1

Apie pokarį, pokalbius su REDAKCIJOS SKILTIS

KGB majorais ir dabartinių Apie garbės žodį

intelektualų ydas
■ Su lituanistu, ilgamečiu „Kultūros barų“ vyriausiuoju
redaktorium Lietuvos radijo laidoje „Forumas“ buvo kalba­
masi apie pokario Lietuvą, sovietinių laikų „Neringos“ kavinę,
apie nepriklausomos ir laisvos laikysenos reikšmę tiek anais,
priespaudos metais, tiek šiais laikais. Taip pat kalbėjomės apie
dabartinių intelektualų ydas. „Seno prisitaikėlio mentalitetas
būdingas vyresniosios kartos intelektualams“, - nelinksmai
teigia Bronys Savukynas. Pokalbio įrašo tekstą jis kiek pareda­
gavo ir papildė.
„Kultūros baruose“ 1972 m.
Pokario Lietuva A. Kunčinus nuotr.
Pokalbį norėčiau pradėti nuo pokario. Esate kilęs iš Pietų Užnemunės. Pokario laikotarpiu šia­
me regione Lietuvos partizanai veikė labai aktyviai. Kokie Jūsų prisiminimai?
Tų prisiminimų tiek daug, kad čia jų visų ir neišklosi. Išskirčiau tris temas: rezistenciją,
kolaboravimą ir prisitaikymą. Kiekvienoje okupuotoje šalyje paprastai išsiskiria trijų kategorijų
Nukelta į 4 psl.
ir nieką
■ Nieko nauja, kad rinkimai atplukdo naują laviną pažadų
ir viešųjų ryšininkų nukaltų šūkių. Nieko nauja, kad pažadai
liejasi laisvai ir kad jais jau niekas netiki. Nieko nauja, kad
mokesčių mokėtojų pinigai iš partinių kasų perpumpuojami
į žiniasklaidos ir PR kompanijų buhalterijas. Tokia realy­
bė. Tokie patys žodžiai. Bet gal vis dėlto kokį nors išskirtinį
bruožą turi šie, 2007-ųjų savivaldybių rinkimai? Vargu. Ne­
bent dar ryškesnę orientaciją ne partijų programų, o rekla­
minių klipų ir šūkių kryptimi. Kitaip tariant, į dar didesnę
žodžio devalvaciją.
„Garbės žodis“ skambiai žada viena partija, tikindama, kad
jos rinkėjai piko metu greičiau parvažiuos į namus ir nematys
šiukšlių po langais. Pamenate, vieno animacinio filmuko hero­
jų, kuris visiems sakydavo, kad „garbės žodis“ jis imsis visko, o
išeidavo tik šnipštas. „Kur aš jį mačiau“ - vis susimąstydavo ap­
gautieji ir atsitokėję šūktelėdavo: „A, tai Pažadukas“. Ką gi, ne
paslaptis, kad pas mus jau madinga, jog politikas savo žodžio
šeimininkas: nori duoda, nori - atsiima. Pavyzdžių į valias, te­
reikia žvilgtelėti į partinių turistų žodžio perlų aruodus.

Lietuvos kariai būdami Taigi kol vieni žada, kad „Kartu mes galime viską“, kiti da­
lija „Tvarką ir teisingumą“ kiekvienam, kol treti tikina, kad jau
„Laikas keistis“, oll+lll+llll pažadų specialistai kelia taurę
„Už ateitį“, dar išradingesni įsitikinę, kad „Laikas gyventi ge­
Afganistane gina ir Lietuvą riau“ atėjo kiekvienam miesteliui, pavyzdžiui, „Ir Kaunas nu­
sipelnė gyventi geriau“.
■ Pokalbis su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku Žinoma, niekas tais pažadais netiki, o ir šūkiai labiau tin­
ka humoristinių laidų scenarijų rašytojams bei pašaipūnams.
Kuo Lietuvos kariuomenė yra stipri?
Na dar tiems, kurie priklauso psichologų įvardijamoms gru­
Manau, kad ji stipri savo profesionalumu. Lietuvos kariuomenei labai daug davė dalyva­
pėms - vizualams, audialams bei kinestetikams: vienus žavi
vimas tarptautinėse misijose tiek Balkanuose, tiek Afganistane ar Irake, o ypač paskutiniu
vaizdai, kitus - garsai ar kiti dalykai. Profesionalai tikina, kad,
kuriant šūkius ir rinkiminę kampaniją, mėginama įtikti kuo
didesniam būriui žmonių. Ir, žinoma, visų pirma - patikti.
Kaip rašė A.Šopenhaueris, noras įtikinti kitus savo didžia ver­
te jau yra puikybė, kuri daro žmogų plepų. Tad tuščiagarbis
žmogus turėtų žinoti, kad palanki kitų nuomonė, kurios jis
taip trokšta, kur kas lengviau ir patikimiau pasiekiama tylė­
jimu ir darbais, o ne malant liežuviu, nors gražbylystė ir per
kraštus lietųsi. Deja, ši filosofinė išmintis paskęsta rinkimų
tuštybėje.
Tačiau kokia tuomet žodžio kaina? Ne, ne ta, už kurią mo­
kama reklaminiais įkainiais, o tikroji jo vertė. Gal ir naivu ste­
bėtis, bet žodžio vertę devalvuoja ne tik rinkimų pažadukai
ir politikai. Žiniasklaidoje nuolat linksniuojami popkultūros
plepalai apie legendinius atlikėjus, nusikalstamo pasaulio au­
toritetus, kultines žvaigždes etc. Viešosios erdvės herojai kalba
deklaracijomis ir klišėmis, tarp kurių sunkiai besimato verty­
binė sakomų žodžių prasmė. Kaip toj Marcelijaus Martinaičio
Nukelta į 10 psl. „Kukučio niekų dainelėj“: niekas nieko/ niekam nieką/ nė su
niekuo-Zniekada./Niekas nieką/niekuo niekam/ niekaip nieko-
ŠIAME NUMERYJE: /ne su kuo./Niekam nieką/niekas niekuo/niekaip nieko-/ nė už
2 psl. J. Šmulkštys polemizuoja su V. Lauciumi ką. Skamba labai šiuolaikiškai, visai kaip citata iš politinių dis­
kusijų ir viešųjų herojų kalbų.
8 psl. A. Kurkovas: Kantrybės evoliucija Ar visuomenę tai tenkina? Ko gero, ne. Bet blogiausia nu­
sivylimo tuščiažodžiavimu pasekmė - į viską numoti ranka:
9 psl. L. Venclauskas: Lietuvių ir žydų santykių vaizdavimas lietuvių
akiračiai

nebalsuoti, nekreipti dėmesio, nesiginčyti, nepakovoti už savo

literatūroje iki ir po holokausto pilietines teises ir sarkastiškai mestelėti „man tai nė motais“,
15 psl. K. Almenas apie A. Eidinto Maskvos sfinksą arba madingiau „o man tai dzin“.

2007 m. vasario mėn./nr. 2 (388) 1

 2

NUOMONĖS

Valdymas ir nesusivaldymas
KOMENTARAS

Egidijus Aleksandravičius
Neretai tenka skaityti, o kartais ir ra­
šyti apie savivaldą, kurią demokrati­
jos peizaže priešpastatome valdymui.
Centrinės valdžios, administravimo
ir savivaldos pusiausvyra yra esminis
dalykas. Tačiau čia norėtųsi pamąs­
tyti apie kitokius valstybės ir visuo­
menės valdymo bruožus, kurie susi­
formavo per ilgesnį laiką, apimantį
savus autoritarinius dešimtmečius, iš
išorės primestą sovietmetį ir net nau­
jai atgautos laisvės metus.
Neabejoju, kad sovietmečio įskie­
pyti principai, įsišaknijęs požiūris į
galios santykius ir valdžią vis dar yra
svarbūs mūsų visuomeninės sąmonės
IŠ KAIRĖS IR IŠ DEŠINĖS
bruožai. Ilgainiui susiklostę polinkiai gali būti (ir net yra) valdoma. Tiesiog gyvenimo reikalai eina atskirai - kas
veikia tiek tuos, kurie įsijaučia į visaga­ technologijų reikalas. Visuomenės in­ sau. Dar neišdilo įgūdžiai kurti savo
lių viešpačių (valdovų, viršininkų, val­ žinerija, be komentaro suprantama medžiaginę gerovę šalia sovietų val­
dininkų, vadybininkų ar net „valstybi­ tikram specialistui - siaurai lavintam džios deklaruojamų fikcijų. Nuo so­
ninkų“) vaidmenis, tiek tuos, kurie yra technologui. O jei chaoso akivaizdoje vietų laikų mus atsivijo viešosios teisės
priversti jaustis pavaldiniais. Tarp vir­ susiduriama su nesuprantama reiški­ tradicija, kurioje buvo pabrėžiama, kad
šininkų ir pavaldinių galioja nuolatinis nių prigimtimi, kaipmat sukurpiamos galima tik tai, kas numatyta įstatyme ar
negatyvus prisirišimas. įvairios sąmokslo teorijos, akimirks­ dar dažniau - vyriausybės nurodytoje
Lietuviai, kaip ir daugelis traumuo­ niui patenkinančios susipratimo sty- tvarkoje. Tačiau kartu atkeliavo ir ge­
tų postkomunistinių ir postkolonijinių giU-_ bėjimas prisitaikyti gyventi pilkosiose
tautų, kelią į visuomenės ir individo Štai Lietuvos ekonomikos augimo teisinėse zonose, kuriose gausu prieš­
laisvę skinasi per mentalinių sunkumų tempai yra susiejami su valdžios įžval­ taringumų, neaiškių turtinių ir netur­
lauką. Jie yra išsivadavę tiek, kad neno­ gumu ir valdymo efektyvumu. Pana­ tinių santykių.
rėtų būti tiesiogiai ir smulkmeniškai šios ir buvusių vyriausybių ataskaitinės Galima toliau save gundyti archaiš­
valdomi, bet dar ne tiek, kad nenorėtų frazės apie nedarbo mažėjimą. Tuo pat komis prielaidomis apie valdžią, val­
lygiai smulkmeniškai valdyti kitų. Net metu daugelis, jei ne dauguma piliečių dymą ir valdymo technologijas. Tačiau
silpniausias pavaldinys ieško sau ko nesunkiai susigaudo, kad tarp tariamai didesne žala grėstų nesupratimas, kur
nors dar silpnesnio, kad prieš jį galėtų valdomo proceso iliuzijos ir nesusival- prasideda tikrovės nevaldomumo ir
pabūti viršininkas. Tarnyboje žemina­ dančios tikrovės yra akinamas plyšys. nesusivaldymo ribos. Tai priartina po­
mas (leidžiantis būti žeminamu) lietu­ Ar nedarbo mažėjimas emigracijos litinės paranojos ir neišradingos tvar­
vis visad ras ką pažeminti po tarnybos: sąskaita buvo sąmoningos politikos ir kos pavojus. Demokratija neretai iške­
vaiką, žmoną, vyrą, mažiau pasiturintį * valdomo proceso padarinys? Ar tikrai lia pasirinkimą tarp idiotiškos tvarkos
kaimyną. Jei ne - tai bent šunį ar katę. pastebimas medžiaginės gerovės ir kas­ ir kūrybingo chaoso, o technologinė
Jei dar ne - pasivažinėti gatvėmis ne­ dienio gyvenimo kilimas tiesiogiai sie­ politikos sąmonė ne visada gali padė­
rodant posūkių. Tai gali būti siejama tini su efektyviu valdymu? Neprireiks ti pasirinkti. Svarbu, kad užtektų vaiz­
su reiškiniu, kuris vadinamas rusišku trijų kartų, kad atspėtume daugumai duotės atpažinti fikcijos (arba virtua-
žodžiu „diedovščina“. priimtiną atsakymą. lybės) ribas ir valios nenusisukti nuo
Liūdnas politinis paveldas gali būti Lietuviai senai išmoko gyventi ti­ netobulos tikrovės. Kitaip jos nepakei­
vadinamasis įsivaizdavimas, kad viskas krovėje, kurioje valdžia ir visuomenės sime.

Demokratija, Prezidentas, Seimas ir partijos

Julius Šmulkštys
Straipsnyje „Kur Prezidento autori­
tetas?” („Atodangos“, XXI amžius,
2007 01 18) Vladimiras Laučius kalba
apie parlamento, jo komitetų ir parti­
jų veiklą kritikuojantį, slaptųjų tarny­
bų neliečiamumą ginantį, valdininkų,
politikos analitikų ir juos globojančių
verslininkų klanui atstovaujantį, „ma-
kiavelišką nuostatą dėl vienašmenio
(uno solo) valdymo veiksmingumo”
praktikuojantį prezidentą, kurio veikla
„neatsitiktinai” primena „Franko ir Sa-
lazarą”. Taigi ką čia Laučius turi galvo­
je: Lukašenką, Putiną ar kokį nors kitą
šių dienų diktatorių?
Ne. Jis kalba apie dabartinį Lietuvos
prezidentą Valdą Adamkų. Savo tezėms
paremti straipsnio autorius jį lygina su
buvusiu prezidentu Rolandu Paksu. Ir
vienas, ir kitas puoselėjo parlamento
ir partijų sąskaita „uno solo” valdy­
mo būdą. Nors ir pripažindamas, kad
tarp šių valstybės vadovų buvo skirtu­
mų, autorius, atrodo, sako, kad jei nori
suprasti Adamkaus prezidentavimo
esmę, tereikia pažvelgti į Pakso me­
akiračiai
nių partijų, nemėgino vaizduoti esąs
„aukščiau“ parlamentinės ir partinės
sistemos, nevykdė „uno solo“ ir pasisa­
kė už Seime, o ne visuotinai renkamą
prezidentą. Tačiau čia yra viena pro­
blema: silpno valstybės vadovo mode­
lis geriau tinka parlamentinėms, o ne
pusiau prezidentinėms ir parlamenti­
nėms sistemoms, kurių viena versija
yra randama mūsų Konstitucijoje.
Kai perskaitai Lauciaus straips­
nį susidaro įspūdis, jog parlamento ir
partijų kritika (šį terminą vartoju kaip
negatyvų įvertinimą) silpnina, jei ne­
griauna, demokratinę santvarką. Čia
autorius sumaišo institucijas ir pas­
kirus seimus bei partijas. Sakydamas,
kad Seimas priėmė blogus įstatymus
(Konstitucija jam leidžia juos vetuo­
ti) Prezidentas jo nekritikuoja kaip
demokratinės santvarkos instituci­
jos, bet tik neigiamai įvertina specifi­
nį parlamentą dėl konkrečių sprendi­
mų ar kitų neigiamų aspektų. Vienoje
iš seniausių demokratijų - Jungtinių
Amerikos Valstijų - demokratai labai
dažnai kritikuoja respublikonų domi­
nuojamą Kongresą ir atvirkščiai. Čia
niekas nemato grėsmės demokratinei
santvarkai, nes kritika nukreipta ne į
instituciją, o chronologiniu atžvilgiu į
vieną iš Kongresų, kurių nuo valstybės
įkūrimo jau yra buvę per šimtą.
Be kritikos negali būti demokrati­
jos, bent kaip ji suprantama Vakaruo­
se. Kritikos nėra tiktai autoritarinėse ir
totalitarinėse sistemose. Lietuvos pre­
kius ir asmenis. Jei valstybės vadovas
tylėtų arba pasidarytų pernelyg atsar­
gus ir kraštui žalingų reiškinių nekri­
tikuotų, pagal Laučių turbūt „nekone-
veiktų”, jis šaliai nebūtų reikalingas, ir
visos suteiktos privilegijos tebūtų į balą
išmesti pinigai, o svarbiausia, toks pre­
zidentas neatliktų savo konstitucinės
atsakomybės vadovauti valstybei.
Seimas irgi kritikuoja Prezidentą;
tą patį daro ir partijos. Ar tai reiškia,
kad jų veikla primena Salazaro ir Fran­
ko režimus? Kartais demokratinėse
santvarkose kritika nėra racionali, bet
ir tokia negali būti uždrausta, nes pra­
dėjus skirstyti į racionalias ir neracio­
nalias, bet kokia kritika prarastų savo
prasmę ir svarbą, nes neišvengiamai
iškiltų nuomonių skirtumai - kas raci­
onalu ir kas ne.
Tačiau Laučius nesitenkina įpras­
tu kritikos supratimu. Jis politikos
kontekste vadovaujasi dviem šiek tiek
miglotomis koncepcijomis: „Politinio
darbo lygmeniu kritika grindžiama ne
tiek „teisinga“ ar „neteisinga“ (politikas
nėra tyrinėtojas), kiek „gera“ ir „bloga“
sampratomis. Todėl kai „...Prezidentas
... griežtai kritikuoja partijas, tai nu­
teikia ne jo argumentų apmąstymas,
tiesos paieškoms, o „gėrio“ (nepartinio
prezidento) ir „blogio“ (politinių parti­
jų) socialinei-politinei priešpriešai.”
Kitaip tariant, Valdas Adamkus
nors būdamas politikas stengiasi būti
politologas, arba savo politinių tiks­
Vagnoriaus atstatydinimo pavyzdžiu.
„Gerai padarė, kad (Vagnorių - J. Š.)
atstatydino. Ir iš esmės teisingai, pa­
grįstai kritikavo partijas. Tačiau poli­
tinės santvarkos atžvilgiu tokio pobū­
džio kritika negali būti vertinama vien
kaip teisinga ar neteisinga. Tuo galima
būtų ją vertinti ekspertiniu, akademi­
niu lygmeniu. Savo ruožtu valstybės
vadovas dirba ne akademinį, o politinį
darbą.”
Atrodo, jog skirtumas tarp teisin­
gumo ir gėrio koncepcijų yra panašus
į teorijos ir praktikos dichotomiją: kas
teisinga - ne visada įgyvendinama, to­
dėl aukšti pareigūnai turi vadovautis
ne teorine gražbylyste, o realistine re­
torika. Bet negalima su Lauciumi su­
tikti, kad užsiminėti teorija ir teisingu­
mu tinka tik tyrinėtojams. Politikams
teorija ir teisingumas irgi svarbūs, nes
juose atsispindi normatyvūs politinio
proceso kriterijai. Viena iš politikos
problemų Lietuvoje yra partijos be
ideologijos - vadovaujamasi beveik iš­
imtinai praktinėmis nuostatomis igno­
ruojant teorinius imperatyvus ir todėl
dažnai nukrypstant į populizmą. Va­
gnoriaus atstatydinimo atveju Prezi­
dentas kritikavo ministro pirmininko
ir valdančiosios partijos nenorą nor­
maliai bendradarbiauti su valstybės
vadovu ir taip išlaikyti Konstitucijo­
je nustatytą balansą tarp pagrindinių
valdžios organų. Ši teorinė nuostata
buvo apsaugota atstatydinus tuometį

lų siekimą pristato kaip teisingumo premjerą. Taigi teisingumas ir teorija

tus Lietuvos geltonuosiuose rūmuose. zidentas ne tik turi teisę, bet ir atsako­ paieškas. Kokie yra skirtumai tarp tei­ ne tik neprieštaravo gėriui ir politikai,
Lauciaus herojus yra Algirdas Brazaus­ mybę įvertinti, pozityviai ar negatyviai, singumo ir gėrio ir tarp neteisingumo bet vienas kitą papildė.
kas, kuris „nekoneveikė Seimo, politi- visas svarbias krašto institucijas, įvy­ ir blogio? Laučius šį klausimą atsako Nukelta į 8 psl.

2 2007 m. vasario mėn./nr. 2 (388)


Rasa Baločkaitė
Refleksyvioji modernybė ir asmens ta­
patumas, rašė Anthony Giddensas. Kul­
tūra, nuolat besimokanti iš savęs pačios.
Asmenybė kuria pati save, kruopščiai
renkasi savo pažiūras, įsitikinimus, ma­
nieras. Bando kabintis į ateitį, bando
semtis stiprybės iš praeitis. Trokšta dė­
mesio, laimės, pripažinimo, siekia tobu­
lybės, siekia sėkmės. Psichoterapeutai
gelbėja pasaulį. (Jiems padeda „Stiliaus“
žurnalas bei „Kas yra kas Lietuvoje.“ Kita
vertus, ne tik Lietuvoje).
Antonio Gramsci buvo skeptiškai nu­
siteikęs psichoterapijos atžvilgiu. Nors ir
pripažino, jog psichoanalizė gali pagel­
bėti gydant kai kuriuos sutrikimus, visgi
manė, jog tam tikrais istoriniais momen­
tais, tam tikroje socialinėje aplinkoje
formuojasi ypatingos įtampos, ir tada,
Linas Venclauskas
Paprastai minint valstybingumą ženkli­
nančias datas dažnai prabylama ir apie
patriotizmą, arba jo stoką. Be jokios abe­
jonės, šventės reikalingos ne tik linksmy­
bėms, bet ir apmąstymams. Gerai, kad
bent jau valstybinių švenčių fone daugiau
kalbama apie patriotizmą, valstybingu­
mą ir pan. Tačiau to akivaizdžiai nepa­
kanka. Galimas daiktas, kad mes esame
atsidūrę savotiškame tapatybės vakuu­
me. Pirmiausiai, kad ir kiek bekartojame
panašias frazes ir faktus, pavyzdžiui, apie
Vasario šešioliktąją, jie niekada netam­
pa banalūs, nes savyje turi sakralumo ir
bendruomenę sujungiančios galios. An­
tra, ryškėja ir tai, kad istorinėje sąmonėje
anksčiau dominavę herojai kaip Vytautas
Didysis ar Antanas Smetona jaunajai kar­
tai nėra tokie patrauklūs ir svarbūs. Kartu
būtų gana sudėtinga įvardinti naujos, dar
akivaizdžiai besiformuojančios tapatybės
dėmenis: kas be Vytauto ir Smetonos? Ži­
noma, kai kalbame apie šiomis figūromis
kaip idealais grįstą tapatybę, nereikia pa­
miršti ir jos istorinio konteksto: ar tai būtų
gana nemenką nacionalistinį užtaisą ture-
Ten, kur nieko nėra neįmanoma
kad būtų išsaugotas subalansuotas san­
tykį tarp individo ir visuomenės, vien
tik pokalbių ant kušetės negana - reikia
imtis rimtai revizuoti pačią visuomenę ir
kultūrą. Kaip rašė Jules Henry, psichozė
yra galutinis padarinys to, kas negerai su
pačia, plačiąja prasme, kultūra.
Šiandien knygynų lentynos klote nu­
klotos populiariosios psichologijos leidi­
nių. Pasiūla liudija problemos mastą. Self
help, greitas maistas sielai, pigi ir efektyvi
pagalba - kaip išgyventi atšiauriame pa­
saulyje, kaip sukurti savo sėkmės istori­
ją, tapti milijonieriumi, atrasti dvasinę
pusiausvyrą, kaip pasiekti to, ko nori,
ir džiaugtis tuo, ką turi, kaip sutarti su
nesukalbamais žmonėmis, kaip parduoti
žmogui daiktą, kurio jam nereikia, pa­
vyzdžiui - „Ferrari“...
Sukurk save, savo sėkmęs istoriją, pa­
teik save kaip desertą, savo CV, pagardin­
tą madingais žodžiais, priderinta kūno
kalba, akademiniu ar verslo slengu, ma­
nipuliuok simboliniais resursais, žinok,
ką pastumti, o ką - paglostyt (šiukštu, ne­
sumaišyk), taikykis prie pasaulio, nes pa­
saulis nesitaikys prie tavęs, įvaldyk mimi­
krijos praktiką, kaip sakė Darvinas, išlieka
anaiptol ne geriausieji, išlieka geriausiai
prisitaikę... Užminta kirmėlė susiriečia į
kamuolį, moralės kalba - nusižeminimas,
sakė Nietzsche... Kirmėlė neturi stuburo.
Ar tik nebus lietuvių tapatybė užsikonservavusi?
jusi pirmoji Lietuvos Respublika, ar vėliau
buvusios okupacijos.
Pirmuoju atveju - be romantinių Di­
džiosios kunigaikštystės vaizdinių tapa­
tybės formavimuisi turėjo įtaką ir aiški,
kartais net griežtoka valstybinė politika,
antruoju - okupacijos. Turbūt nereiktų
daug įrodinėti, kad geriausiai žmones su­
vienija arba bendra grėsmė, arba aiškiai
suformuluota ir palaikoma ideologija. Be
abejo, dabar gyvename kiek kitokiomis
aplinkybėmis, tad visai natūralu, kad kei­
čiasi ir mūsų tapatybė. Tačiau šis proce­
sas nemaža dalimi yra paliktas savieigai.
Dažniausiai tik kalbama apie globalią ar
europinę tapatybę, bet kokia ji, t. y. koks
jos turinys - turbūt mažai kas galėtų atsa­
kyti. Be abejo, naivu būtų tikėtis vieno ir
vienintelio atsakymo, nes tapatybė ne tik
konstruojama ir perkonstruojama, bet ir
daugiasluoksnė. Trečia, esama padėtis -
puiki galimybė rimčiau susidomėti savo­
sios tapatybės kitimu ir jo turiniu.
Čia, kaip ir dažnu atveju, tenka dar
kartą konstatuoti labai didelį atotrūkį tarp
akademinės galvojimo sferos ir likusios
visuomenės dalies. Akademikų kalbėji­
mas apie tapatybę, jos pokyčius ir pan.
vyksta beveik nuolatos - daromi tyrimai,
publikuojami straipsniai ir knygos, bet
taip ir pasiliekama siaurame skaitytojų
rate. Mano galva, žymiai didesnis dėme­
sys turėtų būti skiriamas mokyklų progra­
moms ir jų turiniui. Gana dažnai moky­
kloje humanitariniuose dalykuose jei jau
pasukama nuo vieno ar kito herojaus ado­
racijos, tai pereinama prie grynos fakto-
grafijos ir statistikos. Gal ir nėra labai blo­
gai, jei vienas ar kitas istorinis personažas
yra sureikšminamas ir iškeliamas - svarbu
3
Nieko nėra neįmanoma. Charizma,
lyderystė - tokie populiarūs terminai.
Sakoma, viso šito galima išmokti - kaip
vairavimo - žmonės lengvai progno­
zuojami, tik reikia žinoti, kur, kada ir
kokį mygtuką paspausti. Tada, tinkamai
manipuliuojant, pasaulis po tavo kojo­
mis - belieka lyg stebuklingomis klavišų
kombinacijomis atrakinėti seifus - pri­
traukti „reikalingus“ žmones, pasirašinė­
ti sėkmingus sandėrius, įtikinėti klientus
pirkti jiems nereikalingus daiktus, ir taip
toliau.
Sėkmės ir herojų kultas kala į galvą -
kažkas pradėjo nuo fabriko darbininko
ir tapo naftos magnatu, kažkas iš pro­
vincijos ledų pardavėjos tapo Holivudo
žvaigžde... Nieko nėra neįmanoma - kai
kurie net ir iš nacių konclagerių ištrūko.
Brutalus, gyvybingas Paskualino, L. Wer-
tmuller filmo „Septynerios grožybės“
herojus išgyveno netgi mirties fabrike -
išduodamas draugus, bendradarbiauda­
mas su sargybiniais ir leisdamasis į sek­
sualinius santykius su vulgaria moterimi,
nuožmia kalėjimo prižiūrėtoja. Vulgari
moteris jam sako: „Tavo gyvybingumas
man atgrasus. Jeigu tu net lageryje randi
jėgų erekcijai - tu išgyvensi ir galų gale
laimėsi.“ Paskualino ištveria konclagery-
je, jis žino, kaip išgyventi pasaulyje, kur
žmogus žmogui vilkas. Išėjęs iš konclage-
tik neperlenkti lazdos, lygiai kaip ir justi
ar suvokti, ar siūlomas pavyzdys gali būti
patrauklus ir efektyvus. Kaip jau minėjau,
Vytauto ir Smetonos tandemas dabar, re­
gis, nėra pats tinkamiausias. Kita vertus,
galima būtų akcentuoti šių, istorinėje at­
mintyje jau gerokai įsišaknijusių figūrų,
kitas savybes nei iki šiol, nes istorikai jau
senai sutaria, kad vienos istorijos būti ne­
gali, visuomet egzistuoja keletas istorijų.
Pavyzdžiui, kad ir ta pati Vytauto vyk­
dyta politika. Didžiuojamės tuo, kad jis
sukūrė didžiulę valstybę, nors šiaip tai
reiškia ekspansyvią ir grobikišką politiką.
Žinoma, laikai tada buvo kitokie. Šalia to
tuojau pat minime ir toleranciją, ilgame­
tę lietuvių tautos tolerancijos tradiciją, bet
kol kas tai tik daugiau mažiau tuščias pa­
sakymas. Vienintelis tolerancijos įrodymo
argumentas - kad LDK nebuvo žydų po­
gromų. Tai, žinoma, svarus argumentas,
bet kaip buvo su kitomis religinėmis ar
etninėmis-socialinėmis grupėmis? O kaip
į lietuviškos tolerancijos žemėlapį įsikom­
ponuoja raganų teismai?
Akivaizdu, kad šiandieninės tapatybės
neatskiriama dalimi turi tapti ir toleranci­
ja bei artimo meilė. Tačiau šie jausmai turi
būti ugdomi, o kaip matyti, turinys juos
ugdyti yra gana skurdokas. Tapatybę vei­
kiausiai formuoja ir šiandienos situacija
bei gyvenimas, bet nemažiau svarbus dė­
muo tenka ir istorinei atminčiai bei tradi­
cijai. Kartais tolerancijos mus moko pats
gyvenimas, bet net jei nusiteiktume plauk­
ti pasroviui tikėdami, kad gyvenimas vis­
ką sustatys į vietas, nedaug ką laimėtume.
Šiaip tokia pasyvi pozicija man išvis nėra
priimtina. Bet net ir bandant palaikyti tokią
poziciją tektų konstatuoti, kad gyvenimas
NUOMONĖS
TEIGINIAI IR ARGUMENTAI
rio, jis negaišta laiko, jis pasakoja kekšei
savo planus - vesti dorą merginą ir susi­
laukti daug vaikų. Kirmėlė neturi morali­
nių skrupulų, todėl visada iššliaužia į švie­
sų. Jai tai - laimėjimas. O žmogui?
Kai kurių autorių teigimu, viena iš
priežasčių, dėl ko holokausto aukos daž­
nai tiesiog pasyviai pasitikdavo savo liki­
mą, buvo ta, kad holokaustas atėmė iš jų
tikėjimą. Kaip toliau gyventi pasaulyje,
kuriame nėra tiesos? Kaip toliau gyventi
su prisiminimais apie konclagerių siaubą
ir ten paliktus, dabar jau žuvusius drau­
gus?
Bet sėkmės kultūra, narcisizmo kul­
tūra, nepripažįsta stabčiojimų, dvejonių
ir kompromisų. Čia nieko nėra neįmano­
ma - čia visi tikslai pasiekiami. Išskyrus
vieną - paprastą gyvenimų be manipu­
liacijų. Kad nereiktų niekuo dangstytis.
Kad nereiktų niekuo manipuliuot. Kad
galėtum laisvai kvėpuot neapgaudinėda-
mas nieko - nei kitų, nei savęs. Kad kaip
Diogenui išsipildytų vienintelis tavo no­
ras, ir jokie Didieji, Gražieji ir Šaunieji
neužstotų tau saulės šviesos...
Žavių ir drąsių pasaulyje, kur vyrauja
sėkmės kultas - paprastam gyvenimui -
be manipuliacijų, be apgaulės - nėra vie­
tos. Tada, kaip sako Gintaras Patackas -
atominėj liūty viena viltis / kad pagaliais
laimėtojus užmėtys.
KITU RAKURSU
Lietuvoje nėra geras tolerancijos mokyto­
jas. Žinoma, įvairiausių kontrastų, smurto
ir prievartos mūsų gyvenime - apstu, ta­
čiau vienaip ar kitaip tiek etniškai, tiek re­
ligiškai Lietuva yra gana vienalytis kraštas.
Greičiausiai dėl to praeiviai gatvėse vis dar
nužvelgia kitokios spalvos arba aprangos
žmones, stebėdamiesi jų kitoniškumu.
Tad kol kas tolerantišką požiūrį ir
atvirą, daugiasluoksnę tapatybę geriausiai
padėtų ugdytis mūsų istorijos ir tautinių
stereotipų revizija. Akivaizdu, kad švietė­
jų idealai buvo kiek utopiški, tačiau geres­
nio kelio nei edukacija ir tiesiog paprastas
prigimtinis žmogiškasis domėjimasis bei
atvirumas kitoniškumui dar nesugalvojo­
me. Be jokios abejonės, galima ir net reikia
bandyti pasakoti kitokią Lietuvos istoriją.
Vietos tolerancijai ten tikrai rasime. Tačiau
galbūt nėra labai prasminga ją pateikti iš-
preparuotą kaip absoliutų gėrį ir įgimtą lie­
tuvių dorybę arba kaip kontrastą ir atsvarą
kokiems nors blogumams. Būta visko, ta­
čiau reikia vis labiau ir labiau įsisąmonin­
ti tą faktą, kad Lietuva buvo ir dar tebėra
daugiatautė valstybė. Valstybė, kurioje tam
tikromis istorijos atkarpomis pilietiškumas
buvo svarbiau už tautiškumą ar religiją, o
tokių momentų būta ne tiek ir mažai, be
kita ko, turinčių ir gana solidų edukacinį
užtaisą ar net ir pamokomą pavyzdį.
Tad „pakibusią“ tapatybę, matyt, gali­
ma prisodrinti gana solidžiu turiniu, kuris
būtų adekvatus ir esamai situacijai, ir ati­
tiktų visuomenės lūkesčius. Prisiminkime
kad ir senuosius Abiejų Tautų Respubli­
le p e jp ie
kos idealus bei Vasario šešioliktosios pro­
jektus ir ne taip seniai buvusį dainuojan­
čios revoliucijos susiklausymą. Pavyzdžių
yra - reikia tik išmokti iš jų mokytis.
2007 m. vasario mėn./nr. 2(388) 3

POKALBIS
Apie pokarį, pokalbius su KGB majorais
ir dabartinių intelektualų ydas
Atkelta iš 1 psl.
žmonės: kolaborantai, prisitaikėliai
ir rezistentai. Prisiminkime Europos
šalis Antrojo pasaulinio karo metais:
Pėtainas Prancūzijoje, Quislingas Nor­
vegijoje - kolaborantai, bet tose šalyse
veikė ir aktyvi rezistencija. Reikia pa­
sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo
metais radosi iki tol niekieno nepa­
tirtos okupacijos forma - totalitarinė.
Tokios buvo ir sovietinė, ir nacistinė
okupacijos, siekusios pavergtų kraštų
gyventojus paversti ideologiškai in-
doktrinuotais kolaborantais.
O kaip buvo Jūsų aplinkoje, Jūsų
kaime?
Okupuotos šalies žmonių laikyse­
ną lėmė jų pilietinio sąmoningumo
ir/arba tiesiog tradicinio padorumo
ir sąžiningumo lygis. Iš mūsų kaimo,
kurį pats gerai žinai, nes paties prose­
nelis jame gyveno, nebuvo nei vieno
išėjusio į partizanus, nors vyrų tarna­
vusių Lietuvos kariuomenėje puskari­
ninkiais buvo keletas. Rapolas Rakaus­
kas buvo NKVD kariuomenės suimtas
kaip slapstęsis nuo mobilizacijos ir įka­
lintas Intos lageryje, Juozas Savukynas,
taip pat slapstęsis nuo mobilizacijos,
enkavedistų buvo nušautas per gaudy­
nes. Kaime gyveno vidutiniai ūkinin­
kai (10-20 ha), penki ar šeši Sovietų
valdžios buvo laikomi „buožėmis“, mat
turėjo kiek daugiau nei 20 ha. Visi ati­
duodavo kasmet vis didinamas duo­
kles ir tikėjosi kaip nors išsilaikyti. Tokį
nusistatymą stiprino aktyvi ginkluota
rezistencija - partizanų būriai 1944-
1946 m. turėdavo iki šimto kovotojų ir
kontroliavo jiems skirtą teritoriją. 1998
m. kovo mėnesį penkios „buožių“ šei­
mos buvo ištremtos. Mano tėvas Ignas
taip pat laukė tremties. Buvo pasiryžęs
pabėgti. Tą kovo naktį - 15°C šaltyje
aš, septintos klasės gimnazistas, ėjau
sargybą kadagyne ant kalno. Dabar,
susipažinęs su paskelbtais NKVD do­
kumentais, manau, kad mūsų šeima
tuomet liko neištremta tik todėl, kad
enkavedistai žinojo mūsų sodyboje
kone kas savaitę lankantis partizanus ir
buvo numatę surengti specialią opera­
ciją. Mano tėvas jau 1944 m. rudenį įsi­
rengė slėptuvę kluone po kviečių prės­
lu, vėliau ji buvo įrengta troboje, po
koridoriaus grindimis. Tose slėptuvėse
jis kasdien klausydavo lenkiškai BBC,
paskui ir „Amerikos balso“ radijo. Įsi­
rengęs gana gerą anteną užmaskuotą
kluono ir trobos stogo pasterblyje, ge­
rai girdėjo nors ir trukdomas Vakarų
radijo stočių laidas. Radijo imtuvas
buvo tiems laikams tikrai geras - ba-
terinis 6 lempų „Phillips“. Partizanams
jis papasakodavo, sakyčiau, laisvojo
pasaulio naujienų apžvalgas. Jas daž­
niausiai išklausydavo Šarūno rinktinės
akiračiai
būrio, įsikūrusio artimame (už 3 km)
Bestraigiškės miške, vadas Dieme­
dis. Ateidavo ir mano klasės draugas
Leipalingio gimnazijoje vokietmečiu
4 2007 m. vasario mėn. / nr. 2 (388)
4
Atvažiavote į Vilnių?
Ne, išvažiavau mokytojauti. Vaiso-
džio mokykloje netoli Punios moky­
tojavau aštuonis mėnesius. Kai gavau
šaukimą į sovietinę armiją, įkišau jį į
stalčių, išvažiavau į Vilnių ir grįžau tik
jau priimtas į universitetą.
Juozas Vailionis-Bedalis. Jis žuvo bene
1950 m. Toje kluono slėptuvėje tėvas Vis klausiu ir klausiu - kodėl fi­
lologija?
gavo dešinės kojos išiją ir kankinosi
ramstydamasis lazda. 1949 m. rudenį Pirma, gimnazijoje turėjome gerus
mokytojus, nes vokiečių laikais į Lei­
studijuodamas Kauno universitete, pa­
palingį privažiavo pabėgėlių iš Kauno,
dedamas Kauno inteligentų, pasirūpi­
Marijampolės, iš kitur - inteligentiš­
nau, kad tėvą gydytų daktaras Vladas
kų, tikrai gerų pedagogų. Turėjome
Kairiūkštis. Atsimenu, išklausinėjęs ir
labai geras vokiečių kalbos mokytojas,
apžiūrėjęs tėvą, jis pasakė: „Kol valdys
kelis lituanistus, net po karo dar dės­
bolševikai, visi vaikščiosime kreivi“.
čiusius. Aš buvau žmogus su humani­
Tėvą jis išgydė švitinimu.
tariniu nuokrypiu. O lituanistiką pasi­
Lietuvos visuomenės dauguma
rinkom - ne aš vienas, bet ir dar keli
visokeriopai rėmė ginkluotą rezis­
tenciją, kuri buvo gausiausia bene vi­ mano vėlesni bičiuliai - patriotiniais
sumetimais. Manėme, kad stiprėjant
same soclageryje.
rusifikacijai, reikia kaip nors tą lietuvių
Iš kur ji? Kodėl? kalbą stiprinti ir gelbėti.
Iš prieškario laikųf Ten šaknys.
Pokaris, miškuose dar kovoja mūsų
Kas ten buvo prieškaryje? „Balos ideologinis vadas". 1953 m.
partizanai. Kuo tuo metu buvo gyvi
Labai stiprus tautinio sąmonin- *
Bet taip nenutiko. studentai? Kaip gyveno? Apie kų kal­
gurno ugdymas. Jis augo labai grei­
Na, nenutiko. Bet reikia mąstyti to bėjo? Kas jiems buvo aktualu?
tai. Nuo 1936 m. mokiausi pradi­
meto kategorijomis, būti patyrusiam Visuomeniškeniems studentams
nėje mokykloje ir atsimenu, kaip
ar numanyti kaip tuomet buvo galvo­ buvo viskas aktualu. Komjaunimas
tas sąmoningumas ėjo į platumas.
jama. universitete dar buvo silpnas. Mūsų
„Metmenys“ kažkada paskelbė tar­
kurso buvo dvi grupės, arti keturias­
pukario nepriklausomos Lietuvos Bet kodėl pasirinkote lituanistikų?
Ne, ne lituanistiką aš pasirinkau. dešimties galvų, komjaunuolių- gal
visuomenės sąmoningumo tyrinėji­
Studijavau architektūrą. 1949 metais tik apie 10. Geriausiai suskirstė mūsų
mus. Išvada: žmonių tautinis sąmo­
kursą vienas komjaunuolis - mūsų
ningumas (taigi ir valstybingumas) baigiau Leipalingio gimnaziją - tada
dar buvo gimnazijos, jas panaikino tik gruporgas, jis tiksliai įvardijo - yra ty­
augo ir stiprėjo.
po metų, 1950 rudenį. Gavau atestatą leniai, yra dori žmonės - tai komjau­
Tai reiškia, kad tie, kurie mokė­
su sidabro medaliu. Brolis buvo ūki­ nuoliai, ir yra ideologinė bala - aiškiai
si mokyklose, pradinėse mokyklose,
ninkas, arklių mėgėjas, o aš nuo ma­ priešiški, ideologiškai neaiškūs.
jau gaudavo tautiškumo pagrindus?
Gaudavo. 1942 m. Leipalingio gim­ žens - skaitytojas. Nuvažiavau į Vilnių Nacionalistai, kalbant sovietine re­
nazijoje kapelionas Albinas Deltuva norėdamas stoti į vokiečių kalbos spe­ torika.
cialybę. Tais metais nepriėmė. Gruporgo dar buvo pasakyta, beje,
įsteigė Visuomenininkų būrelį. Aš, an­
tros klasės gimnazistas, tapau jaunes­ Ir tada pasirinkote architektūrų? dalyvaujant grupės susirinkime Mas­
niųjų visuomenininkų pirmininku. Per Vilniuje apsigyvenau pas tokią seną kvos emisarui Kulešovui, kad tos ideo­
Vasario 16-osios minėjimą skaičiau re­ prieškarinę inteligentę, gydytoją, pa­ loginės balos vadas yra Savukynas.
feratą „Keliai Lietuvos nepriklausomy­ vardė, rodos, Paškevičiūtė, kuri man Jau tada vadovavote nacionalistiškai
bei atgauti“. įrodinėjo - į jokią filologiją nestok, ge­ nusiteikusiai grupuotei?
riau tu, vaikeli, kokią inžineriją, medi­
Ir būtent tai buvo rezistencijos Niekas ten niekam nevadovavo.
ciną studijuok, nes tai nepriklausomi, Visi buvome ir vadai, ir nariai. Tai keli
šaltinis?
neideologiški mokslai. kauniečiai, mano bičiuliai, skuodiškis
Didžiausias rezistencijos impul­
Tai kodėl nepasirinkote praktinių a. a. Vytautas Mačiulis, kurį jau antra­
sas buvo 1940 m. įvykiai. Kadangi vi­
mokslų? me kurse KGB suėmė ir išvežė aštuo-
suomenės valstybinis sąmoningumas
Pasirinkau. Išvažiavau į Kauną, neriems metams į Norilską, vienas
buvo nemenkas, o jokio pasiprieši­
nimo krašto okupacijai nebuvo, tai ta įstojau į architektūros fakultetą, per kaišiadoriškis, ir svėdasiškis Vytau­
sąmoningumo sankaupa spontaniškai kelias dienas penketais išlaikiau visus tas Valunta, bene geriausias mano
pliūptelėjo kaip prigesusio laužo ugnis stojamuosius egzaminus. bičiulis. Turėjome savo temas, savo
prieš bolševikinę reokupaciją 1944 m. interesus.
Kiek studijavote?
Pokaris, Jūs atvažiuojate į Vilnių stu­ Vieną semestrą. Diskutuodavote?
dijuoti. Kodėl? Galėjote dirbti kolūky­ Ir diskutuodavome, ir viską dary­
O kodėl?
je, kurti sovietinę tikrovę. davome su humoru...
O todėl, kad man reikėjo nešti ku­
Kolūkių dar nebuvo. Jie mūsų kraš­ dašių iš Kauno. 1949 metų lapkritį se­ Gal leidote laikraščius?
te susikūrė tik 1951 metais, nes kliu­ nosiose kapinėse, kur buvo paminklas Ne, mes gerai supratome, kad tokių
dė stiprus ginkluotas pasipriešinimas, žuvusiems už Lietuvos laisvę, per Vėli­ laikraštukų efektyvumas labai menkas,
partizanai. Reikia kalbėti ir apie prisi­ nes įvyko didelė manifestacija. Ir aš ten o KGB tai labai patogūs taikiniai. Kas
taikymą. Mokyklos veikė, vaikai į jas buvau su keliais kurso draugais. Mus rašė eilėraščius, tas rašė antitarybinius.
ėjo, mokslo siekė kas tik įmanė. Mo­ pradėjo supti milicija ir saugumas. Ir Baltakis tada parašė antitarybinių ei­
kyklos buvo sovietinės. Prisitaikymas lėraščių, keletą esu skaitęs.
Ir Jus ten pastebėjo.
ar neprisitaikymas? Išsilavinimas buvo
Ar mane pastebėjo - sunku pa­ Tie studentai, kokie jų tolesni likimai?
laikomas tam tikru tautos išlikimo ga­ Jie prisitaikė prie tarybinės valdžios,
sakyti, bet buvau du mėnesius taiki­
rantu. Juk visi tikėjo, kad ta santvarka taip išeina - kaip rodo ir Baltakio pa­
klyje - ir komjaunimo, ir vietinio sau­
yra laikina, nes po karo laisvajame pa­ vyzdys?
gumo agentų universitete. Be to, mano
saulyje ryškūs buvo demokratizacijos Ne tik Baltakis, dauguma prisitaikė.
kurso draugas Degutis, su kuriuo
procesai.
pabėgome iš kapinių, rytojaus dieną į Kaip galima per 50 metų neprisitaikyti?
Laikina 10-20 metų? paskaitas neatėjo. Dingo kaip vandeny. Km dėtis? Ginkluotoji rezistencija už­
Buvo manoma, kad per keletą metų Nutariau, kad geriau pačiam išeit, negu geso apie 1955 metus. Aš jos laiką šiek
Sovietų Sąjunga jau bus sutvarkyta. kad išmestų arba suimtų. Nukelta į 5 psl.

Atkelta iš 4 psl.
tiek pratęsiu - oficialiai pabaiga laiko­
mi 1953 metai, bet iki 1955 metų buvo
žinoma, kad yra veikiančių partizanų.
Koks galėjo būti neprisitaikymas. Tik
prisitaikymas prisitaikymui nelygus.
Vieni prisitaikėliai tampa kolaboran­
tais, kiti lieka prisitaikėliais simulian­
tais, vaidinančiais sovietinį žmogų.
„Neringos" fenomenas
Apie tuos simuliantus ir norėčiau pa­
kalbėti. Labai daug kalbama apie tuo­
metinę „Neringą“, sakoma, kad ten
rinkdavosi būtent tie simuliantai, ku­
rie simuliuodavo sovietinį žmogų, o
kartais ir nelabai simuliuodavo, ypač
intelektualai. Kuo traukė „Neringa“?
Vilniuje tai buvo pirmoji kavinė,
panaši į normalią. Be to, daug univer­
siteto profesorių, senųjų vilniečių ir
Kauno inteligentų, apsigyvenusių Vil­
niuje, buvusių Konrado kavinės lan­
kytojų, kuri garsėjo kaip intelektualų
kavinė, rinkosi „Neringoje“. Sakykim,
profesorius chemikas Kazys Daukšas,
buvęs Tautininkų sąjungos pirminin­
kas, lagerių kalinys ir dukart tremtinys
Domas Cesevičius ir daug kitų. Pada­
vėjos šaipydavosi ir sakydavo „Pro­
fesorių stalas“, nors ten buvo tik keli
profesoriai, ir ne tik tas stalas, susirink­
davo keli stalai.
O kaip priimdavote žmones į savo
ratą? Kuriuos priimdavote? Kurių ne-
priimdavote?
Tai nebuvo uždaras klubas.
Bet juk negalėdavo taip ateiti ir atsi­
sėsti.
Iš akių ir iš kalbos. Profesorius
Daukšas matydavo aiškiai, ko koks ti­
pas vertas. Buvo tokių palaižūnų, prisi­
gerinančių, kad gautų lašelį išgert. Tuoj
pat po kelių sakinių jie būdavo papra­
šomi netrukdyti kompanijai.
Ką reikėdavo pasakyti, kad priimtų?
Nieko.
Reikėdavo klausytis?
Reikėdavo pažinoti bent vieną to
stalo žmogų.
O apie ką būdavo diskutuojama?
Apie viską. Nemažai ir apie politi­
ką. Apie užsienio politiką. Visi klausėsi
užsienio radijo, dalydavosi žiniomis ir
labai analitiškai nagrinėdavo užsienio
politiką.
Bet pavojinga užsienio radijo klausyti.
Paaiškinsiu apie tą pavojingumą.
Jau buvo „atšilimo“ metas, Chruščio­
vas saugumą apribojo taip, kad partiją
pastatė viršum jo. Ne taip, kaip buvo
Stalino laikais, kai saugumas galėjo ir
partiją tvarkyti. Puikiai žinau Domo
Cesevičiaus nuostatą. Jis sakė: na jie
dabar mūsų į kalėjimus nekiš, jiems
tai neparanku jie stengsis kitais būdais
susidoroti. O toks viešas, aiškus laisvo
žmogaus nuostatų demonstravimas
yra labai svarbus ne tik patiems pašne­
kovams, bet ir visuomenei - kaip pa­
vyzdys, kad yra žmonių, kurie kalba
atvirai, drąsiai ir nebijodami. Tai esą
svarbu ne tik Lietuvai, tai gali parody­
ti ir laisvajam pasauliui, kad Lietuvoje
tebėra sovietams nelojalių intelektua­
lų. Tokia nuostata pamažu įsivyravo.
Tai nebuvo didelis būrys, daugiausiai
gal 10 žmonių.
Bet ar tai nebuvo pavojinga? „Nerin­
goje“ lankėsi ir KGB agentai. Tarkime,
toks Jonas Deksnys, buvęs partizanas,
patekęs į NKVD rankas tapęs išdavi­
ku. Jis irgi lankydavosi „Neringoje“
ir rašydavo raportus KGB. Štai ką jis
rašo apie Jus: „Savukynas nesivaržy­
damas pačiu ciniškiausių būdu tyčio­
jasi iš sovietinės tikrovės. Jis tvirtina,
kad žavėtis socializmu gali tik kvailiai
Tėviškėje 1970 m. A. Kunčinus nuotr.
ir nevykėliai“. Rašydavo apie Jus, KGB
viską žinojo.
Deksnys buvo toks agentas iš bėdos,
nors gana saugumui patikimas. Ten
buvo kiek nori agentų, buvo mikrofo­
nų, ypač boksuose. Bet visi tai žinojo.
Sakykim, atėję juokais pabelsdavome
į stalą sakydami: „Vanka, vykliučaj!“
ir pradėdavome šnekėti tai, ką visada
šnekėdavome. Tai buvo sąmoninga lai­
kysena. Pirmiausia - parodyti, kad ne­
labai jau mes čia bijome. Na, mes ne­
šnekėdavome, kad reikia versti sovietų
valdžią ar kad reikia imtis teroristinių
veiksmų. Mes tiesiog analizuodavome
idiotišką tikrovę.
Ir „ciniškiausių būdu“ tyčiodavotės iš
sovietinės tikrovės?..
Na, gal aš taip ir pasakiau. Bet
Deksnys šį tą yra persūdęs tuose savo
raportuose. Yra parašęs tris ar keturis,
beje, tai bendri raportai, apie inteligen­
tiją. Mano byla nebuvo nutraukta, ko
gera į Uljanovską išvežta. Joje tų rapor­
tų gali būti kur kas daugiau. Šitie aps­
kritai apie „Neringą“, aš tik tarp kitų
pakliuvęs.
KGB akiratyje
1962 metais Jumis susidomi KGB, aiš­
kinasi, kokius raštus skaitote, kokias
knygas, kokių autorių. Jus iškviesdavo?
Toji įstaiga rado reikalą mane
kviesti bent 4 kartus dėl Juozo Tume­
lio, Juozo Miltinio, Povilo Pečeliūno,
5
dėl Vytauto Skuodžio - dėl mano pa­
žįstamų, kuriems jie rūpėjo kaip ir aš
pats.
Taip, pirmąkart dėl Juozo Tumelio.
Su Tumeliu jau buvom geri pažįstami,
aš jį priėmiau į universitetą, egzamina­
vau, tada dar buvau aspirantas. Per sto­
jamuosius egzaminus jis pasirodė kaip
vienas iš šviesiausių ir gabiausių iš dau­
gelio per keletą metų mano egzami­
nuotų. Su juo padraugaudavau. Jis jau
turėjo aiškiai disidentiškų potraukių,
turėjo įdomios literatūros. Kai KGB juo
susidomėjo, padarė kratą - Žvėryne jis
tada gyveno - ir rado daugybę jiems
įtartinų leidinių - nepriklausomybės
laikų žurnalų - „Naujosios Romuvos“,
„Židinio“ ir kitų, Camus knygų lenkiš­
kus vertimus. Tada iš Tumelio buvau
pasiskolinęs Camus „Svetimojo“ len­
kišką vertimą. Kaip skrupulingas inte­
ligentas jis užsirašydavo, kam knygas
paskolina.
Rado Jūsų pavardę?
Gal rado, gal kas ir paskundė. Mane
iškvietė iš instituto, nuvykau. Klausi­
mų buvo įvairiausių. Pradėjo taip: ko­
kia jums moteris dabar artimiausia?
Nuo tokio klausimo apstulbęs, juk jis
visiškai nekorektiškas, sakau: Anglijoje
toks klausimas, man regis, įmanomas
tik kriminalinėje byloje.
Ką tada atsakė?
Susimąstė tas kapitonas ar majoras,
nebeatsimenu, ir pakeitė temą. Jūs Tu­
melį pažįstate? - Pažįstu. - Gavote iš
jo knygą? - Gavau. Žinot, Tumelis turi
tokių ir tokių leidinių. Sakau - aš taip
pat turiu gal tris „Židinio“ komplektus,
ir ką? - Ar Kamą skaitėte? - Pirmąkart
girdžiu - Praveria stalčių ir pasižiūri į
konfiskuotą egzempliorių. - Ar skaitė­
te Camusą? - A, tai Kamiu (Camus).
Jo knygų galima nusipirkti knygyne
„Draugystė“.
1965 metais Jūs atleidžiamas iš Lie­
tuvių kalbos ir literatūros instituto.
Kodėl?
POKALBIS
Taigi „Vakarinės naujienos“ paskel­
bė KGB pasiūlytus straipsnius.
Ką ten rašė?
Kad draugavau su vokiečiais, o tie
vokiečiai - fašistai, kad aš jiems prita­
riu. Tai buvo KGB provokacija „Nerin­
goje“ - dabar tai jau visiškai aišku. Ži­
nau net ir provokatorius.
Mano bičiulių fizikų, kurie buvo
kaltinami tuo pačiu kaip ir aš, iš Fizi­
kos instituto neišmetė, o Korsakas išsi­
gando ir mane atleido. Korsakas buvo
vienintelis nepartinis iš tų keliolikos
Mokslų akademijos institutų direkto­
rių. Buvau sugalvojęs bailumo viene­
tą - vienas „korsakas“. Institute buvo
turinčių po tris „korsakus“. Korsakas
turėjo ir patriotinių nuostatų, bet tą­
kart nusvėrė baimė.
Tiesiog nenorėjo turėti nemalonumų?
Tuoj įsikišo Akademijos specialu­
sis skyrius, pavaldus KGB, kuris viską
kontroliavo. Man viskas paaiškėjo la­
bai greitai, nes mėgdavau tais laikais
viską išsiaiškint. Jei susipažindavau su
žmogum, išsiaiškindavau, ko jis vertas,
ir labai greitai tai padarydavau, per ke­
lias dienas.
Kaip tai padarydavote?
Paprastai. Per savo šnipus (juokiasi).
Surinkdavote informaciją?
Taip. Ką jis veikia, ką jis pridaręs,
ko jis čia lenda arba gretinasi. Tai bū­
davo labai svarbu.
Turėjote savo alternatyvų tinklą ži­
nioms surinkti?
Visi turėdavo, kas buvo nekvailas
ir apdairus. Tada Jonas Bielinis buvo
Lenino rajono komiteto partijos se­
kretorius. Per vakarienę su medikais,
kur buvo ir mano bičiulis, jis pasakė
(tą žinojau po trijų dienų), kodėl mane
išmetė iš darbo. Jis sakė: mes jau nuo
penkto kurso galvojome, kaip sutvar­
akiračiai
kyti tą nacionalistą, ir štai pasitaikė
gera proga.
Nukelta į 6 psl.
2007 m. vasario mėn./nr. 2(388) 5

POKALBIS
Apie pokarį, pokalbius su KGB majorais
ir dabartinių intelektualų ydas
Atkelta iš 5 psl.
Tai buvo KGB operacija?
Taip. Mane išprovokavo kalbėti
su vokiečiais. Žinau, ir kas tą padarė.
„Neringoje“ tą vakarą, tik ką grįžęs iš
konferencijos' Kijeve, sėdėjau su Sta­
siu Krasausku. Atėjo rašytojas Augus­
tinas Gricius, jau gerokai kauštelėjęs
per rašytojo bolševiko Jono Šimkaus
šermenų vakarienę. Vokiečių
inžinieriai iš Miuncheno, talkinę
Plastmasių gamyklos statyboje, ėmė
dainuoti. Priėjęs toks tipas pasakė,
kaip mes leidžiame čia dainuoti fašistų
dainas. Nors jie dainavo, berods, tik
liaudies dainelę „Der alte Seemann
kam nach Hause“. Gricius pašoko ir
nubėgo vokiečiams aiškinti, kad pu­
blika piktinasi, nes čia nedainuojama.
Aiškino jis lietuviškai. Nuėjau Griciui
į talką - ką jis sakė išverčiau į vokiečių
kalbą ir parsivedžiau jį prie mūsų sta­
lo. Vokiečiai liovėsi dainavę ir atsiuntė
„parlamentarą“, vardu Manfredas.
Jam paaiškinau apie kavinės tradici­
jas plačiau, pavaišinome jį armėnišku
konjaku, ir tapome pažįstami. Gri­
cius labai apgailestavo dėl to savo
veiksmo.
Gal galite įvardyti tą provokatorių?
Nematau prasmės.
Studijos„Neringoje"
„Neringoje“ rinkdavosi ne tik KGB
agentai, bet ir prieškario inteligen­
tai, intelektualai. Kaip į juos buvo
žiūrima?
Nelygu kaip kas žiūrėjo. Jie buvo jau
senyvo amžiaus žmonės, mes, viduri­
nės kartos inteligentai, į juos žiūrėjome
su pagarba ir su „respect distance“, o
kitiems tai ką - senukas sėdi ir tiek.
Bet man susidaro įspūdis, kadjie buvo
autoritetai, bentjau jūsų rateliui.
Pirmiausiai jie buvo eruditai. Saky­
kim, Domas Cesevičius - ekonomikos
mokslus baigęs Kelne, apgynęs dokto­
ratą, Mančesteryje, Harvarde stažavęs,
ir tik 1939 metais keistai, prieš pat oku­
paciją, grįžęs į Lietuvą. Iš karto 1940 m.
liepos mėn. suimtas. Tai buvo eruditai,
europietiškos kultūros žmonės.
Todėl darydavo įspūdį?
Žinoma. Toje nykioje sovietinėje
terpėje jie atrodė švyturiai!
Ar neatrodo, kad jeigu tuo metu buvo
autoritetų, tai šiuo metu jų nebeliko,
nes jeigu reikėtų pasakyti, kas šian­
dien autoritetas - būtų labai sunku.
Mat viskas dabar pasikeitė. Tada kas
galėjo būt autoritetai - arba Sniečkus
su Paleckiu, arba iš kito flango jiems
priešingi. Cesevičius buvo priešingo
flango žmogus, ne koks „tarybinukas“
(buvau nukalęs tokį žodį).
akiračiai
Tie pasisėdėjimai „Neringoje“ - ką jie
davė, jau žvelgiant iš perspektyvos? Ar
tai nebuvo tiesiog laiko švaistymas?
Esu pasakęs: „Neringa“ bendrojo
6 2007 m. vasario mėn./nr.2 (388)
6
Atkuriant Lietuvių kalbos draugiją 1989 m. sausio 21 d. J.Grikienio nuotr.
išsilavinimo man davė daugiau, negu'
sovietizuotas Vilniaus universitetas.
Bendraujant su eruditais?
Taip. Ir diskutuojant įvairiomis te­
momis.
Bet ir nukentėjote?
Nukentėjau ne tiek dėl „Neringos“.
Žinoma, dėl „Neringos“, tiek, kad tai
buvo terpė, kurioje galėjo būti įvykdy­
ta ta provokacija. Bet tikrąją priežastį
nusakė Jonas Bielinis.
Šiandien gyvas vaizdinys, kad sovieti­
nis intelektualas būtinai privalo rašyti
į stalčių, kentėti ir kibirais gerti degti­
nę. Ar teisingas šis vaizdinys ir ar „Ne­
ringoje“ būdavo dauggeriama?
Girtuokliai gerdavo daug, mokan­
tys gerti gerdavo normaliai. Visko ten
būdavo. Pirmiausiai, dėl to rašymo į
stalčius. Lietuvoje, kaip pasirodė pa­
skelbus Nepriklausomybę, ne kas iš
stalčių buvo ištraukta. Tokių raštų kaip
ir nebuvo. Juk mūsų rašytojai, pats ži­
nai, stengėsi viską išleisti neva Ezopo
kalba. Kiek ten tos Ezopo kalbos - dar
reikėtų specialių tyrinėjimų. Buvo to­
kio, sakyčiau, labai latentinio patrio­
tizmo, taip užslėpto, kad net nejusti, o
šiaip pagrindinis jų tikslas buvo kaip
nors reikštis literatūroje, siekti pripaži­
nimo.
Tiesiog prisitaikyti ir išgyventi?
Ir išgyventi, ir neprastai pagyventi.
Pažintis su Algirdu Julium
Greimu
Bendravote su užsienio lietuviais. Kaip
susipažinote su Algirdu Greimu, Mari­
ja Gimbutiene?
Su Gimbutiene gal triskart esu kal­
bėjęsis renginiuose, kuriuose ji daly­
vaudavo - Istorijos institute, Univer­
sitete, trumpai, kieno nors pristatytas.
Gimbutiene aš mažiau ir domėjausi.
Greimas pats nutarė su manim susipa­
žinti 1970 metais, kai pirmąkart atvyko
į Lietuvą.
Kodėl?
„Pergalėje“ tada buvau paskelbęs
recenziją apie istoriko Jurginio pareng­
tą knygą - Jono Lasickio „Apie žemai­
čių, kitų sarmatų bei netikrų krikš­
čionių dievus“, kur Jurginio buvo ir
straipsniai, ir komentarai. Gal net per
žiauriai jį sukritikavau.
Greimui patiko?
Jam patiko ta recenzija, tada jis rašė
jau mitologijos straipsnius. Vilniuje jis
buvo tik tris ar keturias dienas. Per
Joną Kabelką, universiteto docentą, jo
klasės draugą, pakvietė mane į „Nerin­
gą“. Kabelka paskambino man ir pasa­
kė, kad Greimas norėtų matyti mane
rytoj „Neringoje“ vienuoliktą valandą.
Apie ką kalbėjotės?
Atsirado Aleksys Churginas ir ne­
buvo galima apie nieką kalbėti. Chur­
ginas Greimo prieškarinių studijų
Grenoblyje bičiulis, ėmė rodyti savo
erudiciją. Kaip jis išėjo - tai įdomus
faktas, kurį turėtų tauta žinoti.
Atėjęs, jau radau su Cesevičium sė­
dintį Greimą. Jie iš prieškario buvo pa­
žįstami, o Cesevičius ten iš ryto beveik
kasdien būdavo. Prisėdau, pradėjome
su Greimu šnekėtis, atsirado Churgi­
nas. Pasiskaitęs enciklopedijų, pradėjo
apie prancūzų literatūrą savo išmintį
pilte pilti. Atėjo Daukšas, jau penktas,
atsisėdo šalia manęs. Daukšui sakau:
Ką daryti, Greimas išsikvietė mane
rimto pokalbio, o dabar tas Churgi­
nas... Daukšas sako: Nesijaudink, po
kelių minučių jis išlėks kaip kulka iš
čia. Ir išlėkė.
Kodėl?
Daukšas sako garsiai - ten salėj
buvo nemažai žmonių, dauguma
pažįstami- „Klausyk, Aleksy, juk tu
pats man vakar sakei, kad tau šiandien
11 valandą skambins pats Zimanas, o
tu sėdi čia. Ar pamiršai? - Ką tu čia,
koks Zimanas? - Pats vakar sakei. Da­
bar tau Zimanas skambina, „Tiesos“
redaktorius, politbiuro narys, o tu čia
niekus pliurpi. Churginas atsistojo,
pradėjo šakotis. - Eik, eik namo, - sako
Daukšas. Tas ir išbėgo.
Sugrįžtant prie Jūsų pokalbio su Grei­
mu - kaip jį charakterizuotumėte?
Jūsų draugystė nuo pirmojo pasima­
tymo „Neringoje“ tęsėsi iki pat Greimo
mirties.
Tada buvo tik vienas pasimatymas.
Kai jis atvažiavo 1979-ųjų pavasarį ,
gegužės mėnesį, jau išbuvo, rodos, še­
šias savaites. Tada susitikdavome veik
kas antrą dieną.
Jus suartino kalbotyra, mitologijos
studijos?
Daugiau mitologija jam rūpėjo.
Konsultuodavau laiškais - ne aš vie­
nas, jis daug į ką kreipdavosi, nes ne
visi šaltiniai jam buvo prieinami. Kiek
žinau, ir profesorius Zinkevičius su juo
susirašinėjo, ir kiti. Aš Greimo laiškų
turiu apie aštuoniasdešimt.
Apie ką susirašinėdavote?
Konsultuodavau mitologijos klau­
simais, aišku, daugiausia lingvistiniu
aspektu. Surasdavau kokį faktą arba
išklodavau savo nuomonę. Visų savo
straipsnių rankraštinius variantus jis
man siųsdavo su užrašu: „Skaityti ir
kritikuoti“.
Kaip galėtumėte apibūdinti - Greimo
reikšmė okupuotoje Lietuvoje buvo ko­
kia nors didesnė ar tiesiog apsiriboda­
vo moksliniais kontaktais, moksliniais
ryšiais?
Pats Greimas daugiausiai ribojosi
moksliniais interesais, bet 1979 metais
išvežė į užsienį - tai tikras faktas - di­
rektyvinius nutarimus dėl rusų kalbos
kaip dėstomosios mokyklose, priim­
tus Ašchabade ar kur ten, kurie buvo
skirti tarnybiniam naudojimui, slapti.
Jis ėmėsi to konspiracinio žygio. Užsie­
nyje išeivių jie buvo paskelbti. Jis nuo
vokiečių laikų buvo Laisvės kovotojų
sąjungos narys ir ypač aktyvus Lietu­
vių rezistencinės santarvės veikėjas,
net reikalavęs likviduoti išdaviką Joną
Degsnį.
O reikšmė jau atsikuriant Lietuvai,
Sąjūdžio laikotarpiu? Žinau, kad Al­
girdas Julius Greimas taip pat svarstė
ir apie nepriklausomą Lietuvą, netgi
rašė jos viziją, strategiją.
Yra jo kalbos įrašas, visa magneto­
fono juostelė (Saulius Žukas ją turi),
kur Greimas šneka, kokią įsivaizduoja
busimąją Lietuvą. Esu tą diskursą iš­
klausęs.
A.J. Greimo mintys buvo pranašiškos
ar?..
Jis piešia labai pozityvų vaizdą, įsi­
vaizduoja kaip Lietuva turėtų atrodyti.
Kad bus elektroninė pramonė, mieste­
liuose moterys su baltais chalatais sė­
dės ir montuos kompiuterius...
Betjuk dabar apie tai ir kalbama, apie
žinių visuomenę.
Tai gražios kalbos. Daug kompiute­
rių - tai dar ne žinių visuomenė.
Dar neįgyvendinta ši vizija.
Tas ir yra.
Sąjūdis ir politika
Pakalbėkime apie devintą dešimtmetį.
Arkas norsjo viduryje pranašavo, kad
atsiras Sąjūdis, kad sugrius Sovietų
Sąjunga? Pokario laikais visi galvojo,
kad po kelerių metų ji sugrius, o 1985
metais?
Man rodos, tokia ir buvo paskelbta
Aleksandro Štromo pranašystė.
Nukelta į 12 psl.

Faktiškai daug metų reklamuotas Ru­
sijos ir Baltarusijos šalių susijungimas
į Sąjunginę valstybę neišlaikė net pir­
mojo rimto išbandymo. Tai, žinoma,
buvo stiprus smūgis tarptautinėms
Maskvos pastangoms, bandant paro­
dyti, kad įvairialypė integracija post­
sovietinėje erdvėje vis dėlto galima. T.
y. jeigu dvidešimčiai šalių Nepriklau­
somų valstybių sandraugos (NVS) in­
teresai gali ir nesutapti, tai, kaip Mas­
kvoje sprendė, didesnėje šalių dalyje
interesų sutapimas galimas bent jau
esminiais klausimais.
Tačiau laikas parodė, kad ne tik
NVS, sukurta po SSRS žlugimo,
nesugebėjo patenkinti šių šalių
lūkesčių - nieko nedavė ir pastangos
integruotis keturioms ir penkioms
šalims („Keturių sąjungos“ nariai-
Rusija, Baltarusija, Ukraina ir Ka­
zachstanas; EurAzES-Rusija, Baltaru­
sija, Kazachstanas ir Tadžikistanas),
o dabar žlugo Rusijos ir Baltarusijos
sąjungos sudarymo idėja.
Ir nepaisant to, kad daug buvo
kalbama apie strateginių Rusijos ir
Baltarusijos interesų sutapimą, kaip
pasirodė, abi šalys skirtingai su­
prato ir įsivaizdavo tuos interesus.
Jeigu Rusijai svarbu buvo parodyti,
kad tokia integracija postsovietinėje
erdvėje įmanoma (dėl to ji ir užmerkė
akis prieš masinius žmogaus teisių
pažeidimus Baltarusijoje, politinių
veikėjų ir žurnalistų naikinimą,
dingimą ir žūtis, tarp jų ir žurnalistų,
dirbančių rusų informacinėse
agentūrose, akredituotose Minske),
suvokiant kaip visišką Baltarusi­
jos įsiurbimą ir paverčiant ją vienu
iš Rusijos Federacijos subjektų - tai
matėme Baltarusijoje strateginių
interesų sutapimą gaunant iš Maskvos
preferencijas energetikai ir visišką
rusų rinkos atidarymą Baltarusijos
prekėms ir maisto produktams.
2006 metų pabaigoje mes tapome
jau naujo santykių paaštrėjimo etapo
tarp Maskvos ir Minsko liudininkais,
dabar jau - dėl Maskvos dujų tieki­
mo kainų Baltarusijai peržiūrėjimo.
Paskutinę 2006 metų savaitę jau
visas pasaulis buvo liudinin­
kas įnirtusios informacinės kovos
tarp dviejų šalių, kaltinančių viena
kitą nesusikalbėjimu ir prisiimtų
įsipareigojimų nevykdymu. Rusijos
pusė „Gazpromo“ vadovo Aleksejaus
Milerio lūpomis pasiūlė Baltarusijai
dujas lengvatinėmis sąlygomis - 105
doleriai už 1000 kubinių metrų.
Iš jų 75 dolerius už tūkstantį
kubinių metrų Baltarusija privalėjo
mokėti grynais pinigais, o kitus 30
buvo siūloma mokėti „Beltransgaz“
akcijomis. Atsiskaitymo periodas
lengvatinėmis kainomis - 4 metai su
sąlyga sudaryti bendrą „Gaspromo“
ir „Beltransgaz“ įmonę (aišku, kad
tokiu būdu Rusija ima kontroliuoti
baltarusiškas dujų trasas).
Pagal A. Milerio žodžius, Maskva
buvo pasiruošusi visais dujų tiekimo
į respubliką klausimais 2007 metais,
7
Kas gi vyksta
rusų-baltarusių
santykiuose?
Stepanas Grigorianas
■ Apie tai, kad ne viskas gerai rusų-baltarusių santykiuose, galima buvo
spręsti dar prieš tris-keturis mėnesius, kai Baltarusijos prezidentas Alek­
sandras Lukašenka šiurkščia forma atsisakė Maskvos pasiūlyto dviejų šalių
valiutų suvienijimo. Tada Maskva siūlė atsisakyti savos valiutos ir pereiti prie
rusiškų rublių, o centriniam Baltarusijos bankui įpareigojo nutraukti nepri­
klausomų finansinių operacijų atlikimų ir tapti Rusijos centrinio banko filialu.
susitarusi su paties Beltransgaz“ 5
mlrd. dolerių įkainojimu. Baltarusija
primygtinai laikėsi nusistatymo dėl
rusiškų dujų tiekimo pagal tikrąją
lengvatinę kainą, ne aukščiau nus­
tatytos Smolensko apskričiai (2006
m. - 46 doleriai). Minskas sutiko
mokėti 75 dolerius už 1000 kubinių
metrų, bet tuo atveju, jeigu „Gaz-
promas“ grąžins 30 dolerių už akcijų
apmokėjimą „Beltransgaz“, o tai
kategoriškai netenkino Rusijos.
„Gazpromas“ pradėjo grasinti
nutraukti dujų tiekimą Baltarusijai,
jeigu nepavyks įvykdyti dujų kon­
trakto iki 2007 sausio 1 d., o Mins­
kas savo ruožtu perspėjo, kad negalės
prižiūrėti rusiškų dujų ir naftos tran­
zito į Europą (apie 20% rusiškų dujų,
eksportuojamų į Europą, pereina
tranzitu per Baltarusiją).
Žinoma, tas faktas, kad Rusija jau
antrus metus iš eilės žiemos sezono
metu pradeda peržiūrinėti dujų tieki­
mo susitarimus NVS šalims (manau,
visi gerai prisimena rusų-ukrainiečių
„dujų karą” 2005 metų žiemą, kai Ru­
sija pradėjo peržiūrėti dujų ir tiekimo
susitarimus su Ukraina), negali ne­
jaudinti tarptautinės bendruomenės
ir pirmiausiai - Europos šalių, ku­
rios gauna rusiškas dujas, einančias
tranzitu per Ukrainos ir Baltarusijos
teritorijas. Dar daugiau, Rusija įvedė
eksporto muitus naftai, išvežamai į
Baltarusiją - apie tai dėl nepaaiškina­
mų priežasčių nekalba žiniasklaida.
Baltarusijos šalis savo ruožtu tvirtina,
kad galioja Rusijos ir Baltarusijos su­
sitarimas dėl sąjungos sudarymo 2002
balandžio mėnesį, pasirašytas tarpvy­
riausybiniu rusų-baltarusių susitari­
mu dėl bendradarbiavimo dujų sfero­
je. Analogiška situacija buvo ir pernai
su Ukraina, kai Rusija ignoravo pasi­
rašytą susitarimą su Ukraina dėl dujų
tiekimo ir jų kainų iki 2013 metų.
Ir nepaisant to, kad 2006 metų
gruodžio 31 d. Rusija ir Baltarusija
vis dėlto pasirašė naują susitarimą
dėl rusiškų dujų pristatymo į Balta­
rusiją ir jų tranzito į Europą (dujų
kainos Minskui 2007 metams nusta­
tytos 100 dolerių 1000 kubinių metrų
gamtinių dujų) tačiau krizė neįvyko,
nes jau nuo 2007 sausio 1 d., priešin­
gai Maskvos veiksmams, buvo įves-
*ta muitinės rinkliava rusiškai naftai,
transportuojamai per jos teritoriją,
ir kaip pareiškė ministro pirminin ­
ko pavaduotojas Vladimiras Semaš­
ka - „Baltarusija pasiruošusi atiduo­
ti (Rusijai) dalį savo pajamų iš savų
eksportuojamų naftos produktų mo­
kesčių, jei Rusija atšauks mokesčius
eksportuojamai naftai“. Toks Minsko
sprendimas ypač skaudžiai priimtas
Maskvoje, vertinamas kaip neteisė­
tas. Atrodo, atėjo laikas suprasti, kas
vyksta postsovietinėje erdvėje pas­
kutiniuosius 2-3 metus. Kodėl taip
karščiuoja Rusijos santykiai su kito­
mis NVS šalimis? Ir jeigu Ukrainos
ir Gruzijos atvejais santykių su Rusi­
ja pablogėjimą galima būtų įvertinti
kaip europietiškos ir euroatlantinės
tų šalių vyriausybių orientacijos pa­
sekmes, tai dėl Baltarusijos toks pa­
aiškinimas netinka.
Kaip mums atrodo, egzistuoja
daug priežasčių, lėmusių Rusijos po­
litikos pasikeitimus postsovietinėje
erdvėje. Pateiksime dvi svarbiausias.
Pirmiausiai, fiasko patyrė rusiš­
kos integracijos modelis postsovieti­
nėje erdvėje, kai bandyta sulieti ats­
kiras NVS šalis su Rusija ir faktiškai
paversti jas Rusijos Federacijos su­
bjektais. Ji, kaip parodė laikas, nesu­
veikė net su lukašenkiška Baltarusija!
Tai tiesiog triukšminga informacinė
užuolaida, kuri Rusijos naudojama
daugelio šalių supriešinimui ir tam,
kad nukreiptų savo piliečių dėmesį
nuo atsakomybės dėl politikos nesė­
kmių su NVS.
Antra, Rusijos pastangos tapti Pa­
saulio prekybos organizacijos nare
negalėjo neatsispindėti ekonominėje
ir energetinėje šios šalies politikoje,
t. y. norint Rusijai gauti visas teises
PPO artimiausiu laiku, bus privalo­
ma įvykdyti daugelį šios organizaci­
jos reikalavimų: pvz. benzino ir dujų
kainos šalies viduje, atsisakyti prefe­
rencijų naftai ir dujoms, tiekiamoms
kitoms šalims (skaidrios žaidimo tai­
syklės ekonomikoje, rinkos atviru­
KAIMYNAI
mas ir laisvas kainų nustatymas yra
vienas iš PPO reikalavimų).
Šios užduotys Rusijai tampa vis la­
biau aktualios, t. y. 2006 metų pabai­
goje jau ir JAV atšaukė esminius savo
prieštaravimus dėl Rusijos narystės
PPO, drauge atidarydamos Rusijai
kelią įstoti į šią organizaciją artimiau­
siu laiku.
Iš esmės Rusijos kainų peržiūrėji­
mo politika dėl energijos transporta­
vimo su NVS šalimis prisitaikant prie
PPO principų jau vyksta. Čia užtenka
prisiminti jau anksčiau minėtą kainų
pakėlimą Ukrainai, Moldovai, Gruzi­
jai, Armėnijai ir Azerbaidžianui praė­
jusių metų žiemą. Problemos dėl dujų
kainų privedė prie rimtų problemų
ir Europos Sąjungos šalis, t. y. 80%
tranzito rusiškų dujų į Europą vyks­
ta per Ukrainos teritoriją. Dėl Rusi­
jos energijos kainų politikos tikriau­
siai negalima neįvertinti ir dabartinės
rusų-baltarusių santykių krizės dėl
tiekiamų Baltarusijai dujų kainos.
Dabar atrodo, kad įstojimas į PPO
Rusijai yra prioritetinė užduotis, o ne
tik įvairialypiai integraciniai procesai
postsovietinėje erdvėje, baigiant jos
prašymais dėl lengvatų energetiniam
tranzitui arba kiti pranašumų.
Ir čia kyla kitas klausimas - tai ne­
išvengiama ir būtina susitarti dėl eko­
nominių ir energetinių žaidimo tai­
syklių tarp NVS šalių (pagal analogiją
tam, kas yra Europos Sąjungoje, t. y.
Energetinės chartijos sukūrimas, bet
jau NVS šalims). Esmė ta, kad tokių
žaidimo taisyklių nebuvimas lemia
rimtas krizes postsovietinėje erdvėje,
t. y. kainų pakėlimą energijos tranzi­
tui arba esamų susitarimų tarp NVS
ir Rusijos peržiūrėjimą.
Žinoma, perėjimas į rinkos san­
tykius tokiais klausimais pagal PPO
principus neišvengiamas procesas,
tačiau tai turi vykti palaipsniui. Rei­
kia įvertinti atskirų šalių interesus ir
tikrai ne žiemos viduryje. Be kita ko,
toks perėjimas į naujų santykių po­
būdį su Rusija ir kitomis šalimis turi
liesti daug platesnes bendradarbia­
vimo sferas, o ne tik tas, kurių nori
Rusija. Taip, atsakydamos į Rusijos
veiksmus, Ukraina ir Baltarusija vi­
siškai sąžiningai reikalauja peržiūrėti
rusiškų dujų ir naftos tranzito, einan­
čio per jų teritoriją į Europą, kainas,
o Ukraina - peržiūrėti Rusijos Juo­
dosios jūros laivyno bazių išdėstymo
Kryme sąlygas. Ir jeigu nebus sudary­
ta NVS Energijos chartija, tada NVS
šalys pradės neišvengiamai svarstyti
savo buvimo tokioje organizacijoje
prasmę (vienintelį pranašumą, gau­
namą iš šios organizacijos - būtent
išskirtinumą dėl energijos tiekimo
sąlygų). Ir antra, šios šalys pradės ak­
tyviau ieškoti alternatyvių šaltinių ir
kelių gauti energiją bei narystės tose
organizacijose, kur „energetinės“ žai­
dimo taisyklės stabilesnės, numano­
mos ir aiškios.
akiračiai
Stepanas Grigorianas, Globaliza­
cijos ir regioninio bendradarbiavimo
analitinio centro vadovas
www.forumvilnius. lt
2007 m. vasario mėn./nr. 2 (388) ~Į

KAIMYNAI
Kantrybės evoliucija
Andrejus Kurkovas
■ Rusijos Dūma svarsto, kad prievartos šaltiniu tampa kompiuteriniai žaidi­
mai. Tarnaujančių kareivių mamų organizacija kaip prievartos šaltinį nurodo
armijų. Ir Dūma, ir motinų organizacija yra teisios. Tačiau prievartos šaltinių
yra daug daugiau ir išvardinti juos paeiliui galima, bet ne taip svarbu. Svar­
biau būtų atskleisti tolerantiško požiūrio priežastį į prievartą visuomenėje.
Sovietų Sąjungoje visuomenės gyveni­
mas buvo apibūdinamas principu „stipri
valstybė kontroliuoja silpną asmenybę“
ir vadinamąja „komunistine morale“,
kuri daugeliu atveju buvo panaši į krikš­ minių priežasčių - teisinės visuomenės
čionišką moralę.
Ukraina, atgavusi nepriklausomybę,
pradėjo vystytis pagal principą „silpna
valstybė nieko nevaldo, silpna asmeny­
bė turi teisę tapti stipria.“
90-ųjų pradžioje Kijevo žibintai
buvo apklijuoti skelbimais: „Skubiai
reikalingi 200 fiziškai stiprūs vaiki­ jančios prievartos gali turėti ir kitas
nai darbui sandėlyje“. Taip formavosi
ukrainietiškos kriminalinio reketo ko­
vinės grupės, kurios ėmė kontroliuoti medžioklės savybių parodė, kaip lengvai *
beveik visą smulkųjį ir vidutinį verslą
Ukrainoje. Po kelerių metų Ukrainos
milicija pradėjo kovoti dėl „apsauginių“
rinkos paslaugų ir palaipsniui išstūmė
kriminalinį reketą į kitas veiklos sferas. rinčius kitas etnines šaknis. Tie, kurie
Politinė, kaip ir ekonominė nepriklau­
somos Ukrainos istorija - tai visuome­
nės teisėtumo istorija. Teisėtumo kaip
svarbaus, o kartais ir esminio instru­
mento kovoje dėl politinių ir ekonomi­
nių tikslų. Nepriklausomybės pradžioje
bauginimo ir gąsdinimo metodai buvo
naudojami tik kriminalinio elemento, o
vėliau tokiais metodais pradėjo naudo­
tis ir valstybės tarnautojai visose sfero­ tinių, pagrindiniais tampa liudininkų
se. Tipiška tokia elgsena - tai dešimtys
skirtingo lygio pareigūnų konfliktų su
spaudos atstovais.
Demokratija, Prezidentas,
Seimas ir partijos
Atkelta iš 2 psl.
Laučius nepatenkintas, kad Valdas
Adamkus turi didelį visuomenės pasiti­
kėjimą. Tai jam sudaro galimybę sukelti
įvairias priešpriešas: tarp Prezidento ir na iš priežasčių yra straipsnio autoriaus jaunimo Elistoje buvo pastebėti ir aukš­
Seimo, tarp visuomenės ir partijų, tarp
„gerų” ir „blogų” klanų ir t. t. Užuot
ieškojęs bendradarbiavimo valstybės
vadovas siekia konflikto. Jis atmeta pa­
ties propaguotą klasikinę politiką ir jos kritikuoja, visur kišasi, nieko nepalieka
vietoje pastato makiavelizmą.
Makiavelizmų Laučius mato dau­
gelyje Prezidento veiklos aspektų, bet
ypač pasisakymuose prieš oligarchiją.
Laučius teigia, jog Adamkus iš tikrųjų
yra tik prieš partinę oligarchiją, o ne
„valdininkų, politikos analitikų ir juos
globojančių verslininkų”.
Pastrąją autorius apibūdina kaip
valstybės vadovo ginamą ir be visų
kitų blogybių dar „maitinamą, kad ir
Rusijos specialiųjų tarnybų priedan­
gos pinigais bei palaikomą Lietuvoje
kuriamos policinės santvarkos prie­
akiračiai
monėmis”. Toks pasirinkimas tarp oli­
garchijų būdingas šiam Prezidentui,
nes jo „politika nėra nei nešališka su­
sikertančių interesų ir galių atžvilgiu,
2007 m. vasario mėn. / nr. 2 (388)
8
baltarusiams gyvenimas tapo košmaru.
Slavai palieka šalį, stengdamiesi išvykti į
kitus Rusijos federacijos regionus. Pasta­
ruoju metu - pastovūs Kalmukuos jauni­
mo susidūrimai su slavų nacionalinėmis
grupėmis, ir slavus puola urmu, su ypač
žiauriai naudodami ginklus ir švinines
lazdas. Kruvini įvykiai vyksta Elistoje,
kur per pusę metų gatvėse žuvo daugiau
nei dešimt žmonių, sužalota - daugiau
nei penkiasdešimt jaunų žmonių.
Paskutinį kartą 20 metų jauną rusą
Dabar panašių konfliktų sumažėjo,
jaunuolį palaidojo 2006 metų balandžio
bet deja, per pastaruosius metus Ukrai­
2d.
nos visuomenė psichologiškai priprato
Riaušes kelia ne vyresnių nei 18 metų
prie pastovios prievartos. Viena iš es­
jaunuolių mobilios grupės, kurios gru­
pe - dešimtimis - puola vienišus praei­
nebuvimas. Ten, kur neveikia įstatymai,
vius arba du-tris rusus ir muša savo au­
kur teismo sprendimai tiesiog perkami
kas iki mirties.
suinteresuotų šalių, piliečiai nebeturi
Pastebimas masinis kalmukų „išėji­
saugumo jausmo. Vaizdingai kalbant,
mas“ iš stepių. Eina daugiausiai į šalies
atsiranda pripratimas nusilenkti ir tikė­
sostinę Elistą, kur jau seniai jau trūksta
tis, kad kulka pralėks šalia.
darbo vietų. Nedarbas ir vargingumas
Pripratimas prie nuolat egzistuo­
aštrina situaciją. Nerasdamas galimybės
įsidarbinti kalmukų jaunimas pradeda
pasekmes. Prievartos pliūpsnis Konda-
gerti ir vogti.
pogoje, įgijęs „savų“ prieš „svetimus“
Ir rusus užmuša vien tik už tai, kad
jie - rusai. Elistos gyventojai liudija, kad
gali pasikeisti psichika ir mentalitetas
slaviškos išvaizdos žmonėms dabar pa­
žmogaus, gyvenančio sistemoje, kur pati
prasčiausiai pavojinga išeiti į gatvę.
valdžia nurodo piliečiams tautiškumo
Vietinės žiniasklaidos priemonės
pamatus prieš jų „vidinius“ priešus, tu­
dar stipriau aštrina nacionalines nuo­
taikas, be pertraukos išpūsdamos Stali­
gaudė ir mušė kaukaziečius Kondapo-
no laikų kalmukų deportacijas. Vietinė
goje, tikriausiai mušė užtikrinti, kad dėl
valdžia žino apie nusistovėjusią padėtį,
to jų neteis. Juk jie paprasčiausiai vykdė
bet ji bejėgė dėl bendro regiono eko­
įsakymus iš viršaus - kovojo su „nusi­
nominio vargingumo, tikslios veiksmų
kalstamu elementu, ryškiai besiskirian­
programos nebuvimo arba noro ką nors
čiu etniniais bruožais“. Kitas, priešingas
pakeisti.
pavyzdys - tai, kas vyksta Kalmukijoje.
Egzistuoja nuomonė, kad šalies val­
Žinios apie tautinių santykių paaš­
džia vykdo tikslingą antislavišką, antiru­
trėjimus šalyje gaunamos iš įvairių šal­
sišką politiką, „išgurant“ iš regiono visus
europietiškos rasės atstovus.
žodžiai. Kaip perduoda vienas „Naujojo
Pagal „Naujojo regiono“ korespon­
regiono“ žurnalistas, Elistos gyventojai
dento pranešimus, pirmiausiai netiesio­
tvirtina, kad rusams, ukrainiečiams, ir
giai tai patvirtina ir Kalmukuos prezi­
dento Kirsano Iliumžinovo pareiškimas
apie ketinimą perkelti į šalį 150 tūkstan­
čių etninių kalmukų, dabar gyvenančių
Kinijos Sindzianio rajone. Aprūpinti
atvažiavusiuosius darbo vietomis ir gy­
venamąja vieta vargingai gyvenanti šalis
nepajėgi, o paprastas problemų spren­
nei „teisinga ir lygi visiems“, nei prin­ dimas -„švelnus etninis valymas“, dėl
cipingai priešiška oligarchijai”. kurio slavai priversti palikti Kalmukiją,
Laučius pristatė labai sukarikatūrin­ mesdami arba pigiai parduodami pigiai
tą valstybės vadovą. Kodėl jis tą padarė, savo nuosavybę ir gyvenamąją vietą.
tegalima spėlioti. Man atrodo, jog vie­ Atvejai, kai tarp riaušininkų kalmukų
nusistatymas prieš stipraus prezidento tas pareigas einančių pareigūnų iš skir­
modelį. Priešingai Brazauskui, Adam­ tingų Kalmukuos regionų vaikai, tokia­
kus yra aktyvus užsienio ir vidaus po­ me fone jau neatrodo atsitiktinumas.
litikoje. Jis, oponentų žodžiais, visus 2006 metų balandį Saugumo komi­
tetas Dūmoje surengė apskritojo stalo
ramybėje, ypač korumpuotų politikų diskusiją „Prievartos ir žiaurumo visuo­
ir partijų. Tačiau kritikai turėtų prisi­ menėje šaltiniai, įstatyminės saugumo
minti, jog Prezidentas yra visų žmonių priemonės“.
renkamas ir viena iš jo atsakomybių Komiteto narys Aleksandras Guro­
yra atstovauti jų interesams. Šiame pro ­ vas pristatė nusikalstamumo situaciją
cese Valdas Adamkus visiškai išnaudo ­ 2005 metais: per 2005 metus Rusijos te­
ja Konstitucijoje suteiktas galias, o kai ritorijoje įvykdyta 30 tūkstančių žmog­
kuriems politikams ir komentatoriams žudysčių, 18 tūkstančių žmonių mirė
tai nepatinka, nes tą darydamas jis neva dėl sunkių sužalojimų, 14 tūkstančių
uzurpuoja kitų valdžios organų veiklos žuvo dėl kriminalinių transporto įvy­
funkcijas. Laučius dabartiniame valsty­ kių. Be to, 14 tūkstančių žmonių žuvo
bės vadove nemato nieko pozityvaus, dėl apgalvotų padegimų ir 10 tūkstan­
o jo sprendimuose ir kalbose teįžvel- čių yra dingusių be žinios.
gia makiavelizmo apraiškas. Apskritai, Šie duomenys, anot deputato Guro-
autoriaus komentarai daugiau pasako vo, liudija apie žiaurumo ir prievartos
apie jį patį, negu apie Prezidentą - at­ visuomenėje išaugimą ir kad tai iš da­
rodo, kad juos rašydamas jis pritaikė ne lies susiję ir su kompiuteriniais žaidi­
teisingumo ir gėrio, o neteisingumo ir mais bei fašizmo romantizavimu. Prie
blogio nuostatas. apskritojo stalo buvo pateikti ir vidaus
reikalų ministerijos duomenys, pagal
kuriuos didesnė dalis nusikaltinimų
įvykdomi buitiniu pagrindu, dėl ekono­
minio ir socialinio „nepasitenkinimo“. Iš
dalies, pradėjus vykdyti lengvatų refor­
mą, nusikaltimų skaičius ir vandalizmo
aktų ryškiai padaugėjo. Apskritojo stalo
diskusijų metu buvo priimtas sprendi­
mas rekomenduoti vyriausybei pradėti
rūpintis pragyvenimo lygiu regionuo­
se. Įstatyminės bazės dėl nusikaltimų ir
prievartos prevencijos apskritojo stalo
dalyviai nutarė nediskutuoti.
Kuo daugiau politinės ir ekonominės
prievartos leidžia sau valstybė, tuo labiau
tai tampa įprasta jos gyventojams.
Nepateikiant rezultatų apie didelių
žmogžudysčių išaiškinimą, piliečiai vis
labiau įsitikina, kad už to stovi asmenys,
kurie vis dar yra valdžioje. Pavyzdžiui,
Ukrainoje iki šiol neatskleistas Georgi­
jaus Gongadzės nužudymas leidžia žur­
nalistams spaudoje retkarčiais kaltinti
veikiančius ir atsistatydinusius politikus
prisidėjus prie žurnalisto mirties. Pa­
stovus spaudos priminimas apie tokius
neatskleistus nusikaltimus tik stiprina
gyventojų tikėjimą savo bejėgiškumu ir
visišku esamų ir buvusių politinių gru­
pių Ukrainoje ydingumu.
Patys stipriausi valstybės institutai,
tokie kaip armija, policija ir įstaigos, vyk­
dančios bausmę, greičiau yra faktoriai,
ne valdantys prievartos sklaidą visuo­
menėje, bet priešingai - vos ne legalus
prievartos šaltinis. Milicijos sulaikymas
arba armijos „diedovščinos“ eilinės au­
kos laidotuvės jau tapo kasdienybe. Kas­
dienybė yra tai, prie ko įprantama ir kas
jau tapo norma.
Izraelio piliečiai priprato prie pasto­
vaus karinio konflikto su palestiniečiais.
Ir kaip būtų keista, terorizmo jie nelaiko
pagrindiniu savo visuomenės pavojumi.
Pagal apklausos rezultatus, kuriuos
paskelbė Tel Avivo universiteto Sociolo­
ginio institutas „Maagar mochot“, prie­
vartos visuomenėje išaugimas labiau
jaudina visuomenę nei situacija saugu­
mo srityje.
Didžiausia apklaustųjų grupė (25%)
prievartą visuomenėje įvardijo kaip
labiausiai pavojingą šalia kitų kelian­
čių nerimą reiškinių. Teroras atsidūrė
antroje vietoje (20%), trečioje vieto­
je - ekonominė šalies padėtis (16%),
ketvirtoje vietoje- avarijos keliuose
(12%). Ukrainai, dabar išgyvenančiai
gana sudėtingą politinį laikotarpį, pa­
grindiniu ir pakankamai nauju pavo­
jumi tapo juridinė prievarta, kurios
pagrindas - totalinė korupcija teisinėje
sistemoje. Reidai prasidėdavo kaip sve­
timos komercinės nuosavybės užpuoli­
mas remiantis nupirktų teisinių įstaigų
sprendimais. Dabar reidai pasiekė tokį
lygį, kad palietė ir privačią nuosavybę,
Kijevo centre esančius butus. Tiktai
viename name Vladimirovo gatvėje,
šalia Ukrainos saugumo tarnybos, 17
butų paskirtas areštas, priimtas kitų ra­
jonų teismų, esančių už pusės tūkstan­
čių km. nuo Kijevo.
Kitokios prievartos šaltiniu tampa
valstybinės tarnybos ir įstaigos, susiju­
sios su korupcija.
Todėl ir vienos iš rekomendacijų
„kovoti su skurdu kaip prievartos šal­
tiniu“, pasakytos prie apskritojo stalo
Maskvoje, bus per mažai.
Pranešimas, skaitytas Vilniausforume
„Pakantumas prievartai ir reformų sėkmė“.
Konfererencija vyko 2006 gruodžio 16 d.

Lietuvių ir žydų santykių vaizdavimas
lietuvių literatūroje iki ir po holokausto
Linas Venclauskas
U Žvelgiant į lietuvių ir žydų santykių interpretavi­
mų galima išskirti dvi pozicijas: pirmoji teigtų, jog
iki holokausto lietuvių ir žydų santykiai buvo gana
tolerantiški ir didesnių konfliktų tarp lietuvių ir žydų
nebuvo. Antroji pozicija paženklinta konflikto ženklu
ir teigia, kad lietuvių ir žydų santykiai buvo įtempti
per visų pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpį.
Akivaizdu, kad istorikų interpretacijos nesugeba ir
nesugebės aprėpti viso tuomečių santykių spektro,
kuriame buvo ir pakantos, ir neapykantos. Tačiau
iš rekonstrukcijų aiškėja, kad XIX a. pabaigoje, prasi­
dėjus tautiniam atgimimui, antisemitinės nuotaikos
tarp lietuvių buvo gana dažnos, vėliau, nepriklauso­
mybės pradžioje, jos kiek prislopo, o XX a. trečiame-
ketvirtame dešimtmetyje vėl ėmė augti. Būtų labai
sunku ar beveik neįmanoma pasakyti, kaip lietuvių
ir žydų santykiai būtų vaizduojami, jei holokausto
mastai Lietuvoje būtų buvę mažesni ar visai jo nebū­
tų buvę. Nes holokaustas ir nacių okupacija iš esmės
pakeitė lietuvių ir žydų santykių interpretacijų.
Pirmoji mano tezė ta, kad žydai nebuvo įausti į
modernųjį lietuvių galvojimą. Žinoma, čia neturiu
omenyje lietuviško antisemitizmo tradicijos, kuria­
me, savaime suprantama, žydai figūruoja, bet, vėlgi
savaime aišku, kaip kenkėjai. Vaizduojami labai ste­
reotipiškai ir vienpusiai. Tad moderniajame lietuvių
galvojime žydai tarpsta kaip konkurentai arba ge­
riausiu atveju esantys kažkur šalia, pavyzdžiui, kad ir
V Krėvės „Silkėse“. Vyraujanti interpretacija sakytų,
kad novelėje pateikiamas vienas iš nedaugelio pozi­
tyvių žydų paveikslų modernioje lietuvių raštijoje, ir
tai yra tiesa. Bet žvelgiant iš kitos pusės, herojus žy­
das novelėje vaizduojamas apyžlibis, pagal visas savo
charakteristikas reikalaujantis užuojautos per se. O
ir tarnaitė suzgrimba atpirkti savo kaltę ne dėl to,
kad jai parūptų universalieji humanizmo pricipai,
bet dėl to, kad sapne pranašingai perspėjama, jog
nepateks dangaus karalystėn ir to prisibijo. Krėvė at­
skleidžia ir kitą simptominį dalyką - žydai vaizduo­
jami tik jiems, lietuvių akyse, įprastuose rėmuose, t.
y. kaip smulkūs prekybininkai, amatininkai ir pan.
O tokią poziciją būtų galima įvardinti istorikės Zitos
Medišauskienės sukurtu pavadinimu - „atkarūs, bet
reikalingi“. Smulkia prekyba ar amatais besiverčian­
tys žydai buvo reikalingi, bet drauge jie nekėlė ir per
daug grėsmės, nes savo rankose nebuvo sukoncen­
travę daug galios. Į įvairias bendrijas susijungę žy­
dai jau buvo traktuojami kaip grėsmė, gana lengvai
jiems pritaikant visą sąmokslo teorijų arsenalą. Net­
gi žydas kaip tarpininkas, polifiinkcinis charakteris,
įsikomponavęs į „abu pasaulius“ t. y. lietuvių ir žydų,
juos savaip jungiantis ir papildantis kits kitą - pir­
mosios respublikos grožinėje literatūroje sunkiai at­
randamas. Tad moderniojoje lietuvių beletristikoje
nebuvo pasiektas ir išplėtotas, kad ir A. Mickevičiaus
„Pono Tado“ Jankelio personažas.
Antroji tezė - vaizduoti pirmosios respublikos
lietuvių ir žydų santykius respublikoje tolesnėje pers­
pektyvoje - taip pat nebuvo aktualu. Vienintelis patei­
kęs lietuvių ir žydų santykių sintezę buvo Augustinas
Janulaitis, bandęs aprašinėti lietuvių ir žydų santykius
nuo XIV iki XVIII a., bet svarbiausia tai, kad A. Ja­
nulaitis užėmė neutralią ar net projudėjišką poziciją,
nekaltindamas žydų įvairiomis piktadarybėmis ir taip
pateikdamas alternatyvų, bet, tiesa, vienišą kalbėjimo
modelį apie žydus. Kitaip tariant, kasdienėje publi­
cistikoje žydai buvo vaizduojami arba kaip pavojingi,
arba kaip svetimi, kitokie ir mažai pageidaujami, o
lietuvių-žydų santykiai, be A. Janulaičio, buvo palikti
pačių žydų interesų, tyrimų ir viešinimo sritimi.
Išeivijoje lietuvių ir žydų santykiai istorinėje
perspektyvoje tapo aktualūs dėl Europoje ir Lietu­
voje vykdyto holokausto. Viešuose pasisakymuose
9
išeivijoje politinio korektiškumo buvo gana greitai
išmokta ir šnekėta arba taip, kaip reikia, arba tylė­
ta. Tačiau bendruomenės viduje diskusija lietuvių ir
žydų santykių tema tapo gana populiari ir turinti du
akivaizdžiai skirtingus polius. Viena stovykla akty­
viai ieškojo pateisinimo ir kaltųjų, šį vaidmenį, pri­
mesdama žydams. Kita bandė suvokti, kas gi įvyko,
a priori jausdama žydų kultūros savumą ir integra­
lumą į lietuviškąjį oikumeną, be kita ko - nestoko­
dama užuojautos ir palaikymo nukentėjusiesiems.
Pirmąją, kaltųjų ieškojimo, poziciją būtų galima
iliustruoti buvusio generalinio finansų tarėjo Jono
Matulionio atsiminimais. Jiems būdingas fatalus
žydų kaltės motyvas:
Žydai buvo internacionalo šalininkai ir puoselė­
tojai. Tik prisiminkime „Moprą“ (tarptautinė organi­
zacija komunizmui palaikyti), kuriai duoklę mokėjo
beveik visa žydų inteligentijaar buržuazija jau nuo
senų laikų (1925-1927 m.). Kas juos vertė tai daryti?
Dar tada nebuvo nei hitlerizmo, nei nacionalizmo.
Iš kur pagaliau dygo komunizmo kadrai? Daugiau­
siai iš žydų. Ir tai be socialinės padėties skirtumo. Tai
paaiškėjo vėliau, kada turtuolių žydų vaikai pasirodė
esą čekistai. Žydija Lietuvoje buvo stipriausia komu­
nizmo ir rusiško bolševizmo tvirtovė.1
Nei trisdešimties metų distancija, nei žydų liki­
mas Antrojo pasaulinio karo metais neturi jokios
įtakos susiformavusiam stereotipui: žydai buvo bol­
ševizmo rėmėjai. Šis stereotipas, atlaikęs trisdešim­
ties metų išbandymą, vėl paleistas apyvarton, taip
klaidinant skaitytojus, kartu patvirtinat tyrėjų tei­
ginius, jog stereotipai yra nepaprastai tvarūs. Net
ir birželio trėmimai, kuriuos mini ir J. Matulionis,
pastebėdamas, kad buvo suimta ir dalis žydų, jo yra
traktuojami kaip propagandinis triukas, nors šioje
vietoje tekstas kiek ambivalentiškas:
Ypač pergyvena žydai. Jie iki šiol jautėsi saugiai,
buvo padėties viešpačiai, o dabar visai nelauktai at­
sivėrė bedugnė ir jiems. Komunistuojantieji žydeliai
aiškina, kad čia koks nors nesusipratimas. Gi vienas
žydelis buvęs Centralinio žydų banko direktorius,
labai protingas ir geras žmogus, žiūrėdamas į rie­
dančius gatve sunkvežimius geležinkelio stoties link,
galvą linguodamas kalba: „Kų gali žinoti, gal jiems
bus ten geriau“. Supratau, ką jis norėjo tuo pasakyti.
Jis jau anksčiau su manimi kalbėjo dėl aktyvistų sklei­
džiamų proklamacijų, kuriose buvo grasinama žydus
naikinti. Jis sakydavo „Ar žydai nulėmė sovietų atėji­
mų į Lietuvų? Ar žydai lemia dabar esančių tvarkų?“
<...> Jis gerai suprato žydų padėtį, taip pat ir savo.
Jis sakydavo: „man gyvenimo nebėra. Prie bolševi­
kų aš neturiu jokių vilčių ateičiai. Man yra lemta tik
smukti žemyn ir žemyn. O kas mūsų ir manęs laukia
vokiečiams atėjus? Geriausiu atveju konclageris. Jums
lietuviams kas kita, jūs dar dedate viltis į vokiečius.
Jie pašalins bolševikus ir vėl turėsite šiokių tokių teisių
savame krašte. Jūs esate žmonės su ateitimi. Žydams
vilčių nėra nei ten, nei čia.“ Ginčytis negalėjau. Tai
buvo aiški tiesa ir teisingas pramatymas.2
Autorius bolševikų valdžią Lietuvoje tapatina
ir su žydų „išsišokimais“, tad tarp žydų ir bolševi­
kų yra sąsajų, o varnas varnui akies nekerta. Pasta­
ba apie supratimą, ką norėjo pasakyti Matulionio
pašnekovas žydas, galimas daiktas, reiškia savojo
pašnekovo demaskavimą - jei jau žydas sako, kad
ten bus geriau, vadinasi, tai tik imituojama tremtis,
arba ir tremtyje žydams bus geriau nei lietuviams.
Juk vos prieš kelis puslapius autorius vienareikšmiai
teigia, jog žydai buvo pagrindiniai bolševizmo rė-
1 J. Matulionis. Neramios dienos. Toronto, 1975. P. 91.
2 Ibid. P. 97.
ISTORIJA
mėjai. Antra, praėjęs laikas ir paaiškėję stalinistinio
teroro faktai, liudijantys, kad net ir artimiausi ben­
dražygiai buvo negailestingai žudomi, J. Matulionio
sąmonėje galėjo sulydyti tokią prieštaringą amalga­
mą, iš esmės neįžvelgiant jokio prieštaravimo. Tokią
poziciją dar galima suprasti, tačiau ir šiame tekste
stebina visiškas emocinis šaltumas ir stenografiš-
kas savųjų patirčių ir pokalbių perteikimas. Netgi
nepaisant to, kad autorius kalba su gerai pažįstamu
žmogumi, kurį net įvardija kaip labai protingą ir
gerą, jis neranda nei progos, nei poreikio išreikšti
savąjį supratimą ir susirūpinimą. Pirmiausiai galbūt
buvo aišku, kad joks individas neatsilaikys prieš to­
talitarinius režimus, bet kita - žydai juk išdavė Lie­
tuvos interesus ir dabar juos ištinka nusipelnytas li­
kimas, todėl jie stoiškai ir savarankiškai turi iškęsti
likimo ir istorijos skirtus smūgius. Pasirodo, galima
pažinoti žmogų, su juo bendrauti, bet visiškai su
juo emociškai nesusisieti vien tik dėl to, kad jis ki­
tos tautybės, kurios tariama dauguma prisidėjo prie
Lietuvos valstybingumo praradimo.
Išdavystė ir skaudus nuvylimas - štai kaip verti­
na žinomas mūsų istorikas Zenonas Ivinskis pirmo
sovietmečio įvykius lietuvių ir žydų santykių kon­
tekste:
Tačiau jaunoji žydų karta pirmųjį bolševikme­
tį nelauktai ir neužtarnautai išdavė lietuvių tautos
reikalus. Už tai atsakingumų lietuviai yra priskyrę
visiems Lietuvos žydams. Tai yra klaida, kaip lygiai
yra klaida priskirti atsakingumų visai lietuvių tautai
už anuos labai apgailėtinus atvejus, kai vienas kitas
lietuvis talkininkavo ar buvo priverstas talkininkauti
vokiečių organams vykdant Hitlerio programų žydų
klausimu.3
Ar tik nebando Z. Ivinskis pasverti atsakomy­
bes - už išdavystę ir už žudymą? Ar bando prieš­
priešinti jas tarsi tuos „apgailėtinus atvejus“ ir „iš­
davystę“ veiktų bumerango principas? Istoriko
straipsnis galbūt ir primintų bent jau priežastinę
analizę, tegul ir be užuojautos ar palaikymo, tačiau
jo siūloma „įtaigi programa“ iš Vaižganto „Pragie­
drulių“ verčia manyti kitaip - tai veikiau bandymas
apsiginti, o ne suprasti, labiau monologas su savi-
gailos elementais nei bandymas užmegzti dialogą.
Žydai esą turėtų:
<...> bendradarbiauti su lietuvių tauta, padė­
ti jai sunkiu metu, kaip žydas Šumacheris padėjo,
slėpdamas lietuviškas kontrabandines knygas žydų
kapinėse.'1
O ką turėtume daryti mes, lietuviai? Na, „bet
kokį aiškų žydšaudžių išskyrimą reikėtų padaryti“,
nes juk atsirado bendradarbiavusių su naciais, anot
Z. Ivinskio, NKVD kalėjimuose sėdėjusių, sovietme­
čiu nuo žydų nukentėjusių, priverstų ar nugirdytų,
kad eitų naikinti (lingvistinė šio žodžio naudojimo
tekste, kaip ir prieš tai cituotos frazės „vykdant Hi­
tlerio programą žydų klausimu“ analizė vėlgi būtų
įdomi) žydų; dauguma „per klaidą“ pritrauktų po to
dar ir gailėjosi, ir išgyveno5. Vargšo, nuskriausto ir
nekalto lietuvio portretas, lyg Z. Ivinskis lietuvišką
mūkelę iškalt norėtų, su nuoskauda apie priekaištus
tautai, „kuri valgydino rusą, lenką, vokietį“, kalbė­
damas.
Sunku įžiūrėti bandymą užmegzti dialogą ten,
kur kalbama apie tai, kad „tautiškai nusiteikusį lie­
tuvį“ nervino jidiš užrašytos iškabos, erzino „žydų
studentų elgsena nemėgiamo rusiškumo naudai“
Nukeltaį 15 psl.
akiračiai
3 Z. Ivinskis. Lietuva ir žydai istorijos šviesoje //Lietuvos žydų
žudynių byla. P. 401.
4 Ibid. P. 401.
5 Ibid. P. 399.
2007 m. vasario mėn. / nr. 2 (388) 9

POKALBIAI
Lietuvos kariai būdami
Afganistane gina ir Lietuvą
Atkelta iš 1 psl.
metu mūsų brigados įtraukimas į Danijos divizijų
leidžia aukštiems karininkams pakilti aukščiau to,
ką mes galime turėti Lietuvoje. Šiuo metu vyksta in­
tensyvus mūšų kariuomenės perginklavimas, nau­
jos ginkluotės įsigijimas.
Visa tai kainuoja labai daug pinigų, ar nebus kokių
nors skandalų?
Techninės priemonės, kurias mes įsigyjame -
dažniausiai per NATO struktūras ar konsultuojant
NATO ekspertams. Todėl jei ir turėjome ginčų ar
nepasitenkinimų, nes visada laimi vienas, o daly­
vauja konkurse galbūt keturi-penki, rimtų preten­
zijų ar nusiskundimų nebuvo arba visi jie buvo ar­
gumentuotai atremiami. Tikiu, kad žmonės, kurie
dirba KAM, kariuomenėje, turi įgiję pakankamą
tarptautinį patyrimą ir tas pareigas alieka sąžiningai
ir skaidriai. Tuo labiau, kad mes be valstybės speci­
aliųjų tarnybų turime dar ir savo padalinį, Antrąjį
operatyvinių tyrimų departamentą, kuris iš vidaus
kontroliuoja. Be to, yra gili pagarba tradicijoms
ir mūsų Lietuvos kariuomenei, ypatinga pagarba
akiračiai
10 2007 m. vasario mėn. / nr. 2 (388)
10
mūsų laisvės kovu dalyviams, pokario partizanams,
kurie rodė dar aukštesnį pasiaukojimo pavyzdį nei
kai kurie prieškarinės kariuomenės vadovai. Visa
tai tuos žmones įkvepia, kilsteli moralinę kartelę.
O kada Lietuvos kariuomenė bus profesionali? Kai
neliks šauktinių?
Jau šiandien ji yra profesionali. Mūsų kariuome­
nėje šiandien yra apie 12 tūkst. žmonių, kurie kie­
kvieną dieną yra tarnyboje ir dar apie 6 tūkst. sava­
norių, pasirengusių tarnauti. Iš šių 18 tūkst. žmonių
apie 3 tūkst. yra šauktiniai, t. y. 15-18 % nuo viso
skaičiaus, o likusieji - profesionalai. Jau dabar rim­
tai kalbame, kad reikia pasirengti ir taikos metu at­
sisakyti nuo šauktinių. Tai dar užtruks - kokių metų
dar prireiks, nes reikia priimti tam tikrus įstatymus
Seime. Visuomenės nuomonė yra palanki, apklau­
sos rodo, jog apie 60% remia šį mūsų sprendimą.
Manau, kad 2007 metai kaip tik bus pašvęsti tam,
kad dar plačiau pristatytume Lietuvos visuomenei
ir politikams mūsų pasirengimą sustabdyti šauk­
tinių kvietimą esant taikos ir ramiam nekriziniam
S
periodui, neužsidarant durų, jog esant krizei prie­
volininkus vėl galėtume pašaukti.
Lietuvos kariai misijose įgyja patirties, bet ar tos
misijos už Lietuvos ribų yra sėkmingos, ypač Afga­
nistane? Pasigirdo kritiškų vertinimų, kad ten nie­
ko nedaroma.
Manau, kad tai neįkainojama patirtis mūsų ka­
riams, ji taip pat labai teigiamai vertinama pačių
mūsų karių, kurie dalyvauja misijoje. Aš kaip mi­
nistras gaunu prašymų suteikti galimybę dalyvau­
ti misijoje, o ne kaip šauktinių atvejų - jos vengti.
Daugybė karių į misiją vyksta po keletą kartų. Po
misijos juos apdovanojame kariuomenės medaliu.
Dabar jie sugrįžta su jau anksčiau gautais apdova­
nojimais ir net gauna numeriuką, kad tai jų trečio­
ji, ketvirtoji misija. Jie su malonumu eina į misiją,
įgyja patirties. Afganistane pasirodėme labai gerai,
kaip ir mūsų specialiosios paskirties daliniai. Be­
veik dvejus metus dirbantys su JAV specialiosiomis
pajėgomis mūsų daliniai dabar kviečiami Jungtinės
Karalystės kartu su jais dalyvauti operacijose Afga­
nistane. Tai mūsų profesionalumo įvertinimas.
Antra, yra mūsų speciali misija Goro provincijo­
je. Šis dalyvavimas pasiteisino šimtu procentų. Tiek
Goro administracijos atstovai, Afganistano parla­
mento nariai, tiek Čakčarano ligoninės medikai, su
kuriais man teko susitikti, dėkojo už tai, kad mūsų
kariai labai korektiškai, santūriai bet tvirtai palaiko
užnugarį vietinei administracijai ir Afganistano val­
džiai. Per tuos dvejus metus Goro provincijoje rim­
tų incidentų neįvyko - nėra naujų kovų, talibano
grupuočių susikaupimo. Mes pakankamai atidžiai
kontroliuojame situaciją. Žinom galbūt daugiau
nei galim pasakyti viešai. Faktai yra tokie, kad jokių
karinių konfliktų neįsižiebė, nors yra ir skirtingos
gentys, ir karo vadai, kurie, švelniai tariant, tarpu­
savyje konkuruoja. Pro Goro provinciją praeina ir
narkotikų prekybos transporto kryžkelė. Mes žino­
me, kokia stipri narkotikų verslo įtaka visai Afga­
nistano ekonomikai. Be abejo, didžioji dalis Goro
provincijos ir administracijos turi su juo tam tikrų
sąsajų. Bet buvo ir ne viena operacija, kai sulaikytos
nemažos narkotikų siuntos. Manau, kad tai geriau­
sias pavyzdys, kaip galima apginti Lietuvą nuo nar­
kotikų, nesant čia vietoje, o dirbant ten toli ir santy­
kinai brangiai. Nes narkotikai, kurie yra vartojami
Lietuvoje, apie aštuoniasdešimt-devyniasdešimt
procentų yra iš Afganistano. Todėl manau, kad su­
laikyti juos ten, o ne ieškoti Lietuvoje, pasklidusius
mažais pakeliais, yra prasminga.
Bet ar iš tikrųjų misijos kariai rūpinasi tuo, kad būtų
užkirsti narkotikų keliai, nes man ten būnant sakė,
kad bent tuo jie nesirūpina?
Čia du skirtingi dalykai. Mūsų kariai tiesiogiai
nedalyvauja nei naikinat pasėlius, nei sulaikant ir at­
imant narkotikus. Bet jie užtikrina tos pačios Goro
provincijos policininkams užnugarį, kad jie galėtų
sustabyti ir konfiskuoti narkotikus. Mes negalime
įsivelti, nes tai būtų pražūtinga mūsų kariams.
Kiek Čakčarano ar Goro policija vykdė tokių ope­
racijų?
Ji vykdė nemažai tokių operacijų, o pati sėkmin­
giausia buvo lapkričio pabaigoje - gruodžio pra­
džioje, kai konfiskuota pustrečios tonos narkotikų.
Mes parėmėme policiją. Pasakysiu dar vieną daly­
ką, kuris nelabai viešinamas. Šalia mūsų stovyklos
išaugo naujas Čakčaranas. Miestelio centras buvo
vienoje upės pusėje, o dabar palei mūsų stovyklos
pakraštį iškilo naujamiestis. Tai reiškia, jog žmonės
pasitiki ta vieta, jie nebijo, kad ji bus apšaudoma,
bombarduojama. Dar kartą pakartosiu - kiek aš
kalbėjau su žmonėmis ir valdžios atstovais - jie la­
bai pozityviai atsiliepia.
Pagrindinis tikslas yra tas, kad Afganistanas atsi­
stotų ant kojų, ir kad Lietuvos kariai galėtų išeiti.
Aršia linkme judama? Ar irpopenkerių metu pa­
dėtis bus tokia kaip ir dabar?

Nemanyčiau. Tiek, kiek man teko kalbėti su af­
ganais - jie iš tikrųjų pavargo nuo trisdešimt metų
besitęsiančių karų. Todėl didžioji dalis norėtų gy­
venti ramų taikų gyvenimą. Nemanau, kad nori
matyti žūstančius ir luošinamus savo artimuosius.
Be abejo, yra daug karo vadų ir vadukų, kurie jau
nemoka taikiai gyventi. Per trisdešimt metų užau­
go karta, kuri mokėjo gerai kovoti, ir jiems prisitai­
kyti prie taikaus gyvenimo nėra taip paprasta. Jie
praranda savo įtaką, todėl palaiko tam tikrą kovinę
ugnelę. Antra - mūsų kontingentas gerai supranta,
kad turime kontaktą su kitokia kultūra. Todėl turi­
me pripažinti islamo pasaulio kultūrą, jų tradicijas,
santykius ir nebandyti tiesmukai perkelti Vakarų
demokratijos į islamo valstybę.
Jeigu dabar įvyktų kultūrų bendradarbiavimo lū­
žis - mūsų civilių dalyvavimas, tai, kad mūsų kariai
užtikrina taiką, jog afganai atvyksta pas mus mo­
kytis - būtų didelis laimėjimas. Pagalvokite - jeigu
mes Goro provincijoje turėsim žmonių, kurie bus
dėkingi Lietuvos žmonėms ir medikams už tai, kad
jie išmokė ir padėjo - tai bus humaniškiausias gin­
klas, kurį mes galėsime turėti. Per gydytojo rankas
praeina daugybė žmonių. Ir jeigu tie kolegos medi­
kai bus dėkingi, kad mes jiems perdavėme žinias,
galimybes, tai, manau, jog su Afganistano žmonė­
mis santykiai bus labai geri.
Dabar pereikime nuo misijų prie vidaus reika­
lų. Praėjusiais metais vyko didelis skandalas dėl
VSD. Ar jūs nebijote, kad prasidėjus tyrimui dėl
Juro Abromavičiaus žūties aplinkybių, bus panašus
skandalas, tik Antrajame operatyvinių tarnybų de­
partamente (AOTD) prie KAM?
Manau, kad tikrai ne. Labai apgailestauju, kad su
VSD būtent taip nutiko, buvo tiek suvelta paties de­
partamento veikloje. Iš tos medžiagos, su kuria man
teko susipažinti, žinau, kad ir vadovas padarė ne­
mažai klaidų, nesugebėjo tinkamai vadovauti tokiai
institucijai. Pats skandalas iš tikrųjų labai pakenkė
pačiam departamentui.
Juro Abromavičiaus istorijoje daugiausiai gali
pasakyti prokurorai - ką jie ištyrė, kiek galėjo nu­
11
statyti. Kiek žinome, pagal jų paskelbtą informaciją
tiesioginis vykdytojas vėliau žuvo. Be abejo, gali būti
įvairios medžiagos, sakykim, Artūro Paulausko po­
zicija, kai jis prokurorams liepė nesakyti kai kurios
informacijos buvusiai Seimo laikinajai komisijai.
Puikiai pamenu, kaip ateidavo skirtingų žiny­
bų žmonės ir nepajėgdavo tarpusavyje susikalbėti.
Ir kiek buvo komisijos pastangų, kad tos skirtingos
žinybos galėtų susikalbėti, veikti kartu. Deja, jos
darbas baigėsi taip, kaip baigėsi. O pačiame depar­
tamente prieš daugiau nei dešimt metų buvo veiklos
trūkumų, bet manau, kad nemaža jų dalis jau yra
pašalinta. Ir dabar AOTD dirba labai profesionaliai,
jis labai aukštai vertinamas ne tik mūsų žinybų, bet
ir atitinkamų NATO tarnybų.
O už ką vertinamas?
Už profesionalumą. Tačiau nekonkretinsiu, už
ką jis yra vertinamas, nes tai vis dėlto nėra vieša or­
ganizacija.
Viena iš VSD skandalo priežasčių buvo ta, jog pa­
čiame departamente buvo skirtingų grupių. Ar jūs
nebijote, kad ir Krašto apsaugos ministerijoje at­
siras tokių nepatenkintų? Ir yra vienas objektyvus
dalykas - didėjantis skirtumas tarp civilių ir kariš­
kių atlyginimų.
Aš manau, kad to neturėtų būti. Mes atidžiai ste­
bime šitą situaciją ir stengiamės, kad atitinkamose
pozicijose dirbantys žmonės - kariškiai ar civiliai,
jeigu jie užima pagal „svorį“ vienodas pareigas, tai
jų atlyginimas už tą darbą būtų artimesnis nei buvo
iki šiol. Buvo toks periodas, kai civilių atlyginimai
lenkė kariškių, todėl teko šį skirtumą lyginti kariš­
kių naudai.
Kiek žinau, amerikiečiai rekomendavo atlyginimus
kuo labiau sulyginti, kad būtų socialinės garantijos,
kad tai būtų įstatymiškai sureguliuota.
Kadangi turime planų šiais metais toliau didinti
atlyginimus, mūsų nuostata tokia - žmonės, kurie
užima vienodas pareigas - kariškiai ar civiliai - turi
vienodai suprasti, kad kai kurių privilegijų turi civi­
liai, kai kurių kariškiai. Ne kartą buvome susėdę - ir
POKALBIAI
KAM nuotraukos
kariuomenės vadas, ir ministerijos sekretoriai, apta­
rėm šituos dalykus, ir manau, kad kariškių su civi­
liais nesupjudysime.
Be to, aš garantuoju, kad Antrasis departamentas
dirba profesionaliai, kad jokių partinių įtakų nėra ir
jokie žmonės iš AOTD nebėgioja į vieną ar kitą par­
tiją su informacijos nešuliu. Ten dirba profesionalus
kolektyvas, kuriuo galime didžiuotis. Kaip įrody­
mas - tarptautinis pripažinimas ir buvusio departa­
mento vadovo Gintaro Bagdono pakvietimas dirbti
ES struktūroje.
Pasirodė informacija, susijusi su Juro Abromavi­
čiaus žūtimi, kad joje dalyvavo vienas iš šio depar­
tamento darbuotojų.
Neturiu informacijos, kad šiuo metu departa­
mente dirbtų nors vienas darbuotojas, dalyvavęs
tuose įvykiuose.
Jau beveik pusę metų esate ministro poste. Kas jus
nustebino atėjus į šį postą? Galbūt tikėjotės, kad kai
kur bus geriau ar blogiau? Kas jus nuvylė? Kur reikė­
tų pasitempti?
Prieš apsisprendžiant ateiti vienas iš stabdžių
buvo tas, jog tikėjausi didesnio ministerijos ir ka­
riuomenės nusistatymo, kad esu iš šalies ar netin­
kamas. Esu maloniai nustebintas, kad tiek Lietu­
vos kariuomenė, tiek visuomeninės organizacijos,
kurios yra šalia kariuomenės, tiek ministerijos ko­
lektyvas labai pozityviai priėmė. Ir mes suradome
bendrą kalbą.
Kėlė nerimą ir nuteikė greitai veikti mūsų ka­
riuomenės profesionalizacija. Šauktinių tarnavimas
kariuomenėje yra labai svarbus patriotiniam auklė­
jimui ir gera vyriškumo mokykla. Bet kai sužinojau,
kad mes pakviečiame tik du-tris procentus nuo visų
šaukiamojo amžiaus jaunuolių, o likusius palieka­
me nuošaly - įvyko esminis lūžis, todėl dabar aš įsi­
gilinęs į kitų šalių patirtį ir padėtį Lietuvoje. Mūsų
visuomenei ir politikams energingai siūlau priimti
nuostatą, kad mes taikos metu, nesant krizių, atsi­
sakome šauktinių.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Virginijus Savukynas
2007 m. vasario mėn./nr. 2 (388) 11

POKALBIAI
Apie pokarį, pokalbius su KGB majorais
ir dabartinių intelektualų ydas
Atkelta iš 6 psl.
Bet Štromas buvo už sienos.
Daug kas klausėsi užsienio radi­
jo, bent inteligentai. Žinojo. Kad taip
greitai sugrius, mažai kas tikėjo. Kad
grius - tai jau buvo beveik aišku. O
kada grius - toks kolosas, kad ir su mo­
lio kojom, galėjo laikytis dar 10 metų.
Čia lėmė jau pačių Sovietuos vadų ap-
sižiūrėjimas, kad to mūro pamatus rei­
kia keisti. Bet vos juos palietus griuvo
visas mūras.
Kaip Jūs manote, kodėl Lietuvoje Są­
jūdis tapo populiarus ir kodėl labai
greitai Nepriklausomybės idėja tapo
gyva?
Todėl, kad ta idėja čia niekada ne­
buvo mirusi. Nepaisant viso prisitaiky­
mo. Reikėtų dar pakalbėti apie kolabo­
ranto ir prisitaikėlio santykį. Dažnai tai
susipinančios sąvokos. Visai nekaltas
prisitaikėlis ar net rezistentas gali tapti
ir aršiu kolaborantu - tokių pavyzdžių
būdavo. Ir atvirkščiai, būdavo kolabo­
rantų, kurie jais tapdavo manydami,
kad kolaboruodami jie gali ką nors lai­
mėti okupuoto krašto naudai. Žinoma,
čia ne vien Lietuvos specifika.
Čia bendri dalykai. Sugrįžkime prie
Lietuvos ir Atgimimo laikotarpio. Ži­
nau, kad esate vienas iš Liberalų parti­
jos kūrėjų. Apie kokią partiją svajojo­
te, kai ją kūrėte?
Mano kaimynas buvo Arvydas
Šliogeris, artimas bičiulis. Jis pakvietė
į Universitete įsisteigusį liberalų klubą,
kuris rinkdavosi iš pradžių vieną kartą
per savaitę, paskui dažniau. Atvažiuo­
davo iš JAV keletas Štromo bičiulių li­
beralų.
Čia kelinti metai?
Tuoj po Sąjūdžio įsisteigimo tas
klubas atsirado.
1988-1989?
Jau buvo įsisteigusi vienintelė par­
tija - demokratų, kurią steigė Povilas
Pečeliūnas. Kilo idėja steigti liberalų
partiją. Įsivaizdavau europietišką li­
beraliai demokratišką partiją. Reikėjo
tada 400 narių, kad partiją registruotų.
Marius Šaulauskas, Arvydas Šliogeris,
Vytautas Radžvilas, buvo pagrindiniai
iniciatoriai. Atsimenu, su Šaulausku
ginčydamiesi redagavome nuostatus.
Šis vėliau buvo pasišovęs įsteigti libe­
ralų krikščionių frakciją. Aš jam prita­
riau. Gal po metų jau imta krikti.
Kodėl pasitraukėte?
Susirinko tokia publika, kad jų li­
beralizmas pasirodė esąs, sakyčiau, li-
bertarinis - maždaug viskas galima,
Stašaičio lygio.
Betjūs patys kūrėte partiją. Galėjoteją
vairuoti.
Ką reiškia vairuoti? Sumanytojai
akiračiai
buvo gal keturi penki, jiems pritarian­
čių dar dešimt, ir viskas. O partijoje at­
sirado keli šimtai žmonių, kurie... vel­
niai žino kur suko, ypač kauniečiai.
2007 m. vasario mėn. / nr. 2 (388)
12
Nauji verslininkai.
Taip, Stašaičio ir panašių kompa­
nija.
Kurie pavertė Liberalų partiją visai
kita, negu jūs galvojote?
Libertariška ar nelibertariška, tai
buvo ne partija, o šutvė. Man pasirodė,
kad ten apskritai nieko apie liberaliz­
mą neišmanančių susibėgimas.
O dabar liberalizmo vieta Lietuvos po­
litiniame gyvenime? Mes turime labai
daug liberalizmo atmainų Lietuvoje.
O kurie iš jų tikri liberalai?
Tai aš noriu Jūsų paklausti.
Nežinau. Nematau. Normalios li­
beralų partijos dar nematau.
Kaip galėtumėte charakterizuoti nepri­
klausomą Lietuvą? Jau šešiolika metų-,
esame nepriklausomi. Jūs tikriausiai
įsivaizdavote gūdžiais sovietiniais me­
tais, kokia ji galėtų būti. Kas pasiekta,
ko trūksta?
Ko trūksta? Taigi visi apie tai kalba.
Pilietiškumo trūksta. Greitai jo neatsi­
ras, žinoma. Bet reikia turėti prieš akis
visą Vidurio Rytų Europos kontekstą.
Negalima Lietuvos vertinti izoliuo­
tai. Iš vadinamojo socialistinio lage­
rio šalių Lietuva nelabai kuo išsiskiria.
Anuomet būčiau netikėjęs, kad sovie­
tizacijos - ir ne tik sovietizacijos, bet ir
okupacijos tokia didelė įtaka, paveikusi
žmonių mentalitetą.
Kartą ginčijausi su Vytautu Radžvi-
lu - jis aiškino esant dvi Lietuvas. Aš
manau, kad yra trys. Vienas trečdalis,
kuriuos galima laikyti sąmoningais pi­
liečiais, su aiškia nuostata; antras treč­
dalis - senoji nomenklatūra su jai pri­
jaučiančiais.
Kurie ilgisi sovietmečio?
Ne tai, kad ilgisi. Ko jiems dabar
ilgėtis? Jiems turint valdžią geriau negu
sovietmečiu. Su Europos Sąjunga pa­
togiau negu su Maskva draugauti. Jie
vaidina demokratus. Ir yra trečdalis,
kuriems niekas nerūpi. Tokių visose
šalyse visada esti nemažai. Jie gali pas-
virt arba į tą pusę, arba į kitą, kad ir ne
visi, kad ir dalis, bet dažnai tas jų pas­
virimas rinkimuose ir lemia.
O ką daryti, kad šitos trečiosios dalies
būtų mažiau?
Trečiosios?
Kuriems į viską nusispjaut.
Jos gal nebus mažiau. Indiferentų
visose šalyse pilna. Pavojingesnė yra
antroji grupė.
Apie intelektualus mūsų
visuomenėje
Intelektualo vaidmuo mūsų visuome­
nėje - koks jis turėtų būti ir koks jis
yra?
Intelektualo vaidmuo niekad ne­
bus, mano galva, labai reikšmingas. Ir
ne tik todėl, kad intelektualas Lietuvoje
nėra prestižinis subjektas. Net neaišku,
kada jis gali tapti prestižinis. Norma-
į,
lioje demokratinėje visuomenėje inte­
lektualų sluoksnis nėra kokia išskirtinė
visuomenės dalis, kaip kad Sovietų Są­
jungoje, kur jie buvo laikomi sovietinių
žmonių „sielų inžinieriais“.
Bet Prancūzijoje į intelektualų žodžius
įsiklausoma. Tai gal čia kalti Lietu­
vos intelektualai, kadjie neturi autori­
teto?
Be abejo. Ką mes vadiname intelek­
tualais? Aiškiausiai prie intelektualų ga­
lima priskirti iškilesnius mokslininkus.
Menininkai - jau kitas sluoksnis. Rašy­
tojai - na, kiek jų yra intelektualų?
Irjie nemėgsta pareikšti savo pilietinės
pozicijos viešai.
O ar jie ją turi?
Tai patys kalti Lietuvos rašytojai,
mokslininkai. Jie patys savo statusą
sumenkino.
Žinoma. Jie net nežinojo ir nežino,
kad galėtų būti kitokie. Jie išaugo ir su­
brendo sovietinėje terpėje, kur buvo
toleruojami tik neabejotini prisitai­
kėliai. Daugelis jų yra intelektualiniai
pamokslautojai, visiškai atitrūkę nuo
angažavimosi visuomeninei veiklai. Iš
čia ir savotiškas jų eskapizmas, susve­
timėjimas.
Bet sovietmečiu jie buvo gerbiami.
Gerbiami?
Betjuos kviesdavo, priimdavo...
Tai buvo oficialiai organizuojamas
fasadinis gerbimas. Atvežė į kolūkį tris
rašytojus, ir gerbkite, vaišinkite, girdy­
kite juos, o šie paskaitys savo rašinėlių
ar eilėraštukų apie artėjantį šviesų ry­
tojų.
Kai tos fasadinės kultūros nebeliko -
nebeliko ir autoriteto?
Taip.
Tai ką turėtų daryti tie intelektualai,
kad pasikeistų jų vaidmuo visuome­
nėje?
Pirmiausiai jie turėtų nusipurtyti
savo cechinius požiūrius ir tokius pat
interesus ir pasijusti esą visuomenės
nariai, visuomenės, kurios nepaisant
ir jų visa veikla tėra šnipšto verta, nuo­
lat kritiškai byloti apie visuomenės ir
valdžios ydas. Bet ar jie tam pajėgūs?
Jų konformizmo sindromas dar labai
gajus, jie bando su valdžia, kokia ši
bebūtų, flirtuoti tikėdamiesi palanku­
mo savo klanui. Retai galime pamatyti
oriai laisvo intelektualo laikyseną.
O kodėl? Šešiolika metų esam nepri­
klausomi, ko dar trūksta tiems intelek­
tualams, kadjie taptų laisvi?
Jų mentalitetas tebėra nelaisvas. Is­
torikas Gudavičius sako - baudžiau­
ninkų, bet tai kiek perdėta. Tai seno,
kartais egoistinio, o dažniau egoistiško
prisitaikėlio mentalitetas.
Bet prie ko taikytis?
Jie tą daryti pripratę ir net išmokę
meno taikytis prie valdžios politikos -
to mokėsi 50 metų. Tai anaiptol ne pi­
lietiško lojalumo pozicija, o tik pato­
gios užuovėjos sau ieškojimas.
Intelektualams trūksta kritiško santy­
kio su valdžia?
Jiems trūksta ne tik kritiško požiū­
rio į pačius save, į visuomenę ir valdžią,
jiems trūksta pilietiškam asmeniui bū­
dingos nekonformistinės elgsenos.
Iš kur tokia laikysena galėtų atsiras­
ti? Turi ateiti nauja karta, tie kurie
lankėsi užsieniuose?
Ta nauja karta per dešimtmetį at­
eis, ir ji bus visai kitokia - aišku, kos-
mopolitiškesnė, bet ir principingesnė.
Ir dabar esti gražių nonkonformizmo
poreiškių.
Reikia gerbti tokias asmenybes,
kaip, sakykim, a. a. Gintaras Beres­
nevičius. Nepritariau daugeliui jo
teorijų, utopijų ir tezių, bet jam netrūko
drąsos pareikšti savo neordinarinę
nuomonę. Nesvarbu, ar tai buvo anar-
chosindikalizmas, ar anarchizmas, ar
barbarizmo apologetika.
Svarbu, kad tai buvo laisvo žmogaus
laikysena.
Taip. Labai svarbu.
Ir tokių žmonių mums labai trūksta.
Be abejo. Jau kalbėjome apie „Ne­
ringos“ intelektualiąją lankytojų grupę,
kuri stengėsi parodyti laisvo žmogaus
laikyseną. Iš dalies kartais tai pavyk­
davo. Žinoma, totalitarinės santvarkos
sąlygomis tai buvo labai ribotas povei­
kis, bet jo būta. Tiesa, tada buvo ir visai
priešingų reakcijų - kodėl jie tokie drą­
sūs, tai gal jie saugumo agentai? Juolab
kad KGB pats skleisdavo tokius gan­
dus, tuo būdu stengdamasis pakirsti ki-
tamanių tarpusavio pasitikėjimą.
Bet tos laikysenos, kuri tuo metu bū­
davo pademonstruojama „Neringoje“,
šiuo metu labai trūksta Lietuvoje?
Dabar reikėtų daug drąsesnės. Gy­
vename juk demokratinėje valstybėje.
„Kultūros barų" fenomenas
Pakalbėkime apie „Kultūros barus“.
Kaip patekote į šį žurnalą?
Kai buvau išprašytas iš Lietuvių
kalbos ir literatūros instituto, teko
ieškoti darbo. Buvau įsidarbinęs Knygų
rūmuose, ten dirbau gal pusantrų
metų. Po to mane pakvietė Paminklų
konservavimo institutas - dviem parei­
gom. Kadangi imta bendrauti su Rytų
Vokietijos, Lenkijos ir kitų soclagerio
šalių restauratoriais, prireikė mokančių
šias kalbas. Antroji pareiga - parengti
leidinį „Architektūros paminklai“. Bu­
vau kaip ir steigėjas. Po to - „Kultūros
barai“, pats Baltrūnas mane pasikvietė
taisyt kalbos. Tada vadindavausi „atei­
nanti valytoja“.
Išvalydavote kalbą?
Lietuvinau ją kiek įmanydamas.
Kada pradėjote redaguoti?
Gana greitai, gal po metų. Pirmiau­
siai, tik atėjęs, įvedžiau kalbos skyrelį.
Netrukus, išėjus iš redakcijos keliems
darbuotojams, tapau kultūros istorijos,
grožinės literatūros skyrių redakto­
rium. Vienu metu buvau net penkių
skyrių ir skyrelių redaktorius. Skyrelis
„Lietuviai svetur“ LKP CK ideologijos
darbuotojų buvo „suspenduotas“.

Kokius tuo metu radote „Kultūros ba­
rus“ ir kaip juos norėjote pakeisti? Dar
sovietmečiu. Ar ten iš viso buvo galima
ką nors pakeisti?
Galima buvo šį tą keisti, tik labai
atsargiai ir protingai darant. „Kultūros
barai“ tada - pavartyk, ir matysi - ati­
duodavo aiškią duoklę sovietinei san­
tvarkai. Tokią aiškią, kad abejoju ar kas
tuos straipsnius skaitė. Gal tik Glavlito
ir CK darbuotojai. Šalia tų straipsnių
stengėmės ką nors pozityvesnio pa­
skelbti. Taip darė Marcelijus Martinai­
tis, Emilija Mikulėnaitė, Algimantas Pa­
tašius, anksčiau ir Romualdas Ozolas.
Aš plūkiausi su kultūros istorija - KB
buvo bene vienintelis žurnalas, kuris
rašydavo apie lietuvių kultūros istoriją
ir apskritai apie Lietuvos istoriją. Tas
buvo svarbu, nes atėjo skaitytojų kar­
ta, kuri apie nepriklausomą Lietuvą ir
apskritai apie Lietuvos istoriją jau nieko
nenutuokė. Taigi pamatydavo, kad jie
yra tautos, turinčios didelę ir turtingą
istoriją, žmonės. Pasak M. Martinaičio
„Kultūros baruose“ „buvo spausdinami
dalykai, kurie kituose leidiniuose atro­
dė neįmanomi“. Besidomintiems žur­
nalo istorija verta paskaityti M. Marti­
naičio, A. Baltrūno ir E. Mikulėnaitės
straipsnius 1995 metų nr. 1 (p. 66-72).
O dabar - kas yra „Kultūros barai“
šiandien?
Kas yra šiandien - reikia skaityti ir
bus matyti.
O kaip galėtumėte charakterizuoti?
Kokio siekiate, kokia Jūsų vizija?
1992 metais tapau vyriausiuoju re­
daktorium, jau ne LKP CK paskirtu,
o redakcijos išrinktu. Buvo du kan­
didatai, laimėjau dviejų balsų persva­
ra. Mano tikslas buvo desovietizuoti
„Kultūros barus“. Jie jau buvo perpus
desovietizuoti Sąjūdžio laikais. Tuomet
„Kultūros barai“, galima sakyti, buvo
Sąjūdžio žurnalas.
O Jūsų vizija kokia buvo?
Gal tiksliau - mano projektas. Pir­
miausiai reikėjo parodyti, kad sovietinis
kultūros supratimas yra vulgariai ins­
trumentinis, kad kultūra - ne tik me­
nai ir meno saviveikla. Reikėjo naikinti
ir baltas dėmes Lietuvos istorijoje, taip
pat ir kultūros istorijoje. Reikėjo apra­
šyti ypač XX amžiaus istorinius reiški­
nius. Tai nepriklausomybės laikotarpis,
jos praradimas, okupacijų laikotarpis,
sovietizacijos padariniai ir 1.1. Žurna­
lo devizą suformulavau vienu sakiniu:
Nacionalinė kultūra tarpsta ir stiprėja
tik būdama atvira naujovėms, ir išsau­
godama savo tradicinį etninį pamatą.
Jam pritarė ir Vytautas Kavolis, tuomet
rimčiausias mano konsultantas.
O dabar „Kultūros barai“?
Jie išliko iš esmės tokie, kaip prieš
15 metų, man pradėjus redaktoriauti.
Aišku, žurnalas evoliucionuoja, atsi­
randa naujų autorių. Tikslas - kad žur­
nalas būtų kritiškas. Ir visuomenės, ir
valdžios kritika turi būti pagrįsta ana­
litinių įžvalgų išvadomis. Ne visada tai,
žinoma, pavyksta.
Tokios laikysenos, kritiškos ir nepri­
klausomos, mes Jums palinkėsime.
Kalbino Virginijus Savukynas
Dr. Joną Valaitį
amžinybėn palydint
■ 2006 metų gruodžio 20-tosios naktį staiga užgeso Dr. Jono Valaičio liepsna.
Jis, garbaus amžiaus dviejų Tėvynių
pilietis, žymus Amerikos lietuvių
visuomenės veikėjas, vienas iš Lie­
tuvių Fondo steigėjų, buvęs Ameri­
kos Lietuvių Tarybos pirmininkas,
pilnas visuomeninių idėjų veikti,
taisyti atgimusios Tėvynės Lietuvos
negeroves, kvietė kiekvieną iš mūsų
tam negailėti nei laiko, nei jėgų, nei
materialinių vertybių.
Jonas Valaitis gimė 1922 m. spa­
lio 25 d. Marijampolės mokytojų -
Antaninos Liutkutės-Valaitienės ir
matematiko Jono Valaičio šeimoje.
Tėvas - suvalkietis, kilęs iš Paežerių
valsčiaus Margų kaimo, Jjuvo įsiti­
kinęs socialdemokratinių nuostatų
varpininkas. Motina - žemaitė nuo
Varnių - augo globojama tautosa­
kininko Vytauto Juškos aplinkoje.
Tai turėjo didelę reikšmę jauna­
jam Jonui formuojantis jo pažiūrų
sistemai.
1940 m. J. Valaitis baigė Kau­
no „Aušros“ berniukų gimnaziją,
1940-1943 m. studijavo mediciną
Vytauto Didžiojo universitete. An­
trojo pasaulinio karo eiga, gresian­
ti sovietų okupacija, net ir kairių­
jų - socialdemokratinių - pažiūrų
Valaičiams nieko gera nežadėjo.
1944 m. šeima pasitraukė į Vakarus.
1946 m. Jonas Valaitis baigė Tiubin­
geno universitetą, tapo medicinos
daktaru. 1949 m. persikėlė į JAV,
1951 m. išlaikė valstybinius egza­
minus ir užsiėmė gydytojo praktika.
Nuo 1951 m. - patologijos asisten­
tas Veteranų ligoninėje, kartu dės­
tė patologiją Ilinojaus universitete,
nuo 1960 m. - profesorius, Liuterae
General Hospital ligoninės vyr. pa­
tologas ir laboratorijos direktorius,
JAV klinikinės patologijos asociaci­
jos prezidentas.
Jau ankstyvoje jaunystėje Jonas
Valaitis aktyviai įsitaukė į visuo­
meninį lietuvių gyvenimą. 1946 m.
Tiubingene buvo vienas iš „Šviesos“
sambūrio steigėjų, vėliau - „Santa­
ros-Šviesos“ federacijos pirminin­
kas. Taip pat buvo Lietuvių Fondo
valdybos ir tarybos pirmininkas,
nuo 1992 m. - Fondo Garbės komi­
teto pirmininkas. Be to, 1961-1962
m. jis ėjo ir Ilinojaus lietuvių gy­
dytojų draugijos pirmininko parei­
gas, 1982-1983 m. - Pasaulio lietu­
vių gydytojų sąjungos pirmininkas,
1981-1983 m. - Amerikos lietuvių
tarybos (ALT) vicepirmininkas.
Jonas Valaitis gana anksti su­
formavo savo politines pažiūras,
jungiančias Vakarų Europos mo­
derniąsias demokratinio socializ­
mo doktrinos idėjas su giliosiomis
krikščionybės etinėmis vertybėmis.
Šioms pažiūroms jis išliko ištikimas
13
iki paskutiniųjų gyvenimo dienų.
1948 m. Tiubingene įstojo į Lietuvos
socialdemokratų partiją (LSDP),
aktyviai dalyvavo LSDP Užsienio
delegatūros (UD) veikloje kaip jau­
nųjų socialistų sąjungos narys. Nuo
1963 m. - Amerikos lietuvių soci­
alistų sąjungos (ALSS) CK narys,
Čikagos organizacijos pirmininkas.
Nuo 1965 m. - LSDP UD Tarybos
narys, 1967 m. išrinktas LSDP UD
iždininku. Nuo 1969 m. atstovavo
Amerikos lietuvių socialdemokratų
sąjungai ALTe. Daugumai Ameri­
kos lietuvių buvo nesuprantamos jo
socialdemokratinės nuostatos, daž­
nai tekdavę aiškintis. Dar jaunystėje
jam neišdildomą įspūdį buvo palikę
tarpukario Lietuvos socialdemokra­
tai, Vakarų Europos demokratinio
socializmo etinės idėjos, aiškai ma­
toma reali būsimos Lietuvos vizija.
Ypatingą poveikį jam turėjo Ste­
pono Kairio-Kaminsko asmenybė.
Prof. S. Kairys - Lietuvos Vasario 16
d. Akto signataras, nulėmęs esmi­
nes šio Akto formuluotes, tarpuka­
rio Lietuvoje vadovavęs LSDP. Joną
Valaitį žavėjo S. Kairio politinės vei­
klos etika organizuojant lietuvių vi­
suomeninį gyvenimą emigracijoje,
kuriant VLIK’ą ir jam pirmininkau­
jant, šio žmogaus labai kukli elgsena
kasdieniame gyvenime. Jonas Valai­
tis visa savo esybe be išlygų pripa­
žino S. Kairio iškeltos idėjos - „Vei­
du į Lietuvą“ reikšmę. Todėl vos tik
Lietuvoje prasidėjo laisvesnis gy­
venimas, jis remia atvykstančius iš
tėvynės, 1992 m. jis, LSDP narys,
aktyviai dalyvauja LSDP XVI suva­
žiavime. Nuo 1990 m. savo lėšomis
finansuoja tik ką atkurto Lietuvos
kairiųjų laikraščio „Lietuvos žinios”
leidimą ir Baltijos šalių socialde­
mokratų partijų bendras konferen­
cijas. Taip pat neabejingas vyskupo
Kazimiero Paltaroko skleistoms gi­
liosioms krikščionybės vertybėms,
kurias vyskupas išdėstė knygoje
„Socialis klausimas”.
1953 m. Jonas Valaitis susituokė
su Joana Paltarokaite. Jų šeimoje už­
augo dvi dukros - muzikė Laura ir
gydytoja Rasa. Joana buvo mikrobi­
ologe, vėliau atsidėjusi tapybai. Tie,
kuriems teko lankytis Valaičių na­
muose Čikagoje, neužmirš nuosta­
bių Joanos tapybos darbų, puošian­
čių tų namų sienas. 2002 m. kovo
8 d. sunkiai ligai nutraukus Joanos
gyvybę, Jonas Čikagos Čiurlionio
galerijoje surengė jos darbų parodą
„Spalvų pavasaris”, šiuo pavadinimu
išleido dailės darbų monografiją.
Jonas Valaitis 50 metų dėstyda­
mas klinikinę patologiją Ilinojaus
universitete tapo aukšto lygio elek-
POKALBIAI
Dr. Jonas Valaitis (1922-2006)
troninės mikroskopijos specialistu
ir savo patirtį apibendrino veikale
„Renal Glomerulal Diseases. Atlas
of Electronmicroscopy with Histo­
pathological Bases and Immunof­
luorescence Findings”. Yra išvertęs
keletą mokslinių studijų. Atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę, prisidė­
jo prie Vilniaus universiteto Medici­
nos fakulteto Centrinės patologijos
laboratorijos tobulinimo - iš JAV
atvežė ir padovanojo Zeissb firmos
elektroninį mikroskopą.
Be profesinės ir politinės-visuo-
meninės veiklos, Jonas Valaitis buvo
mėgėjas muzikuoti, sportuoti (žaidė
golfą). Didžiausias jo pomėgis buvo
žvejyba. Su bičiuliais jis vykdavo
žvejoti į Floridą, Kanadą, Aliaską,
žvejojo ir Lietuvos ežeruose.
Paskutiniaisiais gyvenimo mė­
nesiais Jonas Valaitis pateikė LSDP
tarybai ir LSDP prezidiumui prin­
cipinį socialdemokratų memoran­
dumą dėl neatidėliotino progresinių
ir nekilnojamojo turto mokesčių
įvedimo ir reikalavo, kad Lietuvos
vyriausybė kuo griežčiau kovotų
su neleistinu šešėlinės ekonomikos
vykdomu atlyginimų mokėjimu vo­
keliais.
Spalio 27 d. Kaune, Lietuvių išei­
vijos institute įvykusiame seminare
„Žvilgsnis į praeitį” sambūrio „Švie­
sa“ šešiasdešimties metų sukakčiai
paminėti, Jonas Valaitis, vienas iš
„Šviesos“ įkūrėjų, pristatė „Šviesos“
sambūrio ideologinius principus,
kurių pagrindinis buvo tolerancija -
gerbti kitą žmogų ir jo įsitikinimus.
Jis pristatė savo parengtą ir išleistą
knygą „Šviesa“, kurioje aprašoma šio
sambūrio skyrių veikla, pateikiami
narių prisiminimai ir biografijos.
Netikėtai tai buvo paskutinieji
Jono Valaičio aktyvios veiklos žings­
niai. Jis rengėsi pradėti naują gyve­
nimo tarpsnį, ketino keliems mėne­
siams išvykti į antrąją Tėvynę ir po
to grįžti į svajonių Tėvynę - Lietuvą.
Bet likimas patvarkė kitaip. Jo kūnas
iškeliavo į Čikagą, į Čikagos lietuvių
kapines, prie ten besiilsinčių Joanos
akiračiai
palaikų. Bet jo dvasia liko Lietuvoje.
Dobilas Kirvelis
2007 m. vasario mėn. / nr. 2 (388) 13

LITERATŪRA
■ Kad ir kaip nesinorėtų to pripažin­
ti, XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės istorija dar ir dabar
menkai pažįstama didžiajai Lietuvos
visuomenės, beje, netgi išsilavinu­
sios, daliai. Deja, nedaug žino apie
jų ir istorikai. Tiesa, šiandien padėtis
pasikeitusi, apginta ne viena diser­
tacija, išėjo keletas knygų, pasirodė
nemažai straipsnių apie šių epochų.
Tačiau 1970 m. Vilniuje išleista JAV
lietuvių literato, pagal profesijų fizi-
ko-atomininko Kazio Almeno knyga
„Šienapjūtė”1. Tai buvo svarbus įvykis,
kadangi išeivijos rašytojų grožinių
kūrinių sovietmečiu nebuvo gausu. Šis
istorinis-nuotykinis romanas dauge­
liui apsišvietusias lietuvių visuomenės
atstovų tapo leidiniu, iš kurio jie su­
žinojo apie neramių XVIII a. pirmos
pusės epochų. Vėliau pagal romano
siužetų sukurtas filmas „Marius” bent
jau man padarė įspūdį ir, galima būtų
tvirtai teigti, formavo lietuvių istorinę
savimonę. Deja, jaunajai kartai šis
darbas menkai pažįstamas. Iš trijų
grupių VPU antrakursių istorikų, ku­
riems teko dėstyti, nė vienas studentas
nebuvo matęs šio filmo.
Intelektualiosios lietuvių visuome­
nės, taip pat istorikų dėmesys istorinei
prozai ar dramai, smarkiai išaugęs At­
gimimo metais, dabar akivaizdžiai nu­
slūgo. Tuo metu daug diskutuota dėl
istorinės prozos reikšmės2, pasirodė ne
vienas aukšto lygio istorinis grožinis
kūrinys. Šiandien situacija pasikeitusi;
nors istorinės prozos veikalai pasirodo
ne itin retai - sunkiai beatrasi istori­
ko recenziją grožiniam kūriniui. Ga­
lima spėti, kad pasikeitus visuomenės
vertybėms vyksta savaiminis procesas
- istorikai dirba savo darbus, o litera­
tai ir literatūrologai - savo, tarpdisci­
plininės mokslinės diskusijos kyla vis
rečiau. Artimi humanitariniai mokslai
tolsta vienas nuo kito.
K. Almeno knyga - istorinis-nuo­
tykinis romanas apie XVIII a. I pu­
sės Lietuvos istorinius įvykius. Jame
pasakojama apie lietuvį berniuką
Marių. Šiaurės karo, bado ir maro
metais jis gyveno be tėvo, glaudėsi
valkatų būryje, kunigaikščio Mika­
lojaus Augusto Giedraičio medžio­
kliniai šunys sudraskė jo motiną.
Našlaitį priglaudė italas Robertas
Pegrinis. Užaugęs Marius tapo Čar­
toriskių gvardijos fechtuotoju. Ro­
mano finale, nukovęs ne vieną tarną,
Marius nužudė Jeronimą Kristupą
Dabulskį, o vėliau atkeršijo ir savo
motinos žudikui Giedraičiui, vedė
jo žmoną ir tapo dvaro šeimininku.
Išeivijos literatūrologai šią knygą yra
įvertinę gana palankiai, nors negai­
lėjo kritikos literatūriniams romano
kanonams3. Galima teigti, kad visi
recenzentai sutarė, jog tai nebuvo į
1 Almenas K. Šienapjūtė, Vilnius, 1970.
2 Istorinės prozos byla, Vilnius, 1988; Viliu -
nas G. Lietuvių istorinis romanas, Vilnius,
1992.
3 Šilbajoris R. Kur du pešasi, laimi trečias,
akiračiai
Akiračiai, 1971, liepa, nr. 7, p. 12-13; Alga T.
(Antanaitis A.) Romanas be herojų, Akira­
čiai, 1971, liepa, nr. 7, p. 13-14; Reikalas K.
Tomais gausūs septyniasdešimtieji, Metme­
nys, 1971, t. 21, p. 180-181.
14 2007 m. vasario men./nr. 2 (388)
14
Istoriškumo paieškos Kazio Almeno
romane „Šienapjūtė" ■ ■ ■..
lietuvių prozos klasiką įėjęs roma­
nas. Vytautas Aleksandras Jonynas
pabrėžė, kad istoriškai rašytojas itin
kruopščiai pavaizdavo laikotarpį4.
Sovietinės Lietuvos kritikai knygos
politinių, moralinių ir meninių kri­
terijų atžvilgiu buvo griežtesni, nors
pripažino didelę autoriaus kompe­
tenciją istorijos klausimais. Tiesa,
Aleksandras Bučys K. Almeno kū­
rinio neįvertino griežtai5. Gražina
Mareckaitė apsidraudė teigdama, jog
rašytojas turėjo „pakankamai rimtą
ir atsakingą požiūrį į istoriją (galbūt
istorijos specialistai šiuo klausimu
turėtų ir kitokių nuomonių)”, tačiau
pastebėjo, kad istorijos kartais netgi
per daug, ji užvaldo autorių, ir teks­
tas tampa sausokas6. Su šia pastaba
sunku nesutikti. Istorikas ir litera- *
tas Rimantas Marčėnas kritikavo K.
Almeną, jog parodydamas feodalų
savivalę jis pavaizdavo valstiečius
kaip nekovojančius ir neturinčius
jokių vilčių pakeisti savo padėtį7. Tai
daugiau ideologinis, o ne dalykinis
pastebėjimas. Vis dėlto kritikuoti
istorinės informacijos, pateiktos ro­
mane, nė vienas recenzentas neišdrį­
so. Praėjus 36 metams nuo romano
išleidimo skelbiamas kritiškas roma­
no įvertinimas istoriko žvilgsniu. Šio
recenzinio straipsnio tikslas - įver­
tinti autoriaus pateikiamą istorinį
foną, detales, nurodyti netikslumus.
Istorikui sudėtinga vertinti knygą,
kuri nėra mokslinis veikalas. Jei ro­
mane būtų tik autentiškas to meto
tikrovės pateikimas - tai būtų sun­
kiai į literatūros kanonus įsitenkan-
tis kūrinys. Romanas turi turėti savo
siužetą, intrigą, teigiamus ir neigia­
mus veikėjus. Kaip pastebėjo rašyto­
jas Vytautas Petkevičius vienoje dis­
kusijų Atgimimo metais - autorius
turi neužmiršti, kad jis dirba šiais
laikais8. Taigi vienas iš straipsnyje
nagrinėjamų klausimų būtų ne tik
istorinės informacijos romane au­
tentiškumas, bet ir knygos aktualu­
mas šiandien. Istorinių netikslumų
nustatymas nėra romano reikšmės
suniekinimas, tai tiesiog žvilgsnis iš
kito kampo, kai sprendžiama, ar šis
konkretus prozos kūrinys gali tapti
šaltiniu istorijos tyrimams.
Visų pirma reiktų pripažinti, kad
K. Almeno romane XVIII a. pirmos
pusės (Abiejų Tautų Respublikos bei
Saksonijos kunigaikštystės asmeni­
nės unijos laikotarpio) LDK vidinio
gyvenimo vaizdas pateiktas gana įti­
kinamai. Šios epochos šaltinius teko
4 Jonynas V. A. Čičinskynės sutemose, Aidai,
1971, nr. 10, p. 474-476.
5 Bučys A. Epochos šienapjūtėje, Gimtasis
kraštas, 1971, sausio 28, p. 4.
6 Mareckaitė G. Nuotykio karalystėje, Perga­
lė, 1971, nr. 2, p. 168-171.
7 Marčėnas R. Niūriai apie niūrų laikmetį, Li­
teratūra ir menas, 1971, birželio 12, p. 5.
8 Depersonalizuota istorija ir žmogus, Istori­
nės prozos byla, Vilnius, 1988, p. 329.
d burba
studijuoti nuo 1997 m.; per tą laiką
skaityta daugybė studij ų, atsiminimų,
proginės literatūros veikalų, išnagri­
nėtas ne vienas archyvinis fondas,
skaityti keli pranešimai konferenci­
jose, parašyta keletas straipsnių apie
šio laikotarpio problematiką. Skai­
tant knygą aplankė lengvo nustebi­
mo ir netgi susižavėjimo jausmas. K.
Almenas puikiai perteikė epochos
paradoksą - ilgalaikės krizės apim­
toje valstybėje viešpatavo netvarka,
korupcija, aplaidumas, tačiau vals­
tybė egzistavo ir funkcionavo dar ne
vieną dešimtmetį. Žmonės sugebė­
davo prisitaikyti prie ekstremalių są­
lygų. Pavyzdžiui, didikų oligarchijos
viešpatavimas buvo politinės raidos
stabdys, tačiau kartu ir sulaikydavo
bajorų mases nuo didesnių atvirų
didelio masto konfrontacijų. Po liū­
dnai pagarsėjusios Valkininkų kon­
federacijos 1700 m. didesnių vidinių
kovų LDK jau nebuvo. Per Šiaurės
karą vykę bajorų bruzdėjimai, kai
jie jungėsi prie Švedijos ar Rusijos
remiamų grupuočių, Radomo, Baro,
Targovicos konfederacijos Stanislo­
vo Augusto Poniatovskio (Stanislaw
August Poniatowski) laikais buvo
smarkiai inspiruotos užsienio valsty­
bių ir kilo Lenkijoje, į LDK atėjusios
tik vėliau. Jose galima pastebėti LDK
atskirumo požymių, bet tai nebuvo
unikalūs „lietuviški” reiškiniai.
Ar galėjo dviejų giminių (kny­
goje pavaizduotas Dabulskių ir Gie­
draičių) konfliktas būti autentiškas?
Be abejo, tokių konfliktų galėjo būti.
Pilies (nagrinėjusių kriminalus) ir
net žemės (sprendusių daugiausiai
žemės klausimus) teismų knygose
dažni skundai dėl kaimyninių dvarų
užpuolimų, turto plėšimo, valstiečių
žudymo, mušimo, grobimo ar kursty­
mo prieš savo ponus. Tai buvo įpras­
tas reiškinys valstybėje, kurioje vieš­
patavo teisinis nihilizmas: faktiškai
nebuvo policijos, teismai dirbo nee­
fektyviai, o jų sprendimai buvo retai
vykdomi. Gana įtaigiai aprašomi ir
LDK pavietų seimeliai, daug istori­
nės medžiagos pateikta apie dvigu­
bą Stanislovo Leščinskio (Stanislaw
Leszczynski) bei Augusto III elekci-
ją (rinkimus). Didikų, vidutinių ba­
jorų, plikbajorių, valstiečių buitis ir
veikla pateikta gan tikroviškai, iškart
matyti, kad knygos autorius prieš
rašydamas gerai susipažino su tos
epochos šaltiniais. Kaip jau minėta,
tą beveik vieningai pripažįsta recen­
zentai. Giedrius Viliūnas teigė, kad
šio romano tikroviškumas - vienas
stipriausių jo bruožų9. Daug kur lite­
ratui teko remtis daugiausiai fantazi­
ja. Tačiau prancūzų istorikas Žoržas
Diubi (Georges Duby) yra pasakęs:
„Pasitikėkime vaizduote, istorikams
9 Viliūnas G. Lietuvių istorinis romanas, Vil­
nius, 1992, p. 139-142.
visuomet tenka taip daryti“10, todėl
priekaištauti rašytojui dažnai sudė­
tinga. Tarkime, net dabar, kai XVIII
a. tyrinėjimai smarkiai pasistūmėję,
vis tiek nepakankamai gerai žinoma
LDK politinė, socialinė bei ekonomi­
nė istorija. Todėl savaime aišku, kad
rašant romaną nebuvo lengva suras­
ti medžiagos apie didikų laisvalaikio
praleidimo formas (puotas, medžio­
kles, šventes). Plačiosios visuomenės
vyrų ir moterų (psichologinė, seksu­
alinė, šeimos) santykių istorija taip
pat istorikams mažai žinoma sritis.
Lietuvių literatūroje XVIII a. apra­
šantys istoriniai romanai tebėra negau­
sūs. Matyt, visuomenė ne itin domisi
LDK, buvusios Abiejų Tautų Respu­
blikos sudėtyje istorija. Moksleivių ap­
klausos apie epochas metu, dauguma
jų šį laikotarpį apibūdino kaip neįdo­
miausią mokytis11. Tokie rezultatai
verčia apgalvoti strategiją, kaip popu­
liarinti šį laikotarpį, kuris yra įdomus,
dinamiškas ir paslaptingas.
Tiesa, reikia paminėti, kad ro­
mane pastebėta kai kurių faktinių
netikslumų. Juos galima suskirstyti
į kelias grupes. Pirmoji grupė būtų
neteisinga informacija apie kai ku­
rias tos epochos asmenybes. 35-36
puslapiuose buvo minima, esą ku­
nigaikštis Radvila roges vasarą pa­
sikinko ir važinėja. Karolis Stanis­
lovas Radvila Mielasis pone (Karol
Stanislaw Radziwill zwany Panie
Kochanku), bent kaip teigia anek­
dotai, vasarą druska išbarstęs kelią,
iš tikrųjų važinėjęs rogėmis. Netiks­
lumas tas, kad šis didikas tuo metu,
kada vyko romane aprašomas veiks­
mas (1734 m. pavasarį), dar buvo
kelių mėnesių kūdikis, o jo tėvas
Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė
(Michal Kazimierz Radziwill zwany
Rybenko) tokiais dalykais neužsiimi-
nėjo, juolab dar pats buvo gan jaunas
ir paveldėtus turtus kontroliavo jo
motina Ona Sanguškaitė-Radvilienė
(Anna z Sanguszkow Radziwillowa).
112 puslapyje minimas LDK di­
dysis maršalka buvo kunigaikštis
Povilas Karolis Sanguška (Pawel Ka­
rol Sanguszko), o ne Karolis Povilas.
Didysis etmonas tuo metu buvo ne
Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė.
Jis šį titulą gaus tik 1744 m12. Etmo­
no postas dar buvo laisvas, kariuo­
menei vadovavo LDK regimento-
rius Mykolas Kaributas Gervazijus
Višnioveckis (Michal Korybut Ser-
wancy Wišniowiecki). 255 puslapyje
irgi pastebėtas netikslumas. Aprašo­
muoju metu (XVIII a. trečiame de­
šimtmetyje) Radvila Žuvelė nebuvo
etmonas, o tik LDK arklidininkas,
etmonas buvo jo tėvas Karolis Sta­
nislovas (Karol Stanislaw Radziwill),
tačiau jis mirė 1719 m.
Nukelta į 16 psl.
10Hio6m IK. Etspona b cpe«Hne Bėra,
Cmotichck, 1992, c. 18.
“Šetkus B. Istorija bendrojo lavinimo moky­
kloje: moksleivių požiūris, Istorija, 2004, t.
61, p. 67.
12Sajkowski A. Radziwill Michal Kazimierz
zwany Rybenko, Polski Slownik Biograficzny,
Krakow, 1987, t. z. 125, s. 301.
 15

LITERATŪRA

Apie joje sukauptą informaciją galiu ra­
šyti pasiremdamas šiokia tokia patirtimi.
Esu perskaitęs nemaža prieinamų pirmi­
nių šaltinių, kuriais pasinaudojo Eidin­
tas, ir nė vienu atveju nepastebėjau, kad
autorius būtų ką nors keitęs arba „pa­
tempęs“ taip, kad istoriniai įvykiai geriau
tiktų prie rutuliojamos intrigos. Gal tai
skamba kaip ne itin reikšmingas kompli­
mentas. Anaiptol - jis net labai esminis.
Šiais laikais, ir tai toli gražu ne tik lietuvių
literatūroje, su istoriniais faktais elgia­
masi, tarsi jie būtų guminiai - tampomi,
kur link autoriui paranku. Išties būna ir
kur kas blogiau, kai istoriniai faktai, isto­
rijoje veikusios asmenybės sąmoningai
falsifikuojami tam, kad „šokiruotų“ skai­
tančiųjų auditoriją ir taip suteiktų knygai
„skandalingą, mitus demaskuojančią“
reklamą. Pas mus tai - „Durnių laivo“
bei „Žaliųjų“ variantas.
Eidintas istorija nemanipuliuo­
ja - tuo, ką jis rašo, galima pasitikėti.
Gali būt ir kitų interpretacijų - kai ap­
rėpta tiek daug medžiagos, pasitaiko ir
kokia klaidelė, tačiau būtina pabrėžti,
jog įtraukdamas istorinę medžiagą į ro­
mano audinį Eidintas elgiasi kaip savo
kraštą gerbiantis Lietuvos pilietis bei
atsakingas istorikas. Kiek tai įmanoma,
jis stengiasi atkurti istorinę tiesą plačiąja
prasme. Plėtodamas romano pasakoji­
mą naudoja ne tik istorinį faktą, bet pri­
stato kontekstą, kuriame jis klostėsi. Ar
tai būtų Urbšio pokalbiai su Molotovu,
ar Škirpos iš Berlyno siunčiami memo­
randumai - be pokalbių, kurių segmen­
tai perimti iš diplomatinių atmintinių
bei dalyvių memuarų, jis atkuria aplin­
kybes, įtampas, istorinį kontekstą, ku­
riame tas pokalbis vyko. Dažnai aplin­
kybės yra svarbesnės už pačius žodžius.
Tai ypač akivaizdu, pavyzdžiui, detalia­
me derybų aprašyme (tiksliau tariant,
įsivaizduotų derybų), kurios vyko dėl
neva pagrobtų raudonarmiečių. Jei kas
pasistengtų diplomatiniuose užrašuose
perskaityti Molotovo, Dekanazovo, po
to - Urbšio, Turausko žodžius - beveik
nieko nesuprastų apie tą kraštutinai dra­
matišką padėtį, kuri tuo metu klostėsi.
Ir tai natūralu - Molotovo, Dekanazovo
Knyga, kurios būtinai reikėjo
TRUMPAI APIE ALFONSO EIDINTO „IEŠKOK MASKVOS SFINKSO"
■ Knygas skaitau dėl dviejų priežasčių - dėl jose pateiktos informacijos arba užtai,
kad jos man tiesiog įdomios. Pastarąsias apibūdinti nelengva, visgi „įdomumas“ -
itin subjektyvi sąvoka. Šitai paminėjęs galiu teigti, jog A. Eidinto istorinis romanas
„Ieškok Maskvos sfinkso” - viena iš tų knygų, kuri, mano požiūriu, vykusiai sujun­
gia ir informacijos, ir įdomumo kriterijus.
užfiksuoti žodžiai privalėjo slėpti padė­
tį, o ne ją aiškinti, Urbšiui ir Turauskui,
o kartu ir tuometei Lietuvos vadovybei
reikėjo stengtis maskuojamą potekstę
atspėti.
Eidintas užsibrėžė labai sunkų užda­
vinį. Atsisakymas manipuliuoti istori­
niais faktais reiškia, kad jis negali vienų
veikėjų pakelti į didvyrių lygmenį, kitų -
pristatyti kaip nepataisomų niekšų. Tai
dažna politinių memuarų taktika, ji taip
pat mėgstama, ir suprantama, kodėl lite­
ratūroje. Ja pasinaudojant galima supa­
prastinti painią realybę, lengviau sekasi
sukurti dramatizmą bei ašarą išspau­
džiantį patosą. Eidintas šito griežtai atsi­
sako - tai didelė auka ant objektyvumo
altoriaus. Jam prisieina stengtis pristatyt
veikėjus per jų tuomečius žodžius ir el­
gesį. Užgožiančioje įvykių, memuarų,
protokolų, atsiminimų gausoje atranka,
žinoma, neišvengiama, bet vėlgi - ji ne­
gali būti vienašališka. Atrankos atveju
yra erdvės kritikai. Pakankamai faktų
apimta ar per mažai? Atranka subalan­
suota ar selektyvi? Jei kritika konstruk­
tyvi - ji privalo atsižvelgt į tai, kad roma­
no negalima išplėsti iki begalybės. Jau ir
taip knygos apimtis beveik 600 puslapių.
Prisipažinsiu, man beskaitant pirmą jos
pusę atrodė, jog autorius įvykių eigą
aprašo per smulkmeniškai, tačiau knygą
užbaigęs nuomonę pakeičiau. Ta deta­
lių gausa pasirodė esanti reikalinga, jei
kas - jų galėjo būti ir daugiau. Negaliu
pasiūlyti, ką derėtų išmesti, o ką pridė­
ti - pasiūlyti lengviau. Pavyzdžiui, pasi­
gedau detalesnio aprašymo, kokią įtaką
Lietuvos komunistų partijai turėjo tik
prieš keletą metų vykę Stalino valymai
bei kaip Lietuva ir jos vadovai reagavo
į suomių-rusų karą. Tačiau ne detalėse
esmė - jos Eidintui reikalingos tam, kad
skaitytojui pristatytų dabar jau menkai
pažįstamą, itin sudėtingą to meto rea­
lybę, nes be tos realybės pažinimo neį­
manoma suvokti, kas, kaip ir kodėl vyko
per mūsų tautai ir valstybei patį lemtin­
giausią dvidešimto šimtmečio įvykį -
sovietų okupacijos pradžią.
Kaip tai autoriui pavyko? Mano
nuomone, pavyko gerai. Ne tik sukaup­
tos informacijos atžvilgiu, bet ir jos įtai­
gumu. Svarbius įvykius aprašantis litera­
tūrinis tekstas privalėtų jaudinti - man
kulminacinę knygos dalį skaityti buvo
nelengva. Paskaitydavau po keliasdešimt
puslapių, po to dienai kitai atidėdavau į
šalį. Ir tai ne dėl to, kad būtų pasirink­
tas koks itin dramatiškas rašymo sti­
lius. Anaiptol - kaip ir pirmoje knygos
dalyje pasiekęs tragedijos atomazgą Ei­
dintas lieka ištikimas savo ankstesniam
kruopščiam įvykių aprašymui. Į jų sū­
kurį patekusius veikėjus jis nei smerkia,
nei teisina, leidžia jiems kalbėti savo žo­
džiais, elgtis taip, kaip jie elgėsi vykstant
istorijai. Įvykiai bei už jų glūdinti grės­
mė labai dramatiška, o įvykių sūkuryje
pagauti žmonės lieka žmonėmis. Čia ir
pasiteisina ankstesniuose skyriuose pri­
statytų veikėjų kalbų gausa. Mes juos jau
pažįstame, žinome, kaip jie elgėsi kito­
mis aplinkybėmis, gal ir labai norėtųsi,
bet pasirodo, jog jie panašiai elgiasi ir ti­
kros krizės akivaizdoje. Eidintas nepasi­
duoda pagundai parodyti jų neryžtingu­
mą, jų kartais, atrodo, tiesiog siutinantį
naivumą vertinti mūsų laiko kriterijais.
Mums bepigu - mes žinome, kas po to
vyko. Jie to nežinojo. Patarlė teigia, kad
„viltis - durnių motina“, tačiau jų atveju
tai netinka - jie toli gražu nebuvo kvai­
liai. Tai pirmoji inteligentų karta nuo ža­
grės, pakilusi iki valdančiojo elito savo
protu, energija ir sugebėjimais. Idealiz­
mo, valstybinio bei tautinio užsiangaža­
vimo jie turėjo daugiau negu dabar būtų
galima rasti. Suprantama, kaip ir poli­
tikams visuose kraštuose bei laikuose
jiems netrūko asmeninių ambicijų bei
sugebėjimų prisitaikyti. Tačiau visos
tos juos per krizę užgriuvusios ypaty­
bės pasirodė esančios bevertės. Lietuva
tuo metu atsidūrė klasikinės Graikijos
tragedijos mėsmalėje. Viskas nuspręsta
galingesnių jėgų, scenoje veikiantys ak­
toriai gali savo vaidmenis atlikti geriau,
gali blogiau, bet tragedijos baigmės tai
nepaveiks. Herojiškumas esant tokiai
padėčiai - bereikšmis, išdavystė irgi nie­
ko nepakeis.
Baigmė žinoma - telieka stebėti, kaip
atskiri veikėjai ją pasitinka. Eidinto pri­
statytos dramos baigiamojoje atkarpoje
nei tikrų didvyrių, nei tikrų niekšų nėra.
Yra neryžtingų žmonių, yra savo anks­
tesnių nuoskaudų negalinčių pamiršti,
yra nesusigaudančių, netrūksta tokių,
kurie desperatiškai, iki paskutiniųjų ieš­
ko dar kažkokios vilties kibirkštėlės. Kai
kurie pasirodo prasčiau, negu galėjai ti­
kėtis, pavyzdžiui, Merkys, kai kurie - vi­
sai solidžiai, pavyzdžiui, Skučas, kuris
priartėja prie didvyriškumo ribos. Pre­
zidentas Antanas Smetona baigiamojo­
je dramoje savo įvaizdį stipriai pataiso.
Ankstesniuose skyriuose Eidintas neap­
eina neigiamų jo autoritarinio valdymo
pasekmių, tačiau paskutinėmis dieno­
mis - jis įžvalgesnis, tvirtesnių įsitikini­
mų ir ryžtingesnis negu dauguma tuo­
mečių ministrų bei karo vadų.
Grįšiu prie pradinio teiginio: tai kny­
ga, kurios labai reikėjo. Penkiasdešimt
metų trukusios sovietinių propagan­
distų pastangos falsifikuoti 1938-1939
metų įvykius paliko nuosėdų. Būtinai
reikia knygų, kurios tą lemtingą laiko­
tarpį mums pristatytų objektyviai. Tikė­
kimės, kad ateityje tokių knygų bus dau­
giau. Būsimi autoriai turės kuo remtis.
Norintiesiems atvaizduoti šį laikotarpį
Eidinto knyga liks etalonu.

Lietuvių ir žydų santykių vaizdavimas lietuvių literatūroje iki ir po holokausto

Atkelta iš 9 psl.
(mat žydai „jautėsi galį nepaisyti gyventojų dau­
gumos kalbos“), o „kai žydai studentai pirmie­
ji užtvindydavo auditorijas ir iš anksto užimdavo
negausias sėdimąsias vietas“, tai būdavo nemalo­
nus akibrokštas. „Tai buvo laikai, kada lietuvis savo
tautinėje valstybėje norėjo girdėti tik lietuviškai
kalbant“...6. Tie „erzino“, „nervino“, „savo tautinė­
je valstybėje“ lyg ir primintų ne dialogo ar lygia­
vertiškumo, o subordinacijos principą. Nors žydai
Lietuvoje buvo gražiai ekonomiškai įsitaisę ir stipriai
pralobę, jie vis dėlto maža tesidomėjo lietuvių tauta.
<...>kultūrinį griovį sunku buvo ir nepriklausomoje
Lietuvoje užlyginti. Tik vienur kitur teatsirado sim­
patiškas lieptelis7.
Kiek kitaip „simpatiškus lieptelius“ matė Myko­
las Biržiška, rašęs, kad tarpusavio susipažinimo ir
susipratimo ieškojo abipusės. Jis ieškojo priežasties,
kodėl, jo manymu, Lietuvos žydai nepriklausomy­
bės išvakarėse ir pradžioje buvo prorusiškai nusi­
teikę, o vėliau ėmė <„.> valstybiškai nusistatyti ir
tik mielai leido savo vaikus į lietuvių mokyklas, bet ir
kiti jųjų ėmė su vaikais lietuviškai kalbėti.8
Tai vis ta pati „savo tautinė valstybė“, kurią lietu­
viai taip sunkiai sukūrė ir kurioje žydai gyveno. M.
Biržiška gana prieštaringai, ką tik nupiešęs cituotąjį
idilišką lietuvių ir žydų paveikslą, pirmąjį sovietme­
tį pateikia kaip žydų bandymą pirmauti, „reikštis“,
kiek leido nauja tvarka ir ją rėksmingai reklamuoti,
sprausti „svetimą, ilgametę politinę lietuvių tautos
nelaisvę primenančią rusų kalbą“. O dar, anot auto­
riaus, svarus žydų vaidmuo birželio trėmimuose...
Ir nors vyresnioji žydų karta ir „sionistiškai ar šiaip
tautiškai aiškiau nusistatęs žydų jaunimas liko bol­
ševizmui svetimas“, ir jie skubėjo naudotis naująja
tvarka, nors ir kalbėjo, kad „dėl išsišokėlių, teksią
visai Lietuvos žydijai nukentėti“9. Ar tai reiškia, kad
žydai patys kalti dėl to, kad, kaip teigia autorius, lie­
tuvių kantrybė plyšo? Kad ėmė kitaip reikštis vieša­
jame gyvenime, ėmė neva siekti valdžios, o ne tūno­
ti lietuvių nuženklintose marginalijose?
„Ir vis dėlto kas per lietuviai žudė žydus?“ - klau­
sia M.Biržiška ir atsako: nukentėjusieji nuo NKVD,
ar tariamųjų jųjų kankintojų“, degeneratai ir girtuo­
kliai, „pusžydis“, lenkiškasis Žeromskio būrys...10 Na
negalėjo gi „paprastas“ dorovingumu pasižymintis
lietuvis būti „žydėdriais priešžydininkais nacional­
socialistais“ - niekaip. Jis tik auka - aplinkybių, isto­
rijos, laikotarpio, svetimos kariuomenės. O auka dėl
nieko nekalta, ji pati kentė ar kenčia įvaryta į kampą.
„MŪSŲ kaltes reikia aiškintis ir apgailėti mums.
Tiesą sakant, čia ir yra priklausymo vienai ar kitai
tautai prasmė“ rašė Tomas Venclova.11 Beveik nesu-
siliečiantys tarpusavyje dviejų ilgaamžę bendravimo
patirtį turinčių tautų pasauliai; ekonomiškai tarpu­
savyje susiję ir neišsiverčiantys be kits kito ir visgi
svetimi - štai kaip autorius mato lietuvius ir žydus
istorinėje plotmėje. Jis mato tarpukario Z. Ivinskio
„simpatiškus lieptelius“, ir mato, kad tai - žydų inici­
atyva. T. Venclova nepriskiria Lietuvai ir lietuviams
aukos vaidmens ir todėl jo rašiniuose nėra gynybi­
nės pozicijos, „savo tautinės valstybės“ idėjos:
Žydų žudymas - tai ir mūsų žudymas, žydų įžei­
dimas - tai ir mūsų įžeidimas, žydų kultūros likvida­
vimas - pasikėsinimas į mūsiškę.12
akiračiai

labiau domėtis lietuvių kalba bei literatūra, kratytis

ištremtųjų artimieji, kurie buvo „užvesti ant tikrųjų
rusiškumo ir artintis į lietuviškumą, taip, jog žydai ne 10 Ibid. P. 368.
8 M. Biržiška. Žydai ir lietuviai//Lietuvos žydų žudynių byla. 11 T. Venclova. Žydai ir lietuviai/ZVilties formos. Eseistika ir
6 Ibid. P. 392. P. 363. publicistika. P. 137.
7 Ibid. P. 396. 9 Ibid. P. 364. 12Ibid. P. 137.

■ 'v
2007 m. vasario mėn. / nr. 2 (388) 15

LITERATŪRA
Istoriškumo paieškos Kazio Almeno
romane „Šienapjūtė"
Atkelta iš 14 psl.
256 puslapyje rašoma, kad Au­
gusto II Stipriojo paskutinieji žo­
džiai buvo: „Mano gyvenimas buvo
ištisa nuodėmė”. Ką gi apie tai yra
rašę istorikai? Anot Simono Askena-
zio (Szymon Askenazy), itin tenden­
cingo šio valdovo atžvilgiu, pasku­
tinis Augusto II sakinio paskutiniai
žodžiai buvę:
„Mein ganzes Leben war eine oh-
nftiauftidrliche Sūnde“ (Visas mano
gyvenimas buvo viena nepertraukia­
ma nuodėmė13).
S. Askenazis pateikia ir šių žodžių
šaltinį - Prūsijos diplomato Kinerto
(Kinnert) depešą14. Taigi matoma,
kad pateiktasis šaltinis labai tenden­
cingas, kadangi Prūsija buvo Sakso­
nijos konkurentė. Vargiai diplomatas
galėjo būti kur nors arti mirštančio
karaliaus - turbūt tai gandų ir apkal­
bų lygio informacija.
Tiesa, egzistuoja ir kitas pasku­
tinių Augusto II žodžių variantas.
Besidarbuojant Vroclavo Osolineu-
mo bibliotekos retų spaudinių sky­
riuje pavyko sužinoti, jog 1734 m.
rašęs vienas pirmųjų šio kurfiursto
biografų Davidas Fasmanas (David
Fassman) kitaip apibūdino paskuti­
nes Augusto II akimirkas. Karaliaus
pokalbis su nuodėmklausiu pasibai­
gė tokiais sakiniais:
„Ich weifi gar wohl, daft ich
ein grdsse Sūnder bin, aber meine
Schwachheit erlaubet mir nicht, dafi
ich manchmal in eine umstandliche
Erzdlung meiner Sūnden einfalle”15
(Aš gerai žinau, kad esu didelis nusi­
dėjėlis. Bet mano didelis silpnumas
neleidžia, kad aš dabar pulčiau [pra­
dėčiau] smulkmeniškai atpasakoti
savo nuodėmes.)
Galima teigti, kad šie du pasku­
tiniųjų žodžių variantai gerokai ski­
riasi. Pirmasis apibūdina Augustą II
kaip lošėją bei nedorėlį, konstatuo­
jantį savo liūdną gyvenimo galą o
antrasis - tikrai religingo žmogaus
13Askenazy S. Przedostatnie bezkrolewie,
Dwa stulecia XVIII-XIX, Warszawa, 1903, t.
1, s. 49.
14 Ibid, s. 385.
15 Fassman D. Des Glorwiirdigsten Fiirsten
und Hernn, Hernn Friedrich Augusti, dės
Grofien, Konigs in Pohlen und Churffūrstens
zu Sachsen, Leben und helden Thaten, so
leflthin in historischer Ordnung beschreiben,
1734, Hamburg-Frankfurt am Mein, s. 996-
1041.
„Akiračius" galima prenumeruoti:
„Akiračius“ galima užsiprenumeruoti Lietuvos pašte ir
nusipirkti „Kauno spaudos“ kioskuose. Metinės prenumera­
tos kaina Lietuvoje 30 Lt. Prenumerata užsienyje 32 USD. Dėl
prenumeratos rašyti info@akiraciai.lt. „Akiračių“ skaitytojai
Lietuvoje gali prenumeruoti mėnraštį, pervesdami pinigus
pagal šiuos rekvizitus: Visuomeninė organizacija „Akiračių
rėmėjų“ klubas. Sąskaitos Nr. LT65 7300 0100 7464 8534.
AB bankas „Hansabankas“, banko kodas 73000. Būtina nu­
akiračiai
rodyti tikslų gavėjo adresą ir pavardę.
„Akiračių“ administracijos atstovas JAV - Vytautas
Germanas, 6118 Ivanhoe Avenue, Lisle, Il 60532.
Užsienio prenumeratoriai gali su juo susisiekti visais pre­
numeratos ir čekių siuntimo klausimais.
16
k
2007 m. vasario mėn. / nr. 2 (388)
16
prisipažinimas. Antra, neatmestina
ir tai, kad iš Augusto II lūpų nuskam­
bėjo abu pasakymai, kadangi šis ka­
ralius - tikrai neeilinė asmenybė.
274 puslapyje minima, jog prieš
rinkimus išėjęs iš bažnyčios busima­
sis valdovas Stanislovas Leščinskis
spaudė ir Lenkijos didikų Liubo-
mirskių (Lubomirscy) rankas. Bet
ši Lenkijos didikų giminė buvo ki­
toje Vyslos pusėje ir jie visai nebuvo
palankūs Stanislovui. 303 puslapyje
iškyla klausimas, kaip vadinti ge­
nerolą Petrą Laci. Šio škotų kilmės
Rusijos generolo pavardė oficialiai
rašyta Lacy, nors šaltiniuose rašoma
įvairiai Lese, Lascy, rusiškai jis pasi­
rašinėjo Ilemepnecuū, o rusų istorio­
grafijoje nusistovėjusi Jlaccu rašymo
forma. Bet esmė ta, kad jis niekad
nebuvo Kuršo vokietis, kaip minimd
romane, o buvo škotas, nuo perse­
kiojimo pasitraukęs į Rusiją16.
Kita istorinių klaidų grupė -
klaidinga informacija apie LDK
administracinę sistemą. 115 pusla­
pyje minimas Kauno pavieto vai­
vada. Tokia pareigybė neegzistavo.
Kaunas buvo tik Trakų vaivadijos
miestas, o vaivados būdavo skiria­
mi tik vaivadijoms. 287 puslapyje
aprašoma balsų per valdovo rinki­
mus skaičiavimo ceremonija 1733
m. rinkimų lauke. Pastaba būtų ta,
kad Slonimo vaivadijos nebuvo.
Buvo tik Slonimo pavietas, priklau­
sęs Naugarduko vaivadijai.
Kiti netikslumai - bendro pobū­
džio. Tai politinės situacijos verti­
nimas. 257 puslapyje minima nua­
linta Saksonija. Ar tuo metu ji buvo
tokia jau nualinta? Po Šiaurės karo
žlugusį ūkį ji atkūrė gana greitai.
Atvirkščiai, istorikų teigimu, šis lai­
kotarpis buvo nusiraminimas visai
Augusto II valdomai teritorijai17. K.
Almenas mini, kad remti Augusto
II sūnų Augustą III pažadėjo kitos
valstybės. Bet istoriniai faktai rodo,
kad tuo metu buvo pasirašytas su­
sitarimas, liudijantis ką kita. 1732
m. gruodžio 13 d. Berlyne susirinkę
Austrijos, Prūsijos bei Rusijos pa­
siuntiniai sudarė vadinamąjį „Trijų
Juodų Erelių” traktatą, kuriuo nu-
16 JlaccM IleTp IleTpoBMHb, PyccKuū 6uoepa-
tfimecKuū cnoeapb, CaHKT EIeTep6ypr, 1897,
t. 8, c. 80-86.
17 Staszewski J. August III Sas, Wroclaw, 1989,
s. 130.
ISSN 1822-153X
Redakcija:
Vyr redaktorius Virginijus Savukynas, redaktorė Birutė Garbaravičienė,
administratorės Vida Drungienė, dizainerė ir maketuotoja Skaidra Vaicekauskienė
Redakcinė kolegija:
Egidijus Aleksandravičius, Kazys Almenas, Leonidas Donskis, Mykolas Dranga, Vytautas Germanas, Darius Kuolys,
Artūras Mickevičius, Raimundas Mieželis, Liūtas Mockūnas, Andrius Navickas, Zenonas V. Rekašius, Vaidas Repečka,
Alfred Erich Senn, Julius Šmulkštys, Tomas Venclova
Prenumerata žr. http://www.akiraciai.lt.
Spaudai parengė UAB „Versus aureus“ leidykla. Tiražas 2000 egz.
matė, kad mirus Augustui II Lenki­
jos karaliumi galės tapti tik žmogus,
sutinkantis išlaikyti senąją Lenkijos
santvarką, atmetant Augusto III bei
Stanislovo Leščinskio kandidatūras,
o tinkamiausiu kandidatu pasirink­
tas Portugalijos infantas Emanuelis18.
Kad nebūtų išrinktas netinkamas
kandidatas, visų trijų šalių ministrai
pažadėjo prie Respublikos sienų lai­
kyti kariuomenę, kuri pašalintų bet
kokius incidentus19. Prancūzijos ir
kitų jos sąjungininkių pozicija buvo
priešiška Saksonijos dinastijos pra­
tęsimui ir remianti Prancūzijos ka­
raliaus uošvio Stanislovo Leščinskio
kandidatūrą20, tad rašytojo tezė pa­
kimba ore.
307 puslapyje minima, kad an­
trą kartą Respublika turėjo 2 valdo­
vus. Bet 2 karaliai buvo renkami ir
per Stepono Batoro, ir Augusto II
rinkimus, taigi šis atvejis jau buvo
trečias.
321 puslapyje aprašomo 1734 m.
seimo Gardine būti negalėjo - vyko
tik Augusto III karūnacinis seimas
Krokuvoje. Tais metais vyko kovos
tarp Stanislovo Leščinskio ir Augus­
to III šalininkų grupuočių bei Au­
gustą III remiančių Rusijos kariuo­
menės dalinių. Iš viso 1734 m. LDK
seimeliuose spręstos kiek kitokios
problemos nei didikų grupuočių
kova dėl įtakos. Tuo metu šalį siaubė
konfederacinė Stanislovo Leščinskio
šalininkų bei Augusto III pusę pa­
laikiusi LDK kariuomenė ir Rusijos
daliniai, kurie buvo atsiųsti impera­
torės Anos Ivanovnos savo kandida­
tui remti. Jei autorius būtų nukėlęs
minėtąjį seimą bent jau keletą metų
pirmyn ar atgal - tai būtų žymiai ar­
čiau istorinės tiesos.
Romano tekste pasitaiko ir bui­
ties anachronizmų. Labai abejotina,
kad Volčinės miestelyje žydėjo ne
tik jurginai, bet ir saulėgrąžos, kaip
rašoma 215 puslapyje. Anot gamti­
ninkų, Lietuvoje (vadinasi, ir LDK
priklausiusioje dabartinėje Baltaru­
sijoje) saulėgrąžos pradėtos augin­
ti XIX a21. 117 puslapyje minimų
bulvių net pas žydą vargu ar galėjo
būti. Lietuvoje jos žinomos tik nuo
18 MapTeHc <E>. <t>. Cobpanue mpaKmamoe u
KOHeenųuū 3aK7iK>ueHHbix Poccueto c UHOC-
mpaHHbiMU depxaeaMU, CaHKT IIeTep6ypr,
1874, t. 1, c. 312-313,319.
19 Ibid, c. 314-315.
20 Rostworowski E. O polską koronę (polityka
Francji w latach 1725-1733), Wroclaw-Kra­
kow, 1960, s. 326-327.
21 Šimkevičius A. Saulėgrąža, Tarybų Lietuvos
enciklopedija, Vilnius, 1987, t. 3, p. 632.
Leidėjas: visuomeninė organizacija „Akiračių rėmėjų klubas“
p/d-2436, LT-44016, Kaunas ACP
EI. paštas: info@akiraciai.lt
Interneto svetainė: http://www.akiraciai.lt
Augusto III laikų22, todėl vargu ar
miestelyje jau jų buvę gausu.
Gana neaiški situacija dėl geo­
grafinių objektų. Romano veiksmas
vyksta Kauno paviete, bet nuolat
minimas nedidelis miestas Skau­
dvilė yra Tauragės rajone; Žemaiti­
joje pasitaiko panašių pavadinimų,
bet ne Kauno paviete. Iki šiandienos
egzistuoja Veiverių miestelis Prienų
rajone, bet jis vadinamas ne Vieve-
riais, kaip minima knygoje. Sidabra­
vo, o ne Sidabravos, kaip minima
kūrinyje, bažnyčia tikrai egzistavo,
bet ir ji buvo visai kitame Lietuvos
gale - Upytės paviete, dabartiniame
Radviliškio rajone. Pagal istorinius
duomenis joje bažnyčia atsirado tik
XIX a. pradžioje 1830 m. (už šiuos
pastebėjimus esu dėkingas VPU ma­
gistrantui istorikui Adam Stanke-
vič). Kamojos upė teka Baltarusijoje
ir Švenčionių, Ignalinos rajone, Šly­
ną - Jurbarko ir Raseinių. Tad Kau­
no pavieto geografinis vaizdas pa­
teiktas netikroviškai.
Vis dėlto šios pastabos neesmi­
nės. Minėtos klaidos nėra šiurkš­
čios, istorikai taip pat tekstuose
kartais palieka panašių netikslumų.
Nors knyga parašyta XX a. septin­
tame dešimtmetyje, kai autorius gy­
veno emigracijoje ir neturėjo gali­
mybių nuolatos studijuoti pirminių
šaltinių, o Respublikos ir Saksonijos
asmeninės unijos laikotarpis istori­
ografijoje išnagrinėtas buvo žymiai
silpniau, autorius istorinę medžiagą
išstudijavo pakankamai nuodugniai
ir romane pateiktas gana tikroviš­
kas epochos vaizdas. Todėl norėtųsi
K. Almeno romaną kaip žinių apie
XVIII a. šaltinį vertinti palankiai
ir rekomenduoti jį skaityti visiems
besidomintiems istorija aukštesnių­
jų klasių moksleiviams; ypač verta
knygą paskaityti istorijos, etnolo­
gijos, taip pat lietuvių literatūros
specialybių studentams. Knyga nėra
atgyvenusi. Nors ji ir neįeina į lietu­
vių literatūros aukso fondą, XVIII a.
LDK istorijai populiarinti ji - tikrai
tinkama. Galbūt po kiek laiko atsi­
ras galimybė perleisti romaną dar
kartą.
Linkėčiau, kad profesionalūs is­
torikai daugiau dėmesio skirtų is­
torinei grožinei literatūrai, kadangi
įdomių istorinių prozos ir poezijos
kūrinių pasirodo, bet profesionalių
vertinimų jie nesulaukia.
22 Dundulienė P. Lietuvių etnografija, Vilnius,
1982, p. 164.