipirkti mane. Juodai apsirengę
kilm ingieji šiandien galėjo gedėti manęs.
N iekaip nesuprantu, kodėl kunigaikštienė taip padarė.
D eilija buvo pasmerkta tik todėl, kad ją nusipirko Elektrisė.
O gal dėl dar ko nors?
K o l prieiname mano apartamentus, netikrum o sąstingį
pakeičia pyktis. Prasispraudžiu pro Anabelę ir nužingsniuoju
į miegamąjį, nusiplėšiu nuo galvos šydą ir sviedžiu ant žemės.
N ekreipiu dėmesio į aštrų skausmą — drauge su šydu išrau
nu ir keletą plaukų. N ė nestabtelėjusi prie vonios, nulekiu į
persirengimo kambarį. M ėg in u atsegti juodosios suknelės
užtrauktuką. Anabelė prieina man padėti.
— N ereikia! — sušunku ir atstumiu ją stipriau, nei būčiau
norėjusi. — M a n nereikia tavo pagalbos! M a n išvis įgriso
visa tai!
Užtrauktukas įplyšta — man patinka šis garsas. Traukiu to
liau. N u o minties, kad galiu sunaikinti kokį nors kunigaikštie
nei priklausantį daiktą jos pačios namuose, man darosi geriau.
Be to, turiu tris spintas, pilnas jos dovanotų suknelių.
Puolu prie vienos iš jų ir atidarau, griebiu karoliukais iš
siuvinėtą suknelę ir plėšau per siūles, ant grindų pažyra tūks
tančiai spalvotų puošmenų. M etu drabužį šalin ir čium pu
kitą, nuplėšiu nėrinių rankoves, draskau šilkin į sijoną. Trokš
tu suniokoti visą spintos turinį, sudarkyti visas kvailai įm an
trias nėriniuotas, šilkines, papuoštas raukinukais sukneles,
suplėšyti į skutelius, sunaikinti, kol neliks nė vienos.
Ašaros ritasi skruostais, trūksm ingai alsuoju, beveik per
skausmą traukiu orą į plaučius. Suvokiu, kad elgiuosi apgai
lėtinai ir kvailai lyg vaikas. Galiausiai susmunku ant akso
m o, karoliukais siuvinėtų nėrinių, krinolinų, aukso spalvos
brokato ir satino krūvos. Labiausiai trokštu, kad čia atsirastų
mama. Kad apkabintų mane, apgaubtų raminamu savo odos
kvapu ir pasakytų, kad viskas bus gerai.
Aksom inė apykaklė vis dar juosia man kaklą. Negrabiai
im u draskyti ją, norėdama kuo greičiau nusikratyti. Nagu
persibrėžiu kaklą, bet nekreipiu dėmesio.
Sm ulki ranka sulaiko mane, pajuntu lengvą truktelėjimą,
ir apykaklė nukrinta.
Anabelė glosto man plaukus, švelniai padeda mano galvą
sau ant kelių. Pažvelgiu į išblyškusį strazdanotą jos veidą.
—J i mirė, — vos sukuždu.
Iš akies kam pučio man išsprūsta didelė ašara, nurieda vei
du ir susigeria į plaukus.
Anabelė linkteli. Suprantu, kad j i tai žino. Štai kodėl šįryt
buvo lyg nesava.
—Jos vardas buvo D eilija, — staiga man darosi svarbu, kad
Anabelė žinotų nužudytos merginos vardą, nelaikytų bevar
de nelaim inga surogate. — A tvyk o iš Šiaurinių Vartų. Susipa
žinau su ja laukiamajame prieš varžytynes. J i buvo... j i buvo
miela, ji...
N u ty lu , skruostais ritasi vis daugiau ašarų. M u d v i sėdime
ant suknelių krūvos, o Anabelė švelniai sūpuoja mane kaip
kūdikį.
didžiavim o.
— Šiuo atveju buvai nepralenkiama ir per varžytynes, — ta
ria daktaras.
Tim p teliu išsipešusį chalato siūlelį.
— A n o t kunigaikštienės, reta tokių kaip aš.
Blaitas linkteli.
—Ji teisi. K ita vertus, varžytynių numeris skiriamas pagal
visų trijų galių balų vid u rkį. 200-asis numeris buvo vieno
dai gabus visoms galioms, ju o labiau būdamas tokio amžiaus.
K aip gaila, kad neišnešiojo kūdikio.
Prisim enu D eiliją, man ima peršėti akis.
— A r gerai pažinojai tą merginą? — klausia daktaras Blai-
tas. — Girdėjau, skausmingai reagavai į jos m irtį.
— A r šitai dažnai nutinka? — tyliai klausiu. — Kad surogatės
yra... nužudomos?
Daktaras tvirtai sučiaupia lūpas.
— D ė l to nesijaudink. Kunigaikštienė imsis ypatingą prie-
m onią tau apsaugoti, — Blaitas dar porą kartų paliečia ekra
ną ir atsikrenkščia. — Trečioji — augimo — galia labai sunkiai
nuspėjama, — toliau kalba jis. —Jei pasiseka, ji paveikia protą,
kūrybingum ą, ryžtą... Taip galima nulem ti vaiko asmenybę.
— Ką reiškia sunkiai nuspėjama? — klausiu. M an svaigsta gal
va nuo minties, kad galiu pagim dyti kūdikį pagal užsakymą.
— Trečioji galia ne visada veiksminga. G ydytojai nežino,
kodėl kartais kūdikis ateina į pasaulį tokių būdo bruožų, ko
kių troško m otina, o kitąsyk nutinka visai atvirkščiai, pasitai
ko nem alonių staigmenų. D ažnai karališkosios šeimos m ote
rys atsisako pasinaudoti šia galia, nes j i yra nevaldoma. Bet je i
pasiseka, rezultatas gali tiesiog priblokšti. Vis dėlto dažniau
siai tenkinamasi dviem pirm osiom is galiomis, bijom a rizikos.
— Tai todėl kunigaikštienė nusipirko mane? — smalsauju. —
D ė l to, kad puikiai valdau trečiąją galią?
— A r j i jau kalbėjosi su tavim i apie tai?
Linkteliu.
— Išvardijo man visą sąrašą savybių, kuriom is turėtų pasi
žym ėti jos kūdikis. Ir vis dėlto nenutuokiu, kaip įgyvendinti
jos pageidavimą, — sakau.
— Kunigaikštienei rūpi ne vien tai, Violeta, — kalba dakta
ras Blaitas. — Tavo ponia trokšta, kad jos dukra gim tų anks
čiau už kitas. T ikisi, kad pasitelkusi savo gebėjimus tu gali
išnešioti kū dikį greičiau nei per devynis mėnesius. Ir kad jis
bus labiau išsivystęs už kitus. Tu įstengsi pagreitinti kūdikio
fizinę ir protinę raidą.
M a n sukasi galva.
— K aip greitai, jūsų manym u, galėčiau išnešioti tą kūdikį?
Daktaras sučiaupia lūpas.
— M ūsų tikslas trys mėnesiai. M ėnuo vietoj trimestro.
Trys mėnesiai. Jaučiu, tuoj ištiks isterija.
— Ką? — netikiu savo ausimis. — Tai beprotybė.
Daktaras šypteli.
— Pamatysim.
— K o d ėl apie tai mums nebuvo pasakojama Pietiniuose
Vartuose? Tu riu galvoje, kokią įtaką turi galios.
Daktaras Blaitas šį tą pasižymi, paskui ima atjunginėti
elektrodus.
— Violeta, Pietiniuose Vartuose inform acija nuo jūsų buvo
slepiama. Jums netgi buvo draudžiama žiūrėti į savo atvaiz
dą veidrodyje. K u o mažiau žinosi, tuo būsi skurdesnė ir len
gviau valdom a asmenybė.
— T a i kodėl pasakojat man visa tai dabar?
— Nes gyvybiškai svarbu, kad bendradarbiautum. Be to,
su niekuo nepasidalysi savo žiniom is. Esi uždaryta kunigaikš
tienės rūmuose. Nepalaikysi jo k ių ryšių su šeima ar draugais.
Niekada nepaliksi Brangakm enio, — daktarui Blaitui spuste
lėjus raudoną mygtuką, ekranas dingsta lubose. — Pagim džiu
si dukrą kunigaikštienei, būsi sterilizuota ir išsiųsta į Pieti
nius Vartus ar panašią įstaigą. Ten leisi dienas ik i gyvenim o
galo su kitom is surogatėmis, atlikusiomis savo paskirtį.
Vėl grįžti į m okym o centrą? Vadinasi, visada teks paklusti
kieno nors taisyklėms, nors savo darbą būsiu jau atlikusi.
— Kunigaikštienė m inėjo, kad kilm ingieji gali turėti tik
vieną berniuką ir vieną mergaitę, — sakau. — A r galiu išrinkti
kūdikio lytį?
— N e, — atsako daktaras Blaitas. — Šitai sprendžia gydytojai.
— K odėl kilmingiesiem s leidžiama turėti tik du vaikus?
— Taip siekiama u žtikrin ti kraujo grynum ą ir, ko gero, jų
sluoksnio išskirtinumą. Vienas vaikas perima giminės titulą,
kitas apvesdinamas ar ištekinamas, kad būtų sudaryta sąjunga
su norimais Namais. Sąjungos čia nuolat keičiasi, — daktaras
atsidūsta ir papurto galvą. — Kunigaikštienė labai nusivylusi
sūnumi, todėl deda daugybę vilčių į dukrą.
Blaitas nusigręžia, o aš vėl apsivelku naktinius. Ausyse te
beaidi jo žodžiai. Išnešioti kū d ikį per tris mėnesius... Nejaugi
kunigaikštienė tikisi, kad padėsiu ja i savo noru?
D v y likta s sky riu s
atsistoti.
leidžiam a klausinėti.
talpa.
Viršutiniam e aukšte daugiausia įrengti darbo kambariai ir
skaityklos. Viena patalpa pilna urnų — Anabelė paaiškina, kad
čia laikom i ankstesnių Ežero kunigaikščių ir kunigaikštienių
pelenai. M an tai atrodo baisu, bet freilina patikina, kad to
kių kam pelių esama kiekvienuose rūmuose. Šiame aukšte dar
daugiau paveikslais išpuoštų galerijų ir svečiams skirtų kam
barių, tačiau Anabelė aprodo man tik pusę aukšto, vengdama
rytin io sparno.
— Kas ten? — klausiu.
Vyrų patalpos
— Aha. Ten miega kunigaikštis?
Anabelė linkteli.
Ir Ganetas
— Teisingai. — Prisim enu gražuolį kunigaikštienės sūnų ir
negalėdama susilaikyti smalsauju: — A r jis dabar rūmuose?
M okykloje, g rįš šįvakar
— A išku, — sukioju suknelės sagą. — Labai gražus, tiesa?
Anabelė išrausta.
Lab ai
Jai du kartus pabraukus šį žodį, sukikenu.
Apatinis aukštas dar labiau panėši į labirintą negu viršuti
nis. Anabelė parodo man p o kylių salę — grindys išklotos par
ketu, spindi dideli arkiniai langai. Lubos ištapytos freskomis,
vaizduojančiom is nuostabų žydrą dangų su baltais plunksni
niais debesimis ir įvairiaspalviais paukščiais. D idžiosios sve
tainės langai žvelgia į ežerą, plačioje erdvioje galerijoje p ri
statyta balto m arm uro skulptūrų. Praeiname pro uždarytą
kambarį, iš kurio sklinda nemalonus aitrus kvapas.
— Kas tai per patalpa? — klausiu.
Anabelė nusivaipo.
Kunigaikščio rūkomasis
— Beje, o kur pats kunigaikštis? — teiraujuosi. — Tu riu gal
voje, ką jis veikia.
Freilina šypteli.
T a i , ką jam liepia k.
Nusikvatoju.
Galiausiai Anabelė atveda mane į biblioteką, iškart ja su
sižaviu. D idžiulėje aukštoje patalpoje su vitražiniais langais
nuostabiai kvepia senomis knygomis, klijais ir oda. Prie stela
žų stovi ilgos medinės kopėčios, paauksuoti įv iji laiptai veda
į balkoną.
Bibliotekos viduryje įrengta atvira erdvė skaitym ui,
aplink m ilžinišką apskritą stalą pristatyta odinių minkšta-
krėslių ir patogių sofų. Pats stalas nusagstytas smulkiais ju ve
lyriniais dirbiniais, iš pradžių palaikau juos segėmis. T ik p ri
ėjusi arčiau suvokiu, kad tai herbai. Atpažįstu Ežero Nam ų
herbą — mėlyną apskritimą su dviem sukryžiuotais trišakiais.
— Kas tai? — klausiu.
Karališkieji Brangakmenio N am ai
— V isi šitie? - Č ia šimtai herbų, atskirtų plonais sidabro
apskritimais. Pačiame viduryje puikuojasi Karališkųjų rūm ų
herbo liepsna, vainikuojama karūnos, ir d vi sukryžiuotos ie
tys. K eturi arčiausiai esantys herbai turėtų priklausyti Įkūrėjų
Namams, bet čia esama daugybės kitų... — Štai kodėl niekad
nesidomėjau pamokomis apie karališkąją kultūrą ir gyvenim o
būdą, - tariu. - Visų karališkųjų namų tiesiog neįmanoma
įsim inti.
Anabelė užgniaužia šypseną ir parodo į vid u rin į herbą.
Eksitas
—Jau žinau, — sakau. — O šie keturi Įkūrėjų Nam ų, tiesa?
Freilina linkteli ir parodo į kitą apskritimą, apimantį maž
daug keturiasdešimt herbų.
Pirmosios Pakopos N am ai
Antram e apskritime m atyti gal šimtas herbų.
A n tro ji Pakopa
Išoriniame apskritime herbų daugiausia.
Trecioji Pakopa
— Taip, bet... — rodau į Antrosios Pakopos herbą, blizgantį
raudoną ovalą su dviem sukryžiuotom is baltomis linijom is. —
Jis visai toks pat kaip šitas, — baksteliu į Trečiosios Pakopos
herbą, kurio baltą ovalą kerta dvi raudonos linijos.
Anabelė kilsteli antakį ir papurto galvą, mostelėdama į
Antrosios Pakopos herbą su raudonu ovalu.
Liepsnos N am ai
Tada parodo į Trečiosios Pakopos baltą ovalą.
v
Šviesos N am ai
— N a, gerai, — tariu. — Jei jau tiek žinai, tai kam priklauso
šitas herbas?
D u riu pirštu į sidabrinį apskritimą su dviem besikryžiuo-
jančiom is auksinėmis plunksnom is, priskirtą Pirm ajai Pako
pai.
K a lv ų N am ai
— K ą gi, lengvas klausimas. K ą pasakysi apie šitą? — paro
dau į šviesiai žalią stačiakampį su dviem b e sik ry žio ja n čio
mis švytinčiom is kreivėmis iš Trečiosios Pakopos.
Šydo namai
Pakratau galvą.
— Pasiduodu. Tu laimėjai.
Anabelė blausiai šypteli.
Paskui vesdama mane pro stelažus rodo, kur sudėtos meno
ir istorinės knygos, meilės romanai, pasakos. N et kelios len
tynos skirtos m uzikai; nekantriai apžiūriu jų turinį. A ptin ku
senų mėgstamų ir naujų įdom ių kūrinių, degu troškim u juos
pagriežti.
— A r galiu pasiskolinti? — klausiu.
Žinom a
Ištraukiu storą aplanką ir atsisėdusi ant grindų paskleidžiu
aplink natų lapus, m ėginu apsispręsti, kuriuos iš jų pasiimti.
— Kas tu tokia?
M ane išgąsdina plonas spigus balsas. Pakėlusi akis, išvystu
D eilijos laidotuvių dieną rūm ų lange matytą merginą. M ažos
blizgančios jos akutės įsmeigtos į išdėliotus popierius.
— Aš esu... — vos nepasakau, kad Violeta, bet Anabelė iške
lia savo lentelę. N u tu o k iu , ten parašytas žodis surogate.
— Aha, — mergina reikliai nužvelgia mane, taip kartais
daro kunigaikštienė. — Verčiau sutvarkyk šiuos popierius.
— O kas tu tokia? — klausiu ne per mandagiausiai.
M ergina nusivaipo. Jos smakras ir nosis atsikišę, akys įso
dintos truputį per arti viena kitos.
— Neprivalau tau prisistatyti. Esi viso labo surogate.
M an iškaista skruostai. Nekreipdam a dėmesio į nepažįsta
mosios paliepimą, vėl įsigilinu į natas. Akies kam pučiu matau
jos sijono palankus — akim irką j i stovi ir spokso į mane. D ar
plačiau paskleidžiu lapus. Teisę man įsakinėti turi kunigaikš
tienė, bet ne ši mergiščia.
Jai pasišalinus, pakeliu akis.
— Kas čia tokia? — sukuždu Anabelei.
K . dukterėčia
— R ū m ų viešnia?
J i čia gyvena
— N e per daug m aloni būtybė, tiesa?
Anabelė papurto galvą.
Tarnai nekenčia jos
Tada freilina prideda pirštą prie lūpų ir m irkteli man. N u
sišypsau.
Luktelėjusi dar kelias minutes ir suvokusi, kad prie natų
galiu ilgokai užtrukti, Anabelė parodo į save ir parašo.
M eno knygos
— Gerai, — sakau. — Rasiu tave ten.
Pagaliau atsirinkusi neploną natų pluoštą suprantu, kad
dar labai daug jų lieka neperžiūrėta. Atidedu aplanką į šalį
ir traukiu ieškoti Anabelės. M atyt, pasuku ne ton pusėn, nes
išeinu prie vedančių į balkoną laiptų. Apsigręžiu, žingsniuoju
pro ilgas tom ų odiniais viršeliais eiles, kol atsiduriu priešais
paprastas duris. Jos šiek tiek pravertos. Pro plyšį ant kilim o
krinta blankios auksinės šviesos pluoštas. V iduje girdžiu šna
rant popierių. Apim ta smalsumo, stum teliu duris.
Išvystu kambarėlį, jo lentynos prikrautos senovinių kny
gų apšiurusiomis nugarėlėmis ir išblukusių, pageltusių perga
mentų ritinių. Prie m edinio stalo palinkęs sėdi gerai pažįsta
mos išvaizdos žmogus.
— Liusjenai! — rikteliu.
Jis pakelia akis ir apstulbsta.
— D ieve mano, — sako, — kokia m aloni staigmena. Bet pala,
tau nevalia būti čia.
Paėmęs už rankos Liusjenas išveda mane iš kambarėlio.
D ar spėju mesti akį į jo skaitytą pergamentą. Lakštas, išmar
gintas m ėlynom is linijom is ir matmenimis, panėši į kažkokį
planą. K a i vėl atsiduriame didžiojoje bibliotekos patalpoje,
Liusjenas uždaro duris.
— K ą čia veiki? — klausiu.
— Atvykau perduoti žinios šių namų šeimininkei.
— N u o Elektrisės?
Jis linkteli.
— Ši biblioteka gausiausia Brangakmenyje. Kunigaikštienė
buvo tokia m aloni, kad leido man ja pasinaudoti prieš grįž
tant į Karališkuosius rūmus, — geros Liusjeno akys surimtė
ja. — K aip atklydai ik i čia?
Praveriu burną, bet nesumoju, ką atsakyti. Rodos, Liusje-
nas supranta mane.
— Trum pam prisėskim, — pasiūlo jis.
Seku paskui j į į bibliotekos kampą, ten stovi staliukas ir du
minkštakrėsliai. Liusjenas vieną iš jų atitraukia man, jam ant
diržo barkšteli raktų ryšulys.
— Aš ir pati puikiai sugebu prisitraukti minkštakrėslį.
Jis gūžteli pečiais.
— Aš taip įpratęs.
Atsisėdu, Liusjenas įsitaiso priešais mane ir nusega kažko
k į daiktą, panašų į mažą sidabrinį kamertoną. Jis prispaudžia
pirštą prie lūpų, lengvai barkšteli tuo daikčiuku per stalą ir
paleidžia j į iš rankos. Tasai čiuožteli kelis colius stalo pavir
šium i, trumpam pakimba ore ir virpėdamas tyliai zvim bia.
— Kas tai? — klausiu.
Daikčiukas lėtai sukasi vietoje.
— Apsauga nuo pašalinių ausų, — paaiškina Liusjenas. —
Gyvendamas Brangakmenyje tiek ilgai, kiek aš, išmoksti būti
atsargus.
— A r seniai esi čia? — ik i šiol maniau, kad Liusjenas gimė
Brangakmenyje.
— N u o dešimties metų.
— Tikrai? Iš kokios miesto dalies kilęs?
Gražus Liusjeno veidas įsitempia.
— Verčiau pakalbėkime apie rimtesnius dalykus. K aip lai
kaisi?
— N ė pati nežinau, — prisipažįstu. — Veikiau gerai. Geriau
nei kai kurios surogatės, — prisim enu D eiliją ir man užgniau
žia gerklę. — A r nors kiek pažinojai ją?
Liusjenui nereikia klausti, ką turiu galvoje.
— Šiek tiek, — liūdnai atsako jis. — Atrodė labai miela.
— Taip, — pritariu, — tokia ir buvo.
— G al mokeisi su D eilija viename centre?
Papurtau galvą.
— Susipažinome tik laukiamajame prieš varžytynes.
Valandėlę abu tylim e.
— Kunigaikštienės darbas, — sukuždu. — Tai j i nužudė mer
gaitę.
Liusjenas linkteli.
— Žinau.
Priblokšta atsisėdu tiesiau.
— Žinai?
— Buvo nesunku atspėti, — nusivaipo jis.
— A r Elektrisė žino? — mano širdis ima plakti tankiau, už
plūsta baimė. — A r j i keršys?
Liusjenas patapšnoja man per ranką.
— N e. Tų nuodų neįmanoma aptikti. Elektrisė nieko neį
rodytų. Užsipuldam a vienus iš Įkūrėjų N am ų, netektų kitų
palankumo. D ė l savo kilm ės j i negali prarasti sąjungininkų,
kuriuos pavyko įgyti. Keršyti būtų pernelyg rizikinga, —
Liusjenas perkreipia lūpas. — Be to, kitais metais Elektrisė gali
vėl nusipirkti surogatę.
— A r Brangakmenyje negalioja jo k ie įstatymai? — klau
siu. — N eg i niekas nenutuokia, kas dedasi? — Gyvendam a Pie
tiniuose Vartuose niekada negirdėjau apie žudomas suroga-
tes, nes tokia žinia būtų pasklidusi žaibu.
Liusjenas užjausdamas pažvelgia į mane.
— Č ia niekam nerūpi surogatės mirtis, —jis nutyla, jo žvilgs
nis nutolsta, pirštai glosto išraižytą medinį stalo paviršių.
— Vakar buvau pas daktarą, — tariu.
Liusjenas pakelia akis.
— K aip praėjo apžiūra?
— Kunigaikštienė nori, kad jos dukra taptų Eksito sūnaus
sužadėtine.
Jis atsidūsta.
— Taip, kur nenorės. Kaip ir visos kitos neturinčios duk
terų Brangakmenio kilm ingosios, šiais metais įsigijusios su-
rogates.
— Tačiau kunigaikštienė mano, kad įstengsiu padaryti tai,
ko nesugeba kitos surogatės. Viliasi, kad išnešiosiu kūdikį
greičiau. Kažin kaip paspartinsiu nėštumo eigą. N eg i tai įm a
noma? A r esi ką nors girdėjęs apie tai?
Liusjenas sustingsta, jo veidas tampa neįžvelgiamas. R o
dos, jis labai stengiasi nuslėpti savo mintis.
— Liusjenai, — nustembu, — ar tau viskas gerai?
M udviejų žvilgsniams susidūrus, pamatau, kad jo akys
tamsiai mėlynos.
— Labai norėčiau tau padėti, — Liusjeno balse girdėti toks
nerimas, kad man pasišiaušia plaukeliai ant sprando. — Bet,
rodos, neturiu laiko, nors tikėjausi turįs.
— Laiko kam?
— Viskam pradėti. Įsitikinti, ar galiu pasikliauti tavim i.
— G ali, — pareiškiu atlošdama pečius, tarsi šitaip suteikčiau
savo žodžiams svarumo.
Liusjenas nusišypso.
— Nėm až neabejoju, —jis palinksta į mane. — G aliu ištrauk
ti tave iš čia, — sušnibžda.
Šie žodžiai tarsi pakimba ore tarp m udviejų.
— Iš rūmų? — tyliai klausiu.
— Iš Brangakm enio, — atsako jis.
Išgirdę žingsnius už stelažų, abudu pašokame. A kim irks
niu kamertonas atsiduria prie Liusjeno raktų ryšulio, kaipmat
išvystame Anabelę su stora knyga apie meną rankoje. J i dirs
teli į Liusjeną ir greitai padaro tūpsnį. Jis atsistoja.
— A k , matau, esi paaukštinta, — taria nusilenkdamas. — Ta
pai naujosios surogatės freilina?
Išraudusi Anabelė linkteli.
— M am a didžiuojasi tavim i.
Freilina dar kartą linkteli. K a i Liusjenas atsigręžia, mano
širdis daužosi, bet stengiuosi nutaisyti abejingą veidą.
— M alo n u buvo susitikti, 197-as num eri, —jo akyse šmės
teli tylus pažadas. Paskui jis priduria: — Neabejoju, netrukus
vėl pasimatysim.
K rū pteliu išgirdusi savąjį varžytynių num erį, bet negaliu
atsakyti, nes Liusjenas grįžta į kambarėlį. U žsidaro duris pas
kui save ir užsirakina.
Anabelė klausiamai žvelgia į mane.
—Jis buvo mano stilistas per varžytynes, — paaiškinu. Jau
čiuosi sugluminta mūsų pokalbio ir tokios netikėtos jo pa
baigos. Viena vertus, noriu laukti šiame minkštakrėslyje,
kol Liusjenas pasirodys, ir pareikalauti daugiau žinių. Antra
vertus, esu tikra, kad man draudžiama kalbėtis su ju o . Jei jis
pažadėjo, kad netrukus pasimatysim, man belieka patikėti.
Tu riu būti kantri. — Radau visa, ko reikėjo. Dabar norėčiau
grįžti į savo kambarį.
Atgal žingsniuoju kaip apdujusi.
Ištrūkti iš Brangakmenio.
Liusjenas ką tik pasiūlė man laisvę.
Tryliktas skyriu s
rūmuose nebepasirodo.
Vietoj kunigaikštienės į medicinos kabinetą mane lydi
Anabelė, tai kur kas m aloniau. Kiekvienas susitikimas prasi
deda taip pat.
— A r tai nutiks šiandien? — klausiu.
16
K rū tin ę trum pam persmelkia gailestis. Pasirodo, mes su
kunigaikštiene turim e šį tą bendro — abidvi labai jaunos ne
tekome tėvų.
nesu regėjęs, dar tik pradedu jas tyrinėti. Todėl norėčiau, kad
priim tum iššūkį. Ju k gera turėti tikslą, sutinki?
Susiraukiu nesuvokdama, kur jis suka.
— K ą liepsite daryti?
lapais.
Pirm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. Antra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trecia, priversti j į paklusti savo valiai.
N ieko nenutinka.
Šitaip nėra buvę nuo pat pirm ųjų galios pam okų Pieti
niuose Vartuose.
U žsim erkiu ir susikaupiu.
N agi, Violeta, tu gali tai padaryti, skatinu save.
P irm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. A ntra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trecia, priversti j į paklusti savo valiai.
traukti ryšio. Iki tol nesu jutusi tokio d idžiu lio energijos
pliūpsnio, tokios pirmykštės visa apimančios jėgos. J i užval
do mano kūną, pulsuoja savu ritm u. Šio m edžio gyvybė labai
stipri, itin juntama. N eapčiuopiu plonų kaip voratinkliai gijų,
kurias galėčiau traukti ir pinti, randu tik storus įkaitusius ly
nus, įsišaknijusius giliai žemėje. Pasiduodu tyrai, nuostabiai
gamtos galiai.
dinta, kad esi tokia neabejinga mano šeimos gerovei. Bet šių
N am ų valdovė esu aš ir tvarkausi, kaip man reikia. Dabar su
sitikom e aptarti ne mano, o tavo sūnaus ateities.
Kunigaikštienė ūm iai atsistoja ir žingteli prie manęs.
— Pirm iau neleidai atsakyti į tavo klausimą, tad leisk dabar.
duris.
— Taip, taip, taip, taip... — sako ji, kai koridoriuje išvysta
me Korą. - Tai buvo... švelniai tariant, įspūdinga. Tikriausiai
turėčiau pakelti daktarui B laitui atlyginim ą. M aniau, Safyre
nualps. Juk iš tikrųjų ji... nekvaila moteris, — kunigaikštie
nė atsidūsta ir persibraukia kaktą atpakalia ranka. — Šie rei
kalai išvargino mane, Kora, — pasiskundžia ji. — Rodos, šiuo
metu nieko daugiau neveikiu, tik ieškau vyro dukterėčiai ir
žm onos sūnui. N ežinau, kuris iš jų kelia daugiau bėdų, — ku
nigaikštienė atsigręžia į mane. — D žiaukis, kad neturėsi savo
vaikų.
užrakintos.
— Galbūt ta surogate ilgai netvers, — svarsto antroji mer
gina. — Elektrisės surogate jau mirė, kelios kitos irgi. K u n i
gaikštienė antrąsyk tikrai nesirinks tos pačios freilinos.
Balsai artėja. Norėčiau grįžti tuo pačiu keliu, bet, tiesą sa
kant, nežinau, kur atsidūriau nei iš kur atėjau.
— Girdėjau, ši surogate ypatinga. Kunigaikštienė jai patai
kauja. Vis svarsčiau, ar j i išvis kada nors nusipirks surogatę.
D evyniolika metų eidavo į varžytynes ir grįždavo tuščiomis
rankomis.
Trum pam stabteliu. Aišku, tarnaitės šnekasi apie mane,
bet klysta. Kunigaikštienė tikrai nepataikauja man.
— A r esi ją mačiusi? — klausia antroji mergina.
Dabar jau girdžiu jų žingsnius. Priėjusi koridoriaus galą,
pasuku į šoną, bet ten aklavietė. A tsiduriu spąstuose. Nebent
pavyktų atidaryti kurias nors iš dvejų durų.
— Sykį, kai valiau biblioteką. Jos akys labai keistos spal
vos, — sako mergina, vardu M erė.
Spusteliu pirm ųjų durų rankeną — užrakintos.
— Šitai jau girdėjau. A r graži?
Drėgnais nuo prakaito delnais siekiu antrųjų durų ranke
nos — negaliu būti nutverta. Kaip pasiaiškinsiu, kokią išgalvo
siu priežastį, kad esu čia viena, be palydovės?
Prašau, prašau, prašau atsidaryti, m eldžiu.
Rankena pasisuka. A kim irką sustingstu. Paskui įpuolu į
kambarį ir paskubomis tyliai uždarau duris.
G irdžiu , kaip šiugžda sijonai, kaukši batų kulniukai.
Laukdama praeinant m erginų, prisispaudžiu prie durų...
— Iš kur man žinoti, ar graži? Gerai neįžiūrėjau. Nesu jos
freilina, — Merės balsas skamba visai čia pat.
— Bent jau Karneolė netrukus ištekės. Tada mums daugiau
nebereikės tenkinti jos įgeidžių.
— Tos vedybos bus ne taip jau greitai, — prunkšteli M erė.
Žingsnių aidas silpnėja. K a i j i vėl prabyla, žodžiai atsklinda iš
toli: — A r girdėjai apie...
Tarnaitės nueina.
Garsiai iškvepiu orą, priglaudžiu kaktą prie durų, ranką
dedu ant širdies, tikėdamasi nuram inti.
— A k , Violeta, — sukuždu. — K o kia tu kvaiša. Daugiau nie
kad šitaip nedaryk.
Ir praplium pu isteriškai kvatotis, iš palengvėjimo atsipa
laiduoju. Atsigręžusi matau, kad esu nedidelėje svetainėje.
Priešais mane dar vienos durys, kambaryje stovi sofa su liū to
letenomis, prie jos žemas kavos staliukas. Pro pusapvalį lan
gą ant sienos krinta vėlyvos popietės saulės spinduliai, čia pat
kabo aliejum i tapytas vyro su žaliu m edžiotojo švarku ir gra
žiu šunim i portretas.
Bekikenant, durys priešais mane atsiveria.
Širdis vos neiššoka pro gerklę, net užspringstu. Nėra laiko
ieškoti slėptuvės. Į kambarį įeina žmogus, ir staiga man daro
si nebesvarbu, kad neturiu kur slėptis. Nepajudėčiau net labai
to norėdama, apimta svaigulio.
A n t slenksčio stovi vaikinas, veikiau jaunas vyras — duo
čiau jam maždaug tiek pat metų, kiek kunigaikštienės sūnui.
Jis aukštas, lieknas, susitaršiusiais rudais plaukais ir valingu
smakru. Vaikino lūpų kam pučiai kilsteli, tarsi mėgindami
nuslėpti šypseną. Vieną ranką jis laiko kelnių kišenėje, marš
kin ių apykaklė prasegta.
M ane sukausto pilkšvos ar žalsvos jo akys. N u o tada, kai
atvykau į Brangakm enį, tokiu žvilgsniu į mane nėra žiūrėjęs
nė vienas žmogus — lyg laikytų mane mergina, žm ogum i, o
ne surogate. Negana to, nuo tokio žvilgsnio pasijuntu besvo
rė, apima keistas jaudulys.
— Sveika, — taria vaikinas.
Jo balsas švelnus, melodingas, mielesnis už bet kokio ins
trum ento skambesį. Palyginti su ju o , mano violončelės gar
sas šaižus.
Vaikinas klausiamai žvelgia į mane. N enutuokiu, ką kal
bėti.
— Negirdėjau, kaip įėjai, - galiausiai taria jis. - Atsiprašau,
kad priverčiau laukti.
Apstulbusi spoksau. Vaikinas plačiai nusišypso, o aš im u
žiopčioti, man trūksta oro.
— N ieko baisaus, kad nerviniesi. Ju k gyveni čia neilgai. Iš
pradžių Brangakmenis gali priblokšti.
Vargais negalais linkteliu, bet tai vis geriau negu niekas. Iš
kur jis žino, kas aš tokia?
Vaikinas uždaro duris, pro kurias įėjo į svetainę. Staiga
kambaryje pasidaro ankšta.
— G al prisėstum? — m aloniai siūlo man.
Kažin, ar įstengsiu pajudėti, mano lūpos, rodos, susikli
javusios. Norėčiau ką nors atsakyti, bet protas neveikia. T e
galiu vėpsoti į nepažįstamąjį, gėrėtis grakščiais jo judesiais,
dailiai išlenktomis lūpom is, nuostabiomis nei pilkšvom is, nei
žalsvomis akimis. Vaikinas nusikvatoja. Rodos, man sprogs
širdis, imsiu ir uždusiu.
— Ž in a u , kad anksčiau nesi turėjusi palydovo, bet m a
nęs gali nesivaržyti. Viskas kuo puikiausiai. A tvyk a u čia
dėl tavęs.
M an pabunda viltis, sušildo krūtinę, pasiekia net kojas. Jis
atvyko dėl manęs?
— Kodėl? — vos prašvokščiu ir išraustu, susigėdusi savo balso.
Vaikinas patenkintas, gavęs bent tokį mano atsakymą.
— A r motina tau nieko neaiškino apie palydovus?
Papurtau galvą.
— Vis dėlto esu tikras, kad ku ri nors tavo draugių turėjo
palydovą.
A kim irką pamąstau.
— A r visi palydovai... atrodo kaip tu?
Vaikinas vėl nusikvatoja, šįkart dar garsiau.
— G al ne visai taip, bet panašiai.
— Tada ne, — atsakau. — T ik ra i ne.
Jis užsigalvoja.
— G al atsisėskim?
— H m m , gerai, — eidama prie sofos, blauzda užkliudau ka
vos stalelio kampą.
— A r neužsigavai? — klausia palydovas.
— N e, — išspaudžiu, stengdamasi nekreipti dėmesio į skaus
mą kojoje.
Pasijuntu tikra kerėpla, tarsi mano kojos ir rankos būtų at
skirtos nuo kūno ir visiškai neklusnios.
— G al papasakok ką nors apie save? — prašo jis.
Neprisim enu, kada esu girdėjusi to kį pasiūlymą.
— Kas tave domina?
Vaikinas atsilošia, užmeta ranką ant sofos atkaltės. Esu už
burta jo kūno, dailių plaštakų ir rankų, šviesios odos, po ku
ria m atyti stangrūs raumenys. Trokštu, kad atslūgtų skruostų
raudonis, kad galėtume atidaryti langą.
— Bet kas. Viskas. K ą labiausiai mėgsti?
— Aš... mėgstu groti.
— Tikrai? — vaikino akys sužimba. — K o k iu instrumentu?
— G riežti violončele.
—Ji man irg i labai patinka, — vaikinas nusišypso. — Pra
ėjusiais metais Karališkojoje koncertų salėje girdėjau grie
žiant violončele Stradivarijų Tanglvudą.
Staiga mano susidrovėjimas dingsta.
— Tikrai? M atei j į gyvą? Klauseisi griežiant?
— K aip suprantu, esi jo gerbėja.
— Gerbėja? Stradivarijus Tanglvudas yra talentingiausias
šio amžiaus violončelininkas! Jis yra... T u riu galvoje, niekas
kitas negali... — neįstengiu suregzti sakinio. Gerbėja — be galo
lėkštas žodis. Pietiniuose Vartuose, klausydamasi Tanglvudo
įrašų, vos nepribaigiau gram ofono. Jis buvo mano įkvėpėjas.
— Stebiuosi, kad nebuvai tame koncerte, — sako vaikinas. —
Jis buvo nuostabus.
— N ė kiek neabejoju. A r Stradivarijus griežė menuetą
d-m oll?
Vaikinas nušvinta.
— Taip. N ors aš labiausiai mėgstu preliudą G -du r. Žinau,
jis gana lengvas, bet...
— M a n irg i labai patinka šis preliudas! — sušunku taip gar
siai, kad vaikinas šiek tiek apstulbsta. — Tai pirmasis kūrinys,
kurį išmokau griežti, — priduriu jau ramiau.
— G albūt po kelių mėnesių Tanglvudas vėl koncertuos
Brangakmenyje. Norėčiau nusivesti tave. N ors turiu prisipa
žinti, kad teikiu pirm enybę R id u i Pelingui.
M an atvimpa žiauna.
— R id u i Pelingui? Juokauji? Pelingas nė iš tolo neprilygsta
Tanglvudui! N e i technika, nei stilium i. Nesugeba perteikti
kūrinio esmės ir yra toks pat jausmingas kaip durų ranke
na... — Šiais argumentais remdavausi Pietiniuose Vartuose,
kai kildavo ginčas su m uzikos m okytoja. — T a i tarsi lyg in ti
nugludintą deimantą su kvarco gabalu.
Vaikinas nusijuokia.
— D a r nesu sutikęs m erginos iš Banko, taip mėgstančios
ir išmanančios m uziką, — jis atsargiai atkiša ranką ir pirštų
galiukais paglosto man skruostą. — N ekantrauju geriau pa
žin ti tave.
Širdyje kyla sumaištis, j i ima plakti kaip pašėlusi. Susitel
kiu į švelnų vaikino pirštų prisilietim ą prie mano veido, nuo
jo nukrečia keistas šiurpas, gyslomis pasklinda karštis.
Lyg per m iglą prisim enu vaikino žodžius.
— K ą turi galvoje, vadindamas mane mergina iš Banko?
Jis atitraukia ranką, žvilgsnis darosi įtarus.
— K odėl klausi? Ju k esi kilusi iš Banko.
N usivylim as smogia man į krūtinę, akys niaukiasi, ne
beįžiūriu spalvų. Žinom a. Turėjau susiprotėti. Jis laiko mane
kita. M a n nedera būti čia.
Vaikinas atidžiai žiū ri man į veidą.
— Tai tu ne iš Banko?
Papurtau galvą, mano gerklė išdžiūvusi.
— Iš Liū n o, — šiaip ne taip sukuždu.
Vaikinas pašoka, lyg būčiau trenkusi jam elektra.
— N e, —jis pamažu purto galvą. — N e, — suima nosies per
tvarą nykščiu ir sm ilium i. — T ik nesakyk, kad esi surogate.
Šie žodžiai užgauna kaip antausis. K a i vaikinas vėl pažiūri
į mane, jo žvilgsnis pasikeitęs. Suvokiu, kad dabar jis mato
mane kaip ir visi kiti, svarbu mano paskirtis, o ne aš pati. Vai
kinas išvis daugiau nebelaiko manęs žm ogum i.
Nepajėgiu nuslėpti jausmų. Jaučiu, kad veidas išduoda
mane, atskleidžia jam , kad su m anim uždrausta bendrauti,
kad esu pavojinga, ir nuo manęs reikia laikytis atstu.
— K ą čia veiki? — sušnypščia vaikinas, dairydamasis aplink,
tarsi kas nors m udu stebėtų.
- A š ... aš...
Jis griebia mane už rankos.
— T u ri išeiti. Tuoj pat.
Staiga pasigirsta beldimas į duris, vedančias koridoriun.
A b u d u sustingstame, mūsų veidai iškreipti panikos.
— Valandėlę, — taria vaikinas ram utėliu balsu, nors m u
dviejų padėtis siaubinga.
Jis prideda pirštą prie lūpų, nutempia mane prie spintos,
įstum ia vidun ir uždaro duris. Č ia tamsu ir dvelkia ru tu liu
kais nuo kandžių. Žem ai pasilenkiu ir prikišu akį prie rakto
skylutės.
Vaikinas persibraukia plaukus ranka, pasitaiso marškinius
ir atidaro duris.
— Sveika, — taria taip pat m aloniai ir nerūpestingai, kaip
pasitiko mane.
— Laba diena, — iškart atpažįstu laibą spigų kunigaikštienės
dukterėčios balsą.
Negali būti. Nejaugi jis čia atvyko dėljos?
— M ano teta šiuo metu prastai nusiteikusi, — toliau kalba
mergina. — Todėl atsiprašau, kad vėluoju.
— N ieko baisaus, — nuoširdžiai patikina vaikinas. — Prašom
užeiti.
Šmėsteli tamsiai raudonos suknios kraštas, bet pačią mer
giną man užstoja palydovas, darantis duris.
— G al ko nors išgertum? — klausia jis.
-N e .
Vaikinas pasitraukia nuo durų, nebematau jo . A bu ilgokai
tyli.
— A r pagaliau kalbėsi su manim? - aikštingai klausia ku n i
gaikštienės dukterėčia.
— Kaipgi. Žinom a. Labai atsiprašau. G al papasakok apie
save?
Išgirdusi, kad vaikinas jos klausia to paties, ko klausė ma
nęs, nusipurtau iš pasibjaurėjimo.
— O tu neketini pasakyti man ko nors gražaus? Visos mano
draugės, turinčios palydovus, tvirtina, kad šie nuolat giria jų
grožį.
— T u labai graži.
Jei nebūčiau be galo susitelkusi į jų pokalbį, tikriausiai ne
išgirsčiau lengvos dvejonės vaikino balse.
Sušlama sijonai, mergina atsiduria mano akiratyje. N en o
romis pajuntu pasitenkinimą, kad j i tikrai ne gražuolė.
— Eikš čia, — paliepia kunigaikštienės dukterėčia, o aš su
kandu dantis. M an nepatinka jos balsas. Vaikinas vėl pasirodo
mano akiratyje. — D ar niekad nesu turėjusi palydovo.
— Žinau. Teta lin k i tau kuo geriausios ateities, todėl nu
samdė mane.
M ergina prunkšteli.
— T ik apsimetinėja, ašjai visiškai nerūpiu. J i nori kuo grei
čiausiai ištekinti mane, kad atsikratytų.
Vaikinas gūžteli pečiais.
— Nežinau, gal tu ir teisi. Jos M alonybė man to neatskleidė.
M ergina ima žaisti suknelės raukiniais.
— Taigi... m okysi mane, kaip įtik ti vyrui?
Ką? Ne, nieku gyvu. Jis negali būti atvykęs dėl to. O gal gali?
Vaikinas gundom ai šypteli.
— Esu čia, kad išmokyčiau tave, kaip priversti vyrą įtikti tau.
Negaliu kaltinti merginos dėl žioplos išraiškos: jos mažos
akutės išsiplečia, lūpos prasiveria.
— Kada pradėsim? — klausia ji.
Vaikinas nusijuokia.
— Greitai, kol kas tik susipažinsim.
— A k , - j i susiraukia, o aš lengviau atsikvepiu. Paskui mer
gina paduoda ranką vaikinui. — Esu Karneolė Silver. Bet tu
tikriausiai jau žinai.
Karneolė. Koks kvailas vardas.
Jis paima jos ranką ir švelniai priglaudžia prie lūpų.
— Labai m alonu susipažinti, Karneole. Aš — Ešas L o k v u -
das.
Ešas. Jis vardu Ešas... T y lia i kartoju tamsioje spintoje ir
šypsausi.
— M um s leidžiama bučiuotis, tiesa? M an o draugė Čelisė
turi palydovą. J i pasakojo, kad jiem s leidžiam a liesti vienam
kitą, bučiuotis ir taip toliau, — Karneolė godžiai žiū ri į Ešą,
nekantraudama, kad jis patvirtintų jos žodžius.
G al man tik vaidenasi, o gal Ešas tikrai žvilg teli į spintą?
— M u d u turėsime marias laiko mano paslaugų spektrui ap
tarti, — taria jis. — O dabar tikriausiai tau atėjo metas persi
rengti vakarienei.
— A r tu irgi vakarieniausi su mumis? — klausia Karneolė.
— Taip. Todėl ir man reikia persivilkti.
M ergina nužvelgia Ešą nuo galvos ik i kojų.
— M an o manymu, ir taip puikiai atrodai, — droviai sako
ji. — G al nuo šiol gyventi šiuose rūmuose bus ne taip blogai.
Karneolė nužingsniuoja prie durų ir laukia, kol Ešas ati
darys.
— Buvo labai malonu susipažinti, Karneole Silver, — taria jis.
M ergina atsako jam nugalėtojos šypsena.
— M an irgi buvo m alonu susipažinti, Ešai Lokvudai. N e
trukus pasimatysime.
Uždaręs duris Karneolei už nugaros, vaikinas priglaudžia
kaktą prie jų ir užsimerkia. A kim irką nusmelkia baimė, ar
nebus pamiršęs manęs. Bet Ešas pereina skersai kambarį ir
atlapoja spintos duris.
— A r bent nutuoki, kaip sunku man buvo su ja kalbėtis,
žinant, kad čia lindi? — sušnypščia.
— T a i ne mano kaltė, — m ėginu atsistoti, bet nutirpusios
kojos neklauso manęs, prarandu pusiausvyrą.
E šas čiumpa man už dilbio, kad nepargriūčiau, ir mano
pulsas darosi tankesnis.
— K u o m ikliau nešdinkis iš čia, — liepia jis. — N iekam ne
prasižiok, kad matei mane ar kalbėjaisi su m anim i. Supranti?
Pirm ą sykį išvystu jį, netekusį savitvardos. Vaikinas atro
do baisiai išsigandęs.
— Kam galėčiau pasakoti? — tyliai klausiu. — Niekas nesi
kalba su m anim i. Niekas manęs nesiklauso.
A kim irką Ešo akyse lyg ir šmėsteli gailestis.
— E ik iš čia, — vėl paragina jis.
N upėdinu prie durų ir suėmusi rankeną stabteliu.
— N ežinau... Nežinau, kaip g rįžti į savo kambarius.
Ešas atsidūsta.
— Aš irgi, — sako, gūžtelėdamas pečiais. — Gaila, bet nega
liu tau padėti.
Ilgokai spoksau į jį, svarstau, ar dar kada nors pamatysiu.
— Kas yra? — klausia vaikinas.
— D ar nesu sutikusi tokio kaip tu, — tariu. Paskui įsiutusi
išraustu — visai ne tai norėjau pasakyti.
Kažkodėl mano žodžiai prajuokina Ešą. Vaikino juokas
nejaukus ir nelinksmas. Jis susmunka ant sofos ir susiima už
galvos.
— Tiesiog išeik, — prašo.
M an o skruostai vis dar dega nuo pažem inim o. Išsmunku
pro duris, kol nepasakiau to, ko vėliau tektų gailėtis.
Penkioliktas skyrius
meistrys.
— Puiku, — taria kunigaikštienė, — esu tikra, tai padėjo ug
d yti valią.
Stiklo Nam ų ledi, tramdydama juoką, gurkšteli vyno.
— M atau, galiausiai nusamdei jai palydovą, — pareiškia Ga-
netas kunigaikštienei, pilna burna žiaumodamas burokėlius,
paskui nusišluosto lūpas servetėle ir paduoda ranką Ešui. —
Beje, esu Ganetas.
Ešas mandagiai paspaudžia ją.
— Ešas Lokvudas.
— Tikras gražuolis, tiesa, pussesere? — klausia Ganetas Kar-
neolės, kilstelėdamas antakius. — M am a, kiek jis tau atsiėjo?
Kunigaikštienės šnervės išsiplečia, bet Ešas gudriai nusuka
kalbą.
— Prieš vakarienę Karneolė aprodė man biblioteką, — taria
rilai?
— Žinom a, žinom a, — lordas m irkteli.
— Ežero Nam ai yra vien i iš keturių Įkūrėjų N am ų, —
griežtai pareiškia kunigaikštienė. — M a n o protėviai padėjo
statyti D idžiąją sieną. Be jos si sala jau seniai būtų buvusi
užlieta jūros. Esu tiesioginė pirm osios Elektrisės palikuonė.
J i įkūrė Vienišąjį miestą ir padalijo j į į penkias dalis, įskai
tant mūsų m ylim ą Brangakm enį. Taig i, kaupti ir saugoti
senovinius rankraščius man yra ne tik garbė, bet ir pareiga.
Žinom a, suprantu, kad jie neįdom ūs tiems, ku rių kilm ė ne
siekia anų laikų.
Stiklo Nam ų ledi nesmagiai pasimuisto, jos vyras kimba į
salotas. Kunigaikštis tvirtai sugniaužia šakutę.
— A k , mama, nem enkink tėvo, kad sugebėjo prasimušti
į aukštuomenės grietinėlę, — sako Ganetas, nurydamas d i
d žiu lį gurkšnį vyno ir modamas liokajui, kad įp iltų dar. — Tu
būtum dariusi tą patį, je i būtum gim usi Stiklo Namuose.
— A čiū , sūnau, — tarsteli kunigaikštis.
Tada spigiu balseliu prabyla Karneolė:
— M am a visada sakydavo, kad svarbu ne kas esi, o ką darai.
— Tavo m otina yra pasakiusi daug svarbių dalykų, — piktai
atkerta kunigaikštienė. — Bet prie mano stalo prašau nekarto
ti nė vieno iš jų .
Valgomajam tvyro stingdanti tyla. Įsimetu į burną keletą
gabaliukų burokėlių. D ing teli, kad pirm oji vakarienė buvo
geresnė už šią. A ndai bent pamačiau Reiveną ir Liusjeną.
— A r girdėjai apie Garbanų N am ų ledi? — klausia kuni
gaikštienės Stiklo N am ų ledi, palinkdama į priekį ir vos ne
užguldama manęs.
Kunigaikštienė pralinksmėja.
— Kas ja i nutiko?
— Žin ai, kad šiais metais j i nusipirko pirm ą surogatę? —
kunigaikštienė linkteli. — Ir visur ją vežiojasi! — sušunka vieš
nia. — Apsipirkti, valgyti priešpiečių, netgi pas mane gerti ar
batos. Neįsivaizduoju, ką sau mano.
— Šitaip nedera, — sako kunigaikštienė. — M anai, j i stengia
si pasirodyti?
M oterys pratrūksta pagiežingu juoku. Kunigaikštis, Sti
klo N am ų lordas ir Ganetas diskutuoja apie naują mokestį,
kurį Eksitas ketina uždėti Ū k iu i. Karneolė pasakoja Ešui, ką
veiks savaitgalį. Pasijuntu be galo vieniša.
— K o k į num erį j i nusipirko? — klausia kunigaikštienė.
— 102-ą, — atsako Stiklo Nam ų ledi.
— 102-ą? Ir puikuojasi, tarsi būtų įsigijusi surogatę iš pa
skutinio dešimtuko?
— N a, taip. Kam nors reikėtų pakalbėti su ja.
— M anau, įspėjimas čia nepadės. Niekas nenorės teptis
rankų dėl surogatės iš Trečiosios Pakopos namų. Tai tiesiog
neskoninga.
— G al j i mėgina naują strategiją, siekdama atkreipti Elek-
trisės dėmesį? — svarsto Stiklo Nam ų ledi, ir abidvi moterys
vėl nusijuokia.
— Tikriausiai irgi turi dukrą?
— Žinom a. T ik netikiu, jo g Eksitas kada nors sudarytų są
jungą su Garbanų Namais.
—Jei jau prakalbome apie tai, ar pasisiūdinai suknelę Eksi-
to pokyliui? — klausia kunigaikštienė.
— Taip. Baiminausi, kad Elektrisė įkalbės j į atšaukti links
mybes po to, kas nutiko surogatei. Būtų buvę labai gaila!
Išgirdusi taip abejingai šnekant apie D eilijos m irtį, sugrie-
žiu dantimis. Spėlioju, ar Stiklo Nam ų ledi žino kalbanti apie
tai su m oterim i, kuri ir nužudė vargšę mergaitę. K ažin ar jai
tai rūpi.
Liokajai nurenka nešvarias lėkštes ir atneša kitą patieka
lą — ėrienos su mėtų drebučiais ir keptomis bulvytėm is. Val
gis skanus, bet negaliu ju o gardžiuotis. U ž u o t klausiusis šių
m oterų kalbų apie surogates it apie naminius gyvūnėlius ar
naują batų porą, verčiau vakarieniaučiau savo kambariuose su
Anabele.
M an o akys nenoromis vis krypsta į Esą, lyg turėčiau tikslą
įsidėm ėti kuo daugiau sm ulkm enų: paslaptingą šypseną, be
sikeičiančią — nuo pilkos ik i žalios — akių spalvą. E šas kantriai
klausosi Karneolės, nerodo nuobodulio ir nepertraukia jos.
V aikinui pirštais vedžiojant aplink vyno taurės kraštą, prisi
menu, kaip jis glostė man skruostą. Kas man darosi? Ju k Ešas
tik vaikinas. Tiesa, nepaprastai gražus, išmanantis m uziką ir
valandėlę kalbėjęsis su m anim i kaip su sau lygia. Negana to,
visiškai sujaukęs mano m intis...
G urkšteliu vyno.
— Žinom a, netektį patyrė ne vien Elektrisė, — kunigaikš
tienės žodžiai grąžina mane į tikrovę. — A r girdėjai apie Var
po Nam ų ledi?
— Taip, — sumurma viešnia. — Žinau, kad jos surogate
buvo rasta vonioje paskendusi. Dabar ledi jau negali tikėtis
savo dukters ir valdovo sūnaus sužadėtuvių. Jai teks laukti at
einančių metų, kol įsigis naują surogatę.
Kunigaikštienė patraukia pečiais.
—Ji to nusipelnė, jeigu kaip pridera nesaugojo namų. Šiais
laikais reikia būti itin budriam , — mano ponia atsikanda mė
sos. — Štai kodėl niekada neleidžiu savo surogatei maudytis
vonioje. Duše ju k nepaskęsi, tiesa?
— A k , prasidėjo surogačių m edžioklės sezonas! — iš kitapus
stalo surinka Ganetas įraudusiais skruostais; m udviejų žvilgs
niams su sitik u sio akys sužimba. — Verčiau pasisaugok, nau
joke. Šie metai žiaurūs, nes ant kortos pastatytos sužadėtuvės
su mažuoju Eksitu.
Išbąlu kaip drobė. Vis dirsčiodama į Esą, matau, kaip įsi
tempia jo pečiai. Kunigaikštienė atsistoja ir smarkiai trinkteli
delnu per stalą. V isi pašoka.
— Prašau tuoj pat išeiti iš valgom ojo, — paliepia j i sūnui to
kiu šaltu balsu, kad temperatūra kambaryje nukrinta keliais
laipsniais.
Ganetas ištuština taurę.
— Su m alonum u, — atsako, atsistoja ir pernelyg m anierin
gai nusilenkia m otinai. Tada apsigręžia ant kulno ir išžings-
niuoja pro duris.
Valgomajame ir toliau tvyro nejauki tyla. Kunigaikštienė
lieka stovėti. J i taip smarkiai sukanda dantis, kad vos įstengia
prabilti.
— V isi žino, kokia kantri buvau daugybę metų, — pareiš
kia, nesikreipdama į nieką. — Ėm iausi daugybės priem onių
savo surogatės saugumui užtikrinti. Jai nieko nenutiks. Aš to
neleisiu.
J i kalba apie mane, bet ne su manim. Tarsi gėdytųsi nura
m inti šių žm onių akivaizdoje.
Atnešama deserto. Norėčiau gardžiuotis sūrio pyragu su
šviežiomis avietėmis, bet spėlioju, kiek surogačių buvo nužu
dyta po varžytynių. M in tys sukasi apie Reiveną ir Lilę.
— Ponaiti Lokvudai, ar seniai dirbate palydovu? — klausia
kunigaikštienė.
Įsistebeiliju į savo šakutę ir įtem piu ausis.
— Trejus metus, mano ponia, — atsako Ešas. — N u o penkio
likos.
— Kuriam e miesto rajone gimei?
— Dūm uose, mano ponia.
Staigiai pakeliu galvą. Dūmuose? M aniau, kad jis kilęs iš
Banko ar iš Brangakm enio. Bet, pasirodo, viename iš pras
čiausių rajonų... T a ig i turim e kai ką bendro. Ši m intis šildo
krūtinę, kol prisim enu, kad man tai neturi rūpėti.
— Kuriam e kvartale gyvena tavo šeima? — smalsauja ku n i
gaikštis.
— Rytiniam e, mano pone.
— Rytiniam e kvartale turim e keletą fabrikų. Kokia, sakei,
tavo pavardė?
— Lokvudas, mano pone. Bet mano tėvas dirba spinteles
D žoin derių m edžio gamykloje.
—Ji priklauso Akm ens Namams, tiesa?
— Taip, mano pone.
— Brangusis, — taria kunigaikštienė, — turėtume pasidomė
ti, ar negalėtume pasiūlyti jaunuolio tėvui geriau atlyginam o
darbo viename iš mūsų fabrikų.
—Jūs labai m aloni, mano ponia, — dėkoja Ešas, bet jo
žvilgsnis darosi budrus.
—Jau anksčiau sakiau Stiklo N am ų ledi, kad ir natūralus
nėštumas gali duoti puikiausių rezultatų. Turbūt tavo m oti
na ir tėvas yra labai graži pora, — spoksodama į Ešą alkanu
žvilgsniu, kunigaikštienė nugeria didelį gurkšnį vyno.
Stiklo N am ų ledi skuba nusukti kalbą.
— Brangioji Karneole, pasakyk, kokį varžytynių num erį
turėjo pagim džiusi tave surogate?
Šis klausimas m erginai nemalonus.
— M am ai nerūpėjo balai. Daugiausia dėmesio j i kreipė į
sveikatą.
— Na, esu tikra, kad j i įsigijo geriausią surogatę, kokią tik
galėjo įp irkti, — taria Stiklo N am ų ledi.
— Berilai, gal palikim visas kalbas apie surogates poniom s,
sutinki? — klausia kunigaikštis Stiklo N am ų lordo. — Ir eime
į rūkom ąjį išgerti brendžio.
K aip tik tuo metu atsidaro durys, įeina ir nusilenkia v y
resnysis liokajus Džeimsas.
— Atleiskite, Jūsų M alonybe, atėjo skubi žinia iš Stiklo
Nam ų. — Džeimsas apsigręžia ir nusilenkia viešniai. — Jūsų
surogatei prasidėjo sąrėmiai.
— A k ! — surinka Stiklo N am ų ledi. — Betgi j i turėjo gim
dyti tik po dviejų savaičių!
Valgomajame kyla sambrūzdis. Tarnai puola atitraukti
kėdžių, atneša paltus svečiams, šiuos sveikina kunigaikštis ir
kunigaikštienė.
— Viskas bus gerai, — tikina j i viešnią. — Ganetas gimė pus
trečios savaitės anksčiau ir, pasirodo... na, šiaip ar taip, jis
buvo sveikas. Im kite mano autom obilį, jis greitesnis.
— A k , ačiū, ačiū tau! — karštai dėkoja Stiklo N am ų ledi ir
pabučiuoja kunigaikštienę į skruostą.
Jos vyras ir kunigaikštis paspaudžia ranką vienas kitam,
paskui svečiai išskuba pro duris.
— Brangioji, einu ilsėtis, — taria kunigaikštis ir nė nepa
žvelgęs į žmoną išdrožia pro duris.
Kunigaikštienė klesteli ant kėdės.
— Šįvakar viskas, — sako j i ir mosteli ranka. — G alite eiti.
Esu labai patenkinta, kad vakarienė baigėsi.
Ešas, Karneolė ir aš vienas paskui kitą išeiname į korido
rių. Karneolės laukia tarnaitė juoda suknele ir balta prijuoste,
Anabelės nematyti.
— Tavo freilina netrukus ateis, — sako man tarnaitė. Atpa
žįstu jos balsą — girdėjau rytiniam e sparne. Ši mergina vardu
M erė. —J i patarnauja G anetui bibliotekoje.
— Šit kaip, — tariu. — A čiū .
— K aip praėjo vakarienė, panele? — klausia tarnaitė Karne
olės.
— Siaubingai, — subamba ši. — A r ponaitis Lokvudas gali
palydėti mane į kambarį?
— Taip nepriim ta, — pareiškia Ešas ir pabučiuoja merginai
ranką. — Bet m udu pasimatysime rytoj.
Ši nusišypso ir nueina kartu su tarnaite.
Tuščiame koridoriuje liekame tik m udu.
Ešas tai suvokia tą pat akim irką kaip ir aš. Ž in g teli ata
tupstas, tarsi vengtų būti per arti manęs. Labai noriu kalbėti,
bet nesumetu, ką. Vaikinas paėjėja tolyn, paskui atsigręžia.
— Tau visada šitaip būna, tiesa? — klausia manęs. — Šitaip
būna visoms surogatėms, tiesiog anksčiau to nepastebėdavau.
Praveriu lūpas, bet nespėju paklausti, ką Ešas turi galvoje,
o jis apsigręžia ir nutolsta koridorium i.
Šešioliktas skyrius
Ketinu atsakyti, bet jis nežym iai kresteli galvą, ir tuoj pat už
sičiaupiu.
— Ganetas ką tik parodė įprastinį savo žavesį, — atsako gra
fienė. — Rodos, užgavo šią surogatę.
— O varge, — baisisi Liusjenas, apžiūrinėdamas mano šu
kuoseną. — K aip nemalonu. D ar šokiui nepasibaigus, sutvar
kysiu jai plaukus. Tu, — taria Liusjenas taip griežtai, kad net
krūpteliu, — eisi su manim.
Seku paskui j į per m inią nuleidusi galvą ir stengdamasi at
rodyti kuo romesnė ir nuolankesnė. Liusjenas išsiveda mane
iš pokylių salės ir patraukia per koridorių, paskui žvangin
damas raktais atidaro mažo kambarėlio duris. Viena jo siena
veidrodinė, prie kitos įtaisyta kriauklė ir akmeninis stalas,
nukrautas m akiažo priem onėmis, plaukų smeigtukais ir kve
palų buteliukais.
— Liusjenai! — surinku, jam uždarius duris. — K u r tu...
Jis prideda pirštą prie lūpų, tad užsičiaupiu. Tada atsega
kamertoną nuo raktų ryšulio ir padeda ant stalo; tyliai zvim b
damas šis pakyla į orą. T ik tada Liusjenas nusišypso man.
— Puikiai atrodai.
Nejučiom is šypteliu.
— A čiū. Dairydavausi tavęs bibliotekoje. K u r buvai dingęs?
— Brangakmenyje nesaugu dukart susitikti toje pat vieto
je, — atsako jis.
— A r im tai kalbėjai, kad galėsi ištraukti mane iš čia? — ne
atlyžtu.
— Taip, bet dabar neturim laiko tai aptarti, — Liusjenas ima
tvarkyti mano šukuoseną, prismeigia išsidraikiusias garba
nas. — Turėjau parengęs planą, kaip pasikalbėti su tavim akis
į akį, bet šlykštus kunigaikštienės sūnaus elgesys atvėrė man
geresnę galimybę.
M ūsų žvilgsniai susitinka veidrodyje, tada Liusjenas paro
do dar vieną kamertoną, tokį pat kaip tas, kuris sukasi ore.
Labai atsargiai p ritvirtina j į man prie plaukų šaknų ir užden
gia garbanomis.
— G rįžusi į rūmus, paslėpk. Tau jo prireiks rytoj vid u r
naktį, — švelniai sako man į ausį. — Dabar metas grįžti pas tavo
šeimininkę.
Vyras prisega kitą kamertoną prie savo raktų ryšulio, tylė
dama nuseku įkandin jo į salę, priblokšta tokio įvykių posū
kio ir minties apie daiktelį, paslėptą mano plaukuose.
Septy n ioliktas skyrius
Esu.
— E ik prie grafienės ir lauk savo šeimininkės, — atsidūręs
viešumoje, Liusjenas kalba su m anim i griežtu įsakmiu balsu.
Linkteliu ir stebiu, kaip jis braunasi per m inią sostų pusėn.
K ai pasiekia karališkąją pakylą, Elektrisė pamoja jam priei
ti. Vyras pasilenkia, valdovė kažką sukužda jam į ausį. M an
smalsu, ką.
— Violeta...
Išgirdusi savo vardą, tariamą gargždžių prislopintu bal
su, krūpteliu. Pusiau pasislėpusi už kolonos stovi Reivena,
v ilk in ti nuostabią ryškiai raudoną suknelę, jos riešus puošia
auksinės apyrankės.
— Reivena! — aikteliu. Greitai, bet atsargiai slenku draugės
link.
— Tyliau! — sušnypščia ji. — Grafienė neturi pastebėti, kad
pasitraukiau nuo jos.
Draugė mosteli galva per petį. Išvystu plačiausią Akm ens
N am ų grafienės nugarą. J i kalbasi su Liepsnos Nam ų ledi.
— Visur tavęs ieškojau, — sako Reivena.
Atsipeikėjusi nuo netikėto susitikim o pamatau, kokia j i
sulysusi. Draugė atrodo išvargusi, išsišovusiais skruostikau
liais, jai po akimis juoduoja tamsūs ratilai.
— A r tau viskas gerai? — sušnibždu.
Reivena šypteli vos puse lūpų.
— T u nuostabiai atrodai, — sako ji. — Lygiai tokia, kokią
prisim enu. — Draugės žvilgsnis padėręs. — Ž in a i, Pietiniuose
Vartuose neįsivaizdavau šitokio gyvenim o. A r tau kada nors
būna taip?
— N e, — atsakau. — K ą turi galvoje?
Rodos, draugė negirdi manęs.
— Ten buvo kita mergina, mūsų draugė. G raži kvailutė
blondinė. A r neatsimeni, kuo vardu?
M an gerklėje įstringa gumulas.
— Lilė, — sakau, —j i buvo vardu Lilė.
Reivena atsidūsta.
— Taip, Lilė. Turbūt kartais negražiai elgdavausi su ja.
J i negalvodama pasikaso dilbį — pamatau, kad auksinės
apyrankės iš tiesų yra antrankiai, sujungti gražia grandinėle.
— Kas tai? — priblokšta klausiu.
Draugės šypsena išgąsdina mane.
— Grafienė ne per labiausiai mane mėgsta. Pasakiau jai,
kad negaus iš manęs, ko nori. J i mano galinti sunaikinti mano
prisim inim us, bet aš ja i to neleisiu. Nepam iršiu tavęs. Paža
du, gerai? Nepam iršiu tavęs.
— Reivena, man baisu dėl tavęs, — sakau.
— Ir tu manęs nepamirši, tiesa, Violeta? — klausia draugė,
traukdamasi už kolonos.
— N e, — tariu drėgnomis nuo ašarų akimis. — Niekada.
Reivena nuskuba pas savo šeimininkę kaip tik tuo metu,
kai ši grįžteli pasiim ti sumuštinuko nuo padėklo.
Kažkas čium pa mane už dilbio, net sudrebu.
— M aniau, kad ik i šiol jau radai kelią pas saviškę, — Liusje-
nas stovi greta ir įspėjamai žvelgia man į akis. — Leisk, paly
dėsiu.
Seku paskui jį, mintyse šmėkščioja išvargęs Reivenos vei
das, kaustantys riešus auksiniai antrankiai, ausyse skamba
prim ygtinis prašymas nepamiršti.
— Štai ji, mano ponia, — taria Liusjenas, o aš sumirksiu.
M es grįžom e į Rožės Nam ų grafienės ir Karneolės draugi
ją. — Plaukai guli ne prasčiau kaip gulėję.
Šokis baigiasi, iš aikštelės im a skirstytis poros. Po akim ir
kos čia ateis kunigaikštienė su Ešu. N iekaip neįstengiu susi
tvardyti.
— Štai, — sako Liusjenas, imdamas taurę iš praeinančio
padavėjo. — A tsigaivink. N ėra ko taip jaudintis. Viskas bus
gerai.
Išgirstu jo balse nerim o gaidelę, suvokiu žodžių potekstę
ir svarstau, ar tas vyras ką nors žino apie Reiveną, bet jis nu
silenkia ir dingsta m inioje.
— Išties esi puikus šokėjas, ponaiti Lokvudai, —juokdam a
si giria vaikiną kunigaikštienė, jiedviem prisidėjus prie mūsų
būrelio.
— K aip ir jūs, mano ponia, — atsako Ešas.
Karneolė truputį susiraukia. Kunigaikštienės žvilgsnis
perskrodžia m inią.
— Tu riu susirasti vyrą. Em etrina, pasikalbėsime prieš iš-
vykdamos.
— Žinom a, — sutinka grafienė.
Kunigaikštienė dirsteli mano pusėn. Džiaugiuosi, kad tu
riu šampano - bent jau rankos užimtos, galiu paslėpti veidą.
Be to, šitai paaiškina, kodėl mano skruostai įraudę, o akys
žiba. Kunigaikštienė išplėšia taurę man iš rankų.
— N edrįsk gerti be mano leidim o, — rūsčiai taria, grąžinda
ma ją padavėjui.
Staiga nuaidi garsus trenksmas, m uzika nutyla. Elektri-
sė ir Eksitas pakyla iš sostų, m inia nuščiūva. Vyrai lenkiasi,
moterys daro gilius tūpsnius. K ai pritupiu, mano sijonas išsi
skleidžia, korsetas nepatogiai remiasi į klubus.
— A čiū , kad aplankėte kasmetį mūsų po kylį, — prabyla E k
sitas, jo balsas aidi per visą sausakimšą salę. — Esate brangūs
mūsų širdžiai ir patikim i didžiojo mūsų miesto ramsčiai. A t
sidėkodami keliame taures į jūsų sveikatą.
Eksitas ir Elektrisė pakelia taures, valdovės šypsena atrodo
šiek tiek dirbtinė. Svečiai atsitiesia ir paseka jų pavyzdžiu.
— Neabejoju, kad šie metai bus labai jaudinantys mūsų šei
mai, — toliau kalba valdovas. — Pristatau jum s visiems... savo
sūnų ir paveldėtoją busimąjį Eksitą.
Tarp Eksito ir Elektrisės išdygsta baltakepurė auklė su
kūdikiu ant rankų. M ažylis apvilktas aukso spalvos drabužė
liu, išsiuvinėtu rubinais ir perlais. Jo veidelis susiraukšlėjęs.
Kilm ingiesiem s pradėjus p loti ir šūkauti, kūdikis pravirksta,
bliauna garsiai, neužsičiaupdamas. Eksitas rūsčiai pažvelgia į
auklę, ir mažylis tuoj pat išnešamas iš p o kylių salės, jo verks
mą užgožia plojim ai.
— O dabar pasilinksm inkim ! — taria Elektrisė. — Šį vakarą
pokylyje dalyvauja daug naujų surogačių. G al pasižiūrėkim ,
ku ri iš jų gabiausia?
K ilm in g ieji pasižym i nuostabiu gebėjimu užduoti klausi
mą, kuris iš tiesų yra teiginys. G al kaip tik todėl kunigaikš
tienė nupirko man violončelę. Tai buvo ne dovana ar atlygis
už gerą elgesį, o rengimasis surogačių varžyboms. D irsteliu į
savo ponią, susirūpinusi, ar j i lieps man dalyvauti varžybose,
Pabudusi kitą rytą prisim enu tai pirm iau nei Liusjeno pa
bėgimo planą.
čiauti.
kiu į labiau apleistą sodo dalį, išsuku iš tako, taigi esu beveik
sieną, skiriančią mane nuo Reivenos. Jei tik rasčiau būdą pa
šaukčiau ją vardu.
P u ik i m intis: gebenė.
ti visai nesunku.
violončelė.
N ors nieko nepasakoju Anabelei apie pokalbį su kuni
gaikštiene, j i jau žino, kad man nereikia palydos vaikštinėti
po rūmus. K a i pasakau freilinai norinti pagriežti koncertų
salėje, j i tiesiog nusišypso ir linkteli, tebekeisdama man pa
talynę.
G riežiu kokį dvidešim t m inučių, bet negaliu sutelkti m in
čių į stygų virpėjim ą ir stryko judesius. Tasai stim uliuoja
masis šautuvas padarė daktarą ir kunigaikštienę laim ingus —
pernelyg laim ingus. K ai kitąkart kalbėsiuosi su Liusjenu,
paklausiu jo apie tai.
Spėlioju, ar šitai turėjo galvoje Reivena, kai klausė, ar jau
lankiausi pas daktarą. A r stimuliuojamasis šautuvas kaltas dėl
padėrusio jos žvilgsnio? A r mano draugė Akm ens Namuose
kankinama šiuo daiktu?
T u riu apžiūrėti našlaitę. Sužinoti, ar Reivena ją aptiko.
Palikusi violončelę scenoje, skubiai nusileidžiu laiptais ir
pro užpakalines duris išeinu į sodą. Išlekiu be apsiausto, to
dėl vėjas draiko man plaukus ir kiaurai košia ploną suknelę.
Patraukiu prie vakarinės sienos ir žiūriu į vėjyje siūbuojančią
našlaitę.
Staiga man užgniaužia gerklę. Greta jos išvystu kitą gėlę.
Tai lelija, tik jos žiedlapiai ne balti, o ju o d i.
Krūtinėje sukirba viltis. Reivena pamatė mano našlaitę.
Dabar j i supras, kad esu arti, pamanau, kurdama dar vieną
gėlę.
— A r tai juokinga?
— N e, tiesiog... Prisim enu tą akim irką, kai maniau, kad
Violeta Lasting amžinai dingo.
ti, kodėl.
K aip ir anąkart, pajuntu galingą ąžuolo gyvybę. Šįsyk esu
geriau pasiruošusi susidurti su ja. Suvokiu tai, jai tvinkčiojant
mano delne, su džiaugsmu priim u tekančią mano gyslomis
galią. Labai trokštu, kad manasis vaizdinys virstų tikrove.
Ąžuolas atpažįsta mane — žino apie mano buvim ą, reaguo
ja į mano gyvybės gijas. Aiktelėjusi parklum pu, bet tvirtai
laikau ranką ant gum belio. D ar nesu patyrusi tokio gaivališko
jausmo. Jis svaigina kaip niekas kitas, nes medis jaučia kitaip
negu aš. M ane išmuša iš vėžių toks nesuvokiamas sielvartas,
kad norisi verkti, j į sustiprina laikinum o pojūtis — rodos, tuo
pačiu metu esu ir senų seniausia, ir tarsi naujai gimusi.
Susikaupiu ir stengiuosi išjudinti tvirtas ąžuolo gyvybės
gijas. M an o nuostabai, viena iš jų pasiduoda. Prisitraukiu ją
arčiau, jaučiu dilgčiojant pirštus, paskui gija išslysta, ir mano
kūnas akim irksniu suglemba. N u o vieno staigaus ir stipraus
judesio suskausta visą nugarą, kaip užsigavus alkūnę aptirpsta
visa ranka.
Virstu aukštielninka, iš nosies varva kraujas ir laša ant že
mės. Staiga prarandu ryšį su m edžiu. Tai klaidina, pirštais įsi
N ė š č ia .
malonu.
Iškart atsimerkiu.
G u liu savo miegamajame. Virš manęs palinkusi kunigaikš
tienė.
— Daktare! — kviečia ji, sėdėdama ant lovos krašto. — K aip
jautiesi? — klausia manęs.
M an o burna išdžiūvusi, lūpos sukepusios. Liežuvis, regis,
sutinęs. A n t naktinio staliuko stovi ąsotis. Kunigaikštienė
pripila į stiklinę vandens ir prineša man prie lūpų.
— Atsigerk, — švelniai pasiūlo.
Siurbteliu kelis gurkšnelius. Vanduo varva per smakrą,
kunigaikštienė j į nušluosto. Pro duris įlekia daktaras Blaitas.
—J i pabudo? — klausia jis, skubėdamas prie lovos. K u n i
gaikštienė pasitraukia ir nusišypso, daktarui prispaudus du
pirštus prie vidinės mano riešo pusės. — Gerai, kad vėl pra
merkei akis.
— Kas... nutiko? — sušvokščiu.
— Pirmas bandymas dažnai nepavyksta, bet tavo kūnas re
agavo siaubingai. Vos nenum irei. Dabar turim e būti labai at
sargūs, — sako daktaras Blaitas.
—Jau atsilikome nuo tvarkaraščio, — prim ena kunigaikš
tienė.
—Jeigu jos neteksime, tai neturės reikšmės, — griežtai at
kerta jis.
M an svaigsta galva.
— Tai aš ne... nėščia?
Daktaras atidaro m edicininį krepšį.
—Jau nebe.
Jis išima termometrą ir pakiša man po liežuviu.
— Kada vėl bus galima atlikti procedūrą? — klausia kuni
gaikštienė.
— Iki kito bandym o turim e išlaukti mažiausiai vieną ciklą.
Keturias penkias savaites. Turim e leisti jai pasveikti.
— Gerai, — sako kunigaikštienė. —Jūs liksite čia. Šią popie
tę liepsiu paruošti kambarį.
— K aip pageidaujate, mano ponia.
N e pernelyg džiaugiuosi, kad daktaras gyvens šalia. Vis
dėlto man duota laiko — m ėnuo ar daugiau. Ilgiausia naktis
bus švenčiama pusšeštos savaitės. Liusjenas gali duoti man
serumo, jiem s dar nespėjus atlikti antro bandym o. Daktaras
ištraukia termometrą.
— K u r Liusjenas? — klausiu.
Daktaras Blaitas susiraukia, kunigaikštienė sutrinka. Su
vokiu, kad turėčiau apsimesti nepažįstanti Liusjeno.
— Žinom a, jis grįžo į Karališkuosius rūmus, — atsako dak
taras.
— Liusjenas išgelbėjo man gyvybę, — tariu vildamasi, kad
tai pateisins mano klausimą.
— Taip, — patvirtina daktaras. - Tavo laimė, kad jis buvo
čia. — Vyras įsideda termometrą atgal į krepšį. - Dabar tau
svarbiausia ilsėtis.
Išsekusi linkteliu.
— Nusiųsiu ką nors atvežti jūsų daiktų, — taria kunigaikš
tienė daktarui. Ji nuostabiai švelniai dar sykį apšluosto man
kaktą skudurėliu, tada padeda j į ant naktinio staliuko ir iš
skuba pro duris.
— Kažkas labai nekantrauja pam atyti tave, — nusišypso
daktaras Blaitas. Jam atvėrus duris, į kam barį įlekia Anabelė.
— Anabele, — silpnai kukteliu. Freilina atsiklaupia prie lo
vos, suima mano rankas ir priglaudžia prie skruosto. Jai ne
reikia lentelės išreikšti jausmams — žinau, ką galvoja. — Jau
čiuosi gerai, — patikinu. — Tiesiog esu nusikamavusi.
Anabelė linkteli, bet jos akys pilnos ašarų.
— A k , Anabele, man išties viskas gerai. Patikėk.
M ergina pabučiuoja man ranką.
— Turbūt dabar reikia pamiegoti, — sakau. — A r liksi čia?
Anabelė įsirango į lovą šalia manęs, padedu galvą ja i ant
peties.
— A čiū , — sukuždu. Jos lūpos švelniai liečia man plaukus.
tiktų? G yven i čia trum pai, bet puikiai žinai, kokie žmonės
aplink.
— Bet... bet kodėl? K odėl iš viso bučiavai mane?
— Todėl, kad man šitai uždrausta! — šaukia Ešas. — Ž iū
rėdamas į tave, vėl pasijuntu žm ogum i. Žiūrėdamas į tave,
pasijuntu esąs visavertė asmenybė. Violeta, tu mažai mane
pažįsti, bet patikėk mano žodžiais, kad prieš sutikdamas tave
buvau palūžęs. Nebegaliu grįžti į tą būseną.
Rodos, jis tik dabar supranta gniaužiąs mano riešą. M an
gakmenyje.
Esu laiminga, nes daktaras pažada kol kas nekartoti apvai
sinim o procedūros, o kunigaikštienė duoda man ramybę, nes
jai terūpi rengimasis būsimoms Ganeto vedyboms. Kartą per
savaitę m udu su daktaru Blaitu einame prie ąžuolo, bet be
stim uliuojam ojo šautuvo poveikio man daugiau nepavyksta
išauginti nė lapelio.
Per kamertoną kiekvieno sekmadienio vidurnaktį kalbuo
si su Liusjenu. Sakau jam , kad esu itin paklusni, iš esmės tai
tiesa. K ie k tai susiję su kunigaikštiene, esu pavyzdinga suro
gate. Liusjenas džiaugiasi sužinojęs, kad manęs neskubama
dar kartą apvaisinti. N ors atkakliai klausinėju, jis neatsklei
džia, kur teks slėptis ik i gyvos galvos, ty li ir apie galutinį savo
tikslą. Nuojauta kužda, kad kalbėti šia tema pernelyg pavo
jinga net naudojantis kam ertonu. Tačiau Liusjenas patikina,
kad gelbėjimo planai jau baigiami rengti ir kad po manęs iš
Brangakm enio bus išvežtos ir kitos surogatės. Labai trokštu
kaip nors prisidėti prie šio sumanymo.
Su Ešu matomės beveik kasdien. Raštelius su data ir laiku
jis palieka man „Esė apie kryžm in į apdulkinim ą“ tomelyje.
Lengvai randu dingstį pati viena nueiti į biblioteką ir slap
tuoju tuneliu patekti į jo kambarį. U žtru n ku valandą, gal
net mažiau, vagiu akimirkas, kai Karneolė m okosi, o man
nereikia eiti pas daktarą. Šnekamės su Ešu apie praeitį: apie
savo namus, šeimas, draugus. Išmokau j į žaisti halmą. Kartais
skaitome vienas kitam. K itąsyk gulim e ant sofos ir tylim e.
Tiesiog būname kartu.
Su Reivena susisiekiu taip dažnai, kaip įm anom a. N a u
dojamės gebene. Siunčiam e viena kitai niekučius, kurie pa
šaliniams yra bereikšm iai: skiautelę nėrinių, plaukų sruo
gą, stiklo rutuliuką iš halmos žaidim o rin k in io , laikrodžio
spyruoklę. M um s tie niekučiai byloja: „Esu čia, man viskas
gerai.“
sakau.
— N eju okin k manęs, — Karneolė žingteli artyn. — Esu čia
Jis nusijuokia.
kalbyje.
—Ji pasidarė dar bjauresnė, kai rūmuose apsigyveno Kar-
neolė. Vargšė mergaitė. Pirm iausia miršta jos tėvas, paskui
nusižudo m otina. Labai sukrečiama. Tikras skandalas Ežero
Namams.
— Karneolės m otina nusižudė? — aikteliu.
Ganetas linkteli.
— M a n o teta buvo keista m oteris. Keista ir liūdna. M a
žai ją pažinojau, nes m o tin a ją n iekin o . M a n rodos, K a r-
neolė ir nekenčia, ir ilg isi savo mamos. T o d ė l yra tokia
atžagari.
— U ž ką nekenčia? — klausiu.
— U ž tai, kad m otina paliko ją našlaitę, — daug negalvoda
mas atsako Ganetas.
Dabar suprantu. Karneolė yra visiškai vieniša. Kunigaikš
tienė jos nekenčia, kilm ingieji traukia per dantį, o Ešas...
nenuostabu, kad mergina dievina jį. Vaikinas vienintelis rū
netas trukdo.
— Grąžinu surogatę saugią ir sveiką, — taria jis. Atsidėko
dama Anabelė nulenkia galvą. — Buvo malonu susipažinti su
tavim i, — sako jis man. — Neabejoju, netrukus vėl pasimatysi
me. Jei tik gali, nesipainiok Karneolei po kojų, — m irkteli, jau
eidamas koridorium i, ir priduria: — M anau, j i griežia dantį
ant tavęs.
T Ą N AKTĮ N EGALIU U ŽM IG TI.
jo duris.
D a r nesu čia buvusi.
M iegam ojo užuolaidos užtrauktos, bet po šviesiai m ėlyna
antklode matau Ešo kūno apybrėžas, jo krūtinė kilojasi. P ri
sėlinu arčiau — neapklota tik giliai alsuojančio vaikino galva.
Paliečiu jam petį.
— Ešai, — sukuždu, švelniai purtydama.
Vaikinas atsidūsta.
— Ešai, — pakartoju ir papurtau stipriau.
Jis atsimerkia ir rikteli, atsisėda taip greit, kad atšoku. Ešo
krūtinė nuoga, plaukai susitaršę. M an o geismas susipina su
baime.
ESU NAUJAS ŽM O G U S.
sišypso.
— Esi protinga mergina, — pagiria ji. — Gerai padariau, kad
nusipirkau tave.
Nebūčiau tokia tikra, mano ponia, pamanau sau.
G al taip yra todėl, kad jis prasideda tuo, kuo anas pokylis
baigėsi. Laikausi atstu nuo šokių aikštelės, apsimetu nema
tanti besisukančių drauge Ešo ir Karneolės. Naršau akimis
salę, ieškodama Reivenos. N o riu ją pam atyti, įsitikinti, kad
viskas gerai.
Liusjenas ant krištolinės pakylos kalbasi su Elektrise. Spė
lioju, kokią dingstį jis atras, kad galėtų šnektelėti su m anim i
akis į akį ir perduoti serumą. R am iai stoviu prie ledinės spar
nuoto žirgo statulos, patenkinta, kad niekas nekreipia į mane
dėmesio, net kunigaikštienė. J i tarsi rodo, kad pasitiki m ani
m i. K aip tik to ir norėjo Liusjenas.
Šokis veja šokį. Lūkuriuoju sparnuoto žirgo šešėlyje, kol
Liusjenas mane atras, m inioje dairausi Reivenos. A p lin k su
kiojasi žmonės, šnekasi ir kvatoja, bet aš nesiklausau jų po
kalbių, kol išgirstu pažįstamą vaikišką juoką.
-E b o n e , ju k sakiau, kad j i pridarys bėdų, - taria Elektri-
sė iš kitos statulos pusės - vos įžiū riu ledo iškraipytą jos fi
gūrą. — Bet tu per varžytynes užsispyrei p irkti atkakliausią
merginą.
—Ju k reikia pradėti nuo didžiausio iššūkio, o ne gaišti lai
ką smulkmenoms, — nuo Akm ens N am ų grafienės balso man
pašiurpsta oda. —Jei palaušiu ją, su kitom is bus lengviau.
Jos tikrai kalbasi apie Reiveną. Stoviu labai ramiai, steng
damasi nugirsti pokalbį, kurį gožia m uzika ir juokas.
- Nepersistenk. Prisim ink, kas nutiko paskutiniajai. Gerai
padarei, kad šitą palikai namie, — Elektrisė atsidūsta. — Jei tik
būtų lengvesnis kelias...
—Jūsų Šviesybe, šlovės lengvai nepasieksi, — atsako
Akm ens N am ų grafienė. —Jei mums pasiseks, tapsite gerbia
miausia valdove nuo Deimantės D idžiosios, surengusios pir
mąsias varžytynes, laikų. Jūs pakeisite istoriją.
Elektrisė sukikena, o man suspaudžia paširdžius.
- T a ip , aš įrodysiu toms pasipūtėlėms, kad kilmingas
kraujas — dar ne viskas. Ežero N am ų kunigaikštienės autori
tetas taip smuks, kad jai teks m aldauti kvietim o į Trečiosios
Pakopos namų sodo vakarėlį. A r žinote, kad j i man melavo
per sūnaus sužadėtuvių iškilmes? Sakė dar tik mėginsianti
apvaisinti surogatę, o paskui toji vos m irtinai nenukraujavo
scenoje.
—Jūsų Šviesybe, reikia elgtis apdairiai ir atsargiai. A pdai
riai ir atsargiai. K o l kas Peria dar nekelia mums grėsmės.
— A k , taip, taip, žinau. N agi, užtenka šitų niūrių pokal
bių. Dabar ilgiausios nakties šventė. N o riu pašokti. Šydo
Nam ų ledi neseniai įsigijo labai simpatišką palydovą... K aip
manai, ar jis išves mane šokti?
Elektrisė vėl nusijuokia, girdžiu moteris nueinant. Jau
čiuosi sustingusi kaip ledinė skulptūra, stengiuosi suvokti jų
pokalbio esmę. Jeigu Elektrisė siekia įteisinti surogačių lo b o
tomiją, įtariu, kad su Reivena atliekami bandymai. G al saky
dama, kad grafienė nori atim ti jos prisim inim us, draugė kaip
tik tai turėjo galvoje?
Prasidėjus naujam šokiui, kunigaikštienė palieka aikštelę ir
prisideda prie Stiklo N am ų ledi, Karneolės bei Ešo. J i pamoja
man, kad prieičiau, ir paima taurę šampano nuo padėklo.
—Jolite, nenoriu girtis per anksti, — sako kunigaikštienė.
Jos su Stiklo Nam ų ledi iškaitusios ir linksmos. — Bet arti
miausiu metu turėčiau gauti itin džiugių naujienų.
Kunigaikštienė patapšnoja man pilvą. Vis dar esu kaip ap
dujusi. Vaizduotė piešia geriausią draugę, pririštą prie opera
cinio stalo ir kenčiančią baisius eksperimentus. Šitaip nevalia
elgtis. T ik ne su Reivena. Ji per stipri, per narsi...
— A k , Peria, kaip nuostabu, — Stiklo N am ų ledi vos nesu
rinka.
— Tyliau , nurim k, — juokdam asi sako kunigaikštienė. —
K o l kas dar neaišku. Vis dėlto šįkart daktaras Blaitas labai tuo
tiki. Visą praėjusią savaitę surogatei buvo liepta gulėti lovoje.
Daugiau jo k ių nesėkmių.
Ešo skruostų raumenys įsitempia.
— A k! — sušunka kunigaikštienė, į kažką rodydama. —
Šviesos Nam ų ledi su sūnumi. Eikš, Karneole, pažiūrėsime,
ar rasime vaikiną, kuris man padėtų atsikratyti tavim i. — K ar-
neolė nori įsikibti į Ešą, bet teta pliaukšteli jai per ranką. —
M ergaite, nebūk kvaiša. Juk nesivesi palydovo drauge.
Stiklo N am ų ledi sukikena.
Kunigaikštienė nusitempia dukterėčią tolyn, o ši per petį
gailiai dirsčioja į Ešą. M u d u liekame stovėti greta vienas kito,
nedrįsdami pakelti akių.
— M an reikia pasikalbėti su tavim i, — sukužda Ešas. — Akis
į akį. Tuoj pat.
N u o jo balso perveria šiurpuliukai. Nelaukdamas atsaky
mo, Ešas apsigręžia. Ž in o , kad ateisiu. Valandėlę lukteliu,
tada nuseku jam įkandin, laikydamasi per keletą pėdų. N u le i
dusi galvą iriuosi per m inią ir išeinu pro stiklines duris į tylų
koridorių, išklotą minkštais kilim ais. Ešo nugara šmėkšteli už
kampo, nuskubu jam iš paskos.
Kitas koridorius trumpesnis, siauresnis. Nuėjęs pusę kelio,
vaikinas atidaro duris ir dingsta. M ik lia i pasukusi rankeną, iš
vystu tamsią patalpą. Jis čiumpa mane už riešo ir įsitraukia
vidun.
— Ešai...
Vaikinas neleidžia man baigti sakinio. Karštai bučiuoja, o
mano kūnas nejučiom is jam atliepia. Ešo pirštams glam onė
jant nuogą mano nugarą, suvirpu, apimta geismo.
— Tai blogas sumanymas, — sušvokščiu.
— Žinau, — atsako jis, bučiuodamas mane į kaklą. — Bet ne
beištvėriau...
Vėl įsisiurbiu Ešui į lūpas. K a i glostau jo krūtinę ir jaučiu
stiprius raumenis po marškiniais, man užverda kraujas.
Pasigirsta aiktelėjimas, staiga užsidega šviesa. M u d u su
Esu atšokame vienas nuo kito. Išpūtęs akis, apstulbusiu veidu
tarpduryje stovi Liusjenas.
Neįstengiu je i judėti, nei galvoti.
Liusjenas atsipeikėja greičiau, uždaro duris ir įniršęs atsi
gręžia į mudu.
— K ą čia išdarinėjate? - sušnypščia. Jo akys laksto nuo Ešo
prie manęs.
M ane užlieja didžiulė gėda, išmuša karštis ir sukausto
stingulys. Nedrįstu pakelti akių.
T v y ro grėsminga tyla.
— Violeta! — Liusjeno balsas šaltas; pirm ąsyk nesidžiaugiu,
girdėdama savo vardą. Prisiverčiu pažvelgti jam į akis. Jose
išvystu pyktį ir nepasitikėjimą, sumišusį su kur kas blogesniu
jausmu. N usivylim u. — A r netekai proto?
Ešas dirsčioja tai į mane, tai į jį.
—Judu... ju d u pažįstami?
— H m m , — nežinau, kuris turėtų atsakyti pirmas.
Liusjenas nekreipia dėmesio į Ešą.
— Kas tau užėjo? — įsiutęs klausia jis. — Tai ne žaidimas. A r
visai nenutuoki, į kokį pavojų lendi? Violeta, jis yra palydo
vas. Palydovas.
— Žinau, kas jis toks, — atkertu. — Aš Ešui nieko neprasita
riau. Jis čia niekuo dėtas.
— K odėl niekuo dėtas? — klausia vaikinas.
— E ik lauk, — liepia Liusjenas.
Suvokiu, kad je i Ešas dabar išeis, daugiau niekada nebebū
sime dviese. Negalėsiu nė atsisveikinti su ju o .
— Ešai, aš netrukus išvyksiu, — pralemenu.
— Violeta! — surinka Liusjenas, bet jau per vėlu.
Žo džiai išskrido, jų nebesugrąžinsi.
—Jis niekam neprasitars, — tikinu.
— A r kas nors man paaiškins, kas čia dedasi? — klausia E šas.
— Liusjenas ketina ištraukti mane iš čia. Iš Brangakm enio.
Aš išvykstu... išvykstu rytoj, — palengvėjimą, kad pagaliau
pasakiau Ešui tiesą, kaipmat išsklaido jo veido išraiška. Iki
šiol maniau, kad baisesnio žvilgsnio už Liusjeno, kaltinančio
mane išdavyste, nepamatysiu.
— Nesuprantu, — lėtai ištaria Ešas.
— Atleisk, — sukuždu.
Vaikinas sumirksi.
— Kaip? K aip tu galėjai...
— Liusjenas pagamino serumą, — aiškinu. Tasai nori n u til
dyti mane, bet aš j į sulaikau rankos mostu. — M elu oju Ešui
daugiau kaip mėnesį. Leisk jam atskleisti tiesą.
— Daugiau kaip mėnesį! — surinka Liusjenas.
Nekreipdam a į j į dėmesio, bėriu žodžius:
— Išgėrusi serumo, būsiu palaikyta mirusi. Liusjenas išga
bens mano kūną iš Brangakm enio ir kažkur... paslėps. Žinau
tik tiek.
— K aip tik dėl to ir nesakiau tau, kur pateksi, — pareiškia
Liusjenas.
Ešas, rodos, suglemba.
— Būtum leidusi man patikėti, kad mirei? — klausia jis.
— Aš... Aš pažadėjau, - tariu pilnom is ašarų akimis.
— O kaip dėl pažadų man? — klausia Ešas. — Jie visai ne
svarbūs? A r galiu tikėti bent vienu tavo žodžiu? G al aš tik
tenkinu tavo potraukį, kol pabėgsi nežinia kur?
— Žinom a, ne, — prieštarauju. — Nekalbėk šitaip. Kas man
beliko daryti?
— Pasitikėti m anim i, — taria Ešas.
— Aš taip ir dariau.
— Pakaks, — šnairuodamas į Esą, Liusjenas atsistoja tarp
mūsų. — E ik lauk.
E šas dėbteli į jį.
— K o d ėl taip elgiesi? K o kia tau iš to nauda? T ik neapsi
metinėk, kad jokios, nes abudu žinom e, jo g Brangakmenyje
niekas nedaroma už ačiū.
Liusjenas pašaipiai išsiviepia.
— Neprivalau aiškintis kažkokiam skursnai palydovui.
-L iu sje n a i, pakaks... - piktinuosi, bet Ešas pertraukia
mane.
— Girdėjau apie tave gandų. A p ie tavo laboratoriją ir
eksperim entus. A r V io le ta irg i taps jų dalim i? Bandom ąja
žiurke?
— Ešai, taip nėra... — šįsyk nutylu pati. A pie ką jis kalba?
Žinojau, kad Liusjenas yra išradėjas, bet kas ten per eksperi
mentai?
— T u nieko nenutuoki, — grėsmingai kalba Liusjenas. —
V ioleta turi būti apsaugota ir išgelbėta.
—J i stipresnė, negu manai, — atrėžia Ešas.
— K u r kas svarbesnė, negu gali įsivaizduoti, ir j i palieka
tave. Tau j i daugiau nebeturi rūpėti. Taig i padaryk visiems
paslaugą ir nešdinkis.
Ešas atsigręžia į mane.
— Tai viskas? Šitaip viskas baigsis?
N o riu prabilti, bet neįstengiu. T u riu išvykti. Žinau, kad
turiu, bet neišmanau, kaip ištarti Ešui sudie.
— A n t kortos pastatyta kur kas daugiau už kvailą rom a-
niūkštį, — negailestingai rėžia Liusjenas. —Jeigu Violeta grei
tai, turiu galvoje, nedelsiant iš čia neišvyks, j i mirs.
M u d u su Ešu apstulbę spoksome.
— Ką? — mano balsas vos girdimas.
Liusjeno žvilgsnis vis dar įbestas į Esą.
— A r nori sužinoti, kas iš tikrųjų nutinka surogatėms, pa
gim džiusiom s kilm ingųjų kūdikius? — Šalti baimės pirštai su
gniaužia man paširdžius. — Jos miršta. Visos. Gim dym as jas
nužudo.
Kambarys apsitraukia keista migla. Tarsi iš šalies žvelgiu į
savo gyvenim ą, lyg Liusjenas kalbėtų ne apie mane.
— N egali būti, — sako Ešas. Jo balsas skamba dusliai, visas
pyktis išgaravęs.
— N a jau, — nusišaipo Liusjenas. — Tu užtektinai žinai
apie kilm inguosius, kur kas daugiau už ją. N e g i nuoširdžiai
tiki, kad jie statytų centrą ir apgyvendintų jam e nereikalin
gas surogates? Jei nepabėgs iš Brangakm enio, V io le ta mirs.
N o ri to?
Ešas ilgokai tyli. Norėčiau perskaityti jo m intis.
— Aš eisiu, — taria jis.
— Gerai, — sako Liusjenas, — pagaliau.
— N e! — vėl atgaunu balsą, — Ešai, palauk... — bet jo k ie žo
džiai nebegali jo sulaikyti.
Prie durų Ešas stabteli.
— Būtų lengviau užm iršti tave, — sako jis, — ir pastarąsias
kelias savaites, kurias buvome drauge. Būtų lengviau, je i ga
lėčiau neapkęsti tavęs. Deja, kad ir kaip būtų liūdna, mylėsiu
tave ik i gyvenim o pabaigos.
Paskui jis išeina.
Staiga mane apima panika. Ašaros rieda skruostais, bet aš
jų nešluostau. N u ryju seilę ir atsigręžiu į Liusjeną.
— Aš tikrai mirsiu?
Liusjenas švelniai uždeda rankas man ant pečių.
—Jei pagim dysi kunigaikštienei kūdikį, tada taip, — atsako
jis.
— Kodėl? — klausiu. — Kodėl?
Liusjenas gūžteli pečiais.
— G albūt em brionai nualina surogačių kūnus. G albūt šitai
susiję su galiomis. K ilm in g ieji to nežino, bet jiem s ir nerūpi.
— K odėl nepasakei man anksčiau? K od ėl slėpei nuo manęs
šitai, Liusjenai?
— Aš... Stengiausi apsaugoti tave, — atsidūsta jis. — N enorė
jau užkrauti dar daugiau rūpesčių.
M an reikėtų atsisėsti, bet kambaryje nėra jo k ių baldų.
— Galva neišneša, kaip užm ezgei romaną su palydovu, —
baisisi Liusjenas. — Nesuvokiu, kodėl išdavei mano pasitikė
jim ą.
Pamažu purtau galvą. D ar galutinai nesuvokiu, kad Ešas
išėjo, kad daugiau niekad negirdėsiu jo ju oko ir širdies pla
kim o.
—Jis neprasitars, — sakau.
— Tikėkim ės. Jei ims kelti mums grėsmę, yra būdų susi
tvarkyti. Vienas palydovas lengvai gali išnykti.
— Nedrįsk jo liesti, — suurzgiu.
— O tu man neįsakinėk, jaunoji panele. Prisim ink, ką pa
žadėjai — daryti, ką pasakysiu, neklausinėdama ir nesiskųs
dama.
— K o d ėl stengiesi dėl manęs? Iš tiesų, kodėl n o ri mane
išgelbėti? — kam antinėju. — Nesuprantu tavęs. K o d ėl mane
ir kodėl dabar? G a l Ešas teisus? G a l tau rūpiu ne aš, o savi
tikslai?
Liusjenas sukanda dantis.
— Turėjau seserį Azaliją, — jis ištaria šį vardą švelniai ir
jausmingai. — J i buvo surogate. M ėginau ja i padėti, išgelbė-
ti gyvybę. K u rį laiką man sekėsi. Bet vieną dieną viskas žlu
go, — purtydamas galvą, Liusjenas nusigręžia. — Vos prieš ke-
lis mėnesius vienintelis mano tikslas buvo apsaugoti seserį.
Tai tapo vieninteliu mano rūpesčiu. K o l Azalijai buvo saugu,
nesijaudinau, kad miršta bevardės beveidės surogatės. Bet j i
darėsi nepaklusni, ėmė maištauti. Azalija norėjo padaryti galą
varžytynėm s ir jaunų nekaltų mergaičių kančioms. Tikėjo,
kad surogatės gali paim ti valdžią į rankas ir nuversti kilm in
guosius. Į ausį ja i kuždėjo kitas balsas, galiausiai jis nugalėjo
jos meilę broliui.
Priblokšta tyliu . Naudojantis galiomis nuversti k ilm in
guosius?
Liusjenas persibraukia kaktą ranka.
— Prieš m irdam a sesuo paliko man žinią. „Štai kaip vis
kas prasideda“ , — ištarė ji. — Šie žod žiai man kažkur girdėti,
tik niekaip neprisim enu, kur. — Azalijos m irtis paskatino
mane veikti. D augiau nebegaliu pakęsti neteisybės. A tsira
dus vienam įtrū k iu i, netrukus atsiveria šimtas k itų , o tada
kruopščiai pastatytos sienos im a aižėti. Žiūrinėdam as var
žytyn ių d alyvių nuotraukas, išvydau tave, — Liusjenas pa
žvelgia man į akis. — B uvai labai panaši į m ano seserį. Jei
jau nusprendžiau padėti surogatei, tai kodėl nepasirinkti
tos, ku ri visad prim ins, kam tai darau. — Jis nusišypso. —
K a i susipažinau su tavim i, įsitikin au , kad tu ri ir k itų A z a li
jos bruožų. J i buvo užsispyrusi, ryžtinga ir užjaučianti. Be
to, geros širdies.
— Taigi manai, kad aš galėčiau pakeisti santvarką? — nepa
tikliai klausiu.
Liusjenas atsidūsta.
— Tikiu o si, kad galėtum padaryti ja i galą. T ik kol kas neži
nau, kaip. Tam tau reikalingas šis daiktas.
Liusjenas paima mano ranką ir užmauna ant piršto žiedą
su didžiule pailga topazo akim i, apsodinta deimančiukais.
—Jo viduje — serumas. Akm enyje įtaisyta slėptuvė, — jis
parodo man spyruoklėlę po deimantais. — Išgerk rytoj vidu r
naktį.
Perbraukiu pirštais brangakmenį.
— A čiū , Liusjenai, — abejingai padėkoju.
Jis pabučiuoja mane į kaktą.
— M u d u galime šitai padaryti. Patikėk. Dabar palydėsiu
tave pas kunigaikštienę.
D videšim t devintas skyrius
N E, JI NETURI MIRTI.
klum pa ją.
Reivena aikteli — ranka nuslysta per pilvą, kita įsikim ba
į staltiesę. Iš sugniaužto kum ščio ima sklisti ryškiai mėlynos
kaip rašalas gijos. Jos driekiasi per stalą ir nudažo baltą lin i
laikrodžio.
Dabar Reivena turėtų išgerti serumą. K ažin kodėl esu
įsitikinusi, kad draugė mane išgirdo ir suprato. Spėlioju, ką
pamanys Liusjenas, vietoj mano kūno lavoninėje aptikęs jos
kūną.
Aš galiu palūkėti. Kad ir koks būtų Liusjeno sumanymas,
kad ir kaip jis tikėtų mano gebėjimu sunaikinti kilm in g u o
sius, visa tai gali palaukti. Neleisiu Reivenai m irti. T ik ne ši
taip. T ik ne tuose rūmuose, kur su jos smegenimis atliekami
siaubingi bandym ai ir kur j i nešioja svetimą kūdikį.
K o gero, pagaliau tapau tokia kaip Liusjenas. N o riu išgel
bėti Reivenos gyvybę kitų sąskaita, kaip jis gelbėjo Azalijos
gyvybę. Veikiausiai esu per didelė savanaudė, kad drebėčiau
dėl kitų surogačių gyvybės.
Tai nesvarbu. Apsisprendžiau pati. Dabar turiu taisyti pa
dėtį.
Nušveitusi antklodes, nutykinu prie durų, sliūkinu tam
siais rūm ų koridoriais bibliotekos link.
Greitai pasiekiu rytinius langus ir akim irką labai išsigąs
tu — pasidingoja, kad tarp stelažų šmėsteli šešėlis. Sustingstu,
širdis daužosi. Šešėlis vėl sukruta, tada pamatau vėjo siūbuo
jamą m edžio šaką už lango.
Slaptuoju tuneliu skubu į Ešo svetainę, ant pirštų galų
prieinu miegamojo duris ir tyliai atidarau. Vaikinas miega,
kvėpuoja lygiai ir ramiai, guli užmetęs ranką ant veido.
— Ešai, — sakau. Jis neaiškiai suniurna. — Ešai, — papurtau j į
už rankos.
— Kas... — vaikinas staigiai nubunda. Jo plaukai susitaršę,
apsimiegojusios akys dairosi aplink. Išvydęs mane, Ešas su
stingsta. — K ą čia veiki?
Atsisėdu ant lovos krašto.
— Atidaviau Reivenai, — sakau.
-K ą ?
— Liusjeno serumą. Atidaviau j į Reivenai.
Ešo veidas nušvinta —jis supranta. Esu vaikinui pasakojusi
apie Reiveną.
— Akm ens Nam ų grafienės surogatei?
Linkteliu.
E šas garsiai iškvepia orą, tarsi būčiau žiebusi jam į pilvą.
Tada užsidengia akis delnais. Laukiu, kol ką nors pasakys, bet
jis tyli.
— Aš neišvykstu, — droviai pareiškiu.
— Taip, šitai suprantu, — vaikinas vis dar susiėmęs už gal
vos.
— Negalėjau išvykti, Ešai. Negalėjau leisti Reivenai Bran
gakmenyje num irti. Ypač turėdama galimybę ją išgelbėti.
— T a i ką, n ori p ati m irti čia? — jis pakelia galvą ir pašnai
ruoja.
— M es nežinom e, kas nutiks.
— Žinom e. Puikiai žinome, Violeta. Liusjenas nieko nepra
simano. Jis seniai gyvena Karališkuosiuose rūmuose, taigi je i
tikina, kad gimdydama m irsi, gali lažintis iš savo gyvybės,
kad taip ir bus, — Ešas čiumpa mane ir stipriai papurto. — V io
leta, tu negali m irti. K aip nesupranti?
Jo pirštai įsminga man į ranką, veide sumišęs pyktis ir bai
mė. Švelniai paglostau jam skruostą.
— Aš pasirinkau, Ešai, — tariu. — K aip ir anądien dieną kon
certų salėje, kai nusprendžiau būti su tavim i.
— Ta i ne tas pats, — atkerta vaikinas.
Glostau dar šiltą nuo miego jo skruostą. N esitikiu galė
sianti dar kada nors j į paliesti.
— Tai mano gyvenimas. N e tau spręsti, kaip man gyventi.
Ir ne Liusjenui.
A kim irką dingteli, kad Ešas vėl pratrūks šaukti. Bet jis tik
paleidžia mano ranką.
— Iš tikro esi siaubingai užsispyrusi, tiesa?
Liūdnai nusišypsau.
— A r atleisi, kad melavau tau?
Vaikinas atsidūsta.
— G aliu atleisti už tai, kad nieko nesakei apie pabėgimą iš
Brangakm enio ir apie Liusjeno dalyvavimą. Ta i būtų buvę
neapsakomai pavojinga. Bet kaip galėjai leisti man m anyti,
kad mirei?
M ano ranka nuo jo skruosto nuslysta ant krūtinės. Jaučiu
plakant Ešo širdį po savo delnu.
— M a n labai gaila, — sukuždu.
— Žinau, bet nuo to ne lengviau.
— Taip, — sutinku. Ilgai žiūrim e vienas kitam į akis. — A r
galiu pasilikti? — galiausiai klausiu. Ešas turi visą teisę išspirti
mane lauk ir daugiau niekad nebendrauti.
Rodos, vaikinas rim tai svarsto tokią galimybę. Galiausiai
nusišypso mano mėgstama šypsena ir papurto galvą.
— Prisiekiu, tu būsi kalta dėl mano mirties.
— Nejuokinga.
Ešas paima mane už rankos, atsilošia ant pagalvių ir prisi
traukia artyn. Priglaudžiu galvą jam prie kaklo duobutės.
— Kaip manai, ar labai supyks Liusjenas, — klausia vaiki
nas, — kai sužinos, kad atidavei serumą kitai merginai?
Įsikniaubiu jam į raktikaulį.
— Liusjenui tikriausiai plyš kraujagyslė.
— Arba dvi. O gal dešimt, — Ešas bučiuoja mane į plau
kus. — Kas šiandien nutiko valgomajame?
— Klausi apie galias?
— Nežinau. A r taip vadinamas tas reiškinys? D a r nesu ma
tęs nieko panašaus.
Kilsteliu galvą.
— Tu nieko nežinai apie galias?
Ešas pakelia akis į dangų.
— Violeta, aš nieko nežinau apie surogates. Palydovų m o
kykloje buvom e m okom i žiūrėti į jus kaip į baldus. M um s
buvo pasakyta, kad turite tam tikrų keistybių, ir je i pama
tysime ką nors ypatingo, kad nekreiptum e dėmesio. N ė vie
nas iš mūsų nedrįso nė galvoti apie surogatę, - Ešas sukanda
dantis.
Bučiuoju j į į paausį.
— Esi labai drąsus, tiesa? — sakau.
Vaikinas šypteli.
— N e toks drąsus kaip tu.
Staiga pasigirsta didžiulis trenksmas, lydimas sunkių žings
nių, ir miegamojo durys išspiriamos. Surinku - vidun įsiver
žia sargybiniai ir nutaiko į mus ginklus. M u d u su Ešu prisi-
šliejame prie galvūgalio, vaikinas stengiasi užstoti mane savo
kūnu. M an ūžia galva, raumenys įsitempia. Negaliu patikėti
savo akimis. N egaliu atplėšti akių nuo pistoletų.
— N agi, nagi, — kraujas sustingsta man gyslose: žiūriu,
kaip į kambarį lėtai įžengia kunigaikštienė. — U žklu p o m e
paukštelius!
Įsivyrauja ilga kankinanti tyla.
— Kalta ne ji, o aš, — sako Ešas. — Ta i aš...
Kunigaikštienė dirsteli į sargybinius. Jie puola kaip žaibas,
dviese išvelka vaikiną iš lovos, trečias smogia pistoleto ranke
na jam per veidą. Kraujas aptaško šviesiai m ėlyną antklodę.
— N e! — suklykiu, nes kitas sargybinis ištempia iš lovos
mane ir užlaužia rankas už nugaros. Turėtų skaudėti, bet nie
ko nejaučiu.
Sargybinis toliau talžo Ešą, prakertajam antakį ir skruostą.
— Liaukitės! — mane persmelkia Karneolės balsas. M e rg i
na stovi kunigaikštienei už nugaros ir žiū ri į Ešą su tokiu pat
siaubu kaip ir aš. - Žadėjai nedaryti jam nieko blogo.
Ledas mano gyslose ištirpsta, vietoj jo ima kunkuliuoti
ugnis. T a i štai kas mus išdavė.
— Ešas, — sumurmu.
— Palydovas yra išdavikas. Juk žinai, kas tokių laukia
Brangakmenyje, tiesa, Violeta? — kunigaikštienė prisikiša
prie pat mano veido, akys liepsnoja juoda ugnim i. — Išdavikai
baudžiami m irties bausme.
Ji pažvelgia į sargybinį.
— Vesk surogatę į jos kambarius ir niekur neišleisk. Saugo
kit visus išėjimus. N enoriu jos akyse m atyti.
Kunigaikštienė apsigręžia ir išlekia iš kambario. Išpūtusi
akis, ant slenksčio lūkuriuoja Karneolė.
— Aš nežinojau, — kužda ji. — Prisiekiu, nežinojau. Teta
sakė, kad Ešui nieko blogo nenutiks.
Taip, nužudyti.
Sargybinių pirštai sminga man į rankas, klupdam a m ėginu
spėti su jais, bet jie žingsniuoja per greitai.
— Ešai! — rėkiu ir viliuosi, jo g jis išgirs mane, kad ir kur
būtų.
D v i apsimiegojusios kambarinės stovi netoli skulptūrų sa
lės su degančiais šviestuvais ir smalsiai žiūri. M an tai nerūpi.
Kas, kad prižadinsiu visus rūmus.
— EŠAI! — vis šaukiu j į vardu, per gausias ašaras vos įžiūrė
dama kelią.
K ai prieiname mano kambarius, išvystu liekną pavidalą su
baltais naktiniais ir ilgais vario spalvos plaukais, krintančiais
ant pečių. A k im irką mūsų žvilgsniai susitinka — Anabelės
akys išsiplėtusios iš siaubo, lūpos pravertos, tarsi j i norėtų ką
pasakyti. Bet sargybiniai įstum ia mane į svetainę ir atskiria
nuo freilinos. Paskui nutempia į miegamąjį, šiurkščiai įvelka
vidun ir užrakina duris. Bloškiuosi prie jų , draskau nagais,
daužau kumščiais, šaukdama klebenu rankeną.
Niekas neatsiliepia.
M an skauda krūtinę, galiausiai pasiduodu. Atsilošiu į du
ris, paskui susmunku ant žemės ir priglaudžiu skruostą prie
m inkšto žalio kilim o.
Negalėjo taip nutikti. Tai netiesa.
U žsim erkiu.
Tegul tai būna netiesa.
Deja, viskas tikra. Baimė kaip išlydytas švinas pripildo
krūtinę, j i tempia mane į tuštumą, kur laukia tik kančios,
skausmas, galiausiai nebūtis, nes aš niekada nepabėgsiu iš
Brangakm enio, čia ir mirsiu.
N ežinia kiek laiko guliu ant grindų, stengdamasi įsisą
m oninti, kad tai jau pabaiga, kad esu sužlugdyta, sutrypta ir
nieko verta. Po kurio laiko mano sąmonę pasiekia kažkoks
garsas. Tai silpnas zvimbimas, sklindantis nuo tualetinio sta
liuko.
Atsisėdu ir įsiklausau.
Kamertonas.
Pašoku ant kojų, atidarau stalčių ir išsiimu papuošalų dė
žutę su dvigubu dugnu. Ji visa virpa. Pradedu ją tuštinti, iš
beriu perlų apyrankes, deimantinius auskarus, seges, žiedus
ir rubinų pakabučius ant staliuko, pakeliu dugną ir sugraibau
kamertoną — šis dūzgia man tarp pirštų.
— Liusjenai, — sukuždu. — Liusjenai, tai tu?
A k im irką negirdėti nei atsakymo, nei jo k io kito garso, tik
kam ertono zvimbimas.
Paskui išgirstu balsą. Jis ne Liusjeno. Priblokšta vos nepa
leidžiu įnagio iš rankų.
— Nesijaudink, — sako Ganetas. Įprastai tvirtas jo balsas šį
syk atrodo gerokai nerimastingas. — Ketinam e ištraukti tave
iš čia.
Kamertonas nutyla, išsprūsta man iš rankų ir tyliai skim b-
telėdamas nukrinta ant tviskančių papuošalų, kuriais n u klo
tas tualetinis staliukas.
Padėka