S IA M E SEPTYNMETYJE K E L IA M I D ID Ž IU L IA I UŽ*

E
•w-
j im
■ f l a --------------
D A V IN IA I, SUSIJĘ SU N A U JŲ N A FTO S IR DUJŲ TEL­
K IN IŲ Ž V A L G Y M U , N AFTO S G A V Y B A , JOS PERDIR­

h e jA i B IM O O R G A N IZ A V IM U .
N. C H R U Š Č IO V A S

AZERBAIDŽANO TSR „ŽINIJOS" DRAUGIJOS

ŽURNALAS

wmjmito
UKRAINOS TSR „ŽINIJOS“ DRAUGIJOS
ŽURNALAS

LIETUVOS TSR „ŽINIJOS“ DRAUGIJOS

ŽURNALAS

S|80) GEGUŽĖ

tM įftoS (U
a u g in ta s 4 5 % $

(mln. tonų) _ _ —

V ystant TSRS tautų draugystės ryžius,

šiame num eryje plačiau nušviečiami
kai kurie A ze rb a id ž a n o ir Ukrainos
pasiekim ai

Šią medžiagą paruošė trijų respublikų žurnalų

redakcijos
 NAFTA IR
DID2I03I CHEMIDA
Naftos h*duju. uesputtUka
V. OUTYRIA
Ukrainos TSR M A viceprezidentas,
Azerbaidžano TSR MA ir Ukrainos TSR MA akademikas
JUODASIS ŽEMĖS AUKSAS
Teisingai nafta vadinama juoduoju auksu. Tai per­
spektyviausia iškasena. Jos gavyba augs, pralenkdama
kitų Žemės gelmių turtų išgavimų.
Juk nafta, pirmiausia, labai vertingas degalas, kur
kas kaloringesnis už akmens anglį. Antra, ji turtingiausia
žaliava chemijos pramonei. Jau dabar naftos perdirbimo
produktai turi šimtus ir tūkstančius pavadinimų. Rytoj
jų bus tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių.
Kas gi sudaro tų nuostabių naftos savybių pagrindą!
Nafta nuo seno žinoma žmonijai. Prasisunkusią iš
žemės, jau tada žmogus ją naudojo kaip alyvą ir de­
galų.
Praėjusiame amžiuje, audringai išsivysčius naftos
gavybai Rusijoje ir JAV, iš jos buvo išgaunamas ži­
balas apšvietimui ir įvairūs tepalai. Kiti naftos pro­
duktai buvo kuras katilams. Mūsų amžiuje jos reikš­
mė dar labiau išaugo. Vysiantis autotransportui, reikė­
jo benzino ir tepalinių alyvų. Prireikė ir aviacinio ben­
zino. Apšvietimui naudojamas žibalas užleido savo
vietą elektrai, bet reikėjo žibalo traktoriams. Atsiradus
dizeliniams ir reaktyviniams varikliams, prireikė labai
daug naftinio kuro. Automobiliams reikėjo geresnės ko­
kybės benzino. Per šimtmetį — nuo 1860 m. iki
1960 m., — išsivysčius sausumos ir oro transportui, pra­
moninė naftos gavyba Žemės rutulyje išaugo nuo ke­
lių tūkstančių tonų iki vieno milijardo tonų per metus.
a n g l ia v a n d e n il i ų c h e m ij a
Nūdienos chemija turi lemiamą reikšmę visų liau­
dies ūkio šakų techninei pažangai. Bet ypač didelis
organinės chemijos vaidmuo. Tai chemija anglies ir
vandenilio [vadinamųjų angliavandenilių) junginių bei
jų darinių — medžiagų, kurių molekulėse, be anglies
ir vandenilio, yra deguonies, azoto, sieros, fosforo
atomų.
G egužės m ėnesį sukanka
su R u s ija .
K a rtu su k ito m is TSRS
re s p u b lik ą š io s r e ik š m in g o s
Anglies atomų gebėjimas jungtis | įvairiausias
grandines ir žiedus, įvairūs atomų grandinių ir žiedų
deriniai — visa tai nulemia nepaprastą organinių me­
džiagų ir jų savybių įvairovę, kuri priklauso nuo mo­
lekulių struktūros ir dydžio. Šia įvairove ir remiasi
šiuolaikinė organinė chemija ir jos „duktė" — naftos
chemija.
Nafta — tai mišinys šimtų ir net tūkstančių organi­
nių medžiagų, svarbiausia angliavandenilių.
NUOSTA8IŲ PASTATŲ PLYTELĖS
Kas gi tie naftos angliavandeniliai! Paprasčiausias
iš jų — metanas. Jo molekulė sudaryta iš vieno ang­
lies atomo ir keturių vandenilio atomų. Metanas yra
pagrindinė sudedamoji gamtinių dujų dalis, bet jo iš­
tirpusio yra ir naftoje. Paskui eina etanas [du anglies
atomai molekulėje), propanas (trys anglies atomai mo­
lekulėje), butanas (keturi anglies atomai molekulėje) —
visi jie dujų pavidalo angliavandeniliai, ištirpę nafto­
je. Šiek tiek jų esama ir gamtinėse dujose, bet pagrin­
dinis jų šaltinis — naftos dujos, kurios kaupiasi naftos
telkiniuose.
Angliavandeniliai, kuriuose penki ir daugiau anglies
atomų, yra skysti. Jie iš esmės ir sudaro skystąją naf­
tą. Kuo daugiau anglies atomų molekulėje, tuo aukš­
tesnė angliavandenilių virimo temperatūra. O naftos
virimo temperatūra labai įvairi — nuo 30°C iki 600—
700 C. Kai kurie angliavandeniliai, kurių molekulėje
daugiau kaip 15— 16 anglies atomų, paprastoje tempe­
ratūroje yra kieti kristalinės struktūros kūnai ir naftoje
jie būna ištirpę. Jie kieti išsiskiria, naftą ataušinus. Ši­
taip gaunamas kietas naftos parafinas.
Įkaitinti iki 450— 500° ir net iki 1200— 1500°C, ang­
liavandeniliai skyla, atpalaiduodami dalį vandenilio
atomų. Susidaro kito tipo angliavandeniliai. Pavyzdžiui,
aukštoje temperatūroje etanas virsta etilenu. Etilene,
kaip ir etane, du anglies atomai, bet vietoj šešių etano
vandenilio atomų tėra keturi. Dėl šios savybės etilenas
150 m e tų nuo A z e rb a id ž a n o s u s iju n g im o
ta u to m is s v e ik in a m e b ro liš k ą A z e rb a id ž a n o
s u k a k tie s p ro g a !
1
 gali prijungti kitų medžiagų molekules, pavyzdžiui,
vandens. Etileno ir vandens molekulės susijungusios su­
daro etilo spirito molekulę. Etilo spiritas anksčiau bu­
vo žinomas kaip vyno ar duonos spiritas. Dabar eilėje
Ukrainos
naftos rajonų galingos įmonės iš naftos gamina etilo
spiritų.
Dėl tos pačios priežasties etileno molekulės atitin­
kamose sąlygose gali jungtis viena su kita, sudaryda­
Stenės fa M
mos ilgas naujų angliavandenilių molekulių grandines.
Skysti jie ar kieti — tai priklauso nuo grandinėlių il­
gio. Tokia smulkių molekulių jungimosi į stambias reak­
cija vadinama polimerizacija, o šios reakcijos produk­ J. KLITOČENKA
tas — polimeru. Dešimčių tūkstančių etileno molekulių UTSR Vyr. geologinės valdybos vyr. geologo
junginys vienoje didelėje polimero molekulėje duoda pavaduotojas
naują stiprią ir elastingą medžiagą, kuri plačiai žinoma
polietileno vardu.
Toks pat ir dujinio naftos angliavandenilio su tri­
mis anglies atomais — propano — kelias į dar įdomes­ 1951 m. Tamanės įlan­ pagaliau pradėjo tyrinėti
nę polimerinę stiprią elastingą medžiagą — polipropi­ kos rytinėje pakrantėje, centrinį lygumų rajoną.
leną. netoli Senajos stoties, kuri Okfiabrskojės ir Vakarų
Jei atskelsime vandenilio atomus nuo butano, gau­ yra pusiasalyje, skiriančia­ Oktiabrskojės gręžiniuose
sim butadieną, arba divinilą. Polimerinant divinilą, me Juodąją nuo Azovo ištryško šviesios naftos
gaunamas sintetinis naftos kaučiukas. jūros, buvo atkasti moliniai fontanai. 90 proc. sudarė
Vienas paprasčiausių ciklinių naftos angliavandeni­ indai — amforos. Archeo­ itin svarbūs benzinas, lig-
lių — cikloheksanas. Jo molekulė susideda iš šešių ang­ logai nustatė, kad jos pa­ roinas, žibalas, tepalai. Ši­
lies atomų, kurie sudaro uždarą žiedą. Nuo ciklohek- gamintos V i amžiuje. Am- taip atsirado naujas per­
sano molekulės atskėlus keletą vandenilio atomų, gau­ forose aptikta naftos spektyvus Pietų Ukrainos
namas naujas angliavandenilis — benzolas. Iš jo ga­ nuosėdų. Benzinas bei ži­ naftos ir dujų rajonas.
minama daugelis chemijos produktų: sintetinės plauna­ balas buvo išgaravę. Tie Geologai priskiria prie jo
mosios priemonės, plastmasės, vaistinės medžiagos, da­ duomenys patvirtina, kad ir Nikolajevo, Chersono,
žai ir kt. dar senovėje Kerčėje, Odesos, Zaporožės sritis.
Nuo cikloheksano eina kelias — per azoto ir de­ Kryme, buvo randama naf­ Tačiau visų turtingiausias
guonies atomų prijungimą — į naują medžiagą — ta ir amforomis gabena­ Ukrainos žemės turtų ra­
kaprolakfamą. Daugybės kaprolaktamo molekulių deri­ ma į Tamanę. jonas yra jos rytai. Pra­
nys vienoje didelėje molekulėje sudaro visiems žinomą Pastaraisiais dešimtme­ dedant Donecu, per Char­
kaproną, vieną svarbiausių sintetinio pluošto rūšių. čiais Ukrainos geologai kovą, Poltavą, Černygovą,
Tai tik keletas naujų medžiagų kūrimo iš naftos pa­ susidomėjo Krymu ir įvai­ beveik iki pat Kijevo tę­
vyzdžių. Akad. N. Semionovo pavyzdžiu, naftą gali­ riose jo vietose ieškojo siasi daug žadančios sri­
me pavadinti neišsenkamu sandėliu tų „plytelių", iš šio vertingo produkto. Bu­ tys. Dar pirmaisiais tarybų
kurių archifektas-chemikas stato nuostabų naujų medžia­ vo aptikta keletas naftin­ valdžios metais buvo spė­
gų molekulių „pastatą", tame tarpe ir molekulių-milži- gų vietovių, tačiau nė vie­ jama, kad Donbaso vaka­
nų, kurios sudaro naujas sintetines medžiagas. O iš jų na iš jų neturėjo pramoni­ riniuose rajonuose turi
jau gaminama tai, kas reikalinga buičiai, visoms pra­ nės reikšmės. Tada geolo­ būti naftos. Tačiau kol ji
monės šakoms, transportui, statybai, žemės ūkiui. gai persikėlė į kitas vie­ buvo čia atrasta, praėjo
tas: į vakarų Krymą, į ilgi dešimtmečiai. Ir štai
Tarchankuto pusiasalį, ir 1949 m. prie Šebelino bu-
NAFTOS IR DUJŲ RESPUBLIKA

Dar neseniai Tarybų Ukraina buvo vadinama ang­

lies ir metalo, grūdų ir cukrinių runkelių respublika.
Dabar ji darosi naftos ir dujų respublika. Pastaraisiais
metais čia atrasti dideli telkiniai. Tai tarybinio mokslo
laimėjimas. Jau dabar Ukrainoje naftos ir gamtinių du­
jų išgaunama daugiau, kaip seniausiame mūsų šalies
naftos rajone — Azerbaidžane.
Ukrainoje galinga chemijos pramonė. Salyje ji už­
ima pirmaujančią vietą pagal plataus kokso chemijos
produktų asortimento išleidimą ir pagal perdirbimą to­
kių mineralinės žaliavos rūšių, kaip valgomoji druska,
siera, kalkės, kalio ir magnio druskos. Nepaliaujamai
auga ir mineralinių trąšų, ypač amoniako ir jo druskų,
gamyba, taip pat automobilių padangų, plastmasių ir
sintetinio pluošto bei jam žaliavos — kaprolaktamo
gamyba. Labai įvairi ir vertinga yra Ukrainos chemijos
pramonės produkcija.
Ateityje mūsų respublikos chemijos pramonės lygi­
namasis svoris Tarybų Sąjungoje dar labiau išaugs. Jei­
gu iki šiol Ukrainos chemijos pramonės žaliava iš es­
mės buvo kietos iškasenos (anglis, mineralinės drus­
kos], tai 1964— 1970 m., vystant didžiąją chemiją, ypa­
tingas vaidmuo atiteks naftai ir dujoms. Bus pastatyta
dideli nauji chemijos kombinatai, perdirbą naftą, naf-
tos ir gamtines dujas. Įvairių sintetinio kaučiuko rūšių,
polietileno, polipropileno, polichlorvinilo — vertingiau­
sių ir reikalingiausių naftos chemijos medžiagų — ga­
myba labai išsiplės.
Dabar mokslininkams, inžinieriams, projektuotojams
iškilęs uždavinys — sukurti ekonomiškiausius naftos ir
dujų panaudojimo variantus.
Šie darbai atliekami, bendradarbiaujant visoms bro­
liškosioms respublikoms. Paimkime kad ir naftos chemi­
ją. Dideli laimėjimai šioje srityje yra Rusijos Federa­
cijos, Azerbaidžano, Ukrainos ir kitų respublikų naftos
chemikų bendrų tyrinėjimų išdava. Ypač didelę pa­
ramą nuolatos teikia Azerbaidžano naftininkai. Ir tai
labai svarbu. Juk pirmieji Tarybų Sąjungos naftos pra­
monės pagrindai padėti Baku, kur susiformavęs stam­
bus teorinės ir taikomosios naftos chemijos centras.
Savo ruožtu ir Ukrainos naftos chemijos darbuotojai
dalijasi patirtimi su Azerbaidžano naftos chemikais.
Jungtinio žurnalų „Elm ve chajat", „Mokslas ir gyveni­
mas" ir „Nauka i žitia" numerio, skirto naftos chemijos
vystymo problemoms, išleidimas turi didelę reikšmę,
toliau stiprinant mūsų broliškųjų tarybinių respublikų
naftos chemikų kūrybinius ryšius.

fi'tii1’,įtrinti!
vo aptiktas didžiausias
Tarybų Sąjungoje gamti­
nių dujų telkinys. O kiek
vėliau — daugiau kaip
20 naujų naftos ir dujų
telkinių.
Šiuose rajonuose naftos
itin daug. Dažniausiai ji
guli 4— 7 klodais, o atski­
rose vietose net 10— 15.
Todėl nafta trykšta nepa­
prastai smarkiai. Per parą
iš vieno gręžinio gaunama
po 150—200 t naftos ir
2— 3 mln. m3 dujų. Paly­
ginimui galima pasakyti,
kad JAV iš gręžinio per
parą gaunama 1,5—2,5 t.
O Ukrainoje yra ir tokių
gręžinių, kurie duoda
300— 350 t naftos ir dau­
giau kaip 5 mln. m3 dujų
per parą. Tai prilygsta iš­
tisos anglies šachtos pajė­
gumui. Naftos bokštai žy­
giuoja vis artyn prie Don-
baso. Taigi, Rytinė Ukrai­
na dabar virsta itin naftin­
gų žemių zona.
Seniausios žinios apie
vakarinės Ukrainos naftą
siekia X V II a. Erazmo Siks­
to 1617 m. kelionės užra­
šuose minimas naftos kasi­
mas prie Drogobyčiaus.
Tada ji buvo vartojama
apšvietimui, tepalams ir
vaistams. Kai 1853 m. Lvo­
vo farmacininkas I. Luko­
ševičius išrado žibalinę
lempą, staiga atsirado ži­
balo paklausa. Prasidėjo
pramoninė naftos gavyba.
Tarybų valdžios metais
čia ypač išsivystė naftos ir
dujų paieškos. Šių rajonų
ypatybė ta, jog nafta ir
dujos randami žymiai gi­
lesniuose kloduose, negu
kitur. Jei anksčiau nafta
būdavo aptinkama paleo­
geno ir neogeno sluoks­
niuose (5— 7 mln. m.), taip
pat šiek tiek — 250 mln.
m. kloduose, tai šiuo metu
jos rasta žymiai senesniuo-
siuose, paleozojaus (1 mlrd.
m.), kloduose. O tai atve­
ria dideles perspektyvas
geologams.
Vakarų Ukraina garsi
savo dujų telkiniais. Visa
eilė tokių telkinių įgalino
sukurti pajėgią dujų pra­
monę. Dujotiekiais ukrai-
nietiškos dujos teka ne tik
į Ukrainos miestus ir kol­
ūkius, bet ir į Maskvą, Le­
ningradą bei kitas Rusijos
Federacijos vietas, į Balta­
rusiją, netgi į Lenkiją.
Ukrainos dujos pasiekia
taip pat broliškąją Lietu­
vos respubliką, maitina jos
pramonės įmones ir buiti­
nius įrenginius.
Šiuo metu trečdalį Ta­
rybų Sąjungos gamtinių
dujų tiekia Ukraina.
Ieškant naujų telkinių ir
kuriant naftos pramonę,
ukrainiečiams didžiulę pa­
galbą suteikė Azerbaidža­
no naftininkai, turį ilgametį
patyrimą. Jų draugiška ran­
ka padėjo išspręsti nema­
ža sudėtingų uždavinių.

Ir turbogrąžtai, ir elektrogrąžtai dirba įvairiose

sąlygose. Jų variklius nuolat veikia vibraciniai ir kiti

Semes gelm es
< 7
V. SKLIARAS
Chemijos mokslų kandidatas,
Ukrainos naftos ir naftos chemijos mokslinio tyrimo ir
projektavimo instituto direktorius
Gręžimo bokštas naftos gavimvietėse tapo tradiciniu.
Atrodo, kad jis nesikeičia. Tačiau iš tikrųjų konstruk­
toriai jį nuolat tobulina.
Visame pasaulyje gerai žinomas turbogrąžtas, kurį
sukūrė tarybiniai mokslininkai ir inžinieriai. Juo galima
greit išgręžti dviejų kilometrų gylio gręžinį. Tai geras
įrengimas. Tačiau jis turi ir trūkumų. Kuo giliau leidžiasi
į gręžinį turbina, tuo sunkiau jai pasiekti reikiamą grei­
tį. Ją varo vanduo, kurį paduoda siurblys. Dideliame
gylyje vandens stulpas pasidaro didelis ir sunkus, su
juo sunku susidoroti siurbliui. Kuo gilesnis gręžinys,
tuo mažesnis turbinos galingumas. O naftos daugiausia
yra giliau. Ką tokiu atveju daryti, kaip pasiekti pože­
minius turtus!
Gręžimo įrengimų galingumą galima padidinti, su­
kūrus patobulintas turbogrąžtų konstrukcijas. Yra čia
ir antras kelias — tai iš principo nauji varikliai. Prie
jų priklauso, pavyzdžiui, elektrogrąžtas. Jis taip pat
buvo sukurtas mūsų šalyje. Pats įrengimo pavadinimas
sako, kad jį varo elektros srovė. Ją galima tiekti bet
kur. Vadinasi, elektrogrąžtai bus vienodai galingi bet
kokiame gylyje. Tačiau taip tik atrodo, o tikrumoje
ir su jais esama nemaža techninių sunkumų.
krūviai. Todėl jie neilgai dirba. Inžinieriai apskaičiavo,
kad turbogrąžtas be remonto vidutiniškai dirba tik nuo
50 iki 150 vai. Tuo tarpu elektrogrąžto darbo laikas
dar trumpesnis. Dėl to gręžimo darbus reikia dažnai
nutraukti.
Kokie variklių mazgai pirmiausia išeina iš rikiuotės!
Pasirodo, vadinamieji ašiniai ir radialiniai guoliai.
Mūsų instituto laboratorija, kuriai vadovauja tech­
nikos mokslų kandidatas A. Kolčenko, kartu su Visa­
sąjunginio gręžimo technikos mokslinio tyrimo instituto
darbuotojais jau eilę metų tobulina guolius. Tarp kitko,
šį sudėtingą mazgą galima pavadinti guoliais tik sąly­
ginai — jį sudaro 2— 3 dešimtys guolių. Jame tarp meta­
linių detalių yra ir guminių.
Kaip buvo patobulinta minėtojo mazgo konstrukcija!
Norėdamas geriau išaiškinti šį klausimą, paminėsiu
tokį pavyzdį. Yra žinoma, kad paprasta automobilio pa­
danga susideda iš dviejų pagrindinių dalių — protek­
toriaus ir kordo. Viršutinė padangos dalis — protekto­
rius — greit susidėvi, o kordas — pagrindas — tarnau­
ja ilgiau. Anksčiau abi šios dalys buvo sutvirtinamos
neatskiriamai. Susidėvėjus protektoriui, padangą tek­
davo išmesti. Vėliau mokslininkai pasiūlė abi minėtą­
sias padangos dalis sutvirtinti taip, kad susidėvėjusį
protektorių būtų galima pakeisti nauju.
Panašiai daroma ir su ašiniais guoliais. Anksčiau
guminiai elementai su metaliniais buvo sutvirtinami
taip, kad, susidėvėjus gumai, guolis išeidavo iš rikiuo­
tės. Laboratorijos darbuotojai pasiūlė naują mazgo
konstrukciją. Dabar susidėvėjusias gumines detales
greit galima pakeisti naujomis.
įtaisius turbogrąžte šitokį guolį, bus sutaupyta vals­
tybei per metus apie 400 tūkst. rublių.

f u f t im t it ie i
 Kijeve sutelkta daug
kultūros ir mokslo įstaigų,
įvairių mokyklų, bibliote­
kų, klubų, muziejų.
Šiandien Kijevas įspū­
dingas savo gražiu centru
Kreščiatiku, plačiomis
asfaltuotomis gatvėmis, iš­
tisais naujų pastatų kvarta­
lais. Tačiau dar visai ne­
seniai jų vietoje riogsojo
griuvėsių krūvos. Hitleri­
niai fašistai sunaikino be­
veik pusę iš 4 mln. 329
tūkstančių m2 gyvenamojo
ploto, neskaitant kitokių
sugriovimų ir sugadinimų.
Partijos ir vyriausybės pa­
stangomis per palyginti
trumpą laiką buvo ne tik
atstatyti sunaikintieji pa­
statai, bet sukurtas beveik
dvigubai didesnis gyve­
namasis plotas; dabar ki-
jeviečiai turi jo 8 mln. m2.
Centrinė gatvė Kreščlatikas
Tik per septynmetį jie
gaus dar 5 mln. 200 tūkst.
m2. O juk vien tai sudaro
didesnį gyvenamąjį
plotą, negu Kijevas turėjo
prieš karą, negu buvo
pastatyta per kelis šimt­
mečius.

KIS EVAS Ne tik statybos tempai

Ukrainos sostinė — vie­
nas gražesniųjų TSRS
miestų. Čia harmoningai
derinasi žilos senovės
ansambliai su vėlesnės
statybos kvartalais ir šių
dienų pastatais. Didelė da­
lis gatvių ir bulvarų sken­
di žalumynuose; apželdin­
tos aikštės ir senų medžių
parkai jungia miesto cent­
rų su jo pakraščiais ir su
plačiu pilnavandeniu Dnep-
ru. Ypač malonų vaizdą
teikia statūs upės šlaitai,
kuriuos darbščios kijevie­
čių rankos pavertė ištisiniu
žaliuoju masyvu, poilsio
zona.
Pagrindinė Kijevo dalis
yra aukštame dešiniajame
Dnepro krante. Kaip tik
čia, ant gausių kalvų, kū­
rėsi senovės Rusios cent­
ras. Stiprios tvirtovės sie­
nos ne kartą atmušė įvai­
B. PRIJMAKAS
Miesto vyr. architektas
rių užkariautojų ordas.
Apie tų laikų kovas ir
šiandien liudija daug isto­
rinių paminklų; XI a. So­
fijos soboras, kuriame te­
bestovi Jaroslavo Išmintin­
gojo marmurinis sarkofa­
gas, o sienos išpuoštos
nuostabiomis freskomis;
Pečioros Lavra, kuri sie­
jasi su rusų tautos kultūros
užuomazgomis; Aukso
Vartai, pro kuriuos tarp
kitko į Kijevą įžygiavo
ukrainiečių tautos didvy­
ris Bogdanas Chmelnickis;
tarp šių Vartų liekanų ir
Sofijos muziejaus stovi
įspūdingas paminklas ir
pačiam etmonui. Kijeve
palaidotas Maskvos įkū­
rėjas Jurijus Dolgorukis.
Pakrantės parko zonoje
yra Askoldo kapas, kuria­
me pagal padavimus pa­
laidotas šis IX a. Kijevo
kunigaikštis. Panašių žilos
praeities liudininkų šiame
mieste daug. Ne mažiau
vietų primena ukrainiečių
ir rusų liaudies revoliuci­
nes kovas, žymių kultūros
ir visuomeninių veikėjų
gyvenimą Kijeve, Didžiojo
Tėvynės karo didvyrius,
paaukojusius savo gyvybę
kovoje už Tarybų šalies
laisvę. Pavyzdžiui, netoli
Ukrainos TSR Aukščiausio­
sios Tarybos Prezidiumo
rūmų, gražiame parke,
stovi paminklas generolui
N. Vatutinui. Ekskursijos ir
miesto svečiai lanko šią
brangią ukrainiečiams vie­
tą. A. Vatutinas kartu su
tuometiniu Karinės Tary­
bos nariu N. Chruščiovu
vadovavo kariuomenei, ku­
ri išvadavo Kijevą ir kitus
Ukrainos rajonus nuo hit­
lerininkų.
pagreitėjo — pasikeitė
visas jos pobūdis. Miesto
išplanavimas ir tolimesnis
užstatymas vyksta, atsižvel­
giant į liaudies poreikius
ir siekiant pagerinti kiek­
vieno žmogaus gyvenimo
sąlygas. Per pastaruosius
metus, po TSKP XX ir
XXII suvažiavimų, įvyko
esminių pakitimų ir staty­
boje. Dar ne taip seniai
architektams ir statytojams
rūpėjo ne tiek butų pato­
gumas, kiek išviršinė puo­
šyba. Kaip tik tuo laiku
išaugo eilė gatvių, panašių
į siaurus koridorius, su
susispraudusiais namais, su
neskoningais, perkrautais
fasadais, su bokštais bokš­
teliais, kolonomis ir pana­
šiais „grožio" priedais,
kurie pareikalavo nemaža
papildomų lėšų.
Dabar architektai siekia
sukurti namus, kurie teik­
tų jo gyventojams daugiau
šviesos, patogumų ir būtų
apsupti žalumynais. TSKP
Programa įpareigojo staty­
tojus pasirūpinti, kad atei­
tyje kiekviena tarybinė
šeima gautų atitinkamą at­
skirą butą. Vykdant šiuos
uždavinius, kijeviečiams iki
1970 m. bus pastatyta

4
15 mln. m2 gyvenamojo
ploto, o ateityje — dar
21 mln. Kiekvienam miesto
gyventojui teks ne mažiau
15 m2.
Kuriant naujuosius gy­
venamųjų namų rajonus,
siekiama priartinti butus
prie upės ir apsupti išti­
siniais žaliaisiais masyvais.
Dar viena naujovė nu­
matyta gyvenamųjų namų
statybose. Miestas augs
ne tik į plotį, bet ir į
aukštį. Pastaruoju metu
architektai įsitikino, kad
dideliuose miestuose tiks­
linga greta penkiaaukščių
namų statyti 9, 14 ir 16
aukštų pastatus, kurie pa­
gyvins bendrų miesto
vaizdų, sumažins vienodų
namų monotoniškumų ir
nereikalaus papildomai
nutiesti įvairių komunika­
cijų, kas ypač svarbu, tel­
kiant statybas upės šlai­
tuose ir krantuose.
16 aukštų namo maketas
Namai eilėje rajonų ne­
bebus rikiuojami į nuobo­
džius kvadratus, o laisvai,
pagal reljefų ir tikslingu­
mų išsidėstys įvairiomis
kryptimis. Tai irgi padės
nugalėti pastaruoju laiku
įsigalintį šablonų, statant
naujų namų kvartalus.
Kijevas yra šviesus, sau­
lėtas miestas. Atitinkamai
reikia orientuotis į staty­
binių medžiagų spalvas, į
linksmesnius derinius. Pa­
statų fasadams bus plačiau
panaudota keramika, majo-
lika ir pan. Ta prasme ga­
na vykusiai yra parinktos
Taraso Ševčenkos bulvaro
pastatų fasadų spalvos.
Dabar architektams yra
iškilęs uždavinys sukurti
greito judėjimo gatves.
Sankryžose statomos esta­
kados ir požeminiai pra­
ėjimai pėstiesiems. Tuo
pat metu tiesiami du
magistralių žiedai, kurie
tarytum gigantiški ratai
apglėbs miestų. Vienas
padės sumažinti judėjimų
centrinėse gatvėse ir su­
jungs atskirus miesto ra­
jonus, o antras, laukujas,
skiriamas pro miestų pra­
važiuojančiam transportui.
Iš įvairių rajonų, kuriuo­
se vyksta naujos statybos,
galima išskirti du. Prie
miesto, ties Brovaro plen­
tu, statomas didelis ekspe­
rimentinis masyvas. Namai
suskirstyti į atskiras „ap­
tarnavimo grupes", kuriose
gyvens po 3000 žmonių.
Tokia grupė turės buitinio
aptarnavimo kombinatų.
Keletas grupių sudarys
mikrorajonų, kurio centre
bus parkas, mokykla, bib­
lioteka ir kitos kultūrinės
įstaigos. Prie namų vin-
giuosis privažiavimo keliai
taksiams ir greitosios pa­
galbos mašinoms, o visas
transportas vyks gatvėmis,
kurias nuo gyvenamųjų na­
mų skirs žalumynų masy­
vai. Namai bus tarytum
salelės medžių jūroje.
Didelis rajonas auga už
upės, žemajame Dnepro
krante, prie Rusanovo užu­
tekio. Jis turės dar ir di­
delę sporto salę, du vieš­
bučius, keletu mokyklų,
vaikų darželius bei lopše­
lius, kinus, krautuves, res­
toranus ir t. t. Rusanovų
su miesto centru jungs
metro. Puošni kurortinio
tipo krantinė apjuos kvar­
talų nuo upės ir susies su
kitais rajonais. Rusanovo
masyvas — tik pradžia
didelio Kijevo naujamies­
čio, kuris per ateinančius
metus nusities kairiajame
Dnepro krante.
Nors Kijeve ir daug ža­
lumynų, — vienam gyven­
tojui jų tenka net 18 m2,—
tačiau genplane numatyta
juos padvigubinti.
„Visa, kų mes statom,
turi būti gerai padaryta,
gražu ir tuo pat metu eko­
nomiška", sako draugas
N. Chruščiovas. Kijeviečiai
nepagailės jėgų, garbingai
vykdydami partijos iškeltus
uždavinius.
5

Nafta — abejingas, tamsiai rudas,
beveik juodas skystis. Kai kada jis
būna rausvo ar žalsvo atspalvio, o
kai kada ir bespalvis. Tai įvairių
skystų medžiagų mišinys, kuriame
yra ištirpusios dervos bei dujos.
Nafta lengvesnė už vandenį ir
plaukia jo paviršiuje. Naftos dujos
labai lengvos, bespalvės, atsiduoda
benzinu. Jos greitai užsidega.
Nafta nelaidi elektrai, todėl iš jos
produkto parafino gaminami izolia­
toriai.
10 t naftos duoda tiek kalorijų,
kiek 34 t malkų, arba 31 t rudosios
anglies, arba 13 t antracito. Todėl
nafta — vertinga energetinė žalia­
va.
Cheminiu atžvilgiu nafta ir dujos
yra mišinys angliavandenilių —
anglies ir vandenilio junginių.
Naftoje yra 84— 88 proc. anglies ir
apie 14 proc. vandenilio. Be to, jo­
je yra sieros, azoto ir deguonies.
KAIP SUSIDARĖ NAFTA IR DUJOS
Pirmasis teisingai nuspėjo naftos
kilmę genialusis rusų mokslininkas
M. Lomonosovas. Jo manymu, naf­
ta susidarė giliai žemėse, irstant
įvairių organizmų liekanoms.
Vėliau organinė naftos kilmės teo­
rija plačiai paplito. Nemaža prisidė­
jo prie šios teorijos išvystymo akad.
I. Gubkinas.
. . .Prie jūrų krantų, įlankose ir la­
gūnose gyvena daugybė jūrų gyvū­
nų bei augalų. Jie masiškai miršta ir
6
leidžiasi ant dugno. Taip susidaro
pūvančio dumblo, turtingo organinių
medžiagų, sluoksnis — sapropelis.
Ilgainiui jį padengia smėlis, molis,
klintys ar kitos padermės. Joms sle­
giant, sapropelis susispaudžia, pra­
deda netekti vandens ir virsta sa-
propelitu. O jame, neprieinant orui,
iš mirusių gyvūnų bei augalų orga­
ninės medžiagos susidaro nafta ir
dujos.
Viršutiniams sluoksniams tas pa­
dermes vis labiau slegiant, iš jų iš-
sispaudžia naftos lašeliai bei dujų
burbuliukai ir patenka į tas pader­
mes, kurios slegiamos nesikeičia, pa­
vyzdžiui, klintys, smėlis. Tarp smė­
lio grūdelių yra tuštumos, kurias už­
pildo nafta ir dujos.
Yra ir kitos naftos kilmės teorijos.
KAI NAFTA ĮKAITINAM A
Naftos angliavandeniliai labai
nevienodi. Skirtingos ir jų savybės.
Jie būna kieti, skysti, dujiniai. Kuo
jie lengvesni, tuo greičiau išgaruo­
ja kaitinant. Tuo grindžiamas naftos
varymas. Kaitinant naftą nuo 30 iki
150° C, pirmiausia užverda benzinas.
Jo garus iš bendro katilo galima
vamzdeliu nuvesti į šaldytuvą. At­
šalę jie kondensuojasi ir virsta skys­
čiu. Tai benzinas.
Esant 150— 200°C temperatūrai, iš
mišinio išsiskiria ligroino garai, ku­
rie panašiu būdu paverčiami skys­
čiu — ligroinu. Esant 200— 30 0 X iš­
siskiria žibalas, o daugiau kaip
300’C — soliarinė alyva. Tai perei­
namoji medžiaga tarp žibalo ir fe-
palų.
Pirmoji naftos valymo gamykla
Rusijoje pastatyta 1745 m. Joje gau­
tas žibalas, sumaišytas su augaliniu
aliejum, būdavo vartojamas cerkvių
bei vienuolynų lampadose.
1823 m. baudžiauninkai broliai Du-
bininai Siaurės Kaukaze pastatė naf­
tos valymo įrenginį. Tai buvo deng­
tas katilas, iš kurio varinis vamzdis
ėjo per statinę su vandeniu. Iš
vamzdžio tekėjo žibalas.
Vėliau įžymusis chemikas D. Men­
delejevas sukonstravo įrenginį su
daugeliu katilų-cisternų. Dar vėliau
jį pakeitė eilė didelių krosnių su
vamzdžiais viduje, kuriais greitai te­
kėjo nafta, kaitinama iki reikiamos
temperatūros.
Valant naftą, iš jos išsiskirdavo vi­
sos lengvosios dalys ir pasilikdavo
tiktai tirštas juodas skystis — mazu­
tas. Jis būdavo naudojamas kurui.
Dabar surastas būdas sunkiuosius ma­
zuto angliavandenilius paversti
lengvaisiais. Taip iš mazuto gauna­
mas benzinas ir žibalas. Toks naf­
tos perdirbimo būdas vadinasi kre­
kingu. Pirmą kartą jį pritaikė 1879 m.
rusų inžinierius M. Ragozinas, o vė­
liau patobulino inž. V. Šuchovas.
KALBA SKAIČIAI
Nafta ir ypač dujos — patogiau­
sias kuras. Jos dega be suodžių ir
dūmų, neužteršią atmosferos ir yra
pigios. Šimtai elektrinių ir pramo­
nės įmonių artimiausiais metais pa­
naudos dujas kaip kurą. Be to, naf­
ta ir dujos — vertinga žaliava įvai­
rių naftos produktų bei sintetinių
medžiagų gamybai.
Per šį septynmetį mūsų šalies
kuro balanse nafta bei dujos išaugs
nuo 31 iki 51 proc., luo tarpu kai
anglies dalis jame nuo 60 proc. su­
mažės iki 43 proc.
Septynmečio pabaigoje TSRS bus
gaunama 230— 240 mln. tonų naftos.
Tai visiškai patenkins mūsų liaudies
ūkio poreikius.
Neseniai buvo nuleistas į vandenį
mūsų šalyje didžiausias tankeris —
apie 203 m ilgio, 27 tūkst. tonų tal­
pos. 1965 m. gautai naftai pervež­
ti reikėtų 9000 tokių milžinų. Suri­
kiavus tuos laivus į dvi eiles, jų vir­
tinė nusitęstų 1800 km — per visą
Kaspijos jūros ilgį.
1965 m. TSRS bus gauta bei pa­
gaminta 150 milijardų kub. metrų
dujų — 45 kartus daugiau, negu
1940 m. Tokiam kiekiui dujų sutal­
pinti reiktų milžiniško baliono: jei­
gu jo dugnas būtų 1 m2, tai il­
gis — 150 mln. km, vadinasi, nuo
Žemės iki Saulės. Tokiam dujų kie­
kiui pakeisti reiktų 200 mln. tonų
anglies.
 f' io k if ū l

S įf f f lu o ja ijiū ią

I. KULIJEVAS
Lenininės premijos laureatas, technikos mokslų daktaras,
profesorius
Jei kada būsite Baku, būtinai aplankykite netoliese
esantį jūros naftos verslovės miestų Neftianyje
Kamni.
Pirmieji plačios apimties darbai naftai iš jūros gel­
mių išgauti pradėti 1909 m., kai tyrinėjant turtingą Bi-
bicibato naftos telkinį, paaiškėjo, kad jo didžioji dalis
yra po jūros dugnu. Buvo nutarta užtakį užpilti. Dar­
bai vyko lėtai, ir 1914 m., prasidėjus karui, nutrūko,
įkūrus Tarybų valdžią Azerbaidžane, M. Kirovo ini­
ciatyva jie vėl buvo atnaujinti ir sparčiai vykdomi.
Milžiniškas darbas buvo baigtas 1927 m. Ir atkariau­
toje iš jūros vietoje sukurta pirmoji Tarybų Są­
jungos naftos pramonė — lljičiausUžtekis. Tai viena
didžiųjų naftos gavybos įmonių Azerbaidžane.
Pagrindinę tolesnių geologinių darbų dalį sudarė
naftos paieškos atviroje jūroje. Bet jos visos neužpil­
si. Ir buvo pradėtos ant polių statyti dirbtinės sa­
lelės su gręžimo ir kitais naftos pramonės įrenginiais.
Pirmoji tokia salelė ant medinių polių pastatyta
1925 m. Kartu buvo pragręžtas pirmasis Sąjungoje jū­
ros gręžinys.
1935 m., pirmą kartą pasaulyje, buvo pastatyta sa­
lelė ant metalinių polių. Naujas „salų" Kaspijoje sta­
tybos etapas — sfambiablokinės jūrinių pamatų konst­
rukcijos. Jos ypač patogios, nes daugelis darbų atlie­
kama krante. Tai svarbu todėl, kad Kaspijos jūra ne­
rami — čia nuolat pučia stiprūs vėjai, kurie apsunkina
statybos darbus.
Paruošti blokai ir kiti įrengimai gabenami į jūrą
specialiais dideliais kraniniais laivais, iš kurių blokai
montuojami. Šitokiu būdu 30 m gylyje jau pastatyta ke­
ti šimtai salelių. Dabar baigiama statyti plieninė sala
40 m gylyje. Bendras šio įrenginio aukštis su gręžimo
bokštu — 90 metrų. Šie įrenginiai dirba, dažnai siau­
čiant 10— 12 m aukščio bangoms, pučiant 40 m/s stip­
rumo vėjui. Bet ir šis gylis dar ne riba.
tai ant lanksčių atramų. Estakados magistrale važiuoja
autotransportas, ji jungia gamybines aikšteles. Magistra­
lės šonuose — vienapusiai ar dvipusiai šaligatviai
pėstiesiems. Išilgai estakados nutiesiami įvairios paskir­
ties vamzdynai, elektros, telefono linijos ir kt. Tam
tikrais tarpais šalia estakados įrengiamos įvairios pa­
skirties aikštelės. Jose — gamybinės aikštelės — grę­
žinių krūmai, naftos surinkimo punktai, naftos rezervua­
rai, vandens valymo įrengimai, siurblinės ir kiti ga­
mybiniai jūros naftos pramonės objektai.
Pritaikius estakadinį metodą, per palyginti trumpą
laiką, sudėtingomis hidrometeorologinėmis Kaspijos
sąlygomis, naftininkai pastatė daugiau kaip 200 km
estakadinių įrenginių 30 m gylyje ir sukūrė tokias
stambias naftos versloves, kaip Neftianyje Kamni, Giur-
gany more, Artem more ir Pesčianyj more. Estakadinė
statyba pradėta rytiniame Kaspijos krante — Turkmėni­
jos TSR. Estakadinė naftos pramonė yra ir Dagesta­
no ATSR.
Didžiausia jūrinės naftos verslovė yra Neftianyje
Kamni. 1961 m. ji buvo pavadinta TSKP XXII suvažia­
vimo vardo naftos pramonės valdyba. Čia per 15 me­
tų pastatyta daugiau kaip 150 km estakadinių įrengi­
nių, kuriuose žiemą ir vasarą, dieną ir naktį dirba naf­
tininkai. Ant polių čia pastatytos dvi miesto tipo gy­
venvietės, jūros naftininkų kultūros rūmai ir kitos kul-
tūrinės-buitinės įstaigos.
Azerbaidžano naftininkai, atsiliepdami į TSKP CK
gruodžio Plenumo raginimus, ir ateityje įsisavins vis nau­
jus turtingus jūros naftos telkinius ir mūsų šaliai duos
dar daugiau geros kokybės Azerbaidžano naftos.

liui ruošiama konstrukcija

Jau dabar
plieno salą ruošiamasi statyti 60 m gylyje, šiam gy­
galės būti pritaikyta ir
uam&dynm
100 m gylyje.
Salos paprastai statomos žvalgybiniams gręžiniams Kaspijos jūros plotuose Carinėje Rusijoje iki
gręžti. Kai kada jos įrengiamos ir eksploataciniams grę­ įrengta šimtai kilometrų 1917 m. buvo nutiesta tik
žiniams. Kartais iš vienos aikštelės pragręžiama dvide­ plieninių estakadų, parkai 1200 km magistralinių naf­
šimt ir net daugiau gręžinių. Vienas arba du gręži­ prekinių rezervuarų ir kitų totiekių. Šiuo metu jų
niai gręžiami vertikaliai, o kiti — nuožulniai. Tokia įrengimų, pastatytas le­ yra mūsų šalyje daugiau
gręžimo technika jūroje sutaupo daug lėšų, nes ma­ gendaries jūros naftininkų kaip 50 fūkst. km.
žiau reikia brangiai atsieinančių gręžimo aikštelių. miestas ant plieninių po­ Geologai apskaičiavo,
Nuožulnusis gręžimas tapo pagrindiniu jūros naftos tel­ lių — Neftianyje Kamni. kad „mėlynojo kuro" at­
kinių išgavimo metodu. Iš nutolusių jūroje naftos sargos mūsų šalyje siekia
Salose išgaunamai naftai transportuoti reikia jūros gavimviečių šį vertingą dešimtis trilijonų kubinių
dugnu nutiesti vamzdžius, o tai labai sunki operacija. produktą į sausumą galima metrų. Dujų Tarybų Sąjun­
Atradus didelius naftos telkinius atviroje jūroje, transportuoti specialiais goje yra dvigubai daugiau,
reikėjo sukurti tokius naftos pramonės hidrotechninius laivais arba povandeni­ negu JAV, ir jos sudaro
įrenginius, kuriuos būtų galima statyti bet kokiomis jū­ niais vamzdynais — nafto­ trečdalį pasaulinių resur­
ros sąlygomis. Taip pat reikėjo kompleksiškai išspręsti tiekiais. Tuo tarpu pigus sų. Galingi dujotiekiai jas
eilę klausimų, susijusių su gręžimu, naftos išgavimu, „mėlynasis kuras" — dujos pristato į daugelį pramo­
laikymu ir transportavimu. Tarybiniai inžinieriai sukū­ yra tiekiamos vien dujotie­ ninių rajonų bei miestų.
rė jūrines estakadas — tai lengvesnės konstrukcijos til­ kiais. Daug kur naftos ir dujų
 arterijos kerta upes, eže­
rus, vandens saugyklas, net
jūras. Ypač sudėtinga yra
tiesti vamzdynus atviroje
jūroje, kur dažnai keičiasi
bangavimas, susidaro įvai­
rios srovės, veikia įrengi­
mus vanduo ir kt. Tokie
vamzdynai pasaulinėje
praktikoje pradėti tiesti vi­
siškai neseniai — maž­
daug prieš 10— 15 metų.
Dabar vien Azerbaidžano
naftininkai kasmet jūros
dugne pakloja dešimtis
kilometrų vamzdynų.
Kokiu būdu klojami
dujotiekiai ir naftotiekiai
Kaspijos jūroje! Pirmiausia
kruopščiai ištiriama būsi-
moji trasa — išmatuojamas
jūros gylis, nustatomi van­
dens slėgimas, dugno rel­
jefas, srovių įtaka ir t. t.
Tik po nuodugnių tyrimų
išrenkamas geriausias tra­
sos variantas.
Vamzdynai tiesiami
dviem etapais. Pradžioje
atliekami paruošiamieji
darbai krante. Čia iš atski­
rų dalių suvirinami ilgi
vamzdžiai. Sandūrų stipru­
mas išbandomas hidrauli­
niu būdu. Specialiomis ma­
P o v a n d e n in io vam zd y n o t ie s i­
m o d a rb a i
N u o ir. G. G uselnzadės
šinomis šie milžiniški
vamzdžiai nuvalomi ir
padengiami antikorozine
izoliacija. Įdomu tai, kad
be izoliacinės dangos jū­
ros vamzdyną dar saugo
dvi vadinamosios katodi­
nės stotys, įrengtos magist­
ralinio vamzdyno galuose.
Atlikus minėtąsias ope­
racijas, prie vamzdžių pri­
tvirtinamas balastas — iš
špižiaus pagaminti specia­
lūs svoriai. Jie geriau lai­
ko vamzdžius jūros dugne.
Dabar belieka prie vamz­
džių dar pritvirtinti pon­
tonus, pagamintus iš tuš­
čiavidurių porinių statinių.
Pontonai tarp savęs sujun­
giami lynais. Taip paruošti
vamzdžiai specialiomis ma­
šinomis nuleidžiami į tran­
šėjas su vandeniu.
Ir štai ateina atsakin­
giausias vamzdyno tiesimo
darbų momentas — pa­
ruoštų vamzdžių vilkimas
vandeniu ir jų nuleidimas
ant jūros dugno. Pasta­
rieji darbai gali būti atlie­
kami tik esant ramiai jū­
rai. Šios operacijos neįma­
noma atlikti be radiotele-
foninio ryšio, specialios
signalizavimo sistemos
krante ir jūroje, greitų
katerių. Joje dalyvauja ir
malūnsparniai.
Pirmiausia iš tranšėjos į
jūrą yra išvelkamas pir­
masis kilometro ilgio
vamzdis. Krante įrengta­
me tiltelyje jo galas su­
jungiamas su kitu tokiu
pat vamzdžiu. Taip paruoš­
tas dviejų kilometrų ilgio
vamzdynas velkamas kate­
riu į trasą. Didžiulę gele­
žinę „gyvatę" padeda
vilkti taip pat mažesni ka-
teriukai — jie neduoda
jūros srovėms nunešti ją
į šalį. Vamzdžiui užėmus
reikiamą padėtį, jis pra­
dedamas skandinti. į jo vi­
dų nuo kranto paduodamas
vanduo, automatiškai gru­
pėmis nuimami pontonai,
ir milžiniškas vamzdis pa­
laipsniui grimzta į jūrą.
Netrukus į trasą atvel-
kami kiti kilometriniai
vamzdžiai. Prie nugrimz-
dusio vienu galu vamzdžio
specialiu laivu, turinčiu
įvairius kėlimo įrengimus
bei kitus mechanizmus, virš
vandens yra prijungia­
mas atgabentasis vamzdis.
Tokiu būdu paklojamas
jūros dugnu vamzdynas.
č fa d o M to jl n a fta
A. KARAJEVAS
Azerbaidžano TSR M A akademikas
Azerbaidžaniečių žodis „naftalan" reiškia „naftingą
vietą". Naftalanas — vietovė. Mažojo Kaukazo kalna­
gūbrio šiaurinių-rytinių šlaitų papėdėje. Jau šimtme­
čius čia išgaunama vienintelė pasaulyje nafta, turinti
gydomųjų savybių. Natfalano nafta nuo žilos senovės
naudojama daugelio Rytų šalių medicinoje ir veterina­
rijoje, žmogaus ir gyvulių odos susirgimams gydyti.
Antrojoje XIX a. pusėje periodinėje medicininėje
literatūroje ėmė rodytis straipsniai apie egzemos, maz-
gelinio niežulio, psoriazio, apdegimų ir kitokių odos
pakenkimų gydymą Naftalano nafta. Daugelis to meto
gydytojų naftalaninį tepalą rekomendavo ne tik kaip
gydomąją priemonę, bet ir kosmetikos tikslams, veido
odai suminkštinti ir raukšlėms išlyginti. 1900— 1902 m.
kai kuriuose Paryžiaus kosmetikos kabinetuose iš nafta-
laninio tepalo buvo gaminami įvairūs kremai, turėję
didelį pasisekimą.
Kodėl Naitalano nafta, o ne kuri nors kita, pasi­
žymi tokiomis geromis gydomosiomis savybėmis!
Nemaža mokslininkai padirbėjo, tyrinėdami Naftala­
no naftą. Dabar jau susikaupė daugiau kaip tūkstan­
tis (!) mokslinių darbų, skirtų įvairiems su Naftalano
naftos problema susijusiems klausimams.
Nustatyta, kad gydomoji Naftalano nafta savo sa­
vybėmis žymiai skiriasi nuo visų kitų pasaulio naftų,
išgaunamų pramonės tikslams. Ji išgaunama iš negilių
gręžinių — 200— 600 m, yra juoda kaip mazutas.
Per milijonus metų Žemės gelmėse esantys sapro­
peliai pamažu keičiasi. Iš pradžių jie virsta vadinamai­
siais oksiasfaltais, paskui metano nafta. Naftalanas —
vieno ankstyvųjų šio proceso etapų produktas. Tai jau­
niausia iš visų žinomų naftų, tai tarsi nafta-paauglys. Ji
geru milijonu metų jaunesnė už savo seseris. Štai dėl
to ji savo sudėtimi ir savybėmis taip smarkiai skiriasi
nuo įprastinių pramoninių naftų.
Kokios gi Naftalano naftos sudėties ypatybės! Joje
gausu fiziologiškai aktyvių medžiagų ir nėra lengvų ži­
balinių frakcijų, nėra metano angliavandenilių ir kitų
žalingai veikiančių medžiagų, kurių yra pramoninėje
naftoje. Naftalanas sudarytas iš savotiškų cheminių me­
džiagų, kurios savo sandara panašios į daugelį endo­
krininių preparatų, vitaminų.
CnOGDCDCDDDOOOODOODDODOCOOODCGOODDOOODOŪODDCOOaaoat
Tarybiniame Azerbaidža­ Jūros vamzdynams kelia­
ne jūroje pradėti tiesti mi ypatingi reikalavimai.
vamzdynai 1950 m. Dabar Jie turi būti labai stiprūs,
Apšerono pusiasalio pa­ privalo patikimai dirbti.
krančių rajonuose veikia Blogai suvirinus tik vieną
5,5 km ilgio naftotiekis vamzdžio sandūrą, šio de­
tarp Artemo salos ir Ap­ fekto remontas gali pa­
šerono, 3— 3,5 km ilgio reikalauti tiek pat lėšų,
dujotiekis tarp salos Pes- kiek viso vamzdyno tiesi­
čanyj ir žemyno, apie mas. Todėl jūros vamzdy­
18 km ilgio vamzdynai nams naudojamos geros
jungia salą Žiloj su Ap- medžiagos, izoliacinės
šeronu. Azerbaidžano naf­ dangos, taikomi naujausi
tininkai kasmet nutiesia suvirinimo būdai, pažan­
dešimtis kilometrų vamz- giausi klojimo metodai.
dynų.
ISKENDEROYAS ISKENDERIS ALI AGA OGLY
Technikos mokslų kandidatas

8
E j i m
•» € a ------
į i e j A i
 Naftalano naftoje yra fiziologiškai aktyvių medžiagų,
kurios palankiai veikia daugelio susirgimų atvejais. Joje
gausu dervų. Gautos grynos arba alyvinių frakcijų su­ S u n tg a tto m t f iln a *
dėtyje dervos yra geras vaistas, gydant skrandžio opas,
kepenų, endokrininių liaukų susirgimus, medžiagų apy­
kaitos sutrikimus ir pan. Jose yra augimą skatinančios
medžiagos, kuri pagreitina žaizdų gijimą, kai kurių
audinių augimą. R. ISMAILOVAS
Naftalano nafta ir įvairios jos frakcijos skatina me­ Azerbaidžano TSR Liaudies ūkio tarybos pirmininko
džiagų apykaitą, pagerina endokrininių liaukų ir kraują pavaduotojas, Aberbaidžano TSR MA akademikas
gaminančių organų funkciją, palankiai veikia plaukų dan­
gos augimą, likviduoja bendrą silpnumą ir pakelia
organizmo atsparumą ligoms.
Naftalano nafta ir iš jos pagaminti preparatai žy­ įvairiuose mūsų šalies Kokia jo paskirtis! Naf­
miai skatina žemės ūkio gyvulių svorio priaugimą ir rajonuose negirdėtais tem­ tos chemijos kombinate iš
padidina jų produktyvumą. pais statomi didžiuliai pigios vietinės žaliavos
Gydomasis Naftalano naftos efektas priklauso nuo chemijos kombinatai. Azer­ bus gaminama kone visa,
jos gebėjimo sunaikinti daugelio ligų sukėlėjus — baidžano gelmėse slypi ką galima pagaminti iš
mikrobus. Ji gerai saugo ir konservuoja gyvus audi­ turtingiausios naftos ir du­ naftos. Kasmet įvairios
nius, kurie, ir ilgai išlaikyti, prigyja. jų atsargos — chemijos pramonės šakos gaus šim­
Naftoje gyvena daugybė mikroorganizmų, vadina­ pramonės žaliava. Todėl tus tūkstančių tonų svar­
mųjų naftobakterijų. Aptinkami joje ir kai kurie ligas didžiulis dėmesys skiria­ bios cheminės produkcijos.
sukeliantieji mikrobai, bet jie būna arba negyvi, arba mas sukurti bazei, kuri ap­ Sumgaito milžinas pra­
bejėgiai. Ligas jie gali sukelti tik sudarius jiems ypa­ rūpintų greitai besivystan­ dėtas statyti 1960 m. Sta­
tingai palankias sąlygas. čią naftos chemijos pra­ tybininkų entuziazmo dėka
Naftalano naftoje yra ir mikrobų-antagonistų, kurie monę. Pastatytos ir jau jau baigtas pirmasis jo
išskiria specialias nuodingas medžiagas, kurios naikina veikia dvi didelės Kava- įrenginys — dujų paskirs­
kitus mikroorganizmus. Speciali naftobakterijų rūšis ardo dago ir Siazanio dujų- tymo frakcijomis. Jame su­
tuberkuliozės lazdelių apvalkalą. Naftalaninės procedū­ benzino gamyklos. Sukurti skirstoma žaliava toles­
ros nujautrina organizmą daugelio alerginių veiksnių tokie didžiosios chemijos niam apdirbimui.
atžvilgiu. milžinai, kaip Sumgaito 1964 m. turi būti galuti­
Naftalano nafta sėkmingai pritaikoma, gydant dau­ gamykla SK, Baku padan­ nai sutvarkyti ir perduoti
gelį odos, chirurginių, ginekologinių, akių ir kitų žmo­ gų ir Sumgaito superfos­ eksploatacijai dujų ir ben­
gaus ir gyvulių susirgimų. Ji panaudojama vonioms ir te­ fatų įmonės. Sumgaito zino paskirstymo, o
pimui, aplikacijų ir vietinių procedūrų pavidalu kuror­ gamykloje SK pirmą kartą 1965 m. — benzolo, etile­
tinėse ir nekurortinėse sąlygose.
Azerbaidžano Valstybinio medicinos instituto klini­ mūsų šalyje buvo pradėta no, izobutileno, glicerino
kose ir eilėje Azerbaidžano TSR Sveikatos apsaugos pramoniniu mastu gaminti gamybos kompleksai. Sta­
ministerijos mokslinio tyrimo institutų ir ligoninių Naf­ sintetinį etilo spiritą, kuris tybos darbai turi būti
talano nafta jau seniai taikoma vidaus ligoms gydyti. panaudojamas sintetinio baigti 1970 m.
Ji efektyviai veikia, gydant įvairių laipsnių nudegimus,
sumušimus, įvairias žaizdas, osteomielitą. kaučiuko gamyboje. Šitaip Kad geriau įsivaizduo­
Žymus Maskvos dermatologas G. Meščarskis laiko, sutaupyta daug grūdų ir tume šio kombinato staty­
kad Naftalano nafta yra puiki priemonė egzemoms gy­ buivių, iš kurių anksčiau bų dydį, užtenka pasakyti,
dyti. Ji minkština odą ir palyginti greitai likviduoja buvo gaminamas etilo spi­ kad Sumgaito naftos che­
odoje vykstančius patologinius procesus. Efektyviau­
siai Naftalano nafta veikia, gydant odos susirgimus, ritas. Taip pat pirmą kartą mijos pramonės statybos
pašildyta iki kūno temperatūros. Tarybų Sąjungoje ši įmo­ projektavimo darbuose da­
Pastaruoju metu, išvalyta nuo nuodingų lengvųjų nė pradėjo gaminti divi- lyvauja daugiau kaip dvi­
frakcijų, Naftalano nafta, paversta baltu naftalanu, pri­ nilą tiesiogiai iš butano. dešimt visos šalies pro-
taikyta kaip geriamas vaistas, gydant eilę vidaus ligų.
Gerus rezultatus Naftalano nafta duoda, gydant Per artimiausius dvejus jektavimo-konstravimo ir
gimdos kaklelio erozijas, endopervicitus, kolpitus, dau­ metus chemijos pramonė mokslinio tyrimo institutų.
gelį uždegiminių susirgimų, tiek ūminių, tiek ir lėtinių. mūsų respublikoje išaugs Kombinato teritorija pri­
Ypač gerai gydymą naftalanu derinti su kitomis fizio- 70 proc. lygs nemažo miestelio
ferapinėmis procedūromis — švitinimu kvarcu, soliuksu.
Toliau visapusiškai tiriant naftalano savybes, siekia­ Jeigu respublikos che­ plotui. Įrengimai daugiau­
ma jį panaudoti ir žemės ūkiui. miją įsivaizduosime kaip sia tėvyninės gamybos, kai
Naffalano nafta, atskiros jos frakcijos, taip pat kai organizmą, tai jo širdis kurie bus įvežti iš broliš­
kurie organiniai neangliavandenilinės kilmės junginiai, bus Sumgaitas. Čia trys kų socialistinių respublikų.
išskirti iš šios naftos, pasižymi dideliu biologiniu ak­
tyvumu. Buvo, pavyzdžiui, nustatyta, kad tiek pati Naf­ milžiniškos visasąjunginės Visas technologines ope­
talano nafta, tiek jos atskiros frakcijos skatina miežio statybos: naftos chemijos racijas reguliuos dispeče­
daigų augimą. Tačiau augimo skatintojų esmė dar nėra kombinato, superfosfatų riai specialiomis elektro­
išsamiai ištirta. gamyklos ir naujų sinteti­ ninėmis skaičiavimo maši­
Azerbaidžano mokslininkams — medikams, biolo­
gams, chemikams, geologams — iškilęs uždavinys — nio kaučiuko gamyklos nomis. Taip sutvarkytiems
maksimaliai išnaudoti visas Naftalano naftoje slypinčias cechų. Pagrindinę audrin­ darbo procesams reikės
galimybes. Išimdamas iš žemės gelmių sudėtus jose gai besivystančios naftos aukštai kvalifikuotų darbi­
turtus, mokslas atskleidžia vertingų medžiagų paslaptis, chemijos pramonės grandį ninkų, kuriais, nėra abejo­
kurias gamta milijonus metų saugojo savo požemio
sandėliuose, ir šią dosnią gamtos dovaną perduoda sudarys naujas galingas nės, taps dabartiniai sta­
žmonijai. Sumgaito kombinatas. tybininkai.

2 — 1427 9
Ej i i*i
l i e j A T
 M ie s to va izd a s ž iū r in t nuo
S. K iro v o v a rd o k a ln ų parko

išaugo gausingiausias Kau-

kazo ir Užkaukazės prole­
tariato būrys. Čia susikū­
rė stipri revoliucionierių-
komunistų organizacija,
kuri suvaidino svarbų vaid­
menį kovoje už tarybų
valdžios pergalę.
Kovoje už socialistinę
santvarkų tragiškai žuvo
26 Baku komisarai.
Nors Apšerone naftos
buvo gaunama nemaža ir
iki revoliucijos, tačiau po
galutinės tarybų valdžios
pergalės 1920 m. prasidė­
jo nepaprastai intensyvi
jos gavyba. Baku tapo
visokeriopai išvystytos
naftos pramonės centras.

A. LEMBERANSKIS Afanasijus Nikitinas. XVII Ir ne vien tik naftos, bet

Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas
Kai kalbama apie Baku,
prieš akis iškyla naftos
gręžinių miškas. Naftininkų
miestu, naftos centru va­
dinama Azerbaidžano sos­
tinė. Ir tikrai, verslovių
bokštai yra apsupę ir su­
spaudę miestą.
Nors pramoniniu būdu
Baku naftą pradėta gauti
tik pereito šimtmečio ant­
roje pusėje, tačiau apie
ją buvo žinoma žiloje se­
novėje. Yra pagrindo tarti,
kad ir miesto vardo kilmė
susieta su šiuo degiu
skysčiu. Senovės persų kal­
boje „bana" reiškia dievą;
jai giminingoje senovės
armėnų kalboje „bag" —
dievas, „bagavan" — die­
vų buveinė. Šie žodžiai
perėjo į armėnu kalbą iš
senovės n*rr>i kalbos Ta
vie*a, kur dabar miestas
ir cre’ iniai, buvo laiko­
ma šven*a, nes daugelyje
versmių iš*ekė;usi nafta
pati savaime užsidegdavo.
a. prie miesto buvo pasi­ ir įvairių kitų pramonės
rodę Sfepano Razino lai­ šakų.
vai. Pradėta iš esmės naujo
Iki šių dienų yra išlikę miesto statyba. Buvo per­
nemaža praeities pamink­ tvarkyti atskiri rajonai,
Šią „amžiną ugnį" garbi­ lų: Mergelės bokštas. Tvir­ priemiesčiai, sukurtos nau­
no aplinkui gyvenusios tovės sienos, papuoštos jos k n i » u > i i k a < - i i e s M ie s ­
gentys. Netgi ir Irane, Ar­ akmeniniais reljefais, uni­ te, kuriame iki revoliucijos
mėnijoje bei kitur, kur kalūs širvanšachų rūmai, tebuvo keletas ha žalumy­
yra naftos ir degė ugnys, Synik— kalos minaretas nų, sukurti dideli parkai,
sutinkame vardus „Baka- (XI a.) ir kt. žalumynų juostos, apžel­
van", „Bakaran". Kadangi Pradėjus vystytis naftos dintos gatvės, bulvarai ir
daugelis vietovardžių ki>ę verslovėms. Baku mieste aikštės. Vietoje senos.
nuo vietinių genčių pava­
dinimų, — pavyzdžiui,
Kaspijos jūros vardas ki­
lęs iš Apšerono pusiasaly­ T v irto v ė s siena
je gyvenusios kaspijų gen­
ties, — tai yra pagrindo
tvirtinti, jog ir Baku var­
das kilęs iš ugnies gar­
bintojų bakanų ar bagų
genčių pavadinimo. Pada­
vimuose pasakojama, kad
įvairūs vėlesni rūmai ir
mečetės buvo pastatyti se­
nųjų ugnies garbintojų
šventyklų vietose.
Apie Baku negęstančias
uanis rašė žymusis ke'iau-
toįas Markas Polas,
X III a. pabaigoje pabuvo­
jęs šiose vietose, o
XV a. — rusų keliautojas

10

Ę j im
J ie jA T
Tarybų g a tv ė Tarybų rūm ai

pilnos įvairių nešvarumų ventojų, tai 1939 m. jų rekonstrukciją. Tvirtovės
jūros pakrantės pastatyta skaičius pakilo iki 800 000 rajono viduje bus palikti
nauja, moderni, plati asfal­ ir daugiau. O pagal gene­ tik architektūriniai arba
tuota krantinė, tapusi mė- ralinį planų Baku turės materialinei kultūrai ver­
giamiausiąia bakiečių poil­ 1,5 mln. žmonių. Supran­ tingi pastatai. Visi kiti seni
sio vieta. Krantinė tebeple- tama, kad toks spartus pastatėliai, neturį vertės,
čiama ir toliau. Artimiau­ gyventojų augimas kelia bus nugriauti. Jų vietoje
siais metais ji pasieks sudė'incras problemas mies­ bus sodinami žalumynai.
Lenino aikštę ir taps vie­ to vadovams. Tenka re­ Gyventojai jau perkeliami
na iš ilgiausiųjų Europoje. konstruoti esamąją dalį ir į naujus namus. O čia įsi­
O vidurinėje jos dalyje plėsti priemiesčių rajonus. kurs vaikų įstaigos, įvai­
bus pastatytas stiklinis Miesto centre senosios rios turizmo organizacijos,
pastovios gėlių parodos Tvirtovės mūro sienos nuolatinių parodų paviljo­
paviljonas, kuriame apskri­ juosia 22 ha kvartalą, ku­ nai, mokyklos ir kt. Dalis
tus melus žydės gėlės. riame gyvena 17 000 žmo­ pastatų paliks kaip „seno­
Pastaruoju laiku smar­ nių. Čia labai ankšta, ne­ jo Baku" pavyzdys.
kiai išaugo miesto gyven­ patenkinamos buitinės są­
Pastarajame septynmety-
tojų skaičius. Jei 1920 m. lygos. Todėl architektai ir
je Baku, kaip ir kituose
mieste buvo 200 000 gy­ statytojai pradėjo esminę
Tarybų šalies miestuose,
vyksta plati moderniškų
gyvenamųjų namų statyba.
A z e rb a id ž a n o dram os te a tra s
Auga nauji kvartalai —
patogūs, šviesūs, kuriuose
atsižvelgiama į pastarųjų
metų architektūros ir ur­
banistikos pasiekimus. No­
rint toliau vykdyti dideles
statybas, tektų žymiai iš­
plėsti bendrą miesto te­
ritoriją, o tai neįmanoma,
nes naftos verslovės priei­
na prie pat mies'o. Todėl
dabar tenka kurti atskirus
miestus-palydovus už naf­
tos verslovių zonos. Jau
pas'aty'as Sumoai’as, turįs
80 000 gyven'ojų. Čia ku­
riasi kai kurios pramonės
šakos.
Dano dėmesio skiriama
bakiečių poilsio organiza­
vimui. Nors mies'as guli
prie jūros, tačiau ne visos
vietos tinka noitsiui. Pa­
gal planą sudaromos nau­
jos kurortinės zonos Apše-
rono pusiasalio rytinėse ir
šiaurinėse pakrantėse. Vie­
nu metu čia tilps iki
200 000 žmonių. Ten ku­
riami pionierių stovyklų,
sanatorijų ir gydyklų ra­
jonai. Į šiaurę nuo Baku,
Nabranio vietovėje, prie
pat Kaspijos nusileidžia
miškas. Ir čia iškils nau­
jas kurortas.
Baku vyksta transporto
magistralių rekonstrukcija,
statomos naujos susisieki­
mo arterijos, nes pastaruo­
ju metu šis klausimas tapo
itin aktualus.
Azerbaidžano sostinėje
sutelkta daug kultūros įstai­
gų. Čia įsikūrusi Mokslų
akademija, įvairūs mokymo
ir mokslo tiriamojo darbo
institutai, S. Kirovo v.
universitetas. Operos ir ba­
leto teatras, eilė kitokių
teatrų, kinų, kultūros švie­
timo įstaigų, muziejų. Visi
jie sukurti tarybų valdžios
metais ir liudija apie res­
publikos kultūrinio lygio
pakilimą.
Miestą puošia ne tik
graži krantinė, bet ir ki­
tokie statiniai, jų tarpe
įdomūs paminklai: S. Ki-
rovui, poetams Nizami, Fi-
zuii, Samedui Vurgunui,
poetei Natavan ir kt. Ar­
chitektūriniu požiūriu vy­
kusiai sukurtas paminklas
26 komisarams. Prie jo
dega amžina ugnis, kuri
simbolizuoja liaudies re­
voliucinę dvasią, proletari­
nį internacionalizmą ir
TSRS tautų neišardomą,
amžiną draugystę.

ii

is
Ejiot ------
hdJA T
 Kaspijos pakrantėje gręžiamas unikalus 7000 m gylio

Q lU e jl (jw ZUtlal
Seisminiais tyrimo būdais yra išaiškinta, kad žemės
plutą pagrindinai sudaro du sluoksniai. Viršutinysis jų
vadinamas granitiniu, o apatinysis — bazaitiniu. Pir­
masis yra tam tikru mastu jau ištirtas, o apie antrąjį
kol kas dar labai maža turima žinių. Apie žemės gel­
mes gali mums suteikti pilnesnių duomenų tik gilieji
gręžiniai. Jie išaiškins naftos ir dujų pasiskirstymo ri­
bas žemės gelmėse, gali padėti surasti naujus jų tel­
kinius dideliame gylyje ir kt. Be to, jie duos išsames­
nių duomenų apie žemės plutos sandarą.
Dabar trisdešimt šešiose pasaulio šalyse jau iš­
gręžti arba gręžiami gilesni kaip 4000 m gręžiniai,
devyniose šalyse — gilesni kaip 5000 m. Giliausias
gręžinys pasaulyje, 7724 m gylio, yra Techaso vals­
tijoje (JAV). Jo gręžimas buvo užbaigtas 1958 m. Gi­
liausias Europos gręžinys (5956 m) išgręžtas Vakarų
Vokietijoje. Tarybų Sąjungoje giliausias gręžinys —
5500 m. Dabar bendras pasaulio gręžinių, gilesnių kaip
4500 m, skaičius artėja prie trijų šimtų.
Kokios artimiausiais metais giliųjų gręžinių perspek­
tyvos Tarybų Sąjungoje! Šiuo metu visa eilė tokių
gręžinių jau gręžiama, ateityje jų bus dar daugiau. Pa­
vyzdžiui, Kazachstane gręžiamas 7000 m gylio gręži­
nys. Artimiausiu metu Azerbaidžane bus pradėti gręžti
du — 6000 m ir 7000 m gylio — gręžiniai. Jų tiks­
las — ištirti giliuosius naftingus žemės sluoksnius.
gręžinys. Čia pirmą kartą bus panaudotas naujas, labai
tobulas tėvyninės gamybos gręžimo įrengimas BU-300.
Jis skirsis nuo dabar naudojamų įrengimų svarbiausia
tuo, kad gręžimo instrumentų nuleidimas-pakėlimas bus
automatizuotas. Juk dabar, norint pakeisti susidėvėjusį
gręžimo įrankį, tenka iš gręžinio iškelti visą gręžimo
kolonėlę. Pakeitus gręžimo instrumentą, ją reikia nu­
leisti į gręžinį atgal. Gręžiant gilius gręžinius, šis pro­
cesas užima labai daug laiko, pareikalauja daug darbo.
Jo automatizavimas žymiai paspartins gręžimo darbus,
pakels jų kultūrą. Be to, čia bus panaudoti vadinamie­
ji rotorinis ir turbininis gręžimo būdai.
Temperatūros matavimai parodė, kad gręžinių, tu­
rinčių didesnį kaip 4000 m gylį, kirtavietėse tempera­
tūra neturi nustatyto dėsningumo, yra nukrypimų. Pa­
vyzdžiui, 5148 m gręžinyje temperatūra siekė
215° C, o 7724 m gylio gręžinyje — tik 188° C. Tyrimai
parodė, kad, didėjant slėgimui, uolienas gręžti žymiai
sunkiau.
Nepaisant sunkumų, ateityje bus gręžiama vis dau­
giau giliųjų gręžinių. Jų gylis pasieks iki 10 tūkst. met­
rų, jie duos daug naujo ne tik mokslui, bet ir liaudies
ūkiui. Yra, pavyzdžiui, apskaičiuota, kad žemės gelmių
energijos šiluminis srautas sudaro per valandą tiek
kilokalorijų, kad jo energija prilygsta energijai, kurią
išeikvoja žmonija per ištisus metus. Jeigu taip yra iš
tikrųjų, tai geoterminė energijos išnaudojimo problema
labai viliojanti. Šiuos ir daugelį kitų klausimų padės
išaiškinti gilieji gręžiniai.
S.
Azerbaidžano TSR Mokslų akademijos
akademikas

C H E M I J A —L I A U D Ž I A I apie žemės ūkio kultūrų kenkėjus, li­

LTSR „Ž in ijo s " draugija ir Valst. Politinės ir mokslinės I. l-kla pradėjo leis­
ti seriją nedidelių brošiūrų, kuriose mokslininkai po puliariai pasakoja ma­
siniam skaitytojui įvairius dalykus iš chemijos.
CHEMIJOS ABC
Prof. K. Daukšas trumpai ap ib ū­
dina, kas yra chemija, jos teorinę ir
praktinę reikšmę, apžvelgia chemi­
jos mokslo vystymosi istoriją, p o p u ­
liariai paaiškina, kuo skiriasi organi­
nė chemija nuo neorganinės, aptaria
periodinę elementų sistemą, atomų
struktūrą ir kt. Autorius rašo apie
polim erų chemiją, katalizatorius, apie
pagrindines ir šalutines šio mokslo
šakas, apie chemijos pasiekimų p ri­
taikymą praktikoje.
DIDŽIOJI CHEMIJA
Chemijos m. kand. J. Kriaučiūnas
pasakoja apie chemijos pramonės
vystymąsi mūsų respublikoje. Jau da­
bar gaminamos mineralinės trąšos, o
per ateinančius metus jų gamyba
bus žymiai išplėsta. Respublikoje
vystosi d irbtinio ir sintetinio pluošto,
plastmasinių dirbinių gamyba. A uto­
rius aptaria naftos perdirbim o išvys­
tymo perspektyvas Lietuvoje.
CHEMIJA — ŽEMĖS ŪKIUI
Doc. R. Pajeda rašo apie trąšų
pobūdį ir pritaikymą žemės ūkiui,
apie azoto, fosforo ir kalio vaidm e­
nį keliant derlingumą. Autorius pa­
žymi chemijos teikiamą pagalbą ko­
vai prieš piktžoles ir kenkėjus.
„Chem ija tikrai yra stebukladarė,
bet, norint, kad ji atneštų kuo dau­
giau naudos, reikia gerai išmokti
naudotis jos pasiekimais", sako
R. Pajeda.
POLIMERAI
Plastmasės, pluoštinės medžiagos,
kaučiukai plačiai įeina į mūsų gyve­
nimą. Brošiūros autorius J. Kudaba
trumpai paaiškina polim erinių me­
džiagų savybes. Skaitytojas, kuris
nori žinoti, kas yra nailonas, kapro-
nas, lavsanas, orionas, dakronas, ras
atsakymą šioje brošiūroje.
Visos serijos leidinius redaguoja
prof. K. Daukšas. Brošiūros gražiai
atspausdintos, 1—2 spaudos lankų
apimties ir kainuoja nuo 1 iki 3 kp.
VADO VAS KO V A I PRIES
AUGALŲ LIGAS IR KENKĖJUS
Lietuvos žemės ūkio specialistų
kolektyvas paruošė išsamų leidinį
gas ir piktžoles bei augalų apsau­
gos priemones. M. Strukčinskas,
A. Lešinskas, Z. Vinickis, St. Mas-
tauskas, P. Žemaitienė, Z. Žievytė,
O. Špokauskienė, A. Žuklienė ir kt.
pateikia daug žinių minėtais klausi­
mais, apibūdina įvairių kenkėjų rū­
šis ir nurodo konkrečias kovos
priemones. Žemės ūkio darbuotojai,
o taip pat specialiųjų vidurinių m o­
kyklų moksleiviai čia suras daug
duomenų apie grūdinių kultūrų, pa­
šarinių žolių, daržovių ligas ir ken­
kėjus, vaismedžių ir vaiskrūmių, de­
koratyvių krūmų bei gėlių priešus.
Knygos pabaigoje paaiškinama, kaip
galima susidaryti pažeistų augalų la­
pų bei įvairių vabzdžių rinkinius.
Labai naudingos yra augalų ligų su­
kėlėjų bei augalų kenkėjų lietuviš­
kų, lotyniškų ir rusiškų pavadinimų
rodyklės.
504 p. leidinys kainuoja 1,04 rb.
PATARIMAI SODININKUI
Knygą (224 p., kaina 41 kp.) su­
darė P. Rimkus. Joje aprašoma, kaip
įveisti gamybinį sodą, kokias vais­
medžių ir vaiskrūmių veisles atrink­
ti, atsižvelgiant į jų savybes. Le id i­
nio pabaigoje duodama patarimų,
kaip apželdinti kolūkių gyvenvietes
ir sodybinius sklypus.

12
VALDOVAS ar VERGAS?
Y ra p r ie ž o d is : la im ė , k a ip s v e ik a ta , kol ją v ia i k a lb a n t, jie neduoda to , ką g a lė tų d u o ti,
tu r i, jo s n e p a s te b i. Ir iš tie s , žm onės p a p ra s ta i k ita ip d ir b d a m i.
r im ta i a p ie savo s v e ik a tą p a g a lv o ja po p ir m o Iš e ik v o ju s n e r v in ę e n e r g iją , v is a d a r e ik ia
s u n k e s n io s u s ir g im o . A r b a , kai i š ė ję į p e n s iją , ją a tk u r ti. K ly s ta ta s , kas r a m in a s i p a v y z d ž ia is
p a m a to , kad a ts ir a d o p a g a lia u la ik o p o p u lia ­ iš d id ž ių jų ž m o n ių g y v e n im o , k u r ie neva
r io m s m e d ic in in ė m s b r o š iū r ė lė m s p a s is k a ity ti, d ir b d a v ę ik i jė g ų n e te k im o . D augum as jų
pas g y d y t o ju s n u e iti, r ū p e s tin g a i l a i k y t is gau­ ja u tė , kad ne p r ie š ta r a v im a s , o g ili v id in ė
s ių j ų p a t a r i m ų . v ie n y b ė s u d a ro p r o tin io ir f iz in io d a rb o pa­

B ū tų n e n a t ū r a l u t o k į r ū p in i m ą s i s v e i k a t a r e ­ g r in d ą , in tu ity v ia i p a te n k in d a v o o r g a n iz m o
k o m e n d u o ti ja u n ie m s s tip r ie m s v e ik lie m s p o r e ik iu s ju d ė ti, f i z iš k a i e ik v o tis . M e d ž io k lė ,
žm onėm s. G y v e n im a s a p lin k u i v e rd a , pagau­ m e š k e r i o ji m a s , k e lio n ė s , s p o rta s — d id e lis

na, p a tr a u k ia , r e ik a la u ja į jį įs ik iš t i, a tid u o ti d a ly k a s „ m a n ia k u i" ž m o g u i. P o ils is — ta i

v is a s j ė g a s . . . m o k s la s . Jam — s p e c ia lu s pašnekesys.
Kol kas te p a s a k y s im e v ie n a : te is in g a i gy­
Bet v is d ė lto p a s ita ik o ja m e n e g a lių . Ir
v e n ti ir d i r b t i m o k y k i t ė s iš š ir d ie s . M ū s ų š ir d is
būna ta ip : m es k e n č ia m n e s v e ik a tą , k a ip kaž­
č ia s u s it r a u k ia , įte m p d a m a savo ra u m e n is , č ia
ką n e iš v e n g ia m a , s te n g d a m ie s i tie s io g n u m o ti
a t s ip a la id u o ja ; ji s u s it r a u k ia ir a t s ip a la id u o ja
į ją ra n k a , n e g a lv o ti a p ie ją , ir n e įta r ia m e ,
g r ie ž ta i n u s ta ty tu ritm u . Ir ji n e p a v a rg d a m a
kad d a ro m ė s savo o r g a n iz m o v e r g a is , tu o
d a rb u o ja s i ilg u s m e tu s . T a ip ir žm ogui s v a r­
ta rp u kai šį to b u lia u s ią g a m to je o r g a n iz m ą
bu g y v e n im o r it m a s — te is in g a i s u o r g a n iz u o ­
g a lė tu m e p r iv e r s ti iš t ik im a i m um s ta r n a u ti.
ta įte m p im o ir a t s ip a la id a v im o , d a rb o ir p o il­
Daug k a lb a m a a p ie kovą už ilg a a m ž iš k u ­
s io k a ita . Nedaug kas ta i m oka. B et tie , k u r ie
m ą. G a lv o ja m a ir a p ie ne m a ž ia u s v a r b ią , o,
to iš m o k o , v is a m la i k u i iš k a s d ie n y b ė s iš v ijo
gal b ū t, ir s v a r b e s n ę u ž d u o tį — kovą už p il­
p e r v a r g im ą , n e r v in g u m ą , n u o la tin io s k u b ė ji­
n a v e rtę ja u n y s tę , už p iln a v e r tį b ra n d o s am ­
mo ir a m ž in o v ė la v im o s i ju tim ą , k u r is la ik o
ž ių , u ž p iln a v e r t ę s e n a t v ę , u ž m a k s im a l ų k ū ry ­
ž m o g ų n u o la tin ia m e įte m p im e .
b in ių jė g ų a tid a v im ą bet k u r ia m e a m ž iu je .
Ta p ro g a a p ie a ts ip a la id a v im ą . K a lb a m a ne
K a i p t a i p a s ie k t i?
tik a p ie ra u m e n ų , o, kas dar s v a r b ia u , a p ie
įd ė m ia i p e r ž v e lk im e savo k a s d ie n in į gyve­ e m o c in į a t s ip a la id a v im ą .
n im ą . P ra d ė k im e nuo d a rb o — ju k ja m a ti­ D a ž n a i m e s n e m o k a m e , o k a r t a is ir g ė d i n a -
duodam e daug la ik o ir jė g ų . D ažnai te n k a m ės iš š ir d ie s lin k s m in t is , ju o k tis . Ne š v e n tė ­
g i r d ė t i į s i t r a u k im ą į m ė g s t a m ą d a ly k ą v a d in a n t m is , ne s v e č iu o s e , ne pagal „ u ž s ib r ė ž tą
„ m a n ia k iš k u m u " . „ M a n ia k iš k u m a s " — g e ra s p ro g ra m ą ", o tie s io g ta ip , kai n o r is i ir y ra
d a ly k a s ! K a i ž m o g u s ja u n e b e t e n k a d a r b o d ie ­ p r ie ž a s tis : g a tv ė je , d a rb e , p o s ė d y je . M es —
n o s s u p r a tim o , k a i m ė g s ta m a s d a r b a s ja m v is a m o k s l in i n k a i , ir to d ė l im a m e p a v y z d ž iu s iš
n u s te lb ia , yra g y v e n im o t ik s la s ir p ra s m ė , — m um s a r tim o g y v e n im o . P a m ė g in k ite k o k ia m e
g a lim a d r ą s i a i s a k y t i, k a d ta i la im in g i ž m o n ė s . n o rs m o k s l in i a m e p o s ė d y je įr o d y ti s a v o m in t į,
B e t ju k dažnai jų ta rp e , ir n e tg i ja u n ų , s u t in ­ p a s in a u d o d a m i s ą m o jin g u a n e k d o tu . K o k io ­
kam i p a g e ltę , per a n k s ti susenę žm onės. m is a k im is į ju s p a ž iū r ė s ? Nė š e š ė li o ju m o r o
G al ta i n e iš v e n g ia m a ? Ne. D a rb a s ne sen­ n ė ra ir m o k s l in i u o s e s t r a i p s n iu o s e .
d in a , o tr e n ir u o ja žm ones. Jis — ne jė g ų N e b ijo k ite ju o k tis ! Šis a k im ir k ą tru n k ą s
e ik v o jim a s , o jų k a u p im a s . A t id a v im o m a k s im u ­ o r g a n iz m o a t s ip a la id a v im a s s u t e i k ia ja m
m as a u g a a t i d u o d a n t . T a č ia u , k a d d a rb a s n e iš ­ n u o s ta b ų p o ils į — g a lin g ą v e ik lu m o k r ū v į.
s e k in tų v is ų o r g a n iz m o jė g ų , r e ik ia m o k ė ti G ė d in d a m ie s i b e ta r p ia i r e ik š t i savo ja u s m u s ,
ta is y k lin g a i ils ė tis . Daug kas š it o nem oka, bet m es tu o p a č iu n e s ą m o n in g a i žudom e s a v y je
save įt ik in ė ja , kad „ a u k o ja s i dėl r e ik a lo " . g e rą n u o ta ik ą , o ji ta ip g a iv in a žm ogaus o r­
Iš t i k r ų j ų jie a u k o ja ir s a v e , ir r e i k a l ą . P r i m i t y ­ g a n iz m ą .

13
 Ir m ė g s ta m a s d a rb a s n e g a li b ū ti ž a lin g a s vė v is a , kas r e ik a lin g a to b u la m g im n a s t u i bei
o r g a n iz m u i. Š ta i dėl ko s te n g ia m a s i ik i m in i­ a k r o b a tu i. Bet m es jų s a v y b ių n e iš v y s tė m e .
m um o s u m a ž in ti b e t k o k į b e p r a s m iš k ą m echa­ J e ig u v a ik o n e m o k y s im e k a lb ė ti, jis bus
n in į d a rb ą , o v ė lia u ir v is a i jį p a n a ik in ti, p r i­ n e b y ly s . Tai a iš k u . M es p u i k i a u s ia i s u p ra n ta ­
ta ik iu s a u to m a tik ą . T a č ia u , d e ja , nė to b u lia u s i m e, kad k a lb a — ta i ne tik te is in g a s t a r im a s ,
ro b o ta i n e a tp a la id u o s m ūsų nuo b e r e ik a lin g ų jo je — r k ū r y b in ė s m ą s t o m o s io s v e i k l o s p a g r in ­
p o s ė d ž ių . D o s to je v s k is a p ib r ė ž ia k a to rg ą — das. Ir m es r ū p e s tin g a i m okom e v a ik u s k a l­
b e p r a s m iš k a s , o to d ė l n e p a p ra s ta i v a r g in a n ­ b ė ti. Bet k it o s n e p a m a in o m o s m ūsų to b u lo
t is d a rb a s . T ad š t a i, d a u g e lis iš m ū s ų nem aža o r g a n iz m o savybės lie k a š e š ė ly je , m es m a­
la ik o p r a le id ž ia p o s ė d ž ių k a to r g o je , tu o ta r­ ža te g a lv o ja m e a p ie ja s a rb a v is iš k a i n e g a l­
pu d a ly k iš k a i k la u s im u i iš s p r ę s t i dažnai te r e i­ v o ja m e . O j u k f i z in i s t o b u l u m a s , f i z i n ė s v e ik a ­
k ia k e l i ų m i n u č ių . ta y ra ta d ir v a , k u r io je iš a u g a ir d v a s in ia i, ir
N e r e ta i, v ie to j davus n u ro d y m u s , š a u k ia ­ p r o t in ia i tu r ta i. N e p a is y d a m i savo f iz in io vys­
m as p o s ė d is , ir žm onės sėdi po d v i — t r is va­ ty m o s i, p a lik d a m i ja m a n trą (je i ne d v id e š im t
la n d a s , r ū p e s tin g a i la ik y d a m ie s i n u s is t o v ė j u ­ a n trą ) v ie tą savo g y v e n im e , m es p a ty s p a k e r­
s ių f o r m a lu m ų . A rb a , s a k y k im e , g in a m a d is e r ­ ta m e š a k ą , a n t k u r io s s ė d i m e . Ir r ū s č ia i p a s k u i
ta c ija . K o d ė l jo s g y n im e b ū tin a i tu r i d a ly v a u ti u ž ta i s u m o k a m e .
k e lia s d e š im t m o k s lin in k ų ? Juk v is iš k a i a iš k u , š ia m e s tr a ip s n y je m es n o r ė jo m e p a b rė ž ti
kad, esant to k ia m s p e c ia liz u o ta m š iu o la ik i­ tik kai k u r iu o s k la u s im u s , s u s iju s iu s su žm o­
n ia m m o k s lu i, nem aža d a l is s u s ir in k u s ių jų d i­ gaus g y v e n im o būdu, k u r ie p la č ia i d o m in a
s e r t a c i jo s d a ly k ą n e p iln a i s u p ra n ta , n e s u s i­ v is u o m e n ę . M es m anom e, kad m o k s l in i n k a i
gaudo k la u s im o s m u lk m e n o s e . T o d ė l, ž in o m a , p r iv a lo a iš k in t i žm o n ėm s, koks to b u la s ir t u r ­
jie n e s i k la u s o , b e t, la ik y d a m ie s i fo r m a lu m o , tin g a s yra žm ogaus o r g a n iz m a s . Iš m o k y t i ju o s
tu ri d a ly v a u ti. a ts a r g ia i su ju o e lg tis , n e n ie k in ti jo , k a s d ie n
n e g a d in ti š io p u ik a u s m e c h a n iz m o , o jj to ­
M e d ic in a dar n e ž in o , nuo ko a t s ir a n d a
s k le r o z ė s . T a č ia u m anom e, kad n e re ik a lin g i b u lin ti, p a d a ry ti p a v a ld ų sau. K ie k v ie n a s iš
m ūsų g a li ta p t i tie k savo o r g a n iz m o v a ld o v u ,
p o s ė d ž ia i, b e p r a s m iš k a s d a rb a s ik i š ir d ie s so­
p ė jim o padeda s u s ir g im a m s a t s ir a s t i. O kad tie k ir jo v e rg u . T e is in g a i p a s ir in k ite . įs iž iū ­
r ė k ite j savo k a s d ie n į g y v e n im ą . įd ie k it e ja m e
ta m tu ri r e ik š m ė s v is a žm o g au s d a rb o o rg a ­
p r o tin g u s , o r g a n iz u o tu s p ra d u s . U g d y k ite sa­
n iz a c ija , jo g y v e n im o būdas — tik r a s d a ly k a s .
v y je h a rm o n in g ą žm o g ų — to b u lą ir f i z iš k a i,
K a s d ie n y b ė s e le m e n ta i. . . Iš jų , k a ip iš a t­
ir d v a s i š k a i. A p ie jj s v a jo jo p o e ta i ir d a i l i n i n ­
s k ir ų p ly te lių , s u s id e d a v is o g y v e n im o pa­
kai nuo s e n o s io s E la d o s la ik ų ik i m ū s ų d ie n ų .
s ta ta s . Ir k ie k v ie n ą d ie n ą m es a rb a s ta to m ,
B et a rg i h a rm o n in g a i iš s iv y s t ę žm onės tė ra
a rb a g r ia u n a m savo s v e ik a tą . J s i d ė m ė k im e :
s v a jo n ė ? M es g a lim e ja is t a p t i , o m ūsų v a ik a i
savo ra n k o m is .
tie s io g p r iv a lo .
Žm onės lin k ę tik ė ti m e d ic in a ir n e tik ė ti sa­
v im i. Tai įp r a s t i n i s k ly d im a s . Kai kada jo pa­ TSRS M M A tikrieji nariai
I. DAVYDOVSK1S, V. PARINAS,
sekm ės būna l iū d n o s . Būna ta ip : žm ogus su­
s ir g o , e in a j p o lik lin ik ą a rb a g u la s i į lig o ­ prof. Z. BIRIUKOVA,
n in ę . G y d y t o ja i ja m pasako d ia g n o z ę , l in ­ TSRS MA vyr. moks), bendradarbis
g u o ja g a lv o m is ir ta rs i p a im a jį j m o r a lin ę V. VOLOVIČIUS
n e la is v ę . Jis ja u n e s is k ir ia su lig a , į s it ik in ę s („Izve stijo s“ , 1964 m. 64 nr.)
savo b e jė g iš k u m u , la u k ia s te b u k lo iš m e d ic i­
nos. K ie k v ie n a m iš m ū s ų te k o s u t ik t i ž m o n ių ,
k u rie s e rg a tik to d ė l, kad y ra įs ik a lb ė ję lig ą .
T o k ie „ d ia g n o z a v im o s i" s p e c i a l is t a i g a li net N A U JO S K N Y G O S
ir g y d y to ju i įte ig ti savo s u s ir g im ą . J ie p ir m a
la ik o p a s e n s ta , p ris lė g ti n e s u s k a ič iu o ja m ų pa­
ta r im ų : ir k a ip v a ik š č io ti, ir k a ip k v ė p u o ti,— L IE T U V IŲ E T N O G R A F IJO S B R U O Ž A I
ju k tik p r is im in ti tu o s p a t a r im u s , ne v ie n ja is
p a s in a u d o ti, r e ik ia n e r v in ė s įta m p o s . Lietuvos TSR Mokslų vių tautos materialinės, v i­
akademijos Istorijos insti­ suomeninės ir dvasinės
Ž in o m a , g a lim a ir r e ik ia tik ė ti m o k s lo ga­ tuto kolektyvas — V. M i­ kultūros ypatumus bei jų
lia . Bet p ir m ia u s ia r e ik ia tik ė ti s a v im i. lius, D. Pavilionytė, I. But­ vystymąsi. Leidinio pratar­
P r i s im in k i t e , k a ip , s u la ik ę kvapą, g ė r ė jo tė s kevičius, G. Niunkienė, mėje nurodoma, kad šis
v ik r ia is o ro g im n a s to , a k ro b a to ar ž o n g lie ­
M. Masionytė, S. Berno­ darbas yra pirmasis kolek­
tienė, A. Vyšniauskaitė (ji tyvinio pobūdžio m ėgini­
r ia u s ju d e s ia is . G al ta i k o k ie n o rs n e p a p ra s ti ir redaktorė) — parašė mas iš marksistinių po zici­
žm onės? Ne, k ie k v ie n a m iš m ūsų g a m ta da­ stambų veikalą apie lie tu ­ jų apžvelgti lietuvių liau-

14
AR GALI E G Z I S T U O T I S U N K U S I S V A N D E N I L I S H* IR Hs?
Gamtoje yra dviejų rūšių vandenilio atomų; pa­
prastojo, lengvojo vandenilio, kuris žymimas H 1 ir sun­
kiojo vandenilio, vadinamo deuteriu (žymimo H2 arba
O). Lengvojo vandenilio atomo branduolys yra pro­
tonas, o deuterio branduolys susideda iš vieno protono
ir vieno neutrono. Jis turi atskirų pavadinimą — deute-
ronas. Lengvojo vandenilio ir deuterio gamtoje labai
daug. Mūsų planetoje jiems tenka apie 1 proc. visos
Žemės masės arba 16 proc. visų Žemėje esančių atomų.
Atradus branduolines reakcijas, pavyko pagaminti
dar vienos rūšies vandenilio atomus — tritį (jis žy­
mimas H3 arba T). Tričio atomo branduolys susideda
iš vieno protono ir dviejų neutronų. Skirtingai nuo
lengvojo vandenilio ir deuterio, kurie yra stabilūs, iri­
tis yra radioaktyvus. Dirbtinai pagamintas tritis pama­
žu savaime skyla, virsdamas heliu, ir per 12,262 metų
jo kiekis sumažėja dvigubai. Toks laikotarpis vadinamas
skilimo pusamžiu ir yra viena svarbiausių kiekvieno
radioaktyvaus izotopo charakteristikų. Kadangi tričio
pusamžis palyginti nedidelis, tai, net jeigu jo kada
nors gamtoje ir buvo, jis seniai suskilo ir dabar mūsų
planetoje praktiškai neaptinkamas (išskyrus tuos visai
nežymius kiekius, kurie pastoviai susidaro, veikiant
kosminiams spinduliams). Tačiau dirbtinai pagaminami
visai apčiuopiami tričio kiekiai.
Natūralu, kad, atradus tritį, iškilo klausimas apie
dar sunkesnio vandenilio egzistavimą. Jeigu yra bran­
duolinių reakcijų, kurių metu sukuriamas tritis (pirmą
kartą tritis buvo pagamintas pagreitintais deuteronais
daužant deuterį), tai, gal būt, egzistuoja ir tokios bran­ vandenilio-5 radioaktyvaus skilimo. Tačiau tikslesni kitų
duolinės reakcijos, kuriose galėtų atsirasti vandenilis-4
(H4), vandenilis-5 ĮH r>) ir t. t. Vandenilio-4 branduolys priklausantys beta-eiektronai jeigu ir galėjo būti stebimi,
turėtų susidėti iš keturių dalelių — vieno protono ir
trijų neutronų, o vandeniiio-5 branduolys — iš vieno
protono ir keturių neutronų.
Buvo numatytos ir branduolinės reakcijos, kuriose
tokių sunkių vandenilio branduolių susidarymo galima
tikėtis. Jų gana daug. Galima, pavyzdžiui, tritį daužyti
neutronais ir laukti, kad, gal būt, tričio branduolys
pagaus neutroną ir susidarys vandenilio-4 branduolys.
Galima bandyti tritį daužyti deuteronais — tokiu atveju
tričio branduolys galėtų atplėšti neutroną nuo deutero-
no ir prisijungti jį. Tačiau atlikti tokių reakcijų tyrimai 14-tame Visasąjunginiame pasitarime branduolių spekt­
davė arba neapibrėžtus rezultatus, arba neigiamus,
vandenilio-4 susidarymo nepatvirtinančius.
1962 ir 1963 m. daug triukšmo sukėlė grupės italųšiuo metu nėra jokio pagrindo. Vargu ar galima tikė­
mokslininkų paskelbtas darbas, kuriame jie pareiškė ste­
bėję vandenilio-4 susidarymą, labai didelių energijų
gama-spinduliais veikdami helį: iš helio-4 atsiranda
vandenilis-4 ir elementari dalelė plius pimezonas. At­
siradęs vandenilis-4 yra nestabilus ir suskyla į dvi
daleles — tritj ir neutroną.
Italų darbas buvo plačiai išreklamuotas, ir susidarė
įspūdis, jog tikrai buvo atrastas vandenilio izotopas
vandenilis-4. Tačiau, geriau susipažinus su šiuo atra­
dimu, pasirodė, kad tai nebuvo naujas vandenilio izo­
topas. Italų mokslininkai stebėjo tiktai tam tikrą
nestabilią dviejų dalelių — neutrono ir tričio bran­
duolio — būseną, kai tričio branduolys bando pagauti
ir prisijungti pro šalį pralekiantį neutroną, bet nepajė­
gia jo išlaikyti. Tokia būsena fizikoje vadinama rezo­
nansine, arba virtualia, būsena. Ji trunka apie 10~22 se­
kundės (tai laikas, per kurį greitas neutronas nulekia
atstumą, maždaug lygų tričio branduolio skersmeniui).
Tokią tričio ir neutrono būseną dar 1957 m. buvo iš­
aiškinusi ir paskelbusi prof. N. Vlasovo vadovaujama
tarybinių fizikų grupė. Panašios būsenos labai dažnai
stebimos įvairiose branduolinėse reakcijose. Tačiau tai
ne nauji izotopai. Kad būtų galima kalbėti apie naujo
izotopo atradimą, susidariusi sistema turėtų gyvuoti
milijardus kartų ilgiau.
Vandenilio-S buvo ieškoma kitokiose branduolinėse
reakcijose. Daug eksperimentų davė neigiamus rezul­
tatus, kol 1963 m. fizikas Nefkensas viename amerikie­
čių moksliniame žurnale paskelbė stebėjęs vandeni-
lio-5 susidarymą, gama-spinduliais išmušinėdamas iš li­
čio branduolių protonus. Nefkensui pavyko užregist­
ruoti elektronus, kurie, jo nuomone, atsirasdavę dėl
užsienio mokslininkų tyrimai parodė, kad vandeniliui-5
tai jų turėjo būti bent 100 kartų mažiau, negu stebėjo
Nefkensas. Taip vandenilio-5 atradimas buvo paneig­
tas. Pagaliau pasirodė, kad su vandeniliu-5 panaši pa­
dėtis, kaip ir su vandeniiiu-4: gali egzistuoti tik van-
denilį-5 primenanti tričio branduolio ir greta jo esan­
čių dviejų neutronų nestabili būsena, kurios gyvavimo
trukmė turėtų būti apie 10~22 sekundės.
Klausimas apie sunkiojo vandenilio izotopų vande­
nilio-4 ir vandenilio-5 egzistavimą buvo iš naujo ap­
svarstytas šių metų pradžioje Tbilisyje vykusiame
roskopijos klausimais. Buvo prieita išvada, kad teigti,
jog yra atrasti izotopai vandenilis-4 ir vandenilis-5,
tis, kad jie iš viso gali egzistuoti.
K. MAKARIONAS, R. KALINAUSKAS

dies materialinės kultūros,
šeimos ir visuomeninio g y ­
venimo raidą maždaug per
pastarąjį šimtą metų. Pa­
grindinis dėmesys skiria­
mas aprašyti tiems etno­
grafiniams reiškiniams, ku­
rie XIX a. pabaigoje Ir
XX a. pradžioje, veikiami
spartaus kapitalistinių san­
tykių gilėjim o Lietuvos
kaime, pakeitė savo anks­
tesnes formas arba ir v i­
siškai išnyko. „Knyga ski­
riama, — rašo autoriai, —
pirmiausia respublikos mu­
ziejininkams, kraštotyrinin­
kams, etnografijos specia­
lybės studentams ir visiems
kitiems, besidomintiems
lietuvių liaudies buities ir
kultūros istorija, o ypač
tiems, kurie praktiškai pa­
tys susiduria su etnografi­
nių eksponatų atrinkimu,
aprašymu ir eksponavimu.
Dėl to plačiau ir detaliau
aprašomi tie valstiečių
darbo įrankiai, jų tipa i ir
variantai, pačių darbų p o ­
būdis, kurių daugumos
šiandien jau nebesutinka­
me, tačiau kurie yra reikš­
mingi lietuvių liaudies
ekonom inio-socialinio ir
visuom eninio-kultūrinio g y ­
venimo raidai suprasti."
Leidinys suskirstytas į du
skyrius: „M aterialinė kultū­
ra " ir „Šeima ir visuome­
ninis gyvenimas". Pirmame
aprašoma žemdirbystė, g y ­
vulininkystė, žvejyba, me­
džioklė, bitininkystė, kaimo
amatai, gyvenvietės ir so­
dybos, gyvenamieji namai
ir ūkiniai pastatai, audiniai,
drabužiai, maistas ir kt.
A ntroje— lietuvių valstiečių
šeima, jos buitis ir papro­
čiai, šventės, naujų ta ryb i­
nių papročių formavimasis.
Leidinys vertingas dar ir
tuo, kad prieduose patei­
kiama jo santrauka rusų ir
vokiečių k., lietuvių etno­
grafijos b ibliog ra fija , gau­
sių iliustracijų šaltinių ro ­
dyklė ir metrikos. 699 p.
knyga kainuoja 2,92 rb.

15
 PROFESORIUS KAZIMIERAS BARŠAUSKAS
Š E Š I A S D E Š I M T M E Č I O
Kauno Politechnikos institutas —
plačiai žinoma aukštoji mokykla. Sun­
ku rasti tokį respublikos, kampelį,
kuriame nebūtų inžinierių, baigusių
šių mokyklą. Kur tik kuriasi ir au­
ga pramonė, ten būtinai dirba ir
KPI auklėtiniai, o kur yra bent vie­
nas KPI auklėtinis — ten su meile
kalbama apie profesorių Kazimierą
Baršauską, Kauno Politechnikos ins­
tituto rektorių. Šiemet prof. K. Bar­
šauskui sukanka 60 metų, iš kurių
35 jis pašventė technikos mokslui,
kasmet vis naujoms ir naujoms inži­
nierių laidoms paruošti.
Kazimieras Baršauskas baigė Kau­
no universitetą 1929 m. Tolimesnis
jo gyvenimas buvo neatskiriamai su­
sijęs su Technikos fakultetu Kauno
universitete, iš kurio vėliau išaugo
Kauno Politechnikos institutas.
K. Baršauskas praėjo visas moksli­
ninko ir pedagogo raidos pakopas:
dirbo jaunesniuoju, eiliniu ir vyres­
niuoju laborantu, jaunesniuoju ir vy­
resniuoju asistentu, docentu, paga­
liau profesorium, katedros vedėju,
fakulteto dekanu ir štai jau keturio­
likti metai instituto rektoriumi. Gal
būt, todėl jis niekuomet nebūna abe­
jingas nei jaunam, nei senam dar­
buotojui, nei mokslininkui, nei eili­
niam laboratorijos preparatoriui, jei­
gu tik jie dirba mokslui ir aukštajai
mokyklai reikalingą darbą, jeigu jų
darbas yra reikalingas liaudies ūkiui
ir kultūrai.
16
P R O G A
K. Baršauskas gimė 1904 m. gegu­
žės 13 d. Gižų kaime, Vilkaviškio
apskrityje. Jo vaikystė praėjo pie­
menaujant, nes šeima buvo didelė,
o maitintojas — vienas tėvas, kuris,
be to, mirė 1916 m., palikęs 9 ne­
pilnamečius vaikus. Nežiūrint mate­
rialinių sunkumų, K. Baršauskas
1918 m. baigė pradinę mokyklą G i­
žuose, įstojo į Marijampolės (dab.
Kapsukas) realinę gimnaziją, o dus ir laipsnius, — 6 kartus, aspi­
1925 m. jau studijavo fiziką Kauno
universitete. Baigęs universitetą, ku­
rį laiką (1936— 1937 m. m.) tobulino­
si Berlyne, o, iš ten grįžęs, 1938 m.
Kaune paskelbė eilės metų savo
eksperimentinius tyrimus ir apgynė
mokslų daktaro disertaciją antrinių
kosminių spindulių energijos pasi­
skirstymo klausimu.
Ilgas prof. K. Baršausko mokslinis
kelias. Jis parašė vidurinėms mo­
kykloms 6 fizikos vadovėlius, iš ku­
rių mokėsi ir tie, kurie vėliau susi­
domėjo technika ir tiksliaisiais
mokslais, ir tie, kurie nuėjo kitais
mokslų keliais. Tiems, kurie, baigę
vidurinę mokyklą, su tiksliaisiais
mokslais ryšių daugiau nebeturėjo,
K. Baršauskas taip ir liko pagrindi­
niu fizikos mokytoju. Be to, prof.
K. Baršauskas atspausdino daugiau
kaip 60 mokslinių darbų kosminių
spindulių, ultragarso, puslaidininkių,
magnetinio-branduolinio rezonanso
ir kitais klausimais. Jo plunksnai pri­
klauso daugiau kaip 80 straipsnių
mokslo populiarinimo žurnaluose ir
laikraščiuose. Jam vadovaujant, 12
jaunų mokslininkų apgynė mokslo
kandidato disertacijas, o artimiausiu
metu dar bus ginamos 5 kandidati­
nės ir 1 mokslų daktaro disertacija.
Pagaliau prof. K. Baršauskas 36 kar­
tus buvo oponentu, ginant kandidati­
nes disertacijas. Nuo 1946 m. jis
vadovauja, iš pradžių kaip mokslinis
sekretorius, o vėliau kaip pirminin­
kas, mokslinei tarybai, kurioje apgy­
nė mokslų kandidato disertacijas
šimtai mokslo darbuotojų, o šiais
metais buvo apginta pirmoji techni­
kos mokslų daktaro disertacija.
1956 m. prof. K. Baršauskas, kaip
vienas stambiausių respublikos
mokslininkų fizikos mokslų srityje,
buvo išrinktas LTSR Mokslų Akade­
mijos tikruoju nariu.
Ne mažiau žymūs yra prof.
K. Baršausko nuopelnai, ruošiant in­
žinierių kadrus. Buržuaziniais laikais
Lietuvoje buvo išleisti tik 303 inži­
nieriai, o Kauno politechnikos insti­
tutas per tą laiką, kai prof. K. Bar­
šauskas jam vadovauja, davė respub­
likos liaudies ūkiui 6900 inžinierių.
Dauguma jų sėkmingai vadovauja
cechams, gamykloms, netgi atski­
roms liaudies ūkio šakoms, projek­
tuoja naujas įmones, pastatus ir nau­
jų miestų kvartalus, konstruoja nau­
jus gaminius, įrengimus. Nuo 1950 m.
KPI studentų skaičius išaugo 6 kar­
tus, dėstytojų — 3 kartus, o jų tar­
pe dėstytojų, turinčių mokslo var­
rantų skaičius — 10 kartų. Šiuo me­
tu Kauno Politechnikos institutas tu­
ri beveik 12 tūkstančių studentų. Jo
filialai, fakultetai ar skyriai yra ne
vien Kaune, bet ir Vilniuje, Klaipė­
doje, Šiauliuose, Panevėžyje. KPI
šiuo metu yra didžiausia aukštoji
mokykla ne tik Lietuvoje, bet ir vi­
same Pabaltijyje.
Prof. K. Baršauskas yra ne vien
mokslui atsidavęs darbuotojas. Jis
aktyviai dalyvauja visuomeniniame
gyvenime, noriai skaito paskaitas,
bendrauja su plačiosiomis darbo
žmonių masėmis. Jis penkis kartus
buvo išrinktas į LKP Centro Komi­
tetą, trečią kartą yra LTSR Aukš­
čiausiosios Tarybos deputatas, daug
kartų buvo renkamas deputatu į vie­
tines tarybas Kaune.
Prof. K. Baršauskas kartu su gru­
pe žymiausių mūsų respublikos
mokslo ir kultūros darbuotojų
1947 m. dalyvavo steigiant „Žinijos"
draugiją Lietuvoje. 12 metų jis bu­
vo pirmininku Kauno skyriuje, o šiuo
metu Draugijos VI suvažiavime bu­
vo išrinktas respublikinės valdybos
pirmininko pavaduotoju.
Prof. K. Baršauskas turi daug nuo­
pelnų respublikos mokslui, mūsų
liaudies ūkiui ir kultūrai. Komunistų
Partija ir Tarybinė vyriausybė aukš­
tai įvertino jo darbą, apdovanodama
jį medaliu ir dviem ordinais. Ne ma­
žesnis jo įvertinimas yra visaliaudi­
nis jo darbo pripažinimas, visuotinė
liaudies ūkio ir kultūros darbuotojų
pagarba. Lieka palinkėti Kauno Poli­
technikos instituto rektoriui profeso­
riui, fizikos-matematikos mokslų
daktarui, akademikui Kazimierui
Baršauskui geros sveikatos ir ne­
blėstančios energijos, vykdant tuos
didelius darbus, kuriems jis niekuo­
met negailėjo nei laiko nei savęs.
H. ZABULIS
„Ž in ijo s " draugijos valdybos
Prezidiumo narys,
LTSR M inistrų Tarybos Valsty­
binio aukštojo ir specialiojo
vidurinio mokslo komiteto
pirmininkas

šiais laikais žmogaus likimas tampriai susietas su ma­
šinų ir mechanizmų likimu. Kiekvienam Žemės gyven­
tojui tenka vidutiniškai po 100 technikos įrenginių.
Juo daugiau atsiranda mašinų, tuo labiau auga jų
veikimo greitis ir galingumas. Mašinos pradėjo re i­
kalauti iš žmogaus, dirbančio su jomis, „nežm oniškų"
savybių.
Pavyzdžiui, pirmųjų reaktyvinių lėktuvų lakūnai p ri­
valėdavo per 0,3 s atsiliepti į kurį nors išorės fakto­
rių, nes, tiek laiko pavėlavus patraukti valdymo ran­
keną, lėktuvas nukrypdavo iki pusės kilom etro nuo
kurso.
Bėgių valcavimo staklyno operatorius, stumdydamas
valdymo rankenas, turi per 1 min. padaryti apie
100 judesių rankomis ir kojomis.
Dar antrojo pasaulinio karo metais paaiškėjo labai
keisto pobūdžio klaidos, kurias darė karinių mašinų ir
įrenginių personalas. Pilotai per kautynes griebdavosi
ne tų rankenų, paspausdavo ne tuos mygtukus, štur
manai beskubėdami atlikdavo neteisingus matavimus.
Klaidos atsirasdavo todėl, kad konstruktoriai, kur­
dami naujas mašinas, vadovaudavosi kuone XIX a. pa­
baigos valdymo principais. Tais laikais operatorius at­
likdavo nedaug veiksmų: paspausdavo ir pasukdavo
rankenas, įjungdavo ir išjungdavo motorą. O XX a.
viduryje, pavyzdžiui, reaktyvinio lėktuvo valdymo
esmė buvo sutelkta į mąstymo sferą.
Kilo reikalas išaiškinti žmogaus organizmo g a li­
mybes ir jų patogiausią panaudojimą gamyboje. Ir štai
paaiškėjo, kad prityrę tekintojai atskiria 0,5 mikrono
plotį, o ne specialistai gali pastebėti tik 10 mikronų
plotį. Dailininkai sugeba atskirti dviejų palyginamų
daiktų proporcijų skirtumą, jei šis neviršija 0,006 jų
dydžio, o tekstilininkai skiria iki 100 juodos spalvos
atspalvių.
Yra dar nuostabesnių dalykų, patvirtinančių didelius
žmogaus organizmo sugebėjimus. Pavyzdžiui, Luji Pas­
teras padarė visus savo atradimus, turėdamas tik pusę
smegenų, nes antroji pusė buvo atrofuota nuo kraujo išsi­
liejimo. Ar yra mašinų, galinčių veikti šitaip užtik­
rintai?
Kai kurie žmonės, vadinamieji stebuklingi skaičiuo­
tojai, atmintinai atlieka skaičiavimus greičiau, negu
šiuolaikinės elektroninės skaičiavimo mašinos. Pavyz­
džiui, jie per kelias sekundes ištraukia 6 laipsnio šaknį
iš 402420747827765761.
D idžiojo Tėvynės karo metais dviejų susitinkančių
lėktuvų greitėjimas siekė 1000 km/vai. Tada buvo g a l­
vojama, kad žmogus gali reaguoti į išorės signalus
3 — 1427
ir atlikti kokį nors tikslingą veiksmą vidutiniškai ne
greičiau, kaip per 0,5 s. Pagal teorinius apskaičiavimus
lakūnas, skrendąs tiesiai į priešo lėktuvą, susidurs su
juo, jei nepasuks mašinos į šalį 150 m nuo susitikimo
taško, nes lėktuvai suartėdavo 150 m greičiau per
0,5 s. Ir vis dėlto kautynėse tarybiniai lakūnai sugebė­
davo, šaudydami tiesiai į priešo lėktuvą, nusukti savo
mašiną į šalį vos per keliolika metrų nuo jo. Sis pa­
vyzdys patvirtina, kad mūsų psichika sugeba r>ana p la ­
čiai reguliuoti organizmo fiziologines galimybes.
Įdomius duomenis surinko RTFSP. Pedagogikos
mokslų akademijos Darbo psichologijos laboratorijos
darbuotojas E. Klimovas. Jis tyrinėjo dviejų grupių
audėjų-daugiastaklininkių darbo veiksmus: paslankiojo ir
inertinio aukštosios nervinės veiklos tip o žmonių.
Dirbant su trimis staklėmis, abiejų tip ų audėjų
veiksmai buvo panašūs. Tačiau pradėjus aptarnauti po
keturias stakles, inertinio tip o audėjos pradžioje ne­
teko sugebėjimo suderinti veiksmus („viskas krenta iš
rankų", „rankos dre ba "). Ir vis dėlto po kurio laiko
jos pradėjo įvykdyti naujas normas. Tai jos pasiekė
ne pagreitindamos savo veiksmus, kaip jų „paslankiosios"
draugės, o kitu keliu. V ietoje dažnų ir skubių vaikš­
čiojim ų nuo staklių prie staklių, jos pradėjo žymiai
dažniau žvilgsniu kontroliuoti darbo plotą: d irbda­
mos prie vienų staklių, jos dažnai žvilgčiodavo į ki­
tas ir daug rečiau prie jų prieidavo. Vadinasi, netgi
ir „ lė ti" žmonės gali prisitaikyti prie greito gamybos
tempo.
Mokslininkams pavyko aptikti dar vieną svarbų
faktą. Mūsų smegenys, prisitaikydami prie įtemptos
aplinkos, stengiasi visokeriopai suspausti, sutrumpinti,
apvalyti informaciją, ateinančią iš išorės. Yra žinoma,
kiek daug „vandens" pasitaiko mūsų pokalbiuose,
knygose. Užtai telegramose mes, skatinami m ateriali­
nio faktoriaus, sugebame keliais žodžiais visiškai su­
prantamai išreikšti mintį, kuriai laiške reikėtų viso
puslapio.
Smegenys veikia ir dar racionaliau. Pavyzdžiui, skai­
tančiojo akys sustoja ne ties kiekviena raide, o tik
ties kas ketvirtąja ar šeštąja. Nežiūrint to, mes su­
prantame tekstą. M atyt, šiuo atveju panaudojamos su­
kauptos žinios. Gal ir kai kurių studentų sugebėjimas
prieš egzaminus skaityti puslapį įstrižai žemyn siejasi
su šia smegenų ypatybe? Tur būt, prie šių reiškinių
priklauso ir visų žmonių sugebėjimas skaityti eilutes
net tada, kai apatinė eilutės pusė nusitrynusi arba p ri­
dengta.
Visi šie ir daugelis kitų faktų įtikino mokslininkus:
nors žmogaus organizmo galimybės ir ribotos, tačiau
yra dar nepakankamai panaudojamos.
Inž. L. ARKADINAS
17

Fotografija jau apie šim­
tą metų yra nepakeičia­
mas astronomų pagalbinin­
kas. Tobulėjant fo to g ra fi­
jos technikai, astronomai
vis giliau skverbėsi j V i­
satos gelmes, atrasdami vis
naujus pasaulius, aiškinda­
mi jų sandaros dėsningu­
mus. Fotografinė emulsija
buvo vienas tų žmonijos
atradimų, kurio dėka bu­
vo sukaupta gausybė duo­
menų apie žvaigždžių, jų
spiečių, galaktikų ir ūkų
sandarą.
Dangaus objektai jau
senokai fotografuojam i su
įvairiais filtrais, p ra le i­
džiančiais tą ar kitą
spektro sritį, kitaip sa­
kant, vieną ar kitą spalvą.
Kiekviena tokia nuotrauka,
aišku, yra juoda-balta, ta­
čiau, rūpestingai sulyginus
jas, galima apytikriai at­
kurti spalvotą daikto vaiz­
dą. šiuo būdu kaip tik re­
1 nu o *r.
C i f
miasi astronomų plačiai
taikomas vadinamasis spal­
vos rodiklių metodas, kai
žvaigždės šviesumas iš­
matuojamas dviejose spal­
vose ir pagal gautų rezul­
tatų skirtumą, spalvos ro ­
diklį, nustatoma žvaigždės
spalva, o tuo pačiu ir
temperatūra.
O kaip atrodytų
žvaigždėtas dangus ar
ūkas spalvotoje fotog ra­
fijoje? Ilgą laiką padaryti
spalvotą fotografiją kliu ­
dė nepakankama spalvotų
fotomedžiagų kokybė ir
jautrumas. Tačiau pastarai­
siais metais spalvotos fo ­
tografijos technika žymiai
pažengė j priekį. Maunt
Palomaro (JAV) observa­
torijos bendradarbis V. M i­
leris 1959 m. pabandė
įvairių dangaus kūnų vaiz­
dus gauti spalvotame trijų
sluoksnių filme. Rezultatai
buvo puikūs. Paskui spal­
3 nuofr.
votas dangaus fotografijas žvaigždes matomi mėlynos
darė Arizonos universiteto spalvos ūko pėdsakai. Vos
Stevardo observatorija ir pažvelgęs į šią nuotrauką,
Asjago observatorija Ita­ astronomas gali pasakyti,
lijoje. kokia šio ūko sudėtis —
Pateikiame kai kurias tai dulkių debesys, ap­
M ile rio gautas fotografijas. šviesti žydros Sietyno
Pirmojoje nuotraukoje žvaigždžių šviesos.
matome daugeliui pažįsta­ A ntrojoje nuotraukoje —
mą Tauro žvaigždyno Sie­ planetinis ūkas M 27 La­
tyną. Tai per 410 šviesme­ putės žvaigždyne, vadina­
čių esantis padrikas mas Hanteliu. Jis nuo
žvaigždžių spiečius, nufo­ mūsų nutolęs per 980
tografuotas, ilgai ekspo­ šviesmečių. Centrinėje
nuojant. Aplink šviesiąsias ūko dalyje mėlynai švyti
dvi jonizuoto deguonies telkiniai. Oko nuotolis —
linijos (bangų ilgiai — 910 šviesmečių.
372,6 ir 372,9 m ilim ikro- Ketvirtojoje nuotrauko­
no). Oko pakraščių rausvas je — Lyros žvaigždyno
spinduliavimas priklauso Žiedo ūkas M 57, esantis
vandenilio spektrinei lin i­ už 2150 šviesmečių. Čia
jai A lfa (656,3 m ilim ikro- matoma ištisa vaivorykštė.
no). Centrinę ūko dalį užima
Trečiojoje nuotraukoje — žalsvos spalvos fonas,
Tauro žvaigždyno Krabo sukeltas du kartus jonizuo­
ūkas M 1, 1054 metais to deguonies spinduliavi­
sprogusios supernovos lie ­ mo ties bangomis 495,9 ir
kana. Pagrindinį gelsvą 500,7 m ilim ikrono. Einant
ūko švytėjimą sukelia į ūko pakraštį, ima vyrauti
elektronai, lekią beveik raudona vandenilio linija
šviesos greičiu. Raudonos Alfa. Palyginimui greta
ūko gyslos — vandenilio pateikta juoda-balta šio

4 nuotr.

5 n u o tr.

ūko nuotrauka. Skirtumas Be to, paaiškėjo, kad iš

akivaizdus.
Penktojoje nuotrauko­
je — Didysis O riono Ūkas
M 42, esantis Sienpiovių
žvaigždyne. Nuo mūsų jis
nutolęs per 1000 šviesme­
čių. Centrinė ūko dalis
yra baltos spalvos dėl p e r­
laikymo. šiaip vid u rin iu o ­
4a nuotr. se ūko rajonuose vyrauja
raudonas atspalvis, sukel­
tas vandenilio linijos Alfa
ir vieną kartą jonizuoto
azoto linijų (bangų
ilgiai — 654,7 ir 658,4 m i­
limikrono). Oką iš apačios
gaubia mėlyna juosta.
Spektriniai tyrimai parodė,
kad šią spalvą sukelia m i­
nėtosios jonizuoto deguo­
nies linijos. Azoto raudo­
no spinduliavimo šioje
srityje nėra.
Taigi matome, kad v ie ­
nas žvilgsnis j spalvotą
ūko nuotrauką prityrusiai
akiai daug ką pasako —
kaip pasiskirsto erdvėje
vieno ar kito cheminio
elemento sukeliamas spin­
duliavimas, o tai duoda
daug žinių apie sąlygas
tiek žvaigždėje, kuri suža­
dina ūko švytėjimą, tiek
pačiame ūke, kuris supa
tą žvaigždę.
spalvotų nuotraukų galima
apytikriai įvertinti žvaigž­
dės spektrinę klasę. Pa­
gal spalvų pasiskirstymą
galaktikų nuotraukose bu ­
vo nustatyta, kaip pasi­
skirsto įvairių temperatūrų
žvaigždės ir tarpžvaigždi­
niai ūkai. Bandymai šia
kryptim i tęsiami.
Nuotraukos rodo, kad
visi dangaus objektai ryš­
kiai spalvoti. Jau plika
akis pastebi, kad planeta
Marsas yra rausvos spal­
vos, o Venera — ryškiai
geltona. Taip pat lengva
pastebėti, kad iš šviesiau­
sių žvaigždžių Betelheizė
yra raudona, Arkturas,
Aldebaranas ir Poluk-
sas — rausvi, Kapela —
gelsva, o Vega — melsva.
Tačiau ūkai ir galaktikos
akiai yra per silpni ob je k­
tai ir jų spalvų niuansai
neįžiūrimi. Tuo tarpu spal­
vota fotografija atskleidžia
mums šiuos dangaus o b ­
jektus visame jų kosmi­
niame grožyje.
V. STRAIŽYS
Fizikos-matematikos
m. kand.

19
 UŽSISPYRUSI KOMETA
Nuo seno žmonės vaidijasi su kometomis. Daug
kitados triūsė mokslininkai, įrodinėdami, kad šie dan­
gaus kūnai nėra jokie nelaimių pranašai, nei velnio
pasiuntiniai, o lygiateisiai Visatos „gyventojai", pa-
klusę visiems jos dėsniams. Tačiau viena uodegotoji
kosmoso keleivė, Enke kometa, suglumino ir astrono­
mus. Mat, ji nežymiai, bet sistemingai nukrypdavo nuo
apskaičiavimų, paremtų visuotinės traukos dėsniu. Kiek­
vienų karių, atkeliavusi į Saulės „apylinkes", ji pasi­
rodydavo ne toje vietoje, kurioje būdavo laukiama.
Paslaptinga kometa ilgai neišdavė savo paslapties.
Ir štai prieš kelerius metus tarybinis mokslininkas
A. Dubiaga ir amerikietis F. Viplas tarė, kad kietas
Enke kometos branduolys sukasi aplink savo ašį. O da­
lelės, išgaruojančios nuo branduolio paviršiaus, šiek
tiek nukrypdamos į šalį dėl Saulės spindulių slėgimo,
sukuria savotiškų „reaktyvinį" efektų.
Remdamasis šia hipoteze, tarybinis mokslininkas
S. Makoveris iš naujo apskaičiavo „nepaklusniosios"
kometos orbitų. Sį kartų kometa pasirodė tiksliai nu­
matytoje vietoje.
VISATA KNYGŲ LENTYNOJE
Maunt Vilsono ir Maunt Palomaro observatorijų
(Kalifornija) mokslininkus F. Cvikų ir E. Hercogų visiš­
kai teisėtai galima pavadinti „žvaigždžių skaičiuoto­
jais": jie aprašinėja visas mokslui žinomų žvaigždžių
galaktikas ir sudarinėja jų katalogų. Darbas trunka jau
ne vieneri metai. Iš šešių tomų išspausdinti du. Matyt,
nelengva Visatų įdėti į knygų lentynų.
per tr is Šim t u s m etų...
Kiek prirašyta mokslinių darbų apie kitas Saulės
sistemos planetas!
Neseniai į šį klausimų atsakė Leningrado mokslinin­
kas G. Katerfeldas. Jis sudarė pirmųjį mokslinės lite­
ratūros, nagrinėjančios planetologijos problemas, ka­
talogų.
Pasirodo, per pastaruosius tris šimtus metų išleista
daugiau kaip septyni šimtai darbų, skirtų planetų san­
darai ir vystymuisi. įdomu, kad du trečdaliai darbų,
gvildenančių planetų geologijų, pasirodė pastarųjį de­
šimtmetį. Dauguma jų priklauso tarybinių mokslininkų
plunksnai.
Žmogus dar nėra žengęs kita planeta, tačiau egzis­
tuoja ir vystomos tokios mokslinės disciplinos, kaip
Mėnulio „geologija" — selenologija, Marso „geologi­
ja" — areologija, Merkurijaus „geologija" — herme-
sologija.
ASTEROIDO MEDŽIOKLĖ
— Artinasi asteroidas! — pranešė astronomai.
Duomenys apie mūsų Saulės sistemos mažosios
planetos greitį, kryptį, masę skubiai pateikiami skai­
čiavimo mašinai. Ir štai — startas! Kelių kilometrų
skersmens planetėlės link pakyla daugiapakopė ra­
20
keta. Jos paskutinė pakopa nusileidžia asteroide, ir
perjungti raketos varikliai sulėtina mažosios planetos
judėjimų.
Pagaliau asteroidas priartėja prie Žemės arčiau už
Mėnulį. Dabar vėl reikia pagreitinti jo judėjimų, kad
jis nenukristų į Žemę. Varikliai įvaro asteroidų. Jis
tampa nauju dirbtiniu, gal tiksliau' gamtiniu, Žemės
palydovu.
Fantastika! Šiandien — taip. Bet mokslininkai rimtai
svarsto tokios „asteroido medžioklės" planus. Sugautas
asteroidas galėtų duoti daug svarbių duomenų moks­
lui apie kitų planetų sudėtį, mūsų Saulės sistemos
kilmę.
ŽEMĖS GYVYBĖ — MĖNULIO NUOPELNAS!
Tarybinis astronomas akademikas V. Fesenkovas iš­
kėlė naujų hipotezę: organinės gyvybės Žemėje atsi­
radimas — negyvojo Mėnulio nuopelnas. Tiksliau kal­
bant, Mėnulio dėka Žemėje susidarė fizinės sųlygos,
palankios gyvybei atsirasti. Pagal šių hipotezę, masy­
vus palydovas nulėmė tų esminį Žemės fizinių savybių
skirtumų nuo kitų planetų.
Palydovas „padėjo" mūsų planetai virsti kieta ma­
se. Pirmosios kietosios dalelės judėjo ištįsusiu elipsių
(Mėnulio „buvimo" dėka), susidurdavo žymiais kampais
ir dideliais greičiais. Tai ir įšildė Žemę, suteikė jai
greitų sukimųsi. Žemė greitai prarado savo pirminę
atmosferų ir išskyrė antrinę — su gausybe vandens
garų, kas, savo ruožtu, buvo sųlyga gyvybei joje at­
sirasti.
DANGAUS DEIMANTAI
Mokslininkai neseniai, rentgeno spinduliais peršvie-
1ę meteoritų, netikėtai jame aptiko deimantus. Jų tarpe
buvo gana stambių.
Šis dangaus turtas nebuvo jau toks unikalus: dei­
mantai buvo surasti dar trijuose meteorituose.
Astronomai mano, kad vertingi akmenys susidarė
neįprastu būdu, susiduriant kosmose dviem kūnams,
turintiems grafito.
NYKŠTUKAI
Baltaisiais nykštukais astronomai vadina nedidelio
skersmens žvaigždes, švytinčias danguje balta šviesa.
Nuo seno mokslininkus domino viena šių dangaus kūnų
ypatybė — nepaprastas jų tankumas. JAažiausiu bal­
tuoju nykštuku iki šiol buvo laikoma Drakono žvaigž­
dyno žvaigždė, kurios skersmuo tesudaro pusę Žemės
skersmens, o tankumas — 13 t viename kubiniame
centimetre. Suaugęs žmogus, Žemėje sveriųs 75 kg,
toje žvaigždėje svertų 90 tūkst. tonų.
Neseniai Tauro žvaigždyne amerikiečių astronomas
V. Litonas atrado silpnų žvaigždę, kurios skersmuo
iš viso tesudaro 1800 km — vos pusę Mėnulio skers­
mens! Bet mase ji Saulei tenusileidžia tik 3 kartus.
Naujasis nykštukas mažesnis už savo konkurentų iš Dra­
kono žvaigždyno.
 Doc. V. MAŽIULIS

ietuvius, latvius ir
INDOEUROPIICIIĮ
prūsus (galutinai suvokietintus
XVII a.) (prasta vadinti bendru
vardu — baltais (arba aisčiais), o jų
kalbas — baltų kalbomis. Visos žios
kalbos yra artimos giminaitės, kilu­
sios ii vienos kalbos — vadinamo­
sios baltų prokalbės. Apie I-jo pr.
m. e. tūkstantmečio vidurį ši pro­
kalbė suskilo į dvi šakas: vakarinę Straipsnis spausdinamas skaitytojui S. Būdviečiu!, A. Petraičiui, R. Vit­
arba prūsiškąją ir rytinę; pastaroji kui iš Kauno ir A. Dicevičiui iš Utenos pageidaujant.
apie VU m. e. a. suskilo į lietuvių
ir latvių kalbas. Artimiausia baltų dėtingas procesas; be to, kalbos iš kurio atskirose indoeuropiečių
prokalbės sesuo yra slavų prokalbė ne tik skaldėsi (diferencijavosi), bet kalbose pasidarė: lietuvių moter-is
(apie tai žr. mano straipsnį „Lietu­ atskirais atvejais ir jungėsi (integra­ (reikšmė pakitusi), latvių mate, ru­
vių ir rusų kalbų giminystė" — vosi). Per daugelį tūkstančių metų sų matj, serbų mati, vokiečių Mutter,
„M. ir g ." 1961 m. Nr. 6), kuri apie indoeuropietiškoji fonetika, grama­ anglų mother, prancūzų mere, loty­
I-jo m. e. tūkstantmečio vidurį su­ tika, leksika, semantika vystėsi ir ki­ nų mater, graikų matėr, sanskrito
skilo į tris šakas: rytinę (rusų, ukrai­ to. Visi tie pakitimai vyko pagal matar, tocharų macar, armėnų mair
niečių, baltarusių], pietinę (bulga­ tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina ir t. t.; arba iš indoeuropiečių pro­
rų, serbų, slovėnų ir kt.) ir vakari­ lyginamasis-istorinis kalbos mokslas. kalbės žodžio dhūmos turime: lie­
nę (čekų, slovakų, lenkų ir kt.). Po Trumpai ir paprastai sakant, atskiros tuvių dūmas, rusų a m m , sanskrito
slavų baltams kalbiniu požiūriu arti­ indoeuropiečių kalbos yra ne kas dhūmas, graikų thūmos (kita reikš­
miausi yra germanai ir indoiranėnai kita, kaip vienos ir tos pačios me­ mė), lotynų fūmus ir t. t. Jau iš šių
(-arijai). Iš germanų prokalbės per džiagos — indoeuropiečių prokal­ dviejų pavyzdžių matyti, kad atski­
daugelį amžių išsivystė vokiečių, bės skirtingų evoliucijų rezultatas. ros indoeuropiečių kalbos, lyginant
anglų, olandų, švedų, danų, norvegų Pastarąjį teiginį galima pailiustruoti jas su indoeuropiečių prokalbe, vys­
ir kitos germaniškosios kalbos. Dar kad ir taip. Indoeuropiečių prokal­ tėsi ne tik nevienodai, bet ir neto­
gerokai prieš mūsų erą indoiranėnų bėje buvo žodis matėr „motina". lygiai: vienos kalbos nuo indoeuro-
prokalbė suskilo į dvi dideles ša­
kas: indiškąją (iš kurios kilo sanskri­
tas, Vedų kalba, dabartinės hindų,
urdų, bengalų, bihorų ir kitos kal­
bos) ir iraniškąją (senovės persų
kalba. Avestos kalba, dabartinės
persų, tadžikų, osetinų, kurdų ir ki­
tos kalbos). Baltų, slavų, germanų,
indoiranėnų kalbos yra giminaitės su
keltų (airių, bretonų, senovės galų
ir kt.), italikų (lotynų, oskų, umbrų
ir kt.), graikų, armėnų, albanų, hetitų,
tocharų ir kitomis atitinkamomis kalbo­
mis. Kai XIX a. pradžioje atsirado
lyginamasis-istorinis kalbos mokslas,
atsirado reikalas visas tautas, kal­
bančias ar kalbėjusias aukščiau mi­
nėtomis kalbomis, pavadinti bendru
vardu: tada ir buvo sukurti terminai
„indoeuropiečiai", „arijoeuropie-
čiai", „arijai" ir kt. Plačiausiai įsi­
galėjo terminas indoeuropiečiai
(MHAoeBponeMųu, indo-europėęns,
oq\°*
Indo-Europeans, Indoeuropei); šiaip
jau patogus terminas arijai indo­
europiečiams vadinti nelabai tinka,
nes arijai tėra tik indoiranėnai.

INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖ
Visos indoeuropiečių kalbos (apie
kurias plačiau žr. mano brošiūrą
„Pasaulio kalbos", Vilnius, 1957)
yra kilusios iš vienos kalbos, vadi­
namos indoeuropiečių prokalbe,
kuri, suprantama, turėjo ir tam tikrų
tarmybių. Indoeuropiečių prokalbės
skilimas bei tolimesnė indoeuropie­
čių kalbų raida yra nepaprastai su­

Groiky
kalba
 piečių prokalbės vaizdo nutolo grei­
čiau, kitos — lėčiau, vienos išlaikė
archaizmų daugiau, kitos — mažiau.
Neužmirštant to, kad tiek gyvosios,
tiek ir išnykusios indoeuropiečių
kalbos yra smarkiai nutolusios nuo
indoeuropiečių prokalbės vaizdo,
galima priminti, kad ii visų gyvųjų,
t. y. dabartinių indoeuropiečių kal­
bų daugiausia archaizmų iilaikė lie­
tuvių kalba {jos tarmės).
LIETUVIŲ KALBA IR SANSKRITAS
Plačiojoje visuomenėje tenka iš-
girsti klausimų, kodėl lietuvių kalba
esanti panaii į sanskritų, ar lietuvių
kalba nėra kilusi ii sanskrito ir pan.
Reikia pasakyti, kad lietuvių bei kitos
baltų kalbos ii tikrųjų turi panaiumų
su sanskritu bei kitomis indoiranėnų
kalbomis. Pavyzdžiui, lietuvių avis
(latvių avsj — sanskr. avis, liet.
kraujas (prūsų krawian) — sanskr.
kravyam „žalia mėsa", liet. laukas
(Iatv. lauks, prus. lauks) — sanskr.
lokas (ii laukas), liet. medus (Iatv.
medus, prūs. medų) — sanskr. madhu,
liet. naktis (Iatv. nakts, prūs. naktin
„naktį") — sanskr. naktis, liet. sūnus
(prūs. sūnun „sūnų") — sanskr. sūnus,
liet. iun-es (Iatv. sun-s, prūs.
sun-is) — sanskr. iun-as ir t. t. Ta­
čiau visi minėti žodžiai sutinkami ne
vien tik baltų ir indoiranėnų kal­
bose, plg. lotynų ovis „avis" —
graik. ovis — rus. oB-ųa (su mažy­
bine priesaga -ųa), lotynų cruor
„kraujas", rusų MeA „medus" —
airių mid (it medų) — graik. methu
(ii medhu), lot. noctis „nakties" —
got. nahts, got. sūnūs „sūnus" ir kt.
Atitinkamų panaiumų galima būtų
pateikti ne tik ii leksikos, bet ir ii
gramatikos, plg., pvz., galūnę -ti:
liet. es-ti — sanskr. as-ti, taip pat
rus. ec-Tb, graik. es-ti, lot. ėst, vok.
ist (ii esti) ir t. t. ir kt. Be minėto
pobūdžio panaiumų, indoeuropie­
čių kalbose esar- kur kas didesnio
skaičiaus skirty ^ųiygotų ne vien
fonetinės ra> s diferenciacijos. Ta­
čiau eina j senesnes epochas,
indoeuropiečių kalbų skirtybės ma­
žės: pasiekus indoeuropiečių prokal­
bę (jų rekonstruoja lyginamasis-isto-
rinis kalbos mokslas), tokių skirtybių
bus minimalus skaičius, t. y. liks tik
indoeuropiečių prokalbės atitinka­
mos tarmybės, kurios, suprantama,
nepaneigia prokalbės, kaip vienos
kalbos, egzistavimo.
INDOEUROPIEČIŲ PROTĖVYNĖ
Kaip jau minėta, baltų kalbos, ly­
ginant jas su visomis indoeuropie­
čių kalbomis, yra artimiausios gimi­
naitės su slavų, toliau, — su germa­
nų ir indoiranėnų kalbomis. Sitų kal­
bų artimų giminystę apsprendžia ii
dalies ir tai, kad Šiomis kalbomis
kalbėjusios tautos seniau ilgus am­
žius yra gyvenusios kaimynystėje, ki­
taip sakant, šios kalbos bei tautos
senovėje bus turėjusios ilgaamžių
santykių bei ryžių, kurių, pvz., bal­
tai su slavais niekada net ir nėra
nutraukę. Čia susiduriama su’ baltų,
slavų, germanų, indoiranėnų, o taip
pat ir visų indoeuropiečių tautų
protėvynės problema.
XIX a. pradžios ir vidurio kalbi­
ninkai manė, kad indoeuropiečių
prokalbės vaizdų geriausiai išlaikųs
sanskritas. Perdėtas sanskrito bei
indoiranėnų kalbų archaizavimas, be
kitų priežasčių, turėjo įtakos atsi­
rasti hipotezei, kad indoeuropiečių
protėvynė ieškotina taip pat neto­
liese nuo Indijos, būtent. Vidurinėje
Azijoje. Jeigu sanskrito tokia „pri­
vilegijuota" padėtis jau XIX a. buvo
atmesta, tai indoeuropiečių iš Vidu­
rinės Azijos kildinimo hipotezė gy­
vavo net iki XX a. pradžios. Čia pat
galima priminti, kad tokios aplinky­
bės turėjo tam tikros įtakos ir pa­
čiam terminui „indoeuropiečiai" at­
sirasti (XIX a. padarytam pagal su­
lyginai geografinį principų: sanskri­
tas bei indų kalbos yra rytuose, o
į vakarus labiausiai nutolę „indo­
europietiškieji" europiečiai|.
Indoeuropiečių prokalbėje, nuo
savo susidarymo išgyvenusioje dau­
gybę tūkstančių metų, vyko atitinka­
mi tarminiai skilimo (atskirais atve­
jais ir jungimosi) procesai, kurie
ypač suintensyvėjo (vadinamasis in­
doeuropiečių prokalbės skilimas)
paskutiniaisiais tūkstantmečiais prieš
pirmykštės visuomeninės santvarkos
egzistavimo pabaigų. Vystėsi, su­
prantama, ne tik indoeuropiečių
prokalbė, bet per ilgus amžius kei­
tėsi ir pati indoeuropiečių protėvy­
nės teritorija. Mokslininkai, remda­
miesi atitinkamais kalbotyros, ar­
cheologijos bei antropologijos duo­
menimis, spėja, kad visų indoeuro­
piečių protėvynė bus buvusi apytik­
riai žemutinio bei vidurinio Dunojaus
baseino, šiaurinių Juodosios jūros
pakraščių teritorijoje (iš kur indo­
europiečiai atsikraustė Į šių teritori­
jų, nėra žinoma). Apie IV — III tūks­
tantmetį pr. m. e. indoeuropiečių
gyvenvietės, manoma, bus buvusios
jau maždaug tarp Reino ir Dono,
tarp Balkanų bei vakarinės Mažo­
sios Azijos ir pietryčių Baltijos bei
Siaurės jūros; likusieji Europos plo­
tai buvo gyvenami neindoeuropie-
čių arba ir visai negyvenami. Iš šios
indoeuropiečių protėvynės rytinių
kraštų (maždaug iš dabartinės Ukrai­
nos) dalis būsimųjų indoiranėnų
genčių nusikraustė į Vidurinę Azijų,
pasiekdamos net Indijų.
Neliečiant klausimo apie indoeu­
ropiečių migracijų į pietvakarių,
pietų Europų ir pan., reikėtų trum­
pai sustoti prie indoeuropiečių pro­
tėvynės šiaurinių kraštų, kuriuose
ieškotini būsimieji baltai, slavai, ger­
manai. Ill-me tūkstantmetyje pr. m. e.
baltų protėvynės teritorija, pietuose
siekdama bent jau Pripetę ir Vyslos
žemupį, į šiaurę, gal būt, nėjo to­
liau už linijos Nemunas— Neris—
Berezina (įtekanti į Dniepru). Nuo
II tūkstantmečio pr. m. e. pradžios
baltai pamažu apsigyvena ir visuo­
se Dniepro aukštupio kraštuose,
maždaug prie linijos Dauguva —
Maskvos upės aukštupys, pasiekdami
finų (t. y. estų, suomių, komių,
mardvių ir kt. protėvių) gentis.
Pietryčiuose, atitinkamose Dniepro
aukštupio teritorijose baltai siekėsi
su indoiranėnais (vadinamaisiais ski­
tais), pietuose (už Pripetės) — su
slavais, gyvenusiais maždaug tarp
Pripetės ir Karpatų. I-jo m. e. tūks­
tantmečio vidury vyksta didelis Eu­
ropos, ypač centrinės, tautų judėji­
mas, kuris neaplenkia ir slavų: V I—
V III a. slavai įsikuria ir visoje
Dniepro aukštupio teritorijoje.
Siame trumpame straipsnyje labai
glaustai išdėstyti sudėtingi indoeuro­
piečių kalbų (bei tautų) raidos klau­
simai populiarumo dėlei yra atitin­
kamai supaprastinti, šių problemų
sudėtingumų dalinai apsprendžia jau
ir tas faktas, kad kalbos mokslui
tenka skverbtis net į tokius senovės
laikus, kuriais nė viena indoeuropie­
čių kalba dar neturėjo rašto ir, su­
prantama, nepaliko jokių rašytinių
paminklų.
 POVANDENINIS
ZOOLOGIJOS SODAS
Žymusis Didysis barjeri­
nis rifas, kurį Kukas atra­
do 1770 m. birželį, tęsia­
si išilgai šiaurrytinės Aust­
ralijos pakrantės maždaug
per 2000 km. Begalinė ko­
ralinių sankaupų juosta,
vietomis siekianti 72 km
pločio, tik iš dalies ištir­
ta ir nukartografuota.
ši teritorija — tai milži­
niškas povandeninis zoolo­
gijos sodas, kurio plotas
20 tūkst. km2. Čia gamta
sut.aupė ir gražiausius,
ir bjauriausius savo kūri­
nius — pačius mažuosius
koralus ir pačius didžiuo­
sius krokodilus; žuvis, pri­
menančias augalus, ir au­
galus, panašius į akmenis;
austres dydžio sulig arbū­
zu ir moliuskus, kurių
andimas mirtinas.
Ciklopiška daugelio de­
šimčių metrų gylio koralų
siena pastatyta iš smul­
kiausių organizmų. Šiaurė­
je ji baigiasi Papuasų
įlankoje. Iš sausumos čia
suteka Naujosios Gvinėjos
tpės, kurių gėlas dumbli­
n s vanduo kliudo koralų
..olonijoms augti, nes joms
reikia labai sūraus van­
dens. O pietuose, ties
Ožiaragio atogrąža, bar­
jeriniam rifui plėstis truk­
do aukšta temperatūra.
Mat, koralams, kurie kau­
piasi į rifus, reikalinga
20— 26 temperatūra. Be
to, koralai negali gyvuoti
be saulės šviesos, atseit,
giliau kaip 60 m. Ties
šiaurrytine Australijos pa­
krante kon*inentinė plat­
forma leidžiasi labai nuo­
žulniai — 200 km gylį
y
ji pasiekia tik per 100 km lės šviesa. Štai kodėl ko­ desnis už koralų kalkinius
nuo kranto. Toliau — pra­ ralai liaujasi augę žemiau darinius, susikaupia apa­
raja. atitinkamo gylio. tiniuose sluoksniuose ir
Koralai dauginasi daly­ Tankiai perpinti dumb­ „blokus" stipriai pritvirti­
damiesi per šimtus tūks­ liais, polipai sudaro kora­ na prie pamato. Pagaliau
linių telkinių „blokus". pagrindinę koralinio poli-
tančių metų. Ant kalkinių
žuvusių organizmų skele­ Tačiau šiems blokams pri­ pyno dalį sudaro mik­
tų išauga nauji. Dabar šis tvirtinti prie uolos (vande­ roskopiniai vienaląsčiai
tvirtas kalnas vietomis nyno dugne) reikalingas organizmai foraminiferai.
cementas; jį tiekia jau ki­
yra 250 m gylio. „SMEGENYS"
ANT SENOLIŲ GRIAUČIŲ ti dumbliai — kalkiniai, IR „ELNIO RAGAI"
arba Nullipores, kurie, iš Didžiojo barjero rifai
Didžiojo barjerinio rifo,
jūros vandens sugerdami nuo įprastinių skiriasi sa­
kaip ir visų koralinių dari­
kalcio karbonatą, apsitrau­ vo dydžiu ir neišsemiama
nių, pagrindiniai statytojai
kia kalkine danga. Šis gyvybės įvairove. Čia
yra koraliniai polipai —
cementas, tvirtesnis ir stan- daugiau kaip šimtas kora-
primityvūs duobagyvių ti­
po gyvūnai. Atskirų šios
grupės atstovų galima ap­
tikti visose jūrose, netgi
šiaurinėse, iki Norvegijos
fiordų. Tačiau koralai sta­
tybininkai gausiai tesiveisia
tiktai atogrąžų jūrų van­
denyse, sudarydami di­
džiules kolonijas. Polipas
yra taurelės formos, kuri
kartais nebūna didesnė už
segtuko galvutę, šios tau­
relės turi čiuptuvėlius, ku­
riais jos nutveria maistą —
planktoną, ir nuvaro jį
„burnon". Kaip ir visos
gyvos būtybės, koralai
kvėpuoja. Iš jūros vandens
jie pasisavina deguonį,
kuris, nesant išsivysčiusio
kvėpuojamojo aparato,
patenka tiesiog pro sie­
neles. Koralai naudojasi
dar ir kitu būdu deguoniui
gauti: jie savo kolonijose
„augina" ištisus dumblių
sodus. Kai gyvūnai kvė­
puoja, jie sugeria deguo­
nį ir išskiria anglies dvi­
deginį, o augaluose visa
vyksta atvirkščiai. Taigi
polipai su dumbliais suda­
ro „sandraugą", naudingą
abiem pusėms. Bet dumb­
lių gyvenimui būtina sau­

lų rūsių, kurios skiriasi
tiek savo forma, tiek ir
spalva. Vyrauja du tipai.
Medžio pavidalo koralai
Acropora, arba „elnio ra­
gai", auga zonose, apsau­
gotose nuo stiprių bangų.
Turtingi atspalviai jiems
šią prielipą yra „prisijau­
kinę". Jie ją panaudoja
medžioklėje, ypač vėžlių.
Pririšęs prielipą virvute,
medžiotojas nuleidžia ją
j dugną tose vietose, kur
veisiasi vėžliai. Prielipą
prilimpa prie vėžlio šarvo,
virvutė išsitempia, o me­
džiotojas tol stebi besi­
stengiantį pabėgti laimikį,
kol jis pavargsta ir išplau­
kia į paviršių, o čia jau į
jj paleidžiamas harpūnas.
Bet čia galima pamatyti
ne vien baisius ir pavojin­
gus plėšrūnus, bet ir juo­
kingų padarų. Didžiajame
barjere veisiasi dumbla-
šoklis Periophtalmus argen-
tilineatus, kuris didesnę
savo gyvenimo dalį pra­
leidžia ore. Dažniausiai jį
veisiasi švelnios koralų Tačiau ir už krokodilą galima pastebėti ant mang-
rūšys. Atoslūgio metu Di­ pavojingesnė yra akmen- rovinių medžių šaknų, ku­
dysis barjerinis rifas atro­ žuvė — Synancejia tra- rias jis apglėbia savo krū­
do tarsi suarta lyguma. Ji chynis, savo išvaizda pa­ tinės pelekais, tarsi ran­
išvagota, pilna „ežerų", sibjaurėjimą keliantis pa­ komis. šios žuvies akys
kuriuose snaudžia povan­ daras, be žvynų, bet pa­ sukiojasi nepriklausomai
deninis suakmenėjęs miš­ dengtas karpotais gumbais. viena nuo antros. Netikė­
kas. Tai sulieja jį su koralais.

teikia ypatingą grožį.
„Elnio ragų" kolonija gali
būti bet kokios spalvos —
žydros, purpurinės, žals­
vai rudos arba geltonos,
su nesuskaitoma daugybe
tarpinių atspalvių. Pasitai­
TRYLIKA
NUODINGŲ DYGLIŲ
Nuostabiai negyvojo pa­
saulio įvairovei nenusilei­
džia ir gyvūnija savo tur­
tais. Didžiojo barjero ko­
Žuvis yra apie 30 cm il­
gumo, jos burna didelė
ir kreiva, akys gilios.
Akmenžuvė blogas plau­
kikas, išsigelbėti nuo prie­
šo „pabėgdama" ji nega­
li. Todėl ji ginasi trylika
f trid a k n o s nasrus
tai užkluptas, dumblašok-
lis viena apvalia išvirtu­
sią akimi įsistebeilis į ra­
mybės drumstėją, o antrąja
ieškos pasislėpti tinkamos
vietos. Gelbėdamasi žuvis
šoka nuo šaknies ant šak­
nies. Jos pagrindinį „nv,.N

ikoj>
ko, kai koralo šakos vir­ ralai yra audringo, kupino nuodingų dyglių, kurie pa­ niu" sudaro vabzdžiai ir
šūnė kitokios spalvos: pa­ pavojų gyvenimo arena, sišiaušia kad ir menkiau­ smulkūs krabai. 2iaunomis f
vyzdžiui, žalios šakutės čia gamta pranoko save! siam pavojui iškilus. Ties ji kvėpuoja tiek vande­
su šviesiai violetinėmis Jūriniai gyvūnai, kurie dyglio pamatu yra dvi nyje, tiek ir ore. Tai rudi­
viršūnėmis, o blyškiai kitur nedideli. Didžiajame nuodų „kišenėlės". Dyglio mentiniai plaučiai. Kad ii
gelsvos — su rožinėmis, barjere — didžiuliai. Dvi- dūris žmogui sukelia bai­ kaip keista, bet ši ž u w —
rudos — su žydromis geldžiai moliuskai Tridac- sius skausmus. Nesiėmus gali kvėpuoti ir .. . uode­
ir t. t. na derasa čia siekia 1 m laiku priemonių, jis gali ga. Ji dažnai ją paneria
Tvirtesni ir kompaktiš- 20 cm ilgio ir sveria iki būti mirtinas. vandenin, ir vandens de
kesni koralai „smegenys" 300 kg. Vietiniai gyvento­ Plėšriame Didžiojo bar­ guonis, praeidamas pro
Coniastria pectina, taip pa­ jai tvirtina, kad plaukikai, jero pasaulyje net „ra­
vadinti dėl jų vingiuofu- atsitiktinai įkišę koją Į at­ maus būdo" moliuskai
mo, primenančio smegenis, viros kriauklės plyšį, atsi­ gali būti žudikai. Gražiau­
gali sudaryti 3 m skers­ durdavo spąstuose ir žū­ sieji iš jų savo forma
mens blokus. Kai kada jų davo: tridakna gali aki­ primena pušies kanko­
paviršius lygus, tačiau mirksniu suglausti savo rėžius. Penkios šių „kan­
dažniau jį dengia įvairiau­ geldeles. Gal būt, vietinių korėžių" rūšys gali pra­
siai išsiraizgiusios raukšlės gyventojų pasakojimai tė­ žudyti. Moliuskas, kuris
ir plyšiai. Jie paprastai ra legendos, bet patirtis tūno margoje kriauklėje,
būna rudi arba žali. Vieni rodo, kad šios milžiniškos užpuolimo momentu iš-
koralai primena didžiules kriauklės, įkišus j jas pa­ sviedžia tam tikrą liežu­
plokštes su purpuriniais galį, užsidaro ir ištraukti vį, kurio gale yra nuodin­
spurgais, kiti — kalafio­ jo jau nebegalima. gas dyglys. Mažus molius­
rus ir netgi grybus. Kitas milžinas — Croco- kus ir žuvis „kankorėžiai"
Tos pačios rūšies formų diius porosus — didžiau­ harpūnuoja savo dygliu,
įvairumas priklauso nuo sias roplys pasaulyje. Sis nunuodija ir paskui pra­
aplinkos sąlygų. Barjero krokodilas, aptinkamas sū­ ryja. Tokius „kankorėžius"
pakraštyje augą koralai, riuose Didžiojo barjero žvejai gaudo, apsimovę
kuriuos daužo galingos vandenyse, gali būti net storas pirštines.
bangos, auga kompaktinė­ 10 (!) m ilgio. Jis slankio­ Kaip ir kitose pasaulio
mis masėmis. Jos labai ja lagūnomis, pelkėmis ir jūrose, ties Didžiuoju bar­
tvirtos. Gilesniuose van­ atviroje jūroje, kur ir pul­ jeru galima aptikti ir prie­
dens sluoksniuose arba dinėja gyvūnus bei žmo­ lipą Leptecheneis naucra-
ramiose lagūnos vietose nes. tes. Vietiniai gyventojai

26

odą, patenka j kapiliarus.
Beveik taip pat neįpras­
ta ir žuvis meškeriotojas
Lopdiocharon. Jos galvoje
yra meškerės formos at­
auga. Žuvis meškeriotojas,
kaip ir akmenžuvė, neju­
dėdama guli uoliniame
dugne, su juo susiliedama.
Auka, suviliota meškerės
gale esančiu „jauku", per
vėlai susigriebia apsiriku­
si ir atsiduria didžiulėse
meškeriotojo žiaunose.
Vandenyno gelmėse ant­
roje barjero pusėje meš­
keriojimo įtaisas tobules­
nis: absoliučioje tamsoje
meškerės „jaukas" pavir­
tęs „žibintuvėliu".
Negalima nepaminėti
dar vienos latrai įdomios
žuvies, kuri pasižymi ne
tik dideliu patelės ir pati­
no dydžių skirtumu, bet ir
visišku patinų išsigimimu.
Patelė yra 1 m 20 cm
ilgio, o jos „vyras" tik
10— 12 cm. Patinas visą
gyvenimą parazituoja ant
patelės, burna prisisiurbęs
prie jos kūno. Patelės ir
patino audiniai suauga,
ir patino vidaus organai,
išskyrus lytinius, išsigims­
ta. Su patelės organizmu
suaugęs patinas teatlieka
vieną funkciją — jis ap­
vaisina patelės išmetamus
ikrus.
NUODINGOSIOS
CHRIZANTEMOS
Šiuose pavojinguose
vandenyse tarp koralų di­
dingai sliuogia viena gra­
žiausių žuvų Pterois voli-
tans, arba žuvis peteliškė,
raudonai balta, su nuosta­
biai zebriškai išdažytais
pelekais.
Didžiajame barjere esa­
ma ir „gėlių", panašių į
išsiskleidusias chrizante­
mas. Bet tai ne gėlės,
o aktinijos, arba jūrinės
plukės. Jos priklauso tai
pačiai koralinių polipų
klasei, bet neapsidengia
kalkiniu šarvu. Jų „vainik­
lapiai", čiuptuvai, turi
mažyčius geluonis. Jais ak-
tinija paralyžiuoja grobį,
kurį paskui praryja. Didžio­
jo barjero aktinijos išauga
iki 1 m skersmens. Jų
nuodingos dilgiosios ląs­
telės paralyžiuoja smulkius
vėžiagyvius ir žuvis, kurios
tuoj pat praryjamos ir su­
virškinamos. Tačiau kai ka­
da galima pamatyti ypa­
tingą 7— 8 cm ilgio žuve­
lę, kuri drąsiai sukiojasi
apie plukes. Išmarginta
baltomis juostomis, ji kaž­
kuo panaši į juokdario
kaukę. Ji taip ir vadina­
ma žuvimi juokdariu. Ji
vienintelė, kurios neveikia
plukės nuodai. Dar dau­
giau: ji gali visiškai sau­
giai lankytis savo šeimi­
ninko „skrandyje". Kai ka­
da žuvis juokdarys savo
imunitetą panaudoja iš
aktinijos paralyžiuotajam
laimikiui atimti, kai pasta­
roji jau rengiasi jį praryti.
Bet daugiausia jos tenki­
nasi „poniškojo stalo" iš­
ėdomis, surinkdamos akti-
nijų išmėtytus maisto liku­
čius. Tačiau tuo tokios sa­
votiškos simbiozės vaid­
muo dar nesibaigia. Žuvis
juokdarys lygiateisis „kom­
panionas". Ji atlieka jauko
ir netgi varovo vaidmenį.
Dažnai ši maža apsukri
žuviūkštė užpuola žymiai
didesnes žuvis, iššaukda­
ma jas dvikovon netoliese
pavojingo savo „gyvojo
namo". Tereikia priešinin­
kui peštynių metu prisilies­
ti prie nuodingų čiuptu­
vų — ir jis nugalėtas.
Paskui „kompanionai" da­
lijasi laimikiu.
Esama ir kitokių prisi­
taikymo formų. Pavyzdžiui,
jūrinis krabas voras gyve­
na dumblių Halimeda tar­
pe ir yra įgavęs jų pavi­
dalą ir spalvą. Tai daro jj
nematomą.
Didžiojo barjero uolos
ir rifai yra puikus prie­
globstis vėžiagyviams. Čia
galima rasti visų tipų kra­
bus — nuo krabų karei­
vių, kurie slankioja glaus­
tomis gretomis, iki krabų
plaukikų Thalamita, kurie,
sutikę žmogų, nebėga nuo
jo-
VĖŽLIŲ ROJUS
Didžiojo barjero vande­
nyse gyvena ir kitų gyvū­
nų, dažnai labai didelių,—
tigrinių ryklių, tunų ir
mantų, kurie sveria iki
tonos, o jų pelekų mos­
tas — S m. Bet keisčiau­
sias šios srities gyvento­
jas yra diųgonis — jūrinis
žinduolis, dabar beveik
visiškai išnaikintas. (2r.
„M. ir g." 1964 m. 2 nr.—
Red.).
Didysis barjeras — vėž­
lių karalystė. Jūrinis vėžlys
Thalassochelys caretta už­
auga iki 750 kg svorio.
Sužeisti harpūnu jie gana
pavojingi. Kai kada val­
tyse galima pamatyti įspū­
dingus jų nasrų pėdsakus.
Šios rūšies vėžliai mės­
ėdžiai — jie minta žuvimis
ir moliuskais. Vietiniai gy­
ventojai juos laiko ska­
nėstu.
„Mažiausias" yra sna-
puotas vėžlys bisa Chelo-
ne imbricato. Jis sveria
iki 150 kg! Jo nasrai labai
panašūs į snapą. Sis vėž­
lys gyvena tiktai šiaurinėje
Didžiojo barjero dalyje.
| šį povandeninį pa­
saulį, tiesiog knibždantį
žuvimis, moliuskais ir ne­
suskaitoma daugybe poli­
pų, žmogus tik tepradeda
įsiskverbti. Reti drąsuoliai
iš vietinių gyventojų tarpo
įsidrąsina toliau j rifų la­
birintus nuplaukti, ir tik
nedaugelis turistų, kriauk­
lių rinkėjai ir zoologai kas­
met leidžiasi į Didįjį bar­
jerą.
Čia dar šimtai negyve­
namų salų, apaugusių pra­
bangia atogrąžų augalija.
Esama tūkstančių koralinių
urvų, kuriuose nepabuvojo
nė vienas plaukikas. Po­
vandeninio pasaulio užka­
riavimas teprasideda. Ryto­
juje Didysis barjeras nū­
dienos akvalangistams bus
tuo, kuo buvo Everestas
alpinistams.
Pjeras PEJARAS
 Pietų Amerikoje, Ama­ kapais. Brazilijos vyriau­ Jie nepaprastai taikliai iaudo
zonės džiunglėse, dar yra sybė Singu teritoriją pa­
vietų, kur nėra žengus vertė rezervatu. Apie jį
baltojo užkariautojo koja. yra keli šimtai vadinamųjų
Paslapčių gaubiamas, le­ brazilų indėnų apsaugos jie atkeliavo iš Andų kal­ Singu krašte nors ir
gendomis apipintas kraš­ postų. Ekspedicijos į re­ nų! Vargu. Tarp Andų ir drėgna ir karšta, nors ir
tas vilioja. Mokslininkai zervatą įleidžiamos tik su žemumų indėnų genčių uodai savo antplūdžiais
tikisi ten rasti senos civi­ specialiais leidimais. Ta­ yra didžiulis kultūrinis kankina ir nuodingosios
lizacijos liekanas, pigaus čiau ne šie postai, o pati skirtumas. Inkų periodo gyvatės tyko bei plėšrū­
pasipelnijimo ieškotojai — gamta saugo Singu indė­ indėnai, gyvenę Anduose, nai jaguarai slankioja, ieš­
pilnas aukso inkų švento­ nus nuo civilizacijos. buvo aukštos kultūros, o kodami grobio, bet jame
ves. Manoma, kad į šį upių, žemumų indėnai — primi­ noksta daugybė vaisių,
Daugelis ekspedicijų ežerų ir pelkių kraštą tyvūs. Jie medžiodavo, upėse gausu žuvies, gano­
bandė ištirti ten gyvenan­ indėnai atkeliavo kitados rinkdavo vaisius ir buvoda­ si laukinių ožkų bandos.
čių laukinių Singu indėnų upėmis bei upeliais, gal vo ten, kur daugiau maisto. O ką jau bekalbėti apie
gentis, bet maža jų sugrį­ būt, slėpdamiesi nuo bal­ Jie keliaudavo prie šalti­ Singu gamtos grožį: vešli
žo. Singu kraštas net bu­ tųjų, ir, radę čia patoges­ nių, ežerų, kur rasdavo spalvota lapija, margaspal­
vo pramintas ekspedicijų nę vietą, apsigyveno. Gal daugiau žuvies. vių peteliškių debesys,
spalvingos papūgos, vik­
rios beždžionės.. . Ir in­
dėnai čia rado savotišką
rojų.
Senovėje indėnų gimi­
nės buvo gausios ir daug
stipresnės, tačiau, pavojų
nualintos, jos traukėsi ten,
CAJAPOi kur buvo saugiau nuo bal­
tųjų — jų priešų, ir kas
mėgindavo piktai prie jų
MANAJUS
prisiartinti, žūdavo nuo jų
AMAZONĖ £ > / BELEMAS strėlių. Labai mažai kam
pavyko įsigyti jų drau-
gystę.
Izoliuotos Singu gentys
sukūrė savitą kultūrą, kuri
skiriasi nuo kitų Brazilijos
/ RIO DE ŽANEIRAS
indėnų. Singu gentys ne­
žino net misionierių, ku­
akares' SAN PAULAS • riais baltieji visada pasi­
[POSTAS
B1Ai stengia primityvesnes gen­
B postasJ
’mehinakI tis apdovanoti. Nėra jų
pasiekusi nei baltųjų, nei
iAULAPr BUENOS AIRESAS
negrų kultūra.
 Negalima sakyti, kad
Singu indėnai gyvena ak­
mens amžiuje. Jie apsieina
be akmenų, nes turi kito­
kių priemonių. Jie naudo­
jasi kriauklių aštrumu, pra­
verčia jiems ir didžiųjų
žuvų kaulai. Kietų vaisių
kevalai atstoja indus. In­
dėnai puikiai pažįsta auga­
lų gydomųjų galių ir nuo­
dus.
Juos sunku lyginti su
kokiu nors žmonių kultū­
ros istorijos laikotarpiu.
Jiems jokia kultūra netu­
rėjo įtakos. Jie ir galvoja,
ir mušto savaip.
Iš daugelio Singu gen­
čių žinomos: čikao, žuru-
na, suja, kamajura, aueti,
kajapo, trumaji, vanra,
mehinako, jaulapiti, kuiku-
ro, kalapalo.
Patekti į jų kraštų tėra
įmanoma tik lėktuvu, nes
praėjimus žino tiktai indė­
nai. Tačiau lėktuvo pasi­
rodymas čiabuvių nedžiu­
gina. Kai per Singu skrido
pirmasis lėktuvas, indėnai
bandė tų „didelį paukštį“
strėlėmis numušti. Reikia
pripažinti nepaprastų in­
dėnų taiklumų ir tiesiog
stebuklingų strėlių galių.
Lėktuvų nusileidimo
aikštelės įrengtos prie bra­
zilų- indėnų apsaugos
postų. Indėnai kartais tuos
postus užpuola, bet tik
Išsikišusi lūpa — kajapo genties ženklas
tada, kai baltieji juos
skriaudžia.
Pasitaiko ir taip, kad
indėnai, gyvenantieji ar­
čiau postų ir apsipratę
su baltaisiais, ateina pei­
lių, nailoninės virvės, marš­
kinių bei antklodžių, spal­
votų papuošalų. Nors jie
vaikšto visai nuogi, tačiau
žuvaujant marškiniai gerai
praverčia apsisaugoti nuo
begalės uodų.
Daugiau duomenų (E.
Vustmanas) yra apie ka­
majura gentį. Kamajura
indėnų oda šviesiai raus­
va, saulės nudeginta. Jų
oda patamsėjus nuo auga­
Ii ilgos žolės jie statosi namus, kuriuose yra vienas įėjimas
linių raudonų dažų uruku,
kurie tepami tiek dėl gra­
žumo, tiek ir nuo uodų kų kūno sudėjimas, tiesios Singu indėnai nepapras­
apsisaugoti. kojos, stiprūs pečiai. Mat, tai gerai girdi, mato ir
jie beveik visų laikų pra­ užuodžia. Indėnas ko ne­
Lygūs melsvai juodi vy­
leidžia judėdami — me­ mato — girdi, o jei ne­
rų plaukai kerpami aplink,
džiodami bei žuvaudami. girdi — puikiai užuodžia.
moterų plaukai ilgi, ker­
Nuo irklavimo ypač išsi­ Jie nepaprastai taikliai
pami tik priekyje. Nuo
vysčiusi viršutinė jų kūno šaudo iš lanko. Todėl ir
visų kitų kūno dalių tiek
dalis. Sunkumai taip pat žuvis jie puikiai šaudo
vyrai, tiek ir moterys plau­
nešiojami ant sprando ar ant strėlėmis. Indėnui pakanka
kus išpešioja. Visi nešioja
galvos. Moterys indus su pamatyti žvėrį už 100 met­
papuošalus — karolius,
vandeniu nešioja ant gal­ rų, ir jis gali jį nušauti.
moterys — ant kaklo, vy­
vos, todėl jų žingsniai Jie puikiai orientuojasi
rai — per klubus, moterys
maži, eisena lengva, grakš­ miško tankynėse.
per klubus turi persijuo-
susios siaurų virvutę, prie­ ti, nors laikysena, mūsų Kamajura indėnai turi
kyje susegtų, — tai uluri, supratimu, nėra taisyklin­ savo kalbų, kuri skiria
o vyrai ausyse nešioja ga, nes dubuo ir pilvas juos nuo kitų genčių, (do­
kuokštelį plunksnų. Tai bū­ iškišti į priekį. Moterys mu, kad jų kalboje nėra
dingas visų Singu genčių vaikus nešioja tik ant kai­ žodžio „kalnas". Mat, kal­
papuošalas. riojo klubo, todėl dažnai nų jie nepažįsta.
Gražus šių gamtos vai­ jų stuburas būna iškrypęs. Arčiau apsaugos postų
M o te ry s sunkumus nešioja ant galvos, todėl jų žingsniai maži.
eisena lengva. Vaikus jos nešioja tik ant kairiojo klubo
gyvenantieji indėnai kalba
ir portugališkai. Nors jiems
sunku tarti svetimus garsų
junginius, tačiau jie su
Įdomumu to mokosi. Kal­
bos mokėjimą jie savaip
supranta. Vokiečių keliau­
tojas E. Vustmanas apra­
šo, kaip indėnai, su kuriais
jis buvo susidraugavęs,
prašė jo išmokyti juos vo­
kiečių kalbos. „Įkišk man
į ausį savo kalbą", —
prašė vienas jų vadas.
„Įspiauk man į burną sa­
vo kalbą", — prašė kitas
indėnus, ir pan.
šingu indėnų balsai
daugiausia žemi ir, pavyz­
džiui, švenčių bei apeigų
metu jų monotoniškas
dainavimas (pasakojimai,
užkalbėjimai| būna pana­
šus į gyvulių baubimą.
Jie tiki į dvasias, kurių,
gerų ir blogų, esą visur.
Tiki jie, kad, mirus suau­
gusiam žmogui, jo dvasia
pereinanti į kokį nors gy­
vulį, o mirus vaikui, — į
paukštį. Vardus jie renkasi
taip pat iš gyvulių pasau­
lio. Tačiau tai nekliudo
jiems tuos gyvulius žudyti
ir valgyti. Vardą indėnas
keičia tris ar keturis kar­
tus savo gyvenime, be to,
vardas laikomas paslaptyje
nuo kitų genčių ir nuo
baltųjų. Paslaptingumas
jiems būdingas. Jie grei­
Mėgstami gausūs plunksnų
spalvingi ir gražūs
čiau žudo, negu tampa
išdavikais. Žudyti jie gali
visai negailestingai, bet
gali būti ir labai meilūs.
Jų draugiškumo ženklas —
prisiglaudimas.
Šingu indėnai savotiškai
supranta vertę — jie ver­
tina tai, kas esamu mo­
mentu reikalinga, ir todėl,
priešingai daugeliui kitų
indėnų genčių, jie vagia —
pasisavina tai, kas jiems
patinka. Įdomu, kad Šingu
indėnai nevartoja tabako
bei alkoholio, tuo tarpu
kitos indėnų gentys šių
„skanėstų" nevengia. Jie
labai mėgsta maudytis ir
net maži vaikai puikiai
nardo.
indėnai labai sunkiai
serga gripu bei sloga —
baltųjų atneštomis ligomis,
kurios dažnai sudaro jiems
mirtiną pavojų. Tuo tarpu
savo krašto ligoms jie
yra atsparūs. Tuberkuliozė
jų tarpe labai retas reiš­
kinys. Jie yra linksmo bū­ Šokli prie genties Vido kapo
do, ramūs, niekados ne­
skuba, gal dėl to jie ir
neserga širdies ligomis.
Vaistus jie vartoja, čia pat
paimdami juos iš gamtos. ną (yra genčių, kur vyrai das), kuriuose yra vienas
Ligos taip pat gydomos ir turi po dvi žmonas). Vyrai įėjimas. Viduje jie perski­
užkalbėjimu. Ant žaizdų niekados nebando meili­ riami per pusę: šviesiąją
dedama virta paprika. kauti svetimai moteriai. ir tamsiąją. Tamsiojoje pu­
Jie anksti pradeda gy­ Šie indėnai yra labai sėje būna moterys prieš
venti lytinį gyvenimą, bet darbštūs. Iš ilgos žolės jie vedybas arba našlės po
šeimoje turi vieną žmo­ statosi namus (dideles bū­ vyro mirties. Ten jos pra-
Labai paplitusios ]ų imtynės hokhok. Švenčių metu kūnas ir
papuoialai, kurie yra nepaprastai plaukai iidažoml įvairiais ornamentais, ženklais. Blauzdos apvy­
niojamos nuo gyvačių įkandimo

V is i v a lk a i m ie li
būna net po keletą mė­
nesių, tik vakarais išeida-
mos pasivaikščioti. Namuo­
se yra laikomos papūgė­
lės. beždžionės ar šunys,
kuriuos jie laiko medžiok­
lei.
šeimos yra pasidalijusios
žemės sklypus, kuriuos jie
kolektyviškai apsodina ku­
kurūzais. Taip pat visos
šeimos drauge nuima ir
prinokusį derlių. Vyrai ir
moterys dirba drauge. Na­
muose maistą dažniau ruo­
šia moterys, bet šeimos
nariams jį padalija
vyras — šeimos galva.
Maistui, be vaisių, cukra­
nendrių, jie vartoja virtą
mėsą, rūkytą žuvį (vyrai
rūko žuvis panašiai, kaip
ir visur ji rūkoma), ku­
kurūzų paplotėlius, ku­
riuos kepa moterys iš su­
trintų kukurūzų burbuolių.
Indėnai miega atskiruose
hamakuose, kurie pakabi­
nami namuose tarp stulpų.
Moterys pina gražius
kilimėlius iš ilgos žolės.
Indėnas beveik niekados
nesėda ant grynos žemės.
Jis sėdasi ant lapo, medžio
kamieno, šaknies, o na­
muose — ant pinto kili­
mėlio.
Indėnai žino, kur yra
aukso ir perlų, bet jų ne­
vertina ir jais nesinaudo­
ja.
Savotiškas Šingu indėnų
gyvenimas, savotiški ir jų
papročiai. Pavyzdžiui, gim­
dyti moteris eina (dažniau­
siai su vyru] toliau nuo
namų. Vaikas laikomas
vyro dalimi ir gimdydama
moteris turi tylėti, o gim­
dymo skausmus „kenčia"
vyras. Parsinešus vaiką,
sveikinamas yra vyras, jis
atsigula, visi jam palankūs,
tuo tarpu moteris toliau
dirba savo darbus, (šis
paprotys yra plačiau pa­
plitęs. 2r. „M. ir g."
1963 m. 4 nr. išspausdin­
tą straipsnį „Istorinės hi­
potezės ir mįslės".]
Vaikus už netinkamą
elgesį baudžia tėvas:
aštriu žuvies kaulu jis nu-
gramdo nusikaltusiajam
odą nuo pečių arba krūti­
nės. ši „apeiga" atlieka­
ma ir paaugliams berniu­
kams, kurie priimami „į
vyrus". Jie turį pažinti
skausmą, kad būtų tvirti
ir kantrūs. Tačiau seniau
tokiu būdu būdavo „nulei­
džiamas kraujas ir ligos".
Dar naujagimiui indėnai
perduria ausyčių grybelius,
kad galėtų nešioti auska­
rus. Ta apeiga ir vėliau
kartojama. Yra genčių, ku­
rios vaikams perduria apa­
tinę lūpą ir įstato ten pa­
galiukus. O kai kurios
gentys berniukams į burną
įdeda medžio gabalą, kad
apatinė lūpa išsikištų. Tai
suja ir kajapo genčių
ženklas. Suja genties indė­
nai laikomi geriausiais
dainininkais.
Kadangi dabar gentys
nėra gausios, šventes jos
dažnai švenčia bendrai,
šventės siejamos su kulto
apeigomis. Kūnas ir plau­
kai išdažomi įvairiais orna­
mentais, ženklais, ką nors
reiškiančiais: gyvatės ženk­
las saugąs nuo nuodingų
gyvačių, jaguaro ženklas
padedąs šį plėšrūną įveik­
ti ir pan.
Pagrindinės augalinių
dažų spalvos yra raudona
(uruku), juoda, balta.
Mėgstami gausūs plunksnų
papuošalai, kurie yra ne­
paprastai spalvingi ir gra­
žūs.
Turi jie ir savo pučia­
mąjį muzikos instrumen­
tą — tai bambuko lazda,
išduodanti vieną garsą.
Norint išgauti stipresnį,
įdomesnį garsų junginį,
pučiama iš karto į kelias
nevienodo ilgumo lazdas.
Taip pat yra barškučių,
kurie daromi iš riešutų ke­
valų ir išdažomi.
šingu indėnai mėgsta
šokti, šokių jie turi daug,
nors visi jie panašūs vie­
nas į kitą. Iš esmės tai
spyruokliuojantis ėjimas
arba trypimas. Tokie šo­
kiai dažniausiai šokami ra­
tu, susikibus rankomis.
Įdomu, kad daugiausia šo­
ka vyrai, bet yra ir gry­
nai moterų šokių. Susiki­
busios rankomis viena ša­
lia kitos, jos stovėdamos
dešinę koją lengvai judina
pirmyn ir atgal, šitoks
šokis trunka keletą minu­
čių. Yra ir bendrų šokių —
eitynių. Tada kelios poros,
vyrai priekyje, o jaunos
mergaitės už jų nugarų,
padėjusios ranką ant pe­
ties, eina paskui juos. Taip
susikibusios poros vaikšto
į visus namus.
Labai paplitusios jų im­
tynės hokhok, kurių tikslas
parmesti priešą ant nuga­
ros. Tokioms imtynėms
reikia jėgos, vikrumo,
greitos orientacijos.
(domus jų laidojimo bū­
das. Mirus vaikui, jis lai­
dojamas pačiuose namuo­
se iškastoje iki 80— 100 cm
gylio duobėje. Kiti šeimos
nariai, išskiriant vadą, lai­
dojami prie namų. Šeimos
galva taip pat laidojamas
namuose. Genties vadas
laidojamas namuose, su­
deginant jį su visu namu.
Toks trumpai yra šingu
indėnų gyvenimas, jų pa­
pročiai. Juos buržuazinė
valdžia užkonservavo, pa­
likusi Šingu gentis egzotiš­
ku rezervatu, ir nieko ne­
daro jų ekonominiam bei
kultūriniam lygiui pakelti.
I. NAUJOKIENĖ
31
OLIMPIADOS
PASTATAI piados atidarymo proga chitektas Kenzo Tangė ir
pradės veikti 20 aukštų inžinierius Jošikacu Cuboji.
viešbutis „O ta n i". Tai Abi halės sudarys organi­
Tokijas, vienas didžiau­ vių voratinklis. Kai, pavyz­
rekordinis aukštis Tokijui, nį ansamblį su bendrais
sių miestų pasaulyje, karšt­ džiui, Paryžiuje arba N iu­
kuriame dėl seismologinių privažiavimo keliais, auto­
ligiškai ruošiasi 1964 metų jorke gatvės užima atitin­
sąlygų negalima statyti m obilių stovėjimo aikšte
olim piadai. Intensyviai sta­ kamai 26 proc. ir 35 proc.
dangoraižių. Naujas vieš­ lėmis, tuneliais ir kt.
tomos sporto halės ir kiti visos miestų teritorijos,
butis galės priim ti p ir­ Sporto halės turi ant
sportiniai pastatai, vieš­ Tokijuje jos teužima tik
muosius 2600 svečių, kiti lynų pakabintus stogus, o
bučiai svečiams iš įvairių 9,6 proc. Transportas p e r­
viešbučiai turi 17 tūkst. tai įgalins padidinti nau­
Japonijos miestų ir užsie­ kraunamas ir gatvės už
vietų. Tad likusi svečių da­ dingąjį vidaus plotą ir su­
nio šalių. kemšamos, kai darbininkai
lis turės apsigyventi p riva ­ darys gražų architektūrinį
Darbšti ir gabi japonų bei tarnautojai vyksta į
čiuose butuose bei bend­ ansamblį. Talentingam ar­
tauta negaili pastangų, darbą ir grįžta iš jo. Dau­
rabučiuose. Specialiai chitektui Kenzo Tangei
siekdama paversti savo gelis darbininkų gyvena
olim piadai numatyta pasta­ pavyko, panaudojus mo­
11 mln. gyventojų sostinę toli už miesto. Į darbovie­
tyti viešbutį „Er senter", dernią ir ekonomišką
olim piniu miestu. tes jie vyksta labai sun­
j kurį helikopteriai atga­ konstrukcijų sistemą, su­
Ypač sunki problema kiomis sąlygomis.
bens svečius tiesiog iš derinti pastatų specifiką
yra transportas. Miestas iš­ Tikimasi, kad olim piniai
tarptautinio aerodromo su tūkstantmete tradicine
augo ir nuolat auga. žaidimai sutrauks j miestą
„H aneda", esančio už japonų architektūra.
Esant privačiai žemės 30 tūkst. svečių iš užsie­
21 km nuo Tokijo.
sklypų nuosavybei, žemės nio ir šimtus tūkstan­ D idžiojoje sporto halėje
O lim piniai žaidimai p ri­
savininkai tai panaudoja čių japonų. Lengva įsi­ tilps 15 tūkst. žiūrovų per
vertė Japonijos vyriausybę
spekuliavimui. Todėl že­ vaizduoti, kiek papildomų plaukymo varžybas ir
nutiesti specialią susisieki­
mės plotai yra išsidėstę sunkumų sudarys šis srau­ 18 tūkst. — per japonų
mo arteriją miesto cent­
tarp gatvių labai padrikai. tas. tautinius žaidimus „judo".
re. Viso numatyta nutiesti
D idžioji miesto dalis atro­ Statomi nauji viešbučiai, Plaukymo baseinas turės
22 modernias gatves ir
do kaip netaisyklingų gat­ praplečiami senieji. Olim- 10 m aukščio bokštą šuo­
4 autostradas ant b e toni­
nių stulpų, bendro 130 km liams.
ilgio. Teks pailginti metro Stogas pakabintas ant
linijas 73 kilometrais, ta i­ dviejų gelžbetoninių bokš­
gi beveik du kartus. tų, panaudojant 35 cm
Sporto parke „J o jo g i" storio lynus. Inkariniai ly ­
statomos dvi didžiulės nai palaiko stogo kraštus.
originalios konstrukcijos Perdengimus sudaro dažy­
sporto halės. Jas suprojek­ to plieno paneliai, kad
tavo žinomas japonų ar­ nesugertų per daug šilu-

..Jojogi" parko
halių stogai
jvlriuje: d i­
džiosios halės;
apačioje: mažo*
slos halės)
 TAI KIEKVIENAS
P K I V A t, & Ž I N O T I
Prof. I. DANILOVAS

KLINIKINĖ MIRTIS — DAR NE VISKAS 9 KAI KURIAIS ATVEJAIS GALIMA ŽMOGŲ

ATGAIVINTI 9 IŠORINIS ŠIRDIES MASAŽAS 9 DIRBTINIS KVĖPAVIMAS # AT­
GAIVINTIEJI PO KLINIKINĖS MIRTIES

Ne visiems pasiseka sulaukti ne tik sveikos senat­
vės, bet net ir savo gyvenimo „auksinio rudens".
Daugelio tyko pavojingos ligos, netikėtai nutraukian­
čios gyvenimą. O kiek gyvybių nusineša nelaimingi
atsitikimai!
Su šiais sunkiais nuostoliais būtina kovoti, juos ga­
lima nugalėti, mokant teisingai ir laiku padėti nuken­
tėjusiajam, mokant suteikti pagalbą prieš atvykstant
gydytojui.
Negalima taikstytis su tuo, kad žmogus žūva vien
dėl to, kad aplinkiniai pasimeta, nežino, kaip jam pa­
dėti. Negalima, pavyzdžiui, susitaikyti su jauno arba
vidutinio amžiaus žmogaus mirtimi, įvykusia dėl smar­
kaus širdies kraujagyslių susitraukimo — spazmo: juk
pati širdis tokiais atvejais dažniausiai būna sveika.
Žmogus miršta ne staigiai, kaip tai kai kada at­
rodo: jo gyvybė pamažu užgęsta. Baigiamosiose gy­
vybės stadijose, sutrikus kvėpavimo ir kraujo apyta­
kai, pirmiausia audiniams pritrūksta deguonies. Atsa­
kydamos į tai, sustiprėja kvėpavimo organų, širdies-
kraujagyslių ir endokrininės sistemos funkcijos; jos
tarsi kompensuoja sutrikusią pusiausvyrą. Bet greitai
kompensuojančiosios reakcijos išsenka ir išsivysto sun­
kūs visų organizmo funkcijų, ypač kraujo apytakos ir
kvėpavimo, pažeidimai.
Širdis vis dažniau ir silpniau plaka, kraujo spaudi­
mas krinta. Padažnėja ir kvėpavimas, bet jis pasidaro
paviršutiniškas, plaučiai nepakankamai vėdinasi, dujų
apykaita susilpnėja. Kraujyje kaupiasi negalutinai su-
oksidinti medžiagų apykaitos produktai. Dėl šių paki­
timų susidaro priešmirtinė būklė, paskui prasideda ago­
nija ir vadinamoji klinikinė mirtis.
Priešagoninėje būklėje sąmonė dažniausiai išlieka,
kvėpuojama paviršutiniškai. Pulsas vos pračiuopiamas.
Agonijoje jau prarandama sąmonė, kvėpuojama retai
ir mėšlungiškai. Stojus klinikinei mirčiai, kvėpavimas
liaujasi, širdies veikla sustoja.
Bet ir sustojus širdžiai ir išnykus kvėpavimui, orga­
nizme 5— 6 minutes vyksta apykaitos procesai, tiesa,
žemo lygio, jau nebeklausą centrinės nervų sistemos.
Paskui įvairių audinių ląstelės suyra, ir tada jau įvyksta
negrįžtama, vadinamoji biologinė mirtis.
Gatvėje, lauke, kelyje, patalpoje gali įvykti ne­
laimė: žmogus krito ir jokių gyvybės ženklų nerodo.
Reikia tuojau pat ateiti jam į pagalbą. Yra eilė prie­
monių organizmui atgaivinti. Dauguma jų taikomos li-

mos. A patinėje stogo da­
lyje yra azbesto sluoks­
nis, kuris gerai izoliuoja
šilumą ir garsą.
Konstrukcijos maniežui
M ažojoje sporto halėje
tilps nuo 4000 iki 5400
žiūrovų. Čia vyks krepši­
nio ir bokso varžybos.
Halės stogas pakabintas je. Maniežo pastatas sta­
ant vieno betoninio bokš­ čiakampis. Visos 2300 v ie ­
to, panaudojant spiralinį tų bus vienoje salės pusė­
lyną. je. Dveji laiptai ves į v ir­
Įvairiems sportiniams šutinę gegnių eilę. Stogą
žaidimams įrengtas didelis sudarys erdvinės metalinės
„Kom azavos" parkas, o formos, atremtos į ge lžb e­
olim pinio centro p ie tu o ­ toninius stulpus. Stogas
se — parkai „M e id ž i" ir ištemptas gembės pavida­
„J o jo g i", kur taip pat lu. Požeminis tunelis su­
yra sporto halė ir stadio­ jungs areną su arklidėmis.
nas. Be to, bus praplėsti ir
N etoli stadiono bus pertvarkyti esami spo rti­
įrengtas bėgimo takas, ku­ niai statiniai. Stadionas
riame varžybas galės ste­ „N a cio n a l", pastatytas To­
bėti 20 000 žiūrovų; dalis kijuje 1958 m. Azijos šalių
jų sėdės ant gembės pa­ olim piados proga, p a d id i­
vidalo stogo. namas nuo 50 iki 100tūkst.
„B a d ži" parko arklių vietų: 80 tūkst. sėdimų ir
maniežas yra pirmasis to ­ 20 tūkst. — stovimų.
kio tip o statinys Japonijo­ G. ŠERBANESKU
(, , S t ii n ta si T e h n ic a " ,
Rumunija)

i —i
— 9Srfrr
i -■
---- n ------------------- ---- = = = = =

33
 1. D irb tin is k vė p a v im a s Iš burnos 2. Š ird ie s masažas. T e lk ia n ty s is p a ­ 3. D irb tin is k v ėpavim as Iš burnos j
į b u rn ą . A n t p irš to a p v y n io ta nosine iš v a ­ g a lb ą d e ln a is sp a u d ž ia a p a tin į k rū tin ė s n o s į. A tv e rs ta g a iv a to k io je p a d ė ty je p r i­
lom a burnos e rtm ė nuo g le iv ių . Dešinės lą s to s tr e č d a lį. G re ita is ra n k ų ju d e s ia is la ik o m a v ie n a ranka, a n trą ja p rila ik o m a s
rankos p irš ta is suspaudžiam os šnervės, k rū tin k a u lis s t ip r ia i p ris p a u d ž ia m a s 5.0— sm akras, ka d bu rn a b ū tų u ž č ia u p ta . T e l­
k ita ranka pala iko m a s smakras. T e ik ia n ­ 60 k a rtų p e r m in u tę . K ie k v ie n ą k a rtą , k ia n ty s is p a g a lb ą p u č ia o rą j n u k e n tė ju ­
tysis p a g a lb ą p u č ia o rą j n u k e n tė ju s io jo p ris p a u d u s k r ū tin k a u lį, rankos g r e ita i nuo s io jo no s į. a p d e n g tą nosine
burną jo a titra u k ia m o s

goninėje. Tačiau iki kvalifikuotos gydytojo pagalbos trečdalio, o aukščiau jo — antros rankos delnas, ir ma­
kai kada praeina daug laiko, o ligonį reikia pradėti sažuojama, kaip nurodyta 2 pav.
gaivinti ne vėliau kaip po 5 minučių nustojus kvėpuoti Masažuojant širdį, kartu reikia daryti ir d i r b t i n į
ir širdžiai plakti. Laikų laimėti padeda netiesioginis nu­ kvėpavimų, teisingai jį derinant su masažu. Jokiu
kentėjusiojo širdies masažas ir oro pūtimas į plaučius būdu negalima pūsti oro į nukentėjusiojo plaučius, pri­
pro burnų arba nosį. spaudus krūtinkaulį. Tai trukdo išsiplėsti krūtinės lustai,
Praėjusiais metais 23 m. amžiaus vaikinas buvo vadinasi, ir įkvėpimui. Dirbtinį kvėpavimų ir širdies ma­
sunkiai sužeistas į krūtinę ir krito be gyvybės žymių. sažų gali daryti vienas arba du žmonės. Išžiodžius
Atsitiktinai pro šalį ėjęs gydytojas neturėjo su savimi burnų, burnos ertmė išvaloma pirštu, apvyniotu nosine
jokių prietaisų ir medikamentų, todėl tuoj pat jam ar marškinių kraštu. Paskui burna uždaroma ir apatinis
ėmė daryti širdies masažų ir dirbtinį kvėpavimų per žandikaulis prispaudžiamas ranka. Giliai įkepęs, gel-
burnų. Gydytojui pavyko atgaivinti jaunuolį ir jo gy­ bėjanfysis per nosinę standžiai apžioja savo lūpomis
vybę išlaikyti iki atvykstant greitajai pagalbai. Nuken­ ligonio nosį ir smarkiai pučia orų į nukentėjusiojo
tėjusysis buvo išgelbėtas ir po gydymo grįžo į darbų. plaučius (3 pav.). Tuo momentu ligonio krūtinės lus­
O juk kiekvienas žmogus, tada ėjęs pro šalį, būtų tą išsipučia. Paskui gelbėjantysis atsitraukia, vėl įkve­
galėjęs tų patį padaryti, jeigu būtų mokėjęs. pia ir vėl įpučia oro.
Skubių ikigydytojinę pagalbų galima suteikti žmo­ Be tokio dirbtinio kvėpavimo „iš burnos į nosį",
nėms, gavusiems sunkių traumų, taip pat netekusiems praktikuojamas dirbtinis kvėpavimas „iš burnos į bur­
kraujo, apsinuodijusiems, miokardo infarkto, širdies nų". Tam nukentėjusiojo šnervės suspaudžiamos pirštais
kraujagyslių spazmų atvejais, elektros nutrenktiems. ir, užmetus nosinę ant burnos, oras pučiamas pro bur­
Nepaisant skirtingų priežasčių, visiems sunkiai nu- nų (1 pav.).
kentėjusiems būdingi bendri dėsningumai. Svarbiausi Jeigu pagalbų teikia vienas žmogus, jis 3—4 kar­
iš jų: kraujo apytakos ir kvėpavimo sutrikimas ir su tus suspaudžia krūtinkaulį, masažų nutraukia ir daro
tuo susijęs deguonies badas. dirbtinį kvėpavimų. Kaitaliodamas savo veiksmus, jis
Darbininkai, tarnautojai, kolūkiečiai, moksleiviai, tu­ gali per vienų minutę 48 kartus prispausti krūtinkaulį ir
ristai, paplūdimių darbuotojai, kalnų gelbėjimo dalys, 12 kartų įpūsti orų į plaučius.
fizkultūrininkai turi žinoti šiuos patikimus ir nesudė­ Apie masažo ir įkvėpimų efektyvumų sužinoma iš
tingus metodus. nukentėjusiojo išvaizdos: oda ir lūpos rausvėja, vyz­
A p i e š i r d i e s m a s a ž ų . Visiems žinoma, kad džiai susiaurėja, atsiranda pulsas. Išorinis širdies masa­
žmogaus širdis yra krūtinės lųstos kairėje, tarp krū­ žas ir dirbtinis kvėpavimas nenutraukiamas iki gydytojo
tinkaulio ir stuburo. Jei pamėginsite spustelėti krūtinės atvykimo.
lustu, ji tam pasipriešins. Sųmonę praradusio žmogaus Kai kada 10— 15 krūtinkaulio prispaudimų pakanka
raumenys, jų tarpe ir krūtinės lųstos, atsipalaiduoja, jie žmogui atgaivinti. Kitais atvejais širdies masažų ir dirb­
pasidaro elastingesni, nesipriešina. Tuo metu prispaudus tinį kvėpavimų prisieina tęsti pusę valandos ir ilgiau.
rankomis krūtinkaulį, jį galima pastumti 4— 5 cm stubu­ Atsimenu, 1962 m. gegužį moteris per neatsargu­
ro linkme. Tada širdis suspaudžiama, ir kraujas iš jos mų apsinuodijo. Vežant jų į ligoninę, sustojo jos šir­
ertmių su jėga nuvaromas į kraujotakos sistemų. Kada dis, pulsas nebebuvo juntamas, vyzdžiai nereagavo
teikiantysis pagalbų atitraukia rankų nuo krūtinkaulio, į šviesų. Jų lydėjęs felčeris pradėjo širdies masažų, o į
krūtinės lustą išsilygina, ir į širdį vėl patenka kraujas nosį buvo įstatyta guminė žarna, per kurių buvo pu­
iš venų. Tęsiant ritmiškus prispaudimus, galima dirbti­ čiamas oras. Po kelių minučių ligonė ėmė pati kvė­
nai sukurti tokių kraujo apytakų, kuria palaikomas pa­ puoti, atsirado pulsas. Po dviejų savaičių gydymo mo­
kankamo lygio (60— 80 mm gyvsidabrio stulpelio) teris pasitaisė ir išsirašė namo.
kraujo spaudimas pusę valandos ar net ištisų valandų. 1963 m. pavasarį Maskvos greitosios pagalbos bri­
Taip visas organizmas ir smegenys aprūpinami krauju. gada išvažiavo pas ligonę, kuri buvo sunkioje mio­
Šis metodas vadinamas išoriniu širdies masažu. Kaip kardo infarkto būklėje. Nepaisant panaudotų priemo­
jį daryti! Nukentėjusysis guldomas ant kieto pagrindo: nių, ligonė mirė klinikine mirtimi. Dirbtinis kvėpavimas
grindų, suolo. Minkšta lova, matracas, sofa su spyruok­ „iš burnos į burnų", netiesioginis širdies masažas per
lėmis šiam tikslui netinka. Nukentėjusiojo galva atme­ 25 min. davė teigiamų efektų: gyvybinės funkcijos bu­
tama kaip galima labiau atgal, o po pečiais padeda­ vo atstatytos, ir ligonė sėkmingai nugabenta į ligo­
mas ritinėlis iš drabužių. Nuvilkus ligonio marškinius ar ninę.
juos atsmaukus aukštyn, surandama krūtinkaulio at­ Apie nepaprastus atgaivinimo atvejus daug gali
auga, kuria baigiasi krūtinkaulis ir kampu išsikiša aukš­ papasakoti gydytojai, dirbantieji greitosios pagalbos
čiau pilvo. Atsistojus nukentėjusiojo kairėje, vienos stotyse. Telieka gailėtis, kad šis metodas dar labai
rankos delnas padedamas ant apatinio krūtinkaulio mažai paplitęs gyventojų tarpe.

34
 Lenkijoje. Nėra abejonės, nelė". Germanų kalbose
kad lietuvių gyvenviečių Hiitie yra labai plačiai pa­
vardas Ota neatskiriamas plitęs (pavyzdžiui, švedų
nuo lenkų Hutą. Taip pat hytta, danų hytte, senovės
neabejotina, kad lietuvių vokiečių aukštaičių hutt(e)
Ota yra skolinta iš lenkų a ir t. t.j. Žodis Hiitte iš
Hutą, bet ne atvirkščiai. vokiečių kalbos pateko ir
Kad lietuvių gyvenviečių į prancūzų kalbą (huite
vardas Ota skolintas iš len­ „trobelė, lūšnelė"). Pirminė
kų, rodo ir ta aplinkybė, vokiečių kalbos žodžio
jog senesniuose dokumen­ Hiitte reikšmė buvo
tuose Ota kartais rašoma „dengti, gaubti".
Guta, Hutą. Skoliniuose iš Kai kurios lenkų gyven­
OTA slavų kalbų lietuviai žo­ vietės, vardu Hutą, yra
džio pradžios priebalsį kaip tik tose vietose, kur
Plačiau a p ie v ie to v a rd ž io N a u jo ji Ota kilm ę g, h paprastai numeta senovėje buvo lydomas
(pavyzdžiui, lietuvių ar­ metalas arba stiklas. Pa­
nori sužinoti V . D egutis iš Prienų raj. ir N a u jo ­ monika — rusų garmonj, našių verslų vietos galėjo
sios Otos aštuonm etės m okyklos kraš to tyri­ lenkų harmonia; lietuvių būti ir kai kurios lietuvių
ninkai. alasas — lenkų halas Otos. Antai, Prienų rajono
ir t. t.). Be to, lenkų kal­ kraštotyrininkai ištyrė, kad
Šiuo metu Lietuvos TSR tai savas, lietuviškas vieto­ boje tebėra gyvas bendri­ Naujojoje Ūloje seniau bu­
yra daugiau kaip dešimt vardis, priklausantis vietų nis žodis, iš kurio kilo gy­ vo stiklo lydykla.
kaimų ar vienasėdžių, vardų su šaknimi ut- šeimai venviečių vardas Hutą. Tai Senesnieji geografiniai
vardu Ota. Tai Ota Pane­ (Utena miestas, Utenas hutą „stiklo, metalo ly- žodynai rodo, kad anks­
vėžio raj., Ota prie Prie­ ežeras, Uterna upė ir kt.j, dykla" ir kiti išvestiniai čiau gyvenviečių, vardu
kulės, Ota prie Pabradės, ar tai iš kitų kalbų atėjęs, žodžiai. Savo ruožtu len­ Ota (rašoma Hutą), Lietu­
Ota Varėnos raj., dvi Ūtos skolintas vardas! kų bendrinis žodis hutą voje galėjo būti ir dau­
netoli Daugų, Naujoji Ota Daugybė gyvenamųjų taip pat yra skolinys iš giau, ypač Vilniaus ir Tra­
ir Senaūtis Prienų raj. vietų, dažniausiai kaimų ir vokiečių Hiitie, kuris kų apskrityse.
ir kt. Kokia gyvenamųjų vienasėdžių, vardu Hutą reiškia: „metalurgijos ga­
vietų vardo Ota kilmė! Ar (gerokai per šimtą] yra mykla; trobelė, pirkia, lūš­ A. VANAGAS

O R O TĖKMĖS IR M A G N E T IN Ė S A U D R O S Srūvinės tėkmės gali būti audra, įvykusi 19S9 m.

„ A r aukštesniuose o ro sluoksniuose yra
kažkas n ep ap rasto , kad lė k tu v a i, skrendą iš
A m eriko s į E uropą, įskrenda į tam tik rą zoną,
kur n eveikta kom pasai ir p an ? " — rašo K. Ju­
cevičius iš Telšių.
Normalų oro susisiekimą tėkmės dar nebuvo ištirtos.
gali sutrikdyti srūvinės Kai meteorologiniai prie­
oro tėkmės. Pirmojo pa­ taisai pakilo į didelius
saulinio karo metu, aukščius ir išmatavo vėjo
1917 m. spalio mėnesį, greitį ir kryptį, atmosferos
grįžtančių iš antskrydžio slėgimą ir temperatūrą,
grupė vokiečių dirižablių, srūvinių oro tėkmių atsi­
virš Anglijos, 6000 m aukš­ radimo paslaptys ir jų bu­
tyje pateko į labai stiprų vimo vietos tapo žinomos.
šiaurės krypties oro srau­ Srūvinės tėkmės užima
tą, nukrypo nuo kurso ir siaurą zoną. Tai tarytum
sudužo. Panašių atsitikimų sraunios oro upės ramios
buvo ir antrojo pasaulinio atmosferos fone. Jos būna
karo metu, kai bombone­ 2—4 km aukščio ir 300—
šiai, skridusieji dideliuose 400 km pločio. Jų ilgis ga­
aukščiuose, nukrypo nuo li siekti kelis tūkstančius
skridimo kurso. Žinomi ir kilometrų. Vėjo greitis
tokie atsitikimai, kai lėktu­ srovės centre didesnis
vai prarasdavo greitį. Tai kaip 100 km/val.
pasitaikė Japonų salų ra­ Srūvinės tėkmės stebi­
jone. Lėktuvai, skridę mos beveik visose Žemės
8— 10 km aukštyje, pate­ rutulio dalyse. Be pertrau­
ko į stiprų vakarų krypties kos jos atsiranda JAV ry­
vėją, kuris pūtė priešais, tinėse pakrantėse, dažnai
ir liko ore beveik nejudą. stebimos virš Kanados,
Tuo metu srūvinės oro Grenlandijos, Britų salų.
įvairiuose aukščiuose: liepos 15 d., beveik visur
5—6, 9— 12, o kartais ir sutrikdė radijo ryšius.
17— 28 km. Srūvinių oro Spaudos pranešimu radijo
tėkmių zonoje atmosfera ryšiai Prancūzijoje ir šiau­
paprastai būna labai furbu- rės Amerikoje buvo visai
lentiška, ir todėl lėktuvai nutraukti. Ši audra truko
smarkiai mėtomi. Dėl to dvi paras. Didelius nuosto­
kartais gali sudužti ir di­ lius ryšiams padarė mag­
deli lėktuvai. netinė audra, įvykusi
Dabar meteorologai ne 1958 m. vasario 11 d.
tik kiekvieną dieną sudaro Magnetines audras suke­
srūvinių tėkmių pasiskirsty­ lia Saulė, kartkartėmis iš­
mo atmosferoje žemėla­ mesdama srautus elektrinių
pius, bet ir jas prognozuo­ dalelių — protonų, elekt­
ja. Todėl lakūnams jokie ronų ir jonų, kurie skrieja
netikėtumai trasoje negre­ 1— 2 tūkst. km/s greičiu.
sia. Reikalui esant, skren­ Dalis šių dalelių per vie­
dant pavėjui, srūvinės tėk­ ną— dvi paras pasiekia Že­
mės gali smarkiai padidin­ mę. Žemės magnetinio
ti skridimo greitį. lauko veikiamos, jos gru­
Kompasai gali neveikti puojasi: protonai atsilen­
dėl magnetinių audrų. kia į vieną pusę, elektro­
Magnetinėmis audromis nai į kitą. Dėl tokio pasi­
vadinami staigūs ir smar­ skirstymo apie Žemę susi­
kūs nenuoseklios formos daro elektros srovės žie­
Žemės magnetinio lauko das. Šios srovės žiedo
svyravimai. Šios audros magnetinis laukas ir suke­
gali trukti nuo kelių va­ lia magnetines audras.
landų iki kelių parų ir pa­ Magnetinės audros prasi­
daryti nemalonumų lakū­ deda vienu metu visame
nams, jūrininkams, ryšinin­ Žemės pusrutulyje ir turi
kams ir kitų profesijų tendenciją pasikartoti kas
žmonėms. 27 paras.
Labai smarki magnetinė J. RALIENĖ

35
 DĖL ANTIMEDŽIAGOS BŪVIO
IR JOS REIKŠMĖS TECHNIKAI
Spausdinam a E. Blažiui iš Tauragės p a g e i­
daujant.
Dabar gerai žinomi antiprotonas, antineutronas ir
pozitronas (antielektronas) — antipodai tų dalelių, ku­
rios atlieka pagrindinį vaidmenį medžiagos sandaroje.
Taigi tam tikra prasme galima kalbėti ir apie antime-
džiagą — apie medžiagą, kurią sudarytų ne įprasti ato­
mai ir molekulės, o antiatomai (kurių branduolys būtų
sudėtas iš antiprotonų ir antineufronų, o išorėje skrietų
pozitronai) ir jų dariniai — antimolekulės. Tačiau anti-
atomų (tuo labiau antimolekulių) gauti ir stebėti dar ne­
pavyko. Mūsų stebimoje Visatos srityje dalelių yra ne­
palyginamai daugiau, negu antidalelių. Kol kas nėra ko­
kių nors įrodymų, jog mums žinomoje Visatos dalyje
egzistuoja stabilūs antidalelių dariniai — antimedžiaga.
Taigi antimedžiaga yra dar grynai hipotetinė sąvoka,
nors gana paplitusi mokslo populiarinimo ir ypač fan­
tastinėje literatūroje.
Sunku numatyti, kokios bus antimedžiagos savybės,
jei pavyks ją dirbtinai gauti Žemėje ar stebėti tolimose
Visatos srityse. Kartais antimedžiagai priskiriama vadi­
namoji antigravitacijos savybė. Teigiama, kad du antime-
džiagos kūnai vienas kitą ne trauks, kaip įprasta, o
stums. Tačiau toji nuomonė, atrodo, visiškai nepagrįsta.
Teoriniai samprotavimai rodo, kad antimedžiagos gravi­
tacinės savybės turėtų būti tokios pat, kaip ir įprasti­
nės medžiagos: Niutono traukos dėsnis galioja nepri­
klausomai nuo to, ar kūnai sudaryti iš įprastinės me­
džiagos ar iš antimedžiagos. Reikia manyti, neturėtų
iš esmės skirtis elektrinės bei magnetinės medžiagos
ir antimedžiagos savybės. Vargu ar ką nors konkre­
tesnio įmanoma pasakyti apie galimas fizines, mecha­
nines ir chemines antimedžiagos savybes.
Daug kalbama apie antimedžiagos reikšmę techni­
kos pažangai ryšium su žinomu fizikoje reiškiniu, va­
dinamu anihiliacija. Nustatyta, kad dalelė ir antidalelė
(pavyzdžiui, elektronas ir pozitronas) susidurdami virs­
ta keliais šviesos kvantais, išsilaisvinant didžiuliams
energijos kiekiams. Dalelių ir antidalelių reakcija (ani­
hiliacija) gali būti energijos šaltiniu. išmokus tokiu
būdu „sudeginti" kontroliuojamais kiekiais medžiagą
ir antimedžiagą, būtų gaunama milžiniškai daug ener­
gijos. Anihiliuojant vienam gramui medžiagos su tokiu
pat kiekiu antimedžiagos, gautume apie SO milijonų
kilovatvalandžių energijos — beveik tiek, kiek per dvi
paras pagamins Lietuvos VRES, dirbdama pilnu pajė­
gumu. Kitais žodžiais tariant, dirbdama tokiu kuru,
mūsų VRES jo sunaudotų per metus tik apie pusę kilogra­
mo. Tačiau dabar visa tai dar fantastikos sritis. Šian­
dien antidalėlėms gauti sunaudojami nepalyginamai
didesni energijos kiekiai, negu tie, kuriuos galima bū­
tų laimėti gautų antidalelių anihiliacijos procese su
dalelėmis.
A. KANCEREVIČIUS
Fizikos-matematikos m. kand.

ŽAIBAS TRENKIA lią dažnai apsprendžia ne tie plotai, kur molingas

žemės paviršiaus reljefas, gruntas yra arti pavir­
„T en ka g ird ė ti, kad žaibas kartais p ad a ro bet vietovės geologinė šiaus. Tokie plotai išsidės­
rim tų nuostolių n e t g e ra i įžem intiem s įre n g i­ sandara. Audros iškrūviai tę griovose ties kalvos
mams. Prašau paaiškinti eism o saugum ą audros vyksta ne tik atmosferoje, papėde, bet ne viršūnėje.
m etu. Koks patikim um as, esant perkū n ijai, bet ir žemėje, ten, kur Žaibas gana dažnai
skristi lėktu vu , v a žiu o ti a u to m o b iliu !" — klau ­ gruntas laidžiausias. Tai trenkia ir į skrendantį
sia V . Brazaitis iš V ilk a višk io raj. pailiustruoja 1 pav. La­ lėktuvą. Pavojingiausia
biausiai žaibo pažeidžiami audros debesies dalis yra
Audra — atmosferinis retai sukelia gaisrus, už­
reiškinys, kurio metu ste­ muša žmones, gyvulius.
bimi gausūs elektros iškrū- Ypač pavojingi žaibai 2 pa v .
viai — žaibai tarp debesų aukštos įtampos elektros
ir tarp debesų bei žemės. linijoms, kur jie gali pada­
Juos paprastai lydi gar­ ryti rimtų nuostolių.
sas — perkūnija. Kartu iš­ Yra pastebėta, kad aud­
krenta daug kritulių. Aud­ rų metu kai kurios žemės
ros metu žaibas daugiau­ paviršiaus dalys žaibo pa­
sia trenkia į žemę. Jis ne- žeidžiamos dažniau, negu
gretimos. Anksčiau buvo
1 pav. manoma, kad žaibas daž­
niausiai trenkia į aukštas
kalvas, atskirai stovinčius
medžius, į objektus, išky­
lančius virš lygumos. Ta­
čiau būna atvejų, kai nuo
žaibų daugiau nukenčia
daiktai, esantieji slėniuose
ir lygumose.
Pagal tarybinį mokslinin­
ką Stekolnikovą, žaibo ke­

36

3 pav.
toji, kur temperatūra lai­
kosi tarp 0 ir — 8~C. Esant
oro temperatūrai ties že­
mės paviršiumi 25°, minė­
tasis intervalas atitiks maž­
daug 3,5 km aukštį. Kuo­
met elektrinio lauko įtam­
pa šiame intervale pasie­
kia pramušamąją jėgą
(apie 10 000 v/cm2), susi­
formuoja žaibas. Tokiose
sąlygose yra pavojingiau­
sia skristi lėktuvui.
Jeigu prieš 15—20 me­
tų žaibas labai retai
trenkdavo į lėktuvą, tai pa­
staraisiais metais trenkimo
atvejų pasitaiko vis dau­
giau. Tai paaiškinama tuo,
kad lėktuvai vis dažniau
skraido audros zonoje. Be
to, šiuolaikiniai lėktuvai sa­
vo dydžiu ir greičiais žy­
miai viršija ankstesniuosius.
Žaibo iškrūviai metaliniams
lėktuvams nelabai pavojin­
ga, kadangi krūvis praeina
lėktuvo paviršiumi. Šis me­
talinis paviršius yra tarsi
savotiškas ekranas, apsau­
gantis ekipažą ir prietai­
sus nuo žaibo.
Žaibas dažniausiai pa­
žeidžia išorines lėktuvo
dalis: anteną, plastmasines
dalis ir judančiuosius pa­
viršius (eleronus, uodegos
plokštumas). Žaibui tren­
kus į lėktuvą, pradegina­
mos metalinės dalys. Skylu­
tės siekia nuo kelių mm
iki kelių cm. Išorinės an­
tenos visiškai sunaikina­
mos. Retkarčiais sugenda
ir radijo aparatūra. Kai ka­
da dėl žaibo įsimagneti­
na piloto kabina, ir todėl
sutrinka magnetinio kom­
paso bei kitų prietaisų pa­
rodymai.
Visa tai rodo, kad lėktu­
KAIP ATSPAUSDINTI FOTONUOTRAUKAS
ANT AUDINIO?
— klausia D. Sipavičius iš Kauno.
Norint atspausdinti fotonuotraukas ant šilko ar kito
audinio, būtina jį padengti šviesai jautriomis medžiago­
mis. Galima paminėti du padengimo būdus. Pirmuoju
atveju imama 375 g geležies citrato su amoniaku ir
1000 cm3 vandens. Iš minėtųjų medžiagų padaromas
tirpalas „A ". Tirpalui „B" imama 275 g raudonosios
kraujo druskos ir 1000 cm3 vandens. Abu šie tirpalai
sumaišomi tiesiog lygiomis dalimis. Gautuoju mišiniu
audinys padengiamas ir išdžiovinamas tamsoje. Paskui
jį prie oranžinės šviesos reikia išlyginti nekarštu ly­
gintuvu. Tik dabar ant jo galima eksponuoti nuotrau­
kas. Vaizdas ryškinamas kambario temperatūros van­
denyje. Taip pagamintos nuotraukos yra melsvos
spalvos.
Antruoju atveju audiniui padengti imamos šios me­
džiagos: 100 cm3 distiliuoto vandens, 15 g gliukozės
vas gali pats žymiai veikti
ir 2 g amonio bichromato. Padengtąjį minėtosiomis
elektrinio lauko įtampą
medžiagomis audinį reikia taip pat išdžiovinti ir išly­
aplinkinėje erdvėje ir to­
ginti. Skirtumas tik toks, kad ryškinimui imamas ne
kiu būdu tapti žaibo tai­
vanduo, o tirpalas: 100 cm3 vandens, 1 g sidabro nit­
kiniu. Ši galimybė išauga
rato ir 10 cm3 acto rūgšties.
dar labiau, kai lėktuvai
Šiuo būdu pagamintos nuotraukos yra tamsiai rau­
skraido audros zonoje su
donos spalvos. A. NIKOLAJEVSKIS
nenuleistomis antenomis.
Gana dažnai po linijinio
žaibo iškrovos susiformuo­ KAIP PADENGTI INDUS EMALE?
ja kamuolinis žaibas, kuris — klausia P. Lotovas iš P an evėžio.
irgi gali trenkti į lėktuvą.
Tačiau ypatingų pažeidi­ Emalė yra sulydyto balto, drumsto arba spalvoto
mų jis taip pat nepadaro. stiklo sluoksnis metalų ar keraminių gaminių paviršiuje.
Antrame paveiksle parody­ Kai emalė skaidri ir ypač bespalvė, ji vadinama gla­
ta kamuolinio žaibo judėji­ zūra. Kadangi stiklas pradeda skystėti ir lydytis tik
mo schema ir pažeistoji aukštesnėje kaip 600° temperatūroje, tai ir emaliuoti
propelerio dalis, kai ties galima tik sunkiai lydomus daiktus. Emaliuojamas daik­
Nižnij Tombovu 1956 m. tas turi būti vienodai kaitinamas. Dėl viso to sunku
rugpjūčio 12 d. žaibas gerai emaliuoti namų sąlygomis.
trenkė į lėktuvą. Emalių esti labai įvairių sudėčių, nors apskritai tai
Praktiškai perkūnija ne­ yra smulkus stiklas arba stiklo žaliavos su kai kurių
pavojinga automobilių metalų oksidais. Dažnai naudojamas alavo oksidas, su­
transportui. Automobiliai darantis baltas emales. Spalvotoms emalėms vartojami
yra gana gerai izoliuoti, kitų metalų oksidai.
o antra — jie nesudaro Kartais neteisingai emalėmis vadinami kai kurie
didelės traukos jėgos. lakai ar dažai, kurių tirpalai sukietėja ir sudaro ema-
Apsaugai nuo žaibų lės įspūdį. Tokios „emalės" neatsparios kaitrai ir ne­
naudojamos priemonės, reikėtų vadinti jų emalėmis. Prof. K. DAUKŠAS
vadinamos žaibolaidžiais,
kurie gerai įžeminami bei KOKIA YRA BUVUSI LIETUVOJE
izoliuojami prie namo
sienos ir stogo. Žaibolaidis
AUKŠČIAUSIA TEMPERATŪRA VASARĄ
apsaugo pastatus ir erdvę, PAVĖSYJE IR ŽEMIAUSIA ŽIEMĄ!
kuri apibrėžta kūgiu, suda­
— klausia J. Jakštas iš Kauno.
rančiu 45° kampą su žai­
bolaidžio viršūne (3 pav.). Lietuvoje nuo 1881 m. užregistruota aukščiausia
Kaip įsirengti žaibolaidį temperatūra vasarą pavėsyje 37° šilumos (1959 m.
buvo rašyta „M. ir g." Varėnoje], žemiausia žiemą —43° šalčio (1956 m.
1962 m. 4 nr. Aukštos Utenoje). J. RALIENĖ
įtampos linijos, naftos san­
dėliai ir pan. apsaugomi
APIE LYDEKŲ AMŽIŲ
trosiniais žaibolaidžiais ar
metaliniais tinklais, kurie
„A š kaip žvejys m ėgėjas norėčiau sužinoti,
iškeliami virš objekto ir
tam tikrame atstume taip kaip ilgai g y v e n a ly d ek a. Ignalinos ra jo n o
oat gerai įžeminami. Tokio laikraštyje 1962 m. skaičiau, kad prieš pirm ąjį
tinklelio viduje elektrinio pasaulinį karą n e to li M askvos b u vo pag au ta
lauko nėra, ir objektas bū­
2 m ilg io ly d e k a . Jos žiaunose b u vo rastas
na gerai apsaugotas.
auksinis žiedas su įrašu: „ įle id o caras Borisas
H. KRISTAPAVICIUS F io d o ro v ič iu s ". A ntras atsitikimas aprašytas
37
1497 m. V o k ie tijo je b u vo p ag a u ta 4 m ilgio
ir 140 kg svorio ly d e k a . Jos žiaunose žv eja i
ra d o ž ie d ą , kuriam e b u vo įrašyta, kad žuvį
1230 m. įle id o im peratorius Fridrichas II Bar-
barosa. Taigi ly d ek a bu vo 267 m etų. 1963 m.
b u vo rašoma, kad am erikiečių ichtiologas
Šernas C hintonas, rem dam asis įvairių specia­
listų tyrim ų duom enim is, sudarė lyg in am ąją
le n te lę , iš kurios m atyti, kiek v idutiniškai g y ­
v en a 300 jūrų ir upių gyvūnų. Pagal jį ly d ek a
g yv en a iki 10 m ." — rašo M . Jelinskas iš Ig n a ­
linos raj.
Kartkartėmis įvairiuose vandens baseinuose sugau­
namos labai stambios lydekos. Pavyzdžiui, 1951 m.
Kuršių mariose buvo sugauta lydeka, svėrusi 24,7 kg,
o 1952 m. — 33 kg svorio. 1939 m. Simno ežere pa­
gauta lydeka svėrė 37,6 kg.
Natūralu, kad, sugavus tokius stambius egzemplio­
rius, visuomet atsiranda įvairių nuomonių apie jų am­
žių. Literatūroje, o ypač laikraštinėje, taip pat pasi­
taiko įvairių lydekos ilgiausio amžiaus variantų. Vienas
iš jų remiasi garsiąja Fridricho II Barbarosos lydeka,
kurią esą imperatorius įleidęs su auksiniu žiedu į eže­
rą netoli Heiibrono 1230 m. Vėl sugauta ta pati ly­
deka buvo tik 1497 m., atseit, po 267 metų. Tuo metu
ji turėjusi daugiau kaip 5 m ilgio ir svėrusi 140 kg.
Tai nemažo ryklio dydžiai! Apie tą įvykį literatūroje
minima tik praslinkus keturiasdešimt vieneriems metams
po minėtosios lydekos sugavimo (Hesneris, 1558 m.).
Šie duomenys, perrašinėjami iš knygos į knygą, pasie­
kė ir mūsų laikus (Mažoji tarybinė enciklopedija).
Barbarosos lydekos skeletas ir žiedas su užrašu yra
saugomi Manheimo katedroje kaip didelės retenybės.
Mokslininkai, patyrinėję tą skeletą, nustatė, kad stu­
buro slankstelių jame yra aiškiai per daug vienai ly­
dekai. Milžiniškas skeleto ilgis buvo gautas, sudursčius
jį iš kelių egzempliorių.
Prof. Okenas, patikrinęs kronikinę medžiagą, lie­
čiančią tuos metus, nustatė, kad tuo metu imperato­
rius Fridrichas II Barbarosa buvęs Italijoje ir jokiu būdu
negalėjęs įleisti lydekos „savo rankomis", kaip apie
tai rašoma žiede. Prof. Arnoldas jau seniai yra pasiū­
lęs visą šitą „istoriją" apie imperatoriaus lydeką lai­
kyti legenda.
Amerikiečių ichtiologai, augindami įvairias žuvis
specialiuose akvariumuose, yra nustatę vidutinį žuvų
amžių. Lydekai tenka 10— 12 metų. Dažniausiai sugau­
namos — 3— 7 metų lydekos.
Šiuolaikinė ichfiologija nelabai domisi, kiek ilgiau­
siai gali išgyventi atskiri individai. Kur kas svarbesnis
yra klausimas apie vidutinį žuvų amžių. Dabar, inten­
syviai vystant žuvininkystę, atskiriems individams nebe­
lieka galimybės sulaukti natūralios senatvės.
A. MACKEVIČIUS
K A !P IR K O K IA IS C H E M IK A L A IS
IŠ N A IK IN T I D A R ŽU O SE B A LA N D A S!
— klausia P. Pračkaitis iš K auno.
Balandos priklauso prie labiausiai paplitusių, viso­
kiose dirvose augančių piktžolių. Dažniausiai pasitaiko
baltoji balanda. Daržuose, be jos, dar auga margasėk-
lė, raudons'iebė ir kartais kitos balandų rūšys. Visos
jos yra vienametės piktžolės ir dauginasi išimtinai sėk­
lomis, kurios į dirvą patenka su mėšlu, atvežamomis
žemėmis, darbo įrankiais arba tiesiog išbirdamos iš
suaugusių ir sėklas subrandinusių augalų. Vienas toks
baltosios balandos augalas išbarsto 5—20 tūkst., o kar­
38
tais 50 tūkst. ir daugiau sėklų. Pakliuvusios į dirvą,
sėklos išlaiko daigumą 7— 8 metus ir ilgiau. Dalis jų
iš viso gali pradėti dygti ne anksčiau kaip po 3—
4 metų. Todėl visuose mūsų laukuose ir daržuose yra
daug balandų sėklų, kurios gali bet kuriuo palankiu
momentu sudygti. Tyrimais nustatyta, kad Lietuvoje
daržuose yra apie 10— 25 tūkst. baltosios balandos
sėklų viename kvadratiniame metre. Tai labai daug.
Todėl ir rūpestingai išravėtose daržovėse, šiltesniu
metų laiku po lietaus vėl pridygsta tiek balandų, kad
atskirose vietose atrodo lyg būtų jų pripilta. Tenka vėl
ravėti. Tačiau pakanka bent vienam kitam augalui su­
brandinti sėklas, ir vėl dirva jomis užsiteršia daugeliui
metų.
Dėl suminėtų priežasčių vienintelė priemonė, galinti
apvalyti daržus nuo balandų, taip pat ir daugelio kitų
piktžolių, yra cheminiai preparatai — herbicidai, ku­
riuos reikia naudoti kelerius metus iš eilės. Dažniau­
siai mūsų respublikoje naudojamas herbicidas yra
2,4D. Gerai veikia simazinas ir afrazinas. Herbicidų ga­
lima gauti pirkti „Lietuvos žemės ūkio technikos susi­
vienijimo" sandėliuose. Prie herbicidų įpakavimo pa­
prastai esti nurodymai, kaip juos naudoti. Minėtųjų
preparatų, purškiant jais prieš daržovių sudygimą arba
sodinimą, naudojama po 30 g vienam arui, ištirpinant
juos 3— 5 I vandens. Nedideliuose daržuose, auginant
įvairias kultūras, reikia purkšti dirvą herbicidais pava­
sarį prieš daržovių sėją ar sodinimą. Ilgai dygstančių
daržovių, pavyzdžiui, morkų, pasėlius galima purkšti
prieš pat jų sudygimą, kada piktžolės jau esti pa­
augusios. Vasaros metu galima purkšti tik varpinių
javų ir bulvių pasėlius. Tačiau tuomet naudojama tri­
gubai mažesnė chemikalų dozė ir purškiama, kai kul­
tūriniai augalai dar esti visai maži. Sudygusias mor­
kas dar galima purkšti traktoriniu žibalu, imant jo po
3 kg vienam arui.
A. LEKAVIČIUS
B IČ IŲ P E N Ė J IM A S
C U K R A U S S IR U P U V A S A R Ą
„K a i kurie bitin in kai vasaros m etu stiprioms
bičių šeimoms nakčiai d u o d a cukraus sirupo,
kurį šios p e r naktį susineša į avilį ir p e rd irb a
į m edų. N o rėč ia u žin o ti, ar nekenksm inga ši­
tai b itė m s ," — rašo V . M ačiulis iš K auno raj.
Pasitaiko, kad ir vasarą vakarais tiek stiprias, tiek
ir silpnas bičių šeimas prisieina penėti cukraus sirupu.
Pavyzdžiui, 1962 m. vasara buvo labai lietinga. Iš
laukuose žydinčių augalų bitės negalėjo parsinešti nek­
taro. Bitininkai, kurie nepenėjo bičių, tai jų bičių šei­
mos nusilpo, kurie penėjo, — išlaikė stiprias bičių
šeimas. Vadinasi, vasarą bitininkai bites peni, kai dėl
sausros ar ligai užtrukusio lietaus bitės iš laukų nepar-
sineša medaus; kai dirbtinai augina bičių motinas; kai
nori priauginti daug jaunų bičių; kai nori sujungti
bičių šeimas; kai gydo bičių šeimas nuo įvairių ligų
ir dėi kitokių priežasčių. Duodant cukraus sirupo, su­
daroma nuotaika, tarsi bitės iš lauko būtų parsinešu-
sios medaus. Tada jaunos bitės gausiau maitina mo­
tiną, o pastaroji daugiau deda kiaušinėlių. Bičių šeima
sustiprėja, padidėja jos energija. Tada bitės būna at­
sparesnės ligoms ir smarkiau kovoja su kenkėjais bei
bifėmis-plėšikėmis. Toks penėjimas bitėms yra naudin­
gas, nes suaktyvina jų veiklą.
Tačiau, prasidėjus didžiajam medonešiui ir jo me­
tu, cukraus sirupu negalima penėti tų bičių šeimų, iš
kurių gaunamas prekinis bičių medus. Priešingu atveju
jis būtų nenatūralus. Cukraus sirupą bitės perdirba į
medų taip, kaip ir natūralų augalų nektarą, — išgari­
na vandens perteklių, sudėtingus cukrus (polisachari­
dus) suskaldo į paprastus cukrus (monosacharidus) ir
praturtina jį fermentais. Bet šiame meduje yra mažiau
mineralinių medžiagų bei vitaminų.
Agr. A. SKIRKEVIČIUS
K L E P T O M A N IJ A
Iš kur atsiranda klep to m an ija, ar ji p a v e l­
dim a! — klausia I. Ž e m g u lle n ė iš K la ip ė ­
dos raj.
Kleptomanija vadinamas liguistas potraukis vogti.
Senovės graikų kalbos žodis klepto — vagiu, mania —
beprotybė. Kleptomanija retai sergama. Buržuaziniuose
kraštuose kieptomanijos diagnozė dažnai nustatoma
apsivogusiems aristokratams išteisinti. Kartais sunku at­
skirti liguistų nenumaldomų potraukį vogti, biologinę
ligų, nuo moralinio susmukimo, pasireiškiančio polin­
kiu vogti. Kartais vagiama, verčiant dideliam vargui.
Sergantysis kleptomanija vagia įvairiausius daiktus,
net ir tokius, kurie jam neturi jokios vertės. Pavogtus
daiktus jis dažnai kur nos išmeta, kam nors atiduoda
arba kur nors paslepia ir paskui jais nebesirūpina,
užmiršta.
Kieptomanijos potraukis išsivysto po sunkių
galvas smegenų ligų: smegenų uždegimo, psichozių,
alkoholinių psichikos sutrikimų. Kartais liguistas po­
traukis vogti atsiranda nėščioms moterims (tai tarsi
savisaugos instinktas, siekimas apsirūpinti ateitimi), mė­
nesinių metu, klimakso periodu, aterosklerozės, epilep­
sijos, oligofrenijos ir kitokiais atvejais.
Kai kleptomanas nepatenkina savo potraukio kų
nors pavogdamas, pasidaro irzlus, neramus, neranda
sau vietos. Pavogęs jis nurimsta.
Nesergant smegenų organinėmis ligomis ir turint
liguistų kieptomanijos potraukį, šis negalavimas laiko­
mas psichopatija.
Iškėlus kleptomanui baudžiamųjų bylų, daroma teis­
mo psichiatrinė ekspertizė kaltinamumui-nepakalti-
namumui išspręsti. Kleptomanas nelaikomas nepakalti­
namu tik tuo atveju, kai jisai serga tokia galvos sme­
genų liga, dėl kurios nebegali suprasti savo veiksmų
esmės ir padarinių. Kitais atvejais kleptomanai bau­
džiami.
Sergantieji kleptomanija turi gydytis pas psichiat­
rus, o turintieji palinkimų vogti dėl moralinio nepa­
kankamumo turi būti perauklėjami pagal gydomosios
pedagogikos nurodymus. Dažnai gerai padeda psi­
choterapija — savitaiga, hipnozė.
Tėvai ir mokytojai, pastebėję vaiko ar jaunuolio
palinkimų vogti, turi tuojau kreiptis į gydytojų, išaiš­
kinant, ar nesivysto neurozė, psichopatija. Moraliai de-
fektingiems vaikams ir jaunuoliams turi būti mobilizuo­
jamos visos priemonės jiems gelbėti. Tuo rūpintis turi
ne vien specialistai, bet ir visi visuomenės nariai.
Doc. N. INDRAŠIUS
A P IE A U G IM O H O R M O N Ą
R edakcija gauna laiškų, kuriuose klausia­
ma, ar yra p riem onių p a d id in ti ūgį.
Visų endokrininių liaukų „dirigentu" ilgų laikų bu­
vo laikomas hipofizis. Kadangi šis, kiek daugiau kaip
pusę gramo sveriųs organas, sujungtas su galvos sme­
genimis atskira jungtimi, kartais dar vadinamas smege­
nų priedeliu Hipofizis yra labai saugioje ir sunkiai pri­
einamose vieto!e — giliai kaukolėje, apsaugotas kie'ų
ir labai švelnių smegenų apvalkalų, apsup'as skysčio
ir pa'alpintas specialioje kaulų įduboje — turkiabalnyje.
šiandien apie šių sudėtingų liaukų mokslininkai daug
kų gali pasakyti. Veikiamas centrinės nervų sistemos,
hipofizis gamina visų eilę hormonų, kurie turi didžiu­
lę įtakų eilei organizmo procesų.
Hipofizis sudarytas iš trijų atskirų dalių. Užpakalinė
šios liaukos dalis gamina hormonus, reguliuojančius
kraujo spaudimų, gimdos veiklų. Vidurinė dalis gamina
hormonų, tvarkantį organizmo pigmentų, nuo kurio pri­
klauso odos spalva ir akies tinklainės . funkciniai gali­
mumai. Didžiausia, priekinė, šios liaukos dalis gamina
ir išskiria į kraujų net šešių rūšių hormonus. Penki iš
jų veikia atitinkamas organizmo liaukas, pavyzdžiui,
vienas iš jų skatina vadinamųjų „inteligencijos" liau­
kų — skydliaukę, kitas — „adaptacijos" liaukas — ant­
inksčius ir t. t. šeštasis priekinės dalies hormonas, va­
dinamas somatotropiniu, arba augimo, hormonu, aptik­
tas šiame organe 1921 m. Jis tiesiogiai, be jokių tarpi­
ninkų, tvarko iųstelės audinių ir viso organizmo augi­
mų. Jo nesant, vaikai nustoja augę. Jei jo gaminama per
daug iki subrendimo, gali toks asmuo pasiekti giganto
ūgį, o jei jo produkcija dėl kokių nors priežasčių su­
aktyvėja po brendimo, išsivysto vadinamoji akromega-
lija — pradeda didėti smakras, nosis, plaštakos, pėdos,
didėja kai kurie vidaus organai ir t. f. Šis hormonas
yra gana „kaprizingas". Jis organizme yra veiklus tik
tada, jei yra atitinkamos sųlygos — jei harmoningai
veiklios kai kurios endokrininės liaukos, organizmas
gauna pakankamai statybinių medžiagų — baltymo
ir t. t. Be to, augimo hormonas yra specifinis rūšiai —
žmogaus veikia tik žmogų ir t. t. Ši hormono savybė
labai apsunkina jo gavimų. Šiandien mokslininkai jau
svajoja gauti šį hormonų sintetiniu būdu. Reikia manyti,
kad šių preparatų laukia didelė ateitis, ypač biologijo­
je. Medicinoje augimo hormonas, šiandien dėl aukš­
čiau minėtų priežasčių, nėra plačiai naudojamas. Ta­
čiau, esant galimybei, skiriant jo atitinkamo Evanso
vienetų kiekį iki brendimo, galima ryškiai paskatinti
organizmo augimų ir pasiekti gerų rezultatų. Po bren­
dimo šio hormono augimui skatinti vartoti nebegalima.
Somafotropinis hormonas vartojamas ir kitiems tiks­
lams — negyjančioms žaizdoms, nušalimui gydyti ir
esant visai eilei kitų susirgimų.
Doc. J. KIAULEIKIS
AR S U A U G U S IA M Ž M O G U I
G A L IM A IŠ T A IS Y T I A K IŲ Ž V A IR U M Ą !
— klausia 23 m. am žiaus p il. D. iš Varėnos
rajo n o .
Žvairuoti gali viena arba abidvi akys. Tokios ne­
normalios akių padėties priežastimi dažniausiai esti
skirtinga akių šviesos laužiamoji galia (anizometropija),
regos ydos (trumparegystė, toliaregystė, astigmatizmasj,
nusilpęs vienos akies matymas ir [<t.
Žvairakumas paprastai atsiranda vaikystėje. Vaikys­
tėje jis ir yra lengviausiai pagydomas. Kuo vėliau gy­
domas žvairakumas, tuo sunkiau jį pagydyti.
Suaugusių žmonių žvairakumas gydomas tik chi­
rurginiu būdu. Operuojant sutrumpinami arba prailgi­
nami reikiami akies raumenys, atstatomas akies obuo­
lys į normalių padėtį ir pašalinamas kosmetinis trūku­
mas.
Operacijos rezultatai esti tuo geresni ir patvaresni,
kuo normaliau žvairuojanti akis mato. Esant regos ydai
arba anizometropijai ir norint gauti geresnius bei pa­
tvaresnius pooperacinius rezu'tafus regos aš'rumo ir
kosmetiniu atžvilgiais, reikia nešioti gydytojo rekomen­
duotus akinius.
Kartais ir po gana sėkmingos operaciios po kurio
laiko akys vėl gali pradėti žvairuoti. Tokiais atvejais
operacijų tenka pakartoti.
Gyd. D. MILIŪNAS
39

PRESAS TR A K T O R IŲ V IK Š R A M S R E M O N T U O T I
Trūkus traktoriaus vikšrui, būtina pakeisti nutrūkus]
narei], išmušant jungiančiuosius pirštus. Iki šiol jie
būdavo išmušami, perplaunant arba stipriai įkaitinant
narelj. šiam reikalui dažniausiai naudojamas autogeno
aparatas. Dirbant traktoriams įvairiose vietose, kiekvieno
traktoriaus vikšro trūkimo atveju į gedimo vietą reikia
siųsti suvirintoją su autogeno aparatu.
Anykščių statybos-montavimo valdybos mechanikas
A. Timofejevas pasiūlė ir pagamino rankinį hidraulinį
presą vikšrų narelių pirštams išpresuoti ir įpresuoti lau­
ko sąlygomis. Juo greitai atliekamos minėtosios o p e ­
racijos.
800 TOKST. K IL O V A T Ų !
Leningrado M etalo gamykloje ruošiamasi pradėti
gaminti garo turbiną „K-800— 240-1". Jos galingumas
sieks 800 tūkst. kilovatų! Tokių milžinų iki šiol nema­
tė nei mūsų šalies, nei Europos pramonė, šis agrega­
tas savo galingumu pralenks Dneprohesą, jis vienas
galės patenkinti elektra did e lio pramoninio centro p o ­
reikius.
Naujoji dujų turbina savo techniniais ir eksploataci­
niais duomenimis neturi sau lygių. Ji bus pastatyta
Slaviansko šiluminėje elektrinėje. Vėliau tokius blokus
numatyta įrengti ir kitose šalies elektrinėse.
K O K IO S E N U M O V Y N A S !
J šį klausimą anksčiau tegalėjo atsakyti prityrę spe­
cialistai, ir tai ne visada. JAV išrastas prietaisas, kuriuo
galima lengvai ir tiksliai nustatyti vyno, degtinės,
konjako arba romo senumą. Prietaisą naudoja ameri­
kiečių muitinės, kadangi nuo gėrimų senumo priklauso
muito dydis.
M IK R O O R G A N IZ M A I M A IT IN A TU R B IN Ą
Šį turbinos m odelį va­
ro kambario tem peratūro­
je anglies dioksidas. M inė­
tąsias dujas gamina. . .
mikroorganizmai.
Bakterijų panaudojimo
idėją pasiūlė maskvietis
išradėjas A. Presniakovas.
Ją įgyvendinti padėjo V i­
sasąjunginio naujų statybi­
nių medžiagų mokslinio
tyrim o instituto darbuoto­
jai.
40
GYDO ELEKTRA
Aparatą sutrikusioms nervų funkcijoms atstatyti su­
konstravo prof. N. Levencevas. įrengim ą „E lektroson"
galima panaudoti taip pat gydant hipertoniją, bro n ­
chų astmą, galvos smegenų pažeidimus, skrandžio ir
dvylikapirštės žarnos opas, vaikų kalbos sutrikimus ir
t. t. Iki šiol hipertonikams m igdyti buvo vartojami įva i­
rūs preparatai. Tačiau ilgas jų naudojimas kenkia o r­
ganizmui. Pritaikius tam tikslui silpną elektros srovę,
gydymas tapo efektyvus ir nekenksmingas.
Užsienio mokslininkai susidomėjo „E lektrosonu".
Tarybų Sąjunga gavo daug užsakymų.
N A U JA S P O LIM E R A S
Visasąjunginio sintetinių dervų mokslinio tyrim o in­
stituto chemikai gavo naują polim erą — nitrilacetatą.
Pradinėmis medžiagomis naujajam polim erui imamos
medvilnės atliekos.
Pluoštai iš nitrilacetato savo išvaizda primena vilną.
Jie lengvai dažosi, yra pakankamai stiprūs, higroskopiš-
kesni už lavsaną ir nitroną. Iš viskozės ir nitrilacetato
mišinio išausti audiniai nesitraukia, nesiglamžo, nenu­
blunka saulėje. Sumaišius jį su vilna, gaunamos p u i­
kios kostiuminės medžiagos, trikotažas ir dirbtiniai
kailiai.
L A IK R A Š Č IA I FO TO TE LE G R A FU
Greitas centrinių laikraščių pristatymas turi didelę
p olitinę reikšmę. TSRS Ryšių ministerija nuolat plečia
skaičių miestų, kuriuose laikraščiai spausdinami iš mat­
ricų, pristatomų lėktuvais iš Maskvos. Per paskutinius
ketverius metus tokių punktų skaičius išaugo du kar­
tus. „Pravda" ir „Izve stijo s" spausdinamos 28 miestuo­
se, „Komsomolskaja pravda" — 26, „Selskaja Z iz n " —
21, „T ru d " — 15 ir t. t. Jau kuris laikas ir V ilniuje
iš atvežtų matricų spausdinama „P ravda", „Izvestijo s"
ir „Komsomolskaja p ravda". Dėl to respublikos p re ­
numeratoriai gauna šiuos centrinius laikraščius tą pa­
čią dieną. Nors civilinės aviacijos išsivystymas pa­
greitino centrinių laikraščių pristatymą prenumerato­
riams, tačiau ir ši priemonė nėra tobula. Netgi palan­
kiomis oro sąlygomis nuo matricų paruošimo iki laikraš­
čių spausdinimo praeina nuo 4 iki 20 valandų. Kai
meteorologinės sąlygos nepalankios, ta operacija už­
trunka visą parą ir daugiau. Kaip išspręsti centrinių
laikraščių pristatymo pagreitinim o problemą?
Greičiausias ir patikimiausias laikraščių perdavimo
būdas, nepriklausąs nei nuo m eteorologinių sąlygų, nei
nuo nuotolio, būtų fototelegrafas. Priėmimo punkte
gautos laikraščių nuotraukos būtų panaudojamos spaus­
dinimo formoms atlieti. Dėl to nuo pat fototelegrafo
ryšio pradžios mūsų šalyje buvo mėginta laikraščius
perduoti fototelegrafu. Tačiau tik paskutiniu metu, pa­
žengus fototelegrafo ir spaustuvių technikai, atsirado
reali galimybė perduoti laikraščius fototelegrafo būdu
į tolimiausius šalies miestus. Dar šiais metais numato­
ma laikraščių perdavim ui taikyti aparatus, specialiai
įrengtus perdavimo ir priėmimo vietose.
K. DAMAŠIUS
SPALVO TA N UO TRA U K A —
F O TO TE LE G R A FU
Spalvota nuotrauka ir parašas: „Perduota fototelegra­
fu " . Tokių iliustracijų mes dar nematėme žurnalų pus­
lapiuose, bet greitu laiku jos pasirodys. Mūsų šalies
konstruktoriai sukūrė specialų elektroninį-optinį p rie ­
taisą, kuris bus prijungiamas prie standartinio fo to te le ­
grafo aparato. Juo ir bus perduodamos spalvotos nuo­
traukos laidais.
 PA D ID ĖJO Ž M O G A U S Ū G IS C H E M IJ A IŠ A U G IN A
M IL Ž IN U S
Maskvos Lomonosovo vardo universiteto antropolo­
gijos prof. Senkevičius paskelbė duomenis apie tai, Švedų mokslininkai dirb­
kaip pastaruoju metu pasikeitė žmogus. Pasikeitusios tiniu būdu sukėlė tiesiog
gyvenimo sąlygos, geresnė mityba ir sveikatos apsau­ neįtikimą saulėgrąžų augi­
ga prisidėjo prie to, kad žmogaus vidutinis svoris mą. Jie prieš tai saulėgrą­
padidėjo 1 kg, o vidutinis ūgis — 3 cm. Dar didesnių žų sėklas palaikė savaitę
pakitimų įvyko jaunojoje kartoje. 1930 m. trylikmečio
kartu su radioaktyviu cinko
berniuko vidutinis ūgis buvo 144 cm, o mergaitės — izotopu.
145,5 cm. šiandien to paties amžiaus berniuko ūgis Augalai, išaugę iš šių
yra 150 cm, mergaitės — 151,5 cm. Padidėjo taip pat sėklų, turėjo vidutinišką žos pasiekė tik 1 m 30 cm
krūtinės talpa, pečių plotis ir t. t. 3 m 20 cm aukštį. Tuo tar­ aukštį. Įdomu tai, kad ne­
pu kontrolinės saulėgrą­ pakito saulėgrąžų rūšis.

B A K T E R IO L O G IN IS K AR A S SU VIK Š R A IS M ETALŲ BALSAS

Daugelis vikšrų, kurie
minta augalų lapais, turi
vieną bendrą mirtiną prie­
šą — bakterijas bacilus
tiuringensis. Jos žmogui ir
gyvuliams nepavojingos.
Todėl mokslininkai ir nuta­ Vienas amerikinis inžinierius nustatė, kad plaunamas,
rė panaudoti minėtąsias susukamas arba gniuždomas metalas ima skleisti ypa­
bakterijas kovai su žemės tingus garsus, kurių negirdi žmogaus ausis. Tai faktiš­
ūkio kenkėjais. kai labai trumpos trukmės vibracijos, kurias galima iš­
Neseniai JAV pradėtas aiškinti atomų pasiskirstymu molekulėje. Dabartiniu me­
gaminti preparatas tiurici- tu šis inžinierius kuria mikrofoną, galėsiantį sustip­
das 90T, kuriame yra rinti šiuos atomų „vaitojimus", kurie leis nustatyti me­
kenksmingų vikšrams bak­ talų silpnąsias vietas.
terijų sporų. Bandymai
parodė, kad 1 ha plote
vikšrams išnaikinti tereikia
tik 2— 3 I bakteriologinio
skysčio.

T E L E V IZ O R IU S G A L I D ID IN T I V A IZ D Ą

Šiais metais vykusioje tarptautinėje radiotechnikos

parodoje Amsterdamo mieste britų firma „Erres" ekspo­
navo televizorių TV 5639, kuris įdomus tuo, kad jo
ekrane galima stebėti vaizdo detales. Paspaudus ati­
tinkamą mygtuką, vidurinė vaizdo dalis padidėja iki
pilnos ekrano apimties. Kraštutinės vaizdo dalys, su­
prantama, išnyksta, nes išeina už ekrano ribų. Paspau­
dus mygtuką dar kartą, ekrane pasirodo pradinis ne­ Pastaruoju metu fotooptikos pramonė ėmė sekti te­
padidintas vaizdas. įrengimas montuojamas britų stan­ levizijos ir radiotechnikos pėdomis — gaminti miniatiū­
dartiniame televizoriuje, kuris turi 405 eilutes. rinius gaminius. Nuotraukoje matome akinius, kurių rė­
me įmontuota fotokamera (matyti užrakto mygtukas,
vaizdo ieškiklis, automatinis eksponometras ir objekty­
PERM ATOM A K E R A M IN Ė M E D Ž IA G A vas).
M ATO PO ŽE M E
Amerikos firma išleido naują keraminę medžiagą —
liukaloksą, kuri yra kieta, kaip safyras, persišviečia,
kaip stiklas ir kartu atspari karščiui, kaip atitinkamas Amerikiečių mokslinin­
specialus plienas. Nauja keraminė medžiaga turi kas Osbornas sukūrė žemė­
99,9 proc. aliuminio oksido, jos lydymosi temperatūra je esantiems daiktams ap­
2040°C, todėl ją galima naudoti esant temperatūroms tikti specialų detektorių.
iki 1983°C. Minėtąją medžiagą galima naudoti gami­ Juo galima surasti bet ko­
nant lemputes, izoliatorius, tiglius, įvairias metalų ly­ kius daiktus — plastmases,
dymo krosnių dalis, kai kurias atominių elektrinių da­ audinius, chemikalus, meta­
lis, raketinėje technikoje ir kt. Tiesa, liukaloksas yra lus ir kt., esančius iki
4— 5 kartus brangesnis už paprastą keramiką, tačiau 45 cm gylyje.
tikimasi, kad jo kaina galės būti sumažinta. Mokslininko nuomone,
prietaiso jautrumą galima
bus padidinti. Tuo pačiu
padidės ir „švitinimo" gy­
STIKLINĖS U Ž U O L A ID O S lis.
Minėtasis prietaisas su­
Vakarų Vokietijos vienai firmai pavyko pagaminti gauna žemėje esančių
nedegamus audinius iš gryno stiklo. Jie nesitempia, daiktų skleidžiamus infra-
lengvai skalbiami, be to, jų nereikia lyginti. Iš tokio raudonuosius spindulius ir
audinio pradėtos gaminti užuolaidos ligoninėms, mo­ tokiu būdu nustato jų bu­
kykloms, vaikų įstaigoms, vagonams, lėktuvams ir pan. vimo vietą.

41
 daug avarijų susiję su blo­
gu kelio apšvietimu.
Žurnale „M. ir g." jau
buvo rašyta apie stiklinio
kelio ruožą prie Kopenha­
gos. Dengti šviečiančiomis
medžiagomis kelių dangas
buvo bandyta ir anksčiau,
Š V IE Č IA N TIS
tačiau negauta reikiamų
ASFALTAS rezultatų. Nesuskaitoma
daugybė mašinų ratų tuo­
jau pat nutrindavo liumi-
Apskaičiuota, kad JAV nescentinę dangą.
per autokatastrofas ke­ Neseniai Toronto univer­
liuose kiekvieną parą žūsta sitete (Kanada) pavyko
daugiau žmonių, negu gudroną padaryti švytin­
amerikiečių armija jų nu­ čiu. Iš jo pagamintas as­
stodavo praėjusiame kare. faltas šviečia tol, kol eg­
Nedaug geresni dalykai ir zistuoja kelio danga. Net
kitose kapitalistinėse ša­ tamsiausią dieną naujasis
lyse. Suprantama, dalis asfaltas „sugeria" tiek
avarijų įvyksta dėl auto­ saulės energijos, kad jos
mobilistų ir pėsčiųjų ne­ užtenka kelio švytėjimui
drausmingumo. Tačiau visą naktį.
ROGĖS SU RATAIS
Naujos užsieninės motorinės rogės, kurias varo ver­
tikalus sraigtas, turi nuimamus ratus. Juos galima, su­
montavus slides, pritvirtinti prie užpakalinės ašies. To­
kiu būdu roges lyg priekabą gali tempti automobilis į
kalnuotas vietoves. Tokios rogės naudojamos kalnų ap­
sauginei tarnybai, taip pat transportuoti žmonėms bei
maistui šiauriniuose rajonuose.
ELEKTRINIS P IA N IN O DERINTOJAS
Baku radiomėgėjas inžinierius-naftininkas V. Borickis
sukonstravo originalų elektrinį prietaisą. Juo galima
labai tiksliai suderinti pianiną arba bet kurį kitą kla­
višinį muzikos instrumentą.
Patogus ir paprastas elektrinis derintojas susideda iš
mechaninės ir elektroninės dalies. Juo gali derinti in­
strumentą net žmogus, neturintis muzikinės klausos. Opti­
nis prietaiso indikatorius signalizuoja apie tikslų sty­
gos suderinimą. Vidutiniškai rojalis suderinamas per
valandą.
L A Z E R IO S P IN D U L Y S P E R P IA U N A ...
LĄSTELĘ
Bostone vykusioje kon­
ferencijoje buvo papasa­
kota apie operacijas, at­
liktas specialiu mikrolaze-
riu. Bostono universiteto
laboratorijose sukonstruoto
lazerio spinduliu pavyko
gyvojoje ląstelėje sunai­
kinti atskiras chromozomas,
nepažeidus nieko kito!
Panaši technika atveria
mokslui neribotas perspek­
tyvas. Pavyzdžiui, ji suda­
ro galimybes genetikams-
eksperimentatoriams nusta­
tyti kiekvienos chromozo-
mos reikšmę ir kt.
42
ŠILKA VER PIS SINTE TIN A V A N D E N Į
Dykuma. įkaitęs smėlis. Vandens aplink nė lašo. Tik
iš po akmens trykšta skysčio srovelė. Bet jo neatsi-
gersi — tai nafta. O nafta ir dujos, kurių esama beveik
visose dykumose, turi didžiulį kiekį vandenilio. Tuo
tarpu atmosferoje yra kiek norint deguonies. Juos su­
jungus, galima būtų gauti marias vandens. Bet tai sva­
jonė.
Dykumomis keliauja kupranugariai. Žmogus, ilgiau
negavęs vandens, miršta, o kupranugaris be jo gali
išbūti ištisas savaites. Arba štai kaktusai — jie be
lašo vandens gyvena ilgus mėnesius. Gal būt, kai ku­
rie augalai ir gyvūnai evoliucijos eigoje išvystė suge­
bėjimą sulaikyti vandenį?
Ne. TSRS Mokslų akademijos Augalų fiziologijos
instituto mokslininkas B. Vartatianas įrodė, kad reika­
las yra žymiai sudėtingesnis ir įdomesnis.
Šilkaverpis per visą savo gyvenimą kokone ne­
vartoja nei maisto, nei vandens. Jis naudoja anksčiau
sukauptas maisto medžiagas. O iš kur jis ima vande­
nį? Siekiant išaiškinti šį klausimą, šilkaverpio kokonai
buvo padėti į hermetišką indą su radioaktyviu deguo­
nimi. Paaiškėjo, kad kūno ląstelėse vanduo yra sinte­
tinamas iš įkvepiamo deguonies ir maiste esančio van­
denilio. Organizmas pats gamina vandenį!
Ši reakcija gali vykti gyvūnų arba augalų organiz­
me tik esant specialiam biologiniam katalizatoriui —
fermentams.
B. Vartatiano laboratorijoje dabar tiriama vandens
sintezė augalų ląstelėse. Ypač įdomūs procesai, vyks­
tantieji kaktuso ląstelėse. Čia biologinė vandens sinte­
zė vyksta glaudžiame ryšyje su fotosinteze.
Galimas dalykas, šis atradimas bus pritaikytas ir
pramonėje. Svarbiausia surasti katalizatorius. Jeigu pa­
vyks dirbtiniu būdu gauti cheminius junginius, pana­
šius į fermentus, atsakingus už vandens biosintezę, tai
galima bus sukurti įrenginius, kurie gamins vandenį iš
naftos ir dujų. Tokių vandens gamyklų statyba principe
gali būti ekonomiškesnė už drėkinimo kanalų ar kitų
hidroįrenginių statybą.
TRĄŠOS IŠ DUJŲ
Vengrijos Boršodo chemijos kombinatas pradėjo ga­
minti dirbtines trąšas iš gamtinių dujų, o ne iš kokso.
Naujoji gamykla gamins 700 t azotinių trąšų per parą,
o gamybinės išlaidos bus 30 proc. mažesnės už išlai­
das, gaminant trąšas iš importinio kokso. Pastačius dar
vieną tokią gamyklą, Vengrijoje 85 proc. dirbtinių trą­
šų bus gaminama iš gamtinių dujų. Pastarosios bus ir
pagrindinė žaliava plastmasėms gaminti.
Š V IN IN Ė IZ O L IA C IJ A
Dažnai kambarių pertva­ ra dešimtis kartų yra plo­
ros gerai praleidžia gar­ nesnė už sienos bloką. Va­
są. Šis faktas kartais ga­ dinasi, daug sutaupoma
dina gerą naujakurių nuo­ naudingojo ploto. Ši eko­
taiką. Ir štai, kaip prane­ nomija padengia švinui
ša užsienio spauda, dviejų sunaudotas išlaidas.
milimetrų storio švino
sluoksnis gali sumažinti
pertvaros garso laidumą
net dvigubai. Švinas ge­
rai sugeria tuos garsus
(nuo 250 iki 4000 hercų
dažnumo), su kuriais nega­
li susidoroti daugelis izo­
liacinių medžiagų.
Gali pasirodyti, kad to­
kia izoliacija — branqus
dalykas. Bet yra priešin­
gai — juk švininė pertva-

E S K IM A I IR A T O M IN Ė S BOMBOS
Aliaskoje, kiek į šiaurę nuo poliaračio, yra Anak­
tuvuko kaimas, kuriame gyvena 15 eskimų šeimų. Kiek­
vienoje jų yra po 5 vaikus ir 12 šunų. Kaime yra paš­
tas, mokykla ir aikštelė lėktuvams pakilti ir nusileisti,
bet, išskyrus šią kultūros prabangą, gyventojai nedaug
pažengę nuo paleolito laikų. Jie medžioja elnius „kari-
bu" ir ši medžioklė teikia jiems 90 proc. jų maisto ir
■drabužių. Vienai šeimai per metus reikia sumedžioti
ne mažiau kaip 90 elnių.
Laimei, elnių čia daug ir badauti netenka, bet ci­
vilizacija atnešė kitą, baisesnį pavojų. Branduolinių
bombų sprogdinimai apnuodijo Anaktuvuko kraštą.
Radioaktyvių nuosėdų prisirinko čia, gal būt, ne dau­
giau, negu kituose kraštuose, bet skaudu pasakyti, jos
susikaupė daugiausia eskimų kūne. 1962 m. vasarą kiek­
vienas Anaktuvuko gyventojas turėjo 421 nanokiurj ce-
zio-137. 1963 m. liepos mėnesį, pasak Atominės energi­
jos komisijos oficialaus atstovo H. M. Parkerio, bran­
duolinių nuosėdų susikaupimas pakilo net 50 proc.,
o didžiausia jų dozė siekė 1230 nanokiurių. Tai dau­
giau negu trečdalis Radiacinės apsaugos tarptautinio
komiteto leistino kiekio (3000 nanokiurių).
Aliaskos universiteto zoologas Viljamas Pruitas, išty­
ręs elnius, nustatė, kad jų mėsoje labai daug cezio-137.
Mat, elniai ėda kerpes, kurios šaknų neturi ir visą mais­
tą gauna iš oro, savo kempėtu audiniu siurbdamos lie­
taus lašus. Branduolinės dalelės kartu su vandens lašais
patenka į kerpes, o iš jų — į elnių skrandį, o toliau
į jų kaulus ir mėsą. Eskimai, valgydami elnieną, gauna
iš daugelio hektarų surinktą radioaktyvią medžiagą. Pa­
daręs šj atradimą, V. Pruitas stojo prieš Atominės ener­
gijos komisijos projektą, kuriame buvo numatyta ato­
minės bombos sprogimu sukurti patogų uostą Aliaskos
krante. Už tą opoziciją V. Pruitas buvo pašalintas iš
universiteto. O atominių nuosėdų kaupėsi vis daugiau.
Nutraukus branduolinio ginklo bandymus, šiaurės
Aliaskos kerpės ir elniai pamažu atsipalaiduos nuo pa­
vojingos radiacijos.
Prof. T. IVANAUSKAS
K A I D A R P U O D A I D Y G D A V O .. .
Šių dienų archeologui žemėje surastas molinis puo­
das ar jo šukės liudija apie toje vietoje buvusią gyven­
vietę arba kapinyną. Toks radinys gali nemaža papasa­
koti apie senovės žmonių gyvenimą, buitį, papročius.
Tačiau archeologijos mokslas dar gana jaunas. Pirmi
platesni archeologiniai tyrinėjimai Europos šalyse bu­
vo pradėti tik XIX a. antroje pusėje. Netenka abejoti,
kad žmonės žymiai anksčiau susidurdavo su įvairiais
archeologiniais radiniais, tame tarpe ir su moliniais
puodais, tik ne visada suprasdavo, ką jie reiškia.
Ankstyvaisiais viduramžiais gyventojai neabejojo,
kad laukuose randami puodai yra senesniųjų gyven­
tojų „pagonių" rankų kūrinys. Įdomių žinių apie tai
išliko senuose religiniuose tekstuose. Vokiečių tyrinė­
tojo L. Rokingerio paskelbtos dvi IX a. pradžios maldos
skiriamos melstis „ties puodais, rastais senovinėse vie­
tose". Štai vienos jų tekstas: „Visagalintis, amžinas die­
ve, įsijunk į mūsų reikalus ir malonėk tuos puodelius,
padarytus pagonių, taip apvalyti savo aukštybių jėga,
kad po pašalinimo visų nešvarumų tiktų naudotis tavo
ištikimiesiems taikos ir tylos metu..." Panašus ir ant­
rosios maldos tekstas. Iš jų galima padaryti kai kurias
išvadas apie IX a. Europos gyventojų krikščionių ma­
terialinę ir dvasinę kultūrą. Matyt, senieji keramikos
dirbiniai, iškasti iš „pagonių" kapų, nelabai skyrėsi
nuo vartotų IX a. buityje. Specialiai tam reikalui su­
kurtos maldos rodo, kad tai buvo gana paplitęs reiš­
kinys. Jos liudija, kad ankstyvųjų viduramžių žmogus
gyveno skurdžiai, jeigu turėjo naudotis praėjusių šimt­
mečių gaminiais.
Keletas amžių vėliau Europos gyventojams žemėje
rastas puodas jau sukelia nusistebėjimą. Imama tikėti,
kad puodai patys gimsta ir dygsta iš žemės.
Įdomių žinių randame žinomo Lietuvos— Lenkijos
istoriko J. Dlugošo (1415— 1480) veikale „Opera o m ­
nia". J. Dlugošas priekaištauja Gajui Julijui Solinui
(III a. romėnų autorius, aprašęs viso pasaulio įdomy­
bes geografine tvarka), kam jis tarp kitų pasaulio ste­
buklų nesuminėjo Lenkijoje esančių, nors šie, autoriaus
nuomone, nė kiek ne blogesni už kitus. Tarp lenkiškų
stebuklų, kaip rašo Dlugošas, „pirmas, kad Nochuvo
kaimo, esančio prie Sremo miesto, Poznanės vyskupi­
joje, laukuose, lygiai kaip ir Kozielsko kaime Paluko
teritorijoje, netoli Lekno miesto, gimsta po žeme
įvairių rūšių puodai, patys savaime ir vien tik gamtos
pagalba, be kokio nors žmogaus įsikišimo, įvairių
formų, panašūs į tuos, kuriuos paprastai žmonės varto­
ja". Toliau Dlugošas pasakoja, kad puodai yra „švel­
nūs ir minkšti", priklausomai nuo to, kaip ilgai jie bū­
na po žeme „gimtajame lizde"; išėmus iš žemės, vei­
kiant vėjui ir saulei, jie sukietėja.
Kitoje vietoje Dlugošas pasakoja, kad Jogailai
1416 m. būnant Sremo mieste, atvyko jo giminaičio
Austrijos kunigaikščio Ernesto pasiuntinys „įsitikinti as­
meniškai ir akivaizdžiai, ar teisinga yra žinia, kurią
(Ernestas) girdėjo iš lenkų riterio Jano Varšuviečio,
kad lenkų žemėje tam tikroje vietoje gimsta daug
puodų rūšių, veikiant vien tik gamtai ir be kokio nors
žmogaus dalyvavimo". Matyti, Austrijos kunigaikštis
šią žinią laikė mažai patikima ir pasiuntė jai patikrinti
netgi specialų pasiuntinį. Kaip rašo Dlugošas, „kara­
lius Vladislovas (Jogaila), norėdamas išvaduoti kuni­
gaikštį Ernestą nuo abejonių", nuvyko kartu su pa­
siuntiniu į Nochuvo kaimo laukus ir jam matant liepė
kasti žemę daugelyje vietų. Buvo iškasta daug įvairių
formų ir dydžio puodų, „sukurtų stebuklingo gamtos
veikimo ir galios (taip), lyg būtų buvę padaryti puo­
džiaus". Karalius parodė pasiuntiniui, žiūrinčiam su įdo­
mumu į atskirus egzempliorius, „stebuklingus gamtos
kūrinius" ir padovanojo keletą įvairios rūšies urnų
kunigaikščiui Ernestui, kad „liudytų fakto tikrumą".
Dlugošo pasakojimą parėmė ir kiti istorikai. Šiuos
faktus mini Motiejus Miechovita savo veikale „Chroni-
ka Polonorum" ir netgi vėlesni, XVII a. autoriai.
Dėl iškasamų puodų kilmės buvo ir kitokių versijų.
Kaip nurodo Petras Albinus (1589 m.), kai kuriose Len­
kijos dalyse tikėta, kad puodus daro nykštukai. Minė­
tas autorius informuoja ir apie tai, kad puodai guli
giliai užkasti į žemę ir vieną kartą per metus, būtent,
vasarą apie sekminių šventę, pasikelia į paviršių iki
„alkūnės gylio".
Tačiau tais laikais buvo žmonių, kurie suprato, kad
žemėje randami puodai yra ankstyvesnių kartų žmo­
gaus rankų kūrinys. Šios nuomonės laikėsi žymus re­
nesanso menininkas ir mokslininkas Leonardas da Vinčis
(1452— 1519).
M. MICHELBERTAS
43
 ROMOS M ONETŲ L O B IA I
Šiaulių „Aušros" muziejui perimant Dijonizo Poškos
memorialinį muziejų, buvo išaiškintas ligi šiol nežinomas
Romos monetų lobis. Jj rado Antanas Kuica Noreišių
kaime, tarp Šiaulių ir Kelmės. Radėjas papasakojo, kad
jis, eidamas per suartų dirvų, vagoje pastebėjęs kelias
senas pabirusias monetas. Su dilde kiek pabadęs ap­
linkui žemę, jis išvertęs apie 2 litrų talpos puodų, ku­
riame buvę apie 150 monetų. Jos visos buvusios storos,
pažaliavusios bei parudavusios. Tas monetas jis vėliau
išdalijęs savo pažįstamiesiems Kelmės ir Liolių apylin­
kėse. Ir štai po keliolikos metų išaiškėjo, kad Dijonizo
Poškos memorialiniame muziejuje buvusios Romos mo­
netos yra iš Noreišiuose atrastojo lobio. Tai, be abe­
jo, svarbus mūsų istorijai radinys. Tuo labiau, kad tas
lobis ligi šiol pasiliko nežinomas mokslui. Dėl jo tik­
rumo netenka abejoti. Šių eilučių autoriui pačiam teko
kalbėti su radėju.
Deja, gaila, kad iš to didelio lobio bėra išlikusios
tik 5 monetos. Iš jų geriau išsilaikiusios trys žalvarinės
Romos imperatorių monetos: Trajano Hadriano (117—
138) — žr. 1 a ir b, Antonino Augusto Pijaus (138—
161) — žr. 2 a ir b, ir jo žmonos Divos Faustinos
(138— 141) — žr. 3 a ir b. Lobio likučiai saugomi Šiau­
lių „Aušros" muziejuje.
Šiame muziejuje dar yra Tryškių apylinkės, Dirmei­
kių kaimo Romos monetų lobio 2 monetos. Jos yra
gautos iš to paties kaimo gyventojo Juozo Norvaišo,
kuris muziejaus bendradarbiui papasakojo, kad Dirmei­
kių kaimo laukuose buvęs rastas tokių Romos monetų
visas puodukas. Jų buvę kelios dešimtys. Iš to lobio
dvi monetos yra patekusios į Telšių kraštotyros muzie­
jaus rinkinius ir dvi į Šiaulių „Aušros" muziejų. Šiaulių
muziejuje yra šios monetos: Hadriano (4 a ir b pav.) ir
Antonino Pijaus (5 a ir b pav.).
Kartu su monetomis buvo atrasta ir laiptelinė segė.
Tai rodytų, kad ten būta senkapio. Daugiau kokių nors
radinių toje vietoje neaptikta (apie Romos monetas-
Lietuvoje žr. 1963 m. „M. ir G." 4 nr. 31— 32 p.).
Nuotraukose monetos pusiau sumažintos.
A. NEZABITAUSKAS

KODĖL ŽUVO D IN O Z A U R A I!

Dinozaurų žuvimas maž­
daug prieš 70 mln. metų
iki šiol lieka gamtos mįsle.
Du šimtus milijonų metų
žemėje šeimininkavo di­
džiuliai ropliai. Jie ypač
suklestėjo kreidos perio­
de. Dinozaurų šeima tada
buvo labai gausi. Joje bu­
bo ir žolėdžių atstovų, sie­
kusių iki 12 m aukščio, ir
plėšrūnų.
Vandenynuose plaukio­
davo baisūs mozazaurai ir
ŠI le n te lė k o l kas v ie n in ­
te lė . Kada |ų bus daug ia u ,
m o k s lin in k a i tu rė s tik s le s n iu s
d u o m e n is. Tada mūsų p a ž iū ra
Į Žemės p r a e ltf, g a lim as d a ­
lyka s, pasikels
ichtiozaurai. Prieš juos
šiuolaikiniai rykliai atrody­
tų kaip akvariumų žuvys.
Ore skraidė drakonai, ku­
rių išskleisti sparnai buvo
iki 8 m ilgio.
Per trumpą laiką dino­
zaurai išnyko, o jų vietą
palaipsniui užėmė žinduo­
liai... Kodėl žuvo dino­
zaurai? Gal atšalus kli­
matui? Ne, tuo laiku atša­
limo nepastebėta. Gal rop­
liai nesugebėjo kovoti su
geriau prisitaikiusiais prie
gyvenimo sąlygų žinduo­
liais ir buvo išstumti? Vėl
ne. Stambūs žinduoliai ne­
gyveno kartu su dinozau­
rais, o atsirado tik po
milijonų metų. Tai gal jie
žuvo per geologines ka­
tastrofas — žemės drebėji­
mus, vulkanų išsiveržimus
ir t. t.? Iš tikrųjų, kreidos
periode, ypač jo pabaigo­
je, būta milžiniškų katast­
rofų, susijusių su kalnų su­
sidarymu. Tačiau net per
baisiausius žemės drebėji­
mus ropliai negalėjo žūti
iš karto visuose žemy­
nuose.
Tarybiniai mokslininkai
iškėlė hipotezę, kad dino­
zaurai galėjo žūti padidė­
jus radioaktyvumui. Reikė­
jo ištirti suakmenėjusius
gyvūnų kaulus.
TSRS Mokslų akademijos rofų ir stipraus radioak­
Paleontologijos muziejuje tyvumo. Žymiai mažesni už yt
buvo atlikti gyvūnų liekanų dinozaurus žinduoliai, gy­
radioaktyvumo tyrimai. Pa­ venę tada daugiausia ur­
aiškėjo, kad tam tikrų pe­ vuose, išliko ir užkariavo
riodų kaulai ir kitos suak­ Žemę. Taip pat galėjo iš­
menėjusios liekanos turi gyventi primityvesni, bet
padidintą radioaktyvumą. geriau apsaugoti vandens
Ypač didelis radioaktyvu­ gyventojai, pavyzdžiui,
mas rastas kauluose tų gy­ vėžliai.
vūnų, kurie gyveno prieš Kol kas į šiuos sampro­
60— 70 mln. metų. tavimus reikia žiūrėti kaip
Spėjama, kad tada bū­ į hipotezę. Jiems įrodyti
ta stipraus kosminio spin­ reikia daugiau medžiagos.
duliavimo, buvo išmesta Tik tada bus galima teig­
daug radioaktyvių vulka­ ti, kad dinozaurai žuvo
ninių uolienų. Dėl to bu­ kaip tik dėl minėtųjų prie­
vo užteršta žemė ir van­ žasčių. Tačiau atliktieji
denynai. Dinozaurai, maty­ radioaktyvumo tyrimai tu­
ti, žuvo dėl dviejų prie­ ri svarbią mokslinę vertę.
žasčių: geologinių katast­
P A U K Š Č IA I — L IG Ų NEŠĖJAI
Kasmet rudenį 600 mln. paukščių perlekia iš rytų
Europos į Aziją ir Afriką, o pavasarį grįžta atgal.
1959— 1961 m. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje
buvo ištirta 32 000 perskrendančių paukščių — raudon-
gurklės, lakštingalos, sakalai, putpelės, startos, guda-
žvirbliai, rustagės ir kt. Iš jų 3,3 proc. buvo apnikti er­
kių, kurios perneša įvairių ligų — karštligės, sibirinio en­
cefalito, tularemijos, bruceliozės ir kt. — sukėlėjus.
Šios ligos kartais kyla įvairiose vietovėse, nutolusio­
se viena nuo kitos per kelis šimtus kilometrų. Epidemi­
jos atsiranda, matyt, todėl, kad perlekiantieji paukščiai
perneša erkes su minėtųjų ligų sukėlėjais.

44
 M O T E R Ų G IN K L A S
Anglijoje padažnėjo užpuolimai ant moterų. Tuo
pasinaudojo prekybinė firma ir išleido naują „ginklą",
pavadintą „Patarak". Tai plokščia keturkampė dėžutė,
kuri patogiai telpa kišenėje arba rankinuke. Užtenka
paspausti mygtuką, ir iš dėžutės ištrykšta cheminio
skysčio srovė. Skystis yra violetinės spalvos, stipraus
kvapo, akina ir troškina užpuolėją. Be to, skystis palie­
ka ant odos ir rūbų sunkiai beišnaikinamas dėmes.
PAGUODA
Žmonės plinka. Visi tai žino ir yra priversti susi­
taikyti su šiuo liūdnu faktu. Iki šiol dar neatrasta
efektyvių vaistų prieš nuplikimą. Tačiau nereikia nusi­
minti. Amerikiečių dermatologas Dž. Barksas tvirtina,
kad maždaug po 100 metų visi Žemės gyventojai bus
nuplikę. Nelemto likimo neišvengs ir moterys. „Plau­
kai daugiau nebereikalingi, — pareiškė Barksas. —
Plaukai atlieka tik papuošalo vaidmenį. Žmonijos vi­
suotinas nuplikimas gal kiek ir užtruks, bet būtinai
įvyks."
PENKETUKAS — NE REKORDAS
Šių dienų medicina už­ ma gydytojų kova už
registravo liūdną faktą: Kanados penketuko gy­
iš 50 atsitikimų, kai gi­ vybes. Išliko dar penke­
mė vienu metu penki tukas Argentinoje ir JAV.
vaikai, gyvų liko labai Vidutiniškai pasaulyje
nedaug. Todėl supranta­ iš 52 mln. gimdymų vie­
N E V A L G Y K IM E B O B A U S IŲ
Pavasariniai grybai brie­ bautojai ir vadina bendru
džiukai (Morchella) ir bob­ bobausių vardu. Faktiškai
ausiai (Gyromitra) yra nuo­ tai yra dvi skirtingos gry­
lat painiojami net ir pri­ bų gentys.
tyrusių grybautojų. Ir tam Briedžiukų Europoje yra
yra pagrindo, nes abu šie
žinoma apie 10 rūšių, iš
grybai auga pavasarį, ba­ kurių dažniausiai respubli­
landžio, gegužės mėne­
koje aptinkamas valgoma­
siais, ir turi raukšlėtą ke­ sis briedžiukas (Morchella
purėlę. Gal būt, todėl
esculenta). Jis daugiausia
dažnai šiuos grybus gry- būna gelsvas ir turi kū­
ginę kepurėlę, kurios pa­
viršius išraizgytas aštrio­
Brledžiukal
mis raukšlėmis, sudaran­
čiomis netaisyklingas pen­
kiakampes, šešiakampes ar
kitokios formos akutes.
Bobausių Europoje žino­
ma apie 20 rūšių. Lietuvo­
je labiausiai paplitęs val­
gomasis bobausis (Gyro­
mitra esculenta). Jis yra
rudos spalvos, turi pla­
čią, žemą kepurėlę, kuri
išvingiuota netaisyklingo­
mis raukšlėmis, primenan­
čiomis galvos smegenis.
Kotas cilindrinis, dažnai su
išilginėmis raukšlėmis.
Briedžiukai — geras
trečios rūšies valgomas
grybas. Taip pat būdavo
valgomi ir bobausiai, jei­
gu jie gerai išvirinami ir
nas atneša penketuką.
Apskritai, dvynukų gimi­
mas yra „nukrypimas"
nuo bendro dėsnio. Ta­
čiau šie „nukrypimai"
vyksta labai dėsningai.
Vidutiniškai 85 normaliems
gimimams tenka vieni dvy­
nukai; 85 dvynukams ten­
ka viena trijulė; 85 trynu­
kams tenka vienas ketver­
tukas; 85 ketvertukams —
vienas penketukas. Na,
kaip yra su šešetukais?
Medicina žino tris atvejus,
kai gimė šešetukai, tačiau
visi mirė po kelių dienų.
Yra išlikę kai kurių žinių
apie septyntuką. Vokietijo­ yra parašas; „1600 m.
je, Hamelno miesto pa­ sausio 9 d. rytą ji vienu
minklo bareljefe (žiūr. metu pagimdė du berniu­
pav.) parodyti septyni kus ir penkias mergai­
naujagimiai, o apačioje tes. .
ĄŽUOLAS, ATSTO JĘS G ELŽBETO NĮ
Paryžiuje, Voltos gatvėje, yra seniausias mieste gy­
venamasis namas, pastatytas daugiau kaip prieš
700 metų. Nežiūrint ilgo amžiaus, namo ąžuolinis kar­
kasas yra toks tvirtas, kad į jį negalima įkalti net
vinies.
nuoviros išpilamos. Tačiau tiktai gali nepastebėti or­
pastaruoju metu paaiškėjo, ganizmo apsinuodijimo.
kad ir stropiai paruoštuo­ VDR Sveikatos mi­
se maistui bobausiuose iš­ nisterija jau 1953 m. už­
lieka nuodingos helveli- draudė bobausių supirkimą
nės rūgšties. Jos nevie­ ir apdirbimą. O grybauto­
nodai daug būna kepurė­ jams siūlo šio grybo ne­
lės raukšlėse, tačiau, viri­ rinkti.
nant grybus, ji visa nepasi­ Todėl ir mūsų respub­
šalina. Dažnai, išvirus bob­ likos grybautojai gali rink­
ausius, juose lieka nuodų
ti ir valgyti briedžiukus,
tiek mažai, kad žmogaus o į bobausius reikia žiūrėti
kepenys sugeba juos suar­ kaip į nuodingus grybus.
dyti. Tačiau labai dažnai A. RAGAVICIUS
valgant tuos grybus, ke­
penys nesuspėja suardyti
naujai patekusių nuodų, ir
B o bausia i
galima apsinuodyti. Dėl to
gali išsivystyti geltligė,
padidėti kepenys ir atsiras­
ti kitų komplikacijų. Esant
iš anksčiau sutrikusioms
kepenims arba silpnam or­
ganizmui, apsinuodijęs
žmogus gali sunkiai susirg­
ti ar net mirti. Nerekomen­
duojamas ir vienkartinis
bobausių valgymas, nes
galima daugiau ar mažiau
apsinuodyti, nors grybai ir
kelis kartus virti ir jų nuo­
viros nupiltos.
Kai kurie grybų mėgėjai
galvoja, kad jų organizmas
atsparus šių grybų nuodų
atžvilgiu. Tačiau tai ne­
teisinga. Tokie asmenys
45

K ETURRANKIS P IE M U O
Visos beždžionės vadinamos bendru „keturrankių"
vardu. Nuotraukoje matoma šimpanzė Ala pilnai pa­
teisina šį titulų. Jos šeimininkas, Rodezijos fermeris, la­
bai ja patenkintas — Ala pakeičia du piemenis. Iš jai
patikėtos ožkų bandos nedingo nė vienas gyvulys.
JV A ( t/(J S Ii JV J ' ( r O £ aB 0eD cec00D B D D D 0O O M £? 10^
G Y V E N IM A S , PAŠVĘSTAS D A IN A I
Knygų apie žymųjį Lietuvos dainininkų Kiprų Pet­
rauskų parašė VI. Kavoliūnas. Jis pasakoja apie artisto
jaunystę, tėvus ir b ro lį Mikų, kom pozitorių, apie ap­
linkų, kurioje vaikas augo ir pradėjo savo pažintį su
muzikos pasauliu. Besimokydamas ir vėliau d irbda­
mas Peterburge, Kipras Petrauskas arti susipažino su
rusų muzikine kultūra ir išaugo j rimtų dainininkų.
Kartu su F. Saliapinu ir kitais įžymiais artistais daina­
vo geriausiame Rusijos operos teatre. Knygos auto­
rius įdomiai aprašo, kaip Kipras Petrauskas tapo vienu
iš lietuviškojo operos teatro kūrėjų ir vadovaujančiu
dainininku, jo pedagoginę veiklų pastaraisiais metais.
D idžiojo dainininko gyvenimų gerai apibūdina jo
paties žodžiai: „Visada dainavau iš širdies, liaudžiai.
J savo darbų žiūrėjau su meile. Už tų meilę susilau­
kiau gražiausio atpildo — tūkstančių džiaugsmo aki­
m irkų."
Knygos pabaigoje pateiktas ilgas K. Petrausko su­
kurtų vaidmenų sųrašas. 123 p. gausiai iliustruotas le i­
dinys kainuoja 30 kp.
APIE ŠVENTRAŠTI, EREZIJAS
IR IN K V IZ IC IJ Ą
Pažangus JAV lietuvių visuomenės veikėjas ir
mokslo populiarizatorius dr. A. Petriką parašė įdomių
knygų apie krikščionių tikėjim o paslaptis ir stebuklus.
Autorius trumpai ir aiškiai nusako, kas yra „šventasis
raštas", kokia jo struktūra, kilmė ir esmė. Skaitytojas
čia ras pasakojimus apie klastingas ir kraugeringas b ib ­
lijos moteris, apie žydų karalių Saulių ir Dovydų, Maka-
biejų knygas, žydų pranašus, apie Jėzų Kristų, jo nu­
kryžiavimo legendas, apie stebuklus bei relikvijas, ko­
munijų ir šventųjų trejybę. A. Petriką vaizduoja, kaip
bažnyčia kovojo prieš pažangų ir mokslų, kaip perse­
kio jo įvairius eretikus, kaip sudegino vienuolį Savo-
narolų, nužudė Pranciškų Fererų, įsteigė inkvizicijų,
kuri šimtmečius persekiojo nekaltus žmones, o ypač
pažangiausius pasaulio mokslininkus.
A. Petrikos knyga naudinga tuo, kad vaizdžiai pa­
rodo, kokių žalų žmonijos vystymuisi ir pažangai yra
padarę įvairūs prietarai, o ypač religinis fanatiškumas.
Leidinys yra 137 p. ir kainuoja 36 kp.
46
L E D O M U ZIE JU S
Ledkalinis šeštojo žemyno vandenyse — įprastas
reiškinys. Tačiau vienas jų kartų keistai atrodė: jame
juodavo kažkokia dėmė. Ledlaužis „Eristas" p rip la u ­
kė arčiau: iš ledkalnio kyšojo kažkokių pastatų sienos.
Laivas dar arčiau pripiaukė, ir jūreiviai namo griuvė­
siuose pamatė virtuvės lentynų su konservų dėžutėmis,
kažkokio įrenginio liekanas... O ledo kalno paviršiu­
je kilo keletas bambuko karčių ir telefono stulpų.
Pasirodo, tai buvo liekanos amerikiečių antarktinės
stoties „L iti Amerika III" , kurių 1939 m. pastatė žy­
mus poliarinis tyrinėtojas R. Berdas. Peržiemoję iki
1941 m., amerikiečiai išvažiavo, o jų paliktus pastatus
padengė sniegas ir ledas. Kartu jie su visa ledo ma­
se iš lėto šliaužė nuo žemyno į Roso jūrų.
Pagaliau didžiulis ledo luitas atskilo nuo žemyninio
ledyno ir nuvirto jūron. Gimė naujas ledkalnis, kuris
leidosi kelionėn, vejamas bangų ir vėjo.
Iš „E risto“ pakilęs malūnsparnis nuleido j šį le d ­
kalnį keletu jūreivių. Bet jiems nepasisekė nusileisti
stačiomis ledinio kalno sienomis iki Berdo stovyklos
namelių. Taip ir nuplaukė šis šaldytuvas, nusinešdamas
jūron antarktinės stoties liekanas.
o a D 0D n D O 0 D 0D D 0D 0 D D D e0 ®BDC’0 0 00DDD0BDC00DDD000a0QDQBBeO0BC!l3:DDD
B IB LIO TEK IN IN K YSTĖ IR B IB LIO G R A FIJA
Šio le idinio antrų knygų (344 p., kaina 1,41 rb.)1
išleido LTSR Mokslų akademijos Centrinė biblioteka.
Joje pateikta eilė studijinio ir inform acinio pobūdžio
straipsnių iš Lietuvos kultūros istorijos, b ib lio te kin in ­
kystės srities, apie atskirus Centrinės bibliotekos dar­
bo barus ir kt. 1. Ilikevičienė nušviečia bibliotekos
fondų komplektavimo klausimus ir leidinių apsikeiti­
mų su kitomis TSRS ir užsienio šalių bibliotekom is.
A. Gudavičiūtė savo straipsnyje aprašo atvirų fondų
sistemų ir privalumus. A pie lietuvių kultūros-švietimo
draugijų „Šviesų", gyvavusių 1906— 1908 m. Suvalkų
gubernijoje ir caro valdžios uždarytų, pateikia įd om ių
žinių O. Česnulevičiūtė. Iš kitų straipsnių pažymėtinas
A. Žuko darbas apie XIX a. antros pusės kultūros v e i­
kėjų — bibliog ra fų M. Stankevičių. V. Abromavičius
aptaria Lietuvos kultūros istoriko, bibliotekininko ir b ib ­
liografo M. E. Brenšteino rankraštį apie senųjų Kražių,
bibliotekų. A. Šidlauskas pasakoja apie tiksliųjų ir gam­
tos mokslų vadovėlius Lietuvos mokyklose X V III a.
pabaigoje. Vilniaus universiteto matematikos profeso­
riaus M. Polinskio-Pelkos labai vertingos bibliotekos
likimų aptaria G. šulkina. O. Maksimaitienė pateikė
keletu pastabų apie seniausio Upytės valsčiaus
1556 m. inventorių.
Įdomios naujos dokumentinės medžiagos apie-
Vincų Kudirkų pateikia D. Būtėnas. Ji paimta iš.
LTSR Centriniame istoriniame archyve rastos bylos,,
kurioje minimi žinomi XIX a. pabaigos rašytojai ir v i­
suomenės veikėjai.
Du straipsniai skirti 1863 m. sukilimui: D. Petkevi­
čiūtė pateikia sukilimų liečiančių rankraščių, o O. A d o ­
maitienė — spausdintų le idinių ir straipsnių b ib lio g ra ­
fijų. Tai vertingas darbas visiems besidomintiems minė­
tu sukilimu.
Kiekvieno straipsnio pabaigoje pridėta jo santrau­
ka rusų ir anglų k., kas praplečia leidinio naudojim o­
si galimybes.
Redakcinę kolegijų sudaro S. Brašiškis, A. Ivaškevi­
čius (ats. red.), J. Galvydis.
 K IL N O J A M A
SPINTA R ŪB A M S

A n g lijo je pradėta gaminti

praktiška drabužių spinta. Jos
rėmas pagamintas iš nerūdi­
jančių lengvųjų metalų stry­
pų, o „sienas" sudaro įva i­
rūs raštuoti oro nepraleidžian-
tys plastmasiniai audiniai.
„D u rys" atsidaro, kaip paro­
dyta paveikslėlyje. Tokios
spintos gerai saugo rūbus nuo
kandžių, dulkių, drėgmės ir kt.
Spinta lengvai ir gerai valo­
ma. Ją labai lengva sudėti ir
kilnoti iš vietos į vietą.
P R IE M O N Ė S TVARKAI P A L A IK Y T I
A n g lijo je Bristolio miesto tėvai paskelbė negailes­
tingą kovą automobilistams, paliekantiems gatvėje be
priežiūros savo mašinas. M unicipalitetas užsakė spe­
cialų buldozerį, kuris per vieną minutę paverčia
į laužą bet kurią automašiną.
P R O D U K T Y V IA U S IA S
R O M A N Ų G A M IN T O J A S
„Stropiausias" pasaulio rašytojas yra amerikietis
E. Gardneris, rašąs išimtinai kriminalinius romanus. Jis
sugeba padiktuoti iki 10 000 žodžių per dieną ir gali
vienu metu rašyti 7 romanus. A pie tokių kūrinių kokybę
neverta ir kalbėti.
PATARIMAI
+ Girgždančios durys nemaloniai veikia kiekvieną.
Tai galima lengvai pašalinti, pakėlus duris ir įdėjus
į durų vyrius gabaliuką grafito (paprasto pieštuko).
Grafitas čia susitrins į miltelius ir ilgai bus puikiu
„te p a lu ".
+ Suteptas žibalu arba aliejiniais dažais rankas sun­
ku nuplauti vandeniu su muilu. Užtenka įdėti į vandenį
truputį sausų garstyčių, ir jūsų rankos gre it nusiplaus,
nuo jų dings žibalo ir dažų kvapas.
+ Atsiradus ant sienų apmušalų dėmėms, jas galima
panaikinti. Reikia paim ti dantų m iltelių ir sumaišyti
juos su benzinu. Gautąja košele patepamos dėmės.
M ilteliam s išdžiūvus, jie nuo sienų nuvalomi šepečiu.
Jeigu dėmės dar neišnyko, jos patepamos antrą kartą.
+ Neturint baldams po liru oti specialios pastos,
taip pat galima panaudoti dantų miltelius. Jie praskie­
džiami silpnu amoniako tirpalu.
-4- Drėgna druska p rie stalo gadina apetitą. įmaišius
į ją truputį bulvių krakmolo, druska nesudrėksta.
+ Norint suteikti bronziniams, žalvariniams arba va­
riniams daiktams „am žiną" žvilgesį, juos galima pa­
dengti specialiu laku. Jis paruošiamas taip: imamos
25 dalys kriaušių ekstrakto ir 75 dalys acetono. Siame
mišinyje ištirpinamos 5 dalys švaraus celiulioido (pa­
vyzdžiui, film o juostos).

*į)n ie s sU td ą h te tą 9 Rusų laivynas Amerikoje.

„Štai kokias naujienas 1864 m. gegužės mėnesį prane­
šė „Vilenskij vestnik" ir kiti laikraščiai.
9 Tiesiama telegrafo linija, kuri sujungs Angliją su
Indija. Didžiausi sunkumai įveikti, tiesiant laidus Persų
įlankos dugnu, kuris yra labai nelygus. Šiuo metu li­
nija tiesiama tarp Persų įlankos ir Bagdado.
9 Vilniaus oras 1864 m. gegužės 1 d.: temperatūra
6 vai. rytą + 3 °, vėjas pietvakarių, silpnas, debesuota;
oro temperatūra 14 vai. +12,9 , vėjas vakarų, silpnas,
debesuota; oro temperatūra 22 vai. - f 9,4°, ramu, giedra.
0 Laikraštis „Journal de Huy" praneša, kad vienas
miesto gyventojas ėjo lažybų, jog išperės viščiuką.
Pasidėjęs vištos kiaušinį po pažastimi, jis nešiojo jį
tol, kol po trijų savaičių vargo prasimušė kiaušinio
lukštas ir iš jo išsirito normalus viščiukas.
• Paryžiuje gegužės 2 d. mirė, sulaukęs 73 m.
amžiaus, žinomas kompozitorius, pianistas ir dirigentas
Džakomo Mejerberas. Jo populiariausios operos —
„Hugenotai" ir „Robertas Velnias".
O Niujorko mugėje, skirtoje labdarybės tikslams, nu­
matoma pardavimui išstatyti gyvą erelį su Linkolno
auksiniu medaliu ant kaklo. Medalyje vaizduojama
prezidento plaukų garbana.
O Laisvai praktikuojantis daktaras, Minsko guberni­
jos dvariškis Mykolas Oskierka karo lauko teismo
sprendimu nuteistas sušaudyti. Jis yra kaltinamas daly­
vavęs sukilime, kaip Vyr. Lietuvos sukilimo (baltųjų)
komiteto Minsko ir Mogiliovo įgaliotinis. Mirties baus­
mė įvykdyta Mogiliove balandžio 29 d. 9 vai. rytą.
„Peresvet" ir „Vitiaz"
Iš mūsų
yra Vest-lndijoj;
eskadros
„Variag"
prieš dvi savaites išplaukė su visa įgula ieškoti
laivo „Re Galantuomo"; „Almaz" čia atvyko per 40
valandų iš Baltimorės; „Osliabia" yra pakeliui iš
Monrojės į Niujorką; bet jau praėjo 12 dienų, o jo vis
nėra, nors visas atstumas 300 mylių.
• Vilniaus gubernijos statistikos komitetas praneša,
kad 1863 m. Vilniaus mieste buvo 69.464 gyventojai,
iš jų: 33.620 moterų ir 35.844 vyrai. Gimė 2.712, mirė
2.470.
® Ispanijoje sudaromas milžiniškos reikšmės pro­
jektas, ne mažiau svarbus ir politiniu atžvilgiu. Numato­
ma iškasti kanalą, kuris prasidėtų nuo Trafalgaro iš­
kyšulio Atlanto vandenyne ir baigtųsi Viduržemio
jūroje, į šiaurę nuo Gibraltaro. Įvykdžius šį planą, Gib­
raltaras pasidarytų kaip sala, ir susisiekimas tarp Vidur­
žemio jūros ir Atlanto pereitų ir į Ispanijos rankas.
® Vienoje jau kai kuris laikas parduodami laikro­
džiai su naujai įtaisytais žadintuvais. Žadintuvai taip
padaryti, kad tą akimirką, kai mušamos valandos, iš jų
ima sklisti šviesa, kuri apšviečia kambarį ir uždega
žvakę.
© Sento mieste (Jugoslavija) renkamos aukos pa­
statyti paminklui puodžiui Bernardui Palisiui, kuris pir­
masis išrado būdą glazūruoti molinius puodus.
® Vilniuje jau pradėta statyti dujų gamykla. Jos
steigėjai yra Ridingeris ir Lalausas, kurie yra sudarę
sutartį su Vilniaus miesto dūmą. Vilniaus gyventojai
kviečiami per gubernijos valdybas kreiptis į dujų ga­
myklos kontorą su užsakymais, nurodant reikalingą kie-
kj dujų ragelių. Dujų kaina — 5 rubliai už 1000 ko­
binių angliškų pėdų.

47
 PER D O R A S I
t
*
— Ar manote, — paklausė kažkas multiplikacinių filmų apie gyvulius f
kūrėjų Voltą Disnėjų, — kad dramblys yra žvėrių karalius! į
— Vargu, — atšovė Disnėjus, — dramblys per daug doras. f
i
;
♦ V. GUTYRIA — .Naftos ir dujų
i respublika ............................... 1
P A G A IL Ė J O .. .
:
*
J. KLITOCENKA — Ukrainos
žemės turtai ............................... 2
Albertas Einšteinas, vaikščiodamas po Niujorką, pamatė verkiantį ber­ *
t V. SKLIARAS — į žemės g e l­
niūkštį.

m 't vo
i mes ............................................
— Kas nutiko, mažyli! — kreipėsi į jį mokslininkas.
— Aš pamečiau pinigus, už kuriuos mama liepė nusikirpti. B. PRIJMAKAS — Kijevas . . . .
Kas yra nafta ...........................
Einšteinas, vargais negalais suradęs kišenėse smulkių monetų, jas ištie­
sė ašarojančiam berniukui.
{t I. KULIJEVAS — Bokštai žy­
* giuoja į jūrą ....................... 7
— O ne, pone, aš neimsiu nei vieno cento, — pasižiūrėjęs į veš­
lias mokslininko garbanas, išdrožė mažasis niujorkietis. — Matyti, ir jūs ISKENDEROVAS ISKENDERIS —
! Povandeninis vamzdynas . . . . 7
buvote pametę tuos pinigus, už kuriuos turėjote nusikirpti.
; A. KARAJEVAS — G ydomoji
nafta ............................................ 8
i R. ISMAILOVAS — Sumgaito
L IŪ D N A S ĮV Y K IS ! milžinas ................................... 9
A. LEMBERANSKIS — A zerbai­
I
Vienoje dramaturgų draugijoje eilinis komedijų rašytojėlis išdidžiai džano sostinė ........................... 10
I S. KULIJEVAS — G ilie ji grę ži­
pareiškė:
niai ....................................... 12
— Aš gimiau tą dieną, kai mirė didysis Henrikas Ibsenas. :
— Ką gi, — pastebėjo satyrikas, — nėra abejonės, abu įvykiai liūdni Chemija — liaudžiai .............. 12
: I. DAVYDOVSKIS, V. PARINAS,
pasaulinei dramaturgijai.
: Z. BIRIUKOVA, V. VO LO VI-
ČIUS — Valdovas arvergas? 13
; K. MAKARIDNAS, R. K A LI­
*
SAULĖS A U K S A S * NAUSKAS — A r gali egzis­
tuoti sunkusis vandenilis H4
ir H5? 15
Kažkas paklausė vokiečių fiziko Kirchofo (1824— 1887), ar su
spektrinės analizės pagalba galima surasti Saulėje aukso. Mokslininkas H. ZABULIS — Profesorius Ka­
davė teigiamą atsakymą. zimieras Baršauskas ............... 16
— Kas man iš to, kad Saulėje yra aukso, jeigu nėra jokios galimy­ ♦ L. ARKADINAS — Ką mes ga­
bės jį paimti, — atsiliepė pokalbyje dalyvavęs bankininkas.
i lime ............................................ 17
Kiek vėliau Kirchofas gavo už savo išradimą (spektrinę analizę) me­ ; V. STRAIŽYS — Vaivorykštės
dalį ir stambią piniginę premiją. spalvos kosmose ................... 18
; Astronominė k ro n ik a ................... 20
— Matote, — pasakė mokslininkas tam pačiam bankininkui, — vis V. MAŽIULIS — Indoeuropie­
tik gavau iš Saulės aukso. :
čių kalbos ............................... 21
: L. SKRIAGINAS — Kaip skęsta
laivai ........................................ 23
STUDENTO G A B U M A I P. PEJARAS — Didysis ba rje ri­
♦ nis rifas .................................... 25
* I. NAUJOKIENĖ — S in g u .......... 28
Austrų chemikas Adolfas E. Franke (g. 1874 m.) ištisą pusvalandį eg­ G. SERBANESKU — Tokijo olim ­
zaminavo studentą. Pagaliau neiškentęs pareiškė: :
t piados pastatai ....................... 32
— Jūs esate nuostabiai gabus keliais žodžiais pasakyti nepaprastai * I. DANILOVAS — Tai kiekvie­
didelį nesąmonių skaičių. ♦ nas privalo žinoti ............... 33
*
Atsakymai į klausimus .......... 35
: Mokslo ir technikos naujienos 40
Įvairenybės ................................... 43
LĖ Č IA U D Ž IŪ S T A
Pirmame viršelio puslapyje: G rę­
♦ žinio jūros dugne schema.
Einšteinas buvo svečiuose, kai prasidėjo smarkus lietus. Išeinant šei­ * Ketvirtame viršelio puslapyje:
mininkas jam pasiūlė skrybėlę, bet Einšteinas atsisakė: Amžinosios šlovės paminklas
— Žinojau, kad bus lietus ir tyčia nepaėmiau skrybėlės. Juk ji džiūsta :
ant Nežinomojo kareivio ka­
žymiai lėčiau, negu mano plaukai. i po Kijeve.

Redakcinė kolegija: J. Karosas (vyriausiasis redaktorius), K. Baršauskas, J. Dagys, M. Gregorauskas, T. Ivanauskas,

K. Jankevičius, A. Jucys, J. Kubilius, V. Lašas, J. Laurinaitis, J. Matulis, E. Meškauskas, A. Novodvorskis, J. Pau-
liukonis, A. Rasteika, P. Slavėnas, K. Sideravičius (vyr. redaktoriaus pav.), J. Tornau (atsak. sekretorius), J. Žiugžda.
Dail. G. Marengolcas. Redakcijos adresas: Vilnius, P. Cvirkos 1. Tel. 6-62-25. Rankraščiai negrąžinami. Kaina 30 kp.
Pasirašyta spausdinti 1964. IV. 30. LV 05072. «Mo«cnac up rn B H H M M a c » («HayKa m > K M 3H b»). Ha j im t o b c k o m S3 b m e .

Tiražas 95.600 egz. Rinko ir spaudė Valstybinė spaustuvė „V a izd a s", Vilnius, Strazdelio g. Nr. 1. Užs. Nr. 1427.
 mm

Baku gamybos padanga

iivažiavai,— ir pabaiga!

Be paraio

Vadovas, kuriam papeikimus įraiė

pačios bitės v. Z t f i n lk l o p l» l. | K ij e v * i|

■v_

Mokslo darbuotojas artėja prie gamybos

_____________________________ V. Z t lin tf c ia p ie l. ( K i| « v « |