TRISE PRIEŠ M A F I J Ą

Dėkoju N miestelio vaikų globos namų auklėtinėms

Adelei, Editai, Sandrutei, Danutei už nuoširdumą
ir atvirumą.
Taip pat Rolandui Skaisgiriui, 2003 metų pasaulio
gatvės krepšinio čempionui, už konsultacijas krepšinio
klausimais.

Autorė
TURINYS

9 1 Labas, aš - Emilė
i i 1 Litas prie lito, ir - Stano!
16 1 Naujokas
20 1 Mafijos auka

2-5 1 Saboniukas
30 1 Oskaras

34 1 Superpasiūlymas

37 1 Vagystė

39 1 Panelė Liucija

45 1 Meilė krūmuose

49 1 Berniukų tualete
56 1 Liucė išsikalinėja

59 1 Bado streikas
62 1 „Renault Lagūna“

65 1 Švilpukas - jėga!
69 1 Pilnos kelnės laimės

74 1 Išdavystė
77 1 Košmaras
82 1 Akvilės laiškas
87 1 Šauniausios mergaitės
92 1 „M onstrai“

95 1 Finalas. Iššūkis
98 1 Bjaurus melas
102 1 Atiduok man savo širdį!
108 1 Aš - superšnipė
114 1 Kraupi tiesa
n8 Pabėgimas
122 Pasala
128 O ne! Mes - nelaisvėje!

134 Žmogus su kauke

I40 „D elfinai“ treniruojasi
I44 Švilpukas!
149 Taktinė gudrybė

I 51 O meile, viskas bus gerai!

157 Viskas super
163 Fantastiška žinia
169 Po metų
L A B A S , AŠ - EMILĖ

M a n o draugės tikros vištos. Kudakuoja ir kudakuoja:

- Fi, tas Kobė tave išnaudoja!
- K o tu tąsaisi su Kobe, ko?
K o ko ko! Išnaudoja? Nesąmonėlė didžiausia! M ane išnaudoja ne­
bent uodai. Atlenda, bjaurybės, iš paupio krūmų, zyzia ir zyzia, kol
cvakt! - duria snapu lyg švirkštu ir siurbia kraują.
O dar tos vištos sako, kad aš lendu Kobei į užpakalį.
N a jau, atsiprašau! Jis - ne mano skonio: juodo gymio, išstypęs
kaip gandras, garbanotas it ėriukas. Ir stambiais dantimis. Dievaži,
lyg domino kauliukai. Retas šuo tokiais dantimis gali pasigirti. Be to,
jei norite žinoti - jis vyresnis už mane dvejais metais. Sakyčiau, per

senas.
O jau tas Kobės ūgis! Jei kada sumanytų, pavyzdžiui, mane pabu­
čiuoti, turėtų atsisėsti ant vaiknamio ketvirto laipto, o aš, stovėdama
laiptų apačioje, vargais negalais nosim pasiekčiau jam smakrą.
Bet tegul tos vištelės nusiramina: apie jokius bučinius aš nesvajoju.
Jau sakiau - ne mano skonio. Be to, man tik trylika metų. Tačiau
kada nors teks bučiuotis. Arba, kaip Jorė sako, trenkti laižiaką, feee!
Va jinai, metais vyresnė už mane, kaip paslaptį pakuždėjo, kad jau
BUČIAVOSI, ot! Kada? Ogi tada, kai savaitgalį buvo išvažiavusi pas
globėjus. Jorė taip vaizdžiai nupasakojo, kaip kaimynystėje gyvenan­
tis vaikiūkštis ją įkalbinėjo pasibučiuoti, kad mirėm iš juoko.
Pristojo kaip bato aulu trenktas: lesk mon tavy pabūčiūty, - sako,
mat buvo grynas žemaitis. Bet Jorė tik pakikeno ir spruko į kambarį.
Tačiau tas kadras neatstojo. Pusę nakties po langais prastovėjo. Tikras
zyzia. O kai Jorė nusileido, tai tokia seilionė išėjo, kad griūk iš padų.

9 LABAS, AŠ EMILĖ
 - Siaubelis! - kikeno Jorė. - Nuseilėjo net nosį, apkvėpavo visą
veidą kaip dobermanas, o paskui kad išsižiojo! Maniau, kad dvesia...
- Chi chi chi!.. Dveeesia! - prunkštėme.
- O paskui, įsivaizduokit, jis, tas laižūnas, mėgino liežuviu mano
ausę paliest!
- Auuusęl - išlūžome mes. - Fiii, koks iškrypęs! Laižyti ausis, o
mama! Nenormalus jis, ar ką?
Kobė irgi nenormalus. Pamišęs dėl krepšinio. Jis net miega su
kamuoliu. Rimtai. Pats pasakojo. Daro taip: deda savo leteną ant
kamuolio, įsikabina visais pirštais, lyg meška į medaus korį, ir laiko,
kol suima miegas. Net sapnuodamas mokosi valdyti kamuolį, o taip!
Turbūt jau supratote, kad Kobė - tai pravardė. Jei įdomu, jo vardas -
Erikas. Erikas Luckus. O aš - Emilė Lučiūtė. Inicialai E. L. sutampa,
ir galima pamanyti, kad vien dėl tokio sutapimo mudu kada nors
turėsim bučiuotis.
Kaip Erikas virto Kobe?
Ogi pats sau tokią pravardę prisilipdė. M a t yra pamišęs dėl ameri­
kiečių krepšininko Kobės Rajanto... o gal Brajanto? Ai, koks skirtu­
mas. M ūsų Kobė apie savo numylėtinį renka viską: nuo kramtomosios
gumos popierėlių iki žurnalinių plakatų. Viską apie jį žino: per ko­
kias rungtynes ir kiek pelnė taškų, kiek pataikė metimų, kiek prašovė
pro šalį. Tokias nesąmonėles, sutikite, gali įsiminti tik krepšinio ma­
niakai. Ir, kaip dera išprotėjusiam tipui, žiūri tik į krepšinio lanką, o
ne į paneles.
Mes visi iš vaiknamio. Atėjus vasarai vaikų namai ištuštėjo. L ik o ­
me vos saujelė. Žinoma, visų pirma išgraibstė mažiukus, nes žiūrint į
juos ir man širdį suspaudžia. Naivūs lyg viščiukai ir meilūs kaip zui­
kučiai. Net į durų rankeną žiūri su meile, o ką jau sakyt, jei kokia
tetulė ant rankų paima.
Vasaros pradžioje buvo likę keli pypliai. Tai jie kaip susimokę dienų
dienas įkyriai paskui auklėtojas vis krivuliuodavo ir kamantinėdavo:
- O kada, o kada mane išsiveš? Kada?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I i o

 - Rytoj, turbūt rytoj, - mestelėdavo auklėtoja ir nueidavo, o tie
kaip žvirbliai sučirkšdavo:
- Rytoj, rytoj! Kaip gerai, jau rytoj!
Ir tikrai, kaip pagal užsakymą po dienos kitos atvažiuodavo dėdės
ir tetos, išsiveždavo mažius.
Taigi iš pusšimčio vaikų likom vos tuzinas. Visi svaigstam nuo min­
ties apie atostogas kieno nors jaukiuose namuose, o Kobė, įsivaiz­
duojate, atsisakė! Jauna ūkininkų šeima pasišovė per vasarą pagloboti
Kobę, bet vos šis sužinojo, kad sodyboje nėra krepšinio lentos, išdi­
džiai padėkojo geradariams ir atsukęs nugarą nužirgliojo į lauką.
Krepšinis - jėga! Padeda Kobei natūraliai kraustytis iš proto. O aš
jaučiu, kad ir šią vasarą man teks pradykinėti vaiknamyje. Spjaudyk
ir gaudyk, ot laimė. Verkt norisi. Kodėl manęs niekas nepasiima? Ką
aš žinau... Turbūt todėl, kad esu negraži, strazdanota mergiūkštė. Va
auklėtoja Liucija sako, kad šypsausi negražiai, lyg ožkelė raukydama
nosį. Lyg pati, blem, būtų misė!
Bet tos varnos teisybė - nemoku šypsotis. Ką dabar padarysi? Vaik­
namyje daug kas nemoka gražiai šypsotis. Net ir pakabui aišku, kad
liūdna čia, nyku, tad iš kur ištrauksi tas šypsenas?
Linksmai šypsosi tik tie vaikai, kurie turi šeimą: tėtį, mamą, brolį ir
sesę. Kurie gyvena kartu - kaip paukštukai viename lizdelyje. Faktas
kaip blynas.

LITAS PRIE LIT O , IR - STANO!

Tą dieną viskas slinko įprastai: Kobė mėtė į krepšį, o aš padavinė-

jau jam kamuolį.
Kai netaikliai mesdavo, kamuolys kartais taip toli spriegdavo nuo
lanko, kad pliurkštelėdavo į aikštės pakraštyje piktai sužėlusį dilgė­
lyną. M a n reikėdavo sužvejoti, o Kobė tik žiūrėdavo susiraukęs, lyg
būčiau landžiojusi į tikrą gyvatyną. Ir vis ragindavo:

LITAS PRIE LITO, IR STANO!

 - Greičiau, Emile, ko ten terliojiesi!
Terliotis verta, mat už kiekvieną treniruotę Kobė man sumoka litą.
Prašiau, kad už landžiojimą po dilgėlynus pridėtų bent 30 centų, bet
kur ten! Vis pažada: paprašys mokyklos ūkvedžio, kad nušienautų
dilgėles, bet atseit vis pamiršta. Tačiau litą visada duoda.
Taigi Kobė mėto, o aš springdama dulkėmis vaikausi kamuolį.
- Emile, greičiau! M a n dar du šimtai trys metimai.
- Du šimtai devyni, - patikslinu, nes skaičiuoju kiekvieną taiklų
Kobės metimą.
Kobė, kaip ir dera pamišėliui, užsibrėžė per dieną pataikyti j krepšį
tris šimtus kartų. N u o baudų linijos, iš tritaškio zonos. Kad ir kaip
būtų keista, kur kas dažniau pataiko nei prameta. Rytais laksto krosus,
tabaluoja kaip dešrigalis ant skersinio (atseit didesnis augs, cha cha!).
Šimtąsyk atsispaudžia ir šimtąsyk pritupia - va kaip kvailioja.
O man smagu gauti litą. Tai didelis pinigas. Pamoką išmoksti, gau­
ni dešimtuką, ane, bet litą matai kaip savo ausis. O čia, žiūrėk, litas
prie lito - ir panelė Lučiūtė vaiknamio varnelėms mojuoja nauju dai­
nininko Stano kompaktiniu disku. Tos žaliuoja iš pavydo, sako: ai,
šiaip mums tas TAVO STANO, tie „Delfinai“, nei ten patinka, nei ten
ką... Tačiau kai poilsio salėje paleidžiu kompaktą, baigia maivytis ir
viena po kitos atlutena pasiklausyti.
Ką norite, tą sakykite, bet Stano - viršūnė! Jis dainuoja apie MEILĘ.
Pramuša kiečiausias širdis. Kažkas tavyje suvirpa, nutrūksta ir pasi­
leidžia! Gerų jausmų krioklys. ŪŽT!
Dangus toks ramus ir toks skaidrus... Dangus, tik sapnai, ir aš
skrendu teeenai, saaapnai!
„Stano - jėga“, - pakeičia giesmelę mano vištos. Ir pasileidžia šokti.
Visos trypiam kaip ožkelės, tokios laimingos laimingos, VISKĄ pa-
miršusios...
Stano - angelas. Savo širdies balsu visas mus, vištas, neša nuneša į
dangų, tik plunksnelės padulka.
Skrendu teeenai!..

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 1 2

 f . Į M

T Ų?1

jIif
—
 - E I , EMILE!
Ei ei. Kamuolys vos nepataikė man į makaulę. Užsižiopsojau kaip
varna. O Kobė vis svaido kamuolį į krepšį. Iškišęs liežuvį, prikandęs
lūpą ar atkišęs stambius dantis. Šokinėja kaip beždžionė. Ir vis patai­
ko, pataiko, man net nusibosta skaičiuoti.
- J a u keturiasdešimt trečias - kiauras, - pasirodo, ir jis seka taiklių
metimų seriją.
- Kobe, kuo norėtum būti užaugęs?
- Kvailas klausimas. Žinoma, krepšininku!
- O dainininku nenorėtum? Kaip Stano.
- Dainininku? Koks iš manęs dainininkas?
Tikrai, ką čia nusišneku. Stano gražesnis už Kobę. A r galima lygin­
ti auksaplaukį karalaitį su piemeniu?
- Emile, o tu žinai, kiek geri krepšininkai uždirba?
- Ne-a.
Kamuolys bumbt į lanką, bet atšoka Kobei į rankas.
- Milijonus uždirba.
Milijonus? O man moka suskretusį litą.
- Kobe, ei, Kobe, kai uždirbsi milijoną, man duosi... na šiek tiek?
Juk aš beveik tavo trenerė.
Kobė pasižiūri į mane ir prapliumpa kvatoti. Taip garsiai, kad net
dilgėlynas, ir tas pašaipiai sušlama.
- Trenerė atsirado! Nejuokink... - bet staiga surimtėja, keistomis
pažvelgia į mane ir sako: - Tau, Emile, duosiu. Tikrai. Bene man
gaila?
- Kiek? Pusės milijono tai norėčiau, gerai?..
Dabar abu sutartinai nusijuokiam.
Ak, nesąmonių nesąmonės tos visos kalbos apie milijonus! Nebent
sapne juos regėsime. Kaip kartais kad susapnuojame savo tėvus: pa­
sipuošusius ir negirtus, rūpestingus ir mus mylinčius.
Žinoma, apie meilę tėvai net sapne nešneka. Bet kam to reikia?
Aš jums pasakysiu, kad meilei žodžiai nelabai reikalingi. Jei meilė

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I i 4

aplankys tave, iškart pajusi. O plepalais meilę tik nubaidysi. M an o
draugė Rūtelė taip sako. Bet neprisipažįsta, višta, kurį iš berniukų
įsimylėjo.
Kamuolys ore nubrėžia lanką. Pliumpt - kaip į šulinį. Tinklelio
skivytai iš nuostabos užsiriečia it banginio ūsai. Visai baigia sudriksti.
- Matei? - džiūgauja Kobė. - Matei, iš kur pataikiau? Iš dešimties
metrų! Kiauras! Duok dar!
Paridenu kamuolį. Kobė meta, vėl - yra. Iš tos pačios vietos.
Nuobodu. Ima žiovulys. Bandau ką nors prasminga šnektelėti.
- Kobe, - klausiu, - turi svajonę? Didelę didelę, aišku, be krep­
šinio.
- Turiu, - rimtai atsako.
- Kokią?
- T u neįsivaizduoji, Emile, kaip norėčiau įdėti kamuolį į kašę. Kaip
vinį - taukšt! Įkalti. Supranti? Taip galingai, kad lenta - visa į ši­
pulius.
N a va, pasikalbėsi su tokiu nuoboda. Ir dar kam nors šauna į ma­
kaulę mintis, kad mes galime bučiuotis!
- D ar liko šimtas dvylika metimų, - pranešu jam, o saulė taip kai­
tina, lyg ant pakaušio karšta keptuvė būtų uždėta.
Kobei prakaitas žliaugte žliaugia. Nudulkėjęs kaip velnias, vien
dantys ir akys žiba. Netrukus ateina nuovargis, ir Kobė, vis dažniau
mėtantis bobutei į langus, staiga tampa piktas kaip širšė ir mane jau
šaukia nebe Emile, o „Ei, tu!“
O čia atlapatuoja uždusęs storulis Gintas, pravardžiuojamas Balio­
nu. Dažnai juodu su Kobe žaidžia krepšinį, bet šįkart matosi, kad ne
tas galvoje.
- Ei, ten... - kvėpčioja jis. - Ten naujoką atvežė! N a jau tokį po­
niuką, jau tokį, kad tyliu!.. Kobe, pamatytum, kokie jo sportiniai
batai!
Kobė pamuša kamuolį ir švysteli į krepšį.
- N a ir kas per batai? Tipo, su sparniukais?

i 5 I LITAS PRIE LITO, IR ST A N O !

 - Firminiai. Super duper! Tokių gyvenime nesu matęs! K o gero, su
oro pagalvėmis, spyruoklėmis ir dar naktį šviečiantys!
- Pro tavo gerklę užpakalio skylė šviečia, - pasišaipo Kobė, tačiau
matau, kad jam krepšinis neberūpi. Įsispiria basas kojas į šlepetes,
mūkteli iš plastmasinio butelio vandens.
- Varom, pažiūrėsim, kas per naujokas. Bus koks lopelis, pama­
tysi... Emile, paimk kamuolį.
- O kur, atsiprašau, mano litas?
Ore suspindi skriejanti moneta. Jas gaudyti moku. Jei būtų sureng­
tos monetų gaudymo varžybos, lengvai tapčiau Saulėnų, o gal ir visos
Lietuvos vaiknamių čempione.

NAUJOKAS

Naujokus į vaikų globos namus dažnai atveža policijos mašina.

Nes būna, kad tėvai mėnesiais mirksta degtinėje, o vaikai - neprižiū­
rėti, išbadėję ir lupti gauna. Tada įsikiša policija - capt ir atveža.
Šį kartą taip pat išvydome gatvėje stovinčią policijos mašiną. Ta­
čiau šalia jos blizgėjo prabangus automobilis.
- Pežo, - pagarbiai ištarė Balionas, jis dėl automobilių kraustėsi iš
proto: kaip Kobė dėl krepšinio, o aš - dėl Stano. - Naujas. Toks žiau­
rius pinigus kainuoja.
- O kas juo atvažiavo? - pasidomėjau aš. - To naujoko tėvai?
- Eik tu! Turtingi tėvai savo vaikų nekiša į vaiknamius, - nukirto
Balionas. - Kaip supratau, tuo pežo atvažiavo naujoko dėdė.
- A, vadinasi, laikinas svečias, -r tarė Kobė. - Pabus per vasarėlę,
kol dėdė susitvarkys globėjo popierius.
Tačiau kur pasidėjo to naujokėlio tėvai? Va čia tai smalsu! Žuvo
automobilių katastrofoje? Paskendo? A r gyveno vien su mama, o toji
netikėtai pasimirė?
Kobei, aišku, knietėjo pasižiūrėti į naujoko sportinius batelius. Kartą

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I i 6

 W/ j -- Įff rUl
mį
1
Jt M
M!
vi
\\i l■K ■M
1 ^ i
1H į 1
■ §L g E jfl
man prasitarė apie savo svajonę įsitaisyti kad ir dėvėtus, bet tikrus
krepšininko batelius. Net su vietinės gaujos vadeiva Sigiu šnekėjęs ir
sulygęs jo senus „N ike “ pirkti už 70 litų.
Siaubas! Juk už tiek nauja suknelė išeitų, o jis, įsivaizduojate, api­
plyšusius, svetimu prakaitu padvisusius batus pirks!
Naujokėlį pamatėme vos užlipę į antrą aukštą, kur buvo mūsų kam­
bariai. Direktorė Bronytė maloniai šnekučiavosi su stambiu, gražiai
apsirengusiu vyru. Vaikščiojo iš vieno kambario į kitą, o paskui juos
nedrąsiai slankiojo naujokas.
Šiltut šiltutėlis. Nusiminęs, sutrikęs ir liūdnas. Šviesiaplaukis, ma­
žesnis už Kobę, bet pečiuitas vaikiūkštis. Iš pažiūros ne Stano ir netgi
ne Alanas Chošnau, tačiau visai nieko, simpatiškas.
Jis vilkėjo naujus drabužius, ir tai sakyte sakė, kad naujokėlis ne iš
girtuoklių šeimos, kur vaikai tik pasapnuoti gali apie tokius apdarus,
džiaugiasi, jei batai nesuplyšę.
- M atai, - kumšliojo Kobę Balionas. - Kedai! Vau kokie, ane?
Kobė apdujo. Nieko aplink nematė. Surobotėjo. Vilko kojas įbedęs
žvilgsnį į naujoko batus. M a n jie pasirodė be galo stilingi: raudoni, o
per vidurį ėjo balta juosta. Jokių suvarstymų, kaip nulieti ant kojos,
lyg su tais batais būtų gimęs, augęs ir miegojęs.
- Aaai... - žioptelėjo Kobė. - Aiversono kedai. Autoriniai.
- O ką aš sakiau! - išdidžiai tarstelėjo Balionas. - Tikri! Tokius tik
per televizorių pamatyt gali.
- M ūsų globos namai garsėja savo nepriekaištinga reputacija, -
gyrėsi direktorė. - Puikus kolektyvas, vaikai labai mylimi, ir jūsų Kas-
pariukui čia patiks.
Ohoho, kokios pievos! Nesąmcmių nesąmonė! Nepažįstu nė vieno,
kuriam patiktų gyventi vaiknamyje! Pažiūrėkite į Akvilę, tą pyplę,
dienų dienas stovinčią prie vaiknamio durų. Kaip manote, ko ji tenai
trinasi? Mėgsta grynu oru pakvėpuoti?
Ogi laukia mamos. Jau keli mėnesiai žiūri į miestelio gatvę, kuria
valkiojasi visokie šunys, plerpia traktoriai, ūžia mašinos ir kėblinėja

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 1 8

Saulėnų gyventojai. Žiūri ir vis tikisi, kad išvys atskubančią mamą, o
jau tada suklyks iš laimės...
Akvilė jau pamiršo, kaip ją mama atvežė ir pametė prie direktorės
slenksčio. M a n širdis plyšo bežiūrint, kaip ta mažė parkritusi ant grin­
dų verkė ir gailiai cypė: „Mamyte, mamyte, tik nepalik manęs, būk
gera...“
Bet ponia atšoko, lyg kokia askaridė jai po kojom būtų rangiusis.
Kaip ėjo, taip ir išėjo. Nė skruostas nesuvirpėjo. Nė ašarėlės. Va kokių
mamų būna. Sklando kalbos, kad Akvilę mama paliko dėl... meilės!
M irus Akvilės tėčiui, susirado kitą, jj baisiai įsimylėjo, o tas akmen-
širdis pasakė, kad svetimo vaiko neaugins, tegul deda ją kur nori...
Bet Akvilė vis laukia mamos, jokių globėjų nenori matyti. Laukia.
Kasdien. Nieko, juk kada nors baigsis kantrybė.
- Maitinimas pas mus puikus, maistelis kaloringas, - vėl skiedė
direktorė tam praplikusiam, odiniu švarku vilkinčiam vyrui. - M or-
kytės, salotytės, vaisiai... Gamta. Tyras oras, sporto aikštelė...
- O krepšinio lenta yra? - pagaliau išgirdome naujoko balselį.
- Yra, vaikeli, viskas yra. Televizorių irgi turime.
- O kompiuterį? - nesiliovė klausinėjęs jis. - Internetas yra?
- Yra kompiuterių klasė, bet miestelio gimnazijoje, - gražiai šypso­
damasi aiškino direktorė. - O vasarą mokyklose, žinot, amžini re­
montai...
Naujokas dar labiau nosį nukabino. Tačiau jo garbei reikia pa­
sakyti - puikiai laikėsi. Neverkė ir negūžinėjo į kuprą susimetęs. O
juk, būdavo, atveža vaikus, baugius kaip vilkiūkščiai, ir šliaužioja,
vargšai, pasieniais, lyg bijodami, kad tuoj kas uždroš per sprandą.
Žinoma, naujoką lydėjo dėdė, vyras kaip mūras. Vis drąsiau. Dėdė
stvarstė sūnėnui už pečių, lyg šis tuoj pat būtų begriūvąs iš kojų, ir
vis kartojo:
- Laikykis, Kaspukai. Neliūdėk. Viskas susitvarkys. Pamatysi, greitai
susitvarkys. Atvažiuosiu, aplankysiu, jei ko trūks - skambink, at­
vešiu...

i 9 NAUJOKAS
 Koks rūpestingas dėdulė!
- Štai, Kasparai, tavo kambarys, - pasakė direktorė atverdama du­
ris. - Tavo lova prie lango. Šalia spintelė daiktams, o spinta bendra.
Kobė ir Balionas patenkinti susižvalgė - j jų kambarį naujoką įkėlė!
- Pabūk čia, - paliepė dėdė jam, - o aš einu truputį su ponia direk­
tore šnektelėsiu. Tuoj grįšiu.
Plikis ir direktorė užsidarė kabinete, o naujokas, tempdamas sporti­
nį krepšį, įžingsniavo į kambarį. Jau ir kitos vištos ėmė smalsauti,
kaišioti snapus į koridorių, tad luktelėjau, kol suvirs į kambarį Kobė
su Balionu, o tada šmurkštelėjau ir pati, paskui save užtrenkdama
duris.
- Sveiki, mano vardas Kasparas. Kasparas Valentas, - prisistatė
jis ir liūdnai apsidairęs atsiduso: - Tai štai kur man dabar reikės gy­
venti.

MAFIJOS AUKA

Naujokas kurį laiką žiūrėjo į plakatus. Ties Baliono lova kabojo

plėšrūniškų automobilių lenktynių vaizdai, o Kobės siena buvo nu­
klijuota jo dievinamo krepšininko atvaizdais.
Nesmagią tylą nutraukė Balionas:
- Iš kur pats būsi?
- Iš Kauno.
- Ilgam? - vėl smalsavo.
- Kol atsiras tėvai.
Iš Kobės - tuščia vieta. Vis į naujoko krepšinio batelius spokso. Jis
nė kiek nesijaudina, kad Balionas ima kvailai kosčioti, mykti ir vos
prasidėjęs pokalbis nutrūksta, tad aš šoku gelbėti iš kvailos padėties.
- O mano vardas Emilė. Aš vadovauju pramoginių šokių grupei.
- O i, oi, - atsigavo Balionas, - tik jau nepradėk čia nuo pirmos
dienos girtis. Vadovė atsirado!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 2 O

 - O ką?! - pyktelėjau. - Sakysi, kad meluoju?
- Kokia tu vadovė!.. - susijuokė Balionas. - Strikinėjat ant scenos
kaip išeina - oi, šokių grupė, oi, dar pramoginių. Nejuokink.
Kasparas varstė akimis tai Balioną, tai Kobę. M atyt, pagalvojo,
kad tiedu drimbos atsivilko jam paaiškinti savos tvarkos. Abu žiurkso
kaip teletabiai, visiškai nesikalba su nauju kambario draugu.
- Čia Gintas, - parodžiau į Balioną, ir tas nušvito, kad pasakiau
vardą, o ne pravardę. - O čia Erikas, jis geriausias visų laikų vaikna-
mio krepšininkas.
Pagyriau Kobę nerealiai, bet jis tik sušnairavo į mane ir išdidžiai
naujokui prisistatė:
- Aš - Kobė. Taip mane visi čia vadina. Iš kur nurovei tokius su-
perinius kedus?
- Tėtis iš Amerikos parvežė...
- Iš Amerikos? Tau? Skiedi! - netikėjo Kobė. - Ims mat tau iš Ame­
rikos ir veš kedus!
- O kas čia tokio? M a n o tėtis Amerikoje kokius penkis kartus yra
buvęs. Ir visada lauktuvių parveža tokius krepšinio batelius, kokių

Lietuvoje negausi.
- N a gerai, o kur dabar tavo tėtis? - įkišau aš savo trigrašį. - Ame­
rikoje? Kartu su mama išmovė, o tave paliko?
- Ne, aš nežinau, kur jie. Niekas nežino. Jie dingo, - staiga nusimi­
nė naujokas. - Dabar jų ieško policija, o mane atvežė čia...
- A , užgėrė kur nors, atsiras, - leptelėjo Balionas. - M a n o tėvai kai
išvarydavo į gastroles, po mėnesio teatsirasdavo.
- Ne, mano tėvai negeria. Jie dingo. Išvažiavo į parduotuvę ir nebe­
grįžo. Juos pagrobė.
Ir taip taręs Kasparas nužvelgė mus, norėdamas pamatyti, kokį įspū­
dį padarė jo žodžiai.
- M m m ... taip, - tepasakė Kobė, o Balionas nusistebėjo:
- Kas juos pagrobė? Gal ateiviai? O ką? Esu skaitęs, kad paima
žmones į skraidančias lėkštes visokiausiems ten tyrinėjimams.

i i I MAFIJOS AUKA
 - Eik tu! Tave patį reikia ištirti, - niurgztelėjo Kobė ir žvilgtelėjo į
naujoką: - Tai kas juos pagrobė? Bent numanai?
- M afija, - tyliai ištarė Kasparas, lyg pats tuo netikėdamas. Suko­
sėjome it mulkiai. Nepatikėjome. Irgi mat, atsirado mafijos auka. O
aš pasikrapščiau pakaušį, ir man j galvą atėjo visai protinga mintis:
- O kodėl nepasilikai pas dėdę? Juk su dėde geriau nei vaiknamyje,
ar ne?
Kasparas sumišo. Tik mikt, mikt ir prastenėjo:
- Taip jau išėjo...
Kažkas čia ne taip! Naujokas su fantazija. Laužia iš piršto istoriją
ir dar taip įtikinamai vaidina, kad paploti galima. Kodėl nepasiliko
pas dėdę? A k, vadinasi, tėvams atimtos tėvystės teisės, bet naujokui
nesmagu tai sakyti, todėl ir karktelėjo - mafija! Kaip išsigandom!
Norėjosi daug paklausinėti ir pamažu prisikasti prie tiesos, bet nau­
jokas gudriai pasuko kalbą.
- A r vaikų namuose galima laikyti kompiuterį? - paklausė jis, o
Balionas iškart:
- Tu turi kompiuterį?
- Taip. Net du. Vienas asmeninis, kitas žaidimų.
- D U ! - ant lovos prisėdo Balionas. - Čia tai geras! Reikia su direk­
tore kalbėtis, gal ir leistų, ką aš žinau...
Bet Kasparo pagyros tuo nesibaigė. Pamatė, kad laikau krepšinio
kamuolį. Paklausė, kieno jis. Atsakiau, kad Kobės. Paprašė parodyti
ir čiupinėdamas tarė:
- Atsivežiau ir aš savąjį. „Spalding“ firmos.
- „Spalding“ ? - dabar jau stebėjosi Kobė. - Juk jis kokį šimtą litų
kainuoja!
- Apie du šimtus, - patikslino naujokas ir nieko nelaukęs palinko
prie sportinio krepšio, čerkštelėjo užtrauktuką ir išlupo oranžinį ka­
muolį: - Va su tokiu N B A žaidžia pats Kobė Brajantas.
N a, viskas! Kobė vietoj susileido! Apsiseilėjo, akys ėmė virsti iš
akiduobių ir taip susijaudino bečiupinėdamas kamuolį, kad net su­

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ

prakaitavo. Lyg kokią šventenybę lietė kiekvieną kamuolio drūželę ir
užrašėlį.
- Daiktas! Profų kamuolys, njooo... - dvėsė jis, saldžiarūgščiai šyp­
sodamasis. - Aš tai nė dienos negaliu be kašės.
- Aš irgi!
- Per dieną tris šimtus kartų būtinai pataikau. M ir k atsikelk - toks
tikslas.
- O Chomkė, skaičiau, mesdavo net po penkis šimtus, kol atkalė
metimuką.
- Kas tas Chomkė?
- Valdemaras Chomičius, iš senojo „Zalgiriuko“ .
- A aa... jo, jo, girdėjau.
Taip naujokas ir Kobė beregint susikukavo, man tarsi ir neliko
kas veikti dviejų maniakų kompanijoje. Buvau tikra - dabar jie vie­
nas kitam padavinės kamuolį, o aš savo litą galiu peržegnoti. Ir nu­
liūdau.
- O žinai, kaip Chomkė meta?! Šuoliukas atgal, atsilošus, per ran­

kas, ir trajakas garantuotas.

- M o k i taip? - susidomėjo Kobė.
- Bandau. Kartais išeina.
- M ane pamokysi?
- Laisvai.
Fu! Kokie nuobodos! Užmigti galima jų besiklausant.
Ištykinau į koridorių. Anei gyvos dvasios. Tokia tyla, kad girdžiu,
kaip mano pilvas gurgia. Nutilk, bjaurybe, tau tik ėdesys rūpi.
Dievaži, bijojau, kad pilvas manęs neišduotų. Juk jeigu noriu suži­
noti, apie ką su Kasparo dėde kalbasi direktorė, turiu net kvapą su­
laikyti.
Priglaudžiau ausį prie durų plyšio ir išgirdau Bronytę caksint liežu-
viuku:
- M m m ! Koks skanus kanjakas, mmm!.. Ne ne, nebepilkite man
daugiau!.. Čia vaikų įstaiga, o aš visa raudona!

^3 I MAFIJOS AUKA
 - Dar gramelį, juk jau darbo pabaiga, - dundeno vyras. - Džiau­
giuosi, kad mano sūnėnas turės tokią rūpestingą, jautrią, išsilavi­

nusią...
Prasidėjo ditirambai - kaip meksikietiškame seriale. Praleidau juos
pro ausis. Apsidairiau, ar niekas neketina manęs stverti už pakarpos.
Tuščia. Popietė - geriausias metas šnipinėti. O paskui išgirdau direk­
torės dejonę:
- Vaje vaje, kas per laikai... Žmones grobia. Bijok į parduotuvę
išeiti. Kaip manot? Atsiras?
Ir vyriškis kiek patylėjęs atsakė:
- Žinoma, atsiras. Žmogus - ne adata, visa policija sukelta ant
kojų, o ir aš pats naktimis nemiegu... Gaila Kasparo... Einu pažiūrė­
ti, kaip ten jis...
Atšokau nuo durų kaip kamuoliukas ir sprukau šalin. Kai Kasparo
dėdė pasirodė koridoriuje, aš lindėjau už fikuso. Puiki vietelė, visiš­
kai išnyksti. Pamenu, kartą čia patykojau Jorės ir taip staiga iššokau
jai prieš akis, kad toji išsigandusi plojosi ant užpakalio. Paskui prie­
kaištavo man, kad sėdynė po sutrenkimo žiauriai išsiminkštinusi. Kaip
mielinė tešla į šonus išsklidusi, todėl ji nebejlenda į siaurą sijonėlį.
Dėdulės pakaušis sublizgo it nulakuotas. Dunkt, dunkt sunkiais
žingsniais patraukė prie naujoko kambario. Bet netikėtai sucirpė m o­
bilusis telefonas. Pamačiau, kaip ant riešo sublizgo masyvi auksinė
grandinėlė.
- Alio!.. Ne, ne dabar. Netrukdyk, esu užsiėmęs... Taip, tvarkau to
mažo šikniaus reikalus.
Va tai tau! Savo sūnėną, kurį glaustė prie savęs kaip beglobį kati­
nėlį, pavadino mažu šikniumi! Viršūnių viršūnė!..
Akies krašteliu stebėjau, kaip dėdulė paslėpė telefoną odinio švar­
ko kišenėje ir panarinęs sprandą nudūlino prie durų. Prieš nuspaus-
damas rankeną nutaisė kankinio miną, o gal man pasirodė.
Jam dingus kambaryje, atsipeikėjau. K o stebiuosi kaip varna? Jei
tėvai nusispjauna į savo vaikus, tai kodėl dėdės turėtų plyšti iš meilės?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 2- 4

 - K Ą ČIA DARAI?
Vajeee, kone numiriau iš baimės - taip garsiai kažkas riktelėjo į
ausį. Vos neapsisiusiojau!
- Išgąsdinau! Išgąsdinau! - spygavo Jorė kaip nevisprotė, kvailai
straksėdama ant vienos kojos. - Lia lia lia! Vėl manęs tykojai, juk
taip?

S A B O N I U K AS

Nepasakojau Jorei, kodėl slėpiausi už fikuso. Menka draugė, o ir

plepi kaip davatka. Tegul mano ką nori. Bet išgąsdino - ne tas žodis!
Laimė, kad nenumiriau. Kai įtipenau į Kobės, Baliono, o dabar - ir
Kasparo kambarį, į mane niekas nekreipė dėmesio. M a t naujokas vėl
buvo kažką priskiedęs, ir teko įsikišti dėdei Leonui.
- Dėde, pasakykite jiems, kad mano tėtis pažįsta Sabonį, - prašė
naujokas. - Jie netiki!
- O ko tu, Kaspuk, skubi girtis? - pamokomai tarė dėdė. - Žinok,
pagyrūnų niekas nemėgsta.
- Bet argi aš meluoju?
- Tikim , tikim! - vienu kvėptelėjimu užgarantavo Kobė. Matyt,
troško užgesinti nemalonų ginčą, bet dėdė padėjo tašką:
- J e i nori, atvešiu nuotrauką, kurioje tavo tėtis nusipaveikslavęs su
Sabu, gerai?
Kasparas triumfuojamai nužvelgė Kobę ir Balioną.
- O dabar paklausykite manęs, vaikai, - tęsė dėdė. - Nesiginčykite
dėl niekų, juk vyrai esate, o ne bobos. Ir kad man draugiškai sugy-
ventumėt! Eikš, Kaspariuk...
Tapau graudžios scenos liudininke. Dėdė prisiglaudė Kasparą prie
krūtinės, pabučiavo į kaktą, švelniai suvėlė ir taip pastirusią naujoko
ševeliūrą.
- Laikykis, mano vaike, viskas bus gerai, - graudulio apimtu balsu

i 5 I SABONIUKAS
sukuždėjo. Ir galiu prisiekti Stano kompaktu, kad jo akyse įspindo
ašaros! Bet staigiai nusisuko, lyg išsigandęs savo silpnumo, ir susi­
griebė: - Tavo daiktai mašinoje, einu atnešiu...
- Dėde Leonai, - maldaujamai tarė Kasparas.
- Kas dar?
- Pakalbėkite su ponia direktore, kad leistų man čia laikyti kom ­
piuterį. Bent vieną!
- Bet juk girdėjai, kad nėra internetinio ryšio.
- N a tai kas! Užtat kiek visokiausių žaidimų yra! Visi galės žaisti,
ne aš vienas, man juk negaila!
- Gerai jau, pakalbėsiu.
- Ačiū! - nušvito Kasparas.
Dėdė išėjo. Še tau špygą taukuotą! Visos mano mintys susigarba-
nojo. Juk myli dėdė savo sūnėną, kaip aš galėjau suabejoti? Bet šik-
niumi tai pavadino! N a ir kas? Tai nieko, ničnieko dar nereiškia. Buvo
prastos nuotaikos, prislėgtas rūpesčių, ir netyčia taip išėjo. O kai pri­
silietė prie Kasparo, juk mačiau, susigraudino, ne tas žodis!
M y li, faktas. Juk nebūtina apie tai garsiai visiems skelbti. Viską
ašaros pasako. Juolab kad vyrai labai retai ašaroja.
O naujokas ėmė kraustyti savo krepšį. Dantų šepetukas, rank­
šluostis, šlepetės, muilinė. Gyvas velnias tų daiktų! Viską tvarkingai
dėliojo, rūšiavo, o Kobė vis dar neatsidžiaugė nauju kamuoliu, bet
staiga Balionas aiktelėjo:
- Koks mobiliakas! Parodyk!
Tokio telefono nė mūsų direktorė neturėjo. Sidabro spalvos, o pa­
spaudus paslaptingą mygtuką sušvito raudona švieselė ir iščiuožė pul­
telis su skaičiukais.
- Kokios funkcijos yra? Fotografuoti galima? - alpėjo Balionas.
- Ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti, - nenoriai, matyt, vengdamas
pagyrūniško tono, paaiškino Kasparas. - Gali pastudijuoti, tik nie­
kam neskambink, kortelė baigiasi.
- Cha! Kam aš galiu skambinti? Nebent bobutei į kapines.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 2. 6

 Ir išsidrėbęs lovoje, plačiai išsižiojęs, Balionas puolė maigyti mobi­
liojo mygtukus.
- Galėsi nufilmuoti, kaip mes šokame? A r girdi? Ei, Balionėli!
Kur ten! Nulis dėmesio! Lyg su dujų balionu kalbėčiausi. Drybso,
vypso, gėrisi ir kužda:
- Super duper.
O dar Kobė ėmė šokčioti, kilnoti kamuolį, lyg ketindamas mesti į
įsivaizduojamą krepšį. Beprotnamis, fe, tuoj apsivemsiu.
- Emile, sakei, kad mėgsti šokti?
Kas čia manęs klausia? Kas čia taip gražiai ištarė mano vardą? Ogi
Kasparas! Žiūri į mane, o rankose laiko kompaktinį diską.
- Patinka disko stilius?
- Ėėė... šitą, hiphopo klausau, - sumekenau. - Ir Stano. Stano die­
vinu!
- Tikrai? M a n jis irgi patinka. Kur čia buvo... - rausėsi krepšio
dugne. - A va, radau. Imk, dovanoju.
Numirsiu! Naujausias „Delfinų“ diskas, kuriam taupiau pinigė­
lius! Dovanoja! Akyse žaibai sumirgėjo. Pritvinkau tokio dėkingu­
mo, kad sunku apsakyti, tačiau vos ne vos pralemenau:
- Kaip čia... dovana?
- J e i pasakiau, kad dovanoju, vadinasi, dovanoju.
- O ho, nuskilo Emilei, - atgavo sąmonę Balionas. - Galėsi svaigti.
Dar akimirka, ir aš atsipeikėjau. Nežinau, iš kur į makaulę šovė
mintis, kad va su Kasparu galėčiau bučiuotis. Turbūt todėl, kad jam
irgi patinka Stano.
Šiek tiek papūčiau lūpas. Žinojau, kad nesu gražuolė, bet šitokia
mina man tiko.
- O i, labai tau ačiū, Kasparai!
Paskui apsimečiau, kad man labai įdomu, ką klauso jo tėtis. Pasi­
rodo, Kasparas paėmęs kompaktinį diską iš tėčio kolekcijos. Paaiški­
no: man šitas muzonas primins namus. Bet atsiprašau - „Village
people“, disko stilius. N a tai kas, kad amerikiečių grupė. Juk tai iš

27 I S A B O N 1U K A S
maro laikų, dar prieš Kolumbui atrandant Ameriką tokia muzikikė
buvo madinga.
Tačiau viso to, žinoma, nepasakiau, mandagiai nutylėjau ir išspru­
kau į koridorių, o ten kaipmat iš visų pusių apspito vaiknamio panelės.
- Kaip naujokas? - puolė klausinėti. - Labai pasikėlęs?
- V is a i ne-a! Draugiškas. Va, Stano kompaktą padovanojo! Pa-do-
va-no-jo, ot! M an! Šiaip jis labai fainas.
- Ane? - nusivaipė Solveiga. - M atom , matom, kad tau patiko...
- M a n Stano patinka!
- Naujokas irgi! - kirto Vaidutė. - O išraudusi, o susijaudinusi!
Lyg būtų pabučiavęs.
- Aha, pabučiavęs, - sukikeno Jorė. - Ir dar ausę palaižęs.
- Eikit jūs, vištos! - pyktelėjau ir nukurnėjusi į savo kambarį paki­
šau kompaktą po pagalve.
Žinoma, magėjo tučtuojau pasiklausyti, tačiau buvo velnioniškai
smalsu stebėti naujoko dėdę ir pačiai įsitikinti, kad Kasparas jam
visai ne mažas šiknius, kaip kad sakė telefonu. Kam sakė? Va šito
turbūt niekada nesužinosiu.
O tos vištos manęs tik ir tykojo. Vos pamačiusios ėmė skanduoti
man į žingsnio ritmą:
- Ir viens, ir du!.. Viens, du! Eina, eina... Veizėkit, vos negriūva iš
meilės!
- Cha cha cha! - atšoviau.
Bet jos ir taip užsičiaupė, nes koridoriaus gale pasirodė Žydrius.
Akiniuotis, baisiai protingas, rečiausiai iš visų bernų nusišnekantis ir
ne vienai vištelei kvaitinantis galvą. M a t gražiai piešia, eiles rašo. M ą s­
lus, paslaptingas, o ir iš veido atseit gražuolis.
Su Kasparo dėde susidūrėme prie durų. Jis tempė du didžiausius
krepšius. O Dieve, kas juose? Negi patalynė?
- Prašom, panelyte, - paslaugiai praleido mane ir, stambiomis lete­
nomis nutvėręs nešulių rankenas, įšvilpino vidun lengvai, lyg pūkų
prikrautus.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 2 8

 - Kaip, dėde, dėl kompiuterio? - viltingai paklausė Kasparas.
- Teks pakentėti, mano vaike. Direktorė būgštauja. Jei dingtų, jai
tektų atsakyti. Eime, Kasparai, palydėsi mane, metas važiuoti.
Juodu išėjo. Prilipau prie lango. Baliono rankose blykstelėjo nau­
joko mobilusis.
- O ho, jau žinau, kaip paveiksluoti! Tave, Emile, nupliekiau.
M ielai būčiau pasižiūrėjusi, kas per nuotrauka išėjo, bet negalė­
jau pajudėti iš pavydo: dėdė tvirtai apsikabino sūnėną, patapšnojo
per petį, kalbėjo kažką guodžiamo ir drąsinamo. Kaip norėčiau tu­
rėti tokį globėją! Tik, aišku, kad nevadintų maža šikne. Net man ne­
girdint.
Kasparas atsiduso iš visos širdies. Jautrus vaikas. Graudi atsisvei­
kinimo scena. Dar kiek - ir būčiau apsižliumbusi. Bet šit dėdė įlipo į
prabangų automobilį, ir šis tyliai kaip žuvis nuplaukė Saulėnų gatve­
le, nublizgėjo tolyn nuo vaiknamio, o Kasparas nepajudėjo tol, kol
dėdės automobilis neišnyko iš akių.
Tada tekinas parlėkė į vaiknamį, įpuolė pro duris ir sukomandavo

Kobei:
- N a, varom pamėtyti į kašę!
Kituose dviejuose krepšiuose buvo drabužiai. O siaubas, koks puo­
šeiva! Kam tiek skudurų, cackų pacackų, juk ne kokia panelė...
Tačiau man paliepė išeiti, nes naujokui reikėjo persirengti. M inutė­
lę pakiūtojau už durų ir išgirdau klegesį. Atsargiai dirstelėjau vidun ir
išvydau viduryje kambario stovintį Kasparą. Vilkėjo tikrą krepšinin­
ko aprangą: žalius šortus ir berankovius marškinėlius, ant kurių pui­
kavosi užrašas: „A. Sabonio krepšinio m okykla“ .
Kobė savo didžiai nuostabai išsiaiškino, kad naujokas lankė krep­
šinio mokyklą.
- Eik tu sau, kaip tau pavydžiu! - stulbo jis, o Balionas leptelėjo:
- Saboniukas!
N uo tos akimirkos naujokui prilipo pravardė. Kaip pašto ženklas
prie voko - Saboniukas.

i 9 I SABONIUKAS
OSKARAS

Diena ėjo į pabaigą. Kaitra nuslopo, oras nuskaidrėjo kaip stiklas.

Kiekvienas garselis buvo girdimas: pokštelėjo parduotuvės durys,
kažkur suzvimbė dviračio grandinė, ir pagaliau - atsklido kamuolio
bumbsėjimas ir riksmai: „Mesk! M e sk !“
Todėl nieko nuostabaus, kad Saboniukas tiesiu taikymu pasuko
ten, iš kur lalėjo vaikų balsai.
- Ei, kur eini! Ten mums negalima, - sustabdė jį Kobė. - Ten ne
mūsų aikštelė.
- O kieno?
- „M ėsininkų“ .
- Kieno, kieno? - net prisimerkė.
Teko naujokui paaiškinti, kad „mėsininkais“ vadiname vietinę
gaują. Jai vadovauja Sigis, o jo tėvas - vienas didžiausių miestelio
verslininkų. Už Saulėnų turi skerdyklą ir mėsos cechą. Todėl - mėsi­
ninkai. Aš ketinau dar pridurti, kad Sigio sesuo yra M is Saulėnai, bet
pagalvojau: ai, kam čia girti kažkokią misę, jei dar būtų bent panaši
į gražuolę...
O Balionas visai rimtai naujokui pasakė:
- Eik, eik, jei nori gauti į dūdą.
Cha. Kas šiais laikais nori gauti į dūdą? Tokių nepažįstu. Tad jie
patraukė į vaiknamio krepšinio aikštelę, o mane minutei sugaišino
Akvilė. Mėlynakė, papurgalvė mergytė, toji pati, pamenate, apie ku­
rią pasakojau, kad dienų dienas stypso prie durų, laukia mamos.
Ji paprašė manęs voko. Pasakė norinti rašyti laišką mamai.
- O tu žinai adresą?
- Ne-a.
- Tai kaip rašysi?
- Bet ji gaus, ją laiškas suras, aš žinau!
Iš keblios padėties mane išgelbėjo Žydrius. Išgirdęs pageidavimą,
pasitaisė akinukus ir pasakė Akvilei, kad jei taip nori, duos ir voką, ir

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 3°

pašto ženklą. O jei nežinai adreso, pareiškė jis, reikia rašyti į laikraš­
tį. Juos skaito begalės žmonių, perskaitys mama ir atvažiuos.
Akvilė iš to džiaugsmelio tik delniukais suplojo.
Šit koks gudruolis mūsų Žydrius! Ne veltui kasdien į Saulėnų bib­
lioteką vaikšto.
Pakeliui į aikštelę prisiminiau ramybės nedavusį klausimą:
- Klausyk, Žydriau... Va tu daug skaitai, ar ne? Bet ar teko girdėti,
kad Lietuvoje kas grobtų žmones?
- O kaipgi! Buvo tokie naftininkai iš Mažeikių. Tėvą ir sūnų pagrobė.
- Rado?
- Rado, bet tik lavonus, ir tuos pačius be galvų.
Netekau amo. Pasirodo, ir taip būna! Lavonai be galvų, brr!
- Kas juos pagrobė?..
- M afija, kas daugiau, - oriai pasitaisė akinukus ir nuskubėjo į
aikštelę.
Beveik visi vaiknaminiai susirinko paspoksoti į naujoką. Trūko bro­
lių Puplauskių, bet jie amžinai pakampėmis trainiojasi - ieško nuorū­
kų ir radę čia pat jas susmalina. Nikotino narkomanai. O vaiknamio
aikštelė - kemsuota, duobėta, nušiurusios žolės lopais nuėjusi.
- Oho! - tepasakė Kasparas.
Bet labiausiai jį nuvylė skylėta, aplūžusi krepšinio lenta.
- Reikia vinių nusipirkti, - kaito iš gėdos Kobė. - Ten vieną lentelę
prikalti, ten... - ir nieko nelaukęs švystelėjo „Spalding“ kamuolį į
krepšį.
Tačiau visų gražiausia, kad aikštelės gale, pakrūmėje, išvydau guli-
nėjančias dvi žmogystas. A k, ponaičiai pijokaičiai traukia sau vynelį
iš butelio kaip žindukliai. Vieną pažinau - garsusis Saulėnų girtuoklis
Jurginis, o kitas, dar visai jaunas, bet apžėlęs lyg urve gyventų, man
buvo nematytas.
Bet ne tai svarbu! Vaiknamio teritorijoje draudžiama girtauti! O be
to, feee, kaip nevirškinu girtuoklių! Per juos visos pasaulio nelaimės!
Todėl prišokau ir tiesiai šviesiai pyliau:
 - Ei, ko čia drybsoti Čia musų, vaikų, teritorija, todėl nešdinkitės,

kol direktorei nepasakiau.

- Tik nyk iš čia, snargle, - sušvokštė Jurginis, o tam savo draugu­
žiui: - Nekreipk dėmesio, Oskarai, dėk burnelę, tavo eilė.
Bet Oskaru pavadintas apšepėlis sunerimo:
- Čia tikrai vaikų namų teritorija? K o man nieko nesakei?
Jurginis išsivėpė:
- N u tai pabaigsim ir išeisim. Čia pavėsis.
- Aš jums parodysiu pavėsį! Nešdinkitės tučtuojau, kad nė kvapo
jūsų čia neliktų!
Jurginis atsikrenkštė, lyg norėdamas mane apspjauti. O t bjaurus
senis! Apiplyšęs krenkšlys, murzinas girtuoklis ir dar chuliganas!
- O tu tikra pikčiurna, - tarė man Oskaras, kažko ieškodamas
kišenėje. - N a nepyk, mes nežinojome... Imk litą, ledų nusipirksi.
- Vaikui - litą! - pasipiktino Jurginis. - A r pablūdai, Oskarai, taip
pinigus švaistyti!
Tačiau aš kaptelėjau pinigą iš dėdulės delno kaip varna sūrį.
- Bet pabaigiat ir dingstat!
- O kas ačiū pasakys?
Nesmagiai sumindžiukavau. Dėkoti ar mauti šalin? Bet negi sunku?
- Ačiū.
- Va taip geriau. Mandagi mergaitė.
- Snarglė, - sušnairavo į mane senis sustiklėjusiomis akimis, o O s­
karas linktelėjo į jį:
- Tai mano krikšto tėvas. Susitikom, ta proga vyno paėmėm... Bet
tu nepyk, paskutinis kartas. Pažiūrėsim, kaip vaikai krepšinį žaidžia.
O i, mėgstu krepšinį. O tu, Jurgi?
Ir nueidama išgirdau, kaip Jurginis atsakė:
- Kas man iš krepšinio? O tu tikras šmikis. Litą sau braukšt iš
kišenės...

Jaučiausi bjauriai. Išdaviau savo principus ir dar paėmiau kyšį! Nors

girtuoklių nekenčiu kaip tarakonų. Litas prie lito - tas taip. Tačiau

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 3 2

iškreiptų nuo girtumo marmūzių geriau gyvenime nebematyčiau. Soti
iki kaklo. Prisižiūrėjau vaikystėje. Galų gale viskas baigėsi valdiškais
namais. Ir vis per tą prakeiktą degtinę esu viena kaip pirštas pasauly­
je. Kur mano mama? Nežinau, gal jau numirė...
- Susitarei dėl butelio? - pašnibždomis klausė manęs Kobė. - Rei­
kėjo paprašyti, kad paliktų.
- Eik pats ir prašyk!
Kobę buteliai traukia kaip magnetas. Žinoma, tušti. Slapta išlan-
džioja visas Saulėnų kerteles ir prisirenka butelių, paskui juos iškiša
miestelio parduotuvėje.
O kaip manote, iš ko jis mokėtų man litą?

SUPERPASIULYMAS

Bet bėda viena nevaikšto. Vos Kobė ir Saboniukas ėmė žaisti vienas
prieš vieną, savo snukučius atkišo Sigio padlaižiai - Dariūnė ir Čiombė.
Apskritai „mėsininkai“ Kobės kitaip nevadindavo kaip Arkliu. N u o ­
lat šaipydavosi, nors jis tikrai ne prasčiau už juos žaidė krepšinį. O
šįkart Kobei kaip reta nesisekė, nes Saboniukas buvo greitas, vikrus
ir mėtė pasiutusiai taikliai. Čiombė su Dariūne atvirai gėrėjosi naujo­
ku ir šaipėsi iš Kobės.
- Ei, Arkly! - rėkė Čiombė. - A r girdi! Pabandyk mesti nuo užpa­
kalinių kanopų! Gal tada, cha cha, pataikysi!
- Muuaaa cha cha! - smaginosi ir Dariūnė. - Šuoliais varo, kaip
tikras žirgas!
Tačiau niekas daugiau iš žiūrovų nesijuokė. Pasitraukė nuo „mėsi­
ninkų“ per dešimt žingsnių, o Kobei pataikius audringai plodavo.
Tačiau vos keli metimai buvo taiklūs, o Saboniukas suritino į krepšį,
regis, kiek tik metė.
Kas galėjo pamanyti, kad mūsų Kobė bus taip negailestingai triuš­
kinamas.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 34

 - Kad tave perkūnas! - širdo Kobė, kai juodu nusprendė padaryti
pertraukėlę. - Nei pavyti, nei kamuolį atimti, nors j kuprą tau duok.
Ir beveik visi metimai lenda!
Tada prie Kobės ir naujoko prisistatė abu „mėsininkai“ .
- Ė, vaikine, - kreipėsi į Saboniuką Čiombė. - Klasiškai trini ka­
muolį. Kur išmokai tokio driblingo?
- Krepšinio mokykloje, kur daugiau.
- Tai tu, tipo, iš Sabonio krepšinio mokyklos? - Dariūnė pastebėjo
užrašą ant marškinėlių. - Ką čia veiki Saulėnuose?
- Gyvenu, - nerodė didelio noro kalbėtis Saboniukas. - Aš dabar -
vaiknaminis.
Čiombės akys tik sublizgo kaip vilko. Kažką pasikuždėjo su Dariū-
ne ir tarė:
- Ei, klausyk! Turim tau gerą pasiūlymą! Kitą šeštadienį Saulėnuose
vyks gatvės krepšinio turnyras. Gal nori žaisti kartu su „Monstrais“ ?
- T a ip mūsų komanda vadinasi, - paaiškino Dariūnė. - Tu, Čiombė,
Sigis - oho, bet ką nugalėtumėt! Laisvai čempionais taptumėm. Ką
manai?
Mačiau, kaip Kobė nukabino nosį. Ne kartą man buvo prasitaręs,
kad labai norėtų žaisti miestelio krepšinio komandoje, bet jiems per
silpnas žaidėjas, o čia naujoką iš karto kviečia.
- Po varžybų bus banketas, paskui - tūsas, diskoteka, - Čiombė vis
gundė Saboniuką, o jis nesuprasi ką galvojo. - Į diskonę išleis, nebi­
jok, mano tėtušis pakalbės su direktore, ir jokių problemų!
- Ačiū už pasiūlymą.
- Tai tu sutinki? - apsidžiaugė Dariūnė. - Tai varom prie mūsiškių,
mūsų aikštelė geresnė, kam čia duotis po tokį šiukšlyną.
- Aš nežaisiu, - tarė Saboniukas.
- Kąąą? - vienu metu išsižiojo abu kietuoliai. - Kodėl?
- Ai, tingiu. O be to, jei žaisiu, tai žaisiu tik vaiknamio komandoje.
- Ką? Už našlaityną? - išvertė akis Čiombė. - A cha cha, sušnekė­
jai! Sausai gautumėt!

3 5 | SUPERPASIŪLYMAS
 O Dariūnė nusispjovė sau po kojom:
- N a ir asilas! Mes jam superpasiūlymą, o jis, kvailys, atsisako!
Tada man nervas trūko:
- T u pats, Dariūne, asilas. Superasilas!.. Karpatų asilas!
Pliūptelėjo smagus vaiknaminių juokas. Dariūnė išraudo, šoko ar­
tyn manęs, gal būtų stvėręs už plaukų ir sumurkdęs j dulkes, bet iš
pakrūmės pasigirdo griežtas riksmas:
- Tik paliesk! Ausis nurausiu!
Pakrūmių girtuoklio Oskaro šūksmas nubaidė nuo manęs Dariū-
nę. Į šalį pasislinko ir Čiombė. Pastebėjau, kad ir Kobės kumščiai
buvo sugniaužti, o jis pats visas įsitempęs, tad mintyse pasidžiaugiau,
jog viskas apsiėjo be peštynių. O tai nieko sau būtų buvusios naujoko
sutiktuvės! Kruvinom panosėm vaikščiotume.
Oskaras atsvirduliavo prie mūsų. N uo jo trenkė vyno rūgalu, ir
Kobė pasišlykštėjęs susiraukė.
- Tu meti bet kaip, baisu žiūrėti, - pasakė jis Kobei, o paskui žengte­
lėjo prie Saboniuko: - O kas tave, vaike, treniravo? Jei iš Sabo mokyklos,
tai vienas iš dviejų: Ratkevičius arba Taurinskas, jį dar Kaminu vadina.
Saboniukas be galo nustebo ir lėtai ištarė:
- Ratkevičius... O ... o iš kur žinot?
- Žinau. Kartu Kūno kultūros institute mokėmės. Beje, aš irgi trene­
ris. Tiesa, buvęs. Jau metai, kai atleido. Žinot, darbas su vaikais atsa­
kingas, tokiame darbe girtuoklių nelaiko... O rytoj jūs čia būsite?
- Būsime, kur dingsime, - niūriai atsakė Kobė.
- Tada ateisiu... Ne, geriau poryt. Pamokysiu, kaip reikia mesti.
Saboniukas žaidžia gerai, įgūdžių turi, o tu meti kaip su vištos koja.
Dariūnė ir Čiombė garsiai nusižvengė.
- Pamokysite jūs! - pyktelėjo Kobė. - Klausimas, ar išvis matysite,
kurioje pusėje yra krepšys. Girtuokliai tik gerti gali išmokyti. Jei no­
rite žinoti, aš iš dešimties metrų pataikau...
Oskaras pakėlė kamuolį, nušlitiniavo į aikštės vidurį. Mušė ka­
muolį į žemę, kol, regis, nustojo siūbuoti it trauklapis. Tada primerkė

TRISE P R IE $ MAFIJĄ I 3 6
akį, nusitaikė ir švystelėjo į krepšį. Kamuolys nubrėžė ore gražų lan­
ką ir perskrodė tinklelį.
- Super duper! - padėro Balionas.
O aš atkreipiau dėmesį į Solveigą. Spokso į Kasparą kaip katė į
pieną. Ožka nulėpausė. Net Rūtelė pastebėjo.
- Matai? - šnibžtelėjo ji man. - Jau įsikliopino tavo Kasparą.
- Kodėl - mano?
- N a, tau juk kompaktą padovanojo? Padovanojo. M anai, šiaip
sau?
- Ką čia tauziji, višta, - sumurmėjau.
O ant širdies gera paliko.
Ką gali žinot. Meilė užklumpa netikėtai. Ir lyg per rūką pasigirdo
Stano balsas... Kas mano svajonėms surišo rankas, mano dvejonėms
užmerkė akis, kas ji?

VAGYSTE

Nieko sau dienelė. Tai bent naujoko vaiknamis sulaukė! Žaidžia

krepšinį geriau už Kobę! O ir visus savo tolimu metimu pribloškęs
Oskaras vertė Kobę stebėtis.
- Koks metimas! - vis kraipė galvą jis. - Neįtikėtina!
- Laikas vyniotis meškeres, - pasakė Balionas. - Jau greitai vaka­

rienė.
Kasparas, vos pradėjęs vilktis treningus, staiga ėmė čiupinėti kiše­
nes ir galiausiai sumurmėjo:
- Nesuprantu... Kur mano telefonas?
Visas kišenes išvertė - nėra!
- Gal kas matėt?
Šokom visi ieškoti. Aikštės pakraščius išlandžiojom, net pakrūmes
išbraidėm. Du tuštutėlius butelius radom, bet telefonas kaip skra­
džiai žemėn prasmego.

3 7 I VAGYSTĖ
 Stojo bjauri tyla. Ir dar bjauresnis įtarimas: nejau kas nors iš mū­
siškių nugvelbė brangų daiktą? Kokia gėdelė!
- Kaip dabar man dėdė paskambins? - susikrimto Saboniukas. -

Kai atsiras tėvai, kaip?..

Aš mėginau paguosti:
- Nesijaudink, vos atsiras tėvai, be jokių skambučių pas tave atlėks.
Ir staiga Žydrūnas sublizgino akinukais:
- Ė ... mačiau. Kaip čia pasakius... Mačiau, kaip Dariūnė su Čiombe
apžiūrinėjo naujoko treningus. Tai gal jie ir mobiliuką prikabino?
Oho! Visai galimas daiktas. Bet nepagautas už rankos - ne vagis.
Tad visi būriu nesmagūs patraukėme į vaiknamį.
- Turbūt todėl Saboniuko mobiliuką nušvilpė, - spėjo Balionas, -
kad jis atsisakė žaisti. Manė, kad apsidžiaugs, o jis gerai atrėžė.
- O jei rimtai, tai kodėl atsisakei? - pasidomėjo Kobė. - Kaip ne
kaip, už Saulėnus žaisti - oho, kokia garbė!
- J u k sakei, kad nesutariate su tais „mėsininkais“ ?
- N a taip, sakiau.
- O mano tėtė moko: niekada nedraugauk su savo draugų priešais.
Va todėl ir atsisakiau.
Aš iš karto perkrimtau posakio prasmę, bet Kobė tylėjo tylėjo, kiū­
tino kiūtino, kol pagaliau nušvito:
- Gerai pasakyta! Stipriai.
- Ir teisingai, - pridūrė Kasparas. - Kas tau didžiausias auto­
ritetas?
- Žinoma, Kobė Brajantas iš „Leikerių“ .
- O man - mano tėtis. Jis niekada neduoda man blogų patarimų.
- N a ir sušnekėjai... - pašnairavo Kobė. - Turėčiau aš tėvą, tada
pažiūrėčiau, kaip dar ten būtų su tuo Brajantu...
- Bet tėvą galima įsivaizduoti, - įkišau savo dvylekį. - Visada įsi­
vaizduoju, kad jis kažkur netoli ir stebi mane. Tada man norisi būti
geresnei, nors to niekam ir nereikia.
Dabar Kobė iš padilbų žvilgtelėjo į mane:

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 3 8

 - N a tavo ir fantazija, Emile. Tau tik pasakas rašyti.
- Ir parašysiu. Kada nors. Pavyzdžiui, apie šios dienos varžybas.
Kad dingo toks brangus telefonas.
- Aha, dar parašyk, kad „mėsininkai“ jį pavogė, įrodyk kuris, ir
bus tikras detektyvas, - nusišaipė Balionas.
Taip besišnekučiuodami, visi suėjome į vaiknamį.
Derėtų pasakyti, kad mes gyvename ne kokiame lūšnyne, pro kurio
pamatus šunys landžioja. Vaikų globos namų pastatas - pats dai­
liausias Saulėnuose. Iš tolo šviečia baltas mūras ir raudonų čerpių
stogas.
Argi negražu? Langai - plastikiniai, didžiuliai. Pro skaidrų stiklą
net niūriausią dienelę plūste plūsta šviesa. Koridoriai iškloti minkš­
tais kiliminiais takais, vestibiulis skendi kambarinių gėlių žalumoje.
Ir kas tik užsuka į svečius, vis aikčioja: „O i, kaip čia jauku ir gra­
žu!“ Tačiau man šitoks jaukumas kelia prarastų namų ilgesį.
A k, kai prisimenu, juk pasitaikydavo dienų, kai mama nebūdavo
girta, ir šilto viralo ant stalo rasdavau, o saulė taip skaisčiai švies­
davo pro trobelės langus...
A k, ką ir kalbėti. Kartais naktį, kai visi sumiega, įsikniaubiu į savo
pagalvę, prisiglaudžiu kaip prie brangiausios mamutės ir...
A i, nepasakosiu. Nenoriu pasirodyti verksne. Zlium bikų ir be ma­
nęs vaiknamyje pakanka.

PANELE LIUCIJA

Tą vakarą budėjo panelė Liucija. Oje, kaip mes jos tik nevadino­
me! Ožka nulėpausė. Grybų ragana. Fredžio Kriugerio nuotaka - na
čia pagal filmą „Košmaras Guobų gatvėje“ .
Bet panelė Liucija ir buvo tikras košmaras. Įsivaizduok, saldžiai
miegi sau, devintą sapną puti ir staiga - girdi: giiirgžt! Durys. Kas
ten? Vaiduoklis? Šmėkla? Giltinė? Ėgi ir tas, ir anas, ir dar trečias, nes

39 PANELĖ LIUCIJA
tai auklėtoja Liucija įkiša į kambarį savo akiniuotą kaukolę ir žval­
gosi lyg išprotėjusi, tarsi klaustų: ar yra likę gyvų? Brr.
Va taip. Nemiega. Šlaistosi, ieško priekabių, nes tik aprėkusi ką
nors įsivaizduoja, kad mus žaibiškai perauklėja ir mes kaip angelėliai
plasnojame. Plast paplast. Apimti gerų minčių.
Saboniukas Liucijai apie dingusį telefoną nė mur mur. Matyt, pa­
kako išvysti jos surūgusią marmūzę, kad suprastų, jog iš tokios bpb-
šenos naudos kaip iš ožio pieno. Vaje. Argi ožiai duoda pieno?
Nesąmonę pasakiau.
Bet didžiausią nesąmonę išgirdau prie vakarienės stalo.
- O tas naujokas - klasiškas bernas, - kuždėjo Solveiga Jorei ir vis
dairėsi ton pusėn, kur sėdėjo Kasparas. - Jis į mane tris kartus pasi­
žiūrėjo ir vieną kartą nusišypsojo. Ir žinai ką...
- Ką? - ištempė kaklą Jorė.
- T ik niekam nesakyk! Jis... paklausė, koks mano vardas! Ir pasa­
kė, kad nėra gražesnio vardo kaip Solveiga, ot!
O t kiaulė! O t melagė! Suknėta višta. Ką ji paisto? Juk mačiau, kad
juodu nė per kilometrą nebuvo vienas prie kito priartėję!
Liucija išdidžiai stripinėjo ant aukštakulnių. Dėbsojo pro kvadrati­
nius akinius. Ji - vergvaldė. Stojus vakarui, viskas atsiduria jos valdžio­
je: lauko durų raktai, televizoriaus pultelis, elektros šviesos jungikliai.
- Tylos! Ša! Sakau ša! - tramdo mūsų ir taip tylų kuždesį.
Kai prasižioja, taip šauktukai ir lekia iš burnos. O kostiumėlis koks!
Pilkas, raukšlėtas ir ant rankovės švyti dėmė. Blynus kepė, ar ką?
Skysti plaukučiai nubrukti už nulėpusių ausų. Riebaluoti, blizga, o
pati slankioja tingiai kaip ruonis, bet akimis spigina lyg koncentraci­
jos stovyklos prižiūrėtoja.
Sutinku, gal aš pernelyg kraunu ant auklėtojos Liucijos, galbūt aš
bjauri mergiščia, tačiau nesimaivau kaip ji.
- Vaikučiai! Va-ka-rie-nė! - skanduoja lyg būtume apykurčiai. -
Dešimtą nulis nulis kad man visi būtumėte lovose! Pamatysiu ką slam­
pinėjant koridoriais! Gumbų gausite! A r aišku?!

TRISE PRIES MAFIJĄ 4 o

 Ką ten kalbėtis su tokia prietranka! Ant stalų keliauja košė, pas­
kui, žinoma, bus apysaldė arbata ir sausainiai su linksmu latvišku
užrašu „Labryt“ .
Labryt, Liucija! Mes valgom!
Perlinių kruopų košė su mėsos gabaliukais. Padažo duobutė. Tiesa,
košė vos drungna, tinkama balandžiams lesinti. Bet nieko, kimšti ga­
lima, ypač kai pilvas maršus groja.
Slapta trečia akimi stebėjau, kaip Kasparas knebinėja košę, tarsi
sliekų ieškodamas. Vos prisivertė kąsnelį nuryti - taip susiraukė, lyg
sugižusio pieno paragavęs.
- Klausykite, kaip jūs galite valgyti tokią neskanią košę? Salta, gu­
mulais sušokusi, lyg klijai kokie...
O mes šveitėm kaip dideli. Rūtelei net ausys krutėjo. Tiesą sakant,
jai ir šokant ausys kruta.
- Kam čia košė neskani? Kam! - garsiai pasiteiravo auklėtoja Liu ­
cija, stovinti nuošalyje ir skaičiuojanti mūsų kąsnius. - Naujokui?
- M a n , o kas? - atsiliepė naujokas, o Kobė jam šnipštelėjo:
- Neprasidėk su ja!..
Tačiau Liucija stypt stypt prie Saboniuko ir sutratėjo kaip kulko­
svaidis:
- A k taip! Neskanu! Gerai! Rytoj! Pats galėsi drožti! Į virtuvę! Ir
taisytis sau pusryčius!
- O ko jūs ant manęs šaukiate?
Staiga man košė pasidarė sprangi. Visi, kas vakarieniavo, susmeigė
žvilgsnius į Saboniuką ir auklėtoją, o ji tiesė kaulėtus pirštus siekda­
ma naujoko ausies ir norėdama taip sužnybti, kaip ji viena vaikna-
myje temokėjo.
- Patrauk nagus!
Ir ai! Kasparas kirto tai džiūvenai per plaštaką!
- A k taip! Pas direktorę!..
- Nešaukite ant manęs, aš nekurčias. Ant vaikų šaukti negalima.

Nežinojote?

4 I I PANELĖ LIUCIJA
 Liucija iškaito iki ausų galiukų. Norėjo kažką išmekenti, bet tik
garsiai žagtelėjo, prarado kalbos dovaną ir... iškaukšėjo iš valgo­

mojo.
- Pabėgo! Geras! - trinktelėjus durims nusistebėjo Saboniukas. -
Ta mokytoja visada tokia pikta?
- Tai ne mokytoja, o auklėtoja, - pragydo Rūtelė smailakiuodama
j naujoką. - Auklėtoja Liucija.
- Tada tuo labiau turėtų žinoti, kaip elgtis su vaikais.
Žinom a, visi su tuo sutiko. Bet Liucė laikosi savo taisyklių - ji
šiuose namuose karalienė, o mes kaip pelės jai po kojom maišomės.
Vėl suskrebėjo šaukštai. Bet taip vangiai, lyg ne košę kabindami, o
statybinį skiedinį. Stebėjau, kaip Kobė palinko prie naujoko ir, tary­
tum permanydamas mano mintis, tarė:
- Nereikėjo, Saboniuk...
- Ko - nereikėjo? - pasišiaušė tas.
- Pyktis su Liucija. Ji kerštinga. Dabar klius tau...
- O ką ji man gali padaryti?
- Liucė jokių skundų nebijo, nes rajono valdžioje vien jos giminės
tupi. O kas tave gali apginti?
- O ko man bijoti? Ko?.. A i, blogiau, kaip yra, man būti nebegali.
Tegul ji daro ką nori. Mes dar pažiūrėsim.
Še tau. Visai protingai pasikalbėjo. Kobės teisybė - mūsų niekas
negali apginti. Jei įvyksta koks kivirčas su Liucija, tai teisybė visada
stoja tos nuokvakos pusėn, nors ji būtų šimtąkart neteisi.
Kas mūsų klauso? Juokas! Tai mes turime visų bijoti ir klausyti.
Naujokas to nesupras. Tačiau kas jam, jei ryt poryt atvažiuos tėvai.
Jei man taip!.. O i kibciau į akis tai pikčiurnai Liucei!
- K o tu taip žiūri į naujoką? - palinko prie manęs Rūtelė. - Spigini
akimis...
- Kas, ar aš? Nei aš spiginu, nei ką!
- Spigini, - erzino ir Vaida. - Mes juk viską matome, kad įsimylė­
jai! Jau antrą kartą pastebime.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 4 i

 - Ką čia jūs nusišnekat! - širstelėjau. - Iš pirmo žvilgsnio, ar ne?
Cha cha cha! - vožiau atgal. - Vištos jūs, vištos.
Bet košė nebelindo. Neskani. Pritariu Kasparui. Tačiau kam mūsų
nuomonė įdomi?
Arbatą ir sausainius atvilko naktinė auklėtoja Regina. Vyresnė ir
protingesnė už aikštingąją Liuciją. Kur kas geresnė, nes dažnai pasi­
duodavo mūsų zirzimams leisti ilgiau pažiūrėti televizorių.
- Žalčiukai jūs, - puse lūpų šypsodamasi tarė ji, - ką padarėte
auklėtojai Liucijai? Verkia, skambina direktorei į namus.
- Va, Kasparui košė pasirodė neskani, - prabilo Kobė. - Pasakė, o
Liucija jam ausį norėjo nupešti, bet tas nepasidavė.
Regina atsiduso ir tokiomis geromis akimis pažvelgė į mūsų naujo­
ką, kad tas sumišęs veidą į šoną nusuko.
- A , naujokas... Girdėjau apie tave. Nenusimink, vaikeliuk, atsiras
tavo tėveliai, atsiras.
Kasparas atsiduso. Lygiai taip pat giliai, kaip tada prie automobi­
lio atsisveikindamas su dėde Leonu.
- Ačiū jums, teta, už gerą žodį, - tarsi koks suaugęs vyras padėkojo
Saboniukas. - Labai ačiū.
Tie žodžiai taip gražiai nuskambėjo mūsų šiurkščiai klausai, kad
visi pritilome lyg švelnios rankos paglostyti. Štai ką reiškia turėti ge­
rus tėvus, pagalvojau. Tokio mandagumo gali išmokyti tik geri tėvai.
O kad pliaukštelėjo per nagus Liucei, tai kas čia bloga? Negi leisiesi
kiekvienai raganai už ausų tampomas? Tegul pati sau ausis pasitąso.
Arba ne - tegul delnais pasiplekšnoja sau per ausis, kad nebūtų atlė­
pusios kaip lokatoriai.
Tačiau dėl įsimylėjimo Vaida sušnekėjo kaip pervažiuota. M atot,
kas yra... Liūdna, bet įtariu, kad aš nieko negaliu įsimylėti. Nieko
ničnieko. Nes manęs pačios niekas, net tėvai, nemylėjo. Tai iš kur rasi
jėgų pamilti kitą, visiškai svetimą žmogų?
Liūdna. Tris kartus - liūdna, liūdna, liūdna. Bliamba, tuoj apsi-
žliumbsiu.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 44

MEILE KRŪMUOSE

Po vakarienės mano kambario vištos Rūtelė ir Vaida noriai sutiko

pasiklausyti muzono. Supersusijaudinusi įkišau naujausią „Delfinų“
kompaktinį diską į grotuvą.
Žinoma, prieš tai mintyse dar kartelį tariau ačiū Kasparui. Apimta
neapsakomo dėkingumo net pagalvojau, kad jeigu Saboniukui aš
NEREALIAI rūpėčiau, gal ir kabinčiausi jam ant kaklo. Tik va bu­
čiuotis kažkodėl nesinori. Kažin kodėl? Vitaminų ar ko trūksta?
PLAY - ir štai mirtinoje tyloje suskamba pirmieji akordai, dar kiek -
ir balsas: Meilė - tai pastaba iš madingo žurnalo...
O Dieve, kaip VEŽA! Laikykite mane!
Meilė - tai, ko neparodo per kiną,
Apie ką nepasako orų mergina...
Stebuklas. Sakytum, pats Stano įžengė į mano kambarėlį, pasklei­
dė savo dievišką grožį, prisėdo ant mano lovos, žaviai, kaip jis vienas
temoka, nusišypsojo man, ir mes, susikibę už rankų, išskridome į
tylų vakarą.
JĖGA! Nerealus muzonasl
Nebepamenu, kuri - penkta ar šešta daina taip užvežė Jorę ir Vaidą,
kad tos pasileido šokti. Kraipėsi, staipėsi viena prieš kitą kaip trenk­
tos, ir tik BAR BAR BAR!
Svečių laukėte? Neee!
Tarpduryje išdygo Liucija.
- J a u po dešimtos! - užkaukė. - Kas čia per šokiai! Magnetofoną!
Duokš! Lučiūte! A r apkurtai?
Pati atšokavo prie staliuko, laidą ištraukė, capt už magnetofono ir
trenkė durimis.
Va taip. Klausykis lakštingalų, panelyte Emile.
Vaida su Rūtele nutaisė medines minas: ne ne ne, mes nekaltos!
O aš suburbėjau:
- Mažos šiknės, o bildat kaip dramblienės.

4 5 I MEILĖ K RŪMUOSE
 - Ogo, kokį žodelį ištraukė! - įsižeidė Vaida, bet greitai viską pamir­
šo ir šimtą dvidešimtąjį kartą ėmė vartyti panelėms skirtą žurnalą.
Vėl prisiminiau Kasparo dėdę. A r gali žmogui taip trūkti nervas,
kad sūnėną tokiu bjauriu žodžiu pavadintų? Turbūt gali. Juk suaugu­
sieji sunkiai prognozuojami. Štai Liucė. Ramiausiai konfiskavo mag­
netofoną. O kada grąžins? Žinoma, ne šįvakar.
Pradėjo temti, bet miegas neėmė. Rūtelė užsikorė ant palangės ir
stebėjo, kas vyksta gatvėje.
- Šūdas, o ne žurnalas, - šimtą dvidešimt pirmąjį kartą įsitikino
Vaida. - Ei, panos? Kodėl niekur nebespausdina Dikaprijo nuotrau­
kų? Juk daugiau žurnalų pirktų. Visus išpirktų.
- O , eina... - nuo palangės atsiliepė Rūtelė. - Atseit gražuolė!
Vaida priplumpsėjo prie lango.
- Aha, eina gražuolė. Bet kokia įdegusi! Kaip šuns kakutis.
- Taigi jau tamsu, todėl tokia ruda atrodo.
Galėjau prisiekti, kad tos vištos pamatė gatve einančią M is Dešre­
lę. Vos sutemsta, M is Dešrelė išsivynioja iš namų savo apdarų de­
monstruoti. Atseit Saulėnų topmodelis.
Bet misės titulą ji tikrai iškovojo. Nors kokia ten kova! Ji „mėsi­
ninko“ Sigio sesutė, o jų tėtušis, jau minėjau, verčiasi mėsos „bizniu“ :
dobia kiauliukus ir kemša į dešras. Sklido kalbos, kad didysis Saulė­
nų mėsininkas visus komisijos narius rūkytomis dešromis užkišo, ir
šie balsavo už jo dukrelę. N u o to sykio ir tapo M is Dešrele. Ak, kaip
gerai turėti tėvus! Ne, visai ne dėl to, kad jų padedama taptumei top-
modeliu. Nors jei garbingai? Turbūt smagu būti mise.
- Rimis! - išgirdau sakant Rūtelę. - Taigi Dešrelė į pasimatymą
varo.
- Chi chi, - kaip pelė sucypavo Vaida. - Tai bent porelė! Eik tu
lapėms! Ilga kaip Eifelio bokštas, jai Rimukas iki pažastų.
Aha, pagalvojau, mano ir Kobės variantas, tik atvirkštinis. Rimukas
buvo mažesnis už mane, bet toks smailiaakis, kad nė viena Saulėnų
panelė nepraeis pro šalį jo nenužiūrėta.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 4 6

 Įdomu paliko, todėl išsikrapščiau iš lovos ir - prie lango. M is Deš­
relė žengė siūbuodama klubais. Kojos ilgos, plonos. O šukuosena!
Trijų spalvų. Vėl plaukus persidažiusi. Vilkėjo be galo dailią suknelę,
tik ją bjaurojo atsikišę klubų kaulai. Bet liemenėlę jau nešiojo, todėl
visa kita buvo lyg ir gerai.
Gailą, negirdėjome, ką jie ten šnypštauja. Pastoviniavo gatvėje. R i­
mukas išsitraukė savo letenėles iš džinsų kišenių, paėmė M is Dešrelei
už rankos ir nusitempė nuo šaligatvio į parkelį, kuriame gyveno Iš­
protėjęs Žibintas. Kada nori, tada užsidega. Nesuprasi, kas jam užei­
na. O dažniausiai blūsčioja prieš pat užmiegant. Gerai, jei ant kito
šono, o ne veidu j langą guliu.
- O , nulindo į krūmus, - apmaudavo Vaida. - Nieko nematyti.
Turbūt trenks laižiaką.
- Eik jau, eik! - išsiviepė Rūtelė. - Laižiakus trenkia tik lesbės.
Bachūras ir panelė - bučiuojasi.
Nutilome. Krūmai tykiai šnarėjo, lyg juose būtų gūžinėję ežiukai.
Ir tada, mūsų džiaugsmui, užsidegė Išprotėjęs Žibintas. Sakytum, šimtą
kibirų geltonos šviesos į krūmus supylė, ir viskas pasidarė aišku.
Rimukas pasistiebęs spaudė sau prie burnos M is Dešrelės galvą,
bet buvo mažiukas, tai vis atsiklijuodavo nuo misės lūpų. Ir vėl stieb-
davosi. Iš koridoriaus atsklido žingsnių garsas. Liucė. Kaukši kaip
kumelaitė. Visos trys sugriuvome į lovas. Bet Liucija kaip ėjo žingi­
ne, taip ir praėjo.
- Gesint šviesą! - pabeldė į gretimo kambario duris.
Bet kai vėl pripuolėme prie lango, Išprotėjęs Žibintas buvo užmerkęs
savo žlibę. Tamsu. Tik krūmai šnara. Regis, vis paslaptingiau.
Nieko kito nebeliko, kaip apsvarstyti kiaulišką M is Dešrelės elgesį.
Juk visi Saulėnai žino, kad ji plėšia meilę su Tomu Ragelskiu, pravar­
de Ragiukas. Todėl buvo šiokio tokio juoko: Ragiukui ragus įtaisė!
Bet Rūtelė, atseit meilės žinovė, „Panelės“ žurnalo „Sex failų“ spe­
cialistė, paprieštaravo:
- Nesiskaito.

4 7 | MEILĖ K R ŪMU OS E
 - Kodėl? - išpūtė akis Vaida. - Juk visos matėme, kad bučiavosi. O
tau - nesiskaito? Įdomu kodėl.
- O t nesiskaito, ir viskas. Juk jinai su Ragiuku nerimtai, tik vaikšto
kur papuola. O va jeigu būtų vedę...
- N a ir kas, jei būtų vedę? - neiškenčiau.
- O tas, - įžūliai skiedė Rūtelė, - kad tada tarp jų būtų meilė. O
dabar aišku - M is Dešrelė myli Rimuką.
Kas per naivumas! Nors nusišauk su durų rankena.
- Tau, Rūta, galvoje snigti pradėjo, - pasakiau, o Vaida sunkiai
atsiplėšė nuo palangės:
- Tamsu kaip šikinyčioj, nieko nematyti... Ir kuo jau tas Rimukas
ją taip sužavėjo? O va Dikaprijas - nerealiai vežantis...
- Eik tu, višta, - nusijuokiau. - Tau irgi galva prisnigo. Pamatytų
tave tas Dikaprijas, tai tik persižegnotų!
- O tu į save pasižiūrėk! Esi baisi kaip atominis karas, bet tai prie
Kobės, tai prie Saboniuko lendi, lyg šliurė visur jiems iš paskos. O
juk ir esi ŠLIURĖ!
O i, kaip pyktelėjau! Griebiau pagalvę ir šveičiau į Vaidą, o toji
vėpla taip vikriai pasilenkė, kad pagalvė tylutėliai iššvilpė pro langą
ir subolavo lyg skraidanti lėkštė.
ŠLUMŠT į krūmus! Išprotėjęs Žibintas plykst savo šviesą. Pamatė­
me, kaip sutrikęs Rimukas strapalioja su pagalve, kuri, matyt, tiesiai
į rankas jam nukrito.
O Rūtelė netekusi proto dar klyktelėjo:
- Pagalvę turit, eikit gult!
Oje, abu kad spruko gilyn į parkelį! Gėda pelėda!
Va taip aš praradau savo pagalvę. N a dabar tris dienas su Vaida
nesikalbėsiu! Tačiau prisiminiau Kasparo mandagumą ir nusprendžiau
užsiimti saviaukla. Bet nuo rytojaus.
Ir dar, va kas į galvą prisnigo: mane galėtų kas nors įsidukrinti,
tačiau per vėlu, nes jau susiformavę bjaurūs įpročiai. Tačiau įdomu,
kaip suaugusieji tai suuodžia? Lyg patys šventi būtų!..

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 4 8

BERNIUKŲ TUALETE

Sutikite, kad menkas malonumas miegoti be pagalvės. Be to, ką

pasakysiu auklėtojai, kur pasidėjo pagalvė? O jei kas ras ir rytą atneš
į vaiknamį? Taigi patikrins, ir teisinkis paskui.
Rūtelė ir Vaida netruko nušuoliuoti į sapnų pasaulius, o aš tylutė­
liai atsikėliau iš lovos. Buvo arti vidurnakčio. Iškišau galvą j korido­
rių. Murmesys iš Liucės kabineto leido manyti, kad mūsų vergvaldė
snopso prie televizoriaus.
Žinoma, paradinės durys užrakintos, bet yra kitokia išeitis. Ber­
niukų tualetas. Ten - langas, tik reikia žinoti, kaip kaištį ištraukti, ir
kelias iš vaiknamio laisvas.
Kiek čia truksiu? Išlįsti pro langą, perbėgti gatvę. Gal kiek sunkiau
bus tamsoje pagalvę rasti, juk nepašvilpsi kaip šuniuko. Na, bet dešim­
ties minučių pakaks. Juk rudeniui atėjus per tokį laiką spėdavome
kaimynų obelis nukrėsti.
Pasileidau tuščiu koridoriumi. Kaip dvasia nuplevenau į pirmą
aukštą.
Tylu. Ramu. Pirmyn!
Tualetas tuščias. Kaištis lengvai pasidavė, ir langas atsidarė. Persi-
ritau per palangę, kiek buvo įmanoma, privėriau langą, mažas ply­
šelis teliko, ir kaip peliažmogis nušmirenau pasieniu. Apsidairiau,
perbėgusi veją peršokau gyvatvorę, smukau per gatvę ir - į krūmus.
Bliamba, tokie tankūs, tokia tamsybė, kad jei čia numirtum, tris
dienas niekas nerastų tavo lavonėlio. O kur mano pagalvė? Ciu ciu ciu!
Landžiojau šen bei ten - nieko nematyti! Tas Išprotėjęs Žibintas
galėtų duoti šviesos! Vaje, jau turbūt pusvalandis prabėgo, o aš vis
šmaižau po krūmus kaip beprotė.
Staiga užmyniau ant kažko minkšto lyg rupūžė. O , kokia laimė!
M a n o pagalvytė. Griebiau ją į glėbį ir nulapnojau atgal - per krū­
mus, per gatvę, peršokau gyvatvorę ir glust prie sienos.
Aš peliažmogis. Agentas 007. Manęs nieks nemato.

49 I BERNIUKŲ T U A L E T E
 Pritykinau prie lango, stumtelėjau, ir stikloplastikinis griozdelis
pasakiškai tyliai atsidarė. Užsikabarojau ant palangės...
- Ei, o tu ką čia darai?
Spėjau pagalvoti: „Va tai tau, kaip žioplai sudegiau!“
Bet pakėlusi akis išvydau prie prausyklės stovintį Kasparą. Jis grei­
tai nusigręžė, atsuko čiaupą ir ėmė kruopščiai praustis veidą. Aha,
nebeįdomu, kokių reikalų turėjau Saulėnuose, ir dar naktį. Ir žinot
kodėl? Jam nesmagu, gal truputį ir gėda, kad aš jį užklupau nusi-
žliumbusį, nors, atrodo, tokį kietuolį vaizdavo.
Įsiropščiau, uždariau langą, įstačiau kaištį.
Žinojau, kad juokingai atrodau su nušiurusiu vaiknamio chalatu.
Kaip sena pelė. Bet Kasparas stengėsi mano pusėn nežiūrėti.
- Va, - pasakiau rodydama murziną pagalvę, - pro langą iškrito.
Dūkom visos trys, ir tik manoji sugalvojo paskraidyti.
- A ... aišku. A-aš nusi-i-prausti a-atėjau.
N uo verksmo užsilikęs maudulys trukdė jam neužsikertant ištarti
žodžius. Akys raudonos kaip triušio. Irgi nuo verksmo.
Vos Kasparas dirstelėjo į mane, regis, dar labiau apsiniaukė. Iš ma­
no žvilgsnio suprato, kad turškis nesiturškęs po čiaupu, bet nieko
nepaslėpsi. Vienas. Naktį. Vienumoje. K o čia nesuprasi, kokios min­
tys jį kamuoja.
- Emile... Nnneprasitark niekam, kad praskydau.
- Visiems taip būna, o tau pirmos dienos, suprantu, kaip neleng­
va, - pasakiau iš visos širdies. - Aš irgi kartais paverkiu. Palengvėja.
Rimtai. Ir šiaip - kartais labai sveika liūdnam pabūti.
- Kodėl?
- Ai, kai būni linksmas, bliamba, visokių nesąmonėlių prikreti. Bent
jau man taip nutinka. Va, pagalvė išskrido, bėk, ieškok...
O jis dar atkakliau į mane įsispitrėjo.
- Tai nesakysi?
- Žinoma, ne! Kuo tu mane laikai?
- Atleisk, nenorėjau tavęs užgauti.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 5 o

 Viešpatėliau, koks jis geruolis. Tuoj vietoj susileisiu.
- N a, man reikia šiaušti j kambarį, kol neužlaužė. Tada čikt! -
sprandą kaip vištai nusuks.
Cimpinau pro šalį, maniau, jam lengviau paliks, kai išgaruosiu iš
akių, o Kasparas atsargiai sugriebė už alkūnės:
- Palauk, Emile.
Nesupratau, kodėl Kasparo akys paliko tokios geros ir žvelgė taip,
kaip niekas gyvenime į mane nėra žiūrėjęs! ŠVELNIAI.
Ką?! Jis nori pradėti K AŽKĄ ryškintis? Berniukų tualete? Bet kitą
sekundę paaiškėjo, kokia aš nuokvaka.
- N ori, parodysiu savo mamos fotografiją?
Šit iš kur tas nežemiškas žvilgsnis. Apie mamą vis galvoja. O man
mintys susigarbiniavo.
- Parodyk.
Kasparas kruopščiai patrynė drėgnas rankas į džinsus ir iš marški­
nių kišenės ištraukė fotografiją. Užmečiau akį ir apakau. Viršūnė!
Daili kaip aktorė. Didelės spindinčios akys. Ir pasakysiu - labai geros
akys, tokios, kokios prieš minutėlę buvo Kasparo. Plaukai ilgi, veš­
lūs, gražiai gaubiantys veidą. Tobula.
- N a ir kaip?
- Tavo mama siaubingai graži. Tokios dar nemačiau.
- O tavo mama?
- Geriau neklausk.
- Kodėl?
- J i buvo graži. Kažkada. Bet... ai, sunku paaiškinti.
Kasparas atsidūksėjo.
- Žinai, niekada nemaniau, kad taip galiu pasiilgti mamos. Nieka­
da. M a n čia nepatinka, norisi dingti į visas keturias puses, ieškoti
tėvų, bet kur? Galva neišneša. O netekti tėvų... tai jau ne, negaliu ir...
Jo balsą persmelkė graudulys. Nesumojau, ką atsakyti. Neišma­
nau, kaip guosti bernus. Nebent pačius pačius mažiausius vaikus,
kurie, regis, net nesupranta, kad juos paliko mamos. Jie nieku gyvu

5 I | BERNIUKŲ T U A L E T E
netiki, kad taip ir liks pamiršti kaip kačiukai patvoryje. Tokius lengva­
tikius nesunku apgauti. Bet Saboniukas... Juk matau, kokia širdgėla
akyse tvenkiasi. Pačiai norisi šniurkščioti.
- Sakei, kad išvažiavo į parduotuvę ir dingo?
Jis linktelėjo:
- Taip ir buvo.
- O kas paskutinis juos matė?
- Nežinau.
- O kur tuo metu tu buvai?
- Namuose.
- O kokių keistų telefono skambučių nebuvo?
Kasparas išplėtė akis:
- Klausinėji lyg kokia seklė!
- Aha, - tariau, - aš esu seklė M orka. Pagyventum vaiknamyje,
nori nenori išmoktum seklio amato. Tik ir sek, kad kas nenutvertų,
neįskųstų. O šiaip man patinka skaityti detektyvus, ten visada tokius
klausimus užduoda.
- Sakai, skambučių? - suraukė kaktą. - Kad nežinau... Tėčio tele­
fonas retai nutildavo. Ką aš žinau. Būtų pasakęs.
- O apie namus nesisukinėjo koks įtartinas automobilis?
- Kad aš amžinai prie kompo tupėdavau, pro langus nesižvalgyda-
vau. O kodėl klausi?
- N a, jei dingo prie parduotuvės, kas nors juos turėjo sekti. Pagro­
bėjai tik filmuose iš dangaus su parašiutais nusileidžia.
Kaip man patiko, kad Kasparas klausosi sulaikęs kvapą! Manė,
kad aš višta, o prašau, koks pagarbiai nuščiuvęs.
- A r tavo tėvai turėjo priešų?
- Ką aš žinau...
Jis susimąstė, o aš laukiau, ką pasakys. Girdėjosi, kaip į prausyklės
skardą papsi lašai. Tokia tyla stojo, ir ačiū Dievui, kad mudu neišsi­
plepėjome kaip turgbobės, nes iš vaiknamio gilumos atsirito žingsnių
bilsmas.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 5 2.

 - Liucė! - sušnypščiau aš. - Vaje, ką daryti?
- Lįsk į kabiną ir užsikabink! Pasilipk ant klozeto, kad kojų nema­
tytų!
Taip ir padariau. Užsišoviau kabinos duris, užsikoriau ant klozeto,
o žingsniai virto energingu kauškesiu.
Bliamba, jei pastebėjo, kad manęs nėra lovoje, oi bus! Lučiūteee!
Ką veiki berniukų tualete?! Trakšt trakšt mano kaklo slanksteliai...
- Kasparai, ką tu čia darai! - išgirdau Liucijos karktelėjimą.
- Prausiuosi, tamsta auklėtoja.
- Prausiesi! Naktį! A r galvą pašalai! Papūsk!
Aha, tikrina, ar tik ne parūkyti atslinko į tualetą. Kvaiša. Juk taba­
ko dūmus ir taip užuostų.
- O su kuo čia kalbėjaisi?
- Vienas pats.
- Netrink! Atsirado Šekspyras, naktimis tualete Hamleto monolo­
gus skaitantis!
- N a, ne visai su savimi. Kalbėjausi su mama. Štai nuotrauka.
To auklėtojos smegenėlės neįstengė suvirškinti.
- Su mama? - žioptelėjo. - Bet man pasigirdo, kad buvo du balsai!
- Ką padarysi, būna, kad pasivaidena.
Žingsniai. Vis arčiau manęs. Sulaikiau orą. Širdis tuk tuk... Nuėjo
prie lango. Paklibino. Va, dabar mano eilė!
AAA! LUČIŪTE! KĄ VEIKI BERNŲ TU ALETE?! JĖZUSMARIJA, IR
DAR SU PAGALVE!
Njo, atsinešiau, kad būtų minkščiau bučiuotis!
Knaptelėjo rankeną, bet durys jai nepasidavė.
- K A S TEN SĖDI?!
Koks kraupus riksmas! Numirsiu! Duokite man kas nors nuodų!.
Liucė lenkėsi pažiūrėti, bet netikėtai pasigirdo dūžtančio stiklo
garsas. Akiniai! Švyst! nulėkė nuo nosies ir kaukštelėjo į keramines
plyteles.
- Viešpatie aukštielninkas, - suinkštė, - mano akinukai.

5 3 I BERNIUKŲ T U A L E T E
 - Tamsta auklėtoja, - išgirdau Kasparą, - jei norit žinoti, tos durys
ir dieną neatsidarė. Matyt, užraktas užstrigo.
Pasakė tai tokiu ramiu, nekaltu balseliu, kad Liucijai išgaravo vi­
sas įkarštis. Be to, be akinių ji buvo tikra akla višta. Maklinėjo po
tualetą, kol šiaip ne taip nusiyrė iki išėjimo.
- M arš į lovą, - nebe taip ryžtingai sukomandavo. - Einu atsargi­
nių akinių pasiieškoti.
Ir vos jinai iškobrino į koridorių, Kasparas tylutėliai tarė:
- Emile, greičiau! Ji beveik nieko nemato, ramstosi į sienas.
Sprukau nuo klozeto lyg iš elektros kėdės. Išslinkome j koridorių,
o Liucė kvanklino pasičiupinėdama sienų, lyg žmogus-voras, pasiry­
žęs kitą akimirką jomis karstytis.
Sekėm iki pat antro aukšto, ir vos jinai įvairavo save į kabinetą,
paknopstom norėjau pulti į savo kambarį, bet, o varge, iš to jaudu­
lio kojos susipynė ir tvojausi kaip ilga, gerai, kad spėjau pagalvę at­
kišti. Sako, jei žinotum, kur krisi, ten pagalvę pasidėtum. O man ir
pavyko, ot!
- Kas ten laksto?! - iš savo vampyrės urvo riktelėjo Liucė. - KAS?!
Uždususi įpuoliau į kambarį, šveičiau nuo savęs chalatą, pagalvę -
į vietą, o pati - po antklode. Liucija užsidėjo naujus stiklinius pabūk­
lus - ir pirmyn! Per visus kambarius tikrinti.
Aišku, maniškis kambarys kažkodėl ją traukė kaip magnetas. Įkišo
galvą. Užšnarpščiau taip melodingai, lyg senutė.
Bet chalatas! Numestas viduryje kambario daiktas jai sukėlė įta­
rimą, kad čia būta kažkokios skubos. Žengė vidun, apšniukštinėjo
Vaidą, Rūtelę. Tos, matyt, miegojo labai įtikinamai, tad prišliaužė
prie manęs.
Sudejavau neva per miegus, bet išėjo nevykusiai. Sumykiau lyg ko
norėdama paklausti.
- Lučiūte?.. Miegi?
Sučepsėjau. Saldžiai saldžiai. Nežinau, kaip tai pavyko, bet Liucė
liko patenkinta ir išmovė toliau trankytis. Ooo, kaip giliai atsikvėpiau,

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 54

—
turbūt iš karto du kilogramus numečiau. Pasprukau iš mirties na­

gelių!
O paskui ilgai negalėjau užmigti. Buvo gėda. Dar niekada naktį
nebuvau susitikusi su bernu, drąsiai galima sakyti - mano pirmas
pasimatymas, o bliamba, bliamba, kuo baigėsi! Tupėjimu ant klo­
zeto! N a, kaip dabar išgyventi tokį pasižeminimą?
Vaida taip saldžiai šnarpštė, kad pasiutusiai užsinorėjau duoti jai
sprigtą į kaktą. Tačiau prisiminiau saviauklos programą. Geriau sau
sprigtelsiu. Už tai, kad vėl galvoje ėmė snigti.
Pakėliau ranką, smilių priglaudžiau prie nykščio. Visa įsitempiau.
Saviaukla. Reikia. Ir pokšt kuo smarkiausią sprigtą sau į kaktą! Net
akyse pažaliavo.
- Lučiūte! Bene pakvaišai!
Vaje, akiniai tarpduryje!
- Aš... ėėė, aš apsisapnavau, tamsta auklėtoja.

LIUCĖ IŠSIKALINĖJA

N a žinot! Toji auklėtoja Liucija - grybų ragana! Kur ji tau pamirš

vakarykštį kivirčą su naujoku! Sulauksi! Jau kitą dieną šoko keršyti
Saboniukui.
Aštuntą valandą ryto visi sugužėjome į valgomąjį. M a n o galvoje
dar skrajojo pagalvės, niekaip negalėjau užmiršti taip laimingai pasi­
baigusio vakarykščio nuotykio. O čia dar Kasparas priėjo ir lyg ma­
no asmeninis gydytojas paklausė:
- Kaip jautiesi?
- Puikiai. Ačiū, kad paklausei.
- Prašom, nėr už ką.
Solveigai visi miegai išlakstė, o ir kitos vištos tik susižvalgė, lyg
matydamos vaidinimą. Iš kur joms žinoti, kad įsijungiau saviauklos
programą?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 5 6

 Vaidai daviau silpną niuksą.
- Kas yra? - suniurzgė.
- Žinai, Vaidute, ko gero, tu teisi. Aš ne tik šliurė, bet gryniausia
bjaurybė. Atsiprašau, kad sviedžiau į tave pagalvę.
O ji pasižiūrėjo j mane baltomis. Pamanė, kad kokią klastą sumąsčiau
ir tuoj.atidarysiu kakarinę, bet aš iš paskutiniųjų sunkiau šypseną.
- Ėė... ūū... - kvailai sumūkė Vaida. - O kaip pagalvė vėl pas tave
atsirado?
- Kažkas atgal pro langą įsviedė. Miegu - ir tik brinkt! pagalvė. Va
taip.
Solveiga nusikraipė, lyg gavusi elektros srovės. Bet nieko neklausi­
nėjo. Turbūt pamanė, kad mudvi dar neprabudusios, pro miegus ka­
žin ką šnekame.
Bet grįžkime prie svarbiausio.
Liucė su kitais akiniais. Kvadratiniai pabūklai raginiais rėmais. Seno­
viški akiniai, kaip ir jos pačios pažiūros. Sėdime prie stalų, laukiame,
ko žarnas prikimšti, o čia Saboniukas garsiai pasvajoja, ar negalėtų
jis gauti kavos. Baltos, ir dar kapucino.
Pasileidom visi žvengti.
Užsimanė kiaulė bananų!
Pieniška sriuba, nors baltutėlė kaip kapucino, naujokui irgi neįtiko.
- Kokia čia sriuba? - stebėjosi jis. - Trys makaronai ir pieno spal­
vos vanduo...
Liucija, regis* to ir telaukė.
- Kasparai, ateini čia! - dūrė sau po kojomis.
Kasparas pakilo nuo kėdės, atsistojo ten, kur rodė auklėtojos pirštas.
Manėm, kad kils rietenos, bet Liucė tik sukomandavo:
- Paskui mane! Žengte marš!
Ir juodu išėjo. Teisingiau - Liucė išsivarė naujoką. Kas įvyko paskui,
išgirdau iš paties Kasparo.
Taigi auklėtoja, paliepusi naujokui drožti pirma jos, nuginė jį vaik-
namio virtuvėn. Pastatė prie geležinio stalo. Papylė ant jo gerą saują

5 7 I LIUCĖ IŠSIKALINĖJA
makaronų. Iš šaldytuvo ištraukė pieno paką. Ir, lakuotu nagu paro­
džiusi į katilus ant viryklės, pasiūlė pačiam išsivirti ėdalo.
Taip ir pasakė - ėdalo. Ir negana to, išdrožė moralą, kad vaiknamis
turi savas taisykles ir privalu jų laikytis, kitaip pridauš prie sienos

kaip ciuckį.
Cha, pridauš! Kaip ciuckį. Norėtų!
Kasparas, jei juo tikėtum (o aš tikiu visiškai!), jai taip atsakė:
- Baikite išsikalinėti. Aš jūsų nė kiek nebijau. Siūlote pačiam sriubą
virti? M ažiau vokite nuo vaikų stalo, ir viskas bus okei.
O oo, kaip užsiuto Liucė!
- Šūdžiuk! Tu man dar aiškinsi! Kai praalksi, pamatysi! Sausą duo­
ną man valgysi! A r aišku?!
Va šioje vietoje Saboniukas nuleido garą ir ėmė politikuoti. N a ži­
not, ten... vaikų teisės, lia lia lia ir visa kita. O derėjo atrėžti - į save
pasižiūrėk, džiūvena! Ėsk lašinius, o ne mūsų makaronus!
O-o! Nervus reikia dėti į konservus. Kur mano saviauklos progra­
ma? Kodėl neveikia? Va, viskas, įsijungiau.
- Vaida, tu šiandien puikiai atrodai.
Tai akys išvirto.
- Kas tau, Emile? Sušnekėjai kaip lesbė. Iš kur - puikiai! Tyčiojiesi,
ką? Dar pasimaivysi, plaukus nupešiu.
- N a gerai. Pasakysiu taip: atrodai baisiai - kaip atominis grybas.
Dabar patenkinta?
Kad šoko mane vytis! Būčiau nebėgusi. Ne kartą teko peštis su
Vaida, nei ji mane įveikdavo, nei ten ką, tačiau gero elgesio taisyklės
to tiesiog reikalavo. Išpuolusi pro duris nųskriejau lyg raketa. Vaidai
nieko kito neliko - tik sutrepsėti kojomis ir smukti atgal į kambarį.
Žinot, atsitiko keistas dalykas. Įsijungė atminties aparatas. Ir atsu­
ko tą kadrą, kuriame buvau aš, penkerių metų vaikas, nedrąsiai žen­
giantis pirmuosius žingsniukus vaiknamio koridoriumi.
M ane puola prisiminimai.
Aš senstu.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 5 8

 Gelbėkite!
Juk senukai nieko daugiau nedaro, kaip tik grumiasi su prisimini­
mais. Būdavo, suvaro auklėtoja j salę, o ten ant scenos koks nors
žilagalvis mūkso pasodintas j krėslą kaip fikusas į vazoną ir šneka
visokias baisybes apie karą, badą, tremtį. Paskui daug garsiau prade­
da kalbėti apie meilę Tėvynei ir galiausiai pamoko: vaikai, vaikai,
svarbiausia, vaikai, gerai mokytis, vaikai.
O bliamba, kaip mane užknisdavo tos kalbos! Ir visai ne todėl, kad
galėjai stačiai numirti iš nuobodulio. Tiesiog nevaikiška mintis įsibrau­
davo makaulėn: o jeigu štai dabar blinkt iš klumpių - ir numirčiau?
Kas ateitų į mano laidotuves? Liucija? N a jau ačiū! Kobė turbūt netu­
rėtų laiko - jam į krepšį reikėtų mėtyti. Jorė - anokia ten draugė.
Kitos vištos irgi nė ašarėlės neišspaustų, o Rūtelė sakė, kad bijo nu­
mirėlių.
Ir tik tada pralinksmėdavau. Pagalvodavau, kad visai nieko pasimir-
ti ir tapti vaiknamio šmėkla. Nudžiaučiau nuo šulinio geležinę gran­
dinę ir valkiočiausi koridoriais baisingai žvangėdama ir būbaudama.
Dar virtuvėje katilus pabarškinčiau. Niekas man nemiegotų, visi laks­
tytų pašiurpusiais kailiais. Tačiau juk nusibostų. Ir taip kartais darosi
nuobodu gyventi, nes žmogus be meilės supanašėja su vaiduokliais.
Bet šit man pačiai pradėjo vaidentis. M ačiau save mažą, nusižlium-
busią ir alkaną mergaitę, netekusią namų ir tėvų - visko, kas svarbiau­
sia pasaulyje. A r ne per anksti imu gyventi praeitimi? Ei, kur mano
ateitis? Šalin autobiografinę atmintį! Blem, kiek kainuoja tabletės nuo
priešlaikinio senėjimo? O gal man kalcio trūksta?

BADO STREIKAS

Saboniukas po ginčo su Liucija nebegrįžo į valgomąjį. Pareiškė,

kad nė kruopelytės maisto neims, kol auklėtoja jo neatsiprašys. Šū-
džiuku pavadino, o tai gryniausias įžeidimas.
 Taip jis pasakė direktorei Bronytei, ir toji nieko nelaukusi nubėgo

rautis ant Liucės.

Cha. Kas nežino, kad ta akiniuotoji tundra nė kiek nebijo vaidytis.
M a t Liucės giminė - nuo politikos suzombėję dėdės ir tetos - trynė
užpakalius valdžios kėdėse ir visaip užstodavo ją, ko gero, buvo ap­
skelbę net savo giminės šventąja.
Praėjus kelioms minutėms Liucija kaip traukinys išdundėjo iš di­
rektorės kabineto. Dardėdama laiptais apsižliumbė, vos prie durų ne­
partrenkė mamos laukiančios Akvilės, sėdo į savo mašinukę ir išbirbė
į miestą skųstis.
Bet tai nieko nepakeitė. Naujokėlis per pietus valgomajame nepa­
sirodė.
Bado streikas.
Visą dieną Kasparas prasimalė krepšinio aikštelėje.
Diena pasitaikė vaiski, be vėjo. Kamuolio bumbsėjimas ritosi per
visus Saulėnus. Iš pradžių Saboniukas apstulbino Kobę - pažėrė iš
eilės apie dešimt taiklių tritaškių. O paskui man girdint išbarė Kobę
ir Balioną, kam jie pernelyg leidžia auklėtojai Liucei kartis jiems ant
sprando.
- A r bent žinote, kokios vaikų teisės? - tiesiai klausė Saboniukas, o
Balionui tik duok progą nusišnekėti:
- Žinom . Vaikų mušti negalima. Ir... ir vaikai turi teisę, kad pasau­
lyje būtų taika!
- Parašyta su kreida, - surimavo Saboniukas. - O tu, Emile, ar
žinai?
Ooo! Jam įdomi mano nuomonė! Niekada nebūčiau pagalvojusi,
kad...
- Ko šypsaisi, Emile?
Šypsausi? Negi? Ir kaip dažnai jis taria mano vardą! Lyg tai KĄ
NORS REIKŠTŲ.
- Ai, kad klausinėji visokių nesąmonių, - pasakiau. - Pažiūrėsiu,
ką tu kalbėsi, kai grįši iš direktorės.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 6 o

 - Tą patį, - neabejodamas tarė Kasparas. - M a n ir taip gyvenime
nenuskilo, kad čia atsidūriau, bet kad ir toliau viskas griūtų? Ėdesys
čia visai nesvarbu. Principo reikalas. Bent tai suprantate? A r jau vi­
sai... šlapiu maišu esate trenkti?
Visi trys pritilome. Su Saboniuku ne taip lengva ginčytis. O aš ne­
sunkiai įsivaizdavau: iš upelio šlapiu maišu nešina išbrenda auklėtoja
Liucė, o jos varvantys akiniai rėkia ant manęs: „A r žinai, kokios vai­
kų teisės?!“ Memlenu, kad žinau. Ir gaunu šlapiu maišu per savo
tuščią makaulę. Šlept tept! Ir klausimų nelieka. O i ačiū, auklėtoja,
kad nejojate ant sprando, o tik šlapiu maišu mane pašventinote. O i
ačiū. Alpstu iš laimės. Atseit.
Dunkt dunkt. Saboniukas dusyk pamuša kamuolį ir kaip balerū-
nas aukštai pasišokėjęs taikliai šveičia į krepšį.
Ką aš žinau. M a n gražu. O Kobė raukosi - tarsi netyčia. Kasparas
atrodo šiek tiek sulysęs. M ėto į krepšį ir savo varo:
- Pamatysite, chebryte, manęs Liucė atsiprašys. Žinot kodėl?
Ne, nežinome. Patinka, kad mes kauniečiui virtome „chebryte“ .
Tas taip. Chebryte - skamba. Bet jo naivumas verčia iš koto. Ims mat
ir puls Liucija eiti keliais prieš kažkokį naujoką!
- N a tu ir pavarai, - kraipė galvą Kobė. - Atsiprašyti! To Liucė
gyvenime nėra dariusi!
O Saboniukas giliau kapstėsi:
- J i auklėtoja, ar ne?
- Auklėtoja, - sutiko Kobė. - N a ir kas?
- Vadinasi, turi mus auklėti?
- Turi, na ir kas?
- Kaip tėvai vaikus auklėja, taip?
Kobė kiek pagalvojo:
- N a taip.
- O tėvai, jei neteisūs, vaikų atsiprašo, - tęsė Saboniukas. - Bent
jau mano tėtis. Būdavo, ginčijasi, ginčijasi, o paskui prieina ir sako:
„Kasparai, atleisk, aš buvau neteisus. Paskambinau treneriui, vakar

6 i | BADO STREIKAS
iš tiesų nebuvo treniruotės. Teisybę sakei, o aš, pamatęs tave prie
picerijos, be reikalo užpykau“ . Todėl aš nesuprantu, kodėl auklėtojai
turėtų būti sunku manęs atsiprašyti.
Pasakysiu jums - superinis to naujoko naivumas! Juk mes Liucei
esame ne vaikai, sūnūs ar dukterys, bet auklėtiniai. Tai skirtingi daly­
kai. Labai skirtingi. Kasparą tėvai mylėjo visa širdimi, šito vaikna-
myje jis nesulauks.
M e s -N IE K IE N O .
Tiesa, mumis rūpinasi valstybė, ir ačiū jai, kad nestimpame iš ba­
do, leidžia mus į mokslus. Bet sakykite man, kas per tešlagalviai sėdi
toje valdžioje, jei mano, kad mergaitėms turėtų užtekti dvejų kelnai­
čių. Per metus. Daugiau neduoda. Nepriklauso. Argi tai ne pasityčio­
jimas?
N a, viskas. Jaučiu, užaugusi būsiu politikė. Neleisiu skriausti naš­
laičių, išvaikysiu Liucės giminę iš valdžios, visiems vaiknaminiams
globėjus surasiu ir vaikų namus nugriausiu, kad nė ženklo neliktų...
Bet - stop stop. Argi tai politikų darbas? M m m , visai susipainio­
jau. Okei, jungiu gero elgesio programą.

„RENAULT LAGŪNA“

Kitą rytą mane pasikvietė Kasparas. Išėjome į lauką ir atsisėdome

ant suoliuko. Geras. Po vaiknamio langais lyg kokia įsimylėjusi po­
relė.
Tačiau Kasparas atrodė smarkiai susirūpinęs.
- Pameni, - kimiai prašneko jis, — apie ką kalbėjomės tą naktį ber­
niukų tualete? N a, kai rodžiau tau savo mamos nuotrauką.
- Apie ką tu čia?
- Juk klausei, ar prieš dingstant mano tėvams nesisukinėjo aplink
namus koks įtartinas automobilis...
- A, taip taip, na ir ką?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I ^ 2

 Kasparas šiurpiai nužvelgė mane.
- Prisiminiau. M a n kasdien reikėdavo šiukšles nešti į konteinerį, ir
tą dieną, kai pradingo tėvai, gatvėje stovėjo vyšninės spalvos auto­
mobilis.
- Kokios markės? - paklausiau, nors skyriau tik traktorių nuo au­
tomobilio, bet norėjau pavaizduoti visažinę. - Neįsidėmėjai?
- Įsidėmėjau. Tai buvo „Renault Lagūna“ , pikapas su „ragais“ .
- Su ragais? Kaip suprasti?
- Taip vadinama bagažinė ant stogo.
- Aha. Kiek žmonių sėdėjo automobilyje?
- Vienas. Aš dar nusistebėjau, ko tas žmogus ten sėdi, nes buvo
karšta, kam kepti po mašinos stogu, kai gali išlipti ir pasivaikščioti?
Logiška?
- Logiška, - daug negalvojusi sutikau.
- Tu manai, kad tas automobilis galėjo sekti?
- Kas nors juk turėjo sekti, dėl to beveik neabejoju. Kaip tu pa­
grobsi žmogų, jei jo neseksi? - ir ištarus šiuos žodžius mane nukratė
drebulys - Kasparas matė savo tėvų pagrobėją!
- M a n dabar labai įtartinai tas automobilis atrodo. Juk jokia ma­
šina gatvelėje nestovėdavo. Visos, pas ką atvažiuodavo, į kiemus nu­
lįsdavo.
- O po kiek laiko tavo tėvai išvažiavo?
- Hm . Maždaug po valandos.
- Kitą dieną matei tą mašiną?
- J o s neliko vos tik tėvai išvarė į parduotuvę.
- Iš kur žinai?
- Dviračiu važiavau pas draugą - ir gatvė buvo tuščia. Matai, aš
visada minu tuo gatvės pakraščiu, kur stovėjo reno.
- O to sėdinčiojo automobilyje veidą įsidėmėjai?
- Ne. M a n tada visai ne tas buvo galvoje.
- Aha, vadinasi, jokių ypatingų požymių - kokių nors randų, ūsų,
barzdos ir tatuiruotės mes neturime.

6 3 I „ RE NAU L T L A G Ū N A “
 - A r tu esi mačiusi tatuiruotą veidą? - sumišęs pasižiūrėjo Kaspa­
ras. - Juk aš tik veidą mačiau. Bet ar tai ką nors keičia?
Susimąsčiau.
Tikrai. Ar tai ką nors keičia? Va, jei automobilio numerius būtų
įsidėmėjęs, tada kitas reikalas. O gal toje mašinoje visai ne pagrobė­
jas kiurksojo, o koks pasiklydęs žmogelis. Juk Kaunas - didelis mies­
tas. Atvažiavo seneliukas iš kaimo ir pateko į gatvelę, kurioje stovi
namas, o iš jo dingo žmonės. Vienas šansas iš dešimties, kad mano
sapalionės teisingos.
- Policijai pasakojai apie tą automobilį?
- Ne. Kad manęs beveik nieko neklausinėjo. Juk ne iš namų pagro­
bė, o prie prekybos centro. O kad ir būčiau prisiminęs per apklausą,
kas iš to? Neįsidėmėjau numerių. Žinai, kiek Kaune tokių markių
mašinų laksto? Koks šimtas.
- Norėčiau pamatyti...
-K ą ?
- Kaip atrodo toji „Renault Lagūna“ .
- O ką ten žiūrėti? Gelda su keturiais ratais. Balionas savo albumė­
lyje turi tokio modelio nuotrauką. Kai išvydau, visas vaizdas ir atsi­
gamino. Bet galėjo ir atsitiktinai kas nors užklysti. Juk jei iš tikrųjų
kas būtų sekę, būčiau tą automobilį matęs ir anksčiau.
- Ko gero, tu teisus. Pagrobėjai per vieną dieną plano neparengia,
jie savo auką seka ilgai ir nuobodžiai.
- Suras juos dėdė Leonas, - sugriežė dantimis Kasparas, - oi,
nežinau, ką jiems padarys.
Ir čia atsivilko Jorė. Kaip kvanka įsispoksojo ir nekaltu balseliu
paklausė:
- Emile, o kada šiandien repeticija?
Lyg nežinotų, kad kasdien tuo pačiu laiku - 15.00! Ir dar šypsosi,
višta. Tačiau aš irgi išsiviepiau iki ausų ir kuo malonesniu balseliu
suulbėjau:

- Penkiolika nulis nulis. Prašyčiau, panelyte, nevėluoti.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 6 4

 Bet visą tardymo malonumą sugriovė Balionas. Išpuolė iš vaikna-
mio, pamatė mus ir išvertė gerklę:
- MĖSININKAI! Atkeršijo! Nunešė krepšinio lentą!
Tikros kandys! Vakar naujoko mobilusis dingo, šiandien - krepši­
nio lenta. Bliambački. Vagystės įgauna stambų mastą. Alio, policija!
Aliooo! Šen šen! Help!

ŠVILPUKAS - JĖGA!

Paskui Balioną atskubėjo susijaudinęs Kobė. Jam nebuvo baises­

nio vaizdo pasaulyje, kaip liūdnai stirksantys krepšinio stovo
griaučiai.
- Atrodo, atsirado proga kai ką užmušti! - sugriežė dantimis.
Visi patraukėm aikštelės link. Žengėme lėtai, lyg būtume sekę karstą,
kuriame gulėjo Jo Didenybė Krepšinis. Aš pagalvojau, kad karste ilsisi
mūsų Liucija, todėl savaime pradėjau greičiau kabinti ir, vos pranė-
riau aikštelę supančius krūmus, nepatikėjau savo akimis.
Oskaras su Jurginių!
- Sveiki, vaikai! - žvaliai pasisveikino Oskaras. - Tuoj turėsite naują
krepšinio lentą. Senoji buvo supuvusi, tai va - naujas lentikes prie
rėmų prisuksime.
- Ir tos buvo geros, reikia čia, - bambėjo Jurginis, pirštu braukyda­
mas per ką tik išgręžtą skylę. - Rupūžėliau, gražiausią lentą supjaus-
čiau. Tas pats, rupke, kaip į ugnį įmesti ir sukūrenti.
Oskarą buvo sunku pažinti: švariai nusiskutęs, pasikvėpinęs, o vei­
das toks giedras, kad sunku ir nusakyti.
- Gal padėti reikia, treneri? - pasiteiravo Saboniukas.
- Kaip tu mane pavadinai?
- Treneriu. O kas?
- M alonu girdėti, - atsakė Oskaras. - Bet kodėl atėjote be kamuo­
lio? Juk aiškiai anąkart pasakiau, kad bus treniruotė. Pamiršot?

6 5 I ŠVILPUKAS - JĖGA!
 - Aš tuoj, treneri! - žvitriai apsisuko Kasparas ir nubėgo į vaikna-

mį kamuolio.
O aš, Kobė ir Balionas vėpsojome, kaip Jurginis krenkšdamas suko
naujus varžtus. Oskaras taisė sudriskusį tinklelį.
- Baigta, - įsukęs paskutinį varžtą, nusibraukė prakaitą Jurginis. -

Galima kabinti.
Kol juodu prie stovo tvirtino naują lentą, su kamuoliu parskubėjo
Kasparas. Užsikepė nieko nelaukdamas mėtyti į krepšį, bet Oskaras
griežtai, lyg pikčiausias mokytojas, tarė:
- Jokių mėtymų! Atėjote į treniruotę? Gerai. Tada pradėsime nuo
fizinių pratimų. Kaip priklauso. Dvidešimt ratų aplink aikštę. Bėgte!
Saboniukas noriai pakluso. Nusimetęs treningus, likęs vien su krep­
šininko apranga, pasileido bėgti. O Kobė ištiesė kojas seno klevo
paunksnėje, kramsnojo smilgą ir postringavo:
- Atvariau pamėtyti, o ne kaip asilas ratais lakstyti. Baisiai man čia
reikia!
Saboniukas prabėgdamas mestelėjo:
-Jėgas taupai, ką? A r fizinio krūvio bijai?
Ir dar Oskaras pridėjo:
- Kobe, ko ten drybsai kaip paršas!
Žinoma, Kobė, išgirdęs savo pravardę, pasijuto tarsi medumi širdį
kas būtų patepęs. Išdidžiai atsistojo ir nusivijo Saboniuką.
- Ko gi tu tenai stovi? - Oskaras sužiuro į Balioną, o tas pralemeno:
- Kas, ar aš? Ė... man irgi galima treniruotis?
- Žinoma.
- O , tai gerai! - nušvito Balionas ir, nuspyręs sandalus, basomis
nulapnojo paskui Saboniuką ir Kobę.
- N a o tu, bevarde gražuole! - kreipėsi į mane Oskaras. - Galėtum
pakviesti ir kitus vaikus, gal ir jie nori lankyti rimtas krepšinio treni­
ruotes.

Cha! Pašnekėjo, kaip į vandenį pirstelėjo! Kokie - kiti vaikai? Visi

išsilakstė pas globėjus. Žydrius pro savo akinius vos knygos puslapį

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | 6 6

įžiūri, krepšinio lankas jam atrodo toli kaip mėnulis. N a taip, yra dar
broliai rūkaliai, bet jų nė su pagaliu į aikštelę neatvarysi.
- M a t kaip, maniau, kad yra daugiau vaikų, - išklausęs mane tarė
Oskaras. - N a o tu? Mergaitės irgi žaidžia krepšinį.
- Ačiū, aš nenoriu.
- Kodėl?
Superkvailas klausimas.
- O jūs mokate megzti virbalais? - paklausiau.
-N e.
- O kodėl?
- Nemoku.
- Aš galėčiau išmokyti.
Oskaras nusijuokė:
- N a ir gudragalvė! Geras paaiškinimas. O savo vardo ir šiandien
nesakysi?
Kodėl nesakysiu? Pasakiau: Emilė.
- Gražus vardas.
N a taip, gražus. Žiūrint kas jį ištaria.
- Gana tau pliurpti! - zirztelėjo Jurginis, rinkdamas išmėtytus įran­
kius: pjūklą, plaktuką, veržliaraktį. - Kur mano vynas? Duokš. Visus
nagus nusikrušau per tas meistrystes. Rupūže, būčiau žinojęs, kad
tiek daug bus to knebinėjimosi, vienu buteliu būtum manęs neužki­

šęs.
Oskaras pasilenkė prie švarko, numesto ant žolynėlio. Iš rankovės
ištraukė vyno butelį ir paduodamas tarė:
- Slėpk, kad niekas nematytų. Čia vaikų teritorija.
Bet Jurginis numojo ranka, patupdė butelį į įrankių dėžę, pasibru­
ko po pažastimi pjūklą ir nukūprino savo keliais.
- O jūs neisite kartu su juo? - paklausiau.
- Ne. Nusprendžiau mesti gerti.
- Et, daug kas bando, bet šnipštas išeina.
- Kitaip nebegalima. Esu pačiam dugne. Pats laikas atsispirti.

6 7 I ŠVILPUKAS - JĖGA!
 M a n patiko Oskaro žvilgsnis. Žiūrėjo į mane rimtai, ne kaip į pien-
burnę. Matyt, tąkart užklupusi jį Jurginio kompanijoje, ne juokais
išgąsdinau ir tuo pelniau pagarbą.
- O jūs dar nevedęs? - visai įsidrąsinau.
- Išsiskyręs. Žmona Kėdainiuose pasiliko, o aš į Saulėnus atvažia­
vau. Pas savo motiną apsistojau.
- Vaikų turite?
- Vieną. Mergaitę. Jinai dabar didelė. Studentė.
- Gerai, kad vieną.
- Kodėl?
- Tie, kurie turi daug vaikų, nesugeba jų išlaikyti, nusigeria ir ati­
duoda į globos namus. Kaip Jorę, pavyzdžiui. Arba - Vaidą.
- O tavo tėvai irgi stikliuko mėgėjai buvo?
- Truputį išgerdavo.
- Kiek turėjai metų, kai čia aitsiradai?
Ko jis tardo! Dievaži, pyktelėjau. Bet atsakiau:
- Buvau penkerių metukų.
- O Viešpatie, penkerių... - ištrūko Oskarui, ir jo akys sublizgo
nuo drėgmės. - Tokią mažą! Tik pamanyk, kas per vaikystė. Kaip

kalėjime.
Aha, nusisuko. Kad nubrauktų šykščią ašarėlę. Niekuomet netikė­
kite girtuoklių ašaromis. Galbūt jie yra geros širdies, todėl lengvai
susigraudina. Tačiau valios visiškai neturi. Verkia, bet geria. Ir geria
tol, kol savo vaikus prageria.
Kodėl geria? Todėl, kad šnapselis skystas, ir geria. Būtų kietas -
graužte graužtų. Bet neatkalbėtume, jokie ašarų upeliai nepadėtų.
Oskaras išsitraukė iš kišenės švilpuką, išpūtė trupinius, patrynė jį į
marškinių rankovę ir, sukandęs dantimis švilpuko galiuką, taip skar­
džiai sušvilpė, kad net ausyse suspengė.
- Berniukai, visi pas mane!
- Ėgė, švilpukas! Visai kaip tikroje treniruotėje, - pasidžiaugė Sa-
boniukas.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | 6 8

 Tas šaižus, skersai ir išilgai Saulėnus perskrodęs garsas Kobei ir
Balionui padarė didžiulį įspūdį. Jų akyse nebebūtum išskaitęs nė kris­
lelio pašaipos tam, regis, dar vakar girtam pakrūmėje besivolioju-
siam Oskarui.
Švilpukas - jėga! Super. Koks treneris be švilpuko?

PILNOS KELNES LAIMES

Pasirodo, visai neblogai bent mintyse pakeiksnoti valdžią. Parbėgu

į vaiknamį, o čia - labdara.
Valio! Pavarė pižamų. Naujos, nė karto neskalbtos. Minkšta flane­
lė, o švelnumas! Kaip Jorė pasakė - lyg vištos pūkai. Cha, cha, kur ji
matė pūkuotas vištas?
Pižamos buvo išmargintos meškiukais ir asiliukais. Draugystė be
jokio ryšio. Šokom matuotis ir visos paskendom lyg pliauskos maišuo­
se. O mama, nejau vokiečių mergiotės stambios kaip begemotukės?
Tokia mintelė ir linksmina, ir guodžia. Tačiau rankovės, atsiprašau!
Tokios ilgos, lyg pižamos būtų siūtos žirafų vaikams.
- Galėtume įsidarbinti kaliausėmis, - plazdėdama ilgomis ran­
kovėmis pasakė Rūtelė. - Visus varnėnus ups! - per kilometrą išbai-
dytume.
- Ne tik juos, bet ir gandrus, - pritarė jai Vaida šmėkliškai skery-
čiodamasi. - Aš tai stovėčiau po trešne. M a n patinka trešnės. Juodosios
ypač saldžios. N oriu trešnių.
- M a n patinka vyšnios, - pasakiau. - Nuspręsta - stovėsiu po vyšnia.
Žinoma, jei kas litą už dieną mokės.
Ir čia Rūtelė prisiminė Vytauto Kernagio dainą „Kai sirpsta vyš­
nios Suvalkijoj“ . Ji bandė mums paniūniuoti, bet Vaida šoko ją til­
dyti:
- Fu, Kernagis, liaukis pykinti! Juk tai Liucės mėgstamiausias daini­
ninkas. Kada tik eini pro jos kamurkę, taip ir girdi: Ooonyte, einam

6 9 | PILNOS KELNĖS LAIMĖS

su manim pašokti, leisk man kaaarštai priglaust tave. Kur žirklės?

Panos, aš kai ką sumąsčiau.

Čekšt čekšt, ir patrumpino klešnes. Kaip nepagalvojome! Visos trys
lyg laumės šokome darbuotis su adata ir siūlu. Karpėm, siuvom, siau-
rinom, ir še - kelnės jau nebeplazda kaip vėliavos. O ką daryti su
marškiniais?
Bala nematė, papilvėje susirišame kaubojiškus mazgus. Stilinga. Bam­
ba matosi, patogu pasikasyti. Kai mazgų nėra - esame hiphopo sti­
liaus mergaitės. Pasileidžiame Stano kompaktą ir hip nuo vienos lovos,
hop ant kitos - tik plaukai dulksta, žiauriai gaila, kad bernai nemato.
Žinoma, smagiausia būdavo, kai labdaros siuntoje rasdavome ką nors
tokio, kas tikdavo šokėjų apdarams: spalvotos tamprės ar vienodi
sijonėliai. Bet ir pižamos gerai, bus smagu vakarais gūžinėti. H ip hop!
Po pietų, per kuriuos Saboniuko vėl nėra nė kvapo, aš ir mano
vištos šokėjos sulendame į salę. Repeticiją pradedame lengvu apšili­
mu. Paleidžiu ritmingą muziką ir tarsi per aerobikos treniruotes pra­
dedu mankštinti apsnūdusias Jorę, Vaidą ir Rūtelę.
- Viens, du, trys! Eina! - šūkčioju darydama paprastutę trijų žings­
nių kombinaciją. - Neatsilikit! Smagiau! Ir viens!..
Dešinę koją pirmyn, į šalis. Kairę... Trys! Dešinę į pradinę padėtį.
Keturi - kairę atgal. Pamėginkite. Jeigu nesate beviltiškos gvėros,
nesunkiai pavyks. Beje, kojos turi būti per kelius sulenktos, o žings­
nelis - spyruokliuojantis, tik tada išeis „eglutės“ žingsnis.
Paleidžiu „Delfinų“ kompaktą.
Ups, skruzdėlytės per nugarą. Šokam!
M an patiko tą aukštį matyt, - laimina mus Stano, o mes jam iš
paskos:
- Nana na na na!
M an patiko lyg paukščiui skraidyt!..
- Nana na na na!
Trypiam, dainuojam, nesustojam. Vienu įkvėpimu - mambo, džiazo
kvadrato žingsniai. Fuuu, jau prakaitas. Pertraukėlė. Jorė ima skųstis,

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 7o

kad jai kojos išsiklišeno, prašo, varna, kad mes visos pasižiūrėtume.
O t lūžena. Tiek to. Apžiūrime. M m m . Tikrai kojos kreivokos. Kaip
jai pavyko taip išklišti? Nana na na, blem.
Paskui parodau savo šokėjoms naują judesį, jį nusižiūrėjau iš tele­
vizoriaus ekrano. Visos nusprendžia, kad visai nieko, nors aš jaučiu,
kad šitoks judesys - super.
Štai šitaip įvairiausias judesių kombinacijas jungiu į visumą. Žingsnis
po žingsnelio, judesiukas po judesio - ir sulipdome šokį. Paskui šli­
fuojame sinchronizaciją.
Protingai pasakiau, ane?
M ūsų vaiknamį aplanko įvairūs dėdės ir tetos. Jei delegacija gau­
sesnė nei trys žmonės, juos kviečia į salę, o tada mano grupė suskelia
kelis šokius. Ir kokių audringų plojimų susilaukiami Pabandytų ne­
ploti! Juk tiek stengėmės, repetavome!
Tądien repeticiją sugriovė Liucė. Įlapnojo į salę ir užriko:
- Užtildykite muziką! Ir čiuožkit man nuo scenos!
Oho! Pati užsikorė ant scenos. O tuo metu į salę atgriuvo visi vaikna-
miniai su direktore Bronyte. Ji irgi užlipo ant scenos ir kreipėsi į mus:
- Vaikai! Aš visada sakiau ir sakysiu, kad turime gyventi draugiš­
kai - kaip viena šeima. Prieš kelias dienas įvyko nesusipratimas tarp
auklėtojos Liucijos Ružytės ir naujoko Kasparo Valento. Todėl auk­
lėtoja Ružytė norėtų atsiprašyti...
- JEEESl - įžūliai sušnypštė Jorė.
- Ateik, Kasparai, - pakvietė Saboniuką direktorė, ir šis drąsiai
atsistojo priešais sceną. - Prašom, panele Ružyte, jums žodis.
Liucė tirštai nuraudo. Pasitaisė akinius ir išpoškino:
- Aš! Auklėtoja Liucija Ružytė! Prašau man atleisti! Už elgesį!
Nesuderinamą su pedagogo etika! Viskas!
Cha cha cha! Kaip linksma!
O Kasparas be jokio pasipūtimo tarė:
- Atleidžiu. Bet daugiau taip nedarykite, būtų malonu, kad tai būtų

paskutinis kartas.

7 1 | PILNOS KELNĖS LAIMĖS

 Pašėlom ploti, ir Liucija spruko iš salės. Net direktorė nesulaikė
šypsenos. Kobė paplekšnojo Kasparui per petį:
- Gerai pasakei, taip jai ir reikia.
Naujoko bado streikas baigėsi. Paliaubos? Ne. Tai buvo triuškina­
ma pergalė!
Tarp mūsų kalbant, Saboniukas nei ten badavo, nei ką. Jis turėjo
šiek tiek dėdės paliktų pinigų. Tad Kobė slapčiomis nurūkdavo iki
parduotuvės ir parlakindavo jogurto, kokakolos, sausainių, trašku­
čių, šviežių bandelių, o kartais - ir rūkytos dešros ringę.
Saboniukas buvo neapsakomai draugiškas ir visomis gėrybėmis da­
lindavosi su manimi, Balionu ir Kobe. Savaime suprantama, mes nesi-
grūsdavome prie vaišių kaip kiaulės prie lovio, lenktyniaudamos, kuri
greičiau apsiris. Palaukdavome, kol pasisotins Saboniukas, ir tik tada
švariai iki paskutinės kruopelės sudorodavome likučius.
O treneris Oskaras, sužinojęs, kad Kasparas atsisakė vaiknamio
maisto, net stiklainį sriubos atnešė.
- Mėsiška sriuba, valgyk, - ragino jis, duodamas šaukštą. - Gerbiu
principingus, charakterį turinčius žmones.
Tačiau tos dienos džiaugsmai džiaugsmeliai nesibaigė. Šlifavome
šokį pagal „Scooter“ gabalą. Septynis kartus iš eilės Jorė tai nespėda­
vo kartu su visomis, tai susimaudavo atlikdama paprasčiausią judesį.
Šoko kaip višta užpakalį išsidilginusi ir dar plūdosi ant visos salės:
- Eikit, kvankos, šikt! Tai ne šokis, o kažkoks šunakojis! Pribūrėte
visokių figūrų, blem, rankas beveik išsilaužiau!
- Nenusišnekėk! - gyniausi aš. - Viskas lengva, tik reikia galva, o
ne užpakaliu galvoti.
- Tuoj mes ją prakriokinsime, - pažadėjo Vaida.
- Ką tu čia aiškini! - lindo jai į akis Jorė ir šlykščiai nusivaipė: - Į
save pasižiūrėk! Šokanti bandelė!
O tuo metu mums už nugarų pasigirdo garsus kosėjimas. Še tau!
Taip buvom įsijautusios į rietenas, kad nepastebėjom, kaip į salę įsliū­
kino kostiumuotas dėdulė.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 7 2

 - Laba diena, mergaitės!
- Laba, - myktelėjau.
- Aš - iš seniūnijos. Atėjau pasikalbėti rimtu reikalu. M a n direkto­
rė sakė, kad šokių grupės vadovė yra... ė, pamiršau vardą.
- Tai aš - Emilė, - išdidžiai prisistačiau.
- Gal girdėjote, mergaitės, kad sekmadienį vyks gatvės krepšinio
turnyras „trys prieš tris“ ?
- Ne, nieko negirdėjau, - apsimečiau atsilikusi nuo gyvenimo. -
N a ir kas?
- Mes norėtume, kad jūsų šokių grupė pasirodytų turnyro metu.
Įdėmiai nužvelgiau dėdulę. Argi gražu taip žiauriai iš mūsų tyčiotis?!
Tačiau seniūnijos pasiuntinys, regis, net ant pirštų galų pasistiebė:
- Tai ar sutinkate? Juk tokia šventė! Visi Saulėnai sueis ir žiūrės

į jus.
Oro! M a n trūksta oro! Laikykite mane, kad nenualpčiau! Juk ten
bus šimtai žmonių! Tačiau vargais negalais atgavau pusiausvyrą.
- O mums kas iš to? Šokis - ne tik menas, bet ir juodas darbas.
Sinchronizacija, žinote, plastika...
M a n o šokėjos ėmė dejuoti. Vištos. Jos nė nenutuokė, kur link aš
suku.
- Žinoma, kad darbas, - linktelėjo dėdulė. - Sutinku.
- Tada turėtumėt sutikti, - rėžiau aš, - kad už kiekvieną darbą turi
būti mokama. Be to, negražu, tiesiog nežmoniška būtų išnaudoti vai­
kus, ir dar beglobius.
- Ne, ne, apie išnaudojimą negali būti nė kalbos, ką jūs! Sakykite,
ko pageidausite, viską išpildysiu.
Pažvelgiau į savo vištas. Stovėjo lyg užkerėtos, net nemirkčiojo.
Pagaliau, kvėšos, pagavo mano mintį.
Taip. Pirmas reikalavimas. Už pasirodymą turite sumokėti. De­
šimt litų. Kiekvienai!
- J o k ių problemų, - klusniai kinktelėjo galvą dėdulė. - Bus sumo­
kėta. Po dešimt litų. Kas dar?

7 3 I PILNOS KELNĖS LAIMĖS

 M a n pradėjo daužytis širdis.
- Ir dar... Mes visos norėtume pasilikti diskotekoje. Iki... iki vi­

durnakčio.
- O oo, nežinau... Jūs nepilnametės.
- Tada mes nešoksime.
Stojo tyla. Pamaniau, kad perlenkiau lazdą, juk kas leis vaiknami-
niams dūkti diskotekoje iki vidurnakčio? Nesąmonėlė didžiausia. .
Tačiau dėdulė atsipūtė ir tarė:
- Gerai, pakalbėsiu su direktore. Neabejoju, kad susitarsiu.
Visos keturios kvailai išsišiepėme. Juk turi būti ne viso proto, kad
tokią laimę jstengtumei nuslėpti.
Sutarėme, kad rytoj pas mus ateis didžėjas, jis įsirašys muziką, pa­
gal kurią šoksime, ir maloniai atsisveikinome.
-E M IL E !
Vaje! M ane apipuolė vištos. Cypė, klykė ir ant manęs, vargšės, korėsi.
- T u mūsų auksas! Dešimt litų ir dar diskoteka! Vau, išprotėti gali­
ma! Ačiū tau, ačiū!..
Ko tos cyplės kabinasi man ant kaklo? N ori, kad apsižliumbčiau iš
laimės?

IŠDAVYSTĖ

Jorė karingai pareiškė, kad yra pasiryžusi galvą nusisukti, bet šo­
kio judesius išmoks. Griaudėjo muzonas, ir mes, apimtos šiurpaus
pakilimo, šokom, kol visai nuo kojų nusivarėm. Jorei sekėsi jau kur
kas geriau.
- Nieko, dar yra laiko iki sekmadienio, - guodžiau ją. - Išmoksi.
Po repeticijos nuskubėjau į krepšinio aikštelę. Norėjau pasigirti,
kad mano šokių grupė pasirodys per gatvės krepšinio turnyrą. Tačiau
nei treneris Oskaras, nei Kobė, nei Saboniukas į mane nekreipė dė­
mesio.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 7 4

 - Kaire varykis!.. - šaukė Kobei treneris. - Korpusu denk kamuolį!
Kobė sukandęs dantis veržėsi krepšio link, bet Saboniukas vikriai
kyštelėjo ranką ir atėmė kamuolį.
- Bauda! - raukėsi Kobė.
- Nėra baudos. Švariai pavogė, - atšovė Oskaras. - Vaikine, kol
neišmoksi varytis ir mesti kaire ranka, aikštėje būsi ne Kobė, o nulis.
Vėl nuaidėjo švilpukas, vėl viskas iš pradžių, tik šįkart Saboniukui
dengti Kobę padėjo ir Balionas. Riksmai, šūksniai ir trypimas pynėsi
su kamuolio bumbsėjimu. Per dulkes nė saulės nesimatė.
Kamuolys pašokinėjo ant lanko ir įkrito.
Kobė buvo kiaurai prakaitu permirkęs, stambūs lašai kapsėjo nuo
nosies.
- Va taip, - patenkintas tarė Oskaras. - Dar kartelį.
- Pavargau, treneri, - gaudė orą Kobė.
- Pavargai? Kad negirdėčiau tokio žodžio! Iš naujo!
Vėl užvirė grumtynės. Kobė varėsi kamuolį, bet suklupo ir išsitiesė
dulkėse. Tačiau treneris Oskaras tik nusišaipė:
- Neapsimesk klounu! Kelkis.
Pagavau Oskaro žvilgsnį ir neišlaikiau:
- Eikit sau! Kodėl jūs tyčiojatės iš Kobės?
- Aš nesityčioju, o treniruoju. Pamatysi, padarysiu iš jo tikrą
krepšininką.
Pamatysiu? Labai abejoju. Nejaugi Oskaras yra aklas ir nemato,
kad Kobei nesiseka kaire ranka varytis kamuolio ir mesti jį į krepšį?
Pagaliau Kobei leido atsipūsti. Aikštėje liko trypti Saboniukas su
Balionu.
Kobė atgriuvo žolyne. N u o jo kilo garas lyg nuo karšto sumuš­

tinio.
- Kaip sekasi, Emile?
- Puikiai! Tu, žinok, nepatikėsi!
Ir papasakojau jam, kokia laimė aplankė mane ir mano šokėjas.
- Šoksite gatvės krepšinio turnyre? - perklausė jis.

7 5 I ŠDAVYSTĖ
 - Aha. O paskui diskotekoje! Iki pat vidurnakčio, va!
- N a žinai! Niekada nepatikėčiau, kad tu gali tapti išdavike!
- KĄĄĄ? - išsižiojau. - A r tau galva prisnigo? Kokia čia išdavystė?
- Saboniukas atsisakė žaisti už „mėsininkus“ ?
- Atsisakė, na ir kas? Mes juk šoksime!
- Bet už „mėsininkų“ komandą, nes vaiknamio komanda, galima
sakyti, atsisakė žaisti. Todėl tu, Emile, išdavei mus.
- O varge! Nusišneki kaip Liucė!
Kobė tūžmingai dėbtelėjo. Vaje, kaip jis manęs neapkenčia!
- O kas pasakė: „Nedraugauk su savo draugų priešais“ ? Dabar
tau aišku?.. TU ESI IŠDAVIKĖ!
Manyje kažkas sulūžo. Žiojausi sakyti, kad jis vėl nusišneka, ta­
čiau balsas užkimo ir karktelėjau kaip višta. Nuraudau lyg musmirė,
o ašaros pasipylė kaip pupos. Dar niekas manęs nevadino išdavike!
Apsisukau ir pasižliumbdama nulapnojau į vaiknamį. Ašaros tem­
dė akis, vos radau durų rankeną. Įpuoliau į savo kambarį, mirtinai
nugąsdindama ten buvusią Rūtelę.
- Kas atsitiko, Emile?
Aš tik dar garsiau sukūkčiojau, o toji varna išpuolė į koridorių ir
paskleidė gandą, kad nuplaukė visos diskotekos, o gal net pasirody­
mas Saulėnų aikštėje. Bematant kambarin sutapsėjo visos šokėjos.
Apspito ir spyrė pasakyti, ko aš žliumbauju kaip nevisprotė.
O kai išgirdo, kad dėl visko kaltas Kobė, nes jis mano, jog aš esu
išdavikė, vištos pasileido kudakuoti:
- Kas toks, kas? Kobė? - kvarksėjo viena per kitą: - Tai kvailys!
Krepšinio nuo šokių nebeskiria!
- Įsivaizduoja, kad mes striptizą šoksim!
- Blem, jam problemos su proteliu, tegul važiuoja gydytis!
- A h a , o mes jam į palatą gėlių atnešime.
Netrukus šnypščiau ir krizenau kartu su visomis, dėjau į šuns die­
nas Kobę, tačiau viduje it koks kirminas graužė. Lyg vis dėlto būčiau
išdavikė.

TRISE PRIES MAFIJĄ I 76

 O kai likome kambaryje dviese su Jore, ji staiga surimtėjo ir ėmė
graudentis:
- Aš suprantu tave, Emile. O i, suprantu, kaip skaudu iš mylimojo
išgirsti tokius žiaurius žodžius...
- Ką?.. Eik tu žinai kur, šlapia višta! - prisiverčiau nusijuokti. -
Didesnės nesąmonės nesu girdėjusi! M a n tas Kobė reikalingas kaip
šuniui penkta koja!
Tačiau savijauta visą vakarą liko bjauri. Lyg aš, kvėša, jį mylėjau, o
šis apkaltino išdavyste ir atstūmė.
Vakarieniauti nėjau, nes negalėjau nė akyse matyti surūgusio K o ­
bės veido. Klausiausi Stano, tačiau smilkiniuose skambėjo: IŠDAVIKĖ,
IŠDAVIKĖ...
Bet kokia iš manęs išdavikė? Ką?
Šalin, negeros mintys. Šalin. Štiiiššš!

KOŠMARAS

Kitą rytą užsiroviau ant direktorės Bronytės:

- Panele Lučiūte, sklinda kalbos, kad dabar jūs atsisakote maisto.
A r tai tiesa?
- Nesąmonėlė didžiausia! - supurškiau. - Juk kaip tik dabar skubu
į valgomąjį.
Vos įmerkiau šaukštą į sriubą, sužinojau, kas skleidžia apie mane
paskalas. Jorė galėjo ir nesakyti. Viskas aišku - Solveiga. Sėdi kaip
ragana pečius plaukais apsiskleidusi. Lūpos vos vos paryškintos bliz­
giais lūpdažiais. Šypsosi sienai ir šnairuoja į Kasparą. Laimė, kad šis
nė akies krašteliu į tą pliuškę nežiūri. Su Kobe kalbasi. Apie ką? Ž in o ­
ma, ne apie mane, o apie savo sumautą krepšinį.
- Žinai, ką toji baidyklė apie tave sakė? - šnibžda man Jorė. -
Sakė, kad Kobė ant tavęs užpyko dėl to, kad tu naujoką įsimylėjai.

Juk nesąmonė?

7 7 I KOŠMARAS
 - Tai aišku, kad nesąmonė!
- Tai gal primusam? Tau tereikės už rankų palaikyti.

-Ką?
- Solveigą, ką daugiau! Seniai svajoju ją prilupti.
- Aš irgi, - palinko prie manęs Vaida. - Žinai, ką dar toji plaukuo­
ta karvė šneka? - ir sušnypštė į ausį: - Sako, kad mes parsidavėm
„mėsininkų“ mafijai, ot gyvatė, ar ne?
O Solveiga sėdi ir toliau atseit gražuolę vaizduoja. Prisipažinsiu,
pyktelėjau. Bent numanytų, kaip man, aaaak, negera ant širdies, gal
tada, nevėkšla, prikąstų liežuvį.
Bet tuoj įsijungiau saviauklos programą ir tariau:
- Palikime ją ramybėje. Klysti yra žmogiška, ypač silpniems žmo­
nėms.
Paskui pasistengiau iš valgomojo išsmukti taip, kad neišvengiamai
susidurtų mano ir Kasparo žvilgsniai.
- Kas geresnio? - paklausė jis.
- Ai, nieko.
Ir jis nusivijo Kobę. Dar vienas beširdis! Nejau ir Kasparas mane
laiko išdavike? O Solveiga linguodama pro šalį įgėlė:
- Kas yra? Kažkodėl su tavimi niekas nenori kalbėtis, gal tik man
taip atrodo?
Vos nepasakiau: „Į save pasižiūrėk! Veidas išmuštas raudonomis
dėmėmis, lyg maru būtumei užsikrėtusi“ .
Tiek to. Kartais geriau patylėti nei veltis į kvailus ginčus, kurie ne­
išvengiamai baigsis plaukų pešiojimo varžybomis.
- Balionai, palauk! - pasivijau jį ir pasakiau, kad turiu svarbų rei­
kalą.
- Kokį dar reikalą? - muistėsi tas. M a t nepratęs turėti svarbių reikalų
su panelėmis. - Aš skubu. Šiandien kapitaliai tvarkysime aikštelę.
Irgi mat atsirado kapitalistas!
- N oriu pažiūrėti tavo automobilių albumėlį, - tariau. - A r turi
savo kolekcijoje „Renault Lagūna“ ?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 7 8

 Jis buvo sukrėstas iki sielos gelmių: panelė Lučiūtė pradėjo domė­
tis automobiliais! Va tai tau! Pasaulio pabaiga.
- M a n labai reikia, - pridūriau. - Tai labai svarbu, nesijuok.
Ne, Balionas nė nemanė šaipytis.
- Eime, jei taip nori, - pasakė, ir aš klusniai nubindzinau paskui jį,
bet kambarys buvo tuščias. Kobė su Saboniuku, kaip ir dera krepši­
nio maniakams, negaišę nė minutėlės išrūko į aikštelę.
O aš taip norėjau viską su Kobe išsiryškinti. Pavyzdžiui, kas jam
įkalė į makaulę, kad mano šokėjos jam priklauso ir jis gali joms nu­
rodinėti?
Toliau: ar tik ne pavydas jam bambą drasko? Cha cha cha! Jokia aš
išdavikė. Pavydi, kad mes šoksime diskotekoje, o jis lindės vaiknamyje.
Juk tai bus supervakaras, kai Saulėnuose karvių mūkimą ir šunų am­
sėjimą praris diskotekos garsiakalbiai, o ponaičiukas Kobė vartysis
nuo vieno šono ant kito, niekaip negalėdamas užmigti. Lėtai lėtai
stips iš pavydo.
O jei Kobė būtų bandęs bent viauktelėti, būčiau išjungusi visas sa­
viauklos programas ir drėbtelėjusi: „Važiuok gydytis! T ik nepamiršk
pranešti, kurioje palatoje guli, - atnešiu gėlių ir saldainių!“
- Štai tas tavo „Renault Lagūna“ , - pažadino iš maištingų minčių
Balionas. - Žiūrėk... Nors gali ir pasiimti. Senas modelis, tokių da­
bar daug.
Išsipešiau iš albumo „Renault Lagūna“ lipduką ir padėkojusi nė­
riau iš kambario.
Autom obilio lipduku pritvirtinau atsiknojusį Stano plakato kraš­
čiuką. Va taip. Dabar galėsiu iki soties grožėtis automobiliuku.
- Negražus, - apžiūrėjo Rūtelė. - Kažkoks be užpakalio.
- Tai pikapas, - dėsčiau žinovės tonu. - Tokie automobiliai Pran­
cūzijoje madingi.
Vaidai irgi parūpo lipdukas. Žiūrėjo net prisikišusi ir galop tarė:
- Aha, tikrai be užpakalio. Kaip ir Emilė.
Rūtelė suprunkštė.

79 I KOŠMARAS
 Įsiutusi nužvelgiau jas abi:
- Į save pasižiūrėkit, ožkos neraliuotos!..
Bet tuoj užsičiaupiau, pagalvojusi, kad šokdama rietis naikinu sa­
vyje įdiegtą saviauklos programą. Nepasiduosiu provokacijoms. Aš
rami. Rami. Visiškai rami.
O tos dvi vištos šnekėjosi lyg traktoriaus pervažiuotos. Įsivaizduo­
jate - apie užpakalius. Dabar Vaida erzino Rūtelę. Didžiavosi sa.vo
riestu pasturgaliu ir peikė plokščią Rūtelės sėdynę:
- Tavo pilvas labiau atsikišęs nei užpakalis. Tavo užpakalis leidžia­
si į antrą aukštą.
- K okį dar antrą aukštą! - šiaušėsi Rūtelė. - O tavo užpakalis de­
vintame aukšte, greitai bus pečių lygyje, cha cha!
Abi kvėšos sužaibavo akimis ir ėmė peštis.
Fu, galima padvėst iš nervų. Bet aš rami, be galo rami...
Hipnozė buvo tokia įtaigi, kad nė nepajutau, kaip užsnūdau. Sap­
ne regėjau visai kitokius Saulėnus: kur pažvelgsi - tuščia, nė gyvos
dvasios. Pabėgėjau gatve, suplasnojau rankomis ir ėmiau skristi. Tie­
sa, pažeme, plast paplast - kaip višta.
Ir staiga nežinia iš kur išdygo vyšninės spalvos automobilis. U ž­
kriokė ir ėmė mane vytis. Įnirtingai suplakiau rankomis ir pakilau
virš vaiknamio. Automobilis - iš paskos! Vau! Skrenda! Kažkoks tūž­
mingas balsas pavymui rėkia: „Emile Lučiūte, prašom tučtuojau su­
stoti! Čia vaikų tėvų pagrobėjai!“
O apačioje stovi galvą užvertusi Liucė ir grūmoja kumščiu: „A r aš
tau nesakiau, kad prisiskraidysi!“
Šaižiai ūktelėjo švilpukas, ir iš kažkur atskriejo krepšinio kamuo­
lys. Bumbt! M a n į pakaušį. „Pataikiau!“ - džiugiai riktelėjo Kobė. O
aš kaip pašauta gulbė krentu žemyn! AAAA! Padėkite kas nors pagal­
vę! Plyyyzl

Atsimerkusi išvydau Rūtelę. Persikreipusi iš baimės, lyg ne aš, o ji

būtų buvusi nutrenkta iš dangaus.
- Kas tau, Emile? Surėkei kaip skerdžiamas paršelis. Kas buvo?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | 8 o

 - M ane vaikėsi reno, - prastenėjau.
- Ji dar sapnuoja, migla! - susijuokė Vaida ir sušnypštė: - Dabar
viskas! Pakliuvai! Sutrėkšiu. Va taip!
Ne ne, čia ne apie mane. Vaida kniubojo virš veidroduko, nagu­
čiais spaudydama inkštirus, vienam iš jų ir grasino.
Iš koridoriaus atsklido šurmulys. Be jokios abejonės, kažkas atsiti­
ko, ir Rūtelė iššliaužė pažiūrėti. Netrukus parčiuožė j kambarį ir pa­
skelbė naujieną:
- Emile, apie tave laikraščiai rašo!
Še tau. To man iki visiškos laimės tetrūko!

AKVILĖS LAIŠKAS

Pavojus atšaukiamas.
Pasirodo, laikraštis išspausdino Akvilės laišką mamai, jame buvau
tik paminėta. Kaip viena geriausių Akvilės draugių.
Laikraščio puslapį Žydrius užkišo už sienlaikraščio stiklo, kad visi
galėtų paskaityti. Aš laišką perskaičiau du kartus. Paskui vaikštinė­
jau netoliese, kad galėčiau nugirsti, ką apie mane kitos vištos kalba.
Tačiau laiškas smarkesnio aptarimo nesukėlė. T ik Solveiga pasakė:
- O , Emilė paminėta. N a taip. Jai tik su tokiomis pyplėmis drau­
gauti.
Kitos čirškė, kad Žydrius už Akvilę viską surašė, o šis gynėsi nagų
nekišęs. Tik kreipinį „T u “ pataręs rašyti didžiąja raide.
Prieš pietus visi išsiskirstė kas kur, nusprendžiau ir aš dyrinti į savo
kambarį, bet pamačiau koridoriumi einantį Kasparą.
Pripuoliau prie sienlaikraščio ir apsimečiau labai susidomėjusi.
- Ką skaitai? - paklausė Kasparas.
- Ai, čia Akvilės, tos mažės, kuri stovi prie durų, laiškutis mamai.
Ir tada trečią kartą drauge su Kasparu perskaičiau išspausdintą
laišką.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 8 2

 A š labai laukiu savo Mamos, dažnai apie ją galvoju ir rašau jai
laišką, bet nežinau, kur ji gyvena, todėl prašau laikraščio, kad jį
išspausdintų ir mano M am a perskaitytų mano laišką.
Mama, aš gyvenu Saulėnų vaikų globos namuose. Atvažiuok, man
Tavęs labai trūksta. A š čia turiu draugių - ir J orę, ir Emilę, bet Tu,
M am a; man būtum pati pati geriausia draugė, nes tik Tu mokėtum
mane suprasti ir mokėtum taip paguosti, kad aš nebeverkčiau. A š taip
norėčiau apsikabinti Tave, M am a! Prisiglausti, pažiūrėti Tau į akis.
Kokios Tavo akys, M a m a ? Žinok, aš netikiu, kad Tu mane visai
pamiršai ir aš Tau neberūpiu. G a l Tu sergi, gal labai užsiėmusi ir
neturi laiko? Jei negali atvažiuoti, tai bent parašyk man, Mama. Aš
labai lauksiu Tavo laiško. Labai labai! Ir kiekvieną dieną galvosiu
apie Tave. O jei atvažiuosi, tai mane labai lengvai rasi, nes aš kas­
dien stoviu prie durų, stoviu ir laukiu Tavęs.

Akvilė

Išgirdau, kaip Kasparas tyliai susikeikė. Ėgė, pagalvojau, va tau ir

mandagumo pavyzdys. Paslapčia dirstelėjau į naujoką ir negalėjau
patikėti! Jo akyse kaupėsi ašaros.
- Tą laišką reikia išsiųsti mamai, - kimiu balsu pasakė jis. - Būti­
nai! Juk čia viskas aišku, kad Akvilei labai reikia mamos.
- Visi svajoja apie mamą, ne tik Akvilė.
-Otų?
- Ką aš?
- Irgi svajoji apie mamą?
Šakės, koks naivuolis tas Kasparas.
- A i, anksčiau svaigdavau. Bet dabar tokių minčių nebėra. Kas no­
rės tokią didelę ir bjaurią mergiotę kaip aš įsivaikinti? Žinoma, nie­
kas pasaulyje. Tai aišku kaip dukart du.
- Bet reikėtų taip padaryti, kad šitą laišką perskaitytų ir Akvilės
mama. M anau, jos širdis neišlaikytų ir ji atvažiuotų.
Oho! Atsirado širdžių specialistas! Svajonių dramblionės!

8 3 I AKVILĖS LAIŠKAS
 - A r tu bent žinai, kiek tokių laiškų yra parašoma? Tūkstančiai, ir

nieko.
- Tūkstančiai? - susiraukė Kasparas. - Iš kur ištraukei?
- Paskaičiuok pats - Lietuvoje yra šimtas penkiasdešimt vaikna-
mių, juose gyvena apie šešis tūkstančius vaikų...
- ŠIMTAS PENKIASDEŠIMT! - apstulbo naujokas. - Negali būti!

Daugiau nei miestų!

- Daugiau negu gerų žmonių, - leptelėjau ir apsidžiaugiau, kad

visai protingai sušnekėjau.

Kasparas dar kartą susikeikė.
Galiu prisiekti - dar niekada taip prasmingai man neskambėjo keiks­
mažodis. Šimtas penkiasdešimt vaikų globos namų. Kai pabandai tuos
namukus mintyse surikiuoti, tik keiktis ir belieka.
Pro šalį praslinko Kobė. Nė nestabtelėjo, nė nepaklausė, ką mes čia

veikiame.
- Kas pasidarė Kobei? - stebėjosi Kasparas. - Šiandien sakiau, kad
pasikviečiam chebrytę tvarkyti aikštės, o Kobė pasišiaušė: „Tada be
manęs!“ Susipykote, ar ką?
- Kad jis kvailas kaip avinas! Kaip su tokiu nesipyksi!
- O dėl ko?..
- Dėl šokių.
Kasparas sutriko.
- Kaip suprasti? Kokiuose šokiuose jūs buvote?
Išklojau jam visą istoriją. Ž od į „išdavikė“ ištariau rydama ašaras.
- Nepagavau kampo, - toliau stebėjosi Kasparas. - Kokia čia išda­
vystė?
- Aš ir sakau!
- Et, nekreipk dėmesio j Kobę. Kažkoks nervingas. Žinai, treneris
jį spaudžia, jam nelabai sekasi, todėl ir nusišneka. Aš pasikalbėsiu su
juo, nesijaudink, Emile.
- Nematau dėl ko jaudintis, - dėjausi abejinga, nors viduje spurdė-
jau iš džiaugsmo. - Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 84

 Pastebėjau, kaip iš savo kambario galvą kyštelėjo Solveiga. Pama­
čiusi mane ir Kasparą draugiškai besišnekučiuojančius, išsižiojo kaip
paskutinė vėpla ir pažaliavusi iš pavydo trenkė durimis.
A k, ak! Pavydi! Geras. M alonu, ką čia bepridursi. O Kasparas vis
kalbino mane:
- Girdėjau, pasiėmei reno nuotrauką.
- Lipduką, - pataisiau ir šokau karštligiškai svarstyti, ką čia tokio

pasakius...
- N a ir kaip? Nieko ypatingo, tiesa?
- N a ne visai, - numykiau. - Automobilis nėra gražus. Tokį sunku
įsidėmėti. Tačiau kokį žmonių grobikai rinktųsi? Tikrai ne poršė ar
ferari, o tokį, kuris nekristų į akis.
Pamaniau, kad susimoviau. Juk į sportinį automobilį nesukiši dviejų
žmonių, per ankšta, džiaukis, kad pačiam vietos užtenka.
Tačiau Kasparas buvo sužavėtas:
- Tikrai! Visai apie tai nepagalvojau! - Ir staiga nusiminė: - Jau
savaitė jokios žinios. Tu neįsivaizduoji, kokius košmarus sapnuoju.
M a n o pakaušiu nuribėjo šiurpas. Įsivaizduoju. Jei man vien pa­
žvelgus į automobilio atvaizdą toks košmaras prisisapnavo, tai ką
kalbėti apie Kasparo miegą.
Tokia nelaimė manęs patykotų - visai neužmigčiau. SOS. Dingo
tėvai. Bet kodėl apie tai nerašo laikraščiai?
Susiradau Žydrių.
M a n o klausimas jam pasirodė kvailas.
- O ką čia rašyti? Dingo - tai dingo, kam čia įdomu? Vakar skai­
čiau, kad policija tėvus suėmė. Už savo vaiko nužudymą. Buvo alka­
nas, ėjo į virtuvę duonos atsiriekti, ten pat ir užmušė. Žiauru, bet
visiems įdomu.
Nieko sau! Už duonos riekę! Vaiką! O , mama... Pasirodo, mūsų
Liucija ne tokia jau ir ragana.
- O negali būti, kad naujoko tėvus pagrobė mafija ir susitarė su
laikraščiais, jog nieko apie tai nerašytų?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | 8 6

 - Va tau, Emile, fyriktl - pasukiojo sau prie smilkinio pirštą Ž y d ­
rius. - Pati nejauti, kaip garuoji.
Upsss! Vyptelėjau kaip ožkelė. O kas man beliko daryti? Atrodo,
šįkart tikrai nusigaravau.

ŠAUNIAUSIOS MERGAITĖS

Pagaliau į mūsų kaimą atėjo šventė!

Trenkia muzonas. Saulėnų aikštė mirguliuoja nuo dryžuotų preky­
bininkų palapinių, aplink jas būriuojasi žmonės ir vienas kitas šuva
šmižinėja, tykodamas gardesnio kąsnio. Stalai kiūkso tiesiog po atvi­
ru dangumi, čia pat plyti ir krepšinio aikštelė.
Bumbsi kamuoliai, mankštinasi krepšininkai. Garsiai užbaubė ma­
žylis, nes suįžūlėjęs ručkis šunėkas grobė jam iš rankų ledų porciją ir
spruko kiek įkirsdamas.
Cool.
Visa tai įžiūrėjau pro vaiknamio langą.
- Greičiau, Emile, - ragino mane Vaida. - Paskubėkime, juk dar
reikia pasidažyti.
Iškurnėjome į koridorių, kur mūsų laukė Jorė ir Rūtelė, bet ant
laiptų sutikome akmens amžiaus liekaną Liuciją. Kopūstgalviškai iš­
sprogino akis į mus ir užklykė:
- Viešpatie aukštielninkas! Kaip jūs atrodote!
Atsirado podiumų karalienė! Norm aliai atrodome, ką ji čia išsigal­
voja! Ž ali aptempti marškinėliai, kurie labai gražiai ryškina figūras.
Balti, kuklūs, be jokių blizgalų sijonėliai, tokios pat spalvos tamprės.
Plikabambės go go šokėjos.
Pabandžiau Liucei paaiškinti, kad ne į Vienos balių susiruošėme, o
į gatvės krepšinio turnyrą, bet kur ten! Atidarė kakarinę:
- Tokios! Niekur man neplikinėsite! Užsimeskite megztukus!
Vaaaje, visai nukvako!

8 7 I ŠAUNIAUSIOS MERGAITĖS
 Bet auklėtoja prišoko prie lauko durų, kur kaip visada rymojo
Akvilė, ir brakšt užrakino.
- Neleisiu!
Sunėrė rankas ant krūtinės ir knopso kaip musmirių užvalgiusi.
Siaubas, kaip išsikalinėja.
Laimė, išgelbėjo pro šalį skubanti direktorė Bronytė. Iš pirmų žo­
džių ji mus kuo puikiausiai suprato ir paliepė Liucei atrakinti duris.
Akvilė, toji papurgalvė mergaičiukė, šlamštė bulvių traškučius, net
ausys lapsėjo.
- Iš kur gavai? - paklausiau.
- Kasparas nupirko, va!
Tik pamanyk, koks geraširdis mūsų Kasparas!
- A r jaučiate, ar jaučiate, - sukudakavo Jorė, - kiek ten bernų!
Vaida įtraukė pilvą, net šonkauliai išsišovė. Rūtelė tipeno užsigal­
vojusi, bet netrukus šventinis šurmulys ją lyg kupron niuktelėjo, ir ji
stypčiojo kaip manekenė kraipydama klubus.
- O t gyvenimas! Kaip ant šieno, tiktai trūksta gulbės pieno, - svai­
go Jorė ir tik pirštu bakst: - Žiūrėkite ten! O oo, Misdešrė! Atseit
gražuolė.
M is Dešrelę vos buvo galima pažinti. Prisiauginusi plaukus. Viršū­
nė! Dailūs kirpčiukai siekė beveik nosį, ir ji ranka vis braukinėjo į
akis lendančius plaukus. Iš automobilio ką tik išlanksčiusi ilgas ko­
jas, dabar stovėjo prie jo. Į mus, keturias vištas, žvelgė iš aukšto ir su
panieka.
- Ko žiūri kaip ožka iš karklyno! - sviedė jai Jorė.
Bjauriai krizendamos pramovėme pro šalį ir įsitrynėme į pačią
žmonių tirštynę.
Ek, kaip smagiai grojo muzonasl
Prie stalų šurmuliavo tetos ir dėdės. Sukiojosi vaikai, o mus nu-
žiūrinėjo kas antras bernas. Prekyba virė. Ledus pardavinėjo bent
keliose vietose, o kokakolą traukė tiesiai iš šaldytuvų. Kai užuodžiau
ant žarijų čirškinamos mėsos kvapą, vos nepaspringau seilėmis.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | 8 8

 Gaisrinės kiemas buvo tuščias, o mus apėmė tokia pasiutusi nuo­
taika, kad mėginom išgąsdinti ugniagesius miškiniais balsais ūbau-
damos: „Gaisras! Gaisras!“ Bet nė viena šalmuota žmogysta neišbėgo
į kiemą su gaisrine žarna. M atyt, visi Saulėnų ugniagesiai varlinėjo
po aikštę: kur čia nusėdėsi, kai šalia tokios linksmybės dedasi.
Jorė išsitraukė lūpų dažus ir prigrasė storai netepti, nes ir taip ma­
žai likę.
- O be to, dažai labai storina lūpas. Atrodysite kaip papuasės, -
mėgino įtikinti šykštuolė.
Cha, pati ji papuasė! Reikia mokėti saikingai dažytis. Bet ką man
daryti su blauzdomis? Balta spalva jas siaubingai storina. Hm , Vaidai
gerai, jos visus perteklinius kilogramus atsveria krūtinė. Nešioja lie­
menėlę. Nežinau, kas jai tokio proporcingumo nepavydi. O šokant
krūtinė spurda kaip krepšinio kamuoliai, patekę į tinklelį. Gražu, kas
supranta.
Puolėm visos dailintis. Bet nespėjom pieštuku paryškinti savo be­
spalvių antakių, kai išgirdom:
- A štai kur jūs, lapės snapės!
Tai buvo Balionas. Čepsėjo, krapštuku rakinėjo savo nasrus. Atsi­
raugėjo. Atsiprašė. Ir lyg koks miesto meras oriai tarė:
- Kviečiu prie stalo - jūsų laukia vaišės.
- Prie kokio stalo? - nusivaipė Jorė, jai lūpų nė nereikėjo dažyti - ir
taip buvo raudonos ir putnios lyg aštuoniolikmetės. - Ką čia sapnuoji?
Bet tuoj paaiškėjo, kad kvietimas labai rimtas. M a t atvažiavęs Kas­
paro dėdė. Jis ir vaišina visus ištrūkusius į šventę vaiknaminius.
- Dėl to, kad mes gerai sutikome naujoką. Ir galima užsisakyti ko
tik širdis geidžia. Aš dvi porcijas keptų dešrelių suvalgiau. Su padažu.
Skubiai baigėme tepliotis antakius ir nusekėme paskui Balioną. Jis
palei stalus nuvedė mus prie paties paskutinio, apkrauto gėrimais ir
saldumynais.
Kone choru pasisveikinome su Saboniuko dėde Leonu. Nors buvo
karštoka, jis kaip vėžys kiaute lindėjo odiniame švarke. Plikė rasojo

8 9 I ŠAUNIAUSIOS MERGAITĖS
nuo prakaito. Stambūs žandikauliai krutėjo, traiškydami ir maldami

mėsą.
- Labas, mergaitės, - nurijęs kąsnį pasilabino. - Tūpkite kur pato­
giau ir prašom vaišintis.
- Tai Emilė, dėde, - rodė į mane Kasparas. - Visai neblogai sutaria­
me, galima sakyti - mano bendramintė.
Oho! Bendramintė! Pagaliau sulaukiau pirmojo komplimento savo
gyvenime.
- Bendramintė, ane? Atseit idėjinė, - nusivaipė Vaida ir įniko lupti
apelsiną.
Aš kibau į vynuoges. Neįtikėtina. Skanesnės už labiausiai prisirpu­
sias vyšnias. Galbūt todėl, kad paskutinį kartą vynuogių ragavau pra­
ėjusiais metais per Kalėdas?
Bet tada mano vidinis balsas tarė: „Nustok ryti, višta. Tu turi prob­
lemų“ .
Pakėliau galvą ir susidūriau su Kobe. Jis sušnairavo, nutaisė akme­
ninę miną ir lėtai pakilo iš vietos.
- Tu kur, Kobe? - sužiuro Kasparas.
- Aš su išdavikėmis prie vieno stalo nesėdėsiu!
Atsuko nugarą ir dideliais žingsniais dėjo į minią. Visų žvilgsniai
nukrypo į mane, lyg į raganą, kurią tučtuojau reikėtų supleškinti ant
laužo.
- Nesijaudink, Emile, - užjaučiamai tarė Kasparas. - Aš pakalbė­
siu su juo.
Atsistojo ir nusivijo Kobę.
- Nesveikas tas Kobė! Bliamba, atsirado erelis, - širdo Vaida. -
Juokinga, kai pradedama ryškintis dėl aiškių dalykų. Juk mes šokė­
jos, o ne krepšininkės.
O Jorė, kur ji tau praleis progą smogti į nugarą!
- Kur meilė baigiasi, ten prasideda neapykanta, - atsiduso toji pa-
baltakė artistė.

Bet ne tai buvo skaudžiausia.

TRISE PRIES MAFIJĄ I 9 o

 Sakykite, kokia aš išdavikė? Taigi. Tačiau šis žodis vienaip skamba,
kai tiktai tau į akis jį pasako, ir visai kitaip, kai ištariamas visiems
girdint. Tada - kaip strypu per galvą.
- Emile, kur tu!
- Tuoj grįšiu, - vos ne vos pralemenau, nes ašaros lyg muilo putos
graužė akis.
M a n reikėjo truputį paverkti. Nieko nepadarysi, tokia jau aš žlium-
ba. Bet vos puoliau į šalį, patekau į minkštą glėbį ir išgirdau:
- Kodėl mano mergaitė verkia? Kas, vaikeli, nutiko, kas mano Emilę
nuskriaudė?
Štai, pagalvojau, mano mama, mano geriausia draugė. Galiu išsi­
verkti ir išsipasakoti. Tik ji viena visam pasaulyje gali mane suprasti.
- M a n skauda, - sušniurkščiojau. - Nerealiai. Kobė ant manęs va­
žiuoja, vadina išdavike. Už ką? Aš juk nieko neišdaviau!
- Neverk, nusiramink, Emile. Visas makiažas nueis perniek, o juk
privalai atrodyti graži.
- Graži?
- Taip, Emile, - vis dar tuo stebuklingu mamos balsu kalbėjo di­
rektorė Bronytė, - graži... Ką žmonės pagalvos, jei vaikų globos na­
mų auklėtinė vaikščios nusiverkusi? Juk aš atėjau pasižiūrėti ne
krepšinio, o kaip šoks mano šauniausios mergaitės.
Šit jums ir visa paslaptis, kodėl vaikų globos namų direktorė Bronė
Girkontienė yra vadinama švelniai - Bronyte. Ji myli mus, mes myli­
me Bronytę - kaip savo mamuliuką.
- Eikš, - paėmė direktorė man už rankos, - dažai nubėgo, truputį
tave padažysiu, nors tu ir taip graži kaip princesė.
Čia tai bent! Pasodinusi ant suoliuko, makiažą man darė pati vaikų
globos namų direktorė! Sakykite, ar daug mamų dažo savo dukras?
Ačiū, supratau.
- Atmink, mano mergaite, - rūpestingai skaistalų šepetuku brau­
kydama man skruostus kalbėjo Bronytė, - tu šiandien gini visų glo­
bos namų garbę. Todėl aukščiau galvą, Emile.

9 1 | ŠAUNIAUSIOS MERGAITĖS
 MONSTRAI“

Saulėnų komanda, pasivadinusi „Monstrais“, triuškino, šlavė sau

iš kelio varžovus ir žygiavo iki finalo.
Čiombė karaliavo po krepšiu. Sugriebdavo kamuolį ir pakartoda­
vo tai Sigio, tai Dariūnės nevykusius metimus. Tačiau kartais ir jiems
pasisekdavo. Tada iš apmaudo priešininkų veidai lyg veršelių ištįsda-
vo. Saulėnų komanda grojo kaip iš natų, kaip sustabdyti tokius?
Rungtynių pertraukėlių metu didžėjas paleisdavo muziką, ir tada
jau mes, vaikų globos namų šokių grupė, išrūkdavome į aikštelės vi­
durį ir suskeldavome savo šokį.
Žinoma, iš pradžių virpėjo kinkos, mušė prakaitas, bet po kelių
pasirodymų įtampa atslūgo. Jaudulį išvaikė smarkūs plojimai. Ir šo­
kome be klaidų, su šypsena, lyg tikros šou mergaitės.
- A r gražu, mergelikės, ai ai, - dejavo senučiukė, kai mes ilsėjomės
aikštės pakraštyje. - Bažnyčia čia pat, galima sakyt, ant šventoriaus
trypiat, ai ai. A r gražu?
- Ir dar kaip gražu! Juk tai šokiai, močiute, - raminau aš murmeklę. -
Sportiniai šokiai. O krepšinis juk irgi sportas, o ne laidotuvės, tiesa?
- O oo, kokia įžūli, ai ai... Iškart matosi, kad be tėvų augai!
Priekabių ieškotoja dėbtelėjo į mane lyg į velnienę ir nudūlino savo
keliais. Pažvelgiau į dunksančią medinę bažnytėlę, į jos bokštą su kry­
žiumi. Viešpatie su savo angeliukais! Ką aš bloga pasakiau?
Tačiau nuotaika iškart pasitaisė, kai priėjęs Kasparas pagyrė:
- N a žinai, tu ir šoki, aš apšalęs! Lygis - tiesiog super\
Jorė užrietė nosį, nors Kasparas kalbėjosi tik su manimi. M atyt, tai
vištai vienas varžtas atsisuko.
- O dėl Kobės - tai nežinau... - gūžčiojo pečiais Kasparas. - Nesu­
prantu aš jo, lygiai kaip ir tu. Nuėjo į vaiknamį, persirengė ir išmovė
į krepšinio aikštelę. Vienas pats į kašę mėto.
Nė kiek nenustebau. O ko stebėtis? Kvailiai visada laikosi kvailų
principų.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 9 i

 - Kasparai, eikš čia! - pašaukė dėdė Leonas. - Su tavimi nori pasi­
kalbėti treneris.
Treneris? Mečiau žvilgsnį, tačiau greta Kasparo dėdės stovėjo ne
Oskaras, kaip tikėjausi, o „M onstrų“ treneris, Saulėnų gimnazijos
kūno kultūros mokytojas Zaremba.
Prislinkau arčiau, kad išgirsčiau, apie ką suksis šneka. Turbūt vėl
bandys naujoką pervilioti į „mėsininkų“ pusę. Ir toks spėjimas netru­
kus pasitvirtino.
- Nesuprantu, vaike, ko tu užsispyrei? - dundeno Zaremba, tiria­
mai nužvelgdamas Kasparą. - Juk tu krepšininkas, tau reikia profe­
sionaliai treniruotis.
- Aš ir treniruojuosi, - atsakė Kasparas. - Kasdien po keturias pen­
kias valandas.
- Tau su treneriu reikia dirbti, - įsikišo dėdė Leonas. - Kad tobulė-
tum, o ne vien savo malonumui žaistum.
- Kad mane treniruoja.
- Kas treniruoja? - šyptelėjo Zaremba. - Tas Saulėnų girtuoklis?
Laba diena. Jis greičiau vyną tave išmokys gerti nei krepšinio pagrin­
dų. Kuo jis vardu?
- Oskaras. Ir joks jis girtuoklis! Ir treneris geras.
Bet dėdė neatlyžo:
- Kaspariuk, berneli mielas, tau būtina su gerais krepšininkais, o
ne vienam treniruotis. Juk mes tau gero norime. Eitum sau į salę,
lakstytum ne žvyro aikštėje, o ant parketo. Jauti skirtumą?
- Dėde, aš ir treniruojuosi su gerais krepšininkais. Ir jei norite žino­
ti, vaiknamio komanda kaip nieką įveiktų „Monstrus“ .
Treneris Zaremba taip nusikvatojo, kad net ūsai užsirietę, o dantys
sublizgo lyg žvengiančio arklio. Tas nepatiko dėdei Leonui.
- Nematau ko juoktis, gerbiamasis, - tarė. - M a n o sūnėnas - vie­
nas geriausių Sabonio mokyklos krepšininkų, juo net „Žalgiris“ do­
misi. Neužsigaukite, bet mano Kasparas tamstos jaunuosius ūkininkus
vienas pats apžaistų.

9 3 I . M O N S T R A I
 - Ne, ne, ką jūs! - juokingai raukėsi Zaremba, krutindamas ūsus
lyg vabalas. - Tai nerimta. Kad vaiknamio komanda su tuo girtuok­
liu treneriu įveiktų mano „Monstrus“ ? Baikite sapnuoti! O jei taip
norite, galime kitą sekmadienį išmėginti jėgas trys prieš tris, vaikna­
mio komanda prieš rajono čempionus. Kaip?
- Ką manai, Kasparai? - sužiuro į jį dėdė Leonas.
- Tegul jie pamėgina tapti čempionais, nes su eiline komanda mums
neįdomu lošti.
Zaremba vėl nusižvengė, lyg nieko kvailesnio gyvenime nebūtų gir­
dėjęs, ir paplekšnojo per petį Kasparui:
- Patarčiau, vaikine, gerai išsimiegoti. Tauški nesąmones... N a ką,
man metas, taip sakant, stoti prie komandos vairo. Dar vienos rung­
tynės, ir mes čempionai.
Kasparas atsiskyrė nuo dėdės ir prisigretino prie manęs.
- Girdėjai? Šaiposi iš Oskaro! Pijoku vadina... O juk mes suvary­
tume tuos „Monstrus“ į vienus vartus!
- A r tau neatrodo, kad nusišneki? - atsargiai paklausiau. - Juk jie
tikrai moka žaisti krepšinį.
- Ką? Ir tu netiki?
N a žinot, viena yra dėvėti džemperį su užrašu „A. Sabonio krepšinio
mokykla“ ir visai kas kita - žiūrėti, kaip žaidžia „Monstrai“ . O žaidžia
jie galingai, lyg suaugę vyrai. Sutryps vaiknamio komandą, juolab
kad trečiasis mūsų žaidėjas - Balionas - net į krepšio lanką nepataiko.
Tačiau Kasparui atsakiau:
- Tikiu, o ko netikėti? Jei jiems nekristų, o mums kristų - tada
laisvai laimėtume.
Atsklido linksmas Čiombės, Sigio ir Dariūnės juokas. Jie buvo ap­
spitę savo trenerį Zarembą ir dabar kvatojosi net atsilošę, o Čiombė,
pagavęs Kasparo žvilgsnį, garsiai tarė:
- Ei tu, lopas! Sakai, su eiline komanda neįdomu lošti? Garuoji
kapitaliai! Juk sausai pakrautume! Nebent toji vaiknamio beždžionė
vieną tritaškį nuo užpakalinių kojų mums įmestų.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 94

 Vėl ūžtelėjo žvengimas, ir Kasparas, lyg nutvilkytas to šiurkštaus
juoko, įsimaišė tarp žiūrovų.
- Kas atsitiko? - klausė nieko nesupratusi Jorė. - K o tie „mėsinin­
kai“ taip bjauriai žviegia?
- Saboniukas pasakė, kad Sigio komandą kaip nieką įveiktų.
- Oho! Turbūt prie atviro lango miegojo ir skersvėjis pertraukė,
kad tokius vėjus šneka.
Matot? Net Jorė nepatikėjo. Nors ji apie krepšinį išmano lygiai
tiek pat, kiek karvė apie baletą. O žmonės būrėsi ir tvenkėsi aplink
aikštelę. Visi laukė finalinių rungtynių pradžios.
- O oo, ir M is Dešrelė savo kaulus atnešė, - Vaida pastebėjo ilga­
plaukę, ryškiai dažytomis lūpomis Saulėnų pažibą.
- Išdvėsęs topmodelis, - tarstelėjo Rūtelė.
- Ožka nulėpausė, - sukikeno Jorė.
Manęs juokas neėmė. Juk ne akla višta esu ir kuo puikiausiai įžiūriu,
kad M is Dešrelė dailesnė už mus visas keturias krūvon sudėjus. Kad
ir kiek mes, panelės iš vaikų namų, besigražintume, mums niekada
nepavyks savo išvaizdai suteikti... kaip čia pasakius? A , va - naminio
grožio. Taip. Juk naminės katės gražesnės už laukines. Jaukesnės.
M is Dešrelė turi tėvus, šie jai perka brangiausius drabužius, visaip
puošia. Tačiau ne skudurai, makiažai, soliariumai svarbiausia. Ją myli
tėvai, o ji myli tėvus. Todėl jos akys spindi nerealiai, sakytum, lyg
žiūrėtų į saulės nutviekstą šaltinį.
Ot, šūdas! Vėl užsinorėjau verkti.

FINALAS. IŠŠŪKIS

Teisėjas pakvietė komandas į aikštelę. Finalas. Saulėnų „M onst­

rai“ prieš „Raketą“ - komandą iš rajono centro. Aukšti, laibi vaiki­
galiai, vilkintys balta uniforma. O „M onstrų“ - oranžinė. Ryški, net
akį rėžia.

9 5 FINALAS. IŠŠŪKIS
 Treneris Zaremba suplojo delnais:
- N a, vaikinai, parodykite, ką mokate! Duokite jiems j kaulus.
Rungtynės prasidėjo, ir tuoj pat „M onstrai“ ėmė pirmauti. O ran­
žiniai buvo ir vikresni, ir greitesni, ir taiklesni nei baltieji. Pataikė
Sigis, įmetė Dariūnė. Čiombė blokavo priešininko metimą. Žiūrovai
staugė. O „Raketai“ , atrodo, baigėsi visas parakas. Sutriko, kai
„M onstrai“ ėmė aktyviai gintis. Prie vieno iš „Raketos“ žaidėjų iš
karto du krepšininkai prišokdavo - spaudė ir spaudė. Ir „Raketa“ vis
daugiau prarasdavo kamuolių nei sugebėdavo mesti „M onstrų“ krep­
šio link.
Gėdelė!
- Dengiamės, dengiamės! - rėkė saviškiams treneris Zaremba ir,
priešininkams vėl praradus kamuolį, patenkintas šūktelėjo: - Šau­
nuoliai, va taip!
11:4 - esant tokiam rezultatui „Raketos“ treneris paprašė teisėją
minutės pertraukėlės.
Smogė muzonas - Madonos superhitas „Hung up“ . Ir mums pra­
dėjus šokti žiūrovai sutartinai pašėlo ploti.
Fantastiškas jausmas!
Šokio ritmu alsuojanti minia, širdies dūžiams atsiliepiantis delnų
pliauškesys. Skrydis! Tiesiai į žvaigždes.
Šokome nežemiško įkvėpimo apimtos. Energija tryško iš kiekvieno
judesio, ir šypsotis nereikėjo jokių pastangų. Juk visada labai lengva
tai daryti, kai matai šimtus tavimi, tavo šokiu besigėrinčiųjų. O kai
pasirodymo pabaigoje mes keturios - laukinės ir žavingos - nutilus
muzikai staiga sustingome nukorusios galvas, kažkas užbliovė:
- BRAAAVOOO!
Plojimų audra mus nepaprastai sujaudino. Lyg būtume tapusios
geriausia Saulėnų šokių grupe. Ką ten Saulėnų! Lietuvos ar net Euro­
pos. Stojo akimirka, kai viską viską pamiršti ir maudaisi šlovės spin­
duliuose.

Gyvenimas - jėga, fa fa, lia lia!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 9 6

 M a n o vištos dvėsė iš laimės. Net akys buvo suapvalėjusios - vis
niekaip negalėjo atsigauti nuo gerų įspūdžių.
- Jore, Rūtele, Vaida - man trūksta žodžių! - tariau nuoširdžiai,
laimės ašaroms dar nenudžiūvus. - Šokote nuostabiai!
Baigėsi minutės pertraukėlė. Kai rezultatas tapo 14:7, niekas ne­
abejojo, kas taps rajono gatvės krepšinio čempionais. „Raketos“ ko­
manda jau ir nesipriešino - taip buvo nusivariusi. Paskutinį tašką
padėjo Ciombė - bėgdamas sugavo kamuolį ir, atsispyręs nuo žemės,
įkrovė į krepšį.
Dėjimas iš viršaus. Ohooo!
Viskas baigta. „M onstrai“ - čempionai. Iš to džiaugsmo oranžiniai
palaigė po aikštelę kaip kumeliai. Paskui jiems Saulėnų seniūnas įtei­
kė spindinčią taurę. Netilo aplodismentai. Treneris Zaremba iššovė
šampano butelį, purslais aptaškė savo žaidėjus ir arčiau stovinčius
žiūrovus.
- Ačiū, gerbiamieji, už palaikymą! - riktelėjo jis į mikrofoną. -
Mes - čempionai! M um s nėra lygių!
Paskui kalbėjo seniūnas. Žarstė pagyras saviems krepšininkams,
liaupsino juos ir vis kartojo, kad tokios geros krepšinio komandos
Saulėnai neturėjo. Žiūrovai vis nešykštėjo plojimų. Tvyrojo pasakiška
atmosfera, bet čia Sigio žvilgsnis kliudė nuošaly stovintį ir su Oskaru
besišnekučiuojantį Kasparą.
- Ei tu, grybe! - pašaukė jis. - Ateik čia!.. Tau sakau, neapsimesk
glušu!
Kasparas priėjo prie Sigio. Tas iš aukšto dėbtelėjo į vaiknamio nau­
joką ir peštelėjo džemperį, tą vietą, kur buvo užrašas „A. Sabonio
krepšinio m okykla“ .
- Tu ką? M anai, kad jei vaikštai su aprašinėtais treningais, tai jau
esi kietas krepšininkas?
Bet Saboniukas nespėjo nieko atsakyti, tuoj pat įsikišo Ciombė:
- Sakai, driskių komanda stipresnė už mus? Gal tu galvą pašalai?
- Kokia - driskių? - suraukė antakius Kasparas.

9 7 I FINALAS. IŠŠŪKIS
 - Našlaityno, - patikslino Sigis. - Ir ilgai tu, lopas iš Kauno, tokį
briedą varysi? Džiaukis, kad čia daug žmonių, o tai kad spirčiau už
tokias kalbas į subinę...
Čiombė taikėsi nutverti Kasparui už nosies ir sužnybti, bet jis laiku
atsitraukė. Oskaras visa tai pastebėjo ir pabūgęs, kad gali kilti pešty­
nės, prišoko prie Sigio su Čiombe, savo pečiais užstojo Saboniuką.
- Ramiau, vaikinai, nepradėkite, juk šventė, - pasakė.
- Kad jis daug šneka! - Sigis nė kiek neišsigando Saboniuko užtarė­
jo. - Vaikšto ir giriasi. Tegul atsako už savo žodžius!
- O ką čia atsakyti? - gūžtelėjo pečiais Kasparas. - Jūs turite atsa­
kyti - žaidžiame ar ne. Nes taip kasdien galime ryškintis ir nieko
neišsiryškinsime. Negi bijote?
Sigis išraudo iš pasiutimo:
- Ką čia šneki! Cha! Mes bijom?
- J is iš mūsų tyčiojasi, - suurzgė Čiombė.
- Tada tvarkelė, - linktelėjo Saboniukas. - Sakykite, kada norite
pasikrauti nuo vaiknamio komandos Dieną ir valandą... K o tylite,
čempionai?
Tai buvo neregėtai įžūlus pareiškimas. Sigiui prireikė sekundės ki­
tos, kad atsigautų.
- Kitą sekmadienį, - prašvokštė jis. - Tokiu pat laiku kaip šian­
dien - penkiolika nulis nulis.

BJAURUS MELAS

„M onstrai“ nuskubėjo į gimnazijos salę - visiems turnyro daly­

viams buvo surengtos vaišės, gaila, kad mūsų, šokėjų, nepakvietė.
Treneris Oskaras tik krapštėsi pakaušį išgirdęs, kad vaiknamio ko­
manda iškvietė „Monstrus“ į dvikovą.
- Kokia iš mūsų komanda? - mykė. - Net aprangos neturime.
- Paprašysiu dėdės Leono, nupirks.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 9 8

 - N a gerai, - lyg ir atlyžo Oskaras, - tik vieno nesuprantu - koks
tikslas mums su jais kovoti?
- O dėl ko yra žaidžiamas krepšinis?! - atšovė Kasparas. - Matau,
ir jūs, treneri, netikite, kad galime laimėti!
- Bet jie gerai susižaidę ir puikiai kamuolius perima...
- N a tai kas! Lyg nemokėčiau kamuolio varytis! Einu ieškoti dė­
dės, pakalbėsiu dėl aprangos.
Oskaras akimis palydėjo Kasparą, paskui įsmeigė žvilgsnį į mane:
- Gal tu, Emile, gali paaiškinti, kas čia vyksta?
- O ko čia nesuprasti? - tariau. - Saboniukas mirtinai įsižeidė.
Pirmąkart, kai treneris Zaremba jus girtuokliu išvadino, o paskui -
kai vaiknaminius skurdukais apšaukė. Nors tai ir tiesa, bet nebūtina
į akis sakyti, juk taip?
Tuo metu pro šalį išdidžiai lingavo Zaremba.
- Atsiprašau, kolega, - kreipėsi Oskaras į jį, o čempionų treneris
tik nusišaipė:
- Žmogau, koks aš jums kolega? Su jumis patvoryje šnapso negė­
riau ir negersiu!
- Aš ne apie patvorius, o apie būsimas rungtynes.
Zaremba stabtelėjo.
- Kokias dar rungtynes?
- Kitą sekmadienį, tuo pačiu laiku. Vaikų namų komanda prieš
jūsų čempionus. M um s reikia susitarti dėl garbingo teisėjavimo, nes
šios dienos teisėjas aiškiai švilpė jūsų naudai.
- Iš kur ištraukėte?
- Mačiau. Nefiksavo pražangų ir žingsnių. Aš juk treneris, tad sa­
vaime suprantama, kad išmanau ir taisykles.
Zaremba nenoriai susijuokė:
- Gerai. Pasikviesime teisėją iš miesto, nemanau, kad tai išgelbės
vaiknamio komandą nuo sutriuškinimo.
Ką juodu dar kalbėjo - negirdėjau, nes mane pasikvietė seniūnijos
atstovas ir, įteikdamas vokelį su pinigais, pasakė:

99 I BJAURUS MELAS
 - Štai jūsų atlygis. O šokote tikrai puikiai, ačiū.
Svarstydamos, kaip išleisime kruvinu prakaitu uždirbtus pinigėlius,
patraukėme į vaiknamį.
- Aš pirksiu įdegio kremą, - čirškėjo Jorė. - Eisiu degintis prie
upelio, noriu įdegti kaip papuasė.
Vaida ėmė nusišnekėti:
- M a n kvepaliukų reikėtų. Vakarais pasikvėpinčiau.
- Už dešimt litų?! - vartė akis Rūtelė. - Nenusipirksi. Svajonių

dramblionės!
- Sapnuok iš naujo, - pritariau. - Už tiek pinigų nebent dezodoran­
tas išeitų.
Tada Vaida įtartinai garsiai nusijuokė.
- Eikit, eikit jūs, vištos! Aš žinau, kas Saulėnuose platina „Avon“
kosmetiką. Gerai tą panelę pažįstu, ji pažadėjo, kad už dešimt litų
parduos porą tikrų kvepalų mėginėlių.
Šekit. Kvepalai. Pavydas buvo toks staigus, kad valandėlę netekom

žado.
- O kur tu išleisi savo dešimt litų, Emile? - nutraukė nesmagią tylą
Vaida. - Gal susimetame ir bendrai perkame kvepalus?
- Nežinau, man žiauriai norisi auskariukų.
Nė nerausdama sumelavau. Bet negi imsiu toms vištoms aiškinti,
kad man verkiant reikia kelnaičių? Kad trečiadienį, kai Saulėnuose
vyksta turgus, drošiu prie prekystalio, nukrauto apatiniu trikotažu, ir
derėsiuosi lyg bobulė, kol pardavėja susimils nuleisti kainą. Paprastai
prašo trijų litų, bet kartais pavyksta nusilygti 30 ar net 50 centų.
- Emile, - sustabdė mane koridoriuje direktorė Bronytė. - Užeik
minutėlei pas mane.
N a va, šventės baigėsi, pamaniau. Jei direktorė kviečiasi į savo ka­
binetą - gerų žinių nelauk.
- Turbūt nuplaukė mūsų diskoteka, - spėjo sukuždėti Jorė.
Įžengiau slogios nuojautos pričiupta, bet direktorė Bronytė kaip­
mat išsklaidė visus negerus įtarimus.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | IOO

 - Taip gražiai šokote, kad net nežinau, kuo savo šaunuoles pama­
loninti, - traukė ji iš spintelės dėžutę. - Štai saldainiai. Imk, pasida­
linsi su mergaitėmis.
- Į diskoteką galėsime eiti?
- Žinoma. Kasparo dėdė jus prižiūrės. Puikus žmogus. Šiandien
man dar padėkojo, kad gerai sutikote naujoką. Jis tikrai viskuo pa­
tenkintas? Žinoma, pamirštant tą nelemtą kivirčą su Liucija. Niekuo
nesiskundžia?
- Niekuo.
- Atvirai, Emile.
Pagalvojau apie naujoko pavogtą mobilųjį telefoną. Ne, negalima
to sakyti - direktorė pernelyg ims krimstis.
- Emile! Aš matau, kad tu kažką slepi.
- N a nebent kartelį buvo nepatenkintas, - ėmiau sukti uodegą. -
Kai jūs neleidote jam laikyti kompiuterio.
- Kokio kompiuterio?
- N a, jis norėjo, kad dėdė atvežtų jam iš namų kompiuterį, bet jūs
pasakėte, kad negalima.
Direktorės veidu perbėgo šešėlis. Lyg stengėsi kažką prisiminti ir
pakraipė galvą:
- Manęs niekas to neprašė. Pirmąsyk girdžiu. Kažką tu, vaikeli,
painioji.
- Argi Kasparo dėdė jūsų neprašė?

-N e .
- O ... o jūs sutiktumėte?
- Žinoma, kodėl ne?.. N a, bėk ruoštis diskotekai, saldainių nepa­
miršk.
Paėmiau dėžutę ir apkvaitusi išėjau iš kabineto.
Še tau! Katras meluoja? Kasparo dėdė ar direktorė Bronytė? Ir ko­
dėl meluoja?
Et, supaisysi! Suaugusiuosius sunku suprasti. Jie dažnokai sako ne­
tiesą, nors, patikėkite, nėra jokio žūtbūtinio reikalo.

i o i | BJAURUS MELAS
ATIDUOK MAN SAVO ŠIRDĮ!

Diskoteka - jėėėga! M okyklos stadionas virto šokių aikšte. Spalvo­

tos šviesos kraipo figūras. Garsas taip smogia, kad plaukai šiaušiasi.
Bunda Afrika! Ak!
Šokame visos keturios sustojusios ratu. Kiekviena iš mūsų demonst­
ruoja savo firminius judesius. Kartais tokius juokingus, kad nulūžti

galima.
Bunda papuasai!
Didžėjas tikras burtininkas. Nesuprasi, kur pasibaigė viena daina,
o kur prasideda kita. Brūžina plokštelę, skrečuoja, dusyk, trissyk brūž-
teli, ir bytas kala iš pradžių, bet šit garsas mažėja. Tilsta, slopsta ir
kartu šviesos gęsta. Pumpt pumpt! - bosu griaudėja garsiakalbiai.
Prasmekit!
Smeengam!!!
Ir didžėjas su visu pultu išnyksta tamsoje, visą stadioną paskandi­
na tirštoje naktyje... Ir staiga - BUM BUM! Griausmas! Vėl trenkia
bytas, o šviesos stulpai šauna nuo scenos.
- VAŽIUOJAM! - praplyšta didžėjas.
Bunda Saulėnai!
M in ia pagauna šėlti. Kvaišta iš džiaugsmo. Viskas, nuspręsta - už­
augusi būsiu didžėjas. DJ Emi. Skamba? Skamba. Nors šokėja būti
irgi neblogai. Nevaldai garso ir šviesos, vien tik savo kūną ir dar pul­
kelį vištų.
Mes trypėm gal kokį pusvalandį. Jorę mėgino kadrinti kažkoks
bernas, bet ji nepanoro ardyti mūsų smagaus ratelio. Tačiau šit man
pamojo didžėjas.
- Ko nori? - rėkiau jam į ausį, priėjusi prie scenos.
- Koks vaiknamio krepšinio komandos pavadinimas?
- Vaidinimas?
- Pavadinimas!

- Neturi pavadinimo, o kam reikia?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | 10 2

 Didžėjas dar labiau palinko.
- N oriu paskelbti, kad sekmadienį vėl bus varžybos. Kaip jūsų ko­
mandą pavadinti?
Buvau apkvaitusi nuo vežančio muzono, ir man staiga pasirodė,
kad geresnio pavadinimo nėra pasaulyje.
- Kaip? Pakartok?!
-D E LF IN A I.
- Okei! - kinktelėjo jis ir, užsidėjęs ausines, nulindo už pulto.
Aš apsidairiau, norėdama nuvokti, ar daug kas matė, kaip kalbė­
jausi su pačiu didžėju. Tačiau visi šoko, lyg koks daugiarankis šimta­
galvis gyvūnas rangėsi palei sceną. Truputį gaila, bet ką padarysi.
O tada muzika pritilo ir didžėjas greitakalbe pranešė naujieną, kad
kitą sekmadienį laukia iššūkio rungtynės. Superkomandai „M onst­
rai“ iššūkį metė vaikų globos namų komanda „Delfinai“ .
Pasigirdo švilpimas, kažkas riktelėjo:
- N a ir beprotukai!
Bet šit piktčiurnišką šurmulį nušlavė garsi muzikos banga.
Ak! Ak! Bunda Afrika!
Tačiau iš kažkur išdygo Balionas ir viską sugadino:
- Kodėl „Delfinai“ ? - persuko snukį. - Ką jis ten - orą pumpuoja?!
Tu sugalvojai?
- Aš. Stano garbei.
- Eik tu šikt su savo Stano! Be ryšio pavadinimas!
Įsižeidęs atsuko nugarą ir spruko šalin.
„Delfinai“ . M a n gražu. Net Jorei patiko.
- Labai romantiška, - nukirto ji. - Delfinai - tai laisvė, gamtos
vaikai, o vaiknaminiai tokie ir yra - laisvės vaikai, niekieno.
Rūtelė, nuolat nusišnekanti, ir toji išmąstė:
- Delfinai savo vaikų niekada nepalieka. Todėl pavadinimas man
skamba skaudžiai.
Skaudžiai? Ką gi, atrodo, paskubėjau Rūtelę pagirti - ir šįkart toji
kvanka nugrybavo į lankas.

103 ATIDUOK MAN SAVO ŠIRDĮ!

 Trypti ratelyje ir toliau visus stulbinti savo šokiais sutrukdė trys
„Raketos“ komandos žaidėjai. Mandagiai paklausė, ar galima pa­
kviesti. M a n o vištos neatlaikė tokios psichologinės atakos, sukvarkė
laimingos taaaip ir paliko mane vieną.
Žinokite, nieko nėra blogiau, kaip diskotekoje, visuotinių links­
mybių sūkuryje, pasijusti vienišai. Nuslinkau šalin, įsimaišiau į žiū­
rovų būrelį, kuriame buvo du vaiknaminiai - broliai rūkaliai. Bet
jiems šokiai nerūpėjo. Godžiai pešė delnuose slepiamas cigaretes ir
baugščiai it šunyčiai dairėsi, ar kas iš suaugusiųjų nesiartina.
O čia dar didžėjas paskelbė, kad artėjančio supermačo proga -
GRUPĖ „DELFINAI“.
- Tikiuosi, - pridūrė, - kad ir krepšinio komanda bus tokia gera,
kaip ir ši grupė!
O daina, ar žinot, kokia ji? M a n o mėgstamiausia! Tad beliko pus­
balsiu traukti paskui Stano: Meile, o meile, o mano pasauli, tikrai -
viskas bus gerai, nors ir lyja, ir norisi numirti, viskas bus gerai.
Bet kodėl niekas manęs nekviečia šokti? Nejaugi neturiu nė krisle­
lio to žavesio, kuris verčia bernus droviai nurausti ir išlementi: „Atsi­
prašau, gal pašokime?“
Pastebėjau stadiono laipteliais nulipančius „mėsininkus“ - Sigį,
Čiombę ir Dariūnę. Neišskiriama trijulė. Čiombės rankose sušvito
kažkoks daikčiukas. Mėlyna švieselė pasirodė be galo matyta. Egė!
Saboniuko telefonas! Štai į kieno nagus mobiliukas pateko!
Trijulė įsimaišė tarp žioplių, o aš pritykinusi arčiau ėmiau klau­
sytis:
- Neatsiliepia, matyt, ji čia kur nors.
Pažinau Čiombės balsą, nes atvirai spoksoti į „mėsininkus“ ven­
giau. Tačiau akies krašteliu žvilgtelėjusi, pamačiau Čiombės saujoje
tokį pat telefoną, kokį turėjo Kasparas. Stalčiukas su mygtukų spur-
geliais dingo mobiliojo korpuse. Melsva švieselė užgeso.
- Žiūriu, vaiknaminių panų daug, - prabilo Sigis. - Galime jas
kabinti.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 104

 - Eik tu, jau visai... - suniekino Dariūnė. - Kokios čia panos? Nei
figūros, nei papų.
- N a jau! Tu pažiūrėk į šokančią su ilgšiu, - tyliai, kad vos galėjau
nugirsti, kalbėjo Sigis. - Panelė kaip uoga. Figūra kaip nulieta, ir krū­
tinę prilaiko, o ir šiaip iš veido simpatiška.
- Kuri, kuri? - ištempė kaklą Dariūnė. - Apsirengusi juodai? A,
matau. Nebloga.
Juodai? Šakės. Juk apie Vaidą kalba! Ji tamsiais džinsais, vilki juo­
dą džemperį su gobtuvu. Simpatiška? N a, nežinau, nežinau, ką tas
Sigis joje mato.
Staiga mano galvoje gimė drąsus planas.
- Gal pašokime?
Čiombė išvertė akis. Žiūrėjo į mane baisiai nustebęs. Bet tuoj apsi­
džiaugė:
- O taip, aišku!
Įsimaišėme tarp šokančiųjų ir dar labiau nustebinau Čiombę, kai
apsikabinau jį taip, lyg būčiau ketinusi paskęsti lėto šokio svaigulyje.
- Jei nori žinoti - tu man labai patinki, - sučiulbėjau. - Aš kraus­

tausi dėl tavęs iš proto.

- Ėhė hė uhu... - lyg litą radęs juokėsi Čiombė, o aš suokiau toliau:
- Tu nerealus krepšininkas. O taip! Aš tirpstu nuo tavo rankų, nuo
tavo prisilietimo ir... ir jei ko nors paprašytum, nežinau, ar atsaky­
čiau. Turbūt neįstengčiau priešintis.
- Mažūūūte... - prastenėjo išraudęs Čiombė. - Žinau, kur yra plo­
tas. Muzonas, viskas. Tėvų nėra. Supranti, laisvas plotas...
- O oo! Tokia mintis mane gundo.
Bliambački, ir kad ims mane lapnoti! Prisišnekėjau! Pajutau jo lete­
nas ant strėnų ir vis slystančias žemyn. Patarimas: niekuomet neikite
į diskoteką su trumpu sijonėliu, nes bernams taip ir knieti nubrukti
ranką po sijonu.
Tačiau man pavyko sužvejoti mobilųjį. Ištraukiau iš kišenės ir pati
dailiai išslydau iš Čiombės letenų.

105 | ATIDUOK MAN SAVO ŠIRDĮ!

 - A i, pašokime greitą šokį, - pasiūliau.
Bet kažką netyčia paspaudžiau, ir melsva mobiliojo švieselė mane
išdavė.
- Ei, ką ten turi? - išvertė veizolus Čiombė. - N i figai M a n o mobi-
liakas! D uok čia!..
Mėgino pačiupti už rankos, bet žvygtelėjusi papusčiau padus. M o ­
viau kur akys mato. Čiombė rovėsi iš paskos.
- Laikyyykite ją! - klykė lyg skerdžiamas.
Daug negalvojusi puoliau į stadioną supančius krūmus. Atsitūpiau
ir nuščiuvau: gal pramaus pro šalį?
- Ji čia! Toli negalėjo pabėgti! - kažkam rėkė Čiombė. - Dariūne,
bėk prie vaiknamio. Jei pamatysi tą žiurkę, atimk telefoną, nes kitaip
bus ragai.
Še tau. Kelias į vaiknamį užkirstas. Ten manęs tykos Dariūnė. Ką
daryti?
Bet galvoti nebebuvo kada, nes sutraškėjo, sulingavo krūmai, ir
pašokusi leidausi vėl bėgti.
- J i ten! - išgirdau Sigio šūktelėjimą. - Čiombė, greičiau! Čia!
Šakos čaižė, plakė veidą ir rankas. Klupau, kėliausi ir vėl dūmiau
kone aklomis, kol išpuoliau į paupio pievą.
- Va kur ta žiurkė, gaudyk! - atsklido nuo krūmų.
Pasileidau kiek jėgos leido.
Amen. Argi įmanoma pabėgti nuo geriausių Saulėnų krepšininkų?
Šuoliais lekia - kaip lenktyniniai žirgai! Atims mobilųjį ir dar per
puodynę gausiu. Nors dvėsk iš nervų!
Pasimaišė mūrinė tvora, ir nieko negalvojusi vikriai užsikabarojau,
persiritau į kitą pusę. Prisiplojau, prie mūro, klausydamasi atbildan­
čio bėgsmo.
- Sigi, tu matei, kur ta žiurkė dingo?
- Mačiau. Per tvorą kad dėjo!
- Į KAPINES?
- N u jo, lipam ir mes...

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | I O6

 Sprukau gilyn j kapines. Iš tamsos iššokdavo juodi antkapiai ir kry­
žiai. Netikėtai, lyg taikydamiesi sugriebti!
- Ne, toliau neisiu, - išgirdau sakant Ciombę, jam pritarė ir Sigis:
- Taip. Pernelyg tamsu. Patykosim kur nors kitur, juk nebus čia iki
ryto.
Atsklido dunkstelėjimas. Tai mano persekiotojai peršoko per kapi­
nių tvorą. O gal kažkas karsto dangtį nusivožė? Sugalvojo išlįsti iš
žemės ir pažiūrėti, kas čia drumsčia ramybę...
Likau akis į akį su savo siaubu. Niūriai ošė aukšti kapinių medžiai.
Po žemėmis glūdėjo šimtai numirėlių. Lapų šlamesys virto kraupiu
mirusiųjų kuždesiu, lyg jie patyliukais būtų taręsi - dabar mane čiupti
ar dar kiek palaukti... Pakvipo drėgna žeme, it kokiai duobei atsivėrus.
Trakštelėjo šakelė. Galiu prisiekti - ne po mano tirtančiomis kojomis!
Stengiausi žengti ant pirštų galiukų, kaip kad eina žmogus, bijoda­
mas ką nors prižadinti. Nenoromis galvoje pralėkė aibės istorijų apie
prisikėlusius numirėlius. Prisiminiau, kaip Jorė pasakojo, kad po Sau-
lėnų kapines vaikšto bekūnė moteris baltais drabužiais. Ypač per mė­
nesieną. Tada kapinių šmėkla tampa labai aktyvi. Kapinėse jai pasidaro
per ankšta. Užsimano pasivaikščioti. Perskrenda kapinių tvorą ir,
skleisdama stingdantį šaltį, nuplevena prie pirmos trobos. Savo nu­
mirėlės kvapu nušaldo bijūnus, jurginus ir kitokias gėles. Šunys bū­
dose ima cypti, o pamėklė kyburiuoja, plevėsuoja lyg paklodė už lango
ir žiūri, kaip miega gyvieji. Žiūri žiūri negyvomis, išprotėjusiomis aki­
mis, o jei kas netyčia prabunda, tada šmėkla prisiploja prie stiklo ir
surinka: ATIDUOK M A N SAVO ŠIRDĮ!
Jei tikėtume Jore, po tokių akistatų su balta moterimi Saulėnuose
jau trys senutės numirė. Ir vis per pilnatį. Šit ir dabar apvalus mėnulis
žvelgia pro medžių šakas!
Keista, bet man stiprybės teikė tik viena mintis - kad Sigis ir Dariū-
nė kažkur čia, kad aš tarsi ne viena tarp kryžių ir antkapių. O kas
bus, jei dar kas nors yra kapinėse? O oo, geriau nematyti! Prašau, tik
nesirodykite! Pakentėkite, kol nusigausiu iki kapinių vartų.

107 | ATIDUOK MAN SAVO ŠIRDĮ!

 Išdrįsau atidžiau apsidairyti. Vaizdas buvo kraupus. Suslūgusioje
tamsoje visi antkapiai atrodė pakrypę, sakytum, kas nors būtų ban­
dęs juos nustumti sau iš kelio.
Iš diskotekos - į kapines. Superposūkis. Blem, net juokas neima.
Nusprendžiau eiti tyliai ir kartkartėmis tarsi apmirti, kad niekas ne­
palaikytų manęs gyva. Bet vos dėjau koją, kieti ir šiurkštūs pirštai
stipriai nutvėrė sijonėlį.
Nustėrau iš siaubulio. Grįžtelėjau i r - O M A M A ! Išvydau baltą mo­
ters siluetą. M a n linktelėjo kojos, ir pamažu ėmė vertis žemė. N orė­
jau suklykti, bet kažkas užspaudė gerklę ir mano gailų cyptelėjimą
sugrūdo atgal.
ATIDUOK M A N SAVO ŠIRDĮ!
O neee, paleiskiteee!

AŠ - SUPERŠNIPĖ

Dar vienas patarimas - niekada nevaikščiokite naktimis po kapines

sijonuotos. Ypač naktį. M a t krūmo šaka gali palįsti po sijonėliu ir
capt! - įsikibti. Lyg numirėlio piršto kaulas. Mirtis alyvose, kaip baisu!
O baltoji moteris stovėjo kaip stovėjusi. Ir kurgi jai dėtis? Juk tai
buvo šventosios statula. Bet per tą išgąstį gipsinę šventąją palaikiau
šmėkla. Juolab kad jos akys buvo be vyzdžių, blyškios blyškios.
Tačiau kapinių šedevru nesigrožėjau nė sekundės. Nėriau kuo to­
liau nuo tos vietos, kur vos nenualpau iš baimės. Pagaliau nusigavau
ant plataus kapinių tako. Pasidarė šiek tiek drąsiau, nes žinojau, jog
takas atves prie geležinių vartų, - kad tik prie jų nesibūriuotų šmėk­
los ar „mėsininkai“ !
Sėlinau tyliai, įsiklausydama į menkiausią garselį, ir štai ausys su­
gavo... muziką. Taip, muziką. Aš nesapnuoju. Ji sklido tyliai, tary­
tum iš po žemės. Įsivaizdavau numirėlius, degančias žvakes ir radijo
imtuvą laikančią kaulėtą ranką.

TRISE PRIES MAFIJĄ | i o 8

 Brr! Šaltis nuėjo per širdį, lyg kas smilga būtų perbraukęs.
Pagreitinau žingsnį. Kuo arčiau vartų, tuo muzika darėsi aiškesnė.
Atpažinau „Ventukus“ . Kas gali būti baisiau: naktis, kapinės ir „Ven-
tukai“ . Tik šmėklos ant tako trūksta - ir griūk negyvas.
Nieko neturiu prieš liaudišką muzikikę, tačiau man kruvini prisi­
minimai sukilo.
Kartą teko duoti kraują. Tame kabinete viskas buvo balta balta:
sienos, lubos, užuolaidos, stalas, prie jo sėdinti moteris irgi baltu vei­
du. Tikrų tikriausia vampyre, nes aplink burną nuo kraujo siurbimo
buvo įsimetusios mažos, smulkios raukšlytės. Vampyre dūrė man į
pirštą, kraujas aptaškė kažkokius popierius, bet ji nepaleido mano
rankos. Sučiaupė lūpomis stiklinį vamzdelį, bedė į beveik nupjautą
pirštą. Vamzdelis nusidažė raudonai. Vampyre sotinosi ir raudo iš
malonumo, o man pasidarė taip bloga, feee!..
Staiga man sutrūkinėjo visos vaizdo juostos, užgeso prožektoriai.
Nualpau. Kai atsipeikėjau, kraugerė piktdžiugiškai vėdavo mane balto
chalato skvernu, o radijuke transliavo „Ventukų“ koncertą. Taigi vos
išgirsdavau „Ventukus“, štai toks šiurpelis kaip bumerangas parlėk­
davo iš balto kabineto į mano makaulę ir sukdavosi sukdavosi, visa,
blem, pagaugais nueidavau...
Kapinių vartai buvo nušviesti gatvės žibinto. Dar nepriėjusi jų pa­
mačiau automobilį. Iš jo ir sklido muzika. Hm m , kas per kvailys gali
naktį stovėti prie kapinių ir klausytis muzikos? Kam žadinti miru­
siuosius?
Staiga automobilis pasirodė labai pažįstamas. Žinoma! Oje vaje!
Juk tai „Renault Lagūna“ . Vyšninė. Tas pats kledaras, kuris vaikėsi
mane sapne ir štai dabar jau čia vėl manęs laukia.
Nesąmonėlė didžiausia. Juk aš nesapnuoju. Tiesa, jaučiuosi keistai.
Nei gyva, nei mirusi. Bet kas gerai jaučiasi kapinėse? Nebent numirė­
liai. O gal tarno automobilyje ir kiurkso koks numirėlis? N a taip, aš
jau sapnuoju. Bet bagažinėje juk tikrai gali gulėti lavonas. Ne kartą
filmuose mačiau, kaip iš bagažinės ištraukia lavonus.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | I I O

 Tamsumas suskvarbė žibintų šviesos, ir pasigirdo variklio burzgi­
mas. Aha, kažkas dar atvažiuoja.
Žinoma, galėjau bėgti ir išbėgti pro kapinių vartelius. Tas, kuris
klausėsi „Ventukų“, būtų nesupratęs, ar šmėkla prošal prarūko, ar
panelė Lučiūtė su Kasparo mobiliuoju užantyje. Tačiau man pasi­
rodė be galo įtartina, kad kažkas naktimis braižosi apie Saulėnų
kapines.
Pilkas automobilis pasisiūbuodamas lėkte įlėkė į aikštelę. Apsisu­
ko ir prisigretinęs prie reno taip sustojo, kad galėtų kalbėtis neiš­
lipdami.
Užgeso žibintai. N utilo variklis, užsikimšo „Ventukai“ . Suklusau
gaudydama kiekvieną žodį.
- Klausyk, užknisai! - pasigirdo iš atvažiavusio automobilio. - Tau
gaisras, ką? Dega, kad mane gaudai velniai žino kur?!
- Reikia skubiai pasitarti, todėl ir atlėkiau, - iškišo galvą reno vai­
ruotojas. - O čia puiki vieta tokiems susitikimams. Iškilo šiokia tokia
problema. Visi grynieji ne banke, kaip tu sakei, o seife.
- Jie neturi namuose jokio seifo!
- Sako, kad yra miegamajame, paslėptas sienoje po užuolaida.
- A, ten visai nežiūrėjau. O kur raktas?
- Sako, kad raktą slepia spintos viršutinėje lentynoje. Dabar su­
pranti, ko atlėkiau lyg akis išdegęs?
-K o ?
- Dėl rakto. Tik tu jį gali paimti. Juk jei policija pastebės, kad tu
triniesi po namus, nekils joks įtarimas. O jei kas - pasiteisinsi, kad
sūnėnui drabužių ieškai.
- Bet naktį aš negaliu! Bus labai įtartina.
- Rytą apsilankysi. Jeigu rakto ten nerasime, vadinasi, išsisukinėja.
Tada reikėtų čiupti vaikėzą. Pacypintume - ir viską staigiai išklotų...
- Vaikėzą? A r tau galvoj negerai! Palikim tą mažą šiknių ramy­
bėje! Kaip aš namą paveldėsiu? Žemės sklypus pajūryje ir viską! Tik
tapęs globėju.

iii AŠ SUPERŠNIPĖ
 - Globėju netapsi, kol policija neatras lavonų. O be to, nepamiršk,
kad tu neseniai grįžai iš kalėjimo. Todėl ne taip lengva bus susitvar­
kyti dokumentus.
Buvau sukrėsta iki sielos gelmių. Juk nesunkiai atpažinau atvykė­
lio balsą. Sunku patikėti, bet tai buvo Kasparo dėdė! Taip, tas pats
rūpestingasis dėdulė. Ir jis kalbėjosi su žmogumi, sėdinčiu „Renault
Lagūna“ automobilyje - tos pačios markės automobilyje, kurį Kas­
paras pastebėjo prie namų tądien, kai pradingo jo tėvai.
- Taigi, Leonai, pajudink užpakalį ir tu. Surask raktą, atrakink
seifą ir paimk pinigus. Tada galėsime baigti šitą žaidimą, pasidalinti
pinigus ir skirstytis į visas keturias puses.
- Gerai. Rytoj patikrinsiu.
- Bet žiūrėk, Leonai, nesukeik kokio įtarimo.
- N a jau! Kas gali įtarti brolį?
- Tas tai taip.
„Renault Lagūna“ suburzgė. Smeigė šviesomis į tamsą ir nuriedėjo
keliuku tolyn nuo kapinių. Po minutėlės pajudėjo ir dėdės Leono au­
tomobilis. Bet jis nukaukė į kitą pusę, gilyn į Saulėnus.
Reikia kuo greičiau surasti Kasparą ir jį perspėti! Pasakyti, kad jo
tėvų pagrobimą organizavo dėdė Leonas.
Košmaras! Galvoje netelpa, kad būna tokių kraugeriškų giminaičių!
Nors ko čia stebėtis? Juk, pasak Zydriaus, net tėvai savo vaikus
galabija, kam šie valgyti nori, o čia tokia pagunda - seifas, pilnas
pinigų!.. Be to, pasakojo, kad Lietuvoje ir žmonių grobikų netrūksta.
Ir še tau! Tapau svarbia liudininke! Gal net svarbiausia pasaulyje.
Išpuoliau pro kapinių vartelius ir pasileidau bėgti. Skutau, kol pri­
trukdavau jėgų. Atsikvėpdavau - ir vėl pirmyn. Plentas virto gatve,
pilna tamsių namų. Iš kiemų sklido mieguistas šunėkų lojimas.
Staiga išgirdau, kaip į mano žingsnių aidą atsiliepia kiti - greiti,
skubūs, o pirma jų lekia šūksmas:
- ŠTAI TA ŽIURKĖ! GAUDYK!
O ne! Čiombė su Sigiu! Jų man betrūko!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I I 2

 - Gelbėkite!
N a viskas. M a n jau pasimaišė. Kas mane, kvaišą, gali gelbėti! Pa­
prastai vaikams j pagalbą atskuba tėvai, o kam aš rūpiu?
Begau kiek kojos leido, bet smarkus trypimas už nugaros perspėjo,
kad atstumas tirpte tirpsta. Vyliausi, kad pavyks nuskuosti iki mies­
telio aikštės, o ten gal pasimaišys kokie vėlyvi praeiviai ir jų akivaiz­
doje nedrįs prie manęs kibti.
Kur ten! Pasivijo kaip šunys triušytę. Čiombė taip skaudžiai su­
griebė už plaukų, kad susmukau ant šaligatvio. O gatvė tamsi, bent
koks automobilis važiuotų!
- Duokš telefoną! - tiesė leteną Čiombė. - Staigiai! K o žiūri, žiurke
tu! Pavogei ir dar žiūri kiaulės akimis!
- Tu pats jį pavogei! Tai Kasparo telefonas!
- Baik su ja terliotis, - išgirdau pridususį Sigio balsą. - Atimam, ir
viskas.
Telefonas buvo užantyje. Todėl susiriečiau į kamuoliuką, kelius pri­
plojau prie krūtinės. Ir stiprios rankos niekaip negalėjo prasibrauti
mano užantin, voliojo lyg šunys ežį.
Sigis susikeikęs spyrė man į sėdynę. Dar labiau susigūžiau. Viltis
išsaugoti Kasparo mobilųjį blėso. Net mintis radosi - gal atiduoti,
kol man kaulų nesulaužė?
- ATSIKNISKIT NUO JOS!
- Pats atšok, kol į galvą negavai!
Įsiplieskė muštynės. Regis, jėgos nelygios, bet šit aiktelėjo Čiombė,
pargriuvo Sigis, tuoj pat kėlėsi, bet pabūgo vėl pulti mano užtarėją.
Čiombės nosis išpūtė kraujo burbulą, o Sigis svyravo užsiėmęs bur­
ną. Abu skersomis traukėsi ir grasino:
- N a, palauk! Pagausim tave, pakrausim malkų!
- Dinkit iš čia, „mėsininkai“ nelaimingi!
Gelbėtojas ištiesė man ranką:
- Stokis, Emile.
Prieš mane stovėjo Kobė. Atkišo man ranką ir vis ragino keltis;

I I 3 | A $ - SUPERŠNIPĖ
 - J u k aš išdavikė, - prisiminiau visas nuoskaudas. - K o puolei gel­
bėti, ko? Atsirado erelis!
Atsistojau pati, be Kobės pagalbos.
- Šakės, kokia tu nedėkinga, - suniurzgė jis. - Juk išgelbėjau tave,
sakysi - ne?
Patikėkite, bernai niekuomet nesupranta, dėl ko panelės įsižeidžia.
Jie vien apie save galvoja. Neturi nė minties atsiprašyti. Žinot, kodėl?
Ogi todėl, kad jų smegeninėse nuolat sninga.

K R A U PI TIESA

Bet tuoj prisiminiau Kasparą. Privalau jį kuo greičiau perspėti!

- Kobe, kur Saboniukas? M a n jo žiauriai reikia!
- Tavęs ieško. Mes buvome prie kašio, kai atbėgo Balionas. Pasa­
kė, kad tave gaudo „mėsininkai“ . Tada visi šokome tavęs ieškoti. O
dėl to, kad pavadinau tave išdavike, nepyk. Pamirškime, kas buvo,
tas buvo. O kodėl tave vaikėsi tie prietrankos?
Ištraukiau iš užančio mobilųjį.
- Saboniuko telefonas! - aiktelėjo Kobė. - Kaip jis pas tave atsi­
dūrė?
- Čiombei iš kišenės ištraukiau.
- Geras! Vadinasi, jis apsivogė. Bet tu ir kieta! Šaunuolė! Įsivaiz­
duoju, kaip Saboniukas apsidžiaugs.
- Neapsidžiaugs. Eime greičiau jo ieškoti. Aš turiu jam tokių nau­
jienų, kad jis iš padų išvirs!
Sparčiu žingsniu nuskubėjome gatvele, ji atvedė į aikštę. Čia suoliu­
kus trynė būrelis vietinio jaunimo. Tačiau Kasparo niekur nesimatė.
Pakeliui į vaiknamio krepšinio aikštelę atskleidžiau kraupią paslaptį -
Saboniuko tėvus pagrobė jo dėdė ir rengiasi nužudyti!
Kobė sustojo kaip įkirstas. Pasižiūrėjo tarsi į beprotę ir skėstelėjo
ilgomis rankomis:

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I I 4

 - Emile, gal tau arklys į galvą įspyrė? Ką tu čia garuoji! Saboniuko
tėvus pagrobė jo dėdė? Fu. Kaip Saboniukas gali patikėti tokia ne­
sąmone?!
- Patikės kaip didelis! Nes aš žinau tokių dalykėlių, kurių jis nė
nesapnavo.
Nuskubėjome į vaiknamio krepšinio aikštelę. Ji buvo tuščia.
- Saboniukas turi pasirodyti, - tarė Kobė. - Susitarėme čia susitik­
ti. O kol kas stok po krepšiu, paduosi man kamuolį.
Užkniso tas Kobė!
Galima sakyti, brangi kiekviena minutė, verkiant reikia paties Kas­
paro ieškoti, kad perspėtum, kieno naguose atsidūrė jo tėvai, o Kobei
vien krepšinis galvoje.
Maniakas!
- Išgirs, kad kamuolys bumbsi, ir atsiras.
- Bet juk tamsu kaip maiše!
- Kaip nors gal pataikysiu.
Bet vos porą kartų švystelėjo kamuolį, aikštelėn įvirto Kasparas.
- Kobe, radai Emilę?
- Aš čia! - atsiliepiau.
- Kaip gerai! O kodėl tave gaudė?
- Va dėl ko... - Kobė padavė jam mobilųjį. - Emilė jį nukniaukė iš
Čiombės, o tas su savo draugeliais šoko vytis. Buvo pagavę, bet kaliau
į nosį, ir atsikabino.
Kasparas puolė dėkoti, bet liepiau jam atsisėsti ar į ką nors tvirčiau
įsikibti, nes turiu tokią naujieną, kad akys ant kaktos išlips.
- Kas per naujiena? - netikėjo jis. - Ką čia šneki?
- Dėl tavo tėvų.
- Dėl mano tėvų?
- Taip, ji, tipo, sužinojo, kas pagrobė, - pasakė Kobė.
-SU Ž IN O JO ?
- Taip, sužinojo. Tai tavo dėdės Leono darbas.
Kasparas susiėmė už galvos ir prakošė:

11 5 KRAUPI TIESA
 - Eikit šikt su tokiomis nesąmonėmis. Dėdė Leonas! Tas, kuris dieną
naktį ieško mano tėvų? Ką šiandien valgėt vakarienės? Durnaropių
sriubos, ar ką?
Taip ir maniau, kad nebus lengva įtikinti. Tad pradėjau iš toli:
- Taip, tas pats dėdė Leonas. Kodėl tu nesakei, kad jis neseniai
grįžęs iš kalėjimo?
- Iš kalėjimo? Iš kur tu sužinojai?
- M a n visada buvo įtartina - turi dėdę, bet jis tave įgrūda į vaik-
namį. Kodėl? Ogi todėl, kad vos išėjus iš kalėjimo ne taip lengva tapti
globėju. Globėjai turi būti geros reputacijos.
- Nenorėjau to sakyti, anokia čia garbė... Bet mano dėdė ne toks!
Su tėčiu kuo puikiausiai sutardavo.
- Toliau - kita naujiena, - tęsiau. - Šiąnakt į Saulėnus buvo atva­
žiavusi „Renault Lagūna“ . Vyšninės spalvos. Taip, ta pati, apie kurią
pasakojai. Sustojo prie kapinių. M ane „mėsininkai“ buvo taip užlau­
žę, kad nieko kito neliko, kaip sprukti į kapines. Vos nenumiriau iš
baimės, bet tai nesvarbu... O nusigavusi prie vartų išvydau tokią pat
mašiną, kaip kad tame Baliono duotame lipduke.
- N a ir kas? Kuo čia mano dėdė dėtas?! - beveik pyktelėjo Kaspa­
ras. - Daug tokių reno pasaulyje!
- Žinoma, daug, - sutikau. - Bet paskui atvažiavo tavo dėdė. Jie
kalbėjosi apie seifą, kuris yra tavo namų miegamajame. Paslėptas po
užuolaida. Jame pinigai, o raktas nuo seifo - viršutinėje drabužių
spintos lentynoje. Kai iškraustys seifą, tada tavo tėvus nužudys, nes
taip lengviau bus dėdei tave įsivaikinti. O tada, sakė jis, paveldės ne
tik namą, bet ir kažkokius sklypus pajūryje... N a, dabar tiki? Ei!
Kasparas tylėjo panarinęs galvą.
- Kam tu taip žiauriai - nužudys! - prikišo man Kobė. - Jei fan­
tazuoji, tai jausk ribą. Kaip manai, Saboniuk? Tiesa visa tai? Ei, kas
tau?

Kasparas susitūpė. Kojos nelaikė. Pasilenkę pamatėme baltą kaip

popierius veidą.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | II6

 - M a n bloga... - sudūsavo jis. - Taip bloga, kad... nežinau. Taip,
seifas yra. Raktas - irgi. Viskas sutampa! Bet kad dėdė Leonas! Toks
geras, vos kas: ar ko tau, Kaspariuk, nereikia?..
- Ak! Geras, - griežiau dantį. - O už akių tave šūdžiuku vadina.
Pati girdėjau. Be to, jis nė neprašė direktorės, kad leistų tau atvežti
kompiuterį. Pati direktorė šįvakar man sakė...
Vėl stojo nesmagi tyla. Gniuždoma.
- Tai ką darom? - prabilo Kobė. - Reikia ką nors daryti! Skambi­
name į policiją? Emilė - liudininkė, ir tegul... grąžina tau tėvus!
Kasparas atgijo.
- Taip, į policiją!.. Ir kuo greičiau!
- Tu žinai telefono numerį?
- Žinau. Juk dešimt sykių skambinau, kai dingo tėvai.
Minutėlę beveik nekvėpavome. Laukėme, kol atsilieps policijos
budėtojas. Ir štai pasigirdo:
- Policija klauso!
Kasparas buvo taip susijaudinęs, kad net mikčioti ėmė:
- A-aš dėl tėvų. D-dingusių. A-aš žinau, kur jie yra, ppprašau padė­
ti! Juos pagrobė mano dėdė ir grasina nužudyti!
Bet policijos pareigūnas pasitaikė tikras mulkis.
Nepatikėjo!
- Klausyk tu, piemens gabale, - prakošė. - Aš tau paskambinėsiu!
M atau tavo numerį, chuligane! Prisiskaitei laikraščių ir kvailioji! La­
bai juokinga...
Ir padėjo ragelį.
Kobė iš apmaudo nusikeikė.
- Ne taip reikėjo! Pirma reikėjo vardą ir pavardę pasakyti. O dabar
pamanė, kad kažkas norėdami pasityčioti skambina.
- Palaukite! - sušukau aš. - Jis pasakė: „Prisiskaitei laikraščių“ .
Turbūt apie tavo tėvus rašo laikraščiai, todėl ir nepatikėjo.
- Kokie laikraščiai, ožka tu! - širdo Kobė. - Juk jei kas būtų rašę,
žinotume!

■ 17 I KRAUPI TIESA
 - Galimas daiktas, kad rašo. Didmiesčiuose naują laikraštį galima
nusipirkti po vidurnakčio, o kiek dabar valandų? - žvilgtelėjo Kaspa­
ras į mobiliojo ekranėlį. - O , jau antra valanda nakties!
- Šūdas! - nerado sau vietos Kobė. - Jei taip, tai visiški ragai! N e ­
įtikinsi, nes naktimis į policiją visokie bepročiai skambina. O kur
dabar tas Leonas?
- Išvažiavo, neseniai gatvėje atsisveikinau, - atsiduso Kasparas, r-
Ką daryti?
- Jei jis iškraustys seifą, bus blogai, - pasakiau. - Bet kol tamsu,
sakė, nelįs vidun, kad nesukeltų įtarimo.
- Tu žinai! Lįs, nelįs... - suskersakiavo į mane Kobė, matyt, pavy­
dėdamas, kad aš ir taip daug sužinojau. - O be to, galima šimtą kartų
skambinti į policiją, bet aš tai netikiu, kad jie veiks greitai.
Staiga suklusau. Po ekskursijos į kapines įgavau antgamtinių
savybių - pajusti, kad šalia kažkas yra. Stebi mus, klausosi, bet nesi­

rodo.
- Tsss, tyliau, - šnibžtelėjau. - Kažkas mus seka.
- Vaikai, namo! Jau vėlu!
Tai buvo direktorė Bronytė.
- Tuoj, direktore, - atsiliepiau, - tik kamuolį susirasime.
Sugirgždėjo žvirgždas po tolstančio žmogaus kojomis.

PABĖGIMAS

- Reikia ką nors daryti, - pakartojo Kobė.

Kasparas pavartė rankose mobilųjį.
- Aš varau į Kauną, į namus. Turiu paimti seifo raktą... kol nevėlu.
- Dabar? Naktį? - nustebo Kobė. - Juk jokie autobusai nevažiuo­
ja, kaip?..

- Išsikviesiu taksi.
- Saulėnuose jų nėra, - pasakiau.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | I I 8

 - Atvažiuos iš miesto, koks skirtumas! - suniurnėjo Kasparas. -
Pinigų užteks, dėdė kaip tik paliko.
- Tada ir aš kartu! - pasišovė Kobė. - Dviese vis smagiau.
- Aš irgi noriu! - pareiškiau.
Kobė iš aukšto nužvelgė mane:
- Ten* kur pavojinga, panelėms negalima.
- Cha! Negalima! - pasipiktinau. - Jei ne aš, jūs dabar saldžiai
pūstumėte į akį! Juk aš išaiškinau, kas pagrobė Kasparo tėvus. Be to,
turiu nuojautą. Manote, mane šiaip sau, dėl įdomumo patraukė val­
kiotis po kapines?
- Tave vijosi „mėsininkai“, kur būtumei dingusi! - atrėžė Kobė.
- O t ir ne! Galėjau šliaužti patvoriais, bet nudrožiau tiesiai prie
vartų. Kodėl? Nuojauta nuvedė. Aš irgi važiuosiu! Paskui vėl losi,
kad esu išdavikė.
- Aš neloju...
- Tegul važiuoja, - užstojo mane Saboniukas. - Bet jums klius už
pabėgimą.
- Tau irgi klius, nes tu toks pat vaiknaminis kaip ir mes. - Ir pridū­
riau: - Dėl vienos nakties vaiknamis nesugrius.
Kasparo planas buvo toks: paimti iš slėptuvės seifo raktą ir tiesiu
taikymu - į policiją, o ten išklos viską, ir policijai beliks suimti dėdę
ir jo gaują.
- Tuo labiau turiu važiuoti! - apsidžiaugiau. - Juk liudininkė - tai
aš! Viską mačiau ir girdėjau...
- N u tilk , šarka patarška, - nutraukė Kobė. - Juk pasakė - važiuoji.
Netrukdyk skambinti.
Kasparas surinko kažkokį numerį, ir netrukus atsiliepęs malonus
balsas pasakė taksi firmos telefoną. Vėl paskambinęs užsakė taksi.
- Po dvidešimties minučių taksi lauks mūsų prie bažnyčios, - pasa­
kė Kasparas. - Varom ruoštis kelionei.
Nuskubėjome į vaiknamį, o ten vestibiulyje direktorė Bronytė be­
stovinti:

11 9 PABĖGIMAS
 - Kur tiek ilgai! Greitai į lovas! - ir užrakino lauko duris.
Visi trys užlėkėme laiptais, ir žengiant koridoriumi Kobė sunerimo:
- Kaip mes paspruksime, jei pati direktorė budi?
- Kaip visada - pro tualeto langą, - atsakiau.
- Taip, - sutiko Kobė. - Bet įtartina, kad visi trys užsimanysime į
tualetą, o Emilė tai išvis! Lįsti, kur berniukai vaikšto!
- Nebijok, ne pirmas kartas! - atšoviau.
Kobė žiojosi kažką sakyti, bet Kasparas nusitempė jį į kambarį.
M a n o vištos, prisišokusios už visus metus, saldžiai dėjo į akį.
Kokie drabužiai labiausiai tinka? Žinoma, tokie, su kokiais leng­
viausia bėgti. Užsitempiau džinsus, įsispyriau į patogias basutes, už-
sivilkau megztuką. Paskui įlindau į pižamą, susiradau dantų šepetuką
ir pastos tūbelę.
Va taip. Panelė Lučiūtė čiuožia prieš miegą išsivalyti dantų.
Koridoriuje pasigirdo negarsus trinktelėjimas: Kasparas ir Kobė pa­
judėjo. Suskaičiuosiu iki šimto, tada ir rausiuos į tualetą.
Bet pradėjus skaičiuoti suėmė miegas. Todėl iškišau galvą pro lan­
gą, kad pravaikyčiau snūdą. Nakties oras buvo gaivus, persunktas
medunešio kvapo, geras kvėpuoti. Apačioje kažkas tyliai šleptelėjo.
Tamsi figūra prisiplojo prie sienos. Kitą sekundę išdygo dar viena.
Kobė. Tokių ilgų rankų nė tamsa nepaslepia. Ak, jie jau sprunka!
Iššlamenau į koridorių ir, vos atsidūriau ant laiptų, išvydau direk­
torę Br onytę.
- Kodėl nemiegi? - tyliai ir nepiktai paklausė.
Atkišau dantų šepetuką. Pasukau tualeto link. Jaučiau, kaip man į
nugarą įsikibo direktorės žvilgsnis ir pasėjo šiurpą - lyg koks numirė­
lis būtų stebėjęs.
- Emile, ten berniukų tualetas. Girdi?!
Skubiai užvėriau paskui save duris. Langas atlapotas iki galo. Išsi­
kapanojau iš pižamos, pakišau ją po kriaukle. Opa!
Užsiropščiau ant palangės, ir staiga atsivėrė durys, o ant slenks­
čio - direktorė!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | 12 0

 - Kur kur! - riktelėjo Bronytė. - Kur, panelyte, susiruošei naktį,
aaa!
Baisesnio balso tąnakt būti negalėjo! Spriegiau nuo palangės ir ne­
sidairydama nukūriau pasieniu, kol atsitrenkiau į kažką minkšta.
- Ei, ramiau, - sugriebė mane Kobė. - Vos ant galvos neužlipai.
- Direktorė mane užlaužė!..
- Girdėjom... Kiek, Kasparai, liko iki taksi atvažiavimo?
- Penkios minutės. Paskubėkime, nes jei nieko neras aikštėje, gali
apsisukti ir nuvažiuoti.
Nulėkėme prie autobusų stotelės, kaip vabalai nulindome į tam­
siausią kertę ir sustingome. Bet iš kažkur atsirado nuotykių ieškantis
šuo. Pakreipė galvą, pauostė orą, tačiau uodegos nevizgino.
- Dink iš čia, ručki! - prakošė Kobė.
Kur ten! Šuo buvo išėjęs priekabių ieškoti. Sulojo taip garsiai, kad
turėjo net vaiknamyje girdėtis!
- Užsikimšk! - sušnypščiau.
Šunėkas įtraukė užpakalį, tarsi bijodamas gauti spyrį, ir dar labiau
pasiuto viauksėti, lyg vagis būtų aptikęs.
Oje, tuoj sukels ant kojų visus Saulėnus!
Ir tada - o palaima! - į aikštę įskriejo taksi. Pasileidome prie auto­
mobilio su geltonai šviečiančiu plafonu.
- Čia pagal iškvietimą, taip? - paklausė Kasparas, ir taksistas kink­
telėjo galva.
Klestelėjome ant sėdynių, užtrenkėme dureles.
Fuu, atrodo, pavyks išnešti kudašių.
- Tai kur tiek ilgai jaunimas užtruko? - klausė taksistas, gindamas
automobilį per Saulėnus.
- Diskotekoje, - atsakė Kasparas.
- O tėvai ar žino, kur trankotės?
- Žino. Bet neleido pas draugus nakvoti, liepė išsikviesti taksi ir
grįžti į namus, - vykusiai rietė istoriją Saboniukas. - Kiek kainuos
kelionė į Kauną?

I 2 I PABĖGIMAS
 - Į Kauną? - išsižiojo taksistas.
- Taip, mes iš Kauno. O kas?
- Brangiai, vaikai. Laaabai brangiai! Kilometras - du litai. N ak ti­
nis tarifas. Pirmyn atgal. Bus... bus apie du šimtus litukų.
- Super, kaip tik tiek ir turiu, - atsikvėpė Kasparas.
- Iš kur tokie pinigai? - sužvairavo taksistas. - Kaip tėvai gali duoti
tokius pinigus!
- M a n o tėtis - verslininkas, - nė kiek nesutriko Kasparas. - Pre­
kiauja mediena, žemės sklypais.
- A, tada kitas reikalas... Pavojinga šiais laikais būti turtingam, -
ir bakstelėjo į sulankstytą laikraštį. - Štai rašo, kaip verslininkus,
vyrą ir žmoną, banditai pagrobė. Dieną, Kaune, prie parduotuvės. Ir
dabar tuština sau banko sąskaitas. Žiauru, - ir taksistas pasisuko į
mus su Kobe, tupinčius ant galinės sėdynės: - O jūs kur, ponaičiai?
Irgi j Kauną?
- Taip, į Kauną, kur daugiau, - už mus atsakė Kasparas, - juk tai
mano brolis ir sesuo.

PASALA

Asfaltas buvo juodas lyg laku užlietas. Taksi skriejo pasiūkauda-

mas. Gal trečią kartą gyvenime vėžinausi automobiliu, tačiau nebuvo
nuotaikos mėgautis kelionės smagumu. Tuo labiau, kad tai buvo gry­
niausias pabėgimas iš vaikų namų, o bet kokį pabėgimą lydi velniška
įtampa.
Juk bėglių ieško policija.
Visi vaikai iš globos namų neštų kudašių, jei tik žinotų, kad kažkas
kažkur jų labai laukia.

Paprašiau taksisto pavartyti laikraštį, ir jis mielai leido. Net sping­

sulę palubėje uždegė. Blausioje šviesoje laikraštis atrodė gelsvas - lyg
suteptas, tačiau raidės buvo įskaitomos.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ 121

DINGUSIOS POROS SĄSKAITOS TUŠTĖJA

Birželio 20 d. Kaune, prie prekybos centro „M ega“, paslaptin­

gomis aplinkybėmis dingo kauniečiai sutuoktiniai A. ir B. Valentai.
Manoma, kad vyrą ir žmoną pagrobę asmenys gali reikalauti
išpirkos, tačiau tokių reikalavimų pagrobėjai niekam nepateikė.
Vakar buvo gautas pranešimas, kad iš A. Valento sąskaitos Rygo­
je buvo išimta 20 000 litų. Manoma, kad kreditinių kortelių kodus
pasakė vienas iš sutuoktinių. Jų buvimo vietos, taip pat ir pagrobė­
jų teisėsaugos pareigūnai kol kas nenustatė.
Baiminamasi, kad ištuštinę banko sąskaitas pagrobėjai gali atsi­
kratyti aukų - kaip nepageidaujamų liudininkų.
Ką nors žinančiuosius apie šito nusikaltimo aplinkybes prašom
paskambinti į artimiausią policijos nuovadą.

Tai šit kodėl policijos budėtojas nepatikėjo Kasparu! M atyt, atsi­

rado ne vienas telefoninis chuliganas - paskambino ir priskiedė nesą­
monių.
Padaviau laikraštį Kasparui. Jis perskaitė. Paskui nutaikė momen­
tą, kai taksistas knypėsi su radijo imtuvu, ieškodamas muzikos, atsi­
suko į mus.
- J ie gyvi, bet jei dėdei Leonui pavyks įlįsti į seifą, tada... tada gali
būti blogai.
- Nieko, suspėsime, - raminamai kuždėjo Kobė. - Plentas tuščias,
taksi greitai važiuoja.
- Kad tik nepavėluotume, - neslėpė nerimo Kasparas.
- J u k sakė, kad neis, kol nebus prašvitę, - šnipštelėjau.
Kasparas pasisuko į taksistą.
- Dėde, gal galėtumėte greičiau važiuoti?
- Kur ten greičiau! Ir taip lekiu. O jei inspekcija? Ne, baudos neno­

riu mokėti.
- Aš užmokėsiu.
- Ačiū. Bet man baudos balai nereikalingi.

123 | PASALA
 Tačiau Kaunas ir taip sparčiai artėjo. Šit nusidriekė žiburių jūra.
Plačios gatvės buvo tuščios, vos viena kita užsimiegojusi mašina
prašliauždavo.
Kasparas paaiškino, kur sukti.
Pakilę j kalną, užriedėjome ant tilto. Dar vienas posūkis, ir vos
taksi žibintai priartino jaukios gatvelės tolumas, Kasparas paprašė
sustoti.
- Ačiū, dėde, kad atvežėte, - duodamas pinigus tarė Saboniukas.
Atsisveikinome ir išlipome. Pasijutau lyg kapinėse - taip tylu. O
mūriniai namai man pasirodė panašūs į milžiniškus antkapius. Kuris
Kasparo?
- M a n o namas pačiame gatvelės gale, - tyliai pasakė jis. - Tyčia
paprašiau, kad čia mus paleistų. O kas, jei name šeimininkauja dėdė?
- Tada kviesime policiją, - tariau. - Kaip ne kaip - apiplėšimas!
Kobė pagyrė mane:
- Šįkart, Emile, logiškai išmąstei.
- O kada - nelogiškai? Kada?
- A r tu nori, kad dabar priminčiau?
- Primink! N a, primink!
- A r tu tikrai nori?
- Baikite ginčytis dėl šūdniekių! - sudraudė Kasparas. - Varom
greičiau. Ir ne gatve, o čia, per kiemus, yra takelis.
Perlipom tvorelę, nuslinkom veja, ir, vos ėmėme brautis siauru taku,
Kobė paklausė Kasparą:
- O tu raktą nuo durų turi?
- Ne, o kam? Įlįsime pro garažo langą, iš ten pateksime į virtuvę, o
toliau - kur tiktai nori.
Gūžinome trilinki, kaip patyrusių vagišių šutvė.
Nam ų langai buvo tamsūs. Stengiausi į juos nežiūrėti, nes vos į
vieną ilgėliau paspoksojau, pasirodė, kad pro užuolaidos kraštą mus
stebi numirėlis. Taip, numirėlis, kuris nieko nemato, bet užuodžia
gyvus žmones.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 114

 Kasparo namų tvora buvo aukšta ir su geležiniais smaigais. Už jų
žiojėjo kiemo juoduma. Bet Saboniukas šmurkštelėjo į gyvatvorę.
- Ateikite, čia yra plyšys, kaip nors praljsime.
Kol tamsoje suradau tarpą tarp geležinių virbų, Kasparas jau tūp-
sėjo anapus. Pralindau lengvai kaip žuvis, o štai Kobė užstrigo. Aklai
kišo gailvą ir kaip į spąstus pakliuvo - nei pirmyn, nei atgal. Suinkštė
iš skausmo.
- Žemiau reikėjo, - mokė Kasparas, - ten plačiau buvo.
- Žemiau! - inkštė Kobė. - Reikėjo anksčiau pasakyti!
O man nervas atgijo, visos geros manieros kaipmat išdulko.
- Tai kam tokią didelę galvą užsiauginai? Didelę ir kvailą!
- Patylėk, kvaiša.
- Kasparai, ar girdėjai, kaip mane pavadino?
- Tyliau!.. Bėgu į sandėliuką, atsinešiu kokį gelžgalį, palaukite.
Ir jam dingus kiemo tamsoje Kobė bandė mane sugėdinti:
- Nelaimėje draugą pažinsi! M a n nelaimė, o tu vaipaisi.
- Kokia čia nelaimė. Tik pamanyk, galva įstrigo. Juk ne kokiame
stiklainyje, gali kvėpuoti...
- N a taip... Pakliuvau. M a n toks jausmas, kad lengviau būtų galvą

nupjauti nei ištraukti.

Štai kokie tie bernai. Net pro tvorą nesugeba pralįsti. Nedovanoti­
nas ištižimas krepšininkui. Galva taip dailiai įstrigusi, kad net ausys
susigarankščiavusios kaip paršelio.
- J e i ne mes, turbūt tektų badu mirti. Va, atbėga Kasparas.
Jis atsinešė metalinį strypą, įgrūdo jo galą tarp virbų, spūstelėjo, ir
strypai prasiviepė. Kobė pūkšdamas įgriuvo kieman.
- Visai tvorą sugadinau, gausiu nuo tėvo.
- Kai sužinos, kad gelbėjai draugą, nieko nesakys.
Bet Kobė degė noru man atsikeršyti.
- A r tu žinai, kaip Emilė pavadino mūsų krepšinio komandą?
Niekas neprašė, o ji ėmė sumąstė, ir didžėjui pralindo kaip už gryną
pinigą.
 - Tai kaip pavadino?
- Ogi „Delfinais“, nes yra kapitaliai jsimėklinusi tą savo Stano.
Reikia galingesnio. Pavyzdžiui, „Monstrų žudikai“ arba - „Monstrų
skerdikai“ .
Kasparas žingsniuodamas per kiemą atsiliepė:
- Tavo pavadinimai žiauriai skamba. Nereikia šiauštis, nes jei gau­
tume į kaulus, atrodytume juokingai. O „Delfinai“ - jėga.
- Tikrai? - apsidžiaugiau. - M a n tai skamba stipriai - DELFINAI.
Gera energetika taip ir sklinda.
- Patylėk, energetike, - supratęs, kad jo kritika buvo sumalta į mil­
tus, niršo Kobė. - Juk mums žaisti, o ne tau!
Mes atsirėmėme j kažkokią sieną. Kasparas surado langelį ir ėmėsi
darbo. Rakinėjo vinutes. Atlenkė jas taip, kad be vargo galėtų išimti
stiklą. Kol jis triūsė, tyrinėjau namą.
Koks didžiulis! Kaip pusė vaiknamio! Languose taiki tamsa, ne­
sivaidena gąsdinti pasiruošusi šmėkla. Tyrinėjau drąsiai. Pasibasčiusi
po kapines jaučiausi tarsi pasiskiepijusi nuo susidūrimų su šmėk­

lomis.
M a n už nugaros tykiai rymojo sodas. Jei nesu visai žliba, svyrojo
kelios vyšnaitės. Vos įžiūrimos daržų lysvės, kuplūs agrastų krūmai ir
gėlynai kėlė miegančio rojaus įspūdį.
Bet svarbiausia - palei sodą, kur karščiausią popietę krinta ant so­
do gaivinama paunksnė, buvo įrengta krepšinio aikštelė. Grakštus
krepšinio stovas, medinės grindys.
Kobė neįstengė akių nuo tokios grožybės atplėšti, girdėjau, kaip
susižavėjęs dūsavo.
- Ei, chebryte, - kvietė Kasparas. - Tvarka, galime lįsti. Emile, tu
mažiausia, todėl šauk pirma. Susirandame raktą ir - į policiją.
Landa buvo mažytė kaip špyga, pro tokias tik katinams landžioti.
Garantuotai sprandą nusisuksiu. Koją būtinai reikia išsaugoti, juk
raiša net klumpakojo nepašoksi.
Kasparas ir Kobė sugriebė mane už liemens ir kojų.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | 12 6

 - Ei, prašyčiau be rankų! - sutrikau, nes anoks malonumas, kai
delnai remiasi į sėdynę, o toji, kaip tam ručkiui prie Saulėnų stotelės,
lenda į nugarkaulį.
- Greičiau tu, princese!
Laimė, galva neįstrigo, lengvai pralindo. Kaip plonai kimšta dešra
kyburiavau persisvėrusi per palangę. Ieškojau ko įsitverti. Viena ran­
ka užčiuopiau tepaluotą statinę, kita - šiurkščias medines lentynas.
Įsikibau ir pamažu nusliuogiau. Vos kojos atsirėmė į tvirtą pagrindą,
pagyrūniškai pareiškiau:
- Buvo pigiau grybo. Jei norėčiau, ir pro rakto skylutę galėčiau
pralįsti, ot!
Stenėdamas vidun ėmė brautis Kobė. Ilgos rankos sutabalavo lyg
voro.
- Kas per kvailumas tokius ankštus langelius daryti, - stenėjo jis. -
Negali normalius, kaip mūsų vaiknamyje...
Žengiau žingsnį atgal ir apmiriau. Gyvenime nepamiršiu to siaubo,
kuris pervėrė mane nuo pakaušio iki kulnų.
Tai buvo mirtinas išgąstis. Pernelyg stiprus, kad imčiau klykti. Taip
nutinka, kai supranti, jog per vėlu. M a n už nugaros kažkas stovėjo.
Pūtė šiltą kvapą į patį pakaušį. Alsavo. Ūūū, be jokios abejonės, tai
buvo gyva žmogysta ir ji laukė manęs.
- M aža šikne, - vos girdimai pasakė man į ausį dėdės Leono balsas,
bet nespėjau nė sužviegti.
Geležiniai pirštai griebė už gerklės, o burną uždengė aitriai dvo­
kianti skepeta.
Aš žuvusi! Ir dar taip kvailai, kaip paskutinė kvanka, nespėjusi
perspėti savo draugų! Rankas ir kojas pakirto toks silpnumas, kad
suglebau it skuduras. Kaktą kaukštelėjau į statinę, ir visai neaišku -
jos viduriai suskambėjo ar mano tuščia puodynė.
Atminties juostelė susigarbanojo, pokštelėjo ir nutrūko. Jokio vaiz­
do. Net paties kraupiausio. Galvoje nustojo snigti. Viskas baigta.
Žuvusi!
O NE! MES - NELAISVĖJE!

Atsitokėjau ir paklaikau iš baimės. Nieko nemačiau, nes ant galvos

buvo užmaukšlinta nertinė kepurė. Burna užklijuota lipnia juosta.
Rankos ir kojos surištos. Neįstengiau nė krustelėti. Kur atsidūriau?
Sunkūs žingsniai.
- Greičiau tu, - atpažinau prie kapinių girdėtą balsą. - Krauk tą
pacaną į bagažinę, ir varom, nėra laiko.
- Be panikos, - atsakė jam, kaip man pasirodė, žmogėdros balsu
dėdė Leonas. - Viskas eina pagal planą.
Staiga sėdynė, ant kurios tysojau, sulingavo. Tuomet pasigirdo
dunkstelėjimas ir tyli aimana. Užplūdo nauja stipri baimė, nes paga­
liau supratau, kad voliojuosi automobilyje, į kurio bagažinę ką tik
buvo įkrautas kitas toks pat bejėgis kūnas.
Pasirodė, kad iš siaubo trumpam netekau sąmonės, nes kai vėl ausis
pasiekė žemiški garsai, išgirdau variklio ūžimą ir pajutau siūbavimą.
M us pagrobė! M us kažkur veža!
Iš staigių kryptelėjimų buvo galima numanyti, kad pagrobėjų au­
tomobilis raitosi miesto gatvėmis.
Tiesą sakant, buvau persigandusi. Drebėjau kaip vaikas, žinantis,
kad kitą akimirką gaus smarkų smūgį kumščiu per galvą. Todėl bijo­
jau ir sujudėti.
Automobilis niauriai gaudė, ir vos ne vos galėjai girdėti murmėji­
mą, sklindantį nuo priekinių sėdynių:
- Atrodo, laimingai iššokome iš miesto.
- Aha, pasisekė... Po valandėlės, ačiū Dievui, viskas bus baigta.
Vakare - į lėktuvą ir skrendu pradėti naujo gyvenimo. Tau irgi, Leo­
nai, vertėtų pasirūpinti netikru pasu, maža kas...
- Dėl manęs tu nesijaudink. Kas man ką gali įrodyti? Niekas. Sva­
riai sudirbome. Tėvai ir vaikas žūsta, tu dingsti savo keliais, o aš pri­
pratęs prie tardymų, man vien juokas ima iš tos policijos.
- M anai, tavęs neįtars?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 128

 - O kokius įrodymus jie turi? Kokius? Jokių! Žinoma, gali dėl akių
mėnesį kitą palaikyti kalėjime. Atkentėsiu, ne pirmas kartas. Su di­
džiausiu malonumu atlaikysiu visus tardymus, ypač kad žinau, jog
liks namas, sklypai...
- Taip, dar brolio verslas.
- Et, nesiruošiu tampytis su tomis lentomis! Dešimt metų vien ka­
lėjimo grotas mačiau. Metas kaip arabų šeichui pagyventi.
- Taigi. Gyvenimas trumpas. Blogai, kad tie škacai pasimaišė. Trys
vaikų lavonai - bus nemažai triukšmelio.
- J o k io skirtumo - trys ar vienas. Palos ir nustos. Ne kartą taip yra
buvę. Be to, tiedu pacukai - beglobiai, neturi tėvų, todėl nebus jokio
spaudimo. O mes juk organizuosime nelaimingą atsitikimą.
- N a taip... pabėgo iš vaikų namų, miegojo daržinėje, neužgesinta
cigaretė ar kas... ir užduso dūmuose.
- Taip, kai pinigai rankose, viską lengva suplanuoti. Kas be ko,
kainuos gaisrininkų ekspertizė, kad būta nelaimingo atsitikimo. Bet
susitarsiu. Šiais laikais, mielas mano, svarbiausia - pinigai. Svarbu jų
duoti kuo daugiau ir kuo smulkesnėmis kupiūromis.
O Dieve! A r teisingai nugirdau? M u s rengiasi gyvus supleškinti!
Ne, jie turbūt tyčia gąsdina. Bet jei tai tiesa?
Staiga pasirodė, kad gyvenimas be galo gražus, net ir vaiknamyje
leidžiant dienas. Bet atsirado kitas jausmas. Bukas, maudžiantis pa­
širdžius.
Ne, tai nebuvo baimė.
Pasakysiu taip: užaugęs vaikų namuose, nenoromis imi tikėti, kad
gyvenimas niekada neatsigręš į tave gražiausia puse, kad už kiekvie­
no kampo tavęs tykos vienos nelaimės. Jei nenusisekė vaikystė, jei
nepasisekė su tėvais, jei šie nuo degtinės pavirto kietaširdžiais bude­
liais - argi gali tikėtis iš svetimų malonės?
Taip atsiranda mušamo ir ujamo šunelio kompleksas. Kad ir kokios .
pūgos šuniuko galvoje siaustų, jis vis viena nujaučia, jog jo laukia
šuniškas galas.

12.9 O NE! MES NELAISVĖJE!

 Taigi mane užvaldė šuniškas instinktas, kad viskas baigsis labai
blogai. Norėjosi cypti. Bet bijojau, kaip ir kiekvienas gyvulėlis kad
bijo mušimo. Todėl stengiausi kuo tyliau kvėpuoti. Štai koks siaubas
mane kaustė.
Automobilis vienodu, nuobodžiu greičiu švilpė plentu. Buvo anksty­
vas rytas. Niekas mūsų nestabdė. Drąsieji policininkai, matyt, saldžiai
miegojo.
O pagrobėjai toliau šiurpino savo kalbomis:
- Pažiūrėk, Leonai, guli valkatėlė, nė cypt. G al atidavė galus?
- Liaukis! N u o chloroformo dar niekas nemirė.
- Bet pažiūrėk, ką valstybė daro su vaikais. Apiplyšę, nušiurę lyg
atmatos.
- Kad jie tokie ir yra. Išeis į pasaulį ir ars tą pačią juos pametusių
tėvų vagelę: girtaus, atsives vaikų vadas, iškaišios vargšelius po vaik-
namius. Taigi darom gerą darbą. Žinai, kaip vilkai sanitarai: jie pjau­
na silpniausius miško gyvūnus.
- N a bet vis tiek - vaikai...
- Liudininkai! M um s reikia jų atsikratyti.
- Reikia, Leonai, nieko nesakau.
Staiga variklis krioktelėjo, automobilis pašėlo sūpuotis ir balsai tapo
nebegirdimi. Supratau, kad lekiame šunkeliu. Ir kai kratymasis apri­
mo, vėl išgirdau Leono balsą:
- O kad tu žinotum, kaip aš savo subinę trindamas ant geležinių
kalėjimo gultų svajojau apie šitą dieną, kada viskas, kas buvo brolio,
taps mano.
- N a ir su manimi turėsi pasidalinti. M a n irgi atsibodo ubagiškas
gyvenimas.
- Kas be ko, aš laikausi mafijos garbės kodekso.
Šit kaip. Lengviausias kelias praturtėti - atimti iš to, kas daugiau
nei tu turi. Iš bagažinės atsklido mobiliojo skambutis. Kasparo, paži­
nau iš melodijos.

- Turbūt našlaityno direktorė skambina, - pagyvėjo Leonas. - Gera

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I i 3°

moteris, rūpestinga bobikė. Tokią net į žmonas mielai imčiau, būtų
gera auklė mano vaikams.
- Aha, gera. Perspėjo, kad tavo sūnėnas nešė mieles iš vaiknamio.
- Taip, labai svarbus skambutis. Iš karto primečiau visus galimus
variantus. Aga, pamaniau, perskaitė Kasparas laikraštį. Zinai, ne ko­
kį šikpuodį ant galvos vaikis nešioja. Galvotas bernas. Kai man ne­
skambino, supratau, kad šūdžius mane įtaria. Taip ir pamaniau:
pabėgo iš vaiknamio, kad mums sutrukdytų. Tada tave pasikviečiau.
- Taip, Leonai, nuojautą turi puikią. Gerai suveikei. Ir pinigai mū­
sų rankose, ir liudininkai sučiupti.
Iš tikro nieko naujo neišgirdau, nebent tai, kad direktorė ne iš blo­
gos valios pranešė, jog trys jos vaikų namų globotiniai paspruko. Gal
ji net į policiją neskambino, vildamasi, kad iki ryto atsirasime.
M a n o galvoje pradėjo bjauriai snigti. Kruvinais dribsniais. Atsimi­
niau M ariuką. Jo dabar nėra vaiknamyje - pasiėmė globėjai.
Prisiminiau M ariuko istoriją, kaip jį norėjo užmušti beprotis tėvas.
Grįžo girtas, puolė savo žmoną, o Mariukas stojo ginti, nes motiną

labai mylėjo.
Tada beprotis tėvas paėmė kirvį. Pasakė, kad nukirs. Mariukas,
gelbėdamasis nuo pamišėlio, su visais stiklais išlėkė į lauką.
Bėgo kruvinas kur akys matė, o beprotis tėvas jį vijosi. Ieškodamas
išsigelbėjimo Mariukas puolė į autostradą. Tikėjosi sustabdyti maši­
ną, paprašyti pagalbos, bet mašina pasitaikė irgi beprotė. Partrenkė
M ariuką, abi kojas sulaužė ir nukaukė tolyn.
Nelaimingas atsitikimas.
Mariukas visam gyvenimui liko sėdėti invalido vežimėlyje. Mėgsta
kurti eilėraščius, auginti kambarines gėles...
Autom obilio variklis nutilo.
Šit ir mano nelaimingo atsitikimo valanda išmušė.
- Atvažiavome, - dusliai lyg iš po žemių nuskambėjo Leono bal­
sas. - Surūkome po cigaretę, pasižiūrime, ar viskas ramu, ir imamės
darbo.

13 1 O NE! MES NELAISVĖJE!

 Buvo be galo šiurpu klausytis, ką kalba šaltakraujai banditai. N uo
jų šnekos tinau kaip lavonas.
- Pirma patvarkome škacus, paskui - tėvus, - sakė Leonas. - Kad
tu žinotum, kaip nekenčiu savo brolio! Šykštus tipas, tikras nagas.
- Tai tau grįžus iš kalėjimo nepadėjo?
- Eina jis šikt su tokia pagalba! Pasiūlė pas jį dirbt pagalbiniu dar­
bininku. Pasityčiojimas. N a ką? Griebiamės darbo?
Užvaldė artėjančios mirties nuojauta. Keista, atrodė - sušalau į ledo
gabalą. Matyt, iš nevilties.
Juk aš - tik nevykusi vaiko kopija, kaip ir visi vaiknaminiai. Tokia
nevykusi, kad net tėvai atsisakė. Kitas klausimas - ar tai buvo TĖVAI?
Žmogystos, degtinės paversti zombiais, ir štai pakliuvau į tikrų bude­
lių nagus.
Stiprios rankos pagriebė ir išvilko iš mašinos. Suspurdėjau, iš pas­
kutiniųjų stengiausi išsivaduoti, bet buvau taip tvirtai suraišiota, kad
rankos ir kojos tirpo, trukdė kraujui tekėti gyslomis.
Sucypė surūdiję vyriai. Pakvipo šienu.
- Metam čia...
Šlumštelėjau ant kaugės.
M am a, mamyte, būk gera, padėk man, nenoriu mirti! Dar ne­
noriu!
Net sudrebėjau nuo verksmo, o siaubas tęsėsi. Trinktelėjo automo­
bilio bagažinė, ir netrukus šalia manęs dunkstelėjo dar vienas gyvas
ryšulys, paskui - ir kitas.
- Pilk benziną, greitai!
Pasigirdo kliuksėjimas, pasmirdo benzinu, o kitą akimirką krau­
piai sutraškėjo ugnis.
- Baigta! Užremk duris.
Į šnerves smogė aitrus dūmų kvapas. Plūstelėjo karštis.
-EM ILE!

O Dieve! Išvydau Kobę. Tai jis, kažkokiu stebuklingu būdu išsilais­

vinęs rankas, nuplėšė man nuo galvos nertinę kepurę.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ i 3i

 - Greičiau prie durų! - jo akys sprogo iš siaubo. - Aš padėsiu Kas­

parui!
Ne, tai buvo beprotybė! Ugnis taip greitai įsigavo, kad buvo per
vėlu gelbėtis! Šienas pleškėjo kaip sausas parakas, o dūmai virto tu­
mulais.
- Prie durų! - kažkur už nugaros surėkė Kobė.
Tiršta dūmų uždanga nusileido ant akių. Svilinamas karštis užspaudė
kvėpavimą. Trokštu! O ro, nors vieną kvėpsniuką gryno oroooo!

ŽMOGUS SU K A U K E

Galvoje šmėkštelėjo, lyg žaibas nulėkė vienas ryškiausių gyvenimo

prisiminimų: tėvas pagriebia mane plieninėmis rankomis ir švysteli
aukštyn lyg skiedrą į palubes, o aš krykščiu laiminga...
O dangau! Kiek čia gryno oro, kaip lengva kvėpuoti! Aš skrendu!
M ane kažkas neša tolyn nuo aitrių dūmų, nuo liepsnos!
Šit pajutau po kojomis tvirtą žemę, išplėčiau akis ir vėl apmiriau iš
siaubo - prieš mane linksojo kaukėta žmogysta.
Dar vienas banditas! Pirštinėtas, ginkluotas. Medžiaginės kaukės
prorėžose šmiksinčios akys atidžiai tyrė mane. Bet spėjau perskaityti
ant rankovės prisiūtos juostelės užrašą: ARAS, ir staigus išgąstis atlėgo.
Pareigūnas nuplėšė man nuo burnos lipnią juostą.
- Kvėpuok, vaike, kvėpuok.
Sublizgėjo panašus į durklą peilis, ir nuo kojų bei rankų akimirks­
niu nulėkė veržiantys raiščiai.
- Ten! - atgavau amą. - Ten liko Kasparas ir Kobė!
Bet kaukėta žmogysta pagriebė mane ant rankų ir nunešė nuo pleš­
kančios daržinės, nulakino per kiemą. Spėjau pastebėti, kaip strim­
galviais lėkė būrys tokių pat kaukėtų automatininkų, kaip jie aplipo,
aptūpė namo pasienius.

Eeei! Kodėl jie negelbėja Kobės ir Kasparo?!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 134

 Tuo metu iš kiemo atsivijo garsus sprogimas, pasigirdo dūžtančio
stiklo žvangesys. Riksmai! Komandos! Šūviai! Ten gryna velniava
užvirė!
- Būk čia ir nekaišiok snapo!
Žmogus su kauke pastatė mane prie visureigio, o pats nulėkė į so­
dybos kiemą.
Iš siaubo linko kojos, drebėjau kaip epušės lapas ir ašaros savaime
plūstelėjo. Kaip gera, kad viskas baigėsi!
Bet kur Kasparas? Kobė? Kas jiems nutiko?
-EM ILE!
Kaip apsidžiaugiau pamačiusi, kad iš pareigūno rankų išsiveržė Kobė
ir skuba artyn. Gyvas ir sveikas! Bet tuoj susirūpinau:
- O Kasparas?
- Nesijaudink, mačiau, kai jį nešė iš daržinės. Bet iš kur atsirado
policija?! Tai bent pavaro! Galas mafijai.
- Vaikai, lipkite į mašiną!
Bet Kobė tarsi nenugirdo pro šalį bėgančios šalmuotos žmogystos
riksmo. Nenuleido nuo manęs akių. Jo žvilgsnis buvo švelnus, dar
niekad tokio nemačiau.
- Eikš, Emile, - tiesė jis rankas. Ir vos prisiliečiau prie pirštų, Kobė
tvirtai suėmė į glėbį ir atsidūsėjo iš visos širdies: - Kaip gerai, kad tau
nieko nenutiko! O aš taip bijojau! Kai viskas aplink pleškėjo, žinai,
pagalvojau: jau toks šūdinas tas mano gyvenimas, nuo pat pradžių
nesiseka, kad tik tu išsigelbėtum...
O , kokia buvau sutrikusi! Norėjau atstumti Kobę. K o jis lyg trenk­
tas, lyg įsimylėjęs glausto mane?! Bet Kobės žodžiai užbūrė.
Pasakysiu jums, atsitiko keistas dalykas. Nebenorėjau vaduotis iš
Kobės glėbio - taip ramu, gera paliko, ir pamiršau, kad pasaulyje esu
viena kaip pirštas.
Turiu draugą. Tikrą draugą. Jis, užuot pavojaus akivaizdoje nešęs
savo kailį, puolė man padėti.
N uo tokio nepatirto jausmo net sukūkčiojau.

135 I ŽMOGUS SU KAUKE

 - Neverk, Emile, juk viskas gerai, viskas baigėsi.
Kobė - pats nuostabiausias, pats pats stipriausias draugas pasaulyje.
Juk nepaliko manęs vienos, puolė gelbėti. M a n pasidarė taip gera,
kad net verkti nebesinorėjo.
Šitokio laimės jausmo neįmanoma Susikurti. Jis nekviestas ateina,
įsismelkia vidun, sukeroja, sužydi, akis įspindina.
Mane apėmė senių seniausiai užmiršta šilumėlė. Lygiai kaip tomis
akimirkomis, kada buvau visai maža maža, kada vos prabudusi iš­
vysdavau meilias, šviesias ir negirtas mamutės akis.
- Ei! Ten Kasparas! - kažkur rodė Kobė.
Pamačiau, kaip iš kiemo du pareigūnai išvedė apšepusį vyrą. Jam į
ranką kabinosi Kasparas ir kaip įmanydamas glaustėsi prie moters, o
ji vis glostė jam galvą. Išvargusi, išsekusi, papilkėjusiu veidu, plaukai
sutaršyti. Tačiau pažinau ją iš nuotraukos, tos pačios, kurią Kasparas
man rodė aną naktį vaiknamio berniukų tualete.
- Kaip gerai... - džiaugsmingai atsikvėpė Kobė. - Saboniukas ir vėl
su tėvais. Ei, Kasparai!
- Kasparai! - spygtelėjau ir aš.
Tačiau jis nė galvos mūsų pusėn nepasuko. Buvo aklas, kurčias,
apsalęs iš laimės, kad vėl gali prisiglausti prie savo motinos.
Prie mašinos tėtis ir mama išbučiavo Kasparą į abu skruostus, nu­
šluostė ašaras ir pasodino. Paskui jį mašinon įlipo mama, tik tėtis dar
ilgai spaudė ranką kaukėtam pareigūnui, kažką karštai kalbėjo. Su­
prantama, dėkojo už išgelbėjimą.
- Einu atsisveikinti, - pajudėjo Kobė.
Bet Kasparo tėtis įsiropštė į policijos automobilį, ir šis, smagiai
trūktelėjęs iš vietos, nulėkė vos įžiūrimu keliuku per ryto miglos už­
lietus tyrlaukius.
Nespėjo. Mačiau, kaip Kobė nusivylęs skėstelėjo rankomis. G rįž­
damas šoktelėjo į šoną, kad pažiūrėtų, kas dedasi sodybos kieme, bet
jį tučtuojau už pakarpos pastvėrė tas pats kaukėtas vyras ir privedė
prie manęs.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 136

 - A k, - trynėsi sprandą Kobė, - geras vaizdelis! Ten, kieme, visi
suguldyti. Tas Leonas ir dar du banditai guli ant žemės, o juos saugo
automatininkai. Visai kaip kine.
- Tai ko, Emile, nelipi į mašiną? Atskiro kvietimo lauki? O tu,
Kobe, galėtum padėti panelei įlipti.
Mes susižvalgėme. Pažįstamas balsas! Negali būti! Ir apstulbę žiū­
rėjome, kaip vyras nusitraukė kaukę.
- OSKARAS! - ištrūko abiem vienu metu.
Oskaras linktelėjo galva tarsi patvirtindamas, kad čia tikrai jis.
- Taaaip, nieko sau susitikimas, ar ne? Leiskite prisistatyti: „ A ro “
rinktinės vyresnysis kovotojas Oskaras Barkauskas.
Ir šauniai atidavė pagarbą.
- O ... o tai... kaip? - sumikčiojau.
- Tai jūs - ne treneris!
Tas Kobė! Jam vien krepšinis galvoje!
- Tuoj, vaikai, viską paaiškinsiu. Kai dingo tėvai, man vadovybė
davė užduotį prižiūrėti Kasparą. Baiminomės, kad ir jį gali pagrob­
ti. Todėl atvykau į Saulėnus, juolab kad ten tikrai gyvena mano

mama.
M a n o galvoje pradėjo snigti.
- Ir jūs suvaidinote girtuoklį?
- Taip, kad nebūčiau įtartinas. Jurginis nė nežinojo, kodėl pasiro­

džiau...
- Bet palaukite! - nenustygo Kobė. - Tada išeitų, kad jūs joks krep­
šinio treneris, ir viskas, ko mane mokėte - veltui!
- N a jau! - šyptelėjo Oskaras. - Treneriu nesu buvęs, bet krepšinį
esu žaidęs, todėl pamokos, patikėk, tau tik į naudą.
- Vadinasi, melavote! - kirtau. - Ir kad trenerių mokyklą baigęs, ir
kad išsiskyręs, sakysite - ne?
Oskaras patylėjo:
- Institutą baigiau, bet paskui nuėjau į „ A ro “ rinktinę. Taip pat
tiesa, kad esu išsiskyręs, bet girtuoklis tikrai nesu.

1 37 I ŽMOGUS SU KAUKE
 - Kaip jūs mus čia radote? - vis negalėjau atsigauti iš nuostabos. -

Kaip sužinojote?
- Šiuolaikinės technologijos, panele Emile. Beje, ačiū tau... - su­
griebęs spūstelėjo mano delniuką: - Emile, „ A ro “ rinktinės vardu
reiškiu tau didžiulę padėką, kad padėjai sulaikyti nusikaltėlius.
- Ėėė... kad aš nesinaudojau jokiomis, kaip ten sakėte, technologi­
jomis, - sumišau.
Oskaras išsitraukė mobilųjį telefoną.
- Matai? Štai šiuo daikčiuku galima klausytis, ką aplink kiti kalba.
Net jeigu telefonas išjungtas. Prisimeni Kasparo telefoną?
- Taip! Jį buvo Čiombė nukosėjęs.
- Teisingai. Bet paskui atsirado pas tave. O mobiliajame telefone
yra mikrofonas, jis, nesvarbu, skambini ar ne, fiksuoja aplinkos garsus.
- Čia tai bent! - apstulbo Kobė. - Niekuomet nebūčiau pagalvojęs!
M a n staiga viskas ėmė aiškėti.
- Aaaa! Vadinasi, girdėjote tą pokalbį prie kapinių, kur dėdė Leo­
nas... Tai kodėl iškart nesuėmėt!
- Trūko įrodymų. Iki tol Kasparo dėdės mes nė neįtarėme, juk taip
rūpinosi sūnėnu. O be to, ir jo pokalbiai telefonu policijai nekėlė
jokio įtarimo, matyt, nujautė, kad jo gali klausytis. Jokių įkalčių. T o ­
dėl buvo nuspręsta laukti ryto, kol Leonas įeis į namus pasiimti pini­
gų. Tačiau mes pražiopsojome jus, leidom nepastebėtiems prasmukti
į Kasparo namus.
- Nesąmonėlė didžiausia! - pasipiktinau aš. - Kodėl nieko nedarė­
te, kai tie banditai mus užpuolė garaže?
Oskaras nesmagiai pasimuistė:
- Kodėl - nieko? Juk mes supratome, kad jus užmigdė chloroformu.
- Kas tas chloroformas? - paklausė Kobė.
- Specialus skystis, įkvėpus jo garų, suima miegas... Štai tada
mums paliko aišku, kad jus veš ten, kur kalinami Kasparo tėvai.
Todėl nusprendėm sekti paskui banditus ir sužinoti, kur laikomi pa­
grobtieji.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 138

 - M ūsų vos gyvų nesukūreno! - susiraukė Kobė. - Irgi mat policija!
- Jooo... - atsipūčiau aš. - Be ryšio!
- N a, truputį pavėlavome. Bet šturmavome sodybą, ir viskas bai­
gėsi laimingai. A r labai išsigandote?
- KĄ? - išpūčiau akis. - Mes vos nepadvėsėm iš baimės!
- Ir nuo dūmų, - pridūrė Kobė.
Oskaras atlapojo visureigio dureles ir paragino mus:
- N a, mano didvyriai, lipkite į džipą. Jus nuveš, kad apžiūrėtų me­
dikai.
- O paskui kas? - paklausiau.
- Parveš į vaikų namus, kur daugiau... Nebijokite, už pabėgimą
nieko nebus, aš viską paaiškinsiu direktorei.
- O jūs, dėde Oskarai? - paklausė Kobė.
- Ką - aš?
- Važiuosit kartu su mumis?
- O ko man ten važiuoti? Įkaitų išvadavimo operacija baigta, man
nebėra ką veikti Saulėnuose... Likite sveiki! Ir dar kartą ačiū už drąsą.
M a n pasirodė, kad Oskaras paskubėjo atsisveikinti. Vengė nema­
lonių klausimų, jautė, kad rizikuodamas mūsų gyvybe kiauliškai pa­

sielgė.
Atskubėjęs kitas pareigūnas nusivožė šalmą, nusimetė kaukę ir
mums su Kobe liepė sėstis ant galinės sėdynės.
- Šaunuoliai, - pasakė nežinia ką turėdamas omenyje.
Džipas rovėsi į priekį. Prasilenkė su atkaukiančia ugniagesių maši­
na. Aha, miegaliai, skuba gelbėti šieno... Kur jūs anksčiau buvote,
kai man plaukai svilo?..
Žvilgtelėjau į Kobę. Jis buvo paniuręs, jokio išsigelbėjimo džiaugs­
melio jo veide nepastebėjau.
- Dabar tai jau viskas! - apmaudžiai prakošė. - Galas mums!
- Apie ką tu?
- Apie ką, apie ką! Apie rungtynes su „Monstrais“ . N ei trenerio,
nei Saboniuko! Tik aš ir Balionas.

139 I ŽMOGUS SU KAUKE

 - Vadinasi, reikės atšaukti rungtynes.
- Ne, nė už ką! - purtė galvą Kobė. - Ką nors sugalvosim, bet

turime žaisti.
M atot, koks tas Kobė! Vos paspruko iš mirties letenėlių - ir vėl
svaigsta apie krepšinį!
- Jei nori, aš galėsiu būti trenere.
- Užsičiaupk, - dar labiau paniuro.
- Bet Kasparas, matei? Į mus nė nepažvelgė, ėjo ir nuėjo.
- Atstok tu su savo Kasparu!
- O Oskaras, mm... Pastebėjai? Visai kitas žmogus! Jam uniforma
nerealiai tinka.
- Eina lapėms tas tavo Oskaras!
Na, viskas. Kobė grįžta į vaiknamį išprotėjęs.

„D E L FIN A I“ TRENIRUOJASI

Laikraštyje visas puslapis buvo skirtas pagrobtų verslininkų išlais­

vinimo operacijai. Žydrius kaip katė žuvies pūslę visur tampėsi tą
laikraštpalaikį. Kodėl laikraštpalaikį? Todėl, kad apie mane ir Kobę
beveik nė žodžio, vien mūsų inicialai paminėti E. L. ir E. L. Ir vien
liaupsės „ A ro “ šturmuotojams už sėkmingą operaciją.
- Atsiprašau! Jei ne aš, jie būtų galėję sau kukuoti! - pareiškiau
Žydriui, o tas tik pasitaisė akinukus ir išminčiaus tonu tarė:
- Tu buvai aplinkybių auka, džiaukis, kad tik plaukus nusvilai.
A k taip! M a n o plaukai, bliamba. Nudegė galiukai, teko iškarpyti.
Bet nė viena višta nesijuokė, tik Solveiga. Sutikau tą pifą koridoriuje,
kur ji tau praeis neįgėlusi:
- O i oi, Emile! Atrodai kaip pelkių ragana, ū-ūūū! - sukaukė ir
nubėgo.

Vienintelė direktorė Bronytė manimi žavėjosi, lyg būčiau atlikusi

skrydį į kosmosą.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I m °

 - Tu šaunuolė, Emile! Kad žinotum, kaip tavimi didžiuojuosi! Tave
medaliu reikėtų apdovanoti!
Kai apie tai pasakiau Žydriui, jis tik nusivaipė:
- Medaliu? Nebent iš bulvės išdrožtu... Medalį gaus Oskaras, juk
jis visus išgelbėjo.
Dar tame straipsnyje rašė, kad pagrobėjams vadovavo verslininko
brolis - Leonas Valentas. Atlikęs bausmę už svetimo turto prievarta­
vimą, sugalvojo užvaldyti savo brolio gerą. Bet godulys pražudė, ir
dabar teks ilgam tūpti už grotų.
Kobei visos tos naujienos nė motais.
- Kur valkiojies, migla! - aprėkė mane, kai atlutenau į vaiknamio
krepšinio aikštelę. - M a n dar reikia tris šimtus kartų pataikyti!
Viskas stojo į senas vėžes. Kobė mėtydavo į krepšį, aš gaudydavau
kamuolį ir šveisdavau jam atgal. Laimė, kad piktžolės buvo nušie­
nautos ir man nebereikėjo dilgintis rankų.
- Tu daug taikliau mėtai! - pagyriau Kobę, bet jis apsimetė neiš­
girdęs.
- Kur Balionas? - niurzgėjo. - Kiek galiu kartoti, kad negalima
vėluoti į treniruotę.
M ūsų Kobė visai nukvėšo. M ano, kad dviese gali įveikti „mėsinin­
kus“ . Tiesa, prikalbino treniruotis Žydrių, bet šis labiau akinukus
saugo nei kamuolį taikosi pačiupti.
- Aš vienas pavarysiu! - pūtėsi Kobė. - Ir kamuolius perimsiu, ir
įmesiu! Laimėsime.
Šit pasirodė Balionas su Žydriumi. Ėmė dviese žaisti prieš Kobę.
Buvo žiauriai nyku, kol Balionas nepataikė pirmo savo gyvenime tri­
taškio.
- Va taip! - spindėjo iš laimės Kobė. - Mes jiems parodysim!
Tada atbėgo Jorė.
- Kažkoks vyras Saboniuko daiktus renka!
- O paties Saboniuko nėra? - pastatė ausis Kobė.
- Ne, tik tas vienas.

I 4I | „ D E L F I N A I “ TRENIRUOJASI
 Nulėkėme visi pažiūrėti ir prie vaiknamio durų sutikome vyrą, ap­
sikrovusį krepšiais. Jį lydėjo direktorė Bronytė.
- O Kasparas neatvažiavo? - išsprūdo.
- Ko jam čia? Jis namus turi, - burbtelėjo dėdulė ir sumetė krepšius

į automobilį, pastatytą prie pat laiptų.

- Kaip jis? Ką nors liepė mums perduoti? - nenurimau. - Linkėji­

mų kokių?
- Nieko nežinau, man liepta jo daiktus parvežti.
- Tada ir šitą paimkite, - ištiesė Kobė „Spalding“ firmos kamuolį.
- Tai Kasparo, o ne mūsų...
- Sakė, kad galite pasilikti. Ai, vos nepamiršau... - paėmė iš auto­
mobilio kažkokią dėžutę. - Prašė šitą daikčiuką perduoti Emilei. Kur

Emilė?..
-A š.
Tai buvo ausinukas, tinkamas kompaktiniams diskams klausytis.
- Čia tau vietoj medalio, - šyptelėjo Žydrius. - Jaučiu, Saboniukas
bijos vaiknamį ir susapnuoti.
Kam man ausinukas? Kam? Juk turiu grotuvą.
Automobilis nuriaumojo Saulėnų gatve, visi ėmė skirstytis kas kur,
o aš tarpduryje susidūriau su Akvile. Mažylė stovėjo užvertusi veidelį
į dangų, lyg kažin ką ten matydama. Pažvelgiau ir aš, bet išvydau tik
pūkinius debesis, daugiau nieko.
- M a n Solveiga sakė, kad jei mano mamytė neatvažiuoja, tai tur­
būt mirė, - paaiškino man Akvilė, - todėl jei noriu ją pamatyti, turiu
žiūrėti į dangų.
Ta Solveiga! Pelkių kirmėlė! Kam tokias nesąmonėles kimšti mer­
gaitei į galvą!
- Nemirė tavo mama, neklausyk tu tos melagės!
- Tikrai?
- T ik r a i, tikrai! Palauk, aš tuoj...
Nulėkiau į savo kambarį, pačiupau Stano kompaktą, įgrūdau į au­
sinuką - ir vėl prie vaiknamio durų.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I

 - Štai, Akvile. Čia tau dovana nuo Kasparo, - užkabinau ant kaklo
ausinuką. - Atm ink - čia dainuoja Stano. Jo muzika yra stebuklinga.
Jinai nuramina. Tu per maža, kad suprastum, bet tai reikia pajusti...
Va šitą mygtuką paspausk.
Nežinau, ar gerai pasielgiau atstūmusi Kasparo dovaną. N a ir kas?
Vis vien. mes daugiau nepasimatysime, ir priekaištų neteks klausyti.
Grįžau į aikštelę nukorusi nosį. Kasparas savo namuose. Žinoma,
miršta iš laimės, o vaiknamis kelia bjaurius prisiminimus.
- Gerai, kad Saboniukas kamuolį paliko, - lyg ir džiaugėsi Balio­
nas. - O jei dar tau, Kobe, savo sportinius batus būtų dovanojęs, tai
išvis būtų super duper, ar ne?
Kobė tylėjo. Sukandęs dantis mėtė kamuolį į krepšį. M a n irgi kaž­
kodėl nesinorėjo kalbėti apie Kasparą.
Kodėl? Ogi todėl, kad buvo liūdna. Ne tokį staigų ir nebylų atsi­
sveikinimą buvau susikūrusi savo vaizduotėje. Išnyko taip pat neti­
kėtai, kaip atsirado.
Treniruotė truko iki pat sutemų. Balionas ir Žydrius vos kojas pa­
vilko. Kobė irgi atrodė leisgyvis. Nujaučiau, kad giliai pasąmonėje jis
smarkiai abejoja, jog gali įveikti „Monstrus“ .
- Kokia apranga mes žaisime? - pasidomėjo Žydrius. - Aš tik vie­
nus marškinius turiu.
- O aš neturiu sportinių batelių, - pridūrė Balionas.
- Basi, su šortais ir iki pusės nuogi, - niūriai atsakė Kobė. - K o čia
sukti galvą? O numerius spalvikliais ant nugaros užsirašysime.
- Ir atrodysime kaip klounai, - nusivaipė Balionas.
- Atrodysime kaip delfinai! - atrėžiau aš. - Ir pamatysite - mes
laimėsime.
Žinoma, entuziastingo pritarimo nesulaukiau. Visi jautė, kad nu­
šnekėjau į lankas, bet tylėjo. Nes iššūkis mestas ir teks rimtai kautis,
kad neapsijuoktumėm. Rungtynės neįvyktų tik tuo atveju, jei sugriū­
tų vaiknamis ar jis būtų panaikintas. Bet ar jums teko girdėti, kad
nors vienas vaiknamis būtų buvęs panaikintas?

M3 I „ D E L F I N A I “ TRENIRUOJASI
 O prie durų pasitiko Akvilė. Tiesa, ji nekreipė į mus nė menkiausio
dėmesio. Kilnojo savo pūstą sijonėlį, kraipėsi ir plonu balseliu pritarė
ausinuke skambančiai „Delfinų“ dainai: „ O meile, o meile, o mano
pasauli, tikrai viskas bus gerai, nors ir lyja, ir norisi numirti, viskas

bus gerai...“
- Viskas bus gerai, - kopdamas laiptais susimąstęs pratarė Kobė. -
Geras mūsų komandos himnas. Mirsime, bet laimėsime.
O ! Kobei irgi pradėjo patikti Stano! Nors tokia paguoda.

ŠVILPUKAS!

Kito ryto treniruotė prasidėjo iškart po pusryčių.

Dievulėliau, „delfiniečiai“ bėgo kokį šimtą ratų apie aikštelę. Žyd-
riaus akiniai aprasojo, tad įbruko juos man į delną ir pasivijo Kobę

su Balionu.
Atėjo Jorė ir ėmė erzinti:
- Vis vien pralaimėsim! Tas Kobė kvailas per visą pilvą, kažin ką

vaizduoja!
Nuvijau ją šalin, kad neprikarksėtų nelaimės.
Bet nelaimė atėjo po valandos. Atlindo „M onstrų“ treneris Z a ­
remba, pavypsojo į trypiančius prie krepšio Balioną ir Žydrių, kurie
žūtbūt stengėsi sulaikyti Kobės prasiveržimą, palaukė, kol kamuolys
atšoko nuo lanko, ir garsiai tarė:
- Ei, vaikinai! Veltui stengiatės, ar girdit?
- Kodėl veltui? - nustebo Balionas.
- Todėl, kad rungtynių nebus. .
- Kaip nebus! - pasipiktino Kobė. - Juk viskas sutarta - data, vie­
ta, laikas!

- N a nebūkit tokie kvaili ir nejuokinkit svieto! Juk nebeturite to

naujokėlio, kuris šį bei tą mokėjo daryti aikštelėje. Treneris irgi išgara­
vo. Aš nematau, su kuo mums žaisti. Be to, žmonės pirštais užbadys!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I M4

Sakys, erodai tyčiojasi iš našlaičių. Juk sausai pakrausime, tai kam
žaisti?

- Bet mes treniruojamės, ruošiamės... - sutriko Kobė. - Be to, visi

Saulėnai žino, kad rungtynės bus, paskui sakys, va, vaiknaminiai išsi­
gando.

Zaremba pakraipė galvą, paglostė dviem pirštais ūsus.

- Tai jūs norite žaisti?
- Žinoma, - linktelėjo Kobė. - Jei mes nebijome, tai ko jūs čia
atėjęs dedate į kelnes? Juokinga!
- Tau juokinga! Kaip ilgas, taip kvailas! - nusijuokė „M onstrų“
treneris. - Gerai. Liepsiu pakabinti plakatus. Kaip vadinasi jūsų ko­
manda?
- „Delfinai“ , - suskubau pasakyti.
- Cha, „Delfinai“ ! - rodė dantis Zaremba. - O kodėl ne „Karpiai“
arba „Karosai“ ?
Tada oi kaip užpykau!
- O kodėl jūs pasivadinote „Monstrais“ , bet ne „ M o lio galvom“ ?
Arba - „Šiknagalviais“ ?!
Vaje, kaip Zaremba nukaito! Ūsai iš pykčio užsilenkė! Kad šoks
prie manęs, bet aš žviegdama papusčiau padus.
Kai nebebuvo Kasparo, nebebuvo iš ko imti pavyzdžio, neliko ir
prasmės ugdyti geras manieras. Kartais praverčia liežuvio aštrumas,
ypač kai visokie ūsočiai ima įžeidinėti tau šventus dalykėlius.
- Gerai, tešlagalviai, - išgirdau sėdėdama krūmuose, - bus plaka­
tai. Bus rungtynės. Bet pamatysite - kamuolį tik pačiupinėti galėsite,
bet ne į mūsų krepšį įmesti!
- O i, oi, nereikia mūsų gąsdinti, - bambtelėjo Kobė. - Visi mus tik
ir gąsdina. Atvirai sakant, kapitaliai užkniso!
Išsinešdinus „M onstrų“ treneriui, išlindau iš krūmų.
- Super duper tu jam atsakei, - pagyrė Balionas. - Vos iš nervų
neapsišiko.
Bet Žydrius buvo toliaregiškas. Kam būtų akiniuotis.

145 I ŠVILPUKAS!
 - N u jo... - mykė jis. - Bet Emilei nepavydžiu. Zaremba - kerštin­
gas, todėl rudenį, kai prasidės šulė, per kūno kultūros pamokas Em i­
lę užvaikys kaip turi būti.
- Ei, chebryte, - nė kiek nenusiminiau, - geriau galvokite, kaip

duoti kruopų „mėsininkams“ .

Bet nuo Bronytės man kliuvo. Pasirodo, Zaremba turėjo skundiko
gyslelę. Nubėgo ir paskundė mane direktorei. Teko išklausyti mora-.
liuką apie pagarbą suaugusiesiems. Dar gerai, kad neliepė nuo scenos
prieš visą vaiknamį Zarembos atsiprašyti.
- A r tu supranti, Emile, kad tokiais žodžiais terši mūsų vaikų glo­
bos namų reputaciją! M a n už tave teko atsiprašyti!
- Daugiau to nebus, ponia direktore.
Jorė, Vaida ir Rūtelė, sužinojusios, dėl ko rūstavo Bronytė, kvatojo
iki ašarų.
- „Šiknagalviai“ - stipriau nei „mėsininkai“ ! - tikino Jorė. - Super.
Verčia iš kojų!
O Rūtelė šįkart išgimdė protingą mintį:
- Ei, kaip čia išeina? Suaugusieji gali mus įžeidinėti kaip nori, o

mes lyg vištos turime tylėti.

- T a ip , kur žiūri vaiko teisių apsaugos tarnybos? - prisiminiau Kas­
parą ir jo nuožmią kovą su vergvalde Liucija. - Kas mus gali apginti
nuo užgauliojimų? Tik savas liežuvis!
O čia galvą į kambarį įkišo Solveiga. Kad pasigirtų, jog nuo ma­
mos iš Anglijos gavo visą dėžę naujos kosmetikos. Manė, kad iškrisi-
me iš pavydo, bet aš, praradusi saviauklos kontrolę, pasakiau:
- Tai lįsk į tą dėžę, mes nunešime į paštą, ir galėsi keliauti pas savo
motkę! - ir tuoj prisiminiau, kaip bjauriai ji išdūrė Akvilę: - Kitaip
galite nepasimatyti. Nebent, žinai, veizėdama į dangų, kur tarp po­
midorų plantacijų išvysi savo mamą!
- Durne, Anglijoje neauga pomidorai, - atsikirto Solveiga, bet tuoj
sušniurkščiojo: - N a tu, Emile, ir beširdė! Tu... tu nežinai, kaip aš
pasiilgau ma-mooos!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 146

 Ir apsibliovė.
- Akvilė irgi pasiilgo! - spėjau šūktelėti jai anksčiau, nei spėjo už­
trenkti duris. - O tu jai apie dangų skiedi!
Vargas man su protu. Atminkite - įžeidę kitą, visada sulauksite
grąžos. Toks likimo dėsnis. Per šokių repeticiją jis man iš tiesų pakišo
koją. Koja buvo Rūtelės. Netyčia užkliuvau, bet stipriai nikstelėjau
savąją. Pėda beregint sutino.
Kai nesiseka, tai nesiseka! Plaukus apsisvilinau, vaikštau kaip bai­
dyklė. O naktimis prabundu nuo oro stygiaus, dūstu ir spurdu, lyg
vėl būčiau surišta ir pamesta rūkstančiuose šiauduose.
Kas man atlygins už patirtą siaubą? Bent papildomą pieno stiklinę
per pietus pridėtų. Dešimt kartų mano vištos klausė, ar baisu būti
suvystytai mafijos. Dešimt kartų ir dar vienuoliktą atsakiau, kad būna
ir baisiau. Žinom a, norėjau vištų akyse atrodyti cool pana ir, aišku,
apie tai, kad vos iš baimės neapsisiusiojau - nė žodžio.
Juk aš vištų lyderė, drąsiausia vaiknamyje. Kas naktį maklinėjo po
Saulėnų kapines?
O dėl to, kad Kasparas mus taip greitai pamiršo, Jorė nusprendė:
ai, kaunietis! Pasikėlęs erelis. Kur jam su vaiknaminiais bičiuliautis.
Pasiuntė žmogų, kad surinktų jo daiktus, bent laišką per jį mums
būtų perdavęs. Bent tris žodžius būtų parašęs: buvo malonu, iki.
Aš mėginau Kasparą pateisinti:
- J e i jus tėvai pasiimtų, ar baisiai norėtumėte iš šiltų, jaukių namų
keliauti į vaiknamį ir vėl viską prisiminti?
- O aš norėčiau! - nenusileido Vaida. - Pasigaučiau Liucę ir jai
viską į akis išdėčiau.
- O ką ji tau tokio baisaus padarė? - vaipėsi Rūtelė. - Amžinai
pataikauji tai nuokvakai.
- Kas pataikauja? Pakartok...
Susipešė. Tingėjau skirti, be to, raišavau kaip senutė, todėl iššleivo-
jau iš kambario. Tegul užsimuša.
Dar tą pačią pavakarę prie parduotuvės atsirado plakatai:

147 I ŠVILPUKAS!
DĖMESIO!

Šį sekmadienį vyks krepšinio rungtynės 3x3. Susitinka rajono

čempionai „M onstrai“ ir vaikų globos namų komanda „D elfinai“.
Rungtynių pradžia iy vai. miestelio aikštėje.
Nugalėtojų laukia puikūs rėmėjų prizai: bendrovės „Tūkstantis ir
viena dešra“ mėsos asorti ir nuostabi dešimties dienų poilsinė kelio­
nė prie Baltijos jūros. Visas poilsio išlaidas padengs rėmėjai.
Gerbiami Saulėnų krepšinio mėgėjai! Kviečiame karštai palaikyti
mūsų čempionus - „M onstrų“ komandą (treneris Dalius Zaremba)!
Renginio organizatoriai: Saulėnų seniūnija, UAB „Tūkstantis ir
viena dešra “.

Nė karto gyvenime nemačiau jūros. Gėdelė. Žinau, kad jūra išme­

ta gintarą, kad bangos putotos ir virš jų skraido žuvėdros, žydruo­
se toliuose pasirodo balti laivai, o geltono smėlio paplūdimiai nugulti
laimingų ir gražių žmonių. Bet čia viskas aišku. „Monstrai“ yra įsiti­
kinę savo pergale, todėl Sigio tėvas, bendrovės „Tūkstantis ir viena
dešra“ savininkas, nepagailėjo sūnaus draugams kelionės prie jūros.
- Vis vien žaisime! - išklausęs mane nė kiek nesutriko Kobė. - Eik,
Emile, padavinėsi kamuolius.
Net neklausiau, ar gausiu už savo triūsą litą, ir nesiskundžiau, kad
apšlubau. Ne tai buvo svarbiausia. Liko vos kelios dienelės. Tegu
treniruojasi mano „Delfinai“ .
Gimė šiokia tokia viltis, kad pavyks neapsijuokti, nes Kobė buvo
tiesiog sužvėrėjęs. Siuntė vieną kamuolį po kito į krepšį, net tinklelis
sudrisko.
Viskas lyg ir sekėsi. Viens, du - atsispirdavo ir skriedavo po krep­
šiu lyg ant sparnų. Bam. Du taškai. Balionui vis dažniau lindo tritaš­
kiai. Išmoko taisyklingai mesti kamuolį. O taškas prie taško - žiūrėk, ir
pergalė.
Bet va, prapliupo lyti. Sodriai lyg iš daržininko laistytuvo pasi­
pylė lietus. Aikštelė virto purvynu, tačiau Kobė nė nemanė nu­

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 148

traukti treniruotės. Vis ragino saviškius, nors ir pačiam sunkiai
sekėsi slidų kamuolį įmesti į krepšį.
O aš tūpsėjau po šnarančiu nuo lietaus senu klevu, svajojau apie
vyšnias, kad nors vieną uogelę galėčiau sukrimsti ir pasiskanaudama
nuryti...
Staiga.krūptelėjau! Ne, to garselio negalėjau su niekuo supainioti!
Nuaidėjo švilpukas! Skardesnis už griausmą.
Kobė pasižiūrėjo į mane, lyg būčiau iškrėtusi pokštą, ir tada iš aikštės
galo pasigirdo:
- N A IR METIMAS! KAIP SU VIŠTOS KOJA!
Tuos žodžius ištarė lietpaltyje susisupusi žmogysta, rankoje laikan­
ti švilpuką.
Apakimas!
- OSKARAS! - suklykiau.
- Sveiki, „Delfinai“ ! - linksmai pasisveikino treneris Oskaras. -
Orelis nekoks, ar ne? Bet juk delfinai vandens nebijo. Todėl rimtai
kimbam treniruotis!

TAKTINE GUDRYBE

Oskaras grįžo!
Žinokite, nėra didesnio džiaugsmo nei tas, kai įsitikini, kad tavęs
nepamiršo. Pasirodo, po sėkmingos įkaitų išlaisvinimo operacijos
„ A ro “ vadovybė skyrė Oskarui savaitę atostogų, ir jis, užuot lėkęs
pasilepinti prie jūros, atvažiavo į Saulėnus!
O dar sako, kad nėra pasaulyje gerų žmonių.
Tą rytą lietus buvo praėjęs, balos išdžiūvusios, pats smagumas tre­
niruotis visa jėga.
Oskaras vis mokė Balioną, kaip statyti užtvarą Kobei, kad šis, pa­
sislėpęs už jo pečių, galėtų taikliai švystelėti tritaškį. Paskui mokė,
kaip kautis dėl atšokusio kamuolio.

149 | TAKTINĖ GUDRYBĖ

 - Tu, Gintai, būsi mūsų slaptas ginklas, - aiškino Oskaras. - O
Žydrius pravers gynyboje.
Kobė nėrėsi iš kailio. Dėjosi į galvą kiekvieną trenerio patarimą, o

šis vis gyrė, kad Kobė supranta jį iš pusės žodžio.

Po pietų atidzimbino Sigis su Dariūne. Buvo priblokšti išvydę, ko­
kios rimtos pratybos verda aikštėje.
- Vis vien pralošite, lopeliai, - labiau save drąsino nei mus gąsdino,
bet Oskaras paliepė jiems nešdintis.
- Mes į jūsų treniruotes nevaikštom, o jūs nevaikščiokite į mūsų.
- N a ir kas! Vis vien Saboniukas nežais, o Kobę kaip nieką padeng­

sime!
- Kaip nežais? Žais! - užtikrino Oskaras. - Kaip mes išsiversime be
savo pagrindinio įžaidėjo?
Visi nuščiuvome. Žais!
- Šūdas tas jūsų Saboniukas! - drėbė Sigis. - Negąsdinkite!
Bet nuėjo viens kitą ragindami, kad reikia nedelsiant šaukti „M onst­
rų“ treniruotę. Vos „mėsininkai“ nutolo, visi kaip vienas sušnekome:
- Saboniukas žais? Atvažiuos? Jis jums sakė? Pažadėjo?
- Ne, vaikai, Kasparo nebus. Bet tegul priešininkai mano, kad žais.
Tegul prisibijo mūsų. Tai tokia mano, kaip trenerio, taktinė gudrybė.
Aaa, taktinė gudrybė! O taip visi apsidžiaugėm! Blem, gudročius
tas Oskaras, bet kam taip žiauriai juokauti! Nebus Kasparo. T ik su­
teikė viltį ir atėmė - vos neapsiverkiau.
Kitą dieną Oskaras mokė greitojo puolimo. Kaip smarkiai lekiant
keliais perdavimais įveikti priešininko gynybą ir mesti iš po krepšio.
Balionui vis taikliau krito, o po krepšiu jis visai neblogai grūmėsi su
pačiu Kobe. Tik šit Žydriui nekaip sekėsi. Kamuolys jo visiškai ne­
klausė.
Bet Oskaras nenusiminė:
- Nieko, Žydriau, dar yra laiko.
- O kur dabar tas baisuoklis Leonas? - paklausiau.
- Kalėjime, kur daugiau!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 150

 - O kaip Kasparui?
- Nežinau. Netrukdyk, Emile!
Dar norėjau paklausti apie medalį. Kam jie skiriami? Už ką? Gal ir
man priklauso? Nors mažytis, sagos dydžio. Vis būtų prisiminimas.
Bet Oskaras be perstojo dalijo komandas Kobei ir Balionui, tary­
tum šitie du turėtų šturmuoti ne krepšį, o irštvą, pilną iki dantų gin­
kluotų galvažudžių.
Paršliaužiau į vaiknamį. Toptelėjo visai nebloga mintelė - o gal
parašyti Kasparui laišką? Tiesiog palinkėti jam laimės, o ko daugiau?
Bet ar atrašys? Jei būtų toks noras, kam rašyti? Ką jam reiškia sėsti
į taksi, kaip tą naktį, ir atvažiuoti į Saulėnus?
O oo, su kokiu šiurpuliu prisimintume kartu patirtus nuotykius!
Būtų be galo smagu.
Bet sutikau Liuciją, ir visos geros mintys išdulko.
- Kaip tu atrodai! Plaukai iškarpyti! Baisu! Atrodai kaip kūtvėla!
Daryk ką nors!
Ilgai žiūrėjau į save vestibiulio veidrodyje. Taip, esu pati negra­
žiausia mergaitė vaiknamyje, o dar iškarpyti ir styrantys lyg šiau­
dai plaukai darė mane panašią į sodo baidyklę. Jei stovėčiau po
vyšnia, nė vienos uogelės varnėnas neparagautų - numirtų vos tokią
pamatęs.
Nuėjau į kirpyklą. Čekšt čekšt. Nudžirino kaip berniūkštį. Tai štai
kur išleidau visą savo turtą - dešimt litų. Ak. Dar kartą - aaak!

O M E IL E , VISKAS BUS G E R A I !

Varžybų dieną vėl prakiuro dangus. Aikštėje telkšojo balos. Tačiau

rungtynės buvo perkeltos po stogu - į Saulėnų gimnazijos sporto salę.
Ką veikti, kai lietus kiaurai merkia daržus, sodus ir bulvienojus?
Ieškoti pramogų. Tad salė buvo sausakimša. Kai mes, vaiknamio ko­
mandos palaikymo grupelė ir direktorė Bronytė, suėjome į salę,

M i I O MEILE, VISKAS BUS GERAI!

„M onstrai“ jau darė apšilimą. Oranžinė apranga skaidrino visą niū­
rumą. Atrodė kaip tikri krepšininkai, verti čempionų vardo.
Saulėnų didžėjas, tas pats, kuris taip šauniai jlingavo publiką mo­
kyklos stadione, kinksojo prie pulto. Pro garsiakalbius sklido geriau­
si hitai. Supermuzonas, viskas būtų super, jei ne toji karti pralaimėjimo
nuojauta.
Salės balkone spietėsi, erzėjo Saulėnų jaunimas. Žinoma, jie suplaukė
palaikyti savo gimnazijos komandos. Net pašto viršininkas, veteri­
naras ir parduotuvės vedėjas su žmona ir vaikais buvo atėję pažiūrėti
rungtynių.
Vos išskleidžiau paklodę su Žydriaus vandeniniais dažais užrašytu
žodžiu DELFINAI, pasigirdo švilpimas, o kai kas net pirštais rodė ir
sakė:
- Koks be ryšio pavadinimas! Jie nuo proto nušokę, ar ką!
Bet dar didesnis šurmulys kilo, kai iš sporto salės rūbinės išbėgo
mūsiškiai. Su nevienodais šortais, pigiais Oskaro pirktais sportiniais
bateliais, iki pusės nuogi. Ant krūtinės ir nugaros buvo užrašyti nu­
meriai.

- A r čia komanda?! - aidėjo iš balkono. - Plikiai! Eikite saulėje

degintis, o ne žaisti.
Tačiau Oskaras buvo kaip niekada ramus ir savimi pasitikintis.
Priėjęs paspaudė treneriui Zarembai dešinę.
- Nežinojau, kad jūs „A ro “ pareigūnas, - pagarbiai tarė „M onstrų“
treneris.
- Ir krepšinio treneris, - atsakė Oskaras. - Tikiuosi, kad teisėjas
padorus, nedrįs sukčiauti?
- Ne, ne! Juk čia simbolinės varžybos. O kur tas Saboniukas? Jo
nebus?

- Deja, apsirgo ir negalės žaisti.

- Aaa, tada visai nerimtos varžybos!
- M a n tai labai rimtos, - pasakė Oskaras ir, žengęs prie Kobės,
Baliono bei Žydriaus, paragino: - N a, vaikai, bėkite daryti apšilimo.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I i 5i

 Žydriui nesisekė mėtyti, nė karto nepataikė.
Kobė demonstravo savo vikrumą, o kai virtuoziškai pasivaręs ka­
muolį ore padarė gražią „verpstę“ , taikliai švystelėjo į krepšį, kažkas
iš balkono paplojo.
Bet vis vien dauguma į „Delfinus“ žiūrėjo pašaipiai ir laukė smagaus
sutriuškinimo. O dar „delfiniečiams“ ant nugarų spalvikliu išrašyti
numeriai nuo pirmų prakaito lašelių juodomis gyvačiukėmis išsivin-
guriavo.
Teisėjui tokie numeriai nepatiko, bet „M onstrų“ treneris numojo
ranka:
- Juk čia varžybos į vieną krepšį.
Aš vėl ištempiau paklodę su užrašu DELFINAI, bet susilaukiau skau­
daus atkirčio:
- Baik dulkinti tą savo paklodę, baidykle!
Direktorė subarė rėksnį, tačiau balkonas dar ilgai bjauriai krizeno.
Treneris Oskaras pakvietė saviškius ant suoliuko.
- Gintai, - kreipėsi jis į Balioną, - nepamiršk laiku statyti užtvarų
Kobei, o kai jis mes, varyk po krepšiu kovoti dėl kamuolio. Žydriau,
tau svarbiausia - persekioti savo žaidėją, neleisti jam laisvam mesti,
supratai?
Žydrius atrodė labiausiai sutrikęs ir nusiminęs, tikras akiniuotas
mėmė. Ir dar pasakė:
- Už juos visi serga, visa salė...
- Visa salė? O už mus - šeši tūkstančiai vaikų.
- Kokie - šeši tūkstančiai!
- Juk sakei, kad tiek gyvena vaikų globos namuose?
- Sakiau, bet kad jų čia nė kvapo, - vis labiau niaukėsi Žydrius.
- O tu įsivaizduok, kad jie mato mus, - atsakė Oskaras ir paplojo
Kobei per petį: - Tik nieko nebijok. Tu - mūsų lyderis. Parodyk vi­
siems, ką moki.
Teisėjas nuėjo prie didžėjo ir, matyt, pasakė, kad laikas pradėti var­
žybas. Tas pasišiaušėlis palinko prie mikrofono:

i 53 O MEILE, VISKAS BUS GERAI!

 - Sveika, gerbiamoji publika! Prieš savaitę mūsų miestelio krepši­
nio komanda „M onstrai“ tapo rajono čempionais. Bet atsirado kita
Saulėnų komanda, ji nepabūgo mesti iššūkį čempionams! Paplokime
„Delfinų“ komandai.
Nors visi vaiknaminiai plojom kaip pašėlę, mus nustelbė bjaurus
baubimas ir švilpimas.
Tada suskambo Oskaro mobilusis.
- Alio. Ką? O taip! Žinoma! Mes tuoj ateiname, - sukomandavo
„delfiniečiams“ . - Į rūbinę! Greitai, bėgte!
Ir mūsiškiai nuskubėjo į rūbinę, o didžėjas neiškentė nepasišaipęs:
- Ei, kur bėgate?! Varžybos dar nesibaigė!
- Tęskite, mes tuoj! - šūktelėjo Oskaras.
Kokia gėdelė! Visa salė juokėsi. Bet didžėjas nuramino, kai paskelbė:
- O „M onstrai“ niekur nebėga, jie čia! Pasitikite mūsų fantastišką
komandą - MOOONSTRAAl!
Ir kad driokstelės garsiakalbiai!
- WE ARE THE CHAMPIONS! WE ARE...
Ak, grupės „Queen“ daina, skirta čempionams. Ir oranžiniai išdi­
džiai išbėgo į aikštę, lydimi garsių plojimų. Pamosavo gerbėjams ir
sustojo laukti savo priešininkų. Pamačiau, kaip iš rūbinės išskubėjo
treneris Oskaras ir davė ženklą didžėjui - pradėk!
- N a o dabar pasitikite Saulėnų vaikų globos namų komandą „Del­
finai“ !
Salės erdvę suplėšė dieviškas Stano balsas:
-M EILE, O MEILE, O MANO PASAULI, TIKRAI VISKAS BUS GERAI,
NORS IR LYJA, IR NORISI NUMIRTI, VISKAS BUS GERAI!
Kas tai? N a baigta, man vaidenasi, aš kapinėse!
Į aikštę išbėgo žaliomis uniformomis vilkintys žaidėjai! Ant marš­
kinėlių puikavosi baltas užrašas DELFINAI. Patikėkit, atrodė SUPER!
Tačiau kone nualpau iš džiaugsmo išvydusi... Kasparą. Taip! Jis
nusišypsojo man ir net pamojo, o mano vištos suklykė:
- SABONIUKAS, VALIO!

trise prieš mafiją i 54

 Didžėjas pritildė muziką:
- „Delfinai“ sulaukė savo komandos variklio - Kasparo Valento.
Va dabar mūsų laukia labai įdomios rungtynės! Priminsiu, kad Kas­
paras Valentas lanko Kauno Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą.
O o o ... kas tai? Gerbiamoji publika! Aš sutrikęs! To negali būti!
Visi puolė dairytis ir, išvydę į salę įeinantį dvimetrinį vyrą, mirtinai
nutilo.
- J u k tai!.. - žioptelėjo direktorė Bronytė ir susiėmė už burnos.
Treneriai Oskaras ir Zaremba pagarbiai prisiartino prie galiūno,
pasisveikino. Per salę nuošė pagarbūs plojimai.
- Kas tas milžinas? - spoksojau. - O mamulėliau, koksai diiidelis!
Jorė skaudžiai man įžnybo.
- Višta tu! Juk tai pats Sabonis!
Ką? Arvydas Sabonis - Saulėnuose? Pilkite ant manęs kibirą van­
dens! Aš sapnuoju! Žadinkite! Arba ne - leiskite toliau sapnuoti...
- Kokia staigmena! - spygavo didžėjas. - Ei, Saulėnai! M u s aplan­
kė Lietuvos krepšinio legenda, visų laikų geriausias Lietuvos krepšinin­
kas ARVYDAS SABONIS!
Visa salė suošė nuo plojimų.
Sabonis vilkėjo gražų kostiumą, ryšėjo kaklaraištį, bet visai neat­
rodė pasipūtęs. Kukliai šypsojosi, linkčiodamas sveikinosi ir vis artė­
jo mūsų, vaiknaminių, link.
- Sveiki, vaikai, - storu balsu pasisveikino. - Atvažiavau palaikyti
jūsų „Delfinų“, ar priimsite?
Mes, vaiknaminiai, kvailai šypsojomės ir daugiau nieko neįsten-
gėm pasakyti. Arvydas Sabonis šiaip ne taip įsitaisė šalia mūsų nutir­
pusios direktorės.
Tai buvo nuostabu! M ačiau gyvą Sabonį! Būtų pakakę ištiesti ran­
ką - ir būčiau palietusi pasaulinę garsenybę!
Buvau taip užsižiopsojusi, kad nepastebėjau, jog Sabonį atlydėjo
Kasparo tėvai. Žinote, esu mačiusi daug žurnalų su gražiomis mane­
kenėmis, bet Kasparo mama man atrodė pati dailiausia pasaulyje.

I 55 | O MEILE, VISKAS BUS GERAI!

 Mūsų žvilgsniai susidūrė, ir aš staiga nukreipiau akis šalin. Bet pa­
mačiau, kaip prie mamos pribėgo Kasparas, kažką pasakė, parodė j
mane ir pastvėręs už rankos ją atvedė.
Mane suėmė siaubingas jaudulys. Sėdėjau apsigobusi paklode su
užrašu „Delfinai“, o iš mano vešlių plaukų vien kirpčiukai telikę.
Buvau panaši į apipešiotą varną. Be to, mano nosis ilga ir šypsotis
nemoku - raukausi kaip ožkelė.
Tačiau Kasparo mama žvelgė į mane meiliai. Jos akys buvo kupi­
nos švelnumo. Taip atrodo žmonės, kurie ruošiasi verkti iš džiaugsmo.
- Emile, tai mano mama, - tarė Kasparas.
- Labas, Emile, - pasisveikino ji.
- Labsss, - užsikirtau.
- Tai štai kokia tu, Emile. M a n apie tave tiek daug pasakojo Kas­
paras...
Daug? Įdomu!
- Po rungtynių pasikalbėsime, gerai?
- M m m , gerai.
O čia dar priėjo Kasparo tėtis.
- Sveika, Emile. M alonu tave matyti. M um s Kasparas apie tave
daug pasakojo.
Ir vėl! Ką Kasparas pasakojo? KĄ?
- Tu auksas, o ne vaikas, - pasakė mama.
- Taip, - pritarė jai tėtis, - tokių sumanių mergaičių turbūt vienetai
ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Kasparo mama pasilenkė prie manęs ir pakštelėjo j skruostą. Mane
nupylė svaigus karštis. Vos jie pasišalino, Jorė pasilenkė prie ausies ir
šnipštelėjo:
- Galime lažintis, kad jie tau dovanų atvežė. Kad atsidėkotų, su­
pranti? Gal net auksinę grandinėlę. Būtų gerai, ar ne?
Auksinę grandinėlę? Neeežinau. Jokie auksiukai nesuteiks tos šilu­
mos, kurią pajutau Kasparo mamos bučinyje.
Atmosfera salėje kaito.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 156

 Ypač kai Kasparas parodė savo firminį metimą - pašoko, apsisuko
ore ir metė į krepšį viena ranka nė nematydamas krepšinio lentos, -
kiauras!
M a n pasirodė, kad vis daugiau žiūrovų ploja mūsiškiams. Juk pats
Sabas mūsų pusėje!

VISKAS S U P E R

Didžėjas žiūrovams priminė taisykles. Bus žaidžiamas vienas kėlinys.

Laimės ta komanda, kuri pirmoji pelnys 15 taškų arba įmes daugiau
taškų per 10 minučių. Taip pat bus skiriamos asmeninės, o ne koman­
dinės pražangos, o treneriai turi teisę prašyti minutės pertraukėlės.
Tuo tarpu Kasparas man spėjo paaiškinti, kodėl jis vos spėjo į rung­
tynes.
- Laukiau, kol pasiūs „Delfinams“ uniformas, nenorėjau, kad mus
driskiais vadintų...
- Bent laišką galėjai parašyt! - išsprūdo man, bet Kasparas neiš­
girdo, nes atidžiai klausėsi trenerio Oskaro nurodymų.
Ir štai nuaidėjo teisėjo švilpukas. Kamuolys išlėkė į orą, ir prasidė­
jo rungtynės. „M onstrai“ atkovojo kamuolį. Sigis vikriai apžaidė Ba­
lioną, metė iš toli tritaškį ir pataikė, tačiau buvo įskaityti du taškai,
nes buvo žaidžiama pagal gatvės krepšinio taisykles.
„Delfinų“ ataka. Saboniukas daro su kamuoliu ką tik nori! „M onst­
rų“ žaidėjai bando jį pavogti, kaip kadais Čiombė nugvelbė jo mobi­
lųjį telefoną. Bet kamuolys lyg prilipęs prie Saboniuko - bėga, o
kamuolys kartu su juo.
Staigus perdavimas Kobei, tas meta tritaškį - kiauras! Ėhė, lygu!
- Dariūne, asile tu! - užkriokia Sigis. - Denk tą arklį iš arčiau!
Neleisk laisvam mesti!
Vos tas pats Dariūnė tik gauna kamuolį, Saboniukas gražiai jį iš­
muša, bet teisėjas švilpia - bauda!

157 I VISKAS SUPER

 - Nebuvo baudos! Baik sukčiauti! - rikteli Oskaras.
Vėl įmeta Sigis. Bliamba, o kas turi dengti tą Sigį?
„Delfinai“ su kamuoliu, eina į puolimą, bet Balionas nesugraibo
kamuolio ir išleidžia jį į užribį.
- Nieko, nieko! - ramina Balioną Oskaras ir suploja delnais: -
Gynyba!
O , kaip Dariūnė išduria Balioną! Apgaulingas judesys - ir prasiver­
žęs kraštu perduoda kamuolį įsibėgėjusiam Čiombei, o šis, galingai
atsiplėšęs nuo grindų, įkrauna kamuolį į krepšį.
Balkonas staugia iš susižavėjimo. 4:2 pirmauja „M onstrai“ .
- Kasparai, ramiai žaisk! - šaukia Oskaras. - Gintai, „sienelę“ !
Puiku. Balionas atsistoja prie tritaškio, už jo žvitriai pasislepia
Saboniukas ir nusitaikęs paleidžia kamuolį. Šekit, cha cha! 4:4!
Kitos atakos metu Kobė blokuoja Sigio metimą. Kamuolys užriby­
je. Jį į aikštę grąžina „M onstrai“ . Kokį šimtą kilogramų sveriantis
Čiombė pargriauna Balioną, bet teisėjo švilpukas tyli, Čiombė su ka­
muoliu, meta į krepšį, o čia strykteli Kobė...
Ach, vėl blokas!
- Jess! - šnypščia Jorė.
Nepataiko ir Dariūnė, o kamuolį sugriebia Kobė. Perduoda jį Sa-
boniukui, ir prie mūsų įžaidėjo iškart pripuola du „monstrai“, steng­
damiesi atimti kamuolį, tačiau Saboniukas jį taip puikiai varinėja,
kad ima ploti visa salė.
Kasparas pagąsdina, kad svies į krepšį, ir vos Čiombė pašoka aukš­
tyn, kamuolys lekia tiesiai krepšio link bėgančiam Kobei. Metimas
nuo lentos - yra!
- Eina sau! - šypsosi Oskaras. - Saboniukas duoda vaizdų! Kokie
perdavimai! Juvelyriniai! Kaip Jaskos!
Pataiko Kobė, o paskui ir Gintas. Iš toli - du taškai! 8:5!
- Delfinai! Delfinai! - šūkčioju, ir, mano nuostabai, visi aplink ima
skanduoti: -
DEL-FI-NAl!

t r i s e p r i e š m a f i j ą I 158
 Širdis muša kaip padūkusi. Štai mano laimingiausios gyvenimo aki­
mirkos. Mes nesame NIEKAS. Mes stiprūs!
Balionas vėl stato užtvarą, bet teisėjas švilpia pražangą Saboniukui.
Oskaras neištvėręs nulekia prie Zarembos:
- Nebuvo baudos, baikite sukčiauti, juk vaikai žaidžia!
O Zaremba piktai kraipo ūsus:
- Buvo, kaip nebuvo... Nieko nenusimanai apie krepšinį.
Sigis pataiko baudą ir šit vos apsisukęs kerta Kobei per rankas,
atima kamuolį, bet teisėjas rodo - nieko nebuvo, galima žaisti toliau!
Ir „M onstrai“ ima vytis „Delfinus“ .
Oskaras paprašo teisėją minutės pertraukėlės.
- Teisėjas grybą pjauna! - lieja apmaudą Kobė. - Neužskaito bau­
dų! Tai regbis, o ne krepšinis!
Bet Oskaras ramina. Aiškina, kaip svarbu greitai perduoti kamuo­
lį, kaip žaisti du prieš du.
- Ir tu, Kasparai, nebijok „pakabinti“ kamuolio ore Kobei. Šuolį
jis turi, susitvarkys. O tu, Gintai, stenkis būti priekyje Čiombės, ne­
leisk jam laisvai paimti kamuolio.
Girdžiu, kaip Sabonis sako Kasparo tėčiui:
- O tas Kobė tikrai visai nieko. Turi potencialo.
- Ir dar kokio! - atsako Kasparo tėtis. - Šuolis kaip kengūros. A t­
letiškas vaikinukas, ir ranką auksinę turi. Matei? Nieko neprametė,
viską sukišo! Ir metimo trajektorija graži.
- N a taip. Atrodo, turime dar vieną supertalentą.
Aikštelėje vėl užverda kova.
„M onstrai“ stumdosi, kerta mūsiškiams per rankas, o teisėjas tik
spokso kaip apuokas. Pražangų nėra, papūskit man į uodegą! O Sa­
boniukui menkiausias prisilietimas - ir pražanga. Oskaras beviltiškai
skėsčioja rankomis, šūkčioja, kol teisėjas skiria jam techninę pražangą.
Va taip. Pasirodo, sukčių visur pilna.
Atsiliekame trimis taškais, bet meta Kobė. Iš dešimties metrų. Visa
salė aikteli - taiklus metimas!

159 I VISKAS SUPER

 „M onstrų“ ataka. Valio, suklysta Dariūnė, nepagaudamas kamuo­
lio, bet teisėjas rodo, kad kamuolys atitenka... „Monstram s“ !
Oskaras stveriasi už galvos. Salė švilpia. M a n norisi žliumbti.
Didžėjas paskelbia, kad iki rungtynių pabaigos liko viena minutė.
- Gy-ny-ba! - skanduoju aš su savo vištomis. - Gy-ny-ba!
Suveikia! Kobė taip užlaužia Sigį, kad šis priverstas mesti atsilošęs,
per ilgas Kobės rankas, ir kamuolys, nesiekęs lanko, išlekia iš aikštės.
- Liko keturiasdešimt sekundžių, - sako j mikrofoną didžėjas. -
Vienu tašku pirmauja „M onstrai“ .
- Kasparai, vienas eik! - rikteli Oskaras.
Su kamuoliu Saboniukas. Kad tik pasisektų! Varosi kamuolį, pa­
daro gražią „verpstę“, ir Dariūnė lieka išsižiojęs, bet Saboniukui ko­
ją kyšteli Sigis, ir mūsų žaidėjas plojasi ant salės grindų.
- Ką tu rodai, ką tu rodai! - įtūžta Oskaras. - Kokie žingsniai?!
Bauda! Už tokį teisėjavimą tave į kalėjimą reikia įkišti!
Pražanga vėl Oskarui. Norisi numirti. Tikrai. Net balkone susirin­
kęs Saulėnų jaunimas ima nepatenkintas švilpti. Visi žiūrovai tikėjosi
išvysti akiai mielą, atkaklų krepšinį, o ne stumdymosi varžybas.
Didžėjas šaunuolis! Jis irgi už garbingą žaidimą ir per minutės per­
traukėlę, kurios paprašė treneris Zaremba, palinksta prie mikrofono:
- J e i mūsų čempionai taip trokšta pergalės, galėtų gražiai paprašyti
„Delfinų“ , gal padovanotų.
Per salę nusirita juokas. Teisėjas akmeniniu veidu pakviečia ko­
mandas į aikštę. Iš akių matyti, kad pasiruošęs ir toliau sukčiauti.
- Pralošime, - ima dejuoti Rūtelė. - O i, jaučiu, pralošime...
- Baik mekenti!
Laimė, Sigis nepataiko baudos metimo.
Kamuolys „Delfinų“ ! Na! Saboniukas šlubčioja, bet tai netrukdo
jam įsiveržti į baudos aikštelę. Pranyra tarp dviejų oranžinių ir net
nežiūrėdamas atmeta kamuolį atgal, tiesiai Kobei į rankas, ir tas, pa­
kibęs grakščiame šuolyje, meta - kamuolys tinklelyje!
Koks grožis! Lygu!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | I 6O

 - DEL-FI-NAl!
Fantastika! Skanduoja visa salė, net jaunimas balkone!
Bet ataką pradėjus „Monstram s“, teisėjas skiria pražangą Saboniu-
kui, nors šis nė piršteliu nepalietė Sigio. Penktoji pražanga - Kasparas
priverstas palikti aikštę. Be ryšio taisyklės!
Žiūrovai jam audringai paploja.
Vietoj Saboniuko į aikštę ištimpina Žydrius. Matosi, kad labai susi­
jaudinęs, nes vis čiupnoja akinius, lyg tikrindamas, ar šie nenuslinko
nuo nosies.
- Nepykite, treneri, - sako Kasparas, - taip išėjo...
- Tu nekaltas, ir žaidei puikiai, - ramina jį Oskaras.
Kasparas nusišluosto upeliais žliaugiantį prakaitą, žvilgteli į mane.
- Atrodo, prakišom. Toookias superines rungtynes, - liūdnai šyp­
teli. - Per teisėją. Jei ir baudos neįmestų, nieko nepakeisim - bus pra­
tęsimas, o tada dviese ims dengti Kobę, ir mums galas.
- Teisėją į muilą! - sklaidosi Jorė. - Sušerti lapėms!
Sigis baudą meta taip netaikliai, kad kamuolys nė neužkabina lanko.
Okei. Paplojam!
- Liko šešios sekundės! - skelbia didžėjas. - „Delfinai“ turi progą
paskutinįsyk mesti!
Aha, turi! Prie mūsų Kobės iškart prisiklijuoja Dariūnė su Sigiu.
Kaip jam perduoti kamuolį? Kaip įmesti per kelias sekundes?
Balionas metą kamuolį Žydriui. Ačiū Dievui, pagavo!
- M an! - šaukia bėgdamas krepšio link Kobė, tačiau sutrikęs Ž y d ­
rius grąžina kamuolį atgal Balionui.
- MEEESK! - rėkia jam Oskaras.
Kamuolys skrieja į krepšį, bet atsimuša į lanką. Nėra! Čiombė iš­
skėtęs rankas aukštai pašoka, jau čiups kamuolį, bet dar galingiau
nuo grindų atsiplėšia žaidėjas žalia apranga. M a n akyse lyg baltas
žaibas blyksteli užrašas - DELFINAI.
Tai Kobė! Viena ranka sugriebia kamuolį ir sugrūda jį į krepšį!!!
Nesąmonėlė didžiausia! M ūsų Kobė įdėjo kamuolį į krepšį!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | l 6 ž

 MES LAIM ĖJOM E! Nana na na na!
- Čia tai bent! Matėt?! - tiesiog šviečia Oskaras. - Per kokį monst­
rą įkrovė! Ek, vaizdelis!
Visi žiūrovai karštai ploja mūsų Kobei, o man net džiaugsmo ašaros
ištrykšta. „M onstrai“ panarinę sprandus dūlina į rūbinę, tik treneris
Zaremba prieina pasveikinti Oskaro su pergale.
- Graži pabaiga, - sako jis.
- Galėjo ir rungtynės būti gražios, - atsako jam Oskaras. - Turite
Saulėnuose ne talentą, o krepšinio deimantą, neleiskite jam pražūti.
Kobė išeina iš aikštės pergalingai iškėlęs rankas. Tai buvo jo ilgai
laukta ir svajota triumfo valanda. Net patį Saboniuką nustelbė. Ta­
čiau tik aš viena žinojau, kiek jis prakaito išliejo, kol sulaukė šitos
laimės akimirkos. Juk jau tada, kai vos atsiradau vaiknamyje - jau
tada Kobė nesiskyrė su kamuoliu.
Prie Kobės priėjo pats Sabonis.
- Kaip tau pavyko įdėti kamuolį? - stebėjosi krepšinio legenda.
- Nežinau, - nuoširdžiai gūžčiojo pečiais Kobė. - M a n - tai pirmas
kartas.
- Seniai treniruojiesi?
- N u o šešerių metų. Kai tik atsiradau vaikų globos namuose.
- Ir vienas pats?
- Ne, man padėdavo.
-K a s?
Tada neištvėriau:
- Aš! Aš jam padėdavau!

FANTASTIŠKA ŽINIA

Į vaiknamį patraukėme su daina. Plėšėme ant visų Saulėnų „Del­

finų“ himną:
Meile, o meile!.. Viskas bus gerai!

163 | FANTASTIŠKA ŽINIA

 Ir man atrodė, kad vien nuo mūsų spigių balsų pasaulis lyg koks
indas prisipildė meilės, kad kažkas jame pasikeitė ir nuo šiol viskas
bus kitaip. Viskas bus gerai.
Krapnojo lietus. Permirkome kaip šunyčiai, bet buvome neapsako­
mai laimingi. Juokingiausia, kad raišavau ne aš viena - Saboniukas
griūdamas susitrenkė kelį, o Kobė po dėjimo į krepšį nesėkmingai
nusileido, todėl truputį nikstelėjo koją.
- Šlubių kompanija! - juokėsi Jorė.
O taip! Laiminga šlubių kompanija!
- Kaip gerai, kad nukalėme „Monstrus“, - vis negalėjo atsigauti
Balionas. - Jei ne mano tritaškis, dar kažin kaip būtų buvę...
- Būtų Kobė įmetęs arba Saboniukas, nevaidink čia, - pasakė R ū­
telė. - O gal net Žydrius.
- Baikite, iš manęs buvo tuščia vieta, - kuklinosi Žydrius. - Bet
dabar į sienlaikraštį turėsiu ką rašyti. Kaip ne kaip, vaiknamio ko­
manda nugalėjo čempionus. Istorinė pergalė!
Kasparo tėvai, Sabonis, Oskaras ir mūsų direktorė žingsniavo atsi­
likę. Pastebėjau, kad jie paslapčiom šnabždasi vis pasižvilgčiodami,
ar negirdime. O mes dainavome toliau:
Meile, o meile!.. Nors lyja ir norisi numirt, viskas bus gerai!
Tik prie vaiknamio durų pasijutau sumautai. Ten stypsojo Akvilė
su Kasparo ausinuku, kurį jis man dovanojo. Bet neišsisukinėjau:
- Nepyk, Kasparai, bet tavo ausinuką padovanojau Akvilei. Su­
pranti, maniau, kad mes nebepasimatysime. O be to, Akvilei jis rei­
kalingesnis. Vis ne taip nuobodu stovėti.
- Tai ji vis dar laukia mamos?
- Laukia, kaip matai...
- O jos laiškas mamai, ką? Nieko?
- Kaip matai. Nieko.
Čia mus pasivijo Kasparo tėvai.
- Mam a, - tyliai tarė Kasparas, - čia ta pati mergaitė, pameni, apie
ją pasakojau?

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 164

 - Akvilė?
- Ta pati.
- Koks dailus vaikas, - ir Kasparo mama patyliukais kreipėsi į
direktorę Bronytę: - Argi neatsiranda žmonių, kurie norėtų ją įsi­
vaikinti?
- Vargu, nes per metus vos vienas vaikas susiranda šeimą. Ji bijo
svetimų ir tik apie savo mamą tešneka. Bet nieko, praeis...
Atėjo metas atsisveikinti su Arvydu Saboniu. Buvo apmaudu, kad
aš raiša - mano šokių grupė negalės surengti bent trumpo pasirodymo.
- O tave, vyruk, - kalbėjo jis Kobei, - tikiuosi pamatyti ir rimtose
varžybose.
Paspaudė Kobei ranką, pamojavo mums ir įsėdęs į visureigį nuva­
žiavo.
- O jūs dar pasiliksite? - paklausiau Kasparo.
- Taip, juk reikia atšvęsti pergalę.
Valgomojo stalai buvo užversti vaišėmis. Kasparo tėveliai pasisten­
gė. Jau antrą kartą šiais metais kimšau vynuoges. Tikrai skanesnės už
vyšnias.
Ant sienos pasikabinome paklodę su užrašu DELFINAI. Žydrius
visus surikiavo ir nufotografavo.
- Istorinė nuotraukytė! - patenkintas tarė. - Nežinia, kada vaikna-
miniai įveiks gimnazijos komandą.
- Kad ir rytoj! - užgarantavo Kobė.
Visi prapliupome juoktis. Buvo gera jausti, kad esame šio bei to
verti.
Direktorė atsistojo:
- Norėčiau padėkoti gerbiamam mūsų svečiui Oskarui Barkaus­
kui. Jis, aukodamas, taip sakant, savo asmeninį laisvalaikį, nepasidi­
džiavo ir atvyko į Saulėnus, kad paruoštų mūsų komandą, kad
subrandintų tokią šaunią pergalę, kad, sakyčiau, surengtų...
- Eina ji sau su tomis kalbomis, - sukuždėjo palinkęs prie manęs
Balionas. - Paduok geriau man tą pyragaitį su šokoladu.

165 | FANTASTIŠKA ŽINIA

 - M a n irgi, - šnypštė Vaida.
- Atsikniskit! Aš jums ne padavėja. Lyg patys rankų neturėtumėt!
Bet tuoj prisiminiau saviauklos programą ir greitai ją „įjungiau“ :
- O i, atsiprašau, kokių pyragaičių pageidavote? Atleiskite, o gal ir
triufelių paduoti? Va, dar torčiuko yra...
- Duok viską! - niurzgė Balionas, tik Rūtelė nusišnekėjo:
- O aš norėčiau keptų bulvyčių. Labai.
Iš kur jų paimsiu? Eiti į virtuvę skusti bulvių, paskui kepti, skru­
dinti, kai tiek skanumynų panosėje?!
- Krimsk sausainį, o įsivaizduok, kad tai bulvė, - patarė jai Vaida.
Kai visi sušveitėme po pyragaitį, direktorė baigė savo kalbą. Oska­
ras tik pečiais gūžtelėjo:
- Nereikia dėkoti. Kiekvieno iš mūsų pareiga yra padėti vaikams.
Aš be galo laimingas, kad Kobę pamatė pats Arvydas Sabonis. M a ­
nau, įsidėmėjo.
- Ką reiškia - įsidėmėjo? - sukluso Kobė.
- Sužinosi, jei ir toliau taip treniruosies. Bet klausyk, velniūkšti,
kaip tau pavyko įdėti kamuolį? Ir dar taip - per jų centro galvą!
- Nežinau, treneri... Nieko nesupratau. Bet patiko. Dabar visus
metus sapnuosiu tą dėjimą. O kaip bus su pagrindiniu prizu - kelione
prie jūros?
- Reikia juos laužti, kitaip pamirš... - pasakė Žydrius, o tada nuo
kėdės pakilo Kasparo tėtis:
- Nieko nereikia laužti, vaikai. Prie jūros važiuos ne nugalėtojai...
- O kas tada? - čirkštelėjo lyg degtukas Balionas. - Jie? Taip netei­
singa!
- Leiskite man pasakyti...
- Atsiprašau, - burbtelėjo Balionas, o Kasparo tėtis baigė:
- Važiuos visi, visi iki vieno vaikų globos namų auklėtiniai.
- VALIO! - užbaubėme.
Vien geros naujienos! Kas per diena! Gyvą Sabonį pamatėme, o
dabar dar - ir jūra mūsų laukia.

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | i 66

 - Kam baltos kavos? - pasiūlė Kasparas, ir visi kaip vienas sukle­
gome, prisiminę, kaip kartą per pusryčius jis visus pralinksmino užsi­
manęs ne bet kokios, o kapucino kavos!
- Kaip restorane, bliamba! - išsprūdo Jorei. Nusigandusi apsidairė,
tačiau direktorė ir Kasparo tėvai buvo kažkur dingę.
Aha, į kabinetą nuėjo. Konjakėlio ragauti.
Prieš akis iškilo dėdė Leonas. Nusipurčiau iš pasišlykštėjimo.
- Kas yra? - sužiuro Kasparas.
- Ai, prisiminiau tą pabaisą...
- Liuciją?
- Ne, dėdę Leoną. Brrr.
- J is jau nebe dėdė. O kur Liucė? Norėčiau pasisveikinti su ja.
Visi prapliupome kvatoti. Ek, smagu prisiminti ir liūdna darosi pa­
galvojus, kad Kasparas dabar nebe mūsų vaiknamio gyventojas, o
svečias.
O Akvilė - buvo gražu pažiūrėti, kaip valgė. Mažais kąsneliais,
servetėle vis nusišluostydama gražias lūpikes. Pavyzdingai išauklėta,
tačiau vis vien palikta...
- Emile! - pajutau kumštelėjimą. - M us kviečia pas direktorę.
Pakėlusi akis išvydau Kobę.
- Ko jai dar reikia, juk nieko nepadarėm!
- Iš kur man žinoti. Jei kviečia, tai ir eikime.
- Aš irgi, - pakilo Kasparas. - Kartu su jumis.
Trise drąsiau. Bet pakeliui į vaikų globos namų direktorės kabinetą
man toptelėjo:
- O gal kokį padėkos raštą sugalvojo įteikti? Aišku, medalio nesi­
tikiu - ir nereikia.
- Greičiau Saboniuko tėvai kokias dovanėles duos?
Taip taręs Kobė žvilgtelėjo į Kasparą, bet šis nusijuokė:
- Neatspėjote.
- Tai aišku, kad nori atsidėkoti, - sumurmėjau, o širdis nežinia
kodėl ėmė smarkiai plakti.

16 7 | FANTASTIŠKA ŽINIA
 - Užeikite, vaikai, užeikite, - kvietė mus vidun direktorė.
Kabinetas nekvepėjo nei konjaku, nei saldainiais. Nesimatė nei dė­
žučių, kurias būtų galima įtarti esant dovanomis. Keista.
Kasparas atsisėdo prie mamos, padėjo savo ranką ant jos rankos ir
vos pastebimai spustelėjo. Kasparo tėtis sėdėjo šalia direktorės ir ne­
nuleido nuo manęs ir Kobės akių.
- Susipažinkite, - prabilo keistu balsu Bronytė. - Čia ponia Lina, o
čia ponas Teofilis. M anau, nereikia sakyti, kad Lina ir Teofilis Valen­
tai yra Kasparo tėveliai?
Nereikia, bet pasakė!
- Tai šit toks reikalas, - tęsė direktorė. - N oriu jums pranešti, kad
Kasparo tėvai pareiškė norą būti jūsų laikinais globėjais.
Laikinais? Puikumėlis!
- Vaikai, mes dar nespėjome susitvarkyti visų dokumentų, - kimte­
lėjo Kasparo tėtis, o jam už akių užšoko mama:
- Bet suspėsime, todėl belieka jūsų pačių paklausti: ar sutinkate,
kad mes taptume jūsų globėjais?
Pajutau, kad kažką turiu pasakyti, nes Kobė, atrodo, ne viską su­
prato, o gal vis tebeįsivaizdavo, kaip deda į krepšį.
- O , tai gerai! Lankysite mus bent kartą per mėnesį?
- Ne, ne, - užginčijo Kasparo mama, - mes jus pasiimame pas save...
- Abu, - pridūrė Kasparo tėvas.
- Valio, - apsidžiaugiau. - Atostogos Kaune, super!
- Oje! - atsigavo ir Kobė. - Su Saboniu... tai yra su Kasparu, galė­
siu žaisti kašę! M ačiau, kieme yra klasiška aikštelė.
Tada įsikišo Kasparas.
- Na, mama, tėte! - priekaištingai tarė jis atsistodamas. — Nem o­
kate aiškiai kalbėti? Juk reikia tiesiai šviesiai sakyti...
- Kad negalima taip, reikia subtiliai, - tarė mama ir švelniau pa­
žvelgė į mane. - Bijau, kad vaikams bus šokas.
- Koks šokas! Po to, ką jie išgyveno? Juokinga! - ir Kasparas atsi­
suko į mus: - Trumpiau tariant, mano tėvai nori jus įsivaikinti. Visiems

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ | i 68

laikams. O aš irgi noriu turėti tokią sesę kaip tu, Emile, ir tokį brolį
kaip tu, Erikai. Juk žinot, tas popierizmas - pirma globėjais, o pas­
kui - tėvais.
- KĄ?.. - ir netekau amo.
Kobė išsprogino akis. Galėjai delnais pliaukštelėti panosėje - ne­
būtų nė sumirksėjęs, toks buvo apstulbęs.
O Kasparo mama kaltai sudėjo rankas ant krūtinės:
- Sakiau, juk sakiau, kad jiems bus šokas.
- Nnnetikiu... - pralemenau, ir kojos pačios linktelėjo taip, kad
buvau priversta nusitverti stalo krašto.
Direktorė skubiai prikliukino stiklinę vandens, o ją padavė Kaspa­
ro mama. Kiek nugurgiau, ir akyse prašviesėjo. Laimė tryško iš akių.
Kabinetas siūbavo lyg kokio atrakciono dėžė.
- Ačiū, teta, - padėkojau.
- Ne, ne, - purtė gražią galvą moteris, - nuo šiol vadink mane
mama, sutarėme?
MAMA.
Įžnybkite man kas nors, plyz\ Bliamba, bliamba, už ką man tokia
nereali laimė?
Ir man buvo taip gera, kad norėjosi krėsti visokias nesąmonėles.
Visus išbučiuoti.

PO M E T Ų

JĖGA!
Kauno sporto halė aidi nuo trankios muzikos.
A k, smagumėlis! Kojos pačios kilnojasi. Viens, du, tram pa ra ram!
Pasiutusiai norisi šokti. Tučtuojau, nelaukus, kol bus paskelbta rung­
tynių minutės pertraukėlė.
Tiesa, vos nepamiršau svarbiausio: aš - „saboniukų“ komandos
šokėjų grupės narė. Nesigiriant - lyderė, nes visada šoku šešetuko

169 | PO METŲ
priekyje, mat kitos vištelės nemoka tokių akrobatinių triukų kaip aš.
Ir šokių grupės choreografė manimi negali atsidžiaugti. M a n vieni
niekai, draugių rankų pakylėtai, atsispyrus pasiekti krepšinio lanką
ir pranerti kiaurai tinklelį, va!
O i, jaučiu, prisigyriau!
- Emile! - šypsodamasi iš tribūnos mojo man mama. - Ei, mes
jau čia!
Džiaugsmingai pamosavau jai žaliais bumbulais.
- Žiūrėkite, - rodžiau į tribūnas savo šokėjoms, - mano mama ir
tėtis atėjo. Nepasišiukšlinkime, panelės, kad man visos sušoktumėt
be klaidų!
O tuo metu dundant muzikai krepšininkai baigė apšilimą ir susi­
būrė aplink savo trenerius. Į aikštės vidurį išėjo žmogus su mikrofo­
nu. Ir drožė:
- Geeeerbiamoji publika! Visus mokslo metus vyko Lietuvos spor­
to mokyklų krepšinio čempionatas, ir štai atėjo toji lemtinga diena,
kai paaiškės Lietuvos čempionai! Pasitikite mūsų svečius - Vilniaus
Šarūno M arčiulionio krepšinio akademijos komandą!
Halėje kilo toks triukšmas, švilpimas ir baubimas, kad rodėsi -
sprogs ausų būgneliai! Aš ir kitos šokėjos ūbavom kaip išprotėjusios
pelėdos, kol dvylika „marčiulioniukų“ įrisnojo į aikštę.
- N A O DABARRR! -užriaumojopranešėjas.-PASITIKITE ARVYDO
SABONIO KREPŠINIO M O KYKLO S K O M A N D Ą !
Šviesos užgeso, širdis į kulnus nupuolė! Pragariškas triukšmas! Pro­
žektorių pluoštai smaigstė, daužė tamsumas, lyg kokia skraidanti lėkštė
virš sporto halės būtų laidžiusi fantastinius spalvotus pliūpsnius! Ir
šit šviesos nukrypo į žalia uniforma vilkinčius žaidėjus.
„Saboniukai“ .
NEREALUS VAIZDAS! M a n jau viskas, jau ašaros...
- Penktas numeris - Kasparas Valentas!.. Vienuoliktas numeris -
Erikas...
Tai Kobė! Aš jam kamuolius padavinėjau, aš, Emilė!..

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 170

 Mes visos septynios strikinėjome ir kaip padūkusios mataravom
bumbulais. Bent palaikymo komandą „saboniukai“, be jokios abejo­
nės, turi pačią geriausią pasaulyje!
Pristačius žaliųjų komandą, užsidegė halės šviesos. Komandos apsi­
keitė suvenyrais ir susibūrė prie savo trenerių.
Aš neiškenčiau. Nubėgau prie „saboniukų“ .
Tyčia taip padariau! Kad pamatytų tribūnose kiurksantis mano sim­
patija Artūras. O , jis nerealiai gražus. M a n neapsakomai nuskilo.
Draugiškas toks, ir mes... ai, geriau nepasakosiu.
„Saboniukų“ treneris dalijo žaidėjams paskutinius nurodymus:
- Vaikinai! Dabar arba niekada! Kaunamės už kiekvieną aikštės
centimetrą! Už kiekvieną kamuolį! Padedat vienas kitam, petys į petį!
Pirmas pasas - Kasparui. Jei nesiseka derinys, tada, Kasparai, du prieš
du varai su Kobe, ar aišku?
- Aišku, treneri! - linktelėjo Kasparas.
- O tu, Kobe, jei tik pamatai laisvą „koridorių“ - vienas! Eini iki
galo! Drąsiai žaidžiam, ir būsim čempionai.
Kobė mirktelėjo man. Nuaidėjo teisėjo švilpukas, kviečiantis ko­
mandas į aikštę, bet prie manęs spėjo prišokti Kasparas:
- Kad tu žinotum, Emile, kaip jaudinuosi! Kaip niekad!
- Būta ko jaudintis! Juk jūs stipresni!
Skubėdama prie savo šokėjų grupės, pajutau, kad ir mane užplūdo
jaudulys. Sakykite ką norite, bet gyvenimas ir įdomus tuo, kad yra
dėl ko virpėti. Aš jaudinausi dėl savo Artūriuko. Įdomu, ar jis paste­
bėjo, kad man akį pamerkė Kobė, o paskui užkalbino Kasparas? Jei
pastebėjo, oi, padvės iš pavydo.
Akimis suradau savo Artūrą. Ak, prasižiojęs kaip vėpla. Bet vis
vien karalaitis. Pamačiau, kaip mano simpatija pakilo iš vietos. Vargše­
lis, persikreipęs iš pavydo. Ei, duokite kas nors jam ranką, kad nepar-
griūtų! Cha, vadinasi, myli? O i, myli.
- Emile, iš kur tu pažįsti tuos krepšininkus? - Artūras kone rikte­
lėjo man į ausį.

171 I PO METŲ
 O mano šauniosios šokėjėlės nulūžo iš juoko:
- A cha cha cha! Juk tai Emilės broliai! K o čia keli pavydo scenas!
- Broliai? - stebo tas. - Bet... bet tu nieko man nesakei!
Mostelėjau ranka, lyg vydama įkyrią musę.
Tiek to. Kalta. Sykį Artūras klausė, ar turiu brolių. Atsakiau, kad
taip. Bet negi reikėjo girtis, kad jie krepšininkai ir nuo kito sezono
žais „Žalgiryje“ ? Pagyrūnių niekas nemėgsta.
- GERAS! - tepasakė ir nulindo į atgal į tribūnas.
Dar kartą nuaidėjo teisėjo švilpukas, kviečiantis komandas į aikš­
tę. Oranžiniai prieš žalius. Ak! Kaip kažkada Saulėnuose: „Delfinai“
prieš „Monstrus“ .
- Kasparai, Erikai! - riktelėjo iš tribūnos tėtis, mojuodamas „ Ž a l­
girio“ šaliku. - Pirmyn!
Žvilgtelėjau į mamą. Ji delnais dangstė savo gražų veidą, taip išsi-
duodama, kad be galo jaudinasi.
Ketvertas „saboniukų“ išsirikiavo aikštės viduryje, o apskritimo
centre atsistojo Kobė. Išbėgo vilniečiai. O siaubas, kokie dičkiai! G a ­
riūnų kaminai! Vien Kobė jiems ūgiu nenusileidžia.
Švilpukas! Kamuolys lekia į viršų. Kobės šuolis. Pirmas pasiekė
kamuolį ir pamuše saviškiui.
Pirmoji „saboniukų“ ataka.
Mam a, kad tik pasisektų!
Perdavimas Kasparui, ir vos mano broliukas prisiliečia prie kamuo­
lio, šis draugiškai mirkteli Saboniukui ir abu šauna į priekį lyg raketa.
TURBO!
Vikriai apžaidžia išdygusį „marčiulioniuką“, apeina dar vieną, švys­
teli kamuolį į orą... oi, blem, bobutei į langus!
Bet ne! Ten Kobės rankos! Vaje, kokį superšuolį dėjo! Sugriebė
kamuolį ir įkalė į krepšį toookią vinį, kad visa lenta sulingavo. Halė
sustaugė iš susižavėjimo.
ALE U P \ N a ir skrajūnas, tikras skrajūnas tas Kobė!..
- ERIKAS VALENTAS! - užkriokė salės garsiakalbiai. - Du taškai!

TRISE PRIEŠ MAFIJĄ I 7 2.

 Mačiau, kaip tėtis pašoko iš džiaugsmo. Jis laimingas, jis devinta­
me danguje, o mūsų mama, mano mamytė, visa susigūžusi lyg vove­
rytė. Jaudinasi, laaabai smarkiai jaudinasi.
Žinote, dar neįpratau tos gražios moters vadinti mama. Tariu šį
žodį nedrąsiai, lyg vogtą... lyg kažkada iš manęs pavogtą. Bet tai
nieko nereiškia. Ničnieko. Aš myliu ją. M y liu tėtį. M y liu visus gerus
žmones. M am a mane irgi myli.
Paklausite, iš kur žinau?
Ji man sakė, ir ne kartą. Bet galėjo net nesakyti. Tai nesunku pajusti.
Iš gražių mamos akių. Akys niekada nemeluoja.
Beje, kaip ir mano simpatijos. Nė žodelio apie meilę, bjaurybė. Ta­
čiau kaip spindi jo rudos akys, kokia šviesa iš gelmių sklinda, kai jis
žiūri į mane! Nuskęęęsti galima!
M a n taip norėjosi užstraksėti į tribūnas, apsikabinti mamą, prisi­
glausti prie skruosto ir pasakyti: „Mam a, mamule, tu tik nesijaudink!
Mes laimėsime, mes stiprūs, mūsų niekas pasaulyje neįveiks!“
Bet mano vieta čia, po krepšiu. Spygauju kaip raganiūkštė. Šokinė­
ju ir mojuoju žaliais bumbulais, net galva apsisuko.
Mes pirmaujam, mes nugalėėėsim! JEEE!
O kai vilniečių komandos treneris paprašo minutės pertraukėlės,
aš sukomanduoju savo šaunioms šokėjoms:
- DĖMESIO!
Būbteli tranki muzika, ir mes visos septynios šuoliais it kalnų ož­
kos išbėgame į šviesų išgražintą aikštę, į tūkstantinės minios akiratį.
O mama, mamute, kad tik nesuklysčiau!
Šokį sušokame kuo puikiausiai, minutė pralekia lyg sapne, ir štai
aikštelėje vėl bumbsi kamuolys. Riksmai, bėgsmas, šuoliai...
„Saboniukai“ jau pirmauja aštuoniais taškais, o čia dar Kasparas
šauna tritaškį.
- Kas tau, Emile? - sučirškia mano šokėjos. - Kas atsitiko? Ko
nesidžiaugi? Užmigai?
- Nieko, - staiga atsipeikėju iš keisto sąstingio, - viskas gerai.

173 I PO METŲ
 O iš tikro man širdį suskaudo.
Kodėl? Ogi mintyse šmėkštelėjo Saulėnų vaikų namai. Pagalvojau,
kaip gaila, kad ten gyvenantys vaikai nemato mūsų Kobės! Juk būtų
kuo didžiuotis: jis vienas iš mūsų - ir štai kokiu galingu krepšininku,
įžymybe tapo!
Ir tada širdį surakino liūdesys. Vos neapsiverkiau. Juk žinote, kad
man, ašaringai kvankai, dažnai taip nutinka. M a n visada širdį užgula
sunkumas, kai prisimenu mažą mergaitę, stovinčią prie Saulėnų vaik-
namio durų. Pamenate jos vardą? Taip, tai Akvilė. Toji pati papur­
galvė, kuri parašė mamai laišką.
Direktorė Bronytė sakė, kad Akvilė pasidarė protingesnė. Jau ne­
bestovi prie vaiknamio durų. Pavargo laukti. Suprato, kad savo mamos
nebesulauks. Niekada, niekada, niekada.
Bet keisti dalykai dedasi su mano atmintimi. Jos kertelėje visada
liks maža mergaitė, stovinti prie vaiknamio durų. Šitas vaizdas kaž­
kodėl užklumpa mane esant gerai nuotaikai. Trukdo džiaugtis, trukdo
būti laimingai.
O kartais, žinokite, mintys mane numeta toli toli į ateitį, kada būsiu
mama ir susilauksiu savo vaikelio. Atspėkite, kokią lopšinę savo mažu-
lėliui dainuosiu? Ką nors iš Stano repertuaro? Ne. Tyliai čiūčiuosiu:
Aš niekada, niekada, niekada nepaliksiu tavęs.
Tada, patikėkite, vaikutis ir ramiai užmiega, ir jo tėveliams šiame
pasaulyje nieko nieko nieko blogo nebegali nutikti.
Jei pamenate, Stano dar dainavo:
Užšalo rašalas senų laiškų...
Šit galvoju - kiek dar laiškų, tokių kaip Akvilės, bus parašyta? Šim­
tai, tūkstančiai, milijonai? Ak, kaip gaila, kad į juos niekas niekada
neatsakys!
D ar liko nebaigtų rašyt laiškų...
Ak, Stano! Viskas lieka nebaigta. Bet VISKAS BUS GERAI. O man
metas atsisveikinti. Likite sveiki, čia buvau aš, Emilė.
 Vaitkevičiūtė, Daiva
Va-i22 Trise prieš mafiją: [apysaka] / Daiva Vaitkevičiūtė - Panevėžys: Magilė, 2007. - 176 p.

isbn 978-9986-956-48-8

Bene pirmoji lietuvių detektyvinė apysaka, skirta paaugliams. Į nelengvą vaikų globos
namų auklėtinių gyvenimą įsiveržia meilė ir išdavystė, apgaulė ir nuoširdumas. Tai, ką jie
patyrė per vieną vasarą, pakeitusią jų likimus, bus įdomu sužinoti ir suaugusiam
skaitytojui. Juolab kad knyga iliustruota puikiais dailininko piešiniais.

udk 888.2-93

Daiva Vaitkevičiūtė

Trise prieš mafiją

Redaktorė Violeta Abromavičienė

Dailininkas Andrius Zakšauskas
Dizaineris Jokūbas Jacovskis

Tiražas 3000 egz. Užsakymo Nr. 604

Išleido leidykla „M a g ilė “ , Eglyno g. 34, LT-37456 Panevėžys
Spausdino „Standartų spaustuvė“ , S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius