HARUKI

MURAKAMI

IŠ G IR S K VĖJO DA IN Ą

Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė

baltos lankos
 Versta iš:
Haruki Murakami, Kaze no uta o kikey
Kodansha, 1986

Redaktorė
Audronė Daugnoricnė

Maketavo
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
Zigmantas Bulautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti he t kokia forma ar būdu, viešai skelbti,

taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete),
išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti
panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose
arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atga­
minti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais
tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės
Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke
(NBDB).

ISBN 978-9955-23-922-2 KAZE NO UTA O KIKE/ HEAR THE

WIND SI NCI O 1979 by Haruki Murakami
«• (iabija Cepulionytė, vertimas į lietuvių
kalbą, 2017
O Baltų lankų leidyba, 2017
 MANO V IR T U V IN Ė S LITERATŪROS G IM IM A S

Pratarmė dviem trumpiems romanams

Dauguma žmonių - turiu galvoje didžiąją dalį tų,

kurie priklauso Japonijos visuomenei, - baigia uni­
versitetą, tada susiranda darbą, paskui po kurio lai­
ko veda. Netgi aš iš pradžių maniau laikytis tokio
gyvenimo modelio. Ar bent vaizdavausi, kad taip
viskas susiklostys. Tačiau iš tikrųjų aš pirma ve­
džiau, paskui pradėjau dirbti, galiausiai (kažkaip)
sugebėjau pabaigti mokslus. Kitaip tariant, mano
pasirinkta tvarka buvo visiškai priešinga visuotinai
laikomai normalia.
Kračiausi minties dirbti kompanijoje, tad nu­
sprendžiau įkurti savo įstaigėlę, vietą, kur žmonės
galėtų klausytis džiazo įrašų, gauti kavos, užkąsti ir
išgerti. Tai buvo paprastas, netgi, sakyčiau, lengva­
būdiškas sumanymas: tikėjausi, kad, užsiimdamas
tokiu verslu, galėsiu be rūpesčių nuo ryto iki va­
karo klausytis savo mėgstamos muzikos. Problema
buvo ta, kad mes neturėjome pinigų, nes su žmona
susituokėme dar mokydamiesi universitete. Todėl
pirmuosius trejus metus dirbome kaip vergai, neretai
prisiimdami po keletą darbų vienu metu, kad galė­
tume sutaupyti kiek įmanoma daugiau. Vėliau ėjau
ratais per draugus ir gimines, skolindamasis iš jų
tiek pinigų, kiek tik jie galėjo mums skirti. Galiau­
siai, sudėję į krūvą visas vargais negalais sukrapštytas
lėšas, atidarėme nedidelę kavinę-barą Kokubundžyje,
studentų pamėgtame rajone vakarinėje Tokijo dalyje.
Ėjo 1974-ieji.
Tais laikais įkurti savo vietą kainavo gerokai ma­
žiau nei dabar. Jauni žmonės kaip mes, nusprendę bet
kokia kaina išvengti „kompanijos gyvenimo“, vieną
po kitos atidarinėjo mažas įstaigėles - kavines, res­
toranus, įvairenybių parduotuves, knygynus. Keletas
tokių vietų kaimynystėje priklausė mūsų kartos
žmonėms. Kokubundžis buvo išlaikęs stiprią kontr-
kultūros dvasią, nemažai ten besisukinėjusių žmonių
buvo atskilėliai nuo išsikvepiančio studentų judė­
jimo. Visame pasaulyje tai buvo laikai, kai dar galėjai
rasti plyšių sistemoje.
Iš tėvų namų atsigabenau seną savo pianiną ir
savaitgaliais ėmiau rengti gyvos muzikos koncertus.
Kokubundžyje gyveno daug jaunų džiazo muzikantų,
kurie su malonumu (man atrodo) grodavo už ne­
didelį atlygį, kokį galėjome jiems mokėti. Daugelis
jų vėliau tapo žinomais muzikantais. Netgi dabar
retsykiais netikėtai sutinku juos įvairiuose Tokijo
džiazo klubuose.
Nors mes užsiėmėme tuo, kas mums patiko,
nuolat grūmėmės su skolų grąžinimu. Buvome sko­
lingi bankui, buvome skolingi mus parėmusiems
žmonėms. Kartą, nebeišmanydami, kaip sumokėti
mėnesinę įmoką bankui, vėlai naktį sliūkinome gatve
nuleidę galvas ir staiga užkliuvome už tam tikros
sumos pinigų. Nežinau, ar tai buvo tiesiog sutapimas,
ar koks dangiškas įsikišimas, tačiau mums reikėjo
tiksliai tokios sumos. Mokėjimo terminas turėjo
baigtis kitą dieną, taigi radinys buvo iš tiesų pasku­
tinės minutės išsigelbėjimas. (Panašūs keisti įvykiai
nutikdavo įvairiose mano gyvenimo kryžkelėse.)
Dauguma japonų tikriausiai būtų pasielgę teisingai ir
nunešę pinigus į policiją, tačiau mes, pasiekę savo ga­
limybių ribas, negalėjome gyventi, vadovaudamiesi
tokiomis tauriomis nuostatomis.
Nepaisant visko, buvo smagu. Negali būti nė
kalbos. Aš buvau jaunas ir svarbiausia - galėjau išti­
somis dienomis klausytis mėgstamos muzikos, be to,
karaliavau nuosavose mažose valdose. Man nereikėjo
grumdytis sausakimšuose priemiestiniuose trauki­
niuose, dalyvauti protą bukinančiuose posėdžiuose
ar įsiteikinėti nemėgstamam bosui. Užtat turėjau ga­
limybę pažinti pačių įvairiausių žmonių.
Mano trečiasis dešimtmetis praėjo mokant skolas
ir nuo ryto ligi nakties dirbant sunkų fizinį darbą
(gaminant sumuštinius ir kokteilius, išprašinėjant
pro duris įsisiautėjusius klientus). Po kelerių metų
mūsų patalpų šeimininkas nusprendė renovuoti
Kokubundžio pastatą, ir mes išsikėlėme į labiau
šiuolaikišką ir erdvią vietą arčiau Tokijo centro,
Sendagajoje. Mūsų naujose patalpose pakako vietos
pastatyti fortepijoną, tačiau tai dar padidino skolas.
Taigi reikalai nė kiek nepagerėjo.
Kai atsigręžiu atgal, prisimenu tik tai, kaip sun­
kiai dirbome. Manau, kad dauguma žmonių savo
trečią dešimtmetį gyvena palyginti nevaržomi, ta­
čiau mes paprasčiausiai neturėjome laiko mėgautis
„nerūpestingomis jaunystės dienomis“. Vos ne vos
sudūrėme galą su galu. Jei turėdavau laisvo laiko,
leisdavau jį skaitydamas. Šalia muzikos didysis
mano džiaugsmas buvo knygos. Nesvarbu, koks už­
siėmęs ar sutrikęs, ar išsekęs buvau, šitų malonumų
iš manęs niekas negalėjo atimti.
Man bebaigiant trečią savo dešimtį, mūsų Sen-
dagajos džiazo baras pagaliau ėmė rodyti stabilumo
ženklus. Tiesa, mes negalėjome atsikvėpti ir atsipa­
laiduoti, - vis dar turėjome skolų, o mūsų verslas
siūbavo tarp sėkmių ir nesėkmių, - tačiau atrodė,
kad reikalai juda gera linkme.
Vieną gražią 1978-ųjų balandžio popietę ėjau
žiūrėti beisbolo rungtynių Džingu stadione netoli
savo namų ir darbo vietos. Tai buvo Centrinės lygos
sezono atidarymo varžybos, prasidedančios pirmą
valandą „Yakult Swallows1' prieš „Hiroshima Carp“.
Tuomet aš jau buvau „Swallows“ aistruolis ir kartais
ištrūkdavau pažiūrėti rungtynių - vietoj pasivaikš­
čiojimo.
Tuo laikotarpiu „Swallows“ buvo silpna komanda
(jau vien pavadinimas daug sakė), mažo biudžeto,
be spindinčių garsių vardų. Savaime suprantama,
komanda nesimėgavo dideliu populiarumu. Nors
buvo sezono atidarymo rungtynės, vos maža saujelė
aistruolių sėdėjo už išorinio aikštelės lauko. Aš įsi­
taisiau stebėti rungtynių su buteliu alaus rankoje.
Tais laikais stadione nebuvo sėdimų vietų, tik žole
apžėlęs šlaitas. Dangus žėrėjo mėlynai, alus buvo
šaltutėlaitis, o kamuoliukas - akinamai baltas lauko
žalumos fone, pirmosios žalumos, kurią pamačiau
po ilgos pertraukos. „Swallows“ komandoje pir­
masis stojo atmušinėti Deivas Hiltonas, prakaulus
naujokas iš Valstijų, niekam nežinomas žaidėjas. Jis
pradėdavo žaidimu iš metiko pozicijos. Ketvirtas
pagal eilę atmušinėjo Čarlis Manuelis, vėliau iš­
garsėjęs kaip Klivlando „Indians“ ir Filadelfijos
„Phillies“ vadybininkas. Tuomet jis buvo žaidėjas,
pasižymintis stipriu smūgiu, tikras eržilas, japonų
aistruolių pramintas Raudonuoju Demonu.
Regis, tą dieną Hirosimos komandoje pirmasis
kamuoliuką sviedė Joširas Sotokoba. „Yakult“ prieš
jį pasiuntė Takešį Jasudą. Pirmo kėlinuko pabaigoje
Hiltonas nušveitė pirmąjį Sokobos mestą kamuoliuką
į kairį lauką ir lengvai pasiekė antrą bazę. Smagus
pokštelėjimas lazdai atmušus kamuoliuką nuaidėjo
per visą Džingu stadioną. Aplink mane nuskambėjo
pavieniai plojimai. Tą akimirką be jokios priežasties
ir pagrindo - kad ir kas tai būtų - staiga mane per­
vėrė mintis: manauy aš galiu parašyti romaną.
Iki šiol prisimenu tą jausmą. Atrodė, kad kažkas
atvasnoja iš dangaus, o aš tik ištiesiu rankas ir lengvai
sugaunu. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kodėl
tam kažkam pasitaikė įkristi tiesiai man į rankas.
Nežinojau tada, nežinau ir dabar. Kad ir kokia būtų
priežastis, tai nutiko. Tai buvo tarsi apreiškimas.
O gal veikiau Trys Karaliai. Galiu tik pasakyti, kad
mano gyvenimas iš esmės ir negrįžtamai pasikeitė
akimirksniu, kai Deivas Hiltonas smogė tą gražų,
per visą Džingu stadioną nuskambėjusį smūgį.
Po rungtynių (kiek prisimenu, jas laimėjo „Ya-
kult“) sėdau į traukinį, nuvažiavau iki Šindžiuku ir
nusipirkau pluoštą rašomojo popieriaus ir parkerį.
Tais laikais nė kalbos nebuvo apie tekstinius proce­
sorius ir kompiuterius, vadinasi, viską reikėjo rašyti
ranka, kiekvieną hieroglifą atskirai. Mintis apie ra­
šymą man sukėlė naujumo pojūtį, prisimenu, koks
jaudulys mane buvo apėmęs. Buvo praėję tiek daug
laiko nuo tada, kai paskutinį sykį vedžiojau parkerį
popieriumi.
Kiekvieną naktį, grįžęs vėlai iš darbo, sėsdavausi
virtuvėje prie stalo ir rašydavau. Tos kelios valandos

1 0
iki aušros buvo vienintelis laisvas mano laikas. Per
šešis ar panašiai mėnesius parašiau Išgirsk vėjo
dainą. Pirmą juodraštį užbaigiau sulig beisbolo se­
zono pabaiga. Beje* tais metais „Yakult Swallows“,
priešingai visų pranašystėms, laimėjo Centrinės
lygos čempionų taurę, paskui palaužė Ramiojo van­
denyno lygos čempionus, rezultatyviai atakuojan­
čius „Hankyu Braves“ Japonijos čempionate. Tai
buvo iš tiesų nuostabus sezonas, iš džiaugsmo šok­
dinęs „Yakult“ aistruolių širdis.

Išgirsk vėjo dainą yra trumpas kūrinys, artimesnis

novelės žanrui nei romanui. Vis dėlto man užėmė
daug laiko ir pastangų jį pabaigti. Viena priežasčių,
suprantama, buvo ribotas laikas, kurį galėjau skir­
ti šiam darbui, tačiau didesnė bėda buvo ta, kad aš
visai nenusimaniau, kaip rašomi romanai. Tiesą sa­
kant, nors skaičiau įvairiausią literatūrą, - ypač mė­
gau XIX a. rusų klasiką ir kriminalinius amerikiečių
detektyvus, - niekada rimtai nesidomėjau šiuolaiki­
ne japonų literatūra. Taigi neturėjau jokio suprati­
mo, kokią japonų literatūrą tuo metu skaitė žmonės
ir kaip reikėtų kurti romaną japonų kalba.
Keletą mėnesių rašiau pasikliaudamas grynomis
spėlionėmis, pasirinkęs, kaip man atrodė, tinkamą
stilių ir dirbdamas savarankiškai. Tačiau, kai per­
skaičiau savo kūrybos rezultatą, toli gražu nelikau
sužavėtas. Atrodė, kad mano knyga atitiko formalius
romano reikalavimus, tačiau buvo kažkokia nuo­
bodi, ir apskritai manęs nesujaudino. „Jei tokie yra
autoriaus įspūdžiai, - galvojau nusiminęs, - skaity­
tojų reakcija turbūt bus dar griežtesnė. Regis, aš tie­
siog neturiu tam reikalingų sugebėjimų.“ Įprastomis
aplinkybėmis ties tuo būčiau ir sustojęs - tiesiog
nueičiau į šalį. Tačiau Trys Karaliai, aplankę mane
ant žalio Džingu stadiono šlaito, tebebuvo giliai įsi­
rėžę atmintyje.
Žvelgdamas atgalios, suprantu, kad visai nor­
malu, jog tada nesugebėjau sukurti gero romano.
Buvo didžiulė klaida manyti, kad toks vyrukas kaip
aš, kuris gyvenime nebuvo nieko parašęs, staiga ims
ir sukurs kažką nuostabaus. Aš siekiau neįmanomo.
„Liaukis stengęsis parašyti ką nors įmantraus, - pa­
sakiau sau. - Pamiršk tas visas įsakmias nuostatas
apie „romaną“ ir „literatūrą“, dėstyk savo jausmus ir
mintis taip, kaip jie tave aplanko, laisvai, kaip tau
patinka.“
Lengva kalbėti apie laisvą savo potyrių apra­
šymą, tačiau praktiškai tai anaiptol nebuvo paprasta.
Man, visiškam naujokui, buvo netgi labai sunku.
Kad galėčiau viską pradėti iš pradžių, pirmiausia
turėjau atsikratyti rankraštinio popieriaus paketo ir
parkerio. Gulėdami man prieš akis, jie tarytum sakė,
kad aš užsiimu „literatūros rašymu“. Vietoj jų iš
sandėliuko išsitraukiau savo seną „Olivetti“. Tuomet
pabandymui nusprendžiau parašyti romano pradžią

12
anglų kalba. Norėdamas išmėginti, kas tik įmanoma,
pagalvojau, kodėl gi nemetus sau tokio iššūkio.
Nėra reikalo sakyti, kad mano gebėjimai rašyti
anglų kalba nesiekė aukštumų. Turėjau labai ribotą
žodyną, sintaksę irgi buvau menkai įvaldęs. Galėjau
rašyti tik paprastais, trumpais sakiniais. Tai reiškė,
kad nesvarbu, kokios sudėtingos ir gausios mintys
sukosi mano galvoje, negalėjau nė mėginti dėstyti
jų taip, kaip jos mane aplankydavo. Turėjau vartoti
paprastą kalbą, mintis reikšti aiškiai ir suprantamai,
iš aprašymų išvalyti pašalinius riebalus, laikytis
glaustos formos ir viską sutalpinti į riboto dydžio
talpą. Gautas rezultatas buvo šiurkšti, neapdorota
proza. Aš toliau stengiausi išreikšti save tokiu būdu,
ir štai pamažu ėmė ryškėti savitas ritmas.
Gimiau ir augau Japonijoje, tad sistema vardu aš
buvo prisipildžiusi japonų kalbos žodyno ir struk­
tūrų iki sprogimo ribos, nelyginant tvartas, sau­
sakimšas gyvulių. Kai ieškodavau tinkamų žodžių
savo mintims ir jausmams išreikšti, tie gyvuliai im­
davo tarpusavy grumdytis, ir sistema žlugdavo. Ra­
šymas užsienio kalba, nepaisant visų iš to kylančių
suvaržymų, panaikino šią kliūtį. Jis taip pat pastū­
mėjo link atradimo, kad galiu išreikšti savo mintis
ir jausmus, remdamasis ribotais žodžių rinkiniais ir
gramatinėmis struktūromis, jeigu juos veiksmingai
derinsiu ir išmoningai jungsiu tarpusavyje. Galiau­
siai supratau, kad nėra reikalo vartoti daugybės

13
sudėtingų žodžių - aš neturiu stengtis priblokšti
žmonių gražiais posakių viražais.
Gerokai vėliau atradau, kad rašytoja Agota
Kristof yra sukūrusi keletą nuostabių romanų, kurių
stilius kėlė labai panašų įspūdį. Kristof buvo Ven­
grijos pilietė, per 1956 metų sukilimą pasitraukusi
į Nešatelį, į Šveicariją. Ten ji išmoko - ar iš tikrųjų
buvo priversta išmokti - prancūzų kalbą. Kad ir
kaip ten būtų, rašant ta svetima kalba, jai pavyko
sukurti naują, tik jai vienai būdingą stilių. Jis iš­
siskyrė ryškiu ritmiškumu, kylančiu iš trumpų sa­
kinių, visada paprastu, nekeliančiu dviprasmybių
žodynu ir tiksliais, emociniu balastu neperkrau­
tais aprašymais. Jos romanuose tvyrojo paslapties
atmosfera, kelianti užuominų apie svarbius dalykus,
slypinčius po paviršiumi. Kai pirmą sykį susidūriau
su jos kūryba, gerai prisimenu pajutęs kažkokį nos­
talgišką jausmą. Visai atsitiktinai, pirmasis jos ro­
manas Storas sąsiuvinis pasirodė 1986-aisiais, pra­
ėjus septyneriems metams po Išgirsk vėjo dainą.
Patyręs netikėtą rašymo užsienio kalba rezul­
tatą ir įgijęs savitą kūrybos ritmą, aš nunešiau savo
„Olivetti“ atgal į sandėliuką, vėl išsitraukiau pluoštą
rankraštinio popieriaus ir parkerį. Tada prisėdau ir
„išverčiau“ į japonų kalbą vieną ar du skyrius, kuriuos
buvau parašęs angliškai. Tiesa, pasakyti „perkėliau“
būtų tiksliau, nes tai nebuvo pažodinis vertimas.
Šiame procese savaime atsirado naujas japonų kalbos

14
stilius. Stilius, kuris bus mano. Stilius, kurį aš pats
atradau. „Dabar man aišku, - pagalvojau. - Štai kaip
aš turiu rašyti.“ Tai buvo nušvitimo akimirka, kai
tartum šydas nukrito man nuo akių.
Kai kurie žmonės man sakė: „Tavo kūrinys at­
rodo tarsi verstinis.“ Tikslios šio teiginio prasmės
negaliu perprasti, bet manau, kad jis pataiko į de­
šimtuką vienur, tačiau prašauna pro šalį kitur.
Pirmo mano romano pradžia buvo „išversta“ beveik
tiesiogine šio žodžio prasme, todėl pastebėjimas
nėra visiškai klaidingas; tačiau jis taikytinas tik pa­
čiam mano rašymo procesui. Rašydamas iš pradžių
angliškai, o paskui „išversdamas“ į japonų kalbą,
viso labo siekiau sukurti nepagražintą „neutralų“
stilių, kuris leistų man laisviau judėti. Man nerū­
pėjo išrasti minkštesnę japonų kalbos formą. No­
rėjau įdiegti japonų kalbos tipą, kiek įmanoma la­
biau nutolusį nuo vadinamosios literatūrinės kalbos
tam, kad galėčiau kalbėti natūraliu balsu. Tai reika­
lavo žūtbūtinių pastangų. Pasakysiu jums dar dau­
giau - galbūt tuo metu aš laikiau japonų kalbą ne
daugiau kaip funkcionaliu įrankiu.
Kai kurie mano kritikai ten įžvelgė grėsmingą
įžeidimą mūsų nacionalinei kalbai. Tačiau kalba
yra labai tvirtas darinys, jos jėgą palaiko ilgaamžė
istorija. Kaip bebūtų su ja elgiamasi, jos autono­
mijos neįmanoma sunaikinti ar rimtai pažeisti,
netgi jei tas santykis ganėtinai šiurkštus. Kiekvienas
rašytojas turi prigimtinę teisę eksperimentuoti su
kalbos galimybėmis visais sumanytais būdais - be
tokio avantiūrizmo niekada negimtų kas nors nauja.
Mano japonų kalbos stilius skiriasi nuo Tanidzakio
kaip ir nuo Kavabatos. Tai visiškai suprantama. Juk
pagaliau aš esu kitas vyrukas, aš nepriklausomas
rašytojas, vardu Haruki Murakami.

Vieną saulėtą pavasario sekmadienio rytą sulaukiau

literatūros žurnalo Gundzo redaktoriaus skambu­
čio, kuris man pranešė, kad Išgirsk vėjo dainę at­
rinktas į finalininkų sąrašą debiutuojančio rašytojo
premijai. Nuo sezono atidarymo rungtynių Džingu
stadione buvo praėję beveik metai, man sukako tris­
dešimt. Buvo apie vienuolikta valanda ryto, aš dar
kietai miegojau po praėjusios nakties darbų iki vė­
lumos. Netvirta ranka nukėliau ragelį ir iš pradžių
nesupratau, kas kalba kitame laido gale ir ką nori
man pasakyti. Jeigu atvirai, aš buvau gerokai pri­
miršęs, kad išsiunčiau Išgirsk vėjo dainę į Gundzo
redakciją. Vos tik užbaigus rankraštį ir atidavus jį
į kitas rankas, mano troškimas rašyti apskritai at­
slūgo. Rašymas buvo, taip sakant, nepaklusnumo
aktas, - rašiau labai lengvai, kaip man ėjosi, - todėl
mintis, kad kūrinys gali būti atrinktas į finalinin­
kų sąrašą, nė nebuvo šovusi į galvą. Tiesą sakant,
išsiunčiau savo vienintelį egzempliorių. Jeigu jo
nebūtų atrinkę, jis turbūt būtų pražuvęs amžiams.
(Gundzo negrąžindavo atmestų rankraščių.) Be to,
tikriausiai niekada nebūčiau parašęs kito romano.
Gyvenimas yra keistas.
Redaktorius pasakė, kad liko penki finalininkai,
įskaitant mane. Aš nustebau, bet tuo metu buvau
labai mieguistas, todėl gerai neįsisąmoninau, kas nu­
tiko. Atsikėliau, nusiprausiau, apsirengiau ir išėjau
su žmona pasivaikščioti. Mums einant pro pradinę
mokyklą, pastebėjau krūmuose besislepiantį kar­
velį keleivį. Paėmęs jį ant rankų, pamačiau, kad jo
sparnas gali būti lūžęs. Ant kojos matėsi pritvirtintas
metalinis žiedas. Švelniai suėmęs į rankas, nešiau jį
į artimiausią policijos postą, Aojama-Omotesando.
Kol ėjau šalutinėmis Haradžiuku gatvelėmis, sužeisto
karvelio šiluma sruveno man į delnus. Jaučiau, kaip
jis virpėjo. Sekmadienis buvo šviesus ir skaidrus, me­
džiai, pastatai, parduotuvių vitrinos gražiai žaižaravo
pavasario saulėje.
Ir tuomet man toptelėjo. Aš laimėsiu premiją.
Ir aš tapsiu romanistu, kuris sulauks tam tikros
sėkmės. Nors tai buvo tik įžūli prielaida, tą akimirką
aš neabejojau, kad taip įvyks. Buvau visiškai tikras.
Ne teoriškai, bet tiesiogiai ir intuityviai.
Kitais metais parašiau 1973-iųjų kinišką biliardą
kaip Išgirsk vėjo dainą tęsinį. Aš vis dar laikiau
džiazo barą, taigi 1973-iųjų kinišką biliardą taip
pat rašiau naktimis prie virtuvinio stalo. Šiuos du
kūrinius virtuviniais romanais vadinu su meile,

17
atmiešta lengvu drovuliu. Netrukus po to, kai užbai­
giau 1973-iųjų kinišką biliardą, nusprendžiau tapti
profesionaliu rašytoju, ir mes pardavėme verslą. Ne­
delsdamas sėdau dirbti prie pirmo didelės apimties
romano Avies medžioklė, kurį laikau tikrąja savo,
kaip romanisto, karjeros pradžia.
Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikš­
mingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie
niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Ne­
panašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau
aš niekada nepamiršiu jų draugystės. Tuometiniame
mano gyvenime jie buvo brangūs ir svarbūs. Jie
šildė man širdį ir drąsino mane, einantį savo keliu.
Aš vis dar prisimenu, visiškai aiškiai, kaip jau­
čiausi tada, kai kažkas, kad ir kas tai būtų, atvas-
nojo man į rankas ant žolės už išorinio lauko tvoros
Džingu stadione prieš trisdešimt metų; lygiai taip
pat aiškiai prisimenu sužeisto karvelio šilumą, kai
pakėliau jį tomis pačiomis rankomis pavasario po­
pietę metais vėliau, prie Sendagajos pradinės mo­
kyklos. Tie pojūčiai sukyla kaskart, kai susimąstau,
ką man reiškia rašyti romanus. Tokie taktiliniai pri­
siminimai moko mane tikėti kažkuo, ką nešiojuosi
savyje, ir svajoti apie jo siūlomas galimybes. Kaip
nuostabu, kad tie pojūčiai gyvena manyje iki šiol.

Haruki Murakami, 2014 m. birželis

(Iš anglų kalbos vertė Gabija Čepui ionytė)

1 8
 1.

„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos

nevilties/4
Taip man kalbėjo vienas rašytojas, su kuriuo atsi­
tiktinai susipažinau studijų metais. Tikrąją tų žodžių
prasmę supratau gerokai vėliau, tačiau tuomet juos
priėmiau kaip paguodą. Kad tobulų tekstų nebūna.
Vis dėlto kaskart, kai imdavausi ką nors rašyti,
mane apimdavo beviltiškumo jausmas. Todėl, kad
mano gebėjimas rašyti ribojosi vos keliomis sri­
timis. Tarkime, galėjau parašyti ką nors apie dram­
blius, tačiau turbūt nebūčiau sugebėjęs išspausti nė
eilutės apie dramblių dresuotojus.
Aštuonerius metus bandžiau išspręsti tą dilemą.
Aštuonerius metus. Ištisus mėnesius ir metus.
Be abejo, kol esi nusiteikęs mokytis iš pačių įvai­
riausių patirčių, senti nėra taip skausminga. Tai aki­
vaizdu.

19
 Stengiausi gyventi laikydamasis šios nuostatos
vos perkopęs dvidešimt. Dėl to sulaukiau ne vieno
skaudaus smūgio, buvau apgautas, buvau neteisingai
suprastas, bet tuo pat metu išgyvenau ir daug ne­
įprastų patirčių. Pasirodydavo įvairiausių žmonių,
jie pasakodavo man savo istorijas, paskui pereidavo
manimi tarsi kaukšėdami per tiltą ir daugiau nebe­
grįždavo. Visą tą laiką buvau kietai sučiaupęs lūpas,
nieko nepasakojau. Ir taip sulaukiau paskutinių
savo trečiosios dešimties metų.

Dabar aš jums papasakosiu.

Žinoma, nesu išsprendęs nė vienos problemos,
ir, man baigus pasakoti, galbūt viskas taip ir liks,
kaip buvo iš pradžių. Juk galų gale rašymas nėra
būdas save išgydyti, o tik menkas bandymas eiti ta
linkme.
Vis dėlto kalbėti sąžiningai yra nepaprastai
sunku. Kuo labiau stengiuosi būti atviras, tuo giliau
tie teisingi žodžiai grimzta į tamsos gelmes.
Neketinu teisintis. Kad ir kaip būtų, tai, kas čia
parašyta, yra geriausia, ką sugebu šiuo metu. Ne­
turiu ko pridėti ar atimti. Tačiau galvoju sau: „Jei
viskas klostysis gerai, galbūt kada nors, po kelerių
metų ar dešimtmečių man pavyks atrasti save, iš­
gelbėtą ir išganytą. Ir tuomet drambliai sugrįš į ly­
gumas, o aš pradėsiu kalbėti apie pasaulį gražesniais
žodžiais.“

20
Apie rašymą daug ką sužinojau iš Dereko Hartfil-
do. Turbūt turėčiau sakyti, kad beveik viską. Deja,
pats Derekas Hartfildas visomis prasmėmis buvo
nevykęs rašytojas. Paskaitykite jo kūrinius, ir patys
tuo įsitikinsite. Stilius klampus, istorijos neapgalvo­
tos, temos paikos. Tačiau, nepaisant visko, jis buvo
vienas tų retų rašytojų, kurie mokėjo kovoti savo
ginklu pasirinkę plunksną. Mano nuomone, kovin­
ga laikysena Hartfildas nė kiek nenusileido kitiems
savo kartos rašytojams, tokiems, kaip Hemingvėjus
ir Ficdžeraldas. Nelaimė, patsai Hartfildas nesuge­
bėjo iki galo aiškiai įžvelgti savo kovų priešininko.
Nieko nuostabaus - tokie jau tie nevykėliai.
Jis mirė po aštuonerius metus ir du mėnesius tru­
kusios nevykėliškos kovos. Vieną saulėtą 1938 metų
birželio sekmadienio rytą, dešinėje rankoje laiky­
damas Hitlerio portretą, o kairėje - išskleistą skėtį,
nušoko nuo Empire State Building stogo. Jo mirtis,
kaip ir gyvenimas, nesukėlė ypatingo atgarsio.

Pasibaigusio tiražo ir daugiau nebeperleista pirmoji

Hartfildo knyga man atsitiktinai pakliuvo į rankas per
vasaros atostogas po devintos klasės, kai kankinausi
nuo baisaus odos uždegimo tarpukojyje. Tą knygą man
dovanojęs dėdė po trejų metų susirgo žarnyno vėžiu.
Supjaustytas skersai išilgai ir prismaigstytas plastikinių

21
vamzdelių į visas kūno angas, jis mirtimi išsivadavo iš
kančių. Kai paskutinį kartą jį mačiau, jis buvo paruda­
vęs ir susitraukęs kaip kokia gudri beždžionė.

Iš viso aš turėjau tris dėdes. Vienas žuvo Šanchajaus

apylinkėse. Pasibaigus karui, po dviejų dienų užlipo
ant savo paties užkastos minos. Vienintelis likęs gy­
vas dėdė ėmėsi masažisto amato ir uždarbiaudamas
keliavo per visus šalies kurortus.

Štai ką rašo Hartfildas apie gerus tekstus:

„Rašymo veiksmas yra ne kas kita, kaip matuoti
atstumą tarp savęs ir supančios aplinkos. Tam rei­
kalingas nejautrumas, o liniuotė“ (Kodėl yra blogai
jaustis gerai?, 1939).

Gniauždamas rankoje liniuotę, baimingai pra­

dėjau stebėti aplinką tais metais, kai žuvo prezi­
dentas Kenedis. Nuo to laiko praėjo penkiolika
metų. Tiesą sakant, per tuos penkiolika metų aš
atsikračiau įvairių dalykų. Kaip sugedus lėktuvui,
norint sumažinti jo svorį, išmetami kroviniai, iš­
metamos sėdynės, o galiausiai išmetamos vargšės
stiuardesės, taip ir aš per penkiolika metų išmečiau
viską, tik mainais beveik nieko neįgijau.

22
 Nežinau, ar tai buvo teisinga, ar ne. Net jei ir
jaučiau palengvėjimą, mane apima didelis siaubas
pagalvojus, ką turėsiu sukaupęs senatvėje, lauk­
damas mirties. Kai mane sudegins, vargu ar liks
nors vienas kaulelis.
„Tamsių sielų žmonės sapnuoja tik tamsius
sapnus. O dar tamsesnių sielų - tik sapnuoja, ir nieko
daugiau“, - sakydavo mano dabar jau mirusi senelė.
Tą naktį, kai senelė mirė, pirmiausia aš ištie­
siau rankas ir švelniai užmerkiau jai vokus. Sulig
akimirksniu, kai užspaudžiau vokus, septyniasde­
šimt devynerius metus jos nešiotos svajonės ramiai
išnyko nelyginant trumpo vasaros lietaus lašai ant
asfalto, ir nieko nebeliko.

Dar sykį rašau apie tekstus. Paskutinį kartą.

Man tekstų rašymas yra labai skausmingas
darbas. Būna, kad per mėnesį negaliu parašyti nė
eilutės, o pasitaiko, kad parašau visą tekstą darbuo­
damasis be pertraukos per tris dienas ir tris naktis -
toks tai nenuspėjamas dalykas.
Tačiau, nepaisant visko, rašyti tekstus yra ma­
lonus užsiėmimas. Nes, palyginti su kančia gyventi,
o juolab suteikti tam prasmę, tai labai paprasta.
Tą tiesą suvokiau turbūt būdamas keliolikos metų
ir iš nuostabos visą savaitę negalėjau kalbėti. Užtenka
vos truputį įdarbinti dvasią, ir pasaulis paklūsta

23
mano valiai, vertybės apsiverčia, laiko tėkmė pasi­
keičia... Taip man tada atrodė.
Savo nelaimei, tik gerokai vėliau supratau, kad
tai buvo spąstai. Sąsiuvinio lape per vidurį nubrėžęs
liniją, kairėje pusėje ėmiau rašyti, ką per tą laiką
įgijau, o dešinėje rašiau, ką praradau. Ką praradau,
ką sutrypiau, ką lengvai praleidau pro akis, ką pa­
aukojau, ką išdaviau... Nesugebėjau surašyti visko
iki galo.
Tarp mūsų pastangų suvokti ir tikrojo suvokimo
veriasi gili praraja. Kad ir kokią ilgą liniuotę tu­
rėtum, jos gylio neišmatuosi. Čia galiu parašyti viso
labo tik sąrašą. Tai - ne romanas, ne literatūros kū­
rinys ir ne menas. Tik paprastas užrašų sąsiuvinis,
kuriame lapai per vidurį padalyti linija. Pamokymų
jame gal ir atrasite.
Jei jums reikia meno ir literatūros, skaitykite,
ką parašė graikai. Nes rastis tikram menui neišven­
giamai būtina vergovinė santvarka. Kaip senovės
Graikijoje - vergai dirbo laukus, gamino valgį, ir­
klavo galeras, o tuo metu piliečiai, įsitaisę po Vidur­
žemio jūros saule, mėgavosi poezijos rašymu, įnikę
sprendė matematikos uždavinius. Toksai yra menas.
Žmonės, kurie trečią valandą nakties nuščiuvu-
siose virtuvėse naršo šaldytuvus, sugeba rašyti tik
tokius tekstus. Toks žmogus esu aš.
 2.

Ši istorija prasidėjo 1970 metų rugpjūčio 8 dieną ir

po 18 dienų, tai yra tų pačių metų rugpjūčio 26 die­
ną, baigėsi.

3.

- Turčiai... visi jie... šūdžiai.

Užsikvempęs alkūnėmis ant baro, pasisukęs į
mane, desperatiškai šaukė Pelė.
O gal Pelės pašnekovas buvo už manęs sto­
vintis kavos malimo aparatas? Aš ir Pelė sėdėjome
prie baro vienas šalia kito, ir nebuvo nė mažiausio
reikalo pasisukus į mane šaukti. Šiaip ar taip, kaip
įprastai būna Pelei išsirėkus, dabar jis su pasitenki­
nimu veide skaniai gurkšnojo alų.
Tiesa, aplinkui niekas nė nemanė kreipti dė­
mesio į Pelės šauksmus. Ankštas baras buvo sausa­
kimšas lankytojų ir visi, kaip Pelė, vieni kitiems gar­
siai šūkavo. Vaizdas tarsi skęstančiame keleiviniame
laive.
- Utėlės, - pasakė Pelė ir su pasibjaurėjimu p a ­
purtė galvą.
- Juk tie tipai patys nieko nesugeba. Vos pam a­
čius tas turtuolių fizionomijas mane verčia vemti.

25
 Aš tylomis linktelėjau, neatitraukdamas lūpų nuo
šviesiai žalsvo alaus bokalo. Staiga nutilęs, Pelė ėmėsi
vartalioti ant baro prekystalio sudėtas plaštakas lai­
bais pirštais, tarsi šildytųsi prie laužo, ir kelis kartus
jas įdėmiai apžiūrėjo. Netekęs kantrybės, užverčiau
galvą į lubas. Naujo pokalbio nepradėsime, kol jis
nuodugniai, vieno po kito neištyrinės visų dešimt
savo pirštų. Visada taip.

Per vasarą mes su Pele tarsi apsėsti išgėrėme visą 25

m etrų ilgio baseiną alaus ir nuklojome Džei baro
grindis 5 centim etrų storio pistacijų lukštų danga.
Antraip tą vasarą būtume mirę iš nuobodulio.
Šalimais Džei baro kabėjo nuo tabako dervų p a ­
rudavęs raižinys. Neturėdam as ką veikti ir n u o b o ­
džiaudamas, žiūrėdavau į jį valandų valandas, bet
man nė kiek neįgrisdavo. Raižinio raštai, nelygi­
nant Roršaro teste, man prim inė dvi priešpriešiais
sėdinčias ir subliūškusiais teniso kamuoliukais
besisvaidančias žalias beždžiones. Kai pasakiau
tai barm enui Džei, jis akimirką įsistebeilijo į p a ­
veikslą, o paskui nenorom is tarė, kad iš tiesų taip
ir atrodo.
- Kažin, ką tai galėtų reikšti? - pasiteiravau jo.
- Beždžionė kairėje - tai tu, o dešinėje - aš. Aš
tau metu skardinę alaus, o tu man atgal atmeti pi­
nigų.
Susidomėjęs gurkštelėjau alaus.

2 6
 - Mane ima pykinti, - kaip įprastai, pakartojo
Pelė baigęs nužiūrinėti savo pirštus.
Ne dabar Pelė pradėjo koneveikti turtuolius, o
ir iš tiesų jų siaubingai nekentė. Kalbant apie paties
Pelės šeimą, ji buvo ganėtinai turtinga, bet kaskart,
kai tai prikišdavau Pelei, jis atsakydavo: „Ne mano
kaltė.“ Retsykiais (dažniausiai padauginęs alaus)
sakydavau jam: „Ne, tai - tavo kaltė“, bet paskui,
tai pasakius, mane apimdavo blogas ūpas. Nes Pelės
atsikalbinėjimuose buvo ir dalis tiesos.
- Kaip manai, kodėl aš nekenčiu turtuolių? - tą
vakarą tęsė Pelė. Pirmą kartą mūsų pokalbis p a ­
žengė taip toli.
Papurčiau galvą tarsi sakydamas, kad nežinau.
- Todėl, kad iš tikrųjų turtuoliai apie nieką ne­
galvoja. Be žibintuvėlio ir liniuotės nė savo šiknos
nenusikrapštytų.
Atvirai kalbant, Pelė mėgo tokius posakius.
- Tikrai?
- Taip. Tie tipai nemąsto apie svarbius dalykus.
Tik apsimeta, kad mąsto. Žinai, kodėl?
- Nagi?
- Todėl, kad nėra reikalo. Žinoma, tam, kad pra-
turtėtum , reikia truputį pakrutinti smegenis, tačiau
būti turtuoliu nieko nereikia. Lygiai taip, kaip dirb­
tiniam Žemės palydovui nereikia degalų. Gali sukti
ir sukti ratus toje pačioje vietoje. Bet aš ne toksai,
ir tu į juos nepanašus. Gyvendamas turi be paliovos

2 7
galvoti. Pradedant rytdienos oru ir baigiant vonios
kaiščiu. Argi ne?
- Aha, - pritariau aš.
- Tokie dalykai.
Išsakęs viską, ką norėjo, Pelė išsitraukė iš kišenės
popierinę nosinaitę ir atsainiai su garsu nusišnypštė
nosį. Aš negalėjau suprasti, kiek rimtai kalbėjo Pelė.
- Bet galų gale mes visi mirsime, - tariau aš p ro ­
vokuojamai.
- Tai žinoma. Visi kada nors mirs. Tačiau iki tol
reikia nugyventi penkiasdešimt metų, o nugyventi
penkiasdešimt metų mąstant apie įvairius dalykus
yra nepalyginti sunkiau nei nugyventi penkis tūks­
tančius metų nieko negalvojant. Argi ne?
Gryna teisybė.

4.

Pirmą kartą sutikau Pelę pavasarį prieš trejus m e­

tus. Tai buvo pirmieji mūsų metai universitete, ir
mes abu buvome gerokai įkaušę. Todėl visiškai ne­
prisimenu, kokiomis aplinkybėmis ryte po keturių
atsidūriau kartu su Pele jo juodame „Fiat 600“. Gal
turėjome bendrų pažįstamų?
Šiaip ar taip, buvome visiškai nusitašę ir lėkėme
spidometro rodyklei rodant daugiau nei 80 km.
Visai nenuostabu, kad, smagiai prasiveržę pro parko

2 8
pinučius, išlaužę azalijų gyvatvorę, beatodairiškai
rėžėmės į akmeninį stulpą. Stebuklas, kad nepaty­
rėme nė menkiausių sužalojimų.
Išsiblaivęs nuo šoko, išspyriau sulaužytas mašinos
dureles ir išlipau lauk. Fiato variklio dangtis gulėjo
nuskriejęs kokius dešimt metrų iki pat beždžionių
narvo, mašinos priekyje buvo stulpo formos įlinkis, o
staiga iš miegų pažadintos beždžionės netvėrė pykčiu.
Pelė, nepaleisdamas vairo iš rankų, rietėsi lyg
lūžęs pusiau, bet jis nebuvo sužalotas, o paprasčiau­
siai varė ant prietaisų skydelio prieš valandą suval­
gytą picą. Užlipęs ant mašinos stogo, stebėjau jį pro
stiklinį liuką.
- Ar tau viskas gerai?
- Taip, tik šiek tiek padauginau. Kur matyta ši­
taip vemti.
- Sugebėsi išlipti?
- Padėk man.
Pelė išjungė variklį, įsimetė į kišenę cigarečių
pakelį nuo prietaiso skydelio ir, vangiai įsitvėręs
man į ranką, užsiropštė ant mašinos stogo. Įsitaisę
ant fiato stogo vienas šalia kito, stebėjome brėkš­
tantį dangų ir tylėdami surūkėme po kelias ciga­
retes. Aš kažkodėl prisiminiau karinį filmą su Ri­
čardu Bertonu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį.
Nežinau, apie ką galvojo Pelė.
- Klausyk, mes tikri laimės kūdikiai, - po kokių
penkių minučių tarė Pelė. - Tik pažiūrėk. Nė vieno
sužeidimo. Ar gali patikėti?

2 9
 Aš linktelėjau.
- Bet mašinai tai galas, - pasakiau.
- Neimk į galvą. Mašiną galima naują nusipirkti,
o laimės už jokius pinigus negausi.
Truputį nustebęs pažvelgiau į Pelę.
- Tu turtingas?
- Regis, taip.
- Tuomet gerai.
Pelė nieko neatsakė, tik nepatenkintas kelis
kartus palingavo galvą.
- Vis dėlto mes - laimės kūdikiai.
- Iš tiesų.
Pelė sumygo cigaretę į teniso batelio padą ir nu-
spriegė nuorūką beždžionių narvo link.
- Klausyk, sudarykim komandą? Neabejoju,
kad mums viskas eisis puikiai.
- Nuo ko pradėsim?
- Nuo alaus.
Iš automato netoliese nusipirkę kokį pustuzinį
skardinių alaus, nuėjome prie jūros ir, išsitiesę p a ­
plūdimyje, jas ištuštinome. Paskui žiūrėjome į jūrą.
Buvo nuostabiai gražus oras.
- Vadink mane Pele, - tarė jis.
- Kaip tau prilipo toks vardas?
- Pamiršau. Tai buvo gana seniai. Iš pradžių jau­
čiausi keistai, bet dabar jau nebe. Prie visko galima
priprasti.
Išsvaidę į jūrą visas iki vienos tuščias alaus skardines,
įrėmėme nugaras į kranto sutvirtinimą, užsitraukėme

3 0
ant galvų švarkus ir valandėlę numigome. Nubudęs,
pajutau esąs kupinas neįprastos gyvybinės energijos.
Koks keistas jausmas.
- Dabar galėčiau nubėgti šimtą kilometrų, - p a ­
sakiau Pelei.
- Aš irgi, - atsakė Pelė.

Tačiau tai, ką iš tiesų turėjome padaryti, buvo da­

limis per trejus metus sumokėti savivaldybei sodo
remonto išlaidas su procentais.

5.

Atrodo, kad Pelė visai neskaito knygų. Nesu m a­

tęs jo skaitant kokį spausdintą žodį, išskyrus spor­
to laikraščius ir paštu siunčiamas reklamas. Mano
skaitomas knygas laikui užmušti jis smalsiai nužiū-
rinėdavo tarsi musė musmušį.
- Kodėl tu skaitai tas knygas?
- O kodėl tu geri alų? - į klausimą atsakiau klau­
simu, po kąsnelį valgydamas tai m arinuotą stauridę,
tai daržovių salotų ir nežiūrėdamas Pelės pusėn.
Pelė giliai susimąstė, o po kokių penkių minučių
pravėrė burną:
- Alaus gerumas tas, kad jis virsta šlapimu ir
pasišalina. Kaip beisbole du autai vienu metimu, ir
nieko nelieka.

3 1
 Tai pasakęs, Pelė laukė mano atsakymo. Užsi­
gerdamas alumi, nurijau paskutinį stauridės kąsnį,
tada pastūmiau į šalį lėkštę ir, paėmęs pradėtą skai­
tyti knygą Jausmų ugdymas, ūmai perverčiau jos
puslapius.
- Todėl, kad Floberas jau miręs.
- O gyvų rašytojų knygų neskaitai?
- Neskaitau, nes gyvų rašytojų kūryba bevertė.
- Kodėl?
- Todėl, kad mirusiesiems paprastai viską atlei­
džiu, - atsakiau, žiūrėdamas per viduryje baro pre­
kystalio pastatytą portatyvinį televizorių pakarto­
tinai rodomą „Route 66“.
- O kaip dėl gyvų žmonių? Ir jiems paprastai
neatleidi?
- Nežinau. Nesu apie tai daug mąstęs. Bet turbūt
taip, jei pasijausčiau esąs užspeistas į kampą. Turbūt
negalėčiau atleisti.
Priėjo Džei, pastatė prieš mus du naujus butelius
alaus ir nuėjo.
- Ką darysi neatleidęs?
- Miegosiu apsikabinęs pagalvę.
Pelė sutrikęs palingavo galvą.
- Keista. Aš to gerai nesuprantu, - tarė Pelė.
Aš įpyliau Pelei į bokalą alaus, bet jis vis dar su­
sirietęs mąstė.
- Paskutinį sykį skaičiau knygą praėjusių metų
vasarą, - pasakė Pelė. - Neprisimenu nei pavadi­
nimo, nei autoriaus. Kodėl skaičiau tą knygą, irgi

3 2
pamiršau. Šiaip ar taip, tai buvo moters rašytas ro­
manas. Pagrindinė veikėja - garsi mados dizainerė,
trisdešimties metų moteris. Taigi, ji sau įsikalė, kad
susirgo nepagydoma liga.
- Kokia liga?
- Pamiršau. Vėžiu, ar panašiai. Ar yra daugiau
nepagydomų ligų?.. Taigi, ji nuvažiavo į vasarvietę
prie jūros ir visą laiką masturbavosi. Ir vonios kam ­
baryje, ir miške, ir lovoje, ir jūroje, žodžiu, įvairiau­
siose vietose.
- Jūroje?
- Taip... Ar gali patikėti? Ir kodėl apie tai reikia
rašyti romanuose? Juk be to yra daugybė kitų da­
lykų, kuriuos verta aprašyti?
- Na...
- Atleiskite man, bet tokie romanai... Vemti
verčia.
Aš pritariau.
- Aš tai rašyčiau visai kitokį romaną.
- Pavyzdžiui?
Pelė galvojo, pirštu braukydamas žalią alaus b o ­
kalo stiklą.
- Kaip tau tokia istorija? Laivas, kuriuo plau­
kiau per Ramųjį vandenyną, nuskęsta. Įsitvėręs į
gelbėjimo ratą, aš plūduriuoju vienui vienas naktį
jūroje, žiūrėdamas į žvaigždes. Tyli, rami naktis.
Staiga priešpriešiais, įsitvėrusi į gelbėjimo ratą, iš­
nyra jauna mergina, ji plaukia manęs link.
- Ar mergina graži?

33
 - Dar klausi.
Gurkštelėjęs alaus, papurčiau galvą.
- Skamba kvailai? Paklausyk toliau.
Tuomet mes, plūduriuodam i jūroje vienas šalia
kito, imame šnekučiuotis. Apie praeitį ir ateitį, apie
pomėgius, apie tai, su kiek moterų miegojau, apie
televizijos laidas, apie vakar sapnuotus sapnus ir pa­
našiai. Paskui abu geriame alų.
- Ei, palauk. O iš kur imat alaus?
Pelė šiek tiek pagalvojo.
- Alus atplaukia. Alaus skardinės atplaukia iš
laivo valgyklos. Kartu su sardinių konservais. Ar
gerai?
- Taip.
- Tuomet išaušta rytas. „Ką dabar darysim?“ -
klausia manęs mergina. „Čia kažkur turėtų būti sala.
Aš ten plauksiu“, - sako mergina. „Bet salos gali ir
nebūti. Jau geriau plūduriuokime čia, gurkšnodami
alų ir laukime gelbėtojų sraigtasparnio“, - sakau aš.
Tačiau mergina viena sau nuplaukia.
Čia Pelė atsidūsėjęs gurkšteli alaus.
- Dvi dienas ir dvi naktis plaukusi be jokio poilsio
mergina galiausiai pasiekia salą. O mane pačiame
gražume, nespėjusį išsiblaivyti, išgelbėja straigta-
sparnis. Vėliau, praėjus keleriems metams, mes abu
netikėtai susiduriame mažame bare kaimynystėje.
- Ir tuomet vėl kartu geriate alų?

34
 - Argi neliūdna?
- Na, taip, - atsakiau aš.

6.

Pelės romanas turi du puikius bruožus. Pirmiausia

ten nėra sekso scenų, o antra - jame niekas nem irš­
ta. Juk ir taip žmonės miršta, ir miega vieni su ki­
tais. Toks yra gyvenimas.

- Manai, kad aš klydau? - paklausė mergina.

Pelė gurkštelėjo alaus ir lėtai papurtė galvą.
- Tiesą sakant, visi klysta.
- Kodėl taip manai?
- Hmm, - urgztelėjęs Pelė aplaižė viršutinę lūpą.
Atsakymo nebuvo.
- Aš yriausi į salą iš visų jėgų, net atrodė, kad
rankos nutrūks. Buvo taip sunku, kad galvojau, jog
mirsiu. Ir štai apie ką be perstojo mąsčiau. Turbūt aš
esu neteisi, o tu teisus. Kaip tu gali sau plūduriuoti
ir nieko nedaryti, kai aš taip kankinuosi?
Tai pasakiusi, mergina lengvai nusijuokė, o
paskui liūdnokai nuleido žvilgsnį. Pelė pasimuistė

35
ir be jokio tikslo ėmė naršyti po kišenes. Po trejų
metų pertraukos nesąmoningai panoro rūkyti.

- Ar norėjai, kad mirčiau?

- Truputėlį.
- Tikrai tik truputėlį?
- ...neprisimenu.
Kurį laiką abu tylėjo. Pelė pajuto, kad reikia ką
nors pasakyti.
- Žinai, žmonės nuo pat gimimo nėra lygūs.
- Kieno tai žodžiai?
- Džono F. Kenedžio.

7.

Nuo mažumės aš buvau labai nekalbus berniukas.

Susirūpinę tėvai nuvedė mane pas pažįstamą psi­
chologą.
Daktaro namas stovėjo ant kalvos, nuo kurios
vėrėsi jūra. Man atsisėdus ant sofutės saulės ryškiai
nušviestame daktaro kabinete, elegantiška pusamžė
jo žmona atnešė šaltų apelsinų sulčių ir dvi spurgas.
Stengdamasis neapsibarstyti kelių cukraus pudra, su­
valgiau pusę spurgos ir išgėriau visas apelsinų sultis.
- Ar nori dar sulčių? - paklausė daktaras, o aš p a ­
purčiau galvą. Mes sėdėjome dviese vienas priešais

3 6
kitą. Ant sienos priešais kabėjo Mocarto portretas.
Jis su gailesčiu dėbsojo į mane tarsi baikšti beždžio­
nėlė.
- Seniai seniai kalnuose gyveno geraširdis ožys.
Kokia nuostabi įžanga. Užsimerkęs pamėginau
įsivaizduoti geraširdį ožį.
- Ožiui ant kaklo karojo sunkus auksinis laik­
rodis, ir eidamas ožys sunkiai stenėjo. Reikia p a ­
sakyti, kad laikrodis buvo neįtikėtinai sunkus, ne­
gana to, sugedęs ir nerodė laiko. Kartą pas ožį atėjo
jo draugas zuikis ir sako: „Klausyk, ožy, kodėl tu
vaikštai pasikabinęs tą sugedusį laikrodį? Jis atrodo
toks sunkus, be to, iš jo jokios naudos.“ - „Laikrodis
iš tiesų sunkus, - atsakė ožys, - bet aš prie jo p ri­
pratęs. Nors jis ir sunkus, ir neveikiantis.“
Tai pasakęs, daktaras nugėrė savo apelsinų sulčių
ir šypsodamasis pažvelgė į mane. Aš tylėdamas lau­
kiau pasakojimo tęsinio.
- Kartą ožio gimtadienio proga zuikis padova­
nojo jam mažą dėžutę, perrištą dailiu kaspinu. Joje
buvo žvilgantis, labai lengvas, bet tiksliai einantis
naujas laikrodis. Ožys labai apsidžiaugė, užsikabino
laikrodį ant kaklo ir visiems aplinkui rodė.
Toje vietoje pasakojimas netikėtai nutrūko.
- Tu esi ožys, aš - zuikis, o laikrodis - tavo
širdis.
Jausdamasis pergudrautas, tačiau neturėdamas
išeities, pritariamai linktelėjau.

37
 Kartą per savaitę, sekmadienio popietėmis, aš
keliaudavau pas daktarą elektriniu traukiniu ir au­
tobusu su persėdimu ir buvau gydomas man užkan­
džiaujant vyniotiniu su kavos skonio įdaru, obuolių
pyragu ir raguoliais su medumi. Tai truko vienus
metus, po kurių man teko reguliariai lankytis pas
dantų gydytoją.

„Civilizacija - tai komunikacija“, - kalbėjo jis. - Jei

ko nors negali išreikšti, vadinasi, tai neegzistuo­
ja. Supranti? Nulis. Tarkime, tu jautiesi alkanas.
Tau užtenka trum pai pasakyti „Aš alkanas.“ Ir aš
tau duodu sausainį. Imk, valgyk.“ (Aš krimstelėjau
sausainio.) „Jei tu nieko nesakai, sausainio nėra.“
(Daktaras piktdžiugiškai paslepia lėkštę sausainių
po stalu.) „Nulis. Aišku, ar ne? Tu nenori kalbėti.
Bet esi alkanas. Nori tai pasakyti be žodžių. Gestų
kalba. Na, pamėgink.“
Laikydamasis už pilvo, nutaisau skausmingą
veido išraišką. Daktaras nusijuokė. „Tai panašu į
pilvo skausmus.“
Pilvo skausmai...

Paskui mes perėjome prie laisvo kalbėjimo.

- Papasakok ką nors apie kates. Ką tik nori.
Aš kraipiau galvą dėdamasis, kad mąstau.
- Tas gyvūnas turi keturias kojas.

3 8
 - Bet juk dramblys irgi.
- Už dramblį gerokai mažesnis.
- Kas toliau?
- Juos augina namuose, ir jei būna gerai nusi­
teikę, jie gaudo peles.
- Ką jie ėda?
- Žuvį.
- O dešrą?
- Ir dešrą.
Ir taip toliau.
Daktaras sakė tiesą. Civilizacija yra kom uni­
kacija. Tą akimirką, kai prarandam a tai, ką privalu
išreikšti ir perduoti, civilizacija baigiasi. Trakšt...
Išjungta.

Pavasarį, kai man sukako keturiolika, įvyko neįti­

kėtinas dalykas - tarsi sugriuvus užtvankai, stai­
ga pratrūkau kalbėti. Ką kalbėjau, visiškai nebe­
prisimenu, tačiau tris mėnesius nepaliaudam as
tauškiau, tarsi norėdam as atsigriebti už prarastus
keturiolika metų, o kai liepos viduryje lioviausi
kalbėjęs, man iki 40 laipsnių užkilo tem peratūra
ir tris dienas nėjau į mokyklą. Karščiui nuslūgus,
nebebuvau nei tylenis, nei plepys, galiausiai tapau
eilinis berniukas.

39
 8.

Kai nubudau - veikiausiai iš troškulio, - buvo šešta

valanda ryto. Nubudęs svetimuose namuose, visuo­
met jaučiuosi tarsi būčiau kitas kūnas, prieš savo
valią pripildytas kitos sielos. Vargais negalais išlipęs
iš lovos, iš praustuvės šalia durų prisiplempiau van­
dens tarsi gyvulys ir grįžau į lovą.
Pro atvirą langą vos įžiūrimai matėsi jūra.
Mažos bangelės tviskėjo, atspindėdamos vos patekė­
jusią saulę, o įtempus žvilgsnį, pasimatė keletas ap­
šepusių, vangiai plūduriuojančių krovininių laivų.
Žadėjo būti karšta diena. Aplinkui išsirikiavę namai
dar ramiai miegojo, buvo girdėti tik retsykiais ky­
lantis traukinio bėgių dundesys ir primygtinai kvie­
čianti radijo mankštos melodija.
Vis dar neapsirengęs atsirėmiau į sienelę lovos
galvūgalyje ir, prisidegęs cigaretę, ėmiau stebėti
greta miegančią moterį. Pro pietų krypties langą
tiesiai į kambarį suplūdę saulės spinduliai buvo
užlieję visą moters kūną. Ji kietai miegojo iki pat
pėdų nuspardžiusi frotinį užklotą. Kartkartėmis jos
kvėpavimas padažnėdavo ir dailios krūtys bangavo
aukštyn žemyn. Jos kūnas buvo gerai įdegęs, tačiau,
matyt, po ilgo laiko spalva jau pradėjusi blukti, o
maudymosi kostiumėlio pridengtos neįdegusios
vietos atrodė keistai baltos, tarsi sugedusios.

40
 Baigęs rūkyti, ištisas dešimt minučių bandžiau
prisiminti moters vardų, tačiau veltui. Netekęs vil­
ties, nusižiovavau ir iš naujo įsižiūrėjau į moters
kūną. Jai dar metai ar dveji iki dvidešimties, saky­
čiau, kad liekna. Plačiai išskėčiau pirštus ir pamė­
ginau išmatuoti jos ūgį nuo galvos iki kojų. Aštuo-
niskart perkėlus pirštus, galiausiai iki kulno liko
atstumas per nykščio ilgį. Tikriausiai bus 158 cen­
timetrų ūgio. Po dešiniąja krūtimi matėsi maždaug
dešimties jenų monetos dydžio dėmelė - tarsi iš­
lietas padažas, papilvėje ant kauburėlio tankiai žėlė
ploni plaukeliai, nelyginant vandens žolės upelyje
atslūgus potvyniui. Be visa to, jos kairioji ranka tu­
rėjo tik keturis pirštus.

9.

Iki jai nubundant, praėjo dar maždaug trys valan­

dos. O nubudus jai prireikė penkių minučių, kad
nors kiek susivoktų aplinkoje. Tuo metu aš, sunė­
ręs rankas ant krūtinės, neatsitraukdamas žiūrėjau,
kaip virš jūros horizonto susitelkę stori debesys kei­
čia savo pavidalus ir slenka rytų pusėn.
Kai po kurio laiko atsigręžiau, ji buvo iki kaklo
įsisupusi į frotinį užklotą ir, kovodama su viskio
likučiais giliai skrandyje, bejausmiu žvilgsniu žiū­
rėjo į mane.
- Kas tu toks?
- Neprisimeni?
Ji tik kartą krestelėjo galvą. Aš prisidegiau ciga­
retę ir pasiūliau jai, bet ji neatkreipė į tai dėmesio.
- Paaiškink man.
- Nuo ko pradėti?
- Nuo pat pradžių.
Pats gerai nesupaisiau, kurgi buvo ta pradžia,
be to, nežinojau, kaip man kalbėti, kad ji suprastų.
Galbūt man pasiseks, o galbūt nieko nepavyks. Pa­
galvojęs kokias dešimt sekundžių, pradėjau pasakoti.
- Buvo karšta, tačiau maloni diena. Ištisą po­
pietę plaukiojęs baseine, grįžau namo, mažumėlę
nusnūdau, paskui pavalgiau. Buvo po aštuonių va­
landų vakaro. Tuomet sėdau į mašiną ir išvažiavau
prasiblaškyti. Pastatęs mašiną jūros krantinėje,
klausydamasis radijo, žiūrėjau į jūrą. Toks mano
pomėgis.
Praėjus pusvalandžiui, staiga panorau su kuo
nors susitikti. Jei ištisai žiūriu į jūrą, pasiilgstu
žmonių, o jei matau vien žmones, pasiilgstu jūros.
Keistas dalykas. Tada nusprendžiau važiuoti į Džei
barą. Norėjau išgerti alaus, be to, tikėjausi ten su­
tikti savo draugą. Tačiau to tipo nesimatė. Tuomet
nusprendžiau gerti vienas. Per valandą išgėriau tris
butelius alaus.

42
 Čia aš nutilau ir nukračiau cigaretės pelenus į
peleninę.
- Beje, ar esi skaičiusi Katę ant įkaitusio skar­
dinio stogo?
Ji į tai nieko neatsakė, gulėjo kietai susivyniojusi
į frotinį užklotą tarytum ant kranto išmesta undinė
ir dėbsojo į lubas.
Nekreipdamas dėmesio, tęsiau savo pasakojimą:
- Kitaip tariant, kai geriu vienas, visada prisi­
menu tą pjesę. Galvoju, va dabar galvoje kažkas gar­
siai stuktels, ir man palengvės. Tačiau gyvenime ne
viskas taip paprasta. Man dar niekada nestuktelėjo.
Tuo metu man pabodo laukti ir nusprendžiau pa­
skambinti tam tipui į namus. Ketinau pakviesti jį
drauge išgerti. Tačiau telefonu atsiliepė moteris...
Mane tai labai nustebino. Tas tipas ne tokio būdo.
Net jeigu būtų atsivedęs į namus penkiasdešimt mo­
terų ir prisigėręs iki žemės graibstymo, vis vien bū­
tinai pats atsilieptų telefonu. Supranti?
Apsimetęs, kad supainiojau numerį, atsiprašiau
ir padėjau ragelį. Padėjus ragelį, man šiek tiek su­
bjuro nuotaika. Gerai nesupratau, kodėl. Tada išgė­
riau dar vieną butelį alaus. Tačiau prasta nuotaika
manęs neapleido. Žinoma, supratau, kad tai kvaila.
Bet nieko su savimi negalėjau padaryti. Baigęs
gerti alų, pašaukiau Džei, apmokėjau sąskaitą. Ke­
tinau grįžti namo, pažiūrėti beisbolo rungtynių re­
zultatą per sporto žinias ir eiti miegoti. Džei man

•o
paliepė nusiprausti veidą. Jis tikėjo, kad, net iš­
gėrus, tarkim, visą dėžę alaus, galima vairuoti, jei
nusiprausi veidą. Negalėdamas išsisukti, nuėjau į
tualetą praustis veido. Tiesą sakant, nė nemaniau
praustis veido. Tik apsimesti, kad prausiu. Nes tame
bare dažnai būdavo užsikimšę vamzdžiai, ir tualete
tyvuliuodavo vanduo. Nesinorėdavo ten eiti. Ta­
čiau vakar, mano nuostabai, vandens nebuvo. O ant
grindų tįsojai tu.
Atsidususi ji užsimerkė.
- Kas buvo toliau?
- Pakėliau tave nuo grindų, išvedžiau iš tua­
leto ir apėjau barą, klausinėdamas visų lankytojų,
ar tavęs nepažįsta. Tačiau niekas tavęs nepažinojo.
Tada dviese su Džei sutvarkėm tau žaizdą.
- Žaizdą?
- Griūdama kažkur į kampą susitrenkei galvą.
Tačiau žaizda negili.
Ji linktelėjo, iškišo ranką iš po užkloto ir pirštų
galiukais lengvai apsičiupinėjo žaizdą kaktoje.
- Tada pasitariau su Džei, ką daryti. Galiausiai
nusprendėme, kad nuvešiu tave namo. Iškratę tavo
rankinę, radome piniginę, raktinę ir tau adresuotą
atviruką. Aš apmokėjau tavo sąskaitą pinigais iš pi­
niginės ir pagal adresą atviruke atvežiau tave čia,
atrakinau duris ir paguldžiau į lovą. Štai ir viskas.
Čekį rasi piniginėje.
Ji giliai įkvėpė.

44
 - Kodėl pasilikai?
- ?
- Kodėl, parvežęs mane, iš karto nepasišalinai?
- Vienas mano draugas staiga mirė apsinuo­
dijęs alkoholiu. Prisimaukęs viskio, atsisveikino, lyg
niekur nieko žvaliai paržingsniavo namo, išsivalė
dantis, persivilko pižamą ir atsigulė miegoti. Atėjus
rytui, jis gulėjo miręs ir jau atšalęs. Kokios prašmat­
nios buvo jo laidotuvės.
- Nori pasakyti, kad pernakt budėjai prie manęs?
- Tiesą sakant, apie ketvirtą ryto norėjau išeiti,
bet užsnūdau. Ryte nubudęs vėl norėjau išeiti. Ta­
čiau pasilikau.
- Kodėl?
- Pagalvojau, kad mažų mažiausiai turiu paaiš­
kinti tau, kas vakar įvyko.
- Koks gi tu rūpestingas.
Nuodais pritvinkusius jos žodžius nuleidau ne­
girdomis. Tada įsižiūrėjau į debesis.
- Ar aš... ką nors kalbėjau?
- Nedaug.
- Ką kalbėjau?
- [vairius dalykus. Bet neprisimenu. Nieko reikš­
mingo.
Vis dar užsimerkusi ji urgztelėjo.
- Kur atvirukas?
- Tavo rankinėje.
- Perskaitei?

45
 - Tikrai ne!
- Kodėl?
- Nebuvo jokio reikalo skaityti.
Atsakiau jai su pasibodėjimu. Jos kalbėsenoje
mane kažkas suerzino. Tačiau, atsiribojęs nuo to,
jutau, kad ji man sukėlė ir malonų ilgesį. Kažko,
kas buvo labai seniai. Jeigu būtume susipažinę
įprastesnėmis aplinkybėmis, tikriausiai mudu galė­
tume smagiau leisti laiką drauge. Turėjau tokią nuo­
jautą. Tačiau iš tikrųjų negalėjau prisiminti, kokios
gi tos įprastesnės aplinkybės, kokiomis susipažįs­
tama su merginomis.
- Kuri valanda? - paklausė ji.
Pajutęs šiokį tokį palengvėjimą, atsikėliau,
žvilgtelėjau į elektroninį laikrodį ant stalo, paskui,
pripylęs stiklinę vandens, grįžau į lovą.
- Devynios.
Be jėgų linktelėjusi, ji atsistojo lovoje ir, visu
kūnu remdamasi į sieną, vienu mauku ištuštino stik­
linę.
- Ar aš daug išgėriau?
- Daug. Tavo vietoje būčiau miręs.
- Man pačiai atrodo, kad mirštu.
Ji pastvėrė cigaretę iš pakelio galvūgalyje, pri­
sidegė, su atodūsiu išpūtė dūmus ir staiga nusviedė
užgesusį degtuką pro atvirą langą uosto pusėn.
- Paduok drabužius.
- Kokius?

4 6
 Nepaleisdama cigaretės iš dantų, ji vėl užsi­
merkė.
- Bet kokius. Prašau tavęs, neuždavinėk man
klausimų.
Aš atidariau priešais lovą stovėjusios vakarie­
tiškos drabužių spintos duris, šiek tiek padvejojęs
išrinkau mėlyną suknelę be rankovių ir ištiesiau jai.
Neužsivilkusi jokių apatinių, ji per galvą mikliai
užsitraukė suknelę, pati užsisegė užtrauktuką nuga­
roje ir dar sykį atsiduso.
- Man jau metas eiti.
- Kur?
- Į darbą.
Tarsi išspjovusi tuos žodžius, ji svirduliuodama
išlipo iš lovos. Sėdėdamas ant lovos krašto, aš be
jokių minčių stebėjau, kaip ji prausiasi veidą ir šu­
kuojasi plaukus.
Kambarys buvo dailiai sutvarkytas, bet ne iki
galo. Ore sklandė nuolankus susitaikymas su min­
timi, kad daugiau stengtis nėra reikalo, ir tai mane
šiek tiek prislėgė.
Šešių tatamių ploto kambaryje sugrūdus būti­
niausius pigius baldus, buvo likę vietos tik vargais
negalais atsigulti vienam žmogui. Ji stovėjo toje vie­
toje ir šukavosi plaukus.
- Ką tu dirbi?
- Ne tavo reikalas.
Gryna tiesa.

47
 Aš pratisai tylėjau, kol nesusmilko cigaretė. At*
sukusi man nugarą, žiūrėdama į veidrodį, pirštų pa­
galvėlėmis ji vis spaudė juodus ratilus po akimis.
- Kiek laiko? - dar sykį klustelėjo ji.
- Praėjo dešimt minučių.
- Jau visai neturiu laiko. Tu irgi greičiau renkis
ir eik į savo namus, - tai pasakiusi, ji ėmė purkšti
pažastis aerozoliniu odekolonu. - Juk turi namus,
ar ne?
- Turiu, - atsakiau, užsivilkau marškinėlius ir,
tebesėdėdamas ant lovos krašto, dar sykį pažvelgiau
pro langą.
- Kur tau reikia būti?
- Netoli uosto. Kodėl klausi?
- Nuvešiu tave. Tada nepavėluosi.
Nepaleisdama plaukų šepečio iš rankos, ji įsiste­
beilijo į mane ir, rodės, tuoj apsipils ašaromis. Pa­
verkus jai tikrai palengvėtų, pagalvojau aš. Tačiau ji
nepravirko.
- Paklausyk, noriu, kad įsidėmėtum. Akivaizdu,
kad aš per daug išgėriau. Tačiau, kad ir kas būtų nu­
tikę, tai - tik mano pačios atsakomybė.
Tai pasakiusi, ji kelis sykius beveik dalykiškai
sudavė sau į delną plaukų šepečio kotu.
- Argi ne taip?
- Tikriausiai.
- Tačiau tipas, kuris miega su sąmonės nete­
kusia mergina, yra... paskutinis niekšas.

4»
 - Bet aš nieko nedariau.
Ji trumpam nutilo, tarsi norėdama užspausti su­
kilusį jaudulį.
- Tuomet pasakyk, kodėl aš buvau nuoga?
- Pati nusirengei.
- Netikiu.
Ji nusviedė šepetį ant lovos ir sumetė piniginę,
rankinę, lūpų dažus, vaistus nuo galvos skausmo bei
keletą smulkmenų į per petį permetamą krepšį.
- Pasakyk man, kaip gali įrodyti, kad iš tikrųjų
nieko nedarei?
- Pati išsiaiškink.
- Kokiu būdu?
Ji atrodė ne juokais įpykusi.
- Prisiekiu tau.
- Netikiu.
- Neturi kito pasirinkimo, - pasakiau jai. Tuomet
ir man subjuro nuotaika.
Ji nusprendė daugiau su manimi nesikalbėti, iš­
stūmė mane lauk, pati irgi išėjo iš buto ir užrakino
duris.

Netardami nė žodžio, žingsniavome asfaltuotu keliu

palei upę iki aikštelės, kur buvau palikęs automobilį.
Kol popierinėmis nosinaitėmis valiau dulkes
nuo priekinio stiklo, ji įtariai apsuko ratą aplink
mašiną ir trumpam įsistebeilijo į baltais dažais ant
variklio dangčio išpieštą milžinišką buliaus snukį. Jo

4 9
šnervėse karojo masyvus metalinis žiedas, dantyse
stirksojo balta rožė. Bulius gašliai šiepė savo snukį.
- Tu pats piešei?
- Ne, ankstesnis savininkas.
- Kažin, kodėl jis nupiešė bulių?
- Nežinau, - atsakiau jai.
Ji atsitraukė porą žingsnių atgal, dar sykį pažiū­
rėjo į buliaus snukį, tada, kietai sučiaupusi lūpas,
tarsi gailėdamasi, kad per daug įsišnekėjo, įlipo į
mašiną.
Mašinoje buvo labai karšta, ir, kol važiavome iki
uosto, ji tylėdama rankšluostėliu šluostėsi varvantį
prakaitą ir be paliovos rūkė. Prisidegusi cigaretę,
užtraukdavo tik kokius tris dūmus, paskui, įdėmiai
apžiūrėjusi, tarytum tyrinėtų lūpų dažų pėdsakus
ant filtro, užgesindavo nuorūką mašinos peleninėje
ir prisidegdavo naują cigaretę.
- Klausyk, kalbant apie vakar vakarą, ką aps­
kritai aš šnekėjau? - mums atvažiavus, netikėtai pa­
klausė ji.
- Visokius dalykus.
- Pasakyk nors vieną.
- Kalbėjai apie Kenedį.
- Kenedį?
- Džoną F. Kenedį.
Palingavusi galvą, ji atsiduso.
- Nieko neprisimenu.

50
 Lipdama iš mašinos, nieko nepasakiusi, ji užkišo
tūkstančio jenų banknotą už užpakalinio vaizdo
veidrodėlio.

10 .

Buvo siaubingai karštas vakaras. Mušė toks karštis,

kad būtum galėjęs išvirti pusiau minkštą kiaušinį.
Kaip visada nugara pastūmęs sunkias Džei baro
duris, įėjau vidun ir įkvėpiau vėsaus kondicionuoto
oro. Tvarkingai susisluoksniavę tarsi šakočio rievės,
bare tvyrojo tabako dūmų, viskio, skrudintų bul­
vyčių, pažastų ir nuotekų kvapai.
Atsisėdau savo įprastinėje vietoje baro prekys­
talio gale ir, nugara atsirėmęs į sieną, nužvelgiau
baro vidų. Trys prancūzų jūreiviai, vilkintys akiai
neįprastas uniformas, dvi drauge su jais atėjusios
merginos, dvidešimtmečių porelė - štai ir visi lan­
kytojai. Pelės silueto nesimatė.
Užsisakęs alaus ir sumuštinį su jautiena ir ku­
kurūzais, išsitraukiau knygą ir nusiteikiau ramiai
laukti Pelės.
Prabėgus dešimčiai minučių, į barą įžengė maž­
daug trisdešimties metų moteris krūtimis sulig
greipfrutais, vilkinti ryškią suknelę. Atsisėdusi per
vieną vietą nuo manęs, kaip ir aš ką tik, nužvelgė
visą barą, o tada užsisakė gimletą. Nugėrusi tik
gurkšnelį kokteilio, moteris atsistojo, nuėjo prie te­
lefono ir stebėtinai ilgai šnekėjo, o baigusi pokalbį,
sugrįžo, pasiėmė rankinę ir nuėjo į tualetą. Per ke­
turiasdešimt minučių tai pasikartojo tris sykius.
Gimletas, ilgas pokalbis telefonu, rankinė, tualetas.
Prie manęs priėjo barmenas Džei ir su pasidygė­
jimu veide tarė:
- Tikriausiai ji visiškai nukraujuos.
Džei buvo kinas, tačiau japoniškai kalbėjo nepa­
lyginti geriau už mane.
Kai moteris trečią sykį grįžo iš tualeto, apsidai­
riusi persėdo prie manęs ir tyliu balsu tarė:
- Atsiprašau, ar negalėtum paskolinti smulkiųjų?
Linktelėjęs panaršiau kišenėse ir išdėliojau mo­
netas ant baro prekystalio. Dešimties jenų monetų
iš viso buvo trylika.
- Dėkui. Išgelbėjai. Jei dar sykį paprašyčiau bar­
meno iškeisti pinigus, būtų pradėjęs raukytis.
- Nėra už ką. Gerokai palengvinote man kišenes.
Su šypsniu linktelėjusi man, ji mikliai susižėrė
monetas ir išnyko telefono aparato kryptimi.
Praradęs viltį paskaityti knygą, paprašiau Džei,
kad ant baro prekystalio pastatytų nešiojamąjį te­
levizorių, ir, gurkšnodamas alų, ėmiau stebėti tie­
sioginę beisbolo rungtynių transliaciją. Rungtynės
buvo geros.

52
 Dar tik [pusėjus ketvirtam kėlinukui, du metikai
prarado šešis taškus, įskaitant du houmranus, o ne­
tekęs savitvardos išorinio lauko žaidėjas suklupo
nuo anemijos priepuolio. Kol keitėsi metikai, pa­
rodė šešias televizijos reklamas. Reklamavo alų, gy­
vybės draudimą, vitaminus, oro linijas, bulvių traš­
kučius ir intymios higienos servetėles.
Prancūzų jūreivis, kuriam, regis, nepasisekė su­
sirasti merginos, nešinas bokalu alaus, atsistojo man
už nugaros ir prancūziškai paklausė, ką aš žiūriu.
- Beisbolą, - atsakiau jam angliškai.
- Beisbolą?
Aš trumpai nusakiau žaidimo taisykles. Tas
vyras meta kamuolį, o šis atmuša jį lazda, apibėga
ratą ir pelno vieną tašką. Jūreivis įdėmiai žiūrėjo į
televizorių kokias penkias minutes, o kai prasidėjo
reklamos, paklausė manęs, kodėl muzikiniame apa­
rate nėra Džonio Alidi plokštelių.
- Todėl, kad jis nepopuliarus, - atsakiau jam.
- Tuomet kas iš prancūzų dainininkų yra popu­
liarus?
- Adamas.
- Jisai belgas.
- Mišelis Polnarefas.
- Šūdas, - nusikeikęs jūreivis nuėjo prie savo
stalo.
Prasidėjus penktam kėlinukui, sugrįžo moteris.
- Ačiū tau. Leisk kuo nors pavaišinti.
 - Nieko nereikia.
- Aš esu linkusi grąžinti skolas. Nesvarbu, ar tai
būtų geri dalykai, ar blogi.
Norėjau nusišypsoti, tačiau man nepavyko, todėl
tylėdamas linktelėjau. Moteris pirštu pasikvietusi
Džei, pasakė: „Jam alaus, o man - gimleto.“ Džei
mandagiai linktelėjo tris kartus ir dingo baro kampe.
- Kažko nesulauki, ar ne?
- Atrodo, kad taip.
- Ar lauki merginos?
- Vaikino.
- Visai kaip aš. Regis, rasim bendrą kalbą.
Neturėdamas pasirinkimo, linktelėjau jai.
- Kaip manai, kiek man metų?
- Dvidešimt aštuoneri.
- Tikras melagis.
- Dvidešimt šešeri.
Moteris nusijuokė.
- Bet man visai malonu. Ar aš atrodau vieniša?
Ar atrodau turinti vyrą?
- Ar gausiu prizą, jei atspėsiu?
- Kodėl gi ne.
- Atrodote ištekėjusi.
- Hmm, beveik pataikei. Išsiskyriau praėjusį
mėnesį. Ar esi kada nors kalbėjęsis su išsiskyrusia
moterimi?
- Ne. Tačiau teko susidurti su neuralgija ser­
gančia karve.

54
 - Kur?
- Universiteto laboratorijoje. Penki darbuotojai
vargais negalais įstūmė ją į auditoriją.
Moteris linksmai nusijuokė.
- Tu studentas?
- Taip.
- Aš irgi buvau studentė, bet jau seniai. Septin­
tajame dešimtmetyje. Geri buvo laikai.
- Kuo geri?
Nieko neatsakiusi, moteris sukikeno, gurkšte­
lėjo gimleto ir, tarsi kažką prisiminusi, staiga žvilg­
telėjo į rankinį laikrodį.
- Turiu vėl skambinti, - tarė ji.
Tada stvėrė rankinę ir atsistojo. Net ir jai išėjus,
mano klausimas be atsakymo dar kurį laiką sklandė
ore. Nugėręs pusę bokalo alaus, pakviečiau Džei ir
apmokėjau sąskaitą.
- Tai sprunki? - paklausė Džei.
- Aha.
- Nepatinka vyresnės moterys?
- Amžius čia nesvarbu. Kad ir kaip ten būtų, jei
pasirodys Pelė, perduok nuo manęs linkėjimų.
Man beišeinant iš baro, moteris baigė pokalbį ir
ruošėsi ketvirtą kartą eiti į tualetą.
Visą kelią į namus prašvilpavau. Nežinau, kur
girdėtą melodiją, kurios pavadinimo niekaip ne­
galėjau prisiminti. Tai buvo labai sena daina. Pasi­
stačiau automobilį pakrantėje ir, žiūrėdamas į jūrą

55
tamsioje naktyje, stengiausi prisiminti dainos pava­
dinimą.
Tai buvo „Peliuko Mikio klubo“ daina. Regis, jos
žodžiai buvo tokie:
„Uždainuokime visi linksmai - „Pe-liu-kas Mi-
kis.“

Iš tiesų, turbūt geri buvo laikai.

11 .

M ikro fo n as Į j u n g t a s

- Ei, labas vakaras visiems! Kaip laikotės? Aš tai

fantastiškai gerai. Mielai pasidalysiu su visais savo
puikia nuotaika. Čia radijo stotis „N.E.B.“, jūsų pa­
mėgta laida „Popmuzikos geidaraštis“. Taigi, dvi
šio nuostabaus šeštadienio vakaro valandas, iki
pat devintos, garsiai leisiu jums geriausius hitus.
Brangios dainos, prisiminimus keliančios dainos,
linksmos dainos, šokti užvedančios dainos, įgri­
sti s io s dainos, vemti verčiančios dainos - grosiu
viską, ko tik panorėsite, tad skambinkite jau dabar.
Telefono numerį visi žinot, ane? Žiūrėkit man,
rinkdami numerį, nesuklyskit! Kas paskambins,
tas laimės, kas suklys, tas - kvailys... Oi, per ilgas
posmelis. Tarp kitko, visą valandą, nuo šeštos, kai

So
pradėjome priiminėti jūsų skambučius, dešimt ra­
dijo stoties telefonų skamba be perstojo! Ar norit
truputį paklausyt?.. Na, kaip? Geras, ane? Ką gi,
negaištam laiko. Nestabdykit, rinkit numerį, kol
nusilaušit nagus. Tiesa, turiu atsiprašyti dėl pra­
ėjusios savaitės. Sulaukėme tiek jūsų skambučių,
kad išmušė kamščius. Bet dabar viskas tvarkoj.
Vakar nutiesėm specialius kabelius. Tokius storus,
kaip dramblio kojos. Dramblio koja stora kaip
šešių žirafų... Oi, per ilgas posmelis. Todėl nesi­
jaudinkit, skambinkit, kol stogas pavažiuos. Jei
ir radijuj visiems pavažiuos stogas, kamščiai vis
tiek atlaikys. Supratot? Ge-rai. Šiandien buvo pa­
sibjaurėtinas karštis, bet geras rokas jį išsklaidys.
Supratot? Puiki muzika juk tam ir skirta. Kaip ir
mielos panelės. Okeiy pirmoji daina. Paklausykit
jos tylomis. Iš tikrųjų geras gabalas. Visą karštį
kaipmat pamiršit. Brukąs Bentonas. „Rainy Night
in Georgia.“

M ikro fo n as i š j u n g t a s

...Fui... tas karštis, visai kaip...

...Ei, ar kondicionierius neveikia stipriau?.. Čia
tikras pragaras... man jau gana, aš skęstu prakaite...
...Taip, tikrai geriau...
...Klausykit, man perdžiūvo burna, ar galit
kas nors atnešti gerai atšaldytos kokakolos?..

5 7
Nesirūpink, neapsišlapinsiu. Mano pūslė stipri, kaip
būgnas... Taip, būg-nas...
...Ačiū, mieloji Mi, tu nuostabi... o, kaip gerai
atšaldyta...
...Klausykit, neturiu atidarytuvo...
...Nekalbėk nesąmonių, dantimis juk neatida-
rinėsiu... Ei, plokštelė baigiasi. Nėra laiko, baikit
juokus... Ei, paduokit tą sumautą atidarytuvą!
...Šūdas...

M ikrofo n as Į j u n g t a s

- Nuostabu, ar ne? Tai yra muzika. Brukąs Ben-

tonas „Lietus Džordžijoje“. Na kaip, ar šiek tiek at-
vėsot? Beje, ar žinote, kokia šiandien buvo aukščiausia
temperatūra? Trisdešimt septyni laipsniai, trisdešimt
septyni! Net ir vasarą to jau per daug. Tikra orkaitė.
Lovoje su mergina jautiesi vėsiau nei sėdėdamas
vienas trisdešimt septynių laipsnių karštyje. Ar galit
patikėti? Okei, gana mano plepalų. Leidžiu plokšteles
vieną po kitos. „Creedence Clearwater Revival“ daina
„Who’ll Stop the Rain“. Važiuojam, beibi.

M ikrofo n as i š j u n g t a s

...Ei, jau nebereikia, atsidariau į mikrofono stovo

briauną...
...Aa, gardu...

58
 ...Nesijaudink, nežagsėsiu...
...Ir tu koks rūpestingas...
...Klausykit, koks beisbolo rezultatas?... Kita
stotis juk tiesiogiai transliuoja...
...Ką? Negali būti! Kodėl radijo stotyje nėra nė
vieno radijo imtuvo? Tai nusikaltimas...
...Žinau, liaukis... Šito jau užteks, kitąsyk no­
rėsiu alaus. Tokio šalto...
...Oi, po galais... Regis, ima žagsulys... Ik...

12.

7 valandą 15 minučių suskambo telefonas. Tuo metu

svetainėje išsitiesęs ant rotango šezlongo gurkšno­
jau alų iš skardinės ir nesustodamas krimtau sūrio
skonio krekerius.
- Labas vakaras, drauguži. Čia radijo stoties
„N.E.B.“ laida „Popmuzikos geidaraštis“. Ar klau­
saisi mūsų radijo?
Burnoje užsilikusį krekerio gabalėlį alaus
gurkšniu paskubomis nustūmiau gilyn į gerklę.
- Radijas?
- Taip, radijas. Civilizacijos sukurtas... ik... ge­
riausias išradimas. Už dulkių siurblį gerokai tiks­
lesnis, už šaldytuvą gerokai mažesnis, už televizorių
gerokai pigesnis. Ką dabar veiki?
- Skaitau knygą.

59
 - Oi, ne! Šiukštu nereikia to daryti. Reikia klau­
sytis radijo. Knygų skaitymas prišaukia vienatvę.
Argi ne taip?
- Aha.
- Knygos - tai toks daiktas, kurį skaitai laiky­
damas vienoje rankoje, kai verdi spagečius ir nori
užmušti laiką. Supratai?
- Taip.
- Ge-rai... ik... Regis, rasim bendrą kalbą. Klausyk,
ar tau teko kalbėtis su laidų vedėju, kuris negali su­
sivaldyti nežagsėjęs?
- Ne.
- Taigi, pirmas kartas. Visiems, kurie dabar klau­
sosi radijo, irgi pirmas kartas. Beje, ar žinai, kodėl
skambinu tau tiesioginio eterio metu?
- Ne.
- Tiesą sakant, viena mergina... ik... užsakė tau
dovanų dainą. Ar žinai, kas ji tokia?
- Ne.
- Paprašė pagroti „Beach Boys“ dainą „California
Girls“. Nostalgiškas gabalas. Na, kaip? Dabar jau
nutuoki?
Valandėlę pagalvojęs, pasakiau, kad neturiu
jokio supratimo.
- Hmm... Ką darysim? Esam sutarę, kad, jeigu
atspėsi, nusiųsime tau specialius marškinėlius.
Nagi, pabandyk prisiminti.

60
 Aš dar sykį susimąsčiau. Šįkart pajutau, kaip
kažkas, nors ir labai neaiškiai, krustelėjo atminties
kertelėje.
- „California Girls“... „Beach Boys“... Kokių tau
kyla prisiminimų?
- Tiesą sakant, prieš kokius penkerius metus šią
plokštelę pasiskolinau iš savo klasės draugės.
- Kokia ji mergina?
- Mokslo metų pabaigos kelionėje padėjau jai
surasti iškritusį kontaktinį lęšį, o ji atsidėkodama
paskolino man tą plokštelę.
- Aha, kontaktinis lęšis... Beje, o plokštelę jai
grąžinai?
- Ne, aš ją pamečiau.
- Tai negerai. Galėtum naują nupirkti ir grą­
žinti. Merginai galima skolinti... ik... bet negalima
būti skolingam, šitai supranti, ar ne?
- Taip.
- Ge-rai. Prieš penkerius metus kontaktinį lęšį
pametusi mergina, aišku, dabar klausosi radijo?
Taigi, kuo ji vardu?
Vargais negalais prisiminęs jos vardą, ištariau jį.
- Paklausyk manęs, panele, jis nupirks plokštelę
ir tau ją grąžins. Puiku, ar ne? Beje, kiek tau metų?
- Dvidešimt vieni.
- Nuostabus amžius. Studijuoji?
- Taip.

6l
 - ...ik...
- Kaip?
- Ką studijuoji?
- Biologiją.
- Oho. Mėgsti gyvūnus?
- Taip.
- Kuo jie tau patinka?
- Kad nesijuokia.
- Oho, gyvūnai nesijuokia?
- Šunys ir arkliai kartais juokiasi.
- Cha, kada jie juokiasi?
- Kai jiems linksma.
Staiga pajutau, kad po kelerių metų pertraukos
mane ima siutas.
- Taigi... ik... galėtum būti šunų juokdarys.
- Jūs pats galėtumėte.
- Cha, cha, cha.

13.

California Girls

Merginos iš Rytų pakrantės yra stileivos.

Dievaži, kaip man patinka mados jų.

Pietų merginos savo nuostabia šnekta

Kaskart iš kojų išverčia mane.

62
 Dukrelės fermerių iš vidurio Vakarų
Palepint moka tave iš tiesų.

Šiaurės merginos savo bučiniais

vaikinus šildo pernakt ištisai.

O , k a ip norėčiaUy k a d v iso s j o s
b ū tų m e r g in o s K a lifo rn ijo s.

14.

Trečios dienos pavakare man paštu atsiuntė marški­

nėlius. Štai tokie buvo marškinėliai.

15.

Kitą rytą aš, vilkėdamas naujutėlaičius šiugždančius

marškinėlius, kurį laiką be jokio tikslo vaikštinė­
jau jūros pakrante, o paskui užsukau į atsitiktinai

63
pastebėtą nedidelę plokštelių parduotuvę. Parduo­
tuvėje pirkėjų nebuvo, tik viena jaunutė pardavėja
sėdėjo už prekystalio ir, su pasibodėjimu veide tvar­
kydama sąskaitas, gurkšnojo kokakolą iš skardinės.
Kurį laiką apžiūrinėjęs plokšteles lentynose, staiga su­
sivokiau, kad esu tą merginą matęs. Tai ji prieš savaitę
tįsojo tualete ant grindų, mergina be vieno piršto.
- Labas, - tariau aš.
Šiek tiek nustebusi, ji pažiūrėjo man į akis, žvilg­
telėjo į marškinėlius, tada išgėrė likusią kokakolą.
- Kaip sužinojai, kad aš čia dirbu? - paklausė ji
tarsi sudėjusi ginklus.
- Atsitiktinai. Atėjau pirkti plokštelės.
- Kokios?
- „Beach Boys“, kurioje būtų „California Girls“.
Įtariai linktelėjusi, ji atsistojo, dideliais žings­
niais nukūrė iki plokštelių lentynos ir grįžo nešina
plokštele nelyginant gerai dresuotas šuo.
- Ar šita tinka?
Aš linktelėjau ir, neištraukdamas rankų iš ki­
šenių, įdėmiai apsidairiau po parduotuvę.
- Ir dar Bethoveno Trečią koncertą fortepijonui.
Nieko netarusi, šįkart ji grįžo nešina dviem
plokštelėmis.
- Glenas Guldąs ar Bakhauzas? Kurį renkiesi?
- Gleną Guldą.
Vieną plokštelę ji padėjo ant prekystalio, o kitą
nunešė atgal į lentyną.

64
 Dar ko nors?
Ma i ižo Do iv iso albumo su „A Gal in Calico11.
Šį sykį jai prireikė siek tiek daugiau laiko, bet vis
vien ji grįžo su plokštele glėbyje.
Dar ko nors?
Tai viskas. Ačiū.
)i išdėliojo ant prekystalio tris plokšteles,
iu pats visų klausysies?
Ne, perku dovanų.
Koks dosnus.
Aha, toks atrodau.
Staigiai truktelėjusi pečius, ji tarė:
Penki Uikstančiai penki šimtai penkiasdešimt
se utį.
Sumokėjau pinigus ir pasiėmiau supakuotas plokš­
teles.
- Na. kad ir kaip ten būtų, tavo dėka iki pietų
pardaviau tris plokšteles,
lai gerai.
Atsidūsėjusi ji atsisėdo ant kėdės u/ prekystalio
ir iš naujo atsivertė pluoštelį sąskaitų.
Viena dirbi parduotuvėje?
Yra dar viena mergina. Dabar išėjusi pavalgyti.
O tu?
Kai ji grįš, pasikeisime.
Iš kišenės išsitraukiau cigarete, prisidegiau ir
kurį laiką stebėjau, kaip ji dirba.
Ar nenorėtum kartu su manim papietauti?
 Ji papurtė galvą, neatitraukdama akių nuo sąs­
kaitų.
- Man patinka valgyti vienai.
- Man irgi.
- Tikrai?
Nepatenkinta ji pastūmė į šalį sąskaitas, ant gro­
tuvo uždėjo naują „Harpers Bizarre“ singlą ir nu­
leido adatą.
- Tai kodėl mane kvieti?
- Kartais noriu pakeisti įpročius.
- Vienas pats ir keisk.
Prisitraukusi prie savęs sąskaitas, ji vėl pradėjo
darbuotis.
- Dabar palik mane ramybėje.
Aš linktelėjau.
- Manau, jau sakiau tau, kad esi paskutinis
niekšas, - tai tarusi, ji papūtė lūpas ir keturiais pirš­
tais ėmė energingai sklaidyti sąskaitų pluoštelį.

16 .
įėjęs į Džei barą, pamačiau Pelę, pasirėmusį alkū­
nėmis į barą ir surauktu veidu beskaitantį Henrio
Džeimso romaną storumo sulig telefonų knyga.
- Ar įdomu?

66
 Pelė pakėlė galvą nuo knygos ir papurtė ją.
- „Labiau už nuogą tiesą mėgstu gražų melą.“
Ar girdėjai?
- Ne.
- Rožė Vadimas. Prancūzų kino režisierius. Radau
ir tokį pasakymą: „Kas gi yra nuostabus protas? Tai -
gebėjimas vienu metu aprėpti dvi priešingas sąvokas
ir po truputį iki galo atskleisti abiejų turinį.“
- Kas tai pasakė?
- Užmiršau. Ar manai, kad tai - tiesa?
- Melas.
- Kodėl?
- Trecią valandą nakties pabundi ir jautiesi iš­
alkęs. Atsidarai šaldytuvą, o jis tuščias. Ką daryti?
Valandėlę pamąstęs, Pelė prapliupo garsiai
juoktis. Pasikvietęs Džei, užsakiau alaus ir skru­
dintų bulvyčių, tada ištraukiau suvyniotą plokštelę
ir ištiesiau Pelei.
- Kas gi čia?
- Gimimo dienos dovana.
- Bet ji kitą mėnesį.
- Tačiau kitą mėnesį manęs jau nebebus.
Nepaleisdamas iš rankų paketo, Pelė susimąstė.
- Štai kaip, liūdna bus, kai tu išvažiuosi, - taip
taręs, Pelė praplėšė paketą, ištraukė plokštelę ir kurį
laiką ją apžiūrinėjo.

67
 - Bethoveno Trečias koncertas fortepijonui, Glenas
Guldąs, Leonardas Bernšteinas. Oho, neteko klausyti.
O tau?
- Ir man.
- Na iš tiesų dėkui tau. Tiesą sakant, labai mane
nudžiuginai.

17.

Ištisas tris dienas ieškojau jos telefono numerio.

Merginos, kuri man buvo paskolinusi „Beach Boys“
albumą.
Nuėjęs į vidurinės mokyklos raštinę, ištyri­
nėjau absolventų sąrašą ir suradau jos telefoną.
Tačiau, man paskambinus tuo telefonu, įsijungė
autoatsakiklis, skelbiantis, kad numeris šiuo metu
nenaudojamas. Tuomet paskambinau į abonentų
informaciją, pasakiau jos vardą, telefono opera­
torė ieškojo penkias minutes, galiausiai pasakė, kad
abonentas tokiu vardu nėra užregistruotas telefonų
knygoje. Prašome pasitikrinti abonento vardą. Aš
padėkojau ir padėjau ragelį.
Kitą dieną paskambinau keliems buvusiems
klasės draugams ir klausinėjau, ar jie nieko negir­
dėję apie ją, tačiau niekas apie ją nieko nežinojo,
o didžiuma netgi neprisiminė, kad ji apskritai
kada nors egzistavo. Paskutinis žmogus, kuriam
skambinau, nežinia kodėl išrėžė man, kad su manim
išvis nenorįs kalbėtis ir numetė ragelį.
Trečią dieną dar sykį nuėjau į mokyklą ir raš­
tinėje sužinojau universiteto, kuriame ji mokėsi,
pavadinimą. Ji studijavo anglų kalbos filologiją an­
trarūšiame moterų universitete miesto pakraštyje.
Paskambinęs į universiteto raštinę, prisistačiau ap­
klausos apie „McCormick41 kompanijos gaminamus
salotų padažus vykdytoju ir pasakiau, kad turiu
susisiekti su ja dėl anketos, todėl man reikalingas
tikslus jos adresas ir telefono numeris. „Atleiskite,
kad trukdau, tačiau tai labai svarbus reikalas14, -
mandagiai kalbėjau aš. Raštinės tarnautojas pasakė
paieškosiąs ir paprašė dar sykį paskambinti po pen­
kiolikos minučių. Kai, išgėręs skardinę alaus, vėl
paskambinau, tarnautojas man paaiškino, kad šių
metų kovą ji pateikusi prašymą išeiti iš universiteto.
Priežastis buvo liga, pasakė jis, tačiau nieko neži­
nojo, kokia tai buvusi liga, ar ji jau yra tiek pasvei­
kusi, kad galinti valgyti salotas, ir kodėl pateikusi
prašymą išeiti iš universiteto, o ne prašymą akade­
minėms atostogoms.
Kai pasakiau, kad man tiks ir senas jos adresas, jei
turi, tarnautojas jį padiktavo. Tai buvo pensionas ne­
toli universiteto. Kai ten paskambinau, atsiliepė mo­
teris, veikiausiai šeimininkė. Pasakiusi, kad mergina
išsikraustė šį pavasarį, o kur, ji nežinanti, nutrenkė
ragelį. Suprask, ji nežinanti ir žinoti nenorinti.
 Tai buvo mus jungęs siūlo galas.
Grįžau namo ir, gurkšnodamas alų, vienas sau
klausiausi „California Girls“.

18 .

Suskambo telefonas.
Pusiau snūduriuodamas ant rotango šezlongo,
tuščiomis akimis spoksojau į atverstą knygą.
Atšniokštusi vasaros liūtis stambiais lašais su­
drėkino medžių lapus kieme, o paskui atsitraukė.
Nulijus lietui, ėmė pūsti jūros kvapo prisigėręs
drėgnas pietų vėjas, švelniai pasiūbavęs verandoje
išrikiuotų vazoninių dekoratyvinių augalų lapus, jis
įsisuko plazdenti užuolaidas.
- Alio, - tarė ji. Jos tonas buvo toks, tarytum ji
stengtųsi pastatyti plono stiklo taurę ant nestabilaus
stalelio. - Ar prisimeni mane?
Apsimečiau, kad trumpam susimąsčiau.
- Kaip sekasi prekyba plokštelėmis?
- Ne kažin kaip. Aišku, dėl ekonominės krizės.
Niekas nebeklauso jokių plokštelių.
- Štai kaip.
Ji nagais patukseno į žalią telefono ragelį.
- Gerokai paplušėjau, kol gavau tavo telefoną.
- Tikrai?

70
 - Teko eiti į Džei barą. Barmenas paklausė tavo
draugo. To aukštaūgio, truputį keisto vyruko. Jis
skaitė Moljerą.
- Aišku.
Tyla.
- Visi tavęs pasiilgo. Sakė, kad jau visą savaitę
nesirodai, rūpinosi, ar tik nebūsi susirgęs.
- O aš ir nežinojau, kad esu toks populiarus.
- ...pyksti ant manęs?
- Už ką?
- Už tai, kad prikalbėjau tau bjaurių dalykų.
Noriu už tai atsiprašyti.
- Paklausyk, dėl manęs gali visai nesijaudinti.
Bet jei vis vien jaudiniesi, tuomet nueik į parką ir
palesink balandžius, ar ką.
Kitame laido gale pasigirdo, kaip ji atsiduso ir
prisidegė cigaretę. Dar tolėliau girdėjosi Bobo Dy-
lano „Nashville Skyline“. Turbūt skambino iš par­
duotuvės.
- Esmė ne ta, kaip tu jautiesi. Kad ir kaip ten
būtų, neturėjau teisės taip su tavimi kalbėti, - ištarė
ji greitakalbe.
- Tu griežta sau, ar ne?
- Visada galvoju, kad norėčiau tokia būti.
Ji trumpam pritilo.
- Ar galime šįvakar susitikti?
- Žinoma.
- Aštuntą valandą Džei bare. Ar tinka?

71
 - Gerai.
- ...žinai, man teko išgyventi visokių bjaurių da-
lyki}-
- Suprantu.
- Ačiū.
Ji padėjo ragelį.

19.

lėktų ilgai pasakoti, bet man sukanka dvidešimt

vieni.
Dar esu gana jaunas, tačiau nebe toks jaunas
kaip anksčiau. Jei tai imčiau giliai į širdį, man ne­
liktų kitos išeities, kaip tik sekmadienio rytą nu­
šokti nuo Empire State Building stogo.

Viename sename filme apie Didžiąją depresiją teko

išgirsti tokį juokelį:
- Žinai, kaskart, kai einu pro Empire State Buil-
dingy aš išsiskleidžiu skėtį. Nes žmonės krinta iš vir­
šaus nelyginant lietaus lašai.

Man dvidešimt vieni metai, ir bent jau šiuo metu

neketinu mirti. Iki šiol esu miegojęs su trimis mer­
ginomis.

71
 Pirmoji mergina buvo bendraklasė vidurinėje
mokykloje, mums abiem buvo po septyniolika, ir
mes giliai tikėjome, kad mylime vienas kitą. Vakaro
sutemose tankynėje ji nusiavė įsispiriamus rudus ba­
telius, nusimovė baltas medvilnines kojinaites, nu­
sivilko žydrą languotą suknelę, nusirengė aiškiai ne
jos dydžio juokingus apatinius baltinius, šiek tiek
padvejojusi, nusisegė rankinį laikrodį. Tada mes my­
lėjomės ant Asahi laikraščio sekmadieninio numerio.
Praėjus vos keliems mėnesiams po mokyklos
baigimo, mes netikėtai išsiskyrėme. Pamiršau, dėl
kokios priežasties, tokia ir buvo ta priežastis. Nuo
to laiko nebuvau nė sykio jos sutikęs. Nemigos nak­
timis retsykiais pagalvoju apie ją. Tik tiek.
Antroji mergina buvo hipė, su kuria susidūriau
Šindžiuku metro stotyje. Jai buvo šešiolika, be ska­
tiko kišenėje, neturinti, kur nakvoti, dar blogiau,
beveik be jokių krūtinės iškilumų, tačiau žvelgianti
protingomis gražiomis akimis. Buvo naktis po Šin­
džiuku rajone praūžusios pačios aršiausios antika­
rinės demonstracijos. Nei traukiniai, nei autobusai,
apskritai joks transportas nevažinėjo.
- Jei čia trainiosies, tave tikrai supakuos, - pa­
sakiau jai.
Susirietusi šalia uždarytų bilietų kontrolės var­
telių, ji skaitė šiukšliadėžėje sužvejotą sporto laik­
raštį.

73
 - Policininkai nors pamaitins.
- Žiūrėk, pateksi į bėda.
- Aš jau pripratusi.
Prisidegiau cigaretę, vieną ištiesiau ir jai. Nuo
ašarinių dujų akis varstė skausmas.
- Tu nevalgiusi?
- Nuo pat ryto.
- Leisk tave pamaitinti. Bet pirmiausia išeikime
laukan.
- Gerai.
Pats nesupratęs, kodėl, atplėšiau jų nuo bilietų
kontrolės vartelių, ir mes nužingsniavome gatve be
šaligatvių iki pat Medžiro.
Ta siaubingai nekalbi mergaitė mano bute gy­
veno ištisą savaitę. Kasdien ji nubusdavo po vi­
durdienio, pavalgiusi rūkydavo, išsiblaškiusi skai­
tydavo knygą, žiūrėdavo televizorių ir retsykiais
užsiimdavo su manimi vangiu seksu. Vienintelis
jos nešulys buvo balta drobinė kuprinė, joje gulėjo
tiktai masyvus langų laužtuvas, dveji marškinėliai,
mėlyni džinsai, trys poros nešvarių apatinių ir dė­
žutė tamponų.
- Iš kur tu atkeliavai? - sykį paklausiau jos.
- Tu nežinai tos vietos, - atsakė ji ir daugiau
nepravėrė burnos.
Vieną dieną, grįžęs namo iš prekybos centro su
krepšiu maisto produktų glėbyje, jos neberadau. Jos
baltos kuprinės irgi nesimatė. Be to, buvo dingę dar
keli daiktai. Ant stalo išbertų smulkių monetų krū­
velė, blokas cigarečių ir ką tik išskalbti mano marš­
kinėliai. Ant stalo gulėjo, regis, iš bloknotėlio už­
rašams išplėštas popieriaus lapelis, jame tik vienas
trumpas įrašas: „Trenktas tipas.“ Tikriausiai tai apie
mane.
Trečioji partnerė buvo universiteto bibliotekoje
sutikta prancūzų filologijos studentė. Kitais me­
tais per pavasario atostogas ji pasikorė apleistame
miškelyje teniso kortų pakraštyje. Iki pat naujo
semestro pradžios jos kūno niekas nepastebėjo, ir
jis siūbavo vėjyje ištisas dvi savaites. Dabar, kai su­
temsta, prie to miško niekas nesiartina.

20.

Ji be ūpo sėdėjo prie Džei baro prekystalio ir šiau­

deliu sukinėjo ratus imbierinio elio taurės dugnu,
kur gulėjo aptirpę ledo gabaliukai.
- Jau galvojau, kad neateisi, - man prisėdus
greta, tarė ji tarsi su palengvėjimu.
- Aš nelaužau susitarimų. Turėjau reikalų, todėl
truputį pavėlavau.
- Kokių reikalų?
 - Batai. Blizginau batus.
- Kalbi apie savo krepšinio batelius? - durdama
pirštu į mano sportinius batus nepatikliai paklausė
ji-
- Kurgi ne. Tėvo batus. Tokios mūsų namų tai­
syklės. Vaikai be atsikalbinėjimo turi blizginti tėvo
batus.
- Kodėl?
- Dievai žino. Jis aiškiai galvoja, kad batai yra
kažkoks simbolis. Kad ir kaip ten būtų, kiekvieną
vakarą lygiai aštuntą tėvas grįžta namo. Aš išbliz­
ginu jo batus ir paskui varau gerti alaus.
- Geras paprotys.
- Tu taip manai?
- Taip. Turėtum būti dėkingas savo tėveliui.
- Visuomet jaučiuosi dėkingas, kad tėvas turi tik
dvi kojas.
Ji sukrizeno.
- Neabejoju, kad tavo šeima puiki.
- Aha, negana to, kad puiki, visai nuskurusi.
Būna taip linksma, kad net ašaros trykšta.
Ji vis makalavo šiaudelio galu imbierinį elį.
- Bet mano šeima gerokai skurdesnė.
- Iš ko sprendi?
- Iš kvapo. Kaip turtuoliai užuodžia turtuolius,
taip ir skurdžiai moka užuosti skurdžius.
Aš įsipyliau Džei atnešto alaus į bokalą.
- Kur gyvena tavo tėvai?
- Nenoriu apie tai kalbėti.

76
 - Kodėl?
- Orūs žmonės nepasakoja kitiems apie savo
šeimos rūpesčius, argi ne?
- Tu esi orus žmogus?
Penkiolika sekundžių ji mąstė.
- Galvoju, kad norėčiau tokia būti. Visiškai
rimtai. Juk visi to norėtų, ar ne?
Nusprendžiau į tai nieko neatsakyti.
- Bet geriau išsikalbėti, - pasakiau aš.
- Kodėl?
- Pirma, anksčiau ar vėliau kam nors apie tai
papasakosi, o antra, aš niekam neišplepėsiu.
Nusijuokusi ji prisidegė cigaretę ir, kol išleido
tris dūmus, tylėdama apžiūrinėjo medinio baro pre­
kystalio tekstūrą.
- Tėvelis mirė prieš penkerius metus nuo auglio
smegenyse. Buvo siaubinga. Prasikankino ištisus
dvejus metus. Dėl to mes išleidome visus savo pi­
nigus. Nebeliko nė skatiko. Blogiausia, kad paskui
šeima pakriko ir išsibarstė kas sau.
Aš linktelėjau.
- O kaip mama?
- Gyvena kažkur. Per Naujuosius metus atsiunčia
man atviruką.
- Regis, nelabai ją myli?
- Taip.
- Turi brolių ar seserų?
- Turiu dvynę seserį. Tik ją vieną.
- Kur ji gyvena?
 - 'Foli, per trisdešimt tūkstančių šviesmečių.
Taip pasakiusi, ji nervingai nusijuokė ir nustūmė
imbierinį elį į šonų.
- Žinoma, nedera blogai kalbėti apie savo šeimą.
Gali pasijusti labai prislėgta.
- Nesijaudink. Visi dėl ko nors išgyvena.
- Tu taip pat?
- Aha. Kas rytą įsitveriu į skutimosi putų fla­
koną ir verkiu.
Ji linksmai nusijuokė. Atrodė, kad šitaip juokiasi
po kelerių metų pertraukos.
- Klausyk, kurių galų geri tą imbierinį elį? - pa­
siteiravau aš. Nejaugi metei gerti?
- Na... turėjau tokių ketinimų, bet bala nematė.
- Ką gersi?
- Baltojo vyno. Gerai atšaldyto.
Aš pakviečiau Džei ir užsakiau dar vieną alaus
ir baltojo vyno.
- Pasakyk man, koks jausmas turėti seserį
dvynę?
-• Žinai, keistas jausmas. Toks pats veidas, toks
pats intelekto koeficientas, to paties dydžio lieme­
nėlė... Mane visada tai siutino.
- Ar jus dažnai painiodavo?
- Taip, iki aštuonerių metų. Tais metais aš ne­
tekau vieno rankos piršto, ir nuo to laiko daugiau
niekas mūsų nebepainiojo.
 Taip tarusi, ji sudėjo plaštakas vieną greta kitos
ant baro prekystalio tarsi prieš koncerto pradžią be­
sikaupiantis pianistas. Paėmiau jos kairiąją ranką ir
žemyn nukreiptos lempos šviesoje įdėmiai apžiū­
rėjau. Ranka buvo vėsi kaip kokteilio taurė, o keturi
pirštai darniai ir natūraliai rikiavosi tarsi taip būtų
nuo pat prigimimo. Tas natūralumas beveik prilygo
stebuklui, ir būtų buvę gerokai sunkiau įsisąmo­
ninti, jei vienas šalia kito rikiuotųsi šeši pirštai.
- Kai man buvo aštuoneri, pirštą įsuko dulkių
siurblio motoras. Pirštas nuskriejo.
- Kur jis dabar?
- Kas „jis“?
- Mažylis.
- Pamiršau, - pasakė ji ir nusijuokė. - Tu pirmas
žmogus, kuris to paklausė.
- Ar tave trikdo, kad neturi mažylio?
- Taip, kai maunuosi pirštinę.
- O kitais atvejais?
Ji papurtė galvą.
- Meluočiau sakydama, kad visai netrikdo. Bet
ne daugiau nei merginas, kurios kremtasi dėl storo
kaklo ar dėl vešlių plaukų ant kojų.
Aš linktelėjau.
- O kuo tu užsiimi?
- Studijuoju universitete. Tokijuje.
- Vadinasi, grįžai į namus atostogų.
 - Taip.
- Ką studijuoji?
- Biologiją. Man patinka gyvūnai.
- Man irgi patinka.
Aš ištuštinau bokale užsilikusį alų ir suvalgiau
kelias skrudintas bulvytes.
- Paklausyk, Indijoje, Baglapure, gyvenu toks
garsus leopardas, kuris per trejus metus suėdė tris
šimtus penkiasdešimt indų.
- Tikrai?
- Tada buvo iškviestas pulkininkas D/imis Kur
betas, kurį vadino leopardų naikintoju, ir per aš
tuonerius metus jis nušovė šimtą dvidešimt penkis
tigrus ir leopardus, įskaitant tą žudiką. Ar tau vis
dar patinka gyvūnai?
Su mygusi cigaretę ir gurkštelėjusi vyno, ji siu ai
šiai kurį laiką spoksojo į mane.
- Dievaži, tu tikrai trenktas tipas.

21 .

Praėjus pusei mėnesio po mano treciosios merginos

mirties, skaičiau Žiulio Misi ė Raganas. Neprilygsta
ma knyga. Ten buvo toks pasažas:

Garsus Lore no prokuroras M. Remi pušimi (ė

myriop ant laužo aštuonis šimtus raganų n

tto
 didžiavosi savo vykdoma „bauginimo poli­
tika“. „Mano teisingumas yra taip plačiai pa­
garsėjęsy - sakė jiSy - kad šešiolika neseniai
areštuotų asmenų, nelaukdamiy kol paklius į
mano rankas, patys sau užsinėrė kilpas.“

Ta frazė „mano teisingumas yra taip plačiai pagar­

sėjęs“ kažkodėl pakerėjo mane.

22.

Suskambo telefonas.
Tuo metu kalamino losjonu vėsinau sau veidą,
nusvilusį iki ryškaus raudonio kasdien beplaukio-
jant baseine. Ištvėręs dešimt skambučių, galiausiai
pasidaviau, nusiėmiau nuo veido eglutės raštu dai­
liai išdėliotas vatos pagalvėles, atsistojau nuo kėdės
ir nukėliau ragelį.
- Labas, čia aš.
- A, tai tu.
- Ką veiki?
- Nieko rimta.
Nusišluosčiau degantį veidą ant kaklo užmestu
rankšluosčiu.
- Vakar smagiai praleidau laiką. Jau seniai taip
bebuvo.

81
 - Džiaugiuosi girdėdamas.
- A... ar tu mėgsti jautienos troškinį?
- Aha.
- Ką tik pagaminau. Tiek daug, kad man vienai
tektų valgyti visą savaitę. Atvažiuok pavalgyti.
- Skamba neblogai.
- ūkei. Atvažiuok po valandos. Jei vėluosi, viską
suversiu į šiukšlių dėžę. Supratai?
- Paklausyk...
- Nes aš nemėgstu laukti.
Taip tarusi, ji padėjo ragelį, man nė nespėjus pra­
sižioti.
Aš nugriuvau ant sofos dar dešimčiai minučių ir,
klausydamas per radiją „Top 40“, išsiblaškęs spok­
sojau į lubas. Paskui nusiprausiau po dušu, po karštu
vandeniu kruopščiai nusiskutau, tada užsivilkau ką
tik iš valyklos parsineštus marškinius ir apsimoviau
bermudus. Buvo malonus pavakarys. Važiavau jūros
pakrante, žvelgdamas į besileidžiančią saulę, o prieš
įsukdamas į greitkelį, sustojau nupirkti du butelius
atšaldyto vyno ir bloką cigarečių.
Kol ji tvarkė stalą ir dėliojo ant jo baltas lėkštes,
vaisių peilio galiuku atkimšau vyną. Nuo jautienos
troškinio garų kambaryje buvo baisiai tvanku.
- Nesitikėjau, kad užeis tokie karščiai. Visai
kaip pragare.
- Pragare dar karščiau.
- Kalbi tarsi ten buvęs.

8 2
 - Žmonės pasakojo. Kai nuo karščio ima mai­
šytis protas, perkelia į šiek tiek vėsesnę vietą. Ten
truputį palaikę, vėl sugrąžina atgal.
- Visai kaip saunoje.
- Panašiai. Tačiau atsiranda tokių, kurie nebeat-
sigauna ir jiems negrįžtamai pasimaišo protas.
- Kas jiems paskui nutinka?
- Juos perkelia į rojų. Ir tada pristato dažyti
sienas. Žinai, rojaus sienos visada turi būti baltos
baltutėlės. Negali atsirasti nė mažiausios dėmelės.
Priešingu atveju nukentėtų rojaus įvaizdis. Štai todėl
jie kasdien, nuo ryto iki vakaro, be atvangos dažo
tas sienas, ir daugumai jų sutrinka kvėpavimas.
Daugiau ji manęs nebeklausinėjo. Atsargiai iš­
graibęs iš butelio kamščio trupinius, pripildžiau
taures vyno.
- Už šaltą vyną ir karštas širdis, - tarė ji pakėlusi
taurę.
- Kas gi tai?
- Televizijos reklama. Už šaltą vyną ir karštas
širdis. Nesi matęs?
- Ne.
- Tu nežiūri televizoriaus?
- Tik retsykiais. Nors anksčiau daug žiūrėdavau.
Labiausiai mėgau serialą apie šunį Lesę. Žinoma, tą
pirmąjį šunį.
- Na taip, tu juk mėgsti gyvūnus.
- Aha.

83
 - O aš, jei tik turiu laiko, žiūriu televizorių ištisą
dieną. Viską iš eilės. Pavyzdžiui, vakar žiūrėjau bio­
logo ir chemiko diskusiją. Tu nematei?
- Ne.
Ji nugėrė gurkšnelį vyno ir lengvai papurtė
galvą, tarsi kažką prisimindama.
- Žinai, Pasteras turėjo mokslinę intuiciją.
- Mokslinę intuiciją?
- Kitaip tariant, eiliniai mokslininkai mąsto taip:
A lygu B, B lygu C, todėl A lygu C, Q, E, D, ar ne?
Aš linktelėjau.
- Tačiau Pasteras mąstė kitaip. Jis galvojo, kad
A lygu C, ir viskas. Neturėjo tam jokių įrodymų.
Tačiau istorija parodė, kad jo teorija buvo teisinga.
Per gyvenimą jis padarė nesuskaičiuojamą galybę
svarbių atradimų.
- Pavyzdžiui, skiepus nuo raupų.
Pastačiusi vyno taurę ant stalo, ji su nusivylimu
pažvelgė į mane.
- Klausyk, juk skiepus nuo raupų išrado Dže-
neris. Kaip tau pavyko įstoti į universitetą?
- ...Tuomet, gal pasiutligės antikūnai, steriliza­
cija žemoje temperatūroje?
- Atsakymas teisingas!
Ji patenkinta nusišypsojo, neparodydama dantų,
ištuštino taurę ir pati sau vėl prisipylė.
- Televizijos diskusijoje tokius sugebėjimus
įvardijo kaip „mokslinę intuiciją“. Ar tu tokią turi?

84
 - Nemanau.
- Ar norėtum turėti?
- Gal kartais ir būtų iš to naudos. Pavyzdžiui,
miegant su merginomis.
Nusijuokusi ji nuėjo į virtuvę ir grįžo nešina jau­
tienos troškiniu, salotų dubeniu ir bandelėmis. Pa­
galiau pro plačiai atvertus langus vidun ėmė plūsti
gaivus brizas.
Mes neskubriai vakarieniavome, klausydamiesi
grotuvo skleidžiamos muzikos. Visą laiką ji manęs
klausinėjo apie universitetą ir gyvenimą Toki­
juje. Nieko įdomaus jai nepapasakojau. Kalbėjau
apie bandymus su katėmis. (Žinoma, kačių aš ne­
žudžiau - melavau aš - nes daugiausia tai būdavo
psichologiniai eksperimentai. Tačiau, tiesą sakant,
per du mėnesius aš nugalabijau net trisdešimt še­
šias kates - ir mažas, ir dideles.) Pasakojau apie de­
monstracijas ir streikus. Paskui parodžiau riaušių
policininko išmušto danties liekanas.
- Ar nenori jam atkeršyti?
- Ką tu kalbi? - atrėžiau aš.
- Kodėl gi ne? Tavim dėta susirasčiau tą polici­
ninką ir plaktuku iškulčiau jam kelis dantis.
- Aš esu aš. Be to, tai - jau praeitis. Šaunieji
riaušių policininkai atrodo visi lyg vienas vienodais
veidais. Būtų neįmanoma jį surasti.
- Tuomet nėra jokios prasmės.
- Kokios prasmės?

«5
 - Prasmės netekti danties.
- Nėra, - atsakiau aš.
Ji urgztelėjo su pasidygėjimu ir įsidėjo į burną
kąsnelį jautienos troškinio.
Pavalgę išgėrėme kavos, paskui ankštoje virtu­
vėje stovėdami vienas greta kito suplovėme indus,
tada grįžome prie stalo, rūkėme ir klausėmės
„MJQ“.
Ji vilkėjo ploną palaidinę, pro kurią švietėsi
krūtų speneliai, mūvėjo plačius šortus, ir kai mūsų
kojos po stalu susiliesdavo, aš kaskart vis labiau nu-
rausdavau.
- Ar buvo skanu?
- Labai.
Ji lengvai prikando lūpą.
- Kodėl pats nieko nesakai, kol tavęs nepa­
klausiu?
- Nežinau, toks įprotis. Visuomet pamirštu pa­
sakyti tai, kas svarbiausia.
- Ar galiu tave perspėti?
- Žinoma.
- Jei nepasikeisi, daug prarasi.
- Tikriausiai. Bet aš esu tarsi koks senas kle­
daras. Sutaisai vienoj vietoj, sulūžta kitoj.
Nusijuokusi ji paleido Marvino Gėjaus plokš­
telę. Laikrodžio rodyklės artėjo prie aštuntos.
- Ar šiandien tau nereikia valyti batų?

86
 - Naktį nuvalysiu. Kartu su dantimis.
{rėmusi savo liaunas alkūnes į stalą ir delnais su­
ėmusi smakrą, ji kalbėjo, spoksodama tiesiai man į
akis. Tai mane siaubingai trikdė. Bandžiau išsisukti
nuo jos žvilgsnio, prisidegdamas cigaretę, apsimes­
damas žiūrįs pro langą, tačiau jos akys darėsi vis vy-
lingesnės.
- Žinai, manau, galiu tavimi patikėti.
- Dėl ko?
- Kad anąkart man nieko nepadarei.
- Kodėl taip manai?
- Nori žinoti?
- Ne.
- Žinojau, kad taip pasakysi. - Sukikenusi ji įpylė
man vyno, o paskui tarsi ką galvodama žiūrėjo
į tamsų langą. - Kartais pagalvoju, kaip būtų
nuostabu gyventi, netrukdant kitiems. Kaip manai,
ar tai įmanoma?
- Kažin.
- Sakyk, ar aš tau netrukdau?
- Nesirūpink.
- Nori pasakyti, kad kol kas ne.
- Taip. Kol kas.
Ji ištiesė ranką ir uždėjo delną ant mano rankos,
palaikė valandėlę, o paskui atitraukė.
- Rytoj išvažiuoju.
- Kur?

87
 - Dar nenusprendžiau. Kur nors į ramią, vėsią
vietą. Kokiai savaitei.
Aš linktelėjau.
- Grįžusi paskambinsiu.

Pakeliui į namus mašinoje staiga prisiminiau mer­

giną, su kuria ėjau į pirmąjį pasimatymą. Tai buvo
prieš septynerius metus.
Dabar man atrodo, kad visą pasimatymą aš be
paliovos jos klausinėjau: „Ar tau nenuobodu?“
Mes žiūrėjome filmą su Elviu Presliu pagrindi­
niame vaidmenyje. Filmo muzikos tema buvo tokia
daina:

Susikivirčijomy meilužių ginčas.

Rašau jai laiškus: dovanok, aš kaltas.
Bet jie vis grįžta atgalios.
Ant voko ji užrašo:
Grąžinkite siuntėjui. Adresas nežinomas.
Nėra tokios gatvės. Ir tokio namo nėra.

Laikas bėga pernelyg greitai.

88
 23.

Trečioji mergina, su kuria miegojau, mano penį va­

dindavo „tavo raison d'etre“

Kadaise mėginau sukurti apsakymą tema „Žmogaus

raison d'etre“. Apsakymo taip ir neužbaigiau, tačiau,
visą laiką galvojant apie žmogaus raison d'etre, mane
apniko keista manija, davusi impulsą visus dalykus
versti į skaičių kalbą.
Tas polinkis mane valdė maždaug aštuonis mė­
nesius. Vos įsėdęs į traukinį, imdavau skaičiuoti ke­
leivius, suskaičiuodavau visus iki vieno laiptelius,
kuriais lipdavau, o turėdamas laisvo laiko, skaičiuo­
davau savo pulsą. Kalbant apie mano rekordus, lai­
kotarpiu nuo 1969 metų rugpjūčio 15-tos dienos iki
kitų metų balandžio 3-iosios, dalyvavau 358 paskai­
tose, 54 kartus užsiiminėjau seksu, surūkiau 6921
cigaretę.
Tuo metu aš giliai tikėjau, kad, išversdamas
savo gyvenimą į skaičių kalbą, galbūt sugebėsiu
perduoti žmonėms kažkokią žinią. Ir tol, kol
turėsiu, ką perduoti, bus įrodymas, kad aš
egzistuoju. Tačiau, savaime suprantama, niekam
nėmaž nerūpėjo, kiek surūkiau cigarečių, kiek

84
laiptelių užkopiau ir kokio ilgio mano penis. Šitai
supratęs, praradau savąjį raison d'etre ir likau vie­
nišas kaip pirštas.

Taigi, kai mane pasiekė žinia apie jos mirtį, rūkiau

savo 6922-ąją cigaretę.

24.

Tą vakarą Pelė neėmė į burną nė lašelio alaus. Tai

anaiptol nebuvo geras ženklas. Užtat jis vieną po ki­
tos išlenkė penkias taures „Jim Beam“ su ledu.
Atokiame pritamsintame baro kampe mes stū-
mėme laiką, žaisdami kinišką biliardą - tą šlamštą,
kuris mainais į keletą smulkių monetų padeda
užmušti laiką. Tačiau Pelė viską darydavo rimtai.
Todėl tą vakarą mano laimėtos dvi pergalės šešiuose
žaidimuose kone prilygo stebuklui.
- Sakyk, kas tau šiandien yra?
- Nieko, - atsakė Pelė.
Mes grįžome prie baro ir toliau gėrėme alų ir
„Jim Beam“.
Paskui, paskendę tyloje, nerūpestingai klau­
sėmės muzikinio aparato viena po kitos grojamų

9 0
plokštelių. „Everyday People“, „Woodstock“, „Spirit
in the Sky“, „Hey There, Lonely Girl“...
- Noriu paprašyti tavęs paslaugos, - ištarė Pelė.
- Kokios?
- Noriu, kad su kai kuo susitiktumei.
- Su mergina?
Kiek padvejojęs Pelė linktelėjo.
- Kodėl manęs to prašai?
- O kieno kito man prašyti? - greitakalbe išbėrė
Pelė ir gurkštelėjo iš šeštosios viskio taurės. - Tiesa,
ar turi kostiumą ir kaklaraištį?
- Turiu. Bet...
- Tuomet susitinkam rytoj antrą, - pasakė Pelė. -
Ei, kaip manai, kuo maitinasi merginos?
- Batų padais.
- Eik sau, - mostelėjo Pelė.

25.

Pelė mėgo šviežiai iškeptus mielinius blynelius. Jis

susikraudavo kelis blynelius vieną ant kito gilioje
lėkštėje, peiliu supjaustydavo į keturias dalis ir ant
viršaus supildavo skardinę kokakolos.
Kai pirmą kartą lankiausi Pelės namuose, jis,
nustūmęs stalą į gegužės mėnesio švelnios saulės
atokaitą, dorojo tą keistą marmalą.

9*
 - Nuostabi šio patiekalo savybė yra ta, - kalbėjo
Pelė, - kad jame susijungia maistas ir gėrimas.
Tankiai medžiais apaugusiame erdviame kieme
būriavosi įvairių spalvų ir dydžių laukiniai paukš­
čiai. Jie guviai lesė ant žolės gausiai pabertus baltus
kukurūzų spragėsius.

26.

Papasakosiu apie trečią merginą, su kuria man teko

miegoti. Kalbėti apie mirusius žmones labai sunku,
tačiau kalbėti apie mirusias jaunas merginas nepa­
lyginti sunkiau. Nes mirdamos jos išlieka amžinai
jaunos.
Priešingai mes, gyvieji, senstame sulig kiekvie­
nais metais, kiekvienu mėnesiu, kiekviena diena.
Kartais jaučiuosi, tarsi senčiau kiekvieną valandą.
Baisiausia, kad tai yra gryna tiesa.

Ji anaiptol nebuvo gražuolė. Vis dėlto sakyti, kad

„nebuvo gražuolė“ nėra sąžininga. Tiksliau būtų pa­
sakyti, kad „ji pati sau nebuvo pakankami graži“.
Aš turiu tik vieną jos nuotrauką. Kitoje pu­
sėje užrašyta data - 1963 metų rugpjūtis. Tais pat

92
metais prezidentui Kenedžiui į galvą buvo paleistos
kulkos.
Ji sėdi prie jūros ant molo kažkokioje kuror­
tinėje vietovėje ir truputį nejaukiai šypsosi. Jos
plaukai kirpti trumpai Džinės Seberg stiliumi (nors
man kėlė asociacijų su Aušvicu), vilki raudoną med­
vilninę dryžuotą suknelę su ilgomis rankovėmis.
Ji atrodė šiek tiek nerangi ir tai suteikė jai grožio.
Toks grožis jį mačiusių žmonių širdis užgauna iki
pat gelmių.
Švelniai sudėtos lūpos, maža, į viršų lyg dailus
ragelis užriesta nosytė, laisvai ant plačios kaktos
krintantys, panašu, kad jos pačios pakirpti, kirp­
čiukai, nuo kaktos lengvai išsišovusių skruostų link
išsibarstę spuogų pėdsakai.
Jai keturiolika, ir tai gražiausia jos dvidešimt
vienų metų gyvenimo akimirka. O paskui ta aki­
mirka nutrūko - tik taip belieka man galvoti. Man
neduota suprasti, dėl kokių priežasčių, kokiais tiks­
lais nutinka tokie dalykai. Niekam to neduota su­
prasti.

Ji man rimtai (ne juokais) pasakė, kad įstojo į uni­

versitetą tam, jog priimtų dangaus apreiškimą. Buvo
ketvirta valanda ryto, mes gulėjome nuogi lovoje.
Aš paklausiau jos, koks tas dangaus apreiškimas.

93
 - Iš kur man žinoti, - tarė ji ir kiek vėliau pri­
dūrė: - Kad ir kas būtų, tai nusileidžia iš dangaus
tarsi angelo sparnai.
Pamėginau įsivaizduoti, kaip į universiteto
kiemą leidžiasi angelo sparnai. Iš tolo jie atrodė
kaip popierinės servetėlės.

Niekas nesužinos, kodėl ji nusprendė mirti. Abejo­

ju, ar ji pati tai žinojo.

27.

Sapnavau keistą sapną.

Aš buvau didelis juodas paukštis ir skridau
viršum džiunglių į rytus. Buvau sužeistas, mano
plunksnos buvo apskretusios juodais kraujo kre­
šuliais. Danguje rytų pusėje ėmė telktis grėsmingi
juodi debesys, aplinkui dvelkė lengvas lietaus
kvapas.
Buvau seniai nesapnavęs sapnų. Taip seniai,
kad man prireikė šiek tiek laiko suvokti, kad tai -
sapnas.
Išlipau iš lovos, po dušu nusiplovęs visą kū­
ną išpylusį keistą prakaitą, pavalgiau pusryčius -

94
skrudintos duonos ir obuolių sulčių. Nuo cigarečių
ir alaus gerklėje jautėsi toks skonis, tarsi ji būtų
prikimšta senos vatos. Sukrovęs indus į kriauklę,
išsirinkau alyvuogių žalumo spalvos medvilninį
kostiumą, kiek įmanoma kruopščiai išlygintus marš­
kinius ir megztą kaklaraištį ir, tebelaikydamas jį
rankose, atsisėdau svetainėje priešais oro kondicio­
nierių.
Televizijos žinių pranešėja išdidžiai teigė, kad
šiandien laukiama karščiausios vasaros dienos. Iš­
jungiau televizorių, nuėjau į greta esantį brolio
kambarį, iš didžiulio kalno išsirinkau keletą knygų
ir, prigulęs ant sofos svetainėje, jas varčiau.
Prieš dvejus metus, palikęs savo kambaryje dau­
gybę knygų ir merginą, nepaaiškinęs priežasties,
brolis išvažiavo į Ameriką. Retsykiais susitinku su
ja pavalgyti. „Jūs, broliai, iš tiesų labai panašūs", -
sako ji.
- Kuo panašūs? - nustebęs pasiteiravau jos.
- Viskuo, - atsakė ji.
Galbūt jos tiesa. Be to, manau, taip yra ir todėl,
kad keliolika metų pakaitomis blizginome batus.

Laikrodžio rodyklė rodė dvylika. Pagalvojęs apie

lauke tvyrantį karštį, su pasidygėjimu užsirišau ka­
klaraištį ir užsivilkau švarką.
Laiko dar buvo į valias, o veikti neturėjau ką.
Mašina pasileidau lėtai važiuoti per miestą. Nuo

95
jūros į kalnus besidriekiantis, beviltiškai ištįsęs
miestas. Upė ir teniso kortai, golfo aikštynas, ei*
lėmis išsirikiavę erdvūs namai, sienos ir vėl sienos,
kvartalas dailių restoranėlių ir ekskliuzyvinių par­
duotuvių, sena biblioteka, nakvišomis tankiai už­
žėlę laukai, parkas su beždžionių narvais - miestas
visada toks pat. Kurį laiką sukinėjęsis vingiuotu
kalno keliu per gyvenamųjų namų kvartalą, palei
upę nusileidau jūros link, netoli žiočių išlipau iš
mašinos ir upėje atsivėsinau kojas. Teniso kortuose
kamuoliuką mušinėjo dvi gerai įdegusios merginos
su baltomis kepuraitėmis ir saulės akiniais. Po vi­
durdienio saulės kaitra sustiprėjo, ir merginoms
kaskart mušant raketėmis jų prakaitas tiško į šalis
ir ant žemės.
Stebėjau jas kokias penkias minutes, paskui su­
grįžau į mašiną, atlošiau sėdynę ir užsimerkęs kurį
laiką nerūpestingai klausiausi bangų mūšos, sumišu-
sios su daužomo teniso kamuoliuko garsu. Švelnaus
pietų vėjo atskraidintas jūros skonis ir įkaitusio as­
falto kvapas man sukėlė senus vasaros prisiminimus.
Merginos odos šiluma, senas rokenrolas, ką tik
išskalbti marškiniai su sagutėmis apykaklėje, baseino
tualete surūkytos cigaretės kvapas, neapibrėžta
nuojauta - visa tai buvo saldus vasaros sapnas, kuris
turėtų niekada nesibaigti. O paskui vieną vasarą
(kažin, kurią?) tas sapnas nebepasikartojo.

96
Kai lygiai antrą valandą privažiavau prie Džei baro,
pamačiau Pelę, sėdintį ant apsauginės tvorelės ir
skaitantį Kazandzakio Paskutiri\ Kristaus gundymą.
- O kurgi ji? - paklausiau aš.
Pelė tylėdamas užvertė knygą, įsiropštė į mašiną
ir užsidėjo saulės akinius.
- Persigalvojau!
- Persigalvojai?
- Persigalvojau.
Atsidusęs nusirišau kaklaraištį, nusviedžiau
švarką ant užpakalinės sėdynės ir prisidegiau ciga­
retę.
- Ką gi, važiuojam kur nors?
- J zoologijos sodą.
- Gerai, - tariau aš.

28.

Papasakosiu apie miestą. Miestą, kuriame aš gi­

miau, užaugau, o vėliau pirmą kartą permiegojau su
mergina.
Jo priešakinėje dalyje jūra, už nugaros - kalnai,
o šalia milžiniškas uostas. Miestas visai mažas. Kai
važiuoju namo iš uosto greitkeliu, niekada nerūkau,

9 7
nes kol įžiebčiau degtuką, prašokčiau išvažiavimą iš
greitkelio.
Gyventojų mieste tėra vos daugiau nei septy­
niasdešimt tūkstančių. Vargu ar šis skaičius pakis ir
po penkerių metų. Dauguma gyvena dviaukščiuose
privačiuose namuose su sodais, turi automobilį, o
nemažai šeimų turi net po du automobilius.
Šie skaičiai nebuvo mano išsigalvojimas, o sa­
vivaldybės statistikos skyriaus metų gale oficialiai
skelbiami duomenys.
Pelė gyveno trijų aukštų name, ant stogo buvo
įrengtas žiemos sodas. Šlaite išraustame rūsyje pa­
darytas garažas, jame vienas šalia kito draugiškai
stovėjo tėvo „Mercedes-Benz“ ir Pelės „Triumph
TR3“. Keista, tačiau Pelės namuose labiausiai šei­
myniška atmosfera buvo justi ne kur kitur, o tame
garaže. Jis buvo pakankamai didelis, kad jame tilptų
mažų gabaritų lėktuvėlis, ten stovėjo išrikiuoti pa­
senusių modelių ar nusibodę daiktai - televizoriai,
šaldytuvai, sofa, pietų stalas su kėdėmis, garso apa­
ratūra. Mes su Pele ten dažnai maloniai leisdavome
laiką, gurkšnodami alų.
Apie Pelės tėvą aš beveik nieko nežinojau. Mes
nė sykio nebuvome susitikę. Kai Pelės paklausiau,
koks jis žmogus, trumpai atsakė, kad už jį patį ge­
rokai vyresnis, tačiau irgi vyras.
Sklido kalbos, kad iki karo Pelės tėvas buvo vi­
siškas skurdžius. Karo išvakarėse jam vargais ne­
galais pavyko įsigyti nedidelę chemijos produktų

98
gamyklėlę, ir jis ėmė prekiauti tepalais nuo vabz­
džių. Teigiamas produktų poveikis kėlė abejonių,
tačiau fronto linijai nusitęsus į pietus, tepalų parda­
vimai žaibiškai pašoko.
Pasibaigus karui, Pelės tėvas sukrovė tepalus į
sandėlį ir ėmėsi prekiauti įtartinais maisto papil­
dais, o einant į pabaigą Korėjos karui, staiga perėjo
prie namų valymo priemonių. Žmonės kalbėjo, kad
visų produktų cheminė sudėtis buvo ta pati. Visai
tikėtina.
Kitaip tariant, prieš dvidešimt penkerius metus
Naujosios Gvinėjos džiunglėse iškilo kalnas japonų
kareivių, kurie tepėsi tepalais nuo vabzdžių, kūnų,
o šiandien kiekvienos šeimos tualete rasi vamzdžių
valymo priemonių, pažymėtų to paties gamintojo
ženklu.
Štai kaip Pelės tėvas pateko į turtuolių luomą.

Be abejo, aš turėjau draugų ir iš neturtingų šei­

mų. Vieno draugo tėvas dirbo autobuso vairuotoju.
Galbūt esama turtingų autobusų vairuotojų, tačiau
mano draugo tėvas buvo neturtingas autobuso vai­
ruotojas. Aš dažnai svečiuodavausi pas jį, nes tėvų
nebūdavo namie. Tėvas vairuodavo autobusą arba
lošdavo žirgų lenktynėse, o motina visai dienai išei­
davo į darbą pagal sutartį.
Aš su juo mokiausi toje pačioje vidurinės
mokyklos klasėje, o draugais tapome tam tikromis
aplinkybėmis.

99
 Kartą per pietų pertrauką aš šlapinausi tualete,
kai jis atsistojo greta ir atsisegė kelnių užtrauktuką.
Nesikalbėjome, tačiau tuo pat metu baigėme savo
reikalus ir nuėjome plautis rankų.
- Ei, turiu kai ką įdomaus, - tarė jis, šluostyda­
masis rankas į kelnių sėdynę.
- Ką tokio?
- Nori pamatyti?
Jis ištraukė iš piniginės nuotrauką ir ištiesė ją
man. Nuotraukoje nuoga, plačiai išsižergusi moteris
kišo alaus butelį sau į tarpukojį.
- Žiauru, ar ne?
- Tai jau tikrai.
- Jei ateisi pas mane į namus, parodysiu dar ge­
resnių.
Taip mes ir susidraugavome.

Mieste gyvena tiek daug įvairių žmonių. Per aštuo­

niolika metų aš daug ko išmokau. Miestas suleido
šaknis giliai mano širdyje, ir beveik visi mano pri­
siminimai susiję su juo. Vis dėlto, kai pavasarį, įsto­
jęs į universitetą, išvažiavau iš miesto, man iš tiesų
palengvėjo.
Grįžtu į miestą per pavasario ir vasaros atos­
togas, bet daugiausia laiko praleidžiu gerdamas alų.

LOO
 29.

Ištisą savaitę Pelės nuotaika buvo subjurusi. Gal­

būt to priežastis buvo artėjantis ruduo, o galbūt toji
mergina. Apie tai jis nekalbėjo nė žodžio.
Kai Pelės nesimatė šalia, aš užkalbinau Džei ir
mėginau iššnipinėti:
- Kaip manai, kas nutiko Pelei?
- Dievai žino. Aš ir pats nesuprantu. Gal kad va­
sara eina į pabaigą.
Artinantis rudeniui, Pelė pamažu grimzdo j
melancholiją. Sėdėdamas prie baro, jis išsiblaškęs
dėbsojo į knygą, o pakalbintas atsainiai mesteldavo
trumpą atsakymą. Kai vakarais papūtė vėsūs vėjai,
o aplinkui ėmė dvelkti rudens kvapas, Pelė liovėsi
gėręs alų ir ėmė be saiko maukti burboną su ledu,
be paliovos kišdamas monetas į muzikos aparatą
greta baro ir tiek nuspardydamas kiniško biliardo
nugarinę dalį, kad atsirado įlinkis, ir tai sukėlė
nerimą Džei.
- Manau, jis jaučiasi būsiąs paliktas nuošalyje.
Galiu jį suprasti, - tarė Džei.
- Kaip tai paliktas?
- Visi kur nors išvažiuoja. Kas grįžta į universi­
tetą, kas į darbą. Tu juk irgi?
- Na, taip.
- Suprask ir jį.

101
 Aš linktelėjau.
- O kaip su ta mergina?
- Po kurio laiko pamirš, patikėk manim.
- Ar tarp jų kas nors bloga įvyko?
- Nežinau, - neaiškiai numykęs, Džei nusisuko
prie darbo.
Aš daugiau nieko neklausinėjau, įmečiau smulkių
monetų į muzikos aparatą, išrinkau keletą dainų,
paskui grįžau prie baro ir toliau gėriau alų.
Po dešimties minučių prie manęs vėl priėjo Džei.
- Klausyk, ar tau Pelė nieko nesakė?
- Ne.
- Kaip keista.
- Tikrai?
Džei valandėlę mąstė, blizgindamas rankose
taurę.
- Manau, kad jis nori paklausti tavęs patarimo.
- Tai kodėl neklausia?
- Nedrįsta. Galvoja, kad tu jį išjuoksi.
- Niekada to nepadaryčiau.
- Tačiau taip atrodo iš šono. Jau seniai tai pa­
stebėjau. Tu esi geras vaikis, tačiau turi - kaip
čia geriau pasakius - kažkokį veriantį įžvalgumą.
Nemanyk, kad tai priekaištas.
- Aš suprantu.
- Tiesiog aš dvidešimt metų už tave vyresnis,
man teko daug visko išgyventi. Todėl turiu...
- Seniokiškumo.

102
 - Taip.
Aš nusišypsojau ir siurbtelėjau alaus.
- Pamėginsiu pakalbėti su Pele.
Džei užgesino cigaretę ir grįžo prie darbo.
Aš atsistojau, nuėjau į tualetą. Besimazgodamas
rankas, žvilgtelėjau į savo atvaizdą veidrodyje.
Paskui, pagautas slogios nuotaikos, išgėriau dar
vieną alaus.

30.

Buvo laikai, kai visi norėjo atrodyti kieti.

Bebaigdamas mokyklą, nusprendžiau, kad nuo
šiol rodysiu tik pusę tikrųjų savo jausmų. Neprisi­
menu to sprendimo priežasties, tačiau jo laikiausi
kelerius metus. Ilgainiui supratau, kad tapau žmo­
gumi, kuris tegali išreikšti tik pusę savo jausmų.
Nežinau, kiek tai buvo susiję su kietumu. Jeigu šal­
dytuvą, kurį reikia laikyti atšildytą ištisus metus,
galima vadinti šaltu, tuomet mane buvo galima va­
dinti kietu.
Taigi, aš nesustodamas rašiau šitą tekstą, alumi
ir cigaretėmis budrindamas savo sąmonę, besitai­
kančią užmigti sustojusiame laike. Keletą kartų
per dieną lįsdavau po dušu, du kartus skusda-
vausi barzdą, vėl ir vėl klausydavausi tų pačių senų

103
plokštelių. Regis, ir dabar man už nugaros skamba
senos „Peter, Paul & Maria“ dainos.
„Daugiau apie tai negalvok. Juk viskas jau praeity.“

31.

Kitą dieną pakviečiau Pelę drauge nueiti į basei­

ną viešbutyje ant kalno. Vasaros sezonui artėjant į
pabaigą, o iš dalies ir dėl nepatogaus privažiavimo
baseine tebuvo vos dešimt lankytojų. Pusė jų buvo
amerikiečiai viešbučio gyventojai, atėję ne tiek pa­
plaukioti, kiek pasikaitinti saulėje.
Viešbutis buvo įkurtas perstatytoje prieškario
aristokratų viloje, aplinkui vešėjo puikus sodas, už­
sėtas veja, o pakilus takeliu palei rožių gyvatvorę,
skiriančią baseiną ir pagrindinį pastatą, aukščiau
ant kalvos galėjai išvysti apačioje besiveriančią
jūros, uosto ir miesto panoramą.
Berungtyniaudami su Pele keletą sykių perplau­
kėme 25 metrų ilgio baseiną, paskui išsitiesėme ant
šezlongų ir gėrėme šaltą kokakolą.
Atgavęs kvapą, prisidegiau cigaretę, ir kol rū­
kiau, Pelė nerūpestingai stebėjo visame baseine
vieną sau smagiai beplaukiojančią amerikietę mer­
gaitę.

04
 Giedrame danguje kilo reaktyviniai lėktuvai,
paskui save palikdami suledėjusių išmetamųjų dujų
uodegas.
- Man regis, kai buvome maži, skraidydavo
daugiau lėktuvų, - tarė Pelė, žvelgdamas į dangų. -
Tiesa, daugiausia tai būdavo amerikiečių karo lėk­
tuvai. Kaip tie dviejų fiuzeliažų, su propeleriais. Ar
prisimeni?
- P-38?
- Ne, aš kalbu apie krovininius. Jie gerokai di­
desni už P-38. Kartais jie skrisdavo labai žemai, kad
net galėdavau įžiūrėti karo aviacijos skiriamuo­
sius ženklus. Dar prisimenu DC-6, DC-7, netgi esu
matęs „Sabre“ naikintuvus.
- Tie tai tikrai seni.
- Taip, Eizenhauerio laikų. Į uostą įplaukus ame­
rikiečių kreiseriui, miestą užplūsdavo jūrų pės­
tininkai ir karo policija. Ar esi matęs karo polici­
ninkų?
- Esu.
- Daug dalykų išnyko. Žinoma, nesakau, kad il­
giuosi kareivių...
Aš linktelėjau.
- „Sabre“ buvo iš tikrųjų puikūs lėktuvai. Iš­
skyrus tai, kad jie mėtė napalmo bombas. Ar matei
sprogstant napalmo bombas?
- Tiktai kariniuose filmuose.

1 0 5
 - Iš tiesų, žmonės prisigalvoja įvairiausių da­
lykų. Ir juos puikiai pagamina. Kas žino, gal, praėjus
dar dešimčiai metų, imsime ilgėtis napalmo bombų?
Nusijuokęs aš užsirūkiau antrą cigaretę.
- Tau patinka lėktuvai?
- Svajojau tapti pilotu, anksčiau. Tačiau sugedo
regėjimas ir teko tai pamiršti.
- Tikrai?
- Aš myliu dangų. Kad ir kiek į jį žiūrėčiau, man
niekada nenusibosta. O kai nenoriu žiūrėti, tai ir
nežiūriu.
Pelė nutilo kokiom penkiom minutėm. Paskui
netikėtai prabilo:
- Kartais jaučiu, kad daugiau nebegaliu pakęsti.
To, kad esu turtingas. Noriu viską mesti ir dingti. Ar
supranti mane?
- Iš kur man suprasti? - paklausiau nustebintas
Pelės naivumo. - Bet galėtum dingti, jeigu iš tikrųjų
to nori.
- Gal tai būtų geriausia išeitis. Išvažiuoti į kokį
nors nepažįstamą miestą ir viską pradėti nuo pra­
džių. Visai nebloga mintis.
- O į universitetą negrįši?
- Mečiau. Ir neturiu nė menkiausio noro grįžti.
Iš po saulės akinių gilumos Pelė sekiojo akimis
vis dar plaukiojančią merginą.
- Kodėl metei universitetą?

1 0 6
 - Nežinau, turbūt viskas įgriso. Bet aš stengiausi,
kaip tik sugebėjau. Net pats savimi stebėjausi. Rūpi­
nausi kitais lygiai kaip ir savimi, todėl net gavau į
kaulus nuo policijos. Tačiau atėjus laikui, galiausiai
visi grįžta į savo vietas. Tik aš vienas neturėjau kur
grįžti. Tarsi žaidime, kai reikia susėsti ant kėdžių, o
jų viena mažiau nei žaidėjų.
- Ką toliau veiksi?
Pelė kurį laiką mąstė, šluostydamas rankšluosčiu
kojas.
- Galvoju rašyti romaną. Ką manai?
- Žinoma, gali rašyti.
Pelė linktelėjo.
- Kokį romaną?
- Gerą romaną. Kuris man pačiam patiktų. Žinai,
aš nemanau turįs kokį nors talentą. Tačiau manau,
kad yra prasmė rašyti, nes rašydamas tobulėji. Argi
ne?
- Taip, iš tiesų.
- Rašysiu sau, o gal cikadoms.
- Cikadoms?
- Aha.
Kurį laiką Pelė grabaliojo prie nuogos krūtinės
prilipusį pakabuką, padirbintą iš monetos su Kene­
džio atvaizdu.
- Prieš kelerius metus dviese su mergina kelia­
vome į Narą. Buvo siaubingai karšta vasaros popietė,

1 0 7
ir geras tris valandas mudu kopėme kalno takeliu.
Per visą tą laiką matėme tik šaižų riksmą paskui save
palikusius ir nuskridusius miško paukščius ir šali­
kelėje apsivertusią, sparnais mataruojančią rudąją
cikadą. Nieko keista, juk tvyrojo toks karštis.
Paėjėję kelio gabalą, prisėdome ant vasaros gė­
lėmis gražiai apaugusio, švelniai nuožulnaus šlaito,
ir malonus vėjelis nudžiovino mūsų prakaitą. Šlaito
apačioje žiojėjo gilus griovys, o kitoje jo pusėje
vešliai apaugęs medžiais, tarsi sala lengvai iškilęs
dunksojo pilkapis. Senovės imperatoriaus. Ar esi
matęs ką nors panašaus?
Aš linktelėjau.
- Tuomet aš pagalvojau. Kurių galų reikėjo
tverti tokį didelį daiktą? Žinoma, kiekvienas kapas
turi savo prasmę, kiekvienas žmogus, kad ir kas jis
būtų, kada nors numiršta, tokia buvo mintis. Taip
mums bylojo. Vis dėlto tas daiktas buvo pernelyg
didelis. Kartais gigantiškumas dalykų esmę paverčia
kažkuo visai kitu. Tiesą sakant, tas daiktas nė ma­
žumėlę nepanėšėjo į kapą. Kažkoks kalnas. Vanduo
griovyje buvo pilnas varlių ir žolių, užtvarą raizgė
voratinkliai.
Tylėdamas žiūrėjau į pilkapį, klausiausi vandens
paviršiumi slystančio vėjo. Tuo metu pajutau žo­
džiais nenusakomą nuotaiką. Tai netgi nebuvo nuo­
taika. Tarsi kažkoks visą esybę apglėbiantis jausmas.

108
Kitaip tariant, cikados ir varlės, ir vorai, ir vėjas,
susilieję į viena, sruveno visata.
Tai pasakęs, Pelė ištuštino išsivadėjusios koka­
kolos skardinę.
- Žinai, kaskart, kai rašau, prisimenu tą va­
saros popietę ir medžiais apžėlusį pilkapį. Ir tuomet
pagalvoju. Kaip būtų nuostabu, jei galėčiau ką nors
parašyti cikadoms, varlėms ir vorams, toms vasaros
žolėms, ir vėjui.
Baigęs pasakojimą, Pelė sunėrė rankas ant pa­
kaušio ir tylėdamas stebėjo dangų.
- Taigi, ar mėginai ką nors parašyti?
- Ne, neparašiau nė vienos eilutės. Nieko ne­
galiu parašyti.
- Ar tikrai?
- Jūs esate žemės druska.
_?
- Jei druska neteks savo skonio, kas bus druska
vietoj jos? - tarė Pelė.

Atėjus pavakariui ir ėmus blėsti saulei, mes paliko­

me baseiną, nuėjome į nedidelį viešbučio barą, ku­
riame skambėjo Montavanio atliekamos italų liau­
dies dainos, ir gėrėme šaltą alų. Pro plačius langus
ryškiai matėsi uosto žiburiai.
- Kas nutiko tai merginai? - paklausiau aš su­
kaupęs ryžtą.

109
 Pelė delnu pavėdavo burnoje susikaupusias alaus
dujas ir tarsi susimąstęs pažvelgė į lubas.
- Atvirai kalbant, neketinau išvis apie tai su ta­
vimi kalbėti. Nes tai tikrai kvaila istorija.
- Tačiau sykį norėjai su manimi pasitarti?
- Tiesa. Tačiau, per naktį pamąstęs, persigal­
vojau. Šiam pasauly nutinka apgailėtinų dalykų.
- Pavyzdžiui, kokių?
- Pavyzdžiui, danties skausmas. Vieną dieną staiga
ima ir suskausta. Kad ir kaip kas nors beguostų, tas
skausmas nesiliauja. Tuomet imi baisiai ant savęs
pykti. O dar vėliau imi įnirtingai pykti ant tų, kurie
ant savęs nepyksta. Ar supranti?
- Iš dalies, - atsakiau aš. - Tačiau gerai pagalvok.
Visi turi vienodas sąlygas. Tarsi keleiviai sugedu-
siame lėktuve. Žinoma, kai kam likimas būna pa­
lankus, o kai kieno lemtis bloga. Yra stiprių žmonių,
yra silpnų žmonių. Yra turtuolių, yra vargšų. Tačiau
nėra tokių, kurie išsiskirtų savo stiprybe. Visi vie­
nodi. Tie, kurie kažką turi, baiminasi, kad kada nors
to neprarastų. O tie, kurie nieko neturi, kremtasi,
kad amžinai nieko ir neturės. Visi vienodi. Todėl
anksti tai supratę žmonės turėtų stengtis tapti nors
truputį stipresni. Pakaktų nors tokiais dėtis. Argi
ne taip? Niekur nėra stiprių žmonių. Yra tik tokie,
kurie dedasi esą stiprūs.
- Ar galiu užduoti klausimą?
Aš linktelėjau.

1 10
 - Ar tu tikrai taip galvoji?
- Aha.
Pelė trumpam nutilo ir įsistebeilijo į alaus bo­
kalą.
- Nepasakysi, kad tai melas? - tikrai nuoširdžiai
ištarė Pelė.
Nuvežęs Pelę į namus, vienas nuėjau į Džei barą.
- Ar pakalbėjot?
- Pakalbėjom.
- Tai gerai, - tarė Džei ir priešais mane pastatė
lėkštę gruzdintų bulvyčių.

32.

Derekas Hartfildas, nepaisant gausybės didelės ap­

imties kūrinių, labai retai kada tiesiogiai rašė apie
gyvenimą, svajones ir meilę. Sąlygiškai rimtame (ta
prasme rimtame, kad jame neveikia ufonautai ir
šmėklos) pusiau autobiografiniame kūrinyje Pus­
antro rato aplink vaivorykštę (1939) Hartfildas, pa­
sitelkdamas ironiją, piktžodžiavimą ir humorą, vos
truputį, taupiais žodžiais, atskleidžia savo tikruo­
sius jausmus.

Prisiekęs švenčiausiu leidiniu šiame kamba­

ryje, - abėcėlinės tvarkos telefonų knygay -

111
 pasakysiu jums tiesį. Kad gyvenimas yra tuš­
čias. TačiaUy be abejo, yra išsigelbėjimas. Nes
pradžių pradžioj jis nebuvo visiškai tuščias.
Tai meSy vargdami tikrus vargusy stengdamie­
si iš paskutiniųjų, jį pamažu nudėvėjome ir
pavertėme tuščiu. Čia nuodugniai neapra-
šinėsiUy kaip vargome ir kaip nudėvėjome.
Negaišiu tam laiko. Tie, kurie iš tikrųjų nori
žinoti, tegul paskaito Romėno Rolano Žaną
Kristofą. Ten viskas parašyta.

Buvo dvi priežastys, dėl kurių Hartfildas be galo

mėgo Žaną Kristofą: pirmiausia ten vieno žmogaus
gyvenimas nuo gimimo iki mirties pasakojamas la­
bai skrupulingai, laikantis eiliškumo, o antra, tas
romanas buvo siaubingai ilgas. Hartfildas laikėsi
nuomonės, kad literatūrą reikia suprasti kaip infor­
maciją, kurią galima išreikšti grafikais ir chronolo­
ginėmis lentelėmis, todėl jos tikslumas, tvirtino jis,
yra proporcingas apimčiai.
Hartfildas visada kritiškai atsiliepdavo apie
Tolstojaus Karų ir taikų. Žinoma, dėl apimties nėra
ko priekaištauti, rašė jis. Tačiau ten stinga „kos­
minės idėjos“, ir todėl kūrinys man kelia priešta­
ringą įspūdį. Vartodamas sąvoką „kosminė idėja“,
Hartfildas dažniausiai turėdavo mintyse „steri­
lumą“.

1 12
 Jam labiausiai patiko romanas Flandrijos šuo.
„Tik paklausykite, - kalbėjo jis, - ar galite patikėti,
kad dėl paveikslo šuo paaukotų savo gyvybę?“

Viename interviu laikraščio žurnalistas klausė Hart-

fildo:
- Jūsų knygos herojus Voldas du kartus miršta
Marse, o paskui vieną kartą miršta Veneroje. Ar čia
nėra prieštaravimo?
Hartfildas jam tarė:
- O ar tu žinai, kaip laikas eina kosmose?
- Ne, - atsakė žurnalistas. - Tačiau juk to niekas
nežino.
- Kokia prasmė rašyti romanuose tai, ką visi
žino?

Iš visų Hartfildo kūrinių išsiskiria apsakymas „Mar­

so šuliniai“, kuriame, regis, nuspėjama apie Rėjaus
Bredberio pasirodymą. Skaičiau jį labai seniai, de­
talių nebeprisimenu, todėl tik bendrais bruožais at­
pasakosiu siužetą.

Tai pasakojimas apie jaunuolį, žvalgiusį Marso pa­

viršiuje išraustus bedugnius šulinius. Buvo žinoma,
kad šulinius prieš dešimtis tūkstančių metų išrausė

13
marsiečiai, tačiau nuostabiausia tai, kad jie sugebė­
jo iškasti šulinius, apeidami vandens gyslas. Visiš­
kai neaišku, kokiais tikslais jie kasė tuos šulinius.
Iš tikrųjų, be šulinių, marsiečiai po savęs daugiau
nieko nepaliko. Nei rašto, nei būsto, nei indų, nei
geležies, nei kapų, nei raketų, nei miestų, nei parda­
vimo automatų, nė mažiausios kriauklės. Tiktai tuos
šulinius. Žemės planetos mokslininkai diskutavo,
ar tai galima vadinti civilizacija, tačiau tie šuliniai
buvo taip išmoningai suręsti, kad net per dešimtis
tūkstančių metų neištrupėjo nė viena plyta.
Savaime suprantama, nuotykių ieškotojai ir ty­
rinėtojai stengėsi išžvalgyti šulinius. Tie, kurie nau­
dojo virves, atsisakydavo savo ketinimų, vos tik pa­
tyrę, kokie gilūs ir platūs tie šuliniai, o tie, kurie
leidosi gilyn be virvių, nė vienas negrįžo į paviršių.
Kartą į šulinį leidosi po kosmoso platybes kla­
jojęs jaunuolis. Prislėgtas kosmoso didybės, jis
troško mirti niekam nežinoma mirtimi. Jam pa­
lengva leidžiantis gilyn, šulinys ėmė rodytis ma­
lonus, ir kažkokia keista jėga švelniai apgaubė jo
kūną. Palypėjęs žemyn kokį kilometrą, jis paste­
bėjo tunelį šone, įsuko į jį ir be jokio tikslo ryž­
tingai leidosi žingsniuoti vinguriuojančiu keliu.
Jaunuolis neturėjo nuovokos, kiek laiko taip ėjo. Jo
laikrodis buvo sustojęs. Gal buvo praėjusios dvi va­
landos, o gal dvi dienos. Nejautė nė mažiausio alkio

114
ar nuovargio, bet ta paslaptinga jėga, kurią pajuto
anksčiau, vis dar gaubė jį.
Paskui staiga jis išvydo dienos šviesą. Tunelis
jungėsi su kitu šuliniu. Jis užkopė į viršų ir vėl at­
sidūrė lauke. Prisėdęs ant šulinio krašto, žiūrėjo
į plyną dykynę, o paskui pažvelgė į Saulę. Kažkas
buvo ne taip. Vėjo kvapas, Saulė... Saulė, nors kybojo
aukštai danguje, buvo oranžinė tarsi besileidžiant
vakare ir priminė milžinišką grumstą.
- Praeis dar du šimtai penkiasdešimt tūkstančių
metų, ir Saulė sprogs. Bam. Išsijungs. Du šimtai
penkiasdešimt tūkstančių metų. Ne toks ir ilgas
laikas, - sušnibždėjo jam vėjas.
- Nekreipk į mane dėmesio. Aš tiktai vėjas. Jei
nori, gali vadinti mane marsiečiu. Skamba visai ma­
loniai. O žodžiai man nieko nereiškia.
- Bet juk tu kalbi.
- Ar aš? Tai tu kalbi. Aš tiktai siunčiu užuo­
minas tavo protui.
- O kas nutiko Saulei?
- Ji paseno, fi miršta. Nei tu, nei aš nieko nega­
lime pakeisti.
- Kodėl taip staiga?
- Visai ne staiga. Kol tu perėjai šulinį, praėjo
pusantro milijono metų. Laikas bėga, kaip jūs sa­
kote Žemėje. Šulinys, kurį perėjai, iškastas pagal
laiko kreivę. Kitaip tariant, mes klajojame laiku.

115
Nuo visatos atsiradimo iki jos išnykimo. Mes esame
anapus gyvenimo ir mirties. Mes - vėjas.
- Ar galiu paklausti?
- Ką tu sužinojai?
Oras nežymiai suvirpėjo vėjui nusijuokus. Ir
tuomet Marsą vėl apgaubė amžinoji tyla. Jaunuolis
iš kišenės išsitraukė revolverį, priglaudė sau prie
smilkinio ir nuspaudė gaiduką.

33.

Suskambo telefonas.
- Aš grįžau, - pasakė ji.
- Ar galim pasimatyti?
- Dabar esi laisvas?
- Žinoma.
- Susitikime penktą priešais YWCA vartus.
- Ką veiki YWCA?
- Lankau prancūzų kalbos kursus.
- Prancūzų kalbos?
- Out.

Padėjęs ragelį, nusimaudžiau po dušu ir pasiėmiau

alaus. Man bebaigiant gerti, tarsi krioklys ėmė
šniokšti liūtis.
 Kai privažiavau prie YWCA, lietus jau buvo lio­
vęsis, ir pro universiteto vartus išeinančios mer­
ginos, nepatikliai žvelgdamos į dangų, tai skleidė,
tai glaudė skėčius. Pastačiau mašiną kitoje gatvės
pusėje priešais vartus, išjungiau variklį ir priside­
giau cigaretę. Nuo lietaus įmirkusios ir pajuodusios
vartų kolonos atrodė lyg du antkapiniai paminklai
dykynėje. Šalia apšiurusio niūraus YWCA statinio
stovėjo naujas ir todėl dar pigiau atrodantis biurų
pastatas, o prie jo stogo buvo pritvirtinta milžiniška
šaldytuvų reklama. Trisdešimties metų anemiškos
išvaizdos moteris su prijuoste palinkusi, bet, regis,
su dideliu džiaugsmu darė šaldytuvo dureles, atver­
dama man jo turinį.
Šaldiklyje gulėjo ledukai, litro talpos ledų dėžutė
ir pakelis šaldytų krevečių, skyriuje žemiau buvo
kiaušiniai, sviestas, kamambero sūris, kumpis be
kaulo, trečiajame skyriuje buvo sudėta žuvis, vištienos
šlaunelės, o pačioje apačioje, plastikiniame stalčiuje,
gulėjo pomidorai, agurkai, šparaginės pupelės, salotų
lapai, greipfrutai, durelėse įstatyti stovėjo po tris di­
delius kokakolos ir alaus butelius ir pakelis pieno.
Kol laukiau jos, parimęs ant vairo, nepalioviau
mąstyti, kokia tvarka būtų geriausia sudoroti šaldy­
tuvo turinį. Kad ir kaip būtų, litro ledų tikrai neį­
veikčiau, o tai, kad nebuvo padažo salotoms, atrodė
fatališka.

117
Ji išėjo pro vartus truputį po penkių. Vilkėjo ro­
žinius „Lacoste“ polo marškinėlius, segėjo trumpą
medvilninį baltos spalvos sijoną, plaukus buvo susi­
rišusi į uodegą ir užsidėjusi akinius. Vos per savaitę
ji suseno kokiais trejais metais. Gal taip atrodė dėl
šukuosenos ir akinių.
- Koks siaubingas lietus, - tarė ji klestelėjusi į
keleivio sėdynę ir susirūpinusi tiesindama sijono
klostes.
- Sušlapai?
- Truputį.
Aš paėmiau ant užpakalinės sėdynės po baseino
paliktą paplūdimio rankšluostį ir ištiesiau jai. Ji nu­
sišluostė veidą, kelis kartus nusausino plaukus ir
grąžino man.
- Kai ėmė lyti, gėriau kavą netoliese. Buvo tikras
potvynis.
- Užtat šiek tiek atvėso.
- Aha, - linktelėjusi ji iškišo ranką pro langą
patikrinti temperatūros. Tarp mūsų tvyrojo kažkoks
naujas nejaukumo jausmas.
- Ar smagi buvo kelionė? - paklausiau aš.
- Nebuvo jokios kelionės. Aš tau pamelavau.
- Kodėl reikėjo meluoti?
- Paskui paaiškinsiu.
 34.

Kartais aš meluoju.
Paskutinį sykį melavau pernai.
Melas yra labai pasibjaurėtinas dalykas. Ga­
lima sakyti, kad melas ir tyla yra dvi didžiausios
šiuolaikinėje visuomenėje suvešėjusios nuodėmės.
Atvirai kalbant, mes dažnai sakome melą ir neretai
praryjame liežuvį.
Tačiau, jei mes ištisus metus nepaliaudami kal­
bėtume tiktai tiesą, galbūt tiesa netektų savo vertės.

Praėjusių metų rudenį aš ir mano mergina tūnojo-

me nuogi lovoje. Ilgainiui pasijutome baisiai išalkę.
- Ar nėra ko nors valgomo? - paklausiau aš
merginos.
- Einu paieškoti.
Nuoga ji išlipo iš lovos, atidarė šaldytuvą, rado
ten senos duonos, salotų ir dešros, iš jų sutepė pa­
prastus sumuštinius ir atnešė į lovą kartu su dviem
puodeliais tirpios kavos. Kaip spalio mėnesį, naktis
buvo šaltoka, ir mergina grįžo į lovą visiškai suša­
lusi tarsi konservuotų lašišų skardinė.
- Garstyčių nebuvo.
- Man ir taip gerai.

1 1 9
 Susivynioję į antklodę, mes krimtome sumuš­
tinius ir per televizorių žiūrėjome seną filmą. Tai
buvo „Tiltas per Kvai upę“.
Žiūrėdama paskutinę tilto sprogdinimo sceną, ji
aikčiojo.
- Kodėl jie taip stengėsi pastatyti tą tiltą? - pa­
klausė manęs, pirštu rodydama į be žado sustingusį
Aleką Ginesą.
- Kad didžiuotųsi.
- Hmm... - prisikišusi duonos į burną, kurį
laiką ji mąstė apie žmonių pasididžiavimo jausmą.
Kaip įprastai, neturėjau nė menkiausio supratimo,
kas dėjosi jos galvoje.
- Pasakyk, ar myli mane?
- Žinoma.
- Ar norėtum mane vesti?
- Dabar iš karto?
- Kada nors, ateityje.
- Žinoma, norėčiau tave vesti.
- Bet niekada to nesakei, kol tavęs nepaklausiau.
- Pamiršau pasakyti.
- Kiek nori turėti vaikų?
- Tris.
- Berniukų? Mergaičių?
- Dvi mergaites ir vieną berniuką.
Ji gurkštelėjo kavos, kad nurytų duonos liku­
čius, ir pažvelgė man tiesiai į akis.

120
 - MELAGIS! - sušuko ji.
Tačiau ji klydo. Aš pamelavau tik vieną kartą.

35.

Mes nuvažiavome į nedidelį restoranėlį šalia uos­

to, užkandome paprasto maisto, paskui užsisakėme
„Kruvinosios Meri“ ir burbono.
- Ar nori išgirsti tiesą? - paklausė ji.
- Praėjusiais metais mes skrodėme karvę.
- Tikrai?
- Prapjovę pilvą, skrandyje radome tik vieną
gromulį. Aš įsidėjau tą gromulį į plastikinį maišelį,
parsinešiau namo ir pasidėjau ant rašomojo stalo.
Nuo to laiko, kaskart, kai vyksta bjaurūs dalykai, aš
žiūriu į tą žolės grumstą ir galvoju sau, kodėl karvės
gromuliuoja ir vis atrajoja tokį neskanų, apgailėtiną
daiktą.
Trumpai nusijuokusi, ji sučiaupė lūpas ir kurį
laiką žiūrėjo į mane.
- Supratau. Nieko tau nesakysiu.
Aš linktelėjau.
- Galvojau, kad noriu tavęs kai ko paklausti. Ar
galiu?
- Prašom.
 - Kodėl žmonės miršta?
- Dėl evoliucijos. Individo organizmas negali
išskirti tiek energijos, kiek reikia evoliucijai, todėl
kartos keičiasi. Žinoma, tai tik viena teorija.
- Tai mes ir dabar evoliucionuojame?
- Po truputį.
- Kodėl turime evoliucionuoti?
- Ir čia nėra vieningos nuomonės. Aišku tik tiek,
kad pati visata evoliucionuoja. Mes nežinome, kokia
kryptimi ji juda, ir ar ją veikia kokia nors išorinė
jėga, tačiau faktas, kad visata evoliucionuoja, ir mes
esame to dalis.
Aš pastačiau stiklą burbono ir prisidegiau ciga­
retę.
- Niekas nežino, iš kur ateina ta energija.
- Tikrai?
- Tikrai.
Pirštu maišydama ledukus taurėje, ji spoksojo į
baltą staltiesę.
- Praėjus šimtui metų po mano mirties, niekas
ir neprisimins, kad aš gyvenau.
- Veikiausiai ne, - pasakiau aš.

Kai išėjome iš restorano, lauke tvieskė neįtikėtinai

ryški pavakario saulė, ir mes lėtai žingsniavome
per pritilusį sandėlių kvartalą. Nuo jos plaukų skli­
do lengvas kondicionieriaus kvapas. Vėjas šiureno

122
gluosnio lapus, ir tai švelniai priminė artėjant va­
saros pabaigą. Šiek tiek paėjėjus, ji sugriebė mano
ranką savo ranka su penkiais pirštais.
- Kada išvažiuoji į Tokiją?
- Kitą savaitę. Turėsiu laikyti testus.
Ji tylėjo.
- Žiemą vėl sugrįšiu. Iki Kalėdų. Mano gimta­
dienis gruodžio dvidešimt ketvirtą.
Ji linktelėjo, tačiau atrodė, kad galvoja kažką kita.
- Tu ožiaragis?
- Taip, o tu?
- Aš irgi. Gimiau sausio dešimtą.
- Mano gimimo diena nelabai palanki. Kaip Jė­
zaus Kristaus.
- Iš tiesų, - pasakė ji ir pasitaisė ranką, kuria
buvo įsikibusi į mane.
- Man bus liūdna, kai tu išvažiuosi.
- Mes dar tikrai susitiksime.
Ji nieko nepasakė.
Uosto sandėliai buvo gerokai nušiurę, tarpuose
tarp plytų glotniai prigludusios augo švelnios sa­
manos, aukšti tamsūs langai buvo apkalti tvirtomis
metalinėmis grotomis, o ant kiekvienų smarkiai
surūdijusių durų kabėjo lentelė su prekybos ben­
drovės pavadinimu. Tuomet, kai sodriai padvelkė
jūros kvapas, sandėlių kvartalas netikėtai baigėsi,
gluosnių alėja irgi nutrūko tarsi išrauti dantys. Mes

123
perėjome žolėmis apžėlusius uosto geležinkelio bė­
gius ir, atsisėdę ant akmeninių sandėlio laiptų prie
apleisto molo, įsižiūrėjome į jūrą.
Prieš akis švietė laivų statyklos doko žiburiai,
šalimais, iškrovęs krovinius - sprendžiant iš pa­
kilusios vaterlinijos - tarsi apleistas plūduriavo
graikų laivas. Baltai dažytas jo denis nuo sūraus
jūros vėjo buvo apėjęs rausvomis rūdimis, o šonai
tankiai aplipę kriauklėmis tarsi randuotas ligonio
kūnas.
Gana ilgą laiką sučiaupę lūpas, neatitraukdami
akių stebėjome jūrą, dangų ir laivus. Nuo jūros at­
skriejo vakaro vėjas ir, kol jis kedeno žoles, sutemos
pamažu virto blausia naktimi, virš doko ėmė mirk­
sėti pavienės žvaigždės.
Po ilgos tylos ji sugniaužė kairę plaštaką į kumštį
ir kelis kartus nervingai sudavė į dešinį delną.
Paskui daužė tol, kol delnas paraudo, tuomet tarsi
atlyžusi, įsispoksojo į delną.
- Nekenčiu visų, - mestelėjo ji.
- Ir manęs?
- Atleisk, - nuraudusi ir tarsi susitvardžiusi, ji
vėl uždėjo plaštakas sau ant kelių.
- Tu nesi nekenčiamas.
- Iki tam tikros ribos, ar ne?
Linktelėjusi ir lengvai šyptelėjusi, virpančiomis
rankomis ji prisidegė cigaretę. Dūmas sumišo su
jūros vėju, perskrodė jos plaukus ir išnyko tamsoje.

124
 - Kai būnu viena, girdžiu, kaip su manimi šneka
visi tie žmonės. Pažįstami ir nepažįstami, tėvas, mo­
tina, mokytojai...
Aš linktelėjau.
- Dažniausiai jie sako siaubingus dalykus. Liepia
man mirti arba kalba nešvankybes...
- Kokias?
- Nenoriu sakyti.
Įtraukusi vos porą dūmų, odiniu sandalu ji pri­
mynė cigaretę ir rankų pirštais užspaudė akis.
- Ar nemanai, kad aš sergu?
- Dievai žino, - papurčiau galvą tarsi sakydamas,
kad nežinau.
- Jei nerimauji, geriau nueik pas gydytoją.
- Nereikia. Nesirūpink.
Ji prisidegė antrą cigaretę ir norėjo nusijuokti,
tačiau jai nepavyko.
- Tu pirmas žmogus, kuriam tai papasakojau.
Aš suėmiau jos ranką. Ranka vis dar virpėjo, o
tarpupirščiai buvo šlapi nuo šalto prakaito.
- Aš iš tikrųjų nenorėjau tau meluoti.
- Žinau.
Mes vėl nutilome, tylėdami klausėmės į molą
dūžtančių bangelių garso. Praėjo tiek daug laiko,
kad net nebeprisimenu.
Kai atsitokėjau, pamačiau ją verkiant. Per­
braukęs pirštu ašarų takelį jos skruoste, apglėbiau
ją per pečius.

125
 *
Vasaros kvapą pajutau po ilgo laiko. Jūros dvelksmą,
garlaivio sireną tolumoje, merginos odos prisilieti­
mą, citrininį jos plaukų kondicionieriaus kvapą, su­
temų vėją, neapibrėžtus norus, galiausiai - vasaros
sapną...

Tačiau viskas mažumėlę, bet jau negrįžtamai skyrėsi

nuo praeities, tarsi būtų nukopijuota per slidinėjan-
tį kalkinį popierių.

36.

Pusvalandį žingsniavome iki jos namų.

Vakaras buvo malonus, o išsiverkusi ji tapo
stebėtinai pakilios nuotaikos. Pakeliui užsukome į
kelias parduotuvėles ir nupirkome visiškai nerei­
kalingų smulkmenų - jūros dumblių skonio dantų
pastos, ryškų paplūdimio rankšluostį, kelių rūšių
danų gamybos dėliones, šešių spalvų tušinukų rin­
kinį. Nešini tais daiktais kilome į kalvą, retsykiais
sustodami ir grįžteldami uosto pusėn.
- Ar nieko tokio, kad ten palikai mašiną?
- Pasiimsiu vėliau.
- Ar ji gali pastovėti iki ryto?
- Be abejo.

1 2 6
 Paskui likusį kelią ėjome lėtai.
- Šiąnakt nenorėjau likti viena, - tarė ji grin­
dinio akmenims.
Aš linktelėjau.
- Bet tu negalėsi nuvalyti tėvui batų.
- Retsykiais jis ir pats gali nusivalyti.
- Kažin ar pats valys.
- Žinoma. Jis juk principingas žmogus.

Vakaras buvo tylus.

Lėtai apsivertusi lovoje, ji pasisuko veidu į mane
ir įrėmė nosį man į dešinį petį.
- Man šalta.
- Šalta? Juk lauke trisdešimt laipsnių.
- Nežinau, man vis vien šalta.
Aš iki pat pečių užtraukiau prie kojų nusviestą
frotinį užklotą ir apkabinau ją. Jos kūnas virpėjo
tarsi lapelis.
- Gal tu blogai jautiesi?
Ji lengvai papurtė galvą.
- Man baisu!
- Ko?
- Visko. O tau nebaisu?
- Nepasakyčiau.
Ji nutilo. Atrodė, tarsi delnu tikrintų mano at­
sakymo svorį.
- Ar nori su manimi pasimylėti?
- Aha.

127
 - Atleisk, šiąnakt negaliu.
Vis dar laikydamas ją glėbyje, tylomis linktelėjau.
- Mane ką tik išoperavo.
- Abortas?
- Taip.
Mane apsivijusios jos rankos truputį atsipalai­
davo, ir pirštų galiukais ji ėmė vedžioti apskritimus
man ant peties.
- Keistas dalykas, bet aš nieko neprisimenu.
- Apie ką?
- Apie savo partnerį. Visiškai jį užmiršau. Netgi
veido negaliu prisiminti.
Delnu paglosčiau jos plaukus.
- Man atrodė, kad jį mylėjau. Vieną akimirksnį.
...O tu ar buvai ką nors įsimylėjęs?
- Aha.
- Ar prisimeni jos veidą?
Pamėginau prisiminti trijų merginų veidus, ta­
čiau, mano nuostabai, nesugebėjau prisiminti nė
vienos.
- Ne, - atsakiau aš.
- Keista. Kažin, kodėl.
- Turbūt taip yra lengviau.
Šonu prigludusi prie nuogos mano krūtinės, ji
kelis sykius tylomis linktelėjo.
- Klausyk, jeigu tau labai norisi, galime kitais
būdais...
- Nereikia, man viskas gerai.
- Tikrai?

128
 - Taip.
Mano nugarą glamonėjusi jos ranka vėl įsitempė.
Pilvo įdubume pajutau prigludusias jos krūtis. Pa­
siutusiai užsinorėjau alaus.
- Jau prieš daugelį metų man viskas ėmė klos­
tytis blogai.
- Prieš kiek metų?
- Dvylika, trylika... Kai susirgo tėvas. O kas nu­
tiko iki tol, visiškai neprisimenu. Dedasi vien
bjaurūs dalykai. Tarsi būčiau pagauta kažkokio
pikto vėjo.
- Vėjo kryptis pasikeičia.
- Iš tiesų taip manai?
- Kada nors pasikeičia.
Kuriam laikui ji pritilo. Jos tyla nelyginant per­
džiūvusi dykuma akimirksniu sugėrė mano žodžius
ir gerklėje paliko maudulį.
- Stengiausi taip galvoti. Bet man niekada nepa­
vyko. Stengiausi pamilti, stengiausi iškęsti. Tačiau...
Daugiau nieko nesakydami, mes apsikabinome.
Ji nusvarino galvą man ant krūtinės ir lūpomis švel­
niai sukandusi man spenelį ilgą laiką nejudėjo tarsi
miegotų.
Ji ilgai tylėjo, iš tiesų labai ilgai. Pusiau snū-
domis aš dėbsojau į tamsias lubas.

- Mamyte... - ištarė ji pro miegus. Ji tikrai miegojo.

 37.

- Ei, sveiki visi. Kaip gyvuojate? Čia „N.E.B.“

radijo laida „Popmuzikos geidaraštis“. Vėl sulaukė­
me šeštadienio vakaro. Dvi valandas ištisai klausy­
kitės puikios muzikos. Beje, vasara jau eina į pabai­
gą. Ar jums ši vasara buvo gera?
Šiandien, prieš pradėdamas groti plokšteles, pa­
skaitysiu vienos klausytojos laišką. Paklausykite.
Štai toks laiškas.

Sveiki,
kiekvieni} savaitę su didžiuliu malo­
numu klausausi jūsų laidos. Laikas bėga taip
greitai - šį rudenį bus jau treji metai, kai
guliu ligoninėje. Iš tiesų, laiko bėgimo nesu­
stabdysi. Man, gulinčiai kondicionuojamoje
ligoninės palatoje ir pro jos langų galinčiai
įžiūrėti vos mažų gabalėlį gamtovaizdžio,
metų laikų kaita neturi ypatingos reikšmės.
Vis dėlto širdis nušvinta, kai vienas sezonas
baigiasi, o jį pakeičia naujas.
Man septyniolika metų, visuos šiuos trejus
metus praleidau negalėdama skaityti knygų,
negalėdama žiūrėti televizoriaus, negalėdama
išeiti pasivaikščioti. Dar daugiau, negaliu at­
sikelti iš lovos ir netgi negaliu apsiversti. Šį

1 30
laišką užrašo mane nuolat slauganti vyres­
nioji sesuo. Kad galėtą manimi rūpintis, ji
metė universitetą. Suprantama, aš jaučiuosi
jai labai dėkinga. Šie treji lovoje praleisti
metai mane pamokė vieno dalyko - kad ir
kokia būtą apgailėtina padėtis, ji suteikia ga-
limybią žmogui ko nors išmokti, todėl jis gali
ir toliau pamažu gyventi.
Sako, kad aš sergu neurologine liga, kuri
pažeidė mano stuburą. Tai labai sunki liga, ta­
čiau, žinoma, yra tikimybė pasveikti. Tiesa, tik
kokie trys procentai. Tokią išgijimo statistiką
man pasakė mano gydytojas (nuostabus
žmogus). Pasak gydytojo, tikimybė yra didesnė
nei naujokui pasiąsti neatmušamą kamuolį
prieš „Tokyo Giants1', tačiau menkesnė nei jo
gebėjimas užtverti priešininkui kelią.
Kartais, kai pagalvoju, kad galiu nepa-
sveikti, apima didžiulė baimė. Tokia didelė,
kad norisi rėkti iš visą jėgą. Man darosi nepa­
keliamai liūdna pagalvojus, kad visą gyvenimą
taip ir praleisiu tarsi akmuo gulėdama paslika
lovoje ir žiūrėdama į lubas, kad negalėsiu skai­
tyti knygą, negalėsiu eiti, pučiama vėjo, kad
niekas manęs nepamils, o po kelią dešimtmečią
pasensiu ir paskui tyliai lauksiu mirties. Nubu­
dusi trečią valandą nakties, regis, girdžiu, kaip
 pamažu tirpsta mano stuburkaulis. Galbūt iš
tikrųjų taip ir yra.
Daugiau nepasakosiu jums nemalonių
dalykų. Ir mano sesuo po kelis šimtus kartų
per dieną man kartojay kad reikia stengtis
galvoti tik apie gerus dalykus. Dar sako, kad
naktį miegočiau. Nes blogos mintys dažniau­
siai užklumpa vidury nakties.
Pro ligoninės langą matyti uostas. Kas
rytą įsivaizduoju, kaip keliuosi iš lovos,
einu iki uosto ir pilna krūtine įkvepiu jūros
kvapo... Jei nors sykį iš tikrųjų taip nutiktų,
galbūt suprasčiau, kodėl taip sutvarkytas
šitas pasaulis. Turiu tokią nuojautą. Ir nors
mažumėlę tai supratusi, tikriausiai galėčiau
ištverti visą likusį savo gyvenimą lovoje.
Viso gero.

Laiškas nepasirašytas.
Šitą laišką man atnešė vakar po trečios va­
landos. Skaičiau jį radijo stoties kavinėje gerdamas
kavą, o vakare po darbo nuėjau iki uosto ir iš ten
žiūrėjau į kalną. Jei pro tavo palatos langą matosi
jūra, tai nuo uosto pusės turi matytis tavo palata.
Kalnas degė daugybe šviesų. Suprantama, aš neži­
nojau, kuri šviesa dega tavo palatos lange. Vieni
žiburiai švietė kukliuose trobesiuose, kiti žiburiai

1 3 2
degė turtinguose namuose. Švietė viešbučiuose,
mokyklose, biurų pastatuose. Aš pagalvojau, kad
už visų tų žiburių gyvena įvairiausi žmonės. Pirmą
sykį apie tai susimąsčiau. Taip pagalvojus, man
staiga ištryško ašaros. Tikrai seniai nebuvau verkęs.
Bet nesusiklaidink, mano drauge, aš verkiau ne iš
užuojautos tau. Noriu kai ką pasakyti. Gerai įsi­
klausykite, nes pasakysiu tik vieną kartą.
AŠ VISUS JUS MYLIU.
Jei po dešimties metų jūs vis dar prisiminsite
šitą laidą, mano grotas plokšteles, galų gale mane
patį, prisiminkite ir tai, ką jums pasakiau.
Dabar išpildysiu jos pageidavimą. Elvis Preslis
„Good Luck Charmu. Pasibaigus šiai dainai, valandą
ir penkiasdešimt minučių aš, kaip visuomet, vėl
būsiu šunų juokdarys.
Ačiū, kad klausotės.

38.

Dienos, kai turėjau išvažiuoti į Tokiją, pavakarę, ne­

šinas lagaminu, užsukau į Džei barą. Baras dar buvo
uždarytas, tačiau Džei mane įleido vidun ir pastatė
alaus.
- Šiandien išvažiuoju naktiniu autobusu.

133
 Džei, lupdamas bulves skrudinimui, kelis sykius
linktelėjo galva.
- Bus liūdna, kai tu išvažiuosi. Ir beždžionių po­
relė iširs, - tarė jis pirštu rodydamas į raižinį virš
baro. - Pelei taip pat bus liūdna.
- Hmm.
- Ar gyvenimas Tokijuje smagus?
- Jis visur vienodas.
- Ir aš taip manau. Po Tokijo olimpiados aš nė
karto nebuvau ten išsiruošęs.
- Tu myli šitą miestą?
- Kaip pats sakei, gyvenimas visur vienodas.
- Aha.
- Bet žinai, kada nors norėčiau nuvažiuoti į Ki­
niją. Niekada ten nesu buvęs...
Galvoju apie tai kiekvieną kartą, kai uoste stebiu
laivus.
- Mano dėdė žuvo Kinijoje.
- Tikrai? Ten žuvo įvairių žmonių. Bet visi mes
esame broliai.

Džei mane pavaišino dar keliais bokalais alaus, o

paskui įdavė į kelionę šviežiai skrudintų bulvyčių
plastikiniame maišelyje.
- Dėkui.
- Nėra už ką. Valgyk į sveikatą, - paskui pridūrė: -
Visgi kaip greitai jūs visi suaugote. Kai pirmą kartą
susitikome, buvai dar vidurinės mokyklos moksleivis.

134
 Aš nusišypsojęs linktelėjau ir atsisveikinau.
- Viso geriausio, - tarė Džei.

Baro kalendoriaus lapelio, rodančio rugpjūčio 26

dieną, apačioje buvo parašytas toks posakis: „Kas
duoda, tas ir turi.“

Nusipirkęs bilietą j naktinį autobusą, įsitaisiau ant

suoliuko laukimo salėje ir visą laiką žiūrėjau į mies­
to žiburius. Artėjant nakčiai, žiburiai pamažu ėmė
gesti, galiausiai liko šviesti tik gatvių žibintai ir
neoninės lempos. Lengvas jūros vėjelis iš tolumos
atnešė laivo sirenos gausmą.
Abipus autobuso durų stovėjo tarnautojai ir tik­
rino keleivių bilietus ir vietas. Man parodžius bi­
lietą, vienas jų pasakė: „Dvidešimt pirmas Kinija.”
- Kinija?
- Taip, 21 K vieta. Kad nekiltų sumaišties jam
blogai nugirdus, vietas sakome pagal šalių pavadi­
nimų pirmąsias raides: A - tai Amerika, B - Bra­
zilija, K - Kinija, - tarė jis mostelėdamas į kitą
darbuotoją, žymintį užimtas vietas lentelėje. Link­
telėjęs įlipau į autobusą, atsisėdau į 21 K vietą ir
ėmiau valgyti dar šiltas bulvytes.

Viskas praeina. Niekas nesugeba sulaikyti to, ką no­

rėtų.
Toks yra mūsų gyvenimas.
 39.

Čia ir baigiasi mano pasakojimas. Žinoma, yra ir

tęsinys.

Man suėjo dvidešimt devyneri metai, o Pelei sukako

trisdešimt. Jau visai geras amžius. Džei baras buvo
renovuotas, kai vyko gatvės platinimo darbai, ir
virto švaria užeigėle. Tačiau Džei, kaip ir anksčiau,
kasdien nuskuta krepšį bulvių, ir burnodamas, kad
anksčiau lankytojai buvo geresni, toliau maukia alų.
Aš vedžiau, mes gyvename Tokijuje.
Abu su žmona mėgstame Šerno Pekinpacho
filmus ir einame į kino teatrą žiūrėti kaskart, kai pa­
sirodo naujas. Grįždami namo, Hibijos parke išge­
riame po du butelius alaus ir kukurūzų spragėsiais
lesiname balandžius. Iš visų Pekinpacho filmų man
labiausiai patinka „Atneškite man Alfredo Garsijos
galvą“, o žmonai labiausiai patinka „Konvojus“. Iš
kitų režisierių, man patinka „Pelenai ir deimantas“,
o žmonai - „Angelų motina Joana“. Turbūt ilgai gy­
venant kartu supanašėja skoniai.
Jei manęs kas paklaustų, ar esu laimingas, turbūt
atsakyčiau, kad taip. Nes galiausiai apie tai ir svajo­
jame.
Pelė vis dar rašo romanus. Per kiekvienas Kalėdas
atsiunčia man po kelis egzempliorius. Praėjusiais

136
metais buvo istorija apie virėją, dirbantį psichiatri­
nėje ligoninėje, o dar prieš metus - pasakojimas apie
komediantų grupę, kuri kopijavo Brolius Karama-
zovus. Kaip ir anksčiau, jo romanuose nėra sekso
scenų ir nemiršta nė vienas veikėjas. Pirmame pus-
lapyje jis visada parašo:

„Laimingo gimtadienio
ir
linksmų Kalėdų.“

Tai todėl, kad mano gimimo diena gruodžio 24-ąją.

Tos merginos su keturiais pirštais ant kairiosios
rankos daugiau nesutikau. Kai žiemą parvažiavau į
miestą, ji buvo išėjusi iš plokštelių parduotuvės ir
išsikėlusi iš buto. Ji išnyko be pėdsako, žmonių ir
laiko tėkmės nunešta.
Vasarą grįžęs į miestą, visada vaikštau tomis
gatvėmis, kuriomis ėjome drauge su ja, ir, prisėdęs
ant sandėlio laiptelių, žiūriu į jūrą. Kartais man
užeina noras verkti, tačiau ašarų neišspaudžiu.
Taip jau yra.

„California Girls“ vis dar stovi mano plokštelių len­

tynos kampe. Atėjus vasarai, išsitraukiu ir groju be
paliovos. Pasiimu alaus, atsisėdu ir galvoju apie Ka­
liforniją.

137
 Šalia plokštelių lentynos stovi stalas, virš kurio
tarsi mumija susitraukęs kabaluoja žolės grumstas.
Žolės gumulas, kurį ištraukiau iš karvės skrandžio.
Mirusios prancūzų kalbos studentės nuotrauką
pamečiau persikraustymų sumaištyje.
Neseniai, po ilgos pertraukos, „The Beach Boys“
išleido naują albumą.

Kaip norėčiau, kad visos jos

Būtų merginos Kalifornijos.

40.

Baigdamas dar truputį papasakosiu apie Dereką

Hartfildą. Hartfildas gimė 1909 metais mažame
miestelyje Ohajo valstijoje, ten ir užaugo. Jo tėvas
buvo tylus telegrafo inžinierius, o motina - maža
apkūni moteris - gerai išmanė astrologiją ir kepė
skanius sausainius. Niūraus būdo Hartfildas vai­
kystėje draugų neturėjo, laisvalaikiu atsidėjęs skaitė
komiksus ir bulvarinius žurnalus ir krimto motinos
sausainius. Baigęs vidurinę mokyklą, jis įsidarbino
miestelio pašto skyriuje, tačiau ten ilgai neužsibuvo.
Tuo metu jis nusprendė, kad vienintelis jo kelias -
tapti rašytoju.

138
 Savo penktą apsakymą jis pardavė leidyklai
„Keistos pasakos“ 1930 metais už 20 dolerių hono­
rarą. Kitais metais jis parašydavo po 70 000 žodžių
per mėnesį, dar po metų apimtis padidino iki 100 000
žodžių, o likus metams iki mirties tas skaičius pakilo
iki 150 000 žodžių. Pasak legendos, jis kas pusę metų
turėjo keisti „Remingtono“ rašomąją mašinėlę nauja.
Jo kūrybą daugiausia sudaro nuotykių romanai
arba siaubo istorijos. Šiuos du žanrus jis sėkmingai
sujungė serijoje Berniukas Voldas, nuotykių ieško­
tojas, 42 tomų, didžiausio populiarumo sulauku­
siame kūrinyje. Serijoje Voldas tris kartus mirė,
nužudė 5000 priešų, permiegojo su 375 moterimis,
įskaitant vieną marsietę. Dalis Voldo istorijų yra iš­
versta į japonų kalbą.
Hartfildas negalėjo pakęsti daugybės dalykų:
pašto skyrių, vidurinių mokyklų, leidyklų, morkų,
moterų, šunų - šis sąrašas neturi pabaigos. Tačiau
mėgo jis tik tris dalykus - ginklus, kates ir motinos
keptus sausainius. Be „Paramount Pictures“ kino
studijos ir FTB, jo ginklų kolekcija veikiausiai buvo
pati turtingiausia visoje Amerikoje. Jis nekolekcio­
navo tik priešlėktuvinės ir prieštankinės ginkluotės.
Labiausiai didžiavosi 38 mm kalibro revolveriu
perlais inkrustuota rankena. Jis buvo užtaisytas tik
viena kulka. „Vieną dieną šį revolverį aš atsuksiu į
save“, - mėgdavo sakyti jis.
 Tačiau kai 1938 metais mirė motina, Hartfildas
nuvažiavo iki pat Niujorko, kad nušoktų nuo Empire
State Building stogo ir išsitėkštų kaip varlė.
Vykdant paskutinę valią, ant jo paminklo iškalti
šie Nyčės žodžiai:

„Gilus yra pasaulis: gilesnis jis, negu diena išvis

kada įsivaizdavo/“

(Publikuota žurnale Gunzo,

i 979 m. birželio mėn. numeris)

* A. Tekoriaus vertimas. (Vert. past.)

140
 DAR SY K Į A P IE H A R T F I L D Ą
(VIETOJ PA B A IG O S Ž O D Ž IO )

Negaliu tvirtintu kad susitikimas su rašytoju Dere-

ku Hartfildu mane paskatino imtis romanų rašymo.
Tačiau akivaizdu, kad be šio susitikimo būčiau pa­
sukęs visai kitu keliu.
Kartą, dar besimokydamas vidurinėje mokyk­
loje, Kobės antikvariniame knygyne nusipirkau ke­
letą Hartfildo knygų minkštais viršeliais, tikriausiai
jas ten paliko užsienio jūreiviai. Viena knyga kai­
navo penkiasdešimt jenų.
Knygos menkai tepriminė spaudinius - ryškūs
viršeliai buvo beveik nudriskę, lapai pageltę. Tik­
riausiai jos perplaukė Ramųjį vandenyną prekybos
ar karo laivais, besivoliodamos ant jūreivių gultų, o
paskui atkeliavo ant mano rašomojo stalo.

141
Po daugelio metų nuvažiavau į Ameriką. Tai buvo
trumpa kelionė su vienu tikslu - aplankyti Hart-
fildo kapą. Kapo vietą laiške man nurodė uolus (ir
vienintelis) Hartfildo tyrinėtojas Tomas Makluras.
„Kapas ne didesnis nei aukštakulnio bato pakulnė.
Būkite atidus, kad nepražiūrėtumėte“, - perspėjo
jis.
Niujorke įsėdau į karstą primenantį didžiulį
bendrovės „Greihaund“ autobusą ir kitos dienos sep­
tintą valandą ryto pasiekiau tą mažą miestelį Ohajo
valstijoje. Stotelėje, be manęs, neišlipo nė vienas
keleivis. Kapines radau perėjęs per pievą miestelio
pakraštyje, jos buvo didesnės už patį miestelį. Man
virš galvos čirendami suko ratus vieversiai.
Po geros valandos paieškų pavyko rasti Hart­
fildo kapą. Padėjęs pievoje nuskintą apdulkėjusią
laukinių rožių šakelę, atsistojęs priešais kapą, su­
dėjau rankas maldai, paskui prisėdęs užsirūkiau.
Švelnioje gegužės saulės šviesoje ir gyvenimas, ir
mirtis atrodė vienodai paprasti. Atsigulęs aukštiel­
ninkas, užsimerkiau ir kelias valandas klausiausi
vyturių čirenimo.
Šis romanas prasidėjo būtent toje vietoje. O kur
paskui nuvinguriavo, aš ir pats gerai nežinau. „Pa­
lyginti su visatos platybe, - rašė Hartfildas, - mūsų

u i
pasaulis atrodo ne didesnis nei slieko smegenų
masė.“
Ir aš norėčiau, kad taip būtų.

Baigdamas noriu pridurti, kad straipsnyje apie

Hartfildą panaudojau keletą citatų iš Tomo Maklu-
ro veikalo Steriliųjų žvaigždžių legenda (Thomas
McClure, The Legend of the Sterile Starsy 1968). Dė­
koju autoriui.

1979 m. gegužė

143
 Haruki Murakami
Išgirsk vėjo dainų

Iš japonų kalbos verlė

Gabija Čepulionytė

Redagavo
Audronė Daugnorienė

Maketavo
Eglė Jurkūnaitė

Dailininkas
'/Agmantas Butautis

4 000 egz.

Išleido UAB „Balių lankų“ leidyba

A. jakšto g. 5, IT 0) 105 Vilnius
leidyklay^baltoslankos.lt
www.balloslankos.lt

Spausdino spaustuvė
ScandB k
Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai
Tel. +370 46 42 03 00
 Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.

Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės

persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė.
Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinu­
mus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją,
teturinčią devynis pirštus.
Išgirsk vėjo dainą - pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspaus­
dintas 1979 m. Gundzo, viename įtakingiausių literatūros žurnalų
Japonijoje. Išgirsk vėjo dainą kartu su antruoju Murakami roma­
nu 1973-iųjų kiniškas biliardas angliškai pirmą kartą pasirodė tik
2015 m. Lietuviškame Išgirsk vėjo dainą leidime taip pat spausdina­
ma Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams
„Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

Ankstyvieji Murakami romanai - tai ne bandymas tapti tikruoju Mu­

rakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.
The Guardian
Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano
vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų
draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš nieka­
da nepamiršiu jų draugystės.
Haruki Murakami

978- 9955- 23- 922-2 www.baltoslankos.lt