George S.

Clason

Turtingiausias
BABILONO
žmogus

Moram
Kaunas 1998
UDK 820(73)-3 Versta iš leidinio:
CI 23 George S. Clason
The Richest Man in Babylon
A Plume Book
ISBN 0-452-26725-0

First published in the United States under the title

THE RICHEST MAN IN BABYLON by George S. Clason.
Copyright© 1955, 1954, 1957, 1946, 1940, 1937, 1936,
1933, 1932, 1931, 1930, 1926 by George S. Clason.
Published by arrangement with Dutton Plume, a division of
Penguin Puntam Inc.

Šis leidinys išleistas susitarus su Dutton Plume,

Penguin Puntam Inc. padaliniu.

Iš anglų kalbos vertė Jolanta Korolkovaitė

ISBN 998
9986-9
6-925
253-
3-0-4
0-4 © 1955, 195
1954,
4, 1957, 1946,
1946, 1940, 1937, 1936,
1933, 1932, 1931, 1930, 1926
by George S. Clason.
© Vertimas į lietuvių kalbą, “Trigrama”, 1998
 Prieš
Prieš tave - tavo ateitis,
ateitis, kaip
kaip kelias
kelias,, vedantis
vedantis į tolį. Tame
Tame
kelyje
kelyje - tavo
tavo tikslai,
tikslai, kuriuos nori pasi
pa sieekti.
kt i..... Troškimai, ku
ku
riuo
riuoss svajoj
svajojii paten
pa tenkin
kinti.
ti.

K ad šie
šie siekiai ir troškimai
troškimai išsipil
išsipildy
dytų,
tų, tau reikalinga
reikalinga f i
nansinė sėkm
sėkmė. ė. Pasinaudok
Pasinaudok finan
finansisini
niai
aiss principais, kurie
kurie iš
dėstyti tolimesniuose
tolimesniuose puslapiuose.
puslapiuose. Teveda
Teveda jie tave šalin nuo
neturto
neturto varg
vargųų į pilnatvišk
pilnatviškesn
esnįį ir laimingesnį
laimingesnį gyvenimą, kokį kokį
suteikia
suteikia pilna
pilna piniginė.

 Jie univ
univer
ersa
salū
lūss ir nesi
nesike
keiičia
čiantys
ntys,, kaip
kaip grav
gravit
itac
acij
ijos
os dės
dėsnis.
 Jie duod
duodaa tau,
tau, kaip davė
davė daugeli
daugeliuiui kitų, garantuo
garantuotą tą raktą
raktą į
turtą, dide
didesn
snes
es sąskai
sąskaitas
tas banke
banke bei džiuginančią
džiuginančią finan
fin ansi?
si?ięp
iępaa
 žang
 žangąą.
  Pra
 Pratarmė
armė

M ū s ų kaip
kaip tautos kles
klestėj
tėjima
imass prik
priklalauso
uso
nuo asmeninio kiekvieno žmogaus kaip individo finansinio
klestėjimo.
Šioje knygoje kalbama apie asmeninę sėkmę, kuri yra
mūsų pastangų ir sugebėjimų rezultatas. Raktas į sėkmę yra
tinkamas pasiruošimas. Mūsų veiksmai negali būti išmin
tingesni negu mūsų mintys. Mūsų mąstymas negali būti
išmintingesnis negu mūsų suvokimas.
Si knyga - vais
vaista
tass plonoms
plonom s piniginėms.
piniginėm s. Ji skirta nuovo
koss finansų
ko fina nsų srityje ugdym
ug dymui.ui. Tai ir yra tikrasis tiks
tikslas
las:: padėti
tiems, kurie trokšta suprasti finansinę sėkmę. Tai pagelbės
 jiems įgyti pini
pi nigų
gų,, juos tvarkyti
tvark yti ir priversti
priv ersti savą
savąjį
jį pertek
per teklių
lių
uždirbti daugiau pinigų.
Tolesniuose puslapiuose mes persikelsime į Babiloną,
8

ir praktikuojami visame pasaulyje, lopšį.

Autorius džiaugiasi galėdamas nepaliaujamai trokšti, kad
šie puslapiai įkvėptų naujus skaitytojus
skaitytojus didint
did intii bankų
ban kų sąska
sąskaii
tas, siekti finansinės sėkmės ir išspręsti sudėtingas asmenines
finansines problemas taip entuziastingai, kaip sakėsi darę
ankstesnieji skaitytojai.
Autorius naudojasi proga norėdamas padėkoti biznio va
dovams, kurie dosniai išdalijo šias istorijas draugams, gimi
nėms, darbuotojams ir bendradarbiams. Negali būti dides
nio palaikymo, kaip praktiški šiam mokymui pritariantys
žmonės, nes jie patys, taikydami čia pateiktus principus,
pasiekė didelės sėkmės.
Babilonas tapo labiausiai klestinčiu senovės pasaulio
miestu, nes jo gyventojai tuo metu buvo turtingiausi. Jie
suprato pinigų vertę. Įgydami pinigų, tvarkydami juos ir
priversdami pinigus daryti pinigus, jie praktikavo tvirtus
finansinius principus. Jie apsirūpindavo tuo, ko trokštame
mes visi... pajamomis ateičiai.

G. S. C.
 Turinys

P r a t a r m ė ........
.............
.........
.........
..........
.........
.........
..........
.........
.........
..........
.........
.........
.........
....77
Žmogus, kuris troško aukso ................................ 11
Turtingiausias Babilono žmogus......................... 18
Septyni vaistai plonai piniginei ........................... 30
Pasitik sėkmės deivę ..........................
......................................... ..... 4 9
....................
Penki aukso dėsniai ...........................
............................................... 63
....................
Babilono aukso skolintojas................................... 76
Babilono sienos ............................
...................................................... 89
..........................
Babilono prekiautojas kupranugariais................. 94
Molinės lentelės iš Babilono............................... 106
Laimingiausias Babilono žmogus....................... 117
 ta i priemonė, kuria matuojama
Pinigai —tai matuojama žemiška
žemiška sėk
sėkmė.
Pinigai
Pinigai suteikia galimybę džiaugtis visu kuo geriausiu, ką
duoda žemė.
Pinigų turi
turi apsči
apsčiaiai tie
tie, kurie supranta
supranta paprastusj ų įgijimo
dėsnius.
Pinigus šiandien valdo tie patys dėsniai kaip ir prieš šešis
tūkstančius metų., kai
ka i Babilono gatvės
gatvės būdavo pilnos
pilnos klestinčių
 žmon
 žmonių
ių..
  Žm
 Žmogus, kuris
 tr
 troško aukso

Dansiras, Babilono vežimų meistras, buvo

visiškai sutrikęs. Nuo žemos, jo turtelį supančios tvoros jis
liūdnai spoksojo į savo kuklų nameliūkštį bei atvirą dirbtu
vę, kurioje stovėjo neužbaigtas vežimas.
Tarpdury dažnai pasirodydavo jo žmona. Jos slapti dirs-
čiojimai jo pusėn primindavo, kad maisto krepšys beveik
tuščia
tuščiass ir kad jis
jis turėtų
turė tų dirbti, užbaiginėti vežimą
vežimą - kalti
kalti ir
kapoti, šlifuoti ir dažyti, standžiai aptempti ratlankius oda,
žodžiu, paruošti vežimą pristatymui, kad gautų savo turtin
go kliento užmokestį.
Vis dėlto jo riebus, raumeningas kūnas vangiai sėdėjo
atsišliejęs į sieną. Jo lėtas protas kantriai grūmėsi su rūpes
12 TURTINGIA USIAS BABILONO ŽMOGUS

no šiame Eufrato slėnyje tokia įprastai karšta tropikų saulė.

Iš jo kaktos sunkėsi prakaito lašai ir nepastebimi ritosi bei
kapsėjo ant tankiai apžėlusios krūtinės.
Už jo namų stūksojo aukštos sienos su terasomis, supan
čios karaliaus rūmus. Netoliese mėlyną dangų skrodė Var
po Šventyklos bokšto siluetas. Šios didybės šešėlyje gūžėsi
Bansiro kuklus namelis bei daugelis kitų, dar netvarkinges
nių ir prasč
prasčiau
iau prižiūrėtų.
prižiūrėtų. Toks jau buvo BabiloBabilonas
nas - didy
did y
bės ir vargo, stulbinančios prabangos ir siaubingo skurdo
mišinys, be jokio plano ar sistemos apjuostas apsauginių
miesto sienų.
Už jo, jeigu jis būtų atsigręžęs ir pažvelgęs, pro sanda-
luotus prekeivius ir basakojus elgetas grūdosi ir stumdė juos
triukšmingi turtuolių vežimai. Net turčiai buvo priversti
pasukti į nutekamąjį griovį, kad atlaisvintų kelią ilgoms vergų
vandens nešikų virtinėms,
virtinėm s, atliekančioms „pareigą
„pareigą karaliui”
kara liui”--
kiekvienas iš jų tįsė sunkius tymus vandens, kuris turėjo
būti išpiltas ant kabančių sodų.
Bansiras
Bansiras buvo pernelyg
per nelyg pasinėręs
pasinėręs į sav
savoo apmąstym
apmą stymus,
us, kad
girdėtų ar atkreiptų dėmesį į sumišusį judraus miesto šur
mulį. Iš susimąstymo jį pažadino netikėtai suskambusi pa
žįstama lyra. Jis atsigręžė ir pažvelgė į švelnų, besišypsantį
savo geriausio draugo, muzikanto Kobio veidą.
- Teapdov
Tea pdovanoja
anoja tave
tave die
dieva
vaii gausiomis
gausiomis malonėmis, mano m ano
gera
gerasi
siss drauge,
drauge, - įmantriu
įm antriu pasveikinimu pradėjo Kobis Kobis.. -
Nors, atrodo, jie jau buvo tokie kilniaširdžiai, kad tau ne
bereikia dirbti. Džiaugiuosi tavo sėkme kartu su tavimi.
Maža to, aš net pasidalyčiau ja su tavimi. Meldžiu, ištrauk
iš savo
savo išsipūtusios
išsipūtusios piniginės - priešingu
priešing u atveju tu dirb
d irbtu
tu--
mei krautuvėlėje —du niekingus šekelius ir paskolink man
iki šį vakarą įvyksiančios didiko šventės pabaigos. Tau jų
netrūks, kol atgausi.
- Jeigu ašaš turėčiau du šeke
šekeliu
lius,
s, - liūdnai
liūd nai atsakė
atsakė Ban
Bansi-
si-
 ŽM OGU S, K UR I S TROŠKO A UK S O 13

ras, - niekam jų neskolinčiau - net tau, mano ma no geria

geriaus
usias
ias
draug
drauge; e; mat
m at jie bū
būtųtų mano
man o turtas - visas mano turtas. Nie N ie
kas neskolina viso savo turto, net geriausiam draugui.
- Kaip?! - nuoširdžiai
nuoširdžiai nustebęs
nustebęs sušuko
sušuko Kobi
Kobis.s. - T u ne
turi nė vieno šekelio piniginėje, o sėdi atsirėmęs į sieną
kaip statula! Kodėl nepabaigi to vežimo? Kaip kitaip tu
galėsi patenkinti savo didingą apetitą? Tai nepanašu į tave,
mano drauge. Kur tavo begalinė energija? Gal tave kas nors
sukrėtė? Gal dievai panardino tave į rūpesčius?
- Tikriausiai tai
tai dievų
dievų siųsta
siųsta kančia
kančia,, - sutiko Bansiras.-
Tai prasidėjo nuo sapno, beprasmiško sapno, kuriame aš
buvau pasiturintis žmogus. Prie mano diržo kabėjo graži,
sunki nuo monetų piniginė. Joje buvo šekeliai, kuriuos aš
nerūpestingai mėčiau elgetoms; joje buvo sidabrinės mo
netos, už kurias pirkau brangius papuošalus žmonai ir ką
panorėjęs sau; joje buvo auksinės monetos, dėl kurių pasi
tikėjau ateitim ir nebijojau išleisti sidabro. Aš buvau kupi
nas šlovingo pasitenkinimo! Tu būtum nepažinęs manęs
kaip savo sunkiai dirbančio draugo. Nebūtum pažinęs ir
mano žmonos, kurios veidas buvo be raukšlių ir švytintis iš
laimės. Ji vėl buvo toji besišypsanti mergelė, kaip mums
voss susituokus.
vo susituoku s.
- Iš tiesų
tiesų malonus sapnas
sapnas,, - tarė
tarė Kobi
Kobis,
s, - bet kodėl
kodėl
tokie malonūs jausmai pavertė tave niūria, į sieną atsišlie
 jusia
 jus ia statula?
- Tikrai, kodė
kodėl!l! Dėl to, kad prabudus ir prisiminus, ko
kia tuščia mano piniginė, mane pervėrė pasipiktinimas. Pa
kalbėkime apie tai kartu, nes, kaip sako jūrininkai, mes
abud
ab uduu plaukiame
plau kiame toje pačioje valvalty
tyje
je.. Vaikystė
Vaikystėje
je kartu
kart u eida
vome pas šventikus mokytis išminties. Būdami jaunuoliai
dalijomės vienas kito malonumais. Suaugę visada buvome
artimi draugai. Mes buvome patenkinti savo dalia. Buvo
me laimingi dirbdami ilgas valandas ir laisvai leisdami už
 14 TURTINGIAUSIAS B A BILO NO ŽMOGUS

dirbtus pinigus. Praeityje mes uždirbome daug pinigų, ta

čiau norėdami pažinti turtų teikiamus džiaugsmus, turime
tik svajoti apie juos. Fe! Nejaugi mes tik kvailos avys? Juk
gyvename turtingiausiame pasaulio mieste. Keliautojai sa
ko, jog klestėjimu jam niekas neprilygsta. Aplink mus daug
turto, bet mums niekas nepriklauso. Pusę gyvenimo sun
kiai dirbęs, tu, mano geriausias drauge, turi tuščią piniginę
ir sakai man: „Gal galėtum iki didiko šventės pabaigos pa
skolinti tokį niekutį kaip du šekeliai?” Ką gi aš atsakau? Ar
aš sakau: „Štai mano piniginė; to, kas yra joje, tikrai už
teks”? Ne, aš prisipažįstu, kad mano piniginė tokia pat tuš
čia kaip ir tavoji. Kodėl taip yra? Kodėl mes negalime įsigy
ti sidabro ir aukso, kurio apsčiai užtektų ne tik maistui bei
drabužiams?
- Pagalvok
Pagalvok ir ir apie mūsų
m ūsų sūnus, —tęsė
tęsė Bansiras
Bansiras.. —Argi
—Argi
 jie neseka sav
savoo tėvų pėdomis? Negi
Neg i reikės
reikės jiems, jų šeimoms
šeim oms,,
 jų sūnu
sū num
m s bei
bei sūnų
sū nų šeimoms
šeim oms visą
visą gyvenimą gyventi tarp ta rp
tokių lobių ir vis dėlto, kaip ir mes, tenkintis rūgusio ožkos
pieno bei košės vaišėmis?
- Per visu
isus mūsų draugystės
draugystės metus tu dar niekad taip
nekalbėjai, Bansirai,
Bansirai, - apstulbęs tarė Kobis.
Kobis.
- Niekada per per tuos metus ašaš taip
taip ir nemąsčia
nemąsčiau. u. N uo
ankstyvos aušros iki mane sustabdančių sutemų aš triūsiau
gamindamas puikiausius vežimus, kokius tik gali padaryti
žmogus, ir nuoširdžiai tikėjausi, kad vieną dieną dievai
pripažins mano vertingus darbus bei apdovanos didžiu kles
tėjimu. Bet neapdovanojo. Galiausiai supratau, kad ir ne
apdovanos. Todėl mano širdis nuliūdo. Aš trokštu būti pa
siturintis žmogus. Aš geidžiu žemių ir galvijų, noriu gražiai
rengtis ir girdėti savo kapšelyje monetų skambėjimą. Aš
trokštu dirbti, kiek leidžia jėgos mano nugaroj, kiek sugeba
mano rankos, kiek išmano protas, bet noriu, kad mano triū
sas būtų teisingai atlygintas. Kas mums yra? Vėl tavęs klau
 ŽMOG US, K UR IS TROŠKO A U K SO 15

siu! Kodėl mes negalime turėti bent dalį tų gėrybių, kurių

apsčiai turi galintieji jas nupirkti auksu?
- Kad ašaš žinočiau atsaatsaky
kymmą! - tarė
tarė Kobis
Kobis.. - Aš nepaten
kintas nė kiek ne mažiau už tave. Tai, ką uždirbu grodamas
lyra, greitai išleidžiu. Dažnai turiu planuoti ir sukti galvą,
ką daryti, kad mano šeima nealktų. Be to, širdy aš karštai
trokš
tro kštu
tu lyro
lyros,
s, kuri
kur i bū
b ū tų pakankamai
pakankam ai didelė, jog iš tiesų skam skam
bėtų tos muzikos gaidos, kurios užplūsta mano vidų. Tokiu
instrumentu galėčiau groti gražiau net už tai, ką kada nors
yra girdėjęs karalius.
- T u turi įsigyt
įsigytii tokią lyrą
lyrą.. Niekas kitas
kitas Babilone gra
žiau ja neskambintų; jeigu ji skambėtų taip švelniai, būtų
patenkinti ne tik karaliai, bet ir dievai. Bet kaip tau tokią
gauti, kai mes abu neturtingi kaip karaliaus vergai? Klausyk
varpo
varpo!! Štai
Štai jie
jie ateina. - Jis parodė į ilg ilgąą pu
pusnu
snuog
ogių,
ių, prakai
prak ai
tuotų vandens nešikų virtinę, sunkiai linguojančią siaura
gatvele nuo upės. Kiekvienas buvo sulinkęs nuo sunkaus
tymo vandens. Jie žengė gretose po penkis.
- Kokia gra graži juos vedančio
vedančio žmogaus
žmogaus figūra,
figūra, - KoKobbis
parodė
paro dė į nešantįj
neš antįjįį varpą, kuris žengėžengė be naštos. - Aišk Aiškia iaii
matosi, jog jis žymus savo šalies žmogus.
- Daug gražių
gražių figūrų
figūrų yra virtin
virtinėje
ėje,, - sutiko Bans
Bansiriras
as.. -
Jie taip pat dailiai nuaugę kaip ir mes. Aukšti, šviesiaplau
kiai iš šiaurės, linksmi juodaodžiai iš pietų, maži, tamsūs
žmogeliai iš artimesnių kraštų. Visi jie žingsniuoja kartu
nuo upės
upės ik
iki sodų - pirmyn
pirm yn atga
atgal,l, diena
diena po dienos, metai
po metų. Jokios laimės, kurios būtų galima viltis. Šiaudi
niai gultai ir sausa grūdų košė. Vargšai apgailėtini gyvuliai,
Kobi!
- Ir man jų gaila
gaila.. Vis
Vis dėlto tut u privertei
privertei mane
ma ne praregėti:
praregėti:
mes, nors vadiname save laisvais žmonėmis, gyvename ne
ką geriau už juos.
- Tai tiesa
tiesa,, Kobi, kad ir kokia nemaloni b ū tų ta mintis.
 16 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O Ž M OG U S

Mes nenorime ištisais metais gyventi vergiškai. Dirbti, dirbti,

dirbti! Tai akligatvis.
- Gal mes galėtum
galė tumee išsiaiškin
išsiaiškinti,
ti, kaip kiti įgyj
įgyjaa aukso,
aukso, ir
pasimokyti iš jų? —paklausė Kobis.
- Galbūt
Ga lbūt ir yra
yra kokia nors pas pasla
lapt
ptis
is,, kurią galėtume
galėtume įminįm in
ti, jeigu
jeigu pasiklaustume
pasiklaustu me ją žinančių,
žinančių, - susimąs
susimąstęstęs atsakė
atsakė Ban-
siras.
- Šiandien
Šiandien,, - tarė Ko Kobi bis,
s, - pro mane sa savo auksiniame
auksiniame
vežime pravažiavo mūsų senas draugas Arkadas. Jis neapsi-
metė nematąs mano nuolankios galvos, kaip būtų padarę
daugelis, užimančių jo padėtį. Priešingai, jis pamojo ranka,
kad praei
praeivia
viaii galėtų matyti jį sveikinan
sveikinantį tį ir dovano
dov anojant
jantįį drau
dra u
gišką šypseną muzikantui Kobiui.
- Jis
Jis pretenduoja būti turtingiaus
turtingiausiu iu Babilono
Babilono žmogu
žmog u
mi,- mąsliai tarė Bansiras.
- Toks turtingas, jog kalba kalbama,ma, neva
neva jo auksinės pagal pagal
bos tvarkant
tvark ant iždą
iždą prašo karalius,
karalius, - atsakė
atsakė Kobis.
Kobis.
- Toks turtingas, - įsiterįsiterpė
pė Ban
Bansi
sira
ras.
s. - Bijau,
Bijau, kad susiti
kęs nakties tamsoj prikiščiau nagus prie jo storos piniginės.
- Niekai,
Niekai, - atš atšov
ovėė Kob
Kobisis.. - Žmogaus
Žmogaus turtas yra ne pini pin i
ginėje, kurią jis nešiojasi. Stora piniginė greitai ištuštėja,
 jeigu į ją nuo
nuolatlatos
os nesrov
nesr ovena
ena auksas
auksas.. Kad ir kaip kai p Arkadas
išlaidautų, jo piniginę vis pripildo pajamos.
- Pajamo
Pajamoss - štai štai atsak
atsakymaymas, s, - sušuko
sušuko Bansir
Bansiras.
as. - Aš
noriu tokių pajamų, kurios nepaliaujamai plūstų į mano
piniginę: ar sėdžiu ant sienos, ar keliauju į tolimas šalis.
Turbūt Arkadas žino, iš kur gauti tokias pajamas. Ar nema
nai, jog tai jis galėtų paaiškinti tokiam lėtam protui kaip
mano?
- Manding,
Man ding, jis jis sav
savoo pažinimą
pažinimą perteperteikėikė sūnui NomN omasi-
asi-
rui, - atsakė
atsakė Kobis.
Kobis. - ArgiArgi jisjis nenukeliavo į Nineviją
Ninevi ją ir,
kaip kalba smuklėje, be tėvo pagalbos, netapo vienu iš tur
tingiausių miesto žmonių?
 ŽMOG US, K UR I S T R O Š K O A U K SO 17

- Kobi, tu pažadinai man retą m intį, - Bansi Bansiro ro akakys

gyvai žybtelėjo.
žybtelėjo. - Paprašyt
Paprašytii gero
gero draugo išmintin
išm intingo
go patari
p atari
mo nieko nekainuoja, o Arkadas visada buvo toks. Nesirū
pink, kad mūsų piniginės tokios tuščios kaip prieš metus
paliktas sakalo lizdas. Tegul tai mūsų nevaržo. Mes pavar
gome skursti aukso jūroje. Mes trokštame tapti pasiturin
čiais. Eime pas Arkadą ir paklausime, kokiu būdu ir mes
galėtume gauti pajamų.
- T u kalbi išiš tiesų
tiesų įkvėp
įkvėptai,
tai, Bansirai.
Bansirai. Tu
T u atvėre
atvėreii man
akis ir padėjai suvokti, kodėl mes lig šiol neradome jokio
būdo praturtėti. Mes jo neieškojome. Tu kantriai plušai
norėdamas pagaminti tvirčiausius Babilone vežimus. Tam
tikslui sutelkei savo didžiausias pastangas. Todėl toje srity
 je tau
ta u pasisekė. Aš siekiau išmokti
išmo kti meistrišk
meist riškai
ai groti
gro ti lyra.
lyra. Ir
man tai pavyko.
- M um
umss pasiseka
pasiseka tos
tosee srit
sritys
yse,
e, kuriose labiausiai
labiausiai stengia
mės. Dievai mielai leidžia mums tai tęsti. Dabar pagaliau
mess pam
me pa m atėm
atė m e švies
šviesąą - tokią skaisč
skaisčią
ią kaip tekan
te kanti
ti saulė
saulė..
Tai skatina mus daugiau sužinoti, kad galėtume labiau kles
tėti. Įgiję naują supratimą, mes rasime garbingų būdų pa
siekti tai, ko trokštame.
- Tuojau
Tu ojau pat
pa t eime
eime pa
pas Arkad
Arkadą, ą, - paragino
paragino Bansira sirass. -
Be to, pakvieskime prisijungti kitus ne geriau už mus gyve
nančius mūsų vaikystės draugus, kad ir jie galėtų pasisemti
 jo išminties.
išmint ies.
- T u visada
visada rūpinaisi savo
savo draugai
draugais,
s, Bansir
Bansirai.
ai. Todėl
Tod ėl jų
tiek daug ir turi. Tebūnie, kaip sakai. Eisime šiandien ir
kartu pasiimsime juos.
juos.
 Turtingiausias Babilono
 žm
 žmogus

K itad
ita d o s senajam
senajamee Babilone
Babilone gyven
gyvenoo vienas
vienas
labai turtingas žmogus, vardu Arkadas. Toli ir plačiai jis
išgarsėjo savo didžiuliais turtais. Garsėjo jis ir dosnumu. Jis
dosniai šelpė vargšus. Nieko nešykštėjo savo šeimai. Ne
varžė ir išlaidų sau. Vis dėlto kasmet jo turtas gausėjo grei
čiau negu jis spėdavo išlaidauti.
Pas jį atėjo jaunystės dienų draugai ir tarė:
—Tu, Arkadai, laimingesnis už mus. Tu tapai turtin
giausiu Babilono žmogumi, o mes neriamės iš kailio, kad
pragyventume.
pragyv entume. T u gali
gali dėvė
dėvėtiti gražiau
gražiausius
sius apdarus ir mėgautis
mėgautis
rečiausiais patiekalais, o mes priversti tenkintis galėdami
bent deramai aprengti savo šeimas ir tinkamai jas išmai
 TURTINGIAUSIAS B A B I L O NO ŽMOGUS 19

—Vis dėlto kadaise mes buvome lygūs. Mokėmės pas tą

patį meistrą. Žaidėme tuos pačius žaidimus. Ir nei moksle,
nei žaidimuose tu mūsų nepranokdavai. Vėlesniais metais
tu taip pat nebuvai labiau gerbtinas miestelėnas už mus.
—Kiek galime spręsti, tu nedirbai sunkiau ar atkakliau.
Tad kodėl gi permainingasis likimas išsirinko tik tave, kad
džiaugtumeisi visomis gyvenimo gėrybėmis, ir ignoruoja
mus, ne mažiau to vertus?
Arkadas paprieštaravo jiems sakydamas:
—Jeigu jūs nuo mūsų jaunystės metų nepasiekėte nieko
daugiau ir tenkinatės tik skurdžia egzistencija, jūs arba ne
išmokote turto kaupimo dėsnių, arba jų nesilaikėte. „Per
mainingasis Likimas” yra aikštinga dievybė, kuri nelepina
nuola
nu olatin
tinee gerove
gerove nė vieno.
vieno. Priešingai,
Priešingai, ji pražud
pra žudoo beveik kiek
vieną, kurį apipila neuždirbtu auksu. Ji gimdo lengvabū
džius švaistūnus, kurie greitai išleidžia viską, ką gavę, ir lie
ka kamuojami stulbinančių apetitų bei troškimų, kurių jie
negali patenkinti. Kiti jos palaimintieji tampa šykštuoliais
ir kaupia savo turtus bijodami išleisti tai, ką turi, manyda
mi, kad neįstengs jų atkurti. Juos persekioja plėšikų baimė,
 jie pasm
pa smerk
erkia
ia save
save nyk
nykiam
iam gy
gyve
veni
nimu
muii ir slapta
sla ptam
m skurdu
sku rdui.i.
Turbūt yra ir tokių, kurie gali paimti neuždirbtą auksą,
pasisavinti jį ir toliau gyventi kaip laimingi bei patenkinti
miestelėnai. Tačiau tokių tiek mažai, jog apie juos žinau
tik iš nuogirdų. Prisiminkite staiga didelį tūrtą paveldėju
sius žmones ir pagalvokite, argi visa tai yra ne tiesa.
Jo draugai pripažino, kad šie žodžiai tinka vienam jų
pažįstamam turtą paveldėjusiam žmogui, ir paprašė Arka
do paaiškinti, kaip jis tapo toks turtingas. Todėl jis tęsė:
—Jaunystėje aš stebėjau pasaulį ir mačiau, kad visi geri
dalykai atneša laimę bei pasitenkinimą. Aš supratau, jog
turtas dar labiau visa tai sustiprina.
Turtas yra jėga. Turtingam daug kas įmanoma.
 20 T U R T I N G I A U S I AS B A B I L O N O ŽMOGUS

Žmogus gali išpuošti namus brangiausiais baldais.

Žmogus gali plaukti į tolimas jūras.
Žmogus gali mėgautis tolimųjų šalių skanėstais.
Žmogus gali nusipirkti papuošalų iš auksakalio ir brang
akmenių apdirbėjo.
Žmogus gali net pastatyti galingas šventyklas dievams.
Žmogus gali visa tai ir dar daug ką daryti, kas patenkina
 jaus
 ja usmm us ir džiugi
dži ugina
na sielą
sielą..
Tai supratęs, nusprendžiau pareikalauti savosios gyveni
mo gėrybių dalies. As nebūsiu vienas iš tų, kurie stovi nuo
šaliai pavydžiai stebėdami, kaip kiti džiaugiasi. Nepasiten
kinsiu rengdamasis pigiau
pigiausiasiais,
is, nors ir padoriai atrodan
a trodančiais
čiais
drabužiais. Nesusitaikysiu su skurdžiaus dalia. Priešingai,
aš būsiu šios gėrybių puotos svečias.
Būdamas, kaip žinote, neturtingo pirklio sūnus, vienas
iš didelės šeimos, be vilties ką nors peveldėti, ir, kaip jūs
atvirai pasakėte, neapdovanotas ypatingais sugebėjimais bei
išminti
išm intim,
m, aš nusprendžia
nuspr endžiau,u, kad
ka d jeigu no
noriu
riu pasiekti
pasiekti,, ko trokš
tr okš
tu, reikės laiko ir mokymosi.
Kai dėl laiko, visi jo turi apsčiai. Kiekvienas iš jūsų pra
leidote pakankamai laiko, per kurį būtumėte galėję pra
sigyventi. Tačiau jūs pripažįstate, jog neturite ko parody
ti, išskyrus savo geras šeimas, kuriomis teisėtai galite
didžiuotis.
Kai dėl mokymosi, argi mūsų išmintingasis mokytojas
neaiškino, kad mokytis galima dvejopai: tų dalykų, kuriuos
žinome ir pažįstame, bei to, kaip išsiaiškinti, ko dar ne
žinome.
Taigi aš nusprendžiau išsiaiškinti, kaip galima praturtė
ti, ir išsiaiškinęs iškelti sau šį tikslą ir jo siekti. Mat argi ne
tiesa, kad turime džiaugtis, kol gyvename saulės šviesoje,
nes kai iškeliausime į dvasios pasaulio tamsą, ant mūsų ir
taip užgrius pakankamai sielvarto?
 TURTINGIAUSIAS B A BI L O NO ŽMOGUS 21

As radau raštininko darbą ir kasdien ilgas valandas dirb

davau su molinėmis lentelėmis. Triūsiau savaitę po savaitės
ir mėnesį po mėnesio, bet uždarbiu pasigirti negalėjau. Vi
są algą išleisdavau maistui, drabužiams, išpirkoms dievams
bei
bei kitiems
kitiems dalyka
dalykams,
ms, kurių
kur ių neprisimenu. Tačiau
Tač iau man
m anoo ryž
ryž
tas neišseko.
Ir vieną dieną pas miesto valdytoją atėjo pinigų skolin
tojas Algamišas, užsakė Devintojo įstatymo kopiją ir tarė
man: „Po dviejų dienų ji turi būti baigta, ir jeigu užduotį
atliksi laiku, gausi dvi varines monetas”.
Taigi aš įtemptai dirbau, bet įstatymas buvo ilgas, ir kai
Algamišas grįžo, užduotis dar nebuvo baigta. Jis įtūžo ir,
 jeigu bū
būčičiau
au buvęs jo vergas,
vergas, b ū tų m anean e primu
pri mušęs.
šęs. Bet ži
nodamas, kad miesto valdytojas jam neleis manęs sužaloti,
aš nepabūgau ir pasakiau jam: „Aigamišai, tu labai turtin
gas žmogus. Pasakyk man, kaip ir aš galėčiau praturtėti, ir
as visą naktį raižysiu lentelėje, o kai patekės saulė, tekstas
bus baigtas”. Jis nusišypsojo ir atsakė: „Tu įžūlus niekšas,
bet laikykime tai sandėriu”.
Nors gėlė nugarą, o nuo dagčio dūmų taip įsiskaudėjo
galvą, jog akys vos bematė, aš visą naktį raižiau. Tačiau kai
patekėjus saulei jis grįžo, lentelės buvo baigtos.
„Dabar
„Da bar pasakyk
pasakyk man,
man , ką žadėja
žadėjai”,
i”, - tariau aš
aš. „T
„ T u įvyk
dei savą
savąjąją sandėrio
sandėr io dalį, sūn
s ūnau
au,, - maloniai
malon iai tarė jis,
jis, —ir aš
pasiruošęs įvykdyti savąją. Aš pasakysiu tau tai, ką tu nori
žinoti, nes jau senstu, o senas liežuvis mėgsta plepėti. Ir kai
 jaunu
 jau nuol
olis
is ateina
ate ina pas senį pata
pa tari
rimm o, jis pasisemia
pasisem ia ištisais
ištisais me
me
tais kauptos išminties. Tačiau jaunuoliai pernelyg dažnai
mano, kad seniai kupini tik praeities dienų išminties, ir
todėl jiji nenaudinga.
nenaud inga. Bet atmin
atm inkk - saul
saulė,
ė, kuri švie
šviečia
čia šian
dien, yra ta pati saulė, kuri švietė, kai gimė tavo tėvas, ir
kuri švies, kai į tamsą išeis tavo paskutinis vaikaitis. Jau
nuolio mintys, —tęsė jis, —yra kaip ryški meteoro šviesa,
 22 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O ŽMOGUS

dažnai nutvieskianti dangų, bet senolio išmintis yra kaip

nejudančios žvaigždės, kurios šviečia taip vienodai, jog lai
kydamasis kurso jomis gali pasikliauti jūrininkas. Gerai įsi
dėm
dė m ėk mano
ma no žodžius, nes, nes, priešingu atveju, nesuprasi tieso tiesos,
s,
kurią pasakysiu, ir manysi, kad tavo naktinis darbas buvo
beprasmiškas.”
Po to jis skvarbiai pažvelgė į mane iš po savo tankių
antakių ir žemu, įtaigiu tonu tarė: „Aš radau kelią į gerovę,
kai nusprendžiau, jog dalį toyką uždirbu , turiu išlaikyti. T u
taip pat turi tai suprasti”.
Jis nenuleido nuo manęs skvarbaus žvilgsnio, bet nieko
nebepasakė.
„Aj tai viskas?”
viskas?” —paklausi
pakl ausiauau aš.
aš. „To
„T o paka
pa kank
nka,
a, kad
ka d aviga
nio širdis virstų
virstų pini
pi nigų
gų skolintojo
skoli ntojo širdim
šir dimi,”
i,” —atsakė jis.
jis. „Bet
 juk
 ju k viskas, ką as uždirbu, yra mano ir galiu tai pasilaikyti,
argi ne?” —pakl
—pa klau ausia
siauu aš.
aš. ,^An
,^Anaipto
aiptol,l, —atsakė jis.jis. - Argi
nemoki siuvėjui? Ar nemoki batsiuviui? Ar neleidi pinigų
maistui? Ar gali gyventi Babilone neišlaidaudamas? Ką tu
gali parodyti iš savo uždarbio per paskutinį mėnesį? Kiek
sukaupei pajamų per praėjusius metus? Kvaily! Tu moki
visiems, išskyrus save. Avigalvi, tu dirbi kitiems. Tas pats
yra būti vergu ir dirbti už tai, kad šeimininkas duoda paval
gyti ir apsirengti. Jeigu tu pasitiktum sau dešimtąją visų
pajamų dalį, kiek sukauptum per dešimt metų?”
Gerai išmanydamas skaičių mokslą, aš atsakiau: „Tiek,
kiek uždirbu per vienerius metus”.
„Tai tik pusė tieso
tiesos,
s, - atrėžė
atrėžė jis
jis. - Kiekviena
Kiekviena tavo
tavo sutau
sut au
pyta auksinė moneta yra tau tarnaujantis vergas. Kiekviena
 jos užd
u ždir
irbt
btaa varinė
var inė m o n e ta yra jos vaikas,
vaikas, kuris taip
ta ip p at gali
gali
tau dirbti. Jeigu nori praturtėti, tavo santaupos turės dirb
ti, to uždarbio uždarbis taip pat turės dirbti, kad visa tai
padėtų tau sukurti geidžiamą perteklių. Manai, aš apgau-
dinėju
din ėju tave
tave už ilgą
ilgą nakties
nakti es darbą? - tęsė tęsė jis.
jis. —Bet
—Bet aš užmuž m o
 TURTINGIAUS IAS B A B ILO N O ŽMOGUS 23

kėsiu tau tūkstantį kartų daugiau, jeigu tau pakaks proto

suprasti mano siūlomą tiesą.
Dalį to, ką uždirbi, turi pasilaikyti. Kad ir kaip mažai
uždirbtum, tai turėtų būti ne mažiau kaip dešimtoji dalis.
Tai gali būti ir daugiau, kiek tu įstengsi. Pirmiausiai užmo
kėk sau.
sau. Nep
N epirk
irk iš drabužių pardavėjo
pardavėjo bei bei batsiuvio
batsiuv io daugiau,
negu gali
gali sumokėti
sumo kėti iš to, kas liko,
liko, ir dar pasilik pakankam
pakan kamai ai
maistui, aukoms bei išpirkoms dievams.
Gerovė —kaip medis, užauga iš mažytės sėklos. Pirmoji
tavo sutaup
suta upyt
ytaa varinė mo
m o n eta
et a yra sėkl
sėkla,
a, iš ku
kurio
rioss išaugs
išaugs tavo
tavo
turt
tu rtoo medis. Kuo greičiau ją pasė
pasėsisi,, tuo
tu o greičiau
grei čiau medis
me dis išau
išaugs
gs..
Ir kuo uoliau tu prižiūrėsi ir laistysi tą medį savo nuolatinė
mis santaupomis, tuo greičiau galėsi džiaugtis jo pavėsyje.”
Tai pasakęs, jis paėmė savo lenteles ir nuėjo.
As daug galvojau apie jo žodžius, ir jie atrodė teisingi.
Todėl nusprendžiau tai išbandyti. Gavęs algą, as kiekvieną
syk
syk paimdavau vieną iš dešimt
dešimties ies varinių
varinių m o n e tų ir pasidė
pasidė
davau. Kad ir kaip keista būtų, nejaučiau didesnės stokos
negu anksčiau. Beveik nepastebėjau skirtumo ir sugebėjau
išsiversti be tos monetos. Mano santaupoms augant, dažnai
pajusdavau pagundą jas išleisti iš finikiečių šalies kupranu
gariais bei laivais atgabentoms ir pirklių siūlomoms gėry
bėms. Tačiau aš išmintingai susilaikydavau.
Praėjus dvylikai mėnesių, Algamišas sugrįžo ir tarė man:
„Sūnau, ar mokėjai sau ne mažiau kaip dešimtadalį to, ką
uždirbai per metus?”
Aš išdidžiai atsakiau: „Taip, pone”.
„Tai gerai, —šypsodamasis atsakė jis. —Ir ką tu su tais
pinigais padarei?”
„Aš daviau juos plytų gamintojui Azmurui, kuris sakėsi
keliaunąs į užjūrius ir Tire nupirksiąs man retų finikietiškų
brangenybių. Kai jis grįš, mes jas brangiai parduosim ir pa
sidalysime pinigus.”
24 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O ŽMOGUS

„Kiekvienas
„Kiekvienas kvaikvaily
lyss turi mokytis, —sudejavo jis,
jis, - bet
kam pasitikėti plytų meistro nuovoka apie brangenybes?
Argi eitum pas kepėją klausti apie žvaigždes? Ne, prisiekiu
savo tunika, jeigu bent kiek mąstytum, eitum pas astrolo
gą. Tavo santaupos pražuvo, jaunuoli. Tu išrovei gerovės
medį su šaknimis. Bet pasodink kitą. Bandyk vėl. Ir kitą
kartą,
kartą, jei
jei norėsi patarim
pata rimoo apie
apie brangenybes, eik pas brange
nybių pirklį. Jei norėsi sužinoti tiesą apie avis, eik pas avi
ganį. Patarimas yra toks dalykas, kuris duodamas laisvai,
bet žiūrėk, kad pasiimtum tik tai, kas verta. Žmogus, kuris
priima patarimą savo santaupų klausimu iš nepatyrusio to
kiuose reikaluose, užmokės savo santaupomis, kad įsitikin
tų tos nuomonės klaidingumu.”
Tai pasakęs, jis nuėjo.
Kaip jis sakė, taip ir įvyko. Mat finikiečiai yra niekšai ir
pardavė Azmurui beverčius, bet į deimantus panašius stik
liukus. Tačiau, kaip mane skatino AJgamišas, aš vėl taupiau
kiekvieną dešimtąjį varinį pinįgėlį, nes jau buvau įpratęs ir
man tai nebuvo sunku.
Po dvylikos mėnesių Algamišas vėl atėjo į raštininkų
kambarį ir kreipėsi į mane: „Kokią pažangą padarei nuo to
laiko, kai mačiau tave paskutinį kartą?”
„Aš ištikimai sau mokėjau, —atsakiau, —ir savo santau
pas patikėjau skydų meistrui Agerui, kad nupirktų bron
zos, ir kas ketvirtą mėnesį jis man moka palūkanas.”
„Tai gerai. Ir ką tu su jomis darai?”
„Keliu šaunias puotas su medumi, geru vynu ir skaniu
pyragu. Be to, nusipirkau raudoną tuniką. Ir vieną dieną
nusipirksiu jauną asilą, ant kurio galėčiau joti.”
Tai
Ta i išgirdęs
išgirdęs,, Algamišas
Algamišas nusikvatojo. „Tu
„T u valgai
valgai savo
savo san
taupų vaikus. Tad kaip tu gali tikėtis, kad jie tau dirbs? Ir
kaip jie galės susilaukti vaikų, kurie tau dirbtų? Pirmiau
surink savo auksinių vergų armiją, ir tada galėsi be apgai
 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS 25

lestavimo džiaugtis prabangiomis puotomis.” Po šių žodžių

 jis nuėjo.
nuėjo .
Aš nemačiau jo dvejus metus, ir kai jis vėl atėjo, jo veidą
vagojo gilios raukšlės, o akys buvo įkritusios, nes jis jau bu
vo labai
labai susenę
susenęs.s. Jis tarė m a n : ,.Arkad
.Arkadai,
ai, ar tu
t u jau sukūrei
sukūr ei tą
gerovę, apie kurią svajojai?”
Aš atsakiau: „Dar neturiu visko, ko trokštu, bet kai ką
turiu, ir tai uždirba daugiau, o šis uždarbis —dar daugiau”.
„Ar vis dar klausi plytų gamintojų patarimo?”
„Jie du
duoo d a gerus
gerus patarimus, kaip gam ga m inti plytas,”
plytas,” - at
šoviau aš.
„Arkadai,
„Arkadai, —tęs
—tęsėė jis,
jis, - tu puikiai
puiki ai įsiminei
įsim inei savo pamokas.
pamoka s.
Iš pradžių išmokai pragyventi iš mažesnių pajamų, negu
gali uždirbti. Po to išmokai klausti patarimo tų, kurie turi
patirties jį duoti. Galiausiai išmokai priversti auksą tau tar
nauti. T u išmokai įsigįsigyti pinigų, juos
juos išlai
išlaikyt
kytii ir panaudoti.
panau doti.
Todėl tu šioje srityje jau esi ganėtinai patyręs. Aš senstu.
Mano sūnūs galvoja tik apie išlaidas ir nesusimąsto apie
uždarbį. Mano interesai platūs, ir bijau, kad man pernelyg
daug kuo tenka
tenk a rūpintis. Jeigu
Jeigu tu atvyk
atvyksi si į N ipu
ip u rą ir prižiū
prižiū
rėsi ten mano žemes, padarysiu tave savo partneriu ir daly
siuos su tavimi savo dvaru.”
Taigi aš nukeliavau į Nipurą ir prisiėmiau atsakomybę
už jo didelį turtą. Kadangi buvau kupinas ambicijų ir įval
dęs tris sėkmingo turto valdymo dėsnius, sugebėjau labai
padidinti jo nuosavybę. Taigi aš be galo pralobau, ir kai
Algamišo dvasia iškeliavo į tamsos sferą, pasilikau jo dvare,
kaip jis pagal įstatymą buvo patvarkęs.
Taip
Ta ip kalbėjo Arkadas
Arkadas,, ir jam baigus
baigus savo
savo pasakojimą
pasako jimą vievie
nas iš jo draugų tarė:
- T a u iš tiesų pasise
pasisekėkė,, kad
k ad Algamišas
Algamišas padarpa darėė tave savo
savo
paveldėtoju.
- M an pasise
pasisekė
kė tik tuo atžviatžvilg
lgiu
iu,, kad
k ad troškau klestėt
klestėtii
 26 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS

dar iki jį sutikęs. Argi per ketverius metus aš neįrodžiau

savo ryžto taupydamas dešimtąją pajamų dalį? Ar jūs pasa
kytumėte, kad žvejo, kuris ketverius metus taip studijavo
žuvų įpročius, jog galėjo užmesti tinklus nepriklausomai
nuo vėjo pasikeitimo, sėkmė yra atsitiktinė? Galimybė yra
išpuikusi deivė, kuri negaišta laiko su nepasiruošusiais.
—Tu turėjai tvirtą valią tęsti ir toliau, kai praradai savo
pirmąsias santaupas. Ta prasme tu nepaprastas, —tarė kitas.
—Tvir
Tv irtą
tą vali
valiąą! —paša
—pašaipia
ipiaii paka
p akarto
rtojo
jo Arkadas
Arkadas.. - Kokia
•nesąmonė. Nejaugi manote, kad valia suteikia žmogui jė
gų pakelti naštą, kurios nepaneša kupranugaris, ar patempti
sunkenybę, kurios nepajudintų nė jautis? Valios jėga yra
tik nesudrebinamas tikslas įvykdyti sau iškeltą užduotį. Jeigu
iškeliu sau užduotį, net jeigu tai būtų koks menkniekis, aš
 ją ir įvykda
įvy kdau.u. Kaip kitai
ki taipp galėčia
gal ėčiauu pasitikė
pasit ikėti
ti savimi, kad
ka d
sugebėsiu atlikti svarbesnius dalykus? Jeigu pasakyčiau sau:
„Šimtą dienų, eidamas tiltu į miestą, imsiu nuo kelio po
akmenėlį ir įmesiu į vandenį,” —taip ir padaryčiau. Jeigu
 jau
 ja u septi
se ptintą
ntąją
ją dien
d ienąą to nepri
ne prisim
siminč
inčiau
iau,, nesakyčiau sau:
sau: „Ry
toj įmesiu du akmenėlius”. Užuot taip padaręs, aš grįžčiau
į kelią, iš kurio išklydau, ir įmesčiau akmenėlį. Nesaky
čiau sau ir dvidešimtąją dieną: „Tai beprasmiška, Arkadai.
Kokia iš to nauda —kiekvieną dieną įmesti po akmenėlį?
Įmesk saują, ir baigta.” Ne, aš to nesakyčiau ir nedaryčiau.
Kai iškeliu sau užduotį, ją ir įvykdau. Todėl nepamėgęs
mažesnių užduočių, stengiuosi nesiimti sunkių ir neprak
tiškų.
Tada prakalbo kitas draugas:
—Jeigu tavo žodžiai yra tiesa, o jie skamba išmintingai,
tai visiems žmonėms taip paprastai elgiantis neužtektų ap
linkinio
linkinio turto.
—Turtas
Tu rtas auga
auga žmogui pana pa naud
udoja
ojant
nt ener
energi
giją
ją,, - atsa
atsakė
kė
Arkadas. —Jeigu turtuolis pasistato naujus rūmus, argi jo
 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O ŽMOGUS 27

išleistas auksas pradingsta? Ne, dalis jo atitenka plytų ga

mintojui, dalis —darbininkui, dalis —dailininkui. Jo dalį
gauna kiekvienas, dirbęs prie namo. Vis dėlto argi pabaigti
rūmai
rūm ai nebne b ū n a verti vis
visos
os tos kainos
kainos?? Lr argi žemė, ant an t kurios
ku rios
 jie stovi,
st ovi, neverta
nev erta daugi
da ugiau
au dėl to, kad
ka d jie ten
te n yra?
yra? Argi dėl to,
kad
ka d jie ten stovi
stovi,, nevertinges
nevertingesnėsnės ir aplinkinės
aplinkinė s žemžemės?
ės? Turt
Tu rtas
as
auga
aug a magiškai.
magiškai. Joks žmogus negali negali išpranašauti jo ribų. Ar Ar
gi finikiečiai
finikiečiai iš iš savo
savo prekyb
pre kybinių
inių laivų
laivų sukrau
suk rauto
to turto
tur to nepasi
statė ant plikų pakrančių didžiulių miestų?
—Tad ką gi tu mums patari daryti, kad ir mes praturtė-
tume? —paklausė dar kitas jo draugas. —Metai prabėgo,
mes nebe jaunuoliai ir neturime ko pasidėti.
—Patariu
Pata riu pasinaudoti
pasina udoti Algamišo išmintišm intimimii ir pasakyti
pasakyti sau
sau::
„D a lį toy
toy ką uždi
uždirb iiyy turiu išlaikyti \  Pasakykite
rbii   Pasakykite tai vos pra-
budę ryte. Pasakykite vidurdienį. Pasakykite naktį. Karto
kite tai kas valandą kiekvieną dieną. Kartokite tai sau, kol
šie žodžiai it ugninės raidės degs danguje. Įteigiate sau šią
idėją. Prisipildykite šios minties. Tada paimkite tokią dalį,
kiek jums atrodo išmintinga. Tegul būna tai ne mažiau
kaip viena dešimtoji, ir atidėkite ją. Jei reikia, darykite tai
ir kitų savo išlaidų atžvilgiu. Tačiau pirmiausia pasidėkite
tą dalį. Greitai suprasite, koks malonus jausmas turėti lobį,
į kurį pretenduojate tik jūs. Tam jausmui stiprėjant, vis
pakurstykite jį. Jūs virpėsite nuo naujai užplūdusio gyveni
mo džiaugsmo. Atsiras didesnės pastangos daugiau uždirb
ti. Mat padidėjus jūsų pajamoms, argi tą patį procentą
pasiliksite?
Po to išmokite priversti savo turtą jums dirbti. Padaryki
te jį savo vergu. Priverskite jums dirbti jo vaikus ir jo vaikų
vaikus. Garantuokite savo ateities pajamas. Žiūrėkite į se
nolius ir neužmirškite, jog ateis diena, ir jūs taip pat būsite
tarp jų. Todėl labai atsargiai investuokite savo turtą, kad jis
nepražūtų. Pelno palūkanų normos yra apgaulingos sire
 28 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS

nos, kurios gieda tik tam, kad priviliotų neišmanėlį arčiau

praradimo ir apgailestavimo uolų.
Pasirūpinkite, kad ir jūsų šeima nieko nestokotų, jeigu
dievai jus pakviestų į savo karalystę. Kad taip apsidraustu
mėte, visada įmanoma sukaupti atsargas po truputį ir regu
liariai atidedant dalį pelno. Todėl taupus žmogus nedelsia
tikėdamasis didelės sumos šiam tikslui.
Pasitarkite su išmintingais žmonėmis. Klauskite patari
mo tų, kurie kasdien dirba su pinigais. Tegul jie apsaugo
 jus
 ju s n u o tokios
toki os klaidos, ku
kuri
riąą pada
pa dari
riau
au aš patik
pa tikėda
ėdama
mass p ini
in i
gus plytų gamintojui Azmurui. Nedidelis ir saugus pelnas
daug geriau už riziką.
Džiaukitės gyvenimu, kol jūs čia. Nepervarkite ir nesi
stenkite sutaupyti pernelyg daug. Jeigu jums patogu, atidė
ti dešimtadalį savo uždarbio, tuo ir pasitenkinkite. Kitais
atžvilgia
atžvilgiaisis gyvenkite pagal savo
savo pajamas
paj amas ir neleiskite sau tapt
ta ptii
šykštuoliais ar bijoti išleisti pinigus. Gyvenimas yra geras
bei pilnas vertingų ir džiuginančių dalykų.
Jo draugai padėkojo ir išėjo. Kai kurie tylėjo, nes netu
rėjo vaizduotės ir nepajė
nepajėgėgė suprasti. Kai
Kai kurie buvo nusitei
nusit ei
kę sarkastiškai, nes manė, kad toks turtingas žmogus turėtų
pasidalyti su mažiau laimingais senais draugais. Tačiau kai
kuriems atsivėrė akys. Jie suprato, kad Algamišas kiekvieną
kartą grįždavo į raštininko kambarį, nes jis žvelgė į žmogų,
kuris skynėsi kelią iš tamsos į šviesą. Kai tas žmogus rado
šviesą, jo jau laukė tam tikros pareigos. Tos vietos niekas
negalėjo užimti, kol jis pats neišsiugdė savo supratimo, kol
nebuvo pasiruošęs galimybei.
Šie pastarieji ir toliau dažnai lankydavo Arkadą, ir šis
 juos
 ju os mielai
miela i priim
pri imda
davo
vo.. Jis pata
pa tard
rdav
avoo jiems ir laisv
laisvai
ai pasi
dalydavo išmintimi, kaip visada mėgsta daryti labai patyrę
žmonės. Jis padėjo taip investuoti jų santaupas, kad jos
saugiai neštų gerą pelną ir nei pražūtų, nei įsipainiotų į
 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O Ž M OG U S 29

tokius investavimus, kurie neduoda palūkanų.

Tą dieną, kai šie žmonės suprato Algamišo Arkadui, o
Arkado jiems perduotą tiesą, jų gyvenimas pasuko kita
linkme.

[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[3[a|a[a
|a[a[a[a
[a[a
DALĮ TO, KĄ UŽDIRBI, TURI IŠLAIKYTI

[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a [a[a[a[a[a[a[a[a[a
 Septyni vaistai
 plonai
 plon ai piniginei
piniginei

Babilono šlovė truko ilgai. Per šimtme-

čius mus pasiekė jo kaip turtingiausio miesto reputacija ir
garsas apie pasakiškus lobius.
Tačiau
Ta čiau taip buvo ne visada
visada.. Babilono turtai buvo
b uvo jo žmo
nių išminties rezultatas. Pirmiausia jie turėjo išmokti, kaip
tapti turtingais.
Kai didysis Karalius Sargonas grįžo į Babiloną sumušęs
savo priešus elamitus, jis atsidūrė keblioje padėtyje. Kara
liškasis patarėjas valdovui ją paaiškino taip:
—Po daugelio metų didžio mūsų tautos klestėjimo, kurį
lėmė jūsų didenybės pastatyti puikūs drėkinimo kanalai bei
didingos šventyklos dievams, dabar, kai šie darbai baigti,
 SEPTYNI VAISTAI P L ON A I PINIG IN EI 31

Darbininkai neturi darbo. Pirkliams trūksta pirkėjų.

Žemdirbiai nesugeba parduoti savo derliaus. Žmonėms ne
užtenka aukso maistui nusipirkti.
—Bet kur dingo visas tas auksas, kurį išleidome šiems
didžiuliams
didžiuliams patobulinimams?
patobulinim ams? - paklau paklausė
sė Kara
Karaliu
lius.
s.
—Bijau, kad jis atsidūrė pas kelis labai turtingus miesto
žmones,
žmones, - atsak atsakėė patarė
patarėja jas.
s. - Jis
Jis pratekėj
pratekėjoo tarp daugelio
daugelio
m ūsų
ūs ų žmon
žm onių ių pirštų
p irštų taip greit
greitai,
ai, kaip ožko
ožkoss pienas
pienas per
pe r koš
tuvą. Dabar, kai aukso srautas liovėsi tekėjęs, daugelis mū
sų žmonių neturi parodyti, ką uždirbę.
Karalius kurį laiką mąstė. Po to tarė:
—Kodėl saujelė žmonių sugebėjo sukaupti visą auksą?
—Nes jie žinojo, kaip tai padaryti, —atsakė patarėjas. —
Niekas negali smerkti žmogaus, kuriam pasisekė, nes jis ži
nojo, kaip tą sėkmę pasiekti. Ir niekas negali teisėtai atimti
iš žmogaus tai, ką jis sąžiningai uždirbo, kad atiduotų ma
žiau sugebantiems žmonėms.
—Bet kodėl gi negalėtų visi žmonės žinoti, kaip kaupti
auksą, ir patys
patys tapt
ta ptii turt
tu rtin
ingi
gi bei klestintys
klestintys?? —paklausė Karalius.
Karali us.
—Tai visiškai įmanoma, jūsų didenybe. Bet kas gi juos
išmokys? Juk ne šventikai, kurie visiškai neišmano, kaip
kaupti pinigus.
—O kas geriausiai mūsų mieste žino, kaip praturtėti,
patarėjau
patarėjau?? - paklausė Karali Karalius.
us.
—Pats klausimas jau yra atsakymas, jūsų didenybe. Kas
sukaupė didžiausią turtą Babilone?
—Gerai pasakyta, mano gabusis patarėjau. Tai Arkadas.
Jis —turtingiausias Babilono žmogus. Rytoj atvesk jį pas
mane.
Kitą dieną, kaip Karalius ir liepė, Arkadas stojo priešais
 jį: neži
ne žiūr
ūrin
intt jo septyn
sept yniasiasdeš
dešimt
imties
ies m e tų - tiesus ir žvalus.
žvalus.
—Arkadai
Arkadai,, - prabilo Karal Karalius
ius,, - ar tie
tiesa,
sa, kad tu turt
tu rtin
in
giausias Babilono žmogus?
 32 TURTINGIAUS IAS B A B I L ON O Ž M OG U S

—Taip sakoma, jūsų didenybe, ir niekas dėl to nesigin

čija.
—Kaip tu tapai toks turtingas?
—Išnaudodamas galimybes, kurių turi visi mūsų pui
kaus miesto gyventojai.
—Iš pradžių tu nieko neturėjai?
—Tik didžiulį troškimą praturtėti. Be jo, nieko.
—Arkadai, —tęsė Karalius, —mūsų miestas atsidūrė la
bai apgailėtinoje padėtyje, nes tik nedaugelis žino, kaip įgyti
turtą ir sutelkti jį savo rankose, o masė miestelėnų nenu
tuokia, kaip išlaikyti jų gautą aukso dalį. Aš trokštu, kad
Babilonas būtų turtingiausias pasaulio miestas. Todėl jis
turi būti daugelio turtingų žmonių miestas. Taigi mes turi
me išmokyti visus žmones, kaip praturtėti. Sakyk, Arkadai,
ar yra kokia nors praturtėjimo paslaptis? Ar jos galima iš
mokti?
—Taip, jūsų didenybe. To, ką žino vienas žmogus, gali
ma išmokyti daugelį.
Karaliaus akys sužibo.
—Arkadai, tu kalbi žodžius, kuriuos aš norėjau išgirsti.
Ar tu pasiaukosi šiam didžiam tikslui? Ar išdėstysi savo pa
žinimą mokytojų mokykloje, kad kiekvienas iš jų mokytų
kitus, kol bus pakankamai išlavintų ir galinčių aiškinti šias
tiesas kiekvienam to vertam mano valdų žmogui?
Arkadas nusilenkė ir atsakė:
—Aš —nuolankus tarnas ir klausau įsakymų. Mielai per
teiksiu visą savo pažinimą, kad geriau gyventų mano arti
mieji
mieji ir b ū tų šlov
šlovėė mano
ma no Karali
Karaliui.
ui. Tegul tavo puikusis
puikusis pata
pa ta
rėjas surenka man šimto žmonių grupę, ir aš supažindinsiu
 juos su tais septyniai
septy niaiss vaistai
vaistais,
s, kurie
kur ie pripi
pr ipild
ldėė m a n o pini
pi nigi
gi
nę, kitados buvusią kukliausia Babilone.
Po keturių dienų Karaliaus įsakymu išrinktasis šimtas
susirinko didžiojoje Mokymosi Šventyklos salėje ir susėdo
 S E PT Y N I VA I S TA I P L O NA I PIN IGINEI 33

puslankiu ant spalvingų žiedų. Arkadas atsisėdo prie nedi

delės pakylos, ant kurios skleisdama keistą ir malonų kvapą
rūko šventoji lempa.
—Štai turtingiausias Babilono žmogus, —Arkadui paki
lus sušnibždėjo vienas mokinys ir kumštelėjo savo kaimy
nui. —Jis tik žmogus, netgi toks pat kaip mes visi.
—Kaip klusnu
klu snuss mū
m ūsų didžioj
did žiojoo Karaliaus pavaldinys,
pavald inys, —pra
—pra
dėjo Arkadas, —aš stoviu prieš jus šioje tarnyboje. Kadangi
kitados buvau
bu vau vargš
vargšas
as jaunuolis, kuris labai
labai troško
tro ško aukso, ir
kadangi radau žinių, kurios suteikė galimybę jį įsigyti, Ka
ralius prašo, jog perteikčiau savąjį pažinimą ir jums.
Savosios laimės pradėjau siekti labai kukliai. Neturėjau
tokių privalumų, kuriais džiaugiatės jūs ir visi Babilono gy
ventojai. Pirmasis mano lobio sandėlys buvo stipriai nune
šiota
šiota piniginė.
piniginė. Aš
Aš neapkenčiau jos jos nenau
ne naudin
dingo
go tuštum
tuštu m o. As
As
troškau, kad ji būtų apvali ir pilna, kad joje skambėtų auk
siniai. Todėl ieškojau visų įmanomų vaistų tuščiai pinigi
nei. Radau septynis.
Jums, susirinkusiems prieš mane, aš papasakosiu apie
tuos septynis vaistus, kuriuos rekomenduoju visiems daug
aukso trokštantiems žmonėms. Kasdien septynias dienas aš
aiškinsiu apie vieną iš septynių vaistų. Atidžiai klausykite
žinios, kurią perduosiu. Ginčykitės su manimi. Aptarinėki-
te ją tarpusavyje. Uoliai išmokite šias pamokas, kad ir jūs
galėtumėte pasėti savo piniginėje turto sėklą. Pirmiausia
kiekvienas iš jūsų turi išmintingai pradėti kurti savąją lai
mę. Ir tik tada, kai būsite kompetentingi patys, galėsite tų
tiesų mokyti kitus.
Aš paprastais būdais mokysiu jus, kaip pripildyti savo
pinigine
pinigines.
s. Tai
Ta i pirm
p irmoji
oji pakopa
pako pa į turto
tur to šventykl
šventyklą,
ą, ir joks žm
žmoo
gus negalės lipti aukščiau tvirtai nepastatęs savo kojos ant
šio pirmojo laiptelio. '
Taigi dabar apsvarstysime pirmąjį vaistą.
34 TURTIN GIAUS IAS B A B I L ON O ŽMOGUS

PIRMA SIS VAISTAS 

[Ę]fE][HlfE][Hl|cJfE]rH]f5][E]fE]rE]rElIEl

Tepra
Teprade
deda
da p ilnėt
iln ėtii tavo
tavo pinigin
pin iginėė

Arkadas kreipėsi į susimąsčiusį Vyrą antroje eilėje:

—Mano gerasis drauge, kokiu amatu tu užsiimi?
—As, —atsakė žmogus, —esu raštininkas ir raižau įrašus
molinėse lentelėse.
—As pats būtent tokiame darbe uždirbau savo pirmuo
sius varinius pinigėlius. Taigi tu turi tą pačią galimybę kur
ti savąją gerovę.
Jis prabilo į dar toliau sėdintį rausvaveidį žmogų:
—Prašau, pasakyk ir tu, kaip uždirbi sau duoną.
—Aš esu
esu mėsininkas, - atsakė
atsakė žmogus.
žmogus. —Per
—Perku ku ūk
ūkin
inin
in
kų užaugintus ožius,
ožius, paskerdžiu juos
juos ir mėsą
mėsą pard
pa rduouodu
du šei
mininkėms, o odas —sandalų siuvėjams.
—Kadangi tu taip pat dirbi ir uždirbi, turi visas galimy
bes sėkmingai įgyti tai, ką turiu aš.
Taip Arkadas toliau aiškinosi, kuo kiekvienas žmogus
verčiasi. Baigęs klausinėti, jis tarė:
—Taigi, mano mokiniai, galite matyti, jog yra daugybė
amatų ir darbų, kur žmogus gali uždirbti. Kiekvienas iš už
darbio būdų yra aukso versmė, kurios dalį darbininkas savo
darbais nukreipia į savo piniginę. Todėl į kiekvieno iš jūsų
piniginę plaukia monetos —didelės ar mažos, priklausomai
nuo jūsų sugebėjimų. Argi ne taip?
Jie sutiko, kad taip ir yra.
—T ada,
ad a, —tęsė Arkadas,
Ark adas, —jeigu
jeig u kiekvienas iš jūsų
jū sų trokš
tro kšta
ta
sukurti savąją gerovę, argi nebūtų išmintinga pradėti pa
naudojant tą turto šaltinį, kuris jau yra?
Jie vėl sutiko.
 S E P TY N I VA I S T A I P L ON A I PINIGIN EI 35

Tada Arkadas atsisuko j kuklų žmogų, kuris pasisakė

esąs prekiautojas kiaušiniais.
- Kas
Kas ilgainiui atsitiks,
atsitiks, jeigu tu t u paimsi vieną
vien ą iš
iš savo
savo krep
šių ir kiekvieną rytą įdėsi į jį dešimt kiaušinių, o kiekvieną
vakarą paimsi iš jo devynis?
- Praėjus
Praėjus ku kuria
riam
m laikui, jis bus pilnas.pilnas.
- Kodėl?
- Nes kiekvieną
kiekvieną dieną įdėsiu įdėsiu vienu kiaušiniu daugiau,
negu išimsiu.
Arkadas šypsodamasis atsigręžė į klasę.
- Ar čiačia kas
kas nors turit uri tuščią pinigin
piniginę? ę?
Iš pradžių jie, atrodė, pralinksmėjo. Paskui pradėjo kva
totis. Galiausiai juokdamiesi pamojavo savo piniginėmis.
- Gerai,
Gerai, - tęsėtęsė Arkadas.
Arkadas. —Da —Dabar bar papasakosiu
papasakosiu apie pir
mąjį vaistą, kurį atradau, kad išgydyčiau ploną piniginę.
Daryk
Dar yk būtb ūten
entt tai,
tai, ką siūliau
siūliau prekiautojui
prek iautojui kiaušin
kiaušiniai
iais.
s.  Iš kiek
kie k
vienų deši
dešimtie
mtiess monetų, kurias įsidedi įsidedi į sav
savo pini in ę , išimk 
pi nigg inę
išlaidoms
išlaidoms tik devynia
devynias. s. Tavo p inig
in igin storėtii, ir 
inėė iš karto pradės storėt
tu malon
ma loniaiiai jau
ja u s i rankoje jos
jo s auga
au gantįntį svorį,
svorį, o tavo sie siela
la bus
 paten
 pa tenkin
kinta.
ta.
Nesišaipykite
Nesišaipykite iš šių žodžių dėl jų paprastu pap rastumomo.. Tiesa
Ties a visa
visa
da paprasta. Sakiau,
Sakiau, jog papasakosiu, kaip susikroviau savą savą
 jį turt
tu rtą.
ą. Tai
Ta i bu
buvovo m a no pradžia.
prad žia. As taip pat pa t turė
tu rėja
jauu plon
pl onąą
piniginę ir keikiau ją, nes ji negalėjo patenkinti mano troš
kimų. Tačiau kai pradėjau iš jos išiminėti tik devynias dalis
iš dešimties tų, kurias įdėjau, ji ėmė storėti. Taip bus ir su
 jūsiškėmis.
Dabar pasakysiu keistą tiesą, kurios negaliu paaiškinti.
Kai lioviausi išleidinėjęs daugiau kaip devynis dešimtada
lius savo uždarbio, sugebėjau lygiai taip pat gerai išsiversti.
Nejaučiau didesnės stokos negu anksčiau. Be to, netrukus
monetos pradėjo plūsti man lengviau negu iki to laiko. Tai,
žinoma, dievų dėsnis, kad auksas lengviau pasiekiamas tam,
36 TURTINGIAUS IAS B A BI L O NO ŽMOGUS

kuris išlaiko ir neišleidžia tam tikros savo pajamų dalies. Ir

priešingai, auksas vengia to, kurio piniginė tuščia.
Ko tu labiausiai trokšti? Ar tai yra kasdieninių norų pa
tenkinimas - brangeny
brangenybės, bės, truputis brangių
b rangių papuošal
papuošalų, ų,
geresn
geresnii drabužiai, daugia
da ugiauu maisto; dalykai,
dalykai, kurie greitai pra
eina ir užsimiršta?
užsimiršta? A r tai pastovi nuosavybė - auksas,
auksas, žemės,
žemės,
bandos gyvulių, prekyba, pajamas duodantys indėliai? Mo
netos, kurias išim
išimii išiš savo
savo piniginės, tenk
te nkina
ina pirmuosiu
pirmu osiuss n o
rus.
rus. Monetos
M onetos,, kurias paliek
paliekii - antruosius.
antruosius.
Štai, mano mokiniai, pirmasis vaistas, kurį atradau savo
tuščiai piniginei:  yylš kiekvienų
kiekvie nų dešimt
dešimties
ies monetų, kurias
ku rias įside
du į savo piniginę , išleisti turiu tik devynias Aptarkite tai
tarpusavyje. Jeigu kuris nors įrodysite, jog tai netiesa, pasa
kykite man iki rytdienos, kai vėl susitiksime.

 A N T R A S I S V A I S T A S 
[EinE][Elfcl|ar5]fa|Elf3fElfeHčlf3|3

Kontro
Ko ntroliuo
liuokk sav
savoo išlaidas
išlaidas

—Kai kurie iš jūsų, mano mokiniai, klausėte: „Kaip gali

ma išlaikyti savo piniginėje dešimtadalį pajamų, kai to, ką
uždirbi, nepakanka
nep akanka būtiniausiems poreikiams
poreikiams patenkinti?”
patenkin ti?”— —
tokiais žodžia
žodžiais
is Arkadas kreipėsi į savo
savo mokiniu
mok iniuss antrą
an trąją
ją die
di e
ną. —Kurie iš jūsų vakar turėjote tuščias pinigines?
—Visi, —atsakė mokiniai.
—Tačiau jūs ne visi vienodai uždirbate. Kai kurie uždir
ba daug daugiau už kitus. Kai kurie turi išlaikyti daug di
desnes šeimas. Vis dėlto visos piniginės buvo vienodai plo
nos. Dabar pasakysiu jums neįprastą tiesą apie žmones ir
žmonių sūnus. Štai ji: „Tai, ką kiekvienas iš mūsų vadina
savo „būtinomis išlaidomis”, jeigu neprieštarausime šaky-
 S E P TY N I VAISTAI P L O N AI PINIGINE I 37

darni priešingai, visada augs kartu su mūsų pajamomis.”

Nemaišykite būtinų išlaidų su savo norais. Kiekvienas iš
 jūsų,
 jūs ų, kart
ka rtuu su savo
savo didelė
did elėmis
mis šeimomis
šeim omis,, turi
tu rite
te d augi
au giau
au n o
rų, negu gali patenkinti jūsų uždarbis. Todėl ligi šiol jūsų
pajamos buvo leidžiamos šių norų tenkinimui. Ir vis dėlto
likdavo daug nepatenkintų troškimų.
Visi žmonės turi daugiau norų, negu gali patenkinti. Ma
note, kad jeigu aš turtingas, galiu tenkinti visus savo įgei
džius? Anaiptol. Mano laikas ribotas. Mano jėgos ribotos.
Ribotas atstumas, kurį galiu nukeliauti. Yra ribos tam, ką
aš galiu uždirbti.
uždir bti. Ribotas ir įkarštis
įkarštis,, su kuriu
ku riuoo galiu džiaugtis.
Sakau jums, kad kaip piktžolės auga lauke, kur tik žem
dirbys palieka vietos jų šaknims, taip laisvai žmoguje klesti
įgeidžiai, kai tik yra galimybė juos patenkinti. Tavo troški
mų yra begalės, o patenkinti iš jų gali vos kelis.
Rūpestingai patyrinėkite savo gyvenimo įpročius. Daž
niausiai
niausiai rasite
rasite tokių
tok ių įpr
į prast
astinių
inių išlaidų,
išlaidų, kurias išminting
išmin tingai
ai gali
gali
m a sumažinti arba jų atsisak
atsisakyti
yti.. Tegul
Teg ul tavo
tavo moto
mo to būna:
bū na: kiek
vieną monetą
mon etą išle
išleis
isti
ti šimtu
šim tu proc
p rocenentų
tų ta verte,
verte, kuria norima.
norim a.
Todė
To dėll užsira
užsirašy
šykk ant
an t molinės
m olinės lentelė
lentelėss vis
visus
us pirkinius
pirkiniu s ir rei
kalus, kuriems nori išleisti pinigus. Išsirink tai, kas būtina,
ir tai, ką bus įmanoma nupirkti už devynias dešimtąsias ta
vo pajamų.
pajam ų. Išbrauk
Išb rauk vis
visaa kita, laikyk
laikyk juos tik
ti k tos daugybės
daugybės troš
tr oš
kimų, kurie turi likti nepatenkinti, dalimi ir negailėk jų.
Tada suplanuok savo būtinas išlaidas. Neliesk dešimta
dalio, peninčio tavo piniginę. Tegul tai būna tavo didysis
troškimas, kuris turi išsipildyti. Tobulink savo pajamų ir
išlaidų santykį, sutvarkyk jį taip, kad jis tau padėtų. Pada
ryk jį savo pirmuoju pagalbininku ginant tavo storėjančią
piniginę.
Čia vienas mokinys, vilkintis raudoną, auksu papuoštą
drabužį, atsistojo ir tarė:
—Aš —laisvas žmogus. Manau, jog turiu teisę džiaugtis
38 TURTINGIAUSIAS BABILONO Ž M O G US

gyvenimo malonumais. Todėl as maištauju prieš pajamų ir

išlaidų skaičiavimo vergiją, kuri nustato, kiek galiu išleisti
ir kam. Mano
M ano nuomone,
nuomon e, taitai atim tų iš mano
man o gyveni
gyvenimo
mo daug
malonumų ir padarytų mane ne daugiau kaip nešuliniu
asilu, kuris turi nešti savo naštą.
Arkadas jam atsakė:
—Kas, mano drauge, nustatytų tavo pajamas ir išlaidas?
—Pats nustatyčiau, —atsakė protestuotojas.
—Argi tokiu atveju nešulinis asilas, planuodamas savo
naštą, įtrauktų į ją brangakmenius, kilimus ir sunkius ąso
čius aukso? Ne. Jis pasiimtų kelionei dykuma reikalingo
šieno, grūdų bei maišą vandens. Pajamų ir išlaidų kontro
liavimo tikslas yra padėti tavo piniginei pilnėti. Tai yra pa
dėti tau patenkinti savo būtiniausius ir kitus, iki šiol priei
namus, poreikius. Tai yra suteikti tau galimybę suprasti
savo didžiausius troškimus ir atskirti juos nuo atsitiktinių
norų
no rų.. Kaip ryški
ryški švie
šviesa
sa tamsiam
tam siamee urve, tavo pajamos
pajam os ir išlai
išlai
dos parodo, kur yra nutekėjimas iš tavo piniginės, leidžia jį
sustabdyti ir kontroliuoti išlaidas tik konkretiems ir džiugi
nantiems tikslams.
Taigi tai yra antrasis vaistas tuščiai piniginei. Planuok 
savo išlaidas, kad
ka d turėtum monetų būtiniems dalyka ms, malo
dalykams
numams ir savo vertingų norų patenkinimui išleisdamas ne
daugiau
dau giau kaip devyni
devyniss dešimtadalius savo
savo pajam
pajamų.ų.

TREČIASIS VAISTAS 
[5]fc
fc]tEira[el|
l|ElfE]r51fE3fEl[5]f51f5]|3
|3

Tegul daugėja tavasis auksas

auksas

 —Štai tavo piniginė pilnėja. Tu sudrausminai save, kad

paliktum joje dešimtadalį savo pajamų. Tu kontroliuoji sa
 S E PT Y NI VAISTAI PLONAI PIN IGI NE I 39

vo išlaidas, kad apsaugotum augant} turtą. Toliau apsvars

tysime būdus, kaip priversti tavo turtą dirbti ir didėti. Ma
lonu turėti piniginėje aukso —jis patenkina varganą sielą,
bet nieko neuždirba. Auksas, kurį galime sukaupti iš savo
uždarbio —tai tik pradžia. Turtą mums sukaups auksas tik
tuomet, kai jis dirbs, —taip kalbėjo Arkadas savo moki
niams trečiąją dieną.
—T a d kaipgi
kai pgi mes galime priversti savo
savo auksą dirbti?
dirbti? M a
no pirmasis kapitalo įdėjimas
įdėjimas buvo
b uvo nesėkmingas,
nesėkmingas, nes nes aš
aš vis
ką praradau. Tą istoriją papasakosiu vėliau. Pirmą kartą
pelningai investa
investava
vauu paskolindamas pinigus žmogui,
žmogui, vardu
v ardu
Agaras, skydų meistrui. Tada jis kasmet pirkdavo didelius
bronzos gabalus, atplukdytus iš užjūrio, ir naudodavo savo
amate. Stokodamas
Stokodam as kapitalo sumokėti
sumo kėti pirkliams
pirkliams,, jis
jis skolin
davosi iš tų, kuriems pinigų nestigo. Jis buvo garbingas žmo
gus. Pardavęs skydus, grąžindavo skolas kartu su dosniom
palūkanom.
Kiekvieną kartą jam paskolinęs, aš vėl vėl skolindavau kark artu
tu
su jo išmokėtomis palūkanomis. Todėl augo ne tik mano
kapitalas, bet ir jo uždirbti pinigai. Maloniausia būdavo,
kai šios sumos grįždavo į mano piniginę.
Sakau
Sakau jums, mano mokiniai, žmogaus turtas turtas yra
yra ne momo
netos, kurias jis nešiojasi piniginėje; tai jo gaunamos paja
mos, aukso srovė, kuri nuolatos teka į jo piniginę ir nelei
džia jai supliukšti. To trokšta kiekvienas. To trokštate jūs,
kiekvienas iš jūsų; pajamų, kurios nesiliautų plūdusios, ar
 jūs dirb
di rbat
ate,
e, ar keliaujate.
Aš gavau dideles pajamas. Tokias dideles, jog esu vadi
namas labai turtingu žmogumi. Mano paskolos Agarui bu
vo pirmasis mokymasis pelningai investuoti. Šioje situaci
 joje
 joj e įgiję
įgijęss išminties,
išminti es, aš vis
vis dau
d augi
giau
au skoli
sk olina
nauu ir investavau,
investava u, o
mano kapitalas augo. Iš pradžių iš kelių šaltinių, vėliau —iš
daugelio plaukė į mano piniginę auksinė turto srovė, kurią
40 TURTINGIAUS IAS B A B I L ON O ŽMOGUS

galėdavau išmintingai panaudoti.

Štai iš savo kuklių pajamų aš sukūriau auksinių vergų
armiją,
armiją, kurioje
ku rioje kiekvie
kiekvienanass dirbo ir uždirbo
uždi rbo dar daugiau aukso
aukso..
Jiems dirbant man, triūsė ir jų vaikai bei vaikų vaikai, kol
 jų bendr
ben dros
os pastango
pasta ngoss sukūrė
suk ūrė milžiniškas
milžin iškas pajamas.
Padoriai uždirbant, auksas greitai gausėja. Tai jums
pailiustruos šis pavyzdys. Vienas žemdirbys, gimus jo pir
majam sūnui, nunešė dešimt sidabrinių pinigų skolintojui
ir liepė jam grąžinti su palūkanomis, kai jo sūnui bus dvi
dešimt metų. Pinigų skolintojas sutiko, ir jie susitarė, kad
palūkanos bus ketvirtadalis tos sumos vertės kas ketveri me
tai. Kadangi šią sumą žemdirbys buvo atidėjęs į šalį kaip
priklausančią
priklausančią sūnui, jis jis papraš
paprašė,
ė, kad palūkanos
palūkano s b ū tų pridė
p ridė
tos prie pagrindinės sumos.
Kai berniukui sukako dvidešimt metų, žemdirbys vėl
nuėjo pas pinigų skolintoją paklausti apie sidabrą. Pinigų
skolintojas paaiškino, jog šią sumą išaugino procentų pro
centai, todėl pradiniai dešimt sidabrinių dabar išaugo iki
trisdešimt ir pusės sidabrinio.
Žemdirbys liko patenkintas ir paliko juos pas skolintoją,
nes sūnui pinigų nereikėjo. Kai sūnui sukako penkiasde
šimt metų, o jo tėvas jau buvo aname pasaulyje, pinigų
skolintojas išmokėjo jam šimtą šešiasdešimt septynis sidab
rinius. Taigi per penkiasdešimt metų investuoti pinigai pa
lūkanų dėka išaugo beveik septyniolika kartų.
Tad štai trečiasis vaistas plonai piniginei:  priversk dirbti
dir bti
kiekvieną
kiekvieną monet
monetą,ą, kad
ka d j i daugintųsi
daugintųsi kaip avy
avys laukuo
laukuose
se ir p a
dėtų gauti
ga uti tau pajamas, turto srasraut
utą,
ą, kuris nepaliaujam
nepaliaujamaiai plūstų
plūs tų
į tavo
tavo piniginę.
 S E PT Y NI V A I ST AI PLONAI PIN IG INEI 41

KETVIRTASIS VAISTAS 
[ E ] [ c H 5 1 f E ] [ 5 1 [ E i n 3 f 5 H g l fE
f E l [ 5 1 f 3 l f e lf
lf E l

Saugok savo brangenybes, kad j

kad jųų neprarastu
neprarastum
m

 —Nesėkmė mėgsta blizgesį. Auksas žmogaus piniginėje

turi būti gerai saugomas, priešingu atveju jis bus prarastas.
Todėl išmintinga iš pradžių, kol dievai patikės daugiau,
pasidėti ir išmokti apsaugoti nedideles sumas, —taip kalbė
 jo Arkadas
Arkada s savo
savo mo
moki
kini
niam
amss ketvirtą
ketv irtąją
ją dieną
die ną.. —Kiekvieną
—Kiekvien ą
aukso savininką gundo galimybės, todėl atrodo, kad inves
tuodamas į patikimiausius projektus jis gali uždirbti dide
les sumas. Dažnai taip investuoti karštai skatina giminės ir
draugai.
Pirmasis svarbus investavimo principas yra tavo pagrin
dinio turto saugumas. Ar išmintinga susivilioti didesniu
uždarbiu, kai gali prarasti viską? Sakyčiau, ne. Bausmė už
rizikavimą yra galimas praradimas. Prieš išsiskirdamas su
savo
savo lobiu, kruopščiai
kr uopščiai išstudijuok
išstudijuo k kiekvieną patikinimą
patikin imą,, kad
 jį saugiai
saugiai atgausi. N epas
ep asid
iduu ok savo
savo rom
ro m antiš
an tiški
kiem
emss troški
troš ki
mams greitai pralobti.
Prieš skolindamas kokiam nors žmogui, įsitikink jo gera
reputacija ir sugebėjimu grąžinti, nes kitaip tu gali jam ne
norom padovanoti savo sunkiai uždirbtą turtą.
Prieš investuodamas jį į kokią nors sritį, susipažink su
pavojais, kurie joje gali slypėti.
Pirmasis
Pirmasis man
m anoo inves
investav
tavima
imass man
ma n virto tragedija.
tragedija. Per me
tus sukauptas santaupas aš patikėjau plytų gamintojui, var
du Azmuras, kuris keliaudavo į tolimus užjūrius ir sutiko
Tire iš finikiečių nupirkti man retų brangakmenių. Jam
grįžus, mes turėjome parduoti ir pasidalyti pelną. Niekšai
finikiečiai pardavė jam stikliukus. Mano turtas pražuvo.
 42 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O Ž M OG U S

Šiandien mano patyrimas byloja, kaip buvo kvaila pasitikėt

ti, kad plytų gamintojas nupirks brangakmenius.
Todėl patariu iš savo patyrimo išminties: investuodamas
turtą į galimus spąstus, pernelyg nepasitikėk savąja išmin
tim. Daug geriau pasitarti su patyrusiais valdyti pinigus.
Paprašęs lengvai gauna tokį patarimą ir greitai gali įgyti to
kią auksinių
auksin ių sumą,
sum ą, kuri prilygsta
prilygsta investu
investuotajai.
otajai. Iš tiesų tokia
ir yra jos tikroji vertė, jeigu ji apsaugo tave nuo praradimo.
Taigi štai ketvirtasis vaistas plonai piniginei. Jis labai
svarbus, nes prisipildžius jai su kaupu šis vaistas neleis jai
ištuštėti. Saugok savo
savo turtą nuo praradimo investuodamas
investuodamas tik 
ten, kur
ku r tavo pagr
pa grind
indini
iniss turtas sa ugus, is ku r panorėjęs galėsi
saugus galėsij į
atsiimti
atsiim ti ir kur
ku r gausi der
derama
amass palūkanas
palūkanas.. Pasitark
Pasitark susu išmin
išm intin
tin
gais
gais žmonėmis.
žmonėmis. Brangink
Bra ngink patarim
pata rimąą tų,
tų, kurie turi
tu ri patyrimo
patyrim o p el
ningai
ning ai valdyti
valdyti auksą.
auksą. Tegul jų
 j ų išmintis aps
apsaugo
ugo tavo turtą nuo
 pavojingų investavimų.
investavimų.

PENKTASIS VAISTAS 
|elfel|EirEI[El|El|c]fclle][El[5]rcl|el[El

Teneša pelną tau tavo namai

 —Jeigu žmogus pasidėjo devintąją dalį savo uždarbio,

kad pragyve
pr agyventų
ntų ir džiaugtųsi gyvenimu, ir jeigu kiekvieną iš iš
šių devynių dalių
d alių jis
jis sugebės
sugebės pelningai
pelningai investuoti
investuo ti nepake
nep akenk
nk
damas savo gerovei, jo turtas augs dar greičiau, —taip kal
bėjo Arkadas savo mokiniams per penktąją pamoką. —Per
nelyg daug mūsiškių babiloniečių augina savo šeimas ne
priderančiuose kvartaluose. Priekabiems valdininkams jie
moka didžiulius mokesčius už kambarius, kuriuose jų žmo
noms nėra vietos auginti moters širdį džiuginančias gėles, o
 jų vaikai netu
ne turi
ri k u r žaisti, išskyru
išskyruss nešvarias
nešvarias gatveles.
gatveles.
 S EP T YN I V A IS T A I P L ON A I PI NIGIN EI 43

Jokio žmogaus šeima negali džiaugtis gyvenimu neturė

dama sklypo, kur vaikai galėtų žaisti ant švarios žemės, o
žmonos - auginti ne tik gė gėles
les, bet
b et ir daug gerų augalų šei šei
mai išmaitinti.
Džiaugiasi žmogaus širdis, kai jis valgo figas nuo savo
medžių ir vynuoges nuo savo vynuogienojų. Nuolatinė gy
venamoji vieta, kurią jis su pasididžiavimu gali prižiūrėti,
įkvepia jam pasitikėjimo ir dar labiau skatina kažko siekti.
Todėl kiekvienam siūlau turėti savą stogą virš galvos, po
kuriuo galėtumėte prisiglausti.
Kiekvienam tikslo siekiančiam žmogui ne per sunku įsi
gyti ir namą. Argi mūsų didysis karalius neišplėtė Babilono
ribų taip, kad jam
jamee daug žemių dabar nenaud nen audojam
ojamos os ir ga
gali
būti už prieinamiausią kainą nupirktos?
Be to, sakau jums, mano mokiniai, pinigų skolintojai
mielai atsižvelgia į savo šeimai namą bei žemę įgyti siekian
čių žmonių norus. Jeigu turi pakankamą šiam tikslui reika
lingos sumos dalį, likusiąją gali drąsiai pasiskolinti, kad su
mokėtum plytų gamintojui bei statybininkui.
Kai namas bus pastatytas, tu galėsi mokėti pinigų sko
lintojui taip pat reguliariai, kaip mokėjai valdininkui. Ka
dangi kiekvieną kartą sumokėjus tavo skola mažės, jai visiš
kai grąžinti prisireiks vos kelerių metų.
Tada tavo širdis bus patenkinta, nes turėsi savo paties
valdomą vertingą nuosavybę ir vieninteliai mokesčiai —bus
mokesčiai karaliui.
Be to, tavo geroji žmona dažniau eis prie upės skalbti
tavo
tavo drabužių, kad kiekvieną
kiekvieną kartą grįždama galėtų parneš
ti tymą vandens ir palieti augalus.
Taigi daug kuoku o palaimintas žmogus,
žmogus, turintis
turi ntis savo
savo namą.
namą.
Jis
Jis labai
labai sumažina
sumaž ina savo
savo pragyvenimo
pragyve nimo išlai išlaida
das,
s, ir atsiran
atsi randa
da dau
da u
giau
giau pajamų malonu
mal onuma mamsms bei jo norų patenkinimu
paten kinimui.i. Tad
Ta d šta
štaii
penktasis vaista
vaistass plona
plo naii piniginei:
pin iginei: Turėk savo namą
 44 TURTINGIAUS IAS B A B I LO N O Ž M O G U S

ŠEŠTASIS VAISTAS 
[Ę][E]fEHc][aicJ[clfe][E]fE]Įe]fc][El|c]

Užsigarantuok
Užsigarantuok pajamas
pajam as ateičiai

 — Kiekvieno žmogaus gyvenimas prasideda vaikyste ir

baigiasi senatve. Toks jau gyvenimo kelias, ir niekas negali
iš jo išklysti, nebent dievai pašauktų pirma laiko į anapusi
nį pasaulį. Todėl sakau, jog  žmogu  žmo guii dera
dera pasir
pa sirūp
ūpint
intii tinka
tin ka
momis pajamo
paja mom m is ateiči au kai jis nebebus jaunas, ir paruosti
ateičiau  paru osti
atsar
atsargas
gas savo
savo šeimai, tuo atve ju , jeigu
a tveju  jeig u jo nebebūtų kartu
kar tu ir jis
ji s
nega
negalė lėtų
tų jos išlaikyti ir aprūp inti. Per šią pamoką sužinosite,
a prūpinti.
kaip turėti pilną piniginę, kai laikas bus padaręs tave nebe
tokiu gabiu mokytis, —taip į savo mokinius Arkadas krei
pėsi šeštąją dieną. —Žmogus, kuris suprasdamas turto dės
nius įgijo jam pelną nešantį perteklių, turi pasirūpinti atei
ties dienomis. Jis turi suplanuoti tam tikrus investavimus
arba atsargas, kurios saugiai išliktų daugelį metų, bet būtų
prieinamos, kai išmuš jo išmintingai numatyta valanda.
Saugiai pasirūpinti savo ateitimi žmogus gali įvairiai. Jis
gali susirasti slaptavietę ir ten pasidėti savo brangenybes.
Vis dėlto, kad ir kaip gudriai paslėptas, jas gali rasti vagys.
Todėl šio plano nesiūlau.
Šiam tikslui žmogus gali nusipirkti namų ar žemių. Iš
m intingai
intin gai atsiž
atsižve
velg
lgus
us į jų būsimą
būs imą naun audi
ding
ngum
umąą bei vertę atei
tyje, jie visam laikui išliks vertingi, o jų teikiamas pelnas
arba pardavimas puikiai aprūpins.
Žmogus gali nedidelę sumą paskolinti pinigų skolinto
 jui ir reguliariai ją pad pa d idin
id inti
ti.. Prie jos augim
aug imoo labai prisidės
pinigų skolintojo mokamos palūkanos. Aš pažįstu sandalų
meistrą, vardu Ansanas, kuris man neseniai pasakojo, kad
 jis aštuon
aštu oneri
erius
us m etus
et us kiekvien
kiek vienąą savaitę
savaitę pini
pi nigų
gų skol
sk olint
intoju
ojuii
 S E PT Y NI V A I S TA I P L O NA I PINIG IN EI 45

duodavo po du d u sidabrinius. Pinigų

P inigų skolintojas
skolintojas neseniai
neseniai įtei
kė jam apskaitą, kuri jį be galo nudžiugino. Bendra jo ne
didelių indėlių suma su palūkanomis, kurios kas ketveri
metai sudarydavo ketvirtadalį jos vertės, dabar buvo tūks
tantis keturiasdešimt sidabrinių.
As mielai paskatinau jį tai daryti ir toliau, savojo skaičių
mokslo pažinimo pagalba pademonstruodamas, kad jeigu
 jis nesiliaus reguliariai
reguli ariai pasidėjęs kas savaitę vos po d u si
dabrinius, dar po dvidešimt metų pinigų skolintojas jam
bus skolingas keturis tūkstančius sidabrinių, ir tos sumos
užteks likusiam jo gyvenimui.
Žinoma, kai tokios mažos, bet nuolatinės įmokos gali
būti tokios pelningos, kiekvie
kiekvienas
nas gali įstengti sukau
su kaupti
pti turtą
savo senatvei ir apsaugoti savo seimą , nesvarbu kiek sėkminga
būtų jo ve
veikl investavimai .
iklaa bei investavimai
Galėčiau apie tai pasakyti dar daugiau. Esu įsitikinęs,
kad vieną dieną išmintingai mąstantis žmogus sukurs planą,
kuris apdraus mirties atveju, kai daugelis žmonių regulia
riai mokės po truputį ir susidarys pakankamai didelė suma
kiekvienai Anapus išėjusiojo šeimai. Mano nuomone, tai
būtų kažkas pageidautino, ir aš labai tai siūlyčiau. Tačiau
šiandien tokio plano nėra, nes jis turi peržengti kiekvieno
žmogaus asmeninio gyvenimo ir kiekvienos partnerystės ri
bas. Jis turi būti toks stabilus kaip karaliaus sostas. Jaučiu,
 jog vieną
vien ą dien
di enąą toks planas gims, ir bus didis
did is palai
pa laim
m inim
ini m as
daugeliui žmonių, nes netgi pirmasis nedidelis {mokėjimas
mirusiojo šeimai suteiks galimybę gauti padorų turtą.
Tačiau mes gyvename'ne ateitimi, o dabartimi, todėl
turime pasinaudoti savais tikslų siekimo būdais ir priemo
nėmis.
nėmis. Todė
To dėll patar
pa tariu
iu visie
visiems
ms imtis
imtis išminti
išm intingai
ngai ir gerai
gerai apgal
apgal
votų metodų prieš tuščią piniginę savo gyvenimo saulėly
dyje. Mat tuščia piniginė nebesugebančiam uždirbti žmogui
ar savo galvą praradusiai šeimai yra skaudi tragedija.
 46 TURTIN GIAUSIAS B A B I L ON O Ž M OG U S

Tad štai šeštasis vaistas plonai piniginei:  Iš anksto

anksto pasirū
pa sirū
 pin
 p in k savo
savo sena
senatv
tvės
ės poreikiais ir šei
šeimos
mos aps
apsaauga.

SEPTINTASIS VAISTAS 
fEiiEifEiicirEiicJiEiicJičircirsirEirsiič]

Ugdyk savo sugebėjimą uždirbti

 — Šiandien, mano mokiniai, aš kalbėsiu apie vieną iš

gyvybiškai svarbiausių vaistų plonai piniginei. Tačiau kal
bėsiu ne apie auksąauksą,, o apie jus - prieš prieš mane
man e sėdinčius ir
įvairias
įvairiaspalv
palviais
iais drabužiais vilkinčius
vilki nčius žmones.
žmo nes. Aš kalbėsiu apie
tuos dalykus žmonių protuose ir gyvenimuose, kurie pade
da arba
a rba tru
t rukd
kdoo jiems pasiekti sėkmę, —taip —taip Arkadas
Arkadas kreipė
kre ipė
si į savo mokinius septintąją dieną. —Neseniai pas mane
atėjo vienas jaunuolis norėdamas pasiskolinti. Kai paklau
siau, kodėl jis stokoja, jis atsakė, kad uždarbio neužtenka
išlaidoms padengti. Tada aš paaiškinau jam, jog jis blogas
klientas pinigų skolintojui, nes nesugeba uždirbti tiek, kad
grąžintų skolą.
„Tau reik
reikia
ia,, jaunuo
jaunuoli,li, daugiau
d augiau uždirbti, - pasakiaupasakiau jam.
—Kas trukdo tai padaryti?”
„Aš darau viskviską, ką galiu,
galiu, - atsakė
atsakė jis
jis. - Per du mėnesius
šešis kartus ėjau pas savo šeimininką reikalaudamas padi
dinti užmokestį, bet nesėkmingai. Niekas kitas negalėjo ei
ti dažniau.”
Jo naivumas mums gali sukelti šypseną, tačiau vienas iš
 jo gyvybiškai svarbių
svarb ių p o reik
re ikių ių bubuvo
vo padi
pa didd inti
in ti savo paja
pa ja
mas. Jis degė troškimu daugiau uždirbti, ir tai buvo geras
bei pagirtinas troškimas.
Prieš pradėdamas kažko siekti, pirmiausia turi to troškti.
Šie troškimai
troškimai turi
tu ri būti
b ūti tvirt
tv irtii ir aiškkūs  Nekonkretūs troškimai
i r aiš
 S E PT Y NI V A I S TA I PLONAI PIN IGIN EI 47

yra tik silpnas ilgesys, per menkas tikslas žmogui norinčiam

tapti
tap ti turtingu.
turtin gu. Bet
Bet jeigu
jeigu žmogus trokšta turėti penkis auksi
nius, tai jau realesnis troškimas, kurio išsipildymo jis gali
siekti. Tikslingai siekdamas ir patenkinęs savo troškimą įsi
gyti penkis auksinius, jis gali rasti panašių būdų įsigyti
dešimt, vėliau dvidešimt, dar vėliau tūkstantį auksinių, ir
štai —jis jau turtingas. Mokydamasis išsaugoti savo konkre
tų nedidelį troškimą, jis išmoks išsaugoti ir didesnįjį. Taip
yra kaupiamas ir turtas: iš pradžių mažomis sumomis, po
to, žmogui išmokus ir tapus gabesniu, didesnėmis.
Troškimai turi būti paprasti ir konkretūs. Jeigu jų per
daug, jie pernelyg neaiškūs ar pranoksta žmogaus sugebėji
m ą juos įgyvendinti,
įgyvendinti, tokie troškimai
tro škimai sužlugdo su jais
jais susiju
sį tikslą.
Žmog
Žm ogui ui tobul
tob ulina
inant
nt sav
save pašaukim
paša ukimoo srityje
srityje auga ir jo suge
bėjimas uždirbti. Tais laikais, kai aš buvau kuklus raštinin
kas, raižantis molinę lentelę už kelias varines monetas per
dieną, pastebėdavau, kad kiti dirbantieji daugiau atlikdavo
ir daugiau uždirbdavo. Taigi aš pasiryžau būti nepralenkia
mas.
mas. Neilgai
Neilga i trukus
truk us aš
aš supr
su prat
atau
au jų sėkmės prieža
priežasti
stis.
s. Dides
D idesnis
nis
susidomėjimas savo darbu, didesnis susitelkimas ties savo
užduotimi, atkaklesnės pastangos, ir štai —mažai kas galėjo
išraižyti per dieną daugiau lentelių už mane. Už savo dides
nius sugebėjimus gana greitai susilaukiau atlygio, ir nerei
kėjo šešis kartus eiti pas šeimininką prašant pripažinimo.
Kuo mes išmintingesni, tuo daugiau galime uždirbti.
Žmogus, kuris siekia ištobulinti savo amatą, bus dosniai
apdovanotas. Jeigu jis menininkas, gali siekti išmokti ga
biausių tos srities meistrų metodų ir priemonių. Jeigu jis
teisės ar gydymo žinovas, jis gali pasitarti ir pasikeisti patir
timi su kitais savo pašaukimo žmonėmis. Jei jis pirklys, gali
nuolat ieškoti geresnių prekių, kurias galėtų pigiau įsigyti.
Kai įžvalgus žmogus siekia tobulinti savo sugebėjimus
48 TURTINGIAUSIAS B AB I L O NO ŽMOGUS

norėdamas geriau tarnauti savo darbdaviui, jo reikalai visa

da pasikeis ir pagerės. Todėl visus raginu daryti pažangą ir
nestovėti vietoje, kad neatsiliktumėte.
Didė
Di dėjan
jantt patirčia
patirčiaii žmogaus gyv gyvenim
enimasas pratu
pra turtėj
rtėjaa daugeliu
dalykų. Kiekvienas save gerbiantis žmogus turėtų:
—Kiek
Kie k galėdamas
galėdamas greičiau g rąži rą žinn ti sko
skola
lass ir nep
n epirkirkti
ti to, u ž 
ką negalės susimokėti.
— Rūp
 R ūpintis
intis sav
savo seimą
seimą,, kadka d j i galėtų
galėtų gerai
gerai apie
apie j į galvoti
galvo ti ir 
kalbėti.
 —Para
 — Parašytšytii test
testament
amentą, ą, kad
ka d dievams
dievams j į pasaukus jo turtas turtas
būtų tinkam
tink amaiai ir garbingai padapadaly lyttas.
as.
 —Užjausti
 — Užjausti nelaimės
nelaimės sužalotus
sužalotus bei bei palau
pa laužtu
žtuss ir kiek
k iek įman
įm anoo
ma jiems
jiem s padėti.
padė ti. Rūpin
Rū pintistis tais
tais,, kurie jam
ja m bran
brangū gūss.
Taigi septintasis ir paskutinis vaist vaistas
as plonai piniginei
pini ginei yra yr a
ugdyti savo
savo suge
sugebėbėjim
jimus
us,, mokytis ir kaup ka upti
ti išmintį,
išm intį, tap
ta p ti nagin-
gesniu, taip
taip elgtis
elgtis is pagarbos
pagarbos sau. sau.  Norint įgyvendinti savo
rūpestingai apsvarstytus troškimus, turi įgyti pasitikėjimo
savimi.
Tad štai septyni vaistai plonai piniginei, kuriuos iš ilgo
ir sėkmingo gyvenimo patirties siūlau kiekvienam, trokš
tančiam praturtėti.
Babilone, mano mokiniai, yra daugiau aukso, negu jūs
svajojote. Jo yra apsčiai visiems.
Eikite ir praktikuokite šias tiesas, kad galėtumėte klestė
ti bei
bei turtėti,
turtėti , - tai jūsų
jūs ų teisė
teisė..
Eikite ir mokykite šių tiesų, kad kiekvienas garbingas jo
didenybės pavaldinys galėtų įsigyti didelę mūsų mylimo
miesto gėrybių dalį.
  Pasit
 Pasitik
ik sėkmės deiv
deivęę

 Jeigu
 Jeigu žmogui
žm ogui skirta
ski rta būti
bū ti laimingam, nie
 kas
 kas negali
negali nuspėti j o sėkmė
sėkmėss ma
masto
sto.. Įmesk
Įmesk j į
į Eufrat
Eufratą,
ą, ir labai
laba i tikėtina, ka kadd jis
ji s ispl
isplau
auks
ks
 su perlu rank
rankoje
oje..
 Babiloniečių patarl
pa tarlėė

Oėkmės trokšta visi. Prieš keturis tūkstan

čius metų senovės Babilono žmonių širdyse šis troškimas
buvo toks pat stiprus kaip ir šiandien. Mes visi tikimės įno
ringosios Sėkmės Deivės malonės. Ar yra būdas, kaip galė
tume susitikti ją ir užkariauti ne tik jos dėmesį, bet ir jos
kilniaširdišką palankumą?
Ar yra būdas užsikariauti sėkmę?
50 TURTINGIAUSIAS B AB I LO N O ŽMOGUS

šitai jie nusprendė išsiaiškinti. Jie buvo sumanūs žmonės ir

įžvalgūs mąstytojai. Todėl jų miestas tapo tais laikais tur
tingiausiu ir galingiausiu miestu.
Anoje tolimoje praeityje nebuvo mokyklų ar koledžų.
Vis dėlto jie turėjo mokymosi centrą, ir labai praktišką.
Vienas iš aukštų Babilono pastatų savo svarba prilygo Kara
liaus Rūmams, Kabantiems Sodams bei Dievų Šventykloms.
Istorinėse knygose
knyg ose apie jį mažai
mažai kas
kas pamin
pam inėtėta,
a, greičiau visiška
visiškaii
nieko, tačiau jis darė didžiulę įtaką to meto mąstymui.
Tas pastatas buvo Mokymosi Šventykla, kurioje savano
riai mokytojai dėstė praeities išmintį ir kur atvirai buvo ap
tarinėjami visus dominantys dalykai. Už jo sienų žmonės
susitikdavo kaip lygūs. Niekingiausi vergai galėjo nebau
džiami ginčytis su karaliaus rūmų princu.
Tarp daugelio dažnai lankiusiųjų Mokymosi Šventyklą
buvo ir išmintingasis turtuolis Arka
Arkadas
das,, laikomas turtin
tur tingia
giauu
siu Babilono žmogumi. Jis turėjo savą ypatingą menę, kur
beveik
beveik kiekvieną vakarą padiskut
padi skutuoti
uoti ir pasiginčyti įdomiais
klausima
klausimaisis susirinkdavo gana didelė grupė gru pė žmon
žm oniųių - kai
kurie seni, kai kurie labai jauni, bet daugiausia vidutinio
amžiaus. Įsivaizduokime, jog slapčia klausomės, ar jie žino,
kaip prisivilioti sėkmę.
Kai Arkadas užlipo ant savo įprastinės pakylos, saulė it
didelis raudonas ugnies kamuolys, žėruojantis pro dyku
mos dulkių ūkanas, jau buvo ką tik nusileidusi. Susėdę ant
mažų, po grindis išsklaidytų kilimėlių jo jau laukė aštuo
niasdešimt žmonių, kiti dar rinkosi.
- Apie ką kalbėsime šį šį vak
vakar
arą?
ą? - paklausė Arkadas.
Arkadas.
Neilgai padvejojęs ir kaip dera atsistodamas, į jį kreipėsi
aukštas audėjas:
- Turi
Tu riuu vieną klaus
klausimą,
imą, kurį norėčiau išg išgirs
irsti
ti aptariant,
tačiau nesiryžtu siūlyti, kad jis nepasirodytų tau, Arkadai,
ir čia susirinkusiems mano geriesiems draugams juokingas.
 PASITI K S ĖK MĖ S DEIVĘ 51

Ir Arkado, ir kitų šūkčiojimų paragintas siūlyti, jis tęsė:

- Šiandien man pasisek
pasisekė,
ė, nes radau piniginę su auksi
niais. Aš trokštu visą laiką būti toks laimingas. Nujausda
mas, jog šis noras nesvetimas visiems, siūlau aptarti, kaip
prisivilioti sėkmę, kad ji niekada neapleistų.
- Pasiū
Pasiūlyt
lytas
as įdomiausia
įdomiausiass klausim
klausimas,
as, - tarė Arkad
Arkadas,
as, - ir
labiausiai vertas mūsų aptarimo. Kai kuriems sėkmė yra tik
atsitiktinumas, pasitaikantis be jokio tikslo ar priežasties.
Kiti mano,
man o, jog
j og visokeriopos sėkm
sėkmėsės kurstytoja
kurstyt oja yra mū
mūsųsų dos
d os
niausioji deivė Aštara, visada trokštanti kilniaširdiškai ap
dovanoti ją prašančius. Sakykite, mano draugai, ar bandy
sime išsiaiškinti, kaip prisivilioti sėkmę, kad ji aplankytų
visus ir kiekvieną iš mūsų?
- Taip! Taip
Taip!! Būtina
Būtinai!
i! - atsilie
atsiliepė
pė augan
augantis
tis uolių klausy
tojų būrys.
Tada Arkadas tęsė:
- Prieš
Prieš pradėdami
pradėd ami pokalbį,
pokalb į, pirmiausia išklau
išklausyk
sykime
ime tuos,
kurie patyrė
p atyrė kažką
kažką panašaus kaip audėjas
audėjas - be pastangų
pasta ngų
rado arba gavo pinigų ar vertingų brangenybių.
Įsivyravo tyla. Visi dairėsi tikėdamiesi, kad kas nors pra
bils, bet tokio neatsirado.
- Nejaugi neats
neatsira
irass nė vien
vieno?
o? - pakla
paklausė
usė Arkad
Arkadas
as.. - Ką
gi, matyt, tokie pasisekimai iš tiesų reti. Kas pasiūlys, kaip
toliau aiškinsimės?
- Aš, - atsak
atsakėė stodamasi
stodamasiss gerai
gerai aps
apsire
ireng
ngęs
ęs jaunuolis. -
Kai žmogus kalba apie sėkmę, argi nenatūralu, kad jo min
tys krypsta į lošimų stalus? Ar ne ten mes randame daugelį
siekiančių deivės palankumo ir tikinčių, kad ji palaimins
 juos
 juo s gausiais
gausiais laimėjimais?
Jam atsisėdus, pasigirdo balsas:
- Nesiliauk!
Nesiliauk! Kalbėk toliau! Sakyk,
Sakyk, ar tu radai deiv
deivės
ės ma
lonę prie lošimų stalų? Ar ji apvertė kubelius raudonąja
puse į viršų, kad į tavo piniginę byrėtų varžovo monetos? O
 52 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O Ž M O GU S

gal ji leido atsiversti mėlynosioms pusėms, kad tavo sunkiai

uždirbti sidabriniai atitektų varžovui?
Jaunuolis linksmai nusijuokė ir atsakė:
- Nebijosiu prisipaž
prisipažinti
inti,, kad ji,
ji, atrodo, net nežinojo,
 jog aš ten.
ten . Bet kaip sekės
sekėsii kitiems? Ar radote rad ote ją lauk
la ukia
iant
nt
tokiose vietose, kad paristų kubelius jūsų naudai? Mes ne
kantraujame išgirsti ir pasimokyti.
- Išmintinga pradpradži
žia,
a, - įsite
įsiterpė
rpė Arka
Arkada das.
s. - Mes čia susisusi
tinkame siekdami visapusiškai apsvarstyti kiekvieno klausi
mą. Ignoru
Ign oruoti
oti lošimų
lošimų stalus
stalus - reikštų
reikštų nepastebėti
nepastebėti daugeliui
būdingo polinkio surizikuoti nedidele sidabrinių suma ti
kintis laimėti daug aukso.
- Tai man primena dar vakar vakar matyta
matytass lenk
lenktyn
tynes
es,, - tarė
tarė
kitas
kitas klausytoj
klausytojas.
as. - Jeigu deivė dažnai
dažnai lankosi
lankosi prie lošimų
loš imų
stalų, ji tikrai nepražiūri lenktynių, kur paauksuoti vežimai
ir apsiputoję žirgai daug labiau kaitina kraują. Sakyk man
sąžiningai, Arkadai, ar tik ji tau nepašnibždėjo vakar Nine-
vijos šventėje lažintis dėl tų širmųjų žirgų? Aš stovėjau už
tavęs ir negalėjau patikėti savo ausimis išgirdęs, kad lažin-
siesi už širmius. Tu kaip kiekvienas iš mūsų gerai žinojai,
kad visoje Asirijoje nėra komandos, kuri teisingose varžybo
se įveiktų mūsų numylėtuosius bėrius. Ar deivė pašnibždė
 jo tau į ausį lažintis už širmiu
šir mius,s, nes pask
p askut
utin
inia
iaja
jame
me po
posūsūky
ky
 je suklup
suk lupss prie
pri e krašto bėgęs juodi
ju odis,s, sutru
sut rukd
kdysys mū
mūsųsų bėria
bėr iams
ms
ir širmiai laimės nepelnytą pergalę?
Arkadas atlaidžiai šyptelėjo.
- Kodėl mums atrodo,
atrod o, kad geroji deivė
deivė taip domisi lažy lažy
bomis žirgų lenktyn
lenktynėse
ėse?? Man
M an ji - me meilės
ilės ir didybės deivė,
deivė,
kuriai malonu padėti stokojantiems ir atlyginti vertiems.
Aš ieškau jos ne prie lošimų stalų ar lenktynėse, kur žmonės
daugiau praranda aukso, negu laimi, o kitose vietose, kur
žmonių darbai vertesni atlygio.
Ariant
Aria nt žemę,
žemę, sąžininga
sąžiningaii prek
p rekiau
iaujan
jantt - visi
isi žmogaus
žmogaus užsi
 PASITI K S ĖK MĖ S DEIV Ę 53

ėmimai suteikia galimybę dirbant ir stengiantis pasipelnyti.

Galbūt jis susilauks atlygio ne visada, nes kartais jo spren
dimai bus klaidingi, o kartais pastangas sužlugdys vėjai ir
nepalankūs orai. Vis dėlto nenuleisdamas rankų jis gali ti
kėtis naudos. Mat galimybės pasipelnyti visada jam bus pa
lankios.
Tačiau kai žmogus lošia, situacija priešinga, nes galimy
bės laimėti visada atsigręžia prieš jį ir visada būna palankios
žaidimo savininkui. Lošimas jau taip suorganizuojamas, kad
visada būtų naudingas savininkui. Tai jo darbas, kurio pagal
ba jis tikisi lengvai susirinkti žaidėjų monetas. Tik nedau
gelis žaidėjų supranta, koks garantuotas savininko pelnas ir
kokie menki jų šansai laimėti.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime, jog susilažinome iš kubo.
Kiekvieną kartą, kai jis išmetamas, mes lažinamės, kokia
pusė atsi
atsive
vers
rs.. Jeigu
Jeigu raud
r audono
onoji
ji - lošimo šeimininkas moka
mok a
keturgubą sumą, iš kurios susilažinome. Tačiau jeigu atsi
verčia bet kuri kita iš penkių pusių, mes prarandame savo
sumą. Taigi skaičiavimai rodo, kad kiekvieną kartą mesda
mi, mes turime penkis šansus pralaimėti, tačiau už raudo
nąją pusę gauname keturgubai, todėl turime keturis šansus
laimėti. Per vieną vakarą žaidimo šeimininkas gali tikėtis,
kad jam teks penktadalis visų pinigų, iš kurių susilažinta.
Kai tokios taisyklės, argi žmogus gali tikėtis daugiau negu
pavienė, atsitiktinė sėkmė?
- Vis dėlto kaikai kas
kas kartais išloši
išlošiaa dide
dideles
les sumas,
sumas, - pa
prieštaravo vienas klausytojas.
- Žinoma, - sutiko
sutiko Arka
Arkadadas.
s. - Tai suprantant,
suprantant, ma
mann
kyla klausimas, ar taip panaudoti pinigai sėkmės atveju at
neša ilgalaikį klestėjimą. Aš pažįstu daug turtingų babilo
niečių, bet iš jų tarpo negalėčiau įvardinti nė vieno, kuris
taip būtų pradėjęs savo sėkmingą gyvenimą.
Jūs, susirinkusieji čia šį vakarą, pažįstate dar daugiau
54 TURTINGIAUSIAS B A BI L O NO Ž M O G US

pasiturinčių miestelėnų. Man būtų labai įdomu sužinoti,

kiek miestelėnų už savo sėkmę gali būti dėkingi lošimų sta
lams. Tarkime, kad kiekvienas turite išvardyti tuos, kuriuos
pažįstate. Ką pasakysite?
Po ilgos tylos vienas žmogus paklausė:
- Ar galima
galima paminėti žaidimų savinsavinink
inkus
us??
- Jeigu
Jeigu nieko
nieko kito
kito nežinote
nežinote,, - atsa
atsakė
kė Arka
Arkadadas.
s. - Jeigu
Jeigu
nė vienas negalite nieko prisiminti, ką galvojate apie save?
Ar yra tarp mūsų nuolatinių laimėtojų, kurie nesiryžta pa
siūlyti tokio pajamų šaltinio?
Į jo iššūkį buvo atsakyta dejonėmis menės gale, kurios
ištirpo pratrukusiame kvatojime.
- Atrodo,
Atrod o, jog mes
mes neieškome
neieškome sėkm
sėkmėsės ten,
ten, kur dažnai
lankosi deiv
deivė,
ė, - tęsė
tęsė jis
jis. - Todė
To dėll panagrinėk
pan agrinėkime
ime kitas sritis
sritis..
Mes neradome sėkmės rinkdami pamestas pinigines. Nera
dome jos ir apgulę lošimų stalus. Kai dėl lenktynių, turiu
prisipažinti, kad esu pralošęs daug daugiau, negu laimėjęs.
Tarkime, mes svarstome apie savo užsiėmimą ir amatą.
Argi nenatūralu, jog sudarę pelningą sandėrį, mes laikome
tai ne sėkme, o tik atlygiu už savo pastangas? Aš linkęs ma
nyti, kad mes nepastebime deivės dovanų. Galbūt ji iš tik
rųjų mums padeda, o mes neįvertiname jos kilniaširdišku
mo. Kas pasiūlys, apie ką kalbėsime toliau?
Lygindamasis baltą, elegantišką mantiją, atsistojo pagy
venęs pirklys.
- Jums, gerbiam
gerbiamasi
asiss Arkadai
Arkadai ir mano draugai,
draugai, leidus,
leidus,
pasiūlysiu aš. Jeigu, kaip sakei, mes tikime, kad mūsų verslas
ir sugebėjimai atneš mums sėkmę, kodėl neapsvarsčius tų
atvejų, kai sėkmė, kuri buvo čia pat, išsprūsdavo iš mūsų
rankų. Jei mums tada būtų pasisekę, tai būtų tikrai reti
sėkmės pavyzdžiai. Kadangi to neįvyko, mes negalime tų
atvejų laikyti atlygiu mums. Apie tokias situacijas papasa
koti, žinoma, gali daugelis.
 PA SI T I K SĖKMĖS DEIVĘ 55

- Tai išmintingas
išmintingas pasiūly
pasiūlyma mas,
s, - pritarė Arkada
Arkadas.s. - Kas
iš jūsų buvo sučiupęs sėkmę, bet ši išsprūdo iš rankų?
Pakilo daug rankų, tarp jų ir to pirklio. Arkadas pamojo
kalbėti jam.
- Kadangi
Kadangi tu pasiū
pasiūlei
lei šią
šią temą, norėtume,
norėtu me, kad tu ir pra
dėtum kalbėti.
- Miela
Mielaii papasakosiu
papasakosiu istor istorij
iją,
ą, - tarė
tarė jis,
jis, - kuri pailius
truos, kaip arti prie žmogaus gali prisiartinti sėkmė ir kaip
aklai jis gali leisti jai pasprukti, o vėliau gailėtis. Prieš dau
gelį metų, kai buvau jaunas, ką tik vedęs ir pradėjęs gerai
uždirbti, mano tėvas kartą karštai paragino, kad prisidėčiau
prie vieno plano. Vieno jo gero draugo sūnus netoli už mū
sų miesto sienų
sien ų pastebėjęs plikos žem žemėsės plotą. Jis buvo aukš
a ukš
tai virš kanalo, kur negalėjo pasiekti vanduo. Mano tėvo
draugo sūnus sugalvojo nupirkti tą žemę, pastatyti tris di
delius vandens ratus, kuriuos suktų jaučiai, ir taip gyvybę
teikiantys vandenys pakiltų į derlingą dirvą. Tai pasiekęs,
 jis planavo
planav o padalyt
pada lytii tą
t ą žemę mažais
mažais skly
sklypa
pais
is ir pard
pa rduo
uoti
ti mies
to gyventojams.
Mano tėvo draugo sūnui neužteko aukso imtis tokio dar
bo. Kaip ir aš, jis
jis buvo jaunas, vidutiniškai uždirb už dirbantis
antis žmo
ž mo
gus. Jo tėvas, kaip ir manasis, turėjo didelę šeimą ir menkas
pajamas. Todėl jis nusprendė surinkti grupę žmonių, kurie
prisijungtų prie šio plano. Į grupę turėjo įeiti dvylika narių
ir kiekvienas iš jų turėjo būti dirbantis bei sutikti mokėti
dešimtadalį savo pajamų tol, kol žemė bus paruošta parda
vimui. Tada, pagal įdėtas sumas, visi turėjo teisingai pasi
dalyti pelną.
„Tu, mano sūnau, - kalbėjo kalbėjo man tėv tėvas, - dabar es esi jau
nas. Aš karštai trokštu, kad pradėtum kaupti vertingą turtą
ir galėtum tapti gerbiamu tarp žmonių. Aš trokštu, kad pa
simokytum iš savo tėvo neapgalvotų klaidų”.
„To ir aš
aš labai
labai n o riu
ri u ”, - atsakiau aš aš
56 TURTINGIAUSIAS B A BI L O N O ŽMOGUS

„Tada štai ką patarsiu: daryk taip, kaip aš turėjau daryti

būdamas tavo metų. Dešimtadalį savo uždarbio investuok į
pelningą verslą. Su šiuo dešimtadaliu ir tuo, ką jis uždirbs,
tu, dar nesulaukęs mano amžiaus, jau turėsi vertingą turtą”.
„Išmintingai kalbi, tėve. Aš be galo trokštu turtų. Ta
čiau man tiek daug ko reikia, kam turiu išleisti savo paja
mas. Todėl nenorėčiau pasielgti, kaip tu patari. Aš dar jau
nas. Dar daug laiko.”
„Ir aš taip galvojau būdamas tavo amžiaus, bet štai, pra
bėgo daug metų, o aš nė nepradėjau”.
„Mes gyvename kitokiais laikais, tėve. Aš išvengsiu tavo
klaidų”.
„Galimybė prieš tave, sūnau. Ji siūlo tau kelią, kuris gali
suteikti gerovę. Maldauju, nedelsk. Nueik rytoj pas mano
draugo sūnų ir susitark mokėti dešimt savo uždarbio pro
centų. Nueik nedelsdamas, iš pat ryto. Galimybė nieko ne
laukia. Šiandien ji čia, greitai jos gali nebūti. Todėl
negaišk!”
Nepaisant tėvo patarimo, aš dvejojau. Prekeiviai iš Ry
tų buvo ką tik atgabenę nuostabių naujų mantijų, tokių
prabangių ir gražių, kad po vieną troškome įsigyti ir mano
geroji žmona, ir aš. Jeigu būčiau sutikęs mokėti dešimta
dalį savo pajamų, būtume turėję atsisakyti šio ir kitų labai
trokštamų malonumų. Aš tol delsiau apsispręsti, kol buvo
per vėlu ir po to man teko labai gailėtis. Tas planas, pasi
rodė, buvo pelningesnis, negu kas nors galėjo tikėtis. To
kia mano istorija, kaip aš paleidau sėkmę.
- Si istorija
istorija rodo, jog sėkmė aplanko žmogų , kuris išnau
doja progas, — tarė tamsaus
tamsaus gymio
gymio dy
dykum
kumųų gyven
gyventojas.
tojas. -
Kad būtų sukrautas turtas, visada turi būti pradžia. Tai
gali būti keli auksiniai ar sidabriniai, kuriuos žmogus pa
ima iš savo uždarbio pirmajam investavimui. Aš turiu daug
galvijų. Mano bandų pradžia buvo veršiukas, kurį dar vai
 PASITI K SĖ K M ĖS DEI VĘ 57

kystėje nusipirkau už vieną sidabrinį. Si pradžia kelyje į

turtus man buvo labai svarbi.
Gera pradžia kaupiant turtą yra tokia sėkmė, kokią tik
žmogus galigali pati
pa tirt
rti.i. Tas pirmasis žingsnis, ‘kuriskur is žmogų,
žmog ų, gy
venantį iš savo darbo, padaro žmogumi, gyvenančiu iš savo
aukso uždirbtų pinigų, labai svarbus. Kai kurie, savo lai
mei, žengia jį jaunystėje ir todėl aplenkia tuos, kurie žengia
 jį vėliau, arba
arb a tuos
tuo s nelaimėlius
nelai mėlius,, kurie,
kuri e, kaip
kai p to pirklio
pir klio tėva
tėvas,
s,
niekada jo nežengia.
Jeigu mūsų draugas pirklys būtų žengęs tą žingsnį savo
gyvenimo pradžioje, kai jam pasitaikė ta galimybė, šian
dien jis būtų daug labiau apdovanotas pasaulio gėrybėmis.
Jeigu šį žingsnį
žingsnį anksčiau būtų bū tų paskatinusi žengti
žengti mūsų
m ūsų drau
dra u
go audėjo sėkmė, tai iš tiesų būtų buvusi tik daug didesnio
klestėjimo pradžia.
- Ačiū jums!
jums! Tarsiu
Tars iu žodįžodį ir aš
aš, - atsistojo nepažįst
nepažįstamaamasis
sis
iš kitos šalies
šalies.. - Aš esu sira siras.
s. Nelabai
Nela bai gerai kalbu
kalb u jūsų kalba.
kalba.
Norėčiau šį draugą, pirklį, pavadinti vienu žodžiu. Gal jūs
manote, jog tai nemandagu. Tačiau aš noriu tai padaryti.
Deja, nežinau to žodžio jūsų kalba. Jeigu pasakysiu jį ara
biškai, jūs nesuprasite. Todėl prašau, gerieji ponai, pasaky
kite, kaip jūs vadinate žmogų, atidėliojantį dalykus, kurie
 jam gali
gali bū
būti
ti naud
na udin ingi
gi..
- Neryžting
Neryžtingasisasis,, - pasigir
pasigirdo do bals
balsaas.
- Tai jijis! —sušuko
—sušuko sir siras
as mojuodamas rankomis. - Jis
neišnaudoja pasitaikiusios galimybės. Jis delsia. Būtent tuo
metu jis sakosi esąs labai užsiėmęs. Ir miegok sau. Galimybė
tokio lėtapėdžio nelauks. Jeigu žmogus nenori sutikti sėk
mės, ji greitai pasitraukia. Kiekvienas, kuris tučtuojau neiš
naudoja
naud oja pasitaikiusios galimybė galimybės, s, yra didelis vilkintojas
vilkintojas -
kaip mūsų draugas, šis pirklys.
Atsakydamas į juoką,juoką , pirklys atsistojo
atsistojo ir žemai
žemai nusilenkė.
- Žaviuosi tavimi, pro mūsų m ūsų vartus įžengę
įžengęss svetim
svetimšali
šali
58 TURTINGIA USIAS B A B IL O NO ŽMOGUS

kuris nebijai sakyti tiesos.

- O dabar išklausy
išklausykimkimee kitą pasakojimą apie galim galimyb ybes.
es.
Kas dar ką nors
n ors patyrė?
patyrė? - paklausė Arkadas.
- Aš, - atsili
atsiliep
epėė pagy
pagyve
venę
nęss žmogu
žmoguss raudo
rau donana mantija.
ma ntija. -
Esu gyvulių, daugiausiai kupranugarių ir arklių, supirkėjas.
Kartais perku ir avis bei ožkas. Aš papasakosiu, kaip vieną
vakarą
vakarą ma
mann pasitaikė netikėta
neti kėta galimy
galimybė.bė. G alb
al b ū t dėl
dėl šios
šios prie
pri e
žasties aš jos ir neišnaudojau. Apie tai galėsite spęsti patys.
Vieną vakarą, grįžęs iš nesėkmingos dešimties dienų ke
lionės ieškant kupranugarių, labai supykau, nes miesto var
tai jau buvo uždaryti ir užrakinti. Kol mano vergai statė
palapinę nakčiai, kurią buvome numatę praleisti beveik ne
valgę ir negėrę, prie manęs priėjo pusamžis žemdirbys. Jis,
kaip ir mes, buvo pasilikęs už vartų.
„Gerbiamas
„Gerbia mas sere
sere,, - kreipėsi
kreipėsi jis,
jis, - iš tavo išvaizdos
išvaizdos spren
džiu, kad esi pirklys. Jei taip, labai norėčiau tau parduoti
puikią, ką tik atvarytą avių bandą. Deja, mano žmona guli
sunkiai sirgdama karštlige. Aš turiu nedelsdamas grįžti. Pirk
mano avis, kad aš su vergais galėčiau balnoti kupranugarius
ir tuoj pat keliauti atgal.”
Buvo taip tamsu, jog negalėjau įžiūrėti jo bandos, bet iš
bliovimo supratau, kad ji didelė. Sugaišęs dešimt dienų ne
sėkmingai ieškodamas kupranugarių, aš mielai su juo susi
derėjau. Per savo skubėjimą jis pasakė labai priimtiną kainą.
Aš sutikau gerai žinodamas, kad ryte mano vergai galės įva
ryti bandą pro miesto vartus ir pelningai parduoti.
Sandėriui įvykus, šūktelėjau vergams atnešti deglus, kad
galėtume suskaičiuoti avis, kurių, kaip sakė ūkininkas, tu
rėjo būti devyni šimtai. Nevarginsiu jūsų, mano draugai,
pasakodamas, kaip sunkiai mes stengėmės suskaičiuoti iš
troškusias, neramias, zujančias avis. Tai pasirodė neįma
noma. Todėl aš išrėžiau ūkininkui, kad suskaičiuosiu jas
prašvitus ir tada sumokėsiu.
 PASITI K S Ė K M ĖS DEIV Ę 59

„Prašau
„Prašau,, gerbiam
gerbiamasi asiss ser
seree, - meldė jis,jis, - sumokėk man
bent du trečdalius tos sumos šį vakarą, kad galėčiau keliau
ti. Aš paliksiu savo labiausiai išsilavinusį vergą, kad ryte
padėtų suskaičiuoti. Jis patikimas, ir jam galėsi sumokėti
likutį.”
Tačiau aš buvau užsispyręs ir atsisakiau mokėti tą vaka
rą. Kitą rytą, man dar neprabudus, miesto vartai atsidarė, ir
ieškodami bandų išpuolė keturi pirkėjai. Jie buvo pasiruo
šę mielai mokėti didžiausias kainas, nes miestui grėsė ap
gultis ir stigo maisto. Senasis ūkininkas už savo bandą gavo
maždaug tris kartus daugiau, negu prašė iš manęs. Taip aš
pražiopsojau retą sėkmę.
- Neįprasčiausia ist istor
orija
ija,, - tarė Arkadas.
Arkadas. - Ko iš iš jos
jos gali
gali
ma pasimokyti?
- Kad reikia
reikia mokėti tučtuojau,
tučtuojau , vos vos tik įsitikiname,
įsitikiname, jog
sandėris
sandėris pelningas,
pelningas, - pasiūlė
pasiūlė gerbiamas balnų baln ų meistr
meistras as.. -
Kai sandėris geras
geras,, tau
t au labiau reikia saugotis savo savo silpnum
silp numoo
negu kito žmogaus. Mes, mirtingieji, nepastovūs. Deja, tu
riu pasakyti, jog labiau esame linkę apsigalvoti būdami tei
singame kelyje, negu klaidingame. Klysdami mes būname
tikrai užsispyrę. Elgdamiesi teisingai, mes linkę sudvejoti ir
prarasti progą. Mano pirmasis sprendimas būna geriausias.
Tačiau pastebėjau, man vis dėlto sunku įvykdyti gerą san
dėrį. Todėl saugodamasis savo silpnumo, aš investuoju į jį
pinigus nedelsdamas. Taip vėliau man netenka gailėtis pa
leidus sėkmę.
- Ačiū!
čiū! Dar
D ar kartą norėčiau tarti ta rti žodį aš
aš, - sira
sirass vėl atsi
stojo.
stojo. - Šios
Šios istorijo
istorijoss daug kuo panašios. Kiekvieną Kiekvieną kartą
galimybė pabėga dėl tos pačios priežasties. Kiekvieną kartą
 ji atein
at einaa pas delsiant
delsi antįjį
įjį atnešd
atn ešdama
ama gerą planą.
pla ną. Ir kaskart jis
dvejoja, ar dabar yra geriausias metas tai įgyvendinti. Tad
kaipgi žmogui, kuris taip elgiasi, gali pasisekti?
- Išmintingai
Išmint ingai kalbi,
kalbi, mano drauge, - atsakė atsakė supi
supirkrkėja
ėjas.
s. -
60 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O ŽMOGUS

Šiais abiem atvejais sėkmė paspruko nuo delsiančiojo. Ta

čiau tai nėra retas dalykas. Visi žmonės turi neryžtingumo
dvasios. Mes trokštame turto; visgi dažnai, pasitaikius pro
gai, toji delsimo dvasia paskatina mus iš vidaus visokeriopai
atidėlioti spendimą. Klausydami jos, mes tampame sau di
džiausi priešai.
Jaunystėje aš nepažinau jos šiuo ilgu vardu, kuriuo taip
džiaugiasi mūsų draugas iš Sirijos. Iš pradžių maniau, kad
daugelį pelningų sandėrių pražiopsau dėl savo nenuovoku
mo. Vėliau dėl to kaltinau savo užsispyrimą. Galiausiai pa
žinau, kas tai
tai - įprotis
įproti s bereikalingai
bereikalingai delsti, kai reikia veikti,
veikti,
veikti nedelsiant ir ryžtingai. Kaip aš jo neapkenčiau, kai
atsiskleidė jo tikroji esmė! Su laukinio asilo, pakinkyto į
vežimą, įtūžiu aš ištrūkau iš šio pavyti sėkmę trukdančio
priešo nagų.
- Dėkui
Dėkui!! Norėčiau paklau
paklaust
stii pono pirklio
pirklio,, - tarė
tarė siras. -
Tu dėvi puikius apsiaustus, ne tokius kaip vargšai. Tu kal
bi kaip žmogus, kuriam sekasi. Sakyk, ar dabar klausai, kai
į ausį šnibžda delsimo dvasia?
- Kaip ir mūsų drauga
draugass supirkė
supirkėjas,
jas, aš
aš taip pat
pa t turėjau
atpažinti ir kariauti
kariauti su neryžtingumu,
neryžtingum u, - atsakėatsakė pirk
pirklys
lys.. -
Supratau,
Suprat au, jog tai
tai prieš
priešas
as - stebintis ir laukiantis, kada ga galės
lės
sugriauti mano pasiekimus. Mano papasakota istorija yra
tik vienas iš daugelio panašių pavyzdžių, kuriuos galėčiau
pateikti, kad įrodyčiau, kiek aš praradau galimybių. Supra
tus,
tus, kad neryžtingum
neryžt ingumas as - tavo
tavo prie
prieša
šas,
s, su juo
ju o kovoti nesu
n esunn
ku. Joks žmogus neleidžia vagiui įsisukti į savo grūdų
aruodus. Niekas neleidžia priešui išvaikyti klientus ir atim
ti pelną. Suvokęs, jog mano priešas daro būtent tai, aš ryž
tingai jį įveikiau. Taigi kiekvienas, prieš tikėdamasis gauti
savąją Babilono turtų dalį, turi suvaldyti delsimo dvasią.
- Ką pasakysi
pasakysi,, Arka
Arkadai
dai?? Kadangi tu esi turtingiaus
turti ngiausias
ias
Babilono žmogus, daugelis tvirtina, kad esi ir laimingiau
 PASITI K S Ė KM ĖS DEI VĘ 61

sias. Ar sutinki su manimi, kad joks žmogus negali būti

absoliučiai sėkmingas, kol visiškai neįveikė savyje delsimo
dvasios?
- Taip
Ta ip ir yra,
yra, kaip saka
sakai,i, - sutiko Arkada
Arkadas.s. - Per savsavoo
ilgą gyvenimą aš stebėjau vieną kartą po kitos, kurios žengė
į sėkmę vedančiais amato ir mokslo keliais. Visi tie žmonės
turėjo galimybių. Kai kurie jas išnaudojo ir nuosekliai kopė
savo didžiausių troškimų patenkinimo link. Bet daugelis
dvejojo, svyravo ir atsiliko.
Arkadas atsigręžė į audėją.
- T u pasiūlei
pasiūlei kalbėti apie sėkm sėkmę.ę. Išklausysime,
Išklausysime, ką gi gi
apie ją manai pats.
- Aš anksčiau kitaip sup s uprat
ratau
au sėkmę
sėkmę.. Aš
Aš galvojau
galvojau apie ją
kaip apie kažką labai trokštamo, ką gali pasiekti žmogus be
 joki
 jo kiųų savo
savo pastangų
past angų.. D abar
ab ar suvokiu,
suvok iu, jog tokių
to kių įvykių žm žmoo
gus negali prisivilioti. Iš šio pokalbio man paaiškėjo, kad
 pris
 p risivi
ivilio
lioti
ti sėkmę
sėkmę —re
— reiš
iški
kiaa išnaudoti
išnaud oti gali
galimy es.  Todėl ateity
mybbes.
stengsiuosi išnaudoti tokias progas kuo geriau.
- T u gerageraii supratai mūsų
mū sų diskusijo
diskusijoje
je atsisk
atsiskleid
leidusias
usias tie
sas, - tarė Arkadas.
Arkadas. - Mes išsiaiškinome,
išsiaiškinome, kad sėkmė
sėkmė dažnai
ateina
atein a po galimgalimybybės
ės ir
ir retai - kitais
kitais būdais.
būdais. Mūsų
Mū sų draugu
d rauguii
pirkliui būtų labai pasisekę, jeigu jis būtų išnaudojęs gero
sios deivės jam dovanotą progą. Panašiai būtų džiaugęsis
sėkme ir mūsų draugas supirkėjas, jeigu jis būtų nupirkęs
bandą ir pelningai ją pardavęs.
Siame pokalbyje mes bandėme išsiaiškinti, kaip galima
prisivilioti sėkmę. Manau, mes radome būdą. Abu pasako
 jima
 ji maii iliustr
ili ustruoj
uoja,
a, kaip sėkmė
sėk mė eina
ein a po galimybės.
galimybės. Čia ir slypislypi
tiesa, kurios negali pakeisti daug panašių istorijų apie sėk
mę —pasiektą ar ne. Štai ji: sėkmę sėkmę galima prisivilioti
prisivilio ti išnau
dojan
do jantt prog
progą.ą.
Trokšta
Tro kštanty ntyss galimybių savosavo labui,
labui, atkreipia gerosios
gerosios dei
vės dėmesį. Ji visada mielai padeda tiems, kurie jos prašo.
62 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O ŽMOGUS

Jai labiausiai patinka veiklūs žmonės.

Veikla ves tave į trokštamą sėkmę.

[a[a[a[a[a[a[a[a[3 [a[a[ [a[a[a[a[a[a|a

[a|a [a[a[ap
SĖKMĖS
SĖKMĖS DEIVĖ PALANK
PALANKII VEIKLIEMS
VEIKLIEMS ŽM O N ĖM S

[a [a [a [E
[Ei[a [ [a [a [a[a [a [a [a [a[a [a [a [a [a [a[a [aįeį [a
  Penki aukso dėsn
dėsniiai

- ixapšelis, pil pilna

nass auksinių,
auksinių, ar
ar molinė
lentelė su išraiž
išraižyta
ytais
is išminties
išmi nties žodžia
žodžiais,is, - jeigu galėtum
gal ėtum,, ką
pasirinktum?
Šokčiojančioje iš dykumos žagarų sukrauto laužo švieso
 je smalsiai
smalsiai žvelg
žvelgėė įdegę klausy
kla usytoj
tojųų veidai.
veidai.
- Au
Auks
ksą,
ą, auksą,
auksą, - choru
chor u atsakė dvidešimt septyni bals balsai
ai..
Senasis Kalababas supratingai šyptelėjo.
- Klau
Klausyk
sykite,
ite, - tęs
tęsė jis
jis pakeldama
pakeldamass ranką.
ranką. - Girdite
Gird ite lau
kinius šunis naktyje? Jie kaukia ir staugia, nes perkarę iš
alkio. Betgi pašerk juos, ir ką jie darys? Riesis ir pasipūtę
vaikščios. Po to vėl riesis ir vėl vaikščios pasipūtę negalvo
dami apie rytdieną, kuri tikrai ateis. Taip yra ir su žmonių
vaikais. Leisk jiems pasirinkti auksą arba išmintį, ir ką jie
padarys? Ignoruos išmintį ir iššvaistys auksą. O kitą dieną
 64 TURTINGIAUSI AS BA B I L O NO Ž M OG U S

dėsnius ir paklūsta jiems.

Kalababas standžiau apsivyniojo savo balta mantija lie
sas kojas, nes pūtė šaltas nakties vėjas.
- Kadangi
Kadangi jūsjūs ištikimai
ištikimai man
ma n tarnavot
ta rnavotee per visą
visą ilgą
ilgą ke
lionę, kadangi gerai prižiūrėjote mano kupranugarius, nesi-
skųsdami bridote karštais dykumos smėlynais, drąsiai kovė-
tės su užpuolusiais plėšikais, šiąnakt papasakosiu jums pen
kių aukso dėsnių istoriją, kokios jūs dar niekada nesate gir
dėję. Atidžiai klausykitės mano žodžių, nes jeigu suprasite
 jų prasmę
pra smę ir paklusi
pakl usite
te jiems, ateity
ate ity turėsi
tur ėsite
te daug
da ug aukso.
Jis įtaigiai nutilo. Mėlyname ir skaidriame kaip krištolas
Babilono dangaus skliaute ryškiai švietė žvaigždės. Už susė-
dusiųjų, šešėlyje, dunksojo basliais sutvirtintos nuo galimų
dykumos audrų palapinės. Salia palapinių krūvose tvarkin
gai gulėjo odomis uždangstyti prekių ryšuliai. Netoliese ant
smėlio tysojo kupranugariai —kai kurie patenkinti atrajojo,
kiti kimiai šnarpštė.
- T u jau es
esi mums
mum s papasakoj
papasakojęsęs daug gerų istorijų, Kala-Kala-
babai,
babai, - prabilo vyria
vyriaus
usias
iasis
is pakuotojas. - Mes Mes tikimės, kad
tavoji išmintis ves mus į rytdieną, kai baigsis mūsų tarnybos
tau laikas.
- Aš jums pasakojau tik apie sa savo nuotykiu
nuo tykiuss svetimose ir
tolimose šalyse, bet šiąnakt atskleisiu išmintingo ir turtingo
žmogaus Arkado išmintį.
- Mes
Mes daug apieapie jį girdėjome,
girdėjome, - pripažino
pripaž ino vyriau
vyriausia
siass
pakuotojas, - nesnes jis buvo turtingiausias iš kada nors gyve gyve
nusių babiloniečių.
-Jis buvo turtingiausias dėl to, kad mokėjo išmintingai
elgtis su auksu, kaip joks žmogus iki jo. Šiąnakt aš perteik
siu jums jo didžią išmintį, kurią prieš daugelį metų, kai dar
buvau jaunas,
jaunas, Ninevijoje
Ninev ijoje man
ma n atskleid
atskleidėė jo sūnus Nomasiras.
Aš ir mano šeimininkas užsibuvome Nomasiro rūmuose
iki vėlumos. Aš padėjau šeimininkui atnešti didžiulius pui
 PENKI AUKSO DĖSNI AI 65

kių kilimų ryšulius, ir Nomasiras apžiūrėjo kiekvieną, kol

išsirinko patinkančią spalvą. Pagaliau jis liko patenkintas ir
liepė mums atsisėsti su juo bei išgerti reto vyno, kvapnaus
šnervėms ir šildančio mano skrandį, taip nepratusį prie to
kio gėrimo. Tada jis ir papasakojo mums apie didžią savo
tėvo Arkado išmintį, kurią dabar atskleisiu jums.
Kaip žinote, pagal Babilono paprotį turtingų tėvų sūnūs
gyvena su savo tėvais tikėdamiesi paveldėti turtą. Arkadas
nepritarė šiam papročiui. Todėl kai Nomasiras subrendo,
 jis pasikvietė
pasikv ietė jaun
ja unuo
uolį
lį ir taip
tai p kalbėjo
kalbėj o jam:
„Mano sūnau, aš trokštu, kad tu paveldėtum mano tur
tą. Tačiau iš pradžių turėsi įrodyti, jog sugebėsi išmintingai
 jį valdyti.
valdy ti. Todė
To dėll no
noriu
riu,, kad keli
ke liau
autu
tum
m į pasaulį bei paro
pa rody
dy
tum savo sugebėjimą ir įsigyti aukso, ir tapti gerbiamu tarp
žmonių.
Kad tavoji pradžia būtų sėkminga, pasakysiu du daly
kus, į kuriuos aš pats, kai buvau neturtingas jaunuolis ir
pradėjau kaupti savo turtą, nekreipiau dėmesio.
Pirmiausia duodu tau šį aukso kapšą. Jei naudosi jį iš
mintingai, tai bus tavo sėkmės ateityje pagrindas.
Antra, duodu tau šią molinę lentelę, ant kurios išraižyti
penki aukso dėsniai. Jeigu vadovausiesi jais, jie suteiks tau
išminties ir saugumo.
Praėjus dešimčiai metų nuo šios dienos, grįžk į savo tėvo
namus ir pasisakyk, ką nuveikęs. Jei pasirodysi vertas, pa
darysiu tave savo turto paveldėtoju. Priešingu atveju išdaly
siu jį šventikams, kad aukotų už mano sielą dievams”.
Taigi pasiėmęs kapšą aukso, į šilkinį audinį rūpestingai
suvyniotą molinę lentelę, savo vergą ir žirgus joti, Nomasi
ras iškeliavo kurti savosios laimės. Po dešimties metų No
masiras, kaip buvo sutarta, grįžo į tėvo namus, kuris iškėlė
 jo garbei
garb ei didelę
did elę pu
puot
otąą sukviesdamas
sukvi esdamas daug
dau g drau
dr augų
gų bei
bei gimi
gi mi
nių. Pasibaigus pobūviui, tėvas ir motina atsisėdo į savo
 66 TURTINGIAUSIAS B A B I L ON O Ž MO G US

sostą primenančius krėslus viename didžiulės menės gale, o

Nomasiras stovėjo priešais juos, kad atsiskaitytų, kaip buvo
prižadėjęs tėvui.
Buvo vakaras. Menėje tvyrojo dūmai, rūkstantys iš žiba
linių lempų, kurios tik blausiai apšvietė patalpą. Ilgakotė
mis palmių vėduoklėmis ritmiškai mojavo baltomis tuni
komis vilkį vergai. Scena alsavo prašmatnia didybe. Priešais
Nomasirą ant kilimėlių, įdėmiai klausydamiesi, sėdėjo jo
žmona, du maži sūnūs, draugai ir kiti šeimos nariai.
„Mano
„M ano tėv tėve, - pagarbia
pagarbiaii pradėjo
pradė jo jisjis, - lenkiuosi
lenkiuosi prie
priešš
tavo išmintį. Prieš dešimt metų, kai stovėjau ant brandos
slenksčio, tu paskatinai mane, užuot pasilikus tavojo turto
vasalu, eiti į priekį ir tapti žmogumi tarp žmonių.
Tu man dosniai davei aukso. Tu nepašykštėjai savosios
išminties. Deja, turiu pripažinti, jog man nepasisekė pro
tingai panaudoti tavojo aukso. Jis iš tiesų išsprūdo iš mano
nepatyrusių rankų, kaip, pirmai progai pasitaikius, pabėga
laukinis kiškis iš jį sučiupusio jaunuolio.”
Tėvas atlaidžiai šyptelėjo: „Tęsk, sūnau, mane domina
visos tavosios istorijos smulkmenos.”
„Nusprendžiau keliauti į Nineviją, nes tai buvo augan
tis miestas ir aš tikėjausi ten rasti palankių galimybių. Prisi
 jung
 ju ngia
iauu prie
pr ie karavano
karava no ir su daug da ug ku
kuoo jame
ja me susidraugavau.
susidr augavau.
Tarp mano draugų buvo du geranoriai vyrai, turėję gražų,
baltą ir greitą kaip vėjas žirgą.
Mums keliaujant, jie slapčia papasakojo, kad Ninevijo-
 je gyvena
gyve na turt
t urtuo
uolis
lis,, turi
tu rint
ntis
is tokį
tok į eiklų
eikl ų žirgą, kuris
kur is dar niek
ni ekaa
da nebuvo pralenktas. Jo šeimininkas neabejojo, kad jo žirgo
niekas negali pralenkti. Todėl jis buvo pasiruošęs lažintis iš
bet kokios sumos, kad žirgas pralenks bet kurį kitą Babilo
nijos ristūną. Mano draugai sakė, kad tas žirgas, palyginus
su jų, yra tik nerangus asilas, kurį lengvai galima pralenkti.
Jie pasiūlė man kaip didelę malonę prisijungti prie lažy
 PENKI AUKSO DĖSNIAI 67

bų. Sis planas mane gerokai suviliojo. Tačiau musų žirgą

greitai aplenkė, ir aš praradau daug aukso.” —Tėvas nusi
 juok
 ju okė.
ė. - „Vėliau sužin
su žinoja
ojau,
u, kad tai buv
buvoo tų dviejų
dvi ejų vyrų
vyr ų
apgaulė ir kad jie nuolatos keliaudavo karavanu ieškodami
aukų. Žmogus Ninevijoje buvo jų bendras, ir jie pasidaly
davo laimėtus pinigus. Ši gudri apgaulė išmokė mane būti
atsargiu.
Netrukus skaudžiai pasimokiau antrą kartą. Karavane
buvo kitas jaunuolis, su kuriuo gana neblogai susidrauga
vau. Jis buvo turtingų tėvų sūnus ir kaip aš keliavo j Nine-
viją ieškoti tinkamo užsiėmimo. Greitai po mūsų atvykimo
 jis pasakė man,
man , jog mirė
mir ė vienas pirklys ir galima
gali ma nebrang
nebr angia
iaii
nupirkti jo krautuvę su gausiomis prekėmis bei nuolatiniais
pirkėjais. Sakydamas, kad jis bus lygiateisis dalininkas, bet
pirmiausia turįs grįžti į Babiloną pasiimti aukso, jis įkalbė
 jo ma
mane
ne nu
nupi
pirk
rkti
ti pard
pa rduo
uotu
tuvę
vę už savo
savo auksą, žadėdamas
žadėd amas sa
vąjį įnešti vėliau, mums užsiimant šiuo verslu.
Jis ilgai atidėliojo kelionę į Babiloną ir per tą laiką pasi
rodė esąs nenuovokus pirkėjas bei kvailas išlaidautojas. Aš
pagaliau juo atsikračiau, bet prieš tai mūsų verslas visiškai
žlugo
žlugo - me mess turėjome tik niekieno neperkamų
neperk amų prekių, o
naujoms įsigyti nebebuvo aukso. Tai, kas liko už apgailėti
ną sumą, paaukojau vienam izraelitui.
Po to, tėve, atėjo sukios dienos. Aš ieškojau darbo ir
negalėjau rasti, nes neturėjau nei amato, nei išsilavinimo.
Aš pardaviau žirgus. Pardaviau vergą. Kad galėčiau prasi
maitinti ir turėčiau kur nakvoti, pardaviau savo atliekamas
mantijas. Tačiau kiekvieną dieną niūrusis skurdas sėlino
vis arčiau ir arčiau.
Vis dėlto tomis sunkiomis dienomis aš prisiminiau tavo
pasitikėjimą manimi, tėve. Tu išsiuntei mane, kad tapčiau
žmogumi, ir aš turėjau tai padaryti.”
Jo motina nusuko veidą ir tyliai pravirko.
 68 TURTINGIAUSIAS B A B I L ON O ŽMOGUS

„Tada aš prisiminiau lentelę, ant kurios tu buvai išraižęs

penkis aukso dėsnius. Atidžiai perskaičiau tavo išminties
žodžius ir supratau, kad jeigu būčiau ieškojęs išminties iš
pat pradžių, nebūčiau praradęs savojo aukso. Aš išmokau
mintinai kiekvieną dėsnį ir pasiryžau, kad kai vėl nusišyp
sos sėkmės deivė, vadovausiuosi ne jaunystės nepatyrimu, o
senatvės išmintimi.
Jūsų, čia sėdinčiųjų šį vakarą, naudai, aš perskaitysiu
savo tėvo išmintį, išraižytą ant šios molinės lentelės, kurią
 jis ma
mann davė prieš dešimt
deši mtįį metų:
met ų:

PENKI AUKSO DĖSNIAI

I. Auksas mielai
m ielai ateina ir ka
kaup
upiasi
iasi pas kiekvieną,
kiekvieną , kuris
pasideda ne mažiau kaip dešimtadalį savo pajamų, kad
susikrautų turtą
turtą ateičiai
ateičiai ir savo
savo šeimai.
šeim ai.
II.
II. Auksas
Auksas uoliai ir
ir su
su pasitenk
pa sitenk inim u tarnauja
tarnauja išm in
tingam savininkui,
savinink ui, kuris randa jam pelning
p elningąą darbą
darbą,, kad
šis
šis daugintų
dau gintųsi
si kaip avys
avys laukuo
lauk uose.
se.
III. Auksui reikia,
reikia, kad jį saugotų
sau gotų atsa
atsargu
rguss šeiminink
šeim ininkas
as
ir investuotų jį pasiklausęs išmintingai auksą valdančių
žm on
onių
ių patari
patarimo.
mo.
IV. Auksas išslysta iš rankų tam, kuris investuoja jį į 
nepažįstamą
nep ažįstamą arba
arba į tokį
tok į verslą,
verslą, į kurį nepataria
nepataria investuo
inve stuoti
ti
patyrusieji.
V. Auksas apleidžia žm ogų , kuris verčia verčia jį uždirbti ne ne
įmanom
įma nom as sumas,
sumas, paklauso apgavikų ir intrigantų
intrigantų viliovili o
 jan
 ja n č ių pat
p atar
arim
imųų arba inve
in vest
stuu od
odam
am as jį pas
p asiti
itikk i savo
sav o pat
p atir
ir
timi ir romantiš
roman tiškom
komisis užgaidomis.
užgaidom is.
 P E NK I AUKSO DĖSNIA I 69

Tai penki aukso dėsniai, užrašyti mano tėvo. Aš skelbiu,

kad jie vertingesni už patį auksą, ir tai pagrįs mano tolesnis
pasakojimas.”
Jis vėl atsigręžė į tėvą.
„Aš jau pasakojau apie didžiulį skurdą ir neviltį, į ku
riuos patekau per savo nepatyrimą. Tačiau visos negandų
virtinės vieną kartą baigiasi. Manosios baigėsi, kai gavau
darbą vadovauti prie miesto sienos statybų dirbantiems ver
gams.
Laikydamasis pirmojo aukso dėsnio, iš savo pirmųjų už
darbių
darb ių sutau
su taupia
piauu varinį pinigėlį,
pinigėlį, o vėlia
vėliau,
u, pasitaikius progai,
progai,
vis papildydavau savo santaupas, kol turėjau vieną sidabri
nį. Tai buvo lėta procedūra tam, kuriam reikėjo pragyventi.
Prisipažinsiu, stengiausi neišlaidauti, nes buvau pasiryžęs
per dešimt metų uždirbti daugiau aukso, negu tu, mano
tėve, buvai davęs.
Kartą vergų šeimininkas, su kuriuo buvau susidrauga
vęs, man
ma n tarė:
tarė: „Tu
„T u taupus jaunuolis - nešvaisnešvaistai
tai sav
savoo už
darbio.
darbio. Ar turi nenaudo
nena udojamo
jamo aukso?
aukso?”” - „Taip, - atsaki atsakiauau
aš. - M anoan o didžiausia
didžiausiass troškimas yra yra sukaup
suk auptiti auksą,
auksą, kad
pakeisčiau tą, tą, kurį
k urį buvau gav
gavęs iš
iš tėvo
tėvo ir prar
pr arad
adau
au.”
.” - „Tai,
„Tai,
be abejo, geras troškimas. Ar žinai, kad tavo sutaupytas auk
sas gali tau dirbti
dir bti ir uždirbti dar daugiau aukso?” - „Deja „Deja,,
turiu
tur iu skaudžią patirtį
patir tį - esu
esu praradęs
praradęs sav
savo tėvo auksą ir lab labai
ai
bijau, kad tas pats atsitiks su su man
ma n uouoju
ju.”
.” - „Jei
Jei pasitikė
pasitikėsi si
manimi, pamokysiu, kaip pelningai valdyti auksą, —atsakė
 jis.
 jis. - Po m e tų išorinė
išo rinė siena bus baigta
baig ta ir paru
pa ruoš
ošta
ta didi
di diee
siems bronzos vartams, kurie bus įstatyti kiekviename įėji
me, kad saugotų miestą nuo karaliaus priešų. Šių vartų ga
mybai neužteks viso Ninevijos metalo, ir karalius nežino,
kur jo gauti. Štai mano planas: grupė mūsiškių sudėsim
savo auksą, išsiųsim į tolimas vario bei alavo kasyklas kara
vaną ir atgabensime į Nineviją metalo vartams. Kai kara
 70 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O ŽMOGUS

lius įsakys gaminti didžiuosius vartus, tiekti metalą galėsi

me tik mes, ir jis brangiai mokės. Net jeigu karalius nepirks
iš mūsų, šį metalą mes vis tiek galėsime brangiai parduoti.”
Šiame pasiūlyme as atpažinau galimybę paklusti trečia
 jam dėsniu
dės niuii ir inves
inv estu
tuoti
oti sav
savo santaupa
sant aupass p atar
at aria
iann t išm
iš m inti
in tinn
gam žmogui. Aš nenusivyliau. Mūsų sandėris buvo sėkmin
gas, ir mano nedidelės aukso santaupos labai išaugo.
Po kurio laiko aš vėl buvau priimtas į tą pačią grupę
įgyvendinant kitus planus. Jie mokėjo išmintingai ir pel
ningai panaudoti auksą. Prieš imdamiesi kokio nors plano,
kruopščiausiai jį aptardavo. Jie nerizikavo savo pagrindiniu
turtu ir nebandė jo investuoti į nepelningą verslą, iš kurio
vėliau jį sunku būtų atgauti. Jie nesidomėjo tokiais kvailais
dalykais kaip žirgų lenktynės bei sandėriai, į kokius buvau
įsivėlęs per savo nepatyrimą. Jie bematant suprasdavo, kad
tai nepatikima.
Bendraudamas su tais žmonėmis, aš išmokau saugiai in
vestuoti auksą ir gauti dideles palūkanas. Bėgant metams,
mano turtas vis greičiau ir greičiau augo. Aš ne tik susigrąži
nau tai, ką praradau, bet ir sukaupiau daug daugiau.
Per savo nesėkmes, išmėginimus ir sėkmę as išbandžiau
per tam tikrą laiką tavo, manasis tėve, penkių aukso dėsnių
išmintį. Jie atlaikė kiekvieną išbandymą. Pas tą, kuris neži
no penkių dėsnių, auksas ateina retai ir greitai jį vėl palie
ka. Bet pas tą, kuris paklūsta penkiems dėsniams, auksas
ateina ir tarnauja kaip pareigingas tarnas.”
Nomasiras nutilo ir pamojo menės gale stovėjusiam ver
gui. Vergas po vieną išnešė į priekį tris sunkius odinius mai
šus. Vieną iš jų Nomasiras paėmė, padėjo ant grindų prie
šais tėvą ir vėl kreipėsi į jį:
„Tu davei man kapšą aukso, Babilono aukso. Už jį grą
žinu tau tokio pat svorio maišą Ninevijos aukso. Visi sutiks,
 jog tai lygiaverčiai
lygiaverčiai mainai
mai nai
 PENKI A U KS O DĖSNIA I 71

Tu davei man molinę lentelę su išgraviruota išmintimi.

Už ją grąžinu tau du maišus aukso.”
Tai sakydamas jis paėmė iš vergo kitus du maišus aukso
ir vėlgi padėjo ant grindų priešais tėvą.
„Tai darau, kad jrodyčiau tau, mano tėve, kaip kur kas
labiau aš vertinu tavo išmintį už auksą. Tačiau kas gi gali
aukso maišais išmatuoti išminties vertę? Be išminties, auksą
greitai praranda tie, kurie jo turi, bet su išmintim aukso
gali sukaupti ir jo neturėję, kaip rodo šie trys maišai.
Man iš tiesų be galo malonu, mano tėve, stovėti prieš
tave ir tai sakyti, nes tavosios išminties dėka aš tapau tur
tingas ir gerbiamas tarp žmonių.”
Tėvas švelniai uždėjo ranką Nomasirui ant galvos ir ta
rė: „Tu gerai išmokai pamokas, ir aš tikrai džiaugiuosi turė
damas sūnų, kuriam galiu patikėti savo turtą.”
Kalababas baigė savo pasakojimą ir kritiškai pažvelgė į
klausytojus.
- Ką jums reiškreiškia
ia ši Nomasiro
Nom asiro isto
istori
rija
ja?? - paklausė
paklausė jis
jis. -
Kuris iš jūsų galėtų nueiti pas savo tėvą ar savo žmonos tėvą
ir įrodyti, kad jis išmintingai tvarko pajamas? Ką pagalvotų
šie garbingi žmonės, jeigu jūs pasakytumėte: „Aš daug ke
liavau, daug išmokau, daug dirbau ir daug uždirbau, bet,
deja, aukso turiu mažai. Kai ką išleidžiu protingai, kai ką
kvailai, bet daug prarandu.” Nejaugi jūs vis dar manote,
 jog
 jo g tai tik
ti k atsi
at sitik
tikti
tinu
numa
mas,
s, kad kai
kai kurie
kuri e žmonės
žmo nės turi
tu ri daug
da ug
aukso, o kiti mažai? Tada jūs klystate.
Žmonės turi daug aukso, kai žino penkis aukso dėsnius
ir jiems paklūsta. Kadangi šiuos penkis dėsnius išmokau
dar jaunys
jaunystėje
tėje ir jiems
jiems paklusau, tapau turtin
tu rtingu
gu pirkliu. Sa
vo turtą susikaupiau ne kokios nors keistos magijos dėka.
Greitai atėjęs turtas taip pat greitai ir išeina.
Turtas, kuris išlieka, kad džiugintų ir tenkintų savinin
ką, kaupiamas pamažu, nes tai žinojimo ir atkaklių pastan
72 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS

gų pagimdytas vaikas.
Susikrauti turtą išmintingam žmogui nėra didelė našta.
Daugelį metų uoliai nešant šią naštą, pasiekiamas šis galu
tinis tikslas.
Penki aukso dėsniai siūlo tau gausų atlygį už jų laikymąsi.
Kiekvienas iš šių penkių dėsnių kupinas prasmės, ir jei
gu mano trumpam pasakojime jos neįžvelgei, dabar juos
pakartosiu. Kadangi jaunystėje supratau jų vertę ir nepasi
tenkinau, kol neišmokau kiekvieno jų žodžio, žinau juos
mintinai:

 Pirm
 P irmaasis A ukso
uk so D ėsnis
ėsn is
 Auksas
 Auksas mielai ateina ir kaupiasi pas pa s kiekvieną,
kiekvieną, kuris
 pasideda
 pasid eda ne mažiau kaip dešimta
de šimtadalį
dalį savo
savo pa
paja m ų, kad 
jam  ka d 
 susikrautų
 susikrautų turtą ateičia
ate ičiaii ir savo
savo seim
seimai.
ai.
Kiekvie
Kiekvienas
nas,, kuris reguliariai pasidės
pasidės dešimtadalį
dešimtad alį savo
savo pa
 jam
 ja m ų ir išmi
iš mint
ntininga
gaii jas invest
inv estuos
uos,, neab
ne abej
ejot
otin
inai
ai susikra
susi kraus
us
vertingą turtą, garantuojantį jam pajamas ateityje bei sau
gumą jo šeimai, jeigu dievai pašauktų jį į tamsos pasaulį.
Sis dėsnis visada teigia, kad auksas mielai ateina pas tokį
žmogų. Galiu patvirtinti tai savo gyvenimu. Kuo daugiau
aukso sukaupiu, tuo lengviau aš jį gaunu ir tuo didesniais
kiekiais. Mano sutaupytas auksas uždirba daugiau aukso,
šis uždarbis
uždarbis - dar daugiau, taip bus ir su su jūsiškiu.
jūsiškiu. Tai
T aipp ir
veikia pirmasis aukso dėsnis.

 An
 A n trasis
tra sis A ukso D ėsnis
ėsn is
 Auksa
 Auksass uoliai ir su pasiten
pasi tenkin
kinimu
imu tarnauja išminti
išm intin
n
 gam savininkui,
savinin kui, kuris randa ja m pelningą darbą,
darbą, ka
kad 
d 
 auks
 auksas
as daugintųsi kaip avys lauk
laukuo
uose
se..
Auksas yra tikrai uolus darbininkas. Kai pasitaiko gali
mybė, jis dar uoliau dauginasi. Kiekvienam, kuris turi susi
 P E NK I AUKSO DĖSNIA I 73

kaupęs aukso, pasitaiko naudinga galimybė. Bėgant me

tams, aukso stulbinančiai padaugėja.

Trečiasis Aukso Dėsnis

 Auksui reikia,  kad
 ka d j į saugo
saugotų
tų atsa
atsarg
rgus
us seimininkas
ir
investuotų jį pasiklausęs išmintingai auksą valdančių
 žmonių
 žmo nių patari
pat arimo.
mo.
Auksas iš tiesų šliejasi prie atsargaus savininko ir bėga
nuo nerūpestingojo.
nerūpesti ngojo. Žmogus,
Žmog us, kuris
kuris klau
klausia
sia išmintingai
išminting ai auksą
auksą
valdančiųjų patarimo, greitai išmoksta nerizikuoti savo tur
tu, bet saugoti jį ir džiaugtis jo nuolatiniu augimu.

 Ke
 K e tvir
tv irta
tassis Aukso
Au kso D ėsn ės n is
 Auksas
 Auksas issly
isslyst ta m, kuris
staa is rankų tam  kuris investuoja
investuoja j į į nepa
 žįstam
 žįs tamąą arba tokį versląą, į kurį nepataria investuoti
tok į versl
 patyrusieji.
 patyrus ieji.
Žmogui,
Žm ogui, kuris turi
tu ri aukso,
aukso, bet neturi
net uri patirties
pat irties j j pana
pa nauu
doti, pelningos atrodo daugelis galimybių. Jos dažnai slepia
praradimo pavojų ir rūpestingai įvertintos išmintingų žmo
nių pasirodo beveik nežadančios pelno. Todėl nepatyręs
aukso savininkas, pasitikintis savo nuovoka ir investuojan
tis jį į nepažįstamą verslą, pernelyg dažnai suvokia buvęs
neteisus ir už nepatyrimą sumoka savo turtu. Iš tiesų išmin
tingas yra tas, kuris investuoja savo turtą paklausęs auksą
panaudoti mokančių žmonių patarimo.

 Pen
 P enkk tasis
ta sis Aukso
A ukso D ėsnis
ėsn is
 Auksas
 Auksas ap
aplei
leidž ia žmogų,  kuris verči
džia verčiaa j į u ž d irb
ir b ti ne
įmanomas sumas, paklauso apgavikų
apgavikų ir intrigantų
intrig antų vi
liojančių patarimų arba investuodamas jį pasitiki sa
vo patirtimi ir romantiškomis užgaidomis.
74 TURTINGIAUSIAS B A B I L O NO ŽMOGUS

Naujasis aukso savininkas visada susilaukia viliojančių

pasiūlymų, kurie kelia malonų šiurpulį kaip nuotykių isto
rijos. Jie tarsi suteikia jo turtui magiškos jėgos, atveriančios
galimybę jam neįtikėtinai padidėti. Tačiau klausykitės iš
mintingųjų, nes jie gerai žino pavojus, kurie slypi už kiek
vieno plano staigiai ir labai praturtėti.
Neužmirškite Ninevijos turtuolio, kuris nerizikuotų sa
vo pagrindinio turto sunykimu investuodamas jį į nepel
ningą sritį.
Tuo ir baigsiu savo pasakojimą apie penkis aukso dės
nius. Juo aš atskleidžiau jums savosios sėkmės paslaptis. Vis
dėlto tai ne paslaptys, o tiesos, kurias kiekvienas pirmiau
siai turi išmokti, o paskui jų laikytis, jeigu trokšta atsiskirti
nuo daugumos, kuri kaip laukiniai šunys privalo kasdien
ieškoti maisto paėsti. Rytoj mes įžengsime į Babiloną. Pa
žvelkite! Mes matome amžinąją liepsną virš Varpo šventyk
los! Mes jau auksinio miesto akivaizdoje. Rytoj kiekvienas
iš jūsų turėsite aukso
aukso - aukso,
aukso, kurį taip puikiai uždirbote
uždirbo te
ištikimai tarnaudami.
Ką jūs galėsite apie tą auksą pasakyti praėjus dešimčiai
metų nuo šios nakties?
Jeigu tarp jūsų atsiras tokių, kurie kaip Nomasiras pa
naudos savą
savąją
ją aukso dalį,
dalį, kad protingai
pro tingai vadovaudamiesi Ar
kado išmintimi pradėtų
prad ėtų kaupti
kaup ti turtą,
turt ą, praėjus
praėjus dešim
dešimčiai
čiai metų,
drąsiai kertu lažybų, jie kaip ir Arkado sūnus bus turtingi
bei gerbiami tarp žmonių.
Mūsų išmintingi poelgiai, mus džiugindami ir padėda
mi, lydi mus visą gyvenimą. Lygiai taip pat mūsų kvaili
poelgiai mus pražudo ir kankina. Deja, jų negalima už
miršti. Pirmiausiai turime atminti tai, kas turėjo būti atlik
ta, ir tas galimybes, kurios turėjo būti išnaudotos.
Gausūs yra
yra Babilono lobiai
lobiai - joks žmogus
žmogus negali
negali jų įver
įver
tinti auksu. Kasmet jų vis daugėja ir jų vertė auga. Kaip ir
 PENKI AUKSO DĖSNIA I 75

kiekvieno krašto lobiai, jie yra atlygis, gausus atlygis, lau

kiantis tą tikslą turinčių žmonių, kurie pasiryžę gauti savąją
teisėtą dalį.
Tavo troškimai slepia magišką jėgą. Vadovaukis šia jėga
bei penkių aukso dėsnių žinojimu, ir tau atiteks Babilono
turtų dalis.
  Ba
 Babilono aukso
 sk
 skolintojas
Penkiasdešimt auksinių! Dar niekada se
nojo Babilono iečių meistras Rodanas neturėjo tiek aukso
savo odinėje piniginėje. Jis žingsniavo laimingas iš jo dos
niausios didenybės karališkų rūmų. Sulig kiekvienu žings
niu prie diržo linguojant kapšeliui, linksmai skimbčiojo
auksas —maloniausia muzika, kokią jis kada nors buvo gir
dėjęs.
Penkiasdešimt auksinių! Ir visi jo! Jis vos galėjo patikėti
savo sėkme. Kokią jėgą turi tos skambančios monetos! Jų
pagalba jis gali įsigyti visko, ko nori: puikų namą, žemės,
galvijų, kupranugarių, arklių, vežimų, —ko tik beužsigeistų.
Kaip jis juos panaudos? Sį vakarą, sukdamas į skersgatvį
savo sesers namų link, jis negalėjo sugalvoti nieko, ką la
 BABILONO A U K SO SKOLINTOJ AS 77

Po kelių dienų vakare suglumęs Rodanas įžengė į Mafo-

no, aukso skolintojo beibei prekiautojo
prekiautoj o brangenybėmis
brangeny bėmis ir retoreto
mis medžiagomis, krautuvę. Nepažvelgdamas nei kairėn,
nei dešinėn į spalvingas, gražiai išdėliotas prekes, jis nudro-
žė j gale esančius gyvenamuosius kambarius. Čia jis rado
aristokrati
aristokratiškąjį
škąjį Mafoną, gulintį ant kilimėlio ir valgavalgantį
ntį juo
daodžio vergo atneštą maistą.
—N orėči
or ėčiau
au su tavimi
tavimi pasitarti,
pasitarti, nes nežinau,
nežinau , ką daryti, -
Rodanas vangiai stovėjo plačiai prasižergęs, pro jo atlapą
odinį švarką matėsi plaukuota krūtinė.
Siauro, išblyškusio veido Mafonas draugiškai šyptelėjo.
—Ką gi iškrėtei, kad turi ieškoti aukso skolintojo? Gal
tau nepasisekė prie lošimo stalo? O gal tave suviliojo kokia
apkūni dama? Daug metų pažįstu tave, bet dar niekada
neieškojai mano pagalbos.
—Ne, ne. Nieko panašaus. Man nereikia aukso. Norė
čiau gauti tavo išmintingą patarimą.
—T i k paklausykite, ką sako
sako šis
šis žmogus! D a r niekas
niekas neatėjo
patar
pat arim
imoo pas aukso skolintoją.
skolintoją. Negali
Ne galiuu patikėti
pati kėti savo
savo ausimi
ausimis.s.
—Jos išgirdo teisingai.
—Argi gali būti? Rodanas, iečių meistras, pasirodė esąs
gudresnis už kitus, nes atėjo pas Mafoną ne aukso, o patari
mo. Pas mane daugelis ateina aukso, kad patenkintų savo
kvailus įnorius, bet patarimo jiems nereikia. Vis dėlto kas
gali geriau sugebėti patarti už aukso skolintoją, į kurį krei
piasi aibės į nelaimę patekusių žmonių?
—Pavalgysi susu ma
m anim,
im , Roda
Ro dana
nai,i, —tęsė jis.
jis. —Būsi
—Būsi šį
šį vakarą
vaka rą
mano svečias. Andai! —šūktelėjo jis juodaodžiui vergui. —
Pritrauk kilimėlį mano draugui, iečių meistrui Rodanui,
kuris atėjo patarimo. Jis bus mano garbingas svečias. At
nešk jam kuo daugiau vaišių ir mano didžiausią taurę. Iš
rink geriausią vyną, kad jam būtų malonu gerti. Dabar pa
sakok savo rūpestį.
 78 TURTINGIAUSIAS B A B I L ON O Ž MO GU S

—Tai karaliaus dovana.

—Karaliaus dovana? Karalius tau kažką padovanojo, ir
tai kelia rūpestį? Kas per dovana?
—Kadangi jam labai patiko naujų jo karališkosios sargy
bos iečių smaigalių apdaila, jis padovanojo man penkiasde
šimt auksinių, ir dabar nežinau, ką su jais daryti. Kiekvieną
valandą, kol saulė keliauja dangumi, aš meldžiu, kad atsi
rastų tokių, su kuriais galėčiau pelningai jį panaudoti.
—Tai savaim
savaimee supranta
sup rantama.
ma. Daugi
Da ugiau au žmonių
žmo nių trokšta auk
so, negu jo turi. Tačiau kiekvienas norėtų, kad kažkas su
 jais tiesiog
ti esiog pasid
pa sidal alin
intų
tų juo.
ju o. Bet argi tokiems
tok iems negali pasakyti
pasaky ti
„ne”? Argi tavo valia ne tokia tvirta kaip tavo kumštis?
—Daug kam galiu pasakyti „ne”, nors kartais lengviau
pasakyti „taip”. Bet argi galima atsisakyti pasidalyti su savo
seserimi, kurią labai myli?
—Tavo
Tav o ses
sesuo
uo,, žinoma,
žino ma, nenori
nen ori tokiu
tok iu būdu
bū du atim
a timti
ti iš tavę
tavęss
džiaugsmo šiuo atlygiu.
—Bet tai jos vyro Aramano labui —ji nori, kad jis taptų
turtingas
turtin gas pirkly
pirklys.
s. Jai
Jai atrod
atr odo,
o, jog
jo g jis dar niekada netur
ne turėjo
ėjo tam
galimybės
galimybės ir maldauja
maldauj a manęs
man ęs paskolinti jam šį auksą,
auksą, kad
k ad jis
jis
tapt
ta ptųų klestinčiu
klestinčiu pirkliu ir grąžintų
grąžin tų man
m an pinigus
pinigus iš savo
savo pelno.
—Mano drauge, —tarė Mafonas, —šią temą verta aptar
ti. Auksas padaro savininką atsakingu ir pakeičia jo santykį
su artimaisiais. Žmogus pradeda bijoti, kad jį praras, kad jį
kas
kas nors
nor s išv
išvilios
ilios.. Auksas pažad
paž adininaa ir valdžio
valdžioss bei sugebėji
sug ebėjimomo
daryti gera jausmą. Be to, jis atveria daug kelių, todėl net
geriausių ketinimų turintis žmogus gali nuklysti.
Ar tut u kada nors girdėjai apie Ninevijos žemė žemėss savininką,
kuris suprato gyvulių kalbą? Aš nežinojau jos, nes tokių is
torijų žmonės nemėgsta pasakoti prie bronzos liejiko žaiz
dro. Papasakosiu ją tau, nes turi žinoti, kad skolinimas ir
skolinimasis yra kaž kažkas
kas daugiau
daug iau negu aukso perėjimas iš vie
nų rankų į kitas.
 BAB ILON O AU K SO SKOLINTOJAS 79

Tas žmogus, galėjęs suprasti, ką vienas kitam sako gyvu

liai, kiekvieną vakarą išsėlindavo į savo kiemą pasiklausyti
 jų kalbos. VienVi enąą vakarą
vaka rą jis išgirdo, kaipkai p jautis
jau tis skundžia
skun džiasisi
asilui savo dalia: iyA s triūsiu traukdamas plūgą nuo ryto iki
nakties. Turiu plušėti, kad ir kokia karšta būtų diena, kad
ir kaip pavargusio
pavargusioss man m anoo kojos, kad ir kaip nulinkę
n ulinkęss kakla
kaklas.
s.
O tu —laisvalaikio būtybė. Uždengtas spalvinga antklode,
tu nieko daugiau nedarai, kaip tik nešioji mūsų šeiminin
ką, kur jis nori. Kai jis niekur nekeliauja, tu ilsiesi ir kiaurą
dieną rupšnoji žalią žolę.”
Asilas, nepaisant jo pavojingų kanopaičių, buvo drau
giškas ir užjautė jautį. „Bičiuli, —atsakė jis, —tu labai sun
kiai dirbi, ir aš palengvinsiu tau dalią. Aš pasakysiu, kaip
gali gauti poilsio dieną. Kai ryte vergas ateis tave kinkyti į
 jungą
 jun gą,, gulkis ana n t žemės ir gulėk
gul ėk tol, kol jis pasaky
pasakys,s, jog
j og sergi
sergi
bei negali dirbti.”
Jautis paklausė asilo patarimo, ir kitą dieną vergas grįžęs
pas ūkinin
ūkin inką
ką pasakė
pasakė,, kadk ad jautis
jaut is serga
serga bei
bei negalįs
negalįs traukti
trau kti jung
ju ngo.
o.
„Tada, - tarė savininkas
savininkas,, —paki
—pakinkynkykk arti asilą.”
asilą.”
Visą
Visą tą dieną asilasilaas, kuris tik norėjo padėti savo savo draugui,
draug ui,
buvo priverstas dirbti jaučio darbą. Kai atėjo naktis ir jį
iškinkė, jo širdis buvo pilna kartėlio, jo kojos linko iš nuo
vargio ir skaudėjo lanko nutrintą kaklą. Seimininkas įtyki-
no į klojimą
klojim ą pasik
pasiklausy
lausyti.
ti. Pirmasis prabilo jautis:
jautis: „Tu
„T u tikras
tikras
draugas. Tavo išmintingas patarimas padėjo man džiaugtis
poilsiu visą dieną.” —„O aš, —atšovė asilas, —esu kaip
daugelis kitų kvailių, kurie nori padėti draugui ir baigia
tuo, kad patys atlieka už jį darbą. Toliau pats trauksi savąjį
 jungą
 ju ngą,, nes girdėj
gir dėjau
au šeim
še imininin
inką
ką sakan
sak antt vergui, kad
ka d jeigu
jei gu vėl
vėl
susirgsi, jis pasiusiąs atvesti mėsininką. Norėčiau kad taip ir
būtų,
bū tų, nes esesi tinginys.” Daugiau
Dau giau jiedu nebesikalbė
nebesikalbėjo jo - taip
ir baig
baigėsi
ėsi jų draugystė. Ar gali gali pasakyti
p asakyti šios
šios istorijos mora
m oralą,
lą,
Rodanai?
 80 TURTINGIA USIA S B A BI L O N O ŽMOGUS

—Gera istorija
istorija,, - atsakė
atsakė Rodanas, —bet —bet nemne m atau
ata u jokio
moralo.
—Nemaniau, kad nesuprasi. Tačiau jis yra, ir labai pa
prastas. Štai jis: jei nori padėti draugui, daryk tai taip, kad
 jo naštos neuž
ne užgu
guit
itųų tavo pečius.
—Aš apie tai nepagalvojau. Išmintingas moralas. Neno
rėčiau
rėčiau prisiimti
prisiimt i savo
savo ses
seser
erss vyro naštų. Bet
Bet sakyk
sakyk man - tu
daug kam skolini ir argi neatgauni pinigų?
Mafonas šyptelėjo kaip patyręs žmogus.
—Argi galima pelningai paskolinti, jeigu skolininkas ne
galė
alės grąž
grąžint
inti?
i? Argi
Argi skolintojas neturi
netur i bū
būti
ti išmintingas
išmin tingas ir rū
pestingai apsvarstyti, ar jo auksas pasitarnaus žmogui, kuris
skolinasi, bei vėl sugrįš pas savininką? O gal jis bus iššvais
tytas nesugebančio jį išmintingai panaudoti, ir šeimininkas
liks be savo turto, o skolininkas negalės grąžinti skolos? As
 jum
 ju m s parod
par odysiu
ysiu užstatus
užst atus savojoje užsta
už statų
tų skrynelėje, ir tegul
 jie patys papasako
papa sakoja ja savo
savo istorijas.
istorijas.
Jis atnešė į kambarį rankos ilgio skrynelę, uždengtą rau
dona kiaulės oda ir papuoštą bronziniais ornamentais. Pa
statęs ją ant grindų, jis pritūpė ir uždėjo abi rankas ant
dangčio.
—Iš kiekvieno, kam skolinu, aš pareikalauju užstato į
savą
savąją
ją skrynelę,
skrynelę, kuris
kur is išlieka ten, kol skola grąžinama.
grąžinama . Jiems
grąžinus skolą, aš atiduodu užstatą, bet jeigu jie nebegrąži-
na, užstatas man visiems laikams primena tą, kuris pasi
naudojo mano pasitikėjimu.
Manoji dėžutė sako, jog saugiausia skolinti tiems, ku
rių nuosavybė vertingesnė už paskolą. Jie turi žemių, bran
genybių, kupranugarių ar kitų dalykų, kuriuos gali parduoti
ir grąžinti skolą. Kai kurie kaip užstatą man palieka ver
tingesnes už paskolą brangenybes. Kiti prižada, kad jeigu,
kaip susitarta, negrąžins paskolos, jie atiduos man dalį nuo
savybės. Tokiais atvejais būnu tikras, kad mano auksas grįš
 BA BILONO A UK SO SKOLINTOJ AS 81

su palūkanomis, nes paskola būna pagrįsta nuosavybe.

Kitą grupę sudaro tie, kurie sugeba uždirbti. Jie tokie
kaip jūs, kurie dirbate arba tarnaujate ir gaunate algą. Jie
gauna
gau na pajamas ir jeigu yra sąžinin
sąžiningi gi bei nepatir
nep atiria
ia nesėkmės,
nesėkmės,
esu tikras, taip pat grąžins mano paskolintą auksą su nusta
tytomis palūkanomis. Tokios paskolos pagrįstos žmogaus
pastangomis.
Dar
Da r yra
yra tokių, kurie neturi
netu ri nei nuosa
nuosavybvybės,
ės, nei garan
ga rantuo
tuoto
to
uždarbio. Gyvenimas sunkus, ir visada visada atsira
atsirass žm
žmononių,
ių, kurie
neįstengs prie jo prisitaikyti. Deja, mano užstatų dėžutė ga
li drausti jiems skolinti net tokią menką sumą kaip vienas
variokas, nebent už jų garbingumą laiduotų geri draugai.
Mafonas nustū
nu stūm
m ė sklą
skląst
stįį ir atidarė
atidarė dangtį. Rodanas
Rodana s smal
siai pasilenkė.
Viršuje ant raudono audinio gulėjo bronzinis medalio
nas.
nas. Mafonas
Ma fonas paėmė
paėm ė papuošal
pap uošaląą ir su pasigėrėjimu
pasigėrėj imu jį paglostė.
paglostė.
—Jis visiems laikams liks mano užstatų dėžutėje, nes jo
savininkas išėjo į didžiąją tamsą. Aš branginu jį, šį užstatą,
ir branginu
brang inu to žmogaus atminim
atm inimą. ą. Jis
Jis buvo mano
ma no gera
gerass drau
gas. Mes labai sėkmingai kartu prekiavome, kol jis iš Rytų
nepars
neparsive
ivežė
žė ir
ir nevedė moters
mot ers - graž
gražioios,
s, bet nen e tokios, kaip
mūsiškės. Apakinanti būtybė. Jis švaistė savo auksą tenkin
damas jos užgaidas. Kai kišenės liko tuščios, jis nuliūdęs
atėjo pas mane. Aš raminau jį sakydamas, jog padėsiu vėl
atsistoti ant kojų. Jis prisiekė Didžiojo Jaučio ženklu, kad
taip ir bus.
bus. Bet to niekada
nie kada neįvyko.
neįvyko. Susiginčijus
Susiginčijus žmonžm onaa per
vėrė durkl
dur kluu jo širdį —ją
—ją garbinusią
garb inusią širdširdį.į.
—O ji? - paklausė Rodanas.
—Taip, žinoma, šis papuošalas buvo jos. —Jis paėmė
raudonąjį audinį. —Iš savigraužos ji šoko į Eufratą. Šios dvi
paskolos niekada nebus grąžintos. Si skrynelė sako, Roda-
nai, jog aistrų verpeto pagauti žmonės yra pavojingi aukso
skolintojui.
 82 TURTINGIAUSIAS B A B I L ON O ŽMOGUS

—Štai!
tai! Šis
Šis užstatas kitoks.
ki toks. - Jis ištraukė jauči
ja učioo kaulo žie
dą. —Jis priklauso vienam žemdirbiui. Iš jo moterų aš per
ku kilimus. Kartą užpuolė skėriai, ir jie liko be maisto. As
 jam
 ja m padėj
pad ėjau,
au, ir kai užaugo
užau go naujas derlius,
derlius , jis grąžino
grą žino skolą.
skolą.
Po kurio laiko jis vėl atėjo ir papasakojo apie keistus ožius
tolimoje šalyje, apie kuriuos kalbėjęs keliautojas. Jų gaurai
esą tokie ilgi ir minkšti, jog išeitų gražiausi kilimai Babilo
ne. Jis norėjo tokios bandos, bet neturėjo pinigų. Taigi as
 jam
 ja m pask
pa skol
olin
inau
au aukso,
auks o, kad jis keliau
kel iautų
tų ir parsiv
par sivary
arytų
tų j u o
duosius ožius. Dabar jis jau turi bandą, ir kitais metais as
nustebinsiu Babilono valdovus brangiausiais kilimais, ku
riuos jie galės sėkmingai nusipirkti. Greitai turėsiu grąžinti
 jo žiedą.
žiedą. Jis nenu
ne nusty
stygs
gsta
ta grąžinti
grąž inti paskolą.
—Kai kurie skolininkai taip daro? —paklausė Rodanas.
—Jeigu jie skolinasi tokiam tikslui, kuris grąžina jiems
pinigus, būna būtent taip. Bet kai jie skolinasi dėl savo
klaidų, perspėju būti atsargiems, jei nori vėl savo rankose
turėti auksą.
—Papasakok man apie šį, —paprašė Rodanas paimda
mass sunkią auksinę apyrankę, papuošt
ma pa puoštąą dviem retais
retais brangak
meniais.
—M ano
an o gerąjį
gerąjį draug
dra ugąą dom
do m ina
in a moterys, —pajuo
—pajuokavokavo Ma-
M a-
fonas.
—Aš daug
dau g jaunesnis
jaunesni s už tave
tave,, - atšovė
atšovė Rodanas.
—Garantuoju, šiuo atveju tavo įtariamo meilės nuotykio
nebuvo. Jos savininkė stora, raukšlėta ir taip daug da ug plepa
ple pa bei
bei
taip mažai pasako, jog varo mane iš proto. Kitados jie turė
 jo daug
da ug p inig
in igųų ir bu
buvo
vo geri klientai,
klient ai, bet
be t jiems
jie ms atėjo
atėj o blogi
laikai. Ji turi sūnų ir nori, kad jis taptų pirkliu. Taigi ji
atėjo pas mane ir pasiskolino aukso, kad sūnus kaip dali
ninkas keliautų su vieno karavano šeimininku, kuris viena
me mieste parduoda, ką nupirkęs kitame.
Tas žmogus pasirodė esąs niekšas, nes paliko vargšą vai
 BABILONO A UK S O S K O L I N T O J A S 83

kiną tolimame
tolim ame miestemieste be be pinigų
pinig ų ir be draugų
dra ugų iškelia
iškeliauda
udamas
mas
 jam dar
da r miega
mi egant nt.. G a lbū
lb ū t suaugęs tas vaikinas
vaiki nas grąžins skolą;
bet kol ka kas ašaš nieko
nieko negau
n egaunu nu - tik daug kalbų. Bet pripa
žįstu, jog šie brangakmeniai verti paskolos.
—Ar ta ponia klausė tavo patarimo skolindamasi?
—Anaiptol. Ji vaizdavosi savo sūnų turtingu ir galingu
Babilono žmogumi. Priešinga mintis ją būtų tik įsiutinusi.
As teisingai priekaištavau. Supratau, kad šis nepatyręs ber
niukas rizikuoja, bet b et jai pasiūlius užstatą negalėjau
negalė jau atsisaky
atsisakyti.
ti.
—Si, —tęsė Mafonas mojuodamas į mazgu surištą vir
vę, —priklauso kupranugarių pirkliui Nebaturui. Norėda
mas pirkti didesnę bandą, negu leidžia jo išgalės, jis atneša
man mazgą, ir aš paskolinu tiek, kiek reikia. Jis išmintingas
prekybininkas. Aš pasitikiu jo sveiku protu ir galiu drąsiai
 jam
 ja m skolint
sko linti.i. Pasiti
Pas itikiu
kiu ir dauge
da ugeli
liuu k itų
it ų Babi
Ba bilolono
no pirk
pi rkli
liųų už
 jų garbin
gar bingą
gą elges
elgesį.į. J ų užstatai
užstat ai dažnai
dažn ai ateiat einn a ir išeina iš m a
nosios dėžutės. Geri pirkliai yra mūsų miesto brangenybė,
ir man naudinga jiems padėti, kad vyktų prekyba ir Babi
lonas klestėtų.
Mafonas paėmė turkyje išraižytą vabalą ir su panieka
numetė ant an t grindų.
grindų.
—Vabalas iš Egipto. Jo savininkui nerūpi, kada aš atgau
siu savąjį auksą. Kai prieinu prie jo, jis sako: „Kaip aš grą
žinsiu, jei man nesiseka. Tu ir taip daug turi.” Ką aš galiu
padaryti? Sis užstatas yra jo tėvo —sąžiningo ir neturtingo
žmogaus, kuris užstatė savo žemę bei bandą, kad padėtų
sūnui verstis. Jaunuoliui iš pradžių sekėsi, bet vėliau jis už
sigeidė didžiulio turto. Jis mąstė nebrandžiai, ir jo verslas
žlugo.
Jaunystė ambicinga. Jaunas žmogus trokšta greitai pra
lobti ir todėl dažnai neapgalvojęs prasiskolina. Nepatyręs
 jaunu
 ja unuol
olis
is negali suprasti
supr asti,, kad skola yra kaip ka ip gili
gili du
duobobė,ė, į
kurią galima greitai įkristi ir ilgai bei veltui bandyti iš jos
 84 TURTINGIAUSIA S B A BI L ON O ŽMOGUS

išsikapanoti. Tai liūdesio ir apgailestavimų duobė, kurios

nepasiekia saulės šviesa ir neramus miegas drumsčia naktį.
Vis dėlto aš nesakau, kad nereikia skolintis aukso. Aš skati
nu tai daryti. Aš patariu skolintis, jei tikslas išmintingas.
Man pačiam, kaip pirkliui, pirmą kartą tikrai pasisekė, kai
pasiskolinau aukso.
Vis dėlto ką gi tokiu atveju turėtų daryti skolintojas?
Jaunuoli
Jaun uoliss puolęs
pu olęs į neviltį ir nieko negalįs
negalįs pasiekti. Jis prara
dęs drąsą. Jis nebesistengia grąžinti skolos. O mano širdis
neleidžia atimti iš jo tėvo žemes ir galvijus.
—Tu įdomiai kalbi, —įsiterpė Rodanas, —bet aš negir
džiu atsakymo į savo klausimą. Ar turėčiau paskolinti pen
kiasdešimt auksinių sesers vyrui? Jie man daug reiškia.
—Tavo sesuo —dora moteris, ir aš ją labai vertinu. Jeigu
 jos vyras
vyras ate
a teit
itųų pas m ane
an e ir papraš
pap rašytų
ytų pask
pa skol
olin
inti
ti penkia
pen kiasde
sde
šimt auksinių, aš paklausčiau, kam jis juos panaudos. Jeigu
 jis atsakytų
atsak ytų,, kad
ka d no
nori
ri tapti
ta pti pirkl
pir kliu
iu kaip
kai p ir aš bei prekia
pre kiauti
uti
brangenybėmis ir prabangiais baldais, paklausčiau: „Ką iš
manai apie šį verslą? Ar žinai, kur gali pigiausiai pirkti? Ar
žinai, kur gali brangiai parduoti?” Ar jis galėtų į šiuos klau
simus atsakyti „taip”?
—Nq, negalėtų, —pripažino Rodanas. —Jis daug man
padėjo gaminant ietis ir kai kam yra pagelbėjęs krautuvėse.
—Tada aš jam pasakyčiau, kad jo tikslas neišmintingas.
Pirkliai turi mokytis savo verslo. Jo užmojis, nors pagirti
nas, bet nepraktiškas, ir aš jam aukso neskolinčiau. Bet,
tarkim, jis pasakytų: „Taip, aš daug padėjau pirkliams. Aš
žinau, kaip nukeliauti į Smirną ir pigiai nupirkti tenykščių
šeimininkių audžiamų kilimų. Be to, pažįstu daug turtingų
babiloniečių, kuriems galiu parduoti šį didelį turtą.” Tada
aš atsakyčiau: „Tavo tikslas išmintingas, o užmojai garbingi.
Mielai paskolinsiu tau penkiasdešimt auksinų, jeigu garan
tuosi, kad jie bus grąžinti.” Tačiau jeigu jis sakytų: „Nega
 BABILONO A U KS O SKOLINTOJ AS 85

liu garantuoti niekuo kitu, kaip tik savo garbe ir pažadu,

 jog
 jo g m o kėsi
kė siuu geras palū
pa lūka
kana
nas”,
s”, - aš atsakyči
atsak yčiau:
au: ,Aš labai
brangin
bran ginuu kiekvieną
kiekvieną auksi
auksinį.
nį. Jeigu tau keliaujant į SmirnąSmi rną jį
atimtų plėšikai arba grįžtant pagrobtų kilimus, tu neturė
tum iš ko grąžinti skolą, ir mano auksas pradingtų”.
Matai, Rodanai, auksas yra pinigų skolintojo prekė. Pa
skolinti lengva. Bet jeigu paskolinta neapgalvotai, paskui
sunku atgauti. Išmintingas skolintojas nori ne rizikos, o ga
rantijų.
—Gerai padėti patekusiems į nelaimę, —tęsė jis. —Gerai
padėti tiems, kuriuos prispaudė sunki likimo ranka. Gerai
padėti tiems, kurie pradėjo savo verslą ir gali tapti garbingais
miestelė
miestelėnais
nais.. Bet pagalba
pagalba turi būti
bū ti suteikta
sutei kta išmintingai -
priešingu atveju bus kaip ūkininko asilui, nes mes trokš
dami padėti tik prisiimsime kitų naštas.
Bet
Bet aš
aš vėl
vėl nutol
nut olau
au nuo tavo klausimo, Rodan R odanai,ai, tad klau
syk m ano
an o atsakymo: neišsisk
neišsiskirk
irk su sav
savo penkiasdešimčia
penkiasd ešimčia auk au k
sinių. Tai,
Ta i, ką uždirb
užd irbai
ai ar gav
gavai
ai kaip atlygį
atlygį,, yra
yr a tavo, ir niekas
niekas
negali tavęs priversti tuo pasidalinti, nebent pats norėtum.
Jeigu skolinsi, kad šie pinigai uždirbtų dar daugiau aukso,
skolink
skolin k atsargia
atsargiaii ir ne viską
viską vienam žmogui.
žmog ui. N orsor s nemėgs
ne mėgstutu
pernelyg rizikuoti, aš nemėgstu ir tuščiai gulinčio aukso.
Beje, kiek metų tu dirbai iečių meistru?
—Visus trejus.
—Kiek sutaupei, be karaliaus dovanos?
—Tris auksinius.
—Kiekvienais metais, kai dirbai, tu atsisakydavai gerų
dalykų, kad iš savo uždarbio sutaupytum vieną auksinį?
—Taip yra, kaip sakai.
—Vadinasi,
Vadinasi , ignoru
ign oruoda
odamas
mas sav
savoo poreikius,
poreik ius, penkiasd
penk iasdešimt
ešimt
auksinių tu galėtum sutaupyti per penkiasdešimt metų?
—Tai būtų viso mano gyvenimo darbas.
—Ar tu manai, kad tavo sesuo norėtų atimti iš tavęs
 86 TURTINGIAUSIAS B A BI L O NO ŽMOGUS

penkiasdešimties darbo metų santaupas, kurios būtų ištir

pintos bronzos lydymo puode, kad jos vyras galėtų eksperi
mentuoti bandydamas tapti pirkliu?
—Aš to nesakiau.
—Tada eik pas ją ir pasakyk: „Aš trejus metus kiekvieną
dieną, išskyrus šventadienius, dirbau nuo ryto iki nakties ir
atsisakiau daugelio mano širdies geidžiamų dalykų. Kiek
vienais darbo ir savęs išsižadėjimo metais sutaupydavau po
vieną auksinį. Aš myliu tave ir noriu, kad tavo vyras pradė
tų verslą ir iš jo didžiai praturtėtų. Jeigu jis pateiks man
planą, kuris mano draugui Mafonui pasirodys išmintingas
ir įmanomas, aš mielai paskolinsiu jam savo visų metų san
taupas, kad jis turėtų galimybę įrodyti, jog jam pasiseks.”
Daryk, kaip pasakiau, ir jeigu jo siela veržiasi į sėkmę, jis tai
įrodys. Jei jam nepavyks, jis neliks tau įsiskolinęs daugiau,
negu vieną dieną galėtų grąžinti.
As esu aukso skolintojas, nes turiu daugiau aukso, negu
 jo reikia
reiki a ma
m a n o verslui.
verslui. Aš trokšt
tro kštu,
u, kad
ka d m a n o aukso
auk so pertek
per tek
lius dirbtų kitiems ir uždirbtų dar daugiau aukso. Nenoriu
rizikuoti ir prarasti aukso, nes kol jį susikroviau, turėjau
daug dirbti ir daug ko atsisakyti. Todėl nebeskolinu nieko,
kol nebūnu tikras, kad auksas išliks saugus ir grįš pas mane.
Neskolinu jo ir tada, jeigu nesu tikras, kad nedelsiant man
bus išmokėtas jo uždarbis.
Aš papasakojau tau, Rodanai, kelias savo užstatų skry
nelės paslaptis. Iš jų gali suprasti žmonių silpnumą bei jų
troškimą skolintis tiek, kiek neišgalės grąžinti. Iš jų gali ma
tyti, kaip dažnai didelės viltys, jog turėdami aukso, jie daug
uždirbs, būna tuščios, nes jie stokoja sugebėjimų ar nėra
pakankamai išsilavinę, kad jos išsipildytų.
Dabar, Rodanai, tu turi aukso, kurį privalai investuoti,
kad jis uždirbtų dar daugiau. Tu netgi gali tapti, kaip ir aš,
aukso skolintoju. Jeigu išsaugosi savo turtą, jis uždirbs tau
 BABILONO A UK S O SKOLINTOJAS 87

papildomų pajamų ir bus dosnus malonumų bei pelno šal

tinis
tini s p e r visa
visass tavo dienas. Bet jeigu
je igu leis
leisii jam išsl
išslyysti
sti iš rankų
ran kų,,
tavo
tavo atm
a tmininty
ty jis nuolatos sukels
sukels liūdesį bei apgailestav
apgailestavimu imus.s.
Ko tu labiausiai nori iš šio aukso tavo piniginėj?
—Kad jis būtų saugus.
—Išmint
Išm intingingas
as atsakymas,
atsakymas, —pritarė
prit arė Mafonas.
Mafonas . - Tavo pir
masis noras yra saugumas. Ar manai, kad tavo sesers vyro
rankose auksas tikrai bus saugus?
—Bijau —ne, mat jis nėra nuovokus aukso saugotojas.
- T a d a nepasiduok kva kvaililie
iem
ms sentimentams,
sentimentams, įpar įpareieigo
goja
jan-
n-
tiems patikėti savo lobį kitam žmogui. Jei nori padėti savo
šeimai
šeimai ar draugams, rask rask kitą būdą, betbe t nerizikuo
neri zikuokk savo
savo turtu.
turt u.
Neužmiršk, jog iš nepratusiųjų jį saugoti rankų auksas ne
įtikėtinais būdais išslysta. Nešvaistyk savo turto ir neleisk jo
prarasti kitiems. Ko dar, be saugumo, nori iš savo lobio?
—Kad jis uždirbtų daugiau aukso.
—Ir vėl kalbi teisingai. Jis turi dirbti ir didėti. Sumaniai
skolinamas auksas, dar jo šeimininkui nepasenus, gali net
padvigubėti. Jei rizikuosi jį prarasti, rizikuosi prarasti ir vis
ką, ką jis uždirbo. Todėl nepasiduok fantastiškiems pla
nams nepraktiškų žmonių, kurie tariasi matą būdus, kaip
priversti auksą uždirbti neįtikėtinai dideles sumas. Tokius
planus rezga svajotojai, neišmanantys saugių ir patikimų
verslo dėsnių. Kad išsaugotum savo turtą ir džiaugtumeisi
 juo,
 juo , b ū k kon
konservat
servatyvus
yvus,, tikėda
ti kėdamasi
masiss to, ką jis gali uždirbt
uždi rbti.i.
Skolinti jį pasikliaunant pažadu, jog gausi pasakiškas palū
kanas, reiškia kviesti nuostolį. Stenkis bendradarbiauti su
žmonėmis bei įstaigomis, kurių sėkmė pastovi, kad tavo
turtas, sumaniai jų naudojamas, laisvai dirbtų ir būtų sau
gomas jų išminties bei patyrimo. Taip tu išvengsi nelaimių,
persekiojančių žmogaus sūnus, kuriems dievai patiki auksą.
Kai Rodanas norėjo jam padėkoti už išmintingą patari
mą, jis nesiklausė ir kalbėjo toliau:
 88 TURTINGIAUSIAS BABILONO Ž M O G US

—Karaliaus
Karaliaus dovana
dovan a išmokys tave išminties.
išminties. Bandydam
Bandy damas as
išsaugoti savo penkiasdešimt auksinių, turėsi būti tikrai ap
dairus. Norėsis daug kur jį panaudoti. Išgirsi aibę patari
mų. Tau bus pasiūlyta begalė galimybių didžiai pasipelny
ti. Mano užstatų dėžutės istorijos perspės tave, kad prieš
išleisdamas kiekvieną auksinį iš savo piniginės įsitikintum,
 jog
 jo g jis saugiai sugrįš atgal. Jeig
J eiguu ir vėliau
vėlia u norėsi m ano
an o pata
pa ta
rimų, ateik. Mielai juos duosiu. Kaip svečias perskaityk, ką
išraižiau ant savo užstatų dėžutės dangčio apačios. Tai vie
nodai tinka ir skolintojui, ir skolininkui:

[3[3[3[3[3[
E Į[3[
E Į[3[3[3[3[3[3|3[3[3[
E Į[
E Į[3[3[3[3[
E Į

GERIAU TRUPUTIS ATSARGUMO, NEGU

DIDELI APGAILESTAVIMAI

[313[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3
  Bab
 Babilono
ono sienos

Senasis Banzaras, niūrus praeities dienų

karys, stovėjo sargyboje šalia praėjimo, vedančio ant seno
vinių Babilono sienų. Viršuje, siekdami jas išlaikyti, grū
mėsi narsūs gynėjai. Nuo jų priklausė tolesnis šio didžiulio
miesto su šimtais tūkstančių gyventojų likimas.
Virš sienų kilo puolančių armijų riaumojimas, galybės
žmonių kauksmas, tūkstančių žirgų trypimas, kurtinantis
taranų dundesys į bronzinius vartus.
Gatvėje už vartų sukiojosi ietininkai, pasiruošę ginti
įėjimą, jeigu neatlaikytų vartai. Šiai užduočiai jų buvo tik
keletas
keletas.. Pagrindinės Babilono
Babilon o armijos buvo su savo
savo karaliumi
karal iumi
toli Rytuose, didžiajame žygyje prieš elamitus. Nesitikėta,
kad miestą užpuls jiems išvykus, ir gynybinės pajėgos buvo
menkos. Tačiau nelauktai iš šiaurės užgriuvo galingos asi-
 90 TURTINGIAUSIAS BABILONO Ž M OG U S

arba Babilonas bus pasmerktas.

Aplink
Apli nk Banza
Banzarą rą zujo minios
min ios miestelėnų - išblyškusių
išblyškusių ir
išsigandusių, gaudančių kiekvieną žinutę apie mūšį. Nuš
čiuvę iš siaubo, jie stebėjo praėjimu nešamų ar vedamų
žuvusiųjų ar sužeistųjų virtinę.
Išmušė lemiama kautynių valanda. Tris dienas sukioję-
sis aplink miestą, priešas staiga metė didžiules pajėgas į šią
dalį ir šiuos vartus.
Gynėjai nu
nuoo sienos šaudė
šaud ė strėlėmis ir pylė pylė verdanči
verd ančiąą smalą
ant pakylomis ar kopėčiomis lipančio priešo, o pasiekusius
viršų pasitikdavo ietimis. Tūkstančiai priešo šaulių į gynė
 jus paleisdavo atitv
at itveri
eriamą
amąją ją strėli
str ėliųų ugnį.
Senasis Banzaras užėmė patogią padėtį, kad sužinotų vi
sas naujienas. Jis buvo arčiausiai susirėmimo ir pirmasis iš
girsdavo apie kiekvieną įdūkusio priešo atakos atlaikymą.
Prie jo prislinko pagyvenęs pirklys bejėgiškai virpančio
mis rankomis.
- Saky
akyk! Sak
Sakyk! - meldė jis. jis. - Jie neį
neįei
eis.
s. Man
M anoo sūnūs
sūnū s su
geruoju karalium. Nebus kam apginti mano senos žmonos.
Mano
Ma no gėry
gėrybė
bėss - jie viską
viską išvišvog
ogs.
s. Man
M anoo ma maista
istass - jie nieko
nepaliks. Mes esame seni, pernelyg seni, kad apgintume
save, ir pernelyg seni, kad būtume paimti į vergiją. Mes
badausime. Mes mirsime. Sakyk, kad jie neįeis.
- Nusiramink,
Nusiram ink, gera gerasi
siss pirkly,
pirkly, - atsak
atsakėė sargy
sargybinbinis
is.. - Ba
bilono sienos stiprios. Grįžk į turgų ir pasakyk savo žmonai,
 jog sienos apsaugos
apsaugos tave bei tavo turt tu rtąą taip pat garaga rant
ntuouota
tai,i,
kaip ir gausius karaliaus lobius. Laikykis arčiau sienų, kad
tavęs nepakirstų skriejančios strėlės!
Pasitraukus pirkliui, į jo vietą stojo moteris su kūdikiu
ant rankų.
- Kas naujo viršuje, senasis
senasis kar kary?
y? Pasakyk
Pasakyk tiesą,
tiesą, kad ga
lėčiau nuraminti savo vargšą vyrą. Jis guli karščiuodamas
nuo siaubingų žaizdų, tačiau reikalauja savo šarvų ir ieties,
 BABILONO S I E NO S 91

kad apgintų mane su kūdikiu. Jis sako, jog klaikiai keršys

mūsų priešai, jeigu jie įsiverš.
- Tenu
Te nurim
rimsta
sta tavo
tavo šir
širddis,
is, moterie, kuri
k uri esi
esi ir
ir būs
būsii moti
mo ti
na - Babilon
Bab ilonoo sienos
sienos apsaugos
apsaugos tave
tave ir tavo kūdikius. Jos Jos
aukštos ir tvirtos. Argi negirdi mūsų narsiųjų gynėjų šūks
ni^ kai jie pila verdančios smalos katilus ant lipančiųjų
kopėčiomis?
- Taip,
Tai p, aš girdžiu,
girdžiu, bet girdžiu
girdžiu ir taranų
taran ų dundesį į mūsų
vartus.
- Grįž
Gr įžkk pas savo
savo vy
vyrą
rą.. Pasaky
Pasakyk,
k, jog vartai stiprūs
stiprū s ir atlai
kys taranus. Ir dar pasakyk, kad sienomis lipančio priešo
laukia ietys. Atsargiai ir greitai spruk į savo namus.
Banzaras pasitraukė į šalį leisdamas praeiti sunkiai gink
luotam pastiprinimui. Jiems žvanginant bronziniais skydais
ir sunkiai žingsniuojant pro šalį, jam į diržą įsikabino maža
mergaitė.
- Saky
Sakyk,k, kary,
kary, ar mes
mes saug
saugūs
ūs?? - paprašė ji. ji. - Girdžiu
Girdži u
siaubingą triukšmą. Matau kruvinus žmones. žmones. Man M an taip bai
su.
su. Kas
Kas bus su mūsų šeima šeima - mama, mažuoju
maž uoju broli b roliuku
uku ir
kūdikiu?
Senasis, niūrusis karys sumirksėjo ir žvelgdamas į vaiką
atkišo smakrą.
- Nebijok, mažyl ažyle,
e, - nuramino
nuram ino jis
jis.. - Babil
Babilonoono sie
sieno
noss
apsaugos tave, mamą, mažąjį broliuką ir kūdikį. Tam ge
roji Karalienė Semiramis daugiau kaip prieš šimtą metų
 jas ir
i r pastat
pas tatė,
ė, kad apsaug
aps augotų
otų tokias kaip
kai p tu.
tu . Pro jas
jas dar
da r nie
kas neprasilaužė. Grįžk ir pasakyk mamai, broliukui bei
kūdikiui, kad Babilono sienos juos apsaugos ir nereikia
bijoti.
Diena po dienos senasis Banzaras stovėjo savo poste ir
stebėjo, kaip praėjimą užpildo naujos pajėgos, ten pasilieka
ir kaunasi, kol sužeistųjų ar žuvusiųjų virtinė vėl nusileidžia
žemyn. Aplink jį nuolatos būriavosi išsigandusių miestelėnų
92 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O ŽMOGUS

minios, trokštančios sužinoti, ar atlaikys sienos. Visiems su

seno kario orumu jis atsakydavo:
- Babilono
Babi lono sienos
sienos tave
tave apsaugos
apsaugos..
Įnirtingas antpuolis nesiliovė tris savaites ir penkias die
nas. Vis stipriau Banzaras sukąsdavo dantis, vis niūresnis
darėsi jo veidas, kai nuo sužeistųjų kraujo šlapią praėjimą
iki purvo trypė be paliovos tai aukštyn, tai žemyn einančių
 jų virtin
vir tinės.
ės. Kiekvien
Kiekv ienąą dien
di enąą nu
nuož
ožm
m ūs užpu
už puol
olik
ikai
ai pulkais
pulk ais
susirinkdavo prie sienos. Kiekvieną vakarą juos nunešdavo
ir palaidodavo jų bendrai.
Penktąją ketvirtosios savaitės naktį triukšmas nurimo.
Pirmieji tekančios saulės spinduliai apšvietė lygumose mil
žiniškus besitraukiančių armijų sukeltus dulkių debesis.
Galingas šauksmas išsiveržė iš gynėjų lūpų. Jo prasmė
buvo neabejotina. Jį pakartojo už sienų laukiantys kariai. Jį
pagavo miestelėnai gatvėse. Jis viesulu nulėkė per miestą.
Žmonės puolė iš namų. Gatves užpildė šurmuliuojanti
minia. Savaitėmis gniaužta baimė prasiveržė pašėlusiu
džiaugsmo choru. Aukšto Varpo Šventyklos bokšto viršuje
įsiplieskė pergalės liepsnos. Toli ir plačiai nešdama šią žinią,
į dangų pakilo mėlynų dūmų stulpas.
Babilono sienos dar kartą atrėmė galingą bei nuožmų
priešą, troškusį išplėšti turtingus miesto lobynus, pagrobti
ir pavergti jo gyventojus.

Babilonas gyvavo ne vieną šimtmetį, nes buvo gerai sau

gomas.  Kitaip ir būti negalėjo.
Babilono
Babil ono sienos - ryšku
ryškuss pavyzd
pavyzdys,
ys, kaip žmogui
žmog ui reikia
būti saugiam ir kaip jis to trokšta. Sį troškimą paveldėjo
visa žmonija. Šiandien jis toks pat stiprus kaip ir kitados,
tik mes esame sukūrę platesnių ir geresnių priemonių šio
tikslo įgyvendinimui.
Šiomis dienomis nepralaužiamos draudimo, taupomųjų
 BABILONO S I E NO S 93

sąskiitų bei patikimo investavimo sienos mus gali apsau

goti nuo netikėtų tragedijų, galinčių įžengti pro bet kurias
duris ir įsitaisyti prie bet kurio židinio.

[a[a[a[3[a[3[3[3[3[3[3[a[3[3[a[a[3[3[
[3[33[3[a[a[3[a
MES NEIŠSIVERSIME BE TINKAMOS APSAUGOS

[3[3[3[3[3[3[3 [3[3[3[3[3 [3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3

  Ba
 Babilonoprek
prekia
iaut
utoj
ojas
as
 ku
 kupranugariais

K u o didesnis
didesnis alk
alkis
is,, tuo
tu o švie
šviese
sesn
snis
is protas —
ir jautresnė uoslė maisto kvapams.
T a ip galvojo Tarkadas,
Tarkad as, Azuro sūnus.
sū nus. Ištisa
Ištisass dvi
dvi dienas jis
jis
nebuvo valgęs nieko, išskyrus dvi mažas figas, kurias nusi-
gvelb
gv elbėė perlipęs per sodo tvorą.
tvorą. Nespėjus
Nespėju s nusiskinti
nusiskint i daugiau,
išbėgo įdūkusi moteris ir išvijo jį į gatvę. Jam einant per tur
gų, ausyse
ausyse vis
vis dar
dar skambėjo
skambėjo jos šaiž
šaižūs
ūs šūksniai. Jie padėj
pa dėjoo Tar-
Ta r-
kadui suvaldyti nerimstančius pirštus, kad šie nepačiuptų
gundančių vaisių iš turguje sustojusių moterų krepšių.
Jis dar niekada nebuvo pagalvojęs, kiek daug maisto su
nešama į Babilono turgus ir kaip skaniai jis kvepia. Išėjęs iš
turgaus, jis patraukė prie smuklės ir ėmė žingsniuoti pir
 BABILONO P R E K I AU T OJ A S KUPRANUGA RIAI S 95

ką nors, iš ko galėtų pasiskolinti varinį pinigėlį, kuris už

dirbtų nedraugiško smuklės savininko šypseną ir kartu kil
niaširdišką pagalbą. Jis pernelyg gerai žinojo, jog be varioko
bus nepageidautinas.
Pasinėręs į savo mintis, Tarkadas netikėtai susidūrė su
žmogumi, kurio labiausiai norėjo išvengti —aukšta, kaulėta
prekiautojo kupranugariais Dabasiro figūra. Iš visų draugų
bei kitų, kurie jam buvo paskolinę nedideles sumas, Daba-
siras jį labiausiai trikdė, nes nepavyko ištesėti jam duoto
pažado ir greitai grąžinti skolą.
Išvydus jį, Dabasiro veidas nušvito.
—Aha! Tarkadas, tas pats, kurio ieškojau, kad jis man
grąžintų
grąž intų dv
dvii prieš mėnesį
mėnesį paskolintas varines mone
m onetas
tas ir vie
vie
ną dar anksčiau paskolintą sidabrinį. Gerai susitikom. Šian
dien aš galiu puikiai panaudoti tuos pinigus. Ką pasakysi,
vaikine? Ką pasakysi?
Tarkadas sumikčiojo ir išraudo. Jo tuščiame skrandyje
nebuvo
nebu vo nieko,
ni eko, kas
kas būtų
bū tų suteikę jėgų ginčytis
ginčytis su nuoširdžiuoju
nuoširdžiuo ju
Dabasiru.
—D ovovan
anok
ok,, laba
labaii atsiprašau
atsiprašau,, —silpnai
—silpnai sumu
su murm
rmėjo
ėjo jis,
jis, -
bet šiandien neturiu nei varinio, nei sidabrinio, kuriuos ga
lėčiau grąžinti.
—Tai
Ta i gauk juos,
juos, - neatlyž
neatlyžoo Dabasiras. —Tu
—T u juk
j uk gali
gali
susitaupyti kelis varinius ir vieną sidabrinį, kad atsilygin
tum
tu m už seno tav tavoo tėvo
tėvo draugo, kuris padėjo tau stokojan
čiam, kilniaširdiškumą?
—Mane persekioja nesėkmės, todėl negaliu su tavim at
siskaityti.
—Nesėkmės! Kam kaltini dievus dėl savo silpnumo? Ne
sėkmė persekioja
perse kioja kiekvien
kiekvieną,ą, kuris daugi
dau giau
au galvoja
galvoja apie
apie skoli
skoli
nimąsi negu apie grąžinimą. Pasilik su manim, vyruti, kol
aš valgysiu. Aš išalkau ir tuo metu papasakosiu tau vieną
istoriją.
 96 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O Ž M O GU S

Tarkadas suvirpėjo nuo brutalaus Dabasiro atvirumo,

bet pagaliau jis išgirdo kvietimą užeiti į viliojančią smuklę.
Dabasiras nusitempė jį į patalpos kampą, kur jie atsisė
do ant mažų kilimėlių.
Kai šypsodamasis pasirodė šeimininkas Kauskoras, Da
basiras kreipėsi į jį neįprastai laisvai:
—Riebusis dykumos drieže, atnešk man labai rudą ir
sultingą ožio koją, duonos bei visokiausių daržovių, nes aš
išalkęs ir noriu gerai pavalgyti. Neužmiršk ir mano draugo.
Atnešk jam ąsotį vandens. Tegul jis būna šaltas, nes diena
karšta.
Tark
Ta rkadadoo šird
širdis
is apmirė. Nejaugi
Nejau gi jis
jis turės sėdėti
sėdėti čia ir ger
ti vandenį žiūrėdamas, kaip šis žmogus šveis visą ožio koją?
Jis nieko nepasakė. Jis negalėjo sugalvoti, ką pasakyti.
Tačiau Dabasiras nežinojo tokio dalyko kaip tyla. Šyp
sodamasis ir nuoširdžiai mojuodamas ranka kitiems lanky
tojams, kuriuos visus pažinojo, jis tęsė:
—Vienas keliautojas, neseniai grįžęs iš Urfos, girdėjau,
pasakojo apie turtuolį, kuris turi taip plonai nušlifuotą ak
menį, jog pro jį gali pažvelgti. Jis įstatė tą akmenį į savo
nam
na m ų langą,
langą, kad apsisaugotų
apsisaugotų nuo
nu o liūčių
liūčių.. Pasak
Pasak to keliauto
kelia uto
 jo, akm
ak m u o yra geltonas, ir kai jam
ja m bu
buvo
vo leista pažvelgti pro
pr o
 jį, visa
visass pasaulis atro
at rodė
dė keistas, ne toks, koks yra iš tik
t ikrų
rųjų
jų..
Ką pasakysi į tai, Tarkadai? Ar gali visas pasaulis žmogui
atrodyti kitokios spalvos negu yra?
—Nedrįstu atsakyti, —tarė Tarkadas vis labiau susido
mėdamas riebia ožio koja priešais Dabasirą.
—Ką gi, aš žinau, jog tai tiesa, nes pats mačiau pasaulį
kitokios spalvos, negu jis yra iš tikrųjų. Istorija, kurią ruo
šiuosi tau papasakoti, būtent ir parodys, kaip vėl pradėjau
matyti jo tikrąją spalvą.
—Dabasiras pasakos istoriją, - sušnibždėjo šalia šalia valg
valgęs
ęs
žmogus savo kaimynui ir prisitraukė kilimėlį arčiau. Kiti
 BABILONO P R E K I A UT O J A S KUPRANUGARIA IS 97

pietaujantys taip pat atsinešė maistą ir susibūrė puslankiu.

Jie triukšmingai čepsėjo Tarkadui prie ausų ir baksnojo jį
mėsingais neapgraužtais kaulais. Jis vienintelis buvo be
maisto. Dabasiras nepasiūlė jam net mažo kietos duonos
kampučio, kuris buvo atlaužtas ir nukrito nuo padėklo ant
grindų.
—Istorija, kurią papasakosiu, —pradėjo Dabasiras ir nu
tilo, kad atsikąstų didelį kąsnį nuo ožio kojos, —kalba apie
mano gyvenimo pradžią ir apie tai, kaip tapau prekiautoju
kupranugariais.
kupranugar iais. Ar kas nors žino,
žino , kad kitados aš bu buvau
vau vergas
vergas
Sirijoje?
T arp
ar p susibūrusiųj
susibūrusiųjųų nuvilnijo nuostabos
nuostabos šurmulys
šurmulys,, kurio
Dabasiras klausėsi su pasitenkinimu.
—Kai buvau jaunas, —dar kartą godžiai atsikandęs ožio
kojos tęsė Dabasiras, —išmokau savo tėvo amato —gaminti
balnus. Dirbdamas jo krautuvėlėje, vedžiau. Buvau jaunas
ir nelabai gabus, todėl uždirbdavau nedaug —vos užteko
kukliai išlaikyti mano puikiąją žmoną. Aš troškau gerų da
lykų, kurie man buvo neprieinami. Greitai pastebėjau, kad
krautuvinin
krautu vininkai
kai pasiti
pasitiki
ki man
m anim
imii ir leid
leidžia
žia susimokėti vėliau
vėliau,,
kai negaliu to padaryti laiku.
Būdamas jaunas ir nepatyręs nesupratau, jog tas, kuris
išleid
išleidžia
žia daugiau negu uždirba,
uždi rba, sėja
sėja bereikalingo įsipareigo
 jim
 ji m o vėjus, iš k urių
ur ių neab
ne abej
ejot
otin
inai
ai kils
kils rūpesči
rūp esčiųų ir paže
pa žem
m ini
in i
mo uraganai. Taigi aš pasidaviau savo užgaidai gražiai rengtis
ir pirkinėjau gerajai žmonai bei namams brangius daiktus,
kurie buvo ne pagal mūsų kišenę.
Kai galėdavau, susimokėdavau, ir kurį laiką viskas klos
tėsi gerai. Bet po tam tikro laiko supratau, kad mano už
darbio
darbi o nepakanka
nep akanka ir pragyvenim
pragyvenimui, ui, ir skolų grąžinimui. Sko
lintojai pradėjo mane persekioti, kad susimokėčiau už savo
ekstravagantiškus pirkinius, ir mano gyvenimas tapo siau
bingas. Aš skolinausi iš draugų, bet negalėjau grąžinti ir
 98 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O Ž M OG U S

 jiems. Reikalai vis

vis blogėjo. M ano
an o žm
ž m ona grįžo pas savosavo tėvą,
tėvą,
o as nusprendžiau palikti Babiloną ir keliauti į kitą miestą,
kur jaunas žmogus turėtų geresnes galimybes.
Dvejus metus dirbant karavanų pirkliams, mano gy
venimas buvo neramus ir nesėkmingas. Vėliau susidėjau
su beginklius dykumų karavanus puldinėjusiais plėšikais.
Tokie užsiėmimai nebuvo verti mano tėvo sūnaus, bet as
mačiau pasaulį per spalvotą akmenį ir nesupratau, kaip esu
smukęs.
Mums pasisekė jau pirmame žygyje, kai atiteko gausus
aukso, šilkų bei vertingų prekių laimikis. Mes nusigabeno
me jį į Ginirą ir iššvaistėme. Antrą kartą ne taip pasisekė.
Vos spėjome apiplėšti karavaną, kai mus užpuolė vietinės
genties vado ietininkai, kuriam karavanai mokėjo už apsau
gą. Du mūsų vadai žuvo, o kiti buvome nugabenti į Da
maską, išrengti ir parduoti kaip vergai.
Mane
Ma ne už du sidabrinius nupirk
nu pirkoo Siri
Sirijo
joss dykumos
dykum os vadas
vadas..
Nuskustais plaukais ir tik su klubų raiščiu aš nedaug kuo
skyriausi nuo kitų vergų. Būdamas neramus jaunuolis, aš
maniau, jog tai tik nuotykis —kol šeimininkas nenusivedė
manęs pas savo keturias žmonas ir nepasakė, kad jos galin
čios pasiimti mane kaip eunuchą.
Tada iš tikrųjų supratau, kokia beviltiška mano situaci
 ja. Tie
T ie dy
dyku
kumo
moss žmo
ž monė
nėss bu
buvo
vo nu
nuož
ožmm ūs ir karing
ka ringi.i. Aš visiš
visiš
kai priklausiau nuo jų valios ir neturėjau nei ginklų, nei
būdų pabėgti.
Nustėręs stovėjau, o tos keturios moterys mane apžiūri
nėjo. Neatrodė, kad jos galėtų manęs pasigailėti. Pirmoji
ir vyriausioji žmona buvo Sira. Ji bejausmiu veidu žvelgė į
mane. Menkai paguostas nusigręžiau nuo jos. Kita, panie
kos kupina gražuolė, spoksojo į mane taip abejingai, kaip
į žemės kirminą. Dvi jaunesnės kikeno, tarsi tai būtų
linksmas pokštas.
 BABILONO P R E K I A UT O J AS KUPRANUGARIAIS 99

Atrodė,
Atrod ė, as visą
visą amžinybę stovėjau laukdamas tyloje. tyloje. Kiek
viena moteris tarsi norėjo, kad spręstų kita. Galiausiai šaltu
balsu
balsu prabilo Sir Sira:
a: „Eunu
„Eu nuchų
chų memess turime
turim e daugybę,
daugybę, bet
b et kup
ku p
ranugarių prižiūrėtojų
prižiū rėtojų - ma mažai
žai,, ir tie
tie patys
patys niekam
niek am tikę.
tikę.
Šiandien pat keliaučiau aplankyti savo karščiuojančios mo
tinos, bet nėra vergo, kuriam patikėčiau vesti kupranugarį.
Paklausk šio vergo, ar jis galėtų tai daryti.”
Taigi man
m anoo šeimininkas paklausė
paklausė:: „Ką išmanai apie kup ku p
ranugarius?”
Vos nuslėpdamas džiaugsmą atsakiau: „Galiu priversti
 juos
 juo s atsikla
atsi klaupt
upti,i, galiu apkr
ap krau
auti
ti juos
juo s nešuliais, galiu
gal iu nep
ne p a
vargdamas juos vesti į ilgas keliones. Jei reikia, galiu patai
syti
syti jų pakinktus.”
pakin ktus.”
„Tas vergas daug kalba, —pareiškė šeimininkas. —Jei
nori, Sira, pasiimk jį kaip savo kupranugario prižiūrėtoją.”
Taigi aš atitekau
atiteka u Sirai
Sirai ir tą pačią dieną
dien ą išvedžiau
išvedžiau jos kukup
ranugarį į ilgą kelionę pas sergančią motiną. Pasinaudoda
mas proga, padėkojau jai už užtarimą ir pasakiau, jog nesu
vergas nuo gimimo, o laisvo ir garbingo Babilono balnų
meistro sūnus. Be to, gana smulkiai papasakojau jai savąją
istoriją. Jos pastabos mane sutrikdė, ir vėliau aš daug mąs
čiau apie tai, ką ji pasakė.
„Kaip gal
galii vadint
vadi ntii save
save laisvu
laisvu žmogum
žmo gumi,i, kai per savo silp
numą atsidūrei tokioje padėtyje? Jeigu žmogus turi vergo
sielą, argi jis netaps juo, kad ir kuo būtų gimęs —kaip nu-
sistovintis savo lygyje vanduo? Jei žmogaus siela yra laisva,
argi netaps jis savo mieste gerbiamu ir garbingu nepaisant
 jo nesėkmės?”
Daugiau kaip metus gyvenau kaip vergas ir su vergais,
bet negalėjau tapti vienu iš jų. Vieną dieną Sira manęs pa
klausė: „Kodėl kiekvieną kartą, kai kiti vergai gali bendrau
ti ir džiaugtis vienas kito draugija, tu sėdi savo palapinėje
vienas?”
 100
10 0 TUR TING IAUS IAS B A B I LO N O ŽMOGUS

As atsakiau: „Svarstau apie tai, ką man pasakei. Bandau

išsiaiškinti, ar turiu vergo sielą. Negaliu prie jų prisijungti,
todėl laikausi atskirai.”
„Aš taip pat
pa t tur
t uriu
iu bū
būti
ti viena
viena,, - prisipažino
prisipažino ji.ji. —Tu
—Turėj
rėjau
au
didelį kraitį, ir mano viešpats vedė mane tik dėl jo. Tačiau
manęs jis
jis negeidžia.
negeidžia. Kiekviena
Kiekviena moteris trokšttro kštaa būti
bū ti geidžia
geidžia
ma. Dėl šios priežasties, ir dėl to, jog esu bergždžia ir netu
riu nei sūnaus, nei dukters, esu priversta sėdėti viena. Jei
būčiau vyras, geriau mirčiau, negu būčiau tokiu vergu, bet
mūsų genties papročiai vergėmis paverčia ir moteris.”
„Ką
„Ką tu dabar
dab ar galvoji
galvoji apie mane?
mane? - staiga
staiga paklausiau aš.— š.—
Ar aš turiu žmogaus, ar vergo sielą?”
„Ar nori grąžinti savo skolas Babilone?” —savo ruožtu
paklausė ji.
„Taip, bet neišmanau, kokiu būdu.”
„Jeigu patenkintas leidai bėgti metams nesistengdamas
 jų grąžinti,
grąži nti, vadinasi
vadi nasi,, turi
tu ri tik
ti k niekin
nie kingą
gą vergo sielą.
sielą. N e žm
žmoo
gus yra tas, kuris negerbia savęs, o savęs negali gerbti nė
vienas kuris negražina skolų.”
„Bet ką as galiu padaryti būdamas vergu Sirijoje?”
„Ir pasilik vergu Sirijoje, tu ištižėli.”
„Aš ne ištižėlis,” —karštai paprieštaravau.
„Tad įrodyk tai.”
„Kaip?”
„Argi tavo didysis karalius neįveikia savo priešų, kaip
tik gali, kad ir kokias turėtų pajėgas? Tavo skolos yra tavo
priešai. Jos išvijo tave iš Babilono. Tu palikai jas nekon
troliuojamas, ir jos pasidarė tau pernelyg sunkios. Jeigu Jeigu bū
bū
tum stojęs į kovą su jomis kaip žmogus, būtum galėjęs jas
įveikti ir likti gerbiamas savo miestelėnų. Bet tavo siela pa
būgo, ir štai tavasis orumas pažemintas tiek, jos esi vergas
Sirijoje.”
Aš daug galvojau apie jos nemalonius kaltinimus ir
 BABILONO P R EK I A U TO J AS KUPRANUGARIAIS 101

ištariau daug pasiteisinimo frazių, kad įrodyčiau sau, jog

širdyje nesu vergas, bet panaudoti jų nebeturėjau progos.
Po trijų dienų Siros tarnaitė nusivedė mane pas savo šeimi
ninkę.
„Mano m am amaa vėvėl laba
labaii ser
serga
ga,, - tarė ji.
ji. —Balnok du du
geriausius kupranugarius iš mano vyro bandos. Pririšk prie
balnų vandens tymus ir krepšius ilgai kelionei. Tarnaitė
tau paduos maistą virtuvės palapinėje.”
Aš apkroviau kupranugarius stebėdamasis tarnaitės pa
duotų atsargų gausa, nes iki mamos tereikėjo keliauti ma
žiau kaip vieną dieną. Tarnaitė jojo už mūsų, o aš vedžiau
savo šeimininkės kupranugarį. Kai pasiekėme mamos na
mus, jau buvo tamsu. Sira paleido tarnaitę ir tarė man:
„Dabasirai, ar turi laisvo žmogaus, ar vergo sielą?”
„Laisvojo,” —tvirtai atsakiau aš.
„Dabar turi šansą tai įrodyti. Tavo šeimininkas prisigė
ręs, o jo vadai viskam abejingi. Imk šiuos kupranugarius ir
bėk.
bėk. Šiame krepšyje yra tavo tavo šeimininko
šeiminink o drabužiai,
dra bužiai, kad per
sirengtum. Aš pasakysiu, jog kol lankiausi pas motiną, tu
pavogei kupranugarius ir pabėgai.”
„Tu turi karalienės sielą, —tariau jai. —Taip norėčiau
padaryti tave laimingą.”
„Jokia
„Jokia laimė nelaukia
nelauk ia pabėgusios
pabėgusios žmonos,
žmon os, kuri
kur i ieško
ieško jos
svetimoje šalyje tarp svetimų žmonių, —atsakė ji. —Eik
savo keliu, ir tegul dykumos dievai saugo tave, nes kelias
tolimas, be maisto ir vandens.”
Daugiau manęs raginti nereikėjo, todėl šiltai padėkojau
 jai ir ding
di ngau
au naktyje
nakt yje.. Aš nepa
ne pažin
žinoja
ojauu to sveti
sve timo
mo krašto
kra što ir tik
ti k
miglotai įsivaizdavau, kurioje pusėje turėtų būti Babilonas,
bet drąsia
drąsiaii yriaus
yriausii per
p er dykum
dy kumąą kalnų link. AntAn t vieno
vieno kup
k upra
ra
nugario jojau, kitą vedžiausi. Keliavau visą tą naktį ir visą
kitą dieną
dien ą vejama
vejamass žinojim
žino jimo,o, koks siaubingas
siaubingas likimas laukia
vergų,
vergų, kurie pavagia
pavagia šeiminink
šeim ininkoo nuosavybę
nuosavybę ir band
ba ndoo pabėgti.
pabėgti.
102
10 2 TURTIN GIAUS IAS B A B I L ON O ŽMOGUS

Vėlai tą vakarą as pasiekiau nykų, dykynę primenantį

kraštą. Aštrios uolos raižė mano ištikimųjų kupranugarių
kojas, ir greitai jie pradėjo žingsniuoti iš lėto bei skausmin
gai. Nesutikau nei žmogaus, nei žvėries ir nelabai supratau,
kodėl jie apleido šią nesvetingą šalį.
Nuo tos dienos prasidėjo tokia kelionė, apie kokią ma
žai kas iš gyvųjų gali papasakoti. Diena iš dienos mes stū-
mėmės į priekį. Baigėsi maistas ir vanduo. Negailestingai
spigino saulė. Baigiantis devintajai dienai aš nuslydau nuo
kupranugario jausdamas, jog esu per silpnas, kad užlipčiau
vėl, ir galvojau, jog mirsiu šioje apleistoje plynėje. Išsitiesęs
ant žemės aš užmigau ir prabudau tik su pirmaisiais saulės
spinduliais. Atsisėdau ir apsidairiau. Ryto oras buvo vėsus.
Netoliese liūdni stovėjo mano kupranugariai. Aplinkui drie
kėsi dykynė —uolos, smėlis, spygliuoti augalai ir jokio van
dens ar maisto žmogui ir kupranugariui.
kupranugari ui.
Ar gali
gali būti
bū ti,, kad
ka d šio
šiojj taikioj tyloj sutiksiu
sutik siu savo galą?
lą? Mano
Ma no
protas buvo šviesesnis negu bet kada. Mano kūnas dabar
atrodė toks nesvarbus. Mano suskeldėjusios ir kraujuojan
čios lūpos, mano išdžiūvęs ir ištinęs liežuvis, mano tuščias
skrandis —jų didžiausi skausmai jau buvo praeity.
Pažvelgiau į nesvetingą tolį, ir man vėl kilo klausimas:
„Ar aš turiu vergo, ar laisvojo sielą?” Tada aiškiai supratau,
kad jeigu turėčiau vergo sielą, palūžčiau, gulčiausi dyku
moje ir numirčiau —tai būtų tinkamas pabėgusio vergo
galas.
Bet jeigu aš turiu laisvojo sielą, kas tada? Aš, žinoma,
turėčiau veržtis į Babiloną, grąžinti manimi pasitikėjusiems
žmonėms skolas, padaryti laimingą savo žmoną, kuri iš tik
rųjų mane mylėjo, bei atnešti ramybę ir pasitenkinimą savo
tėvams.
„Tavo skolos yra tavo priešai, kurie išvijo tave iš Babi
lono”, —pasakė Sira. Taip ir buvo. Kodėl aš nepanorau
 BABILONO P R E K IA U TO J AS KUP RANU GARIA IS 103

apginti savo
savo žmogiškojo orumo? Kodėl leidau žmonai žmo nai grįž
grįžti
ti
pas savo tėvą?
Staiga įvyko keistas dalykas. Visas pasaulis man pasirodė
kitokios spalvos, tarsi lig tol būčiau žiūrėjęs į jį pro spalvotą
akmenį, kurį ūmai kažkas patraukė. Pagaliau aš pamačiau
tikrąsia
tikrąsiass gyve
g yvenim
nimoo vertybes.
vertybes.
Žūti dykumoje! Tik ne man! Aš naujai išvydau, ką tu
rėčiau daryti. Pirmiausiai grįšiu į Babiloną ir susitiksiu su
kiekvienu, kam negrąžinau skolos. Pasakysiu jiems, jog po
daugelio metų klajonių ir nesėkmių aš grįžau, kad grąžin
čiau skolas taip greitai, kaip tik leis dievai. Po to grįšiu na
mo pas savo žmoną ir tapsiu miestelėnu, kuriuo didžiuosis
mano tėvai.
M ano
an o skolos
skolos buvo mano
m ano prie
prieša
šai,i, bet
b et žmonės, kuriems ašaš
skolingas, buvo mano draugai, nes jie tikėjo ir pasitikėjo
manimi.
Aš sunkiai atsistojau. Kas tas alkis? Kas tas troškulys?
Tai tik kelionės į Babiloną epizodai. Manyje siautė laisvo
žmogaus siela, pasiruošusi nukariauti savo priešus ir atly
ginti draugams. Aš virpėjau nuo šio užsidegusio ryžto.
Nuo naujos gaidos mano kimiame balse sublizgo apsi
blaususios kupranugarių akys. Vargais negalais, po dauge
lio bandymų, jie atsistojo ant kojų. Su gailestį keliančia
ištverme jie stūmėsi į šiaurę, kur kažkas manyje kuždėjo,
 jog rasime
rasim e Babilon
Babi loną.
ą.
Mes aptik
apt ikom
omee vandens. Mes pasiekėme derlingesnį kraš kraš
tą, kur buvo žolės ir vaisių. Mes radome kelią į Babiloną,
nes laisvojo žmogaus siela žvelgia į gyvenimą kaip į virtinę
problemų, kurias reikia išspręsti, ir sprendžia jas, o vergo
siela inkščia: „Ką as galiu padaryti? Juk esu tik vergas”.
O kaipgi
kaipgi tu, Tarkadai?
Tarkadai? Ar tavo
tavo tušč
tuščiasias skrandis nenuskaid
nenus kaid
rino tavo minčių? Ar esi pasiruošęs pasukti keliu, kuris veda
atgal į savigarbą? Ar gali pamatyti tikrąją pasaulio spalvą? Ar
104
10 4 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS

trokšti grąžinti skol

skolas
as,, kad
k ad ir kiek jų b ūtų
ūt ų , ir vėl
vėl tapti gerbia
m u Babilono žmogu
žmogumi?mi?
Jaunuolio akys sudrėko. Jis ryžtingai pakilo ant savo
kelių.
—Tu atvėrei man akis; jaučiu, kaip manyje jau siaučia
laisvo žmogaus siela.
—Bet kaip tau pavyks grįžti? —paklausė vienas susido
mėjęs klausytojas.
—K ai yra
yr a ryžtas, galima rasti
ryžtas rasti ir kelią, —atsakė Dabasiras.—
As pats buvau pasiryžęs, todėl radau išeitį. Pirmiausiai ap
lankiau kiekvieną žmogų, kuriam buvau skolingas, ir mel
džiau atlaidumo, kol galėsiu uždirbti ir grąžinti skolą. Dau
gelis iš jų sutiko mane maloniai. Keletas išplūdo, bet kiti
siūlė pagalbą. Vienas iš tikrųjų man labai padėjo. Tai buvo
aukso skolintojas Mafonas. Sužinojęs, kad Sirijoje dirbau
kupranugarių prižiūrėtoju, jis nusiuntė mane pas prekiau
toją kupranugariais, senąjį Nebaturą, kuriam mūsų gerasis
karalius buvo ką tik liepęs nupirkti daug puikių kupranu
garių bandų didžiam žygiui. Su juo as puikiai išnaudojau
savo žinias apie kupranugarius. Per ilgą laiką aš įstengiau
grąžinti visus varinius ir sidabrinius, kuriuos buvau skolin
gas. Pagaliau galėjau pakelti galvą ir jaustis garbingu žmo
gumi tarp žmonių.
Dabasiras vėl pažvelgė į maistą.
—Kauskorai, tu lėtapėdį, —garsiai sušuko jis, kad būtų
išgirstas virtuvėje. —Maistas atšalo. Atnešk man nuo ieš
mo šviežesnės mėsos. Atnešk ir didžiulę porciją Tarkadui,
mano seno draugo sūnui, kuris išalkęs ir valgys kartu su
manimi.
Taip baigėsi Dabasiro, prekiautojo kupranugariais iš se
nojo Babilono, istorija. Jis atrado savąją sielą supratęs di
džią tiesą, tiesą, kurią žinojo ir praktikavo išmintingi žmo
nės dar gerokai iki jo laikų.
 BABILONO P R E K I AU T OJ A S KUPRANU GARIAIS 105
10 5

Ji vedė visų laikų žmones iš sunkumų į sėkmę, ir taip

nutiks tiems, kuriems pakaks išminties suprasti jos magišką
galią. Ji pasitarnaus kiekvienam, skaitančiam šias eilutes.

[aqu [3[a[a[a[a[a[a[a
[a[a[a[a[a [a[a
[a|a [3[a[a[a[3[a[a
KAI YRA RYŽTAS, GALIMA RASTI IR KELIĄ

[a[a[a [a[a[a[a[a[a[a[a[a[a[a [a[a|a

|a [a[a[a[a[a[a|a
  Mol
 Molinės
nės lentelės
iš Babilon
Babilonoo

ŠV. SVIFINO KOLEDŽAS

NOTINGEMO UNIVERSITETAS
Niuarkas prie Trento, Notingemas

1934 m. spalio 21 d.

Profesorius Franklinas Kaldvelas,

Britų mokslinė ekspedicija,
H il
i l ą,
ą, Mes opot amij a

 M a n o brangus profesoriau,

Penkios molinės lentelės iš jūsų ne

seniai vykdytų kasinėjimų Babilono
griuvėsiuose atkeliavo tuo pačiu laivu
 MOLI NĖS LENTELĖS IŠ B A B I L O N O 107

sužavėtas ir praleidau daug malonių

v a l a n d ų v e r s d a m a s j ų į ra r a šu
š u s.
s. T u r ė j a u
a t s a k y t i d, jūs ų la i š k ą iš karto, be t
delsiau norėdamas pabaigti vertimus,
kuriuos ir siunčiu.
Jūsų rūpestingai panaudotų apsaugan
čių priemonių bei puikaus įpakavimo
dėka lentelės atkeliavo nepažeistos.
Istorija,
Istorija , kurią jos pasako ja, jus
jus
aps tul bi ns taip pa att , k a i p ir m u s l a b o
ratorijoje. Miglota ir tolima praeitis,
atrodo, turėtų kalbėti apie romantiką
ir nuo tyk ius . Na, Na, žinote, apie kaž ką
 p a n a š a u s į „ A r a b ų n a k t i s " . T a č i a u j o s
a t s k l e i d ž i a ž m og
o g au
a u s,
s, v a r d u D ab a b a s i ra
ra s ,
 p r o b l e m ą g r ą ž i n a n t s k o l a s , ir g a l i m a
s u p ra
r a s t i , k a d to s e n o j o p a s a u l i o s ą l y
gos per penkis tūkstančius metų nepasi
k e i t ė t ai aip, k a i p b u v o g a l i m a t i k ė t i s .
Žinai, keista, bet šie seni įrašai,
kaip sako studentai, mane ganėtinai
„erzina". Kaip koledž o profesorius, aš
turiu būti mąstanti būtybė, kuri apie
daug ką nusimano. Bet čia pasirodo šis
draugužis iš dulkėmis padengtų Babilono
g r iu
i u v ė s ių
ių , k ad
ad p a s i ū l y t ų m a n n e g i r d ė t ą
 b ū d ą g r ą ž i n t i s a v o s k o l a s i r k a r t u į g y
t i a uk u k so
s o , k u ri
ri s s k a m b ė t ų m a n o p i n i g i n ė
j e. Sakyčiau, ma lo ni mintis, ir įdo mu
 b ū t ų p a t i k r i n t i , a r ji v e i k t ų m ū s ų d i e
nomis taip pat kaip senovės Babilone.
Ponia Šrevsburi ir aš pats ketiname
išbandyti šį planą savo reikaluose,
kurie gali būti labai pagerinti.
Su geriausiais linkėjimais sėkmės
jūsų vertinguose darbuose ir nekantriai
laukdamas kitos progos padėti -

nuoširdžiai jūsų
 A l f r e d a s H. Š r e v s b u r i s ,
 A r c h e o l o g i j o s f a k u l t e t a s
 108
10 8 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O ŽMOGUS

Lentelė Nr. I
Dabar, artėjant pilnačiai, as, Dabasiras, neseniai grįžęs
iš vergijos Sirijoje, pasiryžęs grąžinti savo gausias skolas ir
tapti pasiturinčiu žmogumi, vertu pagarbos gimtajame Ba
bilone, raižau molyje amžinai išliksiantį savosios istorijos
aprašymą, kuris ves mane ir padės įgyvendinti savo didžius
troškimus.
Išmintingai patartas gerojo draugo Mafono, aukso sko
lintojo, aš pasiryžęs laikytis tikslaus plano, kuris, kaip jis
sako, išveda kiekvieną garbingą žmogų iš skolų į klestėjimą
ir savigarbą.
Į šį planą įeina trys tikslai, kurie yra mano viltis ir troš
kimas.
Pirma, šis planas garantuos mano klestėjimą ateityje.
Todėl turiu neišleisti dešimtadalio savo pajamų. Mat
išmintingai kalbėjo Mafonas sakydamas:
„Žmogus, išsaugantis savo piniginėje auksą ir sidabrą,
kurio jam nereikia išleisti, yra geras savo šeimai ir ištikimas
karaliui.
Žmogus,
Žmog us, kurio
kur io piniginėje tik kelio
kelioss varin
varinės
ės monetos,
mo netos, abe
 jingas savo šeimai
šei mai ir karaliui.
O žmogus, kurio piniginė tuščia, nemyli savo šeimos ir
neištikimas karaliui, nes jo širdis pilna kartėlio.
Taigi žmogaus, kuris nori ką nors pasiekti, piniginėje
turi skambėti monetos, kad jis jaustų širdyje meilę savo
šeimai ir būtų ištikimas karaliui.”
Antra, šis planas garantuoja, kad aš išlaikysiu ir rengsiu
savo gerąją žmoną, kuri nuolankiai grįžo pas mane iš savo
tėvo namų. Mat Mafonas sako, kad uolus rūpinimasis išti
kima žmona pažadina žmogaus širdyje savigarbą bei sutei
kia jam jėgų ir ryžto siekiant savo tikslo.
 MOLI NĖS L E N T E L ĖS IŠ B A B I L O N O 109

dosiu namams aprūpinti —pirksiu drabužius ir maistą, tru

putį skirsiu papildomoms išlaidoms, kad mūsų gyvenime
netrūktų malonumų ir džiaugsmo. Tačiau reikia būti ypač
budriems, kad šiems vertingiems tikslams neišleistume dau
giau kaip septynis dešimtadalius pajamų. Čia ir slypi plano
sėkmė. As turiu pragyventi iš šios dalies ir niekada nepa
naudoti daugiau bei nepirkti to, už ką negalėčiau susimo
kėti iš šios dalies.

Lentelė Nr. II
Trečia, šis planas garantuoja, kad iš savo uždarbio grą
žinsiu
žinsi u skolas.
skolas.
Todėl kiekvienąsyk, sulaukus pilnaties, du dešimtada
liai mano uždarbio turi būti garbingai ir teisingai padalyti
tiems,
tiems, kurie
k urie pasitikėjo
pasitikėjo manim
ma nimii ir kuriems esu skoli
skoling
ngas.
as. Taip
Tai p
atėjus laikui visos skolos bus neabejotinai grąžintos.
Todėl čia išraižau kiekvieno žmogaus, kuriam esu sko
lingas, vardą ir sąžiningai savo skolos dydį.
Fahru, audėja, 2 sidabriniai, 6 variniai.
Sinjaras, lovų meistras, 1 sidabrinis.
Ahmaras, mano draugas, 3 sidabriniai, 1 varinis.
Zankaras, mano draugas, 4 sidabriniai, 7 variniai.
Askamiras, manm anoo draugas, 1 sidabrinis, 3 variniai.
Harinsiras, auksakalys, 6 sidabriniai, 2 variniai.
Diarbekeras, mano tėvo draugas, 4 sidabriniai, 1varinis.
Alkahadas, namo savininkas, 14 sidabrinių.
Mafonas, aukso skolintojas, 9 sidabriniai.
Birejikas, žemdirbys, 1 sidabrinis, 7 variniai.
(Toliau
(To liau lentelė
lentelė suirus
suirusi.i. Ne
Neįskaitom
įskaitoma.)
a.)
 110
11 0 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O ŽMOGUS

Lentelė Nr. III

Šiems
Šiems skolintoj
skol intojams
ams iš viso
viso esu
esu skolingas šimtą
šim tą devynioli
devynio li
ka sidabrinių ir šimtą keturiasdešimt vieną varinį. Būda
mas skolingas
skolingas tokias sumas ir nematy
nem atydadamm as išei
išeitie
ties,
s, kaip jas
jas
grąžinti, aš kvailai leidau savo žmonai grižti pas jos tėvą,
iškeliavau iš gimtojo miesto ir ieškojau lengvo pasipelnymo
kitur, bet radau tik nelaimes ir smukau taip, jog buvau
parduotas į vergiją.
Dabar, kai Mafonas išmokė mane, kaip gaudamas nedi
deles uždarbio sumas galėčiau grąžinti skolas, aš suprantu,
koks buvau kvailas bėgdamas nuo savo išlaidavimo pasek
mių.
Todėl aš aplankiau visus man skolinusius ir paaiškinau,
kad neturiu kitų šaltinių grąžinti skolas, išskyrus sugebėji
mą dirbti, ir kad ketinu pastoviai bei sąžiningai tam skirti
du dešimtadalius savo pajamų. Tiek aš galėsiu skirti skolų
apmokėjimui, bet ne daugiau. Todėl jeigu jie bus kantrūs,
atėjus laikui mano įsipareigojimai bus visiškai įvykdyti.
Ahmaras, kurį laikiau geriausiu savo draugu, mane pik
tai išplūdo, ir aš išėjau iš jo pažemintas. Birejikas, žemdir
bys, maldavo, kad mokėčiau jam pirmajam, nes jam, esą,
labai reikia pagalbos. Namų savininkas Alkahadas buvo iš
tiesų nesukalbamas ir pareiškė, jog turėsiu nemalonumų,
 jeigu tuč
tu č tuo
tu o jau
ja u su juo
j uo neatsiskaitysiu.
Visi kiti noriai priėmė mano pasiūlymą. Taigi labiau
negu bet kada esu pasiryžęs įvykdyti savo pažadą ir neabe
 joju,
 joju , kad lengviau
leng viau grąžinti
grąži nti skolas,
skolas, negu
ne gu jų
j ų išvengti. Nor
N orss kai
kai
kurių skolintojų ir reikalavimų patenkinti negaliu, su visais
elgsiuosi bešališkai.
 MOLINĖ S LENTELĖS IŠ B A B I L O N O 111

Lentelė Nr. IV
Vėl šviečia pilnatis. Blaivus mano protas intensyviai
dirbo. Mano geroji žmona palaikė mano ryžtą grąžinti sko
las. Mūsų išmintingo apsisprendimo vedinas, per praėjusį
mėnesį, pirkdamas Nebaturui eikliakojus kupranugarius,
aš uždirbau devyniolika sidabrinių.
Juos padalijau kaip ir buvo suplanuota. Dešimtadalį pa
sidėjau sau, septynis dešimtadalius pasidalijau su mieląja
žmona, kad turėtume iš ko pragyventi. Du dešimtadalius
paskirsčiau kreditoriams po lygiai, kaip tik įmanoma pada
lyti variniais pinigėliais.
Ahmaro nemačiau, bet palikau juos jo žmonai. Bireji-
kas buvo toks patenkintas,
patenk intas, jog pabučiavo man
m an ranką.
ranką. Verkš
leno tik senasis Alkahadas ir ragino mane mokėti greičiau.
Aš atšoviau, kad jeigu man bus leista gerai maitintis ir nesi
rūpinti, jau vien tai man suteiks galimybę greičiau grąžinti
skola
skolas.
s. Visi kiti dėko
d ėkojo
jo ir geru žodžiu lydėjo m ano
an o pastangas.
pastangas.
Taip į mėnesio pabaigą mano įsiskolinimas sumažėjo
beveik keturiais sidabriniais. Be to, aš turiu dar apie du
sidabrinius, į kuriuos niekas nepretenduoja. Mano širdis
lengvesnė, negu buvo ilgą laiką.

Vėl šviečia pilnatis. Aš sunkiai dirbau, bet nesėkmingai.

Įstengiau nupir
nu pirkti
kti vo
voss ke
kelis
lis kupranugarius.
kupranuga rius. Uždirbau
Užd irbau tik vie
nuolika sidabrinių. Vis dėlto puikioji žmona ir aš nenukry
pome nuo plano, nepirkome naujų drabužių
drabu žių ir maitinomės
maitinomės
tik žolėmis. As vėlgi palikau mums dešimtadalį iš vienuoli
kos sidabrinių, o patys gyvenome iš septynių dešimtadalių.
Buvau nustebintas, kai Ahmaras pagyrė mano, nors ir nedi
delį,
delį, mokestį. Birej
Birejik
ikas
as - taip pat. Alkahadas įtūžo, bet ka kai
pasakiau, kad gali grąžinti savąją dalį, jeigu jos nenori, jis
nusiramino. Kiti, kaip ir anksčiau, buvo patenkinti.
 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O ŽMOGUS

Vėl šviečia pilnatis, ir as netveriu džiaugsmu. Man atite

ko puiki kupranugarių banda ir nupirkau daug puikių pa
vienių kupranugarių taip uždirbdamas keturiasdešimt du
sidabrinius. Sį mėnesį mudu su žmona nusipirkome taip
reikalingų sandalų bei rūbų. Be to, ant mūsų pietų stalo
nestigo galvijų mėsos ir paukštienos.
Savo skolintojams mes išmokėjome daugiau kaip aštuo
nis sidabrinius. Nebetūžo net Alkahadas.
Šaunus šis planas, nes jis išvedė mus iš skolų, ir mes
tapome turtingi.
Tris kartus tekėjo pilnatis nuo to laiko, kai paskutinįsyk
raižiau šioje molinėje lentelėje. Kiekvieną kartą pasidėda
vau sau dešimtadalį to, ką uždirbau. Kiekvienąsyk mudu
su gerąja
gerąja žm
žmon
onaa gyvendavome iš iš septynių
septy nių dešimtadalių,
dešim tadalių, nors
kartais būdavo sunku. Kiekvieną kartą aš grąžindavau savo
skolintojams dvi dešimtąsias.
Dabar piniginėje turiu dvidešimt vieną sidabrinį, kurie
yra mano. Tai leidžia man tvirtai laikyti galvą ant pečių ir
oriai vaikščioti tarp savo draugų.
Mano žmona gerai prižiūri namus ir yra tinkamai apsi
rengusi. Mes laimingi gyvendami kartu.
Sis planas neapsakomai vertingas. Argi jis buvusio vergo
Sis
nepadarė garbingu žmogumi?

Lentelė Nr. V
Vėl šviečia pilnatis, ir aš prisimenu, jog praėjo jau daug
laiko nuo tada, kai raižiau molinėse lentelėse. Iš tiesų pra
bėgo dvylika mėnesių. Tačia
Ta čiauu šiandien
šiandi en aš neatsisakysiu įrašo
įrašo,,
nes šiandien grąžinau savo paskutinę skolą. Šią dieną mano
gero
geroji
ji žmon
žm onaa ir mano
ma no dėkinga širdis
širdis švenčia
švenčia džiūgaudamos,
džiūgaudamos ,
kad mūsų ryžtas nenuėjo niekais.
D aug
au g kas
kas nuti
nu tiko
ko lankanti
lank antiss pas
pas savo
savo skolinto
sko lintojus,
jus, ir aš
aš ilg
ilgai
 MOLINĖS LENTELĖS I Š   BABILONO 113

tai atminsiu. Ahmaras maldavo atleidimo už savo nemalo

nius žodžius ir tvirtino, jog esu vienas iš tų, su kuriais jis
labiausiai norėtų susidraugauti.
Senasis Alkahadas pasirodė ne toks jau blogas, nes jis
pasakė: „Kitados tu buvai minkšta, molinė lentelė, kurią
spaudė ir minkė kiekviena tave palietusi ranka, bet dabar
esi bronzos luitas, sugebantis atlaikyti išbandymus. Jei tau
kada nors reikės aukso ar sidabro, ateik pas mane.”
Jis ne vienintelis didžiai vertino mane. Pagarbiai su ma
nimi
nim i kalbėjo daugelis kitų. M ano
an o geroji
geroji žmon
žm onaa žv
žvelgė
elgė į ma
mane
ne
švytinčiomis akimis, o tai leidžia vyrui pasitikėti savimi.
Tačiau manąją sėkmę nulėmė būtent šis planas. Jis su
teikė man galimybę grąžinti visas skolas ir žvanginti savo
piniginėje auksą bei sidabrą. As rekomenduoju jį kiekvie
nam, trokštančiam veržtis į priekį. Iš tiesų, jeigu jis leido
buvusiam vergui grąžinti skolas ir turėti savo piniginėje
aukso, argi jis kiekvienam nepadės tapti nepriklausomu? Aš
pats dar nesiruošiu jo apleisti, nes esu įsitikinęs, kad jo lai
kydamasis tapsiu turtingu tarp žmonių.

ŠV. SVIFINO KOLEDŽAS

NOTINGEMO UNIVERSITETAS
Niuarkas prie Trento, Notingenas
1936 m. lapkričio 7 d.

Profesorius Franklinas Kaldvelas,

Britų mokslinė ekspedicija,
Hilą, Mesopotamija

Brangus Profesoriau,

jeigu kasinėdami Babilono griuvėsius sutik

site vieno jo buvu sio gyventojo,
gyventojo, seno p r e
 114 TURTINGIAUSIAS BABILONO Ž M O G US

 pa
 p a d a r y k i t e m a n p a s l a u g ą . P a s a k y k i t e jam,
kad jo įrašai tose molinėse lentelėse,
 pa
 p a d a r y t i t a i p s e n i a i , p e l n ė j a m v i s ą g y v e
nimą truksianti, dviejų koledžo bičiulių
dėkingumą čia, Anglijoje.
Turbūt prisimenate,
prisimen ate, kaip prieš metus
rašiau
raš iau, , jog jo g mudu su su ponia Šrevsburi ke tin a
 me
 m e i š b a n d y t i jo p l a n ą , k a d i š l į s t u m e iš
skolų ir kartu turėtume pažvanginti aukso.
Galite numanyti, kokios desperatiškos buvo
 m ū s ų p a s t a n g o s , n o r s m e s ir b a n d ė m e jas ja s
nuslėpti nuo draugų.
 Mu
 M u s d a u g e l į m e t ų s i a u b i n g a i s l ė g ė s e n o s
skolos, ir mir ti na i bijoj ome, kad kai kai kurie
 p r e k e i v i a i p a k e l s s k a n d a l ą , ir aš b ū s i u
 p r i v e r s t a s p a l i k t i k o l e d ž ą . M e s m o k ė j o m e ir
 m o k ė j o m e - k i e k v i e n ą š i l i n g ą , kurku r į į s t e n g ė
 me
 m e n u g r ę ž t i iš s a v o p a j a m ų , - t a č i a u to
neužteko sutvarkyti reikalams. Be to, buvo
 me
 m e p r i v e r s t i a p s i p i r k i n ė t i ten, k ur ir
toliau galėjome gauti kreditą nepaisant
didesnių kainų.
Taip patekome į vieną iš tų siaubingų
ratų,
ratų, kai pad ėt is ei na ne geryn, o blogyn .
 Mū
 M ū s ų p a s t a n g o s d a r ė s i b e v i l t i š k o s . M e s
negalėjome persikelti į pigesnį butą, nes
 bu
 b u v o m e s k o l i n g i ž e m ė s s a v i n i n k u i . A t r o d ė ,
 mū
 m ū s ų s i t u a c i j o s p a g e r i n t i n e į m a n o m a .
Čia mes susipažinome su senuoju prekiau
toju kupranugariais iš Babilono, kurio
 pl
 p l a n a s s i ū l ė b ū t e n t tai, ką m e s n o r ė j o m e
 pa
 p a s i e k t i . Jis
Ji s p a v i l i o j o m u s p a s i d u o t i jo
sistemai. Mes sudarėme visų savo skolų
sąrašą ir nunešę parodėme jį kiekvienam,
kam buvome skolingi.
 Aš p a a i š k i n a u , j o g a n k s t e s n i a i s b ū d a i s
 ma
 m a n b u v o p a p r a s č i a u s i a i n e į m a n o m a su j a i s
atsiskaityti. Jie patys gali tai puikiau
siai suprasti iš skaičių. Tada paaiškinau,
jog, mano manymu, vienintelis būdas visiš
kai išsimokėti - tai kiekvieną mėnesį ati
dėti dvideš imt pr oc ent ų savo savo pajamų
pajamų, , kurios
kurios
 bū
 b ū t ų a t i t i n k a m a i p a d a l y t o s , ir t a i p p o
 MOLI NĖS LENTELĖS IŠ B A B I L O N O 115

skolas. Taigi dabar mes atsiskaitinėsime

grynais pinigais, be to, jie toliau turės
naudos iš mūsų pirkinių bei metinių pajamų
iš žemės, nes mokėsime grynais.
Jie buvo tikrai gana sukalbami. Mūsų
daržovių ir vaisių pardavėjas, išmintingas
senukas, viską sutvarkė taip., kad sutiko ir
kiti
kiti. . „ Jeigu mo kė sit e už už viską,
viską, ką pir ksi -
te, ir dar po truputį a ti dav inė sit e skol skolą, ą,
 bu
 b u s g e r i a u n e g u tai, ką d a r ė t e a n k s č i a u ,
nes jūs nieko nemokėjote trejus metus."
Ga li au si ai aš sura ši au vis ų jų var du s i,
sutartį prašydamas nevarginti mūsų ragini
 ma
 m a i s , k o l r e g u l i a r i a i m o k ė s i m e d v i d e š i m t
 p r o c e n t ų s a v o p a j a m ų . T a d a m e s p r a d ė j o m e
 pl
 p l a n u o t i , k a i p p r a g y v e n t i iš l i k u s i ų s e p t y
niasdešimties procentų. Tuos papildomus
dešimt procentų buvome pasiryžę išlaikyti
skimbčioti. Mintis apie sidabrą, o galbūt
ir auksą, buvo labiausiai viliojanti.
Tai buvo it nuotykis, kuris turėjo kažką
 pa
 p a k e i s t i . M u m s p a t i k o s v a r s t y t i , k a i p p a t o
giai išsiversti su tais likusiais septy-
niasdešimčia procentų. Pradėjome nuo nuomos
ir įstengėme išlaikyti padorią nuolaidą.
 Ma
 M a ž a to, m e s į t a r i a u p a ž i ū r ė j o m e į s a v o
 mė
 m ė g s t a m a s a r b a t a s b e i k i t u s p r o d u k t u s ir
 bu
 b u v o m e m a l o n i a i n u s t e b i n t i , j o g d a ž n a i
galėjome įsigyti geresnės kokybės gaminių
 ma
 m a ž e s n e kain
ka ina
a.
Ši istorija pernelyg ilga pasakoti laiš
ke, tačiau visa tai bet kuriuo atveju nepa
sirodė sudėtinga. Mes išsilaikėm ir galim 
teisėtai tuo džiaugtis. Taip tvarkyti savo
reikalus buvo daug lengviau jau vien dėl
to, kad mūsų n ebep ers eki oj o pra eit ies są
skaitos .
 Vi
 V i s d ė l t o n e g a l i u n e p a p a s a k o t i a p i e t u o s
 p a p i l d o m u s d e š i m t p r o c e n t ų , k u r i u o s b u v o m e
 p a s i l i k ę s k i m b č i o t i . K ą gi, k u r į l a i k ą jie ji e ir
skimbčiojo. Bet nesk ubė kit e juoktis juok tis. . Matote,
Matote ,
tai šaunu. Prad ėti kaupti pinigus, kurių
nenori išleisti, - tikra linksmybė. Tokį
 116
11 6 TURTINGIAUSIAS B A B I L O NO ŽMOGUS

Kai tas skambesys patenkino mūsų širdis,

sumanėme jį panaudoti pelningiau. Tuos
dešimt procentų mes kiekvieną mėnesį pradė
jome investuoti. Tai pasirodė maloniausia
 mū
 m ū s ų a t s i g a v i m o d a l i s . T a i p i r m a s i s d a l y
kas, kuriam išleidžiu pinigus, kai gaunu
algą.
Be galo malonu jaustis saugiems žinant,
kad mūsų investuota suma tolydžio didėja.
Iki to laiko, kai jau nebedirbsiu dėstyto
ju, tai turėtų būti solidi suma, pakankamai
didelė,
didelė, kad paja mos pa čio s mus išlaikytų. išlaikytų.
Ir visa tai iš tos pačios mano algos.
Sunku patikėti, bet tikra teisybė. Visas
skolas mes pamažu grąžinome, ir tuo pat
 me
 m e t u a u g o m ū s ų i n v e s t u o t a suma su ma.
. M a ž a to,
finansiškai mes laikėmės dar geriau negu
anksčiau. Kas galėtų patikėti, kad taip
skiriasi finansinio plano laikymasis ir
 pa
 p a p r a s č i a u s i a s p a s i d a v i m a s jam.
jam .
Kitų metų pabaigoje,pabai goje, k ai visos viso s mūsų se
nos sąskaitos bus apmokėtos, mes daugiau
 pi
 p i n i g ų i n v e s t u o s i m e ir d a u g i a u k e l i a u s i m e .
Esame pasiryžę niekada neleisti pragyvenimo
išlaidoms pranokti septyniasdešimt procentų
 mū
 m ū s ų p a j a m ų .
Dabar galite suprasti, kodėl norėtume
asme nišk ai padėko ti tam vyruku vyrukui,i, kurio
kuri o
 pl
 p l a n a s i š g e l b ė j o m u s n u o „ p r a g a r o ž e m ė j e " .
Jis žinojo. Jis buvo visa tai išbandęs.
Jis norėjo, kad kiti pasimokytų iš jo kar
taus patyrimo. Štai kodėl jis ilgas valan
das vargo raižydamas molines lenteles.
Jis turėjo gerą žinią savo nelaimės
draugams, žinią, kuri buvo tokia svarbi,
jog po penkių tūkstan čių metų prisikėlė iš iš
Babilono griuvėsių tokia pat teisinga ir
gyva,
gyva, kaip ir ir tą dieną, kai buv o pa la id ota .

 N u o š i r d ž i a i J ū s ų -
 Al
 A l f r e d a s H. Š r e v s b u r i s ,
 A r c h e o l o g i j o s f a k u l t e t a s
  Lai
 Laiming
mingiiausi
usias
 Bab
 Babilono žmogus

Savojo karavano priekyje oriai jojo Babi-

lono princas, pirklys Saru Nada. Jis mėgo gražius audinius
ir dėvėjo brangius bei priderančius drabužius. Jam patiko
gražūs gyvuliai, ir jis laisvai sėdėjo ant savo energingo ara
biško eržilo. Pažvelgus būtų buvę sunku nuspėti, kad jis jau
nebe pirmos jaunystės. Ir žinoma, niekas nebūtų įtaręs, kad
viduje jį graužia rūpestis.
Kelionė iš Damasko ilga, ir dykumoje tyko aibės sunku
mų. Tačiau tai jam buvo nė motais. Turtingus karavanus
puldinėjo nuožmios arabų gentys. Nebijojo Saru Nada ir
 jų,
 jų , nes buvo
b uvo patik
pa tikim
imai
ai saugomas
saug omas gausaus
gausaus pulk
p ulkoo raitų
ra itų sargy
binių.
118
11 8 TURTINGI AUSIAS B A BI L ON O Ž MO G US

Damasko. Tai buvo Hadanas Gula, jo bendradarbio praei

tyje Arado Gulos, kuriam jis jautėsi amžinai liksiąs skolin
gas dėkingumą, anūkas. Jis norėjo kuo nors pasitarnauti
šiam anūkui, bet kuo daugiau apie tai svarstė, tuo sunkiau
tai atrodė padaryti dėl paties jaunuolio elgesio.
Dirsčiodamas į jaunikaičio žiedus ir auskarus, jis mąstė:
„Jis mano, jog brangenybės tinka vyrams, bet vis dėlto turi
ryžtingą savo senelio veidą. Jo senelis, tiesa, nedėvėjo tokių
prašmatnių drabužių. As susiradau jį tikėdamasis, kad galė
siu jam padėti pradėti gyventi savarankiškai ir pasprukti
nuo jo tėvo palikto turto apžavų.”
Hadanas Gula pertraukė jo mintis:
- Kodėl
Kodėl tu taip sunkiai dirbi d irbi visada
visada jodamas su sav savo
karavanu į ilgas keliones? Ar kada nors randi laiko pasi
džiaugti gyvenimu?
Saru Nada šyptelėjo.
- Pasidž
Pasidžiau
iaugti
gti gyve
gyvenim
nimu?
u? - pakartojo jis jis. - Ką tu dary
tum džiaugdamasis gyvenimu, jeigu būtum Saru Nada?
- Jeigu
Jeigu turėčiau tokį turtątu rtą kaip
kaip tavo,
tavo, gyv
gyvenč
enčiau
iau kaip
kaip
princas. Niekada nejodinėčiau per karštą dykumą. Leisčiau
šekelius vos tik jie ateitų į mano piniginę. Dėvėčiau bran
giausius
giausius drabužius ir puoščiausi rečiaurečiausia
siais
is papuošalais.
papuošalais. Toks
To ks
gyvenimas man patiktų. Tokį būtų verta gyventi.
Jie abu nusijuokė.
- Tavo sene
senelis
lis nesipuošė brangenybėmis, - pagalvo pagalvojęjęss
tarė Saru
Saru Nada, o paskuipaskui vėl
vėl pajuokavo:
pajuokavo: - Nejaugi neskir-
tum laiko darbui?
- Darbas skiskirt
rtas
as vergam
vergams,s, - atsak
atsakėė Hadanas Gula.
Saru Nada prikando lūpą, bet nieko neatsakė ir jojo ty
lėdamas, kol takas pradėjo leistis į nuokalnę. Čia jis sustab
dė savo žirgą ir parodė į žalią slėnį tolumoje.
- Mata
Ma taii tą slė
slėnį
nį?? Pažvelk
Pažvelk tolyn ir įžiūrės
įžiūrėsii Babilo
Bab ilono
no sienas.
sienas.
Antai Varpo šventyklos bokštas. Jei tavo žvilgsnis skvarbus,
 L A I M I N G I A U S I AS B A B I L O N O ŽMOGUS 119
11 9

gali įžiūrėti net amžinosios ugnies dūmą jo viršūnėje.

- T a d tai
tai ir yra Babilo
abilona nas?
s? Visada troškau pamatyti tur tu r
tingiausią
tingiausią pasauli
pasaulioo mies
miestą tą,, - tarė Hadanas Gula.Gula. - Babilo
Babilo
ną, kur mano senelis pradėjo kurti savąją laimę. Jeigu jis
dar būtų gyvas, mes nebūtume taip skaudžiai prislėgti.
- Kodėl nori, kad jo dvasi dvasiaa klaidžiotų žemėje
žemėje ilgi
ilgiau
au,, ne
ne
gu jai skirta? Tu ir tavo tėvas puikiausiai galite pragyventi iš
 jo gerų darbų
dar bų..
- Deja, nė vieviena
nass iš
iš mūsų neturim
net urimee jo
jo talento.
talento. Nei
N ei tė
vas, nei aš nežinau jo paslapties, kaip prisivilioti auksinius
šekelius.
Saru Nad
N adaa neatsakė,
neatsakė, tik
ti k paragino
parag ino žirgą
žirgą ir
ir susim
susimąst
ąstęs
ęs nu
nu
risnojo taku į slėnį. Paskui juos rusvų dulkių debesy sekė
karavanas. Po kurio laiko jie pasiekė karaliaus kelią ir pasu
ko į pietus per drėkinamas žemes.
Saru Nada dėmesį patraukė trys lauką ariantys seniai.
Jie pasirodė keistai pažįstami. Kaip juokinga! Joji pro lauką
praėjus keturiasdešimčiai metų ir randi ten ariančius tuos
pačius žmones. Kažkas jo viduje kuždėjo, jog tai tie patys
žmonės. Vienas netvirtai laikė plūgą. Kiti sunkiai klampojo
šalia jaučių tuščiai juos pliekdami statinių šulais, kad šie
trauktų jungą.
jungą.
Prieš keturiasdešimt metų jis pavydėjo šiems žmonėms!
Kaip mielai jis būtų apsikeitęs vietomis! Bet dabar viskas
kitaip. Jis su pasididžiavimu atsigręžė ir pažvelgė į savo ka
ravaną, rinktinius kupranugarius bei asilus, apkrautus ver
tingomis gėrybėmis iš Damasko.
Jis parodė į artojus ir tarė:
- Jie vis
vis dar aria tą patį lauką,
lauką, kaip ir prieš
prieš keturiasde
šimt metų.
- Kodėl manai, kad tai tai tie patys žmonė
žmonės? s?
- Mačiau
Mačia u juos
juos čia
čia,, - atsak
atsakėė Saru
Saru Nada.
Nada.
Jo minty
m intyse
se greitai sukos
sukosii prisim
pri siminim
inimai.
ai. Kodėl
Kodėl jis negalėtų
 120 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS

palaidoti praeities ir gyventi dabartimi? Po to jam prieš akis

tarsi paveikslas
paveikslas iški
iškilo
lo besišypsantis Arado Ar ado GuGuloslos veidas.
veidas. Riba
tarp jo ir ciniško jaunuolio išnyko.
Bet kaip jis galėtų padėti tokiam išdidžiam jaunuoliui,
kupin
ku pinam
am minčių
mi nčių apie išlaidav
išlaidavimąimą ir ir apsimausčiusiam ranka rankass
brangenybėmis? Jis galėtų pasiūlyti daugybę darbų norin
tiems dirbti, bet ne žmogui, kuris laiko save pernelyg geru
darbui. Tačiau jis jautėsi skolingas Aradui Gulai ir norėjo
 jam atsid
ats idėko
ėkoti.
ti. Jiedu
Jie du su Aradu
Ar adu G ula ul a nieka
nie kada da taip
tai p nesielg
davo. Jie buvo ne tokie žmonės.
Planas gimė kone akimirksniu. Čia pat apniko ir priešta
raujančios mintys. Jis turįs rūpintis savo šeima ir savo gero
ve. Tai būtų žiauru; tai jį žeistų. Būdamas greitos reakcijos,
 jis nuvij
n uvijoo prieštarav
prie štaravimus
imus ir pasiryžo veikti. veik ti.
- Ar tau būtb ūtųų įdom
įd omuu išgir
išgirst
sti,i, kaip tavo garbingas
garbingasisis sene
lis ir aš pradėjome bendradarbiavimą, kuris pasirodė toks
pelningas?
pelningas? - paklausė jis jis.
- Kodėl tau papr paprasči
asčiausi
ausiaiai nepapasakojus, kaip tu už
dirbi
dirb i auksinius
auksin ius šeke
šekelius?
lius? Tai viska
viskas, s, ką man
m an reikia žinoti, -
pareiškė jaunuolis.
Saru Nada nekreipė dėmesio į šią pastabą ir tęsė:
- Mes pradėjome
pradėjom e nuo šių artojų. artojų . Buvau ne vy vyres
resnis
nis už
tave. Kai prisiartino kolona vyrų, kurioje žygiavau ir aš, se
nasis žemdirbys Megidas nusišaipė iš jų nerūpestingo ari
mo. Megidas buvo prirakintas prie manęs. „Tik pažvelk į
tuos tinginius,
tingin ius, - užprotestavo
užprotestavo jis jis. - Tas, kuris laiko laiko plūgą,
plūgą,
nesistengia, kad įrankis smigtų giliai į žemę, o tie, kurie
muša, nepakursto jaučių įtūžio. Kaip jie gali tikėtis gero
derliaus blogai ardami?”
- Sakai,
Sakai, Megidas buvo priraki prir akintantass prie
pr ie tav
tavęs? —nustebęs
paklausė Hadanas Gula.
- Taip,
Tai p, me
mess buvome surakinti
surakinti bronziniais žied žiedai
aiss ap
link kaklus bei sunkia grandine. Salia jo buvo Zabadas,
 LAIMINGIAUS IAS BABILONO ŽMOGUS 121

avių vagis. Aš susipažinau su juo Harane. Gale ėjo žmogus,

kurį buvome praminę Piratu, nes jię nesakė savo vardo. Spė
 jome
 jo me,, kad jis jūrinink
jūrin inkas,
as, nes jam
ja m ant
an t krūti
kr ūtinė
nėss pagal jūr
jū r inin
in in
kų madą buvo ištatuiruotos dvi susivijusios gyvatės. Kolona
buvo surikiuota taip, kad eitume po keturis.
- T u buvai
buvai surakintas
surakintas kaip ve verga
rgas? - nepatikliai paklausė
paklausė
Hadanas Gula.
- Argi tavo
tavo tėva
tėvass tau nepasakojo,
nepasak ojo, kad aš aš kitados buvau
buv au
vergas?
- Jis dažnai
dažnai kalbėdavo
kalbėdavo apie tave, tave, bet
b et apie tai
tai niekada
neužsiminė.
- Jis
Jis buvo žmogus,
žmogus, kuriam
kur iam galėjau
galėjau patikėti didžia
didžiausi
usiasas
paslaptis.
paslaptis. Tavimi
Tavim i taip pat galiu pasitikėti, tie tiesa? - Saru Nada
Na da
skvarbiai pažvelgė jam j akis.
- Gali būti tikras,
tikras, kad tylėsiu, bet aš aš apstulbintas.
Sakyk, kaip atsitiko, kad buvai tapęs vergu?
Saru Nada patraukė pečiais.
- Kiekvienas žmogus gali gali pastebėt
paste bėtii esąs
esąs verga
vergas.
s. Tai įvyko
įvyko
lošimo namuose, ir miežių alus užtraukė man nelaimę. Aš
tapau savo brolio neatsargumo auka. Susivaidijęs jis nužu
dė savo draugą. Beviltiškai siekdamas apsaugoti brolį nuo
persekiojimų ir teismo, tėvas užstatė mane vienai našlei.
Kai jam nepavyko sukaupti sidabro, kad mane išlaisvintų,
 ji įtūžusi
įtū žusi pardavė
parda vė mamanene vergų
verg ų pirkli
pir kliui.
ui.
- Kokia gėdagėda ir nete
neteis
isyb
ybė!
ė! - užprotestavo
užprotestavo Hadanas Gu Gu
la.
la. - Bet sakyk,
sakyk, kaip atgavai lais laisvvę?
- Apie tai papasakosiu vėliau.
vėliau. D abar
ab ar leisk man tęsti savo savo
pasakojimą. Mums einant pro šalį, artojai tyčiojosi iš mū
sų. Vienas nusiėmė nušiurusią skrybėlę ir žemai nusilenkė
šaukdamas: „Sveiki atvykę į Babiloną, karaliaus sveteliai.
Jis laukia jūsų ant miesto sienų suruošęs puotą su molio
plytomis bei svogūnų sriuba.” Ir jie triukšmingai nusikva
tojo.
122
12 2 T U R T I N G I A US
US I AS B A B I L O N O Ž M OG U S

Piratas įtūžo ir išplūdo juos paskutinias žodžiais. „Ką jie

turi omeny sakydami, kad karalius laukia mūsų ant sie
nų?”-
nų?”- paklausiau
paklausiau jojo.
„Tu žygiuoji prie miesto sienų nešioti plytų tol, kol luš
tavo nugara. Galbūt jai dar nespėjus lūžti, jie užplieks tave
mirtinai. Manęs jie neužmuš. Aš juos nužudysiu.”
Tada prabilo Megidas: „Kaip kvaila kalbėti, kad šeimi
ninkai užmuša uoliai ir sunkiai dirbančius vergus. Seimi
ninkai mėgsta gerus vergus ir elgiasi su jais gerai.”
„Kas gi
gi nori sunkiai
sunkiai dirbti?
dirbti? - įsiterpė
įsiterpė Zabadas.
Zabadas. - T ie
artojai - išmintingi vyruka
vyrukai.i. Jie nelauž
nelaužoo sasavo nugarų.
nugarų. Tik
T ik
apsimeta, kad taip yra.”
„Tingėdamas netol
netolii nueis
nueisi,i, - paprieštaravo
paprieštaravo Megida
Megidas.s. -
Jeigu suarsi hektarą, būsi gerai tą dieną padirbėjęs, ir kiek
vienas
vienas šeimininkas
šeiminink as tai žinos.
žinos. Bet kai suari tik ti k pusę - tai
tai jau
ja u
išsisukinėjimas. Aš netinginiauju. Aš mėgstu dirbti, ir gerai
dirbti, nes darbas yra geriausias mano draugas, kokį tik ka
da nors pažinojau. Jis suteikė man visas gėrybes, kurias tu
rėjau - ūkį, karv
karves
es,, grūdus, viską.”
„Taip, ir kurgi vis
visaa tai
tai dabar?
dabar? - įgėl
įgėlėė Zabadas
Zabadas.. - Manau,
Man au,
labiau apsimoka būti gudresniam ir išsisukti nuo darbo.
Štai Zabadas, jeigu mes būtume parduoti dirbti prie sienų,
nešiotų
nešiot ų vandenį ar darytų kokį kitą lengvą
lengvą darbelį, tuo tarpu
tar pu
tu, mėgstantis dirbti, laužytum savo nugarą tąsydamasis su
plytomis.” Ir jis kvailai sukikeno.
Tą naktį mane užvaldė siaubas. Negalėjau užmigti. Pri
slinkau prie sargybinių virvės ir kai kiti miegojo atkreipiau
Godoso, kuris budėjo pirmasis, dėmesį. Jis buvo vienas iš
tų plėšikų arabų, vienas iš tų niekšų, kurie atėmę iš tavęs
piniginę dar perpjautų ir gerklę.
„Sak
„Sakyk
yk,, Godosai, - sušnibždėjau aš aš, - kai
kai atkeliausime į
Babiloną, ar būsime parduoti dirbti ant sienų?”
„Kam tau
ta u žinoti?” - įtariai paklausė jis jis
 LAIMINGIAUSIAS B A B I LO N O Ž M OG U S 123
12 3

„Nejaugi
„Nejaugi nesup
nesupran
ranti?
ti? - maldaujančiu
maldau jančiu balsu
balsu tariau
tariau aš
aš. -
Esu jaunas. Noriu gyventi. Nenoriu būti nualintas ar mirti
nai užmuštas ant sienų. Ar yra man galimybė gauti gerą
šeimininką?”
Jis sušnibždėjo: „Pasakysiu tau štai ką. Tu geras vyrukas,
nepridarysi Godosui rūpesčių. Dažniausiai mes iš pradžių
einame į vergų turgų. Dabar klausykis. Kai prieis pirkėjai,
sakyk, jog esi geras darbininkas, jog mėgsti sunkiai dirbti
geram šeimininkui. Tegul jie užsinori tave nupirkti. Jeigu
to neįvyks, kitą dieną nešiosi plytas. Siaubingai sunkus
darbas.”
Jam
Ja m nuėjus, atsiguliau antan t šilto smėlio, įsižiūrėjau į žvaig
žvaigžž
des ir mąsčiau apie darbą. Tai, kad Megidas pasakė esąs
geriausias jo draugas, privertė mane svarstyti, ar jis taps ir
mano geriausiu draugu. Žinoma, taip ir bus, jeigu tik jis
padės man ištrūkti iš šios situacijos.
Kai Megidas prabudo, pašnibždom papasakojau gerąją
žinią ir jam. Tai buvo mūsų vienintelė viltis artinantis prie
Babilono. Vėlai vakare mes pasiekėme sienas ir išvydome
ilga
ilgass virtines
virti nes žmonių,
žmoni ų, kurie it juodo
juo doss skruzdėlės
skruzdėlės laipiojo aukš
auk š
tyn žemyn stačiais įstrižais praėjimais. Labiau prisiartinę
apstulbome,
apstulb ome, nes triūsė
triūsė tūkstančiai
tūkstančiai žmonių
žm onių - vieni
vieni ka
kasė grio
vius, kiti maišė molį plytų gamybai. Daugiausiai jų tais sta
čiais praėjimais didžiuliais krepšiais nešiojo plytas mūri
ninkams.*
Prižiūrėtojai keikė atsiliekančius ir jaučių botagais va
nojo nugaras tiems, kurie neišsilaikydavo virtinėje. Vargšai
nualinti žmonės svirduliavo ir griūdavo su savo sunkiais
* Senov ės B abilono įžymybės - jo sienos, šventyklos, kabantys sodai
sodai ir
ir didieji
didieji kana
lai
lai - bu vo sukurti vergų,
vergų, daugiausia karo belaisvių, darbu. Tai rodo, kaip nežm oniš kai
buvo su jais elgiamasi. Šią darbo jėgą papildė ir daugelis Babilono bei jo provincijų
miestelėnų, parduotų į vergiją už nusikaltimus ar finansines problemas. Vyrai paprastai
užstatydavo save, žmonas ar vaikus kaip garantiją, jog grąžins skolą ar įvykdys kitus
įsipareigojimus. Priešingu
Priešingu atveju užstatytie
užstatytieji
ji bū dav o pa rduod ami į verg
vergiją
iją
 124
12 4 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS

antrankiais nebeįstengdami pakilti. Jeigu jų nepakeldavo

rimbas, nutempti į šalikelę jie likdavo raičiotis agonijoje.
Greitai juos nuvilkdavo prie kitų apgailėtinų kūnų pakelėj
laukti nepašventintų kapų. Išvydęs tą klaikų vaizdą, suvir
pėjau. Štai kas laukė mano tėvo sūnaus, jeigu jam nepasi
seks vergų turguje.
Godosas buvo teisus. Nuo miesto vartų mus nuvedė į
vergų kalėjimą,
kalėjimą, o kitą rytą - į užtvaras
užtvaras turguje. Čia kiti
vyrai susigūžė iš siaubo, ir tik mūsų sargybinių botagai pri
vertė juos judėti, kad pirkėjai galėtų apžiūrėti. Megidas ir
aš noriai kalbėjomės su kiekvienu, kuris leido į save kreiptis.
Vergų
Verg ų pirklys atsivedė
atsivedė karališkosios
karališkosios sargybo
sargyboss karius, kuri
k uriee
tyčiojosi iš Pirato ir jam priešinantis brutaliai jį mušė. Kai
 jie Pirat
Pir atąą nusivedė, nuo
nuošir
širdži
džiai
ai jo gailėjau.
Megidas jautė, kad greitai išsiskirsime. Kai arti nebeliko
pirkėjų, jis atvirai pasikalbėjo su manimi, kad atskleistų,
koks svarbus man bus darbas ateity: „Kai kurie žmonės jo
nekenčia. Jie laiko jį priešu. Geriau žiūrėk į jį kaip į draugą,
prisiversk jį pamėgti. Nesvarbu, kad jis sunkus. Jeigu galvo
si apie gerą namą, kurį statai, nebus svarbu, kad rąstai sun
kūs ar
ar toli nuo šulinio
šulinio iki
iki tinku
tin kuoto
otojo
jo nešioti
nešioti vandenį. Priža
dėk man, vyruti, jeigu gausi šeimininką, dirbti jam kiek
įman
įm anom
omaa uoliau. Nesikrimsk,
Nes ikrimsk, jeigu jis jis ne visad
visadaa pritars tam,
ką darai.
darai. Atmink
Atm ink - gera
geraii atliktas darbas neša gėrį
gėrį jį atliku
atl iku
siam žmogui. Jis daro jį geresniu žmogumi.” Jis nutilo, nes
priėjo apkūnus žemdirbys ir kritiškai mus nužvelgė.
Megidas paklausinėjo apie ūkį bei derlius ir greitai įtiki
no jį, kad būsiąs jam vertingas darbininkas. Karštai paside
rėjęs su vergų pirkliu, žemdirbys išsitraukė iš užančio storą
piniginę, ir greitai Megidas nusekė paskui naująjį šeiminin
ką bei dingo iš akių.
Tą rytą buvo parduoti dar keli vyrai. Po pietų Godosas
man slapčia pranešė, jog pirklys pasipiktinęs ir nepasiliks
 LAIMIN GIAUSIAS B A B I LO N O Ž M O G US 125
12 5

iki kito vakaro, o saulei nusileidus visus likusius nuves kara

liaus pirkliui. Kai prie sienos priėjo stambus, geraširdiško
veido žmogus ir paklausė, ar tarp mūsų yra kepėjas, jis man
pasirodė kaip skęstančiam šiaudas.
Priėjau prie jo ir paklausiau: „Kodėl toks geras kepėjas
kaip tu taip paviršutiniškai ieško kito kepėjo? Ar ne leng
viau būtų savo amato išmokyti tokį uolų žmogų kaip aš?
Tik pažvelk, esu jaunas, stiprus ir mėgstu dirbti. Suteik
man galimybę, ir padarysiu viską, kad į tavo piniginę byrė
tų auksas ir sidabras.”
Nustebintas mano užsidegimo, jis ėmė derėtis su pirk
liu, kuris nebuvo atkreipęs į mane dėmesio nuo tada, kai
nusipirko, bet dabar iškalbingai gyrė mano sugebėjimus,
gerą sveikatą ir charakterį. Jaučiausi kaip mėsininkui par
duodamas riebus jautis. Pagaliau, dideliam mano džiaugs
mui, derybos baigėsi. Aš nusekiau paskui naująjį šeimininką
laikydamas save laimingiausiu Babilono žmogumi.
Mano naujieji namai man labai patiko. Mano šeiminin
kas Nana-naidas mokė, kaip malti miežius kieme stovin
čiame akmeniniame dubenyje, kaip užkurti krosnyje ugnį,
kaip sumalti puikius sezamo miltus meduoliams. Miegojau
daržinėje, kur jis laikė grūdus. Sena vergė, namų prižiūrė
toja Svastė gerai mane maitino ir buvo patenkinta, jog pa
dedu jai atlikti sunkius darbus.
Taigi turėjau galimybę, kurios taip troškau, pasirodyti
vertingu šeimininko akyse ir tuo galbūt laimėti sau laisvę.
Paprašiau Nana-naidą pamokyti minkyti tešlą ir kepti
duoną. Labai patenkintas mano uolumu, jis išpildė prašy
mą. Tai gerai išmokęs, paprašiau parodyti, kaip kepti me
duolius. Greitai vis
visus
us darbus dariau pats.
pats. Seimininkas neatsi
neats i
džiaugė galėdamas dykinėti, bet Svastė nepritardama purtė
galvą
lvą. „Nieko nedirbti
nedirb ti blogai
blogai bet kuriam žmogui”,
žmog ui”, - pa
reiškė ji.
126
12 6 TURTINGIAUSIA S BABILONO ŽMOGUS

Jaučiau, jog atėjo metas pagalvoti, kaip užsidirbti pini

gų, kad nusipirkčiau laisvę. Nusprendžiau, kad Nana-naidas
neprieštaraus, jeigu vidurdienį pabaigęs kepti pelningai pa
dirbėsiu ir po pietų, ir jis pasidalys su manimi uždarbiu. Po
to man atėjo mintis, kodėl gi neiškepus daugiau meduolių
ir nepardavus jų miesto gatvėse alkaniems žmonėms?
Savo planą Nana-naidui išdėsčiau taip: „Jeigu baigęs
kepti galėčiau padirbėti ir popietėmis bei uždirbti tau pini
gų, kaip manai, ar būtų teisinga pasidalyti su manimi už
darbiu, kad turėčiau pinigų savo reikmėms bei norams?”
„Teisinga, visi
visišk
škai
ai teisinga”,
teisi nga”, - pripa
pr ipažin
žinoo jis.
jis. Kai išdėsčiau
savo planą papildomai pardavinėti meduolius, jis liko visiš
kai
kai patenkintas. „Šta
„Štaii kaip
kaip darysim,
darysim, - pasiūl
pasiūlėė jis
jis. - T u par
pa r
duosi juos po du už vieną pensą. Tada pusė visų pensų bus
mano, kad sumokėčia
sumokėčiauu už miltus, medųme dų bei kepimui
kepim ui suns unau
au
dotas malkas. Likusius pinigus pasidalysime vėl per pusę.”
Likau labai patenkintas jo kilniaširdišku pasiūlymu pa
silikti ketvirtadalį savo uždarbio. Tą vakarą iki vėlumos da
riau padėklą, ant kurio turėjau išdėlioti meduolius. Kad
gerai atrodyčiau, Nana-naidas davė man vieną iš savo su
nešiotų mantijų, o Svastė padėjo ją sulopyti ir išskalbė.
Kitą dieną iškepiau meduolių papildomai. Su rusvais ir
viliojančiais ant padėklo ėjau per gatves garsiai girdamas
savo prekę. Iš pradžių niekas nesusidomėjo, ir aš sutrikau.
Tačiau nesilioviau, ir vėliau vakarop išalkę žmonės pradėjo
pirkti pyragaičius, ir greitai mano padėklas ištuštėjo.
Nana-naidas buvo be galo patenkintas mano sėkme ir
mielai atidavė mano dalį. Aš neatsidžiaugiau savo pensais.
Megidas buvo teisus sakydamas, jog šeimininkas įvertina
gerą savo vergų darbą. Tą naktį buvau taip sujaudintas savo
pasisekimo, jog negalėjau užmigti ir svarsčiau, kiek galė
čiau uždirbti per metus ir kiek metų reikės, kad išsipirkčiau
laisvę.
 LAIMINGIAUSIAS B A BI L O NO ŽMOGUS 127
12 7

Kiekvieną dieną vaikščiodamas su padėklu pyragėlių,

greitai įsigijau pastovių klientų. Vienas iš jų buvo ne kas
kitas, o tavo senelis Aradas Gula. Jis buvo kilimų pirklys ir
pardavinėjo juos namų šeimininkėms eidamas nuo vieno
miesto galo iki kito su kilimus nešančiais asilais bei juos
prižiūrinčiu juodaodžiu vergu. Jis nupirkdavo du pyragė
lius sau ir du savo vergui bei visada pasišnekučiuodavo su
manimi, kol juos suvalgydavo.
Vieną dieną tavo senelis man pasakė kai ką, ką atsimin
siu visą gyvenimą. „Man patinka tavo pyragėliai, vyruti, bet
dar labiau - būdas, kuriuo juos siū siūla
lai.i. Toki
To kiaa dvasia
dvasia gagali
nunešti tave toli sėkmės keliu.”
Bet kaip tu gali suprasti, Hadanai Gula, ką tokie padrą
sinimo žodž
žodžiai
iai reiškė
reiškė jaunam
jau nam vergui
vergui - vienišam dideliame
dideliam e
mieste, visomis jėgomis kovojančiam, kad rastų išeitį iš tos
pažeminančios padėties?
Mėnesiai bėgo, ir mano piniginėje daugėjo pensų. Pra
dėjau jausti raminantį jų svorį prie savo diržo. Darbas tapo
geriausiu mano drau d raugu
gu - visa
visai,i, kaip kalbėjo
kalbėjo Megidas.
Megidas. Bu
vau laimingas, bet Svastė nerimavo.
„Bijau, kad tavo šeiminkas pernelyg daug laiko pralei
džia lošimo namuo
nam uose”,
se”, - protestavo ji. ji.
Vieną dieną patyriau didžiulį džiaugsmą gatvėje sutikęs
savo draugą Megidą. Jis vedė į turgų daržovėmis apkrautus
tris asilu
asilus.
s. „Man puikiai
p uikiai sekas
sekasi,i, - pasakojo
pasakojo jis. jis. - Seimini
Seim ininn
kui patinka mano geras darbas, ir dabar jau esu meistras.
Matai, jis patiki man apipirkimą, ir be to, šį tą nusiunčia
mano šeimai. Darbas man padeda išbristi iš savo nelaimės.
Vieną dieną jo dėka išsipirksiu laisvę ir vėl turėsiu savo ūkį.
Bėgo laikas, ir Nana-naidas vis nekantriau laukdavo ma
nęs
nęs grįžtančio
grįžtanči o iš
iš prekybos. Man
Ma n grįžu
grįžus,
s, jis
jis uoliai suskaičiu
suska ičiuoo
davo ir padalydavo mūsų pinigus. Be to, jis ragino mane
ieškoti kitų prekyviečių bei daugiau uždirbti.
128
12 8 TURTINGIAUSIA S B A B I LO N O ŽMOGUS

Aš dažnai išeidavau už miesto vartų ir siūlydavau savo

prękę ant sienų dirbančių vergų prižiūrėtojams. Nenorėjau
matyti tų baisių vaizdų, bet prižiūrėtojai buvo geri pirkėjai.
Kartą nustebau išvydęs Zabadą, laukiantį virtinėje, kol pri
kraus jo krepšį plytų. Jis buvo sulysęs ir sulinkęs, o jo nuga
ra nuo prižiūrėtojų rimbų
rim bų - randuot
rand uotaa bei
bei žaizdota.
žaizdota. Susi
graudinęs padaviau jam pyragaitį, kurį jis susigrūdo į burną
it išbadėjęs gyvulys. Pastebėjęs jo godų žvilgsnį sprukau,
kad nepagriebtų mano padėklo.
„Kodė
„Kodėll taip sunkiai dirbi?” - kartą paklausė
paklausė manęs Aradas
Gula. Prisimeni, beveik
beveik tą patį klausimą šiandien man m an užda-
vei ir tu? Papasakojau jam, ką apie darbą kalbėjo Megidas
ir kaip darbas tapo geriausiu mano draugu. Didžiuodama
sis parodžiau savo piniginę su pensais ir paaiškinau, jog tau
pau juos, kad išsipirkčiau laisvę.
„O ką darysi,
darysi, kai būsi laisv
laisvas
as?”
?” - paklausė jis.
jis.
„Ketinu tapti pirkliu
pir kliu”,
”, - atsak
atsakia
iau.
u.
Po šių žodžių jis patikėjo man vieną paslaptį, apie kurią
nebūčiau galėjęs nė pagalvoti. „Tu nežinai, kad ir aš esu
vergas. Aš bendradarbiauju su savo šeimininku.”
- Nutilk,
Nutilk , - pareik
pareikal
alav
avoo Hadanas Gul Gula.
a. - Aš nekla
neklausy
usy
siu mano
man o senelį
senelį pažeminančio
pažemin ančio me melo.
lo. Jis nebuvo verga
vergas.s. - Ir
piktai žybtelėjo akimis.
Saru Nada nesutriko.
- Aš gerbiu jį kaip pakilusį virš sav savo nelaimės ir tapusį
ta pusį
žymiu Damasko miestelėnu. Ar tu, jo anūkas, išaugai toje
pačioje dirvoje? Ar esi pakankamai vyriškas, kad pažvelg
tum į tikrus faktus, ar tau geriau gyventi apgaulingomis
iliuzijomis?
Hadanas Gula išsitiesė balne. Vos suvaldydamas jaus
mus, jis tarė:
- M ano
an o senelį
senelį visi
isi mylėjo. Jis buvo padaręs be galo galo daug
dau g
gero. Kai prasidėjo badas, argi jis nenupirko Egipte grūdų,
 LAIMINGIAUSIAS B A B I LO N O ŽMOGUS 129
12 9

argi jo karavanas nepargabeno jų į Damaską ir nepadalijo

žmonėms, kad niekas nebadautų? O tu sakai, kad jis buvo
niekingas Babilono vergas.
- Jeigu jis
jis bū
b ū tų pasilik
pasilikęs
ęs Babilono vergu,
vergu, gal jis ir bū
būtų
tų
buvęs
buv ęs niekingas, tačiau savo
savo pastangomis
pastango mis jis
jis tapo žymiu DaDa
masko žmogumi. Dievai iš tiesų atleido jam klaidas ir ap
dovanojo jįjį pagarba, - atsak
atsakėė Saru
Saru Nada.
- Pasis
Pasisak
akęs
ęs,, jog yra verg
vergas
as,, - tęsė
tęsė Saru Nada,
Nad a, - jis
jis paaiš
paaiš
kino, kaip nėrėsi iš kailio, kad pelnytų laisvę. Dabar, jau
turėdamas pakankamai pinigų išsipirkti, jis buvo labai susi
rūpinęs, ką turėtų daryti. Jis vis mažiau parduodavo ir bijo
 jo likti be šeim
še imin inin
inko
ko paramos.
paramo s.
Aš paprieštaravau jo neryžtingumui: „Nesilaikyk įsika
binęs į savo šeimininką. Pasijusk vėl laisvu žmogumi. Elkis
kaip laisvas, ir tau seksis kaip laisvam! Nuspręsk, ką nori
pasiekti, ir darbas tau padės tai padaryti!” Jis nuėjo savo
keliu pasakęs, jog gerai, kad sugėdinau jį už jo neryžtin
gumą.*
Kartą vėl išėjau už miesto vartų ir nustebau radęs ten
didžiulę minią. Kai vieno žmogaus paprašiau paaiškinti, jis
atsakė: „Nejaugi negirdėjai? Pabėgęs vergas, kuris užmušė
vieną iš Karaliaus sargybinių, buvo nuteistas ir šiandien už
šį nusikaltimą bus mirtinai užplaktas rykštėmis. Čia daly
vaus net pats Karalius.”
Aplink bausmės vykdymo vietą buvo tokia spūstis, jog
bijojau eiti arčiau, kad kas nors neapverstų mano padėklo
su meduoliais. Todėl užsilipau ant nebaigtos sienos norė
damas pažvelgti pro žmonių galvas. Man teko laimė pama
tyti patį Nebuchadnezarą, važiuojantį auksiniame vežime.
* Nors mums senovės Babilono vergų papročiai gali pasirodyti prieštaringi, jie buvo
griežtai reguliuojami įstatymo. Pavyzdžiui, vergas galėjo turėti bet kokią nuosavybę, net
savų vergų, į kuriuos nepretenduoja jo šeimininkas. Vergai laisvai tuokdavosi su laisvai
siais. Laisvų moterų vaikai būdavo laisvi. Daugelis miesto pirklių būdavo vergai. Dauge
lis
lis jų bendradarbiavo su šeimin inka is ir bu vo turtingi.
 130
13 0 TURTINGIAUSIAS B A BI L ON O ŽMOGUS

Niekada nebuvau regėjęs tokios didybės, tokių auksinio

audinio ir aksomo apdarų.
Nemač
Ne mačiau,
iau, kaip plakė, bet girdėjau vargšo vergo riksmus.
Stebėjausi, kaip toks kilnus žmogus kaip mūsų gražusis Ka
ralius gali ištverti matydamas tokią kančią, tačiau pastebė
 jęs,
 jęs, jog jis kvatojasi ir juok
ju okau
aujaja su savo
savo didika
did ikais,
is, suprat
sup ratau
au,,
kad jis žiaurus, ir todėl sienas statantiems vergams keliami
tokie nežmoniški reikalavimai.
Kai vergas mirė, pririšę prie kojos virvę, jo kūną iškėlė
ant stulpo, kad visi pamatytų. Miniai pradėjus skirstytis,
priėjau arčiau. Ant plaukuotos krūtinės išvydau tatuiruotę
- dv
dvii susiviju
susivijusias
sias gyv
gyvate
ates.
s. Tai
Ta i buvo Piratas.
Kai kitą kartą sutikau Aradą Gulą, jis buvo pasikeitęs
žmogus. Jis entuziastingai mane pasveikino: „Štai, vergas,
kurį pažinojai, dabar laisvasis. Tavo žodžiai turėjo stebuk
lingą jėgą. Mano prekyba ir pelnas jau auga. Mano žmona
džiūgauja. Ji laisva moteris, mano šeimininko dukterėčia.
Ji trokšta išvažiuoti į kitą miestą, kur niekas nežinotų, jog
aš buvau vergas. Taip mūsų vaikai nesužinos apie savo tėvo
nesėkmę. Darbas tapo mano geriausiu padėjėju. Jis padėjo
man atgauti pasitikėjimą ir sugebėjimą prekiauti/4
Aš džiūgavau, kad galėjau nors truputį atsilyginti jam už
padrąsinimą.
Vieną vakarą pas mane atėjo sukrėsta Svastė. „Tavo šei
mininkui iškilo pavojus. Bijau dėl jo. Prieš kelis mėnesius
 jis daug pralošė. D abar
ab ar nebegali susimokė
susi mokėti
ti ū k inin
in inkk ui už
grūdus ir medų. Negali atsiskaityti su pinigų skolintoju. Jie
įtūžę ir grasina jam.
„Kam baimintis dėl jo kvailysčių. Mes nesame jo sar
gai”,
gai”, - nerūpestingai
nerūpesti ngai atsakiau
atsakiau ašaš.
„Kvailas jaunuoli, tu nieko nesupranti. Jis užstatė tave
pinigų skolintojui, kuris pagal įstatymą gali tavęs pareika
 LAIMINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS 131

geras šeimininkas. Kodėl? O, kodėl jį ištiko tokia nelaimė?”

Svastės būgštavimai nebuvo tušti. Kitą rytą man kepant
pinigų skolintojas sugrįžo su žmogumi, kurį vadino Sasiu.
Nepažįstamasis nužvelgė mane ir pasakė, jog tiksiu.
Pinigų skolintojas nelaukė, kol grįš šeimininkas, tik liepė
Svas
Svasteitei pasakyti,
pasakyti, jog pasiima mane. Su vieninteliu vieninte liu drabužiu
dra bužiu
ant pečių ir saugiai prie diržo kabančiu kapšu pensų, ne
baigęs kepti, buvau skubiai išsivestas.
Buvau atskirtas nuo brangiausių vilčių, kaip medis, kurį
uraganas išrovė iš miško ir įmetė į siaučiančią jūrą. Lošimų
namai ir miežių alus man vėl užtraukė nelaimę.
Sasis buvo bukas ir piktas žmogus. Jam vedantis mane
per miestą, papasakojau apie gerus darbus, kuriuos dariau
Nana-naidui, ir pasakiau, jog norėčiau tą patį daryti dėl
 jo. Jo atsakymas
atsakym as nebuvo
neb uvo padrąs
pad rąsininan
antis
tis::
„Man nepatinka ši šis darbas
darbas.. M ano šeimininkui
še imininkui - taip
taip
pat. Karalius liepė jam pasiųsti mane statyti Didžiojo Ka
nalo dalį. Seimininkas liepė Sasiui nupirkti daugiau vergų,
sunkiai
sunki ai dirbt
dir btii ir greičiau
greičiau baigti. Fe! Kaip galima greitaigreitai baigti
tokį didelį darbą?”
Įsivaizduok dykumą, kurioje kurioj e jokio medelio,
medelio, tik žemžemii krū
kr ū
mų stagarai, ir taip svilina saulė, jog beveik negalima gerti
mūsų statinėse įkaitusio vandens. Po to įsivaizduok įsivaizduok virtines
virtines
vyrų, kurie nuo aušros iki sutemų leidžiasi į gilų griovį ir
dulkėtais takais tempia iš jo sunkius krepšius žemių. Įsi
vaizduok geldose paduotą maistą, kurį rijome kaip kiaulės.
Mes neturėjome nei palapinių, nei šiaudų guoliui. Štai to
kioje situacijoje buvau atsidūręs. Savo piniginę užkasiau pa
ženklintoje vietoje galvodamas, jog kažin, ar kada nors ją
atsikasiu.
Iš pradžių plušėjau noriai, bet slenkant mėnesiams pa
 juta
 ju tau,
u, kad
ka d ma
mano no dvasia palūžta
pal ūžta.. Galiausiai
Galiaus iai m anoan o pavargusį
kūną pakirto karštligė. Aš praradau apetitą ir vos įstengiau
132
13 2 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O Ž M OG U S

valgyti avieną bei daržoves. Naktimis negalėdavau užmigti.

Kentėdamas svarsčiau, ar tik Zabado planas išsisukinėti
ir saugoti savo nugarą, kad nepalūžtų nuo darbo, nebuvo
geresnis. Tada prisiminiau paskutinį kartą, kai jį mačiau, ir
supratau, jog jo planas nebuvo geras.
Pagalvojau apie Piratą, jo kartėlį ir susimąsčiau, ar ne
geriau kovoti ir žudyti. Vis dėlto jo kruvino kūno vaizdas
man priminė, kad ir šis planas beprasmiškas.
Tada prisiminiau paskutinį susitikimą su Megidu. Jo
rankos nuo sunkaus darbo buvo įdiržusios, bet širdis ir vei
das
das - laimingi. Jo planas buvo geriau geriausiasias.
s.
Vis dėlto aš norėjau dirbti
dir bti taip kaip
kai p Megidas; ir jis
jis nebūt
neb ūtųų
įstengęs dirbti sunkiau už mane. Kodėl gi man darbas neat
nešė laimės ir sėkmės? Ar darbas padarė Megidą laimingu,
ar sėkmė ir laimė, kuri priklauso tik nuo dievų užgaidų?
Nejaugi likusį savo gyvenimą turėsiu triūsti nepatenkinda
mas savo troškimų, be laimės ir sėkmės? Visi šie klausimai
sukosi mano mintyse, bet atsakymo neradau. Iš tiesų buvau
visiškai pasimetęs.
Po kelių dienų, kai atrodė, mano kantrybė baigsis, o
išeities vis dar nemačiau, mane pasikvietė Sasis. Iš Babilo
no nuo
n uo ma
manono šeimininko buvo atkelia
atkeliavęs
vęs pasiuntinys
pasiuntinys parsi
vesti manęs atgal. Išsikasiau savo brangiąją piniginę, apsi-
siaučiau sudriskusia mantija ir leidausi į kelionę.
Jojant mano karštligės apimtame prote sukosi tos pačios
mintys apie mane blaškantį uraganą. Aš tarsi pasinėriau į
keistus savo gimtojo miesto Harano dainelės žodžius:
 Apsiautė
 Apsiau tė žmogų it i t vies
viesul as,
ulas
 Nešė
 Nešėj į i t audra.
audra.
Kurios kelio niekas negali atsekti,
Kurios
Kurios lemtis nenusakoma.
Ar man lemta neaišku už ką amžinai kęsti tokią baus
mę? Kokios naujos kančios ir nusivylimai manęs laukia?
 LAIMINGIAUSI AS B A B I L ON O Ž M O GU S 133
13 3

Gali įsivaizduoti, kaip nustebau, kai įjojęs į savo šeimi

ninko kiemą išvydau manęs laukiantį Aradą Gulą. Jis pa
dėjo man nulipti nuo žirgo ir apkabino it seniai prarastą
brolį.
Mums einant norėjau sekti paskui jį, kaip vergas paskui
šeimininką, bet jis neleido. Apkabinęs mane, jis tarė: „Aš
tavęs visur ieškojau. Kai buvau jau beveik praradęs viltį,
sutikau Svastę, kuri papasakojo apie pinigų skolintoją, o šis
nukreipė mane pas kilmingąjį savininką. Su juo buvo sun
ku derėtis - jis
jis privertė
privertė mane
man e sumokėti
sumokė ti didžiulę sumą,sumą, bet
tu jos vertas. Tavo mokymas ir patirtis įkvėpė mane šiai
naujai sėkmei.”
„Tai Megido mokymas, ne man m ano”,
o”, - įsiterpiau
įsiterpiau aš
aš.
„Ir Megido, ir tavo. Ačiū jums abiems. Mes keliaujam į
Damaską, būsi mano bendradarbis. Štai Štai,, žiūrėk,
žiūrėk, - po aki
mirkos
mir kos būsi laisv
laisvas
as žmogus!” - sušuko jis, jis, ištraukė iš užan-
ties molinę lentelę su mano vardu, iškėlė ją aukštai virš
galvos ir trenkė į grindinio akmenis. Lentelė sudužo į šim
tus šipulių. Jis netverdamas džiaugsmu mindžiojo juos, kol
šie virto dulkėmis.
Mano akys paplūdo dėkingumo ašaromis. Pasijutau lai
mingiausiu žmogumi Babilone.
Taigi, kaip matai, mano didžiausių sunkumų metu dar
bas tapo mano geriausiu draugu. Savo darbštumo dėka ne
buvau parduotas triūsti su vergais prie miesto sienų. Be to,
 jis pada
pa darė
rė didelį įspūdį tavo seneliui,
seneliu i, ir jis išsirinko ma mane
ne
savo bendradarbiu.
Hadanas Gula paklausė:
- Ar darbas buvo slap
slaptas
tasis
is mano
m ano senelio
senelio raktas
raktas į auksi
nius šekelius?
- Tai
Ta i buvo vienintelis
vienintelis raktas
raktas,, kurį
k urį jis
jis turėjo, kai su juo
susipažinau, —atsakė Saru Nada. —Tavo seneliui patiko
dirbti. Dievai įvertino jo pastangas ir dosniai atlygino.
134
13 4 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O ŽMOGUS

- Pradedu supra
suprast
sti,
i, - susi
susimą
mąst
stęs
ęs tarė
tarė Hadanas
Hadanas Gula.
Gula. -
Dirbdamas jis įsigijo daug draugų, kurie žavėjosi jo verslu ir
darbo atnešta sėkme. Darbas jį išaukštino Damaske. Dar
bas jam suteikė visus tuos dalykus, kuriems pritariu ir aš. O
aš maniau, darbas tinka tik vergams.
- Gyvenime yrayra daug malon
ma lonum
umų,
ų, kuriais
kuriais ga
gali džiaugti
džiaugtiss
žmonės,
žmonės, - paaiš
paaiškin
kinoo Saru
Saru Nada. - Kiekvi
Kiekviena
enam
m - savo vie
ta. Aš džiaugiuosi, kad darbas skirtas ne tik vergams. Jeigu
taip būtų, neturėčiau didžiausio savo malonumo. Aš mėgs
tu daug ką, bet niekas neprilygsta darbui.
Saru Nada ir Hadanas Gula jojo aukštų sienų šešėlyje
prie masyvių, bronzinių Babilono vartų. Jiems prisiartinus,
sargybiniai
sargybiniai pašoko ir pasveikino
pasveikino garbingą
garbin gą miestelėną.
miestelėną. Aukš
A ukš
tai iškėlęs galvą, Saru Nada vedė ilgą karavaną pro vartus
miesto gatvėmis.
- Aš visada
visada norėjau būti
bū ti panašus į savo
savo sene
senelį,
lį, - prisipa
prisip a
žino jam Hadanas Gula.
Gula. - D ar niekada ik iki ga
galo nesupra
tau, koks jis buvo žmogus. Tu man tai atskleidei. Dabar,
tai supratęs, žaviuosi juo ir vis labiau jaučiuosi pasiryžęs
tapti panašiu į jį. Bijau, niekada neįstengsiu tau atsilyginti
už tai, kad davei man tikrąjį raktą į sėkmę. Nuo šiandien
naudosiuos tuo raktu. Pradėsiu nusižeminęs, kaip ir jis, nes
tai daug geriau atitinka mano tikrąją padėtį negu brange
nybės ir prašmatnūs drabužiai.
Tai pasakęs, Hadanas Gula išsitraukė iš ausų brangak
meniais papuoštus blizgučius ir nusimovė nuo pirštų žie
dus. Po to, įtempęs žirgo vadžias, jis šiek tiek atsiliko ir su
didžiausia pagarba nujojo paskui karavano vedlį.
 Sis tas is Babilono
istorijos

Istorijos puslapiuose nėra žavingesnio

miesto už Babiloną. Jau pats jo pavadinimas sukelia gero
vės ir didybės įspūdį. Jo aukso ir brangenybių lobiai buvo
pasakiški. Toks klestintis miestas lyg ir turėjo būti įsikūręs
tinkamoje tropikų prabangos aplinkoje, apsuptas turtingų
gamtos išteklių - miškų ir kasykasykl
klų.
ų. Tačiau
Tači au tai
tai klaidingas
klaidingas
įspūdis. Jis buvo įsikūręs prie Eufrato, plokščiame, sausrin
game slėny
slėnyje.
je. Netu
Ne turėj
rėjoo nei miškų, nei
nei kasyklų
kasyklų - net
ne t akme
nų statybai. Pro jį nevedė net prekybos kelias. Lietaus ten
nepakako, kad išaugtų derlius.
Babilonas
Babilonas - ryšku
ryškuss pav
pavyz
yzdy
dys,
s, kaip
kaip panaud
pana udoda
odamas
mas pri
pr i
einamas priemones žmogus gali pasiekti didelių tikslų. Vi
136
13 6 TURTINGIAUSIAS B A B I L ON O ŽMOGUS

Visi
isi jo turtai
turt ai - žmogaus sukrauti.
Babilon
Babilonas as turėjo tik du natūralius šaltinius - derlingą derlingą
žemę ir upės vandenį. Vieno iš didžiausių anų laikų inži
nerijos pasiekimo dėka Babilono žmonės, panaudodami
užtvankas ir milžiniškus drėkinimo kanalus, nukreipė upės
vandenis. Šie kanalai driekėsi tolybėn per tą nykų slėnį lie
dami gyvybę teikiančius vandenis į derlingą dirvą. Tai buvo
vien
vienas
as iš pirm
pi rmųjųjųų istorijoje žinom
žin omųų inžinerijos išradimų.
išrad imų. Pa
saulis dar nebuvo matęs tokių gausių derlių, kurie išaugda
vo šios drėkinimo sistemos dėka.
Laimei, per ilgą egzistavimo laiką Babiloną valdė kara
lių dinastijos, kurioms karo žygiai bei plėšikavimas buvo tik
atsitiktiniai dalykai. Nors Babilonas dalyvavo karuose,
dauge
daugelis
lis iš
iš jų buvo vietiniai arba gynybiniai prieš tuos am ambi
bi
cingus svetimšalius užkariautojus, kurie geidė pasakiškų jo
lobių. Žymiausi Babilono valdovai gyvi istorijoje dėl savo
išminties, veiklumo ir teisingumo. Babilonas nepagimdė iš
didžiai žygiuojančių monarchų, kurie būtų siekę užkariauti
tuometinį jiems žinomą pasaulį, kad visos tautos mokėtų
duoklę jų egoizmui.
Kaip miesto Babilono nebėra. Kai pasitraukė tos įkve
piančios žmogiškos pajėgos, kurios pastatė ir išlaikė miestą
tūkstančius
tūksta nčius me metų,
tų, jis greitai virto apleistais
apleistais griuv
griuvėsia
ėsiais.
is. Babi
lonas buvo Azijoje, maždaug šeši šimtai mylių į rytus nuo
Sueco kanalo, į šiaurę nuo Persijos įlankos. Geografinė pla
tuma
tum a - maždaug tridešimt laipsnių laipsnių vir
viršš ekvator
ekvatoriaus
iaus,, prak
tiškai tokia pat kaip Jumos Arizonoje. Babilono klimatas
buvo panašus kaip šio Amerikos miesto m iesto - karštas ir sau
sausa
sas.
s.
Šiandien Eufrato slėnis, kitados gausiai apgyvendintas ir
drėkintas žemdirbystės lopšys, vėl vėjų šluojama dyka ply
nė. Tarp vėjo pustomų smėlynų kovoja už būvį menka žolė
ir dykumos krūmokšniai. Derlingi laukai, milžiniški mies
tai
tai ir ilg
ilgi turtin
tur tingų
gų pirklių karavan
karavanaiai - praeitis.
praeitis. Vieninteliai
Vienin teliai
 ŠI S T A S IŠ
IŠ B A BI LO NO IS TOR IJ OS 137
13 7

gyventojai yra klajoklės arabų gentys, kurios palaiko savo

skurdžią egzistenciją augindamos nedideles gyvulių bandas.
Taip buvo maždaug nuo krikščionybės eros pradžios.
Kur ne kur po šį slėnį išsibarsčiusios žemių kalvos. Ke
liautojai šimtmečiais nelaikė jų niekuo kitu. Retų lietingų
audrų išplautos molinių indų bei plytų šukės pagaliau at
kreipė į jas archeologų dėmesį. Kasinėti ir patikrinti, ką
čia galima rasti, buvo atsiųstos Europos ir Amerikos mu
ziejų finansuojamos ekspedicijos. Kastuvai ir kapliai greitai
įrodė,
įrodė , jog šios
šios kalvo
kalvoss - tai senovės
senovės miestai, o tiksliau, jų
kapai.
Vienas iš jų buvo Babilonas. Virš jo mažne dvidešimt
šimtmečių vėtros nešiojo dykumos dulkes. Pastatytos iš ne
degtų plytų, visos atkastos sienos suiro ir dar kartą susmego
į žemę. Toks šiandien yra Babilonas, turtingasis miestas.
Molio krūva, taip ilgai buvusi apleista, kad niekas iš gyvųjų
net nežinojo jo pavadinimo, kol jis nebuvo atrastas rūpes
tingai pašalinant amžių atliekas iš gatvių ir griuvėsių, šipu
lius iš šventyklų bei rūmų.
Daugelis mokslininkų Babilono ir kitų šio slėnio miestų
civilizaciją laiko seniausia iš visų, apie kurias esama tikslių
užrašų. Buvo įrodyta, jog tikrosios datos siekia 8000 metų
senum
sen umoo praeitį. Šiuo atžvilg
atžvilgiu
iu įdomus
įdom us faktas
faktas yra
yra būdai, nau
na u
doti šių datų nustatymui. Babilono griuvėsiuose buvo rasti
saulės elipsės aprašymai. Šiuolaikiniai astronomai lengvai
apskaičiavo, kada Babilone buvo matoma tokia elipsė, ir
taip nustatė žinomą ryšį tarp jų ir mūsų kalendoriaus.
Taigi mes įrodėme, jog prieš 8000 metų Babilonijoje
gyvenusių šumerų miestai buvo apjuosti sienomis. Galima
tik spėlioti, kiek šimtmečių tokie miestai egzistavo iki tol.
Jų gyventojai nebuvo tik barbarai už apsauginių sienų. Jie
buvo išsilavinę ir apsišvietę žmonės. Kiek atskleidžia už
rašytoji istorija,  yc
 y c   buvo pirmieji mechanikai, pirmieji ast
138
13 8 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS

ronomai,
ronom ai, pirmieji
pirmieji matematikai,
matematikai, pirmieji finansininkai
finansininkai ir pir
mieji žmonės, turėję rašytinę kalbą.
Jau minėtos drėkinimo sitemos nederlingą
nederling ą slė
slėnį
nį pavertu
sios žemdirbystės rojumi. Vis dar galima aptikti šių kanalų
liekanų, nors daugiausia jie padengti susikaupusio smėlio.
Kai kurie iš jų buvo tokio dydžio, jog nesant juose vandens
dugnu vienas šalia kito būtų galėję prajoti tuzinas raitelių.
Savo
Savo dydžiu jie puikiausiai
puikiausiai prilygsta didžiausiems Kolorado
ir Jutos kanalams.
Be slėnio žemių drėkinimo, Babilono inžinieriai buvo
užbaigę kitą panašios didybės projektą. Panaudoję įman
trią sausinimo sistemą, jie melioravo milžinišką drėgnų že
mių plotą Eufrato ir Tigro upių aukštupyje bei taip pat
pradėjo jį kultivuoti.
Klestintį Babiloną aplankė graikų keliautojas bei istori
kas Herodotas, palikęs mums vienintelį žinomą pašalinio
žmogaus aprašymą. Jo raštuose pateiktas grafinis miesto api
būdinim
būd inimas
as ir kai
kai kurie
kurie neįprasti
neįprasti gyventojų paproči
papročiai.
ai. H ero
er o
dotas mini stebėtiną žemės derlingumą bei gausų jų išau
gintą kviečių ir miežių derlių.
Babilono šlovė išblėso, tačiau jo išmintis mums buvo
išsaugota. Už tai turime būti dėkingi jų užrašų formai. Tais
senais laikais popierius dar nebuvo išrastas. Savo užrašus
babiloniečiai, įdėdami daug darbo, raižydavo ant drėgno
molio lentelių. Užbaigtas lenteles išdegdavo, ir jos tapdavo
kietais kokliais. Jie būdavo maždaug 15 x 20 cm dydžio ir
2,5 cm storio.
Šios molinės lentelės, kaip jos paprastai vadinamos, bu
vo naudojamos beveik taip pat, kaip mes naudojame šiuo
laikines rašto formas. Ant jų būdavo raižomos legendos,
eilės, istorijos, karališki įsakai, žemės įstatymai, nuosavybės
titulai, vekseliai ir net laiškai, kuriuos pasiuntiniai nešdavo
į tolimus miestus. Šios molinės lentelės mums leidžia
 ŠI S T A S IŠ BA BI LO NO IS TOR IJ OS 139
13 9

pažvelgti į tų žmonių intymius, asmeninius reikalus. Pa

vyzdžiui, vienoje lentelėje, aiškiai užrašytoje kaimo krautu
vininko, sakoma, jog tam tikrą dieną tam tikras įvardytas
klientas atvedė karvę ir apkeitė ją į septynis maišus kviečių
- trys
trys buvo atiduoti
atiduo ti iš karto,
karto , o keturi palikti,
palikti, kad klientas
pasiimtų, kada nori.
Saugiai palaidotas sugriuvusiuose miestuose, archeologai
atrado ištisas šių lentelių bibliotekas, šimtus tūkstančių jų.
Vienas iš didžiausių Babilono stebuklų buvo milžiniš
kos miestą supančios sienos. Senovėje jos lygintos su di
džiąja Egipto piramide, priklausančia
priklau sančia „septyniem
„septyniemss pasau
pas au
lio stebuklams”. Laikoma, kad pirmąsias sienas miesto isto
rijos
rijos pradžioje pastatė karalienė Semiramis.
Semiramis. Tikslus jų aukštis
nežinomas.
nežinomas. Remiantis
Remiantis ankstyvųjų rašyt
rašytojų
ojų užuom
užuominomi
inomiss nu
nu
statyta, kad jos buvo maždaug 18 metrų aukščio, jų išorinę
pusę sudarė degtos plytos ir toliau jas saugojo gilus vandens
griovys.
Vėlesnes ir garsesnes sienas maždaug šeši šimtai metų iki
Kristaus buvo pradėjęs statyti karalius Nabopolasaras. Atsi
žvelgiant į gigantišką jo planuotų atstatymų mastą, jis ne
sulaukė savo pradėtų darbų pabaigos. Tai liko jo sūnui Ne-
buchadnezarui, kurio vardas pažįstamas biblinėje istorijoje.
Šių vėlesnių sienų aukštis neįtikėtinas. Pagal patikimus
šaltinius, jos buvo maždaug 50 metrų aukščio ir prilygo
šiuolaikiniam penkiolikos aukštų pastatui. Nustatyta, kad
bendras jų ilgis buvo 14-17 kilometrų. Jų viršus buvo toks
platus, kad aplink jomis galėjo apvažiuoti šešių žirgų trau
kiamas vežimas. Iš šio milžiniško statinio dabar išlikę tik
pamatų fragmentai bei griovys. Iro elementai, o griovimą
užbaigė arabai, grobę plytas kitoms statyboms.
Prie Babilono sienų traukė pergalingos to užkariavimų
amžiaus karo žygių laimėtojų armijos. Aibė karalių vis ap
guldavo Babiloną, bet visada veltui. Nereikėtų manyti, jog
140
14 0 TURTINGIAUSIAS B A B I LO N O ŽMOGUS

to meto įsiveržėlių armijos buvo silpnos. Istorikai kalba apie

tokius junginius kaip 10000 raitelių, 25000 vežimų, 1200
pėstininkų pulkų po 1000 karių kiekviename. Karo reik
menų ir maisto atsargų surinkimui iki numatyto žygio daž
nai prisireikdavo dvejų-trejų metų.
Babilonas buvo daug kuo panašus į šiuolaikinį miestą.
Jame buvo gatvės ir parduotuvės. Gyvenamuosiuose kvar
taluose prekeiviai siūlė savo dirbinius. Didingose šventyk
lose šventikai vedė pamaldas. Mieste buvo aptvertas plotas
karaliaus rūmams. Sakoma, jog šios sienos buvo aukštesnės
už supančias miestą.
Babilon
Babilonieči
iečiai
ai buvo
buvo nagingi
nagingi meninink
men ininkai
ai - skulptoriai, ta
pytojai, audėjai, auksakaliai bei metalinių ginklų ir žemės
ūkio reikmenų gamintojai. Jų juvelyrai kūrė meniškiausias
brangenybes. Daugelis jų buvo rasta turtingų miestelėnų
kapuose ir dabar yra demonstruojamos garsiausiuose pa
saulio muziejuose.
Labai anksti, kai kita pasaulio dalis dar kirto medžius
akmeninias kirviais ar medžiojo ir kovėsi titnaginius antga
lius turinčiomis ietimis bei strėlėmis, babiloniečiai jau nau
dojo kirvius, ietis bei strėles su metaliniais antgaliais.
Babiloniečiai buvo išmintingi finansininkai ir prekybi
ninkai. Kiek žinoma, jie pirmieji išrado pinigus kaip mainų
priemonę, vekselius ir raštiškus dokumentus, patvirtinan
čius nuosavybės teisę.
Maždaug 540 metų prieš Kristaus gimimą į Babiloną
nebuvo įsiveržusi jokia priešų armija. Net sienos niekada
nebuvo užimtos.
užimtos. Babilono
Babilono žlugimo istorija
istorija - neįpras
neįprasčia
čiausi
usia.
a.
Vienas didžiausių to meto užkariautojų Kyras nusprendė
pulti miestą ir užimti jo neprieinamas sienas. Babilono ka
raliaus Nabonido patarėjai įtikino jį pasitikti Kyrą ir su
triuškinti nelaukiant, kol bus apgultas miestas. Bet babi
loniečių armija buvo sumušta ir pasitraukė nuo miesto.
 Sis t a s iš b a b i l o n o i s t o r i j o s 141

Taigi Kyras įžygiavo pro atlapotus vartus ir netrukdomas

užėmė miestą.
Vėliau miesto galybė ir prestižas pamažu blėso, kol per
kelis šimtus metų jis ištuštėjo, buvo apleistas, paliktas vė
 jams
 jam s ir audro
aud roms
ms - kaip kitado
kit adoss dyk
dykum
umos
os žemė,
žemė, iš kurio
k urioss ir
buvo sukurta jo dydybė. Babilonas žlugo ir niekada nebe-
atgijo, tačiau jo civilizacija daug kam padarė didžiulę įtaką.
Laikas sutrupino į dulkes orias jo šventyklų sienas, bet
Babilono išmintis gyva iki mūsų dienų.
 AUTORIUS IR JO KNYGA

George Samuel Clason gimė 1874 m. lapkričio 7 d. Luizianoje,

 Misūryje.
 Misūryje. Jis mokės mokėsii Nebrask
Nebraskosos univers
universitete
itete,, o Ispanų-Amerikieč
Ispanų-A merikiečių ių karo
karo
 metu tarnavo Jungtinių
Jung tinių Valstij
Valstijų ų armijoje. Pradėjęs
Pradėjęs savo
savo ilgą
ilgą leidėjo
leidėjo
 karjerą,
 karjerą, jisji s įkūrė
įkū rė Claso
lason
n o žemėlapių kompaniją
komp aniją Denveryje,
Denveryje, Kolorade
Kolorade
ir išleido
išleido p irm
ir m ą jį Jungtinių
Jungt inių Valstijų
Valstijų bei Kanados kelių kelių atla
atlasą
są.. 1926m.
1926 m.
 ji
 j i s išleido
išleido pirm
pi rmąjąjąą garsiųjų
garsiųjų bukletų
bukletų seriją apie taupumą ir finansinę
 sėkm
 sėkmę, ę, kiekvien
kiek vienąą savosavo požiūr
pož iūrio io taiką pailiustru
paili ustruodam
odamasas palyginimais
palyg inimais
is senovės Babilono. Šiuos bukletus gausiai platino bankai, draudimo
 kompanijos, da darbrbda
davi
viai
ai ir ji
j i e tapo žin
ži n o m i milijonams. Labiausi
Lab iausiai ai
isgarsėjo „Turtingiausias Babilono žmogus” paga  pa gall kurį ir pav
p avad
adint
intaa
 si knyg
knyga. a. „Alegoriniai Babilono
Babilono pa pasa
sako
kojim ai” tapo šiuolaikine įkve
jimai įk ve
 pian
 pi anči čiaa klasika.
 Clason S. George
CI 23Turtingiausias Babilono žmogus / George S. Clason; iš
anglų kalbos vertė Jolanta Korolkovaite. - Kaunas: Aušros
Adamonytės firma “Trigrama”, 1998, - l44p.

UDK 820(73)-3

Clason S. George
Turtingiausi
Turtingiausias
as Babilono
B abilono žmogus
žm ogus
Iš anglų kalbos vertė Jolanta Korolkovaitė
Viršelio dailininkė Daiva Šulgaitė

1998 07 28. 5,08 leidyb. apsk. 1. Užsakymas Nr. 180

Išleido Aušros Adamonytės firma “Trigrama”, p/d 2200, 3000 Kaunas.
Tel: (mob.) 8-298-87245, e-pastas:trigrama@kaunas.omnitel.net
e-pastas: trigrama@kaunas.omnitel.net
Spausdino spaustuvė “Mažoji poligrafija”, A.Smetonos ai. 35-1,
3016 Kaunas, tel. 745809.
 SENOVĖ
SENOVĖSS SĖKMĖS PASLAPTYS
PASLAPTYS - TAI GYVENIMO
PATIKRINTAS KELIAS | LAIMĘ BEI KLESTĖJIMĄ

Garsieji „Babilono alegoriniai pasakojimai"

yra vadinami vienais iš puikiausių veikalų apie tau
pumą, finansinę sėkmę ir asmeniną gerovę.
Patrauklios ir informatyvios istorijos nukels
 ju s į senovės
senov ės B a b ilo il o n ą - p a g r i n d in i ų f in a n s in ių p r i n
cipų, kurie dabar pripažįstami ir praktikuojami visa
me pasaulyje, lopšį. Kn Knyg
ygos
os tikslas padėtii tiems,
padėt tiems,
kurie trokšta suprasti finansinę sėkmę. Tai pagelbės
 jie
 ji e m s į g y t i p i n ig ų , ju
j u o s sum
su m a n iai
ia i t v a r k y t i i r p r ive
iv e r s ti
savąjį
savąjį perte klių u ždirbti dar daug daugiiau pinigų.

Turtingiausias
BABILONO
ž m o g u s
ISBN 9986-9253-0-4