Gimtojo krašto ilgesį įvardijo alsėdyne 

Goda AMBRAZAS  2017 09 03 6:00 6:09

Algimantas Čeponis sako jau nepasveiksiantis nuo alsėdynės ligos. Alinos Ožič
(LŽ) nuotrauka A-A+ Inžinierius Algimantas Čeponis Vilniuje gyvena jau beveik
penkias dešimtis metų. Tačiau tėvo, legendinio Alsėdžių miestelio (Plungės r.)
vaistininko ir provizoriaus Broniaus Čeponio, įskiepyta meilė gimtajam kraštui
bėgant metams tik stiprėja. „Visiems sakau, kad sergu liga, vadinama alsėdyne,
ir kaskart ji progresuoja. Manau, nepasveiksiu“, – apie savo prieraišumą
Alsėdžiams šmaikštavo pašnekovas. A. Čeponis prisipažino, jog 1968 metais
baigęs Kauno politechnikos institutą ir gavęs paskyrimą dirbti Vilniuje labai
nenorėjo važiuoti į sostinę. „Žinojau, kad Vilniuje gausu rusų, o man niekada
nesisekė mokytis kalbų, maniau, nesusikalbėsiu, – juokėsi prisiminęs. – Visada
gerai išmaniau matematiką ir tiksliuosius mokslus, o kalbos – nė iš vietos.
„Techniškiems“ žmonėms dažnai neįkandami humanitariniai dalykai.“ Išvažiavo
verkdamas Baigęs inžinieriaus mokslus A. Čeponis labai norėjo likti Kaune. Šis
miestas net sovietmečiu buvo labai lietuviškas ir tai Algimantą labai traukė.
Tačiau jaunam specialistui buvo duota pasirinkti – Vilnius arba Čeboksarai,
Čiuvašijos sostinė. Kalbėjo, esą verkdamas išvažiavo į Vilnių, tačiau labai greitai
šį miestą tiesiog įsimylėjo. Iki šiol Vilnius ir trys kilometrai nuo jo esantis Valų
kaimas, kur įsikūrė nuosavame name, jam yra mėgstamiausia vieta. Po
Alsėdžių, žinoma. „Dar pernelyg nenoriu reklamuotis, bet baigiu vieną didelį
gyvenimo projektą – rengiu senovinės vaistinės ir farmacijos muziejų. Daug
metų rinkau eksponatus ir jau beveik baigiau sudaryti ekspoziciją“, – prasitarė
tėvo vaistinėje Alsėdžiuose užaugęs Algimantas. Į Alsėdžius tėvai jį atsivežė, kai
tebuvo dvejų. Tauragėje buvusį tėvų namą užėmė jame apsigyvenęs miesto
saugumo vadas. Šeimininkui jis pasakė: „Jeigu nori pamatyti baltąsias meškas,
gali ginčytis, bet nepatariu.“ Susikrovę mantą į palaikį karinį sunkvežimį,
provizorius B. Čeponis su žmona Ona, dvejų metų sūnumi ir vos poros mėnesių
dukra išvyko į Alsėdžius ir pradėjo gyvenimą iš naujo. Alsėdžiuose gimė ir
jauniausioji Algimanto sesuo. „Ten prasidėjo mano vaikystė, kuri „kamuoja“
mane iki šiol – prisiminimai ir sapnai lydi visą gyvenimą, visi, kas mane pažįsta,
sako, kad mane apėmęs Alsėdžių „marazmas“, – iš savęs pasišaipė A. Čeponis.
Jis tikino esąs apsėstas aistros Alsėdžiams, kur gyveno iki septyniolikos metų,
kol išvyko mokytis į Kauną. O Alsėdžių krašto istorija nuotraukose yra jo
ilgamečių tyrinėjimų ir ieškojimų objektas. Tėvo atminimas gyvas Daug metų
dirbęs profesinių sąjungų darbą, pastaraisiais metais A. Čeponis įkūrė savo
įmonę, užsiimančią darbuotojų saugos ir sveikatos priežiūra. Svarsto, kad
užtaisą rūpintis šalia esančiais žmonėmis, matyt, bus paveldėjęs iš tėvo. Šis
buvo aktyvus visuomenininkas – Alsėdžių mokyklos tėvų komiteto pirmininkas,
medžiotojų būrelio vadovas, vaistažolių rinkimo propaguotojas, žvejys,
dalyvaudavęs visuose miestelio renginiuose. Net kai sulaukęs 70-mečio B.
Čeponis su žmona grįžo gyventi į Tauragę, pas garsųjį Alsėdžių aptiekorių
traukdavo šio krašto žmonės klausti patarimų, pasikonsultuoti. Pasak Algimanto,
jo mama Ona visą gyvenimą buvo aktyvi tėvo pagalbininkė vaistinėje, tačiau
daugiausia dėmesio skyrė vaikams: „Labai švelni ir jautri, ypač sąžininga
moteris, gera šeimininkė. Labai norėjo, kad mes, vaikai, įgytume išsilavinimą.
Jos skatinamas mokykloje ir šokau, ir dainavau, ir sportavau. Mūsų klasė
Alsėdžiuose buvo itin draugiška – anksčiau susitikdavome kas penkerius metus,
dabar nusprendėme, jog reikia susieiti kasmet, nes labai mieli tie susitikimai“, –
aiškino pašnekovas. Savo atsidavimą Alsėdžiams A. Čeponis patvirtina
rinkdamas prieškario ir pokario laikų šio krašto nuotraukas. Turi nemažą
archyvą, dalijasi jomis su alsėdiškiais. Miestelis turėjo savo miesto metraštininką
– aistringą fotografą, mokytoją Aleksandrą Šarvą, įamžinusį daug šio krašto
gyvenimo akimirkų. „A. Šarva buvo geras Kazio Varnelio draugas, jo nuotraukų
aptikau sostinės K. Varnelio namų-muziejaus archyve. Dalį nuotraukų kolekcijos
radau Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Nustebau ir tiesiog apsalau radęs ten
pirmosios Alsėdžių vaistinės nuotrauką. Noriu sudėlioti pagal chronologiją, kaip
tos vaistinės Alsėdžiuose „judėjo“ – dabartinė, regis, jau yra įsikūrusi ketvirtoje ar
penktoje vietoje“, – teigė A. Čeponis. Jis visada kraštiečių prašo ieškoti senųjų
nuotraukų ir leisti jas persifotografuoti ar nuskenuoti, kad papildytų paties
kaupiamą Alsėdžių archyvą. Algimantas svajoja išleisti nuotraukų albumą, įkelti
jas į internetą, kad šio krašto istorija būtų prieinama plačiai. „Kadangi nedavė
Dievas man gebėjimo dėstyti mintis raštu, labai norėčiau, kad kas nors tas
nuotraukas aprašytų, taip išsaugodamas likusį atminimą“, – vylėsi A. Čeponis.
Vyskupų sostinė A. Čeponis priminė, kad XVI-XVII amžiuje Alsėdžiai net buvo
vadinami vyskupų sostine. Čia iki šiol stovi liaudies architektūros paminklu
paskelbta barokinė medinė bažnyčia, įkurdinta ant aukščiausios iš septyneto
kalvų, nuo kurių giedrą dieną galima įžvelgti Žemaičių Kalvarijos tolumas.
„Visokių vyskupų buvo Alsėdžiuose, – šyptelėjo pašnekovas. – Vieni medžiojo,
net į bažnyčią neužeidavo. Kadangi ir mano tėvukas buvo medžiotojas, ir aš
pats medžioju, tai vaikštinėdamas apylinkėmis vis dairydavausi, kurgi tie
vyskupai čia medžiojo. Kad ir koks bažnyčios tarnas atvykdavo į Alsėdžius,
paprastai iš ten neišvažiuodavo, mat tos vietos magija juos įtraukdavo.“
Algimantas yra susikūręs humoristinę teoriją, kodėl Alsėdžiuose bažnyčia
medinė, o ne mūrinė, kaip daugelyje kitų miestelių. Anot jo, vyskupai vietinius
gyventojus pavertė tinginiais: gaudami dosnų išlaikymą įvairiais maisto
produktais, bažnyčios tarnai nuolat kviesdavo miestelio gyventojus prie bendro
pietų ar vakarienės stalo, kur šie galėjo į valias prisivalgyti bažnyčios sąskaita.
„O mūriniai bažnyčiai statyti nei lėšų, nei noro nebeliko“, – juokėsi A. Čeponis.
Žvelgdamas į ateitį Alsėdžių vaistininko sūnus tiksi, kad ir jo paties sūnus Jonas
kada nors vėliau ras laiko prisidėti prie jo kaupiamo gimtojo krašto archyvo.
Vilties Algimantui teikia tai, jog trisdešimtmetis Jonas – puikus rašytojas, dar
būdamas moksleivis buvo Vilniuje organizuojamų mokinių publicistikos ir esė
konkursų laureatas. „Kol kas jis labai užsiėmęs – dirba, augina mažąjį mano
anūką Vincentą. Bet tikiuosi, kad ateis laikas ir jis taip pat įsitrauks“, – vylėsi A.
Čeponis. Prieš aštuonerius metus pradėjęs burti Vilniuje gyvenančius
alsėdiškius į klubą Algimantas sako, kad tada pabendrauti su kraštiečiais buvo
susirinkę apie keturios dešimtys iš Alsėdžių kilusių vilniečių. Algimanto
skaičiavimais, sostinėje gyvena apie šimtas žmonių, kurių šaknys – Alsėdžiuose.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/lzinios/Zmones/gimtojo-krasto-ilgesi-
ivardijo-alsedyne/249579
© Lietuvos žinios