u

!;l DAIVA
VAITKEVIČIŪTE

Kamilė nori
mirti
Pa mažu K am ilę ėmė su pti tyla, kurios jin a i
taip troško. Tyla, atskirian ti j ą nuo pasaulio,
k u r tikrai meilei nėra vietos. Ii j i pajuto,
kaip sparčiai nyksta sielvartas ir jau du lys,
kaip sąmonėje užgęsta artim ų žm onių veidai -

sum irga ir garm a u žm arštin ...

D A I VA V A I T K E V I Č I Ū T Ė

Kamilė nori
mirti

MAGILĖ

PANEVĖŽYS
2005
UDK 888.2-3
Va-122

© Daiva Vaitkevičiūtė, 200

© Leidykla „Magilė4'

ISBN 9986-956-46-3
 L

Kamilė užvertė sąsiuvinį ir, pastūmusi į šalį psichologi­

jos vadovėlį, siektelėjo puodelio atvėsusios arbatos. Pa­
darys trumpą pertraukėlę ir vėl kibs į mokslus. Taip nu­
sprendusi ji pakilo iš motelio administratorės kėdės ir
nužingsniavo prie lango.
Lauke sūkuriavo lengvutės snaigės. Krito ir tūpė į
minkštą sniego patalą. Būtų galima pajusti žiemos idi­
lę, pasigrožėti skaisčia panorama, jei ne plentas, toji ju o ­
da šliūžė, tarytum koks randas, darkantis spindintį žie­
mos veidą.
Autostrada be paliovos skleisdamos purvo vėduoklę
lėkė mašinos. Skubėjo, dūmė tolyn, kol susiliedavo su
pilkšvu horizontu ir išnykdavo.
Ankstus metas. Po vidurdienio žmones priveikia ke­
lionės nuovargis ir alkis, ir tuomet pakelės užeiga ima
graibstyti keliauninkus lyg koks musgaudis. Tada kavi­
nėje netrūksta lankytojų. Pasitaiko, kad laisvo staliuko
nerasi, ir virėja savo katilų ir keptuvių karalystėje pa­
gauna suktis kaip voverė rate.
Bet tokios apgulties valandomis Kamilės darbo rit­
mas nesikeičia. Ji — motelio administratorė, jai nerūpi

D
virtuvės reikalai. Pasitaiko, kad nakčiai prisiglaudžia koks
pakeleivis, dažniausiai vilkiko vairuotojas, tačiau tiek to
rūpesčio: apgyvendina, išrašo sąskaitą ir vėl gali kniū-
boti virš knygų ir primargintų sąsiuvinių.
Suskambus telefonui Kamilė atšlijo nuo lango.
— Motelis.
— Sveiki, aš dėl laisvų kambarių. Turite?
— Taip, turime.
— O liukso klasės? Ta prasme, apartamentų?
— Yra dviviečiai ir vienviečiai numeriai.
— Tikriausiai „furų“ vairuotojams?
— Normalūs kambariai. Dušas, nauji baldai.
— O lovos? Patogios? Ta prasme, ne kokie lankstomi
foteliai?
— Galite būti ramus, klientai stačiomis nemiega.
— A šit kaip... Įdomiai sušnekote — stačiomis. Ką tu­
rėjote omenyje tai sakydama, a?
Nematomo pašnekovo balsas nutilo, o Kamilė pykte­
lėjo, pagalvojusi, jog skambina kažkoks idiotas. Blevyz­
goja, svaidosi nepadoriomis užuominomis, lyg į kokį
slaptą viešnamį paskambinęs. Kam iš pat ryto gali rū­
pėti motelio lovos? Meilužiams? Mieste juk apstu butų,
kuriuos apsukrūs vertelgos nuomoja valandai ar parai,
tai ko trenktis kažkur į užmiestį?..
— Alio... Klausykite, panele, man reikėtų geriausio
kambario.
— Mielai prašom. jj
— Jam e gali išsitekti du žmonės?
— Žinoma, — niūriai atsiliepė Kamilė.
— Gerai, tada niekam jo neužleiskite, aš būsiu po pus-
valandžiuko. Tiesa, o pas jus yra koks nors garažas ar

6
kiemas? Ta prasme, kad automobilis būtų saugus? Žinot,
mano „tačkės“ toks modelis, kad vagys kaip šunys pas­
kui sekioja...
— Yra uždara teritorija.
— A, tada gerai, — atsikvėpė balsas. — Kavinė, kiek
žinau, irgi yra?
— Taip.
— Šampano atnešite j numerį?
— Kambaryje stovi šaldytuvas su gėrimais, paskui at-
siskaitysite.
— Žiūrėk tu man, kaip patogiai... O maistas? Ko nors
paėsti galite atnešt j numerį? Nesinori su ta autostradi-
ne publika...
— Jokių problemų. Kavinė mielai priima tokius už­
sakymus.
— O, tai visai puiki vietelė, reikės draugam s pa­
reklamuoti, „navarą44jum s padidinsime šimtu procen­
tų. Aš būsiu po valandėlės, to numerio niekam neuž­
leiskite, — ir staiga vėl posūkis: — Liūdna vienai, tiesa?
Toks gražus balsas, bet liūdnas. Sakyčiau, įdomiai
liūdnas.
— Ačiū už skambutį, viso gero, — pasiskubino padėti
ragelį Kamilė.
Vaizdas už lango tarsi nepasikeitė, tačiau ankstesnės
ramybės kajp nebūta. Ją išsklaidė dygus, tarsi visą pa­
saulį pašieitfantis telefoninis balsas.
„Kažkov chamas, — nirštelėjo Kamilė. — Visai lie­
žuvio nevaldo, tauškia nesąmones.44
Kavinėje prie paties tolimiausio staliuko pusryčius do­
rojo vienišas lankytojas. Net striukės nenusivilko. Ma­
tyt, skubėjo.

7
 — Pietus į numerį? — sužinojusi būsimo svečio pagei­
davimą nė kiek nenustebo barmenė Laura. — Ai, liepsiu
virėjai iškepti karbonadą, kas čia terliosis iš pat ryto.
— Visko, ko pageidaus...
— Ai, užteks karbonadų, juk čia ne restoranas, — dus­
liai pakartojo barmenė ir jau atlaidžiau, lyg seseriai: —
Kamile, tu čia vos savaitę dirbi, bet, žiūriu, esi naivi,
kaip... nežinau kas. Manai, dėl ėdesio jie pas mus va­
žiuoja? Apsieis. Nereikia pataikauti tiems mafijozams.
— Iš ko tu sprendi, kad mafijozas?
— Juk mašiną nori kuo toliau visiems nuo akių pasta­
tyti. Vadinasi, jį kas nors gaudo, arba toji mašina vogta.
— Vogta?
— Arba kažkieno žmoną pavogė.
— Žmoną?
Apskritaveidė, kūninga barmenė, laimėjusi ne vieną
žodžių mūšį su aštrialiežuviais klientais, dėbtelėjo į Ka­
milę kaip į neišmanėlę.
— O kas čia tokio? Jeigu ištekėjusi, tai kur ją dėti?
Ogi — į užmiestį, kad niekas pašalinis nepamatytų. Va,
prieš naujus metus buvo atvirtę svingeriai, prašė ploto
savo orgijoms...
— Svingeriai? Kas jie tokie?
— Nežinai? Še tau, visi laikraščiai rašo, o ji nežino.
Svingeriai — tai tokia rūšis... rūšis ar veislė, kurie užsi­
ima grupiniu seksu. Krušasi, bet sako — mes svinguo­
ja n t Tai administratorė — nė į kalbas. Sako, pasistaty­
kite miške palapinę ir jodinėkite vienas ant kito, bet po
šio motelio stogu tokių „bletstvų“ nebus. Gerai pasakė?
— Duok raktus, — nuraudusi ištarė Kamilė. — Turiu
atrakinti kiemo vartus.

8
 2.

Kol Kamilė krapštė vartų spyną, nuo ledinio vėjo sužvar-

bo pirštai. Motelio vidinis kiemas buvo užklotas sniegu.
Lyg didžiulė balta lova, dingtelėjo jai, skubančiai atgal į
šiltą motelį. Bet užlipusi į antrame aukšte įrengtus apar­
tamentus, išklotus kilimais ir su stoglangiu, pro kurį spin­
dėjo melsva šalta žiemos akis, pajuto žvarbią vėsą.
Tad visų pirma įjungė papildomą elektrinį šildytuvą.
Paskui pataisė naktinių užuolaidų kraštą. Dirstelėjo į du-
šinę: šviestuvas veikia, rankšluosčiai švarūs. Muilas, šam­
pūno buteliukas, viskas vietoje. Atidarė šaldytuvą: šam­
panas, viskis, vynas, mineralinis, ko tik širdis geidžia.
Peleninė švari, blizga it krištolo luitas. Regis, tvarka ne­
priekaištinga, niekur — nė dulkelės.
Nužvelgusi plačią, minkšta antklode užklotą lovą, Ka­
milė nejučiomis įsivaizdavo, kaip mylimasis braukia nuo
jos šlaunų kojines, krapštosi su liemenėlės sagtelėmis,
o jos lūpos noromis prasiveria bučiniui...
Tačiau kitą a k i m i r k ą Kamilę lyg nematoma ranka pa­
stūmė nuo lovos. Rakinant duris smigtelėjo: kaip bjau­
ru, neromantiška trenktis į motelį vien dėl kūniškų ma­
lonumų. Kad ir kokia meilė lenktų prie žemės, bet dėl
jos lipti į motelio lovą?
Ne, ji taip niekada negalėtų! Nustotų gerbti ir mylėti
save, nekalbant apie širdies draugą. Suprastų, jei vaka­
re, padauginusi vyno, apkvaitusi nuo meilių žodžių, pa­
tikėjusi, jog yra ne tiek geidžiama, kiek mylima, mergi­
na ryžtųsi pratęsti pažintį tarp keturių sienų.
Bet iš pat ryto skirti intymų pasimatymą?.. Nors jeigu
myli vienas kitą, o ji — ištekėjusi, sukaustyta kietomis

9
ištikimybės grandinėmis, tai gal niekur kitur, kaip mo­
telyje, neįmanoma patirti meilės svaigulio?
Kamilė sukišo vadovėlius ir sąsiuvinius į stalčius.
Vėjas daužė langą, tarsi koks pašaipūniškas balsas bel­
dėsi įjos ramų, po širdimi glūdintį pasaulį.
Ko aš suku galvą? Meilė, instinktai, dorovė, moralė,
pagaliau — romantika. Būtų jos valia, rinktųsi kaimo
sodybą. Vyno taurė, židinio šiluma, mylimojo akių švie­
sa, žiemos glėbyje įmigusių laukų tykumas. O jei dar
ugniakuro ūžimui atsilieptų jaukus žvakių spragsėji­
mas — numirtų iš palaimos...
Ji šyptelėjo prisiminusi, kaip Julija, bene geriausia
draugė, kartą prasitarė, jog negali pakęsti žvakių. „Sen­
timentalu, pigus triukas, — sakė ji, — netikra, anei kiek
nešildanti šviesa, o vaško kvapas sklaido romantiką ir
stumia mintis į priešingą pusę, kol iš žvakių mirgesio
karstai išplaukia...“
Kamilė atsistojo priešais vestibiulio veidrodį. Užsise­
gė viršutinę švarkelio sagutę, delnais palygino sijonuko
klostes. Nenorom nusišypsojo savo atvaizdui. Iš antro
karto pavyko nutaisyti paslaugią šypseną, bet žvilgsnis
išliko griežtas ir netgi kažkoks piktas.
Tas skambutis atėmė ramybę. Nors kada ji paskutinį
kartą buvo linksma? Kai Radvilas sykį išsitempė ją su­
tikti Naujųjų į vieną prabangų Vilniaus restoraną?
Rinktinė publika, pasak Radvilo, elitas. Dailios, plas­
tinių operacijų išlygintais veidais moterys. Tačiau pasi­
pūtusios, juokingai išdidžios, o jau mimika! Maivosi, lyg
burnoje jaustų nuodų skonį, lyg vos ne vos tramdytų
norą, kaip sena kupranugarė, spjauti į veidą gražesnei,
chirurgo skalpelio nesubjaurotai vakaro damai.

10
 O vyrai... Apsunkę nuo antsvorio, svyruojantys lyg ant­
kapiai. Arba ploni kaip šiekštai, akiniuoti, nugeibę, pa­
sak Radvilo, nes kokainas, aukštuomenės narkotikas, nu­
muša jiems apetitą, kuriuo naujieji turtuoliai paprastai
nesiskundžia.
O paskui — vidurnaktis, fejerverkų ugnys, ji krykštė
su visais, vaizdavo laimingą, nors norėjosi trenkti šam­
pano taurę į žemę ir kaip Pelenei sprukti iš to aristokra­
tiško teatro, pabėgti...
Sučirškė telefonas, ir visi priminimai išrūko Kamilei
iš galvos. Vėl tas chamas!
— Motelis...
— Sveika, saule mano! Kaip laikaisi?
— Labas! — pradžiugo ji, pažinusi Radvilo balsą. —
Nepatikėsi — kaip tik apie tave galvojau.
— Ką galvojai?
— Kad pasiilgau.
— Aš irgi tavęs pasiilgau. Nieko, vakare pasimatysime.
— Kaip būtų gerai!
— Šitą... ė, klausyk. Dabar važiuoju pusryčiauti su vie­
nu svarbiu asmeniu, o kitas atvažiuoja pas tave. Gal jau
skambino?
— Man? A, taip, skambino, pagalvojau — mafijozas...
— Tai jis. Prašau, pasistenk kuo maloniau sutikti ir
pinigų iš jo nedrįsk imti, supratai, saule mano?
— Supratau.
— A, tiesa, vos nepamiršau. Laikraštyje yra mano nuo­
trauka. Julija pramušė reklaminį straipsniuką. Stengia­
si ji dėl manęs, ne tas žodis.
— Dėl savęs stengiasi. Juk žadėjai jai, kad, jeigu pa­
kliūsi į Seimą, paskirsi ją savo padėjėja.

11
 — Pažiūrėsim, kai dugną dėsim. Gerai, iki vakaro, Ka­
mile. A, dar! Prašyčiau išmesti iš galvos žodį mafijozas.
Supratai?
— Gerai, gerai.
— Iki. Bučiuoju.
— Aš irgi...

3.

— Tuščia kavinė, vos vienas klientas, — pranešė iš ka­

vinės atlindusi barmenė Laura ir pamosavo žurnalu. —
Žinok, kokį dalykėlį perskaičiau! Interviu su modeliu.
Jos, tipo, klausia, kaip jinai mėgsta mylėtis. Tai va, at­
sako... — atsivertė žurnalą ir ėmė skaityti: — man pa­
tinka, kai vyrai man viską daro, jie tiesiog privalo vis­
ką daryti, ir, žinoma, pradėti nuo oralinių glamonių.
Tada aš visa virpu ir tirpstu kaip snaigė... Snaigė! Kaip
gražiai pasakyta!
— Geriau eitum tu, snaige, taurių blizginti.
— Bet čia taip parašyta! Pavaro mergička, ane?
— Na, ir kas? Julija apie mano Radvilą tokių dalykė­
lių prikuria, o čia, pamanyk, rado kuo girtis.
Laura vyptelėjo ir susuko žurnalą į tūtą.
— O laikraščius ar vartei? — susizgribo Kamilė. —
Radvilas skambino, sakė, yra ap iejį straipsnis.
— Straipsnis? Tuoj bėgu, pažiūrėsiu.
Ir po minutėlės barmenė atšlameno laikraštį. Jam e
Kamilė rado straipsnį su antrašte „Jaunasis politikas da­
lija gerumą*.
Kamilė netruko atsiversti straipsnį, kuriame buvo ra­
šoma apie jauną politiką Radvilą Pilvytį. Pasirodo, vėtra

12
 nuplėšė namo stogą, po kuriuo glaudėsi daugiavaikė
šeima. Ir atsitik tu man taip, kad pro šalį važiavo Radvi­
las. Sustojo, nepasididžiavo trobon užeiti, ūkininkų šei­
mynai pagalbą pasiūlyti. Tie, aišku, sutiko ir dar jaus­
mingą kalbą išdrožė, va, kokių yra gerų žmonių.
— Gražu, — dūsavo barmenė, — kaip gražu, ane?
— Ne tas žodis. Net verkti norisi, kaip gražu... —
murmtelėjo Kamilė, bet į nustebusį barmenės žvilgsnį
nieko neatsakė.
O ką jai aiškinti? Juk nei važiavo Radvilas pro šalį, nei
ten ką... Julijos darbas, ji suuodė, kur vėtra nuplėšė ke­
lis šiferio lakštus, paskambino Radvilui, paliepė kuo grei­
čiau nešti savo veidelį į labdaros akcijos vietą. Ant kojų
sukėlė žurnalistus ir fotografus, nes šeima padori, ne
kokie kaime riaušėmis pagarsėję girtuokliai. O jų vai­
kučiai — dailučiai, švaručiai ir putlūs it muilo gabaliu­
kai. Sutūpė aplink Radvilą, rodė dantukus lyg reklamuo­
dami sauskelnes, o iš tikrųjų padarė puikią reklamą
jaunam politikui.
Sprendžiant iš barmenės atsidūsėjimų, Julijos suma­
nymas pasiekė tikslą.
— Laura, eik dirbti, juk bet kada kas nors gali užsukti.
Likusi viena, Kamilė vėl žvilgtelėjo į savo mylimojo
nuotrauką laikraštyje. Apėmė lengvas svaigulys. Tarsi
išnyko pūgos siaustomas motelis, prapuolė įkyrus auto­
strados ūžesys ir stojusioje tyloje tyliai suskambo iškil­
mingas vestuvių maršas.
Sunku patikėti, kad jie bus vyras ir žmona, o Radvilas
laikys glėbyje ne svetimą mažylį, kaip šioje nuotrauko­
je, o jųdviejų kūdikį. Juk tai bus jų meilės kūdikis, jų
mažiukas...

13
 Kamilei taip gera pasidarė, kad galėjo kuo lengviau­
siai apsižliumbti. Tačiau iš švelnių jausmų ją pažadino
koridoriaus gale pasigirdęs Lauros šūktelėjimas:
— Atvažiavo!.. Mamulėliau, koks džipas! Kauno nu­
meriai. Iš karto matai — mafijozas. O kaip jo pifa atro­
do? Nagi, nagi...
Bet Kamilė griežtai paliepė Laurai pasitraukti nuo ves­
tibiulio lango. Negražu spoksoti išsižiojusiai, lyg atomi­
nė bomba kristų. Be to, jis — ypatingas svečias...
— O kuo jis ypatingas, leisk paklausti?
— Tuo, kad iš jo negalima imti pinigų.
— Veltui? — lyg ir nusivylė barmenė. Supratusi, kad
svečią gaubia kažkokia paslaptis, kurios jai nelemta su­
žinoti, nueidama subambėjo: — Na, vienas veltui šiferį
kloja, kitas veltui su kekšėmis po motelius...

4.

Juodas kvadratinis visureigis, spigindamas žibintais, lyg

koks vabalas nurėpliojo į tolimiausią motelio kiemo kam­
pelį ir sustingo. Iš jo vikriai išsliuogė pūkštąs, kiek plik­
telėjęs vyriškis, vilkintis odinį paltą. Prišokęs prie kelei­
vio durelių, atlapojo jas ir padėjo išlipti moteriai.
Kamilė atšlijo nuo lango.
Bet moters veidą spėjo įsidėmėti — daili, nieko ne­
prikiši. O kokie kailiniai! Juodi ir sunkūs, lyg kokia val­
dovės mantija. Iš žvilgesio matyti, kad prabangūs, kai­
nuojantys pasiutusius pinigus.
Kas jie tokie? Jei automobilį slepia kiemo užkabory­
je, toli nuo visų pašalinių žvilgsnių, ko gero, — meilu­
žiai. Argi taip elgtųsi sutuoktiniai? Tokiu sumautu oru

14
trenktųsi kažkur į užmiestį? Nors kas ten juos žino! Ta
pati Laura čiauškėjo, jog skaičiusi, kad nuo sekso mo­
notonijos gelbsti aplinkos pakeitimas...
— Na, ir orelis!
Smarkiai trepsėdamas į vestibiulį įžengė vyriškis. Dy­
gios akys, kreiva šypsena ir visa povyza tokia, lyg sakytų:
žiūrėkit, koks aš nepakartojamas, gražus ir turtingas.
— Sveiki atvykę, — dėjo raktą su pakabučiu ant stalvir-
šio. — Trečias numeris, antras aukštas. Galiu palydėti...
-— Rasim, rasim, — sušneko jis paimdamas raktą ir
žingtelėjo atgal, kad geriau įsižiūrėtų į motelio admi­
nistratorę. — Oho, kokia gražuolė! Nuskilo Radvilui. Ka­
da vestuvės?
— Va-vasarą, — kiek sutriko nuo tokio familiarumo
Kamilė. — Planuojam.
— Jei pasikeis planai, skambink man. Surasiu vyrą,
kokio tik pageidausi... Antras aukštas?
— Taip. Duris šiek tiek praviras palikau, pamatysite.
Svečias užvertė galvą. Vertinamu žvilgsniu apibėgo
lubas, sienas, dėbtelėjo į grindis ir vėl į Kamilę.
— Neblogas remontas. Turbūt nemažai kapitalo Rad­
vilas sukišo, ar ne? Tu nagus prikišai prie dizaino?
— Aš ne dizainerė.
— O kodėl? Tokia madinga profesija. Užuolaidas pa­
kabini — tūkstantis litų.
Ir nelaukęs atsakymo nužingsniavo prie moters, kuri
kailinių apykakle dangstėsi veidą ir nė akies krašteliu
nepažvelgė į motelio administratorę.
Kaip nesava, matyt, meilužė, pagalvojusi nusprendė
Kamilė. Kailiniai neapsakomai gražūs. Retenybė, kad
koks sutuoktinis tokią puošmeną savo žmonai dovanotų.

15
 Oi, kaip ji mielai tokius kailinius nešiotų! Nors kur
Kaune su tokiais brangiais kailiniais viena pasirodysi?
Dienos metu iššoks iš už kampo kokie skustagalviai ir
nudirs kaip avį. Bet, šit, greta Radvilo atrodytų lyg iš
žurnalo reklaminio puslapio išlipusi. O kitų akimis žvel­
giant — kaip meilužė.
Vėl galvą įkišo barmenė ir pavydžiai prašnypštė:
— Kailiniai, matei? Vau, kokie!..
Tačiau, pasigirdus skubiems žingsniams ant laiptų,
smalsuolė dingo už durų. Jau kitą akimirką svečias pa­
sirodė vestibiulyje.
— Kaip man patekti į kavinę? — paklausė.
— Ten durys... Praėjote.
Bet jis nė nestabtelėjęs lingavo prie Kamilės. Ji paste­
bėjo, kad artėjančio vyro akyse šmėkštelėjo kažin ko­
kios beprotybės šviesa.
— Štai mano vizitkė, — ištraukė iš vidinės švarko ki­
šenės kortelę ir sukuždėjo: — Radvilui nieko nesakyk.
Nebijok, aš patikimas. Jei kada bus nuobodu... na, ži­
nai pati, ne maža esi, paskambink. Būtų malonu susi­
tikti kur nors. Po Dubajaus saule, pavyzdžiui. Dviem trim
dienoms gali dingti? Pagalvok.
Pasakė ir nuėjo, nulindo į kavinę, o Kamilė taip ir
liko stypsoti be žado.
Tokio atviro, tiesmukiško pasiūiymo gyvenime nebu­
vo sulaukusi! Prostitutės, ir tos, paklausia, ar laisva, kiek
kainuoji, o čia — tiesiai šviesiai...
Fu, koks!..
Nė nepažvelgusi į vizitinę kortelę, suglamžė ją ir iš­
m etė į šiukšlių dėžę. Pasakys Radvilui, žodis žodin
persakys, su kokiais pasiūlymais prie jos lindo tas si-

16
jongaudys. Tegul žino, su kokiais žmonėmis dalijasi savo
draugyste.
Gal Radvilui tuoj pat imti ir paskambinti?
Kol ji svarstė, kaip tinkamiau pasielgti, iš kavinės at­
sklido cyptelėjimas.
Laura. Kas jai pasidarė? Juk sakė — ypatingas sve­
čias, mandagiai aptarnauti, koji ten spygauja lyg šešio­
likmetė?
Tačiau nedrįso eiti pažiūrėti, kas atsitiko. Administ­
ratorės staliukas lyg koks patikimas baijeras skyrė Ka­
milę nuo tos erdvės, kurioje viešpatavo atvykėlio valia.
Neatspėsi, kas tokiam įžūliam, atvirais pasiūlymais be­
simėtančiam vyrui gali šauti į galvą.
Iš kavinės jis išėjo kur kas smagiau nusiteikęs. Nuo jo
žvilgsnio Kamilė tarsi susigūžė. Ketino paklausti, ar vis­
kas gerai, bet pabūgo. Verčiau tegu drožia į savo aparta­
mentus.
— Užsisakiau jūsų firminį patiekalą, — stabtelėjo jis
prie laiptų. — Jauku čia, kambariai šilti. Man čia patin­
ka... O jūs ir naktimis dirbate?
— Jei yra motelyje klientų... kartais pasilieku.
— Aaaišku, — nutęsė jis ir pamėgino kuo žaviau nu­
sišypsoti, kaip tik vyrai įstengti gali. — Tikiuosi, dar pa­
simatysime.
Kamilė tylėjo. Jautė, kad jos veidas tarytum sustingęs
nuo šalčio, sklindančio nuo šito dvikojo grobuonies.
— O tu neatrodai išdykusi. Gera mergaitė, gera. Bet
dažniausiai pirmas įspūdis būna klaidingas, ar ne?
Šyptelėjo, pamerkė akį ir ėmė kopti laiptais. Žings­
niai, durų girgžtelėjimas ir pasidarė tylu.
Kamilė lengviau atsikvėpė.

17
 Ačiū Dievui, atsikniso. Nebelindo į akis su savo idio­
tiškais pasiūlymais. Lyg kalytei kokiai — gera mergai­
tė, gera... Bet tuoj prisiminė Lauros spygtelėjimą ir, nu­
skubėjusi į kavinę, aptiko barm enę, iškaitusią kaip
krosnis, vos tramdančią įniršį. Ji vis tūpčiojo prie gėri­
mų lentynos, kur buvo daugiau šviesos, ir krapštė sijo­
nėlio užtrauktuką.
— Kas nutiko?
— Bliamba, koks naglas! Aš jam — meniu, o jis apsi­
žvalgė, kad kavinė tuščia, ir užlaužė mane prie kavos
aparato. R anka— po sijonu... Nenormalus, norėjau į
snukį duoti, bet išsigandau, kad numaus sijoną. Užtrauk­
tuką, va, sugadino.
— Nesveikas, — sutiko Kamilė ir metė žvilgsnį atgal,
lyg kas už nugaros stovėtų, tačiau kavinėje buvo tuščia.
— Bet žinai, kas įdomiausia?
— Kas?
— Apie tave, Kamile, klausinėjo.
— Apie mane?
— Aha. Klausė, ar pas tave atvažiuoja kokie kadrai,
na, ta prasme... Supranti? Tokiems vyrams atrodo, kad
aplink visi tik dulkinasi ir dulkinasi.
Barmenės žodžiai Kamilei taip ir suspengė ausyse.
— Nekreipk dėmesio į kažkokį idiotą, — pasakė ji,
beveik negirdėdama savo balso, stengdamasi vaizduoti,
kad toks svečio elgesys niekaip jos nepaveikė. — Jis nu­
ėjo į savo numerį ir daugiau čia nepasirodys.
— Na, taip, o man karbonadus nešti!
— Juk jis ne vienas...
— Bet man šlykštu į jo snukį ir pažiūrėti. Aš jam nu­
nešiu karbonadus, oi, bliambački, nunešiu!..

18
 5.

Kamilė mintyse pasidžiaugė, kad tikra laimė, jog tas gaš­

lūnas nekišo prie jos nagų. Nebūtų Radvilui svarbus as­
muo, lieptų nešdintis su savo palydove iš motelio. Ta­
čiau dabar nėra kur dingti. Teks kentėti, kol jie patys
išsikraustys.
Kentėti? O kodėl ji turėtų kentėti?
Staiga Kamilę toks siutas suėmė, kad griebė mobi-
liuką. Paskambins Radvilui ir viską išklos, viską. O ko
tylėti?
Bet Radvilo telefonas buvo išjungtas.
Žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos. Dešimta valanda ry­
to. Po to metė žvilgsnį į lubas ir piktai atsiduso.
Kas būtų, jei kasdien motelio slenkstį peržengtų to­
kie įžūlūs klientai? Tik prie savęs apsaugininką pasista­
tyti. Naktimis dirbat, ar ne? Aišku, ką turėjo omenyje,
mestelėdamas tokį klausimą.
Motelio vamzdžiais sugurgė vanduo, ir iš antro aukš­
to atsklido silpnas teškenimas. Kažkuris iš porelės jau
dušinėje. Prausia savo kūną, paskui tenkins partnerio
geidulius. Koks bjaurus rytas, ne tas žodis.
Vėl pamėgino prisiskambinti Radvilui — šiuo metu
abonentas nepasiekiamas.
— Kamile, žiūrėk, karbonadai... — tipeno Laura, neš­
dama padėklą su garuojančiomis lėkštėmis. — Iškepė,
bet trūksta prieskonių. Žiūrėk! — Ir — tfu, tfu, tfu... —
apspjaudė lėkštes su valgiu. — Skanaus.
— Laura!
— Ką, Laura? — patraukė pečiais ji. — Koks elgesys,
tokie ir patiekalai. Nemokami patiekalai.

19
 Kamilę irgi apėmė piktdžiuga. Et, nors tiek! Žinoma,
negražu. Tačiau, kad ir keista, būna ir malonių niekšy­
bių, kurios visai neblogai apmalšina patirtą šoką.
— Ką jie ten daro? — išsprūdo Kamilei, kai barm e­
nė pargužėjo į pirmą aukštą.
— Kol kas nieko nedaro, — pabrėžtinai ištarė ji ir kurį
laiką kvailai vėpsojo į motelio administratorę, jau užsi­
vilkusią paltuką ir paskubomis kraunančią į krepšį kny­
gas, sąsiuvinius. — Ei, o tu kur?
— Namo.
— Namo? O tie kaip? — dūrė pirštu aukštyn.
— O kam aš jiems reikalinga? Nemokės be manęs
laiptais nulipti ir iki mašinos kojas nuvilkti? Viskas. Jei
kas dar brausis, pasakysi, kad motelis nedirba.
Palikusi nustebusią barmenę, Kamilė išskubėjo į lauką,
sėdo į savo golfiiką. Suūžė variklis. Sureguliavo stiklo
valytuvus, šviesas ir įsuko į autostradą. Iki Kauno buvo
kelios dešimtys kilometrų, tačiau Kamilei nekilo jokia
abejonė, kad ji pasielgė neprotingai ir vertėtų grįžti atgal.
Tegul Radvilas protauja. Iš kur jis traukia tokius drau­
gus? Visos mintys mintelės — vien apie seksą. Bruka vi­
zitinę kortelę, ir dar su tokia išraiška veide, lyg sakytų:
„Niekur tu, pupa, nedingsi, vis tiek būsi mano“. Sapa-
lioja apie Dubajaus saulę, barmenei po sijonu lenda...
Kada vestuvės? Jis tyčiojasi! Tyčiojasi iš jų meilės.
Pasiekus Kauną Kamilės įniršis kiek apmalšo.
Sustabdė automobilį prie prekybos centro, užlipo į
„Pica Jazz“ ir sukirto savo mėgstamą desertą — karštą
obuolių pyragą su plakta grietinėle. Retai pasilepinda­
vo tokiais skanėstais, tačiau šiandien ypač suknista die­
na, todėl nėr ko svaičioti apie kalorijas.

2 0
 Išgėrė kavos puodelį ir po kelių minučių įžengė į savo
butą, kurį jai, vos baigusiai vidurinę mokyklą, iš pasku­
tinių santaupų nupirko tėvai. Jie jau tada slapta puose­
lėjo viltis, jog dukra ištekės už Radvilo — turtingo ver­
slininko atžalos ir jokio vargo nematys.
O draugystės pradžioje, kol Radvilo akyse nebuvo ma­
tę ir nieko apie jį nežinojo, tėvai šiurpo nuo kalbų, jog
jų dukra susitikinėja su gerokai už save vyresniu vyru.
Manė, kad tas subrendęs vyriškis siekia tik vieno — su­
vedžioti dukrą, kad patenkintų savo aistrą jaunom s pa­
nelėms ir nueitų savais keliais.
Mama virkaudavo, tėvas skaitydavo rūsčius moralus,
bet Kamilė visokiausiomis melagystėmis vaduodavosi iš
gimdytojų globos, kad atsidurtų mylimojo glėbyje.
Tėvai nė įsivaizduoti negalėjo, kad meilė iš pirmo
žvilgsnio metų neklausia. Perveria kaip žaibas. Nekvies­
ta įsišaknija širdyje, sužydi. Ir nieko nelieka svarbesnio
pasaulyje, kaip minutės, praleistos su mylimuoju. Ta­
čiau barniai nutyko vos sužinojus, kad dukros drau­
gas — ne koks vėjo pamušalas, o statybos magnato sū­
nelis. Svarbu, kad turtingas, o meilė — paskutinėje
vietoje.
Tada Kamilė nusikratė globėjiškų pančių, dienas ir
naktis leido su mylimuoju, buvo laiminga...
Tačiau šįkart parsiradusi į namus ji pamiršo visus
vaizdus, kurie anksčiau teikdavo nusiraminimą. Vėl pa­
juto kylantį pyktį — kodėl Radvilas neskambina? Juk
jo mobilusis telefonas rodo praleistus skambučius, bet
jis tyli!
Nusimetė kostiumėlį, užsivilko chalatą ir išsipleikė
lovoje priešais televizorių. Šalia pasidėjo mobiliuką.

2 1
Skambindavo Radvilui kas penkiolika minučių ir vis la­
biau grimzdo į nesuprantamą kvaitulį, kol pačios neti­
kėčiausios mintys ėmė lįsti galvon.
O gal Radvilas surengė jai išbandymą? Užsimanė
pažiūrėti, kaip ji reaguos į svetimo vyro pasiūlymą? Jeigu
taip, tada jis kvailas per visą pilvą! Visiškai nepažįsta
moterų, o jos — tuo labiau. Bet kitą akimirką šitokia
spėlionė Kamilei pasirodė visai paika ir nelogiška. Juk
būtų išvis neskambinęs jai, kad perspėtų, jog atsiunčia
svečią, kuriam negalim a pateikti nė mažiausios są­
skaitos.
Jau buvo pradėję temti, kai subirbė mobiliukas ir jo
ekranėlyje mirktelėjo užrašas „Radvilas".
— Mieloji, kas atsitiko? Dvidešimt praleistų skam­
bučių!
— O kodėl tu nekeli?
— Partijos posėdis. Visi mobiliuosius išsijungiam. Dės­
tyk, kas atsitiko.
— Kas atsitiko! Atsiunti kažkokį tipą, kuris lenda prie
manęs, beveik tyčiojasi!
— Lenda? Tyčiojasi? — stengėsi susigaudyti Radvi­
las. — Apie ką tu čia...
— Apie ką, apie ką! Apie tavo svečią!
— O ką jis tokio padarė?
— Lindo prie manęs. Vizitinę įbruko, davė suprasti,
aiškiai... kad... kad nori manęs.
Kurį laiką ragelyje buvo tylu.
— Nori?.. Tau pasivaideno. Jis ne toks, kažką painioji.
■— Nieko aš nepainioju, sakau, kaip buvo.
— Nusiramink, katyte, maža kas gali tau pasirodyti...
— Aha, jis kaip tik liepė tau nieko nesakyti.

2 2
 — Nesakyti? Tau vaidenasi, ne taip jį supratai. Ir ži­
nai, tas tavo išsireiškimas „davė suprasti" man primena
Konstitucinio teismo išvadas.
— Laurą, barmenę mūsų, buvo užlaužęs, sijoną su­
plėšė, — nenustygo Kamilė. — Toks ištvirkėlis, kad ne­
randu žodžių! Atvažiuoja su kažkokia kailiniuota žiur­
ke, bet prie kitų lenda.
— Kur tu esi dabar?
— Kaune.
— Ne motelyje?
— Ne, pabėgau. Nervai trūko.
Mobiliuke sekundę buvo tylu. Matyt, Radvilas paga­
liau patikėjo, kad tikrai atsitiko kažkas rimta.
— Štai kas, Kamile... Atvažiuok į Vilnių, aš tave nura­
minsiu, nes matau, kad paprasčiausi šūdniekiai tau ga­
dina kraują. Argi gatvėje negali prie tavęs prieiti koks
tipas ir prišnekėti nesąmonių?
— Gatvėje yra gatvėje, o čia — tavo žmogus.
— O Dieve! Juk aš iš karto sakiau, kad darbas motely­
je — ne tau. O tu — patirtis, praktika, bendravimas su
žmonėmis. Reikia save taip pateikti, kad nesusilauktum
jokių pasiūlymų, supratai?
— Tai tu nori pasakyti, kad aš pati kalta!
— Aš taip nesakau, baik tu... Atvažiuok, katyte, pas
mane. Nuraminsiu, paguosiu...
— Jis tyčiojasi iš mūsų meilės, mano, kad aš — kekšė!
— Nekreipk dėmesio, pamiršk viską. Aš tavęs niekam
neleisiu skriausti. Juk aš myliu tave. Girdi? Myliu...
— Girdžiu, — atsiduso Kamilė. — Atleisk, aš kaip ne­
sava... O tu pasiilgai manęs? Juk jau keturios dienos,
kai nesimatėme.

2 3
 Jos žv ilgsnis užkliuvo už rėmelių su Radvilo nuotrau­
ka. Didelės bedugnės akys.
— Aišku, kas per klausimai.
— O aš mačiau tavo nuotrauką laikraštyje.
— Na, ir kaip? — pagyvėjo balsas.
— Tu toks gražus, ypač kur su vaikučiais ant rankų.
Tokie papurgalviai...
— A, jo ... Bet tu neįsivaizduoji, kaip sunku buvo tuos
balamutus išlaikyti. Maži, o sveria kaip dobermanai.
— Radvilai!
— Ką?
— Nekalbėk man taip apie vaikus!
— Tai juk svetimi, ne mūsų, ko tu „pariniesi“? Viskas,
greitai važiuoji į Vilnių, nėr prasmės pliurpti telefonu.

6.

Kelionės į Vilnių Kamilei buvo įprastas dalykas, mat

Radvilas per savo pažįstamus tvarkė tėvo statybos fir­
mos reikalus. Tad prispirta ilgesio, norėdama pamatyti
savo mylimąjį, Kamilė skubėdavo į sostinę. Kartąjai Rad­
vilas prasitarė:
— Papulčiau į Seimą, baigtųsi tas nugaros lankstymas.
O dabar — kur tik pasisuksi — prieš visus plonink lie­
žuvį, visiems kyšius duok.
Busimasis uošvis Kamilei buvo atgrasus: demoniškai
rūstus, valdingas ir šaltas kaip akmuo senis. Regis, nie­
kuo nesidomėjo, išskyrus sklypų kainas, statybų sąmatą
ir busimąjį pelną.
Toks įspūdis susidarė tą vakarą, kai Radvilas pristatė
ją savo tėvams kaip sužadėtinę.

2 4
 Susitikimas padarė slogų įspūdį, nesmagu nė minty­
se grįžti į Radvilo tėvų namus, kurie tv iskėjo tokia pra­
banga, kad Kamilei nejauku buvo ir žingsnį žengti.
Ir dar tie tiesmukiški klausimai! Kiek metų? Kur mo­
kaisi? O tėvai? Kelių kambarių butas? Kokios pajamos?
Ar yra giminėje kokių garsenybių?
Klausinėjo Radvilo mama, nesvietiškai smalsi poniu­
tė, apsikarsčiusi auksiniais papuošalais ir taip smarkiai
įdegusi Egipto kurortuose, kad tamsiame kambaryje, ko
gero, išnyktų kaip juoda katė.
— Mama — mokytoja? — baltakiavo Radvilo m a­
ma. — Aišku. O tėvukas?..
— Turi savo įmonę, šiokį tokį verslą.
— Kokį verslą?
— Nežinau, kaip ir pasakyti.
— O tu sakyk, sakyk, nebijok, viskas liks tarp mūsų.
Nežinia, ką tikėjosi išgirsti toji šokoladinė dama, bet
kai Kamilė pasakė, jog tėvelis — paprasčiausias stog­
dengys, Radvilo motina nusivaipė, lyg koks dieglys bū­
tų šonan dūręs,
— Argi tai verslas? — pirmą ir vienintelį kartą prabi­
lo Radvilo tėvas. — „Chalymas“, o ne verslas.
Vakarienei stalas buvo padengtas lyg geriausiame res­
torane. Jauna tarnaitė vis nešė ir nešė lėkštes su įman­
triausiais patiekalais. Radvilo mama, stora it gerai įrū­
gusi tešla, šlavė lėkštę po lėkštės. Nuo jos neatsiliko ir
Radvilo tėvas, drūtas vyras, storu sprandu ir riebia pa­
smakre. O jai ne valgis buvo galvoje. Jaudinosi. Norėjo
sudaryti kuo geresnį įspūdį, todėl mažyčiais kąsniukais
ragavo avokadų salotas. Kitiems valgiams liko abejinga,
o Radvilo mamai ir vėl negerai!

2 5
 — Ko tokia nevalgi? Vaje, sudžiūvusi kaip šakaliukas,
baisu ir pažiūrėti. Pasigausi anoreksiją. Suprantama,
kai tokia ekonominė padėtis, daugelis žmonių vien
kruopomis minta, bet būk drąsesnė, vaikeli, naudokis
proga, naudokis...
Po tokių raginimų Kamilei visai dingo nuotaika. Už­
sičiaupė ir burnos nepravėrė per visą vakarą. Tačiau nie­
kas nesuprato, kad ji įsižeidė. Taip, jos šeima neišgali
pasisamdyti nuosavos virėjos ir tarnaitės, tačiau tai ne­
reiškia, jog minta kruopomis!
Bet labiausiai Kamilę papiktino Radvilo abejingumas.
Tylomis darbuojasi šakute, kad nors žodeliu užtartų, bent
žvilgsniu padrąsintų. Kur ten! Sakytum, pritaria mamos
užgauliojimams.
Buvo kilęs noras atsistoti ir išeiti. Tegul galvoja ką no­
ri. Bet netrukus baigėsi vakarienė, baigėsi tie kvaili ka­
mantinėjimai. Atsidūrusi po automobilio stogu Kamilė
neslėpdama nuoskaudos išsakė Radvilui viską, ką gal­
voja apie jo motiną ir tėvą, o jis nė nemirktelėjo:
— Ko tu kreipi dėmesį į tuos senius? Tegul vapa ką
tik nori. Tu suprask mane — negaliu aš rietis su tėvais.
— Net dėl manęs?
— Net ir dėl tavęs, — šaltai atsakė Radvilas. — Su­
prask ir mano gimdytojus: jie visada svajojo, kad į žmonas
sau paimsiu kokio bankininko dukterį, bet išėjo kitaip.
Po tokių žodžių Kamilė išlipo iš automobilio ir lyg ap­
dujusi, nieko nematydama nukaukšėjo šaligatviu, o gal­
voje tarsi varpas daužėsi: pinigai, turtai, prestižas! O mei­
lė — paskutinėje vietoje!
Radvilas pasivijo ją prie autobusų stotelės. Dievago­
josi, kad išėjo bjaurus nesusipratimas, atsiprašinėjo ir

2 6
 galiausiai ant kelio priklaupė, visus palto skvernus žie­
mos pliurėje išmirkė, kol Kamilė atlyžo ir vėl teikėsi įlipti
į automobilį.
Tai buvo bene pirmasis konfliktas nuo to laiko, kai jie
susipažino. Ir šit dabar vėl nesusikalba. Vėl Radvilui at­
rodo, jog nieko baisaus neatsitiko. Pasivaideno. Ne taip
suprato, vos ne — pati kalta...
Kad atsikratytų nemalonių prisiminimų, Kamilė įjun­
gė radijo imtuvą. Pro šalį pralekiantys vilkikai kaskart
sudrebindavo jos golfuką ir, lydimi smagios muzikos, nu­
skubėdavo pirmyn. Buvo beveik aštunta vakaro, kai Ka­
milė pasiekė Vilnių. Palikusi automobilį nuošalioje gat­
velėje, po m inutėlės ji nusileido į rūsyje įren gtą
restoraną, kur Radvilas liepė jo laukti.
Užsisakė arbatos. Laikas bėgo, tačiau Radvilas nesi­
rodė, neatsiliepė ir telefonu, ir nežinios šaltis tarytum
srovė tekėjo jos kūnu. Kad pasijustų geriau, ne tokia
paralyžiuota laukimo, paprašė padavėją atnešti stiklą
brangiausio konjako.
Padavėjas ją keistai nužvelgė. Nesitikėjo? Turbūt. Kuk­
liai apsirengusi, blogos nuotaikos iškamuota mergina
jam nepanėšėjo nei į pasiturinčią damą, nei į verslinin­
kę, o jos seno modelio aptrintas mobiliukas kainavo, ko
gero, mažiau nei lašas tauraus gėrimo.
Iš vienos pusės sklido vokiška šneka, iš kitos — angliš­
ka. Pagyvenę vyrai, užsieniečiai, ragavo alų, o vienas jų,
jau žilstelėjęs, stebeilijosi į Kamilę padūkusiu pleibojaus
žvilgsniu, sakytum, mėgino ją akimis apglėbti.
Kamilė nuleido galvą. Toks žvilgsnis ją slėgte slėgė.
Juk mato — žiūri kaip į prostitutę. Jei Radvilas dar va­
landėlę užtruks, ko gero, susilauks dar vieno pasiūlymo.

2 7
 Siurbtelėjusi konjako pastebėjo, kad dreba jos rankos.
Pakėlė akis, norėjo prismeigti užsienietį paniekos kupinu
žvilgsniu, o jis plėšriai nusišypsojo ir pakilo iš vietos.
Ketino žengti artyn, bet jį aplenkė moteris puria it de­
besėlis šukuosena.
— Labas, seniai lauki?
Tai buvo Julija. Vilkėjo melsvos spalvos neteplų kos­
tiumėlį, nepriekaištingai išryškinantį jos biusto linijas.
Būdama aukšta, apkūnoka, apvalių formų ir keleriais
metais vyresnė nei Kamilė, šalia jos atrodė kaip mama.
— Persėskime kitur, aplink vien seilę varvinantys se­
niai, — mikliai įvertino situaciją ir, joms sutūpus prie
staliuko restorano kampe, tarstelėjo: — Radvilas vėluos,
todėl paprašė pabūti su tavimi.
— Pabūti? Aš ne mažas vaikas.
Julija nors ir atrodė pavargusi, sugebėjo išspausti šyp­
seną.
— Nezyzk. Žinau, kad esi be nuotaikos dėl to inci­
dento motelyje.
— Iš kur žinai?
— Radvilas sakė, iš kur daugiau. Man kartais atrodo,
kad dirbu pas jį psichologe. Tai jį guosk, tai tave... Ką
čia geri? Konjaką?
— Tau užsakyti?
— Oi ne, aš tik trumpam, Radvilas jau važiuoja. Tai
dėstyk, kas atsitiko motelyje.

7.

Julija prisidegė cigaretę ir suprunkštė iš juoko:

— Duoda vaizdų tas Vilius! Seksualus, gražus niekšelis.

2 8
 — Gražus? Rado gražuolį! M ergininkas. Man jis
šlykštus.
— Jooo, tokius kaip Vilius tik grabo lentos ištiesina.
Jis labai praktiškas žmogus. Taupo laiką. Todėl tiesiai
šviesiai eina prie reikalo. Jei panelė sutinka, gerai, do­
vanų priperka. Jei ne, tai ne, nedaro jokios tragedijos.
O tu darai.
— Bet... bet jis lindo prie manęs! Vizitinę... O juk
žino, kad esu Radvilo mergina.
— Na, ir kas, kad žino? Manai, jis bijo, kad pasiskųsi
Radvilui?
— O tai ne! Juk jei draugas...
— Joks jis draugas, — nukirto Julija. — Pinigus in­
vestuoja į tavo Radvilą, stumia į Seimą.
Ji trumpam nutilo, kad šnektelėtų su priėjusiu pada­
vėju. Kavos ir vištienos salotų — toks buvo jos pageida­
vimas.
— J i s — tavo Radvilo rėmėjas, supranti? Apskritai,
visą partiją remia, bet Radvilą, jauną perspektyvų poli­
tiką, ypač globoja.
— Rėmėjas? — ištarė Kamilė su tokia intonacija, lyg
šiame žodyje slypėtų visai kita reikšmė, kuriosji neperma­
no. — Kam Radvilui rėmėjas, jei pats pinigų nestokoja?
— Vilius — tavo Radvilo žydas.
— Žydas? — nesusigaudė Kamilė.
— Posakis toks. Supranti, gali tikėti, kad turi ange­
lą sargą, tačiau iš tikrųjų, jei nori, kad sektųsi, turi tu­
rėti savo žydelį. Ta prasme, apsukrų žmogų. Sponso-
rių, rėm ėją, m ecenatą — vadink kaip nori, bet už
nugaros kažkas privalo stovėti. Kitaip kiti užsikars ant
sprando.

2 9
 Iš Julijos veido pasitraukė šypsena. Kamilei pasirodė,
kad Radvilo pagalbininkė žiūri į ją su pašaipa, kaip į
kvailiukę, kuri atmetė dėmesio vertą pasiūlymą.
— Koks jis rėmėjas, jei Radvilas jam, lyg geram drau­
gui, pasakė, jog bus mūsų vestuvės? Bet tam Viliui į vis­
ką nusispjauti.
— Vestuvės? — beveik pagarsiui ištarė Julija. — Tu
ką, čia rimtai? Jūs tuokiatės?
— Na, taip, tuokiamės, kiek galima tempti gumą?
— Bet man jis nieko nesakė... Nieko.
— O kodėl turėjo sakyti?
Kamilė suprato, kad Julijai pateikė staigmeną, tačiau
ko taip dėbso į ją, lyg į nusikaltusią... Kas čia tokio? Juk
jų vestuvės.
— Na, ir slapukas! Supranti, tai gera medžiaga „pjia-
rui“, — priekaištingai tarė Julija. — Supermedžiaga, o
jūs tylite it kuoktelėję. Man iš anksto reikia susitarti...
— Ne ne ne! Tik ne tai! Julika, aš prašau — jokių
žurnalistų...
— Reikia! Ant tokio kabliuko ir televizija kibtų.
— Ne. Nieko apie tai nenoriu girdėti. Viskas.
— Matei šios dienos straipsnį?
— Mačiau. Vaikai gražūs...
— Vaikai... Spėsite po vestuvių vaikų prisidirbti. Bet
prieš rinkimus su vestuvėmis galima kuo puikiausiai su­
žaisti. Pavy zdžiui, jei tau taip patinka vaikai, aplankote
vaikų globos namus. Išdalijate dovanas, ir viskas, o ak­
cija bus nušviesta per visus laikraščius ir televizijas —
tuo aš pasirūpinsiu.
— Iš mūsų vestuvių daryti spektaklį? Ačiū. Geriau pa­
miršk.

3 0
 Julija reikšmingai kilstelėjo siaurus antakius. Išklausė
Kamilės tirados, kad tai ypatinga diena, labai asmeniš­
ka ir ji nenori maivytis prieš visą Lietuvą.
— Būtų nuodėmė tokia proga nepasinaudoti, — spy­
rėsi Julija. — Sunku tau vieną dieną pakentėti?
— Tai — vestuvės, mano ir Radvilo šventė. Kam čia
reklamuoti? Juk ne bankininko duktė esu, ne maneke­
nė, kaip tu nesupranti?
Ne, šito Julija nenorėjo suprasti. Vis tikino, kad nė
vienas žurnalistas nelįs ten, kur ji nepageidaus. Tereiks
truputį pakeisti vestuvių scenarijų. Keletas posūkių į ša­
lį, keletas kadrų, dantimis pablizginti į televizijos kame­
rą, ir viskas. Juk dėl Radvilo, dėl jo populiarumo. Pa­
vyzdžiui, Radvilas apdalytų vaikučius dovanėlėmis,
paspinduliuotų gėrį, ašarą nubrauktų ir pasakytų tautai
ką nors jausminga, kad bobikės prie televizoriaus ekra­
nų apsiašarotų. Kitų bėdoms jautrus politikas — juk to­
kio Radvilo įvaizdžio ji visomis išgalėmis siekia. Straips­
nis po straipsnio, reportažas po reportažo, tašo kaip kokį
baslį, o dabar ims mat ir praleis tokią progą?
— Na, ne, Julija. Man nepatinka, ir viskas. Politizuo­
tos vestuvės — už ką man tokia bausmė?
— Dieve, Dieve, kaip tu nesupranti, kad liaudis labiau­
siai domisi aukštuomenės vestuvėmis! Visi kaip alkani
šunys tokį kaulą griebtų, o tu ... Ai, kaip nori, man tai kas.
Atnešė salotas ir kavą, ir Julija nustojo įkalbinėti. Tei­
sindamasi, jog nuo ankstyvo ryto duodasi nuplukusi, ne­
buvo kada dorai ir pavalgyti, užgesino cigaretę ir įniko
darbuotis šakute.
Kamilė tylomis stebėjo draugę. Turbūt tokios kaip Juli­
ja patinka vyrams, tačiau ne kiekvienas jų sugeba prilygti

3 1
jos proto aštrumui ir linksta prie kvailesnių moterų. Gal
todėl Julija ir vieniša? Bet nė karto negirdėjo, kad ji dėl
to krimstųsi.
— O, tavo Radvilas jau čia, — paskubomis gerdama
kavą tarė Julija.
Kamilė apsižvalgė ir iškart pastebėjo tarp staliukų la­
viruojantį aukštą vyriškį. Lieknas, ori eisena, o iš veido
ir aprangos stiliaus — tikras kataloginis bernas.
Kamilė sekė Radvilą įsimylėjusiu žvilgsniu. Jis nusi­
šypsojo, tamsiai ir drėgnai sublizgo jo akys, plūstelėjo
iki pat kaulų verianti jėga ir grožis.
Mažumėlę išprotėjęs nuo meilės, pagalvojo Kamilė
jausdama, kaip švelnus jaudulys, lyg kokie šilkiniai dru­
gelio sparnai, plazda krūtinėje.
— Gerai, aš bėgsiu, — pakilo Julija. — Bet apie ves­
tuves dar pakalbėsime. Būk gera, sumokėk už kavą ir
salotas.
-K ą ?
— Už kavą, sakau...
— A taip, žinoma. Ačiū, Julika, kad afėjai.
— Bet apie Vilių niekam nė žodžio, tarp mūsų, gerai?
Kamilė linktelėjo, o Julija susilaukė artyn skubančio
Radvilo nusistebėjimo:
— Jau išeini? Pabūk, kur skubi?
— Ne, eisiu. Visą dieną ant kojų, nusilaksčiau. Iki, jau­
navedžiai!
Jis akimis palydėjo tolstančią, tarsi nuo savo žodžių
bėgančią Juliją. Po to nervingu judesiu išsitraukė mobi­
lųjį telefoną ir, išjungęs aparačiuką, susmuko ant kėdės.
Nužvelgė švytinčią Kamilę, tarsi savo žvilgsnio gniauž­
tais suėmė.

3 2
 — Ko taip žiūri? — sunerimo ji.
— Kodėl tu Julijai pasakei apie mūsų vestuves? Juk
sutarėme, kad nešnekame apie tai.
— O kam tu apie vestuves pasakei Viliui?! — savo ruož­
tu atsikirto Kamilė. — Išsityčiojo, šlykštynė. Sakė, jei ne­
išdegs vestuvės, suras man vyrą, kokio tik panorėsiu.

8.

Radvilas, besiklausydamas Kamilės, vis labiau niaukėsi.

Galiausiai jis mostelėjo ranka, lyg vydamas nuo savęs
piktą širšę.
— Klausyk, Kamile, tu elgiesi kaip laukinuke. Pasi­
duodi akimirkos impulsui, o paskui sprunki iš motelio
lyg... lyg nežinau kas!
Kamilę suėmė apmaudas.
— Ak taip! Impulsai! Ir tu nė nemanai paskambinti
tam mafijozui ir pasakyti, kad nedrįstų taip su manimi
elgtis?
— Kas nuo to pasikeis? Santykius sugadinti labai leng­
va. Jis man — svarbus žmogus...
— Svarbesnis už mane?
— Aišku, kad ne, ką čia šneki... Yra toks dalykas, kaip
diplomatija. Kai norisi į snukį duoti, bet privalai šypsotis.
Kamilei vos neišsprūdo — menkysta! Bailys, kuris dėl
savo mylimosios bijo kitam teisybę į akis išdrožti.
Ak taip, rėmėjas!
Pinigų maišas.
Įtakingas veikėjas.
Tai gal dalydamiesi įtakos sferomis sugalvos ir ja pasi­
dalyti?

3 3
 — Man toks jausmas, kad tu nieko prieš, jei aš su tuo
Viliumi savaitgalj atsidurčiau Dubajuje. Dėl tos sumau­
tos tavo diplomatijos...
— Nenusišnekėk, gerai?
— Kad tavo reakcija šaltut šaltutėlė, lyg viskas — vie­
nodai... Žodžiu, kad ir kaip ten būtų, viskas, nuo šiol aš
tame motelyje nebedirbu.
Įtampa Radvilo veide atlėgo. Regis, jis net pradžiu­
go, kad nemalonus pokalbis įgavo apčiuopiamą pabaigą.
— Viskas. Nuspręsta — nebedirbi. Toks darbas — ne
tau. Viena, kas knygose rašoma ir skiedžia tie nukvakę
dėstytojai, o gyvenime visai kitokie įgūdžiai reikalingi.
— Įdomu, kokie?
— Sveiki. Sveikas požiūris į kitaip besielgiantį ir mąs­
tantį.
— Tai tas tavo Vilius antru galu mąsto, nesveikas
kažkoks!
— Klausyk, kad negirdėčiau daugiau to vardo!
— Geras! — neslėpė pasidygėjimo Kamilė. — Pats už­
kąri man ant galvos kažkokį debilą, o paskui nieko ne­
benori girdėti.
Tamsiose Radvilo akyse švystelėjo įtūžis. Kamilė kėlė
prie lūpų konjako stiklą, bet jis išplėšė jai iš rankų tau­
rę, lyg į šią būtų supilti nuodai.
— Liaukis! Nori įkliūti girta prie vairo?
— O kas? Duosiu policininkui — ir paleis.
Radvilas sukando dantis.
— Nedrįsk! Nedrįsk kalbėti kaip kekšė, tu tokia man
nepatinki!
„Daugiau nė žodžio nepratarsiu", — pyktelėjo Kami­
lė ir sėdėjo lyg užsiūta burna, beveik nesiklausydama

3 4
Radvilo, mėginančio nuvyti staiga įsiviešpatavusią tylą,
sakydamas, jog pasiilgo ir myli, kad visą dieną tik apie ją
tegalvojo. Bet tokie žodžiai skambėjo taip neįtikinamai,
kad Kamilė šiurptelėjo, lyg būtų pokštelėjusi ir nutrū­
kusi toji nematoma styga, jungusi jos ir Radvilo sielas.
Prieš ją sėdėjo visai kitas žmogus. Ne tas, su kuriuo
bučiuodavosi iki užsimiršimo.
— Klausyk, Kamile, esi pernelyg naivi ir jautri. Su­
prantu, tau šokas. Tau reikia pailsėti. Todėl važiuok į
Kauną.
— O tu?
— Turiu dar reikalų. Nori, iš baro nupirksiu konjako
butelį? Namuose išgersi taurelę prieš miegą, bet ne da­
bar, kai dar teks vairuoti.
— Ne, nereikia. O tu grįši?
— Aišku. Suprantu, kaip negera tau ant širdies, o kas
daugiau tave paguos, jei ne aš? Vos baigsis susitikimas —
tiesiu taikymu lėksiu pas tave.
Jo akyse įsižiebė rūpestis, ir iš kavinės prieblandos tarsi
išplaukė tas veidas, kurį Kamilė pažinojo jau šešerius
metus.
— O gal viešbutyje, katyte, apsistok? O ką? Išsimie­
gosi ir grįši.
Kamilė net nusipurtė.
— Kokie dar viešbučiai! Valanda kelio — ir atsidursiu
savo lovoje.
Radvilas apmokėjo sąskaitą, padėjo Kamilei užsivilkti
paltą. Lyg mažai mergaitei užsagstė sagas ir šnibžtelėjo:
— Kokia tu graži, myliu tave, saule mano.
O gatv ėje, prie automobilio, apkabino ją ir švelniai
pabučiavo į lūpas.

3 5
 Kamilei net galva svaigtelėjo. Viską, dėl koji sielojosi,
tirpdė tas balsas, šnibždantis tyliai kaip snaigės.
— Myliu tave, juk tu žinai, kaip myliu...
Jisai pasilenkė, ir Kamilė godžiai įsisiurbė į jo lūpas.
Keletą akimirkų jai atrodė, kad netenka sąmonės. Kad
tirpsta. Kaip snaigė.
— Ei, ei, gatvėje... — atšlijo jis. — Kas tau pasidarė?
Kaip jam paaiškinti? Ji niekada nepatyrė tokios grės­
mės jų meilei kaip šiandien. Šlykštusjausmas. Lyg kažkie­
no purvinos rankos būtų palietusios jos skruostus. Bet
viskas — praeityje. Todėl pajuto meilės antplūdį, prabun­
dančią aistrą toms kiek glebioms, bet švelnioms rankoms.
— Mažy te mano, važiuok, negaišk laiko.
— Bet tu greitai grįši?
— Greitai.
— Tada aš nemiegosiu, lauksiu tavęs. Noriu, kad tu
mane užmigdytum. Prisiglausti prie tavęs ir prabusti šalia.
Radvilas apsidairė, tarsi ieškodamas šios intymios sce­
nos liudininkų. Jų meilės kalboje žodis „užmigdyti" tu­
rėjo dar vieną prasmę: aš noriu tavęs...
— Aš greitai grįšiu.
Jis pažvelgė į ją tuo geidulingu žvilgsniu, kurį Kamilė
saugojo malonių prisiminimų atminties kertelėje, pa­
dėjo jai atrakinti automobilį.
— Po vestuvių nupirksiu naują, — tarė jis. — Sporti­
nį, kabrioletą, kokio panorėsi...
— Radvilai...
— Ką?
— Aš irgi tave myliu. Labai labai!
— Aš irgi. Atleisk, jei ką ne taip pasakiau. O dabar
atsargiai važiuok namo ir, žiūrėk, greičio neviršyk.

3 6
 Jis įsodino Kamilę į automobilį, užtrenkė dureles, pa­
mojavo atsisveikindamas ir palaukęs, kol golfiikas išnyks
gatvės posūkyje, iš palto kišenės išsitraukė mobilųjį te­
lefoną. Suspaudęs reikalingus mygtukus, įniko nervin­
gai vaikščioti pirmyn atgal.
— Alio?.. Kur tu dabar? A, namuose. Gerai. Mums
reikia susitikti... Ne, patikėk, reikia rimtai pasikalbė­
ti... Būsiu po penkiolikos minučių.

9.

Radvilas įlipo į savo visureigį paniuręs kaip debesis ir

iškart susidūrė su savo vairuotojo tiriamu žvilgsniu.
— Kas nors ne taip? — paklausė šis.
— Oi, brolau, viskas ne taip, kaip norėtųsi. Bet ar ka­
da nors buvo kitaip?
— Tas tiesa. Nė dienos be problemų.
Radvilas nesileido į bičiuliškus santykius su Artūru,
augalotu, bekakliu jaunuoliu, iš sudėjimo panašų į kūjo
metiką, todėl su juo kalbėdavo trumpai drūtai. Jį, pati­
kimą, stropų, nepriekaištingos reputacijos asmenį, jam
rekomendavo pats Vilius ir tokį rėmėjo žingsnį Radvilas
permanė nesunkiai: pakišęs jam savo žmogų, Vilius ži­
nodavo kiekvieną jo maršrutą ir iš jų zigzagų, lyg iš del­
no linijų, galėjo burti — tinkamai naudojami ar niekais
švaistomi jo pinigai, turintys pasodinti Radvilą į politi­
ko kėdę.
— O tai kas nutiko?
— Tu Viliui apie mano vestuves prasitarei?
— Aš, o ką? Blogai padariau? Kad tu manęs neper-
spėjai. Negi valstybinę paslaptį išdaviau?

3 7
 Radvilas išsitraukė nosinę ir kruopščiai nusivalė bur­
ną, patrynė smakrą, ant kurio galėjo likti Kamilės lūp-
dažių pėdsakų.
Vairuotojas buvo teisus. Nieko neprikiši. Jis nekaltas,
kad prieš kelias savaites netyčia nugirdo, kaip Radvilas
telefonu su Kamile kalbėjosi apie vestuves. Perspėti? Tuš­
čias reikalas, vis vien savo šefui būtų išplepėjęs, o tas —
Kamilei.
Visureigis išsijudino nuo kelkraščio ir pasileido riedė­
ti gatvele.
— Kur toliau?
— Į kotedžą.
— Ir aš būsiu laisvas?
— Ne, palauksi.
— Bet kad visada...
— Pasakiau — palauksi!
Laikinas Radvilo silpnumas išgaravo, jis vėl virto griež­
tu, vien nurodymus dalijančiu viršininku, tad be vargo
nutildė vairuotoją ir privertė žiūrėti vien į kelią.
Visureigis trinksėdamas nulėkė Karaliaus Mindaugo
tiltu, atsidūrė anapus Neries ir po dešimties minučių
įsuko į šiuolaikiškų kotedžų kiemą.
Radvilas paliepė vairuotojui nešdintis, nestovėti po
langais, o kai jo prireiks — paskambins. Prieš atrakin­
damas kotedžo duris, jis vėl išsijungė mobilųjį. Konspi­
racija, lyg kažkur eitų nematoma fronto linija. Žingsnis,
ir jis — ne ryšio zonoje. Jei Kamilė bent nutuoktų, koks
susitikimas jo laukia, tokią pirtį užkurtų, turbūt tris die­
nas verktų... Ne, geriau apie tai negalvoti. Kebli situaci­
ja. Bet nieko, kaip nors išsikapstys. Anksčiau ar vėliau
būtų tekę iškabinti visą šitą košę.

3 8
 — Aš jau čia! — šūktelėjo jis prieškambaryje, išsispir-
damas iš batų. — Ei! Kur mano šlepetės? Julija?
Šlepetes rado vonios kambaryje. Tik išgirdo, kaip bu­
to gilumoje tūnanti Julija garsiai susikeikė. J ą rado pri­
rūkytoje svetainėje. Kiurksojo ant sofos ir, vos išvydusi
Radvilą, vėl griebėsi cigaretės.
— Jaunikis! — paniekinamai prakošė ji.
— Na ir prirūkyta, — jis atidarė langą, [leisdamas
vėsaus vėlyvo vakaro oro. Žingtelėjo prie indaujos, ku­
rioje pūpsojo brangių gėrimų buteliai. — Ko gersi? Teki­
los, burbono ar vyno? Kampari baigėsi, nupirksiu kitą
kartą. Ar šaldytuve yra ledo?
— Kam tau ledas, jei ir taip smegenis pašalai?
Julija nusuko akis į sieną. Cigaretė jos rankoje virp­
čiojo. Tamsios dėmės po akimis, išskydusios skaistalų
dėmės rodė neseniai išdžiūvusių ašarų pėdsakus.
— Verkei? Be reikalo, — Radvilas atkimšo degtinės
butelį, stengdamasis Julijos nė akimi neužkabinti. — Va,
išgersiu baltos, nes matau, jog blaivus su tavimi nė vel­
nio nesusišnekėsiu.
— O ką čia šnekėti? — sušniurkščiojo ji. — Vestuvės
yra vestuvės.
Radvilas klestelėjo į fotelį greta jos, bandė suimti jos
delnus, bet ji susigūžė iš pasišlykštėjimo ir pasislinko į
patį sofos kamputį, tapo jo rankoms nepasiekiama.
Jis išlenkė stiklą degtinės iki dugno, luktelėjo, kol pra­
eis šleikštulys, ir tarė:
— Vestuvės — ne laidotuvės, Julija. Nematau, ko čia
tau šiauštis.
— Na, taip, ne laidotuvės... Pamiršai, ką man žadė­
jai? Pamiršai.

3 9
 — O ką aš žadėjau? — Radvilas apsimetė nustebęs ir
pamėgino juokauti: — Lyg nežinotum, kad politikai vi­
sada pamiršta pažadus.
— Aš tau juos priminsiu. Sakei, kad Kamilė tau — tik
žaislas, šiaip prieš draugus pasipuikuoti, sakei, kad aš
tau svarbesnė...
— Taip. Tas — tiesa. Neneigiu. Bet kada tas buvo?
Prieš porą metų. Dabar man Kamilė svarbesnė. Juk tu
labiau už viską vertini laisvę. Pameni, ką apie vaikus
kalbėjai? Negadinsi dėl jų gyvenimo. Vartoji kontracepti­
kus, sieki karjeros ir dėl tokio požiūrio tu man patinki.
Julija nelaukė tokio akibrokšto. Manė, kad Radvilas,
kaip visi meilužiai, puls teisintis. Vylėsi, kad apie vestu­
ves vien Kamilė tesvajoja, o jis šaltakraujiškai apvertė
situaciją aukštyn kojomis: tu kalta, nes vengi nuo manęs
pastoti. Koks absurdas!..
— Be to, juk žinai, — tęsė Radvilas, — kad su Kamile
mes kartu jau šešeri metai, ir per tiek laiko, supranti,
atsiranda bendrų troškimų.
— Vestuvės?
— Ne tik. Mes abu trokštame kūdikio. Man asmeniš­
kai reikalinga vaikus mylinti moteris.
— Tai aš tau nereikalinga? — paraudo iš pykčio Juli­
ja. — Pasinaudojai kaip skuduru, prasivalei sau kelią į
ateitį ir mane meti, taip? Atsakyk — taip?
Radvilas priėjo prie lango ir uždarė jį. Būgštavo, kad
skausmo pilnas Julijos balsas sklinda per visą kiemą. Kiek
galėdamas ramiau ir įtaigiau pasakė:
— Tu man reikalinga. Net labai.
— Aha, dėl politikos! — reziumavo Julija. — Kad laks­
tyčiau per redakcijas, pas televizijos prodiuserius, per

4 0
savo pažįstamus ir visiems pirščiau įvairiausius niekalus
apie tavo fondą!
— Julija, aš nenoriu su tavimi pyktis, nusiramink.
— Vestuvės... Ir sugalvok tu man! — dusliai pram ur­
mėjo ji ir vėl tarytum kokį nuosprendį pakartojo: — Ves­
tuvės! Lyg pirkdamas šitą butą tu nesakei, kad mums
abiem čia bus gera gyventi.
— Argi taip sakiau?
— Sakei. Bet dabar leki pas savo kekšę.
— Taip... Jei šiaip, abstrakčiai... Kamilė, skirtingai
nei tu, nesidulkino su Viliumi. Todėl ji — ne kekšė.
— Na, žinai! Asilas! — pratrūko Julija, neturėdama
nieko sunkesnio po ranka, iš to įsiūčio sviedė į Radvilą
smilkstančią cigaretę. — Lyg nežinotum, kad dėl tavęs!
Kad tas suskis ištižtų ir imtų neva man padėti tapti tavo
patarėja Seime! Juk niekuomet to nesigyniau, tai kam
tie priekaištai? Kam?
Radvilas čiuptelėjo cigaretę nuo kilimo. Et, velnias!
Nereikėjo jai prikišti Viliaus. Bet kokią teisę ji turi Ka­
milę vadinti kekše? Tegul, kvaiša, tramdo emocijas. At­
sirado skaistuolė. Nuotykiaudavo į kairę ir į dešinę, bet
nė vieno priekaišto iš jo nesulaukė, tai ko dabar kraus­
tosi iš proto?
— Nemaniau, Julija, kad tu tokia pavydi. Yra laikas
sėti, yra laikas rinkti akmenis.
— Tas akmuo — aš? Akmuo ant tavo kelio, ane?
Radvilas pam ėgino paaiškinti išsprūdusios minties
prasmę: ateina laikas priimti svarbius sprendimus: po­
litika — sau, šeima — sau...
Bet toks paaiškinimas jai pasirodė miglotas, netgi už­
gaulus, ir ji prašvokštė:

4 1
 — Vienas, be manęs toliau rink tuos savo akmenis!
— Siūlai mums skirtis?
— O kodėl ne?
— Nė už ką gyvenime. Kamilė — Kaune, o tu — Vil­
niuje. Ir reikalas išspręstas. Niekas nesikeičia. Tik tiek,
kad padaugės pareigų, bet laiko rasiu ir tau.
— Oi, kaip nudžiuginai!
Jis blankiai šyptelėjęs šliūkštelėjo į stiklą degtinės.
— Supranti, Julija, tu vienu aspektu geresnė už
Kamilę.
— Ta prasme?
— Pati žinai. Lovoje tau nėra lygių.
Julija sukando dantis.
— Na, taip, suprantu. Tikro politiko gyvenimas turi
būti su visais „pribambasais“: graži šeima, nesantuoki­
niai ryšiai, dvigubos moralės normos, dvejopi standar­
tai politikoje. Va, aš galvoju... Įdomu, kas būtų, jei žur­
nalistams papasakočiau visą tiesą apie tave? Apie tavo
moralinį veidą? Ryšiai su Kauno nusikaltėlių pasauliu,
kur ir kada tu melavai. Kokius žmones apgavo tavo fir­
ma, kokio turto esi nedeklaravęs...
— Tu čia rimtai?
— Rimtų rimčiausiai.
— Ne, Julija, tu to nepadarysi, nejuokink manęs.
— Kodėl?
— Todėl, kad tu — protinga moteris. Neleisi sau likti
ant ledo, nes jei mane sudeginsi, tavo reputacija pakibs
ant plauko. Daug kas nustotų su tavimi ir sveikintis. Taip
gali pasielgti tik paskutinė dūm ė, o tu nesi tokia...
— Visų pirma, aš esu moteris, o ką jinai galvoja — ne
vyrų nosiai atspėti.

4 2
 — Klausyk, kuo tu nepatenkinta? Šitą kotedžą aš nu­
pirkau. Vien į vonią sukišau per dešimt tūkstančių eurų.
Įvertink nors tai...
— Tada parduok tą džiakudzi vonią, o už gautus tūks­
tančius surask man geresnį vyrą už save! — daug negal­
vojusi atšovė Julija ir, pašokusi iš fotelio, išdundėjo iš
kambario rydama karčias ašaras.
— Na, ir gyvatė... — prakošė Radvilas ir akimis su­
skato ieškoti degtinės butelio.

10 ,

Užsidariusi virtuvėje Julija tyliai pravirko. Šunsnukis, na

ir šunsnukis! Nei sąžinės, nei savigarbos! Niekšas! Išmai­
nė ją į bukagalvę mergiščią, na, palauk, dar pasigailėsi!..
Krūtinėn krito atodūsis nelyginant akmuo, sviestas
priešininkės. Tačiau aitrus apmaudas pamažu išnyko ir
ji pajuto, kad nori spjauti į tuos jautrius sielos dvelkte­
lėjimus. Ko ji draskosi, ko lieja ašaras? Kvailė! Kur be
jos pasidės Radvilas, kur?.. Įkalčių, galinčių sužlugdyti
jį kaip politiką, pribarstė kaip mažas vaikas kaladėlių,
su kuriomis atsibodo žaisti. Koji panikuoja?
— Julija... — braižėsi aplink užrakintas duris Radvi­
lo šešėlis. — Atidaryk duris, Julija... Na, gerai pagal­
vok, kas keičiasi? Niekas.
— Niekas nesikeičia? Viskas keičiasi, mielasis. Man
jau greitai trisdešimt penkeri. Galėjau ištekėti begales
kartų. Bet ne! Vis į tave visa širdimi, vien tave mylėjau!
— O argi aš draudžiu ir toliau mane mylėti?
Narcizas. Eik tu sau, koks narcizas! Vien apie save
galvoja.

4 3
 Ji išslinko iš virtuvės be tos tragiškos minos, kuri taip
gąsdino Radvilą. Pasakė norinti persirengti, o vėliau mie­
lai išgertų vyno.
Nešdamas padėklą su vyno taurėmis, Radvilas vos ne­
kluptelėjo. Miegamajame tvyrojo prieblanda. Julija, pa-
rietusi kojas, sėdėjo tarp pagalvių, tokia žavinga, tokia
gundanti, kad Radvilui šiurpuliukas nuėjo.
— Tu teisus, — ragaudama vyną pasakė Julija. — Ves­
tuvės — tai ne laidotuvės, ir mums nėra ko pyktis.
Stojo taiki tyla ir Radvilas suskubo tuo naudotis.
— Man metas važiuoti.
— Ne, zuikuti, niekur tu nevažiuosi, tu šiąnakt būsi
mano, ir vien mano, — kuždėjo Julija, dėdama delniu­
ką jam ant krūtinės ir lupinėdama marškinių sagas. —
Niekur aš tavęs neleisiu.
— Paklausyk, bet man tikrai reikia...
— Patylėk.
Jis žvilgtelėjo į veidrodžio plokštumą per visą miega­
mojo sieną ir jam susidarė iliuzija, kad čia yra daugy bė
salių, jaudinančios prieblandos užlieti toliai ir erdvės, o
juose mirguliuoja pusnuogės moterys jaudulio iškreip­
tais veidais. Linkstančios prie pamėklių, turinčių žmo­
gišką pavidalą.
Radvilas išsikapstė iš drabužių, atvirto lovoje ir stebė­
jo, kaip ji grakščiai nusimetė šilkinį chalatėlį.
Sustingo iš susižavėjimo.
Auksinis reginys.
Ji vos išlenkė lūpas. Nesuprasi — šypsojosi ar aistra
kraipė jos veidą. Radvilas pajuto, kaip užkaista jo krau­
jas, o akis apvelka migla, pro kurią moteriškas kūnas
pagavo skleisti tvirkinančią šviesą. Blyksi, virpina veid­

4 4
rodines erdves ir tolumas ir jaudulys muša per strėnas
spazmiškais kirčiais.
— Patinka, ką?.. Matau — patinka.
Jos pirštai suvirpčiojo, susirikiavo, lyg čiuopdami flei­
tos skylutes. Minutėlę ji tik alsavo, karštais kvėpsniais
aštrindama Radvilo pojūčius, vis delsė pradėti tai, kojis
labiausiai troško.
— Kentėk, jauniki, kentėk... — sušnibždėjo ji. — Tuoj
aš tave taip pamylėsiu, kad jokios kitos daugiau nebe­
norėsi.

U .

Modestai,
būk protingas, neieškok manęs. Pamiršk. Išeinu. Nei aš
tau skirta, nei tu man skilias. Laikas baigti šitą nesusiprati­
mą. Linkiu tau daug laimės. Atleisk, bet žiūrėdama tau į
akis negalėjau atsisveikinti. Manau, tu suprasi mane. Kada
nors. Tikiuosi...
Agnė

Kai Modestas perskaitė šitą keverzonę, jį ištiko šokas.

Netekties skausmas buvo toks stiprus, kad jis susmuko
lyg gavęs smūgį į paširdžius, o širdis, regis, ėmė pama­
žiukais stoti.
Labas rytas, tavo meilės nebėra, tu — lavonas.
Iš pradžių Modestas puolė tai šen, tai ten, ieškoda­
mas Agnės pėdsakų, tačiau ji tarytum ore išgaravo. Kar­
tu su ja iš buto dingo visa moteriška kosmetika, drabu­
žiai ir jos daiktai. Kambariuose įsiviešpatavo slegianti
tyla, kokia ištinka namus aplankius nelaimei.

4 5
 Bet kodėl? Kodėl, velniai rautų, jinai paliko jį?
Tokie klausimai be atsakymų gniuždė Modestą, kol
galiausiai, nutraukęs Agnės paieškas, paniro į alkoholio
rūką.
Vis lengviau. Būdavo, pasigeria, ir pasaulis nusidažo
nebe tokiomis niūriomis spalvomis. Kalbėdavosi pats su
savimi, tardydavo save ir skelbdavo sau nuosprendžius.
Tarsi pamažiukais kraustėsi iš proto, kuris buvo nepajė­
gus atsakyti į kankinantį klausimą — kodėl jį paliko Agnė?
Kad bent dėl kokios smulkmenos būtų apsipykę! O
dabar, regis, sugyveno meilėje ir santarvėje, ir lyg žai­
bas iš giedro dangaus — raštelis: Modestai, būk protingas,
neieškok manęs...
O, žmogau! Taip ir išprotėti galima! Nevalia... nega­
lima, tiesiog nežmoniška imti ir taip lengvai nubraukti
trejus bendro gyvenimo metus! Neteisinga ir žiauru už
meilę, laimės pilnas naktis, šunišką nuolankumą pakišti
jam kažkokį popiergalį, kuriame lyg gyvačiukės raitosi
skaudūs žodžiai.
Neieškok...
Raštelis daugsyk glamžytas ir vėl lygintas. Kaskart, kai
pakilęs iš girtuokliško miego žiūrėdavo į tą prakeiktą
atsisveikinimo laišką, įniršis, neviltis, apmaudas, sielvar­
tas, pyktis — viskas sykiu sukunkuliuodavo Modesto
viduje, tačiau degtinės stiklas, gurkšnis po gurkšnio, už­
gesindavo jausmų gaisrus, išvaduodavo iš bukos pani­
kos ir švelniai nukeldavo į proto sutemas.
Modestas nė pats nežinojo, kelintą dieną jis girtas ir
girtas. Kitaip kažin ar ištvertų. Net iš namų kojos neke­
lia — toks nemielas pasaulis pasidarė. Paskambina Vla­
dui, pažįstamam taksistui, tas ir atveža degtinės.

4 6
 — Baik tu vienąsyk, Mode, lakti! — tąsyk neištvėrė
Vladas, paduodamas degtinės butelį. — Galiu tau visą
dėžę šnapso atvežti, bet kas nuo to pasikeis? Kas? Tik
pamanyk — boba paliko! Kitą susirasi, kas ne...
Bet Modestas išgrobė butelį taksistui iš nagų ir po no­
sim užtrenkė duris.
— Nori, galiu mergą atvežti? — dundeno laiptinėje
taksistas. — Girdi, Mode? Nebūk toks ištižęs. Atvešiu.
Už savo pinigus. Prablaškys tave. Apie gyvenimą pasi­
kalbėsite. Mergos, žinok, turi ne tik papus, bet ir mintį
gaudo, supranta mus, vyrus. Mode?
Tačiau durų akutė nebyliai spoksojo į taksistą. Jam
šmėstelėjo mintis, kad jo senas pažįstamas ne tik kad
baigia nusilakti, bet palengva kraustosi iš proto. O kaip
kitaip? Siūlo veltui mergaitę, su pristatymu į namus —
jokios reakcijos. Taksistas nubildėjo laiptais.
Modestą jis pažinojo dar iš tų neramių laikų, kai sos­
tinėje klestėjo „Vilniaus brigada44. Būdavo, paskambi­
na: „Vladai, parv ežk iš mašinų stovėjimo aikštelės, vieš­
bučio ar restorano44. Tik jam skambindavo. Taip ir
susibičiuliavo.
Gerai pagalvojus, Modestas menkai kuo skyrėsi nuo
paprasto taksisto, nebent tuo, kad vežiodavo vieną ir tą
patį keleivį. Mat dirbo vieno „brigadinio44 vairuotoju ir
važiuodavo ten, kur šis paliepdavo. Tiesa, buvo patekęs
į susišaudymą, bet viskas baigėsi laimingai. Ir jam, ir jo
bosui Ričardui. Vėliau, kai dauguma „brigadinių44 ėmė
keliauti už grotų ar po velėna, Modestas jau buvo pasi­
traukęs iš grėslaus banditų pasaulio, stovėjo viso to jo ­
valo nuošalyje. Ramus, draugiškas, prilaikantis aštrų lie­
žuvį ir anaiptol ne smarkaus būdo — tokį M odestą

4 7
prisiminė Vladas. O dabar tarpduryje išnirdavo susivė­
lusi žmogysta nuo gėrimo sutinusiu, neišmiegotu veidu
ir paniurusi, lyg buto gilumoje slėptų lavoną. Ką ir kal­
bėti — pats Modestas atrodė lyg gyvas lavonas.
Štai ką su vy rais padaro moterys.
Kad ir kur važiuotų, apie ką su keleiviu kalbėtųsi Vla­
das, jam vis iš galvos neišėjo Modestas. Nusigers. Gaila
žmogaus. Vargu ar pats ateis į protą, reikėtų padėti, bet
kaip? Užkoduoti nuo alkoholizmo? Nė surišęs nenuve­
ši. \Vriškai pasikalbėti? Kad jis lyg apkurtęs, lyg po nar­
kozės, jam tik degtinės paduok. Aklas. Juk gatvės pilnos
merginų, ne ką prastesnių už jo Agnę, kurią tiek ir pa­
mena, kad kojos buvo neapsakomai dailios. Bet kas iš tų
kojų? Kas? Jei štai ėmė ir užkėlė jas ant pečių kitam,
laimingesniam nei Modė.
Buvojau arti vidurnakčio, ir Vladas, išlaipinęs keleivį
Šeškinėje, vairavo automobilį į taksi stovėjimo aikštelę.
Jį aplenkė mersedesas. Regis, vėjas švilptelėjo ir nulė­
kė. Tačiau jam pakako tos sekundėlės, kad atpažintų ant
vairo rankas uždėjusį vyriškį.
Pasivijo mersedesą, lėtai slenkantį senamiesčio gatve­
le, ir davė ženklą, kad sustotų.
— Ko nori? — riktelėjo galvą iškišęs stambuolis.
— Jūs — ponas Ričardas, ar ne?
— Koks tavo reikalas!
Vladas pajuto padėties kvailumą ir baimę: taksistas
drįsta šnekinti mafijozą. Tad skubiai pridūrė:
— Aš dėl Modės, pam enat tokį?
— Modės? Kas jam atsitiko? Nušovė?
— Ne ne, jis gyvas, bet blogai su juo, jam reikia pa­
galbos. Čia aš visai rimtai, patikėkite...

4 8
 — Tai dėstyk, kas ten su juo darosi. Žinok, kokius pen­
kerius metus jo nemačiau. Įdomu.

12 .

Jos šnibždesys, visas kančias karūnuojanti laimės aki­

mirka.
— Atleisk man, Modestai... Aš sugrįžau. Negaliu be
tavęs. Tu juk pyksti, taip?.. Ar galėsi man atleisti?
Pagirių išsekintas Modestas sudrebėjo: ji sugrįžo, su-
grįžo...
— Nepykstu, mylimoji... Ne ne, kaip galiu pykti?
N e... Tu gera. Laukiau tavęs... netikėjau. Iš mirties mane
prikėlei. Iš tikros mirties... Grįžai, mano angele!
Taip šnibždėdamas jis ropoja prie Agnės kojų, apka­
bins, išbučiuos ir apsiverks iš laimės...
— Modė pavaro. Su kuo jis čia kalbasi?
— Ką aš žinau. Turbūt su anuo pasauliu.
— Nieko nesuprantu. Juk niekuomet nebuvo toks skys-
talas. Mode!
Iš kur tie bekūniai balsai? Kur dingo Agnė?..
Modestas pasijuto begulįs ant grindų ir spoksantis į
žvilgančius batus. Štai dar vieni pusbačiai nosis atkišo.
— Alio. Gali atsikelti? Ar padėti?
Balsas skambėjo užjaučiamai, be jokios ironijos.
Modestas prisėdo ant sofos ir tik tada išdrįso atplėšti
žvilgsnį nuo madingų batų.
— Ričardas? — nužvelgė stambų vy rą, stovintį suner­
tomis rankomis ant pilvo lyg kunigą. — Iš kur... kaip
čia atsiradai?
Apsidairė, ieškodamas tų kitų batų savininko, tačiau

4 9
jo nebuvo, vien iš žingsnių virtuvėje suprato, kad bute
dar kažkas yra.
— Kas ten vaikšto?
— Šventas Petras raktų ieško. Kažkur pametė, tai prie
rojaus vartų tokia grūstis, kad neduok Dieve.
Ričardas nepasikeitė. Reikia nereikia — ironizuoja.
Nesuprasi, kas jo galvoje. Prisiauginęs masės ir kiek pra­
plikęs, tačiau nepraradęs tos neapčiuopiamos, bet jau ­
čiamos jėgos, kuria įmagnetina kiekvieną savo žodį, ju ­
desį ar akių krypsnį. Modestą nutvilkė apmaudas. Tokią
silpnumo akimirką jį užklupo vaiduoklis iš praeities, iš
tų laikų, kuriuos buvo išbraukęs iš atminties.
— Ko atvažiavai?
— Girdėjau, kad turi problemų. Sakau, ta proga ap­
lankysiu draugą, gal kuo pagelbėsiu. Juk žinai, aš toks —
senamadiškas, amžinai nuo svetimų bėdų suvargęs.
— Dėl manęs gali nevargti.
Ričardas patylėjo. Akimis tarsi įsigręžė Modestui į sme­
genis, ir šis lyg prisilietimą pajuto priekaištą, panieką,
nusivylimą ir užuojautą — viską sykiu.
— Kiek dienų pili? Kur pažvelgsi, visur buteliai.
Modestas nerodė jokio noro kalbėtis. Darėsi gėda, kad
buvo aptiktas tokios apgailėtinos būsenos, sakytum, pa­
čiame gyvenimo dugne rado besivoliojantį. Jis visiškai
be jėgų, jei nors šlakelis šaltos degtinės, gal atsigautų,
gal išnyktų tas stiprus įspūdis, kad Agnė čia pat, kitame
kambaryje, ir jei gerai įsiklausytų, išgirstų tai, ką iš tiesų
labiau už viską trokšta girdėti.
Ričardas padėjo Modestui atsikelti ir atsisėsti į fotelį.
— Keista, kad dar galų neatidavei. Toks gėrimas! Jau­
čiu, kad tave, Mode, reiks gydyti nuo alkoholizmo.

5 0
 — Nereikia, pats išsikapstysiu.
Tarpduryje išdygo kitas vyras.
— O, atsibudo gražuolis, — tarė jis. — Mane prisi­
meni?
Papilnėjusį veidą rėmino dailiai apskusta barzdelė, ta­
čiau žvilgsnis toks pat šaltas, abejingas, tarytum menkai
domėtųsi tuo, ką mato.
— Dovydas. Labas. Maniau, kad tu uždarytas.
— Uždaro ir vėl paleidžia. Toks gyvenimas. Tai ką,
Rička, dary sime su juo?
— Pasiimsime jį kartu, negi tokį paliksi? Girdi, Mo-
de? Ruoškis, važiuosim.
— Kur? Niekur aš nevažiuosiu.
— Važiuosim, — pakartojo Ričardas. — Prapulsi tu,
Romeo, be manęs... Mėginsim tavo gyvenimą tvarkyti.
Matai, kaip susiklosto, — anksčiau mergas tvarkydavo­
me, o dabar — gyvenimus. Surimtėjom, ne kitaip. Toks
rūpestis Modestui pasirodė keistas. Sunku ir prisimin­
ti, prieš kiek metų jo ir Ričardo keliai išsiskyrė, ir šit
pasirodo pačiu netikėčiausiu momentu. Lyg jokių rū­
pesčių neturėtų, kaip tik padėti jam, savo buvusiam vai­
ruotojui.
— Stokis, Modestai, stokis, — paragino Ričardas. —
Nedovanočiau sau, jei tave dabar palikčiau likimo va­
liai. Matai kaip... Agnė tave metė, bet vietoj jos atsirado
stambesnio kalibro draugas.
Modestas pakluso. Žinojo, kad Ričardą perkalbėti ne­
įmanoma, o ir atstumti pagalbą pernelyg kvaila.
— Kas tau papasakojo apie mane?
— Taksistas, pamiršau jo vardą. Buvai vedęs Agnę?
— Ne, vis ruošėmės... O matai, kaip būna...

5 1
 — Būna visaip, bet nereikia pasiduoti panikai. Ne taip
svarbu, kaip žemai krenti, svarbiau — kaip aukštai atšoki.
Modestas priėjo prie lango, norėdamas įsitikinti —
rytas dabar ar vakaras. Gatvėje tvyrojo prieblanda. Niū­
rūs debesys grūdosi virš miesto lyg šiukšlių krūvos.
Vėlei prieš akis iškilo mylimosios veidas.
Kaip tave ištrinti iš atminties, Agne? Kaip?..

13.

Modestas nesuko sau galvos, kur jį gabena Ričardas sa­

vo naujutėliu mersedesu. Užėjo gerumo priepuolis, tai
kam gadinti nuotaiką, kam tuščiai aušinti burną?
Kai išsuko iš autostrados, suprato, kad juda Trakų link,
tačiau, pavažiavus keletą kilometrų, mersedesas pasuko
į kažin kokį keliuką ir sūpuodamasis nurėpliojo per
pušyną. Netrukus šilas išretėjo ir pasimatė kažkas pana­
šaus į vasarvietę. Tarp dviejų didžiulių medžių stiklais
blizgino namas, styrojo kito pastato griaučiai, o dar po
minutėlės nušvito melsvi ežero toliai.
— Čia mano fazenda, — paaiškino Ričardas, grįžtelė­
jęs į Modestą. — Pusvalandis kelio, ir mėgaukis ramybe.
Išlipęs iš automobilio Modestas pajuto iš žemės ky­
lantį stiprų, kone kvaitinantį, pušyno, juodžemio ir van­
dens kvapą. Buvo nesunku įsivaizduoti, kokią palaimą
teiks šis gamtos kampelis, kai išnyks statybų pėdsakai ir
sužaliuos veja, sužydės gėlės ir ūgtelės jaunas sodas.
— Su žmona čia gyveni?
— Ne, žmona — Vilniuje. Ten irgi turiu namą, dvigu­
bai didesnį, o šičia atv ažiuoju kaip į sanatoriją. Buvimas
gamtoje ramina nervus.

5 2
 Ištaigingas namas, daug stiklo ir plastiko. Virš me­
džių plaukė debesys, ir žiūrint įjuos Modestui ėmė suk­
tis galva. Iš ankšto, tvankaus būsto papuolė į erdvę, ku­
rioje kryžiavosi žemės, oro ir vandens stichijos, ir tarsi
pajuto nevaržomo, nepriklausomo būvio saldumą.
Ričardas atidžiai stebėjo jį, tarytum mėgindamas Mo­
desto veide išskaityti susižavėjimo ar pavydo ženklus.
— Na ir kaip? — neiškentęs paklausė. — Graži vieta,
tiesa?
— Nuostabi.
— Tai va, pagyvensi čia, man prie šono pabūsi ir, pa­
matysi, viskas savaime susitvarkys... Dovydai, nueik, iš­
kūrenk pirtelę. Taip sakant, atsivežėme Modę iš praga­
ro į skaistyklą. Oi, tos bobos, bobos, jas kaip varnas reik
šaudyti...
Ričardas nusivedė Modestą į erdvią, brangiais odiniais
baldais apstatytą svetainę.
— Va taip ir gyvenu, — tarė gražios valdos savi­
ninkas.
— Gerai gyveni.
— Iš pirmo žvilgsnio — taip, negaliu skųstis. Svar­
biausia, gyvas, nenuteistas. Išlindau iš tos prokurorų mės­
malės, o kiek žmonių sumalė su visais kaulais ir grobais.
Trajickį prisimeni? Valentiną Trajickį?
— O kaipgi.
— Dešimt metų gavo.
— Šit kaip, nežinojau.
Prisiminimais Modestas dalijosi be didelio noro, tary­
tum apie pražūtingą ligą, gebančią ir kaltiems, ir nekal­
tiems suluošinti likimus. Tad vos Ričardas leisdavosi pa­
sakoti, kaip vienam ar kitam jų bendram pažįstamam

5 3
fortūna kišo pinigų skry nias arba nuogą užpakalį, Mo­
desto mintys mintelės vėl sūkuriuodavo aplink šviesų
Agnės paveikslą. Tačiau be pirmykščio jaudulio ar siel­
varto, to sprogstamo mišinio, sukeliančio vidinį gaisrą,
kurį šiek tiek prigesindavo degtinės gurkšniai.
Jautė, jog pamažiukais taikstosi, kad Agnė prarasta
negrįžtamai.
Tapo nepasiekiama.
Kaip ir šita, pro atvirą langą plūstanti sotaus ir giedro
gyvenimo idilė: paukščių čiulbesys, sumišęs su bangų
mūša, saulė, raižyta indauja, ežeras, švelni fotelių oda,
miškas...
Jo buto langai tebuvo maži žiburiuojantys taškeliai pra­
bangos jūroje, ir apie šitokią ramybės salą Modestas te­
galėjo pasvajoti.
— J agą, na, tą... pameni? Dingo be žinios... — sklan­
dė Ričardo balsas, tai nutrūkstantis, tai vėl suskamban­
tis lyg iš prastai radijo bangas gaudančio imtuvo. — O
Rudis... na, tas imtynininkas, kur pas Končą eismą re­
guliavo. Irgi priplaukė savo saulėtą krantą — Ispanijoj
užbadė. O kiek mūsiškių kalėjimuose atsidūrė?
Mūsiškiai? Pravardės, vien pravardės... Lyg kalba apie
kokius šunis suktųsi.
Modestas atgavo klausą tik tada, kai Ričardas pami­
nėjo Agnės vardą.
— Tai kodėl tave metė Agnė?
— Neturiu žalio supratimo.
— Pykotės?
— Tas ir yra, kad ne.
— Tai gal per mergas pradėjai eiti? Nors ką aš čia...
Tu juk niekuomet nebuvai mergininkas. Ir kai sutikai

5 4
Agnę, kai pasitraukei nuo mūsų, tave visi geru žodžiu
minėjo. Kaip apie mirusį — gerai arba nieko... O man
toji tavo Agnė iškart nepatiko. Žinai, kodėl?
— Žinau — todėl, kad nebuvo kekšė.
Ričardas nusijuokė.
— Nemėginau kabinti, nežinau... O jei rimtai, Mo­
de, man jos akys nepatiko. Didelės, išsprogusios tokios —
buvo tose akyse kažkas pamišėliška. Man atrodo, kad
tokie žmonės turi daug baimių, o kur baimė, ten ir išda­
vystė.
— Nusišneki. Akys kaip akys. Nereikia apie moteris
spręsti taip, kaip apie vyrus.
Tokie Ričardo vogravimai žeidė Modestą, ir nors la­
bai stengėsi to neparodyti, būti nuolankesnis, kaip ir pri­
tinka svečiui, išdavė virpantys pirštai. Tačiau Ričardas
savaip suprato tokį drebulį.
— Įpilti gal viskio?
— Ačiū. Nebegeriu.
— Tikrai?
— Tikrai.
— O, akyse darai pažangą.
Modestas mielai būtų mostelėjęs ko nors stipresnio,
buvo linkęs nusitašyti iki žemės graibymo, bet troški­
mas nepasirodyti menkysta, visiškai žlugusiu žmogumi
buvo stipresnis. O ir išgėrus kažin ar lengviau pasida­
rys, vargu ar kada nors grįš norai džiaugtis, linksmintis
ir priimti viską taip, kaip yra.
— Kuo verteisi, kai mūsų keliai išsiskyrė? — paklausė
Ričardas.
— Vairuotoju dirbau.
— Nieko gudresnio negalėjai sugalvoti?

5 5
 — O ką čia galvoti? Vėliau nusipirkau savo vilkiką.
„Scania“. Lizingu. Atlyginimas mažesnis, nes išmokos
prasidėjo, bet visai kas kita, kai žinai, jog dirbi dėl savo
ateities.
— Tai gal Agnei nusibodo laukti tos geresnės ateities?
Pokalbis nutrūko, nes svetainėn įėjo Dovydas ir pra­
nešė, kad pirtis paruošta, karšta, net ausys raitosi. Ri­
čardas pagriebė rankšluosčius, surado skutimosi peiliu­
ką, nes Modestas, kelias dienas nesiskutęs, buvo panašus
į benamį valkatą.
Lauke besileidžiančios sutemos tvenkėsi krūmuose,
pušyne, vien ežeras švy tėjo gęstančio vakaro šviesa.
Pirtis buvo suręsta ant ežero kranto, jos prieangyje
savo eterinį kvapą skleidė beržinės vantos, o už kitų du­
rų pasitiko kvėpavimo takus svilinantis karštis, lyg uos-
tumei degantį paraką.
— Štai kas, Mode, — įsitaisęs ant plautų prabilo Ri­
čardas. — Vos išgirdau, kad tu vienas, kad tau blogai,
žinai, ką pagalvojau?.. Būtų gerai, kad grįžtum pas ma­
ne. Nebeturiu patikimų žmonių. O tu — išbandytas se­
nas kareivis.
— Buvau tik tavo vairuotojas.
— Na, ne, aš taip nemanau, — ir, tarsi paneigdamas
visas abejones, Ričardas plekštelėjo Modestui per petį,
kuriame buvo rando žymė. — Juk per mane kulką ga­
vai. Kitas tavo vietoje būtų mirtinai išsigandęs, bet ne
tu. Ir policijoje tvarkingai perėjai visus tardymus, nie­
kur neįkišai liežuvio. O tai, patikėk, didelis dalykas, re­
ta prabanga šiais laikais turėti tokį žmogų.
Modestas tylėjo, leido kalbėti vakarykščiam bosui kas
ant seilės užeidavo, tačiau norom nenorom iš sudrumstos

5 6
atminties gelmių iškildavo praeities nuosėdos, toji naktis,
kuri jiems abiem galėjo būti paskutinė.
Autostrada. Stovėjimo aikštelė. Jau buvo po vidurnak­
čio, o jie sėdėjo automobilyje ir laukė, kol pasirodys il­
gai medžiotas stambus skolininkas. Buvo pažadėjęs at­
vežti pinigus, bet atsiuntė žudiką. Grėsm ingą šešėlį
Modestas pastebėjo laiku, net spėjo nulenkti Ričardui
galvą, ir kitą akimirką kulkos suvarpė priekinį automo­
bilio stiklą, o viena įsisegė Modestui į petį, tačiau varik­
lis jau burzgė, beliko nuspausti greičio pedalą ir spruk­
ti. Jei būtų uždelsęs bent sekundę, kulkos būtų juos
suvarpiusios kaip kelmus.
— Neskubinu dėl atsakymo. Pailsėk, išsimiegok, gry­
nu oru pakvėpuok. Suprantu, kad dabar ne pats geriau­
sias metas rimtoms kalboms. O dėl Agnės — viskas praeis.
Susitinka žmonės, išsiskiria — taip visas pasaulis gyvena.
— Man reikia susirasti Agnę.
— O kam?
— Noriu, ir viskas. Į akis pažiūrėti. O dabar — nei
pakartas, nei paleistas, net nežinau, ką blogai dariau.
— Maldausi, kad grįžtų? Tokios negrįžta. Jei išeina,
tai palieka vyrus visiems laikams.
— Įdomu, iš ko sprendi?
— Juk sakiau, jos akys kaip beprotės. Tokios moterys
nežino ką daro, — ir susidūręs su piktoku Modesto
žvilgsniu Ričardas draugiškai nusiviepė: — Gerai jau,
gerai, pamirškim tas akis. Bet dėl Agnės šit ką aš tau
pasakysiu... Man atrodo, Agnė todėl tepė slides, kad jai
nusibodo toji rutina, buitis, pinigų trūkumas... Supran­
ti, ką noriu pasakyti?
— Ne.

5 7
 — Jai atsibodo gyventi skurde. Juk kas ta meilė? Pra­
eina, išgaruoja, o jei atsiranda pinigų stygius, — mote­
ris jaučiasi bjauriai, lyg pažeminta kitų akyse. Toks dės­
nis, brolau.
Modestas nesumojo, kaip atsikirsti, ir kuo ilgiau tęsė­
si tyla, tuo labiau tokios išvados darėsi panašios į tie­
s ą — juk pastaruoju metu išties buvo striuka su pini­
gais. Agnės šnekas apie nepriteklius vydavo šalin nuo
savęs, guosdamasis mintimi, kad tai laikina, kad trupu­
čiuką reikia pakentėti ir viskas tarsi savaime susitvarkys.
— Neabejoju, kad ji susirado kitą, — vėl prabilo Ri­
čardas. — O gal kur galus atidavė iš nusivylimo, nes iš
moterų visko galima tikėtis. Ką aš čia aiškinu, juk viską
pats savo kailiu patyrei.

14 .

Palindęs po antklode Modestas valandėlę mėgavosi švel­

niu nuovargiu, koks paprastai nusmelkia visą kūną po
pirties ir maudynių ežere.
Kur man tavęs ieškoti, Agne? Kur?
Regis, pokalbis su Ričardu padėjo jam suprasti, kad
ne viskas taip dramatiška, kad susikurtas Agnės paveiks­
las pranoksta tikrovę, bet jis nemokėjo ar nenorėjo tam
pasipriešinti. Buitis, rutina, pagaliau — pinigų trūku­
mas ir skurdžios svajonės išsėmė Agnės kantrybę, išpus-
tė paskutinius meilės likučius. Visai galimas daiktas, kad
ją priveikė gyvenimas be didelių perspektyvų, netikru­
mas dėl ateities. O gal ji paprasčiausiai nustojo jį mylė­
jusi? Susirado kitą?
Ne, tokia mintis Modestui atrodė neįtikima.

5 8
 Patalynė buvo balta kaip sniegas, tamsoje lyg žuvų pil­
vai bolavo šviesia oda aptraukti foteliai, ir Modestui pa­
sivaideno, kad jis atsidūrė ligoninės palatoje.
O taip, jis — nepagydomas ligonis, sergantis meile
moteriai, kuri jį paliko, be žodžių išnyko, vien tą nelem­
tą raštelį brūkštelėjusi. O gal taip geriau? Juk kai skiria­
si mylimieji, bet kokie žodžiai skaudina.
Modestas nė nepajuto, kaip užsnūdo, įsiskverbė į tam­
sius sapno tunelius, o iš sąmonės užkaborių ištrūko sig­
nalas: Agne! Agne, kur tu!..
Sapno vaizdai jį metė iš vienos vietos į kitą, kol staiga
Modestas atsidūrė ūžiančioje autostradoje. Ėjo sunkiai
dėdamas kojas, tarytum prieš vėją irdamasis ar klimp­
damas lipnioje masėje. Pro šalį prakaukdavo mašinos.
Siaubingu greičiu pralėkdavo, kone per plauką jo ne-
kliudydamos, o jis slinko ir slinko, pirmyn ir pirmyn,
regis, be jokio tikslo, kaip išprotėjęs.
Šit tiltas, per jį pasitrinkėdamos pralekia mašinos. Po
tiltu sruvena tamsūs vandenys, tarytum ta pati lipni ma­
sė, supantįjį ir kaustanti judesius.
Nežinia iš kur ant tilto turėklų kažin kas sušviesavo.
Kas ten? Jo ilgesio baltas vaiduoklis?
Bet vėjas grūdo riksmą atgal į burną. Ji neišgirdo. Net
galvos nepasuko. Vėjas plazdeno suknelės skvernus, o ji
stovėjo ties juoda bedugne, ištiesusi rankas į šalis, lyg
pasiruošusi skrydžiui.
Liko vienas vienintelis žingsnis, mažas tarpelis, regis,
teliko ranką ištiesti... sugriebti glėbin ir nepaleisti.
Ji stačia galva vertėsi nuo tilto.
Smaugiamas siaubo jis įsikibo į turėklus ir padėręs
žiūrėjo, kaip žemyn krentanti būtybė staiga suplakė

5 9
 sparnais ir mostas po mosto nuskrido į kitą krantą, to­
lyn nuo jo, stovinčio ant tilto, įstrigusio veržlaus gyveni­
mo šalikelėje.
Prabudo išpiltas prakaito. Širdis daužėsi it padūkusi.
Bet juk tai būta tik sapno, raminosi jis. Dar vienas
košmaras, vėl apie Agnę, tačiau ar ten buvo ji? O gal tai
jo angelas sargas nupuolė nuo tilto?
Už lango švietė vaiskus dangus. Aušo saulėtas rytas,
virš ežero permatomomis bangomis sklido rūkas.
Kol nusimaudė po dušu, pakirdo ir Ričardas. Pakvie­
tė pusryčių. Buvo draugiškas ir kaip niekada gerai nusi­
teikęs, ypač kai vėl tarsi juokais, tarsi rimtai pasiūlęs vis­
kio išgirdo neigiamą Modesto atsakymą.
— O, darai pažangą, — pagyrė jis ir nužvelgė Modes­
tą: — Atsigavai, iš veido matyti. Bjauru, kai artimi žmo­
nės išduoda, suprantu tave... Juk kaip man būdavo: pri-
siimu kokį žmogų, atrodo, normalus, vertas pasitikėjimo,
tačiau tol, kol pinigų nepačiupinėja. O tada apžioja kuo
didesnį kąsnį ir — į kojas. Paskui gaudyk pyderą... O tu,
Mode, niekada neturėjai tokio grobuoniško instinkto.
Ričardas darbavosi prie pjaustymo lentos. Chalato ran­
kovės atraitotos. Stambūs it mėsininko riešai. Peilis ėjo
lyg per sviestą, Ričardas rėžė nuo kumpio vieną grieži­
nėlį po kito ir mėtė juos į įkaitusią keptuvę.
— Iškepsiu omletą su kumpiu, — kalbėjo jis. — Pas­
kui su Dovydu varysim tvarkyti reikalų, o tu pabūsi čia
už sargą. Žvejoti mėgsti?
— Neatsisakyčiau.
— Yra meškerė. Nuo tiltelio neblogai ešeriai kimba.
Prigaudysi, pamatysi, kokį patiekalą paruošiu. — Ir ėmė
įsijautęs dėstyti: — Imi specialią itališką keptuvę, dedi

6 0
du gabalus sviesto, ištirpdai, o tada suberi išskrostus eše­
riukus. Tol kepi, skrudini, kol palieka traškūs. Pirštus
galima apsilaižyti.
O po pusryčių, prieš palikdamas vasarvietę, Ričardas
paklausė:
— Kaip tau su darbu? Nereikia skubėti į reisą?
— Ne. Kai Agnė dingo, kitą vairuotoją pasodinau prie
„furos“ vairo, man ne tas galvoje.
— Aišku. O kaip dėl mano pasiūlymo, ar pagalvojai?
— Kad aš jo dar negirdėjau.
— Kai išgirsi, bus per vėlu galvoti.
— Supratau. Pagalvosiu.
Limuzinui išrūkus iš kiemo, Modestas susirado meš­
kerę. Vėjas, bangos, tolimas ežero krantas, viršugalvin
spiginanti saulė ir vis panirstanti plūdė buvo geriausi
vaistai nuo nelaimingos meilės.
O argi buvo meilė?
Agnė tarpais būdavo tokia paniurusi ir susimąsčiusi,
lyg nieko nemylėtų — nei jo, nei savęs. Bet tai netiesa!
Buvo meilė, buvo! Ji taip stipriai priglusdavo p riė jo ,
kad girdėdavosi dviejų širdžių plakimas. Taip godžiai
atsakydavo į bučinį, kad trumpam, regis, aptemdavo
sąmonė.
Prie nemylimų vyrų moterys nesiglausto.
Bet tuoj tokiai tezei padarė išlygą: nebent būtų smar­
kiai įkaušusios ar pakrikusio protelio, iš prigimties ieš­
kančios ne meilės, o sekso, ne širdžiai mielo žmogaus, o
turtingo diedo, kuris galėtų dovanoti ne kokius pigius
niekučius — sidabro apyrankes ar kvepaliukus, o, saky­
kim, šitokį vasarnamį, apsuptą gaivaus pušyno ir su til­
tu į ežerą.

6 1
 O jis? Ką jis galėjo dovanoti Agnei?
Tačiau visus svarstymus nubraukė panirusi plūdė. Tik
kilstelėjo meškerę — valas įsitempė ir lyg mažos staklės
sudūzgė ritė, o širdis sudunksėjo iš džiaugsmo. Pirmą­
kart nuo tos dienos, kai ant stalo rado Agnės ranka pa­
rašytą raštelį.

15 .

Šeštadienio ry tas.
Kamilė prabudusi įsižiūrėjo į miegantį Radvilą. Jo vei­
das iš pradžių pasirodė juokingas. Po to įgavo švelniau­
sius bruožus ir galiausiai įspindo nuo vidinės šypsenos.
Ji nesapnuoja — jis šypsosi jai, savo mylimajai. Jos
buvimą greta jaučia net miegodamas, būdamas sapno
viršūnėje. Stebuklas...
Kamilė sušnibždėjo:
— Myliu tave... Prabusk.
Jai pasirodė, kad šituos žodžius išdainavo, kad jie tu­
rėjo sugriauti miego užtvaras. Tačiau jo veide vis tebe­
švietė toji rami šypsena.
Ji kamavosi, ieškodama judesio prisiliesti prie myli­
mojo kūno, išplėšti jį iš sapnų pasaulio, kad jo rankos
apkabintų ją ir pajustų bent dalelę to jaudulio, kuris ne­
leidžia jai nurimti.
— Noriu tavęs... Girdi?
Bet jos murkimas sukėlė vien gilų atodūsį ir miegas
sruveno kaip sruvenęs.
Kamilė išlipo iš lovos. Priėjo prie lango. Žemyn besi­
driekiantys namai atrodė negyvi, tarsi kokiu skaidriu la­
ku užlieti.

6 2
 Jai norėjosi, kad šalia atsirastų koks žmogus, kuriam
galėtų apsakyti, kokia jinai laiminga šį rytą. Žinoma, nu­
tylėtų apie kūniškus geidulius, kurie visą rytą nedavė
ramybės ir vertė glaustytis prie Radvilo, užvaldžiusio di­
džiausius erotinių fantazijų plotus.
Bet fantazijos — nepatvarus dalykas. Kartais vien my­
limojo akių spindesio gana, kad suvirpėtum iš geismo
ir pajustum drebulį, tekantį nuo kojų pirščiukų iki pat
pakaušio; tą keistą jausmą, kai mirti ar gyventi — tas
pats, svarbu, kad jis nenustotų mylėjęsis...
Virtuvėje Kamilę pasitiko tokia šventiška tyla, kad ją
užvaldė įspūdis, jog pirmadienis niekada neateis ir kas
rytą ji pakils iš mylimojo glėbio apimta štai tokios skaid­
rios ty los ir lengvo, po visą kūną besisklaidančio malo­
naus nuovargio.
Ant stalo gulėjo žurnalas, atverstas ties tuo puslapiu,
kuriame Radvilas dalijosi patarimais apie statomą na­
mą, didingus židinius, kriauklės formos baseiną ir žie­
mos sodą. Tačiau svarbiausia — Radvilas prakalbo apie
ją, ir tokiais žodžiais, kad darėsi graudu iki ašarų.

Viską darau dėl savo mylimosios. Kai jinai man pasakė

„taip“, nuo tos dienos aš — laimingiausias žmogus pasauly­
je, su jos vardu lūpose aš guluosi ir keliuosi, jos vardą
kartoju kaip maldą...

Malda...
Ak, Radvilai!
Virtuvė vis dar pilna ypatingos tylos, kuri tvyro tuose
namuose, kur viešpatauja meilė.
Kamilė ant pirštų galiukų nustvpčioja į miegamąjį.

6 3
 — Mylimasis... — tyliai pašaukė. — Gersi kavos?
Jis vos ne vos praplėšė akis ir vėl užsimerkė.
— Būk protinga, leisk man pamiegoti.
Ne, Kamilė nenorėjo būti protinga. Ji tik ir telaukė
palankios akimirkos. Nusirengė pati ir įsmuko po ant­
klode, švelniai prigludo prie jo, leisdama pajusti savo
nuogumą.
— Kamile, nors valandėlę, maldauju...
Jo jaudulys tūnojo po septyniais užraktais, bet Kami­
lė būtų gulėjusi ir gulėjusi, mėgaudamasi neapsakomos
pilnatvės būsena, tačiau suskambo telefonas.
— O Dieve... Šeštadienis, o skambina, — sumurmėjo
jis kuo giliau kniaubdamasis į pagalvę.
Ji išsirito iš lovos, vikriai užsimetė naktinukus ir nu­
skubėjo į virtuvę. Pirma mintis buvo visai išjungti tele­
foną, bet pamanė: skambina mama, kaip visada priveikta
vestuvinių rūpesčių.
Tai buvo Julija. Pabarė, kad visi Radvilo mobilieji iš­
jungti, negalinti prisiskambinti, ir paprašė jį pakviesti
prie telefono.
— Jis miega. O kas atsitiko?
— Ar skaitei žurnale, kur apie namą pliauškia?
— Skaičiau.
— Ir, žinoma, patiko?
— Aha, toks šiltas interviu.
— Pravalas, o ne intervas! Gal kuo nors jį užšėrei, kad
puolė girtis: baseinas, židiniai, oi, koks aš turtingas, oi,
koks įsimylėjęs. Skystalas!
— Kodėl?
— O todėl, kad savo turtais girdamasis rinkėjų nesu­
viliosi.

6 4
 — Nu jo! O Uspaskichas? Milijonierius, visi tai žino,
ir nieko.
— Kol tavo Radvilas įgys tokią charizmą kaip Viktoras,
jam dar dešimt m etų... Ai, tiek to, paskambinsiu vėliau.
Ir padėjo ragelį.
Radvilas nenoromis pakėlė galvą.
— Kas?
— Julika. Pikta, be nuotaikos. Dėl to straipsnio apie
namą. Tipo, nereikėjo tau girtis.
— Ane? Seime pilna milijonierių: legalių ir pogrin­
dinių.
— Gersi kavos?
— Mieliau alaus išgerčiau.
Kamilė susiraukė.
— Iš pat ryto nori su kvapeliu būti? Pamiršai, kad šian­
dien turi susitikimą su kažkokiu ten žurnalistu?
— Ak tu, velnias, pamiršau. Žinai, ta Julija mane nuva­
rys į kapus. Net savaitgaliais ramybės nebeturiu. Na, nie­
ko, po vestuvių ir tu pakliūsi į taikinį. Žinai, ką galvoju?
— Aš einu virti kavos!
Bet ir būdama virtuvėje Kamilė kuo puikiausiai gir­
dėjo Radvilo svarstymus, jog vertėtų kokioje geroje fo-
tostudijoje padaryti jos fotosesiją ir žiniasklaidai pakišti
kokybiškas nuotraukas.
— Fotosesiją? — perklausė ji, grįžusi į miegamąjį. —
O kiek per fotosesiją padaro nuotraukų?
Radvilas trumpam susimąstė.
— Kai fotografavo mane, žinai, tam reklaminiam
lankstinukui, bene šimtą kadrų padarė, kol viena nuo­
trauka tiko.
— Kiek? Šimtą? O jeigu šitaip?..

6 5
 Naktinukai nusklendė ant kilimo. Jis prisimerkė, ta­
rytum lovos kojūgalyje išdygęs nuogas kūnas skleistų aki­
namą šviesą.
— Eik tu sau! Būtų nemirtingas kadras.
Kamilė nusijuokė. Ją pralinksmino susijaudinęs ir iš­
kaitęs mylimasis.
— Galėtum gyventi be manęs? — staiga paklausė jis.
— Žinoma, ne! Be tavęs numirčiau.
Ji šmurkštelėjo po antklode, stipriai prisiglaudė, ta­
rytum jos širdies draugas skaičiuotų paskutines savo gy­
venimo valandas, o ji pati mirtų iš sielvarto.
— Kam klausinėji tokių niekų? Kiaulė. Juk žinai, kaip
aš tave myliu. Kad tu žinotum, kaip aš nenoriu eiti į tą
mergvakarį. Nenoriu nakvoti kažkokiame viešbutyje. No­
riu būti su tavimi. Naktį ir dieną.
— Liaukis, katyte, juk draugės sukviestos, viskas užsa­
kyta... O kur mano kava?
Bet siurbtelėjęs gurkšnelį kavos Radvilas pastatė puo­
duką ant staliuko. Jo ranka nuslydo Kamilės kojomis.
Glamonėjo tylomis, nežiūrėdamas jai į akis. Nebučiavo
į lūpas. Taip, nepasakęs nė vieno švelnesnio žodžio, įsi­
skverbė į ją ir atsidavė troškimo ritmui.
Toks nebylumas Kamilę nugąsdino: ar jis myli ją, ar
tik jos gražų kūną?

16.

Radvilas pyktelėjo, kai paskambino Julijos siųsta žurna­

listė ir pranešė, jog vėluos į susitikimą. Tačiau ir po su­
tartos valandos pažaduke nepasirodė. Tada jis pats jai
paskambino ir išgirdo atsiprašymą — ką tik išvažiavusi

6 6
 iš Vilniaus ir spaudžia kiek mašinytė eina, be to, kam
susitikti kontoroje? Ji alkana, tad geriau gal būtų susi­
bėgti kokioje picerijoje?
Dar valanda praslinko, temti pradėjo, o toji išsiblaš-
kėlė vis dar kelyje. Lekiu, lekiu, atsakydavo, tuoj būsiu.
Ir išjungdavo mobiliuką. Toks neatsakingumas Radvilą
užgavo, mintyse į šuns dienas išdėjo žurnalistę, mat bu­
vo priverstas atidėti svarbų susitikimą Vilniuje. Pritrū­
kęs kantrybės skambino Julijai ir iškankintu balsu aiški­
no, kad kažkokia nerimta ta jos draugė, eina jin ai... Taip
negalima elgtis su žmonėmis, paskubink tą varną!
Tačiau visas apmaudas dingo, kai pagaliau iš apynau­
jo automobilio, pažymėto žurnalo simbolika, išlipo aukš­
ta, ry škiai rudais plaukais mergina. Jos didelė krūtinė
traukė net praeivių žvilgsnius, jai priėjus arčiau jis pa­
stebėjo, kad krūtys stangrios, o rudų akių žvilgsnis —
tiesus ir atviras. Putnios lūpos, visa tokia švelni, minkš­
ta, išjos veido tarsi žvelgė mergaitiškas nekaltumas.
— Aš — Roseta, — ištiesė ji rankutę ir puolė atsipraši­
nėti, kad sugaišo kelyje. Tačiau Radvilas nuramino, kad
nieko tokio —jis niekur neskuba, esąs laisvas iki pat ryto.
Tokia užuomina sukėlė jai juoką. Imdama krepšį iš
automobilio, tarytum su prabundančia simpatija dirs­
telėjo į Radvilą.
— Oi, net diktofono nepasiėmiau! — aikčiojo ji žen­
giant į kavinę. — Važiuodama klausimėlius susirašiau,
nežinau, kaip čia bus...
— Jei kas, galėsime dar Vilniuje kur nors susitikti.
— O, žinoma, visai neblogas variantas. Jūs man at­
leiskite už pavėlavimą.
— Nieko tokio. Jauna, nepatyrusi.

6 7
 — Nepatyrusi? Žiūrint kokia prasme, — atšovė ji, įsi­
taisydama priešais Radvilą.
Ji noromis pasinaudojo jaunojo politiko dosnumu, lei­
do savo nuožiūra išrinkti vyną. Jei ne tie idiotiški klau­
simai apie visuomeninę veiklą ir politiką, Radvilas būtų
pamėginęs rudaplaukei apsukti galvą. Bet vos tokia min­
tis toptelėjo, sudraudė save: tai nerealu ir netgi idiotiš­
ka iš jo pusės. Todėl pilstė vyną į taures, stengėsi kalbėti
trumpai, bet kiek įmanoma įdomiau. Stengėsi jai patik­
ti, norėjo, kad kamantinėjimas baigtųsi greičiau nei vy­
nas, nors nepermanė tokio troškimo prasmės. Juk ji —
žurnalistė, jos žavi šypsena nieko nereiškia. Toks jos dar­
bas — sukurti jaukią atmosferą pokalbiui, kad pašneko­
vas atsipalaiduotų ir būtų atviras kaip per išpažintį.
Ji nė kiek nesivaržydama godžiai sušlemštė jautienos
kepsnį, užsigėrė vynu, pasiskundė, kad trupučiuką įkau-
šo, ir vėl linksmai pasižvilgčiodama rezgė pokalbį. Ra­
šiklis jos rankoje lakstė kaip gyvas, ir Radvilas pagalvo­
jo, kad buvo neteisus sakydamas, jog ji nepatyrusi.
Pagaliau Roseta pataršė bloknotą, užvertė ir ištarė:
— Net nebežinau, ko jūsų paklausti, atrodo, apie vis­
ką pasikalbėjome.
— Klauskite, ko tiktai norite.
— Nepatogių klausimų nebijote?
— Kvailų labiau, — pūtėsi Radvilas, nors viduje su­
virpėjo — na va, prasideda...
— Et, pakaks jus kankinti. A, tiesa! O kaip dėl nuo­
traukų? Kokią nors portretinę, nes kitaip nepralįs...
Tokiems atv ejams Julijos stalčiuose gulėjo pluoštelis
nuotraukų, bet jam toptelėjo — puiki proga, O ką? Ver­
ta surizikuoti.

6 8
 — Nieko nesakėte, būčiau pasiėmęs. Bet žinot ką? Juk
jūs dabar važiuosite atgal į Vilnių?
— Taip.
— Tada bus pakeliui. Pavažiuojame iki Šilainių, iki
mano buto, ir aš išnešiu jums nuotraukas.
Roseta juokingai papūtė lūpas, minutėlę padvejojo.
— Žinote, ponas Pilvyti, protinga mintis!
— Vadinkite mane tiesiog Radvilu.
— Irgi gera mintis, — nusijuokė ji. — Tada mane —
Roseta, gerai?
— Gerai, Roseta.
Iš kavinės Radvilas išėjo tarsi nesavomis kojomis. Toji
gražuolė aiškiai koketuoja. Nors gal jos tokia natūra?
Flirtuoja su kiekvienu, patinka būti geidžiamai, bet ne
daugiau? O likusi viena šaiposi iš tų, kuriuos apsuko ap­
link mažąjj pirštelį.
Lauke, lydėdamas Rosetą iki automobilio, Radvilas
žengė kiek atsilikęs. Iškirptę jau buvo išstudijavęs, da­
bar netrukdomas galėjo pasigrožėti jos kojomis. Roseta
ėjo grakščiai kaip šokėja, o šlaunyse virpčiojo paslap­
tingas raumenėlis. Sportiška mergina, įdomu, kokia ji
lovoje, labai įdomu...
Sėdantis jai prie vairo ir taip kelių nesiekiantis sijonė­
lis dar aukščiau užkilo ir pasirodė išgaubti šlaunų kon­
tūrai, paslaptingi dirželiai ir sagtelės, prilaikančios ju o ­
das kojines.
— Rodyk kelią.
Žvelgė mįslingai patamsėjusiomis akimis. Atsainiai
timptelėjo sijono kraštelį žemyn, bet visa jos povyza ta­
rytum spinduliavo beribiu pakantumu tokiems slaptiems
naujojo gerbėjo tyrinėjimams.

6 9
 — Va...važiuojam, — atsitokėjo Radvilas. — Paskui
mane, gerai?

77.

— O ooL Valiooo! Pagaliau jaunoji pasirodė! — suošė

balsai balseliai, kai Kamilė įžengė į didžiulį viešbučio
kambarį.
Jos klausą paglostė smagi muzika, o linksmi draugių
veidai sušmėžavo prieš akis tarsi kadrai iš kokios nuo­
taikingos komedijos.
— Puikiai atrodai, — tarė Julija, tiesiog įstatydama
jai į rankas spalvoto gėrimo stiklinę, o ir kitos draugės
viena banga ūbtelėjo prie mergvakario herojės.
— Kaip faina, kad jūs visos čia, — pajuto laimės ant­
plūdį Kamilė.
Ji truputį prisibijojo mergvakario šurmulio, baimino­
si to slegiančio įspūdžio, kuris apninka tarsi išdavus sau
brangų žmogų. Juk buvo įpratusi nuo Radvilo nesitraukti
nė per žingsnį, linksmintis tik su juo kartu, todėl Julijos
pasiūlymas surengti mergvakarį jai panašėjo į šventos
taisyklės sulaužymą, mažytę išdavystę.
Tačiau išvydusi mielus draugių veidus išmetė iš gal­
vos visus svarstymus. Siurbčiojo kokteiliuką, kapstėsi po
gardumynais užverstas lėkštes, ragavo delikatesinių jū ­
ros gėrybių, juokėsi ir ginčijosi.
Kad ir tada, kai romantikė Jovita susiėmė su pragma-
tike Neda.
— Ak, išteki, — dūsavo Jovita. — Vaikai, katilai, dul­
kės, skalbiniai. Tavo vietoj, Kamile, turėdama tokius duo­
menis, ganyčiaus ir ganyčiaus.

70
 — Aha, kol pati liktum ant ledo, — kirtosi Neda. —
Neklausyk jos, Kamile. Jaunystė tai kaip sezoninė pre­
kė — nespėjai iškišti už padorią kainą, būsi priversta
daryti nuolaidas, o visi geriausi vyrai bus jau išgraibstyti.
— Baikit, panos, man dvidešimt treji, — paprieštara­
vo Kamilė. — Pats laikas tekėti.
— Žinoma, kad taip, — pritarė Dalia. — Juk tokie vy­
rai kaip Radvilas nestovi už kiekvieno kampo.
O tuo metu iš garso kolonėlių driokstelėjo trankus
ritmas, kažkas suspiegė:
— Cycynaaas!..
Ir tuzinas merginų leidosi šokti.

Vasaros saulė, vynas ir merginos...

Stebint it ožkeles trypiančias paneles, Julijos akys spin-

dėjo.
— Matai? Nieko nėra geriau už moterišką kompani­
ją. O jei būtų čia vyrų, viena per kitą imtų maivytis. Ką
čia geri?
— Kokteiliuką.
— Eime, geriau šampano išgersime. Žinok, ne koks
birzgalas, o prancūziškas „Dom Ferignon“.
Kamilė nepermanė, kuo vienos rūšies šampanas ge­
resnis už kitos, ir paragavusi Julijos išgirto putojančio
gėrimo nesuprato, ko toji taip žavisi, caksi liežuviu, lyg
alptų iš pasigėrėjimo.
— Man burbuliukų per daug, — tarė Kamilė ir įkišu­
si taurėn šaukščiuką taip pamakalavo, kad gėrimas ta­
rytum užvirė. — Va dabar gerai, neliko burbuliukų.
Julija šypsojosi, lyg juokingą triuką pamačiusi.
— O Dieve, Kamile, nebūk visai prasčiokė.

7 1
 — O kas čia tokio? Angliarūgštė kenkia skrandžiui.
Be to, žiauriai varo j tualetą.
Vakarėlio dalyvės Cicino dainą kartojo gal dešimt sy­
kių, bet tik kartą pavyko išsitempti Kamilę patrypti drau-
g'U būryje.
— Baikit, man nepatinka, kvaila vien panoms šokti, —
priešgyniavo ji, tačiau po minutėlės kvailiojo ir maivėsi
kartu su visomis, vien Julija iš fotelio stebėjo dūksmą,
sakytum, kilometro spinduliu skleisdama savo globėjiš­
ką ir nepalaužiamą valią, kurios negalėjo įveikti jokie
gundymai pabūti nors trupučiuką kvaila ir vėjavaikiška.
— Kam būtų bankininkė, — šnairavo Julijos pusėn
Edita, Kamilės mokyklos laikų draugė. — Atrodo, kad
jai karūna nulėks nuo galvos.
— Kokia ji bankininkė? — šnipštelėjo Živilė. — Ne­
juokinkite. Dirba atstove su visuomene. Viešieji ryšiai.
Daro pareiškimus spaudai ir kokį nors idiotą gražiai pa­
siunčia į visas keturias puses.
Kamilei buvo nesmagu atsidurti apkalbų sūkuryje, to­
dėl pasišalino iš draugių apsupties ir nuėjo prie Julijos.
— Apie mane šneka, — neklystamai nustatė ji. — Iš
žvilgsnių matau. Išgersi dar šampano?
— Ne, nenoriu, — Kamilė kiek sutriko dėl tokio Juli­
jos įžvalgumo. — Man ir taip makaulė sukasi.
— Dievuli, radai problemą. Tegu sukasi. Juk tam čia
ir esi, kad paskutinį kartą pabūtumei laisva, taip sakant,
nesuvaržyta vedybinių saitų. Pasidarys bloga — yra mie­
gamieji...
— Ko nešokate? — prisistatė Neda. — Kompleksuojat,
ane? Mano va, kokios kojos kreivos, bet man vienodai.
— Kojines susiplėšei, — rodė į blauzdą Julija.

7 2
 — Eik sau! — aiktelėjo Neda.
O kur buvus, kur nebuvus atsirado Jovita ir nepralei­
do progos pašiepti:
— Neskaitei, ką rašo Statkevičius? Pėdkelnes prie suk­
nios mūvi tik kaimas...
— Pati tu — kaimas! — nenusileido Neda. — Ir tas
tavo Statkevičius — kaimas. Čia jam ne Paryžius.
— Užtat ir sakau — kaimas. Kamile, eime ragauti
torto.
— Ai, nenoriu.
— Nori nenori, bet tu pirmoji turi prapjauti tortą.
Tokios tradicijos.
Niekur nedingsi, gavo Kamilė kilti iš vietos, ir ginčas
apie pėdkelnes persikėlė prie stalo, nukrauto saldumy­
nais. Neda nė už ką nenorėjo būti kaimietė ir gy rėsi,
jo g išmano, kas yra stilius, svarbu, kad kojinės tinka prie
suknios, taip seksualiau, paslaptingiau, o Jovita vis gėlė:
— Cha, stilius! Seksualumas! Diedų nėra, apie kuni-
lingą galima tik pasvajoti, prie ko čia seksualumas?
— Stiliova panelė visada turi jaustis seksualiai, — kir­
tosi Neda. — Jaustis. O tu, Jovita, — du žodžiai apie
orą, trečias — apie seksą.
— Seksualiai susirūpinusi, — krizeno Dalia. — Gerai,
kad Kamilei nebereikia rūpintis — toookį diedą nurovė!
Skrebėjo lėkštutės. Tortas buvo purus, kvepiantis apel­
sinais, gaivus, ir, pasak Mildos, prie jo nuostabiai tiko
brendis.
— Apie tokį torčiuką Londone galėsiu tik pasvajo­
ti, — pasakė ji.
— Tai vis dėlto nusprendei išvažiuoti iš Lietuvos? —
paklausė Kamilė, nors gerai žinojo, kad kurso draugė

7 3
 Milda tik ta mintimi ir gyveno — baigti mokslus ir dumti
į Londoną. — O gal be reikalo? Dabar ir čia galima su­
sirasti normalų darbą.
— Aha, dirbti už skatikus. Ačiū.
— Pakalbėčiau su savo Radvilu...
— Tu geriau paprašyk, kad jis tau jachtą nupirktų.
— Jachtą? Kam?
— Atplauktum manęs aplankyti. Įsivaizduok, kaip bū­
tų romantiška! Tu, Kamile, su skrybėlaite, dama tokia,
nė neklausk! O aš, nuo greito maisto pagražėjusi pen-
kiasdešimčia kilogramų, įlipu į tavo jachtą, einu, ir visa
jachta siūbuoja kaip per audrą.
— Liaukis, man darosi liūdna. Aš tave ir taip aplanky­
siu. Atvešiu tortą. O kada išvyksti?
— Sulauksiu tavo vestuvių ir dingsiu. Bet koks skanus
brendis, ragavai?
Ir Milda tuoj sugalvojo tostą — už jaunąją, o Kamilei
nebuvo kaip išsisukti nuo raginimų ir pasipylusių įtari­
mų, nejau ji nėščia, kad nosį suka nuo taurės.
— Mes tave prigirdysime! — džiūgavo Milda. — Argi
ne tokia mergvakario esmė — prigirdyti būsimą nuo­
taką?
— Šiaip pagal idėją turėtų paskutinį kartą sugriešyti
su berniuku, — leptelėjo Jovita, o Neda tik to ir telaukė:
— Aha, čia toks tavo stilius, ane?
Pasinaudojusi proga Kamilė pranyko iš linksmai su­
klegusios draugijos, vėl grįžo prie Julijos. Toji žvilgtelė­
jo į ją su užuojauta:
— Nuobodu?
— Kodėl? Visai linksma, — išsisukinėjo Kamilė. —
Svarbu, kad kitoms gera nuotaika.

74
 — Na, taip, čirškia kaip papūgos, — ir supypsėjus mo-
biliukui Julija žvilgtelėjo į ekranėlį, perskaitė kažkokią
žinutę, nušvito: — O! Jie jau čia, viešbučio apačioje.
— Kas?
— Striptizo šokėjai. Nebijok, tavęs nenurenginės, tik
gražiai pasiglaustys...
Striptizo šokėjai, du gražiai nuaugę jaunuoliai, buvo
sutikti ilgu: „Oooo!“ ir aikčiojimais:
— Dievuliau tu mano, kokie gražūs!
— Du broliukai saldainiukai!
— Laikykite mane, iš-pro-tė-siu!
— Jei šoks ne pagal Ciciną, grūsime lauk.

1 8.

Pagal Ryčio Cicino muziką bemiukai-saldainiukai strip­

tizo nešoko. Pasirinko lyrišką dainą, kažką iš Marian
Carey repertuaro.
Iš pradžių Kamilei buvo juokinga stebėti, kaip ma­
žais šokio žingsneliais jaunuoliai kraipydami užpakalius
eina nuo vienos merginos prie kitos, hipnotizuoja akimis,
rodo baltų dantų šypsenas ir gąsdinamai tiesia rankas.
Bet koks krykštavimas sukilo, kai bemiukėlis tamsiomis
akimis pastvėrė Kamilę už rankos ir besispyriojančią nu­
tempė ant kėdės, kurią kitas šokėjas mikliai pastatė į
prabangių apartamentų vidurį.
Kamilė atsisėdo, o jaudulys kilte sukilo. Ji nė kiek ne­
troško tokio dėmesio ir tuo labiau jausti svetimų rankų
prisilietimus. Suvokė, kad tai viso labo žaidimas, tačiau
nemalonus šiurpulys įsiėdė iki panagių. Ausyse girdėjo
ne muziką, o vien kraujo ūžimą. Stengėsi nebežiūrėti į

7 5
šokėjus, kurie, visuotiniam džiaugsmui, ėmė nusirengi­
nėti, judesys po judesio demonstravo antsvorio neišba­
lansuotus raumeningus, kvarco lempų nurudintus kū­
nus, depiliuotas krūtines.
O kiek buvo gardaus juoko, kai ji, kilstelėjusi galvą ir
prieš save išvydusi baltas trumpikes, aiktelėjo lyg pirštą
tarpdury prisivėrusi.
— Nagi, nagi! — atpažino Jovitos balselį. — Sujau-
dinkit ją, suvedžiokit!
Kamilė dar labiau panarino galvą. Regis, kvailiau ir
būti negali! Ji nenori žiūrėti į vyriškus sėdmenis, nenori
krūpčioti ir klausytis replikų.
Kažkas palietė jos ranką, ir Kamilė įsitempė kaip spy­
ruoklė, jau spruks nuo kėdės, bet laiku išvydo, kaip drau­
giškai besišypsantis šokėjas ištiesėjai šampano taurę.
Tuo viskas ir baigėsi — ji išlenkė šampaną, šįkart su
burbuliukais, ir jausdama nežemišką palengvėjimą atsi­
kėlė nuo kėdės.
Tačiau tuo linksmybės nesibaigė. Kamilės vietą užėmu­
si Jovita pastėro iš laimės, kai aplink ją ėmė glaustytis
tamsiaakis bemiukėlis. Kitas vaikinas stovėjo nuošalyje
ir, regis, nuobodžiavo. Vienu tarpu šokėjas palinko prie
Jovitos. Toji klusniai sudėjo lūpas, manydama, kad bu­
činys neišvengiamas, tačiau paskutinę akimirką gundy­
tojas atšlijo ir Jovitai nieko kito neliko, kaip apmaudžiai
sučepsėti.
Po tojai ant akių buvo užrištas juodas raištis. Ji nieko
nematė, bet galėjo liesti. Tada ir prasidėjo linksmasis
reginys. Prisijungė nuošalyje buvęs šokėjas, ir jiedu taip
mikliai susikeisdavo vietomis, kad Jovita kaip gyva ne­
nutuokė, jog ji paeiliui čiupnoja ir plekšnoja tai vieną,

7 6
tai kitą vyrą. Žiūrovų akyse Jovita virto nepasotinama
mergužėle, trokštančia iškart abiejų vyrų.
Galiausiai juoko pliūpsniai pasėjo jai negerą įtarimą
ir nusibraukusi nuo akių raištį suprato, į kokias gudrias
pinkles papuolė. Net šampano taurės nepaėmė. Pašoko
lyg įgelta ir šmurkštelėjo už draugių nugarų.
Išėjus šokėjams dar ilgai visos aptarinėjo, kaip šau­
niai gražuoliukai apmovė Jovitą.
— O toliau? — klausė Kamilė Julijos. — Tai ir viskas?
— Ne, yra užsakytas laivas. Po vidurnakčio plauksime
Nemunu pasitikti saulės, o po to grįšime čia ilsėtis.
— Vėl į viešbutį? — negalėjo patikėti Kamilė. — Be
ryšio...
— Pasiilgai Radvilo?
— Ne, pakentėsiu vieną naktį ir bėjo.
Julija atidžiai ją nužvelgė, padėjo lėkštutę su valgio
likučiais ant staliuko ir pasivedėjo į šoną.
— Matau, kad pasiilgai, — tarė ji. — Nori, duosiu gerą
patarimą? Nepasilik čia per naktį, geriau važiuok na­
mo, pas jį.
— Kodėl?
— O todėl, kad vyrų pavy dui negalime duoti nė men­
kiausio pagrindo. Tu jį maloniai nustebinsi, jis apsi­
džiaugs, pamatysi. O ką tu čia veiksi? Jau prisišokai, pri­
sikalbėjai. Išsikviesk taksi ir važiuok ilsėtis.
Kamilė išplėtė akis netikėdama tuo, ką girdi. O juk
tikrai, puiki mintis. Taip, pas Radvilą! Padarys staigme­
ną. Tegul žino, kad už jį nieko jai nėra svarbesnio pa­
saulyje. Nieko!
— Oi, Julika, kad tu žinotum ! — suspurdusi iš
džiaugsmo Kamilė pakštelėjo draugei į skruostą. — Kad

7 7
tu žinotum, koks tai geras sumanymas. Ai, ką aš čia šne­
ku, tu vyrų psichologiją geriau išmanai.
— Aš juos kiaurai permatau. Ir tave išmokysiu juos
perprasti. Važiuok, o su mergomis neatsisveikink, bus
daug nereikalingo kniaukimo. Juk nepaaiškinsi, kad tau
Radvilas svarbiau už mus visas į krūvą sudėjus.
— Taip, Julika, tiesą sakai...

19 .

— Jau vėlu, Roseta, o tau iki Vilniaus važiuoti.

— Išvarai?
— Sunki diena buvo. Pavargau.
— Sunki? Interviu išsunkė ar aš?
— Ir tas, ir tas. Noriu miego, kapitališkai nusikaliau.
— Nori miego? Aš irgi noriu miego.
Toks pokalbis Radvilui darėsi panašus į sapną. Juk
būna, susapnuoji kokį pažįstamą, užkalbini, o šis ima
kažką sapalioti. Išgrūsti ją lauk? Ne, tai neatsitiktinė
mergšė iš restorano, kuriai gali duoti kokias tik nori ko­
mandas, nes žinai, jog matai ją paskutinį sykį. O Roseta
švelni, jausminga būtybė, be kompleksų, būtų įdomu dar
kada nors susitikti...
— Galėtum ir čia pernakvoti, — tarė jis, — tačiau ar
tau patogu bus miegoti vienoje lovoje su vyru?
— Paklausei! Jei tas vyras nemiegos ant manęs, žino­
ma, patogu.
Ničnieko nesupranta! Tiesiai šviesiai sakyti — renkis
ir vyniokis pro duris?
Radvilas susmuko ant lovos krašto. Ji pasislinko ar­
čiau. Jos kūnas dvelkė švara, nes prieš kelias minutes

7 8
 išėjo iš vonios kambario, regis, vėl pilna gaivališkos
jėgos.
— Man taip gera su tavimi, — mieguistai tarė ji. — O
tau patiko?
Kas per mergina! Klausinėja tokių nesąmonių!
Radvilas pritildė muziką, kad įsivyrautų tyla ir ji įsisą­
monintų, jog jis nėra linkęs dalytis įspūdžiais.
— Tau laikas važiuoti. Antro karto nebus.
— Antro karto?
Radvilas atsistojo ir ėmė rengtis. Demonstratyviai sags­
tėsi marškinių sagas, o ji atsilošė ant pagalvių, pasisuko
ant šono, išrietė klubus ir sustingo tokia gundoma poza,
kad Radvilas pajuto, kaip jo žvilgsnis tarsi įsielektrino.
— Man irgi keltis?
— Aha, taip, nors... nė nežinau.
Roseta vos sulaikė šypseną. Gundosi, vargšelis, pagal­
vojo ji, spokso veršelio akimis, ir tokie šiaudadūšiai ei­
na į politiką?..
Staiga ji pamatė, kaip Radvilo veidą iškreipė gyvuliš­
ka baimė ir jis paknopstomis puolė prie grotuvo, visai
išjungė muziką, ir tada kuo aiškiausiai suskambo žings­
niai laiptinėj.
Pakulnių kaukšėjimas. Laiptais lipo moteris, nes po
vidurnakčio liftas išjungtas.
— Velnias, tai ji, atpažįstu eiseną! — iškošė ir primušto
šuns akimis dėbtelėjo į lovoje tysančią nuogalę. — Lįsk
po antklode! Jei Kamilė tave pamatys, oi, bus skandalas!
— Nieko tokio, mes, žurnalistai, dieviname skanda­
lus. O tu nerakink jai durų.
— Ji turi raktą, be to, mano džipas prie laiptinės...
Slėpkis, pasakiau!

7 9
 Roseta antklodės krašteliu prisidengė krūtų kauburė­
lius ir akis išpūtusi stebėjo, kaip Radvilas skuba rengtis:
įšoko į kelnes, susikamšė marškinius ir pačiupęs dezo­
doranto balionėlį taip papurškė, lyg tai būtų gesintu­
vas, slopinantis ūmai kilusį gaisrą.
— Būk čia, paskui išeisi, — prašnypštė jis skubėda­
mas iš kambario, ir, vos užvėrė duris, pasigirdo negai­
lestingas spynos traškėjimas.
Roseta nutyko. Ne, jos nekankino artėjančios nelai­
mės nuojauta, ji nežinojo, kas yra sąžinės priekaištai.
Priklausė toms merginoms, kurių nejaudino dorovės
normos. Jai tiesiog pasidarė smalsu, kaip tas gražuoliu­
kas mėgins išsisukti iš bjaurios padėties.
— Staigmena! — pasigirdo prieškambaryje linksmas
ir žvalus balselis. — Aš jau namie!
— Kamile, bene kas atsitiko, kad taip anksti grįžai?
— Man nusibodo.
— Bet juk tai tavo mergvakaris, negražu...
— Nieko tokio, panos galės per vestuves pašėlti. O
tu, mielasis, nė kiek nesidžiaugi?
— Džiaugiuosi, Kamile. Kad tu žinotum, kaip aš tave
myliu! Eikš, brangioji.
Puikiai apsimeta, šyptelėjo Roseta. Tokiam artistui ne
į Seimą balotiruotis, o meksikietiškuose serialuose
vaidinti. Sprendžiant iš atodūsių ir idiotiško čiulpsėji-
mo dabar jiedu bučiavosi. Ak! Tyras bučinys, žadantis
begalinę laimę. Viskas aišku, nusprendė Roseta, taktinė
Radvilo gudrybė. Stengiasi laimėti laiko. Nesumoja,
vargšelis, kokią pasaką pradėti sekti.
Už durų pasigirdo smarkus kvėptelėjimas, laimingas
atodūsis ir jos meilus murkimas:

8 0
 — Aš noriu tavęs. Girdi? Mmm...
Še tau, vėl bučiniu užčiaupė jai bumą. O kas toliau?
Bučiuos, kol nualps? O gal įsivilios ją į virtuvę ir ten jie
užsiims meile? Juk ji ne tokia kvaila, kad pasiduotų už­
keliama ant kieto stalo, kai šit už durų dunkso plati,
minkšta lova, tiesa, kol kas užimta.
Roseta su atkaklia ironija stebėjo durų rankeną. Tuoj
toji panelė, apdujusi nuo meilės narkozės, išdygs ant
slenksčio ir patirs tokį šoką, kad visi jos vedybiniai pla­
nai pakibs ant plauko. Oi, kiek bus ašarų...
'— Kamile, žinai ką?
— Ką, mielasis?
— Važiuojam prie jūros.
— Dabar? Naktį?
— Dabar. Naktį, — hipnotizuojamai pakartojo jis. —
Tik aš, tu ir jūra. Pamatysi, bus labai romantiška, o pas­
kui apsistosime apartamentuose su vaizdu į jū rą ir ten
kelioms dienoms susuksime jaukų meilės lizdelį. Rytais
kavą tau virsiu... Tai kaip? Važiuojam?
— Bet, mielasis...
— Aš noriu pagrobti tave, užsidaryti su tavimi nuo
viso likusio pasaulio, bučiuoti tave iki išprotėjimo... Va­
žiuojam, mano saulyte, greitai nulėksim, pora valandų —
ir mes prie jūros.
Iš prieškambario atsklido keistas bruzdesys, ir Roseta
įsitempė nesuprasdama, kas ten vyksta. Jai pasirodė, kad
staiga toji meilutė susiprotėjo, jog, be jų, bute dar kaž­
kas yra, ir ji žūtbūt stengiasi įsibrauti į kambarį, o Rad­
vilas pamišo ir mėgina landūnę tyliai pasmaugti.
Tačiau kitą akimirką trinktelėjo durys ir laiptinė su-
bilsnojo nuo drambliškų žingsnių.

8 1
 — Oi, tu išprotėjai!
Tie garsai Rosetą suskvarbė lyg grąžtas — išėjo!
Nuskubėjusi prie durų prisiplojo prie „akutės" ir spė­
jo išvysti, kaip Radvilas, laikydamas ant rankų trapią
mergaičiukę, pergalingai krypuoja laiptais žemyn.
Kamilė jai pasirodė nepadoriai graži, dėl tokių vyrai
keliais eina ir geidžia ne mažiau nei prašmatnaus auto­
mobilio. Ir neverta stebėtis, kad Radvilas nejaučia nė
mažiausios pagarbos savo jausmams. Toks jau prigimti­
nis gražių vy rų bruožas. Jie išsimiklina moteris pasigul-
dyti be jokių sąžinės priekaištų ir menkiausio vidinio
nerimo šešėlio.
Roseta susirado mobiliuką, atsisėdo ant lovos krašto
ir vis kraipydama galvą, vis negalėdama patikėti, kad
taip netikėtai viskas baigėsi, ėmė spaudyti mygtukus.
- J u l i j a ? Čia aš. Gali kalbėti?
Julijos balsas buvo nekantrus, persmelktas jaudulio:
— Kaip? Sakyk, kaip pavyko!
— Nieko gero. Išsisuko. Ką tik tavo mylimas berniu­
kas su savo mylima mergaite nubildėjo laiptais, o aš vie­
na sėdžiu užrakinta, va taip...
— Negali būti! Kamilė tavęs nematė?
— Ne-a, nespėjo į kambarį įeiti, kaip Radvilas sugun­
dė ją pigia egzotika — kelione į Palangą. Čiupo ant ran­
kų ir ištarabanijo pro duris.
Julija piktai atsiduso į ragelį.
— Negaliu patikėti! Na, jam ir sekasi! O įrašas? Sa­
kyk, ar įrašas pavyko?
— Diktofonas dirbo, bet smarkiai abejoju, kad jam e
girdėsis Radviliuko aimanos.
— Kodėl?

8 2
 — Todėl, kad visą laiką muzika skambėjo.
— Oho, seksas su muzika...
Rosetą užgavo Julijos balsą iškreipęs pavydas — pati
sugalvoja, pati paskui priekaištauja!
— Kas mylėjosi, o kas kentėjo! — pratrūko ji. — Kaip
paskutinė dūm ė vizginausi, vizginausi, kol prisivizginau.
Ką man dabar daryti?
— Nepanikuok.
— Aš ir nepanikuoju. Guliu lovoje užsivertusi sijoną ir
mirštu iš geidulio. Klausyk, jei rimtai, gal jam kokio kom-
promato palikti? Pavyzdžiui, pagalvę ištepti lūpdažiais
ar į patalynės dėžę savo stringus įmesti? Arba ne! Vonio­
je tarp jos kosmetikos paliksiu panaudotą prezerv atyvą.
Julija patylėjo svarstydama, ko griebtis.
— Pigūs bajeriukai, — tarė ji. — Man reikia, kad su­
veiktų šimtu procentų. Kad ji savo akimis pamatytų pra­
mogaujantį jaunikį.
— Manai, to pakaks, kad ji mestų Radvilą, tokį pini­
gų maišą? Abejoju.
— O kur ji, vištelė, dings? Jai idealizmas iš akių trykšta.
— Na ir kas? Vis tiek Radvilas ją perkalbės. Pusme­
čiui nusikels vestuvės, ir viskas. Atrodo, kad Radvilas tik­
rai ją myli.
— Iš kur ištraukei tokią nesąmonę?
— Pats sakė, man asmeniškai. O jei vyras svetimoms
moterims kalba apie jausmus kitai, vadinasi, tas jaus­
mas stiprus.
— Nesapnuok, — šaipėsi Julija, — kada jis taip sakė?
Lovoje?
— Klausyk, aš padariau viską kaip tarėmės, o tu zirzi,
lyg būčiau slapta su tavo vyru pergulėjusi. Jei nori žinoti,

8 3
 yra geresnių už tavo Radvilą. Bet ką man toliau daryti?..
Alio, Julika? Iškviesk kokius gaisrininkus, kad išlaužtų
duris, ar ką?..
— Nebijok, Radvilas tokių situacijų vadybą išmano.
Atsiųs savo žmogų ir tave išleis. Ak, kaip gaila, kad ne­
pavyko...
— Ei, o kaip dėl interviu? Prišnekėjo niekų. Baisiai
čia kam įdomu skaityti apie kažkokio fondo veiklą. Re­
daktorius sutrumpins, sakys — paslėpta reklama.
— Dary k straipsnį. Su redaktoriumi aš susitariau. Ma­
tai, Roseta, kaip išeina: aš dėl jo stengiuosi, draskausi, o
prie jo kažkokia sudžiūvusi blondinė klijuojasi, galima
padvėst iš nervų!
— Ir padvėsi, Julika, ne tau juos išskirti. Be to, abejo­
ju, kad tai vištelei Radvilo turtai paskutinėje vietoje. Kuri
iš mūsų nesvajoja apie turtingą diedą?
— Ai, geriau tu patylėtum. Aš žinau, ką darau.

22.

Prie jūros!
O, kaip troško Kamilė apkabinti Radvilą ir išbučiuoti!
Ju k visos dienos bėgo pagal griežtą dienotvarkę, nė
žingsnio į šoną, o čia taip netikėtai — laiptais žemyn
ant Radvilo rankų, ir štai visureigis skrodžia nakties erd­
vę, neša juos prie jūros.
— Vasaros saulė, vynas ir merginos!.. — užtraukė Ka­
milė ir tuoj pat nusijuokė — tokia buvo laiminga.
— Kas tau? — sušnairavo jis. — Atrodo, trupučiuką
padauginai?
— Gėriau, kas dega!

8 4
 — Na na. Gėrei. Ar nereiks gydyti nuo alkoholio? Men­
kas džiaugsmas, jei vaikai gims debiliukai.
— Liaukis, aš pajuokavau.
— Kad dainuoji. Ir dar — Ciciną.
— O kas, kad Ciciną? Puikus dainininkas. Per viso­
kias vakaruškas vežte veža — į kalną, j pakalnę, per sto­
gą, nuo stogo, — mostigavo rankomis Kamilė, trykšte
tryško gera nuotaika. — O tave aš myliu labiau už visus
cicinus. O tu myli mane?
Radvilas trumpam atplėšė akis nuo kelio. Paskersa-
kiavo, lyg ieškodamas pamišimo požymių jos veide, ir
sausai ištarė:
— Myliu.
— Myliu... — lygiai tokiu pat bejausmiu tonu pakar­
tojo Kamilė. — Tu nesidžiaugi, kad aš pabėgau iš merg­
vakario? Ar man taip atrodo?
— O kodėl pabėgai?
— Ai, nusibodo. Nyku. Na, kas ten gero? Pašoko m er­
gos, po jų berniukai striptizą pašoko, o kas toliau? Pasi­
gerti? Man patinka būti girtai nuo meilės, va, kaip da­
bar... Bet tu taip šaltai ištarei „myliu", kad man negera
pasidarė. Ar kas atsitiko? Užpykai? Nenorėjai, bet taip
išėjo, tiesa?
Radvilas ėmė gintis, įrodinėti savo tiesas. Juk rytoj jo
laukia susitikimas su pramonės konfederacijos pirm i­
ninku, diskusijos dėl rinkimų apygardos, kurioje baloti-
ruojasi jis ir jų kandidatas, o jis norėjo susitarti, kad ne­
konkuruotų. Bet viską metė, dėl jos metė!
— Ar bent suvoki, ką dėl tavęs paaukojau? — užbaigė.
— Dėl manęs galime grįžti, — susirūpino ji. — Taip
taip, nieko tokio, niekur ta jūra nedings.

8 5
 Radvilas papurtė galvą — ne! Ir dar tvirčiau sugniau­
žė mašinos vairą. *
— Myliu! — ištarė jausmingai, ir jo akys sublizgo ta
nežemiška šviesa, kuri pažadindavo iš stingulio slapčiau­
sius Kamilės troškimus.
O ji, prisiminusi striptizo šokėjų plastiškus judesius,
nusiraivė. Žinojo, kad, šitaip atmetus rankas, šitaip su­
lenkus kojas, įsijungia spyruoklė, kuri jos figūrą paver­
čia idealia, o krūtys pro storiausią medžiagėlę išsišauna
visais apvalumais, lyg du akli kačiukai, ieškantys švel­
numo.
— Nuostabiai atrodai, — jis ištiesė ranką ir jausm in­
gai paglostė jos krūtinę. — Bet dabar negundyk manęs,
man reikia vairuoti.
Kamilė sutramdė jaudulį.
Paglostė įgudusiais pirštais, kaip skulptoriai kad glu­
dina savo užbaigtų kūrinių formas. O ji — Radvilo kū­
rinys. Nuo mokyklos suolo ja žavėjosi, lepino, globojo
ir visaip popino, kol išaugino ir subrandino joje tokią
meilę, kad vos tik ėmus galvoti, kaip ji myli Radvilą,
kaip ji myli!., nei iš šio, nei iš to imdavo kauptis ašaros.
Tai meilės transo būsena, nieko bendro neturinti su
silpnumu. Tiesiog įsidega tas jausmas ir dega, ir darosi
taip gera, kad vidinė šiluma virsta ašaromis.
— O kaip Julija?.. Pasiliko ten?
— Taip. Paglobos mergaites iki ryto. Ji — šventas žmo­
gus. Aukojasi dėl mūsų. Įsivaizduoji, ji mane iš pusės
žodžio suprato, iš akių. Sako man, važiuok namo...
— Kas? Julija?
— Na, taip, o ką?
— Nieko.

8 6
 Visureigis lėkė tokiu greičiu, kad aplinkui viskas
šniokštė. Kamilė paprašė nor^ kiek sumažinti greitį, ir
Radvilas pakluso. Spidometro rodyklė nuslinko žemė­
liau ir suvirpėjo ties šimtąją padala.
— O tau kaip sekėsi?
— Ta prasme?
— Juk turėjai susitikti su žurnaliste.
— A, tokia ten ir žurnalistė. Standartinis intervas, pus­
valandis — ir buvau laisvas, vis apie tave galvojau.
— Apie mane?
— O kas? Kiekvieną minutę apie tave galvoju.
— Tikrai?
— Tikrai, — nepalaužiamu balsu ištarė Radvilas, dėb-
sodamas į mašinos žibintų nutviekstą tuščią autostra­
dą. — Tu man, nežinau, kaip kas... Kaip švyturys tam­
sią naktį. Be tavęs, Kamile, nėra jokios prasmės man
gyventi. Įsiklausyk— jokios!
Kamilė buvo patenkinta tuo, ką išgirdo.
Tai apie meilę... Apie tas ašaras, kurios, regis, nežinia
iš kur atsiranda. Kažin, toji magiška jausena pavergia
žmogų ar išvaduoja?..
Radvilas, tarsi patvirtindamas savo žodžius, palietė jos
kampuotą kelį, perbraukė per šlaunį. Palietė be geidu­
lio, it kokią šventenybę paglostė. Atrodytų, menka gla­
monė, bet Kamilė suvirpėjo iš troškimo atsiduoti jo del­
no šilumai. Ak! Ištiestų ranką — nubučiuotų kiekvieną
pirštelį, sustabdytų šitą laukinį visureigį, pati pavirstų
laukine kate...
Prie jūros!
Ji atsilošė sėdynėje, patogiai ištiesė kojas ir nugrimz­
do į malonias svajas.

8 7
 Kokia naktis! Po geros valandos jie bus prie jūros.
Žvaigždės, jūros ošimas ir jie, vienu du...
Visureigis tykiai burzgė stovėdamas autostrados pa­
kelėje. Prietaisų skydelyje žlibindamas akis mirkčiojo ava­
rinių šviesų jungtukas.
Kamilė susigriebė, jog buvo užsnūdusi, o dabar vėl
atmerktomis akimis ieško Radvilo.
Kur jis?.. Kas atsitiko?
Išlipusi pamatė, kad visureigis sustojęs ant tilto. Rad­
vilas ry mo ant turėklų ir žiūri į juodą upės tėkmę.
— Kas atsitiko?
— Tu užmigai, o mane irgi miegas suėmė. Sustojau,
kad truputį pravaikyčiau snaudulį.
Kamilė prigludo prie Radvilo, apsivijo jį rankomis.
— Kokia čia upė?
— Ką aš žinau... Eime, — atšlijo jis nuo turėklų, —
šaltoka, jau atsigavau. Važiuosime. Pakeliui dar į kokią
degalinę reikia užlėkti, šampano nupirkti.
— O, tik ne šampano.
— Kodėl?
— Todėl, kad jis pilnas burbuliukų.
— Tu pati esi kaip burbuliukas.
— Kas? Aš?
Radvilas sugriebė ją glėbin. Bučinys buvo toks aist­
ringas, kad Kamilė, atgavusi kvapą, liežuviu grybštelė­
jusi jo lūpas, vos girdimai šnibžtelėjo:
— Pamylėk mane... Dabar. Čia. Tuoj pat.
— Kkką sakei? — sumikčiojo jis. — Čia, ant tilto?
— Aha, čia... Ant tilto.
— Gal tau galvoj negerai? Juk čia autostrada, maši­
nos važiuoja...

8 8
 Jis atsargiai atstūmė Kamilę. Ji krūptelėjo viduje, sa­
kytum prabusdama iš tos nemalonios būsenos, kai per
miegus visokiausių niekų prišnekama. Įlipo į visureigį
ir, šiam pajudėjus, Radvilas tarstelėjo:
— Na, tu ir stebini mane, Kamile. Žinok, kartais rei­
kia rasti savyje jėgų atsižadėti kūniškų malonumų. Kar­
tais dorumas gundo labiau nei seksualumas. Kas per no­
rai — autostradoje, ant tilto? Negali valandėlę pakentėti?
Kamilė tylėjo. Ūmi aistra virto deginančia gėda, lyg
būtų sučiupta ištvirkaujanti; ji pati nesusigaudė, kaip
jai galėjo kilti noras mylėtis pakelėje, ant tilto, po atviru
nakties dangumi. Iš kur toks laukinis instinktas? Ką ben­
dra su meile turi tokie geiduliai?
— Turbūt striptizas tau galvą susuko? Jaudulys dides­
nis, jei yra pavojus, kad kiti pamatys?
— Tai — meilė, — išsunkė ji. — Meilė, ir nieko
daugiau.
— Štai kaip, nežinojau... Na, nepyk. Tau reikia pail­
sėti. Nusnūsk, pažadinsiu, kai būsime Palangoje. Mie­
gas pataiso nuotaiką.
Radvilas užklojo jos kojas savo švarku. Kurį laiką Ka­
milė klausėsi, kaip visureigis pasišvilpiniuodamas galy­
nėjasi su vėju, paskui nė nepajuto, kaip užsnūdo.
Nežinia, kiek laiko miegojo, bet prabudo nuo nema­
lonaus trūkčiojimo: atrodydavo, kad visureigis užsiožia­
vęs sustos, staiga mesdavosi į priekį, suburgzdavo, bet ir
vėl variklio ūžimas imdavo slopti.
— Kas atsitiko?
— Sugedom.
Laimė, priekyje sušvito degalinės žiburiai. Jie artėjo
be galo lėtai, regis, kitą sekundę variklis visai uždus, ir

8 9
kai visureigis pagaliau pasiekė degalinę, Radvilas su pa­
lengvėjimu atsipūtė:
— Nors tiek pasisekė. Išsikviesiu avarinę tarnybą. Ka­
žin koks numeris?..
— O tai... tai kaip bus su jūra?
— Kaip, kaip! Niekaip! Niekur nedings ta jūra, po
vestuvių nuvažiuosim.

23.

Tą rytą, kai sodriai nulijus stojo visai pakenčiamas oras

žvejybai ir neblogai kibo ešeriai, Ričardas atsigrįžo į val­
ties gale su meškere rankose sėdintį Modestą ir tarė:
— O tu nepabėgai nuo savo praeities, Mode.
— Kodėl?
— Jei sėdi su manimi vienoje valtyje, vadinasi, nepa­
bėgai.
Modestas nusijuokė ir palingavo galva, tarsi sutikda­
mas su tokia išvada.
— O kaip dėl mano pasiūlymo? Pagalvojai?
Išlindo saulė, oras pasidarė toks skaidrus, kad, rodos,
įmanytum, ranka paliestum kitą ežero krantą.
— Pagalvojau, — atsakė Modestas. — Sutinku.
Ričardas linktelėjo ir ėmėsi irklų. Netrukus jie buvo
krante. Modestas iškrovė laimikį — tuziną plaštakos dy­
džio ešeriukų, o jo bičiulis, ką tik virtęs darbdaviu, kaž­
kam mobiliuoju telefonu davinėjo nurodymus.
Jei Modestas prieš mėnesį būtų sulaukęs pasiūlymo
veltis į nešvarius reikalus, būtų tik nusijuokęs — perne­
lyg brangino savo ramybę. O dabar, kai neliko Agnės,
viskas pasikeitė. Neliko svaičiojimų, pranyko širdgėla,

9 0
 ir jei pagalvodavo apie ją, tai vien liūdesys suimdavo,
lyg prisiminus artimą, bet mirusį žmogų.
Tad vieną vakarą tarė sau: velniai nematė — užsidirbti
pinigų ir taškytis jais! Juoktis visiems į akis. Tiems, ku­
rie keliaklupsčiauja dėl skatiko, už grašius išduoda mei­
lę. O prispaustas būtinybės prabilti apie jausmus, tylės
lyg žuvis, ir niekas neįtars, koks jis silpnas, pilnas gniuž­
dančių ir skaudžių prisiminimų.
Sutemus į vasarvietę įvažiavo naujas „Audi“ automo­
bilis. Priėjo vairo sėdėjo Dovydas. Išlipęs nuskubėjo prie
Ričardo, ir kurį laiką jiedu apie kažką pusbalsiu kalbė­
josi. Paskui atžingsniavo prie Modesto, apžiūrinėjančio
prabangų automobilį.
— Vogta? — paklausė jis.
— Ir taip, ir ne. Galima sakyti — bobutė dovanojo, —
atsakė Ričardas. — Žvėris, o ne mašina, tiesa?
— Geras aparatas, — sutiko Modestas. — Išpirkos rei­
kalausi?
— Ne, baigėsi tie vaikų žaidimai. Čia — draudiminis
variantas. Savininkas apdraudė mašiną, mes ją priglau­
dėme. Jis gaus draudimo išmoką, o mes su naujais do­
kumentais parduosime Rusijoje.
— Aišku. Vadinasi, man reikės šitą aparatą išvaryti į
Rusiją?
— O ką?
— Dokumentai yra?
— Bus. Visi — tavo vardu.
— Tada — jokių problemų, galima ir pasivažinėti.
Tik vienas klausimas Modestui nedavė ramybės — ko­
dėl jis? Juk, pavyzdžiui, tas pats Dovydas, užuot bimbi-
nėjęs, galėtų sėsti prie vairo, dvi dienos — ir grįžta.

9 1
 Ričardas neišsisukinėjo ir pasistengė viską paaiškinti
paprastai: ir Dovydą, ir jį pakankamai gerai pažįsta po­
licija, o jųdviejų įžūloka išvaizda net mažus vaikus gąs­
dina. Neatsigins įtarimų ir patikrinimų.
— O tu, Mode, inteligentiškas, gražiai apsikirpęs, kaip
iš akies trauktas verslininkas, kokie ir važinėjasi tokiais
automobiliais.
Vis dėlto po šios kalbos šydu Modestas įžvelgė baimę.
Jie bijo rizikuoti, nenori prarasti to, ką turi užgyvenę,
pagaliau — laisvės. O kokius širdies džiaugsmus gali pra­
rasti jis?
— Mašina paieškoje?
Ričardas papurtė galvą:
— Ne. Kai perkirsi valstybės sieną, tada savininkas
praneš, kad kažkas nuvarė mašiną. O varyti toli nerei­
kės — iki Kaliningrado. Ten tau paskambins ir paims
mašiną.
— Nors tiek gerai, — linktelėjo Modestas. — Kada
išvažiuoti?
— Kai gausiu tau vizą. Dvi trys dienos, ilgai neužtruks.
O kol kas, Dovydai, patrauk mašiną nuo kiemo.

24.

Tai buvo visiškai kitoks prabudimas. Oras, apsunkęs nuo

kaitros, o po širdimi Kamilė jautė sunkumą. Prabudo
viena, Radvilas išvyko, nepalikęs nė raštelio, sakytum,
pyktelėjęs dėl nevykusios kelionės prie jūros.
Laimė, visureigį pataisė jis pats. Paaiškino: kažkas ku­
ro padavimo sistemai. Įpylė į baką kažkokio specialaus
skysčio ir variklis atsigavo. Bet buvojau prašvitę. Auto­

9 2
 strada lėkė mašinų virtinės, ir tas vientisas transporto
gausmas daužyte sudaužė trapią nakties tylą, tą magiš­
ką romantiką, regis, vedančią į pasaulio kraštą.
Tad grįžo atgal į Kauną, atgal į savo butą. Ji buvo žvė­
riškai pavargusi, todėl iškart atsigulė, o Radvilas, kiek
pavaikščiojęs, lyg kažko ieškodamas, bet nerasdamas,
nusprendė, kad reikia pasirodyti Vilniuje, ir išvažiavo.
Kamilė atsisėdo ant pufo priešais veidrodį, susirado
kosmetinę servetėlę ir ėmė valyti nuo veido grimo li­
kučius. Kas jam vakar buvo pasidarę? Stvėrė ją ant ran­
kų ir — pro duris... Toks švelnus, dėmesingas. O vėliau
kaip smarkiai jį paveikė tas aistros proveržis ant tilto. O
Dieve, kaip užsigavo, juk net moralą atskaitė, ko nieka­
da nėra buvę.
Kad numarintų graužiantį kirminą, paskambino Rad­
vilui. Jis iškart atsiliepė. Buvo gerai nusiteikęs ir nešykš­
tėjo švelnių žodžių, o paklaustas, ar pyksta dėl jos elge­
sio ant to prakeikto tilto, jis tik nusijuokė:
— Liaukis, Kamile. Aš tiesiog sutrikau. Atleisk, jei ta­
ve užgavau.
Taip Kamilei grįžo gera nuotaika ir noras gyventi. Ta­
čiau bute lindėti nebuvo jokio ūpo. Žinojo, kad tėvai
pasiilgo savo vienturtės, kad dėl artėjančių vestuvių jie
jaudinasi ne mažiau nei ji: juk į tokią garbingą ir turtin­
gą giminę dukra išeina. Be to, smalsu, kaip baigėsi merg­
vakaris, ar labai plūdo ją draugės, kai pastebėjo, jog jau­
nosios nė kvapo neliko?
Trumpos maudynės, keli lūpdažio potėpiai, truputis
skaistalų blyškiems skruostams — ir Kamilė jau sėdėjo
automobilyje, prieš kurį vėrėsi saulės nutviekstos Kau­
no gatvės.

9 3
 Mama įdėmiai nužvelgė dukters liemenį, ieškodama
nėštumo požymių, ir, kaip įprasta, paniurzgėjo, na, paga­
liau pasirodė pražuvėlė, o paskui pasidalijo gera naujiena:
— Pilvytis koks!.. Pasiūlė tėvui vadovauti kažkokiam
ten padaliniui, įsivaizduoji?
— Ne kažkokiam ten, o stogdengių padaliniui, — at­
siliepė iš virtuvės tėvas. — Atrodo, kad ir mes pagaliau
imsime gyventi kaip balti žmonės.
— O kodėl viena, be Radvilo? — virtuvėje geriant ar­
batą klausė mama.
— Kad jis — Vilniuje.
— O kodėl tu čia? Kodėl atskirai?
— Kad jam — reikalai, susitikimai.
— Nesikabinėk, — nepiktai tarė tėvas. — Juk suaugę
žmonės. Prisibus. Visas gyvenimas prieš akis.
Mama pasišovė dukrą pavalgydinti, bet kol ji kilnojo
katiliukų dangčius, siūlydama tai to, tai ano, Kamilė pak­
štelėjo į šiurkštų tėvo skruostą ir išlėkė pro duris.
Paskambino Julijai ir ją aptiko pas Mildą, savo ben­
drakursę. Pasirodo, jos neseniai prabudusios, bet jau ­
čiasi lyg greit dvės, nes siaubingai plyšta galvelės po va­
karykščių linksmybių.
— Ko atvežti? Šampano ar vyno?
— Vyrų?
— Vyno!..
— Ne, geriau šampano. Paburbuliuosim.
Po valandėlės Kamilė įžengė į butą, kurį nuomojo Mil­
da. Draugė atrodė komiškai. Juokingai suvelti plaukai
styrojo lyg įelektrinti, tarytum ji visą naktį būtų lakioju­
si ant motociklo ar šluotos. Mieguistai laiminga. Nesu­
prasi, jai šypsosi ar šampano buteliui.

9 4
 Julija žiovavo prie televizoriaus.
— O, tu jau čia, kaip miegojai?
— Ai, prastai.
— Ko taip?
— Radvilas sunervino. Išsitempė vakar prie jūros, bet
mašina sugriuvo ir grįžome atgal.
— Romantikas! — šyptelėjo Julija. — Kas jam už­
ėjo? — ir bakstelėjo pirštu į televizorių. — Tuoj kartos
laidą, kurioje tavo Radvilas rodys gerumo fokusus.
•— Haris Poteris, — šyptelėjo Milda, galynėdamasi su
šatnpano kamščiu.
Kamilė nukraustė drabužiais užverstą fotelį ir patogiai
įsitaisė šalia Julijos. Netrukus pokštelėjo kamštis, ir Milda
klyktelėjo lyg pašauta. Suskimbčiojo taurės. Ant staliuko
atsirado cigarečių ir peleninė. Stojo jauki atmosfera, ko­
kia įmanoma tik atsidūrus gerų draugių kompanijoje.
Milda pasikėlusi palaidinukę negailestingai žnaibė sau
pilvą ir skundėsi, kad sustorėjo po mergvakario, bemaž
dešimt kilogramų priaugo, laikas riebalų nusiurbimą da­
rytis ar ką...
— Eikjau, eik — po mergvakario, — netikėjo Julija. —
Tiek dūkai, iš kur ten kalorijos?
— Nieks nepyko, kad nusiploviau? — įsiterpė Kamilė.
— Et, pabam bėjo ir nustojo, — num ojo rankute
Milda. — Buvo nerealiai linksma. Du fotelius sulaužėm.
„Isku“, brangūs. Tavo Radvilui teks keturis tūkstantė­
lius pakloti. Gražu, ar ne?
Julija užčiaupė lūpas, tramdydama žiovulį.
— Tokia sąskaita jam nieko nereiškia, — pasakė ir pa­
žvelgė į Kamilę. — O tau vedybinėje sutartyje užrašė
kiek turto?

9 5
 — Kokie turtai? Kokia vedybinė sutartis? — stebėjosi
Kamilė. — Vestuvinį žiedą nupirko ir gerai. Nulis man
tie jo turtai.
Julija atsiduso:
— Kvailele, tau reikėjo bent kokį šimtą tūkstančių
įtraukti į vestuvinę sutartį, kaip garantą.
— Kaip suprasti — garantą?
— Kaip drausminančią priemonę. Žinai, tie vyrai, juos
dažnai užneša į kairę.
— Oi, ne! Baik juokinti. Mano Radvilas — ne toks!
Julija paglostė jai petį sakydama, kad iš tiesų jos iš­
rinktasis — ne koks patvirkėlis, o tikras rimtuolis.
— Geriam šampaniuką, juk nugaruos, — paragino
Milda ir paragavusi nusimaivė: — Skanus, bjaurybė.
Nors dvėsk — toks skanus.
— Man jis kažkokiais vaistais atsiduoda, — nė kiek
nesižavėjo Julija. — Tai ne prancūziškas.
— Na, per Kamilės vestuves gersiu vien šampaną! —
nenustygo Milda. — Ir prieš išmaunant į vergiją Lon­
done prisigersiu šampano. Pas tave, Kamile, ateisiu su
šampanu, gerai? Bus proga paburbuliuoti.
— Liūdna proga. Oi, bus nelinksma, — atsiduso Ka­
milė, bet tuoj visos kalbos nutrūko, nes prasidėjo laidos
anonsas ir ekrane visu stotu pasirodė Radvilas. Kamilė
prisimerkė, tarytum svetimomis akimis įsižiūrėjo į savo
mylimąjį ir nė nepajuto, kaip išsprūdo:
— Ką norit, tą sakykite, bet jis — dailus vyras.
— Nerealiai gražus, — sutiko Milda. — Jam ir ūsai
tiktų. Tada būtų gražesnis už patį Uspaskichą, visos mo­
terys būtų už Radvilą.
Julija šyptelėjo:

9 6
 — Aha, kaip tame anekdote: vyras išbučiavo visą mo­
terį, na, ta prasme, nuogą, atsiduso ir pasakė: „O taip,
dabar aš suprantu, kodėl jums patinka ūsuoti vyrai“.
Abi tik susižvalgė ir susijuokė, o Kamilė, nepagavusi
anekdoto prasmės, tik sumirkčiojo:
— Iš ko juokiatės? Pasakyk, Julika! — pristojo ji. — Iš
mano Radvilo?
— Ne, ne iš tavo Radvilo. Iš ūsuotų vyrų.

25.

Julija prilipo prie ekrano, atrodė, įmanytų — su visa kė­

de įsibrautų į televizorių. Baigėsi reklama, toliau tęsėsi
laida, kurioje savo dosnumą demonstravo Radvilas. Jo
įvaizdžio kūrėjos kaktoje įsirėžė kritiška raukšlelė. Ek­
rane pasirodė jaunuolių porelė, vilkinti vienodas rau­
donas striukes.
— Nagi, nagi, — pagyvėjo Julija, — kur tu? Pasiro­
dyk. Eik vaidinti geradario.
— Kodėl vaidinti? — nusistebėjo Milda. — Argi jį kas
verčia aukoti tai padegėlių šeimai?
— Kokiai — padegėlių? — supurškė Kamilė. —Jiems
vėtra namą sulamdė.
— Nei gaisras, nei vėtra, — atitarė Julija. — Antsto­
liai. Keldina lauk iš buto už skolas. O Radvilas iš savo
fondo suteiks paramą. Ir save, ir savo fondą parekla­
muos. Prieš rinkimus bet koks išėjimas į eterį yra žiau­
rus pliusas.
Milda, nežinia, rimtai ar juokais, pasakė:
— Man už šildymo sezoną liko kelių šimtų litų skola.
Gal Radvilas sumokėtų?

9 7
 — Baik nusišnekėti.
Laidos koncepcija buvo paprasta: redaktoriams pa­
skambina žmogus, pasako, kokios bėdos jam neduoda
gyventi, ir laidos rengėjai nupučia visus jo vargus bei
rūpesčius. Pageidautina, kad tie vargai nebūtų itin di­
delio masto. Ypač tiko kurioziškos problemos, kurias bu­
vo galima spręsti žaismingai, pasitelkus vien jaunuolių
porelės išmonę.
Tačiau šįkart laidos rengėjai pasišovė suvirškinti ir
stambesnį kąsnelį. Buto skolos siekė porą tūkstančių li­
tų, o jaunai televizinių „gelbėtojų" porelei tereikėjo per­
bėgti į kitą gatvės pusę ir netyčia aptikti Radvilo para­
mos fondo iškabą. Užeiti į būstinę, o ten — norom prieš
kameras pozuojantis fotogeniškasis Radvilas, mielai pa­
dedantis savo artimam. Plojimai.
— Na, ir užplūs visokie prašytojai, — niurnėjo Milda,
kai Julija išdėstė laidos intrigą. — Išdavėte, kad pasau­
lyje yra geras žmogus.
— Nieko, kaip nors iki rinkimų atsilaikys, — atrėžė
Julija.
O anapus ekrano, spalvotame mass media pasaulyje,
„gelbėtojai” jau lėkė pas finansinės bėdos ištiktą šeimą.
Pakilo laiptais, sugriuvo į butą, o ten juos pasitiko šei­
mininkė — išblyškusi mergina. Toji spalva iškart krito
Mildai į akis:
— Ko tokia išbalusi? Lyg kalės kakutis. Gal ji — nar­
komanė? Visus pinigus prakaifavo, o paskui — žmonės,
būkite geri, paaukokite...
— Jokia ji narkomanė, — tarė Julija. — Ir šis butas
ne jos, ir nėra jokių skolų. Viskas surežisuota. Dėl Rad­
vilo rinkimų kampanijos.

9 8
 O tuo metu „gelbėtojai" patikslino, kokią sumą siekia
skolos. Padūsavo, padūsavo, iš kur išpešti tiek pinigų, ir
nubildėjo laiptais į kitą gatvės pusę.
Toliau vaizdas slinko tokia tvarka: iškaba, durys, kori­
dorius, kabinetas, partijos simbolika ir Radvilas, vilkin­
tis juodu kostiumu ir baltais marškiniais, pasirišęs rau­
doną kaip rubinas kaklaraištį.
— Mano Radvilas, — pasididžiuodama ištarė Kami­
lė. — Pamaty site, mergaitės, visas Kaunas balsuos už jį,
o ne už tuos senus krienus.
Bet štai Julijai nepatiko, kaip ekrane atrodo Radvilas.
Ją erzino jo pernelyg kukli laikysena, tarsi vilkėtų skolintą,
o ne nuosavą „Hugo Boss“ kostiumą. Taip pat nevyku­
siai vaidino esąs netikėtai užkluptas. Šy psojosi, kai rei­
kėjo vaizduoti rimtai susirūpinusį svetimomis bėdomis.
— Žodžiu, — reziumavo Julija, — man reikės su juo
dar padirbėti. Ir su tavim, Kamile.
— Kaip suprasti? — sukluso ji.
— Tavimi domisi vienas moteriškas žurnalas. Per
mergvakarį nenorėjau kvaršinti galv os, — aiškino Juli­
ja, iš rankinuko traukdama pusiau sulenktą popieriaus
lapą. — Paėmiau klausimus, štai, gali paskaityti.
Kamilė užmetė akį ir nustėro — beveik keturiasde­
šimt klausimų! Jai teks rimtai pasėdėti...
— Nebijok, aš rimtai pasėdėsiu, o tau, Kamile, terei­
kia atsakyti į klausimus, kuriuos aš pabraukiau...
— Aš ir galvoju, kodėl pabraukta.
— Todėl, kad tai pernelyg asmeniška. O į kitus aš už
tave atsakysiu.
Kamilė vėl nudūrė žv ilgsnį į popierių. Geltonu mar­
keriu buvo pary škinti paprastučiai klausimėliai. Kokį

9 9
 gėrimą mėgstate? Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Kokiose parduotuvėse perkate drabužius? Kokie kvepa­
lai patinka?
O klausimai, pavyzdžiui, apie meilę, apie Radvilą, kaip
jie susipažino — nepabraukti. Kodėl? Juk įjuos įdomiau­
sia atsakinėti.
— Suprask, Kamile, tai tavo pirmas intervas, — aiški­
no Julija irzliu tonu. — Tekste klausimų neliks, bus vien
tavo minčių srautas, o aš, patikėk, pasistengsiu, kad jos
būtų originalios ir įdomios. Šis intervas — tai tarsi tavo
vizitinė kortelė. Tavo nuoširdumas nieko nejaudina, kas
kita — minčių blyksniai, kad visi pagalvotų: oho, kokia
įdomi asmenybė. Tokią aš iš tavęs ir noriu padaryti. Ir
padarysiu.
Įdomią asmenybę? Kam jinai turi būti įdomi? Ir ko ta
Julija čia kišasi?
— Tik jau nereikia manęs laikyti višta, — zirztelėjo. —
Pati parašysiu atsakymus...
— Pati? — ištraukė iš rankų lapus Julija ir nupūtė ant
akių užkritusią dažytų plaukų sruogelę. — Gerai, sakyk
tada man, kaip atsakysi, ė... pavyzdžiui, į šitą klausimą:
„Kas yra meilė?“
— Aaa... Hmm, juk sakau, kad reikia susikaupti.
— O ko čia kauptis? Juk tai — banalus klausimas. Juo­
dai banalus. Jei rimtai atsakinėsi, tai tik pakartosi šimtus
kartų girdėtą, nuvalkiotą teoriją. Originalumo reikia...
— O iš kur tu žinai, kad aš jo neturiu?
Julija sunkiai atsiduso. Stojo nejauki tyla, bet ją nu­
traukė Milda, per Kamilės petį skaitinėjusi klausimus.
— Lengva šnekėti. O kaip tu, Julija, atsakytum į šitą:
kaip jūs reaguojate į gandus?

100
 — Jūs čia mane egzaminuojat?
Bet ir Milda, ir Kamilė piktdžiugiškai sublizgino aku­
tėmis laukdamos, kaip įvaizdžio kūrėja išsikapanos iš
keblios padėties.
— Sakyčiau, kad nereaguoju į gandus, — tarė ji. —
Nes suprantu, kad gandas yra tada, kai girdžiu tai, kas
man patinka, apie žmones, kurie man nepatinka. Lako­
niškai.
Milda pakraipė galvą ir numykė:
— Taaaip, gal ir nieko... Bet ar ne pernelyg protin­
gai?
— Taip ir reikia, — atsakė Julija.
— Na, jeigu čia reikia kalbėti patarlėmis, tokie inter­
viu ne man, — lyg ir nusileido Kamilė. — O tai ką?..
Atsakyti tik į tuos, kurie pabraukti?
— Įrašyk atsakymus.
— Hm, mėgstamiausias patiekalas? Kur rašiklis, čia
nėra ko galvoti, rašau — šaltibarščiai...
— Kokie šaltibarščiai!
— O ką? Man irgi patinka šaltibarščiai, — nematė ko
piktintis Milda. — Žinoma, ne tose pakelės užeigose,
vandeniu skiesti, o naminiai, tiršti nuo grietinės, kad
šaukštas stovėtų.
— Eikit sau! — juokėsi Julija. — Nebūkite tokios vi­
sai kvailos! Parašykite dar, kad cepelinai ir plokštainis
patinka. Supraskite, ju k ne „Valstiečių laikraščiui" tas
interviu skirtas, o žurnalui, kurį skaito šiuolaikinės
motery s. Todėl patiekalas turi būti koks nors pikantiš­
kas. Pavyzdžiui, avokado salotos su krevetėmis citrinų
padaže. Nori pasakyti, kad nesi buvusi su Radvilu „Stik­
liuose"?

101
 — Esu, bet man šaltibarščiai skaniau, — laikėsi savo
Kamilė. — Kodėl nori iš manęs padaryti elitinę poniutę?
— Poniūūūtė... — sukrizeno Milda.
— Aha, poniutė, — šypsojosi ir Kamilė.
Julija pasukiojo pirštą sau prie smilkinio.
— Va jums. Kam įdomi panelė, ryjanti šaltibarščius?
Juk tai „pjiaras44, kvėšos jūs.
Mildai buvo visiškai neaišku, kas tas, kaip ji ištarė, —
„pyjamas44.
— Sau naudingų gandų gamyba. Efektyvi reklama, —
paaiškino Julija.
— Ai, aš jau ničnieko nesusigaudau, — suniurzgė Ka­
milė, blokšdama popieriaus lapą šalin ir pajutusi, kaip
pamažu įskausta galva. — Pati, Julika, užkūrei šitas ne­
sąmones, tu nusimanai, tu ir surašyk atsakymus, kokių
reikia. Eime geriau parūkyti.
Vos merginoms pakilus iš vietų melodingai pragydo
Julijos mobiliukas.
— Klausau, — atsiliepė ji ir reikšmingai mirktelėjo
Kamilei: — Taip, Radvilai, žiūrėjome... Viskas puiku,
tik porą pastabėlių vėliau pasakysiu... Kas skambino? Iš
agentūros? A, dėl klipo. Nori perfilmuoti?.. Kada? Su­
pratau, važiuoju. Taip, po valandos būsiu studijoje.
Julija atsiprašė ir pasuko į prieškambarį.
— Ak, tas filmavimas, — spyrėsi ji į basutes. — Tąkart
be manęs stilistė sušukavo, prilaižė Radvilą lyg kokį gėjų.
Juk ne madų katalogui, o rinkimams bus skirtas rolikas,
todėl liaudiškas variantas reikalingas. Na, čiau, bėgu!
Kamilę nupylė apmaudas: galėjo Julija pakviesti drau­
ge važiuoti ir ją, būtų mielai sutikusi, o ir Radvilas būtų
apsidžiaugęs. Nors ką ji paisto... Ten, kur verda rekla­

102
 miniai projektai, jai geriau snapo nekišti, nes dar atlįs
koks žurnalistas, prirems prie sienos su labai protingu
klausimu: „Arjums neatrodo, kad pavydas — tai bepro­
čio liga?“ O ji tik mikt mikt: „Aha, atrodo... nors gal ir
ne visai".
— Veikli toji Julika, ne tas žodis, — prabilo Milda,
prisidegusi cigaretę. — Boba su pautais. Nebūtų viešų­
jų ryšių specialistė. Matai, jai šaltibarščiai netinka.
— Bet aš tikrai mėgstu šaltibarščius. Tik kam tai įdo­
mu, ar ne?
— Žinoma. Va, jei varles valgytum, tada būtų sensaci­
ja. Arba — smėlį saujomis rytum, sykiu su sliekais...
— Feee, kaip šlykštu! Net bloga pasidarė. Niekuomet
iš maisto nedarau religijos. Geriausia religija — tai
meilė...
— Meilė šaltibarščiams.
— Na, taip.

26.

Kamilė. Sis vardas varė Juliją į neviltį. Juk viskas eina

šuniui ant uodegos! Liko kelios dienos iki vestuvių, o jos
titaniškos pastangos atverti tai naivuolei akis ir nustum­
ti sau iš kelio neduoda jokio apčiuopiamo rezultato.
O taip neprastai buvo suplanavusi perversmą. Pakišo
Radvilui žurnalistę, kuriai seksas su svetimu vyru būda­
vo geidžiamas nuotykis. Roseta neapvylė, kuo puikiau­
siai susitvarkė su užduotimi, o jai pavyko Kamilę išgrūsti
iš mergvakario. Atrodytų, atomazga buvo neišvengia­
ma, bet Radvilas pasirodė esąs apsukrus ir iš balos išli­
po sausas.

103
 Ką dary ti? Ką čia tokio sugalvojus?
Mintis nutraukė mobiliuko melodija.
— Taip, aš klausau, Radvilai...
— Tu važiuoji ar ne! Kur ten užlūžai?
— Važiuoju, liko keturiasdešimt kilometrų. O tu kur?
Studijoje?
— Kokia studija sekmadienį! Aš pas tave namuose,
laukiu tavęs. Mums reikia pasikalbėti. Šįkart labai rim­
tai. Todėl paskubėk, supratai?
— Ko čia nusuprasti! Pakentėk, po pusvalandžio
būsiu.
Julija karčiai nusišypsojo. Visai išgudrėjo! Tai įtikina­
mai suskiedė apie studiją, o pasirodo — tupi jos namuo­
se! Nejaugi jis kažką įtaria dėl Rosetos? Susigaudę, kad
ji buvo tik jaukas, ant kurio jis užkibo ir vos ne vos išne­
šė sveiką kailį?
O jeigu...
Julijai prieš akis praplaukė inty mios scenos vaizdai —
ji ir Radvilas, nuogi, o ant slenksčio žado netekusi Ka­
milė.
Paskambinti jai! Taip. Sugalvoti kokią svarbią priežas­
tį, kad ji kaip akis išdegusi lėktų pas ją į svečius. Įeina
vidun, keli žingsniai — ir aptinka savo jaunikį meilės
guolyje...
Pati savo akimis viską pamatytų.
Isterija, ašaros. Kaip tu galėjai? Niekšas!
O Radvilas trypčioja sutrikęs, vapa nesąmones, gražu
net pažiūrėti! Kamilė blykšta lyg mirtis, akimirksniu per­
simaino į auką, dūsta nuo staigaus skausmo, o visi jos
naivumai lyg per kaminą išlekia. Tada beliktų išklausyti
žiaurų nuosprendį — jokių vestuvių nebus! Žinoma, ji

104
 pati už tokią žiaurią akistatą gautų nuo nelaimingo ja u ­
nikio antausį. Bet prabėgtų kelios dienos, na, savaitė, ir
pasimirštų visi pykčiai.
Julija čiuptelėjo mobiliuką, surado Kamilės vardą ir
paspaudė mygtuką.
— Klausyk, ką tik skambino dizainerė. Dėl vestuvinės
suknelės. Turi būtinai atvažiuoti pasimatuoti...
— Ką? Šeštą kartą jau, ką ten matuoti?
— Siūlė viena bloga.
— Kada atvažiuoti? Dabar?
' — Taip. Dabar. Ji lauks mano namuose.
— Eina sau! Sekmadienis, be to, su Milda antrą šam­
pano butelį baigiam. Rytoj. Pasakyk, kad rytoj iš pat ry­
to prisistatysiu. Arba pati jai paskambinsiu...
— Kur tu skambinsi, jei tau liežuvis jau pinasi? — su­
skubo pasakyti Julija. — Aš viską sutv arkysiu, iki!
— Ačiū tau, Julika.
Ek, sumanymas neišdegė!
Vestuvės jau kitą savaitę.
Tokia mintis prislėgė Juliją. Ją apėmė negera nuo­
jauta, kad bus praradusi puikią progą susitvarkyti savo
gyvenimą. Būti kartu su Radvilu. Ir taip pagalvojus Ju ­
liją perliejo nemalonus šaltis. Automobilis lėkė autostra­
da, bet dar greičiau bėgo laikas, kuris atima išjos svajo­
nę tapti Radvilo žmona. Atima viską.
Suknelė, dingtelėjo jai, ir čiupo mobiliuką.
— Čia vėl aš... Žinai, Kamile, tau niekur nereikia va­
žiuoti. Įvyko klaida. Problemų dėl vestuvinio rūbo turi
ne tu, o visai kita nuotaka. Dizainerė supainiojo.
— Rimtai?
— Juk sakau — klaida, gali nesirūpinti.

105
 Prieš Vilnių Julijos automobilis įsuko į poilsio aikšte­
lę. Iškratė iš rankinės kosmetinius niekučius ir ėmė gra­
žinti veidelį. Baigusi skeptiškai sučiaupė lūpas. Kamilė,
be abejo, dailesnė. Skaistaus žvilgsnio. Burna gražesnė.
Veido forma ne tokia apvali, ne tokie platūs skruostai
kaip jos, o kiek ištysę, sakytum, lyg paauglės.
Tačiau kas iš to fizinio grožio? Radvilui reikia protin­
gos moters. Tolerantiškos. Galinčios patarti ir padėti.
Tokios kaip ji — universalios draugės, o ne vien suge­
bančios užpakaliuku vizginti.
Kai Julija įžengė į savo butą, Radvilas pažvelgė į ją
visai kitomis akimis. Julijai toptelėjo, kad mato priešais
save žv ėriuką, pasiruošusį jei ne gerklę perkąsti, tai nors
blauzdon krimstelėti.
— Na! Kaip tu viską man paaiškinsi?
— Būtent? — ji dėjosi nustebusi ir žengė prie drabu­
žių spintos, o Radvilas mynė iš paskos:
— Kas buvo vakar, ką? Tavo darbas, sakysi — ne?
Julija pasikabino švarkelį. Stabtelėjo prie veidrodžio.
Nusišypsojo, nes patiko sau: juoda spalva jai tiko. Liek-
nino figūrą, o boluojanti iškirptė suteikė biustui efek-
tingą liniją.
— Ko tyli? — sunkiai sušnopavo už nugaros sustojęs
Radvilas. — Tu vakar liepei Kamilei palikti mergv akarį
ir važiuoti namo, žinau!
— O kas čia tokio? Ji buvo be nuotaikos, pagailo...
— Tu tyčia, tyčia taip padarei!
Julija išpūtė akis:
— Ką aš padariau? Paaiškink man ramiai, žmoniškai,
be urzgimo.
— Tu žinojai, kad aš — ne vienas. Tau paskambino

106
 toji žurnalistė. Tu norėjai mane sudeginti. Todėl prikal­
binai Kamilę važiuoti namo. Trumpiau — tu norėjai man
pakišti kiaulę ir taip išardyti vestuves.
Julija nutirpo. Stovėjo kvailai prasižiojusi, suakmenė­
jusi iš nuostabos.
— Ką tu pasakei? Tu įsitempei Rosetą į lovą? Kaip tu
galėjai! O Dieve, koks paleistuvis!
— Julija, aš pagalvojau...
— O kas bus, jei ji papasakos? Jei parašys! Pagalvojai?
— Julija...
Ji užsidegė pykčiu. Sučiaupė lūpas ir iš visų jėgų tren­
kė jam į veidą.
— Beprotė! — griebėsi už skruosto Radvilas. — Ne­
leidi man pasakyti! Nebuvo jokių lovų. Išgėrėm arba­
tos, padaviau nuotraukas, ir viskas. Bet vos ji išėjo, grį­
žo Kamilė. Nemanau, kad tai — sutapimas.
Julija nustūmė sutrikusį, vis skruostą besičiupinėjantį
Radvilą ir nuskubėjo į virtuvę. Jis — iš paskos kaltu žings­
niu. Bet jam prakalbus balse neliko jokio šiurkštumo,
vien apsimestinės nuoskaudos gaidelės.
— Kaip tu galėjai taip apie mane pagalvoti? Kad su
žurnaliste! Absurdas. Turėk sveiko proto.
— Tai tu turėk sveiko proto! — atšovė Julija, šnairuo­
dama į jį. — Kamilė pati užsinorėjo namo — tai pirma.
O antra — kam man tave deginti? Kokia man iš to nau­
da? Juk tą vakarą, kai sužinojau, jog bus jūsų vestuvės,
pats sakei, kad niekas nesikeičia.
— Tas taip, bet... Viskas atrodė taip, kad...
— Kas atrodė? Ką čia kliedi? Jei norėčiau Kamilei pa­
rodyti, koks tu esi iš tikrųjų, pasistatyčiau prie savo lo­
vos kamerą, ji tave iš užpakalio pažintų!

107
 Radvilas pasimuistė.
Tai buvo teisybė. Nieko nėra lengv iau, kaip paslėpta
kamera nufilmuoti jį, besimylintį su Julija. Juk ji gali
taip sumontuoti vaizdo medžiagą, kad jos snukučio nie­
kur nesimatys.
— Ko tyli? Sakysi, ne taip?
Radvilas, nieko netaręs, apsisuko ir nužingsniavo į
miegamąjį. Pamačiusi, kaip jis kilnoja užuolaidas, nu-
žiūrinėja palanges ir sienas, Julija pasibaisėjo:
— Ką tu darai?
— Tikrinu. Geriau pati pasakyk, kur turi vaizdo ka­
merą.
Ji smagiai nusijuokė. Pakraipė galvą, lyg netikėdama
tuo, ką išgirdo, ir liūdnai ištarė:
— Radvilai, tau paranoja. Aš neturiu jokios vaizdo ka­
meros. Zinai, tu man imi kelti siaubą. Tu visiškai mani­
mi nepasitiki?
Jis gavo nutraukti paieškas, nes pasijuto lyg paskuti­
nis kvailys, ir atsiprašomai sumurmėjo:
— Atleisk, bet aš pats nežinau, kas man darosi.
— Kavos gersi? — šeimininkės tonu paklausė Julija. —
Pasėdėsime, apie viską pasikalbėsime.
Bet jis kažką galvojo. Iš kankinio išraiškos veide buvo
galima spėti, jog ruošiasi pasakyti kažką itin nemalo­
naus, ir Julija nuščiuvo, laukdama paties blogiausio.
— Man nesmagu, Julija ir pradėti... Bet taip susiklos­
tė. Man reikia sutarties. Na, tos, kurią pasirašiau su Vi­
liumi. Punktai, įsipareigojimai, juk žinai...
— Ak, štai kas! — lyg koks akmuo nusirito Julijai. —
Jinai seifuke, o raktas — toje gėlių vazoje, ant veidro­
džio. Vadinasi, nepasitiki manimi?

108
 — Ne, čia visai kita istorija. Vilius liepė, — kratyda­
mas iš vazos raktą, kalbėjo Radvilas. — O ir aš pats pa­
galvojau, kad geriau, jei bus pas mane, kam tau tokia
atsakomybė?
— O iš kur Vilius sužinojo, kad sutartis čia?
— Jis paklausė, aš atsakiau, — gūžtelėjo pečiais, pri­
tūpęs prie seifo, kurį slėpė dunkios naktinės užuolai­
dos. — Jis sužinojo, kad mes turėjome šiokį tokį kon­
fliktą...
Meluoja, toptelėjo Julijai. Viską verčia ant savo rėmė­
jo, o iš tikro — nepasitiki. Žino, kad jeigu toji sutartis
iškiltų į viešumą, jo politinei kaijerai būtų padėtas kry­
žius.
Tačiau Julija nė neketino prieštarauti ar bent rodyti
savo nepasitenkinimo. Iš tiesų, jai nė mintis nekilo už­
trenkti Radvilui duris į politiką. Gyventi su politiku ne­
palyginamai įdomiau nei su kokiu verslininku. Juk pats
geriausias verslas — politika. Todėl ramiai stebėjo, kaip
Radvilas išsitraukia aplanką, varto popieriaus lapus, kol
randa reikalingą. Lengviau atsikvepia, o Julija jį para­
gina:
— Imk viską, nieko nepalik. Jei Vilius žino, atsiųs sa­
vo žmones ir išneš visą seifiiką su mano brangiais pa­
puošalais.
Tokia šneka Radvilui buvo prie širdies. Paslėpė ap­
lanką portfelyje ir, tary tum norėdamas išpirkti kaltę už
sugadintą nuotaiką, pakvietė Juliją į restoraną.
— Ne, nenoriu.
— Tada galime užsisakyti vakarienę į namus, — neat­
lyžo jis. — Pasėdėsime, vyno išgersime. Man vis viena
nėra kur skubėti.

109
 — Ne, Radvilai, ne. Užsiimti meile neturiu nė men­
kiausio noro.
Radvilas tiriamai pažv elgė į Juliją. Jos akyse nenyko
neįveikiamas išdidumas.
Geriant kavą jis bandė kvosti, ar ji įsižeidė, ir vis atsi­
prašinėjo. Vienu metu, kai pro atsegtą Julijos palaidinę
pasimatė raudona liemenėlėmis tarsi sudilgo iš geismo,
bet ji užsegė sagutę ir baltų krūtų miražas išnyko.
— Važiuok, — draugiškai sužiuro ji. — Rytoj lauksiu.
Būsiu pailsėjusi, dar labiau tavęs pasiilgusi.
— Rytoj aš užimtas. Žinai, reikia ruoštis partijos są­
skrydžiui. Juk mano fondas finansuoja.
— Ak, taip, visai pamiršau.
Ji luktelėjo, kol Radvilas paskambino vairuotojui ir
paliepė atvažiuoti prie Julijos laiptinės. Tada ji pakilo
nuo kėdės, palydėjo iki durų.
— Kad tu žinotum, kaip aš tave myliu... — atsiduso
Julija-
Jis spoksojo kiek suglumęs, bet, žaibiškai persimai­
nęs, ėmė lįsti bučiuotis, tačiau Julija išslydo iš glėbio.
— Važiuok, aš noriu pailsėti.
Jam išėjus Julija atgavo sau būdingą žvalumą, nuo­
vargio lyg nebūta. Šiek tiek pamąsčiusi ji suspaudė mo­
biliojo mygtukus.
— Jurgita? Labas. Atleisk, kad trukdau sekmadienį.
Žinai, dėl ko skambinu? Dėl vestuvinės suknelės. Taip,
tai pifai iš Kauno. Panikuoja, vis klausia, kada kada...
Jau baigta? Tada sutarkime taip: aš paimsiu suknią ir jai
perduosiu. O jei ta varnelė iš Kauno paskambintų, už-
trink jai, kad dar nebaigei, tipo, brokas, gerai?.. Ačiū
tau, Jurgita, lieku skolinga.

1 10
 27.

Atėjus vestuvių dienai Kamilė manė, kad alpės iš lai­

mės, tačiau užklupo toks jaudulys, kad sunku darėsi kvė­
puoti.
Vis per tą dizainerę! Jau tokia užuomarša, kad trūks­
ta žodžių. Kaip ten jai pasirodė, jog suknia klientei bus
reikalinga tik kitą savaitgalį. Tad užrakino savo siuvyklą
ir — kaip į vandenį! Ir dar kaip tyčia mobilųjį išsijungė.
Taip paaiškino Julija. Ji aptiko dizainerę Palangoje ir
kartu su ja parlėkė į Vilnių.
Išskubėjusi iš grožio salono Kamilė sulaukė skambučio:
— Viskas gerai, brangute! Ponia Pilvytiene, jūs tik ne­
sijaudinkite, jau vežu suknelę. O, koks grožis!..
— Kaip gerai! — pradžiugo Kamilė. — Ačiū tau, Ju-
l'ja!
Įtampa kiek numalšo, tačiau jaudulys neslūgo. Tiesa,
baimintis, jog kuri nors suknelės klostelė nedailiai žiū-
rėsis, nebuvo jokio pagrindo, nes dizainerė matavo jai
vestuvinį drabužį kokius penkis kartus. Tereikėjo papuoš­
ti suknią smulkiais kristaliukais, blizgančiais it deiman­
tai; tai dizainerė per naktį ir padarė.
Buvo devinta ryto, ir vestuvėms oras kaip užsakytas:
giedra, nė debesėlio, o šiltas vėjas sklaido karštį ir vėsi­
na, lyg koks fenas pūsčioja.
Manikiūrai, pedikiūrai, makiažai — visi kankinimo
stalai pereiti, belieka sulaukti baltos kaip sniegas vestu­
vinės grožybės, ir šventė prasidės!
Lygiai vidurdienį, skambant katedros varpams, lydi­
ma tėvo, ji žengs prie altoriaus, ten ją pasitiks Radvilas.
Iškilmingai prisieks vienas kitam amžiną meilę...

111
 Kamilė pajuto tokį laimės antplūdį, kad net suvirpė­
jo. Susistabdė taksi. Vairuotojas neiškentė nepasidomė­
jęs, koji taip šypsosi, gal loterijoje laimėjo? Bet Kamilė
tylėjo. Argi įmanoma apsakyti laimės jausmą? Nėra to­
kių žodžių!
— Oho, kokia gražuolė, tikra princesė, — pasidžiau­
gė tėvas, vos išvydęs dukrą, bet tuoj susirūpino: — O
kaip dėl suknelės?
— Jau veža, po valandos bus.
— O, tai gerai...
Ir vėl klestelėjęs į fotelį išskleidė laikraštį, ėmė skaiti­
nėti antraštes.
— Tėti!
— Ką?
— Mano vestuvės, o tu laikraščius skaitai. Tu mane
gąsdini. Eik ruoštis.
— Ką ruoštis? Juk užsivelku kostiumą, pasirišu kakla­
ryšį, pasikvėpinu — visa tai truks penkias minutes, —
ir, pasižiūrėjęs į laikrodį ant sienos, numykė: — Dar tik
pusė dešimtos, nėra kur skubėti.
Mama buvo negrįžusi iš grožio salono. Miegamasis
suverstas, lova drabužių pakabomis nuklota. Matyt, ma­
ma vėlavo, todėl paliko tokią netvarką.
Kamilė pastovėjo kelias minutes prie veidrodžio, kol
įsitikino, kad atrodo nepriekaištingai. Po to apžiūrėjo
batelius. Neįmanoma atsigrožėti — tokie dailūs.
Tėvas vis šnarino laikraščius. Kiek Kamilė save pa­
mena, visada šeštadieniais, va tokiu metu, tėvo neatplė­
ši nuo savaitgalio spaudos.
Ją apėmė jaudulys, tačiau visai kitoks nei rytą. Žiū­
rėjo į tėvą ir nepajuto, kaip sukilo švelnūs, graudulį

1 12
 keliantys jausmai. Priėjusi iš už nugaros, apsivijo ranko­
mis jo kaklą, prisiglaudė.
— Kas tau, Kamile?
— Man neramu, tėti...
— Na, jau! Tai jaudulys. Praeis. Jei nori žinoti, aš irgi
jaudinuosi ne mažiau už tave.
— Tau irgi gaila skirtis?
— Ne, ne tai... Tu — jau suaugusi, o ir vyrą gavai
tikrai gerą. Aš dėl bažnyčios. Juk tave privalėsiu už ran­
kos nuvesti pas jaunikį.
— Privalėsi, na ir kas?
— O tas, kad šitoks vestuvinis paprotys — ne lietu­
viškas.
— Taip, tai vakarietiška tradicija. Kaip sako Radvilas,
orientuojamės į vakarietiškas vertybes.
— Daug kas taip sako, — sulankstė laikraštį tėvas, ir
iš to Kamilė suprato, kad ruošiasi išdrožti pamokslą. —
O kokios tos vakarietiškos vertybės? Kontraktai ir dole­
riai? Prastuomenė ir aukštuomenė?
— Na, tėti, būk geras, — stipriau glaudėsi p riėjo šva­
riai nuskusto žando, — nepradėk tokią dieną politikuo­
ti. Man gana vieno politiko — mano Radvilo...
— Aha, bet kad su manimi bijo diskutuoti.
— Kad tavo pažiūros pasenusios.
— Radvilas išvis pažiūrų neturi. Savų, ta prasme. Tik
bendros, partinės.
Kamilė neskaudžiai gnybtelėjo tėvui į ausį.
— Liaukis vienąsyk. Neleisiu tau blogai kalbėti apie
savo vyrą.
Virstelėjo dury s, prieškambaryje pasigirdo žingsniai.
Grįžo mama. Kamilė nuskubėjo pasitikti ir iš netikėtumo

1 13
net stabtelėjo — kokia ji graži! Kaip jaunatviškai at­
rodo!
Mama truputį nusigando, pamaniusi, jog kažkas ne
taip, bet tuoj pat suspindėjo iš laimės. Jai be galo malo­
nu girdėti, kad šukuosena labai tinka. Tėvo akyse blyks­
telėjo susižavėjimo ugnelės.
— Mes dar turime laiko, — pasakė Kamilė, apimta
tokio gero jausmo, kad norėjo pulti ir išbučiuoti ma­
mą. — Galime išgerti kavos.

28 .

Švarkas ir kelnės gulėjo ant Modesto kaip nulieti, tik

marškiniai buvo kiek didoki.
— Praeis, — apžiūrinėjo Ričardas jį nuo galvos iki
kojų. — Batai nespaudžia?
— Ne.
— Ir šitą prikabink.
— Kas čia?
— Nešiojamasis kompiuteris, kaip ir priklauso so­
lidžiam verslininkui.
Modestas padėjo kompiuterį ant galinės sėdynės. Švar­
kas kiek varžė judesius. Jautėsi nei šiaip, nei taip.
— O gal niekam nereikia to maskarado? — suabe­
jojo jis.
— Reikia, Mode. Mašina brangi, todėl prie vairo turi
sėdėti ne koks treninguotas žlobas kaip aš, o solidus vy­
ras. A, dar! — nusisegė nuo riešo laikrodį. — Paimk. Ši­
tas daikčiukas dešimt tūkstančių dolerių kainuoja. Koks
verslininkas be brangaus laikrodžio?
Dovydas pritariamai kinktelėjo galva.

1 14
 — Va, dabar kaip iš akies trauktas biznierius. Viskas
normaliai. Tik gal tie aplankai pernelyg blizga, matyti,
kad vakar pirkti. Gal pamindžioti ar patrinti su žvyru?..
— Nieko tokio, nepersistenkime, — sklaidė abejones
Ričardas. — Tvarkingas verslininkas, o ką? Dalykinis su­
sitikimas Kaliningrade, va ir vy ksta orus, susitvarkęs. Vi­
za, pinigai, dokumentai — patikrink, ar viską turi.
Modestas išdėliojo ant blizgančio automobilio stogo
viską, ką rado švarko kišenėje. Pasklaidė, išvardijo. Tvar­
ka; nieko nepamiršo.
— Tada prisėskime prieš kelionę.
Jie visi trys paėjo iki suoliuko. Minutę sėdėjo nepra­
tardami nė žodžio. Ričardas gėrėdamasis apžiūrinėjo
Modestą, paskui tarė:
— Tai va, Mode, tu ir vėl mano komandoje.
— Gerai, kad ne brigadoje.
— Kolektyve, — pataisė Dovydas ir pridūrė: —Jei pa-
siklysi, kelių atlasas yra bagažinėje.
Modestas atsistojo.
— Neprireiks. Rasiu kelią, juk ne mažas vaikas esu.
Tiesą sakant, Modestas nesijautė toks ramus, kaip atro­
dė. Visada nemalonu veltis į tamsius reikalus. Svarbu
žengti pirmą žingsnį. Po to sąžinės balsas nuslopsta. Lieka
įtampa. Bet ir su ja susigyventi įmanoma. Ir galų gale
praėjo slogumas, nustojo tirtėjusios rankos. Užėmęs vai­
ruotojo vietąjis pasistengė tvirtai saujose sugniaužti vairą.
— Davai, sėkmės tau! — linkėjo Ričardas. — Ramiai
važiuok, kad mentai be reikalo nekirstų. Kai būsi vieto­
je, paskambink.
Modestas suktelėjo raktelį. Mašina atsigavo, tary tum
sum urkė— toks ausiai malonus garsas. Jam pasiseks.

1 15
Būtinai. Nusiteiks ir pramaus kiaurai per visas muitines
nė menkiausio įtarimo nesukėlęs.
— Neskubėk...
— Žinoma.
— Atmink, Mode, sekasi tiems, kurie visur suspėja.
— Įsidėmėjau, Rička, būk ramus.
Modestas uždarė dureles ir tarsi atsidūrė akis į akį su
spidom etru. Spūstelėjo pedalą. Variklis užriaumojo.
Įjungė bėgį, ir sidabro spalvos „Audi" šokosi į priekį.
Išrūko pro vartus ir pasileido keliu vis didindamas grei­
tį, nors priešakyje laukė staigus posūkis.
Ričardas tyliai nusikeikė išvydęs, kaip automobilis pa­
vojingai kryptelėjo, pažiro akmenukai ir dulkių tumu­
lai išsiskleidė per visą palaukę. Tačiau audinė lyg sidab­
rinė strėlė dingo tamsžaliame pušyne.
— Gerai vairuoja, neprarado formos. Tas pats Modė.
Kaip manai, Dovydai, jis įtaria ką nors?
— Ką jis gali įtarti? Patikėjo tavimi. Viskas labai įtiki­
nama.
— Na, tada, duok Die, kad be nuotykių, kad pasi­
sektų.

29.

Julija viską apskaičiavo minučių tikslumu. Vos spėjo ves­

tuvinę suknelę paslėpti spintoje, per butą nulėkė skam­
bučio garsas.
— Atidaryta! — šūktelėjo ji.
Radvilas įžengė, žvalgydamasis į šalis.
— Ko ieškai? Kiniškų gobelenų?
— Ne, žiūriu, koks čia butas... Kaip tu čia atsidūrei?

1 16
 — A, tai mano draugės butas. Paliko raktą. Mašinoje
juk nepersirenginėsiu, be to, ir pasidažy ti reikia.
Jis teikėsi pažvelgti į Juliją.
— Gerai atrodai.
— Ačiū.
Jo akys nuslydo Julijos marškinėliais, prasagstytais
taip, kad matėsi juodos liemenėlės apimtos krūtys. Žiū­
rėjo nejudėdamas. Stengėsi nuslopinti nesmagumą, kurį
jam dažnai sukeldavo šios moters artumas.
— Jaunikis, — pasakė gerai nusiteikusi Julija. — Po
vidurdienio tapsiu tavo oficialia meiluže. Kas galėjo pa­
galvoti, kad viskas taip susiklostys...
Radvilas negirdomis nuleido šiuos žodžius.
— Kur tie klausimai? Žinai, beveik gailiuosi, kam su­
tikau į vestuves įsileisti televizininkus. Tyčia, parazitai,
stengiasi užduoti suktus klausimus.
Julija pakėlė nuo lovos rankinę, ištraukė sulankstytą
popieriaus lapą ir padavėjam . Naktinės užuolaidos bu­
vo užtrauktos. Tvyrojo švelni prieblanda, tačiau šviesos
pakako, kad įskaitytum, kas parašyta popieriaus lape.
— Išgersi ko nors? — klausė Julija, kabindama ant
spintos rankenėlės pakabą su pamergės suknele. — Kon­
jako, pavyzdžiui. Taip sakant, įtampai nuimti.
— Išgerti? Ar pamišai? Kaip su kvapeliu?..
— Elementariai. Televizorius kvapų neperduoda. To­
je laidoje, kai savo fondo būstinėje kalbėjaisi su „gelbė-
tojais“, juk irgi buvai kažko prisiurbęs.
— Ką? Rimtai? Matėsi?
— Nesijaudink, aš tai supratau iš tavo kalbos. Perne­
lyg sklandžiai kalbėjai, gražiai formulavai sakinius, tik
su vaidyba persistengei.

1 17
 — Fuuu, išgąsdinai, — lengviau atsipūtė Radvilas. —
Velnias, niekaip negaliu priprasti prie filmavimo kame­
ros. Man ji kaip pabūklas atrodo. Norisi prisimerkti.
— Tai įpilti?..
Jis kiek padvejojo, įbedė akis į popieriuje surašytus
klausimus ir apsisprendė:
— Vos vos... Simboliškai. Kaip sakoma, už mūsų ja u ­
nas dieneles...
— Geriau — už mano vienatvę.
— Nepradėk, Julija... Juk mes neišsiskiriame. Juk ži­
nai, išrinks į Seimą, savo patarėja padary siu.
— Kiek galiu kartoti — Seimo nariai neturi patarėjų,
o tik padėjėjus. Premjeras, ministrai — taip...
— O tu man būsi ir patarėja, ir padėjėja... — ir dar
kiek paskaitęs jis beviltiškai mostelėjo popieriaus la­
pu. — Be ryšio klausimai! Kad ir šis: „Didžiausia jūsų
gyvenimo svajonė?" Ką atsakyti? Tipo, tarnauti tautai?
— Radvilėli, tu mano našlaitėli... Vestuvių diena. Apie
kokias kitas svajones galima kalbėti?
— A, supratau. Tipo, vesti Kamilę?
— Būtent. Turi atrodyti laimingas kaip „aukso puo­
dą" laimėjęs. Bet tu nesijaudink. Kai montuos laidos me­
džiagą, aš būsiu studijoje, ir tas vietas, kur tu nusišnekė­
si, liepsiu iškirpti. Juk tai ne kokia „Be tabu" laida, kur
visus traukia per dantį, o „Gyvenimo spalvos", aukštuo­
menės kronika. Einu, atnešiu konjakėlio, matau, per­
nelyg esi įsitempęs.
Julija nutipeno į virtuvę. Tyliai užstūmė duris. Iš ke­
lioninio krepšio ištraukė butelį, atkimšo ir greitomis pri­
pylė taures. Tada čiupo mobiliuką. Iškvėpė orą, lyg ner­
tų po vandeniu. Kad tik pavyktų!

1 18
 — Alio, čia aš... Taip, Kaune. Taip, suknelė pas ma­
ne. Aš pas Mildą. Taip, gali atvažiuoti. Aš lendu po du­
šu, tad eik tiesiai į svetainę, ten ant sofos pamatysi tikrą
šedevrą, tik neišvirsk iš padų...
Išjungusi mobiliuką, ji įsiklausė. Ne, atrodo, Radvilas
nieko nepajuto. Linksmai prikando apatinę lūpą ir nu­
tykino į svetainę. „Mano mergišius", — pagalvojo ji, ties­
dama taurę gėrimo Radvilui.
Julija tiesiog tryško pasitikėjimu savimi. Gerai žinojo
Radvilo įpročius ir jį patį pažinojo kaip nuluptą. Jis vis
klausinėjo, o ji, pridėdam a taurę prie lūpų, ragino jį
išgerti, dėl nieko nesijaudinti. Sėdėjo priešais jį fotelyje
gundoma poza, bet jam — nė motais. Nebuvo nusiteikęs,
matėsi iš akių. Jose tvyrojo tuštuma, jokio susidomėji­
mo ar geidulio rūko, kurį Julija buvo išmokusi atpažin­
ti. O brangios minutės bėgo, ir ji sau mintyse ištarė —
dabar ar niekada...
— Na, kaip? Įtampa praėjo?
— A, stengiuosi apie tai negalvoti.
— Palūkėk, aš žinau vieną gerą būdą įtampai nuimti.
Radvilas ketino kažką sakyti, bet pamatęs, kaip kraipy­
dama klubus artėja Julija, nustojo muistytis. Ji stabtelė­
jo, pasilenkė, pabučiavo jį į lūpas. Švelniu įgudusiu ju de­
siu perbraukė jo tarpkojį, įkišo du pirštus už kelnių diržo.
Jis pats atsisegė diržą.
Jo žvilgsnis sužibo nuo geismo.

30.

Vos Julija paskambino, Kamilė išsikv ietė taksi. Staipėsi

prie virtuvės lango ir klausėsi mamos aikčiojimų.

1 19
 — Tik pamanyk, svečių beveik du šimtai! Iš kur tiek?
Nebent visa Pilvyčio giminė būtų iš kapų prisikėlusi. Tur­
būt reikia raminamųjų išgerti. Juk ten visi ponai, ne­
mokėsiu elgtis.
— Dar ką sugalvosi, — atsiliepė tėvas. — Ponai prie
baudžiavos buvo, dabartiniai — visi nuo žagrės nutrūkę.
— Aha, o Krasauskas? i
— Koks Krasauskas?
— Stogą jam dengei, pamiršai? Pilvyčio pusbrolis. Pats
sakei, stogas kaip stadionas, tokio dydžio... Bajoro do­
kumentus turi ir turtingas. Kaip ne kaip, bet ponas. Va,
ir susitiks ponas ir tarnas.
— Aš jam netarnavau. Už darbą užmokėjo.
— Jo dukra stomatologiją baigė, o abu sūnūs — dak­
tarų mokslus išėjo. Visi — ponai.
— Kam tu man aiškini? Juk su jais iš vienos lėkštės
nevalgysiu.
Kamilė pastebėjo, kaip iš gatvės į kiemą įsuko taksi.
— Nustokite bent tokią šventą dieną ginčy tis, — atsi­
traukė ji nuo lango. — Mano taksas atvažiavo. Lekiu
suknios. O jūs geriau poterius prisimintumėt, juk teks
bažnyčioje mišių klausytis.
Įlipusi į taksi Kamilė pasakė adresą ir išsipleikė gali­
nėje sėdynėje. Nemėgo sėdėti priekyje, šalia taksisto.
Būna, ima kojas nužiūrinėti, net baugu pasidaro, kad
užsižiopsojęs neįsirėžtų į kokį stulpą.
Žinoma, truputį buvo pikta, kad Julija neatvežė suk­
nelės į namus, bet ir ją buvo galima suprasti, juk tiek
dėl jos lakstė: pirmyn atgal, Vilnius, Palanga... Ne, to­
kią dieną nevalia piktybės įsileisti į širdį. Pusvalandį su­
gaiš, nieko tokio.

120
 Tačiau taksisto paprašė važiuoti greičiau. Pralinksmi­
no jį sakydama, kad šiandien — jos vestuvės. Pati irgi
nusijuokė. Dievaži, nuskambėjo kažkaip neįtikinamai.
— Vestuvinės suknelės? — stebėjosi taksistas, sužino­
jęs kelionės tikslą. — Paskutinę dieną, paskutinę akimir­
ką? O varge, koks išsiblaškęs dabartinis jaunimas, atsa­
komybės jausmo — nė lašo.
Taksi liko laukti prie laiptinės. Kamilė sparčiai užko­
pė laiptais. Buto dury s buvo neužrakintos, matėsi iš m a­
žyčio tarpelio. Tad Kamilė įskubėjo vidun, jau ketino
šūktelti Juliją, bet, žengusi žingsnį, išgirdo keistus gar­
sus: pūkštimas, aikčiojimas, atodūsiai...
Tai buvo tokie keisti ir netikėti garsai, kad iš pradžių
nusigando — kažkas atsitiko Julijai. Priepuolis ar kas...
Pažvelgė į svetainę, ir dar didesnis išgąstis užpuolė. Jai
pasirodė, kad tiedu krutantys kūnai vaduojasi mirtimi.
Kitą sekundę pamanė, kad sumaišė duris, ne ten papuo­
lė, ir žiojosi lementi atsiprašymo žodžius, tačiau nuogas
vyriškis staiga atsigręžė į ją... Žvilgsniai! Kurį laiką jinai
tematė tuos du skirtingus žv ilgsnius: vieną — padėrusį
iš siaubo, o kitą — abejingą, lyg nieko tokio čia nevyktų.
— Radvilai...
Daugiau nieko neįstengė pasakyti.
Radvilas, išraudęs kaip vėžys, nuvirto ant šono, puolė
suptis į antklodę. Kažką sakė, bet Kamilė nieko negir­
dėjo. Nė nepajuto, kaip atsidūrė prie Radvilo, kėlė ran­
ką smūgiui, tačiau ūmai visos jėgos išseko. Teįstengė pirš­
tais paliesti jo skruostą ir, tarsi toks prisilietimas ją būtų
nudeginęs iki panagių, atšoko, ėmė trauktis atatupsta.
Julija pakėlė sutaršytą galvą, kažką kalbėjo, rodyda­
ma į spintą.

121
 Įdegusios šlaunys, nuogos strėnos, plaukuotos kojos,
rankos, siekiančios numestų kelnaičių...
O Dieve, kaip šlykštu!
Akyse sumirgėjo laiptai, į veidą bloškėsi saulė, o pa­
siekus taksi ūmai viskas aptemo nuo ašarų ir begalinio
skausmo.
— Kas atsitiko? Kodėl, panele, verkiate? — padėro
taksistas. — Neradote suknelės? Jum s bloga? Gal grei­
tąją kviesti?
Toks svetimo žmogaus rūpestis tik dar labiau ją pra­
virkdė, ašaros smaugte smaugė, ir ji vos ne vos išspaudė:
— Va.. .važiuokit. Atgal.
Pamačiusi nusiverkusią dukrą mama net klyktelėjo iš
siaubo.
— Nebus! — sukūkčiojo ji. — Nebus jokių vestuvių!
— Ką čia šneki! O jėtus tu mano, vos nenualpau!..
Tėvai!.. Ateik greičiau!
Kamilė pranėrė pro tėvą, nusigavo į miegamąjį ir už­
sitrenkė duris.
— Kamile, atidaryk. Vaikeli, ar girdi? Dukra mano,
būk gera, atidaryk.
Ji tik dar labiau susigūžė, įsikniaubė į pagalves, apsi-
dangstė galvą kuo pakliuvo, kad tik negirdėtų tėvo mal­
davimų.
Kaip bjauru! O Dieve, kaip skauda širdį! Nekankinki t
manęs, duokit ramybę, leiskit man numirti.

31.

Modestas neatsispyrė pagundai išbandyti mašinos. Jam

atrodė, kad toks troškimas slypi kiekvieno vyro prigim­

122
 tyje. Todėl atsidavė naujiems pojūčiams, kokius tik gali
suteikti gamykliniu laku švytintis automobilis. Spūstelė­
jo ir visa savo esybe pajuto, kaip variklio stūmokliai siun­
čia stiprius signalus jo kojoms, rankoms ir nugarai.
Posūkis. Iš po ratų pasipila žvyro kruša. Kelios sekun­
dės ir vėl — reaktyvinis greitis.
Neapsakomas jausmas. Lyg skrietum tarp dangaus ir
žemės, o saulė vis taikytųsi išklysti iš savojo kelio.
Tačiau išnykus staigiems posūkiams ir pasiekus auto­
stradą maištingoji automobilio mechaninė dvasia tai­
kiai susimaišė su padangų šnaresiu, ir Modestui praėjo
ūpas galynėtis su variklio jėgomis. Bet atsirado kitas,
primirštas pojūtis: jis — laisvas, jo nebekamuoja išsisky­
rimo su Agne širdgėla. Taip, buvo sunku, bet viskas pra­
ėjo. Agnės neįmanoma susigrąžinti — kai tai suvoki, tam­
pi išmintingesnis ir žinai, dėl ko nebereikia jaudintis,
pykti, liūdėti ar verkti. Juk kiek valdai savo mintis, tiek
valdai šį pasaulį, kuris nėra toks niūrus ir piktas, kaip
kad atrodo juodžiausios nevilties akimirkomis.
Užsuko į degalinę papildyti atsargų, o prie kitos kolo­
nėlės sustojo vyšninės spalvos tojota. Prie vairo sėdėjo
mergina. Kai išlipo, Modestas nejučiomis pasigrožėjo
jos dailia figūra. Po to nuėjo užsimokėti, o jam grįžus
mergina dirstelėjo į jį ir nusišypsojo.
Tai suteikė Modestui drąsos.
— Geras oras, turbūt, panele, prie jūros važiuojate?
— O jūs?
— Aš irgi prie jūros, — nė nerausdamas sumelavo
jis. — Vadinasi, susitiksime. Geros kelionės!
Jos pirštai nusagstyti žiedais, bet vestuvinio lyg ir ne­
matyti. Žavi šypsena. Juodi, gražiai krintantys plaukai,

123
 ilgesni nei Agnės. Tamsios akys, kone juodos, žvilgėjo
lyg katės ir prielankiai žvelgė į Modestą. Matyt, patikė­
jo, kad mato respektabilų verslininką, o ne kokį pleibo-
jų. Vyrą, kuriuo verta domėtis.
Visa tai pralinksmino Modestą. Jis sugeba šypsotis, ir
žmonės jam šypsosi. Jis pasveiko, pakirdo iš nemeilės
ligos patalo ir šit galvoja, kad mielai šią gražuolę pa­
kviestų į pasimatymą, pavaišintų vynu, pasivaikščiotų pa­
jūriu, gal net pavyktų suvaidinti įsimylėjusį, ir ji leistųsi
bučiuojama. Bet, deja, reikalai veja visai į kitą pusę ir
ties Kryžkalniu jų keliai išsiskirs.
— Palangoje minios žmonių, — tarė ji, statydama į
automobilio baką degalų pistoletą. — Galime prasilenk­
ti. Jei susitartume kur... Arba — užsirašykite mano te­
lefoną.
— Jei bus lemta, susitiksime. Geros kelionės!
Audinė vėl įsuko į autostradą.
Modestui prieš akis stovėjo šiek tiek sutrikusi juoda­
plaukė. Jis ir pats lyg nesavas. Nesitikėjo, kad ji taip
lengvai pasiūlys užsirašyti telefono numerį. Apskritai
negali patikėti, kad jis tokiai įstabiai merginai galėjo su­
kelti simpatiją. Tai ne jis, o jo automobilis padarė jai
įspūdį. Pati, matyt, kokio nors piniguočio dukrelė, visur
vaikosi prestižo, tad pamanė, kad jis tinka jai į draugus.
O ji — visai nieko, regis, kupina švelnumo ir mėgs­
tanti kurstyti aistras, o ne jas malšinti. Kokiu nerūpes­
tingu balseliu pasiūlė užsirašyti jos telefoną. O gal ver­
tėjo?.. Ne, kvaila mintis, kam tos tuščios viltys? Kam jai
toks juodakupris kaip jis?
Po kelių minučių Modestas pamiršo juodaplaukę, ta­
čiau susidūrimas su ja padarė malonų įspūdį. Jis nėra

124
miręs, pasaulis siunčia jam prielankumo ženklus, tik rei­
kia išmokti juos teisingai skaityti ir nepamesti galvos.
Mintis apie nemažus pinigus, kuriuos užkals Ričardo
dėka, Modestui teikė keistą laimės pojūtį. Galės atsisės­
ti prie nuosavo limuzino vairo, kalbinti žvitriaakes m er­
ginas ir mėgautis kitonišku, visiškai nauju gyvenimu.
O svarbiausia — pamirš praeitį.
Viską.

32.

Aukštos ir išlakios kapinių pušys stiebiasi į žydrą dangų.

Antkapius gaubia vasaros ramuma, oras virpa nuo karš­
čio. Kylančių į kalną karsto nešikų veidais žliaugia pra­
kaitas. Nusitęsia laidotuvininkų procesija. Puošnūs vai­
nikai atrodo didesni už sielvarto sugniuždytus žmones.
Paskui karstą pėdina, lyg juodi šešėliai slenka miru­
siosios artimieji ir draugai, ir tik pačioje pulkelio pabai­
goje prie gedulingos eisenos ritmo taikosi kelios smal­
sios moterėlės, kurios skaitė laikraščiuose apie tragediją
Kaune: nusižudė jauna mergina. Jos neužčiaupia bur­
nų, pakuždomis dalijasi įspūdžiais ir nė kiek neapsimes-
damos dūsauja.
Tokia jauna, vos dvidešimt perkopusi! Pakėlė prieš save
ranką! Koks skausmas tėvams! Taip taip, kas gali būti
skaudžiau tėvams už vaiko netektį? Sako, iš meilės nusi­
žudė. Ak, iš meilės! Taip, taip, iš begalinio sielvarto. Už­
klupo savąjį su kita, ir po viskam... Nebenorėjo gyventi.
Ak, nebenorėjo! O karštis! Gėlės, vargšiukės, akyse vy sta.
Kuždesiai kuždesiukai nutyla, kai karstas pastatomas
prie duobės. Skaisti saulė įspindina smėlį lyg aukso

125
klodą. Nukeliamas dangtis, o karste— jauna mergina,
akinamai balta suknele. Veide — sustingusi palaima.
Raudos, aimanos, kunigo žodžiai — niekas nebedrums-
čiajos ramybės. Jos nebėra, ji ten, savo rojuje, vėsioje
sodų paunksmėje.
Dangtis uždaromas, susiūbuoja karstas, leidžiamas į
duobę. Byra grumstai, lyg paukščio nagai kapoja jo
dangtį...
— Kamile!.. Kamile!
Palikite mane ramybėje!
Kamilė apsivertė lovoje, kuri ką tik buvo virtusi ir kars­
tu, ir kapo duobe. Paklaikusiu žvilgsniu apibėgo sujauk­
tą miegamąjį, kuris atrodė taip, lyg kas tyčia būtų norė­
jęs padaryti šiukšlyną. Ir ji pati jautėsi tarsi paskutinė
šiukšlė. Jos jausmai išniekinti, jos laimė vienu akimoju
sutrypta.
— Kamile, atidaryk duris. Aš labai prašau.
Ji negalėjo patikėti! Ten, už durų, stovėjo... Radvilas!
— Kamile, užteks kvailioti. Atvežiau suknelę. Pavė-
luosim į bažnyčią.
— O kas nutiko, ničnieko nesuprantu, — išsigandusi
klausė mama. — Parpuolė visa išbalusi, nusiverkusi...
— Šūdas ir niekas! — trenkė Radvilas. — Ji atvažiavo
suknelės. Na, atvažiavo, įėjo. Julija, jos draugė, persi­
renginėjo. Juk vestuvės, reikia persirengti, negi su ke­
lioniniais rūbais eisi į vestuves? Tai va. O Kamilė pama­
tė ir pagalvojo, kad aš sujos drauge velniai žino ką ten
išdarinėju. Apsisuko ir pro duris! Net nespėjau nieko
paaiškinti.
— O varge, — dejavo mama, — matyt, jai protelis pa­
simaišė...

126
 — Nuo įtampos, — tarė Radvilas.
— Nuo ko? Atleiskit, neišgirdau?
— Sakau, nuo įtampos.
Tėvas stengėsi išlikti ramus. Jis dar kartą pabeldė į
duris, už kurių tūnojo dukra.
— Kamile, atidaryk.
Tyla.
— Ką darysi, teks duris laužti, — išgirdo sakant Rad­
vilą. — O tai pavėluosime į bažnyčią. Limuzinas jau lau­
kia apačioje.
Kamilė suvirpėjo. Nepajėgė galvoti, tik virpčiojo lyg
drugio krečiama.
Tada už durų užvirė ginčas — laužti duris ar dar kiek
palaukti? Pagaliau tėvas sutiko, kad įkalbinėjimams ne­
beliko laiko, reikia eiti ieškoti kokio gelžgalio ir versti
duris iš staktų.
— Palaukit, aš tuoj atidarysiu duris, — tarė Kamilė,
nepažindama savo balso. — Bet neleiskite Radvilo... Aš
noriu su tėčiu pasikalbėti.
Kai tėvas įžengė į miegamąjį, ji krito ant kelių, apsi­
kabino jo kojas, kuktelėjo ir prapliupo raudoti, o tėvo
tvirtos rankos ją, silpnutę ir bejėgę, pasodino ant lovos,
raminamai paglostė pečius. Kamilė prisiglaudė skruos­
tu prie tėvo delno, jautė, kaip jo kūnu nusirito drebu­
lys, galbūt šią akimirką patikėjus, jog įvyko kažkas ne­
atitaisoma. Kaip galėdamas švelniau jis paklausė:
— Kas atsitiko, dukrele?
— Jis meluoja...
— Kas?
— Radvilas. Jis man buvo neištikimas. Savo akimis
mačiau. Jis viską meluoja, tėti.

127
 Tėvas sunkiai atsiduso. Patylėjo nesumodamas, ką pa­
sakyti.
— Tu tuo esi tikra?
— Mačiau! — išrėkė ji ir nuo nebylaus verksmo visa
sutirtėjo.
— Kamile, būk protinga. Aš suprantu, bet... vėliau
išsiaiškinsite.
— Nebus jokių vestuvių!
O čia dar Radvilas kyštelėjo galvą:
— Ką ji ten šneka, neklausykite...
— Dink man iš akių!
— Netrukdyk mums, Radvilai, — pasakė tėvas, užda­
rydamas duris, ir prisėdo šalia dukros: — Kamile... Juk
ne paaugliai esate, suaugę žmonės. Paskui išsiaiškinsite.
Ji atkakliai pasukiojo galvą į šalis ir ašarotą veidą pa­
slėpė delnuose. Jai pasidarė silpna — niekas aplinkui
nesipiktina, niekam nerūpi, kas dedasi jos širdyje, ir kaip
būtų gera... kad ji niekam daugiau neberūpėtų. O dar
tėvas! Net ir jis kalba tokiu tonu, tarytum tikėtų ne savo
dukra, o Radvilo melu.
— Gerai, dukra mano, tebus taip, kaip tu nori. Nebus
vestuvių, tegul viskas eina velniop... Bet pasistenk supras­
ti — dabar tu esi šoko būsenos. Sukrėsta, sudirginta, ir
visa kita... Tačiau tau viskas atrodys kitaip po kelių dienų,
savaitės, mėnesių ar metų. Stresas atlėgs, toji žaizda užgys.
— Ir tu... už Radvilą. Negaliu patikėt!
— Visai ne. Aš tavo pusėje buvau ir būsiu. Bet tu šian­
dien negali būti tokia kategoriška. Žmonės sukviesti, visi
laukia ir — še tau, toks akibrokštas! Pagalvok, Kamile, —
ir patylėjęs pridūrė: — Aš myliu tave ir kitaip niekada
nebus. Kas beatsitiktų. Įsidėmėk tai visam gyvenimui.

128
 Švelniai ištartas žodis „myliu“ sukėlė Kamilei nepa­
keliamą graudulį. O akių tamsoje vis sukosi ry škus vaiz­
das: Radvilas ir Julija... Nuogi, tampomi meilės trau­
kulių.
— Oi oi, tik pamanyk, tragedija, — iš buto gilumos
atitrūko mamos balsas. — Kad ir būtų pamylėjęs kažką
ten! Sakyčiau, kad būtumėte po šliūbo, tada...
— Patylėk! — garsiai tarė tėvas. — Ne tavo vestuvės,
ne tau už ją nugyvent jos gyvenimą. Tegul ji pati
sprendžia.
'— Ką ten spręsti, ką? Proto turėkit, juk pavėluosime.
— Na, jau ta mama! Jai viskas taip paprasta atrodo!
Paklausyk manęs, Kamile, — tėvas vis nenustojo glosty­
ti krūpčiojančių dukros pečių, — tokie jau tie vyrai: kol
nepajunta, ką gali prarasti, tol neišmoksta būti ištikimi
ir branginti meilės. Užbrauk brūkšnį ir nuo šiandien
viską pradėk iš naujo.
— Tai tu nori, kad vestuvės būtų? Po viso to, kas įvyko?!
— Pagalvok apie mamą... Ką jai, vargšei, daryti? Tiek
džiaugėsi tavimi, negali jos apvilti... Pala, leisk man pa­
baigti, — pamatęs, kad dukra ketina kažką piktai atšauk­
ti, jis suskubo pasakyti: — Paklausyk. Jeigu tau nepa­
vyks iš naujo jo pamilti, jei jis ir toliau išsidirbinės —
tada galėsi jį palikti. Pagalvok, dukra, ko būtų vertas
mūsų gyvenimas, jei nemokėtume vienas kitam atleisti
ir duoti progą pasitaisyti?

33.

Modestas išlipo iš automobilio ir nužingsniavo į pakelės

užeigą. Dar net ne vidurdienis, o jis jau prie Kauno. Iki

129
Kaliningrado srities šiek tiek daugiau nei du šimtai ki­
lometrų, tad nėra prasmės skubėti.
Bet kokiam, kad ir smulkiausiam nusikaltimui pasi­
ruošti reikia laiko. Šiuokart — nusiteikti verslininko vaid­
meniui. Orus, pasipūtęs, išsiblaškęs, mandagus, šaltų
nervų ir tarpais santūrus — šitų bruožų link krypo Mo­
desto vaizduotė.
Jis susirado vietą prie lango, už kurio matėsi jo auto­
mobilis. Pastatė kiek nuošaliau, kad mažiau kam kristų į
akis. Iš pašalių sklindanti muzika maišėsi su žmonių bal­
sais, džerškėjo peiliai ir šakutės. Toks šurmulys erzino.
Prie ežero Ričardo sodyboje viešpatavo tykumą, Modes­
tas praleido tas dienas lyg po kokiu tylos gaubtu, ir štai —
civilizacija, vos randa tuštumą, tuoj pat ji prisipildo
triukšmu ir erzeliu.
Padavėja atnešė valgiaraštį. Tačiau panorėjęs užsirū­
kyti jis pastebėjo, kad cigarečių pakelis tuščias. Nuspren­
dęs nelaukti padavėjos atsistojo ir nuėjo prie baro. Pa­
prašė „Marlboro44, nors paprastai rūkydavo pigesnes —
„L&M“, bet juk reikia susigyventi su verslininko vaid­
meniu. Bėda, kad žiebtuvėlis plastmasinis, o ne koks pa­
auksuotas. Nors — smulkmena. Užtat Ričardo pasko­
lintas laikrodis ir milijonieriui tiktų.
Sumokėjęs už cigaretes Modestas nužvelgė salę. Dvi
merginos kažką susikuždėjo ir palankiai nužv elgė jį, bet
Modesto dėmesį patraukė kitas žvilgsnis. Įdėmus, tirian­
tis ir vos tramdantis begalinę nuostabą. Tai buvo juoda­
plaukė mergina. Regis, ištempė kaklą ir tučtuojau su­
stingo kaip statula, o saulės akiniai tarsi koks gudrus
automatinis prietaisas uždengė jos akis.
Negali būti...

130
 Modestas išsijudino iš vietos, žengė kaip sapne, vis
artyn, sulig kiekvienu žingsniu jausdam as augančią
sumaištį. Supratusi, kad yra atpažinta, ji nusiėmė aki­
nius ir keista išraiška įsmeigė žvilgsnį į kavos puodelį.
— Agne... Nesitikėjau.
— Kaip tu čia atsiradai? — ji paklausė tokiu svetimu
balsu, kad Modestas net susvyravo. — Nors nesvarbu.
Tarp mūsų viskas baigta. Juk palikau raštelį.
Raštelį! Kas turi nutikti tarp dviejų žmonių, kad staiga
viskas griūtų? Turi būti kažkokia priežastis. Labai rimta.
— Kas atsitiko, Agne? Juk nesipvkome, nieko... Viskas
buvo puiku, ir tas raštelis... Vos neišprotėjau.
Jos plaukai tebebuvo tankūs, žvilgantys. Veido oda at­
rodė dar skaistesnė ir lygesnė. Vilkėjo dailią, pečius ap­
nuoginančią suknelę, kokios Modestas niekada nebuvo
matęs. Grakščios rankos. Įstabūs veido bruožai. Graži
burna. Lūpos... tos lūpos, nuo kurių prisilietimo taip
svaigdavo, ir dabar stovėjo apsvaigęs nuo minčių sūku­
rio, o ji tylėjo. Neramiai pasidairė į šalis ir tylėjo.
— Paaiškink, dėl Dievo meilės, netylėk. Bent pasa­
kyk, kad aš dėl visko kaltas.
Modestui pasirodė, jog vyksta kažkokia komedija: jis
vaidina verslininką, o ji — savo jausmuose nesusigau-
dančią gražuolę, kuri dievina štai tokias scenas. O nuo­
jauta tarsi sakė, kad tuoj ji maldaujamai pažvelgs jam į
akis ir jis išgirs tai, ko labiausiai trokšta išgirsti: ji neži­
nanti, kas jai darosi, pavargo, jai reikėjo pabūti vienai,
todėl atleisk už tą raštelį, pakvailiojau, ir gana.
Tačiau Agnės veide atsirado bereikšmė grimasa.
— Tavęs dėl nieko nekaltinu, — pasakė ji, vengdama
tiesiai žiūrėti jam į akis. — Tu man buvai geras.

13 1
 — Aš mylėjau tave!
— O aš tavęs nebemyliu.
— Kodėl?
Agnės akyse švystelėjo kažkokia svetima šviesa ir ji abe­
jingai patraukė pečiais:
— Todėl. Juk palikau raštelį.
— Kad tame raštelyje nėra jokio paaiškinimo!
— Yra. Potekstė. Vyrai privalo išlaikyti moteris. Ir ap­
skritai... tu manęs niekada nesupratai.
Modestui skaudžiai nusmelkė krūtinę. Jis ją mylėjo,
vis dar mylėjo, ir jos balsas kėlė keistą laimės virpulį,
nors išjos lūpų lėkė štai kokie žiaurūs žodžiai.
Kad nors sudvejotų! Bent kančios šešėlis šmėkštelėtų
akyse. Tada suprastų...
— Eik, ko stovi? Viskas baigta, — pasakė ji, apimta
kažkokio keisto jausmo, panašaus į neapykantą. — Būk
geras, eik, juk rašiau — neieškok manęs.
— Bet, Agne... Aš tave...
— Oi, tik ne apie meilę, gerai? Nieko nebenoriu gir­
dėti. Eik, nebūk toks visai ištižęs.
Nė kiek nevirpančia ranka pakelė puodelį prie lūpų,
o akys kry ptelėjo į priėjusį vyriškį, kuris įtariai dėbtelėjo
į Modestą.
— Kas jis toks? Jūs pažįstami?
— Truputį, — myktelėjoji. — Tai mano buvęs kadras.
Buvęs „kadras"!
Modestas tarsi be garso nusijuokė, prakraipė galvą.
Tai nepatiko Agnės draugui. Įsikabino akimis į Modes­
tą, įžūliai sublizgino ir atsitraukė, lyg ketintų vožti.
— Žmogau, ko tu nori iš Agnės?
— Pasikalbėti.

132
 — Tai juk gyvenai su ja, šnekėjaisi kiek norėjai, ir dar
nori?
— Jau nebenoriu.
— Tada mink iš čia!
Modestas apsisuko ir nuėjo. Ne tiek šiurkštus balsas jį
pavarė, kiek pačios situacijos absurdiškumas.
Agnė ne viena, su savo nauju „kadru“, jis trečias, ne­
reikalingas, bet lenda jai į akis, memlena apie meilę,
visokių niekų klausinėja.
: Ji nebemyli jo. Taškas. Viskas labai paprasta — nebe­
myli. Pamiršk, išbrauk iš atminties. Nieko nebuvo. Nei
aistringų naktų, nei to švento jausmo, kuris užplūsdavo
kasryt prabudus šalia jos angeliško veido. Net miegoda­
mas jos pasiilgdavo, grožėdavosi ja, kol ji prabusdavo.
Nieko nebuvo. Ničnieko.
— Dar neišsirinkote? — kuo maloniausiai šypsojosi
padavėja, bet Modestui nuo tokios Įsiteikiančios grima­
sos darėsi bloga.
— Atsiprašau, bet aš persigalvojau. Kitą kartą užsuksiu.
Kvaila būtų pasilikti po vienu stogu su Agne ir jos nau­
ju draugu. Kada jie spėjo susiburkuoti?
Modestas išėjo į lauką, sėdo į automobilį, iškrapštė iš
pakelio cigaretę. Dabar labiau už viską jį slėgė mintis,
kad Agnė, kai jiedu buvo kartu, vienas kitą vadindavo
švelniais žodeliais, jau tada, ko gero, buvo jam neištiki­
ma su tuo atšiaurios išvaizdos vyru, o jis ničnieko nenu­
manė. Įtaisė ragus — šita frazė skambėjo įžeidžiamai.
Cigaretė sutirtėjo tarp pirštų. Buvo įdirgęs, širdis dau­
žėsi kaip padūkusi, o dūmas neteikė nusiraminimo.
Eina jinai!.. Kuo Agnė ypatinga? Išvaizda? Bet tai ir
viskas.

133
 Tačiau toji akistata Modestui tarytum padėjo visai at­
sikratyti meilės pagirių. Dabar gerai žinojo, kad jis nie­
ku gyvu nemirs ilgėdamasis Agnės, nors tai prieš kelias
dienas atrodė kaip neišvengiama duotybė ir netgi teikė
gilią prasmę jo liūdnam egzistavimui.
Praėjo gal kelios minutės, ir Modestas pamatė išei­
nančią su draugu Agnę. Jie pasuko prie sportinio au­
tomobilio. „Porsche", nustatė Modestas. Prisimerkęs lyg
pašalinio žmogaus akimis nužvelgė Agnę. Seksuali, ir
nieko daugiau. Iš tikro sutverta pramogai, o ne meilei.
Agne, kad tu žinotum, kaip aš tave mylėjau. Bet tu
nieko nieko, ničnieko nesupratai...
Ji staipėsi prie „Porsche", o jos meilužis kažką kalbė­
josi su vyrukais prie visureigio tamsintais stiklais.
Taip, atrodo, kad tas tipas — nemenka figūra. Turbūt
kalbasi su savo apsaugininkais. Kur jau ten jam su tokiu
Kauno veikėju lygintis.
Žengęs prie Agnės kaunietis apkabino jos liemenį, o
toji taip meiliai nusiraivė, kad net suknelė aplink lie­
menį apsisuko. Tada Agnė ir pamatė, kad ją stebi Mo­
destas. Sekundėlę sutriko, nes ją pribloškė naujas auto­
mobilis, kuriame tūnojo vakarykštis jos draugas. Tačiau
užgniaužusi nuostabą Agnė, rodydama į jį, kažką šnipš­
telėjo savo palydovui, tas šypsodamasis linktelėjo, ir ji
demonstratyviai nusijuokė.
Modestui rankos kojos nutirpo.
Tai iš jo šaiposi, iš jo juokiasi!
Padėjusi kojytę ant stilingo automobilio slenksčio,
Agnė pamojavo jam ir mostu parodė — važiuok, dink
man iš akių...
Modestas virte užvirė. Sūdžiukai! Du šūdžiai!

134
 Paleido variklį, įmetė bėgį, spustelėjo greičio pedalą
ir mašinos galu taip trenkėsi į „Porsche", kad skardos
sužvangėjo. Modestas pavažiavo atgal. Lyg girdėjo dū­
žio garsą, turbūt savo automobilio pažibintį iškūlė, ta­
čiau galvoje tik vienui viena mintis — ech, silpnokai stuk­
telėjo! Dar kartelį. Kad visam gyvenimui prisimintų.
Tačiau atgijo visureigis. Sumaurojo ir, grėsmingai
šoktelėjęs iš vietos, uždengė sportinį automobilį nuo
audinės tarano.
Nepasisekė, pamanė Modestas ir išrūko į autostradą,
vos nepartrenkdamas iš džipo išlipusių vyrų. Matė, kaip
vienas jų pagrūmojo jam , kitas lyg akmenį sviedė, o kiek
pavažiavęs veidrodėlyje išvydo, kaip į kelią iššoko tas pats
visureigis. Piktai sublykčiojo visais žibintais, reikalauda­
mas sustoti.
Se tau, prisiviriau košės, širstelėjo jis ant savęs ir pa­
didino greitį.

34 .

Kamilei lipant į limuziną, mama visaip gyrė jos sukne­

lę, stvarstė už palankų, kad neišsiteptų, ir laiminga dū­
savo, kad dukrai visi ožiai praėjo.
— Gražesnės tavęs neprisimenu, dukrele...
Kamilė užtrenkė dureles, ir limuzinas pajudėjo niū­
raus kaip betoninis antkapis miesto gatvėmis.
Sutuoktuvių ceremonija smarkiai vėlavo, todėl Rad­
vilas atšaukė sumanymą, kad katedroje prie altoriaus
jaunąją turi lydėti tėvas. Iškart droš su visa palyda prie
altoriaus, po to — į Rotušę, dar nulėks į kokį gražų gam­
tos kampelį ir patrauks į vestuvinę puotą Bačkonyse.

135
 Radvilas skubėjo, stengėsi kuo labiau supaprastinti iš­
kilmes, o galbūt jam buvo paprasčiausiai nemalonu žiū­
rėti Kamilės tėvui į akis, kai sieks jo dukros rankos. Juk
matė, iš vieno žvilgsnio suprato, kad tėvas — dukters
pusėje ir žvelgia į jį su panieka, kaip į paskutinį niek­
šelį.
Bet Kamilei buvo vis vien. Ašaros temdė akis, ji iš pas­
kutiniųjų stengėsi nepravirkti. Pasidavė mamos ir tėvo
spaudimui. Radvilas tik rankomis suplojo, delnais pa­
trynė, lyg gerą sandėrį sudaręs.
Mėšlavabalis, piktai pamanė Kamilė. Bet tuoj kitos
mintys, įkyrios kaip vapsvos, apipuolė ją —ji negali ap­
vilti mamos. Vargšė, jai būtų toks smūgis! Visiems prisi­
gėrusi, kokį puikų vyrą dukra susirado, ir staiga — atsi­
sako tekėti! O ką apie ją pagalvotų tuntų tuntai į vestuves
sukviestų svečių? Tačiau ar ne vis vien? Po viso to, ką
savo akimis regėjo, visos gyvenimo spalvos nublanksta,
noras gyventi dingsta...
Kai limuzinas įriedėjo į aikštelę prie Katedros, Radvi­
las prišoko atidalyti durelių.
— Tu tik nesijaudink, — kaltai sumurmėjo jis, — aš
tau viską paaiškinsiu, bet dabar nėra laiko, eime...
Ištiesė ranką, bet Kamilė be jo pagalbos išlipo iš
limuzino. Artyn atsibruko fotografas, spragtelėjo foto­
aparatu. Dar kartą, ir dar kartą. Prašė nusišypsoti, nes
jaunoji — lyg akmeniniu veidu, labai rimta, bet Radvi­
las piktu mostu pavarė fotografą ir, paėmęs Kamilę už
rankos, nusivedė Katedros link. Jis sekė filmavimo ka­
merą, vis taikėsi užlįsti priešakiais, kol operatorius ėmė
bambėti, jog jaunoji nesiteikia veido parodyti, dūlina
galvą nuleidusi.

136
 — Tuoj pralinksmės, viskas bus gerai, — šypsojosi
Radvilas. — Jinai nepratusi prie žiniasklaidos dėmesio.
Susijaudinusi. Juk tokia diena!
Prie šventoriaus būriavosi pamergės su pabroliais. Skli­
do linksmas šurmuliukas. Milda, Jovita, Neda... Neat­
pažįstamai išgražėjusios, smagiai nusiteikusios, kokia ir
pati Kamilė prieš valandėlę dar buvo.
— O, jaunoji! Kaip gulbė, ai ai...
— Graži suknelė, Kamile.
— Graži? Ji tiesiog fantastiška!
Visos pamergės pastebėjo, jog Kamilė lyg žemę par­
davusi. Nekalbi, o šypsosi lūpų kampučiais, tarytum per
prievartą. Bet akyliausia buvo Neda.
— O kur jaunosios puokštė? Palikai automobilyje?
— Namuose. Niekam jos nereikia.
Ilgaplaukis fotografas paprašė pamergių neužstoti jau­
nųjų, vėl pykštelėjo aparatu. O kai jis pasitraukė, Kami­
lė pamatė Juliją. Staipėsi išsidabinusi ir spoksojo ramiai,
lyg nieko nebūtų nutikę!
— Vargšė, pamiršai gėlytes, — tarė ji, eidama arty n ir
atkišdama savąją trumpakočių rožių puokštę: — Imk,
kaip jaunoji be puokštės.
— Oi, ačiū, Julija, išgelbėjai mus, — dėkojo Radvi­
las. — Paimk, mieloji...
Kalė! Kaip ji drįsta dar jai lįsti į akis!
— Ko taip žiūri? — lipšniai susuokė Julija ir praju­
ko: — Oi, kokia pikta lėlytė!..
— Julija, nereikia, — pratarė Radvilas.
Kamilė išraudo iš pykčio, griebė puokštę iš Julijos ran­
kų ir taip šėrėjai per veidą, kad žiedlapiai pabiro.
— Dink man iš akių, sterva!

137
 — Kamile, raminkis! — stvarstė jai už rankų iškaitęs
Radvilas. — Julija, rikiuok palydą, — ir nusitempė Ka­
milę pro vartelius į šventorių.
Viskas įvyko taip staiga ir netikėtai, kad jaunųjų paly­
da nelabai ir susigaudę, kas čia nutiko.
— Nepatiko puokštė, — lyg niekur nieko aiškino J u ­
lija. — Na, žinoma, jaunajai gal ir per prasta. Prašau
rikiuotis. Va nuo čia...
Iš Katedros atsklido vargonų gausmas. Palyda susiri­
kiavo. Kamilė negalėjo patikėti — Julija atsistojo jai už
nugaros su kažkokiu lieknu jaunuoliu. Tik pamanyk, pir­
moji pora!
— Radvilai, jei toji kalė seks man iš paskos, vestuvių
nebus! — vos tramdydama verksmą pratarė Kamilė.
— Viskas bus gerai, — šaltai atšovė jis ir timptelėjo už
rankos, matyt, baimindamasis, kad vėl nekiltų koks ki­
virčas. — Eime, eime, vėluojam.
— Toji kekšė...
— Kamile, maldauju, tik ne dabar!
Ritmingai sukaukšėjo žingsniai. Laiptai ir raudonas
kilimas. Gaudžianti Katedros erdvė. Žmonių minia, su­
tūpusi į suolus, visi lyg vienas žiūrėjo į Kamilę, o ji žengė
lyg šešėlis, abejinga dėmesiui, abejinga Katedros gro­
žiui, ir tik sustojusi netoli altoriaus pakėlė akis į šventuo­
sius paveiksluose.
Sopulingi žvilgsniai, nė kiek neteikiantys stiprybės. Į
Katedros skliautus dievobaimingai žvelgė angeliukų
skulptūrėlės.
— Nesuprantu, Kamile, — pasigirdo tylus Julijos bal­
sas, — ko tu taip ant manęs pyksti? Juk tarp mūsų nieko
nebuvo. Radvilai, pasakyk jai.

138
 — Na, taip. Bendrame kontekste nieko... Aš myliu
tik tave, Kamile.
Nuo tokio Julijos pareiškimo Kamilei pasidarė bloga.
— Liepk jai nešdintis iš čia. Tuoj pat.
— Nusiramink.
— Tuoj pat! Ji arba aš!
— Tai neįmanoma, — nepalaužiamu balsu ištarė Rad­
vilas. — Julija liks čia, juk nieko tokio...
— Ak taip! Tada ir ženykis su ja!
Kamilė nustūmė Radvilą, prasibrovė pro sutrikusią pa­
lydą ir pasileido tekina iš Katedros. Ant laiptų nuspar-
dė batelius, kad būtų lengviau bėgti, susiėmė į saujas
suknelės apačią ir išlėkė iš šventoriaus pro apstulbusius
fotografus ir smalsuolių būrelį.
„Nebus vestuvių... Nebus...“ — į bėgsmo taktą dau­
žėsi mintis, bet nuo to nė kiek nepalengvėjo.

35.

Po galais! Visureigis pasivijo audinę ir pro langą makaulę

iškišęs žaliūkas ėmė mostaguoti ranka, ragindam as
Modestą sustoti. O įsibėgėti nebuvo kur — priekyje au­
tomobilių kamštis, mat tiltu per Nerį eismas vyko tik
viena juosta.
Modestas, daug negalvodamas, kirto autostrados pu­
ses skiriančią žalią veją ir smuko miesto link, tačiau vi­
sureigis irgi pakartojo tokį pat drastišką manevrą. To­
liau vijosi, degdam as noru atkeršyti už aplam dytą
sportinį automobilį.
Bet pasiekęs tiesią ir plačią gatvę Modestas spustelėjo
greičio pedalą iki galo ir, laviruodamas tarp mašinų,

139
centro link nupūtė tokiu greičiu, kad jam prašvilpus gat­
vėje kilo šioks toks sąmyšis: kas suko automobilius į kel­
kraštį, kas kirto ant stabdžių, ir toks bruzdesys trukdė
sunkiasvoriam džipui vytis savo auką.
Na, štai ir po visų gaudynių, atsikvėpė Modestas. Pra­
lėkęs Pilies aikštę nuvairavo automobilį į senamiestį. Per­
sekiotojai, jei turės kantrybės, gali jo tykoti kur nors prie
pagrindinių gatv ių, o jis ramiausiai apsuks ratą ir pasi­
leis tuo keliu, iš kur atvažiavo.
Po ratais trinksėjo senamiesčio grindinys, Modestas
patogiau įsitaisė sėdynėje, malšindamas įtampą.
Kas jam pasidarė? Savęs nebeatpažįsta, net keista, kad
toks menkniekis, kaip jį išdavusios merginos pamosavi-
mai, įsiutino lyg bulių. Pavydas? Apmaudas? Greičiau­
siai ambicijos prasiveržė. Agnė metė jį ir, negana to, dar
šaiposi, tyčia glaustosi apie savo meilužį, o jam drįsta
moti lyg šuniui.
Staiga gatvelėje kažkas sušvito. Jam pasirodė, kad vė­
jas neša, draiko baltus skalbinius, bet kitą akimirką su­
prato, kad priešais automobilį lyg iš po žemių išdygo
mergina ir, užuot atšokusi į šalį, suklupo ant grindinio.
Modestas užgulė stabdžius, ratų žvygsmas, regis, nu­
lėkė per visą Kauną. Įsitempė laukdamas smūgio, ir kai
pasigirdo dunkstelėjimas, širdis nulėkė į kulnus — o Die­
ve, partrenkė! Dabar jau problemų iki kaklo!
Jis išsivertė iš automobilio, vienu šuoliu atsidūrė prie
merginos, tysančios ant grindinio.
— Ei, panele! — nusigandęs pašaukė. — Tu sveika?
Koks atoslūgis jį pagavo, kai mergina sujudėjo! Padė­
jo atsistoti ant kojų. Tik tada suvokė, kad po ratais puo­
lė jaunoji, štai kokią akinamai baltą suknelę vilki. Tyčia

140
ar netyčia suklupo, nesuko dėl to sau galvos, svarbu, kad
viskas laimingai baigėsi, kad gyv a ir sveika, atsipirko vien
išgąsčiu ir vos pastebimu kaktos nubrozdinimu.
— Tvirtą kaktą, panele, turite. Žiūrėkit, kitą kartą bū­
kit atsargesnė, kitaip vietoj vestuvių bus laidotuvės. Juk
vos vos per plauką nenudaužiau.
Ji tylėjo, regis, buvo neatsigavusi nuo išgąsčio. Nesu­
sigaudė, nei kur ji, nei kas čia įvyko, žiūrėjo į gatvės
tolumas it kuoktelėjusi.
:— Gal jum s ką nors skauda?
Kurčias, išgąsčio iškreiptas veidas.
Tada Modestas žvilgtelėjo per petį: gatve skubėjo, la­
patavo pulkelis kostiumuotų vyrų, o priekyje jų turseno
aukštas juodbruvas vyriškis. Vienoje jo rankoje plaikstė­
si vestuvinis nuometas, o kita lyg vėžys žnyplėmis su­
spaudęs laikė moteriškus batelius.
— Kamile! — desperatiškai šūktelėjo jis ir pagreitino
žingsnį.
Tačiau kitą akimirką gatvelėn įsuko visureigis išsprogu­
siais žibintais. Gūdžiai supypsėjo, reikalaudamas duoti
kelią. Velnias, tai jie, kaip rado?!
Modestas puolė į automobilį, smuko prie vairo, bet
tada atsilapojo keleivio durelės, ir jis, savo begalinei nuo­
stabai, pamatė, kaip partrenktoji gražuolė pasikėlė suk­
nelę ir skubiai klestelėjo į sėdynę.
— Ei, ką tu darai? Lipk lauk! Girdi? Staigiai!
— Išvežk mane iš čia, — maldaujamu balsu tarė ji.
— Baik juokus, girdi!
Modestas mėgino įsibrovėlę išstumti iš automobilio,
bet toji sugriebė saugos diržą ir taip tvirtai įsikibo, lyg
po jos kojomis būtų atsivėrusi bedugnė.

14 1
 — Išprotėt galima! — nusitvėrė pavarų svirtį Modes­
tas, ir kitą sekundę automobilis taip metėsi į priekį, kad
mergina lyg kokia lėlė susivartė sėdynėje.
Siaura gatvė išvedė į aikštę, kurioje stumdėsi auto­
busai. Laimė, degė žalias šviesoforo signalas, tačiau ir
visureigis spėjo prasmukti, bet manevruoti jam sekėsi
kur kas sunkiau, ir audinei pavyko atsiplėšti per kelis
automobilius.
Pralėkė tiltu. Vilijampolės rajonas. Mašinų net tiršta,
lyg oro pavojui kilus visi galvas pametę spruktų iš Kau­
no. Jeigu nepavys iki Šilainių gyvenamojo kvartalo, top­
telėjo Modestui, jei pavyks pasiekti autostradą, tada dži­
pas galės tik atsisveikinimui pamirksėti savo halogenais.
Bet gatvė išplatėjo, o dar šviesoforas pasimaišė, ir vi­
sureigis sparčiai ėmė artėti. Tačiau mašinų srautas san­
kryžoje nutrūko ir, dar neužsidegus žaliai šviesoforo
akiai, Modestas šovė pirmyn.
Kai „Audi44įskriejo į autostradą, visureigis skuto neat­
sitikdamas, tačiau persekiotojų šviesos Modesto nebe­
gąsdino. Padidino greitį, ir visureigis pamažu ėmė tolti.
— Štai ir viskas, — atsipūtė jis ir dirstelėjo į blyškiąją
pakeleivę. — Pasivažinėjai, kas toliau? Paleisiu tave pir­
moje degalinėje, iš ten galėsi paskambinti saviškiams.
Kiek suprantu, jaunikiui jau nebeskambinsi? Ko tyli, a?
— Aš noriu mirti, — vos girdimai ištarė ji ir tokiomis
nevilties pilnomis akimis pažvelgė į Modestą, kad šiam
šiurpas nuėjo per nugarą.
Modestas sutriko. Buvo beveik tikras, kad susidūrė su
pamišėle, ir tokia mintis kėlėjam baugulį.
— Spėsi numirti, kam kvailioti? Va, paleisiu degali­
nėje, arbatos išgersi, ramiai apsvarstysi viską, pailsėsi,

142
atsigausi... Pabėgai nuo jaunikio?.. Ko tyli? Tiek to,
nenori, nepasakok. Pasaulis pilnas nesusipratimų... O
ten kas?
Greitis buvo toks didžiulis, kad Modesto akyse tik
šmėkštelėjo ir dingo nežinia iš kur išlindusi policininko
figūra. Lyg ir mostigavo dryžuota lazdele. Dirstelėjęs į
veidrodėlius, suregėjo, kaip iš šalikelės atsiplėšia maši­
na, sublyksi mėlynas švyturėlis.
— Na, ir nesiseka! Nuo vilko ant meškos. Gerai, kad
nors benzo pilnas bakas. Prisisek saugos diržus. Bandy­
sim pakilti į orą.
Bet ji nesujudėjo, sakytum, sėdėtų kokioje sudedamoje
kėdutėje prie jūros, o ne smarkiu greičiu lekiančiame
automobilyje. Visa povyza bylojo — man tas pats!
Modestas pakraipė galvą — jau tokia bejausmė, su­
gniuždyta ir nelaiminga! Jokio savisaugos instinkto,
emocijų, baimės ar išgąsčio, nei noro gyventi. Nieko ne­
liko. Atrodytų, nuo šio kūno siela atsiskyrė anksčiau, nei
ji puolė po jo mašinos ratais.
— Kas nutiko?
Kamilės akyse sužvilgo ašaros.
— Man bloga... Man labai bloga ant širdies.
Modestas pašnairavo į veidrodėlį ir patraukė pečiais:
— Deja, menkas esu psichologas.

36.

Policininkai ne tokie kvaili, kad ne pirmos jaunystės

folksvagenu bandytų lenktyniauti su naujutėliu, galin­
gu automobiliu. Kiek pavažiavo, pagąsdino ir vėl grįžo į
pasalą tykoti naujos aukos.

143
 Modestas baiminosi tik vieno — kad nepasimaišytų
dar vienas policijos automobilis, tykojantis bėglio. Pa­
klos spygliuotą juostą, vadinamąjį „ežį“, kuris kaip nie­
ką prakiurdys padangas, o vėliau aiškinkis, kodėl virši­
jai greitį, kodėl nepaklusai nurodymui sustoti. Ir, savaime
suprantama, pareigūnams kiltų įtarimas: gal automobi­
lis — vogtas? O jau tada problemų bus iki kaklo.
Priekyje — Raseiniai, Kryžkalnis. Maža kur gali bu­
dėti patrulių ekipažas, tad kam lįsti jiems į nagus? Rei­
kia baigti pasiskraidymus autostrada, pats metas ieško­
tis kitų, saugesnių kelių.
Taip nusprendęs žvilgtelėjo į merginą:
— Jus kur nors čia paleisiu, gerai? Nes man reikia
sukti į šoną. Pereisite į kitą autostrados pusę, partran-
zuosite iki Kauno. Tokiai kaip jūs bet kas sustos. Aš irgi
mielai jus pametėčiau, bet...
— Mane ten paleiskite, — ji vangiai kilstelėjo ran­
ką. — Ten, kur tiltas, matot?
— Aha, gera vieta tranzuoti, — nužvelgė artėjantį til­
tą. — Dauba, iš toliausiai matysis, kad kažkas stovi.
„Audi" sustojo prieš pat tilto pradžią. Jai išlipant Mo­
destas pastebėjo, kad ji basa, mažos pėdos aptemptos
murzinomis kojinėmis. O dar toji vestuvinė suknelė! Var­
gu ar kada nors autostrada regėjo kurioziškesnę tran-
zuotoją.
— Atsiprašau, o kas ačiū pasakys?
Mergina silpna ranka užvėrė automobilio dureles ir
plevėsuodama suknelės klostėmis smulkiu, bet tvirtu
žingsneliu nužingsniavo tiltu.
Modestas riktelėjo, kad Kaunas ne toje pusėje, kur ji
drožia, į kitą pusę, va ten reikia. Bet ji ėjo kaip ėjusi,

144
panarinusi galvą, nekreipdama nė menkiausio dėmesio
į šūkčiojimus iš greta burzgiančio automobilio.
— Na ir čiuožk sau!
Modestas uždarė langą ir nuvažiavo.
Tegu bastosi kur tiktai nori, tegu trenkiasi nors į pa­
saulio kraštą, kas jam!
Žvilgtelėjęs į veidrodėlį jis pamatė, lyg vėjas tiltu plaz­
dentų burės skiautę. Auksinė vasaros diena, regis, džiau­
kis gyvenimu, o matai, kaip nutinka.
Argi jam nebuvo tokių nevilties akimirkų, staiga vis­
kas lieka nesvarbu, beprasmiška, o ant širdies taip blo­
ga, kad net gyventi nesinori.
Modestas dar kartą metė žvilgsnį į veidrodėlį, atsi­
sveikinimo su keistąja pakeleive žvilgsnį ir nepatikėjo
tuo, ką mato: mergina, susikėlusi suknelę, apnuoginusi
blauzdas, lipa ant tilto turėklų.
Žaibiškai sustabdė automobilį ir išlindo laukan, kad
įsitikintų, jog akys nemeluoja.
Jau užsikorė! Ir staiga iš pasąmonės gelmių ištrūko
kitas vaizdas, ne kartą regėtas sapne: nuo tilto atsiplėšia
angelas, krenta upėn, bet sparnai, mostas po mosto, nu­
neša jį į kitą krantą.
— Eiii! Baik kvailioti!
Bet jis stovėjo per toli, kad būtų išgirstas, o ji žiūrėjo
tik į upę. Modestas žengė kelis žingsnius ir sustingo. Ji
atsispyrė nuo turėklų ir prapuolė jam iš akių.

37.

Minkštas upės glėbys prasivėrė, ir šviesus ribuliuojantis

paviršius nutolo. Kamilę apgaubė vėsa, o klausą užgulė

145
ūžesys. Suknia išsipūtė, įgavo fantastišką pavidalą. Van­
duo žiodino jai burną ir lyg šaltas švinas pripildė kūną.
Numirti, išnykti, amžiams pasilikti upės dugne.
Kamilė užsimerkė. Pamažu ją ėmė supti tyla, kurios
jinai taip troško. Tyla, atskirianti ją nuo pasaulio, kur
tikrai meilei nėra vietos. Ir ji pajuto, kaip sparčiai nyks­
ta sielvartas ir jaudulys, kaip sąmonėje užgęsta artimų
žmonių veidai — sumirga ir garma užmarštin...
Paskui atsirado kažkokia šiurkšti jėga. Skausmas krū­
tinėje, dumblių skonis burnoje ir gaivaus oro gurkšnis.
Kamilė atsimerkė. Ją pribloškė netikėtai atsivėrusio
dangaus didybė. Niekada neteko tokio gilaus ir žydro
dangaus matyti! Kur ji?..
Kitą akimirką atkrito klausa: slopiai narnėjo upė, čiul­
bėjo kažkoks paukštis, gūdžiai sutrinksėdavo tiltu lekian­
čios mašinos.
Kamilė suvokė, kad guli ant upės kranto, permirkusi
iki paskutinio siūlelio, ir tada pasigirdo išgelbėtojo balsas:
— Ačiū Dievui, atsigavai.
Jai prireikė kelių sekundžių, kad suprastų, jog tai tas
pats vy riškis, po kurio automobiliu jinai puolė, o paskui
ją kaip be galvos skraidino Kauno gatvėmis ir autostra­
da, kol paliko ant tilto.
— Kvėpuok, kvėpuok, — tepasakė jis, nerdamasis iš
šlapio švarko ir tikrindamas kišenes. — Bliamba, ja u ­
čiu, visi dokumentai kiaurai... Bet ir mano protas — šok­
ti į vandenį nenusimetus švarko. Na ir dienelė! Vienos
nesąmonės.
Kamilė, pasirėmusi ant alkūnių, sužiaugčiojo, iš bur­
nos kliūstelėjo vandens šlakelis. Kraujas suplūdo į gal­
vą, vėl grįžo sunkumas, vėl suskaudo po širdimi.

146
 Tampoma žagsulio ji šiaip taip išlemeno:
— Kodėl... gelbėjai? Reikėjo... palikti.
— Oho, kas tai? Priekaištai?.. Tu ir duodi! Na, taip,
negelbėti! Paskui aiškinkis prokuratūroje: taip, jinai va­
žiavo su manimi, bet aš jos nestūmiau į upę, pati nuo
tilto nušoko. Kas manimi patikėtų?.. Stokis, mums rei­
kia iš čia kuo greičiau nešdintis, — ir, žvilgtelėjęs tilto
pusėn, pridūrė: — Va, jau žiūrovai renkasi, dar iškvies
policiją.
Kamilei pavyko atsistoti, tačiau nebuvo jėgų kopti sta­
čiu upės šlaitu, susvyravo nedrįsdama pajudėti.
— Palauk, neskubėk.
Jis susuko švarką į gniužulą, nugręžė vandenį, kreste­
lėjo, užsimetė drabužį ant pečių lyg ant pakabos. Žengė
prie Kamilės, viena ranka apglėbė liemenį, kitą pakišo
po kojom, ir ji pakibo ore. Nedrąsiai sunėrė rankas jam
už sprando, tačiau kai jo žingsniai pasirodė ne tokie tvir­
ti, stipriau apsikabino.
— Būtų gražiausia, jei abu atgal upėn nugarm ėtu­
me, — šnopavo jis. — Antrą kartą tavęs nebegelbėčiau,
eina velniop toks gelbėtojo gyvenimas.
O ant tilto jų laukė pagyvenusių smalsuolių porelė.
Rūpesčio iškreipti veidai bylojo, kad jie tapo kažkokios
tragedijos liudininkais, tačiau Kamilės išgelbėtojas pa­
tikino, jog būta tik nelaimingo atsitikimo: nešė jaunąją
per tiltą ir netyčia išmetė į upę, tačiau, va, išgelbėjo,
koks jaunikis negelbėtų savo nuotakos?
— Kaip laimingai, kaip laimingai... — už širdies tvars­
tėsi moteris.
Jis nunešė Kamilę iki automobilio, atsargiai nutupdė
sėdvnėn, užtrenkė dureles. Ji nesmagiai pagalvojo: kiek

147
vargo per ją patyrė šis vyriškis. Mėgino prieštarauti, kad
ne, ji geriau išlipsianti, ji nenorinti važiuoti namo.
— Nusiramink, — pajudėjus automobiliui tarė jis. —
Nesiruošiu tavęs vežti namo. Bet neketinu ir paleisti.
Jums, panele, būtina nusiraminti. Kvaila žudytis dėl to,
kad kažkas gyvenime susiklostė ne taip, kaip norėjai.
— Lengva jum s taip kalbėti.
— Žinoma, lengva, — sutiko jis. — Ypač, kai nežinai,
žmogau, kas kito galvoje dedasi. Manau, jei pabėgai iš
savo vestuvių, buvo rimta priežastis.
— Buvo.
— Paskutinę akimirką sužinojai, kad jaunikis — gėjus?
— Geriau jau būtų buvęs gėjus.
— O tai kas buvo? Ne tą jaunikį norėjo pakišti?
Kamilė suprato, kad jis tyčia viską stengiasi nuleisti
juokais. Stengiasi tarsi sumenkinti jos skausmą ir taip
jai padėti vaduotis iš slogių minčių apie savižudybę. Ta­
čiau jai tokie kilnūs norai nė motais.
— Nereikia iš manęs tyčiotis, — tarė ji. — Nei jūs ką
žinot apie mane, nei ką... Vyrams viskas kitaip atrodo,
jiems terūpi tik... tiktai...
Kamilė pritrūko žodžių savo nuoskaudai nusakyti.
— Atleiskite, nenorėjau jūsų užgauti, — pasakė jis,
sukdamas automobilį iš autostrados į kažkokį plentą. —
Mano vardas Modestas, o jūsų?
— Kam jum s mano vardas?
— Galite ir nesakyti. Žinau. Kamilė, juk taip?
— Iš kur žinot?
— Girdėjau, kaip šaukėjus tas vyras gatvėje. Švarko
atlape — balta gėlė, rankose — nuometas. Turbūt jis ir
buvo jaunikis?

148
 — Tas pats. Niekšas, kokio paieškoti reikėtų. Visi vy­
rai tokie... Jiems nieko nėra švento.
— Šit kaip! — jis apsimetė didžiai nustebęs. — Čia
tai bent naujieną pasakei, įsivaizduok, nežinojau.
Kamilė paniekinamai šyptelėjo. „Kvailys, — pam a­
nė, — savimi patenkintas kvailys, kaip ir Radvilas".
Automobilis pralėkė gyvenvietę ir pasuko keliuku, ve­
dančiu per ūksmingą mišką. Jis paaiškino, kad čia — jo
gimtosios vietos, čia gimė ir užaugo, žino kiekvieną ke­
lią ir takelį. Tačiau Kamilė jo nesiklausė. Girdėjo tik be­
prasmišką garsų ūžesį. Jos jausmai ėmė taip smarkiai
siautėti, kad vos įstengė tramdyti ašaras. Vėl ėmė perse­
kioti sielvartas, vėl minčių spiečiai sukosi apie Radvilą...
O Viešpatie, kodėl jis taip žiauriai su ja pasielgė?! Ko­
dėl? Iš kur tokia nemeilė! Už ką jai tokios kančios? Ko­
kia prasmė gyventi? Jokios! Jokios prasmės.

38.

Automobilis riedėjo duobėtu keliuku, kol sustojo palau­

kėje šalia apgriuvusios fermos. Modestas apsidairė ir iš­
jungė variklį. Nuošali vieta, pagalvojo, va čia galima ra­
miai apsvarstyti, ką toliau daryti, kaip išsikapstyti iš
bjaurios padėties.
— Pastovėsim valandėlę, nuspręsim, ką toliau dary ti,
gerai?
Ji buvo nusisukusi į langą. Nė menkiausiu judesiu ne­
išsidavė, kad girdi, kas jai sakoma, ir tik jam pasiūlius
cigaretę ji papurtė galvą, nusibraukė skruostu riedan­
čią ašarą.
Verkia, ašaroja ir ašaroja, ką su tokia dary ti?

149
 Modestas įjungė radiją, kad išsklaidytų slegiančią, į
pamišimą vedančią tylą, ir išlipęs iš automobilio prisi­
degė cigaretę. Viduje kunkuliavo dar niekada nepatirta
jausm ų sumaištis. Tarsi per vieną dieną būtų suaugęs,
subrendęs ir nuo užgriuvusių rūpesčių pasenęs dešim­
čia metų, lyg būtų atsidūręs prie mirtinai sužeisto žmo­
gaus ir niekuo negalėtų jam padėti.
Juk toji mergina du kartus bandė nusižudyti — lindo
po automobilio ratais, spriegė nuo tilto. Du nepavykę
bandymai, ir kas žino, ar, išleidus ją iš akių, ji nepasiryš
trečiam, lemiamam, bandymui? Kas žino, kokie pikti šir­
dies burtai stumia ją prie beprotybės slenksčio?
Ką daryti? Kaip nusimesti atsakomybės naštą? Kur ją,
tokį gyvą tragedijos įsikūnijimą, dėti? Kaip pasielgti, kad
vėliau nejaustų jokių sąžinės priekaištų?
Automobilio durelės prasivėrė, ji ilgokai kepurnėjosi
pradžiūvusios suknios klostėse, kol išlipo.
— Tu kur?
— Gal aš eisiu...
— Kur tu eisi? Niekur tu neisi. Sėsk atgal į mašiną.
— Eisiu...
— Pasakiau, kad niekur neisi, — skubėdamas artyn
griežtai tarė Modestas, — vadinasi, neisi!
— Tu man negali...
— Aš viską galiu!.. Nenoriu, kad tau kas nors atsitik­
tų. Sėsk, ramiai apie viską pasikalbėsime.
Ji nepajudėjo iš vietos. Stovėjo sustingusi. Veidas iš­
blyškęs, kupinas kažkokios šiurpios energijos.
— Kokia prasmė? — dusliu, nukamuotu balsu prata­
rė ji ir dar ty liau, tarytum skelbdama sau baisų nuospren­
dį, pasakė: — Nėra prasmės gyventi, nieko nėra...

150
 Modestui norėjosi paimti ją už pečių ir smarkiai su­
purtyti, kad išsklaidytų beprotybės miglą išjos akių. Kad
ji galų gale atsipeikėtų ir taptų nors kiek prognozuoja­
mo elgesio. Tačiau jo galvoje švystelėjo: o argi jam ne
tas pats dėjosi, kai paliko Agnė? Buvo nenoras gyv enti,
buvo įsijungusi kažkokia savęs naikinimo programa.
Skendėjo neviltyje ir merdėjo lyg koks gaišena.
— Sėskis, būk gera. Labai prašau.
Toks tonas ją paveikė. Regis, net sugraudino, nes at­
siduso iš visos krūtinės ir nusukusi akis įsirangę į auto­
mobilį.
Tačiau greta atsisėdęs Modestas pajuto, kad nežino,
apie ką kalbėti. Kad gyvenimas gražus ir nėr čia ko imti
į galvą? Ne, primityvu, tokiais žodžiais neišmuši jos iš
beprotybės būsenos.
— Nežinau nė ką sakyti... Klausyk, Kamile, ar gali
man papasakoti, kas atsitiko? Atvirai ir paprastai. Drau­
giškai, vos nepasakiau — kaip draugui. Nors nedidelis
skirtumas. Šiandien aš noriu būti tavo geriausias drau­
gas. Tik tiek.
Modestas išjungė radiją, kad nepraleistų nė vieno jos
žodžio.
— Kokia prasmė? — per jėgą išspaudė ji. — Palik ma­
ne ramybėje.
— Tai gal jaunikis tave atstūmė, paliko? Matai, kas
yra... Tau stresas. Žinau, man taip buvo. Bet vyrams leng­
viau pakęsti panašius sukrėtimus. Trejus metus išgyve­
nau su moterimi, kol vieną gražų rytą sau prabundu, o
ant stalo raštelis: „Išeinu, neieškok...“ Man tai buvo toks
smūgis, taip visas pasaulis apsiniaukė... Aš ją mylėjau.
Tada atrodė, kad beprotiškai, kad numirsiu be jos. Ir

151
dabar nesakau, kad buvau kvailys... Tiesiog taip iš tik­
rųjų buvo, buvo tikra neviltis. Juoda. Ir gėriau juodai.
Vienas, kad kaip nors išgyvenčiau ir susigyvenčiau su
mintimi, kad jau niekada kitaip nebus. Niekada.
— Mano atvejis kitoks.
— Koks?
— Kitoks, ir viskas. O ji gerai padarė, kad tave paliko.
Modestui norėjosi smogti tokiais žodžiais, kad ji pasi­
justų tarsi plėšoma pusiau, tačiau susivaldė.
— Nežinau, gerai ji padarė ar blogai. Šiandien jau
nebežinau. Spėk, kodėl? Ogi todėl, kad netikėtai ją su­
sitikau. Tau įdomu?
Ji patraukė pečiais — kalbėk ką tik nori.
— Kodėl aš tau pasakoju? — mėgino išsklaidyti jos
nejautrumą. — Man atrodo, kad mūsų likimai kažkuo
panašūs. Dar tas sapnas iš galvos neišeina, bet tau nesu-
prast... Užsuku aš į kavinę prie autostrados, o ten ji,
Agnė. Gyva, sveika, nauja suknele, puikiai atrodanti. Nu­
džiugau pagalvojęs, kad tuoj viską išsiaiškinsiu, gal net
vėl viskas bus po senovei. Po pirmų žodžių man ji pasi­
rodė tokia šalta ir abejinga, kad siaubas suėmė.
— Kodėl?
— Na, ji man tokia svetima pasirodė. Toks įspūdis,
kad manoji Agnė, toji, kurią taip be proto mylėjau, —
paprasčiausiai mirė. Taip. Ir vark nevargęs — nei kapo,
nieko... Kad viskas— išsiskyrėm amžiams. O paskui
vaizdai kaip filmo kadrai ėmė trūkinėti. Prisistatė jos
naujasis draugas, galima sakyti, abu pavarė mane šalin.
Išėjau. Sėdėjau automobilyje, o jie išėjo, ėjo prie savojo.
Mano buvusioji suprato, kad aš juos stebiu, ty čia, žinai,
glaustosi, ir dar rodo — vary k iš čia, durneli, ko spok­

152
sai! Tai mane galutinai išmušė iš koto: jie įlipo, o aš su
šita, — plekštelėjo per vairą, — apsisukau ir trenkiausi
į jų automobilį...
— Graži pasaka.
— Netiki?
— Koks tau skirtumas. Visi jūs melagiai.
To buvo per daug! Nuoširdžiai pasakoja, kaip tik mo­
ka, ir už tokį atvirumą jam kliūna paniekinamas žvilgsnis.
— Klausyk, ko aš čia su tavimi tampausi, — siektelėjo
saugos diržo, perjuosė Kamilę ir piktai sugrūdo diržo
geležtę į užraktą. — Kitaip padarysim! Tu man nusibodai!
Nuvešiu tave į ligoninę, tegul daktarai ir psichologai
tave, psichę, gydo, moko, kaip gyventi... Ir bus ramybė!

39.

Kamilei pasirodė, kad jos geradaris tiesiog patrako. Va­

rė automobilį pašėlusiu greičiu, tarsi vėl kas vytųsi, tarsi
ieškotų išsigelbėjimo.
O, tie vaizdai!..
Sumirgantys ir dingstantys pakelės medžiai. Posūkis,
dar vienas posūkis. Kelias lyg dingsta, lyg vėl atsiranda.
Nuo greičio gniaužė kvapą. Variklio šėlsmas užgulė au­
sis. Viskas darėsi kur kas painiau ir sudėtingiau, negu
atrodė prieš minutėlę.
Kamilė suvokė, kad užgavo Modestą. Juk pasišaipė iš
jo pasakojimo. Ką jinai žino, ką jam reiškė toji Agnė?
Bet svetimos istorijos jai nerūpi. Taip tiesiai šviesiai ir
reikėjo pasakyti.
O kas bus, jeigu jis nuveš ją į psichiatrinę? Juk mo­
tyvas svarus— mėgino nusižudyti. Šoko skandintis...

153
 Žiūrėkit, vestuvinė suknia dar drėgna. Pažvelkite j ją
pačią — išsidarkiusi kaip laumė, basa, jai reikia pa­
galbos.
Vos tolumoje išniro gyvenvietės stogai, automobilis
čiuožtelėjo ir sustojo šalikelėje. Modestas atsilošė sėdy­
nėje ir stvėrėsi mobiliojo, o Kamilei šiurpas taip ir nulė­
kė per širdį.
— Kam skambini?
— Kam reikia, tam ir skambinu.
Jis susisiekė su informacijos tarnyba ir sutarė, kad at­
siųstų SMS žinutę su psichiatrijos klinikos priimamojo
telefono numeriu.
— Tuoj viskas bus baigta, — ištarė jis.
— Nedaryk to...
— O ką, leisk paklausti, man reikėtų daryti?
— Palikti mane ramybėje.
— Ne, Kamile. Ne į tą mašiną jlipai, iš kurios taip
lengv ai išliptum. Va, kai pamatysiu baltus chalatus, tada
tave ir paleisiu. Pamatysi, paskui man už tai dėkosi. Ly­
giai kaip aš dabar esu dėkingas savo draugužiui, kuris
ištempė mane iš to nevilties liūno.
Zvimbtelėjo mobilusis, pranešdamas, kad atėjo nauja
žinutė. Modestas ėmė maigyti mygtukus.
— Neskambink niekur. Aš tavęs prašau. Negi tu nori
mane galutinai sužlugdyti? Į psichiatrinę? Tėvams... ne­
žinau, koks būtų smūgis.
Jis dvejodamas nuleido mobilųjį.
— Prisiminei tėvus? O apie juos, žinoma, pagalvojai
ir puldama į upę?.. Gerai, sakyk tėvų telefono numerį,
jiems į rankas atiduosiu tave.
— Nereikia jiems skambinti.

154
 — Kodėl?
— Aš bijau. Nemalonu, ir visa kita.
Modestas tylėdamas pavartė mobilųjį, tačiau jo nepa­
leido iš rankos, kaip Kamilė tikėjosi.
— Nežinau, ką su tavimi daryti, — atsiduso jis. — Nie­
ko, ką nors sugalvosiu.
Jis vėl ėmė spaudyti mobiliojo mygtukus, bet Kamilė
nurimo, išgirdusi, jog skambina senam draugui. Reikia
pagalbos. Automobilio žibintas iškultas, ir vis per tas ne­
lemtas gaudynes, kurios vos nesibaigė tragiškai.
Kamilei buvo truputį keista, kad Modestas taip sku­
biai rūpinasi mašinos remontu, lyg svarbesnių reikalų
nebūtų. Tokie jau tie vyrai, jiems nieko nėra brangesnio
už automobilį.
Kiek Kamilė suprato, draugo nebuvo namuose. Mo­
destas padiktavo savo mobiliojo numerį, o moteriškas
balsas patikino, kad vos grįžęs vyras jam paskambins.
— Kai nesiseka, tai neseka, — išjungė telefoną Modes­
tas ir dirstelėjo į Kamilę: — Tai, sakai, namo nenori?
— Nenoriu.
— Gyventi irgi?
— Argi tai gyvenimas?
— Taip... Gyvenimui mes rūpime tiek, kiek jis mums
patiems rūpi. Ką darom? Važiuoji su manimi?
— Man tas pats. Juk vis vien manęs nepaleisi.
— Vienos — ne. Todėl galvok, į kieno rankas tave tu­
rėčiau atiduoti.
Mašina vėl leidosi važiuoti, tik šįkart riedėjo lėtai, it
romus gyvulys. Šmėkštelėjo sodai, sublizgo namų lan­
gai, praslinko vandentiekio bokštas, skausmingai į akis
metėsi bažnyčios bokštas ir kryžius.

15 5
 Kamilės sąmonėje tarsi pornografinio filmo kadrai iš­
ryškėjo Radvilas ir Julija: jis — viršuje, ritmingai kilno­
jasi užpakalis. Kaip šlykštu!
Ją vėl suėmė blogumas. Pastebėjo, jog Modestas dirs­
čioja į ją, o jo akyse žiebiasi rūpestis.
— Sustosiu prie parduotuvės, nupirksiu tau minerali­
nio, — pasakė jis lėtindamas automobilio greitį, tačiau
garsiai suabejojo: — O kaip aš tave paliksiu vieną? Juk
pabėgsi, su tavimi daug nepirksi.
Ir automobilis, pravažiavęs miestelio aikštę, išlėkė į
siaurą plentą.
— Aš tavęs bijau, — nesuprasi, juokais ar rimtai, pa­
sakė jis, bet Kamilė suprato v iena— jam tikrai ne tas
pats, kas atsitiks jai. O, jei taip būtų galvojęs Radvilas...
Ji nusipurtė. Net mintyse tariamas vardas jai sukėlė
šleikštulį. Šūdvabalis!
— Vėsoka, tiesa?
Jis ištiesė ranką, ir Kamilei staiga toks judesys pasiro­
dė labai dviprasmiškas, todėl suskubo pasislinkti prie
durelių, kiek leido saugos diržas, kuo toliau nuo ran­
kos, kurios riešą puošė prabangus laikrodis. Tačiau tuoj
suprato apsirikusi —jis pareguliavo kažką prietaisų sky­
delyje ir vėl padėjo ranką ant vairo.
— Tuoj bus šilčiau. Jei karšta, sakyk.
Kojomis nuribėjo šiluma. Tykiai čežėjo padangos. Už
lango bėgo laukai, kartais užslinkdavo miškas, pilnas
keisčiausių šešėlių ir mistiškų saulės atšvaitų. Niekas ne­
džiugino Kamilės. Nykstantis pasaulis. Nebėra jam e jai
vietos.
— Gal tu laukiesi kūdikio?
— Ką?

156
 — Sakau, gal kūdikio laukiesi? Juk būna, kad išteka iš
reikalo.
— Ne, šį kartą nepataikėte.
— Tekėjai iš meilės?
— Deja, taip. Mes draugavome šešerius metus.
— Tai nieko nereiškia. Visiškai. Per tiek laiko neįma­
noma žmogaus pažinti.
— O per kiek įmanoma? Per dešimt metų?
— Dešimt? Nežinau. Perprast gal ir įm anoma, o
pažinti, ypač moterį, viso gyvenimo neužteks. Nedėkin­
gas užsiėmimas pažinti m oterį, bet todėl ir įdom u
gyventi, — ir jau be painių išvedžiojimų tarė: — Pati­
kėk, Kamile, viskas praeis. Reikia tik laiko. Žinau iš sa­
vo patirties.
Jo balsas Kamilę veikė raminamai, blokavo slogiau­
sias mintis. Jai staiga pasirodė, kad šita akimirka kaž­
kaip stebuklingai keičia ateitį. Taip, ateitį. Pirmąkart pa­
galvojo, kad pasitraukti iš šio pasaulio — ne pati
geriausia išeitis.
— Tau dabar, žinai, kokia stadija? — tęsė jis. — Emo­
cinės pagirios. Taip. Viduje gaisras. Visi jausmai išdegė.
Stojo tuštuma. Trokšti nematyti saulės. Pyktis, neapy­
kanta, gailestis — viskas sykiu tave tempia į bedugnę.
Žinau. Man taip buvo. Nesinorėjo gyventi.
Kamilė giliai atsiduso:
— Abejoju, ar tu taip mylėjai kaip aš. Vyrai visai nesu­
geba mylėti.
— Iš meilės nemirštama, mirštama iš nemeilės. Ne­
meilė — tai išdavystė. Šventų jausmų išdavy stė.
— Tas tiesa. Mane išdavė. Vestuvių dieną aptikau jį su
kita...

157
 Ir Kamilės viduje kažkas trūko, suvirpėjo lyg gavus
purvino vandens šliūksnį. Susiėmė už galvos, o ašaros
ėmė kapsėti be perstojo.
— Neverk, viskas susitvarkys, — kiek sutrikęs pratarė
Modestas, nes buvo gailu žiūrėti, kaip toji jaunutė, dai­
lutė mergina kenčia. — Nepasiduok, Kamile, tik nepa­
siduok, prašau tavęs.

40 .

Pasakojimo pradžioje Kamilę smelkė širdgėla dėl to, ką

prarado, ko negalės pamiršti. Tačiau ašaros nudžiūvo,
žodžiai kaip kibirkščių spiečiai lėkė išjos lūpų, galop ir
toks įkarštis atvėso, ir užbaigė ji savo istoriją be dides­
nio graudulio.
— Ačiū Dievui, kad man nuo to niekšo vaikelio neat­
siuntė.
Modestas linktelėjo pritardamas. Žvilgtelėjo į kelią,
po to į ją:
— Aišku, toji Julija, ar kaip ten ji... aišku, kad ji tyčia
tavo jaunikį įsitempė į lovą. Kad sugriautų vestuves.
— Dabar tai nebesvarbu.
— Na, taip, bažnyčioje galutinai nuplėšei jam kaukę.
Pasirodo, tu jam — tuščia vieta. Jis dar drįsta užstoti sa­
vo meilužę.
— Va būtent.
Kamilė nepastebėjo, kaip automobilis išklydo iš plen­
to. Tarsi prabudo nuo žvyrkelio akmenų tuksenimų. Iš­
plėtė akis pamačiusi, kaip vieškelis virsta šunkeliu, ir ne­
iškentė:
— Tu nepasiklydai?

158
 — Gali būti rami, šita vietovė man labai gerai pažįs­
tama. Turime laiko, tad užsuksim į svečius pas mano
močiutę. Arbatos išgersim, skambučio sulauksim ir vėl —
į kelionę.
Kamilė nutirpo:
— Į kokius svečius! Kaip aš atrodau! Tu ką? Nori ma­
ne pajuokai išstatyti?
— Nesijaudink, viskas bus gerai, — vos pastebimai
šypsojosi Modestas. — Mano močiutė nuostabi ir ma­
žiausiai kreipia dėmesį į apdarus. O be to, Kamile, tau
būtina prasiblaškyti.
— Tik ne tokiu būdu!
— Žinai geresnių būdų?
Kamilė nuraudo. Ką jis turi omenyje?
— Žinau tuos tavo būdus, savo kailiu išbandžiau, —
pasakė jis be jokio sarkazmo, tarytum konstatuodamas
faktą. — Matai tą ąžuolą?
Kamilė pasidairiusi išvydo ant žalios kalvelės pasily­
pėjusį šimtametį galiūną, už jo švietė sodybos stogas.
— Matau, ir kas?
— Po šiuo ąžuolu pirmąkart bučiavausi, — nusijuokė
jis, lyg kokią nesąmonę leptelėjęs. — Man buvo pen­
kiolika, jai — šešiolika. O bučinys toks nevy kęs. Pirmas
nusivylimas... Kai gerai pagalvoji, visas gyvenimas susi­
deda vien iš nusivylimų ir trum pų laimės akimirkų.
Kamilė susigriebė, kad žiūri į Modesto rankas, lai­
kančias vairą. Ryškus venų raizginys, akmeniniai krum­
pliai. Stiprios, vyriškos rankos. Ir dar tas balsas —
prikimstantis, įgaunantis svajingumo ar pasidarantis
toks tylus, kad turi sulaikyti kvėpavimą, bijant praleis­
ti žodį.

159
 — Aš čia gimiau, tai mano vaikystės namai, todėl ir
tu, Kamile, jauskis kaip namie.
— Aš nežadu lipti iš automobilio!
— Kaip nori, — tarsi nusileido jis, — tada arbatos at­
nešiu į mašiną.
Likusi viena ji stebėjo, kaip Modestas klibina užra­
kintas namelio duris, palydėjo žvilgsniu, kai jis dingo
už namo kampo.
Tuščia, nieko nėra?
Kamilė surado mygtuką, kurį paspaudus nusileido du­
relių stiklas. Plūstelėjo gaivus oras, prakvipęs džiūstan­
čių šienu ir darželio gėlėmis.
Tarp vaiskrūmių subaltavo skarelė.
— Ooo! Mano Modestukas atvažiavo, — skubėjo guvi
senučiukė, apsirengusi švariais drabužiais. — Žiūriu, kas
čia toks ponas, su tokia dailia mašinike.
— Labas, močiute!
Modestas norėjo pabučiuoti į skruostą, bet senoji ėmė
gintis, sakydama, kad nebučiuotų. Tačiau Modestas kils­
telėjo močiutę nuo žemės, apsuko ratą, net sijonas išsi­
pūtė, pakštelėjo į žandą ir vėl pastatė ant kojų. Tada toji
smalsiai sužiuro į Kamilę ir, taisydamasi nusmukusią ska­
relę, pritipeno prie automobilio.
— Jergau, kokia graži! — sušuko užuot pasisveikinu­
si. — Tokios dailios mūsų giminėj nebuvo.
Močiutė padūsavo, paaikčiojo, pasigrožėjo ir suskato
kviesti trobon užeiti, nepasididžiuoti. Medumi pavaišins,
baltu sūriu.
— Mes trumpam, močiute, — tarė Modestas. — Pro
šalį važiavom, tai, pagalvojau, užvažiuosiu valandėlei.
— Gerai, gerai, tik valandėlei. Eime į vidų, vaikeliai.

160
 Močiutė prijuostės kišenėje rado raktą. Tarytum tai
užmatęs prisistatė katinas. Kamilė girdėjo, kaip Modes­
tas pavadino rainį Tamošiumi. Katinas pažino Modes­
tą. Glaustėsi jam apie kojas, užrietęs uodegos galiuką.
— Eime, Agnute, eime, vaikeliuk, — prisistojusi kvie­
tė močiutė. — Kad jūs žinotumėt, kaip savo apsilankymu
mane, seną, pagerbėt. Mieliausia mano viešnia būsit.
Kamilė muistėsi, nežinojo ką daryti. Juk jokia ji Ag­
nė! Bet senučiukė taip gražiai prašė, nei balse, nei aky­
se nenyko maldavimas, o Modestas glostė murkiantį ka­
tiną, apsimetė, kad jam niekas daugiau pasaulyje nerūpi,
o iš tikro puikiai nutuokė, kad prieš jo močiutės įkalbi­
nėjimus neįmanoma atsilaikyti.
Niekur nedingsi, teko paklusti, o vos iškėlė koją, vėl
naujos pagyros:
— O kokia suknia! Bene vestuvinė? — atsargiai su­
grubusiais pirštais pačiupinėjo šilką, ir, regis, dar labiau
apsidžiaugė: — Nugi, tikrai vestuvinė! A tai ko su tokia
suknia? Juk ištepsi, vaikeli...
— Tau, močiute, pasirodyti, tau, — atsiliepė Mo­
destas.
— Na, tai eime į trobą, eime. Jau tas mano Modestė-
lis, vis staigmenas ištaiso. Vaje, kokia graži. Kaip ange­
liukas.
Močiutė buvo tokia susijaudinusi, kad tik trobos vidu­
je pastebėjo, jok Kamilė basa.
— Nereikėjo batelių autis, kam, anokie čia palociai, —
papriekaištavo ji ir kiliminiu taku nuvedė į kambarį, ku­
riame dunksojo foteliai, stovėjo indauja, net krištolinis
sietynas kabojo palubėje, visai kaip miestiečio būste. Pa­
laukė, kol atsisės Kamilė, ir išskubėjo į virtuvę.

161
 — Kokią mėgsti arbatą? — sužiuro Modestas. — Ei­
siu, padėsiu močiutei.
— Kam tujai meluoji?
— O ką aš meluoju?
— Apsimeti, kad esi kurčias? Negirdėjai, kaip jinai
mane Agne pavadino, o tu tyli.
— O ką aš turiu sakyti?
— Kad aš — visai ne Agnė.
— Na, gerai. Ne Agnė. Pasakysiu, o tau kas iš to? Juk
tave mato pirmą ir paskutinį kartą. O aš nenoriu atimti
močiutei džiaugsmo, nenoriu skaudinti. Anksčiau atva­
žiuodavau vienas, nes Agnė nenorėdavo trenktis kažkur
į kaimą. Bet močiutei papasakojau apie ją, o ji, pasiro­
do, neužmiršo, laukė ir va, sulaukė.
— O kodėl Agnė nenorėjo važiuoti? Nesuprantu. Juk
čia taip gražu.
— Gražu? Tu pasakei — gražu?
— Taip. O kas čia tokio?
— Nieko. Atgauni gebėjimą matyti grožį nereikšmin­
gose smulkmenose. Einu, pažiūrėsiu, kaip ten močiutei...
Kamilė nespėjo atkirsti, kai jis dingo virtuvėje. Norė­
jo pasakyti, kad, jos manymu, gamta ne tokia jau ne­
reikšminga smulkmena. Tačiau kitą akimirką jai pasiro­
dė keista ir savotiškai malonu, kad jis seka jos nuotaikos
kaitą. Ar tik ne dėl jo rūpinimosi šiek tiek prasisklaidė
tos niaurios mintys. Papasakojo Modestui, kaip likimas
išjos išsityčiojo, ir šiek tiek palengvėjo.
Ant sienos kabojo senoviškas laikrodis. Iš jo vidaus
sklido švelnus tiksėjimas. Už langų siuvo kregždės. Ma­
tyt, vikruolių lizdeliai namo pakraigėje. Verpia savo gy­
venimo siūlą.

162
 Ant slenksčio atsitūpė katinas. Švaruolis, kailis net bliz­
ga. Akys mieguistos. Pašauktas vardu murktelėjo ir išdi­
džiai vikstelėjęs uodega nubindzino į virtuvę, vos spė­
damas pasitraukti iš kelio Modestui.
— Neišsigąsk, užtaisiau tau arbatos su brendžiu. Iš­
gerk. Pamatysi, pramuš visus blogumus.
Močiutė nešė lėkštes su medumi, sūriu, sausainiais,
dešros griežinėliais, duonos riekėmis. Būtų visus podė­
lius iškrausčiusi, bet Modestas paprašė sėstis prie stalo
ir dėl nieko nebesirūpinti.
Tada senutė davė valią smalsumui. Kiek metų? Kur
dirbanti? Kaip tėveliai? Gyvi ir sveiki?
— O Modestuko, žinai? — liūdnai įspindo jos akys. —
Abu žuvo. Autoavarijoje, matai kaip būna... Laimingas
tas, kas turi abu tėvus, oi, sunku jaunam be tėvų būti...
— Močiute, — pertraukė ją Modestas. — Agnė apie
mane viską žino.
Kamilė beveik visą laiką tylėjo, leisdama atsakinėti Mo­
destui. Tegul. Juk jinai čia pirmą ir paskutinį kartą. Iš­
važiuos — ir pamirš ją, kaip ir ji neišvengiamai pamirš
šituos jaukius namus, kregždes už lango ir sidabrišką
laikrodžio tiksėjimą.
Kaip būtų gerai viską pamiršti! Atsibusti pamiršus vis­
ką. Net savo vardą. Ir vėl imtis visko iš naujo. Mokytis
gyventi. Pasaulyje be meilės.
Staiga iškamuotoje Kamilės sieloje lyg koks meteori­
tas švystelėjo: ji gali būti laisva, viskas gali būti kitaip.
Tačiau tai buvo vien mintis, o ne audringas troškimas.
Vos pagalvojo apie Radvilą, vėl suvirpėjo — tiek metų
drauge! Ir viskas griuvo per vieną dieną! Ne, tai perne­
lyg žiauru...

163
 — Močiute, paraginkit Agnę, ji visai negeria arbatos.
Kamilė pakėlė akis. Modestas gudriai nusišypsojo,
kaip šypsosi žvilgsnio nutverti skundikai. Bet ji pakluso
ir neraginama.
Arbatos kvapas jai nepatiko, nes stipriai trenkė bren­
džiu. Tad nenoromis, prisiversdama sriūbčiojo karštą gė­
rimą. Gyslomis plūstelėjo šiluma. Kažkoks kaitrumas at­
sirado krūtinėje, siurbė iš viso kūno silpnumą, o ji tirpo
toje šilumoje.
— Na, kaip? Geriau? — klausė Modestas, kai močiu­
tė, pasišovusi atnešti nuotraukų albumą, iškurnėjo į kitą
kambarį.
— Toks jausmas, kad užvirinai gryną brendį ir įbėrei
žiupsnelį arbatžolių. Stipru.
— Bet geriau? Matau, akys jau spindi.
— Nežinau.
Be garso įslinko katinas. Dėbtelėjo į Kamilę kaip į ap-
sišaukėlę ir nutipeno prie Modesto. Sumurkė glausty-
damasis aplink kojas. Bet suskambo mobilusis, ir rainis
šastelėjo po stalu.
— Necivilizuotas katinas, — šyptelėjo Modestas, kel­
damas mobilųjį prie ausies. — Alio... Taip, čia Modė...
Aha, man irgi malonu... Nieko, viskas normaliai, tik
vieną problemą turiu, reikėtų susitikti... Kaime dabar,
bet laukiau tavo skambučio... Gerai, judu tavęs link,
iki.
Kamilė sukluso: jis kažkur važiuoja, o kaip bus su ja?
Paliks autostradoje, kad su pakeleivinga mašina nusi­
gautų į Kauną. O ten kas? Kur jai dėtis? Pas tėvus —
neee... Mamą apims isterija, tėvas irgi nepaglostys, o
dar, aišku, Radvilas atlįs...

164
 — Važiuosi su manimi, — visus svarstymus nubloškė
Modestas. — Su sąlyga, jei išgersi visą arbatą. Važiuosi­
me į Šiaulius, pas mano seną draugą. Ten ir pernakvosi.
— Pernakvosi? Neee... Man nepatogu.
— Nepatogu? Užmiršk tą žodį. Kol aš su tavimi, leisk
man dėl visko jaudintis.
Močiutė atitempė storą odinį albumą, bet gavo taip ir
palikti neatverstą, nusiminė išgirdusi, jog metas kilti į
kelionę.
— Kitą kartą, močiute, — guodė ją Kamilė, — kitą
kartą ilgiau pabūsime.
Močiutė atsikvėpė, lyg labai svarbų pažadą išpešusi,
meiliai žvilgtelėjo į Modestą, vėl į ją, paklausė:
— Agnute, o tu juk myli mano Modestuką?
— O taip, labai.
Kamilei norėjosi pridurti, kad nuo ryto iki vakaro ne­
šioja vestuvinę suknią — taip myli, taip svajoja ištekėti.
Tačiau toptelėjo, kad pernelyg žiauru taip šaipytis.
— Tai gerai, kad myli, — atsidūsėjo močiutė, tarytum
iš laimės. — Pats dangus laimina mylinčius, saugo ir gi­
na. Svarbu, kad gražiai sutariate, nesibarate, be piktu­
mų... Kol esi jaunas, reikia mylėti visa širdimi. O, žiū­
rėk, širdis paseno, ir jausmai atšalo.

41.

Eidama automobilio link Kamilė susipainiojo suknelės

klostėse ir vos neparklupo. Gerai, kad Modestas sekė
jos žingsnius, spėjo apkabinti liemenį, taip padėdamas
išlaikyti pusiausvyrą. Močiutė pamojavo atsisveikinda­
ma, ir automobilis pajudėjo iš kiemo.

165
 — Vos nepargriuvau, kokia gėda. Nejau toji arbata
taip paveikė? — stebėjosi Kamilė. — O tavo močiutė la­
bai faina. Tokia miela...
— Tai kam ją apgavai?
— Aš?
— Kam pažadėjai vėl atvažiuoti? Nepažįsti jos, jinai
man dabar ausis išūš: kur Agnė, kur?
— Pažadėjau? Aha, vadinasi, arbata kalta. O dėl mo­
čiutės nesijaudink — kitą vietoj manęs atsiveši, — ir kiek
patylėjusi pridūrė: — Kai manęs jau nebebus.
Modestas trumpam atitraukė žvilgsnį kuo kelio.
— Oi, tik nereikia taip į mane žiūrėti, — pratarė Ka­
milė.
— O kaip aš žiūriu?
— Su užuojauta. Aš tau — ne Agnė...
— Iš kur ištraukei? Į Agnę niekuomet nežiūrėdavau
su užuojauta. Tik su meile.
— Nevaizduok jausmingo, gerai? Buvo Agnė, buvo
kitos, visi jūs, vyrai... žinau.
Modestas šyptelėjo tarytum su viskuo sutikdamas. Ne­
lygus, žvyruotas kelias baigėsi, po padangomis sušnarė­
jo asfaltas. Saulė kry po horizonto link, dėliojo ant plen­
to šešėlius lyg kokius liūdesio hieroglifus. Tarytum iš
tamsėjančio dangaus atskriejo tyli, svajinga melodija.
Kamilė nepastebėjo, kad jis įjungė radijo imtuv ą.
Daina apie meilę. Nutvėrė už gerklės, varė į ašaras.
Kamilei vėl akyse aptemo, vėl nieko nematė — vien sa­
vo liūdesį pro šalį lekiančiame pasaulyje.
— Išjunk, — tyliai paprašė. — Muzika mane erzina.
Daina nutilo.
— Kas dar erzina?

166
 — Šita suknelė, — daug negalvojusi tarė Kamilė. —
Aš jos tiesiog nekenčiu. Jaučiuosi idiotiškai. Įsivaizduoju,
ką tavo draugas pamanys apie mane, — beprotė, sakys,
iš kur tokią ištraukei?
— Oho, ką aš girdžiu? Pradėjai rūpintis savo išvaiz­
da? Pažanga. Akyse darai pažangą.
— Kokia čia pažanga? Tai natūrali būsena. Nenoriu
atrodyti kaip... kaip artistė iš sudegusio teatro.
— Man patinka...
— Kas?
— Kad pradedi zirzti. Juk sakiau — dėl nieko nesi­
jaudink. Kol tu su manimi, viskas bus gerai, — ir metęs
žvilgsnį per petį į krepšį, gulintį ant galinės sėdynės,
pratarė: — Turiu pižamą. Nauja. Gal tiks?
Pižama? Žinoma! Nejauku vilkėti tokį šventinį drabu­
žį, kaip vestuvinė suknelė. Pečiai apnuoginti, krūtinės
iškirptė akis bado, o ir liemuo taip suveržtas, kad truk­
do kvėpuoti.
— Tu esi tuo tikra?— lyg netikėjo Modestas, išgirdęs,
kad ji nori suknią iškeisti į pižamą. — Man kas, tavo
valia. Suknelė graži, nieko neprikiši, bet ką pamanys,
jei kas nors išvys tave su pižama?
— O ką pamanytų?
— Nežinau. Bet sutik, nedaug merginų vakarais važi­
nėjasi automobiliais vilkėdamos pižamą. Tokios lovoje
guli.
— Bet man taip bus patogiau. Sustok.
Automobilis čiuožtelėjo į kelkraštį, į pamiškės šešėlį.
Kamilė išlipo.
— Bijau, kad paskęsi joje, — padavė jis sulankstytą
pižamą.

167
 — Nieko tokio, atsiraitosiu rankoves. Bet tu nežiūrėk!
Kamilė nuėjo už automobilio, iškedeno pižamą ant
mašinos stogo. Aha, čia marškiniai, o čia kelnės. Tada
ėmė knyptis su suknelės užsegimais. Tačiau sagutės bu­
vo mažos, nesisekė užčiuopti. Galop, netekusi kantry­
bės, taip drykstelėjo sąsagas, kad visa suknios nugara
prasižiojo.
Suknia nuslinko stangriu kūnu, subliuško po kojomis,
ir Kamilė be jokio gailesčio spirtelėjo baltus šilkus, nu­
bloškė į pakelės žoles.
Kai ėmė vilktis marškinius, šoniniame audinės veid­
rodėlyje pastebėjo šmyksintį veidą.
— Juk sakiau nežiūrėti.
Jis atsilošė sėdynėje. Daili it nulieta merginos figūra
jį pakerėjo. Netykojo to momento, kai ji liks pusnuogė.
Ji pati kalta. Atsistojo taip, kad kiekvienas jos judesys
kuo puikiausiai atsispindėjo veidrodėlyje.
Kitą akimirką pasigailėjo, kad taip nutiko.
Ką jinai pagalvos? Kad jis degina akimis ją, turėda­
mas slaptų kėslų, jog kada nors, o gal net dar šiąnakt,
tas kūnas jam atsiduos? Iš sielvarto ir nevilties merginos
ryžtasi kvailystėms. Ryžtasi kerštui. O kokia gali būti
bausmė neištikimam mylimajam? Užmokėti ta pačia mo­
neta — pergulėti su kitu...
Kamilė, juokingai mataruodama ilgomis rankovėmis,
įsiropštė į automobilį.
— Važiuok, ko taip spoksai? Baisiai atrodau, ar ne?
Modestą smelkte nusmelkė silpnumas. Jis neįstengė
nei akių atitraukti, nei savo sumišimo nuslėpti, nei žo­
džio pralementi. Prieš jį skleidėsi angeliškas grožis. Lū­
pos kitaip sudėtos, nebe taip rūsčiai, lyg šypsenai. Ne­

168
 drąsiai, tarytum nieko nereiškiančiai šypsenai, bet iš tie­
sų — reiškiančiai viską. Akys primerktos. Pavargusios.
Bet švelniai įspindusios. Pavergiantis žvilgsnis. Susitar­
šiusi, tarsi ką tik pakirdusi iš saldaus miego, tačiau tokia
žavi, simpatiška ir... artima.
— Kas tau yra? Važiuok, kiek mes čia stovėsim?
Tada jis atsitokėjo:
— O kur padėjai suknelę?
— Išmečiau, kam ji man?
Modestas išlipo iš automobilio. Suknelė švietė vakaro
sutemose kaip sniego lopinėlis.
— Tau dar jos prireiks, — pasakė guldydamas šilkus
ant galinės sėdynės, o ji tingiai nusiraivė:
— Kad dar kada nors tekėčiau? Niekada gyvenime.
Modestas nužvelgė Kamilę. Pižama buvo mėlynų vyn­
uogių spalvos, jai labai tiko prie lino spalvos plaukų ir
šviesaus gymio. Ne mergina, o deimantas, kas leis to­
kiai grožybei pradingti gyvenimo pelenuose? Niekas.
Tykiai sušiureno asfaltas. Įsiplieskė žibintų ugnys. Dan­
gus be žvaigždžių. Automobilis, lyg tirdamas naują, ūmai
pasikeitusį pasaulį, pamažu riedėjo pirmyn.
Kamilė nusirąžė sėdynėje.
— Tu neįsivaizduoji, kaip man jauku su tavo pižama.
Švelni, minkšta... Visai kita savijauta. Jaučiu, tuoj už­
snūsiu. Žinai, visą praėjusią naktį neužmigau, lyg nu­
jausdama ką negera.
— O kur turėjo vykti vestuvių pokylis?
— Bačkonyse.
— Kodėl tokiame užkampyje?
— Taigi Bačkonys — beveik pusiaukelė tarp Vilniaus
ir Kauno. Kad dviem giminėm būtų patogiau susieiti.

169
 — Muzikantai, šokiai...
— Taip, dar žurnalistai. O jaunosios — nė kvapo.
— Kodėl žurnalistai? Gal tu kokia Mis Kaunas, misė?
— Mano jaunikis veržiasi į politiką, todėl — menkiau­
sias šūdniekis, ir kviečiasi žurnalistus. Jis taip sau rekla­
mą daro.
— Jei politikas, vadinasi, ir vandens motociklą turi?
— Jis verslininkas, kaip ir tu.
— Aš ne verslininkas.
— O kas? Mafijozas?
— Argi aš panašus į mafijozą? Įsižiūrėk atidžiau.
Kamilė mieguistomis akimis nužvelgė Modestą.
— Mafijozų galvos kvadratinės, o mano pailga, — pa­
aiškino jis.
— Oi, kaip juokinga, — sukuždėjo ji, grimzdama į
snaudulj.
— Miegok, pailsėk. Tavęs dar laukia ilga ilga kelionė,
kol susirasi tikrąjį vyrą.
— Nieko aš neieškosiu, nieko aš nebenoriu. Pasimo­
kiau visam gyvenimui. Kad dar kada nors... Ne, ne.
Jos šnibždesys tilo ir kitą sekundėlę ji užsnūdo,
leisdama Modestui iki valios gėrėtis jos tyru angelišku
veidu.

42.

Kamilė prabudo, kai nuslopo automobilio burzgimas.

Suvokė, kad atsidūrė kažkokiame kieme, kad gerokai
sutemo, kol ji miegojo, o už praviro automobilio lango
buvo girdėti tyli Modesto ir augaloto vyro šneka.
— Ilgai važiavai, Mode.

1 70
 — Tai juk žinai — aplinkkeliais, šunkeliais, kad be nuo­
tykių.
— Bet klausyk! — regis, jis apžiūrinėjo Modestą. —
Kostiumukas kaip kokio inteligento. Neatpažįstu tavęs.
Kas atsitiko? Bene į „Rotaryu klubą įstojai ar į kokią m a­
sonų ložę?
— Tokios dabar mados, Aivarai.
— O jei rimtai?
— Jei rimtai — ant senų bėgių stojau.
— Oi, prisižaisi, Mode, oi, prisižaisi. O šita iš kur?
Kamilė išgirdo artyn čežančius žingsnius ir, skubiai
užsimerkusi, dėjosi tebemieganti.
— Na, klausyk, kokia gražuolė! Su pižama? — paty­
liukais klausinėjo Aivaras. — Kodėl su pižama? Iš lovos
išvertei?
— Nesvarbu.
— Bet daili, ką nori sakyk. Suki saulę su ja?
— Ne, ji ne mano skonio, — tarstelėjo Modestas ir
pridūrė: — Per daug graži, kad rimtai į ją žiūrėčiau.
Perspėk savo žmoną, kad aš ne vienas. Mes tuoj už­
eisime.
Kamilė buvo dėkinga, kad Modestas pirmam pasitai­
kiusiam neišpliurpė, kaip jie susipažino. Jei būtų apie
šuolį nuo tilto užsiminęs, nieku gyvu neliptų iš auto­
mobilio. Gana ir to nesmagumo, kurį jaučia vilkėdama
pižamą.
— Kamile, prabusk...
Jai pasirodė, kad jis norėjo paliesti jos plaukus, bet
paskutinę akimirką persigalvojęs uždėjo delną ant pe­
ties. Nedrąsus judesys. Pilnas pagarbos, išsklaidantis mie­
go voratinklį, pasėjantis keistą nerimą. Lyg kokios smiltys

17 1
šiugžda Kamilės galvoje, nieko aiškaus neateina į galvą,
vien švelnus sutrikimas ją kausto.
— Eime vidun. Nebijok, čia mano draugai, tau nieko
nenutiks. Pailsėsi, paskui galvosim, ką dary ti.
Kol ji kepurnėjosi iš sėdynės, atskubėjo augalotas vy­
ras. Pasikvietė Modestą, ir kurį laiką švitindami pro­
žektoriumi abu apžiūrinėjo išdaužtą automobilio paži­
bintį.
— Būtų galima suklijuoti.
— Geriau naują, — paprieštaravo Modestas, — kad
nė žymės. Kamile, eime...
Išlipusi iš automobilio Kamilė susigūžė — taip nejau­
ku pasidarė. Vilkėdama vyrišką pižamą ji panaši į daržų
kaliausę. Ir dar vidurnaktį atsibeldė į svečius. Ką apie ją
pagalvos?
Bet viskas pasimiršo, kai Kamilę pasitiko jauna, guvi
namų šeimininkė.
— Vadink mane Lilija, — draugiškai suulbėjo. — Oi,
kaip tu šauniai atrodai! Man patinka toks laisvas stilius.
Prašom toliau, drąsiau...
Lilijos akyse spindėjo tiktai gerumas.
— Gal tu alkana? — klausė ji. — Modė nieko nesakė,
kad bus ne vienas. Gal tau sumuštinukų sutepti?
— Ačiū, aš nesu alkana.
Lilija nusivedė ją į virtuvę. Tarstelėjo, kad tuoj išvirs
arbatos, o pažinties proga — likeriuko...
— Nenori? Mes visos taip sakom, visos vaidiname. Tu
vilnietė?
— Iš Kauno.
— O, Kaunas! Turėjau ten vieną draugę, bet dabar
Amerikoje. Išdūmė su meilužiu. Vyras vijosi iki pat Len­

172
 kijos sienos, bet nepavijo. Komedija, o ne istorija, jei
norėsi, papasakosiu, mirsi iš juoko.
Tačiau iš džiugaus pagyvėjimo Kamilė suprato, jo g
Lilija nesitveria savam kailyje, taip knieti kažko paklausti,
ir štai:
— O su Modestu kaip? Seniai jau?
— Ką — seniai?
— Na, ta prasme kartu?
— Mes šiandien tik susipažinome.
— Šiandien? Geras! — apsidžiaugė Lilija. — Kaip ro­
mantiška, tiesa?
Kamilė nusimuistė.
— Anokia ten romantika. Susitikom, ir tiek. Šiaip man
Modestas labai padėjo, — ir nutyko, supratusi, kad ne­
įmanoma keliais žodžiais nusakyti, kokia bjauri diena
jai šiandien išpuolė. — Jis nieko. Draugiškas toks...
— Draugiškas, tas taip. Tik kad Agnė jį laiko po pa­
du. Įsivaizduoju, su Aivaru tokie geri draugai, o ji už­
draudė jiems susitikti. Nenormali.
— Kodėl draudė?
Bet čia pasirodė Modestas ir dūrė akimis į Liliją.
— Nekankink jos. Paklok kokią lovą, tegul eina ilsėtis.
— Aš jum s paklosiu svečių kambaryje, — pašoko na­
mo šeimininkė. — Tik iki dušinės reikės paėjėti korido­
riumi, aš parodysiu...
— Man kur nors kitur.
— Atskirai? — sušnairavo Lilija.
— Atskirai, — myktelėjo ir Kamilė. — Nors aš galiu
kad ir mašinoje.
Lilija nusijuokė. Toks nesusikalbėjimas ją linksmino,
tačiau numojo ranka:

173
 — Atskirai, tai atskirai. Modestas, kaip visada, tikras
džentelmenas. Kad tu žinotum, kiek merginų Šiauliuo­
se dėl tavęs buvo pametusios galvas!..
— Tikiuosi, rado?
-K ą ?
— Pamestas galvas?
Tada jie drauge nusijuokė, o Modestas pridūrė:
— Lilia, ji man kaip sesuo...
— O taip, žinoma.
— Aš rimtai. Jai reikėjo pagalbos. O likimas taip pa­
tvarkė, kad tuo metu pasirodžiau aš.
— Oi, ir išgelbėjai princesę?
— Ir išgelbėjau princesę. Kaip pasakoje.
Kamilė įsitempė. Na, to tik betrūko! Pradės pasakoti,
kaip šoko po automobiliu, po to — nuo tilto...
Bet Lilija nė kiek nenustebo.
— Nieko nauja, Modė visada garsėjo kaip altruistas,
ir Agnei dėl to nepaprastai pasisekė.
Ir, plikydama arbatžoles, ji tiriamai nužvelgė Modes­
tą, norėdama pamatyti, kokį įspūdį padarė toks patiki­
nimas.
Jis paklausė, ką reiškia „altruistas". Tai žmogus, atsi­
davęs kito žmogaus gerovei, ar kažkaip panašiai, išdės­
tė Lilija.
— Pasišventėlis, — užbaigė ji. — O ką, sakysi, ne? Ag­
nė draudė pas mus lankytis. Ir viskas. Jos žodis tau —
gipsas. Bet, ačiū Dievui, teikeisi pasirodyti, nors su Ai­
varu dažnai apie tave pasikalbėdavome. Tiesa, nepyk,
kaip apie mirusį.
— Mirusį? — nenoromis šyptelėjo Modestas. — Kly-
dote. Aš paprasčiausiai žiūrėjau savo gyvenimo, norė­

174
jau, kad Agnei būtų gera. Ką norite, tą sakykite, bet man
tai buvo puikiausi metai.
— Mode! Ateik čia! — pašaukė .Aivaras, valydamas
rankas tepaluotu skuduru.
— Palauk.
— Tai labai svarbu.
Modestas nuskubėjo paskui bičiulį.
— Visada taip, — patempė lūpą Lilija. — Pačioje įdo­
miausioje vietoje nutrūksta. Kaip per serialą. O gal tu
žinai, apie ką jis čia taip miglotai nušnekėjo: miręs, pui­
kiausi metai...
— Nežinau. Juk mes tik viena diena pažįstami.
Kamilė nusprendė tylėti.
Ji neturi teisės pliurpti tai, ką Modestas jai papa­
sakojo. Galbūt kaip paslaptimi pasidalijo. Todėl iš jos
pusės būtų netaktiška, tiesiog kiauliška iškloti tai, ką
žino.

43.

Lim uzinas stovėjo garaže. Prožektoriaus pluoštas

slankiojo šen ten, kol nutv ieskė audinės galą. Sublizgo
iškulta lempa, lyg koks akies obuolys, karantis ant laidų
raizgalynės.
— Kas čia tau taip trenkė į galą?
— Darbuokis toliau, — lyg nenugirdęs tarė Mo­
destas. — Išėmei lempą, na ir kas? Kam mane kvietei?
Atsilyginsiu, tik surask naują lempą.
— Lempą be problemų rytoj nupirksiu. Tik yra vienas
niuansas. Galėjau tau ir nieko nesakyti, bet pagalvojau,
kad turėtum būti atsargesnis.

175
 — Apie ką tu čia?
— Juk žinai. Žinai, kad atsistojai ant labai pavojingų
bėgių.
Bet Modestą tokia aptaki Aivaro šneka suerzino. Per-
nelyg gerai vienas kitą pažinojo, kad imtų kalbėti mįs­
lėmis. Matyt, susigaudę, kad automobilis vogtas.
— Na, taip, mašina kirsta, — nenorom prisipažino
Modestas. — Bet savininkas žino. Matai, jis yra ap-
draudęs šitą aparatą ir, kai jo neliks Lietuvoje, parašys
pareiškimą ir gaus draudimą. Toks naujas biznis.
— Pats šitą schemą sugalvojai?
— Nesvarbu kas... Už sienos laukia nauji dokumen­
tai, naujas savininkas, visi galai — į vandenį.
— Gerai sugalvota. Bet tu labai rizikuoji su tokiu kro­
viniu. Lyg nežinotum, kad, jeigu muitinėje mašiną pa­
tikrins rentgeno spinduliais, tau bus liūdnos mišios.
Modestas kaip gyvas nenutuokė, apie kokį krovinį
tauškia jo bičiulis. Oras, regis, pritvinko pirštais užčiuo­
piamos grėsmės. Prožektoriaus spindulys nušliaužė pa­
sieniu, sakytum, jis būtų atsidūręs policininko rankose
ir tiksėtų paskutinės ramybės minutės.
— Apie kokį krovinį tu pliauški? Ničnieko nesuprantu.
— Parodyti?
— Aišku, parodyk.
Aivaras atidarė automobilio dureles. Ant sėdynės gu­
lėjo paketas, suvyniotas į sidabrišką folijos popierių.
— Naivuolis, tiki, kad folija atmuš rentgeno spin­
dulius?
— Iš kur tu jį ištraukei? — paklausė Modestas.
— Radau sparno ertmėje. Nori pasakyti, kad nežinai,
ką veži?

1 76
 — Pirmą sykį matau tą paketą. O kas jame?
— Tikriausiai, ne manų kruopos.
Atsargiai atlaupius folijos lakštus, pasirodė balta ma­
sė, supakuota į polietileną.
— Bajeris, eik tu sau... — pralemeno Modestas. —
Narkotikai?
Aivaras pasikuitė, kol praardė paketo kraštelį ir at­
suktuvo galiuku pakabino žiupsnelį miltukų. Pauostė,
lyžtelėjo.
— Esi kada bandęs kokaino?
— Ne...
— Tada turi progą pabandyti. Grynas, ne mažiau kaip
devyni nulis.
Modestas atsitraukė. Jautė, kaip pinasi kojos, kaip šir­
dis apmirė — tai štai ką jis turėjo pristatyti!..
— Gal tu nepatikėsi, Aivarai, bet mane pakišo.
— Tikiu. Tu ne toks kvailas, kad pasirašytum tokiai
avantiūrai. Tai ką dabar darom?
— Reikia patikrinti visą mašiną.
Jie drauge ėmėsi darbo. Nuėmę durelių apdailą apti­
ko dar vieną paketą.
— Oho, koks kilogramas kokso, — pakilnojo radinį
Aivaras. — Žinai, man jau karšta darosi.
— Man irgi. Juk jeigu papulčiau — dešimčiai mete­
lių, mažiausiai, lekiu į kalėjimą.
Kitose durelėse — vėl paketas.
„Tai Ričardas užtaisė, — braukė prakaitą Modestas. —
O kas, jei būčiau tiesiu taikymu nurūkęs į muitinę, o
ten — ateik čia, bernužėli, ką veži?..“
Surado septynis paketus. Visi žvilgantys, pavojingai
blizgantys, lyg kokios uždelsto veikimo bombos.

177
 — Grubiai skaičiuojant — pusė milijono dolerių, —
stingdančiu balsu pranešė Aivaras ir skubiai išjungė pro­
žektorių, lyg kas jiems stovėtų už nugaros. — O kiek tau
žadėjo už mašinos pervarymą?
— Dešimt gabalų.
— Žiauri aritmetika. Ką galvoji daryti?
— Nežinau.
Iš tikrųjų Modestas nedvejojo nė sekundės — grąžin­
ti krovinį Ričardui. Į tokią kilpą — tai jau neee, savo
galvos nekiš. Tegu daro su tais paketais ką išmano.
— Ei, vyrai! — pasigirdo Lilijos balsas. — Ko jūs kaip
kurmiai, tamsoje? Vakarienė paruošta.
— Ateisim, ateisim, — atsiliepė Aivaras ir pažvelgė į
susimąsčiusį Modestą. — Tai ką? Atgal tą mėšlą sugrū-
dam? Ir varyk jiems tą mašiną, neprasidėk.
Modestas kiek pasvarstė. Supras. Juk bus žymu, kad
visur pasidarbuota atsuktuvu, be to, pakeista lempa. Kam
gudrauti? Atvirai, vyriškai pasakys, kad toks darbas jo
nevilioja, tegul kaišioja patys savo kvaišalus.
— Sudėkim į krepšį. Atiduosiu savininkams.
Aivaras ėmė grūsti paketus į krepšį.
— O kur tą mergą dėsi?
— Nežinau, dar negalvojau. Man tas krovinys tokia
staigmena, kad niekaip negaliu atsipeikėti. Prikišti ma­
šiną tokių dalykų ir nieko nesakyti. Jie dumi, ar ką?
— O kur mašinos dokumentai? Parodyk.
— Kam tau?
— Duok.
Aivaras pasišviesdamas prožektoriumi ilgai tyrė tech­
ninį pasą, apžiūrinėjo lipdukus. Galop dokumentą pa­
kišo po ultravioletine lempa.

178
 — Rimtai chebra dirba. Tip top kaip originalas. O
gal mašina visai nevogta? Kam taip kvailai rizikuoti? Ar
tu rizikuotum? Aš tai ne. Gal jie apakę iš godumo? Nors,
žinai, dešimt gabalų už vogtos mašinos pervarymą —
irgi labai daug.
— Padėk tuos dokumentus. Mielu noru ko nors išger­
čiau, kitaip visą naktį neužmigsiu.
— Kur čia užmigsi. Eime, kol žmonelė vėl neatpuolė.

. 44.

Lilija plepėjo be perstojo. Kamilė buvo dėkinga jai, kad

nieko apie ją neklausinėja, todėl stengėsi būti itin dė­
mesinga klausytoja.
Per keliolika minučių ji tiek nemažai sužinojo apie Li-
lijos ir .Aivaro šeimą, kad vargu ar pati kada nors būtų
drįsusi tiek smulkmenų išklausinėti. Šešti metai, kai ve­
dę, augina du berniukus. Dabar jie deda į akį savo kam­
baryje, nors gal, pasinaudoję proga, kad užgriuvo sve­
čiai, vėl prilipo prie kompiuterio.
Mėgsta auginti gėles. Na, aišku, dar su draugėmis pa­
ūžti, kai vyras kur išvažiuoja ir palieka laisvą.
Neužsičiaupė, bet nepamiršdavo paraginti ragauti li­
kerio. Apsimesdavo, kad pyksta, kai Kamilė vos lyžtelė­
davo.
— O kodėl Agnė neleisdavo anksčiau čia Modestui
atvažiuoti? — paklausė Kamilė.
— Ai, visų pirma, toji pifa man nepatiko, be to, Agnė
manė, kad Modestui reikia nutraukti bet kokius ryšius
su praeitimi ir tapti padoriu žmogumi.
— Padoriu?

17 9
 — Na, ta prasme, naminiu katinu. Žinai, yra moterų,
kurios vyrus laiko tik savo nuosavybe.
— Na ir teisingai.
— Kas — teisingai? Praeityje tarp mano Aivariuko ir
Modės nieko tokio blogo nebuvo. Na, kaip ir visi ber­
nai, žinai, visokius biznius prasukdavo. Kontrabandinis
benzinas, cigaretės. Kartu dalyvaudavo ralio varžybose,
tas pats sporto klubas. O Agnė — viskas baigta! Mano
Aivaras blogas, o jos Modė — šventas.
— Tai jie... vienoje gaujoje buvo?
— Ne. Juk Modė — vilnietis, ten saviškių turėjo, o
mano Aivaras — čia su vienais, čia su kitais pinigą darė.
— O aš maniau, kad jis — verslininkas...
— Kas iš tų verslininkų? — vyptelėjo Lilija. — Eina
per mergas ir... Nors, apskritai, ką aš žinau, gal Modes­
tas ir turi kokį verslą, juk seniai mačiau. Agnė jį gerai
suėmė į nagą. Nors ką ten imti! Iš meilės Agnei jis lydo­
si kaip vaškas. Kad taip mano Aivaras...
Kamilė prisivertė nuryti šlakelį likerio. Gurkštelėjo ar­
batos. Tai štai, dabar aišku, kodėl Modestas taip gerai
vairuoja automobilį. Bet kad buvęs vienas iš tų smarkių
treninguočių? Sunku patikėti. Ne, visai netelpa į galvą.
Nors kartais išvaizda būna apgaulinga.
— Lilija, gal gali parodyti, kur man atsigulti. Man ne­
patogu, kad taip įsibroviau.
— Užtat man malonu, nesijaudink, — linksmai atrė­
mė ji, pripildydama taureles. — Dar po vieną — ir į lo­
vas. — Ir keistu žvilgsniu užkabinusi Kamilę paklausė: —
O tau patinka Modestas?
Kamilė ko nenusijuokė:
— Juk mes pirma diena pažįstami!..

180
 — Nereikia man kabinti makaronų. Juk matau.
— Ką matai?
— Kad ne pirma diena. Modestui tu patinki, jei ne­
patiktum, čia nesėdėtum.
— O varge! Man atrodo, kad mes truputį per daug
išgėrėm.
— Ne, ne, paklausyk. Aš nepamenu, kada Modė taip
žiūrėtų į kitą merginą.
— O kaip jis žiūri? — sumišo Kamilė.
— Švelniai. Su meile.
— Na, taip. Kaip į seserį. Pats sakė. Būk gera, Lilija,
palydėk mane iki lovos, aš labai atsiprašau, bet esu pa­
vargusi, ne tas žodis...
Jos užlipo laiptais į antrą aukštą. Lilija parodė, kur
dušinė, paskui įvedė į kambarį, kuriame dunksojo plati
lova, kuklūs baldai.
Kaip motelyje, pamanė ji.
— Ar šios durys užsirakina?
— Nori užsirakinti? — lyg nenugirdo Lilija.
— Noriu ramiai išsimiegoti.
— Gali būti rami, tau niekas netrukdys. Raktas kažkur
buvo, bet taip greitai nerasiu.
— Tada — labanakt.
Palindo po antklode, tačiau šilumos nejautė. Krėtė dre­
bulys, į galvą lindo mintys apie savo apgailėtiną padėtį.
Viena, toli nuo namų, niekam nereikalinga. Ten, kaž­
kur Kaune, blaškosi mama, nerimauja tėvas. O Radvilas
turbūt keikia ją paskutiniais žodžiais. Paliko kvailio vie­
toje. Bet jis to nusipelnė! Tegu ženijasi su Julija. Tiek
tos meilės ir buvo, jei vestuvių dieną sugula su kita! Tik
ji, kvailė, visa širdimi, visa širdimi mylėjo...

181
 Viskas baigta, viskas...
Įsikniaubė į svetimais namais kvepiančią patalynę, su­
sigūžė savo šiurpioje nedalioje. Vėl užgulė pragaištin­
gas mąstymo įkarštis, ir vėl galimybė pasitraukti iš ne­
gailestingo dviveidžio pasaulio atrodė tinkamiausia
išeitis. Galas visoms kančioms. O juk kaip kvaila, kad
vienu metu tarsi buvo nusitvėrusi minties apie ateitį be
Radvilo. Lyg kokius lozungus mintyse šūkčiojo: taip, o,
taip! Ji privalo būti stipri! Nepalūžti! Įrodyti tam šun­
snukiui Radvilui, kad gali apsieiti ir bėjo!
Kaip kvaila!
Juk niekur nepasidėsi nuo to jausmo, kad myli tą niek­
šą, beprotiškai! Gal... gal net viską atleistų.
O Radvilas? Ar jis ją myli? Irgi kvailas klausimas.
Tokie svarstymai Kamilę varė į pamišimą. Nuo ašarų
nė kiek nepalengvėjo. Štai stojo naktis, ir toji tamsa il­
gai, per amžius, žiūrės į ją nemeilės akimis.
Ji išgirdo, kaip apačioje sušneko Modestas. Lėtas, ne­
skubrus balsas. Vėl sučiauškėjo Lilija. Trinktelėjo šaldy­
tuvo durys. Tyliai užgrojo radijas.
Gyvenimas slenka pro šalį... Panašius garsus turbūt
girdi mirusiųjų dvasios. Staiga ją apėmė begalinis noras
atsidurti ten, kur Modestas, pajusti tą ramybę, kurią tei­
kė buvimas šalia jo, tačiau kitą akimirką pabūgo tokio
troškimo.
Jie vos viena diena pažįstami, taigi beveik svetimi. Nu­
sileis žemyn, įplazdės virtuvėn pižaminė gražuolė, gyva
vaikščiojanti karikatūra... Žinia, kaip į tokias žiūri vy­
rai, turėję reikalų su kriminaliniu pasauliu. Ne veltui
juk Agnė saugojo jį kaip savo akies vyzdį, pažinojo jį ir
gerai nujautė, ko iš jo galima laukti...

182
 O Dieve, iš vestuvių tiesiai į mafijozo mašiną.
Bet tuoj pat nusiramino — ne, Modestas visai nepa­
našus į tuos skustagalvius ir šiurkščius tipus, kurie gąs­
dina iš laikraščių puslapių. Kas jai būtų nutikę, jei ne
Modestas? Ar daug pasaulyje vyrų, kurie beatodairiškai
pultų gelbėti kažkokios nelaimingos kvaišos?
O kas bus rytoj? Kas jos laukia rytoj? Ar dar kada nors
pamatys Modestą?
Ir tuomet jos klausą pasiekė balsai ant laiptų.
— Mode, ji prašė netrukdyti.
— Aš tik pažiūrėsiu.
— Jei nemiegos, pakviesk prisijungti prie mūsų. Pa­
sakyk jai, kad man nuobodu.
— Aha, pasakysiu. Jei nemiegos.
Žingsniai, tyliu aidu atsimušantys į krūtinę, stabdan­
tys alsavimą. Artėjimas kažko neišvengiamo. Bet ko? Šio
jausm o Kamilė negalėjo įvardyti, nepavyko užčiuopti
džiugesio' ar nusivylimo. Kažkokia stingi būsena, vien
širdis daužosi. Girgžtelėjus durims Kamilei šoktelėjo bai­
mė. Kad viskas gali pasikeisti. Viskas gali tapti dar pai­
niau ir sudėtingiau.
— Kamile, miegi?
Jis stovėjo tarpduryje, lyg nedrįsdamas žengti į vidų,
kad jos neprižadintų.
— Kažkodėl neima miegas, — atsiliepė ji. — Matyt,
pervargau.
— Gal Lilijos migdomųjų paprašyti?
— Neprošal būtų visa sauja. Kad daugiau neatsibusčiau.
Jos klausą pasiekė piktas atodūsis.
— Ir vėl tu savo! Tik palik vieną, iškart pradedi... pra­
dedi pasiduoti. Palauk, aš tuoj...

183
 Jam išėjus Kamilė pajuto nesuprantamą nerimą. Bi­
jojo, kad jis gali negrįžti. Vos patyrė ramybės palaimą,
ir toji dingo. Tačiau netrukus laiptai sugirgždėjo, ir jis
įslinko į kambarį kaip šešėlis. Rankose kažką laikė, ir tik
jam priėjus arčiau blausiai suspindo stiklinė.
— Atnešiau vandens ir tabletę migdomųjų. Tau būti­
na išsimiegoti. Tiesa, atleisk, kad nuo manęs eina kva­
pelis. Truputį su Aivaru... Zinai, tiek nesimatę, pada­
rėm po šimtą gramų. Kad geriau miegočiau^
Jis įkalbėjo nuryti piliulę. Kamilė neturėjo jokio noro
atsispirti jo valiai. Jai net šiek tiek patiko, kad kažkam
ne vis vien, kokia jos savijauta.
Bet kai jis apsigręžė eiti, ji nė nepajuto, kaip išsprūdo:
— Pabūk dar su manimi, jei gali.
— Manęs ten laukia...
Jis vis dėlto susirado kėdę, prisėdo ir tarsi susiliejo su
tamsa, tačiau Kamilė ir užmerktomis akimis matė jo vi­
sut visutėlius veido bruožus.
— Tas alkoholio kvapas, — pakilo jis, — praversiu
langą...
— Vėl kalti prisiminimai? Ta prasme, dėl Agnės?
— Susitarkim, Kamile, kad tu nieko daugiau manęs
nebeklausinėsi apie Agnę.
— Vadinasi, ją vis tebemyli.
— Argi tai svarbu?
Kamilė pasijuto pričiupta. Ko gero, jis suprato, apie
ką jinai galvoja.
— Aš noriu ją pamiršti. Manau, niekas geriau nei tu,
šiuo atveju, negali suprasti manęs, kaip svarbu pamiršti.
— Tau pavy ks ją pamiršti. Vyrams lengv iau.
— Galbūt. Miegas dar neima?

184
 — Nė trupučio.
— Tada papasakosiu tau vieną dalyką, — keisto ja u ­
dulio permuštu balsu pratarė jis. — Nežinau, juoksies
ar ne, man nesvarbu, bet privalau papasakoti.
— Aš nesijuoksiu, — rimtai pasakė ji.
— Perspėju, kad tai — ne melas. Mistika, ir tiek...
Ir jis papasakojo apie pasikartojantį sapną, apie an­
gelą, stovintį ant tilto, šokantį nuo tilto ir... nuskren­
dantį į kitą upės krantą.
— Kaskart sapne girdėdavau net sparnų šlamesį... Ir
vis pajusdavau šiurpą. Nežinau, kodėl. Visaip manyda­
vau: kad tai — Agnė, kad tai mano angelas bėga, gelbė­
jasi nuo manęs, nevykėlio. O paskui tu, autostrada, til­
tas ir šuolis — viskas kaip sapne. Buvau apstulbęs —
viskas kaip sapne... Vaikiškas pasakojimas, tiesa?
— Kodėl? Sapnas išsipildė, — sukuždėjo ji.
— Išsipildys tada, kai tu pasieksi kitą krantą.
Kambarys prisipildė stebuklingos tylos. Plastelėjo
užuolaida, mostelėjo lyg angelo sparnu. Lauke, tarsi vi­
sai kitame pasaulyje, sušiušeno vidurnakčio vėjas. Ka­
milės kūnu perbėgo jaudulio ir nežinomybės virpuliai.
— Taipjau būna, — vėl atsklido Modesto kuždesys, —
vakar gyvenimas trankėsi maršais, o šiandien negali at­
siginti nuo liūdesio. Bet juk daug kam taip nutinka. Toks
jau tas sumautas gyvenimas... Miegi?
Ji pajuto, kad klausosi užsimerkusi. Toji prakeikta pi­
liulė! Gramzdina į miegą lyg į kokius pūkus.
— Ne. Aš klausausi.
— Mieguistas balsas...
— Tau pasirodė. Tu kažkaip sugebi manyje pasėti
ramybę.

185
 — O tu man — atvirkščiai.
— Atavirkščiai — tai bus...
— Atavirkščiai? — pakartojo jis ir susijuokė. — Ma­
tai, tau jau liežuvis nutirpo, vaistai veikia.
Kamilė sukaupė visas jėgas, net lūpas liežuvio galiu­
ku suvilgė:
— Atvirkščiai — tai bus neramybė?
— Nerimas.
— Koks nerimas?
— Kad kažkas atsitiko. Toks tas nerimas.
Kamilę apipuolė lipnus miegas. Spėjo dar pagalvoti,
kad nieko svarbesnio neliko pasaulyje, kaip būti šalia to
tylaus, svajingo ir savitai brangaus balso. Paskutinis gar­
sas, kuris ją pasiekė, buvo durų girgždesys. Bet žingsnių
nesigirdėjo. Sakytum, angelas išėjo.

45.

Aivaras iš pat ry to išsiruošė į miestą ieškoti detalės auto­

mobiliui, o Modestas liko ganyti nenuoramų berniūkš­
čių. Kur buvę, kur nebuvę, vaikai vis taikėsi įlįsti į naują­
ją dėdės mašiną. Nenustygo, kol Modestas nenusivarė
jų prie krepšinio lentos. Sukirto lažybų: jeigu kuris nors
brolių taikliau už jį mėtys į krepšį, užsakys abiem di­
džiausias picas.
Lilija triūsė virtuvėje ir vis ištaikydavo minutėlę pasi­
domėti, kaip sekasi krepšinio aikštelėje jos Raigardui ir
Narimantui.
— Kamilė dar neprabudo? — paklausė jos Modestas.
— Miega. Ilgai vakar kalbėjotės...
— Argi? Dėsčiau trumpą angelogijos kursą.

186
 — Apie Amūro strėles, aišku. Žinai, man ji labiau pa­
tinka negu Agnė.
— Dėde, meskite! — šūktelėjo vyrėlesnis Raigardas. —
Aš pataikiau nuo baudų linijos.
Modestas tyčia prametė.
— Penki — du, pralaimėjot! — džiūgavo berniūkš­
čiai. — Mama, mes laimėjom po picą!
Modestas ištesėjo žodį. Paskambino ir užsakė Aivaro
padaužoms dvi didžiausias picas, jas netrukus ir pristatė.
— Eikit į savo kambarį, ten ir valgykit, — paliepė ma­
ma. — Paskui galėsit kompiuterį įsijungti, — ir paaiški­
no Modestui: — Neleidžiu dienų dienas sėdėti prie kom­
piuterio. Akyse „suzombėja“ — nei valgo, nei geria, tik
klaiksta, spoksodami į monitorių.
Modestas tykiai užkopė į kambarį, kuriame miegojo
Kamilė. Peržengė slenkstį ir sustojo apimtas švelnaus ir
baugaus jausmo. Kad tik! ji neprabustų, kad tik galėtų
netrukdomas nors valandėlę pasigrožėti jos tyru veidu,
kūniška migla. Bet šit kažkoks šiurpas nulėkė gyslomis.
Jam prieš akis iškilo žavus prisiminimas, toji jaudinan­
ti akimirka, kai Kamilė nusimetė vestuvinę suknelę...
Sąmonėje plykstelėjo: jis geidžia jos, trokšta paliesti jos
gležnus pečius, ieškoti lūpų. Ir tuoj susigriebė, kad per
daug leido įsibėgėti vaizduotei. Instinktas. Tai pavo­
jinga.
Jis pasisuko ir tyliai išėjo iš kambario. Pagunda buvo
nugalėta. Lipdamas laiptais žemyn pagalvojo: o kas čia
tokio, jei tai merginai jis jaučia švelnumą?
Iš virtuvės iškišo galvą Lilija.
— Aivaras grįžo. O kaip Kamilė?
— Miega.

187
 Ir jis išskubėjo į kiemą pasitikti savo bičiulio. Šis bal­
tomis dėbtelėjo į draugužį, paskui nutykino iki gatvės,
pasidairė ir uždarė vartus. Net spyną įkabino.
— Ateik čia, Mode, greičiau.
— Kas yra? Nupirkai lempą?
— Nupirkau, bet esmė ne tai.
Iš paniurusio, šiek tiek susijaudinusio bičiulio minos
Modestas suprato, kad atsitiko kažkas nenumatyta. Ai­
varas užrėmė garažo duris, užšovė skląstį ir reikšmingai
nužvelgė Modestą, lyg padariusį nedovanotiną klaidą.
Tada ištraukė iš užančio laikraštį ir, brukdamas jį Mo­
destui, kimiu balsu tarė:
— Viena bėda nevaikšto. Sakai, stojai ant senųjų bė­
gių? Velniai žino, kaip dabar nuo jų nulipsi, kaip išsi­
suksi. Kodėl man nieko nepasakojai apie tą kaunietę?
Še, skaityk...
Modestas priėjo prie mažyčio garažo langelio, pro kurį
sruvo ryto šviesa, išlankstė laikraštį.
— Antras puslapis, antras... — suniurzgė Aivaras.

J A U N O J I ĮTAISĖ P O L IT IK U I R A G U S

Vos perskaitęs tokią antraštę, Modestas šyptelėjo. Grei­

čiau iš sumišimo, nei pajutęs ironiją. Paskui, jausdamas
kylantį susižavėjimą, įsistebeilijo į nuotrauką, kurioje
buvo sustabdyta toji akimirka, kai Kamilė lipo į jo auto­
mobilį. Suknelė užplėšta aukščiau kelių, į akis taip ir
bloškėsi dailūs šlaunų apvalumai.
Jis paprašė Aivaro cigaretės, bet šis nė nepažvelgė jo
pusėn:
— O tu skaityk, skaityk, paskui parūkysim, — ir kar­
čiai pridūrė: — Gal paskutinį kartą.

188
 Modestas įbedė žvilgsnį į straipsnio eilutes.
„Vakar labdaringa veikla garsėjančio jaunojo politiko
Radvilo Pilvyčio santuoka su Kamile M. pasibaigė skan­
dalingai.
Prieš pat iškilmingą tuoktuvių ceremoniją jaunoji pa­
bėgo iš Kauno katedros ir įlipo į jos laukusį ištaigingą
automobilį „Audi A6“, kuris, kaip patikino transporto
priem onių registratūros darbuotojai, priklauso vil­
niečiui Modestui Taurantui. Lydimi visureigio su ap­
saugininkais, mergina ir jos širdies draugas spruko iš
Kauno.
Po keliolikos minučių vilniečio automobilis buvo pa­
stebėtas didžiuliu greičiu lekiantis autostrada Vilnius —
Klaipėda. Kelių patrulių reikalavimui sustoti nepaklu­
sus mėginta vytis pažeidėją, tačiau bėglys padidino greitį
ir, atsiplėšęs nuo patrulių ekipažo, dingo nežinoma
kryptimi.
R. Pilvytis labai nenorom žiniasklaidai komentavo to­
kį sužadėtinės poelgį. „Pastaruoju metu Kamilė turėjo
psichologinių problemų, vartojo antidepresantus ir, ma­
nau, neatlaikė emocinio krūvio", — teigė jis.
Galimybę, kad Kamilė M. buvo susijusi meilės saitais
su „Audi A6” savininku, jaunasis politikas R. Pilvytis
atmeta kaip visišką nesąmonę. Jis pats matęs, kaip jo
sužadėtinė prievarta buvo įtempta į automobilį, todėl
jam nekyla abejonių, kad nuotaka buvo pagrobta..
Vakar R. Pilvytis kreipėsi į Kauno policijos komisa­
riatą, prašydamas paskelbti dingusios Kamilės M. pa-
vi (4
iešką.
Modestas grąžino laikraštį.
— Juokingas straipsnis.

189
 — Tave dar ima juokas? N esupranti, į kokį šūdą
įmovei?
— Tai juk nesąmones rašo, ko čia panikuoti?
Aivaras nervingai iškrapštė iš pakelio cigaretę.
— Vadinasi, tujo s nepagrobei?
— Žinoma, ne! Ji pati įlipo į mašiną. Juk pats vakar
matei — aš jos surišęs čia neatvežiau. Baik, Aivarai, juk
bulvarinis laikraštis...
— Kodėl tada pakeliui jos neišmetei? Rimtus reikalus
darai, bet kažkokias neaiškias pakeleives vežioji.
— Nebuvo kada, nes vijosi džipas, ju k rašo, kad pas­
kui nulėkė džipas.
— Su apsauginiais?
— Su kokiais apsauginiais!
Modestui tapo aišku: kol neatskleis visos tiesos, tol Ai­
varas spoksos į jį kaip į nevisprotį. Tad ryžosi papasako­
ti tai, ką buvo linkęs nutylėti. Agnė. Raštelis. Kankinama
nežinomybė ir vakarykštis susitikimas pakelės užeigoje,
pasibaigęs mašinų daužymu. O paskui prasidėjo ralis.
Atsiplėšė nuo persekiotojų ir, likimo ironija, pasigavo
nuo jaunikio sprunkančią nuotaką. Kadangi jis gelbėjo
kailį nuo karingųjų kauniečių, jųdviejų bėgimo kryptys
sutapo. Giliau žvelgiant— jie abu bėgo nuo praeities.
Aplinkybė, kuri juos suartino. Štai ir viskas.
— Išsiskyrėte su Agne? — nusistebėjo Aivaras. — To­
kia naujiena — ir tyli! Tiesa, ar atkreipei dėmesį į vieną
iškalbingą faktą straipsnyje?
— Kokį?
— Va, rašo... — atsivertė laikraštį ir perskaitė: — Kaip
patikino transporto priemonių registratūros darbuoto­
jai, priklauso vilniečiui Modestui Taurantui.

190
 — Na ir kas?
— Nesupranti? Tai reiškia, kad šita mašina, — Aiva­
ras plekštelėjo delnu per audinės stogą, — šitas apara­
tas nėra vogtas. Man vakar, pameni, automobilio doku­
mentai sukėlė įtarimą, nes sunku buvo patikėti, kad
įmanoma taip puikiai padirbti hologramas ir vandens
ženklus. Bet dabar vaizdas iki galo išryškėjo. Susidėjai
su nekvailais veikėjais. Pasodino neva prie vogtos maši­
nos vairo, bet iš tikrųjų dėl mašinos viskas gerai. Jokioje
muitinėje neužkliūsi. Ir nieko nežinodamas pristatys!
krovinį kam reikia. Toks jų buvo tikrasis tikslas.
Modestas tyliai susikeikė. Gudrus tipas tas Ričardas,
nieko neprikiši. Užliūliavo kalbomis apie draudimo iš­
mokas, o iš tikrųjų norėjo iš jo padaryti narkotikų kurje­
rį. Jei jis įkliūtų policijai, Ričardas ramiai miegotų. Ne­
protinga kurjeriui išduoti krovinio savininkus. Už
grupinius, organizuotus nusikaltimus daugiau kalėjimo
metų atseikėja.
— Na ir gerai, kad viskas išaiškėjo, — tarė Modes­
tas. — Dabar galime ir parūkyti.
Aivaras atkišo cigarečių pakelį.
— Prasti tavo popieriai, Mode. Esi įtariamas pagrobi­
mu, tavęs ieško policija, o mašina užkrauta šūdu.
— Manai, policijoje rimtai pažiūrėjo į Kamilės jauni­
kio pareiškimą?
— Žinoma. Jie privalo tirti pareiškimą. Sakykim, aš
kuo nors savo kaimynei neįtikčiau ir ji sugalvotų para­
šyti pareiškimą, kad aš ją tris dienas kalinau bulvių rū­
syje. Ir policija privalėtų reaguoti. Po visą Europą mane
kaip Buridano asilą vaikytųsi, gaudytų, kad apklausti ga­
lėtų. Absurdas, bet tokia sistema.

191
 — Mano atvejis kitoks. Juk aš nieko nepagrobiau.
Jaunikis iš nevilties malkų priskaldė, juk turėjo kaip nors
gintis.
— O ką su mašina darysi?
— Nuvarysiu tiems, kas ją davė, ir — tesižino. Man
reikia pasikalbėti su Kamile. Duokš tą laikraštį.

46 .

Kamilė staiga suvokė, kad jau nebemiega. Šnerves pa­

kuteno kavos aromatas. Ji nusirąžė ir pramerkusi akis
išvydo Modestą, atsargiai statantį padėklą ant kėdės.
— Labas rytas. Pusryčiai į lovą. Kaip miegojai?
— Kaip užmušta, — atsakė ji. Jai atrodė, kad nakties
nė nebuvo — taip žaibiškai jinai pralėkė. Be jokio sap­
nų pėdsako.
Ant padėklo stovėjo kavos puodelis, lėkštelė sumušti­
nių, bet Kamilė paprašė paduoti vandens stiklinę. Lū­
pos sausos kaip skiedros, gomurys perkepęs. Ko gero,
migdomųjų poveikis. Nugurgė pusę stiklinės ir įsmeigė
į Modestą šviesias akis.
— Prašom kavos, — pasakė jis duodamas puodelį ir
atsisėdo į fotelį.
Ji suprato, kad jis niekur nesiruošia eiti. Nori pasaky­
ti kažką svarbaus. Pasakyti, kad metas skirtis. O ji buvo
nusiteikusi lengvam pokalbiui. Mėgautis artumu, kuris
šildė labiau nei karštos kavos gurkšnis.
— Kamile, taip viskas susiklostė, kad man reikia tavo
pagalbos.
Ji išpūtė akis. Buvo keista tokį prašymą girdėti. Regis,
jis visai rimtai kalba. Tačiau kas galėjo per naktį atsitikti?

192
Modestas pažvelgė į ją taip, tarsi pirmą kartą matytų.
Buvo tame žvilgsnyje keista simpatija. Tarytum prieš sa­
vo valiąja gėrėtųsi. O ji — mieguista, iš po nakties su­
taršytais plaukais.
Jis padavė laikraštį.
— Paskaityk, kaip taviškis nusišnekėjo.
Kai ji surado puslapį ir išvydo nuotraukoje save, li­
pančią į Modesto automobilį, keliančią suknelės apačią,
lyg rodytų striptizą, jai vos kavos puodelis neišslydo iš
rankų.
Bet nuotrauką tuoj pamiršo.
— Jaunoji įtaisė politikui ragus... O, labai gera ant­
raštė. Teisinga.
Tačiau perskaičiusi visą straipsnį pasipiktino:
— Kaip jis drįso mane išvadinti psiche! To jau per
daug! Nedovanosiu.
— Nurimk, ne tai svarbiausia.
— Ot ir ne! Dabar mano eilė. Viską žurnalistams apie
jį papasakosiu! Kas finansuoja jo fondą, kokias pajamas
yra nuslėpęs, kokius įsipareigojimus prisiėmęs Kauno
banditams. Ir kad vestuvių dieną savo rinkimų štabo va­
dovę dul... tvarkė. Jam galas, bus kaip Paksas — politi­
nis lavonas.
Nušveitė laikraštį ir, stojus tylai, prisiminė Modestą.
— O tau kuo galiu padėti?
— Rašo, kad aš tave pagrobiau.
— Visiška nesąmonė. 1
— Sutinku, bet policija privalo manęs ieškoti. Neno­
riu nemalonumų, supranti? Sulaikys, vėl į laikraščius pa­
teksiu, kam to reikia?
— Tai ką man daryti?

193
 — Turi parašyti pareiškimą, kad tavęs aš negrobiau,
ir nunešti į policiją. Tai galima padary ti ir Šiauliuose,
nes tavo paieška paskelbta visoje Lietuvoje.
Kamilė sutikdama linktelėjo.
— Taip ir padary siu. Bet koks niekšas tas Radvilas!
Negaliu patikėti! Pats iki ausų prisidirbęs, tupėtų kaip
pelė po šluota, bet ne — šmeižia kitus. Na, nieko, viską
šiandien pat išklosiu žurnalistams... Bet kuo aš apsireng­
siu? Su pižama juk negaliu eiti...
— Lilija paieškos tau drabužių, jau susitariau.
Kamilė pabaigė kavą. Prie sumuštinio neprisilietė. Ne­
drįso pradėti kalbos apie tai, kas jai buvo svarbiausia.
Bet toks neryžtingumas nepraslinko Modestui pro akis.
— Kažką norėjai dar pasakyti?
— O toliau kas? Išeisiu iš policijos ir čia grįšiu?
— Namo bijai grįžti?
— Iš tikrųjų norėčiau kuo ilgiau negrįžti. Man reikia
viską apgalvoti, supranti? Be pašalinio spaudimo.
— Tada galėsi pabūti čia, pas Liliją.
— Tikrai? Bet tu pakalbėk su ja. Nors porą dienų, o
paskui ką nors sugalvosiu. O tu kaip?
— Ta prasme?
— Tu čia pasiliksi?
— Turiu reikalų. Bet sutvarkysiu ir grįšiu pasižiūrėti,
kokios tavo nuotaikos. Gal dar kartą reikės gelbėti.
Gelbėti? Ne, ji nenorėjo prisiminti vakarykštės die­
nos. Užmiršti, išbraukti iš atminties.
— Eisiu, — pakilo Modestas. — Liepsiu Lilijai atnešti
tau drabužius.
— Palauk... Koks tavo telefono numeris? Kai viską
atliksiu, paskambinsiu, papasakosiu, kaip sekėsi.

194
 Jis apsižiūrėjo, kad neturi rašiklio. Ketino eiti ieškoti,
bet Kamilė patikino, jog atmintimi nesiskundžia, ir kai
jis pasakė skaičius, pakartojo.
— Lengvas, įsiminiau. Aš tau paskambinsiu.
— Būtinai. Labai lauksiu tavo skambučio.
Tai jis pasakė nuoširdžiai. Atrodytų, smulkmena, bet
Kamilei per galvą nulėkė šiurpuliukas. Ji reikalinga Mo­
destui. Išsidavė. Tačiau žingsniams nutolus Kamilei pra­
ėjo tirpulys, koks paprastai užklupdavo laimės akimir­
komis. Liko vien bjauri nuojauta, kad kažkas išsiderino
jos jausmų skalėje. Juk neįmanoma įsimylėti pirmą su­
tiktą vyriškį, ir dar tada, kai mintys sukasi apie mirtį ir
mažiausiai visokios meilės rūpi!
Minutėlę ji sėdėjo nusigandusi, tarytum pati sau diag­
nozavusi kažkokią pavojingą, į beprotybę stumiančią li­
gą. Paskui lyg be kvapo išsitiesė guolyje. Stengėsi apie
nieką negalvoti, tačiau jaudulys niekur nedingo. Bau­
gus, niekada nepatirtas jausmas išsiveržė išjos vidaus ir
pakrikusios mintys įgavo aiškum ą— ji ilgėsis Modesto,
ilgėsis jo balso ir tos slaptingos tylos, kuri įsigalėdavo
jam nutilus.
— Labas ry tas, panele, — įlingavo Lilija su glėbiu dra­
bužių. — Atnešiau savo geriausius skudurus. Ne „Versa-
ce“ ir ne „Prada“, bet ir ne iš labdaryno. Juk ne į pasi­
matymą eini.
Kamilė netruko išsirinkti. Jai puikiausiai tiko mėlyni
džinsai ir balti sportiniai marškinėliai. Tiesa, bateliai £u-
vo gal kiek didoki, bet juk tikrai ne į pasimatymą...
— Na bet ir į istoriją papuolei! — labiau džiaugė­
si nei stebėjosi Lilija. — Net laikraščiai rašo! Bet tas
tavo jaunikis — atsiprašau! Jau toks skiedalas, toks

19 5
pasipūtęs... Iš išvaizdos man, žinai, šiaip sau. Ūsus už­
klijuok— ir bus panašus į eilinį mužikėlį... Nepyksti,
kad taip varau ant jo?
— Ne, nė kiek. Jis dar ne to nusipelnė. Psiche mane
pavadino, skaitei?
— Rimtai? Kažkaip praleidau.
— Dabar mano eilė, — šukuodamas! plaukus tvirtai
ištarė Kamilė. — Galėsiu paskambinti į informaciją?
— O kam?
— Noriu sužinoti redakcijos telefono numerį. Papa­
sakosiu apie jį viską.
Lilija iš smagumo net delnais patry nė:
— Teisingai! Duoti atkirtį, taip ir reikia, nėr čia ko
nusileisti... Žinai, jei maniškis taip padarytų, na, nueitų
į kairę, sulig ta pačia diena išgrūsčiau pro duris. O ta­
viškis, žinok, jeigu vestuvių dieną tokius cirkus krečia,
tai po vestuvių būtų ėjęs per mergas kaip kombainas
per laukus. Kaip gerai, kad tu sutikai Modę.
— Kodėl? — sukluso Kamilė.
— Jei ne jis, juk mes dabar nesikalbėtume. Ir žinok,
gali čia pas mane pabūti tiek, kiek norėsi. Su tavimi vi­
sos mano draugės nori susipažinti, bet pasakiau, kad
šiandien netrukdytų.
Kamilė žvilgtelėjo į Liliją, toji mažumėlę sutriko:
— Kas yra? Blogai padariau, kad pasigyriau, jog tu
apsistojai pas mane?
— Ne, nieko baisaus. Padėkoti norėjau. Už svetingu­
mą, už gerą širdį ir apskritai — už viską ačiū tau.
Lilija džiugiai suklapsėjo riestomis blakstienomis.
— Eime į mano kambarį, tau pasidažyti, Kamile,
reikia.

196
 — Ai, niekam...
— Reikia! Juk tave fotografuos, pamatysi, dės į pirmą
puslapį.

47.

Lilijai pranešus, kad taksi jau kieme, Kamilę užv aldė

nerimas. Galvoje dar daužėsi žodžiai iš pokalbio su žur­
naliste. Toji mikliai susigaudę, kad skambina šios dienos
laikraščių herojė. Tad su džiaugsmu priėmė pasiūlymą
susitikti. Vakarykštės nuotakos patikinimas, kad ji be jo ­
kių skrupulų klos visą tiesą apie Radvilą, privertė žurna­
listę aiktelėti. Ir ji savo ruožtu prisiekė, kad toks sensa­
cingas interviu atsidurs respublikiniame dienraštyje.
Kamilei sukilo piktdžiuga — na va, prasidėjo! Suduos
Radvilui atsakomąjį smūgį, neliks skolinga, oi, neliks.
Tačiau žingsniuojant prie taksi širdyje darėsi gūdu. Nors
Radvilas ir niekšas, bet nesmagu santykius aiškintis per
spaudą. Tačiau jis to nusipelnė.
Atsveikinant Modestas paėmė jos ranką, švelniai su­
spaudė.
— Sėkmės tau. Nieko nebijok, drožk visą tiesą. Vaka­
re pasimatysime.
— Tu taip greitai grįši? — ištrūko jai.
— Pasistengsiu kuo greičiau.
Kamilė įsėdo į taksi, pasakė adresą. Nuvažiuodama
matė Modestą, stovintį gatvėje ir žvilgsniu palydintį tols­
tantį taksi. Ji vėl prisiminė rytą. Burnoje pajuto kavos
skonį, o viduje — tą keistą giluminį ryšį, kuždantį, kad
nesv arbu, kas ja i atsitiktų, bus nelengva pam iršti
Modestą.

197
 Bet juk išsiskyrė iki vakaro. Be to, gali jam bet kada
paskambinti. Vos panorės ir išgirs jo balsą.
Modestas davė jai smulkių, kad turėtų kuo sumokėti
už taksi. Imant iš jo rankų šiugždančias kupiūras Kamilę
nudegino tokia gėda, lyg šiąnakt būtų... pergulėjusi su
juo ir šit — gavusi atlygį. Kas galėjo pamanyti, kad nėra
nieko intymesnio, kaip nuo svetimo vy ro imti pinigus.
Šiluma veržėsi pro automobilio langus. Pro šalį nenu­
trūkstamu srautu plaukė miesto vaizdai. Marga praei­
vių minia, transporto gausmas. Čia virė gyvenimas, o
vos pagalvojus apie Kauną Kamilei užeidavo noras gūž­
tis, kaip sraigei sulįsti į perlamutrinį kiautelį.
Kaip būtų gerai, pagalvojo ji, kad sulig šia diena, šia
kelione baigtųsi visi išbandymai ir prasidėtų naujas ke­
lias. Be Radvilo šmėklos.

48 .

— Ei, gana ten stovėti. Nuvažiavo tavo gražuolė.

— Bet ji rimtai graži.
— Ar aš ką sakau?
— Ir nesugadinta. Naivi, moteriška, — eidamas į kie­
mą kalbėjo Modestas. — Bet gana svajoti, laikas pradė­
ti dėlioti taškus.
Susidariusią padėtį jiedu buvo išnarstę po kaulelį, ap­
tarę visus įmanomus variantus. Pasilikti čia ir laukti, kol
grįš Kamilė? Policija gali panorėti apklausti patį Mo­
destą. Nereikalingas tąsymasis. Tad verčiau kuo greičiau
jam nykti iš Šiaulių. Kam rizikuoti?
Aivaras siūlė automobilį palikti prie traukinių stoties;
jis pats nuvešiąs Modestą į Vilnių. Ten galės grąžinti

198
krepšį su brangia preke ir automobilio raktelius, tegu
patys pasiima audinę, ir tiek žinių. Tačiau Modestui toks
sumanymas nepatiko.
— Tu nepažįsti tų žmonių. Geriau vienu kirčiu viską
pabaigti.
Tad buvo nuspręsta nieko nelaukus leistis į kelionę.
Aivaras įkalbinėjo krepšį su kvaišalais įdėti į jo automo­
bilį, tačiau Modestas nesutiko. Nenorėjo, kad draugas
užsikrautų sau bent menkiausią riziką. Jo uždavinys —
važiuoti priekyje per porą kilometrų ir, pastebėjus poli­
cijos postą, duoti perspėjimo ženklą — skambtelėti jam
mobiliuoju. Taip pamažu, pasižvalgydami, pasidairy da­
mi, ir prasimuš iki Vilniaus pakraščio.
— O jei autostradoje koks ekipažas prisivys? — piršo
blogiausią variantą Aivaras. — Aha, numeriai tie patys.
Pažeidėjas, pagrobėjas, ir ateik čia...
— Pabėgsiu. O kai atsiplėšiu ir niekas nematys, krep­
šį išmesiu pro langą. Ką jie man padarys?
Aivaras patraukė pečiais. Jis buvo pakankamai atsar­
gus, nėra varstęs tardytojo kabineto durų, todėl krepšį
perkelti į jo automobilį pasiūlė slapta baimindamasis,
kad Modestas sutiks. Bet kai šis nesileido į kalbas, Aiva­
ras lengv iau atsipūtė.
Valandėlę sugaišo, kol prie atv ersto kelių atlaso sude­
rino maršrutą. Aplinkkeliais brausis, kad kuo mažiau už­
kabintų autostradą. O į patį Vilnių nelįs. Sustos likus
keliolikai kilometrų, nrie viešbučio. Jo kieme pabaigs
šitą nemalonumą ir Aivaras parveš jį atgal į Šiaulius.
— Krito tau į akį Kamilė, krito, matau. Sakysi — ne?
— Klausyk, viskas daug paprasčiau: aš ją čia atvežiau,
aš ir išvešiu. Tai ką? Į kelionę?

199
 — Aha, net kažko susijaudinau. Prisiminiau senus lai­
kus, kai, pameni, lydėdavom iš Mažeikių į Vilnių ben-
zinvežius.
— Važiuojam, grįžtant galėsi dalytis prisiminimais.
— O tie vilniečiai — rimti veikėjai?
Modestas trumpam susimąstė. Nesiruošė pasakoti apie
Ričardą ir Dovydą, kam plepėti, ko nereikia. Pamėgino
įsivaizduoti Ričardo reakciją, kai šiam pasidarys aišku,
kad jo planas neišdegė.
—Jie nenuspėjami. Be to, kažkas dar stovi už jų nuga­
rų, o pagal kokius įstatymus jie visi gyvena, aš nežinau.
— Blogai. Na, bet ir limpa prie tavęs nelaimės! Kaip
varžčiukai prie magneto.
Sankryžoje ties išvažiavimu iš miesto nestovėjo joks
patrulių ekipažas. Tiesiausio kelio — plentu pro Kelmę
iki Kryžkalnio, o iš ten pasileisti autostrada — buvo nu­
spręsta atsisakyti. Maršrutas nusidriekė pro Užventį,
Laukuvą, paskui senuoju Žemaičių plentu, aplenkiant
Raseinius.
Kai suskambėdavo mobilusis telefonas, Modestas kas­
kart pagalvodavo apie blogiausia, kas gali nutikti, — pa­
saloje tūnančius policininkus, tačiau priekyje važiuojantis
Aivaras atraportuodavo:
— Ramu kaip bažnyčioje, drąsiai važiuok.
Porą valandų taip kankino, kol Modestas neiškentė:
— Skambink tik mirtinu atveju, įkyrėjai.
Liūdniausia, kad Kamilė neskambino. O gal jos at­
mintis ne tokia gera, kaip gyrėsi, ir pamiršo jo telefono
numerį? Gal ji kaip tik dabar peržengė Aivaro namų
slenkstį ir dalijasi įspūdžiais su Lilija, jokio gaisro jai
nėra, nes žino, kad jis netrukus grįš?

200
 — Jau pasiilgai, ane? — sučiauškėjo Lilija, vos paklaus­
ta apie Kamilę. — Nebijok, vos jinai įkels koją, aš tau
paskambinsiu.
Sėkmingai aplenkė Raseinius. Galiuką pavažiavę au­
tostrada, be nuotykių prasmuko ir pro Kauną. Vievis —
ir pasidavė Vilniaus link.
Modestas vėl paskambino Lilijai.
— Keista, bet jos dar nėra, — ji pati užsikrėtė neri­
mu. — Nejaugi taip ilgai ją gali laikyti policijoje?
:— Paskambink į policiją. Prisistatyk, kad esi mama ir
žinai, kad dukra turi būti komisariate. Nekaltai paklausk,
kada atvažiuoti parsivežti.
— Gerai, Mode, taip ir padary siu.
Pagaliau tolumoje pasimatė viešbutis.
Aivaras nulėkė iki pirmos degalinės — ten palauks,
kol Modestas susitvarkys reikalus, o po to paskambins
jam , kad galima atvažiuoti jo pasiimti. Modestas apsi­
dairė, ar kur nesimato policijos. Tuščia. Tada kirto au­
tostrados kelius skiriančią žaliąją veją, įsuko į viešbučio
kiemą, tačiau kelis metrus pavažiavęs pamatė už rekla­
minio stendo pasislėpusį baltą automobilį žaliomis juos­
tomis. Štai ir rūsčiaveidis pareigūnas atspyruokliuoja,
kiša dryžuotą lazdelę, lyg norėdamas bakstelėti į audi­
nės stiklus.
Pakliuvo kaip paskutinis!..
Modestas stengėsi šypsotis ir vaizduoti, kad susidūri­
mai su kelių policija jam nėra retenybė ir baudomis jo
nepagąsdinsi.
— Pažeidėte, vairuotojau, kelių...
— Be jokios abejonės, gerbiamasis.
— Prašom dokumentus.

201
 Padavė. Pareigūnas nė nežvilgtelėjęs liepė sekti pas­
kui jį į patrulinį automobilį. Kitas inspektorius, sėdėjęs
prie vairo, išlipo iš mašinos. Prisidegė cigaretę ir nutai­
sęs nuobodžiaujančio miną nusliūkino į šalį.
Modestas nuolankiai išklausė tiradą apie kelių eismo
taisyklės pažeidimą, baudos dydį ir balus. Abejingai ste­
bėjo, kaip policininkas iš odinio aplanko išsitraukė kvi­
tų knygutę. Buvo neramu, kad nesugalvotų patikrinti
jo automobilio registracijos numerių. Ant sėdynės gulė­
jo kažkoks laikraštis, bet, laimė, senas, ne šios dienos.
— Kada esate padaręs paskutinį pažeidimą?
— Klausykit, susitarkim paprastai. Nereikia išrašinėti
baudos. Aš verslo žmogus, daug keliauju, ir kiekvienas
balas man kaip peilis po kaklu. Duodu šimtinę ir išsiski­
riame geros nuotaikos.
Pareigūnas darė kažkokius betikslius judesius: tai jam
aplankas blogai ant kelių guli, tai rašiklis lyg nenori brėž­
ti. Gundėsi, bet atsargiai.
— Kur dirbate?
— Turiu transporto kompaniją. Va, atvažiavau į dar­
binį susitikimą.
— Alkoholio nevartojote?
— Kol kas ne, bet po kokio pusvalandžio teks.
— Žiūrėkit, nepadauginkit, — grąžindamas dokumen­
tus tarė pareigūnas, mat veidrodėlyje pastebėjo, kaip
ant sėdynės atsirado šimtinė litų.
— Geros dienos, — slėpdamas didžiulį palengvėjimą
burbtelėjo Modestas.
Bet džiaugtis buvo per anksti. Tas kitas pareigūnas,
ūmai panoręs įtraukti dūmo, stypsojo prie Modesto au­
tomobilio ir dairėsi po saloną.

202
 — O kas čia? — parodė j krepšį, pūpsantį ant prieki­
nės sėdynės.
— Mano daiktai, kas daugiau.
— Ar galima būtų pažiūrėt? Daiktai, o laikote prieky­
je. Taip nieks nevežioja paprastų daiktų, bagažinėje
laiko.
Modestas susvyravo. Žuvęs, pamanė. Juk kitaip ir bū­
ti negalėjo. Teisi buvo Agnė — jis tikrų tikriausias nevy­
kėlis, šiame pasaulyje jo žvaigždė seniai užgeso.

47 .

Silpnas, tyras vasariškos saulės spindesys.

Taksi sustojo prie pat įėjimo į MAX pramogų centrą.
Pirmame aukšte įsikūrusioje užeigoje Kamilė turėjo su­
sitikti su žurnaliste. Pati Lilija rekomendavo šitą vietą ir
buvo teisi tvirtindama, jo g tokią saulėtą popietę ten ma­
žiau žmonių nei kokioje kavinėje miesto centre.
Laisvoj staliukų į valias, sėskis kur nori. Pasirinkusi vietą
už medinės pertv aros, Kamilė įsispoksojo į fotografijas,
kabančias ant sienos. Iš blausios užeigos gilumos atskli­
do jaunatviški balsai, skambiai taukštelėjo Kamilei per
jautriausią stygą — kokie jie laimingi!
Iki sutartos valandos dar buvo likęs geras pusvalan­
dis, todėl Kamilė užsisakė kavos. Nuėjus padavėjui,
perskaičiavo pinigus. Beveik septyniasdešimt litų, turė­
tų užtekti, jei žurnalistė neužsimanys pasigerti jos są­
skaita.
Kada ji paskutinį kartą su tokiu nuogąstavimu skai­
čiavo pinigus? Jų niekados netrūkdavo, o didesniam pir­
kiniui Radvilas nesiraukydamas pakratydavo piniginę.

203
 Užtekdavo į skruostą pakštelti, ir palikdavo kaip šilkinis,
klusnus kaip ėriukas. O dabar?.. Geriau apskurusi vaikš­
čios ir laikysis bado dietos, mieliau gyvą rupūžę bučiuos
nei šunsnukį, kurio lūpos nugraužtos Julijos lūpdažių.
Įdomu, kuo Julija jį sužavėjo? Gal užgirdė kokiu stebuk­
lingu antpilu? Kokie ten stebuklai! Argi vyrai išrankūs?
Kavos gurkšnelis padėjo kiek atvėsti. Atsirado kiek
drąsesnių ir aiškesnių minčių, kuriomis jinai suplėšys
Radvilą į gabalus. Papasakos, su kokiu stropumu jisai
vaidina geradarį. Apie jo ryšius su Viliumi, banditu iš
Kauno. Kad jie yra susitarę, konkrečios sumos išdėsty­
tos. Įrodymai kokie? Radvilo asmeninis vairuotojas —
iš tos pačios kauniškių gaujos. Be to, turi nedeklaruoto
turto, gyrėsi apie sąskaitą Švedijos banke. Nedeklaravo
ir — nė šuo nesulos...
— Dar ko nors pageidausite? — pakėlusi akis išvydo
padavėją.
— Taip, malonėkite dar vieną kavos.
Žvilgtelėjo į laikrodį — vėluoja žurnalistė. Kaip kvai­
la, kad neturi mobiliojo!
Teko prašyti leisti pasinaudoti baro telefonu.
— Penki litai, — nė nemirktelėjo barmenas, — bet
jum s — veltui. Tik nekalbėkite ilgai.
Kamilė surinko numerį. Ragelyje girdėjosi balsų gau­
dimas, pro kurį išplaukė tylus žurnalistės:
— Aš labai atsiprašau, bet nesibaigė susirinkimas. O
jūs kur?
— „Makse", kaip ir tarėmės.
— Gerai, būkit ten, aš netrukus, po valandėlės, būsiu.
Prabėgo visa valanda. Išgėrusi trečią puodelį kavos,
užsisakė kokakolos su ledu. Vienintelė paguoda —

204
mintys apie Modestą. Matė jį kaip gyvą, matė jo ramias
akis ir veidą, kurį taip dažnai nušviesdavo šypsnys. Vien
iš lūpų kampučių, ne nusvirusių žemyn, o kiek paki­
lusių, buvo galima spręsti, kad tai anaiptol ne p e ­
simistas, niurzglys ir įky rus bambeklis, kritikuojantis visą
pasaulį.
Užeigoje keitėsi žmonės, o Kamilė vis tebelaukė, kol
pasirodys žurnalistė. Turbūt iš šalies žiūrint ji buvo pa­
naši į vieną iš tų dykūnių, kurios valandų valandas gali
snapsoti prie kavos puodelio, kol užkabins vienišiaus
žvilgsnis ir pažinties proga pastatys taurę šampano, o
vėliau pasiūlys pažintį pratęsti ten, kur nėra nė vieno
liudininko.
Nuo tokių pamąstymų jai darėsi nesmagu ir, kai lau­
kimas virto tikra kančia ir ji ėmė gundytis viską mesti ir
išeiti, tada pamatė per užeigos prieblandą artėjančią mo­
terį. Jai buvo kokie trisdešimt penkeri metai. Liesa, su
akiniais. Vos pamatė Kamilę, džiugiai pamojo.
Pagaliau!
— Oi, atleiskite man! — tupėsi ji ant kėdės. — Tas
mūsų viršininkas!.. Sugalvojo mums smegenis pudrinti.
Turbūt pakyrėjo laukti?
— Atvirai pasakius, taip ilgai neteko laukti net Kalė­
dų Senelio.
Ji skambiai nusijuokė. Pasakė va rdą: Paulina. Dar kartą
atsiprašė ir įsiteikiamai sučiulbo:
— Jei atvirai, tai vos tave pažinau. Nuotraukoje su
vestuvine suknele atrodėte kaip princesė, slėptis visiems
viršelių veidams. Net keista, kodėl jumis spauda anks­
čiau nesidomėjo? Radvilas — tokia impozantiška figū­
ra, o apie žinomybių antrąsias puses rašo visi žurnalai...

205
 Ji trumpam nutilo, nes prisistatė padavėjas.
— Man baltos kavos, — ji daug negalvojo ir sužiuro į
Kamilę: — O tau ko?
— Stiklinę mineralinio.
— Viskas į mano sąskaitą, — spėjo dar pasakyti nuei­
nančiai padavėjai ir egzekutorės judesiu išsitraukė dik­
tofoną: — Tai ką? Suvalgom tą impozantišką figūrą? Iš­
irusios vestuvės, pabėgimas — siaubas, kokia puiki tema!
Nuo ko pradėsim?..

48 .

Supvpsėjo automobilio signalizacija.

— Atidaryta, galite tikrinti.
Pareigūnas atplėšė dureles.
Na, ir atkaklus tipas, stebėjosi Modestas, uoslę turi
neapsakomą. Trenkti jam per sprandą, ar ką?..
— Šiaip, pagal įstatymą, kviestinių reikėtų. Be to, man
regis, kelių eismo patruliai neturi teisės kraustyti kelei­
vio daiktų.
— Aš — kriminalistas. Parodyti pažymėjimą?
— Ne, ką jūs, nereikia. Tikiu. Žiūrėkit, tikrinkit, aš tik
balsu svarstau.
— A, jaudinatės, jei pats su savimi šnekatės.
Taip taręs jis numetė cigaretę ir pradėjo krapštytis su
krepšio užtrauktuku. Krepšys atvipo.
— Kas čia? Pižama, marškiniai...
Tiesė ranką, ketindamas pakapstyti giliau, patikrinti
visą krepšio turinį, bet jį pasiekė šūksnis:
— Ei, ką ten darai? Baik žmogų gaišinti! — riktelėjo
kyšį paėmęs patrulis. Matyt, buvo nesmagu stebėti, kaip

206
kolega kabinėjasi prie vairuotojo, kuris lengvai atsisvei­
kino su šimtine litų.
Šis, nieko netaręs, paliko krepšį ramybėje, apsisuko ir
nuėjo savais keliais. Modestas pajuto kojas kertantį sil­
pnumą. Pasiutusiai suspurdėjo širdis. Atsikabino! O jau
manė, kad jo dienelės suskaičiuotos.
Modestas įgrūdo savo automobilį tarp viešbučio sve­
čių mašinų. Tada užėjo į viešbutį, užsisakė dvivietį nu­
merį, nors nė nemanė apsistoti, tačiau, mintyse rikiuo­
damas būsimą pokalbį su Ričardu, neabejojo, jog šita
aplinkybė jam bus naudinga. Išėjęs iš viešbučio policijos
patrulių ekipažo nebeišvydo. Sunerimo, kad priglobta
kupiūra gali būti žy mėta, ir nenustebs, jei šast — ir pri­
bus STT pareigūnas!
Maža pergalė. Vis mažiau liudininkų. Tiesa, viešbučio
teritorija buvo stebima vaizdo kamerų, bet jos neturėjo
rentgeniškų galių peršviesti krepšio turinį.
Ričardas atsiliepė po pirmo signalo. Vadinasi, sėdėjo
lyg ant parako statinės ir laukė skambučio kaip saulės
patekančios.
— Labas, iš kur skambini?
Tylus, atsargus balsas. Lyg dar kažkas, be Modesto,
klausytųsi.
— Aš čia, netoli. Ten nuvažiuoti man nepavyko. Ti­
kiuosi, laikraščius skaitei?
— Skaičiau. Kažkokie Buratino nuotykiai...
— Mašina sugriuvo, o ir neprotinga buvo toliau ju ­
dėti.
— Tai kur tu dabar?
Modestas sugebėjo neištardamas viešbučio pavadini­
mo paaiškinti, kur jis atsidūręs. Toliau jis nevažiuos. Nori

207
 grąžinti automobilį ir viską pamiršti. O Ričardas tai gir­
dėdamas tik nusijuokė.
— Tau vėl stresas. Na, nieko, tuoj privažiuosiu. Pen­
kiolika minučių — ir būsiu. Tada ramiai apie viską pa­
kalbėsim.
Modestui nepatiko Ričardo juokas. Pernelyg dirbtinis,
lyg prieš savo valią krizentų. Iš kur normaliai protau­
jančiam žmogui imsis linksmumas, jeigu jo sumanymai
neišdegė? Turėtų plaukus rautis, o ne juoktis.
Paskambino Lilijai, bet nieko paguodžiamo neišgir­
do: Kamilė negrįžusi, o policijoje kol kas nepasirodė.
— Tai ką? — nustebo Modestas. — Taip išeina, kad ji
tebesikalba su ta iš laikraščio? Kur jos turėjo susitikti?
— „Makse", aš pati pasiūliau.
— Tai paskambink barmenui. Paklausk, ar nesimato
tokios ir tokios panelės. Pasakyk vardą, paprašyk, kad
pakviestų prie telefono.
Toks ilgas Kamilės dingimas Modestui kėlė nerimą.
Ką ten supaisysi, gal likusi viena vėl krito į juodas min­
tis ir...
Jis triskart nusispjovė ant asfalto.
Krepšį nukišo už sėdynės. Taip geriau. Juk vos nesu­
degė. Ir dar taip kvailai, galima sakyti, pasiekęs kelio­
nės galutinį tašką.
Matomoje vietoje padėjo viešbučio svečio kortelę.
Paskambino Lilija ir pranešė, kad Kamilei viskas ge­
rai — sėdi, kalbasi su žurnaliste, nes toji „rašytoja" atva­
žiavo pavėlavusi kone tris valandas, jau baigia pokalbį
ir eis į policiją. Ir staiga:
— Nepatikėsi! Jinai apie tave klausė, ir dar tokiu bal­
seliu, lyg norėtų verkti.

208
 — Ko klausė? Nedramatizuok.
— Klausė, ar tu dar negrįžai, ar neskambinai.
— Na ir kas? Normalus klausimas. Darbinis.
— Budintis klausimas. Jai tu rūpi...
Modestas išjungė mobilųjį, nors mielai būtų pasiklau­
sęs Aivaro žmonos svaičiojimų. O Dieve, kaip būtų ge­
rai, jei Kamilė būtų šalia. Žiūrėtų į ją nepasisotindamas,
kvėpdamas į save jos plaukų, švarios odos kvapą. Tirp-
damas nuo artumos ir grimzdamas į saldžią užmarštį.
Bet jam tuoj pasirodė, kad tokios svajos pernelyg leng­
vabūdiškos. Kamilė jaunesnė už jį kone dešimčia metų,
ir šis metų skirtumas neleis išsikovoti jos tikrojo prie­
lankumo. Bergždžias reikalas.
Ji pati turi rinktis. Jis nevertas jaunyste alsuojančio
grožio. Be to, jai patinka kitokio tipo vyrai. Garsūs, tur­
tingi ir įtakingi. Panašūs į Radvilą. Kelionės, pobūviai,
brangiausi drabužiai — tokios gerovės jis nesukurs. Na
taip, dieną, dvi, savaitę gali pabūti draugu, tarsi vyres­
niuoju broliu. Pašnekėti apie angelus. Padrąsinti kabin­
tis į gyv enimą. Bet tuo viskas ir baigsis. Ji pripratusi prie
kasdienių patogumų ir neapkęs net menkiausių nepri­
teklių.
Kaip sakė Ričardas? Skurdas žemina moters orumą,
murkdo į purvą... O tokios kaip Kamilė nė nežino, kas
yra vargas, ir bodisi ribotų galimybių vy rais. Džiaugs­
mui ar nelaimei, bet tokia jaunų merginų filosofija.

49 .

Veidrodėlyje Modestas išvydo, kaip lėtai į viešbučio

teritoriją įšliaužė pažįstamas mersedesas. Kiek spėjo

209
užmatyti, Ričardas stengėsi atrodyti ramus, o štai Dovy­
das gunksojo prie vairo it baslį prarijęs, lyg ore tvyrotų
pavojus. Budrus, gaudo menkiausią šlamesį. Vadinasi,
ir jis žino, koks krovinys paslėptas automobilyje. Minty­
se tūžta, kad kvaišalai nepasiekė kelionės tikslo.
Ričardas pastatė mersedesą nuošaliau visų kitų auto­
mobilių. Ilgokai nelipo, vis tyrė aplinką, norėdamas įsi­
tikinti, ar kartais kokia „uodega" paskui Modestą neat-
sivilko.
O juk pagrįstai įtarinėja, pamanė Modestas. Iš kur
jam žinoti, kad jis nepakliuvo policijai į nagus, o paaiš­
kėjus, kokia prekė buvo paslėpta mašinoje, puolė atgai­
lauti ir atvedė kriminalistus prie krovinio šeimininko.
Pagaliau Ričardas iškėlė kojas iš automobilio ir ne-
skubriu žingsniu patraukė prie „Audi". Atlapojo dure­
les, nusodino sunkų kūną į sėdynę, net visa mašina su­
liūliavo. Smarkokai užtrenkė dureles.
— Tai ką, Mode? Susimovei? Susimovei.
— Visko nenumatysi, Ričardai.
Tas subaltakiavo:
— O kurių velnių lindai į tą Kauną, dar ant tos mer­
gos užsirovei?! Skaitau ir netikiu — pagrobė nuotaką!
Nu, čia kas per marazmas, galvoju. Paskui — nestojo
autostradoje! Viskas, pamaniau, ragai — duos mentai
zvanoką į muitinę ir užlėks su visais skambaliukais...
— Matai, neužlėkiau. Sausas išlindau.
— Man Dovydas taip ir sakė — ne debilas, žinos, ką
dary ti. .Ant to punkto — malačius. O su ta merga kaip?
Modestas paaiškino, kad nieko negrobęs. Pro šalį bėgo,
nuo jaunikio spruko. Pasimaišė jam ant kelio, vos ne­
partrenkė. O jam pačiam ant kulnų lipo persekiotojai.

210
 — Agnę, žinai, buvau netyčia sutikęs. Įkaliau jos kadrui
į mašinos galą, ojis ne vienas buvo... Ėmė vytis, aš bėgti...
— Oi tu, Romeo, Romeo... — piktai sušnopavo Ri­
čardas. — Kam reikėjo lįsti prie tos Agnės!
— Kaltas, nesiginčiju. Neišlaikė nervai.
— Ką su tavim padarysi. Važiuok paskui mus, galvo-
sim, ką toliau daryti.
Modestas pastebėjo, kad Ričardas staiga adyžo, tik ner­
vingas krutėjimas ir šnairavimas vis nesibaigė. Jis nė mi­
nutei nebenorėjo pasilikti tokioje atv iroje vietoje. Troš­
ko nešdintis su puse milijono dolerių vertės kroviniu į
savo sodybą ar dar kur, kad tik nereikėtų stovėti po vieš­
bučio stebėjimo kameromis.
— Niekur aš nevažiuosiu.
Nors Modestas raiškiai ir pakankamai garsiai ištarė,
Ričardas automatiškai pakartojo:
— Ką pasakei?
— Klausyk, Rička, mes taip nesitarėm.
— Kaip ne-ne-sitarėm? — įtariai sukluso jis.
— O taip. Kad tu duosi mašiną, pilną šūdo, už kurį
man lekia dešimt metų kalėjimo.
— Nesuprantu, apie ką tu kalbi?
— Apie koksą, — vos girdimai tarė. — Šeši pakai po
kilą. Jie visi krepšyje. Nebent dar kur užsiliko. Bet visur
patikrinau.
— T u... tu juos radai?
Tokio padėrusio iš nuostabos draugo Modestas dar
nebuvo matęs. Net kvapo pritrūko. Paskui kvailai iš-
memeno:
— Kas dar apie tai žino? — ir nelaukęs atsakymo: —
Bet kaip tu suuodei?!

2 11
 — Man iškūlė galinę lempą. Keičiau į naują, o ten,
posparnio ertmėje, žiūriu, kažkas švyti. Folijos paketas,
o jam e — milteliai. Patikrinau — koksas.
Ričardas apmirė. Suraukęs kaktą kažką galvojo.
— Kas dar apie tai žino?
— Niekas.
— Aš rimtai, Mode.
— Sakau tau, kad niekas.
— O ta merga, kauniškė? Kur pagrobei?
— Ar tu visai kvailas?! Šįryt ją nusiunčiau į mentūrą,
paaiškinti, kad niekas nieko negrobė. Man juk, pagal
viską, turėtų būti paskelbta paieška. Tai tuo tarpu aš,
bekeisdamas lempą, ir aptikau siurprizą. Juk sakau, vis­
kas guli krepšyje. Mašiną grąžinu tau ir mes vienas kito
nepažįstam.
— Nori pasakyti — skiriamės?
— Taip. Kiekvienas į savo kiemą. Į tokius reikalus aš
nesivelsiu.
— Tu palauk, nesikarščiuok. Suprask, muitinėje mes
turim savoj žmonių. Jie buvo paėmę pinigus už mašiną,
laukė tavęs ir būtų praleidę be didelio patikrinimo. Tik
mes tau tokią legendą suskėlėm, juk kitaip nebūtum su­
tikęs?
— Nė už ką. Man neįdomu gyventi kalėjime. Todėl
viską tau grąžinu, daugiau nesivelsiu į tavo nuotykius.
Ričardas vėl nutilo. Jo kaktą išmušė smulkūs prakaito
lašeliai.
— Tu ką nori pasakyti, — prabilo kimiu balsu. — Ma­
šiną palieki ir eini pėsčias?
— Einu į viešbutį, — Modestas parodė į viešbučio sve­
čio kortelę, gulėjusią ant palangės. — Aš ne vienas, vis

2 12
 dar su ta kauniete. Įsivaizduoji, spėjom susidraugauti.
Abu vienodai nudegę...
— O ko jinai bėgo?
— Vestuvių dieną užlaužė savo jaunikį su kita. Buvo
jai neištikimas.
— Tik pamanyk... Net tokią dieną negali pakentėti.
Modestas atkreipė dėmesį, kad Ričardas kalba dus­
liai, lyg jaustų į save įremtą ginklo vamzdį. Sunku ir įsi­
vaizduoti, kokios mintys jaukė jo protą. Be abejo, svars­
tė, ką daryti su kroviniu ir...
Ne, tokios minties Modestas nenorėjo prisileisti.
— Matai, kaip išeina... — vis kažką galvodamas tarė
Ričardas. — Padarom taip. Nebuvau aš su tavimi sąži­
ningas, sutinki?
— Sakykime.
— O tu nepadarei darbo iki galo, sutinki?
— Taip, tu teisus.
— Laikraštyje rašė, manau, pastebėjai, kad šita ma­
šina — ne vogta, o registruota tavo vardu. Žodžiu,
tvarkinga.
— Pastebėjau.
— Tai va, pinigėlių nebus, nes darbas — šuniui ant
uodegos. O kad aš su tavimi buvau iki galo neatv iras —
kaltas. Todėl šitą mašiną gali pasilikti sau. Kaip kom­
pensaciją. Už tylėjimą. Tu nieko nematei. Nematei
jokio kokso. Palieku tačkę tau už tai, kad tylėtum, su­
tarėm?
— Ne, Rička, tokios dovanos negaliu priimti.
— O kokios dovanos tau reikia? Juk pasakiau — už
tylėjimą. Pats supranti, kad suku dideles šaibas, tad šita
mašina man nulio vietoje. Svarbu, kad tu tylėtum.

213
 — Tegul bus taip, kaip tu nori, — sutiko Modestas,
nujausdamas, kad neigiamas atsakymas nepatenkintų
Ričardo.
— Nuo šiol nei aš tave pažįstu, nei tu mane... Nie­
kam, gerai?
— Savaime suprantama!
— Tada tvarka. Viskas šitame krepšyje?
— Šeši paketai, ar buvo daugiau?
Ričardas nieko neatsakė. Pratraukė krepšį, išsvaidė ant
galinės sėdynės drabužius ir, pavartęs paketus, murm­
telėjo, kad viskas kaip ir turi būti. Tada paliepė Modes­
tui privaryti automobilį arčiau jo merso ir išlipo. Audi­
nė čiuožtelėjo prie mersedeso. Ričardas vikriai pagriebė
krepšį nuo sėdynės ir perkėlė į savo automobilio saloną.
Modestas pavažiavo į ankstesnę vietą ir pamatė at­
skubantį Ričardą.
— Visai apie savo laikrodį pamiršau.
Modestas nusisegė nuo riešo brangų laikrodį.
— Atrodo kaip apiplėšimas vidury dienos, — pajuo­
kavo jis, dėdamas laikrodį Ričardui į saują, ir prisiminė,
kad liko nešiojamasis kompiuteris...
— Smulkmena. Nori — pasilik, nenori — išmesk į
šiukšlių dėžę. Vadinasi, apsistojai šiame viešbutyje?
— Taip, o kas?
— Nieko. Neblogas viešbutis. Ir toji kaunietė visai ne­
prastai atrodo, nuskilo tau. Žiūrėk, nepraleisk progos.
Taip taręs Ričardas nuskubėjo prie savo mersedeso ir
klestelėjo į priekinę sėdynę.
— Judėk greičiau, ko spoksai?
Dovydo galvoje knibždėjo aibės klausimų. Jis kaip gy­
vas nesuvokė, kas įvyko. Krepšys su traškančiais pake­

214
tais jį apstulbino. Juk Modestas nieko nežinojo, bet ėmė
sau ir iškapstė. O ir Ričardas nustebino. Ėmus važiuoti
autostrada, išklausė Ričardo paaiškinimo, kad naujutėlį
automobilį paliko Modestui, ir tokia naujiena Dovydą
dar labiau vertė stebėtis:
— Nafiga tokios dovanos! Juk jis žino, kuo mes užsi­
imame. Tas svarbiausia! Kas jam ? Bet kada mentams
išlos. Primesk, kas atsitiktų, jei mentai sužinotų? Mėne­
sių mėnesius sektų, ir ne tik mus, bet ir kitus susemtų.
Tokią „dielą“ paleisti...
— Žiūrėk į kelią, — niūriai tarė Ričardas. — Manai,
aš visai durnas? Aš viską apgalvojau. Padovanojau maši­
ną. Sakau, už tylėjimą, Mode, dovanoju, ir kiekvienas
sau sukam saulę.
— Kam... bet kam mašiną atidavei? Reikėjo privilioti
į sodybą, o ten, žinai, paimam viskio bonką, jam į stiklą
gerą dozę klofelino, kad išsijungtų, o paskui — į maši­
ną, ir išmetam nachrien į kokį ežerą. Nelaimingas at­
sitikimas, ir rami galva. Ar mažai per vasarą girtų nu­
skęsta?
— Nepanikuok. Jis — ne vienas, todėl nebūčiau įkal­
bėjęs. O rankų laužyti negalima — teritoriją stebi ka­
meros. Gavo mašiną, pagalvos, kad viskas ramu, o tada
mes ir kalsim.
Dovydui prireikė šiek tiek laiko, kad iki galo suvoktų
draugužio kėslus. Ričardas visada mokėjo atsikratyti ne­
reikalingų liudininkų, todėl policija nerasdavo, kaip prie
jo prikibti. Ir susigaudęs, kad Ričardas nepakeitė senų
įpročių, patenkintas sušneko:
— O, čia tai geras taktinis manevras — kaip užmig­
dyti, o paskui paskandinti!

215
 — Būtent. Ten, kur sukasi milijonai, negali būti nė
menkiausios rizikos. O kam mums ta mašina? Modė jos
savininkas. Nukalsime jį, o mašina — pas mus. Įrody­
mas, kad turėjome kažkokių ryšių su lavonu. Ne, aš taip
nerizikuosiu... Šiaip tai gaila Modės. Su boba nepasise­
kė, dar ant mūsų užsirovė.

50.

Tylutėliai dūzgė diktofonas. Kamilė stengėsi nuosekliai

dėstyti viską, ką žinojo apie Radvilą. Jos balsas nė kiek
nevirpėjo, ją pačią valdė šaltas pasiry žimas atsiskaityti
su savo skriaudiku. Neprisileido minties, kad išduoda
Radvilą. Jis pirmas sulaužė taisykles ir tarp jų neliko nie­
ko šventa. Tad išsamiai papasakojo apie vakarykščio jau­
nikio machinacijas su fondu, nekilnojamuoju turtu, ry­
šius su šešėlinio pasaulio veikėju Viliumi, kuris finansavo
jo patekimą į Seimą.
Žurnalistė vis kažką pasižymėdavo bloknote.
— O kam tavo Radvilui kažkokios Kauno grupuotės
palaikymas? — lyg ir netikėjo ji. — Juk jis pakankamai
turtingas, kad pats finansuotų savo rinkimų kampaniją.
Pamanyk, kažkada Šilainių apygardoje pats Šustauskas
laimėjo.
— Todėl, kad viskas yra surišta viena vinute — nuo
aukščiausių partijos viršūnėlių iki Kauno turtuolių. Juk
kas yra politika? Žemės skly pai, statybų konkursai, ver­
slui palankūs įstatymai, savi žmonės reikalinguose po­
stuose.
— Na gerai, bet kam Radvilui saugoti tą sutartį?
— Kad būtų paisoma susitarimų.

216
 Žurnalistė pasitaisė nuo nosies slystančius akinukus.
— Man toks jausmas, kad kalbuosi ne su panele, o su
kokia saugumo agente. Tiek visko pripasakojote! Kol nė­
ra svarių įrodymų, aš apie tai negaliu rašyti.
— Įrodymus nesunku surinkti, tiesiog reikia patikrin­
ti duomenis Turto registre, o nuotraukų, kuriose Radvi­
las nusifotografavo su tuo Viliumi, pilnos mano namų
pakampės. Tačiau kokių įrodymų trūksta dėl mano pa­
bėgimo? Rašykite tai, ką jums sakiau, jei kas — čia tik
mano versija, o skaitytojas atsirinks, kur teisybė.
— Čia bulvaras, supranti. Galima parašyti taip, kad
beveik visa tiesa slypės tarp eilučių. Koks moters vardas?
— Kokios?
— Na tos, kuri vestuvių dieną prisiveikė su jaunikiu?
— Julija. Julija Vederytė.
— Užsirašysiu. Vederytė? Pala, tai toji pati, kur žurna­
luose... telike rodė kažkada?..
— Taip. Taip, ta pati. Vaizduoja aukštuomenės damą.
Radvilo rinkimų kampaniją organizuoja. Paskutinė kek­
šė. O laikiau savo drauge.
— Buvot draugės? Geras!
Ji vėl palinko prie bloknoto. Kamilė minty se perkra­
tė, ar viską pasakė, ar nieko nepamiršo? Regis, viską
išklojo.
— Žinot, aš skubu, — atsargiai pastebėjo Kamilė, —
ir jei dar kils kokių klausimų, galime rytoj susitikti, mie­
lai pasikalbėsiu.
— Jums reikėtų susitikti su pačiu redaktoriumi. Aš pa­
galvosiu. O atsisveikinimui, jeigu nieko prieš, dar po
puodelį kavos, — ir, nespėjus Kamilei nė žodžio tarti, ji
pakilo nuo stalo ir nuskubėjo prie baro.

2 17
 Likusi viena Kamilė pagalvojo: pavy ko pokalbis ar ne?
Kažko ne itin džiūgauja toji žurnalistė. Vengia net į akis
žiūrėti, lyg netikėtų tuo, ką girdi. Abejonės, faktų pati­
kimumas, kitokios versijos — tokia kasdienė žurnalistų
duona.
Tada ji užmetė akį į atverstą bloknotą. Nustebo iš­
vydusi vien tušinuku išmargintas gėlytes, paikus orna­
mentus...
Ji nieko neužsirašinėjo. Tiek to. Juk pokalbis buvo įra­
šinėjamas diktofonu. Tačiau Kamilei tuoj pat iškilo vaiz­
das, kaip prieš minutėlę žurnalistė vaizdavo, kad kruopš­
čiai užsirašo Julijos pavardę.
Tai kam toji vaidyba? Ką jinai nori apgauti?
Kamilė akimis susirado žurnalistę. Ji stovėjo atsirė­
musi į barą ir su kažkuo kalbėjosi mobiliuoju. Tačiau
kitą akimirką, lyg pajutusi Kamilės žvilgsnį, išjungė te­
lefoną ir kreipėsi į padavėją.
Visa tai Kamilei pasirodė be galo keista, ir pati pajuto
į save atkreiptą nemalonų žvilgsnį. Veidas kažkur maty­
tas. Stebi, nenuleidžia nuo jos akių. Bet žiūri ne kaip į
merginą, vertą dėmesio, o tarytum į busimąją auką. Ir
judesiai netikri, tarsi surakinti staiga stojusios įtampos,
sakytum, baimintųsi, kad jo stebimasis objektas puls bėg­
ti ir, neduok Die, — paspruks.
— Na, sveika, Kamile.
Ji negalėjo patikėti — prieš ją lyg iš po žemių išdygo
vyras. Juodas kostiumas, kaklaryšis, prilaižyti plaukai,
švarus it kūdikio veidas. Persikreipęs iš pykčio.
Radvilas. Iš kur?
— Interviu baigei? Gerai. Pasiklausysim, ką čia pri­
pliurpei.

218
 Jis, paėmęs nuo staliuko diktofoną, paslėpė švarko ki­
šenėje ir griežtai sukomandavo:
— Kelkis! Važiuosim namo. Gana, jau prisilakstei.
Žurnalistė stovėjo prie baro atsukusi nugarą ir apsi­
metė, kad nieko nepastebi.
Išdavikė! Nedrįsta nė akių atsukti!
— Kamile...
Ji įsikibo į stalą lyg į kokį gelbėjimosi ratą.
— Pasitrauk... Nešdinkis iš čia!
Jis išsišiepė. Puikūs porcelianiniai dantys. Pasitikėji­
mas savo jėgomis veržėsi per kraštus, lyg plėšrūnui į
kampą įvarius grobį. Kamilė skubiai apsidairė ieškoda­
ma pagalbos. Niekas jų pusėn nežiūrėjo. Linksmi bal­
sai, šnekos, muzika. Niekam nerūpėjo jos akistata su pa­
čiu nekenčiamiausiu žmogumi pasaulyje.
— Tu gal apkurtai? — gręžte gręžė ją Radvilo bal­
sas. — Jei pasakiau — stokis, vadinasi, stokis. Kamile,
ar girdi? Aš neturiu laiko su tavimi terliotis.
— Niekur aš su tavimi nevažiuosiu, — vos girdimai
prašnibždėjo ji.
— Ką tu pasakei?
„Jei tik būtų Modestas!.. Jei tik jis būtų! Jis neleistų
taip šiurkščiai su ja kalbėtis, neleistų išjos tyčiotis..."
Kamilė pajuto Radvilą bestovintį jai už nugaros. Su­
brazdėjo traukiama kėdė, ant kurios sėdėdama ji ken­
tė vis augantį siaubą. Staiga padėtis pasidarė kvaila, re­
gis, Radvilas ketino ją su visa kėde išboginti iš kavinės,
ir tada Kamilė, staigiai pašokusi, leidosi bėgti. Užkliu­
vo už staliuko, pralėkė pro barą, pro suakmenėjusią,
nieko nematančią ir negirdinčią žurnalistę, puolė prie
išėjimo, bet čia jai kelią pastojo tas — budriu veidu.

219
 Stipriai nutvėrė už rankos, o pats nė iš vietos nepaju-
dėjo.
Atskubėjo įsiutęs Radvilas, vožėjai antausį, tokį smar­
kų, kad pasirodė, jog galva nulėks nuo pečių.
— Aš tau pasakiau — daugiau tu man nebelakstysi!
Jai trenkė! Iš to netikėtumo Kamilei net keliai linkte­
lėjo, apleido ir paskutinės menkos jėgos. Tik pasipikti­
nimui nebuvo ribų. Tačiau Radvilo parankinis tvirta le­
tena suspaudė riešą kaip replėmis ir tamsiu koridoriumi
nutempė ją prie išėjimo. Durys. Skaudi dienos šviesa.
Skruostas degte degė. Grūste įgrūdo į automobilį. Ka­
milė mėgino pasiekti kitas dureles, bet Radvilas nutvė­
rė už plaukų, numurdė ant sėdynės.
— Judam , judam! Baigėsi cirkai.
Visureigis pasileido Šiaulių gatvėmis.
— Tau tas į gera neišeis! — pratarė Kamilė.
— Ak, tu man dar grasini! Tokią gėdą padariusi švais-
taisi grasinimais. Ir dar kam! Man, Radvilui!..
Ir vėl pliekė jai per skruostą. Kamilė aiktelėjo. Ne tiek
iš skausmo, kiek pasipiktinusi. Iš lūpos ėmė sunktis
kraujas.
Radvilas sušnairavo.
— Atleisk, bet aš piktas. Labai piktas. Nesitikėjau to
iš tavęs, Kamile.
Visureigis švilpė Šiaulių gatvėmis, regis, sėdamas mir­
tiną tylą.
Kamilei keistai, skausmingai sugniaužė širdį. Už visur­
eigio stiklų mirgėjo, žaižaravo tuščias, žiaurus ir negai­
lestingas pasaulis. Tik ten, kažkur toli, buvo jis... Visas
jos pasaulis tarsi liejosi ir tvenkėsi į vieną vienintelį žo­
dį — Modestas.

220
 — Nusivalyk kraują, — padavė Radvilas jai servetė­
lę. — Kitą kartą mažiau liežuvį laidysi... Atsirado kovo­
toja už teisybę.
Kamilė nežinojo kur dingti nuo ją užplūdusios blo­
gumos.
Šlykštynė! Elgiasi kaip su kokiu nuosavu daiktu! Kaip
jis drįsta! Duoda rankoms valią, tranko ją lyg kokią savo
kekšę! Nedovanos! Niekada.
Bet ūmai Radvilo pykčio proveržiai, antausiai, riks­
mai, siūbuojantis visureigis, prošal lekiantis miestas, ap­
gyvendintas laimingų žmogystų, — viskas jai tapo ne­
reikšm inga. Nebuvo gaila net savęs, susm ukusios
sėdynėje lyg skudurinė lėlė.
Mintis: negyvensiu! Ir sunkumą kaip ranka nuėmė.
Tačiau nenustojo galvojusi apie Modestą. Nejaugi ir jam
vis vien, ką jinai galvoja, jaučia, ko neapkenčia ir dėl ko
liūdi? Kamilei užėjo toks didelis noras pamaty ti Modes­
tą! Tas noras peraugo į troškimą, o šis — į ilgesį, saky­
tum, paskutinį kartą matė jį prieš šimtą metų, ir visą tą
laiką nenustojo apie jį galvojusi. Toks ilgesys buvo ne­
pakeliamas, ir Kamilė apsiverkė.
— Skauda? — šaltai burbtelėjo šalia riogsantis Radvi­
las. — O tu apie mane pagalvojai? Apie savo tėvus, ku­
rie dabar kruvinas ašaras lieja... Ir tiek svečių palikti
ant ledo! Visus nuvylei! Galima sakyti, mano asmenyje
įžeidei visą Lietuvą.

51.

Modestas manė, kad viešbučio administratorė nustebs

išgirdusi, jog vos užsisakęs apartamentus jis persigalvojo.

22 1
 Bet nieko panašaus. Neprireikė nė paaiškinimo. Paėmė
svečio kortelę ir raktus, grąžino pinigus ir maloniu bal­
su palinkėjo:
— Geros dienos. Lauksime kitą kartą.
Modestas atsisveikino ir išėjo iš viešbučio.
Dangumi plaukė greiti debesėliai. Saulė čia merkėsi,
čia vėl nušvisdavo. Tamsos ruožas nusirisdavo per lau­
kus tarytum milžiniškas nubėgančio žmogaus šešėlis.
Sėdėdamas automobilyje ir vis niekaip negalėdamas
atsikratyti to keisto, sumaištį keliančio jausmo, kad tapo
šitos sidabrinės „Audi“ savininku, paskambino Aivarui:
— Gali privažiuoti, viskas baigta.
O pats pagalvojo: argi viskas baigta? Kažin. Pernelyg
gerai pažinojo Ričardą, jo įpročius ir nuostatas. Visų pir­
m a sis niekada nepasižy mėjo dideliu dosnumu, o šian­
dien, prašau, koks atlapaširdis pasidarė — naują auto­
mobilį dovanojo. Už tylėjimą.
Suprantama, Ričardui svarbu, kad neiškiltų aikštėn,
koks krovinys buvo paslėptas automobilyje. Gyvybiškai
svarbu. Juk nežinia, kokie Ričardo užmojai, kiek paketų
jis turi priglaudęs po savo sparnu. Be to, aišku, kaip
dukart du, kad jis nedirba vienas. Kažkas stovi už jo nu­
garos. Kontroliuoja, dalija komandas, dalijasi pelną.
Tokiame bendradarbiavime negali būti klaidos. Ne­
gali būti pašalinių žmonių. O jis — atsisakė. Vadinasi,
tapo pašaliniu, pavojingai daug žinančiu žmogumi.
Aivaras buvo nustebęs, kai išvydo Modestą, sėdintį au­
tomobilyje.
— Jie neatvažiavo? — paklausė.
— Buvo atvažiavę. Atidaviau krepšį, o jie man paliko
automobilį.

222
 Aivaras kvailai išsiviepė:
— Kokias čia pasakas seki? Atidavė? Už ką?
— Už tylėjimą. Tipo, nieko nemačiau, nieko nežinau.
Gražus gestas, tiesa?
— Nemokamas sūris tik pelėkautuose, — regis, ta pa­
čia vaga krypo ir Aivaro mintys. — Nebent jie taip pini­
gais apšalę, kad krūva baksų nieko nereiškia.
— O ką tu būtum daręs mano vietoje?
Bet Aivaras nebuvo linkęs kalbėtis viešbučio kieme.
Stebėjimo kameros, mašinų judėjimas, greta kaukianti
autostrada, atsitiktiniai žvilgsniai — visa tai jam kėlė ne­
rimą.
— Man čia nepatinka. Nykstam iš čia. Tu, Mode, va­
ryk priekyje, aš iš paskos, pažiūrėsiu, ar niekas neseka.
— Neseks. Jie galvoja, kad apsistojau šiame viešbu­
tyje...
Bet draugužis, neišklausęs Modesto iki galo, nervin­
gu žingsniu nuskubėjo į savo automobilį.
„Audi" pasileido autostrada. Jai iš paskos, atsilikęs per
porą kilometrų, riedėjo Aivaro automobilis.
Modesto akyse sutavaravo rausva migla. Darėsi silpna
vien nuo minties, kad Ričardas turėjo geležinę taisyklę
daug žinančius šalinti sau iš kelio. Tai jam buvo kaip
instinktas, padėjęs išgyventi kriminaliniame pasaulyje.
Buvo kas gerbė ir vertino Ričardą, o kas jo nekentė —
tie seniai atsidūrė po velėna.
Ir Modestas, savo apmaudui, suvokė, jog padarė ne­
atitaisomą klaidą. Reikėjo nejudinti krovinio, nesipui-
kuoti savo įžvalgumu, o grąžinti automobilį su iškultu
pažibinčiu ir daugiau nesileisti į jokius Ričardo gundy­
mus. Ir viskas būtų likę po senovei. Nors vėlgi — kažin

223
ar būtų nepastebėjęs žymės, jog bagažinėje buvo nulup­
ta plastmasinė apdaila, po kuria tūnojo paketas su nar­
kotikais, tačiau tai smulkmena, palyginti su dabartine
situacija, kai jis sužinojo, kuo užsiima Ričardas.
Galop Modestas nusprendė: vienaip ar kitaip būtų pa­
sielgęs, galvosūkių vis vien būtų likę. O šit sprendimas
suvaidinti, kad jis yra apsistojęs viešbutyje, ir dar ne vie­
nas, — pasiteisino. Kaip kitaip, nesukeliant įtarimo, jis
būtų atsispyręs Ričardo kvietimui važiuoti į jo sodybą?
O ten tokie tyrai... Niekas neišgirstų šūvio.
— Alio, Lilija? Kaip ten mūsų Kamilė, negrįžo?
— Ne mūsų, o tavo. Ne, Mode, dar negrįžo. Matyt,
policijoje duoda parodymus. Be to, nemanau, kad tokią
dailutę panelę tardytojas norėtų greitai paleisti, gal net
į kokį restoraną pakvietė...
— { restoraną? Tavo fantazija beribė. Jeigu ji paskam­
bintų ar atsirastų, pasakyk, kad jau grįžtam.
Dar viena žinia, kelianti susirūpinimą. Kur taip ilgai
užtruko Kamilė? Žinoma, policijoje žmogų gali išlaiky ti
ir visą parą, tačiau ne tokiu kurioziniu atveju kaip šį­
kart: pagrobė ar pabėgo? Koks tyrimas dar reikalingas?
Užtenka fakto, kad „pagrobta" jaunoji pati atėjo į poli­
ciją ir pareiškė, jog niekam jokių pretenzijų neturi.
Nuvažiavus keliasdešimt kilometrų, paskambino .Ai­
varas ir įtampos kupinu balsu pranešė:
— Kol kas nieko įtartina. Atrodo, niekas neseka.
Greičiau į Šiaulius, pagalvojo Modestas. Seka neseka,
kam tie šnipų žaidimai? Gal jis perlenkia lazdą dram a­
tizuodamas padėtį? Juk jei Ričardas būtų atsiėmęs ma­
šiną, vis tiek dvejonių neatsikratytų. Tokia jau žmogaus
prigimtis: abejoti viskuo, kas siejasi su nešvariais reika­

224
 lais. Gal Ričardas kitaip protauja? Pasitiki juo kaip anks­
čiau, nes žino, jog moka liežuvį laikyti už dantų, o jam
vietoj dėkingumo — akys aptemo, visur kame regi vien
pavojaus šešėlius.
— Kol kas ram u... — vėl pasigirdo Aivaro balsas mo­
biliajame.
— Eik tu velniop su savo raportais, man dabar ne tas
galvoje.
— O kas?
-— Atrodo, kad Kamilė dingo.
— Dingo? Kas čia tokio? Atsipeikėjo ir išdūmė į Kau­
ną pas savo jaunikį. Juk žinai tas mergas... Nepasto­
vios, nenuspėjamos, nes logikos — nulis, amžinai pro­
telis iš paskos velkasi.
Modestas išjungė mobilųjį. Šimtąkart yra girdėjęs ši­
tokias Aivaro susikurtas teorijas. Nereikia taip nuver­
tinti moterų. Ypač Kamilės.
Juk tas niektauza visiškai jos nepažįsta, nė per nago
juodymą nežino, kokios nevilties audros ją krėtė. Net
noras gyventi buvo dingęs. Ne kiekvienam taip atsitin­
ka. Todėl mažai tikėtina, kad Kamilė ūmai iš naujo atgi­
mė po mirtino smūgio ir spindėdama meile išskubėjo
pas savo nuskriaustą jaunikį į Kauną.
Bet tuoj Modestą suėmė abejonė: o ką gali žinoti? Gal
Kamilė tiesiog nustūmė jausmus į šalį, blaiviai apsvars­
tė, kad ji praranda viskuo aprūpintą ateitį, pasijuto per
silpna savo jėgomis kapstytis per gyvenimą ir grįžo į sa­
vo išrinktojo glėbį.
Juk, gerai pagalvojus, argi įmanoma pažinti merginą
per porą dienų? Juolab taip užsikrėsti mintimis apie ją,
kad, regis, kulkos aplink švilpautų, o jam galva vis vien

225
 kvarštų nuo svaičiojimų: kur jinai, ką jinai dabar veikia?
Nejau įsimylėjo?
Ne, negali būti. Tai niekas kitas, kaip rūpestis dėl jos
likimo neduoda jam ramybės, o ne toji nesugaunama
mintis, kaip rakštis įstrigusi tarp sąmonės ir pasąmonės.
Automobilis skriste skrido į viltingą tolumą. Prieki­
nio stiklo atspindyje Modestas regėjo jos veidą. Liūdną,
tačiau be galo mielą ir keliantį nesuprantamą virpulį.
Tokia vizija buvo tarsi paliudijimas, kad jis atsidūrė ne­
suvokiamų jausmų valdžioje, ir prisidegęs cigaretę, kar­
tu su pirmuoju dūmu, regis, pajuto priklausomybės sal­
dumą.
Viršum autostrados skaudžiu mėliu švytėjo dangus, o
juo tarytum susimąstęs angelas plaukė vienišas debesis.

52.

Pakeliui į Kauną Radvilas kiurksojo sėdynėje, prispaudęs

diktofoną prie ausies. Su niekinama šypsena klausėsi,
ką žurnalistei pasakojo Kamilė. Tarpais, lyg pritrūkus
oro, lyg užėjus kokiam dusuliui, išjungdavo aparačiuką
ir, tūžmingai dėbtelėjęs į Kamilę, drėbdavo:
— Iš kur pas tave tiek neapykantos?! Iš kur?
Ir vėl, tarytum vaistą nuo danties skausmo, glausdavo
prie žando diktofoną, praslinkdavo minutė kita ir vėl
neištverdavo:
— Net apie Vilių! Tave pakarti maža!
Galiausiai išseko diktofono maitinimo elementai. Rad­
vilas tirtančiais pirštais išlupo kasetę, pamosavo ja, lyg
ketindamas Kamilei akis išdurti, ir pro sukąstus dantis
prakošė:

226
 — Mes dar apie tai pasikalbėsime.
— Apie ką mums kalbėtis? Kalbėkis su savo Julija!
Toji kekšė moka kalbėtis su niekšais. Ne tik kalbėtis.
Julijos vardas jį paveikė stebuklingai. Nutilo, lyg savo
kaltę pajutęs, tačiau nurimti niekaip negalėjo.
— Iš kur šituos skudurus gavai? — tampė jis sporti­
nės palaidinukės rankovę. — Kas tave aprengė? O kur
vestuvinė suknelė?
— Išmečiau...
,— Ką?! Juk tiek pinigų suplojau!
— Nesijaudink, vis vien tavo Julija į ją neįlįstų.
— Pamiršk tą Juliją! Įsikando!
Likusią kelionės dalį Radvilas pratylėjo. Skendėjo sa­
vo niūriose mintyse, o gal iš naujo suko smegenyse įra­
šo juostelę, mėgindamas įsivaizduoti, kokią reakciją bū­
tų sukėlęs spaudos puslapiuose pasirodęs toks pokalbio
įrašas.
Kamilė viduje virte virė, kažkas galingas joje gimdė
keršto norą. Pasiekus Kauną nepabūgo pažvelgti į Rad­
vilą.
— Jei manęs nepaliksi ramybėje, aš skambinsiu į po-
liciją.
— Tik nereikia manęs gąsdinti, — pramurmėjo jis,
tačiau nukreipė akis šalin, lyg pagaliau suvokęs, jog skau­
džiai apsiriko pamanęs, kad įvary s Kamilei baimės ir ji
taps kaip šilkinė.
Visureigis sustojo prie šviesoforo.
— Žiūrėk, ką tu darai, —jis švelniai kepštelėjo Kami­
lę. — Pažvelk ten... Prie autobusų stotelės. Matai?
Ji nenoromis nukreipė žvilgsnį pro langą. Žmogaus
ūgio reklaminis stendas. Jam e puikavosi gražeiva. Balti

227
dantys. Santūri, geraširdiška šypsena. Apačioje užrašas:
„Balsuokite už Radvilą Pilvytį. Sąrašo numeris 4“.
Visureigis trūktelėjo iš vietos, ir „reklaminis" Radvilo
snukutis liko šypsotis visam miestui, tik nėjai.
— Tu nori sugriauti visą mano įdirbį! Aš to neleisiu.
Įsikalk tai sau į galvą.
Kamilė tylėjo. Sutino lūpos ir buvo sunku dėlioti žo­
džius. Buvo sukrėsta patirto smurto, bet sunkiausia bu­
vo pakęsti Radvilo artumą, jo balsą, iškalbingus rankų
mostus. Visureigis pririedėjo prie devynaukščio laipti­
nės. Vairuotojas ir šalia sėdėjęs vyras skubiai išlipo ir
šastelėjo prie durelių, už kurių kiūtojo tiek šurmulio su­
kėlusi pabėgėlė. Būgštavo, kad, vos po kojomis pajutusi
žemę, vėl gali pamėginti sprukti, todėl nenuleido nuo
jos akių.
— Nekenčiu tavęs! Įsidėmėk tai visam laikui.
Bet Radvilas nė kiek nesutriko. Net išspaudė šypsnį:
— Tai laikina, Kamile. Aš suprantu, pasikarščiavai.
Viską ramiai išsiaiškinsime, mažute, ir vėl viskas bus taip,
kaip buvę. Laikas visas žaizdeles užgy do. Eime.
Kamilė neturėjo nė menkiausios galimybės bent žings­
nį žengti į šalį. Priremta kampuotų pečių, ji buvo kone
nešte įnešta į laiptinę, iš ten — į liftą, po to įstumta į
butą, kuriame dar tvyrojo netvarka, liudijanti, kaip prieš
porą dienų jinai nutrūktgalviškai ruošėsi vestuvėms.
O Dieve, kaip neseniai ji nesitvėrė iš laimės, o dabar...
Tiedu tipai nieko nekalbėjo. Bereikšmės minos. Be­
jausmiai stebėjo, kaip Kamilė nuvilko kojas iki veidro­
džio ir pašiurpusi, lyg po oda tvenktųsi šaltis, žvelgė į
savo neatpažįstamą atvaizdą veidrodyje: nuo sumušimo
išburkusios lūpos, per skruostą išplitusi kraujosruva.

228
 „Jei dabar mane tokią pamatytų M o d e s ta s !.— ding­
telėjo jai. Pasilenkė prie stalčiuko, kuriame buvo sukrauti
įvairūs vaistai. Įniko ieškoti ko nors tokio, kas dezinfe­
kuotų žaizdas, bet čia ją užklupo Radvilas:
— Nieko, iki vestuvių užgis. Eime į virtuvę, pasikalbė­
sime, — o saviškiams paliepė: — Eikit ir surinkit visus
vaistus. Ar nematot, kad jinai neprognozuojama. Pas­
kui bus didesnių problemų.
Radvilas ėmė rimti, pirmykštis įtūžis išnyko, virtuvėje
paslaugiai pasisiūlė išvirti arbatos.
— Geriau jau karštą šviną gersiu nei su tavimi arba­
tą, — pratarė ji.
— Ak, tiesa, trupučiuką tavo lūpos sutino. Atleisk, pa­
sikarščiavau. Pažadu, tai daugiau nepasikartos. Tu tiki
manimi, Kamile? Ne-pa-si-kar-tos. Taškas. Duodu žodį.
— Ačiū Dievui.
— Kas — ačiū Dievui? — sukluso jis.
— Ačiū Dievui, kad neištekėjau už tokio niekšo ir ne-
pagimdžiau tau kūdikio.
— Matau, kad tu manęs visai nesiklausai. Išgersi? —
jo rankoje atsirado kažin koks butelis. — Išgerk. Konja­
kas. Nervus apraminsi. Nenori?.. Tada aš sau įsipilsiu, —
ir pakilnojo butelį: — Tu neįsivaizduoji, kiek tokio gė­
ralo liko po neįvykusių vestuvių. Galėtume restoraną ati­
daryti. Arba visus Šančių bomžus tris dienas iki sąmo­
nės netekimo girdyti...
— Savo rinkėjus girdyk.
— O va šitų žmonių neliesk. Jie man šventi. Žinok,
net užuojautų sulaukiau. Taip taip, dėl tavo išsišokimo.
Net moterys, ir tos, sako: kokia kvaila — pabėgti nuo
altoriaus. Užjaučia mane, supranti? Bet nieko, statysime

229
altorius iš naujo. Savo širdyse. Modernius, ta prasme,
supranti? Pagal tikrus gyvenimo dėsnius, o ne pagal įsi­
vaizduojamus.
Jis kilstelėjo stiklą, švariai susivertė konjaką, dar įsipy­
lė. Patikino, kad alkoholis tokiais atvejais nuskuta visą
idealizmą, lyg aukso dulkeles nupučia iliuzijas, ir — pa­
radoksas — žmogus ima mąstyti praktiškai: taip gerai,
o taip blogai...
— Tau įpilti? Juk seniau gerdavai vyną.
Bet Kamilė tylėjo kaip užsiūta. Žvelgė pro virtuvės lan­
gą į dangų, žilstantį nuo artėjančio vakaro. Jo pakraščiu
plaukė vienišas debesis klajūnas.
Kaip gerai dabar būtų atsidurti ten... Kur debesis plū-
kauja lyg angelo plunksna. Pabėgti. Išsigelbėti iš ciniz­
mo ir nemeilės košmaro.
Suskambus mobiliajam Radvilas atsiprašė ir skerso­
mis nėrė iš virtuvės. Tačiau, nors nusigavo į kambarį ir
duris privėrė, Kamilė išgirdo jo kalbą:
— Taip, Julika... Viskas taip ir buvo, kaip sakei. Taip,
parsivežiau... Tik ne dabar. Vėliau.
Kamilei daugmaž paaiškėjo, kaip jinai buvo aptikta.
Ko gero, toji žurnalistė pažinojo Juliją, juk ji turi dau­
giau pažinčių nei šuva blusų. Skambutis į Vilnių, skam­
butis Radvilui, ir štai ji čia, savo bute, savo svajonių griu­
vėsiuose, po kuriuos lyg šmėkla slankioja šešėlis to
Radvilo, kurį kažkada mylėjo.
Mylėjo? A psaugok, V iešpatie, nuo tokios aklos
meilės!
Kamilė pirm ąkart suabejojo savo ankstesniais jaus­
mais. Buvo naivi, trumparegė ir neįžvelgė, kas tūno po
Radvilo kauke. Norėjo tikėti šventa meile. Troško. Ide­

230
 alizavo kiekvieną jausenos dvelktelėjimą, alpo nuo mei­
lės, nuo aistros...
Dar kitas skambutis užklupo Radvilą pakeliui į virtuvę:
— Tu važiuoji ar ne? — išrėkė. — Greičiau, asile, vy-
niokis!
Bet įžengė visiškai nusiraminęs, lyg ne jis būtų kaž­
kam piktai rėkavęs. Kamilei net pasivaideno, kad jo vei­
de šmėstelėjo atgailos ir gėdos šešėlis.
— Skambino Julija, — tarsi patvirtindamas Kamilės
mintis tarė jis. — Tai ji man pasakė, kad tu Šiauliuose,
cfuodi mane triuškinantį interviu vietinei žurnalistei. O
jos — geros bičiulės. Matai, koks ankštas pasaulis. Ir
mums abiem reikia jam e kaip nors išsitekti.
— Galiu paskambinti mamai?
— Ne. Bet tavo mama žino, kad tu čia. Meldžiasi, kad
mes susitaikytume. Sunku ir nupasakoti, kaip jai skau­
du, kad taip kvailai viskas išėjo. Žinoma, tavęs nekalti­
na, bet ir mane stengiasi suprasti. Todėl geriau neskam­
bink mamai, tik nuotaiką susigadinsi.
— Tada draugei...
— Ne, tu niekam neskambinsi. Atleisk, bet nuspren­
džiau, kad taip bus tau geriau. Ta prasme, vienumoje
viską apmąstyti.
— Nori pasakyti, kad ir iš savo namų negalėsiu išeiti?
— Atspėjai. Tokia teisė tau apribota.
— Šunsnukis! — drėbė Kamilė. — Manai, kad su ma­
nimi gali elgtis kaip su paskutine šliundra?
Jis nutaisė skausmingą veido išraišką.
— Nekalbėk taip... Jokia tu šliundra. Juk tiek metų
mes kartu! Manai, kad viena kažkokia klaida viską gali
nubraukti? Negali. Ir tu tai suprasi, nes esi protinga.

23 1
 Kamilės žvilgsnis nebeturėjo kur apsistoti. Lango
melsvumoje įžiūrėjo savo subjaurotą veidą, o bent aki­
mis kliudyti oratoriškos išminties pritvinkusį Radvilą,
vis lendantį į akiratį, nebuvo jėgų. Taip ir norėjosi jo
balso pusėn paleisti kas po ranka pasimaišytų.
— Čia mano butas, ir nuo šiol nenoriu tavęs nė akyse
matyti!
— Kamile... Išklausyk mane, prašau.
Radvilas atsiklaupė ant kelių, bandė sugauti jos del­
nus, suspausti lyg dvi mažas kriaukles, bet Kamilė nuki­
šo rankas už nugaros.
— Neliesk manęs...
— Tu paklausyk! Aš su kaupu išpirksiu savo klaidą...
klaidas. Nepyk, bet kol kas pabūsi čia, na... kol praeis
sutinimai. O paskui važiuok kur nors pailsėti. Taip, tau
būtina prasiblaškyti, atsiplėšk nuo šitos aplinkos, nuo
savo sudarkytų minčių. Kur nors į tolimą šalį, į kruizinę
kelionę. Okeaniniu laineriu per penkias šalis — Baha-
mus, Jamaiką, H aitį... dar ten kažkokias salas, pamiršau.
Kokias nori drauges pasikviesk, už viską sumokėsiu.
Tuo metu kažkas paskambino į duris, ir Radvilas nu­
skubėjo į prieškambarį. Orą pripildė keistas šnaresys ir
gaivus aromatas. Virtuvės tarpduris tarsi sužėravo nuo
raudonos šviesos. Tai buvo rožės. Milžiniška puokštė,
panaši į vešlų krūmą. Tokia gausybė, kad Radvilo pa­
kaušis tesimatė. Kritęs ant kelių paklojo gėles jai po ko­
jom ir nuolankiai pabučiavo kažkur Kamilei į blauzdą,
po to su garsu pakštelėjo įjos batelio galiuką.
— Visą gyvenimą taip bus, — sušnibždėjo jis, — visą
visutėlį... Tik maldauju tavęs— adeisk man už viską.
Atleisk, atleisk...

232
 53.

Išvydęs Liliją, vien pažvelgęs jai į akis, Modestas supra­

to, kad apie Kamilę nėra jokių žinių.
— Dingo kaip į vandenį. Nei skambino, nei ką, o po­
licijoje taip ir nepasirodė, — sušneko ji. — Jau po šešių,
komisariatas nebedirba. Man galva neišneša, kur ji
dingo.
— Išdūrė, — tepasakė Aivaras. — Ko daugiau gali ti­
kėtis iš tokių merginų, kurios pabėga iš savo vestuvių?
Tada pabėgo, tai ir dabar nešė muilą, kas čia dar neaišku?
— Atrodo, kad taip, — atsiduso Lilija. — Aprengiau,
išpuošiau ir — viso gero! Visada taip. Vienai draugei pa­
skolinau auskarus, jau trečias mėnuo kaip negrąžina ir
pati akių nerodo.
Modestas neištvėrė:
— Nezysk dėl savo skudurų, sumokėsiu, kiek jie buvo
verti.
— Ne čia esmė...
— Būk gera, Lilija, patylėk... Aivarai, pametėk mane
iki „Makso". Nujaučiu, kad čia kažkas ne taip. Tos žur­
nalistės nepagausim, turbūt jau per vėlu.
Modestas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį — rodyklė ar­
tėjo prie devintos valandos vakaro.
— Džinsai nauji, — leptelėjo Lilija. — Turėtų jai
patikti.
— Kur tas laikraštis, kur rašo apie Kamilę? — kurčiai
paklausė Modestas. — Parodysiu barmenui ar apsaugai,
gal prisimins.
Aivaras nė kiek nesižavėjo tokiu užsidegimu aiškintis,
kur prapuolė Kamilė. Jo nuom one, tokios paieškos

233
beviltiškos. Jei tą kaunietę kartkartėmis ištiktų atmin­
ties praradimo priepuoliai, tada dar būtų galima tikėtis
aptikti ją, beklaidžiojančią Šiaulių gatv ėmis. Tačiau ga­
lų gale nusileido. Tiek to. Ilgai netruks, įsitikins, kad jo
teisybė.
— Bet juk Lilijai patv irtino, kad ji buvo susitikusi su
žurnaliste, — vis neatlyžo Modestas, kai jiedu važiavo
sutemų apgaubtomis miesto gatv ėmis. — Tai kokia pras­
mė po to, kai jinai išklojo visą tiesą, grįžti pas tą savo
jaunikį?
— Kodėl pas jaunikį? Mamai paskambino, gal drau­
gei, ir išdūmė savo keliais. O kodėl tu jai turėtum rū­
pėti?
— Ji man pažadėjo paskambinti.
— Maža ką panos pažada.
— Palauk, jinai man irgi davė savo mobiliojo numerį.
Reikia surinkti, pažiūrėti, kas bus. Sustabdyk mašiną.
Kaip tik pasimaišė degalinė, ir Aiv aras stabtelėjo aikš­
telės pakraštyje. Šnairomis stebėjo, kaip Modestas mai-
go mobilųjį telefoną ir visu kūnu suklūsta.
Tačiau pasigirdo operatorės balsas: „Telefonas yra iš­
jungtas arba už ryšio zonos ribų“. Modestas klausėsi ke­
lis kartus, lyg tikėdamasis stebuklo, kad tuoj tuoj atsi­
lieps pažįstamas balsas.
— O ką aš sakiau? — paleisdamas automobilio va­
riklį tarė Aivaras. — Neužpyk, Mode, bet šiuo atveju tu
per daug įsisv ajojai. Merga kaip ledas, o tu juk ne koks
Šv arcnegeris ir netgi babkių tiek neturi, kiek tas jos
kakalis.
— O kuo čia dėti pinigai?
— Gražioms panelėms tik tas terūpi. Na, dar seksas.

234
 — Kamilei tokios teoremos netinka.
— Kodėl? Kaune pinigų kultas stipresnis už... net už
religiją.
— Tujos nepažįsti, — nukirto Modestas, — todėl baik
svaičioti.
— O tu kiek laiko ją pažįsti? Cha, dvi dienas!
— Kartais ir tiek užtenka.
Modestas daugiau nesileido į kalbas. Tuščias burnos
aušinimas. Juk jis pats sau negali paaiškinti, iš kur kyla
tas begalinis nujautimas, jog Kamilei atsitiko kažkas ne­
gera. Širdimi jaučia. Tačiau apie širdies dalykus vyrai
nelinkę kalbėtis. Nebent juokais. Prie alaus bokalo. Ar
smigę į depresijos duobę puse lūpų prasitaria, kad klie­
di iš meilės moteriai, kuri juos paliko.
Nejaugi Kamilė jį paliko?
Ir pats susigriebė, kad per drąsiai svajoja. Dv i dienos.
Iš tikro tai nieko nereiškia. Trumpalaikis, gaivališkas jaus­
mų protrūkis. Apgaulingas. Matyt, trokšdamas pamiršti
Agnę, nesąmoningai troško kitos moters artumo, ir štai
likimas susimylėjo. Pasodino greta Kamilę. Nelamingą,
silpną, dailią būtybę ir jis iškart ištižo. Net paskui ją į
upę puolė.
Ar tik ne todėl, kad jis išgelbėjo Kamilę, ar tik ne tokio
poelgio didvyriškas atspalvis jam leido uždėti nuosavy­
bės antspaudą? Ir dabar metasi jos ieškoti, lyg neseniai
įsigyto, bet prarasto brangaus daikto? Bet — ne! Juk jis
mėgino išgelbėti ne tik jos gyvybę, bet ir sielą — atkal­
bėti nuo savižudybės. Tačiau ar pavyko? Et, nereikėjo jos
išleisti iš akių. Taip būtų buvę ramiau. Kur kas ramiau.
„Makso“ užeigoje skambėjo nepigus rokas, skystais or­
namentais draikėsi cigarečių dūmai. Paprastas vakaras,

235
 žmonių ne per daugiausia, vos kelios poros, kažkokia
vyrų kompanija, o prie baro — visos kėdės laisvos.
Kad neatrodytų barmenui nerimtas klientas ir būtų
lengviau užmegzti kalbą, Modestas užsisakė viskio su le­
du. Paklausė, ar jis visą dieną sukinėjasi prie baro. Atsa­
kė, kad taip. Dirba nuo vienuoliktos valandos, o kas?
Tada Modestas iškleidė laikraštį, parodė fotografiją.
— Aš žinau, kad šita panelė šiandien buvo čia, turėjo
svarbų susitikimą, bet paskui dingo kaip į vandenį. Gal
pastebėjote, su kuo ji išėjo? Viena ar kas išlydėjo?
Barmenas susiraukė. Stengėsi prisiminti. Trūktelėjo
pečiais:
— Ką aš žinau... Matyta, tai faktas. Buvo čia, bet kaip
ji, su kuo išėjo — nemačiau. Geriau apsauginio klauski­
te. Jis stebi, kas lauke dedasi, ką rodo kameros.
— Čia yra vaizdo stebėjimo kameros?
— Taip. Vagišiukai buvo pradėję nuvarinėti mašinas,
tai pastatė kameras.
Aivaras iškalbingai skėstelėjo rankomis — pati išėjo,
o ką aš sakiau? Modestas pasidomėjo, kur yra stebėjimo
punktas. Norėjo pats savo akimis pamaty ti ir įsitikinti,
kaip jam rūpinti mergina paliko užeigą. Barmenas pa­
tarė kreiptis į apsaugininką, ir šis, vos sužinojęs, kad
Modestas ne iš policijos, o tik šiaip smalsuolis, tik nusi­
juokė iš prašymo pasižiūrėti, ką užfiksavo teritoriją ste­
binčios kameros. Bet kai Modestas įbruko jam į delną
šimtinę litų, pasidarė sukalbamas.
— Kas nutiko? Mašiną apkraustė?
— Ne, aš dėl vienos panelės. Ji buvo čia, bet nežinau
su kuo.
— A, tipo, su kadru buvo?

236
 — Panašiai.
Ankštoje patalpoje švietė monitorius. Vaizdas jam e bu­
vo padalytas j keturias dalis. Ekrane lyg kokiame bega­
linio veidrodžio atspindyje rikiavosi mašinos, o pačia­
me kamputyje matėsi įėjimas į pramogų centrą.
— Nu, ką, bachūriuks, tau pasisekė, kad dabar at­
ėjai, — žiaumodamas kramtomąją gumą aiškino stam-
biasprandis apsaugininkas. — Dar valanda, ir būčiau
perrašęs kasetę. Jei nieko neatsitinka, visada ištriname
įrašą. Kelintą valandą ta biksa čia trynėsi?
Modestas pasižiūrėjo į mobiliajame užfiksuotą Lilijos
skambučio laiką, kada ji pranešė, jog Kamilė sėdi ir kal­
basi su žurnaliste.
— Mane domintų, ką kameros užfiksavo nuo antros
valandos, — pasakė jis.
Apsauginis patogiau įsitaisė kėdėje, nuspaudė vaizdo
leistuvo mygtuką. Pasigirdo mechaninis dūzgimas. Vaiz­
das sumirgėdavo ir dingdavo. Pagaliau ekrano kampu­
tyje stojo: 14:00.
— Suk toliau, — paliepė Modestas, — bet palik vaizdą.
Kameros rodė keturis automobilius, pro juos skubė­
dami, lyg ūmai netekę proto, prabėgdavo atsitiktiniai
praeiviai.
— Stabdyk, — paliepė Modestas, išvydęs, kaip staiga
prie pramogų centro prilėkė visureigis. — Kauno nu­
meriai. Čia tai bent staigmena!
— O tu pats iš kur?
— Iš Vilniaus.
— Vau, respublikinio masto „razborkės“. Pavarot.
Iš visureigio išlipo du vy rai ir įėjo į „Maksą“. Trečias
liko sėdėti prie vairo. Privažiavo kuo arčiau laiptų.

237
 — Jei gali, padidink išėjimo vaizdą. Jie turėtų tuoj
pasirodyti.
Apsaugininkas linktelėjo. Kažką paspaudė, ir ekrane
atsirado stambus durų planas. Praėjus šešioms minutėms
jos plačiai atsilapojo. Tarpduryje išdygo du vyrai ir mer­
gina. Tai buvo Kamilė. Žengė delnu pridengusi veidą.
— Sustabdyk!
— Ta pati?
— Aha, ta pati.
— Oho, nebloga „biksa“.
Modestas paprašė paleisti vaizdą sulėtintu rėžimu ir
išvydęs, kaip Kamilė bando nusivalyti sukruvintas lū­
pas, tyliai susikeikė.
— Šitą panelę sumušė, o tu sakai man, kad nieko ne­
atsitiko, — prikišo apsaugininkui, bet tas abejingai tars­
telėjo:
— Kas sumušė? Kur? Aš nieko nemačiau.
—Jos lūpos kruvinos. Be to, ar nematai, kad per prie­
vartą įgrūdo į džipą?!
— Žinai, jei į tokius niekniekius kreipčiau dėmesį, iš
darbo išlėkčiau. Visos biksos laužosi, kol įlipa į mašiną.
Dar ne tokių dalykų prisižiūriu... O kas ji tau? Žmona?
Modestas padėkojo ir grįžo prie baro. Sumokėjo už
viskį, nors p riė jo neprisilietė.
— Ką gera pamatei? — pasidomėjo Aivaras.
— Važiuojam, — tepasakė Modestas.
Pasileidus Šiaulių gatvėmis Modestas pasidalijo su
draugu slogiais įspūdžiais.
— Bet kaip jos jaunikis sužinojo, kad ji „Makse“? —
nusistebėjo Aivaras, tačiau Modestui tai neatrodė taip
svarbu.

238
 — Ją sumušė. Mačiau sukruvintas lūpas. Kamilę per
prievartą išsivežė, supranti? Pagrobė.
Netikėtai .Aivaras prapliupo juoktis:
— Oi, negaliu... cha cha!.. Blin, kažkokia komedija!
Vakar tu buvai kaltinamas jaunosios pagrobimu, o da­
bar pats sakai — pagrobė!
— O kaip tai pavadinti, kaip?
— Kaip kaip. Šeimyninių santykių aiškinimusi, kaip
daugiau? Pamatysi, jie susitaikys, sumes šmutkes į krūvą
ir ilgai, gražiai gyvens be tavo pergyvenimų... Mode,
geriau savimi pasirūpink. Pamiršk tą jauniklę. Žiūrėk,
kad tau pačiam nepareitų kokie galai iš Vilniaus narko-
dilerių.
Ričardas, dar vienas galvos skausmas, pagalvojo
Modestas. Bet nieko sau negalėjo padaryti, visos mintys
lėkė vienais bėgiais — kaip ten ji, Kamilė?.. Juk matė,
kaip kone užlaužtomis rankomis įsodino į visureigį. Ką
daryti?
Jam nesisekė susikaupti šaltiems samprotavimams, šir­
dis mušė lyg skelbdama pavojų.
— Gal nusiperkam degtinės, ar ką? — garsiai svarstė
Aivaras. — Tiek įvy kių per dieną. Man jau galva plyšta.
Pasigerčiau kaip šiaučius.
— Ne, man reikia gerai apie viską pagalvoti.
— Ką čia galvoti? Norės — paskambins, nenorės —
pamiršk ją.

54.

Skubėdamas į Vilnių Radvilas susidūrė su itin purtančiu

vaizdu: kažkas subjaurojo jo dailų reklaminį plakatą.

239
Aplink akis išvedžiojo baisingus akinius, o akinamai
šypsenai nepagailėjo juodo dažo. Taip švirkštelėjo, kad
vietoj baltų dantų žiojėjo tamsi švarplė.
— Pacukų darbas, — abejingai tarė vairuotojas. — Ir
negaila laiko tokioms terlionėms. Gal kas tuos šiknius
pasamdė?
Laimė, reklamos agentūros darbuotojai jau sukiojosi
aplink stendą, matavo, kaip klijuoti naują, nesubjauro­
tą plakatą.
Toks miklumas Radvilą šiek tiek nuramino. Ką tik bai­
gėsi susitikimas su rinkėjais. Sausakimša salė. Daug klau­
simų, ir į visus atsakė sklandžiai. Išlaikė egzaminą. Ta­
čiau baugu ir pagalvoti, kokių klausimų susilauktų, jei
būtų į kokį laikraštį prasmukęs interv iu su Kamile. Taip
sakant — iš pirmų lūpų visa teisybė apie jį, apie jo ry­
šius su Viliumi, kuris Kaune įvairiai įvardijamas — prieš­
taringos reputacijos verslininkas, kontrabandos karalius.
Žinoma, stengtųsi viską pavaizduoti kaip kerštą, kaip
susidorojimą su juo, tačiau asmeninis vairuotojas — Vi­
liaus žmogus, o ir STT ne kvailiai dirba — sutikrintų
telefoninius skambučius ir be vargo nustaty tų, kad ne
kartą buvo susisiekęs su Viliumi. Na, tai kas, kad apie
reikaliukus — nė žodžio, tik susitikimo vietą ir laiką su­
derindavo. Bet faktas lieka faktu, įrodinėk paskui kiek­
vienam rinkėjui, kad susitikęs apie krepšinį, o ne apie
rinkimų reikalus kalbėjaisi.
Ėmus lėkti autostrada supypsėjo vairuotojo mobilusis.
— Julija, — žvilgtelėjo jis į šviečiantį ekranėlį. — Kal­
bėsi? Ar man pasakyti, kad tavęs nėra?
— Duokš... — ir, nuspaudęs atsiliepimo mygtuką, pra-
siviepė į mobilųjį: — Na, kas dar?.. Jau važiuoju.

240
 — Vaje, koks tu be nuotaikos. Norėjau paklausti, kaip
praėjo susitikimas?
— Normaliai. Tavo parašytą kalbą žmonės prarijo kaip
saldainį. Klausimai irgi nieko blatno, pralindau.
— O iš partijos valdybos kas buvo?
— Buvo, buvo, vos tilpom ant scenos. Ir su muzikan­
tais atsiskaičiau, viskas normaliai.
— Bet kad toks be nuotaikos, nežinau... Su Kamile
kaip?.
— Viskas gerai. Atv ažiuosiu, pasikalbėsime, — ir grą­
žindamas mobilųjį vairuotojui atsipūtė: — Tos moterys!
Kaip šarkos, kad tik patarškėti. Ir suprask, ko ta Julija
skambino!
Vairuotojas metė žvilgsnį į Radvilą:
— Ji turėjo susitikti su Viliumi.
— Žinau, na ir kas?
— Vilius tavimi nepatenkintas.
Radvilas pasimuistė.
— O kada jis buvo patenkintas? Jis švyti iš laimės tik
tada, kad nusikabina naują paną.
— Tas irgi teisybė, — kinktelėjo galva Artūras, stebė­
damas kelią, — bet tavo atsakomybės laipsnis turi būti
didesnis. Žinai, kai einama ne grybauti, o dirbti ben­
dram tikslui, reikia būti maksimaliai susikaupusiam.
Radvilą suėmė siutas: net vairuotojas moko jį kaip gy ­
venti! Postringauja, lyg koks Vilijampolės „vierchas“.
— Supranti, Radvilai, kažkas tave paskundė, kad su
kvapeliu atėjai į susitikimą su rinkėjais. Turbūt iš valdy­
bos, iš tų dundukų, kas arčiausiai tavęs stovėjo.
— A, tik tiek! Pamanyk, šimtą gramų konjako.
— Ir dėl Kamilės.

24 1
 — O ką dėl Kamilės?
Tuo metu visureigis lenkė kelias nemažu greičiu pir­
mąja eismo juosta skriejančias mašinas, todėl Artūras
akimis tarsi prisiklijavo prie plento.
Toks nebylumas, tarsi tyčia tampytų jam nervą, pri­
vertė Radvilą riktelti:
— O prie ko čia Kamilė! Juk radom, parsivežėm, ji­
nai nieko nespėjo išloti, bet ir vėl viskas blogai!
— Nereikėjo jos mušti.
— Aš ir nemušiau! Argi aš ją mušiau?
— Davei... Iki kraujo. Du kartus vožei. Juk pats ma­
čiau.
— Tai tu... tu apie tai pasakei Viliui?
— Aš, na ir kas? O ko čia stebėtis? Juk ne tau dirbu.
Dar nesupratai? Zinai, merginą mušti — tai paskutinis
jeikalas. Bet čia mano nuomonė.
„Sūdžiai... — piktai pagalvojo Radvilas. — Visi kišasi
ne į savo reikalus. Net nurodinėja, kaip jam elgtis su
savo būsima žmona. O juk tas pats Vilius... jis pats mė­
gino suvilioti Kamilę, kelionę į Emyratus žadėjo. Lyg
niekur nieko pūtė arabus, tarsi jie nebūtų partneriai!"
— Gal gali greičiau važiuoti? Velkiesi kaip pensininkas.
Artūras vos pastebimai šyptelėjo. Tarsi sakydamas, kad
tik tokiu atveju aš privalau tavęs klausyti.
Trumpas proto blyksnis, ir Radvilas viską pamatė ki­
taip, tarsi atrado žmones valdantį mechaninį dėsnį: vie­
ni veikia kaip stūmokliai, kiti sukasi lyg smagračiai, o jis
viso labo šio sudėtingo mechanizmo lanksti detalė, sa­
kytum, kokia išlendanti ir susitraukianti spyruoklė. Bet
tik akimirką viskas nušvito kitoje šviesoje, ir jis nuginė
šalin, kaip jam atrodė, kvailus svarstymus.

242
 Juk jis ne vienas, nėra ko gąsčiotis. Jam už nugaros
stovi Julija, patikimas ramstis. Kaip žv itriai ji susekė
Kamilę! Visur pažintys. O kas tas Vilius? Pinigų maišas.
Tiesa, įtakingas tam tikruose sluoksniuose. Mėgaujasi
dantračio įvaizdžiu, įsivaizduoja, kad bet ką galėtų su­
traiškyti.
Tačiau nė nesapnavo, kas atsitiktų, jeigu į jį savo dan­
tukais įsikibtų Julija. Paleistų savo pažinčių krumpliara­
čius ir sumaltų į trupinius. Vienas skambutis broliui, ku­
ris dirba prokuratūroje, kitas — į kokį dienraštį — ir
suduotų Viliui tokį smūgį, kad trejus metus po teismus
su advokatų svita tampytųsi. Išsisuktų, bet niekas su tei­
sėsaugos akiratin papuolusiu veikėju nebenorėtų ir svei­
kintis.
Radvilas pasistengė mintis nukreipti malonesne va­
ga. Tačiau pagalvojo apie Kamilę ir suirzo. Kas galėjo
pamanyti, kad ji tokia silpna, isteriška būtybė? Davat­
kėlė, estetinių jausmų pritvinkusi mergiotė. Pamišusi dėl
romantikos ir amžinos meilės. Tačiau praeis visi stresai
ir viskas stosis į savo vėžes. Suvoks, kad santykiai tarp
žmonių — tai begaliniai susitarimai, o meilė — laikina
silpnumo būsena. Nieko nėra amžino. Turėtų susipro­
tėti, reikia tik laiko. Juk moterys jaučia ten visokius po-
gimdyvinius stresus, o čia vestuvių dieną taukšt — lovo­
je su kita...
Štai Julija visai kitokia. Lyg miegamojo primadona
tviska skaisčia seksualumo šiluma. Jauki kaip katė. Aist­
ringa. Juk kaip jinai sakydavo? Perpjausiu tave sekso
pjūkleliu. Gražus posakis. Vaizdingas ir būdingas vien
Julijai.
Kamilė niekada taip nepasakys.

243
 55.

Rakindamas Julijos buto duris Radvilas pasijuto nežmo­

niškai pavargęs. Pagalvojo, kaip būtų gera padėti galvą
ant Julijos krūtinės, pasiguosti, pasitarti ir išgirsti išjos
lūpų protingą patarimą. Tačiau, kai įžengė į prašmat­
nų būstą, Julija priekaištingai pažv elgė jam stačiai į akis,
ir Radvilą apėmė nenumaldomas noras išlieti savo ap­
maudą.
— Žinau! Vilius vėl davė tau velnių. Neva pasigėriau
prieš susitikimą su apygardos rinkėjais. Visi tik skun­
džia ir skundžia, vien melu gyvi, kaip siurbėlės čiulpia
mano kraują!..
— Kodėl tu išsijungei savo telefoną? — savo ruožtu
paklausė ji. — Nenori su manimi kalbėtis? Einu išvirsiu
kavos.
Radvilas išsispyrė iš pusbačių ir teisindamasis, kad vi­
sada per susitikimus išsijungia telefoną, nuskubėjo pas­
kui Juliją virtuvėn, bet kai ji pasiūlė sėstis, jis kategoriš­
kai papurtė galvą:
— Neee, viskas. Nuo šios dienos man virtuvės kelia
bjaurias asociacijas. Įsivaizduoji, aš jai rožių... Šimtą, gal
visus du šimtus. Atsiprašinėjau, viskas kaip turi būti, ir
staiga ji pašoko, kaip drožė man per veidą! Pamišėlė.
— Per snukį, Radvilai. Tokie kaip tu neturi veido, o
tik snukį.
— P-prie ko čia? — sumirksėjo jis.
— Eik į svetainę, tuoj atnešiu kavos, paaiškinsiu.
Jis išsinėrė iš palto ir drebančiomis rankomis pakabi­
no į spintą prieškambaryje.
Tai vis tas Vilius!

244
 Svetainėje nerado vietos. Vis vaikštinėjo kilimu, tary­
tum po kojom jausdamas adatėles. Įsijungė televizorių,
susirado muzikinį kanalą, tačiau nei spalvos, nei skam­
bi daina, nei įspūdingas Aquler‘os biustas neteikė nusi­
raminimo. Tada šastelėjo prie baro. Pastvėrė nežiūrė­
dam as pirm ą po ranka pasitaikiusį butelį. Nuraškė
kamštelį, maktelėjo iš kakliuko. Manė, kad Julija nepa­
stebės, bet už nugaros pasigirdo:
— Oho, kokie alkoholiko mostai! Taurę pasiimk. Kul-
tųringai. Mokyk ir mokyk tave, — ir statydama padėklą
ant staliuko tarsi sudejavo: — Ak, tu mano Radvilėli...
Sėskis, nestovėk kaip našlaitis.
Jis pakluso. Užuojautos, nepiktos pašaipos ir nežabo­
tos valdžios kupinas balsas jį veikė hipnotizuojamai. Bu­
vo lyg apdujęs, nes suprato, kad Julijos pokalbis su Vi­
liumi buvo anaiptol nepanašus į ataskaitą, o kažką
lemiantis. Kažką daugiau, nei jis nutuokia.
— Kur dabar Kamilė?
— Kaip tai kur? Bute. Palikau savo žmogų, kad pri­
žiūrėtų.
— Supranti, šiandien buvo susitikimas, pats žinai su
kuo... Ir buvo trečias žmogus.
— O kas tas trečias?
Radvilas neįstengė nuslėpti nuostabos. Va čia tai nau­
jiena, kalbėjo jo išpūstos akys. Dar kažkas kišasi įjo slap­
tus reikalus, be Julijos ir Viliaus!
— Nesijaudink, apie tave mažiausiai kalbėjomės, nes
tu mums iki skausmo pažįstamas...
— Kas buvo tas trečias žmogus?
Julija prisimerkė, tarsi gėrėdamasi sumišusiu Radvi­
lu. Paskui susijuokė:

245
 — Oi, koks tu panašus į savo tėvą! Jis lygiai toks pat
buvo sutrikęs, kaip tu dabar. Jis vieno tenorėjo — kad iš
tavęs Kamilė nepadarytų vėplos, supranti mane?
Oho, net tėvas įsikišo!
Radvilą nupylė šaltas prakaitas. Žinojo, kad tėvui Ka­
milė niekada nebuvo prie širdies. Sakydavo, kad ne iš
to socialinio sluoksnio, kad nieko gera iš tokios santuo­
kos nebus. O kai Kamilė paspruko nuo altoriaus, nei
stebėjosi, nei piktinosi, tik savo sukviestų svečių atsipra­
šė, bet štai, pasirodo, ėmė kišti savo trigrašį ne į savo
reikalus.
— Kalbėk trumpiau, baik man tampyti nervus, — pa­
kilo jis iš fotelio ir, žengęs kelis žingsnius prie indaujos,
susirado švarų stiklą. — Išgersiu, jei nieko prieš?
— Prašom, jauskis kaip namie.
Nurijus mauką neatskiesto džino, kurio nė skonio ne­
pajuto, atsirado daugiau drąsos.
—Julika, nereikia kreipti dėmesio į mano tėtušio šne­
kas. Ką aš blogai padariau, ką? Suradau Kamilę, taip
sakant, neutralizavau, ir viskas tylu, gražu.
Sukluso, sužiuro laukdamas pritarimo, bet ji mįslin­
gai šypsojosi. Žino kažką, gyvatė, bet nesako. Juk aiškiai
iš akių matyti, kad jo likimo siūlelius laiko rankose. Ta­
da Radvilas sumojo, kad reiktų prisigerinti, tarsi šuniu­
kui prieš šeimininkę pavizginti uodega.
— Kokia tu graži, — mediniu balsu pasakė.
— Žinau. Geriau ačiū pasakytum, kad tą isterikę aš
iškasiau, ir dar kur — Šiauliuose.
— Ačiū, Julija, ačiū. Be tavęs aš pražuvęs. Sutinku. O
kas toliau? Dėl ko tas gaisras?
— Matai, kol tu pudrinai smegenis rinkiminei publi­

246
 kai, kai kas pasikeitė. Įsijunk mobiliaką ir paskaity k ži­
nutes.
Radvilas nulingavo prie palto, vidinėje kišenėje susi­
rado mobilųjį. Mėgino pajuokauti, sakydamas, ar tik ne
STT perspėjančias žinutes siuntinėja, bet Julija tik tvir­
čiau susisupo į chalatą, tarytum suakmenėjo ir sumur­
mėjo:
— Skaityk.
Mobiliukas Radvilo saujoje be perstojo pypčiojo, vis
pranešdamas, kad gauta SMS žinutė.
— O! Net penki pranešimai! Visi nuo tavęs.
— Visi apie tavo Kamilę, — pabrėžė Julija.
Radvilas įniko spaudyti mygtukus ir skaityti.
— „Ji nukarpė visus rožių žiedus". Geras! Iš kur toji
artistė gavo žirkles?
Kita žinutė skelbė: „Ji pareiškė, kad kreipsis į policiją
dėl neteisėto laikymo!" Trečia: „Ji atsisako maisto. Ti­
po, bado streikas".
— Tik pamanyk, pareiškė, kad laikysis bado dietos.
Nesuprantu, ko jūs nervinatės...
— Skaityk toliau.
„Ji plėšo fotografijas, ypač kur yra Radvilas".
— Bus tų fotkių!
Paskutinė žinutė skelbė: „Ji užsidarė vonios kambary­
je ir tyčia vandeniu užtvindė kaimynus. Teko laužti du­
ris".
— Nieko sau, — pralemeno Radvilas. — Užtvindė! O
atrodė tokia nusiraminusi.
— Ji nenusiramins, bet tu to nesupranti! Mes visi trys
apie tai ir kalbėjome. Apie Kamilę. Rytoj ji langą išdauš,
poryt užuolaidas sudegins.

247
 — Rimtai pamišo ji, ar ką?
— Nepamišo. Jinai tavęs nekenčia. Ir kaip tu ją tokią
patrakusią išlaikysi? Prieš akis — visa rinkimų kampa­
nija? Surišęs jos neišlaikysi. O paskui kas? Išbadėjusią į
gatvę paleisi? Tu nori skandalo? Juk žiniasklaida iš ta­
vęs klouną padarys, antras Šustauskas nori būti?
Ne, ne, Radvilas negalėjo taip staiga atsakyti į tokią
begalę painių klausimų! Supliuško į fotelį, tary tum kaž­
kas būtų oro kamštį ištraukęs, o visas orumas, pasitikėji­
mas ir arogancijos likučiai su švilpesiu būtų išėję jam
pro pakaušį. Plaukų pašaknes sudilgčiojo, lyg gyvam kas
odą nertų.
— Tas apsauginis, kurį palikai bute, pasakė: eina vel­
niop tas Radvilas! Jis nenori sutepti savo biografijos teis­
tumu.
— Nieko jinai nepadarys...
Bet jis ištarė tuos žodžius pats netikėdamas, kad iš
šitos balos išlįs sausas.
— Tai ką daryti, Julika? Man galva neišneša. Juk mal­
davau, viską pažadėjau... O ką jinai su manimi daro!
Dar tokiu momentu! Lyg aš būčiau koks maniakas...
Julija giliai atsiduso. Pastebėjo, kaip jo akyse sužv ilgo
ašaros, o geriant dar vieną porciją džino danty s tarkši į
stiklinės kraštą lyg numirėlio.
— Aš su ja pasikalbėsiu! — stvėrėsi minties it šiau­
do. — Taip! Pasikalbėsiu! Ji mane supras, nuramins, ir
viskas bus gerai...
Vėl pyptelėjo mobilusis. Šįkart Julijos. Ji perskaitė ir
dar labiau suraukė plonus antakius. Atsiviepė, lyg acto
gurkšnį nurijusi.
— Na, viskas, tai net nejuokinga...

248
 — Kas atsitiko, kas? — ištempė kaklą Radvilas. — Vėl
kažką iškrėtė? Ką?
— Ėmė klykti ant viso namo. Tavo žmogus buvo pri­
verstas užkimšti Kamilei gerklę...
— Gerklę!
— Baik tu myžčioti vienąsyk! — sublyksėjo akimis J u ­
lija. — Yra išeitis. Logiška, sakyčiau, o dabar netgi su-
pernatūrali. Toje srityje turiu savoj žmonių, padės. Klau­
sykis manęs atidžiai...

56.

Yra begalės būdų pamaloninti žmogų, kuriam jauti dė­

kingumą. Lengviausia paskambinti. Kai nematai pašne­
kovo, nesunku būti atv iram iki skausmo. Artumas mėgsta
tylą. Žvilgsniai daugiau nusako nei gražiausi žodžiai. O
telefoną bet kada gali išjungti. Rėži teisybę ir pasislepi
už tylos sienos. Viskas paprasta. Bet Kamilė neskambi­
na. Kodėl?
Modestas neišleido iš akių mobiliojo telefono, bet šis
nė karto nenušvito išganinga šviesele ir skambia melo­
dija nepradžiugino. Tyla. O vidinis balsas vis kuždėjo:
„Atsipeikėk! Juk ne karo metas, telefonų stotys dūzgia
kaip bitutės, ir jei tik Kamilė panorėtų tave išgirsti, bū­
tinai paskambintų. Nejaučia būtinybės. Štai kas. Pamir­
šo tave.
O kodėl turėtų tave prisiminti? Vienadienė pažintis.
Tai, kas jum s nutiko, ji nori kuo greičiau pamiršti, taip
pat ir tave. Va kaip“.
Ir jis pyktelėjo— neskambina ir nereikia! Išmesti ją
iš galvos kaip stulbinamą nesusipratimą, kaip dar vieną

249
 nevykusio gyvenimo atkarpą. Stengėsi galvoti apie save
ir vos rytą pakirdo, įsikibo minties apie Ričardą.
Ričardas. Tai jam pasirodė be galo svarbu.
Nuojauta sakė, kad jo likimas kažkaip susijęs su ta
tamsia asmenybe, kurią dar vakar laikė savo draugu,
linkinčiu jam vien gero. Bet gėris — reliatyvi sąvoka,
nes darydamas gera blogam žmogui tik didini blogio
visumą.
— Važiuosi į tą viešbutį? — prie pusryčių stalo stebė­
josi Aivaras. — Aha, vakar vaizdo kamerų prisižiūrėjai.
Patiko. Nežinau, bet man atrodo kvaila. Tau vaidenasi.
Nei tu jiems reikalingas, nei ką, o be to, mašiną atidavė.
— Na, kam taip šneki, juk tu jų nepažįsti, — paprieš­
taravo Modestas.
— Nepažįstu, taip. Bet aš logiškai svarstau.
— Apie ką jūs čia? — bandė susigaudyti Lilija. — Ko­
kiame viešbutyje vakar buvote?
— Su užuolaidom, — atkirto Aivaras. — Nesikišk, tai
vy riški reikalai.
— Aha, vyriški... Kamilę tai pražiopsojote. O aš kaip
kvailė drauges susikviečiau. Maniau, smagus vakarėlis
bus, vyno užsipirkau, visko... Ką man joms pasakyti?
Nusviedė pašluostę ant šaldytuvo, bet į žmonos kap­
rizus Aivaras mažiausiai kreipė dėmesio.
— Svarstai logiškai? — pasigavo jo žodžius Modes­
tas. — Gerai. Tada aš tau, Aivarai, populiariai paaiškin­
siu. Esi girdėjęs pasakėčią apie lapę ir liūtą?
— Kažką girdėjau. Tipo, ten su vynuogėmis, ar ne?
— Ne, čia kita istorija... Liūtas, žinai, jau prie mir­
ties, gaišta savo urve, ir vos pasklido žinia apie liūto sil­
pnumą, žvėrys eina su liūtu atsiskaityti. Įlenda į urvą ir

250
kiekvienas už patirtas skriaudas „dubasina“. Visi lenda,
tiktai lapė — ne. Eina zuikis ir klausia lapės: o kodėl tu,
rudoji, neini tam dvesiančiam liūtui bent įspirti? O lapė
atsako: supranti, zuiki, koks reikalas, štai stoviu ir žiū­
riu — visi pėdsakai veda į urvą, bet nė vieni neišeina iš
urvo.
Lilija net delnais suplojo:
— Kaip gražu!
Aivaras sušnairavo į žmoną:
— Kas — gražu? Aš tai nieko nesupratau, bet patiko.
Paaiškink, Mode.
— O ką čia aiškinti? Iš mano žmogaus urvo neišeida­
vo jokie pėdsakai. Tai viena. Antra, aš pats noriu pažiū­
rėti, ar į mano urvą neveda kokie nors pėdsakai. Juk
atsargumas gėdos nedaro. Banalu, bet taip yra.
— Yra kaip yra, — atsiduso Lilija. — Teks man šian­
dien melage pabūti. Bent Modė pasiliktų... O gal grįši
iki vakaro? Paliudytum, juk tame laikraštyje ir apie tave
rašo.
Buvo ja u įdienoję, kai Modestas leidosi į kelionę.
Keista buvo čiuopti naujo automobilio vairą ir p ri­
siversti tikėti, jog atėjo dosnių draugų laikai, kai šito­
kios dovanos, kaip „Audi A6“, lyg iš dangaus įkrenta
į rankas.
— Geras aparatas, — pagyrė degalinės operatorius,
kai šiam Modestas mokėjo už įsipiltą benziną. — Biznio
klasė. „Verslo žinios41 rašė — metų automobilis.
Tai ne metų įvykis, o amžiaus. Ypač, kai pažįsti Ri­
čardo įpročius — nepalikti pėdsakų. Saugoti savo urvą
ir jaustis jam e saugiai. Šitoks instinktas padėjo Ričar­
dui išvengti „didžiojo valymo44, kurio ėmėsi prokurorai

251
 su Paulausku priešakyje. Nebuvo liudininkų, nebuvo
įrodymų, kad pėdsakai dingsta Ričardo urve. Liko ne­
sužeistas ir netgi gajumas sustiprėjo. Papildomos iltys
išaugo ir jomis įsikirto į narkotikų biznį. Įdomu, ar „Ver­
slo žinios" rašo, kokie pinigų srautai skalauja lietuviškų
narkobaronų upių krantus?
Tačiau tarp visų šitų svarstymų, galvosūkių ir alegori­
jų vis prasikišdavo mintys apie Kamilę. Kur ji dabar?
Aišku, Kaune, o ne kokioje negyvenamoje saloje, kur
neįmanoma mobiliojo telefono panaudoti pagal paskirtį.
Miegas, prabudimas ir galiausiai — šešėlis. Neatski-
riantis realaus pasaulio nuo to, kuris kuriamas iš nedrą­
sių jausmų ir lūkesčių.
Argi dabar tai svarbu?
Ji žadėjo paskambinti.
Modestai, man viskas gerai. Ačiū tau už viską. Lik
sveikas.
Ir to pakaktų! Išsivaduotų iš tos kvaitulio miglos, rū­
kų rūko, kuris plūsteli vos apie ją pagalvojus. O jeigu
pats pabando surinkti Kamilės telefono numerį, atsilie­
pia mechaninis operatorės balsas.
Privažiavęs viešbutį Modestas mintyse surikiavo būsi­
mo pokalbio su apsaugininku detales. Jis — verslinin­
kas, vakar čia buvo apsistoję jo partneriai ir iš jų maši­
nos dingo kompiuteris, o jam e — vertingi duomenys.
Neaišku, kur dingo kompiuteris — prie viešbučio ar kur
nors mieste. Todėl būtų įdomu žvilgtelti, ką užfiksavo
vaizdo kameros.
— Tai neįmanoma, — vos išklausęs Modestą paniuro
apsaugos darbuotojas. — Juk iš karto išbėgtume ir su­
laikytume!

252
 — Nėra to dar buvę, — tikino ir vyrukas, sėdintis prie
stebėjimo pulto. — Va, žiūrėkite, jūsų automobilis. Ga­
ilųjį taip pritraukti, kad matysis, kaip ant stogo knisasi
musės.
— Čia už sutrukdymą, — atsainiai padėjo šimtinę ant
staliuko. — Ir paklausykite manęs. Galėjo kas nors ir iš
savų. Žinot, verslas, konkurencija, visko pasitaiko, o jum s
nepasirodė įtartina. Negi man pirma nuvažiuoti į poli­
ciją, parašyti pareiškimą dėl vagy stės ir po to čia grįžti
su kriminalistais?
Ne, tokia perspektyva viešbučio apsaugos neviliojo.
Bus mestas įtarimo šešėlis, o jei incidentą nušvies spau­
da, bus suduotas smūgis viešbučio reputacijai — nepa­
tikimas, nes siautėja vagy s.
— Kelintą valandą tai nutiko? — paklausė apsaugi­
ninkas, užsikvempdamas ant pulto, virš kurio blausiai
švietė keli ekranai. — Vakare ar po vidunakčio?
— Tiksliai negaliu pasakyti, — atsakė Modestas. —
Turbūt naktį.
— Naktį... Naktį dar lengviau įkliūti nei dieną. Tuoj
paduosiu vaizdą, žiūrėkit į trečią monitorių.
Ekranas sumirgėjo, ir jam e atsirado naktinių šviesų
nutviekstas viešbučio kiemas. Žibintai liejo tirštą kaip
aliejus šviesą į visas įmanomas slaptavietes. Automobi­
lių rikiuotė, nuo naktinės rasos blausiai žvilganty s sto­
gai. Asfaltas, juodas kaip smala. Jokio įtartino judėji­
mo. Įvažiuoja koks automobilis, iš jo pabirę keleiviai
akimirksniu susirikiuoja it skruzdėlės ir bogindami ne­
šulius nuropoja į viešbutį. Atgriūna kitas automobilis ir
lyg staklių šaudyklė įšoka į laisvą vietą tarp kitų mašinų.
Ir vėl tas pats.

2 53
 Apsaugininkas vienu rankenėlės pasukimu priversda­
vo naktines figūrėles nebesiblaškyti po ekraną ir judėti
normaliu ritmu. Tačiau dažniausiai naktiniai užklydė­
liai išsikraudavo lagaminus ir tiesiu žingsniu pasukdavo
prie paradinių viešbučio durų.
Tvarkingas naktinis paradas.
— Na, matot? Naktis kaip naktis. Jokio kriminalo.
— Rodykit toliau, — paprašė Modestas. — Gal ir ap­
sirikau.
Vėl sumirguliavo ekranas. Prislopo šviestuvų geltonis,
o tolumoje subolavo dangus. Švinta, o vaizdo kameros
neužfiksavo nieko įtartina. Katė pratimpino, bet argi jai
rūpi kompiuteriai?
— Atsuki t atgal.
— Kodėl?
— Mane domina tas džipas. Įlėkė, apsisuko ir vėl iš­
puolė į autostradą.
— Bet iš jo niekas nebuvo išlipęs. Patikėkit, tokių lu­
natikų netrūksta. Kartą vienas tipas savo žmoną gaudė.
Atvažiuodavo čia, patikrindavo, ar nestovi jo žmonos
mašina, ir vėl — į trasą. O ji gudri lapė. Mieste palikda­
vo mašinukę, o čia su taksi atvažiuodavo ir išvažiuoda­
vo. Bet mes perspėjom damą, kad ją seka ir būtų atsar­
gi. Klientų saugumas mums aukščiau visko.
Bet Modestas nesiklausė apsaugininko. Jo akys buvo
prikaustytos prie ekrano, kuriame klaidžiojo visureigis.
Lėtai apsuko ratą ir nedelsdamas nė minutėlės išmovė
atgal į autostradą.
— Atrodo, kad tas džipas irgi kažko ieškojo, — susi­
domėjo viešbučio apsaugos darbuotojas. — Pasižvalgė
ir vėl nudėjo savo keliais.

254
 Bet Modestas norėjo įsitikinti iki galo. Paprašė, ar ga­
li arčiau pritraukti ir sustabdyti, kad matytųsi numeriai
ir kas sėdi prie vairo.
— Pamėginsiu.
Numeriai buvo neįžiūrimi, aptaškyti purvu, o ir pats
visureigis tarytum iš lenktynių trasos atlėkęs — apkibęs
grumstais, pilkos pliurės dryžiais, lyg rykštėmis nučai­
žytas. Vairuotojas sėdėjo smarkiai atsilošęs, nugrimzdęs
į salono tamsą ir nepasiekiamas vaizdo kamerų objekty­
vams. Juodas siluetas, ir tiek.
— Matyt, kas nors iš medžioklės grįžo. Žiūrėjo, kur
draugai pasidavė, — spėjo apsaugininkas. — Kartais čia
net ministrai po medžioklės suvažiuoja. Oficialiai, be
jokių meilužių. Šnapsas, ikrai, fazanai, kalmarai ir rūky­
ti lašiniai pabaigoj...
— Ačiū jums ir atleiskit man už sutrukdymą. Nesusi­
pratimas, ir tiek.

57.

Pirma mintis buvo pati kvailiausia: patykoti kur Ričardą

ir tyliai suvesti sąskaitas. Nudėti kaip šunį. Bet toks pa­
siryžimas savaime nugeso. Kam užsikrauti mirtiną nuo­
dėmę? Be to, Modestas buvo tikras, kad neras savyje tos
žvėriškos jėgos, kuri priverčia atimti žmogui gyvybę.
Ne taip viskas paprasta.
O kas toliau? Tenkintis medžiojamo žv ėrelio vaidme­
niu? O gal kur susitikti ir pasikalbėti su Ričardu? Žino­
ma, iš pradžių jis gintųsi, kad pary čiais aplink viešbutį
braižėsi Dovydo vairuojamas džipas. Kratytųsi bet ko­
kios kaltės ir neigtų, kad norėta įsitikinti, jog tebestovi

255
Modesto automobilis. O prispirtas neginčijamų įrody­
mų Ričardas, ko gero, nė nemirktelėjęs pasiūlytų tam­
pyti kvaišalus per muitines. Leistų suprasti, kad tik to­
kiu būdu sau ramybę užsitikrintų.
Ne, pokalbis su Ričardu nieko gera neduotų. Išsi­
skirtų kaip pikčiausi priešai. Kreiptis į policiją? Ne,
netinka. Taip lengvai Ričardo neprigriebsi. Tokiam įvy­
kių posūkiui jis pasiruošęs: advokatai, savi žmonės
teisėsaugos struktūrose. Be to, argi yra įrodymų, nuo
kurių Ričardas neišsisuktų? Ne. Vien kalbos, nieko ap­
čiuopiama.
Modestas įsijungė radijo imtuvą, nuleido lango stik­
lą, kad vėjo gūsiai nors kiek atvėsintų perkaitusias nuo
spėlionių smegenis ir, duok Dieve, atneštų kokį nors pra­
šviesėjimą, kaip krapštytis iš bjaurios padėties.
Tačiau pati ranka tiesėsi prie mobiliojo telefono. Ek­
ranėlyje užsidegė „Kamilė". Ir staiga visi nakties vaiz­
dai pasimiršo kaip negeras sapnas, tary tum pulsuojanti
šiluma apgaubė Modesto pečius ir toks saldus jaudulys
krūtinėn įsimetė, kad neliko jėgų judėti pirmyn, todėl
sustabdė automobilį šalikelėje.
Jeigu tik ji atsilieptų! Jeigu tik išgirstų jos balsą...
Luktelėjo, kol pratarškės sunkvežimis, tada nuspau­
dė iškvietimo mygtuką. Pasigirdo ilgas signalas. Jos te­
lefonas yungtas!
Širdis ėmė plakti su neramia baime.
— Alio... Aš klausau. Kalbėkite.
Ne, tai buvo ne jos balsas.
— Būkite maloni, pakvieskite Kamilę.
— O kas čia jos klausia? Kokiu reikalu ieško?
— Pasakykite jai, kad Modestas.

256
 — Koks dar Modestas! Nėra Kamilės. Ir nebus. Ir dau­
giau prašom šituo numeriu nebeskambinti.
— Aš atsiprašau, bet...
Nespėjo nieko pasakyti, ir ryšys nutrūko.
Kieno toks pikčiurniškas balsas? Būtų galima įtarti,
kad įvyko nesusipratimas, gal Kamilė klaidingai padik­
tavo savo telefono numerį, tačiau tas nepažįstamas bal­
sas būtų iškart rėžęs — sumaišėte, čia tokios nėra. Ne­
ja u g i K am ilė... n en o ri su ju o kalbėtis ir kaišioja
mobiliuką draugei, kad toji atsilieptų ir išvaduotų ją nuo
nepageidaujamo pokalbio? Ne, kažkas čia ne taip...
— Alio!.. Atleiskite, čia vėl Modestas. Man labai rei­
kia pasikalbėti su Kamile...
— Ar jūs nesuprantate lietuviškai? Pasakiau —jos nė­
ra. Dar kartą pakartoti?
— Bet!..
— ...jo s nėra! Viso gero!
Mėgino dar kartą paskambinti, gal net imti maldauti,
kad nesielgtų taip žiauriai, bent paaiškintų, kur Kami­
lė, ar jai nieko bloga nenutiko, tačiau visos pastangos
sulaukti sujungimo signalo buvo bergždžios.
Prakeikimas! Kokia ragana užvaldė Kamilės tele­
foną?
Prie Panevėžio užsuko į degalinę, nusipirko taksofo­
no kortelę, tačiau kad ir kiek bemaigė geležinius skritu­
liukus su skaičiais, vis pasigirsdavo toji pati giesmelė —
telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų.
— Aivarai, kažkas su Kamile negerai.
— Ai, neimk į galvą, geriau sakyk, kaip tau?
— Supranti, aš jai paskambinau, bet kažkoks nepažįs­
tamas balsas ir — nė į kalbas su manimi.

257
 — Na, nenori kalbėtis, ir nereikia. Kaip tau, klausiu?
Viskas gerai?
— Aha, bet, supranti, Kamilės...
— Mode, baik tu svaigti. Parvažiuosi, tada pasikalbė­
sim, ką čia telefonu kaip bobos pliurpsim.
Ir padėjo ragelį.
Sugrįžęs į automobilį Modestas valandėlę sėdėjo už­
simerkęs, vokų tamsoje laikydamas Kamilės atvaizdą.
Nelauktas išsiskyrimas suteikė jai anksčiau nepastebė­
to, neįvertinto grožio.
Įsimylėjo? Iš pirmo žv ilgsnio? Kažin. Juk kartu pra­
leido vos dvi dienas. Ir tos pačios buvo labiau išmargin­
tos tragedijos šešėlių nei romantikos.
Tai buvo stebuklas. Kitokio paaiškinimo jis negalėjo
rasti.
Vėl išvažiavus į plentą Modestą užplūdo prisimini­
mai. Sudrebėjo pats savyje. Užėjo kažkoks tirpulys. Pri­
siminė, koks palengvėjimas apėm ė, kai pūkštelėjęs
upėn sugriebė besvorį vaiduoklišką kūną ir iškėlė į
krantą. Tarytum pats išsigelbėjo ar atgimė — taip šir­
dis šoktelėjo iš džiaugsmo... Prisiminė tamsų kamba­
rį, tą akimirką, kai jį užklupo ilgas, gilus ir švelnus Ka­
milės žvilgsnis. Pasirodė, kad toje bežadėje tyloje
kažkas sprogo jo viduje, sakytum, naujas jausmų šalti­
nis atsivėrė.
Pajuto, kad trokšta jai būti atviras ir švelnus.
Toji šneka apie angelus! Dabar kelianti šypseną, bet
tada atrodė jaudinanti ir prasminga išpažintis. Paskui ji
užmigo. Jos alsavimas sruveno tuo pačiu ritmu kaip upe­
liukas, skvarbė jį kaip rėtį. Malonus, su niekuo nesuly­
ginamas jausmas.

258
 Norėjo pasilikti su tuo jausmu visą naktį, saugoti pa­
slaptingą artumą, kuris staiga jam tapo toks brangus.
Tačiau pabijojo: o kas, jei ji prabus ir išvys jį, stypsantį
greta lovos? Ką ji tada pagalvos?.. Kad jam trūksta vie­
no šulo?
O jeigu būtų neišėjęs, nepalikęs jos...
Būtų buvęs laimingas.
Bent vieną naktį.

58.

Pasiekęs Šiaulius Modestas šiek tiek sugaišo, kol Lilijos

berniukams nupirko po picą.
— Kam juos lepini, — nepiktai barė jį Aivaras. — Pri­
pras, paskui ausis išūš prašydami — picą, picą!
— Kaip Lilija? Vis dar pyksta, kad Kamilė negrąžino
drabužių?
— Argi ji pyko? Ji niekuomet nepyksta. Kaip tau, sa­
kyk? Parodė ką nors kameros?
— Ne, viskas švaru. Niekas neieškojo.
— Na ir ačiū Dievui, tai svarbiausia, o ne kažkokios
šmutkės ar mergos. Bet mašiną geriau varyk į garažą,
maža kas.
Modestas tyčia sumelavo, jog kelionė į viešbutį prie
Vilniaus baigėsi be rezultato. Nenorėjo savo rūpesčių
užkrauti ant draugo pečių.
Vėl prasidėtų nereikalingos kalbos, būgštavimai, tik
trukdytų susikaupti. Tegul sau ir toliau gyvena nerūpes­
tingą šeimyninį gyvenimą.
Tą vakarą į Aiv aro namus įsimetė linksmybės. Svetai­
nė skambėjo nuo muzikos, moteriško čiauškėjimo ir

259
juoko, o Modesto galvoje vis tebeaidėjo tas šiurkštus bal­
sas mobiliajame.
Aivarą rado virtuvėje. Skiedė degtinę apelsinų sul­
timis.
— Tau padaryti kokteilį?
— O kas ten vyksta? — plaudamasis rankas pasido­
mėjo Modestas.
— Lilija drauges susikvietė. Pameni, dėl tavo Kami­
lės. Tipo, paspoksoti į garsenybę, bet kad jos nė kvapo
neliko...
— Aš jai skambinau, bet atsiliepė velniai žino kas. Gal
tu pabandyk pasukti Kamilei?
— Matau, kad negali jos pamiršti. Žinai, ką aš tau
pasakysiu — esi geras žmogus, Mode, bet truputį per
minkštas. Vos akį pamerkia, o tu ir užkimbi. Visos tavi­
mi naudojasi.
— Pala, ką turi omenyje, sakydamas — visos?
— Pavyzdžiui, Agnė.
— Agnė — praeitas etapas. Paskambink Kamilei iš sa­
vo mobilaus. Mano numerį gali atpažinti.
Šluostydamasis rankas Modestas padiktavo Kamilės
telefono numerį. Aivaras minutėlę pastovėjo priplojęs
telefoną prie skruosto.
— Išjungtas, — pagaliau pramurmėjo. — Na, matai,
Mode, kaip susiklostė. Pasinaudojo ir dingo. Sakiau,
kad ji ne tau skirta. Pasipūtusi, žinai, kaip ir visos kau­
nietės...
— Nieko tu man nesakei, ir visai jinai nepasipūtu-
si. Jai kažkas vėl nutiko. Nujaučiu. Padaryk man kok­
teilį, tik stiprų, sulčių dėl spalvos įpilk. Kad lengviau
užmigčiau.

260
 Aivaras pagyvėjo. Šliūkštelėjo kone iki stiklo kraštų
degtinės ir šlakelį sulčių.
Už lango kaupėsi sutemos. Degtinė plikė gomurį. Iš­
kart apėmė mieguistas liūdesys, paskui stojo kažkas pa­
našaus į gailestį ar sąžinės priekaištą.
Ir pabandė visas keistenybes nuvyti logiška išvada, kad
jis nė kiek nerūpi Kamilei, laikas suimti save į nagą ir
nustoti svaičioti kaip aštuoniolikmečiui.
O čia į pagalbą atėjo Aivaras. Pasakė, jo g neabejojęs,
kad Kamilė susitaikė su savo sužadėtiniu, todėl —
pamiršk...
—Jau pamiršau, — atsakė Modestas, norėdamas baig­
ti tas kvailas šnekas, nes puikiai nutuokė, kad bičiulis jo
nesupras, nors ir iš širdies viską klotum. — Bala nem a­
tė, dingo tai dingo.
Iš svetainės ištrūko šurmulys, o kartu su juo ir Lilija.
Apsidžiaugė išvydusi Modestą, pamiršo, ko į virtuvę at­
ėjusi.
— O, kaip tik apie tave pasakojau! Eime pas mus, pa­
pasakosi apie Kamilę. Eime, eime...
Taip prikibo, kad Modestas jokiais žodžiais neatsimu-
šė, ir Lilija kone varu nusivarė į svetainę, kur minkštak-
rėsliuose tingiai niurksojo Lilijos draugės. Jos kaipmat
nuščiuvo ir smalsiai sužiuro į Modestą. Viešnių akyse bu­
vo galima išskaityti neslepiamą simpatiją, su kokia yra
nužiūrinėjamos įžymios asmenybės. Jų tariamus vardus
Modestas pamiršdavo vos išgirdęs. Nieko taip netroško,
kaip likti vienas, atskiesti kraują degtine, užsimiršti ir
nusmigti į girtuoklio miegą.
— Oi, mergaitės, — pragydo Lilija, — jis tuoj viską
papasakos. Oi, su visomis smulkmenomis!

261
 — Ką — „oi oi“? Baikit kvailioti, ką čia pasakoti? —
gūžčiojo pečiais Modestas. — Susitikau, pavežiau, ir
viskas.
Visos viešnios nepatenkintos kad suošė! Taip nebū­
na! Juk net laikraščiai rašė. Ten tikra velniava dėjosi!
Policija vijosi? Vijosi. Tikras vesternas, betrūko susišau­
dymo!
Modestas nesistengė moteriškai kompanijai padary ti
gerą įspūdį. Niekada nesiveržė būti moterų numylėti­
niu. Nesivargino meluoti, tačiau ir neatviravo. Todėl jo
pasakojimas išėjo šykštus, be vaizdingų detalių, kurių
taip laukė Lilijos draugės, kaip žaliavos savo vaizduo­
tei, kad galėtų visą vakarą minkyti savo moteriškas fan­
tazijas.
— Bet iš „Makso" Kamilę vėl pasiėmė jos jaunikis! —
kurstė aistras Lilija. — Man atrodo, kad dabar Modes­
tas galėtų rašyti pareiškimą dėl pagrobimo.
Nuvilnijo juokas ir šneka pakry po apie ribotas mote­
rų galimybes rinktis vyrą, mat turi laukti malonės, kol
kelnėtas sutvėrimas teiksis užkalbinti ar bent akimis „pa­
grobti".
Modestas buvo patenkintas, kad jį paliko ramybėje.
Pabaigė stiprųjį kokteilį. Svetainės prieblanda sutirštė-
jo, šviesa pasidarė klampi kaip medus, o veidai darėsi
vis panašesni viens į kitą. Balsai prislopo, kartais visai
nutrūkdavo.
Aivaras sukosi it koks kelneris, stebėdamas, kad visų
taurės būtų pilnos. Butelis jo rankose ėmė dvejintis, ir
Modestas suprato, kad alkoholis jį įveikė.
— Einu miegoti, — tarė jis Aivarui. — Į tą patį kam­
barį, kur miegojo jinai, gerai?

262
 — Reikia patalynę pakeisti, — susigriebė įraudusi
Lilija.
— Nesivargink, juk čia ne koks viešbutis. Viena nak­
tis. Rytoj kilsiu į Vilnių. Gana gastroliuoti.
Kambaryje pasitiko sujaukta lova. Jis prisėdo ant kraš­
to, palietė vos įžiūrimą pagalvės įlinkį, vis tebesaugantį
Kamilės skruostų švelnų įdubimą. Argi ne nuostabu? Jos
nebėra, tačiau pėdsakai liko.
Po antklode aptiko neišvėsusį jos kūno kvapą. Traukė
į save, tary tum tyriausią, lietumi pakvipusį orą, o galvo­
je suknibždėjo prisiminimai ir regėjimai. Visur jos pil­
na: kvapas, balsas, judesys...
Už lango tamsybių prarają skrodė mėnulio šviesa.
Bespalvė prieblanda. Nakties gilybė. Milžiniški vie­
natvės plotai. Net keista, kaip juose nepasiklysta ir vie­
nas kitą suranda žmonės.

59.

Nuo to laiko, kai Ričardas prie viešbučio matėsi su Mo­

destu, prabėgo kelios dienos, tačiau pats Modestas —
ieškok neieškojęs — dingo kaip į vandenį.
Dovydui tai nepatiko.
— Sėdo į dugną, — bambėjo jis. — Ar nesakiau, kad
tada, kai prie viešbučio jo mašinos neradau, jis kažką
įtaria. O jei įtaria, tai kažką, vadinasi, darys...
— Nieko jis neįtaria,— niaukstėsi Ričardas, nes to­
kios kalbos, panašios į urgzčiojimą, pabodo iki gyvo
kaulo.— Pažįstu aš jį kaip nuluptą... Jei įtartų, neiš­
kentėtu — atpultų aiškintis. O dėl viešbučio, tai Modė
ne iš tų, kurie dieną ir dar visą naktį gulinėtų lovoje su

263
panomis. Apsisuko ir išvežė tą savo gražuolę į Kauną.
Va, jei būtum nuo vakaro tykojęs, kitas reikalas.
— Nereikėjo taip griežtai atsisveikinti. Būtume į so­
dybą atsivilioję ir viskas.
— Kas būtų, jeigu būtų... Na, dabar jau nieko nepa­
keisi. Reikia surasti ir užversti. Važiuok, gal šį vakarą
pasiseks.
Dovydas nukėblino prie visureigio.
Važiuok, rask ir užversk! Lengva pasakyti. Įsakinėti
daug gudrumo nereikia. Yra geležinė taisyklė, kad daug
žinančius reikia šluoti nuo kelio, ir įsakinėja.
Šįkart Dovydas nevažiavo į Panerius, kur pramoninia­
me rajone, viename transporto firmai priklausančiame
pastate, Modestas nuomojo patalpas savo kontorai. Su­
prato, kad kol vilkikas negrįžo iš reiso, nėra ko ten Mo­
destui rodytis. Nebent mėnesio pradžioje, kai reikia tvar­
kyti kokius popierius, užvažiuos pas buhalterę.
Tad trankėsi po Vilnių, išmaišė skersai išilgai, vis ieš­
kodamas Ričardo dovanotos audinės. Tačiau, kaip ir
kitomis dienomis, veltui dairėsi, tik tuščiai pusę bako
degalų išdegino.
Miestą apgaubus sutemoms, nuvažiavo įprastu marš­
rutu — gyvenamo rajono link, kur sename plytiniame
penkiaaukštyje buvo Modesto butas. Tamsūs langai kas­
kart Dovydui piršte piršo mintį, kad Modestas kažką nu­
jaučia. Turi šeštą pojūtį ir nesunkiai nutuokia, kad pa­
našiuose dalykuose, į kokį jis buvo įsivėlęs, liudininkai
nereikalingi. Pernelyg dideli pinigai „vaikšto", kad rizi­
kuotum.
Namas buvo kraštinis, apsuptas išlakių liepų. Po bal­
konais driekėsi daržų lysvės, ankštame kieme palei laip-

264
tinęs stovėjo vos du automobiliai, matyt, dauguma na­
mo gyventojų, kaip ir pridera senučiukui namui, — pen­
sinio amžiaus, pinigus senatvei, vaistams taupo, o ne
automobiliui.
Dovydas jau iš toli pamatė Modesto buto lange de­
gančią šviesą. Krūtinėj tarsi su replėmis sugnybė ir ne-
beatleido.
Įkliuvo Modė. Šit kaip būna. Pasirodo, klydo. Jis nie­
ko neįtaria, blizgina sau šviesą, matyt, ruošiasi eiti mie­
goti. Mano, kad vėl nusidrieks monotoniškas, apsnūdęs
gyvenimas, bet paskutinio sapno posmo šiąnakt gali ir
nesusapnuoti.
Dovydas paliko visureigį arčiau gatvės, kur į kiemus
plūsdavo atsitiktiniai automobiliai, ieškantys, kur arčiau
pagrindinės gatvės sustoti. Ginklą įsikišo už kelnių dir­
žo, pagriebė nuo sėdynės beisbolo kepuraitę ilgu sna­
peliu ir užsimaukšlinęs ant akių nužingsniavo prie namo.
Apsidairy s, apsižiūrės ir tada palauks, kol užges švie­
sa. Dar kokią valandą lukters. Kam skubėti, tegul kie­
čiau įminga. Tada visrakčiu per keliolika sekundžių leng­
vai įveiks durų spyną, keli žingsniai, duslus šūvis — ir
atgal kaip šešėlis tamsiais laiptais žemyn.
Prisiartinęs prie laiptinės Dovydas niekur neišvydo au­
dinės. Stovėjo tik senasis Modesto automobilis — „Fe-
geot44, kuris nė iš tolo negalėjo lygintis prašmatnumu su
„Audi44. Būtų kvaila tokį prabangų automobilį laikyti per­
nakt kieme, pamanė Dovydas. Turbūt stovėjimo aikšte­
lėje paliko, kur daugiau...
Šviesa lange užgeso.
Pačiu laiku! Juk jei šią akimirką būtų atsibeldęs, būtų
nusivylęs, nusispjovęs ir nuvažiavęs savo keliais. Tačiau

265
 kai lango kvadratas pasidarė tamsus, Dovydui sutirtėjo
žandikaulis, lyg gy slomis būtų plūstelėjęs ledinis krau­
jas. Tai buvo lengv as šokas, staiga galutinai įtikėjus, kad
tai neišvengiamai atsitiks šiąnakt, o ne rytoj.
Žmogžudystė? Ne, visai ne. Tai viso labo tik verslas,
tokios taisyklės, ne jis jas sugalvojo. J i s — tik įrankis.
Taisyklių įkaitas.
Jis ketino spausti prie savo visureigio ir jam e pabūd-
rauti porą valandų, bet išgirdo, kaip namo gilumoje
trinktelėjo durys. Pasitraukė į pasienį ir, pasigirdus žings­
niams lauke, pradrįso atsargiai dirstelėti iš už kampo.
Žiopsojo į siluetą, besikrapštantį prie Modesto „Pege-
ot“. Štai įlipo, užsitrenkė dureles, įsijungė šviesas, su­
burzgė ir išriedėjo iš kiemo.
Dovydas nusispjovė ir tekinas pasileido prie savo ma­
šinos. Skubiai paleido variklį ir išvairavo visureigį į gat­
vę. Laimė, Agnė nepasižymėjo nutrūktgalvišku, kaip Mo­
destas, važiavimu, tad netruko pasivyti.
— Alio, Ričardai? Klausyk, vos neišsidūriau... Ta pras­
me, žinai, aš čia laukiu to savo draugo, maniau, jau su­
laukiau, bet žiūriu— ta jo meilė išlindo iš laiptinės...
Na, taip išeina, kad grįžo. Žodžiu, sėdo į mašiną ir štai —
važiuoja kažkur. O aš jau galvojau į svečius eiti, viską...
Ką sakai?.. Tu pats durnas. Kas galėjo žinoti, kad ji su­
galvos grįžti?.. Aišku, varau paskui, ji tai žino, kur ieško­
ti mūsų draugo.
Netrukus „Pegeot“ pasuko prie prekybos centro „Hy-
per Rimi“. Aukšta juodaplaukė mergina išlipo iš auto­
mobilio ir nesidairy dama nužingsniavo į parduotuvę.
Dovydas sekė kiek atsilikęs. Ji užsuko į gėrimų skyrių,
išsirinko butelį šampano, sumokėjo ir pasuko išėjimo

266
link. Dovydas buvo nuviltas. Tikėjosi, kad Agnė susiruošė
ieškoti Modesto, o jai mat šampano prireikė.
Kam? Žinoma, Modesto sutiktuvėms. Palakstė, ilgas
kojas pramankštino ir, neradusi meilės, vėl sugrįžo. Mo­
destas — supratingas žmogus, jautrus ir adaidus, tad be­
lieka nenuleisti akių nuo arogantiškos gražuolės, ir Mo­
destas pasirodys. Kelios sekundės jaudulio ir amžinybės
tyla. Aukų sąrašiukas prasiplės, užtat nė viena gyva dva­
sia Vilniuje nežinos, kuo užsiima Ričardas. Ta proga bus
galima ir taurę šampano pakelti.

60 .

Žydros akys susimąsčiusios stebėjo Modestą.

Kas toji mergina? Iš kur ji?
Ji peržengė kambario slenkstį, užvėrė duris, ir kai vėl
atsigręžė į jį, šiam nejučiomis ištrūko:
— Kamile...
Iš karto jos nepažino. Apgavo jos efemeriška išvaiz­
da: petnešėlių prilaikoma suknelė, pro kurią prasišvietė
šlaunų linijos, prigludusi taip dailiai, jog mergina atro­
dė tarsi nuoga. Bet jos veidas! Sklidinas tyro vidinio
džiaugsmo. Ji buvo laiminga. Todėl ir nepažino iš pir­
mo žvilgsnio.
— Kamile, kad tu žinotum, kaip aš ieškojau tavęs!
— Aš irgi ieškojau tavęs. Visur.
Alsavimas, drėgnas karštas alsavimas. Nieko nebelie­
ka, tik jos lūpos.
Bet ūmai viskas dingo, lyg kas slėpiningą, meilės kaitra
spinduliuojančią šviesą būtų išjungęs ir leidęs įsiviešpa­
tauti silpnai, numirėliškai prietemai. Toks akibrokštas

267
visuomet tyko iš šviesaus sapnų pasaulio sugrįžus į niū­
rią realybę.
Buvo taip paveiktas sapno, kad vis dar jautė Kamilės
kvėpavimo šilumą, ir jo paties kraujas buvo sujudęs ir
šildantis, lyg jaustų jos lūpas, tą švelnų prisilietimą, iš-
plėšiantį jį iš nepagydomos vienatvės rankų. Dingtelė­
jo: jei mirtis būtų vien malonus sapnas, toks kaip šis,
tada nieko geriau nebūtų už amžiną miegą.
Pamažu jis susivokė, kad guli pigaus viešbučio kam­
baryje, o už lango gaudžia Kaunas. Atvažiavo ieškoti Ka­
milės, bet puldinėjimas šen bei ten rezultatų nedavė.
Valandėlę gulėjo užsimerkęs, mėgindamas atnaujinti
sapno malonumą.
Kaip būtų gera, jeigu Kamilė gulėtų šalia, turėtų ją
glėbyje, visąją — smilkstančią nuo švelnumo, geidžian­
čiomis lūpomis, pasiduodančią, nustojančią nuovokos
ir sąmonės...
Nežinia, kiek laiko jis būtų gulėjęs, kvaisdamas nuo
svajonių, bet pagalvę supurtė virpesiai. Tai buvo mobi­
lusis telefonas, pakištas po pagalve ir vietoj skambučio
skleidžiantis vibracijos bangeles.
— Alio, aš klausau.
— Čia ponas Modestas?
— Taip, aš.
— Gal ne laiku? Regis, pažadinau jus?
— Nieko tokio.
— Čia iš migracijos tarnybos, dėl jūsų vakary kščio už­
klausimo.
— Taip, malonu.
— Radau, ko prašėte. Jei turite kuo rašyti...
— Minutėlę!

268
 Modestas pagriebė nuo naktinio staliuko bloknotą, ra­
šiklį, ir netrukus švariame popieriaus lape atsirado Ka­
milės adresas.
— O kur toji Rasytės gatvė?
— Šilainiuose. Dar užsirašykite. Tėvai. Gyvenamoji
vieta...
Modestas brūkštelėjo dar vieną gatvės pavadinimą,
namo ir buto numerį. Padėkojo paslaugiai darbuotojai.
Nežinojo, ar verta džiaugtis. Keista, bet vos prisilietus
prie mobiliojo, pajutus jo virpesius, daužančius delną
silpnais plaktuko smūgiais, jį tarsi nusmelkė baimė.
Trečia diena, kai jis Kaune, regis, mažumėlę net bu­
vo laimingas, kad nieko nežino apie Kamilę, o ji nė
nenutuokia, kad jis jos ieško. Bet važinėdamasis Kau­
no gatvėmis buvo kupinas stebuklo laukimo — staiga
pamatys ją , einančią šaligatviu, ji pati stabtelės ir,
pažinusi jį, džiugiai pamos, po to įlips į automobilį, ir
vėl viskas stotų kaip buvę. Bet, deja, Kamilės pėdsakų
niekur neaptiko, ir tokia vizija buvo vien vaizduotės
užgaida.
Priėjęs prie viešbučio lango, vos metęs žvilgsnį į na­
mų stogus ir debesis, pajuto, kad jie prarado ankstesnį
savo vaizdą, kad miestas pasikeitė. Išaušo diena, kai jam
teks atsisveikinti su visomis iliuzijomis. Nuvažiuos į Ši-
lainius, pati Kamilė atidarys duris, pirma nustebs jį iš­
vydusi, minutėlę nežinos kur dėtis iš nesmagumo, o po
to, neprarasdama protingo santūrumo, paaiškins, kad
ji nori tik vieno — kuo greičiau pamiršti tas dienas, kai
jie buvo kartu.
Taip gali nutikti. Tačiau nėra kur trauktis, tebūnie kas
bus, metas viską išsiaiškinti.

269
 Rasytės gatvę rado nesunkiai, tik ieškodamas Kami­
lės buto apsiriko vienu aukštu, teko nusileisti žemiau.
Atsistojęs priešais reikalingas duris, Modestas susigrie­
bė, kad net į mūro sienoje įtaisytą skambutį žvelgia įsi­
mylėjusiomis akimis.
Ir dar — toks silpnas ir baugštus niekada nesijautė
kaip tuokart, kai spustelėjo mygtuką. Įsiklausė, bet du­
rys neišdavė nė garselio, stūksojo akyse tarytum koks
nebylus antkapis jo drąsioms viltims. Dar sykį numygo
skambučio mygtuką.
Tiršta ir nejudanti tyla.
Po trečio karto, kai skambino ilgai, kol nutirpo pirš­
tas, jis galutinai įsitikino, kad butas tuščias, antraip var­
gu ar kas pakęstų tokį neprašyto svečio atkaklumą. Bent
iš smalsumo nors pro durų „akutę" žvilgtelėtų.
Tada paskambino į kitas duris. Jas atidarė jauna mo­
teris su vaiku ant rankų.
— Taip, Kamilė čia gyvena, prieš keletą dienų buvo
kažkokia gyvybė, — ramiai dūzgiančiu balsu aiškino kai­
mynė, — kažkas vaikščiojo, bet pastaruoju metu ramu,
nė balso.
— Nenumanote, kur jos ieškoti?
— Tai juk Radvilo paklauskite, jos draugo ar kaip
ten... Nežinau nė kaip vadinti.
Modestas padėkojo.
Vis šiokia tokia paguoda. Buvo, bet nėra. Lyg ir pana­
šu į dingimą. Nors gal ji pas tėvais apsistojo? Ypač, jei
Radv ilas turėjo šio buto raktą, tada suprantama — ne­
norėjo, kad šis drumstų jai ramybę. Tada visai įmano­
mas dalykas, kad Kamilės mobiliuoju atsiliepė jos ma­
ma, ju k pagal balso skambesį m oters amžių sunku

270
 nusakvti. Pikta ir įširdusi, nes dukros pabėgimas sukėlė
jai vien didžiulį nepasitenkinimą.

61 .

Kai leidosi ieškoti gatvės, kurioje gyvena Kamilės tėvai,

Modestą užvaldė slegiantis jaudulys. Buvo beveik tik­
ras, kad ten ras Kamilę. Jei taip, tai apie ką jie kalbėsis?
Išvis, ar bus kokia nors prasmė kalbėtis? Padarys staig­
meną ir liks tik atsisveikinti.
Nuojauta kuždėjo, kad jo laukia ne pačios geriausios
žinios, galbūt net skaudus nusivylimas. Juk jei viskas būtų
likę po senovei, ji būtinai jam paskambintų!
Suradęs reikalingą namą, Modestas išlipo iš automo­
bilio. Keliskart delnais lyg lygintuvais brūkštelėjo per
kelnes, mėgindamas nors kiek išlyginti raukšles, bet, re­
gis, nelygumai tik dar labiau pasidarė pastebimi.
Laiptinė, trečias aukštas, ir durys, už kurių, be jokios
abejonės, kažkas darbavosi dulkių siurbliu — ūžimas pa­
sigirdo dar kylant laiptais.
Modestas giliai iš visos krūtinės atsikvėpė ir paspau­
dė skambutį. Siurblio šniokštimas užtilo. Žingsniai.
Barkštelėjo užraktas, ir durų plyšyje išvydo moters veidą.
— Jums ko reikia? — net neatsakiusi į pasveikinimą
paklausė pusamžė moteris, kuri neabejotinai turėjo ben­
drų bruožų su Kamile. Tik kažkokia baugšti, laukiniu
žvilgsniu.
— Aš dėl Kamilės. Gal galite ją pakviesti? Perduokite,
kad labai svarbu.
— Iš kur jūs ištraukėte, kad Kamilė čia?.. Jos nėra. O
jūs, atleiskite, kas toks būsite?

27 1
 Ne, tai ne tas šiurkštus telefoninis balsas.
— Jos tikrai nėra? — netikėjo Modestas.
— Atsiprašau, o jūs kas toks būsite?
— Pažįstamas.
— Dar gražiau! Nuo kada mano dukra mezga pažin­
tis su svetimais vyrais?
Modestui pasirodė, jog Kamilės mama vien žvilgsnio
jėga panoro jį išversti iš kojų.
— Matote, reikalas toks, kad aš turiu įtarimų, jo g jūsų
dukrai kažkas atsitiko, todėl ir panorau patikrinti, ar
viskas gerai.
— Atsitiko? — jos akys suapvalėjo. — Kas jai galėjo
nutikti? Jūs iš kelionių agentūros? Mano dukra jau tu­
rėjo grįžti?
— Iš kur grįžti?
— Kamilė išvažiavusi į Graikiją pailsėti prie jūros. Ar
jai kas nutiko?
— Tikrai išvažiavusi?
— Tikrai... Sakote, kad esate iš kelionių agentūros,
bet nežinote!
— Argi aš sakiau, kad iš agentūros?
— Tada kas čia dedasi, nesuprantu!
— Aš — jos pažįstamas. Jinai man skambino, sakė,
kad jai gresia nemalonumai, o po to dingo kaip į van­
denį. Su kuo jinai išskrido į Graikiją? Viena ar su Radvi­
lu?
Kamilės mamos akys apsiblausė. Jos galvoje tvyrojo
migla ir per ją nepermanė, kas šis vyras ir ko jis nori,
bet jautė būtinybę paaiškinti:
— Su draugėmis išskrido, kad būtų linksmiau, o Rad­
vilas atskris pas ją po rinkimų.

272
 — Po rinkimų?
— Taip, po rinkimų.
— Pas ją ... pas Kamilę?
— Pas mano dukrą, o kas?..
— Nieko, viso geriausio.
Pavymui dar lėkė kažkokie žodžiai, bet Modestas, per­
šokdamas per kelias laiptų pakopas, nulipo žemyn.
Jam ir taip buvo aišku, kad jis kvailys, paskutinis kvai­
lys, — nesuprato, jog Kamilė atleido visas skriaudas sa­
vo jaunikiui. Kaip tik dėl tojam neskambino. Kam ma­
lonu prisipažinti, kad visi principai nulėkė šuniui ant
uodegos? Kad ugningai paskelbtos nuostatos, iškelta
keršto vėliava tebuvo poza, raiškus tekstas, tuščios kal­
bos.
Su draugėmis! Vėliau ir pats Radvilas prisijungs! Pa­
pirko poilsine kelione. Kartais moteriai tiek tereikia —
truputėlio dėmesio, naujų pažadų, ir vyrams viskas bus
atleista.
Miestas niro į sutemas, ištuštėjo gatvės. Lyg išgąsdinti
paukščiai mirgėjo žiburiai.
Modestas buvo taip užsigalvojęs, kad nė nepajuto, kaip
automobilis ėmė riedėti plačia autostrada. Nusivylimas
virto ryžtingumu: pamiršti! Galbūt šią akimirką Kamilė
smagiai šnekučiuojasi su draugėmis ir juokiasi iš šventų
ir brangių dalykų, kuriuos jis išgyveno.
Velniop ją! Tegul rangosi aplink savo Radvilą!
Susirado cigaretę. Užplėšus dūmą pyktis apmalšo, li­
ko vien abejingumas. Teisingai Aivaras pastebėjo, kad
jis minkšto būdo. Trypčiojo prieš Kamilę lyg prieš ko­
kią dievybę. O juk buvo proga paimti ją kaip mergšę.
Taip, gerai pagalvojus, tą naktį, kai tauškė pasakas apie

273
angelus, ji visa buvojo valioje. Sužadėtinio neištikimybė
ją m irtinai žeidė, tad kodėl neatsilyginus jam tuo
pačiu? Buvo tam pasiryžusi, tik jis, naivuolis, to nesu­
prato.
Cigaretę traukė, kol filtras pasvilo. Tada atsidėjo va­
žiavimui. Reikėjo sekti spidometrą, kad neviršytų grei­
čio, nes grįžęs į Vilnių pašto dėžutėje tikriausiai ras kvie­
timą atvykti į policiją.
Ir tučtuojau nusmelkė kita mintis. Apie Ričardą. Pa­
galvojo, ar nesisukinėja kur nors netoli jo penkiaaukš­
čio visureigis, kaip aną naktį prie viešbučio? Kad ir kaip
ten būtų, turi būti atsargus.
Toli priekyje mirksėjo kitų mašinų raudonos šviesos.
Dangus juodas, lyg laku užlietas. Vėjuota naktis. Vargu
ar šiąnakt jis rūpi Ričardui. Gal net nebeieškojo. Juk
kelios dienos praėjo ir Ričardas atvėso. Pamatė, kad į jo
urv ą neveda jokie pėdsakai.
Tačiau tokie pamąstymai Modesto neguodė, o tik ašt­
rino baimę. Kažkokie virpesiai, lyg silpnas elektros šo­
kas, sudrebino širdies plotą. Ne iškart suprato, jog vidi­
nėje švarko kišenėje suvibravo mobilusis telefonas.
— Alio?
— Modestai...
Balsas, kurį pažintų iš tūkstančio!
— Kamile, čia tu?
— Padėk man. Gelbėk... maldauju... Uždarė jie, per
prievartą uždarė...
— Kas uždarė? Iš kur tu skambini? Alio!..
Tačiau aidžioje, nerealioje erdvėje nuskambėjo šaižus
ir įsakmus riktelėjimas: „Kas leido! Anuka marš į pala­
tą!" Kitą mirksnį pasigirdo braškesys ir įtemptą klausą

274
suskvarbė trumpi, gūdūs, į neviltį varantys signalai. Kaž­
kas išplėšė Kamilei iš rankų ragelį ir jį nudrėbė.
Iš kur ji skambino? Kas jai atsitiko?

Uždarė... Per prievartą uždarė. Marš į palatą!

Jis skubiai sustabdė automobilį.

Še tau ir Graikija! Ji kažkokioje palatoje. Kauno klini­
kose? Gal ją dar smarkiau sumušė, nuvežė į ligoninę ir
baimindamiesi, kad smurtas neiškiltų aikštėn, saugojos
palatą?
Patikrino prieš minutėlę mobiliojo atmintyje išsaugotą
telefono numerį. Ne, skambinta iš linijinio telefono, bet
ne iš Kauno. Kažkokio rajono kodas. Jam pačiam tuo
pačiu numeriu paskambinti? Bet ar nesukels įtarimo?
Įtampa augo, vaizduotė plakė tirštą kokteilį iš ašarų
ir kraujo. Kamilė kažkur uždaryta. Paskambino jam! Vi­
sas viltis vien į jį sudėjo. Be galo jaudinantis pasirinki­
mas. Kamilė jo nepamiršo, o jis vos į šuns dienas jos
neišdėjo!
Tramdydamas jaudulį, surinko paslaptingąjį telefono
numerį. Atsiliepė po pirmojo signalo:
— Psichiatrijos ligoninė. Budinti klauso. Alio?.. Kal­
bėkite...
Modestas, netekęs amo, išjungė mobilųjį telefoną.
Psichiatrijos ligoninė! Tai šit kur apsukrusis jaunikis
uždarė savo nuotaką! Nieko sau! Nejaugi Kamilė vėl puo­
lė į juodą neviltį ir mėgino pasitraukti iš gyvenimo?
Susisiekęs su informacijos tarnyba, nesunkiai išsiaiš­
kino, jog tarpmiestinis kodas — Šilutės, o miestelis, ku­
riame yra ligoninė, netoli nuo autostrados, reikia pa­
sukti Kvėdarnos kryptimi.

2 75
 Pajudėjęs Klaipėdos link Modestas neturėjo jokio
veiksmų plano ir vylėsi, kad pakeliui ką nors sugalvos.
Jis pamatys Kamilę. Jaukią ir švelnią — tokią, kaip pra­
ėjusią naktį regėjo sapne. Nuo tokio lūkesčio darėsi ne­
apsakomai lengva.

62.

— Psichiatrijos ligoninė...
— Atleiskite, kad taip vėlai, ponia, bet jus trukdome
iš Šiaulių policijos komisariato.
— Taip, aš klausau.
— Mes gavome informaciją, kad pas jus šiuo metu
yra tokia Kamilė Mikelinskaitė.
— Hmm. Yra tokia ligonė, o kas?
— Matote, ji yra laikoma dingusi be žinios, pagrobta
neaiškiomis aplinkybėmis.
— Kaip tai pagrobta, jeigu jinai pas mus! Su siuntimu
iš Kauno! Jūs kažką painiojate.
— Nieko aš nepainioju, o tiesiog dirbu savo darbą.
Prašau, pakvieskite man ją prie telefono, kad galėčiau
nustatyti jos tapatybę.
— Bene pamišote? Jai duota vaistų, jinai miega, net
policijos sirenos jos neprikeltų. Ir Uas čia, klausykite, per
kamantinėjimai telefonu? Jums reikia, jūs ir atvažiuoki­
te, vietoje žiūrėkite.
— Kokioje palatoje jinai guli?
— Vienuoliktoje, geriausioje. Kaip ponia čia įsitaisė,
o jūs — dingo. Nesąmonė!
— Kelintas aukštas?
— Pirmas, už gydytojo kabineto...

276
 — Ačiū. Labos nakties.
Modestas patenkintas atsikvėpė. Gudrybė nesunkiai
pavyko, nors ilgai svarstė, kuo prisistatyti — policijos
darbuotoju ar giminaičiu. Bet vis vien išpešė — vienuo­
likta palata, pirmas aukštas. Šioks toks žingsnis tikslo
link. Tik kaip sužinoti, kur Kamilės palata? Jei šalia gy­
dytojo kabineto, tada jo langai galės būti kaip orienty ­
ras, nes tikėtina, jog nebus nuo pasaulio atitv erti groto­
mis, kaip ligonių palatos.
, Buvo vėjuota naktis, smaginosi lyti. Žingsniuojant į
degalinės pastatą, vėjas graibstė švarko skvernus. Pre­
kių lenty nose nesunkiai rado tai, ko ieškojo: ploną ilgą
atsuktuvą ir laužtuvą. Pardavėjas keistomis nužvelgė Mo­
destą. Maty t, jam dar neteko sutikti pirkėjo, kuriam naktį
prireikė tokių įrankių.
Išvažiavus į autostradą, automobilio stogas suskar-
deno nuo stambių lietaus lašų. Valytuvai švaistėsi lyg
pamišę, o ilgos žibintų šviesos Modestui darėsi pana­
šios į povandeninio laivo, skrodžiančio vandeningas
gelmes.
Vėl į galvą grįžo prisiminimas apie upę, tą akimirką,
kai nieko daug negalvojęs metėsi nuo tilto gelbėti Ka­
milės. Pūkštelėjo — ir visas pilkas pasaulis sušnypštė ir
išnyko.
Prieš akis išplito šviesos juostos, nuo rūko geltonumo
iki tamsiai žalsvos, kuri buvo bepasiglemžianti baltą kaip
sniegas suknios lopinėlį.
Ir šitą lietingą ir gūsingą naktį nepaliko įspūdis, kad
jis neria po vandeniu, strimgalviais lekia į bedugnę, jog
nuo jos atsispyręs iškiltų į pasaulį, kuris dovanos viską,
kojis slapta kada nors troško.

277
 Kvėdarna. Lietaus marška vienodai gulė ant nedidu­
kų namelių. Šone pasiliko paskutinis šviesuliukas. Žibintų
ugnys vėl suraižė kelio tolumas.
Buvo gerokai po vidurnakčio, kai Modestas pasiekė
kelionės tikslą — giliai įmigusį miestelį. Jis pasirodė kur
kas didesnis nei įsivaizdavo. Privažiavęs aikštę sustojo
priešais raudonmūrę, gotikinio stiliaus bažnyčią smai­
lėjančiais į viršų bokštais.
„Pila kaip iš kibiro, — pagalvojo Modestas. — Toks
bjaurus oras tik į naudą, mažiau šansų būti užkluptam
pašalinio žvilgsnio. Bet kur toji ligoninė?"
Automobilis lėtai, lyg uosdamas pėdsaką, pajudėjo.
Malūnas, parkas, kapinės. Vėl grįžo į aikštę, pasuko į
kitą gatvę. Truputį paklaidžiojo, kol aptiko keturaukštį
pastatą.
Jam šmėstelėjo — kad tik ne čia!..
Tačiau dar kiek pavažiavęs įsitikino, kad šitas didžiu­
lis statinys nepanašus į mokyklą, ir jį pervėrė silpnu­
mas — čia. O jau tos ligoninės dydis! Šimtai palatų, aiš­
ku, koridorių labirintai, o langai visi iki vieno — be grotų,
tad iki ryto gali brazdintis aplink langus, braižytis, bet
to vienut vienutėlio taip ir nerasti.
Ką daryti? Apsimesti giminaičiu ar ši^riies draugu ir
bandyti susikalbėti su budinčiu gydytoju, kad leistų pa­
matyti Kamilę? O kas toliau? Išnešti Kamilę ant rankų,
žūtbūt nusigauti iki mašinos? Kaip? Trankant kumščiais
tuos, kas pastos jam kelią? Ne, netinka. Kils skandalas
ir jo kvailą chuliganišką spektaklį nutrauks policininkų
pasirodymas.
Nutilus variklio burzgesiui, į automobilio saloną lyg
koks alsus gyvulio kvėpavimas įsiveržė lietaus šlamesys.

278
 Kažkur sulojo šuo. .Amtelėjo ir nutilo, matyt, pagalvo­
jęs, kad savo lojimu nieko nepagąsdins.
Valandėlę jis svarstė, kaip jam pasielgti, — bandyti sa­
varankiškai ieškoti Kamilės palatos ar suvaidinti neva
labai skubantį, dėl ligonės sveikatos giliai išgyvenantį...
brolį. Taip, jis — brolis. Tai kur kas solidžiau nei širdies
draugas.
Tačiau kirbėjo abejonė. Juk naktis, o naktį bet kokia
vaidyba kelia įtarimą. Bet pabandyti verta. Būtina. Ki­
tokio pasirinkimo nėra. Nepajudės iš čia be Kamilės.
Modestas išlipo iš automobilio ir čaižomas lietaus po-
tekinomis nuskubėjo prie paradinių durų, už kurių ply­
tėjo šviesos nutv iekstas vestibiulis. Durys buvo užrakin­
tos, bet jis nė sekundės nedvejodamas stipriai pabeldė į
durų stiklą ir nutyko.
Šit pasirodė dramblota, baltu chalatu vilkinti mote­
ris. Ji nustebusi žvelgė į naktibaldą, kažką žiopčiojo. Mo­
destas nutaisė atgailaujančią miną, maldaujamai sudė­
jo rankas, paskui parodė į duris.
Vietoj laukto mosto, reiškiančio nešdintis kuo toliau,
moteris prikrypavo prie durų ir, kiek pasikrapščiusi, jas
pradarė.
— Kas per mada bildinti į stiklus, — suniurnėjo, —
juk tam yra skambutis.
— Nemačiau, ponia. Aš — svarbiu reikalu. Žinot, la­
bai skubu. Man reikia pasikalbėti su budinčiu gydytoju.
Matot, išvažiuoju, išlekiu į užsienį, o pas jus tokia Kami­
lė paguldyta. Iš Kauno. Supraskite, kad...
— Su budinčiu gydytoju? Kad jis prigulė pailsėti.
— Būkite gera, pažadinkite. O čia jums už vargus.
Modestas įbruko jai į delną šimtinę litų.

279
 — Kam tiek daug, ar pasiutot! — kraipė pečiais mo­
teris, bet banknotą, rūpestingai sulanksčiusi, paslėpė
chalato kišenėje. — Užeikite. Kur nors čia palaukite. Ei­
nu žadinti.

63.

Modestas stengėsi visomis kūno išgalėmis išlaikyti ra­

mumą, nors širdis baisiai daužėsi krūtinėje, o kojos —
kaip supančiotos. Praėjo kelios minutės, ir menkai ap­
šviestu koridoriumi paršlepsėjo ligoninės darbuotoja. Ji
nusišypsojo, ir Modestas suprato, kad jo dosnumas su­
kėlė jai gerumo priepuolį.
— Eikite, ponas, tiesiai, trečios dury s, pamatysite, pa­
likau praviras, — lipšniai pasakė ji.
— Gydytojas turbūt piktas, kam pažadinote?
— Ale nesijaudinkit, mes čia ne prie tokių dyvų pri­
pratę.
Gydytoją užklupo bežiovaujantį. Modestas įėjo taip
ty liai, kad pusamžis vyriškis nespėjo delnu burnos užsi­
dengti.
— Atsiprašau, — murmtelėjo jis ir parodė į sofą, ant
kurios jis pats buvo įmigęs. — Sėskite.
Bet Modestas buvo linkęs stovėti.
— Tada klokite, kokie rūpesčiai atvijo. Ir dar naktį.
Gy dytojas bejausmiu veidu išklausė, kad jo svečias —
labai užimtas žmogus, verslo reikalai spaudžia, todėl ry­
tą turi būti toli nuo Lietuvos. Todėl ir atgriuvo naktį.
Atrodė, kad psichiatras tuoj vėl ims žiovauti, bet mie­
guistumą išsklaidė stambus banknotas, kurį Modestas
įkišo į kažkokį ant stalo numestą žurnalą.

280
 — Ačiū, — lyg niekur nieko padėkojo gydytojas. —
Gal kavos gersite?
— Dėkoju, bet aš skubu. Gal kitą kartą.
— O kas jūs būsite Kamilei?
— Brolis.
— A, brolis... Na, ką aš galiu pasakyti. Atvejis nei leng­
vas, nei sunkus. Žinot, jauna, emocinga panelė. Tokioms,
žiūrėk, koks nors sukrėtimas, ir visas pasaulis juodai nu­
sidažo. Trumpiau tariant, ji mėgino nusižudyti.
— Kaip?
— Apsinuodijimas vaistais, mėgino vonioje nusiskan­
dinti. Jai gerokai pašliję nervai ir jai atrodo, kad visi
prieš ją susimokė. Liūdna, bet tai jau ir paranojos požy­
miai. Bet nieko, laiku pas mus atvežė.
— Kokia jos savijauta dabar?
— Šiek tiek normalizavosi. Tyrimai dar nebaigti, po
savaitės bus pradėta taikyti individuali psichoterapinė
pagalba. Koks jūsų telefonas? Galėčiau jums retsykiais
paskambinti ir pranešti apie sesers būklę.
— Aš noriu ją pamatyti.
— Ką? Pamatyti? Dabar?
— Taip. Juk dėl to ir atvažiavau.
— Hmmm... Pamatyti. O ką pamatysite? Juk ji mie­
ga. Gavo migdomųjų dozę, antidepresantų...
— Aš suprantu, bet man būtinąją pamatyti. Vien dėl
to ir atvažiavau.
Gydytojas pakilo iš vietos.
— Ką gi, jeigu jau tokį kelią sukorėte...
Modestas vos įstengė nuslėpti savo džiaugsmą, tačiau
žingsniuojant paskui psichiatrą tas džiaugsmas pasiro­
dė tuščias. Pamatys, palies... o toliau kas?

281
 Jie sustojo koridoriaus gale, ir gydytojui nuspaudus
skambutį minutėlę luktelėjo, kol jas pravėrė stambokas,
pečiuitas sanitaras.
— Mes į VIP palatą, va, svečias pas tą panelę iš Kauno.
Sanitaras kinktelėjo galva ir padavė gy dytojui kažko­
kį neįmantrų įrankį. Modestas netruko susigaudyti, kad
tai universali rankena, skirta palatų durims atidarinėti.
— Štai šičia, — tarė gydytojas, kišdamas rankeną į sky­
lę dury se. — Paskui rankeną grąžinsite sanitarui, gerai?
Bet ilgai neužsibūkite, nes...
— Ne, ką jūs! Juk aš skubu.
Modestas, peržengęs slenkstį, pateko į mažytį prieš­
kambarį, kuriame buvo praustuvas ir veidrodis, o išjo —
į nedidelę patalpą, joje, regis, stebuklingu būdu išsiteko
staliukas, minkštas kampas, o prie lango, kur krito užuo­
laidų marginių šešėliukai, stovėjo lova.
Kamilė!
Ji gulėjo ant šono, susisukusi į kamuoliuką, tarsi kas
skaudėtų. Buvo išbalusi, skruostai, regis, dar labiau įkritę.
Ilgos blakstienos vos vos virpčiojo.
Kokia ji graži. Lyg koks bažnytinis paveikslas. Roman­
tiški, dievobaimingi potėpiai.
Modestas kurį laiką nedrįso ir pajudėti, tarytum per­
nelyg arti atsidūręs prie užginto vaisiaus. Stovėjp švel­
naus graudulio apimtas, mėgavosi artumu ir jos kūno
kvapu, primenančiu salsvą, svaigų gėlių aromatą. Galė­
tų stovėti ir žiūrėti iki ryto. Laukti, kol ji atmerks vais­
kias akis, pakol jose šoktelės atpažinimo džiaugsmo ki­
birkštėlės. To pakaktų, kad jis būtų laimingas. Vien
žvilgsnio. Visiškai pakaktų.
Pasilenkęs prie jos veido sukuždėjo:

282
 — Kamile, ar girdi mane?.. Tai aš, Modestas. Aš jau
čia, girdi?.. Šaunuolė, kad man paskambinai... Atvažia­
vau tavęs paimti iš čia ir daugiau niekam... girdi? Nie­
kam niekam nebeleisiu tavęs skriausti.
Palietė jos ranką, po to atsargiai krustelėjo už peties,
bet joks veido raumenėlis nesuvirpėjo. Išdrįso stipriau
papurtyti, tačiau miegas buvo pernelyg giliai suleidęs
savo nuodą. Kad bent vokas trūktelėtų, bent mažiausiu
judesiuku praneštų, jog bunda. Nieko.
Ką daryti?
Modestas priėjo prie lango. Taip ir galvojo — be ran­
kenų, nėr kaip atidaryti. Pirštu perbraukė kampuotą įdu­
bą... Bet pala! O tas geležiukas, stirksantis duryse vietoj
rankenos? Gal tiktų?
Nutykino prie durų. Vos iškišo galvą į koridorių, išvy­
do susitūpusį sanitarą. Še tau, koks budrumas. Tačiau
dar kartą įsižiūrėjęs suprato, jog apsimovė, — tamsoje
palei sieną dunksojo tuščias invalido vežimėlis.
Rankena kuo puikiausiai tiko! Vienas suktelėjimas —
ir langas pasidavė, atvipo, užuolaida išsipūtė nuo vėjo
kaip burė. Geriau nė nereikia!..
Iš koridoriaus atsklido žingsniai. Sunki eisena. Matyt,
sanitarui parūpo, kur jis taip ilgai užtruko. Modestas
panarinęs galvą, tarsi prislėgtas sielvarto, išsliūkino iš
palatos, įkišo rankeną, pasuko, uždarė duris.
— Miega, kaip ir sakė gydytojas, — tyliai tarė atžings-
niavusiam sanitarui. — Bet pamačiau, ir ramiau paliko.
O juk per plauką... baisu ir pagalvoti.
Paskutinius žodžius jis ištarė su atodūsiu, sanitaras už­
jaučiamai linktelėjo ir ištiesė leteną:
— Visraktį šen.

283
 — Ak taip, prašom... — Modestas grąžino universalų
įrankį. — Ačiū jums, viso geriausio.
— Viso.
Pro gydytojo kabinetą praėjo nė nestabtelėdamas, o
vestibiulyje jį pasitiko rūpestingas slaugės žvilgsnis.
— Kaip jūsų sesutė?
— Miega. Nebuvau matęs jos taip kietai įmigusios.
— Miegas — geriausias vaistas. Bet jūs ilgai ir užtru­
kote. Visą valandą!..
— Negali būti, — nusistebėjo Modestas ir skubiai at­
sisveikinęs nėrė į gūsingą, nuo lietaus šnarančią naktį.
Parbėgęs į automobilį nedelsė ir kuo greičiau nuva­
žiavo, kad būtų panašu, jog skuba. Pažvelgė į laikrodžio
skaičiukus prietaisų skydelyje. Tikra teisybė, palatoje pra­
leido beveik valandą! Ar tik nešaus į galvą sanitarui dirs­
telėti vidun, pasidomėti, kaip jaučiasi pacientė, o drau­
ge gal susiprotės ir palatos langą patikrinti?

64.

Lietus merkė aikštę supančius pastatus. Lašų teškeni­

mas į automobilio stogą Modestui darėsi nepakeliamas.
Reikia palaukti, tegul išbudintas ligoninės personalas
aprimsta. Tad luktelėjęs gerą pusvalandį privažiavo prie
ligoninės iš kitos pusės, kur jokia šviesos dėmė nedrums­
tė suslūgusios tamsos. Paskutinius tris šimtus metrų „Au­
di" riedėjo išjungtu varikliu ir žibintais. Nors ir lietinga
naktis, visas miestelis lyg išmiręs, tačiau neatsargu p§
ligoninės langais pliskinti halogenų pluoštais.
Tolumoje vienišas žibintas skleidė geltoną šviesą.
Sidabriškas lietus drengė šiukšlių konteinerius. Šviesos

284
salelė. Visur kitur — tamsu, lyg permirkusiu apsiaustu
užklota.
Tyliai uždaręs automobilio dureles, Modestas pabė­
gėjo pažliugusiu žolynu ir, pasiekęs ligoninės mūrą, nu­
slinko pasieniu. Išmirkusi žemė slopino jo žingsnius, ir
kurį laiką jis jautėsi saugiai, lyg būtų nematomas. Min­
tyse laikė koridoriaus vaizdą ir pagal durų eiliškumą sten­
gėsi nustatyti, kurios palatos langas žiūri į tamsą.
Šitas?.. Ne. O gal šitas?
Kamilės palatos langą pažino iš užuolaidų. Jos buvo
kiek atitrauktos. Juodas plyšys. Ir keliant ranką Modes­
tą pervėrė bjaurus įtarimas, kad kažkas stovi palatoje ir
pro tą tarpelį stebi jį su pikta pašaipa.
Budrumas nudiegė kiekvieną nervą. Langas tyliai at­
sivėrė. Vėjas pagavo plazdenti užuolaidas, tarsi ką kvies­
damas paskubėti. Modestas žvilgtelėjo vidun — tuščia!
Įsikibo į palangę ir vienu tykiu šuoliu persivertė. Atsi­
dūrė viduje, nesukėlęs nė menkiausio triukšmo.
Kamilė miegojo taip, kaip ją ir paliko, — susigūžusi į
kamuoliuką, regis, nuolankiai pasidavusi likimo aki­
brokštams.
Toks vaizdas Modestą sujaudino iš naujo, bet tai tru­
ko akimirką. Vėjas įsisiautėjo, suklebeno palatos duris,
ir tyla atgijo, sutuksėjo nuo ritmingų žingsnių.
Dunkst dunkst.
Modestas mikliai pristūmė kėdę prie lango, nuklojo
antklodę.
— Eikš, laikas dingti iš čia...
Pakėlęs Kamilę ant rankų, stipriai it kūdikį priglaudė
prie savęs, užlipo ant kėdės, nuo jos — ant palangės ir
nurabždėjo žemyn. Kojoms atsitrenkus į žemę, vos ne

285
vos išlaikė pusiausvyrą ir, kiek leido jėgos, nuskubėjo su
brangia našta automobilio link.
Ji neatsibudo nešama per lietų, nors beregint permir­
ko. Modestas atsargiai paguldė Kamilę ant priekinės sė­
dynės. Automobilis plėšriai suurzgė, metėsi pirmyn. Ma­
šinos šviesos sraute lyg stiklo nytys sužėrėjo lietaus
uždanga, greitai pralėkė tary tum iškilmingai palydai iš­
sirikiavusių liepų eilės. Gatvė. Ligoninės pastatas nuto­
lo. Įtampa nyko sulig kiekvienu posūkiu, ir, kai išlėkė iš
miestelio, mintyse pasidžiaugė, kad viskas baigta.
— Kamile, miegi?
Ploni permirkę naktiniai buvo prilipę prie jos tarsi
antra oda, išryškėjo apv alios krūtys, tačiau Modestas žvel­
gė į ją be jokio geismo, jausdamas vien nenusakomą pa­
lengvėjimą, kad jiedu vėl kartu.
Pareguliavo šilumą ir radijo imtuvą. Saloną užliejo vos
girdima muzika. Štai gyvenimo pilnatvė: naktis, kelias,
M 1 radijo stotis ir ryto laukimas, kada prabus mergina,
dėl kurios nedvejodamas galvą paguldytų.
Fosforo ryškumu sužibdavo į šviesas patekę kelio žen­
klai. Pralėkdavo pro šalį tamsios sodybos, kurių kiemuose
lyg pirmykščio žvėries griaučiai riogsojo žemės ūkio tech­
nika. Ir vėl stodavo gilios nakties platybės.
Kaskart žvilgtelėjus į miegančią Kamilę, Modestui vis
didėjo nerimas. Ne, greičiau buvo jaudulys, nieko ben­
dra neturintis su šios nakties poelgiu. Pasielgė kaip manė
tinkamas, dėl to nė sekundės nedvejojo.
Dar kartelį nužvelgęs trapią, bejėgę merginą, jis ra­
do žodžius nusakyti savo jausmui: ji įkūnijo idealą, apie
kurį nė nedrįso svajoti. Jis įsimylėjo. Beviltiškai, lyg
koks vaikiūkštis. Tačiau nebuvo tikras, kad sulauks at­

286
sako. Bijojo ją paliesti, nes toks judesys jam atrodė gė­
dingas ir nešvarus. Glostymas ir geismas visada eina iš­
vien. Tad drįso lytėti vien akimis. Tokio sąlyčio, regis,
visiškai pakaktų, jei į sąmonę nesibrautų nerimas dėl
rytojaus.
Kas atsitiks, kai ji prabus? Kažkas juk turi atsitikti!
Juk jie nebe svetimi, tačiau kas?.. Patekės saulė, išnyks
šios nakties magija. Ji atsibus, padėkos, atsiprašys, kad
sukėlėjam šitiek rūpesčių, ir pasiners į savuosius, visiš­
kai apie jį negalvodama.
Pašiekus autostradą nustojo lyti. Dangaus pakraščiai
nedrąsiai ėmė šviesėti, tarytum blaivydamiesi iš nakti­
nių pagirių. Kaip tik priekyje išniro degalinės kontū­
rai, ir Modestas, pamanęs, kad ji prabudusi jaus troš­
kulį, užsuko į d egalinę. M ineralinis, en erg etin is
gėrimas, kokakola, šalta kava... Būtų apsikrovęs pirki­
niais kaip nešulinis kupranugaris, tačiau fantazija ne­
beišnešė, kuo dar galėtų palepinti Kamilę, kuriai ja u ­
tė tokį didžiulį rūpestį, lyg ji nieko kito pasaulyje
nebeturėtų, vien tik jį.
Bet argi ne tokia mintis privertė ją skambinti ne kam
kitam, o būtent jam? Vadinasi, pasitikėjo, o jis jos ne­
apvylė. Argi to nepakanka, kad rastųsi abipusis ryšys,
šiokia tokia simpatija ir pagarba?
— Kamile...
Ji vis miegojo. Veidas spindėjo tyru grožiu. Plaštakos,
ilgi pirštai ir pro baltą odą prasimušantis kraujagyslių
piešinys. Dailios pėdos, juokingai maži pirščiukai. Die­
važi, kiekvieną nagelį apipiltų bučiniais, išbučiuotų...
Daili kojų linija, amforiškai išsišov ę klubai — visa tai taip
svaigina! Ir tas nuostabus liemens įlinkis, kai, atrody tų,

287
lengv ai galėtum apimti delnais, o lūpos rastų žavią pil­
vo duobutę, kurioje tūno aistros mechanizmas...
Tačiau vos įsileidęs tokią mintį Modestas pajuto ribą,
skiriančią jį nuo šios įstabios būtybės. Ji jauna, tačiau
patyrusi tragišką meilę ir dėl to atsikračiusi romantinių
iliuzijų.
Patikli ir naivi Kamilė buvo vakar, bet aušta nauja diena
ir skaudi patirtis niekur nedings, gal ji išmokė ją ciniš­
kai juoktis iš minčių apie meilę? Todėl ji neleis sau per­
žengti ribos, už kurios slypi smalsumas ir troškimas jausti,
ką jis apie ją galvoja.
Tikėtina, kad po viso to, kas jai nutiko, taip ir bus.
Modestas susikaupė, nuspaudė akseleratorių ir aplen­
kė pūkščiantį vilkiką. Kažkur trankosi ir jo vilkikas, su­
ka kilometrus, tirpdo banko paskolą, o jis nė kiek verslo
reikalais nesirūpina. Nė karto vadybininkui nepaskam­
bino. Apleido kasdienius reikalus, atsidavė jausmų val­
džiai, bet argi galėjo ką nors pakeisti?
— Modestai...
Jį nukratė šiurpulys — taip netikėtai užklupo mieguis­
tas Kamilės balsas.
— O, tu prabudai!..
— Kur aš?
Ji kalbėjo tyliai ir jis turėjo tykoti kiekvieno skiemens.
— Mašinoje, mes jau toli nuo tos... negeros vietos.
— O Dieve, kokia palaima!.. Tu net neįsivaizduoji...
Sunku patikėti. Žinai, kaip sapnas. Taip, sapnas.
— Tu gerai padarei, kad man paskambinai. Aš tavęs
visur ieškojau. Nujaučiau kažką negera, o tu paskam­
binai.
— Tu toks geras... Niekada manęs nepalieki bėdoje.

288
 — Ir niekados nepaliksiu. Manyk, kad aš tavo ange­
las sargas. Ar gerai jautiesi? Miegojai kaip užmušta.
Bet ji tarsi nenugirdo. Jos akys sužvilgo ir ji pašnibž­
domis paklausė:
— Sakyk... Ar aš tau ką nors reiškiu? Nors truputį
truputį...
— Atvirai?
— Žinoma.
Modestas pajuto jėgų antplūdį — dabar arba niekada.
— Tu man brangi.
— Brangi? Kaip?..
— Nesijuoksi?
— Ką tu, visai ne.
— Tada aš atvirai ir nuoširdžiai...
Tačiau įkvėpimas dingo. Nebuvo tikras, ar protingai
pasielgs išduodamas tai, kas nedavė ramybės.
— Sakyk, ko nutilai?
Ir jam savaime išsprūdo:
— Tu esi mano mylimiausias žmogus šiame pašau-
!yje-
Ji delnais užsidengė veidą, jos pečiai sutrūkčiojo nuo
nebylaus verksmo. Tai atsitiko taip staiga, kad Modes­
tas nusigando.
— Kas tau, Kamile? Kodėl verki?
— Iš laimės... Dar niekada neverkiau iš laimės.
Ir nusibraukusi ašaras ji pažv elgė į Modestą tokiu at­
viru ir atsidavusiu žvilgsniu, kad šis nukaito. Po to su
pasidygėjimu timptelėjo naktinius marškinius.
— Koks siaubas. Aš su naktiniais... Tu ką? Nori pasa­
kyti, kad tiesiai iš lovos nusinešei į mašiną? Kaip tau
pavyko?

2 89
 65.

Atsibudusi Kamilė kurį laiką nesusigaudė, kur atsidūru­

si. Tikėjosi išvysti palatos sienas, o pasijuto begulinti ne­
patogiame guolyje. Pasirodo, tai buvo sėdynė, o kitoje
išvydo Modestą. Jis! Savo akimis netikėjo. Manė, kad
prasidėjo haliucinacijos ir iki visiško proto pakrikimo —
tik vienas žingsnis.
Pašaukė vardu ir jis atsiliepė. Buvo toks pat realus,
kaip ir ji pati, ir tada viskas atminties lentynėlėse sugulė
į vietas: jinai paskambino, o jis atv ažiavo. Nors nespėjo
pasakyti, nei kur, kokioje ligoninėje atsidūrusi, — jis vis
vien surado.
Nuo tokio suvokimo ją užplūdo neapsakomas švelnu­
mas. Praeitis nustojo egzistuoti, liko tik ši akimirka: jo
mielas veidas, žvilgsnis, nuo kurio darėsi šilta, jo balsas,
iš giliausio įmygio keliantis baugius jausmus.

Tu man esi mylimiausias žmogus pasaulyje.

Nesulaikė ašarų. Tai buvo taip netikėta!

Apsiverkė iš laimės.
O juk buvo įsitikinusi, kad yra visų apleista ir užmirš­
ta. Kaktomuša priešpastatyta žiauriems pasaulio dės­
niams, kurie buvo pav aldūs vien Radvilo aplinkai, ir ne
jos jėgoms tokią dvikovą laimėti.

Aš tavo angelas sargas.

Tokie žodžiai labiau nei karščiausia malda gydė su­

žeistą sielą. Ir šis prabudimas buvo ne kas kita, kaip grį­
žimas į pasaulį, kuriame ji vėl buvo mylima. Tai pajuto
susidūrusi su jo skaidriomis akimis, kuriose buvo susi-

290
kaupusi nežemiška šviesa, tarytum į ją žvelgtu ne šio
pasaulio būtybė.
— Kamile, miegi?
— Ne. Galvoju...
— Apie ką?
— Galvoju, kaip gerai, kad šiame pasaulyje yra gerų
žmonių, tokių kaip tu. Apie tave galvoju.
Jam patiko toks atvirumas. Nusišypsojo, žiūrėdamas į
kelią. Ji pastebėjo, kaip jo skruostai kiek nuraudo ir ku­
pinas išminties ir ryžtingumo veidas tapo drovus.
— Koks tu juokingas, — tarė ji, bet jis apsimetė neiš­
girdęs. Pasiūlė gėrimų, o jų buvo tiek daug ir įvairiausių
rūšių, kad Kamilė prunkštelėjo:
— Nieko sau asortimentas!
— Nežinojau, ką tu mėgsti, — teisinosi jis, — todėl
šlaviau viską iš eilės.
— Mineralinį, gali įsidėmėti.
Vandens gurkšnis numalšino troškulį. Truputis van­
dens užtiško Kamilei ant smakro, nes vaistų poveikis bu­
vo tebejaučiamas — visą kūną kaustė vangumas, rankos
sunkios lyg geležies strypai, akys lyg smėlio pribertos,
vis dar norėjosi miego.
Modestas ištiesėjai popierinę servetėlę.
— Ačiū. Kur mes dabar esame?
— Autostradoje. Pravažiavome Kalnujus. Kur tave vež­
ti? Namo, į Kauną?
— Oi, ne! Turėk proto, jie mane vėl uždarys.
— Kas tie — jie?
— Tie, kas stovi už Radvilo nugaros.
— Kai kalbėjausi su gydytoju, jis sakė, kad tu...
— Kad prieš save ranką kėliau? Ir tu patikėjai?

291
 Jis patraukė pečiais.
— Tiesą sakant, nežinojau, nė ką galvoti... Dar apie
tai rimtai negalvojau.
— Patikėjai, — priekaištingai atsiduso ji. — Na taip,
logiška. Ypač, kai tu žinai, kas su manimi darėsi tądien,
kai susitikome pirmą kartą. Man nepasisekė su žurna­
liste. Paaiškėjo, kad jinai pažinojo Juliją, pranešėjai apie
mane, o ji — Radvilui. Atlėkė ir...
— Žinau. Klubo apsaugos vaizdo kameros užfiksavo,
kaip tave sodino į džipą. O kas buvo paskui?
— Paskui — nesąmonių krūva. Įsivaizduoji, po viso
to, kas atsitiko, jau nekalbu, kad susitikus „Makse" Radvi­
las trenkė man antausį, jis, įsivaizduoji, mėgino taikytis
su manimi. Viską prižadėjo, rožių, nežinau, šimtą kokį
atvilko, ant kelių klaupėsi...
— O ką tu?
— Neištvėriau ir pyliau jam per žandą. Ir jis, palikęs
savo žmogų mane saugoti, išsinešdino. Praktiškai įkali­
no mane tarp keturių sienų, sakė, kol baigsis rinkimai...
Lyg dar būtų negana to, ką man pridarė! Ir nuotaika
tokia, kad nežinau... Siutas užėjo. Rožių žiedus nurė­
žiau, nuotraukas suplėšiau, paskui užsidariau vonios
kambaryje ir paleidau vandenį ant grindų, kad užlietų
kaimynus. Bet apsaugininkas išlaužė duris. Galop ėmiau
klykti ant visos laiptinės, tada apsaugininkui nieko kita
neliko, kaip mane surišti. Tik nepagalvok, kad mane
isterijos priepuolis ištiko. Aš — tyčia...
— Suprantu, o kas toliau? Iškvietė gydytojus? Tipo,
va, jai pasimaišė?
— Panašiai, tik prieš tai pasirodė Radvilas su Julija.
Saldžioji porelė. Niekšai! Visur primėtė vaistų pakuo­

292
čių, pribarstė tablečių, lyg nusinuodyti norėjau. O bu­
tas — siaubas! Prišnerkštas, visur rožių stagarai, nuo­
traukų skutai, vandens balos... Be žodžių įgrūdo į grei­
tosios pagalbos m ašiną. N eleido nieko paaiškinti!
Nuvežė į ligoninę, suleido kažkokių vaistų ir atsibudau
psichiatrijos ligoninėje, va kaip.
Modestas pakraipė galvą.
— Tu manimi netiki?
— Tikiu, tikiu, — suskubo jis atsakyti. — Bet man svei­
ku protu nesuvokiama, kaip jie nebijo tokiais darbais
užsiiminėti? O vėliau, toje ligonėje, nebandei ieškoti tei­
sybės?
— Kur ten rasi teisybę! Pats Radvilas man tiesiai švie­
siai pareiškė — pusė gydytojų kolektyvo priklauso tai
pačiai partijai kaip ir jis, todėl neverta šakotis, jie viską
padarys, kad aš neišeičiau, kol nesibaigs rinkimų vajus.
O kaip tu mane radai?
— Tavo skambutis padėjo.
Kamilė išklausė pasakojimo, kaip jam pavy ko sužino­
ti, iš kur jinai skambino, kaip nusigavo iki jos palatos,
atidarė langą ir vėliau ant rankų nunešė į automobilį.
— Buvo lengviau nei tikėjausi, — užbaigė jis ir vėl
paklausė: — Tai kur važiuojame?
— Man tas pats, kad tik ne į Kauną.
— Supratau. Atgal į Šiaulius pas Aivarą kažkaip nesi­
nori. Bijau, kad nesupras mūsų... Be to, tau reikia atsi­
gauti. O poilsiui tinkamesnės vietos už močiutės sodybą
nežinau, juolab kad tu prižadėjai ją aplankyti, pameni?
— Pamenu, bet...
Kamilė nutilo.
— Kas — bet?

293
 Ji nesmagiai atsiduso.
— Kažkaip nesmagu. Ta prasme, kad pirmą kartą atva­
žiavau su vestuvine suknele, o dabar — su ligonės balti­
niais. Tikrai pagalvos, kad man trūksta vieno varžtelio.
Modestas nusijuokė.
— Tik tiek? Gerai, užvažiuosime į Kėdainius, čia ne­
toli. Aprengsiu tave, — ir pastebėjęs, kad Kamilė ketina
prieštarauti, pridūrė: — Nesijaudink, ju k galime drau­
giškai sutarti — pinigus grąžinsi.
— Aš tau ir taip esu skolinga. Šiauliuose, pameni, da­
vei man septyniasdešimt litų.
— Kaipgi! Pamiršti negaliu, — juokėsi jis. — Nemie­
gu dėl tos skolos ir kraustausi iš proto.
— Tada tave reikėtų uždary ti į „psichuškę".
— Teisybė. Kartais man atrodo, kad man užėjo kaž­
koks beprotybės periodas.
— Rimtai? Kodėl?
— Juk sakiau.
— Ką sakei?
— Kad tave įsimylėjau.
Kamilę užplūdo žodžiais neišreiškiamas jausm as.
Norėjo pasakyti, kad jai malonu tai girdėti ar ką nors
panašaus, tačiau gerklę užspaudė aitrus gumulas. Nie­
ko negalėjo padaryti, tik žiūrėti į jį mylinčiomis akimis
ir tramdyti atsiradusį silpnumą, kuris vėl ją varė į lai­
mės ašaras.

66 .

Kamilei atrodė, kad šitą vyrą, vis nešantį pirkinius į au­

tomobilį, pažinojo visą savo gy venimą, tik kažkokia

294
paslaptinga jėga buvo jį ištrynusi iš atminties, ir šit da­
bar primiršti pojūčiai tarsi atgimė iš n aujo— jai buvo
be galo gera stebėti jo uolias pastangas įtikti jos skoniui.
— Va, smėlio spalvos džinsai. Pasimatuok, jei netiks,
nunešiu atgal.
Kamilė apsidairė į šalis. Ji sėdėjo automobilyje, pro
kurio priekį be perstojo zujo į prekybos centrą skuban­
tys žmonės. Ją užkabino keli smalsūs žvilgsniai, lyg spė-
liojantvs, kokiu ten keistu drabužiu jinai vilki, o dabar
persirenginėk visų akivaizdoje.
— Pasimatuok, jei kas, atnešiu kitus.
— Tada autom obilį pastatyk toliau, kur mažiau
žmonių.
— Negaliu. Pardavėja pamanys, kad noriu pasprukti.
— Tai eik, palik užstatą, ir viskas.
— Žiūriu, jau pradedi mane mokyti.
Tačiau tai Modestas pasakė linksmu balsu ir, suvaikš­
čiojęs iki parduotuvės, pavažiavo toliau nuo prekybos
centro.
Džinsai buvo aiškiai per dideli.
— Siaubas, kokia tu plona...
— Paprašyk dviem dydžiais mažesnių.
Kiti džinsai tiko.
— Oi, juk aš Lilijai dar negrąžinau jos drabužių, —
prisiminė Kamilė. — Pagalvos, kad noriu pasisavinti. Va
ten tai buvo visai nieko džinsai...
— Paskui grąžinsi, o dabar matuokis marškinėlius.
— Fe, kokia spalva! Žalia man nepatinka. O nebuvo
kokios žydros ar, pavyzdžiui, indigo?
— Indigo? Nesu tokios gyvenime matęs. Nupasakok,
kaip ji atrodo.

295
 — Nu jo, nupasakosiu aš tau spalvą, ir dar — indigo.
Mėlyna, bet ne mėlyna. Jei nesupratai, pardavėjos pa­
klausk ir parodys.
— Na, viskas, tu mane pribaigei. Jau valandą renkiesi
ir niekaip neišsirenki. Tai gal surašyk ant lapuko savo
pageidavimus? Mėlyna kaip mėlyna...
— Prašyčiau be panikos, aš tokia, ką padarysi. Eik ir
atnešk tamsesnę, tokios tai tikrai nenoriu. Ir nepamiršk
plaukų šepetį nupirkti, atrodau kaip baidyklė.
Prabėgo dar pusvalandis, ir Kamilė buvo aprengta nuo
galvos iki kojų.
— Na, viskas, — atsipūtė Modestas. — Tu gal alkana,
užsukame kur papietauti?
— Ne, ne viskas. Man dar labai daug ko trūksta.
— Kosmetikos?
— Apie kosmetiką visai pamiršau, gerai, kad pri­
minei.
— Tai ko dar?
— Smulkmenų, bet aš pati eisiu pirkti, nes tu nieko
apie tai neišmanai. Man nesmagu sakyti, bet gal gali
man duoti pinigų?
— O man smagu girdėti, kad nustojai manęs varžytis.
Kiek?.. Šimto litų užteks?
— Kad nelabai, kokių penkių šimtų reikėtų. Ko taip
žiūri? Aš rimtai, juk dabar viskas taip brangu.
Jai pasirodė, kad Modestas šypsosi kandžiai ir jam pra­
deda nepatikti jos kalbos tonas, bet vos apie tai užsimi­
nė, jis taip švelniai pasižiūrėjo į Kamilę, kad tai numau-
dė širdį.
— Neįsivaizduoji, kaip tu man tokia patinki.
— Kokia — tokia?

296
 — Betarpiška. Linksma ir draugiška. Daraisi tokia
sava.
— Tada duok penkis... ne, šešis šimtus. Nebūk kiau­
lė, juk kas liks — parnešiu.
Jis pratrūko kvatoti. Paskui atskaičiavo pinigus ir lyg
sau juokais pasiguodė, kad brangios moterys, deja, kai­
nuoja brangiai. Tačiau tuoj patikino, kad toks posakis
jai netinka, nes šis atvejis — visiškai kitoks. Išskirtinis.
— Bet aš eisiu kartu, — pareiškė jis. — Bijau, kad tau
vėl kas nors nenutiktų.
Tačiau prekybos centre Kamilei visi šmaikštumai iš­
garavo ir ji vos ne vos prisivertė Modestui pasakyti, kad
daugiau jos nebelydėtų.
— Kodėl? — nustebo šis, tačiau pamatęs, kur krypsta
Kamilės žvilgsnis, sutrikęs sumurmėjo: — O taip... Ži­
noma. Adeisk, apie tai aš visai nepagalvojau.
Tai buvo apatinio trikotažo parduotuvė su nedideliu
higienos reikmenų skyriumi. Kamilę nuvėrė nejaukus
šaltukas. Tačiau žinojo, kad kur kas prasčiau jaustųsi, jei
būtų neišdrjsusi įžengti į šią parduotuvę.
Ji norėjo patikti Modestui. Pirmąsyk per daugelį me­
tų jinai norėjo patikti kitam vyrui. Pajusti jo lūpų skonį.
Glamones. Švelnią atsidavimo aistrą. Užmigti ir prabusti
greta jo, ir vėl viską pakartoti iš naujo.
Kai prisilietė prie patikusių šilko nėrinių, Kamilę nu­
tvilkė keistas jausmas. Trumpą akimirkąjai pasirodė, kad
ji elgiasi kaip paskutinė lengvabūdė, kaip ir visos kitos
kvaišos, norinčios įtikti vyrams, ir net pasibaisėjo, kaip
tokios nepadorios mintys lenda jai į galvą.
Tačiau, metusi žvilgsnį pro parduotuvės stiklą, pam a­
tė Modestą. Jis stovėjo pasisukęs šonu ir žiūrėjo visai į

297
kitą pusę. Jos krūtinę nuvėrė maudulys, lyg gy vačiukė
susirangė paširdžiuose, ir tarp pirštų sušiugždėjus šil­
kui jos sąmonėje lyg kibirkštis švystelėjo — tai atsitiks
šiąnakt. Jei tik jis to panorės — ji numirs iš laimės.
— Atsiprašau, — kreipėsi ji į pardavėją. — Kiek kai­
nuoja šitas komplektukas?
Kiek ilgiau užtruko kosmetikos parduotuvėje, nes nie­
kaip negalėjo išsirinkti lūpų dažų.
— Ko taip ilgai? — pasukus automobilio link suniurz­
gė Modestas. — Galima pamanyti, kad ruošiesi į kokį
vakarėlį.
— Žinok, beveik atspėjai. Šį vakarą eisiu į pasimatymą.
— Aha, įdomu, su kuo?
— Su tuo, kas ateis prie ąžuolo.
— Kokio dar ąžuolo? A, šito!.. — ir pakraipė galvą: —
Nieko sau, kaip tu viską prisimeni.
— Aš juokauju.
Jis atidarė dureles, padėjo įlipti Kamilei.
— Man pasirodė, kad tu nejuokauji.
— Juokauju, — pakartojo ji, nežinodama, kaip atsi­
kratyti veidą užplūdusio drovaus raudonio.

67.

Ryto įspūdžiai pakylėjo Kamilę. Kažkas atsitiko. Keista

savijauta. Lyg naujai gimus, lyg atsidūrus kitoje tikrovė­
je — ten, kur baigėsi jos išbandymai ir prasidėjo jaudi­
nantys, malonūs išgyvenimai, gerų jausm ų periodas.
Tokia permaina be Modesto būtų neįmanoma. Bėjo
šis naujas pasaulis negalėtų egzistuoti, būtų visai ki­
toks — slogus ir be išeities.

298
 Jiedu sustojo kaimiško stiliaus pakelės užeigoje. Kai
gurkšnojo kavą, Kamilė lengv ai įsivaizdavo jos laukian­
čius ry tmetinius kavos ritualus su Modestu. Buvo kuk­
liai, bet gražiai apsirengusi ir vėl pradėjo patikti sau,
buvo malonu tai jausti.
Jis bandė įkalbėti Kamilę išsirinkti antrą patiekalą,
tačiau ji pasitenkino vien šaltibarščiais.
— Įsidėmėk, tai mano mėgstamiausias patiekalas, —
pasakė ji.
— Manai, kad būtina įsidėmėti?
Kamilė pasijuto pričiupta.
— Kaip nori, — išsisuko ji.
— Nesijaudink, mano atmintis gera.
— Tokie menkniekiai manęs nejaudina.
Jis atvirai pažvelgė Kamilei į akis. Ji šyptelėjo. Iš jo
veido išraiškos negalėjo nuspėti, ką jis galvoja, tačiau
žvilgsnis buvo dviprasmiškas, kaip ir jos paskutiniai žo­
džiai. Būtų mielai pasinėrusi į šitokį dvejaip supranta­
mą minčių žaismą, bet atgijo jo mobilusis.
Modestas užmetė akį į mobiliojo ekranėlį.
— Iš tavo numerio, vėl toji... kaip ten sakei?
— Julija, duok man, aš su ja pasikalbėsiu!
— Nė nesvajok, tu viską sugadinsi, — ir pakėlė mobi­
lųjį prie skruosto: — Aš klausau.
— Kamilė su tavimi? Žinau, kad su tavimi!
— Tai ko skambini, jeigu žinai?
— Perduok jai telefoną.
— Ji nenori su tavimi kalbėtis. Sako, kad nusibodai.
Ir išvis, palikit ją ramybėje, ji ir taip nuo jūsų prisiken­
tėjo.
— Bet jeigu ji pabandys...

299
 — Nieko ji nebandys, — pertraukė jis. — Aš garan­
tuoju. Pamirškit ją, juk rinkimai, ir taip problemų iki
kaklo. Viso gero.
Kamilė širstelėjo — kojis kišasi! Juk tai jos asmeninis
reikalas! Ne, ji taip visko nepaliks! Bet Modestas ją nu­
ginklavo vienu vieninteliu klausimu:
— Tave dar jaudina Radvilas?
Ir pažvelgė į ją reikšmingai.
— Nė kiek! Aš jo nekenčiu.
— Vadinasi, jau dina...
— Aš taip nesakiau.
Jis paniuro. Ankstesnio linksmumo — nė ženklo. Pa­
davėjas juos užklupo nesmagiai tylinčius. Padėjo lėkštes
ir nupėdino sau. Valgė tylėdami, kas sau, ir tokia tyla
Kamilę ėmė be galo slėgti.
— Kaip tu nesupranti, kad aš bijau dėl tavęs, — pa­
galiau šiek tiek adyžęs prabilo jis. — Juk tos saldžiosios
porelės aljanso tu neįveiksi. Kerštas — prastas patarė­
jas. Manai, priversi juos atsakyti už tai, kad tave įkišo į
psichiatrinę? Gydytojų išvados. Nėra jokių šansų.
— Apie ką tu čia kalbi? Ničnieko nesuprantu.
— Apie Radvilą, apie ką daugiau.
— Kokį Radvilą? Nepažįstu tokio!
Jo akys nuovokiai įspindo.
— Taip ir maniau, kad esi protingesnė, nei vaizduoji.
Zinai ką?.. Visai pamiršau tavęs paklausti, koks tavo
mėgstamiausias vynas?
— Atspėk.
Jis prisimerkė, puse lūpų sudėjo šypseną ir vėl tapo
šiek tiek šelmiškas, svajingas. Be galo patrauklus ir pa­
vergiantis. Jos vyriškis, jos tikry bės ašis.

300
 — Raudonas.
— Atspėjai, — atsakė ji. — Na ir kas iš to?
— Pagalvojau, kad reikėtų atšvęsti mūsų pažintį.
— Gera mintis.
Ji stebėjo, kaip Modestas pakilęs nuėjo prie baro. Kad
ir kaip būtų keista, bet jam tinka suglamžytas kostiu­
mas, pagalvojo Kamilė. Panašus į vienišą herojų, kuris
pečiais skinasi sau kelią per gyvenimą.
Jai lipant į automobilį, jis laikė atlapotas dureles. Vie­
ną akimirką jo veidas atsidūrė taip arti, kad Kamilė pa­
noro užsimerkti iš malonumo.
— Tavo kvapas... Tiesiog mane svaigina, — ištarė jis
kiek prikimęs nuo jaudulio.
Ji atsirėmė į sėdynės adošą. Staiga plūstelėjęs švelnu­
mas pakeitė jos veidą. Nusigręžė į langą. Automobilis
trūktelėjo iš vietos, tarytum praplėšė kokią uždangą, už
kurios slypėjo auksinė šviesa, tvyranti virš laukų ir pa­
dūmavusių miško juostų. Nespėjusios išdžiūti balos
spindėjo lyg veidrodžiai. Gražiausia diena, kokią teko
regėti, pamanė ji.
— Jei nori, gali snūstelėti, — išgirdo sakant Modes­
tą. — Ne taip toli iki sodybos, bet jei užmigsi, važiuosiu
lėčiau, kad pailginčiau sapną.
Ji sumerkė akis. Tačiau sapnas buvo trumpas. Pasiju­
to apnuogintomis krūtimis ir bučiuojama. Saldžios eks­
tazės banga nulėkė kūnu, privertė smarkiai sudrebėti,
ir ji vėl buvo gyva.
— Kas atsitiko? Kažką negera susapnavai?
Kamilė nieko neatsakė. Sapno įspūdis vis dar nepa­
leido jos, klajojo po oda. O kai jos akys susitiko su Modes­
to žv ilgsniu, ją apėmė keistas jausmas, kad jis puikiai

30 1 •
 nutuokė, ką ji sapnavo. Jo paties viduje glūdintis troš­
kimas kažkokiu būdu įsiskverbė ir užvaldė jos pasąmo­
nę. Troškimas. Būtent tai ir perskaitė jo žv ilgsnyje.
— Galiu įjungti muziką?
Ji linktelėjo. Iš garsiakalbių plūstelėjęs trankus ritmas
šluote nušlavė tylą. Kelias pasidarė duobėtas, po dugnu
žliugsėjo vanduo. Modestas garsiai nusistebėjo:
— Oho, kažkas šį ry tą čia važinėjosi. Kas galėjo trenk­
tis į tokį užkampį? Juk priekyje — viena sodyba, ties ja
keliukas ir baigiasi.
Regis, šis galvosūkis jam viską užgožė. Žvelgė vien į
kelią, o ąžuolo pusėn, po kurio šakomis, kaip pats pasa­
kojo, kadaise patyrė pirmojo bučinio skonį, nė galvos
nepasuko.
Automobilis pasisiūbuodamas įriedėjo į vienkiemį.
Močiutės veidas šmėkšojo lange. Supratusi, kokių sve­
čių sulaukė, ištapsėjo ant priebučio laiptukų. Ir, vos pa­
sisveikino, kaip didžiausią naujieną suskubo pasakyti:
— Šįryt tavęs ieškojo, buvo atvažiavusi tokia ponia,
dailiai apsirengusi, apie tave klausinėjo.
— Tikrai? O kas ji tokia, vardo nesakė?
— Sakė, sakė, prašė, kad paskambintum. Įdomus su­
tapimas, bet jos vardas irgi Agnė.
— Agnė? — Modestas iš netikėtumo net atgal loštelė­
jo. — Ar tau nepasigirdo? Juodais plaukais, aukšta?
— Juodais, taip. Aukšta.

68 .

Vakaras. Vėjas sūpavo medžių viršūnes. Už sodo driekė­

si tykios žalios pievos. Jomis slidinėjo rūkas. Išėjęs į gry­

302
 ną orą Modestas pajuto laisvės ir palaimos bangą. Buvo
užsnūdęs. Nenorėjo, grūmėsi su miegu, bet nuovargis
buvo toks begalinis, kad nė nepajuto, kaip akių vokai
užsiklijavo.
Diena prabėgo greitai, o šit toji minutė, kai, pakirdęs
iš miego ir apsižvalgęs aplink, niekur neišvy do Kami­
lės, slinko kankinamai lėtai. Tačiau, priėjęs prie lango,
pamatė ją sode. Trapią figūrėlę. Jos baltą ranką, siekian­
čią raudonšonio obuolio. Pasistiebė, sportinė palaidinu­
kė pakilo aukštyn ir pasimatė liaunas, įtemptas liemuo.
Žavi akimirka.
Bet tuoj prisiminė, kad vakarienės metu Kamilė buvo
tyli, veidas nepasidavė šypsenai. Ji apie kažką nuolat
galvojo, kažkas jai nedavė ramybės, bet taip ir nesumo­
jo pasidomėti, pamanęs, kad tai tik nuovargio požy mis.
Modestas nulipo laipteliais. Ji, išgirdusi žingsnių gar­
są, sužiuro jo pusėn.
— Norėjau atsiprašyti, Kamile.
— Už ką?
— Prisnūdau, tave palikau vieną. Neįkyrėjo močiutė
savo tarškėjimu?
— Ne. O tau reikėjo pailsėti, nes, ko gero, teks mane
vežti iš čia...
— Kur? — nustebo Modestas. — Kur vežti?!
— Į Kauną.
Jos balse jautėsi sunkumas. Ji atsikando obuolio, kram­
snojo sučiaupusi lūpas. Pažvelgė į Modestą be šilumos,
vertinamu žvilgsniu.
Kažkoks balsas šnibžtelėjo Modestui — viskas griūv a.
Taip nuostabiai prasidėjusi diena — sugadinta. Gal net
visas gyvenimas.

303
 — Skambinai Agnei? — staiga paklausė ji.
— Ne, o kodėl turėčiau skambinti?
— Ji juk prašė, pamiršai?
Jos veidą pakeitė keista pavydo išraiška.
Modestas šyptelėjo. Šit kodėl Kamilė pasidarė kaip
nesava. Ji pavydi. Kaip miela...
— Aš jai neskambinsiu, nes neturiu ką pasakyti. Ne­
suprantu, kodėl tave tai jaudina? Negi nori, kad aš im­
čiau tave įtikinėti, jog tarp mūsų viskas baigta?
Kamilė nurijo obuolio kąsnelį ir išspaudė šypseną. At­
rodė, kad tylos pauzė jai grąžino nuotaiką.
— Žinoma, kad noriu, — naiviai ištarė ji. — Nežinau,
kaip tau, bet man tai svarbu. Aš nenoriu patirti gėdos,
kai ji vėl čia pasirodys. Vieną kartą atvažiavo, atv ažiuos
ir kitą. Ne, ne, man to purvo gana iki kaklo... neno­
riu...
Ji nutilo. Modestas priėjo taip arti, kad jai pasivaide­
no, jog ji su savimi kalbasi.
Prakąstas obuolys dunkstelėjo ant žemės.
Vėjas suvirpino obels lapelius ir šakos tarytum susivė­
rė virš Kamilės. Žengtelėjo atgal, bet jis pritraukė ją prie
savęs, apkabino rankomis jos kaklą ir ėmė švelniai bu­
čiuoti. Kamilė įkaito nuo tikros aistros. Jautė jo tv irtą
kūną, jo delnų karštį, o bučinys buvo toks sv aigus, kad,
regis, liovėsi širdis plakti. Geismas, įtampa, noras, troš­
kimas ir įspėjantis, draudžiantis signalas nulėkė per
temstančią sąmonę — juk gali kas pamatyti!
Ji nejučia atsitraukė nuo Modesto. Galvoje šmėstelė­
jo — siaubas, kaip gera...
— Aš turiu tik tave, — pasakė jis, vis dar nepaleisda­
mas jos rankos. — Įsidėmėk tai.

304
 Modestas negalėjo atitraukti nuo jos žvilgsnio. Ji su­
sigraudino. Lūpos sutrūkčiojo, o akys drėgnai sublizgo.
— Aš bijau, — ty liai pasakė ji.
— Ko?
— Anksčiau ar vėliau tenka nusivilti meile. Taip jau
sutvarkytas šis pasaulis.
— Bet tai nereiškia, kad turim bijoti meilės. Mirties
reikia bijoti, štai ko.
— Juk tai tas pats...
— Kas?
— Meilės mirtis. Turėtum žinoti.
— Dabar žinosiu.
Modestui pasirodė, kad jie laukia kažko, kas neįvyks.
— Mes turime vyno, — prisiminė jis. — Todėl bai­
giam tas kalbas, nes iš tikrųjų mes kalbam apie nieką.
Kaip ten sakoma? In vino veritus — vyne teisybė, išgė­
ręs žmogus sako tiesą.
Jiems grįžus močiutė tik kartelį dirstelėjo į svetainę.
Palinkėjo labos nakties ir nušiureno į savo kambarėlį.
Vynas buvo salsvo skonio. Kamilę nusmelkė šiluma,
lyg iš pavėsio įžengus į saulės atokaitą. Ji pagalvojo, kad
nuo šiol diev ins vyną, primenantį pasiskonėjimą obuoliu
ir aistra, kuri taip netikėtai užklupo sode, po obelimi.
Vakaro šešėliai lyg dvasios įsėlino į svetainę, susiran­
gė kampuose. Lyg smalsaudamas, apie ką jiedu kalbasi,
įcimpino katinas, draugiškai brūkštelėjo į stalo koją lyg
pasisveikindamas.
Vyno gurkšnis. Jo žv ilgsnis. Rankos, jos per toli, kad
įmintų Kamilės norus. Balsas, kerinčiai skambantis ty­
loje. Troškimas gyventi ir mirti slypėjo jos širdies dū­
žiuose, jo žvilgsnyje, jo rankose...

305
 — Tiesą pasakius, — prabilo jis, — mane irgi baugi­
na tas jausmas. Net nežinau, kas tai? Simpatija, prisiri­
šimas ar meilė, o gal viskas sykiu? Man tai panašu į ste­
buklą, nes buvau tikras, kad liksiu bejausmis kaip akmuo.
Be tavęs, Kamile, neįsivaizduoju rytojaus.
Jai pasidarė taip gera, kad pečiais nulėkė drebulys.
— Taip, tai stebuklas, — sutiko ji. — Kiekvienam ti­
kėjimui pagrįsti reikia stebuklo. Buvau nusivylusi. Vis­
kuo. Pameni, kokia verksnė buvau... Juokinga prisiminti.
— Jei nori žinoti, tada tu mane varei į baisią neviltį,
nežinojau, nė ką daryti. O Dieve, pats turėjau proble­
mų iki kaklo, o čia dar tu! Bet viskas pasikeitė. Žinai,
kada? Kai tu apsivilkai pižamą...
— Aš prisimenu, kaip tu žiūrėjai į mane. Kai buvau
nuoga. Na, beveik.
— Ne, ne tada. Kai tu užmigai. Tada kažkas man nu­
tiko. Dabar suprantu, kad tą akimirką tave įsimylėjau.
— Neišgirdau, ką sakei. Pakartok.
Modestas pakartojo, o ji ir vėl:
— Tyliai kalbi, nieko negirdžiu.
Jis viską suprato. Pakilo iš savo vietos, prisėdo ant sofos
šalia. Paėmė vyno taurę išjos rankų, pastatė ant stalo.
— O dabar klausykis manęs atidžiai.
Saldus virpuliukas nubėgo jai nugara, kai pajuto jį
pirštais glostant plaukus. Regis, sielon padvelkė jo alsa­
vimas. Lūpos kvepėjo vynu. Kamilei pasirodė, kad bu­
činys sujungė ne kūnus, o jųdviejų sielas, šią akimirką
trokštančias kūniškos laimės.
Jo mylavimai tapo drąsesni, lūpos ėmė klajoti jos ap­
nuogintu pilvu, nudegino krūtinę. Šiurpas, džiugesys,
geismas įsimetėjai po oda. Jos rankos pasidarė juslios

306
ir judrios. Drabužiai tarytum savaime, niekieno nepa­
liesti, nuslydo, nučiuožė žemyn, ir ji pajuto, kaip jos kū­
no drebuliai nueina į jo kūną, pranešdami apie begalinį
susijaudinimą ir jausmus, kurių jėgos neįmanoma nu­
sakyti — tai galima vien jausti.
Prieš užgęstant sąmonei Kamilė spėjo pagalvoti: o,
Dieve šventas, kaip aš jį myliu!.. Kaip aš jį myliu!

69.

Kamilė pajuto vėsą. Suprato, kad prabudo, guli viena ir

nebejaučia šilto Modesto peties, prie kurio prisiplojusi
skruostu taip saldžiai užsnūdo. Pakėlusi galvą apsidairė.
Minkšta tamsa sėmė nebylius svetainės baldus, bet ne­
buvo tokia tiršta, kad nuo jos akių paslėptų Modesto
siluetą, tarsi apgaubtą sapno apsiaustu. Jis stovėjo prie
atviro lango ir, regis, klausėsi, ką jam šnabžda tykus so­
do ošimas.
Minutę kitą ji stebėjo Modestą. Jo įsitempusi povyza
tarytum bylojo, kad šiame pasaulyje esti dalykų, kurie
jam trukdo ramiai miegoti.
— Nemiegi? — pašnibždomis paklausė jis, pajutęs
įsmeigtą žvilgsnį. — Vėsoka, tiesa? Rytoj, matyt, vėl lis.
Kamilei pasidarė taip šalta, lyg lauke būtų šerkšniję.
— Kodėl tu nemiegi? Nepalik manęs vienos.
Tai nuskambėjo kaip priekaištas, ir Modestas atsitrau­
kė nuo lango. Prisėdo ant sofos, švelniai paglostė jos
plaukus.
— Man toks įspūdis, lyg tu kažko lauktum, — tarė
Kamilė ir kiek padvejojusi pridūrė: — Lyg tos, kuri ta­
vęs ieškojo...

307
 — Nekalbėk taip. juk viską išsiaiškinome.
Bet Kamilę nuo to tylaus balso, lyg atsklindančio per
miegus, apėmė apmaudas. Visada taip, pamanė ji. Vos
išblėsta kūno suteikta laimė, vyrai neatpažįstamai pasi­
keičia. Vien moterims intymus suartėjimas atrodo kaip
giliausias žmogiškas išgyvenimas, todėl jos trokšta gy ­
venti tais įspūdžiais net prabudusios.
Jis pabandė ją pabučiuoti į lūpas, bet Kamilė užsi­
traukė antklodę virš smakro. Ji pyksta. Tegul žino.
— Supranti, prabudau nuo garso, — tarė jis, sekda­
mas jos akių krypsnį. — Pasirodė, kad kažkas atvažiavo
į kiemą ir sustojo. Prisisapnavo, ką padarysi...
Kamilei pasivaideno, kad svetainės gilumoje kažkas
sukrutėjo. Įspindo žalsvos akys.
Modestas mostelėjo ranka:
— Škac!
Katinas nuspriegė nuo fotelio, nenorom užsikorė ant
palangės ir dingo nakties tamsoje.
Modestas jau buvo po antklode, ieškojo kur padėti
delną, tačiau Kamilė vietoj laukto švelnumo jautė vien
nerimą. Jis laukėjos, savo Agnės, galbūt net sapnavo ją,
todėl ir prabudo.
Tačiau kai visus savo išgąsčius išsakė Modestui, jis nu­
sijuokė. Paskui tarsi sunerimo.
— Tu tikrai manai, kad aš galiu būti toks dvilypis?
Viena sakyti tau, o kitką galvoti?
Ji nežinojo, ką atsakyti. Norėjo tikėti juo, bet įtarios
mintys drumstė, nuodijo tyriausius jausmus. Ji troško
pasijusti vienintele. Leidosi bučiuojama, bet sąmonė li­
ko skaidri kaip ledas, tad vos gavusi atokvėpį paklausė:
— Tu tikrai mvli mane?

308
 — Tikrai, tikrai.
— Bet kodėl man atrodo, kad tu kažką slepi?
Ji išgirdo, kaip jis atsiduso iš visos krūtinės, tarytum
patvirtindamas jos spėjimą.
— Kaip tau paaiškinti?.. Jei atvirai, tai paskui mane
velkasi uodega, buvau įklimpęs į nešvarius reikalus. Taip
susiklostė, kad nepadariau darbo iki galo, tad tie liko
nepatenkinti.
Ne, ji ničnieko nesuprato. Jokio aiškumo. Migla, ir
tiek. Ji norėjo žinoti apie Modestą viską. Taip ir pasakė
jam — visą tiesą.
— Tau tai svarbu? — lyg vydamas kokią abejonę pa­
klausė jis.
— Labai svarbu.
Jis leidosi pasakoti. Apie sandėrį su Ričardu. Pasida­
vė pagundai, tai tiesa. O ko nesutikti? Rizika buvo mini­
mali, kol nepaaiškėjo, kad automobilyje įrengtos slėp­
tuvės, ojose — narkotikų siunta už pusę milijono dolerių.
Viską grąžino atgal, atsižegnojo nuo narkotikų kurjerio
dalios, jam už tylėjimą net automobilį dovanojo. Būtų
galima rankomis iš džiaugsmo ploti, bet jie pradėjo sekti.
Kodėl — nežino, bet įtaria, jog ne todėl, kad akis į akį
susidūrus pasiūlytų kur nors papietauti.
— Bet kodėl tada? Ko jiems iš tavęs reikia?
— Manau, kad nieko, išskyrus viena — pašalinti m a­
ne, per daug žinantį.
— Nesąmonė! Kokia nauda? Kas nuo to pasikeis?
Modestas trumpai pagalvojo.
— Turbūt tu teisi. Niekas nesikeičia. Tačiau neįmano­
ma įsivaizduoti, kas jų galvose dedasi. Pinigai keičia mąs­
tymą, skleidžia beprotišką energiją, vedančią į pamišimą.

309
O aš nežinau, ką galvoja Ričardas. Kiek jį pažįstu, jis
labai atsargus, nemėgstantis liudininkų.
Kamilei toks paaiškinimas atrodė visai logiškas. Top­
telėjo galvon, kad ji be reikalo kankino Modestą savo
įtarimais. Tad apkabino jį, prisiglaudė p riėjo krūtinės,
kyštelėjo liežuvio galiuką tarp jo lūpų, gundydama bu­
čiuotis.
— Kokia tu... — merkėsi jis iš malonumo.
— Kokia?
— Aistringa.
Kamilė suvirpėjo. Lyg kokia antgamtiška jėga ją stū­
mė mylėtis. Ji troško savo glamonėmis nustebinti, pri­
blokšti mylimą kūną. Ją be galo džiugino dažnėjantis
Modesto alsavimas. Pagalvojo, kad ji gali... jau gali taip
padaryti, kad jis nesupras, gyvas jis ar miręs. Tačiau nak­
ties tylą sudrumstė keistas garsas, lyg pro kokią vatą pra­
siskverbė burzgesys, ir ji sukluso.
— Tu girdi?
— Ką?
— Kažkas važiuoja.
Jie abu įsiklausė. Kurį laiką viešpatavo didi ramybė,
bet vos nutyko sodo šlamesys, iš nakties tolybių tylumos
atitrūko mašinos burzgimas.
— Atrodo, kažkas važiuoja plentu.
Bet variklio kriogavimas sustiprėjo, ir neliko abejo­
nės, kad pažliugusiu keliuku kažin kas važiuoja. Modes­
tas šastelėjo prie lango, uždarė jį ir gerai užtraukė užuo­
laidas, kad niekas nepažvelgtų vidun. Paskui nuskubėjo
prie laukujų durų, patikrino, ar jos užrakintos.
— Tu manai, kad tai... jie? — slopiai, pakuždomis pa­
klausė Kamilė, bet Modestas davė ženklą patylėti.

3 10
 Stojo įtempta tyla. Keista, bet mašinos ūžavimo nebe­
sigirdėjo. Tykiai ošė sodas, jo gilumoje dunkstelėjo že­
mėn obuolys, ir viskas.
— Turbūt kažkas iš vietinių, — sujudėjo Modestas, —
arba kas nors pasiklydo. Įvažiavo, apsisuko ir nuvarė sa­
vo keliais.
Svetainėje paliko tamsu, nors į akį durk. Kaip karste.
Ir taip pagalvojus Kamilei oda šiurptelėjo. Įsisupo į ant­
klodę. Bet baimė nenyko. Ūmai pasaulis už lango tarsi
atgijo. Čiukštelėjimas, brazdesys ir tyla. Žingsniai, žo­
džių nuotrupos, kurios lyg per sapną sproginėdavo tai
šen, tai ten, ir taip neaiškiai, sakytum, juos tartų ne žmo­
nės, o dvasios. Nematomos, bet gebančios įsibrauti vi­
dun, lipniais pirštais liesti jos veidą, pūsti į akis tirštą
tamsą.
— Man atrodo, kad kažkas yra kieme.
— Vaidenasi. Toji mašina seniai nuvažiavo. Vos pra­
auš, važiuosim ir mes, todėl — miegok, tau reikia pail­
sėti.
— Kur važiuosim?
— Kur tik tu panorėsi.
— Prie jūros?
— Galima ir prie jūros.
— Kaip norėčiau prie jūros. Su tavimi. Kad dviese,
supranti?
— Suprantu.
Ji padėjo galvą jam ant peties, tarsi į pagalvę įsikniau­
bė. Baugūs garsai išnyko. Modestas perbraukė ranko­
mis jos kūną, palietė pečius, pabučiavo į kaklą.
Buvo taip gera, kad Kamilė nusiraivė. Stojo nuo­
jauta, kad tuoj liks be liemenėlės, kuri laikė nuogas jos

3 11
 krūtis. Kad tuoj sulauks drėkinančio bučinio, o gla­
monės taps karštligiškos, greitos ir jai teks grumtis su
jo kūnu, norint atitolinti malonumo viršūnę, pratęsti
susiliejimo laimę. Bet Modestas nepalietė liemenėlės
petnešėlių. Antklodės krašteliu apgaubė nakties vėsai
atvirus pečius.
— Miegok, — sušnibždėjo jis, pabučiuodam as į
kaktą.
Tai paveikė hipnotizuojamai. Lyg pašaukė miegą. Akys
ėmė merktis. Nieko nėra palaimingesnio, kaip užmigti
šalia mylimo žmogaus. Bet miegas buvo negilus. Kar­
tais prabusdavo. Matydavo, kad Modestas nemiega, būd­
rauja, lyg kažko lauktų. O už lango švito, plėtėsi dulki­
na šviesa. Debesys nupalšo nuo tekančios saulės,
prašviesėjo ir svetainė, lyg šviežiais lako potėpiais nu-
svido indaujos kontūrai.
— Miegi? — tyliai paklausė jis.
— Ne, jau išsibudinau.
— Tada kilsime į kelionę.
— Kur? — mieguistai sumurkė ji.
— Kur panorėsi. Prie jūros, pavyzdžiui. Ten bus ra­
miau nei čia, vienkiemyje, tarp miškų. Ten — civilizaci­
ja. Žmonės, muzika, judėjimas.
Taip taręs jis švelniai pabučiavo krūtinę. Nuo šitos gla­
monės Kamilei kraujas sujudo. Jis pakilo, o ji liko gulėti
pusiau prisimerkusi. Žavia ir laisva poza. Geidė Modes­
to, jo vyriško svorio, jo švelnių mylavimų. Bet jis nesku­
bėdamas ėmė rengtis, ir Kamilei visi erotiniai jausmai
atbuko. Tačiau nejautė nusivylimo. Viskas prieš akis. Ry­
tai, kai ji prabus šalia geidžiamo kūno. Sugaus jo žvilgs­
nį, įskaitys jame meilės ženklus, pasijus laiminga.

312
 70.

Tekanti saulė sklaidė ūkanas. Automobilis tolo nuo so­

dybos. Vietomis keliukas buvo sausas, o tarpais Modes­
tui prireikdavo sumanumo, kad aplenktų tyvuliuojan­
čias balas.
Apie naują dieną skelbė paukščiai; jų pašėlusio čiul­
besio neįstengė užgožti variklio urzgimas.
Glausdamasi prie Modesto Kamilė paklausė:
— Tau nesunku bus taip vairuoti?
— Žinoma, ne. Jei nori, gali sėstis ant kelių.
Jo lūpose šmėkštelėjo kažkas panašaus į šypseną. Vis
dar buvo įsitempęs, mažai kalbėjo, mažai rodė taip trokš­
tamo švelnumo.
Tai iš karto krito Kamilei į akis ir ji skausmingai pa­
galvojo: bent pasakytų, kad aš graži, jau nekalbant apie
tai, kokia ypatinga buvo ši naktis. Ji atsidavė jam iš
meilės, vien iš meilės, o jis tyli. Nežinia apie ką mąs­
to. Taip atidžiai seka keliuko vingius, lyg jos nebūtų, lyg
vienas pats, užsiskliaudęs savo mintyse, bėgtų nuo pra­
ėjusios nakties prisiminimų, nuo visko, kas jam neda­
vė ramybės.
Staiga automobilis užkriokė. Tai ratai pasiuto klimpti
į lietaus išplaktą žvirgždą ir tokia klampynė trukdė bė-
gėtis. Purv o švirkšlės tiško ant kapoto, be perstojo švais­
tėsi stiklo valytuvai, o Modestas vis žvilgčiojo į veidro­
dėlius.
— Tai jie. Tykojo visą naktį, — ištarė Modestas.
Apie ką jis kalba?
Automobilį keistai sumėtė, lyg važiuotų vandeniu per
bangas, tačiau variklio šėlsmas tik sustiprėjo.

313
 Kamilė žv ilgtelėjo atgalios ir išvydo visureigį. Jis lėkė
aukštai pasišokėdamas, lengvai įveikdamas tirštus it de­
gutas purvynus ir vis artėdamas.
— O, Dieve, kas dabar bus! — aiktelėjo ji.
— Plentas netoli. Ten nebepavys. Užsisek diržą.
Šit keliukas pasausėjo, ir automobilis nuo greičio ūk­
telėjo lyg kylantis lėktuvas. Džipas atsiliko. Bet vėl pel­
kė, vėl drumzlino vandens fontanai šniojo į stiklą, be­
veik nieko nem atyti... Vienas Dievas težino, kaip
Modestui pavyko suvaldyti automobilį ir pataikyti į po­
sūkį.
— Užsisek diržą! — riktelėjo jis nenuleisdamas akių
nuo kelio. — Ir nekaišiok galvos!
Kamilė virpančiomis rankomis šiaip ne taip įgrūdo
saugos diržo sagtį į užraktą ir susmuko sėdynėje, tarsi
perpus sumažėjo. Pažvelgė į Modestą, mėšlungiškai
abiem rankom įsikibusį į vairą, ir, savo begaliniam siau­
bui, pamatė visureigį.
Pasivijo! Skrieja greta!
Slystelėjo žemyn visureigio tamsus stiklas. Sujuodavo
plyšys. Jam e sušmėžavo kažin ką laikanti ranka ir ap­
link sušvilpiniavo oras. Tai įvyko taip staiga, kad Kami­
lė nė nesuprato, jog girdi šūvius. Cvaktelėjimai į skar­
dą, d z in g telėjim ai į stiklą — dievaži, lyg kokie
akmenukai pasipylė. Dar labiau susigūžė sėdynėje. Visu
kūnu jautė, kaip automobilis slysčiojo lyg ant ledo, akies
krašteliu matė, kaip Modestas gaudė vairą, lyg šis de­
gintų delnus.
— Tu sveika? Tau nekliuvo?
Baugiai šmėsčiojantis miškas baigėsi, atsivėrė begali­
nė erdvė, kokia pasitinka šokančiuosius į bedugnę, bet

3 14
vietoj svaigaus kritimo Kamilė pajuto, kaip automobi­
lio padangos užkabino kietą pagrindą, lyg nagais įsika­
bino, ir pasileido vis greityn.
— Viskas. Pasiekėme plentą.
Ji išdrįso pakelti galvą. Greitis augte augo ir kelio vaiz­
dai lėkė pro akis lyg atskiri filmo kadrai.
— Kaip tu, Kamile? Sveika?
Ją sustingdė šiurpi nuostaba ūmai suvokus, iš kur sutrū­
kinėjusiame stikle atsirado tos keistai apvalios skylutės.
— Į mus... šaudė?
— Taip. Pašventino kaip reikiant. Tau nekliuvo?
— Neee.
Kamilė pastebėjo, kad, nors greitis ir milžiniškas, Mo­
destas vairuoja viena ranka, o kita bejėgiškai nukarusi.
Veidas pabalęs, nuo prakaito rasota kakta. Sukandęs dan­
tis, lyg jaustų skausmą. O svarbiausia — šviesūs marški­
niai patamsėję nuo kažkokios dėmės.
— Kraujas! — pakraupo ji. — O Dieve! Tave sužeidė!
Jis atkakliai žvelgė į plentą. Ūkavo vėjas, už sušaudy­
tų stiklų skriejo, sukosi miglotas rytas, o Kamilės akyse
tavaravo tamsios kraujo dėmės.
— Modestai, duok telefoną! Reikia kviesti greitąją pa­
galbą!
— Nieko tokio... kaip nors, — prakošė jis.
Staigus posūkis. Automobilis pakrypo ir, regis, be Mo­
desto valios, vien jausdamas šeimininko norą, įlėkė į au­
tostradą, tačiau kitą akimirką metėsi į šalį, tapo neval­
domas. Kamilė nutvėrė vairą.
— Modestai! Stabdyk! — riktelėjo nesavu balsu.
Riksmas pramušė jo temstančią sąmonę ir jis numynė
stabdžius. Automobilis suvinguriavo, dusyk apsisukęs

3 15
bloškėsi j šalikelę. Vos nenudardėjo nuo atšlaitės. Taip
ir liko kyboti autostrados pusėn atkišęs paskuigalį.
Modestas suknebo sėdynėje. Toks baugus vaizdas svies­
te išsviedė Kamilę iš automobilio. Paknopstomis išpuo-
lusi į kelią pamatė, kaip mirksėdamas švieselėmis susto­
jo mikroautobusas ir išlipę žmonės skuba artyn.
— Kas atsitiko? Užmigo prie vairo? — klausė kažku­
ris iš keleivių, o Kamilė puolė tai prie vieno, tai prie
kito:
— Padėkit! Iškvieskit greitąją! Greičiau!

71 .

Vos chirurgas išėjo iš operacinės, Kamilė metėsi prie

jo ir maldaujamai sudėjo rankas:
— Sakykite, kaip jis?
— Galiu jum s, panele, pasakyti, kad jūsų draugas
gimęs po laiminga žvaigžde. Vieną kulką ištraukėm iš
peties, dar dvi — iš šlaunies. Tačiau tik minkštieji au­
diniai pažeisti. Automobilio skardos sušvelnino kulkos
smūgį, be to, iš važiuojančios mašinos ne taip lengva
tiksliai pataikyti. Organizmas jaunas, išgyv ens.
— Iš-išgyvens? O gali ir mirti?
Chirurgas stabtelėjo, pasodino Kamilę ant kėdės, nes
pastebėjo, kaip merginai pakirto kojas.
— Nesijaudinkite, sunkiausia —jau praeityje. Jūs blo­
gai jaučiatės? Gal išeikite į gry ną orą?
— Ne ne! Ar galiu čia pasilikti?
— Žinoma, bet kurį laiką jam teks praleisti reanima­
cinėje, o ten lankytojai neįleidžiami, — pasakė chirur­
gas ir nutolo koridoriumi.

316
 Kamilė atsikvėpė. Skaudžiausios valandos praėjo.
Ačiū Dievui, operacija pavyko. Bet valandėlė drąsos, ir
vėl širdį ėmė gniaužti. Juk viskas per ją, ji dėl visko
kalta.
Operacinės durys atsidarė. Į koridorių išriedėjo gul­
tas. Jį stūmė dvi sesutės. Viena jų nešė stovą su lašine.
— Iš kelio, kur puolate!
Bet Kamilės neatbaidė piktas riktelėjimas. Žengė ne-
atsilikdama, vis glostydama nejautrią Modesto ranką.
Jis pats buvo išbalęs lyg drobė. Veidas sujauktas kažko­
kios nerimasties, lyg sapnuotų blogą sapną ir niekaip
neįstengtų prabusti. Kitą sekundę Kamilės akys pasken­
do ašarose, nieko nebematė.
— Jam dabar nieko neskauda? — nedrąsiai paklausė.
— Jis dar neatsigavęs po narko zės,— burbtelėjo
sesutė.
— Kiek laiko jis bus reanimacijoje?
— Parą, gal dvi. Eikite namo, nevarkite.
— Ne, ne, aš palauksiu!
Kamilė kiek atsiliko, luktelėjo, kol gultas įriedės į rea­
nimacinę palatą, po to apsidairė ieškodama kur atsisės­
ti ir išvydo koridoriaus gale kėdes.
Ką gi, pagalvojo, dvi paros — tai visai nedaug, paly­
ginti su tuo jausmu, kuris jos laukia susidūrus su jo aki­
mis, išgirdus mielą balsą.
Kamilei užėjo noras išsiverkti. Sunku buvo vienai. Kli­
nikos baugino. Uždaras pasaulis, turintis savus dėsnius,
pavaldesnius tik aukštesnėms jėgoms. Kol vyko opera­
cija, ji be perstojo meldėsi kaip tik sugebėjo. Padėjo.
Žinoma, buvo išklausyta. Juk būtų nežmoniška, jei Die­
vas būtų juos išskyręs.

3 17
 Koridoriumi žingsniavo gy dytojas. Nuožmiai surauk­
ti antakiai, žv ilgsnis — priekabus it prievaizdo. Kamilė
įsitempė. Mintyse šoko ieškoti žodžių, kuriais pamėgins
perkalbėti jo užsispyrimą išvyti ją lauk, bet tuščia to nuo­
gąsčio: gydytojas dėbtelėjo ir įėjo į operacinę.
Paskui pritipeno sesutė. Veidas nė kiek negąsdinan­
tis, o balsas skambėjo beveik lipšniai:
— Vargšelė, nusprendėte laukti?
— Man taip geriau...
— Aš jums antklodę atnešiu.
— Nereikia.
Tačiau paslaugios moteriškės nepavyko perkalbėti. Ati­
tempė antklodę, mėgino lyg apsiaustu apgobti Kamilės
pečius, bet ji patikino, kad jai nė kiek nešalta.
— Gal ir greičiau perkels į palatą, — guodė sesu­
tė, — gal dar šiąnakt, žiūrint, kaip greit atsigaus po
operacijos.
— O palatoje aš galėsiu būti?
— Kiek širdis geidžia.
— O, kaip gerai, — pradžiugo Kamilė.
— Atnešiu sriubos lėkštę, juk jūs nuo pat ryto čia, o
jau vakarienės metas.
— Nenoriu, patikėkite, aš nesu alkana. Ačiū jums, bet
man ne tas galvoje.
Sesutė pasišalino. Prabėgo dar valanda, ir Kamilė
ėmė grimzti į snaudulį, tačiau vos sudėdavo bluostą, at­
gydavo patirtas siaubas. Kėdė imdavo suktis ratu, ji
pasijusdavo sėdinti milžinišku greičiu skriejančiame au­
tomobilyje ir visa krūptelėjusi prabusdavo. Užsiverian-
čios dury s supokšėdavo it šūviai, ir visi miegai išsilaks-
tydavo.

318
 Taip atėjo ir vakaras. Ligoninė nuščiuvo, ir ji vėl nu­
grimzdo į pusiaumiegio būseną. Staiga kažkas palietė
jos petį, įsikabino, suleido pirštus ir stiprokai papurtė.
— Tu esi Kamilė?
Ji nesuprato, ko toji tamsiaplaukė mergina nori. Bu­
vo apstulbusi nuo jos įžūlumo. Ko ją drasko? Ko jinai
nori?
— Ką sakėte?
— Aš klausiu — tu esi Kamilė, gal kurčia?
— Taip, aš... O kas jūs, atleiskite, būsit?
Nepažįstamoji nusijuokė nemaloniu juoku. Ji buvo
aukštesnė už ją, madingai apsirengusi, spinduliavo iš­
puoselėtu grožiu. Kuplūs plaukai gobė nepriekaištingų
bruožų veidą, tik akys — dygios, šaltos, kaustančios į
ledą.
— Aš — Agnė. Negi Modestas tau nepasakojo apie
mane? Turėjo guostis, kad aš jį palikau, koks jis vargšas
ir nelaimingas. Pasakojo?
— A taip, sakė...
Kamilė leisgyvė nutirpo. Suvokė, kad mato savo prie­
šininkę. Nenugalimą — taip ūmai jai pasirodė.
— Tai ko čia sėdi! Gali būti laisva, nuotykiai baigėsi.
To dar betrūko, kad prie mano Modesto visokios šliun­
dros budėtų. Duok jam ramybę bent ligoninėje.
— Bet jis man sakė... — išlemeno Kamilė, tačiau tam­
siaplaukė suvirpo iš įsiūčio:
— Ką sakė, ką! Kad tarp mūsų viskas baigta? Visi vy­
rai taip šneka, kad tik kitoms sijonus užverstų. Visada
taip — vos mes apsipykstame, Modestas puola ieškoti
nuotykių. Turbūt ir tau meilėje prisipažino, o tu patikė­
jai? Naivuolė. Ne tu pirma, ne tu paskutinė.

319
 Kamilė kėlėsi nuo kėdės. Nenorėjo nė minutės pasi­
likti šalia tos rėksnės, jaukiančios protą.
— Jūs klystate, nieko apie mus nežinote!
— Žiūrėk, tu man dar akis draskai? Aš nuo kojų nusi­
variau jo beieškodama! Per vakaro žinias išgirstu, kad į
jį kažkas šaudė, o atvažiavus į ligoninę kažkokia varna
man į akis šoka!
Kamilė išblyško, jai ėmė drebėti lūpos. Dar kiek — ir
apsibliaus kaip paskutinė boba. Ne, nesuteiks tokio ma­
lonumo. Bet stoti į žodžių mūšį su tokia isterike ji netu­
rėjo nei jėgų, nei noro.
— Palauk, kur droži, aš dar nebaigiau, — pasivijo ją
Agnė ir, vos prisitaikiusi į žingsnio ritmą, netikėtai tapo
atlaidi: — Na, nepyk ant manęs. Turėtum suprasti, ką
man reiškia Modestas. Visąlaik saugojau jį nuo nelai­
mių, nuo blogų draugų, ir vos trumpam palikau vieną,
prašau — įsivėlė į susišaudymą...
— Jis nešaudė. Mus pasivijo džipas, iš ten ir pasipylė
šūviai.
— O kas tokie? Kodėl? Tu bent nujauti?
— Žinau. Man jis papasakojo.
— O tu sėdi kaip pabučiuota! Į policiją reikia bėgti!
— Policija buvo čia, vos jį atvežė. Aš jiems viską papa­
sakojau.
— Fu, nors tiek!
Kamilė pagreitino žingsnį, bet buvo sučiupta už
rankos.
— Palauk, ko čia leki, kaip į uodegą įkirpta. Nebijok,
man neįdomu, kaip jūs ten dulkinotės. Sakyk geriau, ar
chirurgui davei už operaciją?
— Ne.

320
 — Na, taip ir maniau. Kokia to chirurgo pavardė?
— Nežinau.
— O sesutėms?
— Ne.
— Tai ką čia veikei? Dėl grožio tryneisi? Net nesugebi
pasirūpinti elementariais dalykais, gėdos turėtum! Nie­
ko, tam aš ir čia, kad tuo pasirūpinčiau.
Neatstojo nė per žingsnį, lydėjo iki pat taksi stovėji­
mo aikštelės. Kamilę nutvilkė kaltės jausmas. Taip, ji
privalėjo paisyti nerašytų ligoninės įstatymų, apdalyti
kyšiais visus, kas šokinėjo aplink Modestą. Nepagalvo­
jo, visai ne tas rūpėjo.
O kai Kamilė ketino žengti paskutinius metrus iki tak­
si, Agnė vėl sugriebė jos ranką. Vėjas kedeno jos žvil­
gančius juodus plaukus.
Ji buvo graži. Ir tokia mintis Kamilei kėlė begalinį
liūdesį. Kas žino, kiek teisybės yra Agnės žodžiuose? Nič­
nieko nebesusigaudė.
— Tu man atleisk, Kamile, jei tave užgavau. Žinai,
moteriškos emocijos. Kai išgirdau tą kraupią žinią, ma­
niau, kad išprotėsiu. Palik man savo telefoną, gerai?
— O kam? Kam jums mano telefonas?
— Ne, tu visai nepažįsti Modesto! Tiesą pasakius, aš
nežinau, kas buvo tarp jūsų, — eilinis pasimylėjimas ar
meilė iki grabo lentos. Jei Modestas panorės tave pa­
matyti, jis tau paskambins. Jis pasirinks, supranti? Aš
netrukdysiu. Tada grįši čia, pas jį, o manęs, pažadu, ne­
berasi. Viskas paprasta,, tiesa?
Kamilė nepatikėjo tuo, ką išgirdo. Tai užsipuola su
didžiausiu triukšmu, veja iš ligoninės, tai telefono pra­
šo, ir tokiu tonu, lvg jos būtų draugės.

32 1
 — Gerai, užsirašyk, — pagauta kažkokio keisto ato­
slūgio sutiko Kamilė. — Perduok Modestui, kad aš lauk­
siu jo skambučio. Labai...

72.

Kamilė taksistui pasakė tėvų namų adresą.

Buvo vėlu, Kaunas atrodė kaip išmiręs. Ištuštėjusios
gatvės prim inė begalinius klinikų požemius. Chao­
tiškos miesto šviesos, regis, skelbė pavojaus padėtį.
Taip grimztantis laivas apie savo nelaimę signalizuoja
likusiems krante. O ji neria gilyn. Į savo sielos sute­
mas. Jei kas gali ją išgelbėti — tik Modestas. Vien jo
valioje nutraukti šitą sielvarto naktį ir grąžinti ją į lai­
mės dienas.
Agnės pasirodymas ją išgąsdino. Privertė pajusti kaž­
kokią neapibrėžtą, bet slegiančią kaltę. Taip, Agnė bu­
vo ciniška, nepakenčiama. Tačiau ją su Modestu siejo
ne trumpalaikė pažintis, bet ištisi drauge nugyventi me­
tai. Naivu manyti, kad jų nesiejo meilė. Juk ir pats Mo­
destas pasakojo, kaip sunkiai jis išgyveno išsiskyrimą, ir
šit jie vėl kartu.
Duris atidarė mama. Vienmarškinė, užsimiegojusi, bet
išvydusi dukrą persimainė iš nerimo:
— Kamile! Iš kur taip vėlai! Užeik, užeik... Ar kas
atsitiko?
— Tu nepyksti ant manęs, mama?
— Dėl ko? Žinoma, ne, ką čia šneki!
Prieškambaryje uždegus šviesą, Kamilė pastebėjo, ko­
kia skausminga mamos veido išraiška. Vis dar kamuoja­
ma minties apie iširusias vestuves. Ji kalbėjo toliau:

322
 — Grįžai iš Graikijos? O gal visai nevažiavai? O Rad­
vilas sakė, kad viską išsiaiškinote, viskas susitvarkė. Ap­
sidžiaugiau. Ko tyli, Kamile? Ko nieko nekalbi?
— Na, mam! Jau vėlu, aš mirtinai pavargusi. Rytoj.
Kamilė smuko į svetainę, nieko nelaukusi sofos pata­
lynės dėžėje susirado pagalvę, išsitraukė antklodę.
Atsiradęs tėvas pasisveikino, bet nieko neklausinėjo.
Pasižiūrėjo į dukrą skvarbiu žvilgsniu ir, tarsi išvydęs
dukros akyse sutrem ptos širdies skausmą, pasakė
mamai:
— Duokim jai ramybę.
Ir uždarė duris.
Kamilė atsibogino prie paklotos lovos telefono apa­
ratą, pastatė ant kėdės. Jei suskambės, pakaks ištiesti
ranką, ir Modesto balsas nukels ją atgal į margaspalvį
pasaulį, kuriame ji ir mylima, ir geidžiama, ir kelianti
ilgesį. Tada kaip ant sparnų skubės į klinikas, pasiguos,
kokia kančia buvo jį palikti, bet argi ji galėjo pasiprie­
šinti Agnei?
Kažkur už langų gatvėje sukriokė automobilis, ir šis
garsas perslydo įjos sapną, kuriame blaškėsi žibintų švie­
sos, o ją pačią pagavo lyg upės verpetas, lyg nevaldomo
automobilio sėdynę po savimi pajuto...
Daug kartų prabusdavo. Įsiklausydavo į tylą, kuri bu­
vo įtartinai gili ir spengianti ausyse lyg nuo šūvio trenks­
mo. Tik pančiais ją apėmė minkštas tarytum rūkas snau­
dulys. Pajuto prisispaudusias prie savųjų Modesto lūpas,
su tuo šventu jausmu ir užsnūdo. Nežinia, kiek miego­
jo, poilsio vis vien nejautė. Išgirdo barškesį virtuvėje,
kliokiantį iš čiaupo vandenį, tylią tėvų šneką. Jie ruošė­
si į darbą.

323
 Gerai nors tiek, pagalvojo Kamilė, kad atsikėlus ne­
reiks pakliūti į kryžminę apklausą. Pasakytų teisybę —
nieku gyvu nepatikėtų. Įsimylėjo? Pametė galvą dėl kito
vyro? Toliau net nesiklausytų. Pamanytų, kad tyčiojasi.
Svetimais stebuklais niekas netiki. O jei dar papasako­
tų, kad vakar sėdėjo automobilyje, į kurį lėkė kulkos...
— Dukrele, miegi?
— Taip, mama.
— Mes išeinam į darbą. Tu būsi čia?
— Būsiu, mama. Tik Radvilui nesakyk, kad aš čia...
— Kodėl?
— Nesakyk, ir viskas. Prašau tavęs.
Žingsniai prieškambaryje. Užrakto brakštelėjimas pra­
nešė, kad tėvai išėjo.
Iš kur jie ištraukė Graikiją, ką jiem s Radvilas pri-
skiedė?
Bet tuoj Kamilės mintys be tvarkos susivijo lyg į gyva­
čių kamuolį: Modestas, kodėl jis neskambina, jis su Ag­
ne... nebeskambins... nori pamiršti ją ...
Neįveikiamas jaudulys akimirksniu prasiveržė lauk,
ir ji nė nepajuto, kaip nutv ėrė telefono ragelį. Sužinojo
Kauno klinikų chirurgijos skyriaus telefono numerį. At­
siliepė sesutė. Pirmieji jos žodžiai pradžiugino:
— Kas toks? A, Modestas Taurantas? Taip, jau palato­
je, bet dabar turi svečių. Kiek supratau — iš policijos.
— Pasakykite jam, kad paskambintų. Kamilei. Užsi­
rašykite mano telefoną...
Užsirašė, patikino, kad perduos, ir Kamilei kaipmat
palengvėjo. Jausmas, kad yra atstumta, pasitraukė. Jis
užsiėmęs, kalbasi su kriminalistais. Vakar ją pačią prie
operacinės durų užspeitė jaunas, įžūlus pareigūnas.

324
Pagrasino — jei nekalbėsi, važiuosi, panele, j komisa­
riatą, ten ir apklausime. O ji ir negalvojo nieko slėpti.
Papasakojo, ką buvo girdėjusi iš Modesto lūpų, tik į klau­
simą, kodėl jis trukdė vilniečiams Ričardui ir Dovydui,
nieko negalėjo atsakyti. Bet pareigūnas buvo patenkin­
tas išgirdęs konkrečius Įtariamuosius, ir dar kiek paklau­
sinėjęs, kur ir kada užpuolė, išskubėjo savo keliais.
Apimta šiek tiek pakilesnės nuotaikos, Kamilė išsivirė
arbatos. Atsidarė virtuvės langą, įsileido gryno oro. Gai­
vus rytas. Troleibusai rieda gatve be pertrūkio kaip ka­
ruselėje. Ilgomis nosimis žybsi juos pralenkiantys auto­
mobiliai.
Bet laikas bėgo. Arbatos puodelis tuščias, o telefonas
tyli. Kamilė stengėsi nepasiduoti panikai. Bandė galvo­
ti apie ką nors malonaus, tačiau atmintyje nesisekė at­
gaminti švelnių, virpulingų pojūčių, kurie ją pavergė,
kai mylėjosi su Modestu. Įtampa kaustė, ėmė viršų. Te­
lefonas tyli, ir viskas, kas jai nutiko per pastarąsias die­
nas, atrodė labai miglota, tarytum būtų prisisapnavę.
Galų gale neištvėrė nežinios ir ry žosi paskambinti į
Modesto mobilųjį. Atsiliepė Agnė.
— O, labas, Kamile, — kažkaip keistai džiugiai ji pa­
sisveikino. — Modestui viskas gerai. Įsivaizduok, net mė­
gino vaikščioti.
— Kodėl jis man neskambina?
— Kad jis ir nesiruošia skambinti.
— Kaip tai?
— Bet tu nesijaudink. Jis parašė laišką. Kaip man jį
tau perduoti?
— Kokį laišką? Nereikia man jokių laiškų! Aš noriu
pati su juo pasikalbėti.

325
 — Pamatysi, taip bus geriau. Aš irgi jam sakiau, pa­
skambink, juk nervinasi mergelė, bet jis užsispyrė...
— Netikiu!
— Užsispyrė, ir viskas. Bet aš nežinau, ką jis parašė,
tikrai! Manau, kad jis neabejingas tau. Deja, mano liū­
desiui.
— Aš atvažiuosiu...
— O kam vargintis? Tave kokiu adresu galiu rasti?
Supranti, aš kaip tik važiuosiu į parduotuvę, šlepetes
reikia nupirkti, muilą, rankšluostį... Užvežčiau. Alio?..
Kamilė sudvejojo:
— Aš noriu jį pamatyti.
— Palatoje dabar kriminalistas, jis kalbasi, be to, ža­
dėjo iš prokuratūros atvažiuoti. Nepateksi. Policija ne­
įleis. Todėl aš geriau atv ešiu, o paskui, popiet, atvažiuo­
si, tik mane perspėk, kad aš išeičiau iš palatos.
— O... o kaip jums? Ta prasme — išsiaiškinote santy­
kius?
— Nebuvo kada. Po teisybei, man labiau rūpi, kad jis
kuo greičiau pagytų, o ne apie sielos žaizdas kalbėti. Tai
sakyk adresą, nebegaišink manęs.
Kamilė pasakė tėvų namų adresą ir padėjo ragelį.
Laiškas. Jai pasidarė silpna. Koks laiškas? Vidurius nu­
smelkė keistas šaltis. Atrodė, kad kažkieno šalti pirštai
siekia jos gerklės, gniaužia alsavimą. Nerimas vėl tapo
nepakeliamas.
Važiuoti į klinikas! Ji nenori skaityti jokių laiškų! Nori
matyti ir girdėti! Jei net Modesto širdis linksta prie
Agnės...
Neaiški, erzinanti, vedanti iš proto sumaištis. Ji ne­
rado sau vietos. Siaubingai užsinorėjo cigaretės, tačiau

326
žinojo, kad tėvų bute neras nė nuorūkos. Iki kiosko ne­
toli, vos per gatvę perbėgti, tačiau kaip sukrapštyti ke­
lis litus? Ėmė naršyti stalčius, tikrinti prieškambaryje
kabojusių drabužių kišenes, kratyti mamos rankines.
Aptiko savo buto atsarginius raktus, įsigrūdo į kišenę.
Gerai, nereikės Radvilo prašyti. Dėjo į saują centą prie
cento. Vos du litai. Mažoka. Tada vėl suskambo tele­
fonas.
Modestas!
— Alio!
— Labas, Kamile.
Moteriškas balsas, bet ne Agnės.
— Kas čia skambina?
— Tai aš, Milda! Nepažinai manęs?
— A, labas.
— O apie tave vėl laikraščiai rašo! Tiesa, nedaug. Klau­
syk, kur dingai? Tavo telefonu Julija atsiliepinėja, sako,
kad nė vienos iš mūsų nenori matyti, bet aš, aišku, ne­
patikėjau. Po viso to, kaip jinai išsidirbinėjo, kas ja gali
tikėti?
— O kaip tu sužinojai, kad aš pas tėvus?
— Julija pasakė. Ir įsivaizduoji, kokia kobra? Sako,
paskambink, sužinok, kokios Kamilės nuotaikos, ką ji
ketina dary ti. Tavo Radvilą taip įsuko, kad, matei, pla­
katų pilnas miestas, o iš teliko gražuolis praktiškai neiš­
lenda, ir dar tokį idiotišką klipą rodo ir rodo, matei?
— Ne. Man tai neįdomu. Jau nebe. Taip ir pasakyk
Julijai. Iki.
— Palauk, Kamile, juk ne dėl to skambinu. Atsisvei­
kinti norėjau. Tave padrąsinti, įsivaizduoju, kaip tau
sunku...

327
 — Atsisveikinti? Kaip suprasti?
— Poryt išskrendu į Londoną.
— A, taip, minėjai, visai pamiršau.
— Mes galime kur nors susitikti?
— Aš negaliu niekur išeiti.
— Tai aš pas tave atv ažiuoju, gerai? Su šampanu. Kaip
ten sakydavai? Paburbuliuosim...
Milda. Nepamiršo. Kaip miela. Ir Julijos klastai nepa­
sidavė. Tikra draugė. O toji Julija vis nerimsta, vis rūpi,
kas jos galvoje dedasi, kokie keršto planai rutuliojasi.
Keista, bet pagalvojusi apie Juliją nepajuto jokios
nuoskaudos. Radvilo vardas taip pat skambėjo kaip šim­
tai kitų — tuščiai, be emocijų.
Vėl atsigauna telefonas. Šįkart — Agnė. Girdi, kaip ji
alsiai kelissyk sukvėpuoja į ragelį:
— Laiškas pašto dėžutėje. Pasiimk.
Laiškas! Jis nenorėjo jai girdint kalbėti pačių švelniau­
sių žodžių, nenorėjo jos liūdinti! Nutirpusi nuo tokios
minties, Kamilė išpuolė į laiptinę. Pašto dėžutėje bo­
luoja laiškas. Džiaugsmas, nusiraminimas ir stipry bė.
Ištraukė laišką ir, spausdama prie įsibėgėjusios širdies,
ėmė kopti laiptais, jausdama, kaip ją ima supti jauki,
iškalbinga ir šventiška tyla, kokia paprastai stoja po mei­
lės prisipažinimo.

73.

Kamile,
atleisk man, kad suteikiau tau tiek nepatogumu. Žinau,
kad tu man puoselėjai tam tikins jausmus, buvai man
miela, ir tokia tu man patikai. Bet nenoriu tavęs apgau­

328
dinėti, maitinti tuščiomis iliuzijomis. Man sunku tau paaiš­
kinti, kiek man daug iš tikrųjų reiškia Agnė. Ji su manimi
buvo ir varge, ir džiaugsme, aš ją visada mylėjau ir myliu.
Beprotiškai. Tokią meilę linkiu ir tau surasti. Silpnumo
akimirką daug paikysčių tau prišnekėjau. Tokie jau mes,
vyrai. Atleisk ir neieškok manęs!
Modestas

Jos sustingusios akys dar kartą perbėgo laiško eilutė­

mis. Kažkoks rūkas nusėdo galvoje ir nedavė permanyti
žodžių prasmės. Bet pamažu suvokimas ėmė plisti kar­
tu su skausmu. Vėl perskaitė. Atidžiai, beveik pagarsiui,
kaip kad žmogus dėlioja maldą, kuri jj gali išgelbėti.
Ieškojo bent vieno žodelyčio, ko nors tokio, kas galėtų
nuimti skausmą, išvaduoti nuo beprotybės pojūčio, bet
akyse taip ir sušmėkščiojo tiltas, upė, tamsūs vandenys
ir aiški išvada: jau tada galėjo suvesti sąskaitas su šiuo
nužmogėjusiu, jos meile mintančiu pasauliu.
Blykstelėjo paskiri žodžiai. Atleisk!.. Myliu!.. Bepro­
tiškai!.. Agnę!.. Neieškok!..
Susmuko ten, kur stovėjo, — prieškambaryje, prie batų
dėžės. Kažkas joje nutrūko. Skausmas pasiekė aukščiau­
sią tašką. Po to stojo keista nejautra. Lyg pajutus, kad
to, dėl ko gyv enta, visais būdais kabintasi, — nebeliko.
Viską užgožė nepakeliama tyla.
Aš ją visada mylėjau ir myliu. Beprotiškai.
Šių žodžių klaikumas trenkė tarsi šūvis. Nė pati nepa­
juto, kaip atsidūrė prie muzikinio centro, įjungė, pa­
garsino muziką, nes tyla darėsi nepakeliama, darėsi sun­
ku kvėpuoti, lyg oras būtų prisipildęs smulkių stiklo
dulkelių.

329
 Trankus ritmas pripildė kambarį. Kamilė sėdėjo ant
sofos, stiklinėmis akimis žiūrėdama priešais save. Ran­
kos bejėgiškai gulėjo ant kelių. Vidinis šėlsmas siundė
ją padaryti lemtingą žingsnį. Šimtas tablečių. Juk taip
paprasta. Kaip būtų gera, kad niekas daugiau neberū­
pėtų!
Per kurtinančios muzikos škvalą ji neišgirdo, kaip at­
sidarė durys ir svetainėn šmurkštelėjo mama. Mikliai
nusiyrė pro svetainės baldus, nulaviravo prie grotuvo,
ištraukė laidą ir nudrėbė ant parketo. Žingtelėjo prie
Kamilės, prikišo pablyškusį veidą, pažvelgė į dukros pri­
gesusias akis ir baisiai sunerimusi papurtė jos petį:
— Kas čia darosi? Kam taip garsiai muziką leidi!
— Argi aš jum s nesakiau, kad su ja nėra šansų susikal­
bėti. Susidėjo su kažkokiu valkata, visai išprotėjo!
Iki skausmo pažįstamas balsas privertė ją pažvelgti į
vyriškį, stovintį už mamos nugaros. Radvilas. Spitrijasi į
ją padūkusiu žvilgsniu, lyg matydamas kažką nekenčia­
mą, kad įmanytų — pusiau perplėštų.
— Ji dar bando mano rinkimų kampaniją sušikti!..
— Ša, Radvilėli... Dukra mano, — tramdydama jau­
dulį prabilo mama, — mums visiems reikia susėsti ir pa­
sikalbėti. Tai ilgiau tęstis negali. Turi būti aiškumas. Bai­
kite juokinti žmones.
— Eikit jūs visi nuo mano galvos!
Radvilas bandė ją sulaikyti, bet Kamilė taip skaudžiai
kirto jam per nagus, kad tas atšoko.
— Psichė!
Mama dar kažką šaukė pavymui, bet Kamilė nesusto­
jo. Su trenksmu išspruko iš buto, strimgalviais nusirito
laiptais, o lauke puolė kur akys mato. Pabėgėjo šaligatviu,

330
apsidairė, ar kas nesiveja, ir tada pastebėjo keistus pra­
eivių žvilgsnius. O Dieve, ji buvo basa, išsitaršiusiais
plaukais, apgailėtinos išvaizdos, lyg ką tik pabėgusi iš
kažkokios landynės.
Sustojo kažkokia mašina, ketino nerti kuo tolyn nuo
gatvės, bet pasigirdo:
— Ei, Kamile! Eikš, kur bėgi!
Iš taksi automobilio jai mojo Milda. Ji susiruošė išlip­
ti, krapštė taksistui smulkius, bet Kamilė greitai apsi­
sprendė.
— Važiuojam iš čia, — klestelėjo ant galinės sėdynės.
— Kas atsitiko?
— Paskui papasakosiu. Važiuojam j Šilainius, į mano
butą. Viskas, dingstu iš čia... Milda, kaip tu manai, ar
spėčiau su tavimi išskristi į Londoną?
Draugė tik išpūtė akis:
— Ko tu taip panikuoji? Į kokį Londoną?.. Ką čia pais­
tai! — bet įdėmiau nužvelgusi Kamilę, tarytum įžiūrė­
jusi begalinį pasiryžimą, aiktelėjo: — Oi, tu rimtai?
— Kur man važiuoti, kur? — suurzgė taksistas. — Čia
negalima stovėti.
— Juk sakiau — į Šilainius. Rasytės gatvė, ten paro­
dysiu kur sustoti.
Pajudėjus taksi, Milda vis gręžiojosi į ją, stebeilijosi su
tokiu baugiu šiurpu, lyg ten, iš kur paspruko Kamilė,
liko gulėti mažių mažiausiai vienas lavonas.
— Bet tu, Milda, įsidėmėk — dėl Londono aš visai
rimtai. Nematau jokių prošvaisčių čia pasilikti. Galėsi
man pagelbėti?
— Na, nežinau... Galėsiu, o ko negalėti? — netvirtai
atsakė ji. — Bet tau reikia nusiraminti. Sampano, va,

33 1
išgersime, aptarsime tavo problemytes, ir gal viskas ki­
taip atrodys.
Kamilė suprato, kad toks staigus jos apsisprendimas
gąsdino ir trikdė draugę. Turbūt jos akyse išrodo kaip
paskutinė kvaiša. Sugalvojo mat nuo nelaimingos mei­
lės bėgti į Angliją! O jeigu ir taip? Pabėgimas labai pa­
našus į išnykimą, ypač jei pabėgėlis apie save niekam
neduoda žinios. O ji taip padary s! Niekam, net tėvams,
bent pusmetį — jokios žinios. Gyva ar mirusi — tegul
galvoja ką nori, tegul visi pajunta bent dalelę tos kan­
čios, kokios jai pačiai likimas nepašykštėjo.
Aišku viena— ji čia negali likti ir šliaužioti po savo
liūdnos praeities griuvėsius lyg kokia blyški askaridė.
Ar verta gyventi — šitas klausimas neduos ramybės, ne...
Atsakymą žino. Reikia nustoti gyventi arba, viską išme­
tus iš galvos, pradėti iš naujo. Tačiau be jokių vidinių
gyvenimo šešėlių, aistrą ir švelnius jausmus suderinant
su gyvenimo reikalais. Svajoti, mylėtis ir ilgėtis? Valan­
dėlė kūniškos laimės už arklišką dozę juodžiausios ne­
vilties? Gana svaigti ir paikioti!
Milda galutinai patikėjo, kad Kamilės ketinimai la­
bai rimti, kai pamatė, su kokiu įkarščiu jinai ėmė krau­
tis daiktus kelionei. Susišlavė brangesnius papuošalus,
o kitus, pasakė ji, tegul jos mama, didžioji Radvilo ger­
bėja ir užtarėja, nešioja. Kosmetikos beveik nelietė, ir
spinta liko tokia pat braškanti nuo pakabų su drabu­
žiais kaip buvusi, vos porą suknelių įsimetė į kelioni­
nį krepšį.
— Kam man? — nusistebėjus draugei gūžtelėjo pe­
čiais ji. — Aš niekam nebenoriu patikti. Jei kas patinka,
imk, nesivaržyk.

332
 Bet Mildai atrodė šventvagiška naudotis Kamilės ge­
rumu. Juk mato — ji visa kaip nesava, ištikta kažkokio
baisaus sukrėtimo, apie kurį nedrįso prisispyrusi klausi­
nėti. Tačiau vieni itin dailiai pasiūti, gražios faktūros
džinsai jai krito į akį, ir vien iš smalsumo paklausė, kur
tokius pirko?
— Tai ne mano, — įbruko džinsus į maišiuką, ant
viršaus užm etė baltus sp ortinius m arškinėlius. —
Paskolino viena šiaulietė... Dar kažkur bateliai buvo...
A, štai jie... Supranti, drabužius man paskolino, kai
buvau, galima sakyti, plika nuoga. Teks jai paštu nu­
siųsti.
O kai visą menką mantą, telpančią į vieną krepšį, Ka­
milė įkrovė į savo automobiliuko bagažinę, Milda neslė­
pė džiaugsmo:
— Ne, ne, man sunku patikėti, kad tu važiuoji! Kaip
gerai! Zinai, vis ne viena, vis smagiau. Kur gyventi, man
pusbrolis surado, sutilpsim abi, tik dėl darbo nežinau...
— Ko nežinai?
— Ar pavyks tau taip greitai susirasti geresnį darbą.
— O kam — geresnį? Dirbsiu bet kokį. Juk ne kokia
poniutė esu.
— Chi chi... ne poniutė! Gerai sakai.
— Bet kaip man gauti bilietą? Įmanoma?
— Julija man gyrėsi, kad lengv ai gali suveikti bilietą.
Aš jai paskambinsiu, tik ką jai apie tave priskiesti?
— Sakyk teisybę. Ji tik apsidžiaugs sužinojusi, kad bi­
lieto reikia man.
— Ką tu! Pasakys dar Radvilui!
— Nė už ką gyvenime. Neee, Julija ne tokia kvaila.
— Bet... bet ar tu tikrai nori išvažiuoti?

33 3
 Kamilė giliai atsikvėpė. Netiki. Na, žinoma, Mildai
atrodo, kad ji elgiasi neprotingai — bėga nuo viskuo
aprūpintos ateities, demonstruoja tuščias ambicijas, ir
vos visa tai suvoks — rausis plaukus, grąžy s rankas, lies
graudžias ašaras ir galop puls Radvilui į glėbį. Būtent
tai ir išskaitė Mildos žvilgsnyje. Tačiau, užuot atsakiusi,
Kamilė sumažino automobilio greitį, įsuko į aikštelę prie
prekybos centro ir rado vietelę greta banko kiosko.
— Skambink Julijai, — rimtai pasakė ji. — O aš einu
išsikeisti litus į svarus.
Eilės nebuvo, ir prie bankomato, o po to prie kasos
langelio ji sugaišo vos valandėlę. Milda jau kalbėjosi te­
lefonu. Julijos čirškavimas buvo puikiai girdimas, ir iro­
nijos jos balseliui netrūko:
— Sakai, ji nieko nesiims? Sunku patikėti, bet gal į
protą atėjo, nes mato, vištelė, kad kaip tik šoka, taip ir
gauna per sparnus.
Bet kai Milda užsiminė apie bilietą, Julija ėmė teisin­
tis, kad yra baisiai užsiėmusi ir nieko konkrečiai nega­
linti pažadėti. Tada Kamilė išplėšė mobiliuką draugei iš
rankų.
— Julija, tai aš... Man reikia bilieto. Padėk man iš­
nykti, kol dar nepersigalvojau.
Julija nutilo. Buvo akivaizdu, kad Kamilės įsikišimas
ją pribloškė.
— Tu... tu tikrai nori išvykti ė... iš Lietuvos? — paga­
liau pralemeno.
— Taip. Ir kuo greičiau, nes viskas užkniso. Padėk gauti
bilietą, atsilyginsiu. Dovanosiu savo mobiliuką, kuriuo
tu dabar kalbi, ir priedą nem enką pridėsiu — patį
Radvilą...

334
 — O... o jis žino?
— Ką?
— Na, kad... Nors tiek to, — skubiai peršoko prie
kitos minties. — Kokiai dienai reikia bilieto? Valanda,
reiso numeris, tiksliai man viską susakyk...

74 .

Buvo likusios vos dvi cigaretės, bet, laimė, Milda iš

kažkur ištraukė naują „Barclay" pakelį. Jos nuomoja­
mas butas buvo pustuštis, riogsojo vien šeimininkės
baldai, o savus — minkštąją dalį, veidrodį, kavos apa­
ratą, kitokias smulkmenas — pusvelčiui išparceliavo į
kairę ir į dešinę. Likęs turtas sutilpo į du kelioninius
lagaminus.
Pro langą veržėsi gaivališkas miesto triukšmas. Atėjus
vakarui, lauko garsai tapo aidūs ir pratisi, pynėsi į vien­
tisą ūžesį, kuris Kamilei skambėjo kaip didžiulio, varik­
lius kaitinančio lėktuvo gausmas.
Cigaretes dūmijo be didelio noro, labiau Mildos ragi­
nimams paklusdama, nei malšindama nervus. Net kas
nutiko per tas dienas, kai ji neatsigręždama spruko iš
Katedros, pasakojo be ypatingo dramatizmo, lyg sveti­
mą, nugirstą istoriją. Šampanas kibirkščiavo taurėje, pri­
siminimai niro, regis, į šimtmečio senumo rūką. Jautėsi
rami, patenkinta ir nieko taip netroško, kaip atsidurti
lėktuve ir skristi tolyn nuo Lietuvos.
— Ė... o tas Modestas? — nesitvėrė iš smalsumo Mil­
da. — Tarp jūsų kas nors buvo? Jaučiu, kad tu jam nere­
aliai patinki.
— Nenusišnekėk.

335
 — Nori pasakyti, kad tarp jų nieko nebuvo?
— Ne-a, nieko nebuvo.
— Eik tu žinai kur!.. Tave iš psichuškės ištraukė ir nie­
ko! Lėkė naktį, rizikavo, o tu — nieko! Taip nebūna. Jis
tave tikrai įsimylėjo!
— Galbūt. Iki pirmos nakties.
— Aha, vadinasi, buvo! O jeigu taip, — šypsodamasi
varė toliau draugė, — tada buvo ir jausmai, aš tave juk
pažįstu.
Kamilei blykstelėjo anos nakties prisiminimas, suža­
dino vaizduotę, lyg koks šiurpas, drauge ir svaigulys su­
ėmė ją per pečius, ir ji nenoromis šyptelėjo:
— Milda, nebūk naivi. Juk kartais žmogus pasielgia
neapgalvotai. Man iš principo tai buvo svarbu. Kad vis­
ką užbraukčiau.
— Na, jau! Nori pasakyti, kad tu jį metei? Po to, kas
atsitiko autostradoje?
— Niekas nieko nemetė. Savaime taip išėjo. Natūra­
liai. Klinikose atsirado jo sena draugė, beveik kaip ir
žmona, ir viskas išsisprendė. Teisingiau, jis man parašė
mandagų laišką.
— Laišką?.. Vaje, kaip romantiška. Jei nori žinoti, ne­
su gavusi nė vieno laiško. Kartą saviškiui sakiau — pa­
rašyk man laišką. Ką nors apie meilę. O jis — ai, kam to
reikia,juk paskambinsiu, žinutę parašysiu... Bet irgi, ži­
nai, paskambinėjo, kol nusibodo arba kitą susirado. Tu­
ri jo laišką? Bet, aišku, neduosi paskaityti?
— Jau vėlu, eime miegoti.
— Dar šampano... — kėlėsi nuo kėdės Milda vos ne-
klupdama — taip buvo įgėrusi.
— Ne, ne, man gana. Noriu miego.

336
 Kamilė nebenorėjo nė mintimis grįžti į praeitį. Užsi­
blokuoti. Nuteikti save, kad viskas, kas nutiko, — nuti­
ko ne jai, o kažkokiai kitai merginai, ar maža ant šio
svieto kamilių?
Po trum po ginčo Mildai pavyko įtikinti Kamilę mie­
goti ant sofos, o pati atgulė į paskubomis sutaisytą guolį
ant žemės.
— O ką darysi su automobiliu? — paklausė ji. — Kam
jį paliksi?
— Kol kas čia, o paskui iš Londono parašysiu tėvams
laišką, kad pasirūpintų. Ir automobiliu, ir butu. Be at­
galinio adreso.
— Kaip — be atgalinio? Ką čia sugalvojai?
— Taip reikia.
Stojus tamsai Kamilei dingtelėjo: štai jis — naujas
gyvenimas — be didelių atradimų ir be didelių prara­
dimų. Daug žmonių gyvena meile laikydami tai, kas tė­
ra jos šešėlis. Meilė atneša vien nusivylimą. Tokia realy­
bė. Kaip gerai, pamanė ji, kad nepraskydo, kad rado
drąsos ir ryžto vienu mostu nukirsti visus ry šius su pra­
eitimi ir pakelti sparnus kur akys mato...
Staiga Kamilė sukluso. Išgirdo bildesį laiptinėje. Kaž­
kas itin skubiai kopė laiptais. Vyriški žingsniai. Jie vis
ritosi aukštyn, kol nutrūko prie durų. Jau įsivaizdavo,
kaip neryžtingai trypčioja... Modestas, sumišęs, susijau­
dinęs, pilnas atgailos. Tuoj paskambins, ir po pirmų žo­
džių ji pasiduos, apsiverks iš laimės!
Išgirdo skambutį. Paskui moterišką džiugų, vos girdi­
mą balsą: „Atėjai! Kad tu žinotum, kaip aš laukiau!"
Kamilė susigūžė, stipriai susivijo į antklodę. Ir karštli­
giškas virpulys ėmė nykti, sunaikindamas vos užgimusį

337
jausmą, kad meilė vaidina gyvenime lemiamą vaidme­
nį, kad jos valioje — kristi į bedugnę ar būti išgelbėtai.
Nieko netrokšti iš gyvenimo, nieko nesitikėti iš ateities —
štai kas jai skirta.

75.

Visą popietę Modesto palaton landžiojo kriminalistai.

Jauni, pareigingi vyrukai, tačiau, regis, visai be atmin­
ties. Vos sugalvoja kokį klausimėlį — ir atlenda. Dar de­
šimtis jau girdėtų užduoda. O vienas mėgino paglostyti
Modesto savimeilę, pagirdamas, kaip jis meistriškai spru­
ko nuo visureigio, kitas net apsimetė, kad pamena, kaip
puikiai Modestas pasirodė Lietuvos ralio čempionate
prieš penkerius metus.
— Sakote, puikiai? Net į dešimtuką nepatekau, kažką
maišote, — atšovė pataikūnui Modestas.
Kriminalistus domino viena — kodėl tie vilniečiai tai­
kėsi būtent jį nukepti? Už ką? Matyt, kažko nepasidalijo­
te, — tokią potekstę Modestas įžv elgdavo negudriuose
klausimuose, bet nieko paaiškinti nesugebėjo. Tvirtino,
kad jam pačiam toks puolimas staigmena. Sulaikėte?
Abu? Va, tada jų ir klauskite, jie tai tikrai žino motyvus.
Vos pareigūnai nieko doro nepešę išsinešdindav o, pa­
laton šmurkštelėdav o Agnė. Jautėsi kaip šeimininkė. Juk
ji parūpino atskirą palatą, jos dėka sesutės buvo ypač
uolios, vis varstė duris, vis teiravosi, ar ko nereikia. Bet
Agnė viskuo pasirūpino — pradedant vaisiais, gėrimais,
laikraščiais ir baigiant drabužiais, kuriais apsirengęs jis
paliks klinikas, bei vienkartiniais švirkštais, kurių nepri­
reikė.

338
 Operacija nebuvo sudėtinga. Dvi kulkos buvo negiliai
įstrigusios, pasak chirurgo, išlupo lyg pašinus. Vienas
petys ilsėjosi įtvare, šlaunis — apmuturiuota tvarsčiais.
Šlubčiojo, bet vaikščiojo. Tačiau dėl kiekvieno žingsnio
tekdavo bartis su Agne.
Jos perdėtas rūpestis be galo erzino Modestą. Nega­
na to, Agnė vis spyrė jį taikytis, maldavo, prašė ir savo
aptemusį protą keiksnojo, kam jį paliko. Buvo pasiry žu­
si iškęsti bet kokius priekaištus, kad tik vėl viskas būtų
kaip buvę.
— Žinau, tu man neatleisi, — kalbėjo ji priklaupusi
prie lovos ir glostydama jo plaštaką. — Žinau, tau sun­
ku patikėti, kad aš tave vis dar myliu ir galiu mylėti dar
labiau. Mode, tavęs niekas taip nemylės kaip aš*Juk tu
tai gerai žinai.
Bet jos ugningi žodžiai lėkdavo į tuštumą, tuštumą
matydavo ir jo žvilgsnyje, o kartą Modestas jai atvirai
prisipažino, kad net stebisi, kaip taip gali atsitikti, kad
jos veidas jam darosi vis mažiau pažįstamas, o visos jos
kalbos primena kliedesius.
Tačiau geriausiai Agnės įkarštį atvėsindavo Kamilės
vardas. Vos jį ištardavo, Agnės veidas sukrisdavo lyg ko
išsigandus, o žvilgsnis nustodavo spindesio, apsiblaus-
davo. Tuomet ji nenorom paaiškindavo, kad Kamilę
prokuratūros darbuotojai išsivežė apklausti į Vilnių
kaip liudininkę. Turi grįžti, ir vos jinai pasirodys tarp­
duryje, ji paliks juos vienus. Bet tuoj vėlei įsivažiuoda­
vo, lyg kokią mantrą imdavo kartoti, kad nesupranta
Modesto: kas jį gali sieti su ta jaunikle? Jausmai? Ko­
kie jausmai? Jūs netinkate vienas kitam, visiškos prie­
šingybės...

339
 — Tu taip kalbi iš pavydo, — atremdavo Modestas. —
Aš dėl jausmų nesuku sau galvos. Noriu ją pamatyti, ir
viskas. Negi tu, Agne, nori pabūti mano psichologe?
Ačiū, pabuvai. Parašei — pamiršk mane, palieku, aš taip
ir padariau. Pamiršau. Įvykdžiau tavo prašymą.
Tą rytą Modestas nuklibikščiavo iki prausyklos. Nusi­
prausė, išsivalė dantis ir parkėblinęs į palatą rado Agnę
tebemiegančią kitoje lovoje. Pro miegus jai išsiverždavo
nevalingas atodūsis. Brėkšmoje jos veidas atrodė kaip
išlietas iš gipso — pilkšvas, negyvas, vien akių vokai su­
trūkčiodavo. Ir Modestą suėmė grynai žmogiškas gai­
lestis. Štai kaip dėl jo kenčia. Nors nežinia dar, ką jinai
sapnuoja. Jam jos sapnai nebeįdomūs. Visiškai.
Atsistojęs prie atidaro lango prisidegė cigaretę. Ryto
migloje skendintys klinikų korpusai jam buvo panašūs į
krematoriumo kompleksą. Vieta, kur smilksta gyvybės,
vienos stipriau plyksteli ir dega, kitos ty kiai užgęsta po
operacinių lempų saulėmis.
Jį apėmė nerimas. Tai nuo laukimo. Vakar visą dieną
laukė Kamilės. Kaip jis laukė! Gaudė kiekv ienų žings­
nių aidą, o jei kas praverdav o duris, visas įsitempdavo,
tikėdamasis, kad tuoj tuoj pasirodys jos mielas veidas.
— O, tu jau prabudai, — taikiai prabilo Agnė, ir už
nugaros susiūravusi lova pranešė, kad ji keliasi. — Koks
gražus ry tas, tiesa?
— Gražus, — atsakė jis, sutelkęs dėmesį į jam vienam
matomą tašką.
— Išvirsiu kavos, gerai? Kuri dabar valanda? Turbūt
spėsime atsigerti iki gydytojų vizitacijos.
— Nereikia.
— Ko nereikia?

340
 — Kavos. Nenoriu.
— Blogai jautiesi? — ir norėdama prisimeilinti p ri­
ėjo Modestui iš nugaros, pasilenkė, lipšniai priglaudė
veidą jam prie skruosto. — Nesidžiaugi, kad aš vėl su
tavimi?
Modestas pasitraukė į šalį, lyg tokia menka glamonė
jam keltų blogumą.
— Nesidžiaugi?.. Ne, aš matau, kad tu, Mode, netiki
mano meile, abejoji, kad mano jausmai tyriausi...
— Agne, liaukis. Aš nieko negalvoju. Apie tai vakar
visą dieną kalbėjom. Ir štai kas. Aš gerai jaučiuosi ir tau
nėra reikalo čia pasilikti.
— Bet tu man nors leisk paaiškinti! Tarp manęs ir to
kauniečio nieko nebuvo, supranti? — jos tonas darėsi
apmaudus. — Ničnieko! Juk aš ne tokia, kad skubėčiau
su kiekvienu, atsiprašant, sugulti...
— Man neįdomu! Tas tavo laiškas...
— Tai buvo nesusipratimas.
— Vadinasi, nesusipratimai tęsiasi.
Jis atsitraukė nuo lango, bet Agnė tik ir ty kojo, kol jis
atsigręš į ją veidu. Jos akys pritvinko gailių ašarų.
— Neatstumk manęs... Myliu...
Bet Modestas išsisuko jos tiesiamų rankų, praslinko
pro šalį nieko nematydamas.
— Duok man savo mobilųjį, man reikia paskambinti.
— Kur skambinsi?
Agnė paklausė taip staiga, kad Modestui kilo įtari­
mas, jog ji kažką slepia. Kitaip bent į akis žiūrėtų, o ne
žvelgtų kažkur pro šalį.
— Kodėl klausi?
Ji susimėtė:

341
 — Pagalvojau, kad tai savo... savo mergiščiai.
— Paskambinčiau, bet nežinau jos telefono. Gal tau ji
kokį paliko?
—Juk jau šimtąkart klausei! Atsakau šimtą pirmą kar­
tą — ne, nepaliko.
Modestas tiriančiai ją nužv elgė, bet ji išvengė akista­
tos, suskatusi kraustyti savo rankinę. Surado mobiliuką,
padavė jį Modestui, bet šis delsė, tarytum nesumoda­
mas, kam skambinti. Agnė paskubomis persibraukė
plaukus, pasidažė lūpas. Naktinius pakeitė suknelė. Pa­
sistaipydama užsitempė pėdkelnes. Toks goslus judesys
Modestui priminė aną kitą judesį, prie užeigos, kai, prieš
lipdama į savo meilužio poršė, ji lygiai taip pat pasigė­
rėjo savo grakščios kojos tobulybe. Tąsyk užvirė iš įtū­
žio, puolė trankyti sportinio automobilio galą, o šįkart
išliko abejingas, lyg matytų stalo koją.
— Nueik, nupirk laikraščių, — paprašė jis, kai Agnė
paslėpė rankinėje veidroduką. — Įdomu, ką rašo.
Ji ilgai žiūrėjo į Modestą.
— Bandysi jos ieškoti? — pagaliau jai išsprūdo tai,
kas jaukė visas jos mintis. — Baisiai tu jai reikalingas!
Pasinaudojo tavimi, kaip bet kokia kita gudruolė jos vie­
toje būtų pasinaudojusi.
— Tas ir yra, kad ji — ne gudruolė. Eik.
Agnė pakluso. Vikstelėjo klubais, pro skeltuką sušvyt­
ravo ilga koja, ir iškaukšėjo pro duris.
Likęs vienas Modestas susimąstė: kam skambinti? Juk
negalėjo ji visą parą išbūti Vilnius prokuratūroje. Netgi
jei paaiškėjo, jog visa velniava užv irė dėl narkotikų kro­
vinio. Apie tai ji nieko nežinojo. Sakykime, vakar ją pa­
leido...

342
 Surinko Kamilės buto telefono numerį. Ilgas signa­
las, niekas nekelia ragelio. Na, taip, vargu ar grįžtų į
savo butą, nebent susitaikiusi su Radvilu. Gaila, kad Ka­
milės tėvų telefono nežino. Kiek pasvarstęs nusprendė
paskambinti pačios Kamilės telefono numeriu.
Atsiliepė tas pats valdingas moteriškas balsas.
— Julija? — prisiminė vardą.
— Negaliu kalbėti, aš vairuoju.
— Palauk! Tik vienas klausimas! Gal žinai, kur yra
Kamilė? Neskambino ji tau, ne?..
— Skambino. Dabar kaip tik važiuoju su ja susitikti.
— Susitikti! Kur ji?
— Oro uoste. Išskrenda...
— Išskrenda?! Kur?
— Į Angliją, kur daugiau lietuviai skrenda?
— Su... su Radvilu?..
— Ne. Viena, tiksliau, su drauge.
— Kodėl?
— Ką aš žinau, kas jai užplaukė.
— Julija! Būk gera, paprašyk jos, kad man paskam­
bintų. Šituo telefonu, kurio numerį matai, gerai? Tai la­
bai svarbu! .Alio!..
— Nešūkauk, girdžiu. Pasakysiu. Čia — eismas...
Pokalbis nutrūko. Modesto smilkiniai suspengė. Nie­
ko sau! Čia tai bent naujiena! Išskrenda! Kėlėsi nuo lo­
vos, stiprus dieglys nuvėrė koją. Griebėsi cigarečių, bet
tuoj toptelėjo — o kada lėktuvas į tą prakeiktą Angliją?
Toji Julija visai nekelia pasitikėjimo, gali bala žino ką
prikalbėti. Arba nutylėti.
Paskambino į informaciją, paklausė, kada šiandien
iš Vilniaus oro uosto išskrenda lėktuvas į Angliją, ir

343
abejingas balsas kaipmat pranešė: 10.20. Tada jam top­
telėjo — spės! Jei negaiš nė minutėlės, turėtų suspėti
iki oro uosto. Juk kiek čia nuo Kauno iki Vilniaus? Pas­
kui per miestą iki oro uosto. Suspės!
Iškratė rankinuko turinį ant lovos, tarp įvairių maž­
možių aptiko automobilio raktelius ir iššlubčiojo į kori­
dorių. Kaip niekada stipriai jautė pražūtingą laiko tėk­
mę, buvo apmaudu ir pikta, kad negali pasileisti tekinas
ir kuo greičiau atsidurti automobilyje, kuo greičiau iš­
vysti ją, savo mylimąją, kurios vardą tardamas norėtų
numirti.

75.

Julija įvairavo automobiliuką į aikštelę priešais oro uos­

tą. Nelipo, liko sėdėti prie vairo, nors tiesiog fiziškai ja u ­
tė, kaip sunku ramiai nusėdėti. Viduje visa spurdėjo iš
džiaugsmo. Kamilė išskrenda, nešdinasi jai iš akių — to
nė gražiausiame sapne nesapnavo. Tikėjo, kad galima
suduoti tokį smūgį, po kurio vargšė nebeatsities ir liks
prie savo iliuzijų geldos ry moti kaip bobutė, bet kad su­
kels norą palikti Lietuvą, taip atsainiai numoti ranka į
Radvilą — stebuklas, ir daugiau nieko...
Pamatė oro uosto pastato laiptais parstraksinčią Mil­
dą. Džinsuota, ant nugaros nedidukė kuprinė, o kur toji
kita keliauninkė?
— Labas, Julija, — Milda jau buvo čia pat, pasilenkė
prie praviro automobilio lango. — Duokš bilietą, tuoj
prasidės registracija.
— O kur Kamilė? Aš noriu ją matyti.
— Ji ten... saugo lagaminus.

344
 — Tai bėk, pasaugok, o aš ją noriu pamatyti.
— Bet...
— Lėk, lėk, pakviesk. Juk reikia atsisveikinti, nežinia
kada pasimatysime.
Milda vyptelėjo. Įsižeidė, pagalvojo Julija, oi, kaip už­
sigavo busimoji indų plovėja. Pagarsino iš radijo imtu­
vo sklindančią muziką. Transporto plerpimas, paskiri
burgzčiojimai, žmonių siluetai, pasigirstantys balsai —
visa šita garsų kakofonija Julijai kėlė šventiško šurmulio
įspūdį.
Taip, šiandien šventė, jos širdis dainuoja. Atmušė tą
romantikę nuo Radvilo. O kokia meilė buvo, kokia!..
Kamilę vos pažino. Patenkinta pastebėjo, kad iš jos
grožio telikęs šešėlis. Tokias blyškiav eides paniurėles ga­
lima sutikti nebent laidotuvėse.
— Sveika, — tarė ji, vengdama atv irai žv elgti Julijai į
akis. — Duok bilietą.
— Na, kam taip iš karto — bilietą. Pasikalbame. Kad
tu žinotum, kiek aš dėl tavęs stengiausi, vos ne vos per
vieną ministeriją išpešiau.
— Ko tu dar nori iš manęs?
— Juk sakiau — pasikalbėti. O tu ir sumenkusi! Vie­
ni kaulai ir oda. Na, taip, suprantu, blogai maitino li­
goninėje. Nieko, kai Radvilas pateks į Seimą, liepsiu jam
Sveikatos apsaugos ministerijai pateikti projektą dėl dvi­
gubų maisto normų nelaimingai įsimylėjusioms pacien­
tėms...
— Jau baigei? Tada duok bilietą. Nesitarėme, kad aš
turėsiu tavo nusišnekėjimų klausytis.
— O tas tavo banditėlis?.. Kaip ten jį? A, Modestas.
Mirė? Žiūrėk tu man, neverki, nieko... — tęsė Julija

345
 toliau tuo pačiu apsimestinai draugišku tonu. — O tau
negaila tėvus palikti? Visi nevykėliai kaip žiurkės bėga
iš Lietuvos, ir tu — paskui juos. Važiuok, linkiu galuti­
nai įsitikinti, kad meilės niekur nėra, yra tik susitari­
mai: tu man, aš — tau.
— Kiek aš tau skolinga už bilietą?
Nuo Julijos žvilgsnio Kamilei norėjosi susigūžti, bet
išliko tiesi, nepajudinama. Juk kas toji Julija? Šmėkla iš
praeities!
— Mokėti nieko nereikia. Radvilas man su kaupu at­
simokės. Už mano kotedžą jau dveji metai moka mo­
kesčius. Nors ir priklauso, nes dažniau nei koks nuomi­
ninkas ten miega.
Bet Kamilės tokia žinia niekaip nepaveikė. Šaltu bal­
su pakartojo:
— Bilietą, paskui dar pavėluosiu.
Julija tiesė ranką prie voko ant priekinės sėdynės, bet
ją aplenkė mobiliuko skambutis. Pakėlė prie akių — Mo­
destas. Bene dešimtas skambutis. Kraustosi iš proto. O
Kamilė stovi šalia sumenkusi, veidas įkritęs, be dažo,
lyg griežčiausią bado dietą atlaikiusi ir nebeturėjusi jė ­
gų savo išvaizda pasirūpinti.
— Tiki likimu? — Julija neskubėjo atsiliepti. — Ar ti­
ki, kad aš valdau tavo likimą? Šią sekundę...
— Gana tau nusišnekėti! — pyktelėjo Kamilė ir per­
sisvėrusi per langą pagriebė voką. Čia pat patikrino —
taip, jam e gulėjo trokštamas bilietas.
— Ei! O ką pasakyti, jei kur sutiksiu tavo Modestą?
Kamilė pabėgėjusi stabtelėjo:
— Pasakyk... pasakyk, kad eitų šikt!
Julija nusijuokė.

34 6
 — Taip, Modestai.
— Na, kaip? Kaip! Sutikai ją?
— Aha. Sakiau, kad tu leki, skubi, bet nepatikėsi — ji
pasakė, kad eitum šikt.
— Netikiu!
— Daug mes kuo netikime, — ir kitą sekundę suburz-
gus varikliui tarė: — Viskas, aš vairuoju. Iki.
Perbėgusi per važiuojamąją dalį Kamilė ėmė kopti
laiptais. Jai pasirodė, kad kažkas šūktelėjo jos vardą.
Džiaugsmingai iššovė. Štai ir vėl:
— Kamile!
Ji sulėtino žingsnį, apsidairė ir sustojo kaip įbesta. Šil­
tos bangos nusirito nuo pat galvos iki pėdų... Pastebėjo
vyriškį. Vilkėjo tokiu pat vos pastebimai dry žuotu švar­
ku kaip Modestas. Ir iš sudėjimo labai panašus. Stovėjo
atsukęs jai nugarą. Skaistus puokštės raudonis, regis,
sklaidė viso pasaulio niūrumą. Kamilei kojos susipynė,
vos neparklupo.
Jis įteikė rožes. Pabučiuos ar ne? Pasilenkė, pridėjo
lūpas prie jos skruosto. Bet ilgesys nupūtė visus santū­
rumus, tarsi sudaužė kūnus į vieną. Aistringas, ilgas bu­
činys. Kaip jie myli vienas kitą!
Paskui, kai viskas baigėsi, jie pasuko prie taksi, o Ka­
milė neįstengė nė pajudėti — toks liūdesys ją sukaustė.
— Kamile!
Tik Mildos riktelėjimas išjudino ją iš sąstingio. Drau­
gė sukiojosi šalia lagaminų ir buvo pastebimai suneri­
musi:
— Apie ką Julija su tavimi tiek ilgai šnekėjo?
Kamilė luktelėjo, kol nuslūgs antplūdis švelniausių,
tyriausių jausmų, išsiveržusių iš už kalėjimo durų, ir tarė:

347
 — Apie save, apie ką daugiau.
— Jau maniau, kad mėgins tave atkalbėti nuo kelio­
nės. Kamile, paskubėkim, registracija jau vy ksta.
Išskridimo salė knibždėjo nuo jaunų veidų. Linksmai
šnekučiavosi, o atsisveikindami ašarų neliejo, žadėjo
skambinti, rašyti ir greitai pasimatyti. Aplink skraidė
draugiškumo dvasia, lyg visi ką tik būtų pakilę nuo vie­
no stalo ir šokantys pagal veiklaus gyvenimo ritmą.
Milda kažkur dingo, bet netrukus parskubėjo su dviem
plastmasinėmis stiklinaitėmis.
— Kas čia?
— Kava, — atsakė Milda. — Atrodai kaip blogai išsi­
miegojusi. Na, bet padažėm vakar nosis į šampanėlį,
ane?.. Ko tokia liūdna?
— Nieko, tuoj praeis.
Bet liūdesys niekur nepasidėjo ir [lipus į lėktuvą. Tik
tada ji suprato, kad laukė stebuklo. Kad pasirodys Mo­
destas ir vienu vieninteliu pabučiavimu prikels ją iš lė­
tos jausmų agonijos.
Mildai pavyko susitarti su inteligentišku, angliškai kal­
bančiu vyru apsikeisti vietomis ir patenkinta įsitaisė ša­
lia Kamilės.
— Kai lėktuvas pakils į skry džio aukštį, vežios gėri­
mus. Aš tai šampano, o tu ko?
— Raudono vyno, — automatiškai atsakė Kamilė.
Ji nenuleido akių nuo iliuminatoriaus. Laukė vieni­
šos atskubančios figūros. Pažintų iš toli, ir po šimto, po
tūkstančio metų kitame gyvenime pažins!
Tačiau kitą akimirką mintys susidėliojo negailestin­
gai aiškia tv arka — Modestas klinikose. Šalia jo — Ag­
nė. Turbūt abu jaučiasi laimingi.

348
 Ji nusigręžė nuo vaizdo už iliuminatoriaus.
Neskambinsiu, nerašysiu, nesiguosiu, neieškosiu pa­
guodos, viską iškęsiu, bet nė ašarėlės nepraliesiu, kad ir
kas atsitiktų! Kad ir kas atsitiktų!
— Liūdnoka truputį, ane? — žvilgčiojo į ją Milda. —
O tu kitaip galvok — kas gero tavęs laukė Lietuvoje?
Darbas? Koks darbas? Dirbti kokiam idiotui ir dary ti kar­
jerą per jo lovą. Žinai, ką man vienas užsienietis pasa­
kė? Danas. Sako, Lietuvoje, kaip Tailande, pilna prosti­
tučių, tik tiek, kad nemokamos.
Sugaudė varikliai. Salono publika sušurmuliavo.
— O tu apie darbą Londone galvojai? — toliau kal­
bėjo Milda. — Kokio norėtum? Na, pavyzdžiui?..
— Tokio, kur žmonių būtų daugiau. Nemėgstu būti
viena.
Lėktuvas apsisuko ir ėmė bėgėtis. Salonas prisipildė
gūdaus švilpesio. Staigus pakilimas — ir žvilgsnis aprė­
pė miestą, tokį ūmai sumažėjusį, nerealų, lyg ten gyven­
tų ne žmonės, o skruzdėlės, o ir jų jausmai būtų tokie pat
smulkmeniški, juokingi, neverti vienut vienutėlės ašaros.
— Fu, skrendam, — išgirdo, kaip palaimingai atsikvė­
pė Milda. — Lėktuvai daugiausiai dūžta kildami arba
leisdamiesi, prisisek diržą... O paskui... paskui pusbro­
lis lauks oro uoste. Nuveš į kambariuką. Savaitę pasi-
trinsime po Londoną. Trafalgaro aikštė, gal į Britų mu­
ziejų nuvesiu. Žinai, tokį dėstytoją iš M etropoliteno
universiteto pažįstu, jei norėsi...
— Nenorėsiu.
Prariedėjo vežimėlis su spauda. Milda nugvelbė „Lie­
tuvos rytą“. Vos dirstelėjo į penktą puslapį, pašmižinėjo
akutėmis ir išsižiojo:

349
 — Apie tuos banditus rašo! Suėmė! Ve, kokie snukiai!
Naktį pam atyčiau — bėgčiau keturiomis. Klausyk:
„Banditų kulkos suvarpė verslininką". Užvakar sulaikyti
Vilniaus krim inaliniame pasaulyje žinomi asmenys:
Ričardas Taročka, pravarde Rička...
— Liaukis, man neįdomu.
— Bet čia apie tavo Modestą rašo!
— Ką rašo? Kad gyvas?
Minutėlę Milda spoksojo į laikraštį.
— Rašo, kad atsipirko nesunkiais sužeidimais.
— Na, ir ačiū Dievui.
Už iliuminatoriaus ovalo plytėjo pienmiglė, bet dar
kiek pakilus nušvito žydras mėlis ir saulė, o debesų marš­
ka susisuko į purius, minkštus kamuolius. Štai ir viskas,
pagalvojo Kamilė, ragaudam a vyno ir su kiekvienu
gurkšneliu jausdama, kaip mažta liūdesys. Nauja šalis,
nauji žmonės ir ji visai kitokia — argi begali būti geriau?
Hitrou oro uoste teko keliolika minučių palaukti savo
bagažo, ir jos, vos palinkusios nuo nešulių, įžengė į lau­
kimo salę. Iš būrio žmonių atsiskyrė žv itrus jaunuolis,
pripuolė prie Mildos, pakštelėjo į žanduką.
— YVėlcome! Sveika atvykusi, kaip malonu tave maty­
ti. O tai tik vasaromis ir vasaromis. Dabar normaliai
įsikursi...
— Susipažink, čia Kamilė. Mano labai gera draugė.
Nuoširdi, paprasta.
— Regimantas, bet čia mane visi vadina Redžiu, —
nedrąsiai spausdamas glebią Kamilės ranką jis neįsten­
gė nuo jos atplėšti žvilgsnio. — Eik tu po biesais, Milda,
kokios gražios tavo draugės! — išsprūdo jam linksmai
ir nuoširdžiai. — Reikės ją saugoti nuo babajų.

350
 — Kas tie babajai? — paklausė ji, nesusigaudydama,
malonus jai toks komplimentas ar ne.
— Ai, indusai. Lenda prie baltų merginų. Nieko, ati-
daušime. Tai ką, panos, varom daiktų išsikrauti, o pas­
kui šliaušime į kokį barą atšvęsti.
Oro uostas buvo toks erdvus, kad galo krašto, regis,
nesimatė, bet Regimantas, sukrovęs lagaminus ir krepšį
ant vežimėlio, vikriai yrėsi per žmonių tirštumą, vis ra­
gindamas neatsilikti. Žmonių masė, begalinis judėjimas,
kitoniška šneka, besiliejanti lyg per sapną, tik paskirus
jos žodžius Kamilė suprato, — visa tai liudijo —ji Lon­
done, štai kelionės pabaiga... Visa ko pabaiga.
Priekyje greitu žingsniu kabinanti Milda ėmė rūpin­
tis Kamilės ateitimi.
— Jai gero darbo reikės, paklausinėk savo draugų.
— Angliškai gerai moka?
— Taip pat, kaip ir aš. Bet kad nereikėtų duotis iki
devinto prakaito.
— Tada be problemų rasime. Lenkų advokato konto­
roje reikia asistentės. Pameni, mano advokatas, kuris dėl
mokesčių traukė... Kaip tik vakar buvau sutikęs, sakė,
kad reikėtų asistentės.
— Girdi? — atsisuko visa švytinti Milda. — Koks dar­
bas! Sėdėti kontoroje!
— Tiesa, atlyginimas — ne pasaka, — stabtelėjo Re­
migijus, — bet... O kas jai? Bloga?
Kamilė prisėdo ant suolo, delnais užsidengė veidą.
— Po skry džio turbūt supykino? — spėjo Remigijus.
— Ne, jai turbūt bloga.
— Tai ir sakau, kad supykino. Va, duok gumos pa­
kramtyti. Mėtinė...

35 1
 — Na, žinai! Jūs čia visi Anglijoje nukvėšote! Nema­
tai, kad jai širdį skauda, o tu — gumos!..
Milda pasilenkė prie draugės:
— Tau bloga, taip? Širdelę skauda? Kamile, netylėk,
sakyk ką nors... Tu verki?
Ji atsikvėpė vydama begalinį skausmą ir ištarė:
— Aš tuoj numirsiu.

76.

Modestas girdėjo už nugaros neaiškų burbėjimą. Tai vėly­

vieji oro uosto kavinės lankytojai varinėjo savo kalbeles.
Laimingieji, pamanė jis, tauškia visokius niekus, kas
ant liežuvio užeina.
Jis sėdėjo visai arti barmenės, kuri vis krapštėsi apie
kasos aparatą, lyg ieškodama prapuolusių pinigų.
— Jaunuoli, — nepakeldama savo garbanotos galvos
tarė ji, — man atrodo, kad jums jau gana. Ir taip są­
skaita, oho, beveik šimtas litų. Be to, mes greitai užsi­
darome.
Modestas atskaičiavo pinigus. Nesijautė nė trupučio
įkaušęs. Alkoholis niekaip neįveikė to begalinio apm au­
do, kuris ištiko oro uosto salėje, sužinojus, kad lėktuvas
į Londoną išskrido vos prieš kelias minutes.
— Per daug duodate, — sušnairavo barmenė.
— Tai įpilkite dar.
Grąžos liko dvidešimt litų, bet Modestas pastūmė juos
atgal kiek nustebusiai barmenei.
— Čia jums, kad pakenčiate mano kompaniją.
— Tiek geriate, kad baisu, — atlaidžiau sušneko gar-
banė, vis skrabindama kasos stalčių ir vien jai supranta­

352
ma tvarka dėliodama kasos kvitus. — Geriat ir geriat...
Pradės balti arkliai vaidentis.
— Man kitaip — angelai pasirodo.
— Va, va, tuoj su angelais pradėsite šnekėtis.
— Jie su manimi nesikalba... Žinote istoriją apie m er­
giną, kuri buvo įsimylėjusi angelą? Na, jai atrodė taip.
Nežinote? Galiu papasakoti, bet dar įpilkite, — ir, vie­
nu mauku išlenkęs stiklą, kartu su nauja kupiūra pastū­
mė merginai.
:— Penkiolika litų...
— Toji istorija neįkainojama.
— Jus išveš į blaivyklą, pamatysite.
— Nesijaudinkite, Lietuvoje blaivyklų nebėra. Ange­
lų irgi. Šįryt paskutinis išskrido. Į Londoną. Dar girdžiu
jo sparnų šlamėjimą. Ten, kur angelas praskrenda, il­
gam pasilieka jo sparnų šlamesys. O jums teko sutikti
angelą?
Barmenė palaukė, kol murmeklių kompanija išsineš­
dins iš kavinės. Modestas pasimuistė. Kūnas, nepaslan­
kus mechanizmas iš kaulų ir mėsos, ir tas iš jo tyčiojosi,
neleisdamas patogiau įsitaisyti kėdėje ir verčiantis su­
žeistą koją laikyti ištiestą, lyg medinę, lyg atiduodamą
nukirsdinti.
— Taigi, ar teko sutikti angelą? — pakartojo.
Barmenė užtrenkė stalčių. Stumtelėjo gėrimo stiklą.
— Kas čia? — iš padilbų pasižiūrėjo. — Religinė va­
landėlė? Sėdit ir sėdėkite!
— Nepykit, aš jums paaiškinsiu. Angelai — tai tokios
empirinės būtybės, kurios turi savybę išskristi. Visiems
laikams. O prieš išskrisdami paleidžia savo strėlę. Už­
nuodytą. Amūrai kala į pačią širdį, o angelai tiesiog

353
pakrato kaip kaulų maišą. Jauti, kad turi smegenis, ku­
rias reikia užmarinti sterilizuojančiu skysčiu. Impregnuo­
ti, suprantat? Kaip stulpą, kuriuo teka elektros srovė.
Meilė — tai elektra, sutinkat?
— Meilė — tai durnystė, iš jūsų plepėjimo tai aki­
vaizdu...
— Tai vadinu elektra. Kintanti srovė, pastovi srovė,
pagaliau — trum pas sujungimas. Iššauna saugikliai.
Tamsa. Beprasmybė. Kas tik nori. Angelai nusineša ta­
vo sukurtą šviesą. O kaip sukurti šviesą? Ta prasme, šir­
dyje? Tai — stebuklas. Nepakartosi. Nesuprasi net pa­
sigėręs.
— Na, viskas, mano angele, laikas eiti, užsidarau, ge­
sinu elektrą.
Modestas nusliuogė nuo kėdės.
— Atleiskite, jei savo sapaliojimais sugadinau jums
nuotaiką.
Oro uosto vestibiulyje lūkuriavo būrelis žmonių. Visą
dieną tai šen, tai ten prasibastė. Laikas pralėkė žaibiš­
kai. Vis galvojo apie Kamilę, apie tas keistas, jokiems
dėsniams nepavaldžias jėgas, kurios atplėšia žmones nuo
jiems brangių žmonių.
Prakeikti griovimo dėsniai!
Iš pradžių niršo iš apmaudo ir bejėgiškumo, paskui
klajojo iš vieno galo į kitą, įsivaizduodamas, kad galbūt
čia jinai stovėjo, gal jos būta, ant šito suolo sėdėta. Po to
įtempus smegenis švystelėjo prošvaistė — ji nedingo vi­
siems laikams! Jis ieškos ir būtinai ją suras! Taip! Juk
duos žinią tėvams — paskambins, pagaliau — laišką pa­
rašys, o ten, ant voko, — atgalinis adresas. Ir vieną die­
ną jis pats pavirs keleiviu, laukiančiu reiso į Londoną.

354
 Bet pabandęs įsivaizduoti, kada toji lemtinga minutė
išauš, kokia nežinomybės dienų grandinė jo tyko, lyg
apkvaito iš nusivylimo. Kaip iškęsti tokį išsiskyrimą?
Ir kavinėje, stiklas po stiklo maukdamas vyną, kuris
neteikė girtumo laimės, nenustojo galvoti apie Kamilę.
Gal ji staiga tarėsi atsipeikėjusi? Pasibaisėjo jo priešais
ir juo pačiu, pritraukiančiu vien nelaimes? Kam jai jis,
toks nevykėlis?
Stengdamasis atsikratyti slogių minčių, Modestas lei­
dosi į savotišką žaidimą. Jei akiratin papuldavo kokia
mergina, duodavo valią vaizduotei. Nepažįstamoji im­
davo keistis, vis daugiau įgydav o panašumo į jo atmin­
tyje saugomus bruožus. Tokia vizualinė kūryba pranok­
davo troškimus, ir jam pasivaideno, kad mato savo
idealą. Tačiau tokia haliucinacija trukdavo vos keletą
mirksnių. Proto gelmėse visa šviesa švystelėdavo Kami­
lės vaizdas ir pranykdavo. Vėl pajusdavo savo niekybę
bei kvailumą.
Toks buvo apėmęs jausmas. Lyg aną filmo „Kelias į
Las Vegasą“ herojų, kuris mėgo kartoti in vino veritus,
išpardavė visą savo turtą ir buvo nuoširdžiai pasiryžęs
mirtinai pasigerti. Bet net ir tokį šiknių išgelbėjo meilė.
— Jei jūs čia bastysitės per naktį, jus išveš policija, —
pasakė jam barmenė, rakindama kavinės duris.
Modestas kinktelėjo galva pritardamas. Bet jis nejuto
nė mažiausio noro dūlinti laukan, palikti pastatą, kuria­
me visomis juslėmis jautė Kamilės buvimą, jos kvapą,
žingsnių aidą... Juk išėjus į gatvę jo laukė neįsivaizduo­
jamas dalykas: gyvenimas be Kamilės. Žinojo, kad per­
nelyg paika ir vaikiška taip manyti, bet nieko sau nega­
lėjo padaryti. Jį valdė toks pat nežemiškas jausmas, kuris

355
verčia stovėti įsimylėjėlius po mylimųjų langais. To pa­
kanka, kad bent sekundėlę būtum laimingas. Pasitrauk­
si — ir vilties nebeliks.
Vestibiulyje tykiai šnekučiavosi žmonės. Kelios galvos
it špokų kyšojo iš balkono. Šit pro duris išgužėjo kelei­
viai su lagaminais. Šypsenos, pasisveikinimai, įteikiamos
gėlės. Sugrįžimų, susitikimų ir ilgesio džiaugsmai sklei­
dė sparnus. Aidas lydėjo kiekvieną šūkčiojimą. Už kitų
durų vėrėsi naktinis Vilnius. Ant laiptų pilvais stumdėsi
taksistai. Lyg bažnytiniai varpeliai dzinguliavo automo­
bilių raktukai.

Gal taksi, ponas? Prašom... Duokite lagaminą.

Modestas vėl atsidėjo vaizduotės žaismui. Iš svetimų

veidų skutelių dėliojo panašiausią. Ir štai be vargo pavy­
ko. Beveik panaši į Kamilę. Eis, nueis, įsės į taksi ir dar
viena graži vizija dings, o jis liks smilkti savo menkystė­
je, liks išmuštas iš pusiausvyros, kuri, gerai pagalvojus,
ir yra ne kas kita, kaip laimė.
Ir jis išvydo regėjimą. Viskas buvo lygiai taip, kaip jo
svajonėse. Kamilė stovėjo prieš jį ir žiūrėjo savo šviesiai
mėlynomis akimis. Apvalūs skruostai ir riešai jai teikė
vaikiško žav umo, o veidas buvo sklidinas pažįstamo ma­
lonaus saldumo. Ji švelniai prigludo, tarsi atidavė save į
jo rankas.
— Kamile! — sušnibždėjo jis lūpomis, kuriose ilge­
sys įrašė savo skiemenis.
O ji, aistringai suv irpusi glėbyje, laiminga sukuždėjo:
— Širdis nujautė... neapgavo. Atsidūriau tenai, toli
toli nuo tavęs, ir supratau, kad neištversiu. Numirsiu be
tavęs.

356
 Jis surado jos lūpas. Buvo taip gera jausti jų šilumą.
— Niekam tavęs neatiduosiu, angele mano, — išta­
rė jis.
Kamilė atšlijo, pažv elgė su priekaištu jam į akis iš po
tamsių blakstienų.
— Bet tas tavo laiškas! Kad tu žinotum, kaip supykau!
— Koks mano laiškas? Aš tau nerašiau jokio laiško.
— Neieškok manęs, pamiršk... — su nuoskauda pa­
citavo ji. — Sakysi, ne tu rašei? Man jį Agnė atnešė.
— Nerašiau, ką tu!.. Pamiršk, neieškok? Tai Agnės sti­
lius. Norėjo tave apmauti. O tu patikėjai?
Ji stvėrėsi už kaktos:
— O Dieve, kaip aš nepagalvojau!
— Viskas, nuo šiol aš už tave galvosiu.
Ji nusišypsojo. Skaidrus jausmas užplūdo Modestą, o
ji paklausė:
— Ar tu tikrai mane myli?
— Visa širdimi, — atsakė jis.
Kai jie išėjo iš oro uosto, Modestas stabtelėjo ant laip­
tų. Aikštė ūžė nuo mašinų, ir šis garsas žadino primirštą
gyvenimo džiaugsmą. Viskas kvepėjo jaukumu. Pasau­
lio niūrumą išsisklaidė.
Pasisiūlė panešti krepšį, bet Kamilė nė girdėti ne­
norėjo.
— Aš pati, — nusitv ėrė už rankenų. —Juk matau, kad
tau ir taip sunku vaikščioti. O kaip tu sužinojai, kad aš
išskrendu?
— Paskambinau tai Julijai. Negi ji nieko tau nesakė,
kad skubu pas tave, į oro uostą?
— Nesakė. Bet kažin ar tai būtų mane sulaikę. Buvau
kaip nesava.

35 7
 — Tiek to, pamirškim viską. Tai kur važiuojam?
— O tau nereikia atgal į ligoninę?
— Nė už ką gyvenime! — susijuokė jis.
— Na, tada... — linksmai įspindo Kamilės akys. —
Nežinau. Londone buvau. Todėl norėčiau į Paryžių.
— Į Pary žių? Įsidėmėjau. Bet ten važiuosim iškart po
mūsų vestuvių. Tokia tradicija.
— O jeigu aš už tavęs netekėsiu?
— O va šitoje vietoje pati pagalvok.
— Eik tu sau! — papūtė ji lūpas. — O jei rimtai — aš
pajuokavau. Nereikia man jokių paryžių. Aš noriu būti
su tavimi, neištversiu nė dienos be tavęs.
Ji bandė išslysti iš jo glėbio, teisinosi, kad pernelyg
daug žmonių juos stebi. Tačiau kitą akimirką, kai lūpos
susiliejo bučiny, Kamilė nustojo priešintis. Jai nepavyko
sutramdyti jaudulio, nukrėtusio jos kūną lyg elektros sro­
vė. Ji pajuto savo širdį dūžis į dūžį plakančią greta Mo­
desto ir prisiglaudė taip, kad niekas nebūtų galėjęs jų
išskirti.

3 58
D aivos Vaitkevičiūtės pirm asis romanas
„M onikai reikia m eilės“ ( 2 0 0 1 ) skaitytojų
buvo itin p a la n k ia i sutiktas ir šiuo metu ja u
pasiekė 2 5 0 0 0 egz. tiražą. Sis romanas -
aštuntoji autorės knyga. Tai istorija apie meilę,
gyvenim o sm ūgius, kuriuos neišvengiam ai
patiria savo meilės ir prin cipų neišduodantys
herojai.
Visos draugės p a vy d i K am ilei sužadėtinio - ja u n o ,
turtingo R advilo, pradedančio politiko karjerą.
Tačiau atsiranda klastinga varžovė, ir laimės iliu zi­
j a ima griū ti. K am ilė atsiduria ties nevilties slenks­
čiu - jo s meilė m irė ir j a i p a čia i nebeliko dėl ko
gyven ti. Bet likimas merginai atsiunčia dėm esingą
drau gą, taip p a t patyru sį d id žiu lį nusivylimų. Si
aplinkybė suartina abu herojus, tačiau kelyje į meilę
jiem s lemta pa tirti sunkius išbandymus.

ISBN 9986-956-46-3