David - Walliams. .Berniukas - milijardierius.2015.LT

Iliustracijų autorius
Tony Ross
Iš anglų kalbos vertė

Tomas Einoris
VILNIUS 2015
UDK 821.111-93 DavidWALLIAMS
Va203 BILLIONAIRE BOY
HarperCollins, London, 2010
Originallypublished by HarperCollins Publishers under the title

BILLIONAIRE BOY.
Text copyright ©David Walliams 2010
Illustrations copyright ©Tony Ross 2010
David Walliams and Tony Ross assert the moral right to be identified
as the author and illustrator of this work.
©Tomas Einoris, vertimas į lietuvių kalbą, 2014

©Asta Puikienė, meninis redagavimas, 2014
©„Tyto alba“ 2014
ISBN978-609-466-049-8
Turinys
1 Susipažink su Pžo Spadu............... 9

2 Berniukas-užpakaliukas............... 20
3 Kas pats storiausias?................. 32
4 Gamina tualetinio popieriaus ritinėlius?...... 43
5 Pasibaigusio galiojimo laiko velykiniai margučiai.48

6 Grubai......................... 57
7 Skrebučiai su smiltpelėmis..............64
8 Ragana........................ 74
9 Pirštelį?........................ 80
10 Šunų seilės...................... 89
11 išvyka į stovyklą................... 95
12 Gražuolė iš trecio puslapio............. lOl
13 Nauja mergaitė.................. Ill
14 Atkištos lūpos................... 118
15 Kosmetinė chirurgija............... 123

16 Piteris Puonėla.................. 13O
17 Beldimas į tualeto duris............. 134
18 „Vortex 3000" .................. 140
19 Babuino užpakalis................. 145
20 Plaukuotas paplūdimio kamuolys........ 1SO
21 Makiažo specialisto pažymėjimas........ 157
22 Naujas skyrius................... 162
23 „ Canal Boat Weekly"............... 166
24 „Radžmobilis"................... 173
25 Palūžęs....................... 17<7
26 Šūsnis banknotų.................. 186
Prierašas...................... 1<ts
Padėka 204
Voor Lara,
Ik hou meer van je, dan ik met woorden kan zeggen
(Larai
Myliu tave labiau, nei galiu apsakyti žodžiais)
1
Susipažink su Pžo Spadu
Ar kada pagalvojai, ką galėtum nuveikti turėdamas

milijoną svarų sterlingų?
O milijardą? Trilijoną? Kvintilijoną? Susipažink su
Džo Spadu.
Jam nereikėjo įsivaizduoti, ką reikštų turėti krūvą pi

nigų. Džo buvo tik dvylikos, tačiau nepaprastai turtin
gas. Jis turėjo viską, ko geidė širdis.
9
Berniukas milijardierius
250 cm įstrižainės didelės raiškos plačiaekranį plazminį te

levizorių kiekviename namų kambaryje. J
500 sportbačių „Nike“ porų. J
Lenktynių trasą užpakaliniame sode. J
Šunį-robotą iš Japonijos. J
Golfuką, ant kurio puikuojasi numeris „SPADAS 2“ važi
nėti po namus. J
Vandens čiuožyklą iš miegamojo į olimpinio dydžio uždarą
baseiną. J
Visus kompiuterinius žaidimus, kokie sukurti pasaulyje. J
3-D IMAX kino teatrą rūsyje, i /
Krokodilą. /
Asmeninį masažuotoją, dirbantį 24 vai. per parą. J
Požeminę dešimties takų kėglinę. J
Biliardo stalą.
Kukurūzų spragėsiu aparatą. /
Riedlenčių parką. J
Dar vieną krokodilą. J
100 000 svarų sterlingų kišenpinigių savaitei. /
Amerikietiškus kalnelius užpakaliniame sode. J
Įrašų studiją profesionalams palėpėje. S
Asmenines treniruotes su Anglijos futbolo komanda. J
Ryklį akvariume. /
10
Susipažink su Džo Spadu
Trumpai tariant, Džo buvo siaubingai išlepintas vai

kis: lankė nepaprastai prašmatnią mokyklą, atostogauti
skrisdavo tik privačiais lėktuvais. Vieną kartą dėl Džo
visai dienai uždarė pramogų parką „Disney World“ kad
jam nereikėtų laukti eilėse prie atrakcionų.
Štai Džo. Laksto privačioje lenktynių trasoje asmeni

niu Formulės-1 automobiliu. Kai kuriems labai turtin
giems vaikams pagamina mažesnes Formulės-1 auto
mobilių versijas. Tik ne Džo. Jam reikėjo truputį dides
nio automobilio. Matai, Džo yra gana apkūnus. Patikėk,
tu irgi būtum toks, jei galėtum pirktis visą pasaulio šo
koladą.
11
Tikriausiai pastebėjai, kad paveikslėlyje Džo - vie

nas. Tiesą sakant, vienam lėkti lenktynių trasa nelabai
smagu, net jei turi kalną pinigų. Reikia varžovų. Tačiau
Džo neturėjo draugų. Nė vieno.
Draugai X
Beje, vairuoti Formulės-1 automobilį ir išvynioti di
delį „Marš“ šokoladuką - du dalykai, kurių nereikėtų
daryti tuo pat metu. Tačiau Džo buvo gerokai išalkęs.
Įvažiuodamas į S formos posūkį, jis nuplėšė popierėlį ir
suleido dantis į gardų nugos kremą, padengtą šokoladu
ir karamele. Nelaimei, Džo vairavo tik viena ranka ir, ra
tams kliudžius trasos kraštą, jis nebesuvaldė automobi
lio. Kelis milijonus svarų kainavęs Formulės-1 bolidas
išlėkė iš trasos, apsisuko ir trenkėsi į medį.
DŽŽŽŽŽRRRRRRRRR!
Medžiui nieko nenutiko, tačiau iš automobilio liko
tik metalo krūva. Džo išsiropštė iš kabinos. Laimei, jis
buvo sveikutėlis, tik truputį apsvaigęs.
- Tėti, sudaužiau automobilį, - pasakė Džo, įeidamas
į didžiulę svetainę.
Ponas Spadas buvo žemas ir apkūnus, visai kaip sū
nus. Tik turėjo daugiau plaukų - išskyrus galvą, ši buvo
12
Su sipažink su Džo Spadu
plika ir žvilgėjo. Džo tėtis sėdėjo ant šimtavietės sofos,

aptrauktos krokodilo oda, ir net nepakėlė akių nuo šian
dienos laikraščio „Sun“ numerio.
- Nesijaudink, sūnau, nupirksiu kitą.
Džo šlumštelėjo ant sofos šalia tėčio.
- Beje, su gimtadieniu, Džo, - pasveikino tėtis, duo
damas voką, bet neatitraukdamas akių nuo merginos
trečiame puslapyje.
Džo nekantraudamas atplėšė voką. Įdomu, kiek pi
nigų gaus šiemet? Atvirukas, ant kurio buvo užrašyta
„Sveikinu 12-ojo gimtadienio proga“, greitai nulėkė ša
lin - visas dėmesys buvo sutelktas į čekį. Džo vos pajėgė
nuslėpti nusivylimą.
- Milijonas svarų sterlingų? Tik tiek?
- Kas gi tau, sūnau? - ponas Spadas trumpam padėjo
laikraštį.
- Milijoną svarų sterlingų man padovanojai pernai, -
ėmė verkšlenti Džo. - 11-ojo gimtadienio proga. Šiemet
priklausytų daugiau, a?
Ponas Spadas įgrūdo ranką į savo žvilgančio, pagal už
sakymą siūto pilko kostiumo kišenę ir išėmė čekių kny
gelę. Tas siaubingai brangus kostiumas buvo siaubingas.
13
- Labai atsiprašau, sūnau. Tegu bus du milijonai.

Dėmesio! Ponas Spadas ne visada buvo toks tur
tingas. Dar visai neseniai Spadai gyveno labai kukliai.
Sulaukęs šešiolikos, ponas Spadas pradėjo dirbti di
deliame tualetinio popieriaus fabrike, esančiame prie
miestyje.
Jo darbas buvo nežmoniškai nuobodus - vynioti po
pierių ant kartono tūtelės. Tūtelė po tūtelės. Kiekvieną
dieną. Metai po metų. Dešimtmetis po dešimtmečio.
Šį veiksmą jis atliko tiek daug kartų, kad jam viskas
buvo vis vien. Ponas Spadas visą dieną stovėdavo prie
konvejerio su šimtais kitų apatiškų darbininkų ir kar-
14
Su sipažink su Džo Spadu
todavo tą patį bukinantį veiksmą. Kai kartono tūtelė

būdavo gausiai apvyniota popieriumi, viskas prasidė
davo iš naujo. Visi tualetinio popieriaus ritinėliai buvo
vienodi.
Kadangi šeima vertėsi labai skurdžiai, ponas Spadas
darydavo gimtadienio ir Kalėdų dovanas iš tualetinio
popieriaus ritinėlių tūtelių. Ponas Spadas neturėjo pa
kankamai pinigų nupirkti Džo naujausių žaislų, todėl iš
tūtelių darydavo lenktyninius automobilius ar tvirto
vę su kareivėliais. Daugelis pono Spado kūrybos žais
lų greitai sulūždavo ir atsidurdavo šiukšlių dėžėje. Džo
saugojo varganai atrodančią raketą, tačiau nė pats neži
nojo kodėl.
Vienintelis pono Spado darbo fabrike privalumas -
marios laiko svajoti. Vieną dieną jis svajojo, kaip pada
rys perversmą sėdynės valymo srityje.
„Kodėl gi nesukūrus tualetinio popieriaus, kurio vie
na pusė būtų drėgna, o kita - sausa?“ - svarstė jis, vynio
damas tūkstantąjį ritinėlį. Ponas Spadas niekam nesakė
apie savo idėją ir valandų valandas tūnodavo užsirakinęs
savo butuko tualete, tobulindamas dvipusį tualetinį po
pierių.
15
Kai ponas Spadas galiausiai pristatė rinkai savo ga

minį „Svari sėdynė“ jo sėkmė buvo stulbinanti. Ponas
Spadas kiekvieną dieną parduodavo milijardą ritinėlių
visame pasaulyj e, o už kiekvieną nupirktą ritinėlį gauda
vo 10 pensų. Greitai jis tapo labai turtingas.
10 pensų x 1 000 000 000 ritinėlių x 365 dienų = kal
nas pinigų.
Tuo metu Džo Spadui buvo tik aštuoneri, ir jo gy
venimas apsivertė aukštyn kojom. Pirmiausia tėvai iš
siskyrė. Paaiškėjo, kad Džo mama Kerol turėjo ilgą ro
maną su Džo skautų būrelio vadovu Alanu. Ji gavo de-
16
šimt milijonų svarų sterlingų. Alanas iškeitė savo kanoją

į gigantišką jachtą. Paskutinį kartą juos matė išplaukian
čius iš Dubajaus ir pilančius prabangų šampaną ant sau
sų pusryčių su riešutais. Džo tėtis per daug nesisielojo
ir netrukus nėrė į pasimatymų maratoną su modeliais,
kurių nuotraukos puikuodavosi trečiame puslapyje.
Ilgai nelaukę, tėtis su sūnumi išsikėlė iš apšiurusio
butuko į milžinišką namą. Ponas Spadas jį pavadino
„Švarios sėdynės bokštais“.
Namas buvo toks didelis, kad jį galėjai matyti iš kos
moso. Vien kelionė įvaža į namus truko penkias minu
tes. Šimtai neseniai pasodintų medelių puošė beveik
dviejų kilometrų ilgio žvyruotą kelią. Name buvo septy
nios virtuvės, dvylika svetainių, keturiasdešimt septyni
miegamieji ir aštuoniasdešimt devyni vonios kambariai.
Vonios kambariai turėjo atskirus vonios kambarėlius, o
kai kurie kambarėliai - dar mažesnius atskirus kamba
riukus.
Nors jame gyveno jau kelerius metus, Džo buvo iš
tyrinėjęs gal tik ketvirtadalį namo. Neaprėpiamuose
plotuose galėjai rasti teniso aikštynus, ežerą plaukioti
valtimi, sraigtasparnių aikštelę ir net šimto metrų ilgio
17
slidinėjimo trasą su dirbtiniu sniegu- Visi čiaupai, durų

rankenos ir net tualetų sėdynės buvo iš gryno aukso.
Kilimai iš audinių kailio; Džo su tėčiu gerdavo apelsinų
gėrimą iš neįkainojamų viduramžių taurių; kurį laiką jie
net turėjo vyresnįjį liokajų orangutaną, vardu Otis, ta
čiau galiausiai jį teko atleisti.
- Ar galiu gauti ir normalią dovaną, tėti? - paklausė
Džo, įsikišęs čekį į kelnių kišenę. - Pinigų turiu pakan
kamai.
- Tik pasakyk, ko pageidauji, sūnau, ir liepsiu savo
padėjėjui nupirkti, - atsakė ponas Spadas. - Auksinių
akinių nuo saulės? Aš tokius turiu. Užsidėjus nieko ne
matyti, bet užtat kokie jie brangūs.
Džo nusižiovavo.
- Nuosavo greitaeigio katerio?
Džo pavartė akis.
- Turiu net du. Pamiršai?
- Atleisk, sūnau. Tai gal „WHSmith“ dovanų kuponų
už 250 000 svarų sterlingų?
- Nuobodu! Nuobodu! Nuobodu! - Džo susierzinęs
treptelėjo koja.
Tai bent kaprizai. Ponas Spadas buvo suglumęs. Jis
nebežinojo, ką nupirkti savo vieninteliam vaikui.
18
- Tai ko tada nori?

Staiga Džo toptelėjo puiki mintis. Jis įsivaizdavo save
lekiantį lenktynių trasa vienui vieną, besivaržantį su sa
vimi.
- Na, yra vienas dalykėlis, kurio labai labai trokštu, -
nedrąsiai ištarė.
- Koks?
- Noriu... draugo.
2
Berniukas-užpakaliukas
- Berniukas-užpakaliukas, - tarė Džo.

- Berniukas-užpakaliukas? - ponas Spadas negalėjo
patikėti savo ausimis. - Kaip dar tave pravardžiuoja mo
kykloje?
- Tualetinio popieriaus vaikiu...
Ponas Spadas papurtė galvą. Jo sūnus mokėsi bran
giausioje Anglijos Šv. Kutberto berniukų mokykloje.
Vieno semestro kaina - 200 000 svarų sterlingų, be
to, mokiniai turėjo nešioti Elžbietos laikų apykakles ir
trumpas pūstas kelnes. Štai paveikslėlis, kuriame Džo
vilki mokyklinę uniformą. Atrodo kiek kvailokai, tiesa?
Todėl ponas Spadas tikrai nesitikėjo, kad prie jo sū
naus kabinėsis. Priekabiautojai paprastai puola vargšus.
Tačiau Džo kentėjo patyčias nuo pirmosios dienos. Kiti
vaikai jo nekentė, nes Džo tėtis susikrovė turtus iš tua
letinio popieriaus. Jų nuomone, tai siaubingai vulgaru.
20
B erniu kas-užpakaliukas
- Sėdynės milijardierius, užpakalių valytojų imperijos

įpėdinis, ponaitis tualetinis popierius, - tęsė Džo. - Ir čia
tik mokytojų sugalvotos pravardės.
Daugelis berniukų Džo mokykloje buvo jei ne prin
cai, tai bent kunigaikščiai ar grafai. Jų šeimų turtai at
keliavo iš valdomų žemių. Paveldėti turtai. Džo grei
tai suprato, kad pinigai turi vertę, tik jei yra paveldėti.
Naujieji pinigai, uždirbti pardavinėjant tualetinio po
pieriaus ritinėlius, nesiskaito. Net jo bendramokslių
vardai buvo senoviški, pavyzdžiui, Natanielis Septimas
Ernestas Bertramas Lisanderis Tibaltas Zacharijas
Edmundas Aleksandras Hamfris Persis Kventinas
Tristanas Augustas Baltramiejus Tarkvinas Imogenas
21
Sebastijonas Teodoras Klarensas Smitas. Čia vieno ber

niuko vardas.
Mokykloje dėstomi dalykai taip pat dvelkė snobišku-
mu. Štai Džo pamokų tvarkaraštis:
Pamokos
Pirmadienis
Lotynų kalba
Šiaudinių skrybėlių dėvėjimo ypatumai
Karališkosios studijos
Etiketas
Konkūras
Rūmų šokiai
Debatų klubas („Manome, kad vulgaru užsisegti vir
šutinę liemenės sagą“)
Paplotėlių valgymas
Varlytės rišimas
Kamuolio spardymas
Polas (sporto šaka su arkliais ir lazdomis, ne vardas)
Antradienis
Senovės graikų kalba
22
Berniu kas-užpakaliukas
Kroketas
Fazanų medžioklė
Pamoka, kaip šlykščiai elgtis su tarnais
Mandolinos pamoka (3-ias lygis)
Tvido istorija
Valanda vaikščiojimo užrietus nosį
Kaip tinkamai peržengti benamį išėjus iš operos

Kaip išsisukti iš padėties
Trečiadienis
Lapių medžioklė
Puokščių sudarymas
23
Pokalbiai apie orą

Kriketo istorija
Tarmių istorija
Žaidimas „Kieno namai geriausi“
„Harper s Bazaar“*skaitymas
Baleto pamoka
Cilindro blizginimas
Fechtavimasis
Ketvirtadienis
Senoviškų baldų vertinimo valandėlė
„Range Rover“ padangų keitimo pamoka
Diskusija, kieno tėtis turtingiausias
Konkursas, kas yra artimiausias princo Hario draugas
Rafinuotos kalbos pamoka
Irkluotojų klubas
Debatų klubas („Mes manome, kad apskritos purios
bandelės yra skaniausios apskrudusios“)
Šachmatai
Herbų istorija
Kaip garsiai kalbėti restorane
*Labai populiarus nuo 1867 m. leidžiamas madų žurnalas. Vert. past.
24
Berniu kas-užpakaliukas
Penktadienis
Poezijos skaitymas (viduramžių Anglijos)
Velveto kelnių mūvėjimo istorija
Figūrinio medžių karpymo pamoka
Klasikinės skulptūros pamoka
Savęs ieškojimo žurnalo „Tatler“ puslapiuose valandėlė
Ančių medžioklė
Biliardas
Klasikinės muzikos popietė
Diskusijos prie vakarienės stalo apie klases (pavyz
džiui, kaip dvokia darbininkų klasės atstovai)
Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl Džo nemėgo

Šv. Kutberto berniukų mokyklos, buvo anaiptol ne ab
surdiškos pamokos, - ten Džo visi niekino. Jie manė,
25
kad berniukas, kurio tėtis susikrovė turtus pardavinėda

mas tualetinį popierių, yra didelis prasčiokas.
- Noriu lankyti kitą mokyklą, tėti, - paprašė Džo.
- Žinoma. Galiu tave leisti į brangiausias pasaulio
mokyklas. Girdėjau, nebloga yra Šveicarijoje. Slidinėji
sau, o paskui...
- Ne, - paprieštaravo Džo. - Geriau eisiu į vietinę
mokyklą.
-Ką?
- Gal ten rasiu draugą, - nenusileido Džo.
Jis matydavo vaikus, besimalančius prie mokyklos
vartų, kai jį veždavo į Šv. Kutbertą. Atrodė, kad jiems
labai smagu: jie šnekučiuodavosi, žaisdavo žaidimus,
keisdavosi vizitinėmis kortelėmis. Džo visa tai atrodė
labai normalu.
- Į vietinę mokyklą? - nepatikliai tarė ponas Spadas. -
Tikrai?
- Taip, - ryžtingai atsakė Džo.
- Galiu pastatyti mokyklą užpakaliniame sode, jei
nori, - pasiūlė tėtis.
- Ne. Noriu lankyti normalią mokyklą, kurioje
mokosi normalūs vaikai. Noriu susirasti draugą, tėti.
Šv. Kutberto berniukų mokykloje neturiu nė vieno.
26
Bern i u kas-užpakaliu kas
- Bet tu negali eiti į paprastą mokyklą. Tu milijardie

rius. Vaikai prie tavęs kabinėsis arba gerinsis, nes esi tur
tingas. Bus tikras košmaras.
- O aš niekam nesakysiu, kad esu turtingas. Būsiu tie
siog Džo. Ir galbūt man pasiseks susirasti draugų...
Ponas Spadas akimirką pagalvojo ir nusileido.
-Jei tikrai to nori, Džo, tebūnie, lankyk paprastą mo
kyklą.
Džo taip apsidžiaugė, kad atšuoliavo ant sėdynės per
sofą* pas tėtį ir jį apkabino.
- Nesuglamžyk mano kostiumo, sūnau, - sumurmė
jo ponas Spadas.
- Atsiprašau, tėti, - tarė Džo ir pašuoliavo ant sėdy
nės šiek tiek atgal. Atsikrenkštė.
- Štai kas... myliu tave, tėti.
- Ir aš tave, sūnau, - tarė ponas Spadas stodamasis. -
Gerai atšvęsk.
- Šiemet nešvęsime kartu? - paklausė Džo, stengda
masis nuslėpti nusivylimą.
Kai Džo buvo mažesnis, gimtadienio proga tėtis jį
vesdavosi į vietos mėsainių restoraną. Jie neišgalėdavo
*Šuoliavimas ant sėdynės - būdas judėti sėdint, slenkant tik užpakaliu
(nereikia atsistoti). Labai mėgstamas apkūnių žmonių.
27
nusipirkti mėsainių, todėl užsisakydavo bulvyčių ir val

gydavo jas su suvožtiniais su kumpiu ir sūriu, kuriuos
ponas Spadas slapčia įsinešdavo po skrybėle.
- Šįvakar negaliu, sūnau, nepyk. Einu į pasimatymą
su tikra gražuole, - paaiškino ponas Spadas, rodydamas
į bulvarinio laikraščio „The Sun“ trečią puslapį.
Džo pažvelgė į puslapį. Jame buvo nuogos moters
nuotrauka. Jos plaukai buvo dažyti šviesiai geltona spal
va, o ant veido pūpsojo tiek kosmetikos, kad buvo sun
ku pasakyti, ar ji graži, ar šiaip sau. Po nuotrauka buvo
prierašas: Safira iš Bradfordo. 19 metų. Dievina apsipir-
kinėti, nemėgsta galvoti.
- Tėti, ar nemanai, kad ji tau kiek per jauna?
- Tik dvidešimt septynerių metų skirtumas, - stai
giai atšovė ponas Spadas.
Džo toks argumentas neįtikino.
- Kur eisit?
- Į naktinį klubą.
- Į naktinį klubą?
- Taip, - atsakė ponas Spadas įsižeidusio žmogaus to
nu. - Dar nesu per senas klubams!
Ponas Spadas kalbėdamas atidarė dėžutę, išėmė daik
28
Bern iu kas-u žp aka liukas
tą, kuris priminė pervažiuotą žiurkėną, ir užsidėjo jį ant

galvos.
- Kas čia per mados naujiena, tėti?
- Ką turi omeny? - paklausė ponas Spadas, apsimes

damas, kad nesuprato Džo klausimo, ir prispaudė „nau
jieną“ prie plikės.
- Tas daiktas tau ant galvos.
- A-a-a. Tai - mažas perukas. Tik dešimt tūkstančių
svarų sterlingų už vienetą. Nusipirkau šviesiai geltoną,
rudą, imbiero spalvos ir afrikietišką ypatingoms pro
goms. Su peruku atrodau dvidešimčia metų jaunesnis,
tiesa?
Džo tėtis neatrodė jaunesnis. Atvirkščiai - atrodė
kaip žmogus, besistengiantis ant galvos išlaikyti pasti
29
pusią žiurkę. Džo nenorėjo meluoti, todėl tik tyliai su

murmėjo.
- Gero vakaro, - palinkėjo Džo imdamas nuotolinio
valdymo pultelį. Panašu, kad šį kartą gimtadienį teks
švęsti su 250 centimetrų įstrižainės televizoriumi.
- Šaldytuve rasi ikrų, tiks su arbata, - pasakė ponas
Spadas eidamas pro duris.
- Kas tai per daiktas?
- Žuvų kiaušiniai.
-Fu!
Džo nemėgo net paprastų kiaušinių, todėl „žuvų
kiaušiniai“ skambėjo klaikiai.
- Valgiau su skrebučiu pusryčių. Nepaprastai šlykš
tūs, bet labai brangūs. Mums reikia pradėti juos valgyti.
- O gal geriau dešrelės ir bulvių košė, žuvis su bulvy
tėmis ar bulvių apkepas su mėsa, ką, tėti?
- Mmm, kažkada dievinau bulvių apkepą su mėsa... -
ponui Spadui net seilė nutįso prisiminus šio patiekalo
skonį.
- Tai kaip darom?
- Dabar mes turtingi, sūnau! Turime valgyti praban
gų maistą kaip kiti turčiai. Iki pasimatymo!
30
Bern i u kas-užpakali ūkas
Ponas Spadas užtrenkė duris, ir po kelių sekun

džių Džo išgirdo, kaip suriaumojo tėčio šviesiai žalias
„Lamborghini“ Džo buvo nesmagu vėl būti vienam, ta
čiau vis tiek išspaudė mažytę šypseną įjungęs televizo
rių. Jis eis į paprastą mokyklą ir bus paprastas berniukas.
Ir galbūt, galbūt susiras draugą. Tačiau jam nedavė ra
mybės vienas dalykas: ar ilgai pavyks išsaugoti paslaptį,
kad yra milijardierius.
31
3
Kas pats storiausias?
Pagaliau išaušo ilgai lauktoji diena. Džo nusisegė savo

deimantais inkrustuotą rankinį laikrodį, į stalčių padėjo
auksinį rašiklį. Pasižiūrėjo į madingą juodą gyvatės odos
kuprinę, kurią jam nupirko tėtis, ir padėjo atgal į spinte
lę. Net ir ankstesnė kuprinė buvo per prašmatni, tačiau
Džo rado seną plastikinį maišą ir į jį susidėjo vadovėlius.
Jis buvo pasiryžęs neišsiskirti iš kitų.
Kai asmeninis vairuotojas jį veždavo „Rolls Royce“
automobiliu į Šv. Kutberto mokyklą, jie pravažiuoda
vo vietinę vidurinę mokyklą ir matydavo iš jos einan
čius vaikus. Šiandien jis pirmąjį kartą įžengs pro šios
mokyklos vartus. Tačiau Džo nenorėjo atvykti „Rolls
Royce“ automobiliu - kaipmat išsiduotų, todėl liepė
savo vairuotojui nuvežti jį iki artimiausios autobusų
stotelės. Džo senokai besinaudojo viešuoju transportu.
Laukdamas autobuso, jis tirtėjo iš jaudulio.
32
- Neturiu grąžos! - sušuko autobuso vairuotojas.

Džo nepagalvojo, kad 50 svarų sterlingų banknotas
bus per stambus sumokėti už dviejų svarų sterlingų ver
tės bilietą, todėl jam teko išlipti. Jis atsiduso ir nužings
niavo mokyklos link. Atstumas buvo nemažas - apie
4 kilometrus, ir jo storos šlaunys trynėsi viena į kitą žen
giant kiekvieną žingsnį.
Galiausiai Džo priėjo mokyklos vartus. Valandėlę
nervingai pamindžikavo. Jis taip ilgai gyveno turtingą ir
nerūpestingą gyvenimą - kaip jam reikės pritapti prie
paprastų vaikų? Džo giliai įkvėpė ir nužingsniavo per
žaidimų aikštelę.
Prie registracijos kabineto laukė tik vienas vaikas.
Džo pasižiūrėjo į jį. Vaikas buvo garbanotais plaukais ir
apkūnus - visai kaip Džo. Pastebėjęs, kad Džo į jį žiūri,
vaikas nusišypsojo, o po registracijos priėjo arčiau.
- Mano vardas Bobas.
- Sveikas, Bobai, - pasisveikino Džo.
Skambutis nuskambėjo prieš kelias sekundes, todėl
jie nukrypavo koridoriumi į pirmą pamoką.
-A š-D žo .
Džo apėmė keistas jausmas, nes šioje mokykloje nie
33
kas nežinojo, kad jis turtuolis. Čia jo nevadins berniu-

ku-užpakaliuku, tualetinio popieriaus vaikiu ar sėdynės
milijonieriumi.
- Labai džiaugiuos, kad mokysies čia, - tarė Bobas.
- Kodėl? - paklausė Džo.
Jis buvo susijaudinęs. Nejaugi jau rado draugą?
- Todėl, kad dabar aš nebebūsiu storiausias vaikas
mokykloje, - užtikrintai atsakė Bobas, tarsi teigdamas
nepriklausomų ekspertų patvirtintą faktą.
Džo suraukė antakius, stabtelėjo ir įdėmiai pasižiūrė
jo į Bobą. Jam pasirodė, kad jie su Bobų vienodai stori.
- Kiek sveri? - piktai paklausė Džo.
- O tu kiek?
- Pirmas paklausiau.
Bobas minutėlę pagalvojo.
- Apie penkiasdešimt vieną kilogramą.
- Aš - keturiasdešimt keturis su puse kilogramo, -
pamelavo Džo.
- Meluoji ir neraudonuoji! - supyko Bobas. - Aš sve
riu septyniasdešimt šešis kilogramus, o tu daug stores
nis už mane.
- Ką tik sakei, kad sveri penkiasdešimt vieną kilogra
mą!
34
- Svėriau... Kūdikystėje.
Tos dienos popietę mokykloje turėjo būti bėgamas
krosas. Labai nesmagus renginys, net jei tai ne tavo pir
moji diena mokykloje. Tai kasmetinė kankynė, kuri, ro
dos, buvo tyčia sugalvota pažeminti nesportiškiems vai
kams. Bobas ir Džo kaip tik ir priklausė šiai kategorijai.
- Kur tavo sportinė apranga, Bobai?! - sušuko po
nas Briuzas, sadistiškasis kūno kultūros mokytojas, kai
Bobas atėjo į stadioną.
Bobas vilkėjo trumpikes ir berankovius apatinius
marškinius. Jam pasirodžius, nusirito juoko banga.
35
- K-k-k-ažkas ją t-t-ikriausiai paslėpė, p-p-one, - dre

bėdamas atsakė Bobas.
- Gali būti! - pasišaipė ponas Briuzas.
Kaip ir daugelis kūno kultūros mokytojų, jis beveik
nepripažino kitų rūbų, tik sportinę aprangą.
- Ar vis tiek t-t-u-rėsiu b-b-bėgti, p-p-one? - viltingai
paklausė Bobas.
- Žinoma! Taip lengvai neišsisuksi. Nagi, į vietas.
Pasiruošt. Dėmesio. MARŠ!
Iš pradžių Bobas ir Džo bėgo kartu su kitais vaikais,
tačiau jau po trijų sekundžių ėmė dusti ir buvo priversti
žingsniuoti. Netrukus kitų vaikų nebesimatė.
- Kasmet atbėgu paskutinis, - prisipažino Bobas, iš
vyniodamas „Snickers“ šokoladuką ir kąsdamas didelį
gabalą. - Kiti vaikai visuomet iš manęs šaiposi. Jie nusi
prausia po dušu, persirengia ir laukia manęs prie finišo
linijos. Geriau eitų sau namo, bet laukia, kad galėtų pa
sijuokti.
Džo suraukė antakius. Nieko gero. Jis nusprendė ne
būti paskutinis ir paspartino žingsnį, kad bent kiek lenk
tų varžovą. Bobas pažvelgė į jį ir taip pat padidino greitį
iki kokio kilometro per valandą. Matydamas jo ryžtingą
36
veidą, Džo suprato, jog šiais metais Bobas mano turįs

auksinę progą nebūti paskutinis.
Džo dar paspartino žingsnį. Dabar jie beveik bėgo
ristele. Lenktynės tęsėsi. Pagrindinis prizas - nebūti pa
skutiniam! Džo visai nenorėjo pirmąją dieną mokyklo
je pralaimėti storam berniukui, dėvinčiam trumpikes ir
berankovius marškinėlius.
Po amžinybę trukusio bėgimo tolumoje sušmėžavo
finišo linija. Abu berniukai vos gaudė kvapą.
Staiga Džo nutiko nelaimė - į šoną įsimetė skausmin
gas dieglys.
- Ai-i-i-i-i! - sušuko jis.
- Kas nutiko? - paklausė Bobas, kelis centimetrus iš
siveržęs į priekį.
- Dieglys. Nebegaliu bėgti. Oi-i-i-i!
- Meluoji. Pernai mane panašiai apgavo devynias
dešimt penkis kilogramus sverianti mergaitė ir aplenkė
sekundės dalimi.
- Ne, aš rimtai, - sušvokštė Džo, stipriai spausdamas
šoną.
- Neapgausi, Džo. Būsi paskutinis, ir visi vaikai iš ta
vęs šaipysis kiaurus metus! - triumfuodamas pareiškė
Bobas, dar labiau išsiverždamas į priekį.
37
Džo mažiausiai troško, kad iš jo juoktųsi pirmąją

dieną mokykloje, tačiau šoną diegė vis labiau ir labiau.
Atrodė, kad šone veriasi skylė.
- Duosiu penkis svarus, jei leisi tave aplenkti, - pa
siūlė jis.
- Pasvajok, - atkirto Bobas, sunkiai šnopuodamas.
- Dešimt?
-N e.
- Dvidešimt?
-Daugiau.
- Penkiasdešimt svarų.
Bobas sustojo ir atsisuko į Džo.
- Penkiasdešimt svarų. Išeitų daug šokolado.
-Jo. Kalnas.
- Sutarėm, bet pinigus duok dabar.
Džo pasirausė šortų kišenėse ir ištraukė penkiasde
šimties svarų sterlingų banknotą.
- Kas čia? - paklausė Bobas.
- Penkiasdešimties svarų banknotas.
- Tokio dar nesu matęs. Iš kur gavai?
- Na, praėjusią savaitę buvo mano gimtadienis, -
kiek dvejodamas atsakė Džo. - Tai mano tėčio dovana.
38
Nedaug storesnis berniukas įdėmiai apžiūrėjo bank

notą, laikydamas prieš šviesą, tarsi jis būtų neįkainoja
mas lobis.
- Oho, tavo tėtis turbūt turtingas.
Tiesa būtų išvertusi Bobą iš koto, todėl Džo nepra
tarė nė žodžio apie tikrąją dovaną - du milijonus svarų
sterlingų.
- Ne, nelabai.
- Pirmyn, - paragino Bobas. - Vėl būsiu paskutinis.
Už penkiasdešimt svarų galiu finišuoti kad ir rytoj, jei
nori.
- Atsilik kelis žingsnius - atrodys tikroviškiau.
Džo nukulniavo finišo link, spausdamas skaudan
tį šoną. Matė šimtus piktdžiugiškai besišypsančių vei
dų. Naujasis mokinys kirto finišo liniją lydimas tik vos
girdimo pašaipaus juoko. Jam iš paskos vilkosi Bobas,
sugniaužęs penkiasdešimties svarų sterlingų banknotą
saujoje, nes trumpikėse nebuvo kišenių. Jam artėjant
prie finišo linijos vaikai ėmė skanduoti.
TEŠLIUS! TEŠLIUS! TEŠLIUS! TEŠLIUS!
39

TEŠLIUS! TEŠLIUS! TEŠLIUS!
Balsai vis garsėjo ir garsėjo.
Vaikai pradėjo ploti į ritmą.
40

TEŠLIUS! TEŠLIUS!
Nė kiek nesuglumęs, Bobas kirto finišo liniją.
CHA! CHA! CHA! CHA!
CHA! CHA! CHA! CHA! CHA!
CHA! CHA! CHA! CHA! CHA! CHA! CHA!
CHA! CHA! CHA! CHA! CHA! CHA! CHA!
CHA! CHA! CHA! CHA! CHA! CHA!

41
Kiti vaikai raičiojosi iš juoko ir rodė pirštais į Bobą,

kuris susilenkęs gaudė kvapą.
Džo atsisuko ir staiga jį apėmė kaltės jausmas.
Vaikams išsiskirsčius, jis priėjo prie Bobo ir padėjo jam
atsistoti.
- Ačiū, - padėkojo Džo.
- Nėra už ką, - atsakė Bobas. - Tiesą sakant, būčiau
taip pasielgęs ir be jokio atlygio. Jei būtum atbėgęs pa
skutinis pirmąją dieną šioje mokykloje, iš tavęs nenu
stotų šaipytis. Tačiau kitais metais turėsi suktis pats.
Nesutiksiu būti paskutinis net už milijoną svarų ster
lingų!
Džo pagalvojo apie dviejų milijonų svarų čekį, kurį
gavo dovanų.
- O už du?
- Sutarėm! - atsakė Bobas juokdamasis. - Įsivaiz
duok, jei tikrai turėtum tiek pinigų. Galėtum nusipirkti
viską, ko trokšta širdis!
Džo išspaudė šypseną.
- Aha. Tikriausiai.
42
4
Gamina tualetinio
popieriaus ritinėlius?
- Tyčia palikai sportinę aprangą namie? - paklausė

Džo.
Ponas Briuzas užrakino rūbinę dar iki jiems baigiant
krosą, tiksliau - pasivaikščiojimą, todėl berniukai lūku
riavo prie pilko pastato. Bobas tirtėjo iš šalčio. Jie pa
mėgino surasti mokyklos sekretorę, tačiau mokykloje
nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus valytoją, šis, regis, jų
nesuprato. Tiesą sakant, jis visai nekalbėjo.
- Ne, - atsakė kiek įsižeidęs Bobas. - Aš gal ir ne grei
čiausias bėgikas, bet nesu visiškas bailys.
Jie slampinėjo aplink mokyklą. Džo vilkėjo sporti
nius marškinėlius ir šortus, Bobas - berankovius apati
nius marškinius ir trumpikes. Atrodė kaip nevykę atran
kos į vaikinų grupę dalyviai.
43
- Tai kas ją paėmė? - neatstojo Džo.

- Nežinau. Gal Grubai. Jie didžiausi mokyklos peš
tukai.
- Grubai?
- Aha, jie dvyniai.
- Dar su jais nesusipažinau.
- Nebijok, susipažinsi. Žinai, labai nesmagiai jau
čiuosi, kad paėmiau tavo gimtadienio dovaną.
- Viskas gerai, - patikino Džo.
- Penkiasdešimt svarų - dideli pinigai, - nesutiko
Bobas.
Penkiasdešimt svarų buvo menkniekis Spadams. Štai
keletas dalykų, kuriuos Džo ir jo tėtis darydavo su pen
kiasdešimties svarų sterlingų banknotais:
naudodavo kaip prakurą kepsninei uždegti;
laikė krūvelę banknotų netoli telefono ir naudojo už
rašams;
išklodavo žiurkėno narvą ir išmesdavo po savaitės,
kai imdavo dvokti žiurkėno šlapimu;
nušluostydavo žiurkėną po maudynių;
filtruodavo kavą;
gamindavo popierines kepuraites Kalėdoms;
pūsdavo nosį;
44
Gamina tualetinio popieriaus ritinėlius?
suvyniodavo sukramtytą kramtomąją gumą ir pa

duodavo vyresniajam liokajui, šis paduodavo liokajui,
šis paduodavo tarnaitei, ši galiausiai išmesdavo gumu
liukus į šiukšlių dėžę;
lankstydavo lėktuvėlius ir mėtydavo vienas į kitą;
išklodavo vieno iš tualetų grindis.
- Beje, kuo verčiasi tavo tėtis? - paklausė Bobas.

Džo akimirką apėmė panika.
- Jis... na...Jis gamina tualetinio popieriaus ritinėlius, -
tik truputį pamelavo.
- Tualetinio popieriaus ritinėlius? - Bobas negalėjo
nuslėpti šypsenos.
- Taip, - patvirtino Džo. - Gamina tualetinio popie
riaus ritinėlius.
45
Šypsena dingo nuo Bobo veido.

- Spėju, jog atlyginimas nedidelis.
Džo krūptelėjo.
- Tikrai ne.
- Vadinasi, tavo tėtis ilgai taupė, kad galėtų tave pra
džiuginti gimtadienio proga. Imk, - Bobas atsargiai pa
davė Džo kiek apglamžytą banknotą.
- Ne, pasilik, - nesutiko Džo.
Bobas įgrūdo pinigus Džo į delną.
- Tai tavo gimtadienio dovana. Džiaukis ja.
Džo neužtikrintai nusišypsojo ir sugniaužė saujoje
pinigus.
- Ačiū, Bobai. O ką dirba tavo tėtis?
-Jis pernai mirė.
Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Džo girdėjo tik savo šir
dies plakimą. Nežinojo, ką pasakyti. Tik žinojo, kad jam
gaila naujojo draugo, ir prisiminė, jog tokiais atvejais
žmonės sako užjaučiu.
- Užjaučiu.
- Nieko nepadarysi, - atsakė Bobas.
- Vis tiek gaila.
- Man irgi.
- Kaip jis... na, supranti...
46
Gamina tualetinio popieriaus ritinėlius?
- Vėžys. Buvo labai baisu. Jam darėsi vis blogiau ir

blogiau. Vieną dieną mane iš mokyklos nuvežė į ligoni
nę. Sėdėjome prie jo lovos ištisą amžinybę. Girdėjome,
kaip jis sunkiai kvėpuoja. Galiausiai liovėsi kvėpuoti.
Išbėgau pakviesti seselės. Ji atėjo ir pasakė, kad tėčio ne
bėra. Dabar gyvenu tik su mama.
- O ką dirba tavo mama?
- Kasininke „Tesco“. Ten jie ir susipažino. Tėtis eida
vo apsipirkti šeštadienių rytais. Paskui juokaudavo, kad
užėjo nusipirkti pieno, o išėjo su žmona!
- Linksmas buvo žmogus, - pastebėjo Džo.
- Aha. Mama dar vakarais tvarko pagyvenusių žmo
nių namus, kad sudurtume galą su galu.
- Oho. Ar ji nepervargsta?
- O kaipgi. Todėl aš tvarkau mūsų namus.
Džo labai pagailo Bobo. Nuo tada, kai sulaukė aštuo-
nerių, jam namuose nieko nereikėjo daryti - tam buvo
liokajus, tarnaitė, sodininkas, vairuotojas ar dar kas
nors. Bobui tikrai praverstų tie penkiasdešimt svarų.
- Bobai, pasilik pinigus, prašau.
- Ne, nenoriu. Blogai jausiuos.
- Tai bent leisk nupirkti šokolado.
- Įkalbėjai. Einam pas Radžą.
47
5
Pasibaigusio galiojimo
laiko velykiniai margučiai
DIN DILIN!
Ne, skaitytojau, tai ne tavo durų skambutis. Sėdėk.
Tai Radžo parduotuvės varpelis, suskambėjęs Bobui ir
Džo žengiant pro duris.
- O, Bobas! Mano mylimiausias pirkėjas! - sušuko
Radžas. - Sveiki, sveiki!
Radžui priklausė nedidelis spaudos kioskas. Visi vie
tos vaikai jį dievino. Jis buvo kaip linksmas dėdė, kurio
niekada neturėjai. Be to, jis pardavinėjo saldainius.
- Sveikas, Radžai! - tarė Bobas. - Čia Džo.
- Sveikas, Džo, - pasisveikino Radžas. - Du storuliu
kai mano parduotuvėje vienu metu! Turbūt Dievas šian
dien man maloningas! Kodėl taip menkai apsirengę?
- Mes tiesiai po kroso, - paaiškino Bobas.
48
Pasibaigusio galiojimo laiko velykiniai margučiai
- Nuostabu! Kaip sekėsi?

- Pirmas ir antras, - atsakė Bobas.
- Puiku! - apsidžiaugė Radžas.
- ...nuo galo, - užbaigė Bobas.
- Nelabai koks rezultatas, bet tikriausiai vis tiek labai
išalkote. Ko norėsite?
- Pageidautume šokolado, - pareiškė Džo.
- Na, atėjote ten, kur reikia. Turiu didžiausią šokola
do batonėlių asortimentą šioje gatvėje!
Turint omeny, kad netoliese buvo tik savitarnos skal
bykla ir seniai uždaryta gėlių parduotuvė, Radžui nela
bai buvo kuo didžiuotis, tačiau berniukai nieko nesakė.
Džo buvo tikras dėl vieno dalyko: šokoladas neturi
būti brangus, kad būtų gardus. Tiesą sakant, po kelerių
metų, praleistų ryjant kokybiškiausią belgišką ar šveica
rišką šokoladą, jie su tėčiu nusprendė, kad jis nė iš tolo
neprilygsta šokoladukui „Yorkie“ ar šokoladiniams sal
dainiams „Minstrels“. Ar gurmanų vertinamam „Double
Decker“.
- Na, tai ko norėsite?
Radžo parduotuvėje prekės buvo išdėliotos kaip pa
kliuvo. Kodėl žurnalas „Nuts“ padėtas prie teksto kore
49
gavimo skysčio „Tipp-ex“?Jei niekur nematai guminu-

kų „Jelly-Tots“, gali būti, kad jie guli po 1982 metų „Sun“
numeriu. Ar tikrai užrašų lapelių vieta šaldiklyje?
Tačiau vietiniai gyventojai eidavo pirkti į šį kioską,
nes mėgo Radžą, o Radžas mėgo savo pirkėjus, ypač
Bobą. Bobas buvo pats geriausias klientas.
- Kol kas tik žiūrime, - atsakė Bobas, akimis naršy
damas po saldumynų lentynas ir ieškodamas ko nors
ypatinga. Be to, šiandien nereikėjo galvoti apie kainas.
Džo kišenėje gulėjo penkiasdešimties svarų sterlingų
banknotas. Jie net galėtų nusipirkti Radžo pasibaigusio
galiojimo laiko velykinių margučių.
- Šokoladukai „Wispas“ labai švieži. Gavau šį rytą, -
patarė Radžas.
- Dar žiūrime, - mandagiai tarė Bobas.
- Šokoladiniai kiaušiniai „Cadbury s“ labai neblogi, -
neatstojo pardavėjas.
- Ačiū, - šypsodamasis mandagiai pasakė Džo.
- Jei ko reikės - aš jūsų paslaugoms, - priminė Ra
džas. -Jei turite klausimų - klauskite.
- Būtinai, - tarė Džo.
Minutėlę parduotuvėje įsiviešpatavo tyla.
50
- Beje, ar minėjau, kad šiandien neturiu šokoladukų

„Flake“? Iškilo bėdų dėl tiekėjo, tačiau turėčiau gauti ry
toj.
- Dėkojame už informaciją, - tarė Bobas.
Bobas ir Džo susižvalgė. Jiems truputį nusibodo, kad
pardavėjas vis bruka savo nuomonę.
- Rekomenduoju šokoladuką „Ripple“. Neseniai vie
ną suvalgiau - labai skanus.
Džo mandagiai linktelėjo.
- Na, leisiu jums patiems išsirinkti. Jei ko reikės - sa
kykit.
51
- Ar galiu nupirkti vieną šokolado „Cadbury’s Dairy

Milk“ plytą? - paklausė Bobas.
- Žinoma! - nusijuokęs atsakė Džo.
- Puikus pasirinkimas. Šiam šokoladui šiandien tai
kau akciją. Pirk dešimt ir vieną gauk nemokamai, - tarė
pardavėjas.
- Ačiū, bet mums užteks ir vieno, - patikino Bobas.
- O jei pirksit penkis, nemokamai gausit pusę.
- Ne, dėkui. Kiek kainuoja? - paklausė Džo.
- Trys svarai dvidešimt pensų.
Džo išsitraukė penkiasdešimties svarų banknotą.
Radžas išpūtė akis.
- Oho! Tokio dar nesu matęs. Tu turbūt labai turtin
gas berniukas!
- Visai ne, - atšovė Džo.
- Tai jo tėčio dovana gimtadienio proga, - įsiterpė
Bobas.
- Tai bent pasisekė, - tarė Radžas ir įsistebeilijo į
Džo. - Žinai, o tu man kažkur matytas.
- Nejaugi? - nervingai paklausė Džo.
- Taip, neabejoju - kažkur tave esu matęs.
Radžas barbeno sau į smakrą mėgindamas prisimin
ti, o Bobas žiūrėjo į jį išplėtęs akis.
52
- Prisiminiau, - galiausiai tarė Radžas. - Prieš kelias

dienas mačiau tavo nuotrauką žurnale.
- Abejoju, - pasišaipė Bobas. - Jo tėtis gamina tuale
tinio popieriaus ritinėlius!
- Būtent! - sušuko Radžas, puolė knistis senų laikraš
čių krūvoje ir surado „Sunday Times“ priedą „Turtuolių
sąrašas“.
Džo ėmė panikuoti:
- Man jau metas eiti...
Pardavėjas vertė lapus.
- Štai ir tu! - Radžas parodė nuotrauką, kurioje Džo
nerangiai sėdi savo Formulės-1 automobilyje, o paskui
garsiai perskaitė: - Turtingiausi Didžiosios Britanijos
vaikai. Pirma vieta: Džo Spadas. 12 metų, „Švari sėdy
nė“ imperijos paveldėtojas. Apytikrė turto vertė - de
šimt milijardų svarų sterlingų.
Bobui iš burnos išdribo didžiulis šokolado gabalas.
- Dešimt milijardų?
- Tikrai ne, - prieštaravo Džo. - Spauda visuomet
perdeda. Turiu kokius aštuonis milijardus, ne daugiau.
Be to, didžiąją dalį pinigų gausiu tik sulaukęs pilname
tystės.
53
- Vis tiek labai daug! - sušuko Bobas.

- Na, taip.
- Kodėl man nepasakei. Maniau, kad esame draugai.
- Atsiprašau, - pralemeno Džo. - Tiesiog norėjau
būti normalus. Gėda būti tualetinio popieriaus ritinėlių
milijardieriaus sūnumi.
- Turėtum didžiuotis savo tėčiu! - nesutiko Radžas. -
Jo sėkmės istorija mus visus įkvėpė. Paprastas žmogus,
praturtėjęs dėl vienos geros idėjos!
Džo niekada taip nebuvo pagalvojęs.
- Leonardas Spadas padarė perversmą sėdynės valy
mosi srityje! - juokėsi Radžas.
- Ačiū, Radžai.
- Būk geras, pasakyk savo tėčiui, kad ką tik pradėjau
naudoti jo tualetinį popierių ir esu labai patenkintas!
Mano sėdynė dar niekada nebuvo tokia akinamai švari!
Iki pasimatymo!
Berniukai ėjo tylėdami. Tik buvo girdėti, kaip Bobas
čiulpia šokoladą.
- Tu man melavai.
- Ne visai. Juk sakiau, kad gamina tualetinio popie
riaus ritinėlius.
54
- Taip, bet...
- Žinau. Nepyk.
Pirmoji diena mokykloje, o jo paslaptis jau išaiškėjo.
- Štai, pasilik grąžą, - tarė Džo, kišdamas ranką į ki
šenę.
Bobas buvo apstulbęs.
- Nenoriu.
- Bet juk aš milijardierius. O mano tėtis... Net neži
nau, koks tai skaičius, bet labai didelis. Tiesiog imk. Imk
ir šituos.
Džo išsiėmė penkiasdešimties svarų sterlingų bank
notų ritinėlį.
- Nenoriu, - pakartojo Bobas.
Džo negalėjo patikėti savo ausimis.
- Kodėl?
- Todėl, kad man nerūpi tavo pinigai. Man tiesiog
buvo smagu šiandien su tavimi leisti laiką.
Džo nusišypsojo.
- Man taip pat.
Jis kostelėjo.
- Klausyk, labai atsiprašau. Tiesiog senojoje mokyk
loje vaikai iš manęs šaipėsi dėl to, kaip tėtis praturtėjo.
Tenorėjau būti paprastas vaikas.
55
- Suprantu, - tarė Bobas. - Bet dabar viską pamirš

kime.
- Gerai.
Bobas sustojo ir ištiesė ranką.
- Mano vardas Bobas.
Džo paspaudė ranką.
- Džo Spadas.
- Daugiau jokių paslapčių?
-Jokių, - nusišypsojo Džo.
- Šaunu, - irgi šypsodamasis atsakė Bobas.
- Ar mokykloje niekam neišduosi mano paslapties? -
paklausė Džo. - Man taip gėda. Ypač kai jie sužinos,
kaip mano tėtis praturtėjo. A?
- Neišduosiu, jei nenori.
- Nenoriu. Visai nenoriu.
- Tuomet niekam nesakysiu.
- Ačiū.
Jie tęsė kelionę gatve. Po kelių žingsnių Džo nebeiš
tvėrė ir pasisuko į Bobą, kuris jau buvo įpusėjęs „Dairy
Milk“ šokolado plytą.
- Ar duosi šokolado?
- Žinoma. Užteks abiem, - atsakė Bobas, atlaužda-
mas naujajam draugui gabalėlį.
56
6
Grubai
- EI! TEŠLIAU! - kažkas sušuko jiems už nugarų.

- Nekreipk dėmesio, - tarė Bobas.
Džo atsisuko pažiūrėti ir pamatė dvynukus. Jie atrodė
baisiai - kaip gorilos, apsirengusios žmonių drabužiais.
Turbūt čia tie baisieji dvynukai Grubai, kuriuos minėjo
Bobas.
- Neatsisuk, - perspėjo Bobas. - Aš rimtai. Tiesiog
eik į priekį.
Džo pagalvojo: kaip būtų gerai ramiai sėdėti „Rolls
Royce“ ant galinės sėdynės, užuot ėjus į autobusų stotelę.
- KEPALE!
Džo ir Bobas paspartino žingsnį, tačiau ir persekioto
jai neatsiliko. Nors buvo dar anksti, žiemos dangus ėmė
niauktis. Įsižiebė gatvės žibintai, ir geltona šviesa užliejo
drėgną asfaltą.
57
- Greičiau, bėgam čia, - paragino Bobas.

Berniukai nuskuodė skersgatviu ir pasislėpė už di
džiulės žalios šiukšlių dėžės, stovinčios netoli restorano
„Bella Pasta“.
- Man atrodo, pasprukom, - sušnibždėjo Bobas.
-Jie Grubai? - paklausė Džo.
- Ššš. Tyliau!
- Atsiprašau.
- Taip, jie.
- Tie, kurie tave skriaudžia?
- Tie patys. Identiški dvyniai Deivas ir Sju Grubai.
- Sju? Vienas iš jų yra mergaitė? - Džo galėjo prisiek
ti, kad atsisukęs matė, jog abiejų dvynukų veidai tankiai
apžėlę ūsais.
- Taip, Sju - mergaitė, - kaip kokiam kvaišeliui paaiš
kino Bobas.
- Tuomet jie negali būti identiški dvyniai, juk vienas
yra berniukas, kitas - mergaitė.
- Teisybė, bet jų niekas neatskiria.
Staiga Bobas ir Džo išgirdo žingsnius, ir jie vis gar
sėjo.
- Užuodžiu tešlius! - pasigirdo iš kitos šiukšliadėžės
pusės.
58
Grubai
Grubai patraukė ją į šoną ir rado du pritūpusius ber

niukus. Džo pirmą kartą gerai įsižiūrėjo į dvynukus.
Bobas buvo teisus - identiški. Abu buvo vienodai kirpti
ežiuku, krumpliai apžėlę plaukais, ūsuoti. Nekoks vaiz
delis.
Pažaiskime žaidimą. Ar pavyks rasti dešimt Grubų
skirtumų?
Ne, nepavyks - jie identiški.
Skersgatvyje stūgavo šaltas vėjas. Pro šalį barškėda

ma nusirideno skardinė. Kažkas sušmėžavo krūmuose.
59
- Tai kaip sekėsi dalyvauti krose be aprangos, Bo

bai? - nusijuokė vienas dvynukas.
- Taip ir maniau, kad čia jūsų darbas! - piktai atkirto
Bobas. - Kur nukišot aprangą?
- Įmetėm į kanalą, - nusijuokė kitas dvynukas.
- O dabar atiduok mums šokoladą.
Net jų balsai neišdavė, kuris buvo berniukas, o kuris -
mergaitė. Abiejų skambėjo vienodai žemai.
- Noriu truputį parnešti mamai, - nesutiko Bobas.
- Man nusispjaut, - tarė vienas dvynukas.
- Duok čia, tu, mažas *******.
Skaitytojau, turiu prisipažint, kad po žvaigždutėmis
slepiasi keiksmažodis. Dar yra *****, ********** k, žino
ma, visiškai nepadorus ***********_j eį nežinai keiksma
žodžių, paprašyk kurio nors iš tėvų, mokytojos ar kito
atsakingo suaugusiojo, kad sudarytų sąrašą.
Pavyzdžiui, štai keli negražūs žodžiai, kuriuos žinau:
kvailys;
mulkis;
kvaiša;
kerėpla;
nevėkšla;
avigalvis.
60
Grubai
Jie tokie šlykštūs, kad net nenorėčiau vartoti šioje

knygoje.
- Nelįskit prie Bobo! - sušuko Džo ir iš karto pasigai
lėjo - dvynukai žengė prie jo.
- Arba - kas? - paklausė Deivas ar Sju.
Iš burnos jiems dvokė „Skips“ traškučiais, kuriuos
neseniai atėmė iš penkerių metų mergaitės.
- Arba... - Džo bandė sugalvoti, ką čia tokio pasa
kius. - Arba liksiu jumis labai nusivylęs.
61
Nepataikė. Grubai tiesiog nusijuokė. Jie atėmė iš

Bobo „Cadbury’s Dairy Milk“ likučius, sugriebė jį už
rankų, pakėlė ir, Bobui šaukiantis pagalbos, įmetė į
šiukšlių dėžę. Džo net nespėjo ką nors pasakyti, o dvy
nukai jau žingsniavo gatve kimšdami šokoladą.
Džo atsinešė medinę dėžę ir ant jos atsistojo, kad
būtų aukštesnis, tada pasilenkė ir suėmė Bobą už pažas
tų. Vargais negalais jam pavyko ištraukti sunkųjį draugą.
- Ar viskas gerai?
-Jo, jie dažnai taip daro, - atsakė Bobas ir iš savo gar
banotų plaukų išsitraukė spagečius su pasenusiu parme-
zanu.
- Kodėl nepasakai mamai?
- Nenoriu, kad ji dėl manęs jaudintųsi.
- O mokytojai?
- Grubai sakė - jei kam nors pasiskųsiu, jie mane
kaip reikiant prikuls. Jie žino, kur gyvenu, ir net jei juos
pašalintų iš mokyklos, vis tiek mane rastų.
Atrodė, Bobas tuoj pravirks. Džo buvo nesmagu ma
tyti savo naująjį draugą nusiminusį.
- Bet vieną dieną aš jiems įkrėsiu. Pamatysi. Mano
tėtis sakydavo, kad geriausias būdas įveikti mušeikas -
jiems pasipriešinti. Vieną dieną taip ir padarysiu.
62
Grubai
Džo pasižiūrėjo į jį: stovi vienais apatiniais, apdribęs

itališko maisto likučiais. Jei Bobas pabandytų pasiprie
šinti Grubams, jie sumaltų jį į miltus. Bet gal yra būdas
padaryti taip, kad Grubai Bobą paliktų ramybėje.
Džo nusišypsojo. Jis vis dar nesmagiai jautėsi, kad
sumokėjo Bobui už priešpaskutinę vietą lenktynėse.
Dabar galės jam atsilyginti. Jei jo planas išdegs, jie su
Bobų bus ne šiaip draugai, o geriausi draugai.
7
Skrebučiai su smiltpelėmis
- Šį tą tau turiu, - tarė Džo.

Jie su Bobų sėdėjo ant suolelio stadione ir žiūrėjo,
kaip vikresni vaikai žaidžia futbolą.
- Tai, kad tu milijardierius, dar nereiškia, jog turi
man ką nors pirkti.
- Žinau, bet... - Džo išsiėmė didelę šokolado „Dairy
Milk“ plytą.
Bobo akys truputį sublizgėjo.
- Galime pasidalyti, - pasiūlė Džo ir atlaužė nedidelį
gabaliuką, ir dar perlaužė jį pusiau.
Bobo veidas ištįso.
-Juokauju! Imk, - padavė šokoladą Bobui.
- O, ne, - nuliūdo Bobas.
- Kas nutiko?
Bobas parodė pirštu. Jų link lėtai žingsniavo Grubai -
64
tiesiai pro futbolą žaidžiančius vaikus, bet anie nekreipė

dėmesio.
- Greičiau, bėgam, - paragino Bobas.
-Kur?
- Į valgyklą. Jie ten neis. Niekas net nosies nekiša val
gyklom
- Kodėl?
- Pamatysi.
Kai jie įbildėjo į valgyklą, ji buvo visiškai tuščia, ne
skaitant vienos virėjos. Grubai įgriuvo jiems iš paskos.
Kuris buvo berniukas, o kuris - mergaitė, neįmanoma
pasakyti.
-Jei nevalgysit, eikit lauk! - užriaumojo ponia Trafė.
- Bet, ponia Trafe... - pradėjo kažkuris iš dvynukų.
-LAUK!
Dvynukai nenoromis pasišalino, o Džo ir Bobas ne
drąsiai prisiartino prie bufeto.
Ponia Trafė buvo stamboka, linksma moteris. Jiems
skubant į valgyklą Bobas paaiškino, kad ji visai miela,
tačiau jos ruošiamas maistas - siaubingas. Mokiniai ver
čiau numirtų, nei valgytų mokyklos valgykloje. Tiesą sa
kant, nuo ponios Trafės maisto jie tikriausiai ir numirtų.
65
- O čia kas toks? - paklausė ponia Trafė, įsmeigusi

akis į Džo.
- Mano draugas Džo, - atsakė Bobas.
Nors nosį rietė smarvė, Džo kūną užliejo maloni šilu
ma. Iki šiol niekas jo nevadino draugu!
- Ko šiandien pageidausite, berniukai? - paklausė
ponia Trafė plačiai šypsodamasi. - Turiu gardaus barsu
kų pyrago su svogūnais. Vegetarams galiu pasiūlyti bul
vių su lupenomis ir kojinėje spaustu varškės sūriu.
- Visi patiekalai taip gardžiai atrodo, - pamelavo

Bobas.
Grubai stebėjo juos pro purvinus langus.
Ponios Trafės kulinariniai gebėjimai buvo išties klai
kūs. Įprastas savaitės valgiaraštis atrodė maždaug taip:
66
Pirmadienis
Dienos sriuba - vapsvų
arba
Šerių lazanija (vegetarams)
arba
Plytų kotletas
Prie visų patiekalų patiekiama gruzdinto kartono
Desertas - gabalėlis saldaus pyrago
Antradienis
Dienos sriuba - vikšrų troškinys
Makaronų marmalas (vegetarams)
arba
Suvažinėto gyvūno užkepėlė
arba
Itališkas šlepečių omletas
Prie visų patiekalų patiekiama voratinklių salotų
Desertas - kojų pirštų nagų ledai
Trečiadienis
Dienos sriuba - ežių tyrė
67
Papūgų kedgeris (gali būti riešutų)

arba
Pleiskanų rizotas
arba
Duonos suvožtinis (duonos riekelė tarp dviejų duo
nos riekelių)
arba
Apanglėjęs kačiukas (sveikuoliams)
arba
Bolonijos žemės
Prie visų patiekalų patiekiama virtos medienos arba
gruzdintų metalo drožlių
Desertas - voverių kakučių pyragaitis su grietinėle
ar ledais
Ketvirtadienis: indiškųpatiekalų diena

Dienos sriuba - turbanų
Apetitui sužadinti - aliejuje kepti popieriniai paplo
tėliai su aštriais prieskoniais (A4 arba A3 formato) ir
salotomis
Pagrindinis patiekalas - molinėje krosnyje keptos
mazgotės (veganams)
arba
68
Skrebučiai su smiltpelėm is
Peteliškės su prieskoniais ir padažu (aštru)

arba
Tritonų guliašas su aštriu padažu (labai aštru)
Prie visų patiekalų patiekiama keptų snarglių paplotėlių
Desertas - gaivus smėlio šerbetas
Penktadienis
Dienos sriuba - balų vėžlių
Keptuvėje kepti ūdrų kepsniukai
arba
Pelėdų apkepas su įdaru (košerinis)
arba
Virtas pudelis (netinka vegetarams)
Prie visų patiekalų patiekiama riebaus padažo
Desertas - pelių putėsiai
69
- Labai sunku išsirinkti, - tarė Bobas, beviltiškai ieš

kodamas ko nors valgoma. - Manau, mums užteks dvie
jų bulvių su lupenomis.
- Ar galima be kojinėje spausto sūrio? - maldaujamai
paprašė Džo.
Bobas viltingai pažvelgė į ponią Trafę.
- Galėčiau užbarstyti ausų sieros drožlių arba plei
skanų, - šypsodamasi pasiūlė ponia Trafė.
- Bus gerai ir be nieko, - atsakė Džo.
- Gal virtų pelėsių garnyro? Sveika augančiam orga
nizmui... - vėl pasiūlė ponia Trafė, laikydama samtelį su
klaikia žalia mase.
- Laikausi dietos, - atsakė Džo.
- Aš irgi, - pridūrė Bobas.
- Kaip gaila. Šiandien paruošiau puikų desertą - me
dūzos saldžiame padaže.
- Turbūt labai gardu, - pritarė Džo. - Ką padarysi.
Jis pasiėmė padėklą ir atsisėdo prie tuščio staliuko.
Įsmeigęs peilį ir šakutę į bulvę suprato, kad ponia Trafė
pamiršo ją išvirti.
- Ar skanu? - paklausė ji.
- Nepaprastai, ačiū, - atsiliepė Džo, stumdydamas
žalią bulvę po lėkštę.
70
Bulvė buvo aplipusi žemėmis, be to, Džo pastebėjo iš

jos lendantį kirminą.
- Nemėgstu, kai bulvės būna pervirusios. Šita pa
ruošta tiesiog tobulai!
- Puiku! - padėkojo ponia Trafė.
Bobas kramtė saviškę, bet ji buvo visiškai nevalgoma,
ir jis pradėjo verkti.
- Kažkas negerai, berniuk?
- Ne ne. Bulvė nuostabi - verkiu iš laimės! - atsakė
Bobas.
DINDILIN!
Vėlgi, tai ne tavo durų skambutis, skaitytojau. Tai pie
tų pertraukos pabaigą skelbiantis skambutis. Džo su pa
lengvėjimu atsiduso. Pietų pertrauka baigėsi.
- Labai gaila, ponia Trafe, bet turime bėgti į matema
tikos pamoką, - tarė Džo.
Ponia Trafė atšlubavo prie jų ir pažiūrėjo į lėkštes.
- Tai kad nieko nesuvalgėt! - supyko ji.
- Labai jau sočios ir gardžios, - teisinosi Džo.
- Aha, - tebeverkdamas pridūrė Bobas.
- Tiek to. Galiu bulves padėti į šaldiklį, pabaigsit rytoj.
Džo su Bobų persimetė siaubo kupinais žvilgsniais.
71
- Nebūtina, kam tas papildomas vargas, - tarė Džo.

- Nieko panašaus. Pasimatysime rytoj. Rytoj ypatin
ga diena - Perl Harboro užpuolimo metinės, japoniškos
virtuvės diena. Paruošiu pažastų plaukų sušį ir gruzdin
tų buožgalvių... Berniukai? Ei?
- Man atrodo, Grubų nebėra, - tarė Bobas jiems išsė
linus iš valgyklos. - Luktelk, nueisiu į tualetą.
- Gerai, - atsakė Džo ir atsišliejo į sieną Bobui pra
dingus tarpduryje.
Džo nemėgo įprastų tualetų dėl jų siaubingo dvoko.
Nemėgo ir jais naudotis, nes namuose turėjo kelis di
džiulius vonios kambarius su ne mažiau įspūdingo dy
džio voniomis, tačiau dabar teko pripažinti, kad moky
klos tualeto smarvė malonesnė už valgyklos. Staiga Džo
pajuto, kad už nugaros stovi dvi žmogystos. Jam net ne
reikėjo atsisukti. Jis iškart suprato, kad tai Grubai.
- Kur jis? - paklausė vienas iš dvynukų.
- Berniukų tualete, bet jums ten negalima. Tai yra ne
jums abiem.
- Kur šokolado plyta? - paklausė kitas.
-Ją turi Bobas, - atsakė Džo.
- Tuomet jo palauksim.
72
Kitas Grubas pasisuko į Džo. Jo (ar jos) žvilgsnis

buvo bauginantis.
- Duok mums svarą sterlingų. Nebent nori vaikščioti
išnarinta ranka.
Džo žagtelėjo.
- Tiesą sakant... džiaugiuosi, kad jus sutikau.
- Kurgi ne, - tarė Deivas arba Sju. - Duokš svarą.
- Palaukit. Aš pamaniau, kad...
- Išnarink jam ranką, Sju, - liepė Deivas.
Džo pirmą kartą pamatė, kuris yra kuris, tačiau
Grubai jį pačiupo ir apsuko, ir jis vėl susipainiojo.
- Palaukit! Noriu jums šį tą pasiūlyti...
73
8
Ragana
DIN DILINN!
- Skambutis man, ne jums!- griežtai tarė ponia Spait.
Mokytojai dažnai taip sako. Tai vienas iš jų mėgsta
mų posakių.
Visų laikų populiariausių mokytojų posakių dešim
tukas atrodo taip:
10. „Ne bėk, o eik!“
9. „Kažką valgai?“
8. „Kažkas vis dar kalba.“
74
Ragana
7. „Neverta diskutuoti.“
6. „Kiek kartų turėsiu kartoti?“
5. „Rašyba!“
4. „Nepakęsiu šiukšlinimo!“
3. „Ar nori išlaikyti baigiamuosius egzaminus?“
2. „Gal šitai padarysite namie?“
1. „Užtraukei gėdą ne tik sau,

bet ir visai mokyklai.“
75
Istorijos pamoką vedė ponia Spait. Ponia Spait dvokė

supuvusiais kopūstais. Beje, tai pati maloniausia jos sa
vybė. Ji buvo viena siaubingiausių mokytojų mokyklo
je. Kai ji šypsodavosi, panėšėdavo į krokodilą, besiren
giantį tave suryti. Poniai Spait nebuvo nieko maloniau
už bausmes. Vieną kartą ji laikinai iš mokyklos pašalino
mergaitę, numetusią žirnį valgykloje ant grindų.
- Žirnis galėjo kam nors išmušti akį! - sušuko ji.
Mokiniai prisigalvodavo įvairiausių pravardžių savo
mokytojams. Vienos pravardės buvo gana mielos, ki
tos - labai žiaurios. Prancūzų kalbos mokytojas po
nas Pakstonas buvo pravardžiuojamas Pomidoru, nes
jo veidas buvo raudonas ir apskritas. Direktorių poną
Dastą vadino Vėžliu, nes buvo į jį panašus: senas, ne
paprastai raukšlėtas ir lėtas. Direktoriaus pavaduotojas
76
Ragana
ponas Anderhilas buvo pravardžiuojamas Pažasteniu,

nes jo pažastys truputį smirdėdavo, ypač vasarą.
Biologijos mokytoja ponia Makdonald buvo vadinama
Barzdžiuviene arba Apžėlėle, nes... na, manau, galite
atspėti kodėl. Tačiau ponią Spait vaikai vadino tiesiog
Ragana. Ši pravardė jai puikiai tiko ir buvo perduodama
iš vienos mokinių kartos į kitą. Tiesa, visi vaikai išlaiky
davo jos egzaminą. Per daug bijojo susikirsti.
- Prisiminkime vakarykščius namų darbus, - tarė
ponia Spait, piktdžiugiškai tikėdamasi, kad kas nors bus
jų nepadaręs.
Džo įgrūdo ranką į kuprinę. Košmaras. Nėra sąsiuvi
nio. Jis visą naktį rašė neapsakomai nuobodų 500 žodžių
rašinėlį apie kažkokią seniai mirusią karalienę, tačiau
skubėdamas į mokyklą bus palikęs sąsiuvinį ant lovos.
- O, ne, - išsigando jis. - Ne, ne, ne, ne, ne.
Džo pažvelgė į Bobą, bet jo draugas tik nutaisė užjau
čiamą veidą. Daugiau nieko negalėjo padaryti.
Ponia Spait tykino po klasę kaip tiranozauras ieško
dama aukos. Mokytoja buvo akivaizdžiai nusivylusi -
mažos rankytės bruko jai rašinėlį po rašinėlio. Ji visus
juos surinko ir sustojo prie Spado.
77
- Ponia... - užsikirsdamas pradėjo jis.

- Klaaaauuuuusaaaaaau, Sssspaaaadai? - pasakė po
nia Spait, tęsdama žodžius kiek įmanoma ilgiau, kad ga
lėtų pasimėgauti šia akimirka.
- Tikrai parašiau, bet...
- Tai žinoma, kad parašei! - sukikeno Ragana.
Visi mokiniai, išskyrus Bobą, taip pat tyliai suprunkš
tė. Juk nieko nėra maloniau, kai kas nors kitas pakliūva
į bėdą.
- Palikau namie.
- Rinksi šiukšles! - atšovė mokytoja.
- Nemeluoju. Mano tėtis kaip tik bus namie, ga
lėčiau...
- Taip ir maniau. Tavo tėtis aiškiai neturi nė skatiko
kišenėje, gyvena iš pašalpos ir kiaurą dieną spokso į te
levizoriaus ekraną, tiesa? Tokia ateitis laukia ir tavęs po
dešimties metų.
Džo ir Bobas nesusilaikė pašaipiai nešyptelėję.
- Galiu jam paskambinti ir paprašyti atnešti rašinėlį,
tinka?
Ponia Spait plačiai nusišypsojo. Tai bent bus smagu.
- Spadai, turi lygiai penkiolika minučių atnešti raši
nėlį. Tikiuosi, tavo tėtis pakankamai greitas.
78
Ragana
- Bet...
-Jokių „bet“. Penkiolika minučių.
- Dėkoju, ponia, - sarkastiškai tarė Džo.
- Nėra už ką. Manau, visi mano mokiniai turi gauti
progą ištaisyti savo klaidas.
Ragana atsisuko į kitus vaikus.
- Galite eiti.
Vaikai pasipylė į koridorių. Ponia Spait šaukė jiems
pavymui:
- Ne bėkit, o eikit.
Ji negalėjo atsispirti pagundai pavartoti dar vieną po
puliariausią posakį.
- Neverta diskutuoti, - ponia Spait kaip reikiant įsi
jautė.
- Kažką valgai? - šūktelėjo ji pro šalį einančiam mo
kyklos inspektoriui.
- Penkiolika minučių? - pasitikslino Džo.
- Tiesą sakant, jau tik keturiolika minučių ir penkias
dešimt viena sekundė.
Džo žagtelėjo. Ar tėtis spės laiku?
79
9
Pirštelį?
- Pirštelį? - paklausė Bobas, siūlydamas Džo pusę

šokoladuko „Twix“.
- Ačiū, bičiuli.
Jie stovėjo tyliame žaidimų aikštelės kampe ir aptarė
niūrią Džo ateitį.
- Ką darysi?
- Nežinau. Parašiau žinutę tėčiui, bet jis niekaip ne
spės per penkiolika minučių. Ko griebtis?
Džo galvoje šmėstelėjo kelios idėjos.
Jis galėtų išrasti laiko mašiną ir nukeliauti į praeitį,
tik šį kartą nepamiršti namų darbų. Gana sudėtingas
planas, ypač turint omeny, kad dar niekam nepavyko
sukurti laiko mašinos (kitaip kam būtų gimęs Pirsas
Morganas). Džo galėtų grįžti į klasę ir pasakyti poniai
Spait, kad namų darbus surijo tigras. Nelabai didelis
80
Pirštelį?
melas, nes Džo turėjo nuosavą zoologijos sodą ir tigrą,

kurį vadino Džefu, bei aligatorę, vardu Dženė.
Džo galėtų tapti vienuoliu. Gyventų sau vienuolyne
ir leistų dienas kalbėdamas poterius, giedodamas gies
mes ir panašiai. Viena vertus, vienuolynas jį apsaugotų
nuo ponios Spait. Be to, Džo tiko juoda spalva. Kita ver
tus, ten jam greit nusibostų.
Galėtų išskristi į kitą planetą. Arčiausiai - Venera,
bet gal saugiau būtų Neptūne.
Visą likusį gyvenimą pratūnoti po žeme. Gal net su
burti požemio gyventojų gentį ir įkurti slaptą bendruo
menę, kurios visi nariai nepadarė ponios Spait užduotų
namų darbų.
Pasidaryti plastinę operaciją, pasikeisti tapatybę ir
nugyventi likusį laiką kaip sena ponia, vardu Vinė.
Tapti nematomas. Džo ne
turėjo žalio supratimo, kaip tai
padaryti.
Nulėkti į vietinį knygyną,
nusipirkti profesoriaus Stiveno
Heisto knygą „Kaip išmokti
valdyti kitų žmonių protą per
81
10 minučių“ ir hipnotizuojant įtikinti ponią Spait, kad

namų darbą jau atidavė.
Apsimesti lėkšte spagečių.
Papirkti mokyklos seselę, kad ji praneštų poniai Spait,
jog Džo mirė.
Visą likusį gyvenimą slėptis krūmuose. Išgyventų
misdamas kirmėlėmis ir vikšrais.
Nusidažyti mėlynais dažais ir apsimesti smurfu.
Džo tik pradėjo svarstyti šiuos variantus, bet čia už
nugarų išdygo dvi puikiai pažįstamos figūros.
- Bobai, - tarė viena iš jų ganėtinai žemu balsu, kad
būtų galima nustatyti lytį.
Berniukai atsisuko. Bobas neturėjo jokio noro peštis,
todėl tuoj pat ištiesė ranką su apkramsnota „Twix“ pu
sele.
- Nesijaudink, - sušnibždėjo jis Džo. - Kojinėje pa
slėpiau krūvą saldainiukų „Smarties“.
- Nenorim tavo šokolado, - tarė vienas iš Grubų.
- Nenorit? - nustebo Bobas. Jo galvoje pašėlusiu grei
čiu sukosi mintys. Nejaugi Grubai žino apie „Smarties“?
- Ne. Norim atsiprašyti, kad tave skriaudėm, - tarė
kitas Grubas.
- Susitaikymo vardan norim pakviesti tave arbatos, -
tarė pirmas Grubas.
82
Pirštelį?
- Arbatos? - netikėdamas savo ausimis paklausė

Bobas.
- Taip. Paskui gal pažaisim žaidimą „Alkani bege
motai“.
Bobas pažvelgė į Džo, bet šis tik gūžtelėjo pečiais.
- Dėkoju, berniukai, tai yra berniuk ir mergaite...
-Aha.
- ...bet šįvakar aš truputį užsiėmęs.
- Tai gal kada kitą kartą, - tarė vienas iš Grubų, ir
dvynukai nukiūtino šalin.
- Kaip keista, - tarė Bobas, traukdamas „Smarties“
iš kojinės. - Abejoju, ar kada ateis diena, kai norėsiu su
jais žaisti „Alkanus begemotus“, net jei sulauksiu šimto
metų.
- Tikrai keista, - pritarė Džo ir staiga pažvelgė į šoną.
Žaidimų aikštelę užliejo kurtinantis triukšmas. Džo
pakėlė akis. Virš jo kabojo sraigtasparnis. Visi žaidimai
su kamuoliu baigėsi akimirksniu - vaikai bėgo į šalis
nuo besileidžiančio sraigtasparnio. Šimtų priešpiečių
likučiai buvo pakelti į orą. Bulvių traškučių „Quavers“
pakeliai, mėtinis šokoladas „Aero“, net jogurto „Mūller
Fruit Corner“ indeliai skrajojo aplink, kol galiausiai
83
žnektelėjo ant žemės, kai pilotas išjungė nutūpusio

sraigtasparnio mentes.
Ponas Spadas iššoko iš keleivio vietos ir nuskuodė

žaidimų aikštele rankoje laikydamas rašinėlį.
„O, ne!“ - pagalvojo Džo.
Ponas Spadas buvo užsidėjęs rudą peruką, kurį lai
kė abiem rankomis, ir vilkėjo vientisą kombinezoną,
ant kurio nugaros ryškiomis raidėmis buvo užrašyta:
SĖDYNĖS ORO LINIJOS. Džo manė, kad mirs iš gė
dos. Jis bandė pasislėpti už vyresnių vaikų nugarų, ta
čiau buvo per storas, ir tėtis jį greitai pastebėjo.
- Džo! Džo! Štai kur tu! - sušuko jis.
Kiti vaikai sužiuro į Džo. Anksčiau jie nekreipė dė
mesio į šį žemą ir storą naujoką. O dabar paaiškėjo, kad
jo tėtis turi sraigtasparnį. Čia tai bent!
84
Pirštelį?
- Štai tavo rašinėlis, sūnau, tikiuosi, nepavėlavau.

Beje, pamiršau duoti pinigų pietums. Štai 500 svarų.
Ponas Spadas išsitraukė pluoštą naujutėlaičių 50 sva
rų sterlingų banknotų iš zebro odos piniginės. Džo nu
stūmė pinigus šalin, o kiti vaikai pavydžiai žiūrėjo.
- Paimsiu ketvirtą, gerai? - pasiteiravo ponas Spadas.
- Ačiū, bet nebūtina, tėti. Grįšiu autobusu, - sumur
mėjo Džo, nudelbęs akis į žemę.
- Gali paimti mane! - sušuko vienas iš vyresnių ber
niukų.
- Ir mane! - sušuko kitas.
- Ir mane!
-Mane!
-MANE!
-PAIMK MANE!!!
Netrukus visi žaidimų aikštelėje esantys vaikai šaukė
ir mojavo rankomis, norėdami atkreipti šio žemo, storo
pono, vilkinčio kombinezoną, dėmesį.
Ponas Spadas nusijuokė:
- Pasikviesk kelis draugus savaitgalį - visus paskrai
dinsiu! - šypsodamasis pasiūlė jis.
Žaidimų aikštele nusirito džiaugsmingas pritarimo
šūksnis.
85
- Bet, tėti...
Džo to mažiausiai troško. Kad visi pamatytų, koks
absurdiškai brangus jų namas, kiek daug daiktų jie turi.
Jis pasižiūrėjo į savo plastikinį laikrodį. Liko mažiau nei
trisdešimt sekundžių.
- Turiu bėgti, tėti, - išbėrė Džo.
Jis pačiupo rašinėlį tėčiui iš rankų ir nuskuodė į mo
kyklą taip greitai, kiek tik nešė jo trumpos, storos kojos.
Užlėkė laiptais, paskui - pro nepaprastai seną direkto
rių, kuris leidosi keltuvu „Stannah“. Ponas Dastas atrodė
šimto metų, bet turbūt buvo dar senesnis. Jam vertėjo
būti eksponatu Nacionaliniame istorijos muziejuje, o
ne vadovauti mokyklai. Bet šiaip jis buvo nepiktybinis.
- Ne bėk, o eik! - sumurmėjo jis.
Net ir seni mokytojai nepamiršta populiarių frazių.
Lėkdamas koridoriais į kabinetą, kuriame laukė po
nia Spait, Džo juto, kad jam iš paskos bėga kone pusė
mokyklos mokinių. Kažkas net šūktelėjo:
- Ei, berniuk-užpakaliuk!
Susinervinęs jis įgriuvo į kabinetą. Ragana rankoje
laikė laikrodį.
- Atnešiau! - pareiškė Džo.
86
Pirštelį?
- Vėluoji penkias sekundes.

- Tikriausiai juokaujat, ponia Spait! - Džo negalėjo
patikėti, kad kas nors gali būti toks žiaurus.
Jis atsisuko ir pamatė šimtus vaikų, prilipusių prie stik
lo. Visi norėjo bent akies krašteliu pamatyti turtingiau
sią vaikį mokykloje ar išgirsti jį ką nors tariant, jei pa
siseks. Mokiniai taip spaudėsi prie stiklo, kad jų nosys
tapo panašios į kiaulių šnipus.
- Rinksi šiukšles!
- Bet, ponia...
- Savaitę!
- Ponia...
- Mėnesį!
87
Džo nusprendė prikąsti liežuvį ir nukiūtino per klasę

prie durų. Uždarė jas. Koridoriuje į jį tebežiūrėjo šimtai
akių porų.
- O, milijardierius! - pasigirdo žemas balsas.
Tai buvo kažkuris iš vyresnių berniukų, tačiau Džo
nepažino iš balso. Visi šeštokai jau turėjo ūsus ir auto
mobilius „Ford Fiesta“.Jaunesni mokiniai nusijuokė.
- Paskolink milijoną svarų! - kažkas sušuko.
Juokas buvo kurtinantis. Šurmulys užgožė viską
aplink.
„Man - šakės“, - pagalvojo Džo.
10
Sūnų seilės
Džo skubant žaidimų aikštele į valgyklą, visi vaikai

susibūrė aplink jį. Džo nepakėlė galvos. Jam visai nepa
tiko toks dėmesys. Iš visų pusių aidėjo balsai.
- Ei, berniuk-užpakaliuk! Būsiu tavo geriausias drau
gas!
- Mano dviratį nudžiovė. Nupirk naują, drauguži.
- Paskolink penkis svarus...
- Galiu būti tavo asmens sargybinis!
- Ar pažįsti Džastiną Timberleiką?
- Mano močiutei reikia naujo namo su veranda.
Paskolink šimtą tūkstančių svarų, ką?
89
Kiek sraigtasparnių turi?
Kam. eini į mokyklą jei esi toks turtingas?
Ar galiu gauti tavo autografą?
Gal surenk įspūdingą vakarėlį

savo namuose šeštadienį?
Ar duotum tualetinio popieriaus ritinėlių,

kad užtektų visam gyvenimui?
Kodėl gi tau nenupirkus mokyklos

ir neatleidus visų mokytojų?
Ar galėtum man nupirkti pakelį „Maltesers"?

Tai gal bent vieną saldainiuką? Koks tu bjaurus!
90
Šunų seilės
Džo dėjo į kojas. Minia - iš paskos. Džo sulėtino tem

pą. Minia - irgi. Džo apsisuko ir nužingsniavo priešin
ga kryptimi. Minia apsisuko ir nužingsniavo priešinga
kryptimi. Nedidukė rusvaplaukė mergaičiukė bandė pa
čiupti jo kuprinę, ir Džo numušė jos rankutę kumščiu.
- Oi! Turbūt sulaužei man ranką! - sušuko ji. -
Paduosiu tave į teismą ir prisiteisiu dešimt milijonų sva
rų sterlingų!
- Trenk man! - pasigirdo kitas balsas.
- Ne, geriau man!
Aukštam akiniuotam berniukui kilo geresnė mintis:
- Spirk man į koją, ir susitarsim be teismo - užteks
dviejų milijonų! Gerai?
Džo nulėkė į mokyklos valgyklą. Bent čia bus tuščia.
Jis bandė užremti duris, tačiau vaikai plūdo kaip potvy
nio srovė.
- STOKIT Į TVARKINGĄ EILĘ! - sutrimitavo po
nia Trafė.
Džo priėjo prie prekystalio.
- Ko pageidausi šiandien, jaunasis Džo? - paklausė
ponia Trafė šiltai šypsodamasi. - Turiu puikios dilgėlių
sriubos.
91
- Šiandien nesu toks alkanas. Gal iš karto užsisakysiu

pagrindinį patiekalą.
- Vištos krūtinėlė.
- Nuostabu.
- Aha. Su šunų seilių padažu. Arba, jei esi vegetaras,
siūlau keptos lipniosios medžiagos „Blu-Tack“.
Džo žagtelėjo.
- Sunku išsirinkti. Matot, vakar kaip tik valgiau šunų
seilių.
- Supratau. Tuomet gausi lėkštę lipniosios medžia
gos.
-Jei nieko nevalgysit - nešdinkitės! - šūktelėjo po
nia Trafė būriui vaikų, aplipusių duris.
- Spado tėtis turi sraigtasparnį, - pasigirdo tylus bal
sas iš gilumos.
-Jis žiauriai turtingas! - pridūrė kitas.
-Jis kitoks, - prabilo trečias.
- Spadai, išnarink ranką, ir gausiu ketvirtį milijono, -
kažkas tyliai pralemeno.
- LAUK, PASAKIAU!
Minia nenoromis ėmė trauktis ir pasitenkino tuo,
kad galėjo stebėti Džo pro nešvarius langus.
92
Šunų seilės
Džo peiliu iškrapštė tešlą iš mėlynos masės. Dabar

žalia bulvė atrodė kaip ambrozija. Netrukus ponia Trafė
atšlubavo prie jo stalo.
- Ko visi į tave taip spokso? - maloniai paklausė atsi
sėsdama šalia.
- Tai ilga istorija, ponia Trafe.
- Gali man papasakoti, katuk. Aš mokyklos virėja.
Ko tik nesu girdėjusi.
- Na, gerai... - Džo sukramtė didelį gabalą „Blu-Tack“
ir papasakojo jai viską: kad jo tėtis išrado tualetinį po
pierių „Švari sėdynė“, kad jie išsikėlė į didžiulį namą, kad
kažkada turėjo vyresnįjį liokajų orangutaną (ji labai pa
vydėjo) ir kad niekas nebūtų net įtaręs, jei tėtis nebūtų
nusileidęs žaidimų aikštelėje sraigtasparniu.
Jam kalbant vaikai toliau į jį vėpsojo kaip į zoologijos
sodo gyventoją.
- Man labai gaila, Džo, - tarė ponia Trafė. - Kaip
siaubinga. Vargšelis. Na, ne vargšas, bet... Na, supranti.
- Ačiū, ponia Trafe.
Džo buvo keista, jog atsirado žmogus, kuris gailisi to,
kuris turi viską.
- Man tikrai nelengva. Nežinau, kuo pasitikėti. Visi
vaikai iš manęs ko nors nori.
93
- Tai jau tikrai, - tarė ponia Trafė ir iš krepšio išėmė

suvožtinį „M&S“.
- Atsinešate priešpiečius iš namų? - nustebęs pa
klausė Džo.
- Žinoma. Nė už ką nevalgyčiau valgyklos maisto.
Jo net šunys neėda, - atsakė ji ir uždėjo delną Džo ant
rankos.
- Ačiū, kad išklausėte.
- Nėra už ką. Gali man išsipasakoti bet kada. Aš rim
tai - bet kada, - ponia Trafė nusišypsojo.
Džo taip pat atsakė šypsena.
- Tiesa... Reiktų dešimties tūkstančių svarų klubo
keitimo operacijai...
94
11
Išvyka į stovyklą
- Palikai truputį, - tarė Bobas.

Džo pasilenkė, pakėlė dar vieną šiukšlę žaidimų aikš
telėje ir įmetė į šiukšlių maišą, kurį mielai davė ponia
Spait. Buvo penkta valanda, aikštelėje vaikų nesimatė -
tik jų šiukšlės.
- Žadėjai man padėti, - papriekaištavo Džo.
- Tai ir darau! Žiūrėk, dar šiukšlelė, - parodė Bobas,
kramsnodamas traškučius.
Džo pasilenkė. Tai buvo „Twix“ popierėlis, gal net jo
paties numestas.
- Regis, visi vaikai žino, koks tu turtingas. Užjaučiu.
-Aha.
- Dabar visi norės su tavimi draugauti, - tyliai pasakė
Bobas.
Kai Džo į jį pasižiūrėjo, šis nusisuko.
95
- Gali būti, - nusišypsojo Džo. - Tačiau mes tapome

draugais dar prieš visiems sužinant.
Bobas nusišypsojo.
- Puiku, - tarė jis ir dūrė pirštu sau po kojomis. - Dar
vieną šiukšlę palikai.
- Ačiū, Bobai, - atsiduso Džo ir vėl pasilenkė - šį kar
tą pakėlė traškučių pakelį, kurį ką tik numetė jo draugas.
- O, ne.
- Kas nutiko, Bobai?
- Grubai!
-Kur?
- Prie dviračių garažo. Ko jie nori?
Dvynukai tūnojo už garažo. Pamatę Džo ir Bobą,
jiems pamojavo.
- Nežinau, kas blogiau, - tęsė Bobas, - ar kad skriau
džia, ar kad kviečia arbatos.
- SVEIKAS, BOBAI! - sušuko vienas iš Grubų ber
niukams artinantis.
- Sveiki, Grubai, - abejingai atsakė Bobas.
Nenumaldomi peštukai artėjo prie berniukų.
- Šitą, - tęsė kitas dvynukas, - savaitgalį planuojam
važiuoti stovyklauti. Gal nori kartu?
96
Bobas maldaujamai pažvelgė į Džo. Iškyla su šitais

dviem tikrai neskambėjo viliojančiai.
- Kaip gaila, - galiausiai atsakė Bobas, - bet šį savait
galį esu užsiėmęs.
- O kitą?
- Deja, kitą taip pat.
- Dar kitą?
- Visiškai... - išlemeno Bobas. - Tiek daug reikalų.
Labai gaila. Turėtų būti smagu. Pasimatysime rytoj.
Mielai su jumis paplepėčiau, bet turiu padėti Džo rinkti
šiukšles.
- Tai gal kitais metais turėsi laisvą savaitgalį? - pa
klausė vienas iš Grubų.
Bobas galutinai sutriko.
- Ee... mm, kitais metais irgi būsiu labai užsiėmęs.
Tikrai norėčiau, bet niekaip neišeis...
- O dar kitais metais? - neatstojo kitas Grubas. - Gal
bus laisvas savaitgalis? Turim puikią palapinę.
Bobui trūko kantrybė.
97
- Vieną dieną mane skriaudžiate, o kitą - kviečiate

iškylauti palapinėje. Kas čia vyksta?
Grubai pasisuko į Džo.
- Džo? - tarė vienas iš jų.
- Manėme, kad bus lengva draugiškai elgtis su tešliu-
mi, - tarė kitas. - Bet jis vis atsisako mūsų pasiūlymų.
Ką mums daryti, Džo?
Džo kostelėjo, bet nelabai subtiliai. Tačiau Grubai šio
ženklo nesuprato.
98
- Tu jiems sumokėjai, kad prie manęs nebelįstų, tie

sa? - paklausė Bobas.
- Ne, - visai neįtikinamai atsakė Džo.
Bobas pasisuko į Grubus.
- Sumokėjo?
- Netaip, - atsakė Grubai. - Tai yra taipne.
-Kiek?
Grubai dar kartą pažvelgė į Džo ieškodami pagalbos,
tačiau buvo jau per vėlu.
- Po dešimt svarų kiekvienam. Beje, matėm sraigta
sparnį, Spadai. Nesam kvaileliai. Norim daugiau pinigų.
-Jo! - pratęsė kitas. - Jei rytoj negausim po vienuo
lika svarų, skrisi į šiukšliadėžę.
Grubai pasišalino. Bobo akys pritvinko pykčio ašarų.
- Manai, kad pinigai gali išspręsti visas problemas?
Džo buvo suglumęs. Juk jis sumokėjo Grabams, no
rėdamas padėti Bobui, ir niekaip nesuprato, kodėl jo
draugas toks nusiminęs.
- Bobai, tik norėjau tau padėti, nemaniau, kad...
- Man nereikia labdaros.
- Žinau, aš...
-K ą-tu ?
99
- Aš nenorėjau, kad tave vėl įgrūstų į šiukšlių dėžę.

- Aha. Todėl pamanei - bus geriau, jei Grubai elgsis
draugiškai ir siūlys kartu iškylauti?
- Na, iškyla buvo jų mintis, bet - taip.
Bobas papurtė galvą.
- Negaliu patikėti. Tu toks... toks... išlepintas vai
kėzas!
- Ką? Juk bandžiau tau padėti. Nejau verčiau mur-
dysiesi šiukšlėse ir atiduosi jiems visą šokoladą?
- Tikrai taip! Pats susitvarkysiu!
- Kaip nori. Turbūt pasiilgai šiukšliadėžės.
- Gal ir pasiilgau, - atšovė Bobas ir nuėjo šalin.
- Nevykėlis! - sušuko Džo, bet Bobas neatsakė.
Džo liko vienas. Aplinkui tyvuliavo šiukšlių jūra. Jis
pasmeigė „Marš“ popierėlį savo šiukšlių rinkimo lazde
le. Negalėjo susitaikyti su Bobo elgesiu. Manė, kad susi
rado draugą, tačiau jis tebuvo savanaudis, neišauklėtas,
nedėkingas... šmikis.
100
12
Gražuolė iš trecio puslapio
- ...o Ragana vis tiek liepė rinkti šiukšles! - pasakojo

Džo.
Jie su tėčiu sėdėjo viename itin prabangaus didžiulio
stalo gale ir laukė pietų. Virš galvų kabėjo nepaprastai
stambių deimantų sietynas, o sienas puošė nelabai gra
žūs, bet labai brangūs paveikslai.
- Bet juk atskraidinau tavo namų darbą sraigtaspar
niu, - supyko ponas Spadas.
-Jo. Nesąžininga! - pritarė Džo.
- Dvipusį tualetinį popierių išradau ne tam, kad
mano sūnus rinktų šiukšles!
- Žinau. Ponia Spait tikra kiaulė!
- Rytoj nuskrisiu į mokyklą ir truputį su ja šnektelsiu!
- Nereikia, tėti! Užteko vieno karto!
- Atsiprašau, sūnau. Tik norėjau padėti.
101
Ponas Spadas atrodė kiek įsižeidęs, ir Džo pasijuto

kaltas.
Džo giliai atsiduso.
- Bet daugiau taip nedaryk. Visi jau žino, kad esu
naujojo tualetinio popieriaus išradėjo sūnus.
- Bet tai man padėjo susikrauti turtus, sūnau! Todėl
gyvename tokiame dideliame name...
- Na, taip... Tik daugiau neatskrisk sraigtasparniu,
gerai?
- Gerai. Kaip laikosi tavo naujasis draugas?
- Bobas? Mes jau nebe draugai.
- Kodėl? Maniau, kad puikiai sutariate.
- Sumokėjau peštukams, kad prie jo nelįstų. Jie nuo
lat jį skriausdavo.
-Ir?..
-Jis sužinojo ir labai supyko. Pavadino mane išlepin
tu vaikėzu!
- Kodėl?
- Nežinau. Sakė, kad verčiau leisis skriaudžiamas, nei
priims mano pagalbą.
Ponas Spadas netikėdamas pakraipė galvą.
- Kvailys tas Bobas. Kai esi turtingas, sutinki daug
102
G ražu o lė iš trečio puslapio
nedėkingų žmonių. Manau, jog tau bus geriau be jo.

Regis, jis nesupranta pinigų svarbos. Jei nori būti nelai
mingas - tegul.
-Jo, - pritarė Džo.
- Susirasi kitą draugą. Esi turtingas. Žmonėms tai pa
tinka. Bent jau protingiems, o ne tokiems kaip Bobas.
- Nesu tuo tikras. Ne visi žino, kas aš iš tikrųjų.
- Pamatysi, sūnau. Tikėk manim, - šypsodamasis
tarė ponas Spadas.
Nepriekaištingai apsirengęs vyresnysis liokajus įėjo
į valgomąjį pro ąžuolo lentelėmis apkaltas dvivėres du
ris ir mandagiai kostelėjo, norėdamas atkreipti šeimi
ninko dėmesį.
- Panelė Safira Stoun, ponai, - pranešė jis.
Ponas Spadas greitai užsidėjo savo rausvai gelsvą pe
ruką, o gražuolė iš trečio puslapio atkaukšėjo avėdama
pavojingai aukštus aukštakulnius.
- Atsiprašau, kad vėluoju, užtrukau soliariume.
Tai buvo matyti. Visa Safiros oda švytėjo dirbtiniu
įdegiu. Ji buvo oranžinė. Kaip apelsinas, gal net ryškes
nė. Įsivaizduok ryškią oranžinę odą turintį asmenį -
Safiros oda buvo dešimt kartų ryškesnė. Be to, ji vilkėjo
103
žaliųjų citrinų spalvos mini suknelę ir po pažastimi buvo

pasispraudusi šlykščią rožinę rankinę.
- Ką;i čia veikia? - nustebęs paklausė Džo.
- Būk mandagus! - paragino tėtis.
- Nuostabus namas, - pagyrė Safira, grožėdamasi pa
veikslais ir sietynais.
1 04
G ražuolė iš trečio puslapio
- Dėkoju. Iš viso turiu septyniolika namų. Liokajau,

pranešk virėjui, kad norime valgyti. Beje, kas vakarie
nės?
- Foie gras, pone.
-Kas?
- Riebių žąsų kepenų paštetas, pone.
Safira nusivaipė:
- Man užteks pakelio bulvių traškučių.
- Ir man! - sušuko Džo.
- Man irgi! - pritarė ponas Spadas.
- Trys pakeliai bulvių traškučių. Tuoj atnešiu, pone, -
pašaipiai ištarė vyresnysis liokajus.
- Šįvakar atrodai nuostabiai, mano angele! - tarė po
nas Spadas, eidamas pabučiuoti Safiros.
- Išterliosi mano lūpų dažus! - sušuko ji ir atstūmė
poną Spadą ranka.
Ponas Spadas truputį įsižeidė, tačiau bandė tai nu
slėpti.
- Sėskis. Matau, jog atsinešei naująją „Dior“ rankinę,
kurią tau pasiunčiau.
- Aha, bet šios rankinės gaminamos aštuonių skirtin
gų spalvų. Po spalvą kiekvienai savaitės dienai. Maniau,
kad nupirksi visas aštuonias, - ėmė skųstis ji.
105
- Būtinai, mano princese, - suburbuliavo ponas

Spadas.
Džo pažvelgė į savo tėtį - negalėjo patikėti, kad jam
galvą apsuko tokia višta.
- Pietūs patiekti, - pranešė vyresnysis liokajus.
- Sėskis, mano akių šviesa, - tarė ponas Spadas, kai
liokajus atitraukė jai kėdę.
Trys tarnai įžengė į valgomąjį nešini sidabriniais pa
dėklais. Jie atsargiai padėjo lėkštes ant stalo. Vyresnysis
liokajus linktelėjo, ir tarnai pakėlė sidabrinius dangčius -
po jais buvo bulvių traškučiai „Salt n Vinegar“. Trijulė
ėmė valgyti. Ponas Spadas pabandė valgyti peiliu ir ša
kute, norėdamas pasipuikuoti manieromis, bet ilgai ne
ištvėrė.
- Mano gimtadienis vos už vienuolikos mėnesių, -
pradėjo Safira, - todėl sudariau nedidelį sąrašėlį dova
nų, kurias man nupirksi...
Jos dirbtiniai nagai buvo tokie ilgi, kad jai vos pavyko
ištraukti popierėlį iš rožinės rankinės. Vaizdelis priminė
žaislų automatą su manipuliatoriumi - laimėti beveik
neįmanoma. Galiausiai ji pačiupo sąrašą ir padavė po
nui Spadui. Džo pažvelgė tėčiui per petį ir perskaitė, kas
jame buvo parašyta.
106
G ražuolė iš trečio puslapio
Safiros gimtadienio dovanų sąrašas
Auksinis „Rolls Royce“ kabrioletas, milijonas svarų

sterlingų grynaisiais, 500 „Versace“ akinių porų, atosto
gų namas (didelis) Marbeljoje, kibiras deimantų, viena
ragis, saldainių „Ferrero Rocher“ dėžutė (didelė), labai
labai didelė jachta, didelis akvariumas su tropikų žuvi
mis, „Čihuahua iš Beverli Hilso“ (DVD diskas), 5 000
buteliukų kvepalų „Chanel“ dar vienas milijonas svarų
sterlingų grynaisiais, truputis aukso, žurnalo „OK“ pre
numerata visam gyvenimui, nuosavas lėktuvas (naujas,
ne naudotas), kalbantis šuo, brangūs daiktai, 100 dizai
nerių sukurtų suknelių (tiks bet kokios, kad tik būtų
brangios, jei kuri nepatiks - atiduosiu mamai), pinta
pusiau nugriebto pieno „Belgium“
- Būtinai nupirksiu tau visus šiuos daiktus, mano
dangaus siųstas angele, - sumurmėjo ponas Spadas.
- Ačiū, Kenai, - pasakė Safira, prisikimšusi pilną bur
ną traškučių.
- Mano vardas Lenas, - pataisė tėtis.
- Ai, jo, tikrai! CHA! Lenas! Kaip galėjau susipai
nioti.
107
- Tikriausiai juokauji! - sušuko Džo. - Nejau tikrai

jai viską nupirksi?
Ponas Spadas piktai į jį pasižiūrėjo.
- Kodėl gi ne, sūnau? - paklausė jis, stengdamasis
tvardytis.
- Jo, kodėl ne, žioply? - paklausė Safira, visai nesi
stengdama tvardytis.
Džo akimirką sudvejojo.
- Aišku kaip dieną - tu draugauji su mano tėčiu tik
dėl pinigų.
- Nekalbėk taip su savo mama! - sušuko ponas
Spadas.
Džo net akys ant kaktos iššoko.
-Ji ne mano mama. Ji tavo kvaila mergina, be to, ji už
mane vyresnė tik septyneriais metais!
- Kaip tu drįsti! - supyko ponas Spadas. - Atsiprašyk.
Džo nieko neatsakė.
- Liepiau atsiprašyti! - sušuko ponas Spadas.
-N e!
- Eik į savo kambarį!
Džo atstūmė kėdę, stengdamasis sukelti kiek galima
daugiau triukšmo, ir nutrepsėjo laiptais aukštyn. Tarnai
108
G ražu o lė iš trečio puslapio
apsimetė nieko nematantys. Džo atsisėdo ant lovos

krašto ir apglėbė save. Seniai niekas nebuvo jo apkabi
nęs, todėl apglėbė pats save. Džo ėmė galvoti: kaip būtų
gerai, jei tėtis nebūtų išradęs dvipusio tualetinio popie
riaus ir jie tebegyventų butelyje su mama. Netrukus pa
sigirdo beldimas į duris. Džo sėdėjo kaip pelė po šluota.
- Čia aš, - pasigirdo tėčio balsas.
- Eik šalin!
Ponas Spadas atidarė duris ir priėjęs atsisėdo šalia sū
naus. Vos nenuslydo nuo lovos. Šilkinės paklodės gal ir
gražios, bet nelabai praktiškos. Ponas Spadas ant sėdy
nės prišuoliavo arčiau Džo.
109
- Man nesmagu tave tokį matyti. Žinau, kad nemėgs

ti Safiros, bet ji daro mane laimingą. Ar supranti?
- Nelabai.
- Žinau, kad tau šiandien mokykloje buvo sunki die
na. Ragana liepė rinkti šiukšles, o dar tas nedėkingasis
Bobas... Man labai gaila. Žinau, jog labai norėjai turėti
draugą, o aš šiek tiek sugadinau reikalus. Pasikalbėsiu su
direktoriumi. Pabandysiu išsiaiškinti.
- Ačiū, tėti. Atsiprašau, kad verkiau, - Džo truputį
padvejojo. - Tikrai tave myliu, tėti.
- Ir aš tave.
13
Nauja mergaitė
Mokslo metų vidurio atostogos pralėkė nepastebi

mai, ir kai Džo vieną pirmadienio rytą vėl atėjo į mo
kyklą, pamatė, kad nebėra dėmesio centre. Mokykloje
buvo nauja mergaitė - nepaprastai graži, todėl visi apie
ją tik ir tekalbėjo. Įėjęs į klasę, Džo tuoj pat ją pastebėjo.
- Kokia šiandien pirma pamoka? - paklausė ji.
- Prašau? - sumurmėjo Džo.
- Paklausiau, kokia šiandien pirma pamoka, - pakar
tojo naujokė.
- Girdėjau, tik... Ar tikrai su manimi šneki? - negalė
jo patikėti Džo.
- Žinoma, su tavimi, - nusijuokė ji. - Mano vardas
Lorena.
- Žinau, - Džo nebuvo tikras, ar tai, kad prisiminė jos
vardą, yra išauklėto berniuko, ar persekiotojo bruožas.
111
- O tu kuo vardu?
Džo nusišypsojo. Vadinasi, mokykloje yra bent vie
nas mokinys, nieko apie jį nežinantis.
- Džo.
- Džo - kas?
Džo nenorėjo, kad ji sužinotų apie jo turtinę padėtį.
- Mmm, Džo Bulvė.
- Džo Bulvė? - beveik nenustebusi pakartojo Lorena.
- Taip... - išlemeno Džo, nes buvo taip priblokštas
jos grožio, kad nieko geresnio nesugalvojo.
- Retoka pavardė, Bulvė, - tarė Lorena.
- Manyčiau, taip. Cha cha!
Lorena norėjo juoktis kartu, tačiau tik keistai žiūrėjo
į Džo.
„O ne, - pagalvojo Džo, - susipažinau su ja vos prieš
minutę, o ji jau turbūt galvoja, kad man ne visi namie.“
Jis pamėgino greitai pakeisti temą.
- Dabar bus matematika su ponu Kranču.
-Aha.
- O paskui - istorija su ponia Spait.
- Nemėgstu istorijos. Labai nuobodus dalykas.
- Dar labiau nemėgsi dėl ponios Spait. Ji gal ir neblo
ga mokytoja, bet mes ją vadiname Ragana!
112
Nauja mergaitė
- Kokia juokinga pravardė! - sukikeno Lorena.

Džo pasijuto taip, tarsi turėtų sparnus. Pasirodė
Bobas.
- Mm, sveikas, Džo.
- Sveikas.
Buvę draugai nesimatė per atostogas. Džo leido
dienas vienas savo trasoje, lenktyniaudamas naujuoju
Formulės-1 automobiliu, kurį nupirko tėtis. O Bobas
didžiąją dalį atostogų savaitės praleido tarp šiukšlių.
Kad ir kur ėjo, Grubai jį pagaudavo ir įgrūsdavo į šiukš
lių dėžę. Na, šiaip ar taip, Bobas sakė to norįs.
Džo pasiilgo Bobo, tačiau jie susitiko netinkamu
metu, nes dabar jis kalbėjosi su gražiausia mokyklos,
o gal net rajono mergina!
113
- Žinau, senokai nesimatėme, bet, na... Aš daug mąs

čiau apie mūsų paskutinį pokalbį... - pradėjo Bobas.
-Ir?..
Bobas truputėlį suglumo dėl tokio nekantraujamo
tono, tačiau tęsė:
- Man labai gaila, kad susipykome, norėčiau, jog vėl
būtume draugai. Galėtum pastumti savo suolą labiau
į galą...
- Bobai, jei nieko prieš, pasikalbėsime vėliau, gerai?
Dabar aš truputį užsiėmęs.
- Bet... - įsižeidęs Bobas norėjo dar kažką pasakyti.
Džo nekreipė į jį dėmesio.
- Pasimatysime vėliau, - tepasakė.
Bobas nuėjo šalin.
- Kas jis toks? Tavo draugas? - paklausė Lorena.
- Ne, ne, ne, joks jis man ne draugas. Jo vardas Bobas.
Jis toks storas, kad visi jį vadina tešliumi!
Lorena vėl nusijuokė. Džo pasijuto kiek nejaukiai, ta
čiau jam buvo taip malonu, kad naujoji gražuolė skaniai
juokiasi iš jo sąmojų, jog užgniaužė tą jausmą.
Per matematikos pamoką Lorena vis žvilgčiojo į Džo,
ir jis negalėjo susikaupti. Per istorijos pamoką Džo vėl
114
Nauja mergaitė
juto Lorenos žvilgsnį. Kai ponia Spait pasakojo apie

Prancūzijos revoliuciją, Džo svajojo apie bučinį su
Lorena. Ji buvo tokia graži, kad Džo žūtbūt norėjo ją pa
bučiuoti, tačiau jam buvo tik dvylika metų, jis dar nebu
vo bučiavęs merginos ir nežinojo, kaip tai daryti.
- 1789 metais Prancūzijos karaliumi buvo?.. Spadai?
- Klausau, ponia, - Džo žiūrėjo į ponią Spait ištiktas
siaubo. Jis visai nesiklausė.
- Uždaviau tau klausimą, berniuk. Nesiklausei mano
pasakojimo. Ar nori išlaikyti egzaminą?
- Klausiausi, ponia, - užsikirsdamas paprieštaravo
Džo.
- Tuomet laukiu atsakymo į mano klausimą, - parei
kalavo ponia Spait. - Kas buvo Prancūzijos karaliumi
1789 metais?
Džo neturėjo žalio supratimo. Jam atrodė, kad tai
buvo Kevinas II arba Kreigas IV, arba Trevoras Didysis -
visi karalių vardai jam skambėjo panašiai.
- Laukiu, - tarė ponia Spait.
Pasigirdo skambutis.
„Išgelbėtas“, - pamanė Džo.
- Skambutis man, ne jums! - priminė ponia Spait.
115
Ji būtinai turėjo tai pasakyti. Ji gyveno dėl tokių

akimirkų. Gali būti, kad šis sakinys puoš jos antkapį.
Lorena sėdėjo už ponios Spait, atsisukusios į Džo, ir pa
mojavo jam, norėdama atkreipti dėmesį. Džo trumpai
sutriko, tačiau greitai suprato, kad ji bando pasufleruoti
atsakymą.
- Karalius Liudvikas...
- Teisingai... Toliau, - ponia Spait tęsė tardymą.
Jai už nugaros Lorena pirštais rodė skaičius.
- Karalius Liudvikas V, X, XV, XVI! Karalius
Liudvikas XVI! - pareiškė Džo.
Lorena pavaizdavo plojimą.
- Teisingai, Spadai, - įtariai tarė ponia Spait ir nusi
sukusi užrašė atsakymą ant lentos.
„Karalius Liudvikas XVI.“
Išėjęs į saulės apšviestą kiemą, Džo pasisuko į Loreną.
- Išgelbėjai mano kailį.
- Nieko tokio. Tu man patinki, - nusišypsojo ji.
- Tikrai?.. - paklausė Džo.
- Taip!
- Tokiu atveju gal... - Džo užsikirto. - Gal su...
- Klausau.
116
Nauja mergaitė
- Ar, na, tikriausiai ne, tiesą sakant, tikrai ne, kodėl

turėtum? Tu tokia graži, o aš storulis, bet... - žodžiai tie
siog liejosi Džo iš burnos, ir jis raudo iš gėdos. - Na, gal
kartais norėtum...
Lorena jį pertraukė.
- Gal norėčiau po pamokų pasivaikščioti parke ir su
valgyti ledų porciją? Žinoma, labai.
Džo negalėjo patikėti savo ausimis.
- Tikrai?
- Tikrai.
- Su manimi?
- Taip, su tavimi, Džo Bulve.
Džo buvo šimtą kartų laimingesnis nei kada nors iki
šiol. Jam nerūpėjo, kad Lorenai pasakė išgalvotą pavardę.
117
14
Atkistos lūpos
-Ei!
Viskas ėjo kaip iš pypkės. Džo ir Lorena sėdėjo par
ke ant suoliuko ir valgė ledus iš Radžo parduotuvės.
Radžas pastebėjo, kad Džo bando padaryti įspūdį šiai
mergaitei, todėl kaip reikiant pasistengė - davė vieno
penso nuolaidą ledams, o Lorenai pasiūlė nemokamai
pavartyti žurnalą „Now“. Išėję iš kiosko, jie parke susi
rado jaukų kampelį ir kalbėjosi valandų valandas, ne
kreipdami dėmesio, kad ledai baigia ištirpti. Kalbėjosi
apie viską, išskyrus Džo šeimą. Džo nenorėjo meluoti
Lorenai. Jam ji per daug patiko. Todėl, kai ji paklausė,
ką veikia jo tėtis, Džo atsakė, kad jis dirba žmogiškųjų
atliekų perdirbimo srityje, ir Lorenai tokio atsakymo
užteko. Džo iš paskutiniųjų stengėsi, kad ji nesužinotų,
koks beprotiškai turtingas jis yra. Jis matė, kaip Safira
118
Atkištos lūpos
begėdiškai išnaudojo tėtį, todėl puikiai žinojo, kad pini

gai gali viską sugadinti.
Viskas ėjo kaip iš pypkės, kol nepasigirdo „Ei!“
Grubai trynėsi prie sūpynių laukdami, kol juos kas iš
varys. Nelaimei, policija, parko prižiūrėtojas ir jo pava
duotojas buvo užsiėmę kitais reikalais. Vienas iš jų pa
stebėjo Džo, ir dvynukai atskubėjo prie jo piktai šypso
damiesi, kad rado progą kiek prasiblaškyti.
- Ei! Duokš pinigų arba įmesim į šiukšliadėžę!
- Su kuo jie kalba? - šnabždėdama paklausė Lorena.
- Su manimi, - nedrąsiai atsakė Džo.
- Pinigų! - pareikalavo Grubas. - Tuoj pat!
Džo įgrūdo ranką į kišenę. Gal paliks ramybėje, jei
duos kiekvienam po dvidešimt svarų. Bent šiandien.
- Ką darai, Džo? - paklausė Lorena.
Džo nudelbė akis į žolę, o Lorena padavė jam tai, kas
liko iš jos ledų porcijos, ir atsistojo. Grubai pasijuto ne
jaukiai. Jie nesitikėjo, kad trylikos metų mergaitė jiems
pasipriešins.
- Sėskis! - paliepė kitas Grubas ir uždėjo ranką
Lorenai ant peties, norėdamas priversti atsisėsti, tačiau
Lorena stvėrė jo (ar jos) ranką, užsuko už nugaros ir
119
pargriovė Grubą ant žemės. Kitas dvynukas puolė ją,

o Lorena pašoko į orą ir kung fu judesiu nuspyrė jį (ar
ją) ant žemės. Tuomet kitas Grubas pašoko ir norėjo ją
sugriebti, tačiau ji trinktelėjo jam (ar jai) per petį ir dvy
nukas nubėgo rėkdamas iš skausmo.
Labai sunku rašyti, kai nežinai, kuris iš jų berniukas,

o kuris - mergaitė.
Džo pamanė, kad pats laikas būtų ir jam ką nors dary
ti, todėl atsistojo iš baimės drebančiomis kojomis, pri
ėjo prie Grubo ir tik tada suprato, kad tebelaiko du ap
120
Atkištos lūpos
tirpusius ledus ant pagaliuko. Kitas dvynukas sekundėlę

padvejojo, ir kai Lorena atsistojo už Džo, jis ar ji dėjo į
kojas inkšdamas (-a) kaip šunytis.
- Kur išmokai taip muštis? - apstulbęs paklausė Džo.
- Lankiau keletą kovos menų treniruočių, - nelabai
įtikinamai atsakė Lorena.
Džo pamanė radęs svajonių mergaitę. Ji galėtų būti
ne tik jo mergina, bet ir asmens sargybinė!
Jie nužingsniavo parku. Džo per jį ėjo daugybę kartų,
bet šiandien viskas atrodė daug gražiau. Rudens popie
tės saulės spinduliai žaidė medžių lapuose, ir akimirką
Džo gyvenimas atrodė nuostabus.
- Gal jau eisiu namo, - tarė Lorena jiems artėjant
prie vartelių.
Džo mėgino nuslėpti savo nusivylimą. Jis galėtų
vaikštinėti po parką su Lorena amžinai.
- Ar galiu rytoj tave pavaišinti priešpiečiais? - pa
klausė Džo.
Lorena nusišypsojo.
- Neprivalai man nieko pirkti. Mielai su tavimi pa-
priešpiečiausiu, bet moku aš, supratai?
- Na, jei nori... - Džo negalėjo patikėti savo ausimis.
Tai bent mergaitė!
121
- Kaip maistas mokyklos valgykloje? - paklausė

Lorena.
Ką atsakyti?
- Na, puikiai tinka, jei laikaisi griežtos dietos.
- Dievinu sveiką maistą!
Džo turėjo omeny ką kita, tačiau mokyklos valgykla -
geriausia vieta pasimatymui, nes garantuotai bus tuščia.
- Tuomet iki pasimatymo rytoj, - Džo užsimerkė ir
atkišo lūpas laukdamas bučinio.
-Iki.
Džo atsimerkė ir nusišypsojo. „Nieko sau! Beveik pa
bučiavau mergaitę!“
122
15
Kosmetinė chirurgija
Šiandien ponia Trafė atrodė gana keistai. Išvaizda lyg

ir tokia pati, bet kartu ir kitokia. Kai Džo su Lorena pri
ėjo prie prekystalio, Džo suprato, kas pasikeitė.
Nukarusi veido oda buvo patempta.
Nosis - mažesnė.
Dantys - su vainikėliu.
Ant kaktos nebeliko raukšlių. Po akimis nebebuvo
odos maišelių.
Krūtys buvo gerokai didesnės.
Bet ji tebešlubavo.
- Ponia Trafe, atrodote... labai pasikeitusi, - spokso
damas į ją tarė Džo.
123
kakta be raukšlių
po akimis nebėra
mažesnė nosis odos maišelių
dantų vainikėlis
gerokai didesnės
krūtys
tebešlubuoja
- Nejaugi? - naiviai paklausė ji. - Na, zuikučiai, ko

šiandien norėsit? Kepto šikšnosparnio su garnyru?
Muilo suflė? Sūrio ir polistireno picos?
- Sunku išsirinkti... - dvejojo Lorena.
- Tu naujokė, tiesa?
124
Kosm etinė chirurgija
- Taip, tik vakar pradėjau čia mokytis, - atsakė

Lorena, žiūrėdama į patiekalus ir bandydama išsirinkti
mažiausiai šlykštų.
- Vakar? Keista. Galvą dedu, kad esu tave kažkur ma
čiusi.
Čia įsiterpė Džo:
- Ar jums jau padarė sąnario keitimo operaciją? - jis
įtarė kažką negera. - Daviau pinigų prieš kelias savai
tes, - sušnibždėjo Džo, kad Lorena neišgirstų.
Ponia Trafė ėmė nervingai tauškėti.
- Ne, pupuliuk, dar ne, gal nori paragauti mano gar-
džiojo trumpikių apkepo?..
- Išleidote pinigus plastinėms operacijoms, tiesa? -
sušnypštė Džo.
Nuo ponios Trafės veido nuriedėjo prakaito lašelis ir
pliumptelėjo į barsukų gleivių sriubą.
- Nepyk, Džo, tiesiog, na, aš visada norėjau šį tą pa
tobulinti... - atsiprašinėjo virėja.
Džo taip supyko, kad norėjo nedelsdamas išeiti.
- Lorena, einam iš čia.
Lorena nusekė iš paskos. Ponia Trafė irgi.
- Jei paskolinsi dar penkis tūkstančius, prižadu susi
tvarkyti klubą! - sušuko pavymui.
125
Kai Lorena galiausiai pasivijo Džo, jis sėdėjo vienas

tolimiausiame žaidimų aikštelės kampe. Ji švelniai uždė
jo ranką jam ant galvos.
- Ką ji čia kalbėjo apie penkis tūkstančius svarų?
Džo pažvelgė į Loreną. Trauktis nebebuvo kur.
- Mano tėtis yra Lenas Spadas. Tualetinio popieriaus
milijardierius. Mano pavardė ne Bulvė. Pamelavau tau,
kad nežinotum, kas aš iš tiesų. Esame beprotiškai tur
tingi. Bet, kai kiti sužino, bando manimi pasinaudoti, -
liūdnai paaiškino Džo.
- Zinai, o man šį rytą tai papasakojo keli vaikai.
Džo nuotaika akimirksniu pagerėjo. Jis priminė sau,
kad Lorena vakar su juo ėjo pasivaikščioti po parką net
nežinodama apie jo turtus. Gal šį kartą viskas bus kitaip.
- Kodėl nieko nesakei?
- Nes man nesvarbu. Man nerūpi tokie dalykai. Tu
tiesiog man patinki, - atsakė ji.
Džo buvo toks laimingas, jog norėjo verkti. Kaip grei
tai kartais liūdesys virsta laime.
- Tu man irgi labai patinki.
Džo priėjo arčiau. Puiki akimirka pasibučiuoti! Jis
užsimerkė ir atkišo lūpas.
126
- Tik ne čia, Džo! - juokdamasi atstūmė jį Lorena.

Džo pasidarė gėda, kad pabandė.
- Atsiprašau.
Jis greitai pakeitė temą.
- Tenorėjau jai padėti, padaryti ką nors gera, o ji ėmė
ir pasididino krūtinę!
- Suprantu, neįtikėtina.
- Kalbu ne apie pinigus. Man jie nerūpi...
-Ji tiesiog pasinaudojo tavo gerumu?
Džo pažvelgė Lorenai į akis.
- Būtent!
- Eime, - tarė Lorena, - turbūt nori bulvių traškučių.
Vaišinu.
Artimiausia parduotuvė knibždėte knibždėjo vaikų iš
mokyklos. Taisyklės draudė išeiti iš mokyklos teritorijos
1 27
priešpiečių metu, tačiau mokyklos valgyklos patiekalai

buvo tokie baisūs, kad tekdavo rizikuoti. Grubai stovėjo
eilės priekyje, tačiau nešė kudašių pamatę Loreną, net
paliko dešreles ant prekystalio.
Džo su Lorena stovėjo ant šaligatvio ir valgė trašku
čius. Džo neprisiminė, kada paskutinį kartą mėgavosi
tokiais paprastais malonumais. Tikriausiai kai buvo la
bai labai mažas ir neturtingas. Džo sušlamštė savo traš
kučius ir pastebėjo, jog Lorena savųjų beveik neparaga
vo. Jis vis dar buvo alkanas, tačiau nebuvo tikras, ar jų
draugystė taip toli pažengusi, kad gali valgyti jos maistą.
Paprastai taip nutinka po kelerių santuokos metų, o jie
net nesusižadėję.
- Daugiau nebevalgysi?
- Ne. Nenoriu prisivalgyti. Kitą savaitę dirbu.
- Dirbi? Ką?
Staiga Lorena labai sutriko.
- Ką aš pasakiau?
- Kad kitą savaitę dirbsi.
- Taip taip, - ji padarė pauzę ir įkvėpė. - Parduotu
vėje...
Džo nepatikėjo.
128
- Tai kam tau būti plonai, jei dirbi parduotuvėje?

Ji vėl sutriko.
- Labai jau siaura ta parduotuvė.
Lorena pasižiūrėjo į laikrodį.
- Verčiau paskubėkim, matematika už dešimties mi
nučių.
Džo suraukė antakius: „Kas čia vyksta?“
16
Piteris Puonėla
- Ragana mirė! - dainavo spuoguotas berniukas. -

Din dilin, piktoji Ragana mirė!
Buvo ankstyvas rytas, bet ši žinia plito kaip gripas.
- Ką turi omeny? - paklausė Džo, atsisėdęs į suolą.
Kitame klasės gale jis matė Bobą, žiūrintį į jį skausmo
perkreiptu veidu.
„Tikriausiai pavydi Lorenos“, - pagalvojo Džo.
- Ar negirdėjai? - paklausė dar mažesnis spuoguotas
berniukas, sėdintis už Džo. - Ją atleido!
- Kodėl?
- Koks skirtumas! - sušuko mažiau spuoguotas ber
niukas. - Pamiršk nuobodžias istorijos pamokas!
Džo nusišypsojo, o paskui suraukė antakius. Kaip ir
visi, jis nemėgo ponios Spait ir jos nuobodžių pamokų,
tačiau nebuvo tikras, ar ji nusipelnė netekti darbo. Nors
ir siaubinga, ji neblogai išmanė savo dalyką.
130
Piteris Duonėla
- Ponią Spait atleido, - sumurmėjo Džo Lorenai, kai

ji įėjo į klasę.
- Girdėjau. Puikios naujienos, tiesa?
- Na, taip.
- Maniau, būtent to ir norėjai? Juk sakei, kad negali
jos pakęsti.
- Taip, bet... - Džo akimirką sudvejojo. - Man jos
truputį gaila.
Lorena nutaisė abejingą miną.
Tuo tarpu būrys padykusių mergaičių atsisėdo kla
sės gale. Mažiausiąją pastūmė Lorenos link ir nekantriai
laukė.
- Gal turi makaronų „Pot Noodles“? - paklausė ji di
deliam kitų mergaičių džiaugsmui.
Lorena staigiai žvilgtelėjo į Džo.
- Nesupratau klausimo.
- Nemeluok. Ten atrodai kitaip, bet vis tiek tave at
pažinau.
- Tikrai nežinau, ką turi omeny, - kiek sumišusi atsa
kė Lorena.
Džo jau norėjo kažką sakyti, bet į klasę įėjo jaunas vy
ras seno vyro drabužiais ir nedrąsiai atsistojo prie lentos.
131
- Prašau nusiraminti, - tyliai pasakė jis.

Klasėje niekas nereagavo.
- Kartoju: nusiraminkite.
Naujojo mokytojo antras sakinys nuskambėjo ne ką
garsiau - niekas nekreipė dėmesio. Tiesą sakant, vaikai
ėmė dar labiau triukšmauti.
- Jau geriau, - apsimetė naujasis mokytojas. - Kaip
žinote, ponios Spait šiandien nebus.
-Jo, ją išmetė! - sušuko stora mergaitė.
- Na... ne vi..., na, taip... - monotoniškai ir tyliai tęsė
mokytojas. - Nuo šiol aš būsiu jūsų istorijos ir anglų
kalbos mokytojas. Mano pavardė Duonėla, bet galite
mane vadinti Piteriu.
Staiga klasė nutilo (trisdešimt galvų karštligiškai
mąstė).
- Pitos duonelė! - iš galo sušuko berniukas rausvais
plaukais.
Nuvilnijo juoko banga. Džo bandė susilaikyti, bet ne
galėjo.
- Tyliau, tyliau, ar negalima tyliau? - maldavo juo
kingą pravardę gavęs mokytojas.
Tačiau jo prašymai buvo veltui - klasė skendo juoko
132
Piteris Duonėla
liūne. Naujasis mokytojas turėjo nuo jo nepriklausan

tį trūkumą - kvailą vardą. Kalbu rimtai. Jei tavo vardas
skamba juokingai, geriau niekada negalvok būti moky
toju. Nejuokauju. Net minties neturėk, nes mokiniai pa
vers tavo gyvenimą pragaru.
Grįžkim prie pasakojimo.
- Gerai, - tarė juokingą vardą turintis mokytojas, -
pažiūrėkime, ar visi klasėje. Adamsas?
Tačiau klasė nerimo. Tai vienas, tai kitas mokinys lep
telėdavo kokią juokingą pavardę, ir visi vėl pratrūkdavo
kvatotis. Piteris Duonėla susiėmė rankomis galvą. Džo
beveik jo pagailo. Pilko žmogelio gyvenimas bus tikra
kančia.
„O, ne, mes tikrai neišlaikysim egzaminų“, - pagalvo
jo Džo.
133
17
Beldimas į tualeto duris
Yra nemažai garsų, kurių nenorėtum išgirsti sėdėda

mas ant klozeto.
Gaisro signalizacija.
Žemės drebėjimas.
Alkano liūto maurojimas šalia esančioje kabinoje.
Didelė žmonių grupė, šaukianti: „Staigmena!“
Griūvančio tualeto garsas.
Fotoaparato spragtelėjimas.
Garsas, kurį skleidžia elektrinis ungurys, plaukdamas
vamzdžiais.
Gręžiamos sienos garsas.
Grupės „JLS“ dainavimas (būtų nemalonu bet ku
riuo metu).
Beldimas į duris.
Būtent tai Džo ir išgirdo per pertrauką nuėjęs į tualetą.
134
TUK TUK TUK.

Ne, mažasis skaitytojau, į tavo duris niekas nesi
beldžia.
- Kas čia? - suirzęs paklausė Džo.
- Bobas.
(Taip taip - Bobas.)
- Eik šalin, aš užsiėmęs.
- Mums reikia pasikalbėti.
Džo atkabino grandinėlę ir atidarė duris.
- Ko nori? - piktai paklausė eidamas prie praustuvo.
Bobas nusekė iš paskos šlamšdamas bulvių traš
kučius. Vieną pakelį suvalgė vos prieš valandą, tačiau
Bobas labai greitai išalkdavo.
- Nederėtų valgyti traškučių tualete.
- Kodėl?
- Nes... nes... Nežinau. Nepagarba traškučiams, - Džo
atsuko čiaupą ir pradėjo plauti rankas. - Tai ko gi nori?
Bobas įgrūdo traškučių pakelį į kelnių kišenę ir atsi
stojo savo buvusiam draugui už nugaros.
- Noriu pasikalbėti apie Loreną.
- Nejaugi? - Džo taip ir manė - Bobas pavyduliauja.
Bobas trumpam nusisuko ir giliai įkvėpė.
- Manau, kad neturėtum ja pasitikėti.
135
Džo atsisuko drebėdamas iš įniršio.

- Ką pasakei?!
Bobas žengė žingsnį atbulas.
- Aš manau, kad ji...
-K Ą -JI?
-Ji apsimetėlė.
- Apsimetėlė? - Džo net paraudo iš pykčio.
- Daugelis vaikų sako, kad ji aktorė. Atpažino ją iš re
klamos. Be to, savaitgalį mačiau ją su kitu berniuku.
-Ką?
- Džo, man atrodo, kad ji tik vaidina, jog jai patinki.
Džo priėjo prie Bobo. Jam nepatiko taip smarkiai
pykti, nesivaldyti.
- PAKARTOK...
Bobas atsitraukė.
- Atsiprašau. Nenoriu muštis. Tiesiog sakau, ką ma
čiau.
- Meluoji.
- Nemeluoju.
- Tiesiog pavydi, kad aš patinku Lorenai, o tu esi tik
storulis, neturintis draugų.
- Nepavydžiu, tik nerimauju dėl tavęs, Džo. Nenoriu,
kad liktum įskaudintas.
136
Beldimas j tualeto duris
- Jo? Labai nerimavai, kai išvadinai mane išlepintu

vaikėzu.
-N e, aš...
- Tiesiog palik mane ramybėje, Bobai. Mes nebe drau
gai. Man tavęs pagailo, todėl užkalbinau. Štai ir viskas.
- Ką? Tau manęs pagailo? - Bobo akys pritvinko
ašarų.
- Nenore...
- Nes esu storas? Nes kiti mokiniai mane skriaudžia?
Nes mano tėtis miręs? - šaukė Bobas.
- Ne... Ne tai turėjau omeny... - Džo nebežinojo, ką
turėjo omeny.
Jis įkišo ranką į kišenę, ištraukė pluoštą 50 svarų bank
notų ir atkišo juos Bobui.
- Klausyk, atsiprašau. Štai, paimk. Nupirk savo ma
mai ką nors gražaus.
Bobas išmušė pinigus Džo iš rankų - banknotai paži
ro ant šlapių grindų.
- Kaip drįsti?
- O ką dabar padariau? - nustebo Džo. - Kas tau yra,
Bobai? Juk bandau tau padėti.
- Nenoriu tavo pagalbos. Daugiau nenoriu su tavim
net šnekėti.
137
- Gerai!
- O gailėtis reikia tavęs, - Bobas išlėkė iš tualeto.
Džo giliai atsiduso ir atsiklaupęs ėmė rinkti šlapius
banknotus.
- Absurdas, - nusijuokė Lorena. - Jokia aš ne aktorė.
Vargu ar gaučiau vaidmenį mokyklos vaidinime!
Džo norėjo juoktis drauge, bet negalėjo. Jie sėdėjo
ant suoliuko žaidimų aikštelėje, šiek tiek gūždamiesi
nuo šalčio. Džo buvo labai sunku ištarti kitą sakinį. Jis
nenorėjo žinoti atsakymo, tačiau giliai įkvėpė:
- Bobas sakė, kad matė tave su kitu berniuku. Ar tai
tiesa?
138
- Ką? - paklausė Lorena.

- Savaitgalį. Buvai su kitu berniuku, - Džo pažvelgė
į ją, mėgindamas perskaityti tiesą veide. Sekundėlę jam
pasirodė, kad Lorena kiek nusuko akis.
-Jis melagis, - po minutėlės tarė Lorena.
- Ir aš taip pamaniau, - su palengvėjimu pritarė Džo.
- Didelis storas melagis. Negaliu patikėti, kad buvote
draugai.
- Na, labai trumpai. Man jis nebepatinka.
- Aš jo nekenčiu. Melagis, kiaulė. Prižadėk, kad dau
giau su juo nesikalbėsi.
- Na...
- Prižadėk, Džo.
- Prižadu.
Žaidimų aikštelėje papūtė žvarbus vėjelis.
18
„Vortex 3 0 0 0 "
Lorena nemanė, kad peticija grąžinti į darbą ponią

Spait sulauks daug dėmesio. Ir buvo teisi. Besibaigiant
dienai Džo surinko tik tris parašus: savo, Lorenos ir po
nios Trafės. Virėja pasirašė tik todėl, kad Džo sutiko pa
ragauti jos žiurkėnų išmatų pyrago. Skonis buvo baises
nis už pavadinimą. Nors turėjo beveik tuščią popieriaus
lapą, Džo vis tiek nusprendė įteikti peticiją direktoriui.
Jis visai nemėgo ponios Spait, tačiau nesuprato, kodėl ją
atleido. Kaip mokytoja, ji tikrai nebuvo bloga, iš tikro
net geresnė už Duonėlą.
- Sveiki, vaikai, - linksmai pasisveikino direktoriaus
sekretorė ponia Čab.
Ji buvo labai apkūni, linksma, visada nešiojo akinius
ryškių spalvų rėmeliais ir visada sėdėjo prie savo stalo
direktoriaus kabinete. Tiesą sakant, stovinčios jos nie-
140
„Vortex 3 0 0 0 “
kas nebuvo matęs. Visai gali būti, kad dėl savo svorio ji
buvo tarsi priaugusi prie kėdės.
- Mes pas direktorių, - tarė Džo.
- Atnešėm jam peticiją, - pridūrė Lorena, demons
tratyviai laikydama popieriaus lapą rankoje.
- Peticiją! Oho! - nustebo ponia Čab.
- Norime grąžinti ponią Spait į darbą, - vyrišku tonu
tarė Džo, norėdamas padaryti įspūdį Lorenai. Sekundėlę
pagalvojo, ar nevertėtų trenkti kumščiu į stalą, bet neno
rėjo išvartyti ponios Čab laimę nešančių žaisliukų ko
lekcijos.
- Ak, taip, ponia Spait. Nuostabi mokytoja.
Nesuprantu, kodėl ją atleido. Deja, ponas Dastas ką tik
išėjo.
- Kaip gaila, - tarė Džo.
- Tikrai. O, štai jis, žiūrėkit, - ponia Čab dūrė savo
žiedais apmaustytu storu pirštu į automobilių stovėji
mo aikštelę.
Džo ir Lorena pažvelgė pro langą. Direktorius lėtai
judėjo su vaikštyne.
- Lėčiau, pone Dastai, dar susižeisite! - sušuko ponia
Čab ir pasisuko į Džo su Lorena. - Jis manęs negirdi.
141
Tiesą sakant, jis kurčias kaip pėdas! Gal palikite peticiją

man?
Ponia Čab palenkė galvą ir pasižiūrėjo į lapą:
- O varge, regis, visi parašai nubyrėjo.
- Tikėjomės surinkti daugiau, - neryžtingai tarė Džo.
- Na, jei paskubėsit, gal pasivysit!
Džo ir Lorena nusišypsojo vienas kitam ir lėtai nu
žingsniavo automobilių stovėjimo aikštelės link. Jų
nuostabai, ponas Dastas, palikęs savo vaikštynę, sėdė
jo ant naujutėlaičio „Harley Davidson“ motociklo. Tai
buvo naujasis modelis - „Vortex 3000“. Džo jį atpaži
no, nes jo tėtis turėjo 300 motociklų kolekciją ir nuo-
142
„Vortex 3 0 0 0 “
lat jam rodydavo lankstinukus su pavaizduotais naujais

motociklais, kuriuos ketino pirkti. Šis, kainuojantis du
šimtus penkiasdešimt tūkstančių svarų sterlingų, buvo
brangiausias kada nors pagamintas motociklas. Jis buvo
platesnis už automobilį, aukštesnis už sunkvežimį, juo
desnis už juodąją skylę ir blizgėjo nepalyginti gražiau
nei pono Dasto vaikštynė.
- Direktoriau! - sušuko Džo.
Bet buvo per vėlu. Ponas Dastas jau buvo užsidėjęs
šalmą ir užvedęs variklį. Direktorius įjungė pavarą ir nu
skriejo pro kuklius kitų mokytojų automobiliukus. Jis
lėkė taip greitai, kad jo kojos maskatavo ore.
- VAAALIOOOOOO! - sušuko direktorius ir per
kelias sekundes dingo iš horizonto.
- Kažkas čia ne taip, - tarė Džo. - Raganą atleidžia,
o direktorius gauna 250 000 svarų vertės motociklą...
- Nenusišnekėk! Tai tik sutapimas! - nusijuokė
Lorena. - Ar vis dar esu pakviesta vakarienės šian
dien? - pridūrė ji, staiga pakeisdama temą.
- Taip, taip, taip, - entuziastingai pakartojo Džo. -
Po valandos susitinkam prie Radžo parduotuvės, gerai?
- Tinka. Iki pasimatymo.
143
Džo nusišypsojo ir stebėjo, kaip ji nueina. Tačiau

auksinę aureolę, supančią Loreną Džo mintyse, pradėjo
gaubti tamsūs debesys. Kažkas čia ne taip...
19
Babuino užpakalis
- Gal tavo direktoriui tiesiog prasidėjo amžiaus vidu

rio krizė, - tarė Radžas.
Po pamokų užėjęs ko nors nusipirkti, Džo papasako
jo pardavėjui apie dienos įvykius.
- Ponui Dastui koks šimtas metų. Seniai turėjo pasi
baigti visos krizės! - nesutiko Džo.
- Turiu omeny, gudruoli, kad gal jis norėjo vėl pasi
justi jaunas.
- Bet jo motociklas - brangiausias pasaulyje, kainuo
ja ketvirtį milijono svarų sterlingų. O jis tik mokytojas,
ne futbolininkas, iš kur tokie pinigai?!
- Nežinau, aš ne ponia Marpl ar Šerlokas Holmsas, -
atsakė Radžas, tada apsidairė ir sušnabždėjo: - Džo, no
riu tavęs paklausti labai rimto dalyko.
Džo irgi nuleido balsą:
145
- Klausau.
- Gan keistas klausimas, bet ar naudoji savo tėčio tua
letinį popierių?
- Žinoma, Radžai, visi jį naudoja!
- Na, kelias pastarąsias savaites naudojau naująją rūšį.
- Mėtų kvapo? - paklausė Džo.
Dabar buvo įvairiausių rūšių popieriaus „Svari sėdy
nė“, įskaitant:
„ŠILDPOPIERIS“ - valantis šildo sėdynę;
„MOTPOPIERIS“ - ypač švelnus, sukurtas mote
rims;
„METPOPIERIS“ - gaivaus mėtų aromato.
- Aha, ir... - Radžas giliai įkvėpė. - Mano sėdynė...
kaip čia pasakius... pasidarė rožinė.
- Rožinė! - nusijuokė Džo.
- Reikalas nepaprastai rimtas, - papriekaištavo
Radžas ir staiga pažvelgė aukštyn. - Žurnalas „Daily
Mail“ ir pakelis „Rolo“. 85 pensai. Atsargiai valgykite
„Rolo“, pone Litlai, nepamirškite, kad nešiojate dantų
protezą.
Radžas palaukė, kol pensininkas išeis. Suskambėjo
durų skambutis.
146
Babuino užpakalis
-Jo net nepastebėjau. Tikriausiai slėpėsi už „Quavers“

pakelių, - kiek išsigandęs to, ką pensininkas galėjo nu
girsti, tarė Radžas.
- Tu rimtai? - paklausė Džo ir pašaipiai nusišypsojo.
- Visiškai.
- Tuomet parodyk!
- Negaliu tau rodyti savo sėdynės, Džo! Neseniai su
sipažinom! Bet galiu nupiešti paprastą diagramą.
-Ką?
- Kantrybės, Džo.
Radžas čiupo popieriaus lapą ir nupiešė paprastą dia
gramą.
Raudonumas
147
- Oho, tai bent raudona! - tarė Džo, išstudijavęs dia

gramą. - Ar skauda?
- Truputį peršti.
- Buvai pas gydytoją?
- Taip, ir jis sakė, kad šimtai gyventojų kreipėsi dėl
tokio pačio negalavimo.
- Negerai.
- Galbūt man reikės užpakalio persodinimo opera
cijos.
Džo neištvėrė nenusijuokęs.
- Užpakalio persodinimo operacijos?
- Taip! Ir visai nejuokinga, - Radžas atrodė itin nusi
minęs dėl raudono užpakalio.
- Ne, ne, - krizendamas pritarė Džo.
- Manau, kad nebenaudosiu tavo tėčio naujojo tuale
tinio popieriaus, grįšiu prie senojo balto, kurį pirkdavo
mano žmona.
- Esu tikras - tavo užpakalis paraudo ne dėl tualeti
nio popieriaus.
-Tai dėl ko?
- Nežinau. Klausyk, man jau metas. Pakviečiau savo
merginą vakarienės.
148
Babuino užpakalis
- O-o-o! Įsitaisei panelę? Ta pati gražuolė, su kuria

buvai atėjęs pirkti ledų?
- Ta pati, - droviai atsakė Džo. - Nesu tikras, ar ji
mano mergina, tiesiog daug laiko praleidžiame kartu...
- Gero vakaro!
- Ačiū.
Priėjęs prie durų, Džo atsisuko. Negalėjo susilaikyti.
- Beje, Radžai, sėkmės atliekant sėdynės persodini
mo operaciją.
- Ačiū, bičiuli.
- Tikiuosi, atsiras tokia didelė! - nusijuokė Džo.
- Dink iš mano parduotuvės! Lauk! Lauk! - sušuko
Radžas.
Dilini
„Koks šelmis“, - šypsodamasis pagalvojo jis, dėlioda
mas šokoladukus „Curly Wurly“.
20
Plaukuotas paplūdimio
kamuolys
„Švarios sėdynės bokštų“ dvare aidėjo muzika.

Kiekviename kambaryje mirgėjo spalvotos šviesos.
Šurmuliavo šimtai žmonių. Vakarėlis buvo toks triukš
mingas, kad dėl jo galėjo skųstis net kaimynai. Nes
triukšmas galėjo girdėtis net Švedijoj. Džo nieko neži
nojo apie jį. Tėtis nieko neužsiminė per pusryčius, to
dėl Džo pakvietė Loreną vakarienės. Kadangi šiandien
penktadienis, Džo nereikės anksti eiti gulti. Bus puiku.
Gal šįvakar jie pagaliau pasibučiuos.
- Atsiprašau, nežinojau, kad bus vakarėlis, - tarė Džo
jiems priėjus prie milžiniškų akmeninių namo laiptų.
- Viskas gerai. Mėgstu vakarėlius! - atsakė Lorena.
Kai pradėjo temti ir svečiai išbildėjo į lauką nešini
šampano buteliais, Džo paėmė Loreną už rankos ir įve
dė pro didžiules ąžuolines paradines duris.
150
Plaukuotas paplūdimio kamuolys
- Nieko sau namas! - šūktelėjo Lorena, mėgindama

perrėkti muziką.
-Ką?
Lorena prikišo lūpas Džo prie ausies.
- Sakiau, tavo namas - nuostabus.
Tačiau Džo vis tiek neišgirdo. Lorenos alsavimas
trumpam atėmė klausą.
- AČIŪ! - sušuko Džo Lorenai į ausį. Jos oda kvepė
jo kaip medus.
Džo apieškojo visus namus, bet tėčio niekur nerado.
Visuose kambariuose buvo pilna svečių, ryjančių mais
tą ir kokteilius kaip prieš pasaulio pabaigą. Kas jie tokie?
Kadangi Džo buvo neaukštas, jam buvo sunku pastebėti
tėtį. Tėčio nebuvo biliardo kambaryje. Nebuvo valgo
majame. Nebuvo masažo kambaryje. Nebuvo bibliote
koje. Nebuvo kitame valgomajame. Nebuvo miegama
jame. Nebuvo roplių namelyje.
- Paieškokime baseine! - sušuko Džo Lorenai į ausį.
- Turite baseiną? Oho!
Jie praėjo pro moterį, kuri lupo ožius šalia saunos,
o vyras (gal jos vaikinas?) plekšnojo jai per nugarą.
Dalis svečių suvirto į baseiną ir patenkinti pliuškenosi.
151
Džo mėgo plaukioti baseine, ir mintis, kad, ko gero, nė

vienas iš svečių neišlips iš baseino atlikti gamtinio reika
lo, jį nuliūdino. Staiga Džo pastebėjo savo tėtį. Jis mūvė
jo tik glaudes, buvo užsidėjęs afrikietiškos šukuosenos
peruką ir šoko pagal visiškai kitą dainą, nei grojo mu
zika. Jam už nugaros buvo didžiulė freska, vaizduojanti
raumeningą poną Spadą tik su apatiniais. Tikrasis ponas
Spadas nevykusiai šoko priešais freską ir buvo panašus
į paplūdimio kamuolį, išvoliotą plaukuose.
- Kas čia vyksta, tėti? - sušuko Džo, nes garsiai grojo
muzika. Jis buvo piktas, kad tėtis nieko nepasakė apie
vakarėlį. - Kas šitie žmonės? Tavo draugai?
- Ne. Aš juos nusisamdžiau vakarėlių svečių svetai
nėje Partyguests.com. 500 svarų sterlingų už žmogų.
- Kokia proga surengei vakarėlį?
- Na, noriu tau pranešti ypatingą žinią - mes su Safira
susižadėjome! - sušuko ponas Spadas.
- Ką? - priblokštas paklausė Džo.
- Kaip šaunu, tiesa? - tėtis mėgino perrėkti muziką.
Džo nenorėjo tuo patikėti. Ar šita besmegenė tikrai
bus jo nauja mama?
- Pasipiršau vakar, tačiau ji nesutiko. Pasipiršau dar
152
kartą šį rytą ir padovanojau žiedą su dideliu deimantu.

Safira pasakė „taip“.
- Sveikinu, pone Spadai, - tarė Lorena.
- O tu turbūt mano sūnaus naujoji mokyklos drau
gė? - negrabiai paklausė ponas Spadas.
- Tikrai taip, pone Spadai, - atsakė ji.
- Vadink mane Lenu, - nusišypsojo jis. - Turi susipa
žinti su Safira. SAFIRA!
153
Safira atitipeno tais savo absurdiškai aukštais kulnais

geltonais bateliais, vilkėdama dar absurdiškesnę geltoną
mini suknelę.
- Zuikeli, parodyk Džo draugei savo sužadėtuvių žie
dą. Dvidešimt milijonų svarų vien už deimantą.
Džo pažvelgė į deimantą ant busimosios pamotės
piršto. Akmuo buvo milžiniškas. Safiros kairė ranka
buvo dar ilgesnė nuo jo svorio.
- Oi, jis toks sunkus. Negaliu pakelti rankos, bet gal
geriau pamatysi pasilenkusi.
Lorena priėjo arčiau.
- Kažkur esu tave mačiusi, - tarė Safira.
- Tikrai ne, mano meile, - įsiterpė ponas Spadas.
- Esu! - nenusileido Safira.
- Nesi, mano akių šviesa!
- Vaje. Prisiminiau!
- Užčiaupk savo dailiąsias lūpytes, brangute!
- Filmavaisi makaronų sriubos „Pot Noodle“ rekla
moje! - sušuko Safira.
Džo pasisuko į Loreną, o ši nuleido akis į grindis.
- Nebloga reklama. Ir tu turbūt matei, Džo, - tęsė
Safira. - Apie naujuosius saldžiarūgščius makaronus.
154
Tame reklaminiame filmuke ji atlieka karatė veiksmus,

kad kiti neatimtų makaronų!
- Tai tu tikrai aktorė! - sušuko Džo, prisiminęs rekla
mą: plaukai buvo kitokios spalvos ir drabužiai skyrėsi,
bet mergina ta pati.
- Gal jau eisiu, - tarė Lorena.
- Ar taip pat melavai, kad neturi vaikino?
- Viso geriausio, Džo, - Lorena brovėsi pro svečius.
- LORENA! - pavymui šaukė Džo.
- Tegul bėga, - liūdnai tarė ponas Spadas.
Tačiau Džo pasileido iš paskos ir pasivijo ją prie
akmeninių laiptų. Jis pačiupo Loreną už rankos, gal kiek
per stipriai, nes Lorena atsisuko iš skausmo perkreiptu
veidu.
-Ai-i!
- Kodėl man melavai?
- Pamiršk, Džo. Tikrai verčiau tau nežinoti.
Dabar Lorena atrodė visai kitas žmogus. Balsas
skambėjo manieringiau, akys nebeblizgėjo, o veidas ne
beatrodė toks malonus.
- Nežinoti - ko?
- Tavo tėtis mane pamatė toje makaronų reklamoje ir
155
paskambino mano agentui. Pasakė, kad esi nelaimingas

mokykloje, ir sumokėjo, kad būčiau tavo draugė. Viskas
klostėsi gerai, kol nesugalvojai manęs pabučiuoti.
Lorena nulėkė laiptais ir nubėgo įvaža. Džo lydėjo ją
akimis, tačiau skausmas krūtinėje buvo toks stiprus, kad
turėjo susilenkti. Jis parkrito ant kelių. Jį peržengė va
karėlio svečias, bet Džo net nepakėlė galvos. Jam buvo
labai liūdna.
21
Makiažo specialisto pažymėjimas
- TĖTI! - suriaumojo Džo.

Jis dar niekada nebuvo toks piktas - ir tikėjosi, kad
daugiau niekada taip nebesupyks. Džo nubėgo prie ba
seino.
Ponas Spadas nervingai pasitaisė savo peruką. Džo
stovėjo priešais tėtį ir giliai kvėpavo. Buvo toks įtūžęs,
kad vos galėjo ištarti žodį.
- Atsiprašau, sūnau, maniau, kad ieškai draugo. Tik
norėjau, kad tau mokykloje būtų smagu. Taip pat pasi
rūpinau, jog būtų atleista mokytoja, kurios taip nemė
gai. Užteko nupirkti direktoriui motociklą.
- Atleidai senyvo amžiaus moteriškę, o paskui sumo
kėjai mergaitei, kad apsimestų, jog jai patinku?
- Maniau, kad to nori.
-Ką?
157
- Klausyk, galiu nupirkti kitą draugą, - pasiūlė ponas

Spadas.
- TAIP IR NESUPRATAI SVARBIAUSIO DALY
KO ! - sušuko Džo. - Kai kurių dalykų nenusipirksi.
- Pavyzdžiui?
- Draugystės. Jausmų. Meilės!
- Meilę galima, - nesutiko rankos negalinti pakelti
Safira.
- Nekenčiu tavęs, tėti. Labai!
- Džo, nusiramink. Nori, išrašysiu penkių milijonų
svarų čekį?
- Išrašyk man, - tarė Safira.
- Nenoriu tavo pinigų!
- Bet, sūnau...
- Nenoriu būti panašus į tave - vidutinio amžiaus vy
ras su kvaiša sužadėtine!
- Atsiprašau, turiu makiažo specialisto pažymėji
mą, - piktai atkirto Safira.
- Daugiau nenoriu jūsų matyti! - sušuko Džo.
Jis išbėgo iš kambario, nustumdamas vemiančią po
nią į baseiną, ir trinktelėjo didžiulėmis durimis. Viena iš
pono Spado vitražo plokštelių ištiško ant žemės.
158
M akia žo specialisto pažymėjimas
- DŽO! DŽO! PALAUK! - šaukė ponas Spadas.

Džo nardė tarp svečių, kol galiausiai pasiekė savo
kambarį ir užtrenkė duris. Jo kambario duryse nebuvo
spynos, todėl Džo pačiupo kėdę ir užkišo už rankenos,
kad durys neatsidarytų. Tebeskambant muzikai, Džo
pačiupo krepšį ir ėmė grūsti į jį drabužius. Jis nežinojo,
kur eis ir ko jam reikės, tačiau šiuose namuose neno
159
rėjo ilgiau būti nė minutės. Į krepšį įmetė keletą mėgs

tamiausių knygų („Benūukas su suknele“ ir „Ponas
Smirdžius“). Tuomet pažvelgė į lentyną, prikimštą
brangių žaislų ir visokių niekučių. Jo akys užkliuvo už
nedidelės raketos, pagamintos iš tualetinio popieriaus
ritinėlių, - tėčio dovanos aštuntojo gimtadienio proga,
kai jis dar dirbo fabrike ir nebuvo išsiskyręs su mama;
ko gero, tai laimingiausias Džo prisiminimas. Kai jis sie
kė paimti raketos, į duris kažkas garsiai pabeldė.
- Sūnau, įleisk...
Džo nepratarė nė žodžio. Neturėjo ką jam pasakyti.
Dabar jo tėtis buvo visai kitas žmogus.
- Džo, prašau.
DUUUNNNNN.
Ponas Spadas bandė išlaužti duris.
- Atidaryk!
DUDUNNN.
- Aš tau daviau viską.
Ponas Spadas įsirėmė visu svoriu, todėl kėdės kojos
dar giliau susmigo į kilimą. Jis dar kartą pabandė.
DDDDDDDDDDDDDDDDDDDUUUUUUUU-
UUUUNNNNNNNNNNNNNNN.
160
Makia žo specialisto p ažym ėjimas
Džo išgirdo dar vieną, tylesnį, stuktelėjimą - tai ponas

Spadas atsirėmė į duris. Paskui jo kūnas nuslydo žemyn.
Spadas jaunesnysis jautėsi be galo kaltas. Jis žinojo, kad
tereikia atidaryti duris. Džo uždėjo ranką ant kėdės. „Jei
atidarysiu duris, niekas nepasikeis“, - pagalvojo. Džo gi
liai atsiduso, atitraukė ranką, pačiupo krepšį, nuėjo prie
lango, tyliai jį atidarė, kad tėtis neišgirstų, ir užlipo ant
palangės. Dar kartą pasižiūrėjo į savo miegamąjį ir nušo
ko į tamsą ir naują skyrių.
22
Naujas skyrius
Džo bėgo kiek galėdamas greičiau (vadinasi, nelabai

greitai). Įveikė ilgą įvažą, išvengė apsauginių ir persiropš-
tė per tvorą. Toji tvora turėjo apsaugoti Džo nuo pašali
nių ar neleisti jam pabėgti? Anksčiau tokių minčių jam
nekildavo. Bet galvoti nebuvo kada. Džo turėjo bėgti
nesustodamas.
Džo nežinojo, kur bėga, tačiau žinojo, nuo ko. Jis
nebegalėjo gyventi tame kvailame name su savo kvailu
tėčiu. Džo pasileido gatve. Girdėjo tik savo tankėjantį
kvėpavimą. Burnoje jautė silpną kraujo skonį ir ėmė gai
lėtis, kad visai nesistengė bėgdamas mokyklos krosą.
Buvo vėlu. Po vidurnakčio. Žibintai tuščiai švietė
miegančio miestelio gatvėse. Pasiekęs centrą, Džo su
stojo. Keliu riedėjo vienišas automobilis. Supratęs, kad
yra vienui vienas, Džo pajuto baimę. Jis suvokė savo
162
Naujas skyrius
padėtį. Džo pasižiūrėjo į savo atvaizdą KFC lange: ap

kūnus dvylikametis visiškai vienas. Pro šalį lėtai ir tyliai
pravažiavo policijos automobilis. Ar jo ieško? Džo pasi
slėpė už didžiulės plastmasinės šiukšlių dėžės. Riebalų,
kečupo ir šilto kartono kvapas buvo toks šlykštus, kad
jis vos neapsivėmė. Džo uždengė burną ranka, kad neiš
siduotų. Jis nenorėjo, jog policininkai jį rastų.
Patrulis pasuko už kampo, ir Džo sugrįžo į gatvę. Jis
sėlino pakampiais kaip iš narvo pabėgęs žiurkėnas. Ar
galėtų eiti pas Bobą? Ne. Sutikęs Loreną, ar koks ten jos
vardas, išdavė savo vienintelį draugą. Ponia Trafė malo
niai išklausydavo, tačiau ir jai rūpėjo pinigai.
Tai gal bėgti pas Radžą? Nebloga mintis. Galėtų sau
gyventi su pardavėju rožine sėdyne. Įsikurtų už šaldy
tuvo ir visą dieną skaitytų žurnalą „Nuts“, mistų truputį
pasenusiais konditerijos gaminiais. Tai bent gyvenimas.
Dirbo ne tik Džo galva, bet ir kojos. Jis perėjo gatvę
ir pasuko kairėn. Iki Radžo parduotuvės liko visai ne
bedaug. Nakties tyloje išgirdo tylų zyzimą. Zyzimas vis
garsėjo ir garsėjo. Sraigtasparnis. Gatvę apšvietė galingo
prožektoriaus spindulys. Per garsiakalbį nuskambėjo
pono Spado balsas.
163
- DŽO SPADAI, ČIA TAVO TĖTIS. PASIDUOK.

KARTOJU, PASIDUOK.
Džo šmurkštelėjo prie „The Body Shop“ durų.
Prožektoriaus spindulys praslinko visai šalia. Pakvipo
ananasais, granatais ir kertuočiais. Išgirdęs, kad sraig
tasparnis praskrido virš galvos, Džo nuskuodė į kitą gat
vės pusę ir nuslinko palei picerijas „Pizza Hut“ ir „Pizza
Express“, galiausiai pasislėpė prie „Dominos Pizza“
durų. Kai tik išlindo ketindamas lėkti pro „Bella Pasta“,
sraigtasparnis vėl suūžė virš galvos. Staiga Džo Spadas
atsidūrė prožektoriaus spindulio centre.
- NEJUDĖK. KARTOJU, NEJUDĖK, - nugriaudė
jo balsas.
164
Naujas skyrius
Džo, drebėdamas nuo sraigtasparnio oro srovių, pa

žvelgė į šviesą.
- Šalin! - sušuko jis. - Kartoju, šalin!
- TUČTUOJAU GRĮŽK NAMO, DŽO.
-N e.
- DŽO, PASAKIAU...
- Girdėjau, tačiau namo negrįšiu. Niekada.
Stovėdamas šviesos sraute, Džo jautėsi kaip sce
noje itin dramatiško mokyklos vaidinimo metu.
Sraigtasparnis burzgė virš galvos, garsiakalbis negar
siai sutraškėjo. Džo nulėkė skersgatviu už parduotuvės
„Argos“ NCP automobilių stovėjimo aikštelės ir kūno
priežiūros prekių parduotuvės. Neilgai trukus sraig
tasparnio maurojimas tapo panašus į bitės dūzgimą.
Pribėgęs prie Radžo parduotuvės, Džo nedrąsiai pabar
beno į metalinę langinę. Niekas neatsakė. Džo pabarbe
no smarkiau - langinė net susiūbavo nuo jo kumščio.
Tyla. Džo pasižiūrėjo į laikrodį. Antra valanda nakties.
Nieko nuostabaus, kad parduotuvė tuščia. Regis, Džo
bus pirmasis milijardierius, nakvosiantis lauke.
165
23
„Canal Boat Weekly"
- Ką čia darai?
Džo dvejojo, ar yra pabudęs, ar tik sapnuoja, kad pa
budo. Net pajudėti negalėjo. Jo kūnas buvo sustingęs
nuo šalčio, skaudėjo kiekvieną raumenėlį. Džo nepajėgė
atmerkti akių, tačiau tikrai žinojo, kad guli ne savo lovo
je su šilkiniu baldakimu.
- Uždaviau tau klausimą, - vėl pasigirdo balsas.
Džo suglumęs suraukė antakius. Jo vyresnysis lioka
jus nekalba su indišku akcentu. Džo pabandė pramerkti
nuo miego užlipusias akis ir pamatė besišypsantį veidą.
Tai buvo Radžas.
- Ką čia darai tokią ankstyvą valandą, ponaiti Spa-
dai? - mandagiai paklausė pardavėjas.
Aušo. Džo apsižvalgė. Naktį sugebėjo įsiropšti į va
gonėlį šalia Radžo parduotuvės ir jame užmigti. Vietoj
166
„Canal Boat W e e k ly “
pagalvės - kelios plytos, vietoj antklodės - brezento ga

balas, vietoj čiužinio - dulkėtos medinės durys. Nieko
nuostabaus, jog maudė visą kūną.
- O! Sveikas, Radžai, - sukrenkštė Džo.
- Sveikas, Džo. Ketinau atidaryti parduotuvę ir išgir
dau kažką knarkiant. Tokį tave ir radau. Turiu prisipa
žinti, buvau gana nustebęs.
- Aš neknarkiu! - paprieštaravo Džo.
- Man labai nemalonu tai pranešti, bet knarki. O da
bar gal būtum toks malonus ir išsiropštum iš vagonėlio,
užeitum į parduotuvę? Mums reikia pasikalbėti, - labai
rimtai tarė Radžas.
„O, ne, - pagalvojo Džo, - patekau į Radžo nemalonę.“
Nors pagal amžių ir išvaizdą Radžas buvo suaugęs,
jis nesielgė kaip tėvas ar mokytojas, be to, buvo nepa
prastai sunku užsitraukti jo nemalonę. Kartą mergaitė iš
Džo mokyklos bandė pavogti pakelį „Wotsits“ kukurūzų
traškučių, ir Radžas uždraudė jai pirkti jo parduotuvė
je. Penkias minutes. Dulkėtas milijardierius išsiropštė iš
vagonėlio. Radžas padarė taburetę iš žurnalų „Heat“, o
Džo pečius tarsi antklode apgaubė laikraščio „Financial
Times“ numeriu.
167
- Tikriausiai lauke praleidai visą šaltą naktį, Džo. Tau

reiktų papusryčiauti. Gal puodelį limonado „Lilt“?
- Ačiū, ne.
- Porą ant silpnos ugnies virtų šokoladinių kiaušinių?

Džo papurtė galvą.
- Tau reikia pavalgyti, berniuk. Keptą šokoladuką
))Galaxy“?
- Ačiū, nenoriu.
168
„Canal Boat Weekly
- Tai gal didelį dubenį marinuotų svogūnų skonio

kukurūzų traškučių „Monster Munch“? Su šiltu pienu?
- Aš nealkanas, Radžai.
- Žmona man liepė laikytis griežtos dietos, todėl
pusryčių galiu valgyti tik vaisius, - tarė Radžas ir išvy
niojo apelsinų skonio šokoladuką „Terry s Chocolate
Orange“. - O dabar papasakok, kodėl naktį praleidai
mano vagonėlyje.
- Pabėgau iš namų.
- Taip ir maniau, - kramsnodamas šokoladą tarė
Radžas. - Bet kodėl?
Džo pasijuto nesmagiai. Tiesa jam buvo tokia pat gė
dinga kaip ir tėčiui.
- Prisimeni tą panelę, su kuria buvau atėjęs pirkti
ledų?
- Žinoma! Pameni, sakiau, jog kažkur esu ją matęs?
Vakar ją rodė per televizorių! Reklamavo makaronus
„Pot Noodle Snacks“! Ar pasibučiavot? - entuziastingai
paklausė Radžas.
- Ne. Ji tik apsimetinėjo, kad jai patinku. Mano tėtis
jai sumokėjo, kad su manimi draugautų.
- O, varge, - šypsena dingo nuo Radžo veido. - Kaip
negražu. Siaubinga.
169
- Aš jo nekenčiu, - karštai tarė Džo. - Daugiau nebe

noriu jo matyti.
Radžas nedrąsiai ištiesė ranką ir uždėjo Džo ant pe
ties. Džo pyktis akimirksniu virto liūdesiu ir, nulenkęs
galvą, jis ėmė raudoti. Jo kūnas nevalingai tirtėjo, o aša
ros tekėjo upeliais.
- Suprantu tavo skausmą, Džo. Tikrai. Matau, kad
tau labai patiko ta mergaitė, bet manau, jog tavo tėtis
tiesiog norėjo padaryti tave laimingą.
- Tai per tuos pinigus, - kūkčiodamas tarė Džo. - Jie
viską sugadino. Praradau vienintelį draugą.
- Tikrai. Senokai nemačiau tavęs kartu su Bobų. Kas
nutiko?
- Elgiausi kaip visiškas kvailys. Pasakiau jam labai ne
gražių dalykų.
- O, varge.
- Mes susipykome, kai sumokėjau peštukams, kad
prie jo nebelįstų. Maniau, jog jam padedu, tačiau jis la
bai supyko.
Radžas palingavo galva.
- Žinai, Džo, - lėtai pradėjo jis, - regis, tu pasielgei su
Bobų taip, kaip tėtis elgiasi su tavimi.
170
„Canal Boat W e e k ly “
- Gal aš tikrai išlepintas vaikėzas. Kaip Bobas ir sakė.

- Nesąmonė. Padarei kvailystę ir dabar turi atsiprašy
ti. Jei Bobas protingas - atleis. Juk tavo ketinimas nebu
vo blogas.
- Tenorėjau, kad jie nebelįstų prie Bobo. Pamaniau,
pasiūlysiu pinigų...
- Nelabai vykęs būdas spręsti peštukų problemą.
- Žinau.
-Jei duosi jiems pinigų, jie prašys dar ir dar.
- Bet aš tik norėjau jam padėti.
- Turi suprasti, kad pinigai neišsprendžia visų pro
blemų. Gal Bobas būtų pats jiems pasipriešinęs. Pinigai
ne išeitis! Ar žinai, jog kadaise buvau labai turtingas?
- Tikrai?! - paklausė Džo ir čia pat susigėdo labai
abejojamo savo klausimo tono.
Džo nusivalė ašaras rankove.
- Taip. Kadaise man priklausė kioskelių tinklas.
- Oho! Kiek jų turėjai?
- Du. Uždirbdavau krūvas pinigų. Galėjau pirkt vis
ką, ko tik užsigeisdavau. Šešis vištienos gabaliukus su
padažu? Geriau devynis! Nusipirkau neblogą dėvėtą
„Ford Fiesta“. Nebijojau pavėluoti grąžinti išsinuomoto
DVD filmo ir sumokėti pustrečio svaro baudą!
171
- Atrodo, smagiai gyvenai, - tarė Džo, nežinodamas,

ką daugiau pasakyti. - Kas nutiko?
- Kadangi turėjau dvi parduotuves, labai daug dir
bau ir visiškai pamiršau mylimą žmogų - savo žmoną.
Pirkdavau jai prašmatnias dovanas: mėtinį šokoladą
„After Eight“, paauksuotą laikrodį iš „Argos“ katalogo,
„George at Asda“ sukneles. Maniau, kad taip suteikiu jai
laimės, tačiau ji labiausiai norėjo leisti laiką su manimi.
- Ir aš noriu to paties! Tiesiog leisti laiką su savo tė
čiu. Man nerūpi pinigai.
- Neabejoju, kad tėtis tave labai myli ir dabar eina iš
proto. Parvešiu tave namo.
Džo pažvelgė į Radžą ir išspaudė nedrąsią šypseną.
- Gerai, bet gal galime užsukti pas Bobą? Man būti
nai reikia su juo pasikalbėti.
- Žinoma. Kažkur turiu jo adresą, nes Bobo mama
gauna laikraštį „Mirror“ paštu. O gal „Telegraph“ ar
„Canal Boat Weekly“. Neprisimenu. Štai, radau: Vintono
dvaras, 112-as butas.
- Tolokai.
- Nesijaudink, Džo. Važiuosime „Radžmobiliu“!
172
24
„Radžmobilis"
- Tai čia „Radžmobilis“? - paklausė Džo.

Priešais jį stovėjo mažutis rožinis triratukas su nedi
deliu baltu krepšiu priekyje. Triratukas būtų per mažas
šešerių metų mergaitei.
- Taip! - didžiuodamasis atsakė Radžas.
Kai Radžas užsiminė apie „Radžmobilį“, Džo galvoje
iškilo Betmeno „Betmobilio“ Džeimso Bondo „Aston
Martin“ ar bent jau Skūbio Dū furgono vaizdai.
- Ar jis tau ne per mažas?
- Nusipirkau jį „eBay“ už pusketvirto svaro sterlin
gų. Nuotraukoje atrodė daug didesnis. Tikriausiai nuo
traukoje šalia triračio stovėjo liliputas! Bet, kaip už tokią
kainą...
Džo nenoromis įsiropštė į krepšį, o Radžas atsisėdo
ant sėdynės.
173
- Laikykis tvirtai, Džo! „Radžmobilis“ gali išvystyti

pašėlusį greitį! - perspėjo Radžas ir pradėjo minti pe
dalus.
Triratis lėtai pajudėjo ir cypė kiekvieną metrą, kol jie
važiavo.
DILINNNN.
Ne, skaitytojau, tai ne tavo... Žinau, žinau - nebejuo
kinga.
- Klausau, - atsiliepė miela, bet liūdna ponia, gyve
nanti 112 bute.
- Ar jūs Bobo mama? - paklausė Džo.
- Taip, - atsakė ji ir nedraugiškai pašnairavo į Džo. -Tu
tikriausiai Džo. Bobas man viską apie tave papasakojo.
174
„Radžmobilis
- Ak, - nesmagiai pasijuto Džo. - Norėčiau su juo

pasimatyti, jei galima.
- Nemanau, kad jis norės.
- Tai labai svarbu. Žinau, kad siaubingai su juo pasi
elgiau, bet noriu atsiprašyti. Prašau.
Bobo mama atsiduso ir atidarė duris.
- Tai užeik.
Jis įėjo į nedidelį butą, kuris būtų tilpęs viename iš
Džo prašmatniųjų vonios kambarių. Butas tikrai ma
tęs geresnių laikų: atsilupę tapetai, nusitrynęs kilimas.
Mama nuvedė Džo koridoriumi prie Bobo kambario
durų ir pasibeldė.
- Ko? - pasigirdo Bobo balsas.
- Pas tave atėjo Džo.
- Tegul nešdinasi lauk.
Bobo mama susigėdusi pažiūrėjo į Džo.
- Bobai, nebūk nemandagus, atidaryk duris.
- Nenoriu su juo kalbėtis.
- Gal man išeiti? - sušnibždėjo Džo ir pasisuko buto
durų link.
Bobo mama papurtė galvą.
- Tučtuojau atidaryk duris, Bobai. Ar girdi? Tuoj pat!
175
Durys lėtai prasivėrė. Bobas vilkėjo pižama ir spok

sojo į Džo.
- Ko nori?
- Pasikalbėti.
- Kalbėk.
- Gal norite pusryčių? - paklausė Bobo mama.
- Džo nereikia, jis tuoj išeis.
Bobo mama nepatenkinta nuėjo į virtuvę.
- Atėjau atsiprašyti.
- Nemanai, kad jau truputį per vėlu?
- Klausyk, labai atsiprašau už viską, ką pasakiau.
Bobas buvo labai piktas.
- Buvai itin bjaurus.
- Žinau, atsiprašau. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl
ant manęs taip supykai. Daviau Grabams pinigų norė
damas tau padėti...
- Taip, bet...
- Žinau žinau, - išbėrė Džo. - Nevykęs sprendimas.
Tik noriu paaiškinti, kaip tada jaučiausi.
- Tikras draugas būtų mane užstojęs ir palaikęs,
užuot švaistęsis pinigais.
- Aš kvailys, Bobai. Storas kvailys.
176
„Radžm obilis“
Bobas šyptelėjo, nors ir labai stengėsi išlikti rimtas.

- Beje, buvai teisus dėl Lorenos.
- Kad ji apsimetinėjo?
- Aha. Paaiškėjo, jog mano tėtis jai mokėjo, kad drau
gautų su manimi.
- Šito nežinojau. Tikriausiai tau labai skaudu.
Džo suspaudė širdį prisiminus, kaip buvo nesmagu
per vakarėlį.
- Man ji tikrai labai patiko.
- Pamiršai, kas tikrieji tavo draugai.
Džo pasijuto labai kaltas.
- Žinau. Labai atsiprašau. Man smagu su tavimi leisti
laiką, Bobai. Tikrai. Tu vienintelis vaikas iš mūsų mokyk
los, kuris mane mėgo ne dėl pinigų.
- Daugiau nebesipykim. Gerai? - Bobas nusišypsojo.
Džo irgi nusišypsojo.
- Visuomet norėjau tikro draugo.
- Tu tebesi mano draugas, Džo. Visuomet juo liksi.
- Atnešiau tau dovanėlę susitaikymo proga.
- Džo! Jei tai naujas „Rolex“ laikrodis ar krūva pini
gų, man tokios dovanos nereikia. Ar supratai?
Džo nusišypsojo.
177
- Nieko panašaus. Atnešiau „Twix“ batonėlį. Galim

pasidalyti.
Jis išsiėmė šokoladuką, ir Bobas nusijuokė. Džo taip
pat. Jis atplėšė pakuotę ir padavė vieną pirštelį Bobui.
Džo jau norėjo atsikąsti...
- Džo? - iš virtuvės pašaukė Bobo mama. - Greičiau
ateik. Tavo tėtį rodo per televizorių...
178
25
Palūžęs
Palūžęs. Tai buvo vienintelis žodis, tinkamai apibūdi

nantis Džo tėčio išvaizdą. Jis stovėjo prie savo namo ap
sivilkęs chalatą. Ponas Spadas kalbėjo į kamerą, jo akys
buvo raudonos nuo verkimo.
- Viską praradau, - lėtai pradėjo jis. - Viską. Tačiau
man tereikia sūnaus. Mano berniuko.
Pono Spado akys pritvinko ašarų, jis vos gaudė
kvapą.
Džo pasižiūrėjo į Bobą ir jo mamą. Jie stovėjo virtu
vėje ir spoksojo į ekraną.
- Ką jis turi omeny sakydamas, kad viską prarado?
- Neseniai sakė per žinias, - paaiškino Bobo mama. -
Visi kreipiasi į teismą, nes nuo tavo tėčio tualetinio po
pieriaus sėdynės parausta kaip braškės.
- Ką? - Džo vėl pažvelgė į televizoriaus ekraną.
179
- Sūnau, jei šiuo metu žiūri televizorių... Sugrįžk

namo. Prašau. Maldauju. Man tavęs reikia. Labai pasi
ilgau...
Džo palietė ekraną, jautė, kaip akių kampučiuose
kaupiasi ašaros. Jo pirštus truputį nukrėtė elektra.
- Geriau važiuok pas jį, - tarė Bobas.
- Jo, - pritarė Džo, tačiau buvo taip priblokštas, kad
negalėjo pajudėti.
- Jei kartais neturėtumėte kur apsistoti, visuomet
esate laukiami čia, - tarė Bobo mama.
- Tikrai, - patvirtino Bobas.
- Labai ačiū. Turiu bėgti.
180
Palūžęs
- Sėkmės, - tarė Bobas ir jį apkabino.

Džo neprisiminė, kada jį kas nors buvo apkabinęs.
Tokio dalyko už pinigus nenusipirksi. Bobas taip mokė
jo apkabinti...
- Pasimatysime, - atsisveikino Džo.
- Iškepsiu bulvių apkepą su mėsa, - tarė Bobo mama
ir nusišypsojo.
- Mano tėtis dievina bulvių apkepą su mėsa.
- Žinau. Aš su tavo tėčiu kartu mokiausi mokykloje.
- Tikrai?
- Taip. Tik tada jis turėjo daugiau plaukų ir mažiau
pinigų! - nusijuokė ji.
Džo šyptelėjo.
- Labai jums dėkoju.
Liftas neveikė, todėl Džo nuskuodė laiptais, tranky
damasis į sienas. Jis nubėgo į automobilių stovėjimo
aikštelę, kur jo laukė Radžas.
- Į „Svarios sėdynės bokštus“. Ir greitai!
Radžas ėmė sparčiai minti, ir triratis nudardėjo ga
tve. Jie važiavo pro konkurentų spaudos kioskelį, ir Džo
greitai akimis permetė laikraščių antraštes. Jo tėtis pui
kavosi kiekvieno laikraščio pirmajame puslapyje.
181
„Švarios sėdynės“skandalas
„ŠVARIOS SĖDYNĖS SKANDALAS“ - skelbė „The

Times.
„TUALETINIS POPIERIUS ŠVARI SĖDYNĖ KEN
KIA SĖDYNEI“ - rašė „Telegraph“.
„ARJŪSŲ SĖDYNĖ RAUDONA?“- klausė „Guardian“
„RAUDONOS SĖDYNĖS KOŠMARAS!“ - rėkė „The
Mirror“.
„KARALIENĖS SĖDYNĖ - RAUDONA KAIP BEŽ
DŽIONĖS“ - teigė „Mail“.
„SĖDYNIŲ SIAUBAS“ - pranešė „Daily Star“.
„POŠ SPAIS PAKEITĖ ŠUKUOSENĄ“ - rašė „Sun“.
Na, beveik kiekviename laikraštyje.
- Buvai teisus! - sušuko Džo.
- Dėl ko?
- Dėl „Švarios sėdynės“. Nuo šio tualetinio popie
riaus visų užpakaliai paraudo!
- Argi nesakiau! O savo ar žiūrėjai?
Tiek daug visko nutiko nuo vakarykštės dienos po
pietės, kai Džo su Radžų išvažiavo iš jo parduotuvės,
kad jis visiškai apie tai pamiršo.
-N e.
182
Palūžęs
- Nori pasižiūrėti?
- Sustok!
-Ką?
- Stok!
Radžas sustabdė „Radžmobilį“ kelkraštyje. Džo nuli
po, pažiūrėjo per petį ir truputį nusmaukė kelnes.
- Na? - nekantravo Radžas.
Džo pasižiūrėjo žemyn - ten švietė du raudoni žandai.
- Raudona!
Dar kartą pasižiūrėkime į Radžo diagramą. Įtraukus
Džo sėdynę, ji atrodytų taip:
183
Trumpai tariant, Džo sėdynė buvo labai labai labai

labai labai labai labai labai labai labai labai labai la
bai labai labai labai labai labai labai labai labai labai
bai labai labai labai labai labai labai labai labai la
bai... raudona.
Džo užsimovė kelnes ir įšoko į „Radžmobilį“.
-Važiuojam!
Jiems priartėjus prie „Svarios sėdynės bokštų“ Džo
pamatė gausybę žurnalistų ir filmavimo grupių, lau
kiančių prie namų vartų. Netrukus visos kameros buvo
nukreiptos į juos. Žurnalistai buvo užtverę vartus, todėl
Radžas sustojo.
- Tiesioginė kanalo „Sky News“ transliacija! Kaip
jaučiatės netekę turtų?
Džo buvo per daug šokiruotas, kad galėtų ką nors at
sakyti, tačiau lietpalčiais apsivilkę žurnalistai berte bėrė
klausimus.
184
Palūžęs
- „BBC News“. Ar bus išmokėtos kompensacijos mi

lijonams žmonių visame pasaulyje, kurių sėdynės pa
raudo?
- CNN. Kaip manote, jūsų tėtis sės į kalėjimą?
Radžas atsikrenkštė.
- Norėčiau padaryti trumpą pareiškimą.
Visos kameros akimirksniu nukrypo į Radžą.
- Radžo parduotuvėje, esančioje Bolsoverio gatvė
je, jūsų laukia ypatinga akcija traškučiams „Frazzles“.
Pirkite dešimt pakelių ir vieną gausite nemokamai!
Akcijos laikas ribotas.
Žurnalistai garsiai atsiduso ir murmėdami išreiškė
nepasitenkinimą.
Din dilin!
Radžas paskambino triračio varpeliu, ir žurnalistų
jūra prasiskyrė, praleisdama jį ir Džo.
- Širdingai dėkoju! - šypsodamasis tarė Radžas. -
Taip pat turiu pasibaigusio galiojimo laiko „Lions Bars“
šokoladukų. Atiduosiu už pusę kainos! Tik truputį pa-
plėkę!
185
26
Šūsnis banknotų
Radžui minant ilgąja įvaža, Džo pasibaisėjęs pamatė

daugybę sunkvežimių prie paradinių durų. Būrys rau
meningų vyrukų odiniais švarkais nešė lauk jo tėčio
paveikslus, sietynus ir deimantais inkrustuotas golfo
lazdas. Radžas sustabdė triratį, Džo iššoko iš krepšio ir
užlėkė didžiuliais akmeniniais laiptais. Safira, apsiavusi
nepaprastai aukštais aukštakulniais ir nešina kalnu ran
kinių, skubėjo lauk.
- Traukis iš kelio! - sušnypštė ji.
- Kur mano tėtis?
- Nežinau ir man nerūpi! Tas mulkis prarado visus
pinigus!
Jai belipant laiptais žemyn vienas kulnas nulūžo, ir
Safira suklupo. Jos lagaminas nukrito ant akmeninio
grindinio ir subyrėjo - į orą pažiro šūsnis banknotų.
186
Šūsnis banknotų
Safira pradėjo šaukti ir verkti, bandydama juos sugauti,

jos akių tušas nubėgo. Džo į ją žiūrėjo kupinas pykčio
ir gailesčio. Paskui nudūmė į namus. Jie buvo tuštutė
liai. Džo prasibrovė pro antstolius ir užbėgo spiraliniais
laiptais. Jis prasilenkė su keliais vyrukais, nešančiais jo
„Scalextric“ žaislinių automobilių trasą. Sekundės dalį
Džo buvo bepradedąs apgailestauti, bet nubėgo toliau ir
įsiveržė į tėčio miegamąjį. Kambarys buvo tuščias - tik
baltos sienos, savotiškai dvelkiančios ramybe. Atsukęs
nugarą į duris, ant pliko čiužinio sėdėjo jo tėtis, apsi
vilkęs tik marškinėliais ir šortais. Jo storos, plaukuotos
187
kojos kontrastavo su beplaukė galva. Jie paėmė net tėčio

peruką.
- Tėti! - sušuko Džo.
- Džo! - atsiliepė tėtis ir atsisuko. Jo veidas buvo rau
donas nuo ašarų. - Mano berniuk, mano berniuk! Tu
sugrįžai.
- Atsiprašau, kad pabėgau.
- Man labai gaila, viskas taip negražiai išėjo su Lore-
na. Tenorėjau, kad tu būtum laimingas.
- Žinau. Atleidžiu tau, tėti.
Džo atsisėdo šalia.
- Praradau viską. Viską. Net Safiros nebėra.
- Nemanau, kad ji buvo tau skirta.
-Ne?
- Ne, - atsakė Džo, stengdamasis per daug nepurtyti
galvos.
- Gal ir ne, - pritarė tėtis. - Nebeturime namų, pini
gų, asmeninio lėktuvo. Ką darysime, sūnau?
Džo įkišo ranką į kišenę ir išėmė čekį.
- Tėti?
- Klausau, sūnau.
- Kišenėje tebeturiu šį popieriuką.
188
Šūsnis banknotų
Tėtis pasižiūrėjo. Tai buvo Džo gimtadienio dovana.

Dviejų milijonų svarų sterlingų čekis.
- Aš jo taip ir neišgryninau. Galim nusipirkti butą, ir
dar liks kalnas pinigų.
- Deja, šis čekis yra bevertis.
- Bevertis? - negalėjo patikėti Džo. - Kodėl?
- Man iškelta tiek daug bylų, kad bankai įšaldė visas
mano sąskaitas. Aš bankrutavau. Jei būtum iškeitęs čekį
anksčiau, tebeturėtume du milijonus svarų.
Džo truputį išsigando.
- Ar pyksti ant manęs?
Tėtis pažvelgė į Džo ir nusišypsojo.
- Nė kiek. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad neiškeitei.
Pinigai neatnešė mums laimės.
- Ne. Tik nemalonumų. Tu atnešei namų darbą, o aš
šaukiau, kad padarei man gėdą. Bobas buvo teisus - el
giausi kaip išlepintas vaikėzas. Atsiprašau.
Tėtis nusijuokė.
- Na, gal tik truputį.
Džo prisislinko arčiau. Jam reikėjo apkabinimo.
Staiga į kambarį įžengė du antstoliai.
- Privalome paimti čiužinį, - tarė vienas antstolis.
189
Spadai nesipriešino ir atsistojo - vyrai iš kambario

išnešė paskutinį daiktą.
Tėtis pasilenkė ir sušnibždėjo Džo į ausį:
- Jei nori ką nors pasiimti iš savo kambario, verčiau
paskubėk.
- Man nieko nereikia.
- Tikrai? O brangūs akiniai nuo saulės, auksinis laik
rodis, „iPod“ grotuvas...
Džo minutėlę pagalvojo.
- Yra vienas daiktas, - tarė jis ir nulėkė į savo kam
barį.
Ponas Spadas nuėjo prie lango ir bejėgiškai žiūrėjo,
kaip odiniais švarkais apsirengę vyrai neša jo turtą - si
dabrinius stalo įrankius, krištolines vazas, senovinius
baldus - ir krauna į sunkvežimius.
Netrukus Džo sugrįžo.
- Ar spėjai ką nors pasiimti? - nekantraudamas pa
klausė tėtis.
- Tik vieną daiktą.
Džo parodė tėčiui žaislinę raketą, pagamintą iš tuale
tinio popieriaus ritinėlių.
- Šitą? Kodėl? - nustebo tėtis.
190
Šūsnis banknotų
Jis negalėjo patikėti, kad Džo pasiėmė tokį paprastą ir

niekam tikusį daiktą.
- Tai geriausia dovana, kurią esi man padovanojęs.
Tėčio akys pritvinko ašarų.
- Bet čia tik keli tualetinio popieriaus ritinėliai.
- Žinau, - atsakė Džo. - Bet užtat kiek meilės įdėta.

Sis žaislas man daug svarbesnis už visus brangius daik
tus, kuriuos man nupirkai.
Tėtis stipriai apkabino savo sūnų plaukuotomis ran
komis. Džo apkabino tėtį savo storomis ir ne tokiomis
plaukuotomis rankutėmis ir padėjo galvą ant krūtinės -
ji buvo šlapia nuo ašarų.
191
- Myliu tave, tėti.

- Aš taip... Ir aš tave myliu, sūnau.
- Tėti? - nedrąsiai paklausė Džo.
-Ką?
- Ar norėtum bulvių apkepo su mėsa ir arbatos?
- Labiau už viską pasaulyje, - šypsodamasis atsakė
tėtis.
Tėvas ir sūnus nepaleido vienas kito iš glėbio. Paga
liau Džo turėjo viską, ko geidė širdis.
Prierašas
Kaip susiklostė šios istorijos veikėjų gyvenimas?
Ponui Spadui taip patiko Bobo mamos bulvių apke

pas su mėsa, kad ją vedė. Dabar jie valgo šį patiekalą kiek
vieną vakarą.
195
Džo ir Bobas ne tik liko geriausi draugai, - jų tėvams

susituokus, jie tapo įbroliais.
Safira susižadėjo su visa Premier lygos futbolo ko

manda.
196
Prierašas
Radžas ir ponas Spadas pradėjo kartu galvoti, kaip už

dirbti milijonus. Jiems kilo įvairių idėjų: penkių „piršte
lių“ „Kit Kat“ batonėlis. Ne visai karališko dydžio „Marš“
batonėlis (didesnis už įprastą, bet mažesnis už karališko
dydžio). Guliašo su aštriu padažu skonio „Polo“ mėtiniai
saldainiai. Kol kas nė viena jų idėja neuždirbo nė skatiko.
Niekas taip ir neišsiaiškino, kuris Grubas buvo jis,

kuris - ji. Net jų tėvai. Dvynukus išsiuntė į sustiprinto
jo režimo nepilnamečių koloniją JAV.
197
Direktorius ponas Dastas išėjo iš mokyklos per savo

šimtąjį gimtadienį. Dabar lenktyniauja motociklu.
Istorijos mokytoja ponia Spait atgavo darbą ir liepė

Džo rinkti šiukšles tol, kol baigs mokyklą.
198
Prierašas
Juokingą vardą ir pavardę turintis mokytojas Piteris

Duonėla pasikeitė vardą į Sjuzan Dženkins. Ne kažin kas.
Lorena tęsė aktorės karjerą. Įsimintiniausias vaid

muo - lavonas televizijos seriale „Palata“.
199
Direktoriaus sekretorė ponia Čab taip ir nepakilo

nuo savo kėdės.
Karalienės sėdynė liko raudona. Ji parodė ją viešai,

kai sveikino visą šalį su Kalėdomis. Savo sėdynę pavadi
no anus horribilis’.
* Siaubingas užpakalis (lot.). Vert. past.
200
Prierašas
Ponia Trafė išleido receptų knygą „101 receptas

naudojant beisbolo lazdą“ - ji sulaukė didelio pasiseki
mo. Galima įsigyti iš „HarperCollins“ leidyklos.
Padėka
Noriu padėkoti keliems žmonėms, padegusiems ra

šyti šią knygą. Didžiąją dalį darbo padariau pats, tačiau
turiu juos paminėti. Dėkoju Tony Rossui už iliustraci
jas. Galėjo jas nuspalvinti, bet tada būtų reikėję daugiau
sumokėti. Taip pat Ann Janine Murtagh. Ji atsakinga už
visas „HarperCollins“vaikiškas knygas, yra labai maloni
ir visuomet turi puikių pasiūlymų. Tikra savo srities pro
fesionalė. Dar noriu padėkoti leidėjui Niekui Lake ui. Jis
padėjo man kurti veikėjus ir siužetą. Be jo pagalbos nie
kaip nebūčiau išsivertęs. Na, gal ir būčiau, bet negaliu jo
nepaminėti.
Viršelio autorius - Jamesas Stevensas, knygos daili
ninkė - Elorine Grant. Galėčiau pasakyti, kad Elorine
yra kvailas vardas, bet nesakysiu - būtų žiauru. Rekla
mos agentas - Šamas White’as. Dėkoju savo rinkoda-
ros vadybininkei Sarah Benton, pardavimo vadovėms
204
Padėka
Kate’i Manning ir Victoriai Boodle. Taip pat redaktorei

Lily Morgan ir korektorei Rosalindai Turner. Jei kny
gos originale yra rašybos klaidų, tai jų kaltė. Dar noriu
padėkoti savo agentui Paului Stevensui, dirbančiam
„Independent“, už tai, kad gavo 10 proc. + PVM nuo
mano honoraro tiesiog visą dieną sėdėdamas savo biure
ir gerdamas arbatą su sausainiais.
Ir labai dėkoju tau, kad įsigijai mano knygą. Šios da
lies tau nebūtina skaityti. Ji nuobodi. Geriau skaityk pa
čią knygą. Ją kai kas jau pavadino viena iš geriausių kada
nors parašytų istorijų. Ačiū už tai, Mama.
Taip pat skaitykite
DAVIDWALLLAMS (Deividas Viljamsas) - britų rašytojas, dėl kurio
juokingų ir įdomių knygų visi Jungtinės Karalystės vaikai eina iš pro
to! Džo Spadui dvylika metų. Jis milijardierius. Jis turi viską, kad būtų
laimingas. Aišku, tai tik dėl to, kad Džo yra turtingas. Jis turtingiausias
dvylikametis visoje šalyje ir gali turėti viską, ko tik įsigeidžia. Tačiauyra
vienas dalykas, kurio jamtikrai trūksta: draugo... „Berniukas milijardie
rius“- labai juokinga istorija apie rimtus dalykus.
David Walliams
Iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris

Meninė redaktorė Asta Puikienė
Tiražas 2 000 egz.

SL 1686. 2014 09 25
Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio g. 10, LT-01112
Vilnius, tel. 249 7598, info@tytoalba.lt
Spausdino Standartų spaustuvė,
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
DAVID WALLIAMS (Deividas Valjamsas) -
britų rašytojas, dėl kurio juokingų ir įdomių knygų
visi Jungtinės Karalystės vaikai eina iš proto! -
Jis jau parašė šešias knygas, / \ į
kurios išverstos *"■*— _
į daugiau kaip 30 kalbų ir milijoniniais
Susipažink: Džo Spadas.

Jam dvylika metų. Jis milijardierius. Jis turi viską,
kad būtų laimingas. Milijardą priežasčių, tiesą sakant.
Aišku, tai tik dėl to, kad Džo yra turtingas.
Negali net įsivaizduoti, koks turtingas.
Jis turi nuosavą kino teatrą,
^ vandens atrakcionų parką, ryklį akvariume,
vairuoja asmeninį Formulės-1
automobilį ir skraido privačiu lėktuvu. Į
K a i n o r i. ^
Sp Jis turtingiausias dvylikametis visoje šalyje. ^

Taip, Džo gali turėti viską, ko tik įsigeidžia.
Tačiau yra vienas dalykas,
kurio jam tikrai trūksta: draugo...
„Berniukas milijardierius“ - labai juokinga istorija
apie rimtus dalykus. ,
ISBN TZA-bCH-Ubb-OUT-A
ty to Q alb a
Pirkite internetu
1 1 1H 1
1Z A b c m " b b ū MT A
i www■tytoalba•lt

David - Walliams. .Berniukas - milijardierius.2015.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

David - Walliams. .Berniukas - milijardierius.2015.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Iliustracijų autorius

Iš anglų kalbos vertė

Originallypublished by HarperCollins Publishers under the title

©Tomas Einoris, vertimas į lietuvių kalbą, 2014

1 Susipažink su Pžo Spadu............... 9

5 Pasibaigusio galiojimo laiko velykiniai margučiai.48

15 Kosmetinė chirurgija............... 123

22 Naujas skyrius................... 162

23 „ Canal Boat Weekly"............... 166

Susipažink su Pžo Spadu

Ar kada pagalvojai, ką galėtum nuveikti turėdamas

Jam nereikėjo įsivaizduoti, ką reikštų turėti krūvą pi­

250 cm įstrižainės didelės raiškos plačiaekranį plazminį te­

Trumpai tariant, Džo buvo siaubingai išlepintas vai­

Štai Džo. Laksto privačioje lenktynių trasoje asmeni­

Tikriausiai pastebėjai, kad paveikslėlyje Džo - vie­

plika ir žvilgėjo. Džo tėtis sėdėjo ant šimtavietės sofos,

- Labai atsiprašau, sūnau. Tegu bus du milijonai.

todavo tą patį bukinantį veiksmą. Kai kartono tūtelė

Kai ponas Spadas galiausiai pristatė rinkai savo ga­

šimt milijonų svarų sterlingų. Alanas iškeitė savo kanoją

slidinėjimo trasą su dirbtiniu sniegu- Visi čiaupai, durų

- Tai ko tada nori?

- Berniukas-užpakaliukas, - tarė Džo.

- Sėdynės milijardierius, užpakalių valytojų imperijos

Sebastijonas Teodoras Klarensas Smitas. Čia vieno ber­

Kaip tinkamai peržengti benamį išėjus iš operos

Pokalbiai apie orą

*Labai populiarus nuo 1867 m. leidžiamas madų žurnalas. Vert. past.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl Džo nemėgo

kad berniukas, kurio tėtis susikrovė turtus pardavinėda­

- Bet tu negali eiti į paprastą mokyklą. Tu milijardie­

nusipirkti mėsainių, todėl užsisakydavo bulvyčių ir val­

tą, kuris priminė pervažiuotą žiurkėną, ir užsidėjo jį ant

- Ką turi omeny? - paklausė ponas Spadas, apsimes­

pusią žiurkę. Džo nenorėjo meluoti, todėl tik tyliai su­

Ponas Spadas užtrenkė duris, ir po kelių sekun­

Kas pats storiausias?

Pagaliau išaušo ilgai lauktoji diena. Džo nusisegė savo

- Neturiu grąžos! - sušuko autobuso vairuotojas.

kas nežinojo, kad jis turtuolis. Čia jo nevadins berniu-

- K-k-k-ažkas ją t-t-ikriausiai paslėpė, p-p-one, - dre­

veidą, Džo suprato, jog šiais metais Bobas mano turįs

Džo mažiausiai troško, kad iš jo juoktųsi pirmąją

Nedaug storesnis berniukas įdėmiai apžiūrėjo bank­

TEŠLIUS! TEŠLIUS! TEŠLIUS! TEŠLIUS!

TEŠLIUS! TEŠLIUS! TEŠLIUS! TEŠLIUS!

CHA! CHA! CHA! CHA! CHA! CHA!

Kiti vaikai raičiojosi iš juoko ir rodė pirštais į Bobą,

- Tyčia palikai sportinę aprangą namie? - paklausė

- Tai kas ją paėmė? - neatstojo Džo.

suvyniodavo sukramtytą kramtomąją gumą ir pa­

- Beje, kuo verčiasi tavo tėtis? - paklausė Bobas.

Šypsena dingo nuo Bobo veido.

- Vėžys. Buvo labai baisu. Jam darėsi vis blogiau ir

- Nuostabu! Kaip sekėsi?

gavimo skysčio „Tipp-ex“?Jei niekur nematai guminu-

- Beje, ar minėjau, kad šiandien neturiu šokoladukų

- Ar galiu nupirkti vieną šokolado „Cadbury’s Dairy

- Prisiminiau, - galiausiai tarė Radžas. - Prieš kelias

- Vis tiek labai daug! - sušuko Bobas.

- Suprantu, - tarė Bobas. - Bet dabar viską pamirš­

- EI! TEŠLIAU! - kažkas sušuko jiems už nugarų.

Jam nereikėjo įsivaizduoti, ką reikštų turėti krūvą pi

250 cm įstrižainės didelės raiškos plačiaekranį plazminį te

Trumpai tariant, Džo buvo siaubingai išlepintas vai

Štai Džo. Laksto privačioje lenktynių trasoje asmeni

Tikriausiai pastebėjai, kad paveikslėlyje Džo - vie

Kai ponas Spadas galiausiai pristatė rinkai savo ga

Sebastijonas Teodoras Klarensas Smitas. Čia vieno ber

kad berniukas, kurio tėtis susikrovė turtus pardavinėda

- Bet tu negali eiti į paprastą mokyklą. Tu milijardie

nusipirkti mėsainių, todėl užsisakydavo bulvyčių ir val

- Ką turi omeny? - paklausė ponas Spadas, apsimes

pusią žiurkę. Džo nenorėjo meluoti, todėl tik tyliai su

Ponas Spadas užtrenkė duris, ir po kelių sekun

- K-k-k-ažkas ją t-t-ikriausiai paslėpė, p-p-one, - dre

Nedaug storesnis berniukas įdėmiai apžiūrėjo bank

suvyniodavo sukramtytą kramtomąją gumą ir pa

- Suprantu, - tarė Bobas. - Bet dabar viską pamirš

Grubai patraukė ją į šoną ir rado du pritūpusius ber

Skersgatvyje stūgavo šaltas vėjas. Pro šalį barškėda

- Tai kaip sekėsi dalyvauti krose be aprangos, Bo

- Labai sunku išsirinkti, - tarė Bobas, beviltiškai ieš

Džo dėjo į kojas. Minia - iš paskos. Džo sulėtino tem

- Tu jiems sumokėjai, kad prie manęs nebelįstų, tie

- Man nesmagu tave tokį matyti. Žinau, kad nemėgs

Mokslo metų vidurio atostogos pralėkė nepastebi

- Žinau, senokai nesimatėme, bet, na... Aš daug mąs