BIONIKA

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
KOMPOZICIJOS DĖSNIAI GAMTOS FORMOSE

Aistė Andriušytė Meda Norbutaitė
Vilnius „TECHNIKA“ 2011

A. Andriušytė, M. Norbutaitė. Kompozicijos dėsniai gamtos formose:
mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2011. 73 p. [3,88 aut. l. 2011 04 04]
Architektūros kompozicijos dalyko programoje viena iš užduočių –

ištirti, kaip kompozicijos dėsniai pasireiškia gamtinėse struktūrose.
Darbas atliekamas pratybų metu, grafinėmis bei žodinėmis
priemonėmis tiriant geometrines ir kompozicines gamtinio objekto savybes.
Mokomojoje knygelėje pateikiamas išsamus darbo atlikimo metodikos pristatymas,
kuriam iliustruoti panaudoti Architektūros inžinerijos katedros studentų darbai,
atlikti vadovaujant knygelės autorėms.
Leidinys skirtas studijuojantiems statybos inžinerijos studijų programos
architektūros inžinerijos specializaciją bei visiems, besidomintiems kompozicijos raiškos
priemonėmis. Mokomoji knygelė turėtų formuoti sampratą apie kompozicijos dėsnių
universalumą bei gamtos objektų ir architektūros ryšį.
Leidinį rekomendavo VGTU Statybos fakulteto studijų komitetas
Recenzavo: prof. Tadas Baginskas, VDA, Dizaino katedra

doc. Juozapas Šipalis, VGTU, Architektūros inžinerijos katedra
VGTU leidyklos TECHNIKA 1207-S mokomosios metodinės literatūros knyga

http://leidykla.vgtu.lt
Redagavo Dalia Markevičiūtė

Maketavo Meda Norbutaitė, Aistė Andriušytė
eISBN 978-9955-28-860-2
doi: 10.3846/1207-S
© Aistė Andriušytė, 2011

© Meda Norbutaitė, 2011
© VGTU leidykla TECHNIKA, 2011
TURINYS
ĮVADAS 4
TIKROVIŠKAS GAMTOS OBJEKTO VAIZDAS 8
Formos pobūdis 8
Dydžiai ir jų santykiai 10
Spalva 12
Paviršiaus pobūdis (faktūra) 15
Vidinė sandara (tekstūra) 17
Būdingos detalės 20
APIBENDRINTAS GAMTOS OBJEKTO VAIZDAS (STRUKTŪROS ANALIZĖ) 23
Siluetas 25
Ašys ir centrai 27
Hierarchija 28
Dalys ir skaidančios linijos 30
Pjūviai ir jų charakteristikos 33
GRAFINĖ GAMTOS OBJEKTO INTERPRETACIJA, NAUDOJANT (ATPAŽINTAS)
KOMPOZICIJOS PRIEMONES 37
Simetrija ir asimetrija 37
Ritmas ir metras 44
Kontrastas ir niuansas 50
Įvairios grafinės kompozicijos 52
GAMTOS IR ARCHITEKTŪROS OBJEKTŲ ATITIKTYS 58
Atitiktis išorinei formai 58
Atitiktis planinei erdvinei sandarai 62
Atitiktis tektoninei sandarai 63
PAGALBINĖ MEDŽIAGA GAMTOS OBJEKTO STUDIJAI ATLIKTI 66
Grafinė darbo struktūra 66
Atmintinė 67
Pavyzdys 69
LITERATŪRA IR ILIUSTRACIJOS 71
ĮVADAS
ĮVADAS
Gamtos objektų tyrinėjimas studijuojant bei joms giminingi mokslai. XX amžiaus

architektūrą – svarbi sudėtinė erdvės ir formų viduryje atsirado vadinamasis bionikos
pasaulio pažinimo dalis. Į gamtą kiekvienam mokslas, kuris tikslingai analizuoja gamtos
žmogui verta kuo dažniau sugrįžti ne tik dėl objektus, ieškodamas būdų, kaip efektyviau
jos nepralenkiamo grožio, neišsemiamos naudoti esamas bei išrasti naujas, turinčias
įvairovės, neatskleistų paslapčių, bet ir todėl, ypatingų savybių medžiagas, kaip derinti
kad mes patys esame gamta – visi žmogaus įvairias formas, būsenas, kad jos geriau
jausmai, mintys, suvokimai kyla iš jos veikimo. jungtųsi, būtų patvaresnės, geriau tiktų
Gamta tai ne vien medžiaginių formų vienai ar kitai paskirčiai. „Bionika (gr. bios –
rinkinys, tai pirmiausia gyvasties, jos giluminio gyvybė + onika – elektronika) tai jungtinis
kodo kūrėja bei nešėja. Būdami gamtos mokslas, kuris padeda mokslininkams ir
dalimi, žmonės veikia ir gali veikti tik pagal menininkams pritaikyti gamtoje egzis-
joje esančius dėsnius ir, net jei to tuojančius reiškinius, kūno formas,
neįsisąmonina ar tariasi jiems nepaklūstą, mechaninius-fizikinius veikimo principus į
nesukuria nieko, ko gamtoje nebūtų, žmogaus aplinką. Bionika remiasi daugelis
įskaitant ir griaunančias jėgas. Tačiau aeronautikos ir aviacijos pasiekimų; visi
kūrėjams, o ypač architektams ir staty- „tobuliausi“ architektūriniai šedevrai
bininkams, pirmiau reikalingas gyvastį neapsiėjo be gyvūnų kopijavimo. Kartu
keliančių, ją palaikančių jėgų pažinimas. dirbantys biologai, inžinieriai, dizaineriai,
Jėgų, kurios nesuskaičiuojamais pavidalais technikos specialistai nuolat atlieka
reiškiasi gyvojoje gamtoje brinkstant sėklai, tarpdisciplininius tyrimus, analizuodami
kalantis daigui, skleidžiantis žiedui ir net gamtoje vykstančius reiškinius ir funkcio-
apmirštant, subrandinus vaisių. Šios bega- nuojančius mechanizmus“ (Tyrėjų naktis
linės gausos apsuptyje verta įsižiūrėti bent į 2010). Bionikoje naudojami kompleksiniai
vieną pavidalą, kurio sandara būtinai ats- tyrimai, svarbiausias biologines problemas
kleidžia ne tik vien to atskiro augalo ar planingai analizuojant kartu su mate-
gyvūnėlio, bet ir kai kuriuos bendrus Visatos matikais, fizikais, chemikais bei inžinieriais ir,
dėsnius. žinoma, pasitelkiant skaitmenines techno-
Šie dėsniai nuo pat žmonijos aušros logijas bei programavimą. Jos šaka, vadi-
daugiau ar mažiau sąmoningai naudojami nama architektūrine bionika, orientuojasi į
kiekvienam veiksmui atlikti, bet kuriam nustatytų dėsningumų, gamtos objektams
uždaviniui išspręsti. Būtent juos tiria fizika, būdingų fizikinių bei kitų savybių pritaikymą
chemija, biologija, taip pat ir matematika projektuojant ir eksploatuojant statinius.
4
ĮVADAS
Tačiau populiariojoje literatūroje archi- kokius nors biologinius darinius (juk visur
tektūros bionikai priskiriami objektai gali būti reikalingos vidinės ertmės ir jas supantys
paremti vien tik formos atitiktimi gamtiniam kiautai, komunikacijų trasos, šviesos ar oro
pavidalui, pavyzdžiui, Sidnėjaus operos angos ir t. t.), nes funkciniai procesai tiek
teatras, suprojektuotas J. Utzono, F. L. žmonių, tiek gamtos reiškinių pasaulyje iš
Wrighto sraigės formos Gugenheimo mu- esmės yra tapatūs.
ziejaus pastatas Niujorke, A. Gaudžio Kompiuterių, sudėtingų technologijų
gamtiškų pavidalų poezijos kupini darbai, eroje šiuolaikinės architektūros ir konstrukcijų
taip pat gausūs augalinių bei gyvūninių kūrėjai įkvėpimo gamtoje ieško ne ką
formų ornamentai, ypač plačiai takyti rečiau nei jų pirmtakai, o gal net ir dažniau,
senųjų kultūrų statinių puošybai. Kita vertus, mat naudojantis elektronika galima labiau
bioninei galima priskirti ir vadinamąją priartėti prie įvairiasluoksnių struktūrų,
organinę architektūrą, kurios žymiausias mikroelementų pažinimo. Fraktalų geomet-
atstovas, jau minėtas F. L. Wrightas, dau- rija, taikoma kompiuteriniam modeliavimui,
giau kūrė ne tiesiogiai gamtą kopijuo- yra itin artima gyviems objektams, kurie yra
jančias formas, bet rėmėsi giluminiais jos sudaryti iš smulkių dalių, ląstelių, molekulinių
dėsniais, dėl kurių jo statiniai puikiai įsirašė jungčių. Inžinerijoje vis daugiau naudojama
gamtos kontekste, praturtindami natūralius technologijų, sukurtų remiantis precizišku
kraštovaizdžius. Tokie, beje, yra ir pirmykščių gamtinių procesų pažinimu – tai, pavyz-
bendruomenių statiniai, tradicinė archi- džiui, šviesą tik į vieną pusę praleidžiančios
tektūra bei urbanistika. Bionine, tai yra plėvelės, savaime nusivalantys langai,
gamtą mėgdžiojančia, forma galima laikyti reagavimo į saulės šviesą sistemos ir pan.
ir paprasčiausią koloną su kapiteliu: mechanizmai. Nemaža dalis XXI amžiuje
išplatėjusi jungties su kitu elementu vieta yra kuriamų pastatų savo formomis aiškiai
pagrįsta fiziškai, kartu dažnai sutinkama apeliuoja į gamtinius provaizdžius, nes
gamtiniuose dariniuose. Kita vertus, dau- skaitmeninės technologijos leidžia kaskart
geliui, jeigu ne visiems konstrukciniams patikimiau projektuoti sudėtingus paviršius,
sprendimams, galima būtų rasti daugiau ar dinamiškas formas, daugialypes jungtis –
mažiau tiesioginius gamtinius provaizdžius. viso to gausiai rastume kiekviename
Katedrų pilioriai ir nerviūromis tarsi išpinti gyvosios aplinkos lopinėlyje. Ekologinė
skliautai dažnam gali priminti mišką, kupolai architektūra, kuriai taikomi aplinką
su juos vainikuojančiais žibintais – subren- tausojantys kriterijai, taip pat neišvengiamai
dusią aguonos galvutę, o metalinių arkų remiasi gamtinių procesų, kuriems išsaugoti
eilė – tarkim, banginio šonkaulius. Planinės ir yra skirta, pažinimu.
erdvinės statinių schemos būna panašios į
5
ĮVADAS
„Architektūros kompozicijos 2“ kurse pano, bet gali būti ir trimačiai vaizdai, netgi
gamtinio objekto tyrimui bionikos sąvoka architektūrinės abstrakcijos; čia taip pat
vartojama populiariąja žodžio prasme. Tai reikia trumpu tekstu apibūdinti panaudotas
nėra griežtai mokslinė kurio nors aspekto kompozicines priemones. Paprastai viename
analizė, tai tiesiog įvairialypis pasirinkto vaizde jų būna keletas, ir yra naudinga
gamtinio objekto tyrimas, aptarimas bei įžvelgti bei įvardinti kuo daugiau, taip
perkūrimas, reiškiamas grafinėmis bei parodant, kiek apie juos išmanoma ir
žodinėmis priemonėmis, atskleidžiančiomis gebėjimą įvairiapusiškai žvelgti į reiškinį.
pirmiausia geometrines ir kompozicines Paskutinė darbo dalis – esamų architek-
pavidalo savybes. tūrinių statinių ar jų dalių, tam tikrais aspek-
Tyrimo pradžia – objekto išorinio vaizdo tais atitinkančių tyrinėtą gamtinį objektą,
perteikimas, kreipiant dėmesį į formą, jos radimas ir grafinis pristatymas. Atitikmenys
pobūdį, dydžius, spalvą, paviršių, pa- pristatomi išorinės formos, planinės erdvinės
grindines sudedamąsias dalis, taip pat ir sandaros, taip pat tektoniniu požiūriais.
natūralistinis jo vidinės sandaros pristatymas, Viename statinyje kartais galima įžvelgti visus
piešiant charakteringus pjūvius. Toliau vaiz- tris aspektus, kitais atvejais tenka ieškoti trijų
das schematizuojamas, parodant būdingą statinių; čia taip pat reikalingi žodiniai
kontūrą – siluetą, pažymint centrus, ašis, paaiškinimai, be to, turi būti nurodytas
skaidymo ir dalių pobūdį, apibūdinant šiuose pastato pavadinimas, pastatymo vieta bei
jau geometrizuotuose pavidaluose įžvelgia- laikas ir, jei žinomi, autoriai.
mus kompozicijos principus grafiniais pieši- Tekstai, tai yra gamtos objekto
niais ir žodiniais komentarais. Žvelgiant į lietuviškas ir lotyniškas pavadinimai, grafinių
vieną ir tą patį vaizdą visuomet galima schemų komentarai, užduotį atlikusio
sudaryti bent keletą skirtingų schemų, kurio- studento vardas, pavardė, grupė ir atlikimo
se ryškinami skirtingi jo aspektai; bet kuriuo metai – tai svarbi sudėtinė darbo dalis tiek
atveju pirmiausia reikia apčiuopti pagrindi- informaciniu, tiek kompoziciniu požiūriais.
nius tiriamojo pavidalo, taip pat ypatingus jo Šrifto pobūdis, stilistika, dydžiai, juo labiau
bruožus. Abstrahavimo laipsnis gali būti įvai- visų tekstų išdėstymo bei paties šrifto tinkama
rus, nelygu ką norima parodyti, kokias savy- tvarka suteikia darbo pateikimo vaizdui
bes išryškinti. Paprastai schematizuojant atsis- užbaigtumo įspūdį ir užpildo grafiniu ažūru
kleidžia ir būna lengva parodyti būdingus tarpus tarp piešinių. Piešinių ir kitų sudėtinių
šiam pavidalui kompozicinius dėsnius – jų darbo dalių išdėstymas lapo plokštumoje –
žodinis komentaras šalia piešinio yra būtinas. tai taip pat turi būti kūrybinis sprendimas,
Kitas etapas yra grafinių kompozicijų kūri- susisiejantis (nebūtinai tiesmukiškai) su
mas, naudojant šiuos atpažintus kompozici- gamtos objekto pobūdžiu, kuriantis viso
jos dėsnius. Dažniausiai tai dekoratyvūs darbo nuotaiką. Lapo plokštumos konfigūra-
6
ĮVADAS
cija pasirenkama laisvai, reglamentuojamas užduoties turiniu ir vienas tinkamai atlikto

tik jos plotas – apie 3200 cm² (standartinis darbo pavyzdys. Knygelėje šalia kiekvieno
formatas – du 40x40 cm dydžio lapai). paveiksliuko yra nurodytas jo numeris, kuris
Šioje mokomojoje knygelėje patei- naudojamas ir tekste, kalbant apie šį vaizdą.
kiamas išsamus darbo atlikimo metodikos pri- Reikia pažymėti, kad architektūros kom-
statymas, kuriam iliustruoti panaudoti VGTU pozicijos dėstymo procesas nestovi vietoje –
Architektūros inžinerijos katedros studentų kai kurie užduoties elementai metams bė-
darbai, sukurti vadovaujant knygelės auto- gant gali nežymiai kisti, tai yra būti tikslinami,
rėms (1 ir kiti pav.). Matyti platus kiekvienos taisomi (gerinami), tačiau čia pateikta
užduoties dalies atlikimo galimybių spektras, medžiaga – tai pagrindas jai atlikti. Be to,
įkvepiantis kūrybiškumas. Knygelės skyriai kiekvienas studentas gali pateikti kūrybinių
išdėstyti pagal siūlomą darbo proceso seką, sumanymų, varijuojančių siūlomą struktūrą, ir
gale pateiktos proceso bei darbo dalių jei jie yra vertingi estetine bei informacine
išdėstymo schemos, atmintinė studentams su prasmėmis, tai visuomet sveikintini.
7
TIKROVIŠKAS GAMTOS OBJEKTO VAIZDAS

Formos pobūdis
2 3 4
Kiekvienas objektas turi savitą formą, kuria jis skiriasi nuo kitų objektų. Mes atpažįstame
pavidalų kopijas, pavyzdžiui, grafinius vaizdus, būtent tinkamai perteikiant formų ypatumus.
Kuo detalesnis atvaizdavimas, tuo didesnė tikimybė, kad daiktas bus atpažintas teisingai –
tokia natūralistinio vaizdo paskirtis.
5 6 7
8
Natūralistiškai vaizduojant objektą, gerai matosi jo sudėtinės dalys: susiskleidusį tulpės žiedą
(6) sudaro žiedlapių gaubiama ertmė, kurioje (žinome, nors šiame piešinyje nesimato)
išsidėsčiusios piestelė ir kuokelės yra šio žiedo prasmė ir turinys. Vientisą gilės vaisių (4) dengia
prie jo prigludusi ir jo formą atkartojanti kepurėlė; matyti ir kotelio jungties pobūdis. Tiek
artišokas, tiek kvietys (2, 3) – abu aiškiai sudaryti iš atskirų, netgi panašių elementų, tačiau
skiriasi bendra forma ir elementų išsidėstymo pobūdis.
8 9 10
Dažnai daikto forma įvairuoja, žvelgiant į jį iš skirtingų pusių. Yra požiūrio taškai, iš kurių
objektas atpažįstamas geriausiai – paprastai tai būna trimatį jo pavidalą rodanti padėtis (2–
7). Objektai gali būti vaizduojami ir tiesiai iš priekio, šono ar viršaus (apačios); toks vaizdas
atskleidžia siluetą, kontūro pobūdį, dažnai yra dekoratyvus (8–13). Tačiau parinkus tokią
poziciją gali būti itin sureikšminta kuri nors objekto dalis kitų atžvilgiu, kaip kad erškėtrožės
vainiklapiai 13 paveiksle užstoja vaisių, tuomet vieno piešinio gali neužtekti formai pristatyti.
11 12 13
9
Dydžiai ir jų santykiai
Apie objekto dydžius galima kalbėti dviem požiūriais: 1) apie jo tikruosius dydžius,
matuojamus, pavyzdžiui, centimetrais, 2) apie santykinius dydžius, aptariamus derinant ilgį,
aukštį ir plotį (gylį).
14 15 16
Tikrieji dydžiai išmatuojami liniuote ir užrašomi sutartiniais matavimo vienetais. Santykiniai

dydžiai – tai pačios formos pobūdį išreiškiantys dydžių deriniai, kurie ir sudaro pavidalo
specifiką. Raiškus varnalėšos (20) pavyzdys: kiekvienos detalės tikrasis dydis yra kitoks, tačiau
pagal formos pobūdį mes aiškiai atpažįstame, kaip jos grupuojasi: žiedai, lapai, stiebai. Dalių
dydžiai tiesiogiai priklauso nuo jų paskirčių (tai itin raišku 16 ir 17), kurių įvardinimas taip pat
naudingas (19).
17 18 19
10
Tarkim, obuolio pavyzdys (15) demonstruoja kompaktišką tūrį, kuriame visi pagrindiniai
dydžiai, tai yra ilgis, aukštis ir plotis, daugmaž vienodi, o kotelis turi aiškiai vyraujantį vieną
matmenį, yra labai ilgas ir kartu mažas palyginti su visuma. Gilę (14) sudaro pailgas tūris, kurio
didžiausias matmuo maždaug dvigubai didesnis už kitus. Svarbus ir kepurėlės dydžio santykis
su visuma: ji dengia daugiau kaip trečdalį vaisiaus. Skorpionas (16) – tai pailgas išskaidytas
tūris, kurio priekinė dalis žymiai platesnė už galinę; galima atskirai aprašinėti jį sudarančių
formų, tai yra kūnelio, žnyplių, kojų, uodegos, ūsų, dydžius bei jų tarpusavio santykius. Dar
kitokie yra voro (17) kūnelio ir kojų dydžių santykiai ir t. t.
20
11
Spalva
Daikto spalva kartu su forma padeda labai raiškiai atskleisti jo pobūdį, vaizduojant plokš-
tumoje. Preciziškai perteikiant šias ypatybes gaunamas kone fotografinis objekto vaizdas, bet
tai nėra šios užduoties tikslas. Čia dėmių gama gali tik priminti vaizduojamą objektą. Todėl
spalvinę paletę, būdingą tiriamam gamtos objektui, geriau perteikti tarsi užklojant ant
geometrizuotų jo pavidalų (21–26) ar net grafinių interpretacijų (27–30) (žr. tolesnius skyrius).
Tokiu būdu apibendrinamos ir pačios spalvos, išryškinant pagrindinius tonus, jų niuansuotę bei
kontrastus. Piešinio plotai, kurie užpildomi spalvų deriniu, turėtų būti santykinai panašūs į
tiriamame objekte esantį spalvinių dėmių dydžių santykį: akivaizdu, jog tai lengviau parodyti
artimesniuose tikrovei atvaizduose (21, 22, 24), bet įdomiau grafinėse kompozicijose (27–29).
Atlikimo techniką galima pasirinkti laisvai: pradedant dažymu, baigiant aplikacija.
21 22 23
24 25 26
12
Kiekvienam žmogui yra svarbu išsiugdyti spalvinę intuiciją, spalvų harmonijos jausmą, ir tam
reikia atidžiau stebėti gamtos, gyvenamosios aplinkos spalvų derinius, dailės darbuose
naudojamas spalvines kompozicijas, jų teoriją bei praktikuotis kuriant savo kūrinėlius. Žinant
spalvininkystės dėsnius nesunku įžvelgti, jog gamtos objektai juos tobulai atitinka. Tai natūralu,
nes žmonių įžvelgti dėsningumai neišvengiamai remiasi gamtos stebėjimu, kurios dalimi, beje,
esame ir mes patys. Todėl teisingai rodydami gamtos suderintą spalvų paletę, visuomet
gausime priimtiną akiai vaizdą. Tačiau bet kuriuo atveju, net ir kuriant natūralistiškiausią
paveikslą, tai bus tik mažiau ar daugiau tiksli kopija, todėl sąmoningai atsiribojant nuo
antraeilių detalių, labiau schematizuojant vaizdą ir perteikiant tik pagrindinius tonus bei jų
santykius, galima geriau suprasti šių dėsnių pasireiškimą.
27 28 29
Yra žinoma, kad labiausiai dera artimos arba papildančios viena kitą spalvos, kitaip tariant,
labai nedaug besiskiriančios tarpusavyje (23, 26, 30) arba kontrastuojančios (21, 25); abu
principai gali būti naudojami greta (28, 29). Tonai taip pat gali skirtis tik sodrumu (24, 26, 27),
be to, visais atvejais reikia kreipti dėmesį į spalvų santykį su fono atspalviu. Svarbu ir tai, kiek
kokios spalvos naudojama: apylygiai (27–29), labai nevienodai (25, 31).
30
13
31 32
Kiekvienas objekto vaizdavimas, ir ypač plokštumoje, daugiau ar mažiau abstrahuoja, kitaip

sakant, supaprastina vaizdą. Net ir labai stengiantis vaizduoti natūralistiškai, kai kas lieka
neparodyta, kita – išryškinama. Daugiau apie pavidalo abstrahavimą rašoma kitame
stambiame skyriuje, tačiau objekto spalvos – tai natūralaus vaizdo dalis, tik jos pateikiamos
gali būti ir remiantis abstrakčiomis schemomis. Kai kuriais atvejais gali būti schematizuojamas
ne tiek grafinis objekto vaizdas, bet ir maksimaliai apibendrinama pati spalvinė paletė: pvz.,
31 paveiksle rodomas tik pagrindinis apelsino žievės spalvinis tonas ir jis itin gerai pristato šį
vaisių, tačiau nepakenktų kitame paveiksle parodyti ir spalvos niuansus, tarkime, žievės
vidinio paviršiaus, minkštimo atspalvius – visa tai galėtų sudaryti ne mažiau dekoratyvų
paveikslą. Spalvų abstrahavimas matomas ir iš 32 paveikslo, kuriame vandeniniais dažais
nupieštas drugelis: spalvinių dėmių vaizdas čia yra abstraktus, svarbiau jų komponavimas,
dekoratyvumas.
14
Paviršiaus pobūdis (faktūra)
Gamtinio objekto paviršius – tai jo funkcinio santykio su aplinka raiška, riba, kuria baigiasi jo
kūnas ir dėl kurios kokybių jis suvokiamas kaip patrauklus ar grėsmingas, toks, kuris siekia būti
suvalgytas ar žadantis įdurti. Paviršiaus pobūdis gali pranešti ir apie objekto amžių:
pavyzdžiui, žvelgiant į 33 paveiksle rodomą erškėtrožės vaisių, net be nuspalvinimo aišku, jog
jis jau sunokęs ir net padžiūvęs. Iš 38 paveiksle išpieštų plaukelių nesunku atspėti, kad tai
greičiau gyvūno, o ne augalo dalys, o iš 40 paveiksle rodomo aplaupyto paviršiaus aišku, jog
toks sluoksniavimasis būdingas česnakui. Tekstūra gali būti sudėtinė, kaip kad 34 paveiksle
kaktuso paviršiaus faktūrinį efektą sudaro jo derinys su spyglių ažūru.
33 34 35
36 37 38
15
Faktūrą, kuri, atidžiai žvelgiant, visuomet yra smulki ir subtili, geriausia rodyti smulkiais
brūkšniais ar taškeliais – taip galima tiksliau išreikšti niuansus, ypatumus, formos netolygumus.
Sudėtingą paviršiaus reljefą natūralu reikšti šviesotamsos kaita.
39 40 41
42 43 44
Paviršiaus pobūdį patogu vaizduoti ne tik piešiant visą pavidalą, bet ir išdidinant kai kuriuos jo
plotelius (37, 42–44). Tai gali būti ir būdingos visam paviršiui tekstūros fragmentas, ir ypatinga
perėjimo nuo vienos dalies į kitą vieta, formą struktūruojančių linijų sankirta, atsišakojimas ir
kitos būtent šį objektą pristatančios vietos. Tinkamai atliekant darbą, derėtų taip, kaip 37
paveiksle, bendresniame vaizde parodyti, kurios būtent dalys yra išdidintos. Išdidinimo laipsnis
gali būti įvairus: jis priklauso nuo to, kokiu artumu žiūrint geriausiai atsiskleidžia paviršiaus
pobūdis (palyginimui 33 ir 43). Be to, informatyvūs bei įdomūs gali būti keli tos pačios faktūros
išdidinimo laipsnių vaizdai (41 ir 44).
16
Vidinė sandara (tekstūra)
45 46 47
Savita ir išraiškinga yra kiekvieno objekto vidinė tekstūra. Ji kaip ir paviršiaus faktūra tiesiogiai
atitinka paskirtį, tai yra pavaldi slaptam gyvybės vyksmui, besiskleidžiančiam per šį pavidalą.
Deja, mes kone visuomet turime daiktą suskaldyti, tam tikru mastu sunaikinti, norėdami
pamatyti jo vidų. Lukštenimas (45), pjūviai įvairiomis kryptimis (46, 47), dalių praskleidimas
(48), dalinimas skiltimis (52), gliaudymas ir pan. leidžia pamatyti tai, kas paslėpta.
48
17
49 50 51
Vidinis vaizdas gali būti labai sudėtingas, pilnas kontrastuojančių elementų (50) arba gana
vientisas, jame atskiros dalys gali būti įžvelgiamos tik dėl esančio niuanso (49). Tačiau
gyvame audinyje visuomet išsiskiria sudėtinės dalys, atliekančios savitas paskirtis (49–51, 54–
56), liudijančios augimo procesus (46, 47). Augalų, ypač sunokusių, viduje dažnai atsiranda
ertmės, kurios paprastai yra sėklų dėžutės. Jos sudaro raiškų regimąjį kontrastą minkštimui,
pertvaroms, pačioms sėkloms (50, 51). Sėklos kone visuomet yra standesnės už jas supančias
augalo dalis, turi apsauginį apvalkalą su savita paviršiaus faktūra, o jų išsidėstymo tvarka
sudaro vidinės tekstūros vaizdo pobūdį (49–51, 56). Segmentai, iš kurių sudarytas daugelio
augalų vidus (50–52, 54, 57–59), teikia vidaus piešiniui dekoratyvumo ir dar kartą primena,
kad grožio dėsnius sukūrė gamta.
52 53 54
18
55 56 57
58 59 60
19
Būdingos detalės
Žvelgiant į kiekvieną pavidalą, galima išskirti tik šiam ir būtent šiam objektui būdingus
elementus, išreiškiančius jo ypatumus ir leidžiančius jį atpažinti. Regėdami apelsino skiltelę ar
ananaso griežinėlį, nesuabejosime sakydami, kieno dalys tai yra. Pirmuoju atveju tai būtų
savaime atsidalinanti augalo dalis (palyginimui 61–63), antruoju – pjūvio segmentas
(palyginimui 64–66), bet abu jie reprezentuoja visumą, primena apie ją. Dalys taip pat gali
būti pristatomos su kontekstu (61), apžvelgiamos iš kelių pusių (62 ir 63), ryškinamas jų
paviršiaus ir net vidaus pobūdis (66, 67, 70).
61 62 63
64 65 66
Kita vertus, tyrinėdami gamtą, mes kone visuomet susiduriame su platesnės visumos dalimi:
ar tai būtų vaisius, ar lapas, ar žiedas – tai dar ne visas augalas. O jei ir visas, tai ir jis yra tik
augalų bendrijos dalis, kuri pati priklauso platesnėms ekologinėms sistemoms. Todėl visumos
dalis kartu yra ir jos reprezentacija, ir savaiminė visuma, kurią galima tyrinėti atskirai (61, 62).
20
67 68 69
Pasirenkant vaizduoti visumos dalį, reikia kreipti dėmesį, kiek svarbus jos vaidmuo šiai visumai:
tai gali būti segmento užbaigimas (67, 71), jungties tarp dviejų ar net kelių dalių vieta (70, 72),
gyvybę palaikančios (68, 69) ir, žinoma, ją pernešančios (63, 66) dalys.
70 71 72
21
73 74
75 76 77
Tikroviškai vaizduojant objektą, itin svarbus piešinio tikslumas, kuris gali būti gaunamas įvairiais
būdais. Piešiniuose forma išreiškiama linijomis, brūkšniais, tono intensyvumu: taikomas toninis
modeliavimas, kuris per šviesotamsą aiškiai parodo objekto apimtį. Daiktas paprastai yra trijų
dimensijų ir tai yra jo tūris; faktūra būna reljefinė, todėl platesnė pilkų tonų skalė grafiniame
vaizde padeda detaliau ir informatyviau perteikti vaizduojamojo objekto pobūdį.
22
APIBENDRINTAS GAMTOS OBJEKTO VAIZDAS (STRUKTŪROS ANALIZĖ)
Geometrizuotas pavidalo apibendrinimas (tai gali būti vadinama ir schematizavimu arba

abstrahavimu) yra labai svarbus atvaizdavimo įgūdis, nes apibendrinant atsiribojama nuo
antraeilių detalių ir išryškinami tik tam tikri bruožai, atitinkantys pasirinktą požiūrį į objektą.
78
Abstrahuojant galima kreipti dėmesį į formos sandarą (78), paviršiaus piešinio ypatumus (81),
kontūro pobūdį (79), galima derinti visus ar dalį aspektų. Apibendrinamųjų schemų gali ir turi
būti tiek, kiek reikia iliustruoti tam tikras objekto savybes.
79 80 81
23
82 83 84
Sukurti dailias grafines schemas nėra lengva, nes tai yra apibendrinamieji piešiniai, jie
netenka detalių, minštumo, nemažos dalies plastikos, suteikiančios vaizdui pilnumą ir
jautrumą. Kiekviena linija, dėmė, taškas, jų santykiai bei tarpai tampa itin svarūs, jų teikiama
žinia reikšminga, deriniai reikalauja atidos, atlikimas – precizikos (82–87).
85 86 87
24
Siluetas
Vienas pirminių apibendrinimo būdų yra pavidalo kontūro fiksavimas, tai yra daikto silueto
vaizdavimas. Siluetą lengviausia įsivaizduoti kaip daikto metamą šešėlį – tai yra tūrio ribų
piešinį.
88 89 90
Tačiau ir kiti supaprastinti pavidalo vaizdai leidžia sutelkti dėmesį į kontūrą – silueto
apybraižas. Santykis tarp kontūro ribojamo ploto ir fono rodo bendras objekto apimtis bei
ribų pobūdį. Objektas gali apimti vientisą erdvės dalį (88, 94) arba pats būti joje pasklidęs,
kartais net ažūriškas (79, 92).
91 92 93
25
Ribos gali būti vientisos, plastiškos (91, 94, 95), laužytos (79), sudėtingos (91, 97). Siluete gali
matytis ir skirtingų savybių deriniai: pavyzdžiui, apvalus vabzdžio kūnelis ir smailios kojos (80),
uždaro kontūro kaktuso liemuo ir aštrūs spygliai (97), stiebas ir lapeliai ar grūdai (92).
94 95 96
Silueto kontūrą galima apibendrinti dar aukštesniu laipsniu, vis labiau geometrizuojant
vaizdą, tačiau svarbu pernelyg nenutolti nuo objekto pavidalo: 88 paveiksle linijos tik
ištiesintos, bet apvalumai vis tiek jaučiami, o 93 ir 96 paveiksluose plastiški kontūrai yra įgiję
kampuotą pobūdį, nors vis dar atpažįstama, kas pavaizduota.
97
26
Ašys ir centrai
Kiekvienas geometrinis kūnas turi tam tikrą pamatinę struktūrą, lemiančią jo formos pobūdį.
Paprastai galima išskirti geometrinį centrą arba pagrindines linijas – ašis, taip pat plokštumas.
Gamtiniai objektai paprastai pasižymi aukštu simetrijos laipsniu, todėl jų sandarą nesunku
apibūdinti geometriniais terminais, tarp kurių bendriausi yra taškai ir linijos. Augimo, vystymosi
procesas dažnai reiškiasi kūgio, spiralės formomis, kurios struktūruoja aplink ašį besivyniojančių
ir nuosekliai didėjančių elementų eiles (98, 100). Kai kuriais atvejais ir pati ašis gali būti lenkta:
prisiminkime bananą ar aitriąją papriką. Objektas gali turėti ir keletą ašių ar simetrijos
plokštumų, kaip kad 78 paveiksle pavaizduotos jūros žvaigždės forma, bet kartu ji turi ir
pagrindinę, aukštesnio laipsnio už kitas vertikalią ašį.
98 99 100
101 102 103
27
Hierarchija
104 105 106
Kiekviename objekte galima išskirti pagrindines ir antrines, mažiau svarbias dalis. Tokie dalių
santykiai formuoja hierarchiją, tai yra daugiapakopę organizmo struktūrą, kurios grandys
tarpusavyje susijusios pavaldumo ir priklausomybės ryšiais. Medžiaginę formą organizuoja jos
geometrinė struktūra, dažnai centrai ir ašys, pristatyti praeitame skyrelyje – jie paprastai ir
sudaro aukščiausią hierarchinę pakopą. Pavyzdžiui, voratinklio (105) centras valdo visą
simetrišką tinklą, iš jo spinduliais einančios gijos sudaro antrąją grandį, o gijos – trečiąją.
107 108 109
28
110 111 112
Hierarchijos klausimas nėra vienareikšmiškas: svarbu, kuris aspektas akcentuojamas.

Pavyzdžiui, javo stiebas, laikantis grūdus (107), formos požiūriu yra svarbesnis, tačiau iš esmės
jis tik laiko gyvybę pernešančią sėklą, dėl kurios ir yra išaugęs. Česnako galvutę, rodomą 110,
111 paveiksluose, aiškiai struktūruoja vertikali ašis, bet genetinė informacija slypi skiltelės,
rodomos 112 paveiksle, apčioje ir ši svarbiausioji dalis užima visai nedaug vietos. Todėl,
aptariant hierarchiją ir dalių tarpusavio santykius, būtina aiškinti, kuriuo požiūriu nustatoma
pirmenybė.
113
29
Dalys ir skaidančios linijos
114 115 116
Kiekviename objekte galima išskirti dalis ir jas skiriančias linijas – tai yra būdingą objekto
sandarą.
117 118 119
30
120 121 122
Struktūrinio skaidymo žymės, kurios vienas dalis skiria nuo kitų, paprastai rodomos linijomis.
Linijos piešiniuose gali būti schematiškos, plonos, storos, šviesios, tamsios, banguojančios,
laužytos (120–122) priklausomai nuo objekto pobūdžio ir dalių hierarchijos. Dėmėmis galima
rodyti atskiras dalis, jų išsidėstymo ritmiką (123, 124). Dėmės taip pat gali būti įvairaus
pobūdžio: užpildytos linijomis, brūkšniais, taškais, tonu (125). Linijomis galima išskaidyti ir
santykinai vientisą formą, demonstruojant jos specifiką, struktūriškumą (118). Kartais objektas
pjaustomas netaisyklingai: 115 paveiksle forma išskaidyta nesavaiminėmis dalimis, 117, 119
paveiksluose objektas sudalintas atsitiktiniais pjūviais – toks piešinio pobūdis leidžia kūrybiškiau
pažvelgti ir ieškoti naujų išraiškos būdų, galimybių kuriant kompozicijas.
123 124 125
31
126 127 128
129 130 131
Kiekvieną objekto dalį galima išskirti ir pagal skirtingą dėmės pobūdį (127). Šiame analizės
etape rodomos dalys ir skaidančios linijos gali būti tiek tikroviško (120, 121, 129), tiek ir kuriamo
dekoratyvaus vaizdo, kuriame rodoma apibendrinta forma (126, 128). Dekoratyviame, bet
vis dar tikroviškame objekto vaizde linijos, skaidančios būdingas objekto dalis, paprastai yra
pagrindinė meninės išraiškos priemonė, kurią galima derinti ir su kitomis (129).
32
Pjūviai ir jų charakteristikos
Pjūvis parodo daikto vidinę sandarą, todėl gerai tinka paskirties, augimo ir genetinės
informacijos perteikimo mechanizmams nustatyti bei apibūdinti. Paprastai jis atveria
sudėtingą sistemą, turinčią pagrįstą vidinę tvarką (135, 136), todėl vaizdas būna ir
sudėtingas, ir kartu vientisas – iš esmės atitinkantis pagrindinį kompozicijos principą.
Apibendrintai vaizduojant pjūvius galima išgauti išraiškingas grafines schemas (132–134).
132 133 134
135 136
33
137 138 139
Pjūviais atskleidžiamos vidinės sandaros ypatybės, skaidymo pobūdis, tekstūra – tai iš dalies
jau aptarta ankstesniuose skyriuose. Tačiau pjūvių reikšmė tiriant objektą yra išskirtinė, todėl
jiems dera skirti daugiau dėmesio: išilginiai ir skersiniai pjūviai suteikia galimybę įvairiais
aspektais pamatyti ir pavaizduoti objekto dalių, būdingų elementų santykius su visuma,
visiškai skirtingas formos pobūdžio, vidinės erdvės suskaidymo, detalių tvirtinimosi ir grupavimo
situacijas (135 ir 136, 140–142). Pjūviai tiksliau parodo formų pobūdžio vidines priežastis,
atskleidžia objekto gelmę, jo konstrukciją ir kartu inspiruoja naujus kompozicinius sprendimus.
Skirtingai naudojant grafinės raiškos priemones, galima kurti įvairius to paties objekto pjūvio
vaizdus. Pavyzdžiui, 140 ir 142 paveiksluose išryškintas vis kitas vidinės sienelės linijų pobūdis,
137 ir 139 paveiksluose sukurtas pozityvo bei negatyvo žaismas. Vidinė objekto sandara,
pateikta voro pjūvyje (146), rodo formos ir funkcijos ryšį, smulkių ir stambių dalių pasiskirstymą,
pačios formos, būdingos šiai gyvybės rūšiai, logiką.
140 141 142
34
143 144 145
146
147
35
148 149 150
151 152 153
Kartais tiesiog atvaizduotas objekto pjūvis jau atrodo kaip visavertis vaizdas, kuriame
atpažįstame net kelis kompozicijos principus: paprastai raiškiai matyti simetrija, ritminė
sandara ir kt. Todėl darant pjūvius bei pateikiant jų schematizuotus vaizdus itin patogu
parodyti, kaip kompoziciniai dėsniai reiškiasi šiame objekte, juos išryškinti ir pakomentuoti
(141, 143, 145).
36
GRAFINĖ GAMTOS OBJEKTO INTERPRETACIJA, NAUDOJANT KOMPOZICINES PRIEMONES
GRAFINĖ GAMTOS OBJEKTO INTERPRETACIJA, NAUDOJANT (ATPAŽINTAS)

KOMPOZICINES PRIEMONES
Simetrija ir asimetrija
154 155 156
Kurdami piešinius, ornamentus, formas žmonės nuo seniausių laikų rėmėsi gamtos pavidalų
grožiu bei jos dėsniais – toks ir šių grafinių kompozicijų pagrindas bei įkvėpimo šaltinis.
157 158 159
37
160 161 162
Bene akivaizdžiausiai gamtoje besireiškiantis kompozicijos dėsnis – simetrija. Tiek objektų

kūnai, tiek jų dalys imtinai iki lastelinio, molekulinio lygmens sudaro kurias nors simetrines
sistemas. Gyvojoje gamtoje reiškiasi kone visos simetrijos rūšys bei jų deriniai; objektų
pavidalai paklūsta veidrodinio atspindžio, ašinei, kartais centrinei, taip pat poslinkio
simetrijoms.
163 164 165

38
Tai daugiausia priklauso nuo objekto judėjimo ar augimo ypatybių: augalai, kurie stiebiasi į
dangų, paprastai auga vertikalios ašies kryptimi (161, 163, 164), o judrių gyvūnų kūnai
dažniau atitinka veidrodinio atspindžio principą (157, 159). Visumos dalys dažnai išsidėsto
poslinkio simetrijos eilėmis (155, 156, 164, 165), kurias galima apibūdinti ir ritmo bei metro
sąvokomis (žr. kitą skyrių).
Į popieriaus ploštumą projektuojant ir piešiniu interpretuojant erdvinės simetrijos pavidalus,
gaunama laipsniu aukštesnė simetrijos rūšis: taip pagal veidrodinį atspindį sudarytas kūnas
apibendrintame piešinyje gali atrodyti kaip ašį turintis augalas, o augalo žiedas – tarsi į visas
puses besiskleidžiatis fejerverkas. Pavyzdžiui, 155 paveikslo prototipu gali būti ir margo gyvūno
nugara, o 154 paveikslo įkvėpimo šaltinis tikriausiai koks žiedas ar vaisiaus pjūvis – tokie ir visi
166–189 paveikslai.
166 167 168
169 170 171
39
172 173 174
175 176 177
178 179 180
40
181 182 183
184 185 186
187 188 189

41
190 191 192
193 194 195
Simetriją plokštumoje lengviausia įsivaizduoti kaip vienodų atvaizdų štampavimą pasirinkta

tvarka. Tvarkos pobūdis ir rodo simetrijos rūšį: 186 paveiksle pavaizduota simetrija, atidžiai
žiūrint, pasirodo besanti veidrodinio atspindžio erdvės požiūriu ir ašinė plokštumos požiūriu, o
190 paveiksle matome ašinės simetrijos pavyzdį erdvės požiūriu arba centrinę simetriją
plokštumos požiūriu. 192 paveiksle derinamos veidrodinė ir poslinkio simetrijos.
42
196 197 198
199 200
Simetrijos trūkumas arba nebuvimas taip pat laikomi simetrijos reiškinio rūšimis: sąvokos
disimetrija ir asimetrija gali būti taikomos ir kalbant apie gamtos formas (196, 199, 200). 198
paveiksle vaizdą galima jau būtų pavadinti asimetrija, 197 paveiksle parodytam žiedo
pavidalui vis dar gali būti taikomas simetrijos apibrėžimas, nors ir ne visai tiksliai. Bet čia, kaip ir
visur gyvenime ir ypač gamtoje, griežtų ribų nėra, nėra ir tobulų formų ar preciziško dėsnių
pritaikymo – tam tikri nuokrypiai yra ne tik natūralūs, bet ir, ko gero, būtini gyvybės vyksmui.
43
Ritmas ir metras
Ritmas – tai kompozicijos priemonė, kurią naudojant vienodi elementai, tolygiai besikeisdami,
kuria sudėtingą vienovę – išraiškingą ir įvairialypį vaizdą.
201 202 203
Ritmo persmelktų reiškinių ir pavidalų apstu gamtoje: galima net sakyti, kad tai kone
pagrindinė procesus reguliuojanti priemonė. Tiek laiko tarpsniai, nulemti kosminių ritmų, tiek
mažiausių dalelių virpesiai, tiek augimo vyksmas, kai maži elementai išsivysto į panašius
stambius, rodo šio principo visuotinumą. Jis įkūnytas ir formose – tiek dinaminėse, pavyzdžiui,
jūros bangavimas, tiek statinėse, tokiose kaip lapų išsidėstymas ant stiebo.
204 205
44
206 207 208
Tolygiai kisti, sudarydami ritmines eiles, gali įvairūs reiškinio ar pavidalo aspektai; lengviausia
matyti dydžio pokyčius (201, 202). Gali kisti tik atstumai tarp dalių arba ir elementai, ir
atstumai tarp jų gali didėti kartu – tai labai būdinga spiralinėms, ratilinėms struktūroms (209).
Gali kisti tik spalvinio tono ryškumas (205), tolygiai sudėtingėti kontūras, šiurkštėti faktūra ir
pan. Kartais kinta tik smulkios detalės, o stambesnės ne: 204 paveiksle vertikalios linijos
tolygiai aukštėja tik nedidelėse atkarpose, o bangos tiesiog kartoja viena kitą.
209
45
Kai visi aspektai yra vienodi ir tik tolygiai išsidėstę, ritmo sąvoka keičiama metru (palyginkite
su ant matavimo juostos sužymėtais vienodais atstumais – metrais). Tai išskirtinis ritmo reiškinio
atvejis, kai pokyčio koeficientas lygus vienam. Metrinės eilės taip pat dažnos gamtoje, o dar
dažnesnės architektūroje, nes konstrukcija paprastai reikalauja tolygaus vienodų elementų
išdėstymo. Metras itin būdingas ornamentikai – naudojant jį ir kitas komponavimo priemones,
gali būti sudaromi įvairūs raštai, ir būtent metrinės eilės yra jų pagrindas. Dažnai pasitaiko
ritmo ir metro derinys: pavyzdžiui, 202 paveiksle kiekviena horizontali metrinė eilė yra sudaryta
iš vienodų arkinių elementų, tačiau pačios eilės vertikalia kryptimi išdėstytos ritmiškai (tai yra
tolygiai mažėjant kiekvienai eilei). 205 paveiksle tolygiai kintantis tonas užklotas ant metrinės
gardelės. 206–208 paveiksluose metras derinamas su veidrodinio atspindžio, ašine bei
poslinkio simetrijomis (pastaroji iš esmės sutampa su metru), kurių kūrybingas taikymas, kaip
matyti iš pavyzdžių, teikia neribotas galimybes (210–234).
210 211
212 213
46
214 215
216
217 218
47
219 220 221
222 223 224
Akivaizdu, kad šioms kompozicijoms kurti naudotos ir kitos komponavimo priemonės:

kontrastas bei niuansas (žr. kitą skyrių), statiniai bei dinaminiai efektai, tam tikrų dalių
akcentavimas ir pan.
225
48
226 227 228
229 230 231
232 233 234
49
Kontrastas ir niuansas
Kontrasto bei niuanso raiškos prisotintas visas mūsų suvokiamas pasaulis. Mes nieko
negalėtume apčiuopti, atpažinti, jei tai niekuo nesiskirtų nuo aplinkos, vienas nuo kito: dėl
skirtumų mes suvokiame daiktus. Kontrastu vadinamas didelis, aiškus skirtumas, niuansu –
mažas, kartais vos juntamas.
235 236 237
Viename vaizde gali būti keletas ar net daugybė kontrasto ir niuanso derinių: pavyzdžiui, 236
ir 238 paveiksluose formos nuosekliai, niuansuodamos kinta, tačiau yra raiškus juodos ir baltos
spalvų kontrastas. O 243, 244 paveiksluose kontrastą sunku atskirti nuo niuanso: jį tesudaro
tamsiausių ir šviesiausių elementų, esančių šiame vaizde, skirtumas.
238 239 240
50
241 242 243
244 245 246
247 248
51
Įvairios grafinės kompozicijos
Grafinės kompozicijos gali ir turi būti kuriamos laisvai ieškant kuo dekoratyvesnio ir
iškalbingesnio vaizdo; jų įvairovė begalinė, o klasifikavimas sąlyginis, nors ir galima išskirti tam
tikras grupes.
Įdomios yra optinės kompozicijos: jose dažnai naudojama simetrija, ritmas, kontrastas, kuriais
kuriami išraiškingi, kartais net iliuziniai efektai.
249 250
251 252
52
253 254
Akcentas – dažnose kompozicijose taikomas kurios nors detalės išryškinimas. Tam paprastai
naudojamas kontrastas, o kiti elementai lieka tapatūs ar panašesni tarpusavyje. Akcentuotos
vietos gali nepaklusti bendrai simetrijos ar ritmo tvarkai (253, 254) arba būti sudėtinė jos dalis
(255, 256).
255 256
53
257 258 259
Laisvos kompozicijos kuriamos derinant įvairias komponavimo priemones, dažnai kūrybos

procese nebūtinai tai suvokiant. Žinoma, ir griežtesnėse kompozicijose būna naudojama ne
viena priemonė, tačiau laisvosiose jų deriniai mažiau struktūruoti (257–265). Aptariant tokius
vaizdus, galima ir naudinga mokėti įžvelgti ir įvardinti juose slypinčias kompozicijos priemones,
nes, kaip ne kartą minėta, visa ką reguliuoja bendrieji dėsniai, kuriems paklūsta ir grožis.
260 261
54
262 263
264 265
55
266 267 268
Erdvinės kompozicijos pasižymi trimačio vaizdo plokštumoje kūrimu – taip perteikiamas tūrinis
gamtinių formų pobūdis ir artėjama link architektūrinės erdvės įspūdžio (266–268). Tai gana
laisva gamtinės formos interpretacija, akcentuojant arba jos apvalumą, arba simetriškumą
(267, 268), arba itin būdingą skaidymą į dalis – pavyzdžiui, skilteles (269, 270).
269 270
56
Architektūrinių kompozicijų kūrimas asocijuojant gamtinį pavidalą – taip pat įdomus ir

naudingas pratimas: tai gali būti ir yra naudojama profesionaliame darbe, projektuojant
realius statinius. Komponuoti architektūrinį tūrį ar erdvę – savaime sudėtinga užduotis, o
papildomos sąlygos, kaip šiuo atveju – priminti kitą objektą – ją dar labiau komplikuoja, bet
kartu ir intriguoja, gal net suteikia impulsą kūrybinei minčiai. Vos keli rodomi pavyzdžiai labai
įvairūs: nuo gana konkrečių iki abstrakčių, nuo istoristinių iki modernistinių (271–276).
271 272 273
Kartu matyti, kad šie pirmieji kūrybiniai bandymai susieti pastatą su gamtos forma yra tarsi
mažiau išraiškingi nei plokštuminės kompozicijos; atrodytų, kad šiam uždaviniui spręsti dar
reikia papildomo pasiruošimo, kurio dalimi kaip tik būtų kitame skyriuje pristatomi jau esamų
architektūrinių objektų atitikties gamtos formoms, struktūroms pavyzdžiai.
274 275 276
57
GAMTOS IR ARCHITEKTŪROS OBJEKTŲ ATITIKTYS
Tikėtina, kad visais atvejais galima atpažinti tarp jau pastatytų statinių tokius, kurie tam tikrais
požymiais atitinka tiriamą gamtos objektą. Išskirti trys galimi ryšio aspektai: per išorinę formą,
per planinę erdvinę sandarą ir per tektoninę sandarą – yra, žinoma, sąlyginiai, nes neretai tas
pats objekto vaizdas gali išreikšti du iš jų arba visus, bet tai reikia tiksliai parodyti, paaiškinti.
Atitiktis išorinei formai
277 278 279
280 281 282
58
283 284 285
Architektūros objektai, ypač plastiškų, lenktų formų, dažnai gali priminti kokius nors gamtos
objektus, nepaisant to, ar juos kūręs architektas ketino sukelti tokį įspūdį. Kupolai (278, 280,
284) būna daugiau ar mažiau panašūs į kone visus apvalų pavidalą turinčius gamtos
objektus, panašiai ir stiebo su išplatėjusia dalimi viršuje forma (281, 289–291) ar į skilteles
panašūs statiniai (285, 288, 293). Ieškant tikslesnių atitikmenų, turinčių daugiau ryšio gijų, reikia
kreipti dėmesį į detales, pavyzdžiui, 278 paveiksle vaizduojamas Florencijos katedros kupolas
yra kiek išilgintas lyginant su pussfere, be to, turi išorines briaunas, kurių įvertinimas galėtų tikti
ir tektoniniam aspektui nusakyti, taip pat galima kreipti dėmesį į būgno bei žibinto ypatumus
ir t. t.
286 287 288

59
289 290 291
292 293
Gamtinę formą gali priminti ir pastato dalis: kupolų atveju taip ir yra. Arba kapitelis – tai svarbi
statramstinės konstrukcijos detalė, jungianti vertikalų bei horizontalų elementus ir kartu
paskleidžianti jungties vietoje sutelktą taškinę jėgą didesniam plotui (289). Todėl jis gali būti ir
tektoninio aspekto pavyzdys, bet tik tuo atveju, jei ir išplatėjusioji augalo dalis laiko virš jos
esantį elementą. Panašiai būtų ir su daugelio naudojamu Sidnėjaus operos teatro pavyzdžiu
(292, 293): jei gamtos objektui taip pat būdinga teleskopinė struktūra, galima kalbėti ir apie
ryšį, atsirandantį per planinę erdvinę sandarą, o jei tik lenkta, į skiltelę panaši forma – vien
apie išorinio pavidalo atitikimą.
60
294 295 296
297 298 299
61
Atitiktis planinei erdvinei sandarai
300
Planinės erdvinės sandaros aspektas įžvelgiamas kreipiant dėmesį į gamtos objekto vidaus
struktūrą, atskleistą tyrinėjant pjūvius. Vieni augalai ar gyvūnai, taip pat architektūriniai
statiniai turi vientisą vidinę erdvę, gaubiamą ištisinio kevalo (300), kitų vidus suskaidytas
pertvaromis, dalinančiomis jį per visą ar tik dalį aukščio (301, 302). Dar kiti būna tarsi sudėti iš
atskirų dalių (vadinamoji ląstelinė pastato plano sandara!). Dažnai patalpos jungiasi
magistralinėmis arterijomis – koridoriais, o būna, kad nuosekliai, lyg suvertos ant ašies, pereina
viena į kitą (vadinamoji amfiladinė sistema). Vertikalės požiūriu objektas taip pat gali būti
vientisas arba suskaidytas aukštais, kurie išdėstyti atskirais lygiais, o gal spirale (pavyzdžiui,
pusantriniai aukštai). Panašias skaidymo sistemas turi dauguma gamtos objektų.
301 302 303

62
Atitiktis tektoninei sandarai
Tektonikos sąvoka architektūroje reiškia statinio plastinės raiškos atitiktį jo konstrukcinei esmei.
Gamtiniuose objektuose forma ir jos sandara yra tiesiogiai susijusios ir paklūsta paskirčiai, o
architektūriniuose objektuose kartais konstravimo ypatumus slepia išorinė meninė raiška –
tuomet gaunamas daugiau dekoratyvus nei tektoniškas vaizdas. Tačiau neretai pati
konstrukcija būna sudėtinis estetinio vaizdo formantas kaip estetinis elementas – tektonika
įgyja meninės priemonės vaidmenį, žavi ne tik dekoras, o ir subalansuota statinių jėgų
suvaldymo raiška.
304 305
Tektoniškas pavidalas ypač pamėgtas modernistinėje architektūroje (konstruktyvizmo stiliaus

projektas 305), tačiau pasitaiko ir istorinių stilių objektuose (neogotikinės bažnyčios vidus 304).
Šio darbo kontekste atitiktis tektoninei sandarai numanoma kaip pastato konstrukcijos ar
naudojamų technologijų panašumas į gamtinio objekto sandaros ypatybes. Pavyzdžiui, 307
paveiksle rodomi sraigtiniai laiptai yra sukonstruoti prie ašies spirale jungiant pakopas – toks
elementų išsidėstymas būdingas daugelio augalų lapų augimui ant stiebo. Spiralinės
struktūros (306, 308), kaip minėta, yra augimo, vystymosi struktūrinis modelis, todėl gamtoje
labai dažnas. Kaip technologinių sprendimų atitikties gamtinių objektų savybėms pavyzdį
63
galima prisiminti augalų žiedlapių padėties priklausymą nuo šviesos – tai taip pat naudojama
ekologinėje (ir ne tik) architektūroje. Arba dinaminį aspektą – vandens malūno ratą (313).
306 307 308
309, 310 paveiksluose rodomi lenktų, kreivų erdvinių paviršių sandaros variantai: iš standžių
strypų suformuoti kevalai – dažnas reiškinys gamtoje (net medžio lapo plokštumai standumo
teikia išsišakojusios gyslos). Pirmuoju atveju visas paviršius sudarytas jungiant vienodus smulkius
elementus, antruoju yra pagrindinės (parabolinės arkos) ir antrinės konstrukcinės dalys.
309 310
64
311 312 313
Kadangi forma ir konstrukcija tiesiogiai siejasi, ir tai ypač raišku 311, 312 paveiksluose,
daugeliu atvejų atitiktys tektoninei sandarai ir išorinei formai sutampa, tačiau būtina išmokti
skirti šiuos du aspektus, nes architektūroje jie nebūtinai arba tik iš dalies sutampa. Pavyzdžiui,
314 paveiksle rodomas statinys iš išorės panašus į daugiaaukštį tortą, tačiau galima spėti, kad
jis laikosi dėl standžios vidinės ašies ir tuo savo tektonine sandara primena daugelį augalų ir
net gyvūnų, kurių pagrindinė atrama yra kamienas ar stuburas. 315 paveiksle rodomas
akvedukas krenta į akis pirmiausia dėl išraiškingos arkados, tačiau verta kreipti dėmesį ir į tai,
dėl ko jis pastatytas: dėl santykinai mažo vandens latako, paslėpto pačiame konstrukcijos
viršuje.
314 315
65
PAGALBINĖ MADŽIAGA GAMTOS OBJEKTO STUDIJAI ATLIKTI
PAGALBINĖ MEDŽIAGA GAMTOS OBJEKTO STUDIJAI ATLIKTI
Grafinė darbo struktūra
Pateikiamos darbo proceso ir darbo dalių tarpusavio santykio grafinės schemos skirtos
padėti geriau suvokti užduoties visumą, jos sudedamųjų dalių išdėstymo logiką tiek darbo
eigos, tiek analizės ir kūrybos rezultatų pateikimo požiūriais. Kartu svarbu atminti, kad ir šias
schemas galima taikyti kūrybiškai.
natūralistinis vaizdas
grafinės kompozicijos struktūros analizė architektūros atitikmenys
žodiniai aiškinimai (kompozicijos dėsnius tinka aptarti ir pristatant analizę, ir grafines kompozicijas)
A schema
A schema iliustruoja užduoties atlikimo seką: susipažinimas su gamtos objektu pradedamas jo

natūralistinio vaizdo analize, iš kurios išplaukia struktūros analizė – išsamesnis daikto pažinimas.
Grafinės kompozicijos kuriamos ir architektūros atitikmenys ieškomi labiau remiantis struktūros
analize, tačiau ir natūralistinis vaizdas neabejotinai tam turi įtakos. Žodiniai aiškinimai
reikalingi visoms darbo dalims, o kompozicijos dėsnių įžvalgas geriausia pateikti ten, kur jie
regimi aiškiausiai.
natūralistinis vaizdas struktūros analizė

architektūros atitikmenys grafinės kompozicijos
architektūros atitikmenys
B schema
B schema reiškia, jog struktūros analizės vaizdavimas gali iš dalies persidengti ir su
natūralistiniu bei grafinių interpretacijų vaizdais (užbrūkšniuoti plotai), o architektūros
atitikmenys rodomi atskirai.
66
Atmintinė
Atmintinė skirta pagelbėti studentui, atliekančiam knygelėje aptariamą užduotį: atmintinėje

matyti visas užduoties dalių spektras. Tikslinga atsispausdinti šią atmintinę ir darbo eigoje
žymėtis, kurios sudedamosios dalys yra jau atliktos, kurios dar nepradėtos, kurias būtų galima,
tikimasi papildyti. Gale (5 punktas) išdėstyti darbo pateikimo reikalavimai.
1. Tikrovišką gamtos objekto vaizdo analizę pateikti atsižvelgiant į šiuos aspektus:

dydžius
formą
faktūrą
tekstūrą
spalvą
charakteringus elementus
2. Gamtos objekte atpažinti ir grafiškai parodyti sandaros aspektus:

siluetus
ašis
centrus
skaidančias linijas
dalių dydžius
hierarchiją (svarbiausius ir antrinius aspektus), dalių tarpusavio priklausomybę
pjūvių charakteristikas
67
3. Kompozicijos dėsniai, atpažinti analizuojant gamtos objektą ir taikytini kompozicijose:

simetrija ir asimetrija
ritmas ir metras
kontrastas ir niuansas
4. Architektūros atitiktys gamtos objektui:

atpažinti ir grafiškai pateikti jau egzistuojantys architektūros statiniai, atitinkantys
analizuojamą gamtos objektą trimis aspektais:
išorine forma
vidine sandara
tektonika
5. Darbo pateikimas:
darbo plotas – apie 3200 cm² (standartinis formatas – du 40x40 cm dydžio lapai)
visuminė grafinių vaizdų plokštuminė kompozicija
visi užrašai – integrali visumos kompozicijos dalis:
objekto pavadinimas lietuvių ir lotynų kalbomis
trumpas tekstas, komentuojantis kiekvieną grafinį vaizdą
tinkamas šriftas: aiškus, ryškus, informatyvus, išraiška gali atitikti objekto pobūdį
darbą atlikusio studento vardas, pavardė, grupė, atlikimo metai
Kituose dviejuose puslapiuose pateiktas gerai atliktas visos šios užduoties pavyzdys (316–
319).
68
Pavyzdys
316
317
69
318
319
70
LITERATŪRA IR ILIUSTRACIJOS
Naudota ir rekomenduojama literatūra

Adomonis, J. 1994. Nuo taško iki sintezės: taikomosios dailės kompozicijos pagrindai. Vilnius.
Andriušytė, A. 2007. Architektūra – statybos menas [interaktyvus], [žiūrėta 2011 03 17]. Vilnius. Prieiga per internetą:
http://www.ebooks.vgtu.lt/product/architektra-statybos-menas.
Burneika, J. 2002. Forma, kompozicija, dizainas: studijuojantiems dizainą. Vilnius.
Broto, C. 2007. Visual dictionary of architecture & construction. Barcelona.
Ching, F. D.K. 2007. A global history of architecture. New York.
Ching, F. D.K. 2007. Architecture: form, space, & order. New York.
Ching, F. D.K. 1997. A Vizual dictionary of architecture. New York.
Crippa, M. A. 2007. Antoni Gaudí, 1852–-1926: From Nature to Architecture. Köln.
Dailės žodynas. 1999. Vilnius.
Gaušienė, R. 2003. Spalvininkystės pagrindai. Vilnius.
Guedes, P. 1979. Encyclopedia of architectural technology. New York.
Harris, C. M. 2007. Iliustruotas architektūros istorijos žodynas: anglų – lietuvių kalbomis. Vilnius.
Kasputis, V. 1978. Architektūrinė kompozicija I. Vilnius.
Kasputis, V. 1978. Architektūrinė kompozicija II. Vilnius.
Kasputis, V. 1979. Pažintis su harmonija. Vilnius.
Kasputis, V. 1981. Harmonijos ieškojimas plokštumoje. Vilnius.
Kasputis, V.; Ziberkas, L. 1982. Architektūrinės kompozicijos pagrindai. Vilnius.
Krier, R. 1988. Architectural composition. London.
Kornyeine, G. Z.; Kuntler, T. R. 1997. Erdvė, forma, spalva. Kaunas.
Lapinskas, T. 2007. Architektūrinė bionika − gamta, sustingusi judrioje formoje [interaktyvus] [žiūrėta
2011 03 04]. Vilnius: Spec. lt. Prieiga per internetą: <http://www.spec.lt/lt/architektura- Architekturine _bionika
_gamta _sustingusi _judrioje_formoje. http://www.google.lt/search?q=bionika&ie=utf-8&oe=utf-8&aq=t&client=firefox-
a&rlz=1R1GZEV_lt___LT413>.
Mačiulis, A. 1997. Architektūra: stiliai, kompozicija, menų sąveika. Vilnius.
Marteka, V. 1970. Bionika. Vilnius.
Portoghesi, P. 2000. Nature and Architecture. Milan.
Stokholm, M. 2007. Bionics. Students guide for mini Project on 4th term [interaktyvus], [žiūrėta 2011 03 04]. Helsinki.
Prieiga per internetą: <http://www.cumulusassociation.org/index.php?option=com_docman&task=doc_view&gid=49>.
Konstruktion = Structures : ein Vorschlag zur Ordnung und Beschreibung von Konstruktionen. 1992. Stuttgart.
Otto, F. 1983. Lightweight structures in Architecture and Nature. Stuttgard.
Pneu und Knochen. 1995. Stuttgart.
Гармония форм в живой природе и в архитектуре: обзор. 1976. Москва.
Лебедев, Ю. С. 1990. Aрхитектурная бионикa. Москва.
Лебедев, Ю. С. 1971. Архитектура и бионика. Москва.
Tyrėjų naktis - 2010. Renginys „Neįtikėtina zoologinė bionika“ rugsėjo 24 d. [interaktyvus] [žiūrėta 2011 02 12]. Vilnius. Prieiga per
internetą: <http://www.zool.gf.vu.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=129:tyrj-naktis-2010-renginys-netiktina-
zoologin-bionika-rugsjo-24-d&catid=91:renginiai&Itemid=91>.
71
Iliustracijų sąrašas
N. Anušauskas, IA-0 - J. Eidžiulytė, IA-2 - 21, R. Juodgudytė, IA- 6 - G. Lauruševičiūtė, IA- 4 -

57,115,131 39, 50, 72, 88, 129141, 74, 87, 187, 298 208, 225, 287, 288
(vad. A. Andriušytė) 182, 226, 229, 278 (vad. A. Andriušytė) (vad. A. Andriušytė)
(vad. A. Andriušytė)
G. Bakšinskaitė, IA-07 - A. Karalkevičiūtė, IA-07 - A. Linkevičūtė, IA-1 -
56, 83, 175, 235 A. Girdžiūnas, IA-07 - 26, 90, 265, 301 6, 163, 165, 172, 174
(vad. M. Norbutaitė) 25 (vad. M. Norbutaitė) (vad. A. Andriušytė)
(vad. M. Norbutaitė)
A. Barškutytė, IA-4 - T. Kavaliauskas, IA-2 - M. Lisauskas, IA-5 -
255, 256, 260, 261 L. Grinevičiūtė, IA-0 - 1, 15, 49, 51, 101, 103, 7, 173, 304
(vad. A. Andriušytė) 276, 294 114, 252 (vad. A. Andriušytė)
(vad. A. Andriušytė) (vad. A. Andriušytė)
D. Bartkutė, IA-07 - E. Marcikonis, IA-2 -
8, 18, 23, 58, 81, 132, 134, G. Grigorjeva, IA-1 - L. Kazlauskaitė, IA-2 - 4, 14, 53, 94, 185
180, 205, 206, 244 28, 309 34, 67, 97, 120, 137, 139, (vad. A. Andriušytė)
(vad. M. Norbutaitė) (vad. A. Andriušytė) 170, 184, 218, 228, 291,
292
S. Martinaitytė, IA-3 -
M. Brasiūnaitė, IA-5 - R. Gustaitytė, IA-1 - 232, 233, 234, 251
316, 317, 318, 319 148, 151, 219, 248 (vad. A. Andriušytė)
(vad. A. Andriušytė) (vad. A. Andriušytė) I. Klimavičiūtė, IA-6 -
140, 199, 200
D. Narmontas, IA-07-
R. Čimkus, IA-0 - V. Jankauskas, IA-2 - 116, 127, 283, 312
20, 96, 102, 194, 246, 289 126, 128, 238 (vad. M. Norbutaitė)
(vad. A. Andriušytė) (vad. A. Andriušytė) A. Kuprėnas, IA- 5 -
78, 85, 104, 106, 314
E. Narmontas, IA-07-
A. Daukantas, IA-4 - D. Jarašius, IA-07 - 193, 215
76, 99 220, 249, 254, 277 (vad. M. Norbutaitė)
(vad. A. Andriušytė) (vad. M. Norbutaitė) K. Lastauskaitė, IA- 3 -
154
V. Norkūnaitė, IA-1 -
D. Dimbelytė, IA-07 - A. Jokubauskaitė, IA-07 - 75, 77, 89, 149, 152, 166,
10, 43, 59, 60, 230, 269, 133, 142,189, 266, 279 167, 168
270, 313 (vad. M. Norbutaitė) G. Laurikietytė, IA-07- (vad. A. Andriušytė)
(vad. M. Norbutaitė) 5, 40, 90, 250, 310
K. Jovaiša, IA-06 - J. Oleškevičiūtė, IA-0 -
P. Dumčius, IA-06 - 245, 267 150, 153, 271, 273, 302
69, 293 (vad. A. Andriušytė) E. Laurutėnaitė, IA-1- (vad. A. Andriušytė)
(vad. A. Andriušytė) 27, 158, 188, 192
A. Juknevičiūtė, IA-2 - K. Paulauskaitė, IA-07 -
17, 38, 42, 44, 79, 80, 105, 32, 122, 157, 159, 237,
146, 231, 236, 239 257, 275
(vad. A. Andriušytė) (vad. M. Norbutaitė)
72
S. Piskarskaitė, IA-5 - V. Šiaudinytė, IA-07 - D. Vitkauskas, IA-5 -

144 2, 24, 46, 47, 95, 123, 124, 179
(vad. A. Andriušytė) 209, 241, 299 (vad. A. Andriušytė)
E. Pliuščikas, IA-07 - A. Vitlipaitytė, IA-07 -
viršelio pav., 259, 282 E. Šiožinytė, IA-1 - 31, 65, 268, 286
(vad. M. Norbutaitė) 29, 82, 98, 100, 130, 181, (vad. M. Norbutaitė)
183, 212, 305, 306, 307,
308
V. Pocius, IA-07 - S. Zacharov, IA-2 -
164, 171, 297 36, 37, 117, 119
(vad. M. Norbutaitė) (vad. A. Andriušytė)
J. Špokaitė, IA-07 -
22, 91, 93, 290
E. Radzevičiūtė, IA-2 - B. Zupkauskaitė, IA-3 -
9, 110, 111 30, 147, 196, 210, 211,
(vad. A. Andriušytė) 296
E. Tautvydaitė, IA-07- (vad. A. Andriušytė)
13, 33, 35, 45, 108, 191,
K. Romanov, IA-1 -
207, 213, 221, 272, 284
3, 12, 48, 96, 92, 107, 109, I. Žilinskaitė, IA- 07 -
204, 216, 217, 300 186, 311
(vad. A. Andriušytė) (vad. M. Norbutaitė)
E. Urbonas, IA-6 -
121
D. Sitavičiūtė, IA-6 - A. Žymančiūtė, IA-0 -
11, 16, 286 125, 176, 177, 195, 258
(vad. A. Andriušytė) (vad. A. Andriušytė)
J. Vaišvila, IA-0 -
19, 84, 113, 155
J. Skebaitė, IA-0 - Nepasirašęs autorius –
55, 143, 145, 156, 169, A - 41, 52, 61, 62, 63, 112
247, 303 B - 54, 227, 243
(vad. A. Andriušytė) M. Vaivada, IA-6 - C - 66, 178, 224, 280
214, 274 D - 161, 162, 198, 242,
(vad. A. Andriušytė) 253
E. Sokolov, IA- 07 -
E - 222, 223
281
(vad. M. Norbutaitė) D. Valančiūtė, IA-07 -
197
A. Soročkinas, IA-6 -
160, 201, 202, 315
(vad. A. Andriušytė) I. Venckutė, IA-07 -
71, 135, 136
R. Starkutė, IA-07 -
64, 73, 138, 203, 295
(vad. M. Norbutaitė) A. Veromėjutė, IA-6 -
68, 70, 118, 240
A. Šeikytė, IA-4 -
262, 263, 264
73

BIONIKA

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

BIONIKA

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

KOMPOZICIJOS DĖSNIAI GAMTOS FORMOSE

Vilnius „TECHNIKA“ 2011

Architektūros kompozicijos dalyko programoje viena iš užduočių –

Leidinį rekomendavo VGTU Statybos fakulteto studijų komitetas

Recenzavo: prof. Tadas Baginskas, VDA, Dizaino katedra

VGTU leidyklos TECHNIKA 1207-S mokomosios metodinės literatūros knyga

Redagavo Dalia Markevičiūtė

© Aistė Andriušytė, 2011

Gamtos objektų tyrinėjimas studijuojant bei joms giminingi mokslai. XX amžiaus

cija pasirenkama laisvai, reglamentuojamas užduoties turiniu ir vienas tinkamai atlikto

TIKROVIŠKAS GAMTOS OBJEKTO VAIZDAS

Tikrieji dydžiai išmatuojami liniuote ir užrašomi sutartiniais matavimo vienetais. Santykiniai

Kiekvienas objekto vaizdavimas, ir ypač plokštumoje, daugiau ar mažiau abstrahuoja, kitaip

Paviršiaus pobūdis (faktūra)

Vidinė sandara (tekstūra)

APIBENDRINTAS GAMTOS OBJEKTO VAIZDAS (STRUKTŪROS ANALIZĖ)

Geometrizuotas pavidalo apibendrinimas (tai gali būti vadinama ir schematizavimu arba

101 102 103

104 105 106

107 108 109

110 111 112

Hierarchijos klausimas nėra vienareikšmiškas: svarbu, kuris aspektas akcentuojamas.

Dalys ir skaidančios linijos

114 115 116

117 118 119

120 121 122

123 124 125

126 127 128

129 130 131

132 133 134

137 138 139

140 141 142

143 144 145

148 149 150

151 152 153

GRAFINĖ GAMTOS OBJEKTO INTERPRETACIJA, NAUDOJANT (ATPAŽINTAS)

154 155 156

157 158 159

160 161 162

Bene akivaizdžiausiai gamtoje besireiškiantis kompozicijos dėsnis – simetrija. Tiek objektų

163 164 165

166 167 168

169 170 171

172 173 174

175 176 177

178 179 180

181 182 183

184 185 186

187 188 189

190 191 192

193 194 195

Simetriją plokštumoje lengviausia įsivaizduoti kaip vienodų atvaizdų štampavimą pasirinkta

196 197 198

201 202 203

206 207 208

219 220 221

222 223 224

Akivaizdu, kad šioms kompozicijoms kurti naudotos ir kitos komponavimo priemonės:

226 227 228

229 230 231

232 233 234

235 236 237

238 239 240