TO BREAK THE RULES,

YOU MUST FIRST MASTER

THEM.

THE GRANDE COMPLICATION IS THE ULTIMATE

EXPRESSION OF THE WATCHMAKER’S ART. NOW
AUDEMARS PIGUET PLACES THIS SUPREME
HOROLOGICAL C O M P L I C AT I O N IN THE
SCULPTURAL ROYAL OAK OFFSHORE.

ONE WATCHMAKER IS RESPONSIBLE FOR EACH

WATCH IN ITS ENTIRETY - THE 648 INDIVIDUAL
PA R T S , T H E D E TA I L E D A S S E M B LY, T H E F I N E
DECORATION. TO ACHIEVE THIS, THEY HAVE
MASTERED THE UNIVERSE OF THEIR CRAFT.
FINALLY, THEY MUST TUNE THE CONCENTRIC
C H I M E S O F T H E M I N U T E R E P E AT E R T O A N
INTERVAL OF A PERFECT MINOR THIRD. TECHNICAL
MASTERY AND THE EAR OF A CONCERT SOLOIST.
THE VIRTUOSO HERITAGE OF LE BRASSUS.

ROYAL OAK
OFFSHORE
GRANDE
COMPLICATION
IN TITANIUM AND CERAMIC.

Parduotuvė LAIMĖS TILTAS, Gedimino pr.3A Vilnius

tel.+370 5 261 60 00 www.laimestiltas.com
Dengiame
daugiausia
TELE2 mobiliojo ryšio 2G
tinklas – plačiausias Lietuvoje
ir apima 98,9 % teritorijos

Pateikiama UAB „TELE2“ tikėtina GSM ryšio tinklo

aprėptis (esant ~95 dBm signalo lygiui) pagal Ryšių
reguliavimo tarnybos duomenis, paskelbtus tinklalapyje
www.rrt.lt 2014 m. sausio 13 d.
13
Kas lauktų ES, jei nugalėtų radikalai?
Nors artimiausiu metu tai nėra labai
realu, bet jei vis dėlto radikaliosios parti-
jos įsigalėtų Europoje, labiausiai gaila būtų
ukrainiečių, nes integruodamiesi į Euro-
pos Sąjungą (ES) jie turi istorinę galimybę
įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo Rusi-
jos. Deja, laimėjus radikaliosioms jėgoms,
ukrainiečiams paprasčiausiai nebūtų, kur
integruotis, nes daugelis radikaliųjų jėgų
yra antieuropietiškos.
Žinoma, kiekvienos tokios partijos
nuostatos skiriasi: vienos nusiteikusios
tik prieš laisvą darbo jėgos judėjimą, ki-
tos – tik prieš laisvą kapitalo judėjimą,
trečios – tik prieš bendrą ES biudžetą...
Tačiau viso ES mechanizmo esmė ta, kad
būtent veikdama pagal tam tikrus principus, integruoda-
ma rinką, darbo jėgą ir kapitalą ES gali sukurti didžiausią
ekonominį potencialą, todėl išloštų ne tik tokios šalys kaip
Lietuva, kuri kiekvienais metais gauna milijardinę paramą,
bet ir tokios šalys kaip Vokietija, kuri kiekvienais metais į
bendrą ES biudžetą perveda dešimtis milijardų eurų. O jei
rinkimus laimės radikaliosios partijos, kiekviena šalis įves
papildomų ribojimų ir visas mechanizmas pradės trūkinė-
ti. Tokiu atveju būtent Vokietijos ir Prancūzijos politikams
bus labai sunku saviškiams radikalams paaiškinti, kodėl jų
mokesčių mokėtojai turi finansuoti amžinai nepatenkintus
Rytų Europos radikalus, kurie, užuot pasakę „Ačiū“, rodo
nepadorius gestus.
Žinoma, šioje vietoje tikriausiai būtų paminėtas garbin-
gas Lietuvos vardas, nes mūsų šalyje masinis radikalizmas
pagaliau įgauna aiškias, nors kiek nedrąsias euroskeptišku-
mo formas. Nedrąsias, nes vis dar stengiamasi vaizduoti,
kad kaišiojant pagalius Lietuvos integracijai į ES kaunamasi
už tautiškus sentimentus, o ne su ES. Tačiau tai laikina. Kaip
rašėme prieš dvejus metus, euroskeptikai bus pagrindiniai
2016 m. Seimo rinkimų ledlaužiai – dorovinį, asketišką ir
sentimentalų patriotizmą jie priešins su supuvusia ES.
Daugiau apie tai, kaip modeliuojama visuomenės prieš-
prieša ir kodėl vargšai oligarchai pasiduoda pagundai su-
dalyvauti šiame procese, skaitykite kituose šio numerio
straipsniuose, o čia tenoriu atkreipti dėmesį į tai, kad ES
projekto vertę valstybės supranta skirtingai, todėl keista,
kaip Lietuvos visuomenė gali pasiduoti antieuropietiškoms
nuotaikoms. Nes būtent Lietuva, jei ES subyrės, nukentės
labiausiai. Ir ne tik finansiškai. Juk ES atsiradimo ištakose
glūdi ne tik ekonomika ir finansai, bet visų pirma saugu-
mas – kaip Europos klestėjimo pagrindas. Siekiama, kad
Europoje dominuotų kūryba ir taika, o ne radikalizmas ir
konfrontacija. Būtent tai verčia tokias valstybes kaip Pran-
cūzija ir Vokietija, kurios XX a. dalyvavo bent dviejuose
kruvinuose karuose, finansuoti ES projektą ir taip užtikrin-
ti taiką bei gerovę visoje Europoje. Taip pat tai paaiškina,
kodėl tokios šalys kaip Šveicarija ir Nor-
vegija, kurios mažiausiai nukentėjo nuo
karų, visai nestojo į ES, o tokia šalis kaip
Didžioji Britanija, kuri Antrajame pasauli-
niame kare sugebėjo likti neokupuota, vis
dar neapsisprendžia, ar jai verta likti ES
nare. Kuo mažiau rūpi visos Europos sau-
gumas, tuo mažiau prasmės ekonomiškai
išsivysčiusioms valstybėms dalyvauti šia-
me projekte, nes čia reikia savo mokesčių
mokėtojų pinigus nukreipti į Pietų ir Rytų
Europą. Taigi, suprasti, kodėl Šveicarija ir
Norvegija pasyviai žiūri į ES projektą, nors
finansiškai prisideda prie jo sėkmės, nėra
sunku. Tačiau kaip Lietuvos visuomenė,
žinodama savo šalies istoriją, gali toleruoti
euroskeptikų siautėjimą, suvokti neįmanoma.
Be jokios abejonės, oligarchinių grupių valdomos žinia-
sklaidos remiamiems radikalams lengviau duoti kelią. Tačiau
jei Lietuva narystę ES naudos ne tam, kad sukurtų gerovę
savo piliečiams, ir telksis ties veikėjais, kurie didins įtampą,
skaldys visuomenę ir sieks supriešinti Lietuvą su ES, sukur-
ti klestinčią šalį bus nerealu. Todėl būtų gerai, jei visuomenė
antieuropietiškų referendumų organizatoriams, skanduojan-
tiems „Nei Rytams, nei Vakarams, o tik Lietuvos vaikams!“,
primintų, kad kai tik Lietuva neturėdavo partnerių Vakaruo-
se, iš karto prisistatydavo partneris iš Rytų. O šiam niekada
nerūpėjo, ką dainuoja vietos dainorėliai, nes repertuaras bū-
davo pakeičiamas greitai ir be jokių referendumų.
Šiandien turiu pripažinti, kad dėl radikalizmo apraiškų
Vakarų Europoje esu gana ramus, nes jos artimiausiais metais
neturėtų kelti grėsmės ES ir jos šalių saugumui, tačiau labai
tikėtina, kad Lietuvoje susidursime su sunkiomis radikalizmo
apraiškomis ir jas skatinančiomis provokacijomis. Pirmose
lietuviško radikalizmo eilėse žengia veikėjai, demonstruojan-
tys aklą patriotizmą ir prisidengiantys tautos vardu, o už šių
jėgų tik aklas gali nematyti oligarchų, visu savo gyvenimu de-
monstruojančių ištikimybę Kremliaus interesams. Todėl jau
dabar galima prognozuoti, kad iš viso šio proceso daugiausia
išloš oligarchinės struktūros ir Rusija. Ne veltui būtent nuo
Viktoro Uspaskicho priklausančių politinių jėgų atstovai tapo
karščiausiais referendumų gynėjais.
Labai sunku pasakyti, ar patriotiškos jėgos, kurioms iš tie-
sų rūpi Lietuvos nepriklausomybė ir piliečių saugumas, su-
gebės pasipriešinti šiems jau kelerius metus realizuojamiems
procesams. Juk kadaise Josifas Stalinas bendradarbiavo su na-
cionalines vertybes ir tautos nuomonę aukštinančiu Adolfu
Hitleriu ir šiam bendradarbiavimui niekas nedrįso pasiprie-
šinti. To paties tikisi ir Vladimiras Putinas, kai visas sau pa-
lankias struktūras nukreipia radikalioms antieuropietiškoms
jėgoms remti, nes tikisi, kad tai padės suskaldyti ir susilpninti
Europą, o dauguma lietuvių tik bailiai stebės Kremliaus oli-
garchų ir į valdžią besiveržiančio gaivalo šėlsmą.
Eduardas EIGIRDAS
 „SLAVA
UKRAINI!
GEROJAM
SLAVA!“

Šie žodžiai tikriausiai geriausiai atspindi tai, ką visi matėme stebėdami, kaip tūkstančiai ukrainiečių buvo
pasiryžę verčiau mirti, bet nesitraukti iš aikštės, tapusios pasipriešinimo diktatoriui simboliu. Sunku net įsi-
vaizduoti, ką turėjo jausti ir galvoti žmonės, stovintys aikštėje ir žinantys, kad bet kuriuo metu gali prasidėti
šturmas ir atsitiktinė ar sąmoningai paleista kulka gali nutraukti jų gyvenimą ir kovą.

R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
B
UVO NEĮMANOMA ramiai žiūrėti, kaip tik sky-
dais ir šalmais ginkluoti ukrainiečiai žygiavo prieš
į juos lekiančias kulkas. Tai atrodo iki beprotybės
beprasmiška, nes kaip beginkliams įveikti tuos,
kurie ginkluoti automatais ar šaudo per snaiperio
taikiklį? Kam beginkliams eiti tiesiai į mirtį? Tačiau tiesa ta,
kad jie nebuvo beginkliai – jie nešėsi meilę Tėvynei, tikėjimą,
kad ji turi būti laisva, ir savo gyvybes. Prieš šį ginklą sudužo
visos Viktorui Janukovyčiui paklusnios ir Kremliaus remia-
mos struktūros, melas ir intrigos, kuriomis į valdžią buvo iš-
keltas ir joje remiamas kišeninis oligarchas. O kariuomenė,
kuri vienintelė galėjo išsaugoti režimą, kaip ir prognozavome
praėjusiame žurnalo numeryje, nepajudėjo iš savo vietos ir
neatskubėjo ginti prezidento, nes matė, kaip ukrainiečiai
Maidane žūsta ir už jų bei visos Ukrainos ateitį.
Deja, kaip ir kiekviena net pati didžiausia pergalė, taip ir
ši nėra galutinė. Ir ne vien dėl to, kad Rusija nenuleis ran-
kų ir toliau stengsis trukdyti Ukrainai suartėti su Europos
Sąjunga (ES), ar dėl grėsmės, kad bus bandoma padalyti
Ukrainą arba atplėšti – kaip Gruzijos atveju – jos dalį. Šie
pavojai dideli, tačiau jie nekelia grėsmės pergalei, nes tik dar
labiau suvienys ukrainiečių tautą. Šiai herojiškai pergalei
daug didesnį pavojų kelia ne išorės, o vidaus veiksniai. Juk
nugalėjus oligarchą prezidentą oligarchija išliko – tad tik
nuo to, kaip ryžtingai bus naikinamos oligarchinės struk-
tūros, apraizgiusios visą Ukrainos ekonomiką ir didelę dalį
teisėtvarkos, priklausys, ar Kijeve ir kituose Ukrainos mies-
tuose žuvusių ukrainiečių svajonė bus išpildyta.
Tai padaryti nebus lengva, nes oligarchija, kaip ir Krem-
liaus struktūros, it kokie chameleonai ir aštuonkojai, prisi-
taiko ir raizgo visuomenę, siekdama užvaldyti jos gerovę ir
sukurti sau naudingą aplinką. Svarbiausia tai, kad ji nieka-
da nepavargsta ir nesustoja, nes tik taip sugeba egzistuoti.
Priešingai nei įprastas verslas, oligarchinės grupės auga ne
gerindamos paslaugas ir skaidriai konkuruodamos, bet
didindamos įtaką žiniasklaidai, užsitikrindamos korum-
puotos teisėsaugos struktūrų paramą ir su bendradarbiau-
jančiais politikais inicijuodamos sau naudingus sprendi-
mus ar paprasčiausiai trukdydamos skaidrinti valstybės
gyvenimą. Būtent šių struktūrų dominavimas ir politikų
nesugebėjimas jų pažaboti lėmė, kad žlugo per Oranžinę
revoliuciją kelti tikslai, o vietoj demokratinės santvarkos
ir skaidrios valstybės įsitvirtino oligarchija, kurios pergalę
vainikavo V. Janukovyčiaus išrinkimas prezidentu. Nori-
si tikėti, kad šiandien Ukrainos politikai pasimokė, todėl
atsispirs pagundoms ir ryžtingai sieks sukurti vakarietiš-
ką demokratiją su skaidriai veikiančia rinkos ekonomika,
teisėtvarka, teismais ir žiniasklaida. O tokių vakarykštės
opozicijos lyderių kaip Julija Tymošenko privatus turtas
nebeaugs taip sparčiai, kaip seniau. Priešingu atveju Rusija
neskubėdama išlauks, kol ekonominės problemos ir lyde-
rių godumas it piktžolės užžels didvyrių kapus ir vėl viskas
prasidės iš naujo. Kad taip neatsitiktų, būtina ryžtinga ES
ir kitų Vakarų valstybių finansinė bei struktūrinė parama.
Jei nebus likviduota kriminalinė ir oligarchinė aplinka, jei
Ukrainoje vadovavimo neperims politikai, besiremiantys
į visuomenę, o ne į stambiojo kapitalo grupes, dabartinė
pergalė ir vėl bus tik vienas, bet ne paskutinis kovos dėl
nepriklausomos ir stiprios valstybės etapų.
Kaip bus ateityje ir ar Ukrainoje, kaip šiandien Lietuvo-
je, remiami oligarchinių struktūrų, bus kuriami judėjimai,
kurių tikslas – stabdyti integraciją į ES, pamatysime jau ar-
timiausiais metais. O šiandien belieka konstatuoti, kad jei
ne Ukrainos didvyriai, žuvę už savo šalies laisvę, galimybės
pabandyti sukurti piliečiams tarnaujančią ir ukrainiečių
tautos interesus ginančią valstybę net nebūtų. Todėl turi-
me nulenkti galvas prieš šių žmonių auką ir prašyti Dievo,
kad jų svajonė išsipildytų. 
R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
Grafų Pliaterių
rūmai
IŠSKIRTINĖ INVESTICINĖ GALIMYBĖ

Ieškome patikimo partnerio realizuoti Grafų Pliaterių rūmų atkūrimo

projektą.

Šiuose rūmuose grafienė R. Pliaterienė įsikūrė 1789 m., prieš tai iki
1772 m. rūmai priklausė Jėzuitų ordinui. Grafienės apsisprendimą
įsigyti namus lėmė patraukli vieta su vaizdu į Užupį ir į apačioje
tekančios Vilnios kanalą.

Šiandien yra istorinė galimybė atstatyti rūmus ir įgyvendinti

aukščiausios kokybės gyvenamojo būsto projektą, įrengti išskirtinius
apartamentus, kurie atitiktų kilmingos ir garbingos Pliaterių šeimos
gyvenimo tradicijas.

Rūmuose gali būti įrengta iki 25 išskirtinių apartamentų. Viso atsta-

tomo rūmų ansamblio bendras plotas – 2 375 kv. metrai. Požeminėje
aikštelėje numatytos vietos 30 automobilių.

Tai projektas, kurį realizuojant būtinas atsakingas požiūris ir

pagarba istorijai, saugomai UNESCO.

Susidomėjusiuosius šiuo projektu kviečiame tapti partneriais.

Daugiau informacijos +370 615 76 256
DIDŽIOSIOS LENKTYNĖS BUS ITIN „LINKSMOS“
Na, su tokiais kandidatais, kokie nusprendė dalyvauti
Lietuvos prezidento rinkimuose, kitaip ir būti negali. Dalis
jų iš tiesų sieks patekti į antrą rinkimų turą, o kiti rinki-
muose dalyvaus tik tam, kad pasireklamuotų, pareklamuo-
tų savo partiją arba paprasčiausiai padėtų kuriam nors ki-
tam kandidatui patekti į antrą turą. Juk didesnis kandidatų
skaičius gali garantuoti, kad antras turas įvyks.
Taigi, turėtume laukti puikaus šou, kuriame vieni vy-
riškosios lyties kandidatai reklamuos savo vidinį ir išorinį
grožį, o kiti dalyvavimo TV laidose ištreniruotais liežuvio
raumenimis negailestingai talžys prezidentę už praeitį, da-
bartį ir ateitį, kad iškratytų iš jos bent dalį populiarumo.
Nes juk tų kelių procentų gali pritrūkti, kad įvyktų antras
turas. O tai būtų visiškas fiasko rinkimų kampanijos stra-
tegams. Jei pusę metų pulta prezidentė vis tiek laimėtų
pirmame rinkimų ture, tai būtų tiesiog apgailėtina. Jei tai
būtų ne politika, o normalus verslas, už drabstymą purvu
atsakingi asmenys turėtų ne tik grąžinti į juos investuotus
pinigus, bet ir sumokėti moralinę kompensaciją kandida-
tams, kuriems buvo garantuota, kad antras rinkimų turas
tikrai bus.
Beje, jei reikėtų įvardyti, kada tiksliai prasidėjo reali
prezidento rinkimų kampanija ir kada atsirado siekis su-
organizuoti antrą rinkimų turą, vertėtų atkreipti dėmesį į
praėjusių metų spalį, kai Valstybės saugumo departamen-
tas (VSD) parašė garsiąją pažymą apie tai, kad Rusija sieks
sukompromituoti prezidentę Dalią Grybauskaitę. Iš karto
prasidėjo masyvus su stambiuoju kapitalu siejamos žinia-
sklaidos puolimas. Kad šis puolimas buvo ne atsitiktinis, o
B F L N U OT R.
sąmoningai nukreiptas į prezidentės reitingus, puikiausiai
rodo tai, kad su stambiuoju kapitalu sietinai žiniasklaidai
visai nerūpėjo ir nerūpi, kas parašyta toje pažymoje. Kaip
ir tai, kad visuomenė iki šiol nežino, kas yra tie veikėjai, ku-
rie minimi pažymoje ir, kaip teigiama, bendradarbiauja su
Rusija. Visų oligarchų dispozicijoje esančių struktūrų, tarp
jų ir žiniasklaidos, pastangos buvo nukreiptos tik į tai, kad
visuomenė įtikėtų, jog daug svarbiau ne tai, kad Rusija vei-
kia prieš Lietuvos prezidentę, o tai, kad kažkas išdrįso vi-
suomenę apie tai informuoti. Taigi, kaip prognozavo VSD,
puolimas iš tiesų prasidėjo, tik pretekstas pasikeitė. Užuot
puolus pagal seniau parengtą scenarijų buvo puolama už
tai, kad kažkas demaskavo tą scenarijų. Tačiau tikriausiai
kitaip būti negalėjo, puolimas vis tiek buvo neišvengiamas,
tai koks skirtumas, už ką pulti, tuo labiau kad sąjungininkų
tiek daug, jie tokie galingi, o jiems dirbantys žurnalistai to-
kie „kieti“ ir „aršūs“, jog yra labai maža tikimybė, kad kas
nors išdrįs suabejoti puolėjų nuoširdumu. Vadovaujantis
principu „Na, juk negali tiek žmonių klysti“...
D. Grybauskaitė prieš artėjančius prezidento rinkimus
sulaukia labai daug dėmesio. Jei žvilgtelėtumėte į istori-
ją, pamatytumėte, jog dažniausiai įtakingiausios Lietuvos
verslininkams priklausančios žiniasklaidos grupės simpa-
tizuodavo kuriam nors vienam kandidatui, o kitus kan-
didatus kritikuodavo. Toks pasidalijimas buvo akivaizdus
renkantis tarp Valdo Adamkaus ir Artūro Paulausko, tarp
Valdo Adamkaus ir Rolando Pakso. Tačiau su D. Grybaus-
kaite viskas paprasčiau – jai nepalankios visos žinia-sklai-
dos grupės. Viena vertus, tai džiugina, nes leidžia tikėtis,
kad prezidentė iš tiesų neatstovauja jokios verslo grupės JEI ARTIMIAUSIĄ SAVAITGALĮ VYKTŲ PREZIDENTO RINKIMŲ ANTRASIS TURAS,
interesams. Kita vertus, tai verčia sunerimti, nes paaiškin- Į KURĮ PATEKTŲ DU TOLIAU ĮVARDYTI POLITIKAI, UŽ KURĮ IŠ JŲ BALSUOTUMĖTE?
ti, kodėl D. Grybauskaitė pirmuosius rinkimus laimėjo N %

beveik be jokio pasipriešinimo, o dabar prieš ją mūrijama Už D. Grybauskaitę 579 57,6

oligarchinė siena, yra labai sunku. Už Z. Balčytį 195 19,4
Nors tiems, kas ieško sąmokslo teorijų, kurios panašėtų Neičiau į rinkimus 90 9
į tiesą ir galėtų bent iš dalies paaiškinti vykstančių procesų Nežinau 140 14
esmę, galime vieną pateikti. Prisiminkime tuos prezidento Iš viso 1 005 100
rinkimus, kurie įvyko nušalinus R. Paksą. Jo prezidentinių
kančių ir mitingų fone Viktoras Uspaskichas įkūrė naują N %

partiją kovai su supuvusiu elitu. Būtent pasiryžimas kovoti Už A. Paulauską 186 18,5
su supuvusiu elitu daliai žmonių buvo sunkiai suderina- Už D. Grybauskaitę 576 57,3
mas su tuo, ką nuolat pranešdavo žiniasklaida. Pavyzdžiui, Neičiau į rinkimus 95 9,4
„Kauno diena“ 2004 m. birželio 17 d. rašė: „V. Adamkus ir Nežinau 148 14,8
Europarlamento rinkimuose daugiausia mandatų laimėju-
Iš viso 1 005 100
sios Darbo partijos lyderis V. Uspaskichas vėlyvą antradie-
nio vakarą susitiko kadenciją baigusio Prezidento reziden- N %

cijoje Vilniaus pakraštyje esančiame Turniškių rajone. Prie Už Z. Balčytį 326 32,5
kavos ir stipresnių gėrimų vykęs pokalbis užtruko apie Už A. Paulauską 268 26,7
porą valandų.“ Kad šis susitikimas nebuvo atsitiktinumas, Neičiau į rinkimus 161 16
demonstruoja ne tik tai, kad, kaip teigiama žiniasklaido- Nežinau 250 24,8
je, būtent V. Uspaskicho įmonių darbuotojus po rinkimų
Iš viso 1 005 100
aplankė nušvitimas ir jie iš asmeninių lėšų draugiškai pa-
dengė didelę dalį V. Adamkaus rinkimų skolų, tačiau ir N %

tai, kaip draugiškai prie fotoaparatų objektyvų vyko Valdo Už A. Zuoką 82 8,1
Adamkaus, Artūro Zuoko ir Viktoro Uspaskicho pokalbis Už D. Grybauskaitę 628 62,5
rinkimams pasiekus kulminaciją. Neičiau į rinkimus 139 13,8

Rusijos strategija nuosekli – skaldyti Lietuvą ir stiprinti Nežinau 156 15,6

Iš viso 1 005 100
oligarchiją, kad ši perimtų valdžią. Šiandien šio tikslo N %
bus siekiama ir vėl priešinant visuomenę su Lietuvos Už A. Zuoką 128 12,7

nacionaliniais interesais ir ES. Tikėtina, kad tai paaiškina Už Z. Balčytį 378 37,6

ir liūdnojo prezidento Rolando Pakso kandidatavimą, Neičiau į rinkimus 213 21,2

kuris taps prieskoniu dideliame radikalizmo pyrage. Nežinau

Iš viso
286
1 005
28,4
100

Beje, ir šiandien Darbo partija yra merą A. Zuoką re-
miančioje koalicijoje. Tačiau vertinant šią informaciją ne-
reikėtų daryti skubotų išvadų, nes visi šie susitikimai nepa-
neigia V. Adamkaus vakarietiškumo. Kaip ir V. Uspaskicho
rytietiškumo. Paprasčiausiai tuo metu, kai JAV preziden-
tas George’as W. Bushas V. Putino akyse pamatė tam tikrų
teigiamų reiškinių, tikriausiai buvo galima tikėtis, kad ir
Lietuvoje V. Adamkus galėjo pamatyti tam tikrų teigiamų
reiškinių V. Uspaskicho akyse. Tuo labiau kad kova tarp
Rytų ir Vakarų Lietuvoje vyksta nuolat, todėl kartais geriau
susitarti nei kariauti. O vieši susitikimai prie fotoaparatų
objektyvų kaip finansinės injekcijos yra būdas įtvirtinti pa-
siektus susitarimus. Tačiau laikas bėga, ir tai, kas iš bėdos
buvo gėris 2004 m., visai kitaip atrodo 2014-aisiais. Nes
2004 m. Europos Sąjunga tik plėtėsi, o pastaraisiais metais
stengiasi apsikuopti ir sumažinti neigiamą įvairių susita-
rimų įtaką savo narių ekonomikai. Todėl kai prezidentė iš
visų jėgų priešinasi „Gazprom“ interesams ir siekia apribo-
ti šilumos ūkyje per didelę įtaką gavusių verslininkų ape-
titą, tai gali būti pagrindinė priežastis, kodėl žiniasklaidos
ŠIA APKLAUSA SIEKĖME SUŽINOTI, KOKIAS GALIMYBES ANTRAME RINKIMŲ TURE
TURI POLITIKAI, KURIE, MŪSŲ NUOMONE, PIRMAME TURE GALI SURINKTI DAU-
GIAUSIA BALSŲ.
priemonės, kurios rėmė skirtingus politikus, šiandien vie-
ningai kritikuoja D. Grybauskaitę. Nes joms bet koks kitas
kandidatas, su kuriuo būtų galima derėtis, yra šimtą kartų
geresnis nei užsispyrusiai visų verslo grupių įtaką Lietuvos
ekonomikai siekianti mažinti prezidentė.
Šiame kontekste sunku vertinti Rusijos įtaką, nes ji iš
tiesų labai didelė, tačiau vis tiek paremta Lietuvoje vei-
kiančiomis verslo grupėmis, kurias skatina ne tik Rusijos
energetikos bei kitokių struktūrų skiriami pinigai, bet ir
noras susigrąžinti prarastą įtaką bei prezidento kėdėje
matyti žmogų, su kuriuo būtų galima susitarti. Būtent tai
paaiškina, kodėl finansuojant antieuropietišką isteriją ir
siekiant nukreipti kritikos ugnį į prezidentę galima matyti
aktyviai veikiant ne tik tuos verslininkus bei žiniasklaidos
priemones, kurie sietini su V. Uspaskicho reprezentuoja-
mais interesais, bet ir dalį tų, kuriuos bent jau anksčiau
drąsiai priskirdavome Vakarams. 

Š A LT I N I S – V I S U O M E N Ė S N U O M O N Ė S I R R I N KO S TY R I M Ų C E N T RA S „V I L M O R U S“
PO GALAIS, KUR DINGO LUKAŠENKOS AE?
Geriausi pasaulio iliuzionistai turėtų pavydėti Rusijos
lyderiui jo sugebėjimų, nes tikriausiai tik dėl jo įtakos ir
įtaigos Lietuvos visuomenei visai neberūpi Baltarusijos
atominės elektrinės statyba, tarsi ši elektrinė būtų tiesiog
išgaravusi.
Pavadinime pateiktas klausimas turėtų kilti daugeliui,
ypač artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams.
Tačiau kažkodėl kandidatai į prezidentus kartkartėmis vis
pavirkauja apie tai, kad Lietuvos Vyriausybė dar nepalaidojo
lietuviškos atominės elektrinės projekto, bet prisiminti, kad
50 km nuo Vilniaus auga branduolinis Vladimiro Putino
ir Aliaksandro Lukašenkos meilės vaisius, nesugeba. Tarsi
kažkas Maskvoje būtų paspaudęs stebuklingą mygtuką ir
iš naujo įjungęs Lietuvos politikų bei žurnalistų smegenis.
Labai kokybiškai įjungęs, nes juk dauguma politikų ir žur-
nalistų gyvena Vilniuje, todėl bent jau teoriškai jiems turėtų
rūpėti, ar ateityje Neries vanduo bus radioaktyvus. Deja, ne-
rūpi. Ar Vyriausybė palaidos Visagino atominės elektrinės
projektą ir išspirs iš Lietuvos „Hitachi“ – rūpi, o ar pirkdama
iš Rusijos elektrą už Lietuvos elektros vartotojų pinigus pa-
statys daug pavojingesnę elektrinę 50 km nuo Vilniaus – ne.
Būtent tai stebina. Su tuo, kad dauguma Lietuvos po-
litikų ar pramonininkų visai nekreipia dėmesio į Lietu-
vos energetinį saugumą ir net padeda Rusijos energetikos
gigantams „Gazprom“, „Inter RAO“ bei „Rosatom“ siekti
Lietuvoje savo tikslų, tikriausiai susitaikė visi. Tačiau tai,
kad šie veikėjai taip ilgai tiesiog iki paraudonavimo dras-
kėsi gąsdindami Lietuvos žmones „Hitachi“ projektu, o
Baltarusijos atominę elektrinę sugeba ignoruoti, rodo, jog
Lietuvos ir jos žmonių interesų ignoravimas bei mulkini-
mas pasiekė naujas aukštumas. Nes jei sąmoningai buvo
trukdoma tam, kad Lietuva apsirūpintų elektros energija
pati ir nereikėtų kiekvienais metais Rusijai mokėti milijar-
dų už importuojamą elektrą, jei tai buvo daroma dėl sau-
gios Lietuvos, kaip šie veikėjai gali apsimesti, kad nemato
V. Putino Baltarusijoje statomos atominės elektrinės? Tuo
labiau kad ši elektrinė statoma vietoje, kurioje įvyko di-
džiausias regione žemės drebėjimas, gana toli nuo upės,
kurios vandenys aušins reaktorių (tai didina riziką), 50
km nuo Lietuvos sostinės, ir beveik nederinant šio pro-
jekto su Lietuva. Beje, žodis beveik net neatspindi realios
situacijos, nes taip, kaip elektrinės projektą su Lietuva de-
rina A. Lukašenka, tikriausiai nederino dar niekas nieka-
da. Pavyzdžiui, jau rašėme apie tai, kaip mūsų žurnalistui,
kuris buvo pasiruošęs užduoti labai rimtų klausimų, taip
ir nepavyko su kolegomis iš kitų Lietuvos žiniasklaidos
priemonių išvykti į vadinamuosius viešuosius svarstymus
dėl Baltarusijoje statomos elektrinės. Paaiškėjo, kad Bal-
tarusijos atstovai jo paprašė laukti autobuso toje vietoje,
kurioje autobuso neturėjo būti. Arba kaip vertinti Balta-
rusijos Astravo atominės elektrinės poveikio aplinkai ver-
tinimą, kurį praėjusių metų spalį viešam svarstymui pa-
teikė Baltarusijos atstovai? Štai viena citata iš šio Lietuvos
visuomenei skirto traktato, kuris turėjo paaiškinti, kaip
funkcionuos atominė elektrinė, ir įtikinti, kad viskas su ja
yra gerai: „Spąsta i obmurovyvaetsya ugniai reguliariai ve
apie cirkonis ir apima aukos medžiagos sluoksniu.“ Ir ne-
manykite, kad suklydome perspausdindami tekstą. Tikrai
ne – būtent toks tekstas, kaip teigia Baltarusijos atstovai, KAIP MANOTE, AR LIETUVA SU ES TURĖTŲ VIENINGAI PRIEŠINTIS 50 KM NUO
lietuvių kalba, buvo skirtas Lietuvai. Būtent šiuo garsiuo- LIETUVOS SOSTINĖS VILNIAUS STATOMAI ASTRAVO ATOMINEI ELEKTRINEI?
ju poveikio aplinkai vertinimu ir baigėsi visos šnekos apie N %
Astravo atominę elektrinę. Tarsi stebuklingi žodžiai aukos
Taip 655 65,5
medžiagos sluoksniu būtų nuraminę visą Lietuvą.
Ne 119 11,9
Tačiau akivaizdu, kad taip nėra. Tik politikai ir žurnalis-
tai leidžia sau ignoruoti V. Putino ir A. Lukašenkos elektri- Nežinau 225 22,5

nės statybas, o visuomenė norėtų, kad šiam projektui būtų
priešinamasi. Mūsų redakcijos užsakymu visuomenės nuo-
monės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko reprezen-
tatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. 65,5 proc. apklaustųjų
pritarė pozicijai, kad Lietuva su ES turėtų kartu priešintis
Baltarusijoje statomai atominei elektrinei. Deja, jei politi-
nis elitas ir kandidatai į prezidentus apie šią problemą tyli ir
apsimeta, kad ji neegzistuoja, sustabdyti Astravo atominės
elektrinės statybos bus neįmanoma, nes kaip ES gali prie-
Iš viso 1 000 100
šintis jos pašonėje statomai nesaugiai elektrinei, jei Vilnius
ir Lietuva nesipriešina? Labiausiai tikėtina, kad V. Putino
planas sąjungininkų (Lietuvos politikų, pramonininkų ir
visuomenininkų) rankomis sustabdyti „Hitachi“ projektą,
o vėliau Lietuvos energetikos sistemą prijungti prie „Rosa-
tom“ Baltarusijoje, 50 km nuo Vilniaus, statomos atominės
elektrinės bus sėkmingai įgyvendintas. 

VERSLININKAI Į 2014 M. ŽVELGIA SU OPTIMIZMU

59,7 proc. didžiausių Lietuvos įmonių vadovų tiki, AR 2014 M. KETINATE INVESTUOTI Į SAVO VALDOMO VERSLO PLĖTRĄ?
kad 2014 m. bus geresni jų vadovaujamoms įmonėms nei N %
2013-ieji, ir tik 9,8 proc. jų mano, kad šie metai bus bloges-
Taip, ketinu 236 77,4
ni. Tokias optimistines verslo atstovų nuotaikas atskleidė
Ne, neketinu 67 22
mūsų redakcijos užsakyta didžiausių Lietuvos įmonių va-
dovų apklausa, kurią atliko visuomenės nuomonės ir rin- Nežino / Neatsakė 2 0,7

kos tyrimų centras „Vilmorus“. Iš viso 305 100

Šioje apklausoje net 77,4 proc. įmonių vadovų į klau- KAIP MANOTE, KIEK (PROC.) 2014 M. GALI BRANGTI NEKILNOJAMASIS
simą, ar šiemet ketina investuoti į savo valdomo verslo
TURTAS LIETUVOJE? (ATVIRAS KLAUSIMAS)
plėtrą, atsakė teigiamai. Dauguma ketinančiųjų inves-
N %
tuoti į verslo plėtrą tai darys iš įmonės ar akcininkų lėšų
(71,6 proc.), tačiau nemaža dalis (37,3 proc.) ketina skolintis Iki 5 proc. 119 39

ir tikisi investuoti iš Europos Sąjungos (ES) lėšų (9,3 proc.). 6–10 proc. 68 22,3
Šie apklausos rezultatai labai džiugina, nes per praė- 11–30 proc. 34 11,1
jusius metus Lietuvos ekonomika patyrė daugybę išban- Neatsakė 84 27,5
dymų, didelė dalis jų buvo susijusi su politizuota Rusijos Iš viso 305 100
rinka. Nukentėjo ne tik maisto pramonė, bet ir transporto
sektorius. Problemų yra ir šiemet, nes ne tik auga įtampa KAIP MANOTE, AR PO PREZIDENTO RINKIMŲ ALGIRDO BUTKEVIČIAUS
tarp Rusijos ir Ukrainos (be jokios abejonės, tai neigiamai VADOVAUJAMA VYRIAUSYBĖ TURĖTŲ TĘSTI DARBĄ?
veikia verslo aplinką), bet ir siaučia kiaulių maras, galintis N %
sukelti milžiniškų nuotolių. Tačiau visi šie faktai jau buvo Taip, turėtų tęsti darbą 182 59,7
žinomi darant apklausą, todėl tikėtina, kad atsakydami Ne 31 10,2
į klausimus vadovai jų įtaką įvertino. Kai kalbama apie Nežinau 92 30,2
kiaulių maro pavojų ir nuostolius, būtina pabrėžti, kad tai
Iš viso 305 100
gera pamoka tiems veikėjams, kurie Lietuvą nori pozicio-
nuoti kaip mažą agrarinę šalį ir taip trukdyti koncentruotis
į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias sritis. riausybė sugeba išlaikyti labai aukštą didžiausių Lietuvos
Vertindami apklausos rezultatus, norime paminėti įmonių, kurios sumoka ir daugiausia mokesčių bei sukuria
porą klausimų, kurių atsakymai sudomino. Visų pirma tai, daugiausia darbo vietų, vadovų pasitikėjimą. Net 59,7 proc.
kad, nepaisant optimistinių verslo lyderių nuotaikų, vy- įmonių vadovų pareiškė, kad A. Butkevičiaus Vyriausybė
rauja gana racionalus požiūris į nekilnojamojo turto (NT) po rinkimų turėtų tęsti darbą, ir tik 10,2 proc. respondentų
kainų kaitą. Tai rodo, kad verslas tapo atsparesnis NT pro- mano, kad ne. Tokia parama šiandien labai vertinga, nes
jektų vykdytojų skleidžiamai propagandai, todėl NT kainų akivaizdu, kad dalis koalicijos partnerių siekia ne sėkmingo
burbulo formavimasis atidedamas ateičiai. Vyriausybės darbo, bet visai kitų tikslų, o tai – viena di-
Įdomu ir tai, kad, nepaisant nuolatinio koalicijos part- džiausių rizikų. Kaip ir neprognozuojami Rusijos veiksmai,
nerių terorizmo, Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vy- kurie iš tiesų gali pabloginti investicinę aplinką. 

Š A LT I N I S – V I S U O M E N Ė S N U O M O N Ė S I R R I N KO S TY R I M Ų C E N T RA S „V I L M O R U S“
PIRMAS A. BUTKEVIČIAUS
PASIMATYMAS SU POPULIZMU BAIGĖSI TRAUMA
Eduardas EIGIRDAS
Visų pirma galima pasveikinti Viktoro Loretą ir jos komandą su puikiu politiniu nokdaunu, į kurį pavyko pasiųs-
ti premjerą Algirdą Butkevičių. Juk būtent Darbo partija išsireikalavo, kad šiemet būtų pradėtos kompensuoti
sumažintos pensijos, nors tokiai idėjai priešinosi socialdemokratai, nes esą Lietuva pinigų pensijų kompensa-
cijoms turės tik 2015 metais.

T
AČIAU PARTNERIAI NEATLYŽO, todėl,
siekdami išlaikyti stabilų koalicijos darbą,
socialdemokratai buvo priversti nusileisti ir
pradėti ieškoti finansinių šaltinių, kurie leistų
tesėti Viktoro Uspaskicho komandos duotus
pažadus. Būtent tai atvedė prie diskusijų apie automobilių
mokesčio įvedimą. Kaip teigiama, šiuo klausimu pozityviai
pakalbėjo ir Darbo partijos deleguoti veikėjai (ko dėl pen-
sininkų nepadarysi?). Tačiau kai A. Butkevičius visuomenę
informavo, kad siekiant kompensuoti pensijas bus įvestas
automobilių mokestis, būtent Loreta pirmoji suvarė poli-
tinį durklą jam į nugarą, kai pareiškė, kad Darbo partija
yra griežtai prieš šį mokestį. Taigi, dar kartą galime pasvei-
kinti V. Uspaskicho komandą už tai, kad pademonstravo,
kaip puikiai galima panaudoti rinkėjų suteiktą mandatą
ir manipuliuoti visuomenės polinkiu į populizmą, sėjant
destrukciją ir sabotuojant Vyriausybės darbą.
Beje, tiems, kurie nuspręs pareikšti, jog pats A. Butke-
vičius kaltas, kad sudarė koaliciją su oligarchinių struktūrų
kontroliuojamomis jėgomis, turėčiau paaiškinti, kad kito
pasirinkimo juk nėra. Lietuva – ne Vokietija, todėl jei so-
cialdemokratai pabandytų sudaryti koaliciją su kita pado-
resne jėga – konservatoriais, kad priimtų šalies ir piliečių
ekonominei gerovei būtinus sprendimus, prasidėtų toks

M A R I A U S ZAVA D S K I O P I E Š I N Y S
tapšnojimas, kokio Lietuvos žemė dar nematė. Populisti-
nės jėgos, finansuojamos oligarchinių struktūrų, įgautų ne
šiaip antrą, bet tiesiog ugninį kvėpavimą ir nereikėtų net
referendumų, kad sudorotų provakarietiškas jėgas ir švęs-
tų oligarchinių struktūrų pergalę. Taigi, jei jau prokremliš-
koms oligarchinėms struktūroms pavyko apgauti rinkėjus
ir įsitvirtinti Seime, žaisti su jomis teks ilgai ir nuobodžiai,
nes jos pagalius kaišios visur, kur įmanoma, kad išsaugo-
tų Rusijos interesams naudingą padėtį energetikos, žinia-
sklaidos ir mokesčių srityse.
Premjeras A. Butkevičius buvo aršiai puolamas, nes
politiniai partneriai stengėsi prieš rinkimus suma-
žinti jo reitingus, o, kaip teigiama, finansų ministras
buvo pabrėžtinai aktyviai kritikuojamas, nes nepaisė
perspėjimų ir išdrįso priimti kelis sprendimus, kurie
netenkina įtakingų verslo grupių.
Bet sugrįžkime prie liūdnai pasibaigusių premjero ir jo
narsiojo finansų ministro pastangų paaiškinti Lietuvai, ko-
kių mokesčių trūksta, norint kompensuoti pensijas ir sta-
bilizuoti finansų sistemą. Kaip ir tikėjosi spąstus ministrui
pirmininkui paspendę koalicijos partneriai, premjerui, vos
ČIA PAVAIZDUOTI KELI AUTOMOBILIAI, KURIUOS BUVO AR YRA ĮSIGIJĘ LIETUVOS VERSLININKAI. DANIJOJE KIEKVIENAS TOKIO AUTOMOBILIO SAVININKAS BŪTŲ SUMOKĖJĘS
NUO 1 IKI 2,5 MLN. LITŲ SIEKIANČIUS MOKESČIUS Į BIUDŽETĄ, TAČIAU LIETUVIAI PROTINGI – TOKIŲ KVAILŲ MOKESČIŲ MUMS NEREIKIA.
pasiūlius šią mintį, teko susidurti su masiniu mokesčių iš-
minties visuomenėje proveržiu. Tai pasireiškia visada, kai
populistai politikai aiškina, jog būtina mažinti mokesčius,
nes verslas žlunga, ir tuo pat metu šaukia, kad reikia pasi-
rūpinti žmonėmis ir didinti pensijas bei algas. Čia – kaip
ir referendumų atveju – joks emocionalus žmogus atsi-
laikyti ir nepalaikyti tokių pasiūlymų tiesiog negali. Tuo
labiau kad visokie laisvai samdomų tauškalių institutai,
kuriuos finansuoja stambusis kapitalas, nuolat aiškina, kad
mokesčių apskritai nereikia, ir taip iš esmės gina egzistuo-
jančią sistemą, idealiai pritaikytą visuomenei skurdinti ir
stambiajam kapitalui klestėti. Juk būtent Lietuvoje yra di-
džiausias atotrūkis tarp darbo jėgos ir kapitalo bei jo gene-
ruojamų pajamų apmokestinimo. Todėl jie kaip užstrigusi
plokštelė nuolat kartoja: „Mokesčiams – ne, mokesčiams –
ne“, nors tuo pat metu Lietuvoje dirbančio ir vaikus augi-
nančio žmogaus atlyginimas pajamų ir socialiniais mokes-
čiais apmokestinamas bene labiausiai Europoje.
Taigi, kokiems mokesčiams sako „Ne“ laisvai samdomi
ekspertai, tampa nebeaišku, nes didelė dalis mokesčių, eg-
zistuojančių Lietuvoje ir išsiskiriančių socialiniu žiaurumu,
juos visiškai tenkina. Belieka spėti, kad jų netenkina bet
kokie nauji mokesčiai, tad kovodami su jais ir gąsdindami
jais visuomenę šie veikėjai iš esmės sukuria aplinką, kurioje
permainos neįmanomos. Tikriausiai ir labai didelis optimis-
tas suvokia, kad palengvinti mokesčių naštą kuriai nors so-
cialinei grupei neradus kitų mokesčių šaltinių neįmanoma.
Taigi, trukdant keisti mokesčių sistemą ir neleidžiant įvesti
naujų, viena ar kita forma galiojančių visoje Europoje, ma-
žinamos biudžeto pajamos ir eliminuojama galimybė, kad,
didėjant biudžeto pajamoms, galėtų būti sumažinti mokes-
čiai dirbantiems ir vaikus auginantiems Lietuvos žmonėms.
Taigi, iš esmės eliminuojama mokesčių transformacijos, po
kurios biudžetas ir socialinė sistema (visų pirma pensijų)
bus paremta ne tik darbo žmonėmis, bet ir kapitalo valdyto-
jais, galimybė. O tai yra labai blogai, nes viena pagrindinių
priežasčių, kodėl Lietuvos žmonės emigruoja, yra socialinio
teisingumo trūkumas. Tik kaip jį sumažinti, kai iš kelis tūks-
tančius litų siekiančio darbo užmokesčio atimama keturis
kartus daugiau įvairių mokesčių nei iš milijoninių sumų,
susijusių su kapitalo generuojamomis pajamomis?
Žinoma, galima teigti, kad mokesčiai, apie kuriuos pra-
bilo premjeras ir finansų ministras, nėra susiję su sociali-

niu teisingumu, o tam tikrais atvejais gal net labiau susiję
su neteisingumu. Juk automobilio apmokestinimas iš tiesų
gali užgulti pensininkus ir jaunas šeimas, todėl jei į šį pro-
cesą žvelgtume „paprastuoju“ būdu, turėtume iš karto pra-
dėti šaukti: „Gelbėkite, plėšia!!!“ Kita vertus, mokesčių po-
pulizmo užvaldytas žmogus turėtų suprasti, kad tų pinigų,
kurie bus surinkti iš automobilių mokesčio, A. Butkevičius
su Rimantu Šadžiumi nepersives į lengvatinio apmokesti-
nimo asmenines ar partijų sąskaitas ir iš jų naujų kailinių
žmonoms nenupirks, nes visi šie pinigai pateks į biudžetą.
Dalis jų bus nukreipta pensininkų problemoms spręsti, ta-
čiau dar didesnė dalis – jei ne sisteminėms permainoms,
tai bent jau biudžeto išlaidoms finansuoti, kurių didelę dalį
sudaro išlaidos medicinai, švietimui, policijai ir t. t. Beje,
savo dalį per valstybės užsakymus atsirieks ir verslas. To-
dėl gali būti, kad, pavyzdžiui, kontrabandininko šeima, tu-
rinti kelis galingus automobilius ir neturinti šeimos narių,
dirbančių biudžeto finansuojamoje srityje ar užsiimančių
verslu, kuris gauna pajamas iš biudžeto užsakymų, visiš-
kai praloš, tačiau daugumai visuomenės šis perskirstymas
arba turės teigiamą įtaką, arba neturės jokios. Paprasčiau-
siai biudžeto pajamos taps sotesnės ir stabilesnės, kaip ir
galimybės finansuoti išlaidas, o visuomenė bus skatinama
važinėti automobiliais su mažesniais varikliais arba, jei au-
tomobilis nėra būtinas, atsisakyti jo visai. O tai ir vėl gali
turėti milžinišką ilgalaikį teigiamą poveikį visai Lietuvai,
nes daugumai mūsų žmonių automobilis yra tarsi religi-
nis atributas, kuriam jie meldžiasi ir aukoja aukas (detales,
tepalą ir t. t.), ir nekreipia dėmesio į tai, ar tai ekonomiš-
kai naudinga. O atsakingesnis apsisprendimas dėl auto-
mobilio ir jo variklio gali teigiamai veikti ne tik piliečių,
bet ir valstybės finansus. Nes automobiliai su mažesniais
varikliais dažniausiai yra pigesni, todėl mažiau pinigų iš-
keliaus į Vakarų Europą, ir dažniausiai mažiau suvartoja
naftos produktų (benzino ar dyzelino), todėl mažiau pini-
gų iškeliaus už naftą į Rytus.
Kilus masinei kovai su automobilių mokesčiu, pasiūlyta per dešimt
skirtingų sprendimų, kaip padaryti, kad to mokesčio nereikėtų ir visi
būtų laimingi. Deja, neturime galimybių visų šių pasiūlymų įvertinti,
tuo labiau kad beveik visi jie yra populistiniai, todėl atkreipsime dė-
mesį tik į vieną gana konstruktyvią pastabą, susijusią su mokesčių
baze. Finansų ministro buvo gana griežtai klausiama, kodėl mokestis
bus skaičiuojamas atsižvelgiant ne į taršą, bet į variklio dydį. Verti-
nant šį klausimą kaip gana logišką, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad
jei automobilio apmokestinimas būtų susietas ne su varikliu, o su
tarša, išloštų turtingesnė visuomenės dalis, galinti įsigyti modernius
automobilius. O visi tie, kurie turi senesnius automobilius, mokėtų
maksimumą. Tardomas ministras kantriai tylėjo, nes dažniausiai auto-
mobilių mokesčio įvedimas grindžiamas gamtosauga, todėl jis neno-
rėjo prisipažinti, kad šioje vietoje stengiamasi apsaugoti ir drundaletų
savininkus, neišaukštinant naujų ir brangių automobilių savininkų.
Būtent toks sisteminis (čia pateikiau tik keletą siste-
minio vertinimo akcentų) požiūris į mokesčius tikriausiai
skatino premjerą ir finansų ministrą ryžtingai imtis auto-
mobilių mokesčio įvedimo darbų, nes jo nauda Lietuvos
visuomenei bus didesnė nei galima žala. Deja, populis-
tinio ir stambiojo kapitalo fronto kariai taip toli nežiūri.
A. Butkevičiui su R. Šadžiumi rūpėjo ilgalaikiai tikslai ir
tai, kad visuomenė kadencijos pabaigoje jaustųsi geriau,
o Loretai, Rolandui ir Valdemarui labiau rūpėjo, kaip iš-
naudoti situaciją ir populistinio fronto dalyvių siautėjimą,
kad nugesintų puikiais reitingais besipuikuojantį premjerą
ir pasireklamuotų teigiamame antrosios Lietuvos religi-
jos po krepšinio – automobilio – gynimo kontekste. Tuo
pat metu jie siekė ilgalaikio tikslo išlaikyti egzistuojančią
stambiajam kapitalui naudingą genocidinę mokesčių siste-
mą, labiausiai alinančią jaunas šeimas, kad taip nuskurdin-
tų piliečius ir sudarytų palankią terpę skausmui, pykčiui
bei populizmui. Nes tai padės kituose rinkimuose telkti
piktų žmonių balsus prieš supuvusią Europą, vis diktuo-
jančią Lietuvai, ką daryti. Nors tikrieji Lietuvos patriotai –
Viktoras su Loreta, Šliužas su Panka ir Paksas su Toma-
ševskiu – ir taip viską žino. 
 LENKIJA STATO DIDŽIĄJĄ
LENKŲ SIENĄ. TIK NE TEN,
KUR TURĖTŲ

A
NALOGIJA SU DIDŽIĄJA KINŲ SIENA na Europos Sąjungos (ES)
gal nėra visai tiksli, nes Lenkija savo sieną valstybė, o kokia nors bar-
stato ne iš plytų. Tačiau ji panaši, nes įveikti barų gyvenama teritorija,
Lenkų sieną ne ką lengviau negu kinų. Be- kurios izoliavimas naudin-
veik mėnesį Lietuvoje netilo diskusijos dėl gesnis nei integravimas.
„Rail Baltica“ projekto. Ne juokais susikibo Estijos ir Lietu- Vertinant Lenkijos
vos pareigūnai, ginantys skirtingas vizijas, kaip turėtų per veiksmus, bendradarbiau-
Lietuvą eiti geležinkelio vėžė – per Vilnių, Kauną ar kaip jant su Lietuva, reikėtų
nors kitaip. Šioje diskusijoje išsiskyrė tai, kad, nepaisant prisiminti garsųjį Visagino
skirtingų požiūrių, visos pagrindinės kovojančios pusės atominės elektrinės (VAE)
sutarė dėl vieno – modernus iki 240 km/val. greitį pasiek- projektą, kurio pirmosios
siantis traukinys, kuris Estiją, Latviją ir Lietuvą sujungtų komplikacijos prasidėjo
su Vakarų Europa, yra gyvybiškai svarbus. Deja, šiose dis- tada, kai Lenkija pareiškė,
kusijose nedalyvavo Lenkijos atstovai – kaip teigiama, jie kad jame nedalyvaus. Šis
iki šiol dar nėra apsisprendę, ar dalyvaus transeuropinės sprendimas atrodo nelogiš-
vėžės „Rail Baltica“ projekte. Taigi, bent kol kas planuoja- kas, nes būtent rytiniuose
ma, kad greitasis traukinys 240 km/val. greičiu važiuotų iš Lenkijos regionuose prog-
Talino per Rygą, pasiektų Kauną arba Vilnių, o tada kirstų nozuojamas gana didelis
Lenkijos sieną, sulėtėtų ir važiuotų 50–80 km/val. greičiu. elektros deficitas. Tai lėmė
Šis sulėtėjimas daugeliui vairuotojų turėtų priminti Lenki- Lenkijos dalyvavimą „Leo
jos kelius, kurie pasitinka pasienyje, ir tai, kad didelio noro LT“ inicijuotame projekte,
tiesti greitkelį, kuriuo iš Varšuvos būtų galima pasiekti Lie- tačiau kažkodėl, kai pra-
tuvą, nėra. Tarsi už Rytų Lenkijos sienos būtų ne dar vie- dėjo ryškėti VAE projekto
kontūrai, jos nuomonė pa-
sikeitė. Įdomiausia tai, kad,
Lietuvai parodžiusi špygą,
Lenkija nenusisuko nuo
branduolinės energetikos,
atvirkščiai – ketina statyti
net dvi atomines jėgaines,
kurių kiekviena būtų be-
veik dvigubai galingesnė
nei planuota Lietuvoje, o
pirmoji turėtų pradėti veik-
ti 2022–2024 metais. Ir tai
yra logiška, atsižvelgiant
į tai, kad būtent Lenkijoje
šiuo metu didžiausia dalis –
net 90 proc. – energijos
pagaminama iš akmens an-
glių, todėl anglies dioksido
išlakos du kartus viršija
ES vidurkį. Tad paaiškinti,
kodėl Lenkija nusprendė
kišti pagalį į Lietuvoje ku-
riamą projektą, vadovau-

jantis ekonomine logika
labai sunku. Tuo labiau kad
vienintelis projektas, kuris
realiai šiandien yra vykdo-
mas, – tai 500 MW elek-
tros jungtis tarp Lietuvos ir
Lenkijos, kuri dabartinėmis
sąlygomis sujungtų elektros
deficitą turintį Rytų Len-
kijos regioną su didžiausią
dalį reikalingos elektros
visoje Europoje impor-
tuojančia Lietuva. Įstrigus
VAE projektui, nėra abejo-
nių, kad šios jungtys nau-
dingiausios bus elektros
energijos eksportuotojams
iš Rusijos, kurie su dideliu
džiaugsmu šiandien ma-
žina Lietuvos, o, nutiesus
jungtis, mažins ir Lenkijos
deficitą. Tam kruopščiai
ruošiamasi, nes 2012 m.
I M AG E S TAT E N U OT R.
gruodį Rusijos elektros
energija prekiaujanti ben-
drovė „Inter RAO Lietuva“
įžengė į Varšuvos biržą, o
nuo šių metų pradžios jos
antrinei bendrovei „IRL
Polska Sp. z o. o.“ suteikta
licencija vykdyti elektros
energijos prekybos veiklą
Lenkijoje. Beje, ši bendro-
vė viešai deklaruoja, kad,
pradėjus veikti naujoms
jungtims „LitPol Link 1“
ir „Link 2“, ji ketina teikti
elektros energijos impor-
to bei eksporto paslaugas.
Taigi, nepastačius lietuviš-
kos atominės elektrinės,
labiausiai tikėtina, kad šio-
mis energetinėmis venomis
tekės netoli Vilniaus „Ro-
satom“ statomos atominės
jėgainės elektra. Ironiška,
tačiau Rusijos energetinę įtaką Lenkijoje didins bendrovė,
kurios pavadinime bus žodis Lietuva – „Inter RAO Lietu-
va“. Todėl vietoj bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Len-
kijos, kurio rezultatas būtų ne tik elektros jungtys, bet ir
kartu gaminama elektros energija, bus tiesiamas kelias Vla-
dimiro Putino Lietuvos pasienyje statomų atominių elek-
trinių žygiui į Vakarų rinkas. Beje, su Lietuvos vėliava.
Vertinti santykius tarp skirtingų valstybių nėra lengva,
nes dažniausiai yra aibė niuansų, darančių jiems įtaką. Todėl,
norint paaiškinti, kodėl Lenkija stato Didžiąją lenkų sieną
tarp ES šalių, visada galima prisidengti tuo, jog Lietuva ne-
nuilsdama skriaudžia Valdemarą Tomaševskį, kuris tikriau-
siai keliasi ir gulasi jausdamasis nuskriaustas. Santykiai išliks
komplikuoti, kol jis pasijus geriau. Tačiau tokia versija turi silp-
ną vietą. Vis dėlto Didžiojoje lenkų sienoje Lietuvai palieka-
mas takas ir dar paklojamas raudonas kilimas, tik prieš žodį
Lietuva yra dar du žodžiai – Inter RAO. Todėl tikslesnė versija
būtų ši: Lietuvos atžvilgiu cinišką bendravimo stilių prakti-
kuojantis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas
Sikorskis savo povyza demonstruoja Lenkijos nuostatą Lie-
tuvos interesus naudoti kaip derybų priemonę, kuri gali būti
naudinga „prekiaujant“ su Rusija. Būtent toks situacijos verti-
nimas paaiškina, kodėl Lietuvos ir Lenkijos bendri projektai
juda taip sunkiai. O žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kad
V. Tomaševskiui teks dar daug kovoti ir kentėti, nes priešingu
atveju ir Lietuvos lenkai vieną dieną gali pastebėti Lenkijos
statomą sieną, kurios rezultatas – mažesnis visos Lietuvos
žmonių, beje, ir lenkų tautybės, potencialas.
Kai kalbama apie pasaulinius procesus, visada reikia
įvertinti tai, kas naudinga Lietuvai. Tik tai suvokus galima
priimti sprendimus. Tačiau tai nėra lengva, nes kiekvie-
na verslo grupė Lietuvos interesus mato per savo pelno ir
nuostolių ataskaitos prizmę, todėl visada labai svarbu pa-
brėžti, kad Lietuvos ateitis – tai visų pirma jos piliečių ge-
rovė, saugumas, didesnės galimybės rasti geriau mokamą
darbą ir tobulėti. Štai kodėl visi sprendimai turi būti ver-
tinami ne verslo grupių, o visos visuomenės interesų plot-
mėje. Taip tampa akivaizdu, kad didelė dalis integracinių
procesų, susijusių su ES stiprėjimu, Lietuvai teikia naudą,
todėl stabdyti šį procesą dažniausiai naudinga ne visuome-
nei, o tam tikroms verslo grupėms. Tačiau tai, kad didelė
dalis stambiojo Lietuvos verslo grupių stabdo šiuos proce-
sus, nes turi asmeninių interesų ar net atstovauja Rusijos
interesams, dar nereiškia, kad Lenkija turėtų eiti šiuo ke-
liu ir statyti Didžiąją lenkų sieną. Juk mūsų valstybės turi
ilgą istorinę praeitį, kurioje buvo ir gerų, ir blogų dalykų,
tačiau būtent veikdamos kartu jos sugebėjo sukurti vieną
galingiausių valstybių Europoje. Tad, žvelgiant į šių dienų
geopolitines realijas, reikia konstatuoti, kad Lenkijos poli-
tika šiandien vertintina vakarietiškų pažiūrų politinio elito
žūties lėktuvo katastrofoje Rusijoje kontekste. Įvykio, kuris
tapo milžiniška tragedija tiek lenkų, tiek lietuvių tautoms.
Tad atsainus Lenkijos požiūris į strateginius Lietuvos in-
teresus, ypač siekiant sumažinti Rusijos įtaką energetikos
sektoriuje ir kuo labiau integruotis į Europos infrastruk-
tūrą, šiame kontekste yra geopolitinė XXI a. gėda, kurią
V. Tomaševskiui pridengti bus vis sunkiau. 
 KOMENTUOTOJŲ BRIGADAS
DEMASKUOJA ŽIOPLIAI

T
AI, KAD LIETUVOS ŽINIASKLAIDA, val- jų kontrolės. Nes, kaip jau Be jokios abejonės, to-
doma vietos kapitalo, prieš artėjančius pre- rašėme anksčiau, dauguma kia teigiama interneto įtaka
zidento rinkimus užėmė akivaizdžiai šališką visuomenės, priimdama neliko nepastebėta ir varg-
poziciją, tikriausiai jau visiems tapo įprasta. sprendimus, už ką balsuoti, šų oligarchų bei kitų suin-
Kaip ir tai, kad visuomenė stengiasi apie tai pradėjo orientuotis į tokių teresuotų grupių, todėl po
per daug nediskutuoti, nes juk niekas nenori pyktis su ži- objektyvių internetinių ži- rinkimų komentarų skilty-
niasklaidą kontroliuojančiomis verslo grupėmis. Ypač po niasklaidos priemonių kaip se pasirodė prieš tai nere-
to, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė vienoje iš savo kalbų delfi.lt pateikiamą informa- gėtų reiškinių. Staiga dalies
bent jau dalį jų pavadino „kriminalizuotomis oligarchinė- ciją. Manome, jog tai tapo prieš tai buvusių nepopu-
mis grupėmis“. Todėl dažniausiai savo tikrąją nuomonę pi- pagrindine priežastimi, ko- liarių veikėjų vertinimas
liečiai pareiškia internete – komentarų skiltys tiesiog lūžta dėl oligarchinėms grupėms komentaruose labai page-
nuo demokratijos ir atvirumo. Tačiau ir šioje, atrodytų, nepavyko pasiekti, kad Sei- rėjo, o dalies prieš tai bu-
nekontroliuojamoje srityje vyksta permainos. Jos kelia ne- me po rinkimų dominuotų vusių populiarių veikėjų –
rimą, bet kartu ir linksmina. radikalios ir populistinės nusirito žemyn. Be jokios
Negalime pasakyti, kada tiksliai įvyko lūžis, tačiau la- jėgos, kurioms didžiau- abejonės, tokias staigias
biausiai tikėtina, jog tam tikros interesų grupės būtent per sią įtaką turėtų Viktoras permainas galima paaiš-
2012 m. Seimo rinkimus suprato, kad esamų žiniasklaidos Uspaskichas su dar keliais kinti radikalia internetinės
priemonių kontrolė jau neužtikrina didelės dalies rinkė- oligarchais. visuomenės, kurią sudaro
 radikaliausios permainos,
įvardydami Rusiją ir Vla-
dimirą Putiną tikriausiai
nieko nenustebinsime. Visi
aktyvūs komentarų skaity-
tojai, be jokios abejonės, jau
pastebėjo, kad po 2012 m.
Seimo rinkimų, kai tik pa-
minimas Rusijos pavadini-
mas, dažniausiai įsijungia
Rusiją giriančių ir Lietuvą
kritikuojančių komenta-
rų kalykla. Būtent meilė
Rusijai, V. Putinui ir tiems
veikėjams, kurių veikla Lie-
tuvoje didina Rusijos bei
joms palankių grupių įtaką,
tapo pagrindiniu komen-
tuotojų brigadas vienijan-
čiu bruožu. Ši tendencija
šlykščiai išryškėjo įvykių
Ukrainoje kontekste. Ne-
sunku ir šiandien internete
peržvelgti straipsnius apie
įvykius Ukrainoje ir iden-
tifikuoti daugybę beveik
identiškų komentarų, ku-
riais vieni stengėsi įrodyti,
kad verčiamas sąžiningai
išrinktas prezidentas Vik-
toras Janukovyčius, o kiti
stengėsi įtikinti, kad Lietu-
vos valdžia tokia pati, todėl
tauta tuoj sukils.
Analizuojant komen-
tuotojų veiklą akivaizdu,
kad labiausiai pasisekė įvai-
rių pakraipų antieuropie-
tiškiems veikėjams ir refe-
didelė dalis Lietuvos rinkėjų, nuomonės kaita, tačiau yra rendumų organizatoriams,
vienas linksmas faktelis, kuris neleidžia taip manyti. Daug nes būtent jų aukštinimas
labiau tikėtina, kad komentarų skiltyse aktyviai darbuotis ir supriešinimas su supuvu-
pradėjo samdomų ar bendros ideologijos vienijamų ko- siu elitu pagal intensyvumą
mentuotojų brigados. Tokios brigados puikiausiai žino- pasiekė prieš tai keltų bangų
mos visiems viešųjų ryšių specialistams, būtent jos nau- lygį. Nebent tik Neringos
dojamos siekiant interneto bendruomenę įtikinti, kad jų Venckienės gynimas ir visų
užsakovams naudinga pozicija yra vyraujanti visoje Lie- jos oponentų išvadinimas
tuvoje. Siekdamos šio rezultato brigados ne tik užverčia pedofilais galėjo prilygti
interneto portalus komentarais, bet ir stengiasi, kad joms šiuo metu populistinėms jė-
palankūs komentarai būtų populiariausi. Taip internautas, goms, tokioms kaip Darbo
žvelgdamas į populiariausius komentarus, priverstas skai- partija, naudingų referen-
tyti brigadų užsakovams naudingas nuomones ir net jei jis dumų aukštinimui ir visų
jau nepasitiki komentarais taip, kaip anksčiau, vis tiek į jo oponentų išvadinimui tau-
smegenis įsiskverbia reikiama informacija. Taip lašas po tos priešais. Deja, akivaizdu
lašo ir aktyvių, bet ne tokių kritiškų internautų pažiūros kad ši komentuotojų meilė
gali pradėti linkti ta kryptimi, kurios reikia užsakovams. nėra nuoširdi, nes jei ji būtų
Beje, jei jau kalbame apie tai, kieno atžvilgiu pasireiškė nuoširdi, brigados nedarytų
B U L L S P R E S S N U OT R.
juokingų jas pačias demas-
kuojančių klaidų. Kartais
jos tiesiog pražiopso, kada
reikia pradėti komentuoti.
Tikriausiai taip atsitinka dėl
to, kad tam tikro veikėjo ar
bendrovės pavardė ar pava-
dinimas nebūna įtraukti į
darbinį sąrašą, todėl tik atė-
jus nurodymui iš užsakovo –
įtraukti naują pavardę į są-
rašą – įvyksta stebuklas. Dėl
to prieš tai komentaruose
vyravusi neigiama internau-
tų nuomonė apie kokį nors
radikalių pažiūrų veikėją,
kandidatuojantį į prezi-
dentus, per kelias minutes
transformuojasi į fanatišką
palaikymą, o prieš tai įtiki-
namai pirmavusį pasakymą
„Kelia siaubą, kiek dar po-
pulistų sulauksime, jau ne-
besveika“ staiga įtikinamai
aplenkia pasakymas „Tiktai
šitam vyrui, nuosekliam pa-
triotui, atiteks mano balsas.
Kviečiu ir kitus.“
Vis dėlto nėra lengva at-
sakyti, kokią įtaką komen-
tuotojų brigados turės rin-
kimų rezultatams. Tačiau
jei kas nors artėjant rinki-
mams modeliuos tam tikrų
struktūrų veiksmus, apie
kuriuos interneto portalai
tiesiog privalės informuo-
ti, būtent komentarai gali
nulemti, ar interneto ben-
druomenei bus primetama
nuomonė, kurią formuoja
dauguma oligarchizuotos
žiniasklaidos. Taip, kaip at-
sitiko siekiant nukreipti vi-
suomenės dėmesį nuo gar-
siosios pažymos dėl Rusijos
įtakos Lietuvos politinėms
ir verslo struktūroms. Dėl
šios priežasties komenta-
rus internete reikia vertinti
kritiškai ir suvokti, kad po-
pulistinės ar radikaliosios
nuostatos gali būti briga-
dų, veikiančių visoje žinia-
sklaidoje ir pradėjusių
veikti internete, tikslingų
pastangų rezultatas. 
M
ŪSŲ REDAKCIJA jau prieš dvejus metus
perspėjo, kad nacionalistinės ir antieuro-
pietiškos jėgos telkiamos orientuojantis
ne į 2012-ųjų, o į 2016 m. Seimo rinkimus.
Tokį scenarijų prognozavome, nes 2012 m.
Seimo rinkimuose ir taip buvo bent kelios temos, kurios
padėjo skaldyti Lietuvos visuomenę. Todėl nacionalistinių
partijų stiprus dalyvavimas rinkimuose gal ir būtų protesto
elektoratą padidinęs keliais procentais, tačiau labiau tikėti-
na, kad būtų pakenkęs, nes būtų išskaidęs antipedofilinio ir
antiatominio fronto dalyvių balsus. Dėl to būtų buvę sun-
kiau visuomenės pyktį sutelkti tam, kad laimėtų tam tikros
partijos. Štai kodėl jau 2012 m. teigėme, kad tema, susijusi
ŠIURPŪS ĮNVESTICIJŲ Į
RADIKALIZMĄ DIVIDENDAI
su išskirtiniu patriotizmu, kuris pasireiškia ypatinga nemei-
le Europos Sąjungai (ES), turėtų būti 2016 m. vienas pagrin-
dinių visuomenės skaldymo įrankių. Kaip kadaise kovotojai
su lietuviška atomine elektrine pakeitė kovotojus su supuvu-
siu elitu, kuris skriaudė runkelius, taip 2016 m. kovotojai su
ES turi pakeisti prieš tai buvusiuosius. Tokia kaita gali būti
naudinga ne tik todėl, kad leidžia formuoti naują bangą, o
protesto balsai tai mėgsta, bet ir todėl, kad nacionalistinė
banga daug kokybiškiau nutaikyta į dešiniųjų elektoratą. O
tai prieš 2016 m. Seimo rinkimus bus labai aktualu, nes po
kairiųjų valdymo rinkėjų simpatijų svarstyklės turėtų nu-
svirti į dešinę pusę. Todėl logiška, jog jėgos, nenorinčios,
kad rinkimus laimėtų provakarietiškų pažiūrų dešinieji, tu-
rėtų ieškoti galimybių tam pasipriešinti. Ir nors priešinimosi
būdų yra įvairių, dažniausiai naudojami standartiniai.
Pavyzdžiui, vienas lengviausiai įgyvendinamų sprendi-
mų, padedančių mažinti provakarietiškų dešiniųjų jėgų po-
tencialą, yra Lietuvoje jau ne kartą regėtas manevras, kai dalis
valdančiosios daugumos ar net ją sudarančių partijų staiga
pareiškia, kad negali dirbti su mafija ar ką nors panašaus, ir
nusprendžia būti opozicija visam elitui. Taip šių partijų stra-
tegai valdančiojoje daugumoje gali išlaikyti pozicijas, kurios
svarbios norint paisyti ekonominių ir finansinių interesų,
tačiau tuo pat metu gali pradėti formuoti naują antielitinę
bangą ir ruoštis kitiems rinkimams. Po tokių Lietuvoje įpras-
tų manevrų valdančioji dauguma tampa mažuma ir norint
priimti kokį nors Lietuvai naudingą sprendimą tiesiog būti-
na dešiniųjų parama. O dešinieji, visų pirma konservatoriai,
ypač kai sprendžiami strateginiai klausimai, susiję su ilga-
laikiu Lietuvos integravimusi į Vakarų struktūras ir Rusijos
įtakos mažinimu, tiesiog priversti palaikyti mažuma tapusius
kairiuosius. Tai leidžia ne tik amžinus kovotojus su „supuvu-
siu elitu“ įtikinti, kad visos tradicinės partijos drėbtos iš to
paties molio, bet ir nacionalistams įrodyti, kad būtent jie ir
yra tikrieji dešinieji. Tad vieni ir toliau iki kitų Seimo rinki-
mų sistemingai, pasitelkę ir visas nuo jų priklausančias tar-
nybas, darbuosis, kad visuomenę įtikintų, jog suskystintųjų
gamtinių dujų terminalą, elektros tinklus ir atominę elektrinę
Andrius Kubilius statė ne tam, kad Lietuva išsivaduotų iš Ru-
sijos įtakos, o tam, kad prisigrobtų, gąsdins elitu ir kitomis
baisybėmis, o nacionalistai dešiniesiems rinkėjams stengsis
suteikti saugią alternatyvą, kurioje Lietuva būtų lietuviams, o
viskam, kas gali nervinti rinkėjus, pradedant euru ir baigiant
žemės pardavimu užsieniečiams, būtų sakomas griežtas „Ne“.
Taip tiek kairėje, tiek centre, tiek dešinėje stiprės jėgos, dekla-
ruojančios antieuropietiškas nuostatas.
Tačiau ir vėl tai jokiu būdu nereiškia, kad tarp naciona-
listinių jėgų rėmėjų nėra žmonių, nuoširdžiai įsitikinusių,
kad priešinimasis viskam, kas yra iš Vakarų, yra gėris, kad
ES yra blogis, o Lietuva, išsivadavusi iš šio blogio, bus tarp
Rytų ir Vakarų, o ne Vladimiro Putino glėbyje. Arba tų, ku-
rie paprasčiausiai siekia pasinaudoti galimybe ir naciona-
listine bei antieuropietiška retorika įsitvirtinti politikoje ir
patekti į valdžią, tačiau gal net nesiruošia tesėti savo pažadų.
Ką mano šių jėgų lyderiai, žino tik jie patys, tačiau labiausiai
jaudintis reikia dėl jaunimo, nes radikalių bei nacionalisti-
nių pažiūrų skleidimas jaunimui yra „investicija“, kuri gali
materializuotis įvairiomis, net pačiomis pavojingiausiomis
formomis. Todėl kai akcentuojama, kad vadinamųjų nacio-
nalistų eisenas stebi labai daug policininkų, reikia suvokti,
kad tai visai nereiškia, jog saugoma visuomenė. Galbūt šian-
dien daug svarbiau apsaugoti šiuos jaunuolius nuo galimų
provokacijų, kurių tikslas – galutinai juos radikalizuoti. Tai
labai svarbu, nes visuomenė niekada neturi užmiršti, kuo is-
torijoje išvirsdavo nacionalistinės ideologijos šlovinimas.
2020-IEJI.
KAS BŪTŲ, JEI
EUROPOJE LAIMĖTŲ
RADIKALAI?

36
Povilas JUODELIS
Paplitęs posakis, kad idėjos valdo žmones. Gali būti labai humaniškų ir progresyvių idėjų, tokių kaip taika,
bendradarbiavimas, tolerancija, socialinis teisingumas. Tačiau gali būti ir kitokių idėjų – tokių, kurios skatina
neapykantą, uždarumą, susidorojimą, netgi ragina imtis ginklo prieš kaltus ir ne visai. Kas nutiktų, jei Europo-
je, kad ir trumpam, imtų dominuoti pastarosios idėjos?
R
ADIKALIOMIS SAVE VADINANČIŲ (arba
tokiam apibūdinimui neprieštaraujančių)
partijų Europoje netrūksta. Kaip teigiama, ra-
dikalizmas – tai politinė srovė, reikalaujanti
demokratiškai pertvarkyti šalies gyvenimą ne-
keičiant santvarkos pagrindų. Tai įdomus reiškinys politi-
kos vandenyne, nes prisidengus kilniais siekiais iš principo
galima apversti šalies gyvenimą be jokios revoliucijos.
Radikalizmo arkliukai
Radikalių partijų bumas Europoje ir kitapus Atlan-
to prasidėjo Šaltajam karui einant į pabaigą. XX a. 9 deš.
kaip grybai po lietaus ėmė dygti įvairios radikalios parti-
jos. Pasaulis tada smarkiai keitėsi: globalizacija jau buvo
įsibėgėjusi, Europoje, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitur
vilnijo masinė imigracija, subyrėjus sovietiniam blokui ne-
beliko dvipolio pasaulio santvarkos ir didžiojo priešo, tad
populizmo nevengiantiems politikams reikėjo rasti naują
arkliuką.
Tuo arkliuku tapo emigrantai – naujas nacionalinio
identiteto ir apskritai visos vakarietiškos kultūros priešas.
Nesunku suprasti, juk pirma masinė emigracijos banga į
Europą atėjo iš buvusių kolonijų – neturtingų Afrikos ir
Azijos šalių. Atvykėliai atsinešė savo religiją, šeimos sam-
pratą, buitį, papročius, apsigyveno uždaruose getuose. Kai
kur jų emigravo tiek daug, kad ignoruoti juos tapo nebe-
įmanoma. Didelė dalis emigrantų tapo menkos kvalifika-
cijos darbininkais, nemažai jų tiesiog gyveno (ir tebegyve-
na) iš socialinių pašalpų. Kol darbų netrūko ir ekonomika
klestėjo, dar buvo galima kentėti, bet tik ekonomika pra-
deda buksuoti, žiūrėk, ir tarp kaltųjų visuomet bus „darbo
vietas vagiantys“, „tinginiaujantys“, „į nusikalstamumą lin-
kę“ emigrantai. Ypač kai jų daug.
Beveik visos senesnės radikalios partijos savo kertine
idėja laikė imigraciją: jos ribojimą ar net draudimą, pa-
šalpų mažinimą, savų piliečių aukštinimą prieš atvykėlius
ir pan. Tačiau imigrantais nebuvo apsiribota. Netrukus jų
programose atsirado ir stiprių neigiamų jausmų Europos
Sąjungai (ES).
ES projektas pasaulyje unikalus. Nors užuomazgos
buvo ekonominės, vis dėlto ES yra politinė sąjunga. Kad
tiek daug šalių savanoriškai įsipareigotų laikytis bendrų
įstatymų ir dalį savo suvereniteto atiduotų dėl šviesesnio
rytojaus – istorijoje analogų neturintis pavyzdys. Negana
M A R I A U S ZAVA D S K I O P I E Š I N Y S
to, ES projektas pasirodė toks patrauklus, kad iš sovietinių
gniaužtų ištrūkusi Vidurio ir Rytų Europa besąlygiškai iš-
tiesė į jį rankas. Tapus grandiozinio projekto dalimi, atsi-
vėrė sienos ir Europai kliuvo dar viena masinė imigracijos
banga. Taip radikalių partijų programos buvo papildytos
priešiškumu ne tik emigrantams iš kitų žemynų, bet ir
krikščionims broliams ir sesėms iš Europos.
ES plėtra ir tolesnė veikla gyventojų toli gražu nepri-
imta vienodai. Dalis jų niekada nesutiko, kad aukoti savo
valstybingumą gali būti verta (nesvarbu, kokie tikslai),
įvestas euras ne visiems atnešė geresnį rytojų, o toleran-
cijos skatinimas privedė prie stiprios homofobijos ir kitų
neapykantos apraiškų. Prieš ES nukreiptas idėjas netruko
pasigauti radikalūs dešinieji.
Didžiausias ES laimėjimas – visuotinė taika Europoje –
taip pat priimtas nevienodai džiugiai. Apskritai Europos
istorijoje nebuvo tokio ilgo laikotarpio be karo. Reika-
lavimas ES narėms – būti išsprendus visus teritorinius
ginčus su kaimynais, kad nebereikėtų žvanginti ginklais.
Bet tai, kas tampa „po parašu“, taip lengvai iš žmonių są-
monės neišeina. Ne paslaptis, kad prie alaus vyrai padis-
kutuoja apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių
susigrąžinimą, kitur kalbos sukasi apie teisėtus Vilniaus
krašto savininkus, Mėmelio (dar vadinamo Klaipėda)
„užgrobimą“, visų vengrų gyvenamų teritorijų suvieniji-
mą ar apie suverenią Kataloniją ar Škotiją. Jei tokios idė-
jos sukasi žmonių galvose, tikroje demokratijoje atsiras
tokių, kurie stos už tokias idėjas, nes rinkėjų balsai ant
medžių neauga.
Apsupta priešų, be vizos niekur negalintys išvykti
piliečiai, smarkiai dėl muitų išaugusios prekių kai-
nos, jokio dalinio projektų finansavimo iš vokiečių,
prancūzų, slovakų ar airių. Ar tikrai norite grįžti
ten, iš kur pradėjome, ar dar blogiau?
Radikalių veikėjų netrūksta ir Lietuvoje. Neretai jie ne-
siskundžia ir eterio trūkumu: žiniasklaida mėgsta margi-
nalus, nes jų nuomonės kitokios, skaitomos, spalvingesnės
ir nenusibodusios. Pasinaudojus proga (arba gavus paramą
iš draugiškųjų Rytų) pajodinėti ant populizmo arkliuko dar
ir kaip įmanoma. Galbūt tikroje demokratijoje taip ir turė-
tų būti: idėjų įvairovė, diskusijos, geriausio kelio paieška.
Tačiau nereikia pamiršti, kad jei jau mes renkamės tuos,
kurie nenori „svetimų“ savo šalyje, ES ir juodaodžių, žydų,
masonų, gėjų bei lesbiečių „priespaudos“, tokius pat gali
rinktis ir kiti. Ir kaip atrodytų Europa, jei staiga taip imtų
ir nutiktų, kad visi pasirinktų daugmaž vienodai?
2020-ieji. ES laimi radikalai
Toks scenarijus nebūtinai yra visiškai fantastinis. Vie-
ni ar kiti įvykiai šalių viduje leidžia radikalams sulaukti
populiarumo, tačiau niekas jiems visiems nesuteikė tiek
populiarumo, kiek suteikė pasaulinė finansų krizė, prasi-
dėjusi 2008 metais. Tiesa, nė vienoje valstybėje absoliučios
daugumos parlamentuose jie negavo, bet kai kur tapo val-
dančiųjų koalicijų nariais ir bent iš dalies galėjo įgyvendin-
ti savo idėjas.
Pavyzdžiui, tokios ramios šalies kaip Suomija 2011 m.
vykusiuose rinkimuose Tikrųjų suomių (Perussuomalai-
set) partija surinko 19 proc. balsų. Partija pritaria imigra-
cijos ribojimui, finansinės paramos imigrantams griežtam
mažinimui ir atvirai deklaruoja savo skeptišką požiūrį į ES.
Ramioje kalnuotoje Šveicarijoje 2011 m. Šveicarijos
žmonių partija (Schweizerische Volkspartei) parlamento
rinkimuose surinko beveik 27 proc. balsų. Imigracijos ri-
bojimas ir ES bei euro „primestų pančių Šveicarijai“ klau-
simai jų retorikoje užima svarbiausią vietą.
Apsitvėrusi, nepakanti, kariaujanti Europa –
būtent tokį vaizdą galima susidaryti, jei valdžią
visur paimtų radikalai. Teigiantieji, kad tokie
pokyčiai Europoje jau nebegali įvykti, nes visuo-
menės daug brandesnės nei prieš pusę šimtmečio,
galbūt ir teisūs. O gal ir klysta. Ukrainos įvykiai
parodė, kad per vieną naktį taikus protestas
gali virsti staigiu kraujo praliejimu.
2013 m. Austrijos laisvės partija (Freiheitliche Partei
Ӧsterreichs) surinko 20,5 proc. rinkėjų balsų. ES ir emi-
grantai šiai partijai taip pat nereikalingi. Mažų mažiausiai
reikėtų riboti atvykėlių skaičių ir smarkiai apkarpyti jiems
prieinamas socialines garantijas.
Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Jei smogtų dar viena
ekonominė krizė, jei ji būtų dar didesnė ir sunkesnė, ra-
dikalios partijos rastų savo kelią prie rinkėjų parašų. Tad
kaip atrodytų Europa, jei 2020 m. visur laimėtų radikalai?
Reikalai būtų niūrūs. Beveik apie kiekvieną Europos
šalį galėtume nupiešti sieną su spygliuota viela, o virš jos
iškelti didelę špygą emigrantams. Lietuvių emigracija į
Vengriją, Graikiją ar Italiją nebuvo labai didelė, o tautie-
čių pamėgtoje Norvegijoje lauktų liūdni reikalai. Progreso
partija (Fremskrittspartiet) pritaria griežtesnei imigracijos
politikai. Ir nors didesnę grėsmę ji įžvelgia dabartinėje
Norvegijos politikoje priimti pabėgėlius iš trečiojo pa-
saulio šalių, už borto nelieka ir Rytų Europos imigrantų
klausimas. Partijos lyderė Siv Jensen yra paminėjusi, kad
„Norvegijos imigracijos politika yra per daug naivi. Nor-
vegų tautos likimas dėl to pakibo ant plauko.“ Realybe ta-
pusios partijos idėjos būtų šios: griežtos kvotos imigran-
tams, pirmenybę teikiant sezoniniams darbuotojams ir tik
pagal realų poreikį; apribotos galimybės atsigabenti šeimas
ir gauti pašalpas; net už menkus nusižengimus imigrantai
galėtų būti deportuojami iš šalies, kad jų nereikėtų išlaikyti
už valstybės pinigus.
Nelinksmiau būtų ir lietuvių kolonijoje – Naujuoju Pa-
nevėžiu dar vadinamame Londone. Britų nacionalinei par-
tijai (British National Party) laimėjus rinkimus, imigrantų
lauktų dideli išbandymai. Partija neretai vadinama fašis-
tine iš mažosios f. Iki didžiosios jai trūksta uniformuotų
juodmarškinių (nors skustagalvių pasekėjų netrūksta) ir
kiek akivaizdesnio grynakraujų britų iškėlimo, nors par-
tijos įkūrėjas Johnas Tyndallas spaudoje teigė, kad Adolfo
Hitlerio „Mano kova“ yra jo Biblija. Jei žmonės, kuriems
A. Hitlerio idėjos reiškia tiek daug, gauna valdžią – gero
nesitikėk. Partijos antiemigracinės idėjos pirmiausia nu-
kreiptos prieš musulmonus ir kitus „spalvotuosius“, bet
nemažai rūpesčių jai kelia ir naujausia imigrantų iš Vidu-
rio bei Rytų Europos banga. Lenkai, lietuviai ir rumunai
kai kurių narių apibūdinami kaip į nusikalstamumą linkę,
tingūs, darbus užgrobiantys, o dar labiau pašalpas mėgs-
tantys parazitai. Jiems Didžiojoje Britanijoje vietos netu-
rėtų būti. Jų požiūris į ES tiesmukas ir aiškus – Didžioji
Britanija turėtų pasitraukti iš ES ir savo ateitį kurti pati.
Įdomu ir tai, kad partijos narių nuomonė nevienoda te-
ritoriniu atžvilgiu: dalis pritaria visiškam Jungtinės Kara-
lystės padalijimui, tai yra paleisti Škotiją, Šiaurės Airiją ir
Velsą, kiti yra už žūtbūtinį jos išsaugojimą bet kokiomis
priemonėmis.
Vokietijos nacionaldemokratų partijos (Nationaldemo-
kratische Partei Deutschlands) idėjos, susijusios su emi-
gracija, panašios: pirmiausia „šaliai reikia apsivalyti nuo
musulmonų antplūdžio“, o paskui sektų ir visi kiti, kurie
„atima darbus iš sąžiningų vokiečių“. Neonacistinės par-
tijos etiketę nešiojančiai politinei jėgai nesvetimos ir prieš
ES bei NATO nukreiptos idėjos. Partijos lyderis Udo Voig-
tas teigia, „kad NATO neužtikrina europiečių interesų ir
mes [europiečiai] esame tik marionetės JAV geopolitiniuo-
se žaidimuose“, tad jam geriausiai būtų, jei Vokietija ir visa
Europa pasitrauktų iš NATO. Gynyba neva galime pasi-
rūpinti ir patys. ES reikšmę taip pat reikėtų sumažinti iki
ekonominės sąjungos, nes Vokietijai iš jos jokios naudos.
Negana to, partijos interneto svetainėje net buvo atsiradęs
žemėlapis, kuriame buvo išnykusios sienos tarp Vokieti-
jos, Austrijos ir vakarinės Lenkijos dalies. Klaipėdos kraš-
tas taip pat buvo keistai atskirtas nuo Lietuvos. Žemėlapis
greitai dingo, bet potekstė visiems aiški. Vokietijos vidaus
saugumo agentūros pranešime partija apibūdinama kaip
„stipriai reiškianti rasistines, antisemitines, revanšo idė-
jas“. Kas nutinka, kai tokios idėjos pradedamos įgyvendin-
ti, Europa žino iš karčios patirties.
Kitur Europoje pokyčių taip pat netrūktų. Be jau mi-
nėtų spygliuotos vielos sienų ir transparantų su špygomis
imigrantams, ES iškiltų rimta išlikimo grėsmė. Nemažai
radikalių partijų nepritaria narystei ES, yra už euro pa-
naikinimą arba mažų mažiausiai už didelį ES galių apri-
bojimą, taip pat už nacionalinių reikalų viršenybę prieš
europinius reikalus. Kas liktų iš ES, jei išstotų bent dalis
valstybių? Atskiros uždaros salos Europos žemėlapyje už-
vertų laisvus prekybos kelius, ES parama susitrauktų arba
visai išnyktų, be svarbiausių ir stipriausių valstybių pati Są-
junga taptų bevertė ir netrukus visai iširtų. Jei būtų pakli-
binti ir NATO reikalai, kiek reikėtų laukti, kol Europa vėl
pradėtų kariauti? Žibalo ugniai įplieksti užtenka.
Geresnės Vengrijos judėjimo (Jobbik Magyarországért
Mozgalom) nariai pritaria etninių Vengrijos žemių susi-
grąžinimui. Tai reiškia atnaujintus teritorinius ginčus su
Slovakija, Rumunija ir Serbija. O Didžiosios Rumunijos
partija (Partidul România Mare) savo valstybę visavertę
įsivaizduoja tik prisijungusi Moldaviją. Italijos Šiaurės lyga
(Lega Nord) nori stiprios autonominės Šiaurės Italijos arba
net visiškos nepriklausomybės nuo „siurbėlių pietų italų“.
Ispanų radikalai žūtbūt užgniaužtų bet kokius katalonų,
baskų ar kitus tautinius judėjimus, o belgų partija „Fla-
mandų interesas“ (Vlaams Belang) nori nepriklausomos
Flandrijos. Ką jau kalbėti apie kai kurių Serbijos partijų
revanšo nuotaikas ar airių norą susigrąžinti Šiaurės Airiją.
Apsitvėrusi, nepakanti, kariaujanti Europa – būtent
tokį vaizdą galima susidaryti, jei valdžią visur paimtų ra-
dikalai. Teigiantieji, kad tokie pokyčiai Europoje jau nebe-
gali įvykti, nes visuomenės daug brandesnės nei prieš pusę
šimtmečio, galbūt ir teisūs. O gal ir klysta. Ukrainos įvy-
kiai parodė, kad per vieną naktį taikus protestas gali virsti
staigiu kraujo praliejimu. Kas gali garantuoti, kad „nety-
činis“ pasieniečių susišaudymas nesibaigtų didelio masto
karinėmis pratybomis su tikrais šoviniais? Ypač kai šalia
nebėra NATO ir ES.
Toliau iškyla natūralus klausimas, kas tokioje Europoje
lauktų Lietuvos.
Lietuva – ne Šveicarija
Lietuvoje taip pat netrūksta radikalių idėjų nestokojan-
čių politikų. Nors imigracijos klausimas Lietuvai kol kas
nėra aktualus, jau galima išgirsti verslo atstovų kalbų, kad
darbininkų greitai gali tekti atsivežti. Iš pradžių – iš Balta-
rusijos, Ukrainos, gal Rusijos, vėliau – iš tolėliau: Turkijos,
Afrikos, Azijos. Čia jau kraujas užvirti gali ne vienam pi-

liečiui, kuriam „gryna“ tauta svarbiau už viską. Nesakau,
kad neapgalvota imigracijos politiką nesukels rūpesčių –
visko gali būti, bet ar jau laikas tvertis spygliuota viela?
Lietuvai kur kas aktualesnė emigracijos problema. Šalį
kasmet palieka tikrai nemažai piliečių, o grįžta kelis kartus
mažiau. Nors ir keista, jokių konstruktyvių šios problemos
sprendimo būdų iš radikalų neišgirsi. Tik šūkiai, kad reikia
ką nors daryti, skatinti grįžti...
ES atžvilgiu Lietuvos radikalai ir kai kurie populistai
vieningi: Lietuvai būtų naudingiau be jos, nes, be gėjų ir
lesbiečių teisių bei nesmurto politikos prieš vaikus, ji nie-
ko daugiau nedavė. O čia dar užsieniečiai gviešiasi supirkti
visą žemę ir vėl grąžinti baudžiavą...
Šiek tiek vilties teikia tai, kad tvirtų teiginių prieš
NATO nėra. Tai rodo, kad net ir radikalai supranta, jog
šalies saugumą patys kažin ar sugebėtume užsitikrinti. O
kas ten žino? Palikus ES, gal nebereikės ir NATO? Ir štai
atsiduriame viduryje nieko, kaip kokia Šveicarija.
Ar įmanomas Lietuvai Šveicarijos scenarijus? Nesukly-
siu pasakydamas, kad tikrai ne.
Visų pirma neturime mus saugančių kalnų. Ir per An-
trąjį pasaulinį karą nacių auksas mūsų bankų saugyklose
nenugulė. Niekada neturėjome ir mūsų suverenitetą ger-
biančių kaimynų. Lietuvos (ar Lietuvos Didžiosios Ku-
nigaikštystės) istorija – tai pirmiausia karų istorija. Kiek
laiko truktų, kol bet kuri didesnė kaimynė sugalvotų išmė-
ginti mūsų 14–17 tūkst. kariuomenės pajėgumą? O norin-
čiųjų atsirastų.
Nuotraukoje – vaizdas iš 1934 m. nacių
partijos suvažiavimo. Ši nuotrauka turėtų visiems
priminti ne tik tai, kad XX a. Europa buvo labiau-
siai karų alinamas žemynas, bet ir tai,
kad baisiausias istorijoje nacių režimas
iškilo remdamasis šūkiais, paremtais žodžiais
tauta bei tautos nuomonė. Būtent ši istorinė
pamoka lėmė, kad ir šiandien Vokietijoje
nėra leidžiami referendumai.
Vieni pavojingiausių radikalų Lietuvos pašonėje – par-
tija „Nacionalinis Lenkijos atgimimas“ (Narodowe Odro-
dzenie Polski). Rinkimuose jai iki šiol sunkiai sekėsi, bet ji
išgarsėjo 2007 m., kai Varšuvoje iškabino savo plakatus su
klausimu „Fašistai?“ ir atsakymu „Mes blogesni!“ Partija
griežtai nepritaria imigracijai, ES ir NATO. Jei būtų jų va-
lia, homoseksualumas vėl atsidurtų už įstatymo ribų, būtų
grąžinta mirties bausmė (ir ji būtų taikoma labai dažnai), o
už morališkai sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, korupciją,
bausmės galėtų siekti kalėjimą iki gyvos galvos. Ir nors ofi-
cialiuose savo dokumentuose teritorinių pretenzijų partija
nereiškia, internetinėse diskusijose, anot kai kurių partijos
narių, dabartinis Wilno savininkas tikrai nėra tikrasis šei-
mininkas.
Lietuvos dešinėje – Baltarusija. Dabartinis šalies po-
litinis režimas užtikrina, kad Aliaksandrui Lukašenkai
nepalankių politinių jėgų veikimas būtų apribotas ir kon-
troliuojamas, tačiau šalyje legaliai veikia pora įdomesnių
darinių: Liberaldemokratų partija (Liberalna-demakra-
tyčnaja partyja) ir Baltarusijos komunistų partija (Kamu-
nistyčnaja partyja Belarusi). Natūraliai abi partijos nepri-
taria ES ir NATO, nors nė vienai jų Baltarusija nepriklauso.
Abiejų partijų trumpalaikis siekis – Rusijos ir Baltarusijos
susijungimas, ilgalaikis – SSRS atkūrimas. Ką tai reikštų
Lietuvai, aiškinti turbūt nereikia. Partijų idėjoms A. Lu-
kašenka greičiausiai neprieštarauja, nes už paties palaiky-
mą Komunistų partijai, 2012 m. rinkimuose į Nacionalinę
asamblėją laimėjusiai tik tris vietas, jis padovanojo dar 17
vietų. Politologė Pippa Norris abi partijas apibūdina kaip
radikalias.
Galop lieka Rusija. Ar nepamiršote „tvarkingai“ skam-
bančio Rusijos liberaldemokratų partijos (Liberalno-demo-
kratičeskaja partija Rossii) įkūrėjo ir lyderio, Dūmos vice-
pirmininko Vladimiro Žirinovskio? Ultranacionalizmu,
antisemitizmu ir šovinizmu garsėjantis politikas neretai lai-
komas tik Rusijos politikos klounu, bet kadangi leidžiame
sau spekuliuoti, paklauskime, ar tokiam žmogui atsidūrus
 RADIKALIOS PARTIJOS
Valstybė Partija Prieš imigraciją Prieš ES Už teritorijų pakeitimą Populiarumas rinkimuose

Belgija „Flamandų interesas“ (Vlaams Belang) Taip Ne Taip 8 proc.

(Flandrija kaip nepriklausoma valstybė)
Danija Danijos žmonių partija (Dansk Folkeparti) Taip Taip Ne 12 proc.

Švedija Švedijos demokratai (Sverigedemokraterna) Taip Ne Ne 6 proc.

Suomija Tikrieji suomiai (Perussuomalaiset) Taip Taip Ne 19 proc.

Prancūzija Nacionalinis frontas (Front National) Taip Ne Ne 4 proc.

Šveicarija Šveicarijos žmonių partija (Schweizerische Volkspartei) Taip Taip Ne 27 proc.

Taip (ypač prieš

Nyderlandai Laisvės partija (Partij voor de Vrijheid) Ne Ne 15,5 proc.
musulmonus)

16 proc. (populiarumas
smarkiai krito po An-
Norvegija Progreso partija (Fremskrittspartiet) Taip Ne Ne derso Behringo Breiviko
išpuolių)

Taip (Šiaurės Italijos – Padanijos – stipri

Italija Šiaurės lyga (Lega Nord) Taip Ne 8 proc.
autonomija arba nepriklausomybė)

Austrija Austrijos laisvės partija (Freiheitliche Partei Ӧsterreichs) Taip Taip Ne 20,5 proc.
Taip (dalis narių už visišką padalijimą,
Didžioji Britų nacionalinė partija (British National Party) Taip Taip kita dalis – už Didžiosios Britanijos 2 proc.
Britanija išsaugojimą)
Vokietijos nacionaldemokratų partija Taip Taip (įtraukti į Vokietijos sudėtį Austriją
Vokietija Taip 1,5 proc.
(Nationaldemokratische Partei Deutschlands) (ir prieš NATO) ir vakarines Lenkijos žemes)
Liaudies ortodoksų susivienjimas
Graikija Taip Ne Ne (bet atsisako pripažinti Makedoniją) 1,5 proc.
(Laikós Orthódoxos Synagermós)
Liaudies asociacija „Auksinė aušra“
Graikija Taip Ne Ne 7 proc.
(Laïkós Sýndesmos – Chrysí Avgí)
Nacionalinė atnaujinimo partija
Portugalija Taip Taip Ne 0,3 proc.
(Partido Nacional Renovador)
Ne
Bulgarija „Ataka“ (Аtaka) Taip Ne 9 proc.
(bet prieš NATO)
Kroatija Kroatijos teisių partija (Hrvatska stranka prava) Taip Ne Taip (šiaurinės Serbijos žemės) 3 proc.

Taip (nedidelės dalies pietinių Slovaki-

Geresnės Vengrijos judėjimas jos žemių, gabalėlio Rumunijos, šiaurinių
Vengrija Taip Ne 12 proc.
(Jobbik Magyarországért Mozgalom) Serbijos žemių ir pasienio ruožo su
Kroatija)
„Nacionalinis Lenkijos atgimimas“ Taip
Lenkija Taip Taip (Vilniaus kraštas) 3 proc.
(Narodowe Odrodzenie Polski) (ir prieš NATO)
Rumunija Didžiosios Rumunijos partija (Partidul România Mare) Ne Ne Taip (Moldavija) 1,5 proc.

Taip
Slovakija Slovakijos nacionalinė partija (Slovenská národná strana) Taip Ne 4,5 proc.
(nori su Austrija pasidalyti Vengriją)
5 proc. (2008 m. –
Serbija Serbijos radikalų partija (Srpska radikalna stranka) Taip Taip Taip (atkurti Jugoslaviją) 29,5 proc.)
Liberaldemokratų partija Taip
Baltarusija Taip Taip (atkurti SSRS) 1 proc.
(Liberalna-demakratyčnaja partyja) (ir prieš NATO)
Rusijos liberaldemokratų partija Taip
Rusija Taip Taip (atkurti SSRS) 12,5 proc.
(Liberalno-demokratičeskaja partija Rossii) (ir prieš NATO)

prie Rusijos valstybės vairo būtų pradėtas įgyvendinti pa-
grindinis V. Žirinovskio siekis atkurti SSRS. Anot jo, Balti-
jos šalių nepriklausomybė jau dabar kabo ant plauko.
Apsupta priešų, be vizos niekur negalintys išvykti pi-
liečiai, smarkiai dėl muitų išaugusios prekių kainos, jokio
dalinio projektų finansavimo iš vokiečių, prancūzų, slova-
kų ar airių. Ar tikrai norite grįžti ten, iš kur pradėjome, ar
dar blogiau?
Vietoj išvadų
Dažnai pamirštama, kad ES buvo kuriama ne tik kaip
ekonominė, bet ir kaip vertybinė sąjunga. Oficialiame ES
šūkyje „Vienybė įvairovėje“ glūdi taikus skirtingų tautų,
kultūrų ir religijų sugyvenimas. Būtent tai ir yra pagrin-
dinis radikalų taikinys. Sujudinus vertybių pamatus, tik
laiko klausimas, kada griūtų Europos bendradarbiavimą
užtikrinanti Sąjunga. Gal ji kartais ir baisi, gal eurobiu-
rokratai ne visuomet teisūs, gal iš Briuselio ateinančios
idėjos mums kartais svetimos, bet negalime nevertinti to,
kieno dalimi tapome. Patys galime rinktis, kas mums ats-
tovaus, kur vyksime rytoj. Ir kai tikrai garsiai šauksime,
mus išgirs.
Galime rinktis ir radikalus. Demokratija tai leidžia, bet
atiduodami balsą jiems nepykite, kai tą patį padarys len-
kai, rusai, vokiečiai ar bet kas kitas. Vis dėlto demokratija,
kaip sakė prof. Alfredas Bumblauskas, reikalas rimtas – čia
ir pagalvoti kartais reikia. 
FIAT su
OLIGARCHAI–
PRIEŠ PREZIDENTĘ, LIBERALŲ SĄJŪDIS – UŽ. KODĖL?
Stebint Lietuvos politikoje ir žiniasklaidoje vykstančius procesus, akivaizdžiai matyti, kad įtakingos verslo grupės, kon-
troliuojančios žiniasklaidą, vieningai siekia didinti įtampą visuomenėje ir ją nukreipti į aukščiausius šalies pareigūnus.
Mūsų redakcija mano, kad tai gali būti susiję su ilgalaikiu Rusijos tikslu trukdyti Lietuvai integruotis į Europos Sąjungą
(ES) ir siekiu sukurti stiprų antieuropietiškų jėgų frontą. Taip pat su artėjančiais Lietuvos prezidento rinkimais, kuriuose
bent kol kas pirmauja dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Šiame kontekste labai įdomus Liberalų sąjūdžio
sprendimas rinkimuose remti dabartinę šalies vadovę, nes partija, kuri asocijuojasi su verslui palankiais sprendimais,
šiuo konkrečiu atveju užima poziciją, prieštaraujančią galingiausių verslo grupių interesams. Todėl apie tai, kas lėmė
sprendimą rinkimuose remti D. Grybauskaitę, kalbamės su Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.
Jūsų vadovaujama partija artėjančiuose prezidento rinki-
muose nusprendė paremti D. Grybauskaitės kandidatū-
rą. Kodėl?
Sprendimą priėmėme atsakingai vertindami šiandien
Lietuvoje susidariusią politinę padėtį. Šiuo metu labai aiš-
kiai matyti, kad Lietuvoje vyksta tam tikra politinės sis-
temos poliarizacija. Vienoje pusėje formuojamas politinis
blokas, kuris sąmoningai ar nesąmoningai siekia destabi-
lizuoti valstybės valdymą ir finansinį stabilumą. Naudo-
jant įvairias populistines technologijas siekiama žmones
suklaidinti ir suformuoti nerealius lūkesčius. Taip pat
galima įžvelgti tikslingas pastangas diskredituoti valstybę
tarptautinėje erdvėje. Akivaizdu, kad kai kurie sprendimai
nėra priimami visiškai savarankiškai. Matydami šių jėgų
keliamą grėsmę atmetėme siauras partijos ambicijas, kri-
tiškai įvertinome situaciją ir priėmėme sprendimą rinki-
muose paremti D. Grybauskaitės kandidatūrą, nes jos vei-
kloje įžvelgiame nuolatines pastangas skaidrinti Lietuvos
ekonomikos funkcionavimą, užtikrintai siekti užsibrėžtų
strateginių tikslų, kurie, neabejojame, pagerins Lietuvos
žmonių gyvenimą, ir neleisti suinteresuotoms jėgoms des-
tabilizuoti Lietuvos politinės bei finansų sistemos.
M A R I A U S ZAVA D S K I O P I E Š I N Y S
Tačiau viešumoje ir net pačioje partijoje buvo ne vienas
raginimas kelti savo kandidatą. Juk galėjote D. Grybaus-
kaitę paremti antrame rinkimų ture?
Be jokios abejonės, diskusijų partijoje šiuo klausimu
buvo, tačiau esame realistai. Mūsų partijos iškeltas kan-
didatas pirmame rinkimų ture tikriausiai surinktų apie
5 ar 7 proc. balsų, tačiau gal būtent tų balsų pritrūktų D.
Grybauskaitei laimėti jau pirmame ture. Ir ką mes išloš-
tume? Padėtume kurios nors kitos partijos kandidatui
patekti į antrą turą. Ar tai būtų mūsų pergalė? Ne. Esu
įsitikinęs, kad remdami D. Grybauskaitę elgiamės teisingai –
taip įvertiname jos besibaigiančios kadencijos veiklą. Ji
yra aktyvi prezidentė, gana stipriai dalyvaujanti šalies vi-
daus politikoje ir užsiimanti nuolatine Vyriausybės veiklos
kontrole. Jos aktyvus veikimas antikorupciniame fronte,
siekiant procesus mūsų valstybėje padaryti skaidresnius,
nekelia klausimų. Svarbu pabrėžti, kad D. Grybauskaitės
negalima sutapatinti nė su viena Lietuvoje ar už jos ribų
veikiančia finansine ir politine grupuote. Prezidentė tą
savo nepriklausomumą, kurį aiškiai deklaravo 2009 m.
rinkimuose, yra išlaikiusi ir tai unikalus faktas mūsų Lie-
tuvos politikoje.
„ESU ĮSITIKINĘS, KAD REMDAMI D. GRYBAUSKAITĘ ELGIAMĖS TEISINGAI – TAIP ĮVERTINAME JOS BESIBAIGIANČIOS KADENCIJOS VEIKLĄ“, – TEIGIA ELIGIJUS MASIULIS.
Trečias argumentas, kodėl mes ją remiame – neabejo-
tinas tarptautinis pripažinimas kaip lyderio, kaip asmens.
Jei kalbame apie Vakarų pasaulio valstybes, akivaizdu, kad
D. Grybauskaitė yra tam tikras autoritetas. Dalį to autori-
teto ji užsitarnavo dar dirbdama Europos Komisijoje. Kar-
tais net keistai atrodo, kai Europa įvairiuose sluoksniuose
diskutuoja apie D. Grybauskaitės galimybes užimti vieną
aukščiausių ES postų, o čia, Lietuvoje, ji dažnai maišoma
su purvais. Čia turbūt galioja lietuviška patarlė „Savam
kieme pranašas nebūsi“.
Jei jau prakalbome apie maišymą su purvais, galima
prisiminti, kaip prezidentė pirmos kadencijos pradžio-
je pareiškė, kad kausis su oligarchais, ir dabar eidama į
rinkimus pareiškė, kad kausis toliau. Taigi akivaizdu,
kad pirmoji kova nesibaigė sėkmingai, o būtent tos žinia-
sklaidos priemonės, kurios priklauso stambioms „verslo
grupėms“, aršiausiai kritikuoja prezidentę. Gal turime
susitaikyti su tuo, kad nugalėti Lietuvoje oligarchus – net
prezidentei per sunki užduotis?
Nesutinku. Manau, kad prezidentė labai ryžtingai sie-
kia sumažinti neskaidrių ir neigiamai valstybę veikian-
čių verslo grupių galią. Šis procesas tebevyksta ir daugelis
tai pastebi. Tiesiog prisiminkime, kad per tuos penkerius
metus buvo išmontuotos bent kelios verslo grupės, kurios
tikrai kėlė abejonių dėl savo skaidrumo. Pradėkime nuo
„Leo LT“, kuris buvo išardytas, nuo „Snoro“ ir Ūkio ban-
kų, kurių savininkų Vladimiro Antonovo ir Vladimiro Ro-
manovo veikla jau seniai kėlė nerimą. Arba prisiminkime
Viktorą Uspaskichą ir jo partiją, kurios įtaka dabartinei
Vyriausybei nėra tokia didelė tik dėl principingos prezi-
dentės pozicijos. Žinoma, galbūt yra žmonių, manančių,
kad prezidentei reikėjo ieškoti kompromisų tiek su „Leo
LT“ savininkais, tiek su V. Antonovu, V. Romanovu ar
V. Uspaskichu, bandyti „nekonfliktuoti“ ir dėl ko nors tar-
tis. Tačiau aš įsitikinęs, kad tik laikantis principų ir veikiant
ryžtingai įmanoma sumažinti Lietuvą neigiamai veikian-
čių politinių ir verslo struktūrų įtaką. Būtent taip ir elgiasi
D. Grybauskaitė. Nes kas būtų buvę, jei ji nebūtų išlaikiusi
principingos pozicijos Darbo partijos atžvilgiu? Tikriausiai
šiandien jau daugeliui akivaizdu, kad šios partijos lyderio
tikslai prieštarauja strateginiams Lietuvos interesams.
Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad jūs prezidentę ir
jos bandomą įgyvendinti politinę sistemą vertinate kaip
demokratišką partinę politinę sistemą, kuri tiesiogiai
nesiremia verslo grupių interesais. Tačiau jei „oligarchi-
nio“ stuburo nepavyko perlaužti per pirmą kadenciją, ką
ir kuriose srityse reikėtų daryti, kad tai pavyktų padaryti
per antrąją?
Prieš atsakydamas į klausimą norėčiau išsklaidyti vieną
mitą, kurį šiuo metu bandoma formuoti: esą kai prezidentė
kalba apie tai, kad reikia sutriuškinti oligarchines grupes,
iš esmės ji nepritaria verslui kaip tokiam. Tai sąmoningas
klaidinimas – atvirkščiai, nepritardama neskaidriam, oli-
garchizuotam verslui ir remdama lygias konkurencines
galimybes, prezidentė remia verslą. Būtent dėl šios priežas-
ties mūsų partijai, kurios ideologinės nuostatos įpareigoja
ginti privačią nuosavybę, žmogaus prigimtinę teisę dirbti,
kurti ir užsidirbti, D. Grybauskaitės pozicija yra ypač arti-
ma. Esu įsitikinęs, kad ir toliau skaidrinant konkurencinę
aplinką, ypač tose srityse, kuriose dominuoja oligarchinės
grupės, įmanoma pagerinti verslo sąlygas ir sukurti terpę,
kurioje dar daugiau žmonių galės realizuoti savo poten-
cialą. Taigi, atsakant į jūsų klausimą, būtina pabrėžti, kad
skaidrumas ir sąžiningų konkurencinių sąlygų įtvirtinimas
B F L / TO M O L U K Š I O N U OT R.
yra būdas galutinai eliminuoti oligarchinių grupių įtaką
Lietuvos visuomenei.
Viena sričių, kuriomis aktyviai rūpinasi prezidentė ir
kurioje jau galima įžvelgti teigiamų permainų, yra šilu-
mos ūkio sektorius, kuriame stengėsi įsitvirtinti tam tikros
verslo grupės. Norisi tikėtis, kad jau artimiausiais metais
didžiųjų miestų šilumos gamybos sektoriuje bus reali kon-
kurencija, o tai mažins sąskaitas vartotojams. Šioje vieto-
je būtina pabrėžti ypatingą viešųjų pirkimų reikšmę, nes
jų skaidrumui prezidentė skyrė daug dėmesio. Tačiau ir
toliau reikėtų gerinti sistemą, didinti jos viešumą, kad vi-
suomenė galėtų tiksliai žinoti, kokių tikslų siekiant ir kam
skiriami mokesčių mokėtojų pinigai. Pabrėžčiau ir techno-
logijų naudojimą organizuojant konkursus bei eliminuo-
jant korupcijos galimybes.
Politiniai veikėjai, kurie siekia pasukti Lietuvą
180 laipsnių nuo Vakarų į Rytus, veikia ryžtingai,
yra gerai finansuojami, be to, juos remia dalis oli-
garchų. Todėl visi atsakingi politikai turi susitelkti
ir stovėti prezidentės, valstybės strateginių
interesų ir Lietuvos piliečių, o ne vietos
ar energetikos verslo grupių iš Rytų pusėje.
Kovos su korupcija srityje padėtis nėra ideali. Nors pre-
zidentė yra prisiėmusi labai daug tiesioginės atsakomybės
už tai, kas vyksta teisėsaugoje, manau, kad galima įžvelgti
teisėsaugos klanų tarpusavio kovų požymių. Tai tikrai ne-
prisideda prie tiesioginio ir efektyvaus teisėsaugos darbo.
Daug nerimo kelia tai, kad galima įžvelgti tam tikrų teisė-
saugos struktūrų ir verslo grupių sąlyčio taškų. Tai ir vėl
rodo, kad šioje srityje dar yra daug dalykų, kuriuos reikia
padaryti. Ir čia prezidentė yra padariusi tam tikrų klaidų,
kurių ateityje reikėtų vengti. Tai yra ir dėl tam tikrų asme-
nų pasirinkimo. Tačiau ir šioje situacijoje būtina paminėti,
kad būtent D. Grybauskaitės iniciatyva buvo priimti teisin-
gi sprendimai, tiek sprendžiant, kad teisėsaugos struktūrų
vadovai turi būti rotuojami, tiek ir įgyvendinant prokura-
tūros pertvarką.
Egzistuoja nuomonė, kad būtent D. Grybauskaitės aktyvi
pozicija teisėsaugos institucijų atžvilgiu yra svarbiausia
priežastis, kodėl įtakingiausios verslo grupės veikia prieš
prezidentę. Prezidentė mažina jų įtaką, todėl galingiau-
sios verslo grupės nebesijaučia tokios nepažeidžiamos
kaip anksčiau. Tačiau visuomenei vis tiek tenka rinktis,
kas geriau: ar kai prezidentė, kartais klysdama, stengia-
si kontroliuoti teisėtvarkos institucijas, ar kai palieka jas
ramybėje?
Reikia įsivaizduoti situaciją, kai beveik 20 metų vals-
tybėje vyko teisėsaugos ir verslo suartėjimo procesai. Kai
buvo šio proceso aukso amžius, vienoje ložėje, dalyvau-
damas kokiame nors renginyje, galėjai matyti teisėsaugos
vadus, žiniasklaidos vadus, verslo atstovus ir aukščiausius
politikus. Kai 2009 m. prezidente tapo D. Grybauskaitė, šis
aukso amžius baigėsi ar bent jau pasitraukė į pogrindį. Tai-
gi, tapusi prezidente, D. Grybauskaitė įsiveržė į nusistovė-
jusį liūną, kuriame visos galingiausios verslo grupės turėjo
savo teritorijų ir jose jautėsi nepažeidžiamos bei galingos,
be to, iš to turėjo ir papildomos naudos, nes galėjo sau leis-
ti daugiau nei kiti verslininkai. Nors tai, kad prezidentė
ėmė naikinti tą nusistovėjusią sistemą, yra gerai, manau,
kad teisinėje valstybėje teisėsauga ir teismų sistema jokiu
būdu negali tapti įtakingų verslo grupių įrankiu, tačiau ne-
gali būti priklausoma ir nuo vieno pareigūno principingu-
mo. D. Grybauskaitė labai teisingai elgiasi, kad kišasi į šitą
situaciją, bet juk prezidentai irgi keičiasi, todėl turi būti
įtvirtinti teisiniai principai, kurie net ir keičiantis valdžiai
garantuotų realų teisinės sistemos nepriklausomumą ir
eliminuotų galimybę, kad ji galėtų būti kurios nors oligar-
chinės grupės galios šaltinis. Vertinant šiandienę padėtį,
tikriausiai būtų objektyvu pastebėti, kad šioje srityje esame
tarsi pereinamojoje situacijoje, kai įtakingi oligarchai ir ži-
niasklaidos atstovai jau nebeturi tokios milžiniškos įtakos
teisėsaugai, tačiau teigti, kad jie negali paveikti pavienių
sprendimų, būtų perdėm optimistiška. O prezidentė dar
nėra įtvirtinusi tam tikrų nuostatų ar teisėsaugos veiklos
prioritetų, kurie iki minimumo sumažintų išorės įtaką.
Norėtųsi tikėti, kad per antrą kadenciją šis pereinamasis
laikotarpis baigsis ir oligarchinių grupių įtaka teisėsaugai
bus eliminuota.
Jei reikėtų įvardyti, kuo rinkimuose remiasi D. Grybaus-
kaitė, turėtume paminėti dvi įtakingiausias dešiniųjų
partijas. Tačiau ar prezidentės ir tokių politinių Europos
lyderių kaip Angela Merkel bendradarbiavimas turės tei-
giamos įtakos rinkimų rezultatams?
Bent jau man net nekyla abejonių dėl D. Grybauskaitės
geopolitinės laikysenos – ji labai akivaizdžiai demonstravo
ir demonstruoja, kad siekia įtvirtinti Lietuvos nepriklau-
somybę, demokratiją, piliečių laisves bei teises ir šiame
kelyje renkasi bendradarbiavimą su Vakarų valstybėmis
bei tokiais lyderiais kaip A. Merkel. Tai ypač svarbu, nes
vieniems be sąjungininkų sugebėti sėkmingai atsispirti iš
Rytų slenkančioms grėsmėms ir išsivaduoti iš jau egzistuo-
jančios energetinės bei kitokios įtakos būtų labai sunku.
Akivaizdu, kad prezidentė puikiai suvokia Lietuvos geopo-
litinę padėtį bei pavojus ir drąsiai jiems priešinasi. Tačiau
reikia suprasti, kad išorės grėsmės šiandien materializuo-
jasi vidaus politikoje, o šioje situacijoje, kaip sakoma, Va-
karai nelabai padės, todėl reikalinga visų Lietuvos laisve ir
demokratinėmis vertybėmis tikinčių žmonių parama. Nes
politiniai veikėjai, kurie siekia pasukti Lietuvą 180 laipsnių
nuo Vakarų į Rytus, veikia ryžtingai, yra gerai finansuoja-
mi, be to, juos remia dalis oligarchų. Todėl visi atsakin-
gi politikai turi susitelkti ir stovėti prezidentės, valstybės
strateginių interesų ir Lietuvos piliečių, o ne vietos ar ener-
getikos verslo grupių iš Rytų pusėje. Priešingu atveju tie
politikai, kurie man asocijuojasi su sugadintais didžkuku-
liais (iš išorės – normalūs, o viduje – rusiški juodieji ikrai),
suvilios Lietuvos žmones ir ne tik žlugdys mūsų šalį, bet ir
skurdins jos piliečius. Deja, šie veikėjai, įžūliai meluodami
 SPORTAS
VERSLAS
AKTUALIJOS

Mobilioji
programėlė
programėlė
ATSISIŲSK!
IŠBANDYK!
ir kurdami nerealias vizijas, sugeba suvilioti dalį rinkėjų,
todėl geriausias prezidentės užnugaris yra ji pati. Juk ir
prieš 2009 m. rinkimus buvo teigiama, kad D. Grybauskai-
tė turėtų ieškoti tam tikro užnugario, priekaištauta, kad ji
neturi politinės patirties. Aš manau, jog ta jos žmogiškoji
nuojauta ir tas jos žmogiškasis vidinis balsas gana teisin-
gai atsiskleidė per jos vertybes, dėl kurių ji tvirtai laikėsi
savo principų ir labai aiškiai stovėjo Lietuvos, kaip Vakarų
demokratinės valstybės, puoselėjančios pagrindinius hu-
manistinius principus, pusėje. Manau, kad tai reikia tęsti.
Tačiau kandidatuojant pirmą kartą atrodė, kad D. Gry-
bauskaitė tinka visiems: ir rinkėjams, ir politikams, ir ži-
niasklaidą kontroliuojančioms verslo grupėms. Nebuvo
jokio agresyvaus puolimo. O šiandien ne šiaip mėginama
iškapstyti ką nors iš prezidentės praeities, bet tiesiog be
poilsio dienų stengiamasi kaip nors ją apjuodinti. Kodėl
taip skiriasi situacija prieš 2009 m. rinkimus ir dabar?
Kai D. Grybauskaitė kandidatavo 2009 m., įtakingos
verslo grupės nesitikėjo, kad ji imsis ryžtingai įgyvendinti
sprendimus, gerinančius Lietuvos žmonių gyvenimą, bet
mažinančius oligarchinių grupių įtaką bei pajamas. Todėl
jos kandidatavimą vertino gana ramiai. Tačiau šiandien
šios grupės supranta, kad prezidentės veikla skaidrinant
Lietuvos ekonomiką kelia realią grėsmę verslo struktūrų
dominavimui ir jų pelnui. Būtent tai paaiškina permainas
ir tokį aršų puolimą. Deja, reikia susitaikyti su lietuviš-
Kovo 20 d., „Margis“, Traku r.
kos politikos realybe, kad neįtinkantį politiką stengiamasi
sudoroti ne priešinant su kitu politiku, kuris konkuruotų
idėjomis, bet pilant purvą ir rinkimuose iškeliant kandi-
datus, kurių išskirtiniai gabumai yra pažadai, gąsdinimas
ir drabstymasis purvais. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad nors
2009 m. už D. Grybauskaitę balsavo labai daug žmonių,
kurie iki galo nepažino jos kaip politikės, šiuose rinkimuo-
se už ją balsuos ta kritinė masė rinkėjų, kurie pasvers, ko-
kia yra D. Grybauskaitės alternatyva. Ar rinkti prezidentę,
kuri nuosekliai siekia užsibrėžtų tikslų, nepasiduoda oli-
garchinių grupių įtakai ir sudaro prielaidas, leidžiančias
įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, didinti ekonominį
potencialą ir sudaryti sąlygas visuomenės gerovės augi-
mui? Ar rinktis žmones, kurie tik kritikuoja, neremia nė
vieno rimto projekto, kuris didintų Lietuvos ekonominį
potencialą, tačiau vis tiek žada aukso kalnus ir dar aiški-
na, kad išstojusi iš ES Lietuva suklestės ir taps Šveicarija?
Žinoma, bus žmonių, kurie patikės tokiomis pasakomis,
tačiau neabejoju, kad šiuose rinkimuose Lietuvos piliečiai,
atsakingai žvelgiantys į savo ir savo vaikų ateitį, elgsis atsa-
kingai, nepasiduos purvo drabstytojų bei pažadų įtakai ir
pasirinks žmogų, kuris gali padėti Lietuvai ir jos piliečiams
siekti užsibrėžtų tikslų. 
Dėkojame už pokalbį.
Kalbino Eduardas EIGIRDAS
 GLOBALIOJE
KONKURENCIJOJE
VERTINGAS KIEKVIENAS
EKOTERORISTAS
Arūnas SPRAUNIUS
JAV bendrovių nebestebina gaunami atvirukai, kuriuose pavaizduota beždžionė su veržliarakčiu – tai netiesioginis
grasinimas, kad jų nuosavybei gresia pavojus. Taip apie savo ketinimus pulti praneša 1979 m. JAV susibūrusi
aktyvistų grupė „Earth First!“ Aktyvistų simboliu tapo sukryžiuoti veržliaraktis ir akmens amžiaus plaktukas.
Manoma, kad suburti tokią organizaciją įkvėpė rašytojo Edwardo Abbey knyga „The Monkey Wrench Gang“ (liet.
„Beždžionių su veržliarakčiais gauja“). Knygoje pasakojama apie kelis entuziastus, pradėjusius negailestingą
karą su kiekvieną žemės lopinėlį baigiančia užgrobti industrine sistema.
O
RGANIZACIJA IŠGARSĖJO 1985 M., kai
aktyvistai, iki tol praktikavę pilietinio ne-
paklusnumo akcijas, ėmėsi veiksmų prieš
medienos apdirbimo bendrovę „Willamette
Industries“, kuri buvo nusitaikiusi į dalį Vi-
lameto nacionalinio miško Oregono valstijoje (JAV). Pa-
stebėję, kad kelių blokados kirtėjus sulaiko tik trumpam,
žalieji įsikorė į ketinamus kirsti medžius ir juose sėdėjo
kelias dienas. Protestuotojų vis gausėjo ir mišką prižiū-
rintiems pareigūnams prireikė keltuvo, kad galėtų uždėti
jiems antrankius. 2010-ųjų vasarą taip pat grasinta Ašvilio
medienos pramonės bendrovei Šiaurės Karolinoje (JAV).
Paminklas su pastipusiais paršeliais
Ne visos žaliųjų aktyvistų akcijos tokios nekaltos. Fe-
deralinio tyrimų biuro (FTB) atstovas Johnas E. Lewisas,
dar 2005-ųjų gegužės pabaigoje kalbėdamas JAV Senate,
pareiškė, kad didžiausią grėsmę iš visų šalyje veikiančių
organizacijų kelia vadinamosios ekoteroristinės organiza-
cijos. Kaip pavojingiausias pareigūnas nurodė Gyvūnų iš-
laisvinimo frontą (Animal Liberation Front, ALF) ir Žemės
išlaisvinimo frontą (Earth Liberation Front, ELF). Pasak
J. E. Lewiso, už gyvūnų teises ir aplinkos apsaugą kovo-
jantys aktyvistai atsakingi už 1 200 kriminalinių incidentų
1990–2004 metais.
Ekoteroristų taikiniais dažniausiai tampa tyrimų la-
boratorijos, restoranai, ūkininkai, bendrovės, masiškai
kertančios medžius, tiesiančios kelius ir t. t. Ekoteroristai
nevengia ir radikalių priemonių: skandina žvejų laivus,
padega, sprogdina ar kitaip naikina medžių kirtimo tech-
niką, niokoja mokslo tyrimų laboratorijas. Prieš kelerius
metus organizacijos „Oikeutta eläimille“ nariai Helsinky-
je (Suomija) vieną pagrindinių miesto paminklų nuklojo
negyvais paršeliais – šie buvo išmesti šalia vienos kiaulių
fermos po to, kai neišgyveno.
FTB duomenimis, panašių akcijų pradžia – 1977-ieji,
kai „Greenpeace“ ir jūros faunos saugojimo aktyvistai su-
draskė pramoninės žūklės tinklus Amerikos pakrantėje.
Štai dar keli didžiausio atgarsio sulaukę ekoteroristų iš-
R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
puoliai: 1998 m. Didžiojoje Britanijoje ALF nariai iš vienos
audinių fermos paleido apie 6 tūkst. žvėrelių (specialistai
mano, kad dauguma jų savo dienas baigė išbadėję ir kan-
kindamiesi, nes buvo neprisitaikę prie gyvenimo laisvėje,
o dalis jų tapo laisvėje gyvenančių gyvūnų grobiu, tačiau
triukšmo sukelta daug), 1999 m. išvakarėse ELF nariai or-
ganizavo Mičigano valstijos universiteto mokslinių tyrimų
laboratorijos, kurioje buvo atliekami eksperimentai su au-
dinėmis, padegimą, 2003 m. rugpjūtį ELF surengė išpuolį
rytiniame Los Andžele, kai užsiliepsnojo džipus parduo-
dančios bendrovės ir medienos apdirbimo įmonės būs-
tinės. „Tegu tai bus pamoka savo ekosistemų negerbian-
čioms įmonėms“, – tokią žinutę aršieji žemės saugotojai
perdavė per vietos spaudą.
„Jei statysite, mes sudeginsime“
Nuo 1997 iki 1999 m. vien ELF aktyvistai įvykdė 33 ak-
cijas, jos atnešė 40 mln. JAV dolerių nuostolių. Tarp jų –
12 mln. JAV dolerių vertės kalnų slidinėjimo kurorto Vei-
lio padegimas. Didžiausio JAV kurorto savininkai plana-
vo plėsti teritoriją maždaug 4 kv. km – tam reikėjo iškirsti
miškus. Tai būtų išnaikinę paskutinę lūšių populiaciją šia-
me regione. Šis aktas buvo daugiausia nuostolių atnešęs
ekoteroristinis aktas JAV iki padegant naujų namų kom-
pleksą Kalifornijos mieste San Diege 2003-iaisiais. Kaip
turėjo jaustis verslininkai, kai vietoj 50 mln. JAV dolerių
vertės komplekso rado tarp degėsių plevėsuojančią vėliavą
su užrašu „Jei statysite, mes sudeginsime“?
ELF aktyvistai yra padegę Vašingtono ir Mičigano uni-
versitetus, nes įtarė, kad juose vykdomi augalų genų inži-
nerijos bandymai. Vėliau paaiškėjo, kad informacija netei-
singa, ELF atsiprašė, tačiau liepsnose pražuvo mažiausiai
20 metų augalų tyrimų duomenys. Taip pat padegė Orego-
no valstijos žemės išteklių valdymo biurą ir Amerikos fe-
deralinės miškų tarnybos girininkų padalinį (nuostolis –
6,9 mln. JAV dolerių), Redmondo skerdyklą Kalifornijoje
(1,3 mln.), susprogdino korporacijos „Boise Cascade“ biu-
rą Čilėje (planavo statyti medienos apdirbimo ir mašinų
statybos įmonių kompleksą). Šviežiausi ELF žygiai: sude-
gintas ekskavatorius Gvadalacharoje (Meksika) ir vogtu
ekskavatoriumi nuversti du radijo stočių bokštai Sietle
(JAV).
ALF ištakos – Medžioklės sabotažininkų asociacija
(Hunt Saboteurs Association). Iš pradžių vadovautasi šūkiu
„Gelbėkime lapes“. Aktyvistai ne tik blokuodavo medžio-
tojų kelius miškuose ir klaidindavo juos pūsdami medžio-
klės ragus, tačiau ir purkšdavo miškus specialiais chemi-
kalais, naikinančiais gyvūnų kvapą. Nuo 1979 iki 1993 m.
ALF 313 kartų įsilaužė į įvairias JAV universitetų ar vete-
rinarijos klinikų laboratorijas, jas apvogė, suniokojo arba
susprogdino. Kiekvieną kartą įsilaužus laboratorijose lai-
kyti gyvūnai būdavo paleidžiami į laisvę. Išpuolius pristab-
dė organizacijos lyderio Rodo Coronado bausmė – treji su
puse metų kalėjimo.
Niekas neginčija, kad žmogus linkęs į gėrį ir
meilę gamtai. Taigi labai lengva dalį žmonių
įtikinti, kad deklaruojantieji gražius tikslus
iš tiesų to ir siekia. Tačiau neretai tai tėra
būdas paveikti valstybės ekonomiką.
1984-aisiais ALF prisipažino, kad užnuodijo šokolado
batonėlius „Mars“, nes bendrovė bandymus dėl jų žalos
dantims atliko su beždžionėmis. „Mars“ turėjo iš preky-
bos vietų pašalinti siuntą batonėlių – tai bendrovei kainavo
apie 4,5 mln. JAV dolerių. 1991–1992 m. Didžiojoje Brita-
nijoje dingo apie 100 mėsą gabenančių krovininių auto-
mobilių. 1998-aisiais ALF Didžiojoje Britanijoje paskelbta
kaip kelianti didžiausią vidinę grėsmę. FTB ją į teroristinių
organizacijų sąrašą įtraukė 2001-aisiais.
Unabomberis ir kiti
2008 m. spalį Didžiojoje Britanijoje prasidėjo gyvū-
nų teisių aktyvistų, kurie buvo kaltinami šešerius metus
terorizavę biomedicinos centrą „Huntingdon Life Scien-
ces“, teismas. Kovotojai už gyvūnų teises siuntė laiškus su
grasinimais, padirbtas bombas, gadino „Huntingdon Life
Sciences“ darbuotojų automobilius, palikdavo ant jų namų
užrašus „Čia gyvena pedofilai“ arba „Čia gyvena jauniklių
žudikai“. 2009 m. sausį Didžiojoje Britanijoje septyni gy-
vūnų teisių aktyvistai nuteisti kalėti nuo ketverių iki vie-
nuolikos metų už tyrimus su gyvūnais atliekančių farma-
cijos bendrovių darbuotojų šantažą.
Jau šių metų pradžioje naujienų agentūra „Associated
Press“ informavo, kad JAV penkerių metų laisvės atėmimo
bausme nubausta žaliųjų radikalė Rebecca Rubin. Tyrėjai
apkaltino ją dalyvavus 20 ALF ir ELF akcijų, per kurias su-
degintas jau minėtas slidinėjimo kurortas, laukinių žirgų
užtvaros Oregone bei Šiaurės Kalifornijoje, sukelti gaisrai
lentpjūvėse ir miškų urėdijose Oregone.
Vis dėlto bene garsiausias JAV ekoteroristas – Tedas
Kaczynskis, labiau žinomas Unabomberio pravarde. Ga-
bus matematikas, būdamas 25 metų, tapo profesoriaus
asistentu Berklio universitete, tačiau jam sunkiai sekėsi
bendrauti, jis nepritapo visuomenėje, tad 1971 m. metė
darbą ir įsikūrė atokioje trobelėje Nebraskos valstijoje.
Gyveno iš to, ką gaudavo iš gamtos. Radikalių veiksmų
ėmėsi tada, kai ramybę ėmė trikdyti kaimynystėje pradėti
tiesti keliai, ir miestas ėmė artėti prie jo atokaus namelio.
Unabomberis pareigūnams ir mokslininkams, kurie, pa-
sak jo, skatino gamtos niokojimą, pradėjo laiškuose siųsti
bombas. Gerus du dešimtmečius niekas negalėjo Tedo
susekti, per 18 metų jo sprogmenys nužudė tris ir sužeidė
dar 29 žmones.
Tikslas pateisina priemones
Ekoterorizmas (arba ekotažas – nuo žodžių ekologinis
sabotažas) grindžiamas tikėjimu, kad niekas neturi teisės
gyvūnų išnaudoti savo tikslams, nes žmonės ir gyvūnai yra
tos pačios moralinės bendruomenės nariai. Radikalių gy-
vūnų teisių gynėjų požiūriu, reguliariai gyvūnus žudantis
asmuo privalo būti sustabdytas ir tam gali būti panaudo-
ta prievarta. Radikalios organizacijos imasi ekoterorizmo
siekdamos paveikti visuomenės nuomonę. Ekoteroristai
aktyviausiai veikia Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Kanadoje.
ELF lyderiai įsitikinę, kad galutinis tikslas pateisina
priemones, taigi jokios aukos jų sustabdyti negali. Pasak
Viskonsino universiteto Pasaulio religijų katedros profeso-
riaus Brono Tayloro, žaliųjų teroristų gana paviršutiniškas
ekologijos ir valstybės politikos išmanymas lemia kovotojų
už gamtos nekaltybės atkūrimą moralinį pakrikimą bei ci-
nizmą. Anot specialistų, tik laiko klausimas, kada ekotero-
rizmas nusineš žmonių aukų. 2012-ųjų vasarį FTB sulaikė
27 metų Meredith Lowell iš Ohajo valstijos (JAV), kuri tin-
kle „Facebook“ bandė pasamdyti žudiką, kad šis nugalaby-
tų natūralaus kailio drabužiais apsirengusį žmogų. Mergi-
na taip norėjo „pastiprinti“ savo platinamas proklamacijas
prieš žiaurų elgesį su gyvūnais.
Kad ir kaip vertintume, radikalių veiksmų motyvai
neretai susipina, kai kada sunku ar gal visai neįmanoma
nustatyti, kur čia eko-, o kur – kitoks terorizmas. 2003 m.
sausį britų specialiosios tarnybos paskelbė sulaikiusios 13
teroristų, kurie mėgino pradėti labai toksiškos nuodingos
medžiagos – ricino – gamybą. Pasak pareigūnų, visi jie
priklausė su „Al-Qaeda“ susijusiai organizacijai, o ricino
R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
gamyba – dalis iškart keliose Europos Sąjungos (ES) šalyse
suplanuoto ekologinio teroro akto. Jei planas būtų pavykęs,
tai būtų buvusi pasaulinė ekologinė katastrofa. Arba kaip
interpretuoti faktą, kai bedarbis japonas Tatsufumi Oshiba
2000-ųjų pradžioje mėgino įsigauti į netoli Tokijo esantį
Tokaimuros branduolinių tyrimų centrą ir jį susprogdinti?
FTB ekspertai įspėja, kad ekoterorizmas gresia visoms
Europos šalims, taigi ir Lietuvai. Kadangi ekoteroristinės or-
ganizacijos yra nelegalios, jos neturi aiškios struktūros. Kiek-
vienoje šalyje slaptai susibūrę frontininkai veikia taip, kaip
jiems atrodo efektyviausia. Dažniausiai įkuriamos ir slapta
finansuojamos įvairios visuomeninės aplinkosaugininkų
organizacijos. Jos savo veiklą pradeda įvairiomis viešomis
akcijomis ir taip siekia atkreipti visuomenės dėmesį.
Nieko asmeniško – tik verslas
Niekas neginčija, kad žmogus linkęs į gėrį ir meilę gam-
tai. Taigi labai lengva dalį žmonių įtikinti, kad deklaruo-
jantieji gražius tikslus iš tiesų to ir siekia. Tačiau neretai tai
tėra būdas paveikti valstybės ekonomiką. Pavyzdžiui, jei kur
nors atsisakoma gaminti tam tikrą produkciją, tačiau ne-
atsisakoma jos naudoti, vadinasi, gamybą nedelsdami per-
ims kitų valstybių verslininkai. Problema, su kuria kaunasi
idealistai, niekur nedings, pasikeis tik jos realizavimo vieta.
Kai kalbame apie idealistų kovas, vertėtų atkreipti dėmesį
ne tik į tai, kad netrūksta suinteresuotųjų jas finansuoti, kad
būtų eliminuoti konkurentai, bet ir į aplinkybę, kad tam ti-
krų nuotaikų eskalavimas skatina rastis tokius žmones kaip
Unabomberis. Taigi tai nėra žaidimas be padarinių.
 Tikriausiai dar esama tų, kurie prisimena Latvijos ža-
liųjų prisirišimą prie Būtingės naftos terminalo plūduro
1999 metais. Tuomet tikraisiais akcijos tikslais visuome-
nę privertė suabejoti informacija apie protestuotojų gautą
paramą iš verslo įmonės, kurios interesams kenkė Būtin-
gės terminalas. Beje, sena ir vieša paslaptis, kad gerokai
įgąsdintas dėl galimo rinkų praradimo rusų gamtinių dujų
monopolininkas „Gazprom“ remia žaliųjų judėjimus dau-
gelyje šalių.
Lietuvos asociacijos „Už gyvūnų teises“ vienas tikslų –
uždrausti žvėrelių kailių fermas visoje ES. Organizacija
savo veiklą pradėjo akcija, per kurią protestuojant prieš
kailių pramonės žiaurumą plikai nuskusta jauna mergina.
Pasak žiniasklaidos, planuojama akcija ir prieš banginių
medžioklę (įdomu, kodėl?).
Šiuo metu Europos ūkiai pasaulio rinkai tiekia iki
80 proc. žvėrelių kailių. Užimti šią milijardinės vertės rinką
labiausiai suinteresuotos Rusija ir Kinija – didžiausios šios
produkcijos importuotojos. Na, surenkime keletą skambių
akcijų, sukelkime triukšmą spaudoje ir pasuksime situaci-
ją 180 laipsnių kampu – milijardinis verslas išsikels iš ES,
Europa taps importuotoja, o didžiausios eksportuotojos
bus – kas? Teisingai, Kinija ir Rusija. Bet žvėreliams nuo to
geriau tikrai nepasidarys.
somybe susijusį pamušalą. 50 km nuo Vilniaus turėsime
Didžiausią grėsmę iš visų JAV veikiančių organizacijų rusišką jėgainę, kuri tikrai nebus saugesnė už „Hitachi“
kelia vadinamosios ekoteroristinės organizacijos. Pa- (esama avantiūristų, manančių, kad japoniškos technolo-
gijos nusileidžia rusiškoms).
vojingiausios – Gyvūnų išlaisvinimo frontas ir Žemės Šiuo atveju primintinas ir beveik klasikinis manipu-
išlaisvinimo frontas. Už gyvūnų teises ir aplinkos liavimo visuomenės nuomone atvejis. 2008 m. rugsėjo re-
ferendume dėl Ignalinos atominės elektrinės veiklos pra-
apsaugą kovojantys aktyvistai atsakingi už 1 200 tęsimo tolesnei sovietinio tipo reaktoriaus veiklai pritarė
kriminalinių incidentų 1990–2004 metais. 91 proc. iš referendume dalyvavusių 48,5 proc. balsavimo
teisę turinčių asmenų (referendumas laikomas neįvyku-
Kova už žalesnę ir švaresnę žemę yra neabejotinai tei- siu). 2012 m. referendume Visagino atominės elektri-
singa, tačiau atotrūkis nuo realybės ir galynėjimasis ne su nės projektą sustabdė 62,74 proc. balsavusiųjų (dalyvavo
priežastimis, o su padariniais ne gerina planetą, bet pa- 52,39 proc. balsavimo teisę turinčių žmonių). Absoliučiais
prasčiausiai perskirsto pajamas. Bet kuriuo atveju priežas- skaičiais reikalai atrodo taip: Ignalinos atominės elektrinės
tis yra paklausa: žvėreliai žudomi, nes atsiranda tų, kurie veiklos pratęsimui pritarė 1 156 738 šalies piliečiai, Visagi-
naudoja jų kailius. Sąžiningiau ir tikrai rezultatyviau žalie- no atominės elektrinės statybai nepritarė 853 163 žmonės
siems aktyvistams būtų imtis priemonių prieš dominuo- (Vyriausiosios rinkimų komisijos informacija). Taigi, dau-
jančią madą naudoti kailius. giau kaip 300 tūkst. Lietuvos piliečių seni rusiški reakto-
riai mielesni už naujus japoniškus – štai toks visuomenės
Apgaudinėjama visuomenė nuomonės šastelėjimas per viso labo ketverius metus. Ne-
primena socialinės šizofrenijos? Arba paprasto manipulia-
Daugeliui turbūt jau įgriso nuolatinis atominės elek- vimo visuomenės nuomone?
trinės klausimo kartojimas, bet vis dėlto vertėtų atsimin- Painiojant kilnius tikslus su tam tikrų grupių interesais,
ti faktą, kad būtent išgąsdinta visuomenė referendume visuomenė apgaunama – Lietuva vis tiek naudos bran-
balsavo prieš jėgainę Lietuvoje. Tačiau tai netrukdo sta- duolinę energiją, o pinigai už ją ir toliau keliaus iš šalies.
tyti atominės elektrinės Baltarusijoje, prie pat Lietuvos Be to, skatinantieji tokius veiksmus (ne taip svarbu, koks
sienos. Mūsų redakcija ne kartą pritarė tam, kad Lietuva pretekstas) negalvoja apie padarinius, susijusius su eko-
turėtų svarstyti atsisakymo naudoti branduolinę energiją nominiais praradimais ir radikalių pažiūrų eskalavimu,
klausimą, jei dėl to kyla abejonių. Tačiau suinteresuotos kuris gali virsti nesaugumu visuomenei. Jau dabar kelių
grupės primetė referendumą, kuris netrukdys importuo- politinių grupių veikla (ypač niekinančių ir menkinančių
ti branduolinės energijos ir už mūsų pinigus leis uždirbti Lietuvos integravimąsi į ES) akivaizdžiai kursto radikalias
Aliaksandro Lukašenkos Baltarusijai bei Vladimiro Putino nuotaikas, ir tai gali tapti priežastimi, kodėl apie unabom-
Rusijai, o ką jau kalbėti apie su energetine šalies nepriklau- berius teks skaityti ne tik užsienio žiniasklaidoje. 
PREZIDENTO
RINKIMAI:
PRASIDEDA LENKTYNĖS AR CIRKAS?
Austėja BAČELYTĖ
Kandidatams pradėjus lenktynes dėl prezidento posto, netrukus įsisiūbuos politiniai debatai, kurių mada į
Lietuvos televizijas kaip tikros demokratijos simbolis atkeliavo iš JAV. Tik kodėl JAV prezidentiniai debatai tam-
pa neišvengiamu ir rimtu politinės kovos mūšiu, kuriame kandidatai kyla ir krinta, o Lietuvoje tokie debatai
labiau primena nelabai subtilaus humoro laidas?
K
ANDIDATŲ Į PREZIDENTUS debatų
tradicija į Europą ir Lietuvą atkeliavo iš
JAV. Čia dar 1858 m. kandidatas į Ilino-
jaus senatorius Abrahamas Lincolnas per
rinkimų kampaniją po visą valstiją sekiojo
savo priešininką Stepheną Douglasą, kad per politines
kalbas diskredituotų jį prieš rinkėjus. Taigi, debatai gimė
ne iš demokratinių nuostatų, o iš paprasčiausio pykčio –
neapsikentęs S. Douglasas stojo ant vienos scenos su
A. Lincolnu ir tris valandas be pertraukos ir be
moderatorių diskutavo apie moralinius bei ekonominius
vergovės aspektus. Tačiau nei persekiojimo strategija,
nei debatai A. Lincolnui nepadėjo – tąkart rinkimus jis
pralaimėjo. Galbūt todėl per sėkmingus prezidento rinki-
mus 1860 m. A. Lincolnas nė neketino dalyvauti deba-
tuose su politiniais oponentais?

1992 m. kandidatas į prezidentus George’as H. W.

Bushas per debatus su Billu Clintonu ir Rossu Pero-
tu demonstratyviai žiūrėjo į savo rankinį laikrodį,
kol konkurentai atsakinėjo į auditorijos klausimus.
Šis nemandagus gestas neprasprūdo žiniasklaidai
pro akis, taigi G. Bushas vėliau sulaukė klausi-
mo apie galimą savo nuobodulį ar nuovargį per
debatus. „Žinoma, norėjau, kad jie kuo greičiau
pasibaigtų“, – atsakė jis ir pralaimėjo rinkimus.
Kaip ir dar 15 rinkimų ciklų po to – kandidatai su rin-
kėjais bendraudavo ugningomis kalbomis, publikacijomis,
atsišaukimais, tačiau nerodė nė menkiausios iniciatyvos
kviesti vienas kitą į dvikovą... Iki 1948 m., kai daugelis
amerikiečių jau turėjo radiją. Šaltojo karo metais vykę ga-
limų respublikonų kandidatų Thomaso Dewey ir Haroldo
Stasseno debatai apie komunizmą prie radijo imtuvų su-
traukė 40–80 mln. amerikiečių. Tačiau net ir šie debatai,
pasak analitikų, neturėjo didelės reikšmės rinkimų rezul-
tatams ir jų nė iš tolo negalima lyginti su tuo, kokią įtaką
JAV rinkėjų nuomonei debatai turi šiandien.
Debatai virto atskiru institutu po legendinių Johno F.
Kennedy ir Richardo Nixono debatų televizijoje. Jie turėjo
tokią reikšmę, kad per kitą kampaniją 1968 m. R. Nixonas
apskritai atsisakė dalyvauti debatuose. Šiuos debatus per
televizorių, kaip teigiama, žiūrėjo daugiau nei 60 mln. žiūro-
vų, o JAV jie iki šiol vadinami didžiaisiais. Jų įtaką gana tik-
sliai apibūdina visuomenės apklausos – dauguma tų, kurie
girdėjo R. Nixoną per radiją, užtikrintai jį laikė nugalėtoju,
tačiau pakako vieno nesėkmingo vakaro prieš televizijos Demokratijos bastionas ar viešųjų ryšių spektaklis?
kameras ir rinkimai buvo pralaimėti: išbalęs, išvargintas Daugelį politinių debatų JAV organizuodavo Moterų
rinkimų kampanijos, prakaituojantis ir blogąja puse į kame- rinkėjų lyga (League of Women Voters) – dar sufražisčių
ras sėdintis R. Nixonas neturėjo jokių šansų prieš ką tik laikais įkurta organizacija. Ji yra surengusi daugiausia
iš atostogų grįžusį, įdegusį ir besišypsantį J. F. Kennedy. politinių debatų JAV istorijoje. Nepriklausydamos jokiai
Rinkimų komunikacijos technologai tik po šių debatų politinei jėgai moterys rinkėjos organizuodavo tokius de-
suvokė, kad vien tvirtų argumentų pergalei nebepakanka. batus, kad jų bijodami kandidatai 1988 m. pasirašė slaptą
JEI BARACKUI OBAMAI TEKTŲ DALYVAUTI LIETUVIŠKUOSE PREZIDENTINIUOSE DEBATUOSE, TIKRIAUSIAI JĮ IŠTIKTŲ INFARKTAS, NES VIENU METU REIKĖTŲ DISKUTUOTI
SU RADIKALIAIS POPULISTAIS, NETURINČIAIS REALIŲ GALIMYBIŲ PATEKTI Į ANTRĄ RINKIMŲ TURĄ, KURIE PULTŲ DĖL NETVARKOS ENERGETIKOS, TEISĖTVARKOS SRITYSE
IR ŠIAIP NEŪKIŠKUMO, IR KLAUSYTIS, KAIP TOJE PAČIOJE VALDŽIOS VALTYJE SĖDINTYS KANDIDATAI PASAKOJA APIE TAI, KAIP JIE VISKĄ IŠSPRĘS.

memorandumą, numatantį, kas bus įleistas į patalpą, ku-
rioje vyks debatai, o kas – ne, ir kokie klausimai bus už-
duodami. Taigi, iš esmės buvo uždrausti bet kokie papil-
domi komentarai. Moterų rinkėjų lyga tokiu atveju būtų
likusi tik marionetė, taigi paviešinusios memorandumą jos
atsiribojo nuo politinių debatų. Tačiau kandidatai nepa-
simetė – demokratai ir respublikonai įkūrė Prezidentinių
debatų komisiją (Commission on Presidential Debates).
Nors prezidentinių debatų kontrolė nebe tokia griežta kaip
1988 m., ši Komisija egzistuoja iki šių dienų: ji numato rin-
kimų debatų tvarkaraštį, vietas, dalyvius, moderatorius ir
klausimus.
Norėdami suprasti, kaip aršiai JAV kritikuojama Pre-
zidentinių debatų komisijos veikla, įsivaizduokite, kad

B F L N U OT R.
pagrindinės šalies partijos, tarkim, konservatoriai ir soci-
aldemokratai, sukuria rinkimų debatus rengiančią organi-
zaciją ir į visų šalies rinkėjų stebimas diskusijas neįleidžia
jokios kitos partijos kandidatų. JAV prezidentiniai debatai
vyksta būtent taip ir per kiekvienus prezidento rinkimus
kyla problemų, nes Komisija atsisako į debatus įtraukti
trečiąsias šalis, pavyzdžiui, žaliųjų kandidatus. 2012 m. dėl
šios priežasties net trys rėmėjai, tarp jų ir „Philips Electro-
nics“, atsisakė skirti lėšų Komisijai.
Toks debatų organizavimas lemia ir tai, kad abu juose
dalyvaujantys kandidatai labiau varžosi ne konkrečių klau-
simų išmanymu, o retorika – Komisijos organizuojamų
debatų kritikai teigia, kad didžiulę įtaką rinkėjų nuomonei
turintis politinių debatų institutas JAV tėra viešųjų ryšių
specialistų parengtų kalbų sakymas. Ir nors tokį politi-
nės informacijos šaltinį sunku vertinti kaip demokratijos
bastioną, jis užtikrina, kad politiniuose debatuose būtų iš-
vengta kandidatų, reiškiančių nepagarbą JAV institucijoms
ar kandidatuojančių dėl įvairiausių priežasčių, išskyrus
politinės atsakomybės siekį.
Temos ir triukai verti „Oskaro“
JAV prezidentiniai debatai tampa tikru spektakliu žiū-
rovams. Pavyzdžiui, 1992 m. kandidatas į prezidentus Ge-
orge’as H. W. Bushas per debatus su Billu Clintonu ir Rossu
Perotu demonstratyviai žiūrėjo į savo rankinį laikrodį, kol
konkurentai atsakinėjo į auditorijos klausimus. Šis ne-
mandagus gestas neprasprūdo žiniasklaidai pro akis, taigi
G. Bushas vėliau sulaukė klausimo apie galimą savo nuobo-
dulį ar nuovargį per debatus. „Žinoma, norėjau, kad jie kuo
greičiau pasibaigtų“, – atsakė jis ir pralaimėjo rinkimus.
Šaltojo karo metais vykę galimų respublikonų kan-
didatų Thomaso Dewey ir Haroldo Stasseno debatai
apie komunizmą prie radijo imtuvų sutraukė 40–
80 mln. amerikiečių. Tačiau net ir šie debatai, pasak
analitikų, neturėjo didelės reikšmės rinkimų rezul-
tatams ir jų nė iš tolo negalima lyginti su tuo, kokią
įtaką JAV rinkėjų nuomonei debatai turi šiandien.
Kandidatai taip pat naudoja specialias psichologines
technikas, pavyzdžiui, nukreipia klausimą. Gautą nepato-
gų klausimą kandidatas paprasčiausiai šiek tiek „sukonkre-
tina“ ir realiai pakalba bet kokia artima tema. Pavyzdžiui,
mokesčių politika lengvai supaprastinama iki darbo vietų
kūrimo, o klausimas apie sveikatos apsaugą gali virsti pa-
prasčiausiu oponento apkaltinimu populizmu. Mėginimų
taikyti šią populiarią techniką būta ir Lietuvos politiniuose
debatuose, tačiau yra vienas skirtumas: tyrimai rodo, kad
jei kandidatas tiksliai atsako į klausimą, kuris buvo užduo-
tas, auditorija klausimą įsimena, o apie kandidatą susidaro
pozityvų įspūdį; jei kandidatas tik šiek tiek „susiaurina“
temą, auditorija klausimo neįsimena, tačiau taip pat susi-
daro pozityvų įspūdį apie kandidatą; o jei kandidatas visai
nereaguoja į klausimą ir kalba tik tai, ką norėjo pasakyti,
auditorija kandidatui priskiria neigiamų savybių, tačiau
pati nežino, kodėl, nes klausimo neįsimena. Deja, Lietuvos
politinių debatų arenoje dažniausias būtent pastarasis šios
taktikos taikymo variantas.
Vis dėlto, nepaisant psichologinių triukų ir įspūdingos
retorikos, JAV, kaip ir kitų brandžių demokratijų, politi-
niai debatai turi vieną svarbų bruožą – juose diskutuoja-
ma konkrečiais politikos klausimais. Paprastai tariant, jei
klausimas – užsienio politika ar sveikatos apsauga, mažai
šansų, kad oponentas ims kalbėti apie upių taršą. O jei
sumanytų kalbėti apie upes, kad neprarastų auditorijos
pasitikėjimo, jam reikėtų įspūdingos retorikos. Būtent šis
skirtumas debatus Lietuvoje iš galingo politinės kampani-
jos instrumento paverčia humoro laida. Rinkėjas praranda
galimybę debatus vertinti kaip informacijos apie kiekvie-
no kandidato siekius konkrečiais klausimais šaltinį, nes
vieniems aktualūs klausimai kitiems visai nerūpi. Ši ten-
dencija buvo akivaizdi 2012 m. Seimo rinkimų debatuose,
kai vieno klausimo partija „Drąsos kelias“ beveik nieko
negalėjo pasakyti apie jokią kitą šalies problemą, išskyrus
korumpuotą teisėsaugą ir visą Lietuvą valdantį klaną. Ti-
kėtina, kad panašių elementų matysime ir šių metų pre-
zidento rinkimų debatuose. Antra, tokiomis aplinkybėmis
patys debatai realiai net nevyksta – žarstomi argumentai
ad hominem, svaidomasi įžeidimais Lietuvai ir stiklinėmis.
JAV po kiekvienų debatų analizuojama, kuris kandidatas
laimėjo debatų turą, o Lietuvoje tokia analizė net neturi
prasmės, nes keblu rasti vertinimo kriterijus, kuriuos būtų
galima pritaikyti visiems debatų dalyviams.
Lietuviška demokratijos kopija
Visai nekeista, kad Lietuva, būdama gana jauna demo-
kratija, mėgina iš kitų šalių perimti demokratinių institutų
patirtį. Žvelgdami į Šveicariją, klausiame savęs, ar nevertė-
tų skelbti referendumų kiekvienu tautai aktualiu klausimu,
o žvelgdami į JAV nusprendėme, kad politiniai kandidatai
privalo viešai prisistatyti rinkėjams debatuose. Tačiau ko-
mercinės komunikacijos specialistai gerai žino, kad kiekvie-
nos šalies auditorija skiriasi, todėl komunikacijos kampani-
jos elementų dažniausiai negalima perkelti iš vienos šalies į
kitą. Tas pats galioja ir demokratijos elementams – aklas jų
perkėlimas ne tik virsta cirku, neatliekančiu tikrosios savo
funkcijos, bet ir gali sukelti daug didesnių problemų.
Tai galioja ir politiniams debatams: jei nusprendėme
kopijuoti Vakarų pasaulį, vertėtų kopijuojamą objektą iš-
manyti kiek geriau nei vien tik būti mačius keletą preziden-
tinių debatų. Taip pat reikėtų paklausti savęs, ko Lietuvoje
tokiais debatais siekiama: pritraukti kuo daugiau žiūrovų,
nubalsuoti SMS žinutėmis ar suteikti rinkėjui informaci-
jos, kad jis galėtų priimti kuo labiau jo realius interesus
atitinkantį sprendimą? Jei bent jau svajojame apie pastarąjį
variantą, būsimų debatų moderatorių ir kandidatų laukia
rimtas iššūkis. Priešingu atveju ir vėl rimtais veidais demo-
kratiją tik žaisime. 
 ŽEMĖS ŪKIO SEKTORIAUS
KOVOS NUGALĖTOJAI IR
PRALAIMĖTOJAI

Mindaugas AUŠRA
1991-ieji Lietuvoje prisimenami kaip laisvės gynėjų ir galutinio šalies išsivadavimo iš sovietų okupacijos metai,
todėl net ir dabar atrodo, lyg Sausio 13-oji būtų buvusi vakar. Tačiau šie metai turėtų būti minimi ir dėl kitos
kiekvienam lietuviui brangios dienos – liepos 25-ąją priimtas Žemės reformos įstatymas, tačiau šios reformos
įgyvendinimo pabaigos dar nematyti. Tad kodėl neiškėlus vėliavos už žemės atgavimą ir nuolatinę ruletę,
kurioje žmogus niekada nelaimi?

Ž
EMĖS ŪKIO SEKTORIUS – viena painiausių
politiniais, verslo ir žmogiškaisiais interesais
apraizgytų ekonomikos sričių. Jos gyvėjimui
ir modernizavimui nepadeda lėta ir nuolat
keičiama žemės reforma. Per dešimt reformos
metų grąžinta apie 70 proc. visos žemės, į kurią buvo pa-
reikštos teisės. Dar 2007-aisiais tuometis ministras pirmi-
ninkas Gediminas Kirkilas skelbė, kad reforma bus baigta
tais pačiais metais, bet šiandien, po septynerių metų, grą-
B U L L S P R E S S N U OT R.
LIETUVOS ŪKIAI STAMBĖJA
Eurostato duomenimis, Lietuvos ūkiai stambėja. Nors ūkininkų su-
mažėjo ketvirtadaliu, bendri žemdirbystės plotai išaugo. Žinoma,
tam tikra koncentracija naudinga komercijai – ES skiria paramą ūki-
ninkams, pasitraukiantiems iš tokios veiklos. Tiesa, žvelgiant iš ES
perspektyvos, atsiranda paradoksas: kai nauja valstybė įstoja į ES, jai
leidžiama išlaikyti draudimą užsieniečiams pirkti žemę, nes bijoma,
kad ES didžiosios bendrovės monopolizuos pigų žemės ūkį ir išstums
vietos verslą. Kol draudimai užsieniečiams veikia, tai netrukdo stam-
biems žemvaldžiams kurti žemės plotų monopolijų. Pavyzdžiui, prieš
pusę metų apie 25 tūkst. ha (žiniasklaidoje šis skaičius svyruoja iki
30 tūkst. ha) turintis „Agrokoncernas“ nusipirko dvi bankrutuojančias
įmones ir savo sąskaitą papildė dar 1,7 hektaro. O bendrovės pagrin-
dinis akcininkas ir vadovas Ramūnas Karbauskis prieštarauja drau-
dimo panaikinimui, esą tai žalos smulkius ūkininkus, nes jie negalės
nusipirkti labai brangios žemės. Bet verslo pasaulyje kainų kilimas
nenaudingas niekam, net ir stambioms įmonėms.
žinta 98 proc. žemės. Per tą laiką įstatymas buvo keistas ir
pildytas beveik penkerių metų intervalais, kol galop pra-
ėjusiais metais Konstitucinis Teismas patvirtino valstybės
siekį išpirkti žemę už juokingai mažą kainą, kurią pati ir nu-
statė. Žemė ir vėl pradėta nacionalizuoti. Reformos negy-
vino ir korupcija valdžios institucijose. Remiantis 2005 m.
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) užsakymu atlikta ap-
klausa, net 82 proc. respondentų korumpuotais laikė aps-
krities ir rajonų žemėtvarkos skyrius, o 52 proc. respon-
dentų – Nacionalinę žemės ūkio tarnybą.
Nors Didžioji Britanija nedraudžia užsieniečiams
iš ES šalių pirkti žemę, 70 proc. visos aramosios
žemės priklauso 1 proc. britų žemvaldžių.
Dėl to per pastaruosius metus Didžiojoje
Britanijoje žemės kaina pakilo 11 proc.,
o per dešimtmetį – 210 procentų.
O kur dar spekuliavimas žeme? Atrodo, kad į tai dė-
mesys buvo atkreiptas tik praėjusiais metais, kai preziden-
tė pareiškė, kad „grupuotės“ dirbtinai kelia žemės kainas,
nors pirmieji ženklai pasirodė 2007-aisiais. Tuo metu STT
vadovas Povilas Malakauskas teigė, kad, siekiant išvengti
spekuliavimo žeme, reikėtų ją ilgam išnuomoti ūkinin-
kams – 20 ar 30 metų. Tikrasis ūkininkas neturi pinigų
net lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti žemės, o ką jau kal-
bėti apie rinkos kainas, tad ilgalaikė nuoma leistų atriboti
pseudoūkininkus bei prekiautojus žeme nuo valstybės tur-
to. Taigi, problemų daug, o sprendimų... Žvelgiant iš šalies,
sprendimai tenkina tik kai kuriuos interesus ir tai niekada
nėra paprasto žmogaus interesai.
Nepamirškime ir šių dienų ryškiausios aktualijos, ku-
rios dviprasmybėje spėjo pasimesti Lietuvos ūkininkai. Tai
žemės pardavimas užsieniečiams. Nuo Lietuvos įstojimo į
Europos Sąjungą (ES), tai yra jau dešimtmetį, galiojantis
draudimas parduoti žemę užsieniečiams turėjo aiškių pada-
rinių: nesant sveikos konkurencijos, žemės ūkio paskirties
žemę pigiai ir tūkstančiais hektarų supirko didžiosios šalies
žemės ūkio bendrovės, o jos pardavėjai dažnai likdavo prie
suskilusios geldos. Lietuvos žmogus, žemės savininkas, ku-
ris jau daug kartų buvo apgautas dirbtinėmis užkardomis
apribojus mūsų žemės pardavimo rinką. Dabar norima
tėkšti dar vieną antausį Lietuvos žemės savininkams ir taip
pasitarnauti stambiųjų žemvaldžių interesams.

Įstojimas į ES nepadėjo
Klaidinga būtų teigti, kad žemės turto klausimas nesu-
sijęs su žemės ūkio ekonominiu potencialu. Jeigu išspren-
džiama viena problema, mažiau problemų kitur. Tuo labiau
kad abi sritys tvarkomos tos pačios Žemės ūkio ministerijos.
Atrodo, kad, Lietuvai 2004 m. prisijungus prie Europos Są-
jungos (ES), žemės ūkio situacija turėjo susitvarkyti, ypač
kai parama žemės ūkiui ES viršija 40 proc. viso Bendrijos
biudžeto, o Lietuvai teko nemenkas kąsnis. Nacionalinės
mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos duome-
nimis, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. progra-
mą mūsų šalies žemės ūkiui ir kaimo plėtrai iš viso skirta
apie 7,9 mlrd. litų. Prieš įstojant į ES, ūkininkai kėlė daug
reikalavimų, ypač aktualus buvo paramos klausimas, todėl
galop pinigų dalimi visi buvo patenkinti. Bent laikinai.
Finansavimas užtikrintas, eksportas didėja, produkcija
gerėja, bet tam tikri regionai virtę plynais laukais. Mūsų
šalyje yra apie 600–700 tūkst. apleistų hektarų. Dalis šios
žemės priklauso valstybei, dalis – savininkams, tad nors
įplaukų yra, vykdyti ūkinę veiklą nori ne visi žemvaldžiai.
Ir štai pinigai pasibaigė, o ūkininkai vis dar nesijaučia lai-
mingi. Anot Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos,
lietuvių ūkininkai blogiau negu šalyse kaimynėse gyvena
dėl mažo darbo našumo, neracionalios žemėnaudos, senos
technikos, menkesnės gamybos ir, žinoma, mažesnės para- buotojų žemės ūkyje skaičių pirmaujančių valstybių. Eu-
mos iš ES. Ir iš tiesų, 2011 m. Lietuvoje iš 1 ha žemės ūkio ropos statistikos biuras skaičiuoja, kad nuo 6 iki 10 proc.
produkcijos buvo pagaminama už 2 249 litus, o Belgijo- lietuvių ir latvių dirba būtent žemės ūkio sektoriuje. Tad ar
je – už 19 382 litus. Asociacija įvardija ir kitas priežastis: amžinas nepasitenkinimas yra tik lietuviškas bruožas?
nepalanki drėgmės zona, per daug smulkiųjų ūkininkų. To
net ES paramos lėšomis nesutvarkysi. Baimė parduoti žemę užsieniečiams – nepagrįsta

Skleidžiama pesimistinė nuotaika
Kita problema – tiesioginės išmokos ūkininkams. Tai,
kad Lietuva ir kitos Rytų Europos valstybės ūkininkams iš-
moka mažiau už ES vidurkį, ūkininkams ir politikams nelei-
džia ramiai miegoti ir galvoti apie intensyvesnį integravimą-
si į Europos rinką.
Kad ir kaip būtų, viešoji žiniasklaida piešia paradoksalų
Lietuvos žemės ūkio vaizdą: nors prekyba ūkio produkcija
auga ir metiniai rodikliai lenkia kitas valstybes, nors lietuvių
ūkininkai beveik nepajuto krizės poveikio, Lietuvos konku-
rencingumas yra sąlyginis ir dar nepasiruošęs Europai.
Tai kodėl Lietuvoje vyrauja tokia pesimistinė žemės ūkio
politika? Nors Europos bendrasis vidaus produktas (BVP)
2012 m. susitraukė 0,3 proc., ES ir toliau optimistiškai inves-
tuoja į žemės ūkį. Artimiausiu metu niekas didelio augimo
taip pat nežada. BVP smunka tokiose stipriose ekonomiko-
se kaip Prancūzija, o štai Baltijos šalys, kurių BVP augimas
2013 m. tesieks vos kelis procentus, lyderiauja pagal ūkio
augimą. Lietuva ir Latvija taip pat patenka tarp pagal dar-
Nors atrodo, kad Lietuvos ūkiui sekasi tikrai gerai, kai
pradedama kalbėti apie žemės pardavimą užsieniečiams,
politikai ir verslininkai kryžium gula ginti Lietuvos turto.
Dar 2011 m., kai turėjo baigti galioti žemės pardavimo už-
sieniečiams draudimas (viena sąlygų stojant į ES), Lietu-
va teisiškai jį prasitęsė trejiems metams. Artėjant leidimo
žemę parduoti užsieniečiams datai (2014 m. gegužės 1 d.),
Lietuvoje kilo chaosas. Politikai nori referendumo, kad
draudimą galėtų ir vėl pratęsti, verslininkai kalba, kad už-
sienio fondų atėjimas nenaudingas smulkiems ūkininkams
dėl būsimų aukštų kainų, o dalis ūkininkų toliau kalba apie
nevienodas tiesiogines išmokas ES, ir dėl to jie esą nėra
pasiruošę konkuruoti. Pastarojo nuogąstavimo nepagrįs-
tumą mes jau išsiaiškinome, todėl vertėtų grįžti į 2001 m.,
kai tuometis Europos Komitetas prie Vyriausybės pateikė
argumentus už žemės pardavimą užsieniečiams. Dvi svar-
biausios priežastys, kodėl reikėtų skatinti tokią tendenciją:
Lietuvoje vyrauja žemės ūkio paskirties žemės perteklius
ir ūkio modernizavimo klausimą išspręs nauji investiciniai
projektai. Kaip tik tai, ko vis dar trūksta Lietuvoje.
 Ekonomikos ekspertė Violeta Klyvienė mano, kad šis
klausimas tėra žemdirbių keliamas triukšmas ir reklamos
kampanija politikams, iš referendumo siekiantiems divi-
dendų. „Neturi būti valstybės ekonomikoje išskiriamas
tik vienas sektorius, kad dėl įvairių apribojimų ir didesnių
išmokų nuolat turtėtų. Žinoma, draudimo panaikinimas
reikštų didesnį skaidrumą, o tuo nesuinteresuotas niekas“, –
komentuoja ekonomikos ekspertė ir priduria, kad Lietu-
vos žemės ūkis yra probleminis, todėl užsieniečiai nesi-
rikiuoja monopolizuoti mūsų žemės. Beje, ne paslaptis,
kad apeiti apribojimus lengva, todėl žemę užsieniečiams
galima pirkti ir dabar. Lietuvoje žemė perkama įsigyjant
įmonių akcijų (įteisinta įstatymo 2003 m.). VĮ Registro
centro duomenimis, Lietuvoje yra per 20 Vokietijos ak-
cininkų valdomų žemės ūkio bendrovių. Danai turi de-
vynias tokias bendroves, austrai – aštuonias, po kelias –
norvegai, olandai ir amerikiečiai. Lietuvos nekilnojamojo
turto plėtros asociacijos valdybos narys Kęstutis Kristi-
naitis teigia, kad užsieniečiai komercinei veiklai skirtus
sklypus gali įsigyti nuo 2005 m., bet tai nėra labai dažnas
reiškinys. Net bendrovės „Agrowill Group“ valdybos pir-
mininkas Vladas Bagavičius ve.lt prisipažino, kad 2013
m. pardavė 2 tūkst. ha Lietuvos žemės švedų kapitalo
įmonei: „Ar akcininkai, savininkai yra lietuviai – neži-
nau. Mes žemės nepardavėme. Pardavėme tris antrines
įmones, kurios valdo žemę.“
Iš tiesų, šioje situacijoje reikėtų pasikliauti racionalu-
B U L L S P R E S S N U OT R.
mu – niekas neprivers užsieniečiams parduoti žemės, o tie,
kas sieks tai padaryti, privalės mokėti rinkos kainą. Beje,
šiuo metu ji kyla: prieš septynerius metus 1 ha kainavo 7–
8 tūkst. litų, o dabar kaina pakilusi iki 12–15 tūkst. litų.
Per pastaruosius kelerius metus nuo maždaug 2,5 tūkst litų
iki 5 tūkst. litų už 1 ha pakilo ir nederlingos žemės kaina,
nes pagal bendrąją ES ir Lietuvos žemės ūkio politiką tokią
žemę rekomenduojama apsodinti medžiais. Ir čia nedide-
Gali būti, kad išmintingi disponavimo žeme apri-
bojimai naudingi ir visuomenei, tačiau vertinant
būtina suprasti, kad stambiajam kapitalui dažniau-
siai reikia pigių išteklių (darbo jėgos, žemės).
O visuomenės daugumai būtų naudingiau, jei
pigios jėgos būtų gerokai mažiau. Tačiau
suvokti, kaip konkrečiu sprendimu pasiekiamas
vienas ar kitas tikslas, nėra lengva.
lis augimas fiksuojamas kasmet. „Žiūrint į ateitį, derlin-
gos žemės kainos perspektyva išlieka ir augimo rezervas
tikrai didelis, nes bendrame kontekste ES kainos kur kas
aukštesnės“, – komentuoja K. Kristinaitis. Jo išvada tokia:
lūkesčiai, kad panaikinus draudimą kainos augs, augina
kainas ir Lietuvos pirkėjams.
Atsibodo didelė koncentracija
Jei kalbama apie įmanomą žemės pardavimą užsienie-
čiams, reikia paminėti, kad pirmųjų apsaugos priemonių
jau imtasi. Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo pataisa, kad
žmogui ar juridiniam asmeniui ir su juo susijusiems as-
menims ar institucijoms negali atitekti daugiau nei 500 ha
ūkio paskirties žemės. Vadinasi, nebeįmanoma pirkti tūks-
tantinių žemės plotų. Šis saugiklis sumažins ne tik įmano-
mą užsienio kapitalo žemės monopolizavimą, bet ir Lie-
tuvos žemvaldžių apetitą. Įdomu tai, kad 2013 m. gruodį
parduota apie 10 tūkst. žemės sklypų ir tai, Registrų centro
duomenimis, neturi precedento. Šis aktyvumas siejamas su
jau įsigaliojusiu įstatymu. Tad galima sakyti, kad tie, kam
reikėjo žemės, jos įsigijo, o dabar galvoja, kaip apeiti nau-
jąjį saugiklį. Tad nuo ko reikia saugoti žemę? Bet koks eko-
nominis apribojimas naudingas rinkoje esančiam žaidėjui,
todėl kuo mažiau žaidėjų, tuo didesnė galimybė paveikti
kainą ir uždaryti rinką.
Žemės ūkio ministerijos Teisės skyriaus vedėja Gintarė
Tumalavičienė teigia, jog naujasis saugiklis įdiegtas paste-
bėjus, kad Lietuvoje atsirado didelė žemės koncentracija
steigiant antrines įmones. Ir šioje situacijoje bendrovėms
trūksta išradingumo. Štai „Agrowill Group“, Lietuvoje tu-
rinti apie 30 tūkst. ha, pradėjo kurti Žemės vystymo fon-
dus tuo pačiu pavadinimu, tik su skirtingais skaičiais (nuo
1 iki 22). Nenuostabu, kad didžiausi Lietuvos žemvaldžiai
užsispyrę priešinasi bet kokiai užsienio intervencijai, nors
juos vilioja įmonės ir jų žemės užsienyje. „Agrowill Group“
savo metinėje ataskaitoje skelbia, kad turi dvi įmones Mol-
dovoje ir vieną Rusijoje, „Agrokoncernas“ socialinėje ži-
niasklaidoje skelbia apie turtą Latvijoje ir Baltarusijoje –
viskas vieša ir prieinama. Būtent tai, anot G. Tumalavičie-
nės, ir stebina – didžiausi žemvaldžiai viešai pripažįsta,
kad jų valdomi plotai gali lygiuotis su žemių monopolinin-
kais visoje ES. Pavyzdžiui, Vokietijos stambiausia žemval-
dė „KTG Agrar“, savo kapitalo įmonių turinti ir Lietuvoje,
Europoje valdo apie 40 ha žemės.
Pigios valstybės kompleksas
Svarbiausias politikų pretekstas, kodėl reikia referen-
dumo dėl draudimo užsieniečiams pirkti žemę panaiki-
nimo, yra tas, kad Lietuvoje kol kas per mažos kainos.
Tai, kad užsieniečių eilės nesirikiuoja už Lietuvos sienos,
jau aišku, bet stebina ir pačių politikų neūkiškumas arba
minimalaus skaičiavimo nevykdymas. Pakeitus žemės
mokesčio skaičiavimo tvarką, mokesčio pagrindu tapo ne
žemės derlingumas (nominalioji vertė), kaip anksčiau, o
rinkos kaina paremta vertė. Be to, savivaldybių taryboms
numatyta teisė nustatyti konkretų mokesčio tarifą –
nuo 0,01 iki 4 procentų. 2013 m. didžiausia už sklypą gy-
ventojo mokama suma padidėjo 2 proc., o juridinio as-
mens – daugiau nei penkis kartus. Vadinasi, jau dabar į
valstybės biudžetą suplaukia daugiau lėšų, o jeigu kainos
kils, biudžetas pūsis ir toliau. Šiuo atveju valstybės biu-
džetas laimi, o juridiniai asmenys pralaimi. Tai gali būti
TIESIOGINĖS IŠMOKOS ŪKININKAMS
LIETUVOJE IR KITOSE ES ŠALYSE
Šiuo metu lietuviai už 1 ha dirbamosios
žemės gauna šiek tiek daugiau nei 450
litų, o ES vidurkis – 924 litai, todėl ūki-
ninkų nepasitenkinimas nestebina. Dar
2011 m. Seimas nusiuntė laišką Euro-
pos Komisijai (EK) ir pareikalavo at-
kreipti dėmesį į nesąžiningą tendenciją.
EK rado atsakymą, bet šis ir vėl nėra tai,
ko norėtų Lietuvos ūkininkai. Komisija
siūlo, kad iki 2020 m. skirtumas tarp
dabartinio tiesioginių išmokų lygio ir
ES vidurkio būtų sumažintas trečdaliu.
Didžiausios išmokos pamažu bus mažinamos iki 2018 m., tačiau ir
tada ES parama nebus vienodo lygio. Lietuvos atstovai mano, kad EK
pateikti pasiūlymai dėl tiesioginių išmokų nėra teisingi tų valstybių
narių, kurios gauna daug mažesnes išmokas, atžvilgiu. Pastaruosius
septynerius metus mūsų šalies žemdirbiai konkuravo nelygiomis są-
lygomis, todėl reikalaujama kuo greičiau išmokas suvienodinti, kad
įsivyrautų lygybė.
Ekonomikos ekspertė Violeta Klyvienė įsitikinusi, kad konkurencija –
natūralus dalykas, todėl tai neturi tapti pretekstu stabdyti žemės ūkio
tolesnę plėtrą ir laukti, kol tiesioginės išmokos bus padidintos. „Pran-
cūzijoje ir Vokietijoje darbuotojų atlyginimai didesni, bet ten mokes-
čių norma didesnė. Išmokos didės natūraliai ir Lietuvos ekonomika
konverguos ES lygio link. Tam ES parama ir skirta. Klaidinga teigti,
kad, iš karto nepadidinus tiesioginių išmokų, Lietuvos ūkis nesugebės
konkuruoti“, – sako ekonomistė.
viena svarbiausių priežasčių, kodėl stambūs koncernai
stengiasi referendumu uždrausti užsieniečiams įsigyti
žemės – juk toks draudimas gali stabdyti žemės kainos
augimą, todėl pralaimės tie, kas nori žemę parduoti, ir
valstybės biudžetas, o laimės tie, kas ją superka ir valdo.
Stambiausius žemvaldžius turėtų gąsdinti ir tai, kad, re-
miantis 2012 m. Lietuvoje atliktu atlyginimų tyrimu, va-
dovų baziniai atlyginimai užsienio kapitalo įmonėse yra
48 proc., o kitų darbuotojų – 20 proc. didesni nei vietos
kapitalo įmonėse. Taigi, leidus užsienio investuotojams
įsigyti žemės, tai ilgainiui ne tik padidintų žemės vertę ir
už ją mokamus mokesčius, bet ir turėtų įtakos žemės ūkio
sektoriaus darbuotojų atlyginimų augimui, o tai būtų dar
vienas veiksnys, mažinantis tūkstančius hektarų valdan-
čių koncernų pelningumą.
Tiesa, Lietuva nėra vienintelė ES valstybė, kuri prie-
šinasi Bendrijos teisei. Bulgarija jau pratęsė draudimo
galiojimą ir netgi jį sugriežtino, todėl užsienio kapitalo
negali būti jokioje žemės ūkio įmonėje. Dabar jai gresia
ES sankcijos. Pagrindinis šios šalies argumentas – žemės
supirkimas. Prisidėjo ir stiprus euroskeptikų balsas šalies
valdžioje. Reikėtų nepamiršti, kad Bulgarija vis dar lieka
viena labiausiai atsilikusių ES valstybių, o iki sugriežtinant
draudimą į patį vargingiausią Pietų Bulgarijos regioną
kinų žemės ūkio koncernas „Tianjin Group“ investavo apie
35 mln. litų, įsigijo 20 tūkst. ha žemės ir jau sukūrė pro-
dukcijos bei darbo vietų. Katarui Bulgarija taip pat pasiro-
dė verta investicijų – per jungtines bendroves į žemės ūkį
investuota apie 350 mln. litų. Bulgariją seka ir Rumunija –
teigiama, kad jau dabar užsienio kapitalo bendrovės yra
įsigijusios 10 proc. šalies žemės – per antrines įmones, be
abejo. Vengrija siekia panašių pokyčių, bet šios šalies argu-
„V E R S LO Ž I N I O S“ / J U D I TO S G R I G E LYT Ė S N U OT R.
mentas kitoks – 16 proc. žemės ūkio plotų pasiglemžta vie-
tos oligarchų ir monopolininkų neskaidriomis sutartimis,
bet jie siekia žemę parduoti užsieniečiams. Šis argumentas
skamba labai įdomiai, nes, nesugebant sukontroliuoti že-
mės koncentravimo oligarchų ir monopolininkų rankose,
draudimas ją parduoti užsieniečiams tik padės jiems dar
greičiau ir pigiau ją supirkti bei taip eliminuoti konkuren-
ciją. Todėl ilgainiui, rinkimus laimėjus palankiai valdžiai,
jie eliminuos užkardas ir parduos žemę vokiečiams, kinams
ar rusams, tik daug brangiau, taigi gaus pelną dėl buvusių
draudimų. Žinoma, šiandien Lietuvos veikėjai, valdantys
dešimtis tūkstančių hektarų, prisiekia, kad jokiems kinams
lietuviškos žemelės neparduos, tačiau juk įmonėms, kurių
savininkai – užsieniečiai, parduoda?
Beje, kai kalbama apie procesą, susijusį su referendu-
mų organizavimu, reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną da-
lyką – ketinama priimti disponavimą žeme ir jos įsigijimą
dar labiau ribojantį įstatymą, o tai gali apsunkinti žemės
koncentravimą. Tačiau jei koncentruoti žemę bus sunkiau,
ar tai reiškia, kad tų, kurie jau ją sukoncentravo, valdomi
aktyvai taps brangesni? Mūsų žurnalo redakcija mano,
kad, be jokios abejonės, taip. Taigi, stambūs žemvaldžiai
su referendumu žaidė nepralošiamą žaidimą. Nes jei jis
pavyktų, tai galėtų teigiamai veikti jų pelnus, nes mažin-
tų konkurenciją superkant žemę ir, tikėtina, darbo jėgos
kainą. O jam neįvykus, bet politikams priėmus sprendimą,
kad, pavyzdžiui, n metų turi būti ūkininkas Lietuvoje, kad
galėtum įsigyti sklypą, bei priėmus dar daugybę reikalavi-
mų, kurie trukdytų naujiems investuotojams įkelti koją į
Lietuvą, stambių žemvaldžių valdomos bendrovės, kurios
jau sukoncentravo sklypus, įgytų gerokai didesnę vertę.
Registrų centro duomenimis, 2001–2012 m. Lietu-
voje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas
siekia 1,86 mln. hektarų. Didelę dalį žemės įsigijo
10 didžiausių Lietuvos kapitalo bendrovių – 2011 m.
jos valdė daugiau nei 100 tūkst. ha žemės.
Vertinant naujausią Lietuvos istoriją, reikia konstatuo-
ti, kad kova dėl žemės, ypač gražesnėse vietose, buvo ypač
arši ir lydima patriotinių pareiškimų. Tuo metu, kai vieni
viešai ragino neįsileisti užsieniečių, kiti, naudodamiesi at-
sakingų institucijų ir tam tikrų pareigūnų korumpuotumu,
o tam tikrais atvejais net grasindami susidorojimu, supirko
žemes, nes egzistuojanti sistema tai leido. Todėl didelė dalis
visuomenės visą laiką buvo galingesnių jėgų interesų įkaitai.
Tai galima labai lengvai paaiškinti: stambios verslo grupės
savo interesus suvokia labai aiškiai, todėl tikslingai siekia,
kad būtų priimti tuo metu joms naudingi sprendimai. O vi-
suomenės daugumai dažnai labai sunku suvokti, kas jai nau-
dingiau, todėl ji gali stoti į referendumo šalininkų gretas, ti-
kėdamasi išlošti, nors tai reikš mažesnes pajamas ateityje. 
VALDŽIA MAITINA TUOS,
KURIE JĄ ŠOKDINA

Monika BALTRUŠAITYTĖ
Valstybės institucijos – vienos didžiausių reklamos žiniasklaidoje užsakovių. Kiekvienais metais informacijai
apie vykdomus projektus viešinti skiriamos milijoninės lėšos, tad kyla klausimas, kurioms žiniasklaidos prie-
monėms atitenka gardžiausias pyrago kąsnis. Tačiau, bandant sužinoti teisybę, paaiškėja, kad ji paslėpta
po devyniais užraktais: įminti mįslę, kurioms žiniasklaidos priemonėms skiriamas didžiausias finansavimas,
beveik neįmanoma. Labiausiai stebina tai, kad net tie pareigūnai, kurie viešai trimituoja apie korupciją ir
neatsakingą pinigų dalijimą, nutyla, kai reikia atsakyti į elementarų klausimą, kuriai žiniasklaidos priemonei
atiteko daugiausia pinigų iš valstybės institucijų ir įmonių.

N
E PASLAPTIS, kad demokratinės ir libe-
ralios valstybės žiniasklaida turėtų išsi-
skirti skaidrumu. Mūsiškė nuolat dekla-
ruoja esanti skaidri, objektyvi ir kritiška.
Bet puse lūpų kuždama, kad verslo grupės
ir jų valdomos žiniasklaidos priemonės ne tik artimai
bendradarbiauja su politikais, siekdamos abiem pusėms
naudingų tikslų, bet ir derina lėšų, skirtų viešinti, daly-
bas. Deja, norint sužinoti, ar tai tiesa, būtina gauti in-
formacijos apie tai, kurios valstybės institucijos ir kiek
lėšų pervedė tam tikrai žiniasklaidos priemonei. Tik to-
kiu atveju galima suvokti, ar verslo grupių sąsajos su tam
tikromis politinėmis partijomis turi tiesioginės įtakos jų
pajamoms.

B U L L S P R E S S N U OT R.
Kaip valdžia maitina žiniasklaidą?
Kaip žinome, vienas valstybės paramos žiniasklaidai
būdų – šviečiamojo ir kultūrinio pobūdžio projektų rėmi-
mas per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, ku-
rio pavadinimą Seimas dėl skaidrumo neseniai užsimojo
pakeisti. Taip pat planuojama atsisakyti finansuoti kultū-
ros ir meno leidinius bei pakoreguoti kai kurias paramos
skirstymo gaires. Kadangi, kaip teigiama, šia reforma la-
biausiai suinteresuota Darbo partija, kuri visą laiką buvo
siejama tiek su tam tikrais leidiniais, tiek su verslo gru-
pėmis, valdančiomis žiniasklaidą, sunku tikėti, kad šioje
srityje siekiama teigiamų permainų. Nors permainų gal ir
reikėtų, nes, pavyzdžiui, nemažą ažiotažą sukėlė tai, kad
šiais metais tarp Fondo skelbiamo konkurso laimėtojų, ga-
vusių bene didžiausią paramą, yra VšĮ „Baltoji pelėda“. Ši
įmonė, kaip teigiama, iki šiol užsiėmė anaiptol ne kultūri-
ne ir šviečiamąja veikla, o grožio konkursų organizavimu.
Tikriausiai reikėtų užsiminti ir apie tai, kad mūsų žurnalo
redakcija šį Fondą ignoravo, nes iš to, kas gauna didžiau-
sias sumas, buvo akivaizdu, jog tai dažniausiai arba niši-
niai, arba mirštantys leidiniai, kurių realiai išplatinamas
tiražas siekia apie 1 tūkst. egzempliorių, arba projektai,
kurie vėliau įgyvendinami pelningiausiose žiniasklaidos
priemonėse. Tačiau jei jau kalbame, kam atitenka Lietuvos
ir Europos Sąjungos pinigai, vis dėlto labiau reikėtų jau-
dintis dėl kito šaltinio, iš kurio trykšta gerokai didesnės
sumos.
Taigi, kitas, dosnesnis žiniasklaidos rėmimo būdas –
per viešuosius pirkimus valstybės įstaigų vykdomi kon-
kursai, kuriuose kasmet išleidžiamos milijoninės sumos.
Čia, beje, dar daugiau mistikos nei keistai funkcionuojan-
čiame Fonde: išsiaiškinti, kurios žiniasklaidos priemonės
skaniausiai maitinamos ir kam per viešuosius pirkimus
vykdomuose konkursuose atitenka daugiausia lėšų, neį-
manoma net ir labai stengiantis bei gražiai prašant.
Žemės ūkio ministerija gūžčioja pečiais
Informavimo ir viešinimo paslaugoms pirkti dideles
pinigų sumas tradiciškai atsideda Žemės ūkio ministerija.
Nusprendėme pasidomėti, kurioms žiniasklaidos priemo-
nėms pernai atiteko tas dosniai atriektas litais kvepiantis
pyrago gabalas. Deja, rezultatas nebuvo toks, kokio tikė-
jomės. Sužinoti, kiek valstybės pinigų atiteko tam tikroms
žiniasklaidos organizacijoms, – aukso medalio vertas žyg-
darbis.
Kai kreipėmės į Žemės ūkio ministeriją, sužinojome,
kad pernai reklamai spaudoje, radijuje, televizijoje ir inter-
nete buvo išleista beveik 3 mln. litų. Ministerijos reikalus
viešinti apsiėmė viešųjų ryšių agentūra „Antikos stilius“.
Ši agentūra viešinimo konkursą yra laimėjusi jau ne vieną
kartą. Dėl šios priežasties 2013 m. liepą Žemės ūkio mi-
nisterija užsitraukė Valstybės kontrolės rūstybę ir infor-
macijos sklaidos užsakymų labai sumažėjo. Kai bandėme
išsiaiškinti tai, kas domina labiausiai – kiek pinigų gavo
tam tikros žiniasklaidos priemonės, atsitrenkėme į akliną
sieną. Niekas nieko nežino.
KIEK REKLAMAI IŠLEIDO ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA?
2013 m. iš Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos prie-
monės „Techninė pagalba“ lėšų viešinimo paslaugų spaudoje, radi-
juje, televizijoje ir internete užsakyta už 2 607 413 litų. Didžiausia
pinigų suma – 1 579 660 litų – atiteko nacionalinėms televizijoms.
2013 m. žemės ūkio aktualijoms pristatyti Ministerija teigia išleidusi
86 539 litus iš valstybės biudžeto. Didžiausia suma – 53 629 litai –
atiteko spaudai.
KIEK REKLAMAI IŠLEIDO NACIONALINĖ MOKĖJIMO AGENTŪRA?
2013 m. informacijai viešinti televizijoje, radijuje, internete ir spau-
doje Nacionalinė mokėjimo agentūra išleido 2 394 723 litus. Ši pi-
nigų suma yra Europos Sąjungos lėšos. Didžiausia suma – 1 186 210
litų – atiteko spaudai.
2013 m. informacijai viešinti iš valstybės biudžeto lėšų Nacionalinė
mokėjimo agentūra išleido 798 241 litą. Iš šios sumos daugiausia
išleista viešinimuisi spaudoje ir televizijoje.
KIEK REKLAMAI IŠLEIDO SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA?
Sveikatos apsaugos ministerija 2013 m. informacijai viešinti tele-
vizijoje, radijuje, spaudoje ir internete išleido 141 015 litų. Šiuos
pinigus pasidalijo UAB „VIP Viešosios informacijos partneriai“ ir UAB
„Medikų žinios“.
Iš Europos Sąjungos paramos lėšų informacijai viešinti atiteko
1 734 749 litai. Lėšos išmokėtos įmonėms UAB „Publicum Media“,
UAB „Publicum“, UAB „Protingi sprendimai“, UAB „Animatrix“, UAB „Ad
Love“ ir VšĮ „PVZ Lt“.
„Tikrai nepasakysime, kiek kiekviena žiniasklaidos
priemonė gavo pinigų. Gal gavo 100 litų, gal 900 – mes
nežinom“, – pasakojo ministro atstovė spaudai Ramunė
Visockytė. Ministerija esą pasirašė sutartį su privačia įmo-
ne, atidavė jai pinigus, o kur šie nukeliavo ir kam atiteko –
nebe jų reikalas. Sutartis pasirašyta, o kaip buvo paskirs-
tytos lėšos, anot R. Visockytės, yra komercinė paslaptis.
Tačiau natūraliai iškyla naivus klausimas, ar demokratinė
visuomenė neturėtų remtis skaidrumu. Nejau mes neturi-
me teisės žinoti, kam atiteko kiekvienas litas?
Kitos valstybinės išlaidautojos varto akis
Pagal reklamai skiriamų pinigų sumas Žemės ūkio mi-
nisteriją sparčiai vejasi ir Nacionalinė mokėjimo agentūra.
Pernai jos reklamos biudžetas išaugo 922 procentais. Kai
kreipėmės į agentūrą tuo pačiu klausimu, dar kartą atsi-
trenkėme į sieną. Šįkart ne taip skaudžiai, nes panašaus at-
sakymo ir tikėjomės. Paaiškėjo, jog Nacionalinė mokėjimo
agentūra apie tas žiniasklaidos priemones, kurias pernai
gausiausiai apdovanojo, išmano tiek pat, kiek apie Nasos
erdvėlaivio dalis.
Nacionalinė mokėjimo agentūra informacijai viešinti
pernai išleido panašiai kaip Žemės ūkio ministerija – per
3 mln. litų. Agentūros Komunikacijos skyriaus Viešųjų
ryšių poskyrio vedėja Aistė Mileikaitė informavo, kad vi-
suomenės informavimo kampanija pernai rūpinosi įmo-
nių grupė, sudaryta iš UAB „Gravitas Partners“ ir UAB
„Adcom“. Visai nenustebome išgirdę, kad „atskirų sutar-
čių su žiniasklaidos priemonėmis Nacionalinė mokėjimo
agentūra nėra sudariusi“. Vadinasi, konkrečių žiniasklai-
dos priemonių ir vėl negalime įvardyti, nes čia – jau ne
agentūros, o privataus verslo – minėtų įmonių – reikalas.
Mums tik pavyko sužinoti, kad „informacinės skiltys pra-
ėjusiais metais transliuotos penkiuose populiariausiuose
nacionaliniuose kanaluose“. Kadangi nacionalinių kanalų
skaičius kuklus, nesunku atspėti, kur dažniausiai reklama-
vosi Nacionalinė mokėjimo agentūra.
Kita valstybės institucija, kuri pernai užsitarnavo išlaidū-
no statusą, yra Sveikatos apsaugos ministerija. Jos reklamos
biudžetas 2013 m. išaugo 1 022 procentais. Informacijai vie-
šinti ji išleido beveik 2 mln. litų, šie pinigai atiteko tokioms
įmonėms kaip „Publicum“ ir „VIP Viešosios informacijos
partneriai“. Nors oficialaus atsakymo iš šios ministerijos
teko laukti ilgiausiai, jis buvo pats glausčiausias. Tradiciškai
informacijos apie tai, kiek pinigų buvo skirta konkrečioms
žiniasklaidos priemonėms, nebuvo nė kvapo. Taigi, susidaro
įspūdis, jog patikrinti mūsų redakcijos turimą informaciją,
kad didelė dalis pinigų koncentruojasi kelių žiniasklaidą
valdančių verslo grupių rankose, mums nepavyko, todėl nu-
sprendėme kreiptis į naują skaidrumo šauklį.
A. Skardžius taip pat nežino
Į laikinai Energetikos komisijai vadovaujantį Seimo
narį Artūrą Skardžių kreipėmės todėl, kad jis taip ryžtingai
akcentuoja, jog kiekvienas litas, išleistas valstybės, turi būti
žinomas, kad neabejojome jo pagalba įvardijant, kiek lėšų
tam tikra žiniasklaidos priemonė ar su ja susijusios vers-
lo struktūros gavo iš energetikos sektoriaus per pastaruo-
sius penkerius metus. Tačiau ir vėl atsidūrėme akligatvy-
je: buvo paaiškinta, kad surinkti tokią informaciją – labai
sunkus ir sudėtingas darbas, kuriam reikia daug laiko, o jo
dabar niekas neturi. Mums buvo patarta kreiptis į Audito
komitetą, o šis nusiuntė į konservatorių būstinę. Pastarie-
ji mandagiai išklausė, padėjo, kuo galėjo, tačiau vėl teko
grįžti į pradinį tašką. Tikėdamasi, kad, radusi laiko, komi-
sija vis dėlto sugebės apskaičiuoti, kas per tuos penkerius
metus ir kiek pinigėlių „įsisavino“, dar kartą į gerbiamą ko-
misijos pirmininką kreipiausi raštu ir net informavau, kad
mes ne šiaip varginame Lietuvos politikus, tačiau norime
informuoti visuomenę. Kad tik gavę informaciją apie tai,
kokios žiniasklaidą valdančios bendrovės ir su jomis susiję
verslai ir kiek pinigų gavo, iš karto paviešinsime Lietuvos
visuomenei.
Žinoma, turime pripažinti, kad jei net įvyks stebuklas
ir gausime šią informaciją, negalėsime susidaryti viso vaiz-
do. Tik matant, kaip leidžia pinigus su tam tikra partija
susiję ministrai bei jiems pavaldžios bendrovės ir kokios
sumos susidaro, galima atsakyti į klausimą, ar nėra taip,
kad verslo grupės, naudodamosi savo valdoma žiniasklai-
da, paremia politikus per rinkimus, o šie susimoka į pagal-
bą pasitelkę viešuosius pirkimus.
Per viešuosius pirkimus rengiamuose konkursuose
nuolat rungtyniauja įvairios žiniasklaidos priemo-
nės, komunikacijos agentūros ir kitos verslo orga-
nizacijos. Bendra pernai įvykdytų viešųjų pirkimų
suma, neskaitant mažos vertės pirkimų, buvo
solidi – 13 mlrd. litų. Tačiau kokią dalį iš šių mili-
jardų gauna tam tikros žiniasklaidą
valdančios grupės, sužinoti neįmanoma.
Taigi, prie šio teksto pateikiame kelis atsakymus, iš
kurių matyti, kad valdžia Lietuvoje pinigų žiniasklaidai iš
viso neskiria. Turime patikėti, kad juos skirsto tarpininkai
ir kad ministerijos nežino, kas juos gauna, nes tai komerci-
nė paslaptis. Nežinau, kaip jūs, gerbiamieji skaitytojai, bet
mūsų redakcija mano, kad taip galima pinigėlius nukreipti
į vieno ar dviejų oligarchų kišenę ir apsimesti, jog viskas
labai skaidru. Todėl baigusi šį straipsnį rašysiu laišką Vie-
šųjų pirkimų tarnybai. Įdomu, ar Žydrūnas Plytnikas žino,
kam atitenka pinigai žiniasklaidoje, ar ir jam tai – paslap-
tis? Gal jau metas iš šio proceso pašalinti grifą „Slaptai“? 
SILICIO
SLĖNĮ
SKANDINA
INVESTICIJOS
Karolis MAKRICKAS
Tuo metu, kai Lietuvoje vis dažniau sklinda gailūs
verkšlenimai iš tradicinės pramonės šakų, kad gal jau
laikas nustoti investuoti į mokslo centrus ir technolo-
gijas, JAV džiaugiasi atsigavusiomis ir didėjančiomis
investicijomis į technologijų sektorių.

Į
TECHNOLOGIJŲ SEKTORIŲ JAV rizikos kapitalas,
remiantis „Thomson Reuters“ duomenimis, per praė-
jusius metus investavo 29,4 mlrd. dolerių (7 proc. augi-
mas, palyginti su 2012 m.), o sandorių skaičius padidėjo
beveik iki 4 tūkstančių. Daugiau nei trečdalį šių pinigų

„500 Startups“, „SV Angel“, „AngelPad“ ir „Google Ventures“.

susigriebė bendrovės, kuriančios programinę įrangą. Ak-
tyviausi investuotojai: „TechStars“, „Andreessen Horowitz“,
Bet daugelio mūsų kraštuose šie skaičiai, prilygstantys
metiniam Lietuvos biudžetui, matyt, nestebina. Gailūs ir
nuoskaudos pilni balsai aidi ir iš žemės ūkio sektoriaus,
kur pabrėžiama, kad geriau auginti kiaules ir investuoti
šioje srityje, nes neva tai amžinas verslas (nors mėsą jau
galima auginti mėgintuvėlyje, o vėliau iš jos mėsainius
ruošti), kuriame vyrauja nebloga grąža ir maža rizika pa-
pulti į kokias nors duobes atėjus pasaulinei krizei. Juk ims
ir neateis šiaip sau iš Baltarusijos koks nors maras ir neteks
keleriems metams išnaikinti visų kiaulių...
Tad ar Silicio slėnis baigia paskęsti investicijose? Ar ri-
zikos kapitalo fondų valdytojai raunasi ir pelenais barstosi
plaukus gailėdamiesi, kad ne į danų kiaulides aplink tech-
nologijų slėnį investavo? O gal mes ko nors taip ir nesu-
prantame?
 Kaip teigiama ataskaitoje „Silicon Valley Index“, nuo
pat 2006 m. maždaug trečdalis JAV rizikos kapitalo in-
vestuojamų dolerių nukeliavo į Silicio slėnį įsikūrusias
bendroves ir nuolat dygstančius startuolius. Kalifornijos
valstija, kuriai priklauso Silicio slėnis, yra dvylikta pagal
dydį ekonomika pasaulyje, jos bendrasis vidaus produktas
didesnis nei 2 trln. JAV dolerių. Nors Holivudas ir jo kino
pramonė – nebloga atsvara, vis dėlto 77 proc. rizikos kapi-
talo investicijų Kalifornijoje skirta Silicio slėniui, o patys
aktoriai už gautus pinigus ne namus perka, bet investuoja
į technologijų bendroves arba net jas kuria. Justinas Tim-
berlake’as, Ashtonas Kutcheris, Lady Gaga, Demi Moore,
Kim Kardashian ir net Madonna – ne tik pramogų pa-
saulyje garsūs vardai, bet ir investuotojai į startuolius. Ar
mūsų žvaigždės ir žvaigždutės užsiima tuo pačiu? Teko gir-
dėti, kad viena jų nusprendė užsiimti sraigių auginimu (gal
I N D R F LA P25PO I N T S N U OT R. (F L I C K R)
tikisi, kad sraigių mėsą parduos, kai kiaules teks išpjauti?).
O šiaip tylu ramu.
Milžiniškos investicijos Silicio slėnyje reiškia ne tik tai,
kad barzdoti programuotojai pagaliau išgali nueiti į kirpy-
klą ar įsigyti daugiau alaus, o į parduotuvę važiuoti ferariu,
bet ir tai, jog regione su atlyginimais augo ir siūlomų dar-
bo vietų skaičius (startuoliams juk ne tik programuotojų
reikia, bet ir žmonių iš visų pramonės šakų). Praėjusiais
metais sukurta 104 tūkst. naujų darbo vietų, o tai didžiau-
sias metinis prieaugis Silicio slėnyje nuo pat vadinamosios
dot-com eros. Palyginkime: nacionalinis JAV darbo vietų
augimo vidurkis yra 2 proc., o programuotojų rojuje jis
siekia 3,8 proc. per metus.
Įdomu ir tai, kad ekspertai vienbalsiai sutaria, jog bur-
bulas ar nuosmukis Silicio slėniui dar ilgai nenumatomas,
nes didelė dalis investuotojų skundžiasi technologijų ben-
PIRMĄJĄ PREKYBOS DIENĄ NIUJORKE 73 PROC. PAKILUSI SOCIALINIO TINKLO „TWIT TER“ AKCIJŲ KAINA PARODĖ, KAD INVESTUOTOJAI LABAI DAUG DĖMESIO SKIRIA TECH-
NOLOGIJŲ BENDROVĖMS.
drovių, į kurias būtų galima investuoti, trūkumu. Tai yra
rizikos kapitalo fondai turi daugiau pinigų, nei yra ben-
drovių, į kurias jie gali investuoti. Blogiausias įmanomas
scenarijus per ateinantį dešimtmetį – kiti JAV slėniai „nu-
kosės“ dalį investicijų, bet tai tik sumažins nelygybę San
Francisko rajone (kur gyventojai piktinasi, kad lobsta tik
tie, kurie dirba su informacinėmis technologijomis), mat
investicijos nebesikoncentruos vienoje vietoje.
Kalifornijos valstija, kuriai priklauso Silicio slėnis,
yra dvylikta pagal dydį ekonomika pasaulyje, jos
bendrasis vidaus produktas didesnis nei 2 trln.
JAV dolerių. Nors Holivudas ir jo kino pramonė –
nebloga atsvara, vis dėlto 77 proc. rizikos kapitalo
investicijų Kalifornijoje skirta Silicio slėniui.
Niekada nesakyk niekada. Niekas neginčija, kad jei
kiltų nauja pasaulinė krizė, investicijos sumažėtų, bet pa-
brėžiama, kad jai įvykus technologijų sektorius atsigautų
dar greičiau nei po 2008 m. krizės. Juk dalies technologijų
bendrovių pastaroji krizė visai nepaveikė.
Aukso kasykla
Iki 2009 m. daugiau dominavo investicijos į žaliąsias
technologijas, internetą ir naujoves medicinos srityje, o
šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama išmaniesiems
įrenginiams, programėlėms, didiesiems duomenims (angl.
big data) ir daiktų internetui.
Su internetu susijusias paslaugas teikiančios bendrovės
2013 m. sulaukė 7,1 mlrd. JAV dolerių investicijų. O štai pro-
graminės įrangos bendrovės, kuriančios programėles ir pan.,
pritraukė 11 mlrd. JAV dolerių (37 proc. visų investicijų,
27 proc. augimas, palyginti su 2012 metais). Tai patvirtina,
kad pasaulis nebegali gyventi be interneto ar kompiuteriuo-
se veikiančių programų ir išmaniuosiuose bei mobiliuosiuo-
se įrenginiuose veikiančių programėlių. Tai pakeitė žmonių
gyvenimus, tai keičia bendrovių bendravimą su pirkėjais,
kelia revoliuciją visose pramonės šakose ir t. t.
Programinės įrangos gamintojai ir socialiniai tinklai
taip pat sulaukia didžiausio investuotojų susidomėjimo,
kai vyksta pirminis viešas siūlymas visuomenei. Praėju-
siais metais, anot Nacionalinės rizikos kapitalo asociacijos
(National Venture Capital Association) JAV, net 82 rizikos
kapitalo paremtos technologijų bendrovės per pirminį vie-
šą siūlymą pritraukė 11,25 mlrd. JAV dolerių (iš viso JAV
2013 m. pirminių viešų siūlymų buvo už 55 mlrd. dolerių).
Akcijų biržose pasirodžiusios technologijų bendrovių ak-
cijos vidutiniškai brango apie 64 proc., o 15 bendrovių net
viršijo 100 proc. augimą.
Be jokios abejonės, programinės įrangos kūrimas –
aukso kasykla. Ir tikroji aukso karštinė vyko, ir ši vyksta
JAV. Bėda ta, kad, neskaitant Silicio slėnio, Tel Avivo ir dar
kelių vietų, 98,99999 proc. pasaulio visai nemoka kurti
programinės įrangos. Jam (pasauliui) gali atrodyti, kad jis
moka tai daryti, tačiau visi bandymai baigiasi nesėkme. O
R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.

be tinkamos programinės įrangos net techniškai tobulas
išmanusis telefonas tėra metalo krūva. Ne švytintys obuo-
liai parduoda „Apple“, ne juokingi paukščiukai išskiria
„Angry Birds“ iš milijono panašių žaidimų, bet tinkamai
veikianti, retai lūžtanti programinė įranga.
Prisiminkime „Nokia“, kuri turėtas pozicijas prarado
tik dėl neišdirbtos programinės įrangos, tad laiku susigrie-
busi tapo „Microsoft“ partnere (o dabar – jau ir naujausiu
pirkiniu). Kitas pavyzdys – „Samsung“, kurios prioritetai –
ne tik nemokama operacinė sistema „Android“, bet ir pa-
čios kuriama „Tizen“. Sutapimas ar ne, bet Pietų Korėja
paskelbė, kad jos nacionalinis prioritetas šiais metais – bū-
tent programinės įrangos gamyba.
Lietuvoje programinės įrangos kūrimas turi didelį po-
tencialą, tačiau jo neišnaudojame. Turime daugybę gabių
programuotojų, bet jie dažniausiai apkraunami ne tokiais
įdomiais projektais, tad emigruoja, o jei mums sekasi,
imasi nuosavų projektų. Vėliau tokie projektai virsta pro-
gramėlėmis „PriceOn“, „Pixelmator“, „Manodrabuziai“ ar
„YPlan“, pritraukiančiomis investicijų ir vartotojų. Dau-
giau apie tai, ar turime potencialių kandidatų, rašysime
kituose numeriuose.
Dar daugiau sėkmės istorijų paskatintų dar didesnį dė-
mesį programinės įrangos kūrimui Lietuvoje. Štai, tarkim,
JAV, kai sužinota, kad „WhatsApp“ parsidavė „Facebook“
už 19 mlrd. JAV dolerių, dauguma startuolių pareiškė, kad
nusipiešė naują liniją danguje, tad dirbs tik dar stropiau,
NA��A �I�OLAI�I��A MODERNI
Lie�� �. ��A, �lai��da, Tel.: +370 46 400880, info@ararat.lt
KUR INVESTUOJA ŽVAIGŽDĖS?
 Madonna investavo į startuolį,
kuris sukūrė programėlę „Thanks“,
leidžiančią rasti geriausius filmus,
knygas ir lankytinas vietas, kurias
rekomenduoja draugai, ekspertai
ir garsūs žmonės.
 Justinas Timberlake’as investa-
vo į startuolius „Stipple“ ir „Dekko“.
Pirmasis nori rodyti reklamas ant
nuotraukų, antrasis – pridėti pa-
pildomos informacijos. Daininin-
kas taip pat mano galintis prikelti
„MySpace“, nes įsigijo dalį akcijų ir
priims strateginius bei kūrybinius
sprendimus bendrovėje.
 Kim Kardashian ne tik moka
sau krūtis „Photoshop“ pasididinti
ar rasti dar vieną nepriekaištingą
įrodymą, kodėl ji nėra hobitas, bet ir kurti informacinių technologijų
bendroves. Jos idėja (į ją investavo 40 mln. JAV dolerių) – „Shoedazzle“.
Kiekvienas vartotojas kiekvieną mėnesį moka po 40 JAV dolerių, kad
gautų dėžę batų, papuošalų ar moterišką rankinę, ir tais daiktais nau-
dojasi 30 dienų. Jei gautos siuntos turinys nepatinka, galima grąžinti
ir paprašyti naujos siuntos.
dar sunkiau ir dar ilgiau, kad galėtų prilygti „WhatsApp“
kūrėjams darbštumu ar net juos „perspjauti“. Ši programė-
lė – savotiškas katalizatorius ir sprogmuo Silicio slėnyje,
kuris dėl šio vieno sandorio veikiausiai padvigubins pri-
traukiamas investicijas per šiuos ir ateinančius metus. 
WWW.ARARAT.LT
AR IŠŠAUSIME SAVO
EKONOMINĮ FEJERVERKĄ?
Monika BALTRUŠAITYTĖ
Kiekviena šalis turi stengtis maksimaliai išnaudoti savo potencialą. Tačiau visų pirma reikia aiškiai suvokti,
kuriose srityse jis glūdi, ir tada bandyti rasti, kas gali padėti jį išnaudoti.

B
ŪTENT DĖL ŠIOS PRIEŽASTIES mūsų re-
dakcija nuolat akcentuoja, kad Lietuvai būtina
plėtoti aukštos pridėtinės vertės paslaugų eks-
portą. Ne tik todėl, kad iš šios srities galima
daug išpešti, bet ir dėl to, kad Lietuva turi Va-
karų valstybėse šaknis suleidusių senesnės ir naujos ban-
gos emigrantų, galinčių praversti šiame kelyje.
Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme, kad orientavi-
masis į diasporą išsprendžia tris pagrindines problemas,
dėl kurių jauni ir perspektyvūs žmonės ryžtasi palikti tė-
vynę: skurdą, nedarbą ir korupciją. Bendradarbiaujant su
išeivija, kuri turi ryšių pasaulio finansų ir technologijų
centruose, į Lietuvą galima pritraukti stambių užsienio
bendrovių, o aukštesnę pridėtinę vertę kuriančio paslaugų
sektoriaus plėtra – tai darbo vietų kūrimo, užsienio inves-
ticijų viliojimo ir šalies ekonomikos gerinimo fejerverkas.
Deja, palyginti su kitomis šalimis, mūsų fejerverkas kol kas
tik namudinė petarda.
I M AG E S TAT E N U OT R.
Pabrėždami paslaugų sektoriaus potencialą, kalbame
ne apie patalpų valymo ar kirpimo paslaugas, bet apie
intelektines, aukštą pridėtinę vertę turinčias paslaugas.
Tai informacinės ir komunikacijų technologijos, kon-
sultavimo, finansų paslaugos. „Euromonitor Interna-
tional“ vyriausiosios ekonomistės Aurelijos Proškutės
skaičiavimo duomenimis, jeigu Lietuvos paslaugų eks-
portas padidėtų du tris kartus ir pasiektų lyderiaujančių
šalių lygį, mūsų valstybėje reikėtų papildomų 80–120
tūkst. darbo vietų.
Praėjusiais metais du trečdaliai užsienio investicijų Lie-
tuvoje buvo nukreipta į finansų ir informacinių paslaugų
sritis, kuriose pridėtinę vertę kuria kvalifikuotų darbuoto-
jų kompetencija. Tarptautinės užsienio bendrovės, pasam-
džiusios kompetentingų darbuotojų Lietuvoje, moka jiems
atlyginimą, kuris daug didesnis nei šalies vidurkis. Vidu-
tinis mėnesinis darbo užmokestis informacinių technolo-
gijų (IT) sektoriuje yra 3 670 litų. Su finansų ir draudimo
veikla tai geriausiai mokamas darbas mūsų šalyje.
Pirmas klausimas.
Kodėl naudinga diasporos parama?
Ne visi lietuvių emigrantai Ispanijoje skina apelsinus,
Norvegijoje rūšiuoja žuvis, vairuoja „kregždes“, baruose
plauna lėkštes ir kraupina užjūrio teisėsaugą. Yra nema-
žai tautiečių, kurie užsienyje pasiekė karjeros aukštumas ir
su vietos verslininkais galėtų dalytis savo patirtimi, ryšiais
bei žiniomis. Džiugu, kad Lietuvoje jau yra sėkmingo už-
sienio investicijų pritraukimo pavyzdžių. Per pastaruosius
metus nemažai stambių užsienio bendrovių mūsų šalyje
įkūrė savo paslaugų centrus. Jų gretose – daugybė IT pas-
laugas teikiančių įmonių.
Kokią ekonominę naudą gali atnešti užsienio investi-
cijų pritraukimas į Lietuvą? Tai ne tik kurtų naujas dar-
bo vietas, bet ir didintų perkamąją galią, kuria išsiskiria
užsienio bendrovių samdomi ir didelius atlyginimus
gaunantys darbuotojai. Natūralu, kad didesnes pajamas
gaunantys žmonės išleistų daugiau. O tai teigiamai veiktų
visą šalies ekonomiką. Europos Komisijos duomenimis,
ketvirtadalis bendrojo vidaus produkto augimo kyla iš in-
formacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus. Todėl
aukštą pridėtinę vertę turinčių paslaugų augimas tiesio-
giai susijęs su kitų Lietuvos ūkio šakų ir visos ekonomikos
konkurencingumu.
Per trejus metus technologijų centro „Barclays“ sąskai-
toje – daugiau nei 1 tūkst. naujų darbo vietų. Tarptautinės
IT paslaugų sektoriaus įmonės „IBM Lietuva“, „Western
Union“, „CSC“ taip pat išskėstomis rankomis laukė IT
specialistų ir priėmė per 1 tūkst. darbuotojų. Akivaizdu,
kad Lietuva – tinkama šalis užsienio investuotojams. Mes
galime pasiūlyti tai, ko reikia užjūrio bendrovėms: spartų
internetą, patalpų ir, svarbiausia, kompetentingų, kvalifi-
kuotų, aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų, kurių
kaina Lietuvoje mažesnė nei kitose valstybėse. Tai jau su-
prato ir Lietuvoje veikiantys Skandinavijos bankai, savo IT
paslaugų centruose ateityje žadantys samdyti dar daugiau
darbuotojų. O štai norvegų įmonę „Visma“ suviliojo mūsų
programuotojai, per kelerius metus jų žadama įdarbinti
nuo 300 iki 500.
Pernai net 22 užsienio bendrovės nusprendė investuoti
Lietuvoje ir dėl šių projektų planuojama sukurti 1 547 dar-
bo vietas. Dauguma projektų bus įgyvendinami paslaugų
sektoriuje: finansų, apskaitos, verslo ir IT srityse. Praėju-
sių metų trečią ketvirtį IT paslaugų sektoriaus eksportas
sudarė apie 1,5 proc. viso paslaugų eksporto. Pernykščiai
į Lietuvą privilioti paslaugų sektoriaus projektai sukurs
1 200 darbo vietų. Reikia atsižvelgti į tai, kad šiose ben-
drovėse dirbsiantys žmonės prisidės prie vidaus paklausos
didėjimo – jie gaus dvigubai didesnį atlyginimą nei šalies
vidurkis ir didins konkurencingumą.
Antras klausimas.
Ar valdžia bando pritraukti užsienio įmonių?
IRT profesionalų poreikis visame pasaulyje nuolat
auga. Daugiausia darbuotojų iki 2020 m. Lietuvoje prireiks
didžiosioms įmonėms, kurių dauguma, beje, yra užsienio
kapitalo. Žadama, kad iki 2016 m. IRT įmonėse bus įdar-
binta beveik 4 500 specialistų. Jeigu į Lietuvą pavyktų pri-
vilioti dar daugiau užsienio investuotojų, aukštą pridėtinę
vertę turinčių darbo vietų būtų sukurta kelis kartus dau-
giau. Pakartosime: didelius atlyginimus gaunantys specia-
listai savo didele perkamąja galia sukurtų papildomų dar-
bo vietų kituose ekonomikos sektoriuose.
Bendradarbiaujant su išeivija, kuri turi ryšių
pasaulio finansų ir technologijų centruose,
į Lietuvą galima pritraukti stambių užsienio ben-
drovių, o aukštesnę pridėtinę vertę kuriančio
paslaugų sektoriaus plėtra – tai darbo vietų
kūrimo, užsienio investicijų viliojimo ir šalies
ekonomikos gerinimo fejerverkas.
Pritraukti investuotojų iš užsienio ir tobulinti aukštos
pridėtinės vertės paslaugų sektorių galime orientuoda-
miesi į lietuvių išeivius, kurie užjūriuose užkopė karje-
ros laiptais ir turi vertingų pažinčių stambiose užsienio
bendrovėse. Plečiant informacinių ir kitų intelektinių
paslaugų sektorius, gerėtų ne tik ekonominė, bet ir de-
mografinė Lietuvos padėtis, mažėtų emigracija. Tačiau,
norint pasiekti pastebimų rezultatų, reikia, jog emigran-
tų integracijos į Lietuvos ekonomiką reikalais pirmiausia
domėtųsi mūsų valdžia. Šiandien užsienio investicijomis
į Lietuvą rūpinasi prie Vyriausybės veikianti organizacija
„Investuok Lietuvoje“, tačiau to nepakanka, nes būtinas
pačios Vyriausybės ir jos vadovo dėmesys. Diaspora turi
žinoti, jog ji reikalinga ne tik tam, kad kartą per metus
susirinktų kurio nors oligarcho slėnyje ir pabendrautų,
bet tam, kad įgyvendintų projektus ir pritrauktų įmo-
nių investicijų. Tik demonstruojant aktyvų ir nuolatinį
domėjimąsi diasporos galimybėmis padedant pritraukti
investuotojų galima pasiekti norimų rezultatų. Šiandien
nevyriausybinė organizacija „Global Lithuanian Leaders“
šioje srityje nuveikia žymiai daugiau nei Seimas ir Vy-
riausybė kartu sudėjus. Ir tai nėra gerai, nes visuome-
ninės organizacijos iniciatyva gali tik išjudinti procesą,
tačiau jį įprasminti ir suteikti galią gali tik valstybės ins-
titucijos. Vadinasi, Vyriausybė ir Seimas neturėtų bijoti
Lietuvos verslo grupių, kurios nėra suinteresuotos ypač
skaidriai veikiančio Vakarų kapitalo pritraukimu, ir pri-
valo aiškiai deklaruoti, jog aukštą pridėtinę vertę kurian-
čių bendrovių pritraukimas – vienas svarbiausių (jei ne
svarbiausias) Vyriausybės uždavinių.
Būtent eidamos šiuo keliu ir bendradarbiaudamos su
emigravusiais piliečiais, kurie užsienyje pasiekė karjeros
aukštumas, tokios šalys kaip Izraelis, Indija, Airija ir Ki-
nija sustiprino savo ekonomiką. Žvelgiant į šių šalių patir-
tį, galima pastebėti, jog vyriausybės vaidmuo sprendžiant
emigracijos problemą buvo gana reikšmingas. Diasporos
ekspertai, pavyzdžiui, Kingsley Aikinsas, sutinka su tuo,
kad valdžia turi ne tik palaiminti bendradarbiavimą su
išeivija, bet ir remti finansiškai. Kai kuriose šalyse veikia
išeivijos klausimus reguliuojančios ministerijos ir tarybos.
Pavyzdžiui, Kinijos vyriausybė emigracijos klausimams
spręsti specialų kabinetą įsteigė dar 1927 m., kai ši pro-
blema tapo ryški. Dėl Izraelio vyriausybės aiškiai išsikeltų
tikslų ir vykdomų strategijų dabar Izraelis tapo antra vieta
pasaulyje po Silicio slėnio, kur didžiausia aukštųjų techno-
logijų įmonių koncentracija.
Remdamasi kitų valstybių sėkmės istorijomis, ir mūsų
valdžia galėtų rūpintis investicijų pritraukimu į Lietuvą.
„Euromonitor International“ Lietuvos skyriaus vadovas
Marius Dundulis mano, kad mūsų Vyriausybė galėtų va-
dovautis šūkiu „Atsivežk savo darbą į Lietuvą“, nes „gy-
venimas Lietuvoje daugeliu aspektų patogesnis. Vienas tų
aspektų – susisiekimas.“ M. Dundulis buvo tas žmogus,
dėl kurio pastangų tarptautinė bendrovė „Euromonitor
International“ nusprendė įkurti padalinį Lietuvoje.
17 tarptautinių apdovanojimų laimėjusios įmonės „Si-
nickas Communications, Inc.“ prezidentė Angelė Sinickai-
tė mano, kad Lietuvos valdžia nesistengia bendradarbiauti
su išeivija: „Diaspora Lietuvoje nėra taip gerai išnaudoja-
ma, kaip galėtų būti modernioje valstybėje. Mano karta
užaugo Jungtinėse Valstijose, Antrąjį pasaulinį karą išgy-
venusių emigrantų šeimose. Kalbėjome lietuviškai, šešta-
dieniais lankydavome lietuvišką mokyklą. Mes domimės
savo gimtosios šalies istorija, kultūra ir mielai padarytume
viską, ką galime, kad padėtume savo šaliai. Tiesiog reikia,
kad kas nors to paprašytų.“
Vietoj reziumė
Darbo paslaugų sektoriuje pranašumas yra tai, kad
darbuotojas nėra pririštas prie savo darbo vietos. Interne-
to amžiuje nėra svarbu, kurioje šalyje žmogus dirba. Tai
leidžia emigrantams išlaikyti glaudžius ryšius su tėvyne,
konsultuoti Lietuvos verslininkus ir padėti pritraukti už-

sienio investicijų. Žinoma, korumpuotoms įstaigoms būtų
nenaudinga, jei vis daugiau žmonių Lietuvoje dirbtų ge-
rai mokamą darbą skaidriose vakarietiškose bendrovėse.
Galbūt dėl to diasporos potencialas mūsų šalyje ir nėra iš-
naudojamas taip, kaip kitose valstybėse? Bendradarbiavi-
mu su emigrantais nėra suinteresuoti ir pramonininkai. Jie
išskėstomis rankomis laukia imigrantų – šie pigesni ir be
įvairių socialinių garantijų galėtų apsieiti. Kai kurie mano,
kad daugiau darbo vietų sukurtų pramonės sektoriaus plė-
tra. Tačiau, priešingai nei aukštos pridėtinės vertės paslau-
gų sektoriuje, čia dažniausiai kuriamos prasčiau mokamos
darbo vietos. Kitaip tariant, tokios darbo vietos, kurios ne-
didina vartojimo išlaidų.
Ne visi iš Lietuvos emigravę žmonės tėvynę prisimena
tik prie puodelio kavos ir cigaretės. Visame pasaulyje yra
nemažai tautiečių, kurie prisideda prie bendradarbiavimo
su Lietuvos verslininkais, juos konsultuoja arba padeda
pritraukti užsienio investicijų. Apmaudu tai, jog diasporos
potencialas yra didelis, tačiau Lietuvoje jis nėra pakanka-
mai išnaudojamas. Priešingai nei tose šalyse, kur diasporos
įtraukimas pastebimai sustiprino ekonomiką, Lietuvoje
išeivijos reikalais kol kas domisi tik visuomeninė organi-
zacija, o dalis Seimo partijų su radikalais gerokai daugiau
pastangų deda į tai, kad Lietuvą atkirstų nuo Vakarų pa-
saulio, o ne į tai, kad pritrauktų šimtus milijonų investicijų
ir sukurtų darbo vietų, kurios leistų jaunimui likti Lietu-
voje ir gyventi padoriai bei oriai. Taigi, belieka paraginti
O KĄ DARO AIRIAI?
Airių diaspora ir jos vaidmuo sprendžiant ekonomines problemas –
unikalus reiškinys. Beveik tūkstantis profesionalių specialistų šioje
šalyje rūpinasi užsienio investicijų pritraukimu ir eksporto plėtra.
Airijoje, kurioje gyventojų skaičius panašus į mūsų, užsibrėžtos dvi
konkrečios, į ekonomikos augimą orientuotos kryptys: eksportas ir
užsienio investicijos. Veikia specialios investicijų pritraukimu užsii-
mančios agentūros, kurios bendradarbiauja su airių kilmės diaspora,
o vyriausybė per pastaruosius penkerius metus į diasporos bendruo-
menes investavo 60 mln. eurų. IT sektoriuje Airijoje dirba 75 tūkst.
specialistų – tris kartus daugiau nei mūsų šalyje.
JEI LIETUVA DIDINTŲ PASLAUGŲ EKSPORTĄ…
Aurelija Proškutė
„Euromonitor International“ vyriausioji ekonomistė
2010 m. duomenimis, Lietuvos paslaugų eksportas siekė apie 20 proc.
lietuviškų prekių ir žemės ūkio produktų eksporto. O pagal eksportą
lyderiaujančiose valstybėse, tokiose kaip Airija, Danija, Indonezija ar
Jungtinė Karalystė, šis santykis yra per 50 procentų. Jei Lietuva pas-
laugų eksportą padidintų du tris kartus, paslaugų sektoriui papildo-
mai prireiktų 80–120 tūkst. darbo vietų. Be abejo, šis skaičiavimas
pagrįstas griežtomis prielaidomis. Negalima teigti, kad, pasamdžius
100 tūkst. darbuotojų, atlyginimai išliktų dabartinio lygio – prasidėjus
atlyginimų augimui, paslaugų eksporto augimas ir naujų darbo vietų
kūrimas sulėtėtų.
Vyriausybės vadovą, kuris turi sukūręs n darbo grupių,
sukurti vieną nuolatinę, kurios užduotis būtų konsultaci-
jos su diaspora ir sąmoningos bei nuoširdžios pastangos
pritraukti aukštą pridėtinę vertę generuojančių verslų, kad
šie investuotų į Lietuvą. 

www.fmg.lt | info@fmg.lt

VILNIUS
Didžioji g. 23
LT - 01128, Vilnius
Tel. +370 5 2619477

KLAIPĖDA
Šilutės pl. 2-417
LT - 91111, Klaipėda
Tel. +370 46 257023

RYGA
Torņa iela 4
LV - 1050, Ryga
Tel. +371 66100399

TALINAS
Viru väljak 2
10111, Talinas
Tel. +372 6311923

VILNIUS KLAIPĖDA RYGA TALINAS

TAI, KAS DANAMS YRA VĖJAS,
LIETUVIAMS – BIOKURAS?
Mindaugas AUŠRA
Kad lietuviai už šilumą moka daugiau, nei iš tiesų galėtų – seniai patvirtintas ir nusibodęs faktas, labiau tapęs
visuotiniu šūkiu nei priežastimi priimti realius sprendimus. Gal pasakyta per stipriai, bet, pažvelgus į šios
problemos paviršių, susidaro įspūdis, kad šilumos ūkio arenoje vyksta tik valstybės kova su dujų tiekėjais ir
verslininkais, kurie siekdami pelno dažnai ignoruoja vartotojų interesus.

86
T
AČIAU NET ŠIOJE KOVOJE galima paste-
bėti, kad, nepaisant nusistovėjusių interesų, iš
pogrindžio ima kilti atsinaujinančių energijos
išteklių (AEI) technologijos – tai, kas gali tapti
energetikos rinkos lyderiu ir net kirsti Lietu-
vos sienas. Žinoma, jeigu viskas bus padaryta tinkamai.
Tiesa, iš pradžių reikia aptarti šilumos gamybos sek-
toriuje didžiausią potencialą turinčio biokuro pozicijas
Lietuvoje. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės ko-
misijos duomenimis, biokuru šildomuose miestuose var-
totojams tiekiamos šilumos kaina yra iki trijų kartų ma-
žesnė nei miestuose, kuriuose šiluma gaminama deginant
gamtines dujas, nors būtent pastarosios išlieka populia-
riausios. 2012 m. dujų sunaudota apie 68 proc., o AEI –
apie 27 procentus. Ne paslaptis, kad apie 80 proc. šilumos
kainos sudaro kuro kaina, o kitus 20 proc. – pačių įmonių
sąnaudos. Jeigu šilumą tiekiančios įmonės įdiegtų biokuro
deginimo įrenginius, sumažėtų vartotojams tiekiamos ši-
lumos kaina. Kol kas viskas aišku.
Su biokuro plėtra susiję ir centralizuoti šilumos tinklai.
Pagal Europos Sąjungos (ES) normas ir Lietuvos įstatymus,
mūsų šalis iki 2020 m. centralizuotai tiekiamos šilumos,
pagamintos iš AEI, dalį turėtų padidinti iki 60 procentų.
Toks įstatymas labai naudingas, nes priešingu atveju be to-
kio konkretaus įsipareigojimo įveikti „Gazprom“ lobistus
ir pakeisti jų tiekiamas dujas vietos kuru būtų neįmanoma.
Akivaizdu, kad statomoms ir rekonstruojamoms katili-
nėms bei jėgainėms reikės daugiau biokuro, o jo neišnau-
dotų išteklių Lietuvoje yra daugiau nei 50 proc. (Lietuvos
biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ duomenys).
Tokiai pozicijai pritaria ir Energetikos ministerija – ji pa-
skelbė, kad centralizuotos šilumos tinklo sistemos Lietu-
voje išplėtotos labai gerai, todėl galima lengvai pereiti prie
AEI. Tuo labiau kad Lietuvos centralizuotas šilumos sekto-
rius tiekia didelę dalį reikalingos šilumos – apie 50 procen-
tų. Didesnė dalis yra tik Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje.
Tai kokia biokuro problema? Didžiausia baimė, kurią
bandoma pabrėžti jau antrą dešimtmetį, – kam pereiti prie
biokuro, jei masinis naudojimas jį pabrangins, o dujos at-
pigs, gal geriau palaukti ir neinvestuoti į naujus modernius
katilus? Šie teiginiai pradėti naudoti 2003 m., kai prasidė-
jo diskusijos apie Lietuvos šilumos ūkio ateitį. Tuo metu
nugalėjo „Gazprom“ linija, todėl vartotojai sumokėjo nuo
7 iki 10 mlrd. litų brangiau, nes šilumai gaminti buvo nau-
dojamas ne biokuras, o dujos.
Danijos investicijas į elektros iš AEI gamybą ir
toliau ketinama skatinti agresyvia mokesčių politi-
ka. Pavyzdžiui, elektromobiliams bus taikomi
gerokai mažesni mokesčiai nei iškastinį kurą
naudojantiems automobiliams (mokesčiai už
juos siekia iki 180 proc. automobilio vertės).
Gali būti, kad tam tikru trumpu momentu dujų kaina
gali iš tiesų nukristi, tačiau pasaulyje nėra nė vieno soli-
daus analitinio centro, kuris prognozuotų ilgalaikį dujų
kainų kritimą. Taigi, biokuras ne tik būtų sutaupęs milijar-
dus – spartesnis jo potencialo išnaudojimas leis sutaupyti
milijardus ir ateityje. Beje, vertinant tam tikro energetikos
sektoriaus potencialą, verta žvilgtelėti ir į Daniją. Ši vals-
tybė sugebėjo ne tik pereiti apie AEI, bet ir energiją bei
technologijas tiekti savo kaimynėms – taip ji tapo Skandi-
navijos vėjo energijos lydere ir centru.
Ieškant ekvivalentų
Beveik 40 metų Danija plėtojo savo AEI pramonę ir
investavo į ją, todėl šiuo metu ji yra viena sėkmingiau-
siai vėjo energetikos keliu pasukusių šalių Europoje.
Danijos vėjo pramonės asociacijos duomenimis, 2012
B U L L S P R E S S N U OT R.
m. vėjo jėgainėse pagaminta daugiau negu 30 proc. ša-
lyje sunaudotos elektros – beveik tiek, kiek šilumos
pagamino Lietuva naudodama biokurą. AEI plėtra at-
nešė švaresnę aplinką ir didesnes vartotojo kainas. Da-
nijoje elektra brangiausia Europoje, tačiau, nepaisant
to, 2012 m. šalies parlamentas nusprendė, kad iki 2020
m. iš vėjo energijos pagaminta elektra turi sudaryti
50 proc. visos suvartojamos elektros. Tai lėmė valstybės
noras atsikratyti priklausomybės nuo importuojamo iš-
kastinio kuro, todėl iki 2030 m. siekiama visiškai atsisakyti
šiluminių elektrinių. Kuo tai susiję su Lietuva?
Danijos pavyzdys brangus ir išlaikomas gyventojų, nes
danai suvokia bendrą šio sektoriaus plėtros naudą ne tik
gamtosaugai, bet ir šalies ekonomikai. Jie sutinka, kad ša-
lies energijos rinkai darytų įtaką įvairūs mokesčiai, kurie
surenkami iš šildymo ir elektros gamybos sektoriaus. Šie
mokesčiai per metus sudaro apie 9,26 mlrd. litų. Didžiau-
sią dalį šios sumos sudaro mokesčiai, taikomi elektros
energijai, todėl galutinės elektros kainos dalis, tenkanti
mokesčiams, yra apie 55 procentus. Vadinasi, sumokama
daugiau mokesčių, nei kainuoja pati elektros gamyba ir su-
daro išlaidos, susijusios su jos tiekimu. Taigi, danai moka
brangiausiai už elektrą ES ir tikriausiai visame pasaulyje.
Tačiau šie pinigai panaudojami tikslingai, nes jais skati-
namos investicijos į vėjo energetiką. Danija kompensuoja
dalį mokesčių tiems piliečiams, kurie vėjo jėgainėse gami-
na elektrą savo reikmėms arba prisijungia prie vėjo jėgai-
nių kooperatyvų, taip pat mažina ir kitus mokesčius. Taip
pinigai investuojami į Danijos ekonomiką, kartu kuriama
vėjo energetikos pramonė ir didinamos eksporto pajamos.
Jau beveik 50 proc. vėjo energijos eksportuojama į kitas
šalis: Švediją, Suomiją ir Vokietiją. 2000–2008 m. eksporto
vertė siekė apie 3,4 mlrd. litų. Kaip minėjau, eksportuojama
ne tik energija. Danija – viena pasaulinių lyderių vėjo elek-
tros technologijų gamybos sektoriuje, jas eksportuoja ne tik
į kaimynes, bet ir į Azijos šalis. Danijos vartotojai, mokėda-
mi už elektrą daugiau, žino, kad išlošia ne tik gamta, bet ir jų
šalies ekonomika bei visuomenės gerovė. Lietuvoje biokuro
pramonė gali suklestėti taip pat, tik yra vienas esminis skir-
tumas – vartotojo kainos ne auga, o mažėja. Todėl svarbiau-
sias klausimas šiuo metu yra toks: kokį potencialą plėtojant
biokuru paremtą šilumos ir elektros gamybą galima sukurti
Lietuvoje? Nes jei galime tapti iš biokuro šilumą ir elektrą
gaminančių įrenginių bei paties biokuro eksportuotojais, tai
rodytų, kad energetikos sektoriuje sugebame sekti pasaulyje
pirmaujančių valstybių pavyzdžiu.
Iš koto verčiantis potencialas
Jei jau grįžome prie Lietuvos, reikėtų prisiminti, kad
mūsų šalyje yra dideli biokuro ištekliai. Pagal miško kiekį,
tenkantį vienam gyventojui, Lietuva yra antra Europoje.
Vertinant tai ir išplėtotą centralizuotą šilumos tiekimą,
galima teigti, kad iš visų ES šalių patraukliausios bioku-
ro panaudojimui energetikai yra Lietuva ir mūsų kaimynė
Latvija. Deja, vis dar trūksta aktyvesnio pramonės įmonių
įsitraukimo, nors perėjimas prie biokuro naudojimo jau
pastebimas. Įmonės sėkmingai investuoja į naujas tech-
nologijas. Energetikos objektų statybos ir modernizavimo
įmonės „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ra-
manauskas teigia, kad speciali biokuro įranga jau veikia
trijose maisto pramonės įmonėse. „Planuojama, kad šios
katilinės pradės tiekti garą 2014 m. pirmoje pusėje. Akty-
vesnį pramonės įmonių perėjimą prie biokuro paskatintų
galimybė parduoti perteklinę šilumą šilumos tinklams“, –
sako V. Ramanauskas. Technologiniu požiūriu Lietuva
yra pasiruošusi visiškai pertvarkyti šilumos ūkį, kad būtų
naudojamas tik biokuras. Yra gana daug biokuro katilinių
technologinės įrangos gamintojų ir importuotojų. Per de-
šimt biokuro naudojimo Lietuvoje metų ši sritis neblogai
ištobulinta.
Kyla ir kitas klausimas – ar gali Lietuva tapti biokuro
eksporto širdimi? Taip. Biokuro eksportas galimas tol, kol
gabenimo sąnaudos adekvačios kuro pardavimo kainai.
Tačiau daug svarbiau koncentruotis į biokuro technologijų
ir jomis paremtos gamybos plėtrą, nes taip ne tik plėtotume
pramonę, bet ir skatintume mokslą bei aukštesnės pridėti-
nės vertės gamybą. Tai, kad šilumos ir elektros iš biokuro
gamybos įrenginių pramonė turi tikrai didelį potencialą,
galima nuspėti žvelgiant į Lietuvos patirtį. Kol gamtinių
dujų kaina gaminant energiją buvo priimtina, biokuro
technologijų diegimas buvo lėtas. Pakilus kuro kainai, pa-
sikeitė požiūris ir į biokurą. Žiūrint į Baltarusiją, Rusiją
ar Ukrainą, akivaizdu, kad ten žemos dujų kainos nebus
amžinos, todėl šiose rinkose ilgainiui formuosis milžiniška
paklausa. V. Ramanauskas pabrėžė, kad jo įmonė jau pasi-
rašė tris eksporto sutartis už daugiau nei 3 mln. eurų. Kita
panašaus profilio įmonė „Axis Technologies“ užsieniui yra
pardavusi per 30 skirtingų projektų. Lietuva gali tapti Rytų
Europos biokuro lydere, nes, kaip ir daugelis Rytų Europos
valstybių, yra paveldėjusi centralizuotą šilumos tiekimą ir
turi ilgametę tokios šilumos naudojimo patirtį. „Kadangi
lietuviai yra agresyvūs ir labai nori užsienio rinkų, mūsų
noras lyderiauti akivaizdus. Mums padeda ir mažesni kal-
bos barjerai bei kultūriniai panašumai su kitomis Rytų
Europos šalimis“, – teigia „Axis Technologies“ generalinis
direktorius Giedrius Vaitkevičius.
Tiesa, ir konkurentų šioje rinkoje nestinga. Abiejų įmo-
nių vadovai nurodo tas pačias šalis, iš kurių kyla didžiau-
sios grėsmės: Skandinavijos valstybės ir Austrija. Jos toli
pažengusios AEI rinkoje, bet Lietuva turi pranašumų. Ne-
stinga įmonių, kurios projektuoja ir gamina biokuro kati-
lus, kondensacinius ekonomaizerius, pakuras ir kitą tech-
nologinę biokuro katilinių įrangą. „Enerstenos“ vadovas
teigia, kad projektai įgyvendinami nuo idėjos iki realaus
produkto: „Nuo šiol visą biokuro katilinių įrangą, detales
gaminame patys. Sutelkus gamybos procesus po vienu sto-
gu, mažėja veiklos sąnaudos, tad konkursuose galima pa-
„Litbiomos“ duomenimis, Lietuvoje yra apie
210 biokuro katilinių, o biokuro biržoje dalyvauja
39 pardavėjai ir 17 pirkėjų. Jeigu paklausa kils ir
toliau, o valstybė laikysis nubrėžtų tikslų, katilinės
bus diegiamos tol, kol paklausa sustos, tačiau
konkurencija biokuro tiekimo rinkoje augs nuolat,
todėl spaudimas mažinti kainas išliks.
siūlyti žemesnes kainas nei konkurentai.“ Lietuva šiuo ke-
liu eina jau 20 metų ir rezultatai akivaizdūs. Pigesnio kuro
naudojimas ir jo sukuriama pridėtinė vertė vidaus rinkoje
yra aiški ir apskaičiuota, o technologijų eksportas konku-
ruoja su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis. Tačiau kad
ir kaip būtų, visada yra „bet“. Trūksta tik vieno dalyko –
aiškios Vyriausybės pozicijos. Šiandien pats metas, kai Vy-
riausybė turėtų paskelbti, jog Lietuva mato potencialą ir
tikslingai sieks, kad biokuru paremta pramonė sustiprintų
mūsų ekonomikos potencialą. 
KAIP RACIONALIEMS
ŽMONĖMS PARDUOTI
KANDIDATĄ Į PREZIDENTUS?
Adomas PŪRAS, Jaunius PETRAITIS
Komunikacijos agentūros „Tekstremistai.lt“ įkūrėjai
Žmogus yra racionaliai mąstanti būtybė. Šia prielaida patogiai ir su pasididžiavimu dangstome savo kasdienių
sprendimų motyvus. Pagal ją ekonomistai prognozuoja vartotojų elgseną, o prekių ženklų atstovai ir politikai
rengia strategijas pirkėjams bei rinkėjams.
T
AČIAU NUSILEIDUS iš dramblio kaulo
bokšto žmonių pasaulis atrodo kitaip: tikė-
tina, kad rytoj iš parduotuvių vėl grįšime su
pirkiniais, kurių mums visai nereikia, ir pri-
imsime begalę kitų sprendimų, kurių racio-
naliais niekaip nepavadinsi. Taip yra dėl to, kad mūsų
racionalumas turi nuspėjamas ribas ir netrūksta norin-
čiųjų jomis pasinaudoti.
Optinės racionalumo apgaulės
Optine apgaule, arba iliuzija, vadiname vaizdinį, kurio
keliamas įspūdis skiriasi nuo objektyvios tikrovės. Mani-
puliuodami šviesos efektais ir geometrinėmis formomis
galime suklaidinti stebėtojo akis ir primesti jam tokią rea-
lybę, kokios norime. Analogiškas gudrybes savais tikslais
taiko stipriausi pardavėjai, tik jų taikinys – ne mūsų akys,
o mąstymas.
Įsivaizduokite, kad ieškote kelionės į užsienį medaus
mėnesiui. Kurį variantą rinktumėtės: į Romą (A) ar į Barse-
loną (B)? Jei nei Romoje, nei Barselonoje iki šiol nebuvote
ir jei abiem atvejais į kainą įskaičiuota nakvynė tos pačios
kategorijos viešbučiuose su nemokamais pusryčiais, statis-
tiniam pirkėjui pasirinkti tarp A ir B nebus paprasta. Juk
abu miestai turi įstabių ir sunkiai palyginamų pranašumų!
O dabar įsivaizduokime, kad šalia šių dviejų kelionės pa-
siūlymų pardavėjas pateikia ir trečią alternatyvą – kelionę
į Romą už tą pačią kainą, tik be nemokamų pusryčių (A –
x). Pastarasis pasiūlymas akivaizdžiai blogesnis už A, to-
dėl racionalaus pirkėjo sprendimui turėtų nedaryti jokios
įtakos. Vis dėlto daugkartiniai tyrimai, kuriuos atliko psi-
chologijos profesorius Danas Ariely iš JAV Duke’o univer-
I M AG E S TAT E N U OT R.
siteto, rodo kitaip: A – x alternatyvos atsiradimas šalia A ir
B net 2,5 karto padidina tikimybę, kad pirkėjas rinksis ne
ką kita, o būtent A!
Kas įvyko? Tarp dviejų lygiaverčių pasirinkimų įterp-
tas trečias fiktyvus pasiūlymas sukūrė racionalumo iliu-
ziją: „Romos be pusryčių“ (A – x) variantą lengva ir pa-
togu palyginti su tiek pat kainuojančiu variantu „Roma
su pusryčiais“ (A), o tai padariusio pirkėjo mintyse pas-
tarojo pasirinkimo vertė neproporcingai išauga ir net nu-
stelbia kelionę į Barseloną (B). Ar tai tik teorija? Nieko
panašaus! Tuo įsitikino žurnalas „The Economist“, pasiū-
lęs tris prenumeratos variantus: spausdintos ir interne-
tinės versijos už 125 JAV dolerius (A), vien spausdintos
versijos už 125 JAV dolerius (A – x) ir vien internetinės
versijos už 59 JAV dolerius (B). Nors žurnalo spausdintos
ir internetinės versijos komplektas daugiau nei dvigubai
brangesnis už internetinės versijos prenumeratą, atsira-
dus fiktyviam A – x pasiūlymui kelis kartus daugiau skai-
tytojų rinkosi A, o ne B.
Palyginimų menas ir prezidento rinkimai
Ši racionalaus sprendimo iliuzija – tik viena iš kelių
šimtų schemų, kuriomis galima atvesti žmogaus mintis
prie peršamo, bet nebūtinai racionalaus sprendimo. Ji pa-
remta suvokimu, kad vartotojai, patenkinę pirminius po-
reikius, vėliau patys gerai nežino, ko nori ir ko jiems rei-
kia. Todėl, užuot įsivėlę į sunkius svarstymus, kasdienius
sprendimus mieliau priima atsispirdami nuo lengviausiai
mintyse pasiekiamų palyginimų ir patirčių. Ir štai čia at-
siranda puiki galimybė rimtam pardavėjui primesti savas
racionalumą iškreipiančias schemas.
 Ši strategija gali būti taikoma ne tik versle, bet ir ki-
tose socialinėse srityse, pavyzdžiui, politikoje. Šiandien
nieko nestebina, kad rinkimų baigčiai didesnę įtaką daro
ne partinės takoskyros ar politinės ideologijos, o iš verslo
perimamos ženklodaros ir pozicionavimo kategorijos. Net
kandidatas artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose,
kaip ir žurnalas ar kelionė, gali būti laikomas preke, kai-
nuojančia rinkėjo balsą. O rinkimų kampanijų kūrėjams
apsimoka ne tik įvertinti racionalaus rinkėjo preferencijas,
vertybių ir interesų paklausą bei pasiūlą visuomenėje, bet
ir paspekuliuoti, kaip pasinaudoti rinkėjo (ne)racionalu-
mu „parduodant“ savo kandidatą.
Pažaiskime ir mes. Jei dabartinės prezidentės kan-
didatūrą palygintume su „Roma su pusryčiais“ (A), sti-
priausia jos alternatyva – „Barselona su pusryčiais“ (B) –
būtų dabartinis premjeras. Tiesa, jis savanoriškai užleido
savo vietą panašių pažiūrų, bet visuomenės ne taip žino-
mam ir mėgstamam Zigmantui Balčyčiui (B – x) ir taip
apsunkino partijos galimybę iškovoti pergalę. Maža to,
deklaruodami paramą prezidentei savo kandidato apskri-
tai nekėlė konservatoriai. Ar šis Tėvynės sąjungos-Lietu-
vos krikščionių demokratų (TS-LKD) žingsnis preziden-
tei naudingas? Jei tikimasi pergalės pirmame ture, taip.
Bet galima spekuliuoti ir kitaip. Jei vadovautumėmės
B U L L S P R E S S N U OT R.
nesenu Vytauto Landsbergio pareiškimu, esą joks kon-
servatorių atstovas šiandien neprilygsta Daliai Grybaus-
kaitei, TS-LKD kandidatą – jei toks atsirastų – prezidento
rinkimuose turėtume įvardyti kaip „Romą be pusryčių“
(A – x). Tokiu atveju pagal šią sprendimų priėmimo sche-
mą pagrindiniu politinių diskusijų ir rinkėjų svarstymo
objektu taptų būtent kandidatų A ir A – x palyginimas
(kas yra kas?), o kitiems kandidatams grėstų iškristi iš vi-
suomenės dėmesio centro.
Pasitikėjimo krizė: ar saulė geltona?
Aptarę pačią primityviausią kandidatų pardavimo
schemą, turime pripažinti, kad ji pritaikyta labai spekulia-
tyviai ir net įžūliai. Juk politinių rinkimų baigtį lemia gero-
kai daugiau veiksnių nei vartotojo sprendimas pirkti prekę
A ar B! Prisiminkime jau vien tai, kad žmogaus sprendimų
priėmimo procesas priklauso nuo ankstesnių jo patirčių.
O versle ir ypač politikoje jos gali reikšti nusivylimą vi-
sais pardavėjais. Šios problemos mastą puikiai atskleidžia
prieš kelerius metus JAV atlikta apklausa. Pirmoji apklau-
sos dalyvių grupė turėjo atsakyti, ar sutinka su teiginiais,
kad saulė yra geltona arba kad kupranugaris yra didesnis
už šunį. 100 proc. respondentų atsakė teigiamai. Tačiau
antroji grupė, kuriai tie patys teiginiai buvo pristatyti De-
mokratų partijos, Respublikonų partijos arba „Proctor &
Gamble“ vardu, stipriai sudvejojo: „Bet kas bus, jei lyginsi-
me mažą kupranugariuką su dideliu vilkšuniu? Ne tokia ta
saulė ir geltona, nes turi raudonų dėmių!“ Jei respublikonų
paliudijimas, kad saulė yra geltona, priverčia amerikie-
tį suabejoti jos geltonumu, kokį poveikį Lietuvos rinkėjų
nuostatoms apie D. Grybauskaitę daro Lietuvos opozicinių
partijų pareiškimai, kad ji yra geriausia?
Klausimą paliksime atvirą, tik konstatuosime, kad pre-
zidentės štabo sprendimas rinkimams deklaratyviai skelbti
finansinės paramos paiešką ne politikų ar verslo grupių, o
visuomenės gretose yra gerai apgalvotas žingsnis. Jo logika
tokia pati kaip ir garsiausių pasaulio prekybos sistemų –
„Amazon“, „eBay“ ir kt., – kuriose prekių ženklų reputacija
MARIUS VON MAYENBURG
UGNIES
VEIDAS
grindžiama ne pardavėjų panegirikomis, o pirkėjų nuomo-
nėmis, nes jos kuria stipresnį, kartais net racionalumą pra-
nokstantį vartotojų pasitikėjimą.
Išvesk mane iš proto
O ką daryti prekių ženklams (ar kandidatams į prezi-
dentus), kurie šiandien smarkiai atsilieka, kuriems žmo-
nės nejaučia palankumo ir kurie šiuo metu apskritai yra
racionalaus pasirinkimo užribyje? Daryti viską, kad užri-
byje liktų pats pirkėjo (ar rinkėjo) protas. Tai pasiekti įma-
noma, nors ir trumpam. Bene radikaliausias pavyzdys –
„Berkeley“ atliktas tyrimas, kuris parodė, kad seksualinio
susijaudinimo akimirką respondentai pakeičia savo nuo-
monę net tais klausimais, kurių jau pačios formuluotės
turėtų kelti pasipiktinimą, pavyzdžiui, „Ar jums patiktų
išbandyti fizinę sueitį su gyvuliu?“
Šiandien nieko nestebina, kad rinkimų baigčiai
didesnę įtaką daro ne partinės takoskyros
ar politinės ideologijos, o iš verslo perimamos
ženklodaros ir pozicionavimo kategorijos. Net
kandidatas artėjančiuose Lietuvos prezidento
rinkimuose, kaip ir žurnalas ar kelionė, gali
būti laikomas preke, kainuojančia rinkėjo balsą.
Lemiamą akimirką išjungti žmogaus mąstymą ar patį
žmogiškumą galima ir kitomis emocijomis, tokiomis kaip
baimė, pavydas arba, žinoma, pyktis. Tiek versle, tiek po-
litikoje šie elementai – kasdienybė. Tačiau jų taikymas –
nelengvas menas. Kai kalbame apie Lietuvos politinius
rinkimus, iki šiol tik retam politikui emocinius racionalu-
mo spąstus yra pavykę paspęsti nepriekaištingai. O šiemet,
bent jau kol kas, pagrindinė emocija, kurią sugeba sukelti
daugelis kandidatų, tėra liūdesys arba juokas. Ar to pakaks
norint išvesti žmones iš proto? 
KOVO 28 D.
GEGUŽĖS 16 D.
MENŲ
SPAUSTUVĖJE
BILIETUS PLATINA TIKETA
WWW.OKT.LT
„FACEBOOK“ – ĮRANKIS,
LEIDŽIANTIS VALDYTI MILIJONUS

Karolis MAKRICKAS
Niekas nepaneigs, kad „Facebook“ poveikis pasauliui – milžiniškas. Socialinis tinklas – ne tik viena geriausių
žmonijos sugalvotų komunikacijos formų, iš esmės keičianti tai, kaip perduodamos naujienos, pramogauja-
ma ar bendraujama su draugais. Kartu tai ir įrankis, leidžiantis valdyti milijonus žmonių. Demokratiški politikai
šį įrankį prisimena artėjant rinkimams, kai nori informuoti apie savo rinkimų kampaniją, ieškoti draugų, da-
lytis naujienomis ir t. t. O štai diktatoriai norėtų, kad šio socialinio tinklo nebūtų, nes „Facebook“ leidžia pa-
spartinti politinius pokyčius šalyje, telkti bendraminčių grupes ir leisti joms realiu laiku koordinuoti judėjimą.
„Facebook“ labai pagreitina naujo judėjimo kūrimą: analogiškas procesas seniau trukdavo metų metus, o dabar tam
tereikia kelių savaičių ar mėnesių. Vienoje NATO ataskaitoje net teigiama, kad XXI a. Che Guevara tapo tinklas, nes,
nesant vieno konkretaus lyderio, vienu metu gali būti daug skirtingų revoliucionierių. Jau nebereikia vieno asmens
masėms organizuoti ir įkvėpti, kiekvieną akimirką ją įkvepia vis kas nors kitas. Tad kiek dar gyvuos „Facebook“?
N
ORS SOCIALINIAM TINKLUI „Face-
book“ ne vienas žadėjo ir vis žada pragaištį,
Marko Zuckerbergo legenda tęsiasi, o visų
mylimas ir nekenčiamas tinklas gyvuoja to-
liau ir švenčia dešimties metų jubiliejų.
Bendrabučio kambaryje 2004 m. startavęs „Facebook“
netrukus ėmė plėstis ir it virusas skverbėsi iš vieno studen-
tų miestelio į kitą, iš vieno bendrabučio kambario į kitą,
kol galop apėmė visą Žemės rutulį. Ar tai buvo atsitiktinė
sėkmė? O gal atkaklus darbas sukandus dantis? Gausybė
analitikų ir ekspertų vis pranašavo „Facebook“ pabaigą,
ir vis nesėkmingai. Pirmasis apie tinklą „Facebook“ (kaip
tokį) užsiminė Harvardo universiteto studentų laikraštis
„The Harvard Crimson“. Prabėgus mėnesiui po socialinio
tinklo starto jame buvo rašoma: „Kolumbijos universitetas
jau turi panašų tinklą ir panašią bendruomenę, taip pat pa-
pildomų funkcijų, kurių neturi thefacebook.com.“
Vėliau neva viską žinančių kritikų tik daugėjo. 2012 m.
Ericas Jacksonas, „Ironfire Capital“ įkūrėjas, spėjo, kad
„Facebook“ išnyks po penkerių ar aštuonerių metų, nes
jam bus sunku tapti patogia ir naudinga programėle išma-
niajame telefone. 2013 m. pradžioje leidinys „The Guard-
ian“ skelbė, kad „socialinis tinklas – tik išnaša įraše en-
ciklopedijoje apie internetą“. „Facebook“ pirminis viešas
siūlymas nebuvo pritrenkiantis, o vėliau kritusi socialinio
tinklo akcijų vertė tarsi skelbė, kad milijono žmonių kas-
dien naudojamas „Facebook“ išties pervertintas ir nėra
vertas 100 mlrd. JAV dolerių.
Konglomeratas
Bet jie visi klydo. „Facebook“ akcijų kaina atsigavo ir
jis lyg niekur nieko gyvuoja toliau, be to, dar ir superka
savo tiesioginius konkurentus. Naujausias pirkinys, kaina-
vęs 19 mlrd. JAV dolerių (galutinė kaina svyruos, nes pini-
gais duodami 4 mlrd. JAV dolerių, o visa kita – „Facebook“
akcijomis), – programėlė „WhatsApp“, skirta keistis žinu-
tėmis ir turinti apie 450 mln. aktyvių vartotojų kiekvieną
mėnesį.
Kai M. Zuckerbergas sako, kad nori „sujungti visus pa-
saulio žmones“, tai reikia suprasti pažodžiui: jis nori tie-
siogiai valdyti (vadinasi, įsigyti) visas žmonių tarpusavio
bendravimo priemones, tai yra tapti komunikacijos mag-
natu. Taigi jo rankose – ne tik pasaulyje populiariausias
socialinis tinklas, kuriame informacija ir nuotraukomis
galite dalytis su visais, bet nuo šiol ir didžiausias pasaulyje
privatus socialinis tinklas „WhatsApp“, kuriame kasdien
pirmyn ir atgal keliauja apie 1 mlrd. nuotraukų, 200 mln.
balso pranešimų ir 30 mlrd. trumpųjų žinučių.
Šis pirkinys „Facebook“ naudingas dar ir tuo, kad
„WhatsApp“ labai populiarus ten, kur „Facebook“ ne toks
populiarus, tad leis užkaišyti skyles ir tapti savotišku kon-
glomeratu – panašiai kaip bendrovė „Disney“, kuriai pri-
klauso daug populiarių prekių ženklų, skirtų skirtingoms
auditorijoms ir demografinėms grupėms.
„Facebook“, kitaip nei „Microsoft“, nenužudo nė vieno
savo pirkinio, tai yra leidžia jiems visiems veikti, o pats sau
R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
KINTANČIOS PRIVATUMO NUOSTATOS
Nors dar visai neseniai atrodė, kad jaunimui visiškai nusispjauti į pri-
vatumą, išaušus „Post-PC“ erai pradėta suprasti, kad požiūris į privatu-
mą priklauso nuo naudojamo įrenginio. Jei sėdi priešais kompiuterio
ekraną, vadinasi, nori perduoti žinią visam pasauliui. Jei žvelgi į išma-
niojo įrenginio ekraną, vadinasi, nori bendrauti tik su artimiausiais
draugais ir šeima.
Suvokdamas šį požiūrį, „Facebook“ turės keistis ir po truputį keičiasi,
tad pasauline telefonų knyga, kurioje galima akimirksniu rasti bet
kurį asmenį, socialinis tinklas veikiausiai niekada netaps. Seniau Mar-
kas Zuckerbergas nenorėjo, kad bendraudamas su aplinkiniais būtum
anoniminis asmuo, o nuo šiol tai galima padaryti – tai yra parašyti
kam nors žinutę į „Facebook“ iš savo el. pašto arba telefono numerio.
Savo pranešime Markas apie 2014 m. pasakė, kad vartotojams reikėtų
tikėtis tik dar daugiau skirtingų programėlių iš „Facebook“ išmania-
jame įrenginyje.
stebi, kuris pirkinys užaugs didžiausias. „Facebook“ net
nekeičia veiklos modelio. Štai „Instagram“ buvo nemoka-
ma – tokia ir liko. O „WhatsApp“ netapo nemokama, tad ir
toliau kainuos 1 JAV dolerį per metus.
Dešimtmetis įveiktas
Išgyventi dešimt metų informacinių technologijų ben-
drovei – sudėtingas uždavinys, nes jos arba pačios išstimpa,
arba jas išgaudo didesnės žuvys. „Facebook“ turi 1,2 mlrd.
aktyvių vartotojų ­– daugiau nei visi kiti socialiniai tinklai,
kartu sudėjus. Jis taip pat netoli nuo 1 mlrd. vartotojų, prie
tinklo besijungiančių per mobiliuosius įrenginius.
Tad ar „Facebook“ jau pakankamai didelis, kad nepra-
žūtų? Juk jis šiaip ar taip nužudė dalį konkurentų, atsiradu-
sių po jo: itin sėkmingai startavusią „Diaspora“, „AnyBeat“,
kuris vietoj vardų ir pavardžių leido naudoti pseudonimus,
„College Tonight“ ir t. t. Lygiai taip pat jis palengva žudo
„Google+“, kuris galų gale veikiausiai liks tik kaip priemo-
nė prisijungti prie „YouTube“ ir komentuoti.
Būti sėkmingam internete nereiškia būti sėkmingam
išmaniuosiuose įrenginiuose. Didžiausią grėsmę „Face-
book“ jautė ne iš kitų į jį panašių socialinių tinklų, bet iš
programėlių, kurias pagimdė startuoliai, prisitaikę prie
išmaniųjų telefonų amžiaus. Būtent dėl negebėjimo virsti
išties mobiliu „Facebook“ buvo labiausiai kritikuojamas.
Tad „WhatsApp“ garantuos, kad per keletą ateinančių
metų šioje srityje neatsirastų jokio reikšmingo konkuren-
to. Šiandien išmaniųjų įrenginių yra maždaug 1,5 mlrd., o
2017-aisiais jų bus jau apie 2,5 milijardo.
„Facebook“ ateitis?
Kiekviena imperija suyra arba yra suardoma. Kiekvie-
nam karaliui ateina metas mirti. Kadaise paieškos srityje
karaliavusi „Alta Vista“ buvo pakeista „Google“ ir niekas
jos neprisimena. Ar „Facebook“ sulauks 2024-ųjų?
Neseniai du Prinstono universiteto (JAV) doktorantai
paskelbė, kad pritaikę matematinius modelius nustatė, jog
„Facebook“ – tai tarsi infekcinė liga, kurios sergamumas pats
didžiausias prieš ją sustabdant. Jie teigia, kad iki 2017 m.
„Facebook“ neteks net 80 proc. vartotojų. Pats socialinis tin-
klas pritaikė tuos pačius skaičiavimo metodus (jie paremti
paklausimų paieškos sistemose tyrimu) ir juokdamasis pa-
sidalijo naujienomis, kad, remiantis skaičiavimu, neliks ir
paties Prinstono universiteto bei deguonies, nes su tuo susiję
raktiniai žodžiai į paieškos sistemą įvedami vis rečiau.
Bet ar net ir 80 proc. vartotojų netekęs socialinis tinklas
galėtų gyvuoti toliau? Žinoma, kad taip. Tai kuo puikiausiai
įrodo šimtai tūkstančių nišinių tinklų, tokių kaip one.lt, ies-
kok.lt ir pan. Juk niekas nedraudžia „Facebook“, turinčiam
tiek pinigų sąskaitoje, ne tik socialinį tinklą tobulinti, bet ir
užsiimti papildomomis veiklomis, kaip tai daro „Google“.
NORS „FACEBOOK“ NETURI NEI HIMNO, NEI SOSTINĖS IR ŠIAIP NĖRA ŠALIS, SOCIALINIO TINKLO ĮKŪRĖJAS MARKAS ZUCKERBERGAS VISADA LAUKIAMAS DIDŽIOJO AŠTUO-
NETO ( G-8) VIRŠŪNIŲ SUSITIKIME, KUR SĖDI IR DISKUTUOJA SU KITAIS PASAULIO LYDERIAIS.
Žiniasklaidos grupė ar technologijų gamintoja?
Viena galimų bendrovės plėtros tendencijų – tapimas ži-
niasklaidos grupe. Neseniai „Facebook“ išleista programėlė
„Paper“ leidžia sekti ne tik draugų naujienas ir fotografijas
iš atostogų, bet ir tai, kas vyksta pasaulyje. Naujienas galima
susiskirstyti pagal temas: politika, technologijos, finansai
ir t. t. Belieka samdyti žurnalistus ir vis dažniau į bendrą
srautą įtraukti jų rašomus straipsnius bei naujienas. Visa tai,
žinoma, leistų pritraukti dar daugiau reklamos ir užtikrintų
lyderio pozicijas besivystančiose rinkose, kur vietos žinia-
sklaida būtų nepajėgi konkuruoti su „Facebook“.
Lygiai taip pat galima neapsiriboti vien tekstiniu turi-
niu. „YouTube“ pavyzdys rodo, kad jei nagingiems žmo-
nėms duodi tinkamus įrankius, jie gali daryti stebuklus.
Jei „Facebook“ panorėtų tapti platforma internetiniams
televizijos projektams ir turiniui kurti (kulinarijos, juokų,
apžvalgų ir t. t.), jis tai galėtų lengvai padaryti ir veikiausiai
darys ateinančius dešimt metų. Taip pat „Facebook“ gali
ir pats kurti laidas, televizijos projektus ar net serialus ir
visiems juos rodyti. Juk „Amazon“ iš dalies jau daro tą patį.
O „Netflix“ įrodė, kad vien tik internetui skirtas serialas
„Kortų namelis“ (House of Cards) gali būti puiki mintis.
„Vaikščiojantys negyvėliai“ (The Walking Dead), „Bręs-
tantis blogis“ (Breaking Bad), „Sostų žaidimas“ (Game
of Thrones) – ne ką prastesnio lygio serialus gali kepti ir
„Facebook“, o rodyti tik ištikimiausiems vartotojams.
Kitas kelias – kurti įrenginius, kuriuose veiks „Face-
book“, ir ne tik. Niekas prieš dešimt metų nebūtų pamanęs,
kad „Google“ kurs įrenginius ir kaip ir „Amazon“ prekiaus
savo pagamintais planšetiniais kompiuteriais. „Facebook“
turi lėšų tiek žinomesniam išmaniųjų įrenginių gamintojui
įsigyti (nusipirkti „HTC“ ar pan.), tiek pradėti nuo nulio ir
sukurti ką nors unikalaus.
Atvirai kalbant, gal „Facebook“ jau ir nesuspėjo į išma-
niųjų telefonų ir planšečių traukinį, nes kautis su „Goog-
le“, „Apple“, „Samsung“ ir kitais būtų per sunku, bet į stotį
kaip tik atvyksta dėvimieji kompiuteriai. Išmanieji laikro-
džiai ir išmanieji akiniai prekybos vietose – jau šiandien,
o visų dėmesio centre – šių metų pabaigoje ar kitų metų
pradžioje. Jei „Apple“, „Microsoft“ ir „Google“ nepavyks
sudominti masių, tai galėtų padaryti „Facebook“.
Juk jei „Facebook“ išmanieji akiniai gatvėje galėtų
identifikuoti bet kurį žmogų ir parodyti jums jo vardą ir
pavardę, o patikusiai merginai leistų akimirksniu nusiųsti
žinutę ir užsakyti gėlių („Atsiprašau, panele Giedre, šios
gėlės štai nuo ten stovinčio vaikino“), vargu ar kam nors
reikėtų „Google“ akinių, kad pasitikrintų paštą ar pažiūrė-
tų „YouTube“ vaizdelį.
Lygiai taip pat su išmaniuoju laikrodžiu. Šiandieniai
gali pasigirti labai mažu funkcionalumu ir dažniausiai
apsiriboja pranešimų rodymu ar fotografavimu. Bet daug
vartotojų turintis socialinis tinklas tikrai gali sugalvoti ką
nors įdomaus: užuot apsikeitus vizitinėmis kortelėmis su-
glaudžiami laikrodžiai, vos atėjus į naują kavinę išmanioji
apyrankė pakviečia jos savininko draugus ir t. t. 
R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
 visur namuose
Jūsų laukia
muzika.

„SoundTouch WI-FI“ muzikinė sistema

Klausykitės savo mėgstamos muzikos
tik vieno mygtuko paspaudimu. Kaina nuo 399 Eurų. Nauja

SoundTouch™ Wi-Fi ®

www.avpro.lt muzikos sistemos

 MOKSLO NAUJIENOS
Nanotechnologijos. Lenkijoje atidaryta pirmoji pasaulyje grafeno gamykla

Lenkijoje pradėta komercinė grafeno gamyba – tai pirmas kartas, kai ši supermedžiaga gaminama ma-
siškai ir komerciniais tikslais. Bendrovės „Nano Carbon“ investuotojai – kalnakasybos gigantai KGHM ir
Lenkijos pramonės plėtros agentūra. Gamybai bus taikomas metodas, sukurtas Varšuvos elektroninių
medžiagų technologijų institute. Instituto atstovai tikina, kad procesas yra efektyvus, nebrangus ir
gali būti vykdomas su jau dabar parduodama įranga. Gamyklos atidarymo renginyje dalyvavęs Len-
kijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas džiaugėsi „istorine savo šalies akimirka“.
Grafenas – nanotechnologiniu gamybos būdu kuriama sintetinė medžiaga, išsiskirianti šešiakampio
struktūriniu pagrindu sujungiamais anglies atomais. Grafeno ypatumai – didelis elektrinis laidumas,
išskirtinės mechaninės ir optinės ypatybės. Už jo atradimą paskirta Nobelio premija.
Tiesa, ar „Nano Carbon“ pradėta gamyba ne per ankstyva, parodys ateitis. Spėjama, kad grafenas akumu-
liatorių elektroduose ir kompiuterių dalyse paplis tik po gero dešimtmečio.

Fizika. Žingsnis pasaulinės energijos problemos sprendimo link

Žurnale „Nature“ publikuotame amerikiečių mokslininkų darbe teigiama, kad jiems pa-
vyko pasiekti persilaužimą branduolinės sintezės srityje. JAV specialistai teigia, kad
išmoko išgauti daugiau energijos iš branduolinės sintezės reakcijų, nei toms reak-
cijoms sunaudojo kuro. Branduolinės sintezės reakcijos – tai procesai, vykstantys
žvaigždėse. Jei žmonija sugebėtų atkartoti ir kontroliuoti tokį procesą, gautų
neribotą švarios energijos šaltinį, nes kuro gausu, o atliekos nekenksmingos –
visiška dabartinės branduolinės energetikos priešingybė.
Vykstant branduolinės sintezės reakcijoms susijungia dviejų lengvesnių ato-
mų branduoliai ir sudaro vieną didesnį branduolį. Kad įvyktų šis procesas,
reikia labai didelio energijos kiekio, tačiau kai tokia reakcija įvyksta, išsiski-
ria dar daugiau energijos, nei reikėjo sintezei prasidėti. Norint tai padaryti
Žemėje, mokslininkams reikia sukurti tokias sąlygas, kokias galima stebėti
Saulės centre: reikia milžiniško slėgio ir temperatūros.
Lawrence’o Livermoro nacionalinės laboratorijos (JAV) fizikas Omaras Hur-
ricane’as su kolegomis kelerius metus eksperimentavo su lazeriais. Sėkmin-
gam eksperimentui prireikė 192 didelės galios lazerių. Lazeriais reaktoriaus
centre slėgis ir temperatūra sukurti maždaug tris kartus didesni, nei yra Sau-
lėje. Branduolinės sintezės reakcija truko vos vieną milijardinę sekundės dalį ir
jos pakako specialiai vandenilio kuro kasetei „užkurti“.
Tiesa, nors formaliai per tą nedidelį laiko tarpą energijos buvo sukurta daugiau, nei
jos turėjo kuro kasetė, atliekant eksperimentą iš viso energijos buvo sunaudota 100
kartų daugiau (naudoti itin galingi lazeriai, tačiau iš esmės jų dar nepakanka). Vis dėlto
fizikai tai laiko dideliu žingsniu į priekį.

Geofizika. Apskaičiuota, po kiek laiko Žemė taps negyvenama

Kolorado valstijos universiteto (JAV) Atmosferos ir kosmoso tyrimų laboratorijos mokslininkai apskai-
čiavo, po kiek laiko gyvybė Žemėje taps neįmanoma. Kompiuterinis modelis parodė, kad mums liko
1,5 mlrd. metų. Rezultatai paskelbti žurnale „Geophysical Research Letters“.
Modelis sudarytas remiantis prielaida, kad Saulės temperatūra didės po 1 proc. kas 110 mln. metų,
tad po 1,5 mlrd. metų vidutinė temperatūra Žemėje pasieks +40 ºC (dabar ji siekia +15 ºC). Spėjama,
kad esant vidutinei +40 ºC temperatūrai mūsų planeta taps nebetinkama gyvybei. Žemė supanašės
su Venera. Kompiuteris sumodeliavo, kad tolimoje ateityje Arkties regionas bus panašus į atogrąžų,
o visoje planetoje dėl intensyviai garuojančių vandenynų nuolat pliaups liūtys. Tyrimo autoriai at-
kreipė dėmesį, kad kompiuterinis modelis neatsižvelgia į klimato kaitos procesą. Ankstesni panašaus
pobūdžio tyrimai buvo paremti kur kas paprastesniais kompiuteriniais modeliais. Jais prognozuota,
kad gyvybei Žemėje liko ne daugiau kaip 650 mln. metų. Vadinasi, naujausi rezultatai planetos biosferai
skirtą laiką pailgino 2,5 karto.
Neurologija. Smegenyse rastas miego mygtukas

Oksfordo (Didžioji Britanija) mokslininkai mano, kad jiems paga-

liau pavyko galvos smegenyse aptikti miego mygtuką, kuris siun-
čia organizmui signalą, kada reikia miegoti ir keltis. Homeostatu
vadinamas darinys įspėja organizmą, kada šis jau ilgai nemiego-
jęs ir kad laikas miego procesams.
Teorija patvirtinta eksperimentuo-
jant su drozofilomis (vaisinėmis
muselėmis): iš smegenų paša-
linus miego mygtuko neuro-
nus, muses pradėdavo kan-
kinti nemiga. Mokslininkai
įsitikinę, kad analogiška
molekulinė sistema funk-
cionuoja ir žmogaus sme-
genyse.
Toliau aiškinamasi, kaip
miego mygtuką galima
įjungti ir išjungti. Išmokus tai
daryti būtų galima labai greitai
išgydyti nemigą.
„Miego homeostato veikimo principas pa-
našus į šilumos termostato gyvenamajame name veikimo princi-
pą, – aiškina tyrimui vadovavęs Jerome’as Mizenbokas. – Termo-
statas fiksuoja temperatūrą ir įjungia arba išjungia namo šildy-
mo sistemą. Miego homeostatas fiksuoja, kiek ilgai organizmas
nemiegojęs, ir kai pasiekiama tam tikra riba, įjungia ypatingas už
miegą atsakingas galvos smegenų ląsteles.“
Musės be miego mygtuko nebesugebėdavo užmigti ir gerai iš-
miegoti – jos tik nereguliariai nusnausdavo. Vėliau fiksuota ir
didelių atminties sutrikimų. Panašus nemigos poveikis ir žmo-
gaus organizmui. Atradimas gali reikšti proveržį gydant nemigą
ir kitas su miegu susijusias ligas.

Kibernetika. Surengta galingiausia pasaulyje DDoS ataka

JAV bendrovė „CloudFlare“ pranešė užfiksavusi stipriausią per

visą interneto istoriją ataką prieš jos tinklo serverius. Pasak
įmonės atstovų, paskirstytos atsisakymo aptarnauti atakos (angl.
Distributed Denial of Service, DDoS) metu generuotas paklausimų
srautas viršijo 400 Gb/s.
Pranešime teigiama, kad kibernetinių paklausimų srautas buvo
nukreiptas prieš vieną iš „CloudFlare“ klientų. Skelbiama, kad
buvo atakuoti Europoje veikiantys serveriai.
Iki šiol galingiausia DDoS ataka buvo laiko-
mas 2013 m. kovą surengtas antpuo-
lis prieš JAV nekomercinę organi-
zaciją „Spamhaus“, kovojančią
su masiniu el. pašto rekla-
minių laiškų siuntimu. Tada
į spamhaus.org serverius
buvo nukreiptas 300 Gb/s
parazitinių paklausimų
srautas, jis ilgam paraly-
žiavo svetainės veikimą.
„CloudFlare“ atstovai in-
formavo, kad atakos visiškai
pakirto serverius. Puolimas
tęsiasi kelias dienas, tačiau
visos priemonės atsilaikyti prieš
interneto teroristus bergždžios. Savi-
ninkai neatmeta galimybės, kad tai konku-
rentų užsakytas darbas, o interneto saugumo specialistai stebisi,
kad DDoS atakų intensyvumas nuolat didėja. Apsaugos nuo to-
kių atakų priemonės labai brangios ir nedaug kas gali sau leisti
jas turėti. Be to, jų efektyvumas taip pat kvestionuojamas – ki-
berteroristai sugeba įlaužti net ir į Centrinės žvalgybos valdybos
bei Federalinio tyrimų biuro serverius. 
 TECHNOLOGIJŲ NAUJIENOS

„Gionee Elife E5“ plonuolis

Norint išsiskirti išmaniųjų telefonų

rinkoje reikia nuolat ką nors sugalvo-
ti, nes tai, kas vakar buvo įspūdinga
naujovė, šiandien gali būti jau senie-
na. Bendrovė „Gionee“, kurios tikriau-
siai niekada negirdėjote, nusprendė
sukurti šiuo metu ploniausią išmanųjį
telefoną – „Elife 5.5s“. Kaip sako pava-
dinimas, šis telefonas yra vos 5,5 mm
storio. Visais kitais aspektais tai nors ir
ne pats mandriausias, bet puikus tele-
fonas.

Žaidimas „Ironpants“

Liejate ašaras dėl pradingusio „Flappy Bird“,

nes nespėjote jo atsisiųsti? O gal norite di-
desnio iššūkio? Nors „AppStore“ netrūksta
žaidimo „Flappy Bird“ klonų, rekomenduo-
jame išbandyti būtent „Ironpants“. Beje, jis
sukurtas lietuvio.

„Nokia X“

Nors gandai, jog „No-

kia“ konstruoja nebran-
gius telefonus su operacine
sistema „Android“, sklando jau
seniai, kad pragaras taip greitai
užšals – nesitikėjome. Taigi, serijos
„Nokia X“ išmanieji telefonai leis
naudotis „Android“ programėlėmis, taip
pat „Microsoft“ paslaugomis ir išskirtinė-
mis „Nokia“ technologijomis. Truputį gaila,
kad „Nokia“ pasuko „Amazon“ pramintu keliu
ir įdiegtą operacinę sistemą „Android“ slepia po
keliais sluoksniais, tad vartotojui bus nepasiekia-
ma „Google“ programėlių parduotuvė ir „Google“
paslaugos. Bet tikimės, kad „Nokia Store“ turės ne
ką mažiau įdomybių.
Apyrankė „Gear Fit“

„Samsung“ nusprendė atnaujinti savo išmanųjį laikrodį.

Tiesa, vietoj vieno dabar turime du: vis dar griozdišką ir
didelį, tačiau daugiau galimybių turintį „Galaxy Gear“ ir
mažesnį bei dailesnį „Gear Fit“ lenktu ekranu.
Laikrodis-apyrankė leis skaityti išmaniųjų telefonų „Ga-
laxy“ pranešimus ir trečiųjų šalių sukurtų programėlių
teikiamą informaciją. Gaila, kad jis neveiks su „iPhone“.

Ypatinga pica

Tarkim, ėmė ir atėjo apokalipsė, visur aplinkui šmirinėja smegenų

paskanauti norintys zombiai, o jūs kaip tyčia sandėliuke maisto ne-
kaupėte. Ką daryti? Apsiginkluoti ir traukti ten, kur sukauptos JAV ar-
mijos „Natick“ laboratorijos išrastos mini picos, pakuotėje galinčios
išbūti net trejus metus! Pasirodo, kariai negali gyventi be picos, tad
nuolat prašo kaip nors į maisto davinį mūšyje įdėti bent gabalėlį. Štai
ėmė gerieji tyrėjai ir sukūrė. Sako, kad skonis toks pats, kaip ir įpras-
tos picos, likusios po vakarėlio ir skanaujamos kitą rytą.

Radijo bangomis valdoma šluostė

Juk gyvename XXI amžiuje! Kitais metais Martis

atvyks į ateitį iš 1985-ųjų, o „Nike“ kaip tik bai-
gė kurti savaime užsirišančių batų prototipą. Kai
viskas taip šaunu, kyla klausimas, kodėl negalime
būti dar didesni tinginiai. Paaiškėjo, kad galime.
Ir už tai turime būti dėkingi Japonijai. Tikroji ro-
botų tėvynė pristato radijo bangomis valdomas
šluostes. Įsigykite visą būrį „Kyosho Egg Sugoi
R/C Mop“ ir namai blizgės, o jums net nereikės
pakelti užpakalio nuo fotelio! Jei esat skrudžas,
taikykitės į pigesnį „Sugoi Mini“. Ir bet kokiu atve-
ju prigriebkite ir radijo bangomis valdomą šiukš-
lių dėžę!
 INFORMACIJA VERSLO LYDERIAMS

SKAITOMIAUSIAS
VALSTYBĖ 21,1 %
„Verslo klasė“ 12,6 %
„IQ“ 7,1 % Respondentai atsakė į klausimą
„Kurį(-iuos) iš kortelėje pavaizduotų
„Investuok“ 4,9 % 2014 m. sausio žurnalų vartėte ar
„Intelligent Life“ 3,7 % skaitėte?“
„Bzn start“ 1,7 %

ĮTAKINGIAUSIAS
VALSTYBĖ 21,4 %
„Žmonės“ 11,9 %
Respondentai atsakė į klausimą
„Verslo klasė“ 6,9 % „Kaip manote, kuris žurnalas
„Investuok“ 2,4 % Lietuvoje yra įtakingiausias?“
(atviras klausimas)
„Veidas“ 2,3 %
„IQ“ 2,1 %

SOLIDŽIAUSIAS
VALSTYBĖ 20,4 %
„Verslo klasė“ 7,9 %
Respondentai atsakė į klausimą
„Žmonės“ 4,1 % „Kaip manote, kuris žurnalas
„Veidas“ 2,6 % Lietuvoje yra solidžiausias?“
(atviras klausimas)
„IQ“ 2,4 %
„Intelligent Life“ 2,1 %

Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa

Tyrimo laikas – 2014 m. vasario 14–23 d. Respondentų skaičius N = 1 005. Tyrimo objektas – 18 metų ir vyresni Lietuvos
gyventojai. Apklausos būdas – interviu respondento namuose. Atrankos metodas – daugiapakopė tikimybinė atranka.
Respondentų atranka parengta taip, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų vienodą tikimybę būti apklaustas. Apklausa
vyko 19 miestų ir 31 kaimuose. Tyrimą VšĮ Demokratijos plėtros fondo užsakymu atliko visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimo centras „Vilmorus“.

Žurnalo VALSTYBĖ reklamos skyrius, tel.: +370 5 231 3153; +370 5 261 9662
www.valstybe.eu
PETRUI GRAŽULIUI TEKS
EKSKOMUNIKUOTI TINKLĄ „FACEBOOK“

Rusijos Dūmos narys iš partija priskirti ne vien vyrams ar moterims,

„Tėvynės“ (Rodina) Aleksejus Žu- bet ir įvairioms kitoms lyties katego-
ravliovas vasario viduryje žiniasklai- rijoms, pavyzdžiui, transseksualams
dai pareiškė, esą Rusija turi istori- arba interseksualams. „Facebook“
nę misiją, todėl šioje šalyje iš vaiko pranešimas apie tai paskelbtas skil-
valstybė reikalauja laikytis tradicinių tyje „Įvairovė“. Į ją taip pat įkelta
vertybių. Rusija nelygintina su jokia nuotrauka, vaizduojanti vaivorykštės
Vakarų valstybe. spalvų vėliavą, iškeltą prie bendrovės
Giesmė žinoma – morališkai būstinės Silicio slėnio mieste Menlo
supuvę Vakarai ir Rusija, kaip tra- Parke. Po konsultacijų su lesbiečių,
dicinių vertybių bastionas. Įdomi gėjų, biseksualų ir transseksualų ak-
statistika šiame kontekste: kasmet tyvistais socialinis tinklas suteikia
nuo narkotikų perdozavimo Rusijo- galimybę vartotojams rinktis savo
je miršta 30 tūkst., nuo alkoholio – lytį iš 50 variantų.
70 tūkst. žmonių. Rusija užima pir- Lietuvoje netrūksta politikų, ku-
mą vietą pasaulyje pagal tėvų pames- rie pasaulį regi tik juodą arba baltą.
tų vaikų skaičių. Tautininkų sąjungos pirmininko
Prieš Sočio olimpiadą kone pa- Juliaus Pankos vadovaujamos orga-
grindinė tema buvo ginčas dėl ho- nizacijos surengtoje tradicinėje ei-
mofobinių įstatymų priėmimo Rusi- senoje Vasario 16-ąją buvo galima
jos Dūmoje. Olimpiados išvakarėse išvysti plakatus su užrašais „Savo
gėjų teises ginanti grupė „All Out“ žemės neparduosim, Briuseliui ne-
organizavo protestus 19 miestų vi- pasiduosim“, „Lietuva lietuviams“ ir
same pasaulyje. Daugiau kaip 200 pan. Na, ir, be abejo, didis teisuolis ir
rašytojų, tarp jų keturi Nobelio premi- Arūnas SPRAUNIUS moralistas Seimo narys Petras Gražulis,
jos laureatai – Günteris Grassas, Wole kurį, dviejų policininkų velkamą krauju
Soyinka, Elfriede Jelinek ir Orhanas Pamukas – atvirame pasruvusiomis akimis per gėjų paradą Vilniuje, žiniasklai-
laiške Rusijos įstatymus prieš gėjus pavadino kūrybingu- da ištiražavo skersai išilgai. Galima sakyti, kad ši nuotrau-
mo dusinimu. ka tapo P. Gražulio prekių ženklu.
Jau vykstant olimpiadai, vasario 17-ąją, Sočyje sulaiky- Taigi, šiems dviem ir į juos panašiems asmenims gali
tas transseksualas iš Italijos Vladimiras Luxuria, nes nešėsi tekti susidurti su ne itin malonia dilema. Politiko karjera
vaivorykštės spalvų vėliavėlę su užrašu rusų kalba „Būti šiais laikais be socialinių tinklų neįmanoma. Tai patvirtina
gėjumi – normalu“. Italijos gėjų ir lesbiečių aktyvistai apie ir čia paminėti personažai: J. Panka tinkle „Facebook“ yra
incidentą iš karto informavo savo šalies užsienio reikalų paskelbęs 266 savo nuotraukas, P. Gražulis – 165. Pasta-
ministrę Emmą Bonino, ši aktyvavo specialiai suburtą gru- rasis politikas tinkle „Facebook“ taip pat suteikia publikai
pę, kuri turėjo spręsti į olimpiadą nuvykusių italų saugu- galimybę sužinoti apie savo idėjas, sumanymus ir politinę
mo problemas. Galop po kelių valandų V. Luxuria buvo veiklą. Be abejo, galite P. Gražuliui ir parašyti. Tad kaip da-
paleistas. bar bus, kai „Facebook“ staiga „sugedo“ ir siūlo pasirinkti
Pirmas transseksualas Europos šalyse, tapęs parlamen- ne iš dviejų, o iš 50 lyčių? Jei nori būti nuoseklus, P. Gražu-
taru, televizijos laidų vedėjas ir aktorius V. Luxuria Sočyje lis turėtų protestuodamas pasišalinti iš šio socialinio tinklo
mėgino parengti televizijos reportažą, taip pat imti inter- ir nubraukti visus 3 549 grupės „Mes už PETRA Gražuli“
viu iš žaidynėse dalyvaujančių italų sportininkų. Sudėtinga narius.
nurodyti šio žmogaus lytį, mat gyvenime V. Luxuria save Tokia yra visų labai teisingų moralistų problema – gal-
pristato kaip moterį, tačiau chirurgiškai lyties nėra pakei- būt jie turi atsakymus visais gyvenimo atvejais, bet tas
tęs, taigi teisiškai yra vyras. gyvenimas ima ir pasiūlo situacijų bei reiškinių, į kuriuos
Vasario 14 d. pasaulio žiniasklaida išplatino pranešimą, vienareikšmio atsakymo nėra. Labai tikėtina, kad panašių
kad socialinis tinklas „Facebook“ leido vartotojams save precedentų ateityje tik daugės. 
VISUOMENININKŲ „GURU“
MATIJOŠAITIS TRENIRUOJASI KAUNE
Monika BALTRUŠAITYTĖ
Valdžios struktūrose turėtų dominuoti politinės idėjos ir vertybės, o ne pinigai, įtaka ir interesai. Regis, viskas pa-
prasta ir aišku, tačiau realybėje viskas daug sudėtingiau. Kovoje dėl valdžios įnirtingai grumiasi ne vien politiniai,
bet ir visuomeniniai judėjimai. Tai, žinoma, sveikintina, jeigu ne vienas „bet“: priešingai nei politinėms partijoms,
visuomeniniams judėjimams nereikia deklaruoti informacijos apie gaunamas ir išleidžiamas lėšas. Konkurencinės
sąlygos turėtų būti skaidrios, tačiau atsiranda skylė sienoje, per kurią gali įlįsti maža pelytė: tokia terpė palanki
valdžios siekiantiems įtakingiems verslininkams, užsimaskavusiems visuomenininkų grimu.

V
ISUOMENINIAI JUDĖJIMAI, metantys
iššūkį politiniams, laikosi kitokių žaidimo
taisyklių, nes jiems negalioja finansiniai ap-
ribojimai, o politinėms struktūroms tai už-
traukia įstatymai. Taigi, visuomenininkams
patogiau – jie turi daugiau laisvių. Kai taisyklės nevieno-
dos ir palankesnės vieniems žaidėjams, konkurencinė kova
tampa nelygi. Dabartinėmis liberaliomis sąlygomis akty-
vius visuomeninius judėjimus finansuoti gali bet kas, net
ateiviai iš kosmoso. Lėšų deklaruoti vis tiek nereikės. Tokia
spraga patogi reikštis įtakingiems verslininkams, norin-
tiems įsitvirtinti politikoje. Lygiai taip pat, kaip nežinome,
kas finansavo referendumą dėl draudimo žemę parduoti
užsieniečiams, kuris sukėlė didelį ažiotažą, nėra aišku ir
tai, kas finansuoja ir tam tikras visuomenines organizaci-
jas. Šią problemą pastebi ir Kauno miesto meras Andrius
Kupčinskas. Pasak jo, prisidengti visuomeniniais siekiais
patogu vien dėl finansų: „Politinėms partijoms galioja
Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei fi-
nansavimo kontrolės įstatymas ir reikalavimas deklaruoti
gautas bei išleistas lėšas. O visuomeniniai politiniai judėji-
mai veikia be finansinės paramos suvaržymų.“
Mes žinome, kas nutiko Kaune
Kauną paminėjome ne šiaip sau. Vienas tokių politiko-
je besireiškiančių aktyvistų yra verslininkas ir visuome-
nininkas, „Vičiūnų grupės“ vadovas Visvaldas Matijošaitis.
Jis sukūrė lietuvišką prekių ženklą, kuris pelnė pasaulinį
pripažinimą ir uždirbo jam milijonus. Dabar V. Matijošai-
tis – ne tik krabų lazdelių magnatas, Kauno miesto tarybos
narys, visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ ly-
deris, bet ir potencialus kandidatas į Kauno miesto merus.
Visokių kalbų būta apie šį verslininką: ir gandų apie neva
krabų lazdelių fabrikuose išnaudojamus darbuotojus, ir
apie kito Kauno verslininko – „KG Group“ vadovo Taut-
vydo Barščio – grasinimus V. Matijošaitį užkasti. Tačiau
fakto, kad V. Matijošaičio verslas per dvidešimtmetį tapo
surimio produktų gamybos lyderiu, neužkas net T. Barštys.
Kyla klausimas, ar visuomeniniai judėjimai, diriguoja-
mi tokių stambių verslininkų kaip V. Matijošaitis, neme-
ta rimto iššūkio politinėms partijoms, kurioms galioja
daugybė apribojimų, susijusių su gaunamų ir išleidžiamų
lėšų deklaravimu. Vyriausiosios rinkimų komisijos
pirmininko pavaduotoja Laura Matjošaitytė mano, kad
visuomeninė organizacija visuomeninei organizacijai nėra
lygi. Pasak jos, tai geras klausimas politinėms partijoms
ir Seimui, kuris priima įstatymus: „Reikėtų pasidomėti,
ar čia jie mato problemų. Norint sužinoti, kiek nukenčia
konkurencijos skaidrumas, reikia žiūrėti į tai, kokia tai
visuomeninė organizacija, kokia jos veikla, kokią vietą ji
užima ir kokią įtaką daro tam tikrame mieste. Kiekviena
visuomeninė organizacija yra skirtinga: viena gali būti
didelė ir finansuojama stambių verslininkų, o kita gali
gyvuoti vien tik iš narių mokesčių.“
Duobėtas V. Matijošaičio kelias į šlovę
V. Matijošaitis su „Vieningu Kaunu“ priešakyje kartą jau
nėrė į politikos baseino vandenis – bandė tapti Kauno mies-
to meru. Tai vyko 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose.
Tačiau tąsyk perimti valdžios vairo nepavyko. Nors, pasak
kai kurių politikų, kol mero postą susigrąžino konservato-
rius Andrius Kupčinskas, iš tikrųjų prie miesto vairo sėdėjo
V. Matijošaitis. Politikos mokslų daktaras, Vilniaus univer-
siteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto
lektorius Mažvydas Jastramskis pastebi problemą: tuometis
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas buvo gana liberalus,
todėl nemažai žmonių bandė pasinaudoti proga ir patekti į
savivaldybių tarybas. „Rinkimai išsiskyrė itin stipria kore-
liacija savivaldybėse tarp pasiūlos ir rinkimų nestabilumo.
Kodėl tai nėra gerai? Esant didžiulei pasiūlai ir dideliam
balsų šokinėjimui, išblunka ribos tarp įvairių politinių jėgų,
politikos alternatyvų, o rinkėjams tampa itin sunku balsuoti
tiek idėjiškai, tiek racionaliai“, – teigia M. Jastramskis. Ka-
žin ar V. Matijošaitis bandys laimę būsimuose rinkimuose į
savivaldybių tarybas? Atrodo, kad taip. Pats V. Matijošaitis
į šį klausimą atsakė taip: „Visuomeninė organizacija „Vie-
ningas Kaunas“ dalyvaus rinkimuose. Jau šiuo metu „Vie-
ningas Kaunas“ turi penkis Kauno tarybos narius.“ Be to, V.
Matijošaitis pastebėjo, kad savivaldybei pavaldžiose įmonė-
„V E R S LO Ž I N I O S“ / V I O L E TO S B U B E LYT Ė S N U OT R.
se trūksta profesionalų ir jis galįs jų parūpinti: „Versle būtų
sunku suvokti atvejį, kai būtų įdarbintas žmogus, neturin-
tis kompetencijos. Todėl vienas esminių mūsų siekių buvo
savivaldybei pavaldžių įmonių vairą atiduoti į išmanančių
specialistų rankas ir siekti, kad įmonės veiktų efektyviai.“
Visuomeninę ir politinę V. Matijošaičio veiklą gana
kritiškai vertina Kauno miesto meras A. Kupčinskas. Jis
pastebėjo, kad šis verslininkas dažnai skelbiasi nesąs poli-
tikas: „V. Matijošaitis dažnai skelbia, kad į politiką atėjo
tik dėl ūkinių reikalų. Matyt, pats supranta, kad politika
neturėtų būti verslas, tačiau kodėl nepabandžius jos suver-
slinti? Be to, skelbiasi, kad jo įkurtas visuomeninis judė-
jimas nėra politinis ir, ginkdie, partinis. O politologijos
vadovėliai skanduoja, kad visuomeninis judėjimas, dele-
guojantis atstovus į valdžią, tampa politinis. Ta aplinkybė,
matyt, nemaloni, nes atskleidžia tikruosius veidus.“
Pinigų iš verslo invazija į savivaldą ir pastangos
įgyti įtaką didžiuosiuose miestuose yra tendencija,
stebima jau seniai. Tačiau šiandien ji įgyja
naujų formų, todėl būtina apie tai kalbėti. Kaip ir
apie tai, kad jei bus įteisinti vieno turo merų rin-
kimai, įtakingiausioms verslo struktūroms tai gali
leisti amžiams įtvirtinti kišeninius merus.
Tarp Lietuvos verslininkų gyvuoja nesenstanti mados
tendencija – ateina toks metas, kai verslininkas, kuris ak-
tyviai reiškėsi visuomenėje, ima ir suvokia, jog pats me-
tas žengti į dar neištirtą teritoriją – politiką. Jeigu pavyko
susikrauti milijonus ir išplėtoti verslą, kodėl turėtų nesi-
sekti koordinuoti valstybės arba bent jau miesto valdymą?
Daugybė stambių verslininkų vadovaujasi logika, kuri
numato trijų žingsnių programą: iš pradžių – sėkmingas
verslas, tada – aktyvi visuomeninė veikla, galop – politi-
ka. Prisidengiant visuomeniniais tikslais, įgyvendinti šią
programą ir užgožti politines partijas išties nesunku. Ypač
tada, jeigu turi daug pinigų. Susidaro įspūdis, kad mies-
tuose dabar karaliauja ne partijos su savo ideologija, ver-
tybėmis ir nuostatomis, o pinigai. Tie verslininkai, kurie
jų turi daugiausia, miesto galios monopolį perima į savo
rankas. Bet ar taip turėtų būti? Pasak politikos mokslų dak-
taro M. Jastramskio, „negalime sakyti, kad vienas V. Mati-
jošaitis išstumia ideologijas ir jas pakeičia verslu – juk jo
sąrašas, nors ir sėkmingai pasirodė praėjusiuose rinkimuo-
se, pirmos vietos neužėmė. Kita vertus, jeigu ir toliau išliks
tokia tendencija, kad rinkimuose dalyvaus ir sėkmingai
pasirodys verslo interesams atstovaujančios organizaci-
jos, partijoms ir vertybiniam balsavimui akivaizdžiai liks
mažiau vietos.“
Kas laimės kovą dėl Kauno miesto valdžios – politinės
ideologijos ar krabų lazdelės, – parodys tik laikas. O iki
kitų rinkimų į savivaldybių tarybas jo lieka vis mažiau.
Tačiau akivaizdu, kad visuomeninės organizacijos, kurių
nevaržo jokie finansiniai apribojimai, kovoje dėl įtakos
turi vertingą kozirį. 
RUSŲ LEDO RITULININKŲ
PRALAIMĖJIMAS IR LIETUVIŲ
OLIMPIEČIŲ „SĖKMĖ“
Arūnas SPRAUNIUS
Dalyvavimą svarbiausiuose planetos sporto forumuose galima vertinti įvairiai. Tikriausiai viską lemia motyva-
cija ir asmeninis požiūris į gyvenimą. Rusijos ledo ritulio rinktinės pralaimėjimą suomiams 3:1 ketvirtfinalyje,
likus keturioms dienoms iki Sočio olimpinių žaidynių pabaigos, tarptautinė žiniasklaida beveik vieningai pava-
dino tragedija ir žaidynių organizatoriams, ir visai Rusijai.
K
AIP BUVO RAŠOMA DIENRAŠTYJE „The
Washington Post“, daugiausia iš Nacionali-
nėje ledo ritulio lygoje (NHL) žaidžiančių
žvaigždžių sudaryta rusų rinktinė labai grės-
mingai atrodė popieriuje, bet taip ir nesuge-
bėjo konsoliduoti žaidėjų talento bei pasiekti komandinio
rezultato. Prancūzų leidinys „Slate“ pridūrė, kad Rusijos
rinktinė pradėjo turnyrą būdama favoritė, tačiau tik viena
iš kelių. Žvaigždžių netrūko ir Kanados, Švedijos ar trečią
vietą užėmusios Suomijos rinktinėse.
Žlugusi „nacionalinė misija“
Vis dėlto ankstyvas pralaimėjimas namų olimpiado-
je buvo pernelyg skaudus, taigi kaltų paieškos prasidėjo.
Visų žvilgsniai pirmiausia nukrypo į komandos vyriau-
siąjį trenerį Zinetulą Bilialetdinovą. Pats treneris paskel-
bė standartinį pareiškimą, kad dėl visko kaltas jis, tiesa,
sukritikavo ir ryškiausią komandos žvaigždę Aleksandrą
Ovečkiną, kuris šių metų NHL sezone pelnė 40 įvarčių ir
kurio metinis 9 mln. JAV dolerių uždarbis pranoko visų
olimpiadoje dalyvavusių sportininkų honorarus. Beje, ir
JAV prezidentas Barackas Obama yra pareiškęs, kad ap-
sidžiaugtų, jei 28 metų rusų sportininkas pereitų į klubą
„Washington Capitals“.
Akivaizdu, kad visos komandos pralaimėjimo negali-
ma sukarti ant vieno žaidėjo. Štai kodėl ironiškai atrodo
dvi antraštės, kurių pasirodymą skiria beveik savaitė. Va-
sario 14 d. vokiečių savaitraštyje „Die Welt“ paskelbtame
straipsnyje „Superžvaigždė A. Ovečkinas turi išgelbėti Ru-
siją“ perspėta, kad rusų rezultatu 5:2 laimėtose rungtynė-
se su slovėnais įtampos būta daugiau, negu buvo galima
tikėtis. Vasario 20 d. tame pačiame „Die Welt“ paskelbtos
publikacijos pavadinimas jau buvo „Milžiniška Rusijos ir
Vladimiro Putino nesėkmė“. Pasak straipsnio autoriaus,
ledo ritulio žvaigždės Aleksandras Ovečkinas, Jevgenijus
Malkinas ir Ilja Kovalčiukas vyko į Sočį tik tam, kad taptų
herojais, tačiau „nacionalinė misija“ žlugo.
Savaitraštis net suabejojo, ar likus keturioms dienoms
iki olimpiados pabaigos varžymasis dėl apdovanojimų ki-
tose sporto šakose apskritai kels publikos susidomėjimą,
nes neliko pagrindinės varomosios jėgos. Per paskutines
savaites iki nelemto ketvirtfinalio nė viena lauko ar tele-
vizijos reklama Rusijoje neapsiėjo be rūsčių ledo ritulio
žvaigždžių veidų. Vėlesni reikalai parodė, kad ši progno-
R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
zė nepasitvirtino – pilnutėlėje arenoje finale rezultatu 3:0
įveikę švedus, ledo ritulio turnyre vėl nugalėjo kanadiečiai.
Išgelbėjo slidininkai
Ledo ritulys nėra visa olimpiada. Be abejo, rusai labai
troško pelnyti aukščiausios prabos medalius būtent šioje
sporto šakoje, galima sakyti, kad tai jau buvo ne vien spor-
to, bet ir nacionalinės savigarbos ir net politikos klausi-
mas, juo labiau kad pastarąjį kartą aukščiausią titulą jiems
pavyko iškovoti prieš 12 metų. Senokai. Be to, ir atsiteisti
amžiniems priešininkams kanadiečiams už sutriuškinimą
7:3 ankstesnėje olimpiadoje Vankuveryje tame pačiame
ketvirtfinalyje tikriausiai labai norėjosi.
Rusams tai būtų buvusi savotiška simbolinė perga-
lė – kanadiečių ledo ritulininkai olimpinį auksą iškovojo
devintą kartą, daugiausia nei bet kas pasaulyje. Raudoną-
ja mašina vadinta buvusios Sovietų Sąjungos ledo ritulio
rinktinė olimpinį auksą yra iškovojusi septynis kartus.
Kadangi šalies nebėra, buvusios Šaltojo karo konkurentės
nebepavysi, o sovietinės imperijos paveldas rusams tebėra
aktualus. Kita vertus, kaip pastebėjo JAV politikos ir kul-
tūros savaitraštis „The New Republic“, galbūt Rusijai laikas
pripažinti, kad jų net ir „žvaigždėta“ komanda nebėra Rau-
donoji mašina. Ir tai normalu.
Šveicarijai atstovavęs olimpinis čempionas
Jurijus Podladčikovas anksčiau norėjo ir buvo
įkalbinėjamas atstovauti tėvynei Rusijai, bet kai
valdininkai pradėjo reikalauti dalyvauti pseudopa-
triotinėse propagandinėse viešose akcijose,
atsisakė ir pelnė auksą Šveicarijai.
Šeimininkams vis dėlto pavyko olimpiadą baigti skam-
bia nata – visus tris žaidynių medalius slidinėjimo varžybų
bendro starto vyrų 50 km laisvuoju stiliumi rungtyje pasku-
tinę olimpiados dieną iškovojo ir pirmą vietą savo šaliai ga-
lutinėje pelnytų medalių įskaitoje garantavo rusai.
Akivaizdu, kad rusams Sočio olimpiada buvo svarbi
ir nacionalinės savigarbos požiūriu. Praėjus 11 dienų nuo
žaidynių pradžios pelnytų medalių įskaitoje rusai paga-
liau išsiveržė į priekį. Pirmiausia turėjo labai palengvėti
jų sporto funkcionieriams, nes buvo įveiktas praėjusios
olimpiados Vankuveryje prakeiksmas, kai rusų sportinin- SOČIO OLIMPIADOJE ŠALIŲ LAIMĖTŲ MEDALIŲ SKAIČIUS
kai pasirodė prasčiausiai per visą savo šalies dalyvavimo Vieta Šalis Auksas Sidabras Bronza Iš viso
žiemos olimpiadose istoriją. Baigiantis žaidynėms „Fo- 1 Rusija 13 11 9 33
reign Policy“ beliko konstatuoti, kad Sočio olimpiada pa- 2 JAV 9 7 12 28
kėlė ir Rusijos prezidento reitingą, ir rusų patriotizmą.
3 Norvegija 11 5 10 26
Apibendrindamas žaidynes, sporto žurnalistas Alek-
4 Kanada 10 10 5 25
sejus Kuznecovas pareiškė, kad rusams pirmiausia reikėtų
5 Nyderlandai 8 7 9 24
mąstyti ne apie „ura“ patriotizmą, bet apie profesionalu-
mą. Žurnalistas priminė, kad JAV ir Pietų Korėja nedarė 6 Vokietija 8 6 5 19

jokių kliūčių ir net padėjo, kad amerikietis Vicas Wildas 7 Austrija 4 8 5 17

ir korėjietis Viktoras Ahnas, kurie pelnė Rusijai aukso me- 8 Prancūzija 4 4 7 15
dalius, gautų šios šalies pilietybę. Ir palygino šį atvejį su 9 Švedija 2 7 6 15
Šveicarijai atstovavusio olimpinio čempiono Jurijaus Pod- 10 Šveicarija 6 3 2 11
ladčikovo situacija. Anksčiau jis norėjo ir buvo įkalbinėja- 11 Kinija 3 4 2 9
mas atstovauti tėvynei Rusijai, bet kai valdininkai pradėjo ... ... ... ... ... ...
reikalauti dalyvauti pseudopatriotinėse propagandinėse
18 Lenkija 4 1 1 6
viešose akcijose, atsisakė ir pelnė auksą Šveicarijai.
19 Suomija 1 3 1 5
20 Didžioji Britanija 1 1 2 4
Lietuva – vos ne kaip Pietų šalys
21 Latvija 0 2 2 4

Būtent – profesionalumas ir kultūra. Jau baigiantis žai- 22 Australija 0 2 1 3

dynėms prancūzų leidinys straipsnyje „Šaunuolė Slovėnija! 23 Ukraina 1 0 1 2
Juk amerikiečių rinktinė ne tokia kieta, kaip gali pasirodyti“ 24 Slovakija 1 0 0 1
paskelbė interneto svetainės medalspercapita.com statistiką. 25 Kroatija 0 1 0 1
Vienai gyventojų skaičiumi didžiausių planetos šalių – JAV – 26 Kazachstanas 0 0 1 1
vienas medalis „atstovavo“ 16 mln. žmonių, o štai irgi nemažą
medalių derlių surinkusiai Norvegijai užteko 280 tūkst. žmo- Š A LT I N I S – M E DA L S P E RCA P I TA.CO M

nių. Rusijai vienam medaliui „atstovavo“ 7 552 632, Kinijai –

224 558 333, Latvijai – vos 690 000 žmonių.
Jei lygintume medalių ir bendrojo vidaus produkto
(BVP) santykį, vienam JAV apdovanojimui teko 800 mlrd.
dolerių, o Slovėnijai užteko 8 milijonų. Pasak „Slate“, Slo-
vėnijos, Latvijos, Austrijos ir kitų nedidelių šalių pasiro-
dymo sėkmė rodo, jog pelnyti olimpinius laurus padeda
tradicijos ir kultūra, ne vien didžiulės investicijos ar gy-
ventojų gausybė. Iš tiesų savotiška, kai su per 300 mln. gy-
ventojų (2010 m. duomenys) turinčiomis JAV kaip lygi su
lygia varžosi kiek daugiau nei 16,5 mln. gyventojų (2012 m.
duomenys) turinti Olandija.
Be abejo, vienas dalykas, kai olimpiados didžiojo sla-
lomo rungtyje paskutinę vietą užima besniegiam Tailan-
dui atstovaujanti smulkutė smuiko virtuozė Vanessa Mae.
Arba vienintelis olimpiadoje Pakistano atstovas slidinin-
kas Muhammadas Karimas, kuris vaikystėje treniravosi su
paties pasigamintomis medinėms slidėmis ir slidinėti tu-
rėjo vietovėje, kur aktyviai veikia talibai (primintina, kad
praėjusiais metais jie antros pagal aukštį viršūnės papėdė-
je nužudė dešimt alpinistų). Šiuo atveju iš tiesų aktualus
olimpinis principas – svarbiausia dalyvauti.
Vis dėlto pagal olimpiadoje pasiektų vietų reitingą
Lietuvos vieta Jamaikos, Alžyro ir Meksikos draugijo-
je stebina. Na, Lietuva nėra Pietų šalis, o kad nedidelės
valstybės gali garbingai pasirodyti svarbiausiame žiemos
sporto šakų forume, įtikinamai rodo kaimynės Latvijos,
Slovakijos, Slovėnijos ir tikrai ne žudančiai pagal gyven-
tojų skaičių už Lietuvą didesnių Skandinavijos šalių pa-
vyzdžiai.
Jau po olimpiados šalies sporto funkcionieriai sakė, kad
dauguma sportininkų įvykdė planus, kurie esą realistiškai
jiems buvo patvirtinti. Ar tai reiškia, kad nesugebėjimas
baigti distancijos irgi buvo „realistiškai patvirtintas“?
Nebūtina didžiūniškai svaičioti apie „medalių kom-
plektus“, tačiau apie vieną kitą pirmą dešimtuką negi taip
jau visai nerealistiška pasvajoti? Susidaro įspūdis, kad
mūsų šalis svarbiausiuose sporto renginiuose iki šiol la-
biau kliaujasi išskirtiniais, stebuklingais atvejais, tokiais
kaip Virgilijus Alekna, Rūta Meilutytė ar beveik religinė
krepšinio rinktinė. O gal šalies Olimpiniam komitetui de-
rėtų ne laukti stebuklų, bet mėginti ramiai, be aistrų anali-
zuoti situaciją ir ieškoti sisteminių priežasčių, kodėl mūsų
sportininkai pasirodo taip, kaip pasirodo? 

R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
 ŽIŪRĖK POPULIARIAUSIAS
SPORTO RUNGTYNES GYVAI

ATSISIŲSK PROGRAMELĘ

ŽIŪRĖK TELEFONE AR
PLANŠETĖJE PATOGIAU
ANDROID iOS
 Laimonas ŠAKALYS
Europinio geležinkelio “Rail Baltica 1“ rangovai Lietuvos teritorijoje nuo sienos su Lenkija jau paklojo 35
kilometrus naujų bėgių.

„Rail Baltica 1“ geležinkelio tiesėjai dirba nuo 2013 m. Antra, „Rail Baltica“ geležinkelis sumanytas ne tik greičiau
pavasario. Kiek mažiau nei per metus rangovai jau pa- keleiviams, bet ir kroviniams vežti. Krovininiai traukiniai
klojo apie 27 km naujų „Rail Baltica 1“ geležinkelio bėgių, gali važiuoti didžiausiu 90-120 km/h greičiu. Trečia, Len-
įrengė 31 pralaidą, rekonstravo 4 tilus. Taip pat utilizavo kijoje europinė geležinkelių infrastruktūra, su kuria kitąmet
15 tūkst. vienetų išardytų medinių
pabėgių, netinkamų naudoti antri-
niam perdirbimui.
Sudėjus visus atliktus darbus Lie-
tuvos teritorijoje šiuo metu nutiesti
beveik 35 km „Rail Baltica 1“ geležin-
kelio.
Šiuo metu tiesiamo „Rail Baltica
1“ geležinkelio nuo Lenkijos ir Lie-
tuvos sienos iki Kauno rangos darbų
vertė siekia beveik 1,3 mlrd. litų, t.y.
už tokią sumą pasirašyta rangos dar-
bų sutarčių.
“Rail Baltica” – tai sudėtingas inf-
rastruktūrinis projektas, todėl įgy-
vendinamas dalimis. Aiškumo dėlei
jis skirstomas į du atskirus projektus –
„Rail Baltica 1“ ir „Rail Baltica 2“.
„Rail Baltica 1“ projektą šiuo metu
įgyvendina tik Lietuva, t.y. tiesia 123
kilometrų ilgio naujojo geležinkelio
ruožą nuo Lenkijos ir Lietuvos sienos
iki Kauno. Darbus planuojama užbaigti iki 2015 m. pabai- susijungs Lietuva, pritaikyta važiuoti traukiniams ne dides-
gos. niu kaip 80 km/h ir kaimynai dabar neplanuoja jokių kon-
Tuo tarpu „Rail Baltica 2„ yra tolimesnis, dar nepradė- krečių investicijų, užtikrinančių didesnį greitį.
tas projekto etapas, dėl kurio šiuo metu Baltijos šalys veda Atsižvelgus į šias aplinkybes Lietuvos ir ES valdžios
derybas. institucijos pritarė „Rail Baltica 1“ projektiniam 120 km/h
Europine geležinkelio linija nuo Lenkijos ir Lietuvos greičiui ir projekto įgyvendinimui paskyrė finansavimą.
sienos iki Kauno keleiviniai traukiniai važiuos 120 km/h, „Rail Baltica“ dėka Lietuva, kartu su kitomis Baltijos
o krovininiai – 80 km/h greičiu. Tokį greitį rekomendavo šalimis, integruosis į Vidurio, Rytų ir Vakarų Europos ge-
Europos Komisijos paskirtasis projekto „Rail Baltica“ ko- ležinkelio tinklą. Kokybiška keleivinio ir krovininio ge-
ordinatorius, atsižvelgus į racionalias aplinkybes. ležinkelio transporto jungtis su Europa padės pritraukti
Visų pirma, dėl saugomų teritorijų ir sudėtingai spren- daugiau krovinių bei turistų, pagerins šalies transporto
džiamų žemės nuosavybės klausimų nuo sienos iki Kauno paslaugų kokybę ir konkurencingumą. Pagerintas susisie-
buvo nuspręsta geležinkelį tiesti ant senojo pylimo, tačiau kimas geležinkeliu turės ir aplinkosauginių privalumų –
dėl per didelio posūkio spindulio (Mockava-Šeštokai-Mari- sumažins transporto spūstis Europos kelių tinkle. 
jampolė) neįmanoma užtikrinti didesnių traukinių greičio.

U Ž S A KY M O N R. 2014022001
UŽ MENĄ, ŽMONĖS!
VISI PIRMYN Į „KINO
PAVASARĮ“!

112
Edvinas PUKŠTA
Lietuvos kino rinka pakilo iki aukščiausio taško ir vis dar plečiasi, o širdis džiaugiasi, kad komerciniame repertuare
savo žiūrovų randa Martino Scorsese „Volstrito vilkas“, Steve’o McQueeno „12 vergovės metų“ ir Davido O. Russello
„Amerikietiška afera“. Rimti ir sunkiasvoriai filmai kovoja su Holivudo studijų kepamomis greitai suvartojamomis
bandelėmis. Jiems padeda režisierių titulai, mėgstamų aktorių žinomumas ir, akivaizdu, „Oskarų“ aureolė.

T
AČIAU PASAULYJE sukuriama gerokai
daugiau vertingų, skirtingai provokuojančių
ir įvairove stebinančių filmų, kuriems daug
sunkiau prasimušti nuožmios konkurencijos
lysvėje. Ką jau kalbėti, kai aukščiausios lygos
meistrai, tokie kaip broliai Joelis ir Ethanas Coenai („Groja
Liuvinas Deivisas“), Wong Kar-wai („Didysis meistras“),
Terry Gilliamas („Zero teorema“), Kim Ki-dukas („Mėbi-
jaus juosta“, „Raudona šeima“) ir Romanas Polańskis („Ve-
nera kailiuose“), Lietuvos apylinkes gali apkeliauti tik kino
festivalio traukinyje.
Prie garbingo 20-ojo jubiliejaus artėjantis Vilniaus kino
festivalis „Kino pavasaris“ šiemet neignoruoja garsių ir
pripažintų vardų, tačiau svaresnį dėmesį nukreipia į rečiau
Lietuviškos trispalvės kino sampratą „Kino pavasaris“ tę-
sia antrus metus iš eilės ir kviečia viso pasaulio lietuvius arba
lietuviško kraujo turinčius užsieniečius pasidalyti savo kū-
ryba. Svarbiausia, kad tai – nepritemptas reikalas, nes kiek-
vienas atrinktas filmas turi prestižinio festivalio ženkliuką
(Sandansas, Roterdamas), sulaukia palankios kritikos ar
Lietuvos asmenybių palaikymo (Andrius Mamontovas).
Neprailgstančios valandos
Jei paprastam žmogum išsiduotum, kad eini į 4 val.
10 min. trukmės filmą, jis pirmiausia nustebtų, kaip įma-
noma tamsioje salėje praleisti šeštadalį paros. Lietuvoje
niekada nerodytas Filipinų maestro Lavas Diazas įrodys,

TRILOGIJOS „MATRICA“ PIKTASIS AGENTAS HUGO WEAVINGAS TAPS TEISINGU VEDLIU AUSTRALIŠKOJE VEIKSMO DRAMOJE „PASLAPČIŲ KELIAS“ APIE BALTAODŽIŲ POLICI-
NINKŲ NEMĖGSTAMĄ ABORIGENŲ KILMĖS DETEKTYVĄ, TIRIANTĮ REZONANSINĮ NUŽUDYMĄ. MAŽDAUG PUSVALANDŽIUI KVAPĄ UŽGNIAUŽIANTIS FINALINIS SUSIŠAUDYMAS
NEPALIKS ABEJINGŲ, NET JEI GARSIAI SAKOTE, KAD VEIKSMO TRILERIAI JUMS NEPATINKA.

linksniuojamus režisierius ir pirmaisiais filmais griežian-
čius talentingus debiutantus. „Kino pavasaris“ nesiruošia
pataikauti masiniam skoniui ir populiariems pageidavi-
mams, kviečia išsitirti kantrybę ir ryžtą nemadingai ilgais
kūriniais, bet nespjauna į patrauklų žanrinį kiną ir gudriai
sumanytas pramogas. Labai garbingą vietą festivalyje už-
ima trumpametražiai filmai, jie ne tik padeda atskleisti
naujas perspektyvas, vilioja intriguojančiomis istorijomis,
prajuokina šmaikščiai suvystytomis pasaulio aktualijomis,
nugabena į egzotiškus kraštus, bet ir reikalingai praktikai
grąžina populiarius bei apdovanotus režisierius.
kad kiekviena sekundė verta jūsų laiko. Režisierius jau
pasidavė patarimams šiek tiek sutrumpinti savo šedevrą
„Norte. Istorijos pabaiga“, kad jį galėtų pamatyti daugiau
žmonių. „Kino pavasaris“ liko ištikimas originaliai versijai
su beprasmio smurtinio poelgio sukeltais tragiškais pada-
riniais, tyru žvilgsniu į Filipinus ardančias problemas var-
guolių, privilegijuotų intelektualų, samdomų žudikų bei
susikompromitavusių vadovų sluoksniuose ir skirtingai
suprantama kančios bausme už padarytus nusikaltimus.
Geriausio japoniško filmo titulas Tokijo kino festiva-
lyje ir Tarptautinės kino kritikų federacijos (Fédération
Internationale de la Presse Cinématographique, FIPRESCI)
apdovanojimas už geriausią filmą Berlyno kino festiva-
lyje tik patvirtina būtinybę pamatyti lėtai tekantį, nervus
tampantį ir nepaleidžiantį psichologinį trilerį „Forma“.
Debiutuojanti nuoširdžioji režisierė Ayumi Sakamo-
to dviejų kerštingų merginų konfliktą vaizduoja iš trijų
skirtingų perspektyvų, o finalinis akcentas – ambicingas
25 min. trukmės statiškas vienu kadru nufilmuotas epizo-
das. 2 val. 25 min. trukmės „Formą“ galėsime palyginti
su Irano režisieriaus Shahramo Mokri tikrus įvykius insce-
nizuojančiu trileriu „Žuvis ir katė“, kuriam neprireikė jo-
kio montažo, o nuolat judančią kamerą žygdarbį nuveikęs
operatorius įjungė tik kartą.

Žvaigždės daro meną

„Kino pavasaris“ griauna mitą, kad dažnai matomi,
mylimi ir mėgstami aktoriai atidirba honorarus tuščioje
komercijoje. Nicolasas Cage’as iš tiesų jau spėjo „užknisti“
vienodais ir pasikartojančiais trileriais, todėl į laisvę pa-
leisto ugniagesio ir brutalaus tėvo išnaudojamo paauglio
draugystės drama „Džo“ maloniai stebina nepanaudotu BELGŲ REŽISIERIUS PETERIS KRUGERIS REALIOS DOKUMENTIKOS, SUVAIDINTŲ SI-
aktoriaus arsenalu. Režisierius Davidas Gordonas Greenas TUACIJŲ IR UŽKADRINIŲ BALSŲ MONOLOGŲ KŪRINYJE „N“ SUPAŽINDINS SU PRAN-
dažnai domina mūsų platintojus „apsipūtusiomis“ kome- CŪZU RAYMOND BORREMANS’U, KURIS PAAUKOJO GYVENIMĄ PIRMAJAI AFRIKOS
ENCIKLOPEDIJAI, BET MIRĖ SURINKĘS INFORMACIJĄ IKI RAIDĖS „N“. ĮSPŪDINGUS
dijomis, bet būtent rimtojo „Džo“ niekas rodyti nenori. VAIZDUS FILMUI VIRTUOZIŠKAI UŽFIKSAVO LIETUVIŲ OPERATORIUS RIMVYDAS
Žavingoji Scarlett Johansson nusėdo komiksiniuose LEIPUS.

trileriuose, tačiau randa laiko ir drąsesniems eksperimen-

tams. Britas Jonathanas Glazeris fantastiniame erotiniame
trileryje „Po oda“ įkvėpė aktorę intymiausiam ir skanda-
lingiausiam karjeros vaidmeniui gašlius ir sekso ištrošku-
sius vyrus žudančios gražuolės ateivės kailyje. Uždarymo
ceremonijos romantinėje dramoje „Ji“ S. Johansson nebus
matyti, tačiau jos seksualus balsas neleis pamiršti aktorės
gebėjimo išlaikyti dėmesį ir patikėti, kad ji gali dirbti su
tūkstančiais vyrų mielai bendraujančia operacine sistema.
„Oskarui“ nominuotas Jesse Eisenbergas šalia solidžiai
mokamų vaidmenų spėjo įkūnyti dvigubą save britų reži-
sieriaus Richardo Aoyade stilingoje tragikomedijoje „An-
trininkas“, kurioje Fiodoras Dostojevskis susidraugauja su
broliais Coenais, Terry Gilliamu ir Davidu Lynchu.
Protinga pramoga
Dažnai tenka girdėti klaidingą nuomonę, kad festivaliai
rodo tik nykius, blyškius, niūrius, demoralizuojančius, liūd-
nus filmus. Kitaip sakant, gruzina. Gruzinų kino iš tiesų
neišvengsime (konkursinėje programoje „Nauja Europa –
nauji vardai“ dalyvaujanti drama „Akli pasimatymai“ labai
verta paskirto pasimatymo), tačiau nepritrūks įspūdingos,
nebanalios ir adrenalininės kino magijos. Bent po tris fil-
mus per metus spėjantis paruošti japonų režisierius Takas-
hi Miike (jo biografijoje – daugiau nei 90 kūrinių) niekaip
nepataiko į lietuviškus radarus, bet absurdiško humoro ir
pasiutusio tempo kriminalinėje veiksmo komedijoje „Kur-
mio daina“ Holivudo scenaristų nutiražuotos infiltruoto
agento dilemos atgimsta šviežiais atspalviais, cinišku hu-
moru ir brutaliais egzaminais jakudzos sandėriuose su
rusų gangsteriais.
Panaši situacija – doras policininkas apsimeta mafijos
gaujos nariu – įjungia įspūdingiausios, išradingiausios ir
nerealiausios choreografijos veiksmo trilerio „Reidas 2“
variklį. Prieš trejus metus Indonezijos trileris „Reidas“ ant
menčių paguldė visus Holivudo studijų veiksmo trilerius
ir susišlavė nemažai publikos simpatijų prizų žanrinio
kino festivaliuose. Apmaudu, kad Lietuvos platintojai pra-
miegojo originalų kūrinį (tikriausiai pamanė, kad azijie-
čių niekas nežiūrės), bet „Kino pavasaris“ jaučia būtinybę
informuoti žiūrovus, kokius kvapą gniaužiančius reginius
moka regzti Indonezijos kovų meistrai. Jų pranašumas –
nesitaikstymas su amžiaus cenzais ir bekompromisis turi-
nys. Vos tik debiutavęs 2014 m. Sandanso kino festivalyje,
ambicingasis veiksmo epas „Reidas 2“ atitiko didžiausius
RYANAS GOSLINGAS VILIOJA PASIMATYMUI SU DANŲ VUNDERKINDO NICOLASO WINDINGO REFNO ŽIAURIU SMURTINIU TRILERIU „ATLEIDŽIA TIK DIEVAS“, TAČIAU KIKBOKSO
DVIKOVŲ, BRUTALIŲ ŽUDYNIŲ IR KARAOKĘ DAINUOJANČIO KERŠTO ANGELŲ AKCIJŲ ŠEŠĖLIUOSE SLYPI GILI FILMO PRASMĖ, KURI PRASLYDO KANŲ FESTIVALYJE VIDURNAK-
ČIO SEANSAMS IDEALIAI TINKAMĄ FILMĄ NUKREIPUS Į PAGRINDINĮ KONKURSĄ.
žiūrovų lūkesčius, o griežti kritikai ne tik apipylė dinamiš-
ką filmą įkvepiančiomis recenzijomis, bet ir pakrikštijo
pačiu geriausiu kada nors sukurtu tęsiniu. Stebint aštrių
emocijų kautynes nesinorės miegoti net naktį. Kokybę pa-
tvirtina faktas, kad iškart po triumfo Sandanse „Reidą“ po
sparnu priglaudė Holivudo studija „Sony Pictures Clas-
sics“.
Futuristinio pasaulio vizija atsiskleis išradingojo Bong
Jong-ho apokaliptiniame trileryje „Sniego traukinys“, ku-
riuo aplink dramatiškų klimato pokyčių užšaldytą pasaulį
važiuoja vieninteliai gyvi likę žmonės. Mums suprantamos
civilizacijos taisyklės perkeliamos į vagonus, nes prie pra-
bangos įpratę turčiai negali gyventi be jiems tarnaujančių
ir pataikaujančių varguolių, o šiuos trūkusi kantrybė pa-
skatina revoliuciniam monstrui. Filme pamatysite daug
žinomų aktorių iš Europos, Amerikos ir Azijos, tačiau
Pietų Korėjos režisierius žinomus veidus ir kūnus išnaudo-
ja gerokai išmaniau bei efektyviau.
Asmenybių apsuptyje
Mūsų prisiminimuose gyvos istorinės įžymybės į ekra-
nus grįš netiesioginėmis užuominomis arba autentiškais
pasibuvimais. Argentiniečių režisierė ir rašytoja Lucía
Puenzo dramoje „Vakolda“ interpretavo savo romaną apie
Mirties Daktaro slapyvardžiu žinomo chirurgo Josefo
Mengele nuotykius Argentinos provincijoje, bandant slėp-
tis nuo policijos. Likus trims mėnesiams iki Pietų Afrikos
prezidento Nelsono Mandelos mirties debiutavusi biogra-
finė drama pagal kalėjime jo paties parašytą asmeninių
prisiminimų knygą „Mandela: ilgas kelias į laisvę“ yra ge-
riausia ir jautriausia pagarba amžinybėn išėjusiam politi-
kui ir kovotojui už laisvę.
 Rumunijos diktatoriaus Nicolae
Ceaușescu pasėta baimė tiesiog tvyro ore
stulbinančiai autentiškoje dramoje „Ką ir
reikėjo įrodyti“, kai pasirinkimų kryžke-
lėje susiduria šantažuojamo matematiko,
komunistinei ideologijai tarnaujančio spe-
cialiųjų tarnybų agento ir pabėgti iš šalies
trokštančios moters likimai. Kardinaliai
džiaugsmingesnėje aplinkoje prisistatys
„The Beatles“ lyderis Johnas Lennonas, o
Ispanijos kino meno akademijos premijo-
mis „Goya“ dosniai apdovanotas, nuošir-
dus ir linksmas muzikinis nuotykis „Už-
simerkus gyventi paprasčiau“ šmaikščiai
analizuos tikromis legendomis apipintus
įvykius, kurie paskatino legendinius muzi-
kantus publikuoti nuostabių dainų tekstus
albumų viršeliuose.

Specialiai Petrui
„Kino pavasaris“ mėgsta kelti diskusi-
jas ir nebijo aktualių temų. „Už Lietuvą,
vyrai!“ šaukiantis seksistinis Seimo cir-
ko supermenas PG galėtų tapti festivalio
filmų prenumeratoriumi, o galbūt aršiu
kritiku ir užpuoliku. LGBT temą atvirai
tyrinėjantys, toleranciją kitokiems žmo-
nėms raginantys ir homofobijos proble-
mą kvestionuojantys filmai randa vietos
beveik kiekvienoje „Kino pavasario“ pro-
gramoje. Vieni radikaliau, kiti subtiliau
ir net žaismingiau palies homoseksualių
asmenų patirtis. Šių klausimų nereikia
bijoti ir stumti į šoną, tad ir kitokių filmų
nevertėtų vengti. Jau ketvirtą kūrinį reži-
savusio kanadiečio Xaviero Dolano tri-
leryje „Tomas atvyko į kaimą“ prieš akis
atsivers tikras, nulietas ir tik kiek jaunes-
nis PG, terorizuojantis ir šantažuojantis
į draugo laidotuves atvykusią meilužę
apie sūnaus paklydimus neišsiduoti nie-
ko apie tai nežinančiai mamai. 2014 m.
Berlyno kino festivalio programoje „Pa-
norama“ atrastoje jautrioje vengrų dra-
moje „Audrų šalis“ kaimo bendruomenės
reakcijų išsigandusi mama netoleruoja
sūnaus meilės romano su talentingu fut-
bolininku. Bet labiausiai knieti išgirsti
nepailstančio kovotojo su gėjų malūnais
nuomonę apie garsaus scenaristo Robino
Campillo emocingąją dramą „Vaikinai iš
Rytų“, ypač jos finalą, kuris tikriausiai
įmanomas tik Prancūzijoje.
Taigi, rezervuokite atostogas, kvieskite
Petrą ir pirmyn į „Kino pavasarį“! 
Gonçalo M. Tavares
Jeruzalė
Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013

Ne, ši Jeruzalė – ne tas vienas nuošalesnių Vilniaus priemiesčių, iš

kurio taip sunku išsikrapštyti darbo dienos ankstymetį ar jai bai-
giantis. Ši Jeruzalė – tai vieno žymiausių portugalų autorių roma-
nas ir sykiu simbolinė vieta, iš kurios, neabejoju, irgi nelengvai išsi-
krapštysite. Tikėtina, jog net norėsite, kad laikas stabtelėtų kaip ne
savo valia užstrigus transporto spūstyje.
Romano erdvėlaikis, šešių jo personažų gyvenimai, kuriuose ilgė-
liau ar trumpėliau skambteli smurto, beprotybės, pareigos, savikriti-
kos ir abejonės motyvai, magiškai įtrauks į savo sūkurį, leis mėgau-
tis puikia proza ir intriguojančiu siužetu. Kūrinys nedidelis – visas
veiksmas tetrunka tris gegužės valandas – nuo 3 iki 6 val. ryto. Kny-
gos veikėjai naktiniame mieste atsiranda išstumti ilgesio, kančios ir
nuolat lydinčių praeities šmėklų. Kritikai yra pastebėję, kad Gonça-

lo M. Tavaresui rūpi aiškintis, kaip istorijos (barbarybės ir mokslinės

pažangos) ir žmogiškosios prigimties sandūra veikia individą. Taip
pat ir „Jeruzalėje“. Šio unikalaus romano centre – sveikumo ir ligos,
gėrio ir blogio, tikėjimo temos. Siužetas pulsuoja ritmiškais ratilais
nuo personažo iki personažo, pranoksta trijų valandų laiko rėmus,
klaidžioja įvairiais dešimtmečiais, susitelkia ties vieno personažo
mintimis ir iškart netikėtai išsklinda į platesnes erdves.
Sveikindamas autorių ir įteikdamas jam savo įsteigtą premiją No-
belio premijos laureatas José Saramago 2005 m. sakė: „Šis trisde-
šimt penkerių metų vaikinas neturi teisės taip gerai rašyti! Ar jau-
čiate, kaip jis mums smogteli?“
G. M. Tavaresas yra sukūręs daugiau nei 30 įvairių žanrų knygų, jos
išleistos net 45 šalyse. Tai romanai, eilėraščiai, apsakymai, dramos,
esė, kūriniai vaikams... Autoriaus kūryba pelnė daugybę Portugali-
jos ir užsienio šalių literatūros apdovanojimų.
G. M. Tavaresas gimė 1970 m. Angolos sostinėje Luandoje. Vaikystę
praleido Aveire, nuo 18 metų gyvena Lisabonoje. Yra filosofijos pro-
fesorius, Lisabonos technikos universitete dėsto pažinimo teoriją.
James L. Haley
Vilkas.
Jacko Londono gyvenimai
Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. Gimtasis žodis, 2013

Romantiškasis amerikiečių rašytojas Jackas Londonas (1876–1916) gerai žinomas daugelio kartų lietu-
vių skaitytojams. Be abejo, ir žiūrovams. Pamename, kaip „Jūrų vilko“ ekranizacijoje Vilką Larseną puikiai
suvaidino Liubomiras Laucevičius. O kur dar „Smokas Belju“ („Smokas ir Mažylis“) ir kiti ekrane bei
teatre įkūnyti kūriniai? J. Londonas parašė per 50 knygų, žinomiausios jų: „Martinas Idenas“, „Jūrų vilkas“,
„Rytas aušta“, „Mėnulio slėnis“, „Baltoji iltis“, „Protėvių šauksmas“, „Smokas Belju“.
Rašytojas gimė darbininkų šeimoje, augo Kalifornijoje, jaunystėje buvo nenuilstantis Vakarų pakrantės
nuotykių ieškotojas. Ši iki šiol garsiausia jo biografija atskleis, kad Jackas buvo viskuo, apie ką vėliau
rašė. Net ir buriuotoju – pats pramoko buriuoti San Francisko įlankoje. Ten vos ir nepaskendo, kai girtas
nuo prieplaukos šlumštelėjo į vandenį. Laimei, jį išgriebė vienas graikų žvejys. Šios ir kitos pamokos,
profesiniai jūrininko įgūdžiai jam padėjo tapti austrių piratu, o vėliau – austrių piratų gaudytoju. Buvo
banginių medžiotoju ir ruonių skerdiku, Jukone išgyveno per aukso karštinę, keliavo upėmis ir ežerais.
Jameso L. Haley, amerikiečių istoriko ir rašytojo, apdovanoto devyniomis literatūros premijomis, knyga –
išraiškingas pasakojimas apie žmogų, kuris yra garsiausias JAV rašytojas po Marko Twaino. J. Londonas toks: austrių piratas, žvejybos patrulių apsaugi-
nis, valkata, ruonių medžiotojas, Klondaiko senbuvis, Aliaskos naujakurys, karo korespondentas... Šiais laikais, kai nedaug nutuokiame apie J. Londono
literatūrinę šlovę, ši knyga mums yra universaliausiai papasakota kūrėjo istorija. Pasak kritikų, J. L. Haley suvokė tai, ko kiti J. Londono gyvenimo ir
kūrybos tyrinėtojai nesugebėjo: rašytojas turėjo daug gyvenimų, o savo paties tapatybę tyrinėjo literatūros kūriniuose.

Julius KELERAS
KELIONĖ Į
SOMALILANDO
PAJŪRĮ
Rapolas BIELIAUSKAS
Vis dažniau turistai iš viso pasaulio savo kelionių tikslu pasirenka Juodąjį žemyną, tačiau retas kuris aplanko
Somalį, nes ši šalis laikoma pernelyg pavojinga dėl jos pakrantėse aktyviai veikiančių piratų. Vis dėlto mudu
su žmona ten nukeliavome. Na, ne į Somalį, bet į Somalilandą. Tačiau apie viską – nuo pradžių.
K
ELIAVOME Į ETIOPIJĄ. Pamatėme įspū-
dingus ir neužmirštamus krikščioniškosios
Etiopijos stebuklus, nuostabią gamtą, vietinių
žmonių kasdienybę, kultūrą ir socialinį gy-
venimą. Visa tai, ką pamato visi keliautojai.
Tačiau atsitiko taip, kad keliavome vasarą, o tame krašte tai
pats liūčių sezono įkarštis. Tuo metu, kai artimieji Lietuvo-
je mėgavosi karščiais „kaip Afrikoje“, mes Afrikoje vaikš-
čiojome su šiltomis striukėmis ir kartais slėpdavomės nuo
iš dangaus krintančių ledo gabaliukų.
Po mėnesio atsidūrėme atokiame šiaurės rytų Etiopi-
jos užkampyje ir sprendėme, į kurią pusę keliauti toliau.
Tiesą sakant, buvome jau kiek išvargę tiek nuo malonių
įspūdžių, tiek nuo sunkių keliavimo sąlygų kalnuotose vie-
tovėse, tad nutarėme toliau keliauti prie jūros. Į Somalį.
Paaiškėjo, kad patekti iš Etiopijos į Somalį galima. Čia
reikia patikslinti, kad ne į Somalį, o į Somalilandą. 1991 m.
ši šiaurinė Somalio dalis atsiskyrė nuo diktatoriaus Siado
Barre valdomo Somalio ir de facto tapo nepriklausoma
valstybe su savo apibrėžta teritorija, vyriausybe, kariuome-
ne ir kitais svarbiausiais atributais. Tačiau iki šiol nė viena
pasaulio šalis oficialiai nėra pripažinusi Somalilando kaip
atskiros valstybės, tad ši teritorija laikoma Somalio dalimi.
Tiesa, Somalilandas yra sulaukęs vadinamojo tylaus pri-
pažinimo, kuris pasireiškia tuo, kad kita valstybė leidžia
Somalilandui steigti diplomatinę atstovybę savo teritori-
joje ir naudotis tam tikrais diplomatiniais imunitetais bei
privilegijomis. Kad ir kaip būtų, tuo viskas ir apsiriboja, o
tarptautinės teisės specialistai teigia, kad šiai atsiskyrusiai
teritorijai trūksta tam tikrų svarbių valstybės elementų,
todėl ji vargiai gali tikėtis būti pripažinta de jure. Be abe-
jonės, šis klausimas yra labiau politinis, ir ar Somolilandas
gaus tarptautinį kitų valstybių pripažinimą, priklausys nuo
to, kaip klostysis politiniai reikalai visame probleminiame
Rytų Afrikos regione.
Kad ir kaip ten būtų, mintis apie šiltą melsvai žalią jūrą
ir smėlėtą paplūdimį mus taip sužavėjo, kad išsyk pradėjo-
me pakuotis kuprines ir jau kitos dienos rytą vietiniu auto-
busu per audrą (šį kartą smėlio) dardėjome Adis Abebos,
kur yra Somalilando ambasada, link.
Pasninkas iki saulės laidos
Per kelias dienas su nuotykiais (kaip visada) pasiekė-
me sostinę, gavome vizas ir išvažiavome pasienio link.
Etiopijos pasienio miestelyje sužinojome, kad kitą die-
ną, tai yra tada, kai įvažiuosime į Somalilando teritori-
ją, prasideda ramadanas – šventasis musulmonų mėnuo,
VA RA N D R P D R N U OT R. (F L I C K R)
per kurį praktikuojantys musulmonai (be viso kito) tol,
kol saulė pakilus, griežtai pasninkauja. Nudžiugome, kad
viskas taip sutapo, ir turėsime galimybę pamatyti bei iš
arti pajusti šią musulmonišką šventę ne kur kitur, o ša-
lyje, kur islamo laikomasi gana griežtai ir kuri dar nėra
„sugadinta turistų“.
Taigi, kitą dieną jau buvome Somalilando sostinėje –
Hargeisoje. Mūsų tikslas buvo jūra, todėl stengėmės ten
neužsibūti. Juo labiau kad tame mieste nieko įspūdingo
ir viliojančio nesitikėjome pamatyti. Reikėjo tik pasisti-
printi ir rasti būdą, kaip nusigauti iki pajūrio uosto – Ber-
beros. Vietinių padedami išsiaiškinome, kaip, išvengiant
tam tikrų korupcijos tikimybės nemažinančių veiksnių,
nusigauti į pajūrio miestelį. Vakare jau buvome Berbe-
roje.
Pirmas dalykas, ką norisi padaryti po sunkios kelia-
vimo dienos, – susirasti viešbutį. Radome. Kaina ir kitos
sąlygos mus tenkino ir paprašėme dviviečio kambario. Ta-
čiau mums buvo pasakyta, kad turėsime gyventi atskiruose
kambariuose, nes čia musulmoniška šalis ir vyrai su mo-
terimis šiaip sau kartu nemiega, nesvarbu, kad jie keliauja
kartu. Po ilgų diskusijų ir patikinus, kad mūsų net ir pavar-
dės pasuose vienodos, viešbučio savininkas galop patikėjo,
kad esame šeima, o ne šiaip draugai, ir leido mums gyventi
viename kambaryje.
Buvo rugpjūtis, o tuo laiku temperatūra Berberoje sie-
kia daugiau nei +40 °C. Tai jau savaime egzotika. Vėjas
stiprus, tačiau jis greičiau primena plaukų džiovintuvą nei
gaivumą.
Kadangi atvykome vėlyvą popietę ir užtrukome, kol
sutvarkėme visus formalumus, pasimatymą su jūra atidė-
jome iki rytojaus. Sulaukę šeštos valandos vakaro, tai yra
laiko, kai saulė nusileidžia ir ramadano pasninkas atideda-
mas iki saulės patekėjimo, pasinėrėme į vakarinį miestelio
gyvenimą.
Jau nuo penktos valandos vakaro visas miestelis pra-
deda knibždėti. Kavinukės intensyviai gamina maistą, pre-
keiviai stūgauja pardavinėdami arbūzus, arabinius dusū-
nus – augalus, kurių pakramčius lengvai apsvaigstama (šią
procedūrą galima laikyti reikšmingu regiono kultūriniu
reiškiniu) – ir galybę visokių gėrybių, atgabentų iš Jemeno.
Likus dešimt minučių iki šeštos valandos, kavinių stalai
jau nukrauti įvairiomis gėrybėmis (daugiausia jūrų), o lan-
kytojai laukia paskutinio saulės spindulio, po kurio atlieka
vakarinę maldą, ir tada jau pradeda puotauti. Dauguma jų
taip puotauja iki saulei patekant... Tądien, vadovaudamiesi
saugumo sumetimais, vengėme dėmesio ir didesnių susi-
būrimo vietų, tad ilsėtis į viešbutį grįžome gana anksti.
Žavi, bet nualinta
Ryte – miestelis vėl išmiręs. Tik vaikai, kuriems prie že-
mės spaudžiantis karštis nė motais, laksto smėlėtų gatvelių
dulkėse. Norint susipažinti su nauja vieta, tokios sąlygos
yra idealios, nes buvome pavargę nuo didelio dėmesio, ku-
rio sulaukėme Afrikoje. Beje, kitaip nei kitose skurdesnėse
pasaulio vietose, Somalilande vietiniai pasirodė išsaugoję
tam tikrą orumą – jie nebėgioja paskui rėkaudami „Hey
you, money, money“. Žinoma, jie sekioja smalsiais žvilgs-
niais, kartais pasiūlo ką nors nusipirkti, tačiau visa tai
vyksta neįkyriai ir žodį „No“ jie supranta iš pirmo karto.
Taigi, ryto šviesoje Berberą pamatėme kur kas įdomes-
nę, nei tikėjomės. Visas miestelis akivaizdžiai nualintas
ginkluotų konfliktų, kurie čia vyko pastaraisiais dešimt-
mečiais, ir, be abejo, skurdo. Vis dar tebestovinčių pastatų
architektūra primena Pietų Europą ir senąją Osmanų im-
periją. Kai kurių pastatų liekanos (pavyzdžiui, viena tebe-
stovinti siena su langais arba likusi vieno kambario dalis)
leidžia spėti, kad čia kadaise gyveno ir žydų tautybės žmo-
nių. Tebestovintys gyvenamieji pastatai yra paprastučiai,
tačiau ryškiai mėlyna, žalia ar balta spalva nudažytos jų
dalys juos tarsi sulieja su vieta, kurioje jie stovi. Dėl to vis-
kas, net ir tie griuvėsiai, atrodo, yra harmoningi, susilieję
su aplinka ir tuo pat metu iš jos išsiskiriantys savo spalvin-
gomis paprastomis detalėmis.
Harmoningo žavesio suteikia ir tai, kad iš miestelio da-
lies, esančios prie kranto linijos, ne taip toli jūroje matyti
keletas senų surūdijusių pusiau nuskendusių krovininių
laivų. Vakarais juos apgaubia rūkas ir jie atrodo lyg piratų
apleisti vaiduokliai. Kiek pavyko sužinoti, užsienio ben-
drovės, atėjus laikui utilizuoti joms priklausančius laivus,
nesunkiai sutaria su ne itin skaidriomis vyriausybėmis, ir
daug kainuojanti laivo utilizavimo problema išsprendžia-
ma tiesiog paliekant tokį laivą tam tikros šalies vandenyse.
Gal taip atsitiko ir Somalilande. Kad ir kaip būtų, jie at-
rodo tikrai romantiškai. Beje, vietos verslininkai nori juos
nuskandinti ir vilioti jais nardymo mėgėjus.
Mėlyna jūra ir tušti paplūdimiai
Kad pagaliau patektume į paplūdimį, reikėjo šiek tiek
paėjėti nuo miestelio ir uosto. Išėjus iš gyvenamosios zo-
nos, vaizdai kiek pasikeitė. Jūros nebuvo matyti, po ko-
jomis – tik nuo sausros suskeldėjęs smėlis, horizonte –

kupranugariai, keletas neaiškios paskirties sugriuvusių
pastatų ir maži krūmeliai, ant kurių vietoj lapų vėjo ke-
denami čeža įvairiaspalviai celofaniniai maišeliai. Gausybė
jų. Viena vertus, graudu, kita vertus, tai vaizdas ir garsas,
kurių dar niekur neteko matyti ir girdėti.
Ėjome ilgai ir jau buvome bepradedą nerimauti, ar ne-
būsime ko nors supainioję ir nuėję ne ta kryptimi, nes jū-
ros taip ir nebuvo matyti. Eidamas žvalgiausi į vabalus ir
driežus ant žemės ir staiga išgirdau tylų žmonos susižavėji-
mo atodūsį. Pakėliau akis. Pagaliau – jūra. Mėlyna ir rami.
Smėlis šiltas (na, gerai, karštas) ir smulkus. Pajūryje – nė
vieno žmogaus, tik daug didelių geltonų krabų, lakstančių
šonu. Visas paplūdimys mūsų. Per visą savaitę pajūryje su-
tikome gal tris žmones – vieną vaiką ir du žvejus, nešinus
mažais tinklais. Nė vienas jų nebuvo nusiteikęs bendrauti,
tik iš tolo pasisveikindami linktelėdavo galva. Tiesa, kartą
toli jūroje matėme ir šokinėjančių delfinų.
Įdomu tai, kad Adeno įlanka priklauso Indijos van-
denynui, kuris laikomas šilčiausiu pasaulyje. Vandens
temperatūra Berberoje rugpjūtį yra apie +29 °C. Nedaug
gaivina esant karštam orui, užtat puikiai tinka nardyti, be
to, koralų rifas driekiasi palei pat Berberą. Visai atsitik-
R E U T E R S / S CA N P I X N U OT R.
tinai pavyko gauti akvalangus ir plaukmenis, taigi tokia
vandens temperatūra labai džiugino. Į pavakarę, užėjus
atoslūgiui, vanduo taip nusenka, kad rifas, atrodo, visai
netoli kranto, ir net mums, kurių nardymo patirtis – tik
keli trumpi panėrimai vėsiuose Lietuvos ežeruose, pa-
siekti rifą su primityvia nardymo įranga nebuvo sudėtin-
ga. Mažos ir didelės įvairiaspalvės žuvys, plaukiojančios
dideliais būriais arba po vieną, vėžliai, mirguliuojantys
ir plevėsuojantys jūros augalai – visa tai ir dar daugiau –
kelių metrų gylyje netoli kranto skaidriame mėlyname
vandenyje. Berberoje visa tai padaryti taip paprasta, kad
nereikia jokių kelionių gidų ar tarpininkų. Užtenka ten
nukakti, turėti akvalangą su vamzdeliu ir sulaukti ato-
slūgio.
Rojaus kampelio pavojai
Trumpai tariant, Berbera yra skurdo ir ginkluotų
konfliktų išvargintas rojaus kampelis. Nelengvas gyve-
nimas pastaraisiais dešimtmečiais, bauginančios asocia-
cijos su Somaliu izoliavo ir užkonservavo šį kraštą. Bet
yra ir teigiamų dalykų, kuriuos mes dar kurį laiką galime
pamatyti.
Kitaip nei kitose skurdesnėse pasaulio vietose,
Somalilande vietiniai pasirodė išsaugoję tam
tikrą orumą – jie nebėgioja paskui rėkaudami
„Hey you, money, money“. Žinoma, jie sekioja
smalsiais žvilgsniais, kartais pasiūlo ką nors nusi-
pirkti, tačiau visa tai vyksta neįkyriai ir žodį
„No“ jie supranta iš pirmo karto.
Dažniausias bičiulių, išgirdusių apie šią kelionę, klau-
simas: ar nebijojote būti pagrobti, apvogti ar dar blogiau
piratais garsėjančiame Somalyje, kai dauguma šalių oficia-
liai rekomenduoja vengti kelionių į šią vietą? Truputį bi-
jojome. Būtent dėl to viešėdami toje šalyje buvome labai
budrūs ir atsargūs. Laikėmės visų įmanomų saugumą užti-
krinančių priemonių (vengėme pašaliniams pasakoti apie
savo planus, neužsibūdavome ilgai vienoje vietoje ir pan.).
Žinoma, niekas nebūtų padėjęs, jei būtume sudominę tam
tikrus asmenis, bet padarėme viską, kas mūsų valioje, ir
mūsų kelionė buvo saugi.
Baigiant belieka nepripažintai Somalilando vyriausybei
palinkėti sėkmės ieškant kompromisų su savo kraštiečiais
Somalyje ir viltis, kad neramumai Rytų Afrikoje pagaliau
liausis. O tiems, kurie nori pajusti, kas yra karštis mažame
pasaulio pamirštame ir ginkluotų konfliktų nualintame
uoste, kurie nori ištrūkti iš populiarių turistinių kelionių
maršrutų ir pasijusti keliautojais, o ne turistais, tiems, ku-
rie nori pamatyti gražius Somalio žmones, kurie, nepai-
sant didelių sunkumų, nualinusių visą kraštą, neprarado
orumo ir optimizmo, siūlome apsilankyti Berberoje, So-
malilande. 
 Z. Sierakausko g. 34 - 9, LT 03105
Vilnius, Lietuva
info@goafrica.lt
Tel.: +370 5 2499 161, +370 663 59177

PIETŲ AFRIKOS RESPUBLIKA TANZANIJA KENIJA UGANDA

NAMIBIJA BOTSVANA ZIMBABVĖ ETIOPIJA MADAGASKARAS
ZAMBIJA MALAVIS MOZAMBIKAS MAURICIJUS SEIŠELIAI
ŽENEVOJE KVEPĖS
NAUJOVĖMIS

Karolis MAKRICKAS
Besilankant automobilių parodose dalelė po dalelės aiškėja dėlionė, kurioje matyti
ateities automobilio veidas. Netolimos ateities automobilis – ne tik nekenksmingas aplin-
kai, bet ir bepilotis, su įdiegta antivirusine programa ir ugniasiene nuo programišių.
V
EIKIAUSIAI JUMS SKAITANT šias eilutes
201-oji automobilių paroda Ženevoje jau
bus įpusėjusi ar net pasibaigusi. Žurnalistai
pasakos apie brangius superautomobilius,
neįkandamus varguoliams. Smalsuoliai so-
cialiniuose tinkluose dalysis žavių merginų, besistaipančių
greta automobilių ir taip pat neįkandamų standartiniams
vargdieniams, fotografijomis. Žalieji skaičiuos naujai pri-
statytus elektromobilius, entuziastai – daugialitriuose va-
rikliuose įkalintas arklio galias, ir vieni kitiems grūmos
pirštais. Juk neva dar neaišku, ar išties ateities automobilis
yra elektromobilis.
Bet mes nenorime jūsų apkrauti smulkmenomis. Sa-
vaime suprantama, kad ateities automobilis bus dar ekolo-
giškesnis ir nekenksmingesnis aplinkai, ir visai nesvarbu,
ar dujomis, ar elektra, ar vandeniliu, ar graikiniais riešutais
jis bus varomas. Svarbiausia tendencija, kurią daugelis pra-
žiopso, yra ta, kad ateities automobilis neturės vairuotojo,
o norimą kelionės tikslą veikiausiai įvesite balsu ar pažy-
mėsite išmaniojo telefono ekrane. Ir, be jokios abejonės,
automobilis praneš jūsų draugams socialiniame tinkle, jog
atvykstate į svečius.
Be vairo ir be pedalų
Joks gamintojas to neištars visiems girdimu griaus-
mingu balsu, tačiau visi pristatys po naujovę šioje srityje
ir puse lūpų užsimins: „Kad ir kaip gaila, ateityje vairuo-
site ne jūs, ne jūsų atsargi žmona ar prie vairo tikra pa-
mišėle virstanti uošvienė, bet kompiuteris.“ Kad pasaulis
pasikeistų, pakaks vos vieno sėkmingo serijinio automo-
bilio, galinčio save vairuoti. Lygiai taip pat kadaise žirgų
mylėtojai ir raiteliai juokėsi iš minties, kad automobilis bus
dažniau matomas nei arklys. Dabar jie jodinėja uždaruose
hipodromuose, o po 15 metų uždaruose autodromuose ra-
tais važinės sentimentalūs vairuotojai, o aplinkiniai nesu-
pras, už ką jie pinigus moka.
Bepiločio automobilio idėja nėra nauja. Jau yra auto-
mobilių, galinčių pasistatyti į stovėjimo vietą, o „Goog-
le“ bepiločiai automobiliai keliais nuvažiavo daugiau nei
300 tūkst. kilometrų. Pastarieji ne tik įrašo kelio vaizdą,
bet ir mato ženklus, kliūtis kelyje ar spūstis gerokai iki
tol, kol visa tai pamato keleiviai. Lazeriai, radarai, vaizdo
kameros ir mašinų kalba (kuria tarpusavyje šnekėsis au-
tomobiliai kelyje) taps įprasti daugeliui automobilių jau
netrukus. Ir ne tik brangiausiems modeliams. Šios nau-
jovės leis ne tik pigiau ir saugiau, bet ir greičiau pasiekti
kelionės tikslą. Juk 95 proc. avarijų kelyje įvyksta būtent
dėl žmogaus klaidos.
Automobiliai ne tik matys kliūtis ir šviesoforus, bet ir
bendraus su jais, tai yra vienas kitam pasakos apie tuoj už-
sidegsiančią žalią šviesą ar atsiradusį naują maršrutą. Stovi
sau du kabrioletai prie raudonos šviesos ir vienas kitam
sako: „Žinai, tu suk dešinėn, o aš – kairėn.“

Beje, važiavimas bepiločiu automobiliu nebūtinai turi
būti liūdnas ar nuobodus. Štai „BMW“ šių metų pradžio-
je parodoje „CES 2014“ pristatė bepilotį automobilį, kuris
kliūtis kelyje gali įveikti slysdamas šonu it per šonaslydžio
varžybas. Oficialus pasiteisinimas – saugumas esant aple-
dėjusiam keliui ir vairuotojui pavargus. Bet juk mūsų ne-
pavyks apgauti.
Apsauga nuo programišių
Pasaulis jau žino ir pripažįsta „Teslos“ automobilius. O
štai šveicarų gamintojas „Rinspeed“ nusprendė juos dar
šiek tiek patobulinti. Beje, „Rinspeed“ – tai gamintojas,
aplipdantis jūsų „Porsche 911“ deimantais ar jūsų „Lotus
Elise“ paverčiantis povandeniniu laivu.
Nors išoriškai „XchangE“ ir panašus į „Tesla Model S“,
viduje – visai kitas pasaulis. Automobilis ne tik bepilotis,
jis gali pasiūlyti net 20 galimų sėdynių pozicijų patogiai
kelionei, tad primena prabangų būstą, o ne automobilį.
Keturi ekranai leidžia valdyti salono temperatūrą, pažy-
mėti kelionės tikslą ir t. t. Dideliame, 32 colių įstrižainės,
4K skiriamosios gebos ekrane keliaujant galima žiūrėti fil-
mus. O kur dar įspūdinga garso sistema…
Vairui pasislinkus į šalį, automobilyje ima veikti inter-
neto ryšys LTE, kuriuo gaunami duomenys. Automobilis
turi komunikacijos sistemas „Car-2-Car“ ir „Car-2-Ob-
ject“, leidžiančias matyti aplinką ir kitus automobilius.
IŠMANESNĖS ORO PAGALVĖS
Ar žinote, kiek oro pagalvių yra jūsų automobilyje? Dvi priekyje, dvi
šonuose, dvi keliams, dvi kojoms, dvi galvai, dvi rankoms ir t. t.? Jų
daug, o štai „Mercedes-Benz“ nusprendė kurti ne tik pasyvias oro
pagalves, bet ir aktyvias – išsipučiančias po automobiliu ir taip jį
sustabdančias.
Šios oro pagalvės – aktyvios saugos sistemos dalis, kuri dėl jutiklių
stebi aplinką ir vertina avarijos galimybę. Kai tik sistema pamato, kad
susidūrimo išvengti nepavyks, po automobiliu išsiskleidžia oro pa-
galvės. Dėl jų stabdymo kelias tampa gerokai trumpesnis. Oro pagal-
vės pakelia automobilį į maždaug 8 cm aukštį ir taip kompensuoja
pasvirimą į priekį stabdant bei neleidžia keleiviams išsinerti iš diržų.
Automobilio kūrėjai pagalvojo ir apie apsaugą nuo progra-
mišių, kad šie, įlaužę automobilio valdymą, nenuvairuotų
jūsų nuo tilto. Nors šiandien tai atrodo juokinga, išties tai
opi problema ateities automobiliams. Šiandien virusas jus
nuves į nenorimą tinklalapį, o automobilyje apsigyvenęs
virusas jums pasakius vieną vietą nuveš į kitą.
Nors „XchangE“ – tik koncepcinis modelis, be jokios
abejonės, jis vers aikčioti smalsuolius Ženevoje.
Skaitmeniniai prietaisų skydeliai,
informacija ant riešo ir papildytoji realybė
Daug kalbų laukiant naujojo „Audi TT“ modelio. Mes
šį automobilį norime paminėti dėl visiškai skaitmeninio
prietaisų skydelio (nors panašius jau turi „Range Rover“
ar „Mercedes-Benz S-Class“). „Audi“ savo naujovę vadina
virtualiuoju prietaisų skydeliu ir sako, kad jų naudojami
TFT technologijos ekranai vairuotojui suteiks 3D vaizdo
įspūdį, o tai jau tarpinė stotelė tarp analoginio prietaisų
skydelio ir papildytosios realybės. Vaizdas prietaisų skyde-
lyje keisis priklausomai nuo to, ką darote ir kokiu greičiu
važiuojate.
žengiama dar toliau.
Ant stiklo matysime ne tik rodykles, rodančias, kur
sukti, – ateities automobiliai galės identifikuoti ir aplinkui
matomus objektus. Važiuojate pro degalinę ir matote, kad
su jūsų turima kortele šiandien degalams taikoma nuolai-

„CITROËN C4 CACTUS“ SVERIA MAŽIAU NEI 1 TŪKST. KG, ŽADA MAŽAS IŠLAIKYMO SĄNAU-
DAS, O NEPATYRUSIEMS VAIRUOTOJAMS – APSAUGAS STATANT AUTOMOBILĮ IR TRAN-
KANT KITUS. ĮDOMU IR TAI, KAD „CITROËN“ ŠIAME AUTOMOBILYJE ĮDIEGĖ SUSLĖGTOJO
ORO TECHNOLOGIJĄ „HYBRIDAIR“, KURI PAKEIS ĮPRASTĄ ELEKTROS VARIKLĮ, TAD HIBRI-
DO DEGALŲ SĄNAUDOS BUS DAR MAŽESNĖS. AUTOMOBILIS, VAROMAS ORU?

„HYUNDAI INTRADO“ – TIKRAS GRAŽUOLIS, VAROMAS VANDENILIU. REI-

KIA TIKĖTIS KOSMINIAM AMŽIUI TINKAMŲ MEDŽIAGŲ KĖBULE IR NAUJO
POŽIŪRIO Į AUTOMOBILIŲ KONSTRAVIMĄ, KAIP IR „BMW I3“ AR „I8“ ATVEJU.

Įsibėgėjant dėvimųjų kompiuterių erai, tik laiko klausi-
mas, kada turėsime programėles automobiliui ne tik savo
išmaniajame telefone, bet ir išmaniajame laikrodyje. Štai
„Samsung“ jau paskubėjo, ir „BMW i3“ ar „i8“ pirkėjai,
turėdami „Samsung“ laikrodį ant riešo, galės matyti, kiek
kilometrų dar leidžia nuvažiuoti baterija, valdyti salono
klimatą, nustatyti kelionės tikslą ir t. t. Gal tai ir nepatogu
daryti važiuojant, bet patikėkite – skubėdami iš susitikimo
į susitikimą pirkdami kavą galėsite nustatyti maršrutą ir
pamatyti, ar laiku pasieksite tikslą. O ryte nereikės skubėti
į garažą, kad pasižiūrėtumėte, ar baterija jau įkrauta.
Tačiau kad ir koks gražus prietaisų skydelis būtų, va-
žiuodami vis tiek žvelgiame per stiklą. Žinoma, yra au-
tomobilių, kurie jau moka greitį rodyti ant stiklo, bet bus
da. Artinatės per greitai prie kito automobilio, užsidegs
raudonas stop ženklas, o rodyklė rodys, kaip saugiau per-
sirikiuoti į kitą juostą.
„BMW“ siekia papildytąja realybe palengvinti ir me-
chanikų darbą. Jie užsideda akinius „Google Glass“ ir
mato, kuri variklio ar automobilio dalis prašosi remonto.
„Toyota“ pluša prie papildytosios realybės automobilio ke-
leiviams, kad liesdami automobilio langą jie galėtų priar-
tinti (padidinti) matomus objektus, sužinoti atstumą iki jų,
vienokią ar kitokią informaciją apie juos.
Vandenilis ar saulės baterijos?
Kitais metais „Toyota“ žada pradėti prekiauti savo
vandeniliu varomais futuristiškai atrodančiais elektro-
mobiliais, kurie su pilnu baku galės įveikti daugiau nei
500 km visai neteršdami aplinkos. O bakui užpildy-
ti pakaks ir trijų minučių. Šis automobilis su charakte-
riu – 100 km/val. jama per 10 sekundžių.
„LEXUS NX 300H“ – APIE ŠĮ TRANSFORMERĮ, PASISLĖPUSĮ AUTOMOBILIO KĖBULE, JAU RAŠĖME. DABAR JĮ GALITE PAČIUPINĖTI IŠ ARTI ŽENEVOS AUTOMOBILIŲ PARODOJE.
NEĮPRASTOS IŠVAIZDOS SUV ( SPORTS UTILITY VEHICLE ) TURĖS 200 ARKLIO GALIŲ, BET BUS GANA TAUPUS – PAKAKS 5 LITRŲ 100 KILOMETRŲ.
Kitas masėms skirtas vandeniliu varomas automobi-
lis, kurio koncepcinį modelį išvysite parodoje, – „Honda
FCEV“. Nors dizainas niekuo neišsiskiria, jis vis tiek mie-
las ir limpa prie širdies. Gamintojai šiais automobiliais
žada prekiauti jau kitais metais.
Tiesa, vandeniliu varomi automobiliai susiduria su ta
pačia problema, kaip ir įprastesni elektromobiliai, – nėra
išplėtoto infrastruktūros tinklo, kuris leistų ant kiekvie-
no kampo parduoti vandenilį. Štai JAV šiuo metu yra vos
dešimt viešų degalinių, galinčių pasiūlyti įsipilti vandeni-
lio. Bet iki 2020 m. tinklą norima smarkiai išplėtoti, pa-
vyzdžiui, Kalifornijos valstija išsikėlė tikslą turėti net 100
viešų degalinių.
Bet gal įmanomas variantas be infrastruktūros? „Ford“
jau metus atlieka tyrimus ir eksperimentus su automobiliu
„Ford C-Max Solar Energi“, kurio stogas papuoštas saulės
baterija. 1,5 kv. m dydžio baterija leidžia įkrauti elementą
per dieną (nesvarbu, ar saulėta, ar ne), o elemento sukaup-
tos energijos pakanka apie 40 km nuvažiuoti.
„RENAULT ZOE“ – MAŽAS ŽAVUS ĮKRAUNAMŲ BATERIJŲ HIBRI-
DAS. VIENO LITRO DEGALŲ PAKAKS 60 KM NUVAŽIUOTI, TAD GA-
LĖSITE PAMIRŠTI DIDELES SĄSKAITAS DEGALINĖSE.
Elektros energiją automobiliui gali tiekti ne tik ant sto-
go esančios saulės baterijos. Kiekvienas, bent šį tą girdėjęs
apie elektromobilius, žino, kad jie savo baterijas įkrauna ir
stabdydami. Taip pat žino, kad baterijos didelės, gremėz-
diškos ir netalpios. Norėdami išspręsti šią problemą, ga-
mintojai nusprendė, kad gal automobiliui nereikia atskirtų
baterijų, gal pats automobilis ar bent jau didelė jo dalis gali
būti baterija.
Susivienijus devyniems didžiausiems automobilių ga-
mintojams, kuriamos ir tyrėjų išbandomos automobilio
kėbulo dalys iš polimero pluošto, galinčios kaupti energiją.
Šios kėbulo dalys labai lengvos, tad ir bendras automobilio
svoris gerokai mažesnis. Ateityje planuojama šias kėbulo
dalis paversti dar ir saulės baterijomis. 
REKOMENDUOJAMI
RENGINIAI
KOVO 13 D.
Vilniaus klube „New York“ koncertuos pasaulinį pripažinimą pelnę suomių
rokeriai „Turisas“ – bene garsiausia savo šalyje folkmetalo grupė. Kolek-
tyvą 1997 m. įkūrė vokalistas Mathiasas Nygårdas ir gitaristas Jussi Wick-
strömas. Senoviniu suomių karo dievo vardu pasivadinusi grupė greitai
užkariavo sunkiosios muzikos gerbėjų simpatijas, nes savo kūryboje su-
jungė folkmuzikos, power ir simfoninio metalo elementus. „Turisas“ iš kitų
metalo grupių išsiskiria tuo, kad daugelyje kūrinių pagrindinė solo partija
atliekama elektriniu smuiku, o ne gitara, be to, jie naudoja metalo muzikai
nebūdingą akordeoną, o kūryboje vyrauja karo tematika.
Folkmetalo grandai išleido keturis studijinius albumus: „Battle Metal“
(2004), „The Varangian Way“ (2007), „Stand Up And Fight“ (2011), „Turi-
sas2013“ (2013). Pastarąjį grupė pristato gastrolėse „We Ride Together –
European Tour 2014“, kurios, aplankius 16 valstybių, bus baigiamos Vilniuje.
KOVO 13 D.
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre – premjerinis režisierės Ga-
brielės Tuminaitės spektaklis „Dėdės ir dėdienės“, sukurtas pagal Juozo
Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo apysaką. Pastatyme labai svarbus
vaidmuo teko Regimantui Adomaičiui – jo kuriamas pasakotojo perso-
nažas sujungia visas „Dėdžių ir dėdienių“ siužeto linijas. Pagrindinės –
Mykoliuko (aktorius Vai-
nius Sodeika), Severiutės
(aktorė Agnė Šataitė) ir
Rapolo (aktorius Min-
daugas Capas) gyvenimo
istorijos. Vaižganto per-
sonažai net ir sunkiomis
baudžiavinio kaimo aplin-
kybėmis sugeba giliai
jausti, stebėti ir suvokti
save, patirti aukščiausias
būties akimirkas.
„Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kū-
rybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa atsvara triukšmui ir chaosui, –
sako režisierė. – Pasakoti šią Severiutės ir Mykoliuko istoriją šiandien
yra iššūkis ir kelias ne iš lengvųjų, bet jį reikia įveikti, norint grįžti namo.“
KOVO 20, 21 D.
Vilniuje, „Menų spaustuvėje“ – naujausias režisieriaus Eimunto Nekro-
šiaus vadovaujamo „Meno forto“ spektaklis „Jobo knyga“, sukurtas pagal
vieną Šventojo Rašto tekstų. E. Nekrošius perteikia Biblijos tekstą apie
dievobaimingą Jobą, iš kurio Šėtonas, palaimintas Dievo, atima turtą,
šeimą ir sveikatą, kad išmėgintų jo tikėjimo galią. Tai istorija žmogaus,
kuris patirdamas vieną nesėkmę po kitos klausia savęs vis to paties:
„Už ką?“ Kodėl verta toliau gyventi pasaulyje, kuriame nėra teisingumo,
bet tiek daug skausmo? Anot kritikų, kančios kupina „Jobo knyga“ pre-
tenduoja tapti vienu galingiausių, skausmingai įtaigiausių E. Nekrošiaus
pastatymų. Su režisieriumi spektaklį kūrė scenografas Marius Nekro-
šius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Leonas
Somovas, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Jobo vaidmenį atlieka
Remigijus Vilkaitis, taip pat vaidina Salvijus Trepulis, Vygandas Vadeiša,
Vaidas Vilius, Beata Tiškevič, Marija Petravičiūtė, Darius Petrovskis.
KOVO 29 D.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – kompozitorės Onutės
Narbutaitės opera „Kornetas“. Tai teatro inicijuotas užsakymas autorei,
vienai įdomiausių ir solidžiausių šių laikų Lietuvos kompozitorių.
Muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, dirigentas Julius
Geniušas, režisierius Gintaras Varnas, scenografė Medilė Šiaulytytė, kos-
tiumų dailininkas Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas Levas Kleinas.
Pagrindinius vaidmenis kuria Tomas Pavilionis, Mindaugas Zimkus, Eglė
Šidlauskaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Gunta Gelgotė.
Operos literatūrinis pagrindas – Rainerio Maria Rilke „Sakmė apie kor-
neto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“, išleista 1906-aisiais ir įsiliejusi į
estetinę bundančio erotizmo vaizdavimo mene srovę. „Tai opera apie
ilgesį, visų pirma – meilės ilgesį. Nereali idealistiškai sapnuojama meilė
ir jos išsipildymas tikrovėje, lemiantis žūtį“, – sako O. Narbutaitė.
KOVO 29 D.
Sostinės Teatro arenoje gros metalo karaliais tituluojama amerikiečių
grupė „Manowar“. Koncertas Vilniuje vyks po 20 metų pertraukos. Jis
įtrauktas į grupės pasaulines gastroles „Kings Of Metal MMXIV – World
Tour 2014“, kurios skirtos klasika tapusiam „Manowar“ albumui „Kings
Of Metal“. Albumas, išleistas prieš 25 metus, vadinamas vienu geriausių
sunkiosios muzikos įrašų. Ta proga „Manowar“ iš naujo įrašė visus kūri-
nius ir išleido specialią albumo versiją „Kings Of Metal MMXIV“. Gastro-
lėse grupė groja ne tik visus garsiojo albumo kūrinius, bet ir garsiausius
savo hitus.
Grupė susikūrė 1980 m., o jau 1984-aisiais, vadovaudamasi šūkiu „Mir-
tis netikram metalui“, surengė garsiausią koncertą muzikos istorijoje ir
buvo įrašyta į Guinnesso rekordų knygą. Šį rekordą „Manowar“ pagerino
du kartus. Grupei priklauso ir ilgiausios trukmės sunkiojo metalo kon-
certo rekordas – jie be pertraukos grojo 5 valandas 1 minutę. 
D M I T R I J A U S M ATV E J E VO I R O RG A N I ZATO R I Ų N U OT R.
Axor Starck Organic
Follow
your
Head
and
your
Heart

▸ Kiek minčių ir kiek širdies sudėta į naują vonios kambario kolekciją Axor Starck Organic?
Rezultatas yra genialių sprendimų kūrinys: precedento neturinti maišytuvo dušo srovė, revoliucinis, ypa-
tingai mažas vandens sunaudojimas iki 3,5 l/min. ir visiškai nauja maišytuvo valdymo koncepcija.
Sužinokite daugiau apie naują vonios kambario kolekciją, kuri leis Jums naudoti vandenį visiškai nauju būdu:
www.head-and-heart.com Daugiau informacijos rasite www.hansgrohe.lt