• Tėvynės vėjas Henrikas Radauskas

Karališkus kraštus nualinęs,

Nukritęs žemėn iš dangaus,
Kaip karštas kirvis kerta kalinius,
Jis širdį perkerta žmogaus.

Ir štai išauga Odisėjyje

Kaip kalnas aukštas ilgesys,
Ir lengvas laivas virpa vėjyje,
Ir erdvės kurtina ausis.

Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje!

O, vėjų ir ugnies našta!
Krante, po žalio vario pinija,
Kalipsė miršta užmiršta.

Jos ašaros i smėlį sunkiasi,

Krūtinėj draskosi druska.
Ant kriauklių nukrenta apsunkusi,
Per daug pavargusi ranka.

Jos akyse užgęsta pasaka.

Ji guli visiškai rami.
O mylimasis vairą pasuka
Ir plaukia šiaurės kryptimi.

• Per amžius
Jonas Strielkūnas |

• Per amžius tas vėjas palinkusiuos krūmuos

Ir pėdos galvijų į tylinčią brastą.
Saulėlydžio debesys — aukštos karūnos —
Nušviečia fantastiškai paprastą kraštą.

Dainuoja erdvė nuo pietų iki šiaurės,

Priglaudžia gyvenimus jaukios pastogės.
Iš akmenio žiūri mėnuliai ir saulės,
Ir auga berniūkštis, ant jų atsistojęs.

Meldynuose gieda saulėlydžio gulbė

Ir savo gėlos išgiedoti negali.
Čia vyrai praėjo, čia galvas paguldė
Žalioj lygumoj už saulėlydžių šalį.

Palinko beržynai. Palūžo pušynai.

Ir nulėkė varnos kaip juodos skeveldros.
Ir liko po liūčių įspaustas į šlyną
Šiurpus negatyvas — nukautojo veidas.
 Užpylė jį žvyras. Asfaltas užlietas.
Ir žydi vėdrynai. Ir spindi mėlynė.
Atsitiesė medžiai. O jis ten ir lieka...
Sustoki, keleivi!
Po kojom — tėvynė.

• Odė Tėvynei
Autorius: Bernardas Brazdžionis |

Tėvyne, mes žygius tau, kaip džiaugsmo aleliują,

širdžių aukas ir meilės vainikus sudėsim
šventųjų tavo gojų, šventų miškų tavųjų
per gentkartes, per amžius mus siekiančiam pavėsy.

Sugriuvo kaip šešėliai šventovės akmeninės,

išdraskė vėtros aukurus, ir išnešiojo vėjai
ir pelenus ir priesaikas seniems dievams tėvynės,
kur mūs tėvų tėvai šventoj maldoj sudėjo.

Tėvyne, tau mes griūvančių, tau akmenio šventovių

nei ant kalvų, nei giriose, nei kloniuos nestatysim:
tvirtesnė ir už plieną tu mum kaip šventovė stovi,
pati tu mūsų žemės kelio aukuras didysis!

Prabrėkš skaistus pavasaris, ir tu matei kadaise

kaip dygo daigas dirvoje, kur tavo sūnūs krito,
ateis žiema, ir tu esi iškentusi ją baisią,
paraus rytai, ir tu esi pabudus vieną rytą...

Tėvyne, tavo pasaka man už visas pasauly...

ją seka visos pievos man, visi žali laukai mūs,
kaip Paukščių tako sidabre tik tu viena kaip saulė -
gyva lig saulės vakaro būk miestuos mūs ir kaimuos!