VILNIAUS UNIVERSITETAS

MEDICINOS FAKULTETAS
MUZIKOS TERAPIJA

MUZIKOS TERAPIJA SUAUGUSIEMS, SERGANTIEMS

DEPRESIJA
REFERATAS

Tikrino:

Vilnius, 2021
 ĮVADAS
Depresija – dažnas psichologinis sveikatos sutrikimas. Jis gali paveikti nuotaiką, mintis, fizinę
žmogaus gerovę. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, maždaug 3,8% viso pasaulio
gyventojų serga depresija (Horld Health Organizaton, 2021). Jau 2008 m. šią ligą PSO įvardino kaip
trečią didžiausią nedarbingumą sukeliančią ligą (Horld Health Organizaton, 2008) bei numatė, kad
2030 m. ji šiame sąraše užims pirmąją vietą. Patys sudėtingiausi sunkios depresijos atvejai gali baigtis
savižudybe. Šiuo metu tai ketvirta pagal dažnumą 15 – 29 m. jaunuolių mirties priežastis pasaulyje
(Horld Health Organizaton, 2021), o Lietuva, 2018 m. Eurostat duomenimis (Eurostat, 2018), užima
trečiąją vietą pagal savižudybių skaičių Europos Sąjungoje.
Depresijos epizodams dažniausiai yra būdinga slogi nuotaika, energijos stoka, apetito
praradimas, pasitenkinimo bei interesų rato sumažėjimas, jaučiamas ilgalaikis nuovargis, pablogėjęs
miegas. Depresijos diagnozavimas ir gydymas dažnai būna sudėtingas, nes ji pasireiškia įvairiais
simptomais, gali progresuoti nenuspėjamai ir į gydymą ne visada gali reaguoti teigiamai. Liga gali būti
gydoma pasitelkiant įvairias psichoterapijos, menų terapijos formas bei antidepresantus. Ir nors tyrimai
rodo, kad antidepresantai veiksmingi tik maždaug 20–30% juos vartojančių pacientų (Linde et. al.
2015), tai vis dar yra dažniausiai pasirenkamas depresijos gydymo būdas.
Muzika, labiau negu kitos meno formos, geba perteikti įvairius jausmus, nuotaikas ir emocijas.
Ji gali tapti psichoemocinių reakcijų stimulu kiekvienam besiklausančiajam (Abramavičiūtė-
Mučinienė, Aleksienė, 2016). Muzikos terapija – plati tarpdisciplininė sritis, kurioje susijungiam menas
ir mokslas, kad būtų pasiekti žmogaus sveikatos tikslai. Amerikos muzikos terapijos asociacija teigia
(American Music therapy Association, 2005), kad muzikos terapija gali padėti sumažinti stresą, gerinti
atmintį, atpažinti emocijas ir jas išreikšti, pagerinti komunikaciją ir skatinti psichologinę reabilitaciją.
S. Aalbers ir bendraautorių tyrimo duomenys rodo (2017), kad muzikos terapija padeda sumažinti
depresijos simptomus, pagerina pacientų emocinę būseną bei funkcionavimą. Muzikos terapijos
veiklose depresija sergantys žmonės gali išmokti atpažinti savo emocijas bei atitinkamai jas keisti.

2
 1. Depresija
1.1. Depresijos simptomai ir diagnozavimas

Depresija – tai liga, kuri gali apimti visą kūną, sutrikdyti mintis bei emocijas. Akivaizdžiausias
depresijos simptomas – prislėgta nuotaika. Pacientas taip pat gali prarasti susidomėjimą kasdienine
veikla, prastai miegoti, būti išsiblaškęs, negebėti sutelkti dėmesio (Janonytė, Kasiulevičius, 2009).
Dažnai pasireiškia nevilties ir bejėgiškumo jausmai (Horld Health Organizaton, 2021), pacientai
jaučiasi išsekę po nedidelės veiklos, kuriai nereikėjo daug pastangų. Depresijai tai pat būdinga apetito
bei kūno svorio pasikeitimai, galvos skausmai taip pat kaulų ir raumenų skausmai, kurie neišnyksta po
tinkamo gydymo medikamentais. Depresiją gali sukelti ir didelis patiriamo streso kiekis darbe,
asmeniniame ar socialiniame gyvenime. Tokiu atveju pacientai atsiriboja, atsisako mėgstamos veiklos,
neprisiverčia atsikelti, eiti į darbą ar net bendrauti su kitais.
Dalis pacientų, net ir jausdami pagrindinius depresijos simptomus, nesikreipia pagalbos.
Tokiais atvejais depresija nenustatoma, pacientui neskiriamas gydymas. Negydoma ši liga gali lemti
nedarbingumą, o kartais net savižudybę. Dėl simptomų įvairovės bei panašumo į kitas ligas bei
sutrikimus, depresiją dažnai sunku nustatyti ir tiems, kurie kreipiasi pagalbos (Horld Health
Organizaton, 2021). Galvos ir raumenų skausmai gali būti priskiriami bendram nuovargiui, apetito
pasikeitimas nuotaikų svyravimo epizodams. Taip dar dalis sergančiųjų lieka su netinkama diagnoze ir
neveiksmingu gydymu. Tarptautinėje ligų klasifikacijos sistemoje nurodoma (Horld Health
Organizaton, 2018), kad diagnozuojant depresiją reikėtų remtis skaičiumi ir pasireiškimo dažnumu per

pav. 1 Sunkaus depresijos sutrikimo matavimo skalė (Horld Health Organizaton,

2018) 3
dvi savaites (pav.1). Kad pacientui būtų nustatyta sunki depresija, jis turėtų nurodyti, kad per
pastarąsias dvi savaites beveik kiekvieną dieną jautė bent penkis iš skalėje nurodytų simptomų
(depresyvi nuotaika, malonumo praradimas, kaltės ir bejėgiškumo jausmas, mintys apie savižudybę,
energijos nebuvimas, miego sutrikimas, svorio ir apetito sutrikimas, negebėjimas mąstyti ir susikaupti,
psichomotorinių funkcijų sulėtėjimas) ir bent vienas iš jų turi būti pagrindinis (depresyvi nuotaika arba
malonumo praradimas). Ši skalė skirta nustatyti labai sunkią depresiją ir yra plačiai naudojama
ligoninėse visame pasaulyje (Malhi, Mann, 2018). Plačiai paplitusios ir dažnai naudojamos ir
paprastesnės skalės, kur depresijos sunkumo lygis matuojamas taškais. Tokios skalės dar vadinamos
refleksinėmis, nes pacientas jas gali atlikti ir save laukdamas susitikimo su gydytoju ar net namuose
(Malhi, Mann, 2018). Viena iš jų – Beck Depresijos skalė (Beck et. al. 1961). Ją sudaro dešimt
klausimų, į kuriuos atsakydamas pacientas turi pasirinkti vieną iš keturių galimų atsakymo variantų.
Kiekvienas variantas turi skaitinę vertę. Tikėtina, kad pacientas surinkęs 17 ir daugiau taškų serga
depresija arba yra sveikatai pavojingoje situacijoje ir veiksmų turėtų būti imtasi tuojau pat.

1.2. Depresijos paplitimas pasaulyje bei Lietuvoje

Tyrimai rodo (Bromet, 2011), kad bent vieną depresijos epizodą per savo gyvenimą
turėjo apie 6% pasaulio gyventojų. Iš jų 15–18% patenka į sirgimo depresija rizikos grupę. Dažniausiai
depresija serga suaugusieji nuo 40 metų, tačiau surinkti duomenys rodo (Schwartz, Petersen, 2016, p.
7), kad beveik 40% iš jų pirmąjį depresijos epizodą patyrė dar nesulaukę 20 metų. Pasaulio sveikatos
organizacija (PSO) nurodo (Horld Health Organizaton, 2021), kad maždaug 5% viso pasaulio
suaugusiųjų serga depresija. Dar 2008 m. PSO numatė, kad depresijos mąstai tik augs ir 2030 m. ji bus
dažniausiai nedarbingumą sukelianti liga (Horld Health Organizaton, 2008).
Sveikatos metrikos ir vertinimo instituto (IHME) duomenimis (OECD/EU, 2018), 17,9 proc.
Lietuvos gyventojų patiria psichikos sutrikimus, didžiąją jų dalį sudaro alkoholio bei narkotikų
sukeliami psichikos sutrikimai bei įvairių rūšių depresijos. Tai yra 0,6 proc. daugiau nei Europos
Sąjungos vidurkis, tačiau didelė tikimybė, kad realus su psichikos ligomis susiduriančių žmonių
skaičius gali būti didesnis. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis (Valstybinis psichikos
sveikatos centras, 2019), 2019 m. Lietuvoje nuotaikos sutrikimais ir depresijomis sirgo maždaug 16 iš
1000 gyventojų.

4
 2. Muzikos terapija
Pasaulio muzikos terapijos federacija (World Federation of Music Therapy) muzikos terapiją
apibrėžia kaip muzikos ir jos elementų profesionalų panaudojimą medicinos, ugdymo ir kitose
aplinkose, siekiant pagerinti tiek fizinę, tiek emocinę, tiek komunikacinę bei socialinę ir net dvasinę
asmenų gerovę. Tai nurodo, kad muzikos terapiją galima taikyti gydant ar palengvinant įvairias
medicinines būkles, tarp jų ir depresiją. Pagrindiniai depresijos simptomai – prislėgta nuotaika,
pasitenkinimo nejautimas, energijos stoka. Žinoma, kad depresiją galima gydyti psichoterapija, tačiau
kartais pacientams, kuriems pasireiškia sunki depresijos forma gali būti sunku ar nemalonu kalbėti.
Psichologinės pagalbos forma, kurios metu galima bendrauti neverbaliniu būdu, pavyzdžiui muzikos
terapija, gali tapti alternatyva tokios būklės pacientams. Psichoterapinė muzikos terapija yra viena iš
muzikos terapijos sričių (Abramavičiūtė-Mučinienė, Aleksienė, 2016). Ji dažniausiai taikoma įvairiose
psichikos sveikatos įstaigose, papildo jau taikomą standartinę priežiūrą pacientams su įvairiais
psichikos sveikatos sutrikimais. Per tokias muzikos terapijos sesijas klientai (pacientai) mokosi
atpažinti, vertinti, keisti ir valdyti savo emocijas, kurti ryšį su kitais žmonėmis. Psichoterapinės
muzikos terapijos metu dalyviams yra suteikiama galimybė žaidybiniais, meniškais metodais tyrinėti
sudėtingus jausmus, skaudžias patirtis. Tyrimai rodo (Aalbers, 2017), kad muzikos terapija gali turėti
trumpalaikį teigiamą poveikį depresija sergantiems žmonėms. Taip pat pažymėtina, kad taikant
muzikos terapiją kartu su įprastiniu gydymu teigiami rezultatai pasiekiami greičiau nei taikant vien
įprastą gydymą.

2.1. Psichoanalitinė – psichodinaminė muzikos terapijos teorija

Šios teorijos pagrindas – psichoanalizė. Psichologai įvairiais psichoanalitinės –

psichodinaminės teorijos aspektais grindė įvairių konfliktų kilimą ir jų sprendimą (Abramavičiūtė-
Mučinienė, Aleksienė, 2016). Dažna nuomone, jau esamų psichologinių žmogaus problemų priežastys
būna nulemtos praeities (dažnu atveju vaikystės) patyrimų.
Pagrindiniai psichoanalitinės – psichodinaminės teorijos aspektai:
1. Žmogaus sąmonės ir pasąmonės egzistavimo pripažinimas;
2. Žmogaus pasąmonės veiklų varomųjų jėgų (poreikių, norų, įtakų) svarbos įvertinimas;
3. Psichikos gynybos mechanizmų, neįsisąmonintų psichinių jėgų, afektų ir mąstymo sąveikos
pripažinimas.

5
 Ši teorija muzikos terapijoje gali pasireikšti įvairiai. Viena iš galimybių – laisva muzikinė
improvizacija. Ji kuriama spontaniškumo ir laisvų asociacijų principais, kurie suteikia galimybę
pasiekti pasąmonę, užslopintas emocijas. Improvizacijos rezultatai suteikia galimybę išgirsti vidinius
konfliktus, juos analizuoti. Tokiu būdu medžiaga iš pasąmonės perkeliama į sąmonę, ją pasidaro
lengviau suprasti. Per muzikinę improvizaciją klientas (pacientas) gali išreikšti savo sunkiai nusakomus
jausmus, nerealizuojamus poreikius. Tai gali padėti išvalyti mintis, sumažinti stresą, pagerinti
psichologinę būseną. Taip pat palanki sukurta kūrybinė atmosfera gali padėti kurti objektinius ir
tarpasmeninius ryšius. Dar viena psichoanalitinės – psichodinaminės teorijos pasireiškimo muzikos
terapijos galimybė – per muzikos klausymąsi. Sukūrus tinkamą aplinką ir pritaikius tinkamus metodus
klausantis muzikos sužadinta kliento (paciento) pasąmonė vaizduotės pagalba gali pradėti kurti įvairius
vaizdinius, simbolius. Tai objektai, reprezentuojantys užgniaužtas mintis, emocijas, poreikius ar
potraukius. Simboliai ir vaizdiniai klientui (pacientui) yra daug realesni nei emocijos, todėl jų
perduodamas paslėptas reikšmes lengviau analizuoti, surasti problemų/konfliktų priežastis, ieškoti
sprendimo būdų.
Pagrindiniai psichoanalitine – psichodinamine teorija paremtos terapijos tikslai: 1) į pasąmonę
nustumtos informacijos analizė; 2) pagalba emocijų (konfliktų) priežasčių atskleidimo ir asmenybės
pokyčių procese (Abramavičiūtė-Mučinienė, Aleksienė, 2016). Taip orientuota muzikos terapija
naudinga pacientams, turintiems psichikos sveikatos problemų, tarp jų ir sergantiems depresija.

2.2. Receptyviosios muzikos terapijos intervencijos

Receptyvios muzikos terapijos metu terapeutas naudoja įvairius metodus siekdamas, kad
klientas (pacientas) įsitrauktų į muzikos klausymosi patirtį. Klientai (pacientai) yra skatinami klausytis
įrašytos ar gyvai atliekamos muzikos, į ją reaguoti reflektuojant, rašant dienoraštį, pasidalinant savo
įspūdžiais, aptariant klausytą muziką, atsipalaiduojant. Tam dažnai naudojamas H. Bonny sukurtas
GIM (angl. guided imagery and music) metodas. Taikydamas jį terapeutas nukreipia pacientą, padeda
jam girdimą muziką sujungti su vaizduote, asmeniniais emociniais išgyvenimais. GIM metodas yra
pripažintas visame pasaulyje, bandoma jį pritaikyti įvairioms klientų (pacientų) grupėms, todėl
klasikinė jo struktūra gali būti kaitoma (sesijos trukmė, muzikos stilius, parenkami pratimai). Klasikinis
GIM metodas turi 4 dalis – preliudija, įvadas, muzikinė kelionė ir postliudija. Taip dalis pavadino pati
metodų kūrėja H. Bonny. Pirmojoje sesijos dalyje (preliudijoje) terapeutas stengiasi, kad klientas
(pacientas) nukreiptų savo mintis nuo kasdienybės, rutinos, atsiribotų nuo dienos įvykių. Tai įvyksta,
kai pacientas įsitaiso patogioje padėtyje (atsigula/patogiai atsisėda) ir užsimerkia. Įvade (antrojoje

6
dalyje) terapeutas padeda klientui (pacientui) atsipalaiduoti ir susikoncentruoti darbui. Pravedamas
trumpas atsipalaidavimo pratimas (terapeutas sako instrukcijas: įtempti vieną kūno dalį, ją atpalaiduoti
ir t.t.), jo metu terapeutas išklauso klientą (pacientą) neraminančią mintį, klausimą, emociją, bando
padėti ją įsivaizduoti vizualiai, pasiekti gilesnius sąmonės lygius. Muzikinės kelionės (trečioje) dalyje,
klientas (pacientas) keliauja per savo vaizduotę klausydamasis muzikos. Terapeutas šioje dalyje yra
tarsi palaikytojas, kuris išklauso visų kliento įžvalgų. Šios dalies tikslas – išlaisvinti kliento vaizduotę,
paskatinti jį realiai pamatyti savo vaizdinius padedant muzikai. Sesijos pabaigoje (postliudijoje)
pacientas, paskatintas terapeuto, savo vaizdinius, patirtus muzikinės kelionės metu, išreiškia įvairiais
būdais: piešimu, skulptūra, poezija ir kita. Tada visas procesas yra reflektuojamas kartu su terapeutu,
aptariama, kaip matyti vaizdinai siejosi su gyvenimo aktualijomis, ką jie galėtų simbolizuoti.
Receptyvi muzikos terapija laikoma veiksminga depresijos gydymui dėl keleto priežasčių.
Pirmiausia pastebėta, kad įvairūs muzikos raiškos elementai tiesiogiai veikia sąmonės aktyvumą,
stimuliuoja vaizduotę ir pojūčius (Bruscia, 2015). Skirtingo stiliaus muzika gali paveikti nuotaiką,
pažadinti emocijas, motyvuoti arba slopinti fizinį aktyvumą, stimuliuoti psichologinę energiją. Taip pat
receptyvi muzikos terapija gali padėti sumažinti stresą bei skausmą (Aalbers et. al. 2017).

2.3. Aktyviosios muzikos terapijos intervencijos

Muzikos improvizacija yra ypač veiksminga aktyvioje muzikos terapijoje (Abramavičiūtė-

Mučinienė, Aleksienė, 2016). Jos metu klientas (pacientas) turi galimybę prisiliesti, susipažinti su
įvairiais instrumentais ir jais kurti muziką. Instrumentai dažnai būna paprasti, norint jais groti nėra
būtinas specialus pasirengimas. Improvizacijos metu klientas pasąmoningai kuria muziką, kuri yra
vienaip ar kitaip susijusi su jo asmeniniais išgyvenimais, taigi yra daug labiau paveiki. Tyrimai rodo,
kad aktyvioji muzikos terapija, taikoma kartu su įprasta priežiūra gali padėti palengvinti depresijos
simptomus (Erkkilä, et al, 2011). Muzikos terapijos improvizacijos gali būti labai įvairios. Vienas iš
metodų – IIMT (angl.: improvisation integrative music therapy). Jis buvo pradėtas kurti Suomijoje
2012 m. (Erkkilä, 2016), šiuo metu vis dar tobulinamas, tačiau jau buvo atlikti tyrimai jo
veiksmingumui patvirtinti. Metodo esmė – improvizacijos būdu kartu su klientu kurti muziką, tada
diskutuoti apie jos sukeltas emocijas, kaip tos emocijos paveikė, kokius prisiminimus, vaizdinius,
problemas iškėlė. IIMT metodas yra paremtas klinikine improvizacija, kurios tikslas – stimuliuoti
emocijas, metaforas ir asociacijas (Erkkilä, 2019). Vėliau, klientas (pacientas) kartu su terapeutu gali
jas aptarti, vertinti, įvardinti ir mėginti jas keisti. Naudojant IIMT metodą su depresija sergančiais
suaugusiaisiais, dažniausiai iššaukiamos neigiamos, nerimą keliančios emocijos. Tai galima numatyti

7
jau žinant pagrindinius depresijos simptomus: prislėgta nuotaika, nerimas, motyvacijos trūkumas.
Tačiau tyrimai rodo, kad taip sužadintas emocijas klientai (pacientai) lengviau pakelia, noriau
reflektuoja, o tai skatina depresijos simptomų lengvėjimą (Erkkilä, 2019).

3. Išvados ir rekomendacijos

Remiantis įvairių šalių literatūros šaltiniais, galima teigti, kad muzikos terapija gali būti
suprantama tiek labai plačiai, tiek labai siaurai. Tikslinga sakyti, kad tai tarpdisciplininė profesija,
kurioje apjungiamas menas ir mokslas. Natūralus muzikos kaip psichoemocinio jausmų stimulo
elementas leidžia pasitelkti muzikos terapiją gerinant asmenų psichologinę būseną, taip pat
gydant/lengvinant įvairius psichologinius sutrikimus, tarp jų ir depresiją.
Muzikos terapija turi daug skirtingų metodų, kurie gali būti naudojami siekiant skirtingų tikslų.
Atsižvelgus į pagrindinius depresijos simptomus, paveikiausi galėtų būti improvizacijos (IIMT) IR
aktyvaus muzikos klausymosi (GIM) metodai. Nors metodai skiriasi tikrai kardinaliai (pirmasis
priklauso aktyviajai, antrasis receptyviajai muzikos terapijos formai), tačiau jų tikslas panašus –
sužadinti kliento (paciento) emocijas, padėti jas atpažinti, analizuoti jų atsiradimo priežastis. Įvairūs
atlikti tyrimai rodo, kad šie metodai tinkami depresijos simptomų lengvinimui.
Atsižvelgiant į depresijos paplitimą pasaulyje, rekomenduotina apsvarstyti muzikos terapiją
kaip galimą papildomą gydymo metodą, kuris būtų naudojamas kartu su standartine pacientų priežiūra.
Tokiu būdu būtų galima pasiekti maksimalią naudą.

8
 LITERATŪRA

1. Aalbers S, Fusar-Poli L, Freeman RE, Spreen M, Ket JC, Vink AC, Maratos A, Crawford M,
Chen XJ, Gold C, 2017, „Music therapy for depression”. Cochrane Database of Systematic
Reviews, vol 11, Issue 11. Prieiga per internetą:
<https://www.cochranelibrary.com/cdsr/doi/10.1002/14651858.CD004517.pub3/full> [žiūrėta
2021 m. gruodžio 16 d.]
2. American Music therapy Association, 2005, What is Music Therapy?. Prieiga per internetą:
<https://www.musictherapy.org/about/musictherapy> [žiūrėta 2021 m. gruodžio 20 d.]
3. Beck AT, Ward Ch, Mendelson M, Mock J, Erbaugh J, 1961, “An Inventory for Measuring
Depression”, Arch Gen Psychiatry. vol 4, Issue 6, p. 561–571. Prieiga per internetą:
<https://www.ismanet.org/doctoryourspirit/pdfs/Beck-Depression-Inventory-BDI.pdf> [žiūrėta
2021 m. gruodžio 15 d.]
4. Bromet E, Andrade LH, Hwang I, et al. 2011, “Cross-national epidemiology of DSM-IV major
depressive episode: BMC Med, Issue 9, p. 90. Prieiga per internetą:
<https://www.scopus.com/record/display.uri?eid=2-s2.0-
79960659664&origin=inward&txGid=90ca0fea325492ad26733c4b9fdbf75d> [žiūrėta 2021 m.
gruodžio 21 d.]
5. Bruscia KE, 2015, Notes on the Practice of Guided Imagery and Music. Barcelona Publishers
Dallas.
6. Erkkilä J, Punkanen M, Fachner J, Ala-Ruona E, Pöntiö I, Tervaniemi M, Vanhala M, Gold C,
2011, “Individual music therapy for depression: randomised controlled trial”, British Journal of
Psychiatry. Cambridge University Press, vol 199, Issue 2, p. 132–139. Prieiga per internetą:
<https://doi.org/10.1192/bjp.bp.110.085431> [žiūrėta 2021 m. gruodžio 27]
7. Eurostat, 2018, Suicide death rate by age group. Prieiga per internetą:
<https://ec.europa.eu/eurostat/databrowser/view/tps00202/default/bar?lang=en>. [žiūrėta: 2021
m. gruodžio 10 d.]
8. Linde K, Kriston L, Rucker G, Jamil S, Schumann I, Meissner K, Sigterman K, Schneider A,
2015, “Efficacy and acceptability of pharmacological treatments for depressive disorders in
primary care: systematic review and network meta-analysis”, The Annals of Family Medicine, vol
13, Issue 1, p. 69–79. Prieiga per internetą: <https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/25583895/>.
[žiūrėta 2021 m. gruodžio 20 d.]
9
9. Malhi GS, Mann JJ, 2018, “Depression”. The Lancet, vol 392, Issue 10161, p. 2299–2312.
Prieiga per internetą: <https://www.thelancet.com/journals/lancet/article/PIIS0140-
6736(18)31948-2/fulltext> [žiūrėta 2021 m. gruodžio 21 d.]
10. OECD/EU, 2018, Health at a Glance: Europe 2018: State of Health in the EU Cycle. OECD
Publishing, Paris. Prieiga per internetą: <https://doi.org/10.1787/health_glance_eur-2018-en>
[žiūrėta 2021 m. gruodžio 15 d.]
11. Schwartz TL, Petersen T, 2016, “Depression: treatment strategies and management” in
Depression: phenomenology, epidemiology, and pathophysiology, sudarytojai N. Nihalani, M.
Simionescu, B. W. Dunlop, CRC Press, Boca Raton, Florida, p. 1–22.
12. Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2019. Prieiga per internetą:
<https://vpsc.lrv.lt/lt/statistika/psichikos-ir-elgesio-sutrikimu-statistika>[žiūrėta: 2021 m.
gruodžio 5 d.].
13. World Health Organization 2008, The global burden of disease: 2004 update. World Health
Organization, Geneva. Prieiga per internetą
<https://apps.who.int/iris/bitstream/handle/10665/43942/9789241563710_eng.pdf>. [žiūrėta 2021
m. gruodžio 20 d.]
14. World Health Organization 2021, Depression. Prieiga per internetą: <https://www.who.int/news-
room/fact-sheets/detail/depression>. [žiūrėta 2021 m. gruodžio 20 d.]
15. Erkkilä J, 2016, “The Future of Music Therapy for Persons with Depression” in Envisioning the
Future of Music Therapy, sudarytojas C. Dileo, Temple University’s Arts and Quality of Life
Research Center, p. 24 – 30.
16. Erkkilä, J., Brabant, O., Saarikallio, S, Ala-Ruona E, Hartmann M, Letulė N, Geretsegger M,
Gold C, 2019, “Enhancing the efficacy of integrative improvisational music therapy in the
treatment of depression: study protocol for a randomised controlled trial”, Trials, vol 20, Issue
244. Prieiga per internetą: <https://doi.org/10.1186/s13063-019-3323-6> [žiūrėta 2022 m. sausio
4 d.]
17. Abramavičiūtė-Mučinienė Z, Aleksienė V, 2016, Muzikos terapijos istorija, teorija ir profesinė
veikla. Elektroninis vadovėlis, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilnius.

10