9 ŽINGSNIS

ŽMOGAUS TEMOS VARIACIJOS

SOCIALINIAME KONTEKSTE

1. SOCIOLOGIJOS MOKSLAS - ŽMOGAUS FUNKCIONAVIMO VISUOMENĖJE

AIŠKINIMAS

Sužinosite ir suprasite:
 K...
 K..
 K.

SOCIOLOGIJOS MOKSLO REIKŠMĖ

Žmogus negyvena vienas! Žmogus – sociali būtybė., tad jam reikia kitų žmonių. Be kitų žmonių ir jų
poveikio žmonėmis netaptume – tik stebėdami kitus, bendraudami su kitais išmokstame reikšti jausmus,
kalbėti, dirbti – t. y. tik žmonių grupėje tampame civilizuoti. Bet tai yra tiek vertybė, tiek didžiausia
problema. Ne veltui Desmond Morris savo knygą apie gyvenimo bendruomenėje principus pavadino
„Žmonių zoologijos sodas“1 – knygoje jis lygina šiuolaikinio miesto gyventoją su nelaisvėje gyvenančiu
gyvūnu. Kodėl nelaisvėje? Todėl, kad būtent bendruomenės / visuomenės diktuojamos taisyklės daro
žmogų nelaisvą - priklausomą nuo kitų. Gimsta net atskiras sociologijos – žmogaus funkcionavimo
visuomenėje – mokslas, be kita ko, tyrinėjantis ir bendruomenės, visuomenės, minios fenomeną.
Sociologijos mokslas glaudžiai susijęs su psichologijos mokslu – daugelis socialinių reiškinių aiškinami
per atskiro žmogaus psichologiją, o bendruomenė nagrinėjama kaip tam tikras visuminis subjektas. Taigi
mes kalbėsime ne apie grynąją sociologiją, o apie socialinę psichologiją – t. y. visuomeninio žmogaus
elgesio tyrinėjimą. Socialinė psichologija, kaip mokslas, remiasi objektyviais kriterijais ir dėsniais, jos
teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Jų tyrinėjimo objektas – žmogaus socialinis (o ne
biologinis, t. y. nulemtas prigimties) elgesys; tai elgesys, (1) nulemtas, paveiktas kitų grupės narių, (2) taip
pat grupės elgesio kaita, nulemta atskiro individo elgesio.
ELGESIO MOTYVACIJA
1
Desmond Morris „Žmonių zoologijos sodas“, Vilnius: Vaga, 2013
 Bet kokio elgesio pradžia yra poreikiai. Poreikiai paprastai skirstomi į biologinius ir socialinius.
Biologiniai: maisto, miego, seksualiniai, - būtini gyvybei palaikyti, o socialiniai: bendravimo, įsitvirtinimo,
saviraiškos, - apibūdina žmogų kaip asmenybę. Poreikis (šaknis nuo žodžio „reikia“) verčia veikti – taip
atsiranda vienokie ar kitokie elgesio motyvai. Žmogus savo poreikius tenkina pasirinktinai – vienus pirma,
kitus vėliau, dar kitus visai atmeta.
Viena populiariausių yra JAV psichologo A.Maslou motyvų hierarchinės struktūros teorija. Jo
tvirtinimu, motyvai plėtojasi nuo žemesnių link aukštesnių:

STATUSŲ HIERARCHIJA GRUPĖJE

Grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų jos narių požiūriu vadinama grupės nario statusu.
Statusas turi tiesioginės įtakos savęs vertinimui, todėl grupės nariai siekia savo statusą paaukštinti arba bent
jau išlaikyti turimą. Visuomenėje, t. y. kur kas didesnėje žmonių grupėje, savo statusą turi atskiros
socialinės klasės, profesijos ar darbo pobūdis (pavyzdžiui, fizinis ar protinis darbas, verslumas ar
kūrybiškumas ir pan.). Skirtingam statusui nevienodos ir elgesio ribos. Aukštesnio statuso asmenims
daugiau leidžiama.
Taigi kiekvieno žmogaus elgesį lemia vyraujantis jo vaidmuo visuomenėje.

Tačiau Biblijoje randame kitokią žmogaus poreikių „piramidę“, kitokį požiūrį į tai, kad pirmiausia turi
būti patenkinti žemesnieji žmogaus poreikiai, kad atsirastų noras siekti aukštesnių. Perskaitykite
pasakojimą iš Biblijos ir atsakykite į klausimus:
Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt
dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.
Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Jėzus jam atsakė:
„Parašyta: ’Žmogus gyvas ne viena duona!‘.“ (Lk 4)
 a) Dažnai girdime, jog tik sotus žmogus gali pradėti galvoti apie vertybes, Dievą. Ar Biblijos
pasakojimas pagrindžia šią mintį ar ją paneigia? Paaiškinkite išsamiau.
b) Kuriam požiūriui – Maslou ar Biblijos – pritartumėte jūs? Kodėl? Kokių pateiktumėte argumentų?
c) Kuriam požiūriui – Maslou ar Biblijos – dažniau pritaria politikai (surinkite ir pateikite konkrečių
pavyzdžių)? O menininkai (surinkite ir pateikite konkrečių pavyzdžių)?

1. Perskaitykite ištrauką iš literatūrinio rašinio, nagrinėjančio veikėjų paveikslus Kristijono .Donelaičio

poemoje „Metai“, ir sudarykite teiginių ir įrodymų / pagrindimo planą.

Taigi kitiems būrams Pričkus pirmiausia yra ne kaimynas, ne savas būras, o šulcas, šaltyšius– kaimo
seniūnas; tai socialinis statusas, kartu – socialinis svoris bendruomenėje, autoritetas. Būrų gyvenime
matome tam tikrą hierarchiją, kurią paliudija galimybė... bausti. Pažiūrėkime, kokią vietą šioje
hierarchijoje užima Pričkus.
Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,
Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?
Kaimo seniūno Pričkaus veiksmai būrų atžvilgiu, netgi mušimas, laikomi teisėtais ir
teisingais (kitu atveju tai būtų tiesiog nederamas elgesys, muštynės). O jau Pričkui per ausį muša
vakmistras, šiam – ponas, o visiems lygiai primenamas tik dangiškasis - Dievo teismas - paskutinė ir
vienintelė teisinga instancija. Toks hierarchinis žemiškasis auklėjimas laikomas jei ne dorybe, tai pareiga
- ne veltui nuolat pabrėžiamos tam tikros Pričkaus pareigos: „kaip šulcui reik", o Pričkaus, kaip seniūno,
kalboje vyrauja įvardis mes, o ne aš.
Įvardis mes Pričkaus kalboje yra nevienaprasmis, bet bet kuriuo atveju tai socialinė kaukė, tai savojo
AŠ atsisakymas, tai susiliejimas su didesne bendruomene. Priklausomai nuo situacijos, Pričkus tapatinasi
su
(1) visais žmonėmis, t.y. žmonija,
(2) arba su būrais,
(3) arba su tautine bendruomene lietuvninkais (Mes, lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai, / Ponams ir
tarnams jų prilygti negalim.)
Seniūno pareigos duoda Pričkui teisę ir net pareigą kitus mokyti, auklėti, o apibendrinti pavyzdžiai,
įvardis „mes“ geriausiai tam tinka, o viską jungia viena – vargo, vargimo – semantika.
Apskritai „Metuose“ pasaulis pateikiamas kaip tam tikra taisyklių visuma – poemos veikėjai labai
dažnai vartoja įterpinį kaip reik: kaip reik tikriems gaspadoriams; kaip šulcui reik; kas krivūlei reik ir t.t.
- taip parodoma, kad tiek žmogus, tiek gamtos padarai turi atlikti tam tikrą paskirtį, kuri yra šio tobulo
Dievo sukurto pasaulio tvarkos garantas. Kai kalbame apie „Metų“žmones, šis įterpinys „kaip reik...“
leidžia jiems tarsi pasislėpti už tam tikrų pareigų, paaiškinti savo elgesį, neieškant kitų argumentų.

2. J.Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ galime pamatyti, kaip statusas lemia žmogaus
savivertę. Panagrinėkite ištraukas šiuo aspektu:

Ir abudu sėdinčiu tuojau pamatė iš raisto išsinėrusį paprastą jų šventavakarių bendrą, dėl kurio
jiemdviem šiaip jau buvo nei šilta, nei šalta. Pasergėjo ir pagreitintą jo žingsnį, ne tokį šabasinį kaip
kitomis poilsio dienomis. Pasergėjo žingsniuojant tiesiai į juodu, pajuto šiandien kitaip būsiant,
nelaukiamą įlįsiant į tą orą, kurį tik ką buvo susidarę patys sau, sau vieniem, kurio pavydu buvo, kad
kiti kvėpuotų; įlįs ir sudrums užkerėtą jų meilės sritį.
- Dėdė Geišė ateina... – patikrino tačiau ramiai Severja, nepakeldama akių nuo savo žolių
šluotelės, vis dėlto ėmė smarkiau alsuoti.
- Tijūnas ateina, - patvirtino Mykoliukas ir nė nejusdamas rankom pasirėmė vejos ir
kažin kaip nukėlė save bent per žingsnį nuo Severjos. Kiek pirma jam buvo pasidarę jauku, tiek
dabar tapo nebejauku. Kaipgi? Jis, Mykoliukas, bus besėdįs ne tik drauge su savo nuolatiniu
prižiurna, dar abipus tos pat mergaitės! Baisiai bus netinkama...
<...>
Mykoliukui Rapolas Geišė tebebuvo, kaip ir buvęs, tijūnas, ūdytojas, Pats – Pamarnecko akis,
tiesa, niekados jo nepalietęs, tačiau visados galįs jį perlieti savo bizūnu už bet kurį neįtikimą. Geišai
jis tebebuvo tas pats vergas, pastumdėlis, vaikiščias, palyginti su juo, prižiurna. <...> Viens rėkavo
savo įsakymus, nė nežiūrėdamas, kam; antras atsidėjęs vykdė tai, nė nežiūrėdamas, kokių akių ar
uostų yra tas, kurs dvarininko vardu laiko savo rankoje baudžiauninkų valdymo ženklą – bizūną.
<...> Taigi net dabar čia, pabarėje, nedirbamą dieną, toli nuo dvaro ir jo darbų, kur jį dengia ištisa
giria, kur tai valandai baudžiauninkai jaučiasi esąsau žmonės, kur ir Mykoliukas sugebėjo sudaryti
sritį ir patapti jos karalaičiu, mylimu ir mylinčiu, - jis lygiai taip pat būtų šokęs, kaip ir dvare, lig tik
būtų išgirdęs: „Mykoliuk, šok ten.“ Taigi ir dabar jis visas tiktai klausė, ką jam tijūnas tars ir lieps
padaryti.

2.1.Pamatę ateinantį Geišę, Severja ir Mykoliukas skirtingai jį apibūdina. Ką toks apibūdinimas sako
apie Mykoliuką?
2.2. Ką padaro Mykoliukas, pamatęs Geišę? Kaip pasakotojas komentuoja tokią Mykoliuko kūno kalbą?
2.3.Apibendrinkite: ar bent šventadienį, nedarbo dieną, toli nuo dvaro Mykoliukas jaučiasi žmogumi
sau? Savo nuomonę pagrįskite.
3. Kaip aukštesnis statusas veikia Geišę? Kaip jis kuria savąjį įvaizdį?

DOROVINĖ VERTYBINĖ ORIENTACIJA

Dalykas, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę ir kuris lemia veiklos kryptingumą, yra
vertybinė orientacija (arba tiesiog vertybė). Universalių, visų pripažįstamų vertybių nėra, be to, vertybės
kinta, priklausomai tiek nuo atskiro individo brandos, tiek nuo istorinių aplinkybių. Visuomenėje
vertybės kartais keičiasi staigiai ir dramatiškai Problemų kyla tada, kai atskiro žmogaus vertybės
nesutampa arba kertasi su bendruomenės, grupės (pavyzdžiui, šeimos, tautos ar pan.), kuriai žmogus
priklauso, vertybėmis.

DOROVINIŲ VERTYBIŲ SKIRSTYMAS

Dorovinės vertybės skirstomos į kelias grupes
1.SENOSIOS IR NAUJOSIOS VERTYBĖS
Suprantama, kad kiekviena nauja karta kuria ir savo santykį su senosiomis vertybėmis – kai ką
perima, kai ką koreguoja, kai ką atmeta. Dievų kartų kova paremta net Antikos mitologija!

Vidurnaktis

Vidurnaktis. Kaip niekada jaučiu

Senatvės lengvą vėją. Ir tik juokas,
Kad nebelaukiu jau seniai svečių,
O juk buvau nepralenktas pijokas.

Ilga naktis. Ir aš, manau, teisus,

Kad net kozloviškas anų laikų saugumas
Mums buvo kiek baisus. Bet nebaisus
Ir nejuokingas žodis dvasingumas.

Per daug gal ir nebuvom artimi,

Ir laikas mūsų infantiliškos jaunystės
Beveik nerealus. Bet netgi gerdami
Ieškodavome Dievo karalystės.

Naktis vėsi kaip tirščiai išgertos

Kavos puodelyje. Ir sutvarkytas butas.
Ir reikš tyneidžeriams ateinančios kartos
Tiktai degtinę žodis Absoliutas.

A.Marčėnas
Klausimai ir užduotys:
1. Eilėraščio lyrinis subjektas kalba apie “anuos laikus”, t.y. sovietmetį. Raskite eilėraštyje tai
patvirtinančias detales.
2. Tiek kalbėdamas apie save, tiek apie jaunąją kartą, A.Marčėnas vartoja svetimybes: pijokas (iš rusų
kalbos, reiškia girtuoklį) ir tyneidžeriai (iš anglų kalbos, reiškia paauglius). Kaip manote, kodėl
pasirinkti svetimžodžiai iš skirtingų kalbų?
3. Kokį pagrindinį skirtumą tarp savos ir naujosios kartos akcentuoja eilėraščio žmogus?

2. MATERIALIOSIOS IR DVASINĖS VERTYBĖS

Pasisveikinus ir išsikalbėjus apie kelionės tikslą, gryčion subėgo visi namiškiai.

- Kur mes dabar tokį svetelį padėsim? – susirūpino Viksvienė. – Žinai, iš miesto –
ponas.
- Kam jie čia dabar mane ponu vadina – juk giminės,- nustebo muzikantas.
- Bėk pakūrenk seklyčią! – stuktelėjo šeimininkė vieną merginą. – Tik langinių
neatidaryk – svečiui bus smagiau miegoti.
Darbo buvo visiems iki valiai.
 Žiogui gyventi buvo pavesta seklyčia.
Gražiais, margais apmušalais išklijuota, su dviem miesto lenktinėmis kėdėmis ties stalu.
Su nuolat uždarytomis langinėmis. Žiemą, kad vėjas šalčio nepripūstų, vasarą, kad saulė brangių
apmušalų neišgraužtų.
Iš komodos Viksvienė išėmė baltą porcelinį bliūdą svečiui nusiprausti. Bliūdas būdavo
tik retai išimamas, kunigėliui apsistojus ar gydytojui apsilankius.
--------------------------
Viksvienei staigiai prireikus krakmolo, jos vyrui kažkokioms iškilmėms besirengiant,
perkeliniams marškiniams nuprosyti ir Žiogui negalint pinigų „paskolinti“, ji taip keistai pažiūrėjo į jį,
tarytum šiai moteriai dvi visai naujos akys kakton buvo įstatytos.
- Per daug pinigų, geradėjas, leidi!
Seklyčia tapo užrakinta ir kaipo šventovė, žalčių prileista, buvo saugojama ir niekas
neįleidžiamas. Prausiamasai bliūdas buvo tuojau atimtas ir įdėtas komodon.
- Ne tokiam ponui toks daiktas!
Žiogas gyveno kart su visa Viksvos šeimyna tvankioje suodinoje gryčioje ir prausės kart
su visais pajuodusiame lovyje, pliurzendamas tame pačiame primuilintame vandenyje.

(J.Savickis „Fleita“ )

Klausimai ir užduotys:
1. Šio apsakymo veikėjas – buvęs orkestro muzikantas fleitininkas Žiogas. Netekęs darbo, jis apsistoja
pas giminaičius kaime. Iš pradžių priimtas kaip svečias, greitai Žiogas tampa našta ūkininko šeimai.
Paaiškinkite, kaip „porcelinis bliūdas“ ir seklyčia tampa pasikeitusio Viksvų požiūrio simboliu.
2. J.Savickio „Fleita“ tarsi savaip atkartoja Ezopo pasakėčios „Žiogas ir skruzdės“ situaciją. 2.1.Raskite
tuos panašumus.

ŽIOGAS IR SKRUZDĖS
Kartą žiemos metu skruzdės džiovino sudrėkusius grūdus. Žiogas išaljkęs ėmė jų prašyti
kokio grūdelio. Bet skruzdės tarė:
- O kodėl vasarą neprisirinkai?
- Vasarą neturėjau laiko, - atsakė žiogas. – Vasarą aš grojau.
- Jeigu vasarą grojai, tai žiemą šok, - atsakė juokdamosi skruzdės.

2.2. Pasakotojo simpatijos Ezopo pasakėčioje tenka skruzdėms. O kaip yra J.Savickio apsakyme? Iš ko
tai matome?
3.1. Surašykite argumentus UŽ ir argumentus PRIEŠ teiginiui: „Materialiosios vertybės yra svarbesnės
už dvasines“. Debatų principu, surenkite argumentų dvikovą.
3.2. Pasirinktą argumentą, kaip rašytojo Jurgio Savickio poziciją, remkite apsakymo „Fleita“ medžiaga –
parašykite literatūrinio rašinio fragmentą.

TAUTIŠKUMAS IR VERTYBINĖS ORIENTACIJOS

 Vydūnas išskyrė tris individo dvasinio brendimo etapus:
Žmogus sau: kai žmogus siekia dvasinio tobulumo, kai ugdosi moralę, kai jo vertybės yra sąžinė,
išmintis, savivoka.
Žmogus tautai: kai žmogui svarbus jo ryšys su tauta, gimtuoju kraštu, jo istorija, kalba, kultūra, taip
pat tautos dvasine kultūra.
Žmogus žmonijai: Kai, suvokęs save tautoje, toliau savo dvasines jėgas žmogus skiria žmonijos
tobulinimui.
Taigi suvokimas savęs tautoje, kaip tautos atstovo, yra aukštesnio dvasinio brandumo požymis.
Tačiau tautiškumas, kaip vertybė, žmogui neduoda jokios apčiuopiamos naudos, nėra matoma, tad
dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiesiog pamirštama, ignoruojama.

VERTYBINIS KLAUSIMAS LITERATŪROJE

Klausimai ir užduotys:
1.Išnagrinėkite toliau duotas ištraukas tautiškumo aspektu: kokios problemos keliamos, kokios vertybės
puoselėjamos. Susiekite kiekvieną ištrauką su jos istoriniu kontekstu.

Nubusk ir melskis: „Tėve nebe mūsų,

neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, -
pyrago duok.“ Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas, o giesmė užduso.

(Aidas Marčėnas „Metai be žiogo“)

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,

Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo
Uždainuodavom Lietuvą. Gerklės mums džiūvo,
Bet krūtinės garavo, nešalo.

Ko tada nesvajota! Ko nežadėta!

Kaip didvyriai tik laukėm karionės,
Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą
Buvo obalsis mūsų kelionės.

O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto

Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?!
Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!
Viską sprendžia iš aukšto... Ir peikia!
(Maironis „Mano moksladraugiams“)

MAŽVYDAS
<...>
Aš nežinau, kur nešti šitą kryžių,
Nes stoviu vienas ant bedugnės krašto,
Žiūriu į savo sielą ir svaigstu –
Išdegusi, tuščia, bevaisė žemė.
Paimk mane už rankos, vesk, parodyk
Bent vieną mažą, silpną, gležną daigą
Ir pasakyk: „Štai laimė“. Vesk, parodyk,
Nes ką aš pasakysiu, kai manęs
Paklaus štai šitie žmonės? Kai aš pats
Savęs paklausiu? Ką aš pasakysiu?
(Vėl pripuola prie lango, žiūri užsigulęs)
Galbūt aš pasakysiu: Lietuva...
Ji neatleidžia man tos išdavystės,
Kad palikau ją kitados... kad dievą
Aukščiau už ją laikiau...
(Grūmoja kumščiu pro langą)
Ji neatleidžia.
Nedovanoja...
(Atsisuka, tiesiasi sunkiai, bejėgiškai nuleidęs rankas)
Dieve, ji teisi!

(Just.Marcinkevičius „Mažvydas“)

Kada ir kodėl keičiasi žmogaus vertybės?

Jau nuo mažų dienų tėvai vaikams stengiasi įdiegti svarbiausias moralines ir dvasines vertybes, kurios padėtų
jiems priimti sprendimus įvairiose gyvenimo situacijose. Tačiau sunku pasakyti, ar tos vertybės nepakitusios
išsilaikys visą žmogaus amžių. Ne veltui K. Kavafis eilėraštyje „Itakė“, Odisėjo gimtinę prilyginęs svarbiausiems
mūsų gyvenimo įsitikinimams, rašė: „Itakė dovanojo tau kelionę. / Jei jos nebūtų – nevertėtų plaukti.“ Tai reiškia,
kad vertybių paieška yra labai svarbi. Be abejo, jai įtaką daryti gali daugybė veiksnių. Taigi kyla klausimas, kas gali
pakeisti individo vertybes.
Dažnai tam tikri įsitikinimai mums primetami visuomenėje vyraujančių pažiūrų. Įvairūs stereotipai verčia
žmones elgtis neapgalvotai, remtis tik tuo, jog taip mano daugelis. Panašiai elgėsi ir Bilio tėvas S. Daldry režisuotoje
kino juostoje „Bilis Eliotas“. Nuošaliame Didžiosios Britanijos miestelyje XX a. pabaigoje, vykstant dideliam
angliakasių streikui dėl uždaromų kasyklų, paauglys Bilis atranda aistrą baletui. Berniuko tėvas ir aplinkiniai to iš
pradžių nesupranta, šaiposi, smerkia, be to, laikas tokioms „nevyriškoms“ pramogoms, jų nuomone, labai
netinkamas: nėra pinigų, miestelio žmonės žiūri, kaip išgyventi dar bent vieną dieną. Tačiau vėliau tėvas supranta,
kad šokis Biliui yra viskas, ir imasi vaikui padėti siekti savo svajonės, taip įveikdamas ne tik gyvenimo siunčiamus
iššūkius, bet ir savo stereotipus. Tai pavyzdys, kaip vieną labai svarbią vertybę (šiuo atveju – kovą už angliakasių
interesus) gali pakeisti kita (meilė sūnui). Tą padaryti pavyko ir XIX a. lietuvių poetui ir tautinio atgimimo veikėjui
Vincui Kudirkai. Vaikystėje Vincas apsimetinėjo lenku norėdamas pritapti, nes to meto visuomenėje manyta, kad
lietuviai yra prasčiokai. Poetas atsikvošėjo tik atsivertęs pirmąjį laikraščio „Aušra“ numerį, kuriame išspausdintas J.
Basanavičiaus straipsnis jį stipriai sujaudino ir privertė pasijausti didžiu, galingu lietuviu. Nuo to įvykio iki gyvenimo
pabaigos V. Kudirka akivaizdžiai rodė, kad jam svarbiausia vertybė yra lietuvybė, jis iki pat mirties leido ir redagavo
lietuvišką laikraštį „Varpas“. Poetas taip pat suprato, kad žmogaus įsitikinimai, idealai turi savybę keistis, todėl
eilėraštyje „Labora!“ rašė: „Kol da idealais, brol, besigėrėsi, / Siek prie idealo, tik doro ir aukšto; / O skubink! Paskui
tu... jų išsižadėsi / Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.“ Tai puikiai iliustruoja neigiamą vertybių pokytį – kai
žmogus, susidūręs su kasdienybės iššūkiais, pasiduoda, nueina lengviausiu ir patogiausiu keliu. Todėl V. Kudirka
skatina dirbti tėvynės labui, kad taip neatsitiktų. Tikrosios vertybės nėra diktuojamos laikotarpio mados ar
visuomenės stereotipų. Jas turime atrasti patys.
Didelė problema kyla dėl to, jog manipuliuoti žmogumi ir jo vertybėmis yra ganėtinai lengva. Tą puikiai
įrodė Milgramo eksperimentas. Atrinktiems eksperimento dalyviams, kurie buvo parinkti visiškai atsitiktinai, buvo
pasakyta, kad mokslininkai tirs bausmių įtaką mokymuisi. Iš tikrųjų buvo siekiama ištirti žmogaus žiaurumo,
paklusimo autoritetui ribas. Specialiai pakviestas aktorius turėjo vaidinti „mokinį“, per kurio kūną už neteisingai
atsakytus klausimus „mokytojas“, apie tikrąją eksperimento esmę nežinantis dalyvis, leis elektros srovę, stiprumu
varijuojančią nuo 15 vatų iki 450 vatų. Eksperimento vykdytojai iškėlė hipotezę, kad iki aukščiausios įtampos nueis
tik 1% visų „mokytojų“. Jie klydo. Rezultatai parodė, jog „mokinį“ nukratyti 450 vatų įtampos elektros srove
nusprendė net du trečdaliai „mokytojų“. Aklas paklusnumas autoritetu dvelkiančiam asmeniui juos privedė iki
neįtikėtino žiaurumo. Baugina faktas, kad žmogus taip lengvai iškeičia dar vaikystėje įgautas vertybes, kaip empatiją,
rūpestį kitu, netgi pagrindinį krikščioniškąjį įsakymą – „mylėk savo artimą kaip save patį“, į, atrodo, nežmoniškus
veiksmus vien dėl įsitikinimo, kad visą atsakomybę už tai prisiims kažkas kitas.
Tikriausiai yra žmonių, manančių, kad yra tokių dalykų, kurie savo vertės niekada nepraranda, pavyzdžiui,
gyvybė. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Tą atskleidžia graikų filosofo Sokrato gyvenimo pabaiga. Atėnų teismui
paskelbus Sokratui mirties bausmę, jo paskutiniai žodžiai buvo skirti vieninteliam tikslui pasiekti – apsiginti nuo jam
primestos gėdos, nevertumo ir kaltės visuomenės atžvilgiu, prieš pastatant savo orią poziciją kaip atsvarą aplinkinio
pasaulio neteisybėms. „Tikrai labai svarbus dalykas yra ne pats gyvenimas, o kaip tą gyvenimą nugyveni“, sako
Sokratas Platono dialoge „Sokrato apologija“. Už savo įsitikinimus filosofas sumoka didžiausią – gyvybės – kainą.
Negi tai nėra paradoksalu? Juk kiekvienos būtybės pagrindinis instinktas yra saugoti savo gyvybę, tai ar neturėtų
būtent ji būti svarbiausia mūsų visų vertybė? Vis dėlto kai kurie žmonės išdrįsta ją iškeisti į išlikimą ištikimam
kitoms per gyvenimą surastoms vertybėms.
Žiūrėdamas į psichologo M. C. Esher iliustraciją „Angelai ir demonai“ žmogus visada matys arba baltus
angelus, arba juodus demonus, priklausomai nuo to, kurioms figūroms tuo metu skirs savo dėmesį. Taip yra ir
gyvenime – mūsų vertybės priklauso nuo mūsų požiūrio. Mes nusprendžiame, ar padėsime savo vaikui siekti
svajonių, ar toliau leisimės vedami per gyvenimą stereotipų. Mes nusprendžiame, ar pamiršime visą žmogiškumą ir
žmogų nukratysime 450 metų įtampa, ar supratę tokio elgesio žiaurumą atsisakysime dalyvauti tokiame
eksperimente. Vertybių paieška yra bene svarbiausia mūsų gyvenimo dalis. Todėl eilėraštis „Itakė“ yra užbaigiamas
tokiais žodžiais: „Kada įgysi išminties ir patyrimo, / tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.“ Per savo amžių daugelis ne
kartą pakeisime savo vertybes, tačiau svarbiausia, kad tą darydami išliktume ištikimi sau.