Likimo atblokšti į Alsėdžius

10 Kazys Saja Alsėdžiai – antras po Lieplaukės mano žemaitiš- kos vaikystės miestelis, už devynių kilometrų
nuo mano mokyklos. Į Alsėdžius kas pora savaičių takuodavau sergančiai tetai parnešti geriamų vaistų,
kuriems paruošti karo ir pokario metais dažnai pritrūkdavo kokių nors komponentų. Tačiau Alsėdžių vaistinė
turėjo jautrios širdies „aptiekorių“, kuris iš paskutiniųjų stengėsi, kad nė vienas negrįžtų tuš- čiomis, be
jokios pagalbos ir vilties. Apie vaistininką Juozą Adomėną esu jau rašęs, bet šį kartą mes leisim kalbėti jo
anūkei Danutei Stonkienei. Bet prieš tai ta pačia proga norėčiau paminėti kitą alsėdiškį, miestelio kleboną
Vladą Taš- kūną, kuriam ne sykį per atlaidus esu „pardavęs savo ožius“... Taip žemaičiai juokaudavo eidami į
bažnyčią nevalgę išpažinties. Kaip V. Taškūnas, vienas iš pačių šviesiausių Lietuvos kunigų, daug pasaulio
regėjęs intelektualas, atsidūrė šiam užkampy, man iki šiol tebėra paslaptis. Atsiverčiau bostoniškės „Lietuvių
enciklopedijos“ XXX tomą ir buvau nustebintas. Tais laikais žmonės kalbėjo, kad Taškūnas kaip tik
įmanydamas gelbėjo žydus, kaip kokį Čičinską išvijo iš bažnyčios žiaurumu pagarsėjusį alsėdiškį žydšaudį
Baltiejų, o tas tikriausiai kleboną įskundė gestapui. Taškūnas buvo suimtas ir vos nepakliuvo į konclagerį.
Lagerio, tik jau sovietinio Gulago, neišvengė abudu Alsėdžių šviesuoliai – ir klebonas, ir vaistininkas. Po
mano straipsnio ta pačia tema Sąjūdžio metais mane susirado Baltiejaus duktė. „Jūs viską teisingai parašėt,
tik aš norėčiau, kad žmonės žinotų, kodėl nemokytas Alsėdžių kalvis, taip nekentė žydų. Per tuos šaudymus
mama pasiėmė mane ant rankų ir paliko tą sužvėrėjusį žmogų“. Sužinojau, kad Baltiejus turėjo artimą
draugą, su kuriuo Alsėdžiuose 1941 m. Vasario 16-tą buvo iš- kėlęs Trispalvę. Tas draugas netrukus buvo
suimtas ir žiauriai nukankintas Rainiuose. Baltiejus pamatė siaubingai sumaitotą jo kūną ir prisiekė atkeršyti.
Fašistuojantiems žmonėms tereikėjo pirštu parodyti į žydus: esą jie čia atnešė tą raudonąjį marą. J.
Adomėno anūkės kai kuriuos laiškus esu citavęs ir anksčiau. Iš jų sužinojau, kad jaunystėj tą žmogų labai
nuskriaudė garsusis anykštėnas, mūsų literatūros klasikas Vienuolis – A. Žukauskas. Ant manęs užsirūstino
jo giminaitis, įžymus pedagoLikimo atblokšti į Alsėdžius (Iš mano archyvo) gas Rapolas Šaltenis. Ak, Dievuli
mano!.. Žmogus, deja, nebūna absoliučiai tobulas. Džiaukimės, jeigu jis ilgainiui, pats patyręs skausmo
susivokia, tobulėdamas stengiasi ištaisyti padarytas klaidas. Visi žinom – brandžiam Vienuoliui sąžinės
netrūko. Atleiskim ir Danutei, jeigu pajusim, kad ir ji savo laiš- kuose kur nors yra suklydus. Pirmąjį jos laišką
kažkur prapuldžiau, tad pradėsim nuo antrojo. Ji, kaip ir jos senelis, labai šneki, patikli ir nuoširdi. Nieko
neprašanti sau, tik siekianti pasakyti teisybę ir pasidžiaugti, kad randasi vis daugiau žmonių, kurie jos ieško.
Gerb. Rašytojau, (...) Jūs klausėte apie J. Adomėną, viskas tiksliai atitinka, ką Jūs esate rašęs laiške. Jūs negi
žinojot, kad pas mus slapstėsi žydaitė R. Gefenaitė. Kad senelis aukštaitis, tai tiesa. Jis buvo kilęs iš Anykščių
(Skiemonių k.). Maskvoje baigęs mokslus, grįžo į Anykščius, kur turėjo vaistinę. Bet vienam vaistinėj dirbti
buvo sunku ir jis priėmė į padėjėjus savo draugą Vienuolį – Žukauską. (...) Juo toliau, tuo labiau Žukauskas
stengėsi įsigalėti vaistinėj. Paprašė, kad iškaboj, „Adomėno vaistinė“ būtų parašyta „Adomėno – Žukausko
vaistinė“. Senelis buvo labai patiklus, niekada nedrįsdavo atsisakyti, ką nors gera padaryti draugams.
Močiutė perspėjo senelį, kad būtų atsargesnis su Žukausku, kad paliks be vaistinės, bet senelis tik ranka
numojo. O tokia diena vis dėlto atėjo. Žukauskas padarė machinacijas su dokumentais ir nusavino senelio
vaistinę. Adomėnas (...) visai pasimetė, buvo prie išprotėjimo ribos. Tokia didelė šeima: penki jo vaikai ir dar
aš, šeštoji likom be pragyvenimo šaltinio. Tada močiutė (...) nuvažiavo į Kauną, norėjo nusisamdyti gerą
advokatą, (...) Vienas iš jų tiesiai pasakė, kad močiutė nevargtų (...) Žukauskas yra vyskupo Baranausko
giminaitis. Tada močiutė nuvažiavo pas Teisingumo ministrą. Tas ilgai galvojęs (...) liepė važiuoti į Telšius.
Parūpino 4-rių kambarių butą ir paskyrė senelį Telšių spirito monopolio sandėlio vedėju. Jis ten dirbo iki
1940 metų. Pasikeitus valdžia jį atleido iš darbo, bet netrukus sužinojo, kad Alsėdžiuose atsirado laisva
vaistininko vieta. Ten mes gyvenome iki pat (senelio) suėmimo. Žukauskas kažkurioj knygoj prisipažįsta, kad
yra kai kam padaręs didelę skriaudą. Senatvėje norėjo ją ištaisyti. Senelio duktė Stasė buvo Žukausko krikšto
duktė, kai ji sugrįžo iš Sibiro, kur buvo iš- 11 tremta, Žukauskas jai daug padėjo. Senelį irgi aprengė ir
pinigais sušelpė (kai grįžo iš lagerių) ir siū- lė pas jį užbaigti gyvenimą. (...) Klausėte, kuo buvo apkaltintas
Adomėnas. Alsė- džių vaistinėj kurį laiką sanitare dirbo graži mergina, vardu Marytė. (...) Kartą atėjo pas
Adomėną su prašymu. Ji turinti ryšį su miškiniais, o šie labai prašo pagalbos. Reikia kiek nors paaukoti ir
pasirašyti. Pakišo seneliui popieriaus lapą, o tas įrašė; 200 rb. ir pasirašė sau nuosprendį, nes toji Marytė
buvo tardytojo Mitrofanovo užverbuota. Kitą dieną senelį suėmė. Nereikėjo senam žmogui kištis į politiką.
Pražudė save ir mano svajones įsigyti specialybę. Aukštosios mokyklos durys man buvo užtrenktos.
„Politiškai nepatikima“ – taip buvo rašoma visose charakteristikose. Netgi kai buvau ištekėjus, nėščia,
saugumas išsikvietė vyrą ir liepė (...) pasirinkti arba darbą, arba mane. Vyras liko su manim. Vargom,
skurdom, kol mūsų gyvenimas praėjo pro šalį. Jūs rašot, kad kartais matydavot (Alsėdžiuose) pašventoriuje
numestus žuvusius miškinius. O ką man reikėjo daryti? Mano kambario langai buvo tiesiai į aikštę, kurioje
po 3-4 paras gulėdavo jauni vyrai, kai kurie net pažįstami. Pirmąją dieną dar būdavo su drabužiais, apsiavę.
Antrą dieną – jau be batų ir be megztinių. Trečią ar ketvirtą dieną jau sklido kvapas, sulėkdavo musės.
Vakarais trūkdavo oro, nebegalėdavau nei valgyti, nei išsimiegoti. Iš pirmūnės pasidariau atsilikėlė. Virpėjo
rankos, svaigo galva. Tada senelis nuėjo į saugumą, tikriausiai tada ir užsitraukė Mitrofanovo nemalonę. Bet
miškinių lavonus buvo pradėta barstyti chlorkalkėm. Kleboną Taškūną prisimenu ir aš. Senelis pasakojo, kaip
Taškūnas po žydų žudynių susirado Baltiejų ir nebesivaldydamas net ėmė grūmoti: „Budeli, tu budelį!
Pagalvok, ką tu darai!..“ Gal Jūs nežinot Baltiejaus likimo? Plungiškiai turistai Lenkijoj pamatė jo atvaizdą
Garbės lentoje. Nors jo pavardė buvo šiek tiek pakeista, jis buvo suimtas ir parvežtas į Plungę, nuteistas
sušaudyti. (...) Jaučiuosi atsakiusi į visus Jūsų klausimus. Aš jau antri metai esu pensininkė, todėl ir gyvenu
prisiminimais. Likite sveikas! D. Stonkienė. 1989. V. 20. (Kiti D. S. laiškai gerokai patrumpinti, jų kalba šiek
tiek paredaguota. K.S.) (...) Iš Adomėno vaikų yra tik viena duktė Birutė, gyvenanti Niujorke. Stasė buvo
ištremta į Krasnojarską, nes jos vyras buvo Lietuvos karininkas. Nespėjęs pasitraukti į Vakarus, buvo išėjęs
partizanauti. Stasę saugumas tardydavo, mušdavo, reikalaudavo pasakyti, kur slapstosi vyras. Ji mėgino
apsigyventi Vilniuje, bet ir čia ją surado, naktį nėščią suėmė, neleido nieko pasiimti ir išvežė į Krasnojarsko
kraštą ( Chabaidako k.). Ten ji pagimdė dukrelę Audrutę ir netrukus buvo išvaryta kirsti miško. Sužinojusi,
kad jos tėvas yra Spasko lageryje, siuntinė- jo į Maskvą prašymus, kad jai leistų ten apsigyventi. Galiausiai jai
buvo leista apsigyventi Kazachstane, ji ten turėjo nuolat registruotis ir dirbti cemento gamyklos dulkėse.
Išbadėjusi, išsekusi pagaliau grįžo į Lietuvą ir mirė 55 metų, spėjusi gauti tik dviejų mėnesių pensiją. Jos vyro
Vytauto Bacevičiaus likimas mums yra nežinomas. Rodos, 1957 m. Stasė pati bijodama, kad jos nesuimtų,
siuntė mane į Lukiškių kalėjimą, kad Vytautui nuneščiau maisto, nes buvo girdėjusi, kad jis jau suimtas.
Tačiau ten iš manęs maisto nepriėmė. Galbūt Bacevičius jau buvo likviduotas. (...) Birutė Adomėnaitė –
Ramanauskienė, kaip sakiau, gyvena Niujorke, pensininkė. Kviečia mane į svečius. Esu storulė, turiu per
didelį kraujo spaudimą, tokios kelionės nebepakelčiau. Be to, nenoriu savęs traumuoti. 1975 m. buvau
turistinėj kelionėj, pamačiau gyvenimą Vengrijoj. Grįžusi pusmetį nebegalėjau ramiai gyventi, lankytis mūsų
parduotuvėse. (...) Kviečiau Birutę grįžti į Lietuvą, rašiau, kad man žada paskirti vieno kambario butą, o ji
atsakė, kad Amerikoj vieno kambario butas vadinamas kalėjimu. (...) Tos provokatorės Marytės pavardė yra
Janavičienė. Jos vyras buvo stribukas. Atseit, liaudies gynė- jęs, galiausiai pasikoręs. Taigi ta Marytė dabar
jau našlė. P.S. Dar užmiršau papasakoti, kad suimtą mano senelį Telšiuose tardė toks Žalimas. Žalimienė
tada sužinojusi, kad mes dar nesame labai nuskurdę, atvažiavo su savo pasiūlymu. Už 700 rb. ji galinti
suorganizuoti pasimatymą su Adomėnu. Tiek pinigų mudvi su močiute šiaip taip sukrapštėm. Kadangi
močiutė silpnai vaikščiojo, pasimatyti su seneliu nuvažiavau pati viena. Mane įvedė į tardytojo Žalimo
kabinetą, kuriame jau sėdėjo senelis ir tas pats Žalimas. Pro ašara aš negalėjau ištarti nė žodžio, senelis taip
pat verkė. Kol mudu susitvardėm, praėjo tos mums paskirtos penkios minutės. Tai buvo paskutinis mūsų
pasimatymas. Daugiau gyvo senelio nebemačiau. Kai jis grįžo į Lietuvą, netrukus iš Kaune gyvenančio jo
sūnaus gavau telegramą, kad senelis jau gęsta. Tą dieną bilieto į traukinį negavau, o vėliau nuvažiavusi
radau senelį jau palaidotą. Paaiškėjo, jog dėdė, manęs nenorėdamas gąsdinti, pranešė, kad jis tik sunkiai
serga. (...) Niekaip negaliu išbraukti iš atminties dar vieno atsitikimo. Kai dirbau Telšių ligoninėj, 1948 m.
atvežė vieną žmogų. Mano draugė Angelė skubiai pakvietė mane iš sandėlio, kad aš jį pamatyčiau. 12
Žmogus buvo paguldytas ant neštuvų, seniai nesiskutęs, paklaikusiom akim, baisingai sumuštas, o kojų
padai nudeginti, net apanglėję, pro kraštus veržėsi pūliai. Jo veidu ir visu kūnu ropojo karavanai utėlių.
Terbelėje – tik saujelė žalių pelėsių, buvusi duona. Dieną naktį prie jo palatos IV aukšte stovė- jo sargyba.
Sunkus ligonis nieko nekalbėjo, bet šiek tiek sustiprėjęs nutaikė progą, kai keitėsi sargyba, ir iššoko pro
langą. Krito ant cemento, net smegenys ištiško. Kas jis? Atleiskite už tokius (nelinksmus) mano prisiminimus.
Likite sveikas! 1989.VIII.11. (...) Truputį baisu, kai pagalvoju, kad mano kuris nors laiškas gali būti
pagarsintas. Ar kitokiems vė- jams papūtus vėl nereiks ko nors saugotis? Žinokit, rašytojau, mes esame labai
įbauginti, ir tas baimės ledas niekaip neištirpsta. Kartais pasiklausę Jūsų ugningų kalbų per televiziją mes net
pašiurpstam. (...) Kad mano senelis (J. Adomėnas) nei gėrė, nei rūkė, aš Jums, rodos, rašiau. O kad jis vos
netapo kunigu, tikriausiai praleidau. Baigęs gimnaziją senelis buvo įstojęs į kunigų seminariją ir ruošėsi tapti
dvasiškiu. Kai vykdavo šventinimas, būdavo tris kartus skambinama varpeliu. Klierikui būdavo leista
paskutinį kartą apsigalvoti, ar jis tiks kunigystei. Po antrojo skambučio senelis atsistojo ir išėjo. Jam teko
ieškoti kitos profesijos. (... 1989.V.7. (...) Laiške liko vietos, tad pajuokinsiu Jus savo vaikystės prisiminimais.
Praėjo 50 metų, aš nepamirštu, kaip 1940 m. mudu su seneliu pakliuvom į Telšių saugumą. (Spirito
gamyklos) Monopolio sode kiekvienas ten dirbantis turėjo savo žemės sklypelį. Mūsų daržas buvo prie pat
kelio. Pavasarį, kai viską pasodinom, liko ežios galas, aš ten pasėjau tris arbūzus. Tais metais jie išaugo labai
dideli, geltoni, gražūs. Bet vieną dieną jie visi dingo. Kai saugumietis mudu su seneliu pakvietė į kabinetą,
savo moliūgus pamatėm ant jo stalo. Ant jų buvo išrašyti šūkiai. Ant vieno –„Šalin komunizmą!“ Ant kito –
„Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“ Kas buvo ant trečio, neatsimenu. Raidės buvo išbraižytos vinim, o kai
žievelė užsitraukė, geltonam fone išryškėjo tie grėsmingi šūkiai. Iš pradžių saugumiečiai dar kalbėjo
gražiuoju, klausinėjo, kas tai galėjo padaryti, o man net saldainių siūlė. Bet matydami, kad nieko nepeš,
atsinešė diržą ir ėmė žaibuoti prieš mano nosį. Aš pradėjau verkti. Išleido, kai pasižadėjau, kad sušnipinėjus,
kas tai padarė, atbėgus pasakysiu jiems... Vokiečių metais mano buvusi kaimynė, vyresnė už mane
mergaitė, prisipažino padariusi tai. Taip aš, būdama aštuonerių metų gavau pirmąjį „krikš- tą“, o senelis
niekada nebeaugino arbūzų. Su geriausiais linkėjimais – Dana. Kretinga, 1989. XI.2. (...) Taip jau išėjo, kad
Kretingoj prasidėjo negražūs dalykai su Sąjūdžiu. Žmogus, jį čia organizavęs, buvo priverstas išeiti. Sąjūdžio
kandidatu buvo iškeltas Jonas Gelažius ir trys komunistai. Buvom nutarę balsuoti už prof. Genzelio atvežtą ir
gerb. Sličytės rekomenduotą kažkokios užsienio firmos konsultantą, teisininką J. Gelažių. Bet čia staiga
laikraščiai ėmė rašyti apie jį negražius dalykus. (...) Mums teko rinkti Virginijų Pikturną, kuris dirbo Kretingos
komjaunimo sekretorium. Bet jis iš savo komiteto išvaikė visus veltėdžius, liko trise, kurie aplink save subūrė
jaunimą. Patys užsidirbo pinigų kelionei į Sibiro tremties vietas. (...) Gelažius, pats būdamas teisininkas,
nesugebėjo apsiginti, todėl aš priėjau išvadą: „nevalgysi česnako – nesmirdėsi“. (...) Dar dėl Žalimienės. Ji,
matyt, nesitvėrė Telšiuose ir persikraustė į Raudondvarį. Telšiuose liko išniekintas, dažais ištepliotas jos vyro
kapas: „Personalinis pensininkas“... Likite sveikas. Su pagarba – Dana. 1990. III.11 Noriu iš visos širdies
padėkoti už Jūsų straipsnį „Teisuoliai, kuriems dar nepasodinti medžiai“. Jūs ir dar gerb. Mikelinskas
pakurstote tą beužgęstančią prisiminimų ugnelę. Kitiems jau neįdomu, kas buvo praeity, partizanai vėl gaus
senąjį „banditų“ vardą. Niekas nenubaustas ir nieko nenubaus. (...) Tą dieną, kai perskaičiau Jūsų straipsnį,
per radiją, laidoje „Tarp būties ir amžinybės“, skirtoje prezidento K. Griniaus atminimui, išgirdau ir Vytauto
Bacevičiaus pavardę. Jis buvo mano dėdė, dvejus metus augau jo šeimoj... Per radiją kalbėjęs žmogus
pasakė, kad V. Bacevičius buvo K. Griniaus giminaitis. Grinius Vytautą kvietęs trauktis į Vakarus, bet šis
nesutikęs. Žemaitijoje organizavo partizaninį pasipriešinimą, paskui persikėlė į Suvalkiją, kur buvo gimęs ir
augęs. Suvalkijoje, ten buvo paskirtas „Tauro“ apygardos štabo viršininku. 1945 m. buvo suimtas,
sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose. (...) Iki šiol nesuprantu, kaip tokį stiprų vyrą, karininką, sportininką jie
galėjo suimti gyvą. (...) Atleiskit, kad trukdau Jus savo prisiminimais, neberandu su kuo pasidalinti. (...) Dar
kartą ačiū Jums. Su pagarba – Dana Stonkienė. Kretinga, 1994. XI.11