Koks technikos pažangos poveikis žmogui?

Šiais laikais dažnai skiriasi žmonių požiūris į pasaulį. Dažnai iš aplinkinių galime išgirsti, kaip
pasaulis tobulėja ir jog žmogus turi tobulinti bei keisti pasaulį, siekia techninės pažangos, dėl tokio požiūrio
kartais pats žmogus nori tapti Dievu, kurti, o kartais ir naikinti. Kiti į pasaulį žiūri taip, lyg jis būtų tobulas, lyg
pasaulis tikras Dievo sukurtas kūrinys.

Paradoksalu, tačiau šiandien mūsų pastatai didesni, bet mažesnės bažnyčios. Platesni keliai,
tačiau siauresni požiūriai. Mūsų namai didesni, bet mažesnės šeimos. Perkame daugiau, bet džiaugiamės
mažiau. Daugiau patogumų, bet mažiau laiko. Išmokome skubėti, bet nebemokame palaukti. Galbūt
žmonės skubėdami, siekdami techninės pažangos užmiršo labai svarbią dvasinę pažangą. Daugelis pritartų,
jog siekdami inovacijų žmonės praranda vertybinius orientyrus, jei tai tęsis, mūsų ateitis bus tokia pati,
kokią Aidas Marčėnas vaizdavo savo eilėraštyje „Iš Biliūno“: „ar bepameni buvo katytė / klasikinis ir liūdnas
kliudžiau / o dabar taip toli nematyti / pasislink trupučiuką arčiau / apsakysiu vien tau kas nutiko / kol į
žiburį laimės žvelgiau / nieko tokio tik kas mums beliko / brisiaus galas ir nieko daugiau“ (eilėraštis
parašytas be skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių). Žodžiai „klasikinis ir liūdnas kliudžiau“ yra lyg tos po truputi
pamirštamos tikrosios vertybės, o žodžiais „dabar taip toli nematyti“ norima pasakyti, kad techninė pažanga
turi pasekmes viena iš jų galėtų būti žmonių bendravimas tampa netikras. A. Marčėnas taip pat mini „laimės
žiburį“, tačiau kas jis yra šiomis dienomis? Pinigai? Naujausias prabangus automobilis? Prašmatnus
telefonas, kurį turint žmogaus neriboja jokios techninės galimybės? Galbūt šie dalykai daugeliui ir reiškia
laimę, nuopelną, pergalę, tačiau pats Jonas Biliūnas „Laimės žiburyje“ kalba apie kitokią laimę, kuomet
išnyksta skriaudos, neteisybės, kai žmonės gerbią vienas kitą. Problema ta, jog tokios laimės techninė
pažanga niekada neužtikrins. Patogesnis gyvenimas, galimybių ir pažinimo plėtra žmoguje sužadina jo „alter
ego“, kuomet jį užvaldo troškimas susidievinti, kai jis manosi esąs kūrėjas, vienintelis pasaulio valdovas. Taip
nutiko ir J.W. Gėtės kūrinyje „Faustas“ pagrindiniam veikėjui Faustui. Faustas gavęs proga sudaro sandorį su
Mefistofeliu (velniu), kuris jam suteikia neribotas galimybes pažinti visą pasaulį, tačiau Faustas trokšta
žemiškos laimės ir nesiekia dvasinės pažangos. Žmogus įgavęs nežemišką galią, viską pažinti, trokšta ne
dvasinės pažangos, o žemiškos laimės

Tapdamas kūrėju žmogui dažnai neužtenka jo turimų žinių ir žemių, jis vis trokšta kažko
daugiau. Kartais baisu net pagalvoti, ką žmogus galėtų sukurti, jei turėtų jam reikimus išteklius, tai įrodo
daugeliui puikiai žinomas antrasis pasaulinis karas, kiek įvairiausių naikinimo mašinų ir stovyklų buvo
sukurta tuo laikotarpiu. Rašytojas Balys Sruoga, kuris 1943 m. buvo išvežtas į Štuthofo (naikinimo) lagerį.
Savo prisiminimų romane „Dievų miškas“, jis aprašė, kas dėjosi už lagerio sienų, kaip elgėsi esesininkai su
kaliniais ir kokia buvo lagerio tvarka: „SS nariai galėjo kalinį kiekvieną momentą nušaut, pakart, pagaliu ar
akmeniu užmušt, mesti šunim sudraskyti, apiplėšti, išplakti, degutu ištepti – taip ir toliau, taip ir toliau.
Kalinys buvo anapus įstatymų. Jis jokių teisių neturėjo.“ Lageryje kalinių laiškai buvo kritikuojami, jie
negalėjo būti nei trumpi, nei ilgi, nei liūdni ir negalėjo būti labai linksmi, visi laiškai turėjo atitikti esančią
lagerio santvarka „Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad per ilgas, kitą - kad per trumpas, - buvo parašytas
tiktai vienas sakinys, - esą, tai ne laiškas, o valdžios autoritetu pasityčiojimas.“ Žmogus turėdamas per daug
galios dažnai ją naudoja naikinimui ir kitų žmonių kontroliavimui, sudarydamas sau palankias sąlygas, kaip ir
darė antrojo pasaulinio karo nacionalsocialistų partijos lyderis, Vokietijos diktatorius.

Nors atsakymas į klausimą – koks technikos pažangos poveikis žmogui, atrodo beveik aiškus,
tačiau man vis norisi prisiminti Vytauto Mačernio žodžius: „Aš klausiau kunigų ir filosofų –/ Atsakė jie,
išdėstė viską išsamiai. / Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: / Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Manau,
jog į šiuos klausimus žmogus turi atsakyti tik pats sau. Kiekvienas šios žemės gyventojas turi tobulinti pasaulį
ne tik techniškai, bet ir dvasiškai.