Justinas MARCINKEVIČIUS

* * *

Plentas industriją groja,

Virpa įkaitęs asfaltas.
Šoferiai —
pagrindiniai herojai,
Dujotiekio vamzdžiai —
altai.

Ploja platūs pasėlio plotai,

Gyvenvietės
iš vietų kilojasi.
Elektros stulpais
dievotai
Horizontai žegnojasi.

Skamba aukštas
metalo tonas —
Metalas patetinę rašo.
Iš kėbulo skystas betonas
Lyg prakaitas
laša.
ARTIMIAUSIOS ATEITIES
SIEKIAI
M. ŠUMAUSKAS
LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkas

Veržlus, kunkuliuojantis, tartum techninės komunizmo bazės sukūri­ savo projektinį pajėgumą Lietuvos
galingos upės tėkmė, kai ji pavasa­ mo programa. VRE. Be to, numatoma statyti Birš­
rį plukdo gausius vandenis, yra Plačiai ir aktyviai dalyvaujant tono HES, naftos perdirbimo ga­
žengiančios į komunistinę ateitį darbo žmonėms, baigiamos ruošti myklos šiluminę elektrinę, o taip pat
Tarybų Lietuvos gyvenimas. Kaip respublikos liaudies ūkio išvystymo padidinti eilės veikiančių turbininių
ir upė, surinkdama energiją iš dau­ pagrindinės kryptys artimiausių pen- elektrinių gamybinius pajėgumus.
gelio upokšnių ir upelių, taip ir kerių metų perspektyvai. Kokie gi Didelius darbus numatoma atlikti
mūsų respublikos gamybinės jėgos svarbiausieji būsimojo penkmečio tiesiant elektros tiekimo linijas, sie­
kasmet didėja, jos liaudies ūkis plano bruožai, kokios pagrindinės kiant pilnutinai aprūpinti pramonės
kasmet vis stiprėja, gausūs darbo Tarybų Lietuvos liaudies ūkio vysty­ centrus ir visus miestus elektros
žmonių pasiekimai įgalina plėsti už­ mo kryptys, kokie numatomi svar­ energija, o taip pat visiškai paten­
mojus, siekti vis puikesnių darbo biausi darbai šiam laikotarpiui! kinti žemės ūkio gamybinius bei kai­
pergalių. 1966— 1970 metų plane bus nu­ mo gyventojų buities poreikius
Dvidešimt ketveri metai praėjo matytos priemonės, užtikrinančios elektrai. Jos suvartojimas pramonėje
nuo to laiko, kai Lietuvos darbo tolesnį spartų respublikos liaudies išaugs maždaug 2 kartus, statyboje
žmonės po ilgos ir atkaklios kovos ūkio industrializavimą, kompleksiš­ ir transporte — beveik 2 kartus,
atkūrė savo krašte Tarybų valdžią. kai vystant visas materialinės gamy­ o žemės ūkyje — apie 3 kartus.
Tai palyginti labai neilgas laiko tar­ bos šakas ir pirmoje eilėje labiau­ Didžiausią lyginamąjį svorį res­
pas krašto gyvenime. Tačiau kiek siai progresyvias pramonės šakas. publikos pramonėje 1970 metais
daug padaryta per šiuos metus! Iš Bendra pramonės gamybos apimtis pasieks mašinų gamybos ir metalo
atsilikusios tiek ekonominiu, tiek ir padidės apie 80 procentų arba apdirbimo pramonė. Šios šakos pro­
kultūriniu požiūriu valstybės, buvu­ vidutiniškai kasmet maždaug po 12 dukcija sudarys apie 30 procentų
sios stambiųjų kapitalistinių šalių procentų. Tai labai dideli augimo visos pramonės bendrosios produk­
agrariniu priedėliu. Tarybų Lietuva, tempai. 1961— 1965 metais kasmeti­ cijos apimties. Ypač smarkiai išaugs
įstojusi į socialistinių respublikų nis pramonės bendrosios produkci­ radioelektronikos ir elektronikos
šeimą, tapo išvystytos industrijos, jos padidėjimas vidutiniškai sudarys pramonė, kuri penkmečio pabaigo­
stambaus socialistinio žemės ūkio ir 10,5 procento. je pagal bendrosios produkcijos
klestinčio mokslo bei kultūros so­ Sparčiausiai bus vystoma stambio­ apimtį sudarys nemažą dalį vi­
cialistine respublika, kuriančia ko­ ji chemijos industrija, o taip pat sos mašinų gamybos ir metalo apdir­
munistinį rytojų. Štai kokį didelį ke­ plačiai bus įgyvendinamos prie­ bimo pramonės produkcijos. Taip
lią per dvidešimt ketverius metus monės visam liaudies ūkiui chemi- pat smarkiai padidės specialiųjų ir
nuėjo lietuvių tauta, žengdama bro­ zuoti. Septynmečio metais respubli­ precizinių staklių, žemės ūkio ma­
liškųjų tarybinių tautų vieningose koje kuriami mineralinių trąšų ir šinų ir agregatų, mazgų ir detalių
gretose, visur ir visada gaudama cheminio pluošto gamybiniai pajė­ chemijos pramonės įrengimams bei
bičiulišką jų paramą! gumai. Šios stambiosios chemijos kai kurių kitų mašinų gamyba.
Ypač įspūdingi yra Tarybų Lietu­ šakos daugiausia bus vystomos ir Mašinų ir prietaisų gamybai vis
vos darbo žmonių laimėjimai, pa­ artimiausiame penkmetyje. Be to, plačiau bus naudojamos plastmasės.
siekti per pastarąjį dešimtmetį, įgy­ būsimojo penkmečio metais numato­ Vilniaus plastmasinių dirbinių ga­
vendinant septynmečio planą. Dau­ ma pradėti statyti respublikoje naf­ myklos teikiama produkcija įgalins
gelis septynmečio paskutiniųjų me­ tos perdirbimo gamyklą, kuri su­ kasmet sutaupyti vien mašinų ir prie­
tų rodiklių pramonėje, statyboje ir vaidins svarbų vaidmenį plečiant taisų gamyboje suvartojamus apie
kitose liaudies ūkio šakose jau žaliavų bazę chemijos pramonei, 40 tūkstančių tonų metalo.
dabar yra ne tik pasiekti, bet net o taip pat įgalins žymiai pagerinti Miško, popieriaus ir medžio apdir­
žymiai viršyti, o tai įgalina respub­ mūsų respublikos ir viso Vakarų bimo pramonė bus orientuojama
likos darbo žmones ateičiai užsimo­ ekonominio rajono kuro balansą. gaminti vis daugiau labiausiai
ti naujiems dar didesniems dar­ Kadangi spartus pramonės augi­ progresyvios produkcijos, plačiai
bams, spręsti dar didesnius liau­ mas reikalauja vis daugiau elektros pritaikant šiuolaikinius chemijos
dies ūkio išvystymo uždavinius, kur­ ir kitokios energijos, penkmečio mokslo laimėjimus. Vertingos me­
ti didingus užmanymus ir planus, metais bus skiriamas nemažėjantis dienos atsargos respublikoje yra
kad greičiau būtų įgyvendinta di­ dėmesys energetiniam ūkiui vystyti. labai ribotos. Todėl bus sparčiai
dinga visos mūsų šalies materialinės- Šiame laikotarpyje turės pasiekti vystoma medžio drožlių bei medžio

LIETUVOS TSR
„ŽINIJOS" DRAUGIJOS
ŽURNALAS
7 (8 2) LIEPA

t
 pluošto plokščių, kartoninės taros,
presuotos medienos, liejinių iš po­
pieriaus masės ir panašios produk­
cijos gamyba, šitai leis racionaliau
panaudoti menkavertę medienų bei
medžio apdirbimo atliekas ir pilniau
patenkinti liaudies ūkio poreikius
medienos dirbiniams. Be to, dalis
medžio apdirbimo pramonės atliekų
bus nukreipiama pašarinių mielių
gamybai. Tuo tikslu bus statomi pa­
šarinių mielių hidrolizės cechai, ku­
rie pateiks papildomai žemės ūkiui
iki 28 tūkstančių tonų pašarinių
mielių per metus.
Statybinių medžiagų pramonė bus
vystoma daugiausia efektyvių, staty­
binių medžiagų, įgalinančių plačiau
industrializuoti statybų, gamybos
didinimo kryptimi. Bus toliau sparčiai
plečiama surenkamojo gelžbetonio,
stambių silikatinio betono plokščių,
asbocementinių detalių, ruloninių
polichlorvinilinių medžiagų grindims,
stikloplastikų ir kitų pigių bei ge­
ros apdailos medžiagų gamyba. Nu­
matoma, kad penkmečio pabaigoje
plytos sieninių medžiagų balanse
tesudarys apie 40 procentų.
Respublikos lengvoji pramonė
ateinančiame penkmetyje smarkiai
padidins gaminių iš sintetinių ir
cheminių produktų išleidimų. An­
tai, cheminių pluoštų perdirbimas
1970 metais palyginus su 1965 me­
tais padidės apie 2,5 karto. Leng­
vojoje ir avalynės pramonėje che­
miniai pluoštai, sintetinės plėvelės,
dirbtinė oda ir kitos cheminės me­
džiagos taps pagrindinėmis žaliavos
rūšimis. Smarkiai padidės trikotažo
pramonės produkcija.
Mūsų respublikoje maisto pra­
monė yra palyginti gerai išvystyta,
tačiau esami gamybiniai pajėgumai
dar pilnai neužtikrina visų žemės
ūkio produktų racionalaus perdir­
bimo. Todėl būsimajame penkmetyje
bus stengiamasi išplėsti šios pramo­
nės šakos gamybinius pajėgumus,
kad galima būtų kuo pilniau per­
dirbti ir išsaugoti žemės ūkio pro­
duktus ir kuo geriau aprūpinti gy­
ventojus maisto produktais.
Pagrindinėmis maisto pramonės
šakomis tebebus mėsos ir pieno
pramonė. Numatoma pastatyti nau­
jų stambų mėsos kombinatų, padi­
dinti pieno perdirbimo pajėgumus
Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje,
o taip pat šaldytuvų pajėgumus
Šiauliuose, Tauragėje, Kaune ir ki­
tuose miestuose.
Siekiant pilniau panaudoti vaisių,
daržovių bei uogų išteklius, ypač
didelis dėmesys penkmečio metais
bus skiriamas šių produktų pramo­
ninio perdirbimo įmonėms plėsti.
Antai, vaisių ir daržovių perdirbimų
numatoma padidinti 2,5 karto, vai-
sių-uogų vyno gamybų — apie
4 kartus.
2
Dideli darbai naujajame penkme­ Kovoje už aukštus derlius vis di­
tyje laukia žemdirbių. Būdingas desnę paramų žemdirbiams teiks di­
šiam laikotarpiui požymis — ūkių džioji chemija. Penkmečio pabaigo­
specializacijos gilinimas pieno— je žemės ūkis gaus mineralinių
mėsos ir veislinės gyvulininkystės trųšų apie 2 kartus daugiau, negu
kryptimi, derinant tai su sparčiu dabar.
grūdų, cukrinių runkelių, linų, bul­ Intensyvinant žemės ūkio gamy­
vių, vaisių ir daržovių auginimo bų, toliau bus gerinamas kolūkių
didinimu. Kolūkiuose ir valstybiniuo­ ir tarybinių ūkių techninis apginkla­
se ūkiuose žymiai išaugs produkty- vimas, stiprinama jų materialinė
viųjų gyvulių skaičius. Antai, karvių bazė. Kapitaliniai įdėjimai į žemės
skaičius padidės 1,5 karto, kiaulių — ūkį per ateinantį penkmetį, lyginant
1,3 karto. Mėsos gamyba šiuose su paskutiniais penkeriais metais,
ūkiuose padidės daugiau kaip 1,5 padidės daugiau kaip du kartus.
karto, pieno — 1,7 karto. Greta tra­ Traktorių parkas padidės 1,8 karto,
dicinių mūsų respublikos žemės ūkio grūdų kombainų — beveik 4 kartus,
šakų sparčiai bus vystoma paukšti­ o cukrinių runkelių nuėmimo kom­
ninkystė ir žuvininkystė. Be dabar bainų — daugiau kaip 9 kartus.
prie Vievio statomo stambaus Ypač didelis dėmesys bus skiriamas
paukščių fabriko kiaušinių gamybai, darbo procesų mechanizavimui gy­
penkmečio metais numatoma pasta­ vulininkystės fermose. Penkmečio
tyti dar keletu tokių įmonių ir or­ pabaigai čia bus mechanizuota
ganizuoti keliasdešimt stambių daugiau kaip 70 procentų gamybos
paukščių fermų kolūkiuose bei ta­ procesų, o paukštininkystės fermo­
rybiniuose ūkiuose. Tai įgalins kiau­ se — daugiau kaip 90 procentų.
šinių gamybų padidinti maždaug Gamybos mechanizavimas ne tik
tris kartus.
palengvins kolūkiečių ir tarybinių
Keliasdešimties ūkių stambiose ūkių darbininkų darbų, bet ir žymiai
fermose bus auginamos antys mėsai. padidins jo našumų. Kolūkiuose ir
Ypač išsiplės paukščių auginimas valstybiniuose ūkiuose darbo našu­
Kintų ir Rusnės žuvininkystės ūkiuo­ mų numatoma pakelti 2,2 karto.
se. Penkmečio pabaigoje čia bus
išauginama beveik po milijonų an­ Augančios gamybos ir gyventojų
čių per metus. Be to, numatoma reikmės transportui daugiausia bus
respublikoje pastatyti penkis stam­ tenkinamos automobilių transporto
bius broilerių auginimo fabrikus, išvystymo sųskaita. Numatoma, kad
išplėsti kalakutų auginimų. respublikos sunkvežimių parkas pa­
Nebloga pradžia padaryta pratur­ sipildys daugiau kaip 20 tūkstančių
tinant respublikos vidaus vandenis naujų automobilių, autobusų par­
vertingiausiomis žuvų rūšimis, vys­ kas — daugiau kaip 2 tūkstančiais
tant tvenkininę žuvininkystę. Ateity­ autobusų ir taksomotorų parkas —
je toliau bus didinami žuvininkystės beveik 2 tūkstančiais lengvųjų auto­
veislynų pajėgumai, plečiami ežerų mobilių. 2ymiai išsiplės keleivių
ir kitų vandens baseinų įžuvinimo pervežimas vandens ir oro trans­
darbai. Tvenkinių plotas per penk­ portu.
metį bus išplėstas daugiau kaip Vystantis automobilių transportui,
8 tūkstančiais hektarų, o žuvies išau- būtina ir toliau gerinti respublikos
ginimas juose palyginti su praėju­ kelius, plėsti jų tinklų. Čia daug
siais metais padidės daugiau kaip padaryta septynmečio metais. Iki
12 kartų. septynmečio pabaigos iš esmės vi­
Tokiam sparčiam gyvulininkystės sų respublikos kolūkių, tarybinių ir
produktų gamybos didinimui bus kitų valstybinių ūkių centrai jau bus
reikalinga daug ir įvairių pašarų. sujungti su bendravalstybinės, res­
Todėl kolūkiai ir tarybiniai ūkiai publikinės arba vietinės reikšmės
turės ateityje kuo geriau naudoti bendrojo naudojimosi keliais. Tokiu
žemes, toliau gerinti pasėlių struktū­ būdu, pagerės kolūkių ir valstybinių
rų ir nuolat kelti visų žemės ūkio ūkių susisiekimas su miestais ir ra­
kultūrų derlingumų. Tuo tikslu rei­ jonų centrais. Planuojama iki 1970
kia nenukrypstamai kelti žemdirbys­ mefų pabaigos visuose bendravals­
tės kultūrų, aktyviau diegti į kol­ tybinės ir respublikinės reikšmės
ūkių ir tarybinių ūkių gamybų moks­ keliuose įrengti kietųjų dangų. Nu­
lo pasiekimus ir pirmūnų patyrimų, matoma užbaigti automagistra­
dar platesniu mastu sausinti šla­ lės Vilnius— Kaunas rekonstrukcijų,
pias ir pelkėtas žemes. įrengti pietinį Kauno miesto apva­
Kartu su tuo ypatingai didelį dė­ žiavimų ir daugelį kitų respublikos
mesį reikės skirti tam, kad visi pa­ kelių tinklo tobulinimo darbų.
šarai būtų pilnaverčiai. Greta pra­ Gerinant ryšius, respublikoje per
moninės baltymų, vitaminų, biosti- ateinantį penkmetį numatoma pilnai
muliatorių ir antibiotikų gamybos užbaigti miestų telefono stočių au­
žymiu mastu bus išplėsta vitamininių tomatizavimų, o kaimo vietovėse
žolės miltų gamyba, kuri 1970 metais automatinis telefonų ryšys pasieks
pasieks 100 tūkstančių tonų apimtį. daugiau kaip 70 procentų. Radijo
stočių pajėgumas bus padidintas
tiek, kad visi respublikos gyventojai
užtikrintai galės klausytis dviejų
programų vidutinėmis bangomis ir
apie 80 procentų respublikos teri­
torijos bus girdimos ultratrumpomis
bangomis transliuojamos dvi radijo
programos. Žymiai pagerės pašto
įstaigų materialinė-techninė bazė.
Antai, vien kaimo vietovėse per
penkmetį numatoma pastatyti apie
100 ryšių skyrių.
Spartus visų liaudies ūkio šakų
augimas pareikalaus plačiu mastu
vykdyti kapitalinę statybą. Per atei­
nantį penkmetį j respublikos liau­
dies ūkį bus investuota maždaug
1,6 karto kapitalinių įdėjimų dau­
giau, negu 1961— 1965 metais.
Siekiant pilniau panaudoti darbo
jėgos resursus, reguliuoti racionalų
miestų augimą, naujas pramonės įmo­
nes numatoma statyti Alytuje, Kap­
suke, Jurbarke, Plungėje, Utenoje,
Ukmergėje, Jonavoje, Kėdainiuose,
Švenčionėliuose bei kituose mies­
tuose, kurie turi tam patogias gam­
tines bei geografines sąlygas. Tuo
būdu pramoninė kapitalinė stafvba
artimiausiame penkmetyje vis dau­
giau plėsis minėtuose miestuose.
Dideli poslinkiai pramonės struk­
tūroje ir platus mokslo laimėjimų
įdiegimas į praktiką užtikrins sparčią
technikos pažangą, kuri įgalins
vis plačiau kompleksiškai mechani­
zuoti ir automatizuoti gamybą pra­
monėje, žemės ūkyje, statyboje,
transporte, komunaliniame ūkyje.
Naujojo penkmečio metais respubli­
koje numatoma kompleksiškai mecha­
nizuoti daugiau kaip 170 įmonių, ce­
chų ir gamybos barų, paleisti 200
mechanizuotų srovinių, automatinių
ir pusiau automatinių linijų. Ypač di­
delis dėmesys turi būti skiriamas pa­
krovimo-iškrovimo, sandėliavimo ir
kitiems pagalbiniams darbams me­
chanizuoti. Penkmečio pabaigoje
bus visiškai maža rankomis atlieka­
mo darbo. Per ateinančius penkerius
metus apskaitos, planavimo ir gamy­
bos valdymo darbų mechanizavimą
liaudies ūkyje numatoma išplėsti
3,5 karto. Tuo pagrindu nepaliauja­
mai kils visuomeninio darbo našu­
mas.
Planuojami dideli švietimo ir moks­
lo, kultūros ir medicinos įstaigų sta­
tybos darbai. Bendrojo lavinimo
mokyklų statyba bus siekiama iš­
plėsti taip, kad jų pakaktų tebedidė-
jančiam mokinių skaičiui aprūpinti ir
kad galima būtų pakeisti senas, ne­
tinkamas mokyklas. Vaikų darželių-
lopšelių statyba vyks tokiu mastu,
kad būtų įveiktas mūsų respublikos
atsilikimas nuo kitų sąjunginių res­
publikų aprūpinant vaikus šiomis
įstaigomis. Penkmečio metais nema­
toma pastatyti mokomuosius-labo-ą-
torinius korpusus Vilniaus Valstybi­
niam V. Kapsuko vardo universite­
tui, Kauno Politechnikos institutui
ir visai eilei pramonės ir žemės ūkio
technikumų, o taip pat priestatą
Kauno valstybiniam medicinos insti­
tutui. Planuojama pastatyti Akade­
minį operos ir baleto teatrą, tele­
vizijos studijos korpusą, dešimtis
kino teatrų stambiuosiuose miestuose
bei rajonų centruose, rekonstruoti
Akademinį dramos teatrą. Siekiama
kaimo bibliotekų tinklą taip išvysty­
ti, kad 1970 metais jų būtų po vie­
ną kiekviename kolūkyje ir tarybi­
niame ūkyje.
Rimtai sustiprinta bendrojo lavini­
mo mokyklų, technikumų ir aukštųjų
mokyklų materialinė bazė bus viena
iš prielaidų, leidžiančių pereiti prie
visuotinio vidurinio mokymo penk­
mečio pabaigoje ir smarkiai išplėsti
kadrų su aukštuoju, o ypač su vi­
duriniuoju specialiuoju, mokslu pa­
rengimą, kad būtų patenkinami liau­
dies ūkio poreikiai. Viduriniosios
grandies techninių specialistų reikia
tiek ruošti, kad liaudies ūkyje vie­
nam dirbančiam inžinieriui atitektų
po kelis technikus.
Smarkiai plėsis mokslo įstaigų
tinklas. Numatoma įsteigti Puslaidi­
ninkių fizikos institutą. TSRS Mokslų
akademijos prezidiumas parėmė pa­
siūlymą artimiausiais metais sukurti
respublikoje sąjunginės reikšmės
Biokatalizės institutą. Iš viso planuo­
jama penkmečio metais įsteigti Ta­
rybų Lietuvoje 22 naujas problemi­
nes laboratorijas prie veikiančių ir
naujai kuriamų mokslinio tyrimo
įstaigų.
Toliau sparčiai augs mokslininkų
gretos, jiems iškyla vis didesni už­
daviniai. Numatoma, kad moksliniai
darbuotojai iki 1970 metų paruoš
daugiau kaip 400 disertacijų mokslų
daktaro laipsniui gauti ir daugiau
kaip 2 tūkstančius kandidatinių di­
sertacijų. Mokslininkai bus telkiami
svarbiausioms tarpšakinėms mokslo
ir technikos problemoms kompleksiš­
kai spręsti. Jie turi padėti plačiai
chemizuoti liaudies ūkį, diegti į ga­
mybą matematinius metodus, skai­
čiavimo techniką, automatinio val­
dymo sistemas. Būtina ieškoti naujų
koncentruotų ir kompleksinių mine­
ralinių trąšų su mikroelementų
priedais, ruošti ekonomiškus tų trą­
šų gavybos būdus. Mokslininkams
reikia ieškoti naujų cheminių me­
džiagų, reguliuojančių ir stimuluo-
jančių gyvulių bei augalų augimą.
Gamtos ir visuomeninis mokslas
bus vystomas šešiomis pagrindinė­
mis kryptimis. Aukštų temperatūrų
šiluminė fizika, atomų ir molekulių
spektroskopija, puslaidininkių fizi­
ka ir chemija, teorinė ir techninė
kibernetika, biologiniai augalinin­
kystės ir gyvulininkystes produkty­
vumo kėlimo pagrindai, respublikos
gamybinių jėgų tolesnis išvystymas,
lietuvių tautos istorija, kalba bei li­
teratūra — tai problemos, kurioms
toliau tirti respublikos mokslininkai
skirs nemaža jėgų. Ypač daug dė­
mesio bus skiriama puslaidininkių
tyrimams, kurie įgalins kurti naujus
radioelektronikos prietaisus. Tyrimai
aukštų temperatūrų fizikos srityje
leis sukurti naujus energetinius įren­
gimus, galinčius dirbti aukštose
temperatūrose.
Visuomeninių mokslų institutų už­
davinys yra toliau tirti Lietuvos dar­
bo žmonių kovą už Tarybų valdžios
atkūrimą, istorinius socialistinės san­
tvarkos susikūrimo ir vystymosi bei
socializmo peraugimo į komunizmą
dėsningumus.
Rūpindamiesi mokslinio darbo iš­
vystymu, mes tuo pat metu turime
tinkamai panaudoti geriausius pa­
saulio mokslininkų ir inžinierių lai­
mėjimus. Todėl būsimojo penkmečio
metais reikia visokeriopai gerinti
mokslinės-techninės informacijos
darbą. Tuo tikslu numatoma sukurti
teritorinį mokslinės-techninės infor­
macijos tarnybų tinklą su automati­
nėmis informacijos-paieškamosiomis
sistemomis, kurios tarpusavyje bus
surištos televizinio perdavimo ka­
nalais.
Tarybų Sąjungos Komunistų parti­
jos, jos lenininio Centro Komiteto
priešakyje su draugu Nikita Chruš­
čiovu išmintingai vadovaujama, ta­
rybinė liaudis sėkmingai įgyvendi­
na neturinčią pavyzdžio žmonijos
istorijoje didingąją komunistinės vi­
suomenės sukūrimo mūsų šalyje
programą. Kaip seserys vieningoje
darnioje šeimoje, tarybinės respub­
likos kiekviena pagal išgales sten­
giasi įnešti kuo didesnį indėlį, sie­
kiant šio kilnaus bendro tikslo. Dvi­
dešimt ketverius metus žengdama
koja kojon su broliškosiomis mūsų
šalies tautomis lietuvių tauta su jų
pagalba smarkiai išvystė savo eko­
nomiką ir kultūrą, todėl dabar ji
gali spręsti vis didesnius komunis­
tinės statybos uždavinius.
Tačiau, siekdami, kad mūsų indė­
lis būtų kuo svaresnis, kad mūsų
žingsniai būtų kuo spartesni, mes tu­
rime ir toliau atkakliai dirbti, su­
maniai panaudoti neišsenkamus
liaudies ūkio rezervus, ryžtingai ša­
linti pasitaikančius nesklandumus ir
negeroves, iki septynmečio pabai­
gos liko daugiau kaip metai, ir per
šį laiką reikia daug padirbėti kad
įvykdytume ir viršytume visas sep­
tynmečio užduotis, kad atskleistu­
me naujus didelius rezervus ir
kruopščiai paruoštume naujojo
penkmečio planą. Būtina padaryki
viską, kad nauiąjį penkmetį pasi­
tiktume kuo puikesnėmis darbo per­
galėmis ir didingus komunistinės
statybos planus paverstume tikrove..
5
 į9€*MlXSUįf&ici
KATALIKU BAŽNYČIA
V. NIUNKA
Netrukus turi prasidėti dvidešimt pirmojo visuotinio
bažnyčios susirinkimo — Vatikano II trečioji sesija
(pirmoji sesija įvyko 1962 m., antroji — 1963 m.). Va­
dovaujančiuose katalikų sluoksniuose plačiai kalbama,
kad ši sesija sudarysianti lemiamą Vatikano II etapą.
Katalikų spauda praneša, kad šioje sesijoje būsianti
pagaliau apsvarstyta vadinamoji „septyniolikta schema"
(nutarimo projektas), apibrėžianti bažnyčios santykius
su šiuolaikiniu pasauliu. Šiuos santykius iki šiol lėmė
bažnyčios konservatizmas, jos pastangos trukdyti vi­
suomenės pažangą. Tačiau mūsų epochoje, kurios pa­
grindinis turinys — perėjimas iš kapitalizmo į socia­
lizmą, yra suduoti triuškinantys smūgiai reakcingoms
jėgoms, ginančioms atgyvenusią kapitalistinę santvar­
ką. Tai pakerta ir katalikų bažnyčios pozicijas. Siekda­
ma sustabdyti gyvenimo pažangą, bažnyčia pati vis
labiau nuo jo atsilieka. Baimė, kad bažnyčia gali vi­
siškai atsidurti už mūsų epochos ribų, buvo bene svar­
biausia priežastis, paskatinusi katalikybės vadovus su­
šaukti visuotinį susirinkimą. Artėjant šio susirinkimo tre­
čiajai sesijai, katalikų sluoksniuose vis labiau jaučiamas
susirūpinimas tuo, kad iki šiol Vatikanas II nedavė
laukiamų rezultatų.
Tiesa, Vatikano oficialūs sluoksniai iš pradžių ban­
dė optimistiškai nuteikti tikinčiuosius; stengtasi visaip
išpūsti antrojoje sesijoje priimtų nutarimų reikšmę. Va­
tikano organas „L'Osservatore Romano" 1963 m.
gruodžio 23—24 d. numeryje paskelbė straipsnį „įspū­
dingi skaičiai apie visuotinio bažnyčios susirinkimo
antrosios fazės darbus". Laikraštis gyrėsi, kad šioje
sesijoje buvo pasakyta 614 kalbų; be to, buvo pa­
teikta 849 pastabos raštu; vyskupų kalbų ir pareiški­
mų stenogramos sudaro 2792 puslapius. Vyskupų kal­
bos buvo įrašytos į magnetofono juostą, todėl Vati­
kano organas galėjo jas išmatuoti.. . Pasirodo, šių kal­
bų „ilgis" — 72 tūkst. metrų.
Galima sutikti su „L'Osservatore Romano", kad tai
tikrai įspūdingi skaičiai. Jei prie jų pridėsime 587 kal­
bas, kurias pasakė vyskupai pirmojoje sesijoje, tai jie
atrodys dar įspūdingiau. Beveik 1200 kalbų.
Tačiau straipsnyje gudriai nutylimas svarbiausias da­
lykas — sesijos darbo rezultatai. Kokie jie yra iš tik-
rųjų!
Kai Jonas XXIII pranešė apie Vatikano II sušauki­
mą, katalikų propaganda skelbė, kad šis susirinkimas
turėsiąs suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį bažny­
čios istorijoje; tai būsiąs „atominio amžiaus" susirinki­
mas, kuris atjauninsiąs bažnyčią, įkvėpsiąs jai naujų
jėgų. Katalikų propaganda paleido į apyvartą itališ­
ką žodį „aggiornamento", kurį dabar nuolat linksniuo­
ja klerikalinė spauda, leidžiama įvairiomis kalbomis.
„Aggiornamento, — rašo katalikų žurnalas „Herder-
Korrespondenz" (1961 m. 7 sąs.j, — tai visapusiškas
bažnyčios prisitaikymas prie mūsų laikų".
4
Tačiau pasirodė, kad ne taip jau lengva yra prisitai­
kyti prie mūsų laikų tokiai konservatyviai organizaci­
jai, kaip katalikų bažnyčia. Pirmam bažnyčios susirin­
kimui buvo pateikta svarstyti 68 schemos (nutarimų
projektai), kurias daugiau kaip dvejus metus ruošė įžy­
miausieji katalikų teologai. Iki šiol susirinkimas te-
priėmė tik .. . dvi schemas. Tačiau ir šie taip sunkiai pa­
gimdyti dokumentai yra labai bendro pobūdžio, jų
turinys toks nereikšmingas, kad oficiali katalikų pro­
paganda nesugeba išsklaidyti nusivylimo, kurį sukė­
lė jie katalikų tarpe. Šis nusivylimas susirinkimo darbų
rezultatais atsispindi ir katalikų spaudoje.
„Neslėpkime, — rašo katalikų žurnalas „Esprit"
(1964 m. Nr. 1) — baigiantis sesijai daugelį vyskupų
apėmė nuovargis ir nusiminimas. Tiesa, buvo priimtos
dvi schemos — apie liturgiją ir apie visuomeninių
ryšių priemones, tačiau šios schemos buvo parengtos
jau pirmoje sesijoje. Kaip ten bebūtų, didelės proble­
mos, kurios buvo iškeltos šioje sesijoje, liko neiš­
spręstos".
Žinomas katalikų publicistas Žoržas Monlanonas,
vertindamas schemą apie visuomeninių ryšių priemo­
nes, rašo: „Mes esame ja nusivylę. Negalima būtų
sakyti, kad ši schema yra bloga, bet ji yra blanki. Ne
tam suvažiavo viso pasaulio vyskupai į bažnyčios su­
sirinkimą, kad nubalsuotų tokius bespalvius tekstus"
(„Le Temoignage Chretien", 1963. XII. 3|. Bet kodėl
pustrečio tūkstančio vyskupų, daugiau kaip keturis mė­
nesius posėdžiavusių Vatikane, nesugebėjo atlikti nie­
ko daugiau, kaip tik nubalsuoti šiuos „bespalvius teks­
tus"! Svarbiausia todėl, kad bažnyčios prisitaikymas
prie laiko dvasios vyksta labai aštrios vidinės kovos
sąlygomis. Kiekvienas susirinkime svarstomas klausimas
sukelia ilgiausius ginčus tarp „konservatorių" ir „no­
vatorių".
Antroje sesijoje ypatingai aštri kova įsiliepsnojo,
svarstant schemas „apie bažnyčią" ir „apie vysku­
pus"; kaip žinoma, katalikų bažnyčios vidinė santvar­
ka griežtai remiasi autoritariniu principu. Romos kuri­
jos rėmuose koncentruojasi neribota valdžia, kuriai be­
sąlygiškai privalo paklusti visa dvasininkija. Romos ku­
rijoje vadovaujančius postus užima italų dvasininkai.
„Novatoriai" reikalauja apriboti Romos kurijos val­
džią, išplėsti vietinių vyskupų teises. Jie siūlo sudaryti
prie popiežiaus sosto kolegialų organą, kuriame daly­
vautų vietiniai vyskupai, svarstant bendruosius bažny­
čios klausimus. Kai kurie „novatoriai" gana griežtai
kritikavo Romos kuriją už jos surambėjusį konserva­
tizmą, viduramžiškus veikimo metodus, nepakantumą
kitų religijų atžvilgiu. Tai rodo, kad „novatoriai" rea­
liau žiūri į gyvenimą, negu „konservatoriai"; pasta­
rieji ragina kietai laikytis senų bažnyčios tradicijų ir
atkakliai gina Romos kurijos privilegijas.
„Konsevatorių" tarpe labiau pasireiškia atviri reak­
cionieriai, glaudžiai susipynę su reakcingiausiais impe­
 rializmo sluoksniais; daugelis jų viešai pasisako prieš
taikaus sambūvio politiką. „Novatorių" tarpe yra baž­
nytinių veikėjų, aktyviai dalyvaujančių judėjime už taiką.
Marksistai atsižvelgia į tuos skirtumus. Būdami nu­
sistatę prieš dešinįjį sparną, jie palankiai vertina rea­
listiškai mąstančių bažnyčios veikėjų pasisakymus už
taiką.
Tačiau ar būtų teisinga suabsoliutinti tuos skirtu­
mus, „supažanginti" novatorius, kaip tai daro kai ku­
rie Vakarų Europos, ypač dešiniųjų socialdemokratų
laikraščiai! Ar Romos kurijos konservatizmo kritika ga­
li būti pakankamu pažangumo įrodymu!
Romos kurijos konservatizmą aštriai kritikuoja Kelno
arkivyskupas, kardinolas Fringsas. Pirmojoje sesijoje
Fringsas kartu su kardinolu Lienartu viešai protestavo,
kai, renkant komisijas, buvo pasiūlyta susirinkimui ne­
svarstant balsuoti už Romos kurijos parinktus kandida­
tus. Antroje sesijoje Fringsas griežtai kritikavo galin­
giausią Romos kurijos žinybą — kardinolo Otavianio
vadovaujamą šventąją oticiją. Jis pavadino šios įstaigos
veiklą skandalinga ir nesiderinančia su šiuolaikiniu gy­
venimu. Kardinolas Fringsas pasmerkė viduramžiškus
metodus, kuriuos iki šiol taiko šventoji oficija, kovoda­
ma su „paklydimais". Tačiau tas pats kardinolas Fring­
sas, vienoje savo kalboje apibūdindamas visuotinio
bažnyčios susirinkimo uždavinius, pabrėžė, kad bažny­
čia visada privalo turėti „dvasinį ginklą", atitinkantį
laiko reikalavimus, kuriuo būtų galima „suvaldyti nepa-
klusnių žmonių intelektą" („Herder-Korrespondenz",
1962 metai, 4 sąs., 168 p.j.
Vatikano II sesijose iki šiol nebuvo apsvarstyta nė
viena aktuali mūsų epochos politinė ar socialinė prob­
lema. Tačiau šios problemos atsispindėjo susirinkimo
dalyvių kalbose, jos buvo svarstomos susirinkimo ku­
luaruose, pusiauoficialiuose ir neoficialiuose vyskupų
susirinkimuose; jas kėlė ir katalikų spauda, komentuo­
dama susirinkimo darbą.
Buvo laikai, kai bažnyčia slopino tikinčiųjų domė­
jimąsi aštriomis socialinėmis problemomis. Dabar ji to
jau negali daryti. Didėjant socializmo įtakai, gilėjant
pasaulinio kapitalizmo krizei, smarkiai kinta tikinčiųjų
sąmonė, kyla jų socialinis aktyvumas. Nepaisydami anti­
komunistinės klerikalų propagandos ir net draudimų
bendrauti su marksistais, daugelis tikinčiųjų ir net krikš­
čioniškų darbininkų organizacijos vis dažniau įsitraukia
į bendrą darbo žmonių kovą prieš kapitalistines mono­
polijas, plačiai dalyvauja judėjime už taiką.
Net žemutiniuose dvasininkijos sluoksniuose vis daž­
niau pradeda reikštis antikapifalistinės nuotaikos. Ta­
rybinio mokslininko L. Velikovičiaus pateiktais duome­
nimis po antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje metė
kunigavę 1700 kunigų, o Italijoje — net 6 tūkstančiai
kunigų, kurių dalis įsijungė į darbininkų judėjimą.
Naujos tendencijos pastebimos ir katalikiškų socio­
logų raštuose. Kai kurie iš jų, suvokdami, kad kapita­
lizmas turi neišvengiamai žlugti, ragina bažnyčią at­
siriboti nuo buržuazinio pasaulio. Pavyzdžiui, Vienos
universiteto profesorius, katalikų sociologas A. Knolis
rašo, kad bažnyčia turinti prisitaikyti prie darbininkų
pasaulio taip, kaip ji kadaise prisitaikė prie feodalinio
ir buržuazinio pasaulio (August M. Knoll, Katholische
Kirche und scholastisches Naturrecht, Europa— Ver-
lag, Wien, 1962 m., 72 p.j.
( visa tai priverstas atsižvelgti ir Vatikanas. Čia
kai kurie poslinkiai ir naujos tendencijos aiškiau pra­
dėjo reikštis Jono XXIII popiežiavimo metais. Realis­
tiškiau vertindamas susidariusią pasaulyje padėtį, jis
stengėsi atsiriboti nuo šaltojo karo politikos, kurią Va­
tikanas anksčiau aktyviai rėmė, pasisakė už taikos stip­
rinimą, už taikųjį sambūvį tarp socialistinių ir kapi­
talistinių valstybių. Šias jo pastangas teigiamai įver­
tino pažangieji visuomenės sluoksniai. Jis taip pat
vengė kartoti pikius, neapykantą kurstančius šmeižtus
prieš komunizmą, kurių tiek daug galima rasti Pijaus XI
ir Pijaus XII kalbose. Jonas XXIII net pripažino, kad
tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, taikos klausimu, katali­
kams leistina bendradarbiauti su komunistais. Tačiau
naujam popiežiaus kursui nepritarė dešinysis klerikalų
sparnas, žymi dalis vadovaujančių Romos kurijos vei­
kėjų. Kai kurie reakcingiausi klerikalai net priekaišta­
vo popiežiui, kad jis pataikaująs komunistams. Toks
priekaištas, žinoma, galėjo atsirasti tik polemikos
įkaršiyje. Jonas X XIII, susilaikydamas nuo grubių anti­
komunistinių išpuolių, visai neketino silpninti ideologi­
nės kovos prieš komunizmą, jis tikėjosi, kad bažnyčia
galėsianti įveikti komunizmą „įtikinėjimo metodu". Jo­
nui X XIII mirus, dešinysis klerikalų sparnas, tarptauti­
nės imperialistinės reakcijos remiamas, žymiai suaktyvi­
no savo veiklą. Pastaruoju metu padažnėjo reakcingų
klerikalų antikomunistiniai išpuoliai.
Daug pastangų pritaikyti bažnyčios veiklą prie šiuo­
laikinių sąlygų daro ir naujas popiežius. Povilas VI
taip pat kalba apie bažnyčios „dialogą" su šiuolaikiniu
pasauliu. Savo kalbose jis dažnai liečia aktualius mūsų
epochos socialinius klausimus, ragina katalikus aktyviai
dalyvauti socialinėje veikloje. „Reikia veikti dabar, nes
rytoj gali būti vėlu", — pareiškė Povilas VI vienoje
savo kalboje („La civilta cattolica", 1963 m. Nr. 13).
Katalikų bažnyčios vadovai stengiasi pavyti laiką,
mūsų dvidešimtą amžių su jo aštriomis socialinėmis
problemomis. Tačiau ką jie nori tuo pasiekti; padėti
skatinti socialinę pažangą, remti pažangias žmonijos
istorijos vystymosi tendencijas, ar jas veiksmingiau slo­
pinti!
Pabandykime rasti atsakymą į šiuos klausimus pa­
ties Povilo VI pasisakymuose. Paminėtina jo kalba,
pasakyta aristokratijos palikuonims, atėjusiems pasveikin­
ti popiežių naujų metų proga (kalbą paskelbė „L'Osser-
vatore Romano" š. m. sausio 15 d.j. Joje Povilas VI
pirmiausia pabrėžė, kad dabar popiežiai neturi tos pa­
saulietinės valdžios, apie kurią kadaise telkėsi aristo­
kratija.
— Mes sutinkame jus, popiežiškos Romos kilmin­
gųjų šeimų ainius, tuščiomis rankomis; negalime, kaip
kadaise, suteikti jums nei tarnybų, nei titulų, nei pri­
vilegijų, — guodėsi popiežius.
Pasakyta gana aiškiai.
Kitoje savo kalboje Povilas VI pabrėžė, kad bažny­
čia, prisitaikydama prie šiuolaikinio pasaulio, negalinti
pakeisti savo sprendimo „apie paplitusias visuomenėje
klaidas, kurias bažnyčia yra pasmerkusi". Popiežius čia
pat paminėjo marksizmą, prieš kurį bažnyčia turi ko­
voti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai („La civilta catto­
lica", 1963 m„ Nr. 20).
Marksizmą, kuris, atradęs objektyvius žmonijos isto­
rijos vystymosi dėsnius, įgalino pažangiąsias visuome­
nės jėgas moksliškai spręsti gyvenimo iškeltas sociali­
nes problemas, bažnyčios vadovai apšaukia „socialine
herezija".
Moksliškai pagrįstus marksizmo teiginius apie vi­
suomenę jie siūlo pakeisti.. . biblijos legendomis.
Anot Povilo V I, sociologija, kuri nesiremia evangelija
ir Kristumi, galinti sukelti tik „fafalinę iliuziją"
(L'Osservatore Romano", 1963 m. gruodžio 22 d.J.
Kam tai yra naudinga! Kultyvuodama netikėjimą
visuomeninių mokslų jėga, brukdama darbo žmonėms
religines pažiūras į visuomenę, bažnyčia trukdo jiems
suvokti objektyvias žmonijos istorijos vystymosi tenden­
cijas, geriau suprasti kapitalistinės sistemos žlugimo ir
socializmo pergalės neišvengiamumą. Ir šiuo atveju
bažnyčia pasitarnauja toms jėgoms, kurios siekia ginti
atgyvenusią kapitalistinę sistemą, stabdyti žmonijos so­
cialinę pažangą.
5
V IS A S Ą J U N G IN Ė S „Ž IN IJ O S “ D R A U G IJ O S I V S U V A Ž IA V IM A S

Birželio 2— 5 dienomis Didžiuosiuose Kremliaus rū­
muose įvyko Visasąjunginės „Žinijos" draugijos IV suva­
žiavimas. Jį atidarė seniausias TSKP narys, Socialistinio
Darbo Didvyris F. Petrovas.
TSKP CK sveikinimą suvažiavimui perskaitė CK sek­
retorius L. Iljičiovas. Sveikinime sakoma:
„Dabartiniame komunistinės statybos etape Visasą­
junginės „Žinijos" draugijos vaidmuo šalies idėjinia­
me ir kultūriniame gyvenime žymiai padidėja. Visuome­
nei iškilęs atsakingas uždavinys — patenkinti didė­
jančius plačiųjų liaudies masių dvasinius poreikius įvai­
riose mokslo šakose, propaguoti naujausius mokslo ir
kultūros, technikos laimėjimus ir gamybinį pirmūnų pa­
tyrimą, aktyviai kovoti prieš buržuazinę ideologiją,
prieš praeities atgyvenas žmonių sąmonėje, padėti par­
tijai formuoti visų tarybinės visuomenės darbo žmonių
mokslinę pasaulėžiūrą, įtvirtinti jiems komunistinės mo­
ralės principus."
Draugijos valdybos pirmininkas, TSRS M A vice-pre-
zidentas akademikas V. Kirilinas skaitė pranešimą „Pa­
kelti Visasąjunginės „Žinijos" draugijos vaidmenį
idėjiniame ir kultūriniame šalies gyvenime šiuolai­
kiniame komunizmo statybos etape".
Jis kalbėjo apie laimėjimus, kurių pasiekė ši ma­
sinė tarybinės inteligentijos organizacija per pasta­
ruosius 4 metus, praėjusius nuo III suvažiavimo, apie
žymų ideologinio darbo pagyvėjimą po TSKP CK
1963 metų birželio Plenumo.
Įspūdingi skaičiai apibūdina „Žinijos" draugijos iš­
augusį vaidmenį. 1963 m. perskaityta 13 milijonų pa­
skaitų — 10 kartų daugiau negu 1953 m. Kasdien ša­
lyje skaitoma vidutiniškai 40 tūkst. paskaitų, kurių klau­
sosi 2 milijonai žmonių. Žinias masėse skleidžia
1300 000 draugijos narių. Veikia 13 tūkst. liaudies uni­
versitetų.
Pranešėjas tarp kita ko nurodė, kad Tarybų Lietu­
voje beveik pusėje visų kolūkių neįsteigtos „Žinijos"
draugijos pirminės organizacijos, o be jų neįmanoma
sistemingai dirbti propagavimo darbą.
TSKP Centro Komiteto ideologinio skyriaus vedėjo
pirmasis pavaduotojas V. Snastinas kalbėjo apie didelį
inteligentijos vaidmenį, kaupiant mūsų visuomenės in­
telektualinius turtus. Mūsų intelektualinės galios didi­
nimo procesą jfs palygino su milžiniška grandinine reak­
cija, kai išsilavinę žmonės, skleisdami žinias ir patyri­
mą, nuolatos papildo savo gretas tūkstančiais naujų ži­
nių skleidėjų. Tuo būdu visa šalis virsta didžiuliu liau­
dies universitetu su milijonais klausytojų ir dėstytojų.
Jis ragino dar stipriau kovoti prieš buržuazinę ideo­
logiją, prieš imperializmą.
Diskusijose kalbėjo Azerbaidžano „Žinijos" draugi­
jos valdybos pirmininkas Z. Chafilovas, Uzbekijos —
I. Muminovas, TSRS kinematografijos komiteto pirm.
A. Romanovas, TSRS Dailės akademijos prezidentas
V. Serovas, Tarybinio taikos gynimo komiteto pirminin­
kas M. Kotovas ir kiti delegatai.
Visasąjunginės „Žinijos" dr-jos valdybos pirminin­
ko pavaduotojui V. Zaičikovui padarius pranešimą apie
įstatų pakeitimo projektą, diskusijose kalbėjo ir Lietu­
vos TSR „Žinijos" draugijos valdybos pirmininkas
LTSR M A prezidentas prof. J. Matulis. Jis pasakė, kad
„Žinijos" draugija Lietuvoje turi 21 tūkst. narių. Pasta­
ruoju metu pagerėjo ekonominių žinių propaganda
įmonėse. „Žinijos" pirminės organizacijos sistemingai
ruošia ekonomines konferencijas, seminarus, klausimų
ir atsakymų vakarus. Jų metu dažnai duodamos konkre­
čios rekomendacijos darbo našumui didinti, mažinti sa­
vikainai, gerinti gaminių kokybę. Ypatingas dėmesys
skiriamas chemijos žinių propagavimui. Taip pat pernai
mokslinės-ateistinės propagandos apimtis Lietuvoje pa­
didėjo pusantro karto.
Suvažiavimas išrinko naują draugijos valdybą ir re­
vizijos komisiją. Valdyba savo pirmininku išrinko
TSRS M A vice-prezidentą akademiką V. Kiriliną.
Suvažiavimo darbe dalyvavo TSKP Centro Komite­
to Prezidiumo narys, TSKP CK sekretorius M. Suslo-
vas, CK sekretoriai L. Iljičiovas ir B. Ponomariovas.
Visasąjunginės „Žinijos" draugijos IV suvažiavimo
darbai padės milijoninei draugijos narių armijai dar
plačiau skleisti masėse politines ir mokslo žinias, tuo
būdu keliant tarybinių žmonių sąmoningumą ir kūry­
binį aktyvumą kovoje už komunizmą.

B LO G A BOTI J U O D A
A V IM I
Per audrą Prancūzijos
kaimelyje Laplau į avių
kaimenę trenkė žaibas. Jis
buvo išrankus — užmušė
visas juodas avis, tuo tar­
pu baltoms nepadarė jo­
kių sužalojimų.
PA R D U O TU V ĖJE
SU ... A U T O M O B IL IU
Niujorke pradėta statyti
parduotuvė, kurioje gali­
ma bus nusipirkti prekių,
neišlipant iš automobilio.
Parduotuvėje vienu metu
galės tilpti 1500 automobi­
lių. Privažiavęs prie vitri­
nos, pirkėjas nurodys nori­
mus gaminius, o pardavė­
jas sudės juos į automo­
bilį.
N AFTO S
S U N A U D O J IM A S
Pasaulinis naftos sunau­
dojimas išaugo per pasta­
ruosius 40 metų net 50
kartų. 1961 m. jūrų keliais
buvo pervežta 500 mln.
tonų naftos. Jeigu trans­
portuojant prarandama,
sakysime, tik viena tūks­
tantoji naftos dalis, tai ir
šiuo atveju gaunamas di­
džiulis jos kiekis — 500
tūkst. tonų naftos, kuri už­
teršia jūras.
SILPNYBĖ A K IN IA M S vanduo yra neįprastai tam­
sios spalvos. įpiltas į stik­
Praėjusiais metais vieno linį indą, jis panašus į
Anglijos zooparko direk­ stiprią kavą. Stebina ir
cija išleido 280 dolerių tas faktas, kad, rodos, la­
padengti nuostoliams, ku­ bai užterštas vanduo ne­
rie buvo padaryti lankyto­ genda net esant didžiau-
jams. Daugiausia pasidar­
siems karščiams. Chemikai,
bavo beždžionės. Jos
„specializuojasi" nutraukti tirdami vandenį, pabandė
akinius tiems lankytojams, į jį įpilti šarmo. Ir ką gi,
kurie prieina arti narvo, vanduo pasidarė skaidrus,
norėdami perskaityti skel­ o ant indo dugno atsira­
bimą: „Atsargiai, šios do nuosėdų. Vadinasi, ja­
beždžionės griebia už me yra rūgščių, iš kur jos
akinių". galėjo čia atsirasti? Sis
klausimas kol kas dar ne­
išaiškintas. Matyti, rūgštys
ROG5T4S 1$ U PIŲ
susidaro iš kai kurių pa­
Kai kurių Orinoko ir krantės augančių augalų
Amazonės upių intakų irimo produktų.

6

Partijos istorijos institutas prie
Lietuvos KP CK parengė spaudai
leidinį apie įžymų revoliucionierių,
vadovaujantį partinį ir valstybinį
veikėją K. Preikšą. Knyga sudaryta
iš dviejų dalių. Pirmoje pateikti
straipsniai ir kalbos apie jį, o antro­
je — jo paties raštai. Leidinys pra­
dedamas LKP CK ir LTSR MT nutari­
mu dėl K. Preikšo atminimo įamži­
nimo ir LKP CK pirmojo sekreto­
riaus A. Sniečkaus kalba, pasakyta
per gedulingą mitingą, laidojant
K. Preikšą. Partijos istorijos instituto
direktorius R. šarmaitis plačiame
straipsnyje apibūdina K. Preikšo gy­
venimo kelią ir darbą. Atsiminimų
žiupsnį apie kovas Ispanijos pilie­
tiniame kare pateikia A. Bulota. Lei­
diniui įvadą parašė G. Zimanas.
Antroji dalis pradedama trumpa
autobiografija, parašyta 1927 m.,
stojant K. Preikšui į Vakarų tautinių
mažumų komunistinį universitetą
Maskvoje. Po to seka pirmosios ko­
respondencijos ir straipsniai revo­
liucinio judėjimo klausimais. Didelė
spausdinamos medžiagos dalis skir­
ta įvairiems kultūros klausimams. Čia
kalbama ir apie literatūros bei meno
dekadas, spaudą, intefigentijos už­
davinius, dainų šventes, kultūros-
švietimo darbą, jaunimo idėjinį-poli-
tinį auklėjimą, kūno kultūrą ir fizi­
nį lavinimą, sveikatos apsaugą ir kt.
„Kazys Preikšas nuėjo ilgą ir gar­
bingą kovos kelią", pažymėjo
A. Sniečkus. „Šioje kovoje jis nie­
kuomet nebijojo sunkumų, buvo iš­
tvermingas kovotojas. Revoliucinis
me pogrindyje, fašistiniuose kalėji­
muose, Ispanijos kovų laukuose, Di­
džiajame Tėvynės kare, atsakingose
valstybinėse pareigose pokario me­
tais — visur Kazys Preikšas ryžtin­
gai ir nuosekliai vykdė Komunistų
partijos liniją, pasiaukojamai kovojo
už darbo žmonių laimę".
3S1 p. leidinį (kaina 82 kp.) su­
darė M. Kaniauskas ir i. Lebedys.
Redakcinė komisija: G. Zimanas,
V. Niunka, R. Šarmaitis.
L IE T U V IŲ KARAS SU
K R Y Ž IU O Č IA IS
Nuo pat Lietuvos valstybės kūri­
mosi pradžios mūsų krašto protė­
viams teko kovoti prieš Vakarų Eu­
ropos feodalų agresiją. Ypač sunkus
karas vyko su Romos popiežiaus pa­
laimintais ir skatinamais kryžiuočiais.
Tos kovos metu buvo pavergtos ir
sunaikintos vakaruose gyvenusios
prūsų gentys ir ne kartą nuniokota
Lietuvos teritorija. Drauge su lietu­
viais prieš riterių puolimus kovojo
lenkai, latviai, estai, baltarusiai,
rusai.
Tarybų Lietuvos istorikų kolekty­
vas paruošė platų populiarų darbą,
kuriame išdėstyta visa to karo is­
torija nuo pradžios iki Kryžiuočių
ordino žlugimo. Iki šiol tokio pla­
taus ir apibendrinančio veikalo nėra
buvę.
Pradžioje pateikta M. Jučo parašy­
ta lietuvių karo su kryžiuočiais is­
toriografija. Dr. J. Jurginis rašo apie
pirmųjų vokiečių pirklių ir vienuolių
skverbimąsi į Pabaltijį, kalavijuočių
ir kryžiuočių įsikūrimą. Apie kalavi­
juočių susidūrimą su Lietuvos valsty­
be rašo J. Jurginis, S. Janušonis.
R. Batūra tyrinėja karinę organizaci­
ją Lietuvoje X III— XIV a., R. Jasas —
karą su Livonijos ordinu X III a. vi­
duryje ir prūsų kovas su kryžiuočiais.
Sunkių kovų laikotarpiui (1283—
1341] skirtas K. Sideravičiaus dar­
bas. M. Jučas aprašė tolesnes kovas
iki Žalgirio ir patį mūšį, po kurio
kryžiuočiai nebesugebėjo atsigauti.
B. Dundulis rašo apie kovą dėl va­
karinių žemių ir priėjimo prie jūros,
o taip pat apie Livonijos ordino
sutriuškinimą Pabaisko mūšyje.
J. Žiugžda reziumuoja visą darbą
straipsnyje „Kryžiuočių ordino žlu­
gimas ir jo idėjinių palikuonių re-
vanšizmas".
Nors knygą parašė atskiri auto­
riai, bet jų darbai sudaro vientisą
veikalą apie daugiau kaip du am­
žių trukusį lietuvių karą su kryžiuo­
čiais. Knyga iliustruota. Yra nema­
žas literatūros sąrašas, asmenų bei
vardų rodyklės.
Šis vertingas leidinys (355 p.,
68 kp.) pasitarnaus norintiems geriau
pažinti lietuvių tautos praeitį, jos
santykius su kaimynais ir bendras
istorines įvairių tautų pastangas ko­
voje prieš Vakarų agresiją.
♦ ♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦
S K A IČ IA V IM O M A Š IN A
IR R E L IG IJ A
Ilgą laiką buvo manoma, jo g
dauguma vadinamojo apaštalo Povi­
lo raštų, kuriuos bažnyčia laiko o ri­
ginaliais, gali būti padirbti. Dabar
Glazgovo universiteto profesorius
M ekgrogoris sumanė ištirti tuos raš­
tus „M e rk u ri" tip o skaičiavimo ma­
šina. Mašina palaipsniui palygino
daugiau kaip ketvirtį m ilijono seno­
vės graikų kalbos žodžių, atskirų
raštų žodyną, stilių, gramatinį tai­
syklingumą. Rezultatai buvo štai ko­
kie: tik keturi laiškai gali būti lai­
komi Povilo parašytais, o kiti yra
padirbti. Tačiau ir skaičiavimo ma­
šina negalėjo įro d yti, kad toks Po­
vilas apskritai gyveno ir būtent
šiuos laiškus parašė.
P L U N K S N IN IS
M IL IJ O N IE R IU S
Danijos fermeris Hansenas-vyres-
nysis savo laiku vertėsi naminių
paukščių auginimu, o jo sūnus rink­
davo vištų, žąsų, ančių plunksnas ir
jas sudėliodavo pagal dydj bei
spalvas. Dabar šis 35 metų amžiaus
kolekcionierius yra žymiausias pa­
saulio „plunksnologas". Jo kolek­
cijoje priskaitoma iki 10 mln.
plunksnų. A pie tiek jų yra dar nesu­
klasifikuotų. 1957 m. Hansenas atida­
rė „Plunksnų m uziejų", kuris turistų
gausiai lankomas.
7
 M es norim e sužinoti a p ie Kapsuką, jo p ra ­ pralenkęs dvigubai, o sta­ 1966 m. — madų ateljė
tybomis — nepalyginamai. su stiklo fasadu ir kitos
m onę ir vystymosi persp ektyvas, — rašo skai­
1931 m. „Diena" rašė: buitinės įmonės, prekybi­
ty to ja i A . Brazauskas, A . Brazilaitis ir Povi- V. „Smarkiausia statyba M a­ nis centras.
laika iš Kauno. rijampolėje vyko šiais
Bet Kapsuko pasidi­
metais — mūrinių namų
džiavimas — jo pramonė.
Kapsukas — buvusi puikavosi savo mokyklo­ pastatyta 15, medinių
Kad būtų vaizdingiau, pa­
Marijampolė — turėjo ne­ mis. Jose 1931 m. mokėsi 2 2 ..." Tuo tarpu 1963 m.
lyginkime ją su prieška­
blogas sąlygas augti. A p­ 1,5 tūkst. moksleivių, dau­ Kapsuke vien tik stam­
rinės Marijampolės pra­
linkui — derlingos Su­ giausia pasiturinčių suval­ biuose komunaliniuose na­
mone. Tačiau lyginti gali­
valkijos žemės ir darbštūs kiečių vaikų, ir tai atrodė muose šventė įkurtuves
ma tik cukraus fabriko
žmonės. Į miestą subėga labai daug. Šiandien Kap­ 150 šeimų. Per dešimtmeiį
gamybinį pajėgumą — ki­
geri keliai. Yra geležinke­ suko mokyklas lanko (1953— 1963) čia buvo pa­
tos pramonės, neskaitant
lis. Teka Šešupė. Nenuosta­ 7 tūkst. darbo žmonių statyta daugiau kaip 1000
kelių malūnų, šaltkalvių
bu, kad ir buržuaziniais vaikų. individualinių namų. Nau­
bei audimo dirbtuvių,
metais Marijampolė buvo Negalima pamiršti, kad jame mikrorajone išaugs
prieš karą nebuvo. Cuk­
vienu pirmųjų „provinci­ žymią miesto dalį, ypač penkių ir devynių—dešim­
raus fabrikas buvo stam­
jos" miestų. patį centrą, hitlerininkai ties aukštų namai. Netru­
biausias buržuazinėje Lie­
Ir vis dėlto, didelis skir­ buvo pavertę griuvėsiais. kus bus užbaigta sta­
tuvoje. 1932 m. jis perdir­
tumas tarp šiandieninio Bet Kapsukas jau 1957 m. tyti šiuolaikinė kepykla,
bo 450 tūkst. centnerių
Kapsuko ir prieškarinio. gyventojų skaičiumi prieš­ 1965 m. bus statoma che­
minė rūbų valymo įmonė. cukrinių runkelių, kai tuo
Kadaise Marijampolė karinę Marijampolę buvo
tarpu per 1963 m. Kapsu­
M a is to pram onės a u to m a tų g am ykla ko fabrikas daugiau paga­
mino gryno cukraus —
453 673 centnerius!
- ** ' 1 Visą kitą Kapsuko pra­
monę nėra su kuo lyginti,
„ '•' -as.
fflH
I SS* nes seniau jos nebuvo ne
tik Marijampolėje, bet ir
visoje Lietuvoje. Tarybų
i * § | !***MS&«.......i m i '. j f ' \M valdžios sukurtos Kapsuko
flIJIHISlIflIif maisto pramonės automa­
tų, vaisių konservų, aufo-
3 * 3 . * » ^ v i v normalių, baldų, audimo,
kombinuotų pašarų ir ki­
tos gamyklos, drauge su
vietinės pramonės įmonė­
mis 1963 m. pagamino
produkcijos už 33 mln.
rublių. Šių įmonių pro­
dukcija siunčiama į Kubą,
Angliją, Šveicariją, Švedi-

8

K o m b in u o tų pašarų
ją, Indiją, liaudies demo­
kratijos šalis.
1963 m. Kapsuko pra­
monės įmonės pagamino
377,7 tūkst. m2 vilnonių
audinių, 727,6 t vilnonių
verpalų, 1229,9 tūkst. m2
megzto valino, 1503,4 t
spalvotųjų ir ketaus lieji­
nių, 1100 arklinių purkštu­
vų, 6400 įvairios paskirties
maisto pramonės automa­
tų prietaisų bei įrengimų
maisto pramonei, 26 884 t
kombinuotų pašarų, 1321 t
drožliaplokščių, 28 744 sta-
Kapsuko
2— 2176
lūs, 12 289 mokyklinius
suolus, arti 100 tūkst. to­
nų maisto pramonės gami­
nių ir įvairios kitos pro­
dukcijos.
1964 m. Kapsuko pramo­
nės įmonių išleidžiamą
produkciją papildys nau­
jas gaminių asortimentas,
Bus pagaminti eksperimen­
tiniai automatai, skirti che­
mijos pramonei: cheminių A. NOVODVORSKIS
medžiagų, nuodingų me­ Technikos mokslų kandidatas
džiagų išfasavimo-įpaka-
vimo automatai, suodžių Besklaidydami dienraščių ir žurnalų puslapius, skai­
išfasavimo-įpakavimo au­ tydami juose apie mūsų liaudies ūkio pasiekimus, labai
tomatinė linija. Apkaustų dažnai sutinkame žodį žaliava. Visiems gerai žinoma,
gamykla pagamins 2000 kad be žaliavų nebūtų ir gaminių. Tačiau mes pripra­
stalinių metalo gręži­ tome galvoti, kad jos dažniausiai slypi kažkur giliai
mo staklių. Šiuo metu žemėje, kad gamta budriai saugo jų slaptavietes, ir
projektuojama, o 1965— tikrai — daug žaliavų yra žemės gelmėse. Tai nafta,
66 m. bus pastatyta modu­ akmens anglys, rūda, gamtinės dujos, brangakmenys..,
linių krumpliaračių ir au- Pasaulio istorija žino nemaža pavyzdžių, kai dėl jų kil­
tonormaiių gamyklos. davo pragaištingi karai, kuriuose žūdavo tūkstančiai
Dabar Kapsuko mieste žmonių. Karai dėl žaliavų šaltinių kapitalistinių šalių
vietinės pramonės ir LOT tarpe tapo jau seniai įprastu dalyku. Bet ar galima
g a m ykla įmonėse dirba daugiau teigti, kad žaliavos slypi vien giliai po žeme. Anaiptol.
kaip 7 tūkst. darbininkų. Medžiai, išdidžiai besistiebią į viršų, yra taip pat
Buržuaziniais laikais tiek brangių žaliavų šaltiniai. Juk mediena — tai celiu­
darbininkų nebuvo visoje liozė, popierius, namai, baldai ir kt. O gyvuliai, ku­
Suvalkijoje. Gana didelėje riuos matome ramiausiu būdu besiganančius po p ie­
Marijampolės apskrityje vas ir rūpestingai kramtančius žolę, yra kol kas taip
1937 m. tebuvo 1300 pra­ pat nepakeičiamas „žaliavos šaltinis" maisto pramonei.
monės darbininkų. Pasirodo, esama ir tokių žaliavų, kurių kartais net
Buvusieji plentai virto nepastebime. Štai oras, tas pats atmosferinis oras, ku­
patogiais asfaltuotais ke­ ris gaubia visų mūsų planetą. Nors atmosfera sudaro
liais. Kapsukas dabar su­ vos 0,03 proc. žemės plutos svorio, tačiau ji sveria
jungtas asfaltuotu keliu su daugiau kaip 5 tūkst. mlrd. tonų! Daugiausia atmosfe­
Prienais (Marijampolės— roje yra azoto — beveik 4/s viso kiekio. Likusią dalį
Prienų plentas turėjo būti (apie '/s) sudaro deguonis, tauriosios dujos (argonas,
pastatytas prieš pirmąjį neonas, kriptonas, ksenonas], angliarūgštė, vandens
pasaulinį karą, bet jį pa­ garai, išsklaidytos kietosios ir skystosios dalelės (aero­
vogė carinė administraci­ zoliai). Angliarūgštės ore nedaug — vos 0,03 proc.
ja: pinigus valdininkai pa­ jo tūrio, apie 300 cm3 viename kubiniame metre. Ta­
sisavino, plentą „išvedę" čiau ir to kiekio pakanka, kad augalai gautų vieną
tiktai kariniame žemėlapy­ svarbiausių savo mitybos sudėtinių dalių.
lig o n in ė je, nors iš tikrųjų jo ne­ Ore esamos dujos yra didžiulis cheminių žaliavų
buvo]. šaltinis. Niekas neabejoja deguonies svarba. Tai ne tik
Kapsuko autotransportas medžiaga, be kurios neįmanoma gyvybė, be kurios
1963 m. pervežė 7085
tūkst. keleivių, kai tuo
tarpu 1937 m. visos Lie­
tuvos geležinkeliais buvo
TSRS jaunių čempionių, kėsi ir kūrė Vytautas
pervežta 3300 tūkst. ke­
kurios savo mieste žaidė Montvila, A. Venclova,
leivių.
ir laimėjo tarptautinius K. Boruta. Čia yra gyve­
Tarybiniais metais Kap­ susitikimus. Kapsukas — nę, mokęsi V. Mykolaitis-
suke išaugo ne tiktai pra­ viena iš derlingiausių ba­ Putinas, kalbininkas J. Jab­
monė. Kapsukiečiai teisė­ zių, kurios aprūpina nauja lonskis, V. Kudirka, J. Ma-
tai didžiuojasi savo kol­ sportininkų pamaina žino­ čys-Kėkštas ir nemažas bū­
ūkiais, savo šauniais žem­ mus Kauno bei Vilniaus rys kitų rašytojų bei kultū­
dirbiais, socialistinio dar­ sporto kolektyvus. ros veikėjų.
bo didvyriais. Rajoninė li­ Kapsukas turi šaunias O Kapsuko kapuose ilsi­
goninė turi 250 lovų, ap­ revoliucines bei kultūrines si rašytoja Žemaitė, drą­
rūpinta naujausia medicini­ tradicijas. Čia veikė įžy­ sus komunistas pogrindi­
ne aparatūra bei įrengi­ mus revoliucionierius Vin­ ninkas K. Petrikas, už Ta­
mais ir yra viena pajėgiau­ cas Mickevičius-Kapsukas, rybų valdžią paguldžiu­
sių respublikoje. Joje dir­ kurio vardu ir pavadintas sios galvas trys seserys
ba kvalifikuoti specialistai, miestas. Su šiuo miestu Laukaitytės ir nemaža ki­
kurie teikia medicininę susijusi ir Z. Aleksos-An- tų Lietuvos liaudžiai bran­
pagalbą ir kitų rajonų gy­ gariečio, Stasio Matulaičio, gių žmonių.
ventojams. O kas nežino B. Pranskaus-Žaiionio re­
Kapsuko krepšininkių — voliucinė veikla. Čia mo­ J. SIDABRĄ
9
 negali vykti joks degimo procesas. Didžiulius deguo­
nies kiekius sunaudoja metalurgijos pramonė, daug jo
reikia metalų suvirinimo bei piaustymo darbams, stik­
lo dirbinių gamybai.
O kaip atrodo reikalai su azotu! Juk jis daug kur
laikomas ne tik nenaudingu, bet tiesiog kenksmingu.
Metalurgams jis yra balastas, dėl to jie įsodrina me­
talų gavyboje naudojamą orą deguonimi, siekdami
sumažinti azoto kiekį ore. Dar daugiau — azotas, pa­
tekęs į plieną, žymiai pablogina jo savybes, nes me­
talas pasidaro trapus. Tačiau būtų visiškai neteisin­
ga dėl to pasmerkti azotą, laikyti jį vien kenksminga
medžiaga, kurios reikia vengti. Priešingai, daugelyje
liaudies ūkio šakų azotas yra itin pageidaujamas. Iš
azoto gaunamas amoniakas, azoto rūgštis, trąšos. Jį
naudojame, kai reikia aušinti lengvai užsidegančias
medžiagas, jas malti, sandėliuoti, perpumpuoti. Azo­
tas reikalingas taip pat laivuose bei grūdų elevato­
riuose žiurkėms, pelėms ir kt. kenkėjams naikinti.
Palyginti neseniai amoniakas (azoto ir vandenilio
junginys, NH3) tebuvo pardavinėjamas tik vaistinėse.
Jį daugiausia naudojo apalpusiems atgaivinti. Tai bu­
vo gana žiauri priemonė, ir atsigaivinusio žmogaus
akys būdavo pilnos ašarų. Laimė, kad pacientai neži­
nojo, jog ši nuostabi gaivinimo priemonė buvo ga­
minama iš pūvančio šlapimo. Galimas daiktas, kad jie,
sužinoję apie tai, būtų apalpę pakartotinai ir netekę
sąmonės ilgesniam laikui. Dabar pasaulyje kasmet pa­
gaminama daugiau kaip S mln. tonų amoniako. Matyti,
tokio jo kiekio nereikėtų net tuo atveju, kai staiga
visi žemės rutulio gyventojai imtų alpti kasdien net
po kelis kartus! Amoniakas dabar reikalingas pramo­
nei — sodos gamybai, tekstilei, medžiagoms chemiš­
kai valyti. Suskystintas jis naudojamas šaldymo mašino­
se, kurios palaiko reikiamą temperatūrą šaldytuvuo­
se, apsaugodamos maisto ir kt. produktus nuo ge­
dimo. Įdomu, kad tas pats amoniakas, kurio sudėtinė
dalis yra azotas, reikalingas ir metalų pramonei. Pa­
sirodo, juo padidinamas plieno paviršiaus kietumas,
cheminis atsparumas. Toks metalo apdorojimas vadi­
namas azotinimu. Pagaliau amoniakas yra žaliava azo­
to rūgšties gamybai.
Tai labai agresyvus ir pavojingas skystis. Net sie­
ros rūgštis, lyginant ją su azoto rūgštimi, atrodo lyg
nekaltas vandenėlis.. . Žinoma, nereikia suprasti šio
palyginimo pažodžiui. Su sieros rūgštimi juokauti
nepatartina, tačiau koncentruota azoto rūgštis yra kur
kas pavojingesnė. Patekusi ant odos, ji stipriai ją
apdegina, pasilieka sunkia: gyjančios žaizdos. Vienas
lašelis azoto rūgšties, patekęs į akį, apakina žmogų.
Užlašėjusi ant organinės medžiagos, ši rūgštis uždega
ją. Blogiausia tai, kad kartu ima kilti rausvai rudų
dūmų kamuoliai, kuriuose vyrauja azoto oksidas. Azo-
tingos dujos yra nuodingos ir labai kenksmingos. Tad
normalu būtų paklausti, kam mes tą pavojingą me­
džiagą iš viso gaminame! Pasirodo, viskas priklauso
nuo to, kaip ir kur ją panaudosime. Azoto rūgštis pla­
čiai taikoma kalnų pramonėje, kelių, tunelių statyboje.
Jos reikia taip pat apdorojant organines medžiagas, iš
kurių gaminami dažai bei kiti produktai. Pagaliau iš
azoto rūgšties gaunamos dirbtinės trąšos.
Pastarieji du TSKP Centro Komiteto plenumai dar
kartą nurodė, jog, norint pakelti žemės ūkio produk­
ciją, gauti gausesnį derlių, būiina turėti pakankamai
dirbtinių trąšų. O jų svarbiausia sudėtinė dalis —
azotas. Anksčiau už pačią azoto rūgštį žmonės žino­
jo jos druskas — nitratus. Ypač gerai buvo žinoma
salietra. Šis žodis kilęs iš lotynų žodžio „sal" (drus­
ka) ir graikų žodžio „nitron" (šarmas). Apie 1800 m.
į Europą atkeliavo pirmoji salietra iš Čilės (Lotynų
Amerika). Ji ilgą laiką buvo vienintelė dirbtinė trąša.
10
taip pat žaliava azoto rūgšties, parako gamybai. Tačiau
Čilės salietros monopolis greit ėmė nykti. Atsirado
konkurentų.. . Mat, jau anuo metu žmonės žinojo, jog,
deginant amoniaką, atsiranda dujų. Sugėrus jas van­
deniu, gaunama azoto rūgštis. Suprantama, kad, atsira­
dus konkurencijai, Čilės salietros buvo įvežama vis
mažiau. Dabar salietra gaminama vietoje. Ji gauna­
ma, neutralizuojant azoto rūgštį vandeniniu amoniako
tirpalu. Didžiulės įmonės, gaminančios dirbtines azoti­
nes trąšas, išaugo ir mūsų respublikoje. Tai Kėdainių
Chemijos kombinatas ir besistatantis skystų azotinių
trąšų fabrikas Jonavoje.
O dabar paimkime tauriąsias dujas. Jų šiuolaikinė
technika sunaudoja taip pat daug. štai argonas. Jis
palyginti pigus ir plačiai naudojamas elektros lem­
putėms pripildyti, aliuminiui suvirinti. Yra gamybinių
procesų, kurie turi vykti beorėje erdvėje. Todėl in­
duose, kuriuose vyksta tokie procesai, sudaroma va­
dinamoji neutrali atmosfera. Čia irgi panaudojamas
argonas. Kitos atmosferos dujos — helis anksčiau bu­
vo reikalingas balionams bei orlaiviams (cepelinams)
pripildyti. Dabar jis daugiausia pritaikomas tada, kai
norima gauti labai žemą temperatūrą šaldymo apa­
ratuose ir kt.
Mes trumpai susipažinome su kai kuriomis oro su­
dėtinėmis medžiagomis. Bet juk ir deguonis, ir azo­
tas, ir kitos atmosferinį orą sudarančios dujos yra su­
maišytos. Kaip jos atskiriamos vienos nuo kitų! Atsa­
kymas galėtų būti labai trumpas: dujos perskiriamos
naudojant vadinamąją frakcinę distiliaciją. Tačiau žmo­
gui, kuris tų klausimų nefyrė, tiedu žodžiai nieko ne­
pasako. Šiuo atveju nedaug tepadės ir apsilankymas
įmonėje, kurioje stovi kažkokie rezervuarai, cilindri­
niai bokštai, įvairiausi dengti aparatai, kompresoriai
ir kt. įrengimai. Atrodo, kad klausimą geriausiai išaiš­
kins pats tokių dujinių mašininių perskyrimo principas.
Norint perskirti orą sudarančias dujas, jas būtina su­
skystinti. Orą, kaip ir kitas dujas, galima suskystinti at­
šaldžius ir suslėgus. Kad dujos pavirstų skysčiu, jas
reikia atšaldyti iki tam tikros būdingos temperatūros,
vadinamos kritine. Ją atitinka tam tikras, taip pat kriti­
nis slėgimas. Nepasiekus kritinės temperatūros net ma­
ža laipsnio dalimi, dujų suskystinti nepavyks nė mili­
jono atmosferų slėgimu. Priešingai, dujas, atšaldytas
žemiau kritinės temperatūros, galėsime suskystinti, esant
slėgimui, žemesniam už kritinį. Kiekvienos dujos turi
savitą kritinę temperatūrą ir kritinį slėgimą. Norėda­
mi suskystinti orą, turėsime jį atšaldyti iki žemesnės
kaip — 140,7°C temperatūros ir suslėgti iki 38,4 atm.
Orui suskystinti naudojamos specialios mašinos. Jos su­
slegia jį ir kartu atšaldo iki reikiamos temperatūros.
Suskystintas oras yra gražios šviesiai žydros spalvos.
Jis, išpiltas ant grindų, bematant susisuka į rutuliukus,
riedančius grindų paviršiumi ir primenančius vandens
burbuliukus, atsirandančius, išpylus vandenį ant karš­
tos viryklos metalinės plokštės. Dabar iš skysto oro
reikia gauti atskirai deguonį ir azotą. Čia vėl pritai­
komas skysčių perskyrimo būdas, vadinamas distilia­
cija. Ji pagrįsta perskiriamų skysčių nevienoda virimo
temperatūra. Pavyzdžiui, pradėjus šildyti skystąjį orą
specialiame aparate, pirmiausia ima garuoti azotas, nes
jo virimo temperatūra yra žemesnė, negu deguonies.
Azoto garai iškyla į viršutinę aparato dalį, o likusiame
skystyje lieka kaskart daugiau deguonies. Toks persky­
rimas vyksta aukštuose (iki 8 m) cilindruose-kolonose.
Iš jų deguonis ir azotas yra nuvedami dujų pavidalu
į kaupiklius (gazholderius). Iš suskystinto oro galima
išskirti taip pat ir tauriąsias dujas: argoną, neoną, krip-
toną, ksenoną ir kt.
Taip žmogus, apsiginkluodamas vis gilesnėmis
mokslo žiniomis, atskleidžia naujus žaliavų lobynus, iš­
moksta imti iš gamtos įvairiausius turtus.
 AR UŽTEKS MAISTO
SEKANČIOMS KARTOMS?
X V III a. pabaigoje buržuazinis anglų ekonomistas
Maiiusas aiškino, kad maisto produktų gamyba atsi­
liekanti nuo gyventojų skaičiaus augimo. Iš čia buvo
padaryta reakcinė išvada, kad dirbančiųjų skurdo prie­
žastis yra ne ekonominė santvarka, o gamta, pats žmo­
gaus polinkis per greitai daugintis. Dar ir šiandien kapi­
talistinėse šalyse yra nemaža veikėjų, kurie skleidžia
maliusisiines idėjas. Ar iš tikrųjų per daug pasaulyje
gyventojų, ar užteks ateityje maisto esamoms ir būsi­
moms kartoms! — Šie klausimai vėl tapo aštrių ginčų
objektu ypač po to, kai 1961 m. buvo paskelbti Suvie­
nytųjų Nacijų Maisto ir žemės ūkio klausimų organiza­
cijos (FAO) tyrimų duomenys.
Kaip išmisti vis didėjančiam žmonių skaičiui! Tai
viena rimčiausių problemų. Pasaulio gyventojų daugėja
tokiais tempais, kokių anksčiau niekad nebuvo, o mais­
to produktų gamyba kai kuriose pasaulio dalyse, ypač
ten, kur jų trūksta, atsilieka nuo gyventojų skaičiaus
augimo.
Nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios gyventojų
skaičius tepasiekė vos 1,6 mlrd. žmonių, o tik per šeše­
tų pastarųjų dešimtmečių jų padvigubėjo. Jei anks­
čiau vidutiniškai kasmetinis gyventojų prieauglis su­
darydavo šimtąsias ar dešimtąsias procento dalis, tai
pirmoje XX a. pusėje jau pasiekė 1%, o dabar be­
veik 2% . Vien 1962 m. pasaulyje prisidėjo 59,5 min.
žmonių. Vidutiniškai per parą gimsta 326 tūkst., o mirš­
ta 163 tūkst., taigi per minutę padaugėja 113 žmonių.
Ateityje, mažėjant mirtingumui, kasmet prisidės 70,
o gal ir 100 min. žmonių. Pagal FAO apskaičiavimus
2000 metais bus apie 6—6,3 mlrd. gyventojų, vadinasi
dar padvigubės.
Nors žmonių gausėja, bet maisto produktų gamyba
auga dar sparčiau. Pavyzdžiui, 1850— 1950 m. pasaulyje
gyventojų padvigubėjo, o maisto produktų gamyba
išaugo 2,5 karto. Tačiau ir tokie maisto produktų gamy­
bos tempai vis dar yra per lėti. Bent kiek rimtesnis
nederlius vėl pablogina mitybos padėtį. Be to, pro­
duktų pasiskirstymas atskirose pasaulio dalyse labai ne­
vienodas.
Po antrojo pasaulinio karo didžiausioji maisto pro­
duktų gamybos padidėjimo dalis tenka socialistinėms
šalims. Šiaurės Amerikai, Europai, kurių gyventojai turi
palyginti aukštą pragyvenimo lygį. Afrikoje, Azijoje,
Lotynų Amerikoje maisto produktų gamyba atsilieka nuo
gyventojų skaičiaus augimo. Maisto produktų gamyba
vienam gyventojui 1961/62 m., palyginti su 1934— 38 m.
lygiu, Europoje padidėjo 20%, Š. Amerikoje — 14%,
Artimuosiuose Rytuose — 6% , kai tuo tarpu Pietų ir
Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje pastaruoju metu
neviršija prieškarinio lygio, nors žmonių ten padaugėjo.
Tarybų Sąjungoje ir kitose socialistinėse Europos šaly­
se maisto produktų gamyba nuolat didėjo ir 1961/62 m.
prieškarinį lygį viršijo 65%, o skaičiuojant vienam gy­
ventojui — 46%. Nors antrojo pasaulinio karo metais
socialistinės šalys patyrė didžiausius karo sugriovimus.
tačiau jos pirmauja pagal maisto produktų gamybos
tempus, o tai dar kartą rodo socialistinės sistemos pra­
našumą prieš kapitalistinę.
Pagaliau pakankama mityba, badas ar maisto pro­
duktų perteklius, jo kiekybė ir kokybė priklauso ne
tiek nuo maisto produktų gamybos vienam gyventojui,
kiek nuo atskirų klasių ir sluoksnių skirtingos sociali­
nės padėties. Šalyse, kuriose siaučia badas, privilegi­
juotosios viršūnės gyvena pertekliuje, o nemaža gy­
ventojų badauja netgi ten, kur yra agrarinių produktų
perteklius. Dargi JAV, kaip pripažino prezidentas
Džonsonas, apie 40 min. šalies gyventojų pajamos yra
tiek mažos, kad jie negali patenkinti būtiniausių po­
reikių.
Mitybos požiūriu pasaulyje yra dideli skirtumai.
FAO apskaičiavimais, dabar daugiau kaip 1,5 mlrd.
žmonių — apie pusę visų gyventojų — chroniškai ba­
dauja. Badavimu FAO laiko būklę, jei per parą žmo­
gaus organizmas gauna mažiau 2200 didžiųjų kalori­
jų ir mažiau 15 g gyvulinės kilmės baltymų; 2200—
2800 kkal ir 15—30 g gyvulinės kilmės baltymų — laiko­
ma gyvenimas pusbadžiu, neprivalgymas, o daugiau
kaip 30 g gyvulinės kilmės baltymų ir 2800 kkal —
pakankama mityba. FAO duomenimis, dabar 21,6 pasau­
lio gyventojų gauna daugiau kaip 2700 kkal., 19,0% —
2200— 2700 kkal., 59,4% mažiau kaip 2200 kkal.
Vieno kaloringumo dar nepakanka sočiai ir sveikai
mitybai. Turi būti ir tam tikra maisto sudėtis: baltymai,
riebalai, angliavandeniai. Baltymų gavimo požiūriu pa­
dėtis yra žymiai blogesnė. FAO duomenimis, gyvuli­
nės kilmės baltymų kasdien gauna maiste:
daugiau kaip 30 g — 19,5% gyventojų
daugiau kaip 15— 30 g — 19,8% gyventojų
mažiau kaip 15 g — 60,7% gyventojų.
Šie skirtumai dar labiau išryškėja, lyginant viena su
kita ekonomiškai išsivysčiusias ir silpnai išsivysčiusias
šalis. Pavyzdžiui, Danijoje per parą vienam gyventojui
vidutiniškai tenka 3370 kkal ir 53 g gyvulinės kilmės
baltymų. Didžiojoje Britanijoje atitinkamai 3350 kkal ir
49 g, JAV — 3150 ir 66, Japonijoje — 2100 ir 15,
Peru — 2080 ir 12, Ceilone — 2040 ir 5, Indijoje —
1880 ir 5 g. Žinoma, tai vidurkiai, o pats vartojimas
yra diferencijuotas.
Nepakankamai maitinantis, būna mažas darbo pa­
jėgumas, nusilpnėja organizmo atsparumas įvairioms
ligoms, trumpėja žmonių amžius. FAO teigimu, kasmet
vien dėl bado miršta nuo 25 iki 40 min. žmonių. Ba­
davimas visų pirma atsiliepia į vaikus. Jei ekonominiu
atžvilgiu išsivysčiusiose šalyse iki vienerių metų am­
žiaus vaikų miršta apie 4 proc., tai silpnai išsivys­
čiusiose šalyse — 10— 20 proc. Alžyre, dar prancū­
zams valdant (1959 m.), vietinių gyventojų vaikų iki
vienerių metų amžiaus mirdavo 12%, o ten gyvenančių
europiečių tik 3,7 %. Šiaurės Rodezijoje (1950—
1954 m.) tarp „spalvotųjų" vaikų iki 1 m. amžiaus
mirdavo 25,9%, o „baltųjų" — tik 2,9%. Pietų Af­
11
rikoje (1960 m.) atitinkamai 12,5 ir 2,9%. Didelis vaikų
mirtingumas Lotynų Amerikoje: Čilėje — 13%
(I960 m.), Bolivijoje — 17% (1950— 1954 m.j.
Tamprus ryšys yra tarp mitybos būklės ir vidutinio
gyventojų amžiaus. Ten, kur mitybos būklė bloga, ir
vidutinis gyventojų amžius yra trumpas. Pavyzdžiui,
Mali 1957 m. vidutinis gyventojų amžius buvo 26 me­
tai, Senegale (1950— 52 m.) žmonės sulaukdavo viduti­
niškai 44,8 metų, tai „baltieji", esant geresnei mitybai
ir medicininiam aptarnavimui, išgyvendavo viduti­
niškai 64,6 metus. Vidutinis vyrų amžius Haiti
[1950 m.) 32,6, Indijoje (1941— 50 m.j 32,5, Brazilijoje
(1940— 50 m.j 39,3, kai tuo tarpu JAV vidutinis vyrų
amžius 1959 m. buvo 66,5, o Švedijoje — 71,7 meių.
Minėtą padėtį buržuaziniai ekonomistai vis dar
bando paaiškinti Maituso teorija, esą maisto produk­
tų gamyba atsiliekanti nuo gyventojų skaičiaus augi­
mo. Tačiau badas ar perteklius priklauso nuo gamy­
bos organizavimo būdo, visuomeninių santykių, prie
kurių vyksta gamyba. Faktiškai šalys, kuriose badas
dar yra masiniu reiškiniu, palyginti su Europa, yra
retai apgyvendintos. Vienam gyventojui tenkantis nau­
dingas žemės plotas Lotynų Amerikoje yra daugiau
kaip 4 kartus, o Afrikoje net apie 7 kartus didesnis
negu Vakarų Europoje.
Žymiai padidinti maisto produktų gamybą pirmiau­
sia trukdo kapitalistiniai žemės nuosavybės santykiai.
Daugumoje ekonominiu požiūriu silpnai išsivysčiusių
šalių vyrauja atsilikę, pusiau feodaliniai nuosavybės
santykiai. Tai trukdo tiek techninį, tiek ir socialinį
progresą, apsunkina vidaus rinkos plėtimą, išlaiko at­
silikusią gamybos struktūrą, kuri daugiausia remiasi mo­
nokultūrų sistema. Stambių ūkių savininkas valdo di­
desnę žemės dalį ir milžiniškus jos plotus nenaudo­
ja, tuo būdu gaudami aukštą žemės rentą. Žemės
koncentraciją rodo ir šie skaičiai: 19-oje Lotynų Ame­
rikos šalių 72% žemės ūkyje užimtų gyventojų turi
tik 3,7% žemės, kai tuo tarpu 1,5% žemės savininkų
rankose yra 64,9% žemės. Venesueloje 1% stambiųjų
žemvaldžių valdo 56% žemės, o 60% valstiečių teturi
vos 6% žemės. Paragvajuje 25 asmenys valdo 1U visos
dirbamos žemės.
Be to, silpnai išsivysčiusiose šalyse pagrindinių
maisto produktų gamybą trukdo užsienio monopolijos,
tos įsigyja didžiulius žemės plotus, nuvaro nuo že­
mės valstiečius, kurie tampa pigia darbo jėga. Ko­
lumbijoje, Salvadore, Paragvajuje apie 90% kaimo gy­
ventojų — bežemiai valstiečiai. Monopolijos didelius
žemės plotus palieka nedirbamus. Junaited Frut Kom-
pani 1962 m. dirbo 368 000 akrų (1 akras = 0,40468 ha)
žemės, nors valdo kelis kartus didesnius plotus. Vien
Kosta Rikoj ir Hondurase ji 1962 m. nenaudojo apie
619 tūkst. akrų žemės. O juk Lotynų Amerikos šalyse
šeimininkauja ir visa eilė kitų monopolijų.
Monopolijos produktus realizuoja ne tose šalyse,
kur trūksta maisto, o ten, kur gauna didesnį pelną.
Silpnai išsivysčiusiose šalyse žemvaldžiams patogiau
naudoti pigi darbo jėga, negu įdėti kapitalą į mašinas,
įrankius, trąšas. Todėl nenuostabu, kad grūdinių kul­
tūrų derlingumas tokiose šalyse po antrojo pasauli­
nio karo mažai tepasikeitė.
Teisingai paskirsčius kapitalistiniame pasaulyje
esamus maisto resursus, jų užtektų dar milijonams žmo­
nių. Neretai aukštos kokybės maisto produktai sunai­
kinami, kad likusius būtų galima parduoti aukštomis
kainomis.
Vertinant maisto produktų išplėtimo galimybes, pir­
miausia nurodoma į pasėlių plotų plėtimą. Tvirtas že­
mės paviršius sudaro 13,5 mlrd. ha. 1963 m. pradžioje
pasėliams buvo naudojama tik 1,4 mlrd. ha arba
10,4%. Ekspertų vertinimais pasėlių plotai gali būti
padidinti iki 9,30 mlrd. ha. Vien Brazilija, išplėtus pa­
11
sėlių plotus ir pagerinus žemės dirbimą, šios šalies
mokslininko Ž. de Kastro apskaičiavimu, galėtų išmai­
tinti 900 mln. žmonių.
Tačiau dabar žymiai svarbiau didinti derlingumą.
Ekonomiškai silpnai išsivysčiusiose šalyse žemė dar
tebedirbama primityviais įrankiais ir būdais. Pavyz­
džiui, Paragvajuje daugiau kaip 30 proc. valstiečiu
žemę dirba kauptukais. Dabar svarbiausia, mechani­
zuojant ir chemizuojant žemės ūkį, didinti darbo na­
šumą. Kol kas mechanizacijos lygis dar žemas. Jei
TSRS, Šiaurės Amerikoj, Europoj vienam traktoriui
tenka 64 ha, tai Afrikoj, Azijoj, Lotynų Amerikoj —
1100 ha žemės.
Panašia: yra su tręšimu. Nors trąšų vartojimas po
ii pasaulinio karo ir padidėjo, bet skirtumai tarp išsi­
vysčiusių šalių ir silpnai išsivysčiusių šalių gana žymūs.
Išplėtus technikos, trąšų panaudojimą, taikant tei­
singą agrotechniką, žymiai padidėtų maisto produktų
gamyba, visų pirma, silpnai išsivysčiusiose šalyse.
Dideles perspektyvas, ypač karštuose kraštuose, turi
dirbtinas drėkinimas. Indijoje tik 14 proc. kultūrinių
pasėlių pakankamai aprūpinami vandeniu, o Alžyre,
Libijoj, Maroke — lik apie 4 proc.
Didelis mitybos šaliinšs yra jūros ir vandenynai.
Juose kasmet pasigamina apie 100 mlrd. t maistingų
produktų, o iš jų išgaunama išimtinai žuvies pavidale
ir tai labai nedaug (1961 m. tik 40 mln. t). Žuvis
žmogaus mityboje sudaro ne daugiau kaip 3 proc.
Dabartiniai mokslo ir technikos laimėjimai rodo, jog
maisto produktų resursus galima padidinti dešimtis
kartų. Manoma, kad dirbant žemę naujausiais metodais
gali būti gaminama produktų net 65-iems mlrd. žmo­
nių, o tai apie 20 karių daugiau, negu dabar yra pa­
saulyje gyventojų. Bei ir tai nėra riba. Naujausi labo­
ratorinių tyrimų bandymai rodo, kad ateityje kasmei
žmogui reikalingas mitybos priemones bus galima gau­
ti iš 25 m2 žemės ploto. Tai, žinoma, ateities perspek­
tyvos. Dabar artimiausias uždavinys — žymiai padi­
dinti maisto produktų gamybą ekonomiškai silpnai iš­
sivysčiusiose šalyse. Tam reikalinga visus mokslo pa­
siekimus skirti taikiems tikslams, tas lėšas, kurios ski­
riamos ginklavimuisi, nukreijt'i žmonijos gyvenimo ly­
giui kelti. Pasaulyje kasmet apie 120 mlrd. dolerių iš­
leidžiama ginklavimuisi. Šias lėšas produktyviai panau-
doius, susidarytų neregėtos galimybės gamybai vysty­
ti ir gerovei kelti. Vien penktosios šių lėšų dalies už­
tektų, kad istoriškai trumpu laikotarpiu (per 20— 25
metus) būtų likviduotas silpnai išsivysčiusių šalių atsi­
likimas. Kasmet panaudojant 20—25 mlrd. dolerių ga­
lima sukurti 30— 40 pasaulinės reikšmės energetinių-
pramoninių centrų atsilikusiose šalyse, sudrėkinti keletą
dešimčių mln. ha derlingiausios žemės. Pavyzdžiui,
Radžas'ano dykumai Indijoje sudrėkinti reiktų iškasti
apie 700 km ilgio kanalą su dideliu skaičiumi mažesnių
kanalų. Kanalo įrengimas kainuotų 270 mln. dolerių,
t. y. beveik tiek, kiek kainuoja du amerikiečių bombo­
nešiai B-70, o būtų sudrėkinta 1,4 mln. ha žemės. Ž i­
noma, vien nusiginklavimas dar neišspręstų visų so­
cialinių problemų, bet šių lėšų ir jėgų panaudojimas
taikiems tikslams neabejotinai turėtų didelę įtaką žmo­
nių gerovei kelti.
Vadinasi, baigiant galima konstatuoti, jog žmonių
mitybos būklę lemia ne gyventojų skaičius pasaulyje,
bet tai, prie kokių ekonominių santykių jie gyvena.
Didėjant gyventojų skaičiui, didėja ir darbo jėgos, ga­
lima daugiau gaminti maisto produktų. Bet kapitaliz­
mas nenori ir dėl savo prigimties negali panaudoti tų
didžiulių rezervų. Tik panaikinus išnaudojimą, galima
racionaliai panaudoti žmogaus mitybai tuos didžiulius
ir dar palyginti silpnai įsisavintus žemės rutulio turtus.
A. MERČAtTlS
 Los Anželose įvykusia­ dalyviai būtų pasitikę Vandens ieškojimas laz­ fiziologinį procesą. V ei­
me eksperimentuotojų skeptiškai, jei jo nebūtų delėmis daug kur gana kiant magnetinio lauko
biologų ir medikų kongre­ patvirtinęs, tikriau papil­ sėkmingai praktikuojamas pakitimams, rankos visai
se nemažą sensaciją sukė­ dęs, psichologas dr. Fre- ir mūsų dienomis. Kai kas be smegenų žinios liauja­
lė amerikietis dr. Viskis, jus, kuris. Jūrų laivyno ty­ jį laiko beveik stebuklu, si vykdžiusios jų įsaky­
pojūčių sistemoms tirti la­ rimų biuro pavestas, tyri­ bet nemaža skeptikų — mus.
boratorijos Tuksone bend­ nėja, kaip statiniai elektros šarlatanizmu (žr. „M. ir g." Be daugelio kitų Rokaro
radarbis. Štai apie kokius laukai veikia žmonių su­ 1961 m. 2 nr. atspausdintą grupės bandymų, labai
(aktus jis papasakojo. gebėjimą suvokti. Apie straipsnelį „Virgulė"]. Ir įtikinantis buvo tas, kai
1960 m., dirbdamas Ka­ savo darbus dėl jų karinio tik pernai žymus prancūzų ieškotojas turėdavo pajus­
lifornijos universitete, jis pobūdžio dr. Frejus išsa­ fizikas prof. I. Rokaras su ti dirbtinį elektromagneti­
iigirdo apie vieną moterį maus pranešimo nepadarė, savo bendradarbiais, atli­ nį lauką, kurį skleidė rė­
Dž., kurią gydytojai, pas­ bet pažymėjo, kad daugu­ kęs eilę nepaprastai įdo­ mas su vijomis. Jomis ope­
kui psichoanalitikai ir pa­ mai žmonių galima leng­ mių bandymų, įrodė, kad ratorius paleisdavo srovę
galiau psichiatrai veltui vai sukelti nestiprius juti­ radiestezija — ne stebuk­ ir ją vėl nutraukdavo, ieš­
stengėsi išgydyti nuo ne­ mus palyginti silpnais las ir ne akių dūmimas, kotojui nežinant. Ir visus
suprantamos psichozės. elektriniais ar elektromag­ o reiškinys, priklausąs fizi­ tuos elektromagnetinius
Dž., protinga ir santūri netiniais laukais — terei­ kos ir fiziologijos sričiai. signalus suvokdavo net
šeimos motina, apsigyve­ kia atitinkamo dažnumo ir Nuo besisukančio po ieškotojas mėgėjas —
nusi savo naujajame na­ moduliacijos. Koks tokio žemėmis vandens atsiran­ prof. Rokaras. Paaiškėjo
me, ėmė girdėti įvairius suvokimo mechanizmas, da elektros srovės, kurios labai svarbus naujas fak­
balsus, triukšmą, muziką, dar neaišku. trikdo Žemės magnetinio tas: kai, reguliuojant vi­
Morzės abėcėlės tratėji­ Visi bus girdėję apie lauko potencialą. Požemi­ jomis einančią srovę,
mą — žodžiu, lyg dešimt požeminių vandens vers­ nių versmių ieškotojai magnetinis laukas pasida­
radijo imtuvų, nustatytų mių bei metalų rūdų ieš­ jautrūs magnetinio lauko rydavo perdaug stiprus,
į skirtingas stotis. To kle­ kojimą, naudojant tam tik­ sutrikimams. Prof. Rokaro ieškotojas „signalo" nebe­
gesio niekas kitas negir­ ras dvišakes lazdeles, — manymu, žmogaus orga­ jausdavo: reikėdavo eiti,
dėjo. (domu, kad, išėjusi vadinamąją radiesteziją. nizme yra dispozityvas, iki jį pajus, toliau nuo
lauk, pas kaimynus ar pa­ Šis metodas, žinomas nuo kuris lyg koks magneto- rėmo. Be to, išbuvęs kele­
žįstamus, Dž. šios erzely­ senų senovės, minimas metras įregistruoja net vi­ tą minučių pernelig stip­
nės irgi nebegirdėdavo. įvairiuose kinų tekstuose, sai silpnus magnetinio riame lauke, ieškotojas
Dėl to atrodė, kad ji iš netgi biblijoje, kur nuo lauko kitimus, jų „signa­ kurį laiką nebesugebėda­
tikrųjų psichiškai nesveika. Mozės lazdos stebuklingai lus", o radiestezininko vo reaguoti į silpnus lau­
Viskis ją aplankė. Jokių ištryškęs uolose vanduo. šakutė tik paryškina tą kus. Tai buvo prisotinimo
garsų jos name jis, žino­
Magnetinės Inkllnacljor
ma, neišgirdo. Bet, pasi­
kalbėjęs su „ligone", su­
abejojo, ar ji nesveika. Jis
atsigabeno savo matavimo
prietaisus ir nustatė, kad
dėl tam tikrų elektros,
vandentiekio, dujų ir šil­
dymo tinklo savybių name
yra atsiradę magnetiniai
laukai. Paprastai žmonės
jų nejunta, bet matavimo
prietaisai juos įregistra­
vo. Jis nusprendė, kad
moteris, matyt, beturinti
kažkokį nežinomą pojūtį,
kurio dėka sugeba rea­
guoti panašiai kaip jo
matavimo prietaisai. Eilė
bandymų patvirtino, kad
moteriškė nepaprastai
jautri elektrinių ir magne­
tinių laukų kitimams, ypač
reiškiniams, kuriuos suke­
lia netoli einanti kintamo­
ji srovė.
BEVEIK VISI
LABAI JAUTRŪS
MAGNETINIAMS
LAUKAMS
Dr. Viskio pranešimą
los Anželoso kongreso
reiškinys, žinomas ir fi-
ziologijoje, kai pojūčio
organą atbukina per
smarkus jaudinimas.
2inoma, dar daug kas
radiestezijoje neaišku,
ypač fiziologiniu požiū­
riu. Prof. Rokaras pažy­
mi, kad atskirų individų
„šeštasis pojūtis" nevieno­
dai stiprus. Tačiau pagal
jo surinktus duomenis
mažiausiai kas antras
žmogus yra toks jautrus
elekfromaųnetiniams lau­
kams, kad oalėfų būti po­
žeminių šaltinių ieškotoju.
GYVASIS KOMPASAS
NASSARIUS
Viso pasaulio zoologai
ir zoopsichologai turi
daug duomenų, rodančių
kad gausybė gyvūnų jaut­
rūs elektrinių ir magneti­
nių laukų potencialo kiti­
mams.
Ypač Įdomus silpnų
maonetinių laukų veikimas
ir dabar vis qauseja atra­
dimu kaip tik šioje srity­
je. Kaip parodė Fredri-
kas Braunas, labai jspū-
dinaai silpni magnetiniai
laukai veikia moliuską
Nassarius, kurio Įvairios
rūšys aptinkamos beveik
visose pasaulio iūrose.
Braunas moliuską padė­
davo ant plokštumos, ku­
rią oalima o-iegtuoti M :
riomis kryptimis. Molius­
kui ėmus šliaužti, jis plokš­
tuma oasukdavo taip, kad
io kelias eitų, oavyzdžiui,
iš šiaurės Į pietus, ir fa
linkme duodavo jam ro­
poti.
Jei eksperimentatorius
po plokštuma esanti maa-
neta aooreždavo taip, kad
io poliai oas'keisdavo vie­
tomis, moliuskas apsisuk­
davo ir imdavo šliaužti
j šiaurę. Vėl aogręžus
manne'a, ovvūnas
šliauždavo atvirkščia krvn-
timi. Tas bandymas rodo,
kad Judėdamas moliuskas
orien*uo!asi panai kažkokį
vidini, biolooini, komoasa.
Matant toki rezul*ata,
atsiranda na»ių persoek’ v-
vu išaiškinti ayvulig
orien‘ avimasi. dėl kurio
beraždž'ai oinčiįamasi iau
visas šimtmetis, būtent,
paukščiu migravimą.
Keisdamas moliuską
veikiančio maonetinio lau­
ko stinruma. Braunas nu­
statė, kad to lauko povei­
14
kis kinta ne proporcingai
jo stiprumui, bet jis di­
džiausias tada, kai lauko
stiprumas 0,17 gauso. O
šis dydis atitinka kaip tik
Žemės magnetinio lauko
stiprumo horizontalinį
komponentą, kitaip sakant,
Nassarius prisitaikęs inten­
syviausiai jausti 0,17 qauso
horizontalinius Žemės
magnetinius laukus, bū­
tent, kaip tik eksperimen­
tavimo vietoje pasireiš­
kiančio stiprumo lauką.
MUSĖS, KARKVABALIAI
IR KARVELIAI
Tokiu pat jautrumu mag­
netinio lauko kitimams
pasižymi ir daugelis kitų
gyvūnų. Vaisinę muselę
drosofilą, visų qenetiku
kankinę, irgi veikia geo-
magnetizmas. Drosofilos,
kurioms buvo leista skrai­
dyti (vadinasi, judėti erd­
vėje trimis kryptimis) įvai­
riu paros metu, patyrė to­
kį pat poveikį, kaip Ir
Nassarius dviejų matavimų
plokštumoje. Šneideris V o ­
kietijoje tokį pat reiškinį
stebėio, tyrinėdamas kark­
vabalius ir karvelius. Kark­
vabaliai netgi pasirodė
besą tikri geofiziniai re­
gistravimo aparatai, veikią
ne tik kaip magnetometrai,
bet ir kaip gravimetrai.
Karkvabaliai, skraidantieji
narve su nepermatomomis
sienomis, reaguoja, pri­
artinus prie jo iš oro pu­
sės mažiausia 10 kg švino
oabala! O kai dėl karve­
liu. tai šneiderio su jais
atlikti bandymai ko pa­
prasčiausiai sugriauna per
80 metų su dideliu vargu
ruoštus aiškinimus, kaip tie
sparnuočiai susiranda ke­
lią namo. Kitaip sakant,
čia tvirtai pagrindžiama
magnetinio orientavimosi
vėl hipotezė, kurios manė tu­
rį atsisakyti geriausieji
specialistai, remdamiesi
nepriekaištingai atliktais
bandymais.
Taioi nepramatvtą para­
doksalu prisotinimo efek­
tą, matyt, būdinaą biomaa-
netizmui, aptiko maždaug
tuo pat metu. nors ir visai
skirtinaais keliais, Rokaras
Prancūziioie. Braunas Jung­
tinėse Valstilose (nustaty­
damas, kad Nassarius rea­
guoja daugiausia tik j 0,17
gauso horizon'alini kom­
ponentą) ir Šneideris Vo­
kietijoje. Juk ir švyturio
galima nematyti, jeigu jo
šviesa apakina, arba tri­
mito negirdėti, jei jo gar­
sas per daug kurtinantis.
MAGNETINĖS AUDROS
IR PSICHINĖS LIGOS
Jei daugelis gyvųjų bū­
tybių jautrios geomagne-
tizmui, tai gal jis nejučio­
mis veikia ir žmogų!
1935 m. vokiečių medikai
T. ir B. Diuliai pranešime
išnagrinėjo 40 000 nusižu­
dymo ir psichinių susirgi­
mų atvejų, pasireiškusių
per 60 mėnesių. Sugretinę
tų atvejų dažnumą su 67
magnetinėmis audromis,
užregistruotomis tame pat
periode, jie nustatė, kad
šios dvi faktų kategorijos
neabejotinai sutampa:
magnetinių audrų metu
staiga pagausėja nervinių
ir psichinių susirgimų. Ta­
čiau specialistų akimis,
dviejų vokiečių darbui sti­
go reikiamo statistinio
griežtumo.
Visai neseniai (1963 m.
lapkritį] trys mokslininkai
Fridmanas, Bekeris
Bečmenas vėl ėmėsi iš
principo tokio paties tyri­
nėjimo, kaip anie vokie­
čiai, bet jau su visu mate­
matinės statistikos griežtu­
mu. Pirmiausia buvo pa­
likta nuošaly truputį mig­
lota „magnetinės audros"
sąvoka. Norėdami nustatyti,
ar yra ryšys tarp Žemės
magnetizmo reiškinių
žmogaus elgesio, moksli­
ninkai atsižvelgė tik į šias
dvi objektyvių duomenų
grupes:
pirma, j Žemės magne­
tinio lauko kitimų lente­
lę, kurią reguliariai suda­
rinėja Fredriksberqo (Vir­
džinijoje) magnetinė ob-
serva'orija ir prekybos mi­
nisterijai priklausanti pa­
jūrio ir geodezijos valdy­
ba; toje len‘elėie atsispin­
di labiausiai kinkantis mag­
netinis komponentas, ma­
tuojamas kas trys valan­
dos;
antra, į ritmą, kuriuo
kasdien priimami pacien­
tai j aštuomas didžiąsias
JAV psichiatrines: septy­
nias Niujorko valstijos li­
gonines ir Veteranų ligo­
ninės psichiatrinį skyrių.
šios dvi duomenų gru­
pės buvo lyginamos ket­
verius metus ir keturis
mėnesius. Tuo laikotarpiu
per minėtąsias aštuonias
ligonines perėjo 28 642
pacientai. įvairiapusiškai
išnagrinėjus visus statisti­
kos duomenis, paaiškėjo,
kad tarp dviejų faktų ka­
tegorijų esama labai aiš­
kaus atitikimo, taigi at­
rodo, kad jos susijusios
priežastingumo ryšiu.
Tačiau trys amerikiečiu
psichiatrai pažymi, kad
dar per anksti stengtis iš­
siaiškinti tą priežastingu­
mą, nes nėra teorinės
schemos, pagal kuria bū­
tų galima nustatyti loginį
ryši tarp vienos ir antros
reiškinių grupės.
DARBAS
NEUROFIZIOLOGAMS
Tokią schemą fiziologai
kada nors, gal būt, pa­
teiks, betyrinėdami „Ro-
karo efektą". Ką iš tik­
rųjų įrodė šis prancūzu fi­
zikas! Kad žmogaus kūnas
yra labai jautrus maoneti-
nio lauko stiprumo kitimų
detektorius. Kaip tas de­
ir
tektorius veikia! Norint tai
sužinoti, bioloaams, arba
tiksliau neurofizioloqams,
teks pavaduoti fizikus ir
sfenqtis išaiškinti. kas
vyksta šaltinių ieškotojo,
radiestezininko, nervų sis­
temoje, jam gaunant „sig­
nalą". Jau žinoma, kad
nervinis impulsas yra
elektrinės prigimties ir
ir
kad jj nulemia cheminiai
procesai nervu ląstelėje.
Argi taip jau paradoksalu
bū4u tarti, kad magnetinio
lauko stiprumo kitimai oa-
li veikti e|ek*ronu srautą!
Šitain keliant klausimą,
aptariamasis reiškinvs ne­
tenka savo menamoio pa-
slaDtinaumo, nes juk toks
oat klausimas tjk*u ir bet
kuriam elektrinės srovės
oenera'oriaus mechaniz­
mui. Tačiau ganiausiais at­
radimais fvomaonetizmo
sritv-e vis dėĖo negalima
nesistebėti. Ju šviesoie
prieš mus gamažu atsi­
skleidžia ištisas pasaulis
kosminiu veiksnių, kurie
mus veikia, mums to visai
nežinant. Tyrinė-imai bio-
maonetjzmo sri‘ v!e tik­
riausiai dar pateiks svar­
bių atradimų.
Iš žurnalo „S cience et v ie "
 DIRBTINIAI i
Bir d ie s
V O ŽTU V A I
Doc. J. BRĖDIKIS
Gydytojui sunku pažvelgti ligoniui
į akis, kai negali jis jam padėti. Štai
guli lovoje jaunas, trokštąs gyventi
ir dirbti, žmogus. Tačiau jo kojos
patinusios, pilvas išsipūtęs, lūpos pa­
mėlynavusios, kalbėdamas jis sun­
kiai kvėpuoja. O širdis! Jos visos
jėgos jau išsekusios. Suirę jos vožtu­
vai. Dėl jų sutriko širdies veikla ir
kraujo apytaka organizme. Ir ką
daryti, jei vožtuvai nebepataisomi!
Širdis — sudėtingas organas. Be
galingų raumenų, nervų bei krau­
jagyslių tinklo, joje yra ir vožtuvai.
Kad būtų aiškesnis jų vaidmuo,
trumpai prisiminkime širdies sandarą
ir jos funkciją.
Širdyje yra keturios atskiros ka­
meros — du prieširdžiai ir skilve­
liai. Kraujas venomis pirmiausia pa­
tenka į prieširdžius. Atsidarius va­
dinamiesiems dviburiams vožtuvams,
kraujas patenka iš kairiojo priešir­
džio į kairįjį skilvelį, o pro tribu­
rius vožtuvus — iš dešiniojo prie­
širdžio į dešinįjį skilvelį. Toliau iš
dešiniojo skilvelio jis patenka
1 p a v. Skersai p e r p la u to je š ird y je m a ty ti
a tid a r i p u sm ė n u lin ia i s k ilv e lių iš ė jim o an­
gos v o ž tu v a i JI, 2) ir u ž d a ri s k ilv e lio
įė jim o angos v o ž tu v a i {3, f)
£
M 2 pav. Širdies vožtuvų veikios
į plaučius, o iš kairiojo skilvelio į
visą kūną kraujas patenka tik pra­
ėjęs pro vadinamuosius pusmėnuli-
nius vožtuvus. Širdies veiklą galima
lyginti su dvigubo siurblio darbu.
Pakaitomis susitraukiant širdies rau­
menims, kraujas čia įsiurbiamas, čia
išsiurbiamas iš atskirų širdies kame­
rų. Visas šis procesas vyksta neper­
traukiamai ir viena kryptimi. Jis bū­
tų neįmanomas be tokių „prietaisų",
kaip vožtuvai. Jie neleidžia kraujui
grįžti atgal, reikiamu momentu už­
darydami skilvelių įėjimą ar iš­
ėjimą.
Vožtuvų sandara nevienoda
(1 pav.). Juos sudaro jungiamasis
audinys beveik be kraujagyslių. Pa­
prastesni yra pusmėnuliniai vožtuvai.
Jie daugiau primena elastingas kiše­
nes, apaugusias skilvelio išėjimo an­
gą. Kraujui tekant iš skilvelio, sro­
vė šias „kišenes" prispaudžia prie
sienos ir netrukdo kraujui ištekėti.
Kai visas kraujas iš skilvelio išvaro­
mas, atgal grįžti jis nebegali: „ki­
šenės" prisipildo kraujo, išsipučia ir,
tiksliai tarp savęs susiglausdamos
kraštais, aklinai uždaro skilvelio iš­
ėjimo angą.
Dviburiai bei triburiai vožtuvai
sudėtingesni. Jie primena du ar tris
plonus, bet tvirtus elastingus lape­
lius — bures, kurie vienu kraštu pri­
augę prie angos sienelės, o kitu,
laisvuoju kraštu susiglaudžia tarpu­
savy, kai reikia uždaryti įėjimą į skil­
velius. Nuo apatinio šių vožtuvų
kraštų paviršiaus daugybė plonų,
bet labai tvirtų sausgyslių siūlių ei­
na į skilvelių vidaus raumenis.
Kraujui stipria srove veržiantis iš
prieširdžiu, vožtuvai įlinksta į skilve­
lių pusę, ir anga atsiveria. Tačiau,
prisipildžius skilveliams, vožtuvų
laisvieji kraštai vėl susieina; jie
„nuleidžiamųjų" durų principu taip
tiksliai uždaro angą, kad nė lašas
schema:
kairėje — atsidarius skilvelio įėjimo an*
gos vožtuvams, kraujas teka iš prieširdžiu
į skilvelius; dešinėje — atsidarius skil­
velio išėjimo angos vožtuvams, kraujas iš*
teka iš skilvelių
kraujo nebegali grįžti atgal, į prie­
širdžius. Sausgysliniai siūlai, įsitem­
pę kaip lynai, neleidžia vožtuvams
išlinkti į priešingą pusę. Ir taip
sinchroniškai funkcionuodami vožtu­
vai suteikia kraujui reikiamą kryptį
|2 pav.J.
Vožtuvus gali pakenkti įvairūs
širdies susirgimai. Vyresniame am­
žiuje vožtuvai gali nukentėti nuo
sklerozės, jaunesniame — nuo savo
baisiausio priešo — reumatinio už­
degimo. Pasitaiko ir įgimtos vožtu­
vų ydos. Vožtuvų funkcija gali su­
trikti ir be anatominių pakitimų. Jie
gali surandėti, deformuotis. Jei vož­
tuvų kraštai sulimpa, tarpusavyje su­
auga, — anga susiaurėja, išsivysto
vadinamoji stenozė; kraujas sunkiai
begali pratekėti pro tokią angą.
Priešingai, jei vožtuvų kraštai susi-
raukšlėja, „išgraužiami" susirgimo,
jie nebegali sandariai uždaryti an­
gos, išsivysto vožtuvų nepakanka­
mumas; dalis kraujo ima grįžti at­
gal, prieš reikiamą kryptį. Širdis,
esant vožtuvų ydai, anksčiau ar vė­
liau pervargsta, ir kraujo apytaka
organizme sutrinka.
Dauguma tokių ligonių gydomi
vaistais, režimu. Vožtuvų stenozė
šalinama chirurginiu būdu — opera­
cijos metu išlaisvinant suaugusius
vožtuvų kraštus. Tačiau ką daryti, jei­
gu susirgimas taip pakenkė vožtu­
vus, kad jų „pataisyti" jau nebe­
galima!
Pakeisti vožtuvus — tai dar visai
neseniai buvo laikoma fantazija. Bet
mokslo svajonės virsta tikrove. Ne­
paprastai greitai vystantis širdies chi­
rurgijai, reikėjo išspręsti sunkią vož­
tuvų pakeitimo problemą. Galimybė
operuoti sustabdytą, iš kraujo apy­
takos išjungtą širdį, panaudojant
dirbtinį širdies-plaučių aparatą, su­
daro tiesiogines sąlygas vožtuvų pa­
keitimo operacijoms atlikti. Tačiau iš
kur paimti naujus, gerus vožtuvus!
Šiuo laiku moksliniuose ieškojimuo-
15

se galima skirti dvi pagrindines
kryptis. Vieni chirurgai bando perso­
dinti iš žmogaus lavono paimtus vož­
tuvus, kiti ieško būdų sukurti ir pri­
taikyti dirbtinius vožtuvus.
Bandymai persodinti audinius, pa­
imtus iš kito organizmo, gyvo ar ne­
seniai mirusio, rodo, kad ši proble­
ma tėra iš dalies išspręsta. Techninė
šio klausimo dalis įveikta. Tačiau dar
nepavyksta nugalėti vadinamojo bio­
loginio netapatumo. Svetimi audiniai
ne visada prigyja naujo šeimininko
kūne. Tokiais atvejais persodintasis
vožtuvas iš pradžių susiraukšlėja,
o po kurio laiko jo ir žymių nelieka.
Be to, gali ir persodintasis vožtuvas
susirgti, kaip ir jo pirmtakas.
Šiuolaikinės chemijos pasiekimai,
pirmiausia polimerų sukūrimas, suda­
rė galimybę dirbtiniams organams
bei audiniams sukurti. Nelengva
buvo rasti medžiagas, kurios savo
fizinėmis-cheminėmis savybėmis at­
stotų gyvuosius audinius. Daug me­
džiagų buvo išbandyta ir atmesta
dėl jų neigiamų savybių, ypač dėl
neigiamo biologinio, cheminio ir
elektrinio aktyvumo. Svarbu, kad
dirbtiniai audiniai ne tik nebūtų
nuodingi organizmui, bet kad ir jų
organizmas neveiktų, kad jie ilgai
išsilaikytų, nepakeitę savo gerųjų sa­
vybių. Be to, tai turi būti medžia­
gos, atsparios sterilizavimui.
Dabar jau gaminama nemažai tokių
„inertinių" medžiagų — tai teflo­
nas, dakronas, lavsanas, aivalonas
ir kt. Jos sėkmingai išbandytos, tai­
sant audinių defektus išvaržų atve­
jais, pakeičiant natūralias kraujagys­
les dirbtinėmis. Minėtieji polimerai
sukelia nedidelę reakciją organiz­
me — nepūlingą aplinkinių audinių
uždegimą, o vėliau ant dirbtinių me­
16
džiagų susiformuoja jungiamojo au­
dinio sluoksnis.
Tačiau ar galima šias medžiagas
panaudoti vožtuvams — širdies da­
liai, kuri, nuolat plaunama kraujo
srovės, turi atlikti didžiulį darbą —
vien tik per vienerius metus apie 40
milijonų kartų atidaryti bei uždaryti
angas širdies viduje’ ! Iškilo daugy­
bė vožtuvų konstrukcijos klausimų.
Teko pagalvoti, ar gaminti vožtu­
vus, pakartojant gamtoje sukurtuo­
sius, ar bandyti pritaikyti kokius nors
paprastesnius, mechanikoje naudoja­
mus vožtuvus.
Į šiuos klausimus galėjo atsakyti
tik mokslinis eksperimentas. Kuriant
dirbtinius vožtuvus, teko detaliai iš­
tirti natūralių širdies vožtuvų savy­
bes, nustatyti jų hidromechaninę
charakteristiką, širdies angų atsida­
rymo ir užsidarymo mechanizmą,
kraujo srovės trinties jėgą ir eilę ki­
tų klausimų. Maskvoje, Medicinos
mokslų akademijos Širdies-krauja­
gyslių chirurgijos instituto polimerų
laboratorijoje, man teko matyti spe­
cialų įtaisą, skirtą natūraliems ir dirb­
tiniams vožtuvams išbandyti. Apara­
tas imituoja širdies darbą ir norimu
spaudimu bei greičiu pulsuojančia
srove varo kraujo klampumo skystį
pro bandomuosius vožtuvus. Juo
tiriamas vožtuvų mechaninis atsparu­
mas, nusidėvėjimo laipsnis ir dauge­
lis dinaminių procesų, kurie yra ste­
bimi akimi arba dokumentuojami
kino filme.
Šiame darbe medikams ir biolo­
gams daug padėjo ne tik chemikai,
bet ir fizikai, matematikai, inžinie­
riai, šaltkalviai. Buvo nustatyta, kad
patys vožtuvai širdyje yra pasyvūs,
kad jie juda tik tekančio kraujo ir
širdies susitraukimų veikiami. Tiek
natūralių, tiek dirbtinių širdies vož­
tuvų funkcija remiasi gerai techniko­
je žinomu principu, būtent, spaudi­
mo skirtumu tarp susisiekiančių indų.
Kaip sukurti dirbtinius vožtuvus, su­
teikiant jiems visas reikiamas savy­
bes, suderinant tvirtumą, lengvumą,
elastingumą, nepaprastą paviršiaus
lygumą ir slidumą, ir kaip pasiekti
tokį ilgaamžiškumą, kaip natūralių
vožtuvų!
Buvo sukurti įvairių tipų dirbti­
niai vožtuvai — vienburiai, dvibu-
riai, triburiai ir visai be „burių" —
rutuliniai. Tarybų Sąjungoje tą klau­
simą sprendė Maskvos, Leningrado,
Kijevo, Minsko mokslininkai. Daugu­
mos konstrukcijų pagrindą sudaro
metalinė spyruoklė su žiedu, kuris
įstatomas į skilvelio įėjimo arba iš­
ėjimo angą. Metalinė dalis paden­
giama kuriuo nors polimeriniu jun­
giniu. Vienas iš konstruktorių, mask­
vietis chirurgas G. Golikovas, jau
prieš porą metų persodino ligoniui
pirmąjį dirbtinį aortos vožtuvą. Jis
buvo padarytas iš elastingo spyruok­
liuojančio karkaso, todėl savo forma
gerai prisitaikydavo prie aortos for­
mos ir funkcijos. Pirmieji stebėjimai
parodė, kad jis pakankamai uždary­
davo kairiojo skilvelio išėjimo angą.
Tačiau tokio tipo dirbtiniai vožtuvai,
jų metalinės dalys, pasirodo, „pa­
vargsta" greičiau, negu natūralūs
vožtuvai. Be to, judančio vožtuvų
paviršiaus polimerinis padengimas
gali neišlaikyti laiko išbandymo.
O tai labai svarbu — vožtuvų pa­
viršius turi būti ne tik lygus, bet ir
nelipnus, kad ant jo nesusidarytų
kraujo krešulys, kad jis nepasidengtų
jungiamuoju audiniu.
Tyrimai ir apskaičiavimai rodo, kad
tikslingiau yra nekartoti gamtos su­
kurtų vožtuvų formos. Ir ši išvada
neturi stebinti. Juk gyvame organiz­
me be pertraukos vienos ląsielės
miršta, kitos jas pakeičia. Tai ir ap­
saugo tikruosius vožtuvus nuo anks­
tyvo susidėvėjimo.
Mokslininkai pastaruoju metu pra­
deda kurti ne elastingus vožtuvus,
o „kietus". Tokio vožtuvo, kurį ne­
seniai sukūrė Leningrado mokslinin­
kas F. Baliuzekas ir jo bendraauto­
riai, pavyzdį matome 3 pav. Šį įtai­
są sudaro nejudrus, labai tvirtas
fluoroplasto karkasas, kurio žiedas
padengtas teflonu, kad jį būtų ga­
lima prisiūti prie širdies angos siene­
lių. Karkaso viduje yra silikoninės
gumos, idealiai lygaus paviršiaus ru­
tulėlis. Jo svoris atitinka kraujo ly­
ginamąjį svorį. Kada prieširdžiai pri­
sipildo kraujo, rutulėlis, nustumia­
mas žemyn, atidaro angą žiede:
kraujas ima pripildyti tuščią skilve­
lį. Kada skilvelis prisipildo krauju,
rutulėlis pakyla aukštyn, kraujo jė­
ga jį prispaudžia prie karkaso žiedo
kraštų, ir kraujas atgal grįžti nebe­
gali. Kraujas iš skilvelio išteka rei­
kiama kryptimi. Įdomu, kad minėto­
sios konstrukcijos vožtuvas tinka bet
kuriems širdies vožtuvams protezuoti.
Jo įsiuvimui operacijos metu, kada
širdis yra sustabdyta ir atidaryta,
tereikia 10— 15 minučių. Naujieji
vožtuvai jau sėkmingai išbandyti
eksperimente ir pirmosios dešimtys
ligonių sėkmingai nešioja juos savo
širdyje.
Tačiau dar pasitaiko nemažai
komplikacijų. Buvo ir toks kuriozinis
atsitikimas — vienam ligoniui į aor­
tą įsiūtas vožtuvas po operacijos
ištrūko ir kraujo srovė jį nunešė net
į pilvo arteriją. Teko iš čia dirbtinį
vožtuvą pašalinti ir įsodinti atgal
į širdį. Kai kurios užsienio firmos
iš pradžių gamino metalinius rutulė­
lius. Jam slankiojant, ligonis girdė­
davo garsą, prie kurio turėdavo
įprasti, kaip prie laikrodžio tikseni-
m o .. .
Pirmieji žingsniai, gydant sunkias
širdies vožtuvų ydas, žengti.
AMAMNĖ
APSAUGA
ATOMlAHtyjE
J. MINIAUSKAS
Pagaliau po ilgų išbandymų, eks­
perimentų, didelės mokslo ir tech­
nikos pažangos, 1954 m. birželio
27 d. atomas buvo priverstas tarnauti
taikiam darbui — Tarybų Sąjungoje
pradėjo veikti pirmoji pasaulyje ato­
minė elektrinė.
Ši data užima svarbią vietą atomo
biografijoje, nors ne mažesnį vaid­
menį suvaidino ir žmonių pasaulė­
žiūroje.
Paleidus atominę stotį, tarybiniams
mokslininkams, fizikams, laivybinin-
kams, konstruktoriams buvo pavesta
sukurti galingą ledlaužį su branduo­
liniu energetiniu šaltiniu.
Ikišioliniai pagrindiniai ledlaužiai,
pavyzdžiui, „Jermakas", „Krasinas",
„Kapitonas Belousovas" ar „Ledo-
kol-1", vesdavo laivų karavanus
tik trumpos poliarinės vasaros metu.
Dėl to arktinė navigacija trukdavo
maždaug 2— 3 mėnesius. Sutikę ke­
lyje stiprių ledų laukus, ledlaužiai
būdavo priversti itin taupyti kurą,
nes, grumtynėms užtrukus, grėsdavo
pavojus likti žiemoti tarp ledų.
1959 m. rugsėjo 12 d. pirmasis Že­
mės rutulyje civilinis atominis led­
laužis „Leninas" buvo baigtas statyti
ir išplaukė į atsakingą išbandymą.
Džiaugsmingai sutiktas poliarinin-
kų Murmanske po sėkmingo perplau­
kime iš Baltijos į Barenco jūrą, pa­
stovėjęs vos keletą dienų uoste,
atomlaivis „Leninas" išvyko pasto­
viam darbui į ledynus.
Praėjusieji metai buvo narsaus ir
pasiaukojančio darbo metai, per ku­
riuos „Leninas" patvirtino savo ge­
rą vardą.
Suprantama, ledlaužio plaukiojimas
buvo atidžiai stebimas ir užsienyje.
Kaip paprastai, tam tikri sluoksniai,
kuriems nepatinka Tarybų Sąjungos
laimėjimai, paleido gandus, kad lai­
vo įgula dažnai keičiama, nes daug
kas susirgęs spinduline liga.
Man teko beveik ketverius metus
dirbti ledlaužyje ir dar prie to pa­
ties „pragariško katilo" — prie
reaktorių, radiacinės apsaugos sri­
tyje.
Centriniame skyriuje yra trys reak­
toriai. Vienas iš jų — rezervinis.
Reaktoriuose patalpinti urano stry­
pai. Juose sukėlus urano branduo­
lių dalijimosi grandininę reakciją, iš­
siskiria milžiniškas šilumos kiekis.
Urano strypai apsupti vandens, kuris
ir pasiima tą šilumą. Žinoma, esant
aukštesnei negu 300° temperatūrai,
vanduo išgaruotų. Tačiau jis neiš­
garuoja, nes yra slegiamas 100 at­
mosferų. Šis vanduo radioaktyvus.
Siurbliais jis varomas Į garo gene­
ratorius, kur savo šilumą atiduoda
švariam vandeniui, virstančiam ga­
rais. Carai stumiami į turbinas, kurios
suka pastovios srovės garo generato­
rius. Paskui garas patenka į konden­
satorių, virsta vandeniu ir vėl siurb­
liais varomas į garo generatorių.
Šitaip vanduo daro „kelionę aplink
pasaulį". Vandens kelionę atidžiai
seka operatoriai, dozimetrininkai,
chemikai.
Biologinė ledlaužio „Leninas" ap­
sauga patvari ir sudaro normalias
darbo sąlygas tiek centriniame sky­
riuje, tiek už jo ribų.
Visi centrinio skyriaus įrengimai
pridengti 380—420 mm storumo
plieninėmis plytomis, o artimesnės
gyvenamosios patalpas apsaugotos
900— 980 mm plieno ir vandens
sluoksniu. Radiacinę kontrolę vyk­
do radiacinės apsaugos tarnyba.
Centriniame dozimetrijos poste pa­
stoviai budi pora dozimetrininkų, ku­
rie atsako už radiacinę apsaugą led­
laužyje. Svarbiausias jų uždavinys —
kontroliuoti dozės dydį, kurį gauna
centrinį skyrių lankantieji asmenys,
taip pat tikrinti laivo paviršių, orą,
vandenį, drabužius.
Radioaktyvūs spinduliai negali
patekti į žmogaus organizmą ledlau­
žyje, nes, pakitus radioaktyvių dujų
ir aerozolių koncentracijai, centri­
niame skyriuje leidžiama dirbti tik
su izoliuotais pneumatiniais kostiu­
mais, į kuriuos oras paduodamas iš
lauko specialia ventiliacijos sistema.
įeiti į centrinį skyrių ir išeiti iš jo
galima tik gavus leidimą iš dozimet-
rininko. Žmogus, baigęs darbą šiame
skyriuje, nusiplauna duše, patikrina
visą kūną specialiais prietaisais ir
tik tada gali išeiti.
Išnaudotas vanduo iš sanitarinių
blokų, iš specialios skalbyklos, iš
centrinio skyriaus yra supilamas
į specialią cisterną ir išlaikomas. Po
kurio laiko trumpai gyvuojančios
radioaktyvios medžiagos suyra, ir ta­
da vanduo suleidžiamas | specialią
baržą.
Turint gerą dozimetrinę aparatū­
rą, protingai ja naudojantis, darbas
atominiuose objektuose nėra pavo­
jingas.
17
PIRMASIS PASAULINIS *
K aro p ra d žia k it ų g y v e n v ie č ių . P ir m a ja m e p a s a u lin ia m e ka­
re ž u v o ž m o n ių b e i p a d a r y t a m a te r ia lin ių nuo­
R u g p iū č io 1 d. s u e in a p e n k ia s d e š im t m e tų , s t o lių m aždaug t ie k , k ie k p e r v is u s ik i t o l bu­
kai p r a s id ė jo p ir m a s is p a s a u lin is k a ra s . v u s iu s k a ru s 125 m e tų la ik o ta r p iu .
1914— 1918 m. buvo k a r ia u ja m a E u r o p o je , K a ra s p r a s id ė jo n e tru k u s po a te n ta to Sa­
A z ijo je ir A f r i k o j e — k e tu r ių m ilijo n ų k v a d ra ­ r a je v e . Č ia 1914 m . b ir ž e lio 28 d . s e rb ų g im ­
tin ių k ilo m e tr ų p lo t e ir v is u o s e v a n d e n y n u o s e . n a z is t a s G. P r in c ip a s nušovė A u s tr o -V e n g r i­
S ia m e k a re d a ly v a v o 33 v a ls ty b ė s su 1 ,5 m i­ jo s s o s to įp ė d in į. Š ū v ia i S a r a je v e te b u v o
lija r d o g y v e n to jų . Buvo m o b iliz u o t a 7 3 ,5 m i­ d in g s t is , p r o g a p r a d ė t i d id e lį k a r ą , k u ria m dvi
lijo n o v y rų . Iš j ų 10 m ilijo n ų žuvo įr d u k a rtu im p e r ia lis tin ių v a ls ty b in ių s to v y k lo s š a lt a r ir
tie k buvo s u ž e is t a . Per 4 m e tu s ir 4 m ė n e s iu s a p g a lv o ta i r e n g ė s i. Ypač k a r in g a i buvo n u s i­
p a s k a n d in t a 500 k a ro la i v ų , 1000 p a g a lb in ių te ik ę V o k ie tijo s im p e r ia lis ta i. K a iz e r is V ilh e l­
ir 6 0 0 0 p r e k y b in ių la iv ų . V ie n tie s io g in ė s k a ro m a s t a d a p a r e iš k ė : „ D a b a r a rb a n ie k a d " . M a t,
iš la id o s a p s k a ič iu o ja m o s 208 m ilija r d a is d o le ­ tu o m e tu jė g ų s a n t y k is buvo s u s ik lo s t ę s Vo­
r ių . B e t o , s u n a i k i n t a š im t a i m ie s t ų ir d a u g y b ė k ie tijo s ir jo s s ą ju n g in in k ė s A u s tr o -V e n g r ijo s
(p rie jų d ė jo s i dar B u lg a r ija ir T u r k ija ) nau­
1 — Rusų armijos pėstininkai Rytprūsiuose d a i, o v ė lia u jis g a lė jo p a k ry p ti A n ta n tė s
(A n g lijo s -P r a n c ū z ijo s -R u s ijo s ) pusėn. B e r ly n ą
d r ą s in o d v ip r a s m iš k a Londono la i k y s e n a . V o­
k ie tijo s im p e r i a li s t a m s s u s id a r ė į s p ū d is , kad
A n g lija , bent i lg e s n į la ik ą , p a s ilik s n u o š a ly j e ,
ir j i e s u s p ė s ž a i b iš k a is s m ū g ia is p a r b l o k š t i p i r ­
m ia u s ia P r a n c ū z ij ą , paskui R u s iją , o v ė lia u ir
p a č ią A n g liją p r iv e r s a tid u o ti v o k ie č ių m ono­
p o lijo m s tu r tin g a s k o l o n i ja s .
Ir k it o s š ia m e k a re d a ly v a v u s io s im p e r ia lis ­
tin ė s v a ls ty b ė s tu r ė jo g ro b ik iš k ų t ik s lų . B e to ,
i m p e r i a li s t a i tik ė jo s i, kad k a ra s a titr a u k s l ia u ­
d ie s m a s ių dėm esį nuo r e v o liu c in ė s kovos,
nuo v id a u s s o c i a li n ių p r ie š ta r a v im ų . T a ig i p ir ­
m a s is p a s a u lin is k a ra s buvo g ry n a i im p e r ia lis ­
t in is .
P r a s id ė jo jis to k iu būdu.
Savo a g r e s y v io s p a rtn e rė s s k a t in a m a , A u s t­
r o -V e n g r ija lie p o s 28 d. u ž p u o lė S e r b iją , ge­
ra i ž in o d a m a , kad pagal s u s it a r im ą ją g in s
R u s ija . C a ra s lie p o s 31 d. p a s ir a š ė m o b iliz a ­
2 — K azokai ata ku o ja c ijo s įs a k ą ir t u o j gavo V o k ie tijo s u lt i m a t u m ą .
B e r ly n a s t a k t in i a i s s u m e t im a is p a s k e lb ė k a rą
ne P r a n c ū z ij a i , bet R u s ija i (r u g p iū č io 1 d. —
t a i ir l a i k o m a a n tr o jo p a s a u li n io k a ro p r a d ž ia ).
V o k ie tija tu o būdu s ie k ė s u k l a id i n t m ases.
M a t, ji s k e lb ė s i k o v o ja n ti su n e p o p u lia r iu ca­
riz m u . Be to , V o k ie tija ž in o jo , kad P r a n c ū z ij a
tu o ja u s to s R u s ijo s pusėn ir t a d a v o k ie č ių a r­
m ija , k a ip buvo gen. S ly fe n o p la n o n u m a ty ta ,
g a lė s s m o g ti p ir m i a u s i a P r a n c ū z ij a i . P a s t a r o ji
ir g i vengė a ts a k o m y b ė s , ir k a rą ja i tu r ė jo
s k e lb ti V o k ie tija ( V I I. 3 ). Tą p a č ią d ie n ą Ang­
l ija p a r e ik a la v o , kad V o k ie tija n e p a ž e is tų B e l­
g ij o s n e u tr a lite to ir , negavusi t e ig ia m o a ts a -
kym o, v a k a re p a s k e lb ė k a rą V o k ie tija i. Pa­
la ip s n iu i j k a r ą p r a d ė jo įs itr a u k ti ir k it o s v a ls ­
ty b ė s .

Rytų frontas 1914 m.

S v a r b i a u s i š ia m e k a re buvo du fro n ta i: Va­
k a rų ir R y tų . P a s ta r a ja m e ja u p ir m ą ją k a ro
d ie n ą a t s id ū r ė L ie t u v a .
V ie n a s v o k ie č ių im p e r ia liz m o t ik s lų buvo
u ž g ro b ti P a b a ltįjį. L ie tu v a p ir m o ji tu r ė jo b ū ti
į j u n g t a į r e ic h ą .
V o k ie č ių k a r i u o m e n e i s u la u ž iu s B e lg i jo s ne­
u tra lite tą ir ja u ru g p iū č io p ir m o je p u s ė je s m a r­
k ia i v e r ž ia n tis d e š in iu o ju s p a rn u į v a k a ru s ,
4 — R u s ijo s -V o k ie tijo s siena tie s K y b a rta is
s ą ju n g in in k a i p a r e ik a la v o iš c a ro n e d e ls ia n t
p u lti R y t p r ū s iu s . T a m r e ik ė jo a tlik ti n e n u m a ty ­
tu s k a r iu o m e n ė s p e r k ė lim u s , be to , ir m o b i­
liz a c ija dar nebuvo b a ig ta . N e p a is a n t to , p il­
nai n e s u s it e lk u s io s ru s ų a r m ijo s ru g p iū č io
17 d. įs iv e rž ė į R y t p r ū s iu s . Po p o ro s d ie n ų
v ie n a s v o k ie č ių k o rp u s a s buvo s u m u š ta s t ie s
S ta lu p ė n a is , v ė lia u la im ė ta s k r u v in a s m ū š is
t ie s G u m b in e . V o k ie č ia i t r a u k ė s i, ir tik ru s ų
1 - s io s a r m ijo s vado R e n e n k a m p fo nesugebė­
jim a s iš n a u d o t i s it u a c iją iš g e lb ė jo ju o s nuo
dar d id e s n io p r a la im ė jim o . Tuo ta rp u Sam so-
novo v a d o v a u ja m a 2 -ji ru s ų a r m ija s ė k m in g a i
p u o lė į v a k a ru s nuo M o zū rų e ž e rų . V o k ie č ių
vadovybė ja u buvo b e įs a k a n ti s a v ie s ie m s pa­
s it r a u k t i už V is l o s , t a č ia u , p a s te b ė ju s i Renen­
k a m p fo n e s u g e b ė jim ą ir p a s y v u m ą , n u t a r ė t u o
p a s in a u d o ti. Iš V a k a rų fro n to buvo p e rm e s ti
du k a r iu o m e n ė s k o rp u s a i ir r a ite lių d iv iz ija ,
p a im to s p r ie š R e n e n k a m p fą s t o v ė j u s io s d iv i­ 5 — V o k ie č ių kariuo m enė s s u g ria u ti Š ia u lia i
z ijo s ir v is a ta i m e s ta p r ie š i š v a r g u s ią Sam -
sonovo a r m iją . Du jo s k o rp u s a i buvo a p s u p ti a n g la m s s u s ta b d y ti v o k ie č ių v e r ž im ą s i vaka­
ir ž y m i j ų d a lis žu vo . ru o s e .
N e tru k u s , ru g s ė jo v id u r y , iš R y t p r ū s ių tu ­ S ė k m in g a s buvo B r u s il o v o p u o l im a s P ie tv a ­
r ė jo p a s itr a u k ti ir R e n e n k a m p fo a r m ija . V o­ k a r ių fro n te . Č ia ru s ų a r m ija sum ušė a u s tro -
k ie č ia i įs iv e rž ė į S u v a lk ij ą . R usų a r m ija R y t­ v e n g rų k a r iu o m e n ę , paėm ė Lvovą, b lo k a v o
p r ū s iu o s e n e te k o k e tv ir ta d a lio m ilijo n o žm o­ P e r e m y š lia u s t v ir t o v ę .
n ių . T o k ia k a in a buvo p a d ė ta p ra n c ū z a m s ir V o k ie č ių p la n u o t a „ ž a ib in ė " k a m p a n ija su­
ž lu g o , k a ro v e ik s m a i u ž s it ę s ė , ir ta i buvo
d id ž i a u s i a s V o k ie tijo s p r a la im ė jim a s . S ą ju n g i­
n in k a i tu r ė jo n e p a ly g in a m a i d a u g ia u re s u rs ų
ilg a m k a r u i. A n g lija v ie š p a fa v o jū r o s e ir V o­
k ie tiją b lo k a v o .

Lietuva karo u g n yje

P r a d ė ję ru g s ė jo m ėnesį v e ž ti iš V a k a rų
fro n to p a s tip r in im u s , v o k ie č ia i l ig i 1915 m.
v a s a ro s p e rm e tė į R y tų fro n tą 41 d iv iz iją . Są­
j u n g in i n k a m s ta i buvo la b a i žym us p a le n g v i­
n im a s . T a č ia u s u s t ip r ė ju s io s v o k ie č ių a r m ijo s
ry tu o s e ėm ė s lin k t i p ir m y n . Jos b a la n d ž io pa­
b a ig o je užėm ė Ž e m a itiją , įs iv e r ž ė į K u rš ą .
G avusi p a s tip r in im ų , ru s ų k a r iu o m e n ė gegu­
žės 1 0 d . a t s iė m ė Š ia u liu s ir a t s t ū m ė v o k i e č i u s

19
 Tolesnė karo eiga

Tuo m e tu , k a i 1 9 1 5 m . ry tu o s e v y k o m anev­
r in is k a ra s , V a k a rų fro n te k a r ia u ja n č io s pusės
a p s ik a s ė . S ą ju n g in in k a i p a s in a u d o jo tu o , kad
d id e lė s v o k ie č ių jė g o s b u v o .p e r m e s to s į ry ­
tu s , ir v y s tė savo k a r in ę p ra m o n ę , te n k in d a -
m ie s i a t s k ir o m is o p e r a c ijo m is . B a la n d ž io 22 d.
t ie s Ip r u v o k ie č ia i p a n a u d o jo n u o d in g a s du­
ja s , p a d a rė s ą ju n g in in k a m s n u o s t o l ių , bet
6 — Okupantų Išvarytos žemaitės taiso kelių s t a m b e s n ių l a i m ė ji m ų n e p a s ie k ė .
1916 m. v o k ie č ia i p r a d ė jo d id ž i ą s ia s V e r-
deno k a u ty n e s , bet jų a ta k a s s ilp n in o n a u ji
ru s ų p u o lim a i: kovo m ėnesį — D a u g p ilio ir
N a ru č io e že ro r a jo n e , o g e g u ž ė s -b ir ž e lio —
P ie tv a k a r ių fro n te . Č ia gen. B r u s ilo v a s 2 8 0 km
fro n te p r a la u ž ė s tip r ia i įtv ir tin tą , g ilia i e š e lo -
n u o tą a u s trų gynybą ir n u ė jo p ir m y n 60 km
į K a rp a tu s . V o k ie č ia i buvo p r iv e r s ti n u tra u k ti
o p e r a c ija s tie s V e rd e n u , k u r io s iš a b ie jų pu­
s ių p a r e i k a l a v o 9 5 0 tū k s ta n č ių g y v y b ių . In ic ia ­
ty v a p e r ė jo į s ą ju n g in in k ų ra n k a s , tik jie ne­
s u g e b ė jo p a s ie k ti d id e s n ių p e r g a lių . Po
1917 m . p a v a s a r io n e s ė k m in g o p ra n c ū z ų puo­
l im o , jų a r m ijo je p r a s id ė jo a n tik a r in is ju d ė ji­
m as. Kai k u r iu o s e p ra n c ū zų k o rp u s u o s e s u s i­
d a rė k a r e iv ių ta ry b o s . B u r ž u a z in ė v a ld ž ia ju ­
d ė jim ą ž ia u r ia i n u m a lš in o , bet ir b ijo jo p ra ­
d ė ti s ta m b e s n e s o p e r a c ija s .
K a r ia u ja n č ia s a r m ija s p a v e ik ė b u r ž u a z in ė -
d e m o k r a tin ė r e v o liu c ija R u s ijo je , k u ri įv y k o
j Dubysos lin iją . L ie p o s 14 d. v o k ie č ia i p ra ­ 1917 m. v a s a r io m ėn.
d ė jo d id e lį p u o lim ą L ie tu v o je . L ie p o s 21 d.
jie paėm ė Š ia u liu s , 25 d. — P a n e v ė ž į. Rug­ K aro rezu ltatai
p jū č io 8 d. jų s u n k io ji a r tile r ija p r a d ė jo ap­
š a u d y ti Kauno fo rtu s . Po d e v y n ia s d ie n a s tru ­ Im p e r ia lis ta i tik ė jo s i p a s a u lin io k a ro s ą ly ­
k u s io apšaudym o jie paėm ė s m a r k ia i apga­ g o m is u ž s m a u g ti r e v o liu c in į ju d ė jim ą , bet iš­
d in tą II fo rtą , o r u g p iū č io 18 d. — ir Kauno ė jo a t v ir k š č i a i . T ie s a , iš p r a d ž ių jie m s daug
m ie s t ą . p a d ė jo II I n t e r n a c i o n a l o p a r tijų iš d a v y s t ė . V o ­
R u g p iū č io p a b a ig o je tie s A ly tu m p e r s ik ė ­ k ie č ių s o c ia ld e m o k r a ta i, p ra n c ū z ų s o c ia lis t a i
lę per N em uną, v o k ie č ia i ėm ė s u p ti V iln ių , ir k it ų k r a š tų d e š in ie ji s o c ia lis t a i b a ls a v o už
k u rį paėm ė 1915 m . r u g s ė jo 19 d. k a ro k r e d itu s , p a la ik ė k ie k v ie n i savo m i l it a -
M ū š ių m e tu L ie tu v a g e ro k a i n u k e n tė jo , r is tu s . II In te r n a c io n a la s iš ir o . B u r ž u a z ija i iš
ypač tie m ie s t a i ir g y v e n v i e t ė s , k u r io s e id a v o k a rto pavyko s u k e lt i n a c i o n a l is t in į tv a ik ą .
iš r a n k ų į ra n k a s . S u g r ia u t i b u v o Š ia u l ia i, K a l ­ P r a n c ū z ijo je r e a k c ija nužudė a is tr in g ą k a ro
v a r ija , s u d e g in t i S a k ia i ir e ilė k it ų m ie s te lių , p r ie š ą 2. Ž o re s ą .
n u š lu o t a daug k a im ų . Dar d a u g ia u n u o s t o l ių Bet v ie n a p a r tija n u o s e k lia i s to jo p r ie š ka­
p a d a rė o k u p a n ta i. J ie k ir to m iš k u s , a tim in ė jo rą ir už r e v o liu c iją . Tai — b o lš e v ik a i. L e n in o
g rū d u s , g y v u liu s , spaudė g y v e n to ju s s u n k io ­ v a d o v a u ja m i, jie r a g in o im p e r ia lis tin į k a rą
m is r e k v iz ic ijo m is , gaudė ir vežė į V o k ie tiją p a v e rs ti p ilie tin iu k a ru , s ie k t i „savų" v y r ia u ­
d a rb a m s v y ru s , už m e n k ia u s ią p a s i p r i e š in i m ą s y b ių p r a la im ė jim o k a re . V is o s e k a p ita lis ti­
įk a lin d a v o , m ušdavo, dažnai ir sušaudydavo. nėse š a ly s e v ė lia u p r a d ė jo k u r t is k o m u n is t ų
K ra š te s ia u t ė e p id e m ijo s ir b a d a s , ypač m ie s ­ p a r tijo s . O R u s ijo s b o lš e v ik ų p a r tija s u g e b ė jo
tu o s e . B u r ž u a z ija s u s ita r d a v o su o k u p a n t a is , r e v o liu c in e s m ases n u v e s ti į S p a lio p e r g a lę .
bet m ie s t o ir k a im o v a rg u o m e n ė s u n k ia i v a r­ Tai buvo d id ž i a u s i a s p ir m o jo p a s a u li n io
go. N ebuvo d a rb o , duonos. D ž ia u g ė s i, kas k a ro r e z u lta ta s . Im p e r ia liz m o fro n ta s buvo
gavo buožėm s p u s v e lč iu i, d a ž n a i tik už p ilv ą , p r a la u ž ta s jo s ilp n ia u s io je v ie to je — R u s ijo je .
d ir b ti. K. SURMINAS

20
 A p ie ju o s t e b u v o ž in o m a iš v i e t i n i ų gy­ džių, apaugusių tankia
augalija. Kai kada juos
v e n to jų — d a ja k ų —p a s a k o jim ų . K a i k u ­ pakeisdavo terasiniai šlai­
rie m o k s lin in k a i n e tik ė jo , k a d jų esam a, tai, pakopos su aštriomis
Ir š t a i. .. keteromis. Tada irkluoto­
K e tv e rta s p ra n cū zų , jų ta rp e ir ja u n a s jai, šokinėdami nuo uolos
ant uolos, tempdavo piro-
g a m tin in k a s P je ra s P fe le ris , b ra u d a m ie s i
gas ilgomis, iš indiškos
j In d o n e z ijo s s a lo s K a lim a n ta n o g ilu m ą , nendrės susuktomis virvė­
p irm ą k a rtą s u s itik o su p u n a n a is — p a ­ mis. Kas šimtą—du šimtus
s la p tin g ą ja g e n tim i, k u rią nuo ty rin ė to jų metrų valtis tekdavo iš­
krauti ir krovinį pervilkti.
s le p ia n e p r a e i n a m a d ž i u n g l i ų s ie n a . S p a u s ­
Mes kaip ožkos šokinėjo­
d in a m e iš tr a u k a s iš P. P le fe rio knygos me nuo luito ant luito.
a p ie š ią k e lio n ę . Akmenys buvo apžėlę
V a ltim i su k e lia is irk lu o to ja is d a ja k a is dumbliais ir nepaprastai
slidūs. Paskui, vilkte per­
P fe le ris iš p la u k ė Bahau upe a u k š ty n . Ke­
tempę valtis, vėl jas pa­
ly je n u v irtę s m e d is s u ž e id ė v ie n ą iš ir k ­ kraudavome ir vėžlio
lu o to jų . P r a s id ė jo liū ty s , bet e k s p e d ic ija žingsniu judėdavome prie
b u v o tę s ia m a . kito slenksčio.
K v ie č ia m e k e lia u ti pas tu o s , k u rie va­ Palydovai dajakai stebi­
no mus nepaprastu savo
d in a s i. . . vikrumu. Greiti, išradingi
ir susikaupę, jie dirbo juo­
kaudami. Nė vienas jų
nesiskundė, nebandė gud­
rauti — kiekvienas supra­
to, kad mažiausias jo ne­ Kol motina ruošiasi namie,
mažasis dajakas ramiai miega
apdairumas gali būti ka­ už tėvo nugaros
tastrofos priežastimi.
Sudėti jie kaip tikri
atletai. Ir vis dėlto prisi­
mindavome dajakų posakį:
„Tas, kuris keturis kartus ir, nepaklausęs patarimo,
nusileido ir pakilo upe, — sulenkė skaudamą koją.
senis", iš tikrųjų, kiekvie­ Žaizda atsivėrė, ir kraujas
nam kelio coliui įveikti papliupo ant pirogos dug­
reikėjo antžmogiškų pa­ no. Reikėjo greitai veikti,
stangų. nes išsekęs sužeistasis ga­
lėjo nepakelti šio „kraujo
Pirogos, padarytos iš nuleidimo".
ilgų lentų, surištų nendrių Nelaimei, tuo metu mes
SLENKSČIAIS PRIEŠ S R O V Ę • AKIS Į A K Į SU plaušais, buvo labai pa­ plaukėme per slenkstį, su­
slankios, bet jos savo spaustą tarp siauro tarpek­
P IT O N U • ATGIJĘS SERNAS • SU SITIK IM AS „pralaidumu vandeniui"
lio skardžių ir pasiekti
su m i š k o Šm ė k l o m is toli pralenkė įprastinį rėtį.
Maža to, kad slenksčiuose
krantą buvo visiškai neįma­
noma.
mes prisisemdavome van­ Tik po pusvalandžio mes
dens per kraštus, jo prisi­ sustojome seklumoje ir iš­
sunkdavo pro valties dug­ traukėme vaistinėlę iš po
ną ir šonus. Nuo nuolati­
kitų dėžių krūvos. Ir štai
nio mirkimo mūsų kojos
sužeistasis, kurį prilaikė du
įgavo keistą atspalvį, oda
Po savaitės liūčių van­ reljefas taip chaotiškai dajakai, pabalo ir griuvo
nuo jų smuko, kaip nuo
duo pagaliau nuslūgo, ir keitėsi, kad sraigtas neiš­ aukštielninkas.
šutintų bulvių. Apsiginkla­
mano draugai, išsinuomavę vengiamai būtų lūžęs pir­ — Mirė! — sušuko vy­
vę kaušais, mes valandomis resnysis irkluotojas. — Pa-
motorinę valtį, galėjo ma­ moje seklumoje. Ėmėmės semdavome tą bedugnę
ne pasivyti. Tuo pačiu me­ irklų, bet greitai ir irklai- simelskime už jo sielą.
statinę. Dajakai pradėjo garsiai
tu ii upės aukštupio at­ mentelės liko bejėgiai:
Kitą po išplaukimo die­ melstis, užsidengę ranko­
plaukė dvi pirogos, kurias srautas kunkuliavo ir pu­
ną, kai aš yriausi, o Žor- mis veidą ir nusiėmę ke­
buvo pažadėjęs vadas tojo tarp uolų keterų. Kiek­
žas sėmė vandenį, staiga pures.
Longpudžungana. Kitę ry­ viena jų galėjo perskelti
užgirdau:
tą, pakrovę ginklus ir mūsų pirogą, kaip žirnio Tačiau sužeistasis tebuvo
mantą, sužeistąjį paguldę ankštį. — Žiūrėk! Iš kur tas netekęs sąmonės. Jo nusil­
po palmių pašiūre, paju­ Apsiginklavę kartimis ir raudonas vynas! pimas padėjo man veikti
dėjome upe aukštyn. Pir­ kabliais, irkluotojai stūmė Ir iš tikrųjų — mūsų ko­ be bereikalingų ceremoni­
mąjį kaimą turėjome pa­ ir traukė valtis, kabinda- jos pliuškenosi raudoname jų, ir aš uždėjau jam ant
siekti po dviejų—trijų sa­ miesi už uolų, šiekštų, už antpile. Aš tuoj supratau, žaizdos kraują stabdančius
vaičių — tai priklausė nuo nusvirusių šakų ir lianų, su­ iš kur jis. vaistus. Jie veikė stebuklin­
upės užgaidų. siraizgiusių viršum vandens — Sužeistasis kraujuoja. gai — kraujoplūdis liovėsi,
Beveik tuoj pat teko at­ į gyvačių kamuolius. Visą Mūsų sužeistasis gulėjo o kamparo injekcija atgai­
sisakyti motoro: dugno laiką plaukėme tarp skar­ ant bambukinio kilimėlio vino „mirusįjį". Neišpasa-

30
kytai dajakų nuostabai,
silpnu balsu jis paprašė
gerti.
Reikėjo skubiai rasti pa­
togią vietą prieplaukai.
Pajudėjome toliau, ligonio
koją padėję taip, kad jis
negalėtų jos sulenkti. Pa­
galiau pavyko surasti siau­
rą, beveik horizontalią
aikštelę nedidelio intako
žiotyse.
Keletą minučių valėme
nuo atlaužų aikštelę, įren­
gėme iš lapų pašiūrę ligo­
niui. Vapsvos ir bitės, nu­
sėjusios šioje vietoje žemę
ištisu kilimu, tūkstančiais
mus puolė, laižydamos
prakaitą, kurį, pasirodo, jos
taip pat mėgo, kaip ir
nektarą.
Neužteko šio „kerin­
čio" vaizdo — jaunas vi­
rėjas, malajietis nuo pa­
krantės, prisilietė prie
nuodingos lianos. Visą jo
nugarą nubėrė didžiulės
ruplės, kurios daugelį die­
nų kankina nepakeliamu
skausmu, sukeldamos smar­
kų karščiavimą.
Kartą pastebėjome praš­
matnų pitoną, spirale susi­
sukusį ant storos, virt van­
dens nusvirusios šakos. Aš
būtinai norėjau jį sugauti
gyvą ir paprašiau irkluo­
tojų priplaukti prie kranto.
Niekada nepasižymėjau
voverės vikrumu, o čia dar
ilgai trukęs lietus kamieną,
kaip ir visa aplinkui, buvo
nuklojęs nepaprastai sli­
džiu gleivėtų dumblių at­
vašynu. Laimei, medis bu­
vo palinkęs virš vandens,
K ie k v ie n o s u sto jim o
„ I n d a i" iš n a u jo gam in a m i —
Iš la p ų Ir bam buko kam ienų
ir aš gana puikiai pasie­ Pasruvo kraujas, sukėlęs
kiau storąją šaką. Bet pi­ mano irkluotojams siaubą.
tono ant jos nebebuvo — Pagaliau man pavyko
jis tiesiog išgaravo! sugriebti gyvatę už pačios
Vienas irkluotojas paste­ galvos, ir ji ėmė įnirtusiai
bėjo drevę toje vietoje, raitytis, plačiai išsižiodama,
kur šaka atsišakoja nuo iškišdama juodą liežuvį ir
medžio kamieno. Gal gy­ dantis, lenktus, kaip meš­
vatė joje pasislėpė! Aš lė­ kerės kabliukai. Paskui
tai šliaužiau šaka, ne be nepaprastai greitai gyvatė
baimės žvilgčiodamas į iššliaužė iš uokso ir apsi­
drumzlinus upės vandenis, vijo aplink mane. Kvėpuo­
kunkuliuojančios po mani­ ti lioviausi, venos taip iš­
mi tarp uolų. sipūtė, kad, atrodė, tuoj
Per du—tris metrus nuo tuoj sprogs!
kamieno šakoje buvo kita Laimei, pitonas nebuvo
skylė. Tačiau kad ir kaip toks didelis ir stiprus, kad
stengiaus, nieko joje ne­ iš karto pasmaugtų mane,
įžiūrėjau. Ir čia pažei­ ir man, supančiotam jo
džiau pagrindines pitonų kūno, teliko laukti, kol
medžioklės taisykles, ku­ mes abu sugriūsim į van­
rios rekomenduoja čiupti denį. Pagaliau aš palei­
pitoną iš karto už uodegos dau jo galvą ir galutinai
ir už galvos, kad jis neap- iš laiminčiojo virtau be­
siraizgytų: aš įkišau ranką laisviu. Ir čia staiga pito­
iki alkūnės į tamsų urvą. nas ėmė atleisti savo
gniaužtus; man pasisekė,
atsargiai ir atkakliai vei­
Pirštai palietė gyvatės kiant, išvyti kamuolį. Tai
kūną, kietą ir šaltą, kaip buvo puikus laimikis!
geležis. Aš čiupau ją ir
Reikėjo gyvatę patikimai
ėmiau iš visų jėgų traukti
įpakuoti. Žoržas, kuris nu­
į save, bet pitonas tvirtai filmavo finalinę pitono
laikėsi savo guolyje, o man
paėmimo į nelaisvę sceną,
nebuvo į ką įsispirti kojo­
nusimovė kelnes ir perri­
mis — tupėjau kaip paukš­
šęs abi kiškas, metė jas
tis ant šakos. Po kelių
man. Aš įbrukau į jas pi­
minučių įtemptos kovos
toną, kelnių viršų užrišau
pitonas, matyt, suprato,
virve, kad jis nepabėgtų,
kad aš taip pat atkaklus,
ir mečiau grobį į krantą.
kaip ir jis, ir pakeitė tak­
tiką. Vyresnysis irkluotojas
man pasakė:
Staiga jis iššoko, kaip
žaislas-velniukas iš dėžu­ — Jeigu gyvatė įkirstų
tės, ir keletą kartų įkando kurį iš mūsų, jis numirtų,
man į ranką. Pitono įkan­ o jūs štai juokiatės iš gy­
dimas visiškai neskausmin­ vatės nuodų.
gas, nors žaizda ir įspū­ Kad ir kaip stengiausi
dinga: jo dantys perpjauna įtikinti jį, kad pitonas ne­
odą kaip skustuvas. nuodingas, kad nuo nuodų
aš nukentėčiau taip pat,
kaip ir jie, jis nepatikėjo
m etu nė vienu mano žodžiu. To­
dėl jis labai nustebo, kai
kitą dieną aš griežčiausiai
atsisakiau sugauti karališ­
kąją kobrą.
Ji kabojo, aprangiusi
šaką, taip žemai virš van­
dens, kad netgi sėdint pi-
rogoje, galima buvo pa­
liesti ją ranka. Aš beveli­
jau nenutraukti jos saulės
vonios, nes mes neturėjo­
me priešgyvatinio seru­
mo — tarp kita ko, gana
iliuzinės priemonės prieš
tą gyvatę, kurios įkandimas
per 20 min. užmuša bui­
volą.
Greit vėl aptikome pito­
ną, mažesnį už pirmąjį.
Jis taip pat gulėjo ant ša­
kos ir šildėsi prieš saulę.
Mums priartėjus, jis nu­
šliaužė į vandenį i. nu­
plaukė į kitą krantą, ran­
gydamasis visu kūnu ir iš­
kišęs iš vandens į perisko­
pą panašią galvą.
Vidudienį, kai saulė
ypač negailestingai kepi­
no, mūsų valtininkai susto­
jo. Kol vieni rinko šakas
ir kūrė laužą, kiti išnešė
ligonį iš pirogos, įtaisė jį
pavėsyje ir nuėjo ieškoti
didelių laukinio banano la­
pų, kurie mums atstojo
lėkštes ir dubenis. Paskui
jie meškeriojo ir drožė iš
medžio šaukštus ir kabliu­
kus mažiems aprūkusiems
špižiniams katiliukams —
nepamainomai dajakų amu­
nicijos kelionėje daliai —
pakabinti.
Aš su vienu ar dviem
dajakais iškeliavau me­
džioti: man buvo pavesta
mūsų ekspediciją aprūpinti
mėsa. Šiose vietose buvo
daugybė šernų, ir man nė
karto neteko grįžti iš me­
džioklės be laimikio. Vie­
nas mūsų irkluotojas buvo
idealus palydovas. Jis tu­
rėjo tikrą medžiotojo uos­
lę, eidavo mišku taip leng­
vai kaip šmėkla, įbedęs
akis į žemę ir pastebėda­
mas kiekvieną pėdsaką,
kiekvieną užmintą žolės
stiebelį ar akmenėlį, ap­
verstą praėjusio gyvulio.
Jis sustodavo kas šimtas
metrų pagrandyti didžiojo
piršto nago peiliu — mau­
dau. Smulkiausios dulkės
krisdamos padėdavo jam
nustatyti vėjo kryptį. Stai­
ga mano palydovas sustin­
go vietoje, sutraukė lūpas,
duodamas suprasti, kad
priekyje šernas. Tada aš
ėmiau slinkti nuo medžio
prie medžio, vengdamas
užminti nukritusius lapus,
stengdamasis netrakštelėti
nė vienos šakutės, kol gy­
vūnas nebus pakankamai
arti manęs.
Visada tai būdavo įdo­
mu ir kiekvieną kartą nau­
ja, nes šernai yra ypač
nuovokūs, drąsūs ir turi
labai aštrią klausą ir uoslę.
Ši medžioklė neturi nieko
bendro, kad ir su elnio
vijimusi. Elnias — gražus
laimikis, tačiau jo me­
džioklė nėra tokia įdomi.
31

Dajakų mergaitė apsivilkusi
suknele, kurtos niekur kitur ne­
rastume: |i pastota it ,,tapu".
ypatingu bodu pagamintos it
medžio žievės
Kartą su nuostabiuoju
pėdsekiu ir vyresniuoju
irkluotoju mes susekėme
du didžiulius iernus sta­
čiame Šlaite po mumis.
Šūvis — ir didžiulis Sernas
nusirito į krūmus. Galvo­
damas, kad jis užmuštas,
aš neužtaisiau ginklo. Stai­
ga pamačiau, kad jis lekia
tiesiog į mane. Iki šiol aš
matau jo mažutes pilkas
akutes, įbestas į mane, ir
didžiuli kūną, dumiantį
motociklo greičiu.
— Tuanai, gelbėkis! —
sušuko valtininkas.
Iki šiol nežinau, koks
neišaiškinamas instinktas
privertė mane pasitraukti
nuo sužeisto žvėries, kuris
pralėkė taip arti manęs,
kad aš visas buvau aptaš­
kytas jo krauju. Visu savo
svoriu jis trenkėsi | medį
už manęs ir gargaliuoda­
mas krito, mirtinai sužeis­
tas. Tai buvo šernas pati­
nas, svėręs apie 200 kg.
Kiekviena jo iltis buvo
31 cm ilgio.
Sunkiausia buvo, prasi­
dėjus liūtims. Ištisas va­
landas pylė kaip iš kibiro.
Permirkome kaip kempinės
ir ėmėme drebėti. Veltui
stengėmės sušilti iš visų
jėgų irkluodami. Po dvi
valandas trukusio ledinio
dušo nuotaika krito, ir
mes ėmėme pavydėti
tiems, kurie sėdėjo namie
32
kažkur toli nuo musų, tarsi
kitoje planetoje.
Tūkstančiai audringų
srautų pakėlė upės vande­
nis taip, kad teko plaukti
pakrantės medžių lajų
tankmėje. Skystas purvas
plukdė žalumynų saleles,
nuplėštas nuo krantų, iš­
rauti su šaknimis kamienai
kėlė į dangų šakas, kaip
skęstantieji rankas. Kad
nesusidaužytų valtys į tuos
šiekštus, teko sustoti ir
laukti dieną ar dvi, kol
nuslūgs vanduo.
Kartą tokiu oru mums
nusišypsojo laimė rasti
erdvią trobą su stogu iš
geležinio medžio skiedrų.
Tačiau ir didelių žalių mu­
sių debesis, kaip ir mes,
nusprendė čia pasislėpti
nuo liūties, ir jos mus nu­
galėjo.
— Tuanai, — pasakė
man irkluotojų viršinin­
kas, — tu, rankiojantis vi­
sokią gyvybę, turi sugau­
dyti visas tas muses ir su­
kišti jas į katilą.
Šis sąmojis sukėlė juoką.
Tarp kita ko, aš visą laiką
buvaus pjaunamas dėl ko­
lekcionavimo aistros. Ir
tikrai, būdamas jų vietoje,
nelengvai suprasčiau, kas
verčia žmogų rinkti visokį
„šlamštą" ir kišti jį į kol-
butes su spiritu ar forma-
linu. Taip pat nenatūraliai
jiems atrodė ir tai, kad aš
išdarinėju užmuštą paukštį
ir prikemšu jį vatos, vietoj
nupešęs ir suvalgęs, kaip
visi žmonės.
Kartą rytą, kai mes ka-
panojomės prieš srovę taip
lėtai, kad net liūdna da­
rėsi, aš nustebau, pastebė­
jęs siaurą dūmų įuostą,
kuri kilo iš už medžių ties
kalno šlaitu. Buvo aišku,
kad aplinkui — mažiausiai
per dešimt dienų kelio
piroga — nebuvo nė vie­
no kaimo.
— Tai punanai kepa šer­
ną, — pasakė vienas irk­
luotojas.
— Kaip!! — sušukau,
nesitverdamas džiaugs­
mu. — šiose vietose gali­
ma sutikti punanų!
Daugumoje darbų, skir­
iu Kalimantanui, buvo mi­
nimos centrinėje salos da­
lyje gyvenančios nedide­
lės pirmykščių klajoklių
punanų grupės, kurios iš
esmės skiriasi nuo dajakų
ir gyvena medžiodamos ir
rinkdamos laukinius vai­
sius. Kai kurie autoriai ti­
kėjo, kad esama šių puna­
nų, kurių nematė nė vie­
nas europietis, o kiti juos
laikė tiesiog dajakų vaiz­
duotės vaisiumi.
Irkluotojų vairininkas,
kurį aš užpyliau klausi­
mais, man papasakojo:
— Punanai gyvena miš­
ke, statosi palapines iš
lapų arba žievės, valgo
paukščius, žvėris ir vai­
sius, ir jeigu neliktų šer­
nų, jie numirtų badu. Nie­
kas negali susilyginti su
jais bet kurio žvėries me­
džioklėje. Jie prieina arti
žvėries — tas jų nepaste­
bi — ir perveria jį strė­
le iš sarbakano. Jie patys
darosi sarbakanus ir žino
visus augalus, iš kurių
gaunamas nuodas strėlėms.
Jie neapeina kalnų, o eina
tiesiai — nuo viršūnės
į viršūnę, ir eina taip grei­
tai, kad jų negali pavyti
nė vienas dajakas. Jie ne­
pripratę matyti saulės, to­
dėl labai išbalę. Jie eina
išilgai upių tėkmių ir nie­
kada jų neperkerta. Jie
nemoka nei plaukti, nei
pirogų statyti.
Aš nutariau būtinai nu­
eiti pas punanus ir pagy­
venti jų tarpe, šie miško
žmonės galėjo padėti man
sumedžioti retų gyvūnų ir
išmokyti mane savo me­
džioklės būdų. Aš tuoj sa­
vo ketinimus išdėsčiau
irkluotojų viršininkui.
— Tu beprotis, — atsa­
kė man viršininkas, —
niekas dar nėjo gyventi
su punanais, netgi dajakai.
— Bet kodėl! — nu­
stebau.
— Jie niekam neleidžia
jų sekti. O jei kas pamė­
gintų tai padaryti, jie pa­
spruktų nuo jo miške. Pa­
galiau niekas ir nenori
eiti pas juos: jį nunuodytų
ar tiesiog numarintų badu.
Gali įsivaizduoti, jie net
ryžių neturi, o jeigu me-
džiolė nepavyksta, jie ne­
valgo daugelį dienų. O ir
mūsų vietovėse punanų
nedaug: trys— keturios
grupės po trisdešimtį žmo­
nių. Anksčiau jų buvo
daugiau, bet daugelis iš­
mirė, paplitus keistoms
epidemijoms, kurios pasta­
ruoju metu palietė ir da-
jakus. Mes nežinome, kas
tai: visiškai sveiki žmonės
staiga pajunta nuovargį,
skausmą visame kūne ir
po kokių trijų dienų nu­
miršta. Per pastaruosius
mėnesius iš 400 mūsų kai­
mo gyventojų numirė 80.
O punanai jautresni už
mus ir krenta kaip mu­
sės. .
Bet, matyt, likimas lėmė
man pamatyti punanus. Iš
tikrųjų, po kelių dienų, kai
leidomės žemyn upe su
dviem dajakais, ieškoda­
mas patogios vietos me­
džioklei, vienas irkluotojas
parodė man žemyn: nedi­
delėje smėlio seklumoje
matėsi neaiški figūra, pa­
silenkusi ties vandeniu.
Galvodamas, kad tai
kažkoks paukštis ar žvėre­
lis, nuleidau savo karabino
saugiklį, bet figūrėlė išsi­
tiesė ir aš pamačiau ne­
paprastai žemą žmogų
su labai balta oda ir juo­
dais plaukais, kurie krito
ant nugaros ir pečių. Aš
nekantravau iš arčiau jį
apžiūrėti, bet kai iki jo
teliko šimtas metrų, jis
apsisuko ir neskubėdamas
išnyko miške.
— Punanai! Punanai! —
šaukiau.
Į mano šauksmą didžiu­
lis miškas atsiliepė tyla.
Žmogus dingo, tarytum
prarytas tankios augalijos
sienos. Mano palydovai
prapliupo juoku:
— Beprasmiška jį šaukti.
Šie punanai visai laukiniai
ir net mes jų kalbos ne­
suprantame.
O kai aš dar kartą pa­
sakiau savo pageidavimą
nueiti pas tuos miško žmo­
nes, jie pasižiūrėjo į ma­
ne labai stebėdamiesi,
tikriausiai abejodami, ar
nenukentėjo mano proti­
niai sugebėjimai nuo pu­
siaujo saulės spindulių. Bet
aš pasiryžau. Mūsų laikais
jau ne taip dažnai pasi­
taiko proga pamatyti neži­
nomus žmones, ir aš nega­
lėjau jos praleisti. Nu­
sprendžiau padaryti visa,
kad surasčiau punanus ir
pagyvenčiau su jais, netgi
jei dėl to tektų nepaisyti
mūsų palydovų dajakų
įspėjimų.
(Bus daugiau)
 eroje, maždaug prieš 250— 300
mln. m. jūros dugne. Uolienoje ran­
damos suakmenėjusios jūros gyvū­
nų ir augalų liekanos. Taip pat
aptinkami skaidrūs, kelių centimetrų
ilgio , gražių, taisyklingų geom etri­
nių formų kalcito kristalai.
Dolomitai aptinkami visame prie
Kupiškio esančiame Levens slėnyje,
kuris tęsiasi keliolika kilometrų. Slė­
nis platus, su aukštais krantais. Do­
lomitų sluoksnių storis labai nevie­
nodas — nuo kelių centimetrų iki
pusantro metro.
Šie mūsų gamtos turtai turi ne tik
mokslinę, bet ir pramoninę reikš­
mę. Kupiškio vietinės pramonės
1 p a v. D o lo m itų slu o ksn ia i p r ie K u p iš k io 3 pav. K u m e ty n o s ie na b u v . N o riū n ų d v a ­
įmonės yra pastačiusios šachtines re, p a s ta ty ta iš d o lo m itų ir akm enų
krosnis ir dega iš jų kalkes. Kalk­ A u to ria u s n u o tr.
akmeniai jau prieš daugelį metų
Pažiūrėkite į 1-ją nuotrauką. Ji buvo naudojami statyboms. Sfai
padaryta Kupiškyje, Levens upės netoli Kupiškio buvusiame Noriūnų Dolomitų sluoksniai primena vieną
slėnyje. Kas tai? Žemės drebėjim o dvare ir dabar dar tebestovi bokš­ ant kitos suguldytas didžiules plokš­
pasekmės? Ne, taip skyla dolom itų tas, pastatytas iš kalkakmenių. Skal­ tes. Gausu čia ir paskutiniojo ledyn­
sluoksniai. Vietomis jie visiškai iš­ da buvo naudojama kaip paprastos mečio atneštų riedulių. Prie Kupiškio
eina į žemės paviršiu, ko nėra nie­ plytos ( 2 pav.). yra ištisas laukas akmenų — jis
kur kitur Lietuvoje. G eologai nusta­ Kalkakmenius savo statyboje nau­ taip ir vadinamas — Akmenytė. Visa
tė, kad jie susidarė paieozojaus dojo ir paprasti kumečiai — 3 pav. tai puiki žaliava mūsų pramonei ir
matoma buvusio kumetyno Noriūnų įdom i tyrinėjim ų medžiaga moksli­
dvare siena. Valstiečiai netgi sten­ ninkui, turistui.
2 p a v. Bokštas iš d o lo m itų p lo k š č ių buv.
gėsi savotiškai papuošti, ornamen­
N o riū n ų d va re tuoti savo pastatą. H. PAULAUSKAS

SKAITYTOJAI RAŠO
Dar a p ie g y v en im o p rasm ę
„M . ir g ." Nr. 6 išspausdintas K. Sideravičiaus straipsnis „G yve n i­
mo prasmė". Gerai, kad žurnalas pasisako šiuo klausimu. Partija ir vyriau­
sybė skiria didžiausią dėmesį jaunosios kartos švietimui ir auklėjimui. Mūsų
visų pareiga padėti tinkamai dirbti šį darbą. Todėl reikia plačiau aptarti
iškylančias problemas. Straipsnyje kalbama apie žmogaus gyvenimo pras­
mę konkrečiai vienu klausimu. Tačiau tai juk labai plati ir reikšminga tema,
kurią reikėtų visapusiškai apsvarstyti. Aš manau, kad būtų naudinga, je i tuo
klausimu pasisakytų ir senimas, ir jaunimas, m okytojai, komjaunimo ir parti­
niai darbuotojai, kultūros veikėjai, mokslininkai.
JONAS LAURINAITIS,
mokytojas-pensininkas

33

AR TURI ĮT A K O S M Ė N U L IO FAZĖS O R A M S!
— klausta D. A braitis iš Šiaulių raj. „T ėv y ­
n ė s “ kolūkio.
Daug reikšmės žmogaus gamybinei veiklai turi
orai. Senovėje, kai dar nebuvo išsivysčiusios techni­
kos, orų reikšmė žmogui buvo ypač didelė. Norėda­
mas išvengti stichinių nelaimių ir palankias orų sąly­
gas panaudoti savo veiklai, žmogus stebėjo orus, ieš­
kojo žymių, pranašaujančių jų pasikeitimus.
Taip liaudyje susikaupė įvairios žinios apie orų kei­
timosi žymes. Daugelis jų yra teisingos ir padeda prieš
kelias valandas ar net parą spręsti apie orų pasi­
keitimus. Tačiau žmonės, nesuprasdami vienokių ar ki­
tokių orų kilmės priežasčių, dažnai orų pasikeitimus
siedavo su visai atsitiktinai sutapusiais reiškiniais, ne­
turinčiais nieko bendra su orais. Taip atsitiktinai orų
pasikeitimai buvo susieti su Mėnulio fazėmis. Dažnai
tenka girdėti kalbant, kad, esant jaunačiai ir pilnačiai,
orai keičiasi: po jaunaties oras gerėjantis, po pilna­
ties — blogėjantis, per delčią būsiąs lietingas oras.
Tačiau tokių teiginių nepagrįstumu labai lengva įsiti­
kinti — reikia tik pamėginti reguliariai stebėti kelis
mėnesius iš eilės orų eigą ir Mėnulio fazes.
Pagaliau Mėnulio atskiros fazės vienu metu būna
visur, visoje Žemėje. Vadinasi, jei per pilnatį orai kei­
čiasi, jie turi keistis vienu laiku visur. O kaip mes ži­
nome, taip niekada nebūna: Lietuvoje gali būti lietus,
o Kijeve saulėtas oras, kur nors Japonijoje siautėti tai­
fūnai. Be to, mūsų orai keičiasi labai greitai ir retai
kada ilgesnį laiką išsilaiko pastovūs, tuo tarpu Mėnulio
fazės keičiasi ne taip greitai.
Jei Mėnulio masės traukos jėga turi įtakos vandens
masei, sukeldama potvynius ir atoslūgius vandenynuo­
se, tai oro masei, kuri daug lengvesnė. Mėnulio įtaka
tokia maža, kad orų formavimuisi ji jokios reikšmės ne­
turi.
J. RALIENĖ
AR NUSKENDĘS L A IV A S G R IM Z T A
Į D U G N Ą !
— klausia Z. N orkus iš Šilutės raj.
Dar Archimedo nustatytas dėsnis sako, kad į van­
denį panardintas kūnas tiek palengvėja, kiek sveria jo
išstumtas vanduo. Todėl nuskendęs laivas grims į dug­
ną, jei vandens kiekis, atitinkantis laivo užimamą tūrį,
svers mažiau už patį laivą. Kadangi gilesniuose van­
dens sluoksniuose vandens lyginamasis svoris yra di­
desnis [dėl didesnio slėgimo ir ištirpusių druskų bei ki­
tų priemaišų koncentracijos), todėl gali atsitikti taip,
kad laivas nenugrims į dugną, o plūduriuos tam tikrame
gylyje. Tame gylyje laivo išstumtas vanduo svers tiek
pat, kiek sveria laivas.
Grimztant gilyn, vandens slėgimas didėja: kas 10 m
slėgimas padidėja apie 1 atmosferą. Vadinasi, 1 km
gylyje slėgimas jau didesnis kaip 100 atmosferų. To­
dėl laivai, skirti nuleisti į didelius gylius, daromi labai
atsparūs ir hermetiški (vadinamosios batisferos), kad jų
34
nesugniuždytų vanduo. Ne taip seniai JAV povan­
deninį laivą ištiko šiurpi nelaimė — per klaidą jis
nugrimzdo giliau, negu buvo numatyta, ir buvo su­
gniuždytas vandens slėgimo.
A. KANCEREVIČIUS
Fizikos-matematikos m. kand.
BULVĖS A N T Ž E M IN Ė S DALYS
„K ai kurios bulvių rūšys a n t stieb ų iša u g i­
na d a u g o b u o liu k u s p rim en an čių vaisių. Jie
rū g štū s, sultingi. Ar tiesa, kad galim a virti iš
jų u o g ie n e s! A r jo s n ek e n k sm in g o s žm o g au s
o rg an iz m u i!“ — rašo B. M o n tv id ie n ė iš Šila­
lės raj.
Tiriant antžemines bulvių dalis, jose buvo surasta
glikoalkaloido solanino. Jo kiekis augale priklauso nuo
dirvožemio ir klimatinių sąlygų. Bulvėms žydint, so­
lanino pagausėja, peržydėjus — sumažėja.
Solaninas pasižymi stipriomis narkotinėmis savybė­
mis. Kai kurių autorių nuomone, jis veikia panašiai
kaip morfinas.
Gyvuliams davus solanino, jų kvėpavimas sulėtėja,
kraujo spaudimas sumažėja, jie vemia, pasireiškia
bendras paralyžius, ir gyvuliai miršta.
Bulvių antžeminėje dalyje esama ir nitratų. Vyks­
tant biocheminiams procesams, jie tampa nuodingais
nitrojunginiais. įrodyta, kad natrio nitratas slopina cent­
rinę nervų sistemą, lėtina širdies darbą, mažina krau­
jo spaudimą, apsunkina kvėpavimą.
Bulvių žieduose buvo surasta iki 1 % natrio nitra­
to ir daugiau kaip 0,5% solanino.
Bulvių vaisiai, palyginus juos su kitomis antžeminė­
mis augalo dalimis, turi silpnesnį farmakologinį veiki­
mą. Tačiau juos naudoti uogienei virti nepatariama.
Prov. J. VASILIAUSKAS
A P IE Ž O D Ž IŲ „G U D A S “ IR „ B A L T A R U S IS “
K IL M Ę
„L ietuvių ta u to sa k o je baltaru siai v adinam i
g u d ais. Be to , d a r ir 1940— 1941 m. ta ry b in ė ­
je s p a u d o je G u d ijo s te rm in as m inim as. K o d ėl
d a b a r atsisak y ta šito p av a d in im o ! K okia ž o ­
d žių „ g u d a s " ir „ b a lta ru sis“ k ilm ė!"
K odėl v ien ais atv eja is v ie to v ių ir m iestų
v ard a i verčiam i į g im tą k a lb ą (Baltarusija),
o kitais — n e (Jugoslavija, A lm a-A ta, N o v o si­
b irsk a s ]!" — klausia sk aity to jas V. Š iaudvytis
iš K laip ėd o s.
Lietuvių kalbos tarmėse ir įvairiuose rašto pamink­
luose gudais vadinami ne tik baltarusiai, bet ir lenkai,
rusai, o taip pat lietuviai, kalbantys kita tarme. Pavyz­
džiui, žemaičiai gudais vadina aukštaičius, panevėžie­
čiai kupiškėnus ir t. t. (plg. „Lietuvių kalbos žodynas",
t. iii, p. 692). Iš kur kilo gudo vardas, kalbininkai
ligi šiol nėra visiškai vieningos nuomonės. Kazimieras
Būga aiškino, kad gudais lietuvių protėviai iš pradžių
vadino rytinių germanų tautą gotus, o paskui jų var­
dą perkėlė gretimai gyvenančioms slavų giminėms.
K. Būgos nuomone, baltų giminės (prūsai) su gotais
susidūrė dar prieš mūsų eras pradžią, kai gotai savo
vardą tarė ghudas. Tokiam K. Būgos gudo vardo kil­
mės aiškinimui pritaria ir kiti mokslininkai, pavyzdžiui
E. Hermanas ir „Etimologinio lietuvių kalbos žodyno"
(„Litauisches etymologisches Worterbuch") autorius
E. Frenkelis. Pastarasis tiktai kitaip aiškina d žodyje
gudas atsiradimą. Jo nuomone, gotų guta baltišku
 gudu pavirto dėl prūsų kalbos žodžio gudde „krūmas"
įtakos.
Švedų kalbininkas R. Ekbliomas įrodinėjo, kad pir­
minė gudo reikšmė buvusi ne „gotas", o „Gotlando
salos gyventojas". Su gotlandiečiais ir kitais Švedijos
gyventojais baltų giminės dažnai kariaudavo. Vėliau
baltai gudais vadinę ne tiktai švedus gotlandiečius, bet
ir apskritai svetimšalius, šiam pavadinimui suteikdami
tam tikrą neigiamą atspalvį. Anot R. Ekbliomo, tokia
gudo reikšmė išlikusi įvairiuose augalų pavadinimuo­
se: noterė — gudnoterė, karklas — gudkarklis, obe­
lis — gudobelė ir kt.
Kai kurie istorikai ir etnografai gudo vardą mėgi­
no sieti su įvairiuose istoriniuose dokumentuose aptin­
kamais jotvingių genčių pavadinimais. Tačiau kalbiniu
požiūriu jų argumentai labai neįtikinami.
Baltarusis yra daug naujesnis lietuvių kalbos žo­
dis negu gudas. Tiesa, jis nėra toks naujas, kaip gal­
voja laiško autorius drg. V. Šiaudvytis: baltarusio ter­
miną jau vartojo žymusis mūsų kalbininkas Jonas Jab­
lonskis. Baltarusis — baltarusių, rusų kalbos žodžio
6enopyc vertinys. Tokiu vardu baltarusius vadina ir kiti
jų kaimynai, plg. latvių baltkrievs, lenkų Bialorus, uk­
rainiečių binopyc, estų valgevenelane (valgė „baltas"
venelane „rusas"). Kokiu būdu toks baltarusių vardas
atsirado, nėra galutinai išaiškinta. Šalies vardas Benan
Pycb žinomas jau XVI-tame amžiuje. Pirmiausia to­
kiu vardu, atrodo, vadinta „laisva, t. y. totorių neuž­
kariauta Rusija". Kodėl ją taip vadino, sunku pasaky­
ti. Kai kurie kalbininkai spėja, kad baltarusiai šį var­
dą galėjo gauti dėl šviesių plaukų ir baltų drabužių,
kuriuos jie mėgę dėvėti.
Lietuvių literatūrinei kalbai baltarusis yra tinka­
mesnis, nes jis vartojamas tik viena reikšme. Antra,
žodis gudas vengtinas ir todėl, kad jis dėl įvairių is­
torinių aplinkybių įgijęs tam tikrą neigiamą atspalvį.
Panašiai kaip mes su baltarusio terminu, latviai pa­
sielgė su lietuvio pavadinimu. Jie kai kuriose latvių
tarmėse turintį neigiamą atspalvį lietuvio vardą leitis
pakeitė naujais žodžiais lietuvis bei lietuvietis.
Įvairių vietovių ir miestų vardai paprastai į kitą
kalbą nėra verčiami. Tačiau esti atvejų, kai koks nors-
šalies ar vietovės pavadinimas išverčiamas, taip atsi­
tikę ir su Baltarusija. Daugelis kaimynų ją vadina vers­
tu vardu. Gal būt, čia nulėmė visiems gerai supranta­
ma žodžio BenopyccHsi reikšmė. Vokiečiai, pavyzdžiui,
anksčiau Baltarusiją vadino taip pat verstiniu vardu
Weissrussland, o dabar daugiau linkę vartoti Beloruss-
land. Taigi kokios nors griežtos taisyklės čia nėra.
A. SABALIAUSKAS

Č IG O N A I ko iš Lenkijos maždaug XV a. pa­ kina dėl veido spalvos ar tamsių

A p ie č ig o n ų kilm ę, p a p ro č iu s
ir g y v e n im o b ū d ą n o ri sužin o ti
m okyt. O . B u tk ev ičien ė iš
P asv alio raj., j. Jaru šas iš
Šiaulių, v e t. g y d . A. T o to rai­
tis iš S k u o d o , I. Jan u šev ičiu s ir
I. Č uikinas iš Biržų raį.
Čigonais vadinami klajokliai, pa­
sklidę po visą pasaulį. Jų vardas,
matyt, kilęs iš graikiško žodžio
Athinganoi (Atsinganoi) — „nelies­
kite mūsų". Taip senovėje buvo va­
dinami vienos sektos nariai, o vė­
liau — atvykę klajokliai. Iš šio žo­
džio susidarė įvairios atmainos ir
lietuvių bei latvių, rusų, lenkų, če­
kų, bulgarų, rumunų, vengrų, vokie­
čių, italų, turkų kalbose. Kitomis kal­
bomis jie dar vadinami „egiptė-
nais", „liuli", „bošą", „karači". Pa­
tys čigonai save neretai vadindavo
„romais". Jų yra ne tik Azijoje ir
Europoje, bet ir P. bei Š. Ameri­
koje, Afrikoje, Australijoje. Spėja­
ma, kad jų gali būti iki 2 mln., ta­
čiau tiksliau nustatyti gana sunku,
nes kapitalistinėse šalyse jie sėslios
gyvenimo vietos neturi ir vengia
registruotis, Apie čigonų kilmę buvo
skleidžiama įvairių prasimanymų;
pvz., lenkų istorikas A. Naruševi­
čius buvo paskelbęs jotvingius či­
gonų protėviais. Atrodo, moksliškai
rimčiausiai pagrįsta nuomonė, kad
čigonai yra išeiviai iš vak. Indijos,
o jų kalba — viena iš naujaindiškų-
jų kalbų atmainų. Apie V — X a. jie
per Persiją, Armėniją, Maž. Aziją
persikėlė į Europą ir pasklido po
įvairias valstybes. Į Lietuvą jie atvy­
baigoje — XVI a. pradžioje.
Istorijos eigoje čigonams yra te­
kę išgyventi daug karčių valandų.
Nebuvo tokios valstybės Europoje,
kurioje čigonai nebūtų buvę perse­
kiojami. X VI a. Prancūzijos karalius
liepė juos visaip naikinti, neatsižvel­
giant nei į lytį, nei į amžių. Ypatin­
gai žiauriai jie buvo persekiojami
Vokietijoje: vienu metu didikai ruoš­
davo čigonų medžiokles — užpul­
davo taborus su šunimis ir užmušda­
vo visus pagautus žmones, neretai
dargi prieš tai kankindami. Ispanijo­
je jie buvo laikomi velnio tarnais,
raganų talkininkais, todėl gaudomi
ir deginami ant laužo. Vokietijoje,
Moravijoje, Prancūzijoje ir kitur
jiems grėsė mirties bausmė vien už
tai, kad peržengdavo valstybės sie­
nas. Įvairių šalių valdovai negalėjo
pakęsti jų siekimo gyventi ir tvarky­
tis savarankiškai, nenoro laikytis ša­
lies įstatymų bei papročių ir tapti
sėsliais pavaldiniais. Vis dėlto, ne­
žiūrint to, čigonai nepasidavė, ne-
susiliejo su vietiniais gyventojais ir
iki šių dienų kapitalistiniuose kraš­
tuose liko klajokliais. Daug čigonų
išnaikino hitlerininkai. Tik socialisti­
nėse šalyse, ypač Tarybų Sąjungoje,
jie įgavo pilietines teises ir palaips­
niui atsisakė skurdaus gyvavimo ta­
boruose, persikeldami į pastovias
gyvenvietes ir dirbdami tą darbą,
ką ir visi piliečiai. Daug jų tapo
gydytojais, pedagogais, literatais,
artistais, mokslininkais. Maskvoje vei­
kia čigonų teatras „Romen".
Apskritai čigonai yra gabūs ir
linksmi žmonės, dažnai labai geri
amatininkai. Lengvai pramoksta sve­
timas kalbas, vaišingi ir draugiški
tiems, kurie jų neįžeidžia ir nenie­
akių. Čigonai iš seno žinomi kaip
jautrūs muzikantai. Ir šiandien socia­
listinėje Vengrijoje bei Rumunijoje
yra labai garsių smuikininkų bei či­
gonų orkestrų, kurie sudaro garbę
toms respublikoms.
Čigonai turi savo senovinę kalbą,
tačiau per ilgus amžius ji yra gero­
kai pakitusi. Jos pagrindą sudaro
naujaindiškųjų kalbų elementai su la­
bai žymiomis priemaišomis iš tų
kalbų, kurių tarpe čigonai gyvena
arba seniau yra gyvenę. Todėl,
pvz., Vengrijos ir Ispanijos čigonai
tarp savęs jau nebesusišneka. O
Anglijoje čigonų kalba laikytina
greičiau darkyta anglų kalba su či­
goniškom priemaišom. Gryniausia
čigonų kalba išlikusi Graikijoje ir
Rumunijos LR. Čigonai pavardėmis
nesiskiria nuo vietinių žmonių. Lenki­
joje bei Lietuvoje sutiksime Kaspera­
vičių, Aleksandravičių, Bagdonavi­
čių, Žemaitijoje buvo Landžių šeima,
Rusijos TSFR — Orlovas, Anglijo­
je — Boswel, Smith ir pan. Vardų
pasitaiko ir visai senoviškų — Pe-
run, Mantis, Pyramus, Sinaminti.
Nors kapitalistinėse šalyse čigonai
yra klajokliai, tačiau dalis jų gyve­
na ir sėsliai, o dalis — mišriai: va­
sarą keliauja, žiemą susiranda pasto­
vią gyvenvietę. Prieš karą ir Lie­
tuvoje buvo čigonų, kurie vedė lie­
tuvaites ir apsigyveno kaime.
Čigonai gyvena šeimynomis, ir
dažnai jų taborai sudaryti iš artimes­
nių giminių šeimų. Vaikus augins
spartietiška! — vos gimęs vaikas
apipilamas šaltu vandeniu, o kelių
mėnesių kūdikis apiprausiamas snie­
gu: jų įsitikinimu, čigonas turįs būti
sveikas ir užgrūdintas.

35
 Taboras turėdavo savo vadą. Pasi­
taikydavo, kad juo būdavo rte vy­
ras, o moteris. Vesdavosi gana anks­
ti. Kraičiu jaunoji atsinešdavo daž­
niausiai pūkų patalus. Sutuoktuvės
būdavo dvejopos — religinės, pa­
gal gyveninio krašto vyraujančią re­
ligiją, ir laisvosios. Pastarosios vyko
taip: taboro vadas ties jaunųjų gal­
va sudaužydavo molinį puodą ir
laimindavo juos, kad laimingai gy­
ventų. Kas bebūtų kalbama apie
čigonus, vis dėlto jų šeimos santy­
kiai patvarūs ir vyro ar žmonos ne­
ištikimybė — retas dalykas. Jei či­
gonė nusižengdavo dorovei, ji bū­
davo skaudžiai baudžiama. Kiekvie­
noje šalyje čigonai prisitaikydavo
prie vyraujančios religijos, todėl
dažnai Turkijoje jie būdavo maho-
metonys, carinėje Rusijoje — pra­
voslavai, Vokietijoje — liuteronys,
Lenkijoje — katalikai. Bet tai būda­
vo daugiau paviršutiniškai pripažįs­
tama religija. Šiaip jų papročiuose
išliko senovės tikybos elementų —
tikėjimas saule, ugnimi, vandeniu,
dvasiomis, burtais, įvairiais prieta­
rais, daugelis nešiojo talismanus.
Gana gajus buvo ir kraujo keršto
paprotys.
Jie turėjo renkamą vyresnįjį, kuris
buvo lyg ir tarpininkas tarp čigonų
taborų ir krašto valdžios, ypač kai
reikėdavo mokesčius surinkti. Vyres­
nysis buvo ir čigonų teisėjas.
TSRS visa tai yra likę praeityje.
Dabar čigonai, kaip ir visų kitų tau­
tybių žmonės, dirba naudingą darbą,
kurdami naują komunistinę visuome­
nės santvarką.
JURBARKO BIŠPILIAI
Bišpiiiu vadinamas šiauriniame
Jurbarko pakraštyje, kairiajame
Imsrės krante esąs gana didelis pi­
liakalnis. Jo šlaitai statūs, sunkiai
įkopiami. Viršuje yra apie 1500 m2
dydžio aikštelė. Jos šiaurės rytinį
galą supa apie 5 m aukščio pyli­
mas. Už jo esančioje aukštumoje
gana dideliame plote pastebimi se­
novėje buvusių sodybų pėdsakai.
Tai vienas stambiausių piliakalnių
dešiniajame Nemuno krante Žemai­
čiuose.
Bišpiiiu daugiau vadinamas jis tik
paskutiniais dešimtmečiais. XIX a.
autoriai (M. Balinskis, J. Basanavi­
čius) jį vadina Višpiliu, o Lietuvos
.piliakalnių tyrinėtojas L. Kživickis
apie 1900 m. Eržvilke yra užrašęs
apylinkės senų žmonių pasakojimus,
pagal kuriuos Eržvilko ir kiti apylin­
kių piliakalniai esą vadinami „pila-
Jėmis" ar „pilėmis", o Veliuonos ir
Jurbarko piliakalniai seniau buvę
vadinami „didžpiliais". Matyti, tai
liaudyje išlikusi tradicija, išskirianti
stambesnius panemunyje esančius
piliakalnius, kaip svarbiausius kovų
su kryžiuočiais centrus.
XV — XVI a. į Lietuvos metraščius
patekę seni padavimai pasakoja, kad
Jurbarką įkūręs Palemono sūnus Bor-
kus, kuris buvęs pirmasis Žemaičių
valdovas. Taigi, pagal padavimus,
Jurbarkas yra bene pirmoji Žemai­
čių sostinė, vienas seniausių karinių
ir politinių šio krašto centrų. Tuo
tarpu Bišpilis yra to senojo Jurbarko
centras — pilies vieta.
XIX a. pabaigoje ar XX a. pra­
džioje Bišpilį kasinėjo Jurbarko
dvarininkai. Dalis jų rastų senienų
pateko į T. Daugirdo rankas, kai
kurios išliko Valstybiniame istorijos
muziejuje Kaune. Čia buvo rasta
daug įvairių lanko ir arbaleto strė­
lių antgalių, geležinių raktų, puodų
šukių, degėsių, sidabrinis monetinis
lydinys ir kitų daiktų. Jie rodo, kad
čia medinė pilis stovėjo bent nuo
XI a. iki X IV a. Degėsiai ir strėlių
antgaliai yra ryškūs liudininkai čia
X III a. pabaigoje ir XIV a. vyku­
sių kovų su kryžiuočiais.
Mažiau aiški yra vadinamųjų Biš-
piliukų arba Pipirkalnių istorija.
Apie 1 km į vakarus nuo Jurbarko,
Nemuno slėnyje, netoli upės vagos
išlikusios dvi potvynių metu smar­
kiai apardytos kalvelės. Paviršiuje ir
apardytame pakraštyje matyti daug
akmenų, plytgalių, apdegusio molio
gabalų. Kalvelės buvusios apsuptos
Ju rb a rko p ilia k a ln is
kiek atokiau žiedu ėjusio gana pla­
taus griovio, kuris dabar yra jau be­
veik užslinkęs. Visos šios liekanos
rodo, kad čia yra stovėjusi mūrinė
pilis. Apie prie pilies vykusias ko­
vas kalba randami geležiniai lanko
ir arbaleto strėlių antgaliai.
į Jurbarko Bišpiliukus panašios
pilių liekanos yra prie Nemuno va­
gos ties buvusiomis stipriomis lietu­
vių pilimis Veliuonoje ir Seredžiu­
je. Todėl spėjama, kad čia prie Ne­
muno yra stovėjusios rašytinių šalti­
nių minimos kryžiuočių pilys, iš ku­
rių jie stengdavosi patogesne pro­
ga netikėtai užpulti stipresnes lietu­
vių pilis.
Kaip vadinosi ties Jurbarku pasta­
tyta kryžiuočių pilis, kurios liekanas
sudaro Bišpiliukai, dar sunku tiksliai
atsakyti. Tuo klausimu nuomonės
gana įvairios. Vienas seniausių Lie­
tuvos istorikų M. Stryjkovskis,
1580 m. aplankęs šias liekanas, spė­
jo čia stovėjus Christmemelio pilį.
Tačiau daugumas vėlyvesnių istori­
kų mano, kad čia buvo 1259 m. kry­
žiuočių pastatytoji Georgenburgo
pilis, kuri nuo Durbės mūšio pačių
kryžiuočių buvo apleista. 1343 m.
ordinas ją vėl atstatė kaip Jurgen-
burgą. Iš rašytinių šaltinių žinoma,
kad lietuviai šią pilį buvo sunaiki­
nę 1384 ir 1388 m., bet kryžiuočių
ji buvo vėl atstatoma.
Taigi, Bišpilis ir Bišpiliukai yra se­
niausios Jurbarko istorijos, aršių il­
gų kovų su kryžiuočiais liūdininkai.
A. TAUTAVIČIUS
Istorijos mokslų kandidatas
J u rb a rk o B iš p iliu k a i

36
 K A IP G YD YTI P A D ID Ė J U S ! V E ID O
P R A K A IT A V IM Ą *
— klausia V. A lijoiaitis Iš K auno.
Sunku nustatyti griežtą ribą tarp normalaus ir li­
guisto prakaitavimo, nes sveiko žmogaus prakaitavimo
norma įvairi.
Sveiko žmogaus prakaitavimo intensyvumas priklau­
so nuo visos eilės sąlygų. Jei normaliai per parą pra­
kaito išsiskiria nuo 0,5 iki 2 I, tai, esant aukštai aplin­
kos temperatūrai, valgant karštą maistą, didelio fizi­
nio įtempimo metu ir pan., prakaito gali išsiskirti iki
10 I ir daugiau. Padidėjęs prakaitavimas tokiais at­
vejais nėra liguistas reiškinys, o atvirkščiai, reguliuo­
ja kūno temperatūrą: išgarindamas prakaitą, organiz­
mas atvėsta, neperšyla. Padidėjęs prakaitavimas stebi­
mas stiprių psichinių emocijų metu: susijaudinus, išsi­
gandus ir t. t.
Todėl liguistu reiškiniu laikomas tik toks intensyvus
prakaitavimas, kuris atsiranda palyginti ramioje
būklėje.
Smarkiau prakaituoja dažniausiai anemiški, nusilpę
žmonės, kurie, esant mažiausiai fizinei įtampai ar psi­
chiniam susijaudinimui, apsipila prakaitu. Prakaito ga­
mybą skatina kai kurie nervų sistemos, širdies, skydliau­
kės susirgimai. Daug prakaituoja patukę asmenys, ser­
gą medžiagų apykaitos susirgimais. Tačiau prakaitavimo
priežastį išaiškinu ne visuomet pavyksta.
Gydant padidėjusį prakaitavimą, skiriami nervų sis­
temą raminantieji vaisiai, priemonės nuo mažakraujys­
tės, šalinami medžiagų apykaitos sutrikimai. Maitintis
reikia nuosekliai, vengti alkoholio, aštrių valgių. Jei
labiau prakaituoja veido oda, ją reikia kasdien prausti
paeiliui šiltu ir šaltu vandeniu [45° ir 12°), galima pa­
naudoti dušą, šiltus ir šaltus kompresus. Po vandens
procedūros veido oda aptrinama šiek tiek sutraukian­
čiu, tonizuojančiu tualetiniu vandeniu, losjonu —
„Romaška", „Utro", „Ryga", „Tualefnyj uksus" ir kt.
Dienos metu, jei veidas suprakaituoja, jį vėl galima
aptrinti vienu iš minėtųjų skiedinių.
Jei higieninis gyvenimo ir darbo režimas bei odos
atitinkama priežiūra padėties nepagerina, reikia
kreiptis į odos ir vidaus ligų specialistus.
Gyd. G. SARGAUTIENĖ
M Ė Š L U N G IS
K aip išgydyti k o jų m ė šlu n g į, klausia V. Ju ­
rev ič iu s iš P ak ru o jo raj., S. D ulksnys iš Tel­
šių, A. D au g ė la iš K apsuko, B. P a tū p a iš Bir­
žų raj.
Kartais žmogų iš miego pažadina stiprūs skausmai
blauzdoje — koja pritraukta, blauzdos raumenys su­
kietėję. Tai — mėšlungis. Jis gali paliesti ne tik blauz­
dos, bet ir pilvo, tarpšonkaulinius bei kitus raumenis.
Mėšlungis trunka keletą minučių. Jį galima nutraukti,
energingai masažuojant raumenį, stengiantis pramankš­
tinti jį. Panašūs traukuliai gali užeiti ir dienos metu.
Mėšlungį sukelia kraujagyslių susitraukimas, spaz­
mas, medžiagų apykaitos sutrikimas raumenyje. Jam
atsirasti padeda pervargimas, ypač tos raumenų gru­
pės, kurią mėšlungis paliečia. Spazmas gali atsirasti
stipriau išalkus, staiga pasikeitus aplinkos temperatū­
rai, pavyzdžiui, maudantis šal'ame vandenyje.
Didelę reikšmę mėšlungiams atsirasti turi nervų
sistemos, kepenų, endokrininių liaukų bei pačių krau­
jagyslių susirgimai. Labai žalingai veikia rūkymas.
Dažniau kartojantis mėšlungiams, reikia kreiptis į gy­
dytoją. Išaiškinus jų priežastis, galima pritaikyti ati­
tinkamą gydymą. Gydantis, jeigu nerandama kito, pa--
ruošiančio dirvą mėšlungiui, susirgimo, reikia tinkamai*
sutvarkyti darbo ir poilsio režimą, masažuoti raume­
nis, vartoti kalcio druskas, medžiagų apykaitą tvar­
kančius preparatus.
Jeigu dėl dažnų mėšlungių sunku ligoniui, papras­
tai vyresnio amžiaus, vaikščioti, padeda kraujagysles.
plečiantys preparatai. Rūkantiesiems būtina mesti rū­
kyti. Ypač sunkiais atvejais efektyviai padeda chirur­
ginės operacijos. Gyd. Z. SATKEVIČIUS
AR K E N K IA S V E IK A T A ! K A M B A R IN Ė S GĖLĖS*
— klausia N. Braziulis iš Ig n alin o s raj.
Gėlės auginamos beveik kiekviename bute. Jau nuo
senovės jos yra nepakeičiamas kambarių papuošalas.
Kai kuriuose butuose jų esti nedaug — po vieną kitą»
kambaryje, kitur mėgėjai paverčia savo butus ištisu gė­
lynu. Pasitaiko kambarių, kuriuose gėlių pilna ne tik
ant specialių staliukų, leniynų, bet ir užstatytos jomis
palangės arba išdėstomi puodai su gėlėmis net keltais
aukštais lange. Čia jos užstoja saulės šviesą, neleidžia
tinkamai vėdinti kambario ir tokiu atveju daro tiesio­
ginę žalą patalpos sveikatingumui.
Kaip ir visi gyvi organizmai, gėlės kvėpuoja, atseit,
sunaudoja deguonį ir atpalaiduoja anglies dvideginį.
Tačiau dieną jos žymiai daugiau sunaudoja to paties .
anglies dvideginio angliavandenių asimiliacijai ir at­
palaiduoja deguonį. Labai lengva tai pastebėti, augi­
nant stiklainiuose vandens augalus, apie kuriuos dienos
šviesoje susidaro ir kyla į vandens paviršių deguo­
nies burbuliukai. Naktį arba tamsoje šie augalai pa­
sitenkina vandenyje ištirpusiu deguonimi. Todėl d ie­
nos metu kambaryje gėlės, kaip ir augalai laukuose
bei miškuose, valo orą nuo anglies dvideginio ir pra­
turtina jį deguonimi. Kitas dalykas naktį. Nors atskiri
smulkūs augalai kvėpavimui sunaudoja labai nedaug
deguonies, tačiau didesnės gėlės — fikusai, filodand-
ronai ir pan., arba didesnis gėlių kiekis gali nakties
metu blogai vėdinamame kambaryje tapti tam tikrais
žmogaus konkurentais deguonies atžvilgiu. Todėl mie­
gamuose daug gėlių laikyti nepatartina arba reikia
kambarį gerai vėdinti.
Tiesiogiai kenksmingų sveikatai kambarinių gėlių
beveik nėra. Apie odos suerzinimus, kuriuos gali su­
kelti primulės, jau buvo rašyta šio žurnalo 1961 m.
10 nr. Nuodingų medžiagų turi oleandras, todėl jo
žiedų bei lapų negalima kramtyti ar imti į burną. Ta­
čiau kambarių oro minėtosios gėlės neapnuodija.
Saikingas gėlių kiekis kambaryje nedaro jokios
žalos. A. LEKAVIČIUS^
E N D A R T E R IT A S
Kas sukelia šią lig ą, k aip ji p asire išk ia ir
k aip g y d o m a , no ri sužinoti A. Janulis iš Bir­
žų raj. „T ary b in ės ž e m ė s " kolūkio.
Endarterifas yra nervų sistemos susirgimas, kai ta~.
blausiai pakenkiamos apatinių galūnių kraujagyslės. Su­
trikus kraujotakai, audiniai nepakankamai maitinami ir
ilgainiui jie apmiršta.
Kas sukelia endarterifą, dar nėra galutinai išaiškin­
ta. Šiai ligai atsirasti turi reikšmės peršalimai, ypač pa­
kartotini, drėgna aplinka, rūkymas, dažnas alkoholio
vartojimas, sunkūs psichiniai pergyvenimai, įvairios--
priežastys, sukeliančios prislėgtą nuotaiką, neteisingas
maitinimasis, varginantis darbas, nepakankamas poil-
sis.
Pirmiausia pakenkiama nervų sistema. Paskui prasi­
deda ilgalaikiai galūnių kraujagyslių susitraukimai fspaz-
3?
'finai), kurie trukdo tekėti kraujui. Arterijų vidiniame
sluoksnyje ima vystytis jungiamasis audinys. Stambių
kraujagyslių sienelėse, atsidėjus cholesterinui ir kalkių
druskoms, susidaro aterosklerotiniai pakitimai, kurie
kartais stebimi ir jaunų žmonių kraujagyslėse. Dėl mi­
nėtųjų pakitimų ir ilgalaikių spazmų, kraujagyslių sie­
nelėse atsiranda kraujo krešuliai — trombai. Ilgainiui
kraujagyslių spindis susiaurėja (obliteruojasi) ir jos la­
bai silpnai praleidžia kraujų, arba visai jo nepraleidžia.
Skiriama vidutinio ir jauno amžiaus (20—40 m.)
vadinamasis obliteracinis endarteritas ir pagyvenusio,
seno amžiaus — aterosklerotinis endarteritas.
Ligos eiga lėtinė ir progresuoja pamažu. Neretai
pasitaiko periodiški pagerėjimai arba pablogėjimai,
dažnai susiję su peršalimu, ilgesniu vaikščiojimu, rū­
kymu. Ligos pradžia paprastai ilgai nepastebima. Dau­
guma ligonių keletu mėnesių ar net metų neskiria rei­
kiamo dėmesio pirminiams ligos reiškiniams, o kreipia­
si į gydytoją, kada susirgimas jau būna gana toli pa­
žengęs.
Susirgimo pradžioje ligonis greitai nuvargsta. Pa­
kenktos galūnės ima daugiau bijoti šalčio, pėdos at­
šąla. Kartais, priešingai, ligonis jaučia karštį, deginimą
pėdų pirštuose. Atšalimas gali kaitaliotis su šilumos
jutimu. Pėdos periodiškai užtirpsta, jų oda pabąla.
Atsiranda sunkumo jausmas blauzdų raumenyse, o vaikš­
tant blauzdose jaučiamas nuovargis. Šiame periode iš­
ryškėja vienas svarbiausių susirgimo požymių — vadi­
namasis „protarpinis šlubavimas", kai einant atsiranda
smarkus skausmas pakenktoje blauzdoje. Dėl to ligonis
yra priverčiamas trumpam (2— 5 min.) sustoti. Skausmas
greit praeina, ir ligonis vėl gali eiti. Kuo ligos stovis
sunkesnis, tuo dažniau einant pasikartoja skausmas. Pė­
dų srities paviršinių arterijų pulsas paprastai išlieka.
Protarpiais jis būna susilpnėjęs, nevienodas abiejose ga­
lūnėse, atseit, protarpiais žymiai pablogėja kraujotaka.
Pažengus ligai, pėdų srities arterijų pulsas labai su­
silpnėja ir išnyksta. Kraujotaka visai sutrinka. Pakenktos
pėdos įgauna melsvai raudoną spalvą, oda suplonėja,
praranda blizgesį, pleiskanoja, nagai pasidaro trapūs,
deformuojasi, sulėtėja jų augimas. Blauzdos suplonėja.
Pėdos būna šaltos ir dažnai kiek patinsta. Ligonį kan­
kina dideli skausmai nuėjus keletą žingsnių, o dažnai
net ir ramybėje, o ypač naktimis. Ligoniams pablogė­
ja apetitas, jie Nesėja, greit jaudinasi, tampa irzlūs,
storžieviai, prislėgtos nuotaikos.
Šiame laikotarpyje dažnai atsiranda būdingos endar-
teritui komplikacijos, kurios kartais išsivysto ir susirgi­
mo pradžioje. Tai paviršinių venų tromboflebitas. Atsi­
radę skausmingi venų sukietėjimai laikosi 1— 2 savai­
tes, paskui išnyksta ir vėl atsiranda kitoje vietoje. Kita
komplikacija — tai galūnės nervinių kamienų pakenki­
mas. Jis taip pat sukelia smarkius skausmus. Jei šiame
ligos periode nutrinama, sužeidžiama galūnės oda ar
sulaužomi kaulai, tai gyjimas vyksta labai lėtai, o ne­
retai net nesugyja. Gangrena paprastai prasideda nuo
pirštų ir pamažu plinta aukštyn, negrįžtamai sunaikinda­
ma galūnę. Bendra ligonio būklė žymiai pablogėja.
Gydymui ligos pradžioje taikomos profilaktinės prie­
monės, kurios kartais apsaugo nuo tolesnio ligos vysty­
mosi. Reikia vengti nervinių pergyvenimų darbe ir bui­
tyje. Neleistinas fizinis pervargimas. Galimi tik saikingi
pakenktos galūnės judesiai. Draudžiama rūkyti, vartoti
alkoholį. Ypač reikia vengti peršalimo, dėvėti šiltą, pa­
togią avalynę, saugoti galūnes nuo traumų ir jas šva­
riai užlaikyti. Svarbu savalaikis poilsis. Reikia vengti
gausaus maisto, ypač apribotinas baltyminis maistas
(pupos, žirniai, špinatai, mėsa). Gydymui taikomos vieti­
nės ir bendros šiltos vonios, galūnės laikymas čia karš­
tame, čia šaltame vandenyje, galūnės ir pilvo švitini­
mas ultraaukšto dažnumo spinduliais ir diatermija. Taiko­
mas vaistų (novokaino, biomycino) įvedimas į organiz­
38
mą elektra (jonaforezė). Novckainas suleidžiamas dar
ir į arteriją, apie arteriją, į juosmens sritį. Kartais gerą
efektą duoda galūnės elektrizavimas Lediuko tipo sro­
ve. į poodį leidžiamas deguonis, o į veną — įvairūs
tirpalai. Skiriamos didelės vitamino B, dozės. Jauno ir
vidutinio amžiaus ligoniams skiriamas vitaminas PP. Vie-
tiškai naudojami tvarsčiai su Višnevskio tepalu. Sergant
endarteritu, gydymui naudojami ir kitokie vaistai: pa-
chikarpinas, difacilas, depopadutinas, pentaminas, pane-
verinas, tetamonas, spazmoiytinas ir kt. Neblogus rezul­
tatus duoda kurortinis gydymas Sočyje, Macestoje, Pia-
tigorske, Cchaliuboje, Kuibyševo srities Sernovodske.
Endarteritas gydomas ir chirurginiu būdu. Pastaruoju
metu atliekamos gana sudėtingos operacijos, įstatant
dirbtines kraujagysles. Geriausius rezultatus duoda
kompleksinis gydymas.
Gyd. V. 2ALKAUSKAS
V O K Ų KRAŠTŲ U Ž D E G IM A S
S pau sd in am a p a g e id a u ja n t R. Pukiui iŠ Tau­
ra g ė s raj.
Akys — pats sudėtingiausias ir mažiausiai apsaugotas
nuo žalingų išorės poveikių organas. Dėl tos priežasties
netgi visiškai sveikų akių gleivinėje būna apie 60 įvai­
rių rūšių bakterijų, dalį kurių sudaro ir žalingos rūšys.
Todėl suprantama, kad apie 30— 45% visų akių susirgi­
mų paliečia kaip tik akių gleivinę ir vokų kraštus.
Vokų kraštų uždegimas (blefaritas) paprastai būna
lėtinis. Skiriamos dvi pagrindinės jo rūšys: paprastasis
(pleiskanojantis) uždegimas ir opinis.
Sergant paprastuoju blefaritu, vokų kraštai būna ne­
žymiai paraudę, tarp blakstienų matyti daugybė balsvų
pleiskanėlių. Blakstienų šaknys esti išklibusios ir, šluos­
tant vokų kraštus, atskiros blakstienos iškrinta, tačiau po
kiek laiko jos vėl atauga.
Sergant opiniu blefaritu, vokų kraštai jau būna stip­
riau paraudę, sustorėję, pasidengę šašeliais, kuriuos nu­
ėmus, lieka smulkutės kraujuojančios opelės ir vietomis
matomi smulkūs pūlinukai. Blakstienos paprastai būna
sulipusios pluoštais. Randėjant opelėms, vokai storėja,
blakstienos visiškai iškrinta arba pradeda netaisyklingai
augti.
Sergant vienos ar kitos formos blefaritu, paprastai
peršti vokų kraštai, akys būna labai jautrios įvairiems
dirgikliams — šviesai, vėjui, dulkėms, greitai vargsta,
ypač dirbant dirbtinio apšvietimo sąlygomis. Iš po nak­
ties akys esti kiek aptraiškanojusios, bijosi vėjo, dul­
kių ir nuo menko nieko tuojau parausta. Tačiau kartais
ligoniai nieko blogo nejaučia ir pas gydytoją eina tik
dėl negražiai atrodančių paraudusių vokų.
Blefaritai gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Iš
bendro pobūdžio priežasčių paminėtinos: mažakraujys­
tė, vitaminų stoka, virškinamojo trakto susirgimai, skro-
fuliozė, kirminai, danių, nosies susirgimai, migdolų padi­
dėjimas, įvairūs lėtiniai infekciniai susirgimai ir kt.
Ligai pasireikšti padeda arba ją palaiko įvairūs ža­
lingi išorės veiksniai — dulkės, dūmai, garai, karštis,
blogai vėdinamų patalpų nešvarus oras, vėjas, nemiego­
tos naktys, intensyvus rašto darbas, ypač su nekoreguo­
tomis akiniais refrakcijos ydomis, lėtiniai konjunktyvitai
ir ašarų takų susirgimai.
Blefaritus nelengva gydyti, nes dažnai sunku nusta­
tyti susirgimo priežastį. Liga mėgsta kartotis, paūmėti.
Todėl ją gydyti reikia ilgai, ištisais mėnesiais ar net
metais. Gydantis daug dėmesio skiriama organizmo su­
stiprinimui, tinkamam higieniniam režimui ir vitaminin­
gam maistui. Esant junginės ar ašarų takų susirgimams,
būtina juos gydyti. Taip pat reikia nešioti akinius, jei yra
refrakcijos ydos (trumparegystė, astigmatizmas, toliare-
gystė). Gyd. D. MILIŪNAS

ORKAITĖ SU LAIKRODŽIU
Šeimininkė, įjungusi dujas, padėjo
j orkaitę pyragą ir išėjo j parduo­
tuvę.
— Jjungtos dujinės viryklos be
priežiūros palikti negalima, — griež­
ta i užprotestuos gaisrininkai.
— Sudegs pyragas, — ims p rie ­
kaištauti kulinarai.
Tuo tarpu šeimininkė ramiausiai
g rįž o į namus ir rado pyragą jau iš­
keptą, o dujas — išjungtas.
N etolim oje ateityje mūsų parduo­
tuvėse pasirodys unifikuotos dujinės
viryklos, turinčios program inio val­
dym o įrengimą. Užteks nustatyti laik­
rodžio mechanizmą, ir programinis
įrengimas pats kontroliuos
d e g ik lių darbą, reikalui esant, iš­
jungs orkaitę. Jos viduje reikiamą
tem peratūrą palaikys term oregulia-
torius.
Pirmosios su programiniu valdy­
mu dujinės viryklos, kurias sukūrė
Saratovo „G ip ro n ig a zo " instituto
darbuotojai, dabar yra bandomos.
SPECIALIAI ŽEMĖS ŪKIUI
Žymus tarybinis malūnsparnių
konstruktorius Nikolajus Kamovas
sukūrė naują m odelį „K a -2 6 ", skir­
tą specialiai žemės ūkio reikalams
Malūnsparnis gali pakelti iki 700 kg
trąšų ar chemikalų ir lygiai juos pa­
skleisti ant lauko.
NAUJAS HIBRIDAS
Estijoje yra išvesti griežščių-ko-
pūstų hibridai. Naujų augalų šak­
nys primena griežčius, tik už juos
yra žymiai didesnės, o lapai — pa­
šarinius kopūstus. įdom u tai, kad
atskiros m inėtojo augalo šaknys mūsų teležiūrovai su nekantrumu
sveria net po 16— 18 kg! laukė, kada pasirodys mažų matme­
H ibridiniai griežčiai pasižymi der­ nų, lengvi televizoriai. Nuotrauko­
lingumu — iš hektaro vidutiniškai je matome dvylikos kanalų kilnoja­
gaunama apie 1200 cnt šaknų ir mą teleaparatą. Tai universalus įren­
200— 250 cnt lapų. gimas — jį gali maitinti 127 arba
Šiais metais griežčių ir kopūstų 220 voltų įtampos kintamoji elektros
hibridas pasėtas didesniame kaip srovė arba bet koks dvylikos voltų
1300 ha plote, jo sėklos išsiuntinė­ akumuliatorius.
tos šiaurinių rajonų bandymų stotims Naujasis televizorius sveria 5,8 kg,
ir kai kuriems ūkiams. jo ekrano matmenys — 160X
X200 mm.
12 KM PO VANDENIU
Jūros gelm ių žvalgai galės prasi­ GERIAUSI PASAULYJE
skverbti į 11— 12 km gylį. Grupė
Maskvos išradėjų sukūrė įrengimą, Bobruisko Lenino vardo gam yklo­
kuris puikiai dirba, esant dideliam je pradėti gaminti galingi, atsparūs
slėgimui. Juo galima nuleisti į jūros rūgštims siurbliai. Pagal ilgaamžišku­
dugną įvairiausią mokslinę-okeano- mą jie neturi sau lygių pasaulyje.
grafinę tyrim o aparatūrą, fotogra­ Šiais siurbliais be jo kio kapitalinio
fuoti ir film uoti po vandeniu. remonto galima pumpuoti fosforo
rūgštį net 10 tūkst. vai. Pirmosios
tokios mašinos jau pradėjo d irb ti
V AR ŽOS, NEM ATOM OS mūsų šalies chemijos gamyklose.
PLIKA AKIMI
dujinių
Baikovo vardo M etalurgijos moks­ SKRIEJANTIS BĖGIAIS
linio tyrim o instituto darbuotojai su­
konstravo įrengimą, kuriame p rily d y ­ Neseniai geležinkelio lin ijo je
mo būdu galima uždėti ant metalo, Maskva— Leningradas buvo išbandy­
plastmasės, stiklo, keramikos arba tas garvežys „Č S -2". Bandomasis
net ant popieriaus vos įžiūrim ą var­ traukinys šį kelio ruožą įveikė per
žą. Varžos yra tiek mažos, kad jų, 5 vai. 20 min. Kai kur ekspreso
pavyzdžiui, ant degtukų dėžutės ga­ greitis siekė 200 km/val.
li tilp ti apie 50 tūkst.l Traukinio vagonai yra panašūs
Pagrindinė naujojo įrengim o dalis į lėktuvo saloną: čia stovi atlošia­
yra elektroninė patranka, nukreipian­ mos kėdės, yra drabužinė, pakabin­
ti elektronų srautą į metalą, iš kurio ti patogūs lopšeliai mažyčiams kelei­
reikia pagaminti varžą. Galingas viams.
elektroninės patrankos šūvis gali iš­ Naujasis traukinys kursuos tarp
garinti net tokią atsparią karščiui Maskvos ir Leningrado. Juo galima
medžiagą, kaip volframas. O juk pa­ bus tą pačią dieną nuvykti iš vie­
starasis „k a p itu liu o ja ", esant tik no miesto į kitą, atlikti reikalus ir
5900° temperatūrai. Elektronai-„m e- sugrįžti atgal.
ta lu rg a i" atvėrė radioelektronikoje
naujas perspektyvas. Gaminant nau­
ju būdu radiodetales, į degtukų dė­ LIETUS VIETOJ MASALO
žutės dydžio bloką jų galima bus su­
talp in ti tiek, kiek dabar jų telpa ne­ Gaudant ekvatoriniuose vandeny­
didelėje elektroninėje skaičiavimo se tunus, tarybinio laivo „N o ra "
mašinoje. žvejai panaudojo lietaus įrengimą.
Kokiam tikslui? Pasirodė, kad lašų,
krintančių ant jūros paviršiaus, gar­
KILNOJAMAS TELEVIZORIUS sas primena tunams mažyčių žuvelių
„ O G O N IO K " pliaukštelėjimus. O kaip tik jomis
jie ir minta. Lašų p riv ilio ti tunai pra­
Prie m iniatiūrinių tranzistorinių ra­ deda kilti iš gelm ių į paviršių, kur
d ijo imtuvų mes jau pripratome. Tik jų jau laukia žvejai.
39

PELĖS, G Y V E N A N Č IO S
2 A M Ž IU S
Ukrainos mokslininkai atlieka su
baltosiomis pelėmis bandymus am­
žiui prailginti. Bandymas prasideda
su mėnesio amžiaus pelytėmis. Tai
maždaug atitinka 5— 6 metų vaiko
amžių. Gyvūnėliai padalijami į dvi
lygias grupes: kontrolinę grupę, ku­
ri auginama normaliai šeriant, ir
bandomąją. Bandomieji gyvūnėliai
šeriami mažakaloringu maistu. Jie be­
veik neauga. Trijų mėnesių amžiaus,
F IL T R A S A U G iN A PAŠARUS
Inžinierius-chemikas J. Davydovs-
kis, tirdamas chlorelą, sugalvojo pa­
gaminti bio lo g in į filtrą. Toks filtras
jau pastatytas Baku mieste. Tai paly­
ginti nedidelis įrengimas. Jį sudaro
dirbtinis maždaug dviejų metrų g y ­
lio vandens baseinas.
Prileidus į baseiną nešvaraus van­
dens ir iš specialių veisyklų — ne­
d id e lį kiekį chlorelos kultūros, filt­
ras pradeda veikti. Vandenyje vyks­
ta audringi biocheminiai procesai —
dumbliai sugeria angliarūgštę, sieros
vandenilį, amoniaką, chlorą, magnį.
Palaipsniui vanduo ima skaidrėti,
įgauna salotinį atspalvį. Pasakiškai
g re it vystosi dumbliai. Per vieną
saulėtą ir šiltą dieną vanduo išva­
lomas. Jį dabar galima naudoti pa­
sėliams laistyti, o, praleidus pro
dezinfekavimo įrengimus, ir gerti.
Debesuotomis dienomis vandens va­
lymas filtre užtrunka 7— 9 dienas.
Tačiau ir šis procesas vyksta d vi­
gubai greičiau, negu paprastuose
valymo įrengimuose. Be to, pasta­
rieji kainuoja apie 40 proc. bran­
giau už bio lo g in į filtrą, žymiai sudė­
tingesnis jų eksploatavimas.
Biologinis filtras turi dar vieną
nuostabų privalumą. Jis, valydamas
vandenį, kartu gamina vertingus pa­
šarus. Toks filtras, turėdamas 1— 2
ha plotą, kiekvieną dieną duoda
15 t sausų dum blių arba 6750 kg
švarių baltymų. Tiek maistinių me­
džiagų turi 40 t sausų dobilų. O juk
jiems išauginti reikia apie 10 ha
ploto, dobilai per metus nušienauja­
mi tik 1— 2 kartus. Vadinasi, vienas
biologinis filtras gali duoti per me­
tus tiek pašarų, kiek jų gauna d id e ­
lis ūkis. Be to, chlorelai nereikia
jokių papildom ų lėšų nei priem o­
nių — ji minta valydama vandenį.
Štai koks efektingas biologinis f ilt ­
ras.
40
24 m ėn. am žiaus p e lė s : k a irė je — ban d o -
m o ji, d e š in ė je — n o rm a lia i augusi
atėjus lytin io subrendimo momentui,
patinėliai būna tokie pat maži, kaip
ir bandymo pradžioje. Tokia kaina
jie moka už būsimąjj savo ilgą am­
žių.
Normalios pelės pasiekia aukščiau­
sią išsivystymo tašką, būdamos melų
amžiaus. Sąlyginai lyginant su žmo­
gumi, tai maždaug 40— 45 metu v y ­
ro amžius. Sis amžius yra laikomas
žydinčiuoju, bet kariais tokiuose me­
A P S K R IT A S L A IV A S
Japonijoje sukurtas disko formos
povandeninio laivo projektas. Sis
laivas galės nusileisti į 10 km g ylį
ir gana ilgą laiką būti po vandeniu.
Specialūs filtrai, kuriuos sukonstravo
prof. Osaka, aprūpins įgulą oru, gau­
tu iš vandens.
Laivo judėjimas primins besisu­
kančios aplink savo ašį lėkštės ju d ė ­
jimą. Jo įgula įsikurs centriniame
skyriuje. Priešingu atveju išcentri­
nės jėgos numuštų žmones nuo
kojų.
Neįprastos formos laivas yra ski­
riamas mokslinio tyrim o darbams d i­
deliuose gyliuose.
M A Ž Y L IS
Bulgarijoje pradėtas gaminti nau­
jas dviejų ratų traktorius sodams
„B o lg a r". Jis yra 12 AJ pajėgumo ir
išvysto iki 18 km/val greitį. Su
juo galima atlikti 10 įvairių darbų.
Čia jis pritaikytas šienavimui.
tuose ant galvos jau švyti plikė, o
talija žymiai storėja. Panašiai būna ir
su kontrolinėmis pelėmis: mažiau
blizga kailiukas, apsiblausia akutės.
Tuo tarpu bandomosios pelės savo
išvaizda, medžiagų apykaitos proce­
su, aktyvumu tokiame amžiuje pa­
silieka jaunos.- Net ir vėliau jos
„nesiskubina" senti,
Bandymai parodė, kad, panaudo­
jus sulaikantį augimą maistą, ban­
domosios pelės vidutiniškai gyveno
943 dienas, kai kurios net 1320 d ie ­
nų. Kontroliniai gyvūnėliai išgyveno
vidutiniškai 680 dienų, ir tik ,,se
niausioji" pelė sulaukė 898 dienų
amžiaus.
Kaip matome, maisto racionas at­
siliepia į amžių. Gal būt, šj mokslo
atradimą kada nors pavyks prita iky­
ti ir žmogui.
Vokietijos Demokratinėje Respub­
likoje sukonstruota naujo tip o
trumpų radijo bangų siųstuvo ante­
na. Antenos kryptis keičiama. Per ją
galima pasiusti trumpas banga;
į bet kurią Žemės rutulio dalį. To­
kios antenos iki šiol dar niekas ne­
turėjo.
HALOTANAS —
VEIKSMINGIAUSIA
IR SAUGIAUSIA NARKOZĖ
Drezdeno vaistų fabrikas gamina
naują inhaliacinę narkozę, kuri yra
4 kartus veiksmingesnė už eterį. Ji
gali būti saugiai naudojama net va­
dinamiesiems rizikingiems pacien­
tams, sergantiems širdies ir kepenų
ligomis, kada kitos narkozės prie ­
monės gali pakenkti. Halotanas tin ­
ka net kūdikiams ir mažiems vai­
kams. Jis gerai užsirekomendavo ir
trauminėje chirurgijoje.

UNIKALUS TILTAS
Lyg milžiniška strėlė šauna į to lį
prie G oldobino pusiasalio krantų
plieninė trasa. Jos ilgis — daugiau
kaip 1,5 km. Tiltas virš „Auksinio
ra g o " įlankos, atrodo, kabo ore.
Tik uolėtuose krantuose kyla į v ir­
šų didžiuliai gelžbetoniniai pilonai.
Toks bus didžiausias kontinente
tiltas, pastatytas Vladivostoke.
Inžinerinė mintis šimtmečiais ieško
tobulų formų. Specialistai žino, kaip
sunku yra pastatyti tiltą su 800 m il­
g io anga be vienintelės atramos.
Be to, statinys turi nebijoti uragani­
nio vėjo, d id e lio krūvio, jis turi bū­
ti lengvas, gražus.
Pirmą kartą pasaulinėje praktiko­
je Vladivostoke bus panaudota ka­
banti sistema su įtemptais plieniniais
lynais. V ie to j storų plytų važiuoja­
moje tilto dalyje statytojai paklos
ploną klo jin į. Todėl tiltas bus žy­
miai lengvesnis — jis svers tik
8700 t.
Unikalaus tilto projektą sukūrė
Valstybinio „Projektstalkonstrukci-
jo s " instituto grupė darbuotojų, va­
dovaujamų inž. G. Dopovo.
ATOMINIS GRĄŽTAS
Daugelio šalių mokslininkai kuria
g ilių jų gręžinių projektus. Žemės
gelm ių paslaptys padėtų atsakyti
į klausimus, kaip atsirado kontinen­
tai, vandenynai, kalnai, kokios yra
žemės drebėjimų priežastys, kaip su­
sidaro naudingųjų iškasenų telkiniai
ir kt.
Viename amerikiečių projekte nu­
matyta sukurti atominį grąžtą. Tai
būtų maždaug 60 cm skersmens ato­
minis reaktorius, kurio viduje tem pe­
ratūra siektų iki +1100°C. Atominė
„a d a ta " ištirpdytų savo kelyje uo­
lienas ir galėtų pasiekti apie 32 km
gy1!'
ELEKTRA GYDO GRIPĄ JA PO N Ų EIFELIO BOKŠTAS
H eidelbergo inž. F. Chanas nusta­ Tokijo miesto televizijos bokštas
tė, kad elektrinis laukas pašalina ar­ yra 33 m aukštesnis už Eifelio bokš­
ba užmuša bakterijas. Vadinasi, p ir­ tą Paryžiuje. Įdomu, kad m inėtojo
miausia elektra galima dezinfekuoti bokšto statybai buvo sunaudota
operacines sales ir ligonių palatas. dukart mažiau statybinių medžia­
Pavyzdžiui, net d ide lių miestų parkų gų — būtent 3600 t plieno ir
ore yra daugybė bakterijų. Jų čia 1 200 000 kniedžių. Tuo tarpu Pa­
1 m3 priskaitoma apie 1000. Supran­ ryžiaus bokštui pastatyti reikėjo
tama, ne visos šios bakterijos suke­ 7 300 t plieno ir 2 500 000 kniedžių.
lia ligas. Tuo tarpu ligoninių ore jų
yra žymiai daugiau. M ikroskopiniai
vienos ligoninės oro tyrimai paro­
dė, kad m ikrobų 1 m3 oro yra mi­
NAUJAS BODAS LAIVAMS
lijonai. IŠKELTI
Ir štai, pritvirtinus prie ligoninės
patalpos lubų metalinę plokštę ir JAV užpatentuotas naujas būdas
sujungus ją su teigiamu elektros šal­ nuskendusiems laivams iškelti. į lai­
tinio polium i, o patalpos grindis — vo korpusą siurbliais pripum puoja­
su neigiamu polium i ir paleidus ma specialaus skysčio putų, kurios
2000 voltų įtampos srovę, patalpoje sukietėjusios iškelia laivą į jūros
susidariusiame elektriniame lauke paviršių.
žus nuo 90 iki 100 proc. mikrobų.
Bandymai su gyvūnais parodė, kad
jie daug greičiau pasveiksta, būdami
NEPAPRASTA S IU V A M O J I
elektriniame lauke. Chanas tvirtina,
kad elektrinis laukas teigiamai veikia MAŠINA
sergančius gripu. Pakabinus virš li­
gonio, sergančio sunkia g rip o forma, A n g lijo je sukurta įdom i siuvamoji
elektrodą, ligonis pasveiksta apytik­ mašina. Joje nėra nei adatos, nei
riai per 5 vai. siūlų. Medžiagos gabalai čia pade­
dami po m iniatiūriniu „p rie k a lu " ir
vieninteliu ratu. Juos pradeda veikti
„B IO G R A FA S" ultragarso virpesiai — 30 tūkst. v ir­
pesių per minutę. Atsiradus greitų
Prancūzijos Teisminės, darbo medi­
smūgių serijoms, padėtų po „p rie k a ­
cinos ir pramoninės higienos insti­
lu " medžiagų atskiros molekulės
tute veikia vienintelis Europoje
ima intensyviai judėti. Tokiu būdu
elektroninių mašinų komplektas, va­
medžiagos gabalai susipresuoja ir
dinamas „b io g ra fu ". Jis iškart užra­
stipriai vienas su kitu susijungia.
šo įvairių žmogaus organų — šir­
dies, kraujo apytakos, nervinės siste­
mos, kvėpavimo takų, raumenų —
veiklą žymiai tiksliau, negu iki šiol
LAZERIS . . . STATYBOJE
naudojami aparatai. Be to, užrašus
galima pakartoti. Pavyzdžiui, pakei­
Am erikiečių mokslininkai siūlo pa­
tus oro temperatūrą arba drėgnumą, naudoti statybose kvantinį generato­
nustatoma šių faktorių įtaka organiz­
rių. Lazeriu galima suvirinti tarp sa­
mui ir t. t. Iš biografų galima tiks­ vęs plytas ir surenkamuosius beto­
liau nustatyti diagnozę, išaiškinti
ninius blokus. Jį naudojant, visiškai
silpniausius organizmo židinius. nereikia rišamojo skiedinio.
Institute galvojama šiais apara­
tais atlikti masinius žmonių tyrimus.
URANAS PRANEŠA
A P IE G A IS R Ą
JAV sukonstruotas prietaisas gais­
ro pavojui įspėti. Tai speciali kame­
ra, kuri reaguoja jautriau į dūmų
daleles, negu į šilumą. Prietaisas
praneša apie gaisrą dar liepsnai ne­
pasirodžius.
Kameroje yra plokštelė, padeng­
ta plonu urano sluoksniu. Patekus
į kamerą nors vienai dūmų dalelei,
tarp plokštelės ir kameros korpuso
akimirka įvyksta dujų jonizacija. Im­
pulsas tuojau pat sustiprinamas, ir
specialus įrengimas signalizuoja:
„G aisras!"
41

Šveicarijoje, Ženevos mieste, pa­
statytas moderniškas nenuodingų du­
jų fabrikas. Jis automatizuotas, todėl
jį prižiūri ir valdo vienas žmogus.
K O D Ė L M IŠ K E TYLU!
Am erikiečių mokslininkai atliko
A tlanto vandenyne įdomius bandy­
mus. Jie pusės kilom etro gylyje
sprogdino 1,5 kg svorio paprastų
sprogmenų užtaisus. Sprogimo gar­
sas vandenyje buvo užregistruotas
už 4,5 tūkst. kilometrų. Ore šis gar­
so sklidimo nuotolis sutrumpėtų iki
4 km, o miške — iki 100 m.
Kodėl taip?
Mokslininkus seniai domina klau­
simas, kodėl taip gre it garsas slopi­
namas miške. Bandymai parodė, kad
tai paaiškinama ne vien pasyviu
garso išsklaidymu. Sklindant garso
bangai, medžių šakos ima virp ėti ir
labai gre it nuslopina garsą.
Mūsų amžius — gre ito technikos
vystymosi amžius. Auga mašinų
skaičius, auga ir jų sukeliamas
triukšmas. Stiprus triukšmas, pasiro­
do, neigiamai veikia ne tik žmogaus
nervus, bet ir medžiagas, metalus.
Dar visiškai neseniai mašinų bandy­
tojai nežinojo tokio termino, kaip
„akustinis krūvis", o dabar jiems
tenka skaitytis ir su garso bangomis.
Nors garso bangos yra palyginti
silpnos, bet jos, ilgai veikdamos, ar­
do konstrukcijas.
O ką daryti triukšmingų vietovių
gyventojams? Jiems patartina prisi­
minti, kodėl būna tylu. . . miške. M e­
džiai — ne vien dekoratyviniai žel­
diniai. Jie yra puiki kovos priemonė
su triukšmu. Tai turėtų gerai įsidė­
mėti miestų ir gyvenviečių planuo­
toja i, statytojai, gyventojai.
A U T O M A T IN G ! FOTO­
APARATAS
Mūsų šalyje pagaminti
automatiniai tolimačiai fotoaparatai
„Z o rk ij-1 0 " ir „Z o rk ij-1 1 ". Jais gali­
42
ma fotografuoti, iš anksto nenusta­
čius nei diafragmos, nei išlaikymo.
Tai ypač svarbu tada, kai fotogra­
fuojama besikeičiant apšvietimui.
Šiuo atveju fotoaparato mechaniz­
mas keičia išlaikymą ir diafragmą
priklausomai nuo film o jautrumo.
A pie nepakankamą fotografuojam o
objekto apšvietimą signalizuoja
eksponometro rodyklė, kuri atsisto­
ja ant raudonos linijos, esančios
ieškiklio regėjim o lauke. Pasitaikius
tokiam signalui, būtina į aparatą
įdėtąjį filmą keisti jautresniu.
Autom atinį šių aparatų įrengimą
galima išjungti ir fotografuoti pa­
prastai su išlaikymu nuo 1/30 iki
N E S U S ID Ė V IN T IS
1/500 s ir „ V " . Minėtaisiais fotoapa­
ratais taip pat galima fotografuoti Ž E M Ė L A P IS
su impulsine lempa.
Automatiniai aparatai turi „In - Suartame lauke patiesti du geo­
dustaro-63" tip o objektyvus. „Z o r­ grafiniai žemėlapiai. Virš jų 3 kartus
kij-10" skiriasi nuo „Z o rk ij-1 1 " tuo, pravažiuoja vikšrinis traktorius. Že­
kad jame ryškumas nustatomas to li­ mėlapiai pavirsta beformiais purvi­
mačiu. Tuo tarpu „Z o rk ij-1 1 " ryšku­ nais gumulais. Ir štai juos ima plauti
mas nustatomas pagal 3 žymes, m a­ šepečiu su vandeniu, tuojau pat jie
tomas ieškiklio regėjim o lauke. vėl įgauna pirmykštę išvaizdą.
Žemėlapių tvirtum o paslaptis slypi
popieriuje, ant kurio jie išspausdin­
ti. Nepaprastai stipraus popieriaus
N AU JA R Y Š IO P R IE M O N Ė
technologija yra sukurta Šveicarijoje.
Tokie žemėlapiai bus praktiškai am­
žini. Jie ypač reikalingi geologams,
Įdomų ryšio būdą neseniai atrado
keliautojams, visiems tiems, kam ten­
du amerikiečių fizikai. Jie infrarau-
ka naudotis žemėlapiais esant įva i­
donuoju spinduliu perdavė radijo ir
televizijos programas už 50 km. riausioms oro sąlygoms.
♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦♦
AR M ATO M I K O S M IN IA I T IR P S T A N T IS V A N D E N Y JE
S P IN D U L IA I! P O P IE R IU S
Dar gerokai prieš kosminių dalelių Vandenyje tirpstantį po pierių
atradimą buvo pastebėtas įdomus „D is o lv o " pagamino viena Filadel­
reiškinys — daugelis žmonių, būda­ fijos firma. Dokumentai, parašyti
mi absoliučioje tamsoje, kartais pa­ ant tokio popieriaus rašalu, rašo­
stebėdavo kažkokį žybtelėjimą. Ta­ mąja mašinėle arba atspausdinti, ga­
čiau šio reiškinio nieks negalėjo iš­ li būti sunaikinami be jokių pėdsakų.
aiškinti.
Neseniai du amerikiečių moksli­
ninkai įtarė, kad žybtelėjimus suke­
lia kosminiai spinduliai. Siekdami
patikrinti savo spėliojimą, jie užda­
rydavo žmones į visiškai tamsią ka­
merą ir registruodavo žybtelėjimus.
Tuo pat metu G eigerio skaitikliai
pažymėdavo kosminių spindulių pra­
ėjimą pro kamerą.
Sulyginus abu įrašus, išaiškėjo, kad
jie beveik visais atvejais atitinka.
Vadinasi, šio reiškinio paprastu atsi­
pirm ieji tiktinumu laikyti negalima. Dabar be­
lieka sužinoti, kaip kosminiai spindu­
liai veikia regėjim o organus. • » ♦• ♦♦♦* ♦* ♦• • » « ' ♦ ♦ ♦ ► • ♦ ♦ ♦ . - ♦ ♦ ♦ ♦ ♦ ♦ M * ♦♦* <
 T R O P IK A I EURO PO JE!
Vakarų V okietijos spaudoje pasirodė tvirtinim ai,
kad netoli to ji diena, kai Europoje vėl atsiras tropikų
augmenija ir gyvūnija. Reino krantas apžels nepraei­
namomis džiunglėmis. O Bonoje, gal, pasigirs liūtų
staugimas. Esą, astronomai, m eteorologai ir geofizikai
tvirtina, kad Žemės padėties pakitimas Saulės atžvil­
giu jau sekančiame šimtmetyje sukels „milžiniškus
klimatinius pasikeitimus“ . Tai reiškia, kad pasislinks Že­
mės platumos. Ekvatoriaus rajone vyraus vidutinis kli­
D Ž . NERU A PIE SA N SK R ITĄ matas, o šiaurės pusrutulyje įvyks žymus atšilimas.
Biologai galvoja, kad
IR L IE TU V IŲ K A LB Ą nuo 1980 m. prasidės spartus tropinės augmenijos
persikėlimas iš Afrikos į Europą,
Džavacharlalas Neru (1889— 1964), kovodamas nuo 1990 m. šiauriniuose Europos rajonuose bus
už Indijos nepriklausomybę, ne kartą sėdėjo ang­ gaunami 2— 3 derliai į metus,
lų kalėjime. Iš kalėjimo savo dukteriai Indirai jis nuo 1995 m. gali gerokai nusmukti gruntinio van­
kartą parašė laišką, kuriame papasakojo apie lie­ dens lygis, todėl teks intensyviai filtru o ti jūros vandenį,
tuvių kalbą, artimą sanskrito kalbai. nuo 2005 m., galimas dalykas, į Europą palaipsniui
Duodame ištrauką iš Dž. Neru knygos „In d ijo s persikels Afrikos gyvūnija,
atradimas". nuo 2025 m. prasidės esminis miestų pritaikymas
šiuolaikinės indų kalbos, vedančios savo kilmę iš prie naujo eurotropinio klimato,
sanskrito, vadinamos indo-arijiškomis kalbomis. Tai hin- 2055 m. vidurinės Europos gamta bus jau tropinė ir
di-urdu, bengali, marathi, gudžarati, orija, Asamo, subtropinė.
radžastani (hindi atmaina), Pendžabo, sindhi, puštu ir Tačiau daug mokslininkų, pažymi spauda, priešta­
Kašmiro kalbos. Prie dravidų kalbų priklauso tamilų, rauja šiems tvirtinimams, nesutikdami, kad gali įvykti
telugu, kanara ir malajalam kalbos. Šitos penkiolika toks staigus klimato pasikeitimas. Yra galvojama, kad
kalbų apima visą Indiją, o labiausiai paplitusi iš jų Žemėje apskritai vyksta „atšilim o pe riod as", kurį vė­
yra hindi su savo atmaina urdu, kurią supranta net ja liaus seks atšalimas. Tada vėl užeisiąs naujas apledė­
nekalbantieji. Be šių kalbų yra tik kelios tarmės ir ke­ jimas. Bet tai įvyks dar negreit.
lios neišsivysčiusios kalbos, kuriomis kalba labai nedi­
deliuose rajonuose kai kurios atsilikusios gentys, gy­ L A K Š T IN G A L Ų K O N S E R V A T O R IJA
venančios kalnuose ir džiunglėse. Dažnai kartojama
versija, kad Indijoje priskaičiuojama penki šimtai arba Lakštingala yra nepra­ ti. Jaunikliai besiklausyda­
daugiau kalbų, — tuščias filo lo g ų ir perrašinėjimo biu­ lenkiamas trelių meistras. mi mokosi giedoti iš se­
rų valdininkų prasimanymas, nes jie savarankiškomis Anksčiau ypač garsėjo nų prityrusių giesmininkų.
kalbomis laiko visas tarmes ir visas smulkias šnektas Kursko sparnuoti giesmi­ Ten, kur pritrūksta kvali­
genčių, gyvenančių Asamo— Bengalijos ir Birmos pasie­ ninkai. Šiuo klausimu susi­ fikuotų „d ė s ty to jų ", ma­
nyje, nors kartais šitomis tarmėmis kalba vos keli šimtai dom ėjo paukščių giesmės tyti, ir nusmunka g ie d o ji­
arba keli tūkstančiai žmonių. Daugelio šitų vadinamų mėgėjai. Jie nustatė, kad mo menas.
šimtų kalbų paplitim o sfera neišeina už rytinių Indijos praeito šimtmečio pabai­ Prieš kelis metus minė­
pasienio sričių ir kaimyninių Birmos rajonų ribų. Sek­ goje Kursko lakštingalų tie ji solistai susuko savo
dami šitų valdininkų metodu, Europoje priskaičiuotume meistriškumas buvo pasie­ lizdus Maskvos Sokolnikų
šimtus kalbų ir vien V okietijo je , man rodos, jų galima kęs zenitą. Vėliau dėl parke. Jie apsigyveno ne­
priskaičiuoti apie šešiasdešimt. kažkokių priežasčių jis to li atviros estrados ir
Tikra Indijos kalbų problema nieko bendro neturi smuko. 1925 m. jau pirma­ greičiausia ėmė „studijuo­
su šituo jvairialytiškumu. Praktiškai ji užsibaigia hindi- vo Kijevo lakštingalos, o t i" klasikų kūrinius.
urdu, viena kalba su dviem literatūrinėmis formomis ir po 10 metų — Kazanės. Pavyzdžiui, Darvino
dviem šriftais. Šnekamojoje kalboje vargu ar yra koks Nuo 1954 m. geriausiais vardo muziejaus mokslinis
nors skirtumas. Rašte ir ypač literatūrinėje form oje ski­ giesmininkais laikomi Be­ darbuotojas P. Smolinas
limas tarp hindi ir urdu didėja. Buvo bandyta ir ban­ lovežo girios gyventojai. pastebėjo, kad lakštingalos
doma šitą skilimą sumažinti ir sukurti bendrą formą, Pastaraisiais metais p a p il­ imituoja varlių kvarksėji­
kuri paprastai vadinama hindustani. Hindustani tampa dė savo repertuarą ir pa- mą. Bet tai nėra paprastas
bendrine kalba, suprantama visiems Indijos gyvento­ maskvio lakštingalos. sekimas, o sava interpre­
jams. Kai kurių ornitologų tacija. Kai kurie paukščiai
Sanskritas, kaip dabar galutinai pripažinta, susijęs nuomone, net ir gabiau­ labai meistriškai pakartoja
su klasikinėmis ir šiuolaikinėmis Europos kalbomis. Net sia jauna lakštingala ne­ tai, ką jie yra girdėję.
slavų kalbos turi daug bendrų su sanskritu formų ir moka kaip reikiant gied o- O rnitologas V. Strokovas
šaknų. Europoje visų artimiausia sanskritui yra lietuvių pasakoja apie vieną atsi­
kalba. tikim ą: varnėnas taip pui­
K. PAPECKYS kiai im ituodavo Maskvos
radijo signalus, jog dau­
gelį suklaidindavo.
ŽM O G AUS P R O T Ė V IŲ A M Ž IU S Muzikos kūriniai teig ia­
mai veikia lakštingalas-
Naudodamasis paskutiniaisiais atradimais Rytų A f­ studentus. Sparnuoti So­
rikoje, žymus anglų antropologas Lakėjus tvirtina, kad kolnikų gyventojai savo
žmogaus protėviai atsirado mažiausiai 1 250 000 metų koncertų meniniu lygiu
anksčiau, negu iki šiol buvo manoma. Būtybė, kurios nenusileidžia Kursko ir
liekanas mokslininkas atrado ir pavadino ją sugeban­ Belovežo girios giesminin­
čiu žmogumi, turėjo apie 1 m aukščio, mokėjusi nau­ kams, jų repertuare yra
dotis įrankiais ir statyti slėptuves. keliolika muzikos kūrinių.

43
 Kai 1944 m. Tarybinė A r­ totyros muziejus su gau­
mija priartėjo prie Duby­ siais eksponatais, pasako­
sos, jis staiga dingo, vis­ jančiais apie seniai pra­
ką palikęs likim o valiai. ėjusius laikus. Pravažiuo­
Neliko savivaliautojų. jančios pro Kelmę eks­
Dvaras tapo bendru liau­ kursijos aplanko šį pasta­
dies turtu. Jo d e rlin g o ­ tą, statytą dar baudžiau­
se žemėse įsikūrė kol­ ninkų.
ūkiai, o rūmuose — kraš­ V. ŠAULYS

RASTAS N E A N D E R T A L IE Č IO SKELETAS
Tokijo universiteto japonų ekspedicija, vadovauja­
ma antropologo prof. Hisašio Sudzukio, tyrinė jo urvus
Izraelyje, į šiaurę nuo Tiberijos. Nalo Hamudo urve,
nepaliestame kultūriniame sluoksnyje, buvo rastas p il­
nas neandertalinio žmogaus skeletas (Homo neander-
talensis).
Neandertaliečio skeletas buvo sėdimoje padėtyje:
ilgos rankų plaštakos sulenktos stačiu kampu, dilbiai
Kelmės dvaro centriniai rūmai, kuriuose dabar įsikūręs atkreipti į priekį, kojų kaulai smarkiai sulenkti per
kraštotyros muziejus A u to ria u s n u o tr. kelius. Skeletas priklausė kokių 30 m. amžiaus vyriš­
kiui, kurio ūgis buvo 170 cm. Preliminariniais duome­
KUR B A U D Ž IA U N IN K U S PLAKĖ nimis, chronologinis hamudinio žmogaus amžius —
100 tūkst. metų.
Tarp Kelmės ir pušyno, rininkai žmones prievarta Nalo Hamudo urvo neandertaliečio kaukolė dides­
esančio į šiaurę nuo varė j katalikų bažnyčias. nė, negu dabartinio žmogaus. Kakta labai nuožulni.
miesto, ant V ilbėno upe­ Prie įvažiavimo į buvu­ Kaukolė žema. Gerai išsivystę masyvūs antakiai. Kiau­
lio kranto baltuoja buvu­ sį dvarą iki šių dienų te­ šas ilgas. Veidas stambus, veido kaulai kol kas neiš­
sio dvaro sodyba. bestovi dviaukštė mūrinė tirti, nes juos dengia klintys ir konkrecijos. Viršuti­
Kelmės dvaras su išau­ arka su galerijomis. niame ir apatiniame žandikaulyje išlikę beveik visi
gusiu prie jo miesteliu X V III a. pabaigoje Kelmę dantys.
nuo 1591 m. priklausė d i­ valdęs generolas Jurgis Tame pačiame akmens amžiaus kultūriniame sluoks­
dikams Gruževskiams. Jie Gruževskis, vaizduodamas nyje rasti levaluaziniai-mustjeriniai įrankiai — kirstu­
buvo nemaži tironai. Gru- save kultūringu žmogumi, kai, grandikliai ir kt. A plinkui rasta daug sudaužytų
ževskių išleistos taisyklės šio • pastato viršutiniame įva irių iškasamųjų gyvūnų kaulų, žandikaulių ir dantų.
skelbė: kas praleis pamal­ aukšte buvo įkūręs b ib lio ­ Izraelio vyriausybė leido japonų ekspedicijai nean­
das, pirmą kartą baudžia­ teką ir numizmatikos ka­ dertaliečio skeletą išsivežti į Japoniją tyrimams dviems
mas 12 skatikų, antrą kar­ binetą, o apačioje — vie­ metams.
tą — auksinu, o trečią nutėse su pinučiais lan­ „ N U O D IN G A “ ISTORIJA
kartą — prirakinamas guose — kalindavo bei
grandinėmis prie bažny­ plakdavo baudžiauninkus, XIV a. pasirodė Ambruazo Pare „Traktatas apie
čios sienos visai dienai. nusikaltusius ponui. nuodus". Darbo tema buvo aktuali, nes nuodijimai bu­
G rufevskiai buvo refor­ Baudžiauninkai būdavo vo labai paplitęs reiškinys, ypač aukštuosiuose Ita li­
matai, todėl savo bau­ plakami ir lauke, ties ar­ jos ir Prancūzijos sluoksniuose. Buvo prieita net ligi
džiauninkus vertė lankyti kos pravažiavimo anga. to, kad teismas tenagrinėjo masinių apnuodijim ų by­
reformatų bažnyčią, pana­ Dvaro šeimininkai šį re­ las, o į tokias smulkmenas, kaip vieno ar dviejų žmo­
šiai, kaip katalikai dva- g in į stebėdavo iš galeri­ nių nunuodijimas, nekreipė dėmesio.
jos. Nusikaltusį žmogų Pare darbas turėjo suteikti gydytojams ir moksli­
paguldydavo kniūbsčią, ninkams teo rinių žinių. Praktiškai nuodytojai-diletantai
užvoždavo ant sprando kur kas daugiau išmanė už jų mokytuosius kolegas.
Buvusio Kelmės dvaro mūrinė
arka tam tikrą kubilą, po to Tarp kita ko, ir Pare traktato mokslinė vertė taip pat
įkirsdavo paskirtą rykščių buvo sąlyginė. Jame, pavyzdžiui, buvo aprašoma nuo­
„n o rm ą ". Kartais tokias dingosios pasakų vienaragio ragų savybės. Baisi to k­
scenas stebėdavo Gru- sinė jėga buvo priskiriama deimanto milteliams. Į nuo­
ževskiai kartu su savo dingųjų skyrių nežinia už ką pateko kai kurie visiškai
svečiais. nekalti augalai. Pavyzdžiui, nurodoma, kad viena sa­
Gruževskio dvare buvo liero atmaina turinti nuodų, sukeliančių juoką ir trau­
įrengtas ir rekrūtų su­ kulius.
rinkimo punktas. Sugauti Seniau kiekvienas galėjo pardavinėti ir pirktis nuo­
rekrūtai būdavo laikomi dus. XVI a. augalinės kilmės, drignių, durnaropių ir kt.
daržinėje arba kokioje nuodus pakeitė tokie, kaip arsenikas, sublimatas, ciano
pašiūrėje, stiprios sargy­ vandenilio rūgštis. Įžymusis „tofaninis van du o", taip
bos saugomi. Drąsesni ir pavadintas jo autoriaus tūlo Tofanijaus garbei, turėjo
atkaklesni vyrai būdavo ištisą tuo metu žinomų nuodų kombinaciją. Populiarus
už kojų prirakinami prie buvo vadinamasis šeimyninis Bordžijų nuodas. To nuo­
tam tikro karpuoto rąsto. do — „kantarelos" — receptą išaiškino imperatoriaus
Hitlerininkų okupacijos Karlo VI gydytojas. Paplautos kiaulės viduriai buvo
metais Kelmės dvarą ad­ apliejami arseno rūgšties tirpalu, ir ta masė laikoma
ministravo okupantas ba­ keletą mėnesių.
ronas fon Haronas — tik ­ Mūsų amžiuje buvo pareikšta nuomonė, kad to ­
ra Gruževskio kopija. kiu būdu susidarydavo labai nuodingi arseno organi­

44
niai junginiai. Tačiau tikriau kita. Dar neseniai stip­
riausiai veikiančiu nuodu buvo laikomas kalio cianidas,
kurio mirtina dozė yra viena septintoji gramo. Tačiau
pasirodė, kad sugedusių dešrų konservų nuodas žy­
miai stipresnis. Užmuša dešimttūkstantoji gramo da­
lis. A r ne tokių „nuostabią" priemenę įsigudrino pa­
sigaminti savo nusikalstamiems reikalams Bordžijos?..
Tarp kita ko, kuo nunuodyti — tai dar pusė reikalo.
Svarbi problema būdavo, kaip nunuodyti. Su atsargiais
ir įtariais karališkųjų rūmų asmenimis nuodytojams rei­
kėdavo labai subtiliai ir atsargiai veikti. Numatytajai
aukai būdavo, sakysim, padovanojamas žiedas su jo
viduje esančiu nuodu. Praėjus kiek laiko po dovanos
įteikim o, paslaptingasis nedraugas, susitikęs savo p rie ­
šą, jausmingai spausdavo jam ranką. J pirštą įdurdavo
nepastebimas dygliukas, per kurį nuodas iš žiedo pa­
tekdavo į kraują. Dovana atlikdavo savo vaidmenį. Ga­
lima padovanoti turtingai papuoštą skrynutę, kuri ati­
daroma, stiprokai pasukus raktą. Suprantama, kad to ­
kios skrynutės rakte būdavo tokių pat mažučiukų dyg­
liukų su nuodais.
Karaliui Henrikui IV buvo pakišta šakutė su tuščia­
viduriais, nuodų pripildytais dantimis. Klastingieji nuo­
dytojai užsisakydavo specialius peilius, kurio vienoje
pusėje būdavo uždedama nuodo. Dalyvaujant „bra n­
giam svečiui", kurį reikėdavo pasiųsti į aną pasaulį,
piktadarys perplaudavo obuolį į dvi dalis: vieną iš
jų paimdavo jis pats, o svečiui pasiūlydavo antrąją.
Savo tikslui pasiekti žudikai niekuo nesibaimindavo.
Popiežiui Urbonui VII nuodai, vietoj gydomųjų m ilte­
lių, buvo užpilti ant žaizdos. Popiežius Klementas VII
buvo nunuodytas fakelo dūmais, o karalius Henri­
kas VII — komunija.
C IT R IN A
Kad citrinos naudingos, plačiai žinoma. Citrinos sun­
ka malšina troškulį, žadina apetitą.
Citrininius gėrimus noriai geria žmonės, kurių skran­
džio rūgštingumas sumažintas, nes citrinos sunka ska­
tina virškinamųjų liaukų veiklą ir tuo pačiu pagerina
maisto įsisavinimą. Iš citrinos gaminami gėrimai, kisie­
liai, žele, jos dedama į garnirus, ji naudojama kondi­
terijos pramonėje. Citrinas mėgsta ir maži vaikai, ku­
rių skrandyje maža druskos rūgšties.
Citrina turi vertingų savybių. Pirmiausia, malonus
jos skonis. Jei daugelyje vaisių ir uogų yra įva irių rūgš­
čių ir aitrių kailiaraugių medžiagų, tai citrinos sunką
beveik išimtinai sudaro citrinos rūgštis.
Citrinos turtingos ir vitamino C. Nuvalyto vaisiaus
100-e gramų yra iki 40 miligramų šio vitamino —
daugiau kaip pusė sveiko žmogaus paros dozės. V ita­
minas C citrinose patvaresnis, negu kituose vaisiuose,
ir, teisingai jas laikant, ilgai nesuyra. Štai kodėl žiemos
pabaigoje ir pavasarį, kai šviežių daržovių ir vaisių
pasirinkimas ribotas ir juose mažiau vitamino C, c itri­
na yra labai vertingas jo šaltinis.
C itrinoje daug ir vitamino P, kuris turi dide lę reikš­
mę normaliai kraujagyslių-kapiliarų funkcijai. V ita­
minas P citrinoje padidina jo je esančio vitamino C ak­
tyvumą ir pats tampa aktyvesnis. Be to, citrinoje yra
B grupės vitaminų, taip pat ir karotino — provitam i-
no A.
Angliavandenių citrinoje ne mažiau, kaip ir apelsi­
ne. C itrinoje yra šiek tiek ir augalinio baltymo, vertin­
gų organizmui kalio, magnio ir kitų m ineralinių druskų.
Kaip matome, citrina naudinga, tačiau tai nereiškia,
kad jos galima valgyti neribotai daug. Sistematiškas
dviejų ir daugiau citrinų per dieną vartojimas atsiliepia
sveikatai. Kai organizmas gauna per daug citrinos rūgš­
ties, ji žalingai veikia druskų apykaitą. Padidintai d ir­
ginant skrandį, jame gali atsirasti uždegiminis procesas.
ir žmogus gali prarasti apetitą. Citrinos rūgštis, je i
per daug jos suvartojama, gali sudirginti ir inkstus. Ta­
čiau vidutiniškas citrinos kiekis sergantiesiems inkstais
ne tik nekenkia, bet yra naudingas, nes pagerina ape­
titą. Rekomenduojama per dieną ne daugiau kaip pusė
citrinos. Tą kiekį geriau suskirstyti per 2— 3 kartus. Pri­
dedant citrinos į arbatą, vaisių sunką ar kisielių, c itri­
nos rūgšties koncentracija sumažinama.
Kai kurie žmonės valgo citrinas sis žieve. Tačiau
žievėje yra daug eterinių aliejų, kurie gali sudirginti
burnos gleivinę. Geriau panaudoti nedideliu kiekiu
citrinos cedrą aromatui vitarnininiams gėrimams su­
teikti, o žievę — verdant uogienes, cukatus.
Kaip laikyti citrinas namuose? Geriausia šaldytuve,
plius 3— 4° temperatūroje, esant vidutinei drėgmei.
Citrinas galima išlaikyti sudėtas be žievių sveikas ar
skiltelėmis į stiklinį indą ir perpylus jas cukrumi. Indą
reikia pridėti iki kraštų, gerai uždaryti, suvynioti į po­
pierių ir pastatyti tamsioje vėsioje vietoje, nes švie­
sa kai kuriuos vitaminus suardo. Kai kas pirma supiausto
citriną, o paskui apipila cukrumi. Taip gerai išsilaiko
skonis, bet gana greitai suyra žymus vitamino C kiekis.
Prof. M. MARŠAKAS
(„Z d o ro v je ")
U LTRAG ARSINĖS B AIDYKLĖS
Keturmotoris „L o k h id " su 73 keleiviais pakilo iš
Bostono aerodromo, ir staiga katastrofa: vienu metu
į tris motorus pateko kažkokie pašaliniai daiktai. Ne­
spėjęs pakilti į reikiamą aukštį, patikrintas ir paruoš­
tas skridimui, daugybe prietaisų aprūpintas lėktuvas
nukrito į betono lauką. Žuvo 62 žmonės, kiti buvo sun­
kiai sužeisti.
Pasirodo, katastrofos priežastis b u v o ... paukščiai,
priskridę arti lėktuvo ir įtraukti oro srovės į moto­
rus. . .
šitokie atvejai, kai lėktuvai žūva, susidūrę su paukš­
čiais, nėra tokie jau reti. 1962 m. viršum Vašingtono
kažkoks nemažas paukštis kaip šovinys įsirėžė į d i­
džiuliu greičiu skrendančio lėktuvo uodegą. Visi lėk­
tuve buvę žmonės žuvo.
Lėktuvuose esą radarai įspėja lakūnus apie pasiro­
džiusius paukščių pulkus, tačiau dažnai jie „nepaste­
b i" tokio „mažo p rie šo “ , kaip atskiras paukštelis.
Neseniai anglų konstruktoriai sugalvojo „aviabaidyk-
lę " paukščiams. Specialios ultragarso sirenos, kurių
garso žmogaus ausis negirdi, turi atbaidyti paukščius
nuo skrendančio lėktuvo.
KOVA SU BRIED ŽIA IS
XIX a. iš Europos į Naująją Zelandiją buvo atga­
benta 10 briedžių rūšių. Čia jie neturėjo natūralių p rie ­
šų, todėl jų tiek priviso, kad tapo pabaisa Naujosios
Zelandijos avių augintojams. Nuo šio amžiaus pradžios
briedžiai pradėti intensyviai šaudyti. Spėjama, kad
tarp 1930 ir 1960 m. jų buvo nušauta daugiau kaip
3 mln. Tačiau net ir tokiom is priemonėmis nepavyko
šalyje žymiai sumažinti briedžių skaičiaus. Avių augin­
tojai, kuriems briedžiai sunaikina geriausias ganyk­
las, nusprendė naikinti juos nuodingomis medžiagomis.
R O M A P A S E N O ...
Kiekvienoje enciklo pe dijoje galime perskaityti, kad
Romą 753 m. pr. m. e. įkūrė legendariniai dvyniai Ro­
mulas ir Rėmas. Pastaruoju metu K apitolio papėdėje
atlikti kasinėjimai patvirtino kai kurių mokslininkų spė­
liojimus, kad Roma, kaip gyvenvietė, atsiradusi žymiai
anksčiau — XIII a. pr. m. e. Taip Roma „pa sen o" ir
dabar turi 32 šimtmečius.
45
 MURENOS
Tur būt, nė viena iš koraliniuose rifuose gyvenan­
čių žuvų nėra taip akvalangistų „g e rb ia m a ", kaip mu-
rena. Vien jos galva su stipriais žandikauliais, nusėtais
ilgais aštriais dantimis, kelia panišką baimę. O kai mu-
rena per tris— keturias pėdas išlenda iš savo urvo
ir išsilenkia, ji primena didžiulę kobrą, pasiruošusią
pulti; Bet ypač pavojinga sužeista žuvis, tada ji kan­
džioja visa, netgi savo kūną.
Murenos gyvena tropikų ir subtropikų jūrose, ri­
fuose ir uolose. Paprastai jos aptinkamos pakrantės
juostoje, iki 30 m gylio, labai retai — atviroje jūroje.
JAV murenų galima pamatyti Floridoje ir K alifornijoje.
Čia jos ne didesnės kaip 180 cm. Ramiajame ir Indijos
vandenynuose kai kurie egzem plioriai pasiekia 3 m
ilgio . Yra ir mažų murenų, iki 16 cm ilgio.
Skirtingai nuo kitų stambių jūrinių gyvūnų, kad ir
ryklių, murenos negali ne tik praryti žmogaus, bet ir
atkąsti jo kūno dalies. Dauguma murenų rūšių turi
aštrius dantis, kurių paskirtis pagriebti ir laikyti laimikį.
Jos mėgaujasi tik tokiu grobiu, kuris yra pakankamai
mažas, kad jį būtų galima praryti visą.
Yra dvi skirtingos nuomonės apie murenų įkandimus.
Vieni mano, kad jos įkandimas nuodingas, kiti — kad,
užpuldama žmogų, murena stengiasi jį kuo ilgiau išlai­
kyti po vandeniu. Gal būt, kai kurių murenų rūšių įkan­
dimas ir pavojingas, tačiau to įro d yti niekam nėra pa­
vykę: nė viename tyrinėtųjų egzem pliorių nebuvo ap­
tikta nuodingų liaukų. Tačiau kai kurių murenų mėsa
nuodinga. Kai dėl antrosios nuomonės, tai visi tie,
kurie buvo užpulti murenų, tvirtina, kad jos visada
kanda labai greitai ir visiškai nesistengia laikyti žmo­
gaus savo žiaunose. Labai abejotina ir tai, kad murena
galėtų ilgai išlaikyti suspaustus žandikaulius. Juk jai
reikia nuolatos išžioti nasrus, kad pro juos eitų van­
duo į žiaunas. Murenų kvėpavimo ritmas gana dažnas.
O laim ikiui nutverti jai reikia dar daugiau deguonies.
Murenos priklauso ungurių šeimai Muraenidae. Žino­
ma apie 120 šios žuvies rūšių. Visos jos turi storą, be
žvynų odą, didelius nasrus su ilgais dantimis, paprastai
kūgiškais ir aštriais, kaip adatos, tačiau yra murenų
ir su bukais dantimis. Kai kurių rūšių pelekai tokie
maži, kad žuvys primena gyvates. Murenos būna įva i­
riausių spalvų ir įvairiai raštuotos.
Murenos gana blogos plaukikės. Tūnodamos uolų
plyšiuose, jos gali iš ten išmesti priekinę kūno dalį
žaibiškai greitai, tada jų judesiai labai primena gyvatę.
Bet dar greitesnis ir beprotiškesnis darosi jų blašky­
masis, sužeidus jas ietim i ar sugavus kabliuku. Siuntan-
čios murenos sumezga savo kūną mazgu. Tarp kita
ko, šis reiškinys labai dažnas. Kai kurie biologai mano,
kad mazgo užmezgimas yra efektyvus metodas nedi­
deliems aštuonkojams įveikti. Ne kartą stebėta, kaip,
padariusi iš uodegos kilpą, žuvis ima šliaužti kūnu pro
ją atgal, kai murenos galva praeina pro kilpą, ji išsi­
laisvina iš aštuonkojo „g lė b io ", padaro žaibišką judesį,
ir aštuonkojis paprastai atsiduria jos žiaunose, nespė­
jęs pasipriešinti.
Tačiau kai kada mazgai užmezgami ir kitokiais tiks­
lais. 1912 m. Cepmanas Grantas, rinkdamas faunos pa­
vyzdžius akvariumui Ki Veste, ištraukė iš spąstų metrinę
mureną, tiek prikimštą žuvies, kad ji vos tegalėjo ju ­
dėti, ir padėjo ją denyje. Murena tuojau pat užri­
šo uodegoje mazgą ir ėmė pro jį lįsti, tokiu būdu
iš savęs išmesdama vieną po kitos prarytąsias žuvis.
Vėliau Grantas stebėjo dar dvi murenas, tokiu pat
būdu atsikratančias praryto maisto. Įdomu, kad lygiai
ta ip pat žaliosios murenos, sugautos kabliuku, bando
nutraukti valą arba išvemti iš gerklės kabliuką. Kai
kada jos netgi šliaužia valu uodega aukštyn. Kartą
Palmo ptiaže (K alifornija) trys žvejai šoko į vandenį,
kai didžiulė murena valu pasikėlė į jų laivo denį. M u­
46
renos visada išropoja iš nedidelių akvariumų, je i ant
jų nėra gerai p ritvirtin tų dangčių.
Beveik nieko nežinoma apie šią žuvų elgseną jų
veisimosi metu. Kad murenos migruoja, duomenų la­
bai maža. Manoma, kad atskiri individai metais gyve­
na tuose pačiuose urvuose.
Senovės Romoje murenų mėsa buvo laikoma d e li­
katesu, ir jos net buvo auginamos dideliuose basei­
nuose, kuriuos su Viduržem io jūra jungė kanalai. Šal­
tiniai praneša, kad viename Cezario suruoštų pokylių
buvo paruošta apie 5000 šių žuvų. Ir dabar murenos
pardavinėjamos kai kurių Viduržem io jūros šalių tur­
guose.
G ARSAS ATM OSFEROJE
Geriausiai pažįstamas garsas atmosferoje — griaus­
tinis, kuris lydi žaibą. Griaustinis kyla, kai žaibas savo
kelyje staigiai ir stipriai įkaitina orą, nuo ko šis smar­
kiai išsiplečia. Įvyksta tartum smarkus sprogimas, kuris
ir sukelia garso bangą, pasiekiančią žemės paviršių.
Dažnai griaustinis girdimas kaip eilė smūgių, kurie
tęsiasi keletą sekundžių, sudarydami griaudžiantį dun­
desį. Esant ilgesniam žaibo keliui, garsas nuo įvairių
to kelio taškų iki stebėtojo ateina ne vienu laiku. Be
to, būna ir taip, kad vienu ir tuo pačiu žaibo kelio
kanalu įvyksta iš eilės keletas išlydžių. Atskiri garsai
susilieja ir sudaro tęstinį griaudimą. Čia dar kyla gar­
so aidas nuo Žemės paviršiaus, nuo debesų ir nuo
atskirų oro masių paviršiaus.
Garso šaltinio jėga didelė, tačiau griaustinis papras­
tai girdimas tik per 15— 20 km. Pagal laiką tarp žai­
bo švystelėjimo ir griaustinio galima nustatyti nuotolį
iki žaibo išlydžio vietos. Žaibo žybsnį akis pagauna
tuo pačiu akimirksniu, o griaustinio garsas nueina
330 m per 1 s.
Savotiškas garso reiškinys yra „jū ros balsas". Virš
jūros atsiranda infragarsai, kurių žmogaus ausis negir­
di, bet jie veikia ausies būgnelio plėvelę, sukelda­
mi jo je savotišką skausmą. Tie garsai kyla nuo jūros
paviršiaus vėjuje, judant orui bangų keteromis ir įdu­
bimais. Jie gali būti aptinkami ir užrašomi infragarso
imtuvais. Sį reiškinį galima panaudoti, siekiant iš anksto
numatyti smarkią audrą. Kurioje nors jūros vie to je kilus
audrai, infragarsų signalai pasklinda į aplinkinius rajo­
nus žymiai anksčiau, negu ten suspėja ateiti audra.
Šaltyje vaikštant, girgžda sniegas. Po rogių pava­
žomis girdisi savotiškas girgždesys, kai kada spiegi­
mas. Sausu šaltu oru rogių girgždesį galima g irdėti už
keletos kilometrų. Sniego girgždėjimas paaiškinamas
tuo, kad snaigių kristalai, juos suspaudus, lūžta ir ju­
da, keičia vietą. Garsai keičiasi priklausomai nuo slėgi­
mo laipsnio į paviršių.
Įdomus reiškinys pastebimas stiprių šalčių metu
Rytų Sibiro šiaurėje. V ietiniai gyventojai jj vadina
žvaigždžių šnibždesiu. Kalbantis atvirame ore, girdisi
šnarėjimas, panašus į sauso šieno šlamesį. Tokie gar­
sai atsiranda todėl, kad, kvėpuojant ir kalbant, išsiski­
ria vandens garai, kurie čia pat virsta ledo kristalė­
liais, o šie, susidurdami vienas su kitu, sukelia lengvą
šnarėjimą.
P R A N C Ū Z IŠ K O JI Š E IM A
Paryžiaus Statistikos institutas paskelbė šeimyninius
duomenis. Pasirodo, kad kas ketvirtas Prancūzijos vyras
tuokiasi vidutiniškai 24 metų amžiaus su dviem metais
jaunesne moterimi (prieš karą tuokdavosi, turėdami apie
30 metų). Užkietėjusių senbernių yra nedaug. 1962 m.
173 vyrai, turėdami po 70 metų, susituokė pirmą kartą.
Prancūzai daugiausia tuokiasi balandžio, birže lio ir lie­
pos mėnesiais. A pie 3 poros iš 1000 išsituokia tokia­
me amžiuje, kai dar gali sukurti naują šeimą. Kas šeštas
gimęs vaikas yra nesantuokinis.
 IRGI PAŽANGA PRAKTIŠKI PATARIMAI
*J verdančias pupeles įdėjus kelis lašus alyvos, jos
Augusto Bebelio pasidarys minkštesnės ir skanesnės; alyva, sumaišyta
(1840— 1913) laikais lygiomis dalimis su actu, suteiks bronzai blizgesį.
V o kie tijo je kiekvie­ * Svogūnai įgaus gelsvą spalvą ir pasidarys ska­
niems 4000 gy­ nesni, jeigu juos kepdami apibarstysime cukraus pudra.
ventojų tekdavo vid u ti­ * Palaikius krienus naktį vandenyje, juos lengva su­
niškai po 1 prostitutę. tarkuoti.
Dabar Vokietijos Fe­ * Burokėliai nusilupa greičiau, kada jie yra pa­
deratyvinėje Respub­ nardinami iš verdančio vandens į šaltą.
likoje po 1 „pasi­ * Verdant kaulus, čiulpai neiškris, jeigu iš abiejų
linksminimo m ergelę" kaulo galų įdėsime po rupios druskos kristalą.
tenka jau 400 gyven­ * Sviestas, susuktas į suvilgytą acte plonytę ske­
tojų, t. y., — jų atsi­ petaitę ir padėtas po užvožtu stiklainiu, ilgai nepra­
rado 10 kartų dau­ ras savo skonio. Po stiklainiu patartina dar padėti po ­
giau. rą gabaliukų cukraus. Pora gabaliukų cukraus, įdėtų
j bet kokias verdančias daržoves, žymiai pagerina jų
skonį. Taip pat jie kartu su actu pakeičia padaže bal­
tąjį vyną.
V A IS IN G IA U S I M E T A I
* Uogienė niekad nesusicukruos, jeigu j ją virdami
Lenkų tyrinėtojų duomenimis, vaisingiausias yra toks pridėsim e citrinų rūgšties.
amžius: chemikų, išradėjų ir poetų — 44 metų, aktorių * Pusiau perplauta žalia bulve galima nuvalyti nuo
ir kom pozitorių — 48, gydytojų — 52, filosofų — 54, lakuotų baldų rankų pėdsakus. Ji taip pat puikiai nuva­
matematikų ir satyrikų — 56, istorikų — 57 metų. Ta­ lo patamsėjusj varį, aliejiniais dažais tapytus paveikslus.
čiau tai anaiptol nereiškia, kad tam tikrų profesijų žmo­ * Žalias svogūnas nuvalo nuo metalinių daiktų rū­
nės nebūtų sukūrę ką nors didesnio anksčiau arba vė­ dis. Juo patrinus lakuotą odą, ji pradeda blizgė ti, kaip
liau. Pavyzdžiui, Teofrastas buvo 100 metų amžiaus, kai nauja.
parašė savo „M aksim ą", Gėtė turėjo 82 metus, kai su­ * Patrinus keptuvę arbata, dingsta žuvų arba svo­
kūrė antrąją „Fausto“ dalį, Hugo parašė „Torkvem adą", gūnų kvapas.
būdamas 80 metų amžiaus, o Ticianas dar buvo kupinas * Pamirkytu į juodą kavą vatos tamponu galima pa­
kūrybinių jėgų, kai turėjo 97 metus. naikinti juodų drabužių blizgesį.

tu laiku lengvai galės pasiekti Antakalnį. Baigiamas

statyti tiltas per Vilnelę sujungs miesto centrą su Anta­
kalniu.
KERTAMI MIŠKAI, SIEKIANT APSISAUGOTI NUO
SUKILĖLIŲ. Iš Kauno gubernijos pranešama, jog, sie­ SMARKI KRUŠA. Birželio pabaigoje Telšiuose buvo
kiant sutrukdyti sukilėlių likučiams susirinkti, prasidėjo didelė kruša. Stiprus vėjas, liūtys padarė didelius
miškų kirtimas. Numatyta išilgai pašto kelių iškirsti miš­ nuostolius Raseinių apskrities Gartakalių ir Šidlauskų
ką 50 sieksnių pločio iš abiejų pusių, o, be to, miš­ parapijoje. Kruša sunaikino žiemkenčių ir vasarojaus
kuose padaryti 10 sieksnių pločio proskynas. Taip bu­ pasėlius, padarė didelius nuostolius daržams.
vo iškirstos proskynos tarp Ventos upės, Luskės ir Už­
venčio miestelių, o taip pat Tauragės plento ir Ven­ DRUSKININKAI. Mineraliniais šaltiniais Druskinin­
tos upės. Miškų kirtimo darbai vyko Viekšnių, Bele- kuose vis dažniau naudojasi poilsiautojai. Vilniaus
niškio miškuose. Apsisaugojimo priemonių nuo suki­ Medicinos draugijos narys-korespondentas K. J. Volf­
lėlių imtasi ir miške tarp Panevėžio kelio, Šiaulių ir gangas, gyvenęs kurį laiką Druskininkuose, aprašė
Baisogalos miestų bei Rekyvos ežero. savo knygoje Druskininkų šaltinių mineralinius vandenis.
APŠVIETIMAS DUJOMIS VILNIUJE. „Wilenskij poli-
ceiski listok" įdėjo įdomią informaciją: „Netrukus V il­
nius nustos skendėjęs tamsoje. Apšvietimo dujomis Druskininkai prieš šimtą metų (iš J. Vilčinskio „Vilniaus albumo“ )
darbai baigiami. Mes įsivaizduojame, koks bus įspū­
dis, kuomet Vilniaus krautuvių vitrinose sužėrės dujų
šviesa vietoj ikišiolinių žvakių, steorininių žibintų
ir t. t. Bus ko pasižiūrėti! Gamtos stebuklas, kurio net
nesapnavo mūsų išminčiai, pasak Hamleto, palaipsniui
yra įveikiamas žmogaus proto ir praranda savo stebuk­
lingumą. O kaip atrodys mūsų teatras, kuris bus ap­
šviečiamas jau ne aliejinėmis, o dujinėmis lempomis".
ANATOMINIS MUZIEJUS. Liepos 26 d. pirmą kartą
Vilniuje, Vokiečių [dabar Muziejaus) gatvėje, Siškos
namuose, anksčiau priklaususiuose Miuleriui [dabar ar­
telė „Batas"| atidarytas anatominis muziejus. Jis veikia
kiekvieną dieną, o trečiadieniais tiktai moterims ir tą
dieną paaiškinimus duoda nusimananti moteris.
NAUJAS TILTAS. Vilniaus miesto gyventojai, mėgstą
grožėtis gamta ir naudotis mineraliniais šaltiniais, grei­

47
 V O LTE R A S JAUNYSTĖJE

Vaikystėje Volterą paklausė kunigas:

— Ką mes turime daryti, kad dievas mums atleistų!
Vaikas iš karto atsakė:
— Nusidėti.

AUKŠTESNIS U Ž K A R A L IŲ

Per tikybos pamoką dvasininkas aiškino jaunam Velso princui, bū- M. SUMAUSKAS — Artimiausios
simajam Anglijos karaliui Eduardui V II: ateities siekiai ....................... t
— Jūsų didenybe, pasaulyje yra dar kažkas aukštesnio ir už V. NIUNKA — A r pažangėja ka­
karalių.. . talikų bažnyčia ....................... 4
— Žinau, žinau, — pertraukė jį pagyvėjęs princas, — tai tūzas!
Visasąjunginės „Ž in ijo s " draugi­
jos IV suvažiavimas ............... 6
NEDIDELĖ K L A ID A J. SIDABRĄ — Pramoninis
Kapsukas ............................... 8
Jaunas anglų astrofizikas Robertsonas studijavo Cetingene, Vokieti­
A. NOVODVORSKIS — Žalia­
joje. Jis silpnai kalbėjo vokiškai. Pavyzdžiui, kartą, norėdamas pasver­
vos iš oro ............................... 9
ti laišką, užsuko į krautuvę ir paklausė pardavėją:
— Haben Šie eine W iege! Ich miichte etwas Wagen. A. MERČAITIS — Ar užteks
Mergaitė paraudo ir sumišo. Mat, klausimas reiškė: „Ar neturite maisto sekančioms kartoms? 11
lopšio! Aš norėčiau kai kuo surizikuoti". Tik tada Robertsonas susigrie­
Žmogus ir magnetiniai laukai 13
bė ir pasitaisė: „Haben šie eine W age! Ich mochte etwas wiegen" (Ar
neturite svarstyklių! Aš norėčiau kai ką pasverti). J. BRĖDIKIS — Dirbtiniai širdies
vožtuvai ................................... 15

D IA L O G A S J. MINIAUSKAS — Radiacinė
apsauga atomlaivyje ........... 17
Vokiečių fizikas Maksas Bornas, būdamas studentu, laikė egzami­ K. SURMINAS — Pirmasis pa­
ną pas prof, švarcšildą. Tarp jų įvyko toks dialogas: saulinis ................................... 18
— Ką jūs darote, kai matote krintančią žvaigždę! — paklausė pro­
J. TONKUS — Rygos pajūris . . 21
fesorius.
— Pirmiausia pagalvoju, ko norėčiau, — atsakė Bornas. Kaip atrodė V iln iu s ? ................... 24
— Gerai, o ką jūs darote toliau, — keistai į studentą pažvelgęs,
P. NORMANTAS — Po vandeniu 26
tęsė mokslininkas.
— Žiūriu į laikrodį, nustatau žvaigždyną, iš kurio ji pasirodė, ju­ V. TOBOLEVAS — Troleibuso
dėjimo kryptį, šviečiančios trajektorijos ilgį ir t. t. Po to einu į namus linija ko sm o se ...............v .......... 28
ir skaičiuoju apytikrę orbitą.
P. PFEFERIS — Punanai ........... 30
— Puiku, — pagyvėjo švarcšildas ir daugiau Borno nebeklausinėjo.
H. PAULAUSKAS — Kupiškėnų
įdomybės ................................... 33
NE F IZIK A S
Atsakymai į klausimus ............... 34
Pasakojama, kad žymus fizikos populiarizatorius prof. A. Piekažas, M okslo ir technikos naujienos 39
egzaminuodamas studentus, mėgdavo sudaryti jiems visiškai netikėtą
įvairenybės ................................... 43
situaciją. Kartą jis pradėjo studento egzaminą taip:
— Prašau apeiti aplink šį stalą... Praktiški patarimai ................... 47
Nustebusiam studentui pradėjus sukti ratą, nepatenkintas profesorius
Prieš šimtą metų ....................... 47
suraukė kaktą ir davė ženklą sustoti.
— Gana. Jūs ne fizikas, — prabilo egzaminatorius, — Jūs nepa­ Pirmame viršelio puslapyje:
klausėte, nei kokiu greičiu eiti aplink stalą, nei kuria kryptimi. Dail. J. Calkaus pieš.

Redakcinė kolegija: J. Karosas (vyriausiasis redaktorius), J. Dagys, M. Gregorauskas, T. Ivanauskas, K. Jankevičius,

A. Jucys, J. Kubilius, V. Lašas, J. Laurinaitis, J. Matulis, E. Meškauskas, A. Novodvorskis, J. Pauliukonis, A. Ras-
teika, P. Slavėnas, K. Sideravičius (vyr. redaktoriaus pav.), J. Tornau (atsak. sekretorius), J. Žiugžda.
Dail. G. Marengolcas. Redakcijos adresas: Vilnius, P. Cvirkos 1. Tel. 6-62-25. Rankraščiai negrąžinami. Kaina 30 kp.
Pasirašyta spausdinti. 1964.VI 1.1. LV 08066. «MoKCnac up rU B s m n M a c » («HayKa u >K M 3H b»). Ha j im t o b c k o m H 3 b iK e .

Tiražas 95.050 egz. Rinko ir spaudė Valstybinė spaustuvė „V aizda s", Vilnius, Strazdelio g. Nr. 1. Užs. Nr. 2176.

KNYGOS
K. MARKSO IR F. ENGELSO
EKONOMINIAI VEIKALAI
Vilniaus valst. V. Kapsuko v. uni­
versiteto dėstytojo M. Lolos paruoš­
tas paskaitų ciklas studentams neaki­
vaizdininkams. 95 p. leidinys kai­
nuoja 20 kp.
VAKARŲ EUROPOS IR RUSIJOS
EKONOMINIŲ TEORIJŲ ISTORIJA
Leidinio autoriai N. Karatajevas ir
I. Stepanovas pateikia įvairių iki-
marksistinio periodo ekonominių
teorijų apžvalgų. 392 p. knyga
(kaina 69 kp.) skiriama aukštųjų
mokyklų studentams.
KUBOS RESPUBLIKA
Vienas iš vadovaujančiųjų Kubos
revoliucinių veikėjų N. Chimenesas
parašė šių trumpų istorijų apie Lais­
vės salų ir jos liaudies kovų prieš
užsienio bei vidaus pavergėjus.
Leidinys turi 104 p. ir kainuoja
1S kp.
Šv e n t o s io s roto s t r ib u n o l a s
Autorius, lenkų rašytojas T. Breza,
mūsų skaitytojui žinomas iš knygos
„Bronzos vartai". Jis yra gyvenęs
Romoje, ir gerai pažįsta įvairius Ita­
lijos visuomenės sluoksnius.
Siame kūrinyje T. Breza labai
objektyviai aprašo, kaip veikia vie­
na Vatikano įstaigų — šventosios
Rotos tribunolas. Iš šių dienų Len­
kijos atvyksta jaunuolis tvarkyti tėvo,
advokato, reikalų. Tėvas yra neteisin­
gai nukentėjęs nuo savo vyskupys­
tės ganytojo. Reikalas gana aiškus,
tačiau, patekęs į Vatikano aplinkų,
jaunuolis pajunta, kad tiesa — dar
ne viskas. Jo globėjas, italas, šven­
tosios konsistorijos advokatas, aiški­
na: „Tavo tėvo byla yra labai delika­
taus pobūdžio. Paliestas vyskupas,
jau vien to gana. Ir, be to, ypatin­
ga diecezija — ji ne čia, mūsų pu­
sėje, o anoje! Kas iš to, kad tiesa
tikriausiai tavo tėvo pusėje — juk
į kivirčų, apie kurį kalbama, niekas
nepanorės žiūrėti iš tokių pozicijų.
Kivirčas vyksta tokioje įaitrintoj
aplinkoj, kur persipynę daugybė vi­
sokių dalykų, ir politika, ir ne tik
politika. Sveikas žmogus normaliai
pasielgtų, sprukdamas šalin nuo to
ginčo." Bet sūnus imasi narplioti
visų reikalų. Palaipsniui, pereidamas
nuo vienos Vatikano valdininkų pa­
kopos prie kitos, jis pamato, kaip
veikia šis sudėtingas mechanizmas,
kokie jo metodai, jo išviršinė išvaiz­
da ir vidinės spyruoklės. Jaunuolis
susiduria su įvairiausiais žmonėmis,
gana daug bendrauja su lenkais
emigrantais. Ir visus tuos sluoksnius
nuostabiai sumaniai diriguoja iš pir­
mo žvilgsnio nepastebima, bet gerai
jaučiama bažnyčios ranka.
Knygoje vaizduojamas žmogus —
tikintis katalikas, gerbiųs ir pripa-
žįstųs bažnytinę valdžių. Pats auto­
rius apie visa, kų yra matęs, rašo
su pagarba, neperdėdamas ir nesi­
stengdamas surasti trūkumų ar ko
nors neigiamo. Jis vaizduoja jau­
nuolio kelius objektyviai, ir tai
padeda susidaryti skaitytojui tikrų
tos aplinkos vaizdų.
Knyga (231 p., kaina 81 kp.) tai­
koma inteligentijai ir bus įdomi pla­
tiems mūsų skaitytojų sluoksniams.
ŽALIOSIOS AFRIKOS KALVOS
Po dviejų amerikiečių rašytojo
E. Hemingvėjaus (1899— 1961) ro­
manų, „Senis ir jūra" bei „Sudie,
ginklai", lietuvių kalba pasirodė ši
kelionių ir medžioklės apybraižų
knyga. Autorius labai mėgo Afrikos
gamtų ir ne kartų yra po šių šalį
keliavęs. Būdamas itin pastabus ir
smalsus, o taip pat geras psicholo­
gas, jis kelionėse surinko įdomios
medžiagos. Po vienos tokios ke­
lionės gimė ir ši knyga |1935 m.).
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad au­
torius pasakoja vien apie medžiok­
lę. Tačiau tai tik bendra tema. Per
jų rašytojas atskleidžia be galo įdo­
mius žmones, jų jausmus ir mintis.
Jis pats taip apibūdino kūrinį: „Nė
vienas iš šios knygos personažų ar
įvykių nėra prasimanyti. Jeigu kas,
skaitydamas šitų knygų, pamanys,
kad joje nepakankamai vietos palik­
ta meilei, toks skaitytojas ar skai­
tytoja gali priskirti mano herojams
jausmų, kurių jie patys būtų pergy­
venę, būdami jų vietoje. Autorius
stengėsi parašyti absoliučiai teisin­
gų knygų ir pažiūrėti, ar gali tei­
singas krašto ir vieno mėnesio įvy­
kių pavaizdavimas varžytis su kūry­
bine fantazija."
192 p. leidinys kainuoja 66 kp.
LA ISV AM AN YBĖ LIETUVOJE
„Žinijos" draugijos narys M. Bar-
tininkas nagrinėjo laisvamanių veiklų
Lietuvoje iki karo, nuo 1924 m. iki
1941 m. Autorius rašo: „Buržuazi­
nėje Lietuvoje bažnyčia nebuvo at­
skirta nuo valstybės ir mokykla nuo
bažnyčios. Nebuvo civilinės metri­
kacijos įstatymų. Žmogus nuo savo
užgimimo iki mirties buvo atiduo­
tas bažnyčios globai, nepaisant, ar
jis tikintis ar ne. Visus aktus — gi­
mimo, vedybų, laidojimo — regist­
ruodavo dvasininkai.
Bažnyčia buržuazinėje Lietuvoje
naudojosi neribotomis teisėmis švie­
timo, ypač moksleivių auklėjimo,
srityje.
Katalikų bažnyčia turėjo didelę
įtakų politiniam šalies gyvenimui. Už
bažnyčios ar religijos „įžeidimų"
buvo traukiama teisman. Tuo tarpu
kunigai per spaudų ir iš sakyklų ne­
sivaržydami ir nebaudžiami šmeižė
netikinčiuosius, pažangias organiza­
cijas ir laikraščius."
Toliau autorius papasakoja, kaip
susikūrė Laisvamanių etinės Kultūros
draugija, kokie buvo jos tikslai ir kų
ji nuveikė. Atskirai aptariamos minė­
tos grupės laisvamanių socialinės-
politinės pažiūros, jų kova prieš
religijų, jų publicistinė veikla. 52 p.
leidinio (kaina 10 k p . ) pabaigoje
pridėtas Laisvamanių etinės kultūros
draugijos leidinių sųrašas.
MOŠŲ NERIMO ŽIEMA
Amerikietis Ož. Steinbekas, „Rūs­
tybės kekių" ir „Perlo" autorius,
buvo apdovanotas Nobelio premija
už „Mūsų nerimo žiema". Tai giliai
parašytas kūrinys apie šių dienų pa­
prastus amerikiečius. Per vienų šei­
mų, per vieno žmogaus gyvenimų,
rašytojas sugeba atskleisti labai bū­
dingus JAV bruožus. Autorius yra
susirūpinęs tuo, kų mato aplink save.
Meninėm priemonėm jis svarsto
klausimų apie žmogaus gyvenimo
tikslų, apie prasmę to, kų žmogus
kasdien dirba, apie augančios kartos
moralę ir apskritai apie tos visuo­
menės ateitį.
Meistriškai piešdamas veikėjų pa­
veikslus, autorius atskleidžia skaity­
tojui įdomų dvasinį pasaulį. Roma­
nas padeda geriau suvokti šių dienų
JAV tikrovę.
Knyga turi 282 p. ir kainuoja
1 rb. 3 kp.
Pabaigoje pateiktos trumpos ver­
tėjos pastabos apie autorių ir jo ro­
manus.