Vytauto Didţiojo Universitetas: Afrikos Saugumo Problematika: Regioninių Organizacijų Vaidmuo Konfliktų Sprendime

VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS
POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS
POLITOLOGIJOS KATEDRA
Eglė Štareikė
AFRIKOS SAUGUMO PROBLEMATIKA: REGIONINIŲ ORGANIZACIJŲ

VAIDMUO KONFLIKTŲ SPRENDIME
Magistro baigiamasis darbas
Diplomatijos ir tarptautinių santykių programa, valstybinis kodas 62102S101
Politikos mokslų studijų kryptis
Vadovas(-ė) Dr. I. Unikaitė-Jakuntavičienė ________ ________
(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (parašas) (data)
Apginta__Prof. Dr. Šarūnas Liekis___ ________ _________
(PMDF dekanas) (parašas) (data)
Kaunas, 2011
TURINYS
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ................................................................................................................. 4
SANTRAUKA .................................................................................................................................... 6
SUMMARY ........................................................................................................................................ 8
ĮVADAS ............................................................................................................................................ 10
1. ŠIUOLAIKINIO KONFLIKTO SAMPRATA IR TIPOLOGIJA ............................................. 14
1.1. Konfliktų transformacija: nuo tarpvalstybinių karų iki šiuolaikinių konfliktų ................... 14
1.2. Konflikto apibrėţimai ir tipologija ..................................................................................... 16
1.3. Pagrindinės šiuolaikinių konfliktų prieţastys ..................................................................... 20
1.3.1. Konfliktai susiję su demokratizacijos procesais .......................................................... 20
1.3.2. Konfliktai susiję su gamtiniais ištekliais ..................................................................... 21
1.3.3. Konfliktai susiję su etniškumu .................................................................................... 24
1.4. Konfliktų sprendimo būdai ................................................................................................. 26
2. SAUGUMĄ UŢTIKRINAČIOS REGIONINĖS ORGANIZACIJOS TARPTAUTINIŲ
SANTYKIŲ TEORIJOSE ................................................................................................................. 33
2.1. Neorealizmas tarptautiniuose santykiuose .......................................................................... 33
2.2. Institucionalizmas tarptautiniuose santykiuose .................................................................. 37
2.3. Neorealizmo ir institucionalizmo sintezė ........................................................................... 40
3. REGIONINIO SAUGUMO PROBLEMATIKA AFRIKOJE ................................................... 41
3.1. Afrikos saugumo problematikos apţvalga .......................................................................... 41
3.2. Prieţastys, lemiančios konfliktų gausą Afrikos kontinente ................................................ 46
3.3. Kolonializmas: praeitis ir dabartis ...................................................................................... 47
3.4. Religinės ir etniškumo problemos ...................................................................................... 49
3.5. Ekonominiai faktoriai, lemiantys konfliktus ...................................................................... 50
3.6. Politinių sistemų nestabilumas............................................................................................ 53
4. AFRIKOS REGIONINĖS ORGANIZACIJOS IR JŲ VEIKLA KONFLIKTŲ SPRENDIME 56
4.1. Ekonominio Bendradarbiavimo Vakarų Afrikos Valstybių Organizacijos veikla konfliktų
sprendime ....................................................................................................................................... 56
4.2. Pietų Afrikos Vystymosi Bendruomenės veikla konfliktų sprendime ................................ 59
4.3. Vyriausybinių Įgaliojimų Plėtros Organizacijos veikla konfliktų sprendime .................... 62
4.4. Afrikos Sąjungos veikla konfliktų sprendime .................................................................... 64
4.5. Afrikos regioninių organizacijų ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimas ............... 67
5. AFRIKOS REGIONINIŲ ORGANIZACIJŲ DALYVAVIMAS SPRENDŢIANT DARFŪRO
IR SOMALIO KONFLIKTUS .......................................................................................................... 74
5.1. Afrikos regioninių organizacijų veikla Darfūro konflikto sprendime ................................ 74
5.2. Afrikos regioninių organizacijų veikla Somalio konflikto sprendime ................................ 81
IŠVADOS .......................................................................................................................................... 96
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS .................................................................................... 99
PRIEDAI ......................................................................................................................................... 108
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
ALS - Somalio išsivadavimo aljansas

AMIB - Afrikos Sąjungos misija Burundyje
AMIS - Afrikos Sąjungos misija Sudane
AMISOM - Afrikos Sąjungos misija Somalyje
APF - Afrikos Taikos Galimybės
APSA - Afrikos Taikos ir Saugumo Struktūra
AQIM- „Al Qaeda― Islamistai Maghrebe
ARS - Pakartotinio išsivadavimo Somalio aljansas
AS – Afrikos Sąjunga
DCI - Plėtojimo Bendradarbiavimo Instrumentas
DKR – Demokratinė Kongo Respublika
DOP - Principų deklaracija
DPA - Darfūro taikos susitarimas
ECOMONG – ECOWAS taikos palaikymo pajėgos
ECOWAS - Ekonominio Bendradarbiavimo Vakarų Afrikos Valstybių Organizacija
ENPI - Europos Kaimynystės Politikos Instrumentas
ES – Europos Sąjunga
EUEA - Europos Išorės Veiksmų Tarnyba
HCFA - Humanitarinis paliaubų susitarimas
ICU - Islamo teismų sąjunga
IGAD - Tarp - Vyriausybinių Įgaliojimų Plėtros Organizacija
IGADD - Tarp - Vyriausybinių Įgaliojimų Plėtros Organizacija dėl Sausrų ir Vystymosi
IGASOM - IGAD taikos palaikymo pajėgos
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
JEM - Judėjimas dėl teisingumo ir lygybės
JTO/JT – Jungtinių Tautų Organizacija
MPLA – Angolos liaudies judėjimas uţ išsivadavimą
NATO – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija
NPFL - Liberijos Nacionalinis Patriotinis Frontas
NVO – Nevyriausybinės organizacijos
OAU - Afrikos Vienybės Organizacija
PAR – Pietų Afrikos Respublika
4
RUF - Revoliucinis Susivienijimo Frontas
SADC - Pietų Afrikos Vystymosi Bendruomenė
SANDF - SADC karinės pajėgos
SLA - Sudano išlaisvinimo armija
SNSC- Somalio nacionalinio išsigelbėjimo taryba
SRRC - Somalio sutaikinimo ir atkūrimo taryba
SSRS - Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga
TFG - Somalio Laikinoji federalinė vyriausybė
UNAMID - Afrikos Sąjungos ir Jungtinių Tautų Organizacijos hibridine operacija Darfūre
UNITA - Nacionalinė Sąjunga visiškai Angolos nepriklausomybei pasiekti
UNITAF – Jungtinė ginkluotųjų pajėgų uţduotis Somalyje
UNOSOM I – Jungtinių Tautų operacija Somalyje
5
SANTRAUKA
Afrikos saugumo problematika: regioninių organizacijų vaidmuo

konfliktų sprendime
Šiandien Afrikos regionai yra vieni konfliktiškiausių pasaulyje. Kylantys konfliktai Afrikoje
stabdo ir taip skurdţių valstybių ekonominį vystymąsi, iššaukia humanitarines krizes, pareikalauja
didţiulio skaičiaus ţmonių gyvybių, didelių finansinių bei karinių resursų. Afrikos valstybės,
suvokdamos konfliktų keliamą grėsmę ne tik atskiriems Afrikos regionams, ţemynui, bet ir visos
tarptautinės sistemos saugumui, siekia juos išspręsti bendradarbiaudamos per regioninį - saugumo
formatą, t.y. vykdydamos veiklą regioninėse organizacijose. Vis dėl to Afrikos regioninėms
organizacijoms išspręsti konfliktus yra sudėtinga, susiduriama su gausybe problemų.
Šio darbo objektas – Afrikos regioninių organizacijų dalyvavimas konfliktų sprendime,
siekiant saugumo uţtikrinimo ir ekonominio vystymosi regionuose. Per konflikto reiškinio teorinę
ir praktinę prieigą (pasirinktus Darfūro ir Somalio konfliktų atvejus) siekiama išanalizuoti Afrikos
regioninių organizacijų veiklą, sprendţiant konfliktus.
Darbo tikslas – išsiaiškinti, kaip Afrikos regioninės organizacijos veikia, siekdamos išspręsti
regioninio saugumo problemas, lemiančias konfliktų kilimą, bei kiek efektyviai regioninės
organizacijos veikia konfliktų metu, siekdamos juos išspręsti ir atkurti taiką bei stabilizuoti šalį.
Tam, kad lengviau būtų pasiekti darbo tikslą, keliami šie uţdaviniai: 1) išsiaiškinti
šiuolaikinio konflikto sampratą, tipus ir šiuolaikines konfliktų prieţastis; 2) aptarti regioninio
saugumo sampratą ir pagrindines saugumo grėsmes Afrikos kontinente, atkreipiant dėmesį į
pagrindines prieţastis, lemiančias konfliktų gausą Afrikos regionuose; 3) atskleisti, kaip tarptautinių
santykių teorijos: neorealizmas ir institucionalizmas – traktuoja organizacijas, kaip veikėjus
tarptautinėje erdvėje, siekiant nustatyti, kuri teorinė perspektyva geriausiai leidţia paaiškinti
Afrikos atvejį; 4) išanalizuoti regioninių organizacijų: AS, ECOWAS, SADC, IGAD veiklą,
atkreipiant dėmesį į jų veiklos efektyvumą sprendţiant saugumo problemas bei bendradarbiavimą
su tarptautinėmis organizacijomis; 5) išanalizuoti Darfūro ir Somalio konfliktų atvejus, siekiant
įvertinti Afrikos regioninių organizacijų veiklą konfliktų sprendime.
Darbe buvo naudojami ir tarpusavyje derinami penki metodai: mokslinės literatūros analizė,
aprašymas, istorinis aprašomasis metodas, aprašomasis analitinis metodas ir lyginamosios analizės
metodas.
Darbo rezultatai leido padaryti kelias išvadas. Šaltojo karo pabaiga, Naujoji Pasaulio Tvarka,
taip pat Afrikos dekolonizacijos procesas ir su juo susiję etniniai ir religiniai nesutarimai, gamtinių
išteklių nepasidalinimas, politinių sistemų nestabilumas ir kaita - tai sąlygos, lėmusios konfliktų
6
gausą Afrikoje šiandiena. Regioninės organizacijos, suprasdamos konfliktų kompleksiškumą, imasi
veiksmų spręsti problemas, sutaikyti konfliktuojančias puses, stabilizuoti padėtį konflikto zonose.
Nors Afrikos regioninės organizacijos efektyviai veikia perspėjimo, monitoringo, ţmogaus teisių
srityje, civilių apsaugoje, tiekiant humanitarinę pagalbą, konfliktus išspręsti joms trukdo finansinių
ir karinių resursų trūkumai, misijų strategijų ir planavimo nebuvimas, organizacijų institucinis
silpnumas. Efektyvūs sprendimai pasiekiami tik tuomet kai yra bendradarbiaujama su kitais
tarptautiniais aktoriais.
7
SUMMARY
African security issues: the role of regional organizations in conflict

resolution
Today Africa‗s regions are among the world's most conflict regions. The conflicts emerging
in Africa hamper the economic development of the poor countries, cause humanitarian crises,
require a huge number of human fatalities, significant financial and military resources. Being
conscious of the threat of conflict in not only individual regions of Africa, and the whole continent,
but also the system of international security, African countries promote solving conflicts through
regional cooperation in the format of carrying out the activities of regional organizations.
Nevertheless, African regional organizations in conflict face difficulties and a lot of problems in
resolution in these conflicts.
The object of this work is the participation of African regional organizations in conflict
resolution in order to ensure the security and economic development of regions.
The aim of the work is to reveal the activities of African regional organizations in solving
regional security problems, leading to increases in conflict, and how efficiently the organizations
operate during regional conflicts when seeking to resolve them, restore peace, and stabilize the
country.
In order to achieve the aim of the work easier, it is divided into smaller tasks: 1) to clarify the
concept of modern conflict, the types and causes of current conflicts; 2) to discuss the concept of
regional security and the main security threats to the African continent by addressing the root
causes of conflict leading to the abundance of conflict in Africa, and 3) to show how international
relations theories neo-realism and institutionalism treat organizations as actors in the international
arena in order to determine which theoretical perspective can best explain African case; 4) to
analyze the activities of regional organizations such as AU, ECOWAS, SADC, IGAD focusing on
their performance in addressing security issues and cooperation with international organizations; 5)
to analyze the conflicts in Darfur and Somalia in order to assess the activities of African regional
organizations in conflict resolution.
A combination of five methods was used in the whole work: the analysis of scientific
literature, descriptive method, descriptive historical approach, descriptive analytical method and
comparative analysis.
The results of the work allowed drawing conclusions. The Cold War, the New World Order,
the decolonization process and associated ethnic and religious conflicts, fight for natural resources,
political instability and change are the reasons which led to the abundance of conflicts in Africa
8
today. Regional organizations being aware of the complexity of the conflict take action to deal with
problems of reconciliation between the warring sides, and to stabilize the situation in conflict zones.
Though the African regional organizations effectively operate in the areas of warning, monitoring,
human rights, civil protection, humanitarian aid distribution, they face impediments in conflict
resolutions due to the lack of financial and military resources, deficiencies in mission planning and
lack of strategies, also institutional weakness of organizations. Effective solutions are achieved only
when there is cooperation with other international actors.
9
ĮVADAS
„Without integration, Africa will not merely be marginalised, it will be trivialised.“
Salim Achmed Salim, OAU Secretary General, 1992.1
Temos aktualumas, naujumas ir problematika

Konfliktų statistika2 leidţia teigti, kad Afrikos kontinentas yra vienas konfliktiškiausių
pasaulyje. Konfliktai sekina valstybes, pareikalaudami finansinių išteklių bei ţmogiškojo
potencialo, taip pat trukdo regionų ekonominiam vystymuisi. Afrikos valstybių vyriausybių
nesugebėjimas uţtikrinti saugumo ir stabilumo maţina piliečių pasitikėjimą politinėmis valdţios
institucijomis, sudaro sąlygas kurtis militarizuotai visuomenei bei didina politinių situacijų kaitą.
Dauguma Afrikos valstybių, kuriose kilo ginkluoti konfliktai (ypač tie, kurie vėliau peraugo į
pilietinius karus), šiandien turi spręsti problemas susijusias su pabėgėlių repatriacija, populiacijos
paskirstymu, didţiuliu skaičiumi buvusių karių socialine reintegracija ir kita.3
Didţioji dauguma Afrikos konfliktų kyla valstybių viduje, tačiau pačios valstybės nesugeba
uţtikrinti taikos ir stabilumo. Konfliktas kilęs vienoje valstybėje, gali greitai pasklisti ir apimti visą
regioną. Dėl šių prieţasčių Afrikoje ima ryškėti nauja politinė-saugumo kryptis, kai atskiros
valstybės jungiasi į regionines organizacijas, siekdamos greitesnių ir efektyvesnių konfliktų
išsprendimų, taikos palaikymo, saugumo uţtikrinimo, bei spartesnio regionų ekonominio
vystymosi.
Visos minėtos problemos kelia susirūpinimą ne tik Afrikos valstybėms, buvusioms
metropolijoms, bet ir visai tarptautinei bendruomenei. Todėl drąsiai galima teigti, kad Afrikos
kontinente vykstantys konfliktai yra labai aktuali šiandieninė tarptautinio saugumo tema
tarptautiniuose santykiuose, o šio kontinento konfliktų prieţasčių nustatymas ir analizė yra
pakankamai nauja ir daug tarptautinių santykių atstovų, ekonomistų, antropologų ir kitų tyrinėtojų
dėmesio sulaukianti sfera. Taip pat darbų, skirtų Afrikos regioninėms organizacijoms (ypatingai
lietuvių autorių) nėra itin daug, todėl galima teigti, kad tai besiplėtojanti tematika.
Pagrindinė problema, su kuria susiduriama nagrinėjant Afrikos regionines organizacijas
saugumo problematikos kontekste, konfliktų sprendime, yra konfliktų kompleksiškumas. Pabrėţtina
tai, kad Afrikoje konfliktus lemia ne viena, o visas kompleksas tarpusavyje susijusių prieţasčių:
kolonizacijos palikimas, etninių ir religinių grupių gausa valstybėse, politinių sistemų nestabilumas,
1
„Be integracijos Afrika būtų ne tik neţymi, bet ji būtų nereikšminga.― Oden, B. Sothern Africa After Apartheid.:
Regional Integration and External Resources. Uppsala Universitet: 1993. P. 11.
2
Conflict History. Rasta: http://www.conflicthistory.com/#/period/1999-2011; ţiūrėta: 2010 12 05.
3
Grandvoinnet, H., Schneider, H. Conflict management in Africa: a pemanent challenge. Development Centre, OECD,
1998. P. 49.
10
gamtiniai ištekliai, valstybių donorių, buvusių metropolijų interesai ir kita. Todėl tik suprantant
konflikto reiškinį, jo susidarymą, prieţastis, rūšis ir t.t. galima analizuoti regioninių organizacijų
vaidmenį siekiant juos išspręsti.
Darbo objektas – Afrikos regioninių organizacijų dalyvavimas konfliktų sprendime, siekiant
saugumo uţtikrinimo ir ekonominio vystymosi regionuose. Per konflikto reiškinio teorinę ir
praktinę prieigą (pasirinktus Darfūro ir Somalio konfliktų atvejus) siekiama išanalizuoti Afrikos
regioninių organizacijų tikslus, paskirtį, trūkumus, institucionalizacijos lygį, bendradarbiavimą su
atskiromis Vakarų valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis, kaip: Jungtinų Tautų
Organizacija, Europos Sąjunga, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija
Darfūro ir Somalio konfliktų atvejai praktinei analizei pasirinkti dėl to, kad jiems būdinga
daugelis bruoţų bei aplinkybių, susijusių su darbe analizuojama tematika: abu konfliktai yra
kompleksiški, ilgalaikiai, abiems svarbios istorinės aplinkybės, regioninių organizacijų vaidmuo, jų
bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis, būdinga Vakarų valstybių įtaka.
Atkreiptinas dėmesys, kad darbe neanalizuojama Arabų Mahrebo Sąjunga (Marokas, Alţyras,
Tunisas, Libija ir Mauritanija), priklausanti Šiaurės Afrikos Vakariniam regionui. Šiaurės Afrikos
regionas lyginant jį su kitais Afrikos regionais, neanalizuojamas kaip labiausiai išsivystęs,
pakankamai stabilus ir maţiausiai konfliktiškas.
Darbo tikslas – išsiaiškinti, kaip Afrikos regioninės organizacijos veikia, siekdamos išspręsti
regioninio saugumo problemas, lemiančias konfliktų kilimą, bei kiek efektyviai regioninės
organizacijos veikia konfliktų metu, siekdamos juos išspręsti ir atkurti taiką bei stabilizuoti šalį.
Tam, kad lengviau būtų pasiekti numatytą darbo tikslą, suformuluoti šie darbo uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti šiuolaikinio konflikto sampratą, tipus ir šiuolaikines konfliktų prieţastis;
2. Aptarti regioninio saugumo sampratą ir pagrindines saugumo grėsmes Afrikos kontinente,
atkreipiant dėmesį į pagrindines prieţastis, lemiančias konfliktų gausą Afrikos regionuose;
3. Atskleisti, kaip tarptautinių santykių teorijos: neorealizmas ir institucionalizmas – traktuoja
organizacijas, kaip veikėjus tarptautinėje erdvėje, siekiant nustatyti, kuri teorinė perspektyva
geriausiai laidţia paaiškinti Afrikos atvejį;
4. Išanalizuoti regioninių organizacijų: Afrikos Sąjungos, Ekonominio Bendradarbiavimo
Vakarų Afrikos Valstybių Organizacijos, Pietų Afrikos Vystymosi Bendruomenės ir
Vyriausybinių Įgaliojimų Plėtros Organizacijos veiklą, atkreipiant dėmesį į jų veiklos
efektyvumą sprendţiant saugumo problemas bei bendradarbiavimą su tarptautinėmis
organizacijomis;
5. Išanalizuoti Darfūro ir Somalio konfliktų atvejus, siekiant įvertinti Afrikos regioninių
organizacijų veiklą konfliktų sprendime.
11
Konfliktai ir jų analizės teorinės prieigos pasitelkiami Afrikos konfliktų analizei, pačių
konfliktų supratimui ir apibūdinimui, nes konfliktai yra viena iš problemos dalių, kita dalis yra
Afrikos regioninės organizacijos, tad jų veiklos svarbos ar galimų motyvų supratimui ir įvertinimui
pasitelkiama kita teorinė prieiga - tai tarptautinių santykių teorijos. Abi prieigos kartu ir leidţia
realizuoti problemos analizę.
Darbo metu buvo remiamasi neorealizmo bei institucionalizmo tarptautinių santykių
teorijomis. Pagal šias teorijas buvo suformuluoti ginamieji teiginiai, kurie bus tikrinami atliekant
pasirinkto atvejo analizę:
1. Afrikos regioninės organizacijos nėra pajėgios savarankiškai išspręsti Afrikoje kylančių
konfliktų;
2. Afrikos regioninių organizacijų veikla yra įtakojama didţiųjų tarptautinių aktorių.
Tam, kad geriau būtų išnagrinėta darbo problematika, atsakyta į tikslą bei iškeltus uţdavinius,
darbe yra naudojama ir tarpusavyje derinama keletas metodų. Naudojami metodai yra šie:
mokslinės literatūros analizė, aprašymas, istorinis aprašomasis metodas, aprašomasis analitinis
metodas ir lyginamosios analizės metodas.
Mokslinės literatūros analizė ir aprašymas buvo naudojami viso darbo metu tiek teorinėje,
tiek ir praktinėje dalyje. Istoriniu aprašomuoju metodu trumpai buvo apţvelgtos Afrikos valstybių
istorinės tendencijos, turėjusios įtakos šiandieninei konfliktų gausai kontinente. Aprašomasis
analitinis metodas naudojamas siekiant išnagrinėti Afrikos regioninių organizacijų veiklą atskiruose
konflikto atvejuose: Darfūre ir Somalyje. Lyginamosios analizės metodas naudojamas lyginant
Afrikos regioninių organizacijų struktūrą, veiklos principus ir atskirų valstybių, tarptautinių
organizacijų poveikį joms. Taip pat lyginamosios analizės metodu tarpusavyje buvo lyginamos
tarptautinių santykių teorijos ir jų pritaikomumas šiandieniniams Afrikos konfliktams.
Mokslinė literatūra. Darbe remiamasi tokiomis pagrindinėmis mokslininkų monografijomis:
M. G. Marshall ir T. R. Gurr (2005) „Peace and conflict. A global survey of armed conflicts, self –
determination, movements, and democracy― monografijoje bandoma surasti atsakymus, kokios yra
pagrindinės konfliktų prieţastys, aptariami valstybių pereinamieji laikotarpiai į demokratinius
reţimus, sukilėlių judėjimai, analizuojami atskiri Afrikos regionai ir kt.; A. Nhema, P. T. Zeleza,
(2008) monografijoje „The rotos of African conflicts: the causes & costs―; analizuoja pilietinius
karus Afrikoje 1950-1992 m. laikotarpiu. Kitoje tų pačių autorių (Nhema, P., T. Zeleza)
monografijoje (2008) „The resolution on African conflicts: the management of conflict resolution &
post-conflict rconstruction― analizuojama sub-regioninė integracija konfliktų sprendime ir
prevencijoje, konfliktų sprendimai Afrikoje ir Afrikos Sąjungos vaidmuo juos sprendţiant bei
analizuojamos problemos, kodėl demokratiniai reţimai yra sunkiai funkcionuojantys Afrikos
12
valstybėse; J. Boulden (2003) „Dealing with conflict in Africa: The United Nations and Regional
Organizations― aptaria Afrikos regioninių organizacijų veiklą siekiant uţtikrinti taiką regionuose,
analizuojami konfliktų sprendimo mechanizmai, taip pat aptariamos atskiros valstybių atvejų
studijos. Autoriai W., Carlsnaes, T., Risse, B., A. Simmons (2002) monografijoje „Handbook of
International Relations― aptaria pagrindines tarptautinių santykių teorijas.
Be šių minėtų darbų buvo remiamasi ir kitais šaltiniais: nemaţa dalimi mokslinių straipsnių,
organizacijų ataskaitomis ir įstatymine baze bei internetine literatūra.
Darbo struktūra.
Darbą sudaro 5 pagrindiniai skyriai, kurie dar skirstomi ir į poskyrius.
I-ajame skyriuje nagrinėjamas konfliktas teoriniame kontekste, jo atsiradimo prieţastys, tipai,
konflikto transformacija iki šių dienų, dinaminiai procesai, konfliktų sprendimo galimybės. Taip pat
aptariamos šiuolaikinių konfliktų pagrindinės prieţastys: demokratizacijos įtaka, gamtiniai ištekliai
ir etniškumas.
II-ajame skyriuje aptariamos tarptautinių santykių teorijos saugumą uţtikrinančių regioninių
organizacijų kontekste. Siekiama išsiaiškinti, kuri iš pasirinktų teorinių perspektyvų: neorealizmas
ar institucionalizmas, - geriausiai gali paaiškinti Afrikos regioninių organizacijų veiklą.
III-ajame skyriuje analizuojamos Afrikos saugumo problemos ir prieţastys, lemiančios
konfliktų gausą kontinente. Aptariama kolonializmo įtaka, etniškumo ir religinės problemos,
ekonominiai faktoriai, politinių sistemų nestabilumas.
IV-ajame skyriuje analizuojamos visos atskirai pasirinktos regioninės organizacijos: AS,
ECOWAS, IGAD, SADC, - jų veiklos principai, efektyvumo ir stokos problemos sprendţiant
konfliktus, šių organizacijų bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis (JTO, ES,
NATO).
V-ajame skyriuje nagrinėjami du praktiniai konfliktų pavyzdţiai: Darfūras ir Somalis, -
siekiant atskleisti Afrikos regioninių organizacijų privalumus ir trūkumus konfliktų sprendime.
13
1. ŠIUOLAIKINIO KONFLIKTO SAMPRATA IR TIPOLOGIJA
Šiame skyriuje teoriniame kontekste nagrinėjamas konflikto reiškinys. Visų pirma aptariamos
konflikto atsiradimo ir paplitimo prieţastys, bei jas lėmę faktoriai. Taip pat evoliucinis karų –
konfliktų procesas. Toliau pristatomi konflikto etapai, jo dinaminis procesas, aptariama ir
paaiškinama gausi konfliktų tipologija, konflikto sprendimo būdai. Skyrius baigiamas šiuolaikinių
konfliktų pagrindinių prieţasčių analize.
1.1. Konfliktų transformacija: nuo tarpvalstybinių karų iki šiuolaikinių

konfliktų
Šaltojo karo metu didelė svarba teko ginkluotų konfliktų ir karo studijoms, tuo tarpu kiti
konfliktai buvo įvardijami, kaip „pavaduojantys karai―, „maţareikšmiai karai― ar „ţemo
intensyvumo konfliktai―. Mokslininkų dėmesį traukė sisteminiai, visuotiniai ir pasauliniai karai,
kurie buvo analizuojami per strateginių studijų ir tarptautinių santykių prizmę. Dviejų pasaulinių
karų skaudi patirtis ir didţiulės pasekmės sukėlė didelį akademikų ir politikų susidomėjimą,
viliantis, jog karo prieţasčių suvokimas padidins tikimybę išvengti karų ateityje. Visa tai lėmė, jog
dėmesio cente atsidūrė tarpvalstybiniai karai ir tokios strateginių studijų problemos, kaip:
branduolinis atgrasymas, galių pusiausvyra, aljansų sudarymas, ginklavimosi varţybos bei
tarpvalstybinių karų daţnumo, paplitimo bei trukmės analizės.4
Paradoksalu, tačiau, kai visas dėmesys atiteko tarpvalstybiniams karams ir jų analizei,
konfliktai ėmė įgauti kitą formą. Prie to prisidėjo ir Naujoji Pasaulio Tvarka iš vienpolės tapusi
dvipole, kartu keitusi ir konfliktų pobūdį. Šaltojo karo pabaiga įspėjo apie gresiantį pilietinių
konfliktų pavojų tarptautinei politinei sistemai. Karai pasibaigė tokiose tautose, kaip Angola,
Afganistanas, Kambodţa bei visoje grandinėje Centrinės Amerikos valstybių. Jos daugiau
nebebuvo naudojamos, kaip kovos laukai, kuriuose dėl įtakos zonų varţėsi komunistinės ir Vakarų
sferos. Joseph S. Nye teigia, kad būtent po Šaltojo karo, supervalstybėms netekus savo įtakų zonų,
aktualia problema tapo tautų apsisprendimo teisė, sukėlusi gausybę konfliktų tokiuose regionuose,
kaip Rytų Europa: Čekoslovakija, Kaukazas, Azerbaidţanas, Armėnija, Gruzija, Abchazija,
Čečėnija, taip pat ir buvusi Jugoslavijos respublika, Šiaurės Rytų Afrika. Tautų apsisprendimo teisė
tapo ambicingu moraliniu principu.5
4
Porto G. J. Contemporary conflict analysis in perspective. (Red.) Lind, J.; Sturman, K. Scarcity and Surfeit: The
Ecology of Africa’s Conflicts. South Africa, Pretoria: Institute for Security Studies, 2002. P. 2-3.
5
Nye J. S. Understanding International conflicts: an introduction to theory and history. New York: Adison Wesley
Longman, 2000. P. 153 -154.
14
Jau 1990-aisiais ţiniasklaidos atstovai, politikai bei akademikai parodė susidomėjimą
pilietiniais karais iš dalies būtent dėl to, kad dauguma tyrėjų tikėjo, jog pilietinių konfliktų
atsiradimas buvo siejamas su Šaltojo karo pabaiga. Taigi, galima teigti, kad per visus 1990- uosius
civiliniai karai, separatizmas, etninis smurtas šokiravo ir kėlė nerimą tarptautinei sistemai, kol
galiausiai sutelkė dėmesį ties vietiniais konfliktais. Šiandien, kasdieninis dalykas – girdėti, kad
svarbiausia globalaus saugumo grėsmė yra ne karas tarp galingų valstybių, bet vidinių konfliktų
zonos su ginčytina ar neesančia valdţia, kur gali klestėti nelegali prekyba narkotikais, ţmonėmis ir
ginklais, ŢIV/AIDS, badas, terorizmas ir banditizmas.6
Jei karai iš tikrųjų pakeitė savo formą, bendrais bruoţais galima aptarti jų transformaciją. Iki
tol vykę tarptautiniai karai atitiko Clausewitz‗o totalinio karo sampratą: kovoje su priešu tiesiogiai
panaudoti galios centrus, kuriuose yra sutelktos ginkluotosios pajėgos, su tikslu palauţti priešo norą
kovoti toliau. Tuo tarpu, konfliktus vykusius po Šaltojo karo galima įvardinti, kaip „po –
Clausewitzinius―, apimančius skirtingus sprendimo priėmimo būdus ir nesusistemintą ginkluotųjų
pajėgų naudojamą prieš civilius gyventojus. Tarptautiniai karai vyko tarp suverenių valstybių, o
vidiniai konfliktai vaizduoja neramumus pačios valstybės viduje.7 Jei prieš tai konfliktai buvo
siejami su grėsme globaliai taikai ir saugumui, tai dabar mokslininkai susidūrė su „socialiniais
konfliktais―, kurie apėmė: etno – nacionalizmą, religinį karingumą, aplinkosaugos smukimą,
išteklių trūkumą, prevencinę diplomatiją, taikos palaikymą, humanitarinę intervenciją ir t.t. Pasak
Holsti, XXI a. karai kyla ne dėl uţsienio politikos, saugumo, garbės ar valstybės statuso, bet dėl
valstybiškumo, valdţios ir tautų bei bendruomenių padėties valstybėje.8 Taigi, tarptautinių santykių
studijose imti naudoti nauji terminai: „vidiniai konfliktai―, „naujieji karai―, „smulkūs karai―,
„etniniai konfliktai―, „post – kolonijinių valstybių konfliktai― ir kiti.9
Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp „tradicinių― karų ir šiuolaikinių konfliktų, tai – jų
vykdymas arba eiga. Šiuolaikiniai konfliktai arba karai neturi tikslios pradţios, kuri formaliai
reikštų karo veiksmų pradţią. Šiuolaikiniai konfliktai labiausiai išsiskiria tuo, kad jie neturi
galutinių kovų/mūšių, aiškios karo vykdymo kampanijos ir oficialios pabaigos. Van Creveld‗as
teigia, jog labai retai ţemo intensyvumo konfliktai įtraukia reguliarias abiejų pusių armijas. Daţnai
tai yra problema, kai vienoje pusėje kovoja partizanai/teroristai, o kitoje gali būti net ir civiliai,
įskaitant moteris ir vaikus.10 Labai svarbu paminėti, jog šiuolaikiniuose konfliktuose skirtumas tarp
6
Lacina, B. From side show to centre stage: civil conflict after the Cold War. Security dialogue, 2004, Vol. 35 (2). P.
191-192.
7
Miall H., Ramsbotham O., Woodhouse T. Contemporary conflict resoliution: the prevention, management and
transformation of deadly conflicts. United Kingdom: Polity Press, 2005. P. 20.
8
Ten pat. P. 80.
9
Ecology of Africa’s Conflicts. South Africa, Pretoria: Institute for Security Studies, 2002. P. 4.
10
Ten pat. P. 5.
15
karo, organizuoto nusikalstamumo ir plataus masto ţmonių teisių paţeidinėjimo yra labai neaiškus
ir susiliejantis.
Senųjų karų pagrindiniai tikslai buvo geopolitiniai bei ideologiniai, tuo tarpu šiuolaikiniai
konfliktai daţniausiai vyksta politiniais identiškumo/tapatumo ar ekonominiais tikslais.
Šiuolaikiniuose konfliktuose, kylančiuose etninės politikos pagrindais, nacionaliniai judėjimai
siekia nepriklausomybės ar atsiskyrimo ir tuomet grupės didţioji dauguma įsitraukia į karinius
konfliktus, apibrėţdami save identiškumo pagrindais arba nacionaliniais, etniniais, religiniais ar
kultūriniais bruoţais. Šių konfliktų prieţastys yra lemiamos ne uţsienio politikos, saugumo,
valstybės statuso ar šlovės, o valstybiškumo, valdţios, tautų ir bendruomenių padėties savoje
valstybėje.
Konfliktai taip pat gali kilti dėl grupių siekiamos ekonominės naudos arba kitaip tariant,
konfliktus įtakoja „globali karinė ekonomika―. Empirinių studijų tyrimai parodė, kad būtent
skurdţiausios valstybės yra linkusios į smurtą ir konfliktus. Pastangos skatinti vystymąsi
regionuose, kurie lieka uţ globalios ekonomikos augimo ribų, yra vienas iš mechanizmų leidţiantis
išvengti konfliktų. Tokie konfliktai daţniausiai pasireiškia, kai vyrauja aukštas nedarbo lygis ir
priklausomybė nuo išorinių išteklių, vidaus produkcijos nuosmukio, fizinis sunaikinimas susijęs su
įprastos prekybos ir mokesčių mechanizmo sutrikdymu. Šie faktoriai priverčia konflikto šalis
ieškoti finansavimo vykdant apiplėšimus, dalyvaujant juodojoje rinkoje, pasitelkiant į pagalbą
išorinės bendruomenės diasporas, taip pat gaunant paramą iš kaimyninių valstybių vyriausybių arba
vykdant nelegalią prekybą narkotikais, ginklais ar kitomis vertingomis prekėmis. 11
Šiuolaikinių konfliktų charakteristika yra gana sudėtinga. Būtent kompleksiškumas geriausiai
juos ir apibūdina. Konfliktus sudaro daugybė veiksnių: ekonominių, socialinių, politinių, karinių,
kultūrinių ir t.t., kurie konflikto metu gali kisti. Konfliktų transformacija įtraukia ir išorinius
aktorius: valstybes, tarptautines organizacijas, politikos formuotojus, piliečius, religines
organizacijas, socialinius judėjimus ir kitus.12 Visa tai tik parodo, kad konfliktas yra gana
sudėtingas ir reikalaujantis išsamios analizės reiškinys. Tai ir bus bandoma padaryti kituose
skyriuose.
1.2. Konflikto apibrėţimai ir tipologija

Konfliktai pasireiškia tada, kai dvi ar daugiau šalių supranta, kad jų interesai yra
nesuderinami, išreiškia priešišką nusistatymą arba pradeda siekti savo interesų veiksmais, kurie
11
5.
12
Clements, K. P. Peace building and conflict tranformation. Peace and Conflict Studies, 1997, Vol. 4. P. 6.
16
kenkia kitoms šalims. Šios šalys gali būti individai, maţos ar didelės grupės bei valstybės.
Abstrakčiai konfliktą galima suprasti, kaip skirtingų ţmonių ar grupių nesuderinamų interesų/tikslų
siekį. Interesai gali išsiskirti tokiose srityse:
1) Dėl resursų: teritorijos, pinigų, gamtinių išteklių, maisto ir kaip jie turėtų būti pasidalinti;
2) Dėl valdţios, kaip kontrolė ir dalyvavimas politinių sprendimų procese yra pasiskirstomas;
3) Dėl identiteto – svarstoma su kuria grupe siejasi bendruomenių kultūrinis, socialinis ar
politinis identitetas;
4) Dėl padėties visuomenėje – ar ţmonės tiki, kad su jais yra elgiamasi padoriai ir oriai ir ar jų
tradicijos bei socialinė padėtis yra gerbiama;
5) Dėl vertybių – ypač svarbios tos vertybės, kurios yra įtvirtintos politinėje sistemoje,
ideologijose ar religijoje.13
Konfliktai yra sudėtiniai procesai. Vis dėl to, visų konfliktų struktūra turi pagrindinius,
bazinius proceso elementus. Egzistuoja trys pagrindiniai konflikto proceso elementai, tai: poţiūriai,
elgesys, struktūra/sandara. Kiekvienas elementas daro įtaką ir yra veikiamas kito elemento (ţr.
Schemą Nr. 1).
Schema Nr. 1: „Konflikto procesas“
Struktūra
Poţiūriai Elgesys
Šaltinis: Sudaryta pagal: Introduction to conflict resoliution. Rasta:

http://www.bradford.ac.uk/acad/confres/dislearn/structurunit1.html
Poţiūriai apima konflikto šalių supratimą arba nesupratimą vieni kitų ir pačių savęs. Poţiūriai
gali būti tiek teigiami tiek neigiami, tačiau smurtiniuose konfliktuose šalys yra linkusios elgtis
ţeminančiai ir negarbingai viena kitos atţvilgu. Poţiūriai daţnai yra veikiami emocijų: baimės,
pykčio, kartėlio, neapykantos ir t.t.
Elgesys yra sudaromas iš tokių elementų, kaip: bendradarbiavimas arba prievarta,
susitaikymas arba priešiškumas. Smurtinių konfliktų elgesį charakterizuoja: baimė, prievarta ir
sunaikinimas.
13
Conflict Prevention A Guide. Understanding Conflict and Peace. Rasta:
http://www.caii.com/CAIIStaff/Dashboard_GIROAdminCAIIStaff/Dashboard_CAIIAdminDatabase/resources/ghai/un
derstanding.htm#concepts-b1; ţiūrėta: 2010 11 20.
17
Struktūra – siejasi su politiniais mechanizmais, procesais ir institucijomis, kurie sukuria
nepasitenkinimą dėl saugumo, padėties ar identiteto.14
Konfliktas yra dinamiškas procesas, kurio struktūra, poţiūriai ir elgesys pastoviai kinta ir
vieni elementai daro poveikį kitiems. Konfliktas atsiranda tada, kai šalių santykiai pasidaro
slegiantys arba šalių poţiūriai susikerta. Tada šalys pradeda plėtoti priešiškus poţiūrius ir jų elgesys
tampa konfliktiškas. Konfliktas pradeda augti ir vystytis. Jei taip įvyksta, konfliktas gali išsiplėtoti į
kitas formas, gilėti, sukurti antraeilius konfliktus ir kt. Galiausiai, konflikto sprendimas veda prie
deeskalacijos, poţiūrių pakeitimo, santykių ir struktūrų transformacijos.15
Konfliktai daţniausiai prasideda nuo socialinių pokyčių ir vystosi į taikius arba smurtinius
konfliktus. Visa tai gali lemti tolesnius socialinius pokyčius, kur numalšinti ar sumenkinti individai
ir grupės pradeda aiškiai išreikšti savo interesus dėl egzistuojančių normų ar valdţios struktūrų.
Konflikto fazių seka gali būti labai įvairi: nuo konflikto susiformavimo iki jo transformacijos ar
grįţimo atgal į socialinius pokyčius, išvengiant smurto. Arba konfliktas gali susiformuoti į smurtinį
konfliktą, o paskui suformuoti antraeilius konfliktus (ţr. Schemą Nr. 2).
Schema Nr. 2: „Konflikto dinamika ir sprendimas“

TAIKOS ATSTATYMAS Konfliktų formavimasis PREVENCIJA
Socialiniai pokyčiai Smurtinis konfliktas
TAIKOS PALAIKYMAS
TAIKINIMAS Konfliktų transformacija
Šaltinis: Sudaryta pagal: Introduction to conflict resoliution. Rasta:

http://www.bradford.ac.uk/acad/confres/dislearn/structurunit1.html
Literatūroje konfliktai yra skirstomi į daugybę įvairių rūšių. Toliau bus aptariami daţniausiai
pasitaikantys konfliktų tipai. Bendriausiu poţiūriu konfliktai yra skirstomi į dvi pagrindines dalis:
taikius ir smurtinius. Klasikinis būdas išspręsti taikius konfliktus yra rinkimai. Taikių konfliktų
sprendimo mechanizmai gali būti tradiciniai arba modernūs, vietiniai, nacionaliniai ar tarptautiniai.
Šie mechanizmai efektyviai veikia viso pasaulio regionuose ir bendruomenėse, dar kitaip
14
Introduction to conflict resoliution. Rasta: http://www.bradford.ac.uk/acad/confres/dislearn/structurunit1.html;
ţiūrėta; 2010 10 25.
15
Ten pat.
18
vadinamose „taikos zonose―. Taip yra siekiama išvengti socialinių ir tarptautinių konfliktų, o kartu
ir smurto bei sunaikinimo.16
Smurtiniai konfliktai – kai viena iš šalių stengiasi dominuoti ir sunaikinti priešininko
galimybę pasiekti savo (priešininko) tikslus. Savybės, leidţiančios išskirti smurtinius konfliktus iš
kitų:
1) Ginčytinos esminės problemos arba interesai esantys pavojuje: konkurencija dėl gamtinių
išteklių, valstybės kontrolės, teritorijos kontrolės, valdymo ideologijos;
2) Į smurtinį konfliktą įsitraukusios pusės: etninės, religinės grupės arba religinės
bendruomenės, valstybės, politinės grupuotės;
3) Jėgos arba prievartos panaudojimo tipas: branduolinis ginklas, visuotinis karas, terorizmas,
valstybės perversmas, represijos, genocidas, šiurkštūs ţmogaus teisių paţeidimai, etninis
valymas;
4) Geografinė apimtis arba kovos laukas ţudymams ir sunaikinimui: tarptautiniai konfliktai,
tarp – bendruomeniniai konfliktai, valstybių remiamas terorizmas.17
Ginkluoti konfliktai – tokio tipo konfliktuose abi pusės panaudoja jėgą. Šie konfliktai gali
apimti nepertraukiamą seką situacijų svyruojančių nuo karinio perskridimo per kitos šalies teritoriją
arba kai atskiri kareiviai uţpuola civilius gyventojus iki visuotinio karo su masinėmis ţudynėmis. 18
Pagrindinės ginkluotų konfliktų formos yra: krizė ir karas. Ginkluotą konfliktą apibūdina tokie
bruoţai: tarp konflikto pusių yra naudojami ginklai, viena iš kovojančių pusių yra vyriausybė arba
pati valstybė, kovoje turi būti maţiausiai 25 aukos per kalendorinius metus.19
Ginkluoti konfliktai dar yra skirstomi į tarpvalstybinius ir vidinius, t.y. vykstančius valstybės
viduje. Tarpvalstybiniai konfliktai – kai konfliktas vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių. Svarbu,
kad pagrindinės konflikto šalys būtų valstybės, kurios pirmos pasisakė dėl interesų
nesuderinamumo, nes kitu atveju konfliktas gali būti įvardijamas kaip vidinis su uţsienio veikėjo
įsitraukimu. Vidinis konfliktas – vyksta valstybės viduje tarp vyriausybinės ir nevyriausybinės
partijų. Jei į vidinį konfliktą aktyviai įsitraukia kiti uţsienio veikėjai ir remia vyriausybę, opoziciją
arba abi puses karinėmis pajėgomis, tai konfliktas įvardijamas – vidiniu konfliktu su uţsienio
veikėjo įsitraukimu.20
Simetriniai konfliktai – kurie vyksta tarp santykinai vienodų konflikto šalių.
16
derstanding.htm#concepts-b1; ţiūrėta; 2010 11 20.
17
Ten pat.
18
ţiūrėta; 2010 10 25.
19
UPSALA Universitet. Rasta: http://www.pcr.uu.se/research/UCDP/data_and_publications/definitions_all.htm#top;
ţiūrėta; 2010 11 10.
20
Ten pat.
19
Asimetriniai konfliktai – kai konfliktas vyksta tarp skirtingų šalių, pavyzdţiui: įtvirtintos
valdţios ir sukilėlių, maţumos ir daugumos, šeimininko ir jo tarnų, leidėjo ir jo autorių ir t.t.
Asimetriniai konfliktai kyla ne dėl kaţkokio ginčo, kurio negali pasidalinti grupės, bet dėl pačių
grupių struktūros, dėl to kas jos yra ir dėl jų tarpusavio santykių. Tai reiškia, kad struktūra ir
santykiai negali pasikeisti be konflikto.21 Asimetrinių konfliktų struktūra yra tokia, kai padėties
šalis visada laimi, o kita šalis visada pralaimi. Konfliktus galima išspręsti tik pakeitus konflikto
struktūrą, tačiau to padaryti daţniausiai niekada nepavyksta, nes tai prieštarauja padėties šalies
interesams. Todėl, tokiuose konfliktuose niekada nebūna abiem pusėms naudingų sprendimų ir
įsitraukia trečioji šalis su savo pajėgomis, kad padėtų pralaiminčiai pusei išspręsti konfliktą.22
1.3. Pagrindinės šiuolaikinių konfliktų prieţastys

Šiandien yra pateikiama daugybė teorijų ir atlikta gausa tyrimų, kurie bando paaiškinti
konfliktų tipus bei juos įtakojančias aplinkybes. Toliau bus aptariami ir lyginami trys pagrindinai
šiuolaikinių konfliktų tipai ir prieţastys dėl kurių jie daţniausiai kyla. Tai konfliktai, kylantys dėl:
demokratijos arba demokratizacijos vaidmens, gamtinių išteklių ir etniškumo arba nelygybės.
1.3.1. Konfliktai susiję su demokratizacijos procesais

Demokratijos yra stipriai asocijuojamos su taika ir gebėjimu palaikyti taiką, tačiau vis dėl to
lieka neaiškus demokratijos vaidmuo sukuriant taiką ir valstybės klestėjimą. Neaišku ir tai, kokios
iš tikrųjų yra demokratijos pastangos darant įtaką ekonominėms reformoms ir visuomenės
vystymuisi. Viena – tikrai aišku, kad demokratija labai retai būna perėjimo padariniu iš valdančių
revoliucinių ar radikalių struktūrų. Tokie perėjimai į demokratinius reţimus šalyse pastoviai
įvesdavo smurto ir represijų formas. Valstybės sėkmingai perėjusios iš autokratijos į demokratiją,
daţniausiai turėdavo visiškai išsivysčiusias visuomenes, kurios pajėgdavo išvengti rimtų ginkluotų
konfliktų, pavyzdţiui: post – komunistinės ir Lotynų Amerikos valstybės.23
1990–aisiais pasaulis stebėjo, kaip post – komunistinės ir besivystančios valstybės perėjo į
demokratinius reţimus. Naujos ir silpnos valstybės kėlė susirūpinimą tarptautinei sistemai, nes buvo
manoma, kad valstybės bus linkusios į konfliktus dėl etninės konkurencijos, demagoginės politikos
bei sudėtingo ir tuo pat metu vykstančio ekonominio ir politinio perėjimo.
21
22
Introduction to conflict resolution. Rasta: http://www.bradford.ac.uk/acad/confres/dislearn/structurunit1.html; ţiūrėta:
2010 10 20.
23
Marshall, M. G., Gurr, T. R. Peace and conflict. A global survey of armed conflicts, self-determination movements,
and democracy. University of Maryland, College Park, MD, USA: Center for International Development and Conflict
Management (CIDCM), 2005. P. 20.
20
Iš tikrųjų, susirūpinti buvo verta, nes silpnos demokratijos nepajėgios susidoroti ir numalšinti
smurtinius, revoliucinius ar separatistinius konfliktus. Jos taip pat nėra pajėgios atsilaikyti karo
nusiaubtų visuomenių dvigubam spaudimui dėl padarytos skriaudos ir karo. Be to, jos atsiranda
aklavietėje kai ištinka serija staigių ekonominių krizių. Nuo 1989 m. pasaulyje buvo per dvidešimt
pavyzdţių, kur sukilimai ir masinės demonstracijos prisidėjo prie valdţios ţlugimo arba uţkirto
kelią rinkiminio proceso panaikinimui (pvz.: Ekvadoras, Dramblio Kaulo Krantas, Peru, Jugoslavija
(2000 m.), Argentina, Madagaskaras, Filipinai (2001 m.), Venesuela (2002 m.), Bolivija ir Gruzija
(2003 m.), Ukraina (2004 m.) bei Libanas, Kirgiztanas ir Ekvadoras (2005 m.).24
Konfliktai „demokratėjančiose― tautose pirmiausia kyla dėl to, kad reţimai jose paprasčiausiai
yra nestabilūs. Naujos ir silpnos valstybės yra labiausiai linkusios į šiuolaikinius ir ateities
konfliktus. Daugybės mokslininkų atliktos makrostudijos, taip pat parodė, jog konfliktai priklauso
nuo valstybės „stiprumo―. Valstybės, kuriose egzistuoja politinis nestabilumas, t.y. daţna valdţios
arba reţimų kaita, ţemas ekonominio išsivystymo lygis, didelis diasporos būvimas šalyje, kuris gali
finansuoti kovojančiųjų pusę, yra linkusios į konfliktus. Taip pat, valstybių pavyzdţiai rodo, kad
konfliktai yra būdingi tautoms, kuriuose jie neseniai vyko.25
Kitas galimas paaiškinimas – pilietiniai karai ir demokratija egzistuoja drauge, pirmiausiai
santykinai skurdţiose demokratijose, kaip pavyzdţiui kurdų sukilimas Turkijoje 1990–aisiais arba
separatistų smurtas Indonezijoje. Empiriškai yra įrodyta, jog pilietiniai konfliktai nevyksta
klestinčiose konsoliduotose demokratijose. Taip pat, valstybėse, kuriose yra laisvi rinkimai,
konfliktų grėsmė yra maţesnė. Vakarų teikiama pagalba valstybėms daţnai yra sutelkta ties
demokratizacijos skatinimu, valdţios reformomis ir pilietine visuomene. Tačiau, labai svarbu, kad
visi šie uţsienio politikos instrumentai būtų naudojami atkreipiant dėmesį į pilietinio smurto
prevenciją.26
1.3.2. Konfliktai susiję su gamtiniais ištekliais

Pataruoju metu konfliktai susiję su gamtiniais ištekliais susilaukia labai daug dėmesio. Daţnai
jie yra vadinamai „naujojo tipo karais―. Yra nemaţai mokslinių teorijų, aiškinančių gamtinių
išteklių ir konfliktų priklausomybę. Ţemiau yra pateikiamos kelios iš jų.
„Vystymosi teorija“ – teigia, kad šiuolaikinių konfliktų varomoji jėga yra šalies ekonominiai
rodikliai. Šie konfliktai ypač būdingi besivystančioms valstybėms. Kai ţemės ūkio sritys gamina
būtiniausio vartojimo reikmenis, kurios yra skirtos eksportui ir uţ kurias gaunami dideli
24
Ten pat.
25
193.
26
Ten pat. P. 195 – 196.
21
ekonominiai mokesčiai, tai tampa stimulu sukilėlių grupėms apiplėšinėti gamintojus. Daţnai tokios
grupės pasiūlo prekiautojams rinkliavas uţ apsaugą arba tiesiog susitaria, kad grupės prieš
gamintojus nesmurtaus, bet šie nukreips jiems dalį prekių. Geriausiai ţinomi tokie gamtinių išteklių
konfliktai, susiję su deimantais Angoloje ir Siera Leonėje. Deimantai puikiai tinka sukilėlių
„verslui―, nes jie patys tiesiogiai gali įsitraukti į deimantų gavybą, taip pat tai yra maţo dydţio ir
didelę vertę turinčios prekės, kurios gali būti lengvai paslepiamos ir transportuojamos, taip
pateikiant tarptautinei rinkai. Micheal Ross teigia, kad yra daugybė panašių prekių (narkotikai,
auksas, mediena), galinčių sukelti smurtinius konfliktus besivystančiose šalyse. 27
Rupesinghe ir Anderlini mano, kad prekybos sąstingis ir vilkinamos įplaukos, ţlugdo
skurdţias ir vidutines pajamas turinčias valstybes (pvz.: Alţyras, Siera Leonė, Liberija, Libanas);
taip pat netolygus išteklių produkcijos augimas ir paskirstymas daţnais atvejais pagreitinantis
ekonomikos augimo tempus (pvz.: Meksika, Pietų Afrika); bei struktūrinės politikos priderinimas ir
kintantis išteklių paskirstymas gali sukelti smurtinius konfliktus šalies viduje. Ted Gurr taip pat
teigia, kad paskutinį pusę amţiaus visuomenės, kurių išsivystymo lygis ţemas, buvo linkusios į
konfliktus ţymiai labiau, negu klestinčios visuomenės.28
Konfliktų tikimybės pradţia gali tapti pajamos gaunamos iš gamtinių išteklių, kurios yra
perimamos nacionalinės valdţios. Tam tikrose šalies vietose koncentruoti gamtiniai ištekliai gali
paskatinti regioninį separatizmą. Valstybės priklausomybė nuo gamtinių išteklių parodo valstybės
vidaus bruoţus: mokesčių sistemą, korupcijos lygį ir politinio atvirumo laipsnį. Verta paminėti, kad
didelės svarbos turi valstybės ir visuomenės santykis. Jei piliečiai yra neapmokestinami valdţios, tai
visuomenė turi maţiau galios valdţiai: gauna maţiau informacijos apie valdţios veiksmus, maţesnė
tikimybė susidaryti maţumos vyriausybei, taip pat ir valdţios atstatydinimui. Tokie reţimai gali
nebeaprūpinti viešojo sektoriaus ir paskatinti dinamišką ekonomikos augimą, kuris priklauso
siauram ratui valdţios siekėjų ir daro įtaką prekių kainoms bei gali sukelti krizę ir nestabilumą
šalyje.29
Valstybės priklausomybė nuo naftos ir kuro eksporto pramonę daro lengvai monopolizuojamą
ir nacionalizuojamą, daţnai grobstomą ir reikalaujančią modernių technologijų ir infrastruktūrų, o
tai sukuria silpnas, turinčias ribotas valdţias, valstybes. Naftos ištekliai gali sukelti finansinį
konfliktą tarp abiejų pusių – valstybės ir maištininkų – ypač jei viena iš kovojančiųjų pusių gali
parduoti ne tik pačius išteklius bet ir teises į išteklių išgavimą ateityje, kurias kita pusė tikisi
27
Bannon, I., Collier, P. Natural resources and violent conflict: options and actions. Washington, D.C.: The
International Bank for Reconstruction and Development/The World Bank, 2003. P. 4.
28
29
196.
22
kontroliuoti (pvz.: Siera Leonė). Nelegali narkotikų produkcija ir prekyba bei su tuo susijęs
finansavimas gali sukelti konfliktus ir sėkmingai klestėti silpnose valstybėse (pvz.: su opiumo
produkcija susiję konfliktai).
„Vystymosi teorija― glaudţiai siejasi su „godumo – skriaudos teorija“ (angl. ―greed versus
grievance―), šia teorija yra apibūdinami sukilėlių judėjimai motyvuojami vien tik nauda, gaunama iš
juodosios rinkos (pvz.: Vakarų Afrikos deimantai, Kambodţos mediena ir afganų aguonos) arba
atvirkščiai teorija bando paaiškinti gamtinių išteklių ir skriaudos priklausomybę.
„Godumo teorija“ teigia, kad grupės įsitraukusios į konfliktus dėl gamtinių išteklių,
pirmiausia yra motyvuojamos ne „skriauda― (etninė diskriminacija, nelygybė, istorinis priešiškumas
ir t.t.), o pirmiausia „godumu―, t.y.: ekonomine nauda. Collier ir Hoeffer teigia, kad šalies vidaus
grupės gali uţsiimti pusiau kriminaline veikla, kad gautų naudos iš gamtinių išteklių nepriklausomai
nuo valstybės interesų. Fearon ir Laitin mano, jog uţgrobtos valstybės gamtinių išteklių vertė
didėja. Pirmasis variantas veda prie grupės ištrėmimo iš valstybės (pvz.: Kolumbija), tuo tarpu
antrasis prie valstybės kontrolės įgijimo (pvz.: Čadas, Kongo Respublika). Tikėtina, kad pirmasis
variantas gali pakisti į antrąjį ir atvirkščiai.30
Nusivylusios grupės gali manyti, jog valstybės atsiskyrimas gali padaryti valstybę klestinčią.
Šis mechanizmas nereikalauja, kad sukilėliai tiesiogiai kontroliuotų gamtinius išteklius, pakanka
gauti mokesčius iš tų, kurie tuos išteklius kontroliuoja (kaip buvo daroma su naftos gavėjais
Kolumbijoje, Kabindoje ar Nigerijoje). Gamtiniai ištekliai gali tapti stimulu ir tretiesiems asmenis –
valstybėms ir korporacijoms – kurios uţsiima arba iš tikrųjų priţiūri pilietinius konfliktus (pvz.:
Demokratinė Kongo Respublika).
„Skriaudos teorija“ apima keturis galimus variantus: pirmasis – šalys, kurių priklausomybė
nuo gamtinių resursų yra vidutinė, gali patirti laikiną nelygybę vystymosi proceso laikotarpiu.
Antrasis – ekonomikos, priklausančios nuo gamtinių išteklių, gali būti labiau paţeidţiamos dėl
ţaliavų pardavimo trukmės. Trečiasis – gamtinių išteklių išgavimas gali sukelti skriaudą, kaip
pavyzdţiui priverstinė migracija. Ketvirtasis – pajamos gautos uţ gamtinius išteklius yra nevienodai
paskirstomos šalies regionuose.31
Gamtinių išteklių teorijos glaudţiai siejasi tarpusavyje ir konkrečiam atvejui gali būti
pritaikomos ne viena, o kelios iš jų. Atvejams taikomos teorijos yra tikrinamos kiekvienu atveju,
pasirenkant nepriklausomus kintamuosius, pavyzdţiui: staigus ekonomikos nuosmukis, nelygybė,
politinės represijos, politinis pereinamasis laikotarpis, etninis ir religinis susiskirstymas. Todėl
30
Humphreys, M. Natural resources, conflict, and conflict resolution: uncovering mechanisms. Journal of Conflict
Resolution, 2005, Vol. 49 (3). P. 511.
31
Ten pat.
23
konfliktų dėl gamtinių išteklių teorijas galima aptarti tik bendrais bruoţais, o norint išanalizuoti
atskirus atvejus reikia atlikti konkretų tyrimą.
1.3.3. Konfliktai susiję su etniškumu

Etniškumą galima suprasti, kaip ţmonių savęs tapatinimą su kaţkokia grupe kalbiniais,
gentiniais, religiniais ar kt. pagrindais. Etniniai konfliktai vyksta būtent tada, kai regione kyla
nepasitenkinimas dėl minėtų interesų.32
Terminas etniniai konfliktai pradėtas vartoti 1990–ųjų pradţioje, kuris tapo vienu
madingiausiu terminu ir paskutine galimybe galinčia paaiškinti socialinius konfliktus. Etninių
konfliktų pavyzdţiais galima įvardinti: Bosniją ir Hercogoviną, Tamilų sukilimą Šri Lankoje,
pilietinius karus Ruandoje, Burundyje, Angoloje ir kt. 33 Nors terminas etniniai konfliktai buvo
pradėtas vartoti neseniai, tačiau, tai nėra nei naujas fenomenas, nei naujas reiškinys. Tiek Vietnamo
ar Kinijos pilietiniai karai, vykę po Antrojo Pasaulinio karo, iš prigimties apibūdinami kaip
ideologiniai. Taip pat, daugybė kitų pilietinių konfliktų pasiţymėjo etniškumu: Afganistanas,
Etiopija, Mozambikas – buvo eskaluoti dėl išorinės karinės pagalbos parūpinimo, vardan Šaltojo
karo ideologijos skilimo.34
Etninius konfliktus galima suprasti dvejopai. Iš vienos pusės, tai – pirmykščiai arba paveldėti
grupės bruoţai paremti biologiniais pagrindais, iš kitos pusės, tai – įrankis, konteksto dalis ar
svarstytinas identiškumo aspektas, „įrankis, naudojamas individų, grupių, elito ir yra skirtas pasiekti
kaţkokį materialų tikslą―. Lake ir Rothchild teigia, kad etniškumas, tai nėra kaţkoks sprendimas be
individų valios, kaip kiti politiniai nutarimai, bet yra įtvirtintas ir kontroliuojamas didţiosios
visuomenės dalies ir gali būti suprantamas tik per visuomeninius santykius. Ted Gurr pabrėţia, kad
kultūrinis identitetas yra stipresnis ir ilgiau išliekantis uţ visus kitus kolektyvinius identitetus (pvz.:
ideologinį ar klasinį). Tikėtina, kad kultūrinės individų grupės, išsiskiriančios savo statusu,
ekonomine gerove, galimybėmis dalyvauti valstybės valdyme, gali sutelkti politinę mobilizaciją ar
konfliktus.35 Taigi, galima manyti, kad etninis aspektas, iš tiktųjų, yra labai galingas. Ţmonių
susidomėjimas savo savitu charakteriu išaugo visame pasaulyje. Šio susidomėjimo rezultatas –
padidėjusi etninės savigarbos svarba.36
32
derstanding.htm#concepts-b1; ţiūrėta: 2010 10 29.
33
34
Lacina, B. Explaining the severity of civil wars. Journal of conflict resolution, 2006, Vol. 50 (2). P. 284.
35
36
Tagil., S. Regions in upheaval: ethnic conflict and political mobilization.. Kristianstad: Kristianstads Boktryckeri AB,
1984. P. 252.
24
Anthony D. Smith teigia, kad etninis konfliktas neišvengiamai kyla iš etniškumo:
„Ten, kur etninio nacionalizmo principų laikosi gyventojai, ten kiekvienas gali
tikėtis surasti stiprius pareiškimus dėl tautų apsisprendimo teisės ir jei tam bus
ilgai priešinamasi, bus įtraukti visi regionai į nuoţmų ir ilgai trunkantį etninį
konfliktą. Nesvarbu ar tokių regionų taika ir stabilumas per trumpą laiką bus
išlaikomi, tokiomis priemonėmis, kaip konflikto sutramdymas, jungimasis į
federaciją ar tarpininkavimas, galiausiai vis tiek bus maţai išsigelbėjimo nuo
didţiulio sukrėtimo, nes neteikiantis pasitenkinimo etninio nacionalizmo
troškimas vis tiek iškils―37
Etniniai konfliktai daţniausiai kyla dėl kolektyvinės baimės dėl savo ateities. Kai grupės bijo
dėl savo saugumo, kyla pavojingos ir sunkiai sprendţiamos strateginės dilemos, apimančios smurto
galimybę. Kai saugumo dilema kyla grupėse, jos tampa įbaugintos, tai silpnina valstybę ir išryškėja
konflikto galimybė.38 Etninės grupės daţnai yra siejamos ir su socialine nelygybe, kuri gali lemti
konfliktų atsiradimą. Teorinėje literatūroje yra pateikiama daugybė argumentų, kad pati
pavojingiausia tautos demografinė sandara yra tada, kai etninė, lingvistinė, religinė ar kultūrinė
dauguma susiduria su beveik tokio pačio dydţio maţuma ir kurių klasinė visuomenė yra labai
panašiai pasiskirsčiusi. Diasporų vaidmuo konfliktuose daţnai parodo, kad tarptautinių finansinių
pervedimų reguliavimas gali paţaboti ne tik tarptautinius kriminalinius ir teroristinius tinklus,
narkotikų ir ginklų prekybą, bet ir nutraukti pilietinių konfliktų finansavimą.
Teigiama, kad etninius konfliktus pagreitina trys pagrindiniai faktoriai. Pirmasis, tai – etninės
grupės garbės ir orumo įţeidimas. Etninės grupės išlaiko savo savigarbą ir yra linkusios reaguoti
agresyviai, kai yra abejojama jos orumu arba yra įţeidţiama kitos etninės grupės. Etninės grupės
tikisi, kad su jomis pagarbiai elgsis kaimynai bei valdţia ir kai ta pagarba paţeidţiama, jos ieško
būdų atsakyti tuo pačiu (pvz.: Chartumo pastangos įvesti arabų kalbą ir baudţiamąjį kodeksą, ne
arabų ir ne musulmonų gyventojams Pietiniame Sudane buvo suprastos, kaip jų kultūros įţeidimas
ir sulaukė smurtinio pasipriešinimo). Antrasis – akivaizdi grėsmė esminiams etninės bendruomenės
interesams keliama valdţios arba kitos etninės grupės (pvz.: Kėsinimasis į ţydų gyvenvietes,
remiamas ir saugomas Izraelio armijos Vakariniame Gazos ruoţe, kurias palestiniečiai laikė
savomis. Palestiniečiai tai suprato, kaip grėsmę dėl nuosavybės teisių atėmimo. Viso šito rezultatas
buvo 2004 m. etninis konfliktas, pasireiškęs bombardavimais ir ţudynėmis.). Trečiasis – etninių
grupių galimybė įgyti pranašumą arba atlyginti skriaudą (SSRS ţlugimas suteikė nepriklausomybę
buvusioms respublikoms SSRS sudėtyje, įskaitant ir musulmonus Centrinėje Azijoje ir Kaukaze,
37
Lake, D. A., Rothchild, D. The international spread of ethnic conflict: fear, diffusion, and escalation. New Jersey:
Princeton University Press, 1998. P. 5.
38
25
paskatino čečėnus reikalauti nepriklausomybės. Tačiau jų sukilimas labai greit buvo numalšintas
Rusijos kariuomenės.).39
Vertinant konfliktų skirstymo galimybes, kaip jau buvo minėta, kalbant apie konflikto sandarą
ir jo dinamiškumą, taip pat konfliktą suprantant kaip kompleksišką procesą, sudėtinga pritaikyti
kaţkurį vieną skirstymą ar grupavimą konkrečiam konflikto atvejui, konfliktas yra dinaminis
procesas, todėl gali kisti ir apimti net keletą savybių. Prieţastys dėl ko kyla konfliktai daţnai taip
pat būna kelios ir tarpusavyje glaudţiai susijusios. Todėl siekiant pritaikyti tam tiką tipologiją ar
išsiaiškinti prieţastis dėl ko kyla konfliktai reikia atlikti konkretaus konflikto atvejo analizę.
1.4. Konfliktų sprendimo būdai

Kai įvyksta konfliktas, labai svarbu jį išspręsti, kad būtų atstatyta taika ir stabilumas šalyje.
Jungtinių Tautų Organizacijos dokumente „An agenda of peace― – taikos atstatymas apima, plačias
veiklos sritis, kurios yra susijusios su galimybe atstatyti taiką, sutaikinti priešiškas puses bei
transformuoti visuomenę. Taikos atstatymas yra ilgas procesas, kuris atsiranda, kai smurtinis
konfliktas yra išspręstas arba sustoja.40
Kaip jau buvo minėta, konflikto sprendimas yra išsamus, visapusiškas metodas, pagrįstas
abipusiu problemos pasidalijimu tarp konfliktuojančių pusių. Konflikto sprendimas reiškia, kad yra
išskiriamos giliai įsišaknijusios prieţastys, ieškoma joms sprendimo, keičiamas konfliktuojančių
pusių elgesys, kuris ilgainiui tampa nebesmurtinis, o poţiūriai – nebepriešiški. Konflikto sprendimo
procesas apima: perspėjimą apie konfliktą, konflikto tipo nustatymą, įvairių sprendimo metodų
taikymą ir kt.41
Literatūroje ir praktikoje pateikiama įvairiausių konflikto sprendimo būdų: susipriešinusių
šalių derybos, konfliktų sprendimas arbitraţe ir tarptautiniuose teismuose, susitaikymas,
tarpininkavimas, kaţkurios šalies atsitraukimas, intervencinis koordinavimas, kompensacijos ir t.t.
Toliau trumpai ir bus apţvelgiami pagrindiniai konfliktų sprendimo būdai.
Derybos (angl. Bargaining and Negotiation)

Derybos tai procesas, kurio metu šalys siekia sureguliuoti ir išspręsti konfliktą. Derybų
proceso metu vyksta tiesioginis bendravimas tarp skirtingų, maţiausiai dviejų konflikto pusių,
dedamos pastangos pasiekti bendrai priimtiną susitarimą. Mokslinėje literatūroje, teigiama, kad
šalys pradeda derėtis, daţniausiai tuomet, kai konfliktas tampa per brangus. Kai konfliktas
39
Esman, M. J. An Introduction to Ethnic Conflict. Cambridge, Malden, MA: Polity Press, 2004. P. 72-74.
40
Maiese, M. Peacebuilding. Beyond intractability. com. Rasta:
http://www.beyondintractability.org/essay/peacebuilding/; ţiūrėta: 2010 11 15.
41
ţiūrėta; 2010 11 25.
26
suintensyvėja, pavyzdţiui pasiekia trečiąją konflikto stadiją, gali pareikalauti daug karių, civilių
mirčių, taip pat konfliktas gali uţsitęsti ir valstybėms gali trukti finansinių išteklių. Taip pat neretais
atvejais valstybės pradeda derėtis, kai iškyla grėsmė konfliktui išplisti uţ valstybės sienų ribų ir
valstybei tampa sudėtinga suvaldyti konfliktą.42 Jeigu šalių interesai yra visiškai priešingi, tuomet
daţniausiai derybų procesas yra nesėkmingas, lygai taip pat jei interesai yra konverguojantys –
derybos neturi prasmės. Derybos tarp valstybių yra prasmingos tik tuomet, jei šalių interesai ir
motyvai yra tiek vienodi, tiek ir priešingi, nes tik tokiu atveju atsiranda galimybė surasti
kompromisą ir susitarti.
Svarbu, kad derybos, kaip vienas iš konflikto sprendimo būdų, yra savanoriškas procesas, į
kurį šalys įsitraukia laisva valia. Pirmiausia, šalys sprendţia ar įsitraukti į derybų procesą, siekiant
suvaldyti konfliktą ir antra, priimti ar atmesti galimą konflikto sprendimo variantą, atsiradusį
derybų metu. Derybos yra jungtinis šalių sprendimo priėmimo vykdymas.
Derybos apima šalių pastangas, suvokti ir įvertinti konflikto situaciją naudojant didelę
įvairovę nesmurtinių informacinių strategijų, pavyzdţiui: reikalauti, grasinti, duoti paţadus, daryti
nuolaidas ir kt. Apskritai visų derybų metu yra operuojama per du pagrindinius konfliktinius
parametrus: per išplėstą bendradarbiavimą interesų lauke ir maksimizuojamus kiekvienos šalies
tikslus bei interesus. Derybos yra pakankamai nuoseklus procesas, kurių metu šalys apsikeičia
informacija, suvokia esamą konfliktą, priima sprendimus ir suranda priimtinus sprendimo būdus.43
Tarptautinės derybos daţniausiai yra naudojamos ir būna sėkmingos ţemo intensyvumo
konfliktuose sprendţiant apčiuopiamas, materialias problemas. Nors, kai konflikto intensyvumo
laipsnis yra aukštas valstybės yra labiau suinteresuotos spręsti konfliktą, tačiau derybomis pasiekti
realių susitarimų pavyksta retai ir reikalauja trečiosios šalies įsitraukimo į konfliktą. Derybos yra
naudingas būdas išspręsti konfliktą tarp daugmaţ lygių valstybių galios atţvilgiu, kai nei viena iš
valstybių nėra ţymiai pranašesnė uţ kitą. Valstybių santykiai taip pat yra kriterijus, pasirinkti
derybas, kaip konfliktų sprendimo būdą. Derybų taktika daţnai yra netikslinga spręsti konfliktus
tarp valstybių, kurių santykiai ilgą laiką, istoriškai yra susiklostę priešiški, arba kuomet uţsitęsęs
konfliktas staiga suintensyvėjo. Derybos taip pat naudojamos, kai smurto lygis yra pakankamai
ţemas, o konflikto prieţastimis daţniausiai įvardijami teritoriniai klausimai arba ekonominiai
resursai.44
42
Ghosn, F. Negotiating Interstate Claims. All academic research. The Pennsylvania State University Department of
Political Science. P. 10-11.
43 Bercovitch, J., Jackson, R. Conflict resolution in the twenty-first century: principles, methods, and approaches.
Michigan: The University of Michigan Press, 2009. P. 22.
44
Ghosn, F. Negotiating Interstate Claims. All academic research. The Pennsylvania State University Department of
Political Science. P 11-15.
27
Apibendrintai galima išskirti keturis pagrindinius, derybų, kaip vieno iš konfliktų sprendimo
būdų, privalumus:
1) Derybų metu konflikto šalys gali pasiekti rezultatyvių ir greitų susitarimo rezultatų;
2) Į derybų procesą šalys įsitraukia savanoriškai ir išnagrinėja visus galimus konflikto
išsprendimo variantus ir yra laisvos juos priimti arba atmesti;
3) Derybų metu yra sukuriama bendravimo/bendradarbiavimo atmosfera konfliktuojančioms
pusėms, kurioje kiekviena iš jų gali išsiaiškinti emocinius, visuomeninius ir kitus konflikto
aspektus;
4) Derybomis pasiūlomos legitimios normos, bet kokiam nuomonės ar pasiūlymo įvertinimui,
priėmimui, nereikalaujant šaliai būti per daug nuolaidţiai.
Vis dėl to verta paminėti, kad derybos nėra panacėja ir netinka visiems konfliktams išspręsti.
Aukšto intensyvumo konfliktai, galios skirtumai tarp kovojančių pusių, sunkiai suvaldomi
konfliktai, taip pat konfliktai, kurių prieţastys yra etniniai ar religiniai nesutarimai, - yra klausimai,
kurie derybomis yra sunkiai išsprendţiami, todėl konflikto šalys – valstybės turėtų pasirinkti kitus
konfliktų sprendimo būdus, siekiant efektyvių rezultatų.
Kiekvienas derybų procesas yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: 1) konflikto šalių; 2)
ginčo objekto; 3) konflikto konteksto. Kiekvienas iš šių elementų daro poveikį derybų procesui ir
turi įtakos ar valstybės pasieks konkrečių susitarimų.
1. Konflikto šalys. Ne visada yra paprasta nustatyti, kurios konfliktuojančios valstybių
pusės turi dalyvauti derybų procese. Nustatant derybų šalis yra atsiţvelgiama į tokius
kriterijus, kaip: valstybių istorinis kontekstas, vidiniai skirtumai (demokratinis/autokratinis
valstybės valdymas; autonomiški/nepriklausomi vienetai ir t.t.), konflikto šalių legitimumas
ir kita. Konflikto šalys atskirose valstybėse gali sudaryti sub-sistemas, arba būti sub-
sistemos, kaip didesnio vieneto sudedamoji dalis.
2. Ginčo objektas – leidţia nustatyti dėl ko kyla konfliktas, kokios konflikto prieţastys, ir
kiek toli pasistūmėjo konfliktas, t.y. leidţia nustatyti konflikto fazę.
3. Konflikto kontekstas. Kiekvienas konfliktas, ar vykstantis valstybių viduje, ar tarp-
valstybinis, yra neatsiejamai susijęs su politine aplinka, politine šalies situacija. Konflikto
kontekstą lemiantys kriterijai, įtakoja ir derybų proceso eigą bei konflikto išsprendimo
galimybes. Kontekstas padeda atskleisti konfliktinę valstybių situaciją ir leidţia parinkti
atitinkamą vietą deryboms. Pavyzdţiui, dauguma Afrikoje vykstančių konfliktų turi būti
suprantami ir vertinami per kolonijinį-istorinį regionų kontekstą.45
45
Bercovitch, J., Jackson, R. Conflict resolution in the twenty-first century: principles, methods, and approaches.
Michigan: The University of Michigan Press, 2009. P. 22-23.
28
Konflikto sprendimas teismo /arbitraţo būdu (angl. Adjudication)
Tarptautinis konflikto sprendimas įtraukia trečiąją šalį – arbitraţo tribunolą arba tarptautinį
teismą, kuriems yra patikima išspręsti ginčą, kilusį tarp valstybių. Arbitraţo ir teismo sprendimai
yra paremti tarptautinės teisės normomis ir yra privalomi konflikto šalims. Kaip nurodoma
Jungtinių Tautų Chartijos 33 straipsnyje, teismo ar arbitraţo sprendimas yra vienas iš būdų išspręsti
ginčus, kilusius tarp valstybių. „Šalys bet kurį ginčą, kuriam uţtrukus gali kilti grėsmė tarptautinei
taikai ir saugumui, pirmiausia turi stengtis išspręsti derybomis, tyrimu, tarpininkavimu,
sutaikinimu, arbitraţu, teismo sprendimu ir kreipdamosi į regionines institucijas ar
vadovaudamosios regioniniais susitarimais bei kitomis jų nuoţiūra pasirinktomis taikiomis
priemonėmis.―46
Arbitraţas (angl. Arbitration) – ginčo, dėl kurio kilo arba yra reali grėsme kilti konfliktui
procedūra, kurios metu šalys perduoda savo ginčą spręst ad hoc būdu sukurtam arbitraţo tribunolui.
Arbitraţas daţnai yra veiksminga tarp-valstybinių ginčų sprendimų procedūra dėl trijų pagrindinių
prieţasčių:
1. Konflikto šalys abipusiu susitarimu gali pasirinkti arbitrą, kuris šalių manymu yra
tinkamiausias spręsti jų ginčą. Šalys daţnai pasirenka kompetentingus ir gerbiamus teisėjus,
buvusius vyriausybių vadovus, akademikus, tarptautinės teisės specialistus ir kt.;
2. Šalys pačios nustato arbitraţo taisykles ir kalbą sprendţiant ginčą;
3. Arbitraţo metu sprendţiami ginčai daţniausiai yra konfidencialūs, nebent šalys susitaria
kitaip. Dėl šios prieţasties daţniausiai yra lengviau išspręsti ginčus, susijusius su jautriomis
problemomis. Atsiţvelgiant į konfliktų, ginčų ar problemų sudėtingumą šalys gali pasirinkti
arbitrą, labiausiai tinkantį konkrečiai situacijai spręsti.47
Verta paminėti, kad arbitraţo tribunolas daţniausiai yra sudaromas išspręsti tik vieną tam
tikrą ginčą. Arbitraţo sudarymas ir jo narių skaičius taip pat yra šalių apsisprendimo teisė. Šalys
gali nuspręsti, savo ginčą patikėti vienam arbitrui, trim (kiekviena šalis parenka po savo arbitrą ir
vienas lieka nepriklausomas) arba netgi devyniems, kaip buvo Irano-JAV Reikalavimų Tribunole
(angl. Iran-US Claims Tribunal), įkurtame Hagoje 1981 m.
Vis dėl to, neišvengiama konflikto šalių ginčų su pačiu arbitraţu. Kaip jau minėta, arbitraţo
išskirtinis bruoţas yra, tas kad jo priimti sprendimai konflikto šalims yra privalomi, tačiau šalys ne
46
Jungtinių Tautų Chartija, 1945-06-26. Valstybės ţinios, 2002-02-13, Nr. 15-557. V skyrius, 33 str.
47
Arbitration as a Dispute Resolution Mechanism for Interstate Conflicts. CIS Arbitration Forum. Rasta:
http://cisarbitration.com/2011/03/14/arbitration-as-an-alternative-dispute-resolution-between-states/ ; ţiūrėta: 2011 03
27.
29
visada sutinka juos vykdyti. Daţnai ginčą pralaimėjusi šalis bando nuginčyt arbitraţo sprendimą,
kaip negaliojantį arba bando įrodyti, kad arbitras perţengė savo įgaliojimų ribas.48
Teisminis išsprendimas (angl. Judicial settlement) – konfliktų sprendimo būdas, kurio metu
teisminės institucijos išsprendţia ginčus ir priima, konflikto šalims privalomai vykdytiną
sprendimą. Viena pagrindinių institucijų sprendţiančių tokius ginčus yra Tarptautinis Teisingumo
Teismas. Nors Jungtinių Tautų Chartijos 36-ajame straipsnyje nurodoma, kad teisėti ginčai tarp
valstybių perduodami spręsti Teisingumo Teismui, deja, praktikoje šis būdas labai retai naudojamas
konfliktų sprendime.
Teisminis konflikto sprendimas nuo sprendimo arbitraţe skiriasi ir nėra toks populiarus, kaip
pastarasis, nes:
1. Priešingai nei arbitraţe, tarptautinių teismų teisėjai yra ne parenkami šalių, o skiriami;
2. Teismai privalo vadovautis taisyklėmis ir statutais priimtais tų organizacijų, kurie juos
įsteigė;
3. Konfliktų sprendimo procedūra yra vieša ir prieinama plačiai visuomenei bei ţiniasklaidai;
4. Konfliktų sprendimas teismuose uţtrunka ilgiau negu arbitraţe. Taip yra dėl to, nes šalys
konflikto sprendimo procedūrą, sprendţiamą arbitraţe, finansuoja pačios, todėl ir ginčo
išsprendimas yra greitesnis.
Vis dėl to nesiginčijama, kad teisminis ginčų sprendimas yra labiau prestiţiškas ir
kompetentingas, nes sprendimus priima tik teisėjai, turintys teisinį išsilavinimą, nepriekaištingą
reputaciją ir ilgametę teisinio darbo patirtį.49
Susitaikymas/Sutaikymas (angl. Conciliation)

Konflikto šalių susitaikymas, taip pat yra viena iš konfliktų sprendimo galimybių.
Susitaikymo metu konflikto sprendimą reguliuoja trečioji šalis – sutaikintojas, kuris yra arba nėra
suinteresuotas ginčo išsprendimu. Sutaikintojas taip pat padeda atstatyti teigiamus santykius tarp
konflikto pusių. Šis konfliktų sprendimo būdas nepasiūlo jo išsprendimo, bet įpareigoja konflikto
šalis pačias surasti geriausiai joms tinkantį sprendimo variantą. Šalys savo iniciatyva arba
paprašytos sutaikintojo pateikia savo pasiūlymus ir galimus variantus, kaip galima būtų išspręsti
konfliktą Priešingai nei arbitraţe ar teisminiuose sprendimo būduose, susitaikymo procedūroje
priimti sprendimai nėra teisiškai įpareigojantys šalis.50
48
Zartman, W. Peacemaking in international conflict– methods & techniques. Washington DC: United States Institute
of Peace, 2007. P. 200.
49
Ten pat. P. 205.
50
Conciliation in Nigeria. Rasta: http://www.babalakinandco.com/documents/ConciliationinNigeria.pdf; ţiūrėta: 2011
03 24. P. 5-7.
30
Tarpininkavimas (angl. Mediation)
Vienas iš perspektyviausių ir efektyviausių būdų išspręsti konfliktą – inicijuoti trečiosios
šalies įsitraukimą. Trečiosios šalies įsitraukimas būna ypač veiksmingas vidiniuose konfliktuose.
Kalbant apie tarptautinius konfliktus, mokslininkų tyrimai parodė, kad tarpininkavimo
rezultatyvumas priklauso nuo konflikto universalumo, jei konfliktas yra kintantis tai
tarpininkavimas turi daugiau galimybių padėti išspręsti konfliktus. Reţimų tipai, aljansai ar
sąjungos turi didelę įtaką, kad tarpininkavimo procesas būtų rezultatyvus.51 Tarpininkavimas gali
padėti šalims susidoroti su sunkumais ir informacijos barjerais su kuriais jos susiduria.
Tarpininkavimas taip pat gali padėti konflikto šalims išsaugoti reputaciją, kai tuo pat metu yra
kuriama konflikto išsprendimo strategija.52
Tarpininkavimas gali būti suprastas, kaip įrankis konflikto valdyme ir sprendime, įtraukiantis
trečią šalį ir nėra nei priverstinis nei įpareigojantis metodas, nebent derybose dalyvaujančios šalys
taip nuspręstų. Abstrakčiai tarpininkavimas gali būti suprastas, kaip bendradarbiavimo procesas tarp
trečiosios šalies ir konfliktuojančių pusių.53
Trečioji šalis padeda kovojančioms pusėms, performuluoti interesus, kurie lėmė konfliktą bei
reguliuoti kitus dalykus susijusius su priešininkų sąveika. Trečiosios šalies įsitraukimas gal būti
labiau naudingas kaţkuriai vienai iš kovojančių pusių negu kitai. Gali nutikti ir taip, kad trečioji
šalis gali įtraukti savo ginkluotąsias pajėgas, kad padėtų vienai pusei kovoti prieš kitą.
Galima išskirti trečiąsias šalis į tokias kategorijas:
 Valstybė – šalis įeinanti į Nepriklausomų Valstybių Sąrašą;
 Tarpvyriausybinė organizacija – tai organizacijos, sukuriamos iš valstybių grupių (kurios
daţniausiai turi formalų statusą ir pavadinimą, pvz.: Jungtinės Tautos, Pietryčių Azijos
Tautų Asociacija), kad palengvintų bendradarbiavimą tarp susipriešinusių šalių. Didţiausia
tokio tarpininkavimo nauda, kad valstybės gali sudaryti forumą, kur gali vykti konflikto
derybos. Taip pat, jos naudojamos, kaip informacijos perdavėjos, o padidintas informacijos
skaidrumas leidţia išvengti nesusipratimų. Valstybių daugiašališkumas padidina
nešališkumą, o tai savo ruoţtu konflikto sprendimo efektyvumą.54
 Bet kokios rūšies kita trečioji šalis – tai gali būti nevyriausybinės organizacijos (NVO),
nepriklausomi asmenys, religinės organizacijos ir t.t. Labai daţnai tarpininkauti būna
paskiriamos nevyriausybinės organizacijos, kurios rengia reguliarius susitikimus, kuriuose
51
Terris, G. L., Maoz, Z. Rational mediation: a theory and a test. Journal of Peace Research, 2005, Vol. 42 (5). P. 580.
52
Moller, F., DeRouen, K. Jr., Bercovitch, J., Wallensteen, P. The limits of Peace: third parties in civil wars in
Southeast Asia, 1993-2004. Negotiation Journal. 2007, 10. P. 380.
53
Schrodt, P. A., Gerner, D. J. An event data analysis of third-party mediation in the Middle East and Balkans. Journal
of Conflict Resolution, 2004, Vol. 48 (3). P. 312.
54
Brahm, E. Intergovernmental Organizations (IGOs). Beyond intractability. com. Rasta:
http://www.beyondintractability.org/essay/role_igo/ ; ţiūrėta: 2010 11 15.
31
atstovauja savo narius ir nustato sprendimų priėmimo procedūras bei nuolatinius narius.
Nevyriausybinės organizacijos konflikto sprendime apima tokias sritis, kaip: taikos
atstatymas, humanitarinė pagalba, vystymasis, ţmogaus teisės ir kt.55
Trečiųjų šalių tarpininkavimas gali turėti skirtingas formas:
 Netiesioginis bendravimas – vyksta tuomet, kai kovojančios pusės nebendrauja ir nekalba
viena su kita akis į akį. Bendravimas tarp šalių vyksta per trečiąją šalį – tarpininką.
Tarpininkas perduoda vienos šalies informaciją kitai šaliai. Toks trečiosios šalies
tarpininkavimas turi būti oficialiai patvirtintas. Tokio tarpininkavimo pavyzdţiu gali būti
„šaudyklinė diplomatija― (angl. shuttle diplomacy).
 Dvišalis bendravimas – apima trečiosios šalies ir vienos iš kovojančių pusių bendravimą.
Toks bendravimas būna tada, kai kovojanti šalis neturi didelio noro tikėti, kad trečioji šalis
perduoda informaciją tarp šalių. Tarpininkavimas vyksta tik su viena iš kovojančių šalių ir
daţniausiai vyriausybėje.
 Tiesioginis bendravimas – kai trečioji šalis ir kovojančios pusės susitinka akis į akį.
Trečiosios šalies veiksmai gali būti konflikto faktų suradimas bei išsiaiškinimas, pvz.:
ţmogaus teisių paţeidimai, smurtas ir pan. Taip pat, bandymai pakviesti konfliktuojančias šalis į
neutralią vietą aptarti esamą situaciją. Nors tiesioginis bendradarbiavimas ir nevyksta, bet tai
palengvina bendravimą dėl materialaus ir techninio aprūpinimo. Trečioji šalis gali inicijuoti
arbitraţo arba trečiųjų teismo įkūrimą, pavyzdţiui, kai priimamas įsipareigojantis susitarimas ir abi
kovojančios pusės jį pasirašo. Trečioji šalis daţnai siunčia į konflikto vietą nuolatinius stebėtojus su
tikslu išvengti ir/ar valdyti konfliktą. Taip pat vykdo taikos palaikymo operacijas.
Konflikto sandara, jo dinamiškumu ir kompleksiškumu, tipologijomis, prieţastimis, kurios
daţniausiai lemia konfliktų susidarymą, būdais, kuriais galima išspręsti konfliktus, t.y. teoriniais
konfliktų analizes įrankiais bus naudojamasi praktiniuose skyriuose, jų pagalba analizuojant Afrikos
regioninių organizacijų veiklą konfliktų sprendime.
55
Stephenson, C. Nongovernmental Organizations (NGOs). Beyond intractability. com. Rasta:
http://www.beyondintractability.org/essay/role_ngo/; ţiūrėta: 2010 11 15.
32
2. SAUGUMĄ UŢTIKRINAČIOS REGIONINĖS
ORGANIZACIJOS TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ
TEORIJOSE
Tiek neorealizmas, tiek ir institucionalizmas yra tarptautinių santykių teorijos, kurios šalia
kitų tarptautinės erdvės veikėjų siekia paaiškinti ir regioninių organizacijų egzistavimą.
Neorealizmas teigia, kad sąveika tarp valstybių regioninėse organizacijose yra pakankamai menka,
nes pagrindiniai valstybių interesai išlieka nacionaliniai, o ne regioniniai. Į valstybių diplomatinę
kultūrą ţvelgiama labiau iš individualistinės pusės, valstybių elgesys yra susijęs su pagalba sau,
naudos siekimu, o ne regioninių santykių kūrimu ir palaikymu. Institucionalizmas priešingai,
pabrėţia valstybių siekį bendradarbiauti, siekiant efektyvesnių rezultatų. Atkreipia dėmesį į
valstybių istorinę patirtį, vertybes, ideologijas, kaip bendradarbiavimą skatinančius veiksnius.
Todėl, toliau šiame skyriuje ir bus aptariamos dvi tarptautinių santykių paradigmos: neorealizmas ir
neoliberalus institucionalizmas, bei šių dviejų paradigmų sintezė. Taip pat bus siekiama išsiaiškinti,
kuri iš paminėtų tarptautinių santykių teorijų geriausiai paaiškina ir labiausiai pritaikoma Afrikos
regioninėms organizacijoms.
2.1. Neorealizmas tarptautiniuose santykiuose

Realizmo teorijos atstovams tarptautiniai santykiai, tarptautinė politika, tarpvalstybiniai karai
buvo suprantami kaip valstybių, siekiančių savo interesų, politikos sąveikos padarinys. Saugumas
reiškė kaţką panašaus į maţiau pavojingą ir maţiau ţiaurų pasaulį, negu kaip kaţkas saugu, teisinga
ar taiku. Valstybės valdymo menas reiškė valdyti ir sušvelninti ar sumaţinti, bet ne eliminuoti
konfliktus. Realistai skeptiškai ţvelgė į moralinius susirūpinimus tarptautiniuose santykiuose ir
laikėsi nuomonės, kad universalūs moralės principai negali būti pritaikyti valstybių veiksmams. 56
Pasak realistų, siekiant atsakyti, į klausimus, kas sudaro tarptautinių santykių turinį, kaip
uţtikrinti saugumą ir taiką, kokios prieţastys lemia karų kilimą, reikia aiškintis nagrinėjant
valstybių interesus ir jų uţsienio politiką. Realizmas sugebėjo gerai paaiškinti tiek supergalybių
varţybas, tiek ir maţesnius lokalinius valstybių konfliktus. Tačiau šeštajame dešimtmetyje
prasidėjus dekolonizacijos procesams; tarptautinei politikai tapus daug sudėtingesniu bei
komplikuotu reiškiniu; šalia valstybių svarbiais tarptautiniais aktoriais tapus tarp-valstybiniams
dariniams, tokiems, kaip tarptautinės ir regioninės organizacijos bei sub-valstybiniams subjektams
56
Donnelly, J. Realism and International Relations. United Kingdom: Cambrige University Press, 2000. P. 10-11.
33
(pvz.: transnacionalinėms korporacijoms) - realizmas nebesugebėjo pakankamai įtikinamai
paaiškinti šių procesų. Taigi realizmo, kaip tarptautinių santykių teorijos, susidūrimas su
besikeičiančiu pasauliu sudarė prielaidas jo kontrreformacijai ir neorealizmo atsiradimui.57
Bene ţymiausiu neorealizmo atstovu tapo Kenneth N. Waltz, kuris savo monografijoje „Man,
the State and War“ (1959 m.) nurodo tris pagrindinius lygmenis, dėl kurių gali kilti karas.
Pirmiausia, tai - ţmogaus prigimtis, kuri yra ydinga ar bent jau savanaudiška. Antra, karas gali kilti
dėl tam tikrų valstybių pobūdţio ir karo galima būtų išvengti tik tada, jei tarptautinė sistema būtų
sudaryta iš taikingų valstybių. Trečia – karas yra tarptautinės sistemos struktūros rezultatas, kurį
nulemia tarptautinės sistemos anarchiškumas. Dėl anarchiškos tarptautinės sistemos kyla saugumo
dilema, reiškianti, kad valstybės turi uţsitikrinti savo saugumą neįbaugindamos kitų valstybių.
„Theory of International Politics“ (1979 m.) Waltz tvirtina, kad pagrindiniai skirtumai tarp
tarptautinės ir vidinės politikos yra ne karų ar konfliktų dėsningumas, bet tarptautinės sistemos
struktūra.58
Taigi jei klasikinis realizmas pagrindiniu aspektu manė esant ydingą ţmogaus prigimtį ir jo
siekį didinti savo galią bei dominuoti, tai neorealizmo pagrindinis dėmesys sutelkiamas į tarptautinę
sistemą. Neorealizmo poţiūriu tarptautiniai santykiai yra ne atskirų valstybių egoistiniai siekiai
didinti savo galią, o tam tikrų valstybių sąveika bei struktūra. Tarptautinė sistema priklauso nuo ją
sudarančių elementų sąveikos. Jei tarp šių elementų (valstybių) yra vertikalūs (pavaldumo) ryšiai,
tai sistemos struktūra – hierarchiška, jei horizontalūs – tai anarchiška. Neorealistai, daţniausiai
laikosi nuomonės, kad hierarchiški santykiai – būdingi vidaus politikai, tuo tarpu tarptautinė
sistema apibūdinama, kaip anarchiška.59
Kalbant apie tarptautines/regionines organizacijas, neorealistų poţiūriu, naudos siekimas
neleidţia valstybėms narėms efektyviai bendradarbiauti. Tokiu bendradarbiavimu daţniausiai yra
siekiama kokių nors valstybės interesų, pavyzdţiui, bendradarbiaujama siekiant karinio pranašumo.
Dėl to neorealistai teigia, kad tvirto, ilgalaikio bendradarbiavimo tarp atskirų valstybių negali būti.
Teigiama, kad, siekiant gilaus valstybių bendradarbiavimo, visada reikia išorinio spaudimo, nes
valstybės savo noru veikia tik paviršutiniame politikos reguliavime, kuris joms maţiausiai rūpi.
Tarptautinėse/regioninėse organizacijose daţniausiai dominuoja didţiosios valstybės ir jų interesai,
kurios kitas nares pristato kaip jau „įvykusį faktą― (fait accompli), darydamos joms spaudimą, kas
jas neretai verčia jaustis blogiau negu prieš pasirašant stojimo sutartį. Institucijos atspindi ir
57
Vitkus, G. Realistinė tarptautinių santykių teorija ir Barry Buzano nedalomo saugumo koncepcija. Iš Buzan B.
Ţmonės, valstybės ir baimė:tarptautinės saugumo studijos po Šaltojo karo. Vilnius: Eugrimas, 1997. P.13-17.
58
Ghosh, P. Interational Relations. New Delhi: Rajkamal Electric Press, 2009. P. 28-29.
59
Vitkus, G. Realistinė tarptautinių santykių teorija ir Barry Buzano nedalomo saugumo koncepcija. Iš Buzan, B.
Ţmonės, valstybės ir baimė:tarptautinės saugumo studijos po Šaltojo karo. Vilnius: Eugrimas, 1997. P. 17-18.
34
padidina valstybių galią, tai yra arena, kurioje yra vaizduojami galios santykiai. Institucijos yra
priklausomos nuo tarptautinės sistemos valstybių galios ir nacionalinių interesų sąveikos.60
Stephen M. Walt „The origins of alliances“ (1987 m.) teigia, kad valstybės, sudarydamos
aljansus, siekia atsverti kitas jėgas. Valstybės sudarydamos sąjungas, mobilizuoja savo resursus,
prieš kitas valstybes arba aljansus, kurios joms grasina. Tokios sąjungos sudaromos tarp valstybių,
turinčių panašias ideologijas, vertybes, politines sistemas ir t.t., taip pat ekonominiais pagrindais,
siekiant padidinti ekonominį našumą.61
Prie neorealizmo tradicijos šalininkų galima priskirti ir Benjamin Miller, kuris savo darbe
„States, nations, and the great powers – the sources of regional war and peace― (2007 m.) pateikia
regioninio karo ir taikos teoriją, kuria bandoma paaiškinti variacijas tarp karo ir taikos skirtinguose
regionuose ir perėjimą iš karo į taiką ir vice versa. Autorius remiasi trimis pagrindiniais elementais:
valstybe, tauta ir tarptautine sistema. Pusiausvyra tarp valstybių ir tautų atitinkamuose regionuose
sąlygoja karų kilimą arba taikos buvimą ir rezultatai būna intensyvesni, lyginant su tarptautine
sistema. Tarptautinė sistema apima didţiųjų valstybių įsipareigojimo pobūdį regionuose. Valstybių
ir tautų pusiausvyra parodo atitikimą tarp pasidalijimo regionuose į teritorines valstybes ir
nacionalinius siekius bei politinę regiono ţmonių tapatybę.62 Kai nėra pusiausvyros tarp valstybių ir
tautų, tada nėra suaugimo tarp valstybių ir nacionalinių tapatybių, galiausiai keletas regioninių
valstybių tampa silpnomis valstybėmis, kaip, pavyzdţiui, Somalio atveju. Taigi pusiausvyros
nebuvimas tarp valstybių ir tautų yra pagrindinė prieţastis, lemianti regioninių karų kilimą.
Valstybių – tautų pusiausvyra priklauso nuo pačios valstybės stiprumo, jos institucijų
funkcionavimo, sutapimo su tautos identitetu. Todėl vienos valstybės yra stiprios, kitos - silpnos,
priklausomai kaip ţmonės yra identifikuojami su savo tauta. Silpnos valstybės nestabilumas
neretais atvejais gali išplisti uţ jos sienų, pavyzdţiui: pabėgėlių srautai į kaimynines valstybes, taip
pat sukilėlių grupės, separatistiniai judėjimai, teroristinės grupuotės gali įsikurti kaimyninėse
valstybėse. Nestabilios ir nelegitimios valstybės skatina stiprių kaimyninių valstybių agresiją ir
intervenciją.63
Arie Marcelo Kacowicz (1998 m. „Zones of peace in the Third World South America and
West Africa in comparative perspective“), kalbėdamas apie Vakarų Afrikos valstybių regioninį
bendradarbiavimą, pabrėţia, kad per tokį regioninį bendradarbiavimą (regioninė organizacija –
ECOWAS) aiškiai yra išreiškiama, galios hierarchija (aiški regiono lyderė yra Nigerija). Valstybės
60
Carlsnaes, W., Risse, T., Simmons, B. A. Handbook of International Relations. London: SAGE Publications, 2002.
P. 195.
61
Vareikis, E., Budrytė, R. Tarptautinis ir nacionalinis saugumas. Kaunas: VDU leidykla, 2005. P. 25.
62
Miller, B. States, nations, and the great powers: the sources of regional war and peace. New York: Cambridge
University Press, 2007. P.2.
63
Ten pat. P.59-60.
35
narės neretais atvejais sulauţo organizacijos susitarimus, o tai patvirtina institucinį jos silpnumą.
Taikos palaikymo pajėgų – ECOMONG sukūrimas ir intervencija į Liberiją pilietinio karo metu,
pasak autoriaus, buvo ne kas kita, kaip atsakas į grėsmę regioninei taikai.64
Autorius taip pat teigia, kad Vakarų Afrikos regiono valstybės negali pasitenkinti savo
vidiniais ištekliais dėl valstybių silpnumo, besikeičiančių politinių reţimų, o tarptautiniai ištekliai
yra susiję su pozicija, kurią valstybės uţima tarptautinės galios ir prestiţo regioninėje hierarchijoje.
Dėl dvigubos regiono savybės – vidinio smurto ir tarptautinės taikos – Vakarų Afrikos regiono
valstybės yra maţiau susirūpinusios dėl savo tarptautinių santykių anarchijos, negu dėl savo vidinės
anarchijos, kaip socialinio sąryšio trūkumo ar valstybių vidaus valdymo minimalių sugebėjimų.
Paradoksalu, tačiau Vakarų Afrikos valstybės jaučiasi ţymiai saugesnės tarptautinėje sistemoje,
negu vidinėje politikoje, nors ir sukurdamos regioninę tarptautinę sistemą - sutarimo sistemą.
Teisinis valstybių statusas: legalus, formalus ir išorinis suverenitetas išsaugojo buvusias kolonijines
sienas ir uţbėgo uţ akių karams tarp jų. Tačiau tokio pobūdţio teisinė valstybė neišvengė vidinių
konfliktų eskalacijos į pilietinius karus.65
Pasak, Mohammed Ayoob, valstybė yra pagrindinis aktorius tarptautinėje sistemoje,
vienintelė ir nepakeičiama tvarkos tiekėja per teritorinę politinę sistemą. Taigi, jokia kita institucija
ar organizacija negali parūpinti šios tvarkos, kuri yra pagrindas visuomenės sąveikos įvestai tvarkai
būti stabiliai ir nuspėjamai. Taip pat tik tai valstybiškumas gali padėti išspręsti ekonominio
neišsivystymo ir skurdo problemas (kurios ypatingai kamuoja Trečiojo Pasaulio valstybes).
Apskritai, kalbant apie Trečiojo Pasaulio valstybes išoriniai veikėjai sąlygojo jų normatyvinę
aplinką bei galios išskirstymą tarptautinėje sistemoje. Valstybių kūrimas trečiajame pasaulyje buvo
išorinės įtakos lemiamas veiksnys. Tarptautinė galios hierarchija ir sugebėjimai išskirstyti didţiųjų
galybių konfliktus Trečiojo pasaulio valstybėms ir regionams neigiamai paveikė valstybių
formavimosi procesus post-kolonijinėse valstybėse. Visa tai turėjo didţiulę įtaką konfliktų kilimui
tarp Trečiojo Pasaulio valstybių ir jų viduje.66
Apibendrinant, galima teigti, kad neorealizmas, kalbėdamas apie regionus ir regioninį
bendradarbiavimą, yra labai konkretus. Esminiai teorijos teiginiai, kad regionai subordinuoti
tarptautinei sistemai, bet koks bendradarbiavimas yra apspręstas savanaudiškų valstybių kova dėl
galios. Geriausia ką valstybės gali pasiekti, tai - galios balansą
64
Kacowicz, A. M. Zones of peace in the Third World: South America and West Africa in comparative perspective.
New York: State University of New York Press, 1998. P. 172.
65
Ten pat. P. 165.
66
Ayoob, M. Inequality and theorizing: in international relations: the case of subaltern realism. International Studies
Review. Vol. 4, (3) , 2002. P. 39-45.
36
2.2. Institucionalizmas tarptautiniuose santykiuose
Institucionalizmo (naujojo, ang. New Institutionalism, 1960-1970 m.) teorija su pagrindinėmis
trimis atšakomis: 1) racionalaus pasirinkimo, 2) istorinio, 3) normatyvinio - išsivystė, kaip atsakas į
tarptautinių/regioninių organizacijų susikūrimą bei egzistavimą, arba valstybių ryţtą
bendradarbiauti siekiant politinių, ekonominių, kultūrinių, saugumo ir kitų interesų. Realizmui
nebesugebant paaiškinti naujų reţimų, susipynus įvairiems paaiškinimams, kas yra tarptautinis
bendradarbiavimas, kas jį lemia ir skatina vystytis, išryškėjo poreikis atsirasti naujai tarptautinių
santykių krypčiai ir atsakyti į šiuos klausimus.
Racionalaus pasirinkimo institucionalizmas (angl. Rational choice institutionalism)

Robert O. Keohane savo darbe (1984 m.) „After Hegemony: Cooperation and Discord in the
World Political Economy“ siekė parodyt, kad tarptautinės organizacijos parūpina valstybėms
kolektyvinį būdą išspręsti savo problemas. Valstybės tampa susivienijusiais racionaliais veikėjais
tarptautinėse organizacijose, nes tokia bendradarbiavimo forma ir priimtos taisyklės palengvina
siekiamų rezultatų priėmimą.67
Racionalaus pasirinkimo institucionalizmą paskatino nauja institucinės ekonomikos kryptis.
Individai maksimizuodami naudą, o tarptautiniame lygmenyje – valstybės, siekdamos savų interesų
veikia kaip centriniai aktoriai politiniuose procesuose. Tuo tarpu jų tarpusavio priklausomybė,
strateginė sąveika bei kolektyviniai veiksmai, lema tarptautinių organizacijų atsiradimą.
Organizacijos atsiranda ir išlieka todėl, kad jų funkcijos yra svarbios individualiems aktoriams.
Racionalaus pasirinkimo institucionalizmas akcentuoja tarptautinius reţimus ir oficialias
tarptautines (regionines) organizacijas. Daroma prielaida, kad jei iš susitarimų aktoriai (valstybės)
negautų abipusės potencialios naudos, tai ir tarptautinėms organizacijoms nebūtų vietos
tarptautinėje sistemoje, nes jos neturėtų tikslo, t.y. neturėtų pagrindo dėl ko funkcionuoti. Tačiau,
ţvelgiant tiek iš tarptautinių, tiek ir iš regioninių organizacijų perspektyvos, valstybių
bendradarbiavimo nauda ir politiniai susitarimai pasiekti tarptautinių/regioninių organizacijų
veikloje, yra akivaizdūs tokiose srityse, kaip: prekyba, karo taisyklės, taikos sutartys ir t.t.
Institucijos sumaţina netikrumą ir keičia susitarimų kainas. Tarptautinėje politikoje suverenitetas ir
valstybių autonomija sudaro sąlygas, dėl kurios valstybių susitarimų kaina niekada nebūna maţa,
priešingai - daţniausiai būna sudėtinga bendradarbiauti, kontroliuoti, uţtikrinti tam tikrų taisyklių
67
Carlsnaes, W., Risse, T., Simmons, B. A. Handbook of International Relations. London: SAGE Publications, 2002.
P. 195.
37
laikymąsi. Taigi, pagal šią teoriją, organizacijos kuriamos tada, kai bendradarbiavimo, monitoringo,
reikalavimo kaina yra santykinai maţa, lyginant su gaunama nauda, kylančia iš politinė kaitos.68
Racionalaus pasirinkimo institucionalizmas remiasi atitinkamomis elgesio prielaidomis, t.y.
tam tikri aktoriai teikdami pirmenybę siekiamiems tikslams, naudoja priemones ir strategijas,
kuriomis jiems maksimaliai pavyktų tuos tikslus įgyvendinti. Aktoriai veikia strategiškai
apskaičiavę savo veiksmus bei iš anksto bandydami nuspėti kitų aktorių elgesį siekiant maksimalios
naudos. Racionalaus pasirinkimo teoretikai naudoja apskaičiavimo (angl. calculus) metodą siekiant
išspręsti problemą, kokiu būdu organizacijas gali paveikti individualūs veikėjų veiksmai.
Organizacijų egzistavimas ir vystymasis yra pagrindţiamas aktorių gaunama nauda dėl tam tikrų
organizacijos atliekamų funkcijų.69
Istorinis institucionalizmas
Istorinis institucionalizmas priešingai nei racionalaus pasirinkimo teorija, remiasi kultūriniu

poţiūriu, pagal kurį individualių aktorių elgesys yra nevisiškai strateginis, bet apribotas jų
pasaulėţiūros. Istorinis institucionalizmo skiriamasis bruoţas yra tas, kad jis pripaţįsta subjektų
istorinius įvykius, kelią siekiant nepriklausomybės, todėl teigiama, kad bendra praeitis ir istorija
lemia organizacijų pastovumą. Istorinis institucionalizmas institucijas apibrėţia, kaip formalias arba
neformalias procedūras, rutinas, normas ir konvencijas „įkūnytas― į politikos arba politinės
ekonomijos organizacines struktūras. Organizacijų pobūdis gali svyruoti nuo vykdomų
konstitucinės tvarkos taisyklių ar vykdomų biurokratinių procedūrų standartų iki prekybos sąjungų
ar bankų elgesio standartų.
Istorinis institucionalizmas iš kitų institucionalizmo formų išsiskiria keturiomis pagrindinėmis
savybėmis:
 Pirma – sukuriami santykiai tarp organizacijų ir individų elgesio, apima santykinai plačią
sferą;
 Antra – pabrėţiama galios asimetrija tarp vykdomųjų ir vystymosi organizacijų;
 Trečia – institucinis vystymasis akcentuoja istorinę narių tarpusavio priklausomybę;
 Ketvirta – institucinė analizė apima ir kitus faktorius, tokius kaip atitinkamos idėjos,
kuriomis galima pasiekti tam tikrus politinius tikslus.70
68
Keohane, R. O. International Institutions: Two Approaches. International Studies Quarterly, Vol. 32, No. 4 (Dec.,
1988). P. 386-387.
69
Hall, P. A., Taylor R. C. R. Political Science and the Three New Institutionalisms. MPIFG Discussion Paper ,1996/6
P. 12-13.
70
Ten pat. P. 6-7.
38
Normatyvinis institucionalizmas
Normatyvinis institucionalizmas nebesiremia racionalumu, o dėmesį sutelkia į normas ir
vertybes. Pagrindinis dėmesys tenka analizei, kaip organizacijos suvarţo individualų pasirinkimą.
Pasak Stephen Krasner, normatyvinis institucionalizmas veikia pagal tradicinį supratimą, kad
tarptautinėje aplinkoje: „pasekmių logika yra patrauklesnė negu tinkamumo logika, nes taisyklės
gali būti prieštaringos, hierarchinė institucijų struktūra išnykusi, galios asimetrija didelė, o nauda
vykdant instrumentinę politiką – puiki―.71
Normatyvinis institucionalizmas pabrėţia, kad organizacijos daţniausiai nėra sąmoningas
ţmonių kūrinys, o atsiranda iš maţiau apgalvojo proceso, sukuriamos ţmonių, kurie yra tiesiogiai
paveikti tam tikrų veiksnių. Vertybės, normos ir praktika valstybių kultūrose varijuoja ir ši variacija
lemia efektyvius institucinius susitarimus. Organizacijos gali būti sukuriamos ir veikla palaikoma
dėl legitimių ir normatyvinių prieţasčių, o ne dėl efektyvių priimamų sprendimų ar pasiektų
rezultatų. Lygiai taip pat organizacijos gali egzistuoti ne dėl to ką jos daro, bet dėl to kas jos yra,
kitaip tariant, ką jos simboliškai reprezentuoja ir kokias vertybes įkūnija.72
Taigi normatyvinis institucionalizmas apima ne tik formalias taisykles, procedūras ir normas,
bet kartu ir simbolines sistemas, kognityvinius skaičiavimus, moralės principus. Šių faktorių
sujungimas sulauţo atskyrimus tarp organizacijų ir kultūros. Toks poţiūris leidţią pačią
organizaciją vadinti tam tikra kultūra. Institucijos suvokiamos, kaip aukštos sąveikos ir bendrų
esminių bruoţų bendradarbiavimas tarp organizacijų ir individualių aktorių veiksmų. Organizacijos
daţnai pasirenka naują institucinę praktiką, ne dėl to, kad tokiu būdu efektyviausiai galima
įgyvendinti savo tikslus, bet tai geriausiai uţtikrina pačios organizacijos ar jos narių socialinį
legitimumą. Kitaip tariant, organizacijų plėtra bei veikla grindţiama, jų specifinėmis institucinėmis
formomis, vykdoma praktika, nes vėliau tai tampa vertinama, kaip bendradarbiavimas kultūrinėje
aplinkoje.73
Institucinė praktika, daţnai atsiranda iš sąveikos procesų, pavyzdţiui diskutuojant tarp
aktorių, kaip išspręsti bendras problemas, kaip jas interpretuoti – tokiu būdu dalyvaujant
tarptautiniuose forumuose.
Taigi apibendrinant, institucionalizmas propaguoja tiek ekonominę, tiek ir politinę integraciją.
Valstybės veikia tokioje aplinkoje, kur valstybių nacionaliniai interesai nebėra patys svarbiausi, o
pagrindinis prioritetas tenka tarptautiniams/regioniniams interesams. Ši tarptautinių santykių
71
Jönsson, Ch., Tallberg, J. Institutional Theory in International Relations. Rasta:
http://lup.lub.lu.se/luur/download?func=downloadFile&recordOId=534142&fileOId=625444 ţiūrėta: 2011 04 11. P. 5
72
Barnett, M. N, Finnemore, M. The politics, power, and pathologies of international organizations. International
Organization, Vol. 53, No. 4 (Autumn, 1999). P. 703.
73
Hall, P. A., Taylor R. C. R. Political Science and the Three New Institutionalisms. MPIFG Discussion Paper ,1996/6.
P. 14-16.
39
mokykla teigia, kad valstybių pagrindinis siekis yra ne varţytis, o bendradarbiauti ekonominėje,
politinėje ar kultūrinėje sferoje, nes akivaizdu jog tokiu būdu galima pasiekti ţymiai daugiau
naudos. Institucionalizmo šalininkai, teigiantys, kad jis atneša ţymiai daugiau naudos lyginant su
konservatyvia realizmo prigimtimi, kartu sutinka, kad pagrindinė problema yra visiškas
institucionalizmo pagrįstumas ir visapusiškai jį pritaikyti konkrečiam atvejui tampa sudėtinga.
Ţmonijos prigimtis ir teisėti valstybės interesai gali sutrukdyti pritaikyti institucionalizmo teoriją
praktikoje.74
2.3. Neorealizmo ir institucionalizmo sintezė

Kuomet tarp dviejų tarptautinių santykių teorijų: neorealizmo ir neoliberalizmo,- kilo ginčas,
Ole Weaver, XX a. devintajame dešimtmetyje analizuodamas ginčijamą problemą, išplėtojo
neorealizmo ir neoliberalizmo (institucionalizmas viena iš neoliberalizmo krypčių) sintezės idėją,
kuri dar populiariai vadinama neo-neo ginčais. Pagal O. Weaver, neo-neo sintezė įmanoma tapo tik
tuomet, kai realizmas transformavosi į neorealizmą, o liberalizmas pakito į neoliberalų
institucionalizmą.75
Šių teorijų panašumai išryškėjo tada, kai buvo pasiskolinti trys neorealizmo teiginiai: pirmas,
kad valstybė yra „racionalus savanaudis aktorius―; antras - savanaudiška valstybių prigimtis
nulemia santykius tarp valstybių; trečias - nevalstybiniai aktoriai yra antraeiliai aktoriai lyginant
juos su suverenia valstybe. Šie trys teiginiai buvo prielaidos, vedusios į diskusiją, kur Robert
Keohane pradėjo diferencijuoti ir kvestionuoti neorealizmo teoriją. R. Keohane sutiko su
neorealistais, kad valstybės yra racionalūs veikėjai, siekiantys maksimizuoti naudą, todėl bendrai
yra savanaudės (panaudota racionalaus institucionalizmo teorijoje). Taip pat jis sutiko, kad
valstybės bendradarbiauja anarchinėje sistemoje. Galiausiai valstybė suvokiama, kaip pagrindinė
veikėja tarptautinėje tvarkoje, nes nevalstybinai aktoriai daug savo funkcijų deleguoja valstybėms.76
Vis dėl to teorijų poţiūriai išsiskiria dėl valstybių bendradarbiavimo anarchinėje sistemoje.
Neoliberalai daugiau dėmesio skiria ekonominiam poveikiui ir valstybių interesams anarchinėje
struktūroje, pabrėţdami institucijų autonomiškumą ir reţimus, tvirtinant, kad jie veda link
absoliučios naudos. Tuo tarpu neorealistai teigia, kad tarptautinės organizacijos yra galingesnių
valstybių rezultatas ir organizacijos funkcionuoja tol, kol patenkina valstybių interesus. Verta
atkreipti dėmesį, kad nors teorijų poţiūris į tarptautines organizacijas yra visiškai skirtingas, tačiau
74
Institutionalism vis-à-vis Realism. Exploring the ASEAN Way. Rasta:
http://www.ri.sch.edu.sg/d2d/aseanway/FD%20-%20TheWay2.html; ţiūrėta: 2010 11 25.
75
Karpavičiūtė, I. Tarptautinių santykių disciplinos raida
ir ketvirtieji tarpparadigminiai ginčai. Politikos mokslų almanachas, VDU leidykla: 2009 (Nr.5). P. 104.
76
Taylor, N. A. J. The Neo-Neo debate in international relations theory: A brief introduction for undergraduates. Rasta:
http://taylormckellar.com/?p=645; ţiūrėta: 2011 05 05.
40
tokiu poţiūriu pripaţįstamas pats tarptautinis bendradarbiavimas. Ši aplinkybė realistams pabrėţė,
kad svarbu perţiūrėti valstybės-centro vaidmenį tarptautinėse santykiuose, sutinkant su tarptautinių
organizacijų svarba.77
Taigi neo-neo ginčai atskleidė, kad tarp dvejų teorijų neorealizmo ir institucionalizmo didelių
skirtumų nėra. Taip pat, kad šios dvi teorijos yra pernelyg panašios, atmetant paradigmų
neprilygstamumo idėją.78
Siekiant išsiaiškinti, kuri teorija geriausiai paaiškina Afrikos regioninių organizacijų veiklą ir
valstybių bendradarbiavimo galimybes jose, teorijos bus tikrinamos atliekant Afrikos regioninių
organizacijų atvejo analizę.
3. REGIONINIO SAUGUMO PROBLEMATIKA AFRIKOJE
3.1. Afrikos saugumo problematikos apţvalga

Saugumo samprata tiek regionuose, tiek atskirose valstybėse daţnai analizuojama remiantis
Barry Buzan saugumo sampratos struktūra. Pagal šią struktūrą, saugumas yra skirstomas į penkis
saugumo sektorius. Pirmasis sektorius apima karinį saugumą, kuris susijęs su valstybių armijos
puolamosiomis ir gynybinėmis pajėgomis. Antrasis, politinis saugumas – tai valstybių politinių
sistemų stabilumas. Trečiasis, ekonominis saugumas, susijęs su valstybių resursais, finansine
sistema, ekonominėmis rinkomis ir kt. Ketvirtasis, socialinis saugumas apima religinius, etninius,
kultūrinius, identiteto aspektus ir jų sąlygas vystytis valstybių visuomenėse. Penktasis, ekologinis
saugumas – susijęs su vietinės ir tarptautinės biosferos išsaugojimu. Svarbu paminėti, kad visi šie
penki sektoriai vienas nuo kito atskirai neegzistuoja, priešingai – yra labai glaudţiai tarpusavyje
susiję.79
Kalbant apie regioninį saugumą, turima omeny grupė valstybių, kurios geografiškai yra arti
viena kitos. Regioninis saugumas yra neatsiejamas tiek nuo nacionalinio, tiek ir nuo tarptautinio
saugumo. Regioninis saugumas yra interaktyvi šios hierarchinės sistemos dalis. Afrikos regionai yra
vieni problematiškiausių regionų visame pasaulyje, susiduriantys su įvairiomis saugumo
grėsmėmis.
Afrikos regionai susiduria su visomis aukščiau išvardintomis saugumo grėsmėmis.
Ekologinės grėsmės, keliančios pavojų Afrikos regionams, tai: sausra, badas, maras, ozono
sluoksnio plonėjimas, šiltnamio efektas, aplinkos tarša, populiacijos didėjimas. Ekologinės grėsmės
77
Paioletti, F. Waever‘s assessment of neo-neo synthesis and its validity in the neo-neo debate. Rasta:
http://www.e-ir.info/?p=7188; ţiūrėta: 2011 05 05.
78
Karpavičiūtė, I. Tarptautinių santykių disciplinos raida
ir ketvirtieji tarpparadigminiai ginčai. Politikos mokslų almanachas, VDU leidykla: 2009 (Nr.5). P. 106.
79
Vareikis, E., Budrytė, R. Tarptautinis ir nacionalinis saugumas. Kaunas: VDU leidykla, 2005. P.12.
41
jungia ţmonių veiklą vienos valstybės ribose, su tos veiklos pasekmėmis kitose valstybėse, kaip
pavyzdţiui aplinkos tarša, turinti įtakos upių taršai arba vandens paskirstymas gali iššaukti vienų
valstybių prieš kitas karinės jėgos panaudojimą.80
Afrikos valstybės tai - trečiojo pasaulio šalys, todėl regionai, apimantys šias valstybes yra
patys skurdţiausi pasaulyje. Dėl šios prieţasties Afrikai yra būdingos ekonominės grėsmės,
susijusios su gamtinių išteklių nepasidalinimu, priklausomybės nuo valstybių, kurioms yra
eksportuojamos ţaliavos, nepalankiomis prekybos sąlygomis ir kt.
Taip pat Afrikos regionams būdingos politinės ir socialinės grėsmės. Politinės grėsmės apima
politinių sistemų nestabilumą, kaitą, vyriausybių perversmus ir kt. Tuo tarpu, socialinės grėsmės –
etninių ir religinių grupių nesutarimus, kovas uţ nacionalinį identitetą, t.t. Neretais atvejais
socialinės grėsmės lengvai patenka į politinę sferą.
Socialinės, politinės, ekonominės ar ekologinės grėsmės gali turėti įtakos atsirasti karinėms
grėsmėms. Karinės grėsmės apima jėgos panaudojimą, smurtą, intervenciją į kitos valstybės
teritoriją, didelius ţmogiškuosius išteklius ir ekonominius kaštus. Paprastai karinėms grėsmėms
teikiamas aukščiausias prioritetas, nes jos gali deformuoti, sugadinti valstybės fizinę bazę, išplisti
uţ valstybės ribų, kelti grėsmę visam regionui, smarkiai paţeisti ekosistemą.81 Vienos pagrindinių
karinių grėsmių Afrikos regionams yra konfliktai, kurie šiame skyriuje plačiau ir bus aptariami.
Galima sutikti, su autorių, analizuojančių konfliktus Afrikoje, nuomone, kad daugumos
Afrikos konfliktų šaknų reikia ieškoti valstybių vidaus politikoje bei istoriniame kontekste. Vis dėl
to, vidiniai, tarp-etniniai, ar religiniai konfliktai, tam tikrose Afrikos valstybėse perţengė jų ribas,
tapo transnacionaliniai bei turėjo įtakos saugumo problemoms. Tokie konfliktai buvo išspręsti tik
įsitraukus sub-regioniniams, regioniniams ar tarptautiniams aktoriams. Afrikos valstybių prigimtis,
jų dirbtinumas, multi-etniškumas, multi-kultūriškumas, daro jas paţeidţiamomis, o kylančius
vidinius konfliktus - greitai peraugančius į regioninio saugumo problemas.82
Bendras bruoţas visiems Afrikos konfliktams yra taip vadinamas domino efektas, kurio be
išimties stengiasi išvengti visi Afrikos valstybių lyderiai, nes konfliktas prasidėjęs vienoje
valstybėje gali įgauti pagreitį ir labai lengvai pasklisti ir apimti visą regioną. Vidinių konfliktų
Liberijoje, Sudane, Somalyje, Mozambike, Ruandoje ir kt. padarinys buvo didţiuliai pabėgėlių bei
ginkluotų sukilėlių srautai, kurie perţengė nacionalinių valstybių sienas ir iš vidinių konfliktų tapo
regioniniais bei tarpnacionaliniais. Barry Buzan teigia, kad tarp-valstybinė saugumo dinamika
80
Buzan, B. Ţmonės, valstybės ir baimė:tarptautinės saugumo studijos po Šaltojo karo. Vilnius: Eugrimas, 1997.P.
178-180.
81
Buzan, B., Wæver, O. Regions and powers: the structure of international security. UK: Cambridge University Press,
2003. P. 161.
82
Lake, D. A., Morgan, P. M. Regional orders: building security in a new world. The Pennsylvania State University.
1997. P. 300.
42
daţniausiai lemiama vidinės valstybių dinamikos. Saugumo sąveika Afrikoje yra kuriama remiantis
daugiau valstybių silpnumu, negu stiprumu. Nors neramumai tarp valstybių, karai bei aljansų
kūrimas yra santykinai reti lyginant su Vidurio Rytais ar didţiąja Azijos dalimi, tačiau kaimyninių
valstybių intervencija esant neramumams šalies viduje, Afrikos regionuose yra daţnas reiškinys.83
Afrikos valstybių lyderiai supranta, kad ekonominis vystymasis pagal regioninės integracijos
schemas yra įmanomas esant tik Ţemėlapis Nr. 1.: „Afrikos regioninės organizacijos―
nekonfliktinei regionų atmosferai. kontinente―
Todėl kiekvienas regionas ir juose

veikiančios tiek regioninės, tiek
sub-regioninės organizacijos siekia
palaikyti taiką ir saugumą, kurių
poreikis taip išryškėjo po Šaltojo
karo pabaigos. Galima teigti, kad
Afrikos regionuose atsiranda nauja
politinė-saugumo kryptis, kuri
glaudţiai siejama su demokratiniais
reţimais, taika, saugumo
palaikymu, konfliktų sprendimu
regionuose.84 Regioninio saugumo
Šaltinis: Sudaryta autorės pagal
problematikos egzistavimą Afrikoje http://en.wikipedia.org/wiki/File:Regional_Organization
leidţia įrodyti tiek konkretūs s_Map.png
konfliktų pavyzdţiai, tiek ir regioninių organizacijų veikla (Ţr. Ţemėlapį Nr. 1.).
Vis daţniau pastebima tendencija, kad tarptautinės organizacijos glaudţiai bendradarbiauja su
Afrikos regioninėmis organizacijomis. Daţnai teigiama, kad tarptautinės organizacijos, pavyzdţiui,
Europos Sąjunga ar Jungtinės Tautos, yra per daug didelės, per daug globalios ir per daug linkusios
nustatinėti savo taisykles.85 Todėl šių dviejų lygmenų (ţiūrėti schemą Nr. 3) tarptautinio bei
regioninio bendradarbiavimas padeda greičiau ir efektyviau išspręsti konfliktus Afrikoje.
Vienas iš pagrindinių regioninės integracijos privalumų yra efektyvesnis taikos ir saugumo
stiprinimas regione. Tautoms bendradarbiaujant tarpusavyje sumaţėja ginkluotų konfliktų tikimybė
vienoms prieš kitas. Be to, veikiant regioniniu mastu, pajėgumai yra ţymiai didesni nei atskiroms
83
Buzzan, B., Wæver, O. Regions and powers: the structure of international security. UK: Cambridge University Press,
2003. P. 229-230
84
Nhema, A., Zeleza, P. T. The resolution on African conflicts: the management of conflict resolution & post-conflict
rconstruction. Athens, Ohio: Ohio University Press, 2008. P. 9.
85
Rotberg, R. I. Peacekeeping and peace enforcement in Africa– methods of conflict prevention. Washington, D.C.:
Bookings Institution Press, 2000. P. 37.
43
valstybėms kovoti su vidaus konfliktais, kurie daţniausiai transformuojasi į tarpvalstybinius
konfliktus.
Schema Nr. 3: Trys saugumo-bendradarbiavimo lygmenys, konfliktų sprendime/taikos palaikyme
Tarptautinis Regioninis Nacionalinis/vid

saugumo saugumo inis (domestic)
saugumo
lygmuo lygmuo lygmuo
Šaltinis: Sudaryta: autorės

Afrikos regionai susiduria su daugybe neišspręstų saugumo grėsmių, taip pat ir su naujomis
grėsmėmis (pvz.: terorizmas, ginklų platinimas, AIDS ar nekontroliuojama migracija), dėl kurių
padidėjo poreikis spręsti pagrindines konfliktų ir valstybių nesėkmes visame ţemyne.86
Afrikos ţemynas daţniausiai susiduria su tokiomis grėsmėmis, kaip:
 Sukilimai ar maištai, peraugantys į karus. Susiduriama su problema, kad labai daţnai abi
kovojančios pusės būna sudarytos iš sukilėlių grupių. Daţnais atvejais ir pačios vyriausybės
samdo sukilėlių grupes, kad padėtų kovoti su maištininkais (pvz.: valstybės remiama
Janjaweed sukilėlių grupė, Darfūre). 1998 m. Afrikos pilietiniai karai, sulaukia atgarsio dėl
savo ţiaurumo, sudėtingos organizacijos, etninių, regioninių, religinių aspektų
persidengimo, smurto prieš civilius gyventojus ir t.t.87
 Karo ekonomikos ir kontrabanda – konfliktai, susiję su gamtiniais ištekliais daţnai prailgina
karus, nes gaunami pinigai iš aukso, deimantų, naftos, narkotinių medţiagų yra puikus
sukilėlių grupių finansavimo šaltinis.88 „Kruvinųjų deimantų―, cigarečių, suklastotų vaistų
kontrabanda stabdo silpnų Afrikos valstybių ekonomiką bei vystymąsi.
 Ginklų platinimas – paskatino Afrikos pilietinius karus bei vidinius konfliktus, o smurtiniai
konfliktai daţnais atvejais virsta mirtinais. Jungtinių Tautų duomenimis šiandien, apie 100
milijonų šaulių ir lengvųjų ginklų cirkuliuoja Afrikoje, o tai tarptautiniu mastu sudaro net
apie dvidešimt procentų.
 Terorizmas – šiandien Afrika stengiasi dėti visas pastangas kartu su Vakarų pasauliu kovoje
prieš terorizmą. Sudanas 1992-1996 m. buvo Osama bin Laden veiksmų bazė, kuomet pirmą
kartą buvo siekiama suvienyti Afrikos islamistus vardan šventojo karo. Iš „Al Qaeda―
86
Gowan, R.Can Europe Build a NATO for Africa? The Globalist. Rasta:
http://www.theglobalist.com/StoryId.aspx?StoryId=4328, ţiūrėta; 2010 10 22.
87
Sage, A. L., Africa's Irregular Security Threats: Challenges For U. S. Engagement. Strategic Forum. Institute for
National Strategic Studies National Defense University, 2010 May 255. Rasta:
http://www.humansecuritygateway.com/documents/INSS_AfricasIrregularSecurityThreats.pdf; ţiūrėta:2010 11 11.
87
Ten pat.
88
Bannon, I., Collier, P. Natural resources and violent conflict: options and actions. Washington, D.C.: The
International Bank for Reconstruction and Development/The World Bank, 2003. P. 4.
44
lyderių pasisakymų ir publikacijų, tampa aišku, kad pagrindiniai prioritetai Afrikoje yra:
noras išlaisvinti Afrikos musulmonus nuo to ką jie mano esant „išdavikiškais― reţimais;
prieštarauti tarptautinės taikos palaikymo pastangoms musulmonų šalyse, ypač Somalyje ir
Sudane; destabilizuoti naftą išgaunančias vietoves, ypač Nigeriją, siekiant pakenkti pasaulio
ekonomikai; nusitaikyti į vyriausybes, kurios palaiko glaudţius politinius ryšius su Vakarais.
„Al Qaeda― bendradarbiauja su Afrikos islamistų kovotojais, įskaitant „Al Qaeda―
Islamistais Maghrebe (toliau tekste - AQIM) Alţyre ir šiauriniame Malyje bei „Harakat al-
Shabab― tinklą, esantį pietiniame Somalyje. AQIM siekia tapti tarptautiniu judėjimu tarp
Maghrebo ir Sahelio vietovių.89
 Piratavimas – piratų uţpuolimai nuo Somalio iki Indijos vandenyno ir Adeno įlankos yra
viena pagrindinių grėsmių šiandien kylančių jūrų saugumui. Apytikriai nuo 2004 m. du
nereguliarių kariuomenių tinklai priţiūri saugumą šiauriniuose Somalio krantuose.
Tarptautinio Jūrų Biuro pranešimuose nurodoma, kad išpuolių skaičius didėja ir metinių
Somalio piratų išpuolių norma 2008 m. lyginant su 2009 m. padvigubėjo (2009 m. buvo
uţpulta 214 laivų, iš kurių 47 buvo sulaikyti ir įkaitais paimti 867 įgulos nariai).90
 Prekyba narkotikais - pastebimai padidėjo Afrikoje per pastarąjį dešimtmetį. Afrikos
ţemynas tapo narkotikų tranzito centru siekiant iš Pietų Amerikos ir Pietų Azijos pasiekti
Europą ir (šiek tiek maţesniais prekybos mastais) Jungtines Amerikos Valstijas.
Afrikos regionai susiduria ir su daugybe vidinių grėsmių, kurios apima prioritetines
regioninių organizacijų veiklos sritis siekiant taikos ir saugumo. Daţniausiai vidinės regionų
saugumo grėsmės yra šios: smurtiniai nusikaltimai, būdingi valstybių reţimų perėjimo laikotarpiu;
organizuotas nusikalstamumas; prekyba ţmonėmis; nelegali migracija; ksenofobija; skurdas; badas;
vaikų grobimas; brakonieriavimas ir prekyba nykstančiomis gyvūnų rūšimis; nelegali ţvejyba ir
kt.91
Visos šios grėsmės nėra pavieniai reiškiniai. Priešingai, jie sudaro uţdarą ratą: Afrikos
nereguliarių grėsmių dinamika padeda išlaikyti juodąją rinką, kuri tiesiogiai susijusi su valdţios
korupcija, griauna demokratizacijos pastangas, sukuria ir kursto pilietinius karus, veda link
valstybės ţlugimo bei sudaro palankias sąlygas teroristams ir karo nusikaltėliams vykdyti
89
Sage, A. L., Africa's Irregular Security Threats: Challenges For U. S. Engagement. Strategic Forum. Institute for
National Strategic Studies National Defense University, 2010 May 255. Rasta:
http://www.humansecuritygateway.com/documents/INSS_AfricasIrregularSecurityThreats.pdf; ţiūrėta:2010 11 11.
90
Ten pat.
91
Zhongping, F., Hutchings, R., Kumar, R., Sidiropoulos, E.Wrobel, P., Zagorski, A. Global security in a multipolar
world. Chaillot paper. European Union Institute For Security Studies. France, Paris: 2009, n°118 October P. 93-95.
45
nusikalstamą veiką tiek regioniniu, tiek ir tarptautiniu mastu. Taigi šios grėsmės meta iššūkį Afrikos
valstybių saugumui, demokratizacijai ir vystymuisi.92
Taigi siekiant saugumo ir taikos, ekonominio vystymosi, atskiros Afrikos valstybės imasi
regioninio bendradarbiavimo, siekiant efektyviau kovoti su kylančiomis saugumo grėsmėmis.
3.2. Prieţastys, lemiančios konfliktų gausą Afrikos kontinente

"I have cherished the idea of a democratic and free society in which all persons live together
in harmony and with equal opportunities"93
(Nelson Mandela)94
Afrikos kontinentą iš kitų pasaulio regionų leidţia išskirti keletas faktorių. Daţniausiai
minimi tokie veiksniai kaip: ţemas regionų išsivystymo lygis, Afrikos valstybių skurdumas,
valstybių politinių sistemų naujumas. Net 45-ios iš 50-ies Afrikos valstybių savo nepriklausomybę
atgavo tik XX a. antrosios pusės pabaigoje. Kaip ţinia, modernios valstybės ar modernaus
valstybiškumo sukūrimas nėra paprasta ar lengva uţduotis. Kūrimas modernių, gyvybingų, realiai
funkcionuojančių valstybių visais laikais buvo sudėtingas bei kupinas įvairiausių problemų
procesas. Politinių sistemų nestabilumą, valstybių neturtingumą sąlygoja dar vienas Afrikos
kontinentui būdingas bruoţas – konfliktai ir jų gausa. Vienokio ar kitokio tipo konfliktai kamavo
Afrikos regionus ir tapo sunkia našta kontinento visuomenėms, politinėms sistemoms,
ekonomikoms, atimdami potencialias ekonominio vystymosi bei demokratijos galimybes. Taigi
konfliktai ir yra tas faktorius, geriausiai leidţiantis apibūdinti ir išskirti Afrikos kontinentą bei
keliantis susirūpinimą visai tarptautinei sistemai. Kodėl taip yra ir kokios prieţastys tai lemia toliau
ir bus aptariama.
Labai daţnai galima išgirsti paprastą įvertinimą, dėl Afrikos kontinento polinkio ginkluotiems
konfliktams. To prieţastimi daţniausiai įvardijamas skurdus arba neturtingas regionų pobūdis.
Tačiau toks poţiūris labai lengvai paneigiamas. Pirmiausia, būtent dėl pačių regionų skurdumo.
Pasiruošimas karui bei pats konflikto vedimas reikalauja finansinių išteklių. Neturtingieji neturi
pakankamai išteklių apmokyti karius, nusipirkti tinkamą karo amuniciją, parūpinti maisto, geriamo
vandens, medikamentų išteklius, galiausiai išmokyti karius disciplinos bei lojalumo. Todėl kyla
klausimas, kokiu būdu neturtingieji galėtų eiti kariauti su centrine valstybės valdţia? Būtent dėl šių
92
The Challenge Of Southern African Regional Security: A Review Of Peace And Security In Southern Africa. African
Studies Ouarterly.The Online Journal for African Studies. Rasta: http://www.africa.ufl.edu/asq/v1/3/5.htm; ţiūrėta:
2011 01 19.
93
„Aš puoselėju demokratinės ir laisvos visuomenės idėją, kur visi ţmonės gyvens drauge darnoje ir turės vienodas
galimybes― (Nelson Mandela)
94
Mandela's life and times. BBC News. Rasta: http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/1454208.stm; ţiūrėta: 2011 01 10.
46
prieţasčių neturtingieji neturi motyvacijos kariauti. Ţinoma, reikia paminėti trumpalaikius
konfliktus tokius, kaip sukilimas, banditizmas, riaušės, bet jų negalima tapatinti su ilgalaikiais
karais ar uţsitęsusiais konfliktais. Yra ir daugiau teorijų, kurios bando paaiškinti konfliktų kilimą
maţiau išsivysčiusiose valstybėse. Jos apima tokius aspektus, kaip: reakcija į išnaudojimo ir
neteisybės suvokimą, pasipriešinimą centrinės valdţios veiksmams, tradicinės socialinės struktūros
ir gyvenimo būdo apgynimą, varţybas tarp kovojančių identitetų ir politinių darbotvarkių,
pasipiktinimo, oportunizmo išraiškas ir kita. Tačiau norint išsamiai išsiaiškinti konfliktų kilimo
prieţastis viename ar kitame regione sudėtinga pritaikyti ir analizuoti pasirinktą konfliktą pagal
kaţkurios teorijos vieną aspektą.95
Apskritai, konfliktus, vykstančius Afrikos kontinente, sudėtinga paaiškinti viena kaţkokia
prieţastimi. Dėl šios prieţasties į Afrikos regionus siūloma ţvelgti, kaip į sudėtinį visuomeninį
sisteminį procesą, leidţiantį paaiškinti konfliktų kilimą. Galima išskirti šio proceso tris pagrindines
sistemines dalis: visuomenės išsivystymą, politinius konfliktus ir šalies valdţią. Konfliktų ir
valdţios sąveikos dinamika sąlygoja tiek pačios visuomenės tiek ir politinės sistemos vystymąsi.
Aukšto intensyvumo visuomeniniai konfliktai ir ypatingai politiniai maištai ar sukilimai kliudo
įvairioms bendrovėms kurtis bei didinti savo našumą, tokiu būdu yra kenkiama ir pačios
visuomeninės sistemos vystymuisi bei jos integracijai. Dėl šių prieţasčių vyriausybė imasi
prievartos politikos siekdama uţtikrinti viešąją tvarką, tačiau tuo pačiu metu skaldo ir atstumia
šalies gyventojus. Todėl Afrikos regionų valstybių politinis nestabilumas yra daţniausiai
aiškinamas ne kaţkokia viena išskirtine savybe ar bruoţu, bet per visuomeninės sistemos dinamikos
prizmę, apimančią kompleksą įvairiausių įvykių bei politinės valdţios siekį išlaikytų stabilumą
šalyje.96 Taigi pirmiausia verta išsiaiškinti kokie faktoriai lemia Afrikos kontinento valstybių
politinį nestabilumą bei dėl to kylančius konfliktus valstybių viduje ir tarp valstybių.
3.3. Kolonializmas: praeitis ir dabartis

Tikriausiai vertėtų pradėti nuo istorijos arba kitaip tariant Afrikos kolonizacijos proceso, nuo
kurio pasak daugelio tarptautinių santykių atstovų ir prasidėjo visos problemos susijusios su
konfliktais Afrikoje. Ţvelgiant iš istorinės ir globalios perspektyvos šiandien Afrika neturėtų būti
linkusi į smurtinius konfliktus, kaip kiti regionai ar kitos atskiros valstybės. Tai aiškinama Afrikos
skaudţia patirtimi, kuri per visą XX a. konfliktų ir kitų ţiaurumų metu paaukojo daugiau negu 180
milijonų ţmonių gyvybių. Toks aukų skaičius Afrikos kontinente galėtų būti palygintas tik su
95
Marshall, M. G. Conflict trends in Africa, 1946-2004, a macro-comparative perspective. Report prepared for the
Africa Conflict Prevention Pool (ACPP). 2005. Rasta:
http://www.systemicpeace.org/africa/AfricaConflictTrendsMGM2005us.pdf ţiūrėta: 2011 04 15. P. 17.
96
Ten pat. P. 40.
47
Pirmuoju ir Antruoju Pasauliniais karais arba pilietiniais karais revoliucijų metu Rusijoje ar
Kinijoje.97
Afrikos kolonizacijos procesas prasidėjo nuo Vakarų Afrikos regiono, kur buvo turtingiausios
ir labiausiai išsivysčiusios Britanijos ir Prancūzijos kolonijos (Gana bei Dramblio Kaulas), o vėliau
būtent čia prasidėjo ir dekolonizacija.98 Jei 1950 metais visame Afrikos kontinente buvo tik keturios
nepriklausomos valstybės: Egiptas, Etiopija, Liberija ir Pietų Afrika, tai 1950 metais jų jau buvo
devynios, o 1960 metais beveik visoms prancūzų kolonijoms atgavus nepriklausomybę – net
aštuoniolika. 1970 m. nepriklausomų valstybių skaičius Afrikoje pasiekė 43-jas, o paskutinė
europiečių kolonija tapusi nepriklausoma nuo Prancūzijos kontrolės buvo Dţibutis 1977 m. Taip pat
dvi valstybės tapo nepriklausomos nuo kitų Afrikos valstybių: Namibija 1990 m. gavo
nepriklausomybę nuo Pietų Afrikos, o Eritrėja atsiskyrė nuo Etiopijos 1993 m. Iki šiol lieka
neišspręstas tik Vakarų Sacharos suvereniteto klausimas, kurią Marokas laiko savo dalimi.
Afrikos valstybių vadovai 1963 m. pasirašė Addis Abeba Chartiją, kuria buvo įkurta Afrikos
Vienybės Organizacija (angl. Organization of African Unity), šiandieninės Afrikos Sąjungos
prototipas. Įkūrus šią organizaciją ją sudarė 32-jos nepriklausomos valstybės. Šiandien šis skaičius
išaugo ir apima 53-jas nepriklausomas Afrikos valstybes nares. Šia chartija buvo susitarta, kad bus
gerbiamos Afrikos valstybių kolonijinės sienos, įtvirtintas valstybių narių suvereniteto
lygiateisiškumo principas, pagarba valstybių suverenitetui bei teritoriniam integralumui,
nepriklausomybės neatimamumas, nesikišimas į valstybių vidaus reikalus, taip pat sutarta, kad visi
kilę konfliktai tarp Afrikos valstybių bus sprendţiami taikiai derybų, tarpininkavimo, sutaikinimo
būdu ar arbitraţo pagalba.99 Afrikos valstybių kolonijinių sienų pripaţinimas tapo neišvengiamu
dalyku, nes tų sienų ribų, kurios egzistavo iki dekolonizacijos proceso atkurti nebebuvo įmanoma,
nes tai būtų vedę į didţiulį konfliktą. Todėl sienų ribos buvo paliktos tokios, kokios buvo sutartos
dar 1884-1885 m. Berlyno konferencijos metu100.
Berlyno konferencijos metu nubraiţytos Afrikos valstybių sienos suardė etninius ir
kultūrinius aborigenų ryšius, nes iki Vakarų kolonializmo įsigalėjimo Afrikoje faktiškai nebuvo
sienų. Ţmonės gyveno laisvose grupėse-gentyse, o grupių teritorijos buvo nesuţymėtos. Toks sienų
nubraiţymas, atskyrė ir aptvėrė grupes nuo jų pačių turėtų tradicijų, kuriomis buvo grindţiamas
97
Nhema, A., Zeleza, P. T. The roots of Arican conflicts: the causes & costs. Athens, Ohio: Ohio University Press,
2008. P. 1.
98
Pukelis, L. Kas nulėmė dabartinę Vakarų Afrikos saugumo architektūrą? Vilniaus universiteto Politikos mokslų ir
tarptautinių santykių Giluminių studijų akademija. Rasta:http://www.tspmismd.lt/2010/01/lukas-pukelis-kas-nuleme-
dabartine-vakaru-afrikos-saugumo-architektura/; ţiūrėta: 2011 01 17.
99
Organization of African Unity. Rasta: http://actrav.itcilo.org/actrav-
english/telearn/global/ilo/law/oau.htm#Establishment%20and%20members; ţiūrėta: 2011 01 16.
100
Rosenberg, M. Berlin Conference of 1884-1885 to Divide AfricaThe Colonization of the Continent by
European Powers. About. Com: gography. Rasta: http://geography.about.com/cs/politicalgeog/a/berlinconferenc.htm;
ţiūrėta: 2011 01 16.
48
grupės valdymas bei sprendţiami kilę ginčai. Pagrindinis dalykas, kad šios grupės neišmoko
susibendrauti. Kaip pavyzdį galima paminėti didelį Vakarų Afrikos regioną, kuris susiformavo
britams sujungus keletą protektoratų į vieną vietą ir pavadinus jį Nigerija. Nigerijos ribos apėmė tris
dideles tautas ir keletą maţesnių. Trijų didţiųjų grupių dirbtinis sujungimas ir susimaišymas:
Yoruba vakaruose, musulmoniškos Hausa šiaurėje ir Ibo rytuose (kurios tarpusavyje buvo visiškai
skirtingos) – lėmė vieną didţiausių Afrikos ţmonijos tragedijų – Nigerijos pilietinį karą 1967-1970
m.101
Kolonializmas ne tik diegė Afrikai Vakarų valstybių tradicijas bei gyvenimo taisykles, kurios
buvo pavaizduotos kaip paprotinės, bet taip pat padėjo pamatus Afrikos regionams tapti
eksploatuojama naudingųjų iškasenų baze. Šaltojo karo metais Afrikai buvus didţiųjų
supervalstybių (SSRS ir JAV) įtakos zona, ji buvo remiama ir ginkluojama. Po Šaltojo karo
subyrėjus SSRS ir pakitus pasaulio geopolitinei situacijai iš Afrikos valstybių buvo tikimasi
demokratijos ir taikos.102 Pasibaigus Šaltajam karui tarptautinės institucijos, tokios kaip Pasaulio
Bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas ir kitos bandė padėti Afrikos valstybėms, tačiau šių institucijų
dėka Afrikos valstybės tapo begalinėmis skolininkėmis, o ne moderniomis ekonominėmis
valstybėmis. Vakarų valstybės taip pat yra suinteresuotos Afrikos valstybių ištekliais (nafta,
deimantais, mediena, mineralais), kuriems yra taikomi maţesni muito mokesčiai negu kitoms
importuojamoms prekėms. Tokiu būdu Afrikos regionas tampa socialiai, politiškai ir ekonomiškai
paţeidţiamas ir išlieka buvusių metropolijų įtakos zonoje.103
3.4. Religinės ir etniškumo problemos

Kolonializmas aptartas gana plačiai, todėl kad jis turėjo didelę įtaką Afrikos kontinento
formavimuisi ir davė prielaidas atsirasti kitiems veiksniams, kurie lemia konfliktus. Kaip jau buvo
paminėta anksčiau kolonializmas sudarė prielaidas kilti etniškumo bei religiniams konfliktams.
Tokio pobūdţio konfliktai yra vieni daţniausių Afrikos kontinente, todėl verti detalesnio aptarimo.
Kuomet arabinėje Afrikos dalyje dauguma konfliktų yra religinio pobūdţio, Afrikos
regionuose, kur pagrindinė gyventojų dalis yra juodaodţiai, konfliktai kyla etniniu pagrindu arba
kaip literatūroje daţnai įvardijama - šie konfliktai yra gentiniai. Arabinė Afrika – tai šiaurinė
Afrikos dalis (pvz.: Alţyras, Libija, Egiptas). Religiniai konfliktai yra įsišakniję tiek Alţyre tiek ir
Egipte, kur susiduria islamistų kovotojai su valstybių kariuomenėmis ir viena pusė kovoja religiniu
pagrindu, kita – politiniais tikslais. Vieni ţymiausių etninių konfliktų pavyzdţių centrinės Afrikos
101
Nhema, A., Zeleza, P. T. The roots of Arican conflicts: the causes & costs. Athens, Ohio: Ohio University Press,
2008. P. 37.
102
Dunauskas, A. Įtampa Afrikoje didėja. Geopolitika. Rata: http://www.geopolitika.lt/?artc=1911; ţiūrėta: 2011 01 16.
103
Volovoj, V. Juodoji Afrikos skylė - stebuklo belaukiant. Geopolitika. Rasta: http://www.geopolitika.lt/?artc=228;
ţiūrėta: 2011 01 19.
49
regione, tai Ruandos ir Burundţio atvejai. Kaip pavyzdį galima plačiau aptarti Ruandos 1994 m.
genocidą, kurio metu ţuvo daugiau nei milijonas gyventojų. Etniniai nesutarimai, įtampa bei
priešiškumas tarp didţiosios šalies gyventojų grupės Nigerio-Kongo tautoms priklausančių hutų,
(kurie sudaro apie 85 procentus šalies gyventojų) ir maţumos – Nilo-Sacharos tautoms
priklausančių tutsių (jų yra apie 14 procentų) didėjo dar nuo kolonizacijos periodo. Kuomet 1916
m. belgų kolonistai nusprendė suteikti didesnes teises tutsiams. Buvo įvestos tapatybės korteles,
dirbtinai suskirsčiusios gyventojus į tutsius ir hutus. Tutsiai tapo aukštesniąja klase ir dvidešimt
metų turėjo geresnes įsidarbinimo ir išsilavinimo galimybes, lyginant su jų kaimynais hutais, kurie
tapo – ţemesniąja klase. 1965 m. Ruandai tapus nepriklausomai, hutai atgavo savo teises ir dėl savo
nuoskaudų kaltino tutsius. To rezultatas - hutų įvykdytas genocidas, kurio metu didţioji dauguma
ţuvusiųjų apie 800 tūkstančių buvo tutsiai.104
3.5. Ekonominiai faktoriai, lemiantys konfliktus

Pasak, Alfred Nhema ir Paul Tiyambe Zeleza, etniniai konfliktai vyksta tarp juodaodţių
vietinių gyventojų. Tuo tarpu ekonominiai konfliktai arba konfliktai dėl gamtinių išteklių
daţniausiai vyksta tarp baltaodţių ir juodaodţių, kitaip tariant tarp dviejų skirtingų rasių. Pirmieji
kovoja dėl to kas kam priklauso (angl. who owns what), o pastarieji dėl to kas yra kas (angl. who is
who) (arba dėl identiteto). Apartheidas Pietų Afrikos Respublikoje galiausiai taip pat buvo
pripaţintas ekonominiu konfliktu. Kai tarpusavyje kovoja juodaodţiai sudėtinga teigti, kad kylantys
konfliktai yra susiję su gamtiniais ištekliais, daţniausiai pagrindinis nesutarimas kyla dėl to kieno
yra valdţia. Taip pat daugybė konfliktų kyla dėl kultūrinių ribų nustatymo, kurių vietiniai
nepripaţįsta.105
Tokie autoriai kaip Ibrahim Elbadawi ir Nicholas Sambanis analizuojantys pilietinius karus
Afrikoje ir atlikę tyrimus teigia, kad pagrindiniai konfliktai susiję su gamtiniais ištekliais, kyla dėl
sukilėlių grupių veiksmų. Pilietinių karų sisteminė analizė (atlikta mokslininkų Collier ir Hoeffler)
leidţia nustatyti, kad pagrindinės Afrikos konfliktų prieţastys yra geriau paaiškinamos politiniais ir
ekonominiais faktoriais negu etniškumo, kultūros ir religinės įvairovės laipsniu. Sukilimo ir maištų,
kurie vėliau gali peraugti į pilietinius karus, tikimybė maţėja, kai šalyje yra maţas nedarbo lygis.
Šalys turinčios didelius gamtinių išteklių kiekius patenka į didesnę konfliktų ar karo rizikos zoną.
Gamtiniai ištekliai sudaro galimybes sukilėlių grupėms maištauti, siekiant uţgrobti ar gauti dalį
pačių gamtinių išteklių, ar pajamų gaunamų iš jų. Vis dėl to, yra pripaţįstama, kad gamtiniai
104
Rwanda: How the genocide happened. BBC News. Rasta:http://news.bbc.co.uk/2/hi/1288230.stm; ţiūrėta: 2011 02
14.
105
Nhema, A., Zeleza, P. T. The rotos of Arican conflicts: the causes & costs. Athens, Ohio: Ohio University Press,
2008. P. 38.
50
ištekliai, tokie kaip nafta, mediena ar deimantai, duoda labai dideles pajamas valstybėms, uţ kurias
jos gali finansuoti armijas ir taip uţsitikrinti jų paramą. Mokslininkai teigia, kad visuomenės
sluoksnių įvairovė gali turėti skirtingą poveikį ir kai kuriais atvejais netgi gali sumaţinti didelio
intensyvumo smurtinius konfliktus. Taip gali atsitikti tada, kai sukilėliai veikia valstybėse, kur yra
didelis etninis ar religinis pasiskirstymas visuomenėje. Tokiose visuomenėse valdţia turi didesnes
galimybes funkcionuoti ir išsilaikyti, todėl kad sukilėliams yra sunku gauti daugumos skirtingų
etninių ar religinių grupių paramą. Tačiau etninė įvairovė tampa problema tada, kai kaţkuri
visuomenės grupė sudaro 40-60 procentų valstybės gyventojų ir dominuoja prieš kitas grupes.
Tokiose valstybėse yra lengva vykdyti sukilimus, kurie daţnai perauga į smurtinius konfliktus, o
kartais net ir į pilietinius karus.106
Gamtiniai ištekliai, o ypač mineraliniai ištekliai, kurių vienas pagrindinių ir turintis didelės
svarbos Afrikos regionams yra nafta. Todėl jį svarbu apţvelgti detaliau. Tiek kiekybinės tiek
kokybinės studijos parodė, kad naftos produkcija yra susijusi su konfliktų pradţia, o ypač
separatistinių. Mokslininkai Fearon ir Laitin teigia, kad tokie konfliktai yra būdingi tiek Rytų, tiek
Vakarų ar Vidurio Afrikos regionams. Collier ir Hoeffler būtiniausio vartojimo prekes skirstydami į
penkias rūšis nustatė, kad būtent dėl naftos kyla pilietiniai karai. Jie taip pat teigia, kad būtent nafta
leidţia nustatyti kokio tipo bus konfliktas (pvz: separatistiniai vs. ne-separatistiniai). Separatistiniai
konfliktai dėl mineralinių išteklių yra būdingi ne tik Afrikos kontinentui, bet ir kituose
kontinentuose esančioms valstybėms (ţr. Lentelė Nr. 1). Mokslininkai teigia, kad nafta (kartais ir
kai kurie kiti mineraliniai ištekliai) gali paskatinti visuomenes, gyvenančias regionų periferijose
atsiskirti ir sukurti suverenias valstybes. Separatistiniai judėjimai yra ţymiai daţnesni, kai gamtiniai
ištekliai yra susitelkę kaţkurioje vienoje vietovėje ir priklauso vietiniams. Tam, kad išgautų
gamtinius išteklius, daţnai reikalingos uţsienio investicijos, nes vietiniai neturi pakankamai lėšų.
Uţsienio investicijas įmanoma pritraukti tik tada, kai teritorija yra pripaţįstama, nepriklausoma ir
suvereni. Jei gamtiniai ištekliai yra geografiškai pasiskirstę ir jiems reikia maţai uţsienio
investicijų, tada vietiniai daţniausiai palaiko savo karo vadus, o ne siekia nepriklausomybės.107
106
Elbadawi I., Sambanis N. Why are there so many civil wars in Africa? Understanding and preventing violent
conflict. Journal of African Economies, 2000, Vol. 9 (3). P. 246-247.
107
Ross M. L. What Do We Know about Natural Resources and Civil War? Journal of Peace Research 2004, Vol. 41.
P. 342-344.
51
Lentelė Nr. 1.: „Konfliktai, kylantys dėl mineralinių išteklių“
KONFLIKTO MINERALINIAI
ŠALIS SRITIS
TRUKMĖ IŠTEKLIAI
Angola Kabinda 1975- Nafta
Birma Kalnų gentys 1949- Alavas, brangakmeniai
Demokratinė Kongo
Katanga/Shaba 1960-1965 Varis
Respublika
Indonezija Vakarų Papua 1969- Varis, auksas
Indonezija Aceh‗ų gentys 1975- Gamtinės dujos
Marokas Vakarų Sachara 1975-1988 Fosfatai, nafta
Nigerija Biafra 1967-1970 Nafta
Papua Naujoji
Bougainville 1988- Varis, auksas
Gvinėja
Sudanas Pietų regionas 1983- Nafta
Šaltinis: Ross M. L. What Do We Know about Natural Resources and Civil War? Journal of Peace
Research 2004, Vol. 41. P. 343.
Afrikos valstybių polinkis vidiniams aukšto intensyvumo konfliktams yra ţymiai didesnis
negu Europos, Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos ir Karibų. Tačiau Vidurio Rytuose atsirasti
konfliktams tikimybė yra panaši kaip ir Afrikoje, o Rytų ir Pietų Azijoje netgi didesnė. Egzistuoja
pagrindiniai keturi faktoriai kurie didina konfliktų riziką Afrikos kontinente:
1. Afrika yra labai priklausoma nuo gamtinių išteklių eksporto. Gamtiniai ištekliai daţnai būna
grobiami ir plėšiami sukilėlių, kad jie galėtų išlaikyti savo grupuotes.
2. Pajamos, tenkančios vienam gyventojui, Afrikos kontinente yra nepalyginamai maţesnės negu
kituose trijuose išsivysčiusiuose kontinentuose. BVP dalis, tenkanti vienam Afrikos gyventojui,
yra viena antrąja maţesnė negu Azijoje ir viena aštuntąja - negu Šiaurės Amerikoje ir Europoje.
3. Jauni vyrai Afrikoje yra neišsilavinę ir gyvena labai skurdţiai. Ţvelgiant globaliu mastu, tai ta
kategorija ţmonių, kuri yra lengviausiai uţverbuojama maištininkų grupių ir pasiduodanti jų
įtakai, nes vis tiek yra ―neturinti ko prarasti‖.
4. Afrikai nepavyksta išvystyti stabilių ir funkcionuojančių demokratinių institucijų, kurios
susimaišo su kitomis problemomis ir tokiu būdu didina smurtinių konfliktų riziką.108
108
Elbadawi I., Sambanis N. Why are there so many civil wars in Africa? Understanding and preventing violent
conflict. Journal of African Economies, 2000, Vol. 9 (3). P. 253.
52
3.6. Politinių sistemų nestabilumas
Afrikos kontinento valstybių
Ţemėlapis Nr. 2.: „Kolonijinė Afrika apie 1800 nestabilumą geriausiai paaiškina, valstybių
m.“ analizė, kuria remiantis, galima nustatyti,
kad pereinamasis laikotarpis iš Europinio
kolonializmo į vietos valdymą, sukuriant
stabilias valstybių politines sistemas buvo
sėkmingas tik devyniolikai iš
keturiasdešimt keturių šiuolaikinių
valstybių. Be to, dar dvi valstybės
išsivadavo nuo kitų Afrikos valstybių
kontrolės: Namibija nuo Pietų Afrikos
1990 m. ir Eritrėja nuo Etiopijos 1993 m.,
kurios taip pat sėkmingai sukūrė stabilias
politines sistemas. (Ţr. Ţemėlapį Nr. 2. ir
Ţemėlapį Nr. 3)109 Devynios Afrikos
valstybės siekė savivaldos ir kovojo dėl
nepriklausomybės. Penkios iš jų tapo
Šaltinis: Shah, A. Conflicts in Africa—
Introduction. Global Issues. Rasta: nepriklausomos, tai: Kamerūnas, Bisau
http://www.globalissues.org/article/84/conflicts-in-
africa- Gvinėja, Eritrėja, Marokas, Namibija.
introduction#AfricaMapsShowingModernandPre- Likusių keturių nepriklausomybės karai
ColonialAreas;
virto pilietiniais karais: Alţyras, Angola,
Kenija ir Mozambikas. Kitų dvidešimt penkių valstybių politinės sistemos nebuvo sukurtos iš karto,
tam prireikė laiko. Dvylika valstybių pasiţymėjo nestabiliomis politinėmis sistemomis, dar dvylika
valstybių pasiţymėjo ne tik reţimų nestabilumu, bet ir ginkluotais konfliktais. Tik vieninteliame
Mozambike vyko ginkluoti konfliktai, nesusiję su politiniu reţimu. Pagrindiniai kolonistai, britai ir
prancūzai savo kolonijoms paliko skirtingas politinių reţimų tradicijas. Britai buvo linkę kurti
labiau atviras rinkimines politines sistemas, o pasirinktose teritorijose ir savivaldos sistemas. Tuo
tarpu prancūzai buvo linkę įvesti autokratinį valdymą. Visa ši patirtis išliko valstybėse tapus joms
nepriklausomoms. Tačiau tik trim buvusioms britų kolonijoms pavyko išlaikyti stabilius
demokratinius reţimus daugiau nei septynerius metus: Botsvanai, Gambijai ir Mauricijaus salai.
Kitos keturios išlaikė stabilius autokratinius reţimus: Malavis, Tanzanija ir bendra buvusi britų-
109
Shah, A. Conflicts in Africa—Introduction. Global Issues. Rasta: http://www.globalissues.org/article/84/conflicts-
in-africa-introduction#AfricaMapsShowingModernandPre-ColonialAreas; ţiūrėta: 2011 02 17.
53
prancūzų kolonija – Kamerūnas. Iš buvusių prancūzų kolonijų (jų buvo aštuoniolika) gavus
nepriklausomybę dvi išlaikė stabilius autokratinius ir septynios anokratinius reţimus. Tuo tarpu
buvusioms britų teritorijoms tik penkioms iš penkiolikos pavyko išlaikyti stabilius reţimus
valstybėms tapus nepriklausomoms.110
Ţemėlapis Nr. 3.: „Nepriklausomos Afrikos valstybės“

Apţvelgus Afrikos valstybių reţimų
formas, kyla klausimas, kodėl taip
sudėtinga įsitvirtinti demokratijai?
Politikos mokslų ir Afrikos Studijų
Mičigano universiteto profesorius
Michael Bratton teigia, kad pagrindinės
prieţastys glūdi pačioje Afrikos valstybių
pilietinėje visuomenėje. Profesorius
teigia, kad valdantis Afrikos elitas
prioritetus pirmiausia teikia valstybės
suverenitetui bei nacionaliniam saugumui
ir nesiekia bendradarbiauti su kitomis
politinėmis grupėmis. Nors valdančiam
elitui reikia nemaţai laiko bei pastangų
siekiant sukurti vienpartinius ar
militaristinius reţimus, jiems ne visada
Šaltinis: Shah, A. Conflicts in Africa—Introduction.
pavyksta paveikti autonomines Global Issues. Rasta:
http://www.globalissues.org/article/84/conflicts-in-africa-
organizacijas ir jos daţnai įsišaknija introduction#AfricaMapsShowingModernandPre-
pačioje visuomenėje. Tačiau labai daţnai ColonialAreas;
valdantis elitas tokias organizacijas neutralizuoja įtraukdami jas į valdančios partijos veiklą arba
tiesiog uţdrausdamas tokių organizacijų veiklą. Teigiama, kad tik stiprioje pilietinėje visuomenėje
gali klestėti demokratinis valdymas. Politinio liberalizmo idėjos Afrikos kontinente susidomėjimo
sulaukė tik 1990 m. Tam įtakos turėjo įvairūs politiniai protestai ir valstybių donorių spaudimas,
todėl Afrikos valstybių politiniams lyderiams teko atviriau vykdyti savo politiką. Politinis
atvirumas dar ir šiandien Afrikos valstybėms reiškia sudėtingą procesą, kurį sudaro tokie veiksniai
kaip:
110
Marshall, M. G., Gurr, T. R. Peace and conflict. A global survey of armed conflicts, self – determination,
movements, and democracy. CIDCM Department of Government and Politics, University of Maryland, 2005. 49-48.
54
1. Asociatyvus gyvenimo būdas, reiškiantis Afrikos valstybių lyderių dalyvavimą tarptautinėse
konferencijose, nevyriausybinių organizacijų veiklą savo valstybių teritorijose (pvz.: Human
Rights Watch, Amnesty International, International Crisis Group ir kitų NVO atliekamas
monitoringas, teikiama humanitarinė pagalba, informacijos teikimas apie nedemokratiškus
procesus tarptautinei bendruomenei ir t.t.).
2. Viešasis komunikavimas – spaudos laisvė, propagandos diskreditavimas, valdţios atvirumas
medijoms ir t.t.
3. Pilietinės normos – reiškia, kad demokratinės procedūros, atitinkamai ir valdymas Afrikoje
yra sunkai apčiuopiamas ir dar sunkiau nustatomas. Pirmiausia, demokratija turi būti
suprantama pačių Afrikos gyventojų, kad ji turėtų sąlygas tinkamai funkcionuoti. Kaip
pavyzdį galima paminėti ţmogaus teisių apsaugą, kuri prieš gerą dvidešimtmetį Afrikos
gyventojams atrodė visiškai nereikalingas dalykas, o dabar jau suprantama, kad yra priversti
atsakingai vykdyti ţmogaus teisių apsaugą.111
Mokslininkai Monty G. Marshall ir Ted Robert Gurr analizuodami Afrikos regionų polinių
reţimų stabilumą, paaiškina, kodėl apskritai ne tik demokratiniams bet ir kitiems politiniams
reţimams yra sunku įsitvirtinti. Jie teigia, kad egzistuoja du pagrindiniai faktoriai leidţiantys
paaiškinti, kodėl tapus nepriklausomoms keturiasdešimt šešioms Afrikos valstybėms iš jų dvidešimt
viena išlaikė stabilius politinius reţimus, o kitoms dvidešimt penkioms, deja, nepavyko.
 Pirmasis faktorius tai - politinis susiskaldymas, atsirandantis tarp skirtingų politinio ar
socialinio identiteto grupių. Šios grupės remia nesuderinamas ir nenusileidţiančias politines
platformas, teikiančioms pirmenybę kaţkurios parapijos interesams. Tokiu būdu šios
politinės jėgos sudaro tokią situaciją kuomet tampa sudėtinga derėtis ir pasiekti bendrus
politinius sprendimus dėl skirtingų dalykų. To rezultatas daţniausiai būna politinė aklavietė,
prievartos panaudojimas bei neteisingi ir šališki politikų sprendimai. Tokia situacija
daţniausia yra būdinga demokratiniams reţimams.
 Antrasis faktorius – elito etniškumas arba etninės grupės valstybės uţgrobimas.
Etniškumas yra vienas pagrindinių bruoţų tarp valdančio elito ar elitų grupių narių, pagal
kurį yra teikiama pirmenybė paskirstant politines pozicijas ir ypač kariuomenės vadų vietas.
Taip daţnai yra apribojamos kitų etninių grupių politinės teisės ir veiksmai. Ši situacija
daţniausiai pasitaiko Afrikos valstybių autokratiniuose reţimuose.112
Teigiama, kad šie du faktoriai leidţia paaiškinti 80 procentų visų nestabilių reţimų atvejų.
Naujoms valstybėms sunku, įdiegti centrinį valdymą, kuris turėtų visuomenės paramą. Vietiniai ar
111
Bratton, M., Civil society and political transition in Africa. IDR Reports, Vol. 11 (6), 1994. P. 7-8.
112
Marshall, M. G., Gurr, T. R. Peace and conflict. A global survey of armed conflicts, self – determination,
movements, and democracy. CIDCM Department of Government and Politics, University of Maryland, 2005. P. 50.
55
parapijiniai interesai pasiţymi lojalumu tradicinėms sistemoms ir nustelbia valstybės bendrus
interesus, dėl to daţni ginčai tarp centrinės valdţios ir vietinių veda į konfliktus.
Taigi iš to kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog konfliktų prieţastis sudaro jų
kompleksiškumas ir paaiškinti konfliktus, būtent kaţkurios vienos teorijos aspektu yra sudėtinga ir
netikslinga. Todėl į Afrikos kontinentą reikia ţvelgti, kaip į sudėtinį visuomeninį sisteminį procesą,
apimantį visuomenės išsivystymą, politinius konfliktus ir šalies valdţią. Analizuojant visus šiuos
tris aspektus išryškėja tokios konfliktų prieţastys, kaip: kolonijinis palikimas, etninių ir religinių
grupių nesutarimai, politinių sistemų nestabilumas bei nesutarimai kylantys dėl gamtinių išteklių
nepasidalijimo.
4. AFRIKOS REGIONINĖS ORGANIZACIJOS IR JŲ VEIKLA

KONFLIKTŲ SPRENDIME
Šiame skyriuje aptariama Afrikos Sąjunga, atskiros didţiausios Afrikos regioninės

organizacijos (ECOWAS, SADC, IGAD), jų veiklos principai, efektyvumas bei trūkumai,
bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Afrikos regionuose veikiančios
regioninės ar sub-regioninės organizacijos siekia palaikyti taiką ir saugumą, atkreipdamos dėmesį į
svarbiausias iškylančias problemas, kurių poreikis taip išryškėjo po Šaltojo karo pabaigos.113 Todėl
toliau bus aptariamos konfliktų tendencijos būdingos atskiriems Afrikos regionams ir
reikšmingiausios regioninės organizacijos, turinčios didţiausią įtaką regionų stabilumui.
4.1. Ekonominio Bendradarbiavimo Vakarų Afrikos Valstybių Organizacijos

veikla konfliktų sprendime
Nuo 1990-ųjų m. konfliktų skaičius Vakarų Afrikos regione smarkiai išaugo dėl valdţios
ţlugimo Liberijoje 1989 m. Prasidėję smurtiniai konfliktai Liberijoje išsiplėtė ir apėmė visą
regioną. Nigerijos įnašas turėjo didţiulę reikšmę atstatant taiką regione, atsiţvelgiant į tai jog ir pati
Nigerijos valstybė susidūrė su sunkumais sudarant vyriausybę bei tramdant bendruomeninius ir
separatistinius konfliktus, tarp skirtingų visuomenės grupių. Taip pat reikėtų paminėti ir
tarptautinius įsipareigojimus, kurie prisidėjo prie regiono stabilizavimo bei atkreipė dėmesį į
aplinkosaugos problemas. Lyginant Vakarų Afrikos regioną su kitais Afrikos regionais
113
56
demokratijos reţimų ir liberalizmo perspektyvos - gana teigiamos, tačiau dar daug visuomenės
grupių lieka neintegruotos į ekonominius procesus bei valstybių centrinės valdţios sistemas.114
Nors ir atrodo, kad šiame regione demokratizacija plėtojasi, tuo pačiu maţindama konfliktų
tikimybę, tačiau platus spektras tiek lokalių, tiek ir globalių grėsmių labai lengvai gali pakeisti
esančias politines sistemas šiame trapiame regione. Regiono dinamika yra svarbus aspektas
konfliktų kilimui. Karinės ir saugumo grėsmes įtraukia smurtinius nusikaltimus, tarp-kolektyvinį
smurtą bei daugėjimą maţų ginkluotų grupių. Regione konfliktų tikimybę didina: globalios
recesijos poveikis ir taip silpnai regiono ekonomikai, plačiai paplitusi korupcija, neteisėtas gamtinių
išteklių nukreipimas, taip pat ir konkurencija dėl gamtinių išteklių, kuri yra glaudţiai susijusi su
etninių bei religinių identitetų konfliktais, agresyvi partijų politika, antikonstituciniai valdţių
perdavimai, trūkumas demokratinių ir atskaitingų institucijų, taip pat nelegali ţmonių ir narkotikų
prekyba.115
Su visomis aukščiau paminėtomis grėsmėmis ir problemomis bando susidoroti bei dėl to
kylančius konfliktus stengiasi išspręsti Ekonominio Bendradarbiavimo Vakarų Afrikos Valstybių
Organizacija (angl. Economic Community of West African States) (toliau tekste ECOWAS)
ECOWAS buvo įkurta 1975 m. ir šiuo metu apima penkiolika valstybių narių.116 Įkūrimo tikslu
buvo siekiama paskatinti ir vystyti ekonominį bendradarbiavimą tarp valstybių narių, ypač tokiose
srityse, kaip: pramonė, transportas, telekomunikacijos, energetika, ţemės ūkis, gamtiniai ištekliai,
prekyba, monetarinė politika, socialinė ir kultūrinė sferos, pragyvenimo standartų kėlimas,
ekonominio augimo didinimas, valstybių narių santykių puoselėjimas bei prisidėjimas prie Afrikos
kontinento vystymo. Valstybės narės suprato, kad jokio ekonominio efektyvaus bendradarbiavimo
regione negali vykti be taikos ir saugumo, todėl „Protokolas be-agresijos― ir „Protokolas dėl
abipusės pagalbos ir gynybos― 1978 m. ir 1981 m. buvo inkorporuoti į ECOWAS.117
Paradoksalu, tačiau ir šiandien ECOWAS organizacijos našiausias bendradarbiavimas vyksta
saugumo, o ne ekonominėje srityje, kur sėkmingai buvo sukurtos taikos palaikymo pajėgos
ECOMONG. Tyrimų duomenimis, ši organizacija nesugebėjo paskatinti vidinės prekybos tarp
valstybių narių, bendras valiutos įvedimas nuolat atidėliojamas, o asmenų judėjimo laisvė ir su ja
susijęs įsidarbinimo procesas, nėra tinkamai įgyvendinami. Tačiau jau dabar ECOMONG yra
laikoma didţiausiu ne tik ECOWAS, bet ir visos regioninės Vakarų Afrikos pasiekimu saugumo,
taikos ir konfliktų sprendimo srityje. Taikos palaikymo pajėgos ECOMONG buvo dislokuotos
114
Marshall, M. G. Conflict trends in Africa, 1946-2004, a macro-comparative perspective, 2005. P. 17.
115
Africa conflict prevention programme. Annual report. 2007/08. Development for International development: DFID.
P. 19.
116
ECOWAS valstybės narės: Beninas, Burkina Faso, Ţaliojo Kyšulio Respublika (Cabo Verde), Dramblio Kaulo
Krantas (Cote d‗Ivoire), Gambija, Gana, Gvinėja, Bisau Gvinėja, Liberija, Malis, Nigeris, Nigerija, Senegalas, Siera
Leonė, Togas.
117
Treaty of Economic Community of West African States, 1975. 3 skyrius.
57
Liberijoje (1990-1998 m., 2003-2006 m.), Siera Leonėje (1997-2000 m.), Bisau Gvinėjoje (1999
m.), Dramblio Kaulo Krante (2003 m.).118 Verta paminėti, kad pradėtos derybos dėl ECOWAS
nuolatinės armijos sukūrimo ir jei ši idėja bus įgyvendinta, tai bus įspūdingiausia pasaulinio masto
regioninės integracijos forma.119
ECOWAS taikos palaikymo pajėgos ECOMONG buvo sukurtos ad hoc būdu, 1990 m.
Nigerijos iniciatyva, kaip reakcija į Charles G. Taylor vadovaujamos sukilėlių grupės Liberijos
Nacionalinio Patriotinio Fronto (NPFL) karinius veiksmus, dėl agresyvios, tuometinio Liberijos
prezidento Samuel Doe ir jo vyriausybės vykdytos politikos.120 ECOWAS yra neatsiejama dėl
pagalbos tiek uţbaigiant Liberijos pilietinį karą (1990-1999 m.), tiek karo pradţioje, nes tarptautinei
bendruomenei neparodţius atitinkamo susirūpinimo ir nesuteikus tarptautinės pagalbos (tiek JAV,
tiek ir Jungtinės Tautos savo dėmesį ir pajėgas buvo sutelkusios Bosnijoje), pirmoji pradėjo imtis
veiksmų, konflikto sprendimoo srityje. Šios aplinkybės, be abejonės, padėjo suprasti ECOWAS
valstybėms narėms, kad Liberijos konfliktas, tai yra grėsme taikai ir ekonominei gerovei visam
Vakarų Afrikos regionui. Būtent neramumai Liberijoje ir buvo ta prieţastis, paskatinusi
bendradarbiavimą saugumo srityje. ECOWAS organizacijos iniciatyva buvo sudarytas Taikos
planas, padedantis stabilizuoti padėtį Liberijoje ir įdiegti demokratinį reţimą.121 Vis dėl to,
ECOMONG taikos palaikymo pajėgos susilaukia kritikos, pirmiausia dėl to, kad buvo sukurtos ad
hoc būdu ir kitose operacijose veikia tuo pačiu principu.122
ECOWAS vidinėje struktūroje išryškėjo problemos, kurios lėmė organizacijos veiklos
trūkumus. Pasireiškė anglakalbių ir prancūzakalbių ECOWAS narių priešiškumas vienų kitoms,
todėl ECOMONG pagrindą daugiausia sudarė anglakalbės valstybės narės. ECOWAS narės vykdė
nekoordinuotą ir konkuravimo tarpusavyje politiką: prancūzakalbės valstybės ėmėsi tarpininkavimo
konflikto metu, o Nigerijos vadovaujamos ECOMONG pajėgos ieškojo karinio sprendimo.
Rezultatas buvo toks, kad ECOWAS narės palaikė skirtingas Liberijos grupuotes. Valstybės turėjo
skirtingas tradicijas ir elgėsi kaip individualios armijos. Struktūrinės problemos ir įrangos trūkumas
neleido efektyviai vykdyti operacijos. Nebuvo išplėtota taikos palaikymo doktrina karinių pajėgų
bendradarbiavime. ECOMONG pajėgos buvo atskaitingos tik ECOWAS, o ši per daug dėmesio
118
Ajayi, T. The UN, the AU and ECOWAS – A Triangle for Peace and Security in West Africa? Dialogue on
globalization. Briefing paper. Rasta: http://library.fes.de/pdf-files/bueros/usa/05878.pdf; ţiūrėta: 2010 10 25.
119
Pukelis, L. Kas nulėmė dabartinę Vakarų Afrikos saugumo architektūrą? Vilniaus universiteto Politikos mokslų ir
tarptautinių santykių Giluminių studijų akademija. Rasta:http://www.tspmismd.lt/2010/01/lukas-pukelis-kas-nuleme-
dabartine-vakaru-afrikos-saugumo-architektura/; ţiūrėta: 2010 10 23.
120
Liberia - First Civil War - 1989-1996. Global security.org.
Rasta:http://www.globalsecurity.org/military/world/war/liberia-1989.htm; ţiūrėta: 2010 11 07.
121
122
Liberia - First Civil War - 1989-1996. Global security.org.
58
neskyrė prieţiūrai bei vadovavimui. Prie šių problemų prisidėjo ir finansinių resursų trūkumas. Dėl
šių aplinkybių ECOWAS sėkmė Liberijos karo atveju vertinama kritiškai, nes rezultatų buvo
pasiekta tik su Vakarų valstybių karine pagalba, bei įsitraukus JT ginkluotosioms pajėgoms.123
Siera Leonės pilietinis karas prasidėjo 1991 m., kai Siera Leonės sukilėlių grupė -
Revoliucinis Susivienijimo Frontas (RUF), remiamas Liberijos maištininkų NPFL, iš Liberijos
pusės uţpuolė Siera Leonės rytinę dalį, Kailahun kaimus. Vakarų Afrikos bendruomenė
susirūpinusi Siera Leonės situacija, pasiuntė Nigerijos karinių pajėgų, sudarytas ECOMONG taikos
palaikymo pajėgas.124 Siera Leonės pilietinio karo metu ECOMONG susidūrė su labai panašiomis
problemomis, kaip ir Liberijoje. Pirmiausia, išryškėjo šalių narių nepasitenkinimas Nigerija, nes
ECOMONG taikos palaikymo pajėgos buvo naudojamos kaip dominavimo instrumentas. Nigerija
ryţtingai vykdė savo vienos strategijas ir nesikonsultavo su kitomis ECOWAS narėmis (visi karinių
pajėgų vadai Siera Leonėje buvo iš Nigerijos). Išliko įtampa tarp anglakalbių ir prancūzakalbių
valstybių narių. ECOMONG pajėgoms Siera Leonėje trūko karinės įrangos: sraigtasparnių,
sunkveţimių, ginklų ir kitos amunicijos. Deimantų prekyba iš okupuotų sukilėlių grupių vietovių,
įbauginant civilius gyventojus, buvo pagrindinis pilietinio karo finansavimo būdas bei pagrindinė
pilietinio karo prieţastis, kuris lėmė ir ECOWAS vidaus struktūros pokyčius, pasireiškusius:
korupcija, disciplinos bei vieningumo nebuvimu.125 Konfliktas vėl gi buvo išspręstas į pagalbą
ECOWAS atėjus Vakarų valstybėms donorėms bei JT taikos palaikymo pajėgoms.
4.2. Pietų Afrikos Vystymosi Bendruomenės veikla konfliktų sprendime

Kaip jau buvo minėta šio darbo pradţioje Pietų Afrikos regiono smurtiniai konfliktai po-
Šaltojo karo laikotarpiu buvo siejami su Apartheido politika arba baltųjų valdymu ir pasiekė
didţiausią smurto lygį visame Afrikos kontinente. Po tokios rasinės segregacijos vykdytos politikos
daugybė ţmonių buvo perkelti ir išblaškyti, vėliau kai kurie sugrįţo į savo namus. Tačiau šios
vykdytos politikos pasekmės išliko ir turi didelės reikšmės konfliktų kilimui. Kaip pavyzdį galima
paminėti baltiesiems priklausančias ţemių valdas bei gamtinius išteklius. Tačiau iš kitos pusės,
būtent baltųjų valdymas padėjo įsigalėti demokratiniams reţimams Pietų Afrikos regione. Todėl,
kalbant apie Pietų Afrikos regioną jis daţnai apibūdinamas kaip santykinai taikus ir saugus. Po –
Apartheidinė Pietų Afrikos Respublika (taip pat, kaip ir Vakarų Afrikos regione Nigerija) padėjo
stabilizuoti Pietų Afrikos regioną. Regiono stabilizavimui, taip pat daug reikšmės turėjo 2002 m.
123
Boulden, J. Dealing with conflict in Africa: The United Nations and Regional Organizations. Palgrave Macmillan,
New York: 2003m. P.43-44.
124
The civil war in Sierra Leone. Afrol News. Rasta: http://www.afrol.com/News/sil007_civil_war.htm; ţiūrėta: 2010
11 07.
125
Lujala, P., Gleditsch, N. P., Gilmore, E. A Diamond Curse?: Civil War and a Lootable Resource. Journal of Conflict
Resolution, 2005, Vol. 49. P. 559.
59
pasibaigęs Angolos Pilietinis karas, kuris truko 27 metus, kai buvo sutaikintos dvi pagrindinės
kovojusios jėgos MPLA (Angolos liaudies judėjimas uţ išsivadavimą) ir UNITA (Nacionalinė
Sąjunga visiškai Angolos nepriklausomybei pasiekti) (po UNITA lyderio Jonas Savimbi mirties).
Pietų Afrikos regionas turi daugiausiai demokratinių reţimų. Iš vienuolikos valstybių,
septynios yra demokratinės. Tai didţiąja dalimi lėmė baltųjų valdymas bei Pietų Afrikos regiono
valstybių turtingumas.126
Pietų Afrikos regionas turi identišką regioninio saugumo kolektyvinį modelį, kaip ir Vakarų
Afrikos regionas ECOWAS/ECOMONG, tai – Pietų Afrikos Vystymosi Bendruomenė (angl. South
African Development Community) (toliau tekste SADC)127. SADC atlieka regioninio saugumo
funkcijas, kurios pradėtos plėtoti nuo Apartheido eros laikų Pietų Afrikoje. Kaip tik tuo metu, kai
buvo įkurta SADC organizacija (1979 m.) Pietų Afrikos regiono valstybės buvo įsitraukusios į
galybę regioninių konfliktų. Pagrindinis tikslas Pietų Afrikos Vystymo Koordinacinės
Konferencijos (taip tuo metu vadinosi SADC) buvo uţtikrinti kolektyvinį saugumą ir sumaţinti
ekonominę priklausomybę nuo Pietų Afrikos Respublikos. Pasibaigus Apartheido erai ir SADC
organizacijoje įvykus radikaliems pasikeitimams, Pietų Afrikos Respublika de facto tapo SADC
lydere. 1992 m. buvo pasirašyta SADC sutartis, kuria nustatyti pagrindinai organizacijos veiklos
prioritetai: įtvirtinimas, apgynimas ir išlaikymas demokratijos, taikos, saugumo ir stabilumo,
bendradarbiavimas saugumo ir taikos tikslais, aplinkosauga ir ekologiškas gamtinių išteklių
naudojimas ir kita.128
1996 m. SADC organizacija įkūrė Politines Saugumo ir Gynybos Institucijas, kurių būtinybė
iškilo siekiant uţtikrinti bendrus saugumo reţimus Pietų Afrikos regione. Formuojant šias
institucijas, tikslai buvo susiję su: ţmonių apsauga; regiono vystymusi, siekiant stabilizuoti pilietinį
nepaklusnumą, vidinius konfliktus, išorinę agresiją; konfliktų prevenciją; tarpininkavimas tarp-
valstybiniuose ir valstybių vidaus konfliktuose, nuolatinės taikos palaikymas, diplomatijos
skatinimas uţsienio politikoje sprendţiant bendrus valstybių narių klausimus, ţmogaus teisių
stebėsena ir kita. SADC pasiţymėjo sėkmingai tarpininkavusi ir padėjusi spręsti konfliktus
Komoruose ir Demokratinėje Kongo Respublikoje.129
Nors SADC pasiţymi sėkmingu tarpininkavimu sprendţiant konfliktus, tačiau kylant labai
daug nesutarimų tarp valstybių narių, organizacijai nepavyksta įgyvendinti savo tikslų ir sukurti
regioninio saugumo bendradarbiavimo. Konflikto Lesote pavyzdys, atskleidţia koordinavimo
126
Marshall, M. G. Conflict trends in Africa, 1946-2004, a macro-comparative perspective, 2005. P. 18.
127
SADC sudaro 15 valstybių narių: Angola, Botsvana, DKR, Lesotas, Madagaskaras, Malavis, Mauricijus,
Mozambikas, Namibija, PAR, Seišelių salos, Svazilandas, Tanzanija, Zambija, Zimbabvė,
128
Treaty Of The Southern African Development Community (SADC), 1992. 5 skyrius.
129
rconstruction. Athens, Ohio: Ohio University Press, 2008. P. 16-17.
60
politikos bei strategijų trūkumą. 1998 m. Lesote buvo siekiama uţtikrinti taiką ir saugumą per
parlamentinių rinkimų laikotarpį. Konfliktas išspręstas tarpininkavimo būdu. Tačiau vykdant
operaciją buvo susidurta su vidiniu struktūriniu neorganizuotumu. Į Lesotą įţengusios SADC
karinės pajėgos SANDF (sudarytos iš Botsvanos ir Pietų Afrikos Respublikos) neturėjo SADC
įgaliojimų. Ironiška, tačiau šie veiksmai susilaukė pačios Pietų Afrikos Respublikos (toliau tekste –
PAR) vyriausybės kritikos (be kita ko PAR laikoma SADC lydere). Taip pat, nebuvo įvertintos
sukilėlių grupių galimybės, buvo tikimasi, kad operacija „Boleas“ praeis sklandţiai bei taikiai ir
bus įmanoma per trumpą laiką išspręsti iškilusiais problemas. Pamačius, kad operacijos neįmanoma
uţbaigti greitai, karių skaičius nuo 500, vėliau buvo padidintas iki 3000, pradėta tiekti humanitarinė
pagalba. Nors operacija ir neturėjo SADC įgaliojimų ją politiškai palaikė Mozambikas ir
Zimbabvė.130
Pirminis atsakas į sukilimą Demokratinėje Kongo Respublikoje 1998 m. buvo inicijuotas ne
pačios SADC organizacijos, o atskirų valstybių narių iniciatyva. Tų pačių metų balandţio mėnesį
prasidėjus naujiems sukilimams šiaurės rytų Demokratinėje Kongo Respublikoje, kilo reali grėsmė
Laurent Desire Kabila vyriausybei. Surengus keletą regioninių susitikimų, Zimbabvė, Angola,
Namibija, PAR (Nelsonas Mandela tuo metu buvo SADC pirmininkas) nutarė prisidėti prie
konflikto sprendimo ir išsiųsti karines pajėgas į Demokratinę Kongo Respubliką (toliau tekste –
DKR). Sprendţiant konfliktą Pietų Afrika SADC narėms darė diplomatinį spaudimą siekiant
paspartinti konflikto išsprendimą. Valstybės naudodamos savo asmenines karines pajėgas, jas
greitai ir efektyviai dislokavo DKR. Tačiau atsiųstas valstybių karių skaičius ţenkliai skyrėsi:
Angola ir Zimbabvė, kiekviena atsiuntė po 2500 karių, tuo tarpu Namibija tik 250. Nepaisant to,
bendradarbiavimas tarp šių valstybių vyko. Karių pergabenimui buvo naudojamos Angolos karinis
oro transportas, lygiai taip pat kaip ir Zimbabvės tankai. Tačiau problemos išryškėjo tada, kai kariai
buvo dislokuoti ir reikėjo suformuoti, jungtines karines pajėgas. Paaiškėjus, jog jos negali veikti
efektyviai valstybės karines pajėgas papildė iki 20 000 karių. Tačiau sukilėlių grupės, buvo labai
organizuotos, didėlės, gerai ginkluotos, o DKR per didelė, prastai išvystytais keliais. Konfliktui
uţsitęsus, 2001 m. po DKR prezidento Laurent Kabila nuţudymo, Jungtinės Tautos įsikišo į
konflikto sprendimą, dislokavo pėstininkų batalionus DKR.
130
New York: 2003. P. 52.
61
4.3. Vyriausybinių Įgaliojimų Plėtros Organizacijos veikla konfliktų
sprendime
Afrikos Kyšulio sub-regiono131 konfliktų gausa, taip pat kaip ir kitų Afrikos regionų, susijusi
su laikotarpiu po Šaltojo karo. Šis sub-regionas tarptautinių santykių atstovų, išskiriamas, kaip
vienas konfliktiškiausių iš viso Afrikos kontinento, dėl smurtinių veiksmų, kuriuos sukėlė politinės
valdţios kaita. Tačiau apskritai viso regiono stebėjimai bei tarptautinių organizacijų veikla šiame
regione, leidţia daryti išvadas, kad egzistuoja konfliktų maţėjimo tendencija Rytiniame ir Afrikos
Kyšulio regione. Tačiau konfliktų nepavyksta išvengti, o santykiai tarp kai kurių valstybių išlieka
labai įtempti, pvz.: Eritrėjos ir Etiopijos konfliktas dėl sienų 1998-2000 metais. Taip pat oficialūs
santykiai tarp Sudano ir Čado išlieka labai įtempti: abi pusės kaltina viena kitą, remiant atitinkamas
sukilėlių grupes bei vykdant išpuolius prie šių valstybių sienų.
Konfliktai, kylantis šiame sub-regione sprendţiami ţymiai sunkiau, negu kituose Afrikos
regionuose dėl jiems būdingo visuomeninio kompleksiškumo, uţtęstinumo bei aukšto smurto lygio
valstybėse. Konfliktų prieţastys siejamos su valstybių skurdumu, valdţios apribojimu, kuri yra
valdoma siauro rato politikų bei aplinkosaugos ir socialinės sistemos degradacijos.
Gyventojų perkėlimai regione buvo ypač intensyvūs nuo 1980-ųjų metų vidurio ir buvo
dvigubai didesni lyginant su Centrinės Afrikos regionu. Ypač didelis ţmonių persikėlimas buvo,
kuomet namų neteko apytikriai apie 2,5 milijono ţmonių, o išţudyta buvo 200-400 tūkstančių
ţmonių (skaičiai svyruoja, tikslių apskaičiavimų nėra) 2003 m. smurtinio konflikto metu Darfūre,
Vakarų Sudano teritorijoje. Taikos pasirašymas su pietinio Sudano sukilėlių grupėmis, padėjo
pagerinti regiono konfliktų maţėjimo tendencijas. Tačiau saugumo padėtis vėl pablogėjo 2008-2009
m. dėl sukilėlių grupių veiksmų. 2009 m. Tarptautinis Baudţiamasis Teismas išdavė orderį suimti
Sudano prezidentą Bashir uţ karo nusikaltimus ir nusikaltimus ţmogiškumui, vykdytus Darfūre.132
Tarp - Vyriausybinių Įgaliojimų Plėtros Organizacija (toliau tekste IGAD) (kurios prototipas
buvo Tarp - Vyriausybinių Įgaliojimų Plėtros Organizacija dėl Sausrų ir Vystymosi (toliau tekste
IGADD)), tai – Afrikos Kyšulio sub-regioninė organizacija, kurios pagrindinis tikslas suderinti tam
tikrus klausimus, kylančius dėl šio sub-regiono gamtinių išteklių. Organizacija įkurta 1986 m. ir
apima septynias nares: Dţibutį, Eritrėją, Etiopiją, Keniją, Somalį, Sudaną ir Ugandą.133
1996 m. IGAD valstybių narių vadovai pakeitė organizacijos chartijos tikslus, kuria nuo šiol
apimami tiek politiniai, tiek ir ekonominiai klausimai, o taip pat ir konfliktų sprendimas. Konfliktų
132
Africa conflict prevention programme. Annual report. 2008/09. Development for International development: DFID.
P. 8.
133
Agreement Establishing The Inter-Governmental Authority On Development (IGAD), 1996. P. 2.
62
valdymas yra susijęs su periodiškais IGAD narių susitikimais, siekiant aptarti ir išspręsti
konfliktinius klausimus. Kaip pavyzdį galima paminėti 1986 m. valstybių narių vadovų susitikimą,
kurio metu Etiopija ir Somalis turėjo galimybę pradėti derybas, kurios galiausiai vedė į įtampos tarp
šių šalių sumaţinimą ir sienų demilitarizavimą. IGAD taip pat padėjo tarpininkauti 1993 -1994 m.
pilietinio karo metu Sudane. 134
IGAD yra viena iš aštuonių regioninių ekonominių bendruomenių, pripaţįstamų Afrikos
Sąjungos, kaip atliekanti svarbų vaidmenį Afrikos taikos ir saugumo struktūros vystymuisi. IGAD
įgyvendina savo regionines iniciatyvas, krizių prevencijos ir konfliktų sprendimo srityse.
Organizacijos tikslai susiję su veiksmingu tarpininkavimo mechanizmų įdiegimu, kurie padėtų
išspręsti ginčus dėl sienų bei plėtoti regiono gyventojų saugumą. Taip pat veikiama skubaus
konfliktų perspėjimo (angl. Conflict Early Warning) ir reagavimo srityse. IGAD prisideda per
regionines priemones siekiant ekonominio vystymosi, stiprinant ryšį tarp centrinių ir vietos
institucijų. Tai palengvina ţinių perdavimą tarp valstybių narių ir padeda uţkirsti smurtą, kylantį dėl
sukilėlių grupių veiksmų.135
IGAD suvaidino svarbų vaidmenį palengvinant taikos susitarimus ir procesus Sudano ir
Somalio misijų metu. Tarp Sudano vyriausybės ir Sudano Liaudies Išlaisvinimo Sąjūdţio/Armijos
2005 m. buvo pasirašytas Visuotinis Taikos Susitarimas (angl. Comprehensive Peace Agreement),
uţ kurio įgyvendinimo tikslus tapo atsakinga IGAD. Somalio taikos palaikymo misijos metu, IGAD
teikė techninę paramą rengiant Nacionalinio Saugumo Stabilizavimo Planą (angl. National Security
Stabilization Plan), taip pat padėjo uţtikrinti, JT ginklų embargo panaikinimą, kad būtų galima
Somalio Pereinamajai Federalinei Vyriausybei siekti savo tikslo stabilizuoti šalį. Kiti pasiekimai
susiję su susitarimais dislokuoti taikos palaikymo pajėgas, IGASOM, globojant Afrikos Sąjungai;
dalyvavimas tarpininkaujant, derybose, dokumentų rengime ir kt. 136
Afrikos Kyšulio sub-regiono ir IGAD narės visos yra kankinamos tiek tarp-valstybinių tiek
vidinių konfliktų, todėl sudėtinga išlaikyti taiką ir regioninį stabilumą. Kitas svarbus dalykas, kad
IGAD neturi pakankamo finansavimo ir nei viena šios organizacijos narių nėra pakankamai
turtinga, kad galėtų prisidėti prie jos finansavimo, kaip pavyzdţiui, Nigerija parėmė ECOMONG
operacijas Liberijoje ir Siera Leonėje. Taigi, dėl šių problemų IGAD laimėjimai, lyginant juos su
ECOWAS ir SADC išlieka santykinai maţi.
134
135
Promoting IGAD in the Field of Peace and Security. GTZ. Rasta: http://www.gtz.de/en/weltweit/afrika/20437.htm,
ţiūrėta; 2010 11 20.
136
Inter-Governmental Authority on Development (IGAD) – Peace and Security Architecture. Trust Africa.
Rasta:http://aros.trustafrica.org/index.php/Inter-
Governmental_Authority_on_Development_%28IGAD%29_%E2%80%93_Peace_and_Security_Architecture; ţiūrėta:
2010 11 20
63
4.4. Afrikos Sąjungos veikla konfliktų sprendime
Aptarus didţiausias Afrikos regionines saugumo bendradarbiavimo organizacijas, bent
trumpai reikėtų dėmesio skirti ir apţvelgti Afrikos Sąjungą (angl. African Union) (toliau tekste AS)
ir jos vaidmenį siekiant uţtikrinti saugumą ne tik regioniniu, bet ir kontinentiniu mastu.
Afrikos Sąjungos prototipas - Afrikos Vienybės Organizacija (angl. Organization of African
Unity) (toliau tekste OAU), seniausia ir universaliausia kontinento organizacija, buvo įkurta 1963 –
ųjų metų geguţės 25 d. Galima išskirti pagrindines OAU prieţastis, lėmusias jos susikūrimo
pradţią. Visų pirma, OAU siekė padėti Afrikos valstybėms tapti nepriklausomomis ir išsivaduoti iš
metropolijų įtakos sferų. Antra, kai XX a. šeštąjį dešimtmetį maţdaug pusė Afrikos valstybių jau
buvo paskelbusios nepriklausomybę, OAU stengėsi padėti uţbaigti Apartheidinę politiką ir
informuoti pasaulį apie Afrikos identitetą. Plačiai buvo skelbiama, kad: „Afrikos problemų –
Afrikos sprendimai― - taip siekiant atriboti savo nepriklausomybę nuo kolonijinio palikimo. Trečia,
daţnai teigiama, kad OAU tai - Pan-Afrikanizmo idėjos137 tąsa ir padarinys, t.y. OAU yra Pan-
Afrikanizmo institucionalizacijos padarinys.138 Ketvirta, ne maţiau svarbi prieţastis – Afrikos
kontinento sumenkinimas globalioje tarptautinėje arenoje ir dėl to atsiradęs poreikis siekti
regioninės ir kontinentinės integracijos. Vėliau, AS kaip ir daugelio kitų tarptautinių saugumo
organizacijų pagrindinis tikslas buvo išspręsti problemų įvairovę, susijusią su konfliktų gausa po-
Šaltojo karo laikotarpiu. Taip pat siekiama atkreipti dėmesį į ekonominę integraciją, vystymąsi ir
ţmogaus teises.
Pagrindiniai OAU valstybių narių įsipareigojimai buvo valstybių suverenitetas ir intervencijos
negalimumas. Tai reiškė, kad nei atskiros valstybės, nei OAU neturi teisės paţeisti kitų valstybių
narių suverenumo ir kištis į jų vidaus politikos reikalus. OAU gali įsikišti į vidinius konfliktus, tik
valstybei narei paprašius ir išreiškus savo susirūpinimą, arba tokiu atveju jei konfliktas yra
tarpvalstybinis.139
Ši organizacija buvo pirmoji, kuri įsitraukė į taikos palaikymo operacijas Afrikoje. 1980 m.
OAU parėmė dvi misijas Čade. Vėliau dislokavo tris misijas Ruandoje. Taip pat įsipareigojo būti
stebėtoju misijose Komoruose (1997 m.), Demokratinėje Kongo Respublikoje (1999 m.), Eritrėjoje
ir Etiopijoje (2000 m.) bei Burundyje (2003 m.).
137
Pan-Afrikanizmo idėja buvo paremta siekiu panaikinti rasinę, socialinę, ekonominę, politinę diskriminaciją bei
Afrikos tautų sumenkinimą. Pan-Afrikanizmo idėja taip pat propagavo Afrikos ţmonių vienybę, solidarumą,
bendradarbiavimą bei siekė Afrikos tautoms atiduoti jų likimą, į jų pačių rankas ir numesti išnaudojimo bei engimo
jungą.
138
Murithi, T. The African Union: Pan-Africanism, Peacebuilding and Development. England, Hampshire: Ashgate
Publishing Company, 2005. P. 8.
139
rconstruction. Athens, Ohio: Ohio University Press, 2008. P. 24-27.
64
OAU operacija Čade, atskleidė organizacijos struktūrinį silpnumą, nepakankamos politinės
valios ir finansinių resursų trūkumą. OAU karinės pajėgos buvo suprantamos kaip daugiatautės,
tačiau tik viena iš trijų valstybių narių, pasiūliusių savo karines pajėgas, atsiuntė savo grupę.
Atsiţvelgdama į esamą padėtį galiausiai Prancūzija pasiūlė finansuoti OAU taikos palaikymo
pajėgas Čade. Operacija taip pat strigo dėl vadovavimo ir kontrolės problemų. Misijos dalyviai
labiau pasitikėjo vakarų valstybėmis donorėmis, negu pačia OAU.
Misijos Ruandoje ir Burundyje strigo dėl pernelyg maţų OAU stebėtojų grupių skaičiaus.
1991m. Ruandoje buvo dislokuota tik 15 ţmonių karinė stebėtojų komanda iš Burundţio, Zairo ir
Ugandos. Jau iš karto buvo aišku, kad pajėgų dydis ir sudėtis bus neveiksminga, todėl buvo
nuspręsta grupę padidinti stebėtojais iš kitų regionų. Galiausiai OAU paragino JT atsiųsti taikos
palaikymo pajėgas į Ruandą. 1993 m. buvo įkurta JT Paramos Misija Ruandai į kurios taikos
palaikymo pajėgas buvo inkorporuotos ir OAU karinės stebėtojų pajėgos. OAU 1999 m. vykdė
taikos palaikymo misiją Komoruose, kuomet Anţuano sala pareiškė savo nepriklausomybę nuo
Komorų. Misija ţlugo, nes Anţuanas neįsileido visų taikos palaikymo pajėgų, stebėtojams
nepavyko tarpininkauti, o 1999 m. įvyko perversmas ir taikos palaikymo pajėgos buvo atšauktos.140
Kaip parodo anksčiau minėtos misijos, konfliktų skaičius bei organizacijos veikla, per
trisdešimt septynerius savo veiklos metus OAU rezultatai buvo stulbinamai menki. Tai nulėmė,
tokie veiksniai, kaip taikos palaikymo pajėgų įvedimas į konflikto zonas, kurie ne visada būdavo
teigiamai įvertinti. Tai patvirtina Somalio ir Čado konfliktai, kur OAU taikos palaikymo pajėgos,
sukėlė priešiškumą ir tarpininkams nepavyko pasiekti susitarimo su sukilėliais. Daţnais atvejais
OAU taikos palaikymo pajėgos būdavo maţo karių skaičiaus, turinčios menkus resursus ir labai
neorganizuotos. Taip pat vienas svarbiausių tikslų, numatytas OAU Chartijoje, kuris buvo sunkiai
įgyvendinamas, tai padėti išlaikyti valstybių sienų ribų status qou, įtikinant sukilėlių grupes,
norinčias atsiskirti (kurios atsiskyrimą neretai grįsdavo etniniu/religiniu pagrindu ir tautų
apsisprendimo teise). Kita prieţastis, kad labai retai OAU pavykdavo ginčus, kilusius tarp valstybių
išspręsti taikiai, daţniausiai tai neduodavo jokių rezultatų sprendţiant smurtinius konfliktus. Verta
pabrėţti ir pačios organizacijos menką autonomiškumą ir struktūrų silpnumą. Būtent labai apribotos
OAU institucijų galios, didelė priklausomybė nuo valstybių narių, biurokratizmas, menkas
finansavimas buvo pagrindas regioninių konfliktų sprendimo neefektyvumui, bei OAU
performavimui. Tai lėmė ir Afrikos Sąjungos (angl. African Union) (toliau tekste - AS)
atsiradimą.141
140
New York: 2003m. P. 37-41.
141
Ten pat. P. 24-27.
65
2002 m. liepos 9 d. OAU buvo perorganizuota ir pavadinta AS. AS Chartija apėmusi ir
smarkiai praplėtusi OAU funkcijas bei modernizavusi organizacijos funkcijas, buvo sukurta
remiantis Europos Sąjungos modeliu. AS vienija 53 valstybes ir kaip savo pagrindinius tikslus
įtvirtina: siekti Afrikos šalių vienybės ir solidarumo; ginti valstybių narių suverenitetą, teritorinį
integralumą ir nepriklausomybę; gerinti politinę ir socialinę-ekonominę kontinento integraciją;
paskatinti tarptautinį bendradarbiavimą, numatytą Jungtinių Tautų Chartijoje ir Visuotinėje
Ţmogaus Teisių Deklaracijoje; skatinti taiką, saugumą, stabilumą, demokratinių institucijų
kūrimąsi, visuomenės dalyvavimą šalies valdyme ir t.t. Uţ AS veiklą tapo atsakingos devynios
institucijos, kurios įgijo daugiau svorio ir tapo autonomiškesnės, lyginant su OAU, nes valstybės
narėms tapo privalomi AS priimami sprendimai. Taip pat įtvirtinti valstybių narių metiniai
reguliarūs mokesčiai AS, kurių dėka AS turi tinkamas sąlygas funkcionuoti.142
AS veiklą šiandien vertinti yra dar gana anksti, nes AS vykdė tik tris misijas: Burundyje,
Sudane ir Somalyje.. Viena didţiausių vykdytų AS misijų buvo 2003 m. Darfūre, kurios metu
stengiamasi, spręsti konfliktą, atkurti taiką, stabilizuoti humanitarinę krizę. Prasidėjus didţiuliams
pabėgėlių srautams iš Darfūro į kaimynines valstybes, AS ėmėsi tarpininkauti sprendţiant konfliktą.
Derybų metu buvo sutarta dėl taikos palaikymo pajėgų „Afrikos Sąjungos misijos Sudane― (toliau
tekste - AMIS) sukūrimo. Plačiau apie AU vaidmenį Darfūro konflikto sprendime analizuojama
penktajame skyriuje.
***
Aptarus Afrikos regionines organizacijas, jų veiklą pastebima, kad egzistuoja bendros
konfliktų tendencijos regionuose (konfliktų suintensyvėjimas po-Šaltojo karo laikotarpiu, politinių
reţimų nestabilumai, konfliktai susiję su gamtiniais ištekliais) ir kiekvienam regionui individualios
konfliktų prieţastys (pavyzdţiui, Pietų Afrikos regione vykdyta Apartheidinė politika). Afrikos
regioninių organizacijų analizė tam tikrose operacijose parodė, kad konfliktų sprendime jos
efektyviai veikia tokiose srityse, kaip tarpininkavimas, derybos, greitas reagavimas į kylančius
konfliktus. Tačiau vienoms išspręsti konfliktų be tarptautinių organizacijų ar valstybių donorių
pagalbos nepavyksta. Pirmiausia, dėl to, kad Afrikos valstybės yra skurdţios šalys ir joms trūksta
finansinių resursų. Antra, organizacijoms trūksta įtvirtintų institucionalizacijos rėmų ir struktūros,
efektyvios koordinavimo politikos regione, strategijų kūrimo. Regioninės organizacijos veikia ad
hoc būdu, o tai neleidţia efektyviai valdyti ir spręsti konfliktų. Dar viena prieţastis, valstybių narių
nepasitikėjimas vienų kitomis, įtakos sferų nepasidalinimas, kas apsunkina sprendimų priėmimą
142
African Union in a nutshell. African Union. Rasta: http://www.africa-union.org/About_AU/au_in_a_nutshell.htm,
ţiūrėta: 2011 02 25.
66
organizacijose.143 Galiausiai, valstybės narės nesilaiko sutarčių dėl konfliktų valstybių viduje ir dėl
tarpvalstybinių konfliktų nebuvimo. Todėl atsiţvelgiant į šias problemas, bendradarbiavimas su
tarptautinėmis organizacijomis yra būtinas siekiant efektyvumo konfliktų sprendimo srityje. Toliau
ir bus aptariama Afrikos regioninių organizacijų ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimas
konfliktų sprendime.
4.5. Afrikos regioninių organizacijų ir tarptautinių organizacijų

bendradarbiavimas
Analizuojant įvairias taikos palaikymo misijas, pastebimas regioninių organizacijų glaudus
bendradarbiavimas konfliktų sprendimo srityje su tarptautinėmis organizacijomis. Trumpai verta
aptarti jų veiklos principus. Aukščiau analizuotos Afrikos regioninės organizacijos ir AS, yra
nepriklausomos, niekam neatskaitingos ir susidedančios iš savanoriškos valstybių narystės. Tačiau
šių organizacijų sutarčių įstatuose, kaip vienas iš prioritetinių principų yra išskiriamas
bendradarbiavimas saugumo, stabilumo, taikos palaikymo srityse Afrikos regionų mastu.144 145 Toks
bendradarbiavimas skatinamas dėl greitesnių konfliktų išsprendimų, tarptautinių organizacijų
teikiamos karinės bei finansinės paramos ir t.t. Pagrindiniai Afrikos Sąjungos bei regioninių
organizacijų partneriai yra: NATO, Europos Sąjunga bei Jungtinių Tautų Organizacija.
Afrikos regionų (per Afrikos Sąjungą) ir NATO bendradarbiavimas vyksta neseniai, nuo
misijos Sudane, AS paprašius NATO pagalbos. Šiuo metu bendradarbiaujama AS Somalio misijoje.
NATO teikia pagalbą AS taikos palaikymo operacijose trijose pagrindinėse srityse:
 NATO parūpina operatyvų taikos palaikymo pajėgų, oru ir jūra transportavimą. NATO
narės turi didelius transportavimo oru pajėgumus ir gali įkurti tinkamus centrus tokioms
operacijoms;
 NATO parūpina ekspertus, kurie dirba tokiose srityse, kaip: finansinis planavimas,
monitoringas, vadovavimas kariniam personalui, oro judėjimo koordinavimas, karinės jėgos
valdymas ir planavimas esant nenumatytoms aplinkybėms.146
 NATO taip pat padeda ţvalgybos mokymų srityje, valdymo ir kontrolės ir veiklos
planavimo srityse.147
143
AS dabar ieškoma kompromiso, kad valstybės pavyzdţiui į AS Taikos ir Saugumo Tarybą keliems metams būtų
renkamos rotacijos principu. Kita galimybė AS sprendimus priimti tiek Taikos ir Saugumo Taryboje, tiek ir
Asamblėjoje konsensuso būdu. Tai leistų sušvelninti vienos ar kelių valstybių dominavimą.
144
Treaty Of The Southern African Development Community (SADC), 1992. 24 skyrius.
145
African Union in a nutshell. African Union. Rasta: http://www.africa-union.org/About_AU/au_in_a_nutshell.htm;
ţiūrėta: 2011 02 25.
146
NATO assistance to the African Union. North Atlantic Treaty Organization.
Rasta: http://www.nato.int/cps/en/natolive/topics_8191.htm, ţiūrėta: 2011 02 09.
67
Kaip NATO buvo sukurta siekiant suteikti Europai pasitikėjimo, uţtikrinant kad Jungtinės
Valstijos apgins ją Sovietų Sąjungos agresijos atveju, lygiai taip pat NATO susitarimai su Afrika,
leistų Europai greičiau reaguoti į genocidą, invaziją, pilietinius konfliktus ir humanitarines krizes.
Tai įgalintų AS prašyti Europos Sąjungos pagalbos kovojant su saugumo grėsmėmis, o
Europos lyderiai turėtų teisę prašyti Afrikos Sąjungos dalyvauti bendrose operacijose.
Ţinoma, tokių pačių saugumo garantijų, kokios buvo numatytos Šaltojo karo laikotarpiu penktajame
NATO straipsnyje, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės
Amerikoje uţpuolimas bus laikomas jų visų uţpuolimu, uţtikrinti neįmanoma, bet galima būtų
orientuotis į naujas ţlungančių valstybių ir nevalstybinių aktorių problemas.
Dėl santykinai nedidelių ES karinių išteklių, NATO kariniai pajėgumai yra labai svarbūs
uţtikrinant vidutinės ir didelės apimties taikos palaikymo operacijas Afrikoje. NATO galėtų
persvarstyti naują po-Šaltojo karo identitetą, įgalinantį prisidėti prie Afrikos problemų sprendimo.
Pasirašymas oficialios deklaracijos dėl įsipareigojimų ir tam pritaikytų institucijų sukūrimo spręsti
konfliktus Afrikoje, būtų vertingas politinis ţingsnis uţkertant kelią ateities Ruandoms ir
Darfūrams.148
XXI a. pradţia buvo tas atskaitos taškas, kada santykiai tarp ES ir AS buvo paţymėti gilesnės
partnerystės siekiant bendrų saugumo ir ekonominių interesų. Tačiau pačių partnerystės uţuomazgų
tarp šių sąjungų reikia ieškoti dar 1963 m. pasirašytoje Europos Ekonominės Bendrijos ir 18-os
asocijuotų Afrikos narių bei Madagaskaro Yaoundé Konvencijoje, kuria buvo siekiama apibrėţti
bendradarbiavimą tarp Europos Ekonominės Bendrijos ir jos kolonijų. Buvo svarbu susieti Afriką
su Vakarų Europa siekiant paţaboti separatistines tendencijas ir komunizmo įtaką.149
1975 m. buvo pasirašyta Lome Konvencija tarp Afrikos, Karibų, Ramiojo vandenyno šalių bei
ES. Šios konvencijos tikslas buvo stiprinti Afrikos, Karibų, Ramiojo vandenyno šalių pasitikėjimą,
nepriklausomumą, vystymosi stiprinimą tarptautinės pagalbos ir prekybos srityse. 150 Poreikis šiems
santykiams ir susitarimams tarp ES ir AS išryškėjo, kai po Šaltojo karo Afrikos Kontinentas
susidūrė su daugybe vidinių smurtinių konfliktų.
147
Speech by NATO Secretary General, Jaap de Hoop Scheffer, at the Pledging Conference for the African Union (AU)
Mission in the Sudan, in Addis Ababa, Ethiopia. North Atlantic Treaty Organization.Rasta:
http://www.nato.int/cps/en/SID-1E5B415D-388E9439/natolive/opinions_21778.htm?selectedLocale=en; ţiūrėta: 2011
02 18.
148
Gowan, R.Can Europe Build a NATO for Africa? The Globalist. Rasta:
http://www.theglobalist.com/StoryId.aspx?StoryId=4328; ţiūrėta: 2010 10 22.
149
Yaoundé Convention. European Navigator. Rasta: http://www.ena.lu/signing_yaounde_convention_20_july_1963-
02-5782; ţiūrėta: 2011 02 15.
150
The Lome Convention. Rasta:http://homepages.uel.ac.uk/mye0278s/ACP1.htm; ţiūrėta: 2011 02 15.
68
2001 m. Kairo viršūnių susitikime buvo nutarta bendradarbiauti regioninės integracijos,
ŢIV/AIDS, maisto tiekimo, ţmogaus teisių, demokratijos, teisėto valstybės valdymo srityse,
siekiant stabilizuoti Afrikos regionus.151
Reaguodama, kad taika ir saugumas Afrikoje lieka neišspręsta problema, o karai ir konfliktai
pareikalauja daugybės gyvybių, sugriauna miestus, stabdo ir taip skurdţių Afrikos valstybių plėtrą
bei vystymąsi Afrikos Sąjunga nuo 2002 m. ėmėsi aktyvių veiksmų konfliktų prevencijos, valdymo,
sprendimo srityje, įkurdama Afrikos Taikos ir Saugumo Struktūrą (angl. African Peace and Security
Architecture) (toliau tekste - APSA), bendradarbiaujant kartu su kitomis regioninėmis
(ekonominėmis ir saugumo) organizacijomis bei Europos Komisija. APSA fondas didţiąja dalimi
yra finansuojamas iš Europos Plėtros Fondo. Kita dalis lėšų skiriama iš Pietų Afrikos Ekonominių
Bendruomenių Vystymosi Biudţeto. Šio finansavimo tikslas, skirtas padidinti AS ir regioninių
organizacijų pajėgumus planuojant ir vykdant taikos palaikymo operacijas Afrikos kontinente.152
2007 m. Lisabonoje ES ir Afrikos viršūnių susitikime, remiantis istoriniais, politiniais ir
ekonominiais ryšiais, pradėtas plėtoti naujas dviejų ţemynų santykių etapas – strateginė partnerystė.
Buvo priimta Bendra Strategija ir Pirmas Veiksmų Planas 2008-2010 m. laikotarpiui. 2010 m.
lapkričio mėn. trečiojo ES ir AS viršūnių susitikimo metu vykusio Tripolyje buvo priimta Tripolio
deklaracija ir Antrasis Veiksmų planas 2011-2013 m. Antrasis Veiksmų planas 2011-2013 m. buvo
paremtas dviejų kontinentų patirtimi, prioritetinėmis Pirmojo Veiksmų Plano ir Bendros Strategijos
sritimis. Antrasis veiksmų planas apima aštuonias kompleksines ES – AS strateginės partnerystės
2011-2013 m. laikotarpiui sritis: 1) taikos ir saugumo; 2) demokratinio valdymo ir ţmogaus teisių;
3) regioninės - ekonominės integracijos, prekybos ir infrastruktūros; 4) tūkstantmečio vystymosi
tikslų; 5) energijos; 6) migracijos, judumo ir uţimtumo; 7) mokslo, informacinės visuomenės ir
kosminės erdvės.153
Afrikos-EU taikos ir saugumo partnerystėje išskiriami prioritetai skirti stiprinti dialogą, dėl
iššūkių taikai ir saugumui:
 Siekiama surasti bendrus konfliktų sprendimo būdus Afrikos, Europos bei globaliu mastu.
 Siekiama stiprinti bendradarbiavimą konfliktų prevencijoje, valdyme bei sprendime,
įskaitant ir po-konfliktiniu laikotarpiu taikos atstatymą. Šiam bendradarbiavimui
parenkamas AS Taikos ir Saugumo Tarybos bei ES Politikos ir Saugumo Komiteto
151
EU-Africa partnership. Europa. Rasta:
http://europa.eu/legislation_summaries/development/african_caribbean_pacific_states/r12106_en.htm; ţiūrėta: 2011 02
16.
152
African Peace and Security Architecture. European Commision. External cooperation programes.
Rata:http://ec.europa.eu/europeaid/where/acp/regional-cooperation/peace/capacity_building/apsa_en.htm, ţiūrėta; 2011
02 23.
153
Africa – EU Strategic Partnership. Rasta: http://www.africa-eu-partnership.org/partnerships/africa-eu-strategic-
partnership; ţiūrėta: 2011 03 03.
69
formatas, taip pat įvardinami kiti aktoriai: Afrikos regioninės organizacijos, G8, AS
Komisija, atskiros Afrikos valstybės ir kt.
 Įtvirtinamas išankstinis konfliktų perspėjimo mechanizmas, keitimasis ekspertais, seminarų
rengimas, įvairių strategijų ruošimas.
 Įvardinami ES finansavimo instrumentai (pvz.: Europos Kaimynystės Politikos Instrumentas
– ENPI, Plėtojimo Bendradarbiavimo Instrumentas – DCI) uţ Afrikos vykdomas taikos
palaikymo operacijas.154
Po Šaltojo karo, tek Afrikos Sąjungos, tiek ir Europos Sąjungos prisidėjimas prie tarptautinės
bendruomenės pastangų padėti Afrikos valstybėms pereiti nuo ginkluotų konfliktų prie tvaraus
vystymosi ir taikos palaikymo turėjo didelės reikšmės. Šių kontinentinių sąjungų vaidmuo tapo
aktualus ir svarbus, nes konfliktų skaičiaus didėjimas visame pasaulyje jau viršija Jungtinių Tautų
gebėjimus greitai ir veiksmingai sureaguoti į kilusius konfliktus. Todėl natūralu, jog bet koks
organizacijų bendradarbiavimas ir pagalba vienų kitoms yra labai svarbi reaguoti į konfliktus bei
imtis priemonių jų sprendimui.155
Jungtinių Tautų viršenybė, lyginant su kitais tarptautiniais aktoriais bei įgaliojimų
organizacijai suteikimas veikti taikos palaikymo operacijose apima intervencijų teisėtumą. Tačiau
suprantant taikos palaikymo modernumą bei kompleksiškumą, apskritai atskiroms organizacijoms
tampa sudėtinga susidoroti su įvairiomis saugumo grėsmėmis. Nuo 1990-ųjų metų Jungtinės Tautos
priėmė nemaţą skaičių rezoliucijų, siekiant glaudesnio ir gilesnio bendradarbiavimo su regioninėm
organizacijom (bendrąja prasme) ir ypatingai plėtojant santykius su AS.
Bendradarbiavimo nauda tarp Jungtinių Tautų ir AS tapo akivaizdi, kai JT leido dislokuoti
Afrikos Sąjungos misiją Burundyje (AMIB) (angl. African Union Mission in Burundi) 2003 m. ir
kaip jau buvo minėta 2004 m. Afrikos Sąjungos misija Sudane (AMIS). Neginčytina, kad JT ir AS
bendradarbiavimas prisideda prie konfliktų išsprendimų efektyvumo, tačiau reikia nepamiršti, kad
ES Afrikos Sąjungai tiekia nenutrūkstamą finansavimą per Afrikos Taikos Galimybes (angl.
African Peace Facility) (APF), padedant AS išlaikyti taikos palaikymą kontinente. Finansavimas
atlieka didţiulį vaidmenį, nes neretais atvejais ir pačios Jungtinės Tautos susiduria su intervencijai
reikalingų finansavimo šaltinių trūkumu, kai valstybių narių nacionaliniai interesai nėra paveikti
konflikto.156
154
The Africa-European Union Strategic Partnership, June 2008. P. 63-69.
155
Pirozzi, N. Ensuring Peace And Security In Africa: Implementing The New Africa-Eu Partnership. Istituto Affari
Internazionali. Roma: Tipografia Città Nuova, 2010 May. P. 33
156
Ten pat. P. 47-48.
70
Vis dėl to, Afrikos Sąjungos pagrindinė partnerė konfliktų sprendime, kad ir kokia kritika
būtų pateikiama, neabejotinai išlieka Jungtinės Tautos. Bendradarbiavimas tarp šių organizacijų
taikos ir saugumo palaikymo srityje vyksta dviem lygiais:
 Pirmasis – politinis lygmuo, kai dialogas vyksta JT Saugumo Tarybos ir AS Taikos ir
Saugumo Tarybos formatu.
 Antrasis – operatyvinis lygmuo, kai AS arba kitos regioninės organizacijos taikos palaikymo
operacijas paveda vykdyti JT.157
Kaip jau buvo uţsiminta teorinėje dalyje apie konfliktų sprendimų galimybes Jungtinių Tautų
Chartijoje (1942 m.) V skyriuje „Taikus ginčų sprendimas―, numatyta, kad šios organizacijos narės
turi pirmiausia stengtis išspręsti ginčą: „derybomis, tyrimu, tarpininkavimu, sutaikinimu, arbitraţu,
teismo sprendimu ir kreipdamosi į regionines institucijas ar vadovaudamosios regioniniais
susitarimais bei kitomis jų nuoţiūra pasirinktomis taikiomis priemonėmis―.158
VIII skyriaus „Regioniniai susitarimai― įtvirtinimu Chartijoje buvo siekiama palengvinti
Saugumo Tarybos darbą siekiant tam tikruose pasaulio regionuose išlaikyti tarptautinį saugumą ir
taiką. Šis skyrius padėjo pamatus regioninių organizacijų ir Saugumo Tarybos bendradarbiavimui.
Jame numatyta, kad Jungtinių Tautų organizacija gali sudaryti regioninius susitarimus, taip pat
steigti įvairias institucijas taikos ir saugumo palaikymo klausimais spręsti regioniniu mastu, jeigu
jie neprieštarauja Jungtinių Tautų organizacijos steigimo principams ir tikslams. Jungtinių Tautų
organizacijos narės turi stengtis, jog sudaromi regioniniai saugumo susitarimai arba įsteigiamos
institucijos, pirmiausia pačios spręstų vidinius konfliktus ir tik tuo atveju, jei joms nepavyktų
perduotų juos toliau spręsti Saugumo Tarybai. Taip pat Saugumo Taryba skatina vidinius konfliktus
spręsti pagal regioninius susitarimus, regioninėse organizacijose, suinteresuotų valstybių iniciatyva
arba pačiai Saugumo Tarybai nurodţius.159
Saugumo Tarybos susitikime 2010 m. liepos 29 d. Norvegijos ambasadorius Johanas L.
Løvald JT pasisakydamas dėl regioninių organizacijų vaidmens tarptautiniame taikos ir saugumo
palaikyme, pabrėţė, kad siekiant paskatinti daugiau visapusiškos regioninių organizacijų veiklos,
pirmiausia Saugumo Taryba turi pakeisti senus įpročius ir skatinti institucinį protekcionizmą su
atviru ir lanksčiu poţiūriu. Saugumo Tarybos patirtis Afrikos Sąjungos misijos Darfūre metu
parodė, kad ES ir NATO uţtikrino būtiną paramą ir kad organizacijų bendradarbiavimas ir parama
yra labai svarbi siekiant efektyviai spręsti konfliktus. Taip pat atkreiptas dėmesys Saugumo Tarybos
157
Cooperation between the United Nations and the African Union. Peace and security. France-Diplomatie.Rasta:
http://www.diplomatie.gouv.fr/en/france-priorities_1/international-organizations_1100/fields-of-action_7308/peace-
and-security_7310/cooperation-between-the-united-nations-and-other-international-and-regional-organisations-in-the-
fields-of-crisis-management-and-security_14065.html#so_2, ţiūrėta; 2011 02 09.
158
Jungtinių Tautų Chartija. 1945-06-26. Valstybės ţinios, 2002-02-13, Nr. 15-557. V Skyrius.
159
Ten pat. VII Skyrius.
71
pastangas skatinti glaudesnį ir visapusiškesnį bendradarbiavimą tarp JT ir regioninių organizacijų
taikos ir tarptautinio saugumo palaikyme bei į Afrikos Sąjungos pastangas bei prisiimtą atsakomybę
uţ taiką ir saugumą Afrikos ţemyne.
Verta paminėti ir bendrą didţiausią JT ir AS amţiaus taikos palaikymo operaciją Darfūre -
UNAMID. Tai politinio proceso tąsa, vedusi į hibridinės operacijos sukūrimą. Toks mišraus
modelio sukūrimas, ne tik pasiūlė naują bendradarbiavimo formą tarp JT ir regioninių organizacijų,
bet ir sujungė šių organizacijų patirtį bei pastangas, kovojant su iššūkiais saugumui.160
Taigi šiame skyriuje bendrais bruoţais buvo aptarta regioninių organizacijų veikla,
analizuojami jų privalumai ir trūkumai siekiant spręsti konfliktus bei stabilizuoti konfliktines
situacijas. Taip pat buvo aptartas šių organizacijų bendradarbiavimas su tarptautinėmis
organizacijomis ir tokio bendradarbiavimo nauda. Kitame skyriuje pasitelkus du konkrečius
Darfūro ir Sudano konflikto atvejus bus siekiama detaliau susipaţinti su aptartų organizacijų veikla
sprendţiant konkrečius konfliktus ir pateikiant išsamią konfliktų analizę.
***
Aptarus prieţastis, lemiančias konfliktų gausą Afrikos regionuose ir atskiras regionines
organizacijas bei jų bendradarbiavimą su tarptautiniais aktoriais. Atsiţvelgiant į trečiame skyriuje
aptartas dvi neorealizmo ir institucionalizmo paradigmas ir jų sintezę, konkrečiu Afrikos regioninių
organizacijų atveju sudėtinga pritaikoma, kuri nors viena tarptautinių santykių teorija (neorealizmas
ar institucionalizmas), todėl regioninės organizacijos geriausiai paaiškinamos pasitelkus
neorealizmą ir jį papildant institucionalizmo prielaidomis.
Visos trys aptartos institucionalizmo kryptys leidţia paaiškinti bei pabrėţia institucijų išlikimą
ir prisitaikymą tarptautinėje struktūroje. Analizuojant Afrikos regioninių organizacijų atvejį,
tikslingiausia būtų taikyti ne kaţkurią intitucionalizmo atmainą atskirai, bet visas kartu, kaip
integralias teorijos dalis. Pirmiausia, ţvelgiant iš racionalaus pasirinkimo instituconalizmo
perspektyvos, galima teigti, kad Afrikos valstybės dalyvaudamos regioninėse organizacijose
pirmiausia siekia gauti asmeninės maksimalios naudos, būtent pagerinti ekonominį šalies
vystymąsi, kuris įmanomas tik esant saugumui ir taikai regione. Istorinis institucionalizmas, leidţia
pabrėţti, kad Afrikos konfliktų prieţastys turi bendrą istorinį kontekstą - būtent dėl to regioninis
bendradarbiavimas gali būti efektyvus. Dekolonizacijos procesas, kurio pasekmės pasireiškia dar ir
šiandien, sudarė sąlygas išsivystyti tokioms konfliktų prieţastims, kaip: etniniai ir religiniai
nesutarimai, nesutarimai kylantys dėl gamtinių išteklių bei konfliktai susiję su politinių sistemų
160
UN Cooperation with Regional Organisations. Norvay Mission in the UN. Rasta: http://www.norway-
un.org/Statements/2007/Security-Council/071106_Regionalcoop/; ţiūrėta: 2010 11 18.
72
nestabilumu ir kaita. Būtent dėl šių istorinių prieţasčių regioninis bendradarbiavimas gali būti
efektyvus. Normatyvinis institucionalizmas, remdamasis normomis ir vertybėmis, teigia kad
Afrikos regioninis bendradarbiavimas yra paremtas bendrais kultūriniais, religiniais, etniniais
ryšiais, tokiu būdu įmanomas didesnis supratimas ir ryšys tarp atskirų valstybių ir nepasitikėjimo
maţinimas. Taigi remiantis institucionalizmo teorija, ji turėtų paaiškinti Afrikos regioninių
organizacijų egzistavimą bei plėtrą, leistų siekti gilesnės regioninių organizacijų
institucionalizacijos, skatintų pasitikėjimą, kurtų bendras vertybes, bei atneštų ekonominės naudos
atskiroms valstybėms-aktoriams.
Vis dėl to, pritaikyti institucionalizmo teoriją šiandieninei Afrikos situacijai yra gana
sudėtinga. Šiandien institucionalizmas (kurio šiandieninis geriausias pavyzdys yra Europos
Sąjungos atvejis, ir turbūt ginčytis neverta, kad tiek Afrikos Sąjungai tiek ir kitoms Afrikos
regioninėms organizacijoms dar yra labai toli iki tokio integracijos lygio) negali vienašališkai
paaiškinti Afrikos regioninių organizacijų egzistavimo ir veiklos. Darytina išvada, kad Afrikos
regioninių organizacijų veiklą šiandien geriausia paaiškina tarptautinių santykių teorija –
neorealizmas, kuri yra papildoma ir persipinanti su institucionalizmo teorija. Tai leidţia pagrįsti,
keturios pagrindinės prieţastys:
1. Regioninei organizacijai įsitraukus į konfliktų sprendimą, valstybės veikia siekdamos savų
interesų, naudos ir galios (pvz.: susirūpina, kaimyniniais konfliktais, nes stengiasi išvengti
pabėgėlių srautų, sukilėlių grupių persikėlimo iš kaimyninių valstybių), o kai konfliktai
valstybių neliečia ir nekelia grėsmės, neretais atvejais jos iš vis neprisideda, motyvuodamos
savo skurdumu, t.y. pakankamų karinių ir finansinių išteklių neturėjimu.
2. Apskritai regioninių saugumo organizacijų (ne tik Afrikos) institucionalizacijos laipsnis,
lyginant su Europos Sąjunga yra gana ţemas. Joms visoms stinga įtvirtintų
institucionalizacijos rėmų, struktūros, veiklos koordinavimo taisyklių ir pan., kad galėtų
veiksmingai funkcionuoti. Todėl šių organizacijų efektyvumas priklauso tik nuo jų pačių
gilesnio institucionalizacijos laipsnio ir struktūrų pokyčių savo viduje. Tačiau vien jau tas
faktas kad valstybės bendradarbiauja tarptautiniame lygmenyje, parodo tarptautinio
bendradarbiavimo ir tarp-valstybinių organizacijų svarbą, o organizacijų institucionalizacijos
laipsnis lieka tik laiko klausimas.
3. Istorinė patirtis, kolonializmo pasekmės, valstybių sienų nustatymo dirbtinumas, skatina
valstybes bendradarbiauti ir siekti efektyvesnių sprendimų. Kita vertus, organizacijos narių
nepasitikėjimas vienų kitomis, įtakos sferų nepasidalinimas, didţiųjų valstybių regioninėse
organizacijose dominavimas (ECOWAS – Nigerija, SADC – PAR), valstybių narių
nesutikimas atiduoti dalies savo valstybinio suvereniteto organizacijai - visa tai silpnina
73
vidinę organizacijų struktūrą ir kai kuriais atvejais daro sprendimų priėmimą organizacijose
neįmanomą.
4. Atsiţvelgiant į organizacijų anti-imperialistinius tikslus, lėmusius (pvz.: AS) susikūrimą ir jų
nenorą priklausyti nuo Vakarų įtakos, o tai praktiškai neįmanoma, nes iš jų gaunama
finansinė parama (JAV, Vakarų valstybių donorių, ypač buvusių metropolijų), kyla
organizacijos valstybių narių supriešinimas, dėl daromos Vakarų įtakos bei spaudimo.
5. AFRIKOS REGIONINIŲ ORGANIZACIJŲ DALYVAVIMAS

SPRENDŢIANT DARFŪRO IR SOMALIO KONFLIKTUS
5.1. Afrikos regioninių organizacijų veikla Darfūro konflikto sprendime

Sudano valstybę galima būtų padalinti į dvi dalis rasiniu pagrindu. Iš 38 milijonų šalies
gyventojų, 49 procentai yra juodaodţiai afrikiečiai. Likusiąją gyventojų dalį sudaro arabai (38
procentus), nubiečiai ir kiti (11 procentų). Sudane taip pat yra aiškus geografinis pasiskirstymas tarp
skirtingų rasių. Arabai gyvena šiaurinėje šalies dalyje (klajokliai, gyvulių ganytojai), kai tuo metu
juodaodţiai afrikiečiai gyvena šalies pietuose (daugiausiai verčiasi ūkininkyste). Kita demarkacinė
linija Sudane yra religija. Sudano arabai yra musulmonai sunitai, o juodaodţiai afrikiečiai,
gyvenantys pietuose daugiausiai krikščionys ir tradicionalistai. Musulmonai sudaro apie 80
procentų visos Sudano populiacijos. Tuo tarpu išpaţįstančių krikščionybę šalyje yra tik apie 15
procentų, likę tradicionalistai ir kt.161 Dėl įvairių minėtų skirtumų ir regioninių pasidalinimų
valstybėje kyla daug neramumų. Vienas iš svarbiausių konfliktų vyksta Darfūro regione.
Darfūras sudaro didţiulį regioną vakarinėje Sudano Respublikos dalyje ir apima 1/5 visos
šalies teritorijos. Neretai Darfūro regionas apibūdinamas, kaip pilietinių neramumų, konfliktų ir
masinių ţudynių ţidinys. Situacija Darfūre tarptautinių ţmogaus teisių stebėtojų ne kartą buvo
apibūdinta, kaip etninis valymas ir genocidas. Net ir buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius
Kofi Anann savo charakteristikoje situaciją Darfūre apibūdino kaip „besiribojančią su genocidu―.162
Jungtinių Tautų duomenimis, apie 2,7 milijono Darfūro gyventojų buvo priversti persikelti iš savo
namų ir dar apie 300 tūkstančių yra ţuvusių dėl smurtinių veiksmų konflikto metu, bado ir ligų.163
Toliau šioje darbo dalyje bus analizuojama kaip ir kodėl kilo Darfūro konfliktas, kodėl jis
padarė tiek ţalos. Kaip buvo ir tebebandoma spręsti konfliktą ir kokią įtaką jo sprendimui padarė
162
Akwani, O. The Conflict in Darfur. Rallying Global Voices. IMdiversity.com. Rasta:
http://www.imdiversity.com/villages/global/Global_Politics/Darfur.asp; ţiūrėta: 2011 03 07.
163
Q&A: Sudan's Darfur conflict. BBC News. Rasta: http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/3496731.stm; ţiūrėta: 2011 03 05
74
Afrikos regioninės organizacijos? Atsakymų į minėtus klausimus, ieškoma analizuojant Darfūro
konfliktą, pagal konfliktų analizės fazių modelį (ţr. Schemą Nr. 2, psl.18).
I Konflikto fazė – konflikto formavimasis. Darfūro konflikto, pradėjusio formuotis ir

intensyvėti 2003-ųjų metų vasarį, prieţastimis galima įvardinti etninius nesutarimus ir nesutarimus
dėl gamtinių išteklių, kurių uţuomazgos prasidėjo jau daug anksčiau. Ekologinės ir demografinės
transformacijos turėjo neigiamą poveikį tarp-gentiniams santykiams, kuomet sausros, dykumų
susidarymas ir spartus gyventojų skaičiaus didėjimas vedė į konfliktus ir daţną smurtą dėl per
menkų regiono išteklių. Per 1970 - 1980 m. laikotarpį gentiniai konfliktai tapo intensyvesni ir
kruvinesni, ypač tarp ūkininkų ir klajoklių, kurie ieškodami vandens ir ganyklų susivienijo, įsiverţė
į ţemės ūkio paskirties teritorijas ir pradėjo stumti juodaodţius afrikiečius ūkininkus,
besiverčiančius ţemdirbyste, iš derlingų ţemių plotų. Nesutarimus dar labiau pakurstė 1987 metais
arabų genčių paskelbtas manifestas, kuriame jie deklaravo savo rasinę viršenybę prieš juodaodţius
afrikiečius.164 Situaciją taip pat apsunkino klajoklių grupių migracija iš Čado, Libijos ir kitų
valstybių. Atsiradusios didesnės galimybės ginklų tiekimui iš pietų Sudano, Čado, Libijos ir
Eritrėjos suintensyvino tarp-gentinius konfliktus. Galiausiai nelegali ginklų prekyba regioną pavertė
atvira ginklų rinka, pritraukiančia ginklų prekeivius, uţsiimančius visų rūšių kontrabanda.165
Pagrindines šio konflikto puses sudaro: „Janjaweed― – sukarinta grupuotė, kurią sudaro
šiaurinėje Darfūro dalyje gyvenantys Baggara genties arabų klajokliai, nusiteikę priešiškai prieš
visus išpaţįstančius kitą religiją nei islamas. „Janjaweed― kaltinama vykdanti etninius juodaodţių
afrikiečių „valymus― didţiulėse Darfūro teritorijose. Manoma, jog „Janjaweed― palaiko ir remia
Sudano vyriausybė, nors oficialiai yra neigiami bet kokie prezidento Omar al-Bashir vyriausybės ir
šios grupuotės ryšiai. Tačiau jau nuo 1956 m. Sudanui atgavus nepriklausomybę nuo Didţiosios
Britanijos, Chartumo vyriausybė pradėjo vykdyti islamizacijos ir arabizacijos programą visoje
šalyje. Jungtinių Tautų informacijos tarnyba pripaţino, kad Sudano vyriausybė ir jos įgaliojimus
vykdantys kariai atakuoja, ţudo, kankina civilius, griauna kaimus, prievartauja moteris ir vykdo
kitokį seksualinį smurtą, plėšia, grobia, perkėlinėja gyventojus visoje Darfūro teritorijoje.166
Kitą šiame konflikte kovojančią pusę sudaro daugiau negu dvylika juodaodţių afrikiečių
sukilėlių grupių, iš kurių išskiriamos dvi pagrindinės – iš Zaghawa ir Massaleet atstovų sudaryta
164
Q&A: Sudan's Darfur conflict. BBC News. Rasta: http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/3496731.stm; ţiūrėta: 2011 03 05
165
Darfur conflict: it‗s history, nature and development. SudaNews. Embassy of the republic of the Sudan, Washington
DC, June 2005. Rasta: http://www.sudanembassy.org/pdf/sudanews05.pdf; ţiūrėta: 2011 03 07.
166
Ardenne, A. , Salih, M., Grono, N. , Méndez, J. Explaining Darfur: Lectures on the Ongoing Genocide.
Amsterdam: Amsterdam University Press, 2006. P. 9.
75
Sudano išlaisvinimo armija (angl. The Sudan Liberation Army (toliau tekste - SLA)) ir Judėjimas
dėl teisingumo ir lygybės (angl. Justice and Equality Movement (toliau tekste - JEM)).167
Remiantis, Tarptautinio Raudonojo Kryţiaus Komiteto paskelbtomis išvadomis, nuo Darfūro
konflikto suintensyvėjimo pradţios 2003 m., kuomet dvi maištininkų grupuotės sukilo prieš
vyriausybę, kaltindamos ją neveiksnumu, įtampa šalyje tik dar labiau auga.168 Skelbiama, jog dėl
smurto bei nesaugumo, kylančio iš banditizmo ir nusikaltimų, tampa vis sunkiau suteikti reikalingą
humanitarinę pagalbą, o pagrindinė mirčių prieţastis – tarp-gentiniai susirėmimai šalies viduje.
II Konflikto fazė – smurtinis konfliktas. Darfūro smurtinio konflikto oficialia pradţia ir

atskaitos tašku įvardinama 2003 m. balandţio 25 d., kuomet SLA ir JEM atakavo „El Fasher― oro
uostą. Maištininkai sunaikino daugumą karinių lėktuvų, išţudė oro uoste buvusius kariškius bei
pagrobė Sudaniečių generolą.169 Po šių įvykių Sudano vyriausybė pradėjo taikyti baudţiamąsias
akcijas prieš sukilėlius, mėgindama numalšinti šalyje įsivyravusius neramumus.
Nors Sudano vyriausybė jau seniai ir ilgą laiką rėmė „Janjaweed―, tačiau sukilėlių grupių
atakos prieš vyriausybę ėmė intensyvėti. Sudano armija stengėsi stabilizuoti padėtį Pietų Sudane ir
kitose vietose, todėl atsiradus karių trūkumui, „Janjaweed― pajėgos buvo naudojamos numalšinti
sukilėliams. Nuo spalio mėnesio „Janjaweed― pajėgos nukreipė savo kovos kampaniją nuo sukilėlių
grupių į civilius gyventojus. Gyventojų, priklausiusių juodaodţių afrikiečių etninėms grupėms, uţ
kurias kovojo sukilėliai, puolimai ir perskirstymas, oro atakos, bombardavimai, plėšimai ir ţudymai
bei kaimų deginimai, tapo nuolatiniais Sudano vyriausybės ir „Janjaweed― veiksmais, kuriais buvo
siekiama numalšinti sukilėlių grupes. Iki 2005 m. konflikto metu beveik 2 milijonai ţmonių buvo
perkelti iš savo kaimų ir dar apie 200 tūkstančių pabėgo į kaimyninį Čadą.170
Tarptautinis susidomėjimas situacija Darfūre prasidėjo „Amnesty International― ir
„International Crisis Group― paskelbtomis ataskaitomis. Tik vėliau tarptautinė ţiniasklaida
susidomėjo šalyje vykstančiais įvykiais ir skambiai juos pavadino „didţiausia pasaulio
humanitarine krize―.171 Svarbu paminėti, kad JT į konfliktą Darfūre įsitraukė 2003 m. Tuo pačiu JT
Saugumo Taryba paskelbė ir ginklų embargą šalyje, draudţiantį visoms nevyriausybinėms
167
Darfūro konfliktas - globalinio atšilimo sukeltas genocidas . Geopolitika. Rasta:
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=1721; ţiūrėta: 2011 03 11.
168
Aid group says Darfur conflict ?gained in intensity? Sudan Tribune. Rasta:
http://search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&db=nfh&AN=2W63605659953&site=ehost-live; ţiūrėta: 2011 04
10.
169
Darfur Crisis. Progress in aid and peace monitoring threatened by ongoing violence and operational challenges.
United States Government Accountability Office. GAO. 2006. P. 77.
170
Ekengard, A. The African Union Mission in SUDAN (AMIS). Experiences and Lessons Learned. FOI, Swedish
Defence Research Agency. Report, 2008. P. 13.
171
. Africa: Sudan: 'Greatest Humanitarian Crisis'. The New York Times. Rasta:
http://query.nytimes.com/gst/fullpage.html?res=9C07E5D81131F933A15750C0A9629C8B63; ţiūrėta: 2011 04 10.
76
organizacijoms, fiziniams asmenims, taip pat ir „Janjaweed― įsigyti ginklų šalyje. Vėliau šios
priemonės buvo dar labiau sustiprintos, įtraukiant ir draudimus keliauti. Tuo pačiu JT norėdamos
paremti „Afrikos Sąjungos misiją Sudane― (angl. African Union Mission in Sudan (toliau tekste -
AMIS)) įgyvendino trijų lygmenų programą. Ši programa turėjo stiprinti tarptautinės bendruomenės
įtaką šalyje, o viso to rezultatu tapo Afrikos Sąjungos ir JT hibridine operacija Darfūre (angl.
African Union/UN Hybrid operation in Darfur (toliau tekste – UNAMID)). Operacija turėjo tapti
viena iš didţiausių per visą JT veiklos istoriją, netgi didesne - uţ operaciją Konge. UNIMID vieni iš
pagrindinių tikslų buvo civilių gyventojų apsauga, humanitarinės pagalbos tiekimo saugumo
palaikymas, susitarimų vykdymo uţtikrinimas ir stebėjimas, teisėtvarkos skatinimas, bei situacijos
prie sienų su Čado ir Centrinės Afrikos respublikų stebėjimas.
III Konflikto fazė – konflikto transformacija. Prasidėjus didţiuliams pabėgėlių srautams iš

Darfūro į kaimynines valstybes, Čado prezidentas Idriss Déby inicijavo pirmąsias uţsienio
valstybės vedamas derybas, kaip vieną konflikto sprendimo būdų, tarp Sudano vyriausybės ir SLA.
Vėliau, baimindamasi, jog konfliktas gali išplisti uţ Sudano sienų ribų, derybas perėmė AS ir ėmėsi
tarpininkauti sprendţiant konfliktą. Derybų metu, 2004 m. balandţio 8 d. buvo pasirašytas
Humanitarinis paliaubų susitarimas (angl. Humanitarian Ceasefire Agreement (toliau tekste -
HCFA)). Juo buvo sutarta: nutraukti karo veiksmus; sukurti Jungtinę ir Paliaubų komisijas, kurios
priţiūrėtų HCFA įgyvendinimą; palengvinti humanitarinės pagalbos tiekimą; sukurti taikos
palaikymo pajėgas AMIS.
Iš viso, iki 2005 metų įvyko septyni derybų etapai, kuriais buvo nemaţai sutarta, apspręsti
įvairūs klausimai. Galima išskirti antrąjį derybų etapą, kurio metu buvo pasirašytas protokolas,
reguliuojantis humanitarinius klausimus. Taip pat penktojo derybų etapo metu buvo pasirašyta
Principų deklaracija (angl. Declaration of principles (toliau tekste - DOP)), kuria buvo numatyta:
Sudano federacinės valstybės santvarkos sudarymas, aiškiai atskirtos vietinės ir nacionalinės
valdţių galios, nacionalinio turto perskirstymas. Galiausiai septintajame derybų etape buvo
pasirašytas Darfūro taikos susitarimas (angl. Darfur Peace Agreement (toliau tekste - DPA)), tačiau
šis susitarimas buvo nesėkmingas ir pernelyg ribotos apimties. Be to, jį pasirašė per maţas
konfliktuojančių pusių dalyvių skaičius. DPA konflikto išspręsti nepadėjo, nes netrukus po jo
pasirašymo smurtiniai veiksmai suintensyvėjo. Sudano vyriausybė ir DPA pasirašiusios SLA
sukilėlių frakcija - Minni Minawi sulauţė taikos susitarimą.172 Manoma, jog susitarimu nieko
nepavyko išspręsti, nes jis buvo pasirašytas tarp Sudano vyriausybės ir atskirų SLA frakcijų. Kitos
172
Darfur‘s New Security Reality. International Crisis Group. Crisis Group Africa Report no. 134, November 26, 2007.
Rasta: http://www.crisisgroup.org/en/regions/africa/horn-of-africa/sudan/134-darfurs-new-security-reality.aspx; ţiūrėta:
2011 03 05.
77
frakcijos tikėjo, kad netrukus pergalė bus pasiekta, dėl to nematė tikslo pasirašyti taikos susitarimo
ir vėl atnaujino smurtinį, ginkluotą konfliktą.
Tačiau sukilėlių grupėms suaktyvėjus ir pradėjus karinius veiksmus, buvo nuspręsta Darfūre
dislokuoti AMIS taikos palaikymo pajėgas, bet nebuvo parengta jokio dislokavimo plano. Kaip
teigė vienas iš AMIS buvusių pareigūnų: „AMIS niekada nebuvo planuota – tai tiesiog nutiko―.173
AMIS nuo pat pradţių susidūrė su sunkumais ir vienas iš jų buvo būtent neefektyvus misijos
planavimas. Taip pat pačioje pradţioje, kai tik buvo dislokuotos AMIS taikos palaikymo pajėgos,
efektyviai veikti trukdė riboti AMIS įgaliojimai, kurie buvo daugiausiai susiję tik su stebėjimu. Kita
problema, finansinių resursų trūkumas – neturėjimas pakankamo karių skaičiaus ir karinės
technikos. Atsiţvelgiant į visus šiuos trūkumus, AMIS buvo išplėsta, padidinta ir pervadinta į
AMIS II. AMIS II perorganizavimu jau buvo apsvarstyti tokie klausimai, kaip strategijų planai,
gyventojų pastogių, maisto, medicininės pagalbos tiekimo, ryšių ir karių judumo įrangos klausimai,
taip pat techninės prieţiūros klausimai. Kitaip tariant, buvo stengiamasi imtis visų priemonių,
kurios anksčiau sudarė pagrindines problemas.174
Tarptautinė bendruomenė sutinka, kad AMIS vaidmuo buvo neįkainojamas, bet be
tarptautinių organizacijų ir Vakarų valstybių pagalbos būtų buvęs neefektyvus. 2005 m. nesibaigiant
karinėms atakoms ir toliau vykstant ţmogaus teisių paţeidinėjimams, AS bendradarbiaudama su JT
nusprendė sustiprinti AMIS II (pervadinta AMIS IIE), tokiose srityse, kaip: vadovavimas, kontrolė,
strategijų kūrimas. Naudojant JT karinius resursus, nuspręsta išplėsti karines pajėgas. AMIS ir
toliau efektyviai veikti trukdė tos pačios problemos: ne tik karinių (transporto, komunikacinių
priemonių), bet ir finansinių resursų trūkumas. Jungtinės Tautos pasiūlė misiją praplėsti karinėmis
pajėgomis (kurias sudarė kariai iš tokių šalių: Nigerijos, Ruandos, Pietų Afrikos Respublikos,
Senegalo, Kenijos, Gambijos).175
Afrikos Sąjunga, spręsdama konfliktą Darfūre ir sukurdama taikos palaikymo pajėgas AMIS
(ir vėlesni pavadinimai), susidūrė su sunkumais finansavimo, nepakankamo strategijų kūrimo,
nepakankamų karinių išteklių srityje. Įvairiuose raportuose teigiama, kad neretais atvejais AMIS
karių ginkluotės turėjimas būdavo toks menkas, kad susidūrus su „Janjaweed― tekdavo trauktis ar
netgi bėgti. AS Darfūro konflikte veikė nepakankamai efektyviai ir dėl pačios Sąjungos narių
poţiūrio į konfliktą. Pirmiausia, pačios Afrikos valstybės (skurdţios šalys) nenorėjo investuoti į
karinę techniką, pvz.: sraigtasparnius, nes bijojo ją prarasti konflikto metu. Kitas svarbus dalykas,
173
Defence Research Agency. Report, 2008. P.19.
174
Guicherd, Catherine (Rapporteur), The AU in Sudan: Lessons for the African Standby Force. International Peace
Academy, March 2007, P. 16 Rasta:http://www.reliefweb.int/rw/lib.nsf/db900sid/SKAI-
7DPQKY/$file/IPA_AUinSudan_Mar07_English.pdf?openelement; ţiūrėta: 2011 03 10.
175
Defence Research Agency. Report, 2008. P. 21.
78
Afrikos valstybės nenorėjo imtis karinių veiksmų prieš Sudano vyriausybę dėl savo kolonijinės
praeities ir baimės būti traktuojamos imperialistinėmis valstybėmis.176
Analizuojant AMIS veiklą, sutariama, kad AS pakankamai efektyviai ir sėkmingai veikė
stebėjimo, monitoringo bei tarptautinės bendruomenės informavimo, ţmogaus teisių srityse. Dėl
kultūrų panašumo nemaţai pavyko pasiekti su vietiniais lyderiais derybų metu. Darfūro konflikto
metu Afrikos Sąjunga, priešakyje su AMIS, sėkmingiausiai veikė civilių gyventojų apsaugos srityje
nuo Sudano vyriausybės ir „Janjaweed― išpuolių. Buvo imamasi daugybės metodų, dislokuojamos
karinės pajėgos kaimuose, saugomos moterys nuo seksualinio smurto. Įdėta daug pastangų ir
resursų apsaugoti civilius gyventojus, buvo dislokuojamos karinės pajėgos kaimuose, stengiamasi
valdyti pabėgėlių persikėlimo procesus, tiekiama humanitarinė pagalba.
IV Konflikto fazė – socialiniai pokyčiai. 2006 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, siekdama
stabilizuoti padėtį Darfūre, priėmė rezoliuciją 1706. Rezoliucija apėmė visų ankstesnių iki tol
buvusių rezoliucijų klausimus dėl moterų, taikos, saugumo, humanitarinio ir JT personalo apsaugos,
civilių apsaugos ginkluotuose konfliktuose. Taip pat buvo nuspręsta Jungtinių Tautų taikdarių
skaičių padidinti iki 17 300 karių. Teigiamai įvertintos Afrikos Sąjungos pastangos, sprendţiant
Darfūro konfliktą. Atsiţvelgiant į tai, nuspręsta bendradarbiauti ir konsultuotis su Afrikos Sąjunga
ir kitomis valstybėmis.177
2007 m. birţelio mėnesį AMIS taikos palaikymo pajėgos buvo sujungtos su Jungtinių Tautų
pajėgomis ir pavadintos jau minėta UNAMID. Bandymų jau būta ir anksčiau, kuomet buvo siekta
AMIS pakeisti Jungtinių Tautų misija, tačiau Sudano vyriausybei nepritarus ir nedavus leidimo JT
misijai veikti šalies teritorijoje, tuometinis JT Generalinis Sekretorius Kofi Annan Afrikos Sąjungai
pasiūlė misiją transformuoti ir bendradarbiauti abiem organizacijoms sprendţiant konfliktą.
UNAMID buvo sudaryta iš 19,555 kareivių, 6,432 policijos pareigūnų ir 5,105 civilių, kas iš viso
sudarė - 31,042 karius, tuo tarpu kai AMIS, susidėjo tik iš 7,000 karių.178 Paskutiniais duomenimis
UNAMID pajėgas sudaro 23,055 uniformuotas personalas, 1,101 tarptautinis civilinis personalas,
2,775 vietiniai civiliai darbuotojai bei 458 JT savanoriai.179
Misijos metu svarbų vaidmenį suvaidino atskiros valstybės donorės, finansiniais ir kariniais
resursais parėmusios AMIS: Jungtinė Karalystė, Kanada, Nyderlandai. 2005 m. NATO prisidėjo
prie karinių pajėgų transportavimo oro linijomis į Sudaną, bei apmokė AS pareigūnus (įdomus
176
Brosché, J. Darfur – Dimensions and Dilemmas of a Complex Situation. Uppsala University, Department of Peace
and Conflict Research, 2008, UCDP Paper No. 2. P. 67.
177
Security Council. Rasta: http://www.un.org/News/Press/docs/2006/sc8821.doc.htm, ţiūrėta: 2011 03 14.
178
Brosché, J. Darfur – Dimensions and Dilemmas of a Complex Situation. Uppsala University, Department of Peace
and Conflict Research, 2008, UCDP Paper No. 2. P. 59.
179
UN.org. UNAMID Facts and Figures. Rasta: http://www.un.org/en/peacekeeping/missions/unamid/facts.shtml,
ţiūrėta: 2011 03 10.
79
faktas, kad tai buvo pirmoji NATO operacija Afrikos ţemyne) Iš viso per savo veiklą Darfūre
NATO pajėgos transportavo apie 31500 karių bei kito personalo. NATO oficiali pagalba Darfūre
baigėsi 2007 m., kuomet AMIS buvo sujungta ir pavadinta UNAMID.
Svarbu paminėti, jog nuo pat AS įsitraukimo į Darfūro konfliktą, ji bendradarbiavo kartu su
Europos Sąjunga. Jau 2004 m., prieš pat balandţio mėnesio paliaubas, ES gelbėjo diplomatinėse
derybose bei įkuriant AMIS. 2005 m. buvo pasirašytas „AMIS - ES paramos aktas―. ES misiją rėmė
karinėmis bei tvarkos palaikymo pajėgomis, finansinėmis lėšomis, apmokymais bei logistika. Taigi
be visų materialių objektų, AS turėjo galimybę įgauti ir ilgametės ES patirties bei pasitikėjimo
vykdant panašias misijas.
ES taip pat suteikė milţinišką 305 milijonų eurų paramą, kartu su 38,5 milijonų eurų
savanoriška parama iš aštuonių ES valstybių. Verta paminėti, nors ir sumaţėjusį, bet vis dar
tebesitęsiantį ES specialaus personalo dalyvavimą konflikte, vykdant įvairias humanitarines ar
karines misijas Sudane, o kartu ir Darfūre.
Dėl tarptautinių aktorių įsitraukimo, AS misijos Darfūre negalima vertinti kaip atskiros,
vienašališkos operacijos. Išryškėjus AS trūkumams sprendţiant Darfūro konfliktą, prisijungė JT,
ES, NATO bei atskiros vakarų valstybės. Galima pastebėti, jog regioninės organizacijos šiuo
konkrečiu atveju veikia efektyviai ir sukuria naudą tik tuomet, jei bendradarbiauja su kitomis
organizacijomis (šiuo atveju tarptautinėmis). Tokiu būdu minėtas bendradarbiavimas sukuria
resursų bei vietinių realijų sąjungą, sąlygojančią pozityvius veiklos rezultatus, sprendţiant
konfliktuojančių pusių problemas.
Apibendrinant galima daryti išvadą kad, nors Afrikos Sąjungos vykdyta misija Darfūre ir
susidūrė su sunkumais, ypatingai tokiose srityse kaip finansavimo, personalo ir įrangos trūkumas,
strateginės problemos, tačiau jos vaidmuo buvo neįkainojamas monitoringo, ţmogaus teisių,
humanitarinės pagalbos srityse. Svarbu pabrėţti, kad Afrikos Sąjunga buvo tas tarptautinis aktorius,
kuris pirmas sureagavo į konfliktą Darfūre ir ėmėsi visų pajėgumų pranešdamas apie situaciją
Darfūre tarptautinei bendruomenei ir prašydamas jos atitinkamai sureaguoti į konfliktišką padėtį ir
spręsti konfliktą. Taikos palaikymo pajėgų - AMIS patirtis taip pat tapo reikšmingomis pamokomis,
vėliau sukurtai UNAMID hibridinei misijai.
Darfūro konflikto atvejis kai kuriais aspektais patvirtina institucionalizmo paradigmą.
Pirmiausia, galima išskirti, kad valstybių siekį bendradarbiauti skatino ir derybas tarp
konfliktuojančių pusių palengvino Afrikos Sąjungos valstybių narių istoriniai panašumai,
tarpusavio supratimas. Racionalaus pasirinkimo institucionalizmas ir neorealizmas gerai leidţia
paaiškinti, kad vis dėl to valstybių bendradarbiavimo pagrindinis tikslas buvo asmenininės naudos
siekimas. Valstybių pagrindiniai interesai, buvo susiję su konflikto sprendimu, padėties Sudane
80
stabilizavimu, nes valstybėms pirmiausia buvo aktualu, jog konfliktas neišplistų uţ Sudano sienų
ribų regioniniu mastu. Buvo bijomasi ir pabėgėlių didelio skaičiaus į kaimynines valstybes
(Etiopiją, Čadą, Centrinę Afrikos Respubliką).
Neorealizmas leidţia paaiškinti didţiųjų valstybių ir tarptautinių organizacijų vaidmenį
konflikto sprendime, priklausomybę nuo jų, kartu ir įtaką AS. AS veikla buvo neatsiejama nuo
vakarų valstybių donorių ir nuo JT, ES, NATO. Minėti tarptautiniai aktoriai teikė finansavimą,
siuntė savo karius, karinę įrangą, tuo pačiu įtakodami AS sprendimus. Kaip jau buvo aptarta
anksčiau, be minėtų organizacijų pagalbos AS būtų nesugebėjusi veikti ir būtų atlikusi tik
egzistencinę funkciją.
Vis dėl to, kadangi AS visapusiškai buvo priklausoma nuo tarptautinių aktorių ir viena pati
nesugebėjo išspręsti konflikto institucionalizmo teorija šiuo konkrečiu atveju negali būti
visapusiškai pritaikoma. Jau pats faktas, kad AU organizacija egzistuoja ir vykdo veiklą, leidţia
institucionalizmo teoriją patvirtinti, tačiau ţemas organizacijos institucionalizacijos laipsnis, kaip ir
buvo minėta teorinėje dalyje, visapusišką jos pritaikymą ir tinkamumą daro komplikuotą.
5.2. Afrikos regioninių organizacijų veikla Somalio konflikto sprendime

Somalio konfliktas prasidėjęs 1991 m. ir trunkantis jau daugiau negu 20 metų, peraugo į
pilietinį karą. Šalyje susidariusi nestabili padėtis, valdţios kontrolės praradimas, pastovūs valdţios,
sukilėlių grupių ir klanų susidūrimai kartojasi, tęsiasi ir šiandien.
Šiandien Somalis susiduria su didţiausia humanitarine krize nuo konflikto pradţios 1991 m.
Apytiksliai apskaičiuota, kad maţdaug 3.7 milijono ţmonių yra reikalinga pagalba dėl nesaugumo
šalyje. Somalis įvairiose ţmogaus teisių ataskaitose apibūdinamas, kaip nesaugiausia valstybė
humanitarinę pagalbą tiekiantiems darbuotojams visame pasaulyje. Konflikto niekaip nepavyksta
išspręsti jau daugiau kaip dvidešimt metų, o tokie veiksniai kaip: sausra, vandens trūkumas, finansų
krizė, pabėgėlių srautai, gyventojų persiskirstymas ir t.t.,- dar labiau jį suintensyvina.180
Regionai, iš kurių dabar susideda Somalis, buvo dekolonizuoti 1960 m. Somalio ţemės
priklausė Britanijos protektoratui, kai tuo tarpu kitos dabartinės šalies teritorijos įėjo į Italijos
sudėtį. Tiek Italijos, tiek ir Didţiosios Britanijos valdomos ţemės buvo sujungtos 1960 liepos 1
dieną.181 Nepaisant Somalio teritorijų padalinimo tarp skirtingų valstybių kolonijiniu laikotarpiu,
Somalio tauta išliko viena vientisiausių ir darniausių visame Afrikos ţemyne. Somalių taip pat
gyvena ir kaimyninėse valstybėse (ypač didelė dalis somalių gyvena Etiopijoje, taip pat Dţibutyje,
180
Farah, I. The Somali conflict and regional context: A few provocative remarks. Rasta:
http://www.sidint.net/docs/Somalia_Farahpaper.pdf, ţiūrėta: 2011 03 12.
181
Mushtaq N. Somalia: Anatomy of an unending conflict. New African, 2007. Rasta:
http://findarticles.com/p/articles/mi_qa5391/is_200702/ai_n21284046/, ţiūrėta: 2011 03 12.
81
Kenijoje). Somalių siekis susivienyti ir yra viena iš pagrindinių konflikto prieţasčių. 182 Taigi šio
konflikto vieną iš pagrindinių prieţasčių galima įvardinti etniškumą.
Somalio valstybė yra padalinta į tris politinius - administracinius vienetus: autonomiškai
valdomus Puntland (atsiskyrusį 1998 m.) ir Somaliland (atsiskyrusį 1991 m.) ţemių regionus ir
likusią Somalio dalį, separatistinių grupių pavadintą Pietvakarių Somalio valstybe. Taigi de facto
Somalio valstybė, kaip vientisas politinis darinys neegzistuoja, tačiau ir Jungtinės Tautos
nepripaţįsta administracinių vienetų, kaip atskirų valstybių. Pietvakarių Somalio valstybėje yra
įsikūrusi istorinė sostinė Mogadishu, dauguma strategiškai svarbių uostų bei keletas dominuojančių
klanų. Visuose minėtuose regionuose gyvena skirtingi klanai, kurių didţiausi sudaro šešias grupes
(Ţr. Priedą Nr.1). Tapimas klano nariu yra svarbiausias identiteto nustatymo momentas bei
svarbiausia politinio išsisklaidymo prieţastis. Viena prieţasčių, kodėl Somaliui nepavyko sukurti
vientisos tautinės valstybės - pernelyg silpna šalies valdţia, kuri davė pagrindą įsigalėti ir išlaikyti
klanų sistemos įtaką šalyje.
I Konflikto fazė – konflikto formavimasis. Analizuojant Somalio konflikto istoriją galima

pastebėti įdomų paradoksą, jog daugelis faktorių davusių pradţią kilti ginkluotam konfliktui, vėliau
suvaidino svarbų vaidmenį slopinant patį konfliktą. Kaip pavyzdį galima paminėti tai, jog klanų
segmentacija yra viena iš konflikto prieţasčių, dėl kurios Somalis dalijamas į keletą regionų, kyla
susirėmimai dėl resursų ir valdţios, mobilizuojama milicija ir uţkertamas kelias pasiekti bet kokį
svarbesnį susitarimą.183 Nuo 1991 m. daugelis Somalyje vykusių ginkluotų susirėmimų buvo
inicijuoti politinių lyderių, veikiančių klanų vardu, tokiu būdu manipuliuojančių „klanizmu― savo
tikslams pasiekti. Vis dėl to, tradiciškai klanų vyresnieji yra pirminis konflikto mediacijos šaltinis,
nes klanų nustatyta paprotinė teisė tarnauja kaip pagrindas derybose, o klanuose nusistovėjusi
kraujo keršto taisyklė tarnauja kaip atbaidanti priemonė prievartos vartojimui. Panašiai ir centrinė
valdţia paprastai yra laikoma kaip galimas teisėtvarkos šaltinis bei saugi vieta ištekliams, tačiau
tam tikrais Somalio istoriniais etapais, tai buvo prievartos ir ţiaurumo šaltinis.
Ekonominiai interesai taip pat yra svarbi Somalio konflikto prieţastis. Kai kuriais atvejais
karinė ekonomika pasirodė esanti smurto bei savivalės šaltinis, kai tuo tarpu kitais atvejais verslo
interesai vaidino taikinimo, stabilumo bei teisėtvarkos kūrimo vaidmenį.
182
Kriaučionytė R. Grėsme taikai Afrikos rage. Geopolitika. Rasta: http://www.geopolitika.lt/?artc=200, ţiūrėta: 2011
03 15.
183
Conflict in Somalia: Drivers and Dynamics. World bank. 2005, January. Rasta:
http://siteresources.worldbank.org/INTSOMALIA/Resources/conflictinsomalia.pdf, ţiūrėta: 2011 03 15.
82
II Konflikto fazė – smurtinis konfliktas. Kaip jau minėta, dabartinis, besitęsiantis Somalio
konfliktas prasidėjo 1991 m., tačiau paskutiniu konflikto suintensyvėjo laikotarpiu įvardijami 2006
m. pabaiga - 2007 m., kuomet Somalio Laikinosios federalinės vyriausybės pajėgos (angl.
Transitional Federal Government (toliau tekste – TFG)) ir jos sąjungininkai Etiopijos karinės
pajėgos nugalėjo islamistų grupuotę – Islamo teismų sąjungą, kontroliavusią pietinę Somalio dalį.
Būtent 2007 m. buvo sukurta Afrikos Sąjungos misija Somalyje.
Verta paminėti, kad ir iki Afrikos Sąjungos misijos buvo bandyta išspręsti konfliktą misijų
pagalba, deja, nesėkmingai. Somalis nefunkcionuojančia valstybe tarptautinėje arenoje įvardijamas
nuo 1991 m., kuomet buvo nuverstas buvęs Somalio diktatorius Siyad Barre. Nuo to laiko nė viena
frakcija nebuvo pakankamai stipri, kad perimtų šalies valdymą ir sukontroliuotų chaotišką situaciją.
Tarptautinės intervencijos ankstyvaisiais 90-aisiais šalyje taip pat nebuvo sėkmingos. Jungtinių
Tautų ir Jungtinių Valstijų intervencijos daugiau pablogino situaciją šalyje, nei prisidėjo prie jos
išsprendimo. Apskritai ţvelgiant iš retrospektyvos, laikotarpyje tarp 1995 m. – 2005 m. tarptautinės
bendruomenės įsikišimas į Somalio vidaus politiką, ne tik neišsprendė problemų, bet dar ir
pablogino Somalio visuomenės padėtį.184
Pirmoji misija dislokuota Somalyje 1992 m. buvo Jungtinių Tautų – UNOSOM I (angl.
United Nations Operation in Somalia – I). Misija veikė neveiksmingai nuo pat pradţių, pirmiausia
dėl to, kad buvo pavėluotai vykdyta, antra – misijai suteikti per silpni įgaliojimai veikti, trečia –
nuolatinis resursų trūkumas neleido efektyviai veikti. Antroji misija - UNITAF (angl. United Task
Force Somalia) praktiškai buvo vienašališka Jungtinių Valstijų intervencija į Somalį (nors ir turėjo
JT įgaliojimus veikti). JAV misija persidengė su antrąja JT misija UNOSOM II. 1993 m. JAV
paskelbė karą vienam karo vadų, to pasakoje įvyko incidentas ţinomas kaip „Juodojo vanago ţūtis―,
po kurio Jungtinės Valstijos atsitraukė. Paskutinės taikos palaikymo pajėgos šalį paliko 1995 m.,
paradoksalu, tačiau blogesnės būklės negu prieš įsitraukiant tarptautinei bendruomenei. Svarbiausia
tai, kad ir šiandien šios operacijos yra nepamirštos Somalio ţmonių, kurie nepasitiki tiek Jungtinėm
Tautom, tiek ir Jungtinėm Valstijom.185
Siekiant išvengti regioninio konflikto, Etiopija kontroliuoja savo rytinį kaimyną, tačiau šių
dviejų valstybių bendradarbiavimas, kelia nepasitenkinimą tiek Etiopijos gyventojams, tiek ir
Somalio tautai. Somaliai iš dalies nekenčia etiopų, nes jie yra krikščionys, o iš kitos pusės dėl to,
kad Etiopija valdo Ogaden valstiją, kurioje didţioji dauguma gyventojų yra somaliai. Etiopijos
nuogąstavimai dėl to, ką sustiprėjusi Somalio valstybė galėtų padaryti turėtų būti suprantami ir
pateisinami, ypač dėl to, jog Somalio reikalavimai dėl Ogaden valstijos niekuomet nebuvo pamiršti.
184
Moller, B. The Somali conflict: The role of external actors. DISS REPORT 2009:03. P. 4-5.
185
Ten pat. P. 12.
83
Būtent radikaliųjų islamistų, tokių kaip Islamo teismų sąjunga, vienas pagrindinių tikslų visuomet
išliko somalių ţemių suvienijimas. Islamistai kaltina TFG nuolaidţiavimu Etiopijai, tuo tarpu
vyriausybė kaltina islamistus susijus teroristiniais ryšiais su Al-Qaeda. Šiuos kaltinimus palaiko
Etiopija, taip pat ir Jungtinės Valstijos, kurios siekia paţaboti islamiškojo fundamentalizmo plitimą
Somalyje, o kartu ir visame Afrikos ţemyne.186
Taigi iškyla naujo konflikto tikimybė - Somalis gali pakurstyti neramumus tarp Etiopijos
etninių grupių, ypač tarp somaliečių. Šiuo metu galiojanti Federacinės Demokratinės Etiopijos
Respublikos konstitucija suteikia įvairioms etninėms grupėms gana plačias teises, kartu ir galimybę
atsiskirti, tačiau šių principų įgyvendinimas vis dar išlieka gana painus ir daţnai neįmanomas.
Vadinamas Somalio regionas Etiopijos politikų yra uţmirštas, menkinamas, o valdţios represijos
išlieka gana grieţtos.187 Taigi dėl šios prieţasties išlieka svarus pagrindas Somalio ţmonėms
kurstyti konfliktą, o taip pat atsiranda galimybė šios valstybės lyderiams panaudoti religinį motyvą,
išreiškiant Somalio nacionalinius siekius per musulmonų teises, netgi paskelbiant šventąjį karą -
„dţihadą―.
Somalio konflikto kompleksiškumą lemia konflikto dalyvių didţiulis skaičiaus. Todėl jį
verta aptarti plačiau (Ţr. Priedą Nr. 2).
Pagrindinės konflikto kovojančios pusės:
1) Pereinamojo laikotarpio federalinis parlamentas ir Pereinamojo laikotarpio federalinė
vyriausybė buvo suformuoti 2004 m. rugpjūčio mėnesį. Kiekvienas iš keturių pagrindinių didţiausių
klanų parlamente turėjo po 61 vietą, o maţumos aljansas gavo 31 vietą parlamente. Tačiau didėjanti
įtampa vedė prie vyriausybės padalinimo į dvi konkuruojančias administracijas: Jowar ir
Mogadishu, kurių kiekviena atstovavo konkuruojančius karo vadų aljansus. 2006 m. abi frakcijos
susivienijo Pereinamojo laikotarpio federalinis parlamentas persikėlė į Baidoa, o Pereinamojo
laikotarpio federalinė vyriausybė liko sostinėje Mogadishu. Du kiti subjektai kartu su Pereinamojo
laikotarpio federaliniu parlamentu šiuo metu sudaro savarankiškai pasiskelbusią Somaliland
Respubliką ir pusiau autonominį vienetą – Puntland.
2006 m. Pereinamojo laikotarpio federalinės vyriausybės ministrų grupė, verslininkai ir
frakcijų nariai paskelbė sudarantys „Taikos atstatymo ir kovos su terorizmu aljansą― siekiant
stabilizuoti valstybę ir kovoti su terorizmu. Ši grupė veikia priţiūrima JAV, kuri teikia finansavimą
ir padeda karinių apmokymų srityje.188
186
Kriaučionytė R. Grėsme taikai Afrikos rage. Geopolitika. Rasta: http://www.geopolitika.lt/?artc=200, ţiūrėta: 2011
03 15.
187
Lovise, A. Ethnic Federalism in a Dominant Party State: The Ethiopian Experience, 1991-2000. Report R 2002:2.
Chr. Michelsen Institute, Development Studies and Human Rights. P. 68-69.
188
Armed conflict report. Ploughshares. Rasta: http://www.ploughshares.ca/libraries/ACRText/ACR-
Somalia.html#Type; ţiūrėta: 2011 03 20.
84
2) Islamo teismų sąjunga (angl. Islamic Courts Union (toliau tekste – ICU)),– opozicinė grupė
vyriausybei, remiasi fundamentaliais islamo teisės principais. Pagrindinis grupės tikslas perimti
administracinę ir vyriausybinę kontrolę iš Pereinamojo laikotarpio federalinės vyriausybės ir
įtvirtinti Šariato teisinę sistemą šalyje. Grupė siekia įtvirtinti tvarką šioje chaotiškoje valstybėje,
kurioje nuo 1991 m. nėra centralizuotos valdţios. Per 2007 – 2008 m. susiformavo radikalesnė ICU
atmaina Al-Shabab, (kurios pavadinimas išvertus reiškia Somalio jaunuoliai). JAV tvirtinimu Al-
Shabab palaiko ryšius su Al-Qaeda.
3) Hisbul-Islam – sukarinta grupuotė JAV teroristų sąraše esanti nuo 2001 m. ir manoma jog
dalinai prisidėjo prie 2009 m. rugsėjo mėnesį šalyje vykdyto smurto. Grupuotės vienas pagrindinių
lyderių Sheikh Hassan Dahir Aweys. Hisbul-Islam yra gimininga su Al-Shabab ir pritaria jos
vykdomiems veiksmams bei siekiams, nors retais atvejais ir tarp šių grupių būna karinių susidūrimų
dėl teritorijos nepasidalinimo.189
4) Al-Shabab grupė, kaip jau minėta yra JAV teroristų sąraše bei susijusi su Al-Qaeda,
susikūrė 2007-2008 m. paskutiniu metu kontroliuoja didţiąją daugumą pietinės ir centrinės šalies
teritorijos, kartu įtvirtino grieţtus Šariato įstatymus. Ši grupė dabartinį prezidentą Sheikh Sharif
Sheikh Ahmed, mano esant išdaviku, nes jis susivienijo su tarptautine bendruomene ir vykdo jos
įsipareigojimus mainais į prezidento postą.
5) Etitrėjos milicija – palaiko Islamo teismų sąjungą ir siunčia jiems finansavimą, ginklus bei
personalą. Tokiu būdu bandoma nusverti Pereinamojo laikotarpio federalinės vyriausybės įtaką,
kurią remia Etiopijos karinės pajėgos.
6) Somalio išsivadavimo aljansas (angl. The Alliance for the Liberation of Somalia (toliau
tekste - ALS)) – tai grupė susidedanti iš Islamo teismų sąjungos lyderių, parlamento narių, klanų
vadų, intelektualų, bendruomenių vyresniųjų, religinių lyderių, ši grupė susiformavo po susitikimo
Eritrėjoje. Pagrindinis tikslas – išstumti Etiopijos pajėgas derybų, o jei nepavyktų karo būdu. 2009
m. ši grupė pervadinta Pakartotinio išsivadavimo Somalio aljansu (angl. Alliance for the Re-
liberation of Somalia (toliau tekste - ARS)).
7) Kiti svarbūs aljansai :
 Grupė sudaryta iš 8 aljansų yra dalis Pereinamojo laikotarpio federalinės vyriausybės
Mogadishu frakcijos. Ją sudaro grupuotės iš viso Somalio (pvz.: Jungtinis Somalio Kongresas;
Jungtinis Somalio Kongresas-Somalio išsigelbėjimo aljansas)
 Somalio nacionalinio išsigelbėjimo taryba (angl. Somali National Salvation Council (toliau
tekste - SNSC)) - dalis Pereinamojo laikotarpio federalinės vyriausybės Mogadishu frakcijos, kurią
189
85
sudaro: Ţemutinė Shabelle administracija, Dţuba slėnio aljansas, Rahanweyn pasipriešinimo armija
ir Jungtinis Somalio kongresas.
 Somalio sutaikinimo ir atkūrimo taryba (angl. The Somali Reconciliation and Restoration
Council (toliau tekste - SRRC)) - dalis Pereinamojo laikotarpio federalinės vyriausybės Jowar
frakcijos, kurią sudaro: Vidurio Shabelle administracija, Puntland administracija, Mohamed Nir
Rahanweyn pasipriešinimo armija, Somalio patriotinis judėjimas.
 Kitos svarbios grupuotės esančios ir remiančios Pereinamojo laikotarpio federalinės
vyriausybės Mogadishu frakciją: Somalio išsigelbėjimo aljansas, vadovaujamas Umaro Baigti ir
Somalio nacionalinis aljansas, vadovaujamas Usman Hasan Ali Ato.
8) Konflikte taip pat dalyvauja atskiri karo vadai su savo grupuotėm, klanai ir sub-klanai,
įvairios banditų grupės, puldinėjančios maisto konvojus ir civilius gyventojus.
9) Afrikos Sąjungos misija Somalyje (angl. African Union Mission in Somalia (toliau tekste -
AMISOM)). AMISOM – palaikoma Jungtinių Tautų, ES, JAV. Pagrindinis AMISOM sukūrimo
tikslas buvo teikti paramą Pereinamojo laikotarpio federacinėms institucijoms, stabilizuoti padėtį
šalyje, siekti dialogo ir susitaikymo tarp konfliktuojančių pusių, palengvinti humanitarinės pagalbos
tiekimą, sukurti sąlygas Somalio atstatymui, vystymui ir stabilizavimui.190
10) Kiti tarptautiniai aktoriai, dalyvaujantys Somalio konflikto sprendime: IGAD, ES, JTO,
JAV, Arabų Lyga ir kt.
11) Kaimyninės valstybės: Eritrėja ir Etiopija. Nei pati Eritrėja, nei Asmaroje įsikūrusi jos
valdţia nedaro tiesioginės įtakos Somalio konfliktui, tačiau dėl savo priešiškų santykių su Etiopija,
kartu yra supriešinami santykiai ir su Somaliu.
Manoma, kad Eritrėja piktinosi dėl 1962 m. įvykusios jos inkorporacijos į Etiopijos
valstybę, tuo pačiu panaikinant ir JT 1952 m. sukurtą federaciją.191 Tačiau ilgai trukęs Eritrėjos
išsivadavimo karas de facto baigėsi 1991 m., o de jure - 1994 m., po šalyje įvykusio
referendumo.192
Nuo pat 2000 m. dvi minėtos valstybės nuolatos inicijuodavo netiesioginius karinius
konfliktus, kurių pagrindiniu kovos lauku daţnai tapdavo Somalio teritorija. Taigi, kadangi Etiopija
remia TFG, nesunku buvo nuspėti Eritrėjos paramą Islamo teismų sąjungai. Ši parama nėra paremta
ideologiniu ar religiniu bendrumu, nes vyriausybė esanti Asmaroje yra pasaulietinė ir pripaţįsta
190
191
Tekeste, N. Eritrea and Ethiopia. The Federal Experience. Transaction publishers. New Brunswick. 2005. P. 82-95.
192
Ottaway, M. Eritrea and Ethiopia: Negotiations in a Transitional Conflict. Elusive Peace. Negotiating an End to Civil
Wars. Brookings Institution Press. Washington. 1995. P. 103-119.
86
krikščionybę. Be to, Eritrėja suteikė galimybę Islamo teismų sąjungai steigti karines bazes savo
teritorijoje bei aprūpino ginkluote, kas vėliau paţeidė JT įvestą ginklų embargą.193
12) Kitos valstybės
Analizuojant Somalio ir Dţibučio santykius, verta paminėti, kad nors visa Dţibučio teritorija
yra įtraukta į Somalio nacionalizmo atstatymo procesą, tarp šalių jokio priešiškumo nėra. Dţibutis
ne kartą stengėsi atstovauti Somalio interesus ir inicijavo šios valstybės atstatymui skirtas
konferencijas, taip pat stengėsi sutaikinti TFG bei Pakartotinio išsivadavimo Somalio aljanso
narius. Egzistuojantis konfliktas tarp Dţibučio ir Eritrėjos194, sudaro sąlygas Dţibučiui palaikyti
Etiopiją, o kartu ir TFG.
Prie įtaką Somalio konfliktui turinčių valstybių galima priskirti ir Jemeno valstybę. Manoma,
kad kai kurios ginklų siuntos Somalį pasiekia būtent iš minėtos valstybės, nors pagrįstų įrodymų, ir
nėra. Jemenas Somalio gyventojų taip pat yra laikomas, kaip viena iš prieglobsčio valstybių.
Pabėgėliai stengdami išvengti smurtinių Somalio konflikto veiksmų turi ištverti itin pavojingą
kelionę per Adeno įlanką norint pasiekti Jemeną. Nepaisant to, jog pasiekusiems kitą krantą
suteikiama JT pagalba, daugelis pabėgėlių neišgyvena šios kelionės.195 Galima paminėti ir tai, kad
Jemeno vyriausybė artimai bendradarbiauja su JAV mėgindama kovoti su teroristinėmis
grupuotėmis Somalyje. Nepaisant vyriausybės palaikymo, vis dar išlieka nemaţa dalis Jemeno
gyventojų nepalaikančių tokių valdţios veiksmų ir besipriešinančių svetimos kariuomenės
dislokavimui šalyje.196
Per pastaruosius 20 metų, kuomet Somalį krečia neramumai, Kenija buvo tiesiogiai susijusi
su konflikto padariniais. Remiantis JT duomenimis šių metų sausį Kenijoje gyveno apie 400 000
pabėgėlių iš Somalio, o iki metų pabaigos tikimasi, jog šis skaičius išaugs iki pusės milijono. Be to,
nurodyti skaičiai neapima tų somaliečių, kurie jau tapo nuolatiniais Kenijos gyventojais ir neketina
grįţti į gimtąją valstybę.197
193
Reynolds, P. Threat of regional conflict over Somalia. BBC News. Rasta:
http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/6154690.stm; ţiūrėta: 2011 04 10.
194
Berouk, M. The Eritrea-Djibouti border dispute. Institute for Security Studies. Situation report. 2008. Rasta:
http://kms1.isn.ethz.ch/serviceengine/Files/ISN/99982/ipublicationdocument_singledocument/1ad758cc-744c-4b3c-
983d-093a053e2d8b/en/SITREP150908%5B1%5D.pdf; ţiūrėta: 2011 04 10.
195
Hill, G. Somali refugees languish in Yemen. BBC News. Rasta: http://news.bbc.co.uk/2/hi/middle_east/5151518.stm;
ţiūrėta: 2011 04 10.
196
Yemen: Coping with Terrorism and Violence in a Fragile State. ICG Middle East Report N°8. 2003. Rasta:
http://www.crisisgroup.org/en/regions/middle-east-north-africa/iran-gulf/yemen/008-yemen-coping-with-terrorism-and-
violence-in-a-fragile-state.aspx; ţiūrėta: 2011 04 10.
197
Kenya, Somalia Strengthen Ties to Stabilize Somalia, Region. Voanews.com. Rasta:
http://www.voanews.com/english/news/africa/Kenya-Somalia-Strengthen-Ties-to-Stabilize-Somalia-Region-
119410594.html; ţiūrėta: 2011 04 10.
87
Kenija taip pat artimai bendradarbiauja su JAV siekdama kontroliuoti valstybės sienų apsaugą
bei kovoti su terorizmu.198 Tačiau kartais tokia kova kainuoja šalies gyventojų gyvybes, kas
iššaukia Kenijos valdţios pasipiktinimą ir keliamus reikalavimus JT palikti šalį ir perkelti savo
būstines kitur. Remiantis naujausiomis ţiniomis, Kenijos ginkluotosios pajėgos įţengė į Somalio
teritoriją, siekdamos dar įnirtingiau kovoti su Al-Shabab.199
Kenijos ir Somalio politikai šių metų balandį paskelbė apie naujos Azanijos valstybės
sukūrimą. Toks ţingsnis buvo pasmerktas Somalio byrančios vyriausybės, kurios manymu, tai
paskatins tolimesnį ir taip chaotiškos Afrikos valstybės skilimą bei sukurs naujus bendruomenių
nesutarimus.200 Nepaisant to, Kenijos sostinėje buvo dţiaugsmingai paminėtas šios naujos valstybės
atsiradimas. Kenija palaiko šią naują šalį, kaip galimą skydą, atsiradusį šalia jos sienos su Somaliu.
Svarbu ir tai, jog naujojo Azanijos prezidento Mohamed Abdi Gandhi vieni iš pirmųjų ir kol kas
pagrindinių tikslų tapo teritorijos dalies atsiėmimas iš Al-Shabab bei skirtingai nei teigia Somalio
valdţios atstovai, regiono išvadavimas ir suvienijimas.
III Konflikto fazė – konflikto transformacija. Paminėtina, kad nuo suverenios valstybės
egzistavimo pabaigos Somalyje paraleliai ėmė veikti du taikinimo procesai. Vienam procesui buvo
naudojamas „hierarchinis― metodas, kurio metu buvo bandoma atstatyti pilnavertę šalies
nacionalinę valdţią. Ši strategija buvo naudojama Jungtinių Tautų, regioninių organizacijų, valdţios
bei Somalio politinio elito atstovų. Tačiau išoriniai veikėjai, inicijuodami šį aukščiausio lygio
procesą, nevisiškai įsigilino į Somalio visuomenės kompleksiškumą.201 Jie taip pat neįstengė
numatyti išorinės ekonominės paramos ţlugimo, ideologinio ir politinio pagrindo, kuris sustiprino
aptrupėjusios centralizuotos valdţios išlikimą, kuomet Šaltojo karo pabaigoje pasaulio istorija
pakeitė savo kryptį. Be to, ne visos organizacijos suvokė, jog vietinės socialinės pajėgos bei politinė
vadovybė, atstovaujanti subyrėjusią centrinę valdţią, buvo suirusi ir susiskaldţiusi į grupę individų,
turinčių nesutaikomas politines ambicijas.202
Kitas sutaikinimo procesas buvo pagrįstas ėjimu „nuo smulkmenų prie bendrųjų principų―.203
Ši taikos iniciatyva vargu ar sulaukė kokio nors spaudos dėmesio, taip pat nebuvo remiama iš
198
Human Rights Watch. People Fleeing Somalia War Secretly Detained. 2007. Rasta:
http://www.hrw.org/en/news/2007/03/29/people-fleeing-somalia-war-secretly-detained; ţiūrėta: 2011 04 10.
199
Kenyan forces 'cross Somali border to fight al-Shabab'. BBC News. Rasta: http://www.bbc.co.uk/news/world-africa-
12845691; ţiūrėta: 2011 04 10.
200
Somalia creates new state, Azania. Fox News. Rasta: http://www.foxnews.com/world/2011/04/03/somalia-creates-
new-state-azania/; ţiūrėta: 2011 04 10.
201
Lewis, I. M. Misunderstanding the Somali Crisis. Anthropology Today. 1993, 9 (4). P. 1-3.
202
Mohamoud, A. A. State collapse and post-conflict development in Africa: the case of Somalia (1960-2001). West
Lafayette: Purdue University Press, 2006. P. 157-158.
203
Bryden, M. New Hope for Somalia? The Building Block Approach. Review of African Political Economy. Africa
and the Drugs Trade, 1999, 26 (79). P. 134.
88
išorės. Taigi šį procesą galima įvardinti vidiniu valstybės taikinimo reikalu. Dominuojantys šio
proceso veikėjai buvo vyresnieji, religiniai lyderiai, bendruomenių lyderiai, moterys bei
intelektualai. Minėtas procesas uţėmė labai daug laiko, kadangi konfliktuojančios šalys privalėjo
derėtis savaitėmis ar netgi mėnesiais, norėdami pasiekti bent menkiausio konsensuso bet kuriuo
klausimu. Be to, šis procesas visai neatitiko Somalio grupuočių lyderių lūkesčių, kadangi jie siekė
greitos sutarties ar pergalės deklaracijos pasirašymo.204
Taigi, kaip jau minėta, siekiant išspręst Somalio konfliktą dalyvauja daug tarptautinių aktorių.
Apie svarbiausių iš jų veiklą prisidedant prie konflikto sprendimo toliau ir bus aptariama.
2007 metų vasarį Jungtinių Tautų Saugumo Taryba įgaliojo AS dislokuoti taikos palaikymo
misiją Somalyje (AMISOM). Pagrindinė AMISOM uţduotis remti vietinės valdţios struktūras,
įgyvendinti nacionalinį saugumo planą, apmokyti Somalio saugumo palaikymo pajėgas bei sukurti
kuo saugesnę aplinką, siekiant suteikti humanitarinę pagalbą. Nors buvo nurodyta surinkti apie
8000 karių (kurių išlaikymas turėjo kainuoti apie 335 milijonus JAV dolerių), bei buvo paskirtas
finansavimas iš šalies – Europos Sąjunga skyrė 15 000 eurų, o Jungtinės Amerikos Valstijos 14 000
JAV dolerių, 2008 metų pabaigoje deja, bet tik Uganda ir Burundis sugebėjo pasiųsti savo
ginkluotąsias pajėgas, kurios buvo smarkiai apšaudytos ir tokiu būdu pademonstravo visišką
nesugebėjimą suvaldyti padėtį Mogadishu mieste.205 Suvokdama savo netinkamumą tęsti toliau
misiją, Afrikos Sąjunga palaikė JT misiją Somalyje (adekvačią kaip ir vykdytą Darfūre) bei pasiūlė
pergrupuoti savo karius ir padėti JT. 206 Tačiau tai taip pat buvo nesėkmingas bandymas.
Dar 2010 Afrikos Sąjunga pasiuntė papildomus 4000 karių, kurių pusė priklausė IGAD.207
Tais pačiais metais Kampaloje buvo nutarta pakeisti misijos įgaliojimus nuo taikos palaikymo iki
taikos įgyvendinimo. Toks sprendimas buvo priimtas po Ugandos sostinės bombardavimo. Tačiau
dėl JT daromo spaudimo misijos įgaliojimai taip ir liko nepakeisti.208
Kitas svarbus regioninis aktorius Somalio konflikte - Rytų Afrikos vystymosi organizacija –
IGAD. Nuo 2005 m. IGAD, gavusi AS ir JT pritarimą ir patvirtinimą, buvo nedelsiant paskirta
išsiųsti taikos palaikymo pajėgas – IGASOM, siekiant stabilizuoti padėtį Somalyje. Nuo pat pradţių
204
Mohamoud, A. A. State collapse and post-conflict development in Africa: the case of Somalia (1960-2001). West
Lafayette: Purdue University Press, 2006. P.158.
205
Somalia: AU seeks troops for peace mission. Irin news. Rasta: http://www.irinnews.org/report.aspx?reportid=69285;
ţiūrėta: 2011 03 21.
206
Statement by H. E. Amb. Ramtane Lamamra Commissioner for peace and security of the African Union to the
United Nations Security Council on the situation in Somalia. New York, 2008, Dec. Rasta: http://www.africa-
union.org/root/ua/Actualites/2008/dec/PSC/Statement%20by%20Amb%20%20Lamamra%20on%20Somalia%2016-12-
08.pdf; ţiūrėta: 2011 03 17.
207
Malone, B. African Union adds 4,000 troops to Somalia peace force. Reuters. Rasta:
http://www.reuters.com/article/2010/07/27/us-africa-summit-idUSTRE66Q5O720100727?pageNumber=1; ţiūrėta:
2011 03 17.
208
Kasasira, R. Muyita, S. Allafrica.com. Africa: United Nations Blocks Change of Amisom Mandate. AllAfrica.com.
Rasta: http://allafrica.com/stories/201007280079.html; ţiūrėta: 2011 03 17.
89
IGAD rodė didelį prielankumą Somalio Pereinamojo laikotarpio federacinės vyriausybės poreikiui
panaudoti karinę jėgą gynybai. Taip pat IGAD pritarė ir ginklų embargo sušvelninimui, siekiant
sukurti ginkluotąsias pajėgas lojalias tuomečiam Somalio prezidentui Abdullahi Yusuf Ahmed ir jo
aplinkai. 2006 metų birţelį IGAD kartu su Kenija taikė įvairias sankcijas bei apribojimus, kaip
pavyzdţiui, kelionių draudimas karo vadams, kaltinamiems nusikaltimais ţmogiškumui.209 Deja,
bet dėl pačios organizacijos silpnumo (apie organizacijos struktūrų silpnumą jau rašyta tekste)
vienintelis atliekamas darbas apsiribojo spaudimu nukreiptu prieš Afrikos Sąjungą. Be to, dėl
nuolatinio finansavimo trūkumo, IGAD laikoma labai priklausoma nuo gaunamos išorinės paramos,
t.y. pasiduoda valstybių donorių įtakai. Galima paminėti, jog 2010 m. pasirodė informacija, kad
Etiopija stengiasi įsilieti į Somalyje vykstantį taikos procesą naudodamasi IGAD priedangą.
Vienaip ar kitaip, IGAD veikla Somalio konflikte vertinama, kaip nemaţai pasiekus įkuriant
Pereinamojo laikotarpio federalinę vyriausybę 2004 metais. Taip pat nemaţai prisidėjo padedant
surinkti reikiamas lėšas, reikalingas Somalio saugumo palaikymo misijos karinėms pajėgoms.210
Somalio valstybė nuolat yra priţiūrima JT Saugumo Tarybos, pirmiausia dėl paskirtų
sankcijų, remiantis 733 rezoliucija priimta dar 1992 metais.211 Per besitęsiančią krizę Generalinis
Sekretorius nuolat pateikia ataskaitas apie situaciją šalyje, o Saugumo Taryba yra išleidusi keletą
rezoliucijų, kurių dauguma tiesiog patvirtina įvairias IGAD bei Afrikos Sąjungos iniciatyvas (pvz.
2006 m. rezoliucija nr. 1725, kuria JT įgaliojo AS ir IGAD įkurti parengimo ir apsaugos misiją
Somalyje212) siekiant panaudoti tarptautinę jėgą, tuo pačiu duodant suprasti, jog tai įgalina ir IGAD
organizuojamą dislokavimo planą, remiantis kuriuo, šalys besiribojančios su Somaliu, negali
dislokuoti savo karių šioje valstybėje.213 Taip pat galima paminėti, jog JT dislokavo ir savo saugos
palaikymo grupę, kurią sudarė apie 20 500 karių su pagalbiniais oro bei vandens įrengimais.214
Viena svarbiausių Vakarų valstybių įsikišusi į Somalio konfliktą - tai Jungtines Amerikos
Valstijos. JAV susirūpinimas Somalio apsauga, buvo susijęs su Valstijų paskelbtu karu terorizmui.
Viena iš prieţasčių, dėl kurių buvo inicijuota tokia saugumo politika Somalio atţvilgiu JAV, tai
noras uţkirsti kelią Pereinamojo laikotarpio federalinės vyriausybės nuvertimui.215
209
Somalia: Regional body imposes sanctions against "warlords". Irin news. Rasta:
http://www.irinnews.org/report.aspx?reportid=59315; ţiūrėta: 2011 03 20.
210
Somali Islamists to ask AU to end peace force plan. Kilil5 Online. Rasta: http://www.kilil5.com/node/3454; ţiūrėta:
2011 03 20.
211
Resolution 733 (1992) Adopted by the Security Council at its 3039th meeting, on 23 January 1992.Rasta:
: http://www.unhcr.org/refworld/docid/3b00f15c5c.html; ţiūrėta: 2011 03 20.
212
UN Security Council resolution 1725 (2006) sponsored by united states on somalia −a diversionary tactic vis−à−vis
us debacle in iraq. Rasta: http://newsgroups.derkeiler.com/pdf/Archive/Soc/soc.culture.somalia/2006-12/msg00008.pdf;
ţiūrėta: 2011 03 20.
213
Ten pat. Rezoliucijos 4 dalis.
214
United Nations Security Council. Report of the Secretary-General on the situation in Somalia. S/2008/709. 2008. P.
10.
215
Moller, B. The Somali conflict: The role of external actors. DISS REPORT 2009:03. P. 33.
90
JAV susidomėjimas Somalio valstybe vėl suaktyvėjo 2006 metais, kuomet Islamo teismų
sąjunga grasino perimti didţiąją dalį šalies teritorijos valdymo. Tuomet JAV rėmė grupę Somalio
karo vadų - Taikos atstatymo ir kovos su terorizmu aljansą, kurie turėjo sustabdyti Islamo teismų
sąjungos įsiviešpatavimą. Deja, bet šis JAV mėginimas ţlugo, o Islamo teismų sąjunga uţėmė virš
50 procentų šalies teritorijos.216 Islamo teismų sąjungai vis labiau tolstant nuo Etiopijos, vyriausybė,
reikalaujant Pereinamojo laikotarpio federalinei vyriausybei, 2007 metais pasiuntė savo karius ir be
didesnio Islamo teismų sąjungos pasipriešinimo uţėmė Mogadishu miestą.217 Kai kurios Islamo
teismų pajėgos pasitraukė į Somalio pietus, kur galiausiai persigrupavo ir pasivadino Al-Shabab.
Analizuojant JAV santykius su Somaliu, galima paminėti, jog B. Obama administracija dar
2009 m. pradţioje, nusprendė remti Pereinamojo laikotarpio federalines institucijas, prezidentą
Ahmed bei Magadishu mieste esančias Afrikos Sąjungos pajėgas, kurios uţkirto kelią Al-Shabab ir
kitoms grupuotėms nuversti vyriausybę.
Paminėtina, jog JAV yra viena iš didţiausių Somalio maisto atsargų tiekėjų. Daugiausia šios
paramos išdalijama per Pasaulio maisto programą ir nevyriausybines organizacijas. Vienintelė
problema su kuria susiduriama yra tai, jog Al-Shabab kontroliuoja apie 95 procentus teritorijos,
kurioje yra dalijamas maistas. Pasaulio maisto programai toks maisto paskirstymas 2009 m. kainavo
apie 200 milijonų JAV dolerių. Apie 10 procentų nuo šios sumos atitenka veţėjams, kurių daugelis
turi ryšių su Al-Shabab grupuote, o apie 5-10 procentų lėšų keliauja ginkluotosioms pajėgoms
saugančioms maisto skirstymo regioną. Taigi, kadangi Al-Shabab kontroliuoja didţiąją regiono
dalį, jiems atitenka ir didţioji dalis lėšų .218
Dėl tokio netiesioginio pinigų patekimo į Al-Shabab rankas, JAV paskelbė sumaţinančios
maisto atsargų teikimą. Kaip ir galima buvo tikėtis, toks sprendimas sąlygojo itin sunkią dilemą: ar
sumaţinti maisto paramos kiekį ir taip skurdţiai gyvenantiems Somalio ţmonėms, ar ir toliau
netiesiogiai remti teroristines organizacijas. Tačiau po kurio laiko, pati Al-Shabab organizacija
pareikalavo, jog Pasaulio maisto programa nebūtų tęsiama teritorijoje, kurias ši kontroliuoja,
argumentuodama tuo, jog toks maisto tiekimas slopina vietinio derliaus gavybą.219
216
Somali warlords battle Islamists. BBC news. Rasta: http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/4836494.stm; ţiūrėta: 2011 03
22.
217
Heavy fighting in Somali capital. BBC news. Rasta: http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/6474029.stm; ţiūrėta: 2011 03
22.
218
Shinn, D. H. United States-Somali Relations: Local, National and International Dimensions. Center for African
Studies, Ohio State University. 2010. P. 3.
219
Macfarquhar, N. Threats lead food agency to curtail aid in Somalia. The New York Times. 2010 January 5. Rasta:
http://www.nytimes.com/2010/01/06/world/africa/06somalia.html; ţiūrėta: 2011 03 22.
91
Nuo 2007 iki 2010 metų vidurio JAV skyrė apie 185 milijonus dolerių Afrikos Sąjungos
pajėgoms išlaikyti.220 Taip pat tikimasi, jog 2011 m. Somalį pasieks dalis B. Obama administracijos
lėšų, skirtų Afrikos saugumo programoms palaikyti – apie 38 milijonai dolerių ginklų aprūpinimui,
21 milijonas dolerių Afrikos karininkų apmokymui bei dar 24 milijonai anti-teroristinių programų
plėtojimui.221
Įdomu tai, jog 2010 m. Afrikos Reikalų Biuro sekretoriaus padėjėjas Johnnie Carson
pareiškė, jog JAV neorganizuoja, neplanuoja ir kitaip neprisideda prie karinių TFG operacijų ir
neketina tiesiogiai remti jokių puolimo veiksmų Somalyje. JAV kaip ir JT, AS ir ES siekia taikos
Somalyje. Šiam tikslui JAV skyrė labai ribotas karines pajėgas, preziumuodama, jog Pereinamojo
laikotarpio federalinės vyriausybės tikslas paţaboti smurtą šalyje, kurį sukėlė Al-Shabab bei kitos
ekstremistinės grupuotės.222
Remiantis naujausia JAV strategija, pavadinta „Dviejų lygių poţiūriu― (angl. Dual Track
Policy), Valstijos stengiasi didinti bendradarbiavimą su regioninėmis Somaliland ir Puntland
valdţios institucijomis, be to priartėti prie Pietų Rytinio Somalio administracijos, kuri priešinasi Al-
Shabab, tačiau tuo pačiu nebendradarbiauja ir su Pereinamojo laikotarpio federaline vyriausybe.
Įgyvendinant šią politiką JAV siekia surasti kuo daugiau sąjungininkų Somalyje, kurie siekia
stabilumo, atsakingos vyriausybės bei šalies ūkio vystymosi. Siekdami tokių tikslų, JAV ketina
leisti daugiau diplomatų bei ekspertų keliauti į Somalį ir kartu uţmegzti diplomatinius santykius su
vietinėmis valdţiomis.223
Kitas svarbus tarptautins aktorius Somalio konflikte – Europos Sąjunga. Remiantis
tarptautiniais šaltiniais ES kuris laikas nuolat palaiko Somalio demokratijos siekius bei valstybės
valdymo organų plėtrą. ES taip pat teikia humanitarinę pagalbą Somalio gyventojams, patiriantiems
smurtą, persekiojimą bei išnaudojimą. ES remia Afrikos Sąjungos misiją AMISOM, pasiųsdama
apie 3400 ginkluotųjų pajėgų karių. Tokią paramą, per dvišalius valstybių narių susitarimus, ES
teikia nuo pat AMISOM įkūrimo. Svarbu ir tai, jog iš Europos Vystymosi Fondo buvo skirta apie
35,5 milijono eurų Afrikos Saugumo Infrastruktūrai. Papildomi 4,5 milijonai eurų buvo skirti iš ES
Stabilumo Uţtikrinimo Instrumentų.224
220
Shinn, D. H. Somalia and the International Community: Facing Reality. George Washington University. 9th Horn of
Africa Conference Focus on Somalia. Lundas. 2010. Rasta; http://www.eastafricaforum.net/2010/06/04/prof-shinn-
somalia-and-the-international-community-facing-reality/; ţiūrėta: 2011 03 22.
221
US support for Somali government raises questions over military aid. Dw-world.de. Rasta: http://www.dw-
world.de/dw/article/0,,5722273_page_1,00.html; ţiūrėta: 2011 03 23.
222
US Policy in Somalia. U.S. Department of state.Rasta: http://www.state.gov/p/af/rls/rm/2010/138314.htm; ţiūrėta:
2011 03 23.
223
New US Policy on Somaliland - Dual Track Approach. Somaliland mission. Rasta:
http://www.somaliland.us/index.php?option=com_content&view=article&id=164:dual-track-approach&catid=1:latest-
news&Itemid=18; ţiūrėta: 2011 03 25.
224
Somalia: Fact Sheet. European Commission. 2009, April. P. 3.
92
ES siekdama dar labiau sustiprinti savo pozicijas Somalyje, 2009 metų pabaigoje inicijavo
Somalio ginkluotųjų pajėgų apmokymus, kurių metu dalyvavo 150 instruktorių iš 14 valstybių
narių. Šiai programai buvo skirta 6 milijonai JAV dolerių ir jos metu buvo apmokama apie 2000
Somalio kareivių bei karo vadų.225 Tikimasi, jog naujos bei apmokytos taikos palaikymo pajėgos
įneš didelį indėlį atstatant taiką bei skatins konflikto nuniokotos šalies vystymąsi.
Skirtingai nuo kitų pagalbos teikėjų, kurie bendradarbiavo su Somaliu dėl trumpalaikių
politinių paskatų, ES koncentruojasi į paties konflikto sprendimą bei pamatinių jo kilmės prieţasčių
paieškas. Tikimasi, jog gana naujai sukurta Europos Išorės Veiksmų Tarnyba (angl. European
Union External Action (toliau tekste - EUEA)), kuri buvo įkurta remiantis Lisabonos sutartimi,
įsigaliojusia 2009 m., padės dar lengviau pasiekti keliamus ES tikslus Somalio atţvilgiu. Vienas iš
pagrindinių EUEA tikslų tarnauti kaip ES uţsienio reikalų ministerijai, įgyvendinant Bendrą
uţsienio ir saugumo politiką bei sprendţiant kitus klausimus, susijusius su tinkamu ES atstovavimu
uţsienyje.226
Remiantis naujausiais duomenimis, ES paskelbė ketinanti skirti papildomus 66 milijonus
eurų AMISOM taikos palaikymo misijai, siekdama ir toliau palaikyti jos veiklą. Skaičiuojama, jog
nuo 2007 m. ES iš viso skyrė apie 208 milijonus eurų AMISOM. Anot ES plėtros komisaro Andris
Piebalgs: „Joks vystymasis neįmanomas neuţtikrinant saugumo―.227 ES nuolat demonstruoja
pasitikėjimą AMISOM organizacija. Parama AMISOM yra viena iš ES strategijos Somalyje dalių,
kuri apima reguliarią pagalbą saugumo sektoriuje, humanitarinę pagalbą bei saugumo apmokymus.
Taigi aptartos tarptautinės bendruomenės pastangos liudija siekį išspręsti Somalio konfliktą ir
suvaldyti padėtį šalyje. Vis dėl to tiek atskiroms valstybėms, tiek ir taikos palaikymo pajėgoms (JT,
JAV) nepavyko įtvirtinti ilgesnės ramybės Somalyje jau daugiau nei 20 metų. Todėl gana sudėtinga
vertinti regioninių organizacijų veiklą (Afrikos Sąjungos, IGAD) Somalio konflikte. Pirmiausia dėl
to, kad tai yra kompleksiškas konfliktas, keliantis grėsmę tiek regiono saugumui, tiek ir visam
vakarų pasauliui (dėl teroristinių grupių veiklos) ir reikalauja ne tik atskirų organizacijų pastangų,
bet ir visos tarptautinės bendruomenės bendradarbiavimo. Todėl skambus posakis „Afrikos
sprendimai-Afrikos problemoms― (angl. African Solution to African problems) šiuo atveju vargu ar
yra realus.
Aišku tik viena, kad Afrikos Sąjungos taikos palaikymo misija – AMISOM yra viena
pagrindinių Somalio konflikto sprendimo dalyvių. Afrikos Sąjunga imasi visų priemonių, kurios yra
225
EU trains army to fight in Somalia. CSMonitor.com. Rasta: http://www.csmonitor.com/World/Africa/2010/0618/EU-
trains-army-to-fight-in-Somalia; ţiūrėta: 2011 03 25.
226
European Union. External action. Rasta: http://eeas.europa.eu/background/index_en.htm; ţiūrėta: 2011 03 25.
227
EU allocates €65.9 million to support peacekeeping in Somalia. Reliefweb.int. Rasta:
http://www.reliefweb.int/rw/rwb.nsf/db900SID/MINE-8FDLZX?OpenDocument; ţiūrėta: 2011 03 25.
93
tinkamos palaikyti dialogą tarp konfliktuojančių pusių, rasti sprendimus, vykdyti taikinimo procesą,
uţtikrinti visų pusių, dalyvaujančių sutaikinimo procese saugumą, įskaitant politikus, religinius
lyderius, klanų vadus bei pilietinės visuomenės atstovus. AS taikos palaikymo pajėgoms AMISOM
taip pat keliami tokie uţdaviniai, kaip: imtis priemonių apsaugoti pereinamojo laikotarpio
federalines institucijas, kad jos galėtų atlikti savo funkcijas; teikti techninę ir kitokią paramą,
siekiant konfliktuojančių pusių nusiginklavimo ir regiono stabilizavimo; palengvinti humanitarines
operacijas, įskaitant pabėgėlių repatrijavimą ir reintegravimą ir kt.228 Vis dėl to AMISOM didelę
reikšmę daro tarptautinai aktoriai JT, JAV, o ES, kurių pagalbos dėka AS gali vykdyti savo
įgaliojimus Somalyje.
Kaip jau buvo minėta, Afrikos misija Somalyje yra trečioji šios organizacijos vykdoma
misija. AMISOM patirtis parodo, kad Afrikos Sąjungos ambicijos yra didelės, tačiau jas apriboja
išteklių trūkumas. Afrikos Sąjungos veikla Somalio konflikte, aiškiai parodo darbo pasidalijimo
principus, kuomet AS staigiai sureaguoja ir įsikiša, kai iškyla konflikto grėsmė, tačiau yra akivaizdu
ir tai, kad tikisi perduoti misijos vykdymą JT, kai tai tik tampa įmanoma. Tai rodo, kad Afrikos
Sąjungos pragmatizmas yra susijęs su pačios organizacijos struktūros trūkumais. Tačiau akivaizdus
išlieka AS pasiryţimas imtis sunkių ir sudėtingų konfliktų sprendimų, kai kitos organizacijos
neretai vengia įsikišti, tokiu būdu Afrikos Sąjunga prisiima atsakomybę uţ Afrikos regionų
apsaugą.
AMISOM efektyviai veikti trukdė ne tik valstybių narių nenoras prisidėti prie taikos
palaikymo misijos, bet ir nesugebėjimas greitai dislokuoti kariuomenę. Iš tikrųjų AMISOM
pernelyg maţa, kad įvykdytų savo uţduotis arba turėtų realią įtaką saugumo padėčiai Somalyje.
Susidurta su išteklių, pajėgumų ir finansinių lėšų trūkumais, instituciniais gebėjimais spręsti
Somalio konfliktą. Afrikos Sąjungos patirtis misijų Burundyje (AMIB), Sudane (AMIS) ir
Somalyje (AMISOM) leidţia daryti išvadas, kad struktūriniai trūkumai išliko per visų vykdytų
misijų laikotarpį.
Kadangi panašumų tarp AS misijų veiklos trūkumų ir privalumų srityse tiek sprendţiant
Darfūro konfliktą, tiek ir Somalio yra labai daug, tarptautinių teorijų pritaikomumas (neorealizmo ir
institucionalizmo) Somalio atvejui yra praktiškai adekvatus kaip ir Darfūro konfliktui.
Neorealizmas patvirtina anarchišką tarptautinių santykių sistemą, valstybių narių siekį
bendradarbiauti tik tada, kai yra nauda – siekiama grėsmių likvidavimo, saugumo uţtikrinimo. Tai
taip pat paaiškina ir AS institucinės struktūros silpnumą, kuris lieka vienu iš pagrindinių kliūčių
organizacijai efektyviai veikti. Taip pat akivaizdi didţiųjų tarptautinių aktorių daroma įtaka
228
Hull, C., Svensson, E. African Union Mission in Somalia (AMISOM). 2008, October Rasta:
http://www.foi.se/upload/projects/Africa/FOI-R--2596--SE.pdf, ţiūrėta:2010. 11.15.
94
sprendimų priėmimo stiryje ir priklausomybė nuo jų. Vis dėl to, kai kuriais aspektais puikiai
pritaikomas ir institucionalizmas, kuris valstybes taip pat, kaip ir neorealizmas traktuoja kaip
naudos siekėjas (racionalaus institucionalizmo teorija). Bendra istorija, kultūra, vertybės neleidţia
valstybėms būti abejingoms ir skatina atitinkamai reaguoti į konfliktų grėsmes, siekti institucinio
bendradarbiavimo (istorinio ir normatyvinio institucionalizmo paradigmos).
95
IŠVADOS
1. Visuotinių karų transformacijai ir gausybės konfliktų atsiradimui didelės reikšmės turėjo Šaltojo
karo pabaiga ir Naujoji Pasaulio Tvarka iš vienpolės tapusi dvipole. Kuomet visas dėmesys buvo
skiriamas visuotiniams karams ir jų išvengiamumo strategijų kūrimui, karai ėmė keisti savo
formą ir pobūdį. Tai pagrindţiama dviejų didţiųjų supergalybių – Jungtinių Amerikos Valstijų ir
SSRS pasibaigusiomis varţybomis dėl įtakų zonų pasaulyje. Karus vykusius ideologiniais,
geopolitiniais tikslais, šiandien pakeitė konfliktai dėl religijos, etniškumo, tapatumo, ekonominių
resursų, politinių sistemų kaitos. Šiandieninių konfliktų skiriamasis bruoţas – jų
kompleksiškumas/dinamiškumas, kuomet susipriešinusių pusių poţiūriai, elgesys ir politinių
procesų struktūros, visą laiką kinta darydami poveikį vieni kitiems, tuo pačiu darydami įtaką ir
pačio konflikto eigai.
2. Konfliktų tyrimų gausa parodė, kad šiandieninių konfliktų pagrindinės kilimo prieţastys yra trys:
demokratizacija, gamtiniai ištekliai ir etniškumas. Konfliktai dėl demokratizacijos kyla tose
valstybėse, kurių ekonomikos yra silpnos, o politinės sistemos nestabilios Jos nepajėgia
numalšinti sukilėlių, įveikti ekonominių krizių ar susidoroti su visuomenės spaudimu, dėl to
demokratiniams reţimams yra sunku įsitvirtinti. Konfliktai dėl gamtinių išteklių daţniausiai kyla
besivystančiose valstybėse, turinčiose gausius gamtinius resursus bei nestabilias ekonomikas,
šalies grupėms nesugebant pasidalinti ištekliais. Konfliktai dėl etniškumo kyla tuomet, kai
etninės grupės yra nepatenkintos savo statusu valstybėje arba yra paţeidţiamos jų teisės.
3. Afrikos kontinento konfliktų kilimą nėra lengva paaiškinti. Apskritai į Afrikos kontinentą
siūloma ţvelgti per sudėtinio visuomeninio sisteminio proceso prizmę, kurio sudedamosios dalys
yra: visuomenės išsivystymas, politiniai konfliktai ir šalies valdţia. Analizuojant visas šias tris
dalis drauge, išryškėja Afrikos konfliktų prieţastys. Kaip viena pagrindinių prieţasčių, iš kurios
išplaukia visos kitos, įvardijamas dekolonizacijos procesas, kurio pasekmės pasireiškia dar ir
šiandien. Dekolonizacijos proceso pasekmės sudarė sąlygas išsivystyti tokioms konfliktų
prieţastims, kaip: etniniai ir religiniai nesutarimai, nesutarimai dėl gamtinių išteklių bei
konfliktams, kylantiems dėl politinių sistemų nestabilumo ir kaitos.
4. Darbe buvo pasirinktos dvi tarptautinių santykių teorijos, galinčios paaiškinti regioninių
organizacijų vaidmenį, sprendţiant saugumo problemas: neorealizmas ir neoliberalus
institucionalizmas. Aptarus pagrindinius šių teorijų principus, paaiškėjo, kad, siekiant tinkamai
paaiškinti Afrikos regioninių organizacijų veiklą, geriausiai ją paaiškinaa ne atskira kuri nors
teorija, o jų sintezė. Neorealizmo teorinė perspektyva pritaikoma, suvokiant, kad Afrikos
valstybės yra racionalūs veikėjai ir regioninėse organizacijose bendrauja tik tiek, kiek tai yra
96
jiems naudinga. Valstybės yra priklausomos nuo tarptautinių aktorių, o institucionalizacijos
didinimui trukdo valstybių siekis dominuoti, nepasitikėjimas vienų kitomis, nenoras perduoti
dalies savo suvereniteto organizacijai ir kt. Institucionalizmas valstybes taip pat aiškina per
racionalumo, naudos siekimo prizmę. Taip pat leidţia paaiškinti, kad Afrikos valstybės
bendradarbiauja dėl jas siejančios bendros istorijos, ideologijos, kultūros, vertybių, normatyvinių
pagrindų.
5. Konfliktų gausa Afrikoje vertė tiek visą kontinentą, tiek atskirus regionus bendradarbiauti
saugumo bendradarbiavimo organizacijų kūrime. Valstybės suprato, kad, tik esant
kontinentiniam/regioniniam stabilumui, įmanomas ekonominis vystymasis. Tuo pačiu buvo
suvokta, kad tokia integracijos forma suteiks tiek visam kontinentui, tiek atskiriem regionams
didesnio svorio tarptautinėje arenoje. To rezultate buvo sukurta Afrikos Vienybės Organizacija,
vėliau reformuota į Afrikos Sąjungą, o atskiruose regionuose buvo sukurtos regioninio saugumo
bendradarbiavimo organizacijos: ECOWAS, SADC, IGAD. Analizė parodė, kad regioninių
saugumo bendradarbiavimo organizacijų uţmojai yra dideli, o rezultatai yra pasiekiami tokiose
srityse, kaip: perspėjimas, monitoringas, ţmogaus teisės, civilių apsauga, humanitarinė pagalba
ir kt. Tačiau organizacijoms trūksta efektyvumo kontrolės, vadovavimo, strategijų kūrimo
srityse. Pagrindinės prieţastys, susijusios su organizacijų institucinių galių apribojimu, yra didelė
priklausomybė nuo valstybių narių, biurokratizmas, menkas finansavimas, karinių išteklių
trūkumas.
6. Afrikos regioninės organizacijos, daţniausiai per Afrikos Sąjungos formatą, glaudţiai
bendradarbiauja su Jungtinių Tautų Organizacija, Europos Sąjunga bei NATO. Pagrindinė
pagalbininkė konfliktų sprendime šiandien vis dar išlieka Jungtinės Tautos. Tačiau konfliktų
skaičiui didėjant pasaulyje, Jungtinėms Tautoms nebeuţtenka pajėgumų siekiant juos išspręsti.
Todėl ne taip seniai pradėta aktyviai bendradarbiauti su ES ir NATO. Europos Sąjunga Afrikos
regionams teikia didţiulę finansinę paramą, kuri turi didelę reikšmę efektyviam bei greitam
konfliktų sprendimui. ES ir Afrikos Sąjungos partnerystę sutvirtina, tokie svarbūs pasirašyti
dokumentai, kaip „Bendra strategija― ir „Veiksmų planas 2011-2013 m.―, kuriuose numatyti
pagrindiniai veiklos prioritetai bei finansavimo instrumentai. Taikos palaikymo misijos Sudane
ir Somalyje leidţia patvirtint, kad NATO pagalba taikos operacijose labai svarbi, padedant
dislokuoti karius, juos apmokant, kuriant įvairias strategijas.
7. Darbe pasirinkti ir analizuojami du praktiniai konfliktų pavyzdţiai: Darfūras ir Somalis, -
siekiant atskleisti Afrikos regioninių organizacijų privalumus ir trūkumus konfliktų sprendime.
Išanalizavus konfliktų atvejus, darytina išvada, kad Afrikos regioninės organizacijos -
konkrečiais atvejais būtent AS buvo pirmoji surūpinusi ir pradėjusi spręsti konfliktus. Tačiau
97
vienai AS išspręsti konfliktus yra per daug sudėtinga, todėl konfliktų sprendimas galimas tik
kartu bendradarbiaujant su tarptautinėmis organizacijomis, sujungiant finansinius ir karinius
resursus, patirtį, kultūrinius skirtumus ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad konkrečiu Somalio atveju,
(konfliktas vyksta jau 20 metų ir yra peraugęs į pilietinį karą), nors yra susivienijusios visos
didţiausios tarptautinės pajėgos, bet vis dėl to jos nėra pajėgios išspręsti konflikto ir dabar
Somalio valstybė praktiški neegzistuoja.
8. Darbo pradţioje buvo pateikti du ginamieji teiginiai: 1) Afrikos regioninės organizacijos nėra
pajėgios savarankiškai išspręsti Afrikoje kylančių konfliktų; ir 2)Afrikos regioninių organizacijų
veikla yra įtakojama didţiųjų tarptautinių aktorių. Darbo rezultatai leido padaryti išvadas –
patvirtinti teiginius. Kaip jau buvo minėta, Afrikos regioninės organizacijos susiduria su
įvairiais sunkumais spręsdamos konfliktus, todėl tik sujungus regioninių ir tarptautinių
organizacijų patirtį, ţinias, resursus, tradicijas ir t.t. galima pasiekti efektyvių konfliktų
išsprendimo būdų.
98
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
Literatūra:
Monografijos:
1. Ardenne, A., Salih, M., Grono, N., Méndez, J. Explaining Darfur: Lectures on the Ongoing
Genocide. Amsterdam: Amsterdam University Press, 2006.
2. Bannon, I., Collier, P. Natural resources and violent conflict: options and actions. Washington,
D.C.: The International Bank for Reconstruction and Development/The World Bank, 2003.
3. Bercovitch, J., Jackson, R. Conflict resolution in the twenty-first century: principles, methods,
and approaches. Michigan: The University of Michigan Press, 2009.
4. Boulden, J. Dealing with conflict in Africa: The United Nations and Regional Organizations.
New York: Palgrave Macmillan, 2003.
5. Buzan, B. Ţmonės, valstybės ir baimė: tarptautinės saugumo studijos po Šaltojo karo. Vilnius:
Eugrimas, 1997.
6. Buzan, B., Wæver, O. Regions and powers: the structure of international security. UK:
Cambridge University Press, 2003.
7. Carlsnaes, W., Risse, T., Simmons, B. A. Handbook of International Relations. London: SAGE
Publications, 2002.
8. Donnelly, J. Realism and International Relations. United Kingdom: Cambrige University Press,
2000.
9. Esman, M. J. An Introduction to Ethnic Conflict. Cambridge, Malden, MA: Polity Press, 2004.
10. Ghosh, P. Interational Relations. New Delhi: Rajkamal Electric Press, 2009.
11. Grandvoinnet, H., Schneider, H. Conflict management in Africa: a pemanent challenge.
Development Centre: OECD Publishing, 1998
12. Kacowicz, A. M. Zones of peace in the Third World: South America and West Africa in
comparative perspective. New York: State University of New York Press, 1998.
13. Lake, D. A., Morgan, P. M. Regional orders: building security in a new world. The
Pennsylvania State University. 1997.
14. Lake, D. A., Rothchild, D. The international spread of ethnic conflict: fear, diffusion, and
escalation. New Jersey: Princeton University Press, 1998.
15. Lind, J., Sturman, K. Scarcity and Surfeit: The Ecology of Africa’s Conflicts. South Africa,
Pretoria: Institute for Security Studies, 2002.
16. Marshall, M. G., Gurr, T. R. Peace and conflict. A global survey of armed conflicts, self –
determination, movements, and democracy. CIDCM Department of Government and Politics,
University of Maryland, 2005.
17. Miall H., Ramsbotham O., Woodhouse T. Contemporary conflict resoliution: the prevention,
management and transformation of deadly conflicts. United Kingdom: Polity Press, 2005. P. 17.
18. Miller, B. States, nations, and the great powers: the sources of regional war and peace. New
York: Cambridge University Press, 2007.
19. Mohamoud, A. M. State collapse and post-conflict development in Africa: the case of Somalia
(1960-2001). West Lafayette: Purdue University Press, 2006.
99
20. Murithi, T. The African Union: Pan-Africanism, Peacebuilding and Development. England,
Hampshire: Ashgate Publishing Company, 2005.
21. Nhema, A., Zeleza, P. T. The resolution on African conflicts: the management of conflict
resolution & post-conflict rconstruction. Athens, Ohio: Ohio University Press, 2008. P. 14
22. Nhema, A., Zeleza, P. T. The roots of Arican conflicts: the causes & costs. Athens, Ohio: Ohio
University Press, 2008. P. 1.
23. Nye, J. S. Understanding International conflicts: an introduction to theory and history. New
York: Adison Wesley Longman, 2000. P. 153 -154.
24. Oden, B. Sothern Africa After Apartheid.: Regional Integration and External Resources.
Uppsala: Uppsala Universitet: 1993.
25. Rotberg, R. I. Peacekeeping and peace enforcement in Africa– methods of conflict prevention.
Washington, D.C.: Bookings Institution Press, 2000.
26. Tagil., S. Regions in upheaval: ethnic conflict and political mobilization. Kristianstad:
Kristianstads Boktryckeri AB, 1984.
27. Tekeste, N. Eritrea and Ethiopia. The Federal Experience. New Brunswick: Transaction
publishers. 2005.
28. Vareikis, E., Budrytė, R. Tarptautinis ir nacionalinis saugumas. Kaunas: VDU leidykla, 2005.
29. Zartman, I., W. Peacemaking in international conflict– methods & techniques. Washington
DC: United States Institute of Peace Press, 2007.
30. Zartman, I., W. Elusive Peace. Negotiating an End to Civil Wars. Washington D.C.: Brookings
Institution Press. 1995.
Straipsniai periodiniuose moksliniuose ţurnaluose:

31. Ayoob, M. Inequality and theorizing: in international relations: the case of subaltern realism.
International Studies Review, 2002, Vol. 4, (3), p. 27–48.
32. Barnett, M. N, Finnemore, M. The politics, power, and pathologies of international
organizations. International Organization, (Autumn, 1999), Vol. 53, No. 4. p. 699-732.
33. Bryden, M. New Hope for Somalia? The Building Block Approach. Review of African Political
Economy, 1999, 26 (79). p. 134-140.
34. Clements, K. P. Peace building and conflict tranformation. Peace and Conflict Studies, 1997,
Vol. 4. p. 3-14.
35. Elbadawi I., Sambanis N. Why are there so many civil wars in Africa? Understanding and
preventing violent conflict. Journal of African Economies, 2000, Vol. 9 (3). p. 244-263.
36. Ghosn, F. Negotiating Interstate Claims. All academic research. p . 1-35.
37. Humphreys, M. Natural resources, conflict, and conflict resolution: uncovering mechanisms.
Journal of Conflict Resolution, 2005, Vol. 49 (3). p. 508-537.
38. Karpavičiūė, I. Tarptautinių santykių disciplinos raida ir ketvirtieji tarpparadigminiai ginčai.
Politikos mokslų almanachas, 2009, (Nr.5). p. 99-120.
39. Keohane, R. O. International Institutions: Two Approaches. International Studies Quarterly,
Vol. 32, No. 4 (Dec., 1988). p. 379-396.
40. Lacina, B. Explaining the severity of civil wars. Journal of conflict resolution, 2006, Vol. 50
(2). p. 276-289.
41. Lacina, B. From side show to centre stage: civil conflict after the Cold War. Security dialogue,
2004, Vol. 35 (2). p. 191-205.
100
42. Lewis, I. M. Misunderstanding the Somali Crisis. Anthropology Today.1993, Vol. 9 (4). p.1-3.
43. Lujala, P., Gleditsch, N. P., Gilmore, E. A Diamond Curse?: Civil War and a Lootable
Resource. Journal of Conflict Resolution, 2005, Vol. 49. p. 538-562.
44. 45.44. Moller, F., DeRouen, K. Jr., Bercovitch, J., Wallensteen, P. The limits of Peace:
third parties in civil wars in Southeast Asia, 1993-2004. Negotiation Journal, 2007, 10. p. 373-391
45. Ross M. L. What Do We Know about Natural Resources and Civil War? Journal of Peace
Researc, 2004, Vol. 41. p. 337-356.
46. Schrodt, P. A., Gerner, D. J. An event data analysis of third-party mediation in the Middle East
and Balkans. Journal of Conflict Resolution, 2004, Vol. 48 (3). p. 310-303.
47. Terris, G. L., Maoz, Z. Rational mediation: a theory and a test. Journal of Peace Research,
2005, Vol. 42 (5). p. 563-583.
48. The Challenge Of Southern African Regional Security: A Review Of Peace And Security In
Southern Africa. African Studies Ouarterly.The Online Journal for African Studies. Rasta:
http://www.africa.ufl.edu/asq/v1/3/5.htm, ţiūrėta: 2011 01 19.
Raportai ir ataskaitos:
49. Africa conflict prevention programme. Annual report. 2007/08. Development for International
development: DFID.
50. Armed conflict report. Ploughshares. Rasta:
http://www.ploughshares.ca/libraries/ACRText/ACR-Somalia.html#Type; ţiūrėta: 2011 03 20.
51. Berouk, M. The Eritrea-Djibouti border dispute. Institute for Security Studies. Situation report.
2008. Rasta:
http://kms1.isn.ethz.ch/serviceengine/Files/ISN/99982/ipublicationdocument_singledocument/1ad7
58cc-744c-4b3c-983d-093a053e2d8b/en/SITREP150908%5B1%5D.pdf, ţiūrėta: 2011 04 10.
52. Bratton, M., Civil society and political transition in Africa. IDR Reports, Vol. 11 (6), 1994.
53. Conflict in Somalia: Drivers and Dynamics. World bank. 2005, January. Rasta:
http://siteresources.worldbank.org/INTSOMALIA/Resources/conflictinsomalia.pdf, ţiūrėta: 2011
03 15.
54. Darfur Crisis. Progress in aid and peace monitoring threatened by ongoing violence and
operational challenges. United States Government Accountability Office. GAO. 2006.
55. Darfur‘s New Security Reality. International Crisis Group. Crisis Group Africa Report no. 134,
November 26, 2007. Rasta: http://www.crisisgroup.org/en/regions/africa/horn-of-africa/sudan/134-
darfurs-new-security-reality.aspx, ţiūrėta: 2011 03 05.
56. Ekengard, A. The African Union Mission in SUDAN (AMIS). Experiences and Lessons
Learned. FOI, Swedish Defence Research Agency. Report, 2008. P. 13.
57. Guicherd, Catherine (Rapporteur), The AU in Sudan: Lessons for the African Standby Force.
International Peace Academy, March 2007, P. 16
Rasta:http://www.reliefweb.int/rw/lib.nsf/db900sid/SKAI7DPQKY/$file/IPA_AUinSudan_Mar07_
English.pdf?openelement, ţiūrėta: 2011 03 10.
58. Hull, C., Svensson, E. African Union Mission in Somalia (AMISOM). 2008, October Rasta:
http://www.foi.se/upload/projects/Africa/FOI-R--2596--SE.pdf, ţiūrėta:2010. 11.15.
59. Yemen: Coping with Terrorism and Violence in a Fragile State. ICG Middle East Report N°8.
2003. Rasta: http://www.crisisgroup.org/en/regions/middle-east-north-africa/iran-gulf/yemen/008-
yemen-coping-with-terrorism-and-violence-in-a-fragile-state.aspx, ţiūrėta: 2011 04 10.
101
60. Marshall, M. G. Conflict trends in Africa, 1946-2004, a macro-comparative perspective.
Report prepared for the Africa Conflict Prevention Pool (ACPP). 2005. Rasta:
http://www.systemicpeace.org/africa/AfricaConflictTrendsMGM2005us.pdf ţiūrėta: 2011 04 15
61. Moller, B. The Somali conflict: The role of external actors. DISS REPORT 2009:03.
Rasta:http://www.diis.dk/graphics/Publications/Reports2009/DIIS_report_2009_03_Somali_conflic
t.pdf; ţiūrėta: 2010 11 14.
62. United Nations Security Council. Report of the Secretary-General on the situation in Somalia.
S/2008/709. 2008. P. 10.
63. Zhongping, F., Hutchings, R., Kumar, R., Sidiropoulos, E.Wrobel, P., Zagorski, A. Global
security in a multipolar world. Chaillot paper. European Union Institute For Security Studies.
France, Paris: 2009, n°118 October P. 93-95.
Straipsniai kituose moksliniuose leidiniuose

64. Ajayi, T. The UN, the AU and ECOWAS – A Triangle for Peace and Security in West Africa?
Dialogue on globalization. Briefing paper, 2008 (November). Rasta: http://library.fes.de/pdf-
files/bueros/usa/05878.pdf, ţiūrėta: 2010 10 25.
65. Brosché, J. Darfur – Dimensions and Dilemmas of a Complex Situation. Uppsala University,
Department of Peace and Conflict Research, 2008, UCDP Paper No. 2. Rasta:
http://www.ucdp.uu.se/gpdatabase/info/Sud%202.pdf; ţiūrėta: 2010 10 25.
66. Jönsson, Ch., Tallberg, J. Institutional Theory in International Relations. Rasta:
http://lup.lub.lu.se/luur/download?func=downloadFile&recordOId=534142&fileOId=625444
ţiūrėta: 2011 04 11. P. 5.
67. Hall, P. A., Taylor R. C. R. Political Science and the Three New Institutionalisms. MPIFG
Discussion Paper, 1996/6 .
68. Sage, A. L., Africa's Irregular Security Threats: Challenges For U. S. Engagement. Strategic
Forum. Institute for National Strategic Studies National Defense University, 2010 May 255. Rasta:
http://www.humansecuritygateway.com/documents/INSS_AfricasIrregularSecurityThreats.pdf,
ţiūrėta:2010 11 11.
69. Shinn, D., H. Somalia and the International Community: Facing Reality. George Washington
University. 9th Horn of Africa Conference Focus on Somalia. Lundas. 2010. Rasta;
http://www.eastafricaforum.net/2010/06/04/prof-shinn-somalia-and-the-international-community-
facing-reality/, ţiūrėta; 2011 03 22.
70. Shinn, D. H. United States-Somali Relations: Local, National and International Dimensions.
Center for African Studies, Ohio State University. 2010.
71. Somalia: Fact Sheet. European Commission. 2009, April. Rasta:
http://www.europarl.europa.eu/meetdocs/2009_2014/documents/sede/dv/sede030909assistancesom
alia_/sede030909assistancesomalia_en.pdf; ţiūrėta: 2011 04 10.
72. The Africa-European Union Strategic Partnership, June 2008. Rasta:
http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/librairie/PDF/EN_AFRICA_inter08.pdf, ţiūrėta:
2010 12 05.
Teisės aktai
73. Agreement Establishing The Inter-Governmental Authority On Development (IGAD), 1996.
74. Jungtinių Tautų Chartija. 1945-06-26. Valstybės ţinios, 2002-02-13, Nr. 15-557.
102
75. Resolution 733 (1992) Adopted by the Security Council at its 3039th meeting, on 23 January
1992. Rasta: http://www.unhcr.org/refworld/docid/3b00f15c5c.html; ţiūrėta: 2011 03 20.
76. Treaty of Economic Community of West African States, 1975.
77. Treaty Of The Southern African Development Community (SADC), 1992.
Internetinė ţiniasklaida (laikraščiai):

78. Africa: Sudan: 'Greatest Humanitarian Crisis'. The New York Times. Rasta:
http://query.nytimes.com/gst/fullpage.html?res=9C07E5D81131F933A15750C0A9629C8B63;
ţiūrėta: 2011 04 10.
79. Aid group says Darfur conflict ?gained in intensity? Sudan Tribune. Rasta:
http://search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&db=nfh&AN=2W63605659953&site=ehost-
live; ţiūrėta: 2011 04 10.
80. Macfarquhar, N. Threats lead food agency to curtail aid in Somalia. The New York Times. 2010
January 5. Rasta: http://www.nytimes.com/2010/01/06/world/africa/06somalia.html, ţiūrėta: 2011
03 22.
Vyriausybės institucijų, nevyriausybinių, tarptautinių ir regioninių organizacijų informacija ir

ataskaitos:
81. Africa – EU Strategic Partnership. Africa and Europe in Partnership. Rasta: http://www.africa-
eu-partnership.org/partnerships/africa-eu-strategic-partnership; ţiūrėta: 2011 03 03.
82. African Peace and Security Architecture. European Commision. External cooperation
programes.Rata:http://ec.europa.eu/europeaid/where/acp/regionalcooperation/peace/capacity_buildi
ng/apsa_en.htm; ţiūrėta: 2011 02 23.
83. African Union in a nutshell. African Union. Rasta: http://www.africa-
union.org/About_AU/au_in_a_nutshell.htm; ţiūrėta: 2011 02 25.
84. Cooperation between the United Nations and the African Union. Peace and security. France-
Diplomatie. Rasta: http://www.diplomatie.gouv.fr/en/france-priorities_1/international-
organizations_1100/fields-of-action_7308/peace-and-security_7310/cooperation-between-the-
united-nations-and-other-international-and-regional-organisations-in-the-fields-of-crisis-
management-and-security_14065.html#so_2; ţiūrėta: 2011 02 09.
85. Darfur conflict: it‗s history, nature and development. SudaNews. Embassy of the republic of the
Sudan, Washington DC, June 2005. Rasta: http://www.sudanembassy.org/pdf/sudanews05.pdf;
ţiūrėta: 2011 03 07.
86. EU-Africa partnership. Europa. Rasta:
http://europa.eu/legislation_summaries/development/african_caribbean_pacific_states/r12106_en.ht
m; ţiūrėta: 2011 02 16.
87. European Union. External action. Rasta: http://eeas.europa.eu/background/index_en.htm;
ţiūrėta: 2011 03 25.
88. Human Rights Watch. People Fleeing Somalia War Secretly Detained. 2007. Rasta:
http://www.hrw.org/en/news/2007/03/29/people-fleeing-somalia-war-secretly-detained; ţiūrėta:
2011 04 10.
89. NATO assistance to the African Union. North Atlantic Treaty Organization. Rasta:
http://www.nato.int/cps/en/natolive/topics_8191.htm; ţiūrėta: 2011 02 09.
103
90. Security Council. Rasta: http://www.un.org/News/Press/docs/2006/sc8821.doc.htm; ţiūrėta:
2011 03 14.
91. Speech by NATO Secretary General, Jaap de Hoop Scheffer, at the Pledging Conference for
the African Union (AU) Mission in the Sudan, in Addis Ababa, Ethiopia. North Atlantic Treaty
Organization. Rasta: http://www.nato.int/cps/en/SID-1E5B415D-
388E9439/natolive/opinions_21778.htm?selectedLocale=en; ţiūrėta: 2011 02 18.
92. Statement by H. E. Amb. Ramtane Lamamra Commissioner for peace and security of the
African Union to the United Nations Security Council on the situation in Somalia. New York, 2008,
Dec. Rasta: http://www.africa-
union.org/root/ua/Actualites/2008/dec/PSC/Statement%20by%20Amb%20%20Lamamra%20on%2
0Somalia%2016-12-08.pdf; ţiūrėta: 2011 03 17.
93. UN Cooperation with Regional Organisations. Norvay Mission in the UN. Rasta:
http://www.norway-un.org/Statements/2007/Security-Council/071106_Regionalcoop/;ţiūrėta: 2010
11 18.
94. UNAMID Facts and Figures. UN. org. Rasta:
http://www.un.org/en/peacekeeping/missions/unamid/facts.shtml, ţiūrėta: 2011 03 10.
95. US Policy in Somalia. U.S. Department of state. Rasta:
http://www.state.gov/p/af/rls/rm/2010/138314.htm; ţiūrėta: 2011 03 23.
Internetiniai šaltiniai:
96. Akwani, O. The Conflict in Darfur. Rallying Global Voices. IMdiversity.com. Rasta:
http://www.imdiversity.com/villages/global/Global_Politics/Darfur.asp; ţiūrėta: 2011 03 07.
97. Arbitration as a Dispute Resolution Mechanism for Interstate Conflicts. CIS Arbitration Forum.
Rasta: http://cisarbitration.com/2011/03/14/arbitration-as-an-alternative-dispute-resolution-
between-states/; ţiūrėta: 2011 03 27.
98. Conciliation in Nigeria. Rasta:
http://www.babalakinandco.com/documents/ConciliationinNigeria.pdf; ţiūrėta: 2011 03 24. P. 5-7.
99. Conflict History. Rasta: http://www.conflicthistory.com/#/period/1999-2011; ţiūrėta: 2010 12
05.
100. Conflict Prevention A Guide. Understanding Conflict and Peace. Rasta:
http://www.caii.com/CAIIStaff/Dashboard_GIROAdminCAIIStaff/Dashboard_CAIIAdminDatabas
e/resources/ghai/understanding.htm#concepts-b1; ţiūrėta: 2010 10 29.
101. Darfūro konfliktas - globalinio atšilimo sukeltas genocidas. Geopolitika. Rasta:
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=1721; ţiūrėta: 2011 03 11.
102. Dunauskas, A. Įtampa Afrikoje didėja. Geopolitika. Rata:
http://www.geopolitika.lt/?artc=1911; ţiūrėta: 2011 01 16.
103. EU allocates €65.9 million to support peacekeeping in Somalia. Reliefweb.int. Rasta:
http://www.reliefweb.int/rw/rwb.nsf/db900SID/MINE-8FDLZX?OpenDocument; ţiūrėta: 2011 03
25.
104. EU trains army to fight in Somalia. CSMonitor.com. Rasta:
http://www.csmonitor.com/World/Africa/2010/0618/EU-trains-army-to-fight-in-Somalia; ţiūrėta:
2011 03 25.
105. Farah, I. The Somali conflict and regional context: A few provocative remarks. Rasta:
http://www.sidint.net/docs/Somalia_Farahpaper.pdf; ţiūrėta: 2011 03 12.
104
106. Gowan, R. Can Europe Build a NATO for Africa? The Globalist. Rasta:
http://www.theglobalist.com/StoryId.aspx?StoryId=4328; ţiūrėta: 2010 10 22.
107. Heavy fighting in Somali capital. BBC news. Rasta:
108. Hill, G. Somali refugees languish in Yemen. BBC News. Rasta:
http://news.bbc.co.uk/2/hi/middle_east/5151518.stm; ţiūrėta: 2011 04 10.
109. Institutionalism vis-à-vis Realism. Exploring the ASEAN Way. Rasta:
http://www.ri.sch.edu.sg/d2d/aseanway/FD%20-%20TheWay2.html; ţiūrėta: 2010 11 25.
110. Inter-Governmental Authority on Development (IGAD) – Peace and Security Architecture.
Trust Africa. Rasta:http://aros.trustafrica.org/index.php/Inter-
Governmental_Authority_on_Development_%28IGAD%29_%E2%80%93_Peace_and_Security_A
rchitecture; ţiūrėta: 2010 11 20
111. Introduction to conflict resoliution. Rasta:
http://www.bradford.ac.uk/acad/confres/dislearn/structurunit1.html; ţiūrėta: 2010 10 25.
112. Yaoundé Convention. European Navigator. Rasta:
http://www.ena.lu/signing_yaounde_convention_20_july_1963-02-5782; ţiūrėta: 2011 02 15.
113. Kasasira, R. Muyita, S. Africa: United Nations Blocks Change of Amisom Mandate.
AllAfrica.com. Rasta: http://allafrica.com/stories/201007280079.html; ţiūrėta: 2011 03 17.
114. Kenya, Somalia Strengthen Ties to Stabilize Somalia, Region. Voanews.com. Rasta:
http://www.voanews.com/english/news/africa/Kenya-Somalia-Strengthen-Ties-to-Stabilize-
Somalia-Region-119410594.html; ţiūrėta: 2011 04 10.
115. Kenyan forces 'cross Somali border to fight al-Shabab'. BBC News. Rasta:
http://www.bbc.co.uk/news/world-africa-12845691; ţiūrėta: 2011 04 10.
116. Kriaučionytė R. Grėsme taikai Afrikos rage. Geopolitika. Rasta:
117. Liberia - First Civil War - 1989-1996. Global security.org.
118. Maiese, M. Peacebuilding. Beyond intractability. com. Rasta:
http://www.beyondintractability.org/essay/peacebuilding/; ţiūrėta: 2010 11 15.
119. Malone, B. African Union adds 4,000 troops to Somalia peace force. Reuters. Rasta:
http://www.reuters.com/article/2010/07/27/us-africa-summit-
idUSTRE66Q5O720100727?pageNumber=1; ţiūrėta: 2011 03 17.
120. Mandela's life and times. BBC News. Rasta: http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/1454208.stm;
ţiūrėta:2011 01 10.
121. Mushtaq, N. Somalia: Anatomy of an unending conflict. New African, 2007. Rasta:
http://findarticles.com/p/articles/mi_qa5391/is_200702/ai_n21284046/; ţiūrėta: 2011 03 12.
122. New US Policy on Somaliland - Dual Track Approach. Somaliland mission. Rasta:
http://www.somaliland.us/index.php?option=com_content&view=article&id=164:dual-track-
approach&catid=1:latest-news&Itemid=18; ţiūrėta: 2011 03 25.
123. Organization of African Unity. Rasta: http://actrav.itcilo.org/actrav-
english/telearn/global/ilo/law/oau.htm#Establishment%20and%20members; ţiūrėta: 2011 01 16.
124. Paioletti, F. Waever‘s assessment of neo-neo synthesis and its validity in the neo-neo debate.
Rasta: http://www.e-ir.info/?p=7188; ţiūrėta: 2011 05 05.
105
125. Pirozzi, N. Ensuring Peace And Security In Africa: Implementing The New Africa-Eu
Partnership. Istituto Affari Internazionali. Roma: Tipografia Città Nuova, 2010 May. Rasta:
http://www.operationspaix.net/IMG/pdf/CH_EnsuringPeaceandSecurityinAfrica_Implementingthe
NewAfricaEUPartnership.pdf; ţiūrėta: 2010 10 29.
126. Promoting IGAD in the Field of Peace and Security. GTZ. Rasta:
http://www.gtz.de/en/weltweit/afrika/20437.htm; ţiūrėta: 2010 11 20.
127. Pukelis, L. Kas nulėmė dabartinę Vakarų Afrikos saugumo architektūrą? Vilniaus universiteto
Politikos mokslų ir tarptautinių santykių Giluminių studijų akademija.
Rasta:http://www.tspmismd.lt/2010/01/lukas-pukelis-kas-nuleme-dabartine-vakaru-afrikos-
saugumo-architektura/; ţiūrėta: 2010 10 23.
128. Q&A: Sudan's Darfur conflict. BBC News. Rasta:
http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/3496731.stm; ţiūrėta: 2011 03 05
129. Reynolds, P. Threat of regional conflict over Somalia. BBC News. Rasta:
130. Regional organizations map. Rasta:
http://en.wikipedia.org/wiki/File:Regional_Organizations_Map.png; ţiūrėta: 2011 05 03.
131. Rosenberg, M. Berlin Conference of 1884-1885 to Divide AfricaThe Colonization of the
Continent by European Powers. About. Com: geography. Rasta:
http://geography.about.com/cs/politicalgeog/a/berlinconferenc.htm; ţiūrėta: 2011 01 16
132. Rwanda: How the genocide happened. BBC News. Rasta:
http://news.bbc.co.uk/2/hi/1288230.stm; ţiūrėta: 2011 02 14.
133. Shah, A. Conflicts in Africa—Introduction. Global Issues. Rasta:
http://www.globalissues.org/article/84/conflicts-in-africa-
introduction#AfricaMapsShowingModernandPre-ColonialAreas, ţiūrėta: 2011 02 17.
134. Somali Islamists to ask AU to end peace force plan. Kilil5 Online. Rasta:
http://www.kilil5.com/node/3454; ţiūrėta: 2011 03 20.
135. Somali warlords battle Islamists. BBC news. Rasta:
136. Somalia creates new state, Azania. Fox News. Rasta:
http://www.foxnews.com/world/2011/04/03/somalia-creates-new-state-azania/; ţiūrėta: 2011 04 10.
137. Somalia: AU seeks troops for peace mission. Irin news. Rasta:
138. Somalia: Regional body imposes sanctions against "warlords". Irin news. Rasta:
139. Stephenson, C. Nongovernmental Organizations (NGOs). Beyond intractability. com. Rasta:
http://www.beyondintractability.org/essay/role_ngo/; ţiūrėta: 2010 11 15.
140. Taylor, N. A. J. The Neo-Neo debate in international relations theory: A brief introduction for
undergraduates. Rasta: http://taylormckellar.com/?p=645; ţiūrėta: 2011 05 05.
141. The civil war in Sierra Leone. Afrol News. Rasta:
http://www.afrol.com/News/sil007_civil_war.htm; ţiūrėta: 2010 11 07.
142. The Lome Convention. Rasta: http://homepages.uel.ac.uk/mye0278s/ACP1.htm; ţiūrėta: 2011
02 15.
143. UN security council resolution 1725 (2006) sponsored by united states on somalia −a
diversionary tactic vis−à−vis us debacle in iraq. Rasta:
106
http://newsgroups.derkeiler.com/pdf/Archive/Soc/soc.culture.somalia/2006-12/msg00008.pdf;
ţiūrėta: 2011 03 20.
144. UPSALA Universitet. Rasta:
http://www.pcr.uu.se/research/UCDP/data_and_publications/definitions_all.htm#top; ţiūrėta: 2010
11 10.
145. US support for Somali government raises questions over military aid. Dw-world.de. Rasta:
http://www.dw-world.de/dw/article/0,,5722273_page_1,00.html; ţiūrėta: 2011 03 23.
146. Volovoj, V. Juodoji Afrikos skylė - stebuklo belaukiant. Geopolitika. Rasta:
107
PRIEDAI
Priedas Nr.1: „Somalio valstybės klanų struktūra“
Šaltinis: Moller, B. The Somali conflict: The role of external actors. DISS REPORT
2009:03. P. 11.
108
Priedas Nr. 2: „Somalio konflikte dalyvaujantys aktoriai“
Šaltinis: Moller, B. The Somali conflict: The role of external actors. DISS
REPORT 2009:03. P. 19.
109

Vytauto Didţiojo Universitetas: Afrikos Saugumo Problematika: Regioninių Organizacijų Vaidmuo Konfliktų Sprendime

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Vytauto Didţiojo Universitetas: Afrikos Saugumo Problematika: Regioninių Organizacijų Vaidmuo Konfliktų Sprendime

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS

POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS

AFRIKOS SAUGUMO PROBLEMATIKA: REGIONINIŲ ORGANIZACIJŲ

Magistro baigiamasis darbas

Diplomatijos ir tarptautinių santykių programa, valstybinis kodas 62102S101

Politikos mokslų studijų kryptis

Vadovas(-ė) Dr. I. Unikaitė-Jakuntavičienė ________ ________

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (parašas) (data)

Apginta__Prof. Dr. Šarūnas Liekis___ ________ _________

(PMDF dekanas) (parašas) (data)

ALS - Somalio išsivadavimo aljansas

Afrikos saugumo problematika: regioninių organizacijų vaidmuo

African security issues: the role of regional organizations in conflict

„Without integration, Africa will not merely be marginalised, it will be trivialised.“

Salim Achmed Salim, OAU Secretary General, 1992.1

Temos aktualumas, naujumas ir problematika

1.1. Konfliktų transformacija: nuo tarpvalstybinių karų iki šiuolaikinių

1.2. Konflikto apibrėţimai ir tipologija

Šaltinis: Sudaryta pagal: Introduction to conflict resoliution. Rasta:

Schema Nr. 2: „Konflikto dinamika ir sprendimas“

Socialiniai pokyčiai Smurtinis konfliktas

Šaltinis: Sudaryta pagal: Introduction to conflict resoliution. Rasta:

1.3. Pagrindinės šiuolaikinių konfliktų prieţastys

1.3.1. Konfliktai susiję su demokratizacijos procesais

1.3.2. Konfliktai susiję su gamtiniais ištekliais

1.3.3. Konfliktai susiję su etniškumu

1.4. Konfliktų sprendimo būdai

Derybos (angl. Bargaining and Negotiation)

Susitaikymas/Sutaikymas (angl. Conciliation)

2.1. Neorealizmas tarptautiniuose santykiuose

Racionalaus pasirinkimo institucionalizmas (angl. Rational choice institutionalism)

Istorinis institucionalizmas priešingai nei racionalaus pasirinkimo teorija, remiasi kultūriniu

2.3. Neorealizmo ir institucionalizmo sintezė

3. REGIONINIO SAUGUMO PROBLEMATIKA AFRIKOJE

3.1. Afrikos saugumo problematikos apţvalga

Todėl kiekvienas regionas ir juose

Tarptautinis Regioninis Nacionalinis/vid

Šaltinis: Sudaryta: autorės

3.2. Prieţastys, lemiančios konfliktų gausą Afrikos kontinente

3.3. Kolonializmas: praeitis ir dabartis

3.4. Religinės ir etniškumo problemos

3.5. Ekonominiai faktoriai, lemiantys konfliktus

Ţemėlapis Nr. 3.: „Nepriklausomos Afrikos valstybės“

4. AFRIKOS REGIONINĖS ORGANIZACIJOS IR JŲ VEIKLA

Šiame skyriuje aptariama Afrikos Sąjunga, atskiros didţiausios Afrikos regioninės

4.1. Ekonominio Bendradarbiavimo Vakarų Afrikos Valstybių Organizacijos

4.2. Pietų Afrikos Vystymosi Bendruomenės veikla konfliktų sprendime

4.5. Afrikos regioninių organizacijų ir tarptautinių organizacijų

5. AFRIKOS REGIONINIŲ ORGANIZACIJŲ DALYVAVIMAS

5.1. Afrikos regioninių organizacijų veikla Darfūro konflikto sprendime

I Konflikto fazė – konflikto formavimasis. Darfūro konflikto, pradėjusio formuotis ir

II Konflikto fazė – smurtinis konfliktas. Darfūro smurtinio konflikto oficialia pradţia ir

III Konflikto fazė – konflikto transformacija. Prasidėjus didţiuliams pabėgėlių srautams iš

5.2. Afrikos regioninių organizacijų veikla Somalio konflikto sprendime

I Konflikto fazė – konflikto formavimasis. Analizuojant Somalio konflikto istoriją galima

Straipsniai periodiniuose moksliniuose ţurnaluose:

Straipsniai kituose moksliniuose leidiniuose

Internetinė ţiniasklaida (laikraščiai):

Vyriausybės institucijų, nevyriausybinių, tarptautinių ir regioninių organizacijų informacija ir

You might also like

Vadovas(-ė) Dr. I. Unikaitė-Jakuntavičienė

ApgintaProf. Dr. Šarūnas Liekis_ _