Kas nutylima apie skaitmeninę televiziją?

Ričardas Vitkus 2012-10-28 08:13

Apie skaitmeninę televiziją žiūrovams teikiama tik teigiama informacija – tereikia

nusipirkti skaitmeninį televizinį signalą priimti galintį televizorių ar jo priedėlį ir
televizoriaus ekrane bus galima mėgautis puikiu vaizdu.

Deja, realybė yra kiek kitokia. Dėl pernelyg didelio vienu televiziniu kanalu perduodamų
programų skaičiaus vaizdo kokybės pagerėjimo vartotojai gali ir nepajusti - ji gali netgi
suprastėti.

Liūdna žinia ir tiems, kurie investavę į naujus televizorius ar jų priedėlius tikėjosi, kad ši
investicija bus ilgalaikė.

Lietuvoje įdiegus tuo metu pažangią eteriu transliuojamos skaitmeninės televizijos

sistemą, buvo sukurtos prielaidos perduoti išties puikų skaitmeninį televizinį signalą,
žiūrovams džiaugtis didelės raiškos vaizdu, erdviniu garsu, plačiaekraniu vaizdo formatu,
elektroniniu programų gidu, galimybe pasirinkti garso kalbą. Deja, tai ir liko tik
galimybėmis.

Televizinė technika ir televizinio signalo sklaidos būdai tobulinami ir diegiami itin

sparčiai, todėl jau po trejų-ketverių metų vartotojams gali vėl tekti ieškotis naujų
televizorių ar jų priedėlių.

Ko vartotojams tikėtis iš skaitmeninės televizijos įvedimo Lietuvoje, kokį televizorių

įsigyti norint išnaudoti visus skaitmeninės televizijos privalumus ir kaip šio televizoriaus
beieškant nepasiklysti prekybos centrų ar interneto džiunglėse, portalas lrytas.lt
pasiteiravo bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ generalinio direktoriaus Rimanto
Žukausko.

- Apie skaitmeninę televiziją kalbama tik teigiamai. Negi gali būti priešingai?

- Skaitmenizacijos vaizdas vartotojams yra piešiamas rožinėmis spalvomis. Pasakojama,

kad mėgausimės gražiu ir raiškiu vaizdu, kurį garantuos eteriu transliuojamas
skaitmeninės televizijos signalas. Tačiau realybė yra šiek tiek kitokia.

Analoginė televizija nuo transliuojamos Lietuvoje skaitmeninės, skiriasi savo signalo

sandara, bet vaizdo kokybės prasme jos lygiavertės – priimamo vaizdo raiška yra ta pati,
taip vadinama „standartinė raiška“. Todėl pradėjus naudotis skaitmenine televizija tikėtis
detalesnio ir raiškesnio vaizdo nėra pagrindo.

Skaitmeninės televizijos privalumas – mažiau atspindžių, mažiau trikdžių, kurie būdingi

analoginei televizijai. Bet jei antena yra kokybiška, tai kokybišką vaizdą pateiks ir
analoginį signalą priimantis televizorius.
Neabejotina, kad skaitmeninė televizija yra techninis progresas, tačiau vien jos įvedimas
geresnio vaizdo televizorių ekranuose žiūrovams negarantuos tol, kol signalo
transliuotojai ribos plačias televizinio signalo galimybes, o dėl pernelyg daug vienu
kanalu transliuojamų programų vaizdas gali netgi pablogėti.

- Kaip programų skaičius gali įtakoti vaizdo kokybę?

- Analoginėje televizijoje vienam televizijos kanalui yra skirtas tam tikras dažnio ruožas,
kuris užima 8 MHz ruožą. Šiame ruože perduodama viena televizinė programa,
televizijos signalo niekas neriboja.

Lietuvoje skaitmeninėje televizijoje tuo pačiu ruožu yra transliuojama dešimt televizijos
programų. Šio ruožo pralaidumas DVB-T standartu siunčiamam signalui yra apie 25
Mbps.  

Kad žiūrovas matytų normalų (nedegradavusį) vaizdą, vienai šiuo ruožu siunčiamai
televizijos programai reikėtų 3-4 Mbps pralaidumo. Jei vienu kanalu yra transliuojama 10
programų, tai šio kanalo pralaidumas turi siekti ne 25, o 30-40 megabitų per sekundę.

Norint įsitekti ankštuose ruožo rėmuose, tam tikra juo transliuojamų programų duomenų
dalis yra nuskurdinama. Todėl vartotojai negalės mėgautis tokiu vaizdu, kokį šiuolaikinis
televizorius galėtų perteikti, ypač tai ženklu, naudojant didesniuosius televizorius.

Jei vienu kanalu butų transliuojamos 6-8, o ne dešimt programų, ši problema būtų
išspręsta. Tada būtų galima tikėtis pakankamai kokybiško ir gero vaizdo, perduodamo net
ir standartinės raiškos formatu. Tačiau regis taip neatsitiks. Yra paskelbti konkursai
kanalams, kompanijos juos yra laimėjusios. Tokiu būdu vaikantis maksimalios naudos,
televizininkų terminais šnekant televizorių ekranuose galima tikėtis išvysti „užmuilintą“
vaizdą.

- Kas dar kelia nepasitenkinimą skaitmenine televizija?

- Viena iš problemų yra transliuojamo vaizdo formatas. Analoginė televizija

transliuojama 4:3 formatu. Skaitmeninės televizijos imtuvai paprastai turi 16:9 formato
ekranus – jie yra labiau plačiaekraniai.

Lietuvoje didžioji dalis skaitmeninės televizijos programų tebetransliuojama 4:3 formatu,

kuriuo žiūrint televizoriaus ekrano kairėje ir dešinėje pusėje išvysime du juodus
vertikalius stulpus. Todėl norėdamas pamatyti didesnės apimties vaizdą žiūrovas turi
keisti vaizdo formatą. Televizoriaus techninės galimybės leidžia tai padaryti, bet jei
norėsime užpildyti visą ekraną, neišvengiamai bus iškraipoma vaizdo geometrija.

Televizijos iš tikrųjų turėtų pradėti transliuoti 16:9 formatu.

Dar viena blogybė, tai - elektroninio programų vedlio stoka arba jo primityvumas.
Skaitmeninės televizijos diegimo programoje buvo numatyta, kad bus transliuojamas ir
elektroninis programų vedlys. Bet vedlį šiuo metu transliuoja tik kai kurios programos.

Todėl vartotojai negali realizuoti visų įsigyto šiuolaikinio televizoriaus funkcijų. Dėl
programos vedlio stokos vartotojas, tarkime, neturi galimybės užsiprogramuoti
televizoriaus, kad jis įsijungtų ir įrašytų tam tikrą programą.

- Skaitmeninės televizijos įvedimas suteiks žiūrovams galimybę matyti daugiau

programų.

- Šiuo metu skaitmenine televizija besinaudojantys vartotojai gali matyti 14 nemokamų

televizijos programų. Tačiau dar ankstesnių vyriausybių patvirtintose skaitmeninės
televizijos vystymosi programose buvo numatyta galimybė, kad nemokamų televizijų
skaičius mažės.

Manau, kad nemokamų programų liks dvi-trys, kitos gi bus užkoduotos. Pastarąsias
programas bus galima žiūrėti tik įsigijus ir naudojant dekodavimo korteles. Skaitmeninės
televizijos transliavimo būdas ir televiziniai imtuvai leidžia be didesnio vargo atskiras
programas paversti mokamomis, bet yra vienas „bet“.

Lietuvoje šiuo metu parduodami televizoriai, turi dekodavimo kortelės įrenginiui skirtą
jungtį. Tačiau tai negarantuoja, kad televizorius sugebės veikti su bet kokia dekodavimo
kortele ir įrenginiu. Europos rinkose vis labiau įsigali speciali programinė CI+ įranga,
kuri įdiegiama į televizorių. Naudojant CI+ bendrąjį prievadą tarp mokamos dekodavimo
kortelės ir televizoriaus procesoriaus yra vykdomas papildomas signalo kodavimas. Tai -
apsauga nuo piratavimo.  

Piratai „nulaužti“ tos sistemos negali. Televizorių su CI+ adapteriais jau prireikė kai
kuriems Lietuvos kabelinės televizijos tinklams. Manau, kad perėjus prie mokamos
televizijos, po dvejų-trejų metų eterinės skaitmeninės televizijos vartotojams teks keisti
turimus televizorius į tokius, kurie turės CI+ adapterius.

- Tai vienintelė priežastis, dėl kurios gali tekti vėl keisti televizorių?

- Ne. Ne vienintelė. Dauguma žiūrovų jau turi televizorius ar priedėlius, kurie sugeba
priimti Lietuvoje transliuojamą skaitmeninio signalo formatą (DVB-T ir MPEG-4). Kai
Lietuva pradėjo naudoti šį standartą, jis iš tiesų buvo progresyvus. Tačiau dabar šis
standartas jau yra sentelėjęs - Europoje jau diegiamas naujas skaitmeninės televizijos
transliavimo būdas – DVB-T2.

Didžiojoje Britanijoje naudoti pradėtas DVB-T2 paplito Skandinavijos šalyse, Rusijoje,

Ukrainoje ir netgi Afrikos šalyse. Jį diegti pradėjusiose šalyse prie šio standarto
planuojama pereiti laipsniškai, per 3-4 metus.
DVB-T2 standartas leidžia transliuoti ir perduoti beveik 50 procentų didesnį duomenų
srautą tame pačiame dažnių ruože. Tai leidžia arba transliuoti daugiau programų arba
didesnės raiškos programas.

DVB-T2 standartas yra kelias, kuriuo pasuko pasaulis ir manau, kad jis taip pat bus imtas
diegti ir Lietuvoje - jei žinoma bus norima palepinti žiūrovą iš tikrųjų kokybišku vaizdu.

Tačiau tuomet vartotojams vėlgi reikės pirkti naujus televizorius arba priedėlius prie
dabartinių televizorių.

- Vadinasi dabar televizorių apsisprendę žmonės nauju pirkiniu galės džiaugtis vos
kelerius metus?

- Televizorių įsigyti nusprendusiam žiūrovui nereikėtų pernelyg sukti galvos ir

įsivaizduoti, kad jis perka daiktą, kuris namuose stovės 10-15 metų.

Jei sovietmečiu 61 centimetro įstrižainės televizorius parduotuvėje kainavo 755 rublius,

inžinierius uždirbdavo 115 rublių, o darbininko alga siekė 200 rublių, tai televizoriui
taupyti reikėdavo vos ne metus. Dabar norint įsigyti televizorių nebereikia taip stipriai
taupyti, todėl jį perkant reikia galvoti ne apie tai, kas bus ateityje, o ko norisi dabar.

Per artimiausius 4-5 metus bus įdiegta daug naujovių, atsiras ir kitų televizijos sklaidos
būdų, labiau įsigalės internetinės televizijos.

Prognozuojama, kad jau kitų metų antroje pusėje išaugs nebrangių televizorių pasiūla,
kurie leistų žiūrėti ir internetinės televizijos programas, naršyti po internetą, bendrauti
elektroninėje erdvėje.

Manau, kad daug vartotojų turimus televizorius pasikeisti į naujesnius užsigeis jau po
dvejų-trejų metų.

- Į ką patartumėte atkreipti dėmesį dabar televizorių įsigyti nusprendusiam

pirkėjui?

- Pastaruoju metu vis daugiau pirkėjų dairosi didesnės įstrižainės televizoriaus. Jei jau
žmogus pasiryžo išleisti daugiau pinigų ir įsigyti didesnės įstrižainės televizorių, tai jam
nereikėtų kreipti dėmesio į gražiai skambančius, tačiau nelabai ką pasakančius prierašus
prie prekybinio ženklo (kaip antai Super, Turbo, Engin).  

Didesnį televizorių įsigyti nusprendę pirkėjai dažniausiai ieško didelės raiškos (Full HD )
aparato.

Galiu pasakyti, kad žiūrovo akis nesugeba atskirti skirtumo tarp Full HD ir HD raiškos
televizoriaus rodomo vaizdo. Skirtumo nepajusite žvelgdami ir į 32, 37, 39 bei 40 colių
įstrižainės televizorių ekranus. Raiškos skirtumą galima pastebėti tik iš arčiau žvelgiant į
50 colių bei didesnės įstrižainės televizorius.
Renkantis didesnės įstrižainės televizorių taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į kadrų
dažnį. LCD televizoriaus vaizdo formavimo principas yra kitoks nei kineskopinio
televizoriaus. LCD vienas kardas yra žaibiškai keičiamas kitu kadru, todėl žmogaus gali
įžvelgti vaizdo trūkčiojimą. Kad to neatsitiktų didesnės įstrižainės televizorius kadrų
dažnis turėtų būti ne mažesnis nei 100 Hz.

Kad būtų galima matyti ir per eterinę, ir per kabelinę televiziją gaunamą vaizdą, reikia,
kad televizorius turėtų galimybę priimti ne tik DVB-T, bet ir DVB-C vaizdo standartą.

Lietuvoje man neteko matyti televizorių su juose įdiegta CI+ programine įranga, bet jei
pasitaikytų galimybė, tai siūlyčiau įsigyti šią programinę įrangą turintį televizorių.

Jei šeimos biudžetas leidžia, nepakenktų ir interneto prieigą turintis išmanusis

televizorius. Siūlau rinktis tik tokį išmanųjį televizorių, kuris turi interneto naršyklę, nes
kai kurie „išmaniaisiais“ įvardinti televizoriai teturi prieigą prie fiksuotų internetinių
puslapių. Taipogi reiktų atkreipti dėmesį į valdymo pultelį, įsitikinti, kad juo yra patogu
rašyti tekstą. Šiuolaikiniai valdymo pultai leidžia žymę ekrane lengvai ir greitai perstumti
į norimą vietą bei aktyvuoti reikiamą funkciją.

Trimačio vaizdo gerbėjai turėtų žinoti, kad optimalus trimačio vaizdo pojūtis
pasiekiamas, kai vaizdo aprėptis yra ne mažesnė nei 60-70 laipsnių, o tai reiškia, kad
televizoriaus ekranas turėtų būti didelis arba teks žiūrėti iš arti. Optimalų atstumą nuo
trimatį vaizdą rodančio televizoriaus nesunku apskaičiuoti televizoriaus įstrižainę
matuojamą centimetrais padauginant iš 2.

Tai reiškia, kad 32 colių televizorius optimalų trimatį vaizdą rodys, kai žiūrovas nuo jo
sėdės nutolęs maždaug 1,6 metro atstumu.

Todėl jei žmogus apsisprendė pirkti trimačio vaizdo televizorių, tai turėtų ieškoti ne
mažesnio kaip 42 colių įstrižainės aparato. Trimačio vaizdo rinkoje vyksta arši kova tarp
dviejų skirtingų technologinių ir konstrukcinių sprendimų. Vieni (LG) propaguoja su
pasyviais akinukus, kiti (Samsung, Sony) - aktyvius akinius. Abi technologijos turi savo
pliusų ir minusų.

-Kokias televizorių klases pagal jų kokybę ir techninį lygį galėtumėte išskirti?

- Paminėčiau bent jau tris televizorių kategorijas.

A kategorijai priskiriami tokių prekinių ženklų kaip „Samsung“, „Sony“, LG televizoriai.

Tačiau kai kurios garsios kompanijos gamina ne tik aukštų techninių savybių aparatus,
bet ir taip vadinamus „kainų kareivius“, kurie niekuo neišsiskiria iš standartinės klasės,
garsaus vardo neturinčių televizorių.  

B kategorijai priskirčiau tokių firmų kaip „Toshiba“, „Hitachi“ televizorius, kurių

Lietuvos rinkoje rasti sunku.
O tokių firmų kaip „Thompson“, „Telefunken“, „Grundig“, „Schneide“r pagamintus
televizorius reikėtų priskirti C kategorijai, ypač žinant, kad už šių kažkada garsių prekinių
ženklų slypi arba Kinijos, arba Turkijos gamintojai. Nesakau, kad šie televizoriai yra
labai prasti - jų techninės charakteristikos gali būti lyginamos su žymių firmų „kainų
kareivių“ techninėmis charakteristikomis.

- Ką patartumėte tiems, kurie dar neturi skaitmeninio televizoriaus?

- Patarčiau nesukti galvos ir pirkti televizorių negalvojant, kad jie įsigyja daiktą, kurį
paliks savo vaikams ar anūkams.

Juolab nevertėtų sukti galvos dėl prekinio ženklo, net ir pakankamai pigūs televizoriai,
yra pagaminti taikant standartinius techninius sprendimus.

Šie sprendimai labiau priklauso ne nuo gamintojo, o nuo televizoriaus viduje esančio
lusto. Tų techninių sprendimų pasaulyje yra kokie keturi – penki. Ir visi televizorių
gamintojai naudoja vienokį, kitokį, ar trečiokį lustą. Visų jų parametrai ir kriterijai yra
labai artimi, priekaištų dėl kokybės nėra. Skiriasi tik techninio sprendimo realizavimo
būdas.

Kadangi rinkoje vyksta nuožmi konkurencinė kova, tai pavyzdžiui, kai kurie kinų
gamintojai renkasi pačius pigiausius techninius sprendimus, taip nuskurdindami kai
kurias televizoriaus funkcijas. Štai tarkime - į televizorius montuoja žemų dažnių
diapazono neturinčius garsiakalbius. Todėl tokį televizorių nusipirkęs žiūrovas negalės
mėgautis pilnaverčiu garsu.

Jei kalbėti apie rinką, tai, koks televizorius stovi prekybos centro lentynoje, lemia ne
pirkėjas, o už prekių įsigijimą atsakingas prekybos tinklo vadybininkas. Prekybininkų
pasirinkimą dažnai nulemia ne siūlomo televizoriaus techninės charakteristikos, o jo
kaina. Puse dolerio pigiau kainuojantis televizorius ant prekystalio atsidurs kur kas
greičiau, nei prekybininkams siūlomas techniškai pranašesnis, bet puse dolerio
brangesnis televizorius.

Tie, kas dar neturi įsigiję televizoriaus, manau, rinksis pigesnį televizorių, o jie praktiškai
yra panašaus techninio lygio.

- Vadinasi reikia žiūrėti į kainą, ne į firmos pavadinimą? Pigiai kainuojantis ir

Sony, ir Samsung ir Telefunken bus analogiškų techninių charakteristikų?

- Apie „Sony“ televizorius to nesakyčiau. O LG bei „Samsung“ gamina ir išskirtinių

savybių televizorius, kurie kainuoja brangiai, ir pigius televizorius. O pigiai kainuojantis
televizorius niekuo neišsiskirs iš garsaus vardo neturinčio standartinės klasės
televizoriaus.

- Kaip apibūdintumėte Jūsų vadovaujamos bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“

gaminius?
Mūsų televizoriai yra kitokie. Suvokdami, kad su pigių televizorių tiekėjais mes
neįstengtumėme konkuruoti, pasistengėme savo televizorius suprojektuoti taip, kad jie
būtų pranašesni už kitus daugeliu charakteristikų bei parametrų.

Iki šiol mes daugiausia orientavomės į mažesnių (iki 62 centimetrų) įstrižainių televizorių
gamybą. Šie televizoriai pagal savo parametrus neturi sau lygių ne tik lyginant juos su
Kinijoje, bet ir su Korėjoje bei Japonijoje pagamintais televizoriais. O kainuoja mūsų
televizoriai tiek, kiek ir kitų mažai žinomų firmų televizoriai.

-Tuo, kad „Tauro“ televizorius gali būti pranašesnis už analogišką „Sony“,

„Samsung“ ar LG gaminį, sunku patikėti.

Taip manė ir mūsų televizoriais prekiauti nepanorę vieno Lietuvos prekybos centro
atstovai. Nusprendę įrodyti, kad jie klysta, nuvežėme savo gaminį ir pastatėme jį šalia
analogiško Korėjoje pagaminto televizoriaus. Įjungus abu televizorius pakako trijų
minučių, kad prekybininkams nebeliktų jokių abejonių, kuris televizorius yra geresnis.

Lietuvoje mūsų gaminiai pardavinėjami naudojant tris skirtingus prekinius ženklus, o

užsienyje – net 15 prekybinių ženklų. Didžiausią populiarumą mums yra pelnęs „Saga“
prekybinis ženklas.