Tekstu ž iū rė k ite

DERLINGUMO
P A G R I N D A S

V a s a r io 10— 15 M a s k v o je įv y k o TSKP C e n tro K o m ite to P le n u m a s ,

k u r is a p s v a rs tė k la u s im ą „ K a ip in t e n s y v in t i ž e m ė s ū k io g a m y b ą , p la č ia i
n a u d o ja n t trą š a s , v y s ta n t d r ė k in im ą , k o m p le k s in į m e c h a n iz a v im ą ir
d ie g ia n t m o k s lo la im ė jim u s b e i p ir m ū n ų p a t y r im ą , k a d k u o s p a r č ia u b ū tų
d id in a m a ž e m ė s ū k io p r o d u k c ijo s g a m y b a ."
P r a n e š im ą p a d a r ė TSRS ž e m ė s ū k io m in is tr a s 1. V o l o v č e n k a .
P le n u m e d id e lę ir tu r in in g ą k a lb ą ,,I n t e n s y v i n t i g a m y b ą — s v a r b ia u ­
s ia žem ės ū k io v y s ty m o k r y p tis " pasakė TSKP CK P ir m a s is s e k r e to r iu s ,
TS R S M in is tr ų T a r y b o s P ir m in in k a s d ra u g a s N . C h r u š č io v a s .
P le n u m a s p r iė m ė iš s a m ų n u ta r im ą s v a rs ty tu k la u s im u .

Žalieji augalai yra nuostabiausia
chemijos laboratorija, o kartu stam­
biausia mūsų planetoje gamykla. Ji
yra vienintelė gamintoja medžiagų,
be kurių negali susidaryti žmogaus
ir gyvulio organizmas. Nutrūkus šio­
je gamykloje darbui, tuojau pat
baigtųsi tiek žmogaus, tiek ir gyvu­
lių egzistavimas.
Įdomiausia tai, kad šias nuosta­
bias medžiagas žalieji augalai suku­
ria iš pačių paprasčiausių cheminių
junginių, kurių gausu ir ore, ir že­
mėje, ir vandenyse, pajungdami tam
darbui saulės energijų. Deja, žmo­
gus net ir sudėtingiausioje šių laikų
laboratorijoje kol kas dar nepajėgus
konkuruoti su žaliųjų augalų gamyk­
lomis. Kol kas žmogui belieka pasi­
kliauti augalais, kaip vieninteliais
maisto tiekėjais tiek jam pačiam, tiek
ir gyvuliams. Žmogus turi surasti
kuo veiksmingesnes priemones nau­
dingųjų augalų spartesniam vystymuisi
bei augimui, gausesniam derėjimui.
Daug tų priemonių jau suteikė
ir dar daug žada suteikti chemija.
Jos užkinkymas žemdirbystei tarnauti
yra neįvertinamas laimėjimas. Nuo
to laiko, kai buvo pradėta domėtis
augalininkystės cheminiais klausi­
mais, kai užsimezgė agrochemijos
mokslo pradmenys, prasidėjo spar­
tus derlingumo augimas. O tai įvy­
ko ne taip jau seniai. Maždaug
prieš 160 metų dar aiškiai nežinota,
kaip ir iš ko augalas sudaro savo
organizmą. Tik žymiai vėliau ištirta
ne tik kuo, bet ir kokiu būdu auga­
las maitinasi. Nuo tada pradėti kurti
augalų tręšimo, o kartu ir minera­
linių trąšų gamybos pagrindai. Pa­
vyzdžiui, fosforitmiičius tręšimui
Rusijoje pirmasis panaudojo Peter­
burgo Žemės ūkio instituto chemi­
jos profesorius A. Engeigartas XIX a.
pabaigoje. Tuo metu prof. I. Komo-
vas iškėiė ir kalkių reikšmę derlin­
gumui padidinti. Greta tokių įžymių
mokslininkų, kaip D. Mendelejevas,
I. Stebutas, P. Kostyčevas ir kai ku­
rie kiti, labai didelį indėlį į tręši­
mo, tame tarpe ir į mineralinių trąšų
reikšmės bei naudojimo klausimų
aiškinimą įnešė prof. D. Prianišniko-
vas (1865— 1948), kurio darbais ir
dabar vadovaujasi visi agrochemikai.
Ištyrus, kuo augalai maitinasi ir
iš kur jie ima maisto medžiagas,
žemdirbiui pasidarė aišku, ką reikia
daryti, kad derliai nuolat didėtų.
Žinant, jog vienai tonai kukurūzų
žalios masės sudaryti šis augalas
paima iš dirvožemio 55 kilogramus
maisto medžiagų, belieka pasisteng­
ti, kad planuojamam derliui dirvo­
žemyje būtų sukauptas reikiamas
maisto medžiagų kiekis. Spręsdamas
šį uždavinį, žemdirbys pirmiausia
privalo nusivokti, kiek ir kokių
augalams prieinamų medžiagų yra
pačiame dirvožemyje. Tik tai žino­
damas apskaičiuoja, kiek ir kokių
trąšų reikia į dirvožemį įnešti, kad
būtų gautas planuojamas derlius.
Mūsų respublikos dirvožemiai,
palyginti, nedaug teturi augalams
reikalingų maisto medžiagų. Žem­
dirbystės instituto duomenimis, auga­
lams prieinamo azoto juose tėra
0,06— 0,12 proc. — maždaug 4—
5 kartus mažiau, negu jo turi Ukrai­
nos juodžemiai. Fosforo šimte gra­
mų dirvožemio randama tik šeši mi­
ligramai, kai tuo tarpu derlingose
dirvose jo būna daugiau kaip 50
miligramų. Žymi dalis dirvožemių
stokoja ir kalio.
Bet mes turime kitus du gana
palankius, derlingumą lemiančius,
veiksnius, kurių dažnai trūksta der­
lingų dirvožemių žemdirbiams. Tai
temperatūra ir saikingas kritulių kie­
kis. Šiose sąlygose itin didelį efektą
duoda augalų tręšimas, tame tarpe
ir mineraiinės trąšos. Štai į dirvože­
mį įnešta viena tona azoto veikliųjų
medžiagų duoda papildomai iki
25 tonų kviečių grūdų, arba 100—
120 tonų bulvių gumbų, arba 160 to­
nų cukrinių runkelių šaknų. Toks pat
kiekis fosforo atsimoka 7— 8 tonomis
kviečių, arba 40— 50 tonų bulvių. To­
dėl mūsų klimato ir dirvožemių są­
lygomis trąšos ir racionalus tręšimas
yra gausių derlių pagrindų pagrin­
das.
Tarybų Lietuvos žemdirbiai, kaip
ir visa mūsų liaudis, su didžiausiu
džiaugsmu sutiko TSKP Centro Ko­
miteto praėjusių metų gruodžio ir
šių metų vasario Plenumų nutarimus,
nubrėžusius didingą žemės ūkio che­
mizavimo programą. Itin dėkingi

LIETUVOS TSR

WofaOa) č/yvenmy
„ŽINIJOS" DRAUGIJOS
ŽURNALAS
3 (7 8 ) KO VAS

1
mūsų žemės ūkio darbuotojai Komu­
nistų partijai ir Tarybinei vyriausybei
u i tai, kad ir mūsų respublikoje ku­
riama galinga trąšų pramonė. Ji ap­
rūpins respublikos žemės ūkį labiau­
siai reikalingomis, mūsų dirvože­
miuose didžiausią efektą duodančio­
mis mineralinėmis trąšomis — azo­
tinėmis ir fosforinėmis. Vien Kėdai­
nių chemijos kombinatas kasmet ga­
mins tiek superfosfato, kad jis duos
daugiau kaip 400 fūkst. tonų grūdų.
Dar daugiau derliaus bus laimėta
pradėjus naudoti Jonavos azotinių
trąšų gamyklos produkciją — amo-
niakinį vandenį. Šias naujas trąšas
bus galima visiškai mechanizuotai
įnešti į dirvą ir tuo būdu žymiai su­
mažinti derliaus auginimo išlaidas.
Netrukus naujomis fosforinėmis trą­
šomis pradžiugins žemdirbius ir
kėdainiečiai. Jie gamins granuliuotą
superfosfatą, kurio 50 kg, įnešto
kartu su sėkla į eilutes, duoda tokį
pat efektą, kaip ir 200 kg miltiško,
pakrikai išbarstyto superfosfato. Va­
dinasi, tuo pačiu trąšų kiekiu bus
galima patręšti 4 kartus didesnį plo­
tą ir kartu mechanizuoti trąšų įter­
pimą dirvon. Iš kitų tarybinių res­
publikų mūsų žemės ūkis gaus kalio
trąšų, be to, kombinuotų, kurių su­
dėtyje bus ne vienas, bet keli auga­
lams reikalingiausi maisto elementai.
Artimiausiais metais mineralinių
trąšų gamyba mūsų šalyje labai pa­
didės. Jeigu 1953 m. iš viso jų bu­
vo pagaminta tik 7 mln. fonų, tai
1980 m. bus gaminama apie 120 mln.
tonų. Pagal Suvienytų Nacijų Orga­
nizacijos paskaičiavimus, 1980 m.
visame pasaulyje bus sunaudota
maždaug 280 mln. fonų mineralinių
trąšų, iš to kiekio 120 mln. tonų,
beveik pusę, gamins Tarybų Sąjun­
ga. Pafręšus jomis laukus, papildo­
mai bus gauta 8 mlrd. pūdų grūdų,
170 mln. tonų bulvių, 13 mln. tonų
cukraus iš cukrinių runkelių ir mili­
jonai fonų kitų produktų.
Bet žemdirbystės chemizavimas,
kuris numatytas TSKP CK Plenumo
nuorimuose, tai ne vien mineralinės
trąšos. Didžiausios reikšmės turi ir
S K R E N D A „E L E K T R O N A S -1 " IR „E L E K T R O N A S -2 "
1964 m. sausio 30 d. Tarybų Są­
jungoje pagal au kštin ių a'mosfe-
ros sluoksnių ir kosminės erdvės ty­
rimų programą sėkmingai paleistos
dvi mokslinės kosminės stotys —
„Elektronas-1" ir „Eiektronas-2".
į skirtingas orbitas jas iškėlė viena
galinga rakefa-nešėja.
Pagrindinis kosminių stočių
„E!ek*ronas-1" ir „E!ektronas-2"
paieidimo uždavinys — Žemės ra­
diacinių junshj ir su jomis susijusių
reiškinių tyrimas.
2
cheminiai preparatai piktžolėms pa­
sėliuose sunaikinti. Tai herbicidai.
Jų vaidmuo ne ką mažesnis už trą­
šas. Mūsų šalyje kasmet piktžolės
sunaikina kiekviename hektare maž­
daug po du centnerius grūdų — be­
veik po centnerį jų atima iš kiek­
vieno gyventojo. Agrotechniniai pikt­
žolių naikinimo būdai — labai su­
dėtingi ir brangūs, neduoda reikia­
mų rezultatų. Tuo tarpu herbicidai iš
pagrindų pakeičia kovos priemones
ir jų rentabilumą. Panaudojus herbi­
cidus kukurūzų pasėlyje, darbo są­
naudos sumažėja daugiau kaip 27
kartus, o piniginės išlaidos —
5.5 karto, lyginant su piktžolių nai­
kinimu įprastu būdu. O varpinių
kultūrų pasėliuose iš viso piktžolės
nebuvo naikinamos. Tuo tarpu her­
bicidų pagalba ir iš šių pasėlių jas
lengva pašalinti. Pašalinus, derlius iš
hektaro padidėja 2— 3 centneriais
grūdų. Mūsų respublikos žemdirbiai,
nupurkšdami tik pusę milijono hek­
tarų varpinių kultūrų pasėlių, gali
laimėti apie pusantro milijono cent­
nerių grūdų.
Herbicidai yra galingas ginklas
ne tik prieš piktžoles. Jie viena pi­
giausių ir prieinamiausių priemonių
krūmams sunaikinti.
Herbicidų gamyba mūsų šalyje
vien iki 1965 m. bus padidinta
7 kartus. Tinkamai juos panaudojus,
bus laimėta derliaus už milijardą
rublių.
Dideiius nuostolius žemės ūkis
patiria nuo įvairiausių augalų kenkė­
jų ir ligų. Paskaičiuota, kad Tarybų
Sąjungoje augalų ligos ir kenkėjai
sunaikina derliaus beveik už 5 mird.
rublių. Chemijos pramonė iki 1965 m.
4.5 karto padidins fungicidų ir in­
sekticidų gamybą kovai su augalų
kenkėjais ir ligomis. Šie chemikalai
duos tokį pat ekonominį efektą,
kaip ir panaudojus 20 mln. tonų ge­
riausių mineralinių trąšų.
Chemikai, bendradarbiaudami su
biologais ir fiziologais, atskleidė
nemažai naujų priemonių augalų
augimui paspartinti, gausesniems
Kartu tiriami kosminiai spinduliai
ir aukšfu'inių atmosferos sluoksnių
fizinės sąlygos.
Žemės radiacinių juostų atradi­
mas susijęs su kosminės eros pra­
džia. Buvo nustatyta, kad mūsų Že­
mę supa dvi įelektrintų dalelių
juostos. Vidinę juostą sudaro proto­
nai, turin'ieii dešimčių ir šimtų mi­
lijonų elektronvoltų energiją, ir
elektronai, kurių energiia tūkstančius
kartų mažesnė. Išorinė'e juostoje
vyrauja elektronai, turintieji dešim­
derliams išauginti. Jų tarpe didelės
reikšmės turi mikroelementai. Tai
boras, manganas, molibdenas, varis,
kobaltas ir kai kurie kiti. Jų augalas
iš dirvožemio paima labai mažai.
Tačiau kai mikroelementų trūksta,
augalas nenormaliai vystosi ir daž­
nai visiškai žūva. Be to, šių mikro­
elementų trūkumas augaluose suke­
lia rimčiausius sutrikimus žmogaus
arba gyvulio organizme. Todėl da­
bar chemijos pramonė įpareigota
gausiai aprūpinti žemės ūkį ir rei­
kalingais mikroelementais. Ir ne tik
jais. Pramonė pagamins daugiau
augalų augimą skatinančių medžia-
gų-stimuliatorių, kurių keli gramai
padidina derlių 20— 30 proc. ir dar
labiau.
Žemdirbystės chemizavimo re­
zultatai labai priklauso ir nuo žem­
dirbių pastangų bei sugebėjimų ra­
cionaliai, tinkamai panaudoti chemi­
jos pramonės pagamintas trąšas,
herbicidus, insekticidus ir kitus pre­
paratus. TSKP Centro Komiteto va­
sario Plenumas priėmė tuo klausimu
platų ir išsamų nutarimą. Jo tikslus,
visapusiškas įgyvendinimas yra visų
žemės ūkio darbuotojų atsakingiau­
sias uždavinys. Kiekvienas kilogra­
mas netinkamai panaudotų trąšų,
herbicidų ar kitų chemikalų, užuot
naudos, gaii duoti nuostolių. O to­
kių faktų dar pasitaiko. Kai kur at­
skiros trąšos beriamos į tuos dirvo­
žemius, kuriems jos nereikalingos,
kur jos neveikia. Kai kada, ko­
vojant chemikalais su piktžolėmis,
sunaikinami ir pasėliai. Būna ir taip,
kad ūkio darbuotojai skundžiasi trą­
šų trūkumu, o tuo tarpu mėšlas mė­
tosi po visą sodybą, srutos teka
į griovius, mineralinės trąšos tirpsta
lauke suverstose krūvose.
Partijos Centro Komiteto vasario
Plenumas kviečia pramonės ir že­
mės ūkio darbuotojus, visą mūsų
liaudį imtis ryžtingų priemonių že­
mės ūkio produktų gausumui sukurti
mūsų šalyje. Tai būtina sąlyga per­
galingai žengiant į komunizmą.
Agr. J. JONYNAS
čių tūkstančių elektronvoltų energiją,
nors pasitaiko ir „energingesnių".
Žemės radiacijos juostos — labai
sudėtingi dariniai tiek savo prigim­
timi, tiek ir savo sandara. Iki šiol
nėra žinomas jų atsiradimo mecha­
nizmas.
Tarybinių palydovų „Elektro­
nas-1" ir „Elektronas-2" paleidimas
turės didelę mokslinę reikšmę to­
liau tiriant Žemės radiacinių juostų
sandarą ir energetini spektrą.
„Eiek‘ronas-1" tiria vidinę juostą,
„Elektronas-2" — išorinę.
CHEMIKŲ DARBAI
Prof. K. DAUKŠAS
Kiekvienos medžiagos savybės priklauso nuo mo­
lekulių sudėties ir struktūros. Jeigu medžiaga įgauna
naujų savybių, vadinasi, jos molekulių sudėtis ar struk­
tūra pakito. O tai jau prielaida naujai medžiagai atsi­
rasti. Chemikai taip turi pakeisti molekulių sudėtį ar
struktūrą, kad gautų reikiamų savybių naują medžiagą.
Šių dienų mokslas dar nepajėgia nusakyti, kaip pakis
medžiagos savybės, keičiant jos molekulių struktūrą
ar sudėtį, Todėl ir nė vienas chemikas nemoka iš karto
gauti naujos medžiagos pagal užsakymą. O technikai,
žemės ūkiui, medicinai ir paties mokslo vystymui nuo­
lat reikia naujų, tam tikrų savybių medžiagų. Čia ir
prasideda chemikų vargai, nes tokias medžiagas gali­
ma pagaminti, tik einant ilgai trunkančių bandymų
keliu.
Technika vartoja daug lydinių. Tačiau prireikus,
pavyzdžiui, stiklo kietumo ir 700' lydimosi temperatū­
ros lydinio, yra tik viena išeitis: imti įvairius kietus
metalus, besilydančius aukštesnėje kaip 700° tempera­
tūroje, lydyti juos įvairiais kiekių santykiais ir tirti tų
lydinių savybes, kol pagaliau bus rasta reikalingo ly­
dinio sudėtis.
Čia kartais susiduriama su nenugalimais sunkumais.
Mat, jei lydinys sudaromas iš penkių metalų, tai, kei­
čiant lydinio sudėtį po 0,1% atskiros dalies, susidaro
tiek lydinių, kad, imant jų po vieną gramą, gautume
svorį, didesnį už Žemės svorį. Tai reiškia, kad neįma­
noma tiek lydinių pagaminti ir jų savybių ištirti. Vadi­
nasi, ne visus galimus lydinius gauna technika. Šio
klausimo apytikrį sprendimą palengvina pafirlis, rodanti
kai kurių metalų bei nemetalų įtaką lydinių savybėms.
Pavyzdžiui, švino, alavo, sieros, deguonies priemaišos
pablogina geležies lydinius. Šių priemaišų reikia vengti.
Volframas kietina geležies iydinius, chromas bei ni­
kelis padaro juos nerūdijančius, o silicis — atsparius
rūgštims. Dėl to šios priemaišos reikalingos specialiam
plienui.
Visi lydiniai sudaryti iš smulkių kristalų, kurių for­
mos, atmainos ir surikiavimas veikia lydinio savybes.
Varis kalus. Tačiau kalami vario kristalai sukietėja, ima
skambėti ir trūkinėti. Kai tik kalamas varinis indas
pradeda skambėti, jisai įkaitinamas ir paneriamas į van­
denį (grūdinamas). Kaitroje suminkštėję vario kristalai,
greitai aušinant, nebesuspėja sukietėti — ir vėl varis
kalus. Pakaitomis kalant ir grūdinant varį, galima iš jo
nukalti bet kurio pavidalo daiktą.
Plieno savybės kitokios. Negrūdintas plienas yra vi­
dutinio kietumo. Baltoje kaitroje susidaro labai kietų
plieno kristalų. Nukaltą ar išliedintą plieninį daiktą
pakaitinus iki baltos kaitros ir staiga atšaldžius, krista­
lai nebesuspėja pakisti ir lieka kieti kambario tem­
peratūroje. Tai reiškia, kad grūdinimas padaro plieną
kietą, o varį — minkštą. Suprantama, kad tai paaiškėjo
tik po ilgų tyrimų.
Metalų kris'alų savybės pakinta nuo temperatūros,
kalimo, valcavimo, tempimo ir kitokio apdirbimo.
Tempta varinė viela keliolika kartų tvirtesnė, negu
lieta. Kaltas ar valcuotas plienas taip pat nepalygina­
mai tvirtesnis už lietą. Metalų apdirbimas nepakeičia
jų sudė'ies, bet pakeičia kristalų struktūrą ir jų išsidės­
tymą, o tas atsiliepia jų savybėms. Tempiamoje vieloie
pailgi kristalai išsidėsto išilgai vielos, sudaro savotišką
pluoš'ą ir tuo padidina stiprumą. Temptą vielą pakai­
tinus, pluoštinė struktūra suyra ir tvirtumas sumažėja.
Lydiniai yra palyginti nesudėtingos sistemos, juos
gaminti ir tirti nesunku. Daug sudėtingesni yra jungi­
niai, kurių molekulės sudarytos iš įvairių elementų ato­
mų. Čia retai tegalima numatyti naujų medžiagų savy­
bes, nors kai kurių atomų susigrupavimų, lygiai kaip
ir kai kurių molekulių kombinacijų, savybės jau yra
nustatytos. Pavyzdžiui, tvirtai žinoma, kad ciano grupė
arba tirpūs arseno junginiai yra labai nuodingi. Lygiai
taip pat žinoma, kad junginiai, kuriuose yra amonio
ar gyvsidabrio, yra neatsparūs kaitrai. Molekulės su
anglies ir vandenilio atomais yra degios. Molekulės,
kuriose silicis tiesiog prisijungęs prie silicio, neatspa­
rios vandeniui ir deguoniui, o kai silicis per deguonį
sujungtas su siliciu, tai molekulės labai atsparios van­
deniui ir deguoniui.
Chemikai moka skaidyti molekules, kurių skeveld­
ros ir vadinamos grupėmis. Kai kurios grupės, ypač
turinčios elektrinius krūvius, gali ilgą laiką būti tirpa­
luose laisvos. Dėl to jas lengva prijungti prie kitų
molekulių. Taip elgiasi sieros rūgšties skeveldra —
sulfatas, azoto rūgšties — nitratas, fosforo rūgšties —
fosfatas, amonio druskų — amonis. Daugelis grupių
nepajėgia savarankiai egzistuoti, nes tuojau suyra. Jas
žymiai sunkiau prijungti prie kitų molekulių. Iš tokių
skeveldrų paminėtinos benzolo skeveldra — fenilas,
etilo alkoholio — etilas, metano — metilas ir t. t. V ie­
nas molekulių skeveldras pakeitus kitomis, gaunamos
naujos medžiagos, kurių savybių dažnai negalima nu­
sakyti, o reikia bandymais nustatyti. Tačiau žinoma,
pavyzdžiui, kad nitro ar azo grupės visada suteikia
medžiagai spalvą. Kai prie tokių spalvotų junginių
prijungiama amino ar sulfo grupė, gaunami dažai, ku­
rių spalvos iš anksto numatyti negalima. Be to, dažo
spalva priklauso nuo kitų grupių buvimo ir jų išsi­
dėstymo molekulėje. Štai dėl ko tiek daug dažų spal­
vų bei jų atspalvių, kurie dar priklauso nuo dažymo
būdo ir pašalinių medžiagų buvimo dažale. Pavyzdžiui,
į dažalą pridėjus druskos, gaunamas vienoks dažyto
audeklo atspalvis, o be druskos — kitoks.
Minėtoji nitrogrupė ne tik nudažo medžiagas, bet
daugelį jų paverčia parakais. Prie glicerino prijungus
nitrogrupę, jis yirsta galingai sprogstančiu nitrogliceri­
nu, vartojamu dinamitui gaminti. Tokiu pat būdu med­
vilnė paverčiama piroksilinu, o į žibalą panašus to-
luolas — trotilu arba tolu. Pavojinga gaminti naujus
nifrojunginius, nes jie net gavimo metu gali sprogti.
Naujų medžiagų gaminimas yra vienų molekulės
skeveldrų pakeitimas kitomis. Tasai pakeitimas kartais
labai sunkiai tevyksta. Čia prireikia maišyti ir kaitinti
medžiagą kelias valandas ar net kelias savaites šimtų
atmosferų slėgime, veikiant įvairiems katalizatoriams,
kuriuos parinkti galima tik atliekant bandymus. Dažnai
gaunamos kelios medžiagos, kurias atskirti ne visuomet
lengva. Taigi, chemikų problemos labai sunkiai spren­
džiamos. Vienas žmogus čia maža ką bereiškia. To­
dėl atskiras svarbesnes problemas sprendžia dešimtys
ir šimtai chemikų.
Gamtoje ir chemikų induose vykstantys reiškiniai
verčia kalbėti ne tik apie molekulių sudėtį, bet ir apie
jų stambėjimą, pasidarant kitokių savybių medžiagoms.
Nuolat susiduriame su dujiniu, skystu ir kietu vandeniu.
Pripratome manyti, kad vandens molekulės susideda iš
dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo. Tačiau
tokios molekulės yra tik vandens garuose, o skysto
3
 vandens molekulės yra dvigubos, ledo — trigubos. asmenybę. Pasirodo, kad atskiros medžiagos, įvestos
Vandens molekulių gebėjimas stambėti bei smulkėti į žmogaus organizmų, pajėgia ne tik keisti kraujo spau­
suteikia vandeniui savotiškų savybių. Vanduo sunkiau­ dimų, kvėpavimo dažnumų, klausų ar regėjimų, bet taip
sias 4° temperatūroje, o 3°, 2° ar 0°, lygiai kaip 5°, V pat gaii sukelti liūdesį, linksmumų, baimę, haliucinacijas
ar 8°, jis lengvesnis. Dėl to ir ledas lengvesnis už šaltų, ir sutrikdyti normalų psichikos būvį arba nenormalų
bet sunkesnis už karštų vandenį. Vandens molekulių būvį grųžinti į normalų.
stambėjimas yra lengvai grįžtamas ir todėl mažai pritai­ Fiziologiškai veiklių medžiagų yra augaluose (ko­
komas reiškinys. Toksai pat reiškinys angliavandenilių feinas arbatoje ar kavoje], gyvūnuose (gyvačių nuodai]
ir silicio junginių molekulėse įgalina dujas ir skysčius ir negyvojoje gamtoje (arseno ir gyvsidabrio jungi­
paversti kietomis medžiagomis, atstojančiomis medį, me­ niai). Chemikai dabar moka pagaminti daugybę veiklių
talus, stiklų, porcelianų, audeklus. Molekulių stambinimu medžiagų, nerandamų gamtoje. Gamta pralenkta, bet iki
paremta visa plastinių masių, dirbtinio kaučiuko ir dirb­ šiol tebėra neaiškus medžiagos struktūros ryšys su jos
tinių audeklų gamyba. veiklumu. Chemikų darbų sunkina toji aplinkybė, kad
Ypač didelę reikšmę molekulių stambinimui įgavo jie vieni negali tirti šių medžiagų ir nustatyti jų tin­
etilenas, kuris seniau buvo gaunamas iš alkoholio, o da­ kamumo vartojimui, nes šie dalykai susieti su gydy­
bar patsai alkoholis gaunamas ir etileno. Kai kurie tojų, agronomų ir kitų specialistų darbu.
kraštai nustojo gaminti alkoholį senuoju cukrinių me­ Jau seniai žinoma, kad arseno junginiai nuodingi ir
džiagų rauginimo būdu, o visų techninį alkoholį gami­ kad mirtina dozė suaugusiam žmogui yra apie 0,1 g
na iš etileno. Etilenas (dujos) gaunamas iš naftos, kuri arseno. Tačiau buvo pastebėta, kad sistemingai varto­
;tapo svarbiausia žaliava organinėms medžiagoms ga­ jant arseno preparatus, priprantama net prie dešimte­
minti. Nafta išstumia anglies koksavimo degutu iš or­ riopos dozės ir nenusinuodijama. Toji aplinkybė pa­
ganinių medžiagų pramonės. skatino bandyti sunaikinti arseno preparatais kai kurių
Slegiamo ir šildomo dujinio etileno molekulės su- sunkių ligų sukėlėjus, nepakenkiant pačiam žmogui. Šio
stambėja ir pavirsta kietu polietilenu, vartojamu vamz­ amžiaus pradžioje Erlichas pastebėjo, kad organiniai
džiams, kibirams, butelių kamščiams ir kitokiems metalų, arseno junginiai naikina spirochetas (sifilio sukėlėjus).
‘.medžio, stiklo pakaitalams gaminti. Įvedant į šiuos junginius įvairias grupes ir bandant
Viena molekulių stambinimo sųlygų yra dvigubų ry­ gautuosius junginius, buvo rastas salvarsanas, pavadin­
šių buvimas. Tokius ryšius turi ne tik etilenas, bet ir tas preparatu „606". Tai buvo 606-oji paeiliui paga­
propilenas — dirbtiniam pluoštui gaminti ir butadie­ minta ir tirta medžiaga, labai veikli prieš spirochetas,
nas — dirbtiniam kaučiukui gauti žaliava. Chemikui bet mažai tekenkianti žmogui. Tai buvo chemiotera-
svarbu laiku sustabdyti molekulių stambėjimų, nes per pijos pradžia, nuvedusi į daugelio efektyvių vaistų,
stambios molekulės duoda trupančių medžiagų. Gumos kaip penicilinas, tetraciklinas, sulfamidai, pagaminimų.
ir daugelio plastinių masių senėjimas yra iš lėto vyks­ Ir dabar chemikai, gamindami vaistus, nuodus ken­
tančio molekulių stambėjimo padarinys. O kiek reikia kėjams ir kitokias medžiagas, tebeina tuo pačiu keliu.
padaryti bandymų, kol surandami būdai sustambinti Kai tik pastebima kurios nors medžiagos vertinga sa­
molekules iki reikiamo didumo! vybė, į jos molekules mėginama įvesti įvairių grupių,
kad būtų sustiprintos vertingos ir nuslopintos žalingos
Žmogaus ir gyvulių kūnai sudaryti iš stambių ir iš savybės. Naujos medžiagos turi būti kuo naudingesnės
lėto dar slambėjančių molekulių, pavirstančių trapiomis žmogui ir kuo žalingesnės jo priešams. Dėl šių reika­
medžiagomis. Štai kodėl senatvėje kaulai ir kraujagys­ lavimų daugelis vaistų neilgaamžiai, nes paaiškėjus jų
lės tampa trapūs. Kai pavyks chemikams rasti būdus kenksmingumui arba pagaminus veiksmingesnius, atsi­
sulaikyti mūsų molekulių stambėjimų, senatvė bus ati­ sakoma nuo seniau vartotos medžiagos.
tolinta. Tai sunkus ir ilgas darbas, nes reikia atlikinėti Turime pagrindo manyti, kad ateityje pavyks chemi­
bandymus ne tik su gyvuliais, bet ir su žmonėmis. Su­ kams pagaminti medžiagas, kurios naikins visus atskirų
prantama, kad maistas, gėralai ir rūkalai taip pat nė­ ligų sukėlėjus, visas piktžoles žemės ūkyje bei visus
ra abejingi molekulių stambėjimui ir senatvės priarti­ augalų ir gyvulių kenkėjus. Tada žmonija bus išgelbėta
nimui, bet visa tai tebėra nepakankamai ištirta. nuo užkrečiamųjų ligų, o žemės ūkis nuo kenkėjų. Šis
Nuodingumas — svarbi medžiagų savybė. Mes pri­ tikslas yra be galo svarbus, jis bus pasiektas milžiniš­
pratę skirstyti medžiagas į nuodingas ir nenuodingas. ku chemikų ir kitokių sričių specialistų darbu.
O iš tikrųjų visos medžiagos nuodingos, tik nevieno­
dai stipriai. Nuodingumas susijęs su medžiagos fizio­
loginiu veiklumu, kuris pasireiškia organizmo organų
veiklos pakitimu. Žymiai pakitus svarbių organų veik­ INTERFERENCINIS LĖK TU VA S
lai, susergama arba mirštama.
Kai kurios grupės, ypač minėtasis cianidas, yra la­ (Žr. viršelio 2 p.)
bai nuodingos, nes sustabdo kvėpavimo fermentų vei­
kimų lųstelėse. Dėl to lųstelės netenka galimybės nau­ Karinės oro N. Žukovs­ viduje susidaro tam tikra
dotis kraujo atneštu deguonimi bei maistu ir pradeda kio v. akademijos dėsty­ sistema smogiamųjų oro
irti, o tai reiškia organizmo mirtį. Štai dėl ko kalio tojas, technikos mokslų bangų, pajėgiančių nešti
cianidas net pro žaizdų odoje gali nunuodyti žmogų. daktaras profesorius G. lėktuvą ir maitinti reakty­
Dideliu nuodingumu, bet lėtesniu veikimu pasižymi ar­ Pokrovskis yra parašęs vinius variklius dideliame
seno bei gyvsidabrio junginiai. Žymiai mažiau nuodin­ mokslo populiarizacijos aukštyje.
gi cinko, vario, švino, o dar mažiau — aliuminio jun­ knygų, bandydamas įsi­ Antrame piešinyje pa­
giniai. vaizduoti, kaip ateityje rodytas energetinis tiltas
Fiziologinis medžiagų veiklumas nevienodai veikia bus sprendžiamos kai ku­ per jūras ir vandenynus. Jis
įvairius augalus, gyvūnus be: mikroorganizmus. Tie pa­ rios techninės problemos. palaikomas nuolat veikian­
tys veiklių medžiagų kiekiai bei koncentracijos sunai­ V iršelio 2 p. pateikti du čiais reaktyviniais varik­
kina vienus organizmus, bet nepakenkia kitiems. Šituo jo piešiniai. Pirmame ma­ liais, kurie gauna energiją
remiantis gaminami vaistai. Atrankiniam medžiagų veik­ tome katamaraninio tip o iš šviesos generatorių.
lumui tirti skiriamos milijoninės lėšos. interferencinį lėktuvą. Tarp Kol kas tai dar fanta­
Visi žinome, kad smegenys yra sudėtingiausias dviejų vertikalių sienų zija, bet ji pagrįsta rea­
žmogaus organas, tvarkantis kitų organų veiklų ir pačių įrengtas bangolaidis, kurio liomis galimybėmis.

4
 K O V I N G A S
DARBO
A. BARKAUSKAS
Neseniai teko skaityti dar vieną dokumentą, nu­
brėžiantį naujus dvasininkijos veiklos būdus. Jis pri­
imtas balsų dauguma katalikų bažnyčios Visuotiniame
susirinkime 1963 metų gruodžio mėn. Tai dekretas, lie­
čiąs „socialinio tarpusavio bendravimo priemones".
„Tarp nuostabių technikos išradimų, kuriuos šiuo
metu žmonės, dievui padedant, sugebėjo įvykdyti, —
rašoma šiame dokumente, — motina bažnyčia su ypa­
tingu susirūpinimu tiria ir seka tuos, kurie daugiau kitų
liečia žmogaus dvasinį pasaulį ir kurie atveria naujus
kelius, skleidžiant ir skelbiant įvairias žinias, sumany­
mus, direktyvas. Tokių išradimų tarpe pirmąją vietą
užima priemonės, kurioms padedant galima pasiekti
ir paveikti ne tik atskirus asmenis, bet ir ištisas ma­
ses arba bendruomenes. Tokiomis priemonėmis yra
spauda, kinas, radijas, televizija ir panašios naujovės,
kurias pagrįstai galima pavadinti socialinio tarpusavio
bendradarbiavimo priemonėmis."
Apibūdinę dabartinį technikos progresą, pasiektą
žmogaus genijaus dėka Janot autorių — „dievui pa­
dedant"), katalikų dvasininkijos šulai skelbia, jog nuo
šiol bažnyčia energingai naudosis moderniškiausiomis
ideologijos priemonėmis ir atitinkamai instruktuos ti­
kinčiuosius, kad šie visada susidarytų „krikščionišką"
nuomonę apie visus įvykius. Dekretas numato eilę
veiksmų šiems tikslams įgyvendinti.
Iškeltas uždavinys — leisti daugiau ir įvairesnės
katalikiškosios periodikos, steigti, kur tai galima ir
būtina, radijo ir televizijos stotis, kurti arba materia­
liai skatinti religinio pobūdžio iiimus, ypatingai jau­
nimui ir t. t. Dekreto autoriai tikisi patraukti į savo
pusę žurnalistus, rašytojus, aktorius, dailininkus, reži­
sierius ir kitus asmenis, dirbančius įvairiuose literatū­
ros ir meno baruose. Ypač juos jaudina eiliniai skai­
tytojai, žiūrovai, klausytojai, kurie, esą, naudodamiesi
nekrikščioniškais kūriniais, gali turėti „dvasinių nuo­
stolių."
Todėl kiekvienam, kuris naudojasi minimomis „so­
cialinio tarpusavio bendravimo priemonėmis", siūloma
prisilaikyti „saiko ir drausmės". O toliau seka pamo­
kymas: „tegul jie stengiasi matytą, girdėtą ar skaitytą
dalyką giliau suprasti, kad susidaryfu teisingas išva­
das, tegul jie nagrinėja visa tai padedant vadovams
(žinoma, dvasininkams — A. B.) ir specialistams. Tėvai
teatsimena savo pareigą atidžiai sekti, kad visa, kas
priešinga religijai ir moralei spektakliuose, literatūro­
je ir kitur, neperžengtų namų slenksčio ir kad už jų
ribų vaikai panašių dalykų nesurastų."
Šiuos bendrus nurodymus bandoma sukonkretinti,
suprakfinfi. Numatoma atitinkamai apmokyti kunigus,
vienuolius, bažnytinį aktyvą, žymiai išplėsti reikalingų
kadrų ruošimą, savaip parengti tikinčiuosius literatūros,
meno, etikos srityje. Į katekizmo kursą įjungiami šių
dalykų nauji skyriai klausimų ir atsakymų forma, o taip
pat kasmet išskiriama viena diena parapijiečių „este­
tiniam auklėjimui". Vatikane steigiama speciali komi­
sija, kuri rūpinsis spaudos, kino, radijo ir televizijos
reikalais; kartu panašias komisijas (komitetus) siūloma
sudaryti ir vietose.
BARAS
Kas atsitiko! Kodėl katalikybės apaštalai, daugelį
dešimtmečių piudę ir svaidę prakeiksmus grožiniams
pasaulietiško turinio meno kūriniams, radijo ir televi­
zijos laidoms, dabar čia daro tokį neįtikėtinai staigų
posūkį! Tai, be abejo, verčia reali gyvenimo tikrovė,
spartus religijos pozicijų siaurėjimas. Šiandien, milži­
niškos techninės revoliucijos amžiuje, jau pernelyg nai­
vu ir nemokšiška likti užsisklendusiam nuo naujausių
ryšių ir informacijos priemonių. Dar daugiau: per spau­
dą, kiną ir teatrinį meną, radiją ir televiziją dabar
daugeliu atvejų nesulaikomai sklinda maierialistinė pa­
saulėžiūra ir komunistinė ideologija. Todėl aukščiau­
sioji katalikų dvasininkijos vadovybė paskubomis kei­
čia savo oficialias pozicijas, pertvarko propagandinį
aparatą, perima į savo ginklų arsenalą visas „sociali­
nio tarpusavio bendradarbiavimo priemones". „Baž­
nyčia,— tvirtina ji, — turi įgimtą teisę (!) naudotis bet
kuria iš paminėtų priemonių, turėti jų kiek reikia arba
kiek naudinga krikščioniškam auklėjimui ir sielų išga­
nymui." Ir ji ragina „vieningai, neatidėliojant, su di­
džiausiu užsidegimu" griebtis „socialinio tarpusavio
bendradarbiavimo priemonių" religinei propagandai
aktyvinti.
Spauda, kinas, teatras, radijas ir televizija — ne vie­
nintelė sritis, kur religija priversta prisitaikyti prie
naujų aplinkybių. Keičiami laiko nudėvėti drabužiai
naujais, puošnesniais. Štai daug šimtmečių dvasininkija,
prisilaikydama religijos kanonų, atvirai smerkė bet ku­
rį mokslo eksperimentą, o ne vieną mokslininką pa­
siuntė į laužą ar į ešafotą. Dabar kiti laikai, ir baž­
nyčia laikas nuo laiko kalba apie mokslo laimėjimus.
Vatikanas ir įvairios klerikalinės organizacijos yra net
įsteigę mokslo tyrimo įstaigų, tame tarpe ir gamtos
mokslų srityse. Tačiau visa tai daroma anaiptol ne
žmonijos progreso skatinimui, o turint vienintelį tiks­
lą — panaudoti mokslo laimėjimus iškaršusioms dog­
moms paremti. Šiandien iš sakyklų neretai skamba
veidmainiški žodžiai, esą religija ir mokslas vienas
kitą papildo, ir čia pat nepamirštama pridurti, kad
žmogaus protas esąs be galo ribotas, palyginus su
visagalio protu, jog tik pastarojo „malonės" dėka žmo­
gus prasiskverbiąs į vieną ar kitą Visatos paslapčių
kertelę.
Tą pat galima pasakyti ir apie įvairių visuomenės
gyvenimo reiškinių, ekonominių santykių traktavimą.
Čia irgi kuriamos ultramoderniškos, „objektyvios",
„teisingiausios" krikščioniškosios teorijos, siekiančios
patraukti į savo pusę plačiąsias darbo žmonių mases,
atstumti jas nuo komunistinių idealų, sukaustyti jų re­
voliucinę energiją.
Nežiūrint tam tikro modernėjimo, persiorientavimo,
religija anaiptol nuo to netampa progresyvesne,
„moksliškesne". Priešingai, padailinta, pagražinta reli­
gija vaidina dar reakcingesnį vaidmenį šiuolaikiniame
gyvenime. Kova tarp religijos ir materializmo, tarp
išnaudotojų klasių ideologijos ir komunistinės ideolo­
gijos įgauna sudėtingesnes ir kartu aštresnes formas.
Savo pastangas šioje kovoje mes privalome nuolatos
visokeriopai dauginti ir tobulinti.
5
 Susidėjusių aplinkybių dėka pirmaisiais pokario me­
tais mes vykdėme plačią anfiklerikalinę propagandą.
Tai, iš esmės, buvo daroma dėl dviejų priežasčių. Pir­
ma, hitlerinės okupacijos metais daugelis katalikų
dvasiškijos atstovų bendradarbiavo su okupantais, vei­
kė prieš Tarybų valdžią, o vėliau aktyviai dalyvavo
ginkluotoje kovoje nuverstųjų klasių pusėje. Faktai apie
to laikotarpio reakcinę dvasininkijos veiklą tapo rim­
tais, įtikinamais argumentais, demaskuojančiais bažny­
čios ir religijos pragaištingą vaidmenį. Antra, ši antire­
liginio darbo kryptis iki tam tikro laiko vyravo ir dėl
to, kad ateistiniam darbui be galo trūko aukštos kva­
lifikacijos kadrų. Tik žymiai padidėjus inteligentijos
eilėms ir pakilus jos idėjiniam lygiui, galima buvo imtis
platesnių uždavinių.
Nežiūrint atlikto didžiulio darbo mokslinės-ateisti­
nės propagandos srityje, nežiūrint milžiniškų poslinkių
žmonių sąmonėje, čia laukia dar dideli dirvonai ir plė­
šiniai. Šis darbas, kaip pabrėžė LKP X IV suvažiavimas,
tebėra vienas iš svarbiausių mūsų uždavinių. Neatsi­
sakant principingo, pagrįsto gyvenimo faktais žodžio,
atskleidžiančio dvasininkijos veidmainiškumą, svarbu
geriau parodyti idėjinę religijos esmę, sustiprinti ko­
vą prieš religiją kaip vieną visuomeninės sąmonės
formų.
Pagrindinis raktas, siekiant užsibrėžto tikslo, glūdi
darnioje ateistinio auklėjimo sistemoje, kurią mes ne­
seniai pradėjome ryžtingai diegti ir kurią privalome
toliau visokeriopai tobulinti: geriau, aktyviau, suma­
niau panaudoti antireliginiame darbe naujausius moks­
lo, technikos, praktikos laimėjimus ir aplamai plačiau
populiarinti juos; suburti šiam darbui visas inteligen­
tijos jėgas, stropiau diegti auklėjimo įgūdžius studen­
tams — būsimiems specialistams, nuolatos instruktuoti
propagandistus, lektorius, agitatorius, žurnalistus; ati­
džiai tirti bažnytininkų veiklą, jos būdus, metodus, tu­
rinį, analizuoti konkrečias žmonių religingumo priežas­
tis ir viena po kitos šalinti jas; efektingiau, pilniau
panaudoti mokslinės pasaulėžiūros ugdymui visas idė­
jinio poveikio grandis — spaudą, radiją, kiną, televi­
ziją, paskaitinę veiklą, meno saviveiklą ir kitas; suma­
niau ir planingiau dirbti masinį ir individualų auklėja­
mąjį darbą atskirų gyventojų grupių tarpe, ypač tarp
vaikų ir jaunimo, panaudojant geriau šiam tikslui visą
mokymo procesą. Kiekviename mieste ir kiekviename
kaime reikia artimiausiu metu vietoj bažnytinių apeigų
įtvirtinti gražius, turiningus pilietinius papročius sutei­
kiant vardą, tuokiantis arba laidojant. Svarbu griežtai
laikytis tarybinių įstatymų, reguliuojančių kultų veiklą,
neleisti nei nuolaidžiavimo bažnyčios atžvilgiu, nei
administravimo ir tikinčiųjų jausmų pažeidimo.
Sakoma, kad kova prieš religiją šiuo metu jau ne
tiek mokslo, kiek propagandos reikalas, iš tikrųjų, šiuo­
laikinis mokslas davė daugybę argumentų, paneigiančių
viršgamtinių jėgų egzistavimą. Tačiau iš šito kai kas da­
ro visiškai nepagrįstas išvadas, kad, esą, rimtam tyri­
nėtojui nėra ko veikti ateizmo srityje, kad skleisti ateis­
tinę mintį privalą vien propagandistai, lektoriai, žurna­
listai, agitatoriai.
Nėra reikalo įrodinėti, jog panašios pažiūros yra
visiškai neteisingos ir netgi žalingos. Ar ne todėl at­
skiri mokslininkai, dėstytojai, mokytojai dar maža krei­
pia dėmesio į savo dėstomo dalyko auklėjamąją vertę!
Ar ne todėl kai kurie paskaitininkai, gvildendami
gamtos mokslų problemas, nesuteika joms aktualaus
ideologinio skambėjimo! Tuo tarpu yra žinoma, kokį pla­
tų atgarsį susilaukia vieši įžymių mokslininkų, dirban­
čių specialiose mokslo šakose (pavyzdžiui, profesorių
J. Krikščiūno, J. Kupčinsko, P. Slavėno ir kitų), pasisa­
kymai pasaulėžiūros klausimais.
Mums vis dar trūksta gilių mokslinių darbų tiek
iš visuomeninių, tiek iš gamtos mokslų, kurie padėtų
toliau plėsti ateistinę veiklą ir brandinti jos turinį. Per­
nelyg mažai skiriama dėmesio šiuolaikinės religijos
kritikai. Atsitinka, jog autoriai, remdamiesi naujausio­
mis mokslo ir technikos išvadomis, kritikuoja tas dog­
mas, nuo kurių jau seniai atsisakė patys bažnyčios at­
stovai. Todėl šiandieninės religijos pozicijos vienais ar
kitais klausimais lieka nepaliestos. Ir todėl pataisytos
bei pagražintos dogmos skleidžiamos tikinčiųjų masėse.
Mūsų pareiga — organizuoti kovingą, aktualų, ope­
ratyvų ateistinį darbą. Ideologinėje kovoje negalima
vien gintis. Čia reikalingas ryžtingas karingumas. Tik
puldama, komunistinė ideologija užims vis naujas ir
naujas pozicijas.
Mokslinė-ateistinė propaganda, turėdama tam tikrą
savarankiškumą, specifiką, kartu yra viso įvairiapusiško
ideologinio darbo sudėtinė dalis. Dėl to suprantama,
jog religijos prietarų, kaip ir kitų praeities atgyvenų,
įveikimas sąlygojamas visos ideologinės veiklos inten­
syvumu. Svarbu, kad kiekvienas žmogus — jaunas ir
senas — gyventų pilnakraujį gyvenimą, laiku gautų
reikalingą informaciją, nuolatos lavintųsi, kultūrėtų,
keistų mąstymo būdą, turtintų vidinį pasaulį. O čia
veikia daugybė mums gerai žinomų faktorių, ir juos
visus panaudokime iki galo, formuojant tarybinių žmo­
nių materialistinę pasaulėžiūrą. Tuo pačiu atliksime
vertingą humanistinį darbą, atveriant ne vienam nau­
jus, gražesnius, tauresnius horizontus ir ateities pro­
švaistes, padėsime jiems suprasti tikrosios laimės pras­
mę ir grožį.

P A L E O M A G N E T IZ M A S pasislinkęs daugiau kaip povandeninių Indijos van­

per 1000 km. Pagaliau sa­ denyno dugno kalnagūb­
IR Ž E M Y N Ų JUD ĖJIM A S
los tuo jaunesnės, kuo rių, turi būti dar ketvirtas,
arčiau jos povandeninių nusitęsiąs j šiaurės rytus
Am erikiečių geofizikas name atskirame žemyne, kalnagūbrių, besidriekian­ tarp Indijos ir Australijos.
Dž. T. Vilsonas pateikia negu tarp įvairių žemynų. čių vandenynų viduriu. Re­ Povandeninis plyšys išilgai
nemaža duomenų, patvir­ Tuo remiantis, galima pa­ miantis magnetiniais mata­ vakarinio Indijos kranto tu­
tinančių seniai ginčijamą daryti išvadą, kad žemy­ vimais ir povandeninio rėjo susidaryti tada, kai
žemynų judėjim o idėją. nai Žemės magnetinių aši­ reljefo tyrimais, galima Indija, slinkdama į šiaurę,
Svarbiausias argumentas galių atžvilgiu yra pasi­ kai ką spėti apie žemynų susidūrė su Azijos žemy­
yra duomenys apie paleo­ slinkę. Toliau, magnetiniai judėjim o pobūdį. Pagal šį nu. Arabų įlankos dugnas
magnetizmą — silpną matavimai rodo didelius spėjimą, Indijos vandeny­ turi toliau judėti j šiaurę.
uolienų įmagnetinimą, iš­ horizontalius Žemės plu­ nas turėjo susidaryti atsi­ Autorius siūlo padaryti pa­
likusį iš senųjų geologinių tos sprūdžių poslinkius. Pa­ skyrus A frikai, Indijai, našią Eurazijos ir Siaurės
epochų. M agnetinio lauko vyzdžiui, didelis trūkis Australijai ir Antarktidai. Amerikos atsiskyrimo re ­
kryptis tolygesnė kiekvie­ Ramiojo vandenyno dugne Vadinasi, be žinomų trijų konstrukciją.

6
K A R ŠTIEJI ELEKTRONAI
ŽMOGAUS RANKOSE
F IZ IK O S -M A T E M A T IK O S
Paprastas kristalas. Puslaidininkis.
Jis visiškai šaltas. Jį galima paliesti
ranka ir nepajusi jokios šilumos. O
tuo metu jo atomų gardelėse, elekt­
ros lauko paveikti, elektronai įkaito
iki dešimties tūkstančių laipsnių.
Tiksli aparatūra užfiksuoja procesus,
vykstančius kristalo atomuose ir trun­
kančius vos 0,0000000001 sekundės.
Eksperimentų pagalba pavyko „už­
čiuopti" karštus elektronus bei pro­
cesus, trunkančius nepaprastai
trumpą laiką. Tai naujas žodis moks­
le. Karštų elektronų tyrimas leidžia
sukurti visai naujo tipo elektronų
šaltinius — karštų elektronų emito-
rius. Radijo lempose katodai gali
įkaisti tik iki 1000— 2000 laipsnių.
Paskui jie išsilydo. O čia — įkaito
elektronai iki nepalyginamai aukš­
tesnių temperatūrų, nors pats krista­
las liko šaltas. Jam nėra pavojaus
išsilydyti. Atsiveria nauji keliai ra­
diotechnikai. Atsiranda pagrindas
kurti principiniai naujus radioelekt­
ronikos prietaisus.
Penki autoriniai išradimai, kaip
taikyti karštuosius elektronus — jau
naudojami praktikoje. Jų autorius —
jaunas mokslininkas Juras Požėla.
Trisdešimt aštuonerių metų fizikos-
matematikos mokslų daktaras, nese­
niai apgynęs mokslų daktaro diser­
taciją Leningrade, A. Jofės vardo
Fizikos-fechnikos institute, įžymaus
puslaidininkių fizikos specialisto,
vieno to mokslo kūrėjų, velionio
akademiko A. Jofės mokinys.
Akademikas A. Jofė vadovavo
Juro Požėlos kandidatinei disertaci­
jai. Tai buvo prieš septynetą metų.
Tada jaunas mokslininkas, taip pat
Leningrade, Puslaidininkių institute
sėkmingai apgynęs mokslinį darbą ir
įgijęs mokslinį laipsnį, ėmėsi didelio
darbo. Tai buvo taip neseniai.. .
Dabar Juras Požėla — mokslų
daktaras, Lietuvos TSR Mokslų aka­
demijos Fizikos ir matematikos insti­
tuto direktorius. Praktiškai — jis ir
puslaidininkių elektronikos sektoriaus
vadovas. To paties sektoriaus, kurį
jam tada, jaunam mokslų kandidatui,
pavedė kurti. Kaip vaizdingai išsi-
reiškia pats mokslininkas — davė
sektorių ir nulį žmonių. Reikėjo la­
M O KSLŲ D A K TA R A S
boratorijos, reikėjo kolektyvo. Svar­
biausia — reikėjo jaunų, gabių žmo­
nių, savo darbo entuziastų.
Apie mokslininką, apie jo laimė­
jimus ir pasiekimus kalba ne vien jo
paties darbai. Šių dienų mokslas
yra tiek pla>us ir sudėtingas, kad jo
problemas sprendžia ištisi kolekty­
vai. Kolektyvai atkaklių mokslo ka­
rių, nuosekliai, užsispyrusiai štur­
muojančių jo aukštumas ir perėjas.
Ir Juras Požėla subūrė tokį kolek­
tyvą. Dabar instituto puslaidininkių
elektronikos sektoriuje, kartu su
moksliniais darbuotojais ir aspirantais,
dirba dvidešimt du žmonės. Nors
sektoriui tik penkeri su puse metų,
bet jau galima kalbėti ir apie „ve­
teranus". Kostas Repšas, Sigitas Kal­
vėnas, Aristidas Vėbra, Vytautas
Šitalnikas — Juro Požėlos bendra­
darbiai, kurie netrukus gins diserta­
cijas mokslų kandidato laipsniui įgy­
ti. O visų tų disertacijų mokslinis
vadovas — Juras Požėla.
Puslaidininkių fizika — šių dienų
mokslinė aktualija. Ji turi išspręsti
daugelį problemų, suteikti žmogui
naujas, kartais net sunkiai įsivaiz­
duojamas galimybes pažinti ir pa­
jungti gamtos jėgas. Todėl nenuo­
stabu, kad artimiausiais metais Lie­
tuvos Mokslų akademijos Fizikos-
matematikos institute puslaidininkių
elektronikos sektoriuje dirbs beveik
dvigubai daugiau žmonių. O atei­
tyje — jis suskils į kelis savarankiš­
kus sektorius.
Daktaro disertacija — tai didelis
mokslinis darbas, ilgų tyrimų, ekspe­
rimentų apibendrinimas, gilios išva­
dos. Bet kartu — tai ir naujų darbų
pradžia. Juro Požėlos disertacijoje
užsimezgė naujos puslaidininkių fi­
zikos tyrimo kryptys. Jį patį ir toliau
domina karštieji elektronai. Atsiveria
plačios perspektyvos naujiems teo­
riniams tyrimams ir jų praktiniam
taikymui. Mokslininkas galvoja apie
principiniai naujų puslaidininkių fi­
zikos reiškinių tyrimą, apie princi­
piniai naujų prietaisų sukūrimą.
Jurą Požėlą traukia ne tik teori­
niai tyrimai. Jį ne mažiau domina ir
techninės problemos, kaip naujus
atradimus pritaikyti praktikoje, inži­
neriniai sprendimai. Pas Jurą Požėlą
atvažiuoja konsultuotis inžinieriai,
prietaisų kūrėjai. Mokslinių atradimų
autorius jiems padeda įgyvendinti
savo mintis praktikoje, suteikti joms
konkretų kūną, konkrečią inžinerinę
išraišką. Kiekvienas kūrybinis dar­
bas apgaubtas sava poezija. Kiek­
vienas kūrinys — įtemptų pastangų
vaisius, atnešantis jo autoriui daug
tikro ir didelio žmogiško džiaugs­
mo. Todėl ir fizikas Juras Požėla,
kai jo mintis įgyja formulės arba
inžinerinės schemos pavidalą, jaučia
ne mažesnį džiaugsmą, negu rašyto­
jas, išleidęs naują knygą. Tokj pa­
lyginimą man pasakė pats mokslinin­
kas. Ir manau, kad tai labai teisin­
gas ir daug sakantis palyginimas.
Jaunas talentas. Pati jėga. Jis ne
tik pats sparčiai kopia mokslo laip­
tais, bet veda kartu ir būrį bendra­
darbių.
Mokslas — didelė, šviesi jėga.
Jis turi tarnauti aukščiausiems žmoni­
jos idealams, žmonių laimei, jų gy­
venimui. Juro Požėlos tėvas, ugnin­
gas lietuvių revoliucionierius Karo­
lis Požėla atidavė visą savo gyveni­
mą kovai už savo liaudies ateitį, už
didžius idealus. Jo sūnus, komunistas
Juras Požėla, pasirinkęs moksli­
ninko kelią, tęsia didžiąją kovą.
Mokslas — tai ginklas už mūsų visų
ateitį. Jis atveria kelius į kosmosą,
jis padės visos Žemės žmonėms
sukurti didžiąją laimę. O karštieji
elektronai, pajungti žmogaus ran­
koms ir protui, — tai tik vienas iš
daugelio raktų, kiris turi priklausyti
žmonėms.
R. BUDRYS
7
LIUDVIKAS
J ANAV I ČI US
V. MERKYS
Istorijos mokslų kandidatas
Liudvikas Janavičius buvo kilęs mą, knygos pamėgimą". Mokykla
i i stambių dvarininkų, tačiau jis pa­ stiprino L. Janavičiaus nepasitenkini­
garsėjo ne kaip išnaudotojų gynė­ mą carizmu, kūrė pirmuosius kovos
jas, o kaip ugningas revoliucionie­ prieš jį planus. Tada Liudvikas įsi­
rius. Baigdamas savo gyvenimo ke­ gijo molinę taupyklę ir pirmai pra­
lių, jis rašė: „Tad sudiev, draugai! džiai nusipirko seną kardą.
Iš visos širdies linkiu jums pamatyti 1876 m. L. Janavičius paliko Šiau­
raudonąją vėliavą plevėsuojant ant lių gimnaziją ir įstojo į Vilniaus
Žiemos rūmų". Šitaip jis pranašavo realinę mokyklą. Jis Vilniuje pradėjo
Spalio pergalę, dar nematęs nė dalyvauti revoliuciniame judėjime,
1905— 1907 m. revoliucijos. įžymu­ priklausė slaptiems mokinių narod­
sis lietuvių proletarinis revoliucionie­ nikų rateliams. „Palengva, žingsnis
rius V. Mickevičius-Kapsukas dar po žingsnio ėmė kilti religijos ir
1915 m. rašė apie jį, kad „tai buvo socialinis ekonominis klausimai —
vienas didžiausių Lietuvos socialis­ rašė L. Janavičius. — Vaikiškas re­
tų, ir mes visi turime žinoti ir gerb­ ligingumas per keletą metų virto
ti jo vardą". abejingumu ir net tam tikru skepti­
L. Janavičius gimė 1859 m. rug­cizmu. Tikėjimo klausimas tapo ma­
pjūčio 24 [rugsėjo 5 d.) Lapkasių no mąstymų objektu". Tuometinis
dvare, netoli Kuršėnų. Tėvo turtams revoliucinio judėjimo lygis Vilniuje
nebuvo lemta vaidinti svarbaus vaid­ L. Janavičiui dar negalėjo duoti ga­
mens Liudviko gyvenime. Vaikystėje lutinio atsakymo į daugelį jam rū­
Liudvikui nieko netrūko, kaip ir vi­ pimų klausimų.
siems dvarininkų vaikams. Betgi Baigęs mokyklą Vilniuje, L. Ja­
greitai jis susidūrė su gyvenimo navičius 1880 m. rudenį įstojo į
tikrove, jį supusia aplinka. Žemaiti­ Petrovskaja Žemdirbystės akademiją
jos valstiečių ir miestelėnų skurdas prie Maskvos. Joje jis klausė gar­
pastūmėjo L. Janavičių paniekinti siųjų rusų mokslininkų K. Timiriaze-
dvarininko gyvenimą ir ieškoti so­ vo, P. Iljenkovo paskaitų, buvo
cialinės teisybės. Atsiminimai apie uolus studentas. Akademija tada
1863 m. sukilimą ir carizmo žiaurus garsėjo mokslininkų pažangumu ir
susidorojimas su juo L. Janavičių pa­ studentų revoliucingumu. L. Janavi­
skatino kovoti prieš carinę patval­ čius pateko į patį revoliucionierių
dystę. „Ant sukilėlių kapų, — prisi­ sūkurį. Vienas svarbiausių buvo
mena L. Janavičius, — nebuvo sta­ Maskvos universiteto studento
toma jokių ženklų, tačiau kiekvieną V. Raspopino ratelis, po kiek laiko
kartą, įvažiuojant į Šiaulius, visų gal­ virtęs „Vertėjų ir leidėjų draugija".
vos pasisukdavo į dešinę, į kalnelį, Jos tiksiąs buvo iitografiniu būdu
kur 1863 m. buvo sušaudytas suki­ leisti išverstus į rusų kalbą marksiz­
lėlių vadas Bagdonavičius. Mums, mo klasikų ir įžymiųjų V. Europos
vaikams, tai buvo šventa vieta.. ." socialistų veikalus. Liudvikas Jana­
L. Janavičius iš pradžių mokėsi vičius, vienas ryškiausių to meto
namuose. Vienas jo mokytojų buvo Maskvos revoliucinių ratelių veikėjų,
žinomas lietuviškų kalendorių leidė­ palaikė ryšius su Raspopinu ir „ver­
jas, švietėjas Laurynas Ivinskis, kuris tėjais". Tuo metu L. Janavičius bu­
ir baigė gyvenimą Janavičių namuo­ vo ir vienas organizatorių „Visuoti­
se. Paskui Šiaulių gimnazija. Joje nės studentų sąjungos", turėjusios
vyravo carizmo dvasia. L. Janavi­ tikslą suburti visas Maskvos studen­
čius rašo: „Nebuvo tai linksmi at­ tų revoliucionierių jėgas.
siminimai. Vaikiška širdelė visuomet Smarkiai sustiprėjo L. Janavičiaus
buvo pilna baimės, nerimo prieš ryšiai su marksizmo mokslu. Norė­
daugiagalvę hidrą, kuria mums bu­ damas visas savo jėgas atiduoti re­
vo pedagogų štabas. Direktorius, voliuciniam darbui, 1883 m. rudenį
inspektorius, mokytojas, pėdeliai, L. Janavičius išstojo iš akademijos.
netgi kunigas buvo mums tik pedan­ L. Janavičius jau 1882 m. suar­
tiški valdininkai. Nė vienas jų ne­ tėjo su lenkų Tarptautine socialine-
sistengė sužadinti mūsų pasitikėji­ revoliucine partija „Proletariat",
8
L. J a n a v ič iu s (1859— 1902)
o 1883 m. pavasarį ir su jos vadovu
įžymiu revoliucionieriumi L. Varyns-
kiu. L. Janavičius bandė imtis revo­
liucinio darbo Žemaitijoje. J. Šliupas
prisimena: „Vasaros mete, kada par­
važiuodavome į namus ant dyklai-
kio, nesykį Jonavyčia kieminėjosi
pas mane, ir aš nesykį lietuviškai
perguldžiau socialistų partijos atsi­
šaukimus į ūkininkus, ponus ir t. t.".
Didžiausias iki šiol žinomas L. Jana­
vičiaus, matyti, drauge su J. Šliupu
išverstas atsišaukimas buvo „Prole­
tariato" partijos 1883 m. birželio
24 d. išleistas „Manifestas artojams".
Manifestas valstiečius laikė proleta­
riato sąjungininkais revoliucijoje,
šaukė juos į kovą prieš carą ir
dvarininkus, kėlė obalsį „žemė turi
prigulėti artojams, o fabrikai tiems,
kurie juose dirba".
1884 m. sausio mėn. L. Janavi­
čius išvyko į užsienį, į Šveicariją,
kur tuojau susirišo su marksistine
„Darbo išvadavimo" grupe. V ie­
nas grupės organizatorių L. Deičas
prisimena, kad „Iš karto jis man,
o taip pat mano bičiuliams padarė
kuo geriausią įspūdį" ir kad „Darbo
išvadavimo" grupė L. Janavičių net
buvo numačiusi kandidatu į savo
sudėtį.
L. Janavičius Šveicarijoje turėjo
dar vieną tikslą — norėjo suorga­
nizuoti revoliucinės literatūros lietu­
vių kalba leidimą. L. Deičas L. Ja­
navičių laikė bendrarusiškos krypties
socialistu, „su tam tikru pakrypimu
į lietuvių tautos pusę, nes savo kil­
me buvo lietuvis". Toliau L. Deičas
rašo: „Prisimenu apie tą jo „pa­
krypimą", nes pačioje mūsų pažin­
ties pradžioje jis pareiškė, kad gre-
ta marksizmo studijavimo jis nori
versti į gimtąją lietuvių kalbą kai
kuriuos vertingiausius Vakarų Euro­
pos veikalus: jis turėjo galvoje ne
tik nedidelės apimties Markso ir
Engelso kūrinius, kaip „Komunistų
manifestas", „Samdomasis darbas ir
kapitalas", „Mokslinio socializmo iš­
sivystymas", bet taip pat Plecha-
novo „Socializmas ir politinė kova",
o taip pat ką tik išleistą P. Aksel-
rodo brošiūrą apie vokiečių social­
demokratiją".
Deja, L. Janavičius turėjo keisti
savo pianus. 1883 m. rudenį į po­
licijos rankas pateko svarbiausi
„Proletariato" partijos vadovai.
L. Janavičius turėjo skubiai išvykti
į Varšuvą, buvo įtrauktas į partijos
CK. Gyveno Varšuvoje nelegaliai.
Be vadovaujamojo darbo jis dirbo
ir agitacinį darbą darbininkų ir
moksleivių tarpe. F. Konas, aktyvus
„Proletariato" veikėjas, prisimena:
„Janavičius buvo gyva partijos są­
žinė, visuose ginčytinuose ir nors
kiek keblesniuose klausimuose jo
nuomonė buvo lemiama". Tėvui mi­
rus, L. Janavičius paveldėjo dalį tur­
to ir jį skyrė partijos reikalams.
L. Janavičius dirbo „Proletariato"
partijoje visiškai nebodamas dide­
lės asmeninės rizikos, pavojaus dėl
savo likimo. Pagaliau atėjo nelem­
toji 1884 m. liepos 18 (30} diena.
Vakarop policija užtiko L. Janavičių
vienoje Varšuvos pieno kavinėje su
dviem savo bendraminčiais. Prasi­
dėjo grumtynės su policija, L. Jana­
vičius atsišaudė iš revolverio, sun­
kiai sužeidė policijos agentą, ta­
čiau buvo suimtas.
Žandarmerija ir prokuratūra tikė­
josi per L. Janavičių išaiškinti visus
svarbiausius „Proletariato" veikėjus,
nes iš rastųjų pas jį rankraščių pa­
matė, kad jis yra neeilinis partijos
narys. Prasidėjo tardymai, per ku­
riuos žandarai nieko nepešė. L. Ja­
navičius prisipažino priklausęs „Pro­
letariatui", tačiau nepasakė netgi
savo buto. Tardytojai norėjo sužino­
ti apie jo draugus, vardijo jam įvai­
rias partines slapyvardes, grasė su­
vesti jį akistaton su jais, tačiau
L. Janavičiaus atsakymas buvo trum­
pas: „Pačius kaltinamuosius, kurie
galėtų tokiais vardais vadintis, nėra
reikalo man rodyti, nes aš vistiek
nieko nenoriu pripažinti ir aplamai
nieko iš savo pažįstamų nei tikruoju
vardu besivadinančių, nei pseudoni­
mu prisidengusių nepasakysiu". Ir
taip per visą tardymą.
L. Janavičiui grėsė caro valdžios
susidorojimas. Jo mokymosi Šiau­
liuose ir Vilniuje draugas, revoliu­
cionierius M. V. Voiničius (1865—
1930; jis vėliau garsiosios rašytojos,
romano „Gylys" autorės Elei Lilian
Bui vyras] atvyko į Varšuvą ir su
ten likusiais „Proletariato" partijos
2 — 626
veikėjais bandė organizuoti sudėtin­
gą L. Janavičiaus pabėgimą. Pabė­
gimas nepavyko dėl vieno provo­
katoriaus kaltės.
Caro valdžiai, pasiremiant provo­
kacijomis, slaptąja agentūra, pavyko
išaiškinti 190 žmonių, turėjusių ry­
šius su „Proletariato" partija: 29 iš
jų buvo perduoti Varšuvos karinės
apygardos teismui. Galutinis teismo
nuosprendis skelbė — 4 revoliucio­
nierius sušaudyti, o L. Janavičių nu­
bausti 16 metų katorgos.
1886 m. vasario mėn. pabaigoje
L. Janavičių, o taip pat L. Varynskį
sukausytus grandinėmis traukiniu per
Vilnių žandarai nugabeno į Peter­
burgo Petropavlovsko tvirtovę, o
kovo 3 (15j d. perkėlė į caro ka­
lėjimų kalėjimą — Šliselburgą, Ne-
vos saloje prie Ladogos ežero.
Į šį kalėjimą caro valdžia sukišo
aktyviausius narodovolcus, pasikėsi­
nimų į caro gyvybę organizatorius.
Tarp jų atsidūrė ir studentas Juozas
Lukoševičius (1863— 1928), kilęs iš
Bikiškių dvarelio, netoli Medininkų
Vilniaus apskrityje. Jis drauae su
V. Lenino broliu Aleksandru Uljano-
vu ir keliais kitais asmenimis 1887 m.
kovo 1 d. Peterburge bandė nužu­
dyti carą Aleksandrą II.
Carinės valdžios aukštieji parei­
gūnai apie Šliselburgą kaliniams
tiesiai kalbėjo, kad tai kalėjimas, iš
kurio „gyvi neišeina, o išneša miru­
sius". Šitame kalėjime buvo vykdo­
mos taip pat ir mirties bausmės nu-
smerktiesiems. Jame antraisiais L.
Janavičiaus kalėjimo metais buvo
nužudytas ir Aleksandras Uljanovas.
Pusė kalinių žuvo toje nelemtoje
saloje, beveik trečdalis likusių gy­
vųjų išėjo iš proto. L. Janavičius pa­
kėlė viską. Tiesa, jo sveikata smar­
kiai pašlijo, tačiau dvasinės jėgos
nepalūžo. Keletos kalinių gyvybės
kaina buvo iškovota teisė skaityti
pasaulietiško turinio, daugiausia
mokslines knygas. L. Janavičius ypač
domėjosi statistika, rinko medžiagą
Lenkijos pramonės istorijai. Šlisel-
burge moksliniu darbu užsiėmė
daug kalinių, jų tarpe ir J. Lukoše­
vičius, tapęs Įžymiu mineralogu, po
I pasaulinio karo Vilniaus universi­
teto profesoriumi. Protinis darbas
L. Janavičių ir jo likimo draugus
gelbėjo nuo išprotėjimo.
Pagaliau 1896 m. rudenį L. Jana­
vičiui buvo pritaikyta amnestija. Jis
paliko Šliselburgą ir buvo išgaben­
tas į Jakutiją, tolimą jos šiaurės
miestelį S'redne Kolymską. Ten jis
sutiko įžymių revoliucionierių, pir­
muosius socialdemokratus. Pasiekda­
vo jį žinios ir apie V. Lenino veik­
lą. Jis gerai žinojo V. Lenino vei­
kalą „kapitalizmo išsivystymas Ru­
sijoje", juo rėmėsi, rašydamas savo
dar Šliselburge pradėtąjį darbą apie
Sredne K o lym sko m e te o ro lo g ijo s s to tis Ir
namas, k u ria m e g y v e n o L. J a n a v ič iu s
Lenkijos pramonę. Dalį šio darbo
paskelbė moksliniame žurnale „Na-
učnoje obozrenije" („Mokslinė ap­
žvalga"), kuriame bendradarbiavo ir
Leninas. Sekdamas V. Leninu, kuris
tada turėjo V. Iljino slapyvardę, ir
L. Janavičius po savo darbu pasira­
šė „Ja. Illinič", kas lietuviškai reikš­
tų „Aš llinietis", t. y. leninietis.
L. Janavičių, karštą revoliucionie­
rių, visą laiką slėgte slėgė supra­
timas, kad jis yra carizmo belaisvis
ir negali pilna jėga dalyvauti vis
stiprėjančioje kovoje prieš caro
valdžią. L. Janavičiaus sveikata taip
pat tirpte tirpo. Jis labai skaudžiai
pergyveno visus carinės administra­
cijos pasityčiojimus iš politinių trem­
tinių žmogiškojo orumo. Jį labai su­
krėtė politinio tremtinio A. Jergino
byla. Šis tremtinys nužudė įsisiautė­
jusį policininką. L. Janavičius buvo
iškviestas į Jakutską liudininku toje
byloje. Draugai bandė organizuoti
L. Janavičiaus pabėgimą, tačiau jis
nebeturėjo jėgų. 1902 m. gegužės
17 (30) d. jis nusižudė, palikęs ke­
lis laiškus, kuriuose dėl savo mir­
ties kaltino Rusijos vyriausybę, reiš­
kė šventą savo įsitikinimą dėl revo­
liucijos pergalės. L. Janavičių drau­
gai palaidojo Jakutske, Nikolsko
kapinėse.
L. Janavičiaus gyvenimas tvirtai
įėjo į istoriją. Jo vardas užima de­
ramą vietą akademinėje Maskvos
istorijoje, jis aukštai vertinamas Len­
kijos istorijoje, kaip vienas „Prole­
tariato" partijos vadovų. Trumpai jis
minimas ir Lietuvos TSR istorijoje,
tačiau reikėtų atkreipti didesnį dėme­
sį į V. Kapsuko žodžius, kad L. Ja­
navičiaus kilnus vardas būtų žino­
mas mums visiems.
9
ELEKTRONIKA
IR MEDICINA
Gydytojų ir radiotechnikų kūrybinis bendradarbia­
vimas davė medicinai nemaža elektroninių pagalbinin­
kų. šiandieną elektroniniai prietaisai padeda nustatyti
tikslią kai kurių ligų diagnozę, jas gydo, įspėja medi­
kus apie pirmuosius ligų simptomus ir t. t.
Papasakosime apie kai kuriuos naujus elektroninius
medicinos prietaisus, kuriuos masiškai pradėjo gaminti
mūsų šalies pramonė.
Anksčiau gerklės trauma arba balso stygų uždegi­
mas dažnai baigdavosi ligonio mirtimi. Dabar tokiu
atveju chirurgija išplėšia žmogų iš mirties glėbio, bet
negali jam sugrąžinti brangiausio turto — balso. Pasi­
rodo, tai, ko nepajėgia atlikti gydytojų rankos, gali
padaryti elektronika. Inžinieriai kartu su gydytojais su­
kūrė dirbtinį kalbos aparatą. Jis tartum pakeičia nu­
kentėjusiojo prarastas balso stygas. Naujuoju prietaisu,
padedant liežuviui ir lūpoms, atgaivinama visiškai aiški
ir gana garsi žmogaus kalba, sugrąžinamas net pirmi­
nis balso tembras.
Dirbtinės kalbos aparatas nesudėtingas ir portaty­
vus. Savo išvaizda jis primena originalią plastmasinę
pypkę, kuri sveria apie 50 g. | prietaisą yra įmontuotas
mažytis vibratorius, kuris sujungtas su miniatiūriniu
elektriniu garso virpesių generatoriumi. Nedidelis apa-
ratukas laisvai telpa į kišenę. Jį maitina mažytis aku­
muliatorius arba kišeninio žibintuvėlio baterijos.
Pirmieji dirbtinės kalbos aparato pavyzdžiai jau pa­
gaminti Uzbekistane, Čimkentsko „Elektroaparato" ga­
mykloje. Prietaisai sėkmingai išbandyti. Ateityje, pa­
naudojus puslaidininkius ir kitas mikroradiodetales, dar
labiau sumažės jų matmenys bei svoris.
O štai poliklinikoje įprasta darbo diena. Viename
jos kabinete tyrinėjami ligonys, besiskundžiantieji skran­
džio negalavimais. Tiriant ligonio skrandį, būtina iš jo
paimti sultis. Tai nemaloni procedūra — juk ligoniui
reikia iš anksto jai pasiruošti, nuryti zondą ir t. t.
Greitu laiku gydytojai apsieis be minėtosios proce­
dūros, skrandžio diagnozės nustatymas truks tik kelias
minutes. Gydytojas pritvirtins prie sergančiojo kūno
nedidelę plokštelę ir įjungs į elektros tinklą specialų
kompaktišką elektroninį aparatą. Beliks pažvelgti į prie­
taiso parodymų skalę. Prabėgs viena, kita minutė, ir
diagnozė bus nustatyta. Jokių ilgų ceremonijų, nema­
lonumų. ..
Šis prietaisas sugauna vos pastebimas skrandžio
biosroves, iš jų „charakterio" gana tiksliai nustato ne­
normalumų priežastis ir t. t. Naujuoju aparatu galima
bus nustatyti įvairias skrandžio ligas labai anksti, pa­
čioje jų vystymosi pradžioje, tada, kai ligonis dar jau­
čiasi gerai.

tumais. Vadinasi, jie „val­ parą duoda iki 25 kg

AR VALGYSI]
Pasauliniame naftos
chemikų kongrese, kuris
įvyko praėjusiais metais
Frankfurto mieste, didelio
susidomėjimo susilaukė
prancūzų specialisto Alfre­
do Šampanjo pranešimas
apie baltymų ir vitaminų
gavimą iš naftos.
Jo patentas pagrįstas
visiems gerai žinomu reiš­
kiniu — rūgimu. Mes daž­
nai matome, kaip herme­
tiškai neuždarytos vaisių
sultys pradeda rūgti. Ko­
dėl! Į jas iš oro pateko
mielių grybeliai, ėmė dau­
gintis, maitintis sultyse
esamu cukrumi, ir jų skai­
čius labai greit išaugo.
Panašiai atrodo ir A. Šam­
panjo pasiūlytasis gamy­
bos būdas, tačiau jo ne­
galima, pavyzdžiui, paly­
ginti su vyno mielių gry­
beliais. Vietoj misos čia
naudojama nafta arba jos
atliekų mišiniai. Prie minė­
tųjų medžiagų pridedama
tam tikrų mielių grybelių
kultūrų, kurios paverčia
tose medžiagose esamus
parafinus organinėmis me­
džiagomis, jų tarpe taip
pat baltymais ir vitaminais.
Specialistai vadina šį pro­
cesą fermentacija.
YRA SAVITŲ MIELIŲ
GRYBELIŲ
Jau seniai žinoma, kad
tam tikros mielių grybelių
rūšys gyvena po asfaltinių
plentų danga ir minta bi­
go" menkesnės vertės pro­
duktus, gaunamus distiliuo­
jant naftą. Kitos jų rūšys
buvo rastos naftos rezer­
vuarų dugnuose, net paga­
liau naftos prisotintose
dirvose.
Mokslininkai ištyrė ir
atrinko kelias naudingiau­
sias grybelių rūšis. Dabar­
tiniu metu racionaliausi
mielių grybeliai yra lai­
komi dideliuose rezervua­
ruose. Parafininiai mišiniai,
kuriuose jie gyvena, išnau­
dojami šimtu procentų.
Baltymams sudaryti mielių
grybeliams dar reikalingi
azotas, fosforas, kalis ir
kiti elementai. Tad rezer­
vuarai yra „tręšiami", pa-
naudoiant vadinamas
„dirbtines trąšas", o visa
kita mielių grybeliai at­
lieka patys, ir nuostabiai
greitai. Jų skaičius išauga
per vieną parą net penkis
kartus. Tai reiškia, kad
kultūra, sverianti 5 kg, per
„derliaus".
Tuo tarpu karvė, sve­
rianti 500 kg, gali padi­
dinti savo svorį, esant ge­
riausiai mitybai, per vieną
parą daugiausia 2,5 kg.
Taigi, aštuonios didelės
karvės išaugina per dieną
tokį pat gyvąiį svorį, kaip
mielių grybelių pripildyta
stalinė! Jeigu karvėms dar
reikia pašarų ir priežiūros,
tai mielių grybeliams pa­
kanka „alyvinės sriubos".
Niekam nebereikia jais rū­
pintis iki tol, kol jie „nu­
ganys" savo s4atinę. Po to
juos tenka atskirti nuo tir­
palo.
KIEK TAI KAINUOJA!
A. Šampanjo teigia, jog
tikslūs skaičiavimai rodo,
kad tas pats kiekis maisto
produktų, gautų iš naftos,
kainuoja tik 6 proc. to,
kiek kainuoja mėsa. Pra­
dėjus masinę gamybą,
30 kg koncentrato kaina
prilygs 1 kg mėsos kainai.

10
 . . .Salia gydytojo stovi įrengimas, labai panašus
| paprastą mikroskopą. Kiek tolėliau nuo jo pastatytas
televizorius. Gydytojas padeda tyrinėjimo objektą po
mikroskopu, bet nepalinksta prie jo okuliarų, o įjungia.. .
televizorių. Jo ekrane pasirodo ryškus, tūkstančius kar­
tų padidintas tyrinėjamojo objekto vaizdas.
Minėtasis prietaisas yra televizinis mikroskopas. Jį
sukūrė Leningrado inžinieriai. Dabar mikrogyvūnijos
pasaulį, kai kuriuos procesus, vaistų veikimą ir pan.
galės stebėti ne vienas, o dešimtys žmonių. Šias tele-
laidas galima perduoti į ekranus kitų televizorių, esan­
čių iki 2 km nuotoliu.
Kaip dirba televizinis mikroskopas! Optinė mikro­
skopo galvutė yra sujungta su miniatiūrine televizijos
kamera, kuri vaizdą paverčia elektros signalais ir per­
duoda jį į televizoriaus ekraną, esantį čia pat. Šį vaiz­
dą galima perduoti taip pat į kitų televizorių ekranus,
pastatytus klasėse, auditorijose ar kitur.
Televizinis mikroskopas padidina mikroobjektus
nuo 1350 iki 32 000 kartų.
O dabar užsukime į vieną laboratoriją. Dešimtys
baltais chalatais apsirengusių žmonių palinkę prie mik­
roskopų. Jie analizuoja kraujo sudėtį. Jiems mažai pa­
dėtų ir televizinis mikroskopas. Juk reikia tiksliai su­
skaičiuoti baltuosius ir raudonuosius kraujo kūnelius,
tik gerai atlikta analizė padės gydytojams nustatyti li­
gos diagnozę.
Bėga laikas. Kraujo tyrimo laboratorijoje per dieną
atliekama daugybė analizių. Vienodas ir kruopštus
darbas labai greit išvargina laborantes. Nenoromis įsi­
velia netikslumai.
Tokia padėtis, atliekant kraujo analizę, yra dabar.
Tačiau greitu laiku laborantus pakeis elektroninės skai­
čiavimo mašinos. Visasąjunginiame medicinos instru­
mentų mokslinio tyrimo institute yra sukurtas pirmasis
elektroninis laborantas. Šis prietaisas gali suskaičiuoti
ne vien tik kraujo kūnelius. Jis „pasakys", kiek, pa­
vyzdžiui, vandens laše yra mikrobų, suskaičiuos spo­
ras, dulkių daleles ore ir t. t., ir t. t..
Padėtąjį po mikroskopu objektą čia nagrinėja ne
žmogaus akis, o fotoelementas. Jis skaičiavimą atlie­
ka nepaprastai greit, tiksliai.
įdomu susipažinti dar su vienu elektroniniu gydy­
tojų padėjėju. Ligonio lape šalia trumpos radikulito
ligos diagnozės netolimoje ateityje perskaitysime mįs­
lingą užrašą: „fizioterapija namuose". Nejaugi į na­
mus galima bus atgabenti fizioterapinį kabinetą! Ne, to
daryti nereikės. Iškviesta medicinos sesuo atsineš su
savimi nedidelį lagaminėlį, ir ligonis, gulėdamas lo­
voje, atliks paskirtąjį gydymo kursą.
Mūsų šalyje sukurtu ultragarsiniu kilnojamų apara­
tu galima bus gydyti namuose radikulitą, kai kurias
opas, artritus ir kt. ligas.
Elektroninių gydytojų pagalbininkų yra ir daugiau.
Paimkime, pavyzdžiui, naująjį prietaisą — vadinamąjį
mažo dažnumo impulsinį moduliatorių. Kokias ligas jis
gydys! Įvairius skausmus, susijusius su gyslų Ištempimu,
kontūzija, traumomis, nervinio pobūdžio ligomis. Šią
originalią medicininę naujieną sukūrė talentingas ta­
rybinis išradėjas M. Parfeniukas.
Neseniai serijiniu būdu pradėti gaminti kardiosko-
pai. Šie aparatai bus nepakeičiami chirurgams ir tera­
peutams. Jų ekrane galima stebėti ligonio širdies indų
sistemos veikimą, reikalui esant, labai tiksliai širdies
darbą nufotografuoti.
Tai tik kai kurie elektroniniai medicinos aparatai, jau
gaminami mūsų šalies įmonėse. Ką galima pasakyti
apie elektronikos skverbimosi į mediciną perspekty­
vas! Jos yra labai didelės. Visiškai aišku, kad elektro­
nika padės gydytojams giliau prasiskverbti į ligų pa­
slaptis, sėkmingai jas diagnozuoti, gydyti. Elektroninė
aparatūra palengvins medicinos personalo darbą, dau­
geliu atvejų padės medikams sėkmingiau kovoti už
žmogaus sveikatingumą, jo gyvybę.
Inž. V. KUPRYS ir inž. A. ABDULINAS

O juk tai reiškia, kad mū­
sų šventiniai pietūs kai­
nuos vos kelias kapeikas!
Žinoma, ne viskas čia
vyks taip paprastai: balty­
minė medžiaga bus varto­
jama koncentrato arba že­
latinos pavidalu. Negalima
nė laukti, kad žmonės,
kurie gyvena labai išsi­
vysčiusiose pramoninėse
šalyse, būtų priversti
pratinti savo skrandį
prie tokio maisto. Tačiau
nereikia pamiršti, kad SNO
duomenimis mūsų plane­
toje tik kas trečias žmo­
gus gali sočiai pavalgyti.
Besivystančių šalių ir že­
mesnio pragyvenimo lygio
sričių gyventojai turi var­
toti daug daugiau javų
(kukurūzų, ryžių ir kt.).
Tačiau javai neturi visų tų
medžiagų, kurių reikalau­
ja mitybai žmogaus orga­
nizmas. Jiems trūksta bū­
tent amino rūgščių, iš ku­
rių susideda organiniai
baltymai. Tų medžiagų
žmogaus organizmas pats
pasigaminti neįstengia. Dėl
amino rūgščių stokos atsi­
randa daugiau ar mažiau
sunkių skrandžio ligų.
Amino rūgščių turi mėsa,
žuvys, kiaušiniai, taip pat
baltymai, gauti iš naftos.
Tad Šampanjo siūlo, kad
jo baltyminis koncentratas
būtų pridedamas prie ke­
pimui naudojamų miltų bei
kitų produktų.
Gaminių kainos dėl to
nepakiltų, nes masiškai
gaminamas koncentratas
nebūtų nė kiek branges­
nis, gal net pigesnis, negu
javai arba miltai. Be to,
suvienodėtų mitybos są­
lygos visų žemės rutulio
gyventojų tarpe.
MIELIŲ GRYBELIAI
PADEDA IR NAFTOS
CHEMIJAI
A. Šampanjo metodas
yra taip pat naudingas
naftos perdirbimo įmo­
nėms, suteikia joms naujų
galimumų. Mielių grybe­
liai „praryja" tik dalį
jiems pateikiamos naftos.
Jiems ypač patinka sun­
kiosios medžiagos, kurias
chemikai vadina parafi­
nais. O naftininkai dabar
kaip tik ir tyrinėja šias
medžiagas, siekdami jomis
nusikratyti. Ligi šiol tekda­
vo šalinti sunkesnes naftos
frakcijas, taikant palyginti
daug darbo pareikalaujan­
čius pašalinimo metodus,
nes, esant žemesnėms
temperatūroms, tos me­
džiagos galėtų susikrista­
lizuoti iš tepalų ir nusėsti
ant mašinų bei variklių
vamzdžių sienelių.
Įdiegus naująjį metodą,
galima atsisakyti sunkaus
darbo. Prieš distiliuojant,
naftą tektų įpilti į raugini-
mo rezervuarus. Iš jos pra­
monė gautų ne tik vertin­
gus proteinus, bet ir pa­
rafinų tirpinius, produktus,
kuriuos galima toliau per­
dirbti į degalus arba tepa­
lus.
Realizavus šį pasiūly­
mą, žmonija gautų naują
ir turtingą šaltinį baltymų,
kurių pasaulyje tiek daug
reikia.
Šioje srityje dirba ne
vien Šampanjo. Visame
pasaulyje vyksta tyrinėji­
mai, kaip padėti žmonijai
išvengti baltymų trūkumo.
Pavyzdžiui, Čekoslovaki­
jos Socialistinėje Respubli­
koje šis klausimas spren­
džiamas auginant torulą —
mielių grybelių atmainą,
kuri minta įvairiomis mažiau
vertingomis medžiagomis
bei atliekomis. Šiuos gry­
belius, kaip parodė ban­
dymai, galima maitinti ir
sintetiniu spiritu, kurio ga­
mybą numatoma pradėti.
Žodžiu, mokslas ieško
naujų pigių ir pilnaverčių
maisto šaltinių. Kas žino,
gal būt, ateityje mes val­
gysime ne tik iš naftos
pagamintus maisto produk­
tus, bet ir produktus tokių
medžiagų, apie kurias
šiandien nė negalvojame.
„V e d a a technika
m la deži", 63, 17

11
H I P N O Z Ė IR ĮT A IG A
Straipsnis spausdinamas K. Giliui iš Prienų raj., H. Balandžiui iš Vilniaus, A. Bukmanui
ir S. Lebedinskui iš Kauno, J. Namavičiūtei iš Panevėžio, V. Masikoniui iš Kapsuko raj.,
Z. Raučienei iš Kelmės, L. Chodasevičiui iš Mažeikių, S. Liugailai iš Minsko ir kitiems
mūsų žurnalo skaitytojams pageidaujant.
Įvairiose legendose pa­
sakojama apie hipnozę ir
įtaigą. Visi yra girdėję
apie fėjas, žynius, burti­
ninkus, kerėtojus, aiškiare­
gius, raganas, šventuosius,
dievo sūnus, velnius, ait­
varus. Dar ir mūsų laikais
pasitaiko išgirsti, kad liga
praėjusi užkalbėjus, prisi­
lietus, pavilgius „kerėtu"
ar „švęstu" vandeniu.
Liaudies tautosakoj gali­
ma rasti daug hipnozės
pavyzdžių.
Hipnozė buvo žinoma
dar prieš mūsų erą. Šven­
tyklose tikybiniams reika­
lams buvo naudojamos
įvairios hipnozinės prie­
monės, kurios tikintiesiems
sukeldavo maldingą eks­
tazę. Besimeldžiančiuosius
svaigindavo ritmingi, mo­
notoniški savotiškų muzi­
kinių instrumentų garsai.
įt a ig a : „ N e b e g a lite
a k iq ."
12
Doc. N. INDRAŠIUS
rūkymas svaiginamų žolių,
akių varginimas, ilgai žiū­
rint į blizgančius daiktus,
daug kartų kartojamos
maldos, prakeikimai. Vi­
siems hipnoziniams reiški­
niams tada būdavo priski­
riama antgamtinė reikšmė.
Viename senovės Egip­
to rašte parašyta: „Uždėk
ant kenčiančio vargšo ran­
kas ir sakyk, kad skausmas
praeina." Indų senoviniuo­
se raštuose vedose duo­
dami patarimai, kaip save
užhipnotizuoti: atsisėdus
žiūrėti į nosies galą ir
susikaupus kartoti šimtą
kartų tuos pačius šventus
garsus iki sąmonės nete­
kimo.
Tik XIX a. viduryje
šviesesnieji protai pastebė­
jo, kad hipnozė yra savo­
tiškas miegas, lyg sapna­
vimas budint. Bet pats
hipnozės pavadinimas at­
sirado tik 1843 m., anglų
chirurgui K. Bredui išlei­
a tm e rk ti dus knygą „Neurohipno-
logija", kurioje jis moks­
liškai išaiškino hipnozės
esmę ir pritaikė šiam reiš­
kiniui, anksčiau vadintam
gyvybiniu magnetizmu,
dirbtiniu lunatizmu, transu,
eteriniu fluidu ir kitaip,
graikišką žodį hypnas, ku­
ris reiškia miegą.
Hipnozė — tai padidė­
jęs pasidavimas įtaigai, kai
greit persiimama įkvepia­
momis mintimis ir elgsena,
besąlygiškas pildymas
įvairių paliepimų, nekrei­
piant dėmesio, kas dedasi
aplinkui, kartu miegant ir
girdint, kas liepiama, sa­
koma.
Akad. I. Pavlovas, šio
šimtmečio pradžioje atlik­
damas bandymus su gy­
vuliais ir stebėdamas hip­
notizuojamus žmones, nu­
statė, kad hipnozė yra
tam tikras paprasto nakti­
nio miego variantas, kada
žmogus dar nėra visai už­
migęs, o tik apsnūdęs, kai
dar sugeba girdėti ir pil­
dyti paliepimus, kas yra
neįmanoma miegant tikru
miegu.
Hipnozinę būklę gali­
ma sukelti ne tik žmo­
nėms, bet ir gyvuliams.
1646 m. pasirodė vokiečių
mokslininkų šventerio ir
Kircherio knyga, kurioje
aprašyta „užburta" višta:
staiga apversta aukštielnin­
ka ir padėta ant stalo pa­
tempiant už kaklo, višta
iš pradžių veržiasi pa­
sprukti, bet po 10— 20 se­
kundžių sustingsta vienoje
pozoje, tik akimis mirksi,
reaguoja į garsą. Varlę
hipnotizuoti dar lengviau:
staiga apversta ant nuga­
ros su priglaustomis prie
kūno kojomis, varlė su­
stingsta, jos kojos pasidaro
lyg vaškinės, kaip lenki,
taip ir lieka — įvyksta
vadinamoji katalepsija
(graikų žodis, reiškiantis
sustingimą, pastyrimą), pa­
našiai kaip žmonėms. Ne­
retai tokioj būklėj gyvu­
liai pasidaro nebejautrūs
badymui adata, gnybimui,
deginimui. Būna tokių at­
vejų, kad, pavyzdžiui, var­
lės, triušiai ir kiti gyvuliai,
pamatę gyvatę, staiga su­
stingsta (iš čia legenda,
kad gyvatės sugebančios
kerėti). Panašiai atsitinka
ir su žmonėmis. Keliauto­
jas Elgotas Lendžis apra­
šo, kaip, stebėdamas di­
delę baisią gyvatę, jis su
savo palydovais staiga
perėjęs į hipnozinę būklę:
„Nebegalėjau ne tik eiti,
judėti, bet nebesugebėjau
net galvoti."
Gyvuliui priverstinai
padarant neįprastą pozą
ir nebesugebant pasprukti,
išgąstis tiek pertempia
nervų sistemą, kad įvyks­
ta savotiškas psichinis sta­
bas (šokas), pagal I. Pav­
lovą, pasireiškia užribinis
apsauginis smegenų aukš­
tosios nervinės veiklos
slopinimas, kuris gina ner­
vines ląsteles nuo išse­
kimo. Tai savisaugos ref­
leksas — nejudant išlikti
nepastebėtam. Užribinis
smegenų žievės apsauginis
slopinimas turi bendrų
pradmenų su miego reiš­
kiniais. Hipnozė ir yra
dalinis slopinimas smege­
nų žievėje.
Hipnoziniame miege
lieka vadinamųjų „sargy­
binių" dirginimo sričių,
per kurias užhipnotizuo­
tasis palaiko ryšį su hip­
notizuotoju: kai judesių
sritis neužslopinta, žmo­
gus miegodamas vaikšto,
kai girdėjimo sritis neuž­
slopinta, žmogus miego­
damas girdi, kas jam sa­
koma. Pavyzdžiui, kūdikio
motina gali giliai miegoti
ir nieko negirdėti, bet už­
girsta mažiausią kūdikio
skrebfelėjimą; malūninin­
kas pabunda, malūnui su­
stojus.
Garsusis prancūzų neu-
ropatologas J. Šarko su­
keldavo žmonėms hipnozę
 netikėtu smūgiu į gongą
arba tamsoje staiga už­
degęs akinančią šviesą,
arba smarkiai surikdamas.
Tačiau paaiškėjo, kad ge­
riausias būdas žmonėms
sukelti hipnozę yra žo­
džiai.
Dabar hipnotizavimo
technika yra suprastinta,
nesudėtinga. Mažai ap­
šviestame, tyliame, šiltame
kambaryje hipnotizuoja­
masis patogiai paguldo­
mas arba pasodinamas.
Gydytojas jam liepia žiū­
rėti į blizgantį daiktą,
kartu klausantis metrono­
mo, laikrodžio ar vandens
lašų tiksenimo, tariant
autoritetingai ir įtikinamai:
„Jūsų visas kūnas atsipa­
laiduoja nuo raumenų
įtampos; galvojate apie
apsnūdimą; nesinori judėti,
apie ką nors galvoti;
snaudulys vis didėja, bet
mano žodžius girdite." Po
5— 10 minučių pereinama
į hipnozinę būklę, kuri
būna nevienodai gili. Hip­
nozinės būklės gilumas
skirstomas į keletą stadijų:
1) mieguistumo stadiją,
kai užhipnotizuotasis turi
sąmonę ir kiekvienu mo­
mentu sugeba hipnozę
nutraukti, bet junta sunku­
mą rankose, kojose, vo­
kuose; 2) snaudimo stadi­
ją, kurios melu sąmonė
būna neryški, be hipnoti­
zuotojo leidimo užhipno­
tizuotasis nebegali pabusti
(seanso metu, bet paliktas
vienas po valandos-kitos
pabunda ir be liepimo),
junta galūnių sustingimą,
bet pabudęs dažniausiai
atsimena, kas su juo buvo
daroma; 3) gilaus miego
stadiją, kai užhipnotizuo­
tasis būna panašus į mie­
gant vaikščiojančius, bet
girdi paliepimus, o pabu­
dintas nebeatsimena, kas
su juo buvo daroma. Pir­
mąją stadiją nesunku su­
kelti 80— 90 proc. žmonių,
trečiąją — 5— 10 proc. ir
tai neretai tik po antro-
trečio seanso, nes daugu­
ma žmonių negali įmigti
giliu hipnoziniu miegu.
Gydymui pakanka pir­
mosios arba antrosios hip­
nozės stadijos. Teko ste­
bėti vieną ligonį, kuris ke­
lias dienas negalėjo kal­
bėti. Jam buvo sukelta pir­
moji hipnozės stadija, ku­
rios metu jam buvo auto­
ritetingai įtaiguojama:
„Tarkite „a", garsiau, dar
garsiau." Ligonis po to­
kių pastangų pagaliau ty­
liai ištarė garsą „a". To­
liau jam buvo liepta gar­
są „a" tarti vis smarkiau
ir smarkiau. Pasisekus su
garsu „a", toliau buvo
liepiama: „Ištarkite „i",
garsiau, dar garsiau."
„Dabar sakykite savo var­
dą, pavardę, ištarkite dar
garsiau." Pakako vieno
hipnozės seanso, ir ligonis
prakalbėjo. Viena mergina
keturis mėnesius sirgo
nuolatinio žagsėjimo liga,
kuri buvo veltui mėginta
gydyti įvairiais vaistais.
Jai buvo sukeliama antroji
hipnozės stadija. Hipnozės
metu ji buvo gydoma to­
kia įtaiga: „Sulaikykite
žagsėjimą, matote, žagsė­
jimas mažėja, dingsta."
Po kelių hipnozės seansų
liga praėjo. Vienai jaunai
ligonei niekaip nebuvo
pagydomas pusę metų
trunkąs kojų isterinis pa­
ralyžius. Ligonei buvo su­
keliama pirmoji hipnozės
stadija ir paskui autorite­
tingai įtaiguojama: „Atsi­
stokite, tvirčiau, dar tvir­
čiau." „Mėginkite eiti, pla­
tesniais žingsniais, dar
platesniais." Po kelių hip­
nozės seansų ligonė pa­
gijo.
Yra daug ligų, kurių
viena hipnoze nors ir ne­
įmanoma išgydyti, bet
galima daug padėti, pa­
vyzdžiui, gydant skran­
džio ir dvylikapirštės žar­
nos opas, hipertoninę li­
gą, dusulį, širdies ligas,
šių ligų atveju gydymo
komplekse hipnozė tėra
pagalbinė priemonė, pa­
greitinanti gijimą, suma­
žinanti komplikacijas. Hip­
nozės būdu galima gerai
nuraminti labai bijančius
operacijos, dantų traukimo,
gimdymo. Hipnoze daug
galima padėti alkoholi­
kams, neurotikams, mikčio-
jantiems, besišlapinantiems
vaikams į lovą ir viso­
kiems kitokiems ligoniams.
Hipnozę negalima tai­
kyti ūminių psichinių su­
sirgimų atsitikimais, nes
tokiu atveju hipnozė gali
tik pakenkti.
Hipnozę galima taikyti
ir chroninių organinių su­
sirgimų atsitikimais. Hors
hipnozė tų susirgimų neiš­
gydo, bet ligonio būklę
palengvina, sumažina jo
vidines kančias, suteikia
dvasinio tvirtumo.
Paprastai ligoniams bū­
na nesuprantama, kaip ga­
lima būti hipnozinėje būk­
lėje, turint sąmonę ir vien
nuo žodžių pajusti paleng­
vėjimą. Pirmasis šį reiškinį
išaiškino I. Pavlovas, pa­
siremdamas garsaus moks­
lininko prof. N. Vedenskio
atradimu, kad, prieš už­
miegant naktiniu miegu,
per keletą sekundžių ne­
pastebimai praeinamos
įvairios įmigimo fazės, ku­
rias hipnozės metu gali­
ma gauti atskirai ir ilgą
laiką. Skiriamos keturios |targa: „V aliu ojate arkliu pa­
įmigimo fazės, bet hipno­ sivažinėti." Su malonumu va­
liuota, laikydamas vadilas
zei didžiausią reikšmę tu­
ri antroji, paradoksinė,
įmigimo fazė.
Hipnozinio miego me­
tu žymiai padidėja įtai-
gingumas, pasidavimas gy­
dytojo žodžiams, kas su­
daro pagrindą hipnozę
taikyti gydymui.
Paradoksinėje (graikų
kalbos žodis para — prieš,
doxa — nuomonė, vadi­
nasi, prieštara) įmigimo
fazėje smegenys neįpras­
tai reaguoja į aplinkinius
dirgiklius. Pavyzdžiui, be
jokios kritikos pasiduoda­
ma žodžiams, o visai ne­
kreipiama dėmesio į tvir­
tus išorinio pasaulio dir­
giklius: užhipnotizuotajam
duodama graužti žalia bul­
vė ir įtaiguojama, kad jis
valgo apelsiną — bulvės
realus skonis paradoksi­ įtaiga: „IJgčrėte spirito."
nėje įmigimo fazėje nebe­ Buvo duota ligertl vandens
jaučiamas, o žodžiais su­
keliama fantazija virsta
tikrove — juntamas įkal­
bėtas apelsino skonis. V i­ įtaiga: ..Jums linksma."
sa tai vyksta paprastoje
fiziologinėje smegenų
žievės paradoksinėje įmi­
gimo fazėje, kai besąly­
giškai įtikima žodžiams.
Užhipnotizuojamajam sako­
ma, kad jis girdi muziką,
ir jis ją girdi, nors kamba­
ry visiškai tylu; sakoma,
kad jis mato vilką, ir jis
jį mato; sakoma, kad pri­
dedama įkaitinta vinis, ir
jis junta deginimą, kartais
net iššoksią nudegimo pūs­
likė, nors vinis šalta; sa­
koma, kad plaktuku jam
trenkiama į nugarą, ir po
kiek laiko pasirodo mėly­
nė, o tuo tarpu plaktukas
tebuvo švelniai pridėtas.
13

f taiga: „labai karlta,” Junta
irepaketiamę karftf vėliam*
kambary!*
Htpnoaėj* pasakyta: .„ISgėrėte
ac*o-” luvo duota ISgerti
vandens
ttipnofinis kūno sustingimas —
bialepsija
14
Paradoksinėje fazėje ner­
vų sistema iš silpnų dir­
giklių — žodžių suorgani­
zuoja stiprias reakcijas, o
stiprus realus dirgiklis
(kiamtoma žalia bulvė,
šalta vinis ir kt.) smege­
nų žievės paradoksinėje
fazėje nuslopinamas.
Yra mėginimų hipnoti­
zuoti per atstumą, nema­
tant hipnotizuojamojo, vien
tiktai mintimis perduodant
įtaigą. Anksčiau tokie mė­
ginimai būdavo laikomi
pasakomis, bet pastaruoju
metu paaiškėjo, kad iš tik­
rųjų galima hipnotizuoti
per nuotolį, kad mūsų
mintys per tam tikrus dar
nepakankamai ištirtus lai­
dininkus perduodamos į
didelius tolius. Tokiems
bandymams atlikti Lenin­
grade yra įsteigta labora­
torija, kuriai vadovauja
akad. L. Vasiljevas.
Yra nuomonių, kad
hipnozė esanti žalinga.
Atsargieji mokslininkai ne­
pataria, be jokio rimto
reikalo, daryti daug hipno­
zės seansų, kurie įpratina
lengviau pasiduoti įvai­
rioms pašalinėms įtakoms.
Keletas ir net keliolika
hipnozės seansų kovoti su
liga žalos ligoniui nepa­
daro, jei hipnotizuoja gy­
dytojas, o ypač psichiat­
ras. 1926 m. išleistas įsta­
tymas neleidžia hipnoti­
zuoti negydytojui ir negy-
dymo tikslams. Taip bu­
vo užkirstas kelias hipno-
tizieriams negydytojams
pelnytis iš hipnozės, daž­
nai vieną ir tą patį žmo­
gų Įvairiuose miestuose ir
miesteliuose beveik kas­
dien hipnotizuojant dau­
gelį metų, visur su savim
vežiojantis kaip labai
lengvai ir gerai pasiduo­
dantį hipnozei. Hipnoti­
zuojant nepsichoterapeu-
tui, neretai gaunamos
komplikacijos — sunkūs
isteriniai priepuoliai. Kai
kurių žmonių lengvu pasi­
davimu hipnozei pasinau­
doja dvasininkai, šarlata­
nai, šundaktariai pasipel-
nijimo tikslais, skelbdami
įvairius „stebuklingus pa­
gijimus".
Anksčiau buvo mano­
ma, kad hipnotizuotojas
turi turėti ypatingus ga­
bumus, juodas akis, gele­
žinę valią. Tai netiesa.
Pakanka gerai žinoti hip­
notizavimo techniką, turėti
autoritetą ir sugebėti įti­
kinti. Reikia, kad ligonis
pasitikėtų hipnotizuotoju,
jam nesipriešintų. Aplinka
turi būti tyli, pritemdyta,
šilta. Ligonis turi būii ne­
sunkiai pasiduodantis įtai­
gai, norėti hipnozinio gy­
dymo.
Ne visi žmonės vieno­
dai pasiduoda hipnozei.
Jauni (ypač 8— 15 metų)
lengviau įtaiguojami ir
hipnotizuojami, kaip seni.
Yra tam tikri būdai pasi­
davimui hipnozei nustatyti.
Stovinčiam liepiama atpa­
laiduoti raumenis, dėmesį
tekreipti į žodžius, apie
kitką negalvojant, ir auto­
ritetingai, įtikinamai įtai-
guojama: „Jūs svyrate į
užpakalį." Jei tiriamasis
pradeda svirti, tai rodo,
kad jis lengvai pasiduos
hipnozei. Arba tiriamajam
paduodamas siūlas, prie
kurio pririšta vinis ir sako­
ma: „Prie vinies artinu
magnetą." Jei asmuo leng­
vai hipnotizuojamas, vi­
nis svyra į „magnetą".
Šitie būdai rodo, kad
žmogus visai lengvai pasi­
duoda įtaigai, tokius žmo­
nes galima gydyti įtaiga
ir neužmigdžius hipnoziniu
miegu.
Neteisinga nuomonė,
kad užhipnotizuotuosius
galima priversti daryti nu­
sikaltimus, išduoti valstybi­
nes paslaptis, užmušti žmo­
gų, nusižudyti. Nė vienas
hipnotizuojantis nesugeba
paveikti miegančio hipno­
zės miegu tiek, kad nelik­
tų jame savisaugos jausmo
bei dorovinės nuovokos,
ir giliame hipnoziniame
miege žmogus dar suge­
ba save kontroliuoti, su­
pranta, kas gera ir bloga.
Lengvai pasiduodantieji
įtaigai gali staiga pereiti
į hipnozinę būklę ir ne-
hipnofizuojami, o vien tik­
tai tariant gydomosios įtai­
gos žodžius. Pavyzdžiui,
viena mokinė kelerius me­
tus sirgo pečių ritmiškais
trūkčiojimais. Jai ramiai
sėdint buvo be hipnotiza­
vimo autoritetingai įfai-
guojama, kad jos liga iš­
gydoma, kad ji greit bus
sveika. Po kelių dienų
mergaitė sugijo.
Galima ir patį save
hipnotizuoti be pašalinės
pagalbos ir tuo būdu pa­
čiam gydytis nuo įvairių
ligų. Tai vadinamoji savi­
taiga. Kai kankina nemiga,
vakare atsigulus reikia sau
kalbėti: „Aš geriau miego­
siu; išmiegojęs turėsiu pui­
kią savijautą"; kai kanki­
na galvos skausmai: „Ma­
no galva šviežia, savijau­
ta puiki"; kai skauda
skrandis: „Skrandis ge­
rai virškina". Savitai­
ga padeda ugdyti va­
lią, taisyti charakterį, to­
bulinti asmenybę. Pavyz­
džiui, smarkiai supykus,
tariama: „Aš pyktį už-
gniaužiu, nepasiduodu";
būnant nuliūdusiam dėl ku­
rio nors gyvenimo smūgio:
„Aš esu linksmas, susival­
dau"; užėjus tinginiui:
„Aš esu darbštus"; užval­
džius egoizmui: „Aš tar­
nauju visuomenei, noriu
būti naudingas žmonėms."
Autosugestija (autos —
pats, suggerere — įkvėpti,
įtaiguoti, vienu žodžiu ta­
riant, savitaiga] turi didelę
reikšmę gyvenime, ypač
gydant ligas. Dažnai mes
girdime: „Įsikalbėjo li­
gą." Galima įsikalbėti ir
sveikatą, nes mūsų žo­
džiai, tariami garsiai arba
mintyse, yra didelis dir­
giklis aukštojoje nervų
sistemoje, kuri turi įtakos
ne tik mūsų psichikos
veiklai, bet ir visam orga­
nizmui, medžiagų apykai­
tai. Nervų laidai tarpinin­
kauja tarp galvos smege­
nų žievės ir kiekvienos
ląstelės. Mūsų vidinis nu­
sistatymas, pasiryžimas, su­
sivaldymas per aukštąją
nervinę veiklą nerviniais
laidais pasiekia visas mū­
sų ląsteles, o iš ląstelių
įvairūs pakitimai laidais
perduodami Į aukštąją ner­
vinę veiklą ir tuo būdu
organizuojasi savijauta,
nuotaika, nusistatymai, ju­
timų Įvertinimai, kuriuos
vėl reikia reguliuoti, kaip
reikalauja sąmoningumas,
asmenybės ugdymas.
Mokslas pastaruoju
metu vis daugiau kreipia
dėmesio į hipnozę, įtaigą,
savitaigą, nes, pasirodo,
psichoterapija (graikiškai
psyche — siela, thera-
pein — gydyti] yra di­
delis ir galingas ginklas,
gydant įvairias ligas, leng­
vinant kančias, įkvepiant
gaivinančią viltį.
SUJAUDINTA
ŠIRDIS
Prof. A. MIASNIKOVAS
TSRS Medicinos mokslų akademijos tikrasis narys.
Terapijos instituto direktorius
Gydytojams kova su širdies-kraujagyslių susirgi­
mais — problema Nr. t. Visose pasaulio šalyse šir­
dies-kraujagyslių sistemos ligos dabar labiau paplitusios,
negu susirgimas vėžiu, tuberkulioze, infekcinės ligos.
Priešlaikinę žmonių senatvę, darbingumo praradimą,
d id e lį m aterialinį nuostolį valstybei — štai ką neša
šios ligos. Hipertonija, aterosklerozė ir m iokardo in­
farktas — tai 80 proc. visų širdies-kraujagyslių susirgi­
mų atvejų. Jie kombinuojasi: neretai hipertonija suke­
lta aterosklerozę, koronarinį nepakankamumą, susi­
kom plikuoja m iokardo infarktu. Tai gana niūrus trio,
ir į kovą su juo dabar stoja gydytojų pajėgos.
Ši problema medicinai iškilo visiškai neseniai. Dar
prieš 40 metų vienoje pirmaujančių Rusijos klinikų pas
žymų kardiologą profesorių Langą Leningrade aš ma­
čiau tik atskirus miokardo infarkto ir hipertonijos atve­
jus. M iokardo infarktas pirmą kartą buvo aprašytas tik ­
tai 1910 m. Kijevo klinikininkų. O dabar sergančių in­
farktu kiekvienas žino.
Kodėl šios ligos dabar paplitusios!
Esama įvairių požiūrių. Ypač vertos dėmesio dvi
teorijos ir jos, labai galimas dalykas, nepaneigia viena
antros.
Mūsų laikai kupini sudėtingų subtilių nervinių per­
gyvenimų. Industrializacija, mechanizacija, gyventojų
augimas miestuose sukuria naujus žmogaus organizmo
santykius su aplinka. Reikia daugiau santūrumo, psichi-
nio-emocinio įtempimo.
Gyvūnijos, taip pat ir prim ityvių žmonių bendruo­
menės formų dėsniai reikalavo iš organizmo tiesiog i­
nių, fizin ių reakcijų: arba bėgti nuo skriaudėjo, arba
pulti jį. „T rijų muškietininkų" laikais visi konfliktai bū­
davo sprendžiami špaga.
Kaip į nuoskaudą reaguoja civilizuotas žmogus? Jis
turi užgniaužti savo emocijas. Dėl šito jausmo nuoskau­
dos išlieka ilgiau ir kankinamai jį persekioja: emocijų
įtempimas nesumažėja, nes fizinis aktas neatliekamas.
Čia visa „b lo g y b ė ". Žinau pagal save: supykus ener­
gingai pavaikščiojus, padirbėjus fiz in į darbą — iš kar­
to pasidaro lengviau.
Kodėl reikalingas fizinis išsieikvojimas!
Raumenų įtampa ir kraujagyslių tonusas sukordinuoti.
Kraujagyslės išsiplečia, kad geriau maitintų dirbančius
raumenis, padidėja kraujo spaudimas. Bet kokio fiz i­
nio akto metu kraujyje susikaupia adrenalino. Raume­
nims padirbėjus, kraujo spaudimas tuojau sumažėja,
adrenalinas „sud eg a". Jeigu po emocinio akto neseka
fizinis, adrenalinas lieka neišnaudotas, kraujo spaudi­
mas lieka padidėjęs ir nesumažėja, šis aktas, iš pra­
džių fiziologinis, vėliau tampa patologinis ir paga­
liau susergama.
Pastebėta, kad tokios reakcijos nėra būdingos v i­
siems žmonėms. Nusilpusio organizmo žmonėms — iste­
rikams, neurastenikams — nesusidaro hipertonijos būk­
lė. H ipertonija suserga stiprūs, kūrybingi, darbingi,
valingi, santūrūs žmonės.
A ntroji, biocheminė, teorija tvirtina, kad tas b lo g y ­
bes sukelia mūsų netaisyklingas maitinimasis, kuris su­
trikdo medžiagų apykaitą. Aterosklerozės atveju krau­
jyje pagausėja cholesterino. Jis žmogaus organizme pa­
gaminamas iš riebalų. Vadinasi, reikia ne tik nevarto­
ti su maistu bereikalingo chlolesterino, bet ir riebalų.
Tarp kita ko, pastarojo meto mokslo pasiekimai ro­
do, kad kaltas ne tik cholesterinas, bet ir kiti kraujo
būklės, jo baltymų sudėties sutrikimai. Įstrigdami v id i­
niame kraujagyslių paviršiuje, cholesterinas ir kitos me­
džiagos sudaro tam tikras plokšteles, kraujagyslių spin­
dis sumažėja. Tai trukdo tekėti kraujui, atsiranda trom­
bozė. Sergant širdies kraujagyslių tromboze, esant jų
aterosklerozei, dalis širdies raumens negauna kraujo
ir smarkiai pakenkiama. Tai ir yra miokardo infarktas.
Panašūs pakitimai gali įvykti ir sergant hipertonija. Pa­
vyzdžiui, jai taip pat būdingas polinkis į cholesterino
pagausėjimą kraujyje. Hipertonijos atveju organinių
pakenkimų kraujagyslėse dar nėra, bet funkcinės ir
biocheminės prielaidos jau pasireiškia. Šia prasme į ją
galima žiūrėti kaip į aterosklerozės priešstadiją. Bio­
cheminė teorija neretai problemą suprastina. Galima
pagalvoti, kad, norint išvengti aterosklerozės, tereikia
laikytis dietos.
Deja, nėra visa tai taip paprasta. Prisiminkime kad ir
dailę, senus septyniolikto šimtmečio — Rubenso, Van
Deiko — portretus. Mes matome pilnus pagyvenu­
sio amžiaus žmones riebiais veidais, nemažais pilvukais.
Bet ar jie sirgo hipertonija? A r Šekspyro Falstafas tu­
rėjo infarktą? Ir ar nematome iŠ puikiųjų Rable kūri­
nių, kiek daug valgė mūsų protėviai?
Ryšium su tuo aš galiu papasakoti apie seną žve­
ją iš Ochotsko jūros pakrantės, kuris ten pragyveno
dešimt metų. Jis mito žuvimi, kiekvieną dieną suval­
gydavo kolosališkai daug lašišos ikrų. Dešimt metų iš
eilės jis gaudavo cholesterino per dieną penkiolika
kartų daugiau, negu maskvietis vidutiniškai jo gauna.
Jis tada buvo 50— 55 metų amžiaus ir į mūsų Terapijos
institutą pateko atsitiktinai. Mes jį ištyrėme ir nu­
statėme absoliučiai normalią riebalų apykaitą, norma­
lų kraujospūdį.
Ką tai reiškia!
Jis sunkiai fiziškai dirbo, todėl jis puikiai asim iliuo­
davo visus produktus. Šio žvejo gyvenimo būdas buvo
labai sveikas. Jis neturėjo priežasčių ilgam jaudinimuisi
ir laiko galvoti apie tai, kuo jis galėtų susirgti, ar ne­
pakenks jam tas nelaimingasis cholesterinas.
O juk esama tokių ligonių. Pavyzdžiui, ateina pas
mane didžiai gerbiamas žmogus ir sako: „Turiu per
daug cholesterino." Aš klausiu: „O kuo skundžiatės?"
Pasirodo, niekuo. Jį jaudina cholesterino pagausėjimas,
o jeigu jo daugiau, vadinasi, jis — kandidatas į lig o ­
nius! Ir aš nenustebsiu, je i jis iš tikrųjų susirgs. Kartais
žmogus įsikala į galvą, kad žalinga valgyti kiaušinius
arba sviestą, kuriuos ilgus amžius valgė žmonija. Visa
tai skatina neurozes.
Manau, kad vis dėlto svarbiausia priežastis daugeliu
atvejų — nervinis pertempimas. Tačiau kiekvienas li­
gonis turi savą hipertonijos priežastį, savą pergyvenimų
kompleksą, kuris sukelia neurotinius pakenkimus sme­
genų sistemoje, valdančioje kraujagyslių tonusą. Psichi-
niai-emociniai poslinkiai, kurie sudaro hipertoninės li­
gos pagrindą, labai subtilūs ir sudėtingi.
Kas naujo širdies-kraujagyslių susirgimų gydyme!
Jeigu kalbėsime apie hipertoniją, galima laikyti, kad
šioje srityje esama žymių pasiekimų. Pirmiausia, beveik
išnyko vadinamoji piktybinė hipertonija, nuo kurios dar
visai neseniai žmonės žūdavo per vienerius-dvejus
metus.
Gauti nauji vaistai, vadinami depresoriniais, maži­
nantieji kraujo spaudimą. Pavyzdžiui, ismelinas, Lenin­
grade pagamintas jo analogas — oktotenzinas.
Aterosklerozės atžvilgiu padėtis blogesnė, nes visi
mūsų mėginimai gauti kuo efektyvesnę priemonę prieš
šią ligą kol kas nėra apvainikuoti pergale, nors ir rasti
cholesterino kiekiui paveikti keliai. Bet mokslui iškilęs
15
kitas uždavinys. Būtina surasti preparatą, veikiantį fe r­ Ar galima apsisaugoti nuo širdies-kraujagyslių
mentų biocheminius procesus, kurių sutrikimas — susir­ susirgimų!
gimo pagrindas. Galima. Bet reikia pradėti kuo anksčiau kovoti.
Mes dabar ir tiriame fermentines sistemas, kurios nu­ Paprastai laikoma, kad tai penkiasdešimtmečių liga.
lemia lip id in io cholesterino riebalų apykaitą. Gal būt, Bet mes, gydytojai, matome hipertonikus jaunuolius.
atliekant šiuos tyrimus, bus atskleistos naujos šio su­ Akademiko N. Aničkovo, kuris tiria aterosklerozės
sirgimo priežastys, nauji kovos prieš jj metodai. problemą, duomenimis, net šešiolikamečiuose žmonėse
Pastaruoju metu rasti įdomūs m iokardo infarkto gy­ randamos cholesterino nuosėdos. Todėl jaunimo širdies-
dymo metodai. Gautas fibrolizinas — medžiaga, kuri kraujagyslių susirgimo ir aterosklerozės profilaktika —
sutirpina kamštį, susidariusį infarkto atvejais susiaurė- labai svarbus klausimas. Deja, jam visiškai nepakanka­
jusiose kraujagyslėse. Žinoma ir kita savo veikimu mai dėmesio skiria ir gydytojai (ypač mokyklų), ir pe­
artima medžiaga — heparinas. Ištirta ištisa ne tik dagogai, 1r tėvai.
kraujo krešėjimo sistema, bet ir prieš krešėjimą veikian­ O reikalas visus liečia. Svarbiausia, vaikams įskiepy­
čių veiksnių. Tai biochem iko profesoriaus B. Kudriašovo ti draugiškumo, draugystės, savitarpio supratimo jaus­
ir jo kolektyvo M VU, taip pat J, Ciazovo ir kitų Te­ mą. Šios savybės suaugusiam žmogui padės teisingai
rapijos instituto bendradarbių nuopelnas. Pasiūlyta vertinti gyvenimo įvykius. Nuo mažens reikia form uoti
šiuos darbus apdovanoti Leninine premija. tokį žmogaus charakterį, kad jame nevyrautų polinkis
Terapijos instituto patirtis rodo: pirmosiomis paro­ j neigiamas emocijas. Skiepyti jame atlaidumą. Tai m il­
mis, įvykus infarktui, ligonį gydant fibrinolizin u tr he­ žiniška, dar neparuošta pedagoginė problema. Auklėti
parinu, kamštis gali sutirpti. savo emocijas turi ir suaugę žmonės.
§
<NBB> i iMHMM > I — * *—i
puolius. Laiku pakeitus patalpą, iš­ ja daug kitų medžiagų, kurios nuo­
M ĮS L IN G I valius ją, susirgimas praeina. Jeigu dija organizmą. Veikiam i šių me­
organizmas gaudavo dulkių ilgą la i­ džiagų, iškorija kraujo kapiliarai
S U S IR G IM A I ką, jis pasidaro atsparus gydymui
ir ligą sunkoka išgydyti.
odoje ir vidaus organuose. Kapilia­
rai darosi pralaidesni, ir kraujo skys­
Kai kuriems žmonėms žemuogės, tis prasisunkia pro jų sieneles. Tada
ALERGOLOGIJOS PASIEKIMAI odoje susidaro ruplės, tarytum nusi-
kiaušiniai, krabai, kai kurios žuvų
rūšys, šokoladas labai greitai — per dilginus. Kraujo skystoji dalis išsi­
Linksmas jaunuolių bei mergaičių kelias valandas ir net minutes — skiria ir gleiviniam e smulkių bronchų
būrys iškylauja užmiestyje. Jie eina gali sukelti ruples odoje, pykinimą, apvalkale, susiaurindama bronchų
laukais, mišku, pievomis. Ir staiga vėmimą, galvos svaigimą. spindį, — kvėpavimas apsunkinamas.
vienas jų suserga: smarki sloga, ko­ Gausybė kom plikacijų atsiranda A lerginė reakcija sutrikdo ir kitų
sulys, galvos skausmai, vakarop ir nemokšiškai, neteisingai ir dažniau­ organų — inkstų, kepenų, žarnyno,
temperatūra pakyla. Persišaldė? siai savarankiškai, be gyd ytojo nu­ nervinių ląstelių darbą.
Tačiau gydymas nuo persišaldy­ rodymo, taikant įvairias gydymo Dažnai ligai užkertamas kelias,
mo nieko nepadeda. O tai dėl to, priemones, pavyzdžiui, antibiotikus, persikėlus gyventi j kitą vietą, pa­
kad susirgta ne nuo peršalimo, bet karštį mažinančius vaistus (piram ido­ keitus darbą — vienokiu ar kitokiu
nuo pievų žolių bei javų dulkių, ną, aspiriną), tepalus, net tokias, at­ būdu pašalinus sąlytį su m edžiago­
kurių žydėjim o metu gausu ore. rodytų, paprastas medžiagas, kaip mis, kurioms žmogus ypač jautrus.
Kitas pavyzdys. M ergaitė labai jo d o tinktūra. Svarbi profilaktikos priemonė —
myli kates: nuolatos jas nešiojasi, Žinoma, tik nežymi žmonių dalis skiepai, sumažinantieji sergančio
nosyte liečia jų švelnų kailiuką. Ir suserga tokiais keistais susirgimais. jautrumą atitinkamam alergenui. Ta­
nei iš šio, nei iš to ją pradeda kan­ Tačiau tokių susirgimų kiekvienais da organizme susidaro apsauginiai
kinti dusulys, atsiranda bronchinė metais gausėja visose pasaulio ša­ antikūniai, kurie, susijungę su aler­
astma. lyse. Todėl visų šių nesuprantamų genu, trukdo jam prisijungti prie
Kadaise šarlatanai ir būrėjos pa­ ligų atsiradimo mechanizmas labai ląstelių audinio.
našaus tip o susirgimus laikė „pikto s kruopščiai tiriamas. M edicinai jau žinoma nemaža
dvasios" darbu. Tai jos pasiverčian- Kas gi paprastai suserga šia keis­ priemonių, kurios padeda kovoti su
čios katėmis ir kenkiančios žmo­ ta liga? Žmonės, kurių organizmo jais. Svarbiausias gyd ytojo uždavi­
nėms. Toks aiškinimas atrodydavo reaktyvumas yra pakitęs, atseit, aler­ nys — nepraleisti alergeno iki ląs­
panašus j tiesą, — pakakdavo katę ginis. A le rgija — graikiškas žodis telės. Įvedant j organizmą įvairius
pašalinti iš ligonio buto, ir jis pa­ (alios — kitas, ergon — darau). Pa­ alergenus, nustatoma, kokiam iš jų
sveikdavo. Dabar gerai žinome, kad žodinis vertimas reiškia: „darymas yra jautrus ligonis. Jis ir panaudo­
sunkius kvėpavimo sutrikimus gali k ita ip ". Šiuolaikiniame moksle te r­ jamas gydymui. Kitas kelias — pa­
sukelti smulkiausi katės kailio plau­ minas „a le rg ija " reiškia pakitusį o r­ keisti alergeną medžiaga, kuri ne­
keliai, patekę j kvėpavimo takus. ganizmo jautrumą, arba reaktyvumą, gali. atlikti sukabinamojo aparato
Tokios formos susirgimus gali sukelti vienai ar kitai medžiagai. Polinkis vaidmens. Šitaip veikia perpiltas
ir triušių bei jūrinių kiaulyčių kailis. į alerginius susirgimus paveldimas. kraujas, gama-globulinas ir kai ku­
Ir ne tik pats kailis, bet ir pleiska- Alergenas (augalų žiedadulkių rios kitos medžiagos.
nojančios gyvūnų odos dalelės — baltymas, gyvulių odos baltymai ar Daug jau žinoma mokslui apie
pleiskanos. Todėl neretai suserga kitos medžiagos), padedamas spe­ mįslinguosius susirgimus. Bet g yd y­
žmonės, dirbą su arkliais. Žinomas cialios medžiagos, vadinamojo anti- tojai tęsia ieškojimus, ir nėra abe­
atvejis, kai moteriai prasidėdavo kūnio, prisijungia prie įvairių žmo­ jonės, kad bus rastas dar veikles­
sunkaus dusulio priepuolis, susitikus gaus organizmo ląstelių. Antikūnis, nis ginklas kovoje su šiomis lig o ­
arklidžių darbininkus. prisijungdamas prie ląstelės ir prie mis.
Namų, bibliotekų dulkės ir kai alergeno, tampa jungiamąja grandi­
kurios kitos dulkių rūšys gali sukelti mi tarp jų. Tai pažeidžia ląstelę. Ji A. ADO
stiprią slogą, konjunktyvitą, kosulį, tarytum dūsta, veikiama alergeno TSRS Medicinos mokslų akademijos
o kai kada sunkius dusinimo p rie ­ reakcijos su antikūniu ir atpalaiduo­ narys-korespondentas

16
 Dar senovės Romoje
plačiai buvo naudojamas
žodis „vakuumas." Jo
prasmė maždaug atitiko
šiuolaikinio žodžio „tuš­
tuma" prasmę. Iki X V II a.
moksle vyravo metafizinis
vakuumo ypatumų aiškini­
mas. Buvo sakoma „gamta
bijo tuštumos".
Tačiau ar gali būti gam­
toje arba technikoje ab­
soliuti tuštuma! Kaip ži­
noma, bet kurių dujų mo­
lekulės labai silpnai tarp
savęs surištos, jas ištraukti
iš indo nepaprastai sun­
ku. Net geriausio vakuu­
mo, kurį galėjo sukur­
ti mokslininkai, kubiniame
centimetre lieka daugiau
kaip 3 mlrd. dujų moleku­
lių!
Šiuolaikinėje technikoje
nutarta vadinti vakuumu iš­
retintas dujas, kurių slėgi­
mas yra mažesnis už at­
mosferinį. Reikia pabrėžti
žodį nutarta, nes filo­
sofai su tokiu formulavi­
mu vargu ar besutiks. Iš
tikrųjų, jeigu kam nors
pavyktų bent teoriškai su­
kurti erdvę, kurioje nebū­
tų jokių dalelių, tai jos
vistiek negalėtume pava­
dinti tuštuma. Juk joje
veiktų magnetinės ir elekt­
rinės jėgos, atsilieptų ma­
sės traukos jėgos! Vadi­
nasi, erdvės be materijos
nėra. Bet mes čia kalbėsi­
me ne apie teorinius
klausimus, susijusius su va­
kuumu, o apie praktišką
jo tarnybą civilizacijai.
Daugelis rytą geria ka­
vą su sutirštintu pienu, ir
tik nedaugelis žino, kad
šio skanaus maisto produk­
to gamyba surišta su va­
kuumine technika.
Pienas yra tirštinamas
didžiuliuose vakuumo apa­
ratuose, kartais siekian­
čiuose dviejų aukštų namo
dydį. Kaitinamas aparate
pienas, esant sumažintam
slėgimui, ima virti paly­
ginti žemoje temperatūro­
3 — 626
je. Vanduo išgaruoja, o
vertingos pieno sudėtinės
medžiagos pasilieka, pilnai
išsaugodamos savo skonio
ir maistines savybes.
Naudojant panašią tech­
nologiją, vakuumo apara­
tuose galima pagaminti
taip pat kitus vertingus
pieno produktus. Pavyz­
džiui, Visasąjunginis pieno
pramonės mokslinio tyri­
mo institutas sukūrė recep­
tūrą, pagal kurią gauna­
ma sausa grietinė, rūgusis
pienas, kefyras. Kaip ma­
tome, „tuštuma" siūlo
mums visada šviežius ir
pilnaverčius pieno produk­
tus, be to, dar pasižymin­
čius puikiomis gydomosio­
mis savybėmis.
Vakuumas padeda džio­
vinti ir daržoves. Paprasto­
se garo džiovyklose džio­
vinant bulves, kopūstus
arba kitas daržoves, jos
pakeičia savo išvaizdą,
praranda dalį suirusio
aukštoje temperatūroje vi­
tamino „C ". Leningrado
F. Engelso vardo preky­
bos instituto darbuotojai
pasiūlė daržoves džiovinti
vakuume. Pasirodo, kad
naujasis džiovinimo būdas
yra daug pranašesnis, jis
pašalina tuos trūkumus,
kurie pasireiškia daržoves
džiovinant garo džiovyklo­
se.
Prieš kurį laiką vakuu­
mas susirado dar vieną
darbo barą mėsos pramo­
nėje. Ateityje dešrelės,
mėsa ir dešros bus įpa­
kuojamos vakuumo kame­
rose. Čia mašinos sudės
mėsos gaminius į nepra­
leidžiančius oro plastma­
sinius paketėlius. Taip įpa­
kuoti produktai žymiai il­
giau išsilaikys, mažiau pra­
ras maistinių savybių.
„Tuštuma" ištraukia orą iš
konservų dėžučių, vakuu­
me yra uždaromos įvai­
riausių vaistų ampulės, jis
darosi neatskiriamu maisto
pramonės ir farmacijos
darbuotojų pagalbininku.
Vakuumas — puikus ši­
lumos izoliatorius. Visi
mes žinome termosą. Dvi­
gubos jo sienelės, tarp ku­
rių sudaryta „tuštuma",
ilgą laiką neduoda atauš­
ti arbatai arba kavai. Ne­
seniai specialistai įvilko
į panašų „rūbą" ir dujo­
tiekio vamzdžius.
Tiekiant vamzdžiais su­
skystintas dujas, būtina jas
gerai apsaugoti nuo šilu­
mos. Priešingu atveju du­
jos pradės garuoti, vamz­
džiuose pakils slėgimas,
gali įvykti katastrofa —
sprogimas.
Naujasis dujotiekis susi­
deda iš 3,5 m ilgio sekci­
jų. Jas sudaro du cilind­
rai, vienas į kitą įdėti.
Tarp cilindrų sienelių yra
praretinto oro sluoksnis,
neduodąs prieiti prie at­
šaldytų skystų dujų šilumai.
Vilniaus namų statybos
kombinato akytojo betono
cecho darbininkams „tuš­
tuma" padeda sustiprinti
sienų panelius. Net ne­
daug praretinus orą auto-
klavuose, kur minėtieji pa­
neliai kietėja, žymiai su­
trumpėja darbo ciklas. Ir
tai suprantama — juk va­
kuume daug greičiau iš­
garuoja vanduo. Tas pat
daroma su gipso gaminiais
ir gelžbetonio konstrukci­
jomis. Vakuumas pašalina
orą presuojant anglies ma­
ses, ugniai atsparias me­
džiagas, dirbtines dervas
ir t. t„ ir t. t.
Tačiau vakuumas bene
svarbiausią vietą užima ra­
dijo, televizijos ir elektro­
nikos pramonėje. Kasmet
šimtai viso pasaulio perio­
dinių leidinių praneša apie
naujus ir naujus vakuumi­
nės technikos pritaikymo
kelius radioelektronikoje.
Kodėl taip elektronika
mėgsta „tuštumą"! Pir­
miausia todėl, kad elektro­
niniuose prietaisuose de­
talės dažnai įkaista iki
aukštų temperatūrų. Nepa­
šalinus iš jų oro, įkaitusios
detalės akimirka sudegs
jame esančiame deguony­
je. Be to, elektroninėje
aparatūroje turima reikalo
su mažiausiomis elementa­
riomis dalelėmis — elekt­
ronais. Kiekviena jų kelyje
pasitaikiusi oro moleku­
lė yra kliūtis elektronams.
Štai kodėl tokiuose prietai­
suose stengiamasi sukurti
kuo gilesnį vakuumą, t. y.
tuščiausią erdvę. Slėgimas
panašiuose aparatuose yra
nepaprastai mažas, jis sie­
kia iki 10~6 mm gyvsidab-
■ rio stulpelio. Juose elekt­
ronai be jokių kliūčių gali
judėti dešimtis metrų. Ži­
noma, sukurti gilųjį vakuu­
mą sunku ir brangu. Jis
naudojamas tik specialioje
aparatūroje. Žymiai pla­
čiau taikomas „blogesnės
rūšies", bet pigus ir pri­
einamas vakuumas.
Pavyzdžiui, norint, kad
geležinkelio bėgiai ne
taip greit susidėvėtų, juo­
se turi būti kuo mažiau
priemaišų. Praktika paro­
dė, kad skystas metalas,
pabuvojęs tik 10— 12 min.
praretintame ore, žymiai
sustiprėja, kadangi jis čia
atsipalaiduoja nuo susi­
kaupusių jame dujų.
Tarybinių metalurgų pa­
siūlytas vakuuminis meta­
lų apdorojimo būdas jau
davė šaliai didelį ekono­
minį efektą.
Vakuuminiuose įrengi­
muose sėkmingai impreg­
nuojamos elektroizoliaci-
nės medžiagos, geležinke-
lio pabėgiai, juose ap­
dorojami lengvųjų metalų
lydiniai, ii tantalo, nio­
bio, titano miltelių „tuštu­
moje" gaunami šių metalų
ruošiniai. O štai Leningra­
do optikams vakuumas
padėjo pagaminti Krymo
observatorijos reflektoriui
didžiulį veidrodį. Jis turi
2,6 m skersmens, sveria
4 t, o vakuume uždėtas
veidrodžio atspindžio pa­
viršiaus sluoksnio storis te­
siekia vos dešimtadalį mik­
rono!
Vakuume yra išgarinami
tokie metalai, kaip nikelis,
varis, sidabras, auksas, pla­
tina. Jų garai, nusėsdami
ant kitų medžiagų, paden-
jas plonytėmis plėve-
Tokiu pat būdu, pa-
Vilniaus skaičia-
mašinų gamykloje
padengiami aliumi­
nio lakštai, panaši paden­
gimo technika — ne nau­
jiena ir kitose įmonėse.
Kuo toliau, tuo žmogus
panaudoja vakuumą vis
plačiau. Vladimiro trakto­
rių gamykloje vakuuminis
įrengimas yra pritaikytas
dulkėms ir metalų drož­
lėms valyti, čia „tuštuma"
padėjo pilnutinai automati­
zuoti atliekų surinkimo
darbą. Analogišku įsiurbi­
mo principu dirba cemen­
to iškrovėjai. Šios mašinos
iškrauti iš geležinke-
vagonų 80 t cemento
per valandą.
O štai ką pasiūlė Mask­
vos gydytojas A. Safrono-
vas — vakuumą vieto j...
šlių. Dėlės — seni gydy-
pagalbininkai. Dar ir
dabar šie kirminai-krauja-
geriai padeda gydyti kai
kurias ligas. Ar negalima
technikos amžiuje sukurti
mechaninės dėlės, visiškai
sterilios ir visada pasiruo­
šusios suteikti paslaugą!
Pasirodo, galima. Reikia
paimti nedidelį vakuuminį
siurblį ir prijungti prie jo
žarnelę, turinčią metalinį
antgalį su kiauryme. Įjun­
gus tokį prietaisą į elekt­
ros tinklą ir pridėjus ant­
galį prie žmogaus kūno,
„mechaninė" dėlė siurbs
kraują ne blogiau už natū­
raliąją.
Baigiant paminėsime pa­
čią jauniausiąją vakuumo
specialybę. Ne vienas mū­
sų, būdamas vaiku, žaidė
pistoletu, šaudančiu medi­
ne lazdele su guminiu ant­
galiu. Pasiekęs sieną, ant­
galis, tiesiog pasakiškų jė­
gų veikiamas, „prilipdavo"
prie jos. Kodėl! Mat, oras
smūgio į sieną metu dali­
nai išeidavo iš po antga­
lio, o tuo pat metu atmo­
sferinis slėgimas momen­
taliai prispausdavo „mū­
sų šovinį" prie plokštu­
mos. Panašiu principu da­
bar dirba nemaža įvairios
paskirties pakrovėjų. Pa­
vyzdžiui, kaip nepažeidus
pernešti didžiulį langų
stiklo lakštą. Juk stiklas
yra labai trapus, jį gali­
ma greit sudaužyti, be to,
jis lengvai susibraižo. V ie­
no Maskvos medžio apdir­
bimo kombinato inžinie­
riai pritaikė vakuuminį
siurblį, turintį gumines
taureles, ne tik stiklui, bet
ir sunkioms klijuotoms me­
džio plokštėms pernešti.
Minkštos guminės taurelės-
membranos, sujungtos žar­
nomis su vakuuminiu siurb­
liu, pradėjus pastarajam
veikti, puikiai prilimpa
prie krovinio ir labai at­
sargiai jį padeda į reikia­
mą vietą.
Tokie „fuštuminiai" pa-
krovėjai, perkeldami stik­
lą, marmuro plytas, plieno
lakštus ar kitas medžia­
gas, nepalieka ant jų nė
mažiausių žymių, perkelia
jas lyg rūpestinga auklė.
Panašūs vakuuminiai
įrengimai dirbs vienoje
Vilniaus medžio apdirbimo
gamykloje. Jie transpor­
tuos nuo staklių prie kitų
staklių dideles medžio
plokštes.
Pasirodė ir rankiniai
vakuuminiai siurbliai. Ran­
kiniu būdu išsiurbus iš po
guminių membranų orą,
pastarosios labai gerai
„prilimpa" prie plokščių
ir kitų lygių paviršių. To­
kiais presais galima per­
nešti gana sunkias metali­
nes detales ir kt.
Mes paminėjome tik kai
kurias vakuuminių įrengi­
mų pritaikymo sritis. Va­
kuuminė technika šian­
dieną įsigalėjusi daugely­
je mokslo ir technikos
sričių, ją sutinkame net
buityje. „Tuštuma" užtik­
rintai tarnauja žmogui, pa­
lengvindama jo darbą, pa­
dėdama jam atlikti daug
sunkių ir sudėtingų gamy­
bos procesų.
B. PLAVINAS
Štai viena Pentagono kulkų, nuodingų medžia­
naujovių — kostiumas, kurį gų, šovinių ir minų ske­
amerikiečių karo specialis­ veldrų, šilumos ir šviesos
tai laiko tinkamiausiu pės­ smūgio atominio sprogimo
tininkui — term obranduoli­ metu.
nio karo dalyviui. Kareivis Šarvinę kostiumo lieme­
panašus į robotą: sunkus nę sudaro titano plokšte­
šalmas, masyvūs šarvai, lės, įsiūtos į stiprų nailo­
plieniniai b a ta i.. . Kaip jis ninį audinį. Svarbiausios
judės tokiu kostiumu apsi­ organizmo dalys apsaugo­
vilkęs? Kaip gali kareivis tos didelėmis plokštelėmis.
kariauti, šaudyti, kautis Laikoma, kad tokiu kos­
vienas prieš vieną, įveikti tiumu bus galima kautis
kliūtis? Žmogus, kuriam bet kokiomis šiuolaikinio
skiriamas šis šarvuotas karo sąlygomis. Kostiumas
skafandras, turi turėti ne­ ir amunicija buvo išban­
paprastai stiprų kiaušą, dyti amerikiečių armijos
kaklą ir gorilos rankas. tyrimų valdybos. Tyrimų
Pentagono atstovai, pa­ rezultatus Pentagonas nu­
gal kurių užsakymą paga­ tyli.
minti šie šarvai, mano, kad
juos varys elektromotorai. B. MOSKVINAS
Bet praktiškai šarvuotas Inžinierius-pulkininkas
skafandras tiks tik tada,
kai jo mechanizmai galės
greitai kopijuoti „atom inio
pėstininko" judesius. Tie­
sa, bionikos, elektronikos,
kibernetikos amžiuje tai
galima. Skaitytojai, tur būt,
žino apie „b io ra n k ą ", ku­
rią sukūrė tarybiniai rhoks-
lininkai. Ji pagal rankos
biosroves atlieka įvairius
judesius. įrenginys panau­
dojamas mokslo ir gydymo
tikslams. Sj išradimą p ri­
taikyti karui, sukurti savos
rūšies „žmogų-mechaninį
organizm ą", žudantį kitus
žmones, — tokia idėja šo­
vė į galvą Pentagono ka­
reivoms.
Yra duomenų, kad stam­
bi amerikiečių firma „Li-
ton sistem" jau tiria „ka-
re ivio -ro b o to " sukūrimo
galimybę. Pagal JAV ka­
rinių veikėjų sumanymą, jo
skafandras turi būti varo­
mas motorų, kuriuos veiktų
pėstininko smegenų bio-
impulsai. Tačiau šių ty ri­
mų rezultatai rodo, kad
iki praktinio „šarvo su
žm ogum i" pritaikym o dar
toli.
Dar viena amerikiečių
armijos naujovė yra sun­
kus kostiumas su įdegintu
ant krūtinės ženklu „US
A rm y ". Sis kostiumas turi
apsaugoti pėstininką nuo
 STATOMAS
Pastaraisiais metais Vilniuje smarkiai išaugo Anta­
kalnio gyvenamasis ir Dzeržinskio pramonės rajonai.
Dešiniajame Neries krante, prieš Antakalnį, pradėta
dviejų didelių kvartalų D-2J ir D-18 statyba. Susisie­
kimas tarp šių rajonų, esančių priešingose upės pusė­
se, vyksta aplink, per miesto centrų.
Siekiant pagerinti ir sutrumpinti susisiekimų tarp
minėtųjų rajonų, per Neries upę, ties Olandų gatve,
statomas modernus tiltas. Jo projektų paruošė Lenin­
grado Pramonės-transporto projektavimo institutas.
Projekto autorius S. Oeršanokas, norėdamas papuošti
Vilnių gražiu šiuolaikiniu statiniu, pateikė statybai net
aštuonis tilto variantus. Jis statomas pagal paskutinįjį
geriausiai vykusį variantų. Čia upę perdengs trijų šar­
nyrų vienos angos su konsolėmis gelžbetoninis tiltas.
Savo pasvirusiomis atramomis jis stipriai įsirems į upės
krantus, turės naujų, modernių ir gražių architektūrinę
išvaizdų. Tai bus kol kas vienas gražiausių tiltų res­
publikoje, o gal ir šalyje. Tilto plotis — 20 m, va­
žiuojamoji dalis — 14 m, šaligatviai — po 3 m, jo
ilgis — 180 m.
Ateityje transportų iš Antakalnio gatvės numatoma
nukreipti krantine, o taip pat įrengti krantinę deši­
niajame upės krante. Kad nesitrukdytų automobilių
eismas tiltu, abiejuose jo galuose bus įrengtos angos
krantinėmis važiuojančiam transporlui praleisti. Pėstie­
ji nusileis patogiais laiptais nuo tilto prie upės.
Tiltas statomas pilnu tempu. Galingos poliakalės
kala 10— 12 m ilgio gelžbetoninius polius, kurių teks
sukalti apie tūkstantį. Betonuojamos atramos ir ruošia­
masi tilto angų montavimui. Tiltas bus perdengtas nau­
ju industriniu metodu, panaudojant surenkamuosius
gelžbetoninius 15—20 t svorio blokus. Įdomu tai, kad
statybai nereikės naudoti pastolių, tiltas bus statomas
pakabinimo būdu. Kiekvienų blokų porų tarp savęs su­
jungs ypač stipri įtempiama armatūra.
Tiltų stato Automobilių transporto ir plentų minis­
terijos kelių statybos rajonas Nr. 4. Jo statybų numa­
toma užbaigti 1965 m.
VILNIUJE
Transporto srautui miesto centre sumažinti Vilniuje
bus nutiestas transporto žiedas, kurio sudėtine dalimi
ir bus naujasis tiltas. Į kairę nuo jo žiedo trasa praeis >
Olandų, Kreivosios, Zarasų, Višinskio gatvėmis ir pa­
sieks geležinkelį. Nuo čia viena magistralė, lygiagre­
čiai su geležinkeliu, nusitęs į stoties rajonų, o antroji —
perkirs geležinkelį ir susijungs su Minsko plentu. G e­
ležinkelio ir magistralės susikirtimo vietoje bus įreng­
tas viadukas.
Į dešinę nuo tilto žiedo trasa praeis Artilerijos, Lvo­
vo, Ukmergės gatvėmis, pro būsimųjį Viršuliškių gyve-
namųjį rajonų. Vėliau ji perkirs upę (šiluminės elekt­
rinės rajone), Raudonosios Armijos prospektų ir Pa­
nerių gatve nusitęs iki geležinkelio stoties. Magistra­
lės su Raudonosios Armijos prospektu susikirtimo vie­
toje bus įrengtas viadukas, o per Nerį — pastatytas
27 m pločio modernus tiltas.
Miesto projektavimo institutas jau ruošia žiedo tra­
sos bei privažiavimų prie statomo tilto projektus. Nuo
jo į naujus kvartalus eis plati magistralė Artilerijos
gatve, kurios statyba bus pradėta dar šiais metais.
Didėjantis automobilių judėjimas atskirose gatvėse,
sankryžose sudaro įtemptų padėtį. Todėl Vilniuje nu­
matoma rekonstruoti eilę gatvių, pastatyti naujų tiltų,
viadukų, rekonstruoti esamus.
Šiais metais, pavyzdžiui, vykdomi ir bus užbaigti
tilto rekonstrukcijos darbai per Vilnelės upę Kosciuš­
kos gatvėje. Čia vietoj seno, siauro, su mediniu per­
dengimu tiltelio bus pastatytas naujas, 20 m pločio
gelžbetoninis tiltas. Statybos darbai vykdomi nenutrau­
kiant judėjimo. Artimiausiu laiku bus rekonstruojamas
ir antrasis tiltas — Rodunės. Vietoj per karų apde­
gusio ir nuo garvežių dūmų pajuodusio statinio iškils
taip pat naujas 16 m pločio gelžbetoninis tiltas. Trans­
portas į užstočio ir aerodromo rajonus pateks tiesiai,
nereikės apvažiuoti kelių kilometrų. Vilniuje šalia nau­
jų statybų plačiu frontu vykdomi magistralių rekonstruk­
cijos darbai.
Inž. N. DŪDA
19
 Paukičitj turgus UJIilro saloje

mas. Iš daugiau kaip šimto

Kurilų ugniakalnių 38 veik­
lūs. Dažni žemės drebėji­
mai. Salos — ne kas kita,
kaip ugniakalnių veiklos
išdava. Kur beeitume —
tufai, lava, vulkaninis smė­
lis, pelenai. Su vulkanizmu
susiję nedideli sieros telki­
niai, randama vario, rūdos,
aukso ir kitų naudingųjų
iškasenų. Yra karštų mine­
ralinių šaltinių, pasižymin­
čių gydomosiomis savybė­
mis.
Didžiosios Kurilų grandi­
nės salų paviršius, išsky­

J u o n iu RISPUILIIIII rus šumšu salą, kalnuotas.

Aukščiausias kalnas Alaido
saloje siekia
Krantai daugiausia uoli­
niai, statūs.
upių.
2339 m.

Daug ežerų,

Salas šaldo išilgai ryti­

Tai Kurilų salų vaizdai,
šimtai šių salų kyšo ii
vandenyno į pietus nuo
Kamčiatkos per ištisus
1200 kilometrų. Jos skiria
Ochotsko jūrą nuo Ramio­
jo vandenyno. Bendras
salų plotas — apie 15,6
tūkst. km2. Gilūs Busolio ir
Kruzenšterno sąsiauriai da­
lija Didžiąją Kurilų gran­
dinę į tris dalis: šiaurinę,
vidurinę ir pietinę. Už
60 km į pietryčius nuo pa­
starosios Pietų Kurilų są­
siaurio atskirta tūno Mažo­
ji Kurilų grandinė.
Kurilų salos priklauso
Sachalino sričiai. Jose trys
rajonai, kurių centrai —
Južno Kurilskas Kunaširo
saloje, Kurilskas Iturupo
saloje ir Severo Kurilskas
Paramuširo saloje.
Tankus rūko šydas, ku­
riame dažnai skendi sa­
lynas, dengia nepaprastai
įdomią žemę, iš kurios
kyla didingi ugniakalniai
ir verda ežerai, rūksta
karšti dūmai.
Visa geologinė Kurilų
istorija — tai žemės gel­
mių dievo Plutono kova su
jūrų dievu Neptūnu, vulka­
nizmo ir vandenyno jėgų
kova. Čia jaučiamas Že­
mės pulsas, kalnų alsavi-
nių jų krantų iš šiaurės
tekanti Kurilų srovė. Ji at­
vėsina šiltą vasaros muso­
ną. Iš žemyno pučiantis
žiemos musonas taip pat
neša šaltį. Todėl klimatas
salose nenormaliai tame
geografiniame plotyje šal­
tas. Vasarą dažni rūkai,
žiemą pūgos. Giedriau­
sias metų laikas — ru­
duo.
Nors ir atšiaurios sąly­
gos šiame mūsų šalies
kampelyje, Kurilų augalija
ir gyvūnija gana turtinga.
Čia auga apie 1000 auga­
lų rūšių. Šiaurėje auga
alksnis, šermukšnis, paže­
me driekiasi kedrinis ber­
žas. Kiek įpiečiau auga re­
ti akmeninio beržo ir ku-
rilinio bambuko miškai bei
kiti augalai. Pietuose stie­
biasi kurilinis maumedis,
bambukas, ąžuolas, klevas.
Salos gyventojai augina
įvairias daržoves — bul­
ves, kopūstus, morkas ir kt.
Pietinėse salose, Ochots­
ko pakrantėje, sunoksią
pomidorai, agurkai, moliū­
gai ir net arbūzai bei me­
lionai. Sėjamos avižos, gri­
kiai, miežiai. Pasėlių plo­
tai kasmet plečiami.
Pakrantėse gausu žu­
vies — lašišos, menkės.

K a rč iu o tie ji ru o n ia i. Ties K u­
r ilų k ra n ta is g y v e n a J ie r e ti
g y v ū n a i. M ūsų š a ly je jie n e ­
gaudom i

T aip p ra sid e d a K u rilų salų g ra n d in ė
debesų, k u rie u žsto ja vande nynų, m a ty ti
n ia k a ln ls — A la ld a s
ir kt., jūrinių gyvūnų —
ruonių. Netoli Kurilų salų
eina banginių migracijos
keliai.
Kurilų ūkio kryptį nule­
mia jūra. Gyventojai ver­
žiasi žvejyba, banginių
medžiokle. Vystoma žuvų
ir krabų konservavimo bei
banginių apdirbimo pra­
monė. U kašalotų išgauna­
mi taukai, spermacetas,
ambra. Iš Kurilų dumblio
anfelcijaus Sachaline gami­
namas agar-agaras — ver­
tinga medžiaga, naudoja­
ma maisto pramonėje ir
PANAMOS RESPUBLIKA
PLOTAS — 74 470 kni2
GYVENTOJŲ — 1 mln. (1960 m.)
SOSTINĖ — PANAMA, APIE 220 000 gyv.
PANAMOS KANALO ZONA
PLOTAS — 1500 km2
GYVENTOJŲ — 41 684 (1960 m.)
Pažvelgus į Vakarų pusrutulio žemėlapį, atrodo,
kad sąsmauka tarp dviejų žemynų ims ir truks — to­
kia siaurutė sausumos juosta jungia Šiaurės ir Pietų
Amerikas. Tačiau kaip tik šioje vietoje pradėjo trūki­
nėti grandinės, kuriomis JAV laiko prisirišusios Lotynų
Amerikos valstybes.
ISPANIŠKIEJI KONKISTADORIAI
Vieta, kur yra Panamos respublika, turi didžiausią
strateginę ir tranzitinę reikšmę Vakarų pusrutulyje.
Šią sąsmauką tuoj po Kolumbo atrado konkistadorius
Balboa ir įsteigė čia pirmąją Ispanijos koloniją žemy­
ne. Ispanų avantiūristai ypač domėjosi Peru šalimi, iš
kurios po vietines gentis plito inkų auksas. Indėnai
parodė plėšikams kelią. į kitą vandenyną, kuriuo ir
reikia plaukti j Peru. 1513 m. Balboa išvydo Didįjį
vandenyną ir ėmė čia statytis laivus, bet tokie pat
lengvo pasipelnijimo ieškotojai jj nužudė. Užkariavo
Peru jo sėbras beraštis plėšikas Pisaras. Sąsmauka tarp
dviejų vandenynų tapo vieninteliu aukso keliu į di­
džiąją Ispanijos imperiją. Ramiojo vandenyno krante
1519 m. buvo įkurtas Panamos miestas. Ispanija ypa­
tingai rūpinosi keliu iš vieno vandenyno į kitą. Kon-
kistadoriai išžudė daugumą vietinių gyventojų, nutiesė
grįstą kelią, statė uostus ir tvirtoves, nes prigrobtas
auksas ilgą laiką viliojo į šias vietas viso pasaulio pi­
ratus, kurie užpuldavo ne tik lobiais pakrautas kara-
veles, bet ir nusiaubdavo pakrančių miestus. Vėliau,
kai Ispanijos imperija užspringo prisigrobtais Pietų
Amerikoje tauriaisiais metalais, kai anglų laivynas su­
triuškino didžiąją armadą, laikinai nublėso ir sąsmau­
kos reikšmė.
PIRMOJI PANAMA
Š iaurėje. T o lu m o je v irš XIX a. pradžioje, po Amerikos tautų išsivaduoja­
aukščiausias K u rilų ug-
mojo karo prieš ispanų kolonizatorius, Panamos teri­
torija įsiliejo į Kolumbijos valstybę. Dabar nauji gro­
buonys susidomėjo sąsmauka. 1851— 1855 m. nuo Ko­
lono uosto Karibų jūros pakrantėje buvo nutiestas
geležinkelis į Panamą. Statybos metu žuvo daug ki­
bakteriologijos laboratori­ niečių, vietinių gyventojų ir negrų, atgabentų iš Vest-
jose. Atitinkamose įmonė­ Indijos.
se veisiamas lašišų ir kup- Antroje XIX a. pusėje buvo projektuojama siauriau­
rės mailius. sioje sąsmaukos vietoje iškasti gilų kanalą be šliuzų,
panašiai kaip Suecą. Bet paaiškėjo, kad Panamoje rei­
Kiekvienais metais į Ku­ kės atlikti labai didelius darbus, be to, įveikti nemažą
rilų salas atvyksta vis kliūtį — jūros potvynio bangų aukščio skirtumą: Ramio­
daugiau mokslininkų — jo vandenyno banga kone 10 kartų aukštesnė už Atlan­
geologų, vulkanologų, bo­ to vandenyno potvynio bangą. Susikūrė tarptautinė ak­
tanikų, .zoologų. Naujose cinė bendrovė šiai milžiniškai statybai vykdyti. Labai
gyvenvietėse statomos žu­ daug žmonių nupirko akcijas, tikėdamiesi pasakiško
vies konservavimo įmonės, pelno. Tačiau bendrovė netrukus pragarsėjo skanda­
ligoninės, mokyklos, klu­ lingiausia šimtmečio finansine afera, kurioje dalyvavo
bai, bibliotekos. Prie karš­ ne tik biznieriai ir fabrikantai, bet ir vyriausybių na­
tųjų versmių kyla gydyklos riai bei diplomatai. 1889 m. visiškai apiplėšta akcinė
ir poilsio namai. bendrovė bankrutavo. Ryšium su šia afera didelio
masto sukčiavimai, apgavystės pradėta vadinti „pana­
M. KELYTĖ momis“ .
21
 GROBUONIŠKI AUSI A SUTARTIS
Nuo mūsų amžiaus pradžios šiame rajone šeiminin­
kauja vieni JAV monopolistai. Kad daug nereiktų pra­
šyti Kolumbijos ir mažiau mokėti už teisę naudotis
svetima teritorija, 1903 m. sąsmaukoje jie inscenizavo
„sukilimą" — pustuzinio amerikietiškojo imperializmo
tarnų perversmą. Be jokio pagrindo buvo atskelta Ko­
lumbijos teritorijos dalis ir sukurta „nepriklausoma"
valstybėlė, pasivadinusi Panamos miesto vardu. JAV
diplomatija per daug nesislėpė: po keliolikos valan­
dų Amerika oficialiai pripažino naujos valstybės vy­
riausybę, pasiuntė savo kariuomenę, o po keletos die­
nų pasirašė pačią grobuoniškiausią tarptautinių santy­
kių istorijoje sutartį. Šia sutartimi amerikiniai s atytiniai
Panamoje pardavė Jungtinėms Valstijoms „am-zniems
laikams" busimojo kanalo zoną — 16 km juostą, kuri
kaip kirvis perkerta šalies teritoriją pusiau.
Panamos kanalo statyba buvo išreklamuota kaip
technikos stebuklas, kuriuo prasidėjęs XX amžius. Visgi
ji truko gana ilgai ir pareikalavo 60 tūkst. darbininkų
gyvybių. Užtat išlaidos greit išsipirko. Įrenginys kasmet
duoda JAV iždui apie 100 mln. dolerių pelno. Iš jo
Panamai tenka tiktai trupiniai — 1,9%.
22
PRABANGOS SALA SKURDO VANDENYNE
Kanalo zona — tikra amerikiečių tėvonija, valstybė
valstybėje, o tikriau — parazitas, įsisiurbęs į šalies
kūną ir čiulpiantis jos syvus. Užsienio spauda Pana­
mos kanalo zoną vadina „prabangos sala skurdo van­
denyne". 50 tūkst. amerikiečių civilių ir 10 tūkst.
kareivių, atsitvėrę per visą sąsmauką vielų tinklo tvo­
ra, įsitaisė sau rojišką gyvenimą. Apie nelygybę kalba
kad ir toks faktas. Panamietis, parsisamdęs dirbti ka­
nalo zonoje, gauna 7 kartus mažesnį atlyginimą, negu
amerikietis darbininkas. Kanalo savininkai beveik nie­
ko nemoka Panamai už gėlą vandenį, kuris labai rei­
kalingas pačiam kraštui, ypač sausringiems vakarų ra­
jonams. Jeigu JAV už vandenį, kurio vertė atogrąžų
srityse ypač aukšta, mokėtų bent pagal nusistovėjusias
tarptautinėje laivininkystėje kainas, Panama kasmet gau­
tų po 75 mln. dolerių. Ši suma lygi nacionalinėms šios
valstybės pajamoms. Pačioje valstybėje Amerikos kom­
panijos užgrobė daugiau kaip 1S milijonų hektarų der­
lingiausių žemių ir jas pavertė bananų bei kakao plan­
tacijomis. Supirkinėdamos gi iš vietinių valstiečių vai­
sius, jos nustato savo kainas. Monopolijos naudojasi
tuo, kad vietiniai žemdirbiai neturi kur realizuoti savo
produkcijos. Amerikiečių viešpatavimas padarė šalį ka­
nalo priedėliu, sužlugdė jos ekonomiką, gyventojus
pasmerkė skurdui.
O Panama gali puikiausiai klestėti. Tai amžinai ža­
liuojančios vasaros šalis. Ten nežinoma, kas yra metų
laikai: temperatūrų skirtumas tarp šilčiausio ir šal-
čiausio mėnesių — tik 2— 3 C, o Karibų jūros pakran­
tėje — tik 0,6° C. Gegužės— gruodžio mėnesiai — tai
drėgmės laikotarpis, kai siaučia atogrąžų liūtys. Sau­
sio— balandžio mėnesiais visai neiškrenta krituliai —
tai sausasis metų laikas. Salyje nėra jokių didesnių
irigacinių įrengimų, nors jie būtinai reikalingi. Pana­
mos gelmėse gausu įvairių iškasenų, bet įsigijusios
koncesijas JAV monopolijos kasa vien strategines ža­
liavas. Pati Panama eksportuoja tik labai vertingas me­
džių rūšis, vaisius bei kai kurias žaliavas. Pramonės,
neskaitant kelių cukraus ir odos apdirbimo fabrikų,
šalyje nėra.
PANAMOS LIAUDIS SENIAI KOVOJA
Panamos liaudis jau šešetą dešimtmečių kovoja už
suverenitetą ir išsivadavimą. Anksčiau amerikiečiai čia
lengvai darydavo perversmus, nušalindavo prezidentus
ir sodindavo savo marionetes, o blogiausiu atveju pa­
siųsdavo į maištaujančių respubliką jūrų pėstininkus.
Bet laikai pasikeitė. Dabar, tautų išsivadavimo iŠ
kolonijinio jungo epochoje, panamiečiai tarė naują
žodį. Jau 1959 m. kanalo zonoje subangavo tūkstantinės
panamiečių demonstracijos. Amerikiečiai į jas atsakė
spygliuotų vielų užtvarų statyba pagal visą zoną. Per­
nai vasarą nauja demonstracijų banga privertė Va­
šingtoną pradėti derybas su Panamos vyriausybe. Bet
kai liaudis aprimo, JAV atmetė visus panamiečių rei­
kalavimus ir sutiko padaryti tik vieną nuolaidą: zonoje
šalia JAV vėliavos iškelti ir Panamos valstybinę vė­
liavą.
Tačiau jankių išdidumas, jų niekinamoji pažiūra į pa­
namiečius neleido ir šio pažado vykdyti. Kai sausio
9 d. moksleiviai pamėgino iškelti virš savo mokyklos
Panamos vėliavą, okupantai pavartojo jėgą, šaudė
į demonstrantus, užmušdami dešimtis ir sužeisdami
šimtus žmonių.
SUVERENITETAS ARBA MIRTIS
Jeigu anksčiau JAV kariauna kraujyje nuskandindavo
panamiečių pasipriešinimo dvasią, tai šį kartą įvyko
atvirkščiai. Dešimtmečiais susikaupusi liaudies neapy­
kanta okupantams išsiveržė šiame krašte neregėtu
sprogimu. Pasipiktino ne tik Panama, bet ir visos Lo­
tynų Amerikos tautos. Net Venesuela, JAV antikomu­
nistinis sąjungininkas, tuojau pat pareiškė savo užuo­
jautą Panamai. Amerikiečių „bananų diplomatija" per­
gyveno tikrą krizę. Sušaudymas Panamoje smarkiai pa­
kirto ir taip jau nusmukusį JAV prestižą visoje Lotynų
Amerikoje.
Panamos liaudis skaudžiai pajuto savo kruviną
skriaudą. Juk kanalo zoną JAV imperialistai piaute iš­
pjovė iš gyvo Panamos kūno. Nėra kitos šalies, kur
didysis grobuonis taip įžūliai būtų pasielgęs su maža
tauta. Pagaliau Egiptas jau seniai atgavo savo suve­
renines teises į Sueco kanalą. Mažoji Kuba išsikovojo
laisvę, nepaiso Vašingtono grąsinimų ir pati tvarko
savo likimą. Panašūs pavyzdžiai užkrėtė ir panamiečius.
Jų visus sluoksnius suvienijo antiimperialistinis frontas.
Dideli ir maži kartojo vieną šūkį: „Suverenitetas arba
mirtis!" Buvusi jankiams paklusni Panamos vyriausybė
apkaltino JAV atvira agresija ir nutraukė su ja diplo­
matinius santykius, pareikalavo peržiūrėti plėšikišką
1903 m. sutartį, išmokėti kasmet pusę pelno, gaunamo
iš kanalo eksploatavimo, atstatyti visoje zonoje Pana­
mos suverenitetą.
Žinoma, JAV ir Panamos jėgos per daug jau ne­
lygios. Imperializmas mėgins visokiais būdais palaužti
Panamos patriotines jėgas. JAV jau pavyko konflikto
sprendimą nutęsti ilgam laikui — jis perduotas Ame­
rikos valstybių organizacijos komisijai „ištirti".
Kokių dar žingsnių griebsis Vašingto­
nas! Jis gali imtis atviros agresijos, gali
panaudoti savo pamėgtąjį metodą —
organizuoti perversmą ir besiblaškančią
vyriausybę pakeisti karine chunta ar ki­
tu savo statytiniu. Gali dar labiau pa­
didinti aukštąją įtampą spygliuotų vielų
užtvarose. Tačiau imperializmas negali
tik vieno — sustabdyti priklausomųjų
tautų išsivaduojamąjį judėjimą. Liaudis
negali amžinai taikstytis su vergiška
padėtimi, ir vieną kartą vistiek padarys
jai galą.
R. SIRGETAS
 l/įvfcim Įuutototeš
Kiekvienas yra pastebė­ vardžių galūnėmis -ius, -us -atė yra ta pati priesaga ti prie vyriškų pavardžių!
jęs, kad, pavyzdžiui, ro­ (Vaičiuvienė — Vaičius, kaip ir literatūrinės kal­ Pirmiausia reikia pasakyti,
manų-germanų kalbose Bikuvienė — Bikus). bos — -aite, tik žemaičiai kad mergautinių ir mote­
moterų pavardės paprastai šios taisyklės yra tuo ją pritaikė savo tarmės riškų pavardžių kilmės
nesiskiria nuo vyrų pa­ geros, kad leidžia iš mer­ ypatybėms. klausimas yra susijęs su
vardžių. Sakysim, vokie­ gaitės arba moters pa­ Gyvoji kalba, vadinda­ pavardžių apskritai kilmės
čiai pavarde Rosenkranz vardės atstatyti vyrišką pa­ ma mergaites pavardėmis, klausimu. Pavardės, kaip
(lietuviškai „rožių vaini­ vardę, pvz., iš Bikutė tega­ gali išsiversti visai be pats žodis rodo (pavardė
kas") vadina tiek Johanų, li būti tik pavardė Bikus, priesagų. Dažnai girdėti „kažkas esąs po vardo ar
tiek ir Klarą. Kam nors bet ne Bikas ar Bikys. sakant Stankaus arba Stan­ po vardu"), yra antrinės,
paminėjus pavardę Rosen­ Gyvoji liaudies kalba kų Birutė. atsiradusios palyginti vė­
kranz, nesuprasi, ar čia šitų taisyklių paprastai ne­ Įdomu tai, kad gyvoji liau. Buvo laikai, kai žmo­
turima galvoje vyras ar silaiko. Be minėtų literatū­ kalba turi ne vieną ir mo­ nės vieni kitus vadino tik
moteris. Be to, iš pavar­ rinės kalbos priesagų, ji­ terišką priesagą. Žemaičiai vardais. Senovėje, kai
dės niekaip nepasakysi, nai turi devynias galybes vietoj Jūraitienė sako Jū- žmonių bendravimas ir
ar Klara Rosenkranz yra kitų. rat-ėnė. Dauguose girdėta prekių mainai buvo silpni,
Johano Rosenkranzo žmo­ Rytų aukštaičiai mergai­ priesaga -uonė, taigi But­ o jų santykiai labai pa­
na ar duktė.' tėms vadinti vartoja prie­ kaus ir Čenkaus žmonos prasti, žmonėms skirti pa­
Tuo tarpu lietuvių kal­ sagas -aičia (Gintaufai- bus Butkuonė ir Čenkuo- kako tik vardo. Kęstutis ir
ba gali skirti pavardėmis čia — Gintautas), -yčia nė (kirčiuojama šaknis).2 jo žmona Birutė kokio
ne tik moteris nuo vyrų, (Gineityčia — Gineitis), Iš karto krinta į akis nors polipo, einančio po
bet ir mergaites nuo mo­ -ūčia (Bartkūčia — Bart­ nepaprastas lietuvių kal­ vardo, neturėjo. Visi lietu­
terų. Tam tikslui lietuvių kus, Kairiūčia — Kairys), bos priesagų gausumas ir vių kunigaikščiai taip pat
kalba turi specialias prie­ -iotė (Aisiotė — Aisas, įvairumas. Nė viena kita turėjo vien vardą. Isto­
sagas. Mergaičių pavar- Širviotė — Širvys), -iokė kalba tokiu turtingumu ne­ riniai dokumentai rodo,
dėms priesagos: (Griniokė — Grinys, Šir- gali prilygti lietuvių kal­ kad dar Vytauto laikais
-aite dedama prie vy­ kiokė — Širka). Alek­ bai, nors kitos kalbos mo­ visi lietuviai vadinosi tik
riškųjų pavardžių galūnė­ sandravėlėje Skrodenio teriškoms pavardėms taip vardais. 1390 m. Žemai­
mis -as, -a (Urbaitė — Ur­ dukterį vadina Skrodenėlė. pat vartoja priesagas. Pvz., čių feodalų sutartyje su
bas, Domeikaitė — Domei­ Rytų dzūkams pažįstama yra latvių tarmių, kur mo­ Ordinu randame tokius že­
ka); ir slaviška priesaga -ka teriai vadinti vartojama maičių vardus: Maizebu-
-ytė dedama prie vyriš­ (Vidūnka — Vidūnas). priesaga -ienė (Krūmie- tas, Dirkstelis, Rukundė,
kųjų pavardžių galūnė­ Vakarų aukštaičiai ir nė — Krūms, Kaukienė ar Jaušis, Skvaibutas, Eimun-
mis -is, -ys, -ė, -ia (Čiur­ dzūkai turi daugiausia to­ Kaukuvienė — Kauks). das, Tylenis, 2ilpė, Pamp­
lionytė — Čiurlionis, Nai- kias pat priesagas kaip ir Taip pat pasitaiko viena lys, Einoras, Eivildas, Vide,
nytė — Nainys, Lapytė — literatūrinėje kalboje. Pla­ kita mergautinė priesaga, Eikutis, Ramovytas, Biman-
Lapė, Gaulytė — Gaulia); čiausiai vartojama yra -aite, labai panaši į lietuvių, iš tas, Surgaila, Gelvonas,
-ūtė dedama prie vyriš­ kuri čia kirčiuojama tvir- slavų kalbų skirti moterį Žaudinis, Klausigaila, As-
kųjų pavardžių galūne -ius tagališkai. Lietuvių literatū­ ir mergaitę iš pavardės teika, Sundė, Viliaudė, Ei-
ir daugiaskiemenių pavar­ rinė kalba susiformavo ypač mėgsta lenkai. Tam rimas ir kt.
džių galūne -us (Katiliū­ aukštaičių vakariečių (su­ tikslui jie prie mergaičių Visuomenės santykiams
tė— Katilius, Vaitiekūtė — valkiečių) tarmių pagrin­ pavardžių daugiausia de­ komplikuojantis, įsigalint
Vaitiekus); du, ir mergaičių pavardžių da priesagą -uvna (Chod- miestų gyvenimui, metrika­
-utė dedama prie dvi­ priesagas pasiėmė iš tų kiewiczowna), o prie ište­ cijai, gyvojo ir negyvojo
skiemenių vyriškųjų pavar­ tarmių. Būdinga vakarų kėjusių moterų pavar­ turto inventorizacijai ir pa­
džių galūne -us (Stanku­ aukštaičių priesaga yra džių -----ova [Chodkiewicz- sų sistemai, vienų vardų
tė — Stankus). -ūkė (Daubariukė — Dau­ owa). Vadinasi, skirti žmonėms skirti jau nebe­
Ištekėjusių moterų pa- barą, Kižiukė — Kižys). mergaites ir moteris iš pakako. Todėl greta vardų,
vardėms sudaryti literatū­ Žemaičiai mergaitėms pavardžių, dėliojant prie imta dėlioti įvairūs skiria­
rinė kalba vartoja priesa­ vadinti turi tris priesagas; jų tam tikras priesagas, nė­ mieji žodžiai: tėvo vardas,
gą -ienė (Drigotienė — -ikė, -alė, -atė (Barvikė — ra vien lietuvių kalbos amatas ar gyvenamoji vie­
Drigotas, Sakalienė — Ša­ Barva, Žemufaitikė — Že- ypatybė. Ir šiuo atveju ta, visokie žmogaus iš­
kalys, Juodelienė — Juo­ mutaitis, Skersalė — Sker- lietuvių kalba yra panaši orės, kūno trūkumų, būdo
delė, Ambraziejienė — sys, Mingėlalė — Mingė- į artimiausias savo gimi­ ypatybių požymiai ir t. t.
Ambraziejus, Valeikienė — la, Klovatė — Klova, Šiau- naites latvių ir slavų kal­ Iš tokių prievardžių ir pa­
Valeika); latė — šiaulys). Priesaga bas. Lietuvių kalbai bū­ vardžių, kurie vaikų buvo
-uvienė dedama prie -alė ypač mėgstama Pajū­ dingas nepaprastas šios paveldimi iš tėvų, pamažu
dviskiemenių vyriškų pa­ rio žemaičių. Žemaičių rūšies turtingumas. Ir ne ir išsivystė naujosios pa­
vien tik šios rūšies. vardės. Istoriniai doku­
Iš kur ir kaip atsirado mentai leidžia pasekti lie­
• Tiesą pasakius, šnekam oji v o k ie č ių k alba lin k s ta m o te rų pa­ šios lietuvių kalbos mote­ tuviškų pavardžių raidą.
vardes s u d a rin ė ti priesa ga -in ( p I g . W e b e r — W e b e rin ).
2 A p ie Pr iekulę sakoma M a r t y n o j i ( M a r t y n o žmona), M i k i o j i riškos pavardinės priesa­ (vedus Lietuvoje krikš­
( M i k i o žmona). gos, kada jos imtos dėlio­ čionybę (1387 m.), dauge-

24
lis senųjų pagoniškųjų var­ pavardės turėjo moterišką bai maža, o ir tos pačios lė mažybinės formos: pe-
dų virsta pavardėmis. galūnę. Kad taip buvo, turi slaviškas priesagas. laitė, pelytė, peliukė, pe­
Krikštytas Vytauto bajo­ neabejojamai rodo Žemai­ X V II a. jos jau tikrai bu­ likė, peliutė, peliūtė, pe-
ras vadinamas Mykolas čių metrikų knygos. Skuo­ vo vartojamos. Tai rodo la!ė. Ir priesaga -ienė yra
alias (kitaip) Klausigaila. do, Salantų, Mosėdžio Raguvos to meto gimimo atėjusi iš bendrinių daikta­
Prie krikščioniškojo vardo XVII a. metrikose randa­ ir vedybų metrikų knygos, vardžių, kur ji vartojama
čia žodeliu kitaip yra pri­ ma Derkintė, Kėdė, Simkė, kur yra įrašyta: Palkayčia, ir žmonos reikšme, pvz.,
jungtas senasis lietuviškas o šalia Derkintis, Kedys, Palanyčia, Pirštayčia, Ra- brolienė,, uošvienė, kal­
vardas. Horodlės unijos Šimkus. Krikštijant Rau­ monayčia, Rymkučia, Ra- vienė. Ji randama gyvulių
(1413) aktuose randame džio vaikai metrikose ra­ pienė (-Ropienė), Nartau- ir paukščių pataičių var­
jau parašyta: Mykolas šomi tik Raudaitis, Raudai- tienė, Petrutienė. Vadinasi, duose, pvz., lokienė, kiš-
Klausigaila. Čia senasis tė. Suaugę jie pasidary­ jos turėjo būti pradėtos kienė, gandrienė, žvirblie­
lietuviškas vardas jau vir­ davo Raudys, Raudė. Juk vartoti gerokai prieš nė. Ji vartojama ir šiaip
tęs pavarde. ir šiandien kaime mažo X V II a. žodžiuose, pvz., šalia bi­
Salyno sutartyje (1398 m.) vaiko ar pusbernio bei Dabar tarmėse vartoja­ čiulė sakoma ir bičiulienė.
yra parašyta (lotyniškai): pusmergės Raudžiu, Rau­ mų mergautinių pavardžių Tam tikrų priesagų var­
Walmund filius Bussky; de niekas nevadina, bet priesagų pirminė reikšmė tojimas, sudarant mergaičių
Girde, Scammati filius mažybiškai — Raudžiukas, nėra pavardinę, bet ap­ ir ištekėjusių moterų pa­
(Valmundas, Buskio sūnus; Raudžiukė; Raudutis, Rau- skritai mažybinė, kartais vardes iš vyriškų pavar­
Girdė, Skomanto sūnus). dutė; Raudaitis, Raudailė; maloninė, retkarčiais ir džių šių dienų literatūrinė­
Kad atskirtų Valmundą Raudžiokas, Raudžiokė. niekinamoji, pvz., vietomis je kalboje, yra senos tra­
(arba Girdę) vienų nuo Vienas amžininkas liudija, -alė. Visos šios priesagos dicijos rezultatas. O ši tra­
kito, pasakoma, kas jo tė­ kad J. Jablonskis kartą į pavardes atėjo iš bendri­ dicija susidarė veikiama
vas. XVI a. dokumentuose skundėsi niekaip nepri- nių daiktavardžių, kur jos gyvosios lietuvių liaudies
randame parašyta (senąja prantąs I skyriaus suole pirmiausia ir vartojamos. kalbos.
baltarusių kalba): Mitko sėdintį pipirą vadinti Lau­ Tai rodo daiktavardžio pe­ S. KARALIŪNAS
Tupikaitis, Bemat Možbu- kiu, o V kurso studentę —
taitis, Janus Keršanis Laukyte, nors ji jau visa
(-Keršoms), Petr Žomutls, Laukė.
Piktumo Tvirteiis, Micko Įdomu tai, kad šią žiląją
Kintovtovič (-Gintaut-avi- senovę yra išlaikiusios kai
čius), Januško Vaidatovič kurios mūsų tarmės. Pieti­
(-Vaidotavičius). Čia žo­ niai dzūkai senstelėjusias PLAUKIOJANČIOS SIURBLINĖS
dis sūnus jau nebevartoja­ merginas vadina Vidūnė,
mas, bet vietoj jo rašo­ Viliūšė (kirčiuojama galū­ Pakankamas vandens kiekis yra augalininkystės pa­
mos priesagos -aitis, -onis, nė -ė), Ragauske, Zigė grindas. Daug kur vandens yra, tačiau sunku nukreipti
-eiis, -utis, ir slaviška -ovič. (Vidūnas, Viliūšis, Ragaus­ jį j laukus. Taip būna dažnai prie stambių upių, kurių
Mažbufaitis yra niekas ki­ kas, Žigas). Taip sakoma vandens lygis labai kinta. Ten, kur anksčiau tekdavo
tas kaip tėvavardis, reiš­ ir Griškabūdžio bei Žvirgž­ įrengti kelias siurblines ir platų irigacinių kanalų tinklą,
kiąs „Mažbuto sūnus", vė­ daičių apylinkėse. dabar užtenka įrengti čekoslovakų gamybos plaukio­
liau virtęs pavarde. Lietu­ Jau buvo kalbėta, kad jančias siurblines, kurios labai ekonomiškos.
viai nuėjo keliu, skirtingu tiek Mažbutaitis, Dargutis, Jos gerai pasirodė Uzbekijos TSR žemėse, iriguo-
nuo germanų, kur žodis Kumutytis, tiek ir Mažbu­ tuose plačiuose medvilnės laukuose. Tokios stotys su­
son, sen (vokiečių Sohn taitė, Dargutė, Kumutytė geba išsiurbti 27 tūkst. kub. metrų vandens per vieną
„sūnus") suaugo su tėvo ilgainiui virto pavardėmis. valandą, esant manometriniam tiekim o aukščiui 6,5 m.
vardu: Mendel-son, John­ Vyrų pavardės dabar pa­ Naftos rezervuaras įgalina dirbti siurblinę 320 va­
son, Paul-sen. Lietuviški prastai paveldimos, t. y. landų be pertraukos.
tėvavardžiai su mažybinė­ su mažybinėmis priesago­ Siurblinis plaukiojantis agregatas turi elektrinę. Visi
mis priesagomis (Petr-aitis, mis naujų nebesudaroma, įrengimai valdomi iš vieno pulto.
Petr-iūnas, Petr-onis, Petr­ kitaip tariant vyrų pavar­ Jos nesunkiai transportuojamos geležinkeliais, auto­
ulis, Petr-ukas), rodančio­ džių su priesagomis da­ mašinomis arba vandens keliais.
mis, kieno sūnus kas yra, rybos procesas yra užsi­
maždaug X V — XVI a. pa­ baigęs. Tuo tarpu netekė­
sidarė pavardėmis. jusių moterų pavardžių ma­
Tos pačios mažybinės žybinės priesagos buvo
priesagos buvo vartojamos apibendrintos ir abstrahuo­
ir mergaitėms vadinti. Kaip tos, su jomis sudaromos vis
Mažbuto, Dargio ir Kumu- naujos ir naujos moterų
čio sūnūs buvo vadinami pavardės. Iš visų taip gau­
Mažbutaitis, Dargutis ir sių mergaičių pavardžių
Kumutytis, taip, matyti, ir priesagų rašto reikalams
jų dukterys — Mažbutaitė, nusistovėjo tik keturios:
Dargutė ir Kumutytė. Taip -aitė, -ytė, -ūtė, -ulė; jos
jie buvo vadinami dar labiausiai vartojamos ir
gyvojoje kalboje. Pasaky­
maži. Suaugę jie virsdavo
ti, kada jos pradėtos pa­
Mažbutas — Mažbutė,
stoviai vartoti su mergai­
Dargis — Dargė, Kumu- čių pavardėmis, yra sun­
tys — Kumutė. Vadinasi, ku. Mat, senuosiuose isto­
senovėje vyro ir moters riniuose dokumentuose,
pavardė buvo ta pati, sky­ rašytuose ne lietuvių kal­
rėsi tik galūne: moteriškos ba, moteriškų pavardžių la­

Undinės žmonių fantazijoje jau
egzistavo gerokai prieš išplaukiant
pirmiesiems jūreiviams j atvirą jūrą.
Daugelyje Senojo Pasaulio šalių pa­
sakojamos legendos apie undines,
ir jų išvaizdos aprašymas iš esmės
sutampa. Undinė — tai pusiau žmo­
gus, pusiau gyvūnas, viršutinė jos
kūno dalis yra nepaprasto grožio
moteris, o apatinė — padengta
žvynais ir baigiasi žuvies uodega.
Senovės graikai ir romėnai undi­
nes žinojo sirenų, arba nereidžių,
vardu, ir daugelis tuo laiku visai
nuoširdžiai tikėjo, kad jų esama.
Daugybė pasakojimų apie jų žavin­
gas dainas ir beprasmiškai žūvan­
čius šio nuostabaus dainavimo suvi­
liotus žmones, keldavo panišką bai­
mę keliautojams, ir nors šie sutvė­
rimai būdavo vaizduojami labai gra­
žūs, bemaž visuomet nerūpestingai
krykštaują vandeny arba besiilsį ant
uolų, apaugusių samanomis ir dumb­
liais, jų žavingas galvutes visuomet
gaubdavo tykus liūdesys.
Žymusis Romos mokslininkas Pli-
nijus taip pat patvirtino undinių
egzistavimą. Viename savo veikalų
jis rašė: „Tai, kas pasakojama apie
nereides, visiškai nėra išmonė. Dalis
jų kūno nuostabiai panaši į žmogiš­
kąjį. Viena nereidė buvo rasta ne­
gyva jūros pakrantėje, o vietiniai
gyventojai pasakojo, kad graudus
mirštančiosios dejavimas buvo girdė­
ti toli nuo kranto."
Jeigu tikėsime Plinijui, senovės
laikais undinės toli gražu nebuvo
retenybė. Tačiau ar galima tuo tikė­
ti! Juk tas pats Plinijus pateikė „vi­
siškai tikrą" aprašymą kiaulės, „to­
26
kios riebios, kuriai pelė pragraužė
šoną, įsitaisė jame lizdą ir atsivedė
mažylius, o kiaulė net nepajuto".
Be abejo, tai aiški išmonė. O undi­
nės*
Vokiečių dvasininkas Valentinas,
1726 m. išleidęs knygą apie Indo­
nezijos gyvūnijos pasaulį, aprašė
faktą, kai sugauta undinė išgyveno
vandens stalinėje 4 dienas ir 7 va­
landas. Šis pranešimas apie jūros
mergelę taip sudomino carą Petrą I,
kad jis, keliaudamas po Europą, su­
sirado šios istorijos autorių ir aist­
ringai jį išklausinėjo. „Nė vienas
pranešimas pasaulyje nėra tikresnis
už šį!" — užtikrino Valentinas. Jis
pasakė tiesą ir .. . vis dėlto jūrų
mergelių (lygiai kaip ir upių) nie­
kados nebuvo. Tai lygiai tokios pat
pasakos, kaip ir legendos apie dra­
konus ir pragarą.
Tad kokias gi jūros mergeles su­
tiko jūreiviai vandenyse! Kokį nelai­
mingą padarą, palaikę undine, nu­
marino badu statinėje!
Mokslininkai kai kuriose iūrose ir
upėse aptiko keistus gyvūnus su
žuvies uodega ir .. . beveik mote­
rišku biustu. Atsižvelgdami į jų
reikšmę legendoms apie jūrų mer­
H. KRISTAPAVICIUS
geles, zoologai pavadino juos si­
renomis. Gyvūnai-sirenos arba, kaip
nepagarbiai kai kurie gamtininkai
juos pavadino — jūrų karvės, savo
vokalinių sugebėjimų atžvilgiu visiš­
ka priešingybė legendoms. Jie —
visiškai bebalsiai. Prunkštimas — vie­
nintelis jų išduodamas garsas. M a­
žylių repertuaras įvairesnis: jie gali
ne tik prunkšti, bet ir tykiai cypauti.
Jokių žmogiškų kūno sandaros po­
žymių sirenose, aišku, nerasta.
Sirenos, undinės, jūrų nimfos ar
nereides — tai diugoniai ir jų gi­
minaičiai lamantinai.
Diugonio pavadinimas kilęs iš
malajietiško žodžio „diu-jong". Diu-
gonis priklauso žinduolių klasei, iš
pradžių mokslininkai manė, kad si­
renos yra banginių giminaičiai. Vie­
nu metu jas netgi vadino žolėdžiais
banginiais. Tačiau šis panašumas tik
grynai išorinis. Pasirodė, kad sire­
nos turi bendrus požymius.. . su
drambliais. Nustatyta, kad tiek
drambliai, tiek ir sirenos kilę iš
bendrų protėvių. Todėl šeimos pa­
našumo bruožai su drambliais išlikę
ir dabartinėse sirenose, nors jos pa­
našesnės Į žuvis, banginius, jeigu
norite, netgi Į undines, bet ne
į mastodontus. Dabar mažai kuriam
ii specialistų kyla abejonė, jog bū­
tybėmis, kurių dėka visoje žemėje
paplito pasakos ir legendos apie
undines, buvo storaodžių milžinų
giminaičiai.
Diugoniai daugiausia paplitę
Australiją supančiuose vandenyse,
tačiau ypač gausu jų Toreso sąsiau­
rio salų rajone. Anksčiau diugoniai
gyveno kur kas toliau į pietus, o jų
kaulų kasinėjant rasta įvairiose vie­
tose. Be Australijos pakrančių, diu­
goniai gyvena Raudonojoje jūroje,
Indijos vandenyno pakrantėse, M o­
zambiko sąsiauryje ties Komorų sa­
lomis ir Filipinų salyno rajone.
Paprastai diugoniai būna iki
2,S— 3 m ilgio ir iki pusės tonos
svorio. Gyvūno spalva kinta nuo
rausvai pilkos iki alyvinės žalios.
Diugonis plaukioja, irdamasis plokš­
čia uodega ir priešakinėmis pelekų
formos galūnėmis. Užpakalinės ga­
lūnės tiek atrofavosi, kad kūne jų
negalima pastebėti. Diugoniai pa­
prastai plaukioja nedidelėmis grupė­
mis, tačiau kai kada jie susitelkia
į didokas bandas. Netgi mūsų die­
nomis, kai šių gyvūnų žymiai suma­
žėję, galima sutikti bandas iki 40 ir
daugiau galvų. Deja. ir dabar diu­
goniai beatodairiškai naikinami, nes
aukštai vertinami jų riebalai, mėsa ir
oda.
Panašiai kaip ir kiti žinduoliai,
persikėlusieji iš sausumos į jūras,
diugoniai kvėpuoja plaučiais ir pri­
versti periodiškai pakilti į vandens
paviršių. Turėdami gana talpius
plaučius, diugoniai po vandeniu
gali išbūti ilgą laiką. Jų šnervėse
yra geldelių pavidalo pertvarėlės,
kurios, diugoniui pasineriant į van­
denį, užsidaro.
Diugoniai lėti, nerangūs ir visiš­
kai nežalingi gyvūnai. Maitinasi jie
išimtinai augaliniu maistu ir pa­
prastai tingiai ganosi jūrinių žolių
tankynėse, kurių gausu sekliose ato­
grąžų jūrų įlankose. Diugonis su­
griebia augalo stiebą viršutine lū­
pa, kuri yra perskelta ir per šį ply­
šį įtraukia į gerklę. Maistas sutrina­
mas suragėjusiomis plokštelėmis, už
kurių toliau yra keletas eilių krūmi­
nių dantų. Suaugę patinai turi porą
ilčių, kurios kai kada būna iki 2 0 —
25 cm ilgio. Manoma, kad šiomis
iltimis diugoniai išaria dugną ir
lengviau iškasa žoles. Tačiau nesu­
prantama, kodėl tik patinai turi il­
tis, o patelės jų neturi.
Diugonio patelė atsiveda vieną
jauniklį, nors kartais pasitaiko ir po
du naujagimius. Jauniklis paprastai
būna apie 1 m ilgio. Jis glaudžiai
prisispaudžia prie šono motinos, ku­
ri jį prilaiko vienu savo priekinių
galūnių — pelekų. Jaunikliai maiti­
nasi motinos pienu. Reikia pažymėti,
kad diugonio patelės pieno liaukos
yra ne pilvo srityje, kaip kitų gy­
vūnų, bet ant krūtinės. Priekinės
diugonio galūnės labai judrios, ir
maitinančios patelės, plaukdamos
ant nugaros, priglaudžia besimaiti­
nantį jauniklį vienu peleku, tarsi
ranka, prie krūtinės. Kartu patelė
švelniai prilenkia ga' ą prie mažylio
galvos — visiškai kaip moteris, su­
panti kūdikį. Nesunku tad suprasti,
kodėl diugonius senovėje palaiky­
davo sirenomis — moterimis. Pakil­
dama į vandens paviršių ir įkvėpda­
ma orą, patelė tuo pat metu atidžiai
seka, kad ir jauniklis reikiamu laiku
pakeltų šnervių pertvarėles.
Diugoniai sugeba išreikšti nepa­
prasto prisirišimo jausmą ne tik prie
savo mažylių, bet ir prie kitų ban­
dos narių. Dažnai apie žuvusio diu­ UtmKKĘ/M1 1
gonio vietą klaidžioja kuris nors R a ud on oj oj e jū r o j e pa ga ut i d i u g o n i a i
bandos narių, garsiai gedulingai dū­
saudamas ir stenėdamas, tarsi ap­
verkdamas savo giminaičio mirtį. kalų veikėjais. Daugelyje nuostabių
Diugonių mėsą nuo senų laikų labai apsakymų, pilnų romantikos, aprašo­
mėgo Australijos aborigenai, me­ mi žmonių ir pasakiškų jūros mer­
džioję juos ietimis ir harpūnais, tu­ gelių susitikimai, iš graikų mitolo­
rėję šioje srityje nemaža išradin­ gijos mums žinomas apsakymas apie
gumo bei vikrumo. Primityvus įran­ vieną iš- daugybės Odisėjo žygių,
kis miklių ir drąsių medžiotojų ran­ susijusių su sirenomis. Žinodamas
kose tapdavo grėsmingu, mirtinu šių gražuolių klastą, jis užlipdė
ginklu. Nors čiabuviai sėkmingai vašku savo bendrakeleivių ausis, o
medžiojo diugonius daugelį amžių, pats įsakė jį pririšti prie laivo stie-
jų vis vien buvo daug iki to laiko, ' bo. Šios atsargumo priemonės pa­
kol pasirodė baltieji. Dar 1893 m. dėjo jam laimingai praplaukti pavo­
Mortono įlankoje Australijos pa­ jingąją zoną.
krantėje buvo pastebėta milžiniška Ir tikrai, kai diugonis — atogrą­
5 km ilgiu ir 300 m pločiu nusi­ žų jūrų gyventojas — aiškiomis mė­
driekusi diugonių banda. Tačiau nesienos naktimis pakyla į vandens
vėliau, kai buvo sužinota, kad diu­ paviršių, spausdamas prie krūtinės
gonių riebalai turi gydančiųjų sa­ mažytį jauniklį, jis primena moterį.
vybių ir kai už šių riebalų galoną Labiausiai pasiduodantieji įspū­
kaina pakilo iki trijų svarų sterlin­ džiams jūreiviai, grįžę į uostus, su
gų, prasidėjo intensyvus, masiškas didžiuliu susižavėjimu pasakodavo
diugonių naikinimas ir jų smarkiai apie viliojančias gražias moteris, pa­
sumažėjo. Vėliau diugonių paklausa sirodžiusias jūrų platybėse. Paste­
riebalams žymiai sumažėjo, nes pa­ bėsime, kad diugonio galvos išvaiz­
aiškėjo, jog jų gydomosios savybės da sukelia nemalonų įspūdį, ypač
ne tokios jau efektyvios. Tačiau ir dienos šviesoje, ir iš tiesų reikėjo
mūsų dienomis jų vis pasirodo rin­ nepaprastai lakios fantazijos diugo­
koje, kad ir negausiai. Tačiau me­ nio išorėje kokiems nors patrauk­
džiotojus viliojo ne tik diugonių lios gražuolės bruožams surasti. Bet
riebalai; didelę reikšmę turėjo ir neužmirškime, kad senovėje laivai
tanki, iki 2—2,5 cm storio šio gy­ plaukiodavo labai lėtai, jūreiviai
vūno oda, gerai apdirbama, ir pui­ ilgai išbūdavo vandenynų platybėse,
ki mėsa, bent kiek savo skoniu pri­ toli nuo gimtųjų namų, todėl ir ne­
menanti kiaulieną. Kai kurių diugo­ reikia stebėtis jų fantazija.
nių rūšių mėsa savo kokybe beveik
niekuo nesiskiria nuo veršienos.
Jeigu diugoniai ir toliau bus nai­
kinami tokiais tempais, kaip dabar,
arfimausiu laiku jų visai nebeliks.
Daug Europos rašytojų, tiek anks­
čiau, tiek ir vėliau, dažnai undines
pasirinkdavo svarbiausiais savo vei-
 M AJŲ PA SU PT IS M EK SIK O S
(LA N K A
JUKATA
Didelį pasaulio mokslininkų susidomėjimų kelia išnykusiosios šiaurės PUS. .
ir Pietų Amerikos kultūros. Baltieji užkariautojai Kristaus vardu žiauriai
naikino vietinius gyventojus ir jų kultūrą. Todėl mokslas palyginti dar MEKSIKA
nedaug težino apie gyvenimą žmonių, pasiekusių kai kuriose srityse aukš­ Pa!enko\N HONDURAS
tą išsivystymo laipsnį mūsų eros pradžioje. Viena iš tokių paslaptingų RAMUSIS V
Bonampakos'v •' *s ~—
centrinės Amerikos tautų buvo majai, apie kurių kultūros naujus radinius VANDENYNAS
pasakojama straipsnyje, perspausdinamame iš žurnalo „Znanie — sila". GVATEMALA

1 Teritorija, kurioje kadaise gyve­
no majai, — palyginti nedidelė. Ją
sudaro dabartinės Meksikos Jukata-
no bei Kampegio valstijos, Tabasko
dalis, Čiapos rytiniai rajonai ir Kvin-
tanos-Ru teritorija, o taip pat Bri­
tanijos kolonija Honduras ir Peteno
rajonas bei Montegos slėnis Gvate­
maloje. Tur būt, mažiausiai apgyven­
ta ir ištirta vieta yra Usumasintos
vidurupio baseinas. Upė teka iš
Gvatemalos aukštumų į Meksikos
įlanką. Kadaise tai buvo senosios
majų valstybės daugiausiai išsivystęs
kampelis, o dabar čia — vien tro­
pinis miškas. Nuo gegužės iki lap­
kričio mėnesio kasdien lyja. Daug
balų, daug drėgmės, tačiau ypač
daug — įvairiausių vabzdžių, uodų.
Todėl tik sausuoju laikotarpiu, nuo
gruodžio iki balandžio, įmanoma
prasiskverbti į šį rajoną. Tačiau ir
šiuo atveju kelionė sunki ir pavojin­
ga.
Archeologų ir, tur būt, žmonijos
laimei Usumasintos miškuose auga
raudonmedis ir kiti medžiai, iš kurių vis dėlto pavyko įkalbėti du jau­
sakų gaminama amerikiečių mėgia­ nuolius, su kuriais draugavo, kad pa
ma kramtomoji guma. Čiklerosai — imtų ir jį kartu į paslaptingą žygį.
taip vadinami sakų rinkėjai — pa­ Šie atvedė operatorių prie „Jagua­
laipsniui įsisavino baseiną, kildami ro namų". O gretimais, tiesiog ran­
upe aukštyn. Vis dažniau sakų rin­ ka pasiekiamas, stovėjo dar vienas
kėjai ir medžiotojai pasakodavo pastatas — ne labai pastebimas, ne­
apie lakandonus, niekam iki tol ne­ didukas.
žinomus vietinius gyventojus. Tai Vėliau Hilas rašė: „Šventykla iš
buvo nedidelio ūgio, ilgais iki pečių pažiūros atrodė ne kokia: majam
plaukais, kumpanosiai indėnai. įprastas nedailus stambių akmenų mū­
1940 m. buvo apie 2000 genties ras, žemokos patalpos. Bet viduje!
narių. Dabar manoma, kad jų yra Visos sienos nuo viršaus iki apa­
ne daugiau 1 0 0 0 . Šie džiunglių gy­ čios buvo padengtos freskomis. Nie­
ventojai gaminosi drabužius ir visus ko panašaus savo gyvenime nebu­
reikmenis panašiai, kaip jų protė­ vau matęs!" Šitaip buvo atrastas
viai prieš dešimtį amžių. nuostabus majų meno kūrinys, apie
2 1946 m. vasario pradžioje du kurį daugelį šimtmečių pasaulis nie­
amerikiečiai archeologai, sužinoję ko nežinojo.
apie lakandonus ir griuvėsius, ap­ 3 Hilas negaišo veltui laiko. Tų pa­
tinkamus tose vietovėse, nuvyko prie čių metų rugpjūčio mėnesį jis vėl
senovės majų šventyklos, lakandonų atvyko prie šventyklos su ištisa eks­
vadinamos „Jaguaro namais". Jie ga­ pedicija. Po to jis dar ir 1947, 1948
na ilgai apžiūrinėjo pastato lieka­ ir 1949 m. organizavo naujas ekspe­
nas, nupiešė jo planą, kruopščiai dicijas į Bonampaką — šitaip buvo
viską apmatavo, apskaičiavo ir išvy­ pavadinta vietovė {bona — „sienos",
ko tolyn, netgi neįtardami, kad už pak — „išdažytos", „padengtos pie-
keliolikos metrų nuo jų kelio stovi
dar viena nedidelė majų šventykla,
kuri papasakotų apie majų kultūrą
dešimt kartų daugiau, negu „Jagua­
ro namai". Apie šios šventyklos eg­
zistavimą minėti archeologai suži­
nojo po keletos mėnesių, tačiau...
tai buvo ne jų atradimas.
Tais pačiais 1946 m. Junaited Frut
kompanija, begėdiškai plėšianti cent­
rinės Amerikos turtus ir nesiskaitanti
su vietinėmis valdžiomis, nutarė dėl
reklamos sukurti filmą „Majai — am­
žių glūdumoje". Operatorius Džem-
sas Hilas buvo girdėjęs apie la­
kandonus, žinojo, kad jie yra majų
palikuonys, ir nutarė nuvykti pas
juos.
Kartą Hilas atkreipė dėmesį, kad
daugelis lakandonų kažkur išvyksta
iš kaimelio, kariais net keliom die­
nom. Viena buvo aišku — jie vykda­
vo ne medžioti ir ne žvejoti. Ilgai
niekas nesutiko Hilui paaiškinti, kur
ir ko išvyksta indėnai. Tačiau Hilui
šiniais“ ). O po kelių metų UNESCO
(Suvienytųjų Nacijų Švietimo, mokslo
ir kultūros organizacija), ketindama
išleisti albumų apie senosios Mek­
sikos menų, pasiuntė savo ekspedi­
cijų j jau pagarsėjusį Bonampakų.
. . .Skverbdamiesi per miško tanku­
mynus, septyni palydovai, apkrovę
septyniolikų mulų, keliavo 15 dienų
nuo paskutinio „civilizuoto" kaime­
lio iki šventyklos. Mulai buvo pa­
krauti apšvietimo prietaisais, vais­
tais, maistu, hamakais. Ekspedicijos
vadovai išskrido lėktuvu. Bet ir jiems
teko paskutinius 40 km iki Bonam-
pako brautis su mačete per tanku­
mynus.
Dėka tų ekspedicijų dabar tiek ži­
novams, tiek ir šiaip meno mėgė­
jams pasidarė prieinamas sensacin­
gasis atradimas. Tikslios kopijos per­
teikė freskų spalvas ir grožį.
4 Nors ekspedicijos susidurdavo su
nemažais sunkumais, tačiau atradi­
mai už viskų atlygino.
Bonampake ekspedicijų dalyviai
pirmiausia patekdavo į 90x110 m
aikštelę ar kalnų terasų. Vešli aug­
menija buvo jų beveik visų paslė­
pusi. Medžiai, išsiraičiusios šakos,
lapija per ilgus- metus kuone panai­
kino žmogaus veikios pėdsakus. Iš
trijų pusių — vakarų, šiaurės ir ry­
tų — aikštelę supo pylimas, kuris,
gal būt, dengė kokių nors statinių
liekanas, iš pietų pusės aikštelę rė­
mė 43 m aukščio kalva. Pačio­
je kalvos viršūnėje, iš kairės, sto­
vėjo keletas mažų statinių.
Kiek žemiau — atskiras pastatas su
trimis įėjimais. Ir pagaliau dešinėje,
nedidelėje aikštelėje, iškilusioje apie
1 2 m, stūksojo dar vienas pastatas.
Jis buvo ilgesnis už visus kitus ir
turėjo taip pat tris įėjimus.
Čia viduje ir buvo freskos. Pasta­
tas padalytas į tris kambarius. Pa­
čiame pietiniame freskos vaizduoja
pasiruošimų šventei. Trys vadai ren­
giasi iškilmių rūbais — jaguarų odo­
mis, prisitaiko puikius galvos papuo­
šalus iš spalvotų plunksnų, šalia jų
stovi Žemės ir devynių požeminių
pasaulių dievai. Muzikantai pučia
į medines dūdas, iš visos jėgos būg­
nija lazdomis per tuščius vėžlių šar­
vus ir paleidžia į darbų barškan­
čiuosius instrumentus bei švilpynes.
Tarnai laiko iškėlę didžiulius skėčius.
O sekančiame paveiksle trys vadai
jau stovi, galutinai apsirengę bei iš-
sipuošę.
Antrame kambaryje veiksmas tę­
siasi. Freskose vaizduojamas karinis
antpuolis. Majų kariai užpuola prie­
šų stovyklų, pagrobia belaisvius,
tempia juos laiptais, o šie, parkritę
ant žemės, prašo pasigalėjimo. To­
liau matyti aukojimo vaizdai ant
Freska — paveikslas, nupieštas ti e s i o g ant
sienos; ma čet ė — ilgas aštrus p e il is , nau ­
dojamas ūki o darbams; su ju o p r a k e r ta ­
mas kelias neį žen gi am uo se t r o p i k ų miš­
kuose; lianos — v i j o k l i n i s t r o p ik ų augalas
su labai t v i r t o m i s šakomis; rit ual as — t i ­
kybinės ape ig os; sarkofagas — puošnus
akmeninis karstas; mozaika — paveikslas
iš smulkių akm enė li ų, s t ik lo ga ba lų ir pan.;
h i e r o g l i f a i — raštas iš ženklų, kurių vienas
išreiškia ištisų žod į ar posakį; ne fr it as —
žalsvas pusiau brangak me nis ; ba r e lj e f a s —
iškilus kok io nors d a i k to atva izda s p lo k š ­
tu mo je.
šventyklos laiptų. Vadams akilai se­
kant, žyniai išplėšia iš vieno belais­
vio širdį, ir nelaimingasis krinta laip­
tais žemyn. Šventė įsiliepsnoja. Visi
šventyklos laiptai apstoti žmonių,
gražiai išsipuošusios šokėjos atlieka
ritualinį šokį.
Šitaip atgyja paslaptingųjų majų
praeitis. Iki šiol mokslininkai tvirti­
no, kad majai niekada nekariaudavo
ir, skirtingai nuo inkų bei actekų,
žmonių neaukodavo. O štai freskos
liudija, kad ir kariaudavo, ir žmones
aukodavo. Nors majai nemokėjo ga­
minti metalo, jie pasidirbo ginklus —
freskose nupieštos ietys su įstatytais
aštriais putnaginiais ašmenimis. Buvo
ir vergovė, ir prekyba vergais.
Nežinomi dailininkai paliko puikių
spalvų freskas, kuriose atsispindi įdo­
mios majų gyvenimo detalės ir ku­
rios atskleidė daug naujų žinių moks­
lininkams. Ypatingai gražios yra at­
skirų majų galvos.
Ant vienos sienos mokslininkai ap­
tiko datų: 9. 17. 15. 0. 0. Pagal mū­
sų skaičiavimų tai buvo 785-ji metai.
Yra pagrindo galvoti, kad freskos
buvo nupieštos kiek vėliau, maž­
daug 9.18.0.0.0. metais, t. y. 790 m.
Tuo metu tik klostėsi viduramžių
Europa.
Galimas dalykas, kad šventykla
buvo pastatyta, pažymint kokių nors
didelę pergalę. Kokių — mes neži­
nome, kaip, beje, ir daug kų iš ma­
jų praeities.
Slinko metai, senovės valstybėje
prasidėjo nuopuolis. Tai įvyko IX am­
žiuje, didžiojo majų persikėlimo
epochoje. Kodėl majai paliko ap­
gyventas vietas! Iki šiol mokslinin­
kai dėl to ginčijasi. Vienas patiki­
miausių aiškinimų siejamas su ūki­
ninkavimo sistema. Žemdirbiai dirb­
davo žemę netręšdami tol, kol jų
išsekindavo. Paskui persikeldavo į
naujus plėšinius. Gal tai ir buvo di­
džioji majų persikėlimo priežastis.
Tačiau labai galima, kad buvo ir ki­
tos priežastys, apie kurias beįmano­
ma tik spėlioti: visuotinis liaudies su­
kilimas prieš savo žynius ir dievus,
baimė prieš kažkų, kas atrodė neiš­
vengiama. Vienaip ar kitaip ten be-
29
buvo, o žinoma tik tiek, kad seni ap­
gyventi centrai buvo apleisti, kaimai
ir miestai ištuštėjo. 'mūkimo neiš­
vengė ir Bonampakas su savo fres­
komis. O paskui puolimą pradėjo
miškas.
Kas buvo žinoma apie majų tapy­
bą iki Bonampako radinių] Beveik
nieko. Piešiniai ant vazų! Keli frag­
mentai, atrasti Jukafano miestuose,
kurie iškilo vadinamosios Naujosios
majų civilizacijos metu. Štai ir vis­
kas. O Bonampakas atskleidė naują
puslapį, tyrinėjant majų kultūrą. Tie­
sa, freskos kai kur nuo drėgmės nu­
kentėjo, kai kur mėlyna, žalia, rau­
dona, balta, geltona spalva kiek nu­
bluko, tačiau apskritai meno kūrinys
yra gerai išsilaikęs.
5 Bonampakas — ne vienintelis pa­
starųjų melų radinys, sukėlęs gyvą
susidomėjimą pasaulyje.
Trejetą metų po Hilo atradimų,
1949 m., nuostabiausią dalyką aptiko
meksikietis archeologas Albertas Lui­
zas Liuljė. šį kartą ne džiunglėse,
o senai atrastame Palenkos mieste,
viename iš didžiausiųjų Senosios ma­
jų valstybės centrų. Jo pirmasis ty­
rinėtojas Stefansas dar 1840 m. ra­
šė, kad savo proporcijų tikslumu ir
simetriškumu Palenka primena seno­
vės Graikijos miestus. Seniai jau ma­
jų civilizacijos istorijoje žinoma ir
įstatymo šventykla, ir Kryžiaus šven­
tykla, ir Saulės šventykla ir daugelis
kitų šio didelio miesto (jis buvo
bent 20 km ilgio ir 3 km platumoj
paminklų. Atrodė, kad mokslininkai
yra Palenką ištyrinėję ir skersai ir
išilgai, (rodyta, kad, be ko kita, Pa­
lenka buvo pagrindinis majų valsty­
bės astronominis centras ir kad kaip
tik čia buvo sušauktas didelis astro­
nominis kongresas tą dieną, kuri
majų kalendoriuje žymima „ 6 ka-
ban 10 mol", t. y. 503 m. rugsėjo
2 d. Palenka senai tapo savo rūšies
muziejumi, kuriame visi eksponatai
gerai žinomi ir ištirti.
Todėl 1949 m. Liuljė, pradėdamas
kasinėti vadinamąją Užrašo piramidę,
vargu ar galėjo viltis surasti ką nors
įdomaus. Buvo žinoma, kad majų pi­
ramidės, skirtingai nuo egiptiečių
gigantiškųjų faraonų kapų, tarnavo
vien tik kaip pagrindas šventyklai.
Nė vienoje iš jų nebuvo rasta nė
mažiausių laidojimo pėdsakų.
Nesunku suprasti nuostabą, o pas­
kui ir džiaugsmą, kurį pergyveno
Liuljė, aptikęs Užrašo piramidės šven­
tyklos vestibiulyje įėjimą, besilei­
džiantį gilyn į piramidę. Lygiai kaip
Egipto piramidėse, įėjimas ir toles­
nis požemis buvo gerai paslėptas ir
zigzago formos. 24 m gylyje, per
2 m nuo piramidės pagrindo, pože­
mio laiptai baigėsi laidojimo kamera.
Prieš kamerą buvo nedidelis korido­
rius, lyg ir prieškambariukas. Čia
Liuljė ir padėjėjai surado tris moli­
nes lėkštes, tris kriaukles, 11 nefri-
tinių akmenėlių ir vieną perlą — visa
tai buvo sudėta akmeninėje dėžu­
tėje. Prieangyje mokslininkai aptiko
6 skeletus, iš jų vienas — moters.
Pagaliau 1952 m. rudenį Liuljei
pavyko įeiti į centrinę patalpą, čia
jis pamatė didžiulį gražų sarkofagą,
pridengtą masyvia akmenine plyta.
Ant jos buvo išraižyti hieroglifai,
kurių vienas žymėjo datą: pervedus
į mūsų skaičiavimą, tai buvo 633 m.
Tačiau mokslininkus sudomino ne tik
hieroglifai, bet ir bareljefas, miru­
siojo skulptūrinis portretas. Palaido­
tasis buvo pavaizduotas su brangiais
rūbais, atsilošęs, o žvilgsnis buvo
nukreiptas į kažkokį papuošalą, pa­
našų Į kryžių. Tų pačių metų lapkri­
čio mėn. pavyko nuimti sarkofago
dangtį. Skeletas gulėjo ant nugaros,
veidą dengė mozaikinė kaukė. Ap­
linkui buvo daug papuošalų iš nefri­
to. Nuo sarkofago iki laiptukų gu­
lėjo išsiraičiusi molinė gyvatė — ma­
tyt, simbolizuojanti ryšį tarp gyvųjų
ir mirusiųjų.
Kol kas Liuljės atradimas yra vie­
nintelis žinomas majų kapas pirami­
dėje. Tačiau dabar jau nebegalima
tvirtinti, kaip iki šiol, kad majų pi­
ramidės nebuvo savotiški mauzolie­
jai, panašiai, kaip Egipto piramidės.
G Daug dar majų paslapčių neatspė­
ta. Mokslininkai, maiyt, sužinos ne­
maža naujo, kai bus perskaityti iš­
likę majų tekstai. Tarybiniai moksli­
ninkai surado „raktą", kaip tuos hie­
roglifus perskaityti. Kai ką jau pa­
vyko iššifruoti, tačiau tai tik pra­
džia. Be to, specialistai tvirtina, kad
tūkstančiai paminklų guli neatrasti Ju-
katano miškuose, Hondūre, Meksi­
koje. Tų radinių tarpe būna įvairių
staigmenų. Prieš porą metų buvo
atrastas Džibilchaltunas — vienas iš
seniausių Jukatano miestų. Prasme­
gęs nepraeinamose džiunglėse, šis
miestas pasirodė beesąs beveik 35
kvadratinių kilometrų ploto. Jau iš­
tyrinėta eilė statinių, jų tarpe — ke­
lios šventyklos, dvi piramidės. Ar­
cheologai mano, kad Džibiichaitune
žmonės gyveno apie du tūkstančius
metų.
Ir ne tik neprieinamose džiung­
lėse atidengiami nauji radiniai. At­
rodė, kad Senosios valstybės miestas
Tikaiis buvo jau gerai ištirtas. O štai
1962 m. vasarą čia, penkių metrų
gylyje, po pačiu seniausiuoju kultū­
riniu sluoksniu, atrastas kapas, ku­
riame gulėjo skeletas su pomirtine
kauke iš nefrito. Radioanglies anali­
zė parodė: maždaug 2 0 0 -ji metai
prieš mūsų erą. Buvo atrastas dar
vienas kapas, o jame šukės, kurios
priklauso maždaug 500 m. prieš mū­
sų erą! štai šitaip tų vietovių ap­
gyvendinimo pradžia nukeliama dar
pusę tūkstantmečio atgal. O svarbiau­
sia,— pavyko atrasti daiktus iš majų
istorijos „ikiklasikinio" periodo, apie
kurį mokslininkai mažiausiai žinojo.
Panašių radinių vis gausėja. Jie
padeda atskleisti majų civilizacijos
paslaptis, o kartu ir centrinės Ame­
rikos tautų praeitį, kas turi nemaža
reikšmės, tyrinėjant apskritai žmoni­
jos istoriją.
A. VARŠAVSKIS
Istorijos mokslų kandidatas
S^AKALNlŠKių
SENKAPI5
Mokyklos-internato auklėtoja pranešė apie įdomų
archeologinį paminklų. — Kaip atrodė raitelių žirgai
IX— XII a. — Rastas seniausias lietuvių šalmas.
Priešais Panemunės —
Vytėnų pilį, kairiajame
Nemuno šlaite, pamiškėje,
apie 700 m nuo Nemuno
vagos yra neaukšta kal­
velė. Išore ji niekuo ne­
išsiskiria iš aplinkinių kal­
velių. Apie ją net seniau­
sieji Pakalniškių kaimo
ir gretimo Gelgaudiškio
miestelio gyventojai neži­
no jokių legendų.
Nuo 1959 m. Šakių raj.
„Didžiojo Spalio" kolūkie­
čiai, šioje kalvelėje kas­
dami smėlį, aptikdavo
daug kaulų, įvairiausių ge­
ležinių bei bronzinių dir­
binių. Nekreipdami į juos
dėmesio ir niekam nepra­
nešdami apie randamus
daiktus, jie nukasė apie
tris ketvirtadalius šios kal­
velės. Vėliau keletas ra­
dinių pateko į Gelgau­
diškio mokyklą-internatą.
Tada auklėtoja K. Kelpšai­
tė apie radinius pranešė
Kauno Valstybiniam istori­
jos muziejui.
1963 m. gegužės pra­
džioje Kauno Valstybinis
istorijos muziejus čia pra­
dėjo archeologinius tyrinė­
jimus. Paaiškėjo, kad čia
esama senkapio. Ištirtame
537 m2 plote aptikti 76
kapai. Kapinyne laidoti su­
deginti žmonės ir nedegin­
ti jų žirgai. Surasti aštuo-
ni sudegintų žmonių kapai.
Vieno degintinio kapo įka­
pės (dvi laukinės žvaigždi­
ne kojele segės) rodo,
kad žmonės šiame kapiny­
ne laidojami nuo V — VI a.
Trijų sudegintų žmonių
palaikai palaidoti vienoje
duobėje su nedegintais
žirgais. Kiti visi žirgai
laidoti atskirai nuo savo
šeimininkų. Juose suras­
ta IX— XII a. įvairių dir­
binių ir kitos medžiagos.
I.
Kai kurios baltų gentys
turėjo paprotį mirusiems
vyrams palaidoti žirgą.
Ypač tai būdinga prūsų ir
lietuvių gentims. P. Dus-
burgas X III a. pabaigoje —
XIV a. rašo, kad lietuviai
auką sudegina pagal sa­
vo apeigas kurioje nors
šventoje vietoje, tačiau
arklius, prieš juos sude­
gindami, taip nuvaro nuo
kojų bejodinėdami, kad
jie vos begali pastovėti.
Kiti metraštininkai nuro­
do, kad 1377 m. didysis
Lietuvos kunigaikštis Al­
girdas buvo sudegintas su
18 žirgų. Dlugošas mini,
kad žemaičiai buvo degi­
nami kartu su arkliais ir
geresniais drabužiais.
Centrinės Lietuvos da­
lies kapinynuose rasti IX—
XIII a. sudeginti žmonės ir
nedeginti jų žirgai.
Pakalniškiuose tyrinėta­
sis tokios rūšies kapinynas
yra pirmasis Užnemunėje.
Čia žirgai laidoti pailgo­
se duobėse, dažniausia
galvomis į pietvakarius.
Kapinyne aptikti daugiau­
siai pavieniai žirgų kapai.
Bet atidengta keletas ka­
pų, kur vienoje duobėje
palaidoti du ir net trys
žirgai vienas šalia kito, ar
palaidota po du žirgus
vienas virš kito. Žirgų
kaulai duobėse randami
labai įvairiose padėtyse.
Vieni guli ant šono, kiti
kniubšti. Kartais žirgo
sprandas taip suriestas,
kad net kakta atsirėmusi
į duobės dugną. Žirgai
ant priekinių kojų dažniau­
siai suklupę. Kartais prie­
kinės kojos kiek ištiestos,
lyg žirgas norėtų atsisto­
ti. Vienoje duobėje žirgo
griaučiai gulėjo ant kai­
riojo šono ir labai suries­
ti, į sprandą įsmeigtas
ietigalis (1 pav.Į.
Tokioje padėtyje žirgai
galėjo atsidurti tik dusimo
agonijoje. Tai leidžia gal­
voti, kad dauguma jų ga­
lėjo būti laidoti gyvi. Tik­
riausiai, kad žirgas ramiau
laikytųsi, prieš įstumiant į
duobę, ant galvos būdavo
užmaunamas maišas su
grūdais, nes ant trijų žir­
gų galvų šnervių vietoje
dar išlikę odos arba kai­
lio gabalai. Be to, kelių
žirgų kapuose aptikti ak­
menys, kartais jie užmesti
ant kojų. Kiti žirgai, ma­
tyti, čia pat prie duobės
ar jau duobėje buvo nu-
duriami ar paplaunami.
Kauno Veterinarijos
akademijos doc. B. Bal­
čiūnas nustatė, kad kapi­
nyne laidoti 6 — 1 1 metų
žirgai.
II.
Beveik visi žirgai bu­
vo palaidoti ne tik su
kamanomis ir balnais, bet
ir su papuošalais. Ypač
puošnios buvo žirgų gal­
vos, karčiai, uodegos. De­
vyniuose kapuose žirgų
galvas puošė kamanos,
padarytos iš dviejų išilgi­
nių ir dviejų skersinių
dvigubos odos diržų. V ie -'
nų kamanų išilginiai diržai
su skersiniais buvo surišti
perpintais mazgais, nuo
kurių lyg kaspinai krenta
puošnūs to paties diržo
galai, kitų kamanų diržai
sujungti bronziniais apka-
lais. Kamanos, padarytos
iš plačių diržų, puoštos
keturiomis ir penkiomis 3
eilėmis bronzinių vinučių
su didelėmis apskritomis
išgaubtomis galvutėmis
 (2 pav.j, o kamanoj ii
siaurų diržų — viena ir
dviem eilėm tokių vinučių.
Vinutėmis tarsi kniedėmis
buvo suspaudžiami sulenk­
ti dvigubi odos diržai.
Kamanų diržai dažnai dar
buvo puošiami gražiai
ornamentuotais bronziniais
apkalais. Kartais prie ka­
manų prikabinami du arba
trys bronziniai žvangučiai,
o po kaklu ant puošnaus
diržo — geležinis skamba­
las.
Kai kuriuose kapuose
ant žirgo viršugalvio ap­
tikta po vieną dvigubo
nupjauto kūgio formos
gintarinį karoiį, kuris vil­
noniu siūlu būdavo įriša­
mas į karčius. Matyt, tai
buvo kartu ir amuletas,
saugojęs žirgą ir raitelį
nuo nelaimių. Karčiai ir
uodegos buvo puošiamos
juostomis ir įvijomis. Ke­
turiuose kapuose surastos
a į karčių pluoštelį įpintos
raštuotos, iš vilnonių spal­
votų siūlų vytos juostos
(3 pav.j.
Beveik kiekvieno žirgo
viršugalvis ir uodega bu­
vo papuošiama ornamen­
tuotomis 7— 30 cm ilgio
bronzinėmis įvijomis, ku­
rių viduje dažnai yra išli­
kę karčių ir uodegos
ašutų pluošteliai. Daugu­
moje atvejų viename ka­
pe aptikta po 2— 3 bron­
zines įvijas karčių ir uode­
gos vietoje.
Žirgų nasruose įspraus­
ti geležiniai dvinariai žąs­
lai su skersinukais galuo­
se. Žąslų nareliai daugiau­
sia lygūs, keturkampio
skersinio piūvio. Pažymė­
tini žąslai su tordiruotais
nareliais. Tokie žąslai žir­
gui nepatogūs, bet raite­
liui tramdyti žirgą jais
žymiai lengviau. Žąslų
skersinukų forma ir orna­
mentai labai įvairūs. Dau­
gumas jų lengvai išgaub­
ti, sidabru inkrustuoti arba
ornamentuoti įkarpomis,
įmuštais taškučiais, trikam­
Įi*uįį piais, skrituliukais. Dažnai
skersinukų kraštai dantyti.
Tokiais žąslais su skersi­
nukais raiteliai lengviau
galėjo staigiai pasukti žir­
go galvą.
Žirgus laidojo ne tik
papuoštus gražiomis ka­
manomis, į karčius ir
uodegas įpintomis juosto­
mis, pažabotus puošniais
Žąslais, bet ir pabalnotus.
Kapinyne rastoji medžiaga
dar neduoda atsakymo,
kaip atrodė ir iš ko buvo
padaryti balnai. Įdomu,
kad žirgams ant galvų iš­
liko odinės kamanos, mai­
šų dalys, prie šonų balno
kilpos, diržų geležinės
sagtys, bet paties balno
aiškesnių pėdsakų neišli­
ko. Kapuose aptiktosios
įvairių formų balno kilpos:
ovalinės, ovalinės-trikam-
pės, aukšto trikampio for­
mos. Kartais tame pačiame
kape balno kilpos yra ne­
vienodos.
Balno kilpos ornamen­
tuotos įmuštų įkarpų, duo­
bučių, trikampių raštais.
Aptikta nemaža kilpų, ku­
rių lankelis vienoje pusėje
inkrustuotas sidabru. Vie­
name kape surastos dvi
balno kilpos, inkrustuotos
sidabru, bet skirtingu or­
namentu ( 6 pav.j. Dviejų
kilpų lankelyje išmuštos
skylės. Tai pirmos tokios
kilpos mūsų archeologinė­
je medžiagoje. Balno kil­
pos ir žąslų skersiniai daž­
nai puošti vienodu orna­
mentu. Jeigu balno kilpos
lankelis dantytas, tai ir
žąslų skersinukų viršutinis
kraštas dantytas. Matyt,
kalvis, kaldamas žąslus ir
balno kilpas, derindavo
vienus prie kitų, parinkda­
mas vienodą ornamentą,
sudarydamas atskirus žirgo
aprangos komplektus
(4 pav.j.
Iš visų suminėtų radi­
nių matyti, kad IX— XII a.
raiteliai jodavo labai
įvairiai papuoštais žir­
gais — su auksu bliz­
gančiomis bronzinėmis
įvijomis papuoštais kar­
čiais ir uodegomis, su
įpintomis įvairiaspalvėmis
juostomis, gintaro karoliais,
o kamanos blizgėjo auksu
nuo įvairių dailaus darbo
bronzinių apkalų. Balnų
kilpos ir žąslų skersinukai
būdavo inkrustuoti sidab­
ru.
III.
Tačiau įdomiausias ra­
dinys, rastas tyrinėjant dvi­
gubą žirgo kapą Nr. 23.
čia 2 m gylyje nuo da­
bartinio kalvos paviršiaus
buvo aptikti dveji vienas
virš kito 1 0 — 1 1 metų am­
žiaus žirgų griaučiai. Ant
viršutinio žirgo galvos ap­
tikta puošnios odinės ka­
manos, nasruose — gele­
žiniai žąslai, šnervių vie­
toje — kailio dalis (tik­
riausiai, odinio maišo). Be
to, prie griaučių rastos
dvi balno kilpos, geležinė
diržo sagtis ir gintarinis
karolis. Prie apatinio žir­
go griaučių buvo dvinariai
žąslai, geležinė diržo sag­
tis, o prie šono metalinis
kario šalmas su antspran-
džiu. Jis gulėjo viršūne
įsmigęs j duobės dugną,
suslėgtas. Rastasis šalmas
yra kūgio formos, 26 cm
aukščio, 31 cm pločio, vir­
šūnėje iškilęs 1 cm dia­
metro pumpurėlis. Prieš­
akinėje šalmo dalyje buvo
prilydyta S cm pločio
metalinė juosta, papuošta
smulkiomis įkarpomis
(5b pav.j. Šalmo ant-
sprandis, atrodo, buvo
25 cm ilgio ir 31 cm plo­
čio, pintas iš plieninės
vielos žiedelių, kurie su­
darė lengvai besilankstan­
tį audinj, saugantį kario
sprandą-kaklą (5c pav.j.
Kito šalmo viršūnės
fragmentas aptiktas žirgo
kape Nr. 67.
Tai seniausi šalmai, su­
rasti Lietuvos TSR terito­
rijoje. Pagal žirgų apran­
gos daiktus juos tenka
datuoti XI— XII a. Iki šiol
tik iš rašytinių X III— XIV a.
šaltinių žinojome, kad to
meto Lietuvos kariai kar­
tais nešiojo blizgančius
šalmus. Tačiau kaip jie at­
rodė, kada buvo pradėti
nešioti, apie tai rašytiniai
šaltiniai nemini. Sunku
juos buvo įsivaizduoti, ka­
dangi ir kitų genčių plo­
tuose jų rasta nedaug. Lat­
vijos TSR teritorijoje yra
rastas tik vienas šalmas
degintiniame kape su ki­
tais ginklais prie Durbės
mūšio vietos. Jis saugomas
Liepojos muziejuje. Savo
forma Pakalniškių šalmas
primena XI— X III a. Kije­
vo Rusios karių šalmus
|5a pav.j.
Archeologiniai tyrinėji­
mai šiame senkapyje bus
tęsiami 1964 m. vasarą.
Rastoji medžiaga papildys
tyrinėjimo duomenis, o gal
būt atvers dar naujesnį
istorijos puslapj.
J. ANTANAVIČIUS
Kauno Valst. istorijos
muziejaus vyr. mokslinis
bendradarbis
 issunimojų
DAR APIE RŪKYMĄ
Žurnalo „Mokslas ir gyvenimas" 12 Nr. skyriuje „Iš
skaitytojų laiškų" buvo iškeltas aktualus klausimas apie
rūkymą.
Kiekvienas gerai suprantame, kokią žalą daro sveika­
tai rūkymas, ir ne tik tam, kas rūko, bet ir aplinkiniams.
Tikra tiesa, kad yra tokių įstaigų vadovų, kurie nuolat
laiko cigaretes dantyse. Bet yra nuolat rūkančių, ku­
rie ir savo namuose visiškai nesiskaito su žmonos bei
vaikų maldavimais nerūkyti. Toks pypkorius ne tik ken­
kia savo artimųjų sveikatai, bet rodo blogą pavyzdį
vaikams.
Būna ir taip: įeina į kambarį vienas ar keli vyrai ir,
net neatsiklausę, užsirūko cigaretes. O kad ir atsi­
klausia, nejaugi sakysi, kad negalima rūkyti. Aš ma­
nau, kad kultūringas žmogus iš viso net nebandys rū­
kyti svetimame bute, nes tai nesiderina su kultūringo
žmogaus poelgiu.
Kad tokias negeroves būtų galima greičiau pašalin­
ti, aš siūlau paskelbti rūkymą nekultūringu reiškiniu.
Patalpos, kuriose draudžiama rūkyti, atrodo labai
kultūringai. Kas būtinai nori rūkyti, gali kur nors už­
eiti į nuošalesnę vietą.
J. LAZDINIS, Papilė
KAIP PASIGAMINTI KRIENUS
Daug ašarų išlieja šeimininkės, kol sutarkuoja ir pa­
gamina krienus. O ir patys krienai nugaruoja ir ne­
tenka apie 20% — 30% stiprumo, dėl ko po kelių d ie ­
nų lieka nebestiprūs.
Šito galima išvengti, jei švariai nuplautus ir nuvaly­
tus nuo akučių (lupti nereikia) krienus sudžiovinsime
(iki kol iuš), sutarkuosime ir supilsime gautus miltelius
į indelį. Juos reikia užpilti pagal skonį actu, pridėti
truputį druskos ir cukraus. Taip pagaminti krienai žy­
miai ilgiau išsilaiko stiprūs.
Sudžiovintus krienus galima sumalti su kavos mala­
ma mašinėle (rankine ar elektrine), tik prieš tai re i­
kia juos įdėti į skudurėlį ir su plaktuku sudaužyti
į smulkesnius gabalėlius.
Galima jų prisidžiovinti žiemai ir turėti atsargų.
Pabandykite, šeimininkės, ir įsitikinsite.
Namų šeimininkė BAJERONIENĖ, Kaunas
Skaitytojas Al. Grinkus iš Kanados atsiuntė šią nuotrau­
ką, kurioje matome patobulintą sunkvežimio iškrovėją
MOKSLININKAI,
TYRINĖJANTYS LIEJUVIŲ KALBĄ
N o rėč ia u sužinoti a p ie ly g in am o jo kalbos
mokslo specialistus, tyrinėjančius lietu vių k a l­
b ą ,— klausia D. G reičius ii K laip ėd o s raj.
Lietuvių kalba įvairių šalių mokslininkai pradėjo do­
mėtis praėjusiame šimtmetyje, kalbotyroje atsiradus ly­
ginamajam istoriniam metodui. Tokie pasaulinio garso
kalbininkai, kaip A. Šleicheris, F. Fortunatovas, K. Brug-
manas, A. Leskynas, A. Boduenas de Kulienė, F. de So-
siūras, A. Becenbergeris be galo vertino lietuvių kal-
dos duomenis lyginamajam kalbų mokslui ir patys
kruopščiai tyrinėjo lietuvių kalbą. Daugelis čia pami­
nėjų mokslininkų ne tik teoriškai, bet ir praktiškai buvo
gerai susipažinę su lietuvių kalba. Lietuvių kalbos stu­
dijų tikslais jie lankėsi Lietuvoje, tiesiog iš valstiečių
lūpų rašėsi įdomesnius žodžius ar retesnes gramatines
formas, rinko tautosaką. Vienas pačių žymiausių lygi­
namojo kalbos mokslo atstovų prancūzas A. Mejė netgi
yra pasakęs, jog „tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo
mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kal­
ba lietuvių valstietis“ .
Nemažėjo domėjimasis lietuvių kalba ir vėlesniais
laikais. Labai ilgas sąrašas būtų mokslininkų, kurie pa­
staraisiais dešimtmečiais paskelbė veikalų iieiuvių kal­
bos klausimais arba bent lietuvių kalbos duomenis
naudojo pagrįsti svarbioms kalbotyros išvadoms. No­
rėtųsi paminėti nors trejetą neseniai mirusių kaibininkų,
kurių darbai lituanistikos srityje nusipelno ypatingo
įvertinimo: latvį Lenino premijos laureatą J. Endzely­
ną, suomį E. Niemineną ir vokiečių kalbininką E. Fren­
kelį. J. Endzelynas paliko monumentalių baltistikos ir
istorinės lietuvių kalbos gramatikos darbų. E. Niemine-
nas tyrinėjo baltų ir Pabaltijo suomių kalbų santykius,
lietuvių kalbos istorijos problemas. E. Frenkelis, be
daugybės studijų, skirtų įvairiems lietuvių kalbos istori­
jos klausimams, parengė kapitalinį veikalą — „Etimo­
loginį lietuvių kalbos žodyną" („Litauisches etymologi-
sches Worterbuch"), baigiamą leisti jau po autoriaus
mirties.
Iš šiandien lietuvių kalbą sėkmingai tyrinėjančių
mokslininkų galima nurodyti norvegą ilgametį Oslo uni­
versiteto profesorių Chr. S. Stangą, studijos apie
M. Mažvydo kalbą ir reikšmingų lietuvių kalbos istori­
jos bei dialektologijos darbų autorių, švedą Lundo
universiteto profesorių K. U. Falką, pastaruoju metu
intensyviai tyrinėjantį jotvingių problemą.
Gausus būrys lietuvių kalbos tyrinėtojų yra Čeko­
slovakijos ir Lenkijos liaudies respublikose. Štai Pra­
hos universitete dirba prof. P. Trostas, Brno universite­
te — prof. V. Machekas, Krokuvoje — prof. J. Safa-
revičius, Poznanėje — prof. J. Ofrembskis, prof.
Č. Kudzinovskis ir kt. Visi jie ilgesnį ar trumpesnį lai­
ką yra buvę Lietuvoje, daugumas visai laisvai kalba
lietuviškai. Tačiau esti ir tokių mokslininkų, kurie lie­
tuviškai kalba, nors Lietuvoje ir niekada nėra buvę, su
lietuviais beveik visiškai nebendravę. Pavyzdžiui,
prof. V. Macheko mokinys A. Erhartas vien iš knygų
išmoko lietuviškai ne tik skaityti, bet ir kalbėti. Jis net
parašė Čekoslovakijos studentams filologams lietuvių
kalbos vadovėlį.
33
 Daug gerų lietuvių kalbos specialistų esama įvai­
riuose Tarybų Sąjungos mokslo centruose. Pavyzdžiui,
Leningrado universitete dirba Lietuvos TSR M A akade­
mikas prof. B. Larinas, Maskvoje lietuvių kalbos proble­
mas nagrinėja S. Bernšteinas, V. Toporovas, O. Truba-
čiovas, V. Ivanovas, T. Bulygina, V. Dybo, V. Ilič-Svity-
čius, Kijeve — A. Nepokupnas ir kt.
Jau daugiau kaip pusė šimtmečio lyginamojoje kal­
botyroje labai aktuali yra baltų-slavų kalbinių ryšių
problema. Šios problemos tyrinėtojai turi būti puikiai
susipažinę tiek su slavų, tiek ir su baltų, ypač lietuvių,
kalbų faktais. V tarptautigiame slavistų suvažiavime So­
fijoje įkurta netgi speciali Tarptautinė komisija baltų-
slavų santykiams tyrinėti. Šios komisijos nariai yra jau
musų minėtieji kalbininkai: Chr. S. Stangas, K. U. Fal-
kas, P. Trostas, J. Safarevičius, Č. Kudzinovskis, B. Lari­
nas , V. Toporovas, o taip pat S. Bernšteinas (TSRS),
R. Šmitleinas [Prancūzija), V. Holtumas (Anglija),
V. Falkenhanas (VDR), V. Kiparskis (VFR), V. Georgi-
jevas, I. Duridanovas (Bulgarija), A. Vračiu (Rumunija).
Komisijos pirmininku išrinktas mūsų respublikos atsto­
vas akad. K. Korsakas.
A. SABALIAUSKAS
LTSR M A Lietuvių kalbos ir literatūros
instituto
vyr. moksl. bendradarbis
KOLEKCIJOS IR KOLEKCIONIERIAI
Esu d id e lis num izm atikos, filatelijos, m e n i­
ninkų d a rb ų re p ro d u k c ijų ir senienų m ėgėjas,
tu rki šių d alyk ų šiokius tokius rinkinius, k o le k ­
cijas. V . D au g u d žio straipsnis „Stakliškių lo ­
b is " ( „ M . ir g . " , 1963 m. 12 nr.J man la b ai su­
g a d in o nuotaikų ir n e t įž e id ė . M in ė ta ja m e
straipsnyje iško n eveikiam i to k ie k o le k c io n ie ­
riai, — rašo skaitytojas V , Šatkauskas iš „ M e i-
ro n iš k io " kol., K ėd ain ių raj.
Gerbiamas mūsų skaitytojas ne visiškai suprato ir
netiksliai atpasakojo V. Daugudžio straipsnio pabaigą.
Iš tikrųjų ten sakoma, kad reikia kovoti su nevykusiais
kolekcionieriais.
Gal būt, dėl kolekcijų ir kolekcionierių reikėtų ge­
riau išsiaiškinti.
Pirmasis žodį „kolekcija" panaudojo Ciceronas
(I a. pr. m. e.) Tačiau Graikijoje įvairūs rinkiniai, ko­
lekcijos buvo sudarinėjami dar seniau. Pavyzdžiui, Aris­
totelis (384— 322 m. pr. e.) turėjo nemažą augalų rin­
kinį. Vakarų Europoje kolekcionavimas paplito
X IV — XVI a., Rusijoje — X V III a., Petrui I įsteigus
kunskamerą. Botanikos soduose buvo surinktos turtin­
gos augalų kolekcijos. Iš to laiko privačių rinkinių pa­
žymėtina A. Musino— Puškino senovės rusų rankraščių
kolekcija. XIX— XX a. P. Tretjakovas surinko didžiules
kolekcijas, kurios sudarė jo vardo galerijos Maskvo­
je branduolį. Žinoma, tokias dideles ir brangias ko­
lekcijas galėjo surinkti tiktai turtingi žmonės.
Mūsų šalyje nemaža žmonių taip pat užsiima kurios
nors rūšies mokslo, meno ar šiaip jau daiktų rinkimu.
Vieni renka pašto ženklus (filatelija), kiti dailės kūri­
nių reprodukcijas, treti monetas (numizmatika), sporto
ženkliukus, mineralų pavyzdžius ir t. t. Dailininkas
A. Žmuidzinavičius turi originalų „velnių" rinkinį. Se­
serys Glemžaifės yra surinkusios vertingą lietuvių liau­
dies rūbų kolekciją (dabar Kupiškio kraštotyros muzie­
juje). Niekas nesmerkia tokių kolekcionierių. Tai kul­
tūringas laisvalaikio išnaudojimas, dažnai ir visuomenei
naudingas darbas. Vertingesni rinkiniai kada nors vis
tiek patenka į muziejus.
34
Tačiau negalima pritarti privatiems kai kurių senienų
rinkėjams. Dar pasitaiko žmonių, kurie mėgsta rinkti
akmens kirvukus, žalvario seges, ietigalius ir panašius
dalykus. Tokie privatūs rinkėjai daro žalą mokslui.
Archeologijai svarbu šiuos radinius suregistruoti, tiks­
liai nustatyti jų radimo vietą, juos ištirti, palyginti, su­
daryti archeologinius žemėlapius. O to neįmanoma
padaryti, kai radiniai lieka daugelio asmenų rankose.
Privačiose kolekcijose radiniai sumaišomi, pamirštamos
jų radimvietės, ir jeigu jie kada patenka į muziejų,
jau yra netekę dalies savo mokslinės vertės. Todėl ar­
cheologinių radinių, senų monetų, rankraščių, retų spau­
dinių bei nuotraukų, revoliucinio judėjimo relikvijų ir
panašių daiktų nereikia duoti privatiems rinkėjams, „se­
nienų mėgėjams", bet įteikti juos artimiausiam muziejui.
Žinoma nemaža atsitikimų, kai privatiems kolekcio­
nieriams patekę didelės istorinės vertės dokumentai,
laiškai, reti rankraščiai yra ar gaisro metu žuvę, ar ne­
išmanėlių sunaikinti ar kitokiu būdu sunykę. O tokie
privatininkai griebia viską, štai, pokario metais toks ko­
lekcionierius vienoje Kauno bibliotekų pamiršo aplanką,
kuriame buvo surasta Liaudies seimo deklaracijų bei
pirmosios mūsų tarybinės konstitucijos originalai!
Mes ypač gerbiame rinkėjus visuomenininkus, kurie
vertingus kultūrinius eksponatus renka ne sau, bet vi­
suomenei. štai mokytojas Antanas Brazauskas, dirbda­
mas Kuršų, Sauslaukio bei Medvėgalio mokyklose, su­
rinko apie 2000 eksponatų ir juos perdavė Telšių kraš­
totyros, Kauno IX forto bei Pedagoginiams muziejams,
LTSR Kraštotyros draugijai (nuotraukas ir dokumentus)
M A Lietuvių kalbos ir literatūros institutui (užrašytas
liaudies dainas). Knygų rūmams (retas knygas) bei ki­
toms kultūrinėms įstaigoms.
Tokie rinkėjai visuomenininkai yra V. Valatka (Tel­
šiai), H. Lizdenis (Alytus], J. Mickevičius (Kretinga) ir
eilė kitų. Iš senesnės kartos pažymėtinas P. Bugailiskis,
vienas Šiaulių „Aušros" muziejaus kūrėjų, kraštotyrinin­
kas bei kultūrininkas.
K. SURM1NAS
AR TRAUKA PRIKLAUSO NUO CENTRINIO
KONO SUKIMOSI!
Teko skaityti, kad M ė n u lio ž e m ė je sukelia­
mi p o tv y n ia i ir a toslūgiai stab do Ž em ės suki­
mąsi a p ie ašį ir to lin a M ė n u lį nuo Žem ės.
K a ip g i čia su visuotine trau k a! — klausia
V . V a la tk a iš K ė d a in ių raj.
Visuotinės traukos dėsnį Niutonas suformulavo taš­
kiniams (neturintiems matmenų) kūnams. Aišku, tai ma­
tematinė abstrakcija. Tačiau Niutono visuotinės trau­
kos dėsnis pakankamai tiksliai galioja realiems kūnams,
jei nuotolis tarp sąveikaujančių kūnų yra žymiai dides­
nis už tų kūnų matmenis. Apie 1916 m. A. Einšteinas
padėjo pagrindus bendrajai reliatyvumo teorijai, kuri
patikslino traukos dėsnį. Almėtus kai kuriuos narius,
iš Einšteino traukos dėsnio gaunamas gerai žinomas
Niutono dėsnis: dviejų kūnų traukos jėga tiesiog pro­
porcinga tų kūnų masėms ir atvirkščiai proporcinga jų
nuotolio kvadratui. Atmetami nariai duoda nežymias
pataisas, kurios rodo, pavyzdžiui, kad palydovo, besi­
sukančio apie centrinį kūną, trajektorija nėra tiksli
elipsė, bet žymiai sudėtingesnė, neuždara kreivė. Toji
išvada, tarp kita ko, gana gerai buvo patvirtinta, ste­
bint Merkurijaus judėjimo apie Saulę dėsningumus.
Išvesdamas savo traukos dėsnį, Einšteinas tarė, kad
vienas kitą veikiantieji kūnai yra sferiškos simetrijos ir
nesisuka apie savo ašį. Atsižvelgus į centrinio kūno
sukimąsi apie savo ašį, traukos dėsnis vėl buvo pa-
tikslintas. Tačiau tie efektai labai nežymūs ir kol kas
negali būti pastebėti. Apskritai traukos jėga tarp dvie­
jų kūnų, pasirodo, priklauso nuo centrinio kūno suki­
mosi greičio apie savo ašį.
Tačiau Mėnulio nuotolio nuo Žemės pakitimas, pri­
klausomai nuo Žemės sukimosi apie savo ašį greičio
kitimo, aiškinamas kitais reiškiniais. Dėl traukos jėgos
Mėnulis deformuoja Žemę. Dėl to atsiranda necentrinės
jėgos, stabdančios Žemės sukimąsi apie savo ašį ir di­
dinančios Mėnulio skriejimo orbita greitį. O iš čia, re­
miantis judėjimo kiekio memento tvermės dėsniu, seka,
kad turi didėti Mėnulio nuotolis nuo Žemės. Tie efektai
labai nežymūs. Vargu ar tikslinga jais remiantis mė­
ginti nusakyti Mėnulio judėjimą po milijardų metų. Juk
atsitiktinė, arčiau praskriejusi kometa turės didesnę
reikšmę.
A. KANCEREVIČIUS
C U K R IN IA I R U N K E L IA I — Natūralaus bičių medaus yra žinoma labai daug rū­
V E R T IN G A S PAŠARAS
A . M eškauskas iš Utenos ra jo n o „K u k tiš k ių "
ko lū kio rašo: „ Y ra kalbam a, kad , cukriniais
runkeliais šeriant m elžiam as karves, sum ažėja
jų pieningum as, sugenda p ie n ą gam inančios
liaukos, u žka lk ėja p ie n o ta k a i" .
Cukriniai runkeliai mūsų respublikoje pradėti paša­
rui naudoti neseniai. Matyti, dėl to kyla įvairių klau­
simų ir neaiškumų. Jie, kaip ir kiti šakniavaisiai, yra
ypač turtingi lengvai virškinamais angliavandeniais
(iki 17— 18 proc. turi cukraus) ir neturtingi proteinais,
mediena, riebalais, mineralinėmis medžiagomis bei vi­
taminais. Cukriniai runkeliai yra vienpusiškas pašaras,
todėl jų labai daug šerti melžiamoms karvėms nepa­
tartina. Pavyzdžiui, jei karvė duoda 20 kg pieno, cuk­
rinių runkelių patariama jai sušerti per parą nuo 1 0 iki
20 kg, o karvei, duodančiai 10 kg pieno, — nuo
S iki 10 kg.
Tyrimo duomenų, tvirtinančių, kad cukriniai runke­
liai netinka karvių šėrimui, literatūriniuose šaltiniuose
nėra. Prof. A. Dmitročenko ir P. Pšeničnij, kalbėdami
apie cukrinius runkelius, pažymi, kad šakniavaisiai —
įvairių rūšių runkeliai, ypač cukriniai, yra skanūs, die­
tiniu atžvilgiu sveiki, noriai ėdami ir lengvai virškina­
mi pašarai. Taip pat nėra tyrimo duomenų, patvirtinan­
čių, kad nuo cukrinių runkelių sugestų pieno liaukos,
užkalkėtų pieno takai.
Turint melžiamoms karvėms šerti didesnį kiekį cuk­
rinių runkelių, yra naudinga dalį jų perdirbti į skystas
mieles, karvių racionus praturtinti proteinais, dėl kurių
trūkumo ypač sumažėja karvių pieningumas.
J. KUNSKAS
M E D A U S RŪŠYS
D ažnai p erku tu rg a v ie tė je m edų. N e re ta i
išgirstu pastabas „č ia netikras m e d u s ", „ o čia
geras m e d u s " ir pan. Ir iš tikrųjų, m edus b ū ­
na la b ai skirtingas — čia lipnus ir tąsus, čia
smulkiom k ru o p e lė m , čia stambiomis k ru o p o ­
mis susicukravęs, visai birus. Tai koks g i tas
d irbtinis ir koks grynas bičių m edus! — rašo
E. Kriščiūnienė iš Kauno.
Tirštas saldus skystis, kurį bitės perdirba iš augalų
žiedų surinkto nektaro ir iš lapų lipčiaus, vadinasi na­
tūraliu bičių medumi. Jį sudaro: vynuogių cukrus, vai­
sių cukrus, nedidelis kiekis švendrių cukraus, vanduo,
dekstrinai, baltyminės medžiagos, azoto junginiai, mine­
ralinės ir aromatinės medžiagos.
šių. Į rūšis jis skirstomas pagal florines, regionines ir
technologines savybes.
Florinį medų sudaro žiedų ir lipčiaus medus. Žiedų
medus yra pats vertingiausias, nes pasižymi geriausio­
mis maistingumo ir gydomosiomis savybėmis. Iš vienos
rūšies medingų augalų žiedų (grikių, liepų, baltųjų aka­
cijų, viržių ir kitų) nektaro bitės pagamina monoflorinį
medų, o iš daugelio (pievų augalų) — poliflorinį.
Absoliučiai gryno monoflorinio medaus mūsų res­
publikoje retai pasilaiko. Praktiškai medaus rūšiai nu­
statyti pakanka jame vyraujančio kokio nors vieno au­
galo žiedų nektaro.
Mūsų respublikoje dažniau galima pastebėti liepų,
dobilų, grikių, viržių, spygliuočių medžių, baltojo bar­
kūno ir pievų žiedų medų.
Liepų medus būna skaidrus, bespalvis (kaip van­
duo) arba gelsvai žalsvas, gana tirštas ir labai sal­
dus. Jis kvepia liepų žiedais. Susicukravęs sukietėja
ir įgauna gelsvą spalvą.
Baltųjų ir rausvųjų dobilų medus yra bespalvis ar­
ba gelsvas, turi malonų skonį ir švelnų kvapą. Susicuk-
ruoja smulkiais kristalais ir yra beveik visai baltas, kaip
cukrus.
Raudonųjų dobilų medus — rausvai geltonas. Lėtai
cukruoiasi.
Grikių medus — raudonai rusvas arba tamsiai ru­
das, aštraus skonio, kai kada kartokas. Susicukravęs —
minkštas.
Viržių medus — šviesiai arba raudonai rudas. Susi­
cukravęs — geltonas arba rusvas. Skonis beveik toks
pat, kaip ir grikių medaus. Dažnai jis būna kartokas,
turi stiprų, bet gana malonų kvapą. Labai tirštas ir il­
gai nesicukruoja.
Spygliuočių medžių medus dažniausiai tamsus, turi
stiprų medžių sakų kvapą, tirštas ir tįsus, cukruojasi
stambiais kristalais.

<□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□pana

S A N D Ė L IO IZ O L IA C IJ A rasotų viduje, būtina sandėlį gerai

S. Žem aitaitis iš V ilk a v iš ­
kio raj. prašė n u ro d yti, kokiu
būdu g alim a izo liu o ti iš a k m e ­
nų pastatyto g rū d ų sandėlio
sienas.
jos nagą reikia uždaryti.
Norint išvengti, kad sandėlio sie­
nos, pastatytos iš lauko akmenų, ne­
ir pastoviai vėdinti.
Grūdai prie sienų bus sausi, jeigu
jas iš vidaus apkalsime lentomis, pa­
likdami tarp jų ir lauko sienos
2—3 cm oro tarpą. Be to, būtina
įrengti ventiliaciją (žr. brėž.J.
Pastaba: žiemos metu I ventiliaci­
P. GARALEVIČIUS
 Baltojo barkūno medus — šviesiai gintarinės spal­
vos arba baltas, turi labai malonų aromatą, primenantį
vanilijos kvapą.
Pievų medus yra malonaus skonio geltonos arba
gelsvai rusvos spalvos.
Lipčiaus medų bitės daugiausia pagamina iš vabz­
džių ekskrementų. Tai tamsios spalvos, tąsus, dažnai ne­
skanus, turįs silpną kvapą medus. Apie 70 proc. jame
yra azotinių medžiagų ir dekstrinų. Tuo tarpu žiedų
meduje vyrauja cukrus.
Regioniniai medaus požymiai rodo jo kilmę pagal
vietovę. Pavyzdžiui: Dzūkijos medus, Kaliningrado sri­
ties medus ir taip toliau.
Pagal technologinius požymius medus skirstomas
į korių (sekcijinį| medų ir centrifūguotą medų. Korių
medus yra geriausias, nes pirkėjas gauna idealiai šva­
rų, pilnai subrendusį ir sterilų medų. Vaško dangteliais
uždengtą, subrendusį (turintį apie 2 0 proc. vandens]
medų nuakiavus ir medsukiu jį išsukus, gaunamas centri-
tūguotas medus. Tokį medų reikia fasuoti (išpilstyti).
Apie medaus rūšį sprendžiama iš jo išvaizdos, kva­
po ir skonio. Tamsesnis medus turi daugiau minerali­
nių druskų. Todėl žmogaus organizmui jis yra vertinges­
nis. Medaus spalvą keičia ir koriai. Iš senesnių korių
gaunamas tamsesnis medus, iš naujesnių, šviesesnių —
šviesesnis.
Kartais pasilaiko, kad bitės surenka saldžias sultis iš
vaisių bei uogų. Toks medus turi mėlyną, raudoną ir
kitas neįprastas spalvas.
Medus yra sudarytas iš persotinto vynuogių cuk­
raus (gliukozės) ir vaisių cukraus (fruktozės) tirpalo.
Todėl jisai susikristalizuoja (susicukruoja). Geriausiai
medus kristalizuojasi, esant 13— 14° šilumos.
Atneštą nektarą į avilį bitės perdirba į medų. Šio
proceso metu jos išgarina vandens perteklių, švendrių
cukrų suskaldo į paprastus cukrus, medų praturtina fer­
mentais. Vadinasi, jos subrandina medų. Nesubrendęs
medus gali greitai susifermenfuoti, o vėliau prarūgfi.
Kai kurie bitininkai korius su medumi išpjauna ir
išlydo. Toks medus yra blogiausias. Jis turi specifinį
skonį, tamsią spalvą, cukruojasi stambiais kristalais.
Negalima laikyti natūraliu bičių medumi to me­
daus, kuris gaunamas, penint bites cukraus sirupu. [Nors
bičių žiemojimui, daugelio autorių nuomone, yra ge­
riausias.) šis medus yra labai šviesus, turi specifinį, ne­
būdingą nei vienai medaus rūšiai skonį. Medus, kurį
bitės pagamina iš dirbtinio nektaro (cukraus sirupo,
vaisių sulčių, įvairių vaistų ir kitų medžiagų mišinio],
vadinasi dirbtiniu bičių medumi. Tarybų Sąjungoje yra
išbandytos polivitaminizuoto, hematogeno, morkų, pie­
no, pušų ir kitos dirbtinio bičių medaus rūšys. Tokio
medaus spalvą, skonį ir kvapą beveik visais atvejais
nulemia jame vyraujančios medžiagos savybės.
Medus, pagamintas iš vaisių (melionų, arbūzų ir kt.)
sulčių be bičių pagalbos, vadinamas dirbtiniu medu­
mi. Tai vertingas maisto produktas, nes jame yra daug
investuoto cukraus. Jo spalva, skonis ir kvapas pri­
klauso nuo tų augalų, iš kurių jis yra pagamintas.
Įvairios medaus rūšys pasižymi skirtingomis chemi­
nėmis, biologinėmis ir gydomosiomis savybėmis. Pa­
vyzdžiui: radioaktyvus medus vartojamas vėžiui ir sar­
komai gydyti, viržių medus — mažakraujystei, morkų
medus — žaizdoms gydyti ir t. }.
Visomis geromis savybėmis pasižymi tik natūralus,
nefalsifikuotas medus. Bet pasitaiko ir falsifikuoto me­
daus, kai į medų primaišoma melaso, cukraus, miltų,
krakmolo ir kt.
Melaso bei cukraus priemaišos gali būti nustatomos
tik laboratorijoje. Krakmolo ir miltų priemaišas meduje
lengvai galima nustatyti jodu, kuris krakmolą nudažo
mėlynai, o natūralų medų — tamsiai ruda jodo spalva.
Jeigu medus atskiestas ners ir mažu kiekiu vandens.
36
atskiedimas lengvai pastebimas, nes medus pasidaro
skystas, vandeningas, netąsus. Vienas litras gero me­
daus, turinčio 20 proc. vandens, sveria 1,416 kg.
Medaus švarumui nustatyti į stiklinę arba į mėgintu­
vėlį įdedamas gabalėlis medaus ir įstačius jį į karštą
vandenį pašildoma. Jeigu ištirpęs medus skaidrus, ne­
iškrinta jokios nuosėdos nei ant dugno, nei medaus pa­
viršiuje, medus yra visiškai švarus.
Apskritai galima pasakyti, kad visos grynos (nefal-
sifikuofos) tiek natūralaus bičių medaus, tiek dirbtinio
bičių medaus ir dirbtinio medaus rūšys yra geros ir
naudingos, jeigu jos teisingai ir pagal paskirtį naudo­
jamos.
Agr. A. SKIRKEVIČIUS
F IB R O M A
K aip pasireiškia ši lig a , dė! ko ji atsiranda
ir k aip g y d o m a , n o ri sužinoti L. K osulienė iš
Joniškio raj. Ž d a n o v o v. kol.
Fibroma yra gėrybinis auglys, kuris išsivysto iš jun­
giamojo audinio. Fibromų, kaip ir kitų gėrybinių aug­
lių, priežastis nėra gerai žinoma. Jai atsirasti turi
reikšmės uždegiminiai procesai bei ilgai trunkantis au­
dinių traumatizavimas. Fibroma gali išaugti visuose jun­
giamuosiuose audiniuose — poodyje, raumenų bei
liaukų apvalkaluose ir kt. Tai kietas, neskausmingas, lė­
tai didėjantis mazgelis. Dažnai ligoniai fibromas pastebi
atsitiktinai. Mažų fibromų, besivystančių vidaus orga­
nuose, pavyzdžiui, gimdoje, galima iš pradžių ir ne­
pastebėti, nes jos dažniausiai nesukelia jokių reiški­
nių. Didesnės fibromos gimdoje gali sutrikdyti mėnesi­
nių ciklą, sukelti kraujavimą, sterilumą. Didelės pilvo
ertmės bei krūtinės ląstos organų fibromos gali spaus­
ti ne tik patį organą, kuriame ji vystosi, bet ir greti­
mus organus ir sukelti įvairius reiškinius.
Fibroma kaip gėrybinis auglys nėra tiesiogiai pa­
vojinga ligonio gyvybei. Tačiau jos, nors ir retai, gali
peraugti į blogybinius auglius — sarkomas, kurios yra
labai piktybiškos ir sunkiai pagydomos. Todėl fibro­
mas, ypač esančias vidaus organuose, reikia išoperuoti.
Vaistais ir įvairiais šildymais fibromų pagydyti negali­
ma. Chirurginiu būdu pašalinus fibromas, jos papras­
tai nebeatauga.
Doc. A. PRONCKUS
KAIP PASIGAMINTI IŠKAMŠĄ
Spausdinam a R. N au jo k aity te i iš Kauno p a ­
g e id au ja n t.
Paukščių ir žvėrelių iš­
kamšos yra puikios vaiz­
dinės priemonės mokyklų
gamtos kabinetuose, mėgs­
tami eksponatai kraštoty­
ros muziejuose, taip pat
jos puošia medžiotojų bu­
tus kaip medžioklių tro­
fėjai.
Paukščių ir smulkių
žvėrelių iškamšų gamy­
ba — gana sudėtingas
darbas, reikalaujantis iam
tikro patyrimo ir įgūdžių.
Smulkių žvėrelių iškimši-
mas beveik niekuo nesi­
skiria nuo paukščių iškam­
šų gamybos, todėl toliau
i pav.
kalbėsime tik apie paukš­
čius.
Pirmiausia drėgnos krau­
jo dėmės apiberiamos
sausu bulvių krakmolu, kad
lupant neišsikraujuotų ki­
tos plunksnos. Plunksnos
praskiriamos ties krūtinės
raumenimis ir pilvu. Pir­
muoju pjūviu oda įpjau­
nama ties krūtinės raume­
nimis, netoli pilvelio pra­
džios. Piūvis praplatina­
mas ir toiiau oda atsargiai
pjaunama pilveliu išeina­
mosios angos tink. Reikia
stengtis neprapiauti pilvo
raumenų, nes tai apsunki­
na tolesnį darbą. Piūvio
vietos pabarsfomos krak­
molu, kad plunksnos nepri-
lipfų ir neišsiriebaluotų.
2 pav.
Toliau oda lupama nuo
paukščio šonų iki šlaunų.
Per piūvį ištraukiama su­
lenkta paukščio koja. Ties
kelio sąnariu ji nupjauna­
ma. Tada galima atlupti
dar daugiau odos. Paskui
tas pat atliekama ir su
kita koja. Užpakalinė kū­
nelio dalis atskiriama nuo
uodegos, prapjaunant pil­
velio raumenis, tiesiąją
žarną ir paskutiniuosius
stuburo slankstelius (1
pav.). Tai atlikus, viena
ranka imamas kūnelis, o
antrąja išverčiama oda. švariai nuvalyti nuo riebalų
Nuo šio momento oda lu­ ir raumenų. Iš galvos rei­
pama nuo viso kūno (ne­ kia pašalinti akis, liežuvį
pamiršti pabarstyti krak­ ir smegenis, taip pat ir vi­
molui). Priėjus tą vietą, sus ten pasilikusius rau­
kur sparnai jungiasi su menis. Akys pašalinamos
krūtinės kaulais, reikia pincetu. Norint išimti sme­
pirštais atpalaiduoti odą genis, reikia išpjauti prie­
nuo peties kaulų ir at­ kinę smegenų dėžės sie­
pjauti juos per sąnarius nelę. Smulkių paukščių
nuo krūtinės (2 pav.Į. Be­ sparnų kaulai nuvalomi at­
lieka nulupti kaklą ir gal­ lupant, o stambesniesiems
vą. Kaklas nusilupa ne­ tenka perplauti sparno
sunkiai, o galvą reikia ati­ apačią ir išvalyti per piū­
džiau lupti. Abiejų rankų vį. Nuo kojų oda atlupama
nykščiais suspaudžiamas iki riešo ir taip pat paša­
snapas, o kitais pirštais linami raumenys bei saus­
oda stumiama snapo link. gyslės. Paskui išvalomi
uodegos plunksnų pamatai
ii pašalinami riebalai nuo
odos. Visa oda iš vidaus
pusės ištepama 6 % natrio
arsenato tirpalu, kad ne­
gestų ir negraužtų kandys.
Iškamšos pagrindui ima­
ma išdeginta geležinė vie­
la tokio storio, kad išlai­
kytų iškamšos svorį.
turi būti ilgesnė už iškam­
šą. Gale padaroma kilpe­
Nulupus dalį galvos, su­ lė, kuria suveržiamas va­
siduriama su ausų maiše­ tos gniužulas. Juo užpil­
liais. Jie atpalaiduojami doma smegenų dėžė, o
peiliuku arba pincetu, viela išveriama per nuga­
stengiantis neperplėšti ros smegenų skylę. Aki­
odos ir nepadidinti sky­ duobės bei tarpas tarp
lės. Kailiuką nulupus, au­ žandikaulių užpildomi mo­
sų angas patartina užsiūti. liu, o visa galva apvynio­
Atlupus odą iki akių, rei­ jama plonu vatos sluoks­
kia aipiauti vokus iš vi­ niu. Iš pagrindinės vielos
daus, stengiantis piauti išlenkiama kilpelė toje
kaip galima arčiau akies vietoje, kur baigėsi paukš­
obuolio. Galvos oda lupa­ čio kaklas. Tarpas tarp
ma iki pat snapo pagrin­ galvos ir pirmos kilpelės
do. Dabar belieka atskir­ standžiai apvyniojamas
ti kūnelį nuo galvos. Kū­ vata ar pakulomis iki na­
nelis su kaklu nuplauna­ tūralaus buvusio kaklo sto­
mas prie pat galvos pa­ rio. Paskui atverčiama at­
grindo (3 pav.). gal galvos oda. Ties vie­
Kailiukas, taip pat prie ta, kur turi būti pritvirtin­
jo likę galvos, kojų ir tos kojos, išlenkiama antro­
sparnų kaulai, turi būti ji kilpelė. Ruošiant vielas
kojoms ir sparnams, jas
reikia aštriai nugaląsti, nes
kitaip sunku jas įverti.
Į sparnus vielos veriamos
iki paskutiniųjų sparnų fa­
langų (4 pav.). Ties pe­
ties kaulu viela pritvirtina­
3 pav. ma ir kartu su kaulu ap­
vyniojama vata buvusių
raumenų vietai užpildyti.
Laisvieji galai įveriami
į kilpeles, paliekant vielos
tarpą vietoj buvusio peties
sąnario tam, kad vėliau
būtų galima sparnus lanks­
tyti. Sparnų vielos pritvir­
tinamos prie pagrindinės
vielos. Panašiai įveriama
viela ir į kojas. Vienas jos
galas perveria pėdą ir
pritvirtinamas prie pagrin­
do, o kitas, palikus laisvą
tarpą, prakišamas per ant­
rąją kilpelę ir prisukamas
prie pagrindinės vielos.
Likęs pagrindinės vielos
galas perveria išeinamąją
angą ir prilaiko vairuo­
jamąsias plunksnas (S pav.).
Ji
Paskui kemšama vata ar
smulkiomis drožlėmis iki
natūralios paukščio for­
mos. Išgavus natūralią
paukščio išvaizdą, pilvelio
odą galima užsiūti. Įsta­
tomos stiklinės akys, kurios
įspaudžiamos į akiduobes
užpildantį molį.
Iškamša turi išdžiūti, ta­
čiau oda džiūdama trau­
kiasi ir šiaušia plunksnas,
todėl, prieš džiovinant, vi­
są paukštį reikia apvynioti
bintu arba plonu vatos
sluoksniu.
Daug grožio iškamšai
suteikia jos skoningas su­
montavimas ant natūralios
šakos, kelmelio ar medžio
žievės.
Tačiau dėl iškamšų
nenaikinkime naudingų
paukščių ir žvėrelių.
A. MACKEVIČIUS
37
 K A IP N A IK IN T I K A N D IS !

— klausia J. Ž e m a itie n ė iš Vilniaus.

Kandys priklauso drugių būriui (Lepidoptera). Iš
kandžių šeimos (Tineidae) atstovų Europoje gyvena
daugiau kaip 70 rūšių. Dažniausiai pasitaiko kailių, na­
minė ir kilimų kandis. Tai naminių kandžių rūšys. Jos
gyvena uždarose, blogai vėdinamose patalpose, vysto­
si greitai ir todėl, nesiėmus laiku kovos priemonių, jų
žala gali būti nemaloniai pajusta.
Kandies patelė padeda po šimtą kiaušinėlių tose
vietose, kur išsiritę vikšrai galėtų rasti sau maisto, —
viinoje, kailyje ir pan. Po 8 — 10 dienų iš padėtų kiau­
šinėlių išsirita vikšrai ir netrukus pradeda intensyviai
maitintis. Vikšrai gyvena gana ilgai, nes, pavyzdžiui,
naminės kandies vikšras prieš lėliukės stadiją turi
11 kartų išsišerti. Kilimų kandies vikšro laikotarpis trun­
ka 30— 40 dienų. Jeigu jų nemažai, nuostoliai gali būti
labai žymūs. B R A N G E N Y B IŲ G A U D Y TO JA I
Lėliukės stadijoje kandys išbūna neilgai — 8— 10
dienų ir išskridę drugeliai vėl pradeda naują kenkėjų Polim erai-jonitai gavo dar vieną „p ro fe s iją ". M oks­
kartą. lininkai išmoko jais iš tirpalų išgauti brangiuosius
Skraidančios kandžių formos masiškai pasirodo ge­ metalus. Maskvos Chemijos-technologijos institute su­
gužės pradžioje ir rugpjūtyje, bet gyvenamose ir apšil­ konstruotas specialus „gaudytuvas". Naujasis aparatas
domose patalpose kandys gali veistis ištisus metus. gali išskirti iš tirpalų vertingas priemaišas, jeigu jų yra
Su kandimis kovojama įvairiausiais būdais. Kiekvie­ net labai mažai — tūkstantosios gramo dalys viename
na šeimininkė žino, kad vasarą, išnešus užsigulėjusius litre. Tokie įrengim ai jau naudojami laikrodžių ir ju ­
drabužius į saulės atokaitą, kandys žūva, nepakęsdamos velyrinėje pramonėje. Iš vandens, kuris anksčiau būda­
ultravioletinių spindulių. Gerus rezultatus duoda ir ap­ vo išpilamas, dabar išgaunami kilogramai aukso ir si­
krėstų kandimis daiktų iššaidymas žiemą. Naftaliną ži­ dabro. Paskutinysis jonitas, kuris neseniai buvo gautas
no kiekvienas; ilgą laiką tai buvo vienintelė priemonė sintetiniu būdu, sėkmingai padeda „m e d ž io ti" platiną.
kovoje prieš šiuos kenkėjus. Vilnonius bei kailinius Tyrinėtojai mano, kad jonitai padės išspręsti kai
daiktus perpylus naftalinu, reikia supakuoti į sandarias kuriuos sudėtingus šiuolaikinės metalurgijos uždavinius.
dėžes arba tankaus audeklo maišus. Pireirumo milte­ Jais galima bus išskirti ne tik brangiuosius metalus,
liai taip pat gerai apsaugo medžiagas ir drabužius nuo bet ir tokius retus elementus, kaip niobis, renis, lantani-
kandžių. Didesnėse patalpose (gamyklose, sandėliuose) dai. Labai svarbu, kad naujuoju metodu gaunami gryni
kandys išsmilkomos dichloretanu, anglies disulfidu ir metalai. Juk gauti, pavyzdžiui, švarią geležį iki šiol
ciano rūgštimi. Tuščiose ir sausose patalpose galima buvo gana sudėtinga.
deginti sierą (40— 80 g/m3). Susidaręs sieros dvideginis
gerai išnuodija kandis, tačiau jis jungiasi su vandens
garais, ir susidariusi rūgštis gali apgadinti metalus ir S T A T Y B IN IA I BOKŠTAI
audinius. Pastaruoju metu naudojama nauja medžiaga —
Išorinius fasadų apdai­ Bokštas turi 3 platformas.
chlorofosas (diptereksas). Ją galima panaudoli ir na­
los darbus daug pigiau, Viršutinė platform a paky­
mų ūkyje, išmirkius 1 % tirpale medžiagos juostas ir
greičiau ir patogiau at­ la nuo trečiojo iki penkt-
padėjus kartu su daiktais, saugomais nuo kandžių. Dar
likti, turint kilnojamus tojo aukšto. Ją pakelia ir
geriau yra išpurkšti spintų, saugojimo kamerų sienas
bokštus. Nuotraukoje ma­ nuleidžia specialus įtaisas,
1 % chiorofoso tirpalu — suspensija (0,5 g/'m2). Muzie­
tome Maskvoje pradėtą įrengtas kolonos pagrin­
jų fonduose, kur fondinė medžiaga saugoma sandariai
naudoti bokštą. Jis skirtas de. Kolonoje yra 3 ištrau­
uždaryta, įdedami indeliai su anglies disulfidu.
penkių aukštų namams. kiamos sekcijos, turinčios
Taip pat nereikia užmiršti naikinti ir skraidančias
automatinius išjungėjus.
kandis, ypač pavasarį. Sunaikindami vieną skraidantį
Jos pasikelia nuo 6 iki
vabzdį, tuo pačiu sunaikinsime apie šimtą jo vikšrų,
15 m aukščio. V id u rin io ji
kurie išsiristų iš jo padėtų kiaušinėlių.
ir apatinioji platformos
A. MACKEVIČIUS
nejudamos. Nuo jų atlie­
kama pirm ojo ir antrojo
AR NEPAKENKS P O P IE R IU S S IE N O M S ! aukšto apdaila. Viršutinio­
ji ir vid u rin io ji platform os
— klausia žurnalo skaitytojas M . Kazlauskas turi kranus, galinčius pa­
iš Prienų raj. kelti 100 kg krovinį.
Bokštas yra pervežamas
Storas popierius, prikaltas prie sienų, gerai sulai­ sunkvežimiu „GAZ-51 ".
ko šilumą, ir ji negali prasiskverbti gilyn į sieną. To­
dėl siena iš lauko pusės peršąlą, iš kambario prasiskver­
busi drėgmė susikondensuoja ant jos ir drėkina po­
pierių.
Minė'as procesas ypatingai suintensyvėja tada, kai
kambariai yra nenormaliai vėdinami ar nereguliariai šil­
domi. Šiuo atveju susidaro palankios sąlygos grybui at­
sirasti. Norint to išvengti, reikia nuimti popierių ir sie­
nas išlinkuo'i, be to, būtina kambarius normaliai vė-
dinti ir šildyti. G . PRANAITIS

38
 N AUJAS P E N IC IL IN A S — E F IC IL IN A S N A M A S vykdo smegenų komandas:
jaunuofis užsidega cigare­
PLASTM ASĖJE
Tarybų Sąjungos farmacijos pramonė išleido naują pe ­ tę, valo batus, geria kavą,
niciliną, pasižyminfį ypatingu giminingumu plaučių audi­ žirklėmis gali karpyti p o ­
niui, — eficiliną. Eficilinas mažai kenksmingas. Įšvirkš­ Sienos iš putbetonio pierių, medžiagas ir t. t.
tus į raumenis, jo plaučiuose susikaupia daugiau ir jis labai sugeria drėgmę. To­ Praeis dar kiek laiko,
išbūna juose ilgiau, negu paprastas penicilinas. Eficilinas dėl jas reiktų iš lauko pu­ ir panašūs protezai su­
vartojamas nuo infekcinių kvėpavimo takų bei plau­ sės padengti tokiais da­ grąžins ne vienam sužeis­
čių susirgimų: plaučių uždegimo, bronchitų, plaučių žais, kurie nebijotų sau­ tajam džiaugsmą.
pūlinių, pleurito ir pan. Profilaktikai eficilinas varto­ lės, šalčių, sulaikytų van­
jamas, ruošiant ligonius chirurginėms operacijoms, taip denį ir kartu praleistų ga­
pat po jų. Eficilino privalumas tas, kad jo suspensijos rus. Mat, kiekvieno gyve­
pakanka jšvįrkšti ligoniui vieną kartą per parą. namojo namo ore yra
drėgmės, ir sienos jos
G ARDO S V A IS T A I perteklių turi „išalsuoti"
į lauką.
Kakavos m ilteliai, cukrus, vanilė ir kiti priedai — Maskvos Gelžbetonio
tai sudėtinės naujų antibiotikų suspensijų dalys. Šios m okslinio tyrim o instituto
suspensijos yra malonaus skonio ir ypač tinka vai­ darbuotojai S. Levinas,
kams bei naujagimiams gydyti. Visi gerai žino, kaip D. Solovejus ir E. Eršle-
sunku įduoti vaikams chlortetraciklino (biom icino), ris surado priemonę, ap­
oksitetraciklino (teramicino) ar tetraciklino tablečių dėl saugančią namus nuo
jų kartumo. Dabar vietoj tų tablečių visose vaistinėse „vandens baim ės". Tai
galima gauti jų suspensijų, kurios vartojamos arbati­ lateksai L-4 ir L-7, iš ku­
niais šaukšteliais ir net lašais (vienas arbatinis šaukš­ rių gaminami vaikams p ri­
telis suspensijos atitinka vieną tabletę). pučiami oro balionėliai.
Sienų plokštės padengia­
ŠA LD YTU VA S „ N IS T R U " mos lateksais tiesiog ga­
Kišiniovo „Elektrom ašinos" gamykloje sukonstruotas myklose.
buitinis šaldytuvas „N is tru ". Jame yra tik du m etali­ Plėvelė apsaugo namus
niai margai — variklis ir kompresorius. Visos kitos ir žiemą, ir vasarą. Ji de­
dalys ir detalės — pagamintos iš stiprios plastmasės. šimteriopai sumažina van­
Naudingas šaldytuvo tūris — 120 I, jo svoris — 50 kg. dens skverbimąsi į beto­
ną ir beveik tiek pat kartų
N A U JO S TRĄŠOS padidina jo atsparumą šal­
čiui.
Kazachstano chemikai kartu su Visasąjunginio trą­
šų ir insektofungicidų mokslinio tyrim o instituto dar­
buotojais surado naują būdą fosforinėms trąšoms bei
pašariniams fosfatams gaminti. Iki šiol jų gamyboje PROTEZUS
buvo naudojama sieros rūgštis. Bandymai parodė, kad V A L D O M IN T Y S
cikloninėse krosnyse terminiu būdu pagaminti fosfatai
nenusileidžia superfosfatui. Pietų Kazachstane šiomis Žurnale „M . ir g." jau
trąšomis buvo patręšti cukrinių runkelių, vasarinių kvie­ buvo rašyta apie pirmąją
čių ir miežių pasėliai. Rezultatai gauti puikūs. mūsų šalies mokslininkų
Lydytų fosfatų gamyba cikloninėse krosnyse bus sukurtą bioranką. Ji d i­
kelis kartus pigesnė, negu besisukančiose. Be to, cik- džiulį susidomėjimą sukė­
loninis fosfatų gamybos būdas tinka įvairioms fo sfo ri­ lė Briuselio Pasaulinėje
nėms rūdoms. parodoje.
Maskvos Centrinio
B O R Ą IŠ G A U S IŠ V A N D EN S
protezavim o mokslinio ty ­
Išgauti vertingą cheminį elementą borą iš vandens rimo instituto darbuotojai
yra paprasčiau, negu jį gaminti ekstrahavimo būdu iš jau pradeda tokius p ro ­
boro turinčių uolienų. Tai įrodė Gruzijos Politechnikos tezus taikyti praktikoje.
instituto mokslininkai. Panaudodami jonitus, jie pradėjo Žmonės, nelaimingo atsiti­
borą gaminti iš vandens. kimo metu netekę vienos
Boras priklauso prie tų mikroelementų, be kurių ne­ arba abiejų rankų, n e toli­
gali egzistuoti nei gyvūnija, nei augalija. Jo junginiai moje ateityje galės pasi­
naudojami daugelyje pramonės ir žemės ūkio sričių. naudoti mokslininkų su­
Tuo tarpu boro telkiniai gamtoje sutinkami retai. kurtomis dirbtinėm is ran­
komis.
L A IV A I IŠ L A M IN A T O Kokiu būdu veikia to ­
kios rankos? Nuotraukoje
Gdansko laivų statykloje (Lenkijoje) baigtas statyti mes matome jaunuolį, ne­
jūrų laivas iš laminato. Tai eksperimentinis laivas, pa­ tekusį abiejų rankų. Prie
gamintas Pakistanui. Ligi šiol iš laminato buvo gami­ jo rankų likusių galūnių
namos tik gelbėjim osi valtys ir jachtos. Laminatas pa­ yra pritvirtintos dirbtinės
naudotas dideliems laivams statyti pirmą kartą. Tokie plaštakos. Į jas patenka
laminatiniai laivai yra labai lengvi ir juose galima biosrovės, einančios iš
įrengti prietaisus, kurių negali pakelti laivas, pagamin­ centrinės nervų sistemos.
tas iš įprastinių medžiagų. Be to, laminatiniai laivai yra Kaip matome iš nuotrau­
atsparesni sūriam vandeniui. kų, protezai paklusniai

39

P L U G A S -G A L IG N A S
Sis plūgas dirbs šalies stepių ra­
jonuose. Juo per pamainą (7val.)
galima bus aparti daugiau kaip 13 ha
dirvų. Plūgo užgriebimo plotis —
280 cm, o arimo gylis — 35 cm.
M inėtąjį 1960 kg svorio plūgą
temps 220 AJ galingumo traktorius-
vilkikas „K -700". Plūgą pakels
į transportinę ir nuleis į darbinę
padėtį hidraulinė traktoriaus siste­
ma.
A T S A R G IA I, R A D IA C IJ A !
Dažai, sukurti A nglijoje, „ja u čia "
radiaciją. Užtenka nedidelės švitini­
mo dozės, ir geltona spalva pavirsta
raudona.
M inėtieji dažai jau panaudoti
praktikoje: jais, pavyzdžiui, nustato­
mas sterilumas medicinos instrumen­
tų, kurių negalima virinti, o jie yra
dezinfekuojam i radioaktyviu šviti­
nimu.
S P O R T IN IS A U T O M O B IL IS
Nuotraukoje matome naują ta ryb i­
nį lenktyninį autom obilį „C h A D I-3 “ .
Jis yra sukonstruotas Charkovo A u ­
tokelių instituto laboratorijoje, vado­
vaujant Tarybų Sąjungos autom obili­
nio sporto meistrui V. Nikitinui.
Mašina pasižymi savo aerodinami­
nėmis formomis. Jos 36 AJ galingu­
mo variklis pasiekia 300 km/val
greitį.
Lenktyninio autom obilio kėbulas
pagamintas iš stikloplasčio. Auto­
mašinos ilgis — 380 cm, aukštis —
50 cm, o plotis — 67 . V airuoto­
jas valdo šį autom obilį gulėdamas
kėbule.
40
SMĖLIS VALO K IA U Š IN IU S
Kiaušiniai blogiau išsilaiko, valant
juos skysčiais. Todėl Didžiosios Bri­
tanijos kiaušinių im portinė organiza­
cija buvo paskelbusi konkursą sau­
sam kiaušinių valymo būdui pasiūlyti.
Dabar premijas gavo dvi firmos, pa­
siūliusios automatinius įrengimus,
kurie įstengia nuvalyti per valandą
iki 1500 kiaušinių. Įrengimai ve i­
kia smėliasvaidžių principu. Kiauši­
niai mašinoje patenka į oro srautą,
kuris neša smėlio daleles. Įrengimas
sukinėja kiaušinius taip, kad oro
srautas pasiekia visas paviršiaus
dalis.
K IA U Š IN IŲ R Ū Š IU O T O J A
Bulgarijoje kiaušiniams rūšiuoti yra
sukonstruota speciali mašina. Sis su­
dėtingas automatas atsveria kiauši­
nius iki pusės gramo tikslumu, juos
suskirsto j šešias rūšis. Per valandą
mašina sumarkiruoja 18 tūkst. kiauši­
nių. Surūšiuoti kiaušiniai yra sude­
dami į specialias etažeres. Reikalui
esant, mašina gali kiaušinius automa­
tiškai padengti vaško sluoksniu.
N E G A TY V Ų E L E K T R O N IN IS
K O P IJ A V IM A S
Tarybų Sąjungoje sukurtas elekt­
roninis prietaisas, skirtas kont­
rastiškiems negatyvams automatiškai
kopijuoti. Negatyvas nuosekliai juos­
tomis peršviečiamas specialiu apara­
tu. Šviesa, pereinanti per negatyvą,
patenka ant fotom ultiplikatoriaus.
Pastarojo signalas yra sustiprinamas
ir grįžta atgal į aparatą. Dėl to ko­
pijuojant šviesesnėse vietose per­
švietimas sumažėja, o tamsesnėse —
padidėja. Tokiu būdu viso vaizdo
kontrastiškumas sumažėja, o atskirų
detalių kontrastiškumas pagerėja.
Naujasis metodas ypač gerai tinka
apdorojant negatyvus tokių nuotrau­
kų, kurios vaizduoja fizinius reiški­
nius (pavyzdžiui, fotografuojant ant­
rąją M ėnulio pusę iš tarybinio kos­
minio laivo).
ELEKTRODAS V IE T O J P E IL IO
Leningrado „Ruskij d iz e lj" ga­
m ykloje sėkmingai išbandytas 800 AJ
galingumo vidaus degimo variklio
suvirintas alkūninis velenas. Atsakin­
giausia tokios didelės mašinos deta­
lė pirmą kartą pagaminta ne iš
vientiso metalo gabalo, o iš atski­
rų elementų. Šią svarbią techninę
problemą sprendžia gamyklos spe­
cialistai ir Ukrainos TSR M A E. Pa-
tono vardo elektrinio suvirinimo
instituto darbuotojai.
D idelių variklių alkūniniai velenai
iki šiol visame pasaulyje buvo ga­
minami unikaliomis staklėmis. Juos
tekdavo ištekinti iš didelių plieno
luitų, kurie 5— 8 kartus daugiau sver­
davo už gatavą gaminį.
Suvirintam velenui pagaminti p ri­
reikė 4 kartus mažiau metalo, o jo
gamybos laikas sutrumpėjo trig u ­
bai. Ruošinius tokiai detalei galima
pagaminti bet kuriame kalvių ceche
esamomis mašinomis. Tuo tarpu ga­
minant tik pirmąjį bandomąjį pavyz­
dį, sutaupyta apie 4 tūkst'. rublių.
Dabar ruošiama pramoninė maši­
na masinei suvirintų alkūninių vele­
nų gamybai,
G E L E Ž IS IS JŪ R O S D U G N O
Japonija stokoja geležies rūdos
telkinių sausumoje. Todėl čia pra­
dėta išgauti iš jūros dugno prie
Kiusiu salos esančioje Ariakos įlan­
koje geležingus smėlius, kuriuose
yra iki 55,6 proc. geležies. Šis smė­
lis naudojamas specialiems plienams
gaminti.
TA I BENT P IŪ K L A S
1958 m. mūsų šalies išradėjas
A. Laubganas sukūrė kilnojamąjį
m otorinį piūklą PMA-2, skirtą dar­
bams miškų apsaugos juostose. Jis
buvo sumontuotas ant ratukų, o patį
piūklą varė benzininis variklis
„D ru žb a ". Minėtasis prietaisas labai
gerai išplaudavo krūmus ir nestorus
medžius. Tačiau piūklas nepatenkino
išradėjo. Jis nutarė jį „išm o kyti" kitų
darbų. Taip gimė kompleksinė maši­
na. Ji atlieka dabar penkias darbo
operacijas: be piovim o, šioji maši­
na ravi, šienauja žolę, purena dirvą,
kasa medžiams duobutes.

STATYTI P R A D ED A M A
N U O STO G O
Tai atrodo neįmanoma. Bet firma
„Ričard Kostein" paruošė ir jau sėk­
mingai panaudojo tokj atvirkščią sta­
tybos būdą, pavadintą „d že kb lo k"
(„d ž e k “ — angliškai domkratas). Pir­
miausia dedami pastato pamatai. Ant
jų liejama plokštė, išrikiuojami dom­
kratai, ir ant šių klojamas stogas. Pa­
kėlus domkratais stogą į viršų, pra­
dedama paties viršutiniojo (pvz.,
penkioliktojo) aukšto statyba. Užbai­
gus tą aukštą, vėl panaudojami
domkratai — statomas priešpaskuti-
nysis (keturioliktasis) aukštas. Ir taip
toliau. Trobesys su stogu tarsi g ry­
bas pamažu kyla į padangę. Kiek­
vienas domkratas turi 220 tonų ke­
liamosios galios. Jie sustatyti virtine
po trobesio sienomis. Bet veikia ne
visi kartu. Pusė jų pakelia viršutinią-
ją statinio dalį. Tada ties kita dom­
kratų puse atsiranda tušti tarpai.
J juos dedami iš anksto pagaminti
betoniniai blokai. Toks blokas užstu-
miamas ant kiekvieno laisvo domkra­
to, ir pastatas, remdamasis jau į
šiuos blokus, vėl pakeliamas per
vieno bloko storį į viršų. M ūrininkai
dirba visą laiką vienoje vietoje, ta­
me pat aukštyje. Darbui nekliudo
blogas oras, ir statyba čia vyksta it
prie fabriko konvejerio. Pastolius
galima pridengti permatoma plastma­
sine plėvele, ir tada už šviesios už­
tvaros bet kuriuo metų laiku patogiai
dirba grindėjai, dažytojai, vandentie-
kininkai, elektrikai ir kt. Kiekvienos
specialybės darbininkai dirba vienu
metu, vieni kitiems nekliudydami.
N U O S T A B IŲ S A V Y B IŲ
PLASTM ASĖS
Technika nežino medžiagų, savo
savybėmis lygių sintetiniams polim e­
rams. Tuo pat metu jie turi daug
trūkumų, apribojančių jų panaudo­
jimą.
Organiniai polimerai neatsparūs
aukštoms temperatūroms. Tai pagrin­
dinis stabdys, kuris neleidžia pui­
kioms medžiagoms plačiau paplisti
technikoje. 150°C yra riba, kurią
peržengę, jie ima irti. Tiesa, p o li­
merai, priklausantieji vadinamajai
neorganinei grupei, atlaiko 1000° ir
didesnę temperatūrą. Bet čia susi­
duriama su kitu trūkumu: jie neturi
svarbiausios organinių polim erų sa­
vybės — elastingumo.
Tokiu būdu, iki pastarojo laiko
chemija galėjo pasiūlyti technikai
arba elastingas, bet neatsparias
aukštoms temperatūroms medžiagas,
arba priešingai.
Tarybiniams mokslininkams pavyko
nutiesti tiltą tarp organinės bei ne­
organinės chemijos pasaulių ir su­
kurti polimerus, turinčius ir vienų,
ir kilų junginių savybes.
Naujųjų medžiagų molekulės —
savotiški hibridai. Mūsų šalies moks­
lininkas K. Andrianovas sukūrė naujų
struktūrų polimerus, taip reikalingus
šiuolaikinei technikai.
Štai etilsilikatas — viena naujųjų
medžiagų. Iš jo pagamintos plėve­
lės nesilydo įmestos net į skysto me­
talo vonią. M etalurgai pirm ieji susi­
domėjo naująja plastmase ir jau
pradėjo iš jos gaminti tiksliam lie ji­
mui formas. Plastikai, nereaguojantie-
ji i aukštas temperatūras, labai rei­
kalingi mašinų, raketų gamyboje,
transportui, elektronikai ir t. t.
Naujieji polim erai gali būti ne
vien kietų medžiagų pavidalo, bet
ir kaip skysčiai, tepalai, lakai, kau­
čiukai. Tai dar labiau išplečia jų
taikymo sferą. Pavyzdžiui, tepalai,
kuriems pagrindu paimti m inėtieji
polimerai, net ir sudėtingomis maši­
nų darbo sąlygomis beveik nepa­
keičia savo klampumo. Ši jų savybė
daug įtakos turi mechanizmų darbut.
Pridėjus į statybines medžiagas ne­
d id e lį skystų polimerų kiekį, jos ne­
praleidžia vandens. Jais taip pat ga­
lima im pregnuoti audinius. Neper-
šlampanfieji audiniai — ne naujiena.
Tačiau tie lietpalčiai, kuriuos mes
dėvime dabar, kartu su vandeniu ne­
praleidžia ir oro. Tuo tarpu, apdoro­
jus audinius naujomis medžiagomis,
jų paviršiuje susidaro akyta plėvelė.
Vandens lašai nurieda, bet oras lais­
vai praeina.
Guma, neprarandanti elastingumo,
stiprumo ir standumo, esant 70° šal­
čio ir 300° karščio, jau pradėta ga­
minti Tarybų Sąjungoje. Ją sukurti
padėjo tie patys silicio organiniai
junginiai. Pagaminti iš jų kaučiukai
ir plastmasės pasidarė nepakeičiamo­
mis medžiagomis elektrotechnikoje.
Prof. K. Andrianovui už naujų p o ­
limerų sukūrimą praėjusiais metais
buvo suteikta Lenininė premija. Jis
įjungė į polimerines molekules ne
tik silicį, bet ir aliuminį, fosforą, b o ­
rą, alavą. . . Šios priemaišos vėl v i­
siškai pakeitė polimerų savybes.
K. Andrianovo metodai leidžia
įjungti j polim erų sudėtį daugelį pe ­
riodinės lentelės elementų. Nėra
abejonės, kad bus gauta ir daugiau
tokių medžiagų, kurių kol kas dar
nežino mokslas ir technika.
Į PA G A LB Ą S K A IT Y T O J A M S
Paryžiuje buvo pademonstruotas
prietaisas knygoms skaityti g u lint ir
nelaikant jų rankomis. Tokį prietaisą
galima p ritvirtin ti prie bet kurios lo ­
vos, fo te lio arba kėdės ir nustatyti
pagal pageidavimus. Prietaisas pato­
gus silpniems ligoniams, kurie negali
normaliai skaityti knygą prie stalo.
41

N IL O M A TU O K LĖS
N ilo matuoklės — tai senoviniai
vandens matavimo postai, kuriuose
egiptiečiai stebėjo Nilo vandens ly­
gio svyravimus.
N ilo baseine žinoma apie 20 to ­
kių matuoklių. Tai originalūs ir sudė­
tingi statiniai. Daugelis jų buvo su­
griauti, kai kurie ne kartą pertvar­
komi.
Žinomiausios Elefantinos, Asuano,
Luksoro, Kerneno, Rodo (Kairo p rie ­
miestis) matuoklės. Geriausiai išlikusi
Rodo matuoklė, kuri naudojama maž­
daug nuo 621 mūsų eros metų. Rodo
matuoklėje sužymėta ilgiausia siste­
mingų vandens lygio matavimų eilė.
Žinomi ir senesni vandens atžymėji-
mai, bet jie nėra tokie sistemingi.
Tame pačiame Egipte rasti 179 ryš­
kūs aukščiausio N ilo lygio pažymė­
jimai, iškalti uolose. Kaip tvirtina
archeologai, jie buvo padaryti antro­
sios faraonų dinastijos laikotarpiu,
vadinasi, prieš 4000 metų. Uolos
gabalai su šiais pažymėjimais iš­
vežti iš Egipto ir saugomi Palermo
muziejuje, Sicilijoje.
Rodo Nilo matuoklė yra tobuliau­
sios konstrukcijos tokio tip o įre ng i­
nys. Tai šulinys, kurį su upe jungia
du tuneliai. Sulinio skersmuo apie
5 m. Jo centre pastatyta graži še­
šiakampė kolona, besibaigianti ka­
42
piteliu. Ant kolonos padaryta skalė,
kurioje žymimas N ilo vandens lygis.
Sulinio vidine siena eina sukti laip­
tai, nuo kurių stebėtojas darydavo
pažymėjimus.
Egiptiečiams svarbu buvo stebėti
N ilo vandens svyravimus, nes jų g y ­
venimas tiesiogiai priklausė nuo
vandens lyg io upėje potvynio metu.
Senovės romėnų mokslininko ir ra­
šytojo Plinijaus Vyresniojo (23—
79 m.) liudijim u, N ilo vandeniui pa­
kilus tik 12 uolekčių, bus badas,
16 uolekčių — labai geras derlius.
Tai buvo žinoma ir paprastiems fe-
lachams, ir valdantiesiems, ir šven­
tikams, kurių žinioje buvo N ilo van­
dens lygio matuoklės. Šventikai ap­
gaubdavo tuos stebėjimus mistinėmis
apeigomis. Ant vandens matuoklių
šulinio kraštų stovėdavo variniai ere­
liai — patelė ir patinas. Juose buvo
įtaisyti mechanizmai, kuriais galima
buvo judinti sparnus ir sukelti garsą.
Kada pirmą potvynio dieną šventikai
melsdamiesi atidarydavo šulinį, visi
suklusdavo — kuris paukštis suriks
pirmasis. Patino šauksmas „pranašau­
iškastą griovį, „san d ė lį". Kas jas su­
d a vo " gerą potvynį. Yra žinių, kad dėjo, kada ir kodėl?
šventikai pakeldavo potvynio lygio
Skulptūrų vertė nevienoda. Daugu­
pažymas, nes pagal įstatymą mokes­ mai to li gražu iki fantastinės gyva­
čiai būdavo pradedami rinkti nuo to
tės, kuri galėjo čia patekti iš G rai­
momento, kai vandens lygis pasiek­ kijos ar Mažosios Azijos. Tačiau ra­
davo aukščiausią atžymą. Mokesčiai
dinį sieja vienas bendras požymis:
būdavo juo didesni, juo aukščiau pa­ visi kūriniai yra graikų, romėnų,
kildavo vanduo.
egiptiečių bei vietinių dievų statulos.
Tuo netenka stebėtis: III a. buvo
įsigalėjęs keistas reiškinys — re lig i­
T O M IO G Y V A T Ė S MĮSLĖ nė simbiozė, kurią istorikai vadina
sinkretizmu. Atskiri dievai nebekon-
Sarpele fantastio — fantastinė g y ­ kuravo vieni kitiems; kiekvieną savą
vatė, kaip ją vadina Rumunijoje — dievą stengtasi turtinti, puošti sve­
yra mįslė archeologams ir anato­ timų dievų atributais. Konstancos lo ­
mams. Jokioje epochoje, jokios tau­ byje atstovaujamos svarbiausios Ry­
tos mene dar nebuvo pavaizduotas tų dievybės: egiptiečių Isidė, iranie­
toks pasakiškas gyvūnas: ant galingo čių ir indų M itra, frigiečių Kibalė
susirangiusio kūno stiepiasi mįslinga ir kt. Taigi į Rytus ir tenka žvelgti,
ėriuko galva su žmogaus plaukais ir stengiantis įspėti fantastinės gyvatės
ausimis, budriu lyg tykojančio šuns mįslę. G eologai visaip spėliojo.
žvilgsniu, su liūto uodega. Ši skulp­ Graikų ir rytiečių m itolog ijo je gyva­
tūra iš retos marmuro rūšies su tei tenka daug paskirčių. Prof. Kana-
melsvais atspindžiais tėra 66 cm rašas įsiskaitė j satyriko Lucijano Sa-
aukščio, bet išsitiesusi gyvatė būtų mosatiečio kūrinį „Aleksandras, arba
apie 5 m ilgio. Unikalus dailės kū­ netikrasis pranašas". Šios satyros he­
rinys atrastas 1962 metais. Tai rojus buvęs priešingybė Aleksandrui
„Konstancos archeologinio lo b io " M akedoniečiui — nenaudėlis ir ap­
dalis. gavikas. Aleksandras padaręs „ste­
Rumunijos uosto prie Juodosios b uklą" ir po to apsiskelbęs „A š —
jūros Konstancos miesto centre, gyvatė Glikonas, Dzeuso anūkas ir
ruošdami vietą naujo pastato pama­ m irtingųjų šviesa". Labai gali būti,
tams, darbininkai atkasė statulą. A r­ kad lobyno gyvatė ir vaizduoja Gli-
cheologai pradėjo kasinėjimus ir ra­ koną.
do 10 statulų, 13 bareljefų. Atrastas lobis buvo IV a. paslėp­
Konstancą IV a. įkūrė romėnų im­ tas nuo siautėjančių krikščionių neo­
peratorius Konstantinas I toje vie ­ fitų.
toje, kur anksčiau stovėjo senovės Konstancos kasinėjimų rezultatai
graikų kolonistų Tomio miestas, gar­ domina ne tik archeologus, bet ir is­
sėjęs kaip „Juodosios jūros sosti­ torikus. Sinkretizmo epocha mažiau­
n ė ". Todėl antikinės statulos mies­ sia teištyrinėta. Daugumą ją liečian­
te su tokia istorine praeitim i — ne­ čių dokumentų pirm ieji krikščionys
nuostabu. Mįslė yra tik tai, kad sunaikino. Fantastinę gyvatę tenka
skulptūros buvo sudėtos į specialiai skirti prie III a. skulptūros šedevrų.
 S R A IG T IN Ė U N IJ A
Venesuelos sostinėje
Karakase gyvena 1,5 mln.
žmonių, apie 27 proc. v i­
sos šalies gyventojų. Se­
novinės statybos, primenan­
čios ispaniškojo kolonia­
lizmo laikų stilių, nyksta,
jų vietoje išauga šiuolai­
kiniai daugiaaukščiai na­
mai. Beveik visi miesto
centro sklypai yra užsta­
tyti. Kiekvieno laisvo p lo ­
te lio kainos fantastiškai
auga. Nežiūrint to, miesto
centre iki pastarojo laiko
buvo išlikusi 10 ha ploto,
30 m aukščio kalva Roca
Tarpeya (Tarpėjos uola).
Tačiau ir ji buvo užstaty­
ta. Pradžioje buvo numa­
tyta nukasti kalvų.
pasirodė labai brangu iš­
vežti daugelį m ilijonų ku­
binių metrų uolienų. Atsi­
rado originalesnis spren­
dimas, pagal kurį visų kal­
vų padengė gelžbetoninių
konstrukcijų kompleksas.
Jame yra didelis prekybos
centras su halėmis, par­
duotuvėmis, sandėliais, te ­
atrai, klubai, viešbutis
ir kt. Centrinę konstrukci­
jų sudaro gelžbetoninė
rampa, kuri lyg sraigtas
iškyla lig i pat viršaus, o
iš ten tuneliu nusileidžia
į apačių. Pagal rampos
formų prekybos centrui
buvo suteiktas ir pavadi­
nimas — „sraigtinė lin ija ".
„Sraigtinė lin ija " turi
tris vijas, taigi iš viso
6 rampas — tris kylančias
ir tris nusileidžiančias, ku­
rių bendras ilgis 4500 m
ir pastovus nuolydis
2,5 proc. Autom obilistai
gali patogiai įvažiuoti į
kalvos viršūnę ir pastatyti
automobilius jiems skirto­
se vietose (čia telpa
1000 automobilių). Par­
duotuvės išdėstytos išilgai
kelio. Prekybos centro
konstrukcijos suskirstytos
į keturių aukštų zonas, jas
jungia vienų su kita liftai
ir judam ieji laiptai. Lan­
kytojai patogiai išlipa iš
autom obilių atskirų zonų
aukštuose.
Kalvos papėdėje yra
keli kiti objektai. Rytinėje
pusėje pastatytas 1500 vie­
tų garažas, o viršum jo —
milžiniškas kinas su septy­
niomis salėmis po 250 vie ­
tų kiekvienoje. Visose sa­
lėse demonstruojamas tas
pats filmas, pradedant se­
ansų kiekvienoje salėje
15 minučių vėliau. Todėl
lankytojai gali žiūrėti se­
Bet
ansų bet kuriuo laiku.
Greta yra didelis sodas
vaikams. Vakarinėje pusė­
je buvo pastatytas „a u to ­
servisas" ir autom obilių
parduotuvė. Šiaurėje yra
didelis restoranas, viešbu­
tis su konferencijų salėmis,
teatru, barais, gimnastikos
salėmis ir baseinu. Iš tos
pusės puikiai matyti mies­
tas ir kitos kalvos.
„Sraigtinės lin ijo s " v ir­
šūnėje pastatyti rūmai kon­
certams, parodoms ir su-
susirinkimams. 70 m skers­
mens skritulio formos te ­
atras turi skliautinį alium i­
ninį stogų. Iš kitų o bjek­
tų galima paminėti radijo
ir televizijos studijas, taip
pat vietinį informacijos
biurų. Administraciniai
centrai yra pirm ojoje zo­
noje, čia yra ir konferen­
cijų salės, spaustuvė bei
vietinė telefonų centrinė
su 400 linijų.
(Veda a život,
Čekoslovakija)
IŠ K L U M P IŲ
IS T O R IJ O S
Kas pabuvojo Žemai­
tijo je , be abejo, gerai įsi­
minė medines klumpes.
Jos čia, ypač vakarinėje
dalyje, yra tradicinė ava­
lynė šlapiu pavasario ir
rudens laiku. Seniau že­
maičiai klumpes dėvėda­
vo ne tik prie darbo, bet,
jomis apsiavę, vykdavo į
turgų, svečiuosna, į pasi­
linksminimus.
Pirmų kartų lietuviai su
klumpėmis susipažino
X V III a. pradžioje, kada
d id žio jo Siaurės karo me­
tu siautęs maras nusiaubė
Lietuvų. M ažojoje Lietu­
voje teliko tik trečdalis
gyventojų, ir todėl F rid ri­
cho I-jo įsakymu į čia
buvo atkraustyta kolonis­
tų. Netrukus, po 1710 m.,
į Mažųjų Lietuvų p riva ­
žiavo daug šveicarų, kurie
atsivežė klumpes. Iš čia
jos perkeiiavo ir į Žemai­
tiją-
Yra žinoma, kad maž­
daug 1850 m. klumpės
pasirodė Plungės apylin­
kėse. Jas paskleidė
Mažosios Lietuvos atvykęs
meistras. Rietavo apylin­
kėse, žmonių pasakojimais,
klumpes įvedė kunigaikš­
tis Irinėjus Oginskis, atsi­
gabenęs klum padirbį
Austrijos.
A pie 1865 m. Žemai­
tijo je dar nedaug tebuvo
klumpių meistrų, bet vė­
liau jų atsirado nemažai.
Prieš pirmųjį pasaulinį ka­
rų stambiausias klumpių
gaminimo centras buvo
Plungė. Plungiškiai meist­
rai klumpes veždavo par­
davinėti ne tik po visų
Žemaitijų, bet ir į pram o­
ninius Rusijos miestus, tu­
rinčius metalo liejim o
įmonių. Šių įmonių darbi­
ninkai noriai pirkdavo že­
maitiškas klumpes, kurio­
mis avėdavo darbo metu.
Šiuo metu klumpės, iš­
gyvenusios Lietuvoje dau­
giau kaip 250 metų, išny­
ko, užleisdamos vietų pa­
togesnei ir patvaresnei
avalynei. y }
paskelbė gyvulių „p ro tin ­
gum o" tyrinėjim o rezulta­
tus. Remdamasis gyvulio
bendro svorio ir smegenų
dalies, kur yra aukštoji
nervų sistema, svorio san­
tykiu, Portmanas nustatė
tam tikrus rodiklius, pagal
kuriuos galima apskaičiuoti
„g y v u lio protingum ų". To­
kiu būdu jam pavyko gau­
ti įdomius ir kartu netikė­
tus rezultatus. Daugiausiai
taškų, kaip to ir reikėjo ti­
kėtis, gavo žmogus — 214.
Po žmogaus sekė delfinas
su 195 taškais. Dramblys
surinko 150 taškų, žmogiš­
koji beždžionė — 63, zeb­
ras — 48, žirafa — 38.
Įdomu, kad lapės, laiko­
mos ypač gudriomis, gavo
tik 38 taškus. Pagal Port-
manų, kvailiausias gyvulys
yra begemotas. Jam teko
tik 18 taškų.
LAPĖS
IR FO KSTRO TAS
Tuoktuviniai žaidimai
gyvūnų pasaulyje yra daž­
iš nas reiškinys. Daugelis žu­
vų, paukščių bei žvėrių
tuoktuvių periodo metu at­
lieka tam tikrus judesius,
leidžia įvairiausius garsus
arba net pakeičia savo kū­
iš no spalvų. Viso to tiks­
las — išsirinkti kuo puikes­
nį partnerį.
Lapių tuoktuvėse, kurios
paprastai vyksta vasario
pabaigoje ir kovo pradžio­
je, patinas ir patelė sustoja
ant užpakalinių kojų ir
kraiposi, trypinėja, šuo­
liuoja vienas prieš kitų.
Jeigu netoli „jaunosios"
atsiranda keletas patinų,
visuomet įvyksta peštynės.
Fokstroto šokio kūrėjas
tikriausiai gerai pažinojo
lapių papročius, nes ang­
lų kalboje žodis fox reiš­
kia lapę, o tro t — šuolius
ristele.

K V A IL IA U S IA S

G YV U LY S

Am erikiečių zoologas
prof. Portmanas neseniai

43

D R A M B L IŲ
A NTP LŪD IS
Tie laikai, kada Afrikos
džiunglėse ir savanose
klaidžiodavo daugybė
dramblių, jau praėjo. Daug
kuo kalfos čia dramblių
ilfys, iš kurių nuo seno
buvo gaminami įvairūs
daiktai. Tiesa, dabar plast­
masės ir kitos medžiagoj
dalinai pakeičia dramblių
kaulus, bet jų naikinimai
ir toliau tęsiasi. Ypač daug
jų išnaikina turtingi velt­
ėdžiai — medžiotojai.
Dramblių Afrikoje lieka
vis mažiau. Pastaruoju me­
tu nacionalinės ir tarptau­
tinės gamtos apsaugos
organizacijos vis dažniau
galvoja apie tai, kaip ap­
saugoti išlikusius dramb­
lius nuo pilno jų išnaiki­
nimo.
Tačiau netikėtai pra­
ėjusių metų birželio mėne­
sį Kenijos draustinį — Na­
cionalinį parką — užplū­
do nežinia iš kur atklydu­
si didžiulė dramblių ban­
da. Drambliai užpildė žy­
mią parko dalį ir įvedė
jame savo tvarką — iš­
trypė didelius miško plo­
tus, su šaknimis išrovė
daugybę jaunų baobabų
ir t. t. j parką tuojau pat
atskubėjo zoologai. Nau­
dodamiesi šiuolaikine
technika, jie apskaičiavo,
kad bandoje yra apie
15 600 gyvūnų.
Iš kur atkeliavo tiek
daug dramblių? Kas su­
kėlė jų antplūdį? J šiuos
klausimus kol kas nieks
negali atsakyti. Viena aiš­
ku, kad drambliai iš minė­
tojo draustinio trauktis ne­
siruošia. Nieks negali ga­
44
rantuoti, kad jie neiškrės
kokių nors pokštų. Dabar
aplink „dramblių miestelį"
skubiai daromi vandens
tvenkiniai, norima bandą
perskirti nors pusiau.
PER SO D IN TA
Ž M O G A U S ŠIRDIS
Džeksono medicinos uni­
versiteto chirurgai perso­
dino žmogaus širdį mirš­
tančiajam. Persodintoji šir­
dis veikė daugiau kaip
valandą. Ligonis mirė, nes
naujoji širdis neatitiko pa­
ciento organizmo reikala­
vimų.
Siame universitete jau
buvo atlikta 2 0 0 operacijų
persodinant gyvulių širdis.
Tuo tarpu žmogaus širdies
persodinimas yra pirmoji
šios rūšies operacija, nors
ir pasibaigusi nesėkmingai.
SU R O B O TU
! M E D Ž IO K L Ę
Danas Petersonas su šau­
tuvu už pečių nužingsnia­
vo mišku. Pagaliau jis su­
stojo prie lapės urvo. Pe­
tersonas išsiėmė iš kišenės
pultą su mygtuku ir nedi­
delę tanketę. Netrukus ji,
tyliai riaumodama, įšliau­
žė į urvą. Lapė pamėgino
įkąsti keistajam svečiui, bet
dantų neklausė metalas.
Tada ji smuko į urvo galą.
Tuo metu robotas ryškiai
apšvietė ją. To tai jau per
daug! Ir lapė šoko iš ur­
vo, patekdama tiesiai į
medžiotojo rankas.
A R C H E O L O G IN IŲ
R A D IN IŲ L IK IM A S
S E N IA U
Įvairūs atsitiktinai suras­
ti senoviniai daiktai jau
seniai atkreipdavo žmonių
dėmesį. Kartais juos sau­ vinių radinių, nesupran­
godavo kaip retenybes, tant jų svarbos praeities
o dažnai kam nors panau­ pažinimui.
dodavo. M. Stryjkovskis A.T.
mini, kad XVI a. antroje
pusėje, ariant Verkių dva­ ŠIRDIES M O D E L IS
ro laukus prie Vilniaus,
buvo rasta žmonių kaulų Didžiausias žmogaus
ir ginklų. Rastaisiais gink­ širdies' modelis demonst­
lais buvusios papuoštos ruojamas Portlendo (JAV)
dvaro rūmų salės sienos. moksliniame muziejuje. Jo
Žinome, kad prietarin­ matmenys yra: 4 X 4 X 6 ,5 m.
gi žmonės akmeninius kir­ Smalsuoliai gali įeiti į mo­
velius vadino „Perkūno delio vidų ir praeiti tais
kulkomis", laikė juos tu­ pačiais takais, kuriais tik­
rinčiais gydomosios ga­ roje širdyje teka kraujas.
lios. Žmonės rinkdavo ak­
meninius kirvelius, juos
saugodavo ir naudodavo P R A M IE G O T A S
kai kurioms ligoms gydy­
ti. Tačiau daugumas kitų G Y V E N IM A S
radinių būdavo sunaudo­
jami įvairiems ūkiniams Vienas ligonis išmiego­
reikalams. jo 22 metus. Jis užmigo
prieš būrų karą (1899—
Taip, pavyzdžiui, A. Kir­
1901 m.) ir pabudo bai­
koras, 1856 m. kasinėda­
giantis pirmajam pasauli­
mas Bražolos (Trakų raj.)
niam karui. Ligonį prižiū­
pilkapius ir kapinyną, su­
rėjo didysis mokslininkas
žinojo, kad vietos gyven­
Pavlovas. Minėtasis žmo­
tojai jau daug metų ne­
gus užmigo, turėdamas
perka geležies, bet pri­
38 metus, būdamas pilnas
reikus eina į vadinamą
jėgų. Pabudęs jis jau tu­
„mūšio lauką" — senkapį
rėjo 60 metų ir buvo nu­
ir ten prisikasa senovinių
plikęs silpnas senis.
ginklų. Tuos radinius neš­
davę kalviui, kuris iš jų
nukaldavęs reikalingus
daiktus. B A TU O TA S
Žemaičiuose pasakoja­ P IN G V IN A S
ma, kad kai kuriose vie­
tose kalviai budės dal­ Pingvinas Josis yra Ka­
giams plakti kaldavę iš se­ lifornijos paplūdymio sen­
novinių ietigalių. sacija. Linksmindamas po­
Archeologijos mėgėjas ilsiautojus, jis važinėjasi
ratukinėmis pačiūžomis. $į
J. Žiogas mini, kad XIX a.
amatą jis išmoko gana
pabaigoje pas Kulių so­
greitai. Jdomu tai, kad
dos kalvį Žvinklį (Kretin­
pingvinas labai patenkin­
gos raj.) radęs daug įvai­
tas nauja transporto rūši­
rių sulaužytų žalvarinių
mi. Deja, trumpos kojos
papuošalų. Iš jų buvusios
jam neleidžia išvystyti
liejamos buksvos medin-
„sprinterinio" greičio.
ašių vežimų ratams. Kal­
vėje tuo metu buvę lOjau
atlietų tokių žalvarinių
buksvų.
J. Basanavičius autobio­
grafijoje mini, kad XIX a.
viduryje Ožkabalių kaimo
(Vilkaviškio raj.) laukuose,
ariant kai kurias dirvas,
buvę randama daug įvai­
rių senovės žalvarinių pa­
puošalų — antkaklių, apy­
rankių, grandinėlių ir kt.
Po lietaus juos rinkdavę
iš dirvos ir už 2— 3 ka­
peikas visą krepšį tokių
radinių parduodavę Vilka­
viškio kromelninkui.
Taip buvo sunaikinta
daugybė įvairiausių seno­

P A G A U T A S DEBESIS
Aukštai virš lietaus de­
besų, aukščiau plunksninių,
greitai plaukia sidabriniai
debesys.
Aukštuosiuose pločiuo­
se jie neretai sutemų dan­
guje matomi vasaros mė­
nesiais. Šie debesys švie­
čia sidabrine šviesa —
saulės atspindžiu, nors
saulė jau seniai būna pa­
sislėpusi už horizonto.
Vieni mokslininkai gal­
vojo, kad sidabriniai de­
besys sudaryti iš smul­
kiausių gryno ledo krista­
liukų. Antri kalbėjo, kad
jie susideda iš žemiškos
arba kosminės kilmės dul­
kelių. Tretieji tvirtino, kad
sidabrinius debesis suda­
ro ledo lukštu apsidengu­
sios rr.eteoritinės dulkės.
Tarptautiniais geofizi­
niais metais ir po jų moks­
lininkai kruopščiai stebėjo
sidabrinius debesis.
1962 m. rugpiūčio mėne­
sį Švedijoje į 80 km
aukštį raketa buvo iškel­
tas specialus konteineris,
sugavęs „gabaliuką" si­
dabrinio debesies ir pri­
statęs jį į Žemę. Debesis
buvo tiriamas keliose JAV
ir Švedijos laboratorijose.
Buvo nustatyta, kad teisūs
mokslininkai, prisilaikę tre­
čiosios hipotezės: sidabri­
nius debesis iš tiesų suda­
ro meteoritinės dulkės,
padengtos ledo.
Viena sidabrinių debe­
sų paslapčių atskleista. Ta­
čiau daug „kodėl" dar
neišaiškinta: kodėl sidabri­
niai debesys tėra matomi
aukštuosiuose pločiuose;
kodėl beveik išimtinai va­
sarą; kuo paaiškinti tą
faktą, kad jie niekada ne­
GERI K A IM Y N A I
Šiaurinėje Australijos dalyje, Robinzono upės ba­
seine, gyvena viena mažai ištirta krokodilo atmaina,
kuri „taikiai" sugyvena su vietiniais gyventojais. Jie
D R A M B L IA I
SU Ž IB IN T A IS
Indijoje išleistos naujos
judėjimo taisyklės dramb­
liams. Šiose taisyklėse nu­
rodoma, kad prijaukinti
gyvuliai-milžinai turi neštis
žibintą, kuris sutemus turi
būti uždegamas.
nusileidžia žemiau kaip iki
70 km; kas sukelia vėjus,
kurie šiuos debesis
600 km/val greičiu neša
ten, kur beveik nėra oro?
Mokslininkai toliau tiria
pačius aukštuosius plane­
tos debesis.
A V IA C IJ O S
K A TA S TR O FŲ
SK A IČ IU S M A Ž Ė J A
SNO tarptautinė aviaci­
jos komisija paskelbė, kad
1962 m. įvyko 28 aviacijos
katastrofos, per kurias
žuvo 765 keleiviai. Tai žy­
miai mažiau, negu anksty­
vesniais metais. Be to,
reikia turėti galvoje, jog
keleivių skaičius kaskart
didėja. Lėktuvai virsta ma­
siškiausia transporto prie­
mone, ypač ilgoms distan­
cijoms.
STIPRUS M IE G A S
Kai kurie senų laikro­
džių parodos Budapešte
eksponatai rodo, kad žmo­
nės X V III a. miegojo kur
kas kiečiau, negu dabar.
Žadintuvai būdavo su pa­
rako užtaisu, kuris sprog­
davo nustatytą valandą.
ramiai maudosi tarp krokodilų, o vaikigaliai išdykau­
dami net užsikaria krokodilams ant nugarų. Nebuvo
nė vieno atvejo, kad krokodilas parodytų agresyvu­
mą. Taip, matyt, yra dėl to, kad šiose vietovėse kro­
kodilai ne tik nemedžiojami, bet dar ir pamaitinami
vėžliais ir smulkiais laukiniais paukščiais.
DU M Ė N E S IA I SU B E ŽD ŽIO N Ė S INKSTAIS
Amerikos negras, dokeris Džefersonas Deivisas iš­
gyveno du mėnesius su beždžionės inkstais, persodin­
tais jam iš šimpanzės.
Šis keturiasdešimt ketverių metų negras kelerius me­
tus sirgo inkstais ir neturėjo jokios vilties išsigydyti.
Mirtis buvo neišvengiama.
Gydytojų nuomone, tik inkstų persodinimas galė­
tų jam išgelbėti gyvybę. Bet tuo laiku Niuorleano ligo­
ninėje jau keletas pacientų laukė savo eilės persodinti
inkstus. Negrui nebuvo kada laukti, kol jam per.sodins
žmogaus inkstą.
Chirurgas Keitas Rimtsma, matydamas beviltišką neg­
ro būklę, ryžosi panaudoti beždžionės inkstus. Greti­
mame universitete buvo laikomos tyrimo reikalams
beždžionės, iš kurių buvo atrinkta jauna, 36 kg sve­
rianti šimpanzė. Patikrinus, jog šimpanzė turi kraujo
A grupę, tai yra tokią pat, kaip ir Deivisas, pasirengta
operacijai. Kai beždžionei buvo padaryta narkozė, chi­
rurgas išpiovė jai abu inkstus su šlapimo latakais, o kai
šie organai buvo pernešti per gatvę, operacija vyko
toliau, ši sudėtinga operacija buvo daroma dviejuose
rūmuose. Vienoje operacinės salėje chirurgų kolektyvas
operavo beždžionę, o kitoje operacinėje, esančioje ki­
tame name, žmogus buvo rengiamas operacijai. Abu
šie chirurginiai veiksmai buvo taip sinchronizuoti, jog,
atneštus beždžionės inkstus, iš karto galima buvo juos
persodinti j žmogaus organizmą. Pirmiausia buvo su­
jungtos žmogaus kraujagyslės su beždžionės inkstų
kraujagyslėmis, o paskui šlapimo latakai įsiūti į šlapi­
mo pūslę ir tik tuomet buvo pašalinti nesveiki žmogaus
inkstai. Per 10 minučių inkstai pradėjo normaliai veik­
ti, operacija pavyko. Ligonis atgavo sąmonę ir gerai
jautėsi.
Praslinkus keturioms dienoms ligonio padėtis staiga
pablogėjo, smarkiai pakilo temperatūra, atsirado skaus­
mai. Atseit, organizme prasidėjo reakcija, kova, kad
būtų sunaikinti svetimi organai. Tuomet gydytojai ėmė
švitinti visą ligonio kūną rentgeno spinduliais ir pa­
naudojo antiimunologinius vaistus, kad nuslopintų orga­
nizmo reakciją. Netrukus reakcijos simptomai nurimo,
ir ligonis gerai jautėsi. Po 4 savaičių vėl pasikartojo
reakcija, bet ir ją gydytojai nuslopino padidintais vais­
tų kiekiais. Praslinkus 6 savaitėms po operacijos, Deivi­
sas išėjo iš ligoninės jausdamasis sveikas ir stiprus. Na­
muose jis nejautė jokių negalavimų, inkstai veikė pa­
tenkinamai ir atrodė, jog viskas gerai klosis. Tačiau stai­
ga Deivisas sunkiai susirgo plaučių uždegimu ir, ne­
paisant gydytojų pastangų, mirė. Jo organizmas pasi­
darė neatsparus infekcijoms, nes, sumažinus organizmo
imunitetą svetimiems inkstams, kartu sumažėjo ir bend­
ras jo atsparumas.
Tačiau pats faktas, jog pacientas išgyveno 2 mė­
nesius su persodintais iš beždžionės inkstais ir jautėsi
normaliai, rodo apie dideles galimybes persodinti au­
dinius ir organus.
45
 F. ŠOPENO „LIETUVIŠKA DAINELĖ" NAUJ OS KNYGOS

Didysis lenkų kompozitorius Friderikas Šopenas LIETUVOS TSR ARCHITEKTŪROS KLAUSIMAI

(1810— 1849) paliko dide lį kūrybinį palikimą. Jis kūrė
daugiausia fortepijoninę muziką, tačiau parašė ir kiek
orkestrinės, kamerinės-instrumentinės bei vokalinės mu­
zikos kūrinių.
Dvidešimties dainų tarpe viena populiariausių yra
„Lietuviška da in elė ". Ji parašyta pagal F. Ruigio pirmą
kartą paskelbtos puikios lietuvių liaudies dainos „Anksti
rytą, rytužį saulužė te kė jo " tekstą. J lenkų kalbą tekstą
išvertė poetas L. Osinskis (1775— 1838).
Nors „Lietuviškoje d a in elė je" kompozitorius nenau­
do jo lietuvių liaudies muzikos intonacijų, šis kūrinys
savo melodika artimas liaudies muzikai ir turi daug
panašumo su Šopeno mazurka Nr. 3, op. 17, alsuojančia
lenkų liaudies intonacijomis.
F. Šopeno „Lietuviška da in elė " yra įdom i kaip p ir­
masis lenkų muzikų kūrinys lietuvių liaudies kūrybos
motyvais. Vėliau Šopenu pasekė ir kiti lenkų kompo­
zitoriai — S. Moniuška, M. Karlovičius.
V. J.
LTSR MA Statybos ir architektūros institutas išleido
straipsnių rinkinio ii tomą, kuriame įvairūs autoriai
nagrinėja aktualius šių dienų statybos ir planavimo
klausimus. Greta išsamių studijinių darbų pateikta ne­
maža medžiagos iš praeities kultūrinio palikimo: Kl.
Čerbuiėnas rašo apie lietuviškų dvigalių gyvenamųjų
namų susidarymą, R. Raulinaitis — apie gynybines
Kauno miesto sienas, E. Budreika aptaria L. Stuokos-
Gucevičiaus kai kuriuos kūrinius, P. Galaunė pateikė
eilę dokumentų apie X V II!— XIX a. architektus Lietu­
voje, Kl. Čerbuiėnas ir V. Zubovas — straipsnį „Lie­
tuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožai". Pabai­
goje pridėta instrukcinio pobūdžio nurodymai, kaip
daryti liaudies gyvenviečių ir įvairių pastatų aprašus,
brėžinius ir fotonuotraukas.
Leidinys [304 p., kaina 1,87 rb.j skiriamas ne vien
architektams ir statybininkams, bet ir mokslo bei kul­
tūros darbuotojams, kraštotyrininkams, plačiajai visuo­
menei.

> ll i ^ ■ BEnO n n

0 asidarukimepatus nės juostos. Jeigu jos nėra,

K A IP |RiŠTI K N Y G Ą
P. Galinis iš Alytaus, A. Damašius iš Mažeikių ir
kiti žurnalo skaitytojai teiraujasi, kaip pačiam papras­
čiausiu būdu įrišti knygą.
Knygą sudaro atskiri są­
siuviniai, vadinami lankais.
Kiekvienas lankas yra su­
siūtas siūlais arba viela.
Siūlus prieš rišant būtina
perpjauti, o vielą ištraukti.
Paėmus lanką kairiąja ran­
ka, o dešiniąja jį prilaikant,
likusią knygos dalį reikia
atsargiai atskirti. Tokiu bū­
du išardoma visa knyga.
Esantieji nugarėlėje klijai
atsargiai nuvalomi peiiiu.
Pasitaikius knygos pus­
lapiuose įplyšimams, juos
patartina užtaisyti. Tam
galima naudoti parduotu­
vėse esantį rašomąjį po­
pierių Nr. 2. Iš jo išpjau­
namos 12— 15 mm pločio
juostelės, kuriomis užkli­
juojamos pažeistos vietos.
Popieriaus juosteles būti­
na piauli išilgai popieriaus
pluošto. Išilginis pluoštas
1 pieš.
atpažįstamas taip: išplau­
namos iš popieriaus lapo,
statmenai viena kitai lapo
atžvilgiu, dvi 2 X 2 0 cm
juostelės. Jas už vieno ga­
lo atsargiai pakėlus nuo
stalo, viena jų susilenks
daugiau, kita — mažiau.
Mažiau susilenkusioje juos­
telėje pluoštas eis išilgai.
Užklijavus visus įplyšimus,
knygos lankai sudedami ei­
lės tvarka.
Toliau gaminami ir pri­
klijuojami priešlapiai. Po­
pierius jiems imamas sto­
resnis — paišybos ar kt.
Tinka ir rašomasis. Iš jo
išpjaunami dvigubo pusla­
pio dydžio du gabalai ir
sulenkiami pusiau. Čia po­
pieriaus pluoštas turi eiti
išilgai knygos nugarėlės.
Sulenkimo vietoje priešla­
pius patepus 4— 5 mm
pločio krakmolo klijų juos­
tele, jie yra priklijuojami
prie pirmojo ir paskutinio­
jo knygos puslapio nuga­
rėlių.
Paskui knyga siuvama.
Reikia pasigaminti stakle­
les (1 pieš.), turėti medvil­
ninių arba lininių siūlų,
6 — 8 nr. adatą ir 2— 3 cm
pločio nestoros medžiagi-
galima apsieiti, išplaunant
iš drobės atitinkamo plo­
ir pirmąjį lanką, tik neper­
siuvant juostelių. Prisiuvus
pastarąjį, siūlai įtempiami,
čio juosteles. Juostelės kad lankai prigultų vienas
pritvirtinamos 5— 8 cm prie kito, ir paliktu siūlu
atstumu viena nuo kitos jie surišami, nuplaunant
galais prie viršutinio sker­ nereikalingą jo galą. To­
sinio, o antraisiais — įtem­ kiu pat būdu ( 2 pieš.) yra
pus prie staklelių pagrin­ susiuvami likusieji lankai.
do. Normalaus dydžio kny­ Paskutinysis lankas siuva­
gai reikalingos dvi juoste­ mas priešlapiu į viršų, už­
lės, žurnalo dydžio — griebiant juosteles.
trys. Siūti pradedama ap­ Pagaliau knyga susiūta.
vertus knygą, t. y. iš ant­ Ji išimama iš staklelių. At-
rojo galo. Imamas paskuti­
2 pieš.
nysis knygos lankas su
priešlapiu. Suradus jo vi­
durį, lankas atlenkiamas ir
dedamas priešlapiu ant
staklių pagrindo, pritrau­
kiant nugarėlę prie įtemp­
tų juostelių. Lanko apati­
nėje dalyje, maždaug prieš
teksto pabaigą, per patį
lanko sulenkimą ( 2 pieš.,
rodyklė) adata su siūlu
įtraukiama į lanko vidurį,
paliekant 5— 8 cm ilgio
siūlo galą. Toliau adata su
siūlu turi išeiti į nugarė­
lės pusę taip, kad ji liestų
pirmosios juostelės kraštą.
Adatą nukreipiant į lanko
vidurį, ji turi užkabinti
antrąjį juostelės kraštą.
Taip daroma su antrąja ir
trečiąja juostelėmis. Paga­
liau adata išeina ties pir­
mąja eilute į lanko nuga­
rėlės pusę ( 2 pieš., pažy­
mėta + ). Dabar reikia pa­
imti sekantį lanką ir, sura­
dus jo vidurį, padėti ant
prisiūto lanko taip, kad jie
abu lygiuotųsi. Siuvama
tokia pat tvarka atgal, kaip

46

^fifties šimtą htetą
% Spauda pranešė, jog Odesoje pradės veikti pri­
vati chemijos laboratorija, „iki šio laiko cheminės ana­
linės ir bandymai, — rašė „Severnaja počfa", — ne­
turėjo praktiško panaudojimo. Mes sėjome, kas papuo­
lė, nežinodami mūsų dirvų sudėties. Mes valgėme ir
gėrėme, nežinodami, kokios priemaišos, dažnai kenks­
mingos, yra maisto ir vyno gaminiuose. Mes aprūpino­
me gyventojus vandeniu, nežinodami, ar tas vanduo
tinka gerti. Dabar ši laboratorija chemiškai išanalizuos
mūsų dirvas, mineralus ir maisto produktus. Tai labai
svarbu, nes tik tada mes galėsime laisvai naudotis mū­
sų šalies turtais, kai žinosime jų cheminę sudėtį."
% „Vilenskij poiiceiskij Išstok" pranešė, jog išsiųs­
ti iš Vilniaus politiniai kaliniai katorgininkai E. Kozie-
lo (1863 m. sukilimo dalyvis) ir K. Valickis pabėgo iš
Maskvos.
Q Kovo 22 d. 4 vai. rytą, kaip buvo oficialiai pra­
nešta, Vilniaus miesto turgavietėje (kur dabar yra
Lenino aikštė), dalyvaujant gausiai miniai, buvo pakartas
S. Peterburgo universiteto kandidatas Konstantinas Ka­
linauskas, vienas 1863 metų sukilimo vadovų.
• Vilniuje statomas dujų fabrikas. Dujos bus gau­
namos iš akmens anglies, atvežamos iš Niukastlio mies­
to Anglijoje per Karaliaučių. Dujų rezervuaro diamet­
ras turės 50 pėdų. Gaminant dujas, bus gaunama daug
pašalinių produktų — kalkių sieros. Privati kompanija,
gaminanti dujas, pardavinės kalkių sierą skyrium ne­
aukšta kaina.
• Pirmąjį garinį malūną Vilniuje pastatė už Aušros
vartų R. Tyzenhauzenas 1863 m. Antrasis — Neries
pakrantėje Lukiškių rajone. 1864 m. pastatytas trečiasis
garo malūnas, kuris turi du lokomobilius po 7 AJ kiek­
vienas. Malūnas turi dvejas akmenines girnas. Prie ma­
lūno veikia lentpjūvė.
% Kaip pranešė „Ruskij invalid", išrastas naujas
aparatas, kuriuo galima nustatyti geležį ar plieną, esan­
tį pasislėpusį kitame daikte, pavyzdžiui, medinėse dė­
žėse, sienoje, žemėje ir kf. Šis aparatas ypač būsiąs
reikšmingas sukilėlių ginklų sandėliams surasti. B. B.

pjaunamos juostelės, pa­ 50— 70 cm ilgio sraigtų Užapvalinta nugarėlė už­ dėti ant jo kartoninius šo-
liekant iš abiejų knygos (3 pieš.]. klijuojama tvirta popie­ nelius ir popieriaus juos­
pusių po 2— 2,5 cm ilgio Peilis gaminamas iš gero riaus juostele, patepant telę taip, kaip buvo anks­
galiukus. Jie yra prikli­ 2— 3 mm storio plieno, juostelę ir knygą krakmo­ čiau sudėta. Audinio kraš­
juojami krakmolo klijais 10— 15 cm skersmens skri­ lo klijais. tai iš visų pusių furi būti
prie priešlapių. Po 1— tulio formos (jį galima Dabar belieka pagamin­ vienodi. Žirklėmis nupjo­
2 vai. patartina sulyginti pagaminti iš diskinio pjūk­ ti viršelį. Viršelio šonai vus, paliekant 3—4 mm iki
lankus, (suduoti knygos lo). Peilio ašmenys išplaunami iš kartono ga­ viršelio, audinio kampus
nugarėlę į lygų paviršių). (4 pieš.) per visą apskri­ balo. Jie turi atitikti kny­ (6 pieš. A), pirmiausia
Dabar reikia padėti knygą timą užgalandami 35—40° gos plotį ir būti 6 — 8 mm audiniu aplenkiami viršuti­
ant lentos krašto taip, kad kampu vienu šonu. Per vi- aukštesni už ją. Iš storo nis ir apatinis viršelio
jos nugarėlė būtų šiek popieriaus reikia dar iš­ kraštai ( 6 pieš. B), o po to
tiek išsikišusi. Uždėjus iš S pieš.
pjauti juostelę, turinčią iš­ jo šonai. Audinį būtina
viršaus liniuotę ir prispau­ ilginį pluoštą. Ji privalo prie kartono rūpestingai
dus ją pirštais, nugarėlė būti tokio pat aukščio, priklijuoti ir tada palaikyti
gerai teptuku įtrinamą kaip ir kartono šoneliai, viršelį 6 —7 vai. prislėgtą.
40 proc. koncentracijos bet 2 mm platesnė už kny­ Viršeliui išdžiūvus, reikia
70— 80- karščio stalių kli­ gos nugarėlę. Tarp šone- išlenkti jo nugarėlę. Tai
jais. lių dedama minėtoji juos­ atliekama, pertraukiant
Klijus kaitinti ir laikyti telė taip, kad tarp jų ir viršelio nugarėlę per ašt­
patartina dvigubame in­ juostelės būtų 4— 5 mm rią stalo briauną.
de. Pirmajame jų turi būti tarpai. ( 6 pieš. A). Dabar, Blokas klijuojamas krak­
vanduo, o antrajame — nepajudinus visų sudėtų molo klijais. Būtina jais
klijai. Kaitinant vanduo viršelio detalių, būtina iš­ ištepti knygos priešlapius
peilio plokštumai rankena.
neduoda jiems prisvilti. matuoti jų plotį ir aukštį. ir priklijuoti juos prie vir­
Ji neprivalo turėti antroje
Klijams nereikia leisti už­ Paskui iš audinio, liderino, šelio. Klijuojant bloką,
peilio pusėje išsikišimų.
virti, nes tada jie praranda kolenkoro arba kitos me­ reikia žiūrėti, kad virše­
Peilį būtina gerai išgaląsti.
daug gerų savybių. Kad džiagos reikia išplauti, už­ lio nugarėlė gerai pri­
Piaustyti knygą reikia
klijai būtų elastingesni, į leidžiant iš visų viršelio gultų prie knygos nugarė­
tada, kai jos nugarėlė dar
juos įpilama 5— 7 proc. kraštų po 15 mm, viršelio lės ir visi viršelio kraštai
glicerino. nėra visai išdžiūvusi. Pa­
ėmus šiek tiek didesnį už viršų. Padėjus ant lygios būtų vienodi. Dabar be­
Dabar knygą reikia iš vietos, jį reikia sutepti ly­ lieka įdėti knygą tarp len­
trijų šonų apipjauti. Tam knygą kartono lapą, jis
kartu su knyga įdedamas giu 60 proc. koncentracijos telių, palaikyti ją 2 0 —
būtina turėti spaustuvą ir karšių stalių klijų sluoks­ 33 min. spaustuve, ir ji
į spaustuvą ir gerai pri­
peilį. Spaustuvas daromas niu, o vėliau atsargiai už­ bus įrišta.
iš 15X10 cm storio ir veržiamas. Pirmiausia api-
piaustomas knygos priekis. P. JAKIMAVIČIUS
70— 80 cm iigio dviejų di­ 6 pieš.
lių (storų lentų) ir dviejų Jos galus reikia apipjauti
ne daugiau kaip 3— 4 mm.
4 p le i. Apipjautos knygos nu­
garėlė turi būti pusapvali.
Knyga padedama ant len­
tos ir plaktuku per nu­
garėlę kalama tol, kol įi
užapvalinama. Tokiu būdu
jos priekis įgauna įlenktą
formą (5 pieš.).
 N A U J A TILTO K R Ū V IO RŪSlS
Įžymus tiltų statytojas akademikas Grigorijus Perederijus pasakė stu­
dentui, gynusiam savo diplominį darbą:
— Per jūsų tiltą galima važinėti lik su visuomeniniu krūviu.

D E M O K R A T IJ O S E V O L IU C IJ A
Albertas Einšteinas buvo priverstas dėl rasistinių persekiojimų pa­ O M » S
likti Vokietiją ir apsigyventi JAV. Tačiau ir čia jis pamatė, kad JAV
negrų persekiojimas nedaug kuo skiriasi nuo fašistinio siautėjimo Vo­
kietijoje.
Vieno pobūvio metu šeimininkas gyrė amerikonišką demokratiją ir
laisvę.
— Taip, taip, — atsakė Einšteinas, — demokratija čia gyvuoja jau
visą šimtmetį ir įdomu, kad per tiek metų ji nedaug pasikeitė, galima | J. JONYNAS — Derlingumo pa-
sakyti, tik vienu niuansu. • g r i n d a s .................................... 1
— Kokiu, misteri Einšteinai! — paklausė šeimininkas. | K. DAUKŠAS — Chemikų darbai 3
— Kai Linkolno laikais negras stodavo prieš teismą, teisėjas spręs­ | A. BARKAUSKAS — Kovingas
davo taip: „Nors jis ir negras, tačiau jis teisus." Kai dabar negras į darbo b a r a s ................................. 5
stoja prieš teismą, galvojama: „Nors jis ir teisus, tačiau jis vis dėlto I R. BUDRYS — Karštieji elektro-
negras." . nai žmogaus rankose . . . 7
S T R A VIN S K IS IR PU Č IN IS = V. MERKYS — Liudvikas Jana-
• vičius .................................... 8
K o m p o z ito r iu s P u č in is buvo Ig . S t r a v in s k io p r ie š a s . A p ie S tr a v in s -
! V. KUPRYS, A. ABDULINAS —
kio „Pavasario šventę" jis pasakė: Elektronika ir medicina . . . 10
— Pats šokis juokingas, muzika iš vienų disonansų. Šiokiu tokiu
talentu ir originalumu pasižymi kompozicija, bet veikalas parašvtas pa­ ? Ar valgysime naftą? . . . . 10
mišėlio. Publika švilpė, juokėsi ir plojo. j N. INDRAŠIUS — Hipnozė ir
Išgirdęs tai, Stravinskis nusišypsojo: | į t a i g a ............................................... 12
— Pučinis sako teisybę — aš iš tikrųjų nesu normalus. Bet jis rodos ? A. MIASNIKOVAS — Sujaudin­
užmiršo, kad per pirmąjį jo operos „Čio Čio san" spektaklį publika ta š i r d i s ......................................... 15
taip pat švilpė ir juokėsi, o plojo tik po kelerių metų, kai opera buvo ? A. ADO — M įslingi susirgimai 16
naujai išstudijuota. Mano muziką grojant, publika ne tik švilpė, juokėsi,
bet tuo pat metu ir plojo. f B. PLAVINAS — Tuštuma tar­
nauja ž m o g u i...............................17
A K A D E M IN Ė S P R O B LEM O S • B. MOSKVINAS — Atominis
į p ė s tin in k a s ..................................... 18
Prancūzų filosofui ir istorikui Gabrieliui Mabliui (1709— 1785) buvo i N. DŪDA — Statomas V ilniu je 19
pasiūlyta tapti Prancūzijos akademijos nariu, bet jis atsisakė, aiškin­
damasis: • S. KELYTĖ — Ruonių respublika 20
— Jei aš tapsiu akademiku, visi stebėsis: kodėl jis akademijoje! { R. SIRGETAS — Panama . . . 21
O man maloniau, kai stebėsis: kodėl jis ne akademijoje! \ S. KARALIŪNAS — M oterų pa-
. vardės .......................................... 24
P R A N E Š IM O TR U K M Ė j H. KRISTAPAVICIUS — Pažintis
Įžymus lenkų kalnų pramonės specialistas profesorius K-rupinskis • su u n d in ė m is .............................. 26
norėjo perskaityti pranešimą Mokslų akademijos kalnų pramonės insti­ 1 A. VARSAVSKIS — Majų pa-
tuto mokslinei tarybai. | slaptis .......................................... 28
Pirmininkaujantis paklausė, kiek laiko užtruks jo pranešimas. { J. ANTANAVIČIUS — Pakalniš-
Krupinskis atsakė: I kių s e n k a p is ................................ 31
— Mokslinis pranešimas turi būti panašus į moters suknelę: pa­ • Iš skaitytojų la iš k ų ......................... 33
kankamai ilgas, kad būtų padorus, ir pakankamai trumpas, kad būtų
| Atsakymai į klausimus . . . . 33
įdomus.
| /Aokslo ir technikos naujienos 38
D V I K L A U S IM O PUSĖS • įvairenybės ....................................42
Markas Tvenas pateko į kompaniją, kurioje buvo karštai ginčijamasi ; Pasidarykime p a t y s ......................... 46
skyrybų klausimu. \ Prieš šimtą m e t ų ......................... 47
— Jeigu vyrai būtų protingesni, nebūtų tiek daug skyrybų, — šaukė
įpykusi dama.
— Bet nebūtų taip pat ir tiek daug vedybų, — atkirto Markas ? Pirmame viršelio puslapyje:
Tvenas. % dail. J. Klimansko piešinys

Redakcinė kolegija: J. Karosas (vyriausiasis redaktorius), K. Baršauskas, J. Dagys, M. Gregorauskas, T. Ivanauskas,

K. Jankevičius, A. Jucys, J. Kubilius, V. Lašas, J. Laurinaitis, J. Matulis, E. Meškauskas, A. Novodvorskis, J. Pau-
liukonis, A. Rasteika, P. Slavėnas, K. Sideravičius (vyr. redaktoriaus pav.), J. Tornau (aisak. sekretorius), J. Žiugžda.

Dail. G. Marengolcas. Redakcijos adresas: Vilnius, P. Cvirkos 1. Tel. 6-62-25. Rankraščiai negrąžinami. Kaina 30 kp.
Pasirašyta spausdinti 1964. II. 29. LV 05030 «MoKcnac up rM B SiH M M ac® («Hayna n > K M 3H b»). Ha j im t o b c k o m s i3 b iK e .

Tiražas 87.880 egz. Rinko ir spaudė Valstybinė spaustuvė „Vaizdas", Vilnius, Strazdelio g. Nr. 1. Užs. Nr. 626.
 YUutfotf
KNYGOS
LENINAS IR PARTIJA
Siame leidinyje surinkta Nadeždos Krupskajoj
straipsniai apie V. Leniną ir jo veiklą. Artimiausioji
bendražygė ir karita revoliucionierė, autorė nuo pat
Komunistų partijos gimimo dirbo kartu su V. Leninu.
Per 30 bendrų kovos metų N. Krupskaja ypač giliai
suprato didžiojo Komunistų partijos ir tarybinės liau­
dies vado galvoseną, darbus ir jausmus, ir visą savo
gyvenimą paskyrė marksizmo-leninizmo idėjų propaga­
vimui. Atskiruose straipsniuose autorė apibūdino bend­
rą V. Lenino paveikslą, jo darbo metodus, parodė,
kaip Leninas kūrė Komunistų partiją ir vadovavo re­
voliuciniam judėjimui, kaip suformulavo proletariato
auklėjamojo darbo uždavinius, kaip sprendė naciona­
linį ir kolonijinį klausimą ir t. t. Autorė iidėsto Lenino
pažiūras j darbo našumo klausimą, j technikos įval­
dymo ir mokyklos politechnizavimo reikšmę komu­
nizmo statyboje. Atskiri straipsniai skirti tokiom temom:
„Koks turi būti komunistas", „Leninas apie komunistinę
moralę", „Leninas — komunistinės spaudos redaktorius ir
organizatorius", „Kaip rašyti masinę partinę knygą".
Knyga (234 p., kaina 39 kp.) suskirstyta j keturis sky­
rius. Prieduose pateiktos minimų veikalų rodyklės: alfa­
betinė, chronologinė ir pavardžių.
KOMUNISTINIO AUKLĖJIMO PAGRINDAI
Visuomeninių mokslų akademija prie TSKP CK ir
RTFSR Pedagogikos mokslų akademija paruošė šią
knygą kaip mokymo priemonę, tačiau ji skiriama ir
plačiam skaitytojų ratui — visiems besidomintiems
naujo žmogaus auklėjimo problemomis. Didelis auto­
rių kolektyvas, rašęs ją, nurodo, kad knygos uždavi­
nys yra atskleisti bendrus teorinius komunistinio auklė­
jimo klausimus ir kartu padėti dirbti praktinį auklėji­
mo darbą. Leidinys pradedamas bendresnio pobūdžio
klausimais: komunizmo statyba ir naujo žmogaus ug­
dymas, pagrindiniai komunistinio auklėjimo uždaviniai.
Toliau nagrinėjamas mokyklos vaidmuo komunistiniame
auklėjime, visapusiško asmenybės ugdymo reikšmė,
bendrojo, politechninio ir profesinio mokymo pagrin­
dai, mokymo jungimo su gamybiniu darbu reikšmė.
Nuodugniau aptariama komunistinės pasaulėžiūros for­
mavimo principai, proletarinio Internacionalizmo ir so­
cialistinio patriotizmo ugdymas, ateistinis jaunimo auk­
lėjimas ir TSKP bei Tarybų valstybės pažiūra j reli­
giją ir bažnyčią. Daug dėmesio skiriama augančiosios
kartos moralinio auklėjimo klausimams, komunistinės
pažiūros į darbą ir visuomeninę nuosavybę ugdymui,
aptariami principai ir keliai, kuriais reikia ugdyti ko­
lektyviškumą ir skiepyti socialistinį humanizmą. Atski­
ras skyrius skirtas estetinio vaikų ir jaunimo auklėji­
mo problemoms, o taip pat fizinio auklėjimo reikšmei.
Leidinyje konkrečiai aptariamas mokytojo, komjaunimo
ir pionierių organizacijų, visuomenės ir šeimos vaid­
muo komunistiškai auklėjant augančiąją kartą. Atskiri
poskyriai nagrinėja tokias aktualias temas: „Seimą, per­
einant iš socializmo j komunizmą", „Vaikų auklėjimo
šeimoje ypatybės", „Vaikų darbinis auklėjimas šei­
moje", „Poreikių ugdymas", „Visuomeninio ir šeimi­
nio auklėjimo savitarpio santykis".
391 p. knyga kainuoja 72 kp.
KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA
LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto dar­
buotojo, filolog. m. kand. L. Gineičio knyga yra viena
iš pačių išsamiausių studijų apie lietuvių grožinės li­
teratūros pradininką. L. Gineitis žinomas kaip mono­
grafijos „Kristijono Donelaičio „M etai" autorius. Nau­
jame darbe surinkta daug papildomos medžiagos ir
atskiri klausimai giliau nagrinėjami. Pratarmėje autorius
nurodo: „Čia pateikiamo darbo uždaviniai yra: 1) iš­
aiškinti, kodėl ir kaip, lietuvių raštijai Didžiojoje Lie­
tuvos kunigaikštystėje menkėjant, esminę reikšmę įgijo
šios raštijos vystymosi židinys Rytų Prūsijoje; 2) at­
skleisti, kiek ir kaip lietuvių raštijos bei literatūros
pakilimas Rytų Prūsijoje, o tuo pačiu ir Donelaičio kū­
ryba, buvo susiję su visuomeniniu, kultūriniu bei lite­
ratūriniu krašto gyvenimu, turint galvoje tiek vietinius,
tiek ir stambiuosius to meto vokiečių kultūros bei li­
teratūros reiškinius, o taip pat ir bendraeuropines ten­
dencijas, veikusias lietuvių literatūrą; 3) išanalizuoti ir
kritiškai įvertinti artimiausiąją Donelaičio literatūrinę
aplinką, t. y. Rytų Prūsijoje pasireiškusias pastangas
kelti lietuviškųjų raštų kalbos lygį, augantį susidomėji­
mą liaudies kalba bei tautosaka, originaliosios lietuvių
literatūros bandymus, pradedant nuo pasaulietinės li­
teratūros pradmenų neliteratūrinės paskirties raštuose
bei poetikos klausimų ir baigiant proginiais eilėraš­
čiais bei platesnio užmojo epine kūryba; 4] aptarti
svarbiausius probleminius Donelaičio poezijos klausi­
mus, susijusius su poeto gyvenimu ir veikla, jo visuo­
menine pozicija, kūrybos meninės išraiškos ypatybėmis,
„Metų" žanru, originalumu bei kūrybiniu metodu."
Sis leidinys yra svarbus įnašas, tyrinėjant klasikinį
lietuvių literatūros palikimą. Jį padėjo paruošti didelis
lietuvių mokslininkų kolektyvas, redagavo filolog. m.
kand. K. Doveika. Knyga turi 382 p. ir kainuoja 2,18 rb.
KOLONIALIZMAS IR MISIONIERIAI
I. Lavreckis yra žinomas mūsų skaitytojams iš kny­
gos „Ar kardinolai eina j pragarą!". Dabar išleista
nauja šio autoriaus knyga (103 p., kaina 18 kp.j. Kny­
gos įvade nurodoma: „Vatikanas, kurio čiuptuvai sie­
kia visus kapitalistinio pasaulio kampelius, niekuomet
neskyrė tiek daug dėmesio, jėgų ir energijos bažny­
tininkų veiklai „pagonių" šalyse, kaip dabar. Tarsi iš
gausybės rago byra misionierių enciklikos, kuriose
instruktuojama, mokoma jų agentūra šiose šalyse. Po­
puliarumui vietinių tautų tarpe iškovoti kardinolų ko­
legija skubiai papildoma „spalvotaisiais" prelatais. Ro­
mos popiežiai, laužydami nuo amžių įsigalėjusias tra­
dicijas, suteikė kardinolo vardą kinui, indui, japonui,
filipiniečiui ir net negrui. Vietose skubiai sudarinėja­
ma bažnytinė hierarchija iš vietinių gyventojų. Vatika­
nas siūlo sudaryti vieningą visų religijų frontą prieš
pažangą ir nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Tuo
tikslu jis mielai tiesia ranką ne tik protestantams, bet
ir musulmonams, budistams." Autorius pasakoja, kaip
Vatikanas per misionierius ir kitus dvasininkus siekia
įgauti didesnės įtakos Azijos ir Afrikos tautų tarpe.
Kongo ir Angolos tragedijoje, Alžyro kruviname kare,
Indijoje ir Ceilone kolonizatorių gynėjais pasirodo
kaip tik misionieriai, katalikų kunigai, vyskupai ir kar­
dinolai. Daugybė įdomių faktų rodo, kad net Ir ten,
kur kolonizatoriai yra priversti išsinešdinti, misionieriai
stengiasi įsikabinti ir palikti, nes iš esmės ištikimai
tarnauja kolonizatorių interesams.