UD K 821.

1 ll(7 3 )-9 3 Versta iš: A m y E w in g

Ev51 TH EJEW EL

H a rp e rT e e n , an im p rin t o f

H a rp e r C o llin s Publishers,
N e w Y o rk , 2014

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo

įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose,
draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų
tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

I S B N 97 8-609-01-2111-5

Copyright T H E J E W E L © A m y E w in g 2014

Pliotograph o f a g iri © b y M ic h a e l Frost

Elioto illustration o f a g iri and je w el © b y C o lin A n d erson

Jac ket design by C ara E . Petrus

Vertimas į lie tu v ių kalbą, Sim ona K a ziu k o n y tė , 2015

Leidykla „ A lm a littera“ , 2015

D ž esei.

U ž viską.
 P irm ass
k
y
riu

ŠI DIENA PASKUTINĖ, KAI VADINUOSI VIOLETA LASTING.

Ankstų rytą Liū n o gatvės ganėtinai ramios, girdėti tik

sunkus asilo kanopų kaukšėjimas ir sustatytų vežim ėlyje stik­
lin ių pieno butelių skambesys. N ubloškusi antklodę, išlipu iš
lovos ir ant naktinių užsivelku chalatą. Drabužis jau padėvė­
tas, jis mano mamos, tamsiai mėlynas ir išretėjęs ties alkūnė­
mis. Kadaise buvo man per didelis — rankovės dengė pirštų
galiukus, skvernai vilkosi žeme. Per pastaruosius kelerius
metus ūgtelėjau. Chalatas dabar man tinka taip pat, kaip tik­
davo mamai. M ėgstu šį drabužį. Tai vienas iš keleto daiktų,
kuriuos man buvo leista pasiimti į Pietinius Vartus. Pasisekė,
kad galėjau pasiimti nors tiek. K iti trys m okym o centrai šiuo
atžvilgiu laikosi griežtesnių taisyklių. Siauriniuose Vartuose
išvis draudžiama turėti asmeninių daiktų.
Prispaudžiu veidą prie lenktų grotų, kuriom is apkaltas
mano langas, jas sudaro plieninių rožių pinučiai, tarsi gražus
raštas galėtų pakeisti grotų paskirtį.
 A n kstyvo ryto šviesoje purvinos L iū n o gatvės švyti
blankia aukso spalva; galiu beveik įsivaizduoti, kad jos d i­
dingos. Gatvės ir davė šiam rajonui to kį pavadinim ą — visi
akmenys, betonas ir asfaltas atiteko turtingesniem s miesto
rajonams, o čia teliko storas rudo purvo sluoksnis, dvokian­
tis druska ir siera.
Iš jaudulio širdis krūtinėje plaka lyg drugelis sparnais.
Šiandien, pirm ą kartą po ketverių metų, išvysiu namiškius.
M otin ą, Euką ir mažąją H eizelę. Sesutė turbūt jau gerokai
paūgėjusi. Svarstau, ar namiškiai iš viso norės m atyti mane,
ju k tapau jiem s beveik svetima. A r nuo to laiko pasikeičiau ir
aš? N e per geriausiai prisim enu, kokia buvau anksčiau. Kas,
je i šeimynykščiai nepažins manęs?
Kam uoja nerimas, o tolum oje virš D idžiosios sienos lėtai
kyla saulė. Siena juosia visą Vienišąjį miestą. J i gina mus nuo
kitoje pusėje šėlstančio vandenyno, todėl jaučiamės saugiai.
Saulėtekius mėgstu net labiau negu saulėlydžius. Nuostabu,
kai auštant pasaulis atgyja ir nušvinta įvairiausiomis spalvo­
mis. Tai teikia vilties. D žiaugiuosi, stebėdama šį saulėtekį,
šias rožių ir levandų spalvų juostas, pervertas raudonų ir auk­
sinių srautų. Svarstau, ar galėsiu stebėti saulėtekius, kai pra­
dėsiu naują gyvenim ą Brangakmenyje.
Kartais trokštu, kad nebūčiau gim usi surogate.

KAI PEIŠINS ATEINA PASIIMTI MANĘS, GULIU SUSIRIETUSI ANT LOVE-

lės vis dar su chalatu, stengdamasi įsim inti, kaip atrodo mano
kambarys. Jis nedidelis, išsitenka tik lovelė, drabužių spinta ir
aptriušęs medinis tualetinis staliukas. Kam pe atremta mano
violončelė. A n t tualetinio staliuko stovi vaza su gėlėmis, kei­
čiamomis kas antrą dieną, guli plaukų šepetys, šukos, keletas
kaspinų ir sena grandinėlė, ant kurios užvertas tėčio vestuvi­
nis žiedas. K a i gydytojai nustatė man diagnozę, mama p ri­
vertė j į paim ti, prieš ateinant kareiviams išsivesti manęs.
Svarstau, ar po šitiek laiko j i dar pasigenda žiedo. A r ilgisi
manęs, kaip aš jos. Paširdžius sugniaužia nerimas.
Per ketverius čia nugyventus metus kambarys beveik ne­
pasikeitė. Nėra paveikslų. Nėra veidrodžio. M o k ym o cen­
truose veidrodžius kabinti draudžiama. Vienintelis naujas
daiktas — mano violončelė. Tiesą sakant, netgi ne mano.
Instrumentas priklauso Pietiniams Vartams. Spėlioju, kas ja
grieš, man išvykus. Juokinga, kad Ilgėsiuosi tokio nykaus ir
nuobodaus kambario.
— K aip laikaisi, brangute? — klausia Peišins.
Ji nuolat kreipiasi į mus tokiais žodžiais kaip „brangute“ ,
„širdele“ ir „avyte“ , tarsi bijotų vadinti tikraisiais vardais.
G al Peišins tiesiog nenori prisirišti prie mūsų. Jau seniai dirba
Pietinių Vartų vyriausiąja prižiūrėtoja. Tikriausiai matė dau­
gybę m erginų, kurios gyveno šiame kambaryje.
— M an viskas gerai, — pameluoju.
Nėra prasmės pasakoti Peišins, kaip jaučiuosi iš tiesų —
kaip man perši odą ir koks sunkumas užgulęs širdį lyg tamsus
debesis.
Peišins tiriam ai nužvelgia mane nuo galvos ik i kojų ir su­
čiaupia lūpas. J i yra apkūni moteris su žilom is sruogomis re­
tuose ruduose plaukuose. Jos veido išraiška lengvai įskaito­
ma. G aliu atspėti, ką Peišins pasakys, dar ja i neprabilus.
— A r tikrai vilkėsi chalatą?
Linkteliu, trindama minkštą drabužio medžiagą nykščiu ir
sm ilium i, paskui šoku iš lovos. Buvimas surogate teikia tam
tikrų pranašumų. Galim e vilkėti, ką norim e, valgyti, ko užsi-
geidžiame, ilgai m iegoti savaitgaliais. Gauname išsilavinimą.
Gerą išsilavinimą. Nestokojame šviežio maisto ir vandens, v i-
sada turim e elektros, be to, mums nereikia dirbti. Netenka
kęsti skurdo, o prižiūrėtojos sako, kad Brangakmenyje gy­
vensime dar prašmatniau.
Trūks tik laisvės. Prižiūrėtojos šitai nutyli.
Peišins išskuba iš kambario, seku ja i įkandin. Pietinių Var­
tų m okym o centro koridorių sienos išmuštos tikm edžio ir
palisandro plokštėmis, nukabinėtos paveikslais. Šiuose ma­
tyti tik spalvų dėmės, neturinčios aiškių apribų. Visos durys
vienodos, bet aš žinau, kur einame. Peišins žadina tik tada,
kai tau reikia pas gydytoją, kai nutinka kas nors svarbaus ar
kai ateina tavo Atsisveikinim o D iena. Iš šio aukšto, be manęs,
rytoj į varžytynes vyks dar viena mergina — geriausia mano
draugė Reivena.
Jos kam bario durys atdaros, j i jau apsirengusi. M ū v i gels­
vas ir rudas kelnes aukštu liem eniu ir v ilk i baltą m egztinį su
V pavidalo iškirpte. N egaliu pasakyti, ar Reivena gražesnė
už mane, nes jau ketverius metus nemačiau savo atvaizdo.
Vis dėlto esu įsitikinusi, kad mano draugė yra viena iš pačių
nuostabiausių surogačių Pietiniuose Vartuose. M es abi ju o ­
daplaukės, tik Reivenos plaukai trum pi, tiesūs ir žvilgantys,
o manieji bangomis krintantys ant nugaros. Reivenos oda
sodrios karamelės spalvos, akys, beveik tokios pat tamsios
kaip plaukai, tarsi m igdolai įsodintos tobulame pailgame vei­
de. Reivena aukštesnė už mane, tai jos pranašumas. M ano
dram blio kaulo spalvos oda sudaro keistą kontrastą su plau­
kais, akys violetinės. Žinau šitai ir be veidrodžio. D ė l akių
spalvos ir buvau pavadinta Violeta.
— Svarbi diena, tiesa? — sako man Reivena, eidama į kori­
dorių ir prisidėdama prie mūsų. — Tai šitaip ir vilkėsi?
Antrąjį draugės klausimą nuleidžiu negirdomis.
— Rytoj bus dar svarbesnė diena.
 — Aha, bet rytoj negalėsime pasirinkti drabužių. Ir poryt.
Ir niekada daugiau. - Reivena užsikiša plaukus už ausų. - T i-
kiuosi, tas, kuris mane nupirks, leis man m ūvėti kelnes.
— N edėk per daug vilčių , brangute, — įspėja Peišins.
Sutinku su ja. Brangakmenis tikrai nepaneši į tokią vie­
tą, kur moterys m ūvi kelnes, nebent jos būtų tarnaitės, dir­
bančios to li nuo žm onių akių. N et jeigu būtum e parduotos
Banke gyvenančiai p irk lių šeimai, vis tiek privalėtum e v il­
kėti sukneles.
Vienišasis miestas suskirstytas į penkis rajonus. Visus juos
skiria sienos, visi, išskyrus Liūną, gavo pavadinimus nuo to,
kuo užsiima jų gyventojai. Liūnas yra arčiausiai jūros ir to­
liausiai nuo centro, tai vargingiausia miesto dalis. M es ne­
turim e pramonės, tad apgyvendiname žmones, dirbančius
kituose rajonuose. Ketvirtasis yra Ū kis, ten verčiamasi žem­
dirbyste ir gyvulininkyste. D ū m ų rajone veikia gamyklos.
Antrasis rajonas vadinamas Banku, jam e įsikūrusios visos p ir­
klių parduotuvės. Pačiame miesto centre yra penktasis rajo­
nas — Brangakmenis, miesto širdis, ten gyvena karališkosios
šeimos nariai. Po rytdienos varžytynių jam e apsigyvensime ir
m udvi su Reivena.
Lipam e žemyn paskui Peišins plačiais mediniais laiptais. Iš
virtuvės į laiptinę kyla šviežiai iškeptos duonos ir cinam ono
kvapas. Jis primena minkštas bandeles, kurių mama iškepda­
vo per mano gim tadienį. Tokią prabangą retai kada galėdavo­
me sau leisti. Dabar valgau bandeles kada panorėjusi, bet jos
ne tokios skanios kaip mamos.
Einam e pro vieną klasę, jos durys atdaros; akim irką stab­
teliu pažiūrėti. Pamatau jaunas, kokių vienuolikos dvylikos
metų mergaites. Naujokės. Kadaise ir aš buvau tokia. Tada
galios man tebuvo paprastas žodis, tik vėliau sužinojau, kad
esu ypatinga kaip ir visos kitos Pietinių Vartų mergaitės. D ė l
tam tikro genetinio pakitim o mes turim e gebėjimų išgelbėti
karališkąją gim inę.
Mergaitės sėdi suoluose, šalia kiekvienos iš jų stovi kib i­
rėlis, guli tvarkingai sulankstyta nosinė. A n t suolų išrikiuota
po penkias raudonas plytas. Prižiūrėtoja sėdi aukštesniame
suole ir žym isi pastabas. Jai už nugaros lentoje parašytas žodis
Ž A L I A . Mergaitės laiko pirmosios galios — gebėjimo pakeisti
spalvą — testą. Nusišypsau puse lūpų ir krūpteliu, prisim in­
dama tuos kartus, kai pačiai teko šis išbandymas. Stebeiliju į
arčiausiai sėdinčią mergaitę, sukioju rankose įsivaizduojamą
plytą, o m okinė laiko tikrą, skaisčiai raudoną.
P irm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. Antra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trečia, priversti j į paklusti savo valiai.
Mergaitės pirštų paliestose vietose išsiraizgo žalios linijos,
jos lyg vijokliai nusidriekia raudonu plytos paviršiumi. Susi­
kaupusi j i prisimerkia, kovoja su skausmu. Žinau, atlaikiusi
dar kelias akimirkas, m okinė įvykdys užduotį. Vis dėlto skaus­
mas nugali, mergaitė suklinka ir išmeta plytą, ši vėl nusidažo
raudonai. Tada j i čiumpa kibirėlį ir pravimsta krauju, iš nosies
irgi bėga raudona srovelė; m okinė nusišluosto ją nosine.
Atsidūstu. Pirm osios galios testas lengviausias iš trijų, o
j i tesugeba pakeisti vos dviejų plytų spalvą. Vargšelės laukia
sunki diena.
— Violeta! — šūkteli Reivena, skubu ją vytis.
Valgomasis pustuštis, dauguma mergaičių jau pamokose.
M u d viem su Reivena įėjus, kalbos nutyla, mergaitės padeda
šaukštus ir puodelius, paskui visos atsistoja, sukryžiuoja du
dešinės rankos pirštus ir priglaudžia prie širdies. Tokia Atsi­
sveikinim o Dienos tradicija, taip pagerbiamos išvyksiančios
į varžytynes surogatės. Darydavau tai kiekvienais metais,
bet šįsyk jaučiuosi keistai, nes šis gestas skirtas man. G erklė­
je įstringa gumulas, ima peršėti akis. Jaučiu, kokia įsitempusi
Reivena. Nem aža mus sveikinančių mergaičių rytoj pačios
važiuos į varžytynes.
Įsitaisome prie įprastinio mūsų staliuko kam putyje šalia
lango. Prikandu lūpą, nes suvokiu, kad netrukus šis staliukas
jau nebebus mūsų. Tai paskutiniai mano pusryčiai P ietiniuo­
se Vartuose. R ytoj jau dundesiu traukiniu.
Atsisėdame, mūsų pavyzdžiu paseka ir kitos mergaitės.
Pokalbiai atgyja, tiesa, šnekamasi vos ne pakuždom is.
— Žinau, kad tai pagarbos ženklas, — sumurma Reivena. —
Bet man nepatinka išskirtinis dėmesys.
Jauna prižiūrėtoja, vardu Mersė, atskuba su sidabriniu ka­
vinuku.
— L in k iu sėkmės varžytynėse, — droviai taria ji. Vos iš­
spaudžiu šypseną. Reivena tyli. Mersė švelniai išrausta. — K o
norėtumėte pusryčių?
— D viejų keptų kiaušinių su kum piu, skrudintų bulvyčių,
skrebučio su sviestu ir braškių džemu. Ž iū rėkit, kad kum pis
nepridegtų, — Reivena greitakalbe išpyškina patiekalų sąra­
šą, tarsi norėdama suglum inti Mersę. Tikriausiai to ir siekia.
Mėgsta šaipytis iš žm onių, ypač kai jaudinasi.
Mersė tik nusišypso ir linkteli galvą.
— O ko atnešti tau, Violeta?
— Vaisių salotų, — atsakau. M ersė išskuba į virtuvę. — N eg i
tikrai ketini šitiek suvalgyti? — klausiu Reivenos. — Rodos,
per naktį man susitraukė skrandis.
— Viską pernelyg im i į galvą, — sako draugė, berdama į
kavą du kaupinus šaukštelius cukraus. — Gausi skrandžio opą.
G urkšteliu kavos ir nužvelgiu kitas merginas. Ypač tas,
kurios važiuos į varžytynes. Vienos iš jų jaučiasi panašiai kaip
aš, trokšta sugrįžti į lovą ir pasislėpti po antklode, kitos su­
sijaudinusios plepa. Niekada nesupratau tų m erginų, kurios
tiki visais prižiūrėtojų tauškalais, kokios svarbios esame, kaip
tęsiame ilgą ir garbingą tradiciją. Sykį paklausiau Peišins, ko­
dėl, pagim džiusios kūdikį kilm ingiesiem s, negalime grįžti
namo. Ji atsakė:
„Karališkoji šeima labai brangina surogates ir trokšta rū­
pintis jom is ik i gyvenim o pabaigos. Ju k tai nuostabu, tiesa?
T ie žmonės tokie kilniaširdžiai.“
Atšoviau, kad verčiau būčiau likusi su savo šeima, o ne
naudojusis jų kilniaširdiškum u. Prižiūrėtojai toks atsakymas
nepatiko.
Jaunesnė už mus į pelytę panaši mergaitė prie gretim o sta­
liuko staiga surinka iš skausmo ir nuostabos — jos stiklinė su
vandeniu virsta ledu. J i paleidžia stiklinę iš rankų, ši nukrinta
ant grindų ir subyra į šukes. M ergaitei iš nosies pasipila krau­
jas, j i čiumpa servetėlę ir išbėga iš valgom ojo. Atskuba p rižiū ­
rėtoja su šiukšlių semtuvėliu.
— D žiaugiuosi, kad man taip nebenutinka, — sako Reivena.
K ai pradedi m okytis, kaip naudotis galiomis, jas sunku
valdyti. Jei jos pasireiškia netikėtai, skausmas visada daug
stipresnis. Pirm ą kartą atsikosėjusi krauju, pamaniau mirsian­
ti, bet maždaug po metų šitai liovėsi. Dabar kraujas iš nosies
man teka tik retkarčiais.
- Prisim eni, kaip visą kraitelę braškių paverčiau m ėlyno­
mis? — beveik juokdam asi klausia Reivena.
Prikėlusi mintyse tą įv yk į, krūpteliu. Iš pradžių buvo
linksma, bet Reivena neįstengė sustabdyti savo galios — kiek­
vienas jos paliestas daiktas tapdavo mėlynas. Tai truko visą
dieną. M an o draugė smarkiai susirgo, gydytojai turėjo ją izo ­
liuoti.
 Ž iū r iu , k a ip ra m ia i R e iv e n a p ila s i p ie n o į kavą, ir p am a ­

n au , k a d la b a i jo s Ilg ė siu osi.

— A r žinai savo num erį varžytynėse? — klausiu.

Reivenai akim irką sudreba ranka, šaukštelis dzingteli į
puoduką.
— Aha.
Sis klausimas kvailas, nes praėjusį vakarą visos sužinojome
savo numerius. Bet noriu išgirsti, kokį gavo Reivena. Suži­
noti, ar dar ilgai galėsiu m atyti savo geriausią draugę.
— N a, ir?
— 192-as numeris. O tavo?
Atsidūstu.
— 197-as.
Reivena vypteli.
— Rodos, esame paklausios prekės.
Kiekvienose varžytynėse dalyvauja skirtingas surogačių
skaičiu sios visos gauna eilės numerius. Paskutinioji dešimtis
laikom a geriausia, trokštamiausia pirkėjų. Šiais metais ren­
giamos varžytynės bus vienos iš didžiausių miesto istorijo­
je — dalyvaus du šimtai m erginų.
M an ne per daug rūpi gautas numeris. Verčiau pakliūti į
m alonią šeimą negu į pasipūtusių turtuolių. Tačiau šie nume­
riai rodo, kad m udvi su Reivena būsime drauge ik i varžyty­
nių pabaigos.
Įėjus trims merginoms, valgomasis nuščiūva. Visos atsi­
stojame ir sveikiname įėjusias, nes rytoj jos kartu su mum is
keliaus traukiniu. D v i iš jų atsisėda prie staliuko po sietynu,
smulkutė šviesiaplaukė didelėmis m ėlynom is akimis pribėga
prie mūsų.
— Labas rytas, mergaitės, — linksm ai pasisveikina L ilė ir
klesteli ant pliušu aptrauktos kėdės su paskalų žurnalu ran-
kose. — N e g i ju d v i nesijaudinate? Aš baisiai jaudinuosi! T ik
įsivaizduokit, rytoj išvysime Brangakmenį!
M an patinka Lilė, nepaisant jos per kraštus besiveržiančio
entuziazm o ir nuolatinio džiūgavim o, kurio nesuprantu. Ji
irg i gimė Liūne, tik labai prastoje šeimoje. Tėvas ją mušdavo,
mama buvo girtuoklė. Jai pasisekė, kad pasirodė tu rin ti suro-
gatės gebėjimų.
— M ūsų gyvenimas tikrai pasikeis, — abejingai burbteli
Reivena.
— Žinau! — L ilė visai nejunta sarkazmo.
— K e tin i šiandien važiuoti namo? — klausiu. Vargu ar Lilė
vėl nori išvysti savo šeimą.
— Peišins sakė, kad tai nebūtina, bet norėčiau pamatyti
mamą, — prisipažįsta ji. D ar priduria: — Tėtis nepuls mušti
manęs, lydim os kareivių. — L ilė plačiai nusišypso, o man širdį
persmelkia gailestis.
— A r gavai varžytynių numerį? — smalsauju.
— Aha, taip. Nepatikėsite, esu 53-ia iš dviejų šimtų! T ik ­
riausiai atsidursiu kokioje nors Banke gyvenančių p irk lių šei­
moje. - Kiekvienais metais karališkoji šeima leidžia varžyty­
nėse dalyvauti tik tam tikram p irk lių kiekiui, jie gali įsigyti
menkesnių galių turinčių surogačių. P irk lių šeimoms, skir­
tingai negu kilm ingiesiem s, surogatės reikalingos ne gim inei
pratęsti. Jų moterys pačios išnešioja vaikus. Pirkliam s šios
merginos yra prabangos ir turto simbolis. — O kokius num e­
rius gavot jūs, mergaitės?
— 192-ą, — atsako Reivena.
— 197-ą.
— Na, štai! Taip ir žinojau, kad abidvi gausite puikius įver­
tinimus! O jojoj, kaip pavydžiu!
Mersė atskuba su pusryčiais.
 — Labas rytas, Lile. Lin k iu sėkmės rytoj.
— A čiū , M erse, — L ilė išsišiepia prižiūrėtojai. - A k , ar ne­
galėčiau gauti blynų su mėlynėmis, greipfrutų sulčių ir su­
pjaustyto skiltelėmis mango?
M ersė linkteli.
— Ta i šitaip ir vilkėsi? - nuoširdžiai susirūpinusi Lilė rau­
kosi.
— Taip, - suirzusi atšaunu. - Šitaip ir vilkėsiu. Tas chalatas
mano mėgstamiausias. Šiandien paskutinė diena, kai pati ga­
liu rinktis aprangą, todėl ir v ilk iu šį drabužį, nes jis man pa­
tinka ir yra atsivežtas iš namų. M an nė motais, kaip atrodau.
Prisikim šusi pilną burną kiaušinienės ir bulvyčių, Reivena
slepia šypseną. Lilė akim irką sutrinka, bet greitai atsikvoši.
— A r girdėjot apie Elektrisę? — L ilė laukia mūsų atsakymo,
tačiau Reiveną labiau dom ina valgis, o aš niekada nesigilinu į
Brangakm enio intrigas. Vis dėlto kai kurios mergaitės nuolat
skaito paskalų žurnalus.
— N e, — mandagiai atsakau, pasmeigdama šakute gabalėlį
m eliono.
Lilė padeda žurnalą ant staliuko. N u o „Brangakm enio
naujienų“ viršelio į mus žvelgia jaunas moters veidas. Virš
nuotraukos antraštė: e lek tr isė a p s ila n k y s v a r ž y t y n ė s e .

— A r galite patikėti? Elektrisė — mūsų varžytynėse! — L ilė

nebesitveria savam kailyje.
K aip ir dauguma Pietinių Vartų mergaičių, j i žavisi Elek­
trisę. Šios moters istorija gana neįprasta. J i kilusi iš Banko, ne
aristokratė, bet kartą, lankydamasis vienoje iš Elektrisės tėvo
parduotuvių, ją išvydo, įsim ylėjo ir netrukus vedė Eksitas.
K aip romantiška. Žinom a, dabar jos šeima priklauso karališ­
kajai gim inei ir gyvena Brangakmenyje. D aug m erginų laiko
Elektrisę vilties sim boliu, tarsi ir jų likim as galėtų pasikeisti,
kaip pasikeitė jos. Tiesą sakant, nemanau, kad būti krautuvi­
ninko dukra taip jau blogai.
— N iekad nesitikėjau, kad Elektrisė ateis į varžytynes, —
toliau kalba Lilė. —Ju k vos prieš kelis mėnesius ja i gim ė nuo­
stabus berniukas! T ik įsivaizduokit — gali pasirinkti vieną iš
mūsų, kad išnešiotume jai kitą kūdikį!
M an kyla noras nagais sudraskyti nėriniuotą staltiesę į
skutelius. L ilė šneka apie svetimo kūdikio išnešiojimą kaip
apie didžiulę garbę, lyg mes galėtume šitai rinktis. Aš neno­
riu nešioti niekieno kūdikio. N e i Elektrisės, nei bet kurios
kitos moters. Netrokštu būti rytoj parduota.
Lilė taip jaudinasi, tarsi tikėtųsi, kad ją įsigis Elektrisė.
Betgi jos numeris viso labo 53-ias.
Nekenčiu savęs už tokias m intis. Ši mergina ne vien 53-ias
numeris, j i yra L ilė D irin g . M ėgsta šokoladą, apkalbas, roži­
nes sukneles su nėrinių apykaklėmis ir griežia smuiku. N ors
atvyko į Pietinius Vartus iš baisios šeimos, šito niekada ne­
įtartum , nes j i kiekvienam randa gerą žodį. Tokia jau ta Lilė
D irin g .
Rytoj j i bus nupirkta, apsigyvens svetimame name ir tu­
rės paklusti svetimos moters nurodym ams. M oters, kuri gali
nesuprasti Lilės, nepakęsti per kraštus trykštančio jos entu­
ziazmo. M oters, kuriai j i nerūpės ir kuri nesistengs rasti su ja
bendros kalbos.
Ta moteris privers L ilę išnešioti jos kūdikį, nesvarbu, ar
L ilė to norės, ar ne.
Staiga suima toks pyktis, kad vos tvardausi. Pati nesuvok­
dama, kas man darosi, pašoku ant kojų ir Sugniaužiu kumščius.
— Kas... — prabyla Lilė, bet aš jos negirdžiu.
Akies kam pučiu pamatau nustebusį Reivenos veidą ir
nužingsniuoju pro staliukus, nekreipdama dėmesio į pa­
slapčiomis metamus smalsius m erginų žvilgsnius. Išbėgusi
iš valgom ojo, pasileidžiu laiptais aukštyn ir užtrenkiu savo
kam bario duris.
Č iu m p u tėčio žiedą ir užsimaunu ant nykščio, — storiau-
sio piršto, — bet jis vis tiek smunka. Sugniaužiu saujoje gran­
dinėlę.
Vaikštau pirm yn atgal po savo mažą kambarėlį. Negaliu
patikėti, kad pasiilgsiu jo . Tai kalėjimas, vieta, kur buvau
laikoma, kol būsiu išsiųsta ir tapsiu žm ogum i inkubatoriu­
m i m oteriai, kurios niekad nesu mačiusi. Sienos ima slėgti,
užkliū vu už tualetinio staliuko, daiktai nuo jo nulaksto ant
grindų. Plaukų šepetys ir šukos tyliai dunksteli į medines
grindis, vaza sudūžta, gėlės pabyra aplink.
Atsiveria kambario durys. Reivenos akys laksto nuo ma­
nęs prie netvarkos ant grindų, vėl prie manęs. Kraujas tvin k­
čioja sm ilkiniuose, kūnas dreba. Reivena pereina kambarį ir
apkabina mane. Akyse tvenkiasi ašaros, jos ima riedėti mano
skruostais ir geriasi į Reivenos m egztinį.
A b id v i ilgokai tylim e.
— Aš bijau, — sušnibždu. — Aš bijau, Reivena.
Draugė trum pam apglėbia tvirčiau, paskui ima rin kti pa­
žirusias šukes. Labai susigėstu dėl sukeltos netvarkos ir pasi­
lenkiu ja i padėti.
Sudedame vazos šukes ant tualetinio staliuko, Reivena
nusibraukia rankas į kelnes.
— Eim e praustis, — pasiūlo.
Linkteliu, ir m udvi, susikibusios už rankų, traukiame į
m oterų tualetą. Č ia randame mergaitę, kuri sudaužė suledė­
jusią stiklinę. J i šluostosi nosį drėgnu rankšluosčiu. Kraujavi­
mas liovęsis, bet mergaitės veidas išpiltas prakaito. Pamačiusi
mus, j i išsigąsta.
 — Nešdinkis, — paliepia Reivena.
Pasičiupusi rankšluostį, mergaitė išskuba pro duris.
Reivena paima švarų k ilp in į rankšluostį, sudrėkina ir įtri­
na levandų m uilu.
— A r tu nerim auji dėl... - vos neištariu „varžytynių“, bet
apsigalvoju. — K ad vėl susitiksi su šeima?
— Kodėl turėčiau nerimauti? — atsako draugė, šluostydama
man veidą.
Levandų kvapas ramina.
— Todėl, kad nematei jos penkerius metus, — švelniai sa­
kau. Ji išbuvo m okym o centre ilgiau negu aš.
Reivena gūžteli pečiais, vilgydam a man paakius. U žte k ­
tinai gerai pažįstu ją, todėl daugiau nebeklausinėj u. Draugė
išskalauja rankšluostį ir imasi šukuoti man plaukus. K a i pa­
galvoju, kas nutiks rytoj, ima daužytis širdis.
— N enoriu išvažiuoti, — prisipažįstu. — N en oriu į tas var­
žytynes.
— Be abejo, nenori, — pareiškia Reivena. — N esi tokia pus­
protė kaip Lilė.
— Šitaip kalbėti negražu. Liaukis.
Draugė pakelia akis į dangų, padeda šukas ir paskleidžia
plaukus man ant pečių.
— Kas mūsų laukia? — klausiu.
Reivena kilsteli mane už smakro ir pažvelgia tiesiai į akis.
— Paklausyk manęs, Violeta Lasting. M um s viskas bus ge­
rai. Esame protingos ir stiprios. Išgyvensime.
Linkteliu galvą, nors ir dreba lūpos. Reivena atsipalaiduo­
ja ir dar kartą suglosto man plaukus.
— Puiku, — taria ji. — Dabar važiuokim pasimatyti su na­
miškiais.
 A ntras skyrius

ELEKTRINĖ KARIETA V EŽA M US D ULKĖTO M IS GATVĖM IS.

Storos aksominės užuolaidos saugo nuo sudžiūvusio pur­

vo gurvolių, lekiančių iš po ratų. Vaikystėje tuo purvu man
aplipdavo oda. Negalėdama atsispirti smalsumui, trupučiuką
atitraukiu užuolaidą ir žiūriu į lauką. Nebuvau iškėlusi kojos
už m okym o centro sienų nuo dvylikos metų.
Gatvėse rikiuojasi vienaukščiai namai, sum ūryti iš purvo
plytų, kai kurie stogai apipuvę ir įlinkę. Lauke bėgioja pus­
nuogiai vaikai. P ilvoti vyrai skersgatviuose ir prieangiuose
maukia stiprius alkoholinius gėrimus iš popieriniuose maišuo­
se slepiamų butelių. Pravažiuojame pro labdaros punktą. Jo
langinės uždarytos, ant durų kabo spyna. Sekmadienį p rie jo
per visą gatvę nutįs ilga eilė. Šeimos lauks kokio nors maisto,
drabužių ir vaistų, kuriuos kilm ingieji aukoja nelaimėliams.
Kad ir kiek jie atsiųstų šių gėrybių, visiems niekada nepakaks.
U ž kelių gatvių pamatau, kaip trys kareiviai nuo vaisių
ir daržovių parduotuvės tempia išsekusį berniuką. Jau labai
seniai nesu regėjusi vyrų, išskyrus daktarus, tikrindavusius
mūsų sveikatą. Kareiviai jauni, didžiarankiai, didžianosiai ir
plačiapečiai. M ūsų karietai važiuojant pro šalį, jie sužiūra ir
paleidžia berniuką. Spėlioju, ar pamatė mane dirsčiojant pro
užuolaidos kraštą. Greitai užtraukiu langą.
Karietoje sėdime keturiese. Reivenos su mumis nėra, nes
jos šeima gyvena kitoje Pietinių Vartų pusėje. Liūnas tarsi
dviračio padanga juosia visą Vienišąjį miestą. Jei D id ž io ji sie­
na kada nors sugriūtų, šio rajono gyventojai žūtų pirm ieji,
paskęstų neaprėpiamo vandenyno, supančio mus iš visų pu­
sių, bangose.
Kiekvienas miesto rajonas, išskyrus Brangakmenį, suskirs­
tytas į keturis kvartalus: šiaurinį, pietinį, rytin į ir vakarinį.
Jie panėši į raidę X . Kiekvienam e Liū n o kvartale yra po m o­
kym o centrą. Reivenos šeima gyvena rytinėje Pietinių Vartų
pusėje, maniškė — vakarinėje. Svarstau, ar m udvi su Reivena
būtume kada nors susitikusios, je i ne daktarų diagnozė, kad
esame surogatės.
M erginos karietoje tyli, esu jom s už tai dėkinga. Pasika­
siusi riešą, užčiuopiu standų daviklį, im plantuotą po oda. Jie
įdiegti, prieš mums važiuojant į namus. Tai laikina atsargu­
m o priem onė — maždaug po aštuonių valandų davikliai bus
pašalinti. Taip Pietiniai Vartai verčia laikytis taisyklių. N e ­
kalbėk apie tai, kas vyksta m okym o centre. Nekalbėk apie
savo galias. Nekalbėk apie varžytynes.
Karietai stabtelėjus, merginos išlipa viena po kitos. Lieku
viena.
K a i privažiuoju savo namus, iš susijaudinimo virp u visu
kūnu. V iliu o si išgirsti kokį nors garsą, rodantį, kad mano
šeima stovi gatvėje ir laukia manęs, bet ausyse teaidi širdies
tvinksniai. T u riu sutelkti visas jėgas, kad ištiesčiau ranką ir
pasukčiau žalvarinę karietos durelių rankeną. A kim irką ding­
teli: neįstengsiu šito. Kas, jeigu namiškiai manęs nebemyli?
Kas, jeigu pamiršo mane?
Tada išgirstu motinos balsą.
— Violeta! — droviai pašaukia ji.
Atidarau karietos dureles.
Nam iškiai išsirikiavę vienas šalia kito, apsivilkę turbūt ge­
riausiais drabužiais. Apstulbstu pamačiusi, kad Eukas jau pra­
augo m otiną — brolio krūtinė ir rankos raum eningi, plaukai
trum pai nukirpti, oda sudiržusi ir įdegusi saulėje. Vadinasi,
jis gavo darbą Ū kyje.
M o tin a atrodo gerokai pasenusi, bet jos plaukai vis dar to­
kios pat raudonojo aukso spalvos. A p lin k akis ir burną įsirė­
žusios gilios raukšlės.
O H eizelė... Sesutę sunku atpažinti. M an išvykstant į m o­
kym o centrą, jai buvo septyneri, tad dabar vienuolika. H e i-
zelės rankos ir kojos ištįsusios, sena apdriskusi suknelė kabo
ant lieso kūno. Bet j i labai panaši į tėtį, turi lygiai tokias pa­
čias akis. Sesers plaukai kaip mano: ilg i, ju o d i ir garbanoti.
Išvydusi tai, nusišypsau. H eizelė žingteli arčiau brolio.
— Violeta, — pakartoja mama.
— Sveiki, — tariu stebėdamasi, kad esu tokia abejinga.
Išlipus iš karietos, mano kojos nugrim zta į storą Liū n o
dulkių sluoksnį. H eizelė išpučia akis. Nežinau, kaip apsiren­
gusią tikėjosi mane pamatyti, tik jau ne su naktiniais marš­
kiniais ir chalatu. V isi namiškiai basi. D žiaugiuosi, kad ir aš
neapsiavusi. N o riu pajusti po kojom is purvą, gim tųjų namų
dulkes.
Trum pam stoja nesmagi tyla, paskui mama žingteli į prie­
k į ir apkabina mane. A trodo labai liesa ir truputį raišuojanti.
Anksčiau vaikščiojo gerai.
 — A k , mano dukrele, — tyliai sako ji. — Esu tokia laiminga,
kad matau tave.
G ilia i įkvepiu, mama dvelkia duona, druska ir prakaitu.
— Ilgėjausi tavęs, — sukuždu.
M am a nusišluosto ištryškusias ašaras, šiek tiek atsitraukia
ir pažvelgia į mane.
— K iek laiko turime?
— Iki aštuntos.
Ji žiojasi kažką sakyti, bet vos vos papurto galvą ir susi­
čiaupia.
— Ką gi, sunaudokime j į kuo geriau, — atsigręžia į mano
brolį ir seserį. — Eukai, Heizele, ateikit pasisveikinti su V io ­
leta.
Eukas prisiartina. Kada spėjo taip užaugti? K a i išvykau į
Pietinius Vartus, jam buvo tik dešimt. Dabar brolis atrodo
kaip tikras vyras.
— Sveika, V i, — sako jis ir prikanda lūpą, tarsi svarstyda­
mas, ar dera taip tiesmukai kreiptis į surogatę.
— Eukai, tu vyrukas iš stuomens ir iš liemens, — paerzi­
nu. — K u o tave maitina mama?
— M ano ūgis — šešios pėdos, — išdidžiai pareiškia brolis.
— Tikras milžinas.
Jis nusivaipo.
— H eizele, — paragina mama, — pasisveikink su seseria.
Tada H eizele, mano m ažoji H eizele, kuriai dainuodavau
lopšines ir kniaukdavau keksiukus, kai būdavo užgesinamos
šviesos, su kuria žaisdavau „Karūnos brangakmenį“ , atgręžia
man nugarą ir pasileidžia namo.

- J A I TIESIOG REIKIA SIEK TIEK LAIKO APSIPRASTI, — TARIA M AM A

po valandėlės, duodama man puodelį skaistažiedžių arbatos.

 K aip tik laiko ir neturiu.
Siurbteliu ir iš paskutiniųjų stengiuosi nesiraukyti. Buvau
pamiršusi kartoką, aitrų arbatos skonį. M an o gomurys spėjo
įprasti prie kavos ir šviežiai išspaustų sulčių. N urijus gurkšnį,
paširdžius persmelkia kaltė.
M u d v i su mama sėdime prie m edinio stalo ant tėčio su­
meistrautų kėdžių. Namas atrodo mažesnis negu prisim ini­
muose. Toje pačioje patalpoje išsitenka virtuvė ir svetainė.
Č ia yra kriauklė, žibalinė viryklėlė, stalas su spintute apačio­
je. Joje laikom os lėkštės ir stalo įrankiai. Svetainėje stovi tik
viena sofa, pro praplyšusį jos apmušalą lenda kamšalas. Prie
židinio — supamoji kėdė. Anksčiau mama mėgdavo sūpuotis
joje ir m egzti. Svarstau, ar taip yra ir dabar.
— H eizelė neprisimena manęs, — niūriai pareiškiu.
— Prisimena, — prieštarauja mama. — Tiesiog ne tokią, ko­
kia esi dabar. Viešpatėliau, tik pažvelk į save, Violeta.
N udelbiu akis. Nejaugi iš tiesų taip pasikeičiau? M an o
rankos putlesnės negu mamos, oda sveika ir rausva.
— Pasikeitė tavo veidas, širdele, — mama švelniai nusijuokia.
M an užgniaužia gerklę.
— Aš... aš jau ilgokai nemačiau jo .
M am a sučiaupia lūpas.
— Tai gal norėtum pamatyti dabar?
Negaliu nuryti seilės. Įkišu ranką į chalato kišenę ir Su­
gniaužiu tėvo žiedą.
— N e, — sušnibždu.
N ežinia kodėl baim inuosi išvysti savo atvaizdą. Spoksau į
sunertas ant kelių mamos rankas - jos pirštai išklaipyti artri­
to, mėlynos venos išsiraizgiusios kaip žemėlapio upės.
— K u r tavo žiedas? — klausiu.
M am os skruostai išrausta, j i gūžteli pečiais.
 — M am a, — neatlyžtu, — kas nutiko tavo žiedui?
— Aš j į pardaviau.
M an išsprogsta akys.
- K ą ? Kodėl?
Ji drąsiai pažvelgia į mane.
— M um s stigo pinigų.
— Bet... — suglumusi purtau galvą. —Juk gaudavote išmoką?
Surogačių šeimoms skiriama kasmetė išmoka kaip kom ­
pensacija už prarastą dukrą.
M am a atsidūsta.
— Tos išmokos nepakanka, Violeta. K aip manai, kodėl Eu -
kas turėjo mesti m okyklą? Pažvelk į mano rankas. Nebegaliu
tiek plūktis, kiek plūkdavausi anksčiau. G al norėtum , kad iš-
siųsčiau H eizelę dirbti į fabriką? Arba į sodus?
— Žinom a, ne, — man sunku patikėti, kad mamai gali k ilti
tokia mintis.
H eizelė per gležna sunkiems ūkio darbams —j i beveik ne­
turi raumenų. Ir silpnų plaučių — tikrai neišgyventų fabriko
dūmuose. K rū p teliu vien pagalvojusi, kad seseriai tektų dirb­
ti prie sunkių įrenginių, kvėpuoti perdėm dulkėtu oru.
— Todėl nesmerk manęs, kad kaip įmanydama stengiuosi
aprūpinti šeimą. Tavo tėvas, amžiną jam atilsį, būtų supratęs
mane. Juk tai tebuvo gabalėlis aukso, — mama persibraukia
kaktą. — T ik gabalėlis aukso, — dar kartą sumurma.
N esuvokiu, kodėl taip liūdna. M am a teisi, žiedas buvo tik
daiktas. Jis neatstojo tėvo.
Paskutinįsyk Sugniaužiu mamos duotąjį, tada ištraukiu iš
kišenės ir padedu ant stalo.
— Štai, grąžinu tėvo žiedą. M a n nebus leista jo turėti.
M am a paima jį, iš jos akių suprantu, kaip sunkiai išsiskyrė
su savuoju.
 — A čiū , — sukužda ji.
— A r galiu pasilaikyti chalatą? — klausiu.
Prajuokinu mamą ik i ašarų.
— Žinom a, dabar jis tau kaip tik.
— Veikiausiai chalatas bus išmestas. Bet laikysiu j į tiek il­
gai, kiek tik galėsiu.
M am a palinksta per stalą ir spusteli man ranką.
— Chalatas tavo. Stebiuosi, kaip tau buvo leista atvažiuoti
pas mus su naktiniais.
— Galim e vilkėti, ką panorėjusios. Ypač šiandien.
T yla mane prislegia, dusina kaip pagalvė, užgniaužia visa,
ką noriu pasakyti. Virš kriauklės į lango stiklą daužosi musė.
M am a pirštu perbraukia man ranką, veltui stengdamasi nu­
slėpti nerimą.
—Juk m okym o centre tavim i buvo gerai rūpinamasi, tie­
sa? — klausia ji.
Patraukiu pečiais ir nusuku akis. M an uždrausta ką nors
pasakoti apie Pietinius Vartus.
— Prašau, Violeta, — taria mama. — Prašau pasakyti man.
N ė nenutuoki, kaip mums su H eizele ir Euku buvo sunku.
Pirm iausia netekome tėvo... o tu, man nematant, spėjai ir už­
augti, - mamai nurieda ašara per skruostą. - Ilgėjausi tavęs,
vaikeli. K aip ištverti tokią širdgėlą?
Gerklėje susivelia gumulas.
— Tai ne tavo kaltė, — sakau, spoksodama į jos rankas. —
Neturėjai ko rinktis.
— Neturėjau, — pritaria ji. — T ik ra i neturėjau. Bet vis tiek
praradau tave. Todėl pasakyk man, kad Pietiniuose Vartuose
gyvenai geriau negu čia.
Norėčiau nuram inti mamą, kad taip ir buvo. Norėčiau at­
skleisti ja i visą tiesą apie tris surogačių galias, apie skausmą,
kurį teko kentėti ne vienus metus, apie daugybę testų, apie
daktarų apžiūras. Norėčiau prisipažinti, kaip labai jos ilgė­
jausi, patikinti, kad viename jos piršto prisilietim e daugiau
švelnumo negu visų prižiūrėtojų rankose. Norėčiau pasaky­
ti, kad man patinka griežti violončele ir tapau puikia m uzi­
kante. K o gero, tai sužinojusi, mama didžiuotųsi m anim i ir

trokštų išgirsti, kaip griežiu.

Gum ulas taip gniaužia gerklę, kad stebiuosi dar galinti
kvėpuoti. M in tim is grįžtu į tą siaubingą dieną, kai į mūsų
namus užėjo kareiviai. Tas prisiminim as senas, išskydęs tar­
si dėlionę, kuriai trūksta dalelių. Atgyja vaizdas, kaip andai
verkiau, klykiau ir maldavau mamos, kad neleistų kareiviams
išsivesti manęs. Nepamiršau nei išsiplėtusių ir liūdnų H eize-
lės akių, nei kaip sesutė mažomis rankelėmis laikėsi įsikibusi į
apdriskusią mano suknelę. N e i bauginančio ginklų žvilgesio.
Prisim enu, kad mama pabučiavo mane į kaktą, sudrėkindama
plaukus ašaromis; ausyse vis dar skamba jos žodžiai: „T u ri su
jais eiti, Violeta. T u ri eiti.“
Staiga kambaryje pasidaro labai tvanku.
— N o riu įkvėpti šiek tiek oro, — žiopteliu, atstumiu kėdę ir
išslenku pro užpakalines duris.
Jos veda į kiem ą — išdžiūvusios žemės lopinėlį, apaugusį
pageltusia žole. Vėsokam vėjeliui glostant odą, pasijuntu ge­
riau. Sušlama kiem o viduryje augančio citrinm edžio lapai.
Šis medis niekad nedavė vaisių. K o k ią dainą kadaise dainuo­
davo tėvas?

Citrinmedis labai gražus.

Jo žiedai kvepia.
 Šioje dainelėje galėjai įžvelgti tam tikrą analogiją su pa­
vojinga meilės prigim tim i, bet prisimenu tik tiek, kad, klau­
sydamasi jos, baisiai užsinorėdavau citrinų. Tai buvo pirmas
vaisius, kurio paragavau, nuvežta į Pietinius Vartus. Per neiš­
manymą atsikandau su visa žieve ir buvau priblokšta aitraus
rūgštumo.
— T u labai pasikeitei.
Staigiai apsigręžiu. A n t apversto kibiro, atsilošusi į namo
sieną, sėdi H eizelė. Aš jos nepastebėjau.
— Taip sako ir mama, — mano balsas truputį prikim ęs.
A kim irką sesutė įdėm iai žiū ri į mane. Jos akys skvarbios
ir protingos. Skausmingai dingteli, kad H eizelė labai panaši
į tėvą.
— M am a kalbėjo, kad rytoj važiuosi į varžytynes, — taria
sesutė. — Todėl tau leista pasimatyti su mumis.
Linkteliu.

— Tai vadinama Atsisveikinim o Diena. J i skirta apmąstyti

praeitį prieš naują gyvenimą, — nežinau, kodėl šitai jai aiški­
nu. Tuos žodžius esu daugybę kartų girdėjusi iš prižiūrėtojų,
nuo jų man kartu burnoje.
H eizelė atsistoja.
— M at kaip? M es tau praeitis, kurią reikia apmąstyti, prieš
apsigyvenant kuriuose nors Brangakm enio rūmuose?
— N e, žinom a, ne, — apstulbstu.
H eizelė sugniaužia kumščius. Lygiai taip pat darau aš, bū­
dama įpykusi ar įskaudinta.
— Tai kodėl atvažiavai čia?
Pritrenkta papurtau galvą.
— Kodėl?.. Todėl, kad m yliu tave, Heizele. Todėl, kad pa­
siilgau tavęs. Ir mamos, ir Euko. M an kasdien jūsų trūko.
 — K o d ėl neparašei man? — šaukia H eizelė trūksm ingu bal­
su, nuo jo man aižėja širdis. — Žadėjai parašyti, kad ir kas at­
sitiktų. Kasdien laukiau tavo laiško, bet taip ir neparašei. N ė
kartelio!
Sesutės žodžiai prilygsta sm ūgiui į krūtinę. M aniau, bus
pamiršusi šį pažadą. Vos patekusi į m okym o centrą, supratau,
kad nepajėgsiu jo ištesėti.
— H eizele, aš negalėjau. M um s nebuvo leidžiam a rašyti
laiškų.
— Lažinuosi, kad nė nemėginai, — priekaištauja sesutė. —
Tiesiog troškai prabangos: naujų drabužių, skanaus maisto
ir karšto vandens. Žinau, kad viso to gavai ten, tad liaukis
m eluoti.
— Taip, gavau. Bet ar nemanai, kad būčiau viso to atsisa­
kiusi, je i tik būčiau galėjusi grįžti namo? Jei būčiau galėjusi
apkamšyti tave nakčiai ir dainuoti lopšines? Jei lyjant m udvi
būtume galėjusios lip d yti purvo bandeles ir iš pasalų apmė­
tyti Euką? — M ane užplūsta prisim inim ai, galiu nugrim zti
juose. Prisim inim ai apie gyvenim ą, kokį gyvenau ir galėčiau
gyventi. Skurdų, bet laimingą. — N eg i tau išties atrodo, kad
palikau jus dėl karšto vandens ir gražių drabužių? Neturėjau
kitos išeities, Heizele, — sakau. — M an nebuvo leista rinktis.
Sesutė tyli, rodos, neįtikinta mano žodžių. Žingteliu artyn.
— Kasmet švęsdavau tavo gim tadienį, — dėstau. R izik u o ju
suaktyvinti daviklį, bet neim u į galvą. — Liepdavau virėjams
iškepti šokoladinį pyragą su vaniliniu glajumi, užrašyti tavo
vardą žaliu krem u ir įsm eigti žvakutę. Tada su savo drauge
Reivena dainuodamos palinkėdavome tau laim ingo gimta­
dienio. — Taip minėdavome ir Reivenos brolio, ir Euko gim ­
tadienius.
H eizelė sumirksi.
 — Tikrai?
Ašara mano skruostu nuteka ik i lūpų kam pučio.
— Kartais, kai būdavo užgesinamos šviesos, kalbėdavausi
su tavim i. Pokštaudavau, šnekėdavau apie savo drauges ir g y­
venimą m okym o centre. Kasdien ilgėjausi tavęs, Heizele.
Staiga sesutė metasi prie manęs ir apkabina. T virta i laikau
liesą jos kūnelį, draskomą raudos. M an iš akių pasipila ašaros,
jos rieda per skruostus ir krinta H eizelei į plaukus.
— M aniau, kad nerūpiu tau, — įsikniaubusi man į chalatą
kalba sesutė. — Kad palikai mane amžinai.
— N e, visada mylėsiu tave, Heizele, — tyliai tariu. — Pažadu.
D žiaugiuosi šia akim irka. Kad ir kas nutiks vėliau, kad ir
kam atiteksiu po varžytynių, esu dėkinga už progą atsisvei­
kin ti su sesute.

VAKARIENĖS M AM A PATIEKIA KEPTĄ. KAULĖTĄ ANČIUKĄ, VIRTŲ BUL-

vių ir šiek tiek apvytusių šparaginių pupelių.

Prisimenant vakarienes m okym o centre, didžiulę švie­
žiausio maisto įvairovę, ima graužti kaltė. M ano namiškiai šį
kuklų patiekalą laiko puota, kuri tiktų pačiai Elektrisei.
— Eukas iš pieninės atnešė grietinėlės! — sušunka H eizele,
tampydama mane už rankovės. — Deserto bus ledai!
— Kokios vaišės, — sakau šypsodama ir atiduodu savo b u l­
ves Eukui. — Tai dirbi pieninėje?
Brolis linkteli.
— Taip, didum ą laiko, — atsako jis, kraudamasis į lėkštę ne­
mažai bulvių. M am a patraukia dubenį į šalį, kad sūnus nesu-
sidėtų visų. — M an patinka dirbti su gyvuliais. Brigadininkas
sako, kad po metų galėsiu pradėti m okytis arti laukus, — bro­
lis išdidžiai išpučia krūtinę. — Būsiu patenkintas, kol dirbsiu
Liepsnos Namams. Jų šeim ininkai sąžiningai elgiasi su samdi-
niais, leidžia daryti ganėtinai ilgas pertraukas ir atsigerti van­
dens, moka už visas išdirbtas valandas. Prisim eni Seiblą Ter-
singą? Jis dirba Šviesos Namams, siaubingiems šeimininkams.
Brigadininkai nešiojasi rimbus ir dažnai paleidžia į darbą, jei
sučiumpa rūkantį, sumažina algą ir...
— Seiblas Tersingas rūko? — griežtai paklausia mama.
Eukas išrausta.
— N e, turiu galvoje ne Seiblą, tiesiog...
— Eukai, prisiekiu tavo tėvo atm inim u, je i kada nors su­
čiupsiu tave su cigarete...
Brolis pakelia akis į dangų.
— Liaukis, mama. T ik noriu pasakyti, kad tokia sistema
nesąžininga darbininkams. N ežinai, kaip su tavim i elgsis
vieni ar k iti karališkieji namai. Turėtų būti nustatytos ben­
dros taisyklės, o je i jos pažeidžiamos, mums turėtų būti leista
kreiptis į Eksitą.
— Na, žinom a, Eksitas neturi ko veikti, tik klausytis pa­
auglių skundų, — atkerta mama.
Bet aš negaliu sulaikyti šypsenos.
— K alb i kaip mūsų tėvas, — tariu Eukui.
Susidrovėjęs brolis pasikaso sprandą ir susikiša burnon dar
kelias bulves.
— Tėvas šnekėdavo protingai, — suniurna kramtydamas.
Reikalaudam a dėmesio, H eizelė vėl tim pteli mane už ran­
kovės.
— Aš geriausia m okinė klasėje, — pasigiria ji.
— Aišku, geriausia, — atsakau. —Ju k tu mano sesuo, tiesa?
M otin a nusijuokia.
— N ė iš tolo nepridarydavai tiek bėdų m okykloje, kiek
pridaro H eizelė. M ok slo metams vos prasidėjus, jau du kar­
tus susipešė.
 — Susipešė? — susiraukusi dirsteliu į sesutę. — Su kuo pešei-
si, Heizele?
H eizelė piktokai pažvelgia į mamą.
— Tai nesvarbu. Su keliais kvailais berniūkščiais.
—Jeigu taip nutiks dar sykį, gausi papildom ų namų ruošos
darbų ir visą savaitę neisi žaisti, — griežtai pareiškia mama.
Sesutė patempia lūpą ir nuduria akis į lėkštę.
Klausantis pasakojimų apie kasdienį šeimos gyvenimą,
mane apima pavydas. Prie stalo tvyro tikra, beveik apčiuopia­
ma meilė — lyg gyvas kvėpuojantis organizmas. Ž iū riu , kaip
kivirčijasi Eukas su Heizele, kaip mama juokiasi ir juos tildo.
Matau, kad būčiau puikiai čia pritapusi, papildžiusi šeimą.
Apim a troškimas įtik in ti mamą, kad manęs laukia sėkmė.
N et je i pati tuo netikiu, net je i teks m eluoti. N enoriu išsklai­
dyti laimės jausmo, tvyrančio šiame kambaryje.
— D ė l manęs nesijaudinkit, — sakau. Nam iškiai nutyla
ir sužiūra į mane — tikriausiai nereikėjo būti tokiai tiesmu­
kai. — T u riu galvoje... — žvilgteliu į mamą. — M an viskas bus
gerai. — Ji padeda šakutę ant stalo. Išspaudžiu šypseną, vilda­
masi, kad ši atrodo nuoširdi. — R ytoj apsigyvensiu Branga­
kmenyje. Juk tai nuostabu, tiesa? Neabejoju, kad m anim i bus
gerai rūpinamasi. — Heizelė išpučia akis. — Bet turite žinoti...
N o riu pasakyti... Turite žinoti, kaip labai jus m yliu. M y liu
jus visus, — mano balsas sudreba, tad nugeriu gurkšnį van­
dens. M am os akys sklidinos ašarų, j i užsidengia burną del­
nu. — Jei turėčiau nors menkiausią galimybę lik ti su jum is,
taip ir padaryčiau. Labai didžiuojuosi, kad priklausau mūsų
šeimai. Prašau šitai įsidėmėti.
Nam iškių akys susminga į mane, o aš staiga nebeatlaikau
jų žvilgsnių. Židinyje vos rusena liepsnelė, tai duoda dingstį
atsistoti.
 — U gnis tuoj užges, — tariu suglumusi. — Ein u atnešti
malkų.
Išbėgu pro užpakalines duris, godžiai traukiu į plaučius
vėsų nakties orą, man dreba rankos.
Neverk, paliepiu sau. Jei pradėsiu verkti, jie supras, kokia
esu išsigandusi. Negaliu parodyti savo baimės. Nam iškiai turi
manyti, kad būsiu laiminga.
Atsilošiu į namo sieną ir spoksau į naktinį dangų. Jame žėri
žvaigždės. Galų gale, kad ir kur atsidurčiau, dangus bus toks
pat. M u d v i su H eizele visada žvelgsime į tas pačias žvaigždes.
Atsigręžiu į m alkų rietuvę, bet žvilgsnis u žk liū va už
mėnesienoje žvilgančio citrin m ed žio. M an d in gteli viena
m intis.
Trečioji galia. Augimas.
Nuskubu prie m edžio ir ranka perbraukiu žievę. Skaudės,
bet man nė motais. N ors kartą bus verta kęsti skausmą. Ž i­
nau, kad šį tą gebu — Pietiniuose Vartuose esu geriausiai įval­
džiusi trečiąją galią m okinė.
A n t vienos šakos aptinku gum belį ir priglaudžiu ranką
p rie jo , mintyse kartodama žodžius.
P irm a , pam atyti daiktą tokį, koks j is yra. A n tra , įsivaizdu oti
j į mintyse. Trečia, priversti j į p a k lu sti savo valiai.
Įsivaizduoju citrinm edį tokį, kokį noriu m atyti. Ima kaisti
delnas, tuo pačiu metu suskausta galvą. Juntu m edžio g yvy­
bę, j i ju d ri ir tvinkčiojantį. Imu ją traukti, tampau kaip ma­
rionetę už virvelių, išjudinu. Po delnu kyla mažas gumbelis,
tarp pirštų — žalias lapas. M edis šiek tiek priešinasi, žiopteliu,
ugniai nutvilkius stuburą, lyg į smegenis susmigus adatoms,
ir išriečiu nugarą. M an sukasi galva, bet per ketverius metus
Pietiniuose Vartuose teko iškęsti ir didesnį skausmą, tad esu
pasiryžusi pasiekti tikslą. Prisiverčiu nerėkti, tvirtai p rikan d u .
lūpą, vieną po kitos žadindama gyvybės gijas, plonytes kaip
voratinklis. Traukiu jas, pinu, gumbelis didėja, kol galiausiai
užčiuopiu vaisių delne.
Tai citrina.
K ai atitraukiu ranką, man sulinksta keliai — delnais atsire­
m iu į žemę ir stoviu keturpėsčia, gaudydama orą. A n t žemės
nutykšta keli kraujo lašai, atpakalia ranka nusišluostau nosį.
Prispaudžiu kaktą prie m edžio kam ieno ir skaičiuoju nuo de­
šimties ik i vieno, kaip mus mokė Peišins. Palengva skausmas
rimsta, lieka tik maudimas ties dešine ausimi. Tirtėdam a at­
sistoju.
C itrin os vaisius tobulas, oda ryškiai geltona, jis lėtai sū-
puojasi ant šakos. H eizelei patiks.
Vis dar jaučiu savyje m edžio gyvybę, žinau, kad atidaviau
ir dalį savosios. Šis medis pradės vesti vaisius.
Nusigręžiu, paim u kelias malkas iš rietuvės ir grįžtu pas
saviškius.
 Trečias skyrius

M Ū SŲ IŠLYDĖTI ANT PLATFORM OS IŠSIRIKIAVĘS VISAS M O K Y M O

centras.

Pietiniai Vartai, kaip ir Šiauriniai, R ytin iai bei Vakariniai,

turi savo geležinkelio stotį. T a i paskutinės Liū n o stotelės, nes

traukiniai važiuoja tik ik i m okym o centrų. D arbininkai į k i­

tas miesto dalis vežami iš atskirų stočių. Jos yra toliau nuo

mūsiškės ir arčiau sienos, skiriančios Liūną nuo Ū k io . Prisi­

menu, kaip kartą vaikystėje lydėjau tėvą į stotį. Be galo bijo­

jau ju od o garvežio, jis šaižiai švilpė, iš kam ino virstant baltų

dūm ų kamuoliams.

D ar labai ankstyvas rytas, ką tik išaušo, dauguma jaunes­

nių mergaičių stovi apsiblaususiomis akimis ir tramdo žiovu­

lį, bet ceremonija privalom a visoms. Prisim enu, kaip pirm ą

kartą dalyvavau joje — buvau sušalusi, pavargusi ir nepažino­

jau nė vienos išvykstančios į varžytynes merginos. Tenorėjau

grįžti į lovą.
 Stovint kitoje platform os pusėje apima keistas jausmas.
K ą vilkėsim e, sužinosime tik V aržytynių namų pasirengimo
kambariuose, tad dabar visos esame apsirengusios vienodai —
tiesaus kirpim o rudom is suknelėmis ik i kelių su Pietinių
Vartų emblema ir varžytynių num eriu, p ritvirtin tu kairėje
pusėje.
Dabar aš esu tik 197-as numeris. Violetos Lasting nebėra.
Užsilipęs ant pakylos, Brangakm enio atstovas rėžia įpras­
tinę kalbą. Tai stambus vyras su akiniais metaliniais rėmeliais
ir brokato liemene. A n t kairės rankos piršto jis m ūvi žiedą —
rubino akis didelė kaip prisirpusi vyšnia, apsodinta deiman­
čiukais. Negaliu atitraukti akių nuo to žiedo. Jei būtų par­
duotas, trys Liū n o šeimos galėtų prasim aitinti ištisus metus.
V yro balsas silpnas ir monotoniškas, didum ą žodžių pa­
gauna ir nuneša vėjas. Vis tiek nesiklausau — ta pati kalba
kartojama kasmet. Šlovinama k iln i surogačių misija, pabrė­
žiamas mūsų vaidm uo karališkajai gim inei pratęsti, piešiama,
kaip būsime gerbiamos visų miesto gyventojų.
N ieko nenutuokiu nei apie Banką, nei apie Brangakmenį,
bet nėmaž neabejoju, kad kitiems miesto gyventojams suroga-
tės visai nerūpi, nebent gyventum Liūne ir iš tavęs būtų atim­
ta dukra. N iekam iš prastesnių miesto rajonų — D ūm ų, Ū k io
ir Liū n o — gyventojų neleidžiama įsigyti surogačių. Kartais
tėvai mėgina paslėpti dukras ar sumokėti gydytojams, kad šie
suklastotų testą. Kiekvienai lytiškai subrendusiai Liū n o mer­
gaitei būtinai atliekamas kraujo tyrimas, ju o siekiama nusta­
tyti, ar j i turi surogatės gebėjimų. Gydytojai nežino, kodėl
šis genetinis pakitimas, leidžiantis ištobulinti ypatingas galias,
yra būdingas tik mergaitėms iš vargingiausios miesto dalies.
K ilm ingųjų statytiniai atidžiai seka, kad visos jos būtų patik­
rintos. U ž mėginimą išvengti tyrim o gresia mirties bausmė.
 K rū p teliu prisimindam a pirmąją viešą egzekuciją, kurios
liudytoja teko būti. Tai įvyko prieš septynis mėnesius. M e r­
gina buvo sučiupta po trejų m etų slapstymosi. Kareiviai at­
vedė ją į aikštę priešais Pietinius Vartus. Stovėjome už per­
tvaros, j i buvo skaidri iš mūsų pusės, bet matinė iš lauko, kad
susirinkusi m inia nematytų mūsų. Žvalgiausi, ar neišvysiu
mamos, bet tarp žiūrovų jos nebuvo. N u o mūsų namų ik i
Pietinių Vartų beveik valanda kelio. Be to, mama tikriausiai
nenorėjo, kad tokį reginį išvystų Eukas ir Heizelė. J i su tėvu
niekada neidavo į viešas egzekucijas. Tėvas jas vadino šlykš­
čiomis. O mane kamavo smalsumas, spėliojau, kaip viskas
vyksta.
Vienąkart pamačiusi, supratau, ką tėvas turėjo galvoje.
M ergina buvo apiplyšusi, ilg i ju o d i susivėlę plaukai gaubė
jos veidą ir paryškino stulbinančiai mėlynas akis, spindinčias
kaip brangakmeniai. Atrodė nuožm i ir sulaukėjusi, gal vos
keleriais metais vyresnė už mane.
Nesidraskė ir nesipriešino dviem ją laikantiems karei­
viams. Neverkė ir nemaldavo. Buvo keistai rami. G aliu p ri­
siekti — kai kareiviai paguldė merginos galvą ant trinkos, j i
nusišypsojo. Teisėjas paklausė, ar j i nori tarti paskutinį žodį.
— Štai kaip viskas prasideda, — pasakė mergina. — Aš nebi­
jau, - paskui, veidą aptemdžius liūdesiui, tepridūrė: — Per­
duokite K eboltui, kad m yliu jį.
Netrukus j i buvo nukirsdinta.
Prisiverčiau žiūrėti, neatitraukti akių nuo sudarkyto
kūno, nekrūpčioti ir nenusukti žvilgsnio, kaip padarė Lilė
ir daugelis kitų mergaičių. M aniau, kad šitaip elgdamasi pa­
gerbsiu merginos drąsą, savotiškai įprasminsiu jos gyvenim ą
ir m irtį. Aišku, tai buvo kvaila m intis — paskui ištisą savaitę
mane kankino košmarai, nors vis tiek didžiavausi savimi.
 Kada tik prisim enu tą merginą, spėlioju, kas buvo tasai
Keboltas. Svarstau, ar kada nors sužinojo, kad pasmerktoji
prisim inė j į prieš m irtį.
Vėl pažvelgiu į Brangakm enio atstovą. Baigęs kalbėti, jis
nušluosto akinius šilkine nosine.
Šiais metais iš Pietinių Vartų į varžytynes važiuoja tik d vi­
dešimt dvi surogatės. Daugum a jų atvyks iš Siaurinių ir Va­
karinių Vartų. M ūsų traukinio garvežys tamsiai violetinis, jis
traukia viso labo tris vagonus. Sąstatas kur kas trumpesnis ir
jaukesnis negu tas, kuriuo mano tėvas važiuodavo į darbą.
M ūsų vyriausiasis gydytojas Stilas, ištįsusi pilka žmogysta,
pakrato dručkiui ranką, tada kreipiasi į mus. Jo ilgas smakras,
ilga nosis, ilgos rankos, žili plaukai ir antakiai, pilkšvos akys.
N et oda pilkšvo atspalvio. Kartą L ilė sakė man girdėjusi, kad
daktaras Stilas priklausomas nuo opiatų, todėl jo oda neteku­
si natūralios spalvos.
— O dabar, panelės, metas keliauti, — taria jis silpnu, tyliu
balsu.
Jam mostelėjus ilgapiršte ranka, garsiai šnypšdamos atsive­
ria vagonų durys. Surogatės ima lip ti vidun. Dirstelėjusi per
petį, išvystu M ersę šluostantis akis, Peišins kaip visada rami.
Ž iū riu į m okym o centro miegamųjų langus, apkaltus gro­
tomis su plieninėm is rožėmis. Pastatas sumūrytas iš šviesiai
rausvų akmenų. M atau pasiliekančių surogačių veidus. Šios
merginos, išvažiavus traukiniui, grįš į m okym o centrą ir nie­
kada daugiau nebeprisimins mūsų. M an o žvilgsnis stabteli
prie mergaičiukės didžiulėm is rudom is akimis. J i labai liesa
ir, regis, nusilpusi dėl prastos m itybos. Aišku, naujokė. M u ­
dviejų akys susitinka. M ergaičiukė sukryžiuoja du dešinės
rankos pirštus ir priglaudžia sau prie širdies.
Įlipu į vagoną, durys man už nugaros užsidaro.
 ***
VAGONAI TOKIE PAT NEJAUKŪS KAIP IR M Ū SŲ KAMBARIAI PIETI-

niuose Vartuose.

Langus dengia violetinės užuolaidos, pasieniais įtaisyti

suolai apkrauti sunokusių slyvų spalvos pagalvėlėmis. Šiame
vagone mūsų tik septynios. Valandėlę stovime sutrikusios,

nežinodamos, ką daryti.
Paskui traukinys pajuda, ir mes susirandame vietas. Reive-

na, Lilė ir aš įsitaisome kampe. Reivena atitraukia užuolaidas.

— A r tai leidžiama? — pašnibždom klausia Lilė.

— Kas mums ką padarys? — atsako Reivena. — Nušaus?
Lilė prikanda lūpą.
Kelionė į Brangakm enį trunka dvi valandas. Pašėlusiai

greitai mane apima netikrumas, net galva svaigsta. Žin au tik

tiek, kad šis traukinys pro Ū k į, Dūm us ir Banką nuveš mus
į varžytynes Brangakmenyje. Kad trauksiu į pasirengimo

kambarį, paskui į laukiamąjį, galiausiai į varžytynes. Tai visa,

kas man leista žinoti. Ateitis atrodo tarsi didžiulis tuščias po­
pieriaus lapas.

Spoksau pro langą. Akyse šmėkščioja purvo p lytų name­

liai, šviesiai pilko dangaus fone jie atrodo tamsiai rudi.

— Nelabai yra į ką žiūrėti, tiesa? — sako Reivena.

Nusispiriu batus ir pariečiu kojas po savimi.
— T ik ra i nėra, — sumurmu. — Tačiau tai mūsų namai.
Reivena nusijuokia.
— K o kia tu sentimentali.

Draugė puikiai apsimeta, bet per gerai ją pažįstu. Ji ilgėsis

namų.
— K aip praleidai Atsisveikinim o Dieną?

Gūžtelėjusi pečiais, Reivena tvirtai sučiaupia lūpas.

 — Puikiai. M ano mama jautėsi penktame danguje, kad taip
sveikai atrodau, kad esu tokia aukšta. Sakė, turiu džiaugtis,
kad išvysiu Brangakmenį. Tarsi vykčiau atostogų. O kaip tu?
— K aip laikosi Krėjus? — klausiu. Krėjus yra Reivenos bro­
lis dvynys.
Draugė ištraukia plaukų sruogą iš už ausies, ši užkrinta jai
ant veido.
— Beveik nekalbėjo su manim, — pralemena Reivena. — Aš
manau... N o riu pasakyti, kad... —j i vėl gūžteli pečiais. — T ik ­
riausiai brolis nežino, kaip bendrauti su surogate.
Stengiuosi prisim inti, ką pati maniau apie surogates, kol
sužinojau esanti viena iš jų . Tada man jos atrodė kitokios
negu aš, ypatingos. Dabar visai nesijaučiu ypatinga.
Tada L ilė uždainuoja. Sm ulkia rankute suima manąją, žiū ­
ri pro langą į Liūną blizgančiom is akimis. Lilės balsas m alo­
nus ausiai, j i traukia vieną iš tradicinių Liū n o dainų, kurias
visos mokame.

Paklausykite, visos doros ir švelnios panelės,

B ūkite atsargios, merginamos ja u n ų v y rų ...

K itos dvi merginos ja i pritaria. Reivena užverčia akis.

— Si daina mums nelabai tinka, tiesa? — burbteli ji.

— N etinka, — tyliai sakau. — Visiškai netinka. — Daugum a
Liū n o dainų apie merginas, kurios miršta jaunos arba yra at­
stumiamos m ylim ojo. N e apie mus. — Bet vis tiek malonu
pasiklausyti.

M e ilė g ra ži, meilė kerinti.

Nuostabi, k a i pražysta.
 Bet ilg a in iu i j i silpsta, ir jausm ai atvėsta,
Išsisklaido it ryto m igla.

Po dainos stoja ilgoka tyla, drumsčiama tik m onotoniško

traukinio ratų dundėjim o. Paskui Lilė nusijuokia pro ašaras,
spusteli man ranką, ir suvokiu veikiausiai niekada nebeišgir-
sianti Liū n o dainų.

TRAUKINYS M A Ž IN A GREITĮ . GIRDŽIU, KAIP DIDŽIULIAI METALINIAI

vartai, skiriantys Ū k į nuo Liū n o, džeržgėdami ir cypdam i

sulenda į sieną. Žinom a, aš šį tą išmanau apie Ū k į. Per istori­
jos pamokas buvome supažindintos su visais miesto rajonais.
Tačiau pam atyti šitai savo akimis yra visai kas kita.
Pirm iausia mane pribloškia spalvos. N enutuokiau, kad
gamtoje esama tiek daug žalios spalvos atspalvių. N e tik ža­
lios, bet ir raudonos, blyškiai geltonos, ryškiai oranžinės ir
skaisčiai rožinės.
Galvoju apie Euką — dabar jis triūsia pieninėje. V iliu osi,
kad brolis ir toliau dirbs Liepsnos Namams. M ane slegia m in­
tis, kad jis vienas turi išlaikyti mūsų šeimą.
Stulbina ir Ū k io kraštovaizdis. Liūne driekiasi lygumos,
o čia žemė banguota. Traukinys pūškuoja tiltu per upę tarp
dviejų kalvų. A n t jų šlaitų lygiom is eilėmis susodinti vyn ­
medžiai, paremti lazdelėmis ir pririšti viela. Prisim enu, kad
tai vadinama vynuogynu, čia noksta uogos, iš kurių spau­
džiamas vynas. V yn o esu ragavusi kelis kartus — prižiūrėto­
jos leisdavo išgerti taurę per gim tadienį ar žiemos saulėgrįžos
šventę.
— K o k ie didžiuliai plotai, — sako Reivena.
Ji teisi. Ū k io žemės p lyti, kiek akis užm ato, beveik pa­
mirštu, kad esama dar Liū n o, Brangakm enio, kad laukia var­
žytynės. Dingojasi, kad, be šių neaprėpiamų platybių, dau­
giau nieko nėra.

KAI TIK PRAVAŽIUOJAME METALINIUS VARTUS, SKIRIANČIUS Ū K Į

nuo D ū m ų , šviesi diena apsiniaukia, tarsi kas nors būtų p ri­

gesinęs saulę.
Traukinys lėtai rieda estakada pro geležinių m onstrų la­
birintą, pro iškilusius virš gatvių fabrikus, kurių kam inai
spjaudo įvairiausių spalvų dūmus: tamsiai pilkus, baltus, nei
žalsvus, nei violetinius, neryškiai raudonus. Gatvėse kn ib ž­
dėte knibžda žm onių, jų veidai sulysę, nugaros pakumpusios.
Į darbą traukia ne tik vyrai, bet ir moterys bei vaikai. Pasigir­
dus šaižiam švilpukui, m inia praretėja — darbininkus praryja
fabrikai.
N u o minties, kad ik i Brangakm enio mane skiria tik vienas
rajonas, ima spurdėti širdis. Po kiek laiko pasieksime centrą?
K ie k laisvės m inučių man teliko?

— O H O H O , — STEBISI LILĖ, KAI ĮVA ŽlU O JA M E Į BANKĄ. — KAIP ČIA

gražu.
Geltona kaip sviestas saulė vėl skaisčiai šviečia. Tenka p ri­
sidengti akis nuo žilpinančių parduotuvių vitrin ų blyksnių.
Parduotuvės įsikūrusios pilkais akmenimis grįstose gatvėse.
Pusapvaliai langai su sidabrinėmis langinėmis, išpuoštomis
auksiniais ornamentais, čia nieko nestebina. Lieknakam ieniai
m edžiai tvarkingai rikiuojasi palei šaligatvius, jų vainikai at­
rodo kaip tobuli kupolai. Pirm yn atgal zuja elektrinės karie­
tos. V yrai su katiliukais ir švariais išlygintais kostiumais lyd i
moteris, vilkinčias įvairiaspalves šilko ir satino sukneles.
— Rodos, Peišins buvo teisi, — sakau. — N em atyti nė vienos
kelnėtos.
 Reivena keikteli sau po nosim i.
— Kaip miela, — Lilė priglaudžia kaktą prie stiklo. — T ik
įsivaizduokit — vienoje iš šių parduotuvių Eksitas išvydo

Elektrisę.
Reivena lėtai papurto galvą.
— Tikra beprotybė. Visa tai... T u riu galvoje... Žinojom e iš
nuotraukų, ir vis dėlto... šie žmonės turi begales pinigų.
— D ar nematėme Brangakm enio, — pareiškiu.
— Na, mergaitės, nurim kit, — liepia vyresnioji prižiūrėto­

ja, vardu Čeretė.

Paskui ją į vagoną įeina daktaras Stilas. Prižiūrėtoja atsine­
ša sidabrinį padėklą su tvarkingai išdėliotom is įvairiaspalvė­
mis tabletėmis. D irsteliu į Reiveną.
— Kam jos? — sušnibždu, bet draugė tik patraukia pečiais.
— Prašom užtraukti užuolaidas, — taria Čeretė.
L ilė tuoj pat paklūsta, bet kitos merginos nervingai susi­

žvelgia, prieš vykdydam os paliepimą. Šiurpina blausi vio leti­

nė šviesa vagone.
— N agi, nagi, taip labai nesijaudinkit, — sako daktaras Sti­
las. N ykus jo balsas nėmaž neramina mūsų. — Šie vaistai tie­
siog padės jum s atsipalaiduoti prieš didįjį įvykį. Prašom lik ti
savo vietose.
Širdžiai dunksint krūtinėje, surandu Reivenos ranką.
Daktaras ramiai apeina vagoną. A n t tablečių pažym ėti mūsų
varžytynių num eriai. Kiekviena mergaitė turi iškišti liežuvį,
tada daktaras Stilas sidabrinėmis žnyplutėm is įmeta tabletę
į burną. K ai kurios mergaitės užsikosti, kitos laižosi lūpas ir
raukosi, bet daugiau nieko baisaus nenutinka.
Stilas prieina prie Reivenos.
— 192-as, — sako, imdamas šviesiai m ėlyną tabletę.
 M ano draugė spokso į j į skvarbiomis juodom is akimis.
A kim irką dingteli, kad atsisakys gerti vaistus. Vis dėlto R e i-
vena prasižioja, tabletė nukrinta jai ant liežuvio. Ji toliau ste­
beilija į daktarą ir visai nesišlykšti bjauria tablete. Taip išreiš­
kia nepaklusnumą.
Stilas nė nepastebi to.
— 197-as, — sako man.
Išsižioju, o jis ant liežuvio padeda raudoną tabletę. Ji aitri
ir rūgšti, pasijuntu, tarsi atsikandusi citrinos. Tabletė kaipmat
ištirpsta, perbraukiu liežuviu dantis ir nuryju seilę. N u o šio
vaisto dilgčioja liežuvį.
Daktaras linkteli.
— A čiū , panelės.
Paskui jis išeina iš vagono, įkandin išskuba Čeretė.
— K o k ių vaistų mums čia davė? — klausia Reivena.
— Kad ir kas tai būtų, skonis bjaurus, — m urm teliu. — Jau
maniau, kad atsisakysi gerti.
— Ketinau atsisakyti, — prisipažįsta Reivena. — Tačiau tai
būtų buvę beprasmiška, tiesa? T u riu galvoje, kad jie tikriau­
siai būtų...
Nebeišgirstu Reivenos sakinio pabaigos — niekada nebe­
išgirsiu, nes staiga netenku sąmonės, mane praryja juodum a.
 Ketvirtas skyrius

KAI ATSIPEIKĖJU, ESU VIENA.

Itin ryški šviesa plieskia virš galvos, rėžia akis. G u liu ant
kažkokio šalto ir lygaus daikto. Rankos ir kojos pririštos, ap­
imta siaubo suvokiu esanti nuoga.
Tim p čio ju diržus, stengdamasi išsivaduoti ir tuo pačiu
metu kuo nors prisidengti. N o riu klyk ti, bet nespėju, nes iš­
girstu švelnų balsą:
— Nesiblaškyk. Tuoj išlaisvinsiu tave. Buvai pririšta savo
pačios saugumui.
— K u r aš esu? — noriu sušukti, bet tik kim iai sukuždu.
— Esi pasirengimo kambaryje. Nusiram ink, 197-as nume­
ri. Negaliu atsegti diržų, kol muistaisi, — balsas keistas: per
aukštas vyru i, bet per žemas m oteriai. M ano krūtinė kilojasi,
bandau atpalaiduoti raumenis, lygiai kvėpuoti ir negalvoti,
kad esu nuoga.
— N a štai, taip jau geriau, — balsas priartėja. — Pažadu, 197-
as numeri, kad tikrai neketinu įskaudinti tavęs. —Jaučiu, kaip
kažkas vis stipriau gniaužia ranką, kažkoks šaltas daiktas p ri­
tvirtinamas prie alkūnės lin kio. — Tiesiog matuoju tau krau­
jospūdį, — ramina balsas. R anką nustoja gniaužti, galiausiai
aparatas nusegamas. G ird žiu skrebenant rašikliu popieriuje. —
Prašom pakelti akis.
G aliu žiūrėti tik į viršų. Staiga ryški šviesa tvyksteli man į
kairę akį, paskui į dešinę. Įsiutusi sumirksiu, bet, rodos, mano
regėjimas susilpnėjęs — matau tik žalią šviesą. Vėl išgirstu ra­
šiklio skrebenimą.
— Labai gerai, 197-as num eri. Beveik baigėme. Dabar tave
paliesiu, bet pažadu, kad neskaudės.
M an o raumenys įsitempia, Sugniaužiu kumščius, tankiai
m irkčioju, bet vis dar nieko nematau. Tada pajuntu švelnų
spaudimą pilvo apačioje. Pirm iau iš kairės, paskui iš dešinės
pusės.
— Apžiūra baigta, — ramina balsas. — Viskas atlikta.
M ig la nuslenka man nuo akių, galiu įžiūrėti kalbantįjį.
Tai vyras keistu vaikišku veidu, jo bruožai švelnūs, nosis
siaura, lūpos plonos, oda švelniai rusva. Galva nuskusta, iš­
skyrus patį viršugalvį, iš ten augančių plaukų susuktas ele­
gantiškas kuodelis. A pie tokią šukuoseną esu girdėjusi per
pamokas apie karališkosios šeimos kultūrą ir gyvenim o būdą.
Taip susišukavę asmenys vadinam i freilinom is.
Tai ne tik vertingiausi tarnai, bet ir savo šeim ininkių pa­
tikėtiniai bei patarėjai. Atrenkam i ir m okom i nuo mažumės.
K ai kurie iš jų yra vyrai, iškastruoti saugumo sumetimais,
kad galėtų tarnauti karališkosios šeimos moterims.
Jaučiuosi pažeminta, kad guliu nuoga priešais vyrą, ir vėl
im u tam pyti diržus. Jis kantriai laukia, žiū ri tik į mano veidą,
nekreipia dėmesio į kūną. Iš veido m atyti, kad supranta, kaip
jaučiuosi, ką galvoju. Liaujuosi m uistytis. Jis nusišypso.
 — Sveika, aš Liusjenas. Dabar atsegsiu tau diržus, gerai?
Rodos, esu praradusi žadą, bet jis nelaukia mano atsaky­
mo. K a i persilenkia per mane atlaisvinti diržų, pastebiu, kad
v ilk i ilgą baltą suknelę aukšta nėrinių apykakle ir ilgom is
rankovėmis. Liusjeno nagai išpuoselėti, kūnas lieknas, bet
gležnas, tarsi po oda nebūtų raumenų.
— Tavo nuostabios akys, — sako jis, atsegdamas paskutinį
diržą. — G al atsisėsk, atnešiu tau chalatą.
Liusjenas dingsta, o aš atsisėdu ir prisitraukiu kelius kuo
arčiau krūtinės. M ano akys dar negali priprasti prie šviesos —
pakeliu ranką, kad užstočiau ryškų iš viršaus krintantį srautą.
— A k , taip, pakeiskim apšvietimą, — sako freilina iš tamsos.
A k in a n ti šviesa užgęsta. Iš pradžių išsigąstu. Paskui kam ­
barys pamažu nušvinta. Įvairių spalvų stikliniai gaubtai, p ri­
tv irtin ti prie sienų auksiniais laikikliais, im a švytėti. Jų spal­
vos susilieja, kambarį nudažo ja u k i rausva ir gelsva šviesa.
— Im k, — Liusjenas man paduoda melsvą šilkinį chalatą.
M ik lia i j į užsimetu, brangi medžiaga glosto odą, mėginu
vaizduotis, kad chalatas mano mamos. Liusjenas mandagiai,
bet ne prim ygtinai pasiūlo man ranką. N ekreipiu į tai dėme­
sio ir drebančiomis kojom is nušoku nuo stalo.
— Štai ką padarysim pirm iausia. Atsikratysim šio bjauraus
baldo, — vyras nusišypso kaip sąmokslininkas, bet mano vei­
do raumenys tarsi surakinti, tepajėgiu abejingai spoksoti į jį.
Tada Liusjenas spusteli m ygtuką sienoje, grindys po stalu
prasiveria, ir stalas prasmenga stačiakampėje angoje. Šią už­
dengia kita m edžio plokštė, puikiai čia deranti. N ė neįtar­
čiau, kas po ja. — Vargu ar Liūne matei daug judančių grin­
dų, tiesa?
M irksiu , mano akys laksto nuo Liusjeno prie tos vietos,
kur buvo stalas. Staiga vėl pasijuntu lyg dvylikam etė, ką tik
atvykusi į Pietinius Vartus, tada visa atrodė taip nauja, šviesu
ir puošnu.
Liusjenas atsidūsta.
— T u tylenė, 197-as numeri?
Atsikrenkščiu.
— M ano vardas...
Liusjenas pakelia sm ilių ir papurto galvą.
— Atleisk, meilute, man nevalia jo žinoti.
Tas vyras man visai nerūpi, galbūt niekad daugiau nebe­
pamatysiu jo , bet tai, kad jam uždrausta žinoti mano vardą, —
mano vardą, — kad jis turi tenkintis tik varžytynių num eriu,
sugraudina mane. Tuoj imsiu ašaroti.
— Prašom neverkti, — švelniai sako Liusjenas, bet jo balse
girdėti nekantrumas.
G ilia i įkvepiu, norėdama sulaikyti ašaras, kad jos nesudrė­
kintų man blakstienų, kad nuo jų neišburktų akių vokai, kad

grąžinčiau jas į pačias sielos gelmes. Ašaros kaipmat išnyksta.

N u o šiol verkti beprasmiška.
— Gerai, — sakau tvirtu balsu. — Aš neverkiu.
Liusjenas kilsteli antakį.
— Taip, neverki. Esi gera mergaitė, —jo žodžiai nuoširdūs.
Rodos, būsiu padariusi Liusjenui įspūdį.
— Taigi kas dabar bus? — klausdama viliuosi, kad mano
balsas drąsesnis už mane pačią.
— Dabar tu pažiūrėsi į veidrodį, — sako Liusjenas.
Širdis nusirita į kulnis taip greitai, kad susvaigsta galva.
Prisiverčiu lygiai kvėpuoti, nes visos kambario spalvos iš­
skysta.
Liusjenas paliečia man petį.
— Viskas gerai. Pažadu, vaizdas tau patiks.
 Vyras vedasi mane prie didelio uždengto daikto kampe
ant nedidelio paaukštinimo ir rankos mostu parodo, kad pasi­
lypėčiau ant jo . M a n vis dar dreba kojos.
— G al pirm a nori užsimerkti? — klausia jis.
— A r tai padės?
— Kartais padeda.
Lin kteliu ir tvirtai užm erkiu akis. Tamsoje prisim enu,
kada paskutinį kartą mačiau savo atvaizdą. Tada buvau d vy­
likos. Kam baryje, kuriuo dalijomės su H eizele, ant tualeti­
nio staliuko gulėjo veidrodėlis. Žiūrėdam a į jį, šukuodavausi
plaukus. M an o veidas buvo liesas ir suvargęs: išsišovusi no­
sis ir skruostikauliai, nušiurę antakiai, suskeldėjusios lūpos,
smailas smakras. Išsiskyrė tik akys — didžiulės, violetinės, ro­
dos, užim ančios pusę veido. Vis dėlto šie prisim inim ai tokie
seni, kad išdilę kaip laiškas, kurį skaitai, kol popierius susi­
raukšlėja, o kai kurie žodžiai išblunka.
Plūsteli oro gūsis, sučeža medžiaga.
— K a i tik būsi pasirengusi, — taria Liusjenas.
Sulaikau kvapą ir sutelkiu visą dėmesį į širdį, rodos, tuoj
iššoksiančią iš krūtinės. Aš galiu šitai. Aš nebijau.
Atsim erkiu.
A p lin k save matau tris vienodas moteris. Viena žvelgia
tiesiai į mane, kitos dvi žiūri iš šonų. Jų veidai neliesi, gal kiek
mažokas smakras. Skruostai apskriti, lūpos putlios ir truputį
praviros iš nuostabos. Juodi plaukai bangomis krinta ant pe­
čių. O akys... akys lygiai tokios pačios, kokias prisim enu.
Visos šios nepažįstamosios esu aš.
Stengiuosi susitaikyti su šia m intim i, paliečiu veidą ir im u
juoktis. Negaliu susiturėti. M ergina veidrodyje atkartoja
mano judesius. Kažkodėl man tai atrodo linksma.
— Tavo reakcija neįprasta, — pareiškia Liusjenas, — bet kur
kas geresnė už klyksm ą.
 N u o jo žodžių trum pam surimtėju.
— Tai kitos merginos klykia?
Liusjenas nukreipia kalbą.
— N a, mes negalime sugaišti visos dienos. Metas ruoštis.
Prašau atsisėsti.
Jis m osteli į kėdę prie stalo, apkrauto m akiažo priem onė­
mis. D a r sykį žvilgtelėjusi į nepažįstamąją veidrodyje, n u li­
pu nuo paaukštinim o ir atsisėdu. A n t stalo išvystu daugybę
tūbelių, krem o ir pudros indelių. Sunku įsivaizduoti, kad
šitiek skirta vienam žm ogui. A n t lentynėlės virš stalo stovi
trys nevienodo didum o smėlio laikrodžiai, p rip ilti skirtingų
spalvų smėlio.
Liusjenas įm erkia rankas į dubenį saldžiai kvepiančio
vandens, nusišluosto jas m inkštu baltu rankšluosčiu. Tada
labai atsargiai apverčia didžiausią laikrodį, p rip iltą žalsvo
smėlio.
— K ą gi, pradėkim, — sako.

ANKSČIAU VAIZDUODAMASI PASIRENGIMO PROCESĄ, M A N IA U , KAD

tai bus smagiausia varžytynių dalis. Stilistai mane sušukuos,

padarys makiažą ir taip toliau.
Iš tiesų viskas vyksta baisiai nuobodžiai.
Beveik nematau, ką veikia Liusjenas. Težinau, kad daro
man m anikiūrą, pedikiūrą ir visą nuo galvos ik i kojų api­
barsto gražia sidabrine pudra. Tenka nusivilkti chalatą. Vos
Liusjenui baigus darbuotis, kuo greičiau j į apsirengiu. Tačiau
didum ą laiko praleidžiu ant kėdės. Spėlioju, kaip sekasi R e i-
venai ir kas gražina ją. Draugė nekenčia tokių dalykų.
— K u r yra k iti pasirengimo kambariai? — klausiu Liusjeno,
plonu permatomos pudros sluoksniu tepančio man kaklą ir
pečius.
 — Šiame aukšte arba žemėliau, — atsako jis ir susiraukia:
raktikaulis nupudruotas netobulai.
— Kada prasidės varžytynės? — apsimetu nerūpestinga.
-J a u prasidėjo.
Pasijuntu tarsi gavusi smūgį į paširdžius. N enutuokiu, nei
kiek laiko išbuvau be sąmonės, nei kiek dabar valandų.
— A r seniai?
Liusjenas sumaišo kelių atspalvių pudrą ant nedidelės pa­
letės.
— Senokai, — atsako jis.
M ano nagai susminga į odinius kėdės ranktūrius, bandau
išlaikyti ramų veidą, bet galvoje kirba tik viena m intis: Lilė
jau parduota.
Nebepamatysiu jos.
— Dabar im siuosi tavo veido, — sako Liusjenas. — Stenkis
nesim uistyti ir užm erk akis.
Jis tarsi įteikia man dovanėlę, esu kurį laiką atskiriama nuo
pasaulio ir galiu pabūti tamsoje. Prisim enu mamą, H eizelę ir
Euką. Prieš akis iškyla mūsų namas ir prie židin io mezganti
mama. Eukas darbe, H eizelė m okykloje. Spėlioju, ar sesutė
jau aptiko citriną.
G alvoju apie Reiveną, apie tai, kaip susitikom e pirm ą
kartą. Tada ji, trylikam etė, buvo jau metus praleidusi P i­
etiniuose Vartuose, bet neišlaikydavo galios testų (vėliau
prisipažino man, kad tyčia). Aš m okiausi pirm osios — spal­
vos keitim o — galios, Reivena buvo mano klasėje. K ad ir
kaip stengiausi, nepajėgiau m ėlynos plytos paversti gelto­
na. Buvo liepiam a pradėti nuo vienos plytos, bet pereiti į
aukštesnį lygm enį galėjai tik pakeitęs jos spalvą. Nesupra­
tau, ko iš manęs nori m okytojai. Nenum aniau, ką daryti.
Tada į pagalbą atėjo Reivena. Išmokė mane pirm a atsipalai­
duoti, paskui sutelkti m intis ir prieš akis išvysti, kas nutiks.
Pakišdavo kib irėlį, man kosėjant krauju. Davė savo nosinę
ir parodė, kaip suspausti nosies tiltelį, kad liautųsi krauja­
vimas. Reivena tikin o mane, kad ilg ain iu i viskas pagerės.
M an tvin kčiojo galvą, skaudėjo visą kūną, bet vakarop mė­
lyną plytą paverčiau geltona.
N etu riu supratimo, kokį makiažą man padarys Liusjenas,
tik viliuosi, kad liksiu panaši į save. Sluoksnis po sluoksnio jis
dažo man skruostus, lūpas, vokus, antakius, netgi ausis. Ilgai
užtrunka prie akių — tepa švelnia pudra ir vėsinančiu kremu,
paryškina kažkokiu standžių daiktu, lyg ir pieštuku.
— Su veidu baigta, — galiausiai paskelbia. — Tu neįtikim ai
kantri, 197-as numeri.
— Kas dabar?
— Plaukai.
Ž iū riu , kaip žalsva smėlio srovelė lėtai pildo apatinę lai­
krodžio kolbą. Liusjeno pirštai švelnūs ir m iklūs, naudoda­
masis karštomis žnyplėm is ir džiovintuvu jis sugarbanoja
man plaukus. Tikiu o si, kad garbanos išsilaikys, kol vėl galė­
siu pažvelgti į savo atvaizdą. G al man išvis nebus leista dirste­
lėti į veidrodį? G al būsiu nuvesta tiesiai į varžytynes?
N u o šios minties sugniaužia paširdžius.
— 197-as num eri, ar galiu tavęs šio to paklausti? — tyliai
sako Liusjenas.
Norėčiau, kad liautųsi šitaip mane vadinęs.
— Žinom a.
Liusjenas ilgų ilgiausiai delsia. D ingteli, ar nebus pam ir­
šęs, ko norėjo klausti. Paskui vos ne pakuždomis jis ištaria:
— A r nori šitokio gyvenimo?
Apm irštu. Nujaučiu, kad to klausti draudžiama, Brang­
akmenyje draudžiama net galvoti apie tai. Kam rūpi suroga­
čių norai? Vis dėlto Liusjenas klausia, todėl spėju, kad jam
patiktų žinoti mano vardą.
— N e, - sušnibždu.

Tylėdamas vyras baigia šukuoti man plaukus.

ANTRAS LAIKRODIS, PRIPILDYTAS RAUSVO SMĖLIO, MAŽESNIS.

Stoviu priešais vieną iš trijų spintų, Liusjenas vieną po k i­

tos traukia sukneles nuo pakabų, o aš m ėginu įsisprausti į jas.
Vyras parenka ankštokus apdarus, anot jo , turinčius pabrėžti
mano figūrą. K a i kurios suknios siaubingos, lyg iš karnavalo,
su atsikišusiais sparnais ar pelekais. Laim ė, Liusjenas greitai
numoja į jas ranka.
— Tai tikrai ne tavo stilius, — sako man.
N etu riu savo stiliaus, bet esu patenkinta, kad jis nesiūlo
man tokių klaikių drabužių.

Pasimatuoju nemažai suknių iš sunkaus brokato ir len­

gviau atsidūstu, nes Liusjenas jas atmeta. Vilkėdam a tokiu
drabužiu, jaučiuosi sverianti tūkstantį svarų. Spintose yra
suknių plačiais sijonais, trumpais sijonais, ilgom is rankovėmis
ar be jų , tie apdarai pasiūti iš šilko, damasto, taftos ir nėrinių,
įvairiausių spalvų ir m odelių. M atuojuosi juos vieną po kito,
netinkam ų drabužių kaugė auga, o Liusjenas rauko antakius,
jo kaktą išmuša prakaitas, jis dirsčioja į smėlio laikrodį — apa­
tinė kolba jau artipilnė. M um s beveik nelieka laiko.
Staiga Liusjeno veidą nušviečia šypsena, vyras reikšmingai
pažvelgia į mane; iškart darausi įtari.
— Ž in a i ką? R in k is pati, — taria jis, mesdamas į krūvą ilgą

suknelę iš raudono aksomo.

Sum irkčioju.

-K ą ?
 — R in k is pati. Tiesiog apžiūrėk spintas ir išsirink, kas tau
patinka.

A k im irką negaliu išsivaduoti iš stingulio. Nejaugi taip

svarbu, ką vilkėsiu per varžytynes? A r tai lems, kas mane nu­
pirks? Išrinkti drabužį — Liusjeno darbas.
Paskui dingteli, kad tai dar viena jo dovanėlė, kaip ir lie­
pimas užm erkti akis, prieš darant makiažą. Prisim enu vakar
Reiveną sakius, kad tai paskutinė diena, kai galime rengtis,
kuo panorėjusios. Liusjenas duoda man dar vieną progą.
— Gerai, — sutinku.

Patraukiu tiesiai prie antros spintos, nes pirm oje daugiau­

sia karnavalinių kostium ų. Braukiu per drabužius, norėdama
užčiuopti m alonią rankai medžiagą. K u o toliau naršau, tuo
kuklesnes sukneles aptinku.

Vos tik palietusi drabužį, suprantu, kad radau, ko ieškojau.

Suknelė pasiūta iš šviesiai rausvo m uslino. A u d in io spalva
man primena vakarykštį saulėtekį, dangų, nušviestą pirm ųjų
saulės spindulių. Drabužis ampyro stiliaus, nuo paaukštinto
liemens laisvai krintantis ik i žemės. Be jo k ių puošmenų. Pa­
žiūrėti nebrangus.
Ši suknelė man be galo patinka.
Išvydęs, ką išsirinkau, Liusjenas nusijuokia.

— Pasimatuok, — taria. Taip ir padarau, tada jis vėl nusi­

ju o kia ir pliaukšteli delnais. — K o gero, per visą varžytynių
istoriją tokios suknelės nevilkėjo nė viena surogate, — sako
vyras. — Bet tau, m eilute, j i tinka kaip nulieta.
 Penktas skyrius

— KAS DABAR? - KLAUSIU.

— Tu vėl pasižiūrėsi į veidrodį, — atsako Liusjenas.

Sunkiai nuryju seilę.
— A r būtina?
Liusjenas suima mano ranką savosiomis, jo oda švelni kaip
kūdikio.
— Taip, būtina. M atei save tokią, kokia buvai, dabar turi
susitaikyti su tuo, kad tapai kitokia, kad pasitinki savo naująjį
gyvenim ą ir tavęs laukiančią ateitį, —jis kalba išmoktais saki­
niais, bet kibirkštėlės akyse prieštarauja žodžiams. Tarsi vyras
norėtų pasakyti, kad gailisi manęs.
— Gerai, — priėjusi prie veidrodžio, sugebu alsuoti ramiai.
N u leid žiu galvą, užlipu ant paaukštinimo, suskaičiuoju
ik i trijų ir pažvelgiu į savo atvaizdą.
Nepažįstam oji veidrodyje labai pasikeitusi.
Greitai sumirksiu, stengdamasi suderinti ją su visai nese­
niai m atytu savo atvaizdu. Pirm iau regėjau gražią putloką
apskritaveidę merginą didelėmis akimis. Dabar veidrodyje iš­
vystu stulbinančią m oterį. Nuostabią gražuolę ne tokiais pu­
tliais skruostais, išryškintais aukštais skruostikauliais, dailiai
išlenktais antakiais, švytinčiom is akimis. Jos pagražintos ryš­
kiai violetin iu pieštuku, vokai padažyti alyvine ir aukso spal­
vomis Lūpos šviesiai rožinės, plaukai stambiomis garbano­
mis krinta ant pečių, o iš šono susmeigti brangiu smeigtuku,
inkrustuotu drugelio pavidalo ametistu. M oters oda tviska,
rodos, j i visa švyti. Suknelės spalva kuo puikiausia, paprastas
jos siluetas išryškina dailius veido bruožus.
— K ą manai? — klausia Liusjenas.
Esu netekusi žado.
Jis žingteli arčiau, dabar veidrodyje atsispindime mes abu.
— Norėjau, kad liktum savimi.
— A čiū , — sukuždu.
Liusjenas paima mažiausią laikrodėlį, pripiltą tamsiai rau­
dono smėlio.
—Jis skirtas tau, — paaiškina. — K o l smėlis subyrės apačion,
gali daryti ką panorėjusi. Ž iū rėti į veidrodį. D ainuoti. M e d i­
tuoti. T ik nesugadink šukuosenos ir makiažo.
— O ką veiksi tu?
Vyras liūdnai pažvelgia į mane, akyse m atyti gailestis.
— K etinu išeiti, 197-as num eri. K a i ateis laikas, kareivis
nuves tave į laukiamąjį.
M an širdis vos neišlipa pro gerklę.
— T u išeini?
Liusjenas linkteli.
— Atsiprašau dėl netvarkos, — taria jis, nužvelgdamas išmė­
tytus drabužius ir makiažo dėmes ant stalo. — K o l tebesi čia,
tarnai negali pradėti tvarkytis. — Vyras šypteli man. — Buvo
m alonu rengti tave varžytynėm s, 197-as num eri.
 Jis apverčia smėlio laikrodį ir patraukia prie durų.
— Liusjenai, luktelėk.
Jis stabteli. N ervinuosi ir noriu prikąsti lūpą, bet prim enu
sau, kad nevalia sugadinti m akiažo. N enuvokiu, ką veikti tas
paskutines minutes, ik i būsiu parduota. Težinau, kad nenoriu
lik ti viena.
— Sakei... kad galiu veikti ką panorėjusi?
Liusjenas linkteli.
— Gerai, tada noriu su tavim pasikalbėti. N o riu , kad pasi­
liktum .
A kim irką dingteli, kad jis manęs nesupranta. Bet paskui
Liusjenas lyg ir šypteli.
— K ą gi, pirm ą kartą sutinku tokią merginą, — sako, glos-
tydamasis kuodelį ant viršugalvio.
Vyras atsisėda ant sofos su liū to kojomis, grakščiai sukry­
žiuoja savąsias ir patapšnoja vietą greta savęs. N u o savo pabu­
dim o šiame kambaryje pirm ą kartą nusišypsau.
— A k , tetrūko šypsenos, — sako jis. — Dabar atrodai tobulai.
Atsisėdu. Stoja tokia tyla, kad beveik girdžiu smėlį byrant
į apatinę laikrodžio kolbą.
— A pie ką norėtum pasikalbėti? — klausia Liusjenas.
— Nežinau, — sąžiningai prisipažįstu. — T ik ... tik nenoriu,
kad paliktum mane.
Jo veidas sušvelnėja.
— K ai sugalvosi, ko paklausti, nedelsdama sakyk, —jis per­
sibraukia šilkinę suknelę pirštų galiukais.
D ar kartą nusistebiu lygutėlaite jo oda.
— K ie k tau metų? — klausiu.
Liusjenas pratrūksta juoku.
— A k , brangute, negalima šitaip pradėti pokalbio. Antraip
neišgyvensi čia.
 Sm arkiai išraustu, net skruostai dega.
— Atsiprašau, — sumurmu. Ilgai gyvenau tokioje vietoje,
kur žmogaus amžius, dažniausiai neilgas, visada buvo žinomas.
Jis paplekšnoja man per ranką.
— Nesijaudink. Elgiesi daug geriau nei dauguma mergai­
čių, kurias rengiau varžytynėm s.
— K ie k laiko dirbi tokį darbą?
— D evynerius metus. Bet ne kiekvienom s varžytynėm s
rengiu merginas. Dirbdamas taip ilgai, galiu pats pasirinkti
merginą, —jis suplazdina blakstienas.
— Tu mane išsirinkai?
— Taip.
— Kodėl? — nenutuokiu, kas paskatino Liusjeną taip dary­
ti. Iš kur jis sužinojo apie mane?
A k im irką vyras dvejoja.
— D ė l tavo akių, — galiausiai atsako.
Jaučiuosi priblokšta.
— M atei mane?
— M um s buvo duotos visų varžytynėse dalyvausiančių su-
rogačių nuotraukos. Žinom a, ir jų dydžiai. K aip kitaip bū­
čiau prikabinęs tris spintas tavo dydžio suknelių?
Bandau įsivaizduoti j į apžiūrinėjant šūsnį m erginų nuo­
traukų, kur nurodytas tik kiekvienos iš jų varžytynių nume­
ris ir suknelės dydis. Pasijuntu tokia menka.
Žvilg teliu į smėlio laikrodį — pusė mano laiko jau prabėgo.
— Bijai? — klausia Liusjenas.
— Ir pati nežinau, — žodžiai išsprūsta savaime, sakau tiesą.
Iš kur man žinoti, ar bijau. Nesu tikra, ar mano būseną ga­
lim a apibūdinti šiuo žodžiu. Jaučiuosi keistai abejinga, tarsi
viskas būtų netikra, tarsi vietoj manęs dalyvautų visai kitas
žmogus.
 — N o ri tikėk, nori ne, bet tau viskas bus gerai, — ramina
Liusjenas.
Neišm anau, ką jam atsakyti. Rodos, girdžiu byrant lai­
krodžio smėlį.
— Kas yra už šių sienų? — klausiu.
Jam nespėjus prabilti, visas smėlis subėga į apatinę kolbą.
Spragteli durų užraktas.
Metas eiti.
— N u m eri 197-as, eime su manim, — sodriu balsu paragina
kareivis.
Jis užstoja visą tarpdurį, raudonas kariškas švarkas per pla­
čius pečius ankštokas; kareivio akys tamsios ir abejingos.
M an o burna visai išdžiūvusi, atsistoti pavyksta tik ne­
žm oniškom is pastangomis. Liusjenas irg i pakyla, akim irką
užstoja mane nuo kareivio žvilgsnio ir spusteli ranką. Paskui
grakščiai pasišalina, nutaisęs abejingą veidą.
D evyniais žingsniais prieinu ik i kareivio, kiekvienas jų
prilygsta amžinybei. Jis tvarkingai apsigręžia ir išžygiuoja
pro duris; prisiverčiu sekti iš paskos.
K oridorius išklotas tamsiai rožiniu kilim u . T o k iu m inkš­
tu, kad sugeria ir mano satininių kurpaičių, ir kareiviškų batų
žingsnius. Sienos nudažytos šviesiai violetine spalva, prie jų
p ritv irtin ti tokie pat stikliniai gaubtai kaip pasirengimo kam­
baryje. Praeiname kelerias duris, tada patenkame į tokį pat
koridorių, nuo jo šakojasi kiti, bet visur tuščia ir tylu. N e ri­
mas sukausto man stuburą.
Kareivis stabteli taip staiga, kad vos neatsitrenkiu į jį. Durys
priešais mus niekuo nesiskiria nuo kitų, jos paprastos, medinės,
su varine rankena. M ano vedlys žingteli atgal ir kariškai pasi­
tempia. Norėčiau, kad prabiltų. Kad pasakytų, ką turiu daryti.
Žengiu pirm yn ir lėtai atidarau duris.
 ***
PASIJUNTU TAIP, TARSI APLINK M A N E Z Y Z T Ų SPIEČIAI LIŪNO MUSIŲ.

M a n įėjus, balsai trum pam nutyla, bet tuoj pat vėl įsiplies­
kia šnekos.
Kam baryje m irguliuoja tiek daug spalvų, kad tik po kelių
akim irkų suvokiu, jo g tai merginos — surogatės, o ne lėlės.
Į akis krinta daili šviesiaplaukė, dėl sugarbanotų ir sušukuotų
aukštyn plaukų atrodanti aukštesnė už kitas. R o žin ė m ergi­
nos nėrinių suknelė klostėmis krinta ant grindų, man j i panė­
ši į glajumi aplietą pyragą. Šviesiaplaukė kalbasi su pažiūrėti
išpuikusią juodaplauke mergina tamsaus šokolado spalvos
oda —jos veido bruožai kaip katinių šeimos atstovės, tarkim ,
liūtės. Si mergina v ilk i karnavalo stiliaus suknelę be petnešė­
lių, drabužio viršus meistriškai sunertas iš paauksuotų plokš­
telių, nuo mažiausio judesio tviskančių visom is vaivorykš­
tės spalvomis. M erginos plaukai supinti į daugybę kaselių,
kiekviena papuošta sidabro ir aukso gijomis. Bendras vaizdas
nuožmokas. Išvydusi, kad spoksau, tamsiaplaukė prisim erkia
ir nužvelgia mane nuo galvos ik i kojų.
N usigręžiu, mano žvilgsnis krypsta į smulkutę vienišą fi­
gūrėlę toliausiame kambario kampe. Tu o metu kažkas čium ­
pa mane už rankos, net pašoku.
— Pagaliau, — kai išgirstu pažįstamą Reivenos balsą, man
be galo palengvėja. — Laukiau, kada ateisi.
Stebeiliju į geriausią draugę, stengdamasi sugretinti nau­
jąjį ir senąjį Reivenos įvaizdį. Ji v ilk i kim ono stiliaus chalatą
iš švelnios plonytės medžiagos. Drabužis išmargintas rau­
donais ir auksiniais raštais, ampyro stiliaus liem uo išryškina
ilgas Reivenos kojas. Draugės akys storai apvedžiotos ju o d u
pieštuku, dar labiau pabrėžiant jų panašumą į m igdolus. Per
vid u rį lūpos nudažytos ryškiai raudonai, todėl atrodo, kad
Reivena nori ką nors pabučiuoti. Jos plaukai sušukuoti atgal,
ant viršugalvio sušiaušti kaip vėduoklė, siekianti nuo ausies
ik i ausies. Ausyse kybo ašaros pavidalo auskarai — rubinai, ap­
taisyti auksu.
M a n atvimpa žiauna. N enuvokiu, ką sakyti.
— Žinau, kad atrodau kaip kvaiša, — prabyla Reivena.
M a n norisi ir juoktis, ir verkti. Reivenos būdas kol kas ne­
pasikeitęs.
— Pribloškianti išvaizda, — tariu. — T ie auskarai velniškai
brangūs.
— Negalėsiu jų pasilikti. Bent jau tu atrodai žmoniškai.
K aip pavyko įtik in ti savo stilistę, kad nepersistengtų?
— Nereikėjo įtikinėti. Stilistas pats nusprendė šitaip išgra­
žinti mane.
Juodai apvedžiotos Reivenos akys vos neišsprogsta ant
kaktos.
— Stilistas? Tave varžytynėm s rengė vyras?
Buvau pamiršusi, kad tokios naujienos gali priblokšti. Aš
Liusjeno nelaikau vyru. Jis man... tiesiog Liusjenas.
—Jis yra freilina, — paaiškinu.
Reivena žiūri į mane nepatikliai, su nerimastinga išraiška
neatpažįstamame veide.
— Papasakok apie jį.
—Jis buvo... — stengiuosi rasti tinkamą žodį. — Mielas.
Gražiai elgėsi su manim. O kas per viena tavo stilistė?
— Fu, gavau seną tarką, tikriausiai makiažą gaminančių
įm onių savininkę. Ji buvo siaubinga, — Reivena sudreba. -
T ie k to, viskas jau praėjo.
— A r seniai esi čia?
— N ežinau, gal kokias penkias minutes. M a n atėjus, tiek
daug m erginų dar nebuvo.
 — Taig i esame paskutinės, — tariu, apžvelgdama kambarį.
— Aha, nuo 190-o ik i 200-o num erio. Varžytynių dei­
mančiukai, — Reivena papurto galvą. — Tiesą sakant, visos,
išskyrus tave, atrodome klaikiai.
Staiga atsiveria durys kitoje kam bario pusėje. Pro jas įžen­
gia vyresnio amžiaus kareivis gražiai žilstelėjusiais plaukais.
— Num eris 190-as, — kviečia jis. — Num eris 190-as.
Liesa kaip šakalys mergina sidabrine žvynais nusagstyta
suknele patraukia prie durų. Jos galva, palyginti su kaulėto­

mis rankomis ir pečiais, atrodo didžiulė. Kareivis ja i vos lin k ­

teli, paskui apsigręžia. M ergina nuseka jam pavym ui, skim b­
čiojant suknelės žvynams.
M u d v i su Reivena susiimame už rankų.
— Atėjo metas skirtis, — sako ji.

— D ar pasimatysim, — tikinu. — Būtinai.

Vėl atsiveria durys, šįkart įeina kitas kareivis.

— Num eris 191-as. Num eris 191-as.

Stambi mergina ju o d o aksomo suknele ir puošniu galvos
apdangalu nuseka paskui jį. Iki skausmo spaudžiu ranką R e i-
venai.
D urys atsidaro.
— N iekad nepamiršiu tavęs, — sako mano draugė. — N iek a­

da, Violeta.
— Num eris 192-as. Num eris 192-as.
Reivena aukštai pakelia galvą ir pro kitas merginas išdi­
džiai nužingsniuoja prie durų.
Tada dingsta už jų .
M an plyšta širdis, kambarys, rodos, ima suktis. Sunkiai
gaudau orą.
Reivenos nebėra.
 Visa tirtu. Aš su ja nė neatsisveikinau. K odėl neištariau
Reivenai sudie?
—Ji buvo tavo draugė?
K rū pteliu ir pažvelgiu į mergaitę, buvau pirm iau pastebė­
jusi ją vieną stoviniuojant kampe. M ergaitei tikrai ne daugiau
kaip trylika metų, jos plaukai nuostabios raudonojo vario
spalvos, kūnas liesas, bet raumeningas. D id žiu le i mano nuo­
stabai, mergaitė v ilk i apdriskusią tiesaus kirpim o berankovę
suknelę. Jos veidas beveik nepadažytas, gal šiek tiek paraus­
vin ti skruostai, lūpos perbrauktos blizgiu. A trodo visiškai
smulkutė, tik didžiulėm is rudom is akimis, iš kurių sklinda
nuoširdi užuojauta.
— Taip, — atsakau, — buvo.
M ergaitė linkteli.
— M ano geriausia draugė irg i atvažiavo čia su m anim. Bet
jos numeris buvo 131-as. Paskutinį sykį mačiau ją traukinyje.
— Iš kokio m okym o centro atvykai?
— Iš Šiaurinių Vartų. Jos irg i iš ten pat, — toliau kalba mer­
gaitė, rodydama į įspūdingąją šviesiaplaukę ir juodaodę —
merginas, mano pramintas Pyragu su rožiniu glajum i ir L iū ­
te. — Bet ne mano draugės.
— M ano vardas Violeta, — Prisistatau.
M ergaitė išplečia akis.
— A r mums leidžiama sakyti savo vardą viena kitai?
— A k , veikiausiai ne, — atsidūstu.
M ergaitė prikanda lūpą.
— Aš esu D eilija, — taria j i ir droviai nusišypso. — M anau,
tu gražiausia iš mūsų visų. Tavo nuostabios akys. Tikriausiai
patekai į rankas puikiai stilistei.
— Taip. O kaip tu? — rodos, tos mergaitės išvis niekas ne­
rengė varžytynėm s.
 — Stilistė norėjo, kad atrodyčiau apgailėtinai. Bent taip
sakė. Kad sudominčiau pirkėjas. — D eilija ima nervingai
kram tyti nykščio nagą.
Atsiveria durys, pro kurias pirm iau išėjo Reivena. K vie­
čiamas 193-ias numeris. Po kelių akim irkų 194-as.
M ūsų belieka šešios. Patalpa nykiai ištuštėja. N u o lubų
kabo šviestuvas su rožiniais kristalais, todėl kambarys skendi
rausvoje šviesoje. Jame nėra jo k ių baldų. T ik tamsiai rožinis
kilim as ir šviesiai violetine spalva nudažytos sienos. Kam ba­
rys panėši į didžiulę burną.
— A r bijai? — klausia D eilija.
Dabar, priartėjus mano eilei, neaiškūs jausmai, kurių ne­
sugebėjau apibūdinti pasirengimo kambaryje, atsiskleidžia
visa galia. Ta i baimė. Ji bado man plaučius, gniaužia pašir­
džius, braunasi į smegenis. Jaučiuosi lyg nesava, lyg išlindusi
iš savo kūno. N ie žti delnus, nuo prakaito sudrėksta pažastys.
— Taip, — atsakau.
— Aš irgi, — D eilija imasi smiliaus nago.
V isi jos nagai jau nugraužti ik i gyvuonies.
— Koks tavo varžytynių numeris? — klausiu.
D eilija sustingsta.
— O tavo?
— 197-as.
Ji pasikaso nosį ir nudelbia akis.
— 200-as, — sumurma.
M an nespėjus įsisąmoninti, kad ši smulkutė apiplyšusi
mergaitė yra trokštamiausia surogate, durys vėl atsidaro.
R odos, laikas im a lėkti pasiutusiu greičiu. M atau iš­
einant 195-ą ir 196-ą num erius vieną paskui kitą. Viskas
vyksta žaibiškai, tos m erginos neturėjo taip greitai išeiti,
ju k kitas skirdavo didesnis laiko tarpas... Tada durys vėl at-
sidaro, ir tamsiaakis kareivis, tas pats, kuris atvedė mane į
laukiam ąjį, ištaria mano num erį. Eičiau , bet kojos tarsi įau­
gusios į grindis.
D eilija man kumšteli.
— T u ri eiti, Violeta.
Liūtė nusivaipo ir kažką sušnibžda Pyragui su rožiniu gla­
ju m i. Tada abidvi sukikena.
Sum irksiu.
— Buvo m alonu susipažinti, D eilija, — sakau.
Paskui prisiverčiu pajudėti iš vietos, sliūkinu vos pavilk­
dama kojas. Kareivis ima grėsmingai artintis. M u d viejų akys
susitinka, mano pirštų galiukai dreba, baimė ir laukimas tie­
siog temdo akis. Netaręs nė žodžio, kareivis nusilenkia ir ap­
sigręžia, o aš nuseku į tamsą jam ikandin.
 Šeštas skyrius

DURYS M A N U Ž NUGAROS SAVAIME UŽSIDARO, VIENĄ SIAUBINGĄ

akim irksnį atsiduriu aklinoje tamsoje.

Tada išgirstu žemą gaudesį, siaurą koridorių apšviečia iš
abiejų pusių grindyse įtaisyti stačiakampiai šviestuvėliai.
Žalsva jų šviesa sklinda aukštyn, rodo man kelią, bet neat­
skleidžia, kur jo pabaiga. Priešais mane juoduoja kareivio
siluetas, vyras eina lėtai ir tvirtai. Sulig kiekvienu žingsniu
man krūtinę užgula vis didesnis sunkumas, rodos, esu spau­
džiama nematomų sienų. Ausyse skamba Liusjeno balsas, ti­
kinantis, kad man viskas bus gerai, ir Reivenos žodžiai, kad j i
niekad manęs nepamirš. Stveriuosi jų kaip talismanų, steng­
damasi užgniaužti baimę.
K oridorius veda į kairę. Staiga šviestuvėlių grindyse nebe­
lieka, kareivis sustoja. T v y ro tyla.
— K u r esame? — klausiu kim iu silpnu balsu.
Gerą dešimtį sekundžių kareivis nieko neatsako, paskui,
tarsi gavęs slaptą komandą, atsigręžia į mane.
 — 197-as num eri, dėkoju tau už tarnybą karališkosios šei­
mos nariams. Tavo vieta pažymėta. Toliau turi eiti viena, —
kareivis žemai nusilenkia ir atsitraukia man už nugaros.
Sušvinta pusapvalės paauksuotos durys, išraižytos karališ­
kųjų šeimų herbais. N enutuokiu, kas slypi už jų . Staiga mane
užvaldo tokia panika, kad, rodos, kaipmat apalpsiu. Tačiau
Reivena įžengė pro šias duris. Ir Lilė.
Drebančiais pirštų galiukais užčiuopiu ornam entuotą me­
talą. Tarsi laukusios mano prisilietim o, durys atsiveria, mane
netikėtai apakina ryški šviesa.

-P O N IO S , KITAS NUMERIS — I97 -A S. I97-A S N UM ERI, PRAŠOM

užim ti savo vietą, — balsas mandagus, kone malonus, bet sun­

ku suvokti, ko iš manęs norim a.
Atsiduriu amfiteatre, sėdynių eilės apskritimais kyla aukš­
tyn. Sėdynės neįprastos: tai gulim osios kėdės ir sofos, viena
iš jų panaši į sostą. Visos vietos užim tos, jose sėdi moterys,
įsmeigusios akis į mane. M o te rų drabužiai ekstravagantiš-
kesni už mano matytus pasirengimo kam bario spintose.
Raibuliuojantis spalvomis satinas, plonas šilkas, nėriniai,
plunksnos, krinolinai, drabužiai iš žvilgančių auksaspalvių
medžiagų, išsiuvinėtų brangakmeniais. Jie visiškai kitokie
negu tie, kuriuos laukiamajame vilkėjo lėlėmis paverstos su-
rogatės. Pirkėjos — tikri meno kūriniai, elegancijos ir aukštos
kilmės įsikūnijimas.
— 197-as num eri, prašom užim ti savo vietą, — vėl ragina
balsas.
Dabar pamatau jo savininką, vyrą su sm okingu, stovintį
man iš kairės ant medinės pakylos. Jis labai aukštas, ju o d i
plaukai sušukuoti atgal. M ū sų akys susitinka, vyras lin kteli
galvą.
 Apskritos scenos viduryje pažymėta sidabrinė raidė X .
A rtin u osi prie jos drebančiais keliais. Sis kelias ilgiausias iš
visų tų, kuriuos šiandien nuėjau. G ird žiu pirkėjas kuždan­
tis, lyg per amfiteatrą būtų pūstelėjęs švelnus vėjelis. Juoda­
plaukis vyras lūkuriuoja, kol prieisiu pažymėtą vietą. Tada
paima baltą žvakę nuo pakylos ir įstato į žalvarinę žvakidę.
Apžvelgęs patalpą, degtuku įžiebia žvakę. J i dega ryškiai
m ėlyna liepsna.
— Ponios, pristatau 197-ą num erį. Šešiolika metų, ūgis
penkios pėdos ir septyni coliai, svoris šimtas trisdešimt svarų.
K aip matote, neįprasta akių spalva. M o k ym o centre pralei­
do ketverius metus. U ž pirm osios galios testą — 9,6 balo, už
antrosios — 9,4, už trečiosios — itin įspūdingi 10 balų. Puikiai
griežia styginiais instrumentais, ypač violončele.
Ir baisu, ir keista girdėti tokį savo apibūdinim ą. Pam inėti
statistiniai duomenys, muzikos instrumentai, ir tiek.
— Varžytynes pradėsime nuo penkių šimtų tūkstančių dei­
mantų. Kas siūlo tokią sumą?
M oteris mėlyna šilko suknele ir d idžiu liu deimantų vėri­
niu ant kaklo pakelia sidabrinę plunksną.
— Penki šimtai tūkstančių iš K alvų ledi. Kas siūlo penkis
šimtus penkiasdešimt tūkstančių?
Tamsiaodė moteris pakelia bronzines svarstyklėles, kitoje
rankoje laikydama krištolinę fleitos pavidalo taurę ir siurb­
čiodama šampaną.
— Penki šimtai penkiasdešimt tūkstančių! Kas pasiūlys še­
šis šimtus tūkstančių?
Varžytynės vyksta toliau. M an o vertė pakyla ik i septynių
šimtų tūkstančių, paskui aštuonių, galiausiai ik i devynių šimtų
tūkstančių deimantų. M an sunku suvokti tokią didžiulę sumą.
Negaliu laisvai kvėpuoti — plaučiai sugniaužti lyg replėmis.
M oterys nekalba, tik pakelia daiktą, sim bolizuojantį jų kara­
liškuosius namus. V is ų jų nepažįstu, o varžytynių vedėjas ne
visada pasako titulą. Staiga dingteli, kad derėjo būti uolesnei
per karališkosios kultūros ir gyvenim o būdo pamokas.
— D e v yn i šimtai penkiasdešimt tūkstančių! Kas pasiūlys
m ilijoną?
Jauna moteris, sėdinti panašiame į sostą krėsle, pakelia
mažą skeptrą, kurio gale įtaisytas deimantas didum o sulig
vištos kiaušiniu. Išgirstu visuotinį kitų varžytynių dalyvių
atodūsį. Vedėjo akys akim irką nukrypsta į pusiau nudegusią
žvakę.
— M ilijonas deimantų iš Jos Karališkosios Šviesybės Elek­
trinės. Kas pasiūlys m ilijoną ir penkis šimtus?
Elektrisė. Apstulbstu išvydusi, kokia j i jauna, dar jaunesnė
negu nuotraukose, beveik kaip mergaitė, persirengusi m o­
tinos drabužiais. V ilk i suknelę pūstomis rankovėmis, plačiu
brokato sijonu. Lūpos nudažytos ryškiai raudonai. M ėgin u
spėti, ar turi ypatingų, vien Bankui būdingų bruožų, bet j i
neišsiskiria iš kitų varžytynių dalyvių.
Pastebiu, kad iš viršutinės eilės į Elektrisę spokso m ote­
ris —jos m igdolų pavidalo akys man primena Reiveną.
— M ilijo n ą ir penkis šimtus siūlo Rožės grafienė, — taria
varžytynių vedėjas, ir aš grįžtu į tikrovę.
Pagyvenusi moteris gulim ojoje kėdėje pakelia auksinę
rožę. Tolėliau sėdinti stambi moteris piktai dėbteli į ją. N e,
stambi netinkamas žodis jai apibūdinti. Tinkam esnis būtų
stora. M oteris įsispraudusi į juodą satino suknią, panėšinčios
į tešlą jos rankos nuogos. Veidas riebus, žvilgsnis atšiaurus,
kitaip nepavadinsi.
— Kas pasiūlys du milijonus? — klausia varžytynių vedėjas.
Elektrisė tuoj pakelia deimantu papuoštą skeptrą. Rožės
grafienė padidina sumą. Elektrisė nenusileidžia. M an o širdis
daužosi krūtinėje, girdžiu ūžiant kraują ausyse. N e g i tikrai
būsiu parduota Elektrisei? K o d ėl nė karto apie tai nepagal­
vojau? Visada maniau, kad j i varžysis dėl 200-ojo num erio.
Kam p irkti ketvirtą pagal gerumą surogatę, je i gali įsigyti ge­
riausią.
Žvakė gerokai nudegusi, baltas vaškas laša per bronzinį
laikiklį, m ėlyna liepsnelė dega skaisčiau — netrukus j i užges.
Statymai didėja, mano vertė pakyla ik i neįsivaizduojamos
sumos — penkių m ilijonų deimantų. Vis labiau aiškėja, kad
atiteksiu arba Elektrisei, arba Rožės grafienei — visos kitos
moterys liovėsi varžytis. M a n sugniaužia paširdžius, vos atsi­
spiriu norui kandžioti lūpą.
Netikėtai viskas pasikeičia.
— A r tikrai siūlom i šeši m ilijonai deimantų? Šeši m ilijonai?
M oteris m igdolinėm is kaip Reivenos akimis pakelia mels­
vą veidrodėlį.
Žvakė užgęsta.
— Parduota! — surinka varžytynių vedėjas, mano raumenys
suglemba. — Parduota už šešis m ilijonus deimantų Ežero ku­
nigaikštienei.

P arduota .
Šis žodis užvaldęs mano m intis, bet aš jo dar neįsisąmoni­
nusi.
Esu parduota.
A kim irką matau tamsias mane įsigijusios moters, Ežero
kunigaikštienės, akis. Staiga skritulys, ant kurio stoviu, ima
leistis žemyn, iš akių dingsta scena ir amfiteatras.
Šįsyk tamsa m aloni. Pasijuntu saugiai. Pakėlusi akis, išvys­
tu kitą skritulį. Jis kyla ten, kur ką tik stovėjau aš, ir visiškai
užtemdo šviesą. Skrituliui dar nepasiekus savo vietos, išgirstu
varžytynių vedėjo balsą.
 —O dabar, ponios, numeris 198-as, — spėlioju, kuri iš
m erginų eina per sceną, Liūtė ar Pyragas su rožiniu glaju­
m i. — 198-as num eri, prašom užim ti savo vietą.
Varžytynės vyksta toliau.
— 197-as numeri!
Krūptelėjusi suprantu, kad skritulys nebejuda. Tamsa ne
aklina, veikiau tvyro prieblanda. Esu tuščiame kambaryje
betoninėmis sienomis, apskritame kaip amfiteatras virš jo , su
daugybe durų.
— 197-as numeri! — moteris paprasta pilka suknele dėbteli
į mane, laikydama bloknotą ir greitai permesdama j į akimis.
Vargu ar įstengčiau prabilti, todėl tik linkteliu.
M oteris atsako tuo pačiu.
— Ežero kunigaikštienė. Eisim šituo keliu.
Ji atidaro duris, seku paskui ją siauru koridorium i. Švie­
čiančių gaubtų čia nėra, šviesą skleidžia tik aukštai laik ik liu o ­
se įstatyti blykčiojantys deglai. Jų liepsnos meta ant sienų
keistus šešėlius, keliančius nerimą. Šitai be galo skiriasi nuo
šiltos gaubtų skleidžiamos šviesos pasirengimo kambaryje.
Galiausiai prieiname lygias medines duris. M oteris atidaro
jas. Įkandin jos įžengiu į mažą skliautuotą kambarėlį, sumū­
rytą iš aštuoniakampių akmenų. Pasijuntu kaip bičių avily­
je. Židin yje rusena ugnis, j i silpnai nušviečia paprastą stalą ir
kėdę. A n t stalo guli ritinukas ju o d o audeklo. Be mūsų, kam­
barėlyje daugiau nieko nėra.
— Sėsk, — paliepia moteris.
Vos susmukusi į kėdę, im u drebėti, susiimu už galvos ir
giliai kvėpuoju pro burną.
Esu parduota. Tapau kunigaikštienės nuosavybe. Niekada
nebepamatysiu savo šeimos, Pietinių Vartų ar Liū n o.
— N agi, nagi, viskas gerai, — abejingai ramina mane moteris.
 Iš tiesų viskas blogai. Nežinau, ar kada nors gyvenim e esu
jautusis prasčiau. Užsidengiu akis delnais. M a n nė motais,
kad sugadinsiu Liusjeno makiažą. N o riu namo.
Šaltos rankos suima mano riešus.
— Paklausyk, — dabar moters balsas skamba kitaip, beveik
švelniai, ir aš pakeliu akis. J i klūpo priešais mane, prikišusi
veidą. — A r supranti, kad mano nuomonės čia niekas nepaiso?
N e aš nustačiau tokias taisykles. Bet kilm ingieji draudžia su-
rogatėms m atyti kelią į Varžytynių namus ir iš jų , — m oteriai
atsistojus, išvyniojus iš audeklo m ėlyną buteliuką ir švirkštą,
pajuntu šleikštulį. — Iškart patikinu, kad šie vaistai tau nepa­
kenks. G ali sutikti geruoju arba ne, spręsk pati. Žinau, kad
traukinyje nebuvo leista rinktis. Jei sutiksi geruoju, suleisiu
vaistų, ir tu užm igsi. Jei priešinsiesi, spustelėsiu m ygtuką, at­
eis keturi kareiviai ir laikys tave, kol vis tiek suleisiu vaistus,
ir tu užm igsi. Supranti?
N u ryju kylančią gerkle tu lžį ir linkteliu.
— Ta i ką nusprendei?
Turėčiau džiaugtis gavusi galimybę rinktis.
— Viskas gerai, eikim lengvesniu keliu.
M oteris šypteli, pritraukia švirkštą m ėlyno skysčio, pas­
kui sukteli man ranką ir ima ieškoti venos. Adatai įsmigus į
odą, krūpteliu. Pietiniuose Vartuose mums nuolat būdavo
leidžiam i vaistai, bet aš taip ir nepripratau prie dūrių.
— Esi protinga mergina. K o gero, tau pakaks sumanumo
išgyventi čia.
M oters žodžiai kelia nerimą, bet vaistai jau teka mano ve­
nomis, kojos apsunksta, akys merkiasi. Nespėjusi paklausti,
ką j i turi galvoje, panyru į tamsą ir užm iegu.
 Septintas skyrius

- J I BU N D A. EIKITE PAKVIESTI KUNIGAIKŠTIENĖS.

G ird žiu žingsnius, darinėjamas duris, bet garsai sklin­

da tarsi iš labai toli. Pasuku galvą, j i dar giliau nugrim zta į
m inkštutėlę pagalvę. M an be galo patogu ir šilta. Atm erkusi
akis, pirmiausia išvystu blausią gelsvą šviesą.
— K aip jautiesi? — kažkas klausia.
Balsas sklinda lyg iš tunelio galo. Sum irksiu, pasitri­
nu akis, ir pasaulis išryškėja. K a i pamatau ilgą baltą suknelę
aukšta nėrinių apykakle ir kuodelį ant viršugalvio, širdyje
sužimba viltis. N e, tai ne Liusjenas. Ši freilina yra moteris,
vyresnė už Liusjeną, jos akys skaisčios ir skvarbios, kuode­
lis ant viršugalvio tamsiai kaštoninis. Keista m atyti m oterį
pusiau nuskusta galva. Freilinos liem enį juosia plonas odinis
diržas, p rie jo prikabintas raktų ryšulys.
— K u r aš esu? — klausiu sėsdamasi, mano balsas prikim ęs
nuo miego.
v
— Žinom a, savo naujame miegamajame.
 Iš pradžių dingteli, kad moteris juokauja. Šis kambarys
didžiulis. Jo sienos išmuštos žalsvais apmušalais, pro šviestu­
vų gaubtus sklinda švelni šviesa. Kambarys apstatytas žalsvų
ir auksinių spalvų baldais. Č ia esama kelių kom odų, spintos,
tualetinio staliuko su veidrodžiu, pliušu aptrauktų krėslų su
suoliukais kojoms pasidėti, sofos, pusryčių stalelio ir didžiu­
lio židinio. Langus dengia tamsiai žalios užuolaidos, jom s iš
šonų kabo virvės auksiniais kutais. Jie uždengti aklinai, todėl
negaliu pasakyti, ar dabar diena, ar naktis.
Kam bario grožis pranoksta visas mano svajones. Freilina
sako, kad čia gyvensiu. Nejučiom is sukikenu.
M oteris nusišypso, jos akių kampučiuose susimeta raukš­
lelės.
— Sveika atvykusi į Ežero rūmus.
— A r visa tai skirta man? — pirm iau buvau įsitikinusi, kad
gyvensiu tokiom is pat asketiškomis sąlygomis kaip Pieti­
niuose Vartuose.
— N e tik tai. Tavo apartamentams dar priklauso prabangus
vonios kambarys, svetainė, kur galėsi gerti arbatą, kambarys
asmeniniams pokalbiams ir persirengimo kambarys.
— Vadinasi, galėsiu naudotis ne tik šiuo miegamuoju?
Freilina nužvelgia mane globėjišku žvilgsniu.
— Vaikeli, tave įsigijo Ežero kunigaikštienė, o ne kokia
nors p irk lių šeima.
Stengiuosi prisim inti, ką žinau apie Ežero kunigaikštie­
nę. J i priklauso vieniems iš keturių pagrindinių karališkųjų
namų. N u olat painiodavau d vi kunigaikštienes ir d vi grafie­
nes. Prieš šimtmečius, kai dar nebuvo nei Brangakm enio, nei
Liū n o, nei Ū k io , ši sala buvo padalyta į du miestus — ku n i­
gaikštienės valdė vieną, grafienės kitą, miestai nuolatos kovo­
jo vienas su kitu. Paskui buvo susitarta, kad kunigaikštienės
dukra ištekės už grafienės sūnaus, ir sutuoktiniai taps pirm ai­
siais valdovais — Eksitu ir Elektrise, o miestai susijungs. Taip
buvo sukurtas Vienišasis miestas, suskirstytas į penkis apskri­
tus rajonus. Jo širdim i tapo Brangakmenis.
Regis, L ilė neseniai pasakojo, kad Ežero kunigaikštienė
buvo įsivėlusi į kažkokį skandalą, bet andai manęs tai nedo­
m ino. Dabar dingteli, kad, girdint Lilės perpasakojamas ap­
kalbas, reikėjo mažiau vartyti akis, daugiau klausytis. Visada
taip piktindavausi kilmingaisiais, kad man nė netoptelėjo,
jo g gyvendama su jais galiu turėti kokios nors naudos. Kad
ir kaip ten būtų, apžvelgusi savo kambarį, pirm ąsyk pama­
nau, kad mano gyvenimas Brangakmenyje gali būti ne toks
jau blogas.
— N agi, metas keltis, — ragina freilina. — N etrukus ateis
tavo ponia.
M an apmiršta širdis.
Lova tokia didelė, kad gaunu išrėplioti iš jos. Staiga api­
ma vaikiškas noras pašokinėti ant čiužinio, bet mane sulaiko
freilinos buvimas. Delnais ir keliais remiuosi į aksom inį sma­
ragdo žalum o lovos apklotą. Atitraukiu plonytį baldakimą,
dengiantį lovą iš visų keturių pusių. K a i basos mano kojos
nugrim zta į minkštą kilim ą, suvokiu, kad esu perrengta k i­
tais drabužiais. V ilk iu baltus šilkinius naktinius, išsiuvinėtus
žaliais ir auksiniais siūlais. Jų nė iš tolo nepalyginsi su tais, ku­
riuos dėvėdavau Pietiniuose Vartuose. Freilina paduoda man
žalsvą chalatą, aš j į apsivelku. Dabar tinku prie šito kambario.
Prie savo kambario.
Nugara nuvilnija šiurpuliukas.
— A čiū , — padėkoju. — K u o tu vardu?
— Kora, — atsako moteris.
- A š ...
 — T u esi surogatė iš Ežero kunigaikštienės namų, — nu­
traukia mane Kora. — T ik tiek.
Rodos, ne tik Liusjenas nenori žinoti mano vardo. Kyla
pagunda vis tiek j į ištarti.
— Tu alkana? — klausia Kora.
Jos klausimas tuoj pat išblaško mane, suvokiu esanti iš­
badėjusi. Freilina nuveda mane prie pusryčių stalelio. A n t
jo padėta lėkštė žaliųjų vynuogių, trikam pėliais papjaustyto
m inkšto sūrio, kelios riekelės duonos ir krištolinė taurė van­
dens. Visa tai laukia manęs. Vieną po kitos metuosi vynuoges
į burną, storai aptepu duoną sūriu, užsigeriu šaltu vandeniu.
— A r ilgai miegojau? — klausiu, nurijusi kąsnį.
Kora iš tualetinio staliuko ištraukia plaukų šepetį ir imasi
mano garbanų.
— A k , galiu susišukuoti ir pati.
Siekiu šepečio, bet freilina atitraukia ranką.
— Valgyk. Netrukus ateis kunigaikštienė. Tau prireiks

j ėgų.
Staiga apetitas dingsta. Gurkšteliu vandens ir atstumiu
lėkštę.
— Atsakysiu į tavo klausimą, — taria Kora. — M iegojai nuo
tada, kai praėjusią naktį buvai atvežta iš varžytynių. Dabar
šešta vakaro.
Nežinau, kada buvau išvežta iš varžytynių, bet iš freilinos
žodžių galiu spręsti, kad miegojau visą dieną.
— A r jau pavalgei? - klausia ji.
— Taip, — atsakau. Paskui priduriu: — A čiū.
Kora palydi mane į kam bario vid u rį, ja i judant, žvanga
raktų ryšulys ant diržo. Išvystu trejas duris: vienas iš kairės,
dvejas iš dešinės. Spėju, kad visos jos veda į mano aparta­
mentus.
 — Atėjus kunigaikštienei, nudelbk akis, nebent j i lieptų k i­
taip. Visad kreipkis į ją „mano ponia“ . Tai labai svarbu, ar su­
pranti? — Linkteliu. — Kunigaikštienės nuotaika itin permai­
ninga, todėl siūlau, bent jau dabar, kalbėti kuo mažiau.
Išgirstu kaukšint kulniukus į išblizgintas medines grindis,
ir man užgniaužia gerklę. Kora skubiai padeda plaukų šepetį
ant tualetinio staliuko ir atsistoja man už nugaros.
Kaukšėjimas nutyla. Atsiveria durys iš dešinės. V yro balsas
praneša:

—Jos Karališkoji M alonybė Ežero kunigaikštienė.

Kunigaikštienė įeina į kambarį, apsupta šešių kareivių.

Vėpsau į jos suknelę, į sidabrinės medžiagos klostes ir perlus,

kol prisim enu, kad man liepta nudelbti akis. Spoksau į savo
kojų pirštus, kurių kiekvieną nagą ik i blizgesio nudailino
Liusjenas.
N ors minkštas kilim as sugeria kunigaikštienės kulniukų
kaukšėjimą, jaučiu, kaip j i artinasi prie manęs, kol akiratyje
atsiduria siuvinėtas suknios kraštas. Kunigaikštienė sustoja.
M an dilgčioja odą, sunkiai atsispiriu norui pakelti akis. Ji iš­
tiesia ranką ir plonu, bet stipriu pirštu kilsteli man smakrą.
Kunigaikštienė nori pažvelgti man į veidą.
Reivenos akys. Vėl pirm iausia pastebiu jų m igdolų pavi­

dalą. Kunigaikštienės oda irg i tokio paties karamelės ir me­

daus atspalvio kaip Reivenos, tik gal šviesėlesnė. K o l moteris
mane tyrinėja, įsitikinu, kad jos akys visai ne tokios kaip R e i­
venos —jos tuščios ir piktos. Žvilgsnis sunkus ir abejingas. Vis
dėlto ši nepažįstamoji nepanaši į mano geriausią draugę.
Kunigaikštienė keliais coliais žemesnė už mane, ju o d i jos
plaukai sušukuoti aukštyn ir prism aigstyti deim antinių seg­

tukų. Tylėdam a j i lėtai nužvelgia mane nuo galvos ik i kojų.

Paskui ima sukti aplink ratu, o aš mėginu išlaikyti ramų vei­
dą. Raum enys įsitempia kaip stygos, prireikia m ilžiniškų pa­
stangų nejudėti.
Vėl atsistojusi priešais mane, kunigaikštienė ilgai stebeilija
man į veidą.
Paskui smarkiai tvoja per j į atpakalia ranka.
Skausmas nutvilko skruostą, iš akių pažyra žiežirbos. A ik ­
teliu ir priglaudžiu delną prie sumuštos vietos. O da dega,
ašaros temdo akis. Gyvenim e dar niekas nemušė manęs.
A kim irką noriu trenkti atgal. N et Sugniaužiu laisvosios
rankos kumštį. Tačiau kunigaikštienei už nugaros kaip sie­
na stovi kareiviai, tad tik pašnairuoju ir taip tvirtai sukandu
dantis, kad suskausta žandikaulį.
Kunigaikštienės veidą nušviečia keista širdinga šypsena,
nors moteris ką tik man smogė.
— T ik ra i nenoriu daugiau to daryti, — sum urkia aksominiu
balsu. — Tikiu o si, prisim insi šį pojūtį.
Kunigaikštienė grakščiai atsisėda į krėslą. Jos kūnas toks
dailus. D ar nemačiau taip elegantiškai judančios moters. K a ­
reiviai išsirikiuoja aplink ją kaip raudona vėduoklė. Pastebiu
kiekvienam ant uniform os kairėje pusėje išsiuvinėtą mažą
m ėlyną apskritimą su dviem sukryžiuotais trišakiais.
— Taip, — lyg pati sau sumurma kunigaikštienė. - K o gero,
tu visiškai tokia, kokios ieškojau. O kaip tu manai, Kora?
— Laikas parodys, mano ponia, — atsako Kora.
— Taigi... — kunigaikštienė išpuoselėtu pirštu persibraukia
skruostą. — Laukiau tavęs devyniolika metų, — moteris įsmei­
gia į mane tamsias akis. — Atsiradai tinkamiausiu laiku.
N enutuokiu, apie ką j i kalba, todėl džiaugiuosi, kad nieko
nereikia sakyti.
— Girdėjau, grieži violončele, — pareiškia kunigaikštienė.
 Neišgirdusios atsakymo moters veidas suakmenėja, tad
skubiai pralemenu:
— T -taip . — Tylus Koros atodūsis primena, kad turiu dar
kai ką p ridurti: — M ano ponia, — nuo šių žodžių man apkars­
ta liežuvis. Skruostas tvinkčioja.
Kunigaikštienė šiltai nusišypso ir grakščiai atsistoja.
— Po valandos pasimatysime per vakarienę. M a n o asmeni­
nė freilina pasirūpins, kad būtum tinkam ai pasiruošusi. Tiesa,
Kora?
— Taip, mano ponia, — atsako ši.
Kunigaikštienei žengiant kilim u , jos suknelės klostės
šiugžda. Prie durų j i stabteli.
— Tavo akys tikrai nepaprastos, — taria.
Neįstengiu perprasti moters veido išraiškos. G albūt jame
atsispindi viltis? Paskui kunigaikštienė išeina, kareiviai išseka
ja i pavym ui.
M ano raumenys atsipalaiduoja, akis vėl ima graužti aša­
ros. Tvinkčioja visa kairė veido pusė. Susvyruoju, bet stiprios
Koros rankos sučiumpa mane už dilbių.
— Viskas gerai, — sako ji. — Atsisėskime.
Ji palydi mane prie sofos ir pati įsitaiso greta.
— Leisk pasižiūrėti, — taria Kora ir atkreipia mano veidą į
save. - A , nieko baisaus, tuoj pagydysim skruostą vėsinančiu
tepalu.
Spoksau į kybantį virš galvos d idžiu lį sietyną, švelnioje
šviesoje žėri krištolas ir smaragdai. Staiga šiame nuostabiame
kambaryje man darosi šalta.
Atsiveria durys, girdžiu Koros balsą:
— Luktelėk persirengimo kambaryje.
Nežinau, su kuo j i kalbasi, ir neturiu jėgų pasižiūrėti. Vėl
atsidaro ir užsidaro durys. Galiausiai Kora grįžta su šviesiai
m ėlynu indeliu rankose, atsuka dangtelį ir patepa skaudamą
skruostą. A kim irksniu pajuntu palengvėjimą. O da atvėsta,
skausmas akiduobėje nurimsta.
— A čiū , — išlemenu.
— Puikiai laikeisi, — švelniai sako Kora.
— K odėl kunigaikštienė man trenkė? — klausiu. Balsas už­
lūžta, skruostu nurieda ašara.
Freilina m eiliai paglosto man nesužeistą skruostą ir nykš­
čiu nubraukia ašarą.
— Vaikeli, čia ne Liūnas. N e aš nustačiau taisykles. Bet jų
esama. Dabar tu esi kunigaikštienės nuosavybė, — moteris su­
čiaupia lūpas. — Tiesą sakant, j i nebloga šeimininkė. Patikėk,
esama blogesnių. Bet tu stipri mergina, iškart šitai matau.
Tau viskas bus gerai, — Koros akys akim irką apsiblausia, j i su­
raukia kaktą. - Tau tikrai pasiseks... — j i linksm ai nusišypso,
atsistoja ir atkiša man ranką. — K aip manai, ar ne metas ruoš­
tis vakarienei?
Paim u Koros ranką, j i padeda man atsistoti, paširdžiuose
ju n tu tarpstant baimės sėklą. Freilinos veido išraiška verčia
mane abejoti jos žodžiais.

VONIOS KAMBARYS PERPUS MAŽESNIS U Ž MIEGAMĄJĮ, BET VIS TIEK

didžiulis.
K riauklė ir unitazas iš tamsiai m ėlyno akmens, m ilžiniška
vonia su varinėmis liū to kojom is užima vos ne visą pasienį.
M in k šti m ėlyni rankšluosčiai sukabinti ant varinių kabliukų,
pliušinis vonios kilim ėlis po mano kojomis — tamsiai mėlynos
ir švelniai violetinės spalvų. Vonioje nem atyti čiaupo, bet,
mano nuostabai ir džiaugsmui, Kora pakelia svirtį, ir iš lubų
plačia srove tarsi liūtis pasipila vanduo.
Ištiesiu ranką, kaip užhipnotizuota žiūriu į pirštais srū­
vantį šiltą vandenį. Kora šypsosi.
 — Anksčiau niekad nesi praususis po dušu, tiesa?
Papurtau galvą.
— T ik vonioje.
— Tada tau tai bus m alonu. E ik praustis, bet negaišk. T u ­
rim e viso labo valandą, — Kora atsisėda į m ėlynai aptrauktą
krėslą kampe šalia kriauklės.
— A r jūs... liksite čia? — klausiu, tvirčiau susisiausdama
chalatą.
- N ė r a ko drovėtis, vaikeli. N e tu ri nieko, ko nebūčiau
anksčiau mačiusi. — M an nesujudėjus, freilina atsidūsta ir p ri­
sidengia akis ranka. — K ai palįsi po dušu, užsitrauk užuolaidą.
Nusim etusi drabužius, įlip u į vonią. N u o mano odos kyla
garas, išsileidžia paskutinės Liusjeno susuktos garbanos. A k li­
nai užtraukiu užuolaidą, derančią prie vonios kilim ėlio, ir
žingteliu po vandens kriokliu .
A pim a ekstazė.
Vanduo krinta man ant galvos, lašai tykšta į burną, srovė
liejasi per pečius, šiluma atpalaiduoja nugaros ir kojų raume­
nis. Nejučiom is atsidūstu.
Pro užuolaidą girdžiu Koros juoką.
— Puiku, tiesa?
Pirštais sklaistau plaukus, karštas vanduo m aloniai kute­
na galvą. Varinėje lentynoje pilna įvairiausio m uilo, losjono
ir šampūno. Negaliu susilaikyti, m ėginu juos vieną po kito.
Vonios kambarį užpildo levandų, frezijų, rožių vandens,
mėtų ir arbūzų kvapai.
—Jau pakaks, — sako freilina, nors galėčiau stovėti po dušu
visą vakarą.
Kunigaikštienės antausis virsta tolim u prisim inim u.
— K aip išjungti vandenį? — klausiu.
— Tiesiog nuleisk svirtį.
 Vanduo staiga liaujasi bėgęs, pašiurpstu. Pro užuolaidos
kraštą Kora paduoda man rankšluostį. Nusišluostau, apsi-
vynioju rankšluosčiu ir atitraukiu užuolaidą. Freilina laiko
mažesnį rankšluostėlį, užvynioja man j į ant drėgnų plaukų.
Seku paskui ją į persirengimo kambarį. Jo sienos išmuštos šil­
kiniais persikų ir rusvos spalvos apmušalais. Č ia , kaip ir pasi­
rengim o kambaryje, stovi trišonis veidrodis ir tualetinis sta­
liukas, apkrautas makiažo priemonėmis.
Priešais j į lūkuriuoja maždaug mano metų mergina, apsi­
vilkusi tokia pačia kaip Koros suknele su aukšta nėrinių apy­
kakle, bet jos vario spalvos plaukai nenuskusti iš šonų, viršu­
galvyje nesusuktas kuodelis, jie ant pakaušio surišti į uodegą.
Prie odinio diržo kabo ne raktų ryšulys, o lygus juodas stačia­
kampis ant auksinės grandinėlės. M ergina laiko suknelę, ku­
rios stilius panašus į tos, kurią vilkėjau per varžytynes, bet ši
pasiūta iš prabangesnio audinio, blizgančio jaukioje šviesoje.
- Č ia Anabelė, — taria Kora, o mergina padaro tūpsnį. —Ji
bus tavo freilina.
- A k , — nesitikėjau turėsianti savo freiliną. — Sveika.
Anabelės skruostai parausta, bet j i tyli.
Kora pasodina mane prie tualetinio staliuko, Anabelė
užmeta suknelę ant trišonio veidrodžio. Tada abidvi kimba
į darbą, iššukuoja susivėlusius šlapius mano plaukus, barsto
pudra, tepa kremu ir blizgiu, kad išryškintų veido bruožus.
Paskui suteikia nagams dar tobulesnę ovalo formą. Anabelė
neištaria nė žodžio, Kora prabyla tik tada, kai reikia duoti
kokį nors nurodym ą.
Visą tą laiką spoksau į merginą veidrodyje, kažkodėl j i at­
rodo smulkesnė ir jaunesnė negu anksčiau.
 Aštuntas skyrius

- METAS EITI, — TARIA KORA.

Anabelė patepa man riešus lašeliu arom atinio aliejaus ir

pataiso šukuoseną, kad plaukai kristų ant pečių.
— A čiū , — padėkoju.
M ergina droviai šypteli.
Kora veda mane į valgom ąjį. N ulipam e neilgu laipta­
takiu, pro duris išeiname į ko rid o rių , kurio sienas puošia
paveikslai su gėlėmis. Paskui traukiam e toliau k itu ko rid o ­
riu m i — čia išvystu daugybę d id žiu lių portretų auksiniais
rėmais. D ingojasi, kad mane seka juose įam žintų žm onių
žvilgsniai. Tada leidžiamės k ilim u išklotais laiptais, apšvies­
tais švytinčių gaubtų. D irsteliu į patalpą, pilną m arm urinių
statulų, paskui mane pribloškia didžiulė fojė stiklinėm is
lubom is, jos viduryje trykšta fontanas. Perėjusios ją, žings­
niuojame dar vienu ko rid o riu m i. Jau ketinu klausti Koros,
kiek ilgai reikės eiti, bet j i stabteli priešais duris sidabrine
rankena.
 Freilina atsigręžia ir įdėm iai nužvelgia mane, išlygina me­
namą suknelės raukšlę, tada įveda į nedidelę patalpą su dau­
gybe knygų lentynų ir liepsnojančiu židiniu. Priešais j į krėsle
sėdi kunigaikštienė ir gurkšnoja gintarinį skystį iš krištolo
taurės. Dabar j i v ilk i šviesiai m ėlyną blizgančios medžiagos
suknelę, šilkas ribuliuoja kaip vanduo. M an įėjus, moteris pa­
kelia akis ir nusišypso.
— Labas vakaras.
— Labas vakaras, mano ponia.
J i atsistoja ir eina artyn. Nejučiom is įsitem piu. Kunigaikš­
tienė nusišypso dar plačiau.
— N ebijok, nemušiu, — j i perbraukia pirštu man per
skruostą. M oters rankos vėsios ir sausos. Jos veide vėl pa­
matau tą pačią viltingą išraišką. — Ankstesnė patirtis išmokė
verčiau pradėti nuo botago, o ne nuo m eduolio. M a n tikrai
nereikalingas dar vienas Ganetas, tiesa, Kora?
— Taip, mano ponia, — atsako freilina.
— A ndai tapau mados auka, — atsidūsta kunigaikštienė. —
Daugiau nepadarysiu tokios klaidos.
Atsidaro dar vienos durys, pagyvenęs vyras dryžuotom is
kelnėmis ir ju o d u fraku lankstydamasis įeina vidun. Pro at­
vertas duris iš gretimos patalpos sklinda tylus balsų gaudesys.
— V isi svečiai susirinko, mano ponia, — praneša jis gargž­
džių balsu. — Pagaliau atvyko ir Elektrisė.
— A čiū , Džeim sai, — taria kunigaikštienė. — Netrukus at­
eisiu.
Pagyvenęs vyriškis vėl nusilenkia ir uždaro duris.
— Ši vakarienė tradicinė, — paaiškina kunigaikštienė, atsi­
gręždama į mane. — Šįvakar švenčiama ir Brangakmenyje, ir
Banke. Tokios vakarienės skirtos tik artimoms draugėms, —
tariančios šiuos žodžius moters lūpos persikreipia, — ir jų
86 B R A N G A K M E N IS

naujai įsigytom s surogatėms. Kad galėtume apžiūrėti viena

kitos pirkinius, —j i nutyla ir paėjėjusi man už nugaros pasta­
to taurę ant staliuko. K ai vėl atsigręžia, akys liepsnoja tamsia
ugnim i. — Tau draudžiama kalbėti. G ali valgyti kurio nors
patiekalo tik tiek, kiek aš. Tau nieku gyvu neleidžiama ben­
drauti su kitom is surogatėmis. Aišku?
N u ryju seilę.
— Taip, mano ponia.
M oters lūpose pražysta keista nuoširdi šypsena.
— Gerai. Įrodyk, kad esi patikim a, ir būsi apdovanota. Jei
sulaužysi bent vieną taisyklę, labai nusivilsiu tavim i. Vargu ar
nori užsitraukti mano nemalonę.
M an pašiurpsta oda, pasišiaušia plaukeliai ant dilbių.
— Dabar eime pasisveikinti su viešniom is, — linksm ai kalba
kunigaikštienė.
Kora atidaro duris, pro kurias išėjo Džeimsas, ir aš nuseku
paskui savo ponią į valgomąjį.
Patalpa man primena urvą. Visur, kur įmanoma, prista­
tyta žvakių. Jos dega ir ant poliru oto ąžuolinio stalo, vaškas
varva nuo sietyno. Liepsnelių atspindžiai šoka ant kaštoninių
sienų ir blizgančių tamsaus m edžio baldų. Tarp žvakių p ri­
merkta gėlių puokščių, jos skleidžia švelnų, m alonų kvapą.
Bet visa tai regiu tik akies kam pučiu, mano žvilgsnis krypsta
tik į Reivenos veidą.
Reivena!
Iš paskutiniųjų tvardausi, kad nepasileisčiau bėgti per sto­
rą kilim ą ir neapkabinčiau draugės. J i v ilk i kim ono stiliaus
drabužį, panašų į tą, kurį vilkėjo per varžytynes. Makiažas
ir šukuosena ja i dera — Reivena atrodo nuostabiai. K a i išvys­
tu, kas stovi šalia jos, man im a dunksėti širdis. Reivenos sa­
vininkė yra storoji moteris atšiauriomis akimis, apsitempu-
si tamsiai pilka suknia, susukusi kaštoninius plaukus į keistą
kam puotą kuodą. Storulė šnekučiuojasi su kur kas smulkesne
m oterim i. Viešniom s atsigręžus pasisveikinti su mumis, atpa­
žįstu Elektrisę. Ji ir dabar atrodo neįtikim ai jauna, v ilk i veik
nepakeliamai ryškią rožinę suknelę.
Vos įžiū riu , kad ja i už nugaros stovi smulkutė D eilija.
Dabar mergaitė atrodo visai kitaip negu varžytynių lau­
kiamajame. Liesą kūną dengia plati auksaspalvė m inkšto au­
dinio suknelė, raudoni plaukai nuostabiai sugarbanoti. D e ili-
ją šis apdaras sendina, j i atrodo kaip vaikas, vilkin tis motinos
drabužius. Pamanau, kad paprasta apiplyšusi suknelė kažko­
dėl jai tinka labiau.
— Labas vakaras, ponios! — garsiai taria kunigaikštienė.
Su m anim i ir mano ponia kambaryje iš viso yra penkios
moterys ir penkios surogatės. Atpažįstu Liūtę ir Pyragą su ro­
žiniu glajumi.
Į surogatės nesmagu žiūrėti. Aišku, kad visos mes gavo­
me tą patį nurodym ą — nebendrauti — ir visos stengiamės jo
laikytis, bet tai sunkiai pavyksta. Žiūrėdam a Reivenai į akis,
nepajėgiu visiškai nuslėpti šypsenos, o j i negali užgniauž­
ti tūžmasties, kad uždrausta pasikalbėti su m anim i. D eilija
žvelgia į mane su v iltim i ir susižavėjimu. Liūtės žvilgsnis įta­
riai bėgioja nuo jos ik i manęs.
—Jūsų Karališkoji Šviesybe, — kreipiasi kunigaikštienė į
Elektrisę. — Esu pagerbta, kad atvykote į kuklią mano vaka­
rienę. Žinau, kad turėjote daug kvietim ų.
Ištarusi šiuos žodžius, kunigaikštienė padaro gilų tūpsnį.
Kitos karališkosios viešnios paseka jos pavyzdžiu, suknelių
sijonai plačiai pasiskleidžia ant grindų. Kelias akimirkas pa­
vėlavusios ir mes, surogatės, padarome tą patį. Gražiai tūpsnį
atlieka tik Liū tė ir Pyragas su rožiniu glajum i. Aš prastokai
išmanau etiketą ir sunkokai išlaikau pusiausvyrą, bet, paly­
ginti su Reivena, esu tikras grakštumo įsikūnijim as. Jos pa­
stangos p ritū p ti su kim ono ir atitinkam a veido išraiška su­
kelia man juoką. Smarkiai prikandu lūpą, kad nuslopinčiau
kikenim ą.
— T a i aš turiu dėkoti, — atsako Elektrisė. Vaikiškas ne tik
jos veidas, bet ir balsas. — Negaliu praleisti vakarienės su ke­
turių pagrindinių karališkųjų namų damomis. G al sėskimės?
A k im irką Ežero kunigaikštienės veide blyksteli apmau­
das, bet j į kaipmat pakeičia m aloni išraiška.
— Žinom a, —j i mosteli į kėdes aplink stalą.
Šios sustatytos po dvi: viena didelė su raižytais mediniais
ranktūriais, kita paprasta, stačia atkalte. T y lia i kaip statulos
stovintys palei sienas liokajai atgyja ir nuskuba atitraukti jų .
Atsisėdusi spoksau į daugybę sidabrinių stalo įrankių šalia
savo lėkštės. T ik ra i mokiausi, kuri šakutė ir kuris šaukštas
kam skirtas, bet viskas išdulkėjo iš galvos. D irsteliu į Reive-
ną. Ji atrodo tokia pat suglumusi.
Vogčiom is žvilgteliu į kilmingąsias iš keturių pagrindinių
karališkųjų namų. Šios moterys yra palikuonės šeimų, įkūru­
sių Vienišąjį miestą. Tarp jų yra ir Ežero kunigaikštienė. D ar
prisim enu, kad vieni namai vadinasi kaip kažkokia gėlė.
— T u riu prisipažinti, Peria, stebiuosi, kad išvis čia susirin­
kome, — pareiškia Reivenos šeimininkė Ežero kunigaikštie­
nei. — Prieš kiek laiko paskutinį kartą pirkai surogatę?
M an o ponia atsako tulžingai šypsodama:
— Ebone, neapsimetinėk, kad nežinai.
— Tada, kai tau gimė sūnus, tiesa, Peria? — plonu balseliu
įsiterpia Elektrisė. — Išlaukei devyniolika metų. T u ri nuosta­
bią kantrybę!
— A čiū , Jūsų Šviesybe, — padėkoja Ežero kunigaikštienė.
 Pirm iausia patiekiamas šaltas užkandis: salotos iš apvirtų
žalum ynų, ridikėlių, kriaušių ir smidrų su grietinėlės pada­
žu. Valgis toks skanus, kad norėčiau sušveisti viską, bet ku­
nigaikštienė nuryja du kąsnelius ir atstumia lėkštę. K a i mano
lėkštė nunešama, burnoje ju n tu padažo aitrumą ir kriaušės
saldumą.

— Aleksandrite, kaip tau patiko varžytynės? — klausia

Elektrisė tos, kuri yra Pyrago su rožiniu glajumi šeim inin­
kė. — Žinau, kad pirm ąkart lankeisi jose.

Tu o metu liokajai atneša kitą patiekalą — keptą antį su ci-

korinėm is salotomis ir figom is.

— A k , tai buvo nuostabu, — entuziastingai atsako moteris.

Jos oda tamsi kaip juoda kava, j i jauna, beveik tokio pat am­
žiaus kaip Elektrisė. Aleksandritės suknelė pasiūta iš žibančio
bronzos spalvos šilko. Prisim enu, kaip per varžytynes j i lai­
kė iškėlusi bronzines svarstyklėles. — Svarstyklių kunigaikštis
buvo labai patenkintas, kad įsigijau tokią įspūdingą surogatę.
Jis neabejoja, kad susilauksime tobulos dukros.
Ežero kunigaikštienė ir Svarstyklių kunigaikštienė... Va­
dinasi, lieka dvi grafienės. D irsčioju tai į Reivenos, tai į L iū ­
tės šeimininkę. Šioji yra sena, daug vyresnė už visas kitas m o­
teriškos oda susiraukšlėjusį, plaukai pražilę — beveik visiškai
balti. M oteris v ilk i nuostabią raudoną suknelę, m ūvi piršti­
nes ik i alkūnių. Andai j i varžėsi su Elektrise, norėdama įsigyti
mane. Tai Rožės grafienė.
— Rodos, šiais metais visi trokšta dukterų! — sušunka Elek­
trisė.
— Be abejonės, neseniai gimęs jūsų sūnus padarė didelę įta­
ką Brangakm enio poniom s, — abejingai ištaria Ežero grafienė.
Elektrisė nusijuokia.
 — A k , taip, veikiausiai tai tiesa. Eksitas trokšta kuo grei­
čiau rasti sužadėtinę mažajam Larim ui.
—Jūsų Šviesybe, jis turi tai padaryti, — paaiškina mano po­
nia, jos balse vos justi globėjiška gaidelė. — K a i valdovas pa­
skelbs jūsų sūnų sosto įpėdiniu, — visi tikimės, kad tai nutiks
per Eksito p okylį, — vaikui per metus reikės surasti sužadėti­
nę. Toks įstatymas.
— Aš puikiai žinau šio miesto įstatymus, — griežtai atkerta
Elektrisė.
— Vis dėlto įsigijote surogatę, — pareiškia Rožės grafie­
nė. — K odėl norite taip greitai susilaukti dukters?
— K ą gi, — taria Elektrisė. — T a i mano vyras troško sūnaus
gim inei pratęsti, o aš svajojau apie dukrą, kuri valdytų po
manęs. M anau, moteris labiau rūpintųsi miesto gyventojų
poreikiais. Be to, norėčiau suteikti kokiam nors Banko jau­
nuoliui tokią galimybę, kokią man davė mūsų mylimas Eksi­
tas. M an tai atrodo sąžininga — šitaip atsilyginčiau gimtajam
rajonui. Peria, ar nesutinkate su tuo?
Rodos, Elektrisės žodžiai nepatinka nė vienai karališkųjų
namų m oteriai. Ežero kunigaikštienė taip smarkiai suspau­
džia šakutę, kad pabąla rusva oda aplink krum plius.
—Jūsų Šviesybė žino, kaip geriausia, — atsako mano ponia
ir kreipiasi į Reivenos šeim ininkę: — O kaip tu, Ebone? A r
Akm ens Nam ai, kaip ir visi k iti, tikisi sulaukti dukters? O gal
kitąmet vėl pamatysime tave varžytynėse?
Akm ens grafienė. Štai taip. Ežeras, R ožė, Svarstyklės,
A km uo. L ilė didžiuotųsi m anim i. Kertu lažybų, kad Reive-
nai šitai nėmaž nerūpi. Akm ens grafienė įsimeta burnon figą
ir pamažu kramto.
— Taip, turbūt pradėsiu nuo dukters, — kalba ji. — Su ber­
niukais gali būti siaubingai sunku, tiesa?
 Ežero kunigaikštienė prim erkia akis, jos skruostai skais­
čiai išrausta.
Elektrisė sukikena.
— Beje, kaip laikosi Ganetas? — klausia ji. — V iliu o si, nepri­
sidarė bėdų?
— Šiuo metu jis savo kambaryje, Jūsų Šviesybe. M okosi.
Staiga valgom ojo durys su trenksmu atsidaro, vidun įsvir-
duliuoja jaunas vaikinas. N u o dvylikos metų nesu mačiusi
savo amžiaus vaikinų, išskyrus Euką, bet brolis nesiskaito. Šis
jaunuolis yra... na, išties patrauklus. Šviesūs plaukai sušukuo­
ti atgal, tik kelios neklusnios garbanos užkritusios ant kak­
tos. Jis aukštas, plačiapetis, balti m arškiniai prasagstyti, ma­
tyti krūtinė. Negaliu liautis spoksojusi, nors mano skruostai
dega. Jaunuolis rankoje laiko tuščią krištolinę taurę.
— M am a! — sušunka jis ir pakelia taurę, tarsi skelbdamas
tostą už Ežero kunigaikštienę.
Ganetas yra kunigaikštienės sūnus? Jis visiškai nepanašus į
ją. Šiek tiek apsiblaususiu žvilgsniu jaunuolis apžvelgia kam ­
barį.
— Prašau atleisti, ponios. Nežinojau, kad šiandien vyksta
šventinė vakarienė, — ryškiai m ėlynos vaikino akys įsminga
į mane, paskui jis susivokia. — A k , tiesa, vakar buvo varžy­
tynės.
Elektrisė ir Svarstyklių kunigaikštienė, dangstydamosi
servetėlėmis, juokiasi vos ne ik i ašarų. Stambų Akmens gra­
fienės veidą nušviečia pasitenkinim o šypsnys. Rožės grafienė
atrodo sutrikusi, bet elgiasi mandagiai.
— M an o brangusis Ganetai, — taria Ežero kunigaikštienė,
jos balse girdėti plieninė gaidelė. — K ą čia veiki?
— N ekreipkit dėmesio į mane, —jaunuolis numoja ranka. —
Tiesiog panorau pasipildyti taurę.
 Jis nušlitiniuoja prie šoninio staliuko, atkemša tamsaus sti­
klo butelį ir prisipila taurę. M an o ponia kaipmat pašoka ant
kojų.
— Trum pam atsiprašysiu, — taria ji, nuskuba prie sūnaus ir
čiumpa j į už rankos.

— A i, — suaimanuoja vaikinas, m otinos tempiamas iš val­

gom ojo.

— Ponios, štai kodėl manau, kad miestą turi valdyti mote­

ris! — pareiškia Elektrisė.

Svarstyklių kunigaikštienė ir Akm ens grafienė leipsta

juokais.
A kim irką pagaunu Reivenos žvilgsnį. Ji kilsteli antakį,
tarsi klausdama, ar tos moterys viso proto. Slėpdama šypse­
ną, suspaudžiu lūpas ir nežym iai linkteliu draugei.
— Bet šitai spręsite n e j ūs, — įsiterpia Rožės grafienė, vie­
nintelė nepralinksminta netikėto Ganeto pasirodym o. —
R in ktis Eksitui, ju k karališkoji linija perduodama per jį, —j i
atsikanda cikorinės salotos. — Žinom a, jūs visai neseniai įžen­
gėte į karališkuosius rūmus ir dar nespėjote perprasti pavel­
dėjim o teisės subtilybių.
Elektrisė sustingsta.
— Em etrina, aišku, jūs jau seniai nepatiriate jo k ių m alonu­
m ų savo miegamajame, ir vis dėlto nėra įtikim esnio ginklo
už moters kūną. T ik ra i sugebėsiu pakeisti savo vyro nuostatą.
N u o tokių kalbų iškaistu. Liokajai ateina išnešti lėkščių.
Naudodamasi kunigaikštienės nebuvim u, įsimetu į burną ke­
lis gabaliukus antienos.

—Jūsų Šviesybe, nenoriu nieko įžeisti, — taria Rožės gra­

fienė. — Bet nepamirškite, kad surogacija yra keisčiausias da­
lykas. Niekada gerai nežinai, koks bus rezultatas. N e viską
 A M Y EW ING 93

lemia balai už galias. G albūt pati pasirinksite sosto paveldė­

toju sūnų.

— Abejoju, — atsako Elektrisė ir pamoja liokajui. — Tuoj pat

pakviesk Liusjeną.
Suklustu ir atlošiu pečius.
Tarnai atneša dar vieną patiekalą — rūkytą lašišą su kapa-
rėliais ir citrinų cukrintiniais. T u o metu grįžta mano ponia.
— Atsiprašau, Jūsų Šviesybe, — taria ji, darydama gilų tūpsnį.
— A k , nereikia atsiprašinėti. Buvo visai smagu, — pareiškia
Elektrisė. — Palyginti su jūsiške, vakarienės karališkuose rū­
muose yra nuobodžios.

Akm ens grafienė bjauriai nusivaipo. G urkšteliu vyno ir

laukiu, kol atsisės mano ponia. Esu alkana ir viliuosi, kad ku­
nigaikštienei lašiša patiks labiau už kitus patiekalus, tad nors
šio to užkąsiu.
K a i išvystu baltą suknelę ir kuodelį, man apmiršta širdis.

Į valgom ąjį grakščiai įžengia Liusjenas, nešinas graikiniu rie­

šutu ir sidabriniu dubeniu.
— A čiū , Liusjenai, — taria Elektrisė. — Luktelėk čia.
— Žinom a, mano ponia, — padėjęs riešutą ir dubenį ant sta­
lo, jis eina į pasienį.
D eilijos akys išsiplečia iš baimės, j i beveik maldaujamai
žiū ri į dubenį ir į savo ponią. Spėliodama, ką sumanė Elek­
trisė, sulaikau kvapą. Reivenos veido išraiška tokia pati kaip
mano. Pyragas su rožiniu glajum i ir Liūtė atrodo susidomė­
jusios.
— Anksčiau j i parodė man kai ką nuostabaus, — sako Elek­
trisė ir nekantriai atsigręžia į Deiliją. - Nagi!
D eilija smulkute ranka paima riešutą, ja i dreba lūpa. N ie ­
ko nenutinka. Elektrisės žvilgsnis sugriežtėja.
 — N agi, — įsakmiau pakartoja ji.
D eilija sugniaužia riešutą saujoje. K a i atgniaužia ją, jis at­
rodo vos ne permatomas, tarsi būtų iš rudo stiklo. Surogate
naudojasi antrąja galia — gebėjimu keisti pavidalą. Susikaupu­
si suraukia antakius — staiga riešutas ima keistis, tįsti ir ribu­
liu o ti tarsi didžiulis vandens lašas.
Tikiu o si, kad D eilija suteiks riešutui paprastą pavidalą,
pavyzdžiui, žvaigždės ar gėlės, bet j i paverčia j į m iniatiūrine
Elektrisės statulėle. Tai nežm oniškai sunku, surogate turi jus­
ti nepakeliamą skausmą.
Lyg atsakydama į mano m intis, D eilija suklinka ir išmeta
statulėlę iš rankų. Paskui griebia sidabrinį dubenį ir pravimsta
krauju bei gleivėmis.
Elektrisė iškėlusi visoms rodo statulėlę, tikslią savo kopiją.
Karališkųjų namų moterys ploja.
M ane supykina. K odėl Elektrisė verčia D eiliją tai daryti
visų šių žm onių akivaizdoje? O tos moterys ploja, nors jauna
mergaitė baisiai kenčia ir yra žeminama.
— A rg i ne nuostabu? — linksm ai klausia Elektrisė.
Liusjenas prieina artyn ir paima iš D eilijos sidabrinį dube­
nį. M atau, kaip kyšteli nosinę mergaitei. Ši nusivalo kruvinas
lūpas, nosį ir pakelia galvą.
— Šiam kartui tiek, Liusjenai, — taria Elektrisė, leisdama
suprasti, kad jis gali eiti.
— Gerai, mano ponia, — Liusjenas apsigręžia ir vogčia dirs­
teli į mane. Jo veidu nuslysta šypsenos šešėlis. Aš irg i nusi­
šypsau.
— Įspūdingas pasirodymas, — pjaustydama lašišą, pareiškia
Ežero kunigaikštienė. — Bet geriausias savo staltieses patar­
čiau laikyti toliau nuo jos.
— A k , taip nutinka ne kiekvieną sykį, — sako Elektrisė.
 Išblykštu. K ie k kartų j i privertė D eiliją panaudoti galią?
Ju k praėjo vos viena diena.
Ežero kunigaikštienė nuryja gabalėlį lašišos ir nusišluosto
lūpas servetėle.
— A r nevertėtų leisti surogatei apsiprasti ir tik tada versti ją
pasidarbuoti iš visų jėgų?
— Pagalvosiu apie tai, — atsako Elektrisė ir patapšnoja D e i-
lijai per galvą.
Toks valdovės elgesys žemina, net bjauru žiūrėti. M ergai­
tės skruostus išmuša raudonos dėmės.
— A r ši surogate kam nors gabi? — klausia Ežero kunigaikš­
tienė. — Surogatės ne visada apdovanotos gabumais, ju k ži­
nai. Bet aš pasirinkau kaip tik tokią, — mano ponia gurkšteli
vyno. —J i griežia violončele.
Pirštais Sugniaužiu šakutę, mano pečiai įsitempia. V isi,
išskyrus Reiveną, sužiūra į mane. Draugė šnairuoja į kuni­
gaikštienę.
— Labai norėčiau išgirsti, — pareiškia Elektrisė.
Persigandusi dirsčioju į duris ir laukiu, kol liokajus atneš
man instrumentą.
Bet Ežero kunigaikštienė tik nusišypso.
— Žinom a, Jūsų Šviesybe, kurią nors dieną tikrai gausite
pasiklausyti.
Paskui kilm ingosios aptarinėja surogačių gebėjimus. P y ­
ragas su rožiniu glajumi yra šokėja; Akmens grafienė giria
Reiveną už ypatingus gabumus matematikai. Vėliau jos ima
kalbėti apie balus už mūsų galias. Šneka apie mus tarsi apie
naminius gyvūnėlius ar brangius lenktyninius žirgus. Lyg
mes nieko negirdėtume. Lyg būtum e tuščia vieta.
Galiausiai vakarienė baigiasi. Atsisveikindam os kilm in go­
sios bučiuoja viena kitą į skruostus (tiesą sakant, tik apsimeta,
ju k nieku gyvu nenori prisiliesti viena prie kitos). Tada freili­
nos atneša jom s apsiaustus. Akm ens grafienės freilina irg i yra
vyras tokios pat nemalonios išvaizdos kaip ir šeimininkė: ilga
mėsinga nosis ir lūpos nusvirusiais kampučiais.
Reivena spokso į mane. Jos veidas susikaupęs ir ryžtingas,
tarsi draugė norėtų pasakyti, kad m udvi būtinai susitiksim.
Bandau nusišypsoti ja i akimis.
Paskutinė išeina Elektrisė. D eilija baugščiai dirsteli į mane,
o aš drąsinu ją žvilgsniu — tiek tegaliu. Tvirta i sučiaupiu lū ­
pas, jų kam pučiai vos kilsteli. Tikiu o si, D eilija supranta
mane. T u riu v iltį, kad karališkuosiuose rūmuose ja i nenutiks
nieko blogo.
M an o ponia pirštu brauko aplink vyno taurės kraštą ir
žiūri, kaip išeina viešnios. Kunigaikštienė panėši į tykančią
grobio katę. Ji atsidūsta.
— Šiam vakarui pakaks, — sako.
N ors nežiūri į mane, suvokiu, kad jos žodžiai skirti man.
Valgomajame, be mūsų, daugiau nieko nėra. Paskui kuni­
gaikštienė grakščiai nutipena pro duris į savo biblioteką; lie­
ku sutrikusi ir vieniša.
 Devintas skyrius

NETRUKUS M A N įS PASIIMTI ATEINA KORA.

Tylėdam a seku paskui ją koridoriais, kopiu laiptais. Blyš­

kioje žibintų šviesoje rūm ai atrodo kaip sapnas, kaip paauk­
suotas labirintas. Kora atidaro mano apartamentų duris, Ana­
belė jau laukia.
—Ji keliaus tiesiai į lovą, — taria Kora.
Anabelė linkteli.
— K u r eisi? — klausiu Koros.
— Patarnauti kunigaikštienei, — atsako ji, lyg tai būtų sa­
vaime suprantama.
— M at kaip, labos nakties. — Prižiūrėtojos Pietiniuose Var­
tuose visada palinkėdavo mums labos nakties, o Kora man la­
bai panaši į tokią.
N u o šypsenos freilinai aplink akis susimeta raukšlelės.
— Saldžių sapnų.
Įkandin Anabelės pro kitas duris pėdinu į savo miegamą­
jį, prieš akis plaukia vakarienės vaizdai. Rodos, rungėsi dvi
komandos: Elektrisė, Akm ens grafienė ir Svarstyklių kuni­
gaikštienė prieš Ežero kunigaikštienę ir Rožės grafienę. B ū ti
aristokrate atrodo varginantis užsiėmimas — kam kviesti
žmones vakarienės, jeigu jų nemėgsti?
Esu taip įnikusi į savo m intis, kad nė nepastebiu, kaip
Anabelė nusega papuošalus ir atitraukia suknelės užtrauktu­
ką. A n t lovos guli šilko naktiniai.
— A k , galiu nusirengti ir pati, — sakau.
Anabelė papurto galvą.
— A r tau draudžiama kalbėti su manim? — klausiu apsun­
kusia širdim i.
Ji nusega nuo diržo plokščią stačiakampį, iš kišenės išsi­
traukia nedidelį baltą daiktą.
Tai gabalėlis kreidos.
Suvokiu, kad stačiakampis yra lentelė. Anabelė kažką pa­
rašo joje ir parodo man.
Negaliu kalbėti
— Visai negali? — paikai klausiu.
M ergina papurto galvą.
— Tau kas nors nutiko? — vos ištarusi šiuos žodžius, su­
prantu, kokia esu šiurkšti.
Anabelė parodo lentelę.
G im iau nebylė
— Niekada negalėjai kalbėti? Niekada?
Prisim enu nebylę mergaitę Liūne. J i buvo dar ir kurčia.
Gerai, kad Anabelė nors girdi.
M ergina papurto galvą ir brūkšteli per lentelę pirštu — pa­
rašyti žodžiai išnyksta.
— O h o , — nusistebiu. — Puikus daikčiukas.
Freilina abejingai linkteli ir galiausiai atsega man suknelę. Iš­
lipu iš drabužio, o Anabelė per galvą užmauna man naktinius.
 Einam e į vonios kambarį. Ten j i nuvalo man makiažą,
paskui grįžtam e į miegamąjį. Anabelė pasodina mane prie
tualetinio staliuko ir ima šukuoti plaukus. Ž iū riu į jos at­
spindį veidrodyje. M erginos oda baltesnė už mano, nusė­
ta strazdanomis. J i atrodo lengvutė, jos riešai p lon i, pečiai
smulkūs. Lengvum as justi ir tada, kai j i šepečiu šukuoja man
plaukus.
— A r kada nors esi norėjusi? — klausiu. Nustebusi Anabelė
pakelia akis. — Tu riu galvoje, kalbėti?
M ergina prikanda lūpą; akim irką man dingteli, kad vėl
pasielgiau nemandagiai. Freilina padeda šepetį ir pasiima savo
lentelę.
Kasdien
Bandau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu negalėčiau išreikšti
m inčių balsu. Staiga suvokiu, kad panašiai jaučiausi šiandien
per vakarienę. Ir man tai visiškai nepatiko.
Baigusi šukuoti plaukus, Anabelė prieina prie lovos ir at-
kloja antklodes. Rodos, pastarąsias dvi dienas daug miegojau,
bet vis tiek lenkia nuovargis. Palendu po šilta antklode, galva
nugrim zta į plunksnų pagalves. Anabelė mosteli į ilgą puoš­
nią virvę, kabančią virš naktinio staliuko. Parodo, kad reikia
ją truktelėti, paskui baksteli į save.
—Jeigu ją timptelėsiu, ateisi?
Ji linkteli.
— K u r tu miegi?
Ji duria pirštu žemyn, paskui kažką parašo lentelėje.
Labos nakties
Staiga mane pagauna baimė, kad šiame svetimame ištai­
gingame kambaryje liksiu viena.
— Anabele, gal galėtum šiek tiek pasėdėti su manimi? —
klausiu.
 M erginai sudvejojus, prisim enu Koros paliepimą nedel­
siant eiti į lovą. Vis dėlto Anabelė linkteli ir atsisėda šalia ma­
nęs. Nusišypsau.
- A č iū .
Jautiesi l. keistai?
Suprantu, kad raidė l reiškia „labai“ . Žinom a, rašyti ranka
visą ž o d į atim tų daug laiko. Aš irg i vartoju santrumpas.
— A r seniai čia gyveni? — smalsauju.
N u o gimimo
Pirštais perbraukiu išsiuvinėto pagalvės užvalkalo kraštą.
—Jis labai gražus.
Anabelė abejingai linkteli.
— Per vakarienę... — prabylu dvejodama, nes nežinau, ar
galiu kalbėti apie tai, — tos kilm ingos moterys... rodos... jos
nejuto palankumo viena kitai. A r visada būna šitaip?
Anabelė nusivaipo, suvokiu tai kaip teigiamą atsakymą.
— Elektrisė labai jauna, tiesa? Jaunesnė nei žurnalų nuo­
traukose.
Freilina linkteli.
— Kunigaikštienė nepernelyg ją mėgsta?
Anabelė pasimuisto, jos skruostai išrausta. Skubiai keičiu
pokalbio temą.
— M ačiau kunigaikštienės sūnų, — prisimenant gražų, bet
netvarkingos išvaizdos jaunuolį, man iškaista sprandas. — V i­
sai nepanašus į motiną.
Freilina paslaptingai nusišypso, tarsi mano žodžiai kažko­
dėl būtų ją pralinksminę.
— K u o jis vardu?
Ganetas
— Teisybė, Ganetas, — prisim enu savo ponią bibliotekoje
sakius, kad antro Ganeto jai nebereikia.
 — A r esi ir anksčiau patarnavusi surogatėms? — klausiu.
Anabelė papurto galvą.
— Pasistengsiu per daug neapsunkinti tau gyveninio.
Freilina nusišypso ir spusteli man ranką. G u lėti po antklo­
dėmis šilta ir jauku. Suima žiovulys.
M iegok
— Gerai, — sutinku.
Anabelė atsistoja ir užgesina šviesą. Apsiverčiu aukštiel­
ninka ir spoksau į šviesiai žalsvą baldakimą virš galvos. M in ­
timis grįžtu į savo šeimą. Įsivaizduoju, kaip mažame name­
lyje mama gamina vakarienę, H eizelė prie stalo ruošia namų

darbus, Eukas lauke kapoja malkas. M atau juos susėdusius

aplink stalą, valgančius skurdų maistą, laisvai besijuokiančius
ir besikalbančius. Svarstau, ar kada nors pagalvoja apie mane.
M an užgniaužia gerklę.
— Labos nakties, H eizele, — sukuždu. — Labos nakties, E u ­
kai. Labanakt ir tau, mama.
Pasivaidena, kad girdžiu Anabelę kažką rašant lentelėje,
bet jau grim ztu į miego karalystę.

TĄ NAKTĮ REGIU SAPNĄ. VĖL ESU PIETINIUOSE VARTUOSE, MUZIKOS

kabinete, m ėginu groti duetą su Lile, bet niekaip nesugebu

teisingai laikyti violončelės. Instrumentas slysta į šoną, stry­
kas bjauriai bruožia per stygas. L ilė nuleidžia smuiką ir glo­
bėjiškai pasižiūri į mane.
— Turėjai paklausyti manęs, Violeta, — sako ji.
Nudelbusi akis, išvystu d idžiu lį savo pilvą, jam e auga ku­
nigaikštienės kūdikis.
Suklinku.
***
RYTĄ PABU N D U IŠPILTA SALTO PRAKAITO, NUSIM ETU ANTKLOD ES IR

priglaudžiu rankas prie pilvo.

A š ne nėščia. A š ne nėščia. Kartoju šiuos žodžius daugybę
kartų kaip beviltišką mantrą.
Įėjusi į vonios kambarį, įsistebeiliju į savo atvaizdą veidro­
dyje virš kriauklės. Akys paklaikusios, plaukai bemiegant su­
sitaršę, oda baltesnė negu įprastai. Atrodau siaubingai. N eg i
šitokia pabundu kiekvieną rytą? K aip bjauru.
Sudrėkinu rankšluostėlį šaltu vandeniu, nusivalau kaktą
ir sprandą. M an o skrandis urzgia. Perrišu plaukus kaspinu ir
grįžtu į miegamąjį, paskui tim pteliu virvę, kad pasikviesčiau

Anabelę. Įdomu, kaip čia pusryčiaujama — ar turėsiu eiti į

virtuvę? O gal valgysiu kartu su kunigaikštiene?
Sunkiai nurijusi seilę, vėl persibraukiu pilvą rankomis, o
prieš akis tebešmėkščioja sapno draiskanos.
Kada tai nutiks?
Sm arkiai užsim erkiu ir stengiuosi galvoti apie ką kita, bet
ramybės neduoda tik ši m intis. M okantis Pietiniuose Vartuo­
se, ateitis atrodė labai tolim a ir m iglota, bet dabar esu nupirk­
ta — suvokimas, kad tapsiu nėščia ir turėsiu išnešioti kūdikį
kitai m oteriai, kelia siaubą.
D urys atsiveria. Pasirodo Anabelė, kartu su ja atsklinda
malonus kavos kvapas. J i pastato uždengtą padėklą ant pus­
ryčių staliuko.
U žu odu si maistą, pasijuntu geriau, nes vakarieniaudama
likau alkana. M am a mėgdavo sakyti, kad geras maistas nu­
ramina neramią širdį. Anabelė pamoja man sėstis ir atidengia
padėklą.
Išvystu minkštai virtus kiaušinius sidabrinėse taurelėse,
jogurtą su šviežiais vaisiais, apteptą sviestu skrebutį, traškias
kum pio juosteles ir stiklinę šaltų apelsinų sulčių. Anabelė ap­
kloja man kelius servetėle ir įpila kavos į rožinį kiniško por­
celiano puodelį; kim bu į maistą.
Freilina kilsteli antakį.
Išalkai?
— K aip vilkas, — atsakau, pilna burna žiaumodama skrebu­
tį ir kiaušinį. — Per vakarienę mano ponia pati beveik nieko
nevalgė ir man neleido.
Gerai miegojai?
K u m p io juostelė sustingsta pakeliui į burną. G ūžteliu pe­
čiais, padedu ją atgal ir gurkšteliu kavos.
— Ši lova labai graži.
M a n baigus pusryčiauti, Anabelė paleidžia dušą, paskui
apvelka mane nuostabia prinokusių persikų spalvos suknele.
Sėdžiu prie tualetinio staliuko miegamajame, kol j i garbano-
ja, kelia į viršų ir prismeigia man plaukus.
— A r turėsiu kur nors eiti? — klausiu.
Freilina patraukia pečiais.
— G al žinai... T u riu omenyje, gal kartais esi girdėjusi... —
nenuvokiu, kaip paklausti. K aip pasiteirauti, kada būsiu ap­
vaisinta. — A r esama... kokio nors grafiko?
L a u k k. kvietimo
— Štai kaip, — man į ausis įverti auskarai su opalais ir to­
pazais, sukioju vieną iš jų . — Suprantu.
Anabelei baigus mane puošti, atsistoju ir apsižiūriu vei­
drodyje. Sušukuotais aukštyn plaukais, su brangios medžia­
gos suknele atrodau vyresnė už merginą, stovėjusią pasiren­
gim o kambaryje ir žiūrėjusią į savo atvaizdą kaip į svetimą.
G ra ž i
Ž io p teliu , nesumanydama, ką atsakyti. Atrodau gražiai,
tik abejoju, ar esu panaši į save.
 Rytą praleidžiu apžiūrinėdama savo apartamentus. Tu riu
tris spintas, prikimštas įvairiausių spalvų, audinių ir m odelių
suknelių — nuo paprastų dieninių ik i elegantiškų vakarinių.
Anabelė atitraukia miegamojo užuolaidas, ir aš pirm ą kartą
pažvelgiu pro langą. Palei d idžiu lį ežerą eina platus žvyru iš­
barstytas takas. Ežero vanduo tviskantis ir lygus kaip krišto­
linis veidrodis, neapsakomai gražus ir nenatūraliai mėlynas.
Tolum oje m atyti auksiniai vartai.
Netrukus m udvi patraukiame į kambarį greta miegamojo.
Svetainė labai jau ki ir saulėta, visi baldai apmušti geltonais ir
oranžiniais apmušalais, ant stalų pramaišiui pridėliota purie­
nų ir saulučių puokščių. Palei visą sieną eina aukštos knygų
lentynos. A kis užkliūva už pažįstamų ir nepažįstamų pava­
dinim ų. „Išsami Įkūrėjų Nam ų istorija“ užgožia aplamdytą
pasakų vaikams „Laimės šulinys“ egzem pliorių.
— A k , kaip man patinka ši knyga! — sušunku, imdama ją
nuo lentynos. Stebiuosi, kad tokios esama Brangakmenyje —
knyga m aloniai primena namus. — Tėtis mums skaitydavo pa­
sakas iš jos. A r esi jas skaičiusi?
Anabelė papurto galvą.
Pasaka apie laimės šulinį buvo mano ir Heizelės mėgs­
tamiausia. Atsivertusi knygą, šypsausi, mat prisim enu, kaip
prie durų lūkuriuodavom e grįžtant iš fabriko tėčio, dvel­
kiančio dūmais ir tepalais. M aldaudavom e jo , kad paskaity­
tų, kol mama paruoš vakarienę. Tėtis labai išraiškingai skai­
tydavo apie dvi sesutes, kurios aptiko stebuklingą šulinį. Jos
išlaisvino ten įkalintą vandens dvasią, o ši atsidėkodama pa­
žadėjo išpildyti po vieną m ergaičių norą. M u d v i su H eizele
įsitaisydavome tėčiui iš šalių, leisdavome žodžiam s sklandyti
virš mūsų, reikiamose vietose aikčiodavom e ir verkdavome.
M an tada buvo gal dešimt metų, H eizelei — šešeri. Kitąm et
tėtis pasimirė.
K o l atsiverčiu kitą pasaką, patiekiami priešpiečiai. Jauna
tarnaitė juoda suknele ir balta prijuoste atneša pilną padėklą
valgio. M aniau, kad Pietiniuose Vartuose buvome maitinamos
gerai, tačiau to valgio nė iš tolo nepalyginsi su čionykščiu.
Pasisotinusi im u nuobodžiauti. Perskaitau beveik visą
„Laimės šulinį“ , bet negaliu sutelkti dėmesio. Anabelė krėsle
siuvinėja nosinę.
— A r galėčiau apžiūrėti rūmus? — klausiu.
T ik tada, kai pakvies k.
— Kada tai bus?
Anabelė gūžteli pečiais.
Atsidususi klesteliu ant sofos, bet korsažas taip veržia, kad
turiu sėdėti tiesiai. Freilina padeda į šalį siuvinį ir vėl pasiima
lentelę.
H a lm a ?[
L
o
g
in
s
ta
lo
ž
id
m
a
s
(v
e t.)]
rt.p
a
s

— T u žaidi halmą? — nekantriai paklausiu.

Anabelė plačiai nusišypso.
— M aniau, tai Liū n o žaidimas, — subambu vėlėliau tą po­
pietę, spoksodama į šešiakampę žvaigždę ant lentos. — K u r
išmokai šitaip žaisti?
Anabelė jau dukart mane nugalėjo ir siekia trečios perga­
lės. Beveik visos jos figūrėlės atsidūrusios manajame kampe,
o maniškės išsibarsčiusios v id u ry lentos, Anabelė gali naudo­
tis jom is kaip brasta.
Žaidim as l. senas, kilęs iš Ū .
— Iš Ū k io ? Tikrai? — peršoku dvi jos figūrėles. Galiausiai
viena maniškė atsiduria jos kampe. — Nežinojau.
 Anabelė pasinaudoja ką tik pastatyta mano figūrėle ir per­
šoka per pusę lentos.
Nepopuliar. B .,čia j į žaid žia tik tarnai
— Ta i ir m atyti, — nepatenkinta burbteliu.
Esu nepratusi pralaimėti halmos, nes Reivena buvo labai
prasta žaidėja. Jai stigo kantrybės. Jeigu žaisdavau su Lile, irgi
nugalėdavau.
Anabelei prireikia tik trijų ėjimų pergalei pasiekti.
— N o riu revanšo, — iškart pareiškiu.
Svetainės durys atsidaro. V id u n įžengia Ežero kunigaikš­
tienė; matau stovint pasitempusį kareivį. Anabelė pašoka nuo
krėslo, aš irg i skubiai atsistoju. M an o ponia v ilk i raudoną ši­
fono suknelę, jos klostės krinta ant grindų, liem uo suveržtas
pintom is šilko juostelėm is. Prie riešo grandinėle prisisegta
vėduoklė. N u o kunigaikštienės sklinda energija, nors veidas,
neįskaitomas tarsi kaukė, slepia audringus jausmus.
J i reikliai nužvelgia mane nuo galvos ik i kojų.
— Gerai padirbėta, — taria ir vos dirsteli Anabelės pusėn,
kad parodytų kalbanti apie freiliną.

Spėlioju, ar mano įvaizdis buvo tam tikras išbandymas

Anabelei.
— Geros dienos, mano ponia, — sveikinuosi, nevikriai da­
rydama tūpsnį.
— Taip, — atsako kunigaikštienė, — diena tikrai gera, — vos
šypsodamasi j i ima artintis prie manęs. Sutelkiu visas jėgas,
kad nesusigūžčiau ar neatšokčiau. — Praėjusį vakarą elgeisi la­
bai gerai. Padarei man įspūdį.

— A čiū , mano ponia, — trokštu, kad j i atsitolintų bent per

žingsnį. Kunigaikštienės artumas baugina mane.
Ji nusijuokia.
 — Nėra ko taip bijoti. Ju k sakiau: įrodyk, kad galiu pasi­

tikėti tavim i, ir būsi apdovanota. — Kunigaikštienė vėduokle

pamoja kareiviui. — Įneškite tą daiktą!

Kareivis duoda ženklą ir du liokajai atitempia m ilžiniš­

ką medinę dėžę, padeda ant grindų. Tada laužtuvais atplėšia
dangtį ir atremia į dėžę.

— Galite eiti, - taria kunigaikštienė.

Liokajai nusilenkia ir dingsta.

K o l mano žvilgsnis laksto nuo kunigaikštienės prie dėžės,

nuo Anabelės vėl prie dėžės, tvyro nerami tyla.
— N agi, pirm yn, — paragina kunigaikštienė.

M ieliau apžiūrėčiau dovaną viena, bet iš to nieko nebus.

Keliais neryžtingais žingsniais prisiartinu ir atsiklaupiu prie
atdaros dėžės. Saujomis semiu ir metu ant grindų drožles.
Sublizgus lakui, mano abejonės staiga virsta jauduliu. D ar­
buojuosi vis greičiau, stengdamasi prisikasti prie violončelės.
Pirštais kliudau stygas — dusliai skim bteli kelios natos.
Švelniai nubraukiu drožles nuo instrum ento, nuostabes­
nio daikto dar nesu regėjusi, nors per pastarąsias d vi dienas
mačiau daug nuostabių daiktų. Lakas suteikia klevo medie­
nai tamsiai raudoną blizgesį; f raidės pavidalo išpjovos labai
įm antrios, nesu pratusi prie tokių. Perbraukiu pirštais korpu­
są, gėrėdamasi medienos raštais. Vėl užgaunu stygas, paliečiu
po vieną, ir nuo pažįstamų garsų man užgniaužia gerklę.

— A r patinka? — klausia kunigaikštienė.

— Tai man? — sukuždu.
— Žinom a, tau. A r patinka? — mano ponia ima nekantrauti.
N u ryju seilę.
— Taip, mano ponia. Be galo patinka.
— Gerai, tai ką nors pagriežk.
 Paimu violončelę už kaklelio ir ištraukiu iš dėžės, ant
grindų pabyra drožlės. Strykas ir kanifolija įv y n io ti atskirai.
Pasiimu juos ir patraukiu prie kėdės aukšta atkalte. V iolon če­
lės svoris man malonus, švelniai suspaudžiu instrumentą tarp
kelių, jo kaklelį atremiu į petį. Pirm yn atgal perbraukiu stry­
ką kanifolija, aštrus sakų kvapas sukelia prisim inim ų srautą:
kaip pasirinkau m okytis griežti violončele, kaip pirm ą kartą
paėmiau stryką į rankas, kaip griežiau viena kambaryje vėly­
vą naktį, paskui duetą su L ile muzikos kabinete...
—Ar turite mėgstamą kom pozitorių, m ano ponia? —
klausiu.

Kunigaikštienė kilsteli antakį.

— N e. G ro k, ką nori.
G ilia i įkvepiu ir uždedu pirštus ant stygų; prim enu sau,

kad reikės nusikirpti nagus. Paskui perbraukiu C stygą stryku.

Instrumentas tobulai suderintas. Gaida apgaubia mane,
pripildo kambarį sodraus šilto virpesio. U žm erk iu akis.
G riežiu preliudą G -d u r iš siuitos, vieno iš pirm ųjų mano
išm oktų kūrinių. Natos plaukia lengvai, srūva viena paskui
kitą kaip vanduo per nugludintus akmenis, mano pirštai
juda m ikliai, nes puikiai pažįsta stygas. Kambarys išnyksta,

mane apima nuostabus atsipalaidavimo jausmas — griežiant

pasikeičia visa mano esybė. Susilieju su m uzika ir stygomis,
kūnas paklūsta violončelės garsams. Virstam e vienu instru­
mentu, atsiduriu ten, kur niekas negali manęs paliesti, nebėra
nei Brangakm enio, nei surogačių, čia karaliauja tik m uzika. Į
kūrinio pabaigą tempas greitėja, skamba vis aukštesnės natos,
kol stryku išgaunu paskutinį sąskambį. O re blyksteli tobula
nepriekaištinga kvinta.
Atsim erkiu.
 Kunigaikštienės veidas sukaustytas nuostabos, išraiška
trium fuojanti. Tai mane išgąsdina labiau nei abejingumo
kaukė.
— T a i buvo... rafinuota, — sako ji.
— A čiū , mano ponia.
M oteris keliskart pasivėduoja ir suglaudžia vėduoklę.
— Šiandien j i eis gulti anksti, — pareiškia Anabelei, išplauk­
dama iš kambario. Kareivis nė per žingsnį neatsilieka nuo
jos. — R ytoj išvyksime iš rūm ų.
 Dešim tas skyrius

- K U R VAŽIUOSIM E? - ŠIMTĄJĮ KARTĄ KLAUSIU ANABELĖS, NAKČIAI

šukuojančios man plaukus. — Į Brangakmenį?

Freilina padeda šepetį.
A rba į Banką
— Važiuosi drauge?
Anabelė gūžteli pečiais. Iš veido matau, kad m ergina tik­
rai nežino atsakymo.
— A r... ar būsiu vežama pas daktarą? — neramiai klausiu.
Freilina papurto galvą.
Daktaras ateina čia
— Štai kaip, — pasijuntu truputį geriau ir im u graužti nykš­
čio nagą.
Anabelė atitraukia mano pirštą nuo burnos ir ima tepti
rankas drėkinam uoju kremu.
— K a i gyvenau Pietiniuose Vartuose, Brangakmenis man
mažai rūpėjo. Tai mano draugė L ilė nuolat skaitydavo paska­
lų žurnalus ir įsivaizduodavo, kaip mes ten gyvensime. Įdo-
m u, kur j i dabar. Buvo labai miela mergaitė. Tikiu o si, ją nu­
pirko gera šeimininkė.
Perbraukiu pirštais blizgantį tualetinio staliuko paviršių ir
aksom inį papuošalų dėžutės dangtelį.
— L ile i čia būtų patikę, — man gera kalbėti apie ją, prisim e­
nu, kad j i egzistuoja, kad vis dar gyva, kad m udvi buvome
draugės, o tai šį tą reiškia. — J i mėgo ekstravagantiškus daik­
tus ir buvo puošeiva. Jei išvystų šį kambarį, ją ištiktų širdies
smūgis. Bet Lilės varžytynių numeris tebuvo 53-ias. T ik ria u ­
siai dabar j i gyvena Banke.
Banke gražu
N usijuokiu.
— Nepažįsti Lilės. Ji suvokia grožį ne taip kaip daugelis
kitų, — m intim is grįžtu į kviestinę vakarienę. — Ž in a i, mačiau
savo geriausią draugę Reiveną. Vakar vakare. Ją nusipirko
Akm ens grafienė. G al esi ką nors girdėjusi apie šią moterį?
Anabelė patraukia pečiais, bet prikanda apatinę lūpą ir su­
raukia antakius.
— Reivena stipri, — tikin u labiau pati save negu Anabe­
lę. — Tokios stiprios m erginos dar nesu sutikusi. Jai viskas
bus gerai.
Freilina išsiblaškiusi lin kteli ir atsuka veido krem o indelį.
Staiga man topteli viena m intis — čium pu Anabelę už riešo.
— T u nežinai mano vardo, — sakau. Šiaip niekas nežino,
bet keista, kad lig šiol nemėginau pasakyti jo Anabelei.
M erginos akys išsiplečia, j i purto galvą kaip paklaikusi.
— Prašau, — neatlyžtu. — Labai prašau.
Anabelė nusuka akis, jos išraiška skausminga.
— Gerai, — sakau. — Atleisk. T ie k to.
Freilinos pečiai atsipalaiduoja, bet aš čium pu lentelę, krei­
dą ir, jai nespėjus atim ti ar nudelbti žvilgsnio, parašau.
 Violeta
Paskui ištrinu žodį.

KITĄ RYTĄ ANABELĖ A PVELKA M A N E VIEN JUODAI.

Rodos, jos nuotaika pasikeitusi — m ergina vos tvardosi,

retai terašo lentelėje, tik trum pai papurto galvą ar linkteli,
kai ko nors paklausiu. Jos išrinkta suknelė panaši į tą, kurią
vilkėjau per varžytynes. Tai drabužis paaukštintu liem eniu,
siekiantis grindis. Galiausiai Anabelė užsega man juodą akso­
minę apykaklę.
— K am jos reikia? — klausiu, čiupinėdama švelnią medžia­
gą pirštų galiukais: malonus jausmas.
Freilina neatsako, tik prismeigia kelias plaukų sruogas ant
kaktos, kitas palieka kristi laisvai.
Atskuba Kora su ju o d u nėrinių šydu.
— A r j i jau pasirengusi? — moteris priekabiai nužvelgia
mane nuo galvos ik i kojų. — Labai gerai, — sako Anabelei ir
pritvirtina man šydą prie plaukų.
— K am jo reikia? — klausiu.
— Nesmalsauk, eik su m anim i.
— A r Anabelė važiuos drauge?
— N e, — griežtai atkerta Kora.
Einu paskui Korą iš kam bario, Anabelė man šypteli. M um s
žingsniuojant gėlių koridorium i, paskui portretų koridoriu­
m i, leidžiantis plačiais įvijais laiptais į fojė su stiklinėmis lu ­
bomis, matytą aną vakarą, mane apima nerimas. N u o krin ­
tančių pro stiklines lubas saulės spindulių fontano vanduo
žėri įvairiom is spalvomis. Ežero kunigaikštienė laukia manęs,
apsupta kareivių raudonomis uniform om is. J i segi ilgą juodą
sijoną ir po puikiai pasiūtu trum pu švarkeliu v ilk i juodą šil­
kinę palaidinukę. A n t galvos užsidėjusi juodą skrybėlaitę be
kraštų, su nėriniais, beveik dengiančiais akis. M oteris įdėm iai
nužvelgia mane.
— Ši suknelė... tokia paprasta, — taria ji.
— Atsiprašau, mano ponia, — sako Kora darydama tūps­
nį. — G alim apvilkti kitą.
Kunigaikštienė atsainiai numoja ranka.
— N e, nebeturim laiko, — kaukšėdama juodais aukštakul­
niais, j i prieina prie manęs, m udviejų akys susiduria. Rankose
j i laiko kažkokį sidabrinį daiktą. — Iš tikrųjų man tai nepatin­
ka, o tau to visai nereikia, — kalba, rodydama tą daiktą. — Vis
dėlto daugybė žm onių tik ir ieško dingsties apšmeižti mane.
Jeigu klusniai elgsies, daugiau jo nenaudosiu, nebent būčiau
priversta. Supranti?
N ieko nesuprantu, bet kunigaikštienės žodžiai išgąsdina
mane. Tada j i išvynioja tą sidabrinį daiktą, ir man nusmelkia
paširdžius.
Ta i pavadėlis.
—Ju k būsi gera mergaitė, tiesa? — m urkia kunigaikštienė.
Visa mano esybė klykia, kad šitai blogai, kad šitai siaubin­
ga, bet raumenys tarsi surakinti, stoviu kaip įkasta, o besidau­
žanti širdis, regis, tuoj iššoks iš krūtinės. Pajėgiu tik spoksoti.
Kareiviai žengia artyn, pasirengę sugauti mane, je i m ėgin­
čiau sprukti, bet kunigaikštienė sulaiko juos rankos mostu.
— Nereikia, lik it savo vietose, — sumurma ji, nenuleisdama
tamsių akių nuo manęs. —Ji supranta.
N ors kiekviena mano kūno ląstelė priešinasi, leidžiu ku­
nigaikštienei užsegti sidabrinį antkaklį ant aksominės apy­
kaklės. Esu visiškai priblokšta. Be to, bijau vėl būti sumušta
ar priversta paklusti jėga. Ir vis tiek suvokiu, kas vyksta, kai
kunigaikštienė ant riešo užsimauna apyrankę, prie kurios p ri­
segta ilga sidabrinė grandinėlė. Aš pririšta prie jos. Vadinasi,
mano ponia kažkur išsiruošė, ima mane kartu ir šitaip rodo,
kad esu jos nuosavybė.
Viską suprantu, bet man šitai nerūpi. Nekenčiu jos už tai.
— U žleisk šydą, Kora, — paliepia kunigaikštienė, ir freilina
uždengia man veidą juodais nėriniais.
Šydas paslepia mano akis, nosį, lūpas ir krinta ant pečių.
Esu prirakinta, mano laisvė apribota, veidas paslėptas. Pir­
mąsyk gyvenim e pasijuntu kaip kalinė.
— Eim e, — žingsniuodama pirm yn, paragina kunigaikštienė.
Pavadėliui įsitempus, paaiškėja, kam reikalinga aksominė
apykaklė —j i neleidžia antkakliui nutrinti kaklo.
N etu riu ko rinktis, tik sekti paskui savo ponią. Skruostai
dega nuo pažem inim o, taip smarkiai Sugniaužiu kumščius,
kad nagai įsminga į delnus. Skausmas leidžia susitelkti ir pa­
žaboti pyktį.
Išeiname pro stiklines duris, atidarytas dviejų liokajų.
Skaisti saulė skverbiasi per mano šydą. J i šildo, bet pučia vė­
sokas vėjelis, nuo kurio pašiurpsta dilbiai ir sprando oda pa­
šiurpsta. A k im irką pamirštu įsiūtį, sutrikim ą ir niekingą savo
padėtį, nes stoviu d idžiu lio apskrito kiem o, supančio rūmus,
pakraštyje. Jie atrodo pastatyti iš deim antinių plokščių. D au-
giabriaunis plokščių paviršius šviesoje žėri vaivorykštės spal­
vomis, ant daugybės bokštelių vėjyje plevėsuoja m ėlynos vė­
liavos. Išvystu skaidraus kaip krištolas žydro ežero apybrėžas,
tolum oje įžiū riu vartus.
Pirm o aukšto lange kažkas sujuda. Sunėrusi rankas ant
krūtinės, kažkokia mergina dėbso į mane. O gal šnairuoja į
kunigaikštienę. Sunku pasakyti.
D ar vienas pavadėlio timptelėjimas man primena, kad
ponia žingsniuoja toliau, prie transporto priemonės. Tokią
esu mačiusi tik paveikslėliuose. Ta i autom obilis, blizgantis
ir baltas, ilga nosim i, priekinių padangų ratlankiai išgaubti.
Palyginti su ju o , elektrinė karieta atrodo lėta ir pasenusi. L io ­
kajus atidaro dureles, ir kunigaikštienė grakščiai įsitaiso ant
užpakalinės sėdynės. N eryžtingai ropščiuosi paskui ją, vos
nesusitrenkiu galvos į žemą durelių rėmą. Sėdynės aptrauk­
tos minkšta rusva oda, įšildyta saulės spindulių. M an įlipus,
liokajus uždaro dureles. Jau sėdintis savo vietoje vairuotojas
nukelia kepurę priešais kunigaikštienę ir įjungia variklį. R ie ­
dant ilga prievažą, po ratais gurgžda žvirgždas. Šitaip keliauti
labai patogu ir būtų tikrai smagu, je i nebūčiau prirakinta prie
kito žmogaus.
Per petį dirsteliu į rūmus. M erginos lange nebematyti.
Kunigaikštienė nekreipia dėmesio į mane, tik nekantriai
barbena pirštu į ranktūrį. Iš juodos šilkinės delninės išsiima
pudrinę ir raudonai pasidažo lūpas. Apžiūrėjusi save veidro­
dėlyje, atsidūsta.
— Labai baisu senti.
T y liu , nes nežinau, ką į tai atsakyti — man kunigaikštienė
visai neatrodo sena.
A uksinių vartų viršuje puikuojasi Ežero Nam ų herbas —
žvilgantis mėlynas apskritimas su dviem sukryžiuotais triša­
kiais. Esu m ačiusįj į savo apartamentuose, virš židinių ir kai
kurių laikrodžių, dar ant kareivių uniform ų. Autom obilis
išsuka į asfaltuotą kelią, jo paviršius toks lygus, kad, rodos,
mes ju o slystame, o ne važiuojame. Prisim enu, kokie p u rvin i
ir duobėti buvo keliai Liūne, kai paskutinį kartą važiavau ap­
lankyti savo šeimos; prisim enu namus iš purvo plytų, išmatų
ir sieros tvaiką, viską dengiantį dulkių sluoksnį. Šios dvi ke­
lionės skiriasi kaip diena ir naktis.
Rodos, Brangakmenyje stovi vien rūm ai, vieni šalia kitų,
tik atskirti aukštų storų sienų, kurių viršus prismaigstytas
baisių smaigų. Pačius rūmus gali išvysti tik pro didelius var­
tus, pro juos patenkama į privačią nuosavybę. K a i deiman­
tiniai kunigaikštienės rūm ai lieka tolum oje, pastebiu dau­
giaaukštį pastatą iš marm uro ir onikso. Į kiekvieną jo aukštą
veda išoriniai laiptai, todėl geom etriniu požiūriu pastatas at­
rodo proporcingas. Prisim enu, kaip vaikystėje m udu su Euku
žaisdavome statybiniais blokeliais.
Kelyje sutinkame ir daugiau autom obilių, rodos, visi jie
rieda ta pačia kryptim i. Rūm ai, vien rūmai, daugelis jų pa­
statyti iš skirtingų spalvų kristalų: rožinio kvarco, turkio,
smaragdų, topazų, granatų. V ien i statiniai puikuojasi aukštais
bokštais, k iti kupolais, treti yra keisčiausių pavidalų, kokius
sunku įsivaizduoti. Pastatas iš trikam pių blokų man panašus
į amžinai žaliuojantį medį, mat išpuoštas nefritu ir auksu.
Priešais j į driekiasi milžiniškas rožynas. Artėjant žiemai, dau­
guma rožių krūm ų tarsi apmirę, bet keletas vėlyvųjų rausvų
ir raudonų pum purų tvirtai laikosi ant šakelių. Vartus puošia
herbas — žalias deimantas su dviem sukryžiuotom is rožėmis.
Prievažoje stovi juodas autom obilis.
— K aip visada vėluos, — sumurma kunigaikštienė.
Staiga visas pyktis ir nerimas išgaruoja, pamirštu, kad ne­
noriu kalbėtis su kunigaikštiene, pamirštu pavadėlį ir šydą,
nes mes važiuojame pro stebuklingą statinį — niekada gyveni­
me nesitikėjau j į išvysianti.
— Karališkoji koncertų salė! — sušunku.
D id žiu lis pastato fasadas sumūrytas iš rožinio akmens, j į
vainikuoja šviesiai žalias kupolas ir dvi nuostabios auksinės
m oterų statulos, rankose laikančios ilgus grakščius trim itus.
Spoksau išpūtusi akis ir išsižiojusi, prisim enu garsiausius čia
grojusius muzikantus — Konetą Strandą, Geidą Balaban ir
mano mėgstamiausią Stradivarijų Tanglvudą. N egaliu įsi-
vaizduoti, koks jaudulys turi apim ti, koncertuojant tokioje
scenoje.
N enuleidžiu akių nuo Karališkosios koncertų salės tiek il­
gai, kiek galiu, kol pastatas nutolsta ir išnyksta iš akiračio.
Kelias ima k ilti aukštyn, įvažiuojame į mišką, autom obi­
lių virtinė vingiuoja pro medžius, kurių lapai jau ima keisti
spalvą. Pro vešlią žalumą prasimuša ryškiai raudona, oranžinė
ir geltona. M ūsų vairuotojas meistriškai sukiojasi tarp me­
džių, bet aš vis tiek laikausi už durelių rankenos, kad per sė­
dynę nenučiuožčiau ik i kunigaikštienės. J i susimąsčiusi žiū ri
pro langą.
— Vaikystėje mėgau šį mišką, — taria mano ponia. — Bet
tėvas neleisdavo čia žaisti. Sakydavo, tai pernelyg pavojin­
ga, — kunigaikštienė papurto galvą. — M iške bastydavosi vyrai
su šautuvais, apim ti ju o kin g o troškim o šaudyti gyvūnus dėl
sportinio azarto. — Sunkiai įsivaizduoju kunigaikštienę kaip
mažą mergaitę, juolab žaidžiančią miške ar kur nors kitur. —
Apsimesdavau galinti suprasti m edžių kalbą kaip jaunesnioji
sesuo „Laimės šulinyje“ . A r esi skaičiusi tą pasaką?
Trum pam sutrinku. Kunigaikštienė skaitė „Laimės šulinį“ ?
— Kalbėk, — nesulaukdama atsakymo, paragina ji.
— Taip, — tariu, — esu skaičiusi. — Ir nenoromis priduriu: —
M an o ponia.
— Taip ir maniau. Ši pasaka tinkama provincialams. M an
ją skaitydavo guvernantė, visai paprasta moteris. Tai sužino­
jęs tėtis įsiuto. M an derėjo skaityti klasiką, o ne pasakas. Jis
uždarė guvernantę į požem inį kalėjimą. Daugiau jos nebe­
mačiau. — N u o abejingų kunigaikštienės žodžių man nuga­
ra nueina pagaugais. — Tikriausiai tau ją skaitydavo motina?
Liūne guvernančių turbūt niekas nesamdo.
— Šią pasaką girdėjau iš tėčio, mano ponia.
 — Štai kaip? — kunigaikštienė iš nuostabos kilsteli antakį. —
Kurioje miesto dalyje jis dirbo?
—Jis mirė, — šaltai atsakau ir nepriduriu „mano ponia“ .
Kunigaikštienė šypteli.
— T u man patinki. Išlaikai įdom ią pusiausvyrą tarp klus­
num o ir paniekos.

Sukandusi dantis spoksau pro langą. Nesąžininga, kad ku­

nigaikštienė neduoda man progos mesti iššūkį —ja i patinka ir
mano drąsa, ir paklusnumas.
M iškas staiga baigiasi, bloga mano nuotaika išsisklaido.
Autom obilis rieda pro d idžiu lį sodą su meistriškai apkarpy­
tais medžiais. N u o kelio j į skiria šalikelėse auganti kokių de­
šimties pėdų aukštumo gyvatvorė. K a i kurių m edžių kam ie­
nai ištįsę, šakos panašios į aukštyn iškeltas letenas ar ik i pat
žemės nuleistą snukį.

— Beveik atvažiavome, — linksm ai taria kunigaikštienė.

Kelyje pilna autom obilių, tad sulėtiname greitį, kylame
dar aukščiau ir įvažiuojame į didelę aikštę su fontanu. Jo v i­
duryje stovi skulptūra — keturi surėmę nugaras berniukai, pu­

čiantys trim itus. Iš kiekvieno trim ito lanku trykšta vandens

čiurkšlė ir srūva į fontaną. Toliausiam e aikštės pakraštyje
stūkso itin pretenzingi rūm ai. Tokie gali priklausyti tik Elek-
trisei ir Eksitui. Jų sienos blizga kaip auksas, beveik liepsnoja.
Pilonai, kolonos, kupolai ir bokšteliai aukštesni negu anų sta­
tinių, kuriuos mačiau važiuodama. Ilgi žem i platūs laiptai iš
pilko akmens veda prie d idžiu lių dvivėrių durų.
A p lin k sukinėjasi juodai apsivilkusios karališkosios šeimos
moterys, daugelį jų lyd i surogatės, aprengtos juodai, su šy­
dais ir pavadėliais kaip aš. Itin nykus reginys. Spėlioju, kas
bus toliau.
 Sustabdęs autom obilį, vairuotojas guviai iššoka lauk ir
atidaro dureles kunigaikštienei. Grandinėlė įsitempia, todėl
stengiuosi neatsilikti nuo savo ponios. N ekenčiu, kai ant­
kaklis veržia kaklą.
Išvydusios Ežero kunigaikštienę, kilm ingosios damos daro
tūpsnius ir murma:
—Jūsų M alonybe...
Dairausi į šydais uždengtus surogačių veidus, ieškodama
Reivenos. J i turi būti čia. Jei rūmuose kas nors m inim a ar
rengiama, privalu kviesti visų keturių Įkūrėjų Nam ų šeimi­
ninkus.
— Labas rytas, Ailaite, — pasveikina kunigaikštienė raudon­
plaukę m oterį su ju o d u boa ant kaklo. Jai ant riešo tviska si­
dabrinė apyrankė, grandinėlę slepia surogatės šydas.
— Perla! — sušunka raudonplaukė. Jos su kunigaikštiene
apsikeičia oro bučiniais. — K aip laikaisi?
Kunigaikštienė kažką mandagiai atsako, bet aš nieko ne­
begirdžiu, nes pažvelgiu į nepažįstamosios surogatę.
Jos pilvas didžiulis.
Pro šydą negaliu gerai įžiūrėti veido, jos akys nudelbtos.
Bet spėju, kad mergina ne itin vyresnė už mane.
Tikrovė prislegia mane kaip akmuo.
R eg iu savo ateitį.
Staiga atsipeikėju ir vėl girdžiu pokalbį.
— ...taigi, ak, kaip gaila, kad negalėjau dalyvauti varžyty-
nėse, — taria moteris su boa.
—Ju k tau ir nebereikėjo, — sako kunigaikštienė.
— Žinau, bet šiųmetis sąrašas atrodė toks viliojantis, — su­
aimanuoja moteris. — Sąrašas. M ane supykina. — K u rį num erį
įsigijai?
— 197-ą, — išdidžiai atsako kunigaikštienė.
 — Turbūt daug kas jo norėjo, tiesa?
— Taip, jo savininkė sukėlė nemažą susidomėjimą, — kuni­
gaikštienės žvilgsnis nukrypsta į nėščią surogatę. — A k , taviš­
kė tuoj gimdys.
— M aždaug po mėnesio, — atsako raudonplaukė, glostyda­
ma savo surogatei pilvą.
N u o to vaizdo man pašiurpsta oda. M ergina nepakelia
akių ir visai nereaguoja į šeimininkės prisilietim ą.
— Rodos, ne per seniausiai nusipirkai ją, — pareiškia kuni­
gaikštienė.
— O , taip, — sutinka moteris. — K aip greitai bėga laikas,
tiesa?
— A r jau išrinkai sūnui vardą?
— M u d u su Stiklo lordu nusprendėme palūkėti, kol jis gims.
Vis dėlto turime numatę kelis vardus, — moteris m irkteli.
M an dingteli, kad kalbamės su Stiklo ledi — iš pamokų
apie karališkąją gim inę prisim enu, kad kunigaikščiais ir gra­
fais tituluojam i tik keturių Įkūrėjų N am ų šeim ininkai, visi
k iti yra lordai arba ledi. Staiga Stiklo ledi akys išsiplečia, ji
pamoja kažkam stovinčiam man už nugaros.
— Em etrina!
K okie keisti tų kilm ingų m oterų vardai, pamanau, kai prie
mūsų prieina Rožės grafienė, sunkiai pasiramsčiuodama ju o ­
da lazda. Jai ant pečių užmesti audinės kailiniai. Liūtės veidą
dengia šydas, bet matau, kokia ji įsitempusi — kertu lažybų,
šlykštisi pavadėliu dar labiau už mane.
— K aip liūdna, tiesa? — taria grafienė, bet jos veido išraiška
neatitinka žodžių. M oteris nėmaž neatrodo nusiminusi.
— Taip. Ir... be galo netikėta, — tyliai atsako Stiklo ledi, bet
jos lūpose šmėkšteli šypsena.
— Tikra i, — abejingai pritaria kunigaikštienė.
 N etu riu supratimo, apie ką jos kalba, bet nuo jų balsų da­
rosi nesmagu.
Sugaudžia trim itai, didžiulės rūm ų durys girgždėdamos
atsidaro. Apsuptas sargybinių pasirodo pusamžis juodaplau­
kis vyras žilstelėjusiais smilkiniais. A kim irksniu stoja tyla,
susirinkusieji žemai lenkiasi. Šįsyk manęs nereikia raginti,
tą veidą atpažįstu net aš. Daugybę kartų esu mačiusi ant L i­
lės žurnalų viršelių, ant karališkojo antspaudo, laikraščiuose,
skaitomuose prižiūrėtojų...
Tai Eksitas.
Šis vyras aukštas, jo veidas, nors ir išvagotas raukšlių, gra­
žus. Eksitas v ilk i karišką uniform ą, tik jos spalvos kitokios
negu sargybinių. A n t ju o d o švarko puikuojasi raudonos sa­
gos, kairėje krūtinės pusėje m atyti karališkosios šeimos her­
bas: liepsna, vainikuojama karūnos, ir dvi sukryžiuotos ietys.
—Jos Karališkoji Šviesybė dėkoja už paramą šiuo liūdnu
metu, — taria Eksitas sodriu tenoru. — Bet liepia neįleisti į
rūmus nė vienos surogatės. Jei norite parodyti pagarbą Elek-
trisei, turite palikti jas čia. Žinom a, surogatės saugos mano
sargybiniai.
Po tokių jo žoddžių per m inią nusirita kupini nuostabos
aikčiojim ai ir piktas murmesys. Žiūrėdam a į savo surogatės
pilvą, Stiklo ledi susiraukia, o Rožės grafienė atrodo nuošir­
džiai pasibaisėjusi.
— P a lik ti jas čia? — sušnypščia j i kunigaikštienei. — Vienas?
Kunigaikštienės akys įsmeigtos į Eksitą.
— Labai gudru, — tyliai taria ji. Paskui tim pteli pavadėlį,
prisitraukdama mane arčiau. - Elgsiesi kaip pridera, — sako
šaltu kaip ledas balsu. — Antraip būsi nubausta. Supranti?
Grieždam a dantimis, linkteliu. A k im irką kunigaikštienė
per šydą žiūri man į akis, paskui nusisega nuo riešo apyrankę
ir užsega man. Kitos ponios paseka jos pavyzdžiu, nors dau­
guma aiškiai abejodamos.
Juodai vilk in čių pavidalų srautas ima plūsti pro dvivėres
duris. Eidam i pro valdovą, svečiai lankstosi ir daro tūpsnius.
Surogates apsupa būrys Eksito sargybinių raudonomis uni­
form om is. Jie ginkluoti šautuvais, jų veidai tarsi akmeniniai.
G al man tik dingojasi, bet šie sargybiniai atrodo augesni už
tarnaujančius kunigaikštienės rūmuose. Sargybinių žiedui
aplink surogates siaurėjant, traukiamės, kiek įmanydamos.
Per tokią grūstį netyčia num inu koją nėščiai merginai.
— A k , prašau atleisti, — skubiai tariu. M ergina nieko neat­
sako, tik pasiglosto pilvą. — A r neužgavau?
—Jis spardosi, — pralemena surogate.
K o l mergina nepakelia akių, nesuprantu, ar jos žodžiai
skirti man, ar j i kalbasi pati su savimi. Nėščiosios akys didelės
ir rudos kaip elnės, itin ryškios liesame veide. Skruostikau­
liai, rodos, išsišovę per odą, smakras nusmailėjęs. Lūpose k ly ­
dinėja pamėkliška šypsena.
— A r ši būsena gera? — neturiu jo k io supratimo apie nėš­
čiųjų savijautą. M ig lo ta i prisim enu, kaip mama laukėsi H ei-
zelės. M an labiausiai rūpėjo, kiek naujas žm ogutis paveiks
mano gyvenimą, o ne tai, ką tenka ištverti m otinai. Vis dėlto
j i atrodė laiminga, švytinti ir nebuvo tokia sunykusi kaip ši
mergina.
—Jis žino, kad aš bijau, — surogate švelniai apsiglėbia p il­
vą. —Jis žino, kad nemėgstu išeiti iš namų.
— Iš kur kū d ikiu i žinoti, kad bijai? — lėtai klausiu.
— Pati pamatysi, — atsako mergina. — Taip bus ir tau.
Staiga kažkas čiumpa man už rankos.
— Fone? — į mane per šydą paklaikusi žiū ri kita surogate.
— N -ne, — sum ikčioju. — Aš Violeta. — M alo n u garsiai tarti
savo vardą.
 — G al matei strazdanotą merginą tamsiai rudais plaukais?
A r tu iš Vakarinių Vartų?
— N e, atleisk, — sakau. — Iš Pietinių. A r Fone tavo draugė?
— M a n o sesuo, — atsako mergina, jos akys pritvinksta
ašarų. — A š... negaliu jos rasti. — J i apsigręžia ir griebia L iū ­
tę už riešo. — G al matei strazdanotą m erginą tamsiai rudais
plaukais?
T o ji išplėšia ranką iš nepažįstamosios gniaužtų.
— N eliesk manęs, — šaltai atrėžia.
Šniurkščiodama mergina atsigręžia į kitą surogatę ir vėl
klausia to paties. Liūtė pamato, kad žiūriu į ją raukydamasi, ir
piktai nusiviepia.
-K o ?
— Nesuprantu tavęs, — atsakau. —J i teprašė pagalbos.
Surogate nusijuokia.
— Tai aš tavęs nesuprantu, — taria ji. — Visų jūsų. Elgiatės
kaip silpnavalės verksnės, bijote savo šeim ininkių. Ta i mes
gim dom e jom s vaikus. Ta i mes turim e galių.
— Galbūt, — atšaunu. — Bet tu, kaip ir aš, ne pati pasirinkai
tokį gyvenimą.
— Violeta!
Išgirdusi savo vardą pamirštu, ką norėjau pridurti.
— Reivena? — aikteliu.
— Violeta!
— Reivena! — garsiau surinku, skindamasi kelią jos balso
link.
Reivenos drąsa įkvepia kitas merginas, pasigirsta daugiau
vardų.
— Fone! — sušunka mergina, ieškanti sesers.
— Skarlet!
— D žindžer!
 Surogačių m inia sujunda kaip devyngalvis slibinas, ribu­
liuoja ir vilnija, merginos stumdosi, badosi alkūnėmis, kliūva
viena už kitos. Iš visų plaučių šaukiu Reiveną, kol pagaliau
išvystu. Puolu jai į glėbį ir tvirtai apkabinu.
— K aip tau sekasi? — klausia draugė.
— M an gerai, o kaip...
Netikėtai pasigirsta šūviai. M alšindam i m inią, sargybiniai
ima pleškinti į orą. Nuščiūvam e tylios ir sunerimusios kaip
užspeista elnių banda. Smarkiau spaudžiu ranką Reivenai.
— K aip ten, Ežero rūmuose? — klausia ji. — A r kunigaikš­
tienė gerai elgiasi su tavim?
— Aš... Aš nežinau. Skėlė man antausį, bet paskui padova­
nojo violončelę. Maistas ten puikus. — Reivena nusikvatoja,
o aš nusišypsau. — O kaip Akm ens grafienė?
Reivena prunkšteli.
— Vargu ar m udvi su ja kada nors gerai sutarsime.
— Kodėl? K ą turi galvoje?
— D ė l manęs nesijaudink, Violeta, — Reivenos lūpas iškrei­
pia piktas šypsnys. — Priversiu ją prakeikti tą dieną, kai nusi­
pirko mane.
— Reivena, būk atsargi, — maldauju. M y liu savo geriau­
sią draugę už drąsą, bet čia ne Pietiniai Vartai, kur galėjome
krėsti išdaigas. — Grafienė gali žiauriai nubausti tave.
— Aha, žinau, — jos žvilgsnis keistai išsiblaškęs. — A r jau
buvo apsilankęs daktaras?
-N e .
— Tai apsilankys. Tada kai ką suprasi, — draugės skruostas
ima trūkčioti, j i atsidūsta. — O gal ir ne. G al kunigaikštienė
kitokia. Bet grafienė... j i tikra Iškrypėlė, Violeta.
— Reivena, tu mane gąsdini, — sakau.
Draugė spusteli man ranką.
— Neprapulsiu. Nesijaudink.
 N o riu prieštarauti, bet orą sudrebina dar viena salvė. Iš
rūm ų pasipila kilm ingosios moterys.
— N en o riu skirtis su tavim , — kuždu Reivenai.
— Ir aš nenoriu, —j i drąsinamai nusišypso. — Bet m udvi vėl
pasimatysime. Ju k abi esame Įkūrėjų Nam ų nuosavybė, tiesa?
— Tiesa, — stengiuosi, kad mano balsas skambėtų tvirčiau.
Ponios ima ieškoti savo surogačių, vėl užsisega ant riešų
apyrankes ir už pavadėlių vedasi merginas prie autom obilių.
— M aniškė neturi pamatyti, kad m udvi kalbamės, — sune­
rim usi sako Reivena.
Akm ens grafienę lengva pažinti iš gremėzdiškos figūros. Ji
jau leidžiasi laiptais. Reivena ištraukia ranką iš mano saujos ir
pranyksta j uodų šydų jūroje.
— N agi, ar gerai elgeisi? — klausia netikėtai šalia manęs
išdygusi kunigaikštienė. J i išlaisvina mano riešą ir užsisega
apyrankę ant savojo.
— Taip, mano ponia, — sumurmu nudelbdama akis.
— Gerai, važiuojam namo.

PRO AUTOMOBILIO LA N G Ą ŠMĖKŠČIOJA MIŠKO VAIZDAI.

Karštligiškai m ėginu suvokti Reivenos žodžių prasmę.

Kas jai nutiko Akmens Namuose? K ą mano draugei padarė
daktaras?
— A r sutikai kokią nors pažįstamą prie rūmų? — M ano
m intis išblaško kunigaikštienės balsas. Ji kalba toliau: — G al
draugę? Atrodai suglumusi.
Stengiuosi išlikti rami.
— N e, mano ponia, — sumeluoju.
— T u labai prasta melagė, — kunigaikštienė išsitraukia iš
plaukų smeigtuką, nusiima skrybėlę ir pasideda ant kelių. —
Dabar gali pasikelti šydą. M ūsų gedulas baigėsi.
 Patenkinta taip ir padarau.
— K o gedėjome, mano ponia?
Kunigaikštienė paliečia lūpų kam putį ilgu pirštu.
— Vakar iš ryto mirė Elektrisės surogate.
Pasaulis tarsi suaižėja, man užgniaužia kvapą, lyg gavus
smūgį į paširdžius. D eilija. Kunigaikštienė kalba apie D eiliją.
— Prisim eni, matei ją per vakarienę? Tokia gležnutė. T ik ė ­
kimės, Jos Karališkoji Šviesybė ateityje bus atsargesnė. T itu ­
las apsaugo ne nuo visko.
Neįstengiu prabilti. Nepajėgiu mąstyti. D eilija buvo tokia
jauna... tokia maža...
— Kaip tai nutiko? — vos išspaudžiu žodžius.
Kunigaikštienė nusišypso pati sau.
— M an visada atrodė... keista, kad lašelis kokio nors augalo
ekstrakto gali nužudyti žm ogų. Esame tokie netvarūs, tiesa?
Gurkšnelis vyno ir... baigta. K aip lengva nutraukti gyvybės
siūlą.
K a i perprantu kunigaikštienės žodžius, man im a tvinkčio­
ti sm ilkiniai.
-K o d ė l?
M ano ponia kilsteli antakį.
— Rodos, Elektrisė pamiršo, kad gyvenu Brangakmenyje
kur kas ilgiau už ją. Aš kilusi iš Įkūrėjų Nam ų, nesu kokio
nors krautuvininko dukra, gim usi Banke. Ji mano galinti pa­
keisti taisykles. D aro negarbę sostui ir teršia savo titulą. Tad
vakar gavo pamoką, kad neliečiamųjų nėra, - kunigaikštienė
dirsteli į bežadį mano veidą ir nusivaipo. - Sveika atvykusi į
Brangakmenį.
 Vienuoliktas skyrius

M U M S GRĮŽUS Į RŪM US, A N A BELĖ JA U LAUKIA M A N ĘS, KETIN D A M A

palydėti į apartamentus.
Kunigaikštienė nusega antkaklį ir pavadėlį. Susigūžiu, nes
jos rankos atsiduria prie pat mano kaklo, į nosį muša stiprus
kvepalų dvelksmas, baugina grėsmingų sargybinių siluetai.
Pasaulis atrodo netikroviškas it kreivame veidrodyje. Lyg ap­
svaigusi seku paskui Anabelę įvijais laiptais į viršų.
D eilija negyva. Kunigaikštienė ją nužudė.
Esu žudikės nuosavybė.
Pasibaisėjusi suvokiu, kad vietoj D eilijos galėjau būti aš.
Juk Elektrisė irg i norėjo nusipirkti mane. Juodai apsirengę
kilm ingieji šiandien galėjo gedėti manęs.
N iekaip nesuprantu, kodėl kunigaikštienė taip padarė.
D eilija buvo pasmerkta tik todėl, kad ją nusipirko Elektrisė.
O gal dėl dar ko nors?
K o l prieiname mano apartamentus, netikrum o sąstingį
pakeičia pyktis. Prasispraudžiu pro Anabelę ir nužingsniuoju
į miegamąjį, nusiplėšiu nuo galvos šydą ir sviedžiu ant žemės.
N ekreipiu dėmesio į aštrų skausmą — drauge su šydu išrau­
nu ir keletą plaukų. N ė nestabtelėjusi prie vonios, nulekiu į
persirengimo kambarį. M ėg in u atsegti juodosios suknelės
užtrauktuką. Anabelė prieina man padėti.
— N ereikia! — sušunku ir atstumiu ją stipriau, nei būčiau
norėjusi. — M a n nereikia tavo pagalbos! M a n išvis įgriso
visa tai!
Užtrauktukas įplyšta — man patinka šis garsas. Traukiu to­
liau. N u o minties, kad galiu sunaikinti kokį nors kunigaikštie­
nei priklausantį daiktą jos pačios namuose, man darosi geriau.
Be to, turiu tris spintas, pilnas jos dovanotų suknelių.
Puolu prie vienos iš jų ir atidarau, griebiu karoliukais iš­
siuvinėtą suknelę ir plėšau per siūles, ant grindų pažyra tūks­
tančiai spalvotų puošmenų. M etu drabužį šalin ir čium pu
kitą, nuplėšiu nėrinių rankoves, draskau šilkin į sijoną. Trokš­
tu suniokoti visą spintos turinį, sudarkyti visas kvailai įm an­
trias nėriniuotas, šilkines, papuoštas raukinukais sukneles,
suplėšyti į skutelius, sunaikinti, kol neliks nė vienos.
Ašaros ritasi skruostais, trūksm ingai alsuoju, beveik per
skausmą traukiu orą į plaučius. Suvokiu, kad elgiuosi apgai­
lėtinai ir kvailai lyg vaikas. Galiausiai susmunku ant akso­
m o, karoliukais siuvinėtų nėrinių, krinolinų, aukso spalvos
brokato ir satino krūvos. Labiausiai trokštu, kad čia atsirastų
mama. Kad apkabintų mane, apgaubtų raminamu savo odos
kvapu ir pasakytų, kad viskas bus gerai.
Aksom inė apykaklė vis dar juosia man kaklą. Negrabiai
im u draskyti ją, norėdama kuo greičiau nusikratyti. Nagu
persibrėžiu kaklą, bet nekreipiu dėmesio.
Sm ulki ranka sulaiko mane, pajuntu lengvą truktelėjimą,
ir apykaklė nukrinta.
 Anabelė glosto man plaukus, švelniai padeda mano galvą
sau ant kelių. Pažvelgiu į išblyškusį strazdanotą jos veidą.
—J i mirė, — vos sukuždu.
Iš akies kam pučio man išsprūsta didelė ašara, nurieda vei­
du ir susigeria į plaukus.
Anabelė linkteli. Suprantu, kad j i tai žino. Štai kodėl šįryt
buvo lyg nesava.
—Jos vardas buvo D eilija, — staiga man darosi svarbu, kad
Anabelė žinotų nužudytos merginos vardą, nelaikytų bevar­
de nelaim inga surogate. — A tvyk o iš Šiaurinių Vartų. Susipa­
žinau su ja laukiamajame prieš varžytynes. J i buvo... j i buvo
miela, ji...
N u ty lu , skruostais ritasi vis daugiau ašarų. M u d v i sėdime
ant suknelių krūvos, o Anabelė švelniai sūpuoja mane kaip
kūdikį.

KITĄ DIENĄ ATSISAKAU IŠEITI iŠ MIEGAM OJO.

Nesikelsiu ir nesirengsiu vien todėl, kad to pageidauja ku­

nigaikštienė. N enoriu būti daili lėlytė, kurią j i išlaikytų ir ve-
žiotųsi drauge, norėdama pasirodyti. Žinau, kad už tai galiu
palydėti galvą.
Ši mintis neduoda man ramybės, žeidžia lyg šalta aštri ledo
nuolauža. Kas nors gali nužudyti mane. Prisimenu kviestinę
vakarienę, pasidalijusias į dvi stovyklas kilmingąsias, ir pa­
šiurpstu nuo minties, kad kunigaikštienė turi daugybę prie­
šininkių. G al jau šią akim irką Elektrisė, Akmens grafienė ar
Svarstyklių kunigaikštienė svarsto, kaip ir kada turėčiau m irti.
T u riu ką nors daryti. N egaliu sėdėti rūmuose ir laukti
galo.
Anabelė mėgina įkalbėti mane valgyti, pažaisti halmą ar
pagriežti violončele, bet visko atsisakau. N en oriu mėgautis
man siūloma rūm ų prabanga. D eilija nebegyva. Kažkas blo­
go nutiko Reivenai, bet nežinau, kas, juolab negaliu to pa­
keisti. Prisim enu nėščią surogatę, didžiules jos akis ir sulysusį
veidą, švelnų išsipūtusio pilvo glostymą. Aš to nenoriu. N e ­
noriu būti tokia kaip ji.
Verčiau lenkčiau nugarą Ū kyje ar dusčiau nuo suodžių
ir pelenų Dūm uose. M ie la i darbuočiausi indų plovėja Ban­
ke, šveisčiau puodus, kol rankos taptų raudonos ir šiurkščios.
Deja, visus galimus gyvenim o posūkius man užkirtęs vienin­
telis kraujo tyrimas.
Prisim enu paklaikusią merginą, kurios egzekuciją teko
stebėti. K o g e r o ji buvo teisi. Turbūt nutuokė, kas jos laukia,
todėl nebijojo bausmės. Tepasakė: „Štai kaip viskas praside­
d a “ Spėlioju, kad m irtis ja i atrodė kaip kelias į laisvę.
Mąstau, kol įskausta galvą, ima peršėti akis, bet niekaip
nesugalvoju, kaip ištrūkti iš šio kam bario ar šių rūm ų, iš ne­
gailestingo žvilgančio užburto rato. K a i galiausiai užm iegu,
sapnuoju Pietinius Vartus, Reiveną ir tuos laikus, kai kilm in ­
gieji nieko nereiškė, kai pažinojau juos tik iš nuotraukų b liz­
gančių žurnalų viršeliuose.

KITĄ RYTĄ ESU ŠIURKŠČIAI PRIŽADINAMA — KAŽKAS NUTRAUKIA

antklodes nuo manęs.

— Anabele! — pasiskundžiu, nes ima šalti nuogos kojos.
Tačiau prie manęs stovi ne Anabelė o pati kunigaikštienė.
— Kelkis, — įsako ji.
Anabelė lūkuriuoja tarpduryje, jos veide atsispindi panika
ir nebylus maldavimas. Esu pasirengusi maištauti, bet negaliu
ignoruoti kunigaikštienės kaip freilinos.
Tylėdam a greitai išlipu iš lovos ir atsistoju priešais savo
ponią. N ors j i mažesnio ūgio, iš sm ulkiai sudėto kūno sklin­
da galia.
 — Sėsk, — įsako kunigaikštienė, rodydama į fotelį. — M u d v i
turim e pasikalbėti akis į akį.
Jos žvilgsnis nukrypsta į Anabelę — ši padaro tūpsnį ir už­
veria duris. Liekam e vienos.
Pritupiu ant fotelio krašto. Kunigaikštienė įsitaiso ant so­
fos ir skvarbiai žiū ri į mane.
— A p ie surogates esama dviejų teorijų, — prabyla ji. — P ir­
m oji teigia, kad jūsų būdas yra kliūtis em brionui vystytis.
Pasak antrosios, surogačių būdas yra vertybė, ją galima pa­
naudoti tobulam k ū d ik iu i sukurti. Tavo laim ė, aš laikau­
si antrosios teorijos. Tad kol esame kartu, reikalauju, kad
bendradarbiautum . Nesu kvaiša — nesitikiu iš tavęs meilės
ir, be abejo, neatstosiu tau m otinos. Bet m u d vi esame susi­
jusios, turim e būti partnerės. Brangakm enis gali tapti arba
nuostabia, arba siaubinga vieta. V iliu o si, pasirinksi pirmąją
išeitį.
Abejingai spoksau į kunigaikštienę, ne visai suprantu, ko
iš manęs norima.
— Puikiai prisim eni, kas nutiko, kai gražiai elgeisi per
kviestinę vakarienę — gavai violončelę. Ir toliau būk tokia, o
aš pasirūpinsiu, kad čionykštis tavo gyvenimas būtų kuo ma­
lonesnis. Ju k tau tai patiktų, tiesa? Patiktų gerai gyventi?
Kunigaikštienės šypsena tokia, kad vos tvardausi.
— K o jūs norite? — klausiu.
M an o ponia sučiaupia lūpas.
— Atrodai ganėtinai protinga mergina. Pokalbiai per kvies­
tinę vakarienę turėjo atkreipti tavo dėmesį.
M in tim is grįžtu į aną vakarą, bet daugiausia prisim enu
kandžias pašaipas, Reivenos veidą, siaubingą akim irką, kai
D eilija buvo priversta rodyti savo galias. Kunigaikštienė at­
rodo nusivylusi.
 — Elektrisė neseniai atšventė savo pirm ojo vaiko — sū­
naus — gim im ą. Jis taps busim uoju Eksitu, o mano duktė —jo
sužadėtine. T u ri pasirūpinti, kad šis sumanymas būtų įgyven­
dintas. Žinom a, mano duktė bus graži, bet išvaizda lemia ne
viską, tai kasdien įrodo mano sūnus. Ji turi būti ne tik protin­
ga, stipri, bet ir ambicinga, kupina ryžto bei drąsos. Trokštu,
kad niekas negalėtų ja i atsispirti. Žinom a, — kunigaikštienė
mosteli ranka, — visos šios būdo savybės išryškės vėliau. Kad
mano duktė išsiskirtų iš kitų kūdikių, turi priversti ją augti —
greičiau už kitus.
Purtau galvą tarsi nenuvokdama, apie ką j i kalba.
— Aš... nesuprantu.
Kunigaikštienė suirzusi atlošia pečius.
— A r žinai, kiek per visą varžytynių istoriją buvo suroga-
čių, turinčių aukščiausią balą už augimo galią?
-N e .
— Septynios — gal viena per penkiasdešimt metų. N u o ­
dugniai išnagrinėjau varžytynių istoriją. Iš tiesų, paskutinę
tokią surogatę įsigijo mano m otina, toji pagimdė mane. —
Kunigaikštienė, regis, tuo didžiuojasi, tarsi turėtų ką nors
bendro su ją pagim džiusios surogatės augim o galia. — Ž in o ­
ma, mano mama nenutuokė, kaip pasinaudoti surogatės ge­
bėjimais. O aš nutuokiu. Ilgų ilgiausiai laukiau tavęs.
— Taig i jūs viliatės, kad pagimdysiu kū d ikį greičiau už
kitas? Be to, mergaitė bus nuostabaus grožio, drąsi ir turės
visus kitus jūsų pageidaujamus bruožus? Iš kur žinote, kad
susilauksiu dukters?
Kunigaikštienė susiraukia.
— K o gero, nesi tokia protinga, kaip maniau. Karališkosios
šeimos nariams leidžiam a turėti tik du vaikus: mergaitę ir
berniuką. Sūnų aš jau turiu.
 — Bet Elektrisė... per vakarienę sakė ketinanti padaryti
sosto paveldėtoja savo dukterį, o ne sūnų.
— N a, kad taip nutiktų, jai reikia susilaukti jos, tiesa? —
sako kunigaikštienė.
M ane nukrečia šiurpas. Štai kodėl j i nužudė D eiliją — kad
neleistų Elektrisei turėti dukters.
— N eg i žadate nužudyti visas surogates, kurias kada nors
įsigis Elektrisė? — klausiu.
Įsivyrauja niūri, grėsminga tyla.
— Tai šitaip nori pradėti mūsų bendradarbiavimą? — klau­
sia kunigaikštienė. Sučiaupiu lūpas. — K ą gi, nereikia pernelyg
dram atizuoti. Ž u d y ti nebūtina. Buvo galima apsieiti be to,
ju k Eksitas niekad nesutiktų, kad sostą paveldėtų moteris. Bet
man atrodė, kad Jos Karališkąją Šviesybę reikia pam okyti.
Klausantis kunigaikštienės žodžių, mane suima šleikštu­
lys. Ji nužudė nekaltą vaiką tiesiog iš pykčio.
— Bet Elektrisė tikina galinti pakeisti savo vyro nuostatą, —
neatlyžtu.
Kunigaikštienė kilsteli antakį.
— Nejaugi? Ir kaip j i tai padarys?
Dvejoju, nes andai, kai Elektrisė tai sakė, mano ponia
buvo išėjusi iš valgom ojo.
Kunigaikštienės žvilgsnis darosi atšiaurus.
— Kalbėk.
Sukandu dantis ir atkišu smakrą.
J i puola taip greitai, kad nespėju apsiginti. Ką tik sėdėjo­
me viena priešais kitą, o dabar kunigaikštienė, palinkusi virš
manęs, pirštais gniaužia man gerklę. Smaugia tarsi geležine
letena, vargiai gaudau orą. Suleidžiu nagus ja i į ranką, mė­
gindama išsivaduoti, bet j i dusina mane vis stipriau. Šios m o­
ters jėga begalinė.
 — Paklausyk manęs, —jos balsas švelnus ir drauge grasinan­
tis. — Leidau tau gedėti draugės. Leidau sunaikinti sukneles,
kuriom s įsigyti reikia tarnaitės metinės algos. Leidau nuolai­
džiauti savo silpnybėms ir būti paniurusiai. Ž in au apie visus
tavo jausmus ir poelgius, prireikus galiu viską pakeisti ar nu­
traukti. Bet nepagarbos nepakęsiu. A r aišku?
M ėg in u prabilti, bet iš gerklės veržiasi tik duslus šnypš­
timas. Kunigaikštienės nagai įsminga man į odą, akyse ima
m irgėti žvaigždutės, mano pastangos atplėšti jos ranką vis
labiau silpsta, dilgčioja pirštų galiukai, galvoje pasidaro labai
šviesu, vaizdas darosi m iglotas...
Galiausiai kunigaikštienė paleidžia mane, ir pasaulis skaus­
m ingai išryškėja. Sudrim bu ant fotelio atkaltės, gaudau orą,
gerklė dega. Plaučiai prisipildo oro, godžiai traukiu jį, per tą
godumą net užsikosčiu. Prireikia trupučio laiko, kol vėl galiu
valdyti kūną, rankos ir kojos liaujasi drebėjusios. K a i pakeliu
akis, kunigaikštienė spokso į mane abejingu veidu.
— Aišku? — pakartoja ji.
Silpnai linkteliu.
— T-ta ip , mano ponia, — išspaudžiu.
— Gerai. Dabar klok, ką pasakė Elektrisė.
—Ji sakė... j i sakė, kad pasinaudos savo kūnu valdovui įti­
kin ti, — ištarusi šiuos žodžius, nuraustu.
Kunigaikštienės akys truputį išsiplečia, j i garsiai nusikva­
toja.
— Tikrai? K ą gi, lin k iu ja i kuo didžiausios sėkmės, — m o­
ters veide šmėkšteli keista išraiška, bruožai akim irką tampa
tarsi išsklidę. Paskui viskas grįžta į vėžes, j i dar sykį nusijuo­
kia. — A p sivilk chalatą. Eisim e pas daktarą.
Kambarys susvyruoja man prieš akis.
— Dabar? — mano balsas silpnas ir gargždus.
 — Taip. Dabar.
Rodos, kunigaikštienė nepastebi, kad esu visiškai palūžu­
si. U žsivelku chalatą, mano skrandis, regis, išnyko, o jo vie­
toje atsidūrė širdis. Kūnas Stingus, širdies dūžiai garsiai aidi
ausyse.
Nesitikėjau, kad tai nutiks taip greitai. Esu nepasirengusi.
M u d v i žingsniuojame gėlių koridorium i, paskui atvira
galerija, pilna spalvingų paveikslų. Pasukame į dešinę, pas­
kui į kairę, tada trum pu koridorium i, išmuštu ąžuolo plokš­
tėmis. Jo gale išvystu paauksuotas duris už grotelių su gėlių
ornamentais. Priėjusi arčiau, suvokiu, kad tai liftas. Turėjo­
me to kį ir Pietiniuose Vartuose, tik šis nepalyginti prašmat­
nesnis. Kunigaikštienė atidaro groteles, įeinam e vidun. K a ­
binos grindys išklotos storu m ėlynu kilim u . Kunigaikštienei
paspaudus varinį m ygtuką, durys užsidaro, ir liftas sminga į
tamsą.
Prisišliejusi prie sienos, trokštu išnykti. Pietiniuose Var­
tuose buvom e įtikinėjamos, kad apvaisinimo procedūra ne­
skausminga, bet vis labiau tuo abejoju.
N en o riu nešioti savyje nė vienos kunigaikštienės kūno
ląstelės.
Pirm iausia šviesa užlieja man pėdas, paskui blauzdas, tada
kelius, galiausiai liftas lėtai sustoja.
D urim s atsidarius, išvystu sterilų m edicininės apžiūros
kambarį. Panašus, tik mažesnis, skirtas vienam asmeniui,
buvo ir Pietiniuose Vartuose. Šalia baltai paklotos ligoninės
lovos m atyti padėklas su blizgančiais sidabriniais instrumen­
tais, iš plieninių laikiklių , panašių į daugiaakius sidabrinius
vabzdžius, sklinda ryškios šviesos pluoštai.
Stoviu kaip įkasta. G erklę gniaužia taip smarkiai, kad vos
nuryju seilę.
 — Daktare Blaitai, — pasisveikina kunigaikštienė, čiumpa
mane už rankos ir ištempia iš lifto.
Kam bario kairėje išvystu palinkusį virš stalo vyriškį.
— Laba diena, mano ponia, — taria jis. — Jūs nepaprastai
punktuali.
K aip daugelis mano m atytų gydytojų, daktaras Blaitas
yra pagyvenęs, jo veidas išvagotas gilių raukšlių aplink akis ir
burną. O da gražiai nurudusi, skruostai ir nosis nuberti dau­
gybe šokoladinių strazdanų, keistai jauninančių senstelėjusį
veidą. Juodi plaukai, išm arginti sidabro gijomis, nors ir sušu­
kuoti atgal, vis tiek garbanojasi. Daktaro akys šviesiai rusvos
su žaliu atspalviu, iš jų sklinda šiluma, kokios nesu mačiusi
kitų šios profesijos atstovų akyse. Jis žiū ri į mane kaip į žm o­
gų, o ne kaip į bandymams skirtą laboratorinę kolbą.
— N a, sveika, — taria.
Daktaras man šypsosi. Nežinau, ką m anyti. M an svaigsta
galva, bijau, kad nualpsiu.
V yriškio šypsena išblėsta.
—Jūsų M alonybe, be abejo, paaiškinote surogatei, kad tai
tik pirm inė apžiūra? M ergina atrodo šiek tiek... išbalusi.
Pirm inė apžiūra. Šie žodžiai skamba galvoje, iš palengvėji­
m o nutirpsta kojos.
— Vargu ar tai būtina, — pareiškia kunigaikštienė.
Daktaras papurto galvą.
— M an o ponia, esame šitai aptarę. Sutikote laikytis mano
nurodym ų, aš to griežtai reikalausiu.
Iškart pajuntu simpatiją šiam žm ogui. M an o galva, jos nu­
sipelno kiekvienas, drįstantis prieštarauti kunigaikštienei.
— K ą gi, — nepatenkinta taria ji. — Šįvakar lauksiu jūsų
ataskaitos.
Daktaras nusilenkia.
 — Žinom a, mano ponia.

Kunigaikštienė įlipa į liftą, šis pamažu dingsta iš akių.

Daktaras prabyla tik tada, kai lifto nebematyti.
— Turbūt girdėjai, kad esu daktaras Blaitas, — sako, duoda­
mas man ranką. — Būsiu tave prižiūrintis gydytojas.
Vyriškio ranka švelni ir šilta.
— K u o tu vardu? — klausia jis. Dvejoju. — Viskas gerai, man
gali sakyti.
— Violeta.
— Koks gražus vardas, — pagiria daktaras. — Kas j į tau iš­
rinko?
— Tėtis. D ė l akių spalvos, — atsakau.
Daktaras Blaitas nusišypso.

— Taip, jų spalva itin neįprasta. Anksčiau tokių tikrai nesu

matęs.
— A čiū.

— Iš kokio m okym o centro atvykai?

— Iš Pietinių Vartų.
— A r daktaras Stilas vis dar vyriausiasis gydytojas?
Linkteliu.
—Jis tikras keistuolis. Puikus specialistas, bet... — daktaras
Blaitas papurto galvą. — Tai pradėsim, Violeta? Kaip jau sa­
kiau, tai tik pirm inė apžiūra, bet paprašysiu tavęs nusivilkti
naktinius marškinius. G a li pasilikti apatinius ir, je i nori, užsi­
mesti chalatą.

M an rengiantis, daktaras nusigręžia. Pietiniuose Vartuose

per apžiūras vilkėdavom e vienkartinius chalatus. Pasiūlytasis
daktaro pasiūtas iš baltos kilpinės medžiagos, bet be dirželio.
N ervingai dirsčiodama į padėklą su sidabriniais instrum en­
tais, apsiglėbiu rankomis.
 — Prašau atsisėsti, — sako daktaras Blaitas, rodydamas į
lovą.
Jam pradėjus apžiūrą, truputį atsipalaiduoju. Pietiniuose
Vartuose esu perėjusi daugybę tokių. Daktaras apžiūri mano
ausis, nosį, akis, gerklę, pamatuoja temperatūrą ir kraujospū­
dį, pasižym i duomenis užrašinėje, paskui patikrina refleksus.
U žduoda įprastus nesmagius klausimus apie mėnesinių ciklą.
— A r negavote šių duomenų iš Pietinių Vartų gydytojų? —
klausiu.
Daktaras Blaitas nusišypso.
— N o riu būti visiškai tikras, — atsako jis. Tada vėl kažką
pasižym i užrašinėje ir ima tvirtin ti elektrodus man prie sm il­
kinių, vidinėse riešų pusėse, galiausiai turi atskleisti chalatą. —
A r sutinki?
Nustebusi dirsteliu į jį.
—Jūs pirmasis daktaras, kuris to klausia, — tariu.
Vyras nusišypso ir švelniai pritvirtina elektrodus man prie
šonų, ties kelnaičių linija, paskui vieną ant krūtinės, virš šir­
dies. Atsargiai kilsteli mano kojas vieną po kitos, prispaudžia
elektrodus prie pakinklių, paskui prie pėdų lin k ių , galiausiai
vieną ant sprando ir dar vieną nugaros apačioje.
— Tikriausiai anksčiau tau buvo atlikti tik galvos ir gim ­
dos kom piuteriniai tyrim ai? — klausia jis. Lin kteliu . — Na, aš
būsiu šiek tiek kruopštesnis, nes tu įžengei į kitą... į praktinę
surogacijos fazę.
— A r turėsiu panaudoti galias? — teiraujuosi.
A tlikdam i kom piuterinius tyrim us Pietiniuose Vartuose,
daktarai visada įtraukdavo galių testą.
— Taip, bet nesijaudink. T ik po sykį kiekvienai galiai.
Daktaras nueina prie sienos ir spusteli raudoną mygtuką —
nuo lubų šalia lovos nusileidžia plokščias baltas ekranas. V y ­
ras prisitraukia kėdę, atsisėda ir baksteli į ekrano kampą — šis
nušvinta, lygų paviršių išmargina įvairiaspalviai stačiakam­
piai. Tada daktaras nusuka ekraną nuo manęs.
— Violeta, esi nepaprasta jauna moteris, — sako jis. N ugaliu
norą vartyti akis. Daktaras paliečia ekraną, jo veidą nutvies­
kia geltona šviesa. — Surogatės šimtmečiais glum ina m edikų
bendruomenę, nuo pat pirm ųjų varžytynių. Tikiu o si, žinai
mūsų miesto istoriją?
— K ilm in g ieji vos neišmirė, — kartoju, ką daugybę sykių
girdėjau Pietiniuose Vartuose. —Jų kūdikiai išvysdavo pasaulį
ligoti, išsigimę ir netrukus mirdavo. K a i kurie kilm ingieji iš

viso negalėjo susilaukti palikuonių. N u o išnykim o juos išgel­

bėjo surogatės. Jų galios padėjo išgydyti pažeistas karališkųjų
em brionų chromosomas.
— K aip iš rašto, — taria daktaras Blaitas. — Kilm ingiesiem s
be galo svarbi kraujo linija, bet kai partnerių pasirinkimas
toks menkas... — Vyras paliečia ekraną. — Daktaras O zm ija-
mas Koras, galbūt garsiausias medikas Vienišojo miesto is­
torijoje, pirmasis atrado surogatės. — Šįkart vis dėlto pakeliu
akis į dangų. Apie daktarą Korą mėgo kalbėti visi Pietinių
Vartų gydytojai. Reivena juokaudavo, kad namuose kiekvie­
nas iš jų , ko gero, turi pastatę jam altorėlius. — Koras aptiko
keistą genų mutaciją, būdingą merginoms iš Liūno, skur-
džiausios miesto dalies. Šis atradimas leido kilmingiesiem s iš­
vengti pirm alaikio gim dym o ir susilaukti sveikų palikuonių.
Bet surogačių galios laiduoja ne tik sveiko kūdikio gimimą.
Kiekviena iš jų daro įtaką tam tikram vystym osi aspektui.
Pavyzdžiui, — daktaras pasilenkia prie padėklo ir paima didelį
m ėlyno marmuro gabalą, — pirm oji galia — spalvos keitimas —
lem ia kūdikio išvaizdą.
 Jis paduoda man akmenį, sunkesnį, negu tikėjausi, ir visiš­
kai glotnų.
— Prašau padaryti j į raudoną.
Pirm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis y ra. Antra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trecia, priversti j į paklusti savo valiai.
M intyse sukuriu vaizdą, ir ant lygaus m ėlyno marmuro

paviršiaus atsiranda raudonos linijos. Per akim irką mėlynas

akm uo virsta raudonu. Ima mausti kairį užausį, nejučiomis
pasikasau jį.
— Labai gerai, — sako daktaras Blaitas, dar šį tą paliesdamas
ekrane. — Pirm oji galia susijusi su odos, plaukų ir akių spal­
vą... Si galia paprasčiausia iš trijų. Veikianti tik išvaizdą.
Visad maniau, kad galios lemia vien kūdikio sveikatą.
A pie kitką Pietiniuose Vartuose mums nebuvo pasakojama.
Imu suvokti, kad kunigaikštienės nurodym ai ir dedamos į
mane viltys turi pamatą.

— A r gali sukurti man žvaigždę? — paprašo daktaras Blaitas.

M intyse įsivaizduoju žvaigždę. Suim u m arm uro gabalą.
Pajutę galios apraišką, pirštai ima dilgčioti. A k m u o tampa tą­
sus kaip plastilinas. M a n atgniaužus delną, marmuras atrodo
permatomas kaip stiklas, jis ryškiai raudonas. M intyse atkak­
liai piešiu žvaigždę, akm uo suribuliuoja ir įgyja norim ą pavi­

dalą. Galvos skausmas sustiprėja.

— Puiku, — daktaras vėl kažką pasižym i ekrane. — A ntroji
galia, pavidalo keitimas, kaip pati supranti, lem ia kūdikio su­
dėjimą: kojų ilg į, veido, akių ir nosies form ą. Sykiu ir vidaus
organų išsivystymą, tai itin svarbu kū dikio sveikatai. D ė l šios
priežasties daugelis m oterų labiausiai vertina antrąją galią.
Jis paima iš mano rankų žvaigždę ir padeda ant padėklo.

M ano nugara įsitempia, galvos skausmas darosi aštrus, vos

pakeliamas lyg griausmingas būgnų dundėjimas. Žinau, kas
bus toliau.
Daktaras paduoda man gėlės pum purą tvirtai susiskliau-
dusiais žiedlapiais. Perbraukiu pirštais stiebelį.
— Pražydinti ją? — klausiu, B laitui dar nespėjus nieko pa­
sakyti.
Jis šypsodamasis linkteli. G ilia i įkvepiu.
Gėlė gyvybingum u nė iš tolo neprilygsta citrinm edžiui,
ju k j i jau nuskinta ir netrukus nuvys. Lengvai pinu gyvybės
gijas. Patiriu pažįstamą jausmą, tarsi kas adatomis badytų
akis, tik šįkart skausmą galima pakelti. Pumpuras išsisklei­

džia, pasirodo, tai rožė puošniais tamsiai raudonais žiedla­

piais. M an net nosis nekraujuoja.
Įmetu žiedą į padėklą. K u rį laiką dar jaučiu gėlės gyvybę,
pulsuojančią gyslomis.
Daktaras Blaitas pakelia antakius.
— Kaip jautiesi? — klausia.
Nekreipdam a dėmesio į sopamą galvą, gūžteliu pečiais.
— Gerai.
— Pražydinai rožę greičiau, negu tikėjausi. Labai įspūdinga.
— Pietiniuose Vartuose buvau įvaldžiusi trečiąją galią ge­
riausiai iš visų m okinių, — sakau, nepajėgdama nuslėpti pasi­

didžiavim o.
— Šiuo atveju buvai nepralenkiama ir per varžytynes, — ta­
ria daktaras.
Tim p teliu išsipešusį chalato siūlelį.
— A n o t kunigaikštienės, reta tokių kaip aš.
Blaitas linkteli.
—Ji teisi. K ita vertus, varžytynių numeris skiriamas pagal
visų trijų galių balų vid u rkį. 200-asis numeris buvo vieno­
dai gabus visoms galioms, ju o labiau būdamas tokio amžiaus.
K aip gaila, kad neišnešiojo kūdikio.
Prisim enu D eiliją, man ima peršėti akis.
— A r gerai pažinojai tą merginą? — klausia daktaras Blai-
tas. — Girdėjau, skausmingai reagavai į jos m irtį.
— A r šitai dažnai nutinka? — tyliai klausiu. — Kad surogatės
yra... nužudomos?
Daktaras tvirtai sučiaupia lūpas.
— D ė l to nesijaudink. Kunigaikštienė imsis ypatingą prie-
m onią tau apsaugoti, — Blaitas dar porą kartų paliečia ekra­
ną ir atsikrenkščia. — Trečioji — augimo — galia labai sunkiai
nuspėjama, — toliau kalba jis. —Jei pasiseka, ji paveikia protą,
kūrybingum ą, ryžtą... Taip galima nulem ti vaiko asmenybę.
— Ką reiškia sunkiai nuspėjama? — klausiu. M an svaigsta gal­
va nuo minties, kad galiu pagim dyti kūdikį pagal užsakymą.
— Trečioji galia ne visada veiksminga. G ydytojai nežino,
kodėl kartais kūdikis ateina į pasaulį tokių būdo bruožų, ko­
kių troško m otina, o kitąsyk nutinka visai atvirkščiai, pasitai­
ko nem alonių staigmenų. D ažnai karališkosios šeimos m ote­
rys atsisako pasinaudoti šia galia, nes j i yra nevaldoma. Bet je i
pasiseka, rezultatas gali tiesiog priblokšti. Vis dėlto dažniau­
siai tenkinamasi dviem pirm osiom is galiomis, bijom a rizikos.
— Tai todėl kunigaikštienė nusipirko mane? — smalsauju. —
D ė l to, kad puikiai valdau trečiąją galią?
— A r j i jau kalbėjosi su tavim i apie tai?
Linkteliu.
— Išvardijo man visą sąrašą savybių, kuriom is turėtų pasi­
žym ėti jos kūdikis. Ir vis dėlto nenutuokiu, kaip įgyvendinti
jos pageidavimą, — sakau.
— Kunigaikštienei rūpi ne vien tai, Violeta, — kalba dakta­
ras Blaitas. — Tavo ponia trokšta, kad jos dukra gim tų anks­
čiau už kitas. T ikisi, kad pasitelkusi savo gebėjimus tu gali
išnešioti kū dikį greičiau nei per devynis mėnesius. Ir kad jis
bus labiau išsivystęs už kitus. Tu įstengsi pagreitinti kūdikio
fizinę ir protinę raidą.
M a n sukasi galva.
— K aip greitai, jūsų manym u, galėčiau išnešioti tą kūdikį?
Daktaras sučiaupia lūpas.
— M ūsų tikslas trys mėnesiai. M ėnuo vietoj trimestro.
Trys mėnesiai. Jaučiu, tuoj ištiks isterija.
— Ką? — netikiu savo ausimis. — Tai beprotybė.
Daktaras šypteli.
— Pamatysim.
— K o d ėl apie tai mums nebuvo pasakojama Pietiniuose
Vartuose? Tu riu galvoje, kokią įtaką turi galios.
Daktaras Blaitas šį tą pasižymi, paskui ima atjunginėti
elektrodus.
— Violeta, Pietiniuose Vartuose inform acija nuo jūsų buvo
slepiama. Jums netgi buvo draudžiama žiūrėti į savo atvaiz­
dą veidrodyje. K u o mažiau žinosi, tuo būsi skurdesnė ir len­
gviau valdom a asmenybė.
— T a i kodėl pasakojat man visa tai dabar?
— Nes gyvybiškai svarbu, kad bendradarbiautum. Be to,
su niekuo nepasidalysi savo žiniom is. Esi uždaryta kunigaikš­
tienės rūmuose. Nepalaikysi jo k ių ryšių su šeima ar draugais.
Niekada nepaliksi Brangakm enio, — daktarui Blaitui spuste­
lėjus raudoną mygtuką, ekranas dingsta lubose. — Pagim džiu­
si dukrą kunigaikštienei, būsi sterilizuota ir išsiųsta į Pieti­
nius Vartus ar panašią įstaigą. Ten leisi dienas ik i gyvenim o
galo su kitom is surogatėmis, atlikusiomis savo paskirtį.
Vėl grįžti į m okym o centrą? Vadinasi, visada teks paklusti
kieno nors taisyklėms, nors savo darbą būsiu jau atlikusi.
 — Kunigaikštienė m inėjo, kad kilm ingieji gali turėti tik
vieną berniuką ir vieną mergaitę, — sakau. — A r galiu išrinkti
kūdikio lytį?
— N e, — atsako daktaras Blaitas. — Šitai sprendžia gydytojai.
— K odėl kilmingiesiem s leidžiama turėti tik du vaikus?
— Taip siekiama u žtikrin ti kraujo grynum ą ir, ko gero, jų
sluoksnio išskirtinumą. Vienas vaikas perima giminės titulą,
kitas apvesdinamas ar ištekinamas, kad būtų sudaryta sąjunga
su norimais Namais. Sąjungos čia nuolat keičiasi, — daktaras
atsidūsta ir papurto galvą. — Kunigaikštienė labai nusivylusi
sūnumi, todėl deda daugybę vilčių į dukrą.
Blaitas nusigręžia, o aš vėl apsivelku naktinius. Ausyse te­
beaidi jo žodžiai. Išnešioti kū d ikį per tris mėnesius... Nejaugi
kunigaikštienė tikisi, kad padėsiu ja i savo noru?
 D v y likta s sky riu s

KITĄ R YTĄ, GERD AM A KAVĄ SVETAINĖJE, STENGIUOSI NEGALVO TI

apie pokalbį su daktaru. Ateina kunigaikštienė.

— Eim e su manim, — paliepia ji.

Į galvą šauna tik viena mintis — ji jau vykdo savo suma­

nymą. Vėl vedasi mane pas daktarą Blaitą. Rodos, nepajėgsiu

atsistoti.

— K u r eisime, mano ponia? — pakuždomis klausiu.

Anabelė meta man reikšmingą žvilgsnį, bet aš jo nesu­

prantu. Kunigaikštienė raukosi, tarsi man apskritai nebūtų

leidžiam a klausinėti.

— N o riu tau šį tą parodyti. Stokis.

Linksta kojos. Seku paskui kunigaikštienę iš kambario,

paskui pro atvirą galeriją, manau, kad suprantu, kur lin k

traukiame, ir man ima daužytis širdis. Bet j i pasuka į kitą ko­

ridorių šalia didžiųjų laiptų, ir mano palengvėjimas toks sti­

prus, kad prilygsta skausmui.

 Koridoriaus gale išvystu dvivėres duris, paauksuotos jų
rankenos panašios į sparnus. Kunigaikštienė atsigręžia į mane.
— Daktaras Blaitas nusiteikęs labai optim istiškai — tikisi,
kad galėsi įvykd yti mano iškeltas užduotis. Esu be galo pa­
tenkinta. Todėl pažvelk, —j i plačiu mostu atidaro duris.
U žu o d žiu šiltą medienos, audeklo ir dulkių kvapą su
vos juntam u ananasų dvelksmu. K ai pažvelgiu vidun, man
atvimpa žiauna.
Č ia įrengta koncertų salė. Daugybė kėdžių, apmuštų
raudonu aksomu, eilių driekiasi ik i pat didžiulės scenos. Jai
iš kraštų kabo storos raudonos užuolaidos auksiniais kutais.
Apstulbusi žengiu pirm yn, kojoms grim ztant į vyšninės spal­
vos kilim ą, pirštais braukiu per švelnius sėdynių ranktūrius.
Skliautuotos lubos išpuoštos auksu ir variu, švytintys gaubtai
pripildo patalpą jaukios šiltos šviesos. Viršum parterio įreng­
tas balkonas, aukštyn kyla dar kelios kėdžių eilės. Neįsivaiz­
duoju nuostabesnės vietos griežti, nebent tai būtų Karališkoji
koncertų salė.
Tarsi gavę įsakymą ant scenos pasirodo du liokajai — vie­
nas neša kėdę ir natų stovą, kitas — mano violončelę.
— G ali griežti čia kada panorėjusi, taip dažnai, kaip tau
patinka, — sako kunigaikštienė. — Tikiu o si, pasijusi... laim in­
ga, —jos žodžiai skamba ne pernelyg nuoširdžiai, bet neimu
į galvą. Trokštu paliesti stryką pirštais. Šios salėje turėtų būti
pu iki akustika.
— A r galiu dabar? — paklausiu ir skubiai p riduriu: — M ano
ponia.
— Žinom a, — atsako ji.
Kunigaikštienė išeina, jos vietą užim a Anabelė — matyt,
sekė mums iš paskos. N užingsniuoju kilim u išklotu tarpuei­
liu ir užlipu į sceną.
 Niekada nesu buvusi scenoje. N u žvelgiu tuščias kėdes,
kūnas pašiurpsta iš jaudulio. Tos kėdės žadina didžiulius lū ­
kesčius. Lilės žurnaluose peržiūrėdavau tik koncertų nuo­
traukas. Atsisėdu ir užsim erkiu, keliais suspaudžiu instru­
mentą. Įsivaizduoju esanti Karališkojoje koncertų salėje,
pilnoje nuostabiai pasipuošusių žm onių — visi jie nekantriai
laukia, kol imsiu griežti. G ird žiu šlamant programėles ir ty ­
lom is kuždantis. Vos man pakėlus stryką, triukšmas nutyla.
Žm onės taip laukia mano pasirodymo, kad galiu nu tild yti
salę vieninteliu paprastu judesiu. G riežiu kurantą C-dur, man
baigus, nugriaudi kurtinantys plojim ai. Pasirenku kitą siui­
tos dalį, m oku ją atm intinai, paskui dar vieną ir dar. G riežiu
kelias valandas. Čia, šitoje salėje, galiu apsimesti esanti ne kū­
d ikio nešiotoja, o profesionali muzikantė, tokia pat gerbiama
kaip Stradivarijus Tanglvudas.
Pralinksmėjusi liaujuosi griežti tik vėlyvą popietę. Anabe­
lė ima ploti, didžiulėje tuščioje salėje nuaidi silpnas garsas.
Ja u baigei?
— Šiandien — taip, — atsakau.
Nuostabiai griežei
— Ačiū, - plačiai išsišiepiu. - Tikiuosi, neatsibodo klausytis.
Anabelė nusišypso ir papurto galvą. Paskui paspaudžia
mygtuką, įtaisytą ant sienos šalia mažesnių durelių. Ateina
du liokajai, kad parneštų violončelę su kėde į mano kambarį.
— K ą veiksime dabar? — klausiu, laipteliais nusileidusi nuo
scenos ir priėjusi prie Anabelės. Esu labai susijaudinusi.
G a l pasivaikščiokime ?
— Apžiūrėsim e rūmus?
Anabelė linkteli.
— Su m ielu noru.
* * *
K O N C E R T Ų SALĖ Y R A NE V IEN IN TELĖ ĮSPŪDINGA EŽERO R Ū M Ų PA-

talpa.
Viršutiniam e aukšte daugiausia įrengti darbo kambariai ir
skaityklos. Viena patalpa pilna urnų — Anabelė paaiškina, kad
čia laikom i ankstesnių Ežero kunigaikščių ir kunigaikštienių
pelenai. M an tai atrodo baisu, bet freilina patikina, kad to­
kių kam pelių esama kiekvienuose rūmuose. Šiame aukšte dar
daugiau paveikslais išpuoštų galerijų ir svečiams skirtų kam ­
barių, tačiau Anabelė aprodo man tik pusę aukšto, vengdama
rytin io sparno.
— Kas ten? — klausiu.
Vyrų patalpos
— Aha. Ten miega kunigaikštis?
Anabelė linkteli.
Ir Ganetas
— Teisingai. — Prisim enu gražuolį kunigaikštienės sūnų ir
negalėdama susilaikyti smalsauju: — A r jis dabar rūmuose?
M okykloje, g rįš šįvakar
— A išku, — sukioju suknelės sagą. — Labai gražus, tiesa?
Anabelė išrausta.
Lab ai
Jai du kartus pabraukus šį žodį, sukikenu.
Apatinis aukštas dar labiau panėši į labirintą negu viršuti­
nis. Anabelė parodo man p o kylių salę — grindys išklotos par­
ketu, spindi dideli arkiniai langai. Lubos ištapytos freskomis,
vaizduojančiom is nuostabų žydrą dangų su baltais plunksni­
niais debesimis ir įvairiaspalviais paukščiais. D idžiosios sve­
tainės langai žvelgia į ežerą, plačioje erdvioje galerijoje p ri­
statyta balto m arm uro skulptūrų. Praeiname pro uždarytą
kambarį, iš kurio sklinda nemalonus aitrus kvapas.
— Kas tai per patalpa? — klausiu.
 Anabelė nusivaipo.
Kunigaikščio rūkomasis
— Beje, o kur pats kunigaikštis? — teiraujuosi. — Tu riu gal­
voje, ką jis veikia.
Freilina šypteli.
T a i , ką jam liepia k.
Nusikvatoju.
Galiausiai Anabelė atveda mane į biblioteką, iškart ja su­
sižaviu. D idžiulėje aukštoje patalpoje su vitražiniais langais
nuostabiai kvepia senomis knygomis, klijais ir oda. Prie stela­
žų stovi ilgos medinės kopėčios, paauksuoti įv iji laiptai veda
į balkoną.
Bibliotekos viduryje įrengta atvira erdvė skaitym ui,
aplink m ilžinišką apskritą stalą pristatyta odinių minkšta-
krėslių ir patogių sofų. Pats stalas nusagstytas smulkiais ju ve­
lyriniais dirbiniais, iš pradžių palaikau juos segėmis. T ik p ri­
ėjusi arčiau suvokiu, kad tai herbai. Atpažįstu Ežero Nam ų
herbą — mėlyną apskritimą su dviem sukryžiuotais trišakiais.
— Kas tai? — klausiu.
Karališkieji Brangakmenio N am ai
— V isi šitie? - Č ia šimtai herbų, atskirtų plonais sidabro
apskritimais. Pačiame viduryje puikuojasi Karališkųjų rūm ų
herbo liepsna, vainikuojama karūnos, ir d vi sukryžiuotos ie­
tys. K eturi arčiausiai esantys herbai turėtų priklausyti Įkūrėjų
Namams, bet čia esama daugybės kitų... — Štai kodėl niekad
nesidomėjau pamokomis apie karališkąją kultūrą ir gyvenim o
būdą, - tariu. - Visų karališkųjų namų tiesiog neįmanoma
įsim inti.
Anabelė užgniaužia šypseną ir parodo į vid u rin į herbą.
Eksitas
—Jau žinau, — sakau. — O šie keturi Įkūrėjų Nam ų, tiesa?
 Freilina linkteli ir parodo į kitą apskritimą, apimantį maž­
daug keturiasdešimt herbų.
Pirmosios Pakopos N am ai
Antram e apskritime m atyti gal šimtas herbų.
A n tro ji Pakopa
Išoriniame apskritime herbų daugiausia.
Trecioji Pakopa
— Taip, bet... — rodau į Antrosios Pakopos herbą, blizgantį
raudoną ovalą su dviem sukryžiuotom is baltomis linijom is. —
Jis visai toks pat kaip šitas, — baksteliu į Trečiosios Pakopos
herbą, kurio baltą ovalą kerta dvi raudonos linijos.
Anabelė kilsteli antakį ir papurto galvą, mostelėdama į
Antrosios Pakopos herbą su raudonu ovalu.
Liepsnos N am ai
Tada parodo į Trečiosios Pakopos baltą ovalą.
v
Šviesos N am ai
— N a, gerai, — tariu. — Jei jau tiek žinai, tai kam priklauso
šitas herbas?
D u riu pirštu į sidabrinį apskritimą su dviem besikryžiuo-
jančiom is auksinėmis plunksnom is, priskirtą Pirm ajai Pako­
pai.
K a lv ų N am ai
— K ą gi, lengvas klausimas. K ą pasakysi apie šitą? — paro­
dau į šviesiai žalią stačiakampį su dviem b e sik ry žio ja n čio ­
mis švytinčiom is kreivėmis iš Trečiosios Pakopos.
Šydo namai
Pakratau galvą.
— Pasiduodu. Tu laimėjai.
Anabelė blausiai šypteli.
Paskui vesdama mane pro stelažus rodo, kur sudėtos meno
ir istorinės knygos, meilės romanai, pasakos. N et kelios len­
tynos skirtos m uzikai; nekantriai apžiūriu jų turinį. A ptin ku
senų mėgstamų ir naujų įdom ių kūrinių, degu troškim u juos
pagriežti.
— A r galiu pasiskolinti? — klausiu.
Žinom a
Ištraukiu storą aplanką ir atsisėdusi ant grindų paskleidžiu
aplink natų lapus, m ėginu apsispręsti, kuriuos iš jų pasiimti.
— Kas tu tokia?
M ane išgąsdina plonas spigus balsas. Pakėlusi akis, išvystu
D eilijos laidotuvių dieną rūm ų lange matytą merginą. M ažos
blizgančios jos akutės įsmeigtos į išdėliotus popierius.
— Aš esu... — vos nepasakau, kad Violeta, bet Anabelė iške­
lia savo lentelę. N u tu o k iu , ten parašytas žodis surogate.
— Aha, — mergina reikliai nužvelgia mane, taip kartais
daro kunigaikštienė. — Verčiau sutvarkyk šiuos popierius.
— O kas tu tokia? — klausiu ne per mandagiausiai.
M ergina nusivaipo. Jos smakras ir nosis atsikišę, akys įso­
dintos truputį per arti viena kitos.
— Neprivalau tau prisistatyti. Esi viso labo surogate.
M an iškaista skruostai. Nekreipdam a dėmesio į nepažįsta­
mosios paliepimą, vėl įsigilinu į natas. Akies kam pučiu matau
jos sijono palankus — akim irką j i stovi ir spokso į mane. D ar
plačiau paskleidžiu lapus. Teisę man įsakinėti turi kunigaikš­
tienė, bet ne ši mergiščia.
Jai pasišalinus, pakeliu akis.
— Kas čia tokia? — sukuždu Anabelei.
K . dukterėčia
— R ū m ų viešnia?
J i čia gyvena
— N e per daug m aloni būtybė, tiesa?
Anabelė papurto galvą.
 Tarnai nekenčia jos
Tada freilina prideda pirštą prie lūpų ir m irkteli man. N u ­
sišypsau.
Luktelėjusi dar kelias minutes ir suvokusi, kad prie natų
galiu ilgokai užtrukti, Anabelė parodo į save ir parašo.
M eno knygos
— Gerai, — sakau. — Rasiu tave ten.
Pagaliau atsirinkusi neploną natų pluoštą suprantu, kad
dar labai daug jų lieka neperžiūrėta. Atidedu aplanką į šalį
ir traukiu ieškoti Anabelės. M atyt, pasuku ne ton pusėn, nes
išeinu prie vedančių į balkoną laiptų. Apsigręžiu, žingsniuoju
pro ilgas tom ų odiniais viršeliais eiles, kol atsiduriu priešais
paprastas duris. Jos šiek tiek pravertos. Pro plyšį ant kilim o
krinta blankios auksinės šviesos pluoštas. V iduje girdžiu šna­
rant popierių. Apim ta smalsumo, stum teliu duris.
Išvystu kambarėlį, jo lentynos prikrautos senovinių kny­
gų apšiurusiomis nugarėlėmis ir išblukusių, pageltusių perga­
mentų ritinių. Prie m edinio stalo palinkęs sėdi gerai pažįsta­
mos išvaizdos žmogus.
— Liusjenai! — rikteliu.
Jis pakelia akis ir apstulbsta.
— D ieve mano, — sako, — kokia m aloni staigmena. Bet pala,
tau nevalia būti čia.
Paėmęs už rankos Liusjenas išveda mane iš kambarėlio.
D ar spėju mesti akį į jo skaitytą pergamentą. Lakštas, išmar­
gintas m ėlynom is linijom is ir matmenimis, panėši į kažkokį
planą. K a i vėl atsiduriame didžiojoje bibliotekos patalpoje,
Liusjenas uždaro duris.
— K ą čia veiki? — klausiu.
— Atvykau perduoti žinios šių namų šeimininkei.
— N u o Elektrisės?
 Jis linkteli.
— Ši biblioteka gausiausia Brangakmenyje. Kunigaikštienė
buvo tokia m aloni, kad leido man ja pasinaudoti prieš grįž­
tant į Karališkuosius rūmus, — geros Liusjeno akys surimtė­
ja. — K aip atklydai ik i čia?
Praveriu burną, bet nesumoju, ką atsakyti. Rodos, Liusje-
nas supranta mane.
— Trum pam prisėskim, — pasiūlo jis.
Seku paskui j į į bibliotekos kampą, ten stovi staliukas ir du
minkštakrėsliai. Liusjenas vieną iš jų atitraukia man, jam ant
diržo barkšteli raktų ryšulys.
— Aš ir pati puikiai sugebu prisitraukti minkštakrėslį.
Jis gūžteli pečiais.
— Aš taip įpratęs.
Atsisėdu, Liusjenas įsitaiso priešais mane ir nusega kažko­
k į daiktą, panašų į mažą sidabrinį kamertoną. Jis prispaudžia
pirštą prie lūpų, lengvai barkšteli tuo daikčiuku per stalą ir
paleidžia j į iš rankos. Tasai čiuožteli kelis colius stalo pavir­
šium i, trumpam pakimba ore ir virpėdamas tyliai zvim bia.
— Kas tai? — klausiu.
Daikčiukas lėtai sukasi vietoje.
— Apsauga nuo pašalinių ausų, — paaiškina Liusjenas. —
Gyvendamas Brangakmenyje tiek ilgai, kiek aš, išmoksti būti
atsargus.
— A r seniai esi čia? — ik i šiol maniau, kad Liusjenas gimė
Brangakmenyje.
— N u o dešimties metų.
— Tikrai? Iš kokios miesto dalies kilęs?
Gražus Liusjeno veidas įsitempia.
— Verčiau pakalbėkime apie rimtesnius dalykus. K aip lai­
kaisi?
 — N ė pati nežinau, — prisipažįstu. — Veikiau gerai. Geriau
nei kai kurios surogatės, — prisim enu D eiliją ir man užgniau­
žia gerklę. — A r nors kiek pažinojai ją?
Liusjenui nereikia klausti, ką turiu galvoje.
— Šiek tiek, — liūdnai atsako jis. — Atrodė labai miela.
— Taip, — pritariu, — tokia ir buvo.
— G al mokeisi su D eilija viename centre?
Papurtau galvą.
— Susipažinome tik laukiamajame prieš varžytynes.
Valandėlę abu tylim e.
— Kunigaikštienės darbas, — sukuždu. — Tai j i nužudė mer­
gaitę.
Liusjenas linkteli.
— Žinau.
Priblokšta atsisėdu tiesiau.
— Žinai?
— Buvo nesunku atspėti, — nusivaipo jis.
— A r Elektrisė žino? — mano širdis ima plakti tankiau, už­
plūsta baimė. — A r j i keršys?
Liusjenas patapšnoja man per ranką.
— N e. Tų nuodų neįmanoma aptikti. Elektrisė nieko neį­
rodytų. Užsipuldam a vienus iš Įkūrėjų N am ų, netektų kitų
palankumo. D ė l savo kilm ės j i negali prarasti sąjungininkų,
kuriuos pavyko įgyti. Keršyti būtų pernelyg rizikinga, —
Liusjenas perkreipia lūpas. — Be to, kitais metais Elektrisė gali
vėl nusipirkti surogatę.
— A r Brangakmenyje negalioja jo k ie įstatymai? — klau­
siu. — N eg i niekas nenutuokia, kas dedasi? — Gyvendam a Pie­
tiniuose Vartuose niekada negirdėjau apie žudomas suroga-
tes, nes tokia žinia būtų pasklidusi žaibu.
Liusjenas užjausdamas pažvelgia į mane.
 — Č ia niekam nerūpi surogatės mirtis, —jis nutyla, jo žvilgs­
nis nutolsta, pirštai glosto išraižytą medinį stalo paviršių.
— Vakar buvau pas daktarą, — tariu.
Liusjenas pakelia akis.
— K aip praėjo apžiūra?
— Kunigaikštienė nori, kad jos dukra taptų Eksito sūnaus
sužadėtine.
Jis atsidūsta.
— Taip, kur nenorės. Kaip ir visos kitos neturinčios duk­
terų Brangakmenio kilm ingosios, šiais metais įsigijusios su-
rogates.
— Tačiau kunigaikštienė mano, kad įstengsiu padaryti tai,
ko nesugeba kitos surogatės. Viliasi, kad išnešiosiu kūdikį
greičiau. Kažin kaip paspartinsiu nėštumo eigą. N eg i tai įm a­
noma? A r esi ką nors girdėjęs apie tai?
Liusjenas sustingsta, jo veidas tampa neįžvelgiamas. R o ­
dos, jis labai stengiasi nuslėpti savo mintis.
— Liusjenai, — nustembu, — ar tau viskas gerai?
M udviejų žvilgsniams susidūrus, pamatau, kad jo akys
tamsiai mėlynos.
— Labai norėčiau tau padėti, — Liusjeno balse girdėti toks
nerimas, kad man pasišiaušia plaukeliai ant sprando. — Bet,
rodos, neturiu laiko, nors tikėjausi turįs.
— Laiko kam?
— Viskam pradėti. Įsitikinti, ar galiu pasikliauti tavim i.
— G ali, — pareiškiu atlošdama pečius, tarsi šitaip suteikčiau
savo žodžiams svarumo.
Liusjenas nusišypso.
— Nėm až neabejoju, —jis palinksta į mane. — G aliu ištrauk­
ti tave iš čia, — sušnibžda.
Šie žodžiai tarsi pakimba ore tarp m udviejų.
 — Iš rūmų? — tyliai klausiu.
— Iš Brangakm enio, — atsako jis.
Išgirdę žingsnius už stelažų, abudu pašokame. A kim irks­
niu kamertonas atsiduria prie Liusjeno raktų ryšulio, kaipmat
išvystame Anabelę su stora knyga apie meną rankoje. J i dirs­
teli į Liusjeną ir greitai padaro tūpsnį. Jis atsistoja.
— A k , matau, esi paaukštinta, — taria nusilenkdamas. — Ta­
pai naujosios surogatės freilina?
Išraudusi Anabelė linkteli.
— M am a didžiuojasi tavim i.
Freilina dar kartą linkteli. K a i Liusjenas atsigręžia, mano
širdis daužosi, bet stengiuosi nutaisyti abejingą veidą.
— M alo n u buvo susitikti, 197-as num eri, —jo akyse šmės­
teli tylus pažadas. Paskui jis priduria: — Neabejoju, netrukus
vėl pasimatysim.
K rū pteliu išgirdusi savąjį varžytynių num erį, bet negaliu
atsakyti, nes Liusjenas grįžta į kambarėlį. U žsidaro duris pas­
kui save ir užsirakina.
Anabelė klausiamai žvelgia į mane.
—Jis buvo mano stilistas per varžytynes, — paaiškinu. Jau­
čiuosi sugluminta mūsų pokalbio ir tokios netikėtos jo pa­
baigos. Viena vertus, noriu laukti šiame minkštakrėslyje,
kol Liusjenas pasirodys, ir pareikalauti daugiau žinių. Antra
vertus, esu tikra, kad man draudžiama kalbėtis su ju o . Jei jis
pažadėjo, kad netrukus pasimatysim, man belieka patikėti.
Tu riu būti kantri. — Radau visa, ko reikėjo. Dabar norėčiau
grįžti į savo kambarį.
Atgal žingsniuoju kaip apdujusi.
Ištrūkti iš Brangakmenio.
Liusjenas ką tik pasiūlė man laisvę.
 Tryliktas skyriu s

SEKMADIENIO RYTĄ PABU ND U ANKSTI.

Jau savaitę gyvenu kunigaikštienės rūmuose.

Laisvė. Vis prisim enu šį daug žadantį, bet vylingą žodį
nuo tada, kai bibliotekoje pamačiau Liusjeną. Iki šiol buvęs
bereikšmis, dabar jis man tampa labai svarbus. Visa širdim i
noriu tikėti Liusjenu, viltis, kad yra būdas ištrūkti iš čia, ta­
čiau, vaizduojantis galimą nusivylim ą, mano entuziazmas
blėsta. Kas bus, je i paaiškės, kad Liusjenas meluoja arba klys­
ta, o gal mūsų pokalbis tėra vaizduotės padarinys...
Prisimenu savo šeimą. Sekmadienis yra poilsio diena. Eukas
neis į darbą, Heizelė — į m okyklą. Svarstau, ką jie šiandien veiks.
Kad ir kas tai būtų, viliuosi, jiems bus smagu. Tikiuosi, kad jie
laim ingi. Ką pamanytų namiškiai, išvydę mane, apsuptą tokios
prabangos? Tikriausiai jiems atrodytų, kad irgi esu laiminga.
G al Liusjenas padėtų man grįžti į Liūną? Vėl pamatyčiau
mamą, Heizelė augtų mano akyse. Pati viską spręsčiau. Pati
rinkčiausi, kokio noriu gyvenim o.
 M an būtina vėl pasišnekėti su Liusjenu. Išgirsti patikini­
mą, kad jis kalbėjo rim tai.
Atsisėdu lovoje ir paskambinu Anabelei.
— Ta ig i ko šiandien iš manęs norės kunigaikštienė? — klau­
siu, freilinai padėjus pusryčių padėklą ant stalo.
Stengiuosi kalbėti atsainiai, tarsi tai man nerūpėtų. N e ži­
nau, ar pavyksta.
N ieko
— Nieko?
Anabelė šypsosi.
Praėjusį vakarą buvo pokylis, k. prastai jaučiasi
— Šit kaip, — gurkšteliu kavos. — A r nereikės eiti pas dak­
tarą?
Anabelė papurto galvą.
— Tai ką veiksim?
Ji trum pam susimąsto.
Sodas?
— Č ia yra sodas?
Anabelė šypteli.

ŽODIS S O D A S VISAI NETINKA.

D idžiuliam e užpakaliniam e rūm ų kieme — tikras spalvų

margumynas. M ed žių lapai iš žalių virtę oranžiniais, rau­
donais ir auksiniais. Rudeninės gėlės puošia žvirgždu išpil­
tų takų pakraščius, tarp gėlių įsiterpusios statulos, paukščių
girdyklos ir fontanai. Tolstant nuo rūm ų sienų, aplinka nebe
tokia išpuoselėta, m edžiai tankėja, takeliai užaugę žole. Sodo
viduryje iš bemaž septynių pėdų aukščio gyvatvorių sukurtas
labirintas. M u d v i su Anabele iš pradžių pasiklystame, paskui
žaidžiame slėpynių ir liestynių. Kvatojamės ir vaikomės vie­
ną kitą, kol visiškai uždustame. Labirinto viduryje įrengta
m ilžiniška oranžerija, joje kunigaikštienės sodininkai augina
gėles, kuriom is puošia rūmus. Viduje šilta ir trošku, tvyro
drėgnos žemės ir daugybės įvairiausių gėlių kvapai. Pirštais
braukiu gležnus orchidėjos lapelius, besipuikuojančius vio le­
tiniais, raudonais ir kreminiais atspalviais.
Rodos, kaskart, kai Brangakmenis mane supykdo, sukelia
nerimą ar liūdesį, atrandu jam e ką nors nuostabaus.

KITĄ SAVAITĘ KASDIEN LANKAUSI PAS D AKTARĄ. LIUSJENAS EŽERO

rūmuose nebepasirodo.
Vietoj kunigaikštienės į medicinos kabinetą mane lydi
Anabelė, tai kur kas m aloniau. Kiekvienas susitikimas prasi­
deda taip pat.
— A r tai nutiks šiandien? — klausiu.

Daktaras Blaitas nusišypso ir papurto galvą.

— N e, Violeta, ne šiandien, — atsako jis.

Apžiūros panašios į pirmąją: tikrinam os mano galios,

duomenys fiksuojam i kom piuteriu. Per vieną jų atliekamas
ginekologinis patikrinimas.
Nekenčiu jų nuo Pietinių Vartų laikų. U žm erkiu akis,
krūpteliu nuo šalto skėtiklio prisilietim o ir įsivaizduoju grie­
žianti violončele, mintyse atkuriu natas ir kartoju.
Į savaitės pabaigą galių testai darosi sudėtingesni. Nenuos­

tabu, kad daktaras Blaitas vis daugiau dėmesio skiria augim o

galiai. Pražydinti nuskintas gėles lengva — jų gyvybė silpna,
lengvai pasiduodanti poveikiui. M ažesni augalai, pavyzdžiui,
paparčiai ir piktžolės, irg i nereikalingi didelių pastangų. Su
sodinukais šiek tiek sunkiau. N o rin t, kad jie paūgėtų, rei­
kia eikvoti daug jėgų. Daktaras Blaitas im a skaičiuoti laiką,
per ku rį atlieku užduotį, stebi, kiek kartų, panaudojus augi-
m o galią, iš nosies pasipila kraujas, kaip ilgai galiu dirbti, kol
skausmas tampa nepakeliamas.
Pasibaigus kiekvienai apžiūrai, išgirstu daktaro padėką.
— A čiū tau, Violeta. Ta i buvo labai įspūdinga.
Nesum oju, ką atsakyti į jo žodžius.
Kunigaikštienė laikosi pažado. M ano gyvenimas — išsky­
rus valandas, praleistas medicinos kabinete, — palyginti ma­
lonus. Su Anabelės palyda man leidžiam a vaikščioti po visus
rūmus. Gaunu nuostabaus maisto. Įtariu, kad virėjai žino, ką
mėgstu, o ko ne. Bibliotekoje kasdien ieškau Liusjeno, bet
ten tuščia, nebent atsitiktinai užsuka kokia nors tarnaitė ar
liokajus, kartais kunigaikštienės dukterėčia. M u d v i su Ana­
bele vengiame jos. Sykį matėme Ganetą, bet jis bibliotekoje
neužsibuvo. Anabelė taip skaisčiai išraudo, kad privertė mane
drauge su ja pasislėpti grožinės literatūros skyriuje, kol vaiki­
nas išėjo.
Liepiu sau būti kantriai. Įtikinėju save, kad Liusjenas ne­
būtų man melavęs.
Kartais sėdžiu mėgstamame krėsle svetainėje prie lango
ir žiūriu, kaip į rūmus atvažiuoja ir išvažiuoja autom obiliai.
Anabelė pasakoja, kas tai per svečiai. Dažnai atvyksta Rožės
grafienė — anot Anabelės, patikim a Ežero kunigaikštienės
sąjungininkė. Kadaise Ežero Nam ai buvo sudarę sąjungą su
Akm ens Namais, bet maždaug prieš trisdešimt metų j i iširo,
ir nuo tada tarp jų tvyro neapykanta. T u o galėjau įsitikinti
per pirmąją vakarienę.
— A r žinai, dėl ko kilo nesutarimai? — klausiu.
Anabelė gūžteli pečiais ir papurto galvą.
Tai nutiko po k. tėvo mirties
— Šit kaip. K ie k metų tada buvo kunigaikštienei?

16
 K rū tin ę trum pam persmelkia gailestis. Pasirodo, mes su
kunigaikštiene turim e šį tą bendro — abidvi labai jaunos ne­
tekome tėvų.

K ita dažna viešnia yra raudonplaukė ledi iš Stiklo Nam ų.

Tačiau niekad nebematau jos nėščios surogatės.
M an o svajonė apie pabėgimą tokia viliojanti ir tokia ne­
įtikim a, kad kartais dingteli, jo g viską tik susapnavau. K u o
ilgiausiai puoselėju ją, bet dienos slenka, o Liusjenas nesiro­
do. Ir svajonė ima blankti.

VIENĄ POPIETĘ ANABELĖ ATNEŠA M A N ŠVIESIAI M Ė L Y N Ą APSIAUSTĄ.

— K am jis? — klausiu. — K o gero, atėjo laikas keliauti pas

daktarą.

Anabelė linkteli ir pakrato apsiaustą, prim ygtinai liepda­

ma apsivilkti. U žu o t ėjusios įprastiniu keliu prie lifto, m udvi

šiauresniais laiptais nulipame į pirm ą aukštą. Praeiname pro

p o kylių salę ir atsiduriame prie užpakalinių durų, vedančių į

sodą. Žingsniuojam e tvarkingais takais pro gyvatvorių labi­
rintą ik i ten, kur auga tankūs neprižiūrim i medžiai. Jų lapai
jau pradėję kristi, šakos siūbuoja ir girgžda nuo ankstyvo lap­
kričio vėjo.
Takas baigiasi prie m ilžiniško ąžuolo. Jo kamienas toks
storas, kad galėčiau lengvai pasislėpti ir lik ti nematoma. M e ­
džio vainikas neapkarpytas, lapai pradėję keisti spalvą. V iršu ­
tiniai —jau oranžiniai ir šviesiai geltoni.
— Laba diena, — iš už kam ieno pasirodo daktaras Blaitas.
Jis v ilk i gelsvai rudą kostiumą, ramsčiuojasi lazda su sidab­
rine rankena, kitoje rankoje laiko juodą lagaminėlį. Keista
m atyti daktarą sode, o ne jo kabinete, dar keisčiau - be balto­
jo chalato.
 — K ą veiksime sode? - klausiu.

Daktaras Blaitas linkteli Anabelei, ši padaro tūpsnį ir nu­

skuba taku atgal.

— M atai, Violeta, — atsako daktaras, — šiandien imsimės

ypatingos užduoties. T o k ių įspūdingų galių kaip tavo dar

nesu regėjęs, dar tik pradedu jas tyrinėti. Todėl norėčiau, kad
priim tum iššūkį. Ju k gera turėti tikslą, sutinki?
Susiraukiu nesuvokdama, kur jis suka.
— K ą liepsite daryti?

Šiltas daktaro Blaito žvilgsnis laksto nuo manęs prie ąžuolo.

— Priversk m edį augti, — lyg niekur nieko taria jis.

A k im irką pamanau, kad juokauja. A pžvelgiu m edį: dau­

gybę šakų, kietą susiraukšlėjusią žievę, storas susivijusias šak­
nis, suleistas giliai į žemę. Ąžuolas labai senas.

N iekad nesu dariusi ko nors panašaus.

— Kaip? — klausiu.

Daktaras Blaitas patraukia pečiais.

— Taip, kaip pražydini gėles ir užaugini paparčius.
- B e t ... - atsargiai prieinu prie m edžio. Jis ne tik senas,
bet ir be galo drūtas. R anka perbraukiu šiurkščią žievę. Ša­
lia tokio galiūno jaučiuosi kaip vaikas. Tai ne gležnas bevaisis
citrinm edis dulkėtame užpakaliniam e kiem elyje. Šis medis
įspūdingas.
Įkvepiu pro nosį ir trum pam sulaikau kvapą. Paskui randu
lin k į, kur viena iš plonesnių šakų atsiskyrusi nuo kam ieno, ir
suimu ranka. N u o m edžio dvelkia drėgna žeme ir pūvančiais

lapais.
Pirm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. Antra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trecia, priversti j į paklusti savo valiai.
N ieko nenutinka.
 Šitaip nėra buvę nuo pat pirm ųjų galios pam okų Pieti­
niuose Vartuose.
U žsim erkiu ir susikaupiu.
N agi, Violeta, tu gali tai padaryti, skatinu save.
P irm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. A ntra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trecia, priversti j į paklusti savo valiai.

Ima tvin kčio ti pirštų galiukai. Staiga m intyse išvystu

ąžuolą. Regis, jis neauga, bet ryškiau sušvyti spalvomis, la­
pai im a labiau virpėti. M edis stūkso lauko viduryje, neaprė­
piam oje tuščioje erdvėje, tarp jo šakų švilpauja vėjas. N e n u ­
tuokiu, iš kur atkeliavęs šis vaizdinys, bet netikėtai ąžuolas
atsiliepia.
A ikteliu ir dar tvirčiau įsikim bu į šaką, nenorėdama nu­

traukti ryšio. Iki tol nesu jutusi tokio d idžiu lio energijos
pliūpsnio, tokios pirmykštės visa apimančios jėgos. J i užval­
do mano kūną, pulsuoja savu ritm u. Šio m edžio gyvybė labai
stipri, itin juntama. N eapčiuopiu plonų kaip voratinkliai gijų,
kurias galėčiau traukti ir pinti, randu tik storus įkaitusius ly ­
nus, įsišaknijusius giliai žemėje. Pasiduodu tyrai, nuostabiai
gamtos galiai.

Labai atsargiai mintyse tyrinėju, ar galėčiau atskirti nors

vieną šaką. M edis akim oju pajunta mano ketinim us, nugarą

nudiegia skausmas, burna prisipildo kraujo. Surinku ir par-

krintu ant žemės, gelia ranką, kuria laikiau šaką.
Po m anim i siūbuoja žemė, tarsi iš tolo girdžiu daktaro
Blaito balsą. N u o plūstančio iš nosies į burną kraujo man
trum pam užgniaužia kvapą, apima siaubas. Galiausiai užsiko-
sėju, kūną tąso baisūs traukuliai, susirietusi laukiu, kol praeis
blogumas. Staiga pasijuntu trapi, išsekusi, manyje plasta kita
gyvybė, nors šitai suvokiu tik po kelių akim irkų.
 Ąžuolas stipresnis už mane.
Žem ė liaujasi suktis, aiškiai išgirstu daktaro Blaito žodžius.
— Violeta, ar gerai jautiesi? —Jis paduoda man nosinę.
Atsargiai sėduosi, stengiuosi neprisiliesti prie m edžio.
— Gerai, — atsakau drebančiu balsu. M an plėšia stuburą,
tarsi būtų sulaužytas kiekvienas slankstelis, galvoje tvinkčio­

ja, bet ne taip, kaip įprastai. Tai ne skausmas, veikiau baimė,

lyg mano smegenys būtų ištinusios ir nebetilptų kaukolėje.
Nosis liaujasi kraujuoti. Daktaras Blaitas nušluosto man
veidą, bet gražus Anabelės išrinktas apsiaustas lieka nutašky­
tas rudom is dėmėmis.
— Kas atsitiko? — klausia jis.
Ž iū riu į ąžuolą ir m ėginu įsivaizduoti ju o srūvančią šiltą
gyvybę.
— N ieko, — sakau. — N iek o neatsitiko. Aš nepajėgiu... N e ­
pajėgiu priversti jo augti.
Daktaras Blaitas atsidūsta.
— Aš to ir nesitikėjau. Vis tiek labai gerai.
K a i jis padeda man atsistoti, labai pasipiktinu. Daktaras
pirm ąkart nepasakė, kad pasirodžiau įspūdingai. Netrokštu
pagyrų, bet šiuo atveju esu tikrai jų verta.
— Daktare Blaitai! — taku prie mūsų atskuba Kora, jai ant
kulnų mina Anabelė.
— Laba diena, Kora, — mandagiai pasisveikina daktaras.
— Kunigaikštienė nori tuoj pat m atyti surogatę, — taria
Kora.
— Žinom a, šiandien testą jau atlikome.

Žvilgtelėjusi į iškruvintą mano apsiaustą, Kora sučiaupia

lūpas.
— N u sivilk , — paliepia.
 Paduodu apsiaustą, o j i perduoda j į Anabelei. Apžvelgusi
mano aprangą, Kora susiraukia.
— Kas nors ne taip? — klausiu.
N etu riu priekaištų savo drabužiams — v ilk iu paprastą tam­
siai m ėlyną suknelę siauromis petnešėlėmis ir dukslų pilką
kašmyro m egztinį.
Kora atsidūsta.
— Bus gerai, nėra laiko persirengti. Eim e, — j i atsigręžia į
Anabelę. — Išvalyk apsiaustą.
T o ji linkteli.
K ora palydi mane į didžiąją svetainę, joje vyrauja m ėlyna
ir sidabrinė spalva. Kunigaikštienė įsitaisiusi ant sofos, duk­
terėčia sėdi šalia. J i paniurusi, pilkšvai šviesūs plaukai susegti
į paprastą kuodelį. Išvydusi mane, mergina prisim erkia.
— N a, štai ir ji, — taria kunigaikštienė.
Pastebiu svetainėje dar dvi moteris. Viena neabejotinai
kilm ingoji, jos suknia iš brangaus kreminės spalvos satino,
ausyse kabo deimantų auskarai, makiažas ryškus. A n troji yra
surogate. K ilm in g oji ant riešo segi apyrankę, vienas dailios
grandinėlės galas prisegtas prie apyrankės, kitas — prie sidab­
rinio surogatės antkaklio.
N u o pavadėlio vaizdo man sugniaužia paširdžius.
— Ši surogate man pagimdys nepaprastą dukrą. Ji bus tokia
išskirtinė, kad pranoks visus kitus vaikus, — kalba kunigaikš­
tienė. — Tinkam iausia pora busimajam valdovui. Patikėk, są­
junga su m anim i bus labai naudinga Liepsnos Namams tiek
reputacijos, tiek turto atžvilgiu.
Tikriausiai viešnia yra Liepsnos Nam ų ledi. Jai priklauso
pieninė, kurioje dirba Eukas. Staiga prisim enu brolį, kaip per
paskutinę vakarienę jis gyrė Liepsnos Nam us, nes jų savinin­
kai gerai rūpinasi samdiniais.
 M an o akys vėl krypsta į pavadėlį.
Liepsnos N am ų ledi skeptiškai nužvelgia mane nuo galvos
ik i kojų.
— N a, nežinau, Peria. K aip gali būti tokia tikra?
— G aliu.
— O kaip Akm ens ir Svarstyklių Nam ai? Šiais metais ir
juose gims dukros. Ta ig i beveik visos kilm ingosios įsigijo
surogates, nes jom s trūksta dukterų. Galiausiai ir aš pati šiais
metais turėsiu dukterį, tik nepuoselėju v ilčių , kad ši tiktų
Eksito sūnui į sužadėtines. V is dėlto daugelis kilm ingųjų to
tikisi. Iš kur tokia savikliova, kad Eksitas su Elektrise pasi­
rinks taviškę? — Liepsnos N am ų ledi ūm iai atkreipia dėme­
sį į kunigaikštienės dukterėčią. — Be to, j i ne visai karališko
kraujo. N en o riu , kad mano sūnus vestų nelygią sau m ergi­
ną. G al mūsų brangusis Eksitas ir gali pakęsti gėdą, bet mano
N am ai...
— M an o dukterėčios gyslomis teka Ežero N am ų kraujas, —
atkerta kunigaikštienė. J i kalba nežiūrėdama į merginą. —
D uosiu ja i didelį kraitį.
— O kaip mano reputacija? - klausia ledi. — Ji bus aki­
m irksniu sutepta. V isi žino, kad Ežero Nam ai nebe tokie, ko­
kie buvo anksčiau.
Kunigaikštienė tvirtai sučiaupia lūpas.
— K ą turi galvoje?
Liepsnos Nam ų ledi greitai mėgina ištaisyti akibrokštą.
— T ik tai, jo g niekam ne paslaptis, kad Karališkieji rū­
mai palankūs Akm ens ir Svarstyklių Namams. G albūt Ežero
Nam ų įtaka šiek tiek susilpnėjusi. Sužadėti tavo dukrą su bū­
simu valdovu gali būti sunkiau, negu manai.
Ž in g teliu atgal, nes nuo smulkutės kunigaikštienės sklin­
da šaltis. Liepsnos Nam ų ledi nervingai siurbčioja arbatą. Pa­
ėmusi nuo padėklo sausainiuką su glajumi, kunigaikštienė
ima sukioti j į tarp pirštų.
— Patikėk manim, Safyre, Ežero Nam ai neprarado savo
galios. Jei tau reikia mano įtakos įrodym ų, būsiu laim inga
galėdama jų pateikti, — kunigaikštienė pam irko sausainiuką į
arbatą ir atsikanda m ažytį kąsnelį.
— N e, nebūtina to daryti, — išpyškina viešnia. — Aš neturiu
omenyje... T ik manau... kad esama bėdų dėl Ganeto...
— Tau kelia rūpesčių mano sūnus?

— N agi, Peria, neapsimetinėk, kad nepastebi jo elgesio.

K iekvieną mėnesį laikraščiai aprašo naują jo sukeltą skandalą.
Jis yra toks... toks... — ledi niekaip neranda tinkam o, bet ne­
įžeidžiančio žodžio, — nenuspėjamas.
Kunigaikštienė kreivai šypteli.

— K ą gi, ko vertas gyvenimas be trupučio jaudulio.

— Bet kalbų, kad tau sunku rasti jam žm oną, vis gausėja.
A r nevertėtų pirm iau apvesdinti Ganeto, o tada ieškoti vyro
dukterėčiai?
— Safyre, — rūgštokai taria kunigaikštienė, — esu sujau­

dinta, kad esi tokia neabejinga mano šeimos gerovei. Bet šių
N am ų valdovė esu aš ir tvarkausi, kaip man reikia. Dabar su­
sitikom e aptarti ne mano, o tavo sūnaus ateities.
Kunigaikštienė ūm iai atsistoja ir žingteli prie manęs.
— Pirm iau neleidai atsakyti į tavo klausimą, tad leisk dabar.

Smalsavai, kaip galiu būti tokia tikra, kad ši surogate pagim ­

dys man nepaprastą dukterį, — paėmusi už rankos, kunigaikš­
tienė nuveda mane prie šoninio staliuko, kur tarp krištolo
skulptūrėlių auga nedidelė ilgastiebė vazoninė gėlė šviesiai
žaliais lapais ir mažais širdies pavidalo žiedeliais, ir reikliai pa­
žvelgia į mane. — N agi, — ragina, — priversk ją augti.
 Sugniaužiu kumščius. K aip bjauru rodyti savo galias šioms
moterims, lyg būčiau dresuotas gyvūnas. Ju k prieš valandėlę
sode vos neužspringau savo pačios krauju. Jaučiuosi silpnai,
ąžuolo gyvybė dar neišsivadėjusi iš mano kraujagyslių, oda
dega ir dilgčioja. Tačiau kunigaikštienės akyse matau įspėji­
mą —jeigu nepaklusiu, būsiu nubausta.
G riebiu augalėlį už stiebų, kelis nulaužiu, pabyra žiedeliai.
Pirm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. Antra, įsivaizduoti j į

mintyse. Trečia, priversti j į paklusti savo valiai.

Vis dar jaučiu savyje ąžuolo gyvybę — ir augalėlis tarsi
sprogsta.
Sustorėję stiebai lipa sieninėmis lentynom is, šluodami ant
grindų porcelianines lėkštes ir stiklines figūrėles. Liepsnos
Nam ų ledi pašoka ir im a trauktis atatupsta, sykiu tempdama
ir surogatę. Išpūtusi akis kunigaikštienės dukterėčia prisi­
spaudžia prie lango.
Gėlė auga toliau.
Jos stiebai kopia auštyn ir niokoja kitas lentynas. Veidrodis
dūžta į šukes, nuo sienos nukrinta paveikslas, dalis rėmo lū ž­
ta, knygos nuo lentynų atsiduria ant grindų. Pirm ąsyk gy­
venime nenoriu tram dyti savo galios. Trokštu sugriauti šiuos
rūmus ik i pamatų. M an o pyktis įkvepia augalui dar daugiau
gyvybės, man dega galva, plaukai kibirkščiuoja energija.
Kunigaikštienė stovi kaip įkasta, reikia pripažinti jos gar­
bei. Galiausiai liepsna užgęsta, augalas liaujasi augęs. Atitrau­
kiu ranką nuo stiebo ir nuryju gerkle kylančią tulžį. Sprando

ir nugaros skausmas virsta maudim u.

Kunigaikštienė atsigręžia į Liepsnos N am ų ledi.
— Patenkinta? — klausia.
Pasigirsta beldimas į duris.
 — Trum pam atsiprašysiu, — taria kunigaikštienė, imdama
mane už rankos.
A kim irką dirsteliu į kitą surogatę ir suprantu, kad mer­
gina bijo manęs. K aip keista. Šypteliu lik im o draugei, o j i
sustingsta ir nudelbia akis. Kunigaikštienė išsiveda mane pro

duris.
— Taip, taip, taip, taip... — sako ji, kai koridoriuje išvysta­
me Korą. - Tai buvo... švelniai tariant, įspūdinga. Tikriausiai
turėčiau pakelti daktarui B laitui atlyginim ą. M aniau, Safyre
nualps. Juk iš tikrųjų ji... nekvaila moteris, — kunigaikštie­
nė atsidūsta ir persibraukia kaktą atpakalia ranka. — Šie rei­
kalai išvargino mane, Kora, — pasiskundžia ji. — Rodos, šiuo
metu nieko daugiau neveikiu, tik ieškau vyro dukterėčiai ir
žm onos sūnui. N ežinau, kuris iš jų kelia daugiau bėdų, — ku­
nigaikštienė atsigręžia į mane. — D žiaukis, kad neturėsi savo
vaikų.

K rūpteliu. Ji taria šiuos žodžius taip nerūpestingai, lyg

būčiau pati taip nusprendusi. Vis dėlto galimybė rinktis iš
manęs buvo atimta.

— Kaip sekasi derybos, mano ponia? — klausia Kora.

— Kaip ir tikėjausi — siaubingai, — atsako kunigaikštienė. —
A r jau atvažiavo?
— Taip, mano ponia.
— Tikiu osi, vertas tokių pinigų. M an o jaunystėje jie buvo
ne tokie brangūs.

— Esu tikra, kad liksite ju o patenkinta, mano ponia.

Kunigaikštienė vėl atsidūsta.

— Tu riu grįžti į svetainę. A teik manęs pakviesti po trijų

m inučių, pasakyk, kad turi svarbią žinią. Derybos dar ne­
baigtos, bet ilgiau nebeištversiu.
 — Suprantu, mano ponia.
— Ir liepk virėjams paruošti ja i kokį nors ypatingą skanės­
tą, — kunigaikštienė mosteli mano pusėn. —Ji to nusipelnė.
v
— Žinom a, mano ponia.
Kunigaikštienė grįžta į svetainę, Kora atsigręžia į mane.
— Tuoj pat grįžk į savo kambarius, - trum pai paliepia.
— Gerai.
Freilina linkteli ir nuskuba koridorium i.
D ar valandėlę lukteliu. Pirm ąsyk nuo atvažiavimo į šiuos
rūmus lieku viena.
 Keturioliktasskyrius

D ROŽIANT KORIDORIUMI, KURIS BAIGIASI PRIE POKYLIŲ SALĖS,

mano pulsas padažnėja.

N o riu viena apžiūrėti šiuos rūmus, pati nuspręsti, kur eiti
ir ką pamatyti. Kelios tarnaitės šluosto atsiveriančius į sodą
langus. Glaudžiuosi už durų, kad nepastebėtų manęs.
Žingsniuoju pro žiemos sodą, pereinu skulptūrų galeriją
ir didžiąją fojė. Nem alonus kvapas įspėja, kad pasiekiau ku­
nigaikščio rūkom ąjį. Išgirdusi žemus balsus ir sunkius žings­
nius, šmurkšteliu į nedidelę studiją. Pro durų plyšį išvystu
porą sargybinių, traukiančių bibliotekos link. Lūkuriuoju,
kad įsitikinčiau juos nuėjus, tada mano žvilgsnis nukrypsta į
nedidelį kunigaikštienės portretą pusapvaliais rėmais. Jis pa­
statytas ant apskrito stalo.
Nejučiom is mintyse iškyla vaizdas. Ištiesiu ranką ir palie­
čiu kunigaikštienės skruostą pirštu.
Pirm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. Antra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trečia, priversti j į paklusti savo valiai.
 Švelniai rusvą kunigaikštienės odą išvagoja bjaurios žalios
linijos. N iekad nesu keitusi spalvos kokiam nors tikslui. N o ­
romis nenorom is turiu pripažinti, kad apsilankymai pas dak­
tarą tikrai stiprina mano galias. V ypteliu — dabar kunigaikš­
tienės veidas atitinka jos elgesį.
Žinau, kad tai pavojinga, bet nusprendžiu palikti sugadin­
tą portretą kaip atm inim o dovaną šiuose prabangiuose rū­
muose.

Vėl ištykinu į koridorių, praeinu biblioteką, pasuku į kai­

rę, paskui į dešinę. Prasmukusi pro valgom ąjį, atsiduriu dar
nematytame stikliniam e koridoriuje, jungiančiam e didįjį
rūm ų pastatą su rytin iu sparnu.
Iš pradžių šis atrodo niekuo nesiskiriantis nuo kitos dalies.
Tačiau kuo toliau einu, tuo kuklesnį matau interjerą. K o ri­
dorių sienos išdažytos, o ne išklijuotos apmušalais, spalvos
blankios: pilkšvo smėlio, rausva, violetinė. A n t sienų kabo
išskydę peizažai paprastais rėmais.
Budriai dairydamasi drožiu toliau. T y la kelia nerimą, ro­
dos, mano žingsniai aidi labai garsiai.
— ...vis tiek manau, kad tai nesąžininga.
Netikėtai išgirdusi merginos balsą, krūpteliu.
— Žinau, M ere, bet tu nieko negali padaryti, — atsako kita
mergina.
Nesuprantu, iš kur sklinda balsai. Žvalgausi užuoglaudos.
Paklebenu duris kairėje, bet jos užrakintos. Dešinėje — irgi.
— N ebylė dvejais metais jaunesnė už mane. Tai aš turėjau
būti paskirta surogatės freilina.
Nebylė. Jos kalbasi apie Anabelę.
Skubu koridorium i atgal, klebendama visas duris, bet jos

užrakintos.
 — Galbūt ta surogate ilgai netvers, — svarsto antroji mer­
gina. — Elektrisės surogate jau mirė, kelios kitos irgi. K u n i­
gaikštienė antrąsyk tikrai nesirinks tos pačios freilinos.
Balsai artėja. Norėčiau grįžti tuo pačiu keliu, bet, tiesą sa­
kant, nežinau, kur atsidūriau nei iš kur atėjau.
— Girdėjau, ši surogate ypatinga. Kunigaikštienė jai patai­
kauja. Vis svarsčiau, ar j i išvis kada nors nusipirks surogatę.
D evyniolika metų eidavo į varžytynes ir grįždavo tuščiomis
rankomis.
Trum pam stabteliu. Aišku, tarnaitės šnekasi apie mane,
bet klysta. Kunigaikštienė tikrai nepataikauja man.
— A r esi ją mačiusi? — klausia antroji mergina.
Dabar jau girdžiu jų žingsnius. Priėjusi koridoriaus galą,
pasuku į šoną, bet ten aklavietė. A tsiduriu spąstuose. Nebent
pavyktų atidaryti kurias nors iš dvejų durų.
— Sykį, kai valiau biblioteką. Jos akys labai keistos spal­
vos, — sako mergina, vardu M erė.
Spusteliu pirm ųjų durų rankeną — užrakintos.
— Šitai jau girdėjau. A r graži?
Drėgnais nuo prakaito delnais siekiu antrųjų durų ranke­
nos — negaliu būti nutverta. Kaip pasiaiškinsiu, kokią išgalvo­
siu priežastį, kad esu čia viena, be palydovės?
Prašau, prašau, prašau atsidaryti, m eldžiu.
Rankena pasisuka. A kim irką sustingstu. Paskui įpuolu į
kambarį ir paskubomis tyliai uždarau duris.
G irdžiu , kaip šiugžda sijonai, kaukši batų kulniukai.
Laukdama praeinant m erginų, prisispaudžiu prie durų...
— Iš kur man žinoti, ar graži? Gerai neįžiūrėjau. Nesu jos
freilina, — Merės balsas skamba visai čia pat.
— Bent jau Karneolė netrukus ištekės. Tada mums daugiau
nebereikės tenkinti jos įgeidžių.
 — Tos vedybos bus ne taip jau greitai, — prunkšteli M erė.
Žingsnių aidas silpnėja. K a i j i vėl prabyla, žodžiai atsklinda iš
toli: — A r girdėjai apie...
Tarnaitės nueina.
Garsiai iškvepiu orą, priglaudžiu kaktą prie durų, ranką
dedu ant širdies, tikėdamasi nuram inti.
— A k , Violeta, — sukuždu. — K o kia tu kvaiša. Daugiau nie­
kad šitaip nedaryk.
Ir praplium pu isteriškai kvatotis, iš palengvėjimo atsipa­
laiduoju. Atsigręžusi matau, kad esu nedidelėje svetainėje.
Priešais mane dar vienos durys, kambaryje stovi sofa su liū to
letenomis, prie jos žemas kavos staliukas. Pro pusapvalį lan­
gą ant sienos krinta vėlyvos popietės saulės spinduliai, čia pat
kabo aliejum i tapytas vyro su žaliu m edžiotojo švarku ir gra­
žiu šunim i portretas.
Bekikenant, durys priešais mane atsiveria.
Širdis vos neiššoka pro gerklę, net užspringstu. Nėra laiko
ieškoti slėptuvės. Į kambarį įeina žmogus, ir staiga man daro­
si nebesvarbu, kad neturiu kur slėptis. Nepajudėčiau net labai
to norėdama, apimta svaigulio.
A n t slenksčio stovi vaikinas, veikiau jaunas vyras — duo­
čiau jam maždaug tiek pat metų, kiek kunigaikštienės sūnui.
Jis aukštas, lieknas, susitaršiusiais rudais plaukais ir valingu
smakru. Vaikino lūpų kam pučiai kilsteli, tarsi mėgindami
nuslėpti šypseną. Vieną ranką jis laiko kelnių kišenėje, marš­
kin ių apykaklė prasegta.
M ane sukausto pilkšvos ar žalsvos jo akys. N u o tada, kai
atvykau į Brangakm enį, tokiu žvilgsniu į mane nėra žiūrėjęs
nė vienas žmogus — lyg laikytų mane mergina, žm ogum i, o
ne surogate. Negana to, nuo tokio žvilgsnio pasijuntu besvo­
rė, apima keistas jaudulys.
 — Sveika, — taria vaikinas.
Jo balsas švelnus, melodingas, mielesnis už bet kokio ins­
trum ento skambesį. Palyginti su ju o , mano violončelės gar­
sas šaižus.
Vaikinas klausiamai žvelgia į mane. N enutuokiu, ką kal­
bėti.
— Negirdėjau, kaip įėjai, - galiausiai taria jis. - Atsiprašau,
kad priverčiau laukti.
Apstulbusi spoksau. Vaikinas plačiai nusišypso, o aš im u
žiopčioti, man trūksta oro.
— N ieko baisaus, kad nerviniesi. Ju k gyveni čia neilgai. Iš
pradžių Brangakmenis gali priblokšti.
Vargais negalais linkteliu, bet tai vis geriau negu niekas. Iš
kur jis žino, kas aš tokia?
Vaikinas uždaro duris, pro kurias įėjo į svetainę. Staiga
kambaryje pasidaro ankšta.
— G al prisėstum? — m aloniai siūlo man.
Kažin, ar įstengsiu pajudėti, mano lūpos, rodos, susikli­
javusios. Norėčiau ką nors atsakyti, bet protas neveikia. T e­
galiu vėpsoti į nepažįstamąjį, gėrėtis grakščiais jo judesiais,
dailiai išlenktomis lūpom is, nuostabiomis nei pilkšvom is, nei
žalsvomis akimis. Vaikinas nusikvatoja. Rodos, man sprogs
širdis, imsiu ir uždusiu.
— Ž in a u , kad anksčiau nesi turėjusi palydovo, bet m a­
nęs gali nesivaržyti. Viskas kuo puikiausiai. A tvyk a u čia
dėl tavęs.
M an pabunda viltis, sušildo krūtinę, pasiekia net kojas. Jis
atvyko dėl manęs?
— Kodėl? — vos prašvokščiu ir išraustu, susigėdusi savo balso.
Vaikinas patenkintas, gavęs bent tokį mano atsakymą.
— A r motina tau nieko neaiškino apie palydovus?
 Papurtau galvą.
— Vis dėlto esu tikras, kad ku ri nors tavo draugių turėjo
palydovą.
A kim irką pamąstau.
— A r visi palydovai... atrodo kaip tu?
Vaikinas vėl nusikvatoja, šįkart dar garsiau.
— G al ne visai taip, bet panašiai.
— Tada ne, — atsakau. — T ik ra i ne.
Jis užsigalvoja.
— G al atsisėskim?
— H m m , gerai, — eidama prie sofos, blauzda užkliudau ka­
vos stalelio kampą.
— A r neužsigavai? — klausia palydovas.
— N e, — išspaudžiu, stengdamasi nekreipti dėmesio į skaus­
mą kojoje.
Pasijuntu tikra kerėpla, tarsi mano kojos ir rankos būtų at­
skirtos nuo kūno ir visiškai neklusnios.
— G al papasakok ką nors apie save? — prašo jis.
Neprisim enu, kada esu girdėjusi to kį pasiūlymą.
— Kas tave domina?
Vaikinas atsilošia, užmeta ranką ant sofos atkaltės. Esu už­
burta jo kūno, dailių plaštakų ir rankų, šviesios odos, po ku­
ria m atyti stangrūs raumenys. Trokštu, kad atslūgtų skruostų
raudonis, kad galėtume atidaryti langą.
— Bet kas. Viskas. K ą labiausiai mėgsti?
— Aš... mėgstu groti.
— Tikrai? — vaikino akys sužimba. — K o k iu instrumentu?
— G riežti violončele.
—Ji man irg i labai patinka, — vaikinas nusišypso. — Pra­
ėjusiais metais Karališkojoje koncertų salėje girdėjau grie­
žiant violončele Stradivarijų Tanglvudą.
 Staiga mano susidrovėjimas dingsta.
— Tikrai? M atei j į gyvą? Klauseisi griežiant?
— K aip suprantu, esi jo gerbėja.
— Gerbėja? Stradivarijus Tanglvudas yra talentingiausias
šio amžiaus violončelininkas! Jis yra... T u riu galvoje, niekas
kitas negali... — neįstengiu suregzti sakinio. Gerbėja — be galo
lėkštas žodis. Pietiniuose Vartuose, klausydamasi Tanglvudo
įrašų, vos nepribaigiau gram ofono. Jis buvo mano įkvėpėjas.
— Stebiuosi, kad nebuvai tame koncerte, — sako vaikinas. —
Jis buvo nuostabus.
— N ė kiek neabejoju. A r Stradivarijus griežė menuetą
d-m oll?
Vaikinas nušvinta.
— Taip. N ors aš labiausiai mėgstu preliudą G -du r. Žinau,
jis gana lengvas, bet...
— M a n irg i labai patinka šis preliudas! — sušunku taip gar­
siai, kad vaikinas šiek tiek apstulbsta. — Tai pirmasis kūrinys,
kurį išmokau griežti, — priduriu jau ramiau.
— G albūt po kelių mėnesių Tanglvudas vėl koncertuos
Brangakmenyje. Norėčiau nusivesti tave. N ors turiu prisipa­
žinti, kad teikiu pirm enybę R id u i Pelingui.
M an atvimpa žiauna.
— R id u i Pelingui? Juokauji? Pelingas nė iš tolo neprilygsta
Tanglvudui! N e i technika, nei stilium i. Nesugeba perteikti
kūrinio esmės ir yra toks pat jausmingas kaip durų ranke­
na... — Šiais argumentais remdavausi Pietiniuose Vartuose,
kai kildavo ginčas su m uzikos m okytoja. — T a i tarsi lyg in ti
nugludintą deimantą su kvarco gabalu.
Vaikinas nusijuokia.
— D a r nesu sutikęs m erginos iš Banko, taip mėgstančios
ir išmanančios m uziką, — jis atsargiai atkiša ranką ir pirštų
galiukais paglosto man skruostą. — N ekantrauju geriau pa­
žin ti tave.
Širdyje kyla sumaištis, j i ima plakti kaip pašėlusi. Susitel­
kiu į švelnų vaikino pirštų prisilietim ą prie mano veido, nuo
jo nukrečia keistas šiurpas, gyslomis pasklinda karštis.
Lyg per m iglą prisim enu vaikino žodžius.
— K ą turi galvoje, vadindamas mane mergina iš Banko?
Jis atitraukia ranką, žvilgsnis darosi įtarus.
— K odėl klausi? Ju k esi kilusi iš Banko.
N usivylim as smogia man į krūtinę, akys niaukiasi, ne­
beįžiūriu spalvų. Žinom a. Turėjau susiprotėti. Jis laiko mane
kita. M a n nedera būti čia.
Vaikinas atidžiai žiū ri man į veidą.
— Tai tu ne iš Banko?
Papurtau galvą, mano gerklė išdžiūvusi.
— Iš Liū n o, — šiaip ne taip sukuždu.
Vaikinas pašoka, lyg būčiau trenkusi jam elektra.
— N e, —jis pamažu purto galvą. — N e, — suima nosies per­
tvarą nykščiu ir sm ilium i. — T ik nesakyk, kad esi surogate.
Šie žodžiai užgauna kaip antausis. K a i vaikinas vėl pažiūri
į mane, jo žvilgsnis pasikeitęs. Suvokiu, kad dabar jis mato
mane kaip ir visi kiti, svarbu mano paskirtis, o ne aš pati. Vai­
kinas išvis daugiau nebelaiko manęs žm ogum i.
Nepajėgiu nuslėpti jausmų. Jaučiu, kad veidas išduoda
mane, atskleidžia jam , kad su m anim uždrausta bendrauti,
kad esu pavojinga, ir nuo manęs reikia laikytis atstu.
— K ą čia veiki? — sušnypščia vaikinas, dairydamasis aplink,
tarsi kas nors m udu stebėtų.
- A š ... aš...
Jis griebia mane už rankos.
— T u ri išeiti. Tuoj pat.
 Staiga pasigirsta beldimas į duris, vedančias koridoriun.
A b u d u sustingstame, mūsų veidai iškreipti panikos.
— Valandėlę, — taria vaikinas ram utėliu balsu, nors m u­
dviejų padėtis siaubinga.
Jis prideda pirštą prie lūpų, nutempia mane prie spintos,
įstum ia vidun ir uždaro duris. Č ia tamsu ir dvelkia ru tu liu ­
kais nuo kandžių. Žem ai pasilenkiu ir prikišu akį prie rakto
skylutės.
Vaikinas persibraukia plaukus ranka, pasitaiso marškinius
ir atidaro duris.
— Sveika, — taria taip pat m aloniai ir nerūpestingai, kaip
pasitiko mane.
— Laba diena, — iškart atpažįstu laibą spigų kunigaikštienės
dukterėčios balsą.
Negali būti. Nejaugi jis čia atvyko dėljos?
— M ano teta šiuo metu prastai nusiteikusi, — toliau kalba
mergina. — Todėl atsiprašau, kad vėluoju.
— N ieko baisaus, — nuoširdžiai patikina vaikinas. — Prašom
užeiti.
Šmėsteli tamsiai raudonos suknios kraštas, bet pačią mer­
giną man užstoja palydovas, darantis duris.
— G al ko nors išgertum? — klausia jis.
-N e .
Vaikinas pasitraukia nuo durų, nebematau jo . A bu ilgokai
tyli.
— A r pagaliau kalbėsi su manim? - aikštingai klausia ku n i­
gaikštienės dukterėčia.
— Kaipgi. Žinom a. Labai atsiprašau. G al papasakok apie
save?
Išgirdusi, kad vaikinas jos klausia to paties, ko klausė ma­
nęs, nusipurtau iš pasibjaurėjimo.
 — O tu neketini pasakyti man ko nors gražaus? Visos mano
draugės, turinčios palydovus, tvirtina, kad šie nuolat giria jų
grožį.
— T u labai graži.
Jei nebūčiau be galo susitelkusi į jų pokalbį, tikriausiai ne­
išgirsčiau lengvos dvejonės vaikino balse.
Sušlama sijonai, mergina atsiduria mano akiratyje. N en o ­
romis pajuntu pasitenkinimą, kad j i tikrai ne gražuolė.
— Eikš čia, — paliepia kunigaikštienės dukterėčia, o aš su­
kandu dantis. M an nepatinka jos balsas. Vaikinas vėl pasirodo
mano akiratyje. — D ar niekad nesu turėjusi palydovo.
— Žinau. Teta lin k i tau kuo geriausios ateities, todėl nu­
samdė mane.
M ergina prunkšteli.
— T ik apsimetinėja, ašjai visiškai nerūpiu. J i nori kuo grei­
čiausiai ištekinti mane, kad atsikratytų.
Vaikinas gūžteli pečiais.
— Nežinau, gal tu ir teisi. Jos M alonybė man to neatskleidė.
M ergina ima žaisti suknelės raukiniais.
— Taigi... m okysi mane, kaip įtik ti vyrui?
Ką? Ne, nieku gyvu. Jis negali būti atvykęs dėl to. O gal gali?
Vaikinas gundom ai šypteli.
— Esu čia, kad išmokyčiau tave, kaip priversti vyrą įtikti tau.
Negaliu kaltinti merginos dėl žioplos išraiškos: jos mažos
akutės išsiplečia, lūpos prasiveria.
— Kada pradėsim? — klausia ji.
Vaikinas nusijuokia.
— Greitai, kol kas tik susipažinsim.
— A k , - j i susiraukia, o aš lengviau atsikvepiu. Paskui mer­
gina paduoda ranką vaikinui. — Esu Karneolė Silver. Bet tu
tikriausiai jau žinai.
 Karneolė. Koks kvailas vardas.
Jis paima jos ranką ir švelniai priglaudžia prie lūpų.
— Labai m alonu susipažinti, Karneole. Aš — Ešas L o k v u -
das.
Ešas. Jis vardu Ešas... T y lia i kartoju tamsioje spintoje ir
šypsausi.
— M um s leidžiama bučiuotis, tiesa? M an o draugė Čelisė
turi palydovą. J i pasakojo, kad jiem s leidžiam a liesti vienam
kitą, bučiuotis ir taip toliau, — Karneolė godžiai žiū ri į Ešą,
nekantraudama, kad jis patvirtintų jos žodžius.
G al man tik vaidenasi, o gal Ešas tikrai žvilg teli į spintą?
— M u d u turėsime marias laiko mano paslaugų spektrui ap­
tarti, — taria jis. — O dabar tikriausiai tau atėjo metas persi­
rengti vakarienei.
— A r tu irgi vakarieniausi su mumis? — klausia Karneolė.
— Taip. Todėl ir man reikia persivilkti.
M ergina nužvelgia Ešą nuo galvos ik i kojų.
— M an o manymu, ir taip puikiai atrodai, — droviai sako
ji. — G al nuo šiol gyventi šiuose rūmuose bus ne taip blogai.
Karneolė nužingsniuoja prie durų ir laukia, kol Ešas ati­
darys.
— Buvo labai malonu susipažinti, Karneole Silver, — taria jis.
M ergina atsako jam nugalėtojos šypsena.
— M an irgi buvo m alonu susipažinti, Ešai Lokvudai. N e ­
trukus pasimatysime.
Uždaręs duris Karneolei už nugaros, vaikinas priglaudžia
kaktą prie jų ir užsimerkia. A kim irką nusmelkia baimė, ar
nebus pamiršęs manęs. Bet Ešas pereina skersai kambarį ir
atlapoja spintos duris.
— A r bent nutuoki, kaip sunku man buvo su ja kalbėtis,
žinant, kad čia lindi? — sušnypščia.
 — T a i ne mano kaltė, — m ėginu atsistoti, bet nutirpusios
kojos neklauso manęs, prarandu pusiausvyrą.
E šas čiumpa man už dilbio, kad nepargriūčiau, ir mano
pulsas darosi tankesnis.
— K u o m ikliau nešdinkis iš čia, — liepia jis. — N iekam ne­
prasižiok, kad matei mane ar kalbėjaisi su m anim i. Supranti?
Pirm ą sykį išvystu jį, netekusį savitvardos. Vaikinas atro­
do baisiai išsigandęs.
— Kam galėčiau pasakoti? — tyliai klausiu. — Niekas nesi­
kalba su m anim i. Niekas manęs nesiklauso.
A kim irką Ešo akyse lyg ir šmėsteli gailestis.
— E ik iš čia, — vėl paragina jis.
N upėdinu prie durų ir suėmusi rankeną stabteliu.
— N ežinau... Nežinau, kaip g rįžti į savo kambarius.
Ešas atsidūsta.
— Aš irgi, — sako, gūžtelėdamas pečiais. — Gaila, bet nega­
liu tau padėti.
Ilgokai spoksau į jį, svarstau, ar dar kada nors pamatysiu.
— Kas yra? — klausia vaikinas.
— D ar nesu sutikusi tokio kaip tu, — tariu. Paskui įsiutusi
išraustu — visai ne tai norėjau pasakyti.
Kažkodėl mano žodžiai prajuokina Ešą. Vaikino juokas
nejaukus ir nelinksmas. Jis susmunka ant sofos ir susiima už
galvos.
— Tiesiog išeik, — prašo.
M an o skruostai vis dar dega nuo pažem inim o. Išsmunku
pro duris, kol nepasakiau to, ko vėliau tektų gailėtis.
 Penkioliktas skyrius

KAIP APSVAIGUSI KLAIDŽIOJU, KOL PASIEKIU STIKLINĮ KORIDORIŲ,

suku kairėn, dešinėn, dešinėn, kairėn...

N ors viskas atrodo taip pat, lyg ir esama skirtum ų. N e ži­
nia kaip atsiduriu prie p o kylių salės. M an o mintis jaukia tos
nei pilkšvos, nei žalsvos akys.
U žlip u si Šiauresniais laiptais į antrą aukštą, atsitrenkiu į
Anabelę. Jos veidas apimtas panikos, mergina be galo susijau­
dinusi.
— Vaikštinėjau po rūmus, — sakau lyg niekur nieko. — A r
tai draudžiama?
Viena?
— Taip.
V IEN A I D R A U D Ž IA M A

— A k , labai gailiuosi, — viliuosi, kad veido išraiška atitinka

mano žodžius. Anabelė spaudžia ranką prie krūtinės, paste­
biu, kad jos kakta išrasojusi nuo prakaito. — Anabele, aš išties
gailiuosi, — kartoju, šįsyk nuoširdžiau.
184 B R A N G A K M E N IS

G alim a tik su leidimu

Jos raidės netvarkingos ir kreivos.
— Antraip būsiu nubausta, tiesa?
Freilina papurto galvą ir parodo į save. M an sugniaužia
paširdžius.
— T u būsi nubausta?
Anabelė linkteli.
— Labai labai atsiprašau. Daugiau šitaip nedarysiu, paža­
du. — Aš, savanaudė, nė nepagalvojau, kas gresia Anabelei, je i
būsiu sugauta.
Grįžusios į mano kambarius, randame laukiant kunigaikš­
tienę.
— K u r buvai? — piktai klausia ji.
— M u d v i Vaikštinėjome sode, — m eluoju. Paskui pridu­
riu: — Labirinte. — Jei kartais kunigaikštienė būtų mūsų ieš­
kojusi ir neradusi.
Ponia nekreipia dėmesio į mano paaiškinimą.
— Šiandien rengiu šeimos vakarienę, — taria ji. — T u daly­
vausi, — ir pažvelgia į Anabelę. — Aprenk ją ir pusę aštuntos
atvesk į valgomąjį.
Freilina padaro tūpsnį.

- VADINASI, PAGALIAU IŠVYSIU KUNIGAIKŠTĮ? — KLAUSIU ANABELĖS,

kai j i apvelka mane sidabro spalvos suknele, kurios sijonas iš­

siuvinėtas gėlėmis iš m ažyčių safyrų.
Freilina linkteli.
— Koks jis?
Anabelė patraukia pečiais ir nusivaipo. Iš veido supran­
tu, kad tas žm ogus nėra kuo nors įdom us. J i pasodina mane
prie tualetinio staliuko, im a garbanoti plaukus ir daryti šu­
kuoseną.
 M a n prieš akis stovi Ešo veidas. N ors kelias minutes vai­
kinas žiūrėjo į mane ir bendravo kaip su žm ogum i... tai buvo
tarsi gaivaus oro gurkšnis, ilgai užgniaužus kvapą.
Žvelgiu į savo atvaizdą — rausvi skruostai, drovi šypsena,
skaisčios akys... M ergina veidrodyje pirm ą kartą atrodo tik­
rai laiminga.
Niekada daug negalvojau apie bučinius, bet mintis, kad
Ešas priglaustų savo lūpas prie manųjų...
Sukikenu. Anabelė smalsiai dirsteli į mane, tad prisiverčiu
surimtėti.
Žinau, kad tuščiai svaičioju. Niekada negalėsiu jo pabu­
čiuoti, tikriausiai niekada ir nebepamatysiu.
— O i! — surinku nuo staigios minties. Ju k vakarienėje da­
lyvaus Ešas!
Anabelė spokso į mane sutrikusi ir susirūpinusi.
— H m m ... tas smeigtukas toks smailus. Atsiprašau, viskas
gerai.
Freilina prikanda lūpą ir toliau šukuoja man plaukus, kuo
atsargiausiai smaigstydama smeigtukus.
Plaučiai, rodos, susitraukia perpus, širdis muša dukart
greičiau nei įprastai. K o l Anabelė patepa man riešus kvepalais
ir parašo, kad pasiruošimas baigtas, patiriu hiperventiliacijos
priepuolį.
— Nuostabu, — pagiriu ją prislopusiu balsu.
M ano suknelė tarsi nutvieksta m ėnulio šviesos, plaukai
papuošti safyrų ir perlų smeigtukais. Lūpos pateptos ro ži­
niu blizgiu, akys apvedžiotos šviesiai violetiniu pieštuku, dar
labiau išryškinančiu jų spalvą. Svarstau, ar Ešui pasirodysiu
graži.
Liaukis, Violeta, subaru save. Visiškai nesvarbu, ką jis pa­
manys.
 M um s priėjus didžiąją fojė, im u gailėtis, kad esu pakviesta
į šią vakarienę. N ervai įtem pti kaip violončelės stygos. Prie
valgom ojo durų stabtelime, Anabelė dar kartą nužvelgia
mane ir pataiso sijoną.
Gerai?
Linkteliu, nes gerklė užgniaužta, neįstengiu išspausti žo­
džio. Anabelė mosteli galva į duris ir nusišypso.
Skanios vakarienės
N ervingai sukikenu. Freilina linkteli prie durų stovinčiam
liokajui. Sis atidaro jas ir paskelbia:
— Ežero N am ų surogate.
Žengiant į valgomąjį, man pasidaro bloga.

KAMBARYS TOKS PAT, KOKĮ PRISIMENU.

Blizgantys ąžuolo baldai, kaštoninės sienos, sietynas su

žvakėmis — tik draugija kita. Kam bario kairėje matau kuni­
gaikštienę ir du frakuotus vyrus. Kunigaikštienė v ilk i tamsiai
mėlyną šilko suknelę ir pirštinėta ranka laiko fleitos pavidalo
šampano taurę. Dešinėje išvystu raudonplaukę Stiklo Nam ų
ledi, Karneolę ir Ešą. M an šokteli širdis.
M ačiau j į vos prieš kelias valandas, bet vaikinas kažkodėl
atrodo dar gražesnis. Regis, įkaista visas mano kūnas.
Visi sužiūra į mane, išskyrus Ešą, tarsi tik dabar pamačiusį,
kad Karneolės taurė tuščia, ir skubantį įp ilti gėrim o.
Buvau pamiršusi, jo g Karneolė irg i dalyvaus vakarienėje.
Sm ilkteli pavydas, nes mergina aprengta itin puošnia karo­
liukais išsiuvinėta tunika, plaukai sušukuoti taip stilingai,
kaip dar nesu regėjusi.
— Ateik, — paliepia man kunigaikštienė.
— Tai čia ir yra ta surogate? — klausia vienas iš dviejų vyrų,
aukštesnis už kitą, labai liesas, vario spalvos oda ir didele no­
simi. Tamsios kaip kunigaikštienės, tik apskritesnės jo akys
atidžiai žvelgia į mane iš po vešlių ju o d ų antakių. Vyras
gurkšteli gintaro spalvos skysčio iš krištolinės taurės. — Vis
spėliojau, kada pagaliau ją išvysiu.
— A k , brangusis, tu buvai toks užsiėmęs, — sako kunigaikš­
tienė. — K ą manai?

Vyras gūžteli pečiais.

— Tau geriau žinoti, brangioji. J i tikrai gražesnė už tą, kuri
pagimdė Ganetą.
Turbūt tai kunigaikštis. M an nepatinka nei jo žodžiai, nei
jo žvilgsnis — ima dilgčioti oda.
— Žm ona sakė, kad dedate į ją dideles viltis, — įsiterpia k i­
tas vyras. Jis apkūnus, liemenės sagos vos sueina ant pūpsan­
čio pilvo, skruostai raudoni.

— Taip, — atsako kunigaikštienė. — Ilgai laukiau tokios su-

rogatės. M ano dukra bus ypatinga.
— M ūsų dukra, — pataiso ją kunigaikštis.
Kunigaikštienė abejingai nusišypso.
— T u visiškai teisus. M ūsų dukra.
D urim s atsivėrus, liokajus praneša:
— Ganetas, Ežero N am ų sūnus.
Vaikinas įeina išdidžiai, atrodo kur kas labiau susitelkęs

negu praėjusį kartą. Bent jau blaivus. Šviesūs plaukai sušu­

kuoti atgal, drabužiai tvarkingi. Frakas gražiai guli ant plačių
pečių.
M an o akys laksto nuo jo prie Ešo. A b u vaikinai labai pa­
trauklūs, bet Ešo grožis natūralesnis. Ganeto veido bruožai
nepriekaištingi, — putlios lūpos, tiesi nosis, balta oda, — tarsi
jis būtų nužengęs iš Lilės mėgstamo paskalų žurnalo pusla­
pių. Vaikinas visai nepanašus į savo tėvus. Pamanau, kad j į
pagim džiusi surogate turėjo būti puikiai įvaldžiusi pavidalo
ir spalvos keitim o galią.
— M am a, tėti, — taria Ganetas, linktelėdamas kunigaikščiui
ir kunigaikštienei ir imdamas iš liokajaus taurę šampano. —
A r nevėluoju?
Kunigaikštienei trūkteli skruostas, bet kaip tik tuo metu
nuskamba varpelis.
— Galim e sėsti prie stalo? — žvaliai klausia kunigaikštis.
Įsitaisau kunigaikštienei iš dešinės, kunigaikštis sėdasi jai iš
kairės, dar kairiau — Ganetas. Stiklo Nam ų ledi su vyru įsiku­
ria greta manęs, tolėliau — Karneolė su Ešu. T a ip jau nutinka,
kad m udu su Ešu atsiduriame beveik vienas priešais kitą.
Vaikinas nežiūri į mane. Žvelgia kaip pro stiklą, tarsi ma­
nęs čia nė nebūtų. Lyg būčiau nematoma.

Toks Ešo elgesys man sukelia aštrų skausmą, beveik tokį,

koks būna panaudojus galią, tik šįkart adatos nebado galvos.

Itin susikaupusi Išlankstau servetėlę ant kelių.

K o taip kremtuosi? Ju k tai kvaila. N ė nepažįstu to vaiki­
no. Koks skirtumas, žiūri jis į mane ar ne.
Tarnas atneša lėkštę špinatų, burokėlių ir ožkos sūrio salo­
tų, bet pirm ą kartą po D eilijos mirties neturiu apetito. Burna
dega tarsi ištrinta švitriniu popierium i.
— Peria, tavo dukterėčia man pasakojo nuostabių istorijų
apie gyvenim ą Banke, — sako Stiklo N am ų ledi, tarnui pilant
jai vyno. — A r žinai, kad j i tikrai padėdavo tėvui spaustuvėje?
T ik įsivaizduok!

Iš balso justi, kad moters žavėjimasis nenuoširdus. M an

susidaro įspūdis, kad ledi su kunigaikštiene savotiškai tyčio­
jasi iš Karneolės.

Sumišusios merginos skruostus išmuša raudonos dėmės.

 — Padėjau tik kartą, — išlemena ji, — kai sirgo tėčio pa­

meistrys.
— Puiku, — taria kunigaikštienė, — esu tikra, tai padėjo ug­
d yti valią.
Stiklo Nam ų ledi, tramdydama juoką, gurkšteli vyno.
— M atau, galiausiai nusamdei jai palydovą, — pareiškia Ga-
netas kunigaikštienei, pilna burna žiaumodamas burokėlius,
paskui nusišluosto lūpas servetėle ir paduoda ranką Ešui. —
Beje, esu Ganetas.
Ešas mandagiai paspaudžia ją.
— Ešas Lokvudas.
— Tikras gražuolis, tiesa, pussesere? — klausia Ganetas Kar-
neolės, kilstelėdamas antakius. — M am a, kiek jis tau atsiėjo?
Kunigaikštienės šnervės išsiplečia, bet Ešas gudriai nusuka
kalbą.
— Prieš vakarienę Karneolė aprodė man biblioteką, — taria

jis. — D ar nesu regėjęs tokio gausaus rin kin io , mano ponia.

Be galo įspūdinga.
— A čiū jum s, ponaiti Lokvudai, — padėkoja kunigaikštienė.
— Taip, mano žm ona labai rūpinasi, kad senoviniai rank­
raščiai būtų išsaugoti, — sako kunigaikštis. — Prisipažįstu, man
tai nesuprantama.
— N ė nesitikiu, kad suprasi, brangusis, — sumurma kuni­
gaikštienė. — T u skaitai tik sąskaitų knygas.
—Ju k kas nors tu ri rūpintis finansais, — atsako kunigaikš­
tis, reikšmingai žvelgdamas į Stiklo Nam ų lordą. — Tiesa, Be­

rilai?
— Žinom a, žinom a, — lordas m irkteli.
— Ežero Nam ai yra vien i iš keturių Įkūrėjų N am ų, —
griežtai pareiškia kunigaikštienė. — M a n o protėviai padėjo
statyti D idžiąją sieną. Be jos si sala jau seniai būtų buvusi
užlieta jūros. Esu tiesioginė pirm osios Elektrisės palikuonė.
J i įkūrė Vienišąjį miestą ir padalijo j į į penkias dalis, įskai­
tant mūsų m ylim ą Brangakm enį. Taig i, kaupti ir saugoti
senovinius rankraščius man yra ne tik garbė, bet ir pareiga.
Žinom a, suprantu, kad jie neįdom ūs tiems, ku rių kilm ė ne­
siekia anų laikų.
Stiklo Nam ų ledi nesmagiai pasimuisto, jos vyras kimba į
salotas. Kunigaikštis tvirtai sugniaužia šakutę.
— A k , mama, nem enkink tėvo, kad sugebėjo prasimušti
į aukštuomenės grietinėlę, — sako Ganetas, nurydamas d i­
d žiu lį gurkšnį vyno ir modamas liokajui, kad įp iltų dar. — Tu
būtum dariusi tą patį, je i būtum gim usi Stiklo Namuose.
— A čiū , sūnau, — tarsteli kunigaikštis.
Tada spigiu balseliu prabyla Karneolė:
— M am a visada sakydavo, kad svarbu ne kas esi, o ką darai.
— Tavo m otina yra pasakiusi daug svarbių dalykų, — piktai
atkerta kunigaikštienė. — Bet prie mano stalo prašau nekarto­
ti nė vieno iš jų .
Valgomajam tvyro stingdanti tyla. Įsimetu į burną keletą
gabaliukų burokėlių. D ing teli, kad pirm oji vakarienė buvo
geresnė už šią. A ndai bent pamačiau Reiveną ir Liusjeną.
— A r girdėjai apie Garbanų N am ų ledi? — klausia kuni­
gaikštienės Stiklo N am ų ledi, palinkdama į priekį ir vos ne­
užguldama manęs.
Kunigaikštienė pralinksmėja.
— Kas ja i nutiko?
— Žin ai, kad šiais metais j i nusipirko pirm ą surogatę? —
kunigaikštienė linkteli. — Ir visur ją vežiojasi! — sušunka vieš­
nia. — Apsipirkti, valgyti priešpiečių, netgi pas mane gerti ar­
batos. Neįsivaizduoju, ką sau mano.
 — Šitaip nedera, — sako kunigaikštienė. — M anai, j i stengia­
si pasirodyti?
M oterys pratrūksta pagiežingu juoku. Kunigaikštis, Sti­
klo N am ų lordas ir Ganetas diskutuoja apie naują mokestį,
kurį Eksitas ketina uždėti Ū k iu i. Karneolė pasakoja Ešui, ką
veiks savaitgalį. Pasijuntu be galo vieniša.
— K o k į num erį j i nusipirko? — klausia kunigaikštienė.
— 102-ą, — atsako Stiklo Nam ų ledi.
— 102-ą? Ir puikuojasi, tarsi būtų įsigijusi surogatę iš pa­
skutinio dešimtuko?
— N a, taip. Kam nors reikėtų pakalbėti su ja.
— M anau, įspėjimas čia nepadės. Niekas nenorės teptis
rankų dėl surogatės iš Trečiosios Pakopos namų. Tai tiesiog
neskoninga.
— G al j i mėgina naują strategiją, siekdama atkreipti Elek-
trisės dėmesį? — svarsto Stiklo Nam ų ledi, ir abidvi moterys
vėl nusijuokia.
— Tikriausiai irgi turi dukrą?
— Žinom a. T ik netikiu, jo g Eksitas kada nors sudarytų są­
jungą su Garbanų Namais.
—Jei jau prakalbome apie tai, ar pasisiūdinai suknelę Eksi-
to pokyliui? — klausia kunigaikštienė.
— Taip. Baiminausi, kad Elektrisė įkalbės j į atšaukti links­
mybes po to, kas nutiko surogatei. Būtų buvę labai gaila!
Išgirdusi taip abejingai šnekant apie D eilijos m irtį, sugrie-
žiu dantimis. Spėlioju, ar Stiklo Nam ų ledi žino kalbanti apie
tai su m oterim i, kuri ir nužudė vargšę mergaitę. K ažin ar jai
tai rūpi.
Liokajai nurenka nešvarias lėkštes ir atneša kitą patieka­
lą — ėrienos su mėtų drebučiais ir keptomis bulvytėm is. Val­
gis skanus, bet negaliu ju o gardžiuotis. U ž u o t klausiusis šių
m oterų kalbų apie surogates it apie naminius gyvūnėlius ar
naują batų porą, verčiau vakarieniaučiau savo kambariuose su
Anabele.
M an o akys nenoromis vis krypsta į Esą, lyg turėčiau tikslą
įsidėm ėti kuo daugiau sm ulkm enų: paslaptingą šypseną, be­
sikeičiančią — nuo pilkos ik i žalios — akių spalvą. E šas kantriai
klausosi Karneolės, nerodo nuobodulio ir nepertraukia jos.
V aikinui pirštais vedžiojant aplink vyno taurės kraštą, prisi­
menu, kaip jis glostė man skruostą. Kas man darosi? Ju k Ešas
tik vaikinas. Tiesa, nepaprastai gražus, išmanantis m uziką ir
valandėlę kalbėjęsis su m anim i kaip su sau lygia. Negana to,
visiškai sujaukęs mano m intis...
G urkšteliu vyno.
— Žinom a, netektį patyrė ne vien Elektrisė, — kunigaikš­
tienės žodžiai grąžina mane į tikrovę. — A r girdėjai apie Var­
po Nam ų ledi?
— Taip, — sumurma viešnia. — Žinau, kad jos surogate
buvo rasta vonioje paskendusi. Dabar ledi jau negali tikėtis
savo dukters ir valdovo sūnaus sužadėtuvių. Jai teks laukti at­
einančių metų, kol įsigis naują surogatę.
Kunigaikštienė patraukia pečiais.
—Ji to nusipelnė, jeigu kaip pridera nesaugojo namų. Šiais
laikais reikia būti itin budriam , — mano ponia atsikanda mė­
sos. — Štai kodėl niekada neleidžiu savo surogatei maudytis
vonioje. Duše ju k nepaskęsi, tiesa?
— A k , prasidėjo surogačių m edžioklės sezonas! — iš kitapus
stalo surinka Ganetas įraudusiais skruostais; m udviejų žvilgs­
niams su sitik u sio akys sužimba. — Verčiau pasisaugok, nau­
joke. Šie metai žiaurūs, nes ant kortos pastatytos sužadėtuvės
su mažuoju Eksitu.
 Išbąlu kaip drobė. Vis dirsčiodama į Esą, matau, kaip įsi­
tempia jo pečiai. Kunigaikštienė atsistoja ir smarkiai trinkteli
delnu per stalą. V isi pašoka.
— Prašau tuoj pat išeiti iš valgom ojo, — paliepia j i sūnui to­
kiu šaltu balsu, kad temperatūra kambaryje nukrinta keliais
laipsniais.
Ganetas ištuština taurę.
— Su m alonum u, — atsako, atsistoja ir pernelyg m anierin­
gai nusilenkia m otinai. Tada apsigręžia ant kulno ir išžings-
niuoja pro duris.
Valgomajame ir toliau tvyro nejauki tyla. Kunigaikštienė
lieka stovėti. J i taip smarkiai sukanda dantis, kad vos įstengia
prabilti.
— V isi žino, kokia kantri buvau daugybę metų, — pareiš­
kia, nesikreipdama į nieką. — Ėm iausi daugybės priem onių
savo surogatės saugumui užtikrinti. Jai nieko nenutiks. Aš to
neleisiu.
J i kalba apie mane, bet ne su manim. Tarsi gėdytųsi nura­
m inti šių žm onių akivaizdoje.
Atnešama deserto. Norėčiau gardžiuotis sūrio pyragu su
šviežiomis avietėmis, bet spėlioju, kiek surogačių buvo nužu­
dyta po varžytynių. M in tys sukasi apie Reiveną ir Lilę.
— Ponaiti Lokvudai, ar seniai dirbate palydovu? — klausia
kunigaikštienė.
Įsistebeiliju į savo šakutę ir įtem piu ausis.
— Trejus metus, mano ponia, — atsako Ešas. — N u o penkio­
likos.
— Kuriam e miesto rajone gimei?
— Dūm uose, mano ponia.
Staigiai pakeliu galvą. Dūmuose? M aniau, kad jis kilęs iš
Banko ar iš Brangakm enio. Bet, pasirodo, viename iš pras­
čiausių rajonų... T a ig i turim e kai ką bendro. Ši m intis šildo
krūtinę, kol prisim enu, kad man tai neturi rūpėti.
— Kuriam e kvartale gyvena tavo šeima? — smalsauja ku n i­
gaikštis.
— Rytiniam e, mano pone.
— Rytiniam e kvartale turim e keletą fabrikų. Kokia, sakei,
tavo pavardė?
— Lokvudas, mano pone. Bet mano tėvas dirba spinteles
D žoin derių m edžio gamykloje.
—Ji priklauso Akm ens Namams, tiesa?
— Taip, mano pone.
— Brangusis, — taria kunigaikštienė, — turėtume pasidomė­
ti, ar negalėtume pasiūlyti jaunuolio tėvui geriau atlyginam o
darbo viename iš mūsų fabrikų.
—Jūs labai m aloni, mano ponia, — dėkoja Ešas, bet jo
žvilgsnis darosi budrus.
—Jau anksčiau sakiau Stiklo N am ų ledi, kad ir natūralus
nėštumas gali duoti puikiausių rezultatų. Turbūt tavo m oti­
na ir tėvas yra labai graži pora, — spoksodama į Ešą alkanu
žvilgsniu, kunigaikštienė nugeria didelį gurkšnį vyno.
Stiklo N am ų ledi skuba nusukti kalbą.
— Brangioji Karneole, pasakyk, kokį varžytynių num erį
turėjo pagim džiusi tave surogate?
Šis klausimas m erginai nemalonus.
— M am ai nerūpėjo balai. Daugiausia dėmesio j i kreipė į
sveikatą.
— Na, esu tikra, kad j i įsigijo geriausią surogatę, kokią tik
galėjo įp irkti, — taria Stiklo N am ų ledi.
— Berilai, gal palikim visas kalbas apie surogates poniom s,
sutinki? — klausia kunigaikštis Stiklo N am ų lordo. — Ir eime
į rūkom ąjį išgerti brendžio.
 K aip tik tuo metu atsidaro durys, įeina ir nusilenkia v y ­
resnysis liokajus Džeimsas.
— Atleiskite, Jūsų M alonybe, atėjo skubi žinia iš Stiklo
Nam ų. — Džeimsas apsigręžia ir nusilenkia viešniai. — Jūsų
surogatei prasidėjo sąrėmiai.
— A k ! — surinka Stiklo N am ų ledi. — Betgi j i turėjo gim ­
dyti tik po dviejų savaičių!
Valgomajame kyla sambrūzdis. Tarnai puola atitraukti
kėdžių, atneša paltus svečiams, šiuos sveikina kunigaikštis ir
kunigaikštienė.
— Viskas bus gerai, — tikina j i viešnią. — Ganetas gimė pus­
trečios savaitės anksčiau ir, pasirodo... na, šiaip ar taip, jis
buvo sveikas. Im kite mano autom obilį, jis greitesnis.
— A k , ačiū, ačiū tau! — karštai dėkoja Stiklo N am ų ledi ir
pabučiuoja kunigaikštienę į skruostą.
Jos vyras ir kunigaikštis paspaudžia ranką vienas kitam,
paskui svečiai išskuba pro duris.
— Brangioji, einu ilsėtis, — taria kunigaikštis ir nė nepa­
žvelgęs į žmoną išdrožia pro duris.
Kunigaikštienė klesteli ant kėdės.
— Šįvakar viskas, — sako j i ir mosteli ranka. — G alite eiti.
Esu labai patenkinta, kad vakarienė baigėsi.
Ešas, Karneolė ir aš vienas paskui kitą išeiname į korido­
rių. Karneolės laukia tarnaitė juoda suknele ir balta prijuoste,
Anabelės nematyti.
— Tavo freilina netrukus ateis, — sako man tarnaitė. Atpa­
žįstu jos balsą — girdėjau rytiniam e sparne. Ši mergina vardu
M erė. —J i patarnauja G anetui bibliotekoje.
— Šit kaip, — tariu. — A čiū .
— K aip praėjo vakarienė, panele? — klausia tarnaitė Karne­
olės.
 — Siaubingai, — subamba ši. — A r ponaitis Lokvudas gali
palydėti mane į kambarį?
— Taip nepriim ta, — pareiškia Ešas ir pabučiuoja merginai
ranką. — Bet m udu pasimatysime rytoj.
Ši nusišypso ir nueina kartu su tarnaite.
Tuščiame koridoriuje liekame tik m udu.
Ešas tai suvokia tą pat akim irką kaip ir aš. Ž in g teli ata­
tupstas, tarsi vengtų būti per arti manęs. Labai noriu kalbėti,
bet nesumetu, ką. Vaikinas paėjėja tolyn, paskui atsigręžia.
— Tau visada šitaip būna, tiesa? — klausia manęs. — Šitaip
būna visoms surogatėms, tiesiog anksčiau to nepastebėdavau.
Praveriu lūpas, bet nespėju paklausti, ką Ešas turi galvoje,
o jis apsigręžia ir nutolsta koridorium i.
 Šešioliktas skyrius

- AR JIS TIKRAI TURI BŪTI ŠITAIP SMARKIAI SUVERŽTAS?

Praėjus kelioms dienoms po šeimos vakarienės, man buvo

pranešta, kad vyksiu į Eksito po kylį kartu su kunigaikštiene
ir jos artimaisiais. Nem aniau, kad dalyvaudama pokylyje visą
vakarą negalėsiu laisvai kvėpuoti.
Anabelė užverčia akis ir baigia varstyti korseto raiščius.
Pirštais perbraukiu standų šarvą iš banginio ūsų. Anksčiau
nesu segėjusi korseto ir tikrai nepasiilgsiu šios patirties.
Anabelė nugręžia mane nuo veidrodžio ir užmauna dau­
gybę apatinių sijonų, paskui paima kažkokį siuvinį iš blizgan­
čio audeklo. Atsargiai, kad nesutaršytų plaukų, užvelka man
suknelę. Tada žingteli atgal pasigėrėti savo darbu ir pliaukš­
teli delnais.
— A r dabar galiu pasižiūrėti į veidrodį? — subambu.
Pasiruošimas Eksito p o k yliu i trunka kelias valandas ir jau
spėjo man įgristi. T y lia i nusijuokusi Anabelė atgręžia mane į
trišonį veidrodį.
 — A k ! — aikteliu. — A k , Anabele...
Suknelė levandų ir aukso spalvų, platus sijonas dailiai
krinta ik i žemės, krūtinė aptempta. Nenorom is pripažįstu,
kad korsetas puikiai pabrėžia mano figūrą. G al net per daug.
Tarsi virš liemens būčiau suspausta ir todėl berankovis drabu­
žis apnuogintų daugiau odos, negu esu įpratusi. M ano plau­
kai sugarbanoti ir sušukuoti taip, kad krinta ant peties, esu
padažyta ryškiau negu įprastai, ypač akys.
Per petį išvystu išsišiepusį Anabelės veidą.
— N ebūk tokia pasipūtusi, — sakau, bet ir pati nejučiomis
nusišypsau. — Kunigaikštienė bus priblokšta.
Anabelė palydi mane į didžiąją fojė, kur vakaro šviesoje
gražiai tviska fontanas. Ešas ir Karneolė jau laukia. K a i išvys­
tu jį, man ima daužytis širdis.
— N ežinojau, kad važiuosi ir tu, — pareiškia Karneolė. Jos
rožinė suknelė su nėrinių rankovėmis ir kur kas platesniu si­
jo n u puošnesnė už manąją.
— O aš nežinojau, kad važiuosi tu, — atšaunu.
Ešas nežiūri į mane, bet jo lūpos virpteli.
Ateina kunigaikštis su kunigaikštiene, jiem s įkandin seka
Kora.
— Vėluojam , — nė nepasisveikinusi sako kunigaikštienė. —
K u r Ganetas?
M oteris rūsčiai nužvelgia mus visus, tarsi slepiančius jos
sūnų kišenėse. Paskui suirzusi atsidūsta.
— Pati nežinau, kam dar klausiu. Eim e.
Po aksom iniu kunigaikštienės apsiaustu švysčioja vidur­
nakčio m ėlynum o suknelė. J i įsikim ba kunigaikščiui į paran­
kę pirštinėta ranka ir išsiveda j į pro duris. Anabelė apgaubia
mano pečius apsiaustu, Ešas apvelka Karneolę.
— K u r Ganetas? — sukuždu.
 Anabelė nusivaipo ir gūžteli pečiais.
Prievažoje laukia du autom obiliai. Oras vėsokas, dangus
gilus, mėlynas kaip rašalas, ir aš tvirčiau susisiaučiu drabužį.
Kunigaikštis su kunigaikštiene patraukia prie vienos iš maši­
nų. M an, Ešui ir Karneolei Kora liepia lip ti į kitą.
Kelionė į Karališkuosius rūmus, rodos, trunka visą am ži­
nybę. M u d v i su Karneole sėdime šalia, Ešas — priešais mus.
Neatitraukiu akių nuo lango ir stengiuosi negirdėti, kaip
Karneolė klausinėja apie rūmus, pro kuriuos važiuojame, ar
kikena iš Ešo pokštų. Akies krašteliu vis tiek matau jį, negaliu
nekreipti dėmesio.
Vakare rūm ai atrodo įspūdingesni negu dieną, švelnioje
įvairiaspalvių žibintų šviesoje tviska kaip brangakmeniai.
Karališkoji koncertų salė iš tolo šviečia neryškia rožine ir
aukso spalva. Ešas užsimena Karneolei apie Stradivarijaus
Tanglvudo koncertą. J i paklausia: „Kas jis toks?“ , o aš krū p ­
teliu.
Važiuojant mišku, m atyti tik užpakaliniai priešais mus
važiuojančio autom obilio žibintai. Pakeliu akis į dangų, nu­
sagstytą tūkstančiais žvaigždžių. Prisim enu tą vakarą, kai
guodžiausi m intim i, kad m udvi su H eizele visada žiūrėsime
į tą patį dangų. Svarstau, ar ir sesutė žiū ri dabar į jį. V iliu o si,
kad taip.
D ingteli, kad šįvakar pamatysiu Liusjeną. K okia kvailė,
nepagalvojau apie tai anksčiau. M ano protą buvo aptem džiu­
sios tuščios m intys apie Ešą. Lengvai papurtau galvą, tarsi tai
padėtų praskaidrinti smegenis. Tu riu susikaupti. R asti būdą
pasikalbėti su Liusjenu akis į akį.
Pravažiuojame sodą su dailiai apkarpytais medžiais, gyva­
tvorė apkarstyta daugybe baltų lem pelių. Galiausiai prieš akis
atsiveria aikštė su fontanu viduryje.
 K arališkieji rūm ai liepsnoja kaip ugnis, jų kupolai,
bokšteliai ir smailės sklaido tamsą, mesdami raudono auk­
so atšvaitus per visą aikštę. Vairuotojas sustabdo autom obi­
lį prie plačių laiptų. Ten laukiantys liokajai atidaro mums
dureles ir padeda išlip ti. Ešas, Karneolė ir aš kopiam e laip ­
tais paskui kunigaikščių porą prie atvirų d idžių jų durų.
Kitas tarnas paim a mūsų apsiaustus, liokajus palydi aukso
spalvos k ilim u išklotu k o rid o riu m i, k u rio sienos nukabi­
nėtos didžiu liais tapybos darbais. K a žk u r netoliese girdėti
ty li m uzika.
Nekantrauju išvysti ir Reiveną. Praėjo beveik mėnuo, kai
paskutinį kartą mačiau draugę per D eilijos laidotuves. Regis,
tai buvo be galo seniai. Reivena su Akm ens N am ų grafiene
turėtų būti čia.
M um s priėjus puošnias dvivėres duris, liokajus jas iškil­
mingai atidaro. Viduje, iškart už durų, stovi kitas tarnas — se­
nas vyras su didele lazda. Jis triskart trinkteli ją į grindis ir
garsiai paskelbia:
— Ežero Nam ų kunigaikštis ir kunigaikštienė!
P o k y lių salė pilna frakuotų v yrų ir m oterų ryškiom is
spalvingom is suknelėmis. Sijonai plaikstosi, jom s artėjant
ir tolstant vienai nuo kitos, gręžiantis ir sukantis valso rit­
mu. Tolim ajam e salės gale priešais stiklinę sieną ant paky­
los griežia nedidelis orkestras. Kitam e salės gale vienas ša­
lia kito vienoduose sostuose sėdi Eksitas ir Elektrisė, išties
keista pora: Elektrisė šalia vyro atrodo kaip lėlytė, j i plačiai
šypsosi ir ju o kiasi, o jis, nutaisęs bejausmį veidą, laiko ran­
koje taurę vyn o.
Kunigaikštienė skinasi kelią pro vyrus ir moteris, besibū­
riuojančius aplink šokių aikštelę. Daugum a jų lenkiasi ja i ar
daro tūpsnius. Kunigaikštis iš praeinančio padavėjo paima dvi
fleitos pavidalo šampano taures, vieną paduoda žm onai. M a ­
tau, kaip rusvaodė Svarstyklių Nam ų kunigaikštienė dėbso į
mano ponią. Šalia jos rom i ir ty li stovi surogate, mano pra­
m inta Pyragu su rožiniu glajumi. A kim is ieškau Liusjeno ir
Reivenos. Akm ens N am ų grafienė yra įspūdingo stoto, turė­
čiau nesunkiai ją pam atyti...
Salę apšviečia milžiniškas kandeliabras, p rie jo p ritvirtin ti
ore kabo švytintys gaubtai. M an jie panašūs į planetas, be­
sisukančias apie brangakmeniais nusagstytą saulę. Sienos iš­
muštos aukso, vario ir bronzos spalvos apmušalais, poliruoto
m edžio grindis puošia ornamentai. K a i pro šalį eina kitas pa­
davėjas, Ešas paima d vi taures: vieną sau, kitą Karneolei.
— N eįtikim a, — sako ši, žiūrėdama į lubas. — A r esi anks­
čiau buvęs čia?
— Taip, kelis kartus, — atsako Ešas. Jo balse girdėti lyg ir
liūdesys, lyg ir gailestis. Imu spėlioti, kokius prisim inim us
vaikinui sukelia ši salė.
— Visad norėjau dalyvauti pokylyje, — truputį per garsiai
dėsto Karneolė. — Bet anksčiau teta nesivesdavo manęs.
— Todėl aš ir esu čia, — sako Ešas. — Tau reikėjo palydovo.
— Sykį, švenčiant ilgiausią metų naktį, į po kylį mane lydė­
jo Ganetas, — toliau kalba Karneolė. — Tai buvo Banke. A n o
pokylio negalima nė lyg in ti su šiuo.
Ir toliau žvalgausi Liusjeno ir Reivenos. Sykiu stebiu, ar
pro šalį nebus nešami padėklai su užkandžiais — maistas čia
turėtų būti nuostabus. Kunigaikštis kažkur pradingsta, ku n i­
gaikštienė gyvai šnekučiuojasi su Rožės Nam ų grafiene.
Orkestras užgroja kitą melodiją.
— G al norėtum pašokti? — klausia Karneolės Ešas.
Ši ryškiai išrausta.
— N-norėčiau, — vargiai pralemena.
 E šas nusiveda merginą į šokių aikštelę. K a i pamatau, kaip
vaikinas apkabina ją per liem enį, o jų veidus teskiria keletas
colių, mane užlieja nepaaiškinamas pyktis.
Kunigaikštienė visiškai nekreipia dėmesio į mane, todėl
čium pu taurę šampano ir m akteliu gerą gurkšnį. N o sį suku-
tena burbuliukai.
Pranešama apie dar vieną atvykusią porą. N egirdžiu var­
dų, bet moteris vedasi surogatę už pavadėlio. Vis dėlto, prieš
žengdama tolyn į p o kylių salę, j i atsega pavadėlį ir paduoda
liokajui. N usigręžiu — tų pavadėlių nepamiršiu visą likusį gy­
venimą.
Šoka nemažai jaunų porų, daugelis vaikinų labai gražūs.
Svarstau, ar jie irg i palydovai, ar surogačių pagim dyti k il­
m ingieji. Tyrinėju m inią. K ilm in g ie ji elgiasi arogantiškai, jų
akys laksto po salę, tarsi ieškotų įdom esnio pašnekovo ar te­
mos apkalboms.
Surogates lengva atpažinti — visos mes kukliai stovime
prie savo šeim ininkių, atrodome sutrikusios ir svetimos šia­
me pokylyje. N e to li savęs išvystu Liūtę, jos kasa susukta į
elegantišką vainiką. M ergina prisim erkusi žiūri į taurę mano
rankoje — kaipmat ištuštinu ją ir pastatau ant padėklo. Pyra­
gas su glajumi svajingai žvelgia į šokių aikštelėje besisukan­
čias poras. N e i Reivenos, nei Liusjeno niekur nem atyti.
Staiga nugirstu, ką kalba kunigaikštienė.
—Jau greitai, — sako j i Rožės Nam ų grafienei. — Daktaras
Blaitas labai patenkintas testų rezultatais.
Grafienė nusijuokia.
— Taip, Safyre kiekvienam sutiktajam pasakoja apie pasku­
tin į apsilankymą pas tave. Girdėjau, tavo surogate sunaikino
beveik visą stiklo dirbinių rin kin į.
Kunigaikštienė patraukia pečiais.
 — T a i buvo niekučiai, lengvai įsigysiu kitų. T ik ra i vertėjo
juos paaukoti. Tikiu o si, ši istorija pasieks tuos, kuriems reikia
ją išgirsti.
— N ugirdau, kad Svarstyklių Nam ų kunigaikštienė sakė...
— Aleksandritė man nėmaž nerūpi, — abejingai taria mano
ponia. — J i kilusi ne iš įkūrėjų Nam ų ir ištekėjusi už kuni­
gaikščio tik prieš dvejus metus. Labiausiai nerimauju dėl
Ebonės.
Ebonė yra Reivenos šeimininkė. A k yla i klausydama, slen­
ku artėliau kunigaikštienės.
— Taip, j i labai paslaptinga, — sutinka grafienė. — Tai neža­
da nieko gero.
— Viskas bus gerai, je i tik mano dukra gims pirm a, — sam­
protauja kunigaikštienė. — Ta i lemiamas veiksnys, būtina at­
sižvelgti į jį. M ergaitė bus unikali vos tik pradėjusi kvėpuoti.
Eksitas negalės to ignoruoti.
— O Elektrisė? — klausia grafienė.
— Galutinis sprendimas priklausys ne jai, — atsako kuni­
gaikštienė. — Spręs valdovas. Kad ir kaip Elektrisė meluoja,
stengiasi pasirodyti ir apsimeta esanti mums lygi, taip nėra ir
niekada nebus, — kunigaikštienė atsigręžia ir skvarbiu žvilgs­
niu nuveria soste sėdintį Eksitą. — Įsidėmėk tai, Em etrina.
Niekas nepažįsta valdovo geriau už mane.
Rožės Nam ų grafienė nejaukiai pasimuisto. Aš irgi pasi­
ju n tu nesmagiai, lyg būčiau įsibrovusi į asmeninę kunigaikš­
tienės erdvę.
— Papasakok man, kaip einasi vedybų reikalai, — keičia po­
kalbio temą grafienė.
M an o ponia suvaitoja.
— K u rių vedybų? K alvų Nam ai turėtų duoti atsakymą kitą
savaitę. Ganetas bent jau gautų titulą. Karneolė... — ponių
žvilgsniai nukrypsta į šokių aikštelę, ten toji nerangiai tryp­
čioja Ešo glėbyje. — Tiesą sakant, esu nusivylusi.
— Tavo nusamdytas dukterėčiai palydovas labai simpatiš­
kas, — pareiškia grafienė. — Vienas iš geriausių, kokius esu
mačiusi per pastaruosius metus.
Kunigaikštienė šypteli.
— A k , taip, gana simpatiškas, — jos akyse, žvelgiančiose į
Ešą, vėl išvystu tą patį alkį kaip per vakarienę.
Pasijuntu nesmagiai. Nesugalvodama nieko geresnio, slap­
čia čium pu nuo padėklo dar vieną taurę šampano ir pusę jos
nugurgiu. Galvoje m aloniai prašviesėja. Iki manęs atkeliau­
ja padėklas su trapučiais, apteptais krem iniu sūriu ir apdėtais
rūkyta lašiša. K o l kunigaikštienė žiū ri į šokių aikštelę, įsime­
tu vieną burnon. Taurę laikau paslėpusi suknelės klostėse.
Šokiui baigusis, Ešas atlydi Karneolę prie mūsų.
— A k , kaip buvo smagu! — džiūgauja mergina. — Ponaitis
Lokvudas pažadėjo šią savaitę tobulinti mano šokių įgūdžius.
— Protinga m intis, — sausai taria kunigaikštienė.
—Judu esate žavinga pora, — grafienei vos pavyksta nu­
slėpti sarkazmą.
Nejučiom is pakeliu akis. G aliu prisiekti, kad akim irką Ešo
veide šmėsteli šypsena, bet vaikinas iškart kreipiasi į kuni­
gaikštienę:
— M ano ponia, ar suteiksite man garbę ir leisite pakviesti
jus šokiui?
Kunigaikštienei sutikus, Ešas nusiveda ją į aikštelę.
Pasibaisėtina. Ganėtinai bjauru buvo m atyti Ešą su Karne-
ole, bet žiūrint į jo šokį su kunigaikštiene nukrato šiurpas.
Ištuštinu taurę kaip tik tuo metu, kai Liū tė kelia prie lūpų sa­
vąją — irg i pastvėrė gėrimą vogčiom is. K ilsteliu antakį. Liūtė
gūžteli pečiais ir nugeria d idžiu lį gurkšnį.
 N etikėtai kažkas atsitrenkia į mane, paskui pasigirsta
triukšm ingo ju o ko pliūpsnis. Paleidžiu iš rankų taurę ir vos
neužvirstu ant Karneolės. M an o šukuosena išsidraiko, kelios
garbanos nutįsta ant nugaros.
— A k ! — surinku. Išgėrus šampano dar sunkiau išlaikyti
pusiausvyrą.
— Ganetai! — pasipiktina Rožės Nam ų grafienė.
Vaikino varlytė persikreipusi, skruostai įraudę. Rodos, jis
jau padauginęs šampano. K eturi panašaus amžiaus jo drau­
geliai irg i gerokai įkaušę. Stengiasi nesvyruoti grafienės aki­
vaizdoje, bet jiem s sunkiai sekasi.
Ganetas, priešingai, visai nesistengia.
— Nuoširdžiausiai atsiprašau, Jūsų M alonybe, — taria ma­
nieringai nusilenkdamas. — Nepastebėjau jūsų.
— Nejaugi taip sunku elgtis padoriai? — priekaištauja gra­
fienė. — A r nemanai, kad tavo m otinai ir taip pakanka rū ­
pesčių?
— Turite galvoje artėjančias mano vedybas? A r šiokius to­
kius trūkumus? — Ganetas nusijuokia ir pasigręžia į ją. — Kas
būtų galėjęs pamanyti, —jis paliečia savo veidą, — kad parduo­
ti šitai bus be galo sunku?
Karneolė nusivaipo.
— T u paršas, — sako ji.
— O tu, pussesere, esi vieša giminės nelaimė, bet kam tas
rūpi? — Ganetas čium pa taurę šampano. — Lažinuosi iš de­
šimties tūkstančių deimantų, kad m otina greičiau suras man
žm oną negu tau vyrą.
Karneolės veidas apsiniaukia.
— N etu riu tiek deimantų.
— Tiesa, — Ganetas grįžteli į draugus. — Dingstam iš čia,
kol mano kilm ingoji m otina dar šoka. U ž rūm ų yra sodas.
 — Ganetai, ar neketini atsiprašyti? — vienas jo draugelių
linkteli mano pusėn.
— U ž ką? — klausia tasai, įsmeigdamas apdujusį žvilgsnį į
mane. — A k , tai tik mano motinos surogate. Eim e.
Vaikinai skinasi kelią per minią, jų juokas užgožia m uzi­
ką. Paliečiu išsitaršiusius plaukus — iškrito keli segtukai.
— A r nieko neįvyko? — klausia pažįstamas balsas.
Staiga atsigręžusi išvystu m aloniai besišypsantį Liusjeną.

Ketinu atsakyti, bet jis nežym iai kresteli galvą, ir tuoj pat už­

sičiaupiu.
— Ganetas ką tik parodė įprastinį savo žavesį, — atsako gra­
fienė. — Rodos, užgavo šią surogatę.
— O varge, — baisisi Liusjenas, apžiūrinėdamas mano šu­
kuoseną. — K aip nemalonu. D ar šokiui nepasibaigus, sutvar­
kysiu jai plaukus. Tu, — taria Liusjenas taip griežtai, kad net
krūpteliu, — eisi su manim.
Seku paskui j į per m inią nuleidusi galvą ir stengdamasi at­
rodyti kuo romesnė ir nuolankesnė. Liusjenas išsiveda mane
iš pokylių salės ir patraukia per koridorių, paskui žvangin­
damas raktais atidaro mažo kambarėlio duris. Viena jo siena
veidrodinė, prie kitos įtaisyta kriauklė ir akmeninis stalas,
nukrautas m akiažo priem onėmis, plaukų smeigtukais ir kve­

palų buteliukais.
— Liusjenai! — surinku, jam uždarius duris. — K u r tu...
Jis prideda pirštą prie lūpų, tad užsičiaupiu. Tada atsega
kamertoną nuo raktų ryšulio ir padeda ant stalo; tyliai zvim b­
damas šis pakyla į orą. T ik tada Liusjenas nusišypso man.
— Puikiai atrodai.
Nejučiom is šypteliu.
— A čiū. Dairydavausi tavęs bibliotekoje. K u r buvai dingęs?
 — Brangakmenyje nesaugu dukart susitikti toje pat vieto­
je, — atsako jis.
— A r im tai kalbėjai, kad galėsi ištraukti mane iš čia? — ne­
atlyžtu.
— Taip, bet dabar neturim laiko tai aptarti, — Liusjenas ima
tvarkyti mano šukuoseną, prismeigia išsidraikiusias garba­
nas. — Turėjau parengęs planą, kaip pasikalbėti su tavim akis
į akį, bet šlykštus kunigaikštienės sūnaus elgesys atvėrė man
geresnę galimybę.
M ūsų žvilgsniai susitinka veidrodyje, tada Liusjenas paro­
do dar vieną kamertoną, tokį pat kaip tas, kuris sukasi ore.
Labai atsargiai p ritvirtina j į man prie plaukų šaknų ir užden­
gia garbanomis.
— G rįžusi į rūmus, paslėpk. Tau jo prireiks rytoj vid u r­
naktį, — švelniai sako man į ausį. — Dabar metas grįžti pas tavo
šeimininkę.
Vyras prisega kitą kamertoną prie savo raktų ryšulio, tylė­
dama nuseku įkandin jo į salę, priblokšta tokio įvykių posū­
kio ir minties apie daiktelį, paslėptą mano plaukuose.
 Septy n ioliktas skyrius

M U M S GRĮŽUS Į PO KYLIŲ SALĘ, KUNIGAIKŠTIENĖ VIS D AR ŠOKA SU

Esu.
— E ik prie grafienės ir lauk savo šeimininkės, — atsidūręs
viešumoje, Liusjenas kalba su m anim i griežtu įsakmiu balsu.
Linkteliu ir stebiu, kaip jis braunasi per m inią sostų pusėn.
K ai pasiekia karališkąją pakylą, Elektrisė pamoja jam priei­
ti. Vyras pasilenkia, valdovė kažką sukužda jam į ausį. M an
smalsu, ką.
— Violeta...
Išgirdusi savo vardą, tariamą gargždžių prislopintu bal­
su, krūpteliu. Pusiau pasislėpusi už kolonos stovi Reivena,
v ilk in ti nuostabią ryškiai raudoną suknelę, jos riešus puošia
auksinės apyrankės.
— Reivena! — aikteliu. Greitai, bet atsargiai slenku draugės
link.
— Tyliau! — sušnypščia ji. — Grafienė neturi pastebėti, kad
pasitraukiau nuo jos.
 Draugė mosteli galva per petį. Išvystu plačiausią Akm ens
N am ų grafienės nugarą. J i kalbasi su Liepsnos Nam ų ledi.
— Visur tavęs ieškojau, — sako Reivena.
Atsipeikėjusi nuo netikėto susitikim o pamatau, kokia j i
sulysusi. Draugė atrodo išvargusi, išsišovusiais skruostikau­
liais, jai po akimis juoduoja tamsūs ratilai.
— A r tau viskas gerai? — sušnibždu.
Reivena šypteli vos puse lūpų.
— T u nuostabiai atrodai, — sako ji. — Lygiai tokia, kokią
prisim enu. — Draugės žvilgsnis padėręs. — Ž in a i, Pietiniuose
Vartuose neįsivaizdavau šitokio gyvenim o. A r tau kada nors
būna taip?
— N e, — atsakau. — K ą turi galvoje?
Rodos, draugė negirdi manęs.
— Ten buvo kita mergina, mūsų draugė. G raži kvailutė
blondinė. A r neatsimeni, kuo vardu?
M an gerklėje įstringa gumulas.
— Lilė, — sakau, —j i buvo vardu Lilė.
Reivena atsidūsta.
— Taip, Lilė. Turbūt kartais negražiai elgdavausi su ja.
J i negalvodama pasikaso dilbį — pamatau, kad auksinės
apyrankės iš tiesų yra antrankiai, sujungti gražia grandinėle.
— Kas tai? — priblokšta klausiu.
Draugės šypsena išgąsdina mane.
— Grafienė ne per labiausiai mane mėgsta. Pasakiau jai,
kad negaus iš manęs, ko nori. J i mano galinti sunaikinti mano
prisim inim us, bet aš ja i to neleisiu. Nepam iršiu tavęs. Paža­
du, gerai? Nepam iršiu tavęs.
— Reivena, man baisu dėl tavęs, — sakau.
— Ir tu manęs nepamirši, tiesa, Violeta? — klausia draugė,
traukdamasi už kolonos.
 — N e, — tariu drėgnomis nuo ašarų akimis. — Niekada.
Reivena nuskuba pas savo šeimininkę kaip tik tuo metu,
kai ši grįžteli pasiim ti sumuštinuko nuo padėklo.
Kažkas čium pa mane už dilbio, net sudrebu.
— M aniau, kad ik i šiol jau radai kelią pas saviškę, — Liusje-
nas stovi greta ir įspėjamai žvelgia man į akis. — Leisk, paly­
dėsiu.
Seku paskui jį, mintyse šmėkščioja išvargęs Reivenos vei­
das, kaustantys riešus auksiniai antrankiai, ausyse skamba
prim ygtinis prašymas nepamiršti.
— Štai ji, mano ponia, — taria Liusjenas, o aš sumirksiu.
M es grįžom e į Rožės Nam ų grafienės ir Karneolės draugi­
ją. — Plaukai guli ne prasčiau kaip gulėję.
Šokis baigiasi, iš aikštelės im a skirstytis poros. Po akim ir­
kos čia ateis kunigaikštienė su Ešu. N iekaip neįstengiu susi­
tvardyti.
— Štai, — sako Liusjenas, imdamas taurę iš praeinančio
padavėjo. — A tsigaivink. N ėra ko taip jaudintis. Viskas bus
gerai.
Išgirstu jo balse nerim o gaidelę, suvokiu žodžių potekstę
ir svarstau, ar tas vyras ką nors žino apie Reiveną, bet jis nu­
silenkia ir dingsta m inioje.
— Išties esi puikus šokėjas, ponaiti Lokvudai, —juokdam a­
si giria vaikiną kunigaikštienė, jiedviem prisidėjus prie mūsų
būrelio.
— K aip ir jūs, mano ponia, — atsako Ešas.
Karneolė truputį susiraukia. Kunigaikštienės žvilgsnis
perskrodžia m inią.
— Tu riu susirasti vyrą. Em etrina, pasikalbėsime prieš iš-
vykdamos.
— Žinom a, — sutinka grafienė.
 Kunigaikštienė dirsteli mano pusėn. Džiaugiuosi, kad tu­
riu šampano - bent jau rankos užimtos, galiu paslėpti veidą.
Be to, šitai paaiškina, kodėl mano skruostai įraudę, o akys
žiba. Kunigaikštienė išplėšia taurę man iš rankų.
— N edrįsk gerti be mano leidim o, — rūsčiai taria, grąžinda­
ma ją padavėjui.
Staiga nuaidi garsus trenksmas, m uzika nutyla. Elektri-
sė ir Eksitas pakyla iš sostų, m inia nuščiūva. Vyrai lenkiasi,
moterys daro gilius tūpsnius. K ai pritupiu, mano sijonas išsi­
skleidžia, korsetas nepatogiai remiasi į klubus.
— A čiū , kad aplankėte kasmetį mūsų po kylį, — prabyla E k ­
sitas, jo balsas aidi per visą sausakimšą salę. — Esate brangūs
mūsų širdžiai ir patikim i didžiojo mūsų miesto ramsčiai. A t­
sidėkodami keliame taures į jūsų sveikatą.
Eksitas ir Elektrisė pakelia taures, valdovės šypsena atrodo
šiek tiek dirbtinė. Svečiai atsitiesia ir paseka jų pavyzdžiu.
— Neabejoju, kad šie metai bus labai jaudinantys mūsų šei­
mai, — toliau kalba valdovas. — Pristatau jum s visiems... savo
sūnų ir paveldėtoją busimąjį Eksitą.
Tarp Eksito ir Elektrisės išdygsta baltakepurė auklė su
kūdikiu ant rankų. M ažylis apvilktas aukso spalvos drabužė­
liu, išsiuvinėtu rubinais ir perlais. Jo veidelis susiraukšlėjęs.
Kilm ingiesiem s pradėjus p loti ir šūkauti, kūdikis pravirksta,
bliauna garsiai, neužsičiaupdamas. Eksitas rūsčiai pažvelgia į
auklę, ir mažylis tuoj pat išnešamas iš p o kylių salės, jo verks­
mą užgožia plojim ai.
— O dabar pasilinksm inkim ! — taria Elektrisė. — Šį vakarą
pokylyje dalyvauja daug naujų surogačių. G al pasižiūrėkim ,
ku ri iš jų gabiausia?
K ilm in g ieji pasižym i nuostabiu gebėjimu užduoti klausi­
mą, kuris iš tiesų yra teiginys. G al kaip tik todėl kunigaikš­
tienė nupirko man violončelę. Tai buvo ne dovana ar atlygis
už gerą elgesį, o rengimasis surogačių varžyboms. D irsteliu į
savo ponią, susirūpinusi, ar j i lieps man dalyvauti varžybose,

bet kunigaikštienės akys krypsta į Eksitą.

—Jūsų Šviesybe, maniškė yra šokėja, — sušunka Svarstyk­
lių Nam ų kunigaikštienė. — Geresnės dar nesu mačiusi.
Šalia jos stovinti surogate išbąla.
Elektrisė linksm ai nusijuokia ir suploja rankomis.
— Nuostabu! Padarykit vietos.
Pajuntu gailestį m erginai, vedamai į šokių aikštelę tie­
siai priešais karališkąją pakylą. M in ia plūsteli į priekį, kad
geriau m atytų. Šviesios surogatės garbanos virpa, akys m al­
daujamai žvelgia į šeim ininkę, o ši ryžtingai lin kteli. Bijau
net vaizduotis, kas laukia m erginos namie, jeig u prastai pa­
sirodys.
Stabtelėjusi prie šokių aikštelės krašto j i nusiauna batelius.
Paskui, lydim a aikčiojim ų ir pasipiktinim o šūksnių, nusisega
viršutinį sijoną ir numeta ant grindų. Lieka vien su apatiniu
sijonu ir korsažu.

— Vaje! — sušunka Elektrisė.

Svarstyklių Nam ų kunigaikštienė atrodo pamaloninta dė­
mesio.
—Jūsų Šviesybe, j i gali šokti tik taip apsivilkusi, — paaiški­
na kunigaikštienė. — Viršutinis sijonas būtų per ilgas.
Elektrisė sukikena.
— Suprantu. A r ja i reikia tam tyčia parinktos muzikos?
— N e, Jūsų Šviesybe, — atsako kunigaikštienė, išdidžiai
šypsodamasi. — T iks bet kokia.
Elektrisė paliepia orkestrui:
— Noktiurną!
 Pasigirsta smuikas, melancholišką m elodiją greitai pagau­
na kitas smuikas, altas ir violončelė. Tuoj pat išgirstu, kad al­
tas truputį išsiderinęs, aštrokai skamba A styga.
Surogate užsimerkia, pakelia rankas virš galvos ir leidžiasi
šokti.
J i šoka nuostabiai. N iekada nesu mačiusi tokių grakščių ir
sklandžių judesių — merginos kaulai tarsi gum iniai, j i sugeba
lenktis, tiestis ir atlikti figūras, neįmanomas paprastam m ir­
tingajam. Kiekvienu sukiniu ir šuoliu, rodos, kalba. Jos šokis
tam tikru atžvilgiu prim ena mano griežim ą violončele.
M u zik a nutyla, surogate atsistoja grakščia baigiamąja
poza. Elektrisė ima ploti. Prie jos netrunka prisidėti kiti, ne­
galiu susilaikyti ir aš. Tas šokis buvo tarsi sapnas, ne mano,
bet nepaprastai žavingas.

M ergina padaro tūpsnį, paskui greitai pasiima batelius, si­

joną ir grįžta prie šeimininkės.

— Tikras stebuklas, — pareiškia Elektrisė, ir plojim ai staiga

liaujasi. — Tiesa, brangusis?

— Taip, stebuklas, — sutinka Eksitas.

— Sunku įsivaizduoti ką nors gražesnio, — Elektrisė nusi­
šypso Svarstyklių N am ų kunigaikštienei. Ši rausteli iš pasi­
tenkinim o ir padaro tūpsnį. — Aleksandrite, man rodos, per
varžytynes įsigijai gabiausią surogatę.
— Esu linkusi nesutikti, Jūsų Šviesybe.
M in io je nuvilnija gilus atodūsis, šalti baimės pirštai su­
gniaužia man sprandą. Ežero kunigaikštienė vis dar spokso į
Eksitą, tamsiose jos akyse atsispindi kandeliabro šviesos. Val­
dovo lūpose šmėsteli šypsena.
Jei Elektrisė ir pastebi šį subtilų bendravimą, neparodo.
Priešingai, j i nušvinta.
 — Tikrai? M anai, tavoji surogate gali pranokti Aleksandri-
tės merginą?
Kunigaikštienė tiesiog spinduliuoja pasitikėjimu.
— N ė kiek neabejoju.
— A k , kaip mėgstu įdomias varžybas! Surogate turi ne­
delsdama parodyti savo gebėjimus. Sutinki, brangusis?
Eksitas pabarbena pirštu į taurę vyno.
— K ą j i sugeba, Peria? — klausia jis.
Kunigaikštienės akys blyksteli.
— M an o surogate griežia violončele, Jūsų Šviesybe.
Eksitas linkteli.
— Veskite ją į sceną, — paliepia liokajams.
Geležinė ranka sugniaužia man riešą.
— T ik neapvilk manęs, — griežtai įspėja kunigaikštienė,
paskui, tarsi būtų apsigalvojusi, priduria: — Prašau.
Žingsniuoju prie orkestro, jusdama m inios nekantravimą
po tokio iššūkio. K ilm in g ieji trokšta pam atyti mano pralai­
mėjimą. K a i prieinu prie scenos, liokajai ima tem pti mane
laiptais, o aš prim inu sijonus — išgirstu kikenim ą, skruostai
iškaista.
Žilaūsis vyras nenoriai duoda savo violončelę man. Paimu
ją, pirštais apkabinu glotnų m edinį kaklelį ir atkišu kitą ran­
ką, prašydama stryko.
G ilia i įkvėpusi atsigręžiu į klausytojus. Eksitas su Elektri-
se, nulipę nuo pakylos, stovi scenos apačioje per kokį dešimt
pėdų nuo manęs. M ano ponia — visai prie pat valdovo deši­
nio peties, kunigaikštis šalia jos. Netoliese stypso Karneolė
ir Ešas, už jų matau galybę veidų, visi atgręžti į mane, akys
stebi kiekvieną mano judesį. Rankoje virpa strykas. D ar nie­
kad nesu griežusi tokiai daugybei žm onių. M enam i klausy­
tojai kunigaikštienės koncertų salėje visada būdavo draugiški
ir palaikantys. Atsargiai sėduosi ant kėdės krašto, pasitaisau
sijonus, kad galėčiau patogiai pasistatyti instrumentą tarp ke­
lių , jo prisilietimas šiek tiek atpalaiduoja mane. Tada atremiu
violončelės kaklelį sau į petį.
—Jūsų Šviesybe, ar turite mėgstamą kom pozitorių? —
klausia kunigaikštienė, nors man sunku pasakyti, ar kreipiasi
į Eksitą, ar į Elektrisę.
Atsako Elektrisė:
— Norėčiau išgirsti, ką labiausiai mėgsta griežti jūsų suro­
gate.
Per m inią nusirita murmesys. K elios m oterys nusivai-
po, tik nesuprantu, kodėl. Šią akim irką man tai m ažiausiai
rū pi. T u riu p u ikiai pasirodyti. D a r kartą g iliai įkvepiu ir
susimąstau.
Tai, ką labiausiai mėgstu griežti...
M in tis švysteli staiga, vaizdas priešais mane pasikeičia,
nes gerai žinau, ką n oriu griežti, ir daugiau dėl nieko nesi­
baim inu.
Ta i bus G - d u r preliudas, pirmasis m ano išmoktas k ū ri­
nys. Esu tikra, kad kunigaikštienei labiau patiktų išgirsti
modernesnį, sudėtingesnį veikalą, įspūdingą ir keliantį šiur­
pą. Bet preliudas padeda man prisim in ti Reiveną, L ilę ir v i­
sas kitas merginas, su kuriom is traukiniu važiavau į varžy­
tynes. D a r prisim enu P ietin ių Vartų valgom ąjį, savo ku k lų
kam barėlį ir pyragą su išraitytu H eizelės vardu, tuos laikus,
kai juokas buvo nuoširdus; prisim enu draugystę ir tarpusa­
v io pasitikėjimą.
Perbraukusi stryku per stygas, im u griežti. Natos laisvai
liejasi viena po kitos kaip garsų krioklys, palieku šią salę ir
nusklendžiu į paprastą muzikos kabinetą, kur kvepia lakuo­
tu medžiu, kur į mane žiūri merginos, trokštančios išgirsti
griežiant. N e dėl to, kad esu gabi ir tuo gabumu išsiskiriu iš
kitų, bet todėl, kad mėgstu m uziką. Prisim inim ai dega mano
širdyje kaip žvakės liepsna, strykas skraido stygomis, skamba
vis aukštesnės natos, kol pasijuntu laisva, išties laisva, nes čia
niekas nebegali manęs paliesti, negali įskaudinti. K a i sugrie-
žiu paskutinį akordą, m uzika dar ku rį laiką aidi salėje. Tada
suvokiu, kad šypsausi, o skruostu ritasi ašara.
Salė nuščiūva.
Pažvelgusi į m inią, išvystu porą pilkšvai žalių akių. Jos
trykšta ne švelnumu, o aistra. Ešas nenusuka žvilgsnio, aš
irgi. Vaikinas žiū ri drąsiai, atvirai, ir aš pasijuntu gyva. Ešas
regi ne surogatę, jis regi tikrąją mane.
Tada Eksitas im a ploti. Plojim ai garsėja, netrukus triukš­
mas tampa kurtinantis, bet aš jaučiuosi keistai atitolusi nuo
viso to; ausyse plojim ai skamba dusliai, nes akyse sušmėžuoja
aukso žvilgesys. Išvystu veidą, kuris vienintelis gali atplėšti
mane nuo Ešo.
Tai Reivena.
Ji itin ryškiai išsiskiria iš veidų jūros. Auksiniais antran­
kiais surakinti riešai prispausti prie krūtinės. Draugė atrodo
laiminga, tikrai laiminga. K a i m udviejų akys susitinka, su­
kryžiuoju du dešinės rankos pirštus ir prispaudžiu prie šir­
dies. Taip reikšdavo pagarbą Pietinių Vartų surogatės, o aš
noriu patikinti: kad ir kas nutiktų, nepamiršiu Reivenos.
 Aštuonioliktas skyrius

A R TĖJAN T VID URNAKČIUI, POKYLIS ĮSISIŪBUOJA.

Upeliais liejasi šampanas, šokėjai sukasi greitu ritm u, ju o ­

kas ir kalbos vis garsėja.

Kunigaikštienė gauna daugybę sveikinim ų už mano pasi­

rodym ą. Tai juokinga, nes pati nieko nepadarė. M atau, kad

Reivena nė per žingsnį negali pasitraukti nuo grafienės, stovi

nunarinusi galvą, sunėrusi surakintas rankas.

N u o šokėjų kūnų tvoskia karštis, jo ir šampano mišinys

trenkia man į galvą. Kunigaikštienė šoka su kunigaikščiu. Pa­

metu Karneolę su Ešu iš akių, Liusjenas įsitraukęs į pokalbį su

keliais liokajais. Ganetas su savo draugeliais kvatojasi ir nu­

žiūrinėja merginas. Pristingu oro. Greta stiklinės sienos pa­

matau duris ir išsmunku lauk.

N u o šalto oro pašiurpsta oda. G ilia i įkvepiu, tai yra tiek

giliai, kiek leidžia veržiantis korsetas. Persibraukiu kaktą ran­

ka. K aip gera nors trum pam pabūti vienai.

 Esu nedideliame sodelyje su fontanu viduryje. Tolim a­
jame pakraštyje ant suoliuko, apgaubto šešėlių, įžiū riu du
besiglėbesčiuojančius pavidalus. M a n iš dešinės želia aukšta
gyvatvorė. M ik lia i pasislepiu u ž jos, kad nem atytų porelė ir
nevargintų iš salės sklindantis triukšmas bei kvatojimas.
M ėnulis atsispindi nedidelio tvenkinio vandenyje, ant
kranto stovi pavėsinė. Č ia taip tylu, taip ramu. Atsargiai at­
situpiu, kad nesušlapinčiau sijono, ir piršto galiuku paliečiu
stiklinį vandens paviršių. M an o prisilietimas sukelia bange­
les, ir m ėnulio atvaizdas ima skysti. Bangelės tingiai rib u liu o­
ja vis platesniais ratilais, kol galiausiai vandens paviršius vėl
tampa lygus.
— Sveika, — sako kažkas.
Vos neįgriūvu į tvenkinį. Pašokusi ant kojų išvystu Ešą.
Jis sėdi pavėsinėje, viena jos pusė skendi sidabrinėje m ėnulio
šviesoje, kita tamsoje. Vaikinas nusivilkęs fraką ir pasiraitojęs
marškinių rankoves.
— Sveikas, — sukuždu.
Valandėlę m udu tylom is stebeilijame vienas į kitą.
— K ą čia veiki? — klausia Ešas.
— Aš... Nežinau. Salėje buvo karšta ir nepakeliamai triukš­
minga.
— Taip, tiesa, — vaikinas nudelbia akis. — Tau nederėtų čia
būti.
— N e, — sutinku, — tikriausiai ne.
Bet Ešas neliepia man eiti. Ir pats nejuda iš vietos.
— Tai buvo neįtikim a, — sako jis, kai m udviejų žvilgsniai
vėl susitinka. — D ar nesu girdėjęs šitaip griežiant.
— A k , — sakau ir suskumbu pridurti: - A čiū.
—Jie neįvertina tavęs, — taria vaikinas, dirstelėdamas į po­
kylių salės pusę. — K ilm in g ie ji mano, kad tavo m uzika yra jų
nuosavybė. Kad tokią teisę jiem s suteikia pinigai.
 — A rg i nesuteikia? — tepaklausiu.
E šas spokso į mane neįskaitom u veidu.
— N e, — atsako jis.
— Na, aš ne Stradivarijus Tanglvudas, — pareiškiu, kad pra­
skaidrinčiau nuotaiką. — Ir ne Ridas Pelingas.
Vaikinas nusuka akis ir susimąsto.
— Z in ai, anksčiau niekad nesu taip padaręs. Nesutikęs su
kliente. Šitai nepriimta.
— Tai kodėl nesutari su manim?
— Galva neišneša. Aš tiesiog... — Ešas atsidūsta. — N o risi sa­
k yti tiesą.
— Rodos, toks prisipažinimas tau kelia siaubą.
— M ano profesijos žm ogui — taip, — prisipažįsta jis.
— O mano profesija išvis draudžia kalbėti, — sakau. — Taig i
gali man rėžti tiesą kada panorėjęs. Neturėsiu kam papasakoti.
— Teisingas požiūris, — nusivaipo Ešas. — Bėda ta, kad ne­
mėgstu avokadų.
N usijuokiu.
-K o ?
— Avokadų. Aš jų nekenčiu. Jie slidūs, skonis kaip m uilo.
— Visai ne kaip m uilo, — vėl nusijuokiu. — Aš nekenčiu šio
korseto, — stipriai bedu į j į pirštu. — K od ėl vyrų niekas never­
čia vilkėti tokių įtvarų?
— Vargu ar kunigaikštis įsispraustų į jį, — atsako vaikinas.
Nukaistu.
— Aš irgi susiveržiau ne taip stipriai, kaip didum a čia daly­
vaujančių moterų.
— N esilygink su jom is, — kirste nukerta mane Ešas. A p ­
stulbusi sustingstu. Jis sumirkčioja. — Atsiprašau, labai atsi­
prašau. Aš...
— Viskas gerai, — sakau. — Aš ir nesilyginu, — pažvelgiu į
rūmus. — Nesu nė iš tolo panaši į jas, — sumurmu.
 — N e, nepanaši, — sutinka E šas. Vaikino žodžiai atrodo
užgaulūs, bet netrukus jis priduria: — Ta i didžiausias mano
komplimentas tau.
— K ie k sykių esi čia lankęsis? — klausiu.
— Karališkuosiuose rūmuose? Turėjau garbę būti pakvies­
tas dvylika kartų, įskaitant šį.
Nejučiom is nusišypsau.
— Nekalbėk taip mandagiai. Aš viso labo surogate, pamiršai?
Ešas atsako man šypsena.
— M atyt, toks įprotis. — Jis patyli. — Kartais toks kalbėji­
mas juokingas, tiesa? Sykiais nebegirdžiu pats savęs ir abejo­
ju , ar kas nors manęs klausosi.
— Aš klausausi, — tyliai tariu.
Stoja tyla. Vaikinas vis dar niekur neina.
— Apie ką galvojai grieždama? — klausia jis. — Rodos, bu­
vai atsidūrusi visai kitur.
— Įsivaizdavau, kad vėl grįžau į Pietinius Vartus — tai buvo
mano m okym o centras — ir groju draugėms. Jos mėgo klau­
sytis mano griežim o.
Ešas atsistoja. Jaučiu, kad mūsų pokalbis tuoj baigsis, bet
labai to nenoriu. Staiga žodžiai patys ima lietis man iš lūpų.
—Jei kada norėtum pasiklausyti, na žinai, griežim o... ret­
karčiais būnu koncertų salėje. Tu riu galvoje... tik savo m alo­
num ui, tai netikras koncertas, bet... — mano balsas užlūžta.
Vaikinas persibraukia plaukus ranka, jo veidas suirzęs. Jis
išeina iš pavėsinės ir patraukia prie manęs. Sustoja taip arti,
kad nuoga oda ju n tu jo kūno karštį. M a n knieti j į paliesti,
pirštais perbraukti veido apybrėžas, paglostyti krūtinę. N o ­
riu, kad ir Ešas paliestų mane, prispaustų lūpas prie manų­
jų , panardintų pirštus į plaukus. Šis troškimas visa apimantis,
paikas ir viliojantis.
 — K o d ėl atsidūrei mano kambaryje? — im a kam antinėti
E šas. — K ą ten veikei?
— Aš... Aš pasiklydau, — pralemenu.
— Pasiklydai, — pakartoja jis, bet iš balso m atyti, kad turi
galvoje visai ką kita.
Vaikinas nuveria mane žvilgsniu, paskui papurto galvą,
netaręs nė žodžio apsigręžia ir palieka vieną be žado.

KITĄ RYTĄ PABUND U TVINKSINČIA GALVA.

— O i, — suvaitoju ir atsargiai priglaudžiu ranką prie kak­

tos. M an o gerklė perdžiūvusi, burnoje baisus skonis. Nederė­
jo gerti šitiek šampano.
Prieš skambindama Anabelei, išnaršau vieną tualetinio
staliuko stalčių ir ištraukiu emaliu išdabintą papuošalų dėžu­
tę, kurioje praėjusią naktį paslėpiau kamertoną, kol Anabe­
lė tvarkė man suknelę. D ėžutė yra su paslaptimi, turi antrą
dugną. Išimu auskarus, apyrankes, pakabučius, tada kilsteliu
pirm ąjį dugną. Kamertonas guli ant aksom inio pamušalo —
ištiesiu ranką ir perbraukiu j į pirštu. N enutuokiu, kas nutiks
šiandien vidurnaktį, bet nekantrauju sužinoti.
Įstatau dugną į vietą, sudedu papuošalus ir įkišu dėžutę į
stalčių. Tada paskambinu Anabelei.
Papusryčiavusi iškart pasijuntu geriau. M u d v i su freilina
leidžiam e dieną mano apartamentuose. Žaidžiam e halmą,
Anabelė keliskart nugali mane, paskui pasiimu knygą, bet tik
apsimetu skaitanti, nes m intys vis grįžta prie pokalbio su Ešu
pavėsinėje ir prie kam ertono, kuriuo pasinaudosiu šį vidur­
naktį.
Staiga mano svetainės durys taip smarkiai atsilapoja, kad
net atsitrenkia į sieną. Lydim a sargybinių įeina kunigaikštie­
nė, m udvi su Anabele pašokame.
 — Išeik, — įsako mano ponia freilinai. Ši nedelsdama pa­
klūsta.
Kunigaikštienė pašnairuoja į mane.
— Elgiausi su tavim gerai, tiesa? — klausia ji.
— T-taip , mano ponia, — išspaudžiu.
— Tavo gyvenimas buvo malonus, kaip ir žadėjau, ar ne?
Lin kteliu stengdamasi suvokti, ką blogo padariau. G al
kunigaikštienė žino apie Liusjeną? A r matė mane kalbantis
su Ešu?
— Tada paaiškink, kodėl viena tarnaitė rado šitai, — kuni­
gaikštienė numeta ant kavos staliuko ovalų plokščią daiktą.
Tai jos portretas, mano pakeistas spalvos galia. Jame kuni­
gaikštienės oda vis dar šlykščiai žalia. Susigūžiu, įsitem piu ir
pakėlusi akis suprantu, kad mano veide atsispindi kaltė.
— Aš... aš... — nerandu pasiteisinimo.
— K ą sau manei? — sum urkia kunigaikštienė. — Kad tai
juokinga?
Papurtau galvą.
— A r sugadinai ir daugiau mano daiktų?
Ji kalba labai ramiai. M a n nuo prakaito sudrėksta pažastys.
— N e, mano ponia, — sukuždu.
Kunigaikštienė kilsteli antakį.
— Išsiaiškinkim, ar sakai tiesą.
Ž iū riu tik į ją, todėl neatkreipiu dėmesio į sargybinius.
D u iš jų išvelka mane iš m inkštakrėslio ir parklupdo, trečias
prispaudžia galvą prie kavos staliuko greta portreto ir stipriai
laiko. M a n baisiai spaudžia kulkšnis, lyg kas būtų jas prim y­
nęs. M ažiau nei per pusę minutės tampu bejėgė. N ieko nebe­
su vokė.
M atau tik tai, kas yra man prieš pat nosį, akim irką kuni­
gaikštienė dingsta iš mano akiračio. Priešinuosi mane laikan­
tiems vyrams, bet aštrus skausmas nuveria petį, sargybiniai
dar stipriau prispaudžia man galvą ir kulkšnis.
G rįžta kunigaikštienė, j i nešasi mano violončelę ir plaktu­
ką sidabrine galvute. G rim ztu į nežinią, nebejaučiu žemės po
kojom is. N u o patirto sukrėtimo sustingsta kūnas.
— A r sugadinai ir daugiau mano daiktų? — vėl klausia ku­
nigaikštienė.
M ėg in u papurtyti galvą, bet neįstengiu — sargybinio ran­
ka labai stipri.
— N e, — sakau, negalėdama atitraukti akių nuo plaktuko. —
N e , mano ponia. Prisiekiu, nesugadinau.
Kunigaikštienė ilgokai svarsto.
— Gerai, aš tavim tikiu , — sako ji.
Paskui trenkia plaktuku į violončelės korpusą. Nuostabia­
me lakuotame paviršiuje atsiveria didžiulė skylė, stygos liū ­
dnai ir nedarniai suaimanuoja.
— Ne! — surinku, bet kunigaikštienė vėl užsimoja plaktu­
ku, švaistosi ju o kaip pašėlusi, sulaužo tiltelį, išdrasko kor­
pusą, nutraukia stygas — šios, netekusios savo grožio, styro į
visas puses kaip vielos gabalai. Kunigaikštienė sudaužo mano
instrumentą į šipulius ir abejingai numeta lūženas ant grindų.
Per ašaras nematau, ką j i nurodo sargybiniams, bet staiga
kairė mano ranka padedama ant staliuko ir prispaudžiama per
riešą, pirštai išskečiami ant m edinio paviršiaus. Kunigaikštie­
nė atsiklaupia, jos veidas atsiduria sulig manuoju.
— N o riu , kad prisim intum , ką sakiau apie nepagarbą
man, — taria j i ir prispaudžia šaltą plaktuko galvutę man prie
krum plių. Nejučiom is sukūkčioju. N o riu būti drąsi, bet ne­
žinau, kaip. Baimė tokia stipri, tokia tikra.
Kunigaikštienė užsimoja plaktuku, laukiu smūgio.
Plaktukas sustoja mažiau kaip per colį nuo mano pirštų.
 —Jei šitai pasikartos, — pagrasina kunigaikštienė, — sulau­
žysiu tau ranką. Aišku?
V irp u nuo galvos ik i kojų, vos galiu kvėpuoti.
— Taip, — sušnibždu, — taip, mano ponia.
Kunigaikštienė šypteli, numeta plaktuką prie violončelės
nuolaužų ir išeina.

TĄ N A KTĮ, AKSO M IN IAM TAMSOS D A N G A LU I APSIAUTUS M A N O K A M -

barį, sėdžiu lovoje ir sukioju rankose kamertoną.

Nematau laikrodžio virš židinio, todėl nežinau, kiek va­
landų. Bet tai nesvarbu. Vis tiek tikriausiai neužmigsiu. K až-
kelintą kartą perbraukiu kairės rankos krum plius. Vis dar
matau iškeltą plaktuką, jaučiu kūną kaustančią baimę. T u riu
prim in ti sau, kad nieko nenutiko. K ad esu nesužalota.
Kamertonas im a virpėti. Nustebusi paleidžiu j į iš rankų —
jis tyliai nukrinta ant antklodės, paskui pakyla į orą ir ima
lėtai suktis, silpnai zvimbdamas. Ž iū riu į tą daiktelį nesumo­
dama, ką daryti, paskui išgirstu balsą.
— Sveika!
— Liusjenai... — sukuždu. - K u r esi? — Jo balsas sklinda iš
toli, lyg iš kito tunelio galo.
— Karališkuosiuose rūmuose, — atsako jis. — K u r daugiau
galėčiau būti?
— Bet... bet... kaip?
— Vadinu tuos daikčiukus savo paslaptimi. Tai mano iš­
radimas. Jie leidžia mums kalbėtis niekieno negirdimiems ir
nestebimiems.
A p žiū riu kam ertoną atidžiau.
— Taigi... m udu kalbamės per jį?
— Taip. Aš turiu pagrindinį. Taviškis paklūsta manajam.
Juodu užmezga ryšį, — patylėjęs Liusjenas sako: — Bet mums
reikia aptarti svarbesnius dalykus.
 M an ant sprando pasišiaušia plaukeliai.
— A r tikrai nori, netgi trokšti, pabėgti iš Brangakmenio? —
klausia jis.
— Taip.
— Pasvarstyk: je i būsi sugauta, tavęs laukia mirties bausmė.
U žtrauksi pavojų savo artimiesiems. A r vis tiek sutinki bėgti?
Vėl pasitrinu krum plius. A r galiu dėl savo laisvės aukoti
artim ųjų saugumą? N ežinau. Vis dėlto negaliu ištarti Liusje-
nui „ne“ , tik ne dabar.
— Taip, — sakau slopiu balsu. — Kada?
— Dabar gaminu serumą, jo išgėrusi patirsi sunkią komą ir
būsi palaikyta mirusia. Niekas dėl to nesuks galvos — suroga-
tės dažnai miršta nuo įvairių kom plikacijų. Arba, kaip pati
puikiai žinai, esti nužudom os pavydžių kilm ingųjų. Tavo
m irtis nudžiugintų daugybę kunigaikštienės priešų.
Sutrinku.
— A r tai nepavojinga?
— Pasakysiu tiesiai — visas šis sumanymas pavojingas. Bet
jeigu sutiksi su ju o , turėsi priim ti visus mano reikalavimus.
V yk d yti mano nurodym us, patiks jie tau ar ne. Supranti?
— Taip, — atsakau.
— Gerai. Karališkuosiuose rūmuose bus rengiamas žie­
mos pokylis ilgiausios nakties proga. — T a i seniausia V ie n i­
šojo miesto šventė. J i pradedama švęsti gru odžio viduryje,
prieš keletą savaičių. — Tada duosiu tau serumo, kitą naktį
j į išgersi. K a i bus pranešta apie tavo m irtį, būsi nuvežta į
lavoninę. Iš ten aš paim siu tavo kūną ir paslėpsiu traukiny­
je, gabenančiame prekes į Ū k į. A tvyku si į Ū k į, būsi saugiai
mano įkurdinta.
— Kur? — klausiu. Neįsivaizduoju tokio užkaborio mieste,
kad manęs nerastų kilm ingieji.
 — Negaliu tau pasakyti, užtraukčiau per didelį pavojų. D a ­
bar klausykis labai atidžiai. K o l esi kunigaikštienės rūmuose,
vykd yk kiekvieną jos nurodym ą. M aža to, tapk pavyzdinga
surogate. B ū k nuolanki ir paklusni. N en oriu nieko girdėti
apie subjaurotus portretus ar sunaikintą stiklo dirbinių rin ­
kin į. Aišku?
Maga prieštarauti, bet Liusjenas kalba toliau:
— Kunigaikštienė turi patikėti, kad esi jos pusėje. R eikia
įg yti jos pasitikėjimą. Tai labai padidins mūsų galimybes kuo
greičiau ir saugiau ištraukti tave iš rūm ų.
— Gerai, — nenorom is tariu.
— Brangute, suprantu, kad bus sunku, bet pažadu nenuvilti
tavęs.
— Violeta, — sakau.
— Prašau?
— M ano vardas Violeta, — tariu.
— Violeta, — pakartoja Liusjenas, iš balso m atyti, kad šyp­
sosi.
Gniaužau apklotą.
— K odėl man padedi?
Jis ilgokai patyli.
— R eikia ko nors imtis, — sako. — Niekas nenusipelno to­
kio gyvenim o. Žm onėm s būtina turėti pasirinkimą.
Prisim enu Reiveną, jos antrankius ir Eksito p o kylį, drau­
gės pažadą nepamiršti manęs.
— Liusjenai, aš be jo k ių prieštaravimų vykdysiu tavo palie­
pimus, bet ar gali padaryti man paslaugą?
Jis pasvarsto prieš atsakydamas.
— K o norėtum?
— Vakar per p o k y lį mačiau savo geriausią draugę. K itą su-
rogatę. M an dėl jos labai neramu... G al galėtum ką nors suži­
noti apie ją? K u r gyvena ar kaip jai sekasi... N a, viską. M an
tai be galo svarbu.
Laukdama atsakymo sulaikau kvapą. Prabėga nemažai laiko.
— Kokiuose Namuose yra tavo draugė?
Atsidūstu.
— Akm ens.
— Akm ens Namuose? — mano nuostabai, Liusjenas ima
juoktis.
— Kas yra? — pyktelėjusi klausiu.
— Atleisk, — jis iškart surimtėja. — Tiesiog... Akm ens gra­
fienės rūm ai iš vakarų pusės ribojasi su Ežero N am ų rūmais.
Prireikia akimirkos, kad įsisąmoninčiau šiuos žodžius.
— Pala... tu nori pasakyti...
— ...kad tavo draugė gyvena kaimynystėje, — m aloniai pa­
aiškina Liusjenas.
 D evynioliktas skyrius

REIVENA G Y V EN A ČIA PAT.

Pabudusi kitą rytą prisim enu tai pirm iau nei Liusjeno pa­
bėgimo planą.

Visą šį laiką draugė buvo taip arti.

— Norėčiau pasivaikščioti sode, — sakau, baigusi pusry­

čiauti.

Anabelė linkteli, parenka man šiltesnę suknelę ir apsiaustą

su kailine apykakle. Lauke m udvi pasitinka vėsokas lapkritis.

Šaltas gaivus oras m aloniai dvelkia vėlyvu rudeniu. A n t

šakų dar laikosi vienas kitas sudžiūvęs, parudavęs lapas, bet

dauguma m edžių palei taką jau p lik i. M an žingsniuojant prie

vakarinės sienos, po kojomis šiugžda sausi lapai. Siena yra k i­

toje pusėje nei milžiniškas ąžuolas.

Anabelė atsisėda ant suoliuko ir atsiverčia knygą. Patrau­

kiu į labiau apleistą sodo dalį, išsuku iš tako, taigi esu beveik

nematoma, bet sykiu per daug nenutolstu.

 Kvėpuojant iš burnos virsta garų kam uoliukai. Spoksau į

sieną, skiriančią mane nuo Reivenos. Jei tik rasčiau būdą pa­

sikalbėti su ja! M um s reikėtų dviejų kam ertonų arba kokio

nors ženklo, pavyzdžiui, dūm ų, kad draugė suprastų, jo g esu

arti. Jei galėčiau, užkopčiau gebenėmis apaugusia siena ir pa­

šaukčiau ją vardu.

P u ik i m intis: gebenė.

A p im u ranka ploną augalo šaką, jaučiu gum belį toje vie­

toje, kur buvo prasikalęs, o paskui nukrito lapas.

Pirm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. A n tra, įsivaizduoti j į

mintyse. Trecia, priversti j į paklusti savo valiai.

Pajuntu vijo klio gyvybę ir trūkteliu plonas gijas — mano

delne atsiranda ataugėlė. J i vis didėja, kol pralenda pro pirštus

ir ima kopti siena. V ijo k lio gyvybės gijos lanksčios, lengvai

valdomos, noriai auga prašomos. N ekreipiu dėmesio į aštrų

skausmą, nematomoms adatoms ėmus badyti galvą. Susitelk­

ti visai nesunku.

Vaizdinys mano mintyse ryškus, ranka įkaista šaltame

ore — atkakliai stumiu v ijo k lį siena aukštyn. Ima gelti nugarą,

bet turiu atlikti darbą ik i galo.

Augalas pasiekia sienos viršų, bet aš nesiliauju, liepiu jam

prasisprausti tarp dviejų aštrių smaigų. K a i labai susikaupiu,

vaizdinys mano galvoje tampa dar ryškesnis. Surinkusi p lo ­

nytes gyvybės gijas, suku, rutulioju, kol sukuriu gėlę, j i išsi­

skleidžia visu gražumu.

Tai violetinė našlaitė.

M a n iš nosies ant žemės kapteli lašas kraujo, lieka tamsi

dėmelė. Našlaitė siūruoja vėjyje — tai mano žinia Reivenai.

Tikiu o si, draugė pamatys gėlę ir supras, kas ją siuntė.

 D ar kiek pavaikštinėjusi apleistoje sodo dalyje, pamažu
grįžtu pas Anabelę. Išvydusi mane j i užverčia knygą, atsistoja
ir linkteli rūm ų pusėn.
— Metas eiti? — klausiu.
Pas daktarą

— SVEIKA, VIO LETA , — PASILABINA DAKTARAS BLAITAS, KAI ĮEINU Į

jo kabinetą. — K aip praėjo savaitgalis?
B ūk nuolanki ir paklusni, prim enu sau.
— A čiū , puikiai. O kaip jūsų?
Daktaras nusijuokia.
— A k , kaip visada, nieko ypatingo. V iliu o si, prisim eni,
kokį tikslą išsikėlėme praėjusią savaitę?
Linkteliu.
— Norėjote, kad priversčiau ąžuolą augti.
— Taip.
— K ažin ar man kada nors pavyks. — T o m edžio gyvybė
per stipri.
Daktaras Blaitas gūžteli pečiais.
— Bus m atyti, — jis pritvirtina elektrodų įvairiose mano
kūno vietose ir nuleidžia ekraną nuo lubų.
Bety šįsyk, užuot davęs man daiktą, kurį turėčiau paveikti
pirmąja galia, daktaras nuo instrum entų padėklo im a švirkštą
su didele adata. M a n išdžiūva burna.
— Kam tai? — klausiu.
— Violeta, tu esi labai gabi. N uoširdžiai tikiu, kad sugebėsi
sukurti ir išnešioti tokį kūdikį, kokio trokšta kunigaikštienė.
Tam skirtos mano pastangos. Vis dėlto mus labai spaudžia
laikas. Šitai padės pagreitinti įvykius. Prašau nusivilkti chala­
tą ir atsigulti kniūbsčiai ant lovos.
— K ą ketinate daryti?
 — Prašau atsigulti, - pakartoja daktaras Blaitas.
Negaliu nuryti seilės. Sukaupiu visas jėgas, kad pajudin­
čiau kojas, atsistočiau ir apsigręžčiau. Nusim etu chalatą nuo
pečių ir atsigulu ant standžios baltos paklodės, dvelkiančios
citrinom is ir amoniaku. Daktarui uždėjus ranką man ant
strėnų, krūpteliu. Suvokiu, kad toje vietoje jis nepritvirtino
elektrodo.
— Violeta, prašau keliskart giliai įkvėpti ir atsipalaiduoti. —
Tas vyras svaičioja, je i mano, kad galiu atsipalaiduoti to kio ­
mis aplinkybėmis. Vis tiek kelis kartus giliai įkvepiu. — Gerai.
Pasistenk gulėti ramiai — gali skaudėti.
Po akimirkos man į kūną įsminga adata, strėnos ima degti.
K a i surinku, jis prispaudžia mane ranka, kad nejudėčiau; ins­
tinktyviai muistausi — nugara liepsnoja, lyg kas nors prie jos
spaustų įkaitintą ik i baltum o geležį.
Paskui skausmas atslūgsta.
— N a štai, viskas baigta, — taria daktaras.
M an iš akių rieda ašaros, ant baltos paklodės lieka tamsios
dėmės. Kūnas suglemba, trūksm ingai kvėpuoju.
Daktaras Blaitas apipurškia man strėnas kažkokiu vėsiu
skysčiu ir aiškina:
— Surogačių galimybės neribotos, bet teigiam ai arba nei­
giamai veikiamos tavo em ocijų: dvejonių, pykčio, baimės.
Šiuolaikinė medicina jau turi būdų tai stabilizuoti. Šiandien
pirm ąkart pažiūrėsime, ką iš tikrųjų sugebi, —jaudulys jo bal­
se sukelia man šleikštulį. — Prašom gulėti ramiai.
Negalėčiau pajudėti, net je i norėčiau. Rankos ir kojos
kaip nesavos. G ird žiu atvožiant kažkokį indą, skambant stik­
lą ir žvangant metalą.
— Viskas gerai, — daktaras vėl pasirodo mano akiratyje,
rankoje laiko keistą sidabrinį daiktą, panašų į šautuvą, tik su
blizgančiu baltu ritin iu vietoj vam zdžio. — Šis daiktas vadi­
namas stim uliuojam uoju šautuvu. Skatina galias ir padeda jas
išlaisvinti.
Jis kažką įspraudžia man į ranką. Pamatau, kad tai gilės
didum o sėkla.
— A r jauti? A r jau ti jos gyvybę? — klausia daktaras.
Žinom a, jaučiu. Tai tarsi širdelės plakimas, lengvas ir grei­
tas lyg kolibrio sparnelių plazdenimas.
— Taip, — sukuždu.
Žalios nuoširdžios daktaro B laito akys pasidaro liūdnos.
— Nuostabu, — švelniai taria jis.
Jis pakelia šautuvą ir prispaudžia blizgantį ritin į prie nuga­
ros, kur buvo įbesta adata.
Rodos, rėkiu. Sunku pasakyti.
Skausmas užlieja visą kūną. Praryja mane. Adatų pluoštai
sprogdina smegenis. Sulig kiekvienu širdies dūžiu venas, re­

gis, raižo skutimosi peiliukai. A k ių obuoliai dega. O da lieps­

noja.
Jaučiu, kaip sėkla mano rankoje išsprogsta ir ima augti pa­
šėlusiu greičiu, bet nieko nematau, nes akys pilnos ašarų. G ir­
džiu metalo džeržgesį ir šaižų traškėjimą. Nosis teka, burna

prisipildo karšto skysčio. Springstu savo krauju.

Galiausiai šitai liaujasi. Žiaukčioju ir spjaudausi, kosėju
seilėmis bei krauju.
— Viskas, viskas, — daktaras Blaitas, nušluosto man nosį ir
akis švelnia drėgna servetėle. — Viskas baigta...
Jis nueina, girdžiu, kaip kažką žym isi ekrane.
— K ai įstengsi, gali atsisėsti, - sako.
T ik po kurio laiko im u lygiai kvėpuoti. Labai palengva vėl
atpažįstu savo kūną, pajuntu paklodę po savimi, plaukus, ku­
tenančius sprandą ir pečius. Lėtai pavirstu ant šono, paskui
vargais negalais atsisėdu.
Visa lova, išskyrus tą vietą, kur gulėjau, apaugusi storais
žaliais vijokliais. Padėklas su sidabriniais instrumentais išvers­
tas, mažesnieji sulaužyti. V ijo k lia i apraizgę stulpą, jungiantį
ekraną su lubom is. D alis paklodės raudona nuo mano kraujo.
Vis dar jaučiu savyje vijo k lio gyvybę. M an o kūnas atrodo su­
daužytas, tarsi nubrozdintas iš vidaus, galva tvinkčioja.
— Labai gerai pasidarbavai, — sako daktaras Blaitas, duoda­
mas man chalatą. Bijau prabilti, kad nesusivemčiau. — M an
dar reikia paim ti kraujo m ėginį, ir šiandien būsi laisva.
Beveik nepajuntu dūrio į ranką.
Laikiau šį žm ogų lyg ir draugu. K a ip galėjau šitaip apsi­
kvailinti? Blaitas dirba kunigaikštienei, aš jam nė kiek ne­
rūpiu.
Daktaras užkemša m ėgintuvėlį ir apžvelgia apaugusį vijok­
liais medicinos kabinetą.
— Per dvidešim t devynerius savo praktikos metus dar nesu
matęs nieko panašaus, — sumurma jis.
M an knieti apvynioti daktarui kaklą v ijo k lio stiebu ir pa­
smaugti jį. Bet ausyse pasigirsta Liusjeno balsas. T u ri būti p a­
vyzdinga surogate.
Vis tiek neįstengiu galutinai susitvardyti.
— Aš jūsų nekenčiu, — tyliai sakau.
Daktaras liūdnom is akimis pažvelgia į mane.
— Taip, — taria jis. — Num anau, kad nekenti.

POPIETĘ IR VISĄ KITĄ DIEN Ą PRALEIDŽIU LOVOJE.

Menkiausias judesys kelia skausmą. K aulai atrodo trapūs

kaip stiklas. Anabelė atneša arbatos ir sriubos, bet neturiu
apetito.
 T u riu būti paklusni, prim enu sau. Nesiskųsiu ir ištruksiu
.
iš čia.
Po keleto dienų atsigaunu, nors vis dar sopa strėnas. M u ­
dvi su Anabele sėdime ant mano lovos ir žaidžiame halmą,
prieš eidamos gulti. Staiga pasigirsta beldimas į duris. Įeina
kunigaikštienė.
Neprisim enu, kad mano ponia kada nors būtų beldusis.
Bent jau į mano duris.
— Palik mus vienas, - liepia j i Anabelei.
Freilina sudeda žaidimą ir išskuba, dar spėjusi mesti greitą
rūpestingą žvilgsnį mano pusėn.
Kunigaikštienės suknelė žiba blėstančio židinio šviesoje.
M oteris sėdasi ant sofos, atrodo išvargusi. Prabyla tyliu , be­
veik švelniu balsu:
— Prašau atsisėsti greta, — sako, patapšnodama tuščią vietą
šalia savęs.
Sofa tokia nedidelė, kad, man atsisėdus, m udviejų kelius
skiria vos keli coliai. N u o kunigaikštienės kvepalų ima sukti
pilvą.
M an o ponia pasitaiso sijonus.
— M ėginau būti teisinga, bet esu apimta dvejonių... Tu riu
sunkum ų... —J i papurto galvą ir nusišypso. — Retai kada p ri­
stingu žodžių. T u man labai svarbi. Kartais per savo karštą
būdą prisidarau bėdos. Atsiprašau už tai.
Nesum oju, ką atsakyti. N ežin ia kodėl šis keistas švelnus
kunigaikštienės balsas man kelia daugiau nerim o negu abe­
jingas ir piktas.
— Aš tau pavydžiu, — prisipažįsta mano ponia. — Tavo ge­
bėjimų, — tikriausiai j i išvysta nepasitikėjimą mano akyse, nes
nusijuokia. — A k , gali netikėti m anim i, bet tai tiesa. M es v i­
sos pavydim e surogatėms. Nejaugi manai, kad jeigu galėčiau
gim dyti pati, nedaryčiau to? Taip, turiu turtų, titulą ir val­
džią. Bet tu esi apdovanota galia, kokios stokoju aš. A š negaliu
sukurti gyvybės.
Prisim enu, ką sakė Liūtė per D eilijos laidotuves. M e s gim ­
domejoms paikus. M e s turime valdžią.
— Todėl mes jus įsigyjame, — toliau kalba kunigaikštienė. —
Visiems rodome, puošiame jus ir elgiamės kaip su naminiais
gyvūnėliais. Toks gyvenimas Brangakmenyje. Vienintelis
mūsų užsiėmimas — rūpintis savo reputacija. M ūsų kasdie­
nybę sudaro apkalbos, — kunigaikštienė skvarbiai pažvelgia
į mane. — Ju k žinai, gali tai padaryti. Skaičiau daktaro ata­
skaitą, mačiau stim uliuojam ojo šautuvo poveikio rezultatus.
Tavo galimybės gerokai pranoksta mano lūkesčius. A r su­
pranti, ką galėtume nuveikti drauge? M u d v i, tu ir aš, kurtu­
me istoriją.
Be galo sunku neatsikirsti, neiškloti jai, kad šiuo atveju j i
nevaidina jo k io vaidmens, tik duoda užuomazgą. M u d v i nie­
ko nenuveiksime drauge.
Kunigaikštienė įdėm iai žiūri į mane, tarsi galėtų perskai­
tyti mintis.
— Supykdžiau tave, — sako ji.
Įkvepiu prieš atsakydama.
— Tiesiog nesuprantu, mano ponia, — atsargiai tariu. — Iš
kur tas didžiulis troškimas būti pirm ai? K odėl nesulaukus
kūdikio per devynis mėnesius?
Žiūrinčios į blėstančias žarijas kunigaikštienės žvilgsnis
tarsi nutolsta. Ji ilgokai patyli.
— Ž in o k , kad valdove turėjau tapti aš, — švelniai sako.
Išpučiu akis.
— K a i man sukako mėnuo, buvau sužadėta su Eksitu, kai
sulaukiau šešiolikos, sužadėtuvės buvo nutrauktos. M u d u
su Eksitu... buvom e labai artim i. P u ikiai tikom e vienas k i­
tam. N uotaka iš Įkūrėjų N am ų ir būsimas valdovas. M ano
gyvenimas turėjo būti didingas, — pasakodama kunigaikštie­
nė atrodo jaunesnė, labiau pažeidžiama, jos akies kam putyje
spindi ašara. — M an o gyvenimas turėjo būti laimingas, — su­
šnibžda ji.
— Kas nutiko? — nedrąsiai klausiu.
Kunigaikštienė patraukia pečiais.
— Negalim a pasitikėti vyrais. Esi laiminga, kad tau neteks
to patirti, — j i šniurkšteli ir ima sukioti apyrankės karulį. —
K aip pati gyvenai? Tu riu galvoje, prieš patekdama į Pietinius
Vartus. A r buvai laiminga?
Neketinu dalytis prisim inim ais su kunigaikštiene. N eno­
riu, kad j i ką nors žinotų apie mano praeitį.
— Taip, mano ponia. Buvau labai laiminga.
— Papasakok.
Irgi pažvelgiu į židinį ir įsivaizduoju save sėdinčią Pietinių
Vartų svetainėje su Reivena.
— T u riu jaunesnį brolį ir sesutę. K ai tėvai išeidavo į dar­
bą, rūpindavausi jais. M u d v i su seseria mėgome krėsti broliui
pokštus, — šito turėtų pakakti.
— Aš irg i turėjau seserį, — mąsliai sako kunigaikštienė, —
Karneolės motiną. M u d v i nesutarėme.
Susiraukiu.
— M aniau, kad kilm ingiesiem s leidžiama turėti tik vieną
berniuką ir vieną mergaitę.
— Taip, bet pasitaiko, kad kartais gimsta dvyniai. Įprastai
vieno kūdikio tiesiog atsikratoma, bet mano mielajai mamai
neužteko stiprybės tam ryžtis, ir mano tėvas jai nusileido, -
kunigaikštienės lūpos persikreipia, tarsi paragavus ko nors
bjauraus. — Tikriausiai mylėjai savo motiną.
 — Ir tebem yliu.
Kunigaikštienė šypteli puse lūpų.
— Žinom a, —j i žiū ri į mane, veidas atrodo neįskaitomas. —
Tetrokštu laimės savo dukteriai, — sako. — Viską padarysiu,
kad jos gyvenimas būtų geresnis. N eg i toks noras smerkti­
nas? — moteris nusijuokia, jos balse negirdėti nei įtampos, nei
sarkazmo. — Turbūt atrodau siaubingai sentimentali, tiesa?
Tėtis apsiverstų karste.
J i staiga atsistoja, švelnumas išsisklaido, mano ponia vėl
užsideda griežtą kaukę, prie kurios esu pratusi.
— N o riu , kad jaustumeis kaip namie. Galėsi vaikščioti po
rūmus be jokios palydos. Rytoj bus atgabenta nauja v io lo n ­
čelė. V iliu osi, tau patiks, — kunigaikštienė nuplaukia prie
durų, tada, sugniaužusi rankeną, stabteli. — V iltis vertingas
dalykas, ką? — tyliai klausia ji. — Vis dėlto mes jos nevertina­
me, kol prarandame.
Kunigaikštienė uždaro paskui save duris. Susmunku ant
sofos ir im u svarstyti, ką, tiesą sakant, visa tai reiškia.
 Dvidešimtas skyrius

KAIP IR BUVO Ž A D ĖTA , KITĄ D IEN Ą A TG A BEN A M A NAUJOJI M A N O

violončelė.
N ors nieko nepasakoju Anabelei apie pokalbį su kuni­
gaikštiene, j i jau žino, kad man nereikia palydos vaikštinėti
po rūmus. K a i pasakau freilinai norinti pagriežti koncertų
salėje, j i tiesiog nusišypso ir linkteli, tebekeisdama man pa­
talynę.
G riežiu kokį dvidešim t m inučių, bet negaliu sutelkti m in­
čių į stygų virpėjim ą ir stryko judesius. Tasai stim uliuoja­
masis šautuvas padarė daktarą ir kunigaikštienę laim ingus —
pernelyg laim ingus. K ai kitąkart kalbėsiuosi su Liusjenu,
paklausiu jo apie tai.
Spėlioju, ar šitai turėjo galvoje Reivena, kai klausė, ar jau
lankiausi pas daktarą. A r stimuliuojamasis šautuvas kaltas dėl
padėrusio jos žvilgsnio? A r mano draugė Akm ens Namuose
kankinama šiuo daiktu?
T u riu apžiūrėti našlaitę. Sužinoti, ar Reivena ją aptiko.
 Palikusi violončelę scenoje, skubiai nusileidžiu laiptais ir
pro užpakalines duris išeinu į sodą. Išlekiu be apsiausto, to­
dėl vėjas draiko man plaukus ir kiaurai košia ploną suknelę.
Patraukiu prie vakarinės sienos ir žiūriu į vėjyje siūbuojančią
našlaitę.
Staiga man užgniaužia gerklę. Greta jos išvystu kitą gėlę.
Tai lelija, tik jos žiedlapiai ne balti, o ju o d i.
Krūtinėje sukirba viltis. Reivena pamatė mano našlaitę.
Dabar j i supras, kad esu arti, pamanau, kurdama dar vieną
gėlę.

KU O GREIČIAUSIAI GRĮŽTU Į KONCERTŲ SALĘ. LIUSJENAS VEIKIAUSIAI

nepritartų tokiam gėlių-žinučių siuntinėjimui geriausiai drau­

gei, bet man tai nerūpi. Daugiau niekas nesupras, ką tai reiškia,
ir ar išvis turi kokią nors prasmę. O aš žinau, kad Reivena gyva.
Traukiu į plaučius aksomo ir lakuotų grindų kvapą. Pato­
giai pasistatau violončelę tarp kelių ir sugriežiu kelias gamas,
kad įsitikinčiau, jo g instrumentas gerai suderintas.
Pradedu nuo sarabandos d-moll, paskui ta pačia tonacija
sugriežiu kurantą, tada sarabandą F-dur. K u o ilgiau groju,
tuo skaidresnės darosi mintys. Nebegalvoju apie skausmą, su­
keltą daktaro Blaito, nei apie kunigaikštienės keliamus reika­
lavimus. K o l griežiu, esu ne surogate. Esu tiesiog aš.
Prisim enu Ešo žodžius, ištartus per Eksito pokylį. K aip
kilm ingieji savinasi mano griežimą. Tarsi šitai būtų galima
nusavinti.
Baigusi griežti sarabandą, išgirstu negarsų plojim ą. Išsi­
gandusi apsidairau.
Užkulisiuose, prie pat uždangos, stovi Ešas. A k im irką
dingteli, kad man tik pasivaideno. Baigęs p lo ti vaikinas susi­
kiša rankas į kišenes.
 Turėčiau išeiti. Dabar pat. Negaliu kalbėtis su ju o — tik ne
atviroje vietoje, kur bet kas gali mus pamatyti.
Vis dėlto pastatau instrumentą — šis lengvai dunksteli — ir
su satino bateliais nutipenu per sceną prie Ešo. Darau tai ne­
sąmoningai, pamiršusi sveiką protą ir baimę.
Anapus uždangos šilta ir tamsu. M u d u atsiduriame labai
arti vienas kito. Rodos, venomis srūva adrenalinas. Jaučiuosi
apsvaigusi, man dilgčioja odą.
— K ą čia veiki? — klausiu.
Ešas v ilk i marškinius su apykakle, rankovės paraitotos.
Apim a didžiulis noras perbraukti pirštais jam per dilbius.
— Norėjau paklausyti, kaip grieži. M aniau, kvietei, — tarsi
teisinasi vaikinas.
— A k , — jo akivaizdoje, regis, prarandu kalbos dovaną.
Atstumas tarp mūsų tarsi įsielektrinęs. — Tiesa. A r tau patiko?
— Labai.
Ešas žingteli artyn, o aš stebiuosi nematanti kibirkštėlių,
spragsinčių ore aplink mus. M es elgiamės blogai, suprantu,
kad blogai, tačiau šią akim irką man tai nerūpi.
— Aš... Aš... — vaikinas papurto galvą ir nudelbia akis. —
Neįstengiu liautis galvojęs apie tave, — prisipažįsta.
Stovime taip arti vienas kito, kad mano sijonas liečiasi su
Ešo batų nosimis.
— Tikrai? — klausiu.
Vaikinas nusijuokia.
— Rodos, aiškiai pasakiau.
— Beveik neturiu tokios patirties.
— Na, aš ir nesitikiu, kad turi, — švelniai taria Ešas.
— Visiškai neturiu, — priduriu.
— Tiesą sakant, aš irg i nepratęs nuoširdžiai bendrauti.
Susiraukiu.
 — A rg i ne taip tu bendrauji su Karneole?
Vos ištarusi jos vardą pasigailiu. Vaikino veidas apsiniaukia.
— N e tu ri supratimo, apie ką kalbi, — pareiškia jis.
— Tiesiog maniau...
— Kad noriu suvilioti kiekvieną sutiktą moterį? — abejin­
gai klausia jis.
— N e, — tvirtai atsakau. — Aš tiesiog... mačiau ju d u drauge.
Vaikino akyse blyksteli nei pilkšva, nei žalia liepsna, kokią
mačiau Eksito pokylyje.
— A r tau kada nors tenka paklusti kunigaikštienės įsaky­
mams, nors visai nenorom?
— N uolat.
— A r esi nors sykį ja i pasipriešinusi?
Prisim enu violončelės lūženas ant savo kambario grindų
ir prikandu lūpą.
— Žinau. Paskui sulauki pasekmių, — Ešas pirštų galiukais
perbėga man per vidinę dilbio pusę. — N o ri, kad išeičiau?
B ūk pavyzdinga surogate, išgirstu Liusjeno balsą.
— N e, - atsakau.
Jo veidą nušviečia nedrąsi šypsena.
— A r galiu tavęs šio to paklausti?
M an taip daužosi širdis, kad, rodos, sprogs. Traukte trau­
kiu sklindantį nuo Ešo m uilo, švarių m arškinių ir man nepa­
žįstamą vaikino kūno kvapą.
— Klausk, ko nori.
— K u o tu vardu?
M an o širdis, regis, suplyšta į daugybę žibančių gabalėlių,
kaip fejerverko ugnys besiveržiančių iš krūtinės.
— Violeta, — sušnibždu.
Ešas užsimerkia ir giliai įkvepia, tarsi šis atsakymas būtų
mįslės įminimas ar raktas nuo paslapčių skrynelės.
 — Violeta, — sumurma jis ir ima bučiuoti mane.
D ar nesu to patyrusi. Ešo lūpos šveln iosios klydinėja ma­
nosiomis nepažįstamais jaudinamais keliais, ir man atsisklei­
džia nauja Violeta, apie kurios buvim ą nė neįtariau. K aip
manyje gali tilp ti visi šie jausmai? Rodos, ik i šios akimirkos
nepažinojau savęs.
Vaikinas atsitraukia, švelniai suima mano veidą delnais ir
priglaudžia kaktą prie manosios.
— Tai pavojinga.
— Taip.
— Č ia nesaugu.
— T ikra i, — pripažįstu, nors nežinau, ką jis turi galvoje:
koncertų salę, rūmus ar visą Brangakmenį.
— G al po penkiolikos m inučių susitikim bibliotekoje?
Ešo prašoma sutikčiau pasim atyti ir mėnulyje.
— Gerai.
— A teik prie paskutinio stelažo šalia langų į rytus. Ieškok
Kadm io Bleiko „Esė apie kryžm in į apdulkinim ą“ .
M ane prajuokina keisti Ešo nurodym ai.
-K o ?
Vaikinas vypteli.
— Pasikliauk manim, — jo veidas surimtėja. — Gerai pa­
svarstyk. R in k tis tau. Suprasiu, je i nuspręsi neateiti.
Linkteliu, Ešas dingsta užkulisiuose.
Susitikti su ju o bibliotekoje man būtų keblu ne tik dėl
Liusjeno. Jei m udu užkluptų kunigaikštienė... N en oriu nė
vaizduotis, kas tada įvyktų. Būtų be galo blogai. Neturėčiau
ten eiti. Pažadėjau Liusjenui, kad gali m anim i pasitikėti. Pati­
kinau jį, kad elgsiuosi gerai.
Bet aš nuolat vykdau kitų žm onių paliepimus. Kunigaikš­
tienės, Liusjeno, daktaro — nieko nesprendžiu pati. Jeigu keti­
nu iš čia pabėgti ir slapstytis ik i gyvenim o pabaigos, pirm iau­
sia noriu ko nors gauti sau. Vadinkite tai savanaudiškumu,
nepagarba ar kvailum u, man vis tiek. Bent jau galėsiu prisi­
m inti, kad buvau su Ešu ir pati pasirinkau tai.
K aip apdujusi parsinešu violončelę į savo kambarius.
Dangus niaukiasi, rūmuose uždegam i židiniai, kad šilu­
ma apsaugotų nuo šaltų lapkričio vėjų. M a n įėjus į b ib lio ­
teką, du liokajai jau dega lempas. Jie nusilenkia man ir to­
liau dirba savo darbą. Ešas liepė eiti rytinės sienos lin k , prie
langų. Lengviausia ten nusigaučiau, je i pereičiau skaityklą,
esančią bibliotekos viduryje. K elią žinau puikiai, tad traukiu
plačiais žingsniais pro sustatytus ratu krėslus, mosikuodama
rankomis.
Staiga atsikvošėjusi sustoju. N o sį pasiekia pažįstamas ait­
rus kvapas.
Prie stalo su Trijų Pakopų namų herbais sėdi kunigaikštis,
traukdamas cigarą, su atversta sąskaitų knyga ant kelių. Šalia
ant stalo stovi taurė gintarinio skysčio. V yro akys paraudu­
sios, jis žym isi pastabas knygoje, kažką murmėdamas po no­
simi apie lengvabūdę m oterį. Stabteliu kaip įkasta. Anksčiau
niekad nesu aptikusi kunigaikščio bibliotekoje.
Jis pakelia akis.
— A , tai tu.
Nežinodam a, ką atsakyti, padarau nevikrų tūpsnį.
Kunigaikštis smarkiai užsitraukia rūkalo ir išpučia debesį
bjauriai dvokiančių dūmų.
— Nagi?
Išplečiu akis. Kas „nagi“ ?
Jis nusijuokia.
— Esi nelabai protinga, tiesa? — kunigaikštis nukrato pe­
lenus į krištolinę peleninę ir mosteli ranka ore. - Atėjai čia
išsirinkti knygos? — klausia truputį per garsiai, tarsi būčiau

vaikas, nesuprantantis jo kalbos.

— T-ta ip , mano pone, — pralemenu.
— Tad ir eik kur ėjusi, — kunigaikštis ištuština taurę ir visą
dėmesį sutelkia į sąskaitų knygą.
Vėl padariusi tūpsnį patraukiu tiesiai prie stelažų, širdis

daužosi, nekantrauju kuo greičiau nutolti nuo jo . K odėl tas

žmogus kaip tik šiandien atėjo čia?
Pasiekusi rytinę sieną ir eidama palei lentynas šalia langų,
visa drebu. Šis bibliotekos kampelis nežinia kodėl yra tuščias.
Visos knygos atrodo labai nuobodžios: disertacijos apie žem­
dirbystę ir gyvulininkystę bei dirvos drėkinim o metodus.
Svarstau, kodėl kunigaikštienė įsigijusi net tokias knygas.
Braukiu pirštais per jų nugarėles, kol aptinku ieškomąją K ad­
m io Bleiko „Esė apie kryžm in į apdulkinim ą“ .
— Vėluoji.
K rū pteliu . Atsirėmęs į priešinį stelažą stovi Ešas, sunėręs

ant krūtinės rankas, žaismingu veidu.

— Sveikas, — atsidūstu.
Vaikinas vypteli, atsitraukia nuo stelažo ir žingteli prie
manęs.
— N esunkiai radai šią vietą, tiesa?
— N e, tiesiog... — nusivaipau. — Sutikau kunigaikštį.
— Šit kaip, ir aš tarsi užuodžiau šlykščių jo cigarų kvapą, —

Ešas nutaiso grimasą. — Neabejoju, kad vieną dieną kuni­

gaikštienė lovoje j į pribaigs.
Juokiuosi, bet Ešas neprisideda, todėl liaujuosi. N eg i jis

kalba rim tai?

— H m m ... ką m udu čia veikiame? — klausiu. Žinom a, tai
atkampi vieta, bet... Netoliese sėdi kunigaikštis, liokajai de­
gioja lempas, be to, reikia nepamiršti, kad kas nors gali u ž­
sukti pasiskolinti knygos. Koncertų salėje buvo kur kas dau­
giau privatum o.
E šas kreivai šypteli puse lūpų.
— A r m oki laikyti paslaptis?
Prunkšteliu.
— Taip, — sakau. — M o k u .
Jis prieina prie pat manęs, tada labai atsargiai spusteli K a ­
dm io Bleiko knygos viršų, ir ši pakrypsta. Į šalį slinkteli visa
lentyna, u ž jos m atyti tamsi erdvė.
Gaubtai ant lubų apšviečia lygias m ūro sienas. Tunelis
suka į šoną, jo galo nematyti.
Iš nuostabos net išsižioju, bet iškart užsičiaupiu.
— K u r jis veda? — tyliai klausiu.
Ešas ima mane už rankos — apima jaudulys.
— Eim e, — ragina vaikinas, tempdamas mane pirm yn ir už-
stumdamas knygų lentyną.
Jis prisideda pirštą prie lūpų, sugniaužia man ranką ir
vedasi vingiuotu tuneliu. Posūkių tiek daug, kad prarandu
orientaciją, vienos tunelio atšakos kerta kitas.
Galiausiai imame kopti laiptais, šviestuvai apšviečia pa­
prastas medines duris su masyvia geležine rankena.
Ešui ją suktelėjus, tunelį užlieja blanki pilka šviesa. Jis
mosteli, kad eičiau pirma.
Tuoj pat atpažįstu svetainę. Č ia m udu su Ešu susitikome
pirm ą kartą. Prisim enu sofą su liū to letenomis, žemą kavos
staliuką, krėslą prie lango. Langas žvelgia į ežerą, bet kitu
kam pu negu iš mano kambario. Stiklu ritasi lietaus lašai.
Išgirdusi tylų trakštelėjimą atsigręžiu. Vaikinas uždaro
slaptas duris, paslėptas už vyro su žaliu m edžiokliniu švarku
ir jo šuns portreto.
 Ž iū riu į dvejas duris. Prisim enu, kaip pro vienas iš jų
įsmukau vidun. Tikriausiai kitos veda į Ešo miegamąjį? M an
ima degti ausys.
Stoja nejauki tyla. E šas persibraukia ranka plaukus ir atsi­
krenkščia.
— G al ko nors atsigertum? — mandagiai siūlo.

— Taip, taip. A čiū .

Koncertų salės prieblandoje ir tamsiame tunelyje viskas
atrodė paslaptinga ir saugu, o šaltoje pilkoje svetainės šviesoje

nebežinau, kaip elgtis. Atsisėdu ant sofos, o Ešas nueina prie

šoninio staliuko ir įpila mums arbatos.
— Prašom, — vaikinas paduoda man puodelį, pats atsisėda
šalia.
— A čiū , — atsakau, nes nieko geresnio nesugalvoju.
A n t židinio atbrailos garsiai tiksi laikrodis. Gurkšteliu ar­
batos.
— Galbūt mums reikėtų prisistatyti vienas kitam , — sako
vaikinas. — Aš esu Ešas Lokvudas.
— Violeta Lasting, — tariu ir šypteliu.

— A r tai juokinga?
— N e, tiesiog... Prisim enu tą akim irką, kai maniau, kad
Violeta Lasting amžinai dingo.

A pie ką čia kalbu? Kodėl gaivinu tokius prisim inim us?

— Kada tai buvo?
Sum irksiu.
-K a s ?
— Kada taip pamanei?

— A k , — nudelbiu akis ir kalbu arbatos puodeliui. — Per

ceremoniją geležinkelio stoties perone Pietiniuose Vartuose.
Prieš atvykdama čia. — Šis vaizdas toks gyvas mano atm inty­
je: apkūnus vyriškis, m ūvintis žiedą su rubino akim i, liekan­
čių namie surogačių veidai, prižiūrėtojos...
— Prieš vykdam a į varžytynes? — klausia Ešas.
Linkteliu.
— K aip tik tą rytą.
— Tikriausiai tau buvo labai baisu.
Patraukiu pečiais.
— K ą patyrei?
— Ką, tavo manymu, galėjau patirti? — nepajėgiu nuslėp­
ti kartėlio balse. — Buvau priversta viena stovėti ant pakylos.
M oterys siūlė pinigų už mane. Netekau savo vardo, iš manęs
buvo atim ti namai. Viskas... atimta.
A bu du ilgokai tylim e. Vėl gurkšteliu arbatos. N e tokį įsi­
vaizdavau m udviejų pokalbį, todėl noriu pakeisti temą.
— Atleisk, — sakau. — Aš...
— Iš manęs irg i buvo atim ti namai, — taria Ešas.
Pakeliu akis. Vaikino veidas be galo rimtas. M atau jam ant
kaktos užkritusią rudų plaukų sruogą ir baisiai noriu ją nu­
braukti, suleisti pirštus į plaukus.
— Tikrai? — klausiu.
— Skirtumas tas, kad aš tai leidau.
-K o d ė l?
— Sesutė sirgo. Vieną dieną praleidau pamokas ir nuve­
džiau ją į nemokamą kliniką. Pralaukėme visą dieną, kol pa­
tekome pas daktarą. Ten mane pastebėjo madam K iu rijė — tai
prisiminęs Ešas labai liūdnai nusišypso. — „Lažinuosi, kad
merginos eis iš proto dėl tavęs“, šitaip man pasakė. Neturėjau
žalio supratimo, apie ką j i kalba.
— Kas nutiko tavo sesutei? — klausiu.
—Jos plaučiai buvo pajuodę nuo anglių dulkių. Ši liga pa­
plitusi Dūm uose. Ją galima pagydyti, je i įstengi nusipirkti
vaistų. M es pinigų neturėjome. K a i grįžom e namo, manęs
jau laukė madam Kiurijė. T ik in o , kad galiu padėti Sindei —
savo sesutei. Žadėjo man duoti darbo ir m okėti tokią algą,
kurios užtektų ne tik Sindės vaistams, bet ir mūsų šeimai pra­
gyventi be rūpesčių. Vis dėlto iškėlė vieną, anot jos, nedidelę
sąlygą1 daugiau nebegalėsiu m atyti saviškių, — Ešas sunkiai
nuryja seilę. — K itą dieną išvykau su madam.
Vaikinas padeda puodelį ant stalo, toliau kalba ramesniu
balsu:
— Labai atsiprašau. Tai nėra... smagus pokalbis. M a n nede­
rėtų... Nesu pratęs tiek daug šnekėti apie save. Ta i nepriimta.
Atsiprašau.
— Šiandien m udu laužome daugybę taisyklių, tiesa?
Ešas šypteli ir šiek tiek atsipalaiduoja.
— K o gero, taip.
— D ė l sesutės pasielgei labai kilniai.
— Nelabai turėjau iš ko rinktis.
— Vis dėlto... je i rinktis būtų reikėję man... — sumurmu. —
Na, tiesą sakant, nežinau, ką būčiau dariusi.
— N e tik iu tuo, — pareiškia Ešas.
Jis teisus. Jei Heizelė būtų turėjusi v ykti į varžytynes, o aš
būčiau galėjusi ją pakeisti, būčiau pasisiūliusi nė nem irktelė­
dama.
— K ie k metų tau buvo, kai patekai į Pietinius Vartus? —
klausia vaikinas.
— D v y lik a , — vis dar prisim enu, kaip, laikydamasi mamos
rankos, stoviu eilėje prie medicinos kabineto. Prisim enu šal­
tus, kibius daktaro pirštus. Aštrų antiseptikų kvapą. Adatos
dūrį.
— Kraujo tyrimas atliekamas visoms mergaitėms, kai jos...
na, žinai, kai jos tampa m oterim is, — mano skruostai iškaista,
vengiu Ešo akių. — Šiaip ar taip, tą pačią naktį kareiviai atėjo
išsivesti manęs.
Veju šalin prisim inim us, slepiu veidą, gurkšnodama arba-
tą. J i jau ataušusį.
— Kartais man dingojasi, kad prisim enu kažkieno kito
gyvenimą, — sako vaikinas. — K ažkokio nebeegzistuojančio
žmogaus.
—Jis egzistuoja, — sukuždu.
— Sunku prisim inti, koks buvai, kai nuolat apsimetinėji
kitokiu .
— Esu tikra, jo g kartkartėmis tau pavyksta būti savimi, —
sakau.
Ešo veidas sušvelnėja.
— T u dar neseniai gyveni Brangakmenyje.
Pasipiktinu.
— G al ir taip, bet suprantu, ką turi galvoje. Be to, pats nau­
dojiesi didesne laisve negu aš. G ali kalbėti kada panorėjęs,
rengtis pagal savo skonį ir eiti kur užsimanęs. K ilm in g ieji pa­
garbiai žvelgia į tave.
— K ą laikai pagarba? Alkanus žvilgsnius, kuriuos vakarie­
niaujant į mane laido kunigaikštienė, ar Karneolės reikalavi­
mus nuolat šokti su ja? M anai, jom s rūpi, kad esu pavargęs,
alkanas ar išvis nekenčiu šokių? Jos negerbia manęs, Violeta.
Laiko savo nuosavybe.
K u rį laiką tylim e, paskendę kiekvienas savo mintyse.
— N e, tu ne jų nuosavybė, — staiga tariu atsitiesdama. Ešas
kilsteli antakį. —Jei kilm ingieji savintųsi tave, šiandien nebū­
tum atėjęs į koncertų salę. O je i kaip reikiant savintųsi mane,
nesėdėčiau čia.
— T u į šitai žvelgi perdėm optim istiškai, — sako vaikinas.
— Tau atrodo kitaip?
 — Aš... - E šas atsidūsta. - Per ilgai gyvenu Brangakme­
nyje. M an sunku būti optim istu, —jis apkabina man kaklą ir
nykščiu paglosto smakrą. — Bet pasakysiu štai ką — pabudęs
šįryt pajutau vėl galįs laisvai kvėpuoti. Tarsi nuo pečių būtų
nusiritusi sunki našta. Po šitiekos metų tai leido pasijusti sa­
vim i.
— Kas nutiko šįryt?
Vaikinas nusišypso.
— Nusprendžiau surasti tave.
M u d u apgaubia ja u k i tyla. Jis atitraukia ranką man nuo
kaklo ir padeda ant sofos atlošo.
— K o labiausiai pasiilgsti iš ankstesnio gyvenimo? — klau­
sia.
— Savo artim ųjų, — atsakau ir padedu ataušusią arbatą ant
staliuko. — Ypač mažosios sesutės Heizelės. Dabar j i jau gero­
kai ūgtelėjusi, — liūdnai nusišypsau. — Labai panaši į tėtį.
— O tu į ką?
N usijuokiu.
— Į nieką. Tėtis mėgdavo juokauti, kad mama turėjo ro­
maną su pienininku, — mano krūtinėje sumyšta šiluma ir liū ­
desys.
Ešas apsivynioja mano garbaną ant piršto.
— A r tavo tėtis geras žmogus?
—Jis miręs, — tyliai tariu.
Ešo ranka sustingsta.
— Labai užjaučiu, Violeta.
— Viskas gerai. Tai nutiko prieš daugelį metų.
— K iek tau tada buvo?
— Vienuolika.
Vaikinas paleidžia mano garbaną.
— A r galiu pasiteirauti, kas jam nutiko?
 Kalbėdama žiūriu pro langą.
—Jis ėjo namo po naktinės pamainos Dūm uose. Prie smuk­
lės netoli geležinkelio stoties užvirė muštynės. D u vyrai
daužė trečią. M an o tėvas... m ėgino juos sulaikyti, — n u ry­
ju seilę. — Vienas iš užpuolikų dūrė jam peiliu. K a i karei­
viai parvežė tėvą namo, jis jau buvo negyvas. — Prieš akis
vėl išvystu tą vaizdą. M an o miręs tėvas perm irkusiais krau­
ju , lietaus vandeniu ir purvu drabužiais guli ant virtu vin io
stalo. M am a klykia siaubingai, nežm oniškai. Išvedu Euką ir
H eizelę į miegamąjį, bet jos dejonės girdėti ir čia. V isi trys
susirangome ant lovos ir verkiam e ištisą naktį. R ytą tėčio
neberandame.
Ašara nusirita mano skruostu. Sutrikusi greitai ją nusi­
braukiu. Dabar ne metas verkti.
— Atsiprašau, — tariu. — Ilgokai nebuvau prisim inusi tos
nakties.
—Jis norėjo padėti užpultajam, — sumurma Ešas. — Taip el­
giasi tik drąsūs žmonės.
G ū žteliu pečiais.
— Turbūt taip.
— Labai užjaučiu.
— O kaip tavo šeima? — klausiu.
— Kas tave domina?
— Nežinau. Papasakok apie ją. A r sutarei su tėvu?
Ešas nelinksmai nusijuokia.
— N e, nesutariau. M u d u nesupratome vienas kito. Buvau
kitoks negu du mano vyresnieji broliai dvyniai Ripas ir Pe-
nelas. Jie... K aip čia pasakius... M ėgo siausti namie, peštis ir
nuolat kelti triukšmą. Buvo kur kas stambesni už mane. M an
labiau patiko ramybė. Jei namuose būtų buvę knygų, būčiau
laimingas sėdėjęs prie viryklės ir skaitęs jas.
 — Štai kodėl užsiglaudei pavėsinėje, — sakau. — Per Eksito
p o kylį salėje buvo labai triukšminga.
Vaikinas paima mane už rankos, dabar visą savo dėmesį
sutelkiu į tą vietą, kur liečiasi mūsų oda.
— Iš dalies todėl. Bet labiau dėl to, kad liaučiausi stebeilijęs
į tave.
— K u rg i ne, — sakau iškaisdama.
— Tai tiesa, — Ešas pasislenka artyn. — Violeta, je i m udu
dabar nesiliausime, bijau... bijau, kad niekad nebenorėsiu
liautis.
Niekad. Šitas žodis neatrodo perdėtas. Nemanau, kad ir
aš kada nors norėsiu liautis. Paskui mane smelkte persmelkia
mintis —je i paliksiu Brangakmenį, paliksiu ir Ešą.
Atsikratau jos. Ta m intis gali palūkėti. Dabar, kai m udu su
Ešu esame čia, ši akim irka priklauso tik mums.
Palinkstu prie jo . Vaikinas pirštais glosto man skruostą,
mano oda dilgčioja iš nekantrumo.
— A r vėl pabučiuosi mane? — viltingai klausiu.
Ešas nusišypso.
— Taip, Violeta, vėl pabučiuosiu tave.
Jo lūpos paliečia manąsias, iš pradžių švelniai, paskui ais­
tringai. Apglėbiu jį, ir m udu nuvirstame ant sofos.
 Dvidešim t pirm as skyrius

- VIOLETA, AR PASIRENGUSI? VIOLETA, AR GIRDI?

M u d u su daktaru Blaitu esame sode prie ąžuolo. Pro me­

džio lapiją skverbiasi vėlyva popietės saulė.
Po vakarykščio pasimatymo su Esu laikas bėga labai keis­
tai. Kartais m inutė virsta valanda, o valanda pralekia aki­
m irksniu, taigi atsiduriu kokioje nors vietoje, bet neprisime­
nu, kaip ten patekau.
— Atsiprašau, — tariu. — Taip, pasirengusi.
Nusim aunu pirštines ir įsikišu į palto kišenes. Daktaras
Blaitas šypsosi.
— Šiandien atrodai šiek tiek išsiblaškiusi, — sako jis. — N e ­
nuostabu, kad nerviniesi. Bet manau, kad po pirm adienio v i­
zito pas mane suprasi galinti nustebinti pati save.
Visiškai neturiu vilčių , kad pajėgsiu paveikti ąžuolą. Bet
dirbtinai nusišypsau ir linkteliu. M ed žio žievėje randu nedi­
delį gum belį, braukau j į pirštais pirm yn atgal. Jis įvijas lyg
sraigės kiaukutas.
 Pirm a, pamatyti daiktą tokį, koks jis yra. A ntra, įsivaizduoti j į
mintyse. Trecia, priversti j į paklusti savo valiai.
Prieš akis iškyla m edžio vaizdinys žiemą, nuogos juodos
šakos tiesiasi į blyškiai pilką dangų. Snyguriuoja, besisukan­

čios baltos snaigės ištirpsta, vos palietusios žemę. T a i kartu ir

liūdna, ir nuostabu. Žadina namų ilgesį, tik negaliu paaiškin­

ti, kodėl.
K aip ir anąkart, pajuntu galingą ąžuolo gyvybę. Šįsyk esu
geriau pasiruošusi susidurti su ja. Suvokiu tai, jai tvinkčiojant
mano delne, su džiaugsmu priim u tekančią mano gyslomis
galią. Labai trokštu, kad manasis vaizdinys virstų tikrove.
Ąžuolas atpažįsta mane — žino apie mano buvim ą, reaguo­
ja į mano gyvybės gijas. Aiktelėjusi parklum pu, bet tvirtai
laikau ranką ant gum belio. D ar nesu patyrusi tokio gaivališko
jausmo. Jis svaigina kaip niekas kitas, nes medis jaučia kitaip
negu aš. M ane išmuša iš vėžių toks nesuvokiamas sielvartas,
kad norisi verkti, j į sustiprina laikinum o pojūtis — rodos, tuo
pačiu metu esu ir senų seniausia, ir tarsi naujai gimusi.
Susikaupiu ir stengiuosi išjudinti tvirtas ąžuolo gyvybės
gijas. M an o nuostabai, viena iš jų pasiduoda. Prisitraukiu ją
arčiau, jaučiu dilgčiojant pirštus, paskui gija išslysta, ir mano
kūnas akim irksniu suglemba. N u o vieno staigaus ir stipraus
judesio suskausta visą nugarą, kaip užsigavus alkūnę aptirpsta
visa ranka.
Virstu aukštielninka, iš nosies varva kraujas ir laša ant že­
mės. Staiga prarandu ryšį su m edžiu. Tai klaidina, pirštais įsi­

rausiu į žemę, ieškodama sąlyčio.

Daktaras Blaitas ima ploti.
— Šaunuolė, Violeta, — sako visiškai nuoširdžiai. — Šau­
nuolė.
 Jis paduoda man nosinę. Apsišluostau veidą ir dirsteliu į
ąžuolą. Išaugęs iš mano paliestos šakos, vėjyje siūbuoja lapelis.
— M atai, — sako daktaras, atsitūpdamas šalia ir atsegdamas
m edicininį krepšį, — stimuliuojamasis šautuvas sustiprino
tavo galias, bet nusilpnino fiziškai. Naudojamas per dažnai jis

gali sukelti baisų šalutinį poveikį. T u riu įsitikinti, kad tavo

kūnui pakaks laiko atsigauti. Tačiau tu, Violeta, esi apdova­
nota tokia stipria prigim tine galia, kad to vieno karto pakako
pranokti visus mano lūkesčius. K aip gydytojas, esu dirbęs su
daugeliu surogačių, ir nė viena iš jų neįstengė to, ką dabar
padarei tu, — daktaras patepa man panosę gydom uoju tepalu,
vėsinančiu ir dvelkiančiu eukaliptais. Vaistas sustabdo krau­
javim ą. — Kunigaikštienė buvo išmintinga, kad sulaukė tavęs.
M anau, savo užduotį įgyvendinsim nesunkiai.
Daktaras padeda man atsikelti ir nušluosto veidą sudrėkin­
ta spiritu marle.

— Štai ir viskas. Lyg nieko nebūtų buvę.

M an o oda atrodo plonytė ir gležna. Vidaus organai juda
lyg m ėgindami susikeisti vietom is. Krūtinės ląstoje virpa
ąžuolo gyvybė.
— K o gero, šiandien pakaks, — sako daktaras Blaitas, tapš­
nodamas man per petį. - Pasimatysim rytoj.

Jis nužingsniuoja vingiuotu taku. D a r pastoviu prie me­

džio ir spoksau į savo išaugintą lapą. Jis gražios žalsvos ir ru­

dos spalvos, panašus į pirštinytę. Suim u lapą pirštais ir per­

braukiu gyslotą jo paviršių nykščiu.
— Atsiprašau, — sukuždu ąžuolui.
M ėg in u įsivaizduoti, kas būtų, je i kūdikis mano pilve
augtų taip sparčiai kaip šis lapas ant šakos. M in tis apie šitaip
greit didėjantį pilvą man baisi.
 Neverta daugiau jaudintis dėl to, sakau sau. Liusjenas iš­
trauks mane iš čia.
Pašiurpstu — oras vėsta, saulę užkloja plonas debesų
sluoksnis. Patraukiu prie vakarinės sienos ir žiūriu į susipy­
nusias gėles. M an o pirm oji našlaitė jau vysta.
R eikia pasiųsti dar vieną žinutę. K o l esu čia, Reivena turi
neabejoti, kad nepamiršau jos. D augiau gėlių gali sukelti įta­
rim ą, nes jau artinasi žiema. Pasiraususi palto kišenėse, atran­
du seną plaukų kaspiną apibrizgusiais galais, rožinį ir gražų.
Reivena nekenčia šios spalvos, todėl greitai pasinaudoju jų
keitim o galia ir paverčiu kaspiną šviesiai m ėlynu. Sukuriu
naują gebenės šaką ir apvynioju ją kaspinu, paskui liepiu au­
galui perlipti sieną.
Užsim aunu pirštines ir pardrožiu į rūmus. Eidam a pro po­
k ylių salės langą, akies krašteliu išvystu judesį. Apim ta smal­
sumo prisiartinu ir dirsteliu vidun. M an o širdis sustingsta ir
suakmenėja, skausmas sugniaužia paširdžius.
Išvystu Ešą šokant su Karneole. Vaikinas laiko apglėbęs
ranka merginą per liem enį. Šokėjų veidai arti vienas kito.
Karneolė apkabinusi Ešui kaklą, kita ranka suėmusi jo lais­
vąją ranką. Ešo judesiai dailūs ir grakštūs, Karneolei sunku
prisitaikyti p rie jo .
Verčiau nebūčiau šito regėjusi. Vis dėlto negaliu atitraukti
akių.
Paskui, tarsi laikui sustojus, akim irkai virtus amžinybe,
vaikinas palinksta į priekį ir pabučiuoja Karneolę. Skausmas
raižo man krūtinę, ieškodama atramos įsikim bu į palangę.
Ranka bruožiu stiklą, paskui metuosi prie sienos, vildam a­
si, kad šokėjai manęs nepastebėjo. Širdis daužosi taip sunkiai,
kad dreba visas kūnas.
Tada leidžiuosi bėgti.
 Nežiūrėdam a lekiu žvyruotais sodo takais, kol pasiekiu la­
birintą ir neriu į jį. N ieko negalvodama suku į dešinę ir į kairę,
pasiklystu tarp gyvatvorių. Akyse stovi bučinio vaizdas.
Galiausiai sustoju aklavietėje, gaudydama orą. Pasijuntu
neapsakomai kvaiša. Esu naivi mergaitė, nieko nenutuokianti
apie meilę. Ešas kasdien bučiuoja Karneolę.
Nekenčiu jo . Bet dar labiau savęs, kad buvau tokia lengva­
tikė ir vyliausi galinti gauti trupinėlį tokios laimės. Bet ko­
kios laimės. U ž tai, kad tariausi padariusi lem tingą sprendimą
nepaklusti Liusjenui. Veltui išdaviau jo pasitikėjimą.
N en u tu okiu , kiek ilgai esu labirinte. Sėdžiu padėjusi gal­
vą ant kelių, paltas sudrėkęs nuo ašarų, šaltas vėjas draiko
plaukus.
— Violeta... — išgirdusi Ešo balsą krūpteliu, bet nieko neat­
sakau ir nepakeliu akių.
G ird žiu , kaip vaikinas atsisėda greta, ju n tu nuo jo sklin­
dančią šilumą.
— Violeta, aš labai atsiprašau. Leisk pasiaiškinti, — Ešas pa­
tyli. — Prašau pažvelgti į mane.
— N e, —je i pažiūrėsiu, vėl pravirksiu. N en o riu verkti jam
matant.
Vaikinas atsidūsta.
— Tai, ką matei, Violeta, yra mano darbas. Privalau j į at­
likti. T u riu ją... bučiuoti. — Ešo žodžiuose išgirstu dvejonę. —
Bet tikrai to netrokštu. M aniau... maniau, tu tai suprasi. -
G ird žiu j į pasimuistant. — A r bent nutuoki, kaip nekenčiu
savo gyvenimo? Esu priverstas nuolat m eluoti. M eluoju toms
merginoms, sakau tai, ką jos nori girdėti. Bet blogiausia, kad
jom s tai visiškai nerūpi. N erūpi, ar kalbu tiesą. Aš jom s iš
viso nerūpiu. Jos nemato, nepažįsta manęs. Esu jų nuosavy­
bė, žmogus, kuriam įsikibusios į parankę jos gali eiti į pobū­
vį. Neteko patirti, ką reiškia dalyvauti varžytynėse, bet esu
nuolat parduodamas ir perkamas, tad skirtumas ne toks jau
didelis.
Po akim irkos pakeliu galvą, mūsų akys susitinka. Ž o d žiai
įstringa gerklėje, nepajėgiu kalbėti. Todėl, kad suprantu. G e­
rai žinau, kaip jaučiasi E šas. Negaliu jo teisti ar kaltinti.
Vaikinas nusišypso man, toji šypsena, kuria taip žaviuosi,
rodos, žada kažkokią paslaptį.
— A r galiu tau šį tą pasakyti?
Linkteliu.
— Tą dieną, kai m udu susitikome, išgirdau tave juokiantis.
Štai kodėl įėjau į svetainę. — Prisim enu, kaip isteriškai kvato-
jausi, kai per stebuklą pabėgau nuo dviejų tarnaičių. — Ten
išvydau tave, visą iškaitusią ir besišypsančią, tada pamaniau,
kad esi nuostabiausia mergina, kokią tik esu matęs. Paskui tu
apstulbusi pažvelgei į mane... — Ešas tyliai nusijuokia ir u žk i­
ša plaukų sruogą man už ausies.
— O aš užkliuvau už kavos stalelio, — nusivaipau.
Vaikinas vėl nusijuokia, šįkart garsėliau.
— Taip, bet vėl privertei mane pasijusti... žm ogum i. Tu
matei mane, Violeta. Nejaugi tai neturi prasmės?
Nesuprantu, kodėl taip atsitiko kaip tik dabar. Sėdžiu la­
birinte ir spoksau į žm ogų, puikiai suprantantį mane. Spok­
sau, nors teisingiausia ir protingiausia būtų j į atstumti. Paisyti
Liusjeno patarimo, tiesiog jam paklusti.
Bet tai nesąžininga. Negaliu būti tokia.
Kada nors vis tiek teks atsisveikinti su Ešu. M an tai bus
skaudi bausmė. Turėsiu j į palikti ir jam m eluoti.
— V ioleta... — vaikinas atrodo susirūpinęs, svarstau, ar ma­
nęs neišdavė veido išraiška.
Iki ilgiausios nakties likusios tik kelios savaitės. T ik ra i nie­
ko neįskaudinsiu. Pabūsiu su Ešu tik kelias trumpas savaites.
M anau, dėl to verta rizikuoti.
 Č iu m p u vaikiną už striukės, prisitraukiu ir im u karštai
bučiuoti. M u d u esame vienodi, tokie pat, jis ir aš, abu pa­
klūstame kilm ingiesiem s, nieko nesprendžiame savo valia.
Bet galime pasirinkti būti drauge. Šios akim irkos kilm ingieji
nenusavins. Ešas nustemba, juntu, kaip įsitempia, o paskui at­
sipalaiduoja jo pečiai. Vaikinas paneria pirštus man į plaukus,
ir m udu griūvame ant šaltos žolės.

KITĄ RYTĄ SĖDŽIU SVETAINĖJE PRIE LA N G O SAVO M ĖG STA M AM E

krėsle ir žiūriu, kas atvyksta ir išvyksta iš kunigaikštienės

rūm ų.
Šiandien atvykėlių ir išvykėlių daug daugiau — liokajai
skuba pirm yn atgal su staliukais, medžiagų rietimais ir gėlių
puokštėmis.
— Kas vyksta? — klausiu Anabelės.
Freilinos veidas apsiniaukia, skruostai švelniai parausta.
— Kas? — klausiu. — Anabele, kas ten dedasi?
M ergina gūžteli pečiais.
G . sužadėtuvės
— Ganeto?
Anabelė linkteli.
— Su kuo?
Su K a lv ų Namais
-A k.
Sužadėtuvių pokylis ryt
— K ą apie tai mano Ganetas?
Anabelė abejingai šypteli ir kilsteli antakį.
— Aha, — nusijuokiu. — Kertu lažybų, nekenčia jos.
Staiga mano svetainės durys atsidaro, vidun išdidžiai įžen­
gia kunigaikštienė.
— Eim e su m anim, — paliepia ji.
 D irsteliu į Anabelę — jos veidas baltesnis negu įprastai ir
nerimastingas.
— K u r einame, mano ponia? — klausiu, kunigaikštienės ve­
dama gėlių koridorium i. Ji neatsako, bet, mums priėjus liftą,
suprantu pati.
Daktaras Blaitas stovi nusigręžęs nuo mūsų. Iš baimės man
susuka pilvą. N e g i jis vėl panaudos tą šautuvą?
— K aip šiandien jautiesi? — klausia daktaras.
Suprantu, kad jis kreipiasi ne į kunigaikštienę.
— Gerai, — atsakau.
— Oras truputį atvėso. A r nesloguoji, nekosėji, nesiskundi
gerklės skausmu ir nejunti kitų peršalimo požym ių?
—Jaučiuosi gerai, — pakartoju. K od ėl kunigaikštienė vis
dar čia?
— A r jūs pasirengęs, daktare? — nekantriai klausia ji, tvirtai
spausdama man riešą, tarsi m ėginčiau pabėgti. Tarsi būtų kur
bėgti.
— Beveik, mano ponia, — atsako daktaras Blaitas.
— Sakėt, svarbu paisyti punktualum o, — pareiškia ku n i­
gaikštienė.
— Tai ne bėda, mano ponia.
Daktaro balse nugirstu slaptą džiugesį. Jis atsigręžia ir
draugiškai nusišypso man; iškart įsitem piu. Daktaras atsar­
giai prisiartina.
— T ik nesijaudink, — sako.
Tada lovūgalyje pastebiu sidabru žvilgančius kojų atramų
laikiklius.
Per vėlai išvystu švirkštą daktaro rankoje.
Jis skaudžiai duria man į kaklą, ir pasaulį apniaukia tamsa.
 D videšim t antras skyrius

GIRDŽIU T Y L Ų ZVIM BIM Ą, PANAŠŲ Į KA M ER TO N O .

M ėgin u atmerkti akis, bet vokai kaip švininiai. Liežuvis

patinęs, vargiai nuryju seilę.
— Daktare, j i bunda.
Kunigaikštienės balsas perskrodžia tankų tamsaus rūko
šydą. Kažkas įbesta man į ranką — bandau paliesti tą daiktą,
bet neįstengiu pajudėti.
— Nesijaudinkit, mano ponia. Mes jau beveik baigėm.
Daktaras Blaitas. M edicinos kabinetas. Švirkštas. K ojų
atramų laikikliai.
Sąmonė greitai skaidrėja, galiausiai prisiverčiu pakelti sun­
kius vokus. Iš pradžių matau tik ryškią baltą šviesą. Paskui
pasaulis pamažu įgyja apybrėžas.
Verčiau būčiau neatsipeikėjusi.
M ano riešai suveržti diržais, dar vienas juosia krūtinę.
Į veną įbesta lašelinės adata. Kojos įkištos į laikiklius ir pra­
skėstos, tvirto balto audeklo paklodė dengia kelius kaip širma.
 M ano plaučiai lyg suspausti — negaliu įkvėpti oro.
Akiratyje pasirodo kunigaikštienės veidas.
— N usiram ink, — taria ji, šluostydama man kaktą drėgnu
skudurėliu. — Tau hiperventiliacija.
Oras toks retas, kad man trūksta deguonies. Širdis baisin­
gu greičiu daužosi krūtinėje.
— Kas... čia vyksta? — žiopteliu.
— G ilia i kvėpuok, — iš anapus širmos atsklinda daktaro
B laito balsas. — Atsipalaiduok. Tau viskas gerai.
— Aš nejaučiu... Nejaučiu kojų... — dūstu, balti šviestuvai
m irguliuoja akyse. Širdis, rodos, plyš.
— M ano ponia, jum s po kaire yra deguonies kaukė. G al
uždėtumėte surogatei ant nosies ir burnos?
M an ant veido atsiduria sunkus plastikinis daiktas, galiau­
siai įkvepiu nuostabiai švaraus, gaivaus oro gurkšnį. Širdies
dūžiai sulėtėja.
— Na, matai, viskas gerai, — kunigaikštienė vėl nušluosto
man kaktą. — Per anksti atsibudai, — pareiškia ji, tarsi tai būtų
mano kaltė.
— Viskas atlikta, — praneša daktaras Blaitas, išlįsdamas iš
anapus širmos ir nusitraukdamas šviesiai mėlyną chirurgo
kaukę. Išgirstu, kaip pliaukšteli numaunamos lateksinės pirš­
tinės, ir krūpteliu. — Viskas ėjosi puikiai, mano ponia.
— Nuostabu, — nekantriai atrėžia kunigaikštienė. — M an
metas rengti sužadėtuvių vakarėlį.
G irdžiu , kaip atsiveria ir užsiveria lifto durys. Daktaras at­
sargiai nukelia mano kojas nuo laikiklių . Jos suglebusios nu­
k ara nuo lovūgalio.
— Daviau tau nestiprių raminamųjų, — sako jis, čiuopda­
mas pulsą. —Jų veikimas jau turi praeiti, — švysteli man į akis
m edicininiu žibintuvėliu, paskui kažką pasižym i kom piute­
rio ekrane. — M anau, galima atrišti, — tai taręs atpalaiduoja
man riešus ir krūtinę.
M ėgin u atsisėsti, bet kambarys pakrypsta, mane užlieja
svaigulio banga.
- Atsigulk, Violeta, — paliepia daktaras Blaitas. N etu riu
kitos išeities. Spoksau į lygias baltas lubas ir laukiu, kol praeis
svaigulys. Daktarui traukiant lašelinės adatą, truputį suskaus­
ta. — A r tau dar reikia deguonies kaukės?
Papurtau galvą. N o riu ištrūkti iš čia. A k ių kam pučiai
pritvinksta ašarų. Daktaras nuim a kaukę. Ima dilgčioti kojų
pirštai, lyg kas nors juos badytų adatėlėmis ar smeigtukais.
K n ieti sužinoti, kas man buvo padaryta, bet klausimas įstrin­
ga gerklėje kaip gumulas. N en oriu išgirsti atsakymo. Dakta­
ras Blaitas sėdi šalia, stebi ir lūkuriuoja.
D ilgčiojim as pasiekia blauzdas ir šlaunis. Svaigulys pra­
eina. Lėtut lėtutėliai pasikeliu lovoje, įsitaisau pusiaugula.
M ano kūnas tarsi svetimas, judesiai nevikrūs.
Daktaras Blaitas nusišypso.
- G al norėtum vandens?
Linkteliu. Jis laiko puodelį su šiaudeliu, nugeriu gurkšne­
lį — mano lūpos išdžiūvusios, šaltas vanduo jas sudrėkina.
- Šią naktį gali justi nestiprius dieglius, — sako daktaras, —
bet rytoj sveikata bus puiki. Pažadu. Rezultatus turėtume su­
žinoti maždaug po savaitės.
- Rezultatus? - išgargiu.
- Taip, Violeta, rezultatus, — daktaras Blaitas spusteli man
ranką. — Po savaitės įsitikinsim e, ar esi nėščia.

N ė š č ia .

Šis svetimas žodis keistai skamba galvoje. K u o daugiau

apie tai mąstau, tuo mažiau prasmės įžvelgiu. Tą patį vaka­
rą gulėdama lovoje žiūriu į klostuotą baldakimą virš galvos,
mėginu aptikti kokių nors savo kūno pokyčių. Spaudžiu ran­
kas prie pilvo, tarsi galėčiau pajusti mažos širdelės plakim ą ar
lengvą spyrį. N ieko. Visiškai nieko.
— Prašau neleisti, kad tai įvyktų , — sukuždu, tarsi balsu iš­
reikštas noras galėtų išsipildyti. — Prašau...
Jaučiuosi išniekinta. Be mano sutikim o, prieš mano valią
daktaras su kunigaikštiene įdiegė man svetimkūnį. Ž in o ti,
kad tai nutiks, yra viena, patirti — visai kas kita.
Bent jau liaujuosi verkti. Žlium biau visą popietę, kol išse­
ko ašaros ir krūtinę purtė tik siaubinga skaudi rauda. Pasiė­
musi kamertoną, daugybę kartų kviečiau Liusjeną, kol neap­
sikentusi tylos trenkiau tą daikčiuką į sieną. Paskui vėl saugiai
paslėpiau.
Iš paskutiniųjų stengiuosi negalvoti apie Ešą. K o k ia buvau
kvaila, kad bijojau būti su ju o . M u dviejų laikas baigėsi.
Pasigirsta nedrąsus beldimas į duris, įkiša galvą Anabelė.
Kažką parašo lentelėje, bet aš nežiūriu. Tebeguliu įsmeigusi
akis į lubas.
Tada lentelė atsiranda mano akiratyje.
Atėjo k.
Netardam a nė žodžio, atsisėdu ir prispaudžiu kelius prie
krūtinės. Spustelėjusi man riešą, Anabelė išsmunka pro
duris. Kunigaikštienė įeina lėtai, tarsi bijodam a išgąsdinti
mane.
— K aip jautiesi? — klausia.
— Gerai, mano ponia, — iškošiu pro sukąstus dantis.
Kunigaikštienė atsisėda ant lovos krašto.
— Žinau, kad tau sunku, — sako ji.
— N e, nežinot, — abejingai burbteliu, nes tokiom is aplin­
kybėmis negaliu m eluoti.
 — N esiraukyk ir neapsimesk, kad nenutuokei, jo g tai nu­
tiks, — taria kunigaikštienė. — Daktaras sakė, kad procedūra
buvo itin sėkminga.
— Taip, mano ponia.
—Jei tau ko nors prireiks, tuoj pat kreipkis į mane ar A na­
belę.
Pašnairuoju.
— Norėčiau pabūti viena.
— K odėl šitaip žiū ri į mane? — piktai klausia kunigaikštie­
nė. — Tarsi būčiau niekše. K odėl nesi dėkinga už viską, ką iš
manęs gavai? Puošnių drabužių, geriausio maisto, naują v io ­
lončelę, brangenybių, pram ogų... Aš stengiuosi rūpintis tavi­
m i. Padaryti tave laimingą.
— Pavogėte mano kūną, mano gyvenimą ir dar tikitės dė­
kingum o? — turiu nusiram inti, bet tai labai sunku. Esu per
daug įpykusi.
— K o k į gyvenimą? — klausia kunigaikštienė. — Verčiau no­
rėtum skursti Liūne? Badauti ir grūstis ankštoje lūšnoje?
— Taip! — sušunku. — N ė kiek nedvejočiau, je i tik vėl galė­
čiau būti su savo šeima. Turėti savo gyvenim ą, pačiai spręsti,
ką daryti — viską atiduočiau dėl tokios laisvės.
— Daviau tau laisvę! — surinka kunigaikštienė.
— Vaikščioti po rūmus be palydos — dar ne laisvė! — atkertu.
M u d v i dėbsome viena į kitą, tyla pritvinksta įtampos.
Kunigaikštienė giliai įkvepia pro nosį.
— Taisykles nustačiau ne aš, — sako ji. — N e aš atėmiau tave
iš šeimos. N e aš sugalvojau rengti varžytynes. Brangakm eny­
je rasi daug m oterų, kurios nebūtų tau davusios nė trupinėlio
to, ką daviau aš.
Nenorėdama atsakyti, nusuku žvilgsnį. Kunigaikštienė at­
sidūsta.
 — A r žinai, kad Elektrisė nori panaikinti varžytynes?
V iltingai pažvelgiu į kunigaikštienę.
— Tikrai?
Ją pralinksm ina mano veido išraiška.
— A k ne, j i neketina atsisakyti surogacijos. T ik varžyty­
nių. Elektrisė neapkenčia surogačių.
-K o d ė l?
Kunigaikštienė užjausdama pažvelgia į mane.
— Todėl, kad jai jų nereikia. Elektrisė ne karališko kraujo,
prisimeni? P u ikiai galėjo gim dyti pati, bet norėdama ištekėti
už Eksito buvo priversta to atsisakyti. Visos karališkos kilmės
moterys prieš santuoką sterilizuojamos — tai būtina apsauga
nuo nėštumo, — kažkas blyksteli kunigaikštienės akyse, įvar­
dyti jos jausmus būtų sunku. M oteris palinksta artyn. — P ri­
simeni, pasakojau tau apie dvi skirtingas teorijas, aiškinančias
surogačių galias? Aš tikiu, kad lemiamas vaidm uo tenka tavo
asmenybei. Daugelis su tuo nesutinka, tokius prieštarautojus
palaiko ir Elektrisė. J i ketina... pataisyti surogates.
— Kaip pataisyti? — klausiu.
— Kam rengti merginas surogacijai? K am leisti pinigus, je i
gali negauti norim o rezultato, nes tavo surogate gali būti b lo ­
go būdo, tingi ir nemėgti tavęs? M um s reikalingas tik jūsų
kūnas. Jūsų galias pažadina stimuliuojamasis šautuvas. Elek­
trisė priėjo prie išvados, kad jūsų protas mums bevertis.
Aikteliu.
— Tai j i nori... atlikti surogatėms lobotom iją?
— Kaip tik taip.
Pajuntu šleikštulį.
— Elektrisė negali šitaip padaryti.
— G ali, nes yra valdovė. Valdovo surogatės nedom ina —
kaip visi k iti Brangakm enio vyrai, jis tai laiko m oterų rei­
kalais, — kunigaikštienė pakelia akis į dangų. — Jei Elektrisę
ganėtinai parems įtakingi žmonės, bus priim tas naujas įsta­
tymas.
— K odėl j i to nepadarė ik i šiol?
— Todėl, kad eksperimentai kol kas neduoda rezultatų.
Bet je i duotų... — kunigaikštienė gūžteli pečiais. — Būtų už­
daryti m okym o centrai, liautasi m okėti pašalpas surogačių
šeimoms. Tinkam a apvaisinti mergina paprasčiausiai ding­
tų, — tamsiomis kibirkščiuojančiom is akimis j i pažvelgia man
tiesiai į veidą. — Suprask, kad esama ir daugiau žm onių, no­
rinčių sužadėti mažąjį Eksitą ir įtaisyti savo dukrą į Karališ­
kuosius rūmus, kur ši tęstų Elektrisės darbą. Turim e užkirsti
tam kelią.
M a n nepatinka, kad kunigaikštienė daro mane savo sąjun­
gininke, nors kaip tik šito tikisi Liusjenas.
— Kodėl taip labai nekenčiate Elektrisės? — klausiu. — T o ­
dėl, kad už Eksito ištekėjote ne j ūs, o ji?
Kunigaikštienės veidas išbąla.
— Nepaistyk niekų. T ai moteriai neturi būti leidžiama p ri­
im ti naujų įstatymų. N eįsileisiu jos į savo aplinką — tą, kurią
sukūrė mano šeima — dėl maišyto kraujo, vulgarių manierų ir
vilčių pakeisti istoriją.
— Tačiau... net jeigu jūsų dukra taps m ažojo Eksito suža­
dėtine, j i bus per jauna ką nors nuveikti. T ik kūdikis.
Kunigaikštienės lūpas iškreipia žiauri šypsena.
— A k , šitai tau neturi rūpėti. Vienintelė tavo užduotis —
pagim dyti kuo greičiau.
M an sugniaužia paširdžius.
— Žinau savo užduotį, mano ponia.
Kunigaikštienė plačiai išsišiepia.
— Gerai.
 — A r Brangakmenyje egzistuoja meilė? — klausiu. — A r jūs
bent kiek mylėsite dukrą?
Kunigaikštienės veidas surimtėja.
— Esu mylėjusi kur kas labiau, nei gali įsivaizduoti, — sako ji.
A k im irką pamatau tarsi visiškai kitą žm ogų. Negaliu pra­
bilti, taip esu apstulbusi.
Kunigaikštienė, rodos, suvokusi, kad per daug atsivėrė, at­
sistoja ir pasitaiso sijonus.
— T ie k tos kalbos. Turbūt girdėjai, kad mano sūnus susi­
žada. Iškilmės įvyks rytoj vakare. Dalyvausi. Susitariau, kad
truputį pagrieši violončele, — kunigaikštienė apžvelgia mano
kambarį, tarsi ieškotų žodžių pokalbiui užbaigti, bet tepalin-
k i man labos nakties, nežiūrėdama į akis.
G ird žiu , kaip išeidama dar pasako Anabelei:
— Pasirūpink, kad j i nuostabiai atrodytų.
 Dvidešim t trečias skyrius

ANABELĖ NENUVILIA KUNIGAIKŠTIENĖS.

Be penkių septynios stoviu prie p o kylių salės durų su

šviesiai žalia suknele. Liokajus išsprogina akis, paskui šiaip

taip susitvardo. Korsažas apnuoginęs mano pečius, sijonas

sluoksniais krinta ik i žemės kaip gėlės žiedlapiai, jo palankai

išsiuvinėti blizgančiais kristalais. Kaklą puošia deimantų vė­

rinys, ausyse kabo deim antiniai auskarai.

Iš salės sklinda balsų gaudesys, lydimas švelnios m uzikos.

Prieš atidarydamas duris liokajus man nusilenkia.

— Ežero N am ų surogate, — paskelbia.

J į išgirsta tik arčiausiai stovintieji.

Pokylių salė pilna frakuotų vyrų ir m oterų su spalvingo­

mis suknelėmis, nuo ištapytų lubų atsimuša jų juokas. Gane-

tas kaip medinis stovi prie maždaug mano amžiaus m ergi­

nos. Vaikinas atrodo apgailėtinai. Šviesios merginos garbanos

ir didelės mėlynos akys man prim ena Lilę. Ganetą sveikina

Stiklo N am ų ledi ir lordas. Spėlioju, kaip laikosi jų kūdikis.
T ų žm onių surogate tikriausiai jau išsiųsta į specialų centrą.
A kim is susirandu kunigaikštienę. J i v ilk i blausaus aukso
spalvos suknelę trum putėmis nėrinių rankovėmis. Patraukiu
tiesiai prie jos. Kunigaikštienė kalbasi su Elektrise. Artėdam a
prie savo ponios, stengiuosi išlaikyti bejausmi veidą.
- D ievulėliau, j i tikra gražuolė, — pareiškia Elektrisė. Val­
dovė v ilk i prabangaus tamsiai raudono aksomo suknelę, ant
kurios sijono išsiuvinėtas didelis drakonas — šitiek medžiagos
jos sm ulkiai figūrai atrodo per daug. Elektrisės lūpos nuda­
žytos ryškiai raudonai. K aip ir per varžytynes, j i man prim e­
na persirengusį m otinos drabužiais vaiką. Sunku įsivaizduoti,
kad ši moteris lieptų atlikti bandymus su jaunom is m ergino­
mis, pažeisti jom s tam tikras smegenų sritis. Tikriausiai jai
netrūksta parankinių. — Kada žadi ją apvaisinti?
- K ai daktaras pasakys, kad j i pasirengusi, Jūsų Šviesybe, —
įtikim ai meluoja kunigaikštienė.
- Per ilgai nedelsk. Veidrodžių N am ų surogate jau nėščia,
Žvaigždžių N am ų irgi. Juk nenori lik ti paskutinė.
Kunigaikštienė patraukia pečiais ir gurkšteli šampano.
- Aš dėl to nesijaudinu, Jūsų Šviesybe. Bet esu jum s dė­
kinga už rūpestį.
Valdovė smalsiai stebi mane. Sukandu dantis ir šypteliu.
Šalia Elektrisės išdygsta Liusjenas, paduoda ja i taurę šam­
pano. M an o širdis ima smarkiai tuksėti.
- A čiū , Liusjenai, — linksm ai padėkoja Elektrisė ir atsigrę­
žia į kunigaikštienę. — Tikiu o si, neprieštarauji — šitai atvežta
iš mano rūsio. Ėm iau labai atsargiai rinktis, ką geriu, todėl
nutariau atsigabenti savo šampano.
K o gero, aš irg i taip daryčiau, je i mano surogate būtų bu­
vusi nunuodyta.
 — Žinom a, Jūsų Šviesybe, — dirbtinai šypsodamasi atsako
kunigaikštienė.
Prie durų liokajus vėl praneša kažką atėjus, bet negir­
džiu, ką.
— A k , tai Lazurite! — Elektrisė moja m oteriai kaštoniniais
plaukais, vilkin čiai panašią į kunigaikštienės auksinę sukne­
lę. — Sveikinu! K alvų Nam ai turėtų džiaugtis šiomis sužadė­
tuvėmis.
K alvų Nam ų ledi padaro tūpsnį.
— Taip, Jūsų Šviesybe. M ano dukra negalėjo nė svajoti
apie geresnę partiją.
Visos sužiūrame į sužadėtinius. Ganetas kaip tik šią aki­
m irką ima kasytis kur nedera. Vos tvardau juoką. K alvų
Nam ų ledi išrausta skruostai.
— Taip, — nusišaipo Elektrisė. — Išties vertingas laim ikis.
A k , Karneolė!
Širdis ima plakti taip greitai, kad apsisuka galva. Karneolė
su savo palydovu prisideda prie mūsų.
Neprisiverčiu pakelti akių, baim inuosi, kad pulsiu Ešui į
glėbį — taip seniai jo nemačiau. U žu o t puolusi, spoksau į ru­
bino pakabutį ant Karneolės kaklo.
— Dabar ateis tavo eilė, brangioji, — taria Elektrisė.
— Taip, Jūsų Šviesybe, — atsako Karneolė. — Labai to laukiu.
O rkestrui užgrojus valsą, Elektrisė ima ploti.
— A k , tai vienas iš mėgstamiausių mano šokių. Negaliu jo
praleisti. Atsiprašau, ponios, turiu susirasti vyrą.
Pokylis tęsiasi, šokama, juokaujama, liejasi šampanas, bet
kunigaikštienė iš karto įspėja, kad gerti man neleidžiama.
Akm ens Nam ų grafienė, rodos, nepakviesta, taigi vėl nepa­
matysiu Reivenos. V iliu osi, draugė aptiko mano kaspiną.
D idum ą laiko praleidžiu prie stalo, nukrauto m igdoliniais
sausainiais su įvairių spalvų glajumi, stengdamasi nežiūrėti į
šokantį Esą ir tikėdamasi, kad Liusjenas ras būdą šnektelėti su
manimi.
Po kelių valandų kunigaikštienė paprašo tylos. J i su ku n i­
gaikščiu atsistoja pokylių salės gale, šalia jų sustingsta Gane-
tas ir jo sužadėtinė.
— A čiū visiems, kad atėjote švęsti šios ypatingos progos! —
pareiškia kunigaikštienė. — Pakelkim e taures už laim ingą
porą: Ganetą iš Ežero Nam ų ir Koralę iš K alvų Nam ų.
Svečiai pakelia taures ir džiaugsm ingai sveikina sužadė­
tinius.
— Dabar mano surogate jum s surengs nedidelį koncertą, —
paskelbia kunigaikštienė. —Visus kviečiu į koncertų salę!
Liokajus ly d i mane kitu korid oriu m i — ne tuo, kuriuo
eina svečiai. M anau, veda į užkulisius. Staiga jam užkerta­
mas kelias.
—Jos M alonybė patikėjo lydėti surogatę man, — taria
Liusjenas. — G ali g rįžti į savo vietą.
K iek padvejojęs liokajus nusilenkia.
— Klausau.
Liokajui nuėjus, Liusjenas nusišypso ir pasiūlo parankę.
Vyptelėjusi įsikim bu į ją.
— Kaip laikaisi? - klausia jis.
Ž odžiai veliasi burnoje. Liusjenas stabteli, pakelia man
smakrą ir įdėm iai žiūri į akis.
— Tai nutiko? — klausia. Lin kteliu . — Kada?
— Vakar, — sukuždu.
— Taigi kol kas nežinai rezultatų.
Papurtau galvą.
Jis pirštais paglosto man skruostą.
 - Viskas gerai. Aišku, ne idealu, bet susitvarkysim. Ilgiau­
sia naktis jau ne už kalnų, tiesa?
Prikandu lūpą.
- Liusjenai, ar žinai apie Elektrisės sumanymą atlikti suro-
gatėms lobotomiją?
Jis pakelia antakį.
— Kas tau sakė?
— Kunigaikštienė.
Jis sučiaupia lūpas.
— Taip, žinau. Bet dabar svarbiausia ne tai. Nėra jokios ga­
rantijos, kad tokia operacija kada nors bus sėkmingai atlikta,
tad stenkimės išgelbėti tave. Prisim ink mūsų tikslą.
- Liusjenai, o kaip bus kitom s merginoms? Aš negaliu...
— Paklausyk manęs, —jis sustoja prie durų, vedančių į už­
kulisius, ir uždeda rankas man ant pečių. — Kalbame ne vien
apie tavo išgelbėjimą, Violeta. A n t kortos pastatyta gerokai
daugiau.
M ane nukrato šiurpas.
- K ą turi galvoje? — sušnibždu.
Liusjenas paslaptingai nusišypso.
— Pakanka išjudinti akm enėlį, kad prasidėtų griūtis. K e ­
tinu padėti ir kitom s merginom s, pagelbėti tokiais būdais,
apie kokius nė nenumanai. K etinu padėti visiems, kuriuos
engia kilm ingieji. Bet visa tai bus neįmanoma, je i neišgelbė­
siu tavęs.
M a n nespėjus daugiau paklausinėti, Liusjenas atidaro du­
ris. G ird žiu salėje kalbantis svečius. Scenoje manęs laukia
violončelė ir natų stovas.
- Pasiruošusi? — klausia Liusjenas.
V isi klausimai išgaruoja, nes iš jau du lio sugniaužia pašir­
džius.
 — Taip, — atsakau.
Liusjenas švelniai pabučiuoja mane į kaktą.
— Sėkmės.
G ilia i įkvepiu ir žengiu į sceną, mane pasitinka griausm in­
gi plojim ai.
Č ia griežti kur kas geriau negu per Eksito p okylį. N u o
minios sklinda susižavėjimas, nejuntu jo k io priešiškumo.
Klausytojai nuoširdžiai nori išgirsti mane grojant, o ne laukia
pralaimėsiant kvailas varžybas. Atsisėdu, pasistatau instru­
mentą tarp kelių ir nužvelgiu salę. J i sausakimša.
M ano svajonė virsta tikrove.
Repertuarą parinkusi kunigaikštienė. Atsivertusi pirm ą
puslapį pamatau, kad pirmiausia bus preliudas G -d u r — be
abejo, tam, kad visi prisim intų ankstesnį mano pasirodymą.
Nusišypsau ir pradedu griežti.
Iškart suprantu, jo g kažkas blogai. U žu o t atsipalaidavusi,
pajuntu pilve dieglius. Baigiu griežti ir šypsodamasi padėko­
ju už plojim us. Ta i anaiptol ne geriausias mano pasirodymas,
bet klausytojai nieko nepastebi.
Ištiesiu ranką ir atverčiu kitą puslapį — nuo šio judesio bu­
kas skausmas persmelkia strėnas, net krūpteliu. Kunigaikštie­
nė išrinkusi dar vieną preliudą, — d-moll, — panašų į noktiur­
ną, pagal kurį Eksito pokylyje šoko surogate. Pakeliu stryką
prie stygų.
Įstengiu sugroti vos kelis pirm uosius taktus. Skausmas
tampa nepakeliamas — pilvą siaubingai raižo diegliai, strėnos
dega. Galiausiai pajuntu, kaip sudrėksta šlaunys, paleidžiu
stryką iš rankų. Šis, užkabinęs A stygą, nukrinta ant grindų.
Dirstelėjusi į skreitą išvystu ryškiai raudoną dėmę, j i p lin ­
ta ant švelniai žalios suknelės sijono, lyg būčiau paveikusi j į
pirmąja galia. Bet aš jos nenaudojau.
 T ik išgirdusi, kaip instrumentas atsitrenkia į grindis, su­
vokiu, kad neišlaikiau jo . Akies krašteliu išvystu šmėstelint
baltą pavidalą. Prispaudžiu rankas prie dėmės, pirštai sulim -
pa nuo kraujo, monotoniškas tvinkčiojim as ausyse nuslopina
garsus salėje.
— Padėkit, — sukuždu.
Tada nukrintu nuo kėdės.
Neužsigaunu, nes mane sučiumpa švelnios rankos.
Vėl im u girdėti triukšmą.
— Kvieskit gydytoją! — šaukia Liusjenas.
Salėje sklando riksm ai ir klyksm ai, sutrikusių svečių veb­
lenimas, žmonės bėga prie scenos, bet viską matau kaip per
miglą. Pilvą vėl nuveria dieglys.
K a i Liusjenas atsargiai paguldo mane ant scenos grindų ir
ranka perbraukia kaktą, suvaitoju.
Paskui šalia išdygsta kunigaikštienė.
— Daktaras Banke, — sako j i išbalusiu veidu, baim ingom is
akimis. D ar nesu mačiusi tokios išsigandusios.
— Tuojau atsiųsime gydytoją, — iš dešinės pasigirsta Eksito
balsas.
— Nėra laiko, reikia sustabdyti kraujavimą, — sako Liusje­
nas. — M ano ponia, kur medicinos kabinetas? — Kunigaikštie­
nė be žado spokso į mane. — M ano ponia!
Ji atsipeikėja.
— Sekit iš paskos.
Liusjenas pakelia mane ant rankų —jis stebėtinai stiprus —
ir iš scenos nuneša per salę. A p lin k mane tarsi auksiniame
rūke sūkuriuoja susirūpinę veidai, bet vieną išvystu aiškiai.
Pilkšvai žalios Ešo akys sklidinos siaubo.
R ėk iu varstoma pilvo skausmų.
—Jau beveik atėjome, brangute, — sušnibžda Liusjenas
man į ausį. — Laikykis, jau beveik atėjome.
 — M an skauda, — Suinkščiu.
v
— Žinau.
G ird žiu , kaip atsidaro lifto grotelės, ir panyru į tamsą,
paskui išvystu ryškias medicinos kabineto šviesas. Liusjenas
paguldo mane ant lovos, susiriečiu į kam uoliuką, mano ran­
kos kruvinos.
— A r ja i viskas gerai? — kažkur kairėje išgirstu prikim usį ir
baimingą kunigaikštienės balsą. — A r j i atsigaus?
Liusjeno veidas šmėžuoja man prieš akis, vyras stengiasi
užčiuopti veną, paskui įbeda adatą.
A k ių vokai apsunksta. Liusjeno veidas išplaukia ir tampa
Ešo veidu. N o riu ištiesti ranką ir paglostyti jam skruostą, bet
negaliu pakelti. Liusjenui prabilus, girdžiu Ešo balsą, jis at­
sklinda tarsi iš kito tunelio galo.
— Viskas gerai. Pamiegok.
M ane praryja tamsa.
 Dvidešimt ketvirtas skyrius

M A N O K A KTA PERBRAUKIAM A D R ĖG N U IR VĖSIU SKUDURĖLIU. TAI

malonu.
Iškart atsimerkiu.
G u liu savo miegamajame. Virš manęs palinkusi kunigaikš­
tienė.
— Daktare! — kviečia ji, sėdėdama ant lovos krašto. — K aip
jautiesi? — klausia manęs.
M an o burna išdžiūvusi, lūpos sukepusios. Liežuvis, regis,
sutinęs. A n t naktinio staliuko stovi ąsotis. Kunigaikštienė
pripila į stiklinę vandens ir prineša man prie lūpų.
— Atsigerk, — švelniai pasiūlo.
Siurbteliu kelis gurkšnelius. Vanduo varva per smakrą,
kunigaikštienė j į nušluosto. Pro duris įlekia daktaras Blaitas.
—J i pabudo? — klausia jis, skubėdamas prie lovos. K u n i­
gaikštienė pasitraukia ir nusišypso, daktarui prispaudus du
pirštus prie vidinės mano riešo pusės. — Gerai, kad vėl pra­
merkei akis.
 — Kas... nutiko? — sušvokščiu.
— Pirmas bandymas dažnai nepavyksta, bet tavo kūnas re­
agavo siaubingai. Vos nenum irei. Dabar turim e būti labai at­
sargūs, — sako daktaras Blaitas.
—Jau atsilikome nuo tvarkaraščio, — prim ena kunigaikš­
tienė.
—Jeigu jos neteksime, tai neturės reikšmės, — griežtai at­
kerta jis.
M an svaigsta galva.
— Tai aš ne... nėščia?
Daktaras atidaro m edicininį krepšį.
—Jau nebe.
Jis išima termometrą ir pakiša man po liežuviu.
— Kada vėl bus galima atlikti procedūrą? — klausia kuni­
gaikštienė.
— Iki kito bandym o turim e išlaukti mažiausiai vieną ciklą.
Keturias penkias savaites. Turim e leisti jai pasveikti.
— Gerai, — sako kunigaikštienė. —Jūs liksite čia. Šią popie­
tę liepsiu paruošti kambarį.
— K aip pageidaujate, mano ponia.
N e pernelyg džiaugiuosi, kad daktaras gyvens šalia. Vis
dėlto man duota laiko — m ėnuo ar daugiau. Ilgiausia naktis
bus švenčiama pusšeštos savaitės. Liusjenas gali duoti man
serumo, jiem s dar nespėjus atlikti antro bandym o. Daktaras
ištraukia termometrą.
— K u r Liusjenas? — klausiu.
Daktaras Blaitas susiraukia, kunigaikštienė sutrinka. Su­
vokiu, kad turėčiau apsimesti nepažįstanti Liusjeno.
— Žinom a, jis grįžo į Karališkuosius rūmus, — atsako dak­
taras.
— Liusjenas išgelbėjo man gyvybę, — tariu vildamasi, kad
tai pateisins mano klausimą.
 — Taip, — patvirtina daktaras. - Tavo laimė, kad jis buvo
čia. — Vyras įsideda termometrą atgal į krepšį. - Dabar tau
svarbiausia ilsėtis.
Išsekusi linkteliu.
— Nusiųsiu ką nors atvežti jūsų daiktų, — taria kunigaikš­
tienė daktarui. Ji nuostabiai švelniai dar sykį apšluosto man
kaktą skudurėliu, tada padeda j į ant naktinio staliuko ir iš­
skuba pro duris.
— Kažkas labai nekantrauja pam atyti tave, — nusišypso
daktaras Blaitas. Jam atvėrus duris, į kam barį įlekia Anabelė.
— Anabele, — silpnai kukteliu. Freilina atsiklaupia prie lo ­
vos, suima mano rankas ir priglaudžia prie skruosto. Jai ne­
reikia lentelės išreikšti jausmams — žinau, ką galvoja. — Jau­
čiuosi gerai, — patikinu. — Tiesiog esu nusikamavusi.
Anabelė linkteli, bet jos akys pilnos ašarų.
— A k , Anabele, man išties viskas gerai. Patikėk.
M ergina pabučiuoja man ranką.
— Turbūt dabar reikia pamiegoti, — sakau. — A r liksi čia?
Anabelė įsirango į lovą šalia manęs, padedu galvą ja i ant
peties.
— A čiū , — sukuždu. Jos lūpos švelniai liečia man plaukus.

KELIAS KITAS DIENAS PRALEIDŽIU LOVOJE.

Kiekvieną rytą manęs apžiūrėti ateina daktaras, kunigaikš­

tienė lanko po pietų. D idum ą laiko skaitau ir žaidžiu halmą
su Anabele.
Sulig kiekviena diena artėja mano išsivadavimas. M intyse
skaičiuoju jas, pradėdama nuo ilgiausios nakties. Tada nie­
kas — nei kunigaikštienė, nei daktaras ar dar kas nors — nebe­
turės galimybės eksperim entuoti su m anim i.
Svarstau, ką Liusjenas turėjo galvoje sakydamas, kad ant
kortos pastatyta kur kas daugiau nei mano išgelbėjimas. G al
jis rengia maištą prieš kilm inguosius? Atimdamas surogates
Liusjenas sukelia pavojų pačiam kilm ingųjų išlikim ui — be
mūsų jie negalės susilaukti vaikų. Bet ar įmanoma paslėpti ne
tik visas merginas iš m okym o centrų, bet ir tas, kurios gyve­
na Brangakmenyje? Jeigu Liusjenas siekia padaryti galą k il­
m ingųjų savivalei, aš jam padėsiu. Ir neketinu slėptis kokioje
nors atkampioje Ū k io vietoje. Kunigaikštienė nusipelno ži­
noti, kaip jaučiasi už pavadėlio vedamas žmogus.
Daugybę kartų mintyse atsisveikinu su Ešu, lyg nuo to­
kio kartojim o man būtų lengviau su tuo susitaikyti. A pvai­
sinimas vos nepražudė manęs. Jis yra dažna surogačių mirties
priežastis, gal man pavyks jom s pagelbėti? Jei Liusjenas gali
ištraukti iš Brangakm enio mane, tai turbūt gali ir jas? Tu riu
žiūrėti į tai rim tai ir paklusti jam . Daugiau jo k ių slaptų pasi­
m atym ų ar bučinių sodo labirinte. Tapsiu pavyzdinga suro­
gate, nes tiek daug pastatyta ant kortos.
Įtikinėju save, kad šitaip bus geriau. M ūsų pažinčiai vis
tiek lemta baigtis. Tad koks skirtumas, anksčiau ar vėliau?
Apsim etu, jo g tai gerai. Apsim etu laiminga.
Tikiu osi, Reivenai nenutiko nieko blogo. M aniau sutik­
sianti ją per sužadėtuvių vakarėlį. K ita vertus, esu patenkinta,
kad draugė nematė, kas ištiko mane scenoje.
Galiausiai daktaras Blaitas praneša, kad jau sustiprėjau ir
vėl galiu vaikštinėti po rūmus.
— Pasivaikščiokim e sode, — siūlau Anabelei. — N o riu išeiti
į lauką.
Freilina apvelka man šilčiausią paltą ir užriša šaliką. Pro
pokylių salę patraukiame prie galinių durų. Apsim etu vaikš­
tinėjanti pirm yn atgal, be jo k io tikslo, kol Anabelė kelias
minutes prisėda ant suoliuko. Tada nudrožiu prie vakarinės
sienos.
 M u d viejų gėlės nuvytosios, ir mano, ir Reivenos. P ri­
spaudusi ranką prie sienos sukuždu:
— Aš tavęs ilgiuosi.
K ą darytų Reivena, je i būtų čia? Tikriausiai keiktų Liusje-
ną, kad taip ilgai neištraukia jos iš Brangakm enio.
M an o akis pagauna sidabrinį blyksnį. N ubraukiu šalin
kelis nudžiūvusius lapus ir aptinku naują vijo klį. Plonytis
jo ūselis vyniojasi aplink draugės talismaną — sidabrinį terje­
rą. Reivena su broliu Krėjum i kitados augino terjerą, vardu
Siaubas. Šuniukas buvo mažas, tad jie tikėjosi, kad toks var­
das įkvėps jam drąsos. K a i nebeliko kuo šerti augintinį, R e i­
venos m otina pardavė j į teisėjui.
Pabučiavusi talismaną įsimetu į kišenę. Bent jau žinau,
kad Reivenai viskas gerai, kad j i dar prisimena mane. Paskui
išplėšiu palto sagą, apvynioju Reivenos v ijo kliu ir pasiunčiu
kitapus sienos.
Žingsniuoju gilyn į tankmę. Gera būti lauke. Šaltas oras
gaivina, apvalo iš vidaus. Pėdinu taku, kuriuo dar nesu ėjusi,
ne itin dairausi, kur traukiu. Galiausiai išvystu nedidelį tven­
kinį, jame plaukioja įvairiaspalvės žuvys: auksinės, oranžinės
ir švelniai gelsvos. Trum pam sustoju ir aikteliu.
Kitam e krante ant suoliuko sėdi Ešas.
Jis pašoka. V ilk i paprastą rudą striukę ir ryši pilką šaliką,
tad yra beveik nematomas miško fone.
— Violeta!
— Labas, — sakau.
- A r tu... - jis tankiai sumirksi ir nuryja seilę. — A r gerai
jautiesi?
— Taip, — šaltokai atsakau. —Jaučiuosi gerai. A čiū.
Atstumas tarp mūsų, rodos, ir padidėja, ir tuo pačiu metu
sumažėja.
 — Labai nerimavau, — sako E šas. — Girdėjau... girdėjau kal­
bant, kad vos nenum irei.
G ūžteliu pečiais.
— Dabar man geriau, — m urm teliu.
Liepiu savo kojoms judėti, apsigręžti ir eiti šalin, bet jos
nepaklūsta. Nepajėgiu atitraukti akių nuo Ešo.
— K odėl taip žiū ri į mane? — klausia vaikinas.
-K a ip ?
Jis susiraukia.
— Lyg bijotum manęs.
— Aš nebijau... — atsikrenkščiu ir nusigręžiu. — T u riu eiti.
— Eiti? — apstulbęs klausia Ešas. — Paskutinįsyk mačiau
tave baisiai kraujuojančią, o dabar kaip niekur nieko nueini?
Traukiuosi nuo to vaikino, nuo jo jaukum o ir šilto glėbio.
Daugiau negaliu tuo mėgautis. T u riu paleisti Ešą.
— Palūkėk, Violeta.
M ano kūnas paklūsta, nors protas įsakmiai liepia bėgti.
G irdžiu, kaip po Ešo batais čeža m edžių lapai, ju n tu , kaip
švelniai jis paliečia man petį.
— Kas darosi? — klausia vaikinas.
Pasitraukiu nuo jo ir nusigręžiu.
— Daugiau nebegalime matytis, — sakau.
Liusjenas m anim i didžiuotųsi, bet man plyšta širdis.
Ešas apstulbsta. A kim irką sustingsta kaip statula. Pas­
kui atsigauna ir atšlyja. Vaikinas dairosi aplink: į tvenkinį, į
suoliuką, medžius, tarsi kas nors sode galėtų jam patarti, ką
daryti ir ką sakyti. Jis užm erkia akis, o kai atsimerkia, veido
išraiška pasikeičia, jose šmėsteli neslepiamas tikras skausmas.
Vis dėlto Ešas susitvardo — taip greitai, kaip Anabelė išlygina
mano paklodes.
— Labai gerai, — sako atsainiu, nerūpestingu balsu.
 — M an ... man labai gaila, — sukuždu. Jau norėčiau atsiim­
ti savo žodžius. M a n nepatinka toks E šas — su mandagumo
kauke ir puikiom is manieromis. Toks jis priklauso kilm in ­
giesiems, o ne man.
— Dabar turiu atsiprašyti, nes Karneolei etiketo pamoka.
V aikinui žingsniuojant pro mane, nejučiom is čium pu j į už
rankos.
— Ešai, luktelėk...
Jis ištraukia ranką man iš saujos.
— N e, — atsako jis. Juntu sklindant jo pykčio bangas. — T u
man neįsakinėsi, ką daryti. Praradai šią teisę.
Atsiduriu lyg po vandeniu. Viskas sulėtėja ir apsitraukia
dum blu. Plaučiai nenori kvėpuoti.
Suvokusi, ką padariau, pajuntu baisų skausmą, pasaulis
tarsi suskeldėja, aš įsiuntu. Nesąžininga, kad Ešas pyksta, man
stengiantis padėti kitom s surogatėms. Siuntu negalėdama
jam šito paaiškinti. Taip stipriai įrem iu delnus vaikinui į krū ­
tinę, kad jis žingteli atatupstas.
— N e g i manai, kad man lengva? N e g i m anai, kad aš to
noriu?
U žsim oju norėdama skelti jam antausį, bet jis nutveria
mane už riešo.
— O tu manai, kad lengva man? — sušnypščia. — A r turi
bent krislą supratimo...
Ešas trūkteli mane už rankos, m udviejų veidai atsiduria
vos per colį vienas nuo kito. Staiga dingteli, koks šis vaikinas
stiprus.
— T u nieko nenutuoki, — suurzgia jis. — K alb i, tarsi būčiau
įpratęs prie to, ką m udu darėme. Seksas, ak taip, apie j į aš
nusimanau kaip ir apie geidulį, melą ar išdavystę. Bet šitai? —
Ešas stipriau sugniaužia man ranką. — Kaskart susitikdamas
su tavim i rizikuoju gyvybe. A r suvoki? Jei būtum e sučiupti,
netekčiau galvos.

M ano kūnas suglemba, kovos įniršis išgaruoja.

-K ą ?

— T ik neapsimetinėk, Violeta. Kas, tavo manym u, nu­

tiktų? G yven i čia trum pai, bet puikiai žinai, kokie žmonės
aplink.
— Bet... bet kodėl? K odėl iš viso bučiavai mane?
— Todėl, kad man šitai uždrausta! — šaukia Ešas. — Ž iū ­
rėdamas į tave, vėl pasijuntu žm ogum i. Žiūrėdamas į tave,
pasijuntu esąs visavertė asmenybė. Violeta, tu mažai mane
pažįsti, bet patikėk mano žodžiais, kad prieš sutikdamas tave
buvau palūžęs. Nebegaliu grįžti į tą būseną.
Rodos, jis tik dabar supranta gniaužiąs mano riešą. M an

nutirpsta pirštai. Vaikinas j į paleidžia ir susikiša rankas į kiše­

nes. Kraujas vėl pasiekia pirštų galiukus, šie ima dilgčioti kaip
badom i adatėlėmis.
— N et jeigu nebūtume sugauti, — toliau Ešas kalba jau švel­
nesniu balsu, — niekad negalėčiau pristatyti tavęs savo šeimai.
Niekad negalėtume vaikščioti susikibę už rankų D ū m ų gat­
vėmis, negalėčiau nusivesti tavęs pas taikos teisėją ir padaryti
savo žmona. K a i tik Karneolė susižadės, išvyksiu. Būsiu par­
duotas kitai šeimai ir mano gyvenimas tekės toliau, tarsi nė
nebūčiau pažinojęs tavęs. Bet pažįstu ir niekada to nepamir­
šiu, — Ešas sumirksi ir dirsteli į mano riešą. — Atleisk, nenorė­
jau įskaudinti.

M ano ryžtas susvyruoja. K o k iu žm ogum i noriu būti? Esu

skolinga Liusjenui už išgelbėtą gyvybę, būsiu atsidavusi jam
ik i mirties. Bet Ešas su tuo neturi nieko bendra. Jis atskira gy­
venim o dalis, priklausanti tik man. Tiesa, esama svarbesnių
dalykų už m udviejų pažintį. Išgelbėti surogates. Sunaikinti
kilm inguosius. A r dėl meilės Ešui verta rizikuoti?
Pažvelgusi jam į akis, kuriom is jis pirm ąkart žiūrėjo į
mane kaip į žm ogų, išvystu visa, ką stengiasi išgelbėti Liusje-
nas. Koks gyvenimas be meilės? Niekada neturėjau susitik­
ti su Ešu, bet tokia buvo likim o užgaida, ir m udu suradome
vienas kitą. D ar svarbiau, kad nusprendėme būti drauge.
K a i paliksiu Brangakm enį ir mintyse atkursiu pastarąsias
kelias savaites, tarp prisim inim ų ir prieštaringų jausmų mano
gyvenim e atsivers didžiulė sielvarto duobė, nykus aidas to,
kas galėjo įvykti, je i tik būčiau turėjusi drąsos atsistoti ir pa­
sakyti: „ N o riu būti su tavim i tiek, kiek įm anom a.“
Šis vaikinas vertas tokio pat drąsaus žmogaus kaip jis pats.
— Ešai, nenueik, — droviai žingteliu į priekį. — Aš klydau.
Atleisk. L ik su manim.
Jis nejuda.
— Nežinau, ar galiu, Violeta. Nežinau, ar galiu ir toliau
pasitikėti tavim i.
— Todėl, kad mėginau būti atsakinga? Todėl, kad sukly­
dau? Juk klysti žmogiška. Nesu tobula. Norėjau pasielgti tei­
singai, bet žinai ką? Daugiau man tai nerūpi. Nebenoriu elgtis
teisingai, nebenoriu būti gera. Tokia draugystė man kelia ne
mažesnį pavojų negu tau. Ir jeigu negali man dovanoti silpnu­
mo akimirkos ar dvejonės, tada, ko gero, esi teisus, turbūt v i­
sai nepažįstu tavęs. Bet nemanyk, kad netrokštu. Trokštu, tik
gal nesugebu įtikinam ai išreikšti žodžiais. Visad trokšiu tavęs,
Ešai, bet iš to nieko nebus, pati suprantu. Ir vis dėlto išnaudo­
siu visą man skirtą laiką, tuščiai nepraleisiu nė akimirkos.
Abudu ilgokai tylim e. K o l spoksome vienas į kitą, karštli­
giškai svarstau, ką dar pridūrus.
Palengva Ešo veide nušvinta šypsena.
 — Kaip žmogus, negebantis įtikim ai išreikšti žodžiais savo
m inčių, darai didelį įspūdį.
Iškaistu.
— Tu mane įsiutinai.
— Nejaugi? Aš tave?
— Na, gal aš viską pradėjau, bet...
Ešas palinksta į priekį ir priglaudžia pirštą man prie lūpų.
— Tau leidžiam a baigti, — tyliai sako jis.
— Žinau, — tariu, — bet nenoriu. T u mane irgi verti pasijus­
ti tikru žm ogum i. Č ia, kur esame draskomi į skutelius, p ri­
meni man, kas esu. Kas buvau.
Ešas apglėbia mane per liem enį ir prisitraukia arčiau. Pa­
galiau im u norm aliai kvėpuoti. Vaikinas dvelkia sausais lapais
ir vilna.
— Daugiau šitaip nesielk su m anim.
— Nesielgsiu, — pažadu. Kaltė gniaužia paširdžius, bet ne­
kreipiu dėmesio.
— Kalbu rim tai, Violeta. Aš negaliu...
— Ešai, — tariu, nes mano oda dega, nervai įtem pti. V aiki­
nas yra taip arti, bet sykiu per toli. — B ū k geras, užsičiaupk ir
pabučiuok mane.
Jis nusišypso ir švelniai priglaudžia savo lūpas prie m anų­
jų . Bet trokštu ne tokio bučinio.
Apsiveju rankomis jam kaklą, tarsi galėčiau prisitraukti
dar arčiau, tarsi galėčiau sulydyti mus į viena. Ešas apglėbia
mane stipriau, m udu lyg pakvaištame. Bučinys tampa šiurkš­
tus ir laukinis, nepatirtas. Suvokiu niekad jo nepamiršianti,
net je i gyvenčiau šimtą metų.
Šitaip jautiesi, kam nors atidavęs savo širdį.
 Dvidešimt penktas skyrius

KITAS M ĖN U O M A N LAIMINGIAUSIAS iŠ T Ų , KURIUOS G YVEN U B R A N -

gakmenyje.
Esu laiminga, nes daktaras pažada kol kas nekartoti apvai­
sinim o procedūros, o kunigaikštienė duoda man ramybę, nes
jai terūpi rengimasis būsimoms Ganeto vedyboms. Kartą per
savaitę m udu su daktaru Blaitu einame prie ąžuolo, bet be
stim uliuojam ojo šautuvo poveikio man daugiau nepavyksta
išauginti nė lapelio.
Per kamertoną kiekvieno sekmadienio vidurnaktį kalbuo­
si su Liusjenu. Sakau jam , kad esu itin paklusni, iš esmės tai
tiesa. K ie k tai susiję su kunigaikštiene, esu pavyzdinga suro­
gate. Liusjenas džiaugiasi sužinojęs, kad manęs neskubama
dar kartą apvaisinti. N ors atkakliai klausinėju, jis neatsklei­
džia, kur teks slėptis ik i gyvos galvos, ty li ir apie galutinį savo
tikslą. Nuojauta kužda, kad kalbėti šia tema pernelyg pavo­
jinga net naudojantis kam ertonu. Tačiau Liusjenas patikina,
kad gelbėjimo planai jau baigiami rengti ir kad po manęs iš
Brangakm enio bus išvežtos ir kitos surogatės. Labai trokštu
kaip nors prisidėti prie šio sumanymo.
Su Ešu matomės beveik kasdien. Raštelius su data ir laiku
jis palieka man „Esė apie kryžm in į apdulkinim ą“ tomelyje.
Lengvai randu dingstį pati viena nueiti į biblioteką ir slap­
tuoju tuneliu patekti į jo kambarį. U žtru n ku valandą, gal
net mažiau, vagiu akimirkas, kai Karneolė m okosi, o man
nereikia eiti pas daktarą. Šnekamės su Ešu apie praeitį: apie
savo namus, šeimas, draugus. Išmokau j į žaisti halmą. Kartais
skaitome vienas kitam. K itąsyk gulim e ant sofos ir tylim e.
Tiesiog būname kartu.
Su Reivena susisiekiu taip dažnai, kaip įm anom a. N a u ­
dojamės gebene. Siunčiam e viena kitai niekučius, kurie pa­
šaliniams yra bereikšm iai: skiautelę nėrinių, plaukų sruo­
gą, stiklo rutuliuką iš halmos žaidim o rin k in io , laikrodžio
spyruoklę. M um s tie niekučiai byloja: „Esu čia, man viskas
gerai.“

VIENĄ APNIUKUSIĄ GRUODŽIO POPIETĘ M U D U SU ESU GU LIM E A N T

sofos. M an o galva ilsisi jam ant krūtinės, jis pirštais kedena

man plaukus. Sijonas dengia mus tarsi vėduoklė, skruostu
jaučiu, kaip plaka vaikino širdis.
Iki ilgiausios nakties šventės belieka savaitė. Septynios
trum pos dienos ik i tos akim irkos, kai visiems laikams atsi­
sveikinsiu su Brangakm eniu. N o riu Ešui pasakyti apie tai.
Nekenčiu m elo. Kaskart, kai jis užsimena apie ateinančius
metus, svarsto, kiek ilgai dar būsime drauge, ar džiaugiasi,
kad taip sunku ištekinti Karneolę, man paširdžius persmel­
kia kaltė. Porą sykių knieti viską iškloti ir pasakyti Ešui, kad
ketinu bėgti. Tačiau ausyse nuskambėjęs Liusjeno balsas su­
laiko mane.
 — Kas nutiko? — klausia E šas.
Vaikinas puikiai jaučia mano nuotaikų kaitą. K ryp teliu
galvą ir pažvelgiu į jį.
— Neįsivaizduoju, kaip gyvensiu be tavęs, — sakau. Tai są­
žiningiausias mano atsakymas, koks tik gali būti.
E šas pabučiuoja mane į kaktą.
— N enusim inkim pirm a laiko. Šią popietę Karneolė gavo
dar vieną neigiamą atsakymą dėl sužadėtuvių iš Lapų Nam ų.
Tad, rodos, būsi ilgėliau įstrigusi su manim.
K a i jis šitaip kalba, visad pasijuntu prastai.
— Kas, jeigu daktarui pasiseks ir aš pastosiu? — klausiu. —
Nebenorėsi draugauti su manim.
Ešas susiraukia — paprastai mes nekalbame apie surogaciją.
— Violeta, je i turėtum kojas su plėvėmis tarp pirštų ar tre­
čią akį, vis tiek norėčiau draugauti su tavim i. Puikiai žinau...
kodėl gyveni šiuose rūmuose.
Pakeliu akis į dangų.
— A r buvai išmokytas kalbėti eufemizmais palydovų m o­
kykloje, ar toks įgimtas tavo gebėjimas?
Ešas vypteli.
— Turbūt tinka abu variantai.
Žaid žiu jo m arškinių saga. Ima pagunda ją atsegti, pama­
tyti nuogą vaikino odą. Pastarąsias savaites m udu buvom e
artim i, bet esama ir kito kio artumo, k ito kio dar nepatirto in ­
tym um o. Dabar, likus vos kelioms dienoms ik i išsiskyrimo,
tai atrodo svarbu.
M u d u su Ešu galime tai padaryti. Tiesiog dabar. Laikas
tam tinkamas. Esame vieni, gulim e ant jo sofos. Juk šitai da­
roma gulom is, tiesa? M a n užgniaužia kvapą. Spėlioju, koks
būtų jausmas. Svarstau, ar skaudėtų.
— Apie ką galvoji? — suniurna Ešas.
 Karštis išmuša man skruostus. Nedrąsiai prasegu jam
marškinius, pirštais paliečiu švelnią odą. Po ja įsitem pia rau­
menys.
— Violeta... — atsargiai ragina kalbėti jis.
— H m m ... — neprisiverčiu ištarti, kas mano mintyse, todėl
imuosi kitos sagos. Drebu, bet ju k tai suprantama, tiesa? N e ­
grabiai atsegu antrą sagą.
Ešas sulaiko mano ranką.
— K ą darai? — švelniai klausia.
— Aš... N e g i nesupranti?
— Tu riu prielaidą, — atsako vaikinas, bet nepaleidžia mano
rankos.
— N a ir? — krūtinėje dunksi širdis.
— Vargu ar tai geras sumanymas, Violeta.
Atstum ta iškaistu ir įsižeidžiu.
— Ką gi, — tariu.
Ešas staiga atsisėda ir apkabina mane, paskui švelniai kils­
teli smakrą. Vengiu jo akių.
— Pažvelk į mane, — prašo jis.
N enoriai paklūstu.
— Esi anksčiau šitai daręs.
— Taip, — neslepia jis. — Esu.
M an prieš akis iškyla Karneolės veidas.
— Ir tiesiog nenori to daryti su m anim i.
— N e, Violeta, tu klysti — žinai, kad noriu. Turėtum žinoti.
Patraukiu pečiais. Iš kur? N ieko nenutuokiu apie vaikinus.
— Visa tai man nauja, — prisipažįstu.
Ešas nusišypso.
— Tikriausiai pamiršai, kad ir man.
— Tai kodėl atstumi mane? K u o tau netinku?
N ė pati nežinau, kodėl neatlyžtu.
 Jis nelinksm ai nusijuokia.
— Viskuo tinki. - Smalsiai pažvelgiu į vaikiną. Jis nusuka
akis, tarsi gailėtųsi savo žodžių. — T ie k to.
Vos nenupuolu nuo sofos, nes E šas staiga atsistoja ir sags-
tydamasis marškinius nueina prie lango.
— Ešai, kad ir kas tai būtų, gali atsiverti man, — sakau.
— Patikėk m anim, — karčiai atsako jis. — Tau verčiau neži­
noti.
Įsitempiu kaip styga.
— Pasikliauk m anim, — nepasiduodu, — aš suprasiu.

Stoja ilga tyla, bet jaučiu, kad nedera jos nutraukti.

Vaikinas atsigręžia, jo žvilgsnis niūrus.
— Visiems palydovams draudžiama mylėtis su klientėmis.
Bet dažnai Nam ų ledi... parodo ypatingą susidomėjimą.

M an prieš akis iškyla kunigaikštienės veidas.

— Ką? - aikteliu.
— N e kunigaikštienė, — greitai atsako Ešas, tarsi perskaitęs
mano m intis. — N e, jos dėmesys nukreiptas kitur.

M ane užplūsta svaiginantis ir stiprus palengvėjimas.

— N e kunigaikštienė, — pakartoju.
— N e, bet buvo kitų m erginų, kuriom s palaikiau draugi­
ją... — Ešas sukanda dantis.

— Turėjai intym ių santykių su jų m otinom is? — droviai

klausiu.

— Taip, teko turėti, nes priklausiau jom s. Jos... sumokėjo

už mane. Štai kaip išlaikau savo artimuosius. Štai kodėl mano
sesuo gyva, — vaikinas sudrimba į krėslą ir susiima galvą del­
nais. — Sakiau tau anądien sode. Nesu geras žmogus, — Ešo

balsas labai tylus. — Suprantu, je i dygiesi. Aš ir pats dygiuosi

savimi.
 N enutuokiu, ką atsakyti. Tiesą sakant, m intis, kad E šas
palaiko intym ius ryšius su pagyvenusiomis kilm ingosiom is,
atrodo siaubinga. Prisim enu tas, kurias pažįstu: žilaplaukę
Rožės N am ų grafienę raukšlių išvagotu veidu, stambiarankę
Akm ens N am ų grafienę piktom is akim is... Pašiurpstu.
Nesuvokiu esanti stebima Ešo, kol jis atsidūsta.
— Suprantu, - taria jis.
— Ešai, tu nieko nesupranti, — pribėgu p rie jo ir atsiklaupiu
šalia. — Aš tavęs... tik duok man atsikvošėti, gerai? M a n tai
netikėtumas.
Vaikino veidas įsitempia, bet jis linkteli. Suim u jo ranką.
Sužinojus tokią naujieną, mano požiūris į Ešą nepasikeičia.
A r tai, ką jam teko daryti, blogiau už tai, ką tenka iškentėti
man? Kiekvieno iš mūsų patirtis savaip siaubinga.
— Ešai, negi manai, kad tai, ką jos privertė tave daryti, p a­
veikė tave kaip asmenybę? Esi geras žmogus ir niekada neleisk
kitiems tuo abejoti, — priglaudžiu delną jam prie skruos­
to. — Čia, tavo kambaryje, mes esame tokie, kokie esame.
Prisim ink, aš tave matau. Aš tave pažįstu. M es turim e tai, ko
kilm ingieji negali paliesti ir atim ti. O tai, ką jie verčia mus
daryti, neturi reikšmės.
Ešas pasisodina mane ant kelių, pabučiuoju j į į kaktą. Vai­
kinas perbraukia karoliukais išsiuvinėtą mano sijoną pirštais.
— Violeta, — taria jis. K a i pažvelgia man į akis, šokteli šir­
dis. — M anau... manau, kad aš tave m yliu.
Rodos, išsiskaidau į daugybę m olekulių — neatsistebiu,
kaip trys žodžiai gali visiškai pakeisti mano būseną.
— M anau, aš irg i m yliu tave, — sukuždu.
 Dvidešimt šeštas skyrius

GRĮŽTANT ATGAL TU N ELIU , M A N O M INTYS SŪKURIUOJA.

N en oriu išeiti, bet Karneolei turi baigtis pamokos, ir A na­

belė gali pradėti ieškoti manęs. Perbraukiu grublėtą akmens

sieną ranka, ausyse skamba Ešo žodžiai.

Esu įsimylėjusi. Ir Ešas m yli mane.

Atidarau slaptąsias duris į biblioteką, vis dar apimta anks­

tesnio akim irksnio palaimos.

— K ą tu čia veiki? — klausia spigus balsas.

Staigiai apsigręžiu. Karneolė stovi šešėlyje, lūpose k lyd i­

nėja šypsena. J i perbraukia pirštu vienos knygos nugarėlę.

— Ieškai, ką paskaityti prieš miegą, tiesa?

Širdis vos neišlipa iš krūtinės.

— Tiesiog vaikštinėju po biblioteką, — nerūpestingai at­

sakau.
— N eju okin k manęs, — Karneolė žingteli artyn. — Esu čia

jau pusvalandį ir nemačiau tavęs.

 — M aniau, tau etiketo pamoka, — man nė nespėjus pagal­
voti, žodžiai patys nuslysta nuo liežuvio.
Karneolė prisim erkia.
— Iš kur tu tai žinai?
— Na, rodos, Anabelė kažką m inėjo, — trokštu, kad mano
skruostų raudonis išnyktų, bet jis tik ryškėja. — Šiaip ar taip,
ši biblioteka didžiulė. G al tiesiog nepastebėjai manęs.
Karneolė žengia dar vieną žingsnį artyn, mus skiria vos
pėda. Jai ant smakro kyla spuogas.
— Nežinau, ką čia sumanei, — taria ji, — bet tikrai išsiaiš­
kinsiu.
N u ryju seilę.
— N ieko nesumaniau. M an tiesiog... patinka knygos.
Karneolė prunkšteli.
— K u rg i ne. D a r pažiūrėsim.
— Panelės, ar dėl ko nors nesutariate? — abidvi krūptelim e,
iš už stelažo pasirodžius Ganetui.
— Ką čia veiki? — klausia Karneolė. — M aniau, kad tu ri ma­
tuotis savo vestuvinį smokingą.
Ganetas apsimeta nustebęs.
— Tikrai? K ą gi, visiškai pamiršau, — jis nužvelgia mane
nuo galvos ik i kojų. — Pussesere, ar vėl tyčiojiesi iš surogatės?
Žiūrėk, kad nepagautų mama.
— Aš jos nebijau, — atkiša smakrą Karneolė.
— Bijai, tikrai bijai, — abejingai atsako Ganetas. — Beje, kur
jos nupirktas tavo palydovas? Girdėjau, nuolat triniesi šalia jo .
Karneolės skruostus išmuša raudonos dėmės. D ing teli,
kad j i pravirks. Bet mergina tik niekinam ai nužvelgia mane,
apsigręžia ant kulno ir dingsta.
— Visad buvo jautroka, — gūžteli pečiais kunigaikštienės
sūnus. — Beje, aš Ganetas.
 — Žinau, — tariu.

Jis nusijuokia.

— Aišku, žinai, — paskui grakščiai nusilenkia. — A r galiu

palydėti tave į apartamentus?
— H m m , gerai, — pralemenu.

Ganetas žavus, bet, tiesą sakant, šiek tiek baugina mane.

Prisim enu, kaip Liepsnos N am ų led i pavadino j į nenuspė­
jam u.
— Prim ygtinai prašau, — Ganetas im a mane už rankos ir,
mums einant iš bibliotekos, sako: — Prisipažink, kurio labiau
nekenti? M an o m otinos ar tėvo?
— Prašau? — negaliu patikėti, kad jis to klausia. Tarsi galė­
čiau sąžiningai atsakyti.
— Aš tai m otinos, — nesulaukęs manęs prabylant, taria G a­
netas. Sargybinis stabteli koridoriuje ir išsitempia, mums ei­
nant pro šalį. Jaučiu smalsų, tiriamą jo žvilgsnį. - M an o tėvas
kvailas kaip bato aulas, todėl bent jau lengvai nuspėjamas.
Bet motinos reikia paisyti.
Nusprendžiu vaidinti nebylę. Nedalyvausiu tokiame p o ­

kalbyje.
—Ji pasidarė dar bjauresnė, kai rūmuose apsigyveno Kar-
neolė. Vargšė mergaitė. Pirm iausia miršta jos tėvas, paskui
nusižudo m otina. Labai sukrečiama. Tikras skandalas Ežero

Namams.
— Karneolės m otina nusižudė? — aikteliu.
Ganetas linkteli.
— M a n o teta buvo keista m oteris. Keista ir liūdna. M a ­
žai ją pažinojau, nes m o tin a ją n iekin o . M a n rodos, K a r-
neolė ir nekenčia, ir ilg isi savo mamos. T o d ė l yra tokia

atžagari.
 — U ž ką nekenčia? — klausiu.
— U ž tai, kad m otina paliko ją našlaitę, — daug negalvoda­
mas atsako Ganetas.
Dabar suprantu. Karneolė yra visiškai vieniša. Kunigaikš­
tienė jos nekenčia, kilm ingieji traukia per dantį, o Ešas...
nenuostabu, kad mergina dievina jį. Vaikinas vienintelis rū­

muose gražiai elgiasi su ja.

Širdį nusmelkia kaltė, nors neketinu gailėtis Karneolės.
— K odėl kunigaikštienė niekino savo seserį? — klausiu.
Ganetas meta į mane ironišką žvilgsnį, lyg m anytų, kad
juokauju.
— Todėl, kad ši pabėgo. A r Liūne gaudavote laikraščių? —
man nespėjus atsakyti, Ganetas pasakoja toliau: — Teta O pa­
le nepritapo prie Ežero Nam ų. Ypač tada, kai num ojo ranka
į savo karališką kilm ę ir pabėgo į Banką su vieno laikraščio
žurnalistu, —jis vypteli. — Aišku, m otinai tai buvo sunkiai pa­
keliama. Kuoktelėjusi sesuo, nutrauktos sužadėtuvės su Eksi-
tu ir aš - sūnus nevykėlis. Na, štai ir atėjome.
Ganetas pabeldžia į mano kam bario duris, Anabelė ati­
daro.
— Anabele! — sušunka Ganetas ir apkabina ją.
Freilina ryškiai išrausta. M ėgina padaryti tūpsnį, bet G a­

netas trukdo.
— Grąžinu surogatę saugią ir sveiką, — taria jis. Atsidėko­
dama Anabelė nulenkia galvą. — Buvo malonu susipažinti su
tavim i, — sako jis man. — Neabejoju, netrukus vėl pasimatysi­
me. Jei tik gali, nesipainiok Karneolei po kojų, — m irkteli, jau
eidamas koridorium i, ir priduria: — M anau, j i griežia dantį
ant tavęs.
T Ą N AKTĮ N EGALIU U ŽM IG TI.

Po to, kai Ešas man papasakojo apie kilm inguosius, apie

savo užsiėmimą, apie tai, kaip į jį žiūrim a Brangakmenyje...
tikriausiai niekas, be manęs, neįstengtų suprasti, kodėl jis taip
elgiasi ir kaip gali šitai ištverti. Bet aš suprantu. K ilm in g ieji
pažem ino Ešą ir palaužė, tas pats nutiko ir man.
Žinau, ką reiškia paklusti įsakym ui, kai tam priešinasi visa
tavo esybė. Tačiau m udu suradome vienas kitą ir sulaužėme

kilm ingųjų taisykles.

Ausyse vis dar skamba Ešo šnabždesys: aš tave m yliu.

Apsispręsti pakanka akim irksnio — nebegaliu ilgiau

laukti. M a n o laikas senka. Jei tikrai to n oriu , tu riu pada­
ry ti dabar.
N ubloškiu antklodes ir ištykinu iš savo apartamentų.
N aktį rūm ų koridoriai atrodo kitaip, čia pilna šešėlių ir
nepažįstamų pavidalų, bet rasčiau kelią ir užrištom is akimis.
T v y ro klaiki tyla. Prisikasu ik i bibliotekos ir slenku pro len­
tynas, tamsoje stūksančias kaip sargybiniai. G irg žteli atida­
romos slaptosios durys, ir aš nuskubu tuneliu į Ešo svetainę.
A n t lango nėra užuolaidos, mėnulis užlieja kambarį sidabrine
šviesa. Pirštų galais nutipenu per kilim ą ir atidarau miegamo­

jo duris.
D a r nesu čia buvusi.
M iegam ojo užuolaidos užtrauktos, bet po šviesiai m ėlyna
antklode matau Ešo kūno apybrėžas, jo krūtinė kilojasi. P ri­
sėlinu arčiau — neapklota tik giliai alsuojančio vaikino galva.
Paliečiu jam petį.
— Ešai, — sukuždu, švelniai purtydama.
Vaikinas atsidūsta.
— Ešai, — pakartoju ir papurtau stipriau.
 Jis atsimerkia ir rikteli, atsisėda taip greit, kad atšoku. Ešo
krūtinė nuoga, plaukai susitaršę. M an o geismas susipina su
baime.

— Violeta? — prašvokščia Ešas. — Manęs vos neištiko širdies

smūgis! K ą čia veiki?
— Aš... Aš... — staiga prarandu kalbos dovaną. M atau tik
vaikino odą, ją apšviečia pro atviras duris sklindanti mėne­
siena.
K a i Ešas nusimeta antklodę, išvystu j į m ūvint laisvas piža­
mos kelnes.

— Violeta, ar tau viskas gerai? Kas nors nutiko? — klausia

jis, keldamasis ir apglėbdamas mane, tarsi norėdamas prilai­
kyti.
Aš drebu? Tikriausiai taip. Š ilti Ešo pirštai liečia mano
odą.
— Aš... Aš tave m yliu, — išspaudžiu.
Vaikinas, rodos, trum pam apstulbsta. Paskui nusišypso ir
prisitraukia mane.
— Tai todėl atėjai? — man iš gerklės išsiveržia keistas gar­
sas — lyg rauda, lyg cypimas. Karštas Ešo kvėpavimas kutena
ausį. Vaikinas sumurma: — Aš irg i m yliu tave.

Širdis ima daužytis ir atsimuša į šonkaulius. Apglėbiu Ešą,

pajuntu išsišovusias jo mentes, perbraukiu stuburą pirštais.
Kam baryje tvyro Ešo kvapas, priglaudžiu skruostą jam prie
krūtinės. Vaikinas apkabina mane per liem enį, kita ranka
glosto palaidus plaukus, krintančius ant m enčių.

K ryp teliu galvą, kad galėtų susitikti mūsų lūpos.

Toks bučinys įprastas, jaukus, pažįstamas ir šiltas. Paskui
jis tampa karštesnis ir aistringesnis, užsidegu geismu. M an o
rankos nuo Ešo nugaros keliauja prie pilvo, paskui pirštai
slankioja krūtine ir kaklu, kol pasiekia skruostikaulius. M ano
geismas stiprus ik i skausmo.
Pati nesuvokdama stumiu vaikiną atatupstą, kol nuvirsta­
me ant lovos. M an o plaukai dengia mus kaip užuolaida, jis
prilaiko juos rankomis.

— Violeta, - Ešo balse girdėti įspėjimas.

Bet aš negaliu sustoti, negaliu liautis jo bučiavusi. Jaučiu,
kad jis irg i pasiduoda aistrai, suleidžia pirštus man į plaukus,
vaikino rankų raumenys įsitempia. Spaudžiuosi prie jo visu
kūnu.

— Gana, V ioleta, — aikteli Ešas ir paguldo mane ant nu­

garos.
— Aš... Aš atsiprašau, — karštos ašaros temdo akis. — Atsi­
prašau.

Staiga Ešas ima glostyti man veidą, nuberia plaukus buči­

niais.

— Nekalbėk taip, — sumurma. — Ju k žinai, kad aš irg i to

noriu. T ik ra i žinai.
— Tai kodėl spyriojiesi? — negaliu paslėpti nusivylim o.
— Bijau įskaudinti tave, — tyliai prisipažįsta vaikinas. —
M an dar neteko... T u riu galvoje...

— Aš to trokštu, — sukuždu trūksm ingu balsu. Jaučiuosi

pažeidžiama. — Trokštu tik tavęs.
Ešas dvejoja. Brūkšteliu pirštais jam per krūtinę ir pakšte­
liu į petį.
Vaikinas palinksta artyn ir bučiuoja mane į kaklą, į jautrią
vietą po smakru, į raktikaulį... K a i jo pirštai nukeliauja ik i
liemens ir atsmaukia naktinius, man ima svaigti galva. N e ti­
kėtai suvokiu, kad m udu skiria tik plonas šilko ir medvilnės
sluoksnis.
 Ešo lūpos nuslysta mano kaklu.
— Esi tikra?
Nesu buvusi tokia tikra per visą savo gyvenimą, bet šią
akim irką pristingu žodžių. Visa liepsnoju, esu perpildyta
keisto, stipraus gyvybingum o. Apsiveju jo strėnas ir prisi­
traukiu artyn. Ešui iš gerklės išsiveržia dusli aimana, paskui
jis įsisiurbia man į lūpas.

SKAUDA, BET M A N TAI NE NAUJIENA. Y R A SKAUDĖJĘ IR ANKSČIAU.

Tačiau šis skausmas kitoks. Verta j į iškęsti. Ir šįsyk esu ne

viena.
 Dvidešimt septintas skyrius

ESU NAUJAS ŽM O G U S.

Atsisėdu lovoje. Savo lovoje. Praėjusią naktį nesinorėjo

palikti Ešo, bet teko. Prispaudžiu pirštus prie lūpų ir nusišyp­
sau, leidžiuosi nešama prisim inim ų — matau Ešo kūno apy-
brėžas, ju n tu jį...
Lengva kaip plunksnelė išlipu iš lovos ir nužingsniuoju
per kambarį, stebėdamasi nepakartojamais savo kūno p o ky­
čiais. Regis, mano sąnariai atsipalaidavę, o pėdos beveik ne­
liečia grindų. O da neįprastai šilta, tarsi būčiau mažytė saulė,
skleidžianti šviesą ir kaitrą. M a n tai patinka.
Aš m yliu Ešą.
Atidarau svetainės duris ir aikteliu — visos gėlės vazose
pražydusios, pum purai išsiskleidę, žiedlapiai didesni ir ryš­
kesnių spalvų negu anksčiau. Tai mano galia — kitaip negali
būti. K itaip paaiškinti neįmanoma. Savaiminis galios panau­
dojimas. Laukiu, kol užplūs skausmas, bet nieko nepajuntu.
T ik m alonų virp u lį krūtinėje ir pilve.
 D urys atsiveria, Adelė įneša padėklą su pusryčiais ir trum ­
pam stabteli. M erginos akys išsiplečia nuo tokio spalvų siaus­
mo. K ai kurios gėlės vis dar auga.
— Labas rytas, - guviai pasisveikinu.
Anabelė padeda padėklą ir įpila man kavos. Įsitaisau mėgs­
tamame krėsle ir gurkšteliu jos. Kartoka.
— Anabele, gal įbertum dar cukraus? — prašau. Įprastai j i
išverda skanesnę kavą.
Freilina iškaista ir įberia dar vieną šaukštelį cukraus, bet
mano mintys jau to li tamsiame miegamajame. Prisim enu,
kaip Ešas pirštų galiukais glostė man odą, kaip kuždėjo į
ausį...
Kava vis tiek karti. K ai pastatau puodelį, man ima tirpti
pirštai.
— Anabele, kažkas... kažkas... burna išdžiūva, sunku iš­
tarti žodžius.
Prieš akis šmėsteli iškreiptas kaltės freilinos veidas. K am ­
barys ima suktis.
J i mane apnuodijo.
Anabelė nesinaudoja lentele, vien lūpom is ištaria: „Atsi-
prašau."
K rin tu jai į glėbį ir nugrim ztu į tamsą.

PABUDUSI N ETU R IU SUPRATIM O, K U R ESU.

Akim s apsipratus, apsižiūriu g u lin ti savo lovoje, savo

kambaryje. Kažkas pervilkęs mane kitais naktiniais.
Krėsle šalia lovos miega daktaras Blaitas, nuleidęs smakrą
ant krūtinės. K a i uždegu šviesą, pabunda ir apdujęs marks­
tosi.
— Labas vakaras, — pasisveikina, slėpdamas žiovulį. — O gal
verčiau tiktų labas rytas.
 — K ą čia veikiate? - klausiu.
— Norėjau būti šalia, kai pabusi, - atsako daktaras. — A na­
belė įbėrė į kavą truputį per daug raminamųjų. Bijojo, kad
vėl atsipeikėsi, procedūrai dar nepasibaigus.
Procedūra. M an susuka pilvą. Paliečiu alkūnės lin k į — už­
čiuopiu patinimą ten, kur buvo įsmeigta lašelinės adata.
—Jūs vėl padarėte tai, — sukuždu.
— Taip. T ik iu o si, šįkart nebus jo k ių kom plikacijų, bet dėl
viso pikto draudžiu ku rį laiką keltis iš lovos, kol įsitikinsi­
me, ar bandymas buvo sėkmingas. Salia tavęs nuolat kas nors
budės.
— Ką? — gokteliu. — Nereikia.
Daktaras Blaitas patapšnoja man per petį.
— Nesijaudink, kunigaikštienė tenkins kiekvieną tavo
norą. Esu tikras, laikas prabėgs labai greitai.

LAIKAS SLENKA LĖTAI.

Laikydamasis žodžio, daktaras nė akim irką nepalieka ma­

nęs vienos. Anabelė, Kora ar kitos tarnaitės nuolat sėdi šalia.
N et naktį kas nors miega mano kambaryje ant sulankstomo­
sios lovos.
N ujaučiu, kad Liusjenas žino, kas nutiko. Ešas irg i turėjo
nugirsti. T ik Reivenai negaliu duoti jokios žinios.
N o riu kaip nors susisiekti su Ešu. Jis turi žinoti: kad ir kas
nutiktų, nepamiršiu jo .
Aš m yliu jį. Jis m yli mane.
Kelias kitas dienas laikausi įsikibusi šios minties. Ešas
mane m yli. Prisim enu mamos žvilgsnį, kai grąžinau jai tėvo
žiedą. Rodos, dabar j i man suprantamesnė. K aip sunku ma­
mai buvo išsiskirti su paskutiniu jo daiktu. K aip sunku buvo
gyventi b ėjo.
 Pabėgusi guosiuosi bent tuo, kad E šas gyvas. Neiškeliavęs
taip to li kaip mano tėtis.
Sulig kiekviena praeinančia diena artėja ilgiausios nakties
šventė. Imu nerim auti, kad kunigaikštienė neleis man daly­
vauti žiemos pokylyje. D ukart per dieną manęs apžiūrėti at­
eina daktaras Blaitas — rytą ir iškart po pietų. Kiekvieną sykį
klausiu jo , kada man bus leista keltis iš lovos. Jis vis dar ne­
leidžia.
Kartais Kora man garsiai skaito, retsykiais žaidžiu halmą
su Anabele, o kunigaikštienė atsiunčia net styginių kvartetą.
Jo m uzika nesuteikia man m alonum o, tik suerzina; v io lo n ­
čelininkas griežia prastokai.
M an leidžiam a išlipti iš lovos tik į tualetą ir nusiprausti po
dušu.
Laiko lieka vis mažiau.
Žiem os p o kylio išvakarėse nusprendžiu elgtis akiplėšiškai.
— Pakviesk kunigaikštienę, — sakau Anabelei. — Perduok,
kad tuoj pat noriu ją matyti.
Freilina išpučia akis ir dvejoja, nežinodama, ką daryti.
— M an nesvarbu, ar šitaip elgtis dera, - pareiškiu. - T ie ­
siog noriu ją pamatyti.
Kunigaikštienė ateina po dvidešim ties m inučių tokiu
veidu, lyg ketintų mane nu žu dyti. Įėjusi trin kteli kam bario
duris.
— Kas manaisi esanti? — nertėja ji. — A r supranti, kad tau
nedera kviesti mane?
— Labai atsiprašau, mano ponia, bet... — giliai įkvepiu, nes
pati netikiu, ar išdrįsiu tai pasakyti, - galbūt nešioju būsimąją
Vienišojo miesto valdovę, tad manau, galite rasti man kelias
minutes.
Kunigaikštienė prisim erkusi spokso į mane.
 — K o nori?

— Išlipti iš lovos. Jaučiuosi puikiai. N etrokštu būti saugo­

ma dieną naktį. N o riu rytoj dalyvauti žiemos pokylyje.
Kunigaikštienė kilsteli antakį.

— K o d ė l turėčiau patenkinti bent vieną iš šių pageida­

vim ų?
— Todėl... todėl, kad m udvi esame sąjungininkės, ar pa­
miršote? Jums reikia, kad būčiau geranoriška. Siekiate, kad
stengčiausi iš visų jėgų ir kuo greičiau užauginčiau kūdikį,
tiesa? M ainais prašau patenkinti mano norus.
Kunigaikštienė sučiaupia lūpas ir prieš atsakydama valan­
dėlę pagalvoja.
— Gerai, — taria ji. — Pakalbėsiu su daktaru Blaitu, kad leis­
tų tau keltis. Bet turi tuoj pat pasisakyti, je i pajusi skausmą ar

kokių kitų keistų požym ių.

— Žinom a, mano ponia.

— Anabelė pasirūpins, kad pokyliu i turėtum suknelę.

— A čiū , mano ponia.
Paėmusi už durų rankenos, kunigaikštienė stabteli ir nu­

sišypso.
— Esi protinga mergina, — pagiria ji. — Gerai padariau, kad

nusipirkau tave.
Nebūčiau tokia tikra, mano ponia, pamanau sau.

PASAKAU ANABELEI NORINTI PASIVAIKŠČIOTI LA U K E.

Žingsniuojam e per sodą, laikydam osi už rankų. N um a­

nau, kad Anabelė nė akim irką neketina palikti manęs vienos,

bet turiu perduoti žinutę Reivenai. Jau savaitę nieko ja i ne-

nusiunčiau. Paskutinis kartas buvo tą dieną, kai sužinojau,

kuo iš tiesų užsiima Ešas.

 Nusprendžiu, kad nesvarbu, je i Reivenos siuntinuką pa­
matys ir Anabelė. Ji nesupras, kas tai, o aš netrukus dingsiu iš
Brangakm enio. Veduosi ją prie vakarinės sienos, ten gebenė
dvigubai pastorėjusi mano ir Reivenos pastangomis. K a i kur
jos ūseliai nutraukti ar susukti. N egaliu prisim inti, ar vijoklis
taip ir atrodė — o gal kas nors buvo čia atėjęs, kol gulėjau lo ­
voje? A r kas nors galėjo paim ti Reivenos siuntinuką? A r kas
nors rūmuose perprato, kas čia vyksta?
Surandu vietą, kur manęs laukdavo jos dovanėlės.
Ji tuščia.
Naršau tarp vijo klių , plėšiu juos nuo sienos, o Anabelė su­
trikusi žiū ri į mane.
N ieko neaptinku.
Pamažu mane prislegia kla iki baimė.
N u tik o kažkas blogo. La b a i blogo.
 Dvidešimt aštuntas skyrius

ILGIAUSIOS NAKTIES ŠVENTĖ ŽYM I ŽIEMOS SAULĖGRĮŽĄ - TRU M -

piausią metų dieną ir ilgiausią naktį.

Drauge j i sim bolizuoja ir tamsiausią Vienišojo miesto is­
torijos tarpsnį iškart po jo įkūrim o. Tada k ilo pavojus, kad
vandenynas užlies salą, ir kilm ingieji davė lėšų D idžiajai sie­
nai pastatyti. Tais laikais nebuvo elektros, todėl pagal tradici­
ją per šią šventę išjungiamos lemputės ir uždegamos žvakės.
Liūne dėl to nekildavo jo k ių nesklandumų, nes elektrą turėjo
labai nedaugelis. V idurnaktį būdavo keičiamasi dovanomis.
Prisim enu, vienais metais tėtis man padovanojo lūpinę arm o­
nikėlę žalvario apkaustais. K o gero, tai buvo nuostabiausia
dovana, nors nelabai mokėjau ja groti. Tėtis pažadėjo išm o­
kyti. T ie metai buvo paskutiniai, kai visa šeima šventėme il­
giausią naktį. Po kelių dienų jis buvo nužudytas.
Pagal tradiciją per šventę vilkim a baltai, tai susiję su pen­
kialapiu baltažiedžių čėru, žydinčiu visą žiemą. K o l Anabelė
garbanoja man plaukus, tyrinėju savo atvaizdą veidrodyje.
M an o suknelė be petnešėlių, dram blio kaulo spalvos šifono
klostės krinta ik i žemės. A n t kaklo puikuojasi deimantų ir
rubinų vėrinys. Anabelė sukelia man plaukus ant pakaušio ir
sutvirtina segtukais, papuoštais gėlėmis iš raudonai ir baltai
tviskančių brangakmenių. Freilina nusišypso mano atvaizdui.
Įdėmiai žiū riu į save. Esu kitokia. Nebe ta baikšti jauna
mergaitė, kurią prieš kelis mėnesius Kora ir Anabelė rengė
pirmajai vakarienei. Per trum pą laiką Brangakmenyje įgijau
daug patirties. Pasikeičiau, tapau išmintingesnė ir stipresnė
negu anksčiau. Įgijau pasitikėjimo savimi.
Anabelė apsiaučia mane baltais puskailiniais, tada m udvi
patraukiame į fojė.
Lipdam a didžiaisiais laiptais, leidžiu sau trum pai pasigėrė­
ti Ešu. A n t juodos liemenės jis v ilk i baltą smokingą, ryši ka­
klaraištį, bet aš matau tik jo kūno apybrėžas tamsiame kam ­
baryje.
Vaikinas dirsteli į mane akies kam pučiu ir nusigręžia, šyp­
sodamasis puse lūpų. Karneolė stebi mane, sunėrusi rankas
ant krūtinės, j i v ilk i baltą nėrinių suknelę ik i pat smakro.
M erginos žvilgsnis man primena, kad turiu būti atsargi. K u ­
nigaikštis apgaubia žmonos pečius ilgu apsiaustu. Atsirėmęs
į laiptų koloną Ganetas švilpteli, išvydęs mane. M an o skruos­
tai iškaista, kunigaikštienė susiraukia ir pasitrina sm ilkinius,
lyg būtų suskaudę galvą.
— Liaukis, Ganetai, — sako ji, įsikibdama kunigaikščiui į
parankę. — Metas važiuoti.
Lauke šalta, iš tamsaus dangaus pamažu krinta lengvos
snaigės. Autom obilyje prisim enu paskutinę kelionę į Karališ­
kuosius rūmus. Įvykiai tarsi kartojasi, tik keisčiau.
— A r esi kada nors buvusi Karališkuosiuose rūmuose? —
klausia Ganetas.
 A k im irką įsm eigiu į j į akis, svarstau, ar vaikinas nejuo­
kauja.
— Taip, — galiausiai atsakau. — Tu ... vos neparbloškei ma­
nęs per Eksito p okylį.
Karneolė prunkšteli.
— Nejaugi? — Ganetas suraukia antakius. — Tai bent. Vis
dėlto je i nematei žiemos pokylio prašmatnybių, gali sakyti,
nieko nematei.
Atvažiavę į Karališkuosius rūmus, esame palydim i į stikli­
nį priestatą. Jame dega tūkstančiai žvakių, užliejančių patalpą
nuostabia auksine šviesa. M oterys baltomis sukniomis atrodo
kaip dailios snaigės, jos sukiojasi po salę ir gurkšnoja šampaną
iš krištolinių fleitos pavidalo taurių. M oteris lyd i vyrai bal­
tais smokingais. Baltažiedžių čėrų puokštės kabo nuo sietynų
su žvakėmis, į tarpus prikaišiota raudonų ir žalių bugienių.
Grindys išklotos m ėlynu stiklu, m irksinčioje šviesoje tviska
didžiulės ledo skulptūros.
Dabar suprantu, ką Ganetas turi omenyje. Įspūdis išties
didingas.
Garsiai suskamba gongas, tada tolimajame salės gale, ant
krištolinės pakylos, išvystu Eksitą ir Elektrisę. Abudu laiko
pakėlę taures.
— Sveiki atvykę į žiemos p o kylį ir ilgiausios nakties šven­
tę, — sako valdovas.

ŽIEMOS POKYLIS LINKSMESNIS N EG U EKSITO.

G al taip yra todėl, kad jis prasideda tuo, kuo anas pokylis
baigėsi. Laikausi atstu nuo šokių aikštelės, apsimetu nema­
tanti besisukančių drauge Ešo ir Karneolės. Naršau akimis
salę, ieškodama Reivenos. N o riu ją pam atyti, įsitikinti, kad
viskas gerai.
 Liusjenas ant krištolinės pakylos kalbasi su Elektrise. Spė­
lioju, kokią dingstį jis atras, kad galėtų šnektelėti su m anim i
akis į akį ir perduoti serumą. R am iai stoviu prie ledinės spar­
nuoto žirgo statulos, patenkinta, kad niekas nekreipia į mane
dėmesio, net kunigaikštienė. J i tarsi rodo, kad pasitiki m ani­
m i. K aip tik to ir norėjo Liusjenas.
Šokis veja šokį. Lūkuriuoju sparnuoto žirgo šešėlyje, kol
Liusjenas mane atras, m inioje dairausi Reivenos. A p lin k su­
kiojasi žmonės, šnekasi ir kvatoja, bet aš nesiklausau jų po­
kalbių, kol išgirstu pažįstamą vaikišką juoką.
-E b o n e , ju k sakiau, kad j i pridarys bėdų, - taria Elektri-
sė iš kitos statulos pusės - vos įžiū riu ledo iškraipytą jos fi­
gūrą. — Bet tu per varžytynes užsispyrei p irkti atkakliausią
merginą.
—Ju k reikia pradėti nuo didžiausio iššūkio, o ne gaišti lai­
ką smulkmenoms, — nuo Akm ens N am ų grafienės balso man
pašiurpsta oda. —Jei palaušiu ją, su kitom is bus lengviau.
Jos tikrai kalbasi apie Reiveną. Stoviu labai ramiai, steng­
damasi nugirsti pokalbį, kurį gožia m uzika ir juokas.
- Nepersistenk. Prisim ink, kas nutiko paskutiniajai. Gerai
padarei, kad šitą palikai namie, — Elektrisė atsidūsta. — Jei tik
būtų lengvesnis kelias...
—Jūsų Šviesybe, šlovės lengvai nepasieksi, — atsako
Akm ens N am ų grafienė. —Jei mums pasiseks, tapsite gerbia­
miausia valdove nuo Deimantės D idžiosios, surengusios pir­
mąsias varžytynes, laikų. Jūs pakeisite istoriją.
Elektrisė sukikena, o man suspaudžia paširdžius.
- T a ip , aš įrodysiu toms pasipūtėlėms, kad kilmingas
kraujas — dar ne viskas. Ežero N am ų kunigaikštienės autori­
tetas taip smuks, kad jai teks m aldauti kvietim o į Trečiosios
Pakopos namų sodo vakarėlį. A r žinote, kad j i man melavo
per sūnaus sužadėtuvių iškilmes? Sakė dar tik mėginsianti
apvaisinti surogatę, o paskui toji vos m irtinai nenukraujavo
scenoje.
—Jūsų Šviesybe, reikia elgtis apdairiai ir atsargiai. A pdai­
riai ir atsargiai. K o l kas Peria dar nekelia mums grėsmės.
— A k , taip, taip, žinau. N agi, užtenka šitų niūrių pokal­
bių. Dabar ilgiausios nakties šventė. N o riu pašokti. Šydo
Nam ų ledi neseniai įsigijo labai simpatišką palydovą... K aip
manai, ar jis išves mane šokti?
Elektrisė vėl nusijuokia, girdžiu moteris nueinant. Jau­
čiuosi sustingusi kaip ledinė skulptūra, stengiuosi suvokti jų
pokalbio esmę. Jeigu Elektrisė siekia įteisinti surogačių lo b o ­
tomiją, įtariu, kad su Reivena atliekami bandymai. G al saky­
dama, kad grafienė nori atim ti jos prisim inim us, draugė kaip
tik tai turėjo galvoje?
Prasidėjus naujam šokiui, kunigaikštienė palieka aikštelę ir
prisideda prie Stiklo N am ų ledi, Karneolės bei Ešo. J i pamoja
man, kad prieičiau, ir paima taurę šampano nuo padėklo.
—Jolite, nenoriu girtis per anksti, — sako kunigaikštienė.
Jos su Stiklo Nam ų ledi iškaitusios ir linksmos. — Bet arti­
miausiu metu turėčiau gauti itin džiugių naujienų.
Kunigaikštienė patapšnoja man pilvą. Vis dar esu kaip ap­
dujusi. Vaizduotė piešia geriausią draugę, pririštą prie opera­
cinio stalo ir kenčiančią baisius eksperimentus. Šitaip nevalia
elgtis. T ik ne su Reivena. Ji per stipri, per narsi...
— A k , Peria, kaip nuostabu, — Stiklo N am ų ledi vos nesu­
rinka.
— Tyliau , nurim k, — juokdam asi sako kunigaikštienė. —
K o l kas dar neaišku. Vis dėlto šįkart daktaras Blaitas labai tuo
tiki. Visą praėjusią savaitę surogatei buvo liepta gulėti lovoje.
Daugiau jo k ių nesėkmių.
 Ešo skruostų raumenys įsitempia.
— A k! — sušunka kunigaikštienė, į kažką rodydama. —
Šviesos Nam ų ledi su sūnumi. Eikš, Karneole, pažiūrėsime,
ar rasime vaikiną, kuris man padėtų atsikratyti tavim i. — K ar-
neolė nori įsikibti į Ešą, bet teta pliaukšteli jai per ranką. —
M ergaite, nebūk kvaiša. Juk nesivesi palydovo drauge.
Stiklo N am ų ledi sukikena.
Kunigaikštienė nusitempia dukterėčią tolyn, o ši per petį
gailiai dirsčioja į Ešą. M u d u liekame stovėti greta vienas kito,
nedrįsdami pakelti akių.
— M an reikia pasikalbėti su tavim i, — sukužda Ešas. — Akis
į akį. Tuoj pat.
N u o jo balso perveria šiurpuliukai. Nelaukdamas atsaky­
mo, Ešas apsigręžia. Ž in o , kad ateisiu. Valandėlę lukteliu,
tada nuseku jam įkandin, laikydamasi per keletą pėdų. N u le i­
dusi galvą iriuosi per m inią ir išeinu pro stiklines duris į tylų
koridorių, išklotą minkštais kilim ais. Ešo nugara šmėkšteli už
kampo, nuskubu jam iš paskos.
Kitas koridorius trumpesnis, siauresnis. Nuėjęs pusę kelio,
vaikinas atidaro duris ir dingsta. M ik lia i pasukusi rankeną, iš­
vystu tamsią patalpą. Jis čiumpa mane už riešo ir įsitraukia
vidun.
— Ešai...
Vaikinas neleidžia man baigti sakinio. Karštai bučiuoja, o
mano kūnas nejučiom is jam atliepia. Ešo pirštams glam onė­
jant nuogą mano nugarą, suvirpu, apimta geismo.
— Tai blogas sumanymas, — sušvokščiu.
— Žinau, — atsako jis, bučiuodamas mane į kaklą. — Bet ne­
beištvėriau...
Vėl įsisiurbiu Ešui į lūpas. K a i glostau jo krūtinę ir jaučiu
stiprius raumenis po marškiniais, man užverda kraujas.
 Pasigirsta aiktelėjimas, staiga užsidega šviesa. M u d u su
Esu atšokame vienas nuo kito. Išpūtęs akis, apstulbusiu veidu
tarpduryje stovi Liusjenas.
Neįstengiu je i judėti, nei galvoti.
Liusjenas atsipeikėja greičiau, uždaro duris ir įniršęs atsi­
gręžia į mudu.
— K ą čia išdarinėjate? - sušnypščia. Jo akys laksto nuo Ešo
prie manęs.
M ane užlieja didžiulė gėda, išmuša karštis ir sukausto
stingulys. Nedrįstu pakelti akių.
T v y ro grėsminga tyla.
— Violeta! — Liusjeno balsas šaltas; pirm ąsyk nesidžiaugiu,
girdėdama savo vardą. Prisiverčiu pažvelgti jam į akis. Jose
išvystu pyktį ir nepasitikėjimą, sumišusį su kur kas blogesniu
jausmu. N usivylim u. — A r netekai proto?
Ešas dirsčioja tai į mane, tai į jį.
—Judu... ju d u pažįstami?
— H m m , — nežinau, kuris turėtų atsakyti pirmas.
Liusjenas nekreipia dėmesio į Ešą.
— Kas tau užėjo? — įsiutęs klausia jis. — Tai ne žaidimas. A r
visai nenutuoki, į kokį pavojų lendi? Violeta, jis yra palydo­
vas. Palydovas.
— Žinau, kas jis toks, — atkertu. — Aš Ešui nieko neprasita­
riau. Jis čia niekuo dėtas.
— K odėl niekuo dėtas? — klausia vaikinas.
— E ik lauk, — liepia Liusjenas.
Suvokiu, kad je i Ešas dabar išeis, daugiau niekada nebebū­
sime dviese. Negalėsiu nė atsisveikinti su ju o .
— Ešai, aš netrukus išvyksiu, — pralemenu.
— Violeta! — surinka Liusjenas, bet jau per vėlu.
Žo džiai išskrido, jų nebesugrąžinsi.
 —Jis niekam neprasitars, — tikinu.
— A r kas nors man paaiškins, kas čia dedasi? — klausia E šas.
— Liusjenas ketina ištraukti mane iš čia. Iš Brangakm enio.
Aš išvykstu... išvykstu rytoj, — palengvėjimą, kad pagaliau
pasakiau Ešui tiesą, kaipmat išsklaido jo veido išraiška. Iki
šiol maniau, kad baisesnio žvilgsnio už Liusjeno, kaltinančio
mane išdavyste, nepamatysiu.
— Nesuprantu, — lėtai ištaria Ešas.
— Atleisk, — sukuždu.
Vaikinas sumirksi.
— Kaip? K aip tu galėjai...
— Liusjenas pagamino serumą, — aiškinu. Tasai nori n u til­
dyti mane, bet aš j į sulaikau rankos mostu. — M elu oju Ešui
daugiau kaip mėnesį. Leisk jam atskleisti tiesą.
— Daugiau kaip mėnesį! — surinka Liusjenas.
Nekreipdam a į j į dėmesio, bėriu žodžius:
— Išgėrusi serumo, būsiu palaikyta mirusi. Liusjenas išga­
bens mano kūną iš Brangakm enio ir kažkur... paslėps. Žinau
tik tiek.
— K aip tik dėl to ir nesakiau tau, kur pateksi, — pareiškia
Liusjenas.
Ešas, rodos, suglemba.
— Būtum leidusi man patikėti, kad mirei? — klausia jis.
— Aš... Aš pažadėjau, - tariu pilnom is ašarų akimis.
— O kaip dėl pažadų man? — klausia Ešas. — Jie visai ne­
svarbūs? A r galiu tikėti bent vienu tavo žodžiu? G al aš tik
tenkinu tavo potraukį, kol pabėgsi nežinia kur?
— Žinom a, ne, — prieštarauju. — Nekalbėk šitaip. Kas man
beliko daryti?
— Pasitikėti m anim i, — taria Ešas.
— Aš taip ir dariau.
 — Pakaks, — šnairuodamas į Esą, Liusjenas atsistoja tarp
mūsų. — E ik lauk.
E šas dėbteli į jį.
— K o d ėl taip elgiesi? K o kia tau iš to nauda? T ik neapsi­
metinėk, kad jokios, nes abudu žinom e, jo g Brangakmenyje
niekas nedaroma už ačiū.
Liusjenas pašaipiai išsiviepia.
— Neprivalau aiškintis kažkokiam skursnai palydovui.
-L iu sje n a i, pakaks... - piktinuosi, bet Ešas pertraukia
mane.
— Girdėjau apie tave gandų. A p ie tavo laboratoriją ir
eksperim entus. A r V io le ta irg i taps jų dalim i? Bandom ąja
žiurke?
— Ešai, taip nėra... — šįsyk nutylu pati. A pie ką jis kalba?
Žinojau, kad Liusjenas yra išradėjas, bet kas ten per eksperi­
mentai?
— T u nieko nenutuoki, — grėsmingai kalba Liusjenas. —
V ioleta turi būti apsaugota ir išgelbėta.
—J i stipresnė, negu manai, — atrėžia Ešas.
— K u r kas svarbesnė, negu gali įsivaizduoti, ir j i palieka
tave. Tau j i daugiau nebeturi rūpėti. Taig i padaryk visiems
paslaugą ir nešdinkis.
Ešas atsigręžia į mane.
— Tai viskas? Šitaip viskas baigsis?
N o riu prabilti, bet neįstengiu. T u riu išvykti. Žinau, kad
turiu, bet neišmanau, kaip ištarti Ešui sudie.
— A n t kortos pastatyta kur kas daugiau už kvailą rom a-
niūkštį, — negailestingai rėžia Liusjenas. —Jeigu Violeta grei­
tai, turiu galvoje, nedelsiant iš čia neišvyks, j i mirs.
M u d u su Ešu apstulbę spoksome.
— Ką? — mano balsas vos girdimas.
 Liusjeno žvilgsnis vis dar įbestas į Esą.
— A r nori sužinoti, kas iš tikrųjų nutinka surogatėms, pa­
gim džiusiom s kilm ingųjų kūdikius? — Šalti baimės pirštai su­
gniaužia man paširdžius. — Jos miršta. Visos. Gim dym as jas
nužudo.
Kambarys apsitraukia keista migla. Tarsi iš šalies žvelgiu į
savo gyvenim ą, lyg Liusjenas kalbėtų ne apie mane.
— N egali būti, — sako Ešas. Jo balsas skamba dusliai, visas
pyktis išgaravęs.
— N a jau, — nusišaipo Liusjenas. — Tu užtektinai žinai
apie kilm inguosius, kur kas daugiau už ją. N e g i nuoširdžiai
tiki, kad jie statytų centrą ir apgyvendintų jam e nereikalin­
gas surogates? Jei nepabėgs iš Brangakm enio, V io le ta mirs.
N o ri to?
Ešas ilgokai tyli. Norėčiau perskaityti jo m intis.
— Aš eisiu, — taria jis.
— Gerai, — sako Liusjenas, — pagaliau.
— N e! — vėl atgaunu balsą, — Ešai, palauk... — bet jo k ie žo­
džiai nebegali jo sulaikyti.
Prie durų Ešas stabteli.
— Būtų lengviau užm iršti tave, — sako jis, — ir pastarąsias
kelias savaites, kurias buvome drauge. Būtų lengviau, je i ga­
lėčiau neapkęsti tavęs. Deja, kad ir kaip būtų liūdna, mylėsiu
tave ik i gyvenim o pabaigos.
Paskui jis išeina.
Staiga mane apima panika. Ašaros rieda skruostais, bet aš
jų nešluostau. N u ryju seilę ir atsigręžiu į Liusjeną.
— Aš tikrai mirsiu?
Liusjenas švelniai uždeda rankas man ant pečių.
—Jei pagim dysi kunigaikštienei kūdikį, tada taip, — atsako
jis.
 — Kodėl? — klausiu. — Kodėl?
Liusjenas gūžteli pečiais.
— G albūt em brionai nualina surogačių kūnus. G albūt šitai
susiję su galiomis. K ilm in g ieji to nežino, bet jiem s ir nerūpi.
— K odėl nepasakei man anksčiau? K od ėl slėpei nuo manęs
šitai, Liusjenai?
— Aš... Stengiausi apsaugoti tave, — atsidūsta jis. — N enorė­
jau užkrauti dar daugiau rūpesčių.
M an reikėtų atsisėsti, bet kambaryje nėra jo k ių baldų.
— Galva neišneša, kaip užm ezgei romaną su palydovu, —
baisisi Liusjenas. — Nesuvokiu, kodėl išdavei mano pasitikė­
jim ą.
Pamažu purtau galvą. D ar galutinai nesuvokiu, kad Ešas
išėjo, kad daugiau niekad negirdėsiu jo ju oko ir širdies pla­
kim o.
—Jis neprasitars, — sakau.
— Tikėkim ės. Jei ims kelti mums grėsmę, yra būdų susi­
tvarkyti. Vienas palydovas lengvai gali išnykti.
— Nedrįsk jo liesti, — suurzgiu.
— O tu man neįsakinėk, jaunoji panele. Prisim ink, ką pa­
žadėjai — daryti, ką pasakysiu, neklausinėdama ir nesiskųs­
dama.
— K o d ėl stengiesi dėl manęs? Iš tiesų, kodėl n o ri mane
išgelbėti? — kam antinėju. — Nesuprantu tavęs. K o d ėl mane
ir kodėl dabar? G a l Ešas teisus? G a l tau rūpiu ne aš, o savi
tikslai?
Liusjenas sukanda dantis.
— Turėjau seserį Azaliją, — jis ištaria šį vardą švelniai ir
jausmingai. — J i buvo surogate. M ėginau ja i padėti, išgelbė-
ti gyvybę. K u rį laiką man sekėsi. Bet vieną dieną viskas žlu ­
go, — purtydamas galvą, Liusjenas nusigręžia. — Vos prieš ke-
lis mėnesius vienintelis mano tikslas buvo apsaugoti seserį.
Tai tapo vieninteliu mano rūpesčiu. K o l Azalijai buvo saugu,
nesijaudinau, kad miršta bevardės beveidės surogatės. Bet j i
darėsi nepaklusni, ėmė maištauti. Azalija norėjo padaryti galą
varžytynėm s ir jaunų nekaltų mergaičių kančioms. Tikėjo,
kad surogatės gali paim ti valdžią į rankas ir nuversti kilm in ­
guosius. Į ausį ja i kuždėjo kitas balsas, galiausiai jis nugalėjo
jos meilę broliui.
Priblokšta tyliu . Naudojantis galiomis nuversti k ilm in ­
guosius?
Liusjenas persibraukia kaktą ranka.
— Prieš m irdam a sesuo paliko man žinią. „Štai kaip vis­
kas prasideda“ , — ištarė ji. — Šie žod žiai man kažkur girdėti,
tik niekaip neprisim enu, kur. — Azalijos m irtis paskatino
mane veikti. D augiau nebegaliu pakęsti neteisybės. A tsira­
dus vienam įtrū k iu i, netrukus atsiveria šimtas k itų , o tada
kruopščiai pastatytos sienos im a aižėti. Žiūrinėdam as var­
žytyn ių d alyvių nuotraukas, išvydau tave, — Liusjenas pa­
žvelgia man į akis. — B uvai labai panaši į m ano seserį. Jei
jau nusprendžiau padėti surogatei, tai kodėl nepasirinkti
tos, ku ri visad prim ins, kam tai darau. — Jis nusišypso. —
K a i susipažinau su tavim i, įsitikin au , kad tu ri ir k itų A z a li­
jos bruožų. J i buvo užsispyrusi, ryžtinga ir užjaučianti. Be
to, geros širdies.
— Taigi manai, kad aš galėčiau pakeisti santvarką? — nepa­
tikliai klausiu.
Liusjenas atsidūsta.
— Tikiu o si, kad galėtum padaryti ja i galą. T ik kol kas neži­
nau, kaip. Tam tau reikalingas šis daiktas.
Liusjenas paima mano ranką ir užmauna ant piršto žiedą
su didžiule pailga topazo akim i, apsodinta deimančiukais.
 —Jo viduje — serumas. Akm enyje įtaisyta slėptuvė, — jis
parodo man spyruoklėlę po deimantais. — Išgerk rytoj vidu r­
naktį.
Perbraukiu pirštais brangakmenį.
— A čiū , Liusjenai, — abejingai padėkoju.
Jis pabučiuoja mane į kaktą.
— M u d u galime šitai padaryti. Patikėk. Dabar palydėsiu
tave pas kunigaikštienę.
 D videšim t devintas skyrius

KAI KITĄ RYTĄ PA BU N D U , KRUTINĘ PRISLEGIA SUNKUM AS.

Štai ir atėjo lauktoji diena. Šiąnakt išgersiu serumo. Teks

visiems laikams palikti Esą ir Reiveną. Jei liksiu čia, m irsiu.
Spoksau į lubas ir laukiu, kol Anabelė atneš pusryčius.
M iegam ojo durys atsiveria, bet pasirodo ne Anabelė, o
daktaras Blaitas.
— Labas rytas, Violeta, — linksm ai sako jis, dėdamas savo
juodą krepšį ant mano naktinio staliuko. — A r smagu buvo
pokylyje?
Smagu? N e, daktare, tikrai ne.
— Taip, ačiū, — negalvodama atsakau.
— Šiandien mums ypatinga diena, — sako daktaras, trinda­
masis rankas.
Beveik nekreipiu dėmesio, kai jis išsiima švirkštą ir kvadra­
tinę plastikinę plokštelę su dviem iškiliais fetriniais apskriti­
mais. Daktaras įbeda adatą man į veną ir paima šiek tiek krau­
jo . Staiga susinervinu —jau kurį laiką neėmė kraujo m ėginio.
 — Taip, išties svarbi diena, — sako Blaitas, laikydamas
švirkštą virš plokštelės ir lašindamas kraują ant vieno iš ap­
skritim ų. —Jeigu kitas apskritimas pažaliuos, vadinasi, rezul­
tatas teigiamas. Jeigu liks baltas — neigiamas.
M an trūksta oro, širdis lipa pro gerklę. A b u spoksome į
mažą fetrinį apskritimą.
Bėga sekundės.
Staiga mane persmelkia m intis. Ji tokia aiški, kad stebiuo­
si, kaip nesusivokiau anksčiau.
Jei pasirodys, kad esu nėščia... gali būti, kad kūdikis ne
kunigaikštienės.
Prieš akis vėl šmėsteli tamsus Ešo kambarys.
Kas, jeigu kūdikis mano?
Rodos, tuoj pravimsiu.
— Atsiprašau, — žiaukteliu.
Daktaras Blaitas tuoj pat pasitraukia į šoną, išsikabaroju iš
lovos ir bėgu į tualetą. Suskumbu prie kriauklės pačiu laiku.
Atsukusi čiaupą, išsiskalauju burną, paskui nusišluostau
veidą švelniu m ėlynu rankšluosčiu. Stebeiliju į savo atvaizdą
veidrodyje. O da baltesnė negu įprastai, prie kaktos ir skruos­
tų lim pa ju o d ų plaukų sruogos.
Atrodau persigandusi. Ir esu tokia.
Kūdikis gali būti mano.
Niekada nenorėjau pastoti ir niekaip neįsivaizdavau galinti
susilaukti savo pačios kūdikio. N ešioti kunigaikštienės vaisių
man buvo nepakenčiama, bet neturėjau kitos išeities.
N u leid žiu ranką ir švelniai spusteliu pilvą.
N en oriu būti nėščia. Bet je i kūdikis yra m udviejų su Ešu...
kaip galiu jo nekęsti?
M in tys painiojasi. Vėl ima k ilti šleikštulys.
— Violeta.
 Krūpteliu. Tarpduryje stovi daktaras Blaitas.
— Tau viskas gerai?
Vos linkteliu. Jis parodo man nėštumo testą.
— Neigiamas, — liūdnai taria.
Staiga atsipalaiduoju ir apsvaigstu. Daktaras Blaitas iš kar­
to supranta mano būseną.
— Trum pam paliksiu tave. T u riu tuoj pat pranešti Jos M a ­
lonybei.
Susmunku ant m inkšto m ėlyno vonios kilim ėlio.
Neigiamas.
Imu kvatotis garsiu, svaiginančiu, kvapą gniaužiančiu ju o ­
ku. Atsilošusi į kriauklę, leipstu, kol paskausta pilvas.
— Anabele! — pakviečiu. G ird žiu atsidarant miegamojo
duris.
— Labas rytas, — kunigaikštienės balsas priverčia mane su­
drebėti, vonios tarpduryje pasirodo mano ponia.
Vargais negalais atsistoju. Kunigaikštienė v ilk i aukso spal­
vos chalatą, palaidi plaukai laisvai krinta ant nugaros. Ši ap­
ranga keistai nedera su atšiauriu jos žvilgsniu.
— D ar neprarandu vilčių , — pareiškia ji.
Nesumetu, ką atsakyti. Stovim e tylėdamos.
— K a i gimėme m udvi su seseria, — pasakoja kunigaikš­
tienė, — tėvas sakė iškart supratęs, kad man skirta nuveikti
didelius darbus. Buvau jo num ylėtinė. Tėvas visą gyvenim ą
rengė mane tapti valdove — jis buvo sunkaus būdo, bet la­
bai daug ko mane išmokė. Stiprybės. G udrum o. Išdidum o.
R yžto . Pats žavėjosi visom is šiomis savybėmis, ir aš galiu pa­
sigirti jom is. Pažvelk į mane dabar, — kunigaikštienė liūdnai
šypsosi.
— Esate puikiausios kilmės, — susiraukiu. K am tos ju o k in ­
gos šnekos? — Viską turite. K o dar galite trokšti?
 Kunigaikštienės akys blyksteli. Ji užsimoja ir trenkia man
antausį, užkliudo net akį.
— Esu kaip tik tokia moteris, kokią norėjo m atyti tėvas,
bet to negana. T u ri pasistengti labiau. Aš viskuo rizikavau dėl
tavęs.
Pamažu atsitiesiu, atlošiu pečius ir pašnairuoju į ku n i­
gaikštienę. Beveik nejuntu skausmo. Ta i neturi reikšmės. J i
gali talžyti mane kiek panorėjusi. Labiau nebeįskaudins.
Supratusi, kad neketinu atsakyti, mano ponia taria:
— Šiandien rengiu priešpiečius. Anabelė papuoš tave. A t­
eik į valgom ąjį antrą valandą.

FREILINA APVELKA M A N E ŠVIESIAI ROŽINE SU KN ELE, IŠSIUVINĖTA

karoliukais ir susagstomą nugaroje. J i įnikusi į darbą, nes

mato, kad neturiu noro kalbėtis.
Pasukioju ant piršto žiedą su topazo akim i — užsimaunu
dar porą žiedų ir apyrankę, kad niekas nepastebėtų naujojo.
T u riu nesuskaičiuojamą daugybę papuošalų. Šiandien visą
dieną mūvėsiu žiedą. Po dešimties valandų išgersiu serumą.
Ein u į valgomąjį. Liokajus nusilenkia ir atidaro duris.
— Ežero N am ų surogate, — paskelbia jis.
Susirinkę tie patys svečiai kaip ir per šeimos vakarienę, tik
dar dalyvauja Rožės N am ų grafienė su savo surogate. Priėjusi
atsistoju greta kunigaikštienės. Kunigaikštis irg i čia. Rodos,
jis norėtų būti kur nors kitur. Ganetas stovi atsirėmęs į šo­
ninį staliuką, laikydamas taurę su gintarinės spalvos skysčiu,
kreivai šypteli ir išgeria į mano sveikatą. Paniurusi Karneolė
stypso greta jo .
Jai už nugaros pamatau Ešą.
M an taip užgniaužia kvapą, tarsi būčiau nužengusi iškart
per dvi laiptų pakopas. Ešas akim irksnį gręžia mane akimis,
paskui jo žvilgsnis tampa abejingas. Lūpos m aloniai šypsosi,
bet įtem pti pečiai rodo, kad vaikinas įpykęs. M ano lūpos vos
vos prasiveria, bet čia su ju o kalbėti negaliu.
Niekada nebegalėsiu.
Kunigaikštienė ir Stiklo Nam ų ledi apšneka mane.
— Turbūt labai nusivylei, — prislopintu balsu kalba ledi. —
Bet surogate atrodo sveika.
— Taip, gydytojas sutinka, kad mums neverta taip ilgai
laukti ik i kito bandym o, — pareiškia kunigaikštienė.
Sunkiai remdamasi lazda, artyn priklibikščiuoja Rožės
Nam ų grafienė.
— Visa ko pagrindas yra kantrybė, — taria ji. — N ors turiu
pripažinti, kad m anoji surogate lysta.
Grafienė dirsteli lango pusėn. Ten apvilkta juoda suknele,
sunėrusi rankas ir nuleidusi galvą stovi Liūtė.
— Daktaras Plumas būgštauja, kad j i išvis netinkama išne­
šioti kūdikį. Ta i gerokai erzina — norėčiau, kad organizato­
riai atsijotų nevisavertes surogates prieš varžytynes.
Stiklo Nam ų ledi pritariam ai linkteli. Liūtė nepakelia
akių, nors esu tikra, kad girdi tas moteris kalbant apie ją.
Prisim enu, kaip pirm ą kartą išvydau šią merginą laukiamaja­
me Varžytynių Nam uose. Supinti į kasytes jos plaukai buvo
papuošti auksu, kasyčių galuose puikavosi vaivorykštiniai
spurgai, veido išraiška atrodė nirši. Per D eilijos laidotuves ši
mergina postringavo apie surogačių galią, per Eksito p o kylį
nudžiovė taurę šampano. Dabar j i buvo susigūžusi, lyg steng­
damasi atrodyti mažesnė, nepastebima.
Valgom ojo durys atsiveria.
— Akm ens N am ų grafienė ir jos surogate, — praneša lio ­
kajus.
M ano širdis šokteli — Reivena čia!
 — Ką? — sušnypščia Stiklo Nam ų ledi.
— M aniau, kad lioveisi ją kvietusi, — burbteli Rožės Nam ų
grafienė.
— Taip ir yra, — atsako kunigaikštienė.
Akm ens Nam ų grafienė tokia dramblota, kad užstoja man
Reiveną. J i v ilk i plačių plačiausią kailin į apsiaustą, nusimeta
j į nuo pečių ir paduoda liokajui.
— Peria, — taria ji, — kaip malonu, kad pakvietei mane.
Grafienė palinksta į kunigaikštienę ir pabučiuoja orą jai
abipus skruostų.
— A k , tai man malonu, kad atvykai, — atsako kunigaikštie­
nė, švytėdama ledine šypsena.
D u liokajai skubiai pastato daugiau kėdžių prie stalo.
Akm ens Nam ų grafienė panašiai pasisveikina su Rožės
Nam ų grafiene, o į Stiklo Nam ų ledi tik dirsteli. Paskui jos
akys nukrypsta į mane — tikriau į mano pilvą.
— Vėl nepasisekė, tiesa?
— Daktaras Blaitas tikisi, kad kitas...
— Daktarai yra neišmanėliai, — atkerta Akm ens Nam ų gra­
fienė. — Svarbu pati surogate, —j i spragteli pirštais.
Reivena pasirodo grafienei iš už nugaros. K a i išvystu ją,
man užgniaužia gerklę. M an o draugė, kaip ir Liūtė, nunari-
nusi galvą, veidą slepia ilgesni negu įprastai plaukai. M atau,
kad j i dar liesesnė, nei buvo per Eksito p o kylį, apgludusi
suknelė tai pabrėžia. To d ėl iš pradžių nepastebiu atsikišusio
pilvuko.
Paskui Reivena švelniai pasiglosto j į kaulėta ranka.
N ežinia kaip sulaikau aiktelėjimą, bet įstengiu išlikti rami.
Reivena nėščia.
N ieko nesuprantu. N e t jeigu j i pastojo iškart po varžyty­
nių, to dar neturėtų matytis. Prabėgo viso labo du mėnesiai.
 — Tikriausiai labai džiaugiatės, — sako Stiklo N am ų ledi.
Akm ens N am ų grafienė nekreipia dėmesio į jos žodžius.
—Ji pastojo iš pirm o karto. Iš pat pirm o. Įsivaizduojat?
— Įsivaizduoju, — sausai pakartoja kunigaikštienė. — Bet gal
tau derėtų geriau ją m aitinti.
Grafienė patraukia pečiais.
— Surogate liesa iš prigim ties.
Negaliu atplėšti akių nuo Reivenos. Po kelių mėnesių
mano geriausia draugė mirs.
Verčiau to nežinočiau. Verčiau Liusjenas nebūtų man pa­
sakęs. Su tramdau iš akių besiveržiančias ašaras — negaliu verk­
ti čia. Suskamba varpelis, kunigaikštienė suploja rankomis.
— Sėskim prie stalo, — pakviečia ji.
Kaip visada įsitaisau šalia savo ponios. Liūtė ir Reivena
irg i sėdasi prie savo šeim ininkių. Stengiuosi pagauti R eive­
nos žvilgsnį, bet j i nepakelia galvos. M enko sudėjimo vyras
sėdi Rožės N am ų grafienei iš kito šono, veikiausiai tai gra­
fas. K okie apgailėtini atrodo kilm ingųjų vyrai, palyginti su jų
žmonom is! Kunigaikštis ir Stiklo N am ų lordas maukia taurę
po taurės, garsiai juokiasi ir tapšnoja vienas kitam per nugarą.
Stiklo N am ų ledi akys bėgioja nuo vyro prie Akm ens Nam ų
grafienės, tarsi j i baim intųsi, kad tasai padarys blogą įspūdį.
Liokajai sukiojasi aplink stalą, p ripildo mūsų taures vyno
ir vandens. Tada atnešamas pirmasis patiekalas. N u o pat at­
ėjimo Ešas nė nedirsteli į mane. Ganetas dėl kažko erzina
Karneolę, merginos veidas iš rožinio tampa raudonas. Vis dar
nunarinusi galvą Reivena nė nepaliečia valgio. Nepaim a nė
šakutės.
Galiausiai j i pakelia akis — nepajėgiu nuslopinti gilaus ato­
dūsio, matydama tokią suvargusią, kadaise nuostabiai gražią
geriausią savo draugę.
 Reivenos skruostikauliai išsišovę, veido oda papilkėjusi.
Ji atrodo palaužta ir abejinga. M u dviejų akys susitinka, bet,
regis, draugė neatpažįsta manęs, tik spokso tuščiu žvilgsniu.
Tarsi būtų jau m irusi.
 Trisdešim tas skyrius

N E, JI NETURI MIRTI.

Staiga suvokiu, kad kambaryje tvyro tyla. V isi spokso į

mane.
G rįžteliu į kunigaikštienę.
— Grafienė klausia, kaip jautiesi, — sako mano ponia.
Nežinau, apie kurią grafienę j i kalba, todėl stengiuosi at­
sakyti aptakiai.
— Gerai jaučiuosi, mano ponia, — tariu visam kam bariui.
Išgirdusi mano balsą, Reivena sumirksi ir sutrikusi apsidai­
ro, tarsi pabudusi iš sapno. Akyse žybteli gyvybė. K a i pamato
mane, išblyškusiose jos lūpose šmėsteli vaiduokliška šypsena.
M an vos ne suskausta iš palengvėjimo. Reivena vis dar čia.
Ji vis dar čia.
Tu riu rasti būdą išgelbėti ją. Negaliu palikti Brangakme-
nyje.
Toliau viskas klostosi kaip ir anksčiau, kai būdavau p ri­
versta sėdėti ik i galo. Tuščios šnekos ir apkalbos, kandžios
pastabos, dangstomos išoriniu mandagumu. Svarstau, kaip
šnektelėti su Reivena. M ano draugė per visus priešpiečius
tarsi plūduriuoja tarp tikrovės ir jai vienai suvokiamo pasau­
lio. Retkarčiais Reivenos akys sustiklėja, j i per ilgai stebeilija

į lėkštę, ir šakutė sustingsta ore.

G al dėl to, kad akylai stebiu, o gal todėl, kad taip gerai
pažįstu savo draugę, pajuntu skausmą anksčiau, negu jis u ž­

klum pa ją.
Reivena aikteli — ranka nuslysta per pilvą, kita įsikim ba
į staltiesę. Iš sugniaužto kum ščio ima sklisti ryškiai mėlynos
kaip rašalas gijos. Jos driekiasi per stalą ir nudažo baltą lin i­

nę staltiesę. Karneolė suklinka, Stiklo Nam ų lordas nuvirsta

nuo kėdės.
Staiga topteli, ką turiu daryti.
— Kvieskit daktarą! — kažkas surinka.

K ilus sumaiščiai, pašoku, apverčiu kėdę, suvaidinu, kad

mano sijonas užkliuvo už jos kojų, ir griūvu ant grindų.

G reitai ir ryžtingai sukuriu įvaizdį mintyse, ir per kilim ą nu­

sidriekia žalia kaip smaragdas gija. Jai vingiuojant žeme, k il­
mingosios ponios klykia, vyrai staigiai metasi į šalį. Prišliau­
žiu prie Reivenos ir nustum iu ją nuo kėdės.
Tada nusitraukiu Liusjeno žiedą ir užm aunu jai ant piršto.
— Nenusim auk jo , tarp deimantų yra spyruoklėlė, — berte
bėriu žodžius. — Vidurnaktį išgerk, ką rasi viduje.
Reivena sumirksi.
— Violeta? — sukužda j i ir gausiai pravimsta krauju.
Stipri ranka griebia man už sprando. Staigiai pastatyta ant
kojų, žvelgiu į šaltas Akm ens N am ų grafienės akis.

— Patrauk rankas nuo mano surogatės, — liepia grafienė.

—Ji serga, — lemenu.
 Kraujas nudažo Reivenos suknelės krūtinę, bėga per sma­
krą, nosis irg i im a kraujuoti.
Grafienė nušveičia mane į šalį kaip skudurinę lėlę.
— Ebone! — sušunka mano ponia. — N edrįsk liesti mano
surogatės!
Kilim as pasidaro visiškai žalias. Svečiai trum pam nutyla.
D v i moterys, smulkutė ir drūta, varsto viena kitą akimis.
Sunku nuspręsti, katra grėsmingesnė.
— E ik lauk, — kunigaikštienės balsas griežtas ir įsakmus.
Akm ens N am ų grafienė bjauriai išsiviepia.
— K aip nori, Peria, —j i stveria Reiveną už rankos ir pastato
ant kojų. Ši paklusniai seka įkandin šeimininkės pro duris su
Liusjeno žiedu ant piršto.
— Na, turbūt priešpiečiai baigti, — taria kunigaikštienė.
Stalas apšnerkštas, mėlyna staltiesė aplaistyta vyn u ir ap­
drabstyta maistu. Svečių veiduose atsispindi panika, jie sutri­
kę. Kunigaikštienė atsigręžia į vyrą. — Brangusis, kodėl tau
nepasikvietus ponų į rūkomąjį? Ganetai, gal ir tu prisidėsi
prie draugijos?
Vaikinas nusviedžia servetėlę ant stalo.
— A čiū , mama, verčiau nusišausiu, negu sėdėsiu su jais.
Kunigaikštienės žvilgsnis surūstėja.
— Tai susirask naudingą užsiėmimą. Tu riu galvoje ne v ir­
tuvės tarnaičių kirkinim ą.
Kunigaikštis jau vedasi svečius pro duris. Ganetas nusi­
lenkia.
— Kaip pasakysi, mama.
— A r j i neužgavo tavęs? — klausia kunigaikštienė.
— N e, mano ponia.
— Anabelė išeis su tavim pasivaikščioti į sodą. Gaivus oras
turėtų padėti. — Padarau tūpsnį. — Ponios, eime į svetainę.
 Paskui kunigaikštienę iš kam bario traukia ir kitos kilm in ­
gosios. G ird žiu Rožės Nam ų grafienę murm ant:
— M o k i vadovauti, Peria.
Liūtė išeina paskutinė. J i trum pai dirsteli į mane, išvystu
senojo ryžto atšvaitą jos akyse. Prisim enu, kaip j i tarsi pavy­
džiai žiūrėjo į D eiliją varžytynių laukiamajame.
Spėlioju, kaip šiai merginai einasi Rožės Namuose. N et
nežinau, kuo j i vardu.
Valgomasis ištuštėja. Liekam e tik aš, Ganetas, Karneolė ir
Ešas. Karneolė neatplėšia akių nuo krauju sutepto kilim o.
Ganetas atsikrenkščia ir nerūpestingai sako:
— K ą gi, einu ieškoti virtuvės tarnaičių. Pasimatysim per
vakarienę.
Liokajai ima tvarkyti kambarį. Karneolė tim pteli savo pa­
lydovui už rankovės.
— A r galime pasivažinėti, Ešai? — klausia ji. — N orėčiau iš­
trūkti iš šių namų.
Vaikinas nuoširdžiai nusišypso ir, ko gero, galėtų mane
apkvailinti, je i taip gerai jo nepažinočiau.
— Žinom a, liepsiu tarnams paruošti autom obilį.
M etusi į mane niekinam ą žvilgsnį, Karneolė įsikim ba
Ešui į parankę ir ju o d u išeina pro duris, palikdam i mane v il­
tis, kad Reivena suprato nurodym us ir pasinaudos Liusjeno
serumu.

N AKTĮ N EU ŽM IEG U , KLAUSAUSI TIKSINČIO A N T ŽIDINIO ATBRAILOS

laikrodžio.
Dabar Reivena turėtų išgerti serumą. K ažin kodėl esu
įsitikinusi, kad draugė mane išgirdo ir suprato. Spėlioju, ką
pamanys Liusjenas, vietoj mano kūno lavoninėje aptikęs jos
kūną.
 Aš galiu palūkėti. Kad ir koks būtų Liusjeno sumanymas,
kad ir kaip jis tikėtų mano gebėjimu sunaikinti kilm in g u o­
sius, visa tai gali palaukti. Neleisiu Reivenai m irti. T ik ne ši­
taip. T ik ne tuose rūmuose, kur su jos smegenimis atliekami
siaubingi bandym ai ir kur j i nešioja svetimą kūdikį.
K o gero, pagaliau tapau tokia kaip Liusjenas. N o riu išgel­
bėti Reivenos gyvybę kitų sąskaita, kaip jis gelbėjo Azalijos
gyvybę. Veikiausiai esu per didelė savanaudė, kad drebėčiau
dėl kitų surogačių gyvybės.
Tai nesvarbu. Apsisprendžiau pati. Dabar turiu taisyti pa­
dėtį.
Nušveitusi antklodes, nutykinu prie durų, sliūkinu tam­
siais rūm ų koridoriais bibliotekos link.
Greitai pasiekiu rytinius langus ir akim irką labai išsigąs­
tu — pasidingoja, kad tarp stelažų šmėsteli šešėlis. Sustingstu,
širdis daužosi. Šešėlis vėl sukruta, tada pamatau vėjo siūbuo­
jamą m edžio šaką už lango.
Slaptuoju tuneliu skubu į Ešo svetainę, ant pirštų galų
prieinu miegamojo duris ir tyliai atidarau. Vaikinas miega,
kvėpuoja lygiai ir ramiai, guli užmetęs ranką ant veido.
— Ešai, — sakau. Jis neaiškiai suniurna. — Ešai, — papurtau j į
už rankos.
— Kas... — vaikinas staigiai nubunda. Jo plaukai susitaršę,
apsimiegojusios akys dairosi aplink. Išvydęs mane, Ešas su­
stingsta. — K ą čia veiki?
Atsisėdu ant lovos krašto.
— Atidaviau Reivenai, — sakau.
-K ą ?
— Liusjeno serumą. Atidaviau j į Reivenai.
Ešo veidas nušvinta —jis supranta. Esu vaikinui pasakojusi
apie Reiveną.
 — Akm ens Nam ų grafienės surogatei?
Linkteliu.
E šas garsiai iškvepia orą, tarsi būčiau žiebusi jam į pilvą.
Tada užsidengia akis delnais. Laukiu, kol ką nors pasakys, bet
jis tyli.
— Aš neišvykstu, — droviai pareiškiu.
— Taip, šitai suprantu, — vaikinas vis dar susiėmęs už gal­
vos.
— Negalėjau išvykti, Ešai. Negalėjau leisti Reivenai Bran­
gakmenyje num irti. Ypač turėdama galimybę ją išgelbėti.
— T a i ką, n ori p ati m irti čia? — jis pakelia galvą ir pašnai­
ruoja.
— M es nežinom e, kas nutiks.
— Žinom e. Puikiai žinome, Violeta. Liusjenas nieko nepra­
simano. Jis seniai gyvena Karališkuosiuose rūmuose, taigi je i
tikina, kad gimdydama m irsi, gali lažintis iš savo gyvybės,
kad taip ir bus, — Ešas čiumpa mane ir stipriai papurto. — V io ­
leta, tu negali m irti. K aip nesupranti?
Jo pirštai įsminga man į ranką, veide sumišęs pyktis ir bai­
mė. Švelniai paglostau jam skruostą.
— Aš pasirinkau, Ešai, — tariu. — K aip ir anądien dieną kon­
certų salėje, kai nusprendžiau būti su tavim i.
— Ta i ne tas pats, — atkerta vaikinas.
Glostau dar šiltą nuo miego jo skruostą. N esitikiu galė­
sianti dar kada nors j į paliesti.
— Tai mano gyvenimas. N e tau spręsti, kaip man gyventi.
Ir ne Liusjenui.
A kim irką dingteli, kad Ešas vėl pratrūks šaukti. Bet jis tik
paleidžia mano ranką.
— Iš tikro esi siaubingai užsispyrusi, tiesa?
Liūdnai nusišypsau.
 — A r atleisi, kad melavau tau?
Vaikinas atsidūsta.
— G aliu atleisti už tai, kad nieko nesakei apie pabėgimą iš
Brangakm enio ir apie Liusjeno dalyvavimą. Ta i būtų buvę
neapsakomai pavojinga. Bet kaip galėjai leisti man m anyti,
kad mirei?
M ano ranka nuo jo skruosto nuslysta ant krūtinės. Jaučiu
plakant Ešo širdį po savo delnu.
— M a n labai gaila, — sukuždu.
— Žinau, bet nuo to ne lengviau.
— Taip, — sutinku. Ilgai žiūrim e vienas kitam į akis. — A r
galiu pasilikti? — galiausiai klausiu. Ešas turi visą teisę išspirti
mane lauk ir daugiau niekad nebendrauti.
Rodos, vaikinas rim tai svarsto tokią galimybę. Galiausiai
nusišypso mano mėgstama šypsena ir papurto galvą.
— Prisiekiu, tu būsi kalta dėl mano mirties.
— Nejuokinga.
Ešas paima mane už rankos, atsilošia ant pagalvių ir prisi­
traukia artyn. Priglaudžiu galvą jam prie kaklo duobutės.
— Kaip manai, ar labai supyks Liusjenas, — klausia vaiki­
nas, — kai sužinos, kad atidavei serumą kitai merginai?
Įsikniaubiu jam į raktikaulį.
— Liusjenui tikriausiai plyš kraujagyslė.
— Arba dvi. O gal dešimt, — Ešas bučiuoja mane į plau­
kus. — Kas šiandien nutiko valgomajame?
— Klausi apie galias?
— Nežinau. A r taip vadinamas tas reiškinys? D a r nesu ma­
tęs nieko panašaus.
Kilsteliu galvą.
— Tu nieko nežinai apie galias?
Ešas pakelia akis į dangų.
 — Violeta, aš nieko nežinau apie surogates. Palydovų m o­
kykloje buvom e m okom i žiūrėti į jus kaip į baldus. M um s
buvo pasakyta, kad turite tam tikrų keistybių, ir je i pama­
tysime ką nors ypatingo, kad nekreiptum e dėmesio. N ė vie­
nas iš mūsų nedrįso nė galvoti apie surogatę, - Ešas sukanda
dantis.
Bučiuoju j į į paausį.
— Esi labai drąsus, tiesa? — sakau.
Vaikinas šypteli.
— N e toks drąsus kaip tu.
Staiga pasigirsta didžiulis trenksmas, lydimas sunkių žings­
nių, ir miegamojo durys išspiriamos. Surinku - vidun įsiver­
žia sargybiniai ir nutaiko į mus ginklus. M u d u su Ešu prisi-
šliejame prie galvūgalio, vaikinas stengiasi užstoti mane savo
kūnu. M an ūžia galva, raumenys įsitempia. Negaliu patikėti
savo akimis. N egaliu atplėšti akių nuo pistoletų.
— N agi, nagi, — kraujas sustingsta man gyslose: žiūriu,
kaip į kambarį lėtai įžengia kunigaikštienė. — U žklu p o m e
paukštelius!
Įsivyrauja ilga kankinanti tyla.
— Kalta ne ji, o aš, — sako Ešas. — Ta i aš...
Kunigaikštienė dirsteli į sargybinius. Jie puola kaip žaibas,
dviese išvelka vaikiną iš lovos, trečias smogia pistoleto ranke­
na jam per veidą. Kraujas aptaško šviesiai m ėlyną antklodę.
— N e! — suklykiu, nes kitas sargybinis ištempia iš lovos
mane ir užlaužia rankas už nugaros. Turėtų skaudėti, bet nie­
ko nejaučiu.
Sargybinis toliau talžo Ešą, prakertajam antakį ir skruostą.
— Liaukitės! — mane persmelkia Karneolės balsas. M e rg i­
na stovi kunigaikštienei už nugaros ir žiū ri į Ešą su tokiu pat
siaubu kaip ir aš. - Žadėjai nedaryti jam nieko blogo.
 Ledas mano gyslose ištirpsta, vietoj jo ima kunkuliuoti
ugnis. T a i štai kas mus išdavė.

— U žsičiaupk, kvaila mergiščia, — piktai sako kunigaikštie­

nė. — K o tikėjaisi? Tikrai, Karneole, nors kartais esi naudin­
ga, bet vis tiek labai n u vili mane. —J i paliepia Ešą laikantiems
sargybiniams: — Veskit j į į požem ius.
Šie ištempia suglebusį kūną iš kambario.
— Ešai! — klyk iu . Taip negali būti. Tai netikra. — Ešai!
Tačiau jo jau nebėra.

Stengiuosi ištrūkti iš sargybinio gniaužtų. Kunigaikštienė

atsargiai prieina prie manęs.
— Violeta, tu mane nuvylei.

Išgirdusi savo vardą iš kunigaikštienės lūpų, taip apstulbs-

tu, kad netenku žado. Dėbsau į ją.
- K ą ? Nesitikėjai, kad žinau, kuo tu vardu? — švelniai
klausia ji. — A kim irką m udvi tiesiog spoksome viena į kitą.
Paskui kunigaikštienė skelia man tokį antausį, kad iš akių pa­
sipila žiežirbos. — Aš pasitikėjau tavim! — rėkia ji. — O tu man
šitaip atsimokėjai, kekšyte? — Ir vėl man trenkia; burnoje pa­
juntu kraujo skonį.

— Ešas, — sumurmu.
— Palydovas yra išdavikas. Juk žinai, kas tokių laukia
Brangakmenyje, tiesa, Violeta? — kunigaikštienė prisikiša
prie pat mano veido, akys liepsnoja juoda ugnim i. — Išdavikai
baudžiami m irties bausme.
Ji pažvelgia į sargybinį.
— Vesk surogatę į jos kambarius ir niekur neišleisk. Saugo­
kit visus išėjimus. N enoriu jos akyse m atyti.
Kunigaikštienė apsigręžia ir išlekia iš kambario. Išpūtusi
akis, ant slenksčio lūkuriuoja Karneolė.
 — Aš nežinojau, — kužda ji. — Prisiekiu, nežinojau. Teta
sakė, kad Ešui nieko blogo nenutiks.

M an sugrįžta jėgos, pašėlusiai suklikusi išsiplėšiu iš sar­

gybinio gniaužtų, nekreipdama dėmesio į skaudamą petį.
Galvoju tik apie kruviną Ešo veidą ir Karneolės išdavystę. Ji
surinka ir atsitraukia, man taikstantis griebti už lieso trum po
kaklo.

Kitas sargybinis pastoja man kelią ir bloškia į sieną — oras

su trenksmu išsiveržia iš plaučių, iš akių vėl pasipila žiežir­
bos, ima suktis galva. D u sargybiniai čiumpa mane už ran­
kų, neįstengiu jiem s pasipriešinti, m ėginu tik įkvėpti oro,
bet jaučiuosi taip, tarsi nosis ir burna būtų užspausti pagalve.
Sargybiniai stumia mane į priekį. M an linksta kojos, tad iš
miegamojo esu tiesiog išgrūdama pro išbalusią Karneolę į ry ­
tinio sparno koridorių.

Laim ė, netikėtai mano plaučiai atsigauna — įtraukiu oro,

kosėdama ir springdama, mėginu kvėpuoti.
— Ešai, — sušvokščiu, sargybinių velkama stikliniu korido­
rium i, kuriuo ėjau anądien, kai pirm ąkart j į išvydau. Skruos­
tais rieda ašaros. Kvėpuoti pasidaro lengviau, im u suvokti,
kokia mano padėtis.
— Ešai, — tebekriokiu. Kunigaikštienė ketina j į nužudyti.

Taip, nužudyti.
Sargybinių pirštai sminga man į rankas, klupdam a m ėginu
spėti su jais, bet jie žingsniuoja per greitai.
— Ešai! — rėkiu ir viliuosi, jo g jis išgirs mane, kad ir kur
būtų.
D v i apsimiegojusios kambarinės stovi netoli skulptūrų sa­
lės su degančiais šviestuvais ir smalsiai žiūri. M an tai nerūpi.
Kas, kad prižadinsiu visus rūmus.
 — EŠAI! — vis šaukiu j į vardu, per gausias ašaras vos įžiūrė­
dama kelią.
K ai prieiname mano kambarius, išvystu liekną pavidalą su
baltais naktiniais ir ilgais vario spalvos plaukais, krintančiais
ant pečių. A k im irką mūsų žvilgsniai susitinka — Anabelės
akys išsiplėtusios iš siaubo, lūpos pravertos, tarsi j i norėtų ką
pasakyti. Bet sargybiniai įstum ia mane į svetainę ir atskiria
nuo freilinos. Paskui nutempia į miegamąjį, šiurkščiai įvelka
vidun ir užrakina duris. Bloškiuosi prie jų , draskau nagais,
daužau kumščiais, šaukdama klebenu rankeną.
Niekas neatsiliepia.
M an skauda krūtinę, galiausiai pasiduodu. Atsilošiu į du­
ris, paskui susmunku ant žemės ir priglaudžiu skruostą prie
m inkšto žalio kilim o.
Negalėjo taip nutikti. Tai netiesa.
U žsim erkiu.
Tegul tai būna netiesa.
Deja, viskas tikra. Baimė kaip išlydytas švinas pripildo
krūtinę, j i tempia mane į tuštumą, kur laukia tik kančios,
skausmas, galiausiai nebūtis, nes aš niekada nepabėgsiu iš
Brangakm enio, čia ir mirsiu.
N ežinia kiek laiko guliu ant grindų, stengdamasi įsisą­
m oninti, kad tai jau pabaiga, kad esu sužlugdyta, sutrypta ir
nieko verta. Po kurio laiko mano sąmonę pasiekia kažkoks
garsas. Tai silpnas zvimbimas, sklindantis nuo tualetinio sta­
liuko.
Atsisėdu ir įsiklausau.
Kamertonas.
Pašoku ant kojų, atidarau stalčių ir išsiimu papuošalų dė­
žutę su dvigubu dugnu. Ji visa virpa. Pradedu ją tuštinti, iš­
beriu perlų apyrankes, deimantinius auskarus, seges, žiedus
ir rubinų pakabučius ant staliuko, pakeliu dugną ir sugraibau
kamertoną — šis dūzgia man tarp pirštų.
— Liusjenai, — sukuždu. — Liusjenai, tai tu?
A k im irką negirdėti nei atsakymo, nei jo k io kito garso, tik
kam ertono zvimbimas.
Paskui išgirstu balsą. Jis ne Liusjeno. Priblokšta vos nepa­
leidžiu įnagio iš rankų.
— Nesijaudink, — sako Ganetas. Įprastai tvirtas jo balsas šį­
syk atrodo gerokai nerimastingas. — Ketinam e ištraukti tave
iš čia.
Kamertonas nutyla, išsprūsta man iš rankų ir tyliai skim b-
telėdamas nukrinta ant tviskančių papuošalų, kuriais n u klo­
tas tualetinis staliukas.
 Padėka

PIRMIAUSIA LABIAUSIAI DĖKOJU N U OSTABIAM SAVO A G EN TU I C H A R -

lie O lsenui už tvirtą paramą ir neblėstantį entuziazmą, už tai,

kad yra toks pat didelis nuoboda kaip aš. M u d u susibičiulia­
vome Ūkanotuosiuose kalnuose. A čiū Lyndsey Blessing už
sunkų triūsą —j i platino mano knygą užsienyje.
M an teko didelė laimė dirbti su puikia redaktore Barba­
ra Lalicki, jos įžvalgos padarė knygą turiningesnę ir įtaiges­
nę, nei galėjau tikėtis. Labai ačiū Karen C haplin, kad iškart
paėmė vadžias į rankas. N ekantriai laukiu, kol vėl dirbsime
kartu. Rosem ary Brosnan ir Alyssa M iele, jūs leidote man
pasijusti kaip namie. A čiū visiems HarperTeen darbuotojams,
ypač Susan Katz, Kate Jackson, Andrea Pappenheimer, pa-
vertusiems beprotišką leidybos procesą m alonum u. D ėkoju
prekybos skyriui, ypač Sandee R oston ir O liv ia deLeon, re­
klamos speciabstams Diane Naughton, K im b erly VandeW a-
ter, Lindsay Blechm an ir vadybininkų komandai. Esu didžiai
dėkinga Barbara Fitzsim m ons, Cara Petrus ir visai dizainerių
grupei už kvapą gniaužiantį viršelį. A čiū Joshui Weissui ir
visiems projekto koordinatoriam s; Gw en M orto n , M elin dą
W eigel, Anne Heausler, dėkoju jum s už pastabią akį ir gebėji­
mą apriboti mano meilę šauktukams.
Jess Verdi — tau dedikavau šią knygą, tad ką belieka p ri­
durti? A čiū , kad esi nepasotinama. Neįsivaizduoju, kaip bū­
čiau parašiusi šitai ar dar ką nors, je i nebūtum buvusi šalia. T u
pirm oji išgirdai apie šį sumanymą, ant tavo peties išsiverkda­
vau, je i prieidavau aklavietę, tu palaikei mane kiekvienam e
žingsnyje. T ik su tavim i galiu gerti vyną ir žiūrėti „Vam py­
rės dienoraščius“ . Esu laiminga, kad turiu tokią draugę.
D ėkoju nuostabiems kūrybinės grupės nariams R id d h i
Parekh, Caela Carter, M a ry Thom pson už gilią išm intį ir
paramą per paskutinį karštligišką semestrą „Naujojoje m o­
kykloje“ .
Labai ačiū šauniesiems rankraščio vertintojams C o rey
Haydu, Alyson Gerber, D honielle C layton už sugaištą laiką,
kantrybę ir meilę Ešui.
Esu dėkinga ir kitiems 2012 metų „Naujosios m okyklos“
vaikų rašytojų kursų lankytojams: Sona Charaipotra, K e v i-
nui Joinville, Am ber H yp p olite, Jane M o o n . Jūs, m ielieji,
perskaitėte daugybę puslapių, nepatekusių į knygą. N u ošir­
džiai ačiū.
D ėkoju nuostabiai kūrybinei patarėjai J ill Santopolo. Jill,
ačiū tau už tai, kad pavertei šią istoriją skelbtinu veikalu. Be
tavęs iš viso nebūtų buvę galių.
Esu dėkinga savo pirmiesiems skaitytojams M aura Sm ith,
R o ry Sheridanui, Jonathanui Levy, Melissa Kavonic už pa­
galbą ir raginimus toliau žengti šiuo duobėtu keliu.
A čiū draugams ir šeimai, kurie matė, kaip klupdam a
stengiausi rasti savo vietą gyvenim e. D ariau tai skatinama
jūsų. D ė k u i, kad buvote greta. Y patingi linkėjim ai Benui,
Leah ir O tto .
D ėkoju savo tėvams D an u i ir C a ro l Ew ing. Jūs esate patys
šauniausi. Jūs kasdien skatinote mano kūrybinius gebėjimus,
net tada, kai reikalai buvo prasti, drąsinote žengti pirm yn.
Esu laim ingiausia pasaulyje dukra. A čiū , kad niekad nereika­
lavote susirasti „tikrą“ darbą.
Pagaliau dėkoju Faetra Petillo. Trokštu, kad būtum čia ir
galėtum švęsti su manim i. Kasdien ilgiuosi tavęs.